Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija 9986668565 [PDF]

Zitiervorschau

Sudare R I MA B A C E V I Č I Ū T Ė , AUDRA IVANAUSKIENĖ, ASTA LE S KAU S KAI TĖ, E D M U N D A S TRUMPA

X 'S f ' L I E T U V I Ų KALBOS I N S T I T U T O L E I D Y K L A Vilnius 2004

UDK 808.82-087 LÌ223

Kompaktinės plokštelės rengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas Knygos ir kompaktinės plokštelės leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 metų programos lėšų

Mokslinė redaktorė doc. dr. LAIMA GRUMADIENĖ Recenzavo doc. dr. ŽANETA MARKEVIČIENĖ, doc. dr. JUOZAS PABRĖŽA Žemėlapius sudarė EDMUNDAS TRUMPA Kompaktinęplokštelę sudarė RIMA BACEVIČIŪTĖ, AUDRA IVANAUSKIENĖ, ASTA LESKAUSKAITĖ, EDMUNDAS TRUMPA Programavo EVALDAS OŽERAITIS Dailininkas ROKAS GELAŽIUS Pridedamieji dokumentai: 1 kompaktinė plokštelė, žemėlapis

ISBN 9986-668-56-5

© Lietuvių kalbos institutas, 2004 © Lietuvių kalbos institutas, kompaktinė plokštelė, 2004 © Evaldas Ožeraitis, kompaktinės plokštelės programavimas, 2004

TURINYS PRATARME

9

ĮVADAS

11

TRANSKRIPCIJA

17

TRANSPONAVIMAS

21

LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ SUSIDARYMAS IR KLASIFIKACIJOS

24

AUKŠTAIČIŲ TARME

29 H

VAKARŲ AUKŠTAIČIAI

37

Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

37

Tekstai 389 (Katyčių) punktas, Šilutės r., Katyčių apyl., Katyčių k. 436 (Stakių) punktas, Jurbarko r., Šimkaičių apyl., Paalsio I k. 511 (Baltkojų) punktas, Šakių r., Šakių apyl., Dūobiškių (Baltkojų) k. 552 (Garliavos) punktas, Kauno r., Garliavos mstl. 590 (Birštono) punktas, Prienų r., Birštono apyl., Žemaitkiemio k. 624 (Liudvinavo) punktas, Marijampolės r., Meškučių apyl., Svetllcos k. 654 (Navininkų) punktas, Marijampolės r., Kalvarijos apyl., Kvietkinės k XII (Zietelos) punktas, Baltarusija, Zietelos r., Zasečių k.

48 49 50 51 53 54 55 57

v

Šiauliškiai

60

Tekstai 7 (Žagarės) punktas, Joniškio r., Žagarės apyl., Veršių k. 7 (Žagarės) punktas, Joniškio r., Žagarės apyl., Stungių k. 51 (Noriūnų) punktas, Joniškio r., Kepalių apyl., Šlapakiiį k. 133 (Lieporiiį) punktas, Šiaulių r., Šiaulių apyl., Pabalių k. 296 (Reksčiiį) punktas, Raseinių r., Žaiginio apyl., Žaiginio k. 332 (Ažytėnų) punktas, Kėdainių r., Krakių apyl., Ažytėnų k. v

v

PIETŲ AUKŠTAIČIAI Tekstai 539 (Paparčių) punktas, Kaišiadorių r., Paparčių apyl., Laukagalio k. 633 (Macelių) punktas, Varėnos r., Valkininkų apyl., Pirčiupiu k. 678 (Varėnos) punktas, Varėnos r., Varėnos apyl., Mergežerio k. 683 (Kučiūnų) punktas, Lazdijų r., Kučiūnų apyl., Miškinių k. 704 (Kabelių) punktas, Varėnos r., Marcinkonių apyl., Ašašninkų k. VI (Varanavo) punktas, Baltarusija, Varanavo r., Ramaškoniiį k.

68 71 71 72 73 74

76 90 91 91 95 96 97

5

IX (Pelesos) punktas, Baltarusija, Varanavo r., Balčiškių apyl., Pelesos k. XIII (Punsko) punktas, Lenkija, Suvalkų vaivadija, Punsko mstl.

97 98

RYTŲ AUKŠTAIČIAI

100

Vilniškiai

100

Tekstai 281 (Gaidės) punktas, Ignalinos r., Gaidės apyl., Kukutėnų k. 348 (Kazitiškio) punktas, Ignalinos r., Kazitiškio apyl., Kazitiškio k. 457 (Jurgeliškės) punktas, Švenčionių r., Svirkų šen., Svirkų k. 482 (Švenčionėlių) punktas, Švenčionių r., Švenčionėlių apyl., Mėžionelių k. 507 (Melagėnų) punktas, Švenčionių r., Šutų apyl., Melagėnų k. 667 (Dailidžių) punktas, Šalčininkų r., Poškonių apyl., Didžiulių k. IV (Gervėčių) punktas, Baltarusija, Astravo r., Gervėčiai V (Lazūnų) punktas, Baltarusija, Vijos r., Lazūnų apyl., Mėgūnų k. LAT (Latvijos) punktas, Latvija, Kraslavosr., Uodegėnų k. y

^

^

Uteniškiai

111 112 113 114 115 116 117 119 121 123

Tekstai 147 (Rokiškio) punktas, Rokiškio r., Rokiškio apyl., Kavoliškio k. 210 (Minkūnų) punktas, Rokiškio r., Jūžintų šen., Tūmakaimio k. 278 (Kiemionių) punktas, Zarasų r., Degučių apyl., Degučių k. 379 (Suginčių) punktas, Molėtų r., Suginčių apyl., Suginčių k. 452 (Ciulų) punktas, Molėtų r., Mindūnų apyl., Mindūnų k. LAT (Latvijos) punktas, Latvija, Daugpilio r., Baltmuižė

Anykštėnai

133 133 135 137 138 141 142

Tekstai __ 208 (Verksnionių) punktas, Rokiškio r., Salų apyl., Rimšionių k. 270 (Rūkiškio) punktas, Anykščių r., Troškūnų apyl., Umėnų k. 376 (Dapkūniškių) punktas, Molėtų r., Balninkų apyl., Dapkūniškių k.

Kupiškėnai

147 149 149 151

Tekstai 115 (Kuprėliškio) punktas, Kupiškio r., Alizavos apyl., Girsteikių k. 143 (Salamiesčio) punktas, Kupiškio r., Alizavos apyl., Bakšėnų k. 174 (Kupiškio) punktas, Kupiškio r., Noriūnų apyl., Puponių k.

157 158 159

v

Širvintiškiai

160

Tekstai 475 (Pabaisko) punktas, Ukmergės r., Pabaisko apyl., Rakaučiznos k. 475 (Pabaisko) punktas, Ukmergės r., Pabaisko apyl., Jurdonių k. 500 (Mančiušėnų) punktas, Širvintų r., Gelvonų par., Kulniškių k. 521 (Musninkų) punktas, Širvintų r., Musninkų par., Vindeikių k.

Panevėžiškiai

173

Tekstai 53 (Steigvilių) punktas, Pakruojo r., Lauksodžio apyl., Steigvilių k. 59 (Obelaūkių) punktas, Biržų r., Biržų apyl., Klausučių k. 137 (Pakruojo) punktas, Pakruojo r., Pakruojis 140 (Jūrgėnų) punktas, Pasvalio r., Pumpėnų apyl., Gūstadalio k. 199 (Šeduvos) punktas, Radviliškio r., Šeduvos mstl. 204 (Karsakiškio) punktas, Panevėžio r., Karsakiškio apyl., Velniakių k. 374 (Taujėnų) punktas, Anykščių r., Kavarsko apyl., Žibučių k.

6

165 167 169 170

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

184 185 186 187 189 190 192

CHRESTOMATIJA

ŽEMAIČIŲ TARMĖ

195

PIETŲ ŽEMAIČIAI

206

Raseiniškiai

206

Tekstai 257 (Kražių) punktas, Kelmės r., Kražių apyl., Varlakojų vienkiemis 293 (Pakražančio) punktas, Kelmės r., Pakražančio apyl., Pakražančio k. 327 (Nemakščių) punktas, Raseinių r., Nemakščių mstl. 390 (Žygaičių) punktas, Tauragės r., Žygaičių apyl., Žygaičių k. 395 (Eržvilko) punktas, Jurbarko r., Eržvilko apyl., Varlaukio k.

Varniškiai Tekstai 191 (Varnių) punktas, Telšių r., Varnių apyl., Gintalų k. 256 (Pašilės) punktas, Kelmės r., Karklėnų apyl., Pašilės mstl. 288 (Kvėdarnos) punktas, Šilalės r., Kvėdarnos apyl., Budrių k.

214 215 216 219 220

222 230 231 232

ŠIAURĖS ŽEMAIČIAI

235

Telšiškiai

235

Tekstai 5 (Klykolių) punktas, Akmenės r., Klykolių apyl., Klykolių k. 12 (Kervių) punktas, Skuodo r., Aleksandrijos apyl., Nuosamų k. 33 (Tirkšlių) punktas, Mažeikių r., Tirkšlių apyl., Užlieknės k. 32-43 (Mažaičių-Sedos) punktas, Mažeikių r., Sedos apyl., Renavo k. 128 (Telšių) punktas, Telšių r., Telšių apyl., Judrėnų k.

Kretingiškiai Tekstai 91 (Darbėnų) punktas, Kretingos r., Darbėnų mstl. 151 (Pryšmančių) punktas, Palangos m. teritorija, Vanagupės k. 155 (Karklėnų) punktas, Plungės r., Naūsodžio apyl., Noriškių k. 218 (Endriejavo) punktas, Klaipėdos r., Endriejavo apyl., Lelėnų k. 219 (Rietavo) punktas, Plungės r., Rietavo apyl., Plunkėnų k.

248 249 251 252 252 255 263 265 266 268 269

VAKARŲ ŽEMAIČIAI Tekstai 184 (Plikių) punktas, Klaipėdos r., Kretingalės apyl., Triušių k. 283 (Priekulės) punktas, Klaipėdos r., Priekulės apyl., Drevernos k. 318 (Saugų) punktas, Šilutės r., Saugų mstl. 385 (Nidos) punktas, Neringos m. teritorija, Pervalkos k. 424 (Sausgalvių) punktas, Šilutės r., Jonaičių apyl., Sausgalvių k.

277 278 279 282 283

METODINIAI PASIŪLYMAI

285

MOKOMOSIOS UŽDUOTYS

287

GYVENAMŲJŲ VIETŲ (PUNKTŲ) SĄRAŠAS PAGAL „LIETUVIŲ KALBOS ATLASĄ“

299

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

319

TURI NYS

270

7

PRATARME ietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ sumanymo idėja - popu­ liariai ir šiuolaikiškai pateikti lietuvių kalbos tarmių tekstų pavyzdžių ir žinių apie pačias tarmes. Joje gausu patrauklios iliustracinės medžiagos, suprantamos net ir humanitarinio mokslo nera­ gavusiam žmogui. Šio leidinio skaitytojas gali būti ir moksleivis, ir jo mo­ kytojas, ir dialektologijos kurso besiklausantis studentas, ir apskritai kiek­ vienas, kuriam brangi gimtoji kalba. Nors tarmių mokslas kai kam gali pasirodyti sudėtingas, tačiau kiekvienas skaitantysis čia ras įdomių ir nau­ dingų dalykų. Prie knygos pridedama ir kompaktinė plokštelė, todėl gali­ ma sakyti, kad chrestomatija „kalbanti“. Ne tik tekstai, bet ir trumpieji pavyzdžiai bei jų bendrinės kalbos atitikmenys įgarsinti, pridėta spalvotų žemėlapių. Didžiausią ir originaliausią šio darbo dalį sudaro tarmių tekstai. Tai daugiau nei pusšimtyje Lietuvos vietovių užrašyti tarmių atstovų pasako­ jimai apie kasdienius darbus, papročius, įdomius atsitikimus, žmones, bui­ ties džiaugsmus ir rūpesčius, pasakos, originalus eilėraštis. Dauguma pa­ teikėjų gimę devynioliktojo šimtmečio pabaigoje ar dvidešimtojo pradžioje, todėl pasakojimuose daug to laiko realijų ir situacijų, kurios šiuolaiki­ niam žmogui jau nepažįstamos. Tekstais stengtasi atspindėti bent dalį tarmėms būdingos garsų, formų ir žodžių įvairovės, parodyti, kokia sodri ir vaizdinga yra lietuvių kalba. Tai mūsų tautos dvasios savastis. Širdingai dėkojame visiems mūsų talkininkams, savo pastabomis ir kitais gerais darbais prisidėjusiems prie šio leidinio: Lietuvos MA nariui korespondentui prof. habil. dr. Aleksui Girdeniui, Lietuvos MA tikrajam nariui prof. habil. dr. Zigmui Zinkevičiui, prof. habil. dr. Vytautui Vitkauskui, doc. dr. Žanetai Markevičienei, doc. dr. Danguolei Mikulėnienei, doc. dr. Jonui Bukančiui, doc. dr. Zofijai Babickienei, dr. Kaziui Morkūnui, dr. Aloyzui Vidugiriui, dr. Klementinai Vosylytei, dr. Kazi­ mierui Garšvai, dr. Birutei Rokaitei-Vanagienei, dr. Reginai Rinkauskienei, dr. Daivai Vaišnienei, dr. Onai Aleknavičienei, dr. Laimučiui Bilkiui, dr. Irenai Kruopienei, dr. Rūtai Kazlauskaitei, dr. Albinai Auksoriūtei, Evaldui Ožeraičiui, Ritai Urnėžiūtei, Nijolei Tijūnėlytei, Jolitai Urbanavičienei, Aurelijai Genelytei, Nijolei Tuomienei, Jonui Zdanevičiui ir kitiems.

L

V

V

P RATA R ME

____

9

Ačiū ir visiems Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialekto­ logijos skyriaus žmonėms, atidžiai skaičiusiems darbą ir pateikusiems ver­ tingų pasiūlymų. Nuoširdžiai dėkojame reikliai ir kūrybingai mokslinei redaktorei doc. dr. Laimai Grumadienei, kruopščiai skaičiusiai chrestomatijos tekstus ir padėjusiai ją praplėsti bei papildyti. Esame labai dėkingi ir Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fon­ dui, finansavusiam kompaktinės plokštelės rengimo darbus, bei Valstybi­ nei lietuvių kalbos komisijai, rėmusiai knygos ir kompaktinės plokštelės leidybą.

Sudarytojai

V

1

0

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

ĮVADAS ors Lietuva - mažas kraštas, tačiau jos tarmių pasaulis margas. Šiuolaikiniai informacijos perteikimo būdai suteikia galimybę niekur nevykstant susipažinti su įvairių vietų žmonėmis ir pa­ siklausyti jų šnekos. Atverti duris į tarmių šalį kviečia ir šio leidinio ren­ gėjai. „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ skirta besimokančiam jauni­ mui, mokytojams, dėstytojams ir visiems, kas domisi lietuvių kalba ir jos tarmėmis. Kadangi ji adresuota daugeliui skaitytojų, rengėjai siekė įvai­ rių tikslų: žadinti moksleivių domėjimąsi gimtosios kalbos lobynu ir plėsti humanitarinių žinių akiratį, gilinti studentų įgytas dialektologijos žinias, mokytojams ar dėstytojams padėti parengti įdomesnes pamokas ir pa­ skaitas. Sudarytojai viliasi, kad sau naudingos informacijos, ypač tarmių tekstuose, ras ir įvairių sričių mokslininkai. Svarbiausias šio leidinio už­ davinys - visuotinės globalizacijos ir kultūrų niveliacijos laikotarpiu ska­ tinti savojo identiteto vertės suvokimą ir norą puoselėti tautinę savimonę. „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatiją“ sudaro knyga ir kompaktinė plokštelė. Sudarytojai stengėsi kuo geriau išnaudoti šiuolaikinių kompiu­ terinių technologijų teikiamas galimybes ir padaryti šį leidinį „kalbantį“, o tarmių mokslą - patrauklų. Kompaktinės plokštelės turinys lėmė ir kny­ gos struktūrą. „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ svarbiausios dalys - tarmių ir patarmių y p a t y b i ų a p r a š a i , transkribuoti ir transponuoti t e k s ­ tai, ž e m ė l a p i a i . Knygoje medžiaga išdėstyta linijiniu principu: pirmiausia aptariamas patarmės plotas, skiriamosios ypatybės, po to nurodomi kiti būdingi bruo­ žai, pateikiamas literatūros sąrašas ir patarmės tekstai. Kompaktinėje plokš­ telėje medžiaga išskaidyta ir prieinama iš bet kurios vietos: įvadinis tarmės ar patarmės aprašas turi atskirą puslapį, iliustruotą nedideliu žemėlapiu ir pavienėmis frazėmis. Spustelėjus atitinkamą nuorodą ar vėliavėlę žemėla­ pyje, galima susipažinti su platesniu ypatybių aprašu, tekstais, išsamesniu ploto žemėlapiu ar literatūra. Thigi patarmių aprašai yra savotiškos atmin­ tinės, papildančios šnektų tekstus ir padedančios suvokti jų ypatybes.

Paskirtis, tikslai ir

v

ĮVADAS

specifika

Struktūra

11

Kompaktinėje plokštelėje trumpieji pavyzdžiai ne tik išskirti raudona, žalia ar mėlyna spalvomis, bet ir įgarsinti. Čia talkino savo patarmę gerai mokantys pateikėjai, daugiausia aukštųjų mokyklų ir Lietuvių kal­ bos instituto darbuotojai. Nepavyko rasti tik vakarų žemaičių patarmės atstovų, todėl iliustraciniai pavyzdžiai iškarpyti iš dviejų kasečių, pridėtų prie Saugų šnektos atstovo Jono Užpurvio knygos „Trys kalbinės studi­ jos“ (Chicago: M. Lietuvos fondas, 1990), bei Plikių punkto, Kretingalės apylinkės, Triušių kaimo šnektos pateikėjos įrašų. Fonetines ypatybes at­ spindintys pavyzdžiai aprašuose pateikiami fonetine transkripcija, o mor­ fologijos, sintaksės, žodžių darybos ir leksikos - bendrinės kalbos rašme­ nimis. Kiekviena patarmė iliustruojama3 -9 įvairios trukmės t e k s t a i s . Jų kiekis priklauso nuo to, kokiais savitais bruožais patarmė pasižymi, pa­ vyzdžiui, stengtasi įdėti dzūkuoj ančių žemaičių, žadininkuoj ančių ir šlekiuojančių aukštaičių, daugumos periferinių šnektų fragmentų. Geros kokybės įrašų rasti nebuvo lengva. Sį kriterijų geriau ar blo­ giau atitinkančios magnetofono juostos ir kasetės (tekstuose šalia nume­ rių pažymėtos simboliais j, k ir ts k) įrašytos 1962-2001 metais, daugiau­ sia 9-10 dešimtmečiais, taigi duomęnys palyginti neseni. Dauguma jų priklauso Lietuvių kalbos institutui, naudotasi ir asmeninėmis Ž. Marke­ vičienės, R. Rinkauskienės, K. Morkūno ir J. Urbanavičienės fonoteko­ mis. Kadangi įrašai buvo daryti įvairiais magnetofonais, naudojantis įvai­ rių tipų mikrofonais, tekstų kokybė svyruoja. Stengtasi rinktis pačių se­ niausių pateikėjų kalbos fragmentus. Tekstai pateikiami transkribuoti ir transponuoti. Pastarieji skirti tiems, kas dar tik pradeda pažintį su lietuvių kalbos tarmėmis. Kadangi „Timesdialect“ šriftai neturi kai kurių specialių ženklų, transkribuotuose teks­ tuose nežymimos tam tikros ypatybės (pvz.: šalutiniai kirčiai, priebalsių kietumas). Nerodoma ir sakmių intonacija - taip elgiamasi ne tik ven­ giant papildomais ženklais apkrauti tekstus, bet ir dėl to, kad galima pa­ siklausyti garso įrašų. Tekstus transkribavo net keliolika žmonių. Jie redaguoti sudarytojų nuožiūra, stengiantis, kad transkripcija atspindėtų esamą šnektų kalbos padėtį, o ne apibendrintą vaizdą, t. y. ne aklai laikantis sistemos, bet taip, kaip girdima. Leidinyje pateikiama daug spalvotų ž e m ė l a p i ų . Patys mažiausi (kompaktinėje plokštelėje juose mirksinčiu raudonu taškeliu parodoma įrašo vieta) pridedami prie kiekvieno transkribuoto šnektos teksto. ViduV

V

12

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

tinio dydžio žemėlapiai papildo patarmių aprašų įvadinius puslapius. D i­ dieji žemėlapiai dedami prie patarmių išsamesnių aprašų, juose įvairių spalvų ir formų linijomis pavaizduotos svarbiausių ypatybių skiriamosios ribos, arba izoglosės. Pastaruosiuose punktai ir tarmių ribos atitinka „ Lie­ tuvių kalbos atlaso“ (t. 1, Vilnius: Mokslas, 1977) 1-ojo žemėlapio punk­ tų tinklainę bei ten pateikiamo A. Girdenio-Z. Zinkevičiaus tarmių skirs­ tymo ribas. Informatyvumo dėlei kompaktinėje plokštelėje pateikiamas ir K. Jauniaus-A. Salio skirstymo žemėlapis. Chrestom atiją papildo t r a n s k r i p c i j o s ž e n k l ų a p r a š a s , transponavimo taisyklės, metodiniai pasiūlymai, m o k o ­ m osios užduotys, gyvenamųjų punktų pagal „Lietuvių k a l b o s a t l a s ą “ s ą r a š a s 1, t e r m i n ų ž o d y n ė l i s . Skaitytojams pateikiama „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ tę­ sia kitų panašaus pobūdžio knygų seriją. Svarbiausios iš jų yra „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius: Mintis, 1970), Z. Urbanavičiūtės-Markevičienės ir V. Grinaveckio „Lietuvių tarmės“ (Vilnius: VPU, 1992-1993), A. Gir­ denio „Taip šneka tirkšliškiai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996), D. Mikulėnienės ir K. Morkūno „Dieveniškių šnektos tekstai“ (Viinius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997), Z. Markevičienės „Aukštaičių tarmių tekstai“ (Vilnius: VU, 1999-2001), „Joniškio šnektų pratimai ir tekstai“ (Šiauliai: ŠU, 2001). Turinio atžvilgiu „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ šiek tiek panaši į chrestomatiją „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius: Mintis, 1970), nes abiejuose leidiniuose pateikiama tekstų iš visų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, bet esama ir esminių skirtumų. 1970 m. chrestomatijoje medžiaga išdėstyta remiantis K. Jauniaus-A. Salio, šioje chrestomatijoje - A. Girdenio-Z. Zinkevičiaus tarmių skirstymu. Ankstesniame leidinyje tekstų yra beveik iš visų „Lietuvių kalbos atlase“ (1977-1991) minimų gyvenamųjų punktų, o šiame jų- pateikiama tiek, kiek tilpo į kompaktinę plokštelę. Kadangi stengtasi rinktis tik geros kokybės garso įrašus ir nau­ dotasi tais pačiais Lietuvių kalbos instituto fondais, į šį leidinį pateko ir keli 1970 m. chrestomatijoje publikuoti tekstai ar jų fragmentai (270, 389, 424, 482, 507, 511, 552 punktai). Be to, sudarant „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatiją“ laikytasi nuostatos, kad šnektos tekstuose atspin­ dimos ypatybės nebūtinai turi sutapti su dialektologinėje literatūroje paV

\

1

Sąsajos su ankstesniais panašaus pobūdžio leidiniais

V

Kadangi kol kas nėra išleisto naujo Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno su seniūnijų ribomis, gyvenamųjų punktų sąraše nurodytos buvusios apylinkės, kaip pateik­ ta „Lietuvių kalbos atlase“.

ĮVADAS

13 m

teikiamais „etalonais“. Tekstų nesistengta derinti prie patarmių aprašuose išdėstytų ypatybių, todėl juose natūraliai pasitaiko nevienodumų. Šiuo atžvilgiu „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ turi bendrų bruožų su minėtais „Dieveniškių šnektos tekstais“ ir „Aukštaičių tarmių tekstais“, kuriuose gana gerai atspindimas šnektoms būdingų ypatybių nestabilumas ir įvairove. Kai kurios šnektų ypatybės chrestomatijoje traktuojamos šiek tiek kitaip negu ankstesniuose leidiniuose. Antai pastebėta, kad gana gerai ilguosius ir trumpuosius balsius skiriančių vakarų aukštaičių kauniškių ir pietų aukštaičių patarmėse nekirčiuoti ilgieji balsiai, ypač galūnėse, gali sutrumpėti iki pusilgių, pvz.: mče.įo. / mce.ja ‘medžio’, nue.jit. / mce.ju. ‘medžių’, ma.tę. ‘matė’, gę.lltę. ‘gėlytė’. Laikomasi nuomonės, kad kir­ čiuoti padėtinio ilgumo balsiai a, e dažnai yra pusilgiai ir tuomet žymimi vidurinės priegaidės ženklu. Stengiamasi parodyti vidutinio pakilimo bal­ sių ė ir o kokybę - skirtingose ar net tose pačiose to paties arealo vietose šie balsiai gali būti atviresni ar uždaresni. Rytų aukštaičių panevėžiškių šiaurinės dalies šnektų redukuotose galūnėse žymėti murmamieji balsiai1 i r p v z . : loįj.k's ‘lankas’, kęn'.čb‘kenčia’. Pietų žemaičių ie, uo atitikmeni­ mis laikomi ne ilgieji i-, u-, o diftongoidai u--, v‘, pvz.: jū-lJks ‘juokas’, pi-‘ns ‘pienas’. Vakarų žemaičių Saugų šnektoje netikėtai rasta senojo balsio *a, atliepiančio bendrinės kalbos o, reliktų (ęš^mama-s ‘iš mamos’, pi^žma.n'w ‘prie žmonių’). Neaišku, ar tai tik atsitiktinumas, ar senosios ypatybės liekanos. Kitokio reiškinių traktavimo ar garsų žymėjimo ypatumų nėra daug, juos pateikiant remtasi pastarojo meto literatūra, pastabomis, išsakyto­ mis prof. A. Girdenio dialektologijos paskaitose, atskirų šnektų žinovų, chrestomatijos autorių pastebėjimais. Tarmių ir patarmių aprašai, paly­ ginti su kitų leidinių medžiaga, yra paprastesni, sistemingesni, stengia­ masi nesigilinti į istorinės gramatikos dalykus, todėl aptartų ypatybių, be abejo, yra mažiau nei jų galima rasti rišliuose tekstuose. Tokį medžiagos pateikimo būdą nulėmė sudarytojų noras būti suprastiems kuo didesnės skaitytojų auditorijos. Patarmių ir jų ypatybių paplitimo ribas žemėlapiuose stengtasi pa­ vaizduoti taip, kaip jas žymėjo „Lietuvių kalbos atlaso“ (t. 2, Vilnius: Mokslas, 1982) autoriai, bet esama ir naujovių. Pietų aukštaičių patar­ mės žemėlapyje bene pirmąkart parodoma platesnio y ir siauresnio o• / ovartojimo plotų apytikslė riba. Kai kuriuose žemėlapiuose specialiomis linijomis ir spalvomis išskirtos ir galimos naujos pačių patarmių ribos, V

•

Naujovės

•

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

C H R E S T O MA T I J A

kurios, atskirų tarmių tyrėjų nuomone, buvusios netikslios ar per tam tikrą laiką yra pakitusios. Pavyzdžiui, Z. Markevičienės pastebėjimais, rytų aukštaičių širvintiškių plotas esąs kiek didesnis nei tradiciškai mano­ ma: jam priklausą ir Vidiškių (375a) bei Kavarsko (340) punktai. K. Vosylytės nuomone, Navikai (236) ir Viešintos (237) priskirtini ne rytų aukštaičiams kupiškėnams, o anykštėnams. V. Vitkausko teigimu, Šaukėnai (194) ir Vaiguva (224) priklauso ne pietų žemaičių raseiniškiams, o var­ niškiams. D. Atkočaitytės stebėjimais, raseiniškių plotas pakraščiais lin­ kęs kisti - į pietus nuo Eržvilko (395) ėjusi patarmės riba dabar kiek pasislinkusi į šiaurę, ties pačiu Eržvilku. Pietų žemaičių plote kirčio ati­ traukimo riba dabar pasistūmėjusi į pietus nuo Girdiškės (325) ir Stulgių (326). Dėl šimtmečiais vykusio slavėjimo daugumą punktų apie Vilnių ir jo apylinkes priskirti rytų aukštaičiams vilniškiams ar pietų aukštaičiams galima tik sąlygiškai, nes lietuviškai ten beveik nekalbama. Laipsniškai nykstant rotininkavimui, pietinė rytų aukštaičių anykštė­ nų dalis tampa vis artimesnė širvintiškiams, šiaurinė - uteniškiams. Va­ balninko šnekta, prieš keliasdešimt metų egzistavusi kaip rytų aukštaičių uteniškių sala, patyrė stiprią panevėžiškių įtaką. Pietų žemaičių ploto ry­ tiniuose ir pietiniuose pakraščiuose, be kitų ypatybių, vis labiau įsigali aukštaitiška fonetika - dūnininkuoja tik vyresnės kartos žmonės. Šioms kai kurių kalbininkų išsakytoms pastaboms paremti, aišku, reikėtų rim­ tesnių tyrimų, tačiau esama ir akivaizdžių faktų. Pavyzdžiui, vakarų že­ maičių ypatybių izogloses ir patarmės ribą galima laikyti istorinėmis rea­ lijomis: karo pabaigoje ir pokaryje vietiniams gyventojams masiškai pasi­ traukus į Vakarus, mūsų dienų ši patarmė sulaukė kone išnykusi, ja kalba tik pavieniai žmonės. Į chrestomatijoje pateikiamas patarmių ribas reikia žiūrėti ne kaip į esamas, bet kaip į galimas ar egzistavusias netolimoje praeityje. Tikėtina, kad visiškai kitokie būtų pastarojo meto situaciją vaiz­ duojantys patarmių žemėlapiai. Kinta ne tik didžiojo lietuvių kalbos ploto, bet ir pakraštinės, arba periferinės, šnektos. Susilpnėjus ar visai nutrūkus kalbiniams ryšiams su pagrindiniu arealu, jose „užsikonservavo“ daugybė archajiškų ypatybių. D ėl šios priežasties periferinės šnektos - ypač vertingas tyrimo objektas. Šiuo metu lietuviškų salų gyventojai yra dvikalbiai ar net trikalbiai, tačiau prestižiškesne laikoma, deja, ne lietuvių, o kuri nors kita kalba (dažniau­ siai gudų ar lenkų). Tokia sociolingvistinė padėtis lietuvių kalbai nėra palanki: pastarųjų metų stebėjimais, dėl visiško suslavėjimo ar priversti­ nio gyventojų iškėlimo mirusiomis galima laikyti Baltarusijos teritorijoje V

V

V

ĮVADAS k

15

buvusias Zietelos, Lazunų, Azierkų, Naujų Giernykų šnektas, kitos - pavyzdžiui, Ramaškoniiį, Nočios - skamba tik pavienių žmonių lūpose. Šio­ je chrestomatijoje įdėta nemažai tekstų būtent iš periferinių šnektų. Nauja ir tai, kad žemėlapiuose pažymėtos ir anksčiau neminėtos periferinės šnek­ tos: Vadakstis, Snikeriai, Skironys, Neretos, Aknysta, Subačius, Daugpi­ lio apylinkės, kur, K. Garšvos duomenimis, kalbama lietuviškai. V

Leidinio ištakos

-t

i6

„Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ yra kelerių metų darbo rezultatas. Idėja sukurti ne tik skaitomą, bet ir „kalbančią“ knygą apie lietuvių kalbos tar­ mes kilo 1995 metais, kai Lietuvių kalbos instituto dialektologai pradėjo ben­ dradarbiauti su Matematikos ir informatikos instituto Multimedijos centro ir UNESCO katedros Informatika humanitarams specialistais. Iš pradžių pareng­ ta tik interneto svetainė, kurioje, Z. Zinkevičiui sutikus, buvo paskelbta dalis „Lietuvių kalbos dialektologijos“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 21994) medžiagos. Pradėtas darbas buvo tęsiamas dviem kryptimis: 1998 me­ tais Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui remiant parengta keletas bandomųjų kompaktinės plokštelės „Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija“ (sudarė A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Ožeraitis, E. Trumpa) egzemplio­ rių, 2000 metais UNESCO finansuojant išleista kompaktinė plokštelė „Lietu­ vių tarmės. Kompiuterinis žodynas. I dalis / Lithuanian dialects. Multimedia Dictionary. Vėlume 1“ (parengė D. Mikulėnienė, D. Atkočaitytė, K. Juškevi­ čius, K. Morkūnas, A. Leskauskaitė, E. Ožeraitis, L. Telksnys, E. Trumpa, A. Vi­ dugiris ir kt.), kur įdėti patarmių aprašai. 2001 metais pasirodė pasirodė patai­ sytas leidinys „Lietuvių tarmės. I dalis / Lithuanian dialects. Volume 1“ (Vil­ nius: Lietuvių kalbos instituto leidykla), kurį sudarė kompaktinė plokštelė, in­ formacinė ir metodinė knygelės. „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ yra iš esmės naujas darbas. Per šiuos kelerius ieškojimų ir bandymų metus fragmentiški tarmių aprašai išaugo į pa­ kankamai išsamų ir solidžios apimties leidinį.

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATI J A

TRANSKRIPCIJA K I R Č I O

IR

P R I E G A I D Ė S

Ž E N K L A I

' - kairinis kirčio ženklas, arba gravis, kuriuo žymimas kirčiuoto trum­ pojo skiemens balsis, pvz.: gimę • ‘gimė’, ša k“ ‘šaka’, dutjgūs ‘dangūs’. - dešininis kirčio ženklas, arba akūtas, kuriuo žymima kirčiuoto ilgojo skiemens tvirtapradė priegaidė, pvz.: gi-vė-t ‘gyventi’, kū-s'nis ‘kąs­ nis’, pi. n 't' ‘pinti’. Bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsių i, u + /, m, n, r pirmasis dėmuo yra trumpas, todėl jų priegaidė žymima graviu ('), pvz.: girtas, kurmis. - riestinis kirčio ženklas, arba cirkumflėksas, kuriuo žymima tvirtagalė priegaidė, pvz.: žč-di.s ‘žodis’, š'vifUas ‘šventas\jo u k s ‘juokas’, vę-lks ‘vilkas’. Kai šios priegaidės balso spūdis tenka abiem dvigarsio dėmenims {tęstinė priegaidė), rašomi du cirkumflekso ženklai, pvz.: va lka s ‘vaikas’, ka.f'.š'tis ‘karštis’. ~ - stogelio formos kirčio ženklas, kuriuo žymima žemaitiška tvirta­ pradės priegaidės atmaina - laužtinė priegaidė, pvz.: vi-rs ‘vyras’, ka.uls ‘kaulas’, lo.rjks ‘langas’, lę.tjks ‘lenkas’. 1- s formos kirčio ženklas, kuriuo žymima vidutinė priegaidė. Ją turi: a) skiemenys, kurių pagrindą sudaro dėl kirčio pailgėję trumpieji balsiai, pvz.: a.žeras ‘ežeras’, kė.les ‘kėlias’, bū.va ‘buvo’, ki.tas ‘kitas’ (išskyrus atvejus, kai balsis pailgėja iki ilgojo ir tariamas aiškiai tvirtagališkai); b) atitrauktinį kirtį turintys skiemenys su ilguoju balsiu ar dvigarsiu, pvz.: žmo-na ‘žmona’, galvūos ‘galvos’, duiįgus ‘dangūs’; c) tvirtagalės prigim­ ties sutrumpėję galiniai skiemenys, pvz.: katė.s ‘katės’, galva.s ‘galvos’; d) skiemenys, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai ir ie, uo, bet jų priegaidę nustatyti sunku (kai kuriose aukštaičių patarmėse), pvz.: šiko . ‘šoko’, liepa ‘liepa’, tuos ‘tuos’. z - z formos kirčio ženklas, kuriuo žymima aukštaitiška tvirtagalės priegaidės atmaina - kirstinė priegaidė. Ją kai kuriose rytų aukštaičių šnektose turi tvirtagališkai kirčiuoti galiniai sutrumpėję skiemenys, pvz.: kate. ‘katė’, var'š'ke. ‘varškė’, užalū. ‘ąžuolų’. ę

B A L S I Ų

K I E K Y B Ė S

Ž E N K L A I

Tašku dešinėje raidės pusėje žymimas balsio (dvigarsio dėmens) ilgu­ mas. Taškas aukštai ( ) rodo ilgąjį garsą, du taškai aukštai (••) - labai ilgą, TRANSKRIPCIJA

17

taškas žemai (.) - pusilgį, pvz.: ža -sis ‘žąsis’, m e rg a -iti ‘mergaitė’, m ę .d i.s ‘medis’, k e p ę . r f ‘kepurė’, k l - š č ‘kyšt’. Istorinis balsių ilgumas žymimas brūkšniu virš raidės (d , ė, l, o), trumpumas - lankeliu (d , e ). Kirčiuoti balsiai a , e, kilę iš trumpųjų *a, *e, vienų mokslininkų laiko­ mi ilgaisiais, kitų - pusilgiais, pvz.: k d -la / k à -la / k à .la ‘kala’, gè-re / gè-re / g e.re ‘geria’. Šioje knygoje šių balsių ilgumą stengtasi žymėti taip, kaip tarė pateikėjai. V

B A L S I Ų

K O K Y B Ė S

Ž E N K L A I

Pakeltomis raidėmis žymimi daugiau ar mažiau išblėsę (redukuoti) balsiai ar dvigarsių dėmenys, pvz.: p ę i n “ ‘pieno’, d .k 's ‘akys’. Apskliausta pakelta raidė rodo labai silpną, vos girdimą garsą, pvz., s t ę . m ‘stirna’. Pakeltomis raidėmis žymimi ir šiek tiek dvibalsinami ilgieji balsiai o , ė arba vienbalsinami ie, u o , pvz.: ž “o l‘ę- ‘žolė’, s n ieg a s ‘sniegas’, s i r l a s ‘suo­ las’. Be įprastinių bendrinės kalbos ženklų, dar vartojami: a - trumpas redukuotas a , pvz.: k ū .n d a ‘kanda’, daf.žocs ‘daržas’; d - balsis a su didesniu ar mažesniu o atspalviu, pvz.: ž a -d i.s ‘žodis’, la u k i ‘lauke’; ce - platesnis už e balsis su didesniu ar mažesniu a atspalviu, pvz.: J L ? ^ gce-ra. gere , zm o -n c e .s žmones ; 3 - vidurinės eilės vidutinio pakilimo e tipo balsis, pvz.: d . k ’ls ‘aklas’, g a -n d i’rs ‘gandras’; e - suužpakalėjusi balsio e atmaina, vartojama po kietųjų priebalsių, pvz., sa .sa r e s seserys; ę - suužpakalėjusi balsio ė atmaina, vartojama po kietųjų priebalsių, pvz.: c i.lę -k ‘tylėk’, rę-kce ‘rėkia’; ę - neįtemptas, tarpinis tarp e ir i balsis, pvz.: b ę-g a ‘bėga’, lę .k P ’ ‘likti’, d ęrį'.kt' ‘dingti’, k ę its ‘kietas’, v e ž im a s ‘vežimas’; ę - siauras ir labai įtemptas vidutinio pakilimo balsis (siauresnis ir įtemptesnis už ę ) , pvz.: p ę - n s ‘pienas’, gi-va.tę- ‘gyvatė’, m e -d 's ‘medis’; i - neįtemptas, atviresnis už i, pvz.: lik ti ‘likti’, ra .ši ‘rašė’; i - redukuotas, neįtemptas, labai atviras i, pvz.: k in '.č i ‘kenčia’, a . u į i ‘audžiu’ ir ‘audžia’; i - tarpinis tarp i ir a garsas, pvz., iž įū - c ‘išdžiūti’; u - suužpakalėjusi balsio i atmaina, vartojama po kietųjų priebalsių, pvz., žtiiba ‘žiba’; į - neskiemeninis i, pakeičiantis priebalsį/, pvz., a k m u o į ‘akmuo’; V

18

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

o - silpnai sulūpintas, nejtemptas o su didesniu ar mažesniu a atspal­ viu, pvz.: mieg&c' ‘miegoti’, dd.rbas ‘darbas’; o - siauras neįtemptas, tarpinis tarp o ir u balsis, pvz.: bo.v“ ‘buvo’, p'or.šts ‘pirštas’, doun“ ‘duona’; o - siauras ir labai įtemptas vidutinio pakilimo balsis (siauresnis ir įtemptesnis už o), pvz.: jo-k‘juoką’, sko-li-t ‘skolinti’; u - neįtemptas, atviresnis už u, pvz.: būva ‘buvo’, skun'c'ti ‘skųsti’; v - redukuotas, neįtemptas, labai atviras, menkai sulūpintas u, pvz.: lazdv ‘lazda’, sce.kv ‘seka’; u - neskiemeninis u, pakeičiantis priebalsį v, pvz., udks ‘vaikas’; ‘ - redukuotas murmamasis balsis (vos girdimas), einantis galūnėje po kietųjų priebalsių, pvz.: ko.ndh ‘kanda’, ba.dhs ‘badas’; ‘ - redukuotas murmamasis balsis (vos girdimas), einantis galūnėje po minkštųjų priebalsių, pvz.: vę-j"s' ‘vėjas’ ir ‘vėjus’, ld.ukh‘laukiu’, ‘lauki’ ir ‘laukia’. P R I E B A L S I Ų

Ž E N K L A I

Priebalsių minkštumas žymimas dešinėje raidės pusėje minutės ženklu ('). Sis ženklas rašomas: a) žodžio gale, pvz.: plepę-t' ‘plepėti’, vag's' ‘vagis’; b) samplaikose, kur girdimi minkštieji priebalsiai, pvz.: al'.ks'nis ‘alksnis’, kre.gž'dę. ‘kregždė’; c) prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: fa-uksm°s ‘džiaugsmas’, kat'ū. ‘kačių’. Prieš priešakinius balsius priebalsių minkš­ tumas nežymimas, nes dažniausiai prieš juos priebalsis yra minkštas. Kai kuriose patarmėse (pvz.: šiaurės žemaičių kretingiškių, pietų aukštaičių) šioje pozicijoje priebalsiai gali būti tariami ir kieti (apie tai žr. jų apra­ šuose). Kadangi kietiesiems priebalsiams žymėti nėra specialių kompiu­ terinio šrifto ženklų, ši ypatybė tekstuose neatsispindi, ją rodo tik balsius žymintys ženklai. j - priebalsinio dvigarsio (afrikatos) dž ženklas, pvz.: me.įęi ‘medžiai’, j; 77 .n'te ‘džyrinti’; j - priebalsinio dvigarsio (afrikatos) dz ženklas, pvz.: mce.jod ‘me­ džiai’, j/-£p. ‘dygo’; y - gomurinis priebalsio n variantas, vartojamas prieš priebalsius k, g, pvz.: ro.yka ‘ranka’, ž'vLy'gce ‘žvengia’; k" - labai minkštas priebalsis k, pvz., ak"ū- ‘akių’; g" - labai minkštas priebalsis g, pvz., vad'.g"i. ‘valgį’; t" - labai minkštas priebalsis t, artimas k", pvz.: ka.t"i. ‘katę’, t'i-sce ‘tęsia’; V

/

A

TRANSKRIPCIJA

19

d" - labai minkštas priebalsis d, artimas g", pvz.: d"ę-d"u. ‘dėdžių’, d"ę-jo. ‘dėjo’; š - tarpinis tarp .v ir i garsas, tariamas kiek atlenkiant liežuvio galą, pvz.: aš ‘aš’, š'ū-le ‘siūlai’; z - tarpinis tarp z ir i garsas, tariamas kiek atlenkiant liežuvio galą, pvz.: žiema ‘žiema’, mužika.nc ‘muzikantas’; c - tarpinis tarp c ir č garsas, tariamas kiek atlenkiant liežuvio galą, pvz., čce ‘čia’; j - tarpinis tarp dz ir dž garsas, tariamas kiek atlenkiant liežuvio galą, pvz., praįce ‘pradžia’; x - priebalsės ch ženklas, pvz., xalxo.zas ‘chalchozas (kolūkis)’; y - liežuvio užpakalinis (gerklinis) priebalsis, artimas h, pvz., yoclkit ‘eikit’.

KI TI

ŽENKLAI - nekirčiuoto ir kirčiuoto žodžio jungtis; - intonacinio vieneto pauze; - intonacinio vieneto pabaiga; — netikėtas šnekos srauto pertrūkis žodžio viduryje; - - atviroji sandūra, žymima balsių junginiuose, kurie be šio ženklo gali būti skaitomi kaip dvibalsiai, pvz.:pa-im.k ‘paimk’,pa.-up'u ‘paupiu’; [ ] - kito kalbėtojo intarpas (bendrine kalba arba tarmiškai); ( ) - išnykęs ar netariamas garsas, skiemuo; ~ —skliausteliuose po šio ženklo tarmės forma teikiama bendrinės kalbos rašmenimis, pvz., mo&’s ‘musė’ (~ musis); * - istorinės formos ir garsai.

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

T R A N S P O N A V IM AS pecialiais tarmių rašmenimis užrašytus (transkribuotus) tekstus tinkamai nepasirengusiam skaitytojui perskaityti ir suprasti sun­ ku. Todėl kalbotyroje taikomas transponavimas - įvairuojantys tar­ mių garsai perteikiami bendrinės kalbos (bk) atitikmenimis ir užrašomi bk įprastais rašybos ženklais. Dėsningas tarmių kirčio atitraukimas irgi atstatomas pagal bk. Nedėsningais atvejais paliekami tarmei, o ne bk įprasti variantai. Tarmių morfologija, leksika ir sintaksė transponuojant nekeičiama pagal kodifikuotas bk normas. Sutrumpėjusios formos nepa­ pildomos, nes sakytinėje kalboje jų itin gausu, o visi papildymai transpo­ nuotą tekstą padarytų nenatūralų. Būtini paaiškinimai pateikiami lenkti­ niuose skliaustuose. V A R T O J A M I

Ž E N K L A I

Transponuotame tekste vartojamos visos bk tekstuose įprastos raidės ir trys pagrindiniai kirčio ženklai - kairinis ('), dešininis ( ') ir riestinis (~). Pagalbiniai ženklai - laužtiniai [ ] ir lenktiniai ( ) skliaustai. Laužtiniuose skliaustuose pateikiamos nutrūkusių, nebaigtų tarti žodžių dalys, pvz.:pasikifĮsdavo], geležfinis], ir kito žmogaus dalbos intarpai, Lenktiniuose skliaustuose aiškinama: a) transponuotų žodžių leksinės reikšmės, nesutampančios su bk, pvz., Pelesos dievaitis (‘mėnulis’), arba žodžiai, kurių bk visai nėra (tarmybės ir svetimybės), pvz.: pietų aukštaičių kadokai (‘toks apavas’), žemaičių vepelis (‘išsižiojėlis’); b) re­ tesnės ar neįprastos žodžių formos, pvz.: Klaipėdos krašto aukštaičių nerodėsi (‘nesirodė’), šiaurės žemaičių l'o-b ošk&.ls (‘užkaldavo’); c) sutrum­ pėjusios žodžių formos, kai be paaiškinimo jos gali būti suvokiamos dvejopai ar visai nesuprantamos, pvz.: kad būt (‘būtų’) (bendratis ar ta­ riamosios nuosakos 3 asmuo?), pamačius (‘pamačiusi’) (moteriškosios giminės dalyvis ar padalyvis?), senovė (‘senovėje’) (vardininkas ar vieti­ ninkas?). ‘ Tame pačiame tekste žodis aiškinamas tik pirmąjį kartą, besikarto­ jančios ar išvestinės jo formos neaiškinamos. TRANSPONAVIMAS

Laužtiniai skliaustai Lenktiniai skliaustai

FONE T I KA

Tarmių fonetiniai pakitimai perteikiami bk atitikmenimis. Pirmiausia šis principas taikomas svarbiausioms fonetikos ypatybėms, skiriančioms tarmes ir patarmes, pvz.: žemaičių patarmių pęins, dourf, pi-'-ns, dú-~na, pę-ns, do na transponuojami vienodai - pienas, duona; rytų aukštaičių patarmėje įvairuojantys bk an, en atitikmenys, pvz.: kú.nda / kó.nda, kęū'.č“ / km'.či, transponuojami kánda, keñcia. Transponuotame tekste neatsispindi ir tokie dėsningi fonetiniai reiš­ kiniai, kaip balsių kokybiniai ir kiekybiniai pasikeitimai, pvz.: pietinių panevėžiškių a.vižvs ~ avižas, šiaurinių panevėžiškių dvkinę-į1'~ dūkinejo, imó-rís' ~ žmonės, ma.mh ~ mama; šiauliškių ž'uij'ks'n'us ~ žingsnius; balsių nukritimas / iškritimas niekada nekirčiuojamose galūnėse, pvz.: raseiniškių va.l.ks ~ vaikas, re.Ik ~ reikia. Nedėsningai pakitusi tarmės fonetika transponuojant paliekama, pvz.: kauniškių jce-gu ~ jėgų, didimas ~ didimas ir kt. K I R Č I A V I M A S Kirčio vieta

Dėsningas kirčio atitraukimas atstatomas pagal bk dėsnius, pvz.: šiauI_I rinių aukštaičių ir žemaičių daba ~ daba, žinai ~ žinai, pi.n oijge ~ pi­ ningai, lę-k'o ~ lėkiau, negali ~ negali, keitę ~ kieti. Jeigu tarmės ir bk kodifikuota kirčio vieta nesutampa dėl skirtingų priegaidžių, ji nustatoma pagal tarmės normą, pvz.: kauniškių daugi-bče ~ daugybė (bk daugybe), uteniškių ži.tj'ks'n'us ~ žingsnius (bk žingsnius). Visose šnektose pasitaiko nedėsningų kirčio atitraukimo atvejų, kar­ tais kirtis gali būti atitrauktas atsitiktinai. Tuomet transponuojant jis at­ statomas pagal bk kirčiavimo taisykles. Jeigu bk ir tarmėje priegaidės nesutampa, taikomos tarmės taisyklės, pvz., kirčio neatitraukiantys vaka­ rų aukštaičiai kauniškiai gali sukirčiuoti drcebulaites, tuomet transponuo­ jant kirčiuojama drebulaitės, nes šnektoje žodžiai su šia priesaga kirčiuo­ jami kitaip nei bk - tvirtagališkai. Vienskiemeniai žodžiai pateikiami taip, kaip šnektos tekste: kirčiuo­ jami, jei buvo kirčiuoti, nekirčiuojami - jei nekirčiuoti. ^

^

Priegaidė

22

f

Įvairus priegaidžių variantai, pvz.: laužtinė (šiaurės žemaičių tunep * % turėjo, a.r'kl‘ — arklį), kirstinė (širvintiškių gil'au ~ giliau, labai ~ la­ bai), vidurinė (panevėžiškių gaidas — gaidys, uteniškių nuvce.jdū ~ nuė­ jau) ir kiti (raseiniškių ka.r'.štis ~ karštis, merga.lti ~ mergaitė), trans­ ponuojant atitinkamai apibendrinami ir žymimi tvirtapradės arba tvirtaga-

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

lės priegaidės ženklais, o transponuotas trumpas kirčiuotas balsis (tarmėje nebūtinai buvęs trumpas) žymimas kairiniu kirčio ženklu (pvz., šiaurės žemaičių bd.v“— buvo). Laikomasi nuostatos nekeisti tarmėje vartojamos priegaidės prigimties, net jei ji ir nesutampa su vartojama bk, pvz., žodis bažnyčią, priklausomai nuo tarmės, rašomas ir bažnyčią, ir bažnyčią. Tais atvejais, kai sunku nustatyti aiškią priegaidę, laikomasi tarmės, o ne bk sistemos, pvz.: vilniškių tuos, anuos ~ tuos, anuos ir kt. M O R F O L O G I J A

Transponuojant parodomos visos tarmei būdingos morfologijos ypa­ tybės: savitos linksnių galūnės ar veiksmažodžių formos, vardažodžių ar veiksmažodžių kamienų mišimas, morfologinio trumpėjimo atvejai ir kt. Visos šios formos transponuotame tekste paliekamos tokios pat kaip tar­ mėje, lenktiniuose skliaustuose pateikiami tik sudėtingesnių ar retesnių formų paaiškinimai, pvz.: pietų aukštaičių vi-ru ~ vyru (‘vyrui’),pamylėtai (‘pamylėtum’), vilniškių mūsomp (‘pas mus’), Zietelos bit (‘buvo’). N e­ aiškinamos sutrumpėjusios, bet suprantamos formos, pvz., kauniškių dgs. naud. galvo.m ~ galvom, arba perėjusios į kitą kamieną, pvz.: širvintiškių tū.rem ~ tūriam, pietų aukštaičių d. ve.s ~ avės, Klaipėdos krašto aukštai­ čių dgs. gal. mo-teras ~ moteras.

LEKSIKA Transponuotame tekste paliekama visa leksikos įvairovė. Lenktiniuose skliaustuose po transponuotų žodžių pateikiami aiškinimai, L y. bk atitik­ menys. Dažniausiai aiškinamos: a) svetimybės, pvz.: kauniškių matikais (‘kauptukais’), apsirėdyti (‘apsirengti’), špatu (‘kastuvu’), Klaipėdos kraš­ to aukštaičių zelnierių (‘kareivių’); b) tarmybės, pvz.: pietų aukštaičių bernaičių (‘brolių’), panevėžiškių prižilino (‘menkai užbaltino’), daugu­ mos rytų aukštaičių anas (‘jis’), kauniškių kap (‘kai’).

SINTAKSE Rečiausiai lenktiniuose skliaustuose aiškinamos sintaksinės konstruk­ cijos, pvz.: kauniškių)«« jį (‘jo’) neatlaikysi, raseiniškių pavydi tą bažnyčią (‘tos bažnyčios’), pietų aukštaičių gyvenu Varėnon (‘Varėnoje’), panevė­ žiškių būlbos verda terppuodo (‘puode’).

TRANSPONAVIMAS

23

$

LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ SUSIDARYMAS IR K L A S I F I K A C I J O S abartinių lietuvių kalbos tarmių atsiradimo istorija gana sudė­ tinga. Iki šiol mokslininkai negali pasakyti tikslaus jų susidary­ mo laiko ir priežasčių. Aiškiai žinoma tai, kad dabartinis lietu­ vių kalbos plotas priklausė rytų baltų grupei, kuri maždaug V -V II a. pra­ dėjo skilti į gentis. Geriausiai žinomos ir didžiausios iš jų buvo kuršiai, sėliai, žiemgaliai, latgaliai ir lietuviai (žr. 1 pav.). Kai kurie tyrinėtojai (A. Gir­ denis) teigia, kad tuo pačiu metu iš rytų baltų kaip atskira gentis atskilo ir žemaičiai ir šis laikotarpis esąs šios tarmės savarankiškos raidos pradžia. Kitų mokslininkų (A. Salio, Z. Zinkevičiaus) nuomone, atskilusi lietuvių gentis kurį laiką kalbėjo viena kalba ir tik apie XIII a. ėmė skirtis tarmės. Be rytų baltų, dar minimi ir vakarų baltai. Šiai grupei priklauso prūsai ir jotvingiai. Abi gentys seniai išnykusios. Prūsų kalba mirė XVII a., pali­ kusi keletą rašytinių šaltinių. Jotvingiai gyveno dabartinės Pietų Lietuvos teritorijoje, vakarų Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose. Jie išnyko XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje ir rašytinių tekstų nepaliko. Apie jų kalbą galima spręsti tik iš vietovardžių, vandenvardžių ir dabartinių pietinių tarmių kai kurių ypatybių. Nors dėl tarmių susidarymo laiko ir aplinkybių lig šiol tebesiginčija­ ma, nuo seno kalbotyros darbuose skiriamos dvi pagrindinės lietuvių kal­ bos tarmės - aukštaičiai ir žemaičiai. Jų pavadinimai siejami su Lietuvos valstybės dalimis. Dauguma mokslininkų mano, kad šie vardai kildintini iš žodžių žemas ir aukštas. X II-X V a. žemaičiai gyveno į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštystė, kuriai pri­ klausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, tuo metu iš tikrųjų buvo žemesnis kraštas nei aukštaičių. Šie gyveno apie Vilnių, Trakūs, Ašmeną, t. y. aukš­ tesnėse vietovėse. Yra bandymų (V. Grinaveckis) žemaičių vardą sieti su daiktavardžiu žemė ir tokiais vietovardžiais kaip Žemalė, Žemytė ir pan. Taigi pagal šią hipotezę žemaičius reikėtų suvokti kaip toje žemėje, t. y. vietovėje, gyvenančius žmones, turint galvoje jų sėslumą ir polinkį prie­ šintis viskam, kas svetima. i.

V

,

_____

V

V

v

_____

~

V

24

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

V

CHRESTOMATIJA

1 pav. Baltų gentys XIII a. pradžioje2

Lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradininku galima laikyti pirmosios lietuvių kalbos gramatikos „Grammatica Litvanica“ autorių Danielių Klei­ ną (1609-1666). Šioje lotynų kalba parašytoje ir 1653 m. Karaliaučiuje išleistoje gramatikoje jis nurodė, kad „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių, o ši pastaroji vėl įvairiose vietose skirtinga“. Sistemingesnis lietuvių kalbos tarmių tyrimas ir skirstymas pradėtas XIX a. antroje pusėje. Naujų duomenų apie tarmes pateikiama Augusto Šleicherio (Schleicher, 1821-1868), Fridricho Kuršaičio (Kurschat, 18061884), Jono Juškos (1815-1886) darbuose. Geriausiai pagrįstą tarmių skirs­ tymą pateikė Kazimieras Jaunius (1848-1908) ir Antanas Baranauskas (1835-1902). Savo skirstymą aptardamas atskirų tarmių aprašuose (18902 Iliustracija paimta iš „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ (Vilnius- Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999).

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

SUSIDARYMAS

IR

KLASIFIKACIJOS

25

1899 m. rusų kalba paskelbtuose Kauno gubernijos metraščiuose ir 1911— 1916 m. lietuvių kalbos gramatikoje), K. Jaunius atsižvelgė į tam tikrus vokalizmo (balsyno) ir konsonantizmo (priebalsyno) raidos skirtumus. Tuo skirstymu naudojosi, jį papildė, kai kurioms tarmėms pavadinimus sugalvojo Kazimieras Būga (1879-1924), Jonas Jablonskis (1860-1930) ir kiti kalbininkai. Tačiau daugiausia jį tobulino Antanas Salys (1902-1972). Dėl to šis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas Jauniaus-Salio skirstymu (klasifikacija) (plačiau žr. kompaktinės plokštelės skirsnį „Jau­ niaus-Salio lietuvių tarmių klasifikacija“ ir ten pateiktą žemėlapį). Lietuvių kalbos tarmių skirstymą 1898 m. Sankt Peterburge rusų kal­ ba išleistoje knygelėje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ aptarė A. Baranauskas. Jis skyrė net 11 tarmių: dvi žemaičių (telšiečių ir raseiniečių ) ir devynias aukštaičių (vakariečių žiemiečių, vakariečių pietiečių ir ry­ tiečių', pastarieji skilo dar į 7 patarmes). Dabartinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, iš esmės patobulinę A. Baranausko skirstymą, 1965 m. pasiūlė du kalbininkai - Aleksas Gir­ denis ir Zigmas Zinkevičius (žr. 2 pav. ir pridedamą žem ei.). Tarmės skirstomos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatybes. Dviejų pagrindinių tar­ mių skyrimo požymis - kirčiuotų uo ir ie tarimas. Aukštaičiai jų nekeičia, o žemaičiai ištaria visai kitokius garsus (w“, ou arba o •, atitinkamai i-'-, ei arba ę )3. Prigijo A. Girdenio pasiūlyti tarmių pavadinimai. Didesnės va­ dinamos pagal užimamą geografinę padėtį, t. y. vakarų, rytų, pietų aik š­ taičiai bei šiaurės, vakarų, pietų žemaičiai. Mažesniųjų tarmių (tiksliau patarmių) pavadinimus lėmė jų plote esančių miestų vardai, pvz., pietų žemaičiai varniškiai gyvena aplink Varnius, o rytų aukštaičius uteniškius išgirsime apie Uteną. 2 pav. Lietuvių kalbos tarmių skirstymas Lietuvių kalbos tarmės •v

|

žemaičiai

v.

•v •

*

aukštaičiai

r~ vakarų kretingiškiai

v •

pietų

siaurės

vakarų

pietų

rytų

telšiškiai varniškiai raseiniškiai «

»V f

*

*

kauniškiai

i panevėžiškiai

i

i

širvintiškiai

kupiškėnai

V •

|*V I

•

•

šiauliškiai

i------------1------anykštėnai uteniškiai vilniškiai

Plačiau apie skiriamąsias ypatybes žr. aukštaičių, žemaičių ir atskirų patarmių aprašuose.

26

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

v

___

Siame leidinyje remiamasi Girdenio-Zinkevičiaus lietuvių kalbos tar­ mių klasifikacija.

L iteratūra apie lietuvių kalbos tarmes ir j ų k l a s i f i k a v i m ą Monografijos, atlasai •

v

BARAUSKAITE J., ČEPAITIENE G., MIKULENIENE D., PABRĖŽA J., PETKEVIČIENE

X

R. Lietuvių kalba: Leksikologija, fonetika, akcentologija, dialektologija, rašyba 1, Vil­

nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. Ba r a n a u s k a s A. Litauische Mundarten, Leipzig: Veri. Koehler, 1920-1922. GERULLIS G. Litauische Dialektstudien, Leipzig: Markert und Peters, 1930. Lietuvių dialektologijos skaitiniai 1. Sudaryt. Z. Babickienė, B. Jasiūnaitė, Vilnius: VU, 1999. Lietuvių kalbos atlasas 1: Leksika. Ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. Lietuvių kalbos tarmės. Red. K. Morkūnas, E. Grinaveckienė, Vilnius: Mintis, 1970. SALYS A. Raštai 4: Lietuvių kalbos tarmės. Red. P. Jonikas, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1992 [1933]. ZINKEVIČIUS Z Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis, 1966. Z i n k e v i č i u s z. Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei­ dykla, 21994. Z i n k e v i č i u s z. Rinktiniai straipsniai 1-2, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akade­ mija, 2002. Straipsniai garšva

K. Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose. - Lietuvių kalbotyros

klausimai 28, 1989, 12-38. G i r d e n i s a . [Rec. kn.] Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1970. - Baltistica 1 (2), 1971, 201-209. G i r d e n i s A., Z i n k e v i č i u s z. Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. - Kalbotyra 14, 1966, 139-148. g r i n a v e c k i s V. Dėl naujo požiūrio į kai kuriuos lietuvių istorinės dialektologijos klausimus. - Baltistica 11 (2), 1975, 185-200. u r b a n a v i č i ū t ė - m a r k e v i č i e n ė ž. Dar kartą apie rytų aukštaičių tarmių ribas. Kalbotyra 43 (1), 1994, 85-87.

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

SUSIDARYMAS

IR

KLASIFIKACIJOS

27

AUKŠTAIČIŲ T A R M Ė

PLOTAS SSL Aukštaičiai užima rytinę Lietuvos dalį, gerokai didesnę negu žemaičiai (žr. pridedamą žemei.). Aukštaitiškai kalba Joniškio, Šiaulių, Kėdainių, Kauno, Jur­ barko, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Druskinin­ kų, Vilniaus, Šalčininkų, Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Anykščių, Ukmergės, Šir­ vintų, Utenos, Kupiškio, Panevėžio, Biržų, Rokiškio ir kitų apylinkių žmonės. Šios tarmės apimamą plotą nuo žemaičių galima atskirti apytiksle linija: į rytus nuo Naujosios Akmenės, Kuršėnų, Kužių, Kurtuvėnų, Kiaunorių, Tytuvėnų, Ly­ duvėnų, Raseinių, toliau - į pietryčius ir pietus nuo Paupio, Eržvilko, Tauragės, Žygaičių, Juknaičių ir Sausgalviiį. S K I R I A M O S I O S

A U K Š T A I Č I Ų

Y P A T Y B E S

Pagrindinis skiriamasis a u k š t a i č i ų ir ž e m a i č i ų požymis - dvibal­ sių uo , ie tarimas. A u k š t a i č i a i juos išlaiko sveikus (bent kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse), o žemaičiai taria visai kitokius garsus.

Išlaikomi kirčiuoti

te*l. Aukštaičių

an, am, en, em ir ą, ę atitikmenys

tarmė pagal nevienodą dvigarsio an (ir am, em, en) bei nosinio balsio ą (ir ę) tarimą skirstoma į vakarų, pietų ir rytų aukštaičių patarmes. Pagal kitas garsyno ypatybes vakarų ir rytų aukštaičiai skirsto­ mi dar smulkiau: vakarų - į kauniškius ir šiauliškius, o rytų - į širvintiš­ kius, panevėžiškiūs, anykštėnus, kupiškėnus, uteniškius ir vilniškius.

_______________ S K I R I A M O J I

V A K A R Ų

A U K Š T A I Č I Ų

uo, ie

Y P A T Y B Ė

Vakar ų a u k š t a i č i a i (kauniškiai ir šiauliškiai) dvigarsius am, an, em, en ir balsius ą, ę išlaiko sveikus ir taria kaip bendrinėje kalboje, pvz.: ra.m'.s'tis ‘ramstis’, ka.nda ‘kanda’, pė.m'pę. ‘pempė’, š'ven'.tę. ‘šventė’, ka-s'nis ‘kąsnis’, tėvą. ‘tėvą’, te sce ‘tęsia’. __________________ S K I R I A M O J I

P I E T Ų

A U K Š T A I Č I Ų

Y P A T Y B Ė

P i e t ų a u k š t a i č i a i dvigarsius am, an,em,en taria kaip bendrinėje kalbo-

AUKŠTAIČIŲ

TARME

29

je, bet balsius ą, ę siaurina ir taria u-, i, pvz.: sa.mcis ‘samtis’, laij'.kce ‘lenkia’, tem'.pce ‘tempia’, ken'.cce ‘kenčia’, bet žu-sis ‘žąsis’, šū-la ‘šąla’, vaiku, ‘vaiką’, tisce ‘tęsia’, kiše ‘kęsti’. S K I R I A M O J I

RYTŲ

A U K Š T A I Č I Ų

Y P A T Y B Ė __________________

Ryt ų a u k š t a i č i a i (vilniškiai, uteniškiai, anykštėnai,kupiškėnai, širvin­ tiškiai, rytinė panevėžiškių dalis) siaurina dvigarsių am, an, em, en pir­ muosius dėmenis ir taria um, un, im, in, pvz.: kū.nda ‘kanda’, duij.gus ‘dangus\ pasuni.de ‘pasamdė’, ž'vlrj'ge ‘žvengia’, š'vin.tas ‘šventas’, tini.pi ‘tempia’, arba (didžioji panevėžiškių dalis) - on, om, ęn, ęm, pvz.: rom'.s'ts' / rvm'.s'tis' ‘ramstis’, kęn'.č"/ kin'.či ‘kenčia’. Panevėžiškių šnektose dvigar­ sių tarimas priklauso nuo priegaidės: tvirtapradžiai dvigarsiai kai kur gali būti išlaikomi ir sveiki. Rytų aukštaičiai nosinius balsius ą, ę siaurina ir taria u-, i , pvz.: grū-šts ‘grąžtas’, gris't' ‘gręžti’, valku. / vai.kv ‘vaiką’, ka.r'vi. / ka.r'vi ‘karvę’, arba (dalis panevėžiškių) - o-, e- / ę, pvz.: gro-šts ‘grąžtas’, valko ‘vaiką’, grč-š't' ‘gręžti’, že.mę ‘žemę’. 1 lentelė. Aukštaičių patarmių skiriamosios ypatybės Patarmės

Garsai Vakarų aukštaičiai an, am, en, em

Pietų aukštaičiai

+

Rytų aukštaičiai

+

+ v

FONE

T I K A

SS Visi aukštaičiai, išskyrus didžiąją kauniškių ploto dalį ir vakarines šiau­ liškių šnektas, priebalsį / kietai taria prieš e, ei, ė ir senovinį *ę (*ę), pvz.: la.docs 'ledas’, tilę-k 'tylėk’, sd.ulu. 'saulę’. Pietinėse ir rytinėse aukštaičių šnektose prieš priešakinės eilės balsius kieti tariami ir kiti priebalsiai: r, s, š, z, v, p , m, b , t, pvz.: ra.tas 'retas’, sa.nas 'senas’, ša.štas 'šeštas’, ža.mas 'žemas’, ųūpę. ‘upė’, mę-sa 'mėsa’. K I R Č I A V I M A S s l. Daliai

aukštaičių būdingas kirčio atitraukimas nuo galūnės, stiprėjan­ tis iš pietų į šiaurę. Skiriami du šio reiškinio tipai: v i s u o t i n i s ir s ą l y g i ­ nis k i r č i o a t i t r a u k i m a s .

30

LIETUVIŲ

KALBOS

TARMIŲ

CHRESTOMATIJA

2 lentelė. Kai kurios aukštaičių patarmių ypatybės Spalvomis pažymėtos ypatybės skiria

A U K Š T A IČ IA I

*

•v •

•

•

BjlįUtįitt;

K irčiuoti

an,am, en,em

K irčiuoti

ą>ę

neatitraukiam a

neatitraukiam a (tik m ažoje dalyje silpnasis sąlyginis)

K irčio atitrau­ kim as iš galū­ nės

intensyvesnis sąlyginis (tik m ažoje dalyje silpnasis sąlyginis)

intensyvesnis sąlyginis (tik m ažoje dalyje neatitraukiam a) ir silpnasis sąly­ ginis

neatitraukiama / i n - , tensyvesnis sąlyginis

a -u e ! ce - i

a ¡ e*

518 Užusaliai

I

519H

Palomene v

535 Ravieniškės

KAUNA

\ 537 Kaišiadorys

534 I Armališkės

555 Žiežmariai

554 Kruonis

J

571 Darsūniškis

Išlaužas

573 Rikediškės /

Ąžuolų PRIENAI

586 Sasnava

-

kam ieno kirčiuotas e prieš minkštą priebalsį (LKA II, žem ei. Nr. 11)

Kaniava

621 Gražiškiai 620a liar

r~:— siau ras e., vakariniuose ploto pakraščiuose t

y

platus

se.

Rudnia

kam ieno i, u tvirtapradžiuose (LKA II, žem ei. Nr. 20): ^ ------- trumpi:

VIII

623 Vflkabatiai

\

Plikiai

ii, i®, mj, /r, u/, u®, un, ur Dubi&ai

/

638 Liubavas

/

Birštonas 610 Nemajūnai

Kalvarija 639

IX Pelesa

antrajam e dėm enyje sąlyginio kirčio atitraukimo riba (LKA I, žem ei. Nr. 1)

641 Krosna

/

612 I Gripiškės

Gicm

XII i —' i Zietela f

XIII

Punskas

Rudamina

Pivašiūnai

631a

Dusmenys

646 D ainw-iai

Alove

643

y

Miroslavas

%

659

N em unaitis

Meteliai Bar&ai

Onuški*

/

630

645

Simnas

656

631

611 | Butrimonys

642

655

}

Alytus

657

per abu dėm enis I___

Į

y

Í

(LKA II, žem ei. Nr. 106):

/

626 Gelčiai

609' Balbieriškis

Liudvinavas

/

U,/ /.m, /■» / /.n...

.

■ ’ Mergikes

A ukštdvaryi

628 Kriauniai

y

tvirta (j a lės priegaidės spūdis dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose

X

625 Daukšiai

ii, im,in...

pailginam i: r / /

é

No&a

606 Marijampolė

*

PIETŲ

Semeliškes

613

Ri

Naujoji Ūt;

MARIJAMPOLĖ

594

ę /5 9 3 592 Užuguostis

f 1589 1 Rienai 588 \ ftšlavantys

556

Kietaviškes

mm

622 Badninkai

X

KAIŠIADORYS

553 Margininkai

569 Mozūriškės

Eišiškes Varanavas

1 I

G egužine

1

Plutiškės

!į

499

550 Skriaudžiai

&

m

Vydcnlal

£'

VILKAVIŠKIS 584 Vilkaviškis

FYTŲ AUKSTAC

ei

kam ieno kirčiuotas ė po priebalsio / (LKA II, žem ei. Nr. 28)

I

566 Pilviškiai

I

533 \ ftoderiškiai 552 R» Garliava

549 / Kazlų Rūda

I'IH I K W W . '

ei po priebalsio / (LKA II, žem ei. Nr. 15):

Kaniūkai 516

551 Mauručiai

*#

I

536 Rumšiškės

548 Barzdai 41* #

Padaigai . U pninkai i

■ '

547 Žvirgždaičiai

565 Alksnėnai

kam ieno e,

■: T ~ "

Griškabūdis

r

I IIII.

M

%

\ \

496

517 Karmėlava

ak.

o’,a \ e* (ar pusilgiai variantai)

ilgi e-,

531 Šunkariai

528 { ■ P Bajoraičiai

Kulva

I 496 Muniškiai

515 Zapyškis

tekstas

é

497

&

•2-L

Baltkojai

529 Sintautai

s Ki

i

472

Vandžiogala

# 495 Vilkija

x

V

Punsko šnektos šiaurinis pakraštys, priklausantis vakarų aukštaičių kauniškių plotui

L

Batcgala

**

510 Slavikai

471 470 Vareikoniai

*

Lekėčiai (ploto ribos pagal L K A I, žem ei. Nr. 1)

u

40

492 Vfelenčiūnai

VAKARU AUKŠTAIČIAI KAUNIŠKIAI IR KLAIPĖDOS KRAŠTO AUKŠTAIČIAI

442

438 Paganantys

JURBARKAS

490 Sudargas

Josvainiai

440

437 Juodaičiai

434 jC Putliai ■

433 Žindaičiai 432 Vėdintai

464 DIOai

487 I Sokaičiai

368

402 Ritinkšniai

397 Vadžgirys

S tiaoutė

431 Lauksargiai

366 Betygala

G ervinę

393

389 Rt Katyčiai

424

R A S E I N I Š K I A I

398a

Jociai

Juknaičiai

Ž E M A I Č I A I

364

*

*

\

*

\

'c

\

*

\

VAK ARŲ AUKŠTAIČIAI K au n iškiai ir K la ip ė d o s krašto aukštaičiai VARDAI Vakarų aukštaičiai kauniškiai dažnai vadinami suvalkiečiais , nes didžioji jų ploto dalis prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Suvalkų gubernijai. Sis termi­ nas nėra visai tikslus, nes į minėtą guberniją įėjo dalis pietų aukštaičių ploto, tačiau jis labai paplitęs, nes ir patys kauniškių patarmei priskiriami žmonės daž­ niausiai yra linkę vadintis suvalkiečiais. Vakarų aukštaičiai kauniškiai, gyvenan­ tys į pietus už Novos upės, ir patys vadinasi, ir kitų yra pavadinami zanavykais. Dažnai zanavykais vadinami ir visi Sakių rajono gyventojai. Liocais kartais pa­ vadinami šiaurinės Šakių rajono dalies, esančios Nemuno kairėje pusėje, gyven­ tojai. Taip juos pagal žodį ličcas ‘kepurės snapelis’ pravardžiuoja kitapus Nemuno, Jurbarko rajono pietuose, gyvenantys kaimynai. Šiuos liocai atsilygindami vadina kam avyžiais (kem avyžiais) , atseit šie blogiau gyvenę ir vaikščioję apsiavę karnų vyžomis. Į šiaurę kitapus Nemuno kilpos gyvenantys vakarų aukštaičiai pavadinami, o kartais ir patys pasivadina zanem ūnčikais , arba zanem ūnščikais, zalem ūnčikais. Pietinius kauniškius kaimynai neretai pravardžiuoja kapsais , nes jie vietoj įprasto kaip taria kap. Gyvenantys apie Prienus, Balbieriškį, Garliavą vadinami tekšiais (tėkštais), nes jų šnekta skiriasi nuo tikrųjų dzūkų. Yra liudijimų, kad rytiniai kaimynai dzūkai savo vakarinius kaimynus, ypač užklydusius į svečius, vadindavę guogiais (guogais ) ar kuokiais. Pavadinimas kauniškiai yra dirbtinis, mokslininkų sugalvotas. K laipėdos krašto aukštaičiai irgi yra dirbtinis pavadinimas. Dabar labai išretėjusios jų gretos buvo gausios, paliko garbingą žymę lietuvių raštijoje (Jonas Bretkūnas, Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis, Fridrichas Kuršaitis ir kt.) ir užėmė nemažą plotą Rytų Prūsijoje (dab. Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, priklausančioje Rusijai, ir Lenkijos šiaurės rytuose). Klaipėdos krašte, vadinamosios Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje, gyvenę ir aukštaičiai, ir žemaičiai, bet dažniau pirmieji buvo vadinami lietuvninką vardu, kuris dar sietas ir su priklausymu liuteronų tikėjimui. Seniau pietrytinės Mažo­ sios Lietuvos dalies aukštaičių šnektos gyventojus vadindavo baltserm egiais , o šiaurės vakarų - striukiais, tačiau dabar tai jau tik istoriniai vardai. Istoriniu tapo ir tilžčną vardas, kuriuo plačiąja prasme vadindavo visus Mažosios Lietu­ vos gyventojus, kurie neskyrė garsų ė, o ir ie, uo, o siaurąja prasme - tik gyve­ nančius ties Tilžė, anapus Nemuno. Beveik išnykę ir vadinamieji šišioniškiai, gy­ venę apie Bitėnus, Vilkyškius, Pagėgius ir gavę pravardę pagal prieveiksmio čia formą šišion. Dalis Klaipėdos krašto aukštaičių, balsius o, ė tarusių olt, e 1 ir gyve­ nusių Viešvilės apylinkėse, vadinti viešvilėnais. v

_ _

v

v

VAKARŲ

AUKŠTAIČIAI

Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

37

Zietelos lietuvius, jau senokai atskilusius nuo pagrindinio ploto, kaimynai slavai vadindavo tiesiog litvinais.

PLOTAS Vakarų aukštaičių gyvenamasis plotas mažėja, ypač jis sumažėjo vakaruose. Taip atsitiko dėl istorinių aplinkybių: patekę už Lietuvos valstybės sienų, dau­ gelį amžių kentę germanizaciją, o po Antrojo pasaulinio karo naikinti fiziškai, vakarų aukštaičiai prarado savo vakarinę dalį ir nemažai gyventojų, daug jų asi­ miliavosi. Mirusi yra ir Baltarusijoje buvusi Zietelos šnekta. Tačiau Lietuvoje likusios vakarų aukštaičių ploto ribos liko nepakitusios. Kauniškių patarme kalbama Jurbarko, Šakių, Kauno, Vilkaviškio, Mari­ jampolės apylinkėse, taip pat apie Balbieriškį, Birštoną, Stakliškes, Kaišiado­ ris. Ji yra artimiausia bendrinei kalbai (ypač minėtųjų zanavykų šnekta apie Grįškabudį, Jankūs, Barzdus, Bajoraičius, Žvirgždaičius, Kudirkos Naumiestį). Iš kauniškių išsiskiria plotas apie Smalininkus, Viešvilę, Pagėgius, Trakininkus, Katyčius, Degučius. Tai buvę Klaipėdos krašto aukštaičiai. Si beveik iš­ nykusi patarmė turi bendrų ypatybių su Klaipėdos krašto (vakarų) žemaičiais, be to, yra patyrusi stiprią vokiečių kalbos įtaką. Kauniškių patarmei priskirtini ir Lenkijoje, Punsko ir Vižainio parapijose, lietuviškai kalbantys kai kurie kaimai. Baltarusijoje, anapus pietų aukštaičių ploto, nutolusi 80 km į pietus nuo Lietuvos valstybės sienos, beveik iki XX a. pabaigos gyvavo Zietelos šnekta, kurią pagal sveikų ari, am , en, em ir ą, ę išlaikymą (tik tvirtapradį ą dažnai atlie­ pia dvibalsis ai) ir kitas pagrindines ypatybes būtų galima priskirti prie vakarų aukštaičių kauniškių. Gyvavusi slavų apsuptyje, Zietelos šnekta išlaikė daug senoviškų lietuvių kalbos ypatybių, ypač morfologijos ir žodžių darybos savitumų. Iš įdomesnių dalykų minėtinos maloninės priesagos -yka, -utas, pvz.: mergytyka ‘mergelė’, akykos ‘akelės’; kiškūtas ‘kiškelis’, langūtas ‘langelis’; būdvardžių priesaga -itkas, pvz.: grazitkas ‘gražutėlis’, m acitkas ‘mažutėlis’; veiksmažodžio būti būtojo kar­ tinio laiko forma bit(i), priešdėlis sa- ‘su-’, pvz.: sasrinkom ‘susirinkome’, sakraut ‘sukrauti’ ir kt. Kita vertus, šnektoje ryški slavų kalbų įtaka: gausu slaviz­ mų, slaviškų priešdėlių ir konstrukcijų, kartais ištisos frazės pasakomos balta­ rusių kalbos žodžiais (žr. Zietelos šnektos tekstą). Si unikali šnekta, kurios tam tikras ypatybes kalbininkai linkę sieti su prū­ sų ar jotvingių kalbomis, dabar jau mirusi - lietuviai asimiliavosi su vietiniais baltarusiais. .v»'l

Kauniškiai

v

Klaipėdos krašto aukštaičiai

Lenkijos kauniškių šnektos Zietela

v

v

v

S K I R I A M O J I

V A K A R Ų

A U K Š T A I Č I Ų

Y P A T Y B Ė

Kauniškiai, būdami v ak arų a u k š t a i č i a i , išlaiko sveikus

38

AUKŠTAIČIŲ

TARME

a) dvigarsius an, am, en, em, pvz.: rarj.ka ‘ranka’, sa.m'tis ‘samtis’, peij'.kl ‘penki’;

¡¡laikomian, am,

en’em’ą’ę

b) nosinius balsius ą, ę, pvz.: ža-sis ‘žąsis’, tė-sce ‘tęsia’. ________________________ S K I R I A M O S I O S

K A U N I Š K I Ų

Y P A T Y B Ė S

Svarbiausia k a u n i š k i ų fonetikos ypatybė - iš visų dabartinių lietuvių kalbos patarmių kone visose žodžio pozicijose jie geriausiai skiria ilguo­ sius ir trumpuosius balsius (nekirčiuoti ilgieji gali sutrumpėti iki pusilgių, bet visuomet išlieka ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas), plg.: gi-vas ‘gy­ vas’, gi-va.te- /gi.vd.te. ‘gyvatė’, su-ne.l'u- / su.ne.l'u. ‘sūnelių’, gimė- / gimę. ‘gimė’, sa.ko- / sa.ko. ‘sako’ ir kt. Kai kurie ilgieji galūnės balsiai trumpinami iki trumpųjų tik šiaurinėje ploto dalyje.

Geriausiai skiriam, ilgieji ir trumpieji balsiai

Nuo kitų vakarų aukštaičių - šiauliškių - k a u n i š k i a i labiausiai ski­ riasi tuo, kad iš galinių skiemenų neatitraukia kirčio.

Neatitra ūkiam as kinis

FONETI KA Šiaurinėje ploto dalyje (Šakiai, Vilkija, Veliuona, Jurbarkas) trumpi­ nami nekirčiuoti ilgieji žodžio galo balsiai, tačiau ne visur ir ne visose galūnėse vienodai sistemingai, todėl gali būti ištariama: ša.ka ‘šaką’, ka.te ‘katę’, ma.tu ‘mato’, ma.ti ‘matė’, gra.žu. ‘gražų’ ir pan. (žr. Katyčių, Stakių, Baltkojų šnektų tekstus). Pietinėje ploto dalyje, kaip minėta, il­ gieji galūnės balsiai išlaikomi sveiki ar trumpėja tik iki pusilgių (žr. Birš­ tono, Liudvinavo, Navininkų šnektų tekstus).

Ilgųjų nekirčiuotų galūnės balsių trumpinimas

v

ploto pietryčiuose ir šiaurės rytuose žodžio pradžios e, ei kauniškiai verčia a, ai, pvz.: a.žeras ‘ežeras’, ašen-s ‘ešerys’, ai.na ‘eina’. Apie Vilkaviškį, Griškabūdį, Sakius, Jurbarką kartais pasakoma priešin­ gai - e vietoje a, pvz.: ė.T.ks'nis ‘alksnis’, ešis ‘ašis’.

Žodžio pradžios

Vakarinėje patarmės dalyje kirčiuotas kamieno balsis e prieš minkštąjį priebalsį ištariamas siauriau nei rytinėje dalyje, plg.: me.di. / mę.di. ir mce.di. ‘medį’, sė.kę. / sę.ki ir sce.kę. ‘sekė’. Tai balsių derinimo, vadina­ mosios regresyvinės balsių asimiliacijos, reiškinys. Apie Marijampolę, Vil­ kaviškį labai siauras balsis e tariamas ir prieš kietąjį priebalsį, pvz.: mariję.mpo.lę. ‘Marijampolė’, mę.tai ‘metai’.

Kirčiuotas kamieno e prieš minkštąjį priebalsį

.Vil Iš Klaipėdos krašto aukštaičių balsyno ypatybių išskirtini ilgųjų balsių o, ė atliepimai. Šie balsiai gali būti dvibalsinami, pvz.: brūolis ‘brolis’,

Balsių o, ė atitikmenys Klaipėdos krašte

l Pačiuose

e, ei

V

VAKARŲ

AUKŠTAIČIAI

Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

39

moda ‘rodo’, tleus ‘tėvas’, blega ‘bėgo’ (žr. Katyčių šnektos tekstą), be to, gali virsti šiai pozicijai neįprastais dvibalsiais o“/ ou, ė I ei, pvz.: brd“lis / brdulis ‘brolis’, žmo“gus / žmougus ‘žmogus’, tę'vs / tęivs ‘tėvas’, pelėda / pelęida ‘pelėda’. Bendratys su -enti, -inti irją vediniai

bendratyse su priesagomis -enti, -inti ir iš jų padarytose formose, esamojo laiko formose su priesaga -sta (pvz., sensta) bei kai kuriose šaknyse vietoje en, in taria ilguosius e -, i■: gLvėt ‘gyventi’, g i l ė ­ davau ‘gyvendavau’, mę.gi-k ‘mėgink’, sėstu ‘senstu’, skls'u ‘skinsiu’, sko-lit ‘skolinti’, sko-li-damas ‘skolindamas’, tįstu ‘tinstu’ ir pan.

Dvigarsių ii, im, in,

¡2l Tradiciškai manyta, kad vakarinė ir šiaurvakarinė kauniškių dalis (Viikaviškis, Kudirkos Naumiestis, Griškabūdis, Sakiai, Vilkija, Veliuona, Jur­ barkas, Pagėgiai), kaip ir Klaipėdos krašto aukštaičiai, tvirtapradiškai kir­ čiuotų mišriųjų dvigarsių ii, im, in, ir, ui, um, un, ur pirmųjų dėmenų neilgina. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad bent jau šiaurėje, apie Sakius, Jurbarką, šių dvigarsių pirmieji dėmenys pailgėja iki pusilgių ir paplatėja, pvz.: rimtas ‘rimtas’,/»/.rmas ‘pirmas’,pu,lt ‘pulti’, du.nda ‘dunda’, du.r'pę-s ‘durpės’.

ir, ui, um, un, ur

pirmieji dėmenys

l Kauniškiai

V

^

Kauniškių ploto pietinėje ir rytinėje dalyje pirmieji šių dvigarsių dėmenys ilginami: pačiuose pietuose (apie Kalvariją, Marijampolę, Prienus) bal­ siai tariami ilgi, pvz.: rimtas, ‘rimtas’, pirmas ‘pirmas’, pū-lt ‘pulti’, dū-nda ‘dunda’, dū-r'pę-s ‘durpės’, o rytinėje dalyje (į šiaurės rytus nuo Kau­ no) - pusilgiai, pvz.: kl.lpa ‘kilpa’, s'kln'ti ‘skinti’, girtas ‘girtas’, stū.m'ti ‘stumti’, kū.r'mis ‘kurmis’ (žr. Birštono, Navininkų, Liudvinavo šnektų tekstus). Pridėtiniai žodžio pradžios], v

v

V"*®

v

Žodžio pradžioje prieš užpakalinius balsius daugelis kauniškių pride­ da v, o prieš priešakinius - j, pvz.: vūoga ‘uoga’, v6-ras ‘oras’, ji-ra ‘yra’, jilgūmas ‘ilgumas’. Pasitaiko ir priešingai - priebalsiai v ir j žodžio pra­ džioje numetami, pvz.: o-verė ‘voverė’, o-ra.tiij'klis ‘voratinklis’, is ‘jis’.

Žodžio galo priebalsių numetimas

žodžių paskutiniai priebalsiai taip pat dažnai numeta­ mi, pvz.: i ‘ir’, a ‘ar’, vė ‘vėl’, da- ‘dar’, ma- ‘man’, auks'tl ‘aukštyn’.

Priebalsis 1prieš e, ę, ei, ė ploto rytuose

- Kauniškių rytuose, apie Jiezną, Kruonį, Rumšiškes, kaip ir kaimyninė­ je pietų aukštaičių patarmėje, priebalsis l prieš e, ę, ei, ė tariamas kietai, pvz.: la.das ‘ledas\pce.la- ‘pelą\pala.isk ‘paleisk’, žo-lė ‘žolė’ (žr. Biršto­ no šnektos tekstą).

40

l Trumpesniųjų

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

f^L D ėl vokiečių kalbos įtakos vietoje kietojo l Klaipėdos krašto aukštai­ čių tariamas vokiškas vidurinis t. y. labas tariama kaip la2ps. Dėl tos pačios priežasties Klaipėdos krašte labiau nei kitur minkštinami ir kiti priebalsiai, ypač š' ir i' (žr. Katyčių šnektos tekstą).

Priebalsių minkštumas Klaipėdos krašte

Apie Kalvariją, Marijampolę, Vilkaviškį, Garliavą žodeliai kaip, taip tariami kap, tėp, todėl šių apylinkių žmonės vadinami kapsais (žr. Liudvi­ navo, Navininkų šnektų tekstus). Prielinksniai apie, prie, nuo, jungtukas jeigu visame kauniškių plote dažnai tariami apę-, prę- / prę-g, no- / no-g, jce-gu, pvz.: ape-_stci.la. ‘apie stalą’, pre-_nd.mu ‘prie namo’, no-_tvd.rtu ‘nuo tvarto’, jce-gu no.rę-tu. ‘jeigu norėtų’.

Žodeliai kaip, taip;

(Sl

prie, apie, nuo; jeigu

K I R C IA

V I M A S

(Sl Šiaurės vakarų dalyje (Griškabūdis, Šakiai, Jurbarkas, Pagėgiai, Veliuona) dvibalsių ir dvigarsių tvirtagalė priegaidė tęsiama per abu dėme­ nis (būdingas zanavykų ir veliuoniškių bruožas), pvz.: valkas ‘vaikas’, ra.n.da ‘randa’, Im'.ti ‘imti’ (žr. Baltkojų, Stakių šnektų tekstus).

Tvirtagalės priegaidės spūdis

Visame kauniškių plote daiktavardžiai ir būdvardžiai su priesagomis -ybė, -ytis, -ytė; -aitis, -aite (išskyrus pavardes, pvz., Grigaitis) kirčiuojami tvirtagališkai, pvz.: daugl-bę. ‘daugybė’, daugi-bė ‘daugybe’, mazi-tis ‘ma­ žytis’, maži-č'ū ‘mažyčiu’, eglaitę, ‘eglaitė’, eglaitės ‘eglaites’.

Priesagų -ybė,

« L Kauniškiai neatitraukia kirčio iš žodžio galo, bet turi kitaip nei ben­ drinėje kalboje kirčiuojamų formų. Įvardžiai koks, kokia, toks, tokia, šitas, šita yra pirmosios kirčiuotės - kirčiuojami šaknyje, pvz.: kd-kcem ‘kokiam’, ko-kiem ‘kokiems’, to-k'o.m ‘tokioms’, td-k'u. ‘tokių’, su^šltuo ‘su šituo’, su__šlta ‘su šita’, šitiem ‘šitiems’, šlto.m ‘šitoms’ ir kt. Šaknyje kirčiuoja­ mos ir asmeninių įvardžių vienaskaitos galininko formos mane ‘manė’, tave ‘tave’, skaitvardžiai dvieju, ‘dviejų’, trijų, ‘trijų’, būdvardžių bevardės giminės formos svar.bu ‘svarbu’, suij.ku ‘sunku’, tam.su ‘tamsu’. iŠL Į patarmę atėję nauji žodžiai taip pat dažniausiai kirčiuojami kitaip nei bendrinėje kalboje, pvz.: kilomætras ‘kilométras’, kilogramas ‘kilogra­ mas’, agronomas ‘agronomas’. Senųjų skolinių kilmę galima atpažinti pa­ gal nevienodą priegaidę: germanizmai kirčiuojami tvirtapradiškai (šli-pko.s / šli-pkę.s ‘nekaustytos žemos rogutės’, l'o-dę. / l'o-drę. ‘žolės pjauna­ moji mašina’), slavizmai - tvirtagališkai (mū-eitis ‘kankintis’, bl'ū-das ‘du­ buo’).

VAKARŲ

A U K Š T A I Č I A I . Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

-ÿtis, -ytė; -aitis, -aite kirčiavimas

Savitai kirčiuojami y

fv •

•

žodžiai

Skolinių kirčiavimas

41

„Dviviršunis “kirtis

l Kauniškiams (ypač šiauriniams) būdingas vadinamasis „dviviršunis“

kirtis: ilgieji skiemenys prieš trumpą kirčiuotą galūnę nesutrumpėja (kar­ tais tariami net ilgėlesni negu kirčiuoti) ir pabrėžiami su tam tikra into­ nacija, pvz.: ža-s'is ‘žąsis’, ji-ra ‘yra’, raij.ka ‘ranka’, perj'.kl ‘penki’. M O R F O L o G i J A Vietininko formų trumpinimas

Moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vietininkas neretai sutrumpinamas, ištariamas be paskutiniojo skiemens, pvz. (čia ir toliau morfologijos, sintaksės ir leksikos pavyzdžiai pateikiami bendrinės kal­ bos rašyba): lovo ‘lovoje’, saulė ‘saulėje’.

Kitų žodžių formų trumpinimas

Trumpinamos ir kitos ilgesnės vardažodžių ar veiksmažodžių formos, pvz.: baltam ‘baltame’, laukuos ‘laukuose’. Sutrumpintos formos kartais kitų tarmių atstovams gali būti labai neįprastos, pvz.: ė, ė irpare ‘ėjo, ėjo ir parėjo’.

Įvardžiuotinės įvardžių formos

V2l Tai vienintelė patarmė, gerai išlaikiusi gana gausią įvardžiuotinių įvar­ džių paradigmą, pvz.: Vyriškoji giminė

M oteriškoji giminė

Vienaskaita ••

Y •••'*' /

• / »/V• • /

•

V. jisai K. jojo N. jájam / jámjam

jinai, j t]e / j tje / jyj e ¡jija josios jájai / jáijai

g .m

im

.

Įn. júoju / júojuo V t .jajam(e) / jamjam(e)

jąja / jáija ) ojo (je)

Daugiskaita

V. jiejie / jiej ai / jieja K. jųjų N. jiesiem(s) / jiemsiem(s) G. juosius / juostuos Įn. jaisiais

V t. juostuos (e)

josios

jųjų jósiom(s) / jómsiom(s) jąsias / jáisias jomsiom(s) josiose

Išlikusios savitos moteriškosios ir vyriškosios giminės įvardžių vienaskai­ tos įnagininko (ją / jai ‘ja ’,jūo; tą / tai ‘ta’, tuo) bei daugiskaitos galininko

(jąs / jais ‘jas’, juos; tąs / tais ‘tas’, tuos) tvirtapradiškai kirčiuojamos for­ mos yra aptrupėję įvardžiuotiniai variantai. V

Salia asmeninių įvardžių daugiskaitos galininko formų mūs, jūs varto­ jamos dviskaitos įnagininko kilmės formos mūmis, jūmis.

Asmeninių įvardžių daugiskaitos galininkas

Dalis vakarų aukštaičių kauniškių išlaikė veiksmažodžių dviskaitą, pvz.: dirbti, sūktis:

Veiksmažodžių dviskaita

Tiesioginė nuosaka

mudu judu

E s a m a s is

Būtasis kartinis

Būtasis dažninis

Busim asis

laikas

laikas

laikas

laikas

dirbava, šukavos dirbata, sukatos

dirbova, sūkovos dirbota, sūkotos

dlrbdavova, sūkdavovos dirbdavota, sūkdavotos

dirbsiva, sūksivos dirbsita, sūksitos

Tariamoji nuosaka

mudu judu

dlrbtuva / dirbtumėva, sūktuvos / sūktumėvos dirbtuta / dirbtumėta, sūktutos / sūktumėtos Liepiamoji nuosaka

mudu dirbkiva, sūkivos judu dirbkita, sukitos ŽODŽI Ų

DARYBA

¿j-l Vakarų aukštaičių kauniškių plote dažniausiai vartojamos mažybinės priesagos -iūkas, -iūkė (šiaurinėje dalyje) / -ūkas, -ūkė (pietinėje dalyje) bei -utis, -ūtė, pvz.: viščiūkas, viščiūkė / vištūkas, vištūkė; takutis, karvūtė. Su šiomis priesagomis sudaromos ir vaikų pavardės, pvz.: Matusevičiūks, Matusevičiūkė (: Matusevičius), Puidokiūks, Puidokiūkė /Puidokūtė (: Puido­ kas), Matulaitūks, Matulaitūkė (: Matulaitis) ir kt. Priesagas -elis, -elė kauniškiai vartoja retai.

s i Vietoje kitoms patarmėms ir bendrinei kalbai įprastų veiksmažodžio ir vardažodžių kilmininko linksnio konstrukcijų kauniškiai tam tikrais atve-

VAKARŲ

A U K Š T A I Č I A I . Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

Mažybinės priesagos

N TA K S Ė Veiksmažodžiai su galininku

43

jais (ypač su neiginiais) vartoja veiksmažodžio ir galininko linksnio kon­ strukcijas: pvz.: ieškau tą žmogų ‘ieškau to žmogaus’, neimu svetimą daik­ tą ‘neimu svetimo daikto’, nepirkau, tuos kailinius ‘nepirkau tų kailinių’, nesudaužyk tą lėkštę ‘nesudaužyk tos lėkštės’, nepririšo tą karvę ‘nepririšo tos karvės’. Vietininko konstrukcijos Klaipėdos krašte

Klaipėdos krašte vietininkas dažnai pakeičiamas prielinksnio į su gali­ ninku konstrukcija, pvz., gyvenu Klaipėdą ‘gyvenu Klaipėdoje’ (žr. Ka­ tyčių šnektos tekstą).

Ptielinksninės konstrukcijos

~ Prielinksniai iki, ligi, po patarmėje dažnai vartojami su naudininku, pvz.: iki vakarui ‘iki vakaro’, ligi stogui ‘ligi stogo’, po karui ‘po karo’, po kairei ‘kairėje’, po dešinei ‘dešinėje’.

L E K S I K A Tannybės

s l Kauniškiai turi žodžių, kitose patarmėse nevartojamų arba vartojamų kita reikšme, pvz.: gymis ‘veidas’, marki ‘alkti’, mašina ‘viryklė’, mašinsuolis ‘krosnies mūrelis atsisėsti’, mizgus ‘painus’, pakūnė ‘šunvotė’, skersė ‘sijonas’, spangė ‘aklys’ ir kt.

Skoliniai (germanizmai)

D ėl geografinės padėties, istorinių, kultūrinių ir socialinių kontaktų su Rytų Prūsija patarmėje gausu germanizmų: akselis ‘kapojai’, bėrštas ‘šepetys drabužiams ar batams valyti’, brėštangė ‘laužtuvas’, dyselis / dyselys ‘vežimo grąžulas’,/č/em ‘trūkumas, yda’, kripės ‘vežimas su gardimis’, krdpelis ‘spurga’, įeinąs ‘lankstus, liaunas’, mūterka / mūterkė ‘veržlė’, pinzelis ‘teptukas\pusteris ‘krosnies grotelės’, rikiuotis ‘ruoštis, rengtis’, ran­ delis ‘kaušas, samtis’, štdltas ‘liemenė’, vektūotis ‘saugotis’, vinkelis ‘kam­ painis’, vyzeris ‘rodyklė’ ir kt. V

L iteratūra apie vakarų aukštaičius kauniškius Monografijos, žodynai v

GERULLis J , s t a n g a s CHR Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas: Sviet. m-jos kn.

leid. kom-ja, 1933. Ka u k i e n e A Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė, Klaipėda: Klaipėdos univer­ siteto 1-kla, 1997. V i d u g i r i s A Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 1998. VIDUGIRIS A. Zietelos lietuvių šnekta, Vilnius: Presvika, 2004. Zanavykų šnektos žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2003.

btraipsniai BACEVIČIŪTE R. Žemutinių prigimtinio ir padėtinio ilgumo balsių skirtumai Lukšių

šnektoje. - Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 1998, 102-112. Bacevičiūte R. Lukšių šnektos izoliuotų balsių tyrimas. - Kalbotyra 48 (l)-4 9 (1), 2000, 5-15. Ba c e v i č i ū t e R Mišriųjų dvigarsių kiekybė šiaurinėse kauniškių šnektose. - Paribio tarmių ir kalbų problemos, Šiauliai: SU, 2001, 12-19. Če p a i t i e n ė G. Iš zanavykų žodžių reikšmės tarmybių. - Mūsų kalba 2, 1989, 16-18. GIRDENIS A. Akcentologinis mažmožis. - Baltistica 14 (1), 1978, 75-76. G i r d e n i s A , PUPKIS A. Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės. - Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, 1974, 107-125. GRINAVECKIENE E. Mituvos upyno tarmės fonetika. - Lietuvių kalbotyros klausi­ mai 1, 1957, 119-180. GRINAVECKIENE E Mituvos upyno tarmės veiksmažodis.-Lietuvių kalbotyros klau­ simai 15, 1974, 289-313. GRINAVECKIS v Dėl vakarų aukštaičių kauniškių antrinių dvigarsių. - Baltisti­ ca 22 (2), 1986, 60-61. Ka z l a u s k i e n e a . Dvejopa ilgųjų žemutinių balsių kiekybė Igliaukos šnektoje. Kalbotyra 45 (1), 1996, 128-130. MORKŪNAS K Vilkaviškio šnekta ir jos tyrimas. - Mūsų kalba 6, 1980, 12-15. SENKUS J. Kai kurios kapsų ir zanavykų tarmių veiksmažodžio ypatybės. - Lietuvos TSR MA darbai 2 (5), A serija, 1958, 127-145. SENKUS J. Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai. - Lietuvos TSR MA darbai 2 (9), A serija, 1960, 157-171. SENKUS J Kapsų-zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kaitybos bruožai. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 133-159. SENKUS J Kapsų ir zanavykų tarmių jungtukas, jaustukas ir ištiktukas. - Lietuvos TSR MA darbai 1 (10), A serija, 1961, 105-127. SENKUS J. Kapsų-zanavykų tarmių įvardžio bruožai. -Lietuvos TSR MA darbai 2 (13), A serija, 1962, 205-216. SENKUS J. Kapsų-zanavykų tarmių prieveiksmiai. - Lietuvos TSR MA darbai 1 (26), A serija, 1968, 157-176. SENKUS J. Kapsų-zanavykų tarmių priesaginės vardažodžių darybos bruožai. - Lie­ tuvių kalbotyros klausimai 13, 1972, 143-187. s i m a n a v i č i e n e B. Dvejopa [a; ė] < *-a-, *-ė- priegaidė veliuoniečių šnektoje. Kalbotyra 42 (1), 1993, 46-53. St u n d ž i a B. Iš Pilviškių, Gižų bei Pašvitinio šnektų vokalizmo ir prozodijos. - Kal­ botyra 37 (1), 1986, 109-113. VIDUGIRIS A. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. - Lietuvių kalbotyros klausi­ mai 2, 1959, 195-213. VIDUGIRIS A. Zietelos tarmės įvardis. - Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 113-131. VIDUGIRIS A. Veiksmažodžiai su priesagomis -inėti ir -dinėti Zietelos tarmėje. -L ie ­ tuvos TSR MA darbai 2 (11), A serija, 1961, 219-231. v

VAKARŲ

v

A U K Š T A I Č I A I . Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

VIDUGIRIS A. Zietelos tarmės daiktavardis.-Lietuvių kalbotyros klausimai 11,1969,

147-182. VIDUGIRIS A. Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba. - Lietuvių kalbotyros klausi­

mai 14, 1973, 199-219. VIDUGIRIS A Zietelos tarmės būdvardis. - Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 1974, 277-288. VIDUGIRIS A. Zietelos tarmės prieveiksmis.-Lietuvių kalbotyros klausimai 18,1978, 159-169. VIDUGIRIS A. Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės. - Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 1996, 127-137. V i d u g i r i s A Sis tas iš Lazūnų ir Zietelos šnektų leksikos gretinimo. - Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997, 163-170. V i d u g i r i s A Zanavykai - sūduvių ar žemaičių palikuonys. - Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 1998, 22-31. v

*

Disertacijos v

___

BACEVIČIŪTE R Sakių šnektos fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas. Daktaro

disertacija, Vilnius: VPU, 2001. GRINAVECKIENĖ E Mituvos upyno tarmė. Filol. m. kand. disertacija, Vilnius: VU, 1958. Ka z l a u s k i e n e A. Pietinių vakarų aukštaičių tarmės balsių kiekybė. Daktaro diser­ tacija, Kaunas: VDU, 1998. SENKUS J Pazanavykio, arba šiaurės vakarų kapsų, tarmė. Filol. m. kand. disertacija, Vilnius: VU, 1955. V i d u g i r i s A. Zietelos lietuvių tarmė. Filol. m. kand. disertacija, Vilnius: VU, 1961. D i p l o m i n i a i darbai Ba r a n a u s k a i t ė A. Jiezno tarmės fonetikos tyrinėjimas. Diplominis darbas, Vilnius:

VPI, 1983. GAILIŪ n a i t e s Lukšių tarmės slavizmai. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1973. GRUBYS D. Namų apyvokos daiktų pavadinimai zanavykų tarmėje. Diplominis dar­

bas, Vilnius: VU, 1992. j a n u Ša u s k a i t e - s i m a n a v i č i e n e

B. Veliuoniečių šnektos prozodija. Diplominis dar­

bas, Vilnius: VU, 1981. j a s a i t ė D. Raudoniškių šnektos fonetika: vokalizmas ir prozodija. Diplominis dar­ bas, Vilnius: VPU, 1996. JUKNAITE E. Ražaitėlių k. (Raseinių raj.) tarmė (fonetika ir morfologija). Diplominis darbas, Vilnius: VPI, 1972. k r u n g l e v i č i u t e J Iš zanavykų tarmės skolinių. Diplominis darbas, Šiauliai: SPI, 1990. v __ k u n c e v i č i u t ė M Zuklijų kaimo priebalsių fonologinė sistema. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1974. m a n į k a i t e d Kudirkos Naumiesčio šnektos linksnių ir prielinksnių vartojimas. Di­ plominis darbas, Vilnius: VU, 1989. m o r k ū n a i t e A Kaišiadorių rajono Darsūniškio šnektos vokalizmas. Diplominis darbas, Vilnius: VPU, 1995. Pe t r a i t y t e L Girdžių tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1951. —

46

v

AUKŠTAI ČI Ų

v

TARMĖ

Pe t r a u s k a s v Kapsuko šnektos veiksmažodis. Diplominis darbas, Vilnius: VPI,

1977. SNABAITYTE O Ilgųjų balsių [a:], [e:], ([ce:]) fonologinės ir fonetinės ypatybės pieti­

nėje vakarų aukštaičių tarmėje. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1972. t a r n a u s k a i t e R Lekėčių tarmės leksika. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1962. VAIČIULIENE A. Kalvarijos (pietinių vakarų aukštaičių) šnektos fonemų sistema ir tekstai. Diplominis darbas, Vilnius: VPU, 1992. V i t k a u s k i e n e G. Iš Vilkaviškio rajono Klausučių apyl. etnografijos ir leksikos. D i­ plominis darbas, Šiauliai: ŠPI, 1995.

VAKARŲ

AUKŠTAIČIAI

Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai

T E K S T A I

389 (Katyčių) punktas Šilutės r., Katyčių apyl., Katyčių k

1965 m. įrašė A. Jonaitytė ir E. Grinaveckienė

Moteris, g. 1893 m.

Transkribavo A. Leskauskaitė Įrašas Nr. j 149 saugomas LKI fonotekoje s

^

žiema | nę_ą_tęip viel'a.i. i.^rūdęni | prie(š'X_žiėma | tęip_viel pasirūodę rūsu zel'nier'u || ir^vuokieč'ū-čė nerūodies pri^rubiež'aus || tei_pradę-įu jau_rusai iše.i.t || jau_ir_sniega būva || tai^rūsu zel'nieręi įiše.i.dava ir^e.i.dava || iki kalnūju ka.ima nue.i.dava ir'^viel' gri-ž'dava adga.l' || nė ta(i)_jie_biš’ki susiš’a.udi*dava ir’^ v ę T viskas gera.i. b ū d av a || ųuo_paskun | dęvi-n’ūolękta jasnuųa.r pęg’k’ūolęktais mae.tais | tada v’ęT i.sibr’ūovę rusu zel’nierei pe(r)_rubiež’u. ir' šišae pradieje žmūonis ga.udi.tie || pradė-ję ga.udi.ti | nū vis^tiek va.i.kūs mūoteras senas || ta i^ m a n a ma.ma būųu namie su da.r trimis vaika.i.s I ir teta mana būvu || nasdavį ne.i. apsiriedi-ti šil’ta.i. | nieka | su_kaz’dienineis drabuž'ūkais išva.rę iš’^ namū- | ir^suva.re i._ra.ū.gal'us | če į_vienana.ma | i.r. kitus iš^versmini.rj.ku ka.ima žmuon'ū- suva.rę | da.u.g'a.ū. iš'^ raugal'ū* || kurie nebūųMiž'b'ėge | tūs visus suva.rę | ir_tai_paskun | per^na.kti turieje b ū ti | l'augal'uos i^viena ū*ki | i_ pūopendik'u ū-ki || i.r. a.n.tra rita i_^šl'ajės sukrūovį || ša.l'ta būva | l'aba.i. šal'ta žiema tą^mė.ta būva || sukrūovį i.^šl'ajės ir_viėž' i^va.i.nūta ||

48

v

^

^

Žiemą, nė a teip vėlai į rudenį, prieš žiemą, teip vėl pasirodė rusų zelnierių (‘kareivių’). Ir vokiečių čia nerodės (‘nesirodė’) .pri rubežiaus (• • prinešė pilnus maedaus kailael'ūs ai. nant par_upab.li ikr|ta kailae.lęi | į_tas medūs ištįr .pa || taį_aš ta* | to._va.n'dęni ge-r'au gęr'ou | pako-l' bū.ua saldūs || ugi_ ž'ū-r'ū ka žmo-nis iš manės juokaes || tv ė r'ous_uš | uš_paka.uše_gi | ž'ū-r'ū kad_ ma.n paka.uše nę*ra || ka* dabar dari-t taį_a(š) sa.ka iš_o | to* likusae va*ška nusilipinaū. kumaela.ite | i_vaedūos prę*_ šmūkles || acivę^'ou prę*_šmūkles | gi_ nè.rà kur pririš't' || taį_glūops'nae ša.ka nula.už'ou | pris'męig'ou kumaela.ite nev ia jau i_smukle nu ir par_la.qga ž'u iš kumaela.itęs' įša.uga šaka | iki rU pačae.m daij.gu dabar aš išėjau | i(š)_ šmūkles | gi_,ta. i šaka le.pt' lipt' | ilipaū i_daq.gu || i.lipaū i_daq.gu | radau dievą dievui dav'oū maedaus I o dieus ma.n da.ve septi-naes ka.r'ves || i_acįvaraū tas ka.r'ves pa(s)_s'ki*le | g i Z U T u kad mana kumaela.ite su_visà šaka pa-a-įe į ša.li I neture-damas ka* dari*ti nusivar'aū. ka.r'ves pa(s)_šven.taji pàé*tra | isimain'oū._ant šeš'ū* paelū* maišu* || iš_tū* paelū* nusivijau š'n'ū-ra | prisirišau pa(s)_s'ki*le į_le.idau(s) žami n

daus kailelius. Einant par upelį, įkrito kaileliai, i tas medūs ištirpo. Tai aš tą, to (‘tą’) vandenį geriau, gėriau, pakol (‘kol’) buvo saldūs. Ugi žiūriu, ka (‘kad’) žmonys iš manęs juokias. Tvėriaus už, už pakaušio gi, žiūriu, kad man pakaušio nėra. Ką da­ bar daryt? Tai aš, sako, iš to likusio vaško nusilipinaū kumelaitę i vėduos prė (‘prie’) šmūkles (‘smuklės’). Atsivedžiau prė šmūklės - gi nėra kur pririšt. Tai glūopsnio (‘gluosnio’) šaką nulaužiau, prismeigiau kumelaitę, nuėjaū į šmūklę. Nū ir par lan­ gą žiuriū - iš kumelaitės išauga šaka iki pa­ čiam dangų (‘paties dangaus’). Dabar aš išėjau iš smukles, gi tąj saka lipt lipt, įlipaū į dangų. Įlipaū į dangų, radaū Dievą. Dievui daviaū medaūs, o Dievas man davė septynias karves. I atsivaraū tas karves pas skylę (‘prie skylės’), gi žiūriu, kad mano kumelaitė su visa šaka paėjo į šalį. Neturė­ damas ką daryti, nusivariaū karves pas šventąjį Petrą, išsimainiaū ant šešių pelų maišų (‘į šešis pelų maišus’). Iš tų pelų nusivijaū šniūrą (‘virvę’), prisirišaū pas skylę i leidaus žemyn.

332 (Ažytėnų) punktas Kėdainių r., Krakių apyl., Ažytėnų k.

1964 m. įrašė E. Grinaveckienė ir A. Jonaitytė Transkribavo A. Leskauskaitė

Vyras, g. 1891 m.

Įrašas Nr. j 58 saugomas LKI fonotekoje

*•-

• O ^

^

•

V

•

j

ii

• •

V i i

I N

v i

s

I V

o. bū.ua no. ual'ž'o-s no. ca.ra i.sà.kims listrà.turaem tó*ks | a_pęrj'ki sunai. ą_šeši | a_i_dà* doug'àù ant'_vi*riškoz dūšęs po_givae.nįmam turieietęi.se listrà.tur'uz duot' žae.mes ant kužno-s vi- kokis gi.me.s mat nesenei kel'ū daenù* ar_ar_kel'ù* mė*nes'u. | tai an't'_vi*riškus dū šęs po._givae.nima ale žmo nes' kad i keli sunai. tik •W '

74

n

• W ' r\

%J

•V • *

^

•V

V

N f l *

•

.

r •

V

I V

|>

.

|>

.

M*

O buvo no valdžios, no caro, įsakymas listratoriams (‘caro laikų matininkai’) toks: a penki sūnai, a šeši, a i da daugiau - ant vyriškos dūšios (‘vyrui’) po gyvenimam (‘ūkį’) turėjo teisę listratorius duot žemės. Ant kožnos (‘kiekvienos’) kokis gimęs mat, neseniai, a kelių dienų ar, ar kelių mėne­ sių, tai ant vyriškos dūšios po gyvenimą. Ale (‘bet’) žmonės, kad i keli sūnai, tik vos

AUKŠTAIČIŲ

TARME

vuos įžgalė-ię kiti imt pū.se givae.nima || 6. cielū- givae.nimu. | doug'aū bii.ua keip_ po._pu.sae || bu.ua katrie supra.ta | e-me i_cielus || bęt_pasku. dar | bū.ua taip S S S kada listra.ci.iae abdali.na abdali.na žae /*> me | kur'ū- gerae.use žae.me 1S-- O 1Srįg.ka | tęi_abdali.na iau_ta- u.du6.bna || o._tū- žae.m'u. daū.g_da. liek || ręi.š'kae ne_ miškai, s alae_g | krū-mais_kru.~ pievos daū.g_da. liek nū ti listra.turei žinut' | daba kai.p kad_bū.ųa | i_viei]'^ S S s k'em'ūs ei.nan't' jou žae.męs' kumi.sij_ na čl'ė.ns bū.ua | į_m a.tinįkai | teip į_tada listra.tur'us jis' i._val'.3ae. par'vi-ke.s_o pra.neše || kad_ręi.š'kae žae-m'u. daūg_i- | o._žmo-nis' nae.-įįm | kad_ brau.gus mokeš'čęi nū_tę val'^ae | taip nū.tare | dūod' be_mo-keš'če | po_dae.šims dešim'ti.n'u. ar', a_pu.se įi(s)_stubo-s tū.r a_ciela | duot po_dae.šim dešim'ti.n'u. be mo-keš'če nū te vat m u ­ su ka.imoi bū.ua trejo.pi givae.nįmai kada jou iš_antrakar.t listra.tor'us pra.ne­ še kad o | nerei.ks o mukė-t' po dae.šim dešim'ti.n'u. pridę-s'me be_mo-keš'če nęręi.ks uš_ta- mukę-t || tę_vieni | taip sa.ka | kū.r sa.ka val'įsae duos už'_di-ka || čė tikta(i) i-ra maelagi-s'tę. | k a_ tik _ mae.s usiraši*tum || nū tę_viėni nedri sa rasi-tis o kiti katrie dri-sa usira.še i ga.va po_dae.šimt | i_uš_ta- žae.me nemukę-jae || ligi kū.lek mė.s a-jom i_viei]'k'em'ūs tū-kstan'tis devi-ni šimtai dešim­ tais deuintais usira.šem dešimtais venūoliktais iše-iom i vien'k'em'us i lik_tūo laiku bū.ua | duodamos par_listra.cįjae sudi-bos | pūsantro.s dešimt'-v'eno-pus ū-lič'os ir_kito-pus | vaeno-dailgū.ma || te_pusantro-s dešim'ti.nę(s) sudiba || i_to-(s) sudi-bos būuo naemo-kamos lig_tūo laiku ko-laek mae.s iše-iom i_viei]'k'em'ūs •V I

•V |

S

S

''

S

s

^

|

•

l

S , |^

• •

1

•

—-

S

s

_

,

••

/*> •

s —^

s

J

s —^

s

• •

VAKARŲ

AUKŠTAIČIAI

a

Šiauliškiai

išgalėjo kiti imt pusę gyvenimo. O cielū (‘visų’) gyvenimų daugiau buvo keip po pusę. Buvo, katrie suprato, ėmė i cielūs. Bet pasku dar buvo taip. Kada listracija ap­ dalino, apdalino žemę (‘žeme’), kurių ge­ riausia žemė išrinko, tei apdalino jau tą udobną (‘tinkamą’). O tų žemių daug da lieka. Reiškia, ne miškais, alė krūmais. Pie­ vos daug da lieka. Nū, tai listratoriai, žinot, daba, kaip kad buvo į vienkiemius einant jau žemės komisija na. Clienas (‘taryba’) buvo i matinykai, teip i tada listratorius. Jis j valdžią parvykęs pranešė, kad, reiškia, žemių daug y (‘yra’), o žmonės neima, kad brangūs (‘dideli’) mokesčiai. Nū, tai val­ džia taip nutarė - duot be mokesčio po dešims dešimtinių (‘žemės ploto vienetas, lygus 1,0925 ha’), ar, a pusę jis stubos (‘trobos’) tūr, a cielą, duot po dešimt dešim­ tinių be mokesčio. Nū, tai vat (‘štai’), mū­ sų kaimoj (‘kaime’) buvo trejopi gyveni­ mai. Kada jau iš antrąkart listratorius pra­ nešė, kad nereiks mokėt, po dešim dešim­ tinių pridėsme be mokesčio, nereiks už tą mokėt. Tai vieni taip sako: „Kur, - sako, valdžia duos už dyką. Čia tiktai yra mela­ gystė, kad tik mes užsirašytume“. Nū, tai vieni nedrįso rašytis. O kiti, katrie drįso, užsirašė i gavo po dešimt, i už tą žemę ne­ mokėjo. Ligi kolek (‘kol’) mes ėjom į vien­ kiemius - tūkstantis devyni šimtai dešim­ tais. Devintais užsirašėm, dešimtais vie­ nuoliktais išėjom į vienkiemius. I lig tuo laiku (‘to laiko’) buvo duodamos par (‘per’) listraciją sodybos - pusantros dešimt[inės]. Vienopus (‘vienoje pusėje’) ūlyčios (‘kai­ mo’) ir kitopus (‘kitoje pusėje’), vienodo ilgumo. Tai pusantros dešimtinės sodyba. I tos sodybos buvo nemokamos lig tuo laiku, kolek mes išėjom į vienkiemius. v

v

PIETŲ AUKŠTAIČIAI VARDAI Pavadinimą pietą aukštaičiai sugalvojo mokslininkai. Patys Pietų Lietuvos gyventojai nuo seno save laiko dzūkais (vietoje č, dz taria c, dz). Šiuo vardu juos vadina ir kaimynai. A. Salys dzūkų pavadinimą teikė ne tik dabartiniams pietų aukštaičiams (vakariniai dzūkai), bet ir rytų aukštaičiams vilniškiams bei ute­ niškiams apie Kirdeikius, Joniškį (rytiniai dzūkai). Pastarieji savęs dzūkais ne­ vadina. Nors šių patarmių atstovai dzūkuoja, jų fonetika, morfologija, žodžių daryba, leksika gerokai skiriasi. Dzūkavimas yra labai ryški fonetinė ypatybė, tačiau skiriamąja ji nelaikoma. Pietų aukštaičiai mėgsta pravardžiuoti vieni kitus. Pavyzdžiui, Rudaminos apylinkių gyventojai lazdijiškius vadina raikais (žodį reikia taria raikia) arba sa­ keliais (pagal pertarą šak). Tarp Marcinkonių ir Druskininkų gyvenančius dzū­ kus kaimynai, tariantys minkštąjį r, vadina rairokais (pagal kietojo r tarimą). Ašašninkų kaimo žmones, tariančius s , z vietoje š , f, aplinkiniai praminė asarūkais. Rudnios ir Kaniavos gyventojai kaimynus Dubičių kaimo žmones vadina anysais (dėl įvardžio anas, and vartojimo) arba kačarokais (dėl priebalsių „kietinimo“). Pelesos lietuviai, vartojantys įvardį anas, Nočios apylinkių gyventojus pravardžiuoja isokais (jisokais), nes šie turi jis. Dėl savito priebalsių s, z tarimo Pelesos apylinkės Dubinių kaimo gyventojus kaimynai vadina švepeldžiais. Gu­ dai pelesiškius vadina barčičkais arba barčekais (pagal pavadinimą Barta arba žodį bartis ‘drevė su bitėmis’), o gretimo Druskininkų kaimo žmones - skalikais (pagal pavadinimą Skalva). *

PLOTAS Pietų aukštaičiai

Pietų aukštaičių patarme žmonės šneka Pietų Lietuvoje: Varėnos, Valkinin­ kų, Marcinkonių, Merkinės, Druskininkų, Veisiejų, Leipalingio, Lazdijų, Rudaminos, Simno, Alytaus apylinkėse. Apie Eišiškes, Šalčininkus, Trakūs ir kai kur kitur lietuvių gyvena labai mažai, daug kitataučių. Čia kalbama bent dviem, o kartais ir trimis kalbomis. Iš pietų aukštaičių labiausiai išsiskiria šiaurinis pakraštys (Žasliai, Papar­ čiai, Kaugonys, Palomenė, Vievis). Tai pereinamoji šnekta tarp vakarų aukštaiv čių kauniškių ir rytų aukštaičių širvintiškių. Čia ne tik nedzūkuojama, bet ir visiškai trumpinami nekirčiuotų skiemenų ilgieji balsiai, kirtis daug kur nuo trumpos galūnės atitraukiamas į ilgą šaknį ir 1.1. Prie pietų aukštaičių šis plotas priskiriamas todėl, kad išlaiko sveikus dvigarsius am, em, an, en (žr. Paparčių šnektos tekstą). v

v"

Siaurinis pakraštys

76

* *

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

v ♦

520

516 ■ Užusaliai

519 Filom ene

Kaunas /

Musninkai

540

(Sparčiai

537

.

521

■Čiobiškis

S I RV I NTI S K IA I

541 *

■« •

i

Plaiš indora

Žasliai

Kaišiadorys

574 Kaugonys

i

558 Rmeriai

Žiežm ariai

Sudervė

557 Vievis 556 Kietaviškės

/ /

/

573

576 Rykantai

Buivydiškės

Daugirdiškės * 596 Trakai

Pakeri ¿2kės

*

594 V Semeliškės /t Mergiškės 595 592 Sarčiai Užuguostis + *+ % / 613 Aikštdvarys 612

Prienai

5.77 .

Vilnius *

598

597 Lentvaris

TRAKAI

Kirtimai

599

M

Rudamina

J

Lygainiai ÉI

618

M arijam polė Butrim onys

Daukšiai

630 Pivašiūnai

626

Kriai miai

Punsko šnektos šiaurinis pakraštys, priklausantis vakarų aukštaičių kauniškių plotui Dieveniškių šnekta, kurioje pasitaiko pietų aukštaičiams būdingų ypatybių

653

dž ir t (v), d (v) prieš į y, /, ie atliepimai (LKA II, žemei. Nr. 80): č,j,t(v),d(v) m

J(v) (išskyrus tam tikras išimtis)

c,

kieti kamieno priebalsiai prieš

e (LKA II, žemei Nr. 87):

641

Salaperaugis

Krosna

Rmskas

to

655 Rudamina

Vingrėnai

r, S, 2

kamieno kirčiuotas

ė po priebalsio r (LKA II, žemei. Nr. 28):

m

6571 Meteliai

%

643 Miroslavas

* * 674 • » t1 Seirijai 673 * Avižieniai

m

I. ' 1

*1, r apytikrė atviresnio / uždaresnio balsio o paplitimo riba (Z. Markevičienės ir A Leskauskaitės duomenimis):

o*

Cebatoriai llglninkai

ofc.

k »

X 667

D ailidės^

Butrimonys

,.680 Vėžionys

VARĖNA

Rrloja

688 Merkinė

• •

685 Jovaišiai

-

■5»:

* »'

*

692 Sapiegiškiai 693 Kapčiamiestis 701 Macevčiai

694 Druskininkai

Mašnyčios

702 Ratnyčia

696 Darželiai

VIII (todūnia

699 Dubičiai

\

l

* \ V

704 P* Kabeliai

I

V

X J A

Varanavas, Nevašiai, Asava

*

■V:

Azierkai v

žv A 670 .

Šklėriai

\

LT A R U

L-'y V- .

687 Liškiava Marcinkonys

701 Lipliūnaį

Maciullai

690 Kaniava

'j1 9

y-

Miežio n js ?

m*

COft Rivociai

669

Daugidonys 691 Eišiškės 681

679 Vydeniai

■te

o*Į om(kai kuriuose punktuose galimas atviresnis silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo plotas (LKA I, žemei. Nr. 1)

Nedzingė

Ui

• •

683 Kučiūnai

Vbrėna

«b

Leipalingis

m

659 Nemunaitis

Savilionys

Veisiejai dėsningesnis balsių /, y(#suužpakalėjim as po kietinamų priebalsių j z , č , dž (vidurio vakarinėje d alyje-ir po c , dz) (plg. LKA II, žemei. Nr. 41):

664 Kuršiai

Druckūnai

• 658 Seiliūnai

LAZDIJAI Šventežeris

e > a)

662 Akmuo

«V

(po šių priebalsių, kaip ir visame plote po /, % * v

650 Šalčininkai Gudeliai 666 ŠALČININKAI Kaniūkai 665

m

• • r, s , š , ž

m

Šalčininkėliai

Daugai

Navininkai m m

633 fa Maceliai

649 Valkininkai

Genionys

642 Simnas

\ 635 Jašiūnai ■

648 Pūčkomės

654.

----pateikiamas šnektos įrašas ir tekstas bk č,

/

637i

Rūdninkai 634M

Alytus

ALYTUS

Tabariškės

631a Dusmenys

Žagariai

PIETŲ AUKŠTAIČIAI (ploto ribos pagal LKA I, žemei. Nr. 1)

614 ffenošiškės

631 Onuškis

611

625

Akmeniškės -0 D aim va

Marijampolis

Gripiškės

*

*

*

ę>

*

t*

Šios lietuvių patarmės „salų“ ir „pusiasalių“ esama už Lietuvos ribų: Va­ ranavo, Benekainių, Rodūnios, Pelesos, Nočios, Aziėrkų apylinkėse Baltarūsioje ir apie Punską bei Seinus Lenkijoje. Jų raida skiriasi nuo didžiojo pietų aukštaičių ploto. Šios šnektos yra išlaikiusios archajiškų ypatybių. Pavyzdžiui, Ramaškonių apylinkių gyventojai išlaikė senąją daiktavardžių daugiskaitos nau­ dininko ir įnagininko galūnę -mu (pvz.: akimū ‘akims, akimis’, šunimū ‘šunims, šunimis’, arklimū ‘arkliams’), įdomiai asmenuoja kai kuriuos veiksmažodžius i pvz.: mignū ‘miegu’, migai ‘miegi’, mlgna ‘miega’). Stipriai veikiamos slavų kalbų Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių šnektos kei­ čiasi ir sparčiai nyksta (žr. Pelesos, Ramaškonių, Punsko šnektų tekstus). Ilgieji balsiai gali būti trumpinami. Garsus ie, uo dažnai atliepia le,uo , iL\ u°, y / o-, ę-, i•, ui ilgieji gali būti tariami ir pusilgiai), i, u , pvz.: žema / žiema / žima ‘žiema’, kruopos krū°pos I kro.pos t krūpos ‘kruopos’. Vietoje daugiskaitinių daiktavardžių var­ tojami vienaskaitiniai ir atvirkščiai, maišomos daiktavardžių giminės. Labai pakitęs vardažodžių linksniavimas, pvz.: no-sc ‘nosis’, a.n'cce ‘antis’. Šiose šnektose gausu lenkiškų, gudiškų, rusiškų žodžių ir jų darybos priemonių, sintaksinių kon­ strukcijų, pvz.: pyvas ‘alus’, drenas ‘prastas’, daulėnija ‘spaudimas’, krūglas ‘apva­ lus’, atratavodindinėti ‘gelbėti’, dastoti ‘gauti’, moj ‘gal’, pas mani yra ‘aš turiu’.

Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių šnektos

v

S K I R I A M O S I O S

P I E T Ų

A U K Š T A I Č I Ų

Y PA T Y B Ė S

ik. Vietoje ilgųjų balsių a-, e-, kilusių iš nosinių balsių ą, ę, pietų aukštai­ čiai taria u-, i- (nekirčiuoti gali sutrumpėti iki pusilgių ar kartais net iki trumpųjų), pvz.: žu-sis ‘žąsis’, šūdą ‘šąla’, rū-stas ‘rąstas’, gū-zp.c ‘gąsdin­ ti’, valku, ‘vaiką’, tlsce ‘tęsia’, kl-sc ‘kęsti’, la.pi. ‘lapę’ ir pan.

Siaurinami balsiai

ą,ę

ik. Trumpieji u, i (bendrinės kalbos atitikmenys - a, e) vartojami: a) II linksniuotės ((į)a, e kamienų) daiktavardžių vienaskaitos įnagininke, pvz.: (su) saku ‘šaka’, kati ‘kate’, lazdų ‘lazda’, ranku ‘ranka’;

Senovinių nosinių balsių *ą, *ę siaurinimas

b) I linksniuotės (o kamieno) daiktavardžių vienaskaitos vietininke, pvz.: lauki ‘lauke’, narni ‘name’, miš'ki ‘miške’, pūodi ‘puode’;

c) nedideliame plote tarp Lazdijų ir Alytaus paplitusiose būdinio formo­ se, pvz.: neš'ti ‘nešte’, be-kti ‘bėgte’, lę-kti ‘lėkte’. V

Šių formų galūnės balsiai kilę iš senovinių nosinių *ą, *ę, kurie pietų ir rytų aukštaičių plote susiaurėję virto *ų, % o vėliau sutrumpėjo. Pietų aukštaičiai išlaiko nesusiaurintus dvigarsių am, an, em, en pir­ muosius dėmenis, pvz.: sd. mcis ‘samtis’, kam. š'eis ‘kamštis’, ka.nda ‘kan­ da’, tem'.poe ‘tempia’, ken.ca ‘kenčia’, laiį.koe ‘lenkia’.

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

Išlaikomi an, am, en,em

77

FONE T I K A Balsių kokybė

S L Pietų aukštaičių patarmėje, išskyrus šiaurinį pakraštį apie Žaslius, Gegužinę, Palomenę, Kaugonis, Paparčius, balsiai ir dvibalsiai tariami panašiai kaip kaimyninių vakarų aukštaičių kauniškių. Tik balsių o, ė ko­ kybė įvairuoja: Alytaus, Lazdijų rajonuose ir Varėnos rajono vakarinėje dalyje dažniausiai tariami atviresni ir mažiau įtempti o-, ę- (žr. Kučiūnų, Kabelių ir Punsko šnektų tekstus), o Trakų, Kaišiadorių, Šalčininkų rajo­ nuose ir Varėnos rajono rytinėje dalyje - uždaresni ir įtemptesni o• /o-, ę• / ę- (žr. Varėnos, Macelių, Paparčių, Pelesos, Ramaškonių šnektų teks­ tus), plg.: o-ška ‘ožka’, kopa ‘kopia’, dėjau ‘dėjau’, gėrę. ‘gėrė’ ir o-ška ‘ožka’, ko-po. ‘kopė’, dėjau ‘dėjau’, gėrę. ‘gėrė’.

Balsių kiekybė

S3l Kirčiuoti ilgieji ir trumpieji balsiai gerai skiriami visose pozicijose. Tik kartais dėl kalbėjimo tempo, intonacijos ar kitokių priežasčių jie gali būti tariami pusilgiai. Ilgieji nekirčiuoti balsiai prieš kirčiuotą trumpą galūnę paprastai išlieka nesutrumpėję. Kitose pozicijose jie gali būti trumpinami iki pusilgių, o kai kur (ypač galūnėse) - net iki trumpųjų. Vis dėlto ir tokiais atvejais ilgieji ir trumpieji balsiai nesuplakami: aptrumpėję u., i. ištariami kiek kitaip, paprastai yra įtemptesni už trumpuosius u, i (žr. Kučiūnų, Kabe­ lių, Punsko, Varėnos, Macelių, Pelesos, Ramaškonių šnektų tekstus). Iš­ imtį sudaro šiaurinis patarmės ploto pakraštys (Palomenė, Paparčiai, Vievis, Žasliai), kur nekirčiuoti ilgieji balsiai nesiskiria nuo tariamų gretimo­ se rytų aukštaičių širvintiškių šnektose (žr. Paparčių šnektos tekstą). N/

t»

V

Žodžio pradžios e, ei

Žodeliai kaip, taip ir kai kurių prielinksnių variantai

Tvirtapradžių dvigarsių ui, ii, im, in, ir, ui, um, un, u r pirmieji

dėmenys

Pietų aukštaičiai vietoje e ir ei žodžio pradžioje taria a ir ai, pvz.: a.žeras / d.žaras ‘ežeras’, aži-s ‘ežys’, od.na ‘eina’, d.glę. ‘eglė’. (§L Žodeliai kaip, taip tariami k dp , tėp. Įvairuoja prielinksnių apie, prie, nuo tarimas: apie / apė, prie / prė / prieg / prėg, prieš / prėš, nuo t no t nuog / nog, pvz.: apie^kampus ‘apie kampus’, apę.jtva-rtu. ‘apie tvartą’, prę.^beržū- ‘prie beržų’, prieg^vaikū- ‘prie vai­ kų’, no.^Jko-sul'o. ‘nuo kosulio’. s - Pietų aukštaičiai labai ilgina tvirtapradžių dvibalsio ui ir dvigarsių ii, im, in, ir, ui, um, un, ur pirmuosius dėmenis, pvz.: pi-nc ‘pinti’, gi-rtas ‘girtas’, kū-l'c' ‘kulti’, stū-mc ‘stumti’, dū-nda ‘dunda’, kū-rmis ‘kurmis’. Tačiau dėl intonacijos, kalbėjimo tempo bei kitų priežasčių jie gali būti ir

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

trumpesni, pvz.: girc ‘girti’, švilpauna ‘švilpauja’, pietų.ic ‘pietauti’. Tra­ kų apylinkėse minėtų dvigarsių pirmieji dėmenys paprastai tariami pusil­ giai. L Minėtinas

v pridėjimas žodžio pradžioje prieš užpakalinės eilės bal­ sius u, ū, ų, uo ir o (pvz.: vūpę. ‘upė’, vū-gis ‘ūgis’, vū-žuolu. ‘ąžuolą’, vūoga ‘uoga’, vūodegu. ‘uodegą’, vo.buoli-s ‘obuolys’), kiek laisvesnis j pridėjimas prieš priešakinės eilės balsius i, ie, ė ir mišriuosius dvigarsius ii, im, in, ir (pvz.: įiš'vertę. ‘išvertė’, įieškai ‘ieškai’, įę-mę. ‘ėm ė’, įi-lgas ‘ilgas’). Šios abi ypatybės ne visur vienodai paplitusios.

Pridėtiniai žodžio pradžiosj, v

V

l Patarmėj e

ryškesni priebalsių pakitimai. Ypač išsiskiria d z ū k a v i m a s . Skirtinos dvi jo ypatybės. 1) Vietoje afrikatų c, dž tariamos c, dz, kilusios iš senųjų junginių *tj, *dj (jos gali būti ir minkštos, ir - pietvakarinėje patarmės pusėje - kietos), pvz.: cce / ca ‘čia’, jce.ucęi / jcė.ucai ‘jaučiai’, s'vecęi. / s'vecod. ‘svečiai’, s'vce.c'o. / s'vce.co. ‘svečio’, s'vec'ū• / s'vecū■ ‘svečių’, gairei. / gocijai. ‘gai­ džiai’, mce.jęi / mce.jod ‘medžiai’, mce.j'o. / mce.jo. ‘medžio’, mat.¿u. / mče.'įu. ‘medžių’.

Dzūkavimas

Išimtį sudaro dauguma skolinių ir neseniai į patarmę patekę žodžiai (bač'ka ‘statinė’, česna.kas ‘česnakas’, baž'ni-čce ‘bažnyčia’, čce.upas ‘čiau­ pas’), pavardės (stocrj'kce.vič'us ‘Stankevičius’, antana.vič'us ‘A ntanavičius’), garsazodziai (cir .s kce čirškia , j ęr .zgce dzerzgia , ciepce ciepia ). v

t v • • /v*—•vi y

/v • vi

• 5

v

-f

vi

č 1v

v

• 5

v• —

£v •

•

Daiktavardžių, kurių vardininkas turi galūnę -ė (pvz.: katę- ‘katė’, dė dę. ‘dėdė’, bri.dę- ‘brydė’, saulutę, ‘saulutė’), daugiskaitos kilmininko formo­ se vietoje laukiamų c, dz tariami minkštieji priebalsiai t', d': kat'ū- ‘kačių’, dę-d'u. ‘dėdžių’, brLd'ū- ‘brydžių’, saulut'u. ‘saulučių’. Šie garsai, matyt, atsirado dėl kitų linksnių analogijos. Panašiai pietų aukštaičiai išlygino ir asmenavimo paradigmas: t', d.' įsivedė būtojo laiko ė kamieno vienaskai­ tos 1 asmens formose: mat'aū. ‘mačiau’, ved'aū. ‘vedžiau’, skait'aū. ‘skai­ čiau’, ga-ud'au ‘gaudžiau’ ir pan. V

2) Priebalsiai t, d ir junginiai tv, dv prieš balsius i, i- ir dvibalsį ie yra virtę c, dz, cv, dzv, pvz.: cik ‘tik’, pir.ci. ‘pirtį’, ciesęi ‘tiesiai’, jijis ‘didis’, j igo. dygo’, j iėvocs ‘Dievas’, kecvir.tas ‘ketvirtas’, j vi.nęi. ‘dvyniai’, j vi ‘dvi’ ir kt. Sakoma ir ai. c' / ai. c ‘eiti’, miega c' / miego-c ‘miegoti’, nors bendratyje balsis i nukritęs.

IET Ų

AUKŠTAIČIAI

79

Minėti garsai nekinta prieš tokius i-, i, kurie kilę iš senovinio nosinio *ę (*ę), pvz.: ka.ti. ‘katę’, dę-di. ‘dėdę’, ti-sce ‘tęsia’, kati ‘kate’, pūodi ‘puode’ ir kt. Priebalsiai t, d išlieka ir prieš kitokius balsius {a, ė, o ir kt.), pvz.: ta.kas ‘takas’, tvo.ra ‘tvora’, tce.ka ‘teka’, dę-jo. ‘dėjo’. Nedzūkuojama ir kai kuriuose naujesniuose skoliniuose, iš bendrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose, pvz.: tufj.kas ‘tinkas’, dlkuma ‘dykuma’, bet sciklas ‘stiklas’, ti kus ‘tykus’, y-kas ‘dykas’. Abiem dzūkavimo ypatybėms galioja išimtis - c, dz asimiliuojami dėl gre­ ta ar toliau esančių pučiamųjų priebalsių š, ž, pvz.: pir'.š'činę. ‘pirštinė’, is cino. / iscbino. ištino , ves c / vesc vežti, auks c au . / aukscou. aukščiau , priež^Jiėnu. 'prieš dieną’. • VI V*

/ • VVV

i' v.•

5

VVI VI

/

\VV i

VJ M

O

f VIVI O ~

į

o

1

vV

^

c

1 V v*

%

£2i. Dar viena šios patarmės garsyno ypatybė - kietai tariami kai kurie priebalsiai. Priebalsis 1prieš e, ę, ei, e, ę

Pietų aukštaičiai taria kietą priebalsį l prieš: a) garsus e, ei, ė, pvz.: la.docs ‘ledas’, ladsc ‘leisti’, c llė k ‘tylėk’, b) senovinį *ę (*ę), vėliau virtusį i■ (>/), pvz.: sa.ulbi. ‘saulę’, votr.lbi. ‘varlę’, su_sd.ulu ‘saule’, galu ‘gale’, kū-lus ‘kūlęs’. Sis senas reiškinys, manoma, likęs nuo tų laikų, kai dauguma priebalsių prieš priešakinės eilės balsius dar nebuvo suminkštėję. Jis taip pat būdingas rytų aukštaičiams ir rytiniams vakarų aukštaičiams. V

Priebalsiai r, š, ž, s, p, b, m, v prieš e, ę, ei, ė, ,:ę

Junginių su priebalsiais r, š, ž, č, dž, c, dz

kietinimas

80

Eišiškių, Varanavo, Pelesos, Dubičių apylinkėse prieš minėtuosius e, ė tipo garsus kietai tariami priebalsiai r, š, ž, o nemažame plote (į pietus nuo Rudaminos-Seirijų-Merkmės-Marcinkonių linijos, taip pat Trakų apylinkėse) - dar ir s, pvz.: r a . t o ‘retas’, tra.cas ‘trečias’, rę-kce ‘rėkia’, ša.šatas ‘šešetas’, ža.mę. ‘žem ė’, sa.nas ‘senas’, .ve-c ‘sėti’, sulpusi* ‘su puse’ (žr. Kučiūnų, Kabelių, Punsko, Varėnos, Macelių, Pelesos, Ramaškonių šnektų tekstus). Kai kuriose vietose (apie Seirijus, Leipalingį, Kap­ čiamiestį ir kitur) pasitaiko nesuminkštintų p, b, m , v, pvz.: ve- ‘vėl’, bę-ga ‘bėga’, mę-nuoį ‘mėnuo’, kd.rvę. ‘karvė’. Minėtuose pietiniuose plotuose, matyt, dėl kaimynų slavų įtakos nueita ir dar toliau: priebalsiai r, š, ž, č, dž (į pietus tarp Rudaminos-Marcinkonių ir c, dz) tariami kieti ir kitose pozicijose, pvz.: d.ra ‘aria’, aru ‘ariu’, aru ‘ari’, ri-tas ‘rytas’ (balsis i gali virsti u arba tarpiniu garsu tarp i ir u, čia žymimu i ), rašaū. ‘rašiau’, šl-la ‘šyla’, žuba ‘žiba’, paū.kščai ‘paukščiai’, ižįū-c ‘išdžiūti’, mce.jai ‘medžiai’ (žr. Kučiūnų, Punsko, Pelesos, Ramaškonių, Varėnos šnektų tekstus).

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

'Sl Minkštuosius t', d' tais atvejais, kai jie nevirto c, dz, dzukuojantys pietų aukštaičiai minkština labiau negu kitos patarmės (juos reikėtų žymėti ženk­ lais t ", d"). D ėl ypatingo minkštumo šie garsai panašūs į minkštuosius k', g' (jie žymėtini k", g"), pvz.: ka.t"i. ‘katę’, kat"ū- ‘kačių’, d"ę-d"i. ‘dėdę’, d"ę-d"u. ‘dėdžių’ (plg. a.k"i. ‘akį’, ak"ū- ‘akių’, vod'.g"i. ‘valgį’, val'.g"u. ‘val­ gių’). Pietryčių pakraščiuose šios abi priebalsių poros iš klausos gali būti sunkiai skiriamos ar net iš tikrųjų supainiotos, pvz.: k"ę-vas ‘tėvas’, mies'k"i ‘mieste’, g"ce.ga ‘dega’, g"ęij'.g"ce ‘dengia’, rečiau fa ū .lę. ‘kiaulė’, d"ęlažunis ‘geležinis’.

Minkštųjų priebalsių t', d' ir k', į painiojimas

¡ŠLPietiniame pietų aukštaičių ploto pakraštyje vietoje minkštųjų s', z' turimi dar minkštesni š, z (tarpiniai tarp i', z' ir š \ F ), pvz.: visi ‘visi’, pašisū-šu ‘pasisiusiu’, slidūs ‘slidus’, ži-žce ‘zyzia’, kaži-s ‘Kazys’. Greičiau­ siai šį reiškinį nulėmė tai, kad čia visiškai nėra minkštųjų š, ž. Tai būdinga kaimyninėms gudų ir lenkų kalboms.

Minkštieji priebalsiai s', z'

Kabelių apylinkės šnektos, esančios į pietryčius nuo Druskininkų, at­ stovai sako, pvz.: p a is ę , ‘paišė’, kra.sto ‘krašto’, sugri-zis ‘sugrįžęs’, liežu­ vis ‘liežuvis’, š'veikas ‘sveikas’, lizdas ‘lizdas’. Taigi painiojami priebalsiai š, ž ir s, z (dažniau s, z atliepia š, ž). Aiškiausiai šis reiškinys pastebimas Ašašninkų (kitur kartais rašoma - Kabelių II) kaime (žr. Ašašninkų šnek­ tos tekstą). Nedėsningai jis pasitaiko Dubičiuose. Pietų aukštaičių patar­ mės garso įrašai ir atstovai liudija, kad š, ž ir s, z „painiojimo“ būta apie Kapčiamiestį, Milūciškę (Lazdijų rajonas) ir kitur. Kai kurie kalbininkai jį aiškina senovėje šiose vietovėse gyvenusių jotvingių, vietoje š, i turėju­ sių s, z, substratu.

Priebalsių s, z ir painiojimas

k

i

r

č IA VI MA

«L Kirtis pietų aukštaičių patarmėje, išskyrus šiaurinį kampą, nuo galū­ nės į priešpaskutinį skiemenį-neatitraukiamas. Daugeliu atvejų kirčiuoja­ ma kaip bendrinėje kalboje, tačiau kai kuriais atvejais kirčio vieta ir prie­ gaidė gali skirtis, nes žodžiai priklauso kitoms kirčiuotėms, yra susidarę arba formuojasi nauji kirčiavimo modeliai ir t. t., pvz.: pli-tas ‘plytas’, ko.pū-stus ‘kopūstus’, s to-gus ‘stogus’, ais'ū ‘eisiu’, nešu ‘nėšiu’.

Kirčio vieta

5^ Kirčiuotos pozicijos ilgieji /•, u-, ę- / ę-, a- / o- / o-, ie, uo kartais pagal trukmę būna artimesni pusilgiams garsams, todėl tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidžių negalima ištarti. Tokiais atvejais transkribuotuose teks-

Priegaidės

S*

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

81

s*

✓

s'

tuose žymimas s ženklas virš raidės, pvz.: kietas ‘kietas’, p'vksta ‘pyksta’, po-ra pora. S*

M O R F O L o G i J A III ir V linksniuotės daiktavardžiai

ml Savitumų turi ir pietų aukštaičių morfologija. V linksniuotės (priebalsinio kamieno) daiktavardžių vardininkas (pvz.: akmuo, sesuo, vanduo, piem uo ) pietinėje patarmės dalyje ištariamas su galūne -uoj (t. y. su pri­ dėtiniu jotu): akmuoj, sesuoj, vanduoj, piemuo]. Kai kur sakoma ir akmuva, sesuva ,vanduva / vandva, piemuva . III (i kamieno) ir V (priebalsinio kamieno) linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko formas (jos viena nuo kitos paprastai skiriasi kirčio vieta) vyresni patarmės atstovai kartais išta­ ria su senovine galūne -es, pvz.: akmenės ‘akmens’, seserės ‘sesers’, Ugnės ‘ugnies’, pusės ‘pušies’, akmenes ‘akmenys’, sėseres ‘seserys’, dūręs ‘du­ rys , auses ausys.

1,111 ir IV, V linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos naudininkas

&LI ir IV linksniuotės (o, (i)įo ir (i)u kamienų) daiktavardžių vienaskai­ tos naudininko galūnė yra ne -ui, bet -u, pvz.: broliu ‘broliui’, sūnų ‘sū­ nui’, vilku ‘vilkui’, kėliu ‘keliui’, medų ‘medui’. Seni žmonės vietomis (ypač apie Dūsmenis) net pasako galūnę -o (sutrumpinta iš -uo ). III ir V linksniuotės (i ir priebalsinio kamienų) moteriškosios ir vyriško­ sios giminės daiktavardžiai turi vienodą vienaskaitos naudininko galūnę -i, pvz.: vagi ‘vagiui’, sėseri ‘seseriai’, avi ‘aviai’, ausi ‘ausiai’, širdį ‘širdžiai’.

Vietininkai

aukštaičiai nusako v i d a u s e s a m u o j u v i e t i n i n k u (i nesy v u ), pvz.: mieste ‘mieste’, troboj ‘troboje’, laukūosa ‘laukuose’, tvartuosa ‘tvartuose’, pievosa ‘pievose’. Kryptį jie reiškia kito linksnio forma v i d a u s e i n a m u o j u v i e t i n i n k u ( i l i at yvu) , pvz.: miestan ‘įm iestą’, bažnyčion ‘į bažnyčią’, laukūosna ‘į laukus’, kdimuosna ‘į kaimus’. Tačiau šie linksniai gali būti vartojami ir abiem reikšmėmis, plg.: gyvenu miestan ‘gyvenu mieste’ ir einu miestan ‘einu į miestą’, stoviu tvarte ‘stoviu tvarte’ ir nunešu šieną tvarte ‘nunešiu šieną į tvartą’, esu laukūosa ‘esu laukuose’ ir važinėjam laukūosa ‘važinėjame į laukus’.

Dviskaita

Pietų aukštaičiai tebevartoja vyriškosios giminės daiktavardžių dviskai­ tos galininko linksnio formas, pvz.: du arkliu ‘du arklius’, du vaiku ‘du vaikus’, du gaidžiu ‘du gaidžius’, du baravyku ‘du baravykus’. Moteriško­ sios giminės daiktavardžių dviskaita yra išnykusi.

82

l Vietą pietų

AUKŠTAIČIŲ

TARME

t$L Pietų aukštaičiai neturi įvardžiuotinių būdvardžių. Pasitaiko tik sudaiktavardėjusių arba suprieveiksmėjusių formų, pvz.: Margoj ‘Margoji’, Tirštoj ‘Tirštoji’, Ilgoj ‘Ilgoji’, padarė an karštųjų ‘padarė greitai’. Sutrum­ pėjusių įvardžiuotinių formų turi kai kurie įvardžiai, pvz.: toj ‘toji’, anoj ‘anoji’, juo j ‘juoju, jąja’, šitiej ‘šitieji’.

Įvardžiuotinės formos

S L Veiksmažodžių būtojo kartinio laiko 3 asmens formos gali būti taria­ mos trumpesnės negu 1 ir 2 asmenų, pvz.: reikalau ‘reikalavo’, atvažiau ‘atvažiavo’, ieškoj ‘ieškojo’, išneštoj ‘išnešiojo’, apvaikščioj ‘apvaikščiojo’.

Veiksmažodžių būtasis kartinis laikas

Plačiau ar siauriau vartojamos atskirų veiksmažodžių 3 asmens atematinės formos: kosti, liekti, miegti, neršti, niežti, peršti, sergsti, sniegti ir kt. Pagal jas gali būti pasidaryta visa esamojo laiko asmenavimo paradig­ ma, pvz.:

Atematinės fotmos

V ienaskaita \ v

miegčiū, liekčiū miegti, liekti tu jis, ji miegti, liekti as

Daugiskaita

mes miėgtim, liektim jus miegtit, liektit jie, jos miegti, liekti

Apie Kabelius, Darželius, Marcinkonis, Rudnią, Dubičius tebevartoja­ mos busimojo laiko 1 asmens atematinės formos, pvz.: dūosu 'duosiu’, nušienausu 'nušienausiu’, pasakysu 'pasakysiu’, eisū 'eisiu’, patikrysu 'pa­ tikrinsiu ’. s l Nuo bendrinės kalbos skiriasi pietų aukštaičių tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmenų formos, plg.: ‘eičiau’, ‘rašyčiau’, ‘gaučiau’, ‘mesčiau’, ‘gerčiau’ ir eitau, rašytau, gautau, mestau, geriau, ‘eitum’, ‘rašy­ tum’, ‘gautum’, ‘mestum’, ‘gertum’ ir eitai, rašytai, gautai, mestai, gertai.

ŽODŽIŲ Žemaičiai ir kiti aukštaičiai dažnai pastebi, kad dzūkai kalba labai švelniai, minkštai. Tokį įspūdį sukelia žodžiai su priesagomis -elis, -elė / -ėlis, -ėlė, -ūkas, -ūkė, -utis, -utė, -aitis, -aite, turinčiomis mažybinę ir ma­ loninę reikšmes, pvz.: vaikutis, grūdukas, karvūkė, tiltelis (/ tiltėlis), bernai­ tis, bulbaitės. Vienas žodis gali turėti ir daugiau negu vieną priesagą, pvz.: gražutūkas, mažutūkas, ilgutelė, bemukėlis, minkštutūkas.

Tariamoji nuosaka

DARYBA Mažybinės priesagos

Minėtina ir priesaga -ynas. Su ja sudaryti žodžiai taip pat turi mažybinę reikšmę, pvz.: kiškynas ‘kiškutis’, vilkynas ‘vilkiukas’, ancynas ‘ančiukas’,

PIETŲ

AUKŠTAI ČI AI

83

sarkynas ‘šarkiukas’, lapynas ‘lapiukas\ pelynas ‘peliukas’, žvirblynas ‘žvirb­ liukas’. Šia priesaga kai kur įvardijami ir berniukai pagal tėvų vardus. Pavardžių priesagos

Mažybines priesagas -utis, -ūkas, -aitis, -ynas turi ir neoficialiai varto­ jamos vaikų ir jaunų vyrų pavardės, pvz.: Kazlauskūtis (: Kazlauskas), Petrauskūtis (: Petrauskas), Žemaitukas (: Žemaitis), Vamelūkas (: Varne­ lis), Trainavičiūkas (: Trainavičius), Busilaitis (: Būsilas), Gegužynas (: Gegu­ žis), Grigynas (: Grigas). V

V'

Mergaičių ar moterų pavardes, rašomas su -ytė, -utė, -aite, patarmės at­ stovai pasako su priesaga -iūtė, pvz.: Karaliuniūtė (: Karaliūnas), Vainauskiūtė (: Vainauskas), Kelmeliūtė (: Kelmelis). Nedideliame plotelyje, apie Vydeniūs, Kaniavą, Dubičius, Nočią, Rodūnią, paplitusios moteriškos pa­ vardės su -aičia, pvz.: Radzevičaičia (: Radzevičius), Juozulaičia (: Juozūlis). Priesaga (i)ulis, -(i)ulė

Būdvardžiai su -ickas

Plačiai paplitusi priesaga -(i)ulis, -(i)ulė, pvz.: aukštūlis ‘aukštasis’, kartulis ‘kartusis’, gerulis ‘gerasis’, margutė ‘margoji’, plonutis ‘plonasis, plonutis’, raibulė ‘raiboji’. Ji pridedama tada, kai kalbamąjį asmenį, daik­ tą, dalyką norima išskirti iš kitų. Už Lietuvos ribų, Baltarusijoje, esančiose šnektose būdvardžiai suda­ romi su pabrėžiamąją reikšmę turinčia priesaga -ickas, pvz.: mazickas ‘mažutis, mažutėlis’, naujickas ‘naujutėlis’, jaunickas ‘jaunutis, jaunutėlis’.

S I N T A K S E Konstmkcijos su veiksmažodžių bendratimi

_ Pietų aukštaičių patarmėje dažnai vartojama sintaksinė konstrukcija daiktavardžio arba įvardžio vardininkas + modalinis veiksmažodis + veiks­ mažodžio bendratis, pvz.: jis reikia išlenkite ‘jį reikia išlenkti’, reikia pasta­ tyt kryžius ‘reikia pastatyti kryžių’, reiks nuspirkt batai ‘reikės nusipirkti batus’. Retesnis yra junginys būdvardžio bevardė giminė + daiktavardžio vardi­ ninkas + veiksmažodžio bendratis, pvz.: sunku mėšlas tempt iš tvarto ‘sun­ ku mėšlą tempti iš tvarto’, ar kam lengva vaikai augyt ‘ar kam lengva vaikus auginti’.

Prielinksninės konstmkcijos

84

s l- Prielinksniai po, prie, iki, ligi, už ir įvairūs jų variantai dažnai vartojami su vienaskaitos naudininku ir daugiskaitos įnagininku, pvz.: iki pusei nak-

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

tų 'iki pusės naktų’, po kairei rankai ' k a i r ė j padaro prieg kiaulienai 'pa­ daro prie kiaulienos’, už kitai sienūkei tęnai siuva 'už kitos sienukės tenai siuva’. L E K S I K A

Šioje patarmėje vartojama žodžių, nebudingų kitoms patarmėms arba žinomų kitomis reikšmėmis, pvz.: bambuorys (bumbuorys) ‘kankorėžis’, būžys ‘kankorėžis’, dangus ‘gomurys; krosnies ertmės viršutinė dalis’, dafbuiti ‘dirbti’, draskė ‘gervuogė’, drauge ‘š e im a gynėti ‘baigti’, keltuva ‘gal­ vijas’, klupstis ‘kelis’, kukelis ‘plaktukas’, lakštas ‘laiškas’, nūdien ‘šian­ dien’, pagyna ‘pabaiga’, pasinogėti ‘panorėti, užsigeisti’, pieninys ‘puody­ nė su ąselėmis pienui’, rakštumynas ‘tankumyne’, raudongurklė / raudongūrklis ‘sniegena’, riešutys ‘lazdynas’, sėdelis ‘javų guba’, suplaukęs ‘sū­ puoklės’, straublys ‘vaivorykštė’, vaimėtis ‘rodytis’, vyrokštis ‘menkas vy­ ras’, žilgas ‘žilvičio krūmas’ ir kt.

Tamtybės

'ŠL Kadangi Pietų Lietuvos gyventojai nuolatos palaikė ryšius su slavais, iš jų yra pasiskolinę nemažai žodžių: babka ‘dubenyje keptas pyragas’, bėzas ‘alyva’, britkūs ‘bjaurus’, cekdvas ‘smalsus’, gniėdas ‘bėras’, kvaras ‘nesveikas, ligonis’, razumnas ‘protingas’, striekas ‘stogas’, škada ‘gaila’ ir kt.

Skoliniai

L iteratūra apie pietų aukštaičius Monografijos, žodynai, tekstų rinkiniai BUCH T. Opuscula Lithuanica, Warszawa: Uniwersytet Warszawski, 1998. HASIUK M. Fonologia litewskiej gwary sejnenskiej, Poznan: Wydawnictwo naukowe

universitetu im. Adama Mickiewicza, 1978. Lietuvių tarmių tekstai 1: Balatna (Varanavas). Sudaryt. E. Grinaveckienė, V. Vit­ kauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Mi k a l a u s k a i t e E. Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas, 1975. NAKTINIENĖ G., PAULAUSKIENE A , VITKAUSKAS V Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. СУДНИК T Диалекты литовско-славянского пограничъя: Очерки фонологических систем, Москва: Наука, 1975. Straipsniai b a u ž y t ė -m o t i e j Ūn i e n ė

м. Pelesos šnektos būdvardžių daryba.-Kalbotyra 40 (1),

1989, 52-57. DOVYDAITIS J. Priebalsiai d \ V ir g \ k ’ pietų Lietuvoje. - Kalbotyra 29 (1), 1978,

103-107.

METŲ

AUKŠTAIČIAI

85

D o v y d a i t i s J. Priebalsiai d , t bei k, g Dieveniškėse ir kitose vietose. - Dieveniškės,

Vilnius: Vaga, 1968, 207-210. g a r š v a K The Lithuanian dialects of the Seinai region. -Munera linguistica etphilologica Michaeli Hasiuk dedicata, Poznan: Universytet im. A. Mickiewicza, 2001, 33-38. g a r š v a K Pelesos-Varanavo apylinkių šnekta. - Lydos krašto lietuviai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, 566-575. GIRDENIS A. Dėl nelūpinių sprogstamųjų priebalsių „maišymo“ pietinėse lietuvių šnektose. - Baltistica 15 (1), 1979, 23-30. GIRDENIS A. Iš kur vis dėlto lt'/, / d/ l - Baltistica 19 (1), 1983, 71-73. GRINAVECKIENE E. Kamojų apylinkių (Baltarusijos Pastovių raj.) baltarusių šnek­ tos lituanizmai. - Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 1993, 113-133. GRINAVECKIENE E. Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Bal­ tarusijoje. - Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997, 185-195. GRINAVECKIS v Nauji duomenys apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą. - Lietuvos TSR MA darbai 4 (41), A serija, 1972, 181-186. G r u m a d i e n e L Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypa­ tybių. - Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 1994, 97-105. Jo n a i t y t e A , SUDNIK T Apie vieną lietuvių-lenkų kalbų interferencijos atvejį. Baltistica 9 (1), 1973, 75-77. l a z a u s k a i t e - r a g a i š i e n e v. Dviskiemenių u kamieno daiktavardžių kirčiavimo raida pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. -Baltistica 35 (2), 2000, 159-169. l a z a u s k a i t ė -RAGAIŠ i e n e v Dėl priesagos -ynas vedinių kirčiavimo pietų aukš­ taičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. - Baltistica 36 (2), 2001, 245-251. l e s k a u s k a i t ė A Priebalsių t', d ir k', g' mišimas Druskininkų tarmėje. - Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 1997, 220-230. l e s k a u s k a i t ė A., m i k u l e n i e n ė D. Dėl priebalsių t', d ir k', g' mišimo pietų aukš­ taičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. - Baltistica 33 (1), 1998, 95-102. l e s k a u s k a i t ė A Kučiūnų šnektos izoliuotų balsių spektrinės charakteristikos. Kalbotyra 48 (l)-4 9 (1), 2000, 83-94. l e s k a u s k a i t ė A Seirijų šnektos mišriųjų dvigarsių priegaidės. - Actą Linguistica Lithuanica: Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 2000, 153-164. l e s k a u s k a i t ė A Šalutiniai pietų aukštaičių kirčiai. - Baltistica 37 (1), 2003, 87-100. l i p s k i e n e J. Pelesos (Rodūnios) pastovūs vaizdingieji posakiai. -L ydos krašto lietu­ viai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, 598-660. m i k u l e n i e n ė D Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštai­ čių tarmėse. - Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 1996, 148-154. m i k u l e n i e n ė D. Einwirkung der slawischen Sprachen auf die Lautstruktur der pe­ ripheren litauischen Mundarten. - Linguistica Baltica 5-6, 1996-1997, 57-67. MORKŪNAS K Dėl priedzūkio ir jo ribų. - Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 1994, 84-92. Mo t i e j ū n i e n ė M Pelesos tarmės daiktavardžių daryba. - Lydos krašto lietuviai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, 576-589.

86

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

NAKTINIENE G Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažo­

džiai žodynuose. - Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997, 154-161. s a v i Či Ū t ė G , V i t k a u s k a s v Priebalsių t : k ir d : g maišymas Švendubrės šnekto­ je. - Baltistica 12 (2), 1976, 146-150. SKURKAITE D., VIDUGIRIS A Kai kurios [Zervynų] tarmės ypatybės. - Zervynos, Vilnius: Lietuvos TSR Kraštotyros draugija, 1964, 121-129. SMOCZYNSKI w. Gwara pohidniowalitewska w sejnenskiem. - Tekstygwarowe z Bia­ los toczyzny z komentarzem językowym. Pod red. A. Obrębskiej-Jabtonskiej, Warsza­ wa: Panstwowe wydawnictwo naukowe, 1972. SMOCZYNSKI w Grupy spötgloskowe litewskiej gwary punskiej. - Acta Univ. Lodziensis. Folia linguistica 12, 1986, 303-314. SMOCZYNSKI w. System fonologiczny litewskiej gwary punskiej. - Acta Baltico-Slavica 17, 1987, 369-385. SVETIKIENE D Lietuviškasis Pelesos žodynas. - Lydos krašto lietuviai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, 590-597. Š u k y s J Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės. -Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 177-189. t r u m p a E Samplaikinių priebalsių kietumo: minkštumo priešpriešos nykimas Pele­ sos šnektoje. - Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 1997, 214-219. t r u m p a E Kai kurios dzūkavimo raidos tendencijos Pelesos šnektoje. - Baltisti­ ca 33 (1), 1998, 85-94. t r u m p a E Dažas fl-tipa patskanu kvalitates pazimes (pėc Pelesas lietuviešu izloksnes datiem). - Baltu filologija 10, 2001, 145-158. t r u m p a E. Balsinių fonemų diferencinių požymių hierarchija pietų aukštaičių Pele­ sos šnektoje. - Vards un ta pčtišanas aspekti. Rakštų krajums 7, 2003, 100-110. t u o m i e n e N Ramaškonių šnektos d ir (i)įo kamienų daiktavardžių kirčiavimo ypa­ tybės. -Baltistica 36 (1), 2001, 103-114. t u o m i e n ė N Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba. Actą Lingiustica Lithuanica 47, 2002, 89-102. U r b a n a v i č i ū t e ž Ašašninkų šnekta. - Mūsų kalba 6, 1976, 20-23. VIDUGIRIS A. Dainavos šalies žmonių tarmė. - Merkinė, Vilnius: Vaga, 1970, 247-254. VIDUGIRIS A Svarbesnieji pietinės Lietuvos Panemunių tarmių bruožai. -Panem u­ nių dzūkai, Vilnius: Mintis, 1970, 43-48. VIDUGIRIS A. Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 1988, 21-36. VIDUGIRIS A. Šnektos apžvalga. - Dubičiai, Vilnius: Mintis, 1989, 201-213. VIDUGIRIS A. Svarbesnės Aukštadvario šnektos ypatybės. - Aukštadvans, Vilnius: Tėviškės pažinimo fondas, 2002, 282-288. Z i n k e v i č i u s z „Dzūkai“ ir „dzūkavimas“. - Actą Baltico-Slavica 18, 1988, 413-421. виткаускас в Некоторые особенности литовского говора в окрестностях Радуни. - Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва: Наука, 1980, 202-205. микулененед Нейтрализация оппозиции слоговых интонаций литовского языка в говорах балто-славянского пограничья. - Badania dialektдw / опоv

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

87

mastyki na pograniczu polsko-wschodnioslowianskim, Biafystok: Orthdruk, 1995, 181-186. с у д н и к T К истории языковой ситуации Пелясы. - Балто-славянские этно­ языковые контакты, Москва: Наука, 1980, 181-191. ч э к м а н в. н. К проблеме литовско-белорусской фонетической интерферен­ ции в Пелясе. - Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва: Наука, 1980, 206-226. ч э к м о н а с в. Функционирование языков и билингвизм (На материале рамашканских говоров). - Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 1988, 37-54. Disertacijos LESKAUSKAITE A Pietvakarinių pietų aukštaičių vokalizmas ir prozodija: fonologi­

nis ir eksperimentinis tyrimas. Daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU, 2001. D i p l o m i n i a i darbai ALEKSAITĖ i. Punsko šnektos konsonantizmaš. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1985. A n d r i j a u s k a i t e R. Seirijų šnektos veiksmažodis: Daryba irkaityba. Diplominis dar­

bas, Vilnius: VU, 1994. a n u Ša u s k i e n ė D Audicinė pietų aukštaičių tarmės balsių ir priebalsių klasifikacija. Diplominis darbas, Šiauliai: ŠPI, 1987. b u r d i n a i t ė B Punsko (pietų aukštaičių) šnektos balsinės fonemos. Diplominis dar­ bas, Vilnius: VU, 1994. Č i a r n a i t e G. Ramaškonių kaimo tarmės buitinė leksika. Diplominis darbas, Vil­ nius: VU, 1986. v __ GASPEROWiCZ i. Sociolingvistinis Žvikelių kaimo tarmės aprašymas. Diplominis dar­ bas, Vilnius: VU, 1992. GRANSKAITE-BARTKIENĖ R Krokialaukio (pietų aukštaičių) šnektos fonemos. Dip­ lominis darbas, Vilnius: VU, 1992. GRENDA Č. Palomenės tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1957. j a n u l y n a i t ė J. Alytaus šnektos (pietų aukštaičių tarmė) fonemos. Diplominis dar­ bas, Vilnius: VU, 1994. k a r l o n a i t ė A. Subartonių šnektos (pietų aukštaičių tarmė) prozodija. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1989. m a l y Š k o S. Varėnos (pietų aukštaičių) šnekta: fonemų sistema ir tekstai. Diplominis darbas, Vilnius: VPU, 1992. POCIUS N. Pietinių Lietuvos tarmių prozodinėsypatybės. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1991. Po v i l a i t y t e T Pelesos tarmės fonetika ir morfologija. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1970. r a d ž i u k y n a i t ė -t r u s k i e n e R. Leipalingio (pietų aukštaičių) šnektos fonemų sis­ tema. Diplominis darbas, Vilnius: VPU, 1992. SAVIČi u t e G. Švendubrės šnektos konsonantizmas. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1977. Sa v u k y n a s B. Leipalingio tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1955. SORAKAITE G. Sociolingvistinė Kreivėnų kaimo šnektos analizė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1992. v

88

___

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

SVIRSKAS M. Kaniavos tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1954. Šu k y t ė J Veisiejų tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1951. Šv e n Č i o n y t e B. Žaslių tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1956. Ta m u l y t ė B Simno tarmės morfologija. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1960. UZDILA A. Punsko (vakarinių dzūkų) tarmės fonetika ir morfologija. Diplominis dar­

bas, Vilnius: VU, 1963. v a i š n y t ė N. Ramaškonių šnektos daiktavardis ir būdvardis (Ramaškonių kaimo ir jo apylinkių gyventojų sociolingvistinis aprašas). Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1994. VALASINEVIČIŪTE N .Alovės šnektos fonetika. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1985. v a l e n t u k e v i č i Ū t ė D. Kabelių tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1967.

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

89

T E K S T A I

1991 m. įrašė L. Grumadienė

539 (Paparčių) punktas Kaišiadorių r., Paparčių apyl., Laukagalio k

Transkribavo A. Leskauskaitė

Moteris, g. 1919 m.

Įrašas Nr. ts k 51 saugomas LKI fonotekoje

čae bū-o. mixala.uciš'ki toks malū-nas nū_ir | kažna kapotu* ka_to.s_gi*rnas ir užmušė, tu įau zmo-gu katras o iau_ti._bū.va prig^gi.rnom to*m na.t ža.rnas iš'nęše. || tadū_įau | intai.sę vę*le i_nūveže vi*ras_o |ma.l't' i_tas ma.na. | vai.kas | sa.ka padę-s'u tę.vi.l'ui pastū-mt ragelas || mat an^ragae.l'u savim. | t'Tsae || arkl'ū*_gi nędave. pi*r'mini.kas || nūveže tan_malū*nan | ti.n_tas malū-nini.kas | įau_kitaz buvo. | knai.basi palei_tū- lakamobili || ir tiei_vi*rai susę-di. šrne.ka || sa.ka | dieve sa.uga.k | vėT attrūktu | taį_sa.ka | vęT žmo-gui | ža.rnas išneštui || ta(i)_is užę-ję ta(s)_žmo*gus iš_kito*s puses || supran'ti | va kap^ tra.ukinae | pala.i^ae taki* | gaf.su | fin. taki. sp'egimu || tai_tas kap_atšo*ka iš^ kito-s puses | tai_kab_da.vę._gi takiz gar.sas | tai_dūris ir_usikiša || a_tas ma.no vai.kas ir_isigan.da | kat_nęga.v ^ li_gi pęr_duris pabę*kt' vi*rai kap_lę*ke an _ d ū ru ._ ir | usikiša dūris_gę vi*rais || kapais pė.r'siganda || n ū _ ir va tu._ligu. ga.va | stai.gu || tai_tadū na.t lęn.tvari.n | to*(į)_iau da.ktarka | kli.ni•v ka(s) sa.ka | vež'ūokit' jo*_cae ne-izgi*di.s niekas sa.ka tik važ'ūokit kur kas ro-dis uškalbė-t'

Čia buvo Mikalaučišky (‘Mikalaučiškėse’) toks malūnas. Nū ir kažna (‘kažin’) kap tą, ka tos girnos ir užmušė tą jau žmogų, katras jau tę buvo prig girnom tom (‘prie tų girnų’). Net žarnas išnešė. Tada jau intaisė vėle i nuvežė vyras malt. I tas mano vaikas sako: „Padėsiu tėveliui pastūmt rogeles“. Mat an rogelių savim (‘rogeles pats’) tęsia. Arklių gi nedavė pirminykas. Nuvežė tan malunan. Ten tas maluninykas -ja u kitas buvo - knaibosi palei tą lakamobilį (‘kilnojamas ar stacionarinis agregatas energijai gauti, sudarytas iš garo katilo, garo mašinos ir pagalbinių įrenginių’), Ir tiej vyrai susėdę šneka. Sako: „Dieve, saugok. Vėl attrūktų, tai, - sako, - vėl žmo­ gui žarnas išneštuj“. Tai jis užėjo, tas žmo­ gus, iš kitos pusės. Supranti, va, kap traukinio paleidžia tokį garsą fin, tokį spiegimą. Tai tas kap atšoko iš kitos pusės, tai kap davė gi tokis garsas, tai durys ir užsiki^ šo. A tas mano vaikas ir išsigando, kad negali gi per duris pabėgt. Vyrai kap lėkė an durų, ir užsikišo durys gi vyrais. Kap jis pėrsigando. Nū ir va tą ligą gavo staigą (‘štaigią?). Tai tada net Lentvarin (‘Lentvaryje’) toj jau daktarka (‘gydytoja’) klinikos sako: „Vežiūokit. Jo čia neišgydys niekas, - sako. - Tik važiuokit, kur kas rodys (‘nu­ rodys’) užkalbėt“.

•o

.

S

s

90

y

V

^

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

1961 m. įrašė E. Grinaveckienė

633 (Macelių) punktas Varėnos r., Valkininkų apyl., Pirčiupiu k

Transkribavo A. Leskauskaitė

Nežinoma pateikėja

Įrašas Nr. j 16 saugomas LKI fonotekoje

sto-tku kal'bi | nū taį_ d ar_ v a | an dūono.s rieki.le.s ro-zu. uškalbe-jei ir_.trisro-(s) s'pjaė-uk || ir_veT uškalbę-vęT trisro(s) s'pjaė-uk || ii? trec'ūro.s trisro-s ir_.sula13.kc' | ir_tadū ar_žmo-gu | a_sto-tku || aš ir_baė-rnu uškalbę-jau ir_mer.gai ir_piemen u ir'_vis ręi.ke s'pjaė-uc' tai_tadū ir_būs pa.mač'na ka.m ar_zmo-gu ar_sto-tku || o._cae > v svenci zo*3ęi cae pasėmus to-kis buvo. kunigas | o._inka-ndo. jo._ver'.ši. | o._čiž'ū-nuose žmo gus buvo. nuvae.jo. 3iedas iau_jo- pašaū.kc' | nęi.na || sa.ko. | aš neis'ū spa.vie3in nuvęinū pasakau | kūnigas mani- nepriįima || ta i_ d a r isai vę-1 ac'un'tę. | ai.k | pakalbę-k_tu sa.ko. ma-n šitu. mal'dae.lbi. || pakalbę-jo. | sa.ko. kaibę-k | ir_žmo.nę-m | ir_sto.tka.m | ir_ visiė— nu_kab_gi | ka_cae 3iėvo. žo3ęi || 3ievas | sus'rig.kc liepę. i_visiem ir_is apsu^ino. ir_mai.du. pala idu ir svei.ka

Stotku (‘gyvuliui’) kalbi. Nū, tai dar va an duonos riekelės rozą (‘kartą’) užkalbėjai ir trisroz (‘triskart’) spjauk. Ir vėl užkalbėjai, vėl trisroz spjauk. Ir trečiūroz, trisroz. Ir sulenkt, ir tada ar žmogų, a stotku. Aš ir bernu užkalbėjau, ir mergai, ir piemeniu, ir vis reikia spjaut. Tai tada ir bus pamačna (‘padės’) kam: ar žmogų, ar stotku. O čia šventi žodžiai. Čia, pas mūs, tokis buvo kunigas, o inkando jo veršį. O Čižiūnuose žmogus buvo. Nuėjo diedas (‘senis’) jau jo pašaukt - neina. Sako: „Aš neisiu. Spaviedin (‘išpažinties’) nueinu, pasakau, kunigas manę nepriima“. Tai dar ji­ sai vėl atsiuntė: „Eik, pakalbėk tu, - sako, - man šitą maldelę“. Pakalbėjo. Sako: „Kalbėk ir žmonėm, ir stotkam, ir visie[m]“. Nukapgi, kad čia Dievo žodžiai. Dievas susrinkt liepė i visiem, ir jis apsūdino (‘nusprendė’), ir maldą paleido, ir sveika.

678 (Varėnos) punktas Varėnos r., Varėnos apyl., Mergežerio k

1971 m. įrašė A. Girdenis Transkribavo A. Leskauskaitė

Vyras, g. 1894 m.

Įrašas Nr. j 411 saugomas LKI fonotekoje

•

•

•

•

«i

t

s

tai.gi_taib gi.vae.no sen'aū dva-rai iaū.^gi ką_bū-o. tai_gi.vab.no. a-jo.m dva-ran nugi.vae.no pir'm'aū kunigi-stu. ava-ran toki(s) žmo.gae-lis_ir | augino, sū-nu. kil­ niu. || klimu. isai pala-ido. | ta(s)_žmo.gae.lis mo-ki.cis || alę_žinai _gi | piniguneturę-jo žmo.gae- lis | biednas visa.i ta(i) isai io atadave. ti. ko.kiem žulika.miiem | ir_išmo-kę tu._klimu. an_vagies || parvaža-u klimas || iaų_po-na(s) sus

s

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

s

•

Taigi taip. Gyveno seniau, dvarai jau gi ka buvo, tai gyveno, ėjom pirmiau ku­ nigystą (‘baudžiavą’) dvaran. Nū, gyveno tokis žmogelis ir augino sūnų Klimą. Klimą jisai paleido, tas žmogelis, mokytis. Ale (‘bet’), žinai gi, pinigų neturėjo žmo­ gelis, biednas (‘neturtingas’) visai. Tai ji­ sai jau atadavė tę kokiem žulikam (‘apga­ vikams’), jiem, ir išmokė tą Klimą an va­ gies (‘vagimi’). Parvažiau Klimas. Jau po-

91

s'~ pas'cig.ka || sà.ku | klimù(k) klimùk as cae. po-nae ar_sà.ko mo-kslùs bai­ gei II baig'aü. po-nae a n d o - isimó-kei an_vagies po-nae g• • . . . r\iau_po-nu brà.t i : ° vagis dvà-ran turé-c' iau^nelabai. ge­ rai. | ta_isai sà.ko | rai.kę isai. nuži^i.c nù sà.ku | gerai, sà.ku klìmai || pavo-k tù ri.to-i pas_manì à.rkli. sà.ko. | tu._pà-ci. gęrae.us'u. sà-ko. | žilu._tu. katras | katras įau_sa.ko._ti. | ti- ir_,ti- sà.ku stó-vi || ge­ rai. po-nae II tai_sä.ko. | düos'u šim.tu. rùbl'u. Il o._jae-i nepaųo-k'si | šim.tas bizü-nu. || nū gera.i po-nae || tai_po-nas bae.rnu(s) su— | subŪ3ino. visus || vienu, paę.— | viena.m da.ve. už^apinastr'o. uš_pava3'o-s ture-c' || taį_tas tūri uš_pava3'ö-s kitu. pasodino. an_a-rkl'o. | tas_ iau sė*3i an a-rkl'o. tracae.m J.padavė. /"> • • v/ •• vūodęgu. | ta(i)_iaų_tra.cas tūri už_uodego-s a-rkli. || o._kesVir.tu. ir^pęrj.ktu. pasta-te. prię^šo-nu. || ir_visiem pa.davę. livor.'ver'us || ir_sa.ko. | kap_sik atai.s kil­ nias | nuša.ukit ir_bai.kta || nū gerai. || o._klimas apsiverk— | ap'sivil.ko. ubago. rū-bais ą^apsęvę vi-žais | bar.zdu. pris'riso, nu nū ir_iau_atai.na ir iau atai.na | sa.ko. bęr'ne-lei sus'mi-ldami pniim.kit mani nakvó-c' || ajäü. sà-ko. per^visu. kä-imu. | ir_ niekas neprèiie.me. nakvó-c' || a- | o._daf. sà.ko. | và nakcìs ušpūola | kur._a(š) senae-lis dé-s'uos || tai^vienas bae.rna(s) sà.ko. | taį^kuf.'gi is_càe nakvó-si || càe atai.s vagęi. vo-kc | iau_gi_a-rkl'o. | ta į_ sa.ko. | da.r^mes cae^ša-u3i-sime.s cae viską tai.gi kurmis cenai || o. kitas nu_tai_kà(s) sà.ko. || va^acistód anà po._ža-labu | aciguì(s) šienan.'_ir | tèsta sà.ku guli II o._kū-_is_cę sà.ko. mùmi iàugi_kerj.ks || nù tai_sà.ko. | jae.i sìtep tèsta ai.na gul.'— || klìmas nuvae.i po._ ža.labu | acìgule. šiena.n ir_gùle || o._ìs vI

••

1

A

nas pastinka. Sako: „Klimùk, Klimùk“. „Aš čia, pone“. „Ar, - sako, - mokslūs bai­ gei?“ „Baigiaū, pone“. „An ko (‘kuo’) iš­ simokei?“ „An vagies, pone“. È, jau ponu, brät (‘broli’), vagis dvaran (‘dvare’) turėt jau nelabai gerai. Tai jisai sako - reikia ji­ sai nužudyt. „Nū, - sako, - gerai, - sako, Klimai. Pavok tu rytoj pas manė (‘iš ma­ nęs’) arklį, - sako, - tą patį geriausią, - sa­ ko, - žilą tą, katras, katras, - jau sako, tę, tę ir tę, - sako, - stovi“. „Gerai, pone“. „Tai, - sako, - duosiu šimtą rublių. O jei nepavogsi - šimtas bizūnų“. „Nū gerai, pone“. Tai ponas bernus subùdino visus. Vieną paė[mė], vienam davė už apinastrio, už pavadžios turėt. Tai tàs turi už pavadžios. Kitą pasodino an arklio, tàs jau sėdi an arklio. Trečiam padavė uodegą, tai jau trečias tūri už uodegos arklį. O ketvirtą ir penktą pastatė prie šonų. Ir visiem pada­ vė livorverius (‘revolverius’) ir sako: „Kàp tik ateis Klimas, nušauki t, ir baigta“. Nū gerai. O Klimas apsivelkĮa], apsivilko uba­ go (‘elgetos’) rūbais, o apsiavė vyžais (‘vy­ žomis’), barzdą prisrišo, nù ir jau ateina. Sako: „Berneliai, susmildami, priimkit manė nakvot. Ejaū, - sako, - per visą kai­ mą, ir niekas nepriėmė nakvot“. A. „O dar (‘dabar’), - sako, - và naktis užpuola, kur aš, senelis, dėsiuos“. Tai vienas bernas sako: „Tai kurgi jis čia, nakvosi. Čia ateis vagiai vogt jau gi arklio. Tai, - sako, - dar mes čia šaudysimės, čia viską, taigi kur jis cianai“. O kitas: „Nū tai kàs, - sako, - va atsistój anà po žalabu (‘ėdžiomis’), atsiguls šienan, ir tèsta (‘tegul’), - sako, - guli. O ką jis čia, - sako,- mùmi (‘mums’) jaugi kenks“. „Nū tai, - sako, - jei šitep, tèsta eina gul[ti]“. Klimas nuėj po žalabu, atsigulė šie­ nan ir guli. O jis nusnešė jaū gi vaistų to­ kių migdomų, ir tėp sau jau arielkos (‘deg-

nūs'neše. iáü. gi vaistu* to.k'ū* migdo.mu. | ir_tėp sa.u_iou | ariėlko.s nūs'neše. kvepen'c'o-s to.k'o-s įau_kvae*pe ir is ná.k- I iáu kap ciktá.i süteme. I ta is isiie.me. | iau_patra*ukę || o*_pa.kvipo. po._visu._iau | tu* iau_sto*in'u. a*rkl'ų || ■C s i s iau cieiA bernai 'dėduli sa.ko kū* tu • I \J ti*_tęb geri sa.ku | ka_taep_kvae.pae || tai_vaikėlęi | čas sa.ko. | va tur'ū gurkš'nab*li. || ta_jaė*i no*ri(t) | tai_sa.ko. dūos'u ir_jūme || a* duok 3iedūlae || ta_ is iiemi vaistu* tu._migdan'č'u._ir | pagi-r'dę. ir_da*vį visiem || iiei ir_užmigo. || ta į katras turę-jo. ūš_9 pava3'ó*s | tai_tá.m padavė, karnü* sá*uju. || katras turę-i už uodego*s | tai_ta*m padavę. | kana*p'u. sá*uju. II katras se.dé*ju an_á*r'kl'o. paię-mis an_tvo.ro*s pasodino. o. katras v • i(s)_so*no. iau žinai katriei i(š)_šo*no. | ir_vęT parę.mę. tvo*ru. || o*_klimas paię.mę. a.rkli. | nuvedę. | rai.stanti._to.kerh po.^aglH pririšo, ir_parae.i namo*pi ir. bü-na sá.u po*nas pas'kę*lę. iau_nibi_tai nieko, nežino. || įau_sa.ku | klimas bus užmuštas || sa.ku | klimū(k) klimūk as_cae po*nae o* iau po*nas nuzgan.do. || sa.ku | ar_paųo.gęi a.rkli. || pa.vo.g'au po*nae nuvae.ina kad_bernai. miega visi išiž'6-ji. jo* o. ce­ na.is o. o._a.rkl'o. nę*ra || nū sa.ko. | gera.i klimai || da.vę. šim.tu. rūbl'u || gerai klimai | sa.ko | paųo*k_tu no.g_mano pac'6-s ma*r'š'kin'us || kitap sa.ko. | aš_ta*u sa.ko. ga-lųu. nukir's'ū || o._jaė.i_ne tai dūos'u tū*kstan'ci. rūbl'u. gęra.i po*ne sá.ko I paųo-ks'ū tai klimas nuvae*jo. I mę*šlo. saųo. paię.mę | ir_a.tnešę per_la.qgu po-nęi ir_iin'.metę iaū._gi v • žinai. am_pa.talo. o._po*nae kab_atä.jo I tai_žnai. | i._ti. nęragę-jo. | ta(i) isacigulę. | įir_in'sitri*nęvisama*r'š'kin'us I

• / V \

v

r\

J.

•

••

I

/

•o

s

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

•

tinės’) nūsnešė kvepiančios tokios jau, kvepia. Ir jis, nak[tį], jau kap tiktai sute­ mę (‘sutemo’), tai jis išsiėmė, jau patrau­ kė. O pakvipo po visą jau, tą jau stoinią arklio (‘arklides’). Jau tiej bernai: „DiedūIi (‘seneli’), - sako, - ką tu tę tėp geri, sako, - ka tep kvepia“. „Tai, vaikeliai, čia, - sako, - va turiu gurkšnelį. Tai jei norit, tai, - sako, - duosiu ir jūme (‘jums’)“. „A, duok, diedūle“. Tai jis jiemi (‘jiems’) vaistiį tų migdančių ir pagirdė, ir davė visiem. Jiėj ir užmigo. Tai katras turėjo už pavadžios, tai tam padavė karnų saują. Katras turėj už uodegos, tai tám padavė kanapių saują. Katras sėdėjo an arklio, paėmęs an tvoros pasodino. O katras iš šono, jau žinai, katriej iš šono - ir vėl parėmė tvorą (‘į tvorą’). O Klimas paėmė arklį, nuvedė raistan tę tokiam, po eglė pririšo ir parėj namopi (‘namo’), ir būna sau. Ponas paskėlė (‘atsikėlė’), jau nibi (‘tarsi’) tai nie­ ko nežino. Jau, - sako, - Klimas bus užmuš­ tas. Sako: „Klimūk, Klimūk!“ „Aš čia, pone!“ O jau ponas nusgando. Sako: „Ar pavogei arklį?“ „Pavogiau, pone“. Nueina, kad bernai miega visi išsižioję jo, o cianais 6, o arklio nėra. „Nū, - sako, - gerai, Klimai“. Davė šimtą rublių. „Gerai, Klimai, - sako. - Pavok tu nog (‘iš’) mano pačios marškinius. Kitap, - sako, - aš tau, - sako, - galvą nukirsiu. O jei ne, tai duosiu tukstantį rublių“. „Gerai, pone, - sako, - pavogsiū“. Tai Klimas nuėjo, mėšlo savo pa­ ėmė ir atnešė, per langą poniai ir inmetė jau, gi žinai, an patalo. O ponia kap atėjo, tai žinai, jy tę neregėjo, tai jis (‘ji’) atsigulė ir insitrynė visa marškinius tuos. Ä, o ponas paėmė šoblią (‘kardą’) ir stojos pas langą. „Jau ateis Klimas vogt marškinių, tai, - säko, - nukirsiū galvą“. Uhū. Nū ir stovi. O Klimas nuėjo ir išsikasė nebašči-

93

tuos II a- o._pó-nas pàie.me šo-bl'u. ir sto.jo-s pas_la-ggu. || iau_atais klimas vo-kc marš'kin'ū- | tai^sa.ku | nukir's'ū ga-lvu || mym || nū ir_sto-ųi || o.^klimas nuvae-jo. ir r is i— isikase. •• neba-š'čiku. a.tnešę ki--šč raų.ku. naeba.š'čiko per lá-qgu iá.u po-nas' | j.aų_cik_tūri kar.du. turi turi iau_va_kir.s'(c') | ciktá.is kir.s'c' tai nutrá-uke klimas tai klimas'ki---šč kitu. raų.ku | iau_naeba.š'čiko. || iau_po-nas pazgaminis | sa.ko. nekir's'ū raų.ko.s | ba_isigi*3is | ale_ga.lvu. || ta_iau_is' kem.ša ga.lųu. nęba-š'čiko || ka- | cik_po-nas | trbi-ųkc šo-bl'ū galva nukrbito. || ò | įau_sa.ko. ir_po. klimę || pastvė-rę. gá.luu. | per_lá.rjgu. iš'metę. || nū ir_viskas | įaų_sa.ku klimo. atà-jo. isà(i)_iàu | gul'.cis iàu ne-r •• s pas_pa-cu. sá.ku | ale_ką_tū šir'dsela cae_kap s'mi--r'3i | sa.ko. as nežinau ajé-i sá.ku | paž'urė-(k) koki taųo. mar'š'kinęi | sa.ko. | indari-cę || tręrj.k_tu sa.ko. juos pací nus'vil.ko. ma-r'š'kin'us per lá.qgu. m'a.tę. o. klimo. sto.vé-ta ti. uš^la.rjgo. || ta.s už_mar'š'kin'ū ir_namo-p' || pas'kaū iau_an_ri-cinę.s po-nas iàu nibi tai và sa.ko. įau įau_klimo. V .T V ne-r aleS—/ cig' iauS— ' cae ti-če• riau isai •• I o 'w 'A \ S—*' klimū(k) klimūk ascese po-nae nuzgan.do. po-nas sa-ko tai_ar_paųo.gęi ma.r'š'kin'us || paųo.g'au po-nae || nū tai tadū iau is iaė.m da.ve. tū-kstan'ci. rūbl'u. | ir_iau_liėpę. || išvažūoktū | sus'mi-ldama(s) sa.ko. | no-r kur_no-r_ir miestan ko.ken ar kur ta i klimas ir isvaza-u s

s

V

|v

v vi

• o

A

V

S—'

• v

94

S—'A

V

A

v

v

v • OS

ką (‘numirėlį’), atnešė. Kyšt raūką nebaščiko per langą. Jau ponas jau tik tūri kardą, tūri, tūri, jau va kirst, tiktais kirst. Tai nutraukia Klimas. Tai Klimas kyšt kitą ranką jau nebaščiko. Jau ponas pasgaminęs (‘pasiruošęs’), sako: „Nekirsiu rankos, ba (‘nes’) išsigydys, ale galvą“. Tai jau jis kemša (‘kiša’) galvą nebaščiko. Ką, tik po­ nas trinkt šoblia. Galva nukrito. „O, jau, sako, - ir po Klime (‘Klimo’)“. Pastvėrė galvą, per langą išmetė. Nū ir viskas. „Jau, - sako, - Klimo nėr“. Atėjo jisai jau gultis jau pas pačią. Sako: „Ale (‘bet’) kad tu, širdele, čia kap smirdi, - sako, - aš neži­ nau“. „Ajai, - sako, - pažiūrėk, koki tavo marškiniai, - sako, - indaryti (‘sutepti’), Treñk tu, - sako, - juos“. Pati nusvilko marškinius, per langą mėtė. O Klimo stovėtą tę už lango. Tas už marškinių ir namopi. Paskiaū jau, an rytinės (‘rytojaus dieną’), ponas jau nibi tai: „Va, - sako, - jau, jau Klimo nėr“. Ale tik jau čia tyčia jau jisai: „Klimūk, Klimūk!“ „Aš čia, pone!“ Nusgando ponas. Sako: „Tai ar pavogei marškinius?“ „Pavogiau, pone“. Nū, tai tada jau jis jam davė tūkstantį rublių ir jau liepė: „Išvažiuok tu susmildamas, - sako, - nor kur nor ir miestan kokian ar kur“. Tai Klimas ir įsvaziau. rn

•

T/’l •

•< -»

• v

v• /

••

A

AUKŠTAIČIŲ

TARME

1998 m. įrašė A. Leskauskaitė

S3 (Kučiūnų) punktas Lazdijų r., Kučiūnų apyl., Miškinių k

Transkribavo A. Leskauskaitė

Vyras, g. 1928 m.

Įrašas Nr. k 612 saugomas LKI fonotekoje

bū*na | kadu_so.pė*s kä.klu. ar_kū* iai_ rai.k em ed au .zg erai._ k at | nuri si ko*ki. gū-rkš'ni || tai_bū*daųo. | kas neturi bit'u. | tai | pa(s)_žmo*gu. nūspęrka ar ga.una | bog.ku. medaū.s paz'deda | visie(m) mae.tam || ir kap_so.pę*s | gaė-rkIbi. tai_tadū mo.č'ūtę. ta u ka*klu dúos I šaukš'tae.li. medaū.s dėl' vai.sto o._tc£p nenaudb*da-o. || o._bitės turę-i ci(k)_gabės'nis | gabės'nis vienas kitas ká.imo. žmo-gūs || rai.kę kat_kas_nó*r | kū*_tai in'sižu.rė-tai pami.lé-tai | apsilaų'ki-tai dažnai pas_tu. bicini.ku vä*saru. I is tá.u visku. išpa.sako.t | vienaz dali-kas | n e nelabai bijo-tais to.z_bit'u. i.gę.limo. daū.k i*ra žmo.n'ū* | kat_jaė.(i)_jęm ių'.gele bite.• ta_ is | šo-ka stulpan | äpsarw « ga kitas visá-i ir is iu. nenó-ri visá.i žu.rę-c || o._kitas | nętėp jaū.cae | ga.li nu jaė.m ir_dae.šims ig'gaė.l'c' (i)ou_žmo.gaū.s prigimimas ma.n ta ikę.si | aš naelabai bijaū.si | o._ta.ikę.si to.k'ū. | žmo.n'ū* | kad_bitę. irj'.gęlae | ųd*i ųo*i ųo*i uó*i ųo*i || grüvo. an_lo*vo.s | ir bę.davo*ję_kat | pazda.rę. negerai. || ir pabado. visas_ir | kad_bitę. ig'.gęle || pirmaė.usae rai.ke turę*c no*ro. || o.s toTaū | iae.i_tū ne_maė*istras | ta i_ pir'maė.usae turę*k pinigu* | nus'pir.k a*viIi. || braų'gaė.use ta.u kainuos avili-s || o* | nus'pirk a*vili. | kat_iz bū*t pndari tas tuš'č'ū* rę-mu. || ta_ka_pirm 'aū ka.imi bū-o. maė-istras | i(s) žino-i iš'mieras ir_pagal'_to*ki. modeli, iz_dari*davo. a-vil'us | kad_bu.(t)_to*k'u lizdu tas ciek ir_ciek_pl 5 *c'o. | ciek ir_ciek_aū.kšs

PIETŲ

^

AUKŠTAIČIAI

^

Būna, kada sopes kaklą ar ką, tai reikia medaus, gerai, kad nurysi kokį gurkšnį. Tai, būdavo, kas neturi bičių, tai pas žmogų (iš žmogaus’) nūspęrka ar gauna bofiką (‘stiklainį’) medaus, pasdeda visiem metam. Ir kap (‘kai’) sopes gerklę, kaklą, tai tada močiutė tau duos šaukštelį medaus dėl vaisto. O tėp - nenaudodavo. O bitės turej tik gabesnis, gabesnis vienas kitas kaimo žmogus. Reikia, kad kas nor, ką tai (‘ką nors’) insižiurėtai, pamylėtai, apsilankytai dažnai pas tą bitinyką vasarą, jis tau viską išpasa­ kot (‘išpasakotų’), vienas dalykas, nelabai bijotais tos (‘to’) bičių įgėlimo. Daug yra žmonių, kad jei jam ingelia bitė, tai jis šoka stulpan, apserga kitas visai. Ir jis jų ne­ nori visai žiūrėt. O kitas netėp jaučia, gali jam ir dešims ingėlt. Nū, čia jau žmogaus prigimimas. Man taikėsi (‘pasitaikė’), aš nelabai bijausi, o taikėsi tokių žmonių, kad bitė ingelia - oi, oi, oi, oi, oi. Griuvo an lovos ir bėdavoja (‘skundžiasi’), kad pasdarė negerai. Ir pabalo visas ir, kad bitė in­ gelia. Pirmiausia reikia turėt noro. O toliau, jei tu ne meistras, tai pirmiausia turėk pi­ nigų, nuspirk avilį. Brangiausia tau kainuos avilys. O nuspirk avilį, kad jis būt pridarytas tuščių rėmų. Ta ka pirmiau kaime buvo meistras, jis žinoj išmieras (‘matmenis’) ir pagal tokį modelį jis darydavo avilius, kad būt tokiu (‘tokiam’) lizdu tas tiek ir tiek pločio, tiek ir tiek aukščio. Ir rėmų pridaryk čia jiem, kad bitėm pristatytai. Nū, ir šią (‘šį’) tą palaipsniui pats turi išmokt. Nuspirksi plokštelių, mokėk, kap tas, plokš-

95

*

• •

ir_ré-mu. pridari-k ce nem kad bitę.m pristaci-tai || nū | ir_šū- tu- palaips'n'ui pac turi išmo-kc || nus'pirksi pb.kš'tae.l'u. | mo.kė-(k) kapotas | plo.kš'tae.lę. rę-man instaci-c kap | su_vielū inrišč | pnrišč kat_i-_bu.t vidurin ręmo. instaci-c | žino-c | žiemų. | kap_apŠ1T 3 LC || nū | laka(s) suma-ži.c || kur_bitę.s | išai.na in_laū.ku. | i-ra pli.šls || nū taį_va.saru. 3idęlis | kat_jo-m bū-t neka-ršta || jo-(s) skrai.do. || o._kap_žiemo-n tos lako-s cig_da.ll palieka adari-tu. || ūš'kemša ko-k'ū a-udeklu | ar_pagalukū | ar_kūoį ūš'kęmši kad_bū-t | tas laųgūcis visa.i ma.žas || ba_jo-s neskrai.do cik | žiemų. ar_ar_ k ap _ ša.ltas o-ras ci(k)_kvę.pūoje || o._an_lizdo abdeda vęT | ko-k'ū papi-ldo.mu a r ko.k'o. a.udėklo, turi | ar_a.ksal'o. pris'pi-l'si maiša.l'uosa visūos(a)_an an viršaus a.vil'o. | i(š)_šo-no a.vil'o | abdeda | kat jó-m bū-d žiemai šilta žiemai palieki aštūonis re-mus dae.šims o. và.saru. bit'u. prisvai.so. daū.k | pn-ai.na jaunu- ir |O \O |o ^ įo-s ūštu.pe daug'aū. daug'aū. | ir_sūde3i 3vidęšim rę-m(u) || ateina ruduói įau turi tuos ko-r'ūs įšru.šūoc || katro-i ciųkamęs'ni | palike bitę.m | o- o._tūos tuš'tes'n'ūs | ar_su_m edum | isūke | išvali-c so.dae-lin iš'neši tuš'č'ūs | padė-s(i) | bitę.s juos aplaižis | bū(s) sausi | šva-ru.s || ir_ paz'de3i | sandelūka(n) nū | kambarin kur_no-r_ir | ar_an_aū.kšto. kicie(m) mae-tam VI

CO.

•o

• o

tele réman instatyt, kàp su vielà inrišt, pririšt, kad jy (‘ji’) būt vidurin (‘viduryje’) rėmo. Instatyt, žinot, žiemą kap apšildyt. Nū, lakas sumažyt, kur bitės išeina in laūką, yra plyšys. Nū tai vasarą didelis, kad jom būt nekaršta. Jos skraido. O kap žiemon (‘prieš žiemą’), tos lakos tik dalį palieka atdarytą. Užkemša kokiu audeklu ar pagalukū, ar kuoj ūžkemši, kad būt tas langūtis visai mažas. Ba (‘nes’) jos neskraido, tik žiemą ar, ar kap šaltas oras, tik kvėpuo­ ja. O an lizdo apdeda vėl kokiu papildomu. Ar kokio audeklo turi, ar akselio (‘susmulkinto šieno’) prispilsi maišeliuosa visūosa (‘į maišelius visus’) an, an viršaus avilio, iš šono avilio apdeda, kad jom būt žiemai (‘žiemą’) šilta. Žiemai palieki aštūonis rėmus, dešims. O vasarą bičių prisvaiso daug, prieina jaunų, ir jos užtupia daugiau, daugiau, ir sudedi dvidešim rėmų. Ateina ruduo, jau turi tuos korius išrūšiūot. Katroj (‘katrie’) tinkamesni - palikt bitėm, 6, o tuos tuštesniūs ar su medum - išsūkt, išvalyt. Sodėlin išneši tuščius, padėsi, bitės juos aplaižis, bus sausi, švarus. Ir pàsdedi sandelūkan, nū, kambarin kur nór ir, ar an aukšto kitiem metam,

704 (Kabelių) punktas

1964 m. įrašė A. Jonaitytė, A. Vidugiris

Varėnos r., Marcinkonių apyl, Ašašninkų k.

Transkribavo A. Leskauskaitė

Vyras, g. 1911 m.

Įrašas Nr. j 108 saugomas LKI fonotekoje

klam'.p'o.s càe pieųo.s || tai_ k ab ra ik ė šieną.uc | taį_to.kaes lantas | ii-

Klampios čia pievos. Tai kap reikia šienaut, tai tokias lentas išsipjauna, pas

96

AUKŠTAIČIŲ

TARME

sipae-una | pas_lantas prikala | 3irzael'ūs | kd-jes in'.kemsą | ir_ teipd- tū-so. klabū-kus | kad_neklim.t || o._paskui kab_iz'3'ū-sta šienas | sulig_jūosto.s ✓ •• an bra-i3,o.ji ir_neso-ji an_pecu kra.sto.

1993 m. įrašė M. Vaišnys

VI (Varanavo) punktas Baltarusija, Varanavo r., Ramaškonių k

Transkribavo N. Tuomienė Įrašas Nr. k 358 saugomas LKI fonotekoje

Moteris, g. 1921 m.

nuvaža.uo. žmo-gu(s) žuva.uc*1 žu\ū- prizga.ude | nū_ir važu°je namo- || \ažū°jenamd. || a_la.pe | labai, ažusno.rę-io. jei. | žuvū- || anę. | aya | vir.to. a n _ kae.l'o. | ir_^guli negiva || žmo.gus važū°je \azu°je | a.jejei. va guli negiva la.pę ažu_vu°dego-s š'vi.rkš'terę. vežiman. nr. vae.ža bū.s bo-bai kaun'ėrus || atvas bo-ba šaū.ke yei.k va za.uo. /-> • namoIR r_žuvū- priga.ud'au | ir_kaun'ęrus ta.u bus || a_la.pe | kap_a.nas važa.vo gulę-jo ir_vi.s ta(s)_žuvi.s mae.te ir Tiae-te an^kae.l'o. | ir_mae-tę ir_mae-tę. r visas iš'mė-te ir pači iš-šo-ko. 'urių.ko. kru.vo-n | sė-3(i) ir'^i'e-da r\ • zmo-gus atvažau namo. | a_bo-baišab a. : j sa.ko. aua da.r tu mani iz've3'6-jine i zuvu- nei kaun'ėro. ne.ra v s

S

*

S

s

A

t

•V

s

i

J

V

lentas (‘prie lentų’) prikala dirželius, kojas inkemša (‘įkiša’) ir teipo tąso klabūkūs (‘tokį apavą’), kad neklimpt (‘neklimptų’). O paskui, kap išdžiūsta šienas, sulig juostos braidžioji ir nešioji an pečių, an krašto (‘į kraštą’).

•

Nuvažiavo žmogus žuvaut, žuvų prisgaudė, nū ir važiuoja namo. Važiuoja namo. A lapė, labai ažusnorejo jai (‘užsinorėjo ji’) žuvų. Ana, aha, virto an kelio ir guli negyva. Žmogus važiuoja važiuoja - ajajai, va guli negyva lapė. Ažu (‘už’) uodegos švirkšterė (‘įmetė’) vežiman ir veža - bus bobai kaunierius (‘apykaklė’). Atvažiavo namo. „Boba, - šaukia, - eik, va ir žuvų prigaudžiau, ir kaunierius tau bus“. A lapė, kap anas važiavo, gulėjo ir vis tas žuvis metė ir metė an kelio, ir metė, ir metė. Ir visas iš­ metė, ir pati iššoko. Surinko krūvon, sėdi ir ėda. Žmogus atvažiau namo, a boba išej. „A tu, - sako, - ava (‘va’) dar tu manė išvedžiojini (‘nervini’). Nei žuvų, nei kaunierio nėra“. v

/

v

1995 m. įrašė E. Trumpa

IX (Pelesos) punktas

*•

Baltarusija, Varanavo r., Balčiškių apyl.,

Transkribavo E. Trumpa

Bliesos k. loteris, g. 1908 m.

Įrašas Nr. k 414 saugomas LKI fonotekoje

o-i vilku- būuo vilku. mae.(s)_ ..vo | a.(s) su_sa.vo vi-ru ka.rtu. I va \o(m) maes | in_tur.gu. | in_a(.šbiš|| itep ig_3ienai paš'kė-lęm sviesu evaiti(z) žūibina | s'niegas || važūo- m) maes | važūojaem nr va cae A

—

A

—

v

A—

: T Ų

AUKŠTAIČIAI

•

✓

Oi, vilkų buvo, vilkų. Mes savo, aš su savo vyru, kartą važiavom mes in turgų, in Eišiškes, itep (‘taip’) ik dienai (‘prieš aušrą’) paskelėm (‘atsikėlėm’) - šviesu, dievaitis (‘mėnulis’) žibina, sniegas! Važiūojam mes, važiuojam, ir va čia, netoli... Mes

97

netuoli. || m ž.s ka(b)_važūojaem | tai_toki s kai kru.m'o-kš'lei I ie.gla.lei mafe.s važūojaem | i(r)_ra.gec' ai.na ai.na ū.naka rėdąs ai.na sa• iI re*das • kaū dabo-k ū.naka | 3iėdai sakau. | ū.n rę-das vilku* ai.na || o._a.nas dabo-jae nu_pra.vda | pra.ųda || tai_mės' neto.li. sugri-zom sugri.žom nok^to. | kur ✓ • ku vilkai ai.na bitaiS—✓ Aiau rage-iom O •• J sugri-žo(m) maes | ir_bitai atvaža.-om cae palęi_sušiėdu. kl'ūonu. | pasta.tem a.rkli. | ir_sa.kom_iau | kat ga.l'kas_va.✓ /* žuos || padabo-šim pazu.re-sim nu a_pasta.tęm a.rkli. ir_pa.ti.s iau sto*v / vim || azna_vazuojae zmo*gus no (k) v / ko._l' | no(k)_ko. lik^so-įįaus vazuojae | ta(z) žmo-gūs važūojae nu sakaū ir_m ės_dar važu6kim povįrš || mes važa.uom ažna n ė_ v i— | nę^vilkai alae_įe*glęi || o_mūmi pasidavė | kat^ vilkai || nū | ir_tadū_mes | nuvaža.-om bin_tur.gu. | irčiau adga.l'o. važūodami nae- naebijo-jom v

XIII (Punsko) punktas

1988 m. įrašė K. Morkūnas

Lenkija, Suvalkų vaivadija, Punsko mstl. Vyras, g. 1914 m.

Transkribavo N. Tuomienė Įrašas Nr. k 44 saugomas LKI fonotekoje

akmuoį būvo* | būvo. | būvo. apacinis akmuoi būvo || taį^ciktai s'ki.lūkę. iška.lta | ne3idę*lę. nu o. _ 5 *viršucinin akmenan I nū tai būvo. prapiėscis ką va3ino.si tai_va | bevė.ik to*kae | kap šita le.kštūke. ir | pęr^vidur'u. pė.r'dę.ta gęlažine. | pumpūrė. va3ino.s ir_to*n pumpūrę.n_9 | vidurin | pacan. vidurin. ski-lūkę. | ir_iž_apacū* perėtu, a.kmeni. I dar va būs iškišta uždę*ta cae pumpure. | o._ti* apaco*n apaco*n_tai | lan✓ • •o tūkę. | ir_daugaė.usae būųo.. iau to*i gęlažininę. per'dė-mulę. būųo | to.kae ilgū-

Akmuoj būvo, būvo, būvo, apatinis akmuoj būvo. Tai tiktai skylūkė iškalta nedidelė, nū, o, 6 viršutinin akmenan (‘viršutiniame akmenyje’), nū tai būvo prapiėstis (‘prapiestė - girnų skylė grūdams pilti malant’), ka vadinosi. Tai va, beveik tokia, kap šita lėkštūkė, ir per vidurių (‘vidurį’) perdėta geležinė, pumpūrė (‘viršutinės girnapusės skylėje esantis skersinėlis’) vadinos. Ir ton pumpūrėn, vidurin (‘viduryje’), pačian (‘pačiame’) vidurin skylūkė. Ir iš apačių (‘apačios’), per tą akmenį, dar va būs iškišta, uždėta čia pumpūrė, o tę apa-

A

M

kap važiuojam, tai toki kai krumiokšliai, ėglėliai (‘kadagėliai’). Mes važiuojam, ir, regėt - eina, eina ūnaka (‘antai’) rėdąs (‘eilė’), rėdąs eina. Sakau: „Dabok (‘žiūrėk’), ūnaka, diedai, - sakau, - ūn (‘štai’), rėdąs vilkų eina“. O anas (‘jis’) daboja - nu pravda (‘tiesa’), pravda. Tai mes netoli sugr[žom, sugrįžom nog (‘nuo’) to, kur itai (‘tai’) jau regėjom, ka (‘kad’) vilkai eina. Sugrį­ žom mes ir itai atvažiavom čia, palei susiėdų (‘kaimynų’) kluoną, pastatėm arklį ir sakom jau, kad gal kas važiuos - padabosim (‘palauksim’), pažiūrėsim. Nū, a pa­ statėm arklį ir patys jau stovim. Ažna (‘štai, aure’) važiuoja žmogūs nog ko (‘iš kažkur’), nuog ko lig sodžiaus. Važiuoja, tas žmogūs važiuoja. „Nū, - sakau, - ir mes dar (‘dabar’) važiuokim povirš (‘iš paskos’)“. Mes važiavom, ažna (‘ogi’) nė, ne vilkai, ale (‘bet’) ėgliai. O mūmi (‘mums’) pasidavė (‘pasirodė’), kad vilkai. Nū, ir tada mes nuvažiavom in (‘į’) turgų ir jau atgalio(s) važiūodami nebijojom.

98

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

s

mo ir irimas. 3 o. ir_paskui no.^apaco-s tai virvūke. ir_cae_per | per lantukės bru-zgūlis | ir_kap | kap_9 | pala*is(c)_cae | rup'aū | tai_tū* prisuki tai_td*į patra.ukę šitu._in in_vir.šu. o._kap_m iqkš'č'aū | ta i^ tū - atsuki tai_nusila.i3ę | ir^migkš'č'aū ma.la [taį^dar jū-s nežino.t | kasotai bū-tu. to.kis pagalūkas | ir._in | in_virvūki. in'dę-tas | ir_9 | suka || tai_va3inasi tas_bru.zgūlis | is va ka_pir.štas to-kis ||] nū tai_kap_sūsuki virvūki. | kap_susisuka tai_i- susitra.uke | ir_uštai pakelę in_vir.šu (juokiasi) [a. | a.] || s

PIETŲ

AUKŠTAIČIAI

s

čion (‘apačioje’), apačion tai lentukė. Ir daugiausia buvo jau toj geležininė (‘geležinė’) perdemulė buvo. Tokia ilgumo ir, ir medžio. Ir paskui no apačios tai virvūkė, ir čia per, per lentukės - brūzgulis. Ir kap, kap paleist čia rupiau, tai tą prisuki, tai toj pa­ traukia šitą in, in viršų. O kap minkščiau, tai tą atsuki, tai nusileidžia ir minkščiau mala. [Tai dar jus nežinot, kas tai butų? Tokis pagalūkas ir in, in virvūkę indetas, ir suka. Tai vadinasi tas brūzgulis. Jis va ka pirštas tokis.] Nū, tai kap susuki virvūkę, kap susisuka, tai jy susitraukia. Ir užtai pakelia in viršų. [A, a.] v

_

99

RYTŲ AUKŠTAIČIAI Vilniškiai VA R D A I

SS_ Dūkšto, Ignalinos, Daugėliškio apylinkių gyventojai vilniškius, gyvenančius apie Švenčionis, Tverečių, vadina cieksais, cieksiais arba d ek a is (pagal žodžių d e k ‘tiek’, deksėti ‘šnekėti tariant d tarimą). Vilniaus krašto gyventojus kaimynai, įsikūrę apie Kaišiadoris, Žiežmarius ir kitur, pravardžiuoja d k ia is arba a k a is (pagal d k ‘tik’ tarimą). K a p d d n a i gyvena apie Dūkštą, Ignaliną. Juos taip vadi­ na vakariniai kaimynai nuo Tauragnų, Salako (pagal junginį kap d o n ‘kaip čia’). M aikėnais arba malkeliais pravardžiuojami Tverečiaus apylinkių žmonės, sakan­ tys m ai vietoje m an. Iš Linkmenų apylinkių žinomas pavadinimas raikelis (žodis reikia tariamas raikia). Vardą čiaberos dzūkuojantys vilniškiai davė Ignalinos, Daugėliškio apylinkių gyventojams, nes šie sako čia. Vilniaus krašte apie Paber­ žę gyvenančius ir kitaip kalbančius žmones kaimynai dzūkai pašiepdami vadina čiagžliais.

PLOTAS Vilniškiai

Dieveniškių šnekta

Baltarusijos ir Latvijos lietuvių šnektos

1

0

0

Anksčiau rytų aukštaičių vilniškių patarme žmonės kalbėjo didelėje Lietu­ vos teritorijoje rytuose: nuo Turmanto (šiaurėje) iki Dieveniškių (pietuose), Ignalinos, Tverečiaus, Adutiškio, Švenčionių, Vilniaus apylinkėse. Arealas tęsė­ si ir už Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Tai liudija dar ir šiandien už 3 0 -7 0 km nuo jos išlikusios lietuviškos salelės. Tačiau XX amžiuje pietinė dalis, kurios centras yra Vilnius, iki pat Pabradės apylinkių šiaurinės dalies suslavėjo. Čia, išskyrus salelę Dieveniškių pietuose, įsivyravo lenkų ir gudų kalbos. Da­ bartiniai lietuviškai kalbantys žmonės ten yra atsikėlę iš kitų Lietuvos vietų. Daugelis vilniškių patarmės šiaurinės dalies gyventojų kalba dviem kalbomis, aiškiai juntama slavų kalbų įtaka. Nors Dieveniškės priskiriamos vilniškių patarmei, iš tikrųjų tai yra perei­ namoji šnekta. Joje yra ir vilniškiams, ir pietų aukštaičiams būdingų ypatybių. Pietų aukštaičiams Dieveniškių šnekta ypač artima tuo, kad čia retai siaurinami dvigarsių an, a m , en, em pirmieji dėmenys. Vilniškių patarmės nykstančių salelių randama Baltarusijoje apie Brėslaują, Apsą, Kamojis, Gervėčius. Anksčiau gyvavusi Lazūnų šnekta dabar jau miru­ si. Yra lietuviškų salelių ir Latvijoje: Ciskode, Uodegėnuose, Daugpilio apylin­ kėse.

AUKŠTAIČIŲ

TARME

Ciskodas Uodegėnai

Daugpilio apvlinkų šnektos į

246 Turmantas 279 Smalvos

Breslauja

%

314 ^ Kalviškiai Gaidė

r'

312

313 /* 316 Dūkštas Vigutenay

Luodaai

/

349 Biraniškė

311 Tolimenai

/ 348 % Kazitiškis

315 \ Rimšė \ 351 Vėlunai I

e 9 350 S Medeišiai

383 « Antakmenė « 384 / Kačergiškėc

BALTARUSIJA

/

IGNALINA

f

420Tverečius * * 4 2 2 v Šiūlėnai V o siū n a i£

i m s !V

la a n k o s W

417 Ceikinėliai

*

454

r

Antaliede

484 Trečiūnai 481 Medeikiai

f

RYTŲ AUKŠTAIČIAI VILNIŠKIAI

505 Dubingiai

(ploto ribos pagal LKA I, žemei. Nr. 1)

-

.........................................

- - . i r j " i i n - n * u r i i- ■]—

■—

ir T i

ii—

ir “

—

—

« . . i . i ii »

.i.

»

a

»

* * * * — —

bk č, dž ir t(v), d (v) prieš į y, į, ie atliepimai (LKA II, žemei. Nr. M):

540 Kernavė

/

541 Maišiagala

f

į

„ 544 A — ŠventininkaM

X '

c, J , t (v), d (v)

562 Buivydžiai

561

c, J (išskyrus tam tikras išimtis), bet t (v), d (v) (1 dzūkavimo ypatybė)

559 Sudervė

c, J , c (V), 3 (v) (išskyrus tam tikras išimtis) (I ir II dzūkavimo ypatybės)

Bezdonys

560 Gulbin ai 578 Baniškės

563 Puntuzai

580 Uosminkai

577 Buivy diškės

581 Petruiiškės

bk č, dž atliepimai veiksmažodžių būtojo kart. laiko vns. I a. formose (LKA II, žemei. Nr. 80):

Gervėčiai

600 Čepum iškės

-c’a«, -J’au

*JT i

r Svenč ionys

543 Nemenčinė

pateikiamas šnektos įrašas ir tekstas -

601

Šumskas

•t’au, -d’au 599 Rudamina

bk kamieno kirčiuotą o atliepia (LKA Ii, žemei. Nr. 35): a* / a*

• **

om/ o* f o*

(517>

Manjampoiis

bk kamieno kirčiuotą ė atliepia (LKA II, žemei. Nr. 27): ie f *e (po minkštų priebalsių t\ cf, k\ g\ š\ ž\ č\ n\ j)

i 602 Kuosinė^

619 Žemaitėliai

618 Akmeniškės 636 ^ / Dainava Tabariškės J

635 Jašiūnai Kurmelionys

bk kirčiuotą kamieno a atliepia (LKA II, žemei. Nr. 1):

S

a. $ & o J a.

Šalčininkėliai'1 a ; dalyje ploto

M

X

«p

v

----

r, S, s, z

----

r, Š, Z

Sadihnmkai

K a n iū k a i 667 R) Dailidės

ir visame plote po /, e > £)

«3

525 Troškūnai

524 Akmena

Dieveniškių šnekta, kurioje pasitaiko pietų aukštaičiams būdingų ypatybių ________

507 R l

J-

Šutai

LKA nepažymėtos Latvijos teritorijoje esančios šnektos (Garšva 1989, 21)

.J,’

q

508 Ziboliškė 5 527 Ropiškė

suslavėjęs vilniškių plotas, iš kurio LKA žemėlapiuose medžiagos nepateikiama

R* 457 Jurgeliškė

ŠVENČIONYS

n.

50d JoniSkiz

459 Radiškė

456, Piršteliškė Gražuliai 458

455 Kretuonys

„ fb482 \ Švenčionėliai

418 Mielagėnai

669 Mieaonys Maciučiai 670

Lazūnai

Kamojys

S K I R I A MOS I OS

RYTŲ

A UK Š T A I Č I Ų

YPATYBES

_ Kaip ir dauguma kitų rytų a u k š t a i č i ų , vilniškiai vietoje dvigarsių ■z, era, an, en taria ura, /ra, un, in, pvz.: kum.pas ‘k a m p a s pasum'.dce. -asamdė’, dur/gūs ‘dangus’, pi.m'pi. ‘pempę’, ž'vlij'gce ‘žvengia’, lin.tu. entą’.

an,am ,en,em

Balsiai ą, ę siaurinami - tariami ilgieji u-, i• (nekirčiuoti šie garsai gali ūti trumpinami), pvz.: kū-s'ni.s / kū-s'nis ‘kąsnis’, kis't' ‘kęsti’, mer.gu. mergą’, šienapjū-ti. ‘šienapjūtę’.

ą ,ę atitikmenys

-

Trumpuosius balsius u, i (bendrinės kalbos atitikmenys - a, e) vilniš.iai turi:

atitikmenys

Senovinių nosinių balsių *ą, *ę siaurinimas

) I linksniuotės (o kamieno) vienaskaitos vietininke, pvz.: lauki ‘lauke’, :iš'ki ‘miške’, pūodi ‘puode’, pieni ‘piene’, šo-ni ‘šone’, kari ‘kare’; ') II linksniuotės ((/)«, ė kamienų) vienaskaitos įnagininko galūnėse, pvz.: :t šakų ‘(su) šaka’, gd.lvu ‘galva’, kati ‘kate’, sesuti ‘sesute’, lazdų ‘lazda’, ~.iijkū ‘ranka’; :) būdiniuose, pvz.: skris'ii ‘skriste’, raš'ki-ti ‘raškyte’. Šių formų galūnių balsiai kilę iš senovinių nosinių *ą, *ę, kurie rytų ir metų aukštaičių plote susiaurėję virto *ų, */, o vėliau sutrumpėjo. ________________________________ S K I R I A M O J I

V I L N I Š K I Ų

YPATYBE

^ V i l n i š k i a i išlaiko sveikus nekirčiuotus garsus ie, uo, pvz.: piene. Ii. s / : iene.lis ‘pienelis’, šiene.li.s / šienė.lis ‘šienelis’, puodu.kas ‘puodukas’, uolai ‘suolai’. Tai yra skiriamoji patarmės ypatybė. s*

Nekirčiuoti ie, uo

___

FONE

-v. Vilniškių plote balsio o atvirumas įvairuoja - nuo senovinio nesusiaurėjusio a iki uo.

T I K A

Baisio o kokybė

Siauriniai vilniškiai (Rimšė, Medeišiai, Adutiškis, Kamojys, Mielagėnai, Dūkštas, Vidiškės) išlaiko a ■/&■ (nekirčiuotas gali sutrumpėti), pvz.: ža-jis ža-di.s ‘žodis’, bra-lis / bra-li.s ‘brolis’, sa-das / sa-das ‘sodas’, ža.dė.lis / za.de.li.s ‘žodelis’, bra.l'ū.kas / bra.l'ū.kas ‘broliukas’, sa.de.lis / sd.de.Ii.s sodelis’ (žr. Gaidės, Uodegėnų šnektų tekstus).

.YT Ų

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

101

w

Didesnė vilniškių dalis (į pietus nuo Švenčionėlių) taria atvirą d - (nekir­ čiuotame skiemenyje galintį sutrumpėti), pvz.: ž -di.s/žo-jis ‘žodis’, bro-lis j bro-lis ‘brolis’, sėdas ‘sodas’, žo.de.li.s / žo.de.lis ‘žodelis’, brj.l'u.kas ‘broliukas’, so.de.li.s / SD.de.lis ‘sodelis’ (žr. Švenčionėlių, Melagėnų, Daili­ džių, Lazūnų šnektų tekstus). Greta siauresnių kirčiuoto skiemens a-, okai kurios vilniškių ir uteniškių paribio šnektos nekirčiuotame skiemenyje turi platesnius balsius a., a.. 5

V

^

____

v

Kai kur, pavyzdžiui, apie Dieveniškes ir ypač Gervėčiuose, turimas labai įtemptas, siauras o-, pvz.: žd-jis ‘žodis’, bro-lis ‘brolis’, sd-das ‘sodas’, žo.dė.lis ‘žodelis’, bro.l'ūkas ‘broliukas’, so.de.lis ‘sodelis’ (žr. Gervėčių šnektos tekstą). Apie Adutiškį gali būti ištariamas ir naujesnis uo, pavyzdžiui, bruolis vie­ toje brolis, suoka vietoje šoka (žr. Jurgeliškės šnektos tekstą). Balsio e kokybė

- Balsis ė, kaip ir o, vilniškių šiaurėje ir pietuose taip pat tariamas nevie­ nodai. Apie Adutiškį, Kamojis turimas senoviškas ilgas platus e- (nekirčiuotas pusilgis), pvz.: tėvas ‘tėvas’, bėga ‘bėga’, te.vai ‘tėvai’, ne.ra ‘nėra’. S

Apie Kazitiškį, Gaidę kirčiuotas tariamas ę-, o nekirčiuotas - pusilgis e., pvz.: tėvas ‘tėvas’, bėga ‘bėga’, vėjces ‘vėjas’, bet te.ve.li.s ‘tėvelis’, be.gi.mas ‘bėgimas’, ve.je.li.s ‘vėjelis’ (žr. Kazitiškio, Gaidės šnektų teks­ tus). S

V

Apie Švenčionis, Kretūonis, Kaltanėnus, Mielagėnus, Jurgeliškę balsis ė po labai suminkštėjusių priebalsių t', d.', k', g', š\ z', ė, j, n' dvibalsinamas, pvz.: tievas ‘tėvas’, tieve.li.s ‘tėvelis’, diedie ‘dėdė’, kielę, ‘kėlė’, šierę. ‘šė­ rė’, nier ‘nėra’, tačiau po lūpinių priebalsių tariamas ę- (nekirčiuotas pusilgis), pvz.: bėga ‘bėga’, vėjces ‘vėjas’, be.gi.mas ‘bėgimas’, ve.je.li.s ‘vėjelis’ (žr. Jurgeliškės šnektos tekstą). Likusiame plote ę- (nekirčiuotas gali būti trumpesnis) išlaikomas beveik visose pozicijose (žr. Melagėnų, Dailidžių, Lazūnų šnektų tekstus). Tik Dieveniškių, Gervėčių apylinkėse dažnai tariamas labai siauras ę- (žr. Gervėčių šnektos tekstą). Balsio a kokybė

102

Švenčionėlių, Melagėnų (Švenčionių r.) apylinkėse, taip pat kai ku­ riuose kitų vietų kaimuose, pavyzdžiui, Ginūčiuose, Krikonysė (Ignalinos

AUKŠTAIČIŲ

TARME

r.), kirčiuotas balsis a gali būti tariamas su didesniu ar mažesniu o atspalviu, pvz.: ra. tas ‘ratas’, a.data ‘adata’, gra.ž'o.s ‘gražios’ (žr. Švenčionėlių, Melagėnų šnektų tekstus). S*

V

s*

\/

v

SSl_Vilniškiai dzūkuoja, tik ne visur vienodai. Šiaurėje ir vakaruose (Breslauja, Apsas, Rimšė, Dūkštas, Palūšė, Ignalina, Kaltanėnai) c, dz tariami tik vietoje č, dž, pvz.: kin'.cce ‘kenčia’, s'vecęl. ‘svečiai’, j 'ū-t' ‘džiūti’, me.jęi ‘medžiai’ (žr. Gaidės šnektos tekstą). Seniau ši ypatybė buvo būdinga ir apie Nemenčinę, Maišiagalą gyvenusiems lietuviams, kurių kalbą išstūmė kitos kalbos.

Pirmoji dzukavimo ypatybė

Visoje pietrytinėje vilniškių patarmės dalyje apie Tverečių, Adutiškį, Mielagėnus, Jurgeliškę, Švenčionis, Kamojį, Ziboliškę, Magūnus, Dieveniš­ kes, Gervėčius, Lazūnus dzūkuojama kaip pietų aukštaičių patarmėje, t. y. vietoje č, dž tariama c, dz, pvz.: cae ‘čia’, mar'c'5-m ‘marčioms’, j 'aū.ksmas ‘džiaugsmas’, me.jęi ‘medžiai’, o vietoje t, d, tv, dv prieš i, i-, ie \ S / - c, dz, cv, dzv, pvz.: cik ‘tik’, ci-lus ‘tylus’, gaiji.s ‘gaidys’, j 'vi-lika ‘dvyli­ ka’. Sakoma ir alc' ‘eiti’, miego-c' ‘miegoti’, nors bendraties balsis i nu­ kritęs (žr. Kazitiškio, Jurgeliškės, Švenčionėlių, Melagėnų, Dailidžių, Ger­ vėčių, Lazūnų šnektų tekstus). Pažymėtina, kad vis dėlto ir čia dzūkavimas nėra sistemingas reiškinys.

Pirmoji ir antroji clzūkavimo ypatybės

V

y

^

Kaip ir pietų aukštaičiai, vilniškiai t, d paprastai išlaiko prieš i-, i, kilusius iš senovinio nosinio *ę (pvz.: tl-s't' / tl-s'c' ‘tęsti’, de di. ‘dėdę’, ka.ti. ‘katę’, pūodi ‘puode’), naujuose žodžiuose (pvz.: sto-tis ‘stotis’, tlrjkas ‘tinkas’); č, dž išlaikomi garsažodžiuose (pvz.: či.rkšt ‘čirkšt’, j Lrjkt ‘džinkt’), dau­ gelyje svetimos kilmės žodžių (pvz.: bačka ‘bačka (statinė)’, pce.č'us ‘pe­ čius (krosnis)’). II linksniuotės (ė kamieno) daiktavardžių daugiskaitos kilmininko ir veiks­ mažodžių būtojo kartinio laiko 1 asmens formos vilniškių patarmės plote tariamos nevienodai: kat'ū. / kac'ū. ‘kačių’, dę-d'u. / dę-fu. ‘dėdžių’, mat'aū / mac'au ‘mačiau’, ved'au / vej'aū ‘vedžiau’. Po alveolinių priebalsių š, ž dantiniai c, dz asimiliuojami, pvz.: aukš'č'aū ‘aukščiau’, priež'^jienu. ‘prieš dieną’, paū.kš'čis ‘paukštis’. Didelė dalis aukštaičių kietai taria junginius le, lė. Ši ypatybė būdinga ir aprašomai patarmei, pvz.: la.das ‘ledas’, la.is't' / la.is'c' ‘leisti’, sa.ulu. ‘saulę’, lę-kt' / lę-kc' ‘lėkti’, dukra.la. ‘dukrelė’.

Priebalsis 1prieš e,

RYTŲ

103

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

ei, e, !ę

P riebalsiai r, s p r ie š e , ei, ė, *ę

t, d, p, b, n, m, v p rieš e

P riebalsiai

tip o balsiu s

P riebalsiai š, ž pnei e tip o balsiu s

Vilniškiai, kaip ir rytinė uteniškių dalis, prieš e tipo balsius kietai taria ir priebalsius r, s, pvz.: kasa.lę.s / kasa.la.s ‘kaselės’, sa.nas ‘senas’, sasū.tce. ‘sesutė’, ra.tas ‘retas’, su pusti ‘su puse’, sū.ra.ke ‘surėkia’. Šiaurės rytuose (Rimšė, M edeišiai, Tverečius) visai nem inkštinam i arba minkštinami tik iš dalies ir priebalsiai t, d,p, b, n, m, v, pvz.: me.ta ‘m eta’, me.di.s ‘m edis’, gi.ve.nimas ‘gyvenimas’. A pie Kamojis, Gervėčius, be /, s, r, prieš e tipo balsius tariam i kietai ir priebalsiai š, ž, pvz.: ša.šatas ‘šešetas’, ža.me. ‘žem ė’. G alim as dalykas, kad dėl baltarusių kalbos įtakos čia visose pozicijose plinta kieti r, š, ž, be to, č, dž, pvz.: aru ‘ariu’, rašau, ‘rašiau’, žkba ‘žiba’, paū.kščod ‘paukščiai’. Tas pats pasakytina apie Dieveniškių šnektą, tik ten m inkštinam as p rie­ balsis s. V

„ S le k ia v itn a s“

- Kai kuriose vietovėse (apie Švenčionėlius, Švenčionis ir kitur) tariam i tarpiniai tarp š, ž ir s, z garsai, rašte žymimi raidėm is š, ž arba kartais s, z, pvz.: aš ‘aš’, žiema ‘žiem a’, kcė.ušus ‘kiaušinius’, azdūsinau ‘uždusinau’, zmd-gus ‘žmogus’ (žr. Švenčionėlių šnektos tekstą).

kaip, taip

^ Visi vilniškiai, kaip ir pietų bei dalis vakarų aukštaičių, vietoje kaip, taip sako kap, tėp.

Ž o d e lia i

D viejų ilgum ų siste m a

K I R

Č I A

l_Tradiciškai

m anom a, kad vilniškiai, skirtingai nei jų kaimynai uteniš­ kiai, turi dviejų ilgumų balsių sistemą: nekirčiuoti ilgieji balsiai esą n e­ trum pinam i, o kirčiuoti trum pieji - neilginami. D abartiniu m etu keliam a mintis, kad dviejų ilgumų balsiai būdingi tik pietinei patarm ės daliai, o šiaurinė turi tris balsių ilgumus kaip ir uteniškiai. V I M A

O R F O L

S

Kirčio atitraukim as vilniškiams nebudingas.

K irčio a titra u k im a s

M

V

O

G

i J A

Vilniškiai pasižymi morfologijos senoviškumu. Čia išlaikyta nem aža kito­ se aukštaičių patarm ėse jau išnykusių formų. D a u g isk a ito s ir vien a sk a ito s n a u d in in k o fo r m o s

104

Dieveniškių apylinkėse iki šiol vartojam os daiktavardžių (ir kitų kal­ bos dalių) daugiskaitos naudininko formos su -mu (vietoj senesnės -mus), pvz.: vilkamu Vilkams’, sakomu 'šakoms’, žėmėmu 'žem ėm s’, aklmu 'akim s’.

AUKŠTAIČIŲ

TARME

G ervėčiuose I ir III linksniuočių (o, (i)įo ir i kam ienų) vienaskaitos nau­ dininkas tariam as su galūnėmis -uo, -ie, pvz.: vyruo ‘vyrui’, akie ‘akiai’. L Vieta

nusakom a vi d a u s e s a m u o j u v i e t i n i n k u ( i n e s y v u ) , pvz.: miešti ‘m ieste’, laukūosa ‘laukuose’. G reta daugiskaitos form ų su -sa, b ū ­ dingų ir pietiniam s pietų aukštaičiams, vilniškiai vartoja form as su -su, pvz.: laukuosū / laukūosu ‘laukuose’, žemėsu ‘žem ėse’, akysit / akysu ‘akyse’, Svenčionysū / Svenčionysu ‘Švenčionyse’, rugiuosū / rugiūosu ‘rugiuo­ se’. V'

V'

Vietininko linksnių fonnos

V

Krypčiai nurodyti patarm ėje vartojam as ir v i d a u s e i n a m a s i s v i e t i ­ n i n k a s ( i l i a t y v a s ) , pvz.: turgun £į turgų’, laukan / laukana £į lauką’, laukuosna / laukuosnan / laukuosan £į laukus’, dantysan £į dantis’. G ervėčiuose ir Lazūnuose greta abiejų vidaus vietininkų žinomi ir du vadinamieji p a š a l i o v i e t i n i n k a i : e s a m a s i s , arba a d e s y v a s , pvz.: Gervėčiuose buvo sakom a (pateikiam a bendrinės kalbos rašyba) dukterik tai jaū ne namie £pas dukterį (gyvenant) - tai jau ne nam ie’, pasas y r man'ik ‘pasas yra pas m ane“, sunik nėra ‘šuo n etu ri’, buvom Rapolik ir Šimelik ‘buvom pas R apolą ir Šimelį’, Lazūnuose - kojos kaip arkliep V' £kojos kaip arklio’, ir e i n a m a s i s , arba a l i a t y v a s , pvz.: einu Sturliok £einu pas Sturlį’, kiškis atbėgo katinop 'kiškis atbėgo pas katiną’, eis Kalinauskok £eis pas K alinauską’ . SSl Šiaurinei ploto daliai būdinga vyriškosios giminės daiktavardžių (I links­ niuotės, io kam ieno) ir būdvardžių (II linksniuotės, io kam ieno) galūnė -ys vietoje -is: brolys ‘brolis’, mėdys ‘m edis’, didelys ‘didelis’.

Vyriškosios giminės vardažodžiai su galūne -ys

linksniuotės (priebalsinio kam ieno) daiktavardžių vardininkas {ak­ muo, sesuo ir pan.) (greta dėl fonetinių priežasčių pakitusių akmuva, sesuvd) kai kur ištariam as su pridėtiniu j , pvz.: akmudj , sesuoj.

Kai kurios V linksniuotės daiktavardžių formos

LV

Šios linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko form os beveik visoje patarm ėje yra senoviškos - su galūne -es. Jos viena nuo kitos skiriasi tik kirčiu: vienaskaitos kilmininkas kir­ čiuojam as gale, pvz.: akmenis ‘akm ens’, seseris (balsis e prieš kietuosius r, s čia supriešakėja ir virsta a) ‘sesers’, rudenis ‘rudens’, o daugiskaitos vardininkas - šaknyje, pvz.: akmenes ‘akmenys’, seseres ‘seserys’, šūnes ‘šunys’.

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

Būdvardžiai su -us

D augum a vilniškių greta būdvardžių daugiskaitos vardininko form ų su galūne -i vartoja ir form as su -ūs (pasiskolinta iš u kam ieno), pvz.: baltūs ‘balti’, rifhtūs ‘rim ti’, sveikūs ‘sveiki’, p'ilkūs ‘pilki’.

Įvardžiuotinės fonuos

Šioje patarm ėje vartojam os įvardžiuotinės būdvardžių ir skaitvardžių form os pirmasei / pirmasei ‘pirm asis’, baltasei / baltasei ‘baltasis’, pirmojo. / pirmo ‘pirm oji’, riebiojo / riebio ‘riebioji’ ir pan.

Įvardžiai

Ššl Rytų aukštaičiai vilniškiai vietoje įvardžių vardininko linksnio form ų jis, ji, jie, jos turi anas, ana, anys, anos. Vietomis pasitaiko ir kitų senoviškų morfologinių formų: įvardžio ir skait­ vardžio form os kataras ‘katras’, antaras ‘antras’, itas ‘šitas’ (ypač būdin*

ga)Veiksmažodžių tiesioginė nuosaka

G reta tiesioginės nuosakos ilgųjų veiksmažodžių būtojo kartinio for­ mų pasakom os ir trum pesnės, pvz.: atvožia ‘atvažiavo’, tama ‘tarnavo’, guli ‘gulėjo’, nepadė ‘nepadėjo’, turau ‘turėjau’. Pasitaiko ir esam ojo lai­ ko trum pųjų formų, pvz.: jem ‘im a’, atvažiūoj ‘atvažiuoja’.

Veiksmažodžių tariamoji nuosaka

Tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asmuo baigiasi -čia, pvz.: risčia ‘riščiau’, traukčia ‘traukčiau’, ieškočia ‘ieškočiau’. Tokios form os paplitu­ sios ir kitose rytų aukštaičių šnektose bei vakarų aukštaičių plote. Kai kur vartojam os ir kitokios tariamosios nuosakos formos:

Veiksmažodžių liepiamoji nuosaka

106

Vienaskaita

Daugiskaita

aš siikčiabe / siikčiobe 'sukčiau’, nėščiabe / nėščiobe 'neščiau’ tu suktumbe / suktumbe 'suktum ei’, nėštumbe / neštumbe 'neštum ei’ jis, ji suktųbe 'suktų’, neštųbe 'n eštų ’

mes sùktumbe / suktumbe 'suktum e’, nėštumbe / neštumbe 'nėštum e’ jus sùktutbe 'suktute’, nėštutbe 'n eštu te’ jie , jos suktųbe 'suktų’, neštųbe 'n eštų ’

L. Vilniškiai, be liepiamosios nuosakos form ų su -k {nešk, rašyk, mylėk ir pan.), vartoja dar ir kitokias - be -k, pvz.: rašai 'rašyk’, myly 'm ylėk’, neš (priebalsis š yra minkštas) 'nešk’, dúo 'duok’, sėm 'sem k’. Šiomis form o­ mis (ypač šiaurėje) reiškiamas toks liepimas, kuris privalo būti vykdomas tuojau, nedelsiant, o formomis su -k - liepimas, kuris gali būti vykdomas vėliau, pvz.: skaitai laikraštį reiškia '(dabar) skaityk laikraštį’, o paliepus skaityk laikraštį galima šį veiksmą atlikti ir vėliau.

AUKŠTAIČIŲ

TARME

fŠL Prielinksnio už reikšm e vartojam as ažu, pvz.: ažu miško, ažu pirkios, azw pieną. D ažnas prielinksnis par ‘prie, per, pas’, pvz.: par beržą ‘prie beržo’, par upę £per u p par mūs £pas m us \ p a r p ną ‘pas poną’.

Prielinksniai ažu, par

5

DARYBA

ŽODŽIŲ Vilniškių šnektose dažnokai vartojami mažybinės arba maloninės reikš­ mės daiktavardžiai su priesaga -iūtis, -iūtė, pvz.: kačiutė, sauliutė, obeliūtė, kirmėliutė, kiškiūtis, vilkiūtis.

Priesaga -iutis

S!- D aiktavardžiai su priesaga -ynas, -yna, priešingai nei pietų aukštaičių patarm ėje, turi m enkinam ąją reikšmę, dažnai susijusią su didum u, pvz.: kiautynas ‘prastas paršas’, vyrynas ‘stam bus, griozdas vyras’, kumetyną ‘stam bi persenusi kum elė’, pirkyna ‘prasta pirkia’.

Priesaga -ynas

Be beveik visame lietuvių kalbos plote paplitusios neoficialios berniu­ kų ir nevedusių vyrų pavardžių priesagos -iukas, vilniškiai dar tu ri ir -iokas, rečiau -elis, pvz.: Urbanavičidkas (: Urbanavičius), Serėniokas (: Šerė­ nas ), Budriokas (: Budrys), Kuncelis (: Kūnca).

Pavardžių priesagos -iokas,

M ergaičių ir netekėjusių m oterų pavardės paprastai turi priesagas -yčia, v / v rečiau -aičia, -iūčia, pvz.: Gasparaityčia (: Gasparaitis), Zemaičiūčia (: Že­ maitis), Umbrasiūčia (: Umbrasas), Navickyčia (: Navickas), Jurevyčia (: Ju­ revičius).

Pavardžių priesagos -yčia,

Daugelyje šnektų būdvardžiai, padaryti iš kultūrinius augalus, jų p ro ­ duktus ar atliekas įvardijančių daiktavardžių ir reiškiantys medžiagą, pri­ klausymą, turi priesagą -ienis, -ienė (greta -inis, -inė), pvz.: avižienis kisie­ lius, grikieniai miltai, miežienė košė, rugienė duona, žirnieniai blynai.

Būdvardžių priesaga -ienis,

s Deminutyvines reikšmes turi būdvardžiai su priesaga -ickas, pvz.: jaunickas 'jaunutis’, žilickas £žilutis’, gražickas 'gražutis’.

Būdvardžių priesaga -ickas

Vilniškių šnektose įsigalėję slavų priešdėliai raz-,pad-, da-, pvz.: rąžėjo 'išsivaikščiojo’, razbrukiau ‘išbrukau’, daplaukia ‘priplaukia’, dasiekia ‘pa­ siekia’, padkalti ‘pakalti’, padnešė ‘prinešė’.

Priešdėliai raz-,

V

V

/

-élis / -elis

-aičia, -iūčia

-ienė

pad-, da-

SINTAKSE SS- Paplitusi slaviška būtojo kartinio laiko konstrukcija, pvz.: lentų reikė

buvo ‘lentų reikėjo’, reikė buvo atsiusite ‘reikėjo atsiųsti’, reikė buvo pasi­ likti ‘reikėjo pasilikti’.

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

Būtojo kartinio laiko konstrukcija

107

Prielinksninės konstrukcijos

Vartojam a prielinksnių po, prie + vardažodžio naudininkas konstrukci­ ja, pvz.: po momai ‘į m am ą’, po totai ‘į tė tę ’, prie pirkiai ‘prie pirkios’.

Konstrukcijos su veiksmažodžių bendratimi

Visose vilniškių šnektose tebevartojam a graži sintaksinė konstrukcija daiktavardžio vardininkas + veiksmažodžio bendratis + būdvardžio bevar­ dė giminė, pvz.: pienas gerti sveika ‘pieną gerti sveika’, laūkas arti sunku ‘lauką arti sunku’. Gyvas ir junginys modalinis veiksmažodis + daiktavardžio arba įvardžio vardininkas + veiksmažodžio bendratis, pvz.: reikia rugiai kirsti ‘reikia ru ­ gius kirsti’, reikia duonakepė išvalyti ‘reikia duonakepę išvalyti’. A bu šie reiškiniai budingi ir kitoms rytų aukštaičių patarm ėm s.

LEKSIKA Tarinybes

S _ Iš įdom esnių patarm ės žodžių minėtini: briauna 'duonos pap en tis’, bukas / bukas 'kankorėžis’, čiūle 'sauja, gniūžtė’, digna 'vaivorykštė’, kivy­ na (ikivynas) 'buožgalvis’, kukelė 'duonos kepalas’, kuopa 'javų guba’, malti­ niai 'šustinis’, mirgalapė 'drebulė’, raugienė 'valgis iš ruginių m iltų’, skertule 'skiauterė’, skrdtė 'laumžirgis’, strioglys {strioklys) 'žiogas’.

Skoliniai

^Ši patarm ė turi daug slaviškų skolinių, pvz.: bolka 'balkis’, krinyčia 'šaltinis’, kvaja 'pušis’, markatnas 'liūdnas’, paūzoti 'šliaužioti’, prakasas 'pradalgė’, ronytas 'sužeistas’, scyras 'rim tas’, žara 'd ab ar’, žėba 'varlė’. L ite r a tū r a apie rytų au k štaičiu s vilniškius Monograf i j os , žodynai, tekstų rinkiniai ARUMAA P Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen

Anmerkungen, Dorpat: Postimees, 1930. k a r d e l y t e J Gervėčių tarmė: Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis, 1975. m i k u l e n i e n e D , Mo r k ū n a s K Dieveniškių šnektos tekstai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. OTRĘBSKI J Wschodniolitewskie narzecsze twereckie, Krakow, 1934. Pe t r a u s k a s J , V i d u g i r i s A Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Pe t r a u s k a s J , V i d u g i r i s A Lazūnų tarmės tekstai, Vilnius: Mokslas, 1987. Šutų šnektos tekstai: Mokymo priemonė lituanistams. Vyr. red. A. Girdenis, Vilnius: VU, 1977. v

Straipsniai garšva

K Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose. - Lietuvių kalbotyros klau­

simai 28, 1989, 12-38. g a r š v a K Breslaujos-Apso apylinkių šnekta. - Lituanistica 2 (26), 1996, 83-94.

108

AUKŠTAIČIŲ

TARME

garšva

K Tverečiaus ir Vidžių šnekta. - Tverečiaus kraštas, Vilnius: Diemedis, 2001,

475-481. garšva

K Ciskodo lietuvininkų apylinkių šnekta. - Lietuvių kalbotyros klausimai

36, 1996, 138-147. g a r š v a K Siaurinių vilniškių šnektų morfologijos ypatybės. - Lietuvių katalikų moks­ lo akademijos metraštis 21, 2002, 465-474. g a r š v a K. Daugpilio pietinių apylinkių lietuvių šnekta. - Lituanistica 1 (49), 2002, 98-105. g a r š v a K , j a c k u t e r , v e n s k a u s k a i t ė e . Uodegėnų šnektos fonetika, mor­ fologija ir leksika dvikalbystės sąlygomis. - Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 1988, 73-106. g r i n a v e c k i e n e E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės. - Lietuvos TSR MA darbai 2 (9), A serija, 1960, 173-191. g r i n a v e c k i e n e E. Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės. -Lietuvių kalbotyros klausimai 14, 1973, 221-229. g r i n a v e c k i e n e E Šaltinių šnektos tekstai. -Lietuvių kalbotyros klausimai 30,1993, 134-180. G r u m a d i e n e L Kokios sociolingvistinės Pietryčių Lietuvos perspektyvos? - Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, Vilnius: Mokslas, 1992, 45-60. G r u m a d i e n e L. Kaip kalbama Dieveniškių apylinkėse. - Dieveniškės, Vilnius: Min­ tis, 1995, 461-466. k a r d e l i s v Šiaurės rytų vilniškiai. Fonologinės pastabos. -Baltistica 37 (1), 2002, 79-86. k a r d e l i s v Dėl junginių la-, le- raidos šiaurės rytų vilniškių šnektose. - Baltistica 37 (1), 2002, 107-113. k a r d e l y t e J Linkmenų tarmės fonetika. Kalbotyra 2, 1960, 5-31. k r u p o v e s M Sociolingvistinė situacija Eišiškių apylinkėse. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, Vilnius: Mokslas, 1992, 231-236. l a z a u s k a i t e - r a g a i š i e n e v Dviskiemenių u kamieno daiktavardžių kirčiavimo raida pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. -Baltistica 35 (2), 2000, 159-169. l a z a u s k a i t e - r a g a i š i e n e v Dėl priesagos -ynas vedinių kirčiavimo pietų aukš­ taičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. - Baltistica 36 (2), 2001, 245-251. l i p s k i e n e J Tarmės apžvalga. - Dieveniškės, Vilnius: Vaga, 1968, 185-190. l i p s k i e n ė J Gervėčių šnektos ištiktukai. - Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 1989, 118-122. l i p s k i e n e J , V i d u g i r i s A Dieveniškių tarmė. - Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 1967, 183-222. m i k u l e n i e n e D Priegaidžių defonologizacijos tendencijos Gervėčių tarmėje. -L ie ­ tuvių kalbotyros klausimai 30, 1993, 95-104. m i k u l e n i e n e D. Tarmės garsyno ypatybės. - Dieveniškės, Vilnius: Mintis, 1995, 447-454. MORKŪNAS K Apso lietuvių šnektos daiktavardžių kaityba. - Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 1989, 91-98. n a k t i n i e n e G Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažo­ džiai žodynuose. - Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997, 154-161. v

-

-

RYTŲ

A U K Š T A I Č I A I . Vilniškiai

109

SENKUS J Kai kurie Lazunų tarmės ypatumai. - Lietuvos TSR MA darbai 1 (4),

A serija, 1958, 183-194. U r b a n a v i č i e n e J Vilniškių tarmės rytinių pakraščių tarminė diferenciacija. -K a l­ botyra 48 (l)-4 9 (1), 2000, 123-136. V i d u g i r i s A Pastabos apie tarmės leksiką. - Dieveniškės, Vilnius: Vaga, 1968, 190-196. V i d u g i r i s A Keletas faktų iš tarmės ploto istorijos. - Gaidės ir Rimšės apylinkės, Vilnius: Vaga, 1969, 267-271. V i d u g i r i s A Būdingesni tarmės žodžiai bei jų reikšmės. - Gaidės ir Rimšės apylin­ kės, Vilnius: Vaga, 1969, 276-281. V i d u g i r i s A Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų.-Lietuvių kalbotyros klau­ simai 13, 1972, 19-29. V i d u g i r i s A Gervėčiųc tarmės leksiniai dialektizmai. - Lietuvos TSR MA darbai 1 (46), A serija, 1974, 117-127. V i d u g i r i s A Dieveniškių šnektos savitumas. - Dieveniškės, Vilnius: Mintis, 1995, 428-447. Vidugiris A Lietuvių kalbos pietinio pakraščio šnektos. -LK M A Suvažiavimo dar­ bai, Vilnius: Katalikų Akademijos leidykla, 1996, 132-140. гаршва к , поляков о Литовский говор в округе Опсы. - Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 1989, 99-117. D i p l o m i n i a i darbai v

R Siūlėnų šnektos (rytų aukštaičiai vilniškiai) varda­ žodžių kirčiavimas. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1987. v k r i n i c k a i t e s Strūnaičio tarmės (Švenčionių raj.) fonetika ir morfologija. Diplomi­ nis darbas, Vilnius: VU, 1974. m e l d z i u k a i t ė E Adutiškio tarmė. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1959. r e u t a i t e J Dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimas Lazūnų tarmėje. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1987. SELICKAITĖ D Palūšės šnektos fonologinė sistema. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1993. š a l n a i t e - b a s u š k i e n e o Švenčionėlių tarmės slavizmai. Diplominis darbas, Vil­ nius: VU, 1971. t i j ū n e l y t e N Kaltanėnų šnektos fonologinė sistema. Diplominis darbas, Vilnius: VPU, 1996. trakelyte J Adutiškio šnekta: fonemų sistema ir tekstai. Diplominis darbas, Vil­ nius: VPU, 1992. v __ VASILIAUSKAITE J. Šalčininkų raj. Pupiškių kaimo šnektos fonetika. Diplominis dar­ bas, Vilnius: VPI, 1985. v i n c i Ū n a s B Dotenėnų tarmės leksika. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1958. v o l s k i e n e v Vidutinės šnektos fonologinė sistema. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1994. Žemaitytė L Tverečiaus tarmės fonologinė sistema. Diplominis darbas, Vilnius: VU, 1972. d u m b r a v a i t e -v a š k e l i e n e

v

IIO

AUKŠTAI ČI Ų

TARME

T E K S

T A I

281 (Gaidės) punktas

1966 m. įrašė A. Vidugiris

Ignalinos r., Gaidės apyl., Kukutėnų k. Moteris, g. 1905 m.

Transkribavo N. Tijūnėlytė Įrašas Nr. j 244 saugomas LKI fonotekoje

e_tadú kaį_pas'u.gę-jau sesuo įau iš'taekę-jae. brá-li.s vaiskañ išę-jse. tadu | nsela.imse.s bū.va. dauk || ar'kli-s paskuiti.ni.s i.ž'dvę.se. || nu naebii.ua. įz— kuom_ar'kli-s nus'pęr.ka || pardavė, tu. vienu ka.r'vi. | a.r'kli. nupir.ka. | e kuom'_gi žė.mae. rai.kę krutę-t'e nu par.dave. tu_vienu ka.r'vi. | tadu e. kas ma.n dari-t'e || įau_gi_paa.ugau | na-ris' aps'vil'.kt'e || nu_tai išvažęvau la.tvijo.n | b | tarną.ut’ || la.tvijse.i tį_ma.kę-jae. brū.rj'gęi | įim.dava. || e._ti | gaspada-ręi S bagb-ti | labai žė.mae.s ture-daųa. | iim.dava. zma-nes ub.t i važse.va.m asirá.sa. asirašai. | tadū_įau | kaip^įau tavi pa.nma duoda dakū. mentus pnzna.cnę kataru- dienu. I važ'ūot'e nu tadu važ'ūoji ti^brse.slauje.n šita-n | tadu vse.ža tur.mantan || tur.mantas | va_cáe mú-s bu.va. žinai tur.mantu. tur.manían vse.ždava. iž^brėslaujo.s tur.mantan ve.žę. arkleí.s I e. tadu sé-da.m tráukiniñ i va i dá.vae. pá.sús įau^mū.m | šituos zagrani.č'nus i. i važse.va.m nu i nuvaž'uojęm ti. | k an tuora.n | nū.vaeža a.gęntas | nu_išprašau || tiž ia u gaspada-ręi | kataras ka.kae.mpatiq.ka | aš | tavi įou | patiíj'ki tu_má.n _ , as _in_taū. ainū ai kita gaspado-r'us ti_vę. rirj.kas ka.k'ūs nb-ri I va ši.ta va i i kaį_patirj.ka| tį_iš'_vsė.ida. riim.dava. \ v? iš ti iž' didü.ma. I ar' i.š iš ka.k'á. kaip^jįau jse.m atra-da. || visa-k'u._gi pri-

E tada, kai pasiūgėjau, sesuo jau ište­ kėjo, brolys vaiskan (£į kariuomenę’) išėjo, tada nelaimės buvo daug. Arklys paskuitinys (‘paskutinis’) išdvėsė (‘padvėsė’). Nu nebuvo kuom arklys nusperka (‘už ką ark­ lio nusipirkti’). Pardavė tą vieną karvę, arklį nupirko, e iš kuom (‘kuo’) gi žemė reikė (‘reikėjo’) krutėtie (‘dirbti’). Nu pardavė tą vieną karvę tada... E kas man darytie? Jau gi paaugau, noris apsvilktie. Nu tai išvažiavau Latvijon, 6, tarnaut. Latvijoj tę mokėjo brangiai, imdavo. E, tę gaspadoriai (‘ūkininkai’) bagoti (‘turtingi’), labai žėmės turėdavo, imdavo žmones. Vot (‘štai’) įvažiavom. Ažsirašo(‘užsirašo’), ažsirašai, tada jau, kaip jau tave paima, duoda dakūmentus, priznačija (‘paskiria’), katarą (‘ku­ rią’) dieną važiūotie. Nū tada važiuoji tę Brėslaujon šiton, tada veža Turmantan. Turmantas va čia mus buvo. Žinai Turman­ tą? Turmantan veždavo iš Breslaujos, Turmantan vežė arkliais, ė tada sėdom traukinin. I va i davė pasus jau mum, šituos zagranyčnūs (‘užsienio’), i, i važiavom. Nu i nuvažiuojam tę, kantoron nuveža agentas, nu i prašau. Tę jau gaspadoriai, kataras kokiam patinka: aš tave jau, patinki tu man, aš in tau (‘prie tavęs’) einu. Eina kitas gaspadorius, tę vė renkas kokius nori, va šita va i, i imdavo. Kai patinka: tę iš veido, iš tę iš didumo ar iš, iš kokio, kaip jau jam atro­ do. Visokių gi priveža pilną kantorą gi tę. Buvo gyvėntie sunku. Jie i iš lietuvių atva-

*

A

o

v I

^

\

^

v

s

RYTŲ

/

AUKŠTAIČIAI

/

Vilniškiai

v

m*

^

y

111

veža pi.Inu. kanto-ru._gi_ti || bu.va. gi.• VI vi.n't'e suų.kū ne i 1S lietuviu- atvaž'ūodava. || až buvau ba.us'ki || tai_sūviz_gi pr'ė | gra.ni.čęi | tai | Tetuv5 -s || tai_bu.ua. i_lietu.vju. | atvaže.vi. || alę ti_a.ni.s atvaž'ūoję až'di.r'pt'e | sezuonineiz bū.dava.

žiūodavo. Aš buvau Bauske ('Bauskėje’). Tai suvis ('visai’) gi prie gronyčiai ('prie sienos’) tai Lietuvos. Tai buvo i lietuvių atvažiavę. Ale ('bet’) tę anys ('jie’) atvažiūoja aždirbtie ('uždirbti’), sezoniniais [darbininkais] būdavo,

1996 m. įrašė N. Tuomienė, Ž. Jurgaitytė

348 (Kazitiškio) punktas Ignalinos r., Kazitiškio apyl., Kazitiškio k.

Transkribavo N. Tijūnėlytė

Moteris, g. 1907 m.

Įrašas Nr. k 539 saugomas LKI fonotekoje

va_dabar ka_às atatekę-jau tai rna.na. ani-ta pri.-iminę-dava. vai.kits tai ma.n iau vieta.i bu.va. keturi ma.na. bu.va. | tri-z ber'n'5 -kai | viena_tik mergai.tae. | a._bęr'n'5 -kai tri.s || ta(i)_o. _ ku r gi.venau a.š_iau | sępęli.š'kae.s to.s tai_mà.na. pati mo-mà pri-iminę-dava. mà.na. mo-mà || tai_visū._v(a) ar'timū*ju. || a._kai_atatekę-jau | težę-nuosna nà.t šitan kà.iman I vis' tiek sà.laka. ti para.fiję | ta i_ ta d u rna.na. ani-ta priiminę-je. || tai_vę.l' vieti— | viėta.i | n i.raikae. svetimu. || [iš kur jūs sužinodavot, kada gimdyti?] nū taigi_bra.tka a. kū._tu || skai.c'uz gi_bū.va. | mę-nasęis mę-nasęis_gi || mę-nas'u. rai.gdava. | dęvi.n'ū. || tuoi_gi iau_kitd-ki skausmai sū.jim a || ta(i)_ iau _ m atai || va tik_,še i_ žinau | vi.ra.s'nęji. ga.l' suų'kaū a. va ši.tu. pa.ti. || da._likaū | kai_vi-ru. pa.je.mae. | likaū._da. nę.š'tcė || tai_ as_ tad u i_di.rbau visū(s) suųkūz darbus nae.jaucau a r a.nas uz ma.n į.r a r t se. a.nas gims ar_nęgims bu.va. kito-ks pe.r gi.vęmmas įau_nieka._nae tai kai_gim'3'aū tadū si.tei ž'ū.raū ani-ta iau_ruošae pae.c'u. uškū.rc' | sakau | kas ce ma.(n')_nęgerai || sa.ka. | sakau | da. išku.ri-s'u || ku._tik v(a)_aki.mi.rku su.-

Va dabar, ka aš atatekėjau ('atitekėjau’), tai mano anyta priiminėdavo vaikus. Tai man jau vietoj buvo. Keturi mano buvo: trys berniokai, viena tik mergaitė, o berniokai trys. Tai o kur gyvenau aš jau, Sepeliškės ('Sepeliškėse’) tos ('tose’), tai mano pati moma ('mama’) priiminėdavo, màno momà. Tai visų va artimųjų. O kai atatekėjau Težėnuosna ('į Težėnus’), net ši­ tan kaiman, vis tiek Salako tę parafija, tai tada mano anyta priiminėjo. Tai vėl viėtoj, nereikė ('nereikėjo’) svetimų. [Iš kur jūs sužinodavot, kada gimdyti?] Nū, taigi, bratka, o ką tu. Skaičius gi buvo, mėnesiais, mėnesiais gi. Mėnesių reikdavo devynių. Tuoj gi jau kitoki skausmai suima. Tai jau matai. Va tik čia i žinau, vyresnįjį gal sun­ kiau, o va šitą patį. Da likau, kai vyrą pa­ ėmė, likau da nėščia. Tai aš tada i dirbau visūs sunkūs ('sunkius’) darbus, nejaučiau, ar anas (‘jis’) už man ('manyje’) yr, ar tę anas gims, ar negims. Būvo kitoks pergy­ venimas, jau nieko ne... Tai kai gimdžiau tada, šitei žiurau - anyta jau ruošia pečių ('krosnį’) užkūrt. Sakau: „Kas čia man negerai, - sako, sakau, - da iškūrysiu". Ką tik va akimirką sūėmė, ir va, ir berniokas. Ma­ tai, i gal tris dienas pagulėjau ir paskėliau, i vėl. Tai kai būvo skirta, tai būvo skirta.

n

-v__✓

n

s

f °

•s

112

•s

*

J

J

AUKŠTAIČIŲ

TARME

jae.me. ir va ir ber'n'o-kas matai ir i_ g á.l' triz '_ 3 iė n a s pagulę-jou pas'kę-l'au i ve.!' tai kai bu.va. s'ki.rta tai bu.va. s'ki.rta 1993 m. įrašė J. Meškelytė-Urbanavičienė

457 (Jurgeliškės) punktas Švenčionių r., Svirkų šen., Svirkų k

Transkribavo J. Urbanavičienė

Moteris, g. 1920 m.

Įrašas iš asmeninės J. Urbanavičienės fonotekos

kap_ai.davuo.m pjaė.uc' rug'ū- || kap nusi.veža jura.van kap_nusi.veža | ę% mėz' gi jae.unuo.s | 'e.^mū.m'^gi mieguo. nuons e. mėz' gi ka(p)_pastuo-vim vi.su. 3ienáe.lbi. nuo_sá.ulai lik_sá.ulai taį_pjaė.unam rug'üs || á. 3ievúli | kap'^ mę.tse.lę.s || vakari kap_ataí.nam | acigulam || nú ale_gi_i asidí.rbam pinigunūs'pęrkam | tai_pal'tu. tai_ti._tu. nu_raí.ke_gi raí.ke_gi paspuós'c' kiek || n ū _ ta i_ v a || pjūov'em i_ ruov'em linu.s | i_bū.l'bas ka.sę.m || i kap_nuvė.jo.m va un'_va_3'u6.m'kieni | kur'_3u6.m'k'en'e gi.vse.na | tai_ ti_ g i bu.ųuo. sani žmūon'es ic'e_gi va tai_nuve.juo.m bū.l'bu. ka.s'c' || nū nuvae.jo.m | va i_juzas duo bū.uuo. lituo t uO _ geil | trakeliėt'e va | nū valiėrka nežbinoū a bū.uuo. i maes a_su_gen'ū | nežbinoū su_kuom | bū.ųuo.m nuve.ji a_3ieve tu_ma.no. e. ti gaspadi.n'e. be_kll6-ju. | va_itae_va ai.n a | b e_ku6*ju. | kap_ti ana || i_p'rikse.pus ana b'li-nu. | mū.m' jou_va.f'gi.c nū_i | a_mės i_ata.jo.m jau_b'li-nu._tu. va.l'gi.c 'e._ana duo_nesusruošus tu._ b'li-nu. i_ana pradiej0 b'li-nūs tuos'_ tė.p'c' | pradiejuo. plū-ksnu tė.p'c' ar ti žu.siės | a_ti_vi.štuo.s plū-ksnuo.m tae.pa ituos b'li-nūs va_mū.m' | joū ti_kuokęis riebalais a_kuom || kap_uš'vi-dou aš_itu. plū-ksnu. | naegal'ū va.l'gi.c' i_ga.tava i tae(p) prabuųou naeva.l'g'us i_paskui s

s

^

.

S

s

s

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

s

Vilniškiai

Kap eidavom pjaut rugių. Kap nusi­ veža, Jūravan kap nusiveža, ė mes gi jau­ nos, ė mum gi miego noris, ė mes gi kap pastovim visą dienelę nuo saulei lig sau­ lei, tai pjaunam rugius. A, Dievuli, kap metelės (‘mėtos’). Vakarė kap ateinam, atsigulam. Nú ale (‘bet’) gi i ažsidirbam (‘užsidirbam’) pinigų, nūsperkam tai pal­ tą, tai tę tą. Nu reikia gi, reikia gi paspuošt kiek. Nu tai va. Pjovėm i rovėm linus, i bulbas (‘bulves’) kasėm. I kap nuėjom va, an (‘pas’) va Dziomkienę, kur Dziomkienė gyvena, tai tę gi buvo seni žmonės, itiė (‘šitie’) gi, va. Tai nuėjom bulbų kast. Nū nuėjom, va i Juzia do (‘dar’) buvo, ito (‘šitoji’) gi trakeliėtė va. Nū Valiėrka, nežinau, a buvo. I mes a su Genia, nežinau, su kuom (‘kuo’) būvom nuėję. A, Dieve tu mano, ė tę gaspadinė (‘šeimininkė’) be kojų, va ite (‘šitaip’) va eina, be kojų, kap tę ana (‘ji’). I prikepus ana blynų mum jau valgyt. Nū i, a mes i atėjom jau blynų tų valgyt. E ana do nesusruošus tų blynų. I ana pradėjo bly­ nus tuos tėpt, pradėjo plūksna (‘plunksna’) tėpt, ar tę žąsies, a tę vištos plūksnom te­ pa ituos blynus va mum jau tę kokiais rie­ balais a kuom. Kap užvydau (‘išvydau’) aš itą plūksną, negaliu valgyt, i gatava. I tėp prabuvau nevalgius, i paskui nėjau an jos (‘pas ją’) bulbų kast. Až (‘dėl’) itos plūksnos. Man kap tę pracivna (‘šleikštu’) pasdarė, kap mes nigdi (‘niekada’) neregėję, y

\

v

*

113

v f ne.jou un^ iuòs bu.l'bu. kà.s'c az ituòs plū*ksnl,o.s Hmà.n kàp'_ti praci.una pazdà.r'e. | kàp màes nìgdbi naeragieji. per_ mùs nae_plu*ksnu | nei_niékuo. e. anà plu-ksnu tàe.pa || 'e._tuokè_gi buobàe.le. tuo.kė invali.das | taigi tuo.kė struo.šnū.t'e || tai_juzas itai_ d uo | tai. durna sa.kuo. | tū_gi va.lgai | tū_gi va.lgai || naegal'u | naegal'ū va.l'gi.(t') tu._b'li*nu. || a.i e. v'e. kur d a b a r 3iéve tu_m àn itas | tuò._gi andrū.xuo.s_gi bū.uuo.m tuo.žę. pjuó*v'em rug'ùs || tai_pjuó-v'em pju6*v'em | tai. | ti* tai_labai gardus b'li*nus kse.p'e. | i_ io u _ ti va.l'g'em || tai_nuvažae.vuo. tuo*ta rug'u* | tai_mū.m | nae.dav'e. gaerū* rug'u. alae_mū.m da.v'e. gi.rsu. tai tuo*ta rug'u* veži.mu. tu._aci.vev i z'e. màes as'p'juó*v'em abi su_gen'ū || taigi_v'ė tū.msa nuo._tū.msuo.s | pjaė.unam nat_rurj.kl,o.(s) suó*pa || nù tai_và | gru.du. aci.vež'e.m || nū tai_và | mes_tėp į_ uždar'bae.uuo.m || n e_ tėp kap'_jū.m mllo*mà tuo*tà vìsa_ku. duò | dà.ruo. || và kap mū.m bù.uuo. s

s

s

per (‘pas’) mùs ne pluksnu, nei nieko. Ė ana plūksna tepa. Ė tokia gi bobelė, tokia invalidas, taigi tokia strošnūtė (‘baisi’). Tai Juzia itai do: „Tai durna (‘kvaila’), - sako, - tu gi valgai (‘valgyk’), tu gi valgai“. Negaliu. Negaliu valgyt tų blynų. Ai, Dieve tu mano. E ve, kur dabar itas, to gi Andrūchos gi buvom, tože (‘irgi’) pjovėm rugius. Tai pjovėm, pjovėm, tai tę tai labai gardus (‘gardžius’) blynus kepė, i jau tę valgėm. Tai nuvažiavo totą (‘tėvas’) rugių, tai mum nedavė gerų rugių, ale mum davė girsų (‘dirsių’). Tai totą rugių vežimą tą atsivežė, mes ažpjovėm (‘uždirbom’) abi su Genia. Taigi ve tamsa no tamsos (‘nuo tamsos iki tamsos’) pjaunam, nat rankos (‘rankas’) sopa. Nu tai va, grūdų atsivežėm. Nū tai và, mes tėp i uždarbiavom. Ne tėp kap jum - momà (‘mama’), tota visa ką dò (‘duoda’), daro. Và kap mum buvo. v

482 (Švenčionėlių) punktas

1964 m. įrašė E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė,

Švenčionių r., Švenčionėlių apyl., Mėžionėlių k

A. Vidugiris

Nežinoma pateikėja

Transkribavo A. Leskauskaitė Įrašas Nr. j 106 saugomas LKI fonotekoje

i.šmini | išbrauki | išukuoji || nū tai linūs asa.bnei ver'pi | pa.kulas aso.bnęi pa.šukas vę._asa.bnęi ver'pi nū o._tadū sudarai. i_api.meci a.udeklu. siena.i_ gi | po._dė.šims maetru. | siena || ko.k'ū. dė.šim'ci. | kie(k)_gi tu_gali padari*c' nū a._pa.kulas aso.bnęi || maišą.m sto*ru. | plo.nės'ni. kė.l'ne.m | ė* drobi. mar'š'kinė.m | iša.u3i || nū a_ti_a.u3i mar'giė.t • ^ m. nū tai_paklo*tę.m m ar giem. dimùs à.u3e || às tai_nae-à.ud'àu dimù. v

s

s

W

114

s

^

V TV

•

•

*V I

į

V •

•V V

I V

• •

\ T V

.

•

I •

Išmini, išbrauki, iššukuoji. Nu tai li­ nūs asabniai (‘atskirai’) verpi, pakulas asobniai, pašukas vė asabniai verpi. Nū o tada sudarai (‘surenki’) i apimeti audeklą sienoj (‘ant sienos’) gi, po dėšims metrų siena. Kokią dešimtį, kiek gi tu gali pada­ ryt. Nū o pakulas asobniai. Maišam storą, plonėsnį - kelnėm, ė drobę marškiniam išaudi. Nū a tę audi margiėnį (‘marginį’). Nū tai paklotėm margiėnį. Dimūs (‘toks audeklo raštas’) audžia. Aš tai neaudžiau v

AUKŠTAIČIŲ

TARME

dimus a.udę | ni-c'u. 3'vi-liku. | i_kaetur'6-m a.u3e | i_pii]'k'd-liku a.u3ę | i_parig'kcinęs a.U3ę | nu visaip gį_a.U3(ę) nu mer'.kem I un'deniñ | velé-jem | un pievo.s kld-jem | ba.linam | kad_ba.lta bū-t | ilgai kl5 -ji || perdien gū.li an_pievo.s || e._va.kara. namo- nešies | kat_kas nepav5 -kt || ir'_vė- velę-ji | mer'ki | ba.lini | kuli kú.ltuvi un_ū.pę.s || ka(i) įau ba.ltas pazda.ra. | išpla.uni | sudarai. | suka.c'-c'd-ji | dvi.liųku. | tadū surieci | kamuolin | rieci.mai_gi kab grąžei rieci.man surieci | balta | graži drd-be. nu e. dabar g iliau nae-á.u3em to. •o

s

s

s

dimų. Dimus audė, nyčių dvylika, i keturiom audžia, i penkiolika audžia, i parinktinęs (‘rinktinius audeklus’) audžia, nu vi­ saip gi audžia, nu. Merkiam vandenin, velėjam, an pievos klojam, balinam, kad balta būt, ilgai kloji (‘klojėja, guli patiestas’). Perdien guli an pievos. Ė vakaro (‘vakare’) namo nešies, kad kas nepavogt. Ir ve veleji, merki, balini, kuli kultuve an upės (‘prie upės’). Kai jau baltas pasdaro, išplauni, sudarai (‘sulenki’), sukočioji, dvilinką tada surieti kamuolin, rietimai gi. Kap gražiai rietiman surieti - balta, graži dro­ bė. Nū, ė dabar gi jau neaudžiam to. v

v

507 (Melagėnų) punktas Švenčionių r., Šutų apyl., Melagėnų k

1964 m. įrašė E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, A. Vidugiris

Vyras, g. 1896 m.

Transkribavo A. Leskauskaitė

v

v

/

Įrašas Nr. j 106 saugomas LKI fonotekoje s

nu i_vazevou namo- va icae ru.dem. iáu_be_sá.ula.(s) važ'ū°ju narnakir'.vi. tur'ū | du kuolai | gi_rai.keke.rc' kala.dę.s kė.l'(c') || važ'ūoju | cae_va saųo. laukan išvaž'ūoju | bé-ga nuo._ká.imá. miškan aš mi.sTiou || aš paiė-mi.s n I| šuva II 1 A• a.r'kli. nustabd'aū | ašpūola. | sakoū | kur tu_cae || aš' mi.sTįou šuva || ę-gi pazda.ra. vii.kas 3i3aė.use(s) | ir_kaepū.ra.s un_ galvo.s nejaūc'u | kap_isigundaū || aš adgal | o._a.nas paskui mani || įaų_ma.n'^ gi kai_rū.deni. | ci-ku | niekas | ‘nęį / ^ s'viėtas va.ikš'č'o.įe | nęi_niėkas || tai. ma.n' iau str5 -kas i.ma I nū I tadū iau aš adgal | se.daus io_a.nas paskui mani | bėgz bėks a_pro._á.r'klae. snuki. / kitan šd-nan tai_va_cae | galbika-ima. atvazaevau i. tadū iáu á.nas niáu ká.iO— man įau_nae.jae. ę._mana. draū.gas ti_ važaė.u paskui mani do._negrai.t || sakaū | įau_kap_a.nas cik aždės_rę-k(c) | s

s

v II

os

s

RYTŲ

>

AUKŠTAIČIAI

-

Vilniškiai

* *

Nū i važiavau namo va ičia (‘šičia’) ru­ denį. Jau be saulės. Važiuoju namo, kirvį turiu, du kuolai - gi reikia kelt, kaladės (‘rąstai’) kelt. Važiuoju, čia va savo laukan išvažiūoju - bėga no kaimo miškan. Aš mislijau (‘maniau’) - šuva. Aš paėmęs ark­ lį nustabdžiaū (‘sustabdžiau’). Ažpūolo (‘užpuolė’). Sakau: „Kur tu čia?“ Aš mislijau - šuva. Ėgi pasdaro vilkas didžiausias, ir kepurės an galvos nejaučiu, kap išsigandaū. Aš atgal, o anas (‘jis’) paskui ma­ nė. Jau man gi, kai rudenį, tyku, niekas, nei svietas (‘žmonės’) vaikščioja, nei niekas. Tai man jau strokas (‘baimė’) ima. Nū, tada jau aš atgal sėdaus, jau anas paskui manė bėgs, bėgs. O pro arklio snukį, kitan šo­ nan. Tai va čia, gale kaimo, atvažiavau, i tada jau anas jau kaiman jau nėjo. E mano draugas tę važiau paskui manė do (‘dar’) negreit. Sakau - jau kap anas tik ka (‘kad’) aždės (‘pradės’) rėkt, tai aš tada - an ar^

v

115

9

/ _ taig as tadù un^a-r'kl'o. rai.tas usé-s'u un^à-r'kl'o. | ir_le*ks'ù un'^jįi*1| alae_niéka. || sà.ke. | kap^išvažaeuau cae^làukan tai_ar'kli*skad^iàu_be-ga namò. || à.nas ti._kur sę.dieje | vilkas S

klio raitas, užsesiu an arklio ir lėksiu an (‘pas’) j[. Ale (‘bet’) nieko. Sakė: „Kap iš­ važiavau čia laukan, tai arklys kad jau bego namo...“ Anas tę kur sėdėjo, vilkas. j

**

j

1994 m. įrašė V. Pranskūnaitė, L. Grumadienė

667 (Dailidžių) punktas Šalčininkų r., Poškonių apyl., Didžiulių k.

Transkribavo N. Tijūnėlytė

Moteris, g. 1912 m.

Įrašas Nr. k 341 saugomas LKI fonotekoje

tvaro.go padarai | kok'5 *s kaip^kadu | sViestu sumuša | taį_dūoda | ta i_ b lln u pas'tępęi | ir_ tę p _ g ę ra i. || albo^taukū* | kadu pas'kęr^ę | taikia.uku(s) susuka to.k'5 -sna | tru.b 5 *sna || nu_ a.nas pasuke ten | česna.ko. | tęn_itasai._iau | pipiru, ko-k'u. pa.pilae | bapkavū* lap'aTu. || nū_irtadū | ir_vair_va.saru atpjaė.una v a j t ę b gabalę-li tauku* n u lia i ių'^dse.gunc'o bli*no tę(p)_pas'tęp(i)_ir | ma.n ta(i)_ir_skanu || 6., tau ma. draū.gę* | tai_nęno*r' niekas [tai taip su drusku susuka ir...] nu susuka i_tadu špaga.tu inmato-ję sciprei | susuk­ ta | nu_ir_gūli || o.^dabar. itasai neda.ro. | dabar paė.rskvo.riį visa | riebumo*n kokaen kibiran | a r_ k a k ' 5 *sna kastrul'o.sna | kap_m ę.(s)_sa.ko.m kastrùl'o.s o.^kum'.pi. visaipò. tę(p)_ pà.cae da.ro da.ro. | to.k'5 *sna palendnco.snapjae.una pasù*3e tęb biš'ki. | pasturé-jae i(s)_sà.vaiti, la ik o tadù papjaė.usto | tadu^vęT in'^šitu. itu tau mer.l'us tadù to.k'5 -sna palendrico.sna papjaė.ustai papjaė.ustai | pakari iš 3 o.vinai. bū*na ir tuòsna sloikuosna dae.da teras^nu t 5 *sna ba.ų'ke.sna || ana fa.ršan va.ro. || kap kas_no*ri_tai || [o tai kų dar daro su šitom žarnom?] 3idęlas iš­ mazgoję | to.(s)_sto.ras || nu^tadu bū.l'bu pritarkavo-ję | i_tadū ža.rnu prilaję | pra-

Tvarogo (‘varškės’) padarai, kokios kaip (‘kai’) kada, sviestą sumuša, tai duo­ da, tai blyną pastepei, ir tep gerai. Albo (‘arba’) taukų, kada paskerdžia, tai taukus susuka tokiosna triūbosna (‘į tokius riti­ nėlius’). Nu anas (‘jas’) pasudžia ten, čes­ nako ten itasai (‘šitaip’) jau, pipirų kokių papilia, babkavtį (‘laurų’) lapelių. Nu ir tada, ir va ir vasarą atpjauna va itep (‘ši­ taip’) gabalėlį taukų. Nū tai in (‘ant’) de­ gančio (‘karšto’) blyno tep pastepi ir, man tai ir skanu. O jau ma (‘mano’) draugė (‘šei­ ma’), tai nenori niekas. [Tai taip su druska susuka ir...] Nū susuka i tada špagatu inmatoja (‘apsuka’) stipriai, susukta, nu ir guli. O dabar itasai nedaro, dabar pėrskvorij (‘išlydo’) visa riebumon (‘į riebalus’). Kokian kibiran ar kokiosna kastriūliosna (‘į kokius puodus’), kap (‘kaip’) mes sakom -kastriūlios. O kumpį visaipo (‘visaip’) tep pačia daro. Daro, tokiosna palendricosna (‘tokiomis išpjovomis’) pjauna, pasudžia tep biškį (‘truputį’), pasturejo (‘pastovėjo’) jis savaitę laiko, tada papjausto, tada vėl in šitą, itą jau merlius (‘į marlę’). Tada tokiosna palendricosna papjaustai, papjaustai, pakari, išdžiovinai. Būna ir tuosna sloikuosna (‘į tuos stiklainius’) deda, te­ ras (‘dabar’) nu tosna bankėsna (‘į tuos stik­ lainius’). Ana faršan (‘į faršą’) varo. Kap kas nori tai... [O tai ką dar daro su šitom

•o

A

•o

A

116

AUKŠTAIČIŲ*

TARME

s

—

skv5 -ri.je vė-darus nu iciei viedarai. i_tadū to.ki(s) skanus || tu.kart suva.lgo|| ka.rštu. kap^Jšimi iš^_,iš_,pse.čTo | ta į_ ir_ skanus | ir_suva.lgūs || jęknū-vantrabaė.ųkaz da.ro.m || per^maši.ųku. | plauc'us jeknas | ne.rku. ka.su | itu. iau skren'.31. | stouras to.kis || ir_taį_visa išvaė.rda spir.go.n i_tadu išpjaė.una kok'u. abriėsku. | tok'ū-_įau kur_pb.nęs'-- | i_tadu avaė.rda | ir_pęr_maši.i]ku paė.rsuka žarn 5 -n suva.ro. ir vantrbban

žarnom?] Dideles išmazgoja, tas storas. Nu tada būlbų (‘bulvių’) pritarkavoja (‘pritarkuoja’) i tada žarną prileja (‘prikiša’), praskvorija (‘pakepa’) vėdarus. Nū itiėj vėda­ rai. I tada tokis skanūs. Tąkart suvalgo. Karštą kap išimi iš, iš pečio (‘krosnies’), tai ir skanūs, ir suvalgūs (‘gardus’). Jekntį (‘kepenų’) vantrabiankas (‘dešras’) da­ rom. Per mašinką (‘mėsmalę’) plaučius, jeknas, nerką (‘inkstus’), kasą, itą jau skrendį (‘skrandį’), storas tokis. Ir tai visa išverda, spirgon, i tada išpjauna kokių abriėskų (‘nuopjovų’), tokių jau kur plones[nių], i tada a[p]vėrda, ir per mašinką per­ suka, žarnon suvaro, ir vantroban (‘į dešrą’).

IV (Gervėčių) punktas Baltarusija, Astravo r., Gervėčiai

1988 m. įrašė L. Grumadienė Transkribavo N. Tuomienė

Moteris

Įrašas (be numerio) saugomas LKI fonotekoje

J •

J

•

•

n

I

I

-----' r-\

•

aš_tai_va papro-ųi.s'u kap_ce | itu. pę.p'ęno. ne mū-su. bet I kaimi-no. vą_g(i) | susiėdl,o. | kai mę.s va3inam gir'6-sa da._vai— kai^vaiki-s'tę.į gi.venaū tai_gir'o-sa_ti || Susiedas pae.traz bū-o. to-kis | ir'_jo. bū-o bol.ta kumae.le. ir_cę_va papievi.i va itan kur | taį_ce_gi_vis | sa.kę ku.^prizdūod a | visi_gi vis'_klęgę*i prizdūoda s s nū_t(ai) ir'^jou bū-o_^cae papieųi.į to. kumae.le. | pas'li.kus pri(r)i.šta a.nas ata.(i) iš'^pir'ciės subato.i par^va.karuvę-lai | ir_nuvae.jo. to.s_kum i.lę.z_gi acivae.s'(c)_cae || nuvae.jo | teb_ž'ū-ri | to­ kum i.le. at-trū-kus jo v ia u | bū-o pririšta ir_at-trū-kus la.ksto. || tęp_a.nas kap^cik uų'gį_tū. kumse.lbi | tep ^an a vi.s to.li-n vis to.li-n ir to.li-n I i tadūkiau | ir'^viz'gi iau_tan | uų'gi^tū. papievi | kur kur'_prizdūodę. | viseto.S

RYTŲ

I

s

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

v

Aš tai va paprovysiu (‘papasakosiu’), kap čia itą (‘šito’) Pėpeno, ne mūsų, bet kai­ myno, va gi susiėdo (‘kaimyno’), kai mes vadinam, Giriosa (‘Giriose’), da kai vaikystėj gyvenau, tai Giriosa tę. Susiedas Petras buvo tokis, ir jo buvo balta kumelė. Ir čia va papievyj, va itan kur, tai čia gi vis sakė, ką (‘kad’) prisdūoda (‘vaidenasi’), visi gi vis klegėjo (‘kalbėjo’) - prisdūoda. Nū tai ir jau buvo čia, papievyj, to (‘toji’) ku­ melė paslikus pririšta. Anas (‘jis’) atėjo iš pirties subatoj (‘šeštadienį’) par vakarą (‘vakare’) vėlai ir nuėjo tos kumelės gi atsivėst čia. Nuėjo, tep žiuri - to kumelė attrūkus jo jau; buvo pririšta ir attrūkus laksto. Tep anas, kap tik angi tą kumelę (‘tos kumelės link’), tep ana vis tolyn, vis tolyn ir tolyn, i tada jau ir visgi jau tan, angi tą papievį, kur, kur prisdūodė-vis tolyn. Tada jau anas jos ir neregi. Tep tada užgirdo

117

li*n || ta d u _ įa u a.nas jo*s ir neragi tęp_tadū. už'gir.do. ko*ki. gla-su. sa.ko. pae.trai | va ta._kum2e.lę. || ę._kitas o | n_,tu. gla-sas to\ įau zmo-gaus katras pami.ns a.nas_o žino. ku_ta(s)_ ? • li*k to. žmo*zmo-gus pamins bet gius || va3ino. | nęžnou | kap_ce ii. ir va3ino įau_ir až'miršau || nu | tėp kap_cik pasa.kę pae.trai | va_ta. kumae.lę. | tęp_a.nas ju. ir_uš'vi*do. || ir'_ vę.l' pasi-ę.į uų'gi_tu. kumae.lbi. || kap_ cik urj'gi_tu. kumae.lbi pasi-ę.i | tęp_ir'_ vę.l' ana to-li-n no._jo. || nu ir'_vę.l' įau_ u. Xpamėtė. || e. «ju. / I| iž— ' akT ••• II • • S—✓ tadu dN.—**'vė.l' • taz_gla*sas jae.m sa.ko. | pae.trai | vata. kumae.lę. | įau_kitan šo*ni || a.nas uų’gi_ ki.tu. šo*nu. nuvae.(į) | ž’ū-ri to._kumae.lę. || ir*_,ite(b) visuna-kciva.ikš’č'o.jo. | paskun tu._kum i.lbi. || ir_paskurrŲ įau prieš'_ri*tu,_įou | nę_prieš'_ri*tu. | ale •O s įau ko-k'o. vidunakcii lig_va | lig' 3'viTkei g ilia u cik_a3i*nai vidunakcii ko.l_gai3ęi až'gieda | tai_iau | prizdūodo. i tadū_įo k ab ^ g aijęi až'gieda iau_neprizdūodo || tad u _ iau až'giedo* gai3i-s | iau_už'gir.do. | ir'_io tadu a.nas iau_nusma.ni.s \ įau^nę'^to-s kumae.lę.s ra.gi | nęi_niėko. || ir'_ž'ū*ri sto*vi_įau palig'_jūos'minęi | pacęn' 3i3ae.usi ra.is'ti. || ę._ti._gi papieviį bu-o 313'ulis itas rai.stas II ir tadu iau sto.-- st-- I ti gi_a.nas pašto.ųę-į pasto.ųęd || prade*jo. aū.š'čie iau_ri*tas | ir_ti._kap isikaro-pko.(į) iš_to._rai.sto ir_ata.jo. namo*n II e. to* kumae.le. kur_bu-o pri­ rišta tai ti. ir buvo. s

• o

S

-*

S

^

y

kokį glasą (‘balsą’). Sako: „Petrai, va ta[vo] kumelė“. E kitas, tą glasas, to jau žmogaus, katras pamiręs (‘miręs’). Anas žino, ką tas žmogus pamiręs, bet lyg to žmogaus. Va­ dino - nežinau, kap čia j[ ir vadino - jau ir ažmiršaū (‘užmiršau’). Nu, tėp kap tik pa­ sakė: „Petrai, va ta[vo] kumelė“, tep anas ją ir užvydo (‘išvydo’). Ir vėl pasiej angi tą kumelę. Kap tik angi tą kumelę pasiej, tep ir vėl ana tolyn no jo. Nu ir vėl jaują iš akių pametė. E tada vėl tas glasas jam sako: „Petrai, va ta[vo] kumelė, jau kitan šone“. Anas angi kitą šoną nuėj, žiuri - to kume­ lė. Ir itep (‘šitaip’) visą naktį vaikščiojo paskun (‘paskui’) tą kumelę. Ir paskum (‘pas­ kui’) jau, prieš rytą jau - ne prieš rytą, ale (‘bet’) jau kokio (‘kokiame’) vidunaktyj lig va, lig dvylikei gi jau tik adynai (‘ligi dvyliktos valandos’) vidunaktyj. Kol gaidžiai ažgieda (‘užgieda’), tai jau prisdūodo. I tada jau kap (‘kai’) gaidžiai ažgieda, jau neprisdūodo. Tada jau ažgiedo (‘užgiedojo’) gaidys, jau užgirdo, ir jau tada anas jau nūsmanęs (‘susivokęs’), jau nei tos kumelės rėgi, nei nieko. Ir žiuri: stovi jau palig jūosmenei (‘lig juosmens’) pačian didžiausy raiste. E tę gi, papievyj, buvo didžiulis itas raistas. Ir tada jau sto (‘stovi’), tę gi anas, pastovej, pastovėj. Pradėjo aūštie jau ry­ tas, ir tę kap (‘kažkaip’) išsikaropkoj (‘išsikapstė’) iš to raisto ir atėjo namon. E to kumelė, kur buvo pririšta, tai tę ir buvo.

«•

118

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

V (Lazūnų) punktas

1972 m. įrašė E. Grinaveckienė

Baltarusija, Vijos r., Lazūnų apyl., Mėgūnų k

Transkribavo E. Trumpa

Moteris, g. 1889 m.

Įrašas iš E. Grinaveckienės fonotekos

bar 5 -nas tai bar 5 *nas vientara ale anas to.kis' iau tadu nebus tau un'siga.no. || uo._tėp a.nas nebus riebus bar 5 -nas || te(p)_pa.cae po._itas avi*tė(s) o._iau kap_bižskrai.do. kab duf.nas II o. iau kap bižgra.zbina tadu spakoinas | tadū_įou_i c'esá tadū_įau nebus to.kis pazda.ro. bin'siga.no || mę-sa gadn'ės'ne. || i_rūdeni. uo. dabar avi.tá.ites da.b ar ų_uų_ga.neullos | įou_praz'dę.3inę-(į)^ įęs pįaė.uc' | b o _ io _ u a šal'c'aū. || tadu pįaė.una nų_ir_i. | ir*_,ig listopa^ęj. tam ale_įou tadu a.nuos li gei tai_sū-bluoksta_iou iau kū-do.z 3i.rbasi uo. dabar | kab žo.lė.s jom navbi.bar tęp_a.no.s | gra.žo.s || o._mú*z bū-o. m emū-zbu.ųo. ir_bū.ųo. || į_to.s_mū-s'o.s isivedę vi.so.s | tad u m 'ez^da.uęm trbis pudūs miėžu. | ir_pif.ko.m avi.ta.it' || kad_ana mūmi nuvse.į | taį_m'ės pirj'.kęlis kažukūs | ituos | kailin'ūs pas'uų'em nu_tėb g'erai ę-jo || paskū(i)_iou bu.ųo. ana n'e— I nebu.uo. cae m ūz bar5 -no. nuvse.jo.(m) m'ės | įaū. nuva.re.m _ik kan'ūš— | un_f'ęrm o.s || ir _ a n a vjęlaį_iou | papalevu6jo tadū avi.ta.ites atvedę, šbil'c'ū | 3V1 bal.tas ba_bū-o. bar 5 -naz ba.ltas | tok'o.s struogo*m | vielna grazbį || i_m u.— bi.tas mū.šis juz'úkas I su.nūs itas pir.ko. 3V1 ir jae.mp viena baro.na.ici. | kita avi.ta.iti. atvede 3V1 avi-ta.ites | iou_a.nas pir.ko. || ir_mū*s trbrs | mo.ma ir_,3'vi dūkterę.s || ir_bū.vo. uų_kiėmo. || tva.r'ti labai bala || uų_k'emo nakvu6jo. ir_ka.r've.s ir ir ite(p) pa.cae iou_tokis verša.lis ito.kis | ir_to.s_avi-tę.s || ata.į vil.• o

s

s

v

A

s—✓

•

• o

s

•s

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

Baronas (‘avinas’), tai baronas, vien­ tara (Vis tiek’). Ale (‘bet’) anas (‘jis’) tokis jau tada riebus, jau ansigano (‘įsigano’). O tep anas nebus riebus baronas. Tep pačia po itas (‘tas’) avytės skraido (‘laksto’) kap durnas (‘kvailas’). O jau kap išgražina (‘iš­ kastruoja’), tada spakoinas (‘ramus’), tada jau i, tiesa, tada jau riebus tokis pasdaro, insigano. Mėsa gadnėsnė (‘geresnė’). Į ru­ denį, o dabar avytaitės. Dabar an (‘ant’) ganiavos jau prasdėdinej (‘ganydami pra­ deda’) jas pjaut, bo (‘nes’) jau va šalčiau. Tada pjauna, nu ir į, ir ig listopadij tam (‘iki to lapkričio’). Ale jau tada anos lygiai tai (‘lyg ir’) sublogsta jau, jau kudos dirbasi (‘liesėja’). O dabar, kap žoles jom navybar (‘pasirinktinai’), tep anos gražios. O mus buvo, mus buvo ir buvo (‘nuolat turėjome’). Itos mūsios (‘mūsų’) išsivedė visos (‘išnyko’), tada mes davėm (‘pardavėm’) tris pūdus miežių ir pirkom avytaitę. Kad ana mūmi (‘mums’) nuėj (‘nusisekė’), tai mes penkelis (‘penkerius’) kažukūs (‘kailinius’), ituos (‘tuos’) kailiniūs pasiuvėm. Nu tep gerai ėjo. Paskui jau būvo ana, nebūvo čia mus barono. Nuėjom mes, jaū nuvarėm ik kaniūšĮnei] (‘į arklidę’), an fėrmos (‘į fermą’). Ir ana vėlai jau papaliavojo (‘pasilakstė’). Tada avytaitės atvedė šilčiū (‘atšilus orams’), dvi baltas, ba (‘nes’) būvo baronas baltas, tokios struogom (‘sruogomis’), vilna graži. I itas mūsis Juziūkas, sūnūs itas, pirko dvi. Ir jamp (‘pas jį’) viena baronaitį, kita avytaitę atvedė. Dvi avytaites jau anas pirko. Ir mūs trys: moma (‘mama’) ir dvi dūkterės. Ir būvo an kiėAn v

119

kas | visas avi-tęs až_na.kti. nunešę || tai. tu._sae.ni. | tai_to.kæ bù-o r'ębi | gražbi mu-sii lis per_tvuoru. paė.r'ti.s"ę || ką_ bù-o i_ d a r _ a r | radni.kae.lin | tęp _ uų^klon'eno-s || uo._dū jauniklei | v'ęnu. nežLInou kur_a.tkase | ra.do. | o._kito-s ne-atkase || o._įaū auci.ną_li.š | dun'cęi.s pà—pa-ažla.ista || o._juz'ùko. patra.ukę načbist kæ.tvertu. jo-jo. avi-t'u. || tai. dą pra.ųdo tai_ocš ver'k'au o-iei škada sepci-nes avi-tęs aš— aškart ir _ p u _ a.nas ata.jo iž_ito. | iš_pievo.s | ir_sa.ko | kažku6 avi-tę.s | blsė.una || tep_6.nas sa.ko pazdai.rę. | alę_gi nepadu.moįo(m) m'ęz g(i)_itai | vilkas atai.s | ko._įi._ ce č'ortas atneš s'elo.n vilku._įou || sakoū č'ord_z_ni.m‘ || sa.ke iteb gi_nęnorę-įot išaic pazdairi-t' muož' bū-tut kiek abgi-ni- kuru. || alę kad'_nebū-t avi*tę.s | tai_bū-(t) č'ęsęi ka.r'vi. aždll6vi.įi o. | bu.t bu.-i. da.r gęrou || ųo._tėp vo% tęp | a. žmuo | ic'ęi_vi-rai tep_sa.— | ir sa.ke || da.r sa.ko | nebę.davu6į po._avi-tęm || uo_kad_nebūvi avi-t'u. | tai_bū-t ka.r'vi. aždušini. || 6_tai | o_vęrša.lis būte(p)_pa.t' i_vęrša.li. bū.t || įou_ti- kiba_ne_vienaz bu.-o. | xal'èrii* juo(s) žbino. || tai_ tai_ v ilk ai. ic'ėį || kur'.gi sepci-næ(s) štukas | neįi_šūtka až_vies 'i s nu. na.kci untai io un'sitaise. ųo._šaškai kap_unsidaū.ža o_aš než'nou kartu. mū-s | ar_la.pę. a r ša.škas | tai_vobitu. | bū.l'bo.s_cae mū-z bū.alę_iau_pa.kasta būl'bo.s || kap_išlâ.id'âu vištas I c'ėk vištų. nædâuk I ò.iei kaz'_gį_ce ta(i)_i._di.rbasi || tae(p)_po. pa-aška.si. | u.n_arbimo. || a. | ciekdauk^ štūku | alę_iou_n'ėmenu | kiek_ita(i) jų- | pametę. | k'ek_a.nasju* | padūšbino. || S

/

^

s

^

v

r\

s~ \ •

120

nakvojo ir karvės ir, ir, itep pačia jau tokis veršelis itokis (‘šitoks’), ir tos avytės. Atėj vilkas, visas avytes až (‘per’) naktį nunešė. Tai tą senę, tai tokia buvo riebi, graži musij (‘musų’). Liš (‘vos’) per tvorą pėrtęsė. Ka buvo i dar ar radnikėlin (‘šaltinėlyje’), tep an kluonienos. O du jaunikliai... Vieną nežinau kur atkasė, rado, o kitos neatkasė. O jau autyna (‘avikailis’) liš dančiais (‘dan­ timis’) paažlėista (‘sukandžiota’). O Juziuko patraukė. Načist (‘suėdė visai’) kėtvertą jojo avyčių. Tai da, prauda (‘tiesa’), tai aš verkiau. Ojei, škada (‘gaila’) - septynias avytes ažkart (‘iškart’). Ir jau anas atėjo iš ito, iš pievos, ir sako: „Kažko avytės bliauna“. Tep anas, sako, pasdairė, alė gi nepadūmojom (‘nepagalvojome’) mes gi itai: vilkas ateis, kojį čia čiortas (‘velnias’) atneš selon (‘į kaimą’) vilką jau. Sakau: „Čiort s nimi (‘tegul juos velnias’)“. Sakė, itep (‘taip’) gi nenorėjot išeit pasdairyt. Može (‘gal’) būtut kiek apgynę kurią. Ale kad nebūt avytės, tai būt tiesiai (‘tikriausiai’) karvę aždoviję (‘nugalabiję’). O, būt buvę dar geriaū. O tep, o tep, a žmuo (‘žmonės’), itiej vyrai tep ir sakė. „Dar, - sako, - nebėdavoj po avytėm (‘nesiskųsk dėl avyčių’)“. O kad nebuvę avyčių, tai būt karvę aždušinę (‘papjovę’). O tai, o veršelis buvo - tep pat i veršelį būt. Jau tę kibą (‘gal’) ne vienas buvo, chalėrija (‘cholera’) juos žino. Tai, tai vilkai itiej. Kurgi, septynias štukas (‘vie­ netus’) - neji (‘negi’) šūtka (‘juokas’). Až (‘per’) vieną naktį antai jau ansitaisė (‘su­ tvarkė’). O šeškai kap ansidaužia (‘įsibrauna’). Aš nežinaū, kartą mus ar lapė, ar šeškas, tai va itą būlbos čia mūs buvo; ale jau pa­ kasta (‘nukasta’) būlbos. Kap išlėidžiau (‘išleidau’) vištas - tiek vištų nedaūg! - ojei (‘vaje’), kas gi čia tai i dirbasi (‘darosi’). _

^

v

^

v

^

,

AUKŠTAIČIŲ

TARME

Tėp po, paažkasę (‘užkasę’) an arimo (‘ari­ me’). A, tiek daug štūkų, ale jau nėmenu, kiek itai jų pametė (‘pražuvo’), kiek anas jiį padūšino. LAT (Latvijos) punktas Latvija, Kraslavos r., Uodegėnų k.

1979 m. įrašė K. Garšva Transkribavo R. Bacevičiūtė

Moteris, g. 1882 m.

Įrašas Nr. j 902 saugomas LKI fonotekoje

[Kaip aviną pjaudavot?] ga.lvu atpjaė.una | tadū | ka.ji-tęs aplu.pa | tadū pakara | ažū.pkalinęs ka.ji-tęs || tadu ti_ ta.kę.s gi.s'li-t'es i.r | tadu in.dura su_peili | tadu ta-ksai pagali-s i-ra | tiek_ot i.lgas | pataisi-tas || nū_įi tinai pa-iš'• / pjae.utas | kur_ta.i ka.ji-tę(i) in'diet | tadu (u)n_ta._pagale. | su_s'trikė.l(i) į_ pakara || va par_murh vel'_cviėkas i.r | ų o _ čę_ p ak ara | kaį_ša.ltas kū.knę(i) i_lū.pa || tuo_čę-su lū.pa tu._šku.ri-ti | dą_pat_ža.m ęi da_kaklui nų_a._ta-z gal'vi-tes | ka.ji-tes a.tkęr'ti | tadu pa.įimi | va_iž'vė.r'di ''ū.n'dine. | pavė.r'di tadū jaė-s in'.kiši | -'ū.n'dinen tan | spalvų ta._apči-s'tii‘ | visas ta.(s)_spalvas | nagėl'us numa.uni | ka.ji-t'em || ą_tuočę.s pajimi i_pape.ru. ka.ki. suvi-nę.i'suvi-ne.i' ę_iž'dęgi | tadū tuos plaukelei • r\ kurie i.r paliki | aps'vi-la || nū._i kadū pė.ši kai_ku.reni | jaė-s a.pkępi | ta-s ka./ / / ji-t'es gelta-n'eųka.s pal'erj.ka || išmazga-ji išmazga-ji | i_gal'vi-ti tu- šitaip darai į J a d ū | gal'vi-ti apči-s'tiįi | pierk'erta nu i tadū išmazga-ji i_i_kva.šeli.nu vaė.rdam na._galvi-t'u na._ka.ji-t'u na. stulti-t'u šitų. aukščaū nų privė.r'di kva.šeli.na.s i_va.lgai su_bū.l'ba.m su_dūonu garbei || ą_kas nęna-rbi | kura-i ba-ba tių'gin'ė | nęna-rbi ka.ji-t'u_tu. bruki.nt s'vilint | L^gal'vi-t'es panm a i_s vieje a.ran a- kiek_č'ėsa. gar_pier'-

[Kaip aviną pjaudavot?] Galvą atpjau­ na, tada kojytes aplupa, tada pakaria, ažupkalines (‘užpakalines’) kojytes. Tada tę to­ kios gyslytės yr, tada induria su peiliu, tada toksai pagalys yra, tiek ot (£va’) Ilgas pataisytas. Nū i tenai paišpjautas (‘išpjautas’), kur tai kojytei indei, tada an to pa­ galio su strykeliū i pakaria. Va par mum (‘pas mus’) vėl (‘dar’) cviėkas (‘vinis’) yr, va čia pakaria, kai šaltas [oras], kūknėj (‘virtuvėj’) i lūpa. Tuo čėsū (‘laiku’) lūpa tą skurytę (‘odelę’) da (‘iki’) pat žemei (‘apačios’), da kaklui (‘kaklo’). Nu, o tas galvytes, kojytes atkerti, tada paimi, va išvėrdi vandenio, pavėrdi, tada jas inkiši vandenin tan. Spalvą (‘vilnas’) tą apčystiji (‘nurenki’), visas tas spalvas, nagelius numauni kojytėm. O tuočės (‘tada’) paimi, į paperą (‘popierių’) kokį suvynėji (‘suvy­ nioji’), suvynėji. E išdegi tada tuos, plau­ keliai, kurie yr palikę, apsvyla. Nū i kada pečių kai kūreni, jas apkepi, tos kojytės geltonienkos (‘geltonos’) palienka (‘pasidaro’). Išmazgoji, išmazgoji, i galvytę tą ši­ taip darai, i tada galvytę apčystiji, perker­ ta, nū i tada išmazgoji, i, i kvašelyną (‘šal­ tieną’) verdam. No galvyčių, no kojyčių, no stultyčių (‘blauzdelių’) šitų aukščiau. Nū privėrdi kvašelynos i valgai su būlbom (‘bulvėmis’), su duona gardžiai. O kas nenori, kurioj boba tingine, nenori kojyčių tų brukint (‘plikyti’), svilint, i galvytės, pa-

^

s

s

—

N

S

S

• •

f

f

r

N

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Vilniškiai

•

v

121

gi.vint | su_ta.m gal'vi-t'em ka.ji-t'em ti_vėr i^m'esa.s par^god'vi-t' | nù par ka.ji-t'em tį_tik_įou ta.z_gi.s'li-t'es įou^m'esi-t'es ti^n'ėr || ą_par_god'vi-ti i.r m'esi-t'es || smagęnai | kai^ras'kęr'ti šitų pakàusàli || daugel' či-s'tijau gal'vi-t'u | i_ka.ji-č'u s

^

s

ima i sviedžia oran. O kiek česo gali pėrgyvent ('išgyventi’) su tom galvytėm, kojytėm. Tę vėl i mėsos par galvytę ('ant gal­ vytės’), nu par kojytėm ('ant kojyčių’) tę tik jau tos gyslytės, jau mėsytės tę nėra, o par galvytę yr mėsytės. Smagęnai, kai razkerti ('prakerti’) šitą pakaušėlį. Daugel čystijau galvyčių i kojyčių.

t

122

AUKŠTAIČIŲ

TARME

J

*

•««

s -

■ ,

.

. K ‘.

.......... v

•

' •»

_■ > ‘•k

«■■m '■

*

*

jr t«

-

■ - J. . .

..

.

„ ‘.k ‘«»■v " , JT T |

Biržai

i

»■•

*>

I I ’

, »V

.- k

: u

v» t %

.87 Užubaliai

n .'. «k

m

*y£ ■ Ha

?

Aknysta

•m

l" 1«

86

a .«

Auldf i ad varys

I ' ‘i *

Gataučiai

-f

/

*

■L-

■uprcližkis

117

1

2

i»

1

Pandėlys RYTŲ ■•V «

nr

a

K reščio n ys

Sriubižkiai

V abalninkas

•

B uc,unai

145

142

s i

ROKIŠKIS

a u k š t a ič ia i

s

150 S v o b išk is

* 4

KUPIŠKĖNAI

t s.

Ryfcokai

180

172

176

Oaršiškiai

Skapiškis

A leksandravėlė

177 Robliai, Panem unėlis

•’C. . ■* ■ to y

. 1».

V to

V /

179 Kriaunos

■

5 *

Kupiškis

V

&

205

►

J. .

* r • į«

f

t a

235

■■

I

KSTAIČIAI UTENIŠKIAI

K

C

(ploto ribos pagal LKA I, ži

Nr. 1)

Subačius

Noriūnai

I

2

0

6

¡ s s a r s r u,vijos ,eri‘orij°je

a*. • a k

----------/Stelm u žė' i . 211------Antazavė

i

aa ■• a « b ***

181

Vaiskūnai

242

i

Antalieptė

■ B erčiū n ai

245

'J r

a « v»

U" K*

276

¿/O

Ja

£ isr

Mlčionys

d.

7*

i?

274 N>,

bk kamieno kirčiuotą o atliepia (LKA II, žem ei. Nr. 35)-

k , k

Debeikiai

įsivyraujantis

.v Zr

275.

-

".i« •

y

Vyžuonos

■ ■ Bto v

*

*+fc “

k am " ’ " ° k" a “ » '? « M l - P i - (L K A H, i e m « . N,

.

>

„y

'Anykščiai 342

| H

l i

RYTŲ

j

Balčiai

“

'.y

I &

it

‘ - M

*

341

e., a.

K u rk liai

to-

* .

?•»

,1 »=

Kaattifkii

383

Deguliai

343

Ant abntnc

380

Skiemonys y

378

kami' " ° P,iebah“»i P * * e. ei (LKA II, Lem il.

tf* .

348

Tauragnai r

x

K uktiškės

H

1

381

* ‘ Kirdeikiai

S k u d u tišk is /

Ignalina

.* to*.

ii

D ap k u m sk iai * » ? ii

1 >

pneoaisui, kaip ir visame f i k.

;

415 Linkm enys

__________ ____

.

V / t j * * S uginčiai

e, e/ > a, a#)

r

w•■ ■

•«r

/

* •"* to -

iL K l’ i f " « 1W Priesį '>7« /• * atliepim ai '■ Į (LKA II, zem ėl. Nr. 80 ir koment.):

414

• .*

m

412

■

rfb- .

K

f: 4

S

i» »n

d(v)

m

G irsteitiškis

Ukm erg

v

/ 451

.S

*3

¿ ^

J g

—

a ” Pl” “

f-y r-to

M a it a i

480

s ilp n o je są ly g in io k irčio atitraukim o p lo tas (LK A II, ž e m e i. Nr. 105f

r

(!

t

«»>«»

3

•«

Labanoras H ♦ 452 jfb l 454 * .Antalicdė Ciulai t * 453

MOLĖTAI

/

^^«»»ėlis

Inturkė

¿i

481

to k-

•Z

f.

Jf

r

Medeikiai

in te n syv e sn io są ly g in io kirčio atitraukim o p lo ta s:

Kiaukliai

P a g a l L K A II, ž e m e i. Nr. 105-

•k J" 'v

R- Rinkauskienės duomenimis

■v

503

■ i *Jy

r*ii

fe

478 Š ia u d a a i C7

J i

X

Stžuolėliai

j s r s a r Ą

1* 41* • * » « “

504 Giedraičia i

. 526 Arnionys

»•

v . ;■ *t:

.1

č ■

Š;

• 4

• «

525 Akmena

Biričinižke

y

346

a n y k š t ė vn a i

Dūkžtas

--V y .

■Tolimėnai

I

313

/311

f

f

a u k š t a ič ia i

%j

i

.

A knystėlės I d O UTENA

Rubikiai

,312

* ’ Luodaai

Juknėnai

1 307

V

7

310

Čekonys

I

V

Daugailiai

....... .......................................................................................................

S* ■

277

\%

$ »2! »?

f

Sudeikiai

Troškūnai

416

Motiejūnai

Uteniškiai VARDAI Pavadinimą uteniškiai šiai patarmei davė mokslininkai. Ji yra labai didelė, todėl susiskaidžiusi į daugybę šnektų, kurių atstovai jaučia nedidelius artimų kaimynų kalbos skirtumus, dažnai pasireiškiančius tik skirtingu vieno ar kito žodžio vartojimu. Uteniškiai linkę duoti vardus pagal teritorinius pavadinimus: užpalėnai, rokiškėnai, salakdnai (ir salakiniai ), dusetiškiai, tauragniškiai, obeliniai (ir obeliškėnai), svėdasiniai ir kt. Kalbos skirtumus mėgstama aiškinti ir žmonių būdo bruožais. Kartais, kai norima pašiepti ir pabrėžti poniškumą arba lenkiš­ kumą, vartojami pavadinimai su slaviškomis priesagomis, pvz.: m olėtski, gedroicki. Pačiame rytiniame pakraštyje gyvenančius šiek tiek dzūkuojančius ute­ niškius kiti patarmės atstovai vadina kapcionais (dėl junginio kap ce ‘kaip čia’ tarimo). Kupiškėnai sako, kad rokiškėnų kalba yra pavilktina. ____________________________________________________________________ P L O T A S Rytų aukštaičių uteniškių patarmė paplitusi Rokiškio, Obelių, Zarasų, Dusetų, Daugailių, Salako, Utenos, Debeikių, Alantos, Molėtų apylinkėse. Pačia­ me rytiniame ir ypač pietrytiniame pakraštyje kai kurių žmonių kalba yra pa­ veikta kitų kalbų - lenkų, rečiau gudų (žr. Suginčių šnektos tekstą). Tolokai į šiaurės vakarus, anapus anykštėnų ir kupiškėnų, esanti Vabalninko šnekta liudija uteniškių plotą buvus gerokai didesnį. Čia nekirčiuotame žo­ džio kamiene ir kirčiuotose galūnėse tariami ne o, ė, o pusilgiai a., e., taigi bal­ siai, kaip ir uteniškių patarmėje, yra trijų ilgumų. Tačiau šiai šnektai būdingos ir svarbiausios panevėžlškių ypatybės: paplitusi trumpųjų galūnių redukcija, ne­ kirčiuoti kamieno uo, ie išvirto p, ę ir kt. Uteniškių salelių esama ir Latvijos teritorijoje: apie Aknystą, Subačių, vai ... ^ .|. i*i* _ii* karmeje Daugpilio apylinkių dalyje. S K I R I A M O S I O S

R Y T Ų

A U K Š T A I Č I Ų

Uteniškiai

Vabalninko šnekta

Latvijos lietuvių šnektos

Y P A T Y B E S

šSl Uteniškiai, kaip ir kiti rytų a u k š t a i č i a i , dvigarsius an, am, en, em verčia un, um, in, im, pvz.: kum.pas ‘kampas’, pasum'.dce. ‘pasamdė’, durj.gu. ‘dangų’, untan' -ku. ‘Antanioką’, pim'pi. ‘pempę’, ž'vi.ij'gce ‘žven­ gia’, lin.tu. ‘lentą’.

an, am, en, em

atitikmenys

5

Vietoje balsių ą, ę taria u-, i (kirčiuotus - ilgus, nekirčiuotus - pusilgius): kū-s'ni.s ‘kąsnis’, isigū-zdava. ‘išsigąsdavo’, iš'kl-zdava. ‘iškęsdavo’. ■

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Uteniškiai

ą. ęatitikmenys

123

Senovinių nosinių balsių *ą, *ę siaurinimas

Vienaskaitos vietininko ir įnagininko galūnėse uteniškiai taria trum­ puosius u, i (bendrinės kalbos atitikmenys - a, e), pvz.: lauki ‘lauke’, miš'ki ‘miške’, su saku ‘šaka’, kati ‘kate’, lazdų ‘lazda’, riajkū ‘ranka’ ir kt. Šių formų galūnių balsiai yra kilę iš nosinių *ą, *ę, kurie rytų ir pietų aukštaičių patarmėse susiaurėjo (*ų, */), o vėliau sutrumpėjo.

S K I R I A MO J I Nekirčiuoti e, o ir ie, uo

U T E N I Š K I Ų

YPATYBĖ

nyse tariamas pusilgis balsis e., rečiau vietoje o ir uo - a., todėl sakoma: te.ve.li.s ‘tėvelis’, be.g'yt' ‘bėgioti’, su.kve.tce. ‘sukvietė’, pe.ne.li.s ‘pienes lis’, m e.gyt' ‘m iegoti’, susi.ruošce. ‘susiruošė’, bra.l'u.kas ‘broliukas’, da.vano-t' ‘dovanoti’, sa.de.li.s ‘sodelis’, ą.ba.lis ‘obuolys’, da.nvte. ‘duo­ nytė’, pa.du.kas ‘puodukas’, sa.lai ‘suolai’, ma.kę-jce. ‘mokėjo’. S*

Nekirčiuoti ie, uo ištariami tik priešpaskutiniame skiemenyje, kai kirčiuo­ tas galinis skiemuo yra trumpas, pvz.: žiema ‘ž ie m a juoda ‘juoda’. Tik pačiuose rytiniuose pakraščiuose, paribyje su vilniškiais, nekirčiuoto skiemens uo tariamas visose pozicijose, pvz.: a.buoli.s ‘obuolys’, duoni-te. ‘duonytė’, puodū.kas ‘puodukas’, suolai ‘suolai’ (žr. Kiemionių šnektos tekstą). S*

FONE

T I K A

Baisio o kokybė

Uteniškiai, kaip ir kai kurie kiti rytų aukštaičiai, išsiskiria balsio o tari­ mu - jie išlaikė senovinį balsį a■(nekirčiuotas gali sutrumpėti), kurį kadaise tarė visi lietuviai. Didžiojoje uteniškių dalyje pusilgis garsas a. turimas vietoje o tik nekir­ čiuotoje pozicijoje (šiaurinė dalis išlaiko a. ir kirčiuotoje galūnėje), kir­ čiuotame kamiene tariamas atviras y , plg.: žydi.s ‘žodis’ ir ža.de.li.s ‘žo­ delis’, sydas ‘sodas’ ir sa.dėdi.s ‘sodelis’, bro-li.s ‘brolis’ ir bra.l'u.kas ‘bro­ liukas’, bo-ba.s ‘bobos’ ir ba.bce.l'u. ‘bobelių’, r -kiš'ki.s ‘Rokiškis’ ir ra.kiš'kę-nas ‘rokiškėnas’, žm -nce.s ‘žmonės’ ir žma.n'ū. ‘žmonių’, da. vano-t' ‘dovanoti’, galva.s ‘galvos’, ž -lbi. ‘žolę‘ ir ža.la. ‘žolė’ (žr. Čiulų, Kiemio­ nių šnektų tekstus). 5

5

5

Vienur kitur (ypač apie Panemunėlį) bendrinės kalbos uždarąjį o atliepia balsis a ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje. Kirčiuotas balsis taria­ mas ilgas, su o atspalviu (čia žymimas &■), nekirčiuotas - pusilgis (rečiau

l t 124

AUKŠTAIČIŲ

TARME

su o atspalviu), plg.: ža-di.s ‘žodis’ ir ža.de.lLs ‘žodelis’, sa-das ‘sodas’ ir sa.de.li.s ‘sodelis’, bradi.s ‘brolis’ ir bra.l'u.kas ‘broliukas’, ba-ba.s ‘bobos’ ir ba.bce.l'u. ‘bobelių’, ra-kiš'kės ‘Rokiškis’ ir ra.kiš'kėnas ‘rokiškėnas’, žma-nce.s ‘žmonės’ ir žma.n'u. ‘žmonių’, da.vana-t' ‘dovanoti’, žadu. ‘žolę’ ir ža.la. ‘žolė’. y*

S

/

O

/

m*

t§L Kirčiuotą kamieno balsį ė uteniškiai taria daug atviresnį nei bendrinėje kalboje (žymimas ę-), o vietoje nekirčiuoto išlaiko pusilgį senovinį pla­ tų e. (šiaurinė patarmės dalis išlaiko e. ir kirčiuotoje galūnėje), plg.: t ė ­ vas ‘tėvas’ ir te.ve.lis ‘tėvelis’, bėga ‘bėga’ ir be.g'ėt' ‘bėgioti’, katės ‘katės’ (žr. Rokiškio, Ciulų, Kiemionių šnektų tekstus).

Baisio t kokybė

V

Anksčiau kai kur (pvz., apie Panemunėlį) nesusiaurėjęs e• buvo tariamas ir kirčiuotame kamiene, plg.: tėvas ‘tėvas’, bė-ga ‘bėga’. Tačiau dabar šis reiškinys beveik išnykęs. SSl Šiai patarmei budingas trejopas balsių ilgumas.

Trijų ilgumų balsių sistema

Trumpi išlieka nekirčiuoti ir tam tikrų pozicijų kirčiuoti (galūnėse ir vienskiemeniuose žodžiuose) senoviniai trumpieji a, e , i, u, pvz.: gera ‘ge­ ra’, lipu ‘lipu’, ras ‘ras’ ir kt. P u s i l g i a i tariami: 1) nekirčiuoti ilgieji balsiai, pvz.: vai ku. ‘vaiką’, kd. r'vi. ‘karvę’, gru.da.m ‘grūdams’, šėna. ‘šono’, s'ūdu. ‘siūlų’, ta.ki. ‘tokį’; 2) kamieno kirčiuoti trumpieji, pvz.: kitas ‘kitas’, suri.jce. ‘surijo’,/?«.«, ‘pu­ šį’, pū.se.į ‘pusėje’; 3) kirčiuoti žodžio galo ilgieji balsiai, pvz.: kupra.s ‘kupros’, žma.n'u. ‘žmonių’, geru. ‘gerų’, kuri. ‘kurį’. S

S

S*

*

Il gi išlieka: 1) kirčiuoti senoviniai ilgieji kamieno balsiai, pvz.: dū-mas ‘dūmas’, n-tas ‘rytas’, bėga ‘bėga’, nėši. ‘nosį’, kėšce.s ‘košės’; 2) prieš trumpą kirčiuotą galūnę esantys nekirčiuoti senoviniai ilgieji kamieno bal­ siai, pvz.: nę-ra ‘nėra’, su-nus ‘sūnus’, to-koe ‘tokia’, dėki ‘dyki’. Veiksmažodžių busimojo laiko 3 asmens formų galūnėse kirčiuoti gar­ sai visada tariami trumpi, pvz.: lis ‘lis’, kl'ūs ‘klius’, gr'ūs ‘grius’, miks ‘mygs’, daris ‘darys’, badis ‘badys’.

Tmmpieji balsiai veiksmažodžių būsimojo laiko formose

Visame uteniškių plote kietas priebalsis / tariamas prieš e, ė, ei ir senovinį *ę, vėliau virtusį v (> i), pvz.: la.das ied as’, lę-gdavau 'lėkdavau’, la.is't' 'leisti’, sa.ulbi. 'saulę’, su sa.ulbi 'su saule’.

Priebalsis \pnes e,

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Uteniškiai

ei’e’!,ę

m 125

Po / einančio senojo dvigarsio *en pirmasis dėmuo anksti susiaurėjo ir minėtą priebalsį suminkštino, pvz.: lirį.gvas ‘lengvas’, liij'.kt' ‘lenkti’, lin.tu. ‘lentą’. Priebalsis / prieš e tipo garsus tam tikrais atvejais gali būti minkštas, pa­ vyzdžiui, intarpiniuose veiksmažodžiuose (suglęm.ba ‘suglem ba’ ir suglce.ba. ‘suglebo’), garsažodžiuose (klėpt' ‘klept’), skoliniuose {klėbynas ‘klebonas’), žodžiuose klce.vas ‘klevas’, pi epe- ' ‘plepėti’ ir pan. 1

Priebalsiai r, s prieš e, ei, e,

Rytinėje patarmės dalyje (iki Utenos, Dusetų) prieš e, ė, ei ir jais praside­ dančius dvigarsius kietai tariami ir priebalsiai r, s, labai retai ir t, d, pvz.: sa.nas ‘senas’, ra.tas ‘retas’, sa.dę-jce. ‘sėdėjo’, rėkt' ‘rėkti’, pikta.s'nis ‘pik­ tesnis’, lazdalk ‘lazdele’, tėvas ‘tėvas’.

Dzukavimas

Patiems pietrytiniams uteniškių ploto pakraščiams (Linkmenys ir kt.) būdinga viena dzūkavimo ypatybė - afrikatos č, dž tariamos vietoje c, dz, pvz.: s'vecęi ‘svečiai’, j 'aū.ksmas ‘džiaugsmas’, me.jęi ‘medžiai’, gaijęi ‘gaidžiai’, kac'ū. ‘kačių’, dę-j'u. ‘dėdžių’. Si ypatybė yra nesisteminga ir daž­ nesnė senosios kartos kalboje. S

s.

**

V

K I R C I A V 1 M A S Kirčio atitraukimas

(Sl Dauguma uteniškiai neatitraukia kirčio iš žodžio galo, pvz.: geri ‘geri’, vištas ‘vištas’, kraštus ‘kraštus’, naujus ‘naujus’,pirštus ‘pirštus’, tvyra ‘tvora’, •s. c„ — ta.l'aū ‘toliau’, labai ‘labai’, su.nū. ‘sūnų’. Šiaurės vakarų kampas ir kai kurie vakariniai pakraščiai prie anykštėnų ir širvintiškių nuo trumpos galūnės kirtį atitraukia. Anksčiau buvo mano­ ma, kad kirtis šiame plote atitraukiamas nevienodai: apie Molėtus, Su­ ginčius, Debeikius, Panemunėlį, Suvieką tik į tokį ilgą skiemenį, kurį su­ daro balsis arba ie, uo (silpnasis sąlyginis kirčio atitraukimas), apie Ro­ kiškį, Obelius - į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį (intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas). Dabar laikomasi nuomonės, kad visur turimas tik intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas, pvz.: gi-va ‘gyva’, kieta ‘kieta’, ruijka ‘ranka’. Vabalninko šnektos šiaurinėje dalyje atitraukiama intensyviau - nuo trumpos galūnės ne tik į priešpaskutinį ilgąjį, bet ir trumpąjį skiemenį (intensyvusis sąlyginis kirčio atitraukimas). 1»

S*

„Dviviršunis “kirtis

W 126

s

Didelei daliai uteniškių, kaip ir kitoms kirčio neatitraukiančioms lie­ tuvių patarmėms, būdingas vadinamasis „dviviršunis“ kirtis: ilgieji skie-

AUKŠTAIČIŲ

TARME

menys prieš trumpą kirčiuotą galūnę nesutrumpėja (kartais tariami net ilgėlesni negu kirčiuoti) ir pabrėžiami su tam tikra intonacija, pvz.: nę-ra ‘nėra’, swnūs ‘sūnūs’, lauki ‘lauke’, ruykū ‘ranka’. Šioje pozicijoje, kaip jau minėta, ie, uo tariami sveiki (nevirsta pusilgiais e., a.), pvz.: žiema ‘žiema’, kieta ‘kieta’, juoda ‘juoda’. \

V

M O R F O L O G I J A

B - Iš morfologinių ypatybių minėtini du vietininkai - v i d a u s e s a m a s i s ( i n e s y v a s ) ir v i d a u s e i n a m a s i s ( i l i at yvas) , pvz.: pievoj ‘pievoje’, pievon ‘į pievą’, pievose ‘pievose’, pievosna ‘į pievas’. Patarmės šiaurėje abiejų vietininkų daugiskaitos formos dažnai trumpinamos, pvz.: pievos ‘pievose’ ir pievds ‘į pievas’, gryčios ‘gryčiose’ ir gryčios ‘į gryčias’, daržines ‘daržinėse’ ir daržinės ‘į daržines’.

Vietininko linksnių formos

Uteniškiams būdinga senoji vyriškosios giminės daiktavardžių (I links­ niuotės, jo kamieno) ir būdvardžių (II linksniuotės, įo kamieno) galūnė -ys (bendrinės kalbos -is), pvz.: brolys ‘brolis’, mėdys ‘medis’, didelys ‘di­ delis’, žaltys ‘šaltis’, miestėlys ‘miestelis’.

Vyriškosios giminės vardažodžiai su galūne -ys

S l I linksniuotės (6 kamieno) būdvardžių daugiskaitos vardininkas dažnai turi galūnę -us, pvz.: lengvus ‘lengvi’, gerus ‘geri’, gyvus ‘gyvi’, apskritūs ‘apskriti’, piktūs ‘pikti’. Si ypatybė būdingesnė šiaurinei ir rytinei pa­ tarmės daliai, kitur tokią galūnę turi tik vienas kitas žodis (žr. Suginčių šnektos tekstą).

Budvardžiai

Šioje patarmėje vartojamos savitos įvardžiuotinės būdvardžių ir skait­ vardžių formos, pvz.:p'irmasai / pirmasei ‘pirmasis’, baltasai / baltasei ‘bal­ tasis’, didysai / didysei ‘didysis’.

Įvardžiuotinės fonuos

. Vietoje įvardžio vardininkų jis, ji, jie, jos turimi anas, and, anys, anos (kiti linksniai nesiskiria nuo bendrinės kalbos atitikmenų, pvz.:jo, jam ir

Įvardžiai

v

V

pan.). Gana dažnos sutrumpėjusios įvardžiuotinės moteriškosios formos, ? V'• . S • •J pvz.: to ‘toji’, ano ‘anoji7, šito ‘šitoji7. Kaip ir kitų rytų aukštaičių, uteniškių I asmenuotės dviskiemenių veiks­ mažodžių būtojo kartinio laiko formos su balsiais i, u šaknyje baigiasi ne -o, bet -ė, pvz.: kiše ‘kišo’, lipė ‘lipo’, knise ‘kniso’, sūpė ‘supo’, skute ‘skuto’.

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Uteniškiai

Veiksmažodžių tiesioginė nuosaka

Tariamoji nuosaka

&l Tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asmens formos tariamos su -čia, pvz.: sūkčia ‘sukčiau’, dūočia ‘duočiau’, vėsčia ‘vesčiau’, šokčia ‘šokčiau’. Jos paplitusios ir kitose rytų aukštaičių bei vakarų aukštaičių patarmėse. Greta formų su -čia vartojamos ir trumpesnės, be galūnės balsio (prie­ balsis

s

»•

S

s

s

• o

s

..

s

138

s

>

An vakarėlio (‘į vakarėlį’) sueinam kaiman, namuosna, savo pirkiosna - šokdavom, dainuodavom. Kaip (‘kai’) einam iš vakarėlio, einam tai, kaip ažpykstam (‘užpykstame’) an kavalierių, tai kai pradedam mes jiem tokias dainas dainuot, tai neklausk. Mes juos gi tai tuoj ir užgaunam. Būdavo, tuoj padainuojami „Buvo šiemet geri metai, ažderėjo (‘užderėjo’) grikiai, o visi bernai apsivedė, tik atliko plikiai“. Tai mum tada tuoj ir anys (‘jie’) mum atkerta iškart, kad: „Buvo šiemet geri metai, ažderėjo biilbos (‘bulvės’), visos mergos ištekėjo, tik atliko burbos“. Ai, tę mum iškart ir atkerta, net nelaukia ilgai. Tai tada jau kai pradedam dainuot. Tai ale (‘bet’) gi seniau tai dainuodavo, ne šitei (‘šitaip’) kaip dabar jauni. Jauni dabar tai nedainuo­ ja. Sueina, tai tik teip - geria, tę ruko, kad ir mergos ar bernai. Nu o seniau gi mergos, taigi, būdavo, gi bernai-pasėjom (‘paėjome’) kokį biškį (‘truputį’), kelius (‘ke­ lis’) žangsniūs (‘žingsnius’), ir tuoj pradedam gi dainuot. Tai tuoj sudainūojam tokią dainą: „Kukuoja gegutė vyšnelių sode/

y

/

_

r' -

___

v

_

AUKŠTAI ČI Ų

TARME

pra.daedam_gi dainuot' || ta i^ tu o i sudainūojem ta.k'ū. dai.nu. | kukuojąs gaegū.tae. vi.š'nė.l'u. sa.dė.li | arb a uq_ka.lna. | kleve.Ii.(s) sto.vė-jae. | pakal.na.į lapė.lęi mir'gė-jae. || a._ d ab ar taipgi ne­ už'gir'si | neuž'gir'si jaunu, dainūojunt niekur neuž'gir'si || taį_bū-dava. | kaį_susto-jem_tai || vienu, dai.nu. tai_gal'ū aš'_jū.m ir^padainūot' || naesta.vę-k tu až_dū.ru. | tu_turi k'aula.s natu.ru. naesta.vė-k tu až_dū.ru. | tu_turi k'aula.s natū.r(u.) || paka.l' svietas nežino-jae. | tu pas_mani vis_^ul'o jęi | paka.l' svietas nęzinojae. tū pas_m ani vis_ul'o-į(ęi) kai_sve.tė.li.s sužino-jae. tad a té-vas pil'naevo-jae. | kai_sve.tė.li.s sužino-jae. tada té-vas pil'naevo-į(ae.) || úos'vi.s dü.kteri. bá.rae. i| ká to- ži.nta. ne-išva.rae. • • úos'vi.s dú.kteri. bá.rae. ká to- ži.nta. neišva.r(ae.) || sė.ni.s úos'vi.s kai_sušū.ka. ži.ntas per_luqgu. ismu.ka. sė.ni.s úos'vi.s kai_sušū.ka. | ži.ntas pęr_Jur)gū. ismu.­ ka. || sė.n'ui ūoš'v'ui kasotai ti.ka. | kad_ žinta. čaeba.tai li.ka. | sė.n'ui ūoš'v'ui kas_ tai ti.ka. | kad_žinta. čaeba.tai li.k(a.) rei.ke ži.ntas pavadi.n't' | ir'_čaeba.tai sugru.ži.n't' | ręi.ke ži.ntas pavadi.n't' | ir'_ čaeba.tai sugru.ži.n't' || sukatu sprū.ndu. su_čaeba.tais | naedari-k_tu ma.n' sarma.ta.s | sukatu sprū.ndu. su_čaeba.tais naedari-k_tu ma.n' sarma.t(a.s) || dū.ktae. šū.ni(s) suvadi.na. | kum'pi pė.č'aus susa.di.na. | du.ktae. šu.ni(s) suvadi.na. kum'pi pė.č'aus susa.di.na. || kum'pi pė.č'aus susą.di.na. | pa._kilba.sai pakabi.na. kum'pi pė.č'aus susa.di.na. | pa._kilba.sai pakabi.na || ū.kč'ū.k vaesalae | ma.na. pati razalae | ū.kč'ū.k vaesalae | ma.na. pati ra­ zalae || ma.na. pati razali.je | ma.n trapsę-ti nezvali.jae. | ma.na. pati razali.je ma.n trapse-ti nezvali.i(ae.) || paž'u.rę-k tū s

v •

A

•

s

s

A

**

ly“ arba „An kalno klevelys stovėjo, pakal­ nėj lapeliai mirgėjo“. O dabar taigi neužgirsi, neužgirsi jaunų dainuojant, niekur neužgirsi. Tai, būdavo, kai sustojam, tai... Vieną dainą tai galiu aš jum ir padainuot: Nestovėk tū až (‘už’) durų, tu turi kiaulės natūrą ('prigimtį’). Nestovėk tū až durų, tu turi kiaulės natur[ą]. Pakol (‘kol’) svietas ('žmonės’) nežinojo, tū pas mane vis uliojai ('linksminaisi’). Pakol svietas nežinojo, tū pas mane vis uliojĮai]. Kai svietėlys sužinojo, tada tėvas pilniavojo ('saugojo’). Kai svietėlys sužinojo, tada tėvas pilniavojĮo]. A

Uošvys dukterį barė, kad to (‘toji’) žento neišvarė. Uošvys dukterį barė, kad to žento neišvarĮe]. A

Sėnys uošvys kai sušuko, žentas per langą išsmuko. Sėnys uošvys kai sušuko, žentas per langą išsmuko. Seniui uošviui kas tai ('kažkas’) tiko ('atsitiko’), kad žento čebatai ('auliniai batai’) liko. Seniui uošviui kas tai tiko, kad žento čebatai lik[o].

s

s

s

s

RYTŲ

AUKŠTAIČIAI

Uteniškiai

Reikia žentas ('žentą’) pavadint ir čebatai ('čebatus’) sugrąžint. Reikia žentas pavadint ir čebatai sugrąžint.

139

čaeba.tu. | ka(t)_čaeba.tai įau_bae_pa.du. | paž'u.rę-k tu čaeba.tu. | ka(t)_čaeba.tai įau_pą_ba || patrapsę-s'u na-rs aulai.s | paki dratva naepalai.s | patrapsę-s'u na-rs aulai.s | paki dratva naepalais

Suk tu sprandą su čebatais, nedaryk tu man sarmatos (‘gėdos’). Suk tu sprandą su čebatais, nedaryk tu man sarmatĮos]. Duktė šunis suvadino, kampe pečiaus (‘krosnies’) susodino. Duktė šunis suvadino, kampe pečiaus susodino. Kampe pečiaus susodino, po kelbasai (‘po dešrą’) pakabino. Kampe pečiaus susodino, po kelbasai pakabino. Ūk čiuk veselia (‘vestuvės’), mano pati Razalia. Ūk čiūk veselia, mano pati Razalia. Mano pati Razalija man trepsėti nezvalijo (‘neleido’). Mano pati Razalija man trepsėti nezvalijĮo]. Pažiūrėk tu čebatų (‘į čebatus’), kad čebatai jau be padų. Pažiūrėk tu čebatų, kad čebatai jau be pa[dų]. Patrepsėsiu nors aulais, paki (‘kol’) dratva (‘siūlės’) nepaleis. Patrepsėsiu nors aulais, paki dratva nepaleis.

140

AUKŠTAIČIŲ

TARMĖ

LAT (Latvijos) punktas

Įrašė K. Garšva, įrašymo data nežinoma

Latvija, Daugpilio r., Baltmuižė

Transkribavo A. Leskauskaitė

Moteris, g. 1897 m.

Įrašas Nr. j 928 saugomas LKI fonotekoje

ra.gana.s | ata.įimaka.r've.m pienu pra.ųda || saki-dava. | tikę-je. žmud-ne.s jae.ni.n'u. ri-ta. išva.ra. galvijus laukan nu tai kur', iau kd-ke iou ti bd-ba k u rk iau sų_ra.gana.m draugi-s'te.į | paS S 1 ^ I si.įima sa.ka. | api-nas'tr'us a.r'kle. | ir_ a i.n a ape._gal'vijūs kaimi-na. aplirj.k sa.ka. | suktais api-nas'tręis || pale_ra.su. braū.ka. braū.ka. | tri.na tri.na || ata.nesa narna- pakabi.na tūos_iau api-nas'tr'us tadù sa.ka. | iš_,tù. api-nas'tr'u. la.ša pienas || matai kep_žmd-ne.s dur'ni bu.-a. | kęp_a.ni.s vierije. nu ar'gi_čė ne_dur'ni-s'te. bu.ųa. || a._seni-binę‘žmd-ne.s vierije. | ka_ti teip_i-ra | arba kad_ ata.je. kd-ke kaimi.ųka | ha-i sa.ka. | jė-i tinai | nedd-ra.s a.ki.s abž'urę-je. | ma.na. s gi.vuli.(s) susir.ga. I tai_ti_m a.na. ka.rve. tai ti ma.na. k'aū.li.s vą_šitei viėridava. tikę-je. | dur'ni ta.kiė žmd-nę.s bu.-a. || visd-k'ęm niekam sa.ka. || ųdt ma.n' pabu.rae. | apibu.ra. | rai.ke ai.t' sa.ka. un_ka.ki. pū-s'liniku. | kur'_įou_ti pa.puče | pabū-na | ta i_ ta d ū _ įa u palieka s'vęi.kas || a_dabar'_įau | nebeviėrije ši.ta.kiem niekam dabar' iau jęigų_susir.ga. | tai_i-ra gi-di.ta.jęs | ar_tį_gal'vi.jui | ar_ti_žmo-gui m at a.‘ sen'au vot_šitęip vieridava. | ta.k'd.m ra.gana.m n_ar'gi ta.s_ra.gana.s i-ra | ju._gi nę-ra O

o

1

v

s

s

s

11

s

•o

s

RYTŲ

A U K Š T A I Č I A I . Uteniškiai

S

Raganos ataima (‘atima’) karvėm pie­ ną, prauda (‘tiesa’). Sakydavo, tikėjo žmo­ nės. Joninių ryto (‘rytą’) išvaro galvijus laukan. Nu tai kur jau, kokia jau tę boba, kur jau su raganomis draugystėj, pasiima, iV sako, apynastrius arklio ir eina apie galvijus kaimyno aplink, sako, su tais apynastriais. Pale rasą brauko brauko, trina trina. Ataneša (‘parsineša’) namo, pakabina tuos jau apynastrius. Tada, sako, iš tiį apynastrių laša pienas. Matai, kep žmonės durni (‘kvaili’) buvo, kep anys (‘jie’) viėrijo (‘tikėjo’). Nu, argi čia ne durnystė (‘kvailystė’) buvo? O senybiniai žmonės viėrijo, ka tę teip yra. Arba kad atėjo kokia kaimynka (‘kaimynė’), ai, sako, jai tenai nedoros akys apžiūrėjo (‘nužiūrėjo’). Mano gyvulys susirgo, tai tę mano karvė, tai tę mano kiaūlys (‘kiaulė’). Va šitei viėrydavo, tikejo, durni tokie žmonės buvo. Visokiem niėkam, sako. Vot, man pabūrė, apibūro, reikia eit, sako, an (‘pas’) kokį pūslinyką (‘užkalbėtoją’), kur jau tę papučia, pabūna, tai tada jau palieka sveikas. O dabar jau nebeviėrija šitokiem niekam. Dabar jau, jeigu susirgo, tai yra gydytojas - ar tę galvijui, ar tę žmogui mat. O seniaū vat šiteip viėrydavo, tokiom raganom. Nū argi tos raganos yrà? Jiį gi nėra. V

141

W

Anykštėnai PLOTAS Rytų aukštaičių anykštėnų patarmė paplitusi Anykščių apylinkėse: Kurkliuo­ se, Skiemonyse, Andrioniškyje, Viešintose, Svėdasuose. Be to, ji apima kai ku­ rias Molėtų (Balninkai, Dapkūniškiai), Ukmergės (Šešuoliai, Želva) ir Kupiškio (į pietus nuo Šimonių) apylinkes. Anykštėnai pamažu nyksta, nes perima stiprių ir didelių kaimyninių patarmių - uteniškių ir panevėžiškių, iš dalies ir širvintiškių kalbos ypatybes. N/

S K I R I A MO J I an, am, en,em, ą, ę a titik m en ys

RYTŲ

YPATYBE

&L Kaip ir kiti rytų a u k š t a i č i a i , anykštėnai vietoje dvigarsių an, am, en, em taria atitinkamai un, um, in, im, pvz.: kum.pas ‘kampas’,pasam'.de. /pasum'.de ‘pasamdė’, dutjgus ‘dangus’, pi.m'pi. /pi.m'pi ‘pempę’, ž'v'i.tfgai ‘žvengia’, š'vin.tas ‘šventas’, o balsius ą, ą atliepia u-, i■ (jų ilgumas pri­ klauso nuo kirčio), pvz.: kū-s'ni.s / kū-s'nis ‘kąsnis’, kis't' ‘kęsti’.

S K I R I A MO J I K irčiu otas k a m ie n o a

A U K Š T A I Č I Ų

A N Y K Š T Ė N Ų

YPATYBĖ

tŠL Pagrindinė skiriamoji a n y k š t ė n ų ypatybė yra kirčiuoto pailgėjusio kamieno balsio a tarimas - vietoje jo turimas mažai sulūpintas balsis o su a atspalviu (žymimas a.), pvz.: r5.tas ‘ratas’, kirą. / k ir ą ‘karo’, n lm a s ‘namas’, b lsa s ‘basas’, gino. ‘gano’, bet akis ‘akis’, namai ‘namai’ ( a nekirčiuotas), katras ‘katras’, visas ‘visas’ (a kirčiuotas galūnėje). Balsis a kinta ir tvirtapradžiuose dvigarsiuose ar, ai (ir am, an, kai jie nevirtę um, un), ir dvibalsyje ai, pvz.: dirbąs ‘darbas’, k iln o s ‘kalnas’, d likta s ‘daiktas’, gru.dlm ‘grūdams’. Didžiojoje anykštėnų ploto dalyje tvirtapradžio dvibalsio au pirmasis dėmuo nesiaurėja, du nenuosekliai tariamas pietinėse šnektose (apie Žemaitkiemį, Lyduokius). Pietinėje dalyje apie Žemaitkiemį, Balninkus, Kurklius, Lyduokius, Pūsnę, Zelvą, Zibalus balsis o (iš a) dažnai dvibalsinamas (ypač junginiuose su priebalsiais r, /), pvz.: st“5.las ‘stalas’, v“lsaru ‘vasarą’, k“lr've ‘karvė’, v“5.1'git' ‘valgyti’. V

_ _ _ _ _s

Apskritai rytinė anykštėnų riba nėra ryški: čia balsis a. ("a.) laipsniškai s y platėja ir pereina į a su o atspalviu, pvz.: ra.tas ‘ratas’, da.rbas ‘darbas’. Prie pat rytinės patarmės ribos o atspalvis mažėja, kol visiškai išnyksta.

AUKŠTAI ČI Ų

TARMĖ

117 Pandėlys

R o k iš k is

145

Siiubiškiai

RYTŲ A U K Š T A I Č I A I

RYTŲ

Rybokai

KUPIŠKĖNAI AUKŠTAIČIAI

176

177 Robllal. Panemunėlis

Skapiš kis

UTENIŠKIAI

Kupiškis lodpėnai 204 70 Kais akis kis

Verksnionys • *

Subačius 240 Vilučiai 234

Miežiškiai

>

269 Narbutai

3C

Micionys

Rukiškis Andrioniškis

271

lSi>

274 Debeikiai

Troškūnai

ANYKŠČIAI

Trau w

304 Grybuliai

a«

m

RYTŲ AUKŠTAIČIAI ANYKŠTĖNAI (ploto ribos pagal LKA I, žemei. Nr. 1)

t

K. Vosylytės duomenimis, ši ploto dalis priskirtina anykštėnams (esama ir kupiškėnams būdingų ypatybių)

307 V _ Aknysteles

Utena

Anykščiai

344 Leliūnai

>

pateikiamas šnektos įrašas ir tekstas

Radžiūnai

bk kirčiuotą kamieno a atliepia (R. Petrokienės ir Ž. Markevičienės duomenimis)

O. f-

.

37S Skudutiškis

m

O. / uo

374

bk kamieno kirčiuotą o atliepia (Ž. Markevičienės duomenimis, LKA II, žemei. Nr. 35): a* / ė

m

K nrtiski.il

Jm

*co

Balninkai f i i » ■IB!

e* *

ilgųjų nekirčiuotų balsių (pvz.: ė, o, y, ū) kiekybė

Ukmergė

Juodausiai

\

Želia

dėmenų redukcija (LKA II, žemei. Nr. 29, 36, 41,61,62.63 ir kt): balsiai išlaikomi pusilgiai (e., a ./a ., u.), dvibalsių dėmenys šiek tiek redukuojami (a/, ei, au) (šiaurinių anykštėnų plotas) balsiai trumpi (e, a, /, u), redukuojami dvibalsių dėmenys (a /, rV, au/uu) (pietinių anykštėnų plotas, kuriame esama daug širvintiškiams būdingų ypatybių) silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo plotas (LKA II, žemei. Nr. 105)

intensyvesnio sąlyginio kirčio atitraukimo plotas (LKA II, žemei. Nr. 105)

412 G iisteitiškis

Lyduokiai

I \» \ 1IU

f7

Dapkūni

375 a

bk kamieno kirčiuotą ė atliepia (LKA II, žemei. Nr. 27)

l

I

Taujėnai

m* r***

om

M

Skiemonys

Kurkliai

s

Molėtai

450 Videniškiai

Šešuoliai

475 . x a l1a m j u m

476 Krikštėnai

Kiaukliai

47S Siaudžia! 5 0 4 ^ H Giedraičiai

cc

Vakariniam e anykštėnų pakraštyje tokio laipsniško perėjim o nėra (žr. Verksnionių šnektos tekstą). Ši ypatybė būdinga ir kaimynams kupiškėnams. Anykštėnai nuo jų skiria­ si tuo, kad tam tikrose pozicijose balsių e, ė neverčia a (plačiau žr. kupiš­ kėnų aprašą). F O N E

T I K A

SSL V ietoje kirčiuoto kam ieno e anykštėnai taria pusilgį siaurą ę., pvz.: gi.vę.na ‘gyvena’, mę.di.s / mę.dis ‘m edis’. Čia sakoma ir kę.lmocs ‘kelm as’, vėl'neės ‘velnias’. Pietuose toks balsis ę. šiek tiek dvibalsinamas, pvz.: giVę.nimas ‘gyvenimas’, gę.ni ‘genį’, kurrię.la ‘kum elė’ (žr. D apkūniškių šnektos tekstą). Siaurinė dalis (pvz., apie Svėdasus) kirčiuotą pailgėjusį e keičia į ę. tik retkarčiais (žr. Verksnionių šnektos tekstą).

Kirčiuotas kamieno e

Bendrinės kalbos nekirčiuotus o, ė ir uo, ie anykštėnų patarm ėje, kaip ir kaimynų uteniškių plote, atliepia atvirieji balsiai a / a., e / e. (šiaurėje pusilgiai, pietuose - dažnai trum pi), pvz.: bla.gcci / blagod ‘blogai’, se.dėt' / sė d ė t ‘sėdėti’, jce.kai / jcekoci ‘juokai’, m e.gyf / m egyf ‘m iegoti’. Šia ypa­ tybe anykštėnai skiriasi nuo jiems labai artim ų kupiškėnų, kurie m inėtais atvejais o, ė taria su a, e atspalviais.

Nekirčiuotų o, e, uo, ie kokybė

Panašios kokybės anykštėnai taria ir kirčiuotus o, ¿, t. y. daug plates­ nius nei bendrinėje kalboje (čia žymimi atitinkam ai y , ę ) , pvz.: žydi.s / Ž5-dis ‘žodis’, tėvas ‘tėvas’. Si ypatybė būdinga tik daliai anykštėnų, ploto pakraščiuose m inėtų balsių kokybė labai įvairuoja dėl kaimyninių p atar­ mių poveikio.

Kirčiuotų o, e kokybė

V

v

Z

Z

V

v

A pie Svėdasus, Panem unėlį, Lyduokius, Balninkus, kartais ir apie Ž e ­ m aitkiem į, tariam i išlaikyti senoviniai nesusiaurinti *a, *