Lietuvių kalbos atlasas. T. 1: Leksika [PDF]

Zitiervorschau

/-v \

H

'. Ч I t! i 1iW Í U «М Т ^ 4 ¿ Į' ш Į::-, ч ibl’u ÎL V 0 f f f t * 4

-į.'

:=‘

і:Г. :

i

t «"ѴЦТр I i *Ша:bw

» ’ |: š:=ąii Į‘.

'

■

-j ••”• . .•

t-j . - .

*;•

...... į« .

. .. ;

:f «;;=:f ■-.i.;«ip :ш■ :;г•-г:;щ il:iJ®Д и į-it ; *

r-i & • •;•^ *

;. i - . i i W ; ■]■: - £

■r, • j.; ' ': ;г ' : . ■; ' ч-і-.флі.,.,: =¿

i S

: - : ш ш Ш і ніг* s : - * » - ’ « if f * v g »

i į - v ; ¡I ¿ï'L ЛТѴ I/ H Ü ' ;• • ••; ¿}d Жd § ■ t f e iЖ f f-ш i щ î:i f f l w ицШJ*C

Р е т а »

t b »

s: -, v i.į‘!-;: illisя р ш ig'^'SsWS ū|!įi®V ш ш т ■I I I . iii] Ш-'Ж f l :!' . -i I I f Ï "I ' ч :Ц |и : i l •.".; . .' ■ ' IV S j w ^ m w f w i ф£ЁВШ; i:¿i*I * щ_ ч:Т■■įífesl •H iii” . ■

■

'• - !•■ :• • Ш .’.• Ч

М тн№ № ш

іяііі©i¡aiiш-іюii ■

;

•

. ¡i,, s¡;-•=:-•■• - 4 л

-•': .;:;

'

Ч

; ¡..

■

*

••■••

■■ .

■ f

¿i- •

' !'

; ï f - ' ,;, : ,

' ■L- -i ■..

i

4' v

ч :: Ч Ч S

1;■

,į;'-® !ū

г i l r

іЧ'-

i

■

i

Ч;':

f p 1'

líü i^ K iS І ' : .Г Ч Ч - S № ;¡y Г V i - . . . ' , 4 . ■ ■ - • -T- i " -'f ; a.i;:ñ Ш A 5 І í S Í '■"

: ■■ 1

f l -І-Т ■'•

' '.. • v- ч г 4

- i ■ ч- ■ '• ■■

іііііч

: .

. .

...

M É ô?? ■ Щ

-.:

•-■

- -''■:'.

I

.: ,

' t ë 'ė v~ :... ' " i ; I:/:;. ■ :

i m 4

............~Ą

m ą gi ", ■ p t V į ■ -■ te ff

LIETU V O S TSR M O K SLŲ A K A D E M IJA L IE T U V IŲ KALBOS IR L IT E R A T Ū R O S IN S T IT U T A S

Lietuvių kalbos atlasas I Leksika

LEIDYKLA

„ M O K S L A S “ - V I L N I U S - 1977

4L Li— 197

70103—015 L M854(10)—77R—77 © Leidykla „Mokslas", 1977

LIETUVIŲ KALBOS ATLASAS, I t. О

АТЛАС ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА, т. I

TOMO AUTORIA I: E. GRINA VECKIENĖ, A. JONAITYTĖ, J. LIPSKIENĖ, K. MORKŪNAS, M. RAZMUKAITĖ. B. VANAGIENĖ. A. VIDUGIRIS

REDAKCINĖ KOLEGIJA: E. GRINA VECKIENĖ, A. JONAITYTĖ, K. MORKŪNAS (atsak. redaktorius), A. VIDUGIRIS, Z. ZINKEVIČIUS

P R A T A R M Ė

Šalia kitų tarybinės lietuvių kalbotyros darbų, atliktų ar dirbamų paskutiniaisiais dešimtmečiais, vienas iš svarbiausių ir didžiausių yra „Lietuvių kalbos atlaso“ rengimas. Apie lietuvių kalbos tarmes jau sukaupta palyginti nemaža duomenų, tačiau daugelio net ir labai reikšmin­ gų tarminių ypatybių paplitimo tikslių ribų iki šiol nebuvo žinoma. „Lietuvių kalbos atlaso“ tikslas - parody­ ti pagrindinių fonetikos, morfologijos bei svarbesnių sintaksės, leksikos reiškinių geografiją, o kartu ir jų įvai­ rovę dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse. Tie duomenys būtini tolesnei dabartinės ir istorinės lietuvių dialekto­ logijos pažangai, įvairių lietuvių kalbos istorijos bei literatūrinės kalbos praktikos klausimų sėkmingesniam spren­ dimui, aktualių baltistikos, slavistikos ir apskritai indoeuropeistikos problemų tyrinėjimui. Ne mažiau jie svarbūs ir įvairiu metu vykusių lietuvių tautos kontaktų su kaimynais — latviais, rusais, baltarusiais, lenkais, vokiečiais ir kt. — nušvietimui. „Lietuvių kalbos atlaso“ rengimas — daug jėgų, laiko ir lėšų reikalaujantis darbas, kuriam sąlygos buvo sudarytos tik Tarybų valdžios metais. Pagal specialią programą 1950 m. pradėtas sistemingas atlaso medžiagos rinkimas iš visų lietuvių kalbos tarmių (daugiau kaip iš 700 gyvenamųjų punktų) truko beveik du dešimtme­ čius. Be Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kalbininkų, tame darbe da­ lyvavo ir kiti lituanistai — respublikos aukštųjų mokyklų (Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto, Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto, Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto) dėstytojai, aspirantai, studentai, vi­ durinių mokyklų mokytojai. Bendromis jėgomis sukaupta didžiulė tarminių duomenų kartoteka (apie 700 000 kortelių), kurios pagrindu rengiamas keturių tomų „Lietuvių kalbos atlasas“. Kiekvienas tomas apims atskirą kalbos sritį: leksiką, fonetiką, morfologiją, sintaksę. Visą leidinį sudarys apie 400 lingvistinių žemėlapių bei tų žemėlapių ir kitos atlasui užrašytos medžiagos komentarai. Pirmasis „Lietuvių kalbos atlaso“ tomas skiriamas žodyno klausimams. Jame atskleidžiamas buitinės leksi­ kos — kai kurių trobesių, žemės dirbimo įrankių, namų apyvokos daiktų, valgių, gyvulių, paukščių, augalų bei kitų gamtos ir su žmogaus buitiniu gyvenimu susijusių reiškiniai pavadinimų — įvairavimas tarmėse, išryš­ kinama kelių tūkstančių žodžių ar atskirų jų reikšmių geografija. „Lietuvių kalbos atlaso“ I tomą parengė autorių kolektyvas. Leksikos žemėlapius sudarė, žemėlapių bei nekartografuotų „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ klausimi; komentarus, įvadinį straipsnį parašė, kitus priedus parengė ar sutvarkė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojai: E. Grinaveckienė — „Programos“ klausimai nr. 1, 7, 8, 12, 15, 18, 33, 68 —77, 98, 112—114 (žemėlapiai nr. 2,9, 10, 19, 68 —70, 97—101, 115, 120), „Lietuvių kalbos žodžių registras“ ; A. Jonaitytė — „Programos“ kl. nr. 31, 32, 47 —56. 102, 104 (žemei, nr. 34, 41, 54,60-67, 80-87, 117); J. Lipskienė - „Programos“ kl. nr. 21, 27, 34, 36, 58-63, 78, 81, 84, 85, 100, 101 (žemei. nr. 21-28, 47-49, 71, 72, 89-93, 102, 104, 107, 116); K. Morkūnas - „Programos“ kl. nr. 2, 4 - 6, 14, 17, 19, 20, 103, 105, 107 (žemei. nr. 3 - 5, 7 - 9, 15-18, 20, 118, 119). „įvadas“, žemėlapis „Lietuvių kalbos tarmės“ (nr. 1); M. Razmukaitė — „Programos“ kl. nr. 3, 22 (žemėI. nr. 6, 29 32); B. Vanagiene — „Programos“ kl. nr. 9 -1 1 , 13, 16, 29, 30, 37, 42-46, 57, 64, 67, 79, 80. 82, 83, 86, 87, 89, 96, 99, 106 (žemei, nr. 11 - 14, 55-59, 73, 76-79, 88, 94, 96, 103, 105, 106, 108, 109, 111, 114, 116); A. Vidugiris - „Programos“ kl. nr. 23-26,28, 38 —41, 65, 66, 88,90, 91,94,97, 108 - 111 (žemei. nr. 33-46, 50-54, 74, 75, 94, 95, 110, 112, 113, 115, 119, 120). Žodžių kilmę aiškinant, yra talkinęs bei kitais patarimais padėjęs A. Sabaliauskas. Prie šio darbo techninio tvarkymo daug prisidėjo S. Gudonytė, N. Jutelytė ir kt. Atskirų leksikos klausimų žemėlapius bei komentarus redagavo: E. Grinaveckienė („Programos“ kl. nr. 2, 3, 23, 24, 30-32, 34, 36, 47-55, 65, 66, 79, 80, 82, 83, 86-89, 96, 102- 106, 108-111), A. Jonaitytė („Programes“ kl. nr. 1, 4, 5, 13, 14, 16, 19-22,25, 26, 2 8 ,3 7 -4 6 ,6 8 -7 1 ,7 8 ,8 1 ,8 4 ,8 5 ,9 0 ,9 1 ,9 4 ,9 7 - 101, 107, 112-114), A. Vidugiris („Programos“ k), nr. 6 -1 2 , 15, 17, 18, 27, 29, 33, 56-64,67, 72-77). Visą tomą redagavimo at­ žvilgiu peržiūrėjo Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto profesorius Z. Zinkevičius. Darbui vadovavo ir visą tomą redagavo K. Morkūnas, 5

Kritinėmis pastabomis, vertingais patarimais prie atlaso kartografavimo bei „Lietuvių kalbos atlaso“ I to­ mo tobulinimo ir tikslinimo taip pat yra prisidėję Lietuvių kalbos ir literatūros instituto moksliniai darbuotojai: S. Karaliūnas, J. Kruopas, J. Senkus , K. Ulvydas, A. Vanagas, V. Vitkauskas, Vilniaus Valstybinio pedagogi­ nio instituto profesorius V. Grinaveckis, docentė E. Mikalauskaitė , Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universite­ to docentas A. Girdenis ir kiti kalbininkai. Baigtą spaudai rengti rankraštį yra recenzavęs Ukrainos TSR Mokslų akademijos Kalbotyros instituto vyr. mokslinis bendradarbis A. Nepokupnas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas maloniai leido pasinaudoti kai kurių objektų iliustracijo­ mis, o šio instituto vyr. moksliniai bendradarbiai I. Butkevičius, V. Milius, A. Vyšniauskaitė ir kiti davė pata­ rimų atskirais etnografiniais klausimais. Autorių ir redaktorių kolektyvas visiems prisidėjusiems prie „Lietuvių kalbos atlaso“ I tomo tobulinimo nuoširdžiai dėkoja. Leidžiamas atlasas lietuvių kalbotyros istorijoje yra pirmas tokio pobūdžio darbas. Dėl to jo pirmajame tome, reikia manyti, ne visus klausimus pavyko išspręsti geriausiai. Šio atlaso, ypač jo tolesnių tomų tobulini­ mui labai pravers įvairios pastabos, skaitytojų pareikštos spaudoje ar atsiųstos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui (Vilnius, Antakalnio g-vė, Nr. 6).

Į

V

A

D

A

S

LINGVISTINĖ GEOGRAFIJA IR LIETUVIŲ KALBOS ATLASAS

XIX a. susiformavo kalbos mokslo šaka — dialek­ tologija, kurios objektas yra vienos ar kitos kalbos tarmių aprašymas bei tyrinėjimas. Sukaupus daugiau faktinės tarmių medžiagos, imta domėtis ir tarminių reiškinių geografiniu pasiskirstymu. Sistemingiau tar­ minių faktų paplitimą atskirų tautų kalbininkai pra­ dėjo tyrinėti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Vieni iš pirmųjų aktyviai j šį darbą įsitraukė vokiečių ir pran­ cūzų kalbininkai, užsimoję sudaryti didžiulius lingvis­ tinius atlasus. Jų darbo vaisius — G. Venkerio ir F. Vredės „Vokiečių kalbos atlasas“1 bei Ž. Žiljerono ir E. Edmono „Prancūzijos lingvistinis atlasas“2. Tie darbai reikšmingi ne tik juose paskelbta konkrečia kal­ bine medžiaga: jie padėjo pamatus naujai dialektolo­ gijos Šakai — lin g v istin e i g eo g rafijai (arba area­ linei lingvistikai), tyrinėjančiai vienos ar kitos kalbos tarminių reiškinių teritorinį paplitimą. Prie lingvistinės geografijos kūrimo, jos metodų tobulinimo daugiau ar mažiau yra prisidėję ir kitų tautų kalbininkai. Kalbos reiškinių geografijos tyrinėjimų svarbą rusų kalbininkas akademikas I. Sreznevskis kėlė dar XIX a. viduryje3. Sistemingesnis rusų kalbos tarmių tyrimas pradėtas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, dau­ giausia akademikų A. Sobolevskio, A. Šachmatovo ir kitų iniciatyva. Buvo sudarytos tarminės medžiagos rinkimo programos, o į reikalingų duomenų užrašy­ mo darbą įtraukti mokytojai. Šis darbas ypač suakty­ vėjo ir įgavo vieningesnę kryptį, įsteigus Maskvos dialektologinę komisiją (1901), kurios pirmininku buvo išrinktas akademikas F. KorŠas. Daugiau kaip per dešimtmetį nuo savo veiklos pradžios komisija parengė reikšmingą tolesnei lingvistinės geografijos raidai ban­ domąjį rusų kalbos dialektologinį žemėlapį4, kuriame nurodytos rytų slavų kalbų Europoje ribos ir svarbiau­ sios rusų kalbos tarmės bei šnektų grupės. Svarbiausias rusų lingvistinės geografijos etapas susijęs su nacionalinio rusų kalbos atlaso rengimu. Jo sudarymo idėją TSRS Mokslų akademija iškėlė 1935 m., tačiau galutinai šio atlaso medžiagos rinki­ mo programa («Программа собирания сведений для составления диалектологического атласа русско­ го языка») buvo patvirtinta ir pirmą kartą išleista 1945 m. (vėliau ji kelis kartus išleista pakartotinai).

Pagal šią programą buvo numatyta surinkti rusų kalbos tarmių reikalingus duomenis iš visos Europo­ je esančios TSRS teritorijos ir išleisti 11 atlaso tomų. Išleistas pirmasis tomas5. Rusų lingvistinės geografijos teoriniais, metodi­ niais laimėjimais ir organizacine patirtimi pasinaudojo ir kitų tarybinių tautų kalbininkai, rinkdami medžiagą savo nacionalinių kalbų ar tarmių grupių atlasams, rengdami juos spaudai. Jau išleistas baltarusių dialektologinis atlasas6, baigiamas leisti moldavų kalbos at­ lasas7, sudaryti ar sudaromi latvių, ukrainiečių ir kitų tarybinių tautų lingvistiniai atlasai. Dar 1941 m. iš­ leistas dviejų dalių estų tarmių atlasas8, kuriam medžia­ ga pradėta rinkti nuo 1915 m. 1 „Vokiečių kalbos atlasui“ medžiaga pagal specialias anke­ tas buvo renkama daugiausia su mokytojų pagalba. Medžiagos rinkimas ir atlaso rankraščio sudarymas užsitęsė ištisus penkis dešimtmečius (1876 —1926). Paskelbtas šio atlaso tik sutrumpin­ tas variantas: Deutscher Sprachatlas, unter Mitwirkung von F. W rede, Lfg. 1—6, Marburg, 1926—1932. 3 J. G illié r o n et E. E d in o n t, Atlas linguistique de la France, livr. 1—35 et Table, Paris, 1902—1912. Šiam atlasui me­ džiagą, daugiausia liečiančią leksikologijos klausimus, surinko vienas asmuo — E. Edmonas. 3 И. И. С р е з н е в с к и й . Замечания о материалах для географии русского языка, — Вестник ими. Русского геогра­ фического общества, ч. I, кн. I, С. Петербург, 1851, p. 1 —24. 4 Опыт диалектологической карты русского языка в Ев­ ропе с приложением очерка русской диалектологии (составили члены комиссии H. Н. Дурново, II. Н. Соколов, Д . Н. Уша­ ков), — Труды Московской диалектологической комиссии, вып. 5, Москва, 1915. 5 Атлас русских народных говоров центральных областей к востоку от Москвы (под редакцией доктора фи дол. наук Р. И. Аванесова), Москва, 1957. 6 Дыялехталапчны атлас беларускай мовы (пад рэдакцыяй члена — карэспандэнта АН СССР P. I. Аванесава, акадэмжа АН БССР К- К. Крагпвы i доктара фглалапчных навук Ю. Ф. Мацкев1 ч), Мшск, 1963. Plg. taip pat: Лшгвктычная геаграф1 Яi групоука беларусшх гаворак, Мшск, 1968 (Izoglosų interpretacija); Лшгвктычная геаграф:я i групоука беларусих гаворак, M îhck, 1969 (80 lingvistinių žemėlapių). 7 Атласул лингвистик молдовенеск (Ред. де Р. Удлер ши В. Комарницки), т. I, n. I —II, Кишинэу, 1968; т. II, n. I, Кишинэу, 1972. 8 А. S a a reste, Eesti murdeatlas, 1—2, Tartu, 1938 —1941. Vėliau tas pats autorius dar parengė mažąjį estų tarmių atlasą (Petit atlas des parlers estoniens, Upsala, 1955).

7

Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažų laimėjimų vadino telšiečiais (Kretinga, Mažeikiai, Telšiai) ir lingvistinės geografijos srityje yra pasiekta kitose ša­ raseiniečiais (Laukuva, Raseiniai, Ūžventis), o aukš­ lyse: išleisti ar leidžiami lenkų, bulgarų, sorbų, vokie­ taičius — vakariečiais žiemiečiais (siauras ruožas į čių, danų, olandų, rumunų, prancūzų, ispanų, italų, šiaurę ir pietus nuo Šiaulių), vakariečiais pietiečiais vengrų ir kitų kalbų ar jų tarmių atlasai. Iš viso jau pri­ (Jurbarkas, Seredžius, Skirsnemunė, buv. Suvalkų gu­ skaičiuojama daugiau kaip 150 išleistų įvairių kalbų ar bernijos vakarinė dalis, taip pat Rytų Prūsijos dalis) atskirų jų dialektų atlasų, kurių didžioji dalis tenka ro­ ir rytiečiais. Pastarųjų jis skyrė 7 tarmes: pirmuosius manų, germanų ir slavų kalboms. Šiuo metu dirbama ir žiemiečius (Joniškis, Kėdainiai, Radviliškis, Šeduva), prie ištisų kalbų grupių lingvistinių atlasų : Bendrojo slavų pirmuosius pietiečius (Upninkai, Vepriai, buv. Vilniaus kalbų atlaso, regioninių Viduržemio jūros ir Alpių atlasų, gubernijos Trakų ir Vilniaus apskričių dalis bei buv. Lyginamojo kalbų atlaso, Europos kalbų atlaso ir kt. Suvälku gubernijos rytiniai pakraščiai), antruosius Lingvistinės geografijos atsiradimas ir vis platesnis (Joniškėlis, Linkuva), trečiuosius (Biržai, Raguva, Uk­ jos metodų taikymas — svarbus žingsnis į priekį ne mergė, Vabalninkas), ketvirtuosius (Anykščiai, Bal­ tik dialektologijos, bet ir apskritai kalbotyros raidoje. ninkai, Kurkliai, buv. Vilniaus gubernijos kai kurios Sistemingas tarminės medžiagos rinkimas, fonetikos, apylinkės), penktuosius (Kupiškis, Pandėlys, Ska­ gramatikos, leksikos reiškinių paplitimo tikslių ribų piškis, Viešintos) ir šeštuosius rytiečius12 (Rokiškis, išaiškinimas padeda geriau ir akivaizdžiau suprasti Utena, Zarasai, buv. Vilniaus gubernijos Švenčionių tų reiškinių kilmę, kalbos susiskaldymo į tarmes prie­ apskritis). žastis, dabar vykstančius tarmių kitimus, teikia naujų K. Jaunius, skirdamas dvi pagrindines lietuvių kal­ svarbių duomenų įvairių tautos istorijos klausimų nu­ bos tarmes — žemaičių ir aukštaičių, — pirmąją da­ švietimui. Deja, kol kas daugelyje lingvistinės geogra­ lino į pietų vakariečių (šiaurinė Klaipėdos krašto da­ fijos darbų (lingvistiniuose atlasuose) tenkinamasi tik lis), šiaurės vakariečių (Kretinga, Mažeikiai, Telšiai, tarminių reiškinių teritorinio paplitimo išaiškinimu. Veiviržėnai) ir pietų rytiečių (Raseiniai, Tauragė, Probleminiai lingvistikos ir tautos istoriją (etnogenezę) Varniai) patarmes, o antrąją — į vakariečių (į rytus liečiantys klausimai dar paliekami tolimesniam šios nuo žemaičių ligi Šūšvės ir Nevėžio upių, taip pat Su­ medžiagos apdorojimo bei tyrinėjimo etapui. valkų krašto dalis), viduriečių (į rytus nuo Šūšvės ir Nevėžio upių) ir rytiečių (likusioji lietuvių kalbos ploto * rytinė dalis) patarmes13. Kai kurie lietuvių kalbos tarminiai skirtumai jau K. Jauniaus lietuvių kalbos tarmių skirstymu nau­ buvo žinomi seniausių šia kalba rašytų paminklų au­ dojosi J. Jablonskis1'1, o vėliau ir daugelis kitų kalbi­ toriams. Pavyzdžiui, pirmojoje lietuvių kalbos grama­ ninkų. Kartu ši klasifikacija buvo tikslinama ir detali­ tikoje (Grammatica Litvanica, 1653) Danielius Kleinas zuojama. Tuo atžvilgiu nemažą įnašą padarė A. Sarašė, jog „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia žemai­ čių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios Kunigaikš­ 0 Plg. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. tystės lietuvių, o ši pastaroji vėl įvairiose vietose skir­ 4 0 5 -4 0 6 . tinga“9. Negausias žinias apie tarmes pateikė ir vėlesni 10 Plg. T. S c h u ltz , Compendium Gramaticae Lithvanicae, lietuvių kalbos gramatikų autoriai: T. Šulcas, Povilas Regiomonti, 1673, p. 3; P. F. R u h ig , Anfangsgründe einer Li­ Ruigys ir kiti10. tauischen Grammatick, Königsberg, 1747, p. 129—139. Mokslinius pagrindus lietuvių dialektologijai pra­ 11 P lg .,p v z.:A . S c h le ic h e r , Handbuch der litauischen Spra­ dėta dėti XIX a. antrojoje pusėje. Kaupiantis žinioms che, Prag, 1856, p. 3 —5; J. J u szk a , Kalbos letuviszko ležuv’o apie tarmes, mėginama jas vis detaliau klasifikuoti. ir letuviszkas statraszimas arba ortograpija, Peterburge, 1861, Tai daryti bando A. Šleicheris, J. Juška, F. Kuršaitis. Pas­ p. 8; F. K u r sc h a t, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, tarasis pirmas pateikė ir lietuvių kalbos ploto žemėlapį. 1876, p. 9 - 1 1 (ir žemėlapį). 12 Plg. Л. Б а р а н о в с к и й , Заметки о литовском языке Tačiau jų darbuose tarmių plotai dažniausiai nusa­ и словаре, С. Петербург, 1898, р. 49 —78. komi tik bendrais bruožais, nes tikslesnių duomenų 13 Plg. К- Я в н и с , Грамматика литовского языка (ли­ apie tarminių faktų geografinį pasiskirstymą dar товский оригинал и русский перевод), Петроград, 1908—1916, trūko11. р. 22 —25 (originalo), 29—34 (vertimo). Pastabų apie lietuvių Savo pirmtakus pralenkė A. Baranauskas ir jo mo­ kalbos tarmių skirstymą randame ir ankstesniuose K. Jauniaus kinys K. Jaunius, kurių dialektologiniai darbai savo darbuose (atskirų tarmių aprašymuose bei studijoje apie prie­ vertės daugeliu atvejų nėra nustoję ir šiandien. Reikš­ gaidės), paskelbtuose 1890—1899 m. kasmetiniame leidinyje «Памятная книжка Ковенской губернии.) (plg. V. D r o tv in a s , mingas vaidmuo lietuvių dialektologijos istorijoje te­ V. G r in a v e c k is, Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius, ko ir jų darbuose pateiktoms tarmių klasifikacijoms. 1970, p. 79 ir kt.). A. Baranauskas skyrė 11 didesnių lietuvių kalbos 14 J. J a b lo n s k is, Rinktiniai raštai, 1, Vilnius, 1957, p. 385 tarmių, iš jų 2 žemaičių ir 9 aukštaičių. Žemaičius jis ir kt. 8

lys, drauge su tarmių apibūdinimu paskelbęs ir žemė­ lapį15, kuriame K. Jauniaus nurodytos atskiros patar­ mės dar skirstomos j šnektas ar jų grupes. Pavyzdžiui, aukštaičiai vakariečiai skiriami į žiemiečius, veliuoniečius ir pietiečius16, o pastarieji dar į kapsus ir zanavy­ kus; aukštaičiai rytiečiai — į pantininkus, pontininkus, puntininkus, žalininkus, panininkus (vėliau terminas pakeistas J. Senkaus pasiūlytu — žadininkai), rotininkus, dadininkus. Kaip atskira patarmė iš aukštaičių rytiečių čia išskirta dzūkų patarmė, dalijama dar į rytų ir vakarų šnektų grupes (dzūkai jau buvo minimi A. Baranausko, K. Būgos, J. Jablonskio, tačiau nuo aukštaičių rytiečių jų nebuvo skiriami). Iš esmės tokia klasifikacija remiamasi „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“17, chrestomatijoje „Lietuvių kalbos tarmės“18 ir kituose lietuvių kalbotyros dar­ buose. Minėtoje chrestomatijoje duotame žemėlapyje nenurodytos kai kurios smulkesnės šnektos ar jų grupės (pvz., kapsai, zanavykai, žalininkai, žadininkai), o rytų aukštaičiai puntininkai skiriami į 3 didesnes šnek­ tų grupes: vakarinius, vidurinius (rotininkus) ir ryti­ nius puntininkus. Lietuviii kalbos tarmių klasifikacija, kuriai pagrindą yra davęs K. Jaunius, paskutiniaisiais metais pradėta dar vadinti tradicine. Taip ji skiriama nuo Z. Zinke­ vičiaus ir A. Girdenio pasiūlyto naujo A. Baranausko19 klasifikacijos varianto, pagal kurį žemaičių tarmė ski­ riama į vakarų, šiaurės vakarų ir pietų patarmes (šiau­ rės žemaičių patarmė dar skeliama į kretingiškių ir telšiškių, o pietų žemaičių į varniškių ir raseiniškių šnektų grupes), aukštaičių tarmė — į vakarų, rytų ir pietų patarmes (vakarų aukštaičiai dar dalijami į šiauliškius, kauniškius ir Klaipėdos krašto aukštai­ čius, rytų aukštaičiai — į panevėžiškius, širvintiškius, anykštėnus, kupiškėnus, uteniškius ir vilniškius). Toks lietuvių kalbos tarmių skirstymas dar vadinamas nau­ jąja klasifikacija20. Lietuvių kalbos tarmių klasifikavimas padėjo iš­ aiškinti tam tikrų fonetinių ypatybių tikslesnę geogra­ fiją. Plačiau ir sistemingiau tarminių faktų rinkimą bei jų geografijos tyrinėjimą pirmasis buvo užsimojęs pradėti K. Būga. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, dirbdamas Kaune, jis buvo sudaręs ir atspausdinęs tris anketas („Klausimų lapus“), kurių viena (Nr. 1) skirta fonetikai (106 klausimai), o dvi (Nr. 2 ir Nr. 3) — leksikai. Antrosios anketos klausimai buvo suskirstyti tematinėmis grupėmis: I. Trobesiai; II. Medžiai ir krūmai; III. Daržovės; IV. Gyvuliai; V. Žuvys; VI. Ropuoliai; VII. Vabzdžiai; VIII. Oras; IX. Paukščiai; X. Metų laikai; XI. Varia. Trečioji anketa turėjo iš­ aiškinti įvairių daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažo­ džių sinonimiką tarmėse. Abi leksikai skirtos anketos apėmė daugiau kaip 180 klausimų, o kartu su fone­ tikos anketa — apie 290 klausimų21. Deja, dėl anks­ 2. L ie tu v ių k. atla sa s, I t.

9

tyvos K. Būgos mirties jo sumanymas surinkti iš visų lietuvių kalbos tarmių būdingesnius fonetikos ir žo­ dyno duomenis ir išaiškinti jiį geografiją liko neįgy­ vendintas. Sistemingo lietuvių kalbos tarminės me­ džiagos rinkimo idėja keliolikai metų buvo atidėta. Tuo laikotarpiu dialektologijos srityje aktyviau reiš­ kėsi tik vienas kitas lietuvių kalbininkas: A. Salys, P. Jonikas. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmaisiais dešimt­ mečiais prie lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo (atskirų šnektų aprašymo, įvairių tarminių ypatybių išaiškini­ mo, tekstų skelbimo) nemaža yra prisidėję ir kitataučiai kalbininkai: rusai F. Fortunatovas, A. Aleksandro­ vas, N. Sokolovas, B. Larinas, vokiečiai A. Šleiche­ ris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. Špechtas, E. Frenkelis, J. Gerulis (lietuvių kilmės), E. Zitigas (Sittig), latviai J. Plakis, J. Endzelynas, Če­ kas L. Geitleris, lenkai J. Boduenas de Kurtenė, V. Požezinskis (abu ilgai gyveno ir dirbo Rusijoje), J. Rozvadovskis, J. Otrembskis, prancūzas R. Gotjo (Gauthiot), bulgaras A. Doričius, danas L. Jelmslevas (Hjelmslev), švedas R. Ekblomas, suomiai J. Mikola, E. Nieminenas, norvegai O. Brokas, K. Stangas, es­ tas P. Aruma ir kt. Šveicarų kalbininkas M. Nydermanas bandė tyrinėti atskirų lietuvių kalbos žodžių (bul­ vės, gandro pavadinimų) geografiją. Naujas lietuvių dialektologijos etapas prasidėjo po Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo. 1941 m. įsteigus Lietuvos TSR Mokslų akademijoje Lietuvių kalbos institutą, pradėta rūpintis sistemingu tarminių duomenų 15 Žr. A. S a ly s, Kelios pastabos tarmių istorijai, — Archi­ vum Philologicum, IV, Kaunas, 1933, p. 21 —34 (ir žemėlapį). 16 K. Būga, aukštaičius skyręs į rytiečius ir vakariečius, taip pat nurodė, jog pastaruosius dar galima skirti į žiemių ir pietų va­ kariečius. Žemaičių tarmę jis skyrė į dvi pagrindines patarmes: pietų rytiečių (dūnininkų) ir žiemių vakariečių (dounininkų). Plg. K. B ūga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 94 ir kt. 17 Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948, p. 109—125 (su 4 žemėlapiais). 18 Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 15 ir kt. (ir žemėlapis). 19 Iki tol A. Baranausko klasifikacijos daugiau laikėsi tik atskiri užsienio kalbininkai, pvz., F. Špechtas, J. Gerulis. 20 Plačiau tos klasifikacijos principus žr. A. G ird en is, Z. Z in k e v ič iu s, Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos, — Kalbotyra, XIV, Vilnius, 1966, p. 139—147 (ir žemėlapį); Z. Z in k e v ič iu s, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 13 —16 (ir žemėlapį Nr. l ,p . 446); Z. Z in k e v ič iu s, Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą, — M AD, 1969, 3(31), p. 137—151. 21 Iš tikrųjų K. Būgos anketos apėmė daugiau klausimų, nes neretai fonetikos anketos atsakymai į vieną klausimą turėjo išaiškinti to paties garso ar dvigarsio tarimą įvairiose pozicijose, o, pavyzdžiui, trečiosios anketos keturi paskutinieji klausimai reikalavo užrašyti visus mėnesių vardus (55-tas klausimas), kai­ mo (apylinkės) vietų, upių, ežerų, balų, kalnų, miškų etc. vardus (56), seniai kaime (apylinkėje) gyvenančių žmonių pavardes (57), šunų vardus (58).

kaupimu. Buvo sudaryta nauja leksikos anketa22 su tokiomis tematinėmis klausimų grupėmis: L Gyvu­ liai; 11. Paukščiai; III. Ropliai; IV. Kiaupės; V. Žu­ vys; VI. Bestuburiai; VII. Augalai; VIII. Grybai. Iš viso anketoje pateikti 92 klausimai (iš tikrųjų 100 klausimų, nes karveliui ir kregždei skirti klausimai, be bendrųjų pavadinimų, reikalavo užrašyti dar ir tų paukščių atskirų rūšių pavadinimus). I šios anketos klausimus atsakymai užrašyti daugiau kaip iš 1500 vietų, tačiau ne iš visų lietuvių kalbos tarmių ir šnektų tolygiai. Pagal tuometinį administracinį skirstymą dau­ giausia gauta užpildytų anketų iš Šiaulių apskrities (157 anketos), Marijampolės (dabar Kapsuko - 120), Panevėžio (118), Biržų (115), Alytaus (106), Vilkaviš­ kio (95), Rokiškio, Ukmergės (po 92), Utenos (88) ir kai kurių kitų apskričių. Beveik visiškai nebuvo atsa­ kymų iš Klaipėdos krašto (užpildyta po 1 anketą iš Klaipėdos ir Šilutės apskričių). Antrasis pasaulinis ka­ ras sutrukdė baigti šį, daugiausia mokytojų ir vyres­ niųjų klasių mokinių pagalba vykdytą, darbą. Didžiausio kalbininkų dėmesio lietuvių kalbos tar­ mės susilaukė pokario metais: per šiuos metus lietu­ vių dialektologijos bibliografiją papildė keliolika di­ desnių monografijų apie atskiras tarmes ar šnektas (tiesa, daugiausia jų paskelbtos tik dalys), nemaža straipsnių23, kuriuose iškelta daug iki tol kalbos moks­ lui nežinotų tarminių faktų, nušviesta įvairių foneti­ kos, gramatikos, leksikos reiškinių susiformavimas ir istorija. Pasirodė ir dideli apibendrinamieji veikalai24. Visi tie darbai, atlikti paskutiniaisiais dešimtmečiais, gerokai patikslino ir išplėtė žinias apie įvairių tarmi­ nių reiškinių paplitimą. Tiesa, tarminių reiškinių geo­ grafija juose dažniausiai nusakoma aprašomuoju būdu. Tik nedaugelyje iki šiol publikuotų dialektologinių darbų yra duoti žemėlapiai (ar schemos), kuriuose iš­ ryškinti atskirų garsų, gramatinių formų ar žodžių vartojimo plotai25. Iš pastarųjų darbų išskirtina prof. Z. Zinkevičiaus knyga „Lietuvių dialektologija“, ku­ rios priede (p. 446 —520) parodyta daugelio tarminių reiškinių geografija: 73 žemėlapiai (Nr. 2 —74) skirti fonetikos (kirčio atitraukimo, vokalizmo ir konsonantizmo) klausimams, o vienas žemėlapis (Nr. 75) — morfologijos klausimui (a kamieno daiktavardžių vns. naudininko galūnei). Šis priedas yra tarytum pirmasis lietuvių kalbos tarmių fonetinių ypatybių atlasas. Tačiau lietuvių kalbotyrai ir apskritai kalbos moks­ lui darosi vis aktualesnis uždavinys parengti kiek ga­ lima pilnesnį lietuvių kalbos atlasą, kuris, be fonetikos, apimtų ir kitas kalbos sritis: morfologiją, sintaksę, leksiką. To uždavinio ėmėsi Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos (nuo 1952 m. Lietuvių kalbos ir literatūros) institutas.

1950 m. buvo sudaryta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa“ (toliau vadinama su­ trumpintai - „Programa“), kurios autoriai — Lie­ tuvos TSR MA akademikai prof. J. Balčikonis ir prof. B. Larinas (sudarė leksikos ir sintaksės skyrius) bei filol. kand. J. Senkus (sudarė fonetikos ir morfolo­ gijos skyrius). Tais pačiais metais Lietuvių kalbos ins­ titutas organizavo dialektologinę ekspediciją į Prienų rajoną, o kitais metais — į Vilkaviškio rajoną. Pirmo­ siose ekspedicijose kartu su „Programos“ sudaryto­ jais dalyvavęs mokslinių darbuotojų, dėstytojų, moky­ tojų būrys (J. Aleksandravičius, J. Dumčius, N. Gri­ gas, J. Kruopas, A. Laigonaitė, J. Paulauskas, J. Pa­ lionis, M. Sapijanskaitė, K. Žievys ir kt.), praktiškai patikrino parinktus klausimus. „Programoje“ buvo parinkta 370 klausimų, kurie pagal kalbos sritis pateikti tokia tvarka: Leksika 1—114, Sintaksė 115—179, Fonetika 180 —283, Morfologija 284 —370. Daugelis klausimų skaidomi smulkiau (a, b, c, ...), o leksikos skyrius, be kai kurių objektų bendrojo pavadinimo, dar reikalavo užrašyti ir tų objektų atskirų dalių pa­ vadinimus. Dėl to iš tikrųjų „Programa“ apėmė apie 750 klausimų. 1951 m. „Programa“ buvo apsvarstyta respublikinėje dialektologinėje konferencijoje, patvir­ tinta ir išleista26. 22 Anketa, kurią parengė A. Salys, pavadinta „Apklausas 1 (Žodžių geografijai)“. Prie anketos buvo pridėti „Paaiškinimai apklauso atsakytojams“. 23 Žr. bibliografines rodykles: Lietuvių kalbotyra 1944—1960, Vilnius, 1963, p. 63 —75; Lietuvių kalbotyra 1961 —1964, Vil­ nius, 1965, p. 63 —71; Lietuvių kalbotyra 1965—1968, Vilnius, 1971, p. 170—177; Lietuvių kalbotyra 1969 —1972, Vilnius, 1977, p. 2 2 9 -2 4 1 . 24 Z. Z in k e v ič iu s, Lietuvių dialektologija (Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija), Vilnius, 1966; V .G r in a v e c k is, Žemaičių tarmių istorija (fonetika), Vilnius, 1973. 25 Pavyzdžiui, plg. V. G r in a v e c k is, Žemaičių tarmių žodžio galo dėsnių susiformavimas, — Kalbotyra, IX, Vilnius, 1963, p. 7 4 —100 (1 žemėlapyje pateiktos afrikatų č , d ž < t j , dj skirtybių lietuvių tarmėse izoglosos); J. L ip s k ie n ė ir A. V id u g ir is, Apie vieną dzūkų tarmės daiktavardžių vienaskaitos naudininko for­ mą, — M AD, 1966, 1(20), p. 205 —208 (1 žemei, parodytas vyriš­ kosios g. daiktavardžių vns. naudininko su galūne -o paplitimas); K. M o rk ū n a s, Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos, — LKK, VII, 1964, p. 145—152 (1 žemei, paro­ dytas dgs. inesyvo galūnių paplitimas aukštaičių tarmėse); B. R ok a itė . Vaivorykštės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse, — M AD, 1963, 2(15), p. 275 —279 (1 žemei, parodytas vaivorykštės pavadinimų paplitimas); B. V a n a g ie n ė ir V. V itk a u sk a s, Dėl žemaičių mun- ir num, — LKK, X I, 1969, p. 211 —218 (1 že­ mei. parodytos mun-, num-; komunos, kamune tarimo bei am, an virtimo om (um), On (un) ribos); V. V itk a u s k a s, Apie kai kurių žemaitiškų žodžių vartojimą, — LKK, VIII, 1966, p. 155 —168 (5 žemei, parodytas žodžių cyrulis, krupis, krupė, kūlis, pylė, pūrai paplitimas). 26 Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, Vil­ nius, 1951 (II leidimas 1956).

10

Kad reikalingos tarminės medžiagos rinkimas vyktų sėkmingiau, 1954 m. buvo išleista „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcija“27 (toliau vadi­ nama tiesiog „Instrukcija“), kurią parengė J. Senkus. „Instrukcijoje“ duoti metodiniai nurodymai, kaip or­ ganizuoti LKA medžiagos rinkimą ir kaip surinktus tarminius duomenis tvarkyti. Joje taip pat akcentuotas kai kurių leksikos klausimų ryšys su etnografija. Dėl to iš LKA medžiagos rinkėjų buvo reikalaujama, kad jie, be tarminių duomenų, atskirais atvejais užrašytų ir etnografinio pobūdžio pastabas ar paaiškinimus, pateiktų vieno ar kito objekto brėžinius, fotografijas ir pan. Toliau užrašydami leksikos duomenis (tiksliau, duonkepės krosnies, tvorų, įvairių namų apyvokos daiktų, kirvių, vežimo, rogių, arklo, akėčių, dalgio, kultuvo, verpiamojo ratelio, audžiamųjų staklių, gir­ nų bei jų dalių pavadinimus) LKA medžiagos rinkėjai naudojosi ir „Instrukcijoje“ duotais brėžiniais, kurie būdingesnių etnografinių įvairavimų, deja, neatspindi (parodo tik vieną to ar kito objekto tipą). Visiškai be „Instrukcijos“ (1950—1954 m.) LKA medžiaga su­ rinkta daugiau kaip iš 200 gyv. punktų (daugiausia esan­ čių į pietus nuo Nemuno, Neries bei Ignalinos ir Šven­ čionių rajonuose). Iš tų punktų užrašytuose atsaky­ muose į kai kuriuos leksikos klausimus daugiau pasi­ taiko ir trūkumų (pvz., ne visi reikalingi pavadinimai užrašyti, nepaaiškinta jų reikšmė ir pan.). LKA medžiagos rinkimo darbo gerinimui bei spar­ tinimui nemaža reikšmės turėjo respublikinės dialektologinės konferencijos ar pasitarimai, kurių Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kartu su aukštosiomis mokyklomis organizavo keliolika. Čia buvo apžvel­ giama ir įvertinama kiekvienais metais dialektologinių ekspedicijų užrašyta medžiaga, aptariami tos medžia­ gos rinkimo metodiniai, organizaciniai ir kiti klausimai, pasidalijama darbo patirtimi. 1957 m. grupė respubli­ kos mokslininkų (J. Balčikonis, V. Grinaveckis, K. Kor­ sakas, J. Kruopas, B. Larinas, E. Mikalauskaitė, J. Senkus, K. Ulvydas, Z. Zinkevičius), iškeldami di­ delę atlaso reikšmę mokslui ir kalbos praktikai, para­ gino lituanistus ir kitus besidominčius lietuvių kalba aprašyti gimtąją tarmę ir prisidėti prie greitesnio visų numatytų gyv. punktų ištyrimo28. Iš viso buvo numatyta LKA m edžiagą surinkt iš 703 (vėliau 704) Lietuvos TSR gyv. punktų, parin­ kus juos vieną nuo kito maždaug kas 10—12 km. Pa­ čioje darbo pradžioje buvo atlikta ir tirtinų gyv. punktų numeracija: pradėjus ją nuo šiauriausių gyv. punktų, kiek galima, prisilaikyta „horizontaliosios linijos“ su didėjančiais eilės numeriais rytų kryptimi. Medžiagos rinkimo metu iš anksto numatytuose gyv. punktuose tinkamų vietinės tradicinės tarmės atstovų kartais ne­ rasta. Tais atvejais medžiaga rinkta gretimose, o kar­ tais ir gerokai nuo numatytų nutolusiose gyvenvietėse. 2*

Atitinkamos pataisos padarytos ir galutiniame LKA žemėlapyje. Dėl to jame ištirtų gyv. punktų numera­ cijos tvarka pagal „horizontaliąją liniją“ tam tikrais atvejais mažiau ar daugiau suirusi, plg. žemėlapyje gyv. punktus, pažymėtus numeriais: 341 —342 —343 — 344, 4 2 7 -4 2 8 -4 2 9 -4 3 0 -4 3 1 -4 3 2 , 573-574-575, 611 -6 1 2 -6 1 3 , 680-681 -6 8 2 ir kt. Tinkamų vietinės tradicinės lietuvių tarmės atstovų nerasta Vilniaus apylinkėse. Dėl to iš keliolikos numa­ tytų gyv. punktų LKA medžiaga liko nesurinkta: 544, 561, 562, 563, 577, 578, 579, 580, 581, 598, 599, 600, 602, 618, 619, 636, 637. Nemažas skaičius gyv. punktų pagal LKA „Progra­ mą“ ištirta du ar tris kartus: pakartotinai pertirti silp­ nai ar nepilnai aprašyti punktai, ankstesni atsakai pa­ pildyti naujais, atliktais iš tų vietų kilusių filologų, studentų gamybinės praktikos metu ir t.t. Papildomas atsakas žymimas gyv. punkto numeriu, kuriuo žymėtas pagrindinis atsakas, tik papildomam atsakui dar pri­ dedama raidė „a“, o jei yra dar antras toks atsakas — raidė „b “29 (žr. Gyvenamųjų punktų, iš kurių rinkta Lietuvių kalbos atlasui medžiaga, sąrašą, p. 21 - 30). Be to, LKA medžiaga surinkta iš 13 gyv. punktų (daugumas jų taip pat turi papildomus atsakus), esan­ čių už respublikos ribų: Baltarusijos TSR šiaurės va­ karinių pakraščių (12 gyv. punktų) ir Lenkijos Liaudies Respublikos (1 atsakas iš Punsko apylinkės). Šie punk­ tai, iš kurių užrašytos ten vartojamų lietuvių tarmių ypatybės sudaro tam tikrą LKA medžiagos priedą, žymimi romėniškais skaitmenimis (I —XIII). Visų numatytų gyv. punktų tyrimas pagal LKA ,,Programą“ truko beveik du dešimtmečius, o sukaup­ tos medžiagos pildymas ir tikslinimas tebevyksta. Dialektologinei medžiagai pagal „Programą“ rinkti Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ir talkininkau­ jančios respublikos aukštosios mokyklos — Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas, Vilniaus Valsty­ binis pedagoginis institutas, Šiaulių K. Preikšo pedago­ ginis institutas — organizavo keliasdešimt mokslinių 37 Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcija, Vilnius, 1954 ([T leidimas 1958). 28 Kreipimasis „Aprašykime gimtąją tarmę" buvo paskelbtas „Komjaunimo tiesoje“ (1957.1.30), „Tarybinėje mokykloje“ (1957, Nr. 3, p. 40), „Tarybiniame mokytojuje“ (1957. T. 24). 29 Rengiant LKA spaudai, papildomų atsakų duomenys daugiausia panaudojami kartu su pagrindinio atsako duomenimis: žemėlapyje visi tie duomenys kartografuojami prie numerio, ku­ riuo žymėtas pagrindinis atsakas, o komentaruose nurodomi skir­ tingi ar prieštaringi pagrindinių ir papildomų atsakų duomenys. Tik keliais atvejais papildomų atsakų duomenys, daugiau besi­ skiriantys nuo pagrindinių atsakų duomenų bei geriau išryški­ nantys ta u tikras izoglosas, kartografuojami atskirai, t. y. j iš anksto sudarytą LKA žemėlapio tirtinų punktų schemą dar įra­ šyti šie punktai: 131a, 220a, 375a, 398a, 620a, 631a.

11

ekspedicijų. Šių įstaigų mokslo darbuotojų, dėstytojų, aspirantų, studentų, taip pat talkininkavusių vidurinių mokyklų mokytojų bendromis jėgomis sukaupta beveik 900 (kartu su papildomais) visus „Programos“ klausi­ mus apimančių atsakų30. Iš jų sudaryta LKA karto­ teka: apie 700 000 kortelių su prirašytais visų lietuvių tarmių ir šnektų žodyno, fonetikos, morfologijos ir sintaksės ypatybių pavyzdžiais31. Rengiant atlasą, vienas iš sudėtingiausių darbo etapų yra kalbinių duomenų kartografavimas, kuris kelia ne mažiau problemų, kaip medžiagos rinkimo programos sudarymas bei medžiagos rinkimas. Kad tas darbas turėtų aiškią, metodiniu atžvilgiu vieningą kryptį, buvo sudarytas LKA prospekto ir kartografa­ vimo instrukcijos projektas (E. Grinaveckienė, A. Jo­ naitytė, K. Morkūnas, A. Vidugiris), kurį 1968 m. ap­ svarstė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organi­ zuotas išplėstinis kalbininkų pasitarimas ir patvirtino Instituto Mokslinė taryba. Prospekte ir kartografa­ vimo instrukcijoje buvo išryškinti svarbiausieji LKA rengimo spaudai klausimai: jo tikslas, struktūra, že­ mėlapių kartografavimo ir komentarų rašymo prin­ cipai. Aptariant šio leidinio tikslą, buvo akcentuota, kad LKA parodys būdingiausių fonetikos, morfologijos, kai kurių sintaksės ir leksikos reiškinių įvairavimą dabarti­ nėse lietuvių kalbos tarmėse, nepateikdamas senųjų raštų atitinkamų tarminių duomenų (tokį leidinio pro­ filį sąlygoja ir LKA kartoteka). LKA pagrindą sudarys lingvistiniai žemėlapiai ir komentarai, kuriuos numatyta išleisti keturiais tomais. Kiekvienas LKA tomas skiriamas vienai kalbos sri­ čiai: I - leksikai, II - fonetikai, III - morfologijai, IV - sintaksei. Lingvistinio atlaso vertė daug pareina nuo to, kaip (kokiu būdu) kartografuojamieji duomenys že­ mėlapiuose pateikiami. Neretai išleisti atlasai susilau­ kia kritikos, kad juose pateikiama palyginti mažai apdorota kalbinė medžiaga. Dėl to jie neturi ir dides­ nio populiarumo: tais atlasais mažai pasinaudoja kal­ bos praktikos klausimais besidominti visuomenė, taip pat kitų (ne kalbos) mokslo sričių specialistai (pvz., istorikai). Norint nors dalies tų trūkumų išvengti, „Lietuvių kalbos atlase“ stengiamasi kartografuoja­ muosius duomenis diferencijuoti, t.y. atskleisti (ir gra­ fiškai žemėlapyje parodyti) įvairių tarminių reiškinių tar­ pusavio ryšį, santyki su literatūrinės kalbos norma ir pan. Taigi iš pačių LKA žemėlapių, pavyzdžiui, aki­ vaizdžiai matyti, kas lietuvių literatūrinėje kalboje vartojama ar vartotina ir kas nevartotina, kiek atski­ ros tarmės prisideda prie literatūrinės kalbos turtinimo, kuo nuo literatūrinės kalbos skiriasi jai pamatą davusi vakarų aukštaičių pietinė tarmė ir 1.1. Leksikos žemė­ lapiuose iš kitų kartografuojamų žodžių ar jų formų

grafiškai išskiriami skoliniai ir hibridai (detaliau apie kai kuriuos leksikos reiškinių kartografavimo ir žemė­ lapių komentarų rašymo principus žr. toliau). Tai aki­ vaizdžiai išryškina kai kuriuos lietuvių kalbos kontaktų su kitomis kalbomis rezultatus. Sudarydami „Programą“ ir „Instrukciją“, orga­ nizuodami dialektologines ekspedicijas, mokslinius pa­ sitarimus, rengdami LKA spaudai, lietuvių kalbi­ ninkai bendradarbiavo ir tebesidalina patyrimu su ru­ sų, latvių, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tarybinių tautų kalbininkais, dirbančiais panašius darbus. Atsižvelgta ir į užsienio šalyse pasiektus lingvistinės geografijos laimėjimus. „LIETUVIŲ KALBOS ATLASO“ I TOMAS

Š altin iai. LKA I tomo žemėlapiai ir komentarai parengti į „Programos“ leksikos klausimus užrašytų atsakymų pagrindu. Atskirais atvejais tiesioginiai atsa­ kymai į leksikos klausimus papildyti ar patikslinti ir į kitų „Programos“ skyrių klausimus surinktais ana­ logiškais duomenimis. Pavyzdžiui, kartografuojant ar aptariant komentaruose pavadinimus troba („Progra­ mos“ klausimas nr. 1), tvora (18), dešra (22 f, g), bul­ vė (56), ratlankis (24 n, p), stebulė (24 1), serbentas (67), dilgėlė (65), blauzda (78) bei jų variantus, naudo­ tasi atsakymais, užrašytais ir į fonetikos klausimus: 234 (troba — trioba), 245c (tvora — tora), 226 (dešra — dešera, bulvė — būliava), 248 (ratlankis — latrankis), 235 (stebulė — stabulė, serbentai — sarbentai), 240 {dilgėlė — dirgeli), 246 {blauzda — blauza). Patei­ kiant pavadinimus priežda (5c), klėtis (9), dilgėlė (65), taip pat atsižvelgta į atsakymus, kurie užrašyti morfologijos klausimams: 363b {priežda —pryžeda), 302a {kietis — klėtė), 311 {dilgė — dilgėle). Be pagrindinio šaltinio — pagal „Programą“ su­ rinktos leksikos medžiagos, — rečiau panaudoti ir kiti, papildomi šaltiniai: didysis, „Lietuvių kalbos žo­ dynas“32 bei jo kartoteka, pagal anketą „Apklausas 1“

12

30 Daugiausia, t. y. apie 2/3 gyvenamųjų punktų ištyrė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotos dialektolo­ gines ekspedicijos ar į šį darbą instituto įtraukti atskiri asmenys (apie 600 atsakų) ir maždaug 1/3 aukštosios mokyklos (ekspedi­ cijų ar studentų gamybinės praktikos metu): Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas (apie 140 atsakų), Vilniaus Valstybinis pedagoginis institutas (apie 100 atsakų) ir Šiaulių K. Preikšo peda­ goginis institutas (apie 50 atsakų). 31 LKA fondus, be tiesioginių atsakymų į „Programos“ klau­ simus, taip pat sudaro tarminiai tekstai, užrašyti beveik iš visų tirtų gyv. punktų. Nemaža tekstų įrašyta ir į magnetofono juostas. Šių fondų pagrindu parengta ir išleista tarminių tekstų chrestoma­ tija „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius, 1970). 32 Lietuvių kalbos žodynas, I —IX, Vilnius, 1941 —1973 (I —II t. antras leidimas 1968 —1969).

užrašyti kai kurie duomenys, LKA fonduose esantys tarminiai tekstai ir kt. LKA I tome apibendrinta ir pateikta beveik į vi­ sus „Programos“ leksikos klausimus užrašyta medžia­ ga, išskyrus tik vieną kitą klausimą: 35 (kaip vadinasi: skara, skepeta, skraistė, raiste ar sagė P), 92 (kaip šau­ kia: arklius, karves, avis, ožkas, vištas, antis, žąsis, kiaules, šunis, kates?), 93 (kaip varo: arklius,..?), 95 (šalia ar greta; palei ar pagal?). Pagal tuos klausimus surinkti tarmių duomenys bus paskelbti kituose lietuvių lingvistinei geografijai skirtuose leidiniuose (95-ojo klausimo atsakymus numatoma panaudoti sintaksei skirtame LKA tome). L eksikos žem ėlapiai. Pirmajame LKA tome pateikiama 119 leksikos žemėlapių (nr. 2 —120). Pagal turinį beveik pusė jų (58) yra vienatemiai — viename žemėlapyje išryškinama vienos realijos, arba objekto (pvz., žemėlapyje nr. 2 — gyvenamojo namo), pa­ vadinimų paplitimas. Kiti žemėlapiai yra dvitemiai ar daugiatemiai — vietos taupymo sumetimu viename žemėlapyje parodomas dviejų ar kelių, kartais artimų realijų (pvz., žemėlapyje nr. 4 — gyvenamojo namo as­ los, duonkepės krosnies pado ir javų kraunamo tro­ besio grendymo) pavadinimų paplitimas. Taigi visuose leksikos žemėlapiuose parodoma apie 190 realijų pa­ vadinimai bei jų geografija. Be to, kai kurių realijų pavadinimai žemėlapyje apskritai nekartografuoti, o tik aptarti komentaruose (plg. p. 17). Tematiniu požiūriu LKA I tomą daugiausia sudaro sinonimų žemėlapiai, t.y. juose parodoma įvairių tos pačios reikšmės žodžių (vienos ar kitos realijos pava­ dinimų) geografija. Tik vienas kitas žemėlapis rodo atskirų žodžių lietuvių tarmėse paplitimą ar išlikimą, to paties žodžio reikšmių įvairavimą tarmėse, pvz., žodžių: brėkšti (žemei. nr. 106), geinys (116), moša (118), šešuras, dieveris (118), sėbras, gentis (119), bi­ čiulis (120). Tokią žemėlapių tematiką iš esmės lėmė „Programa“ (leksikos klausimų tam tikras formulavi­ mas) ir pagal ją surinkta tarminė medžiaga. Pagal kartografuojamų tos ar kitos realijos pava­ dinimų pilnumą, jų išskyrimą ar priešpastatymą kitų tarmių atitinkamiems faktams žemėlapiai yra pilnieji, skirtuminiai ir daliniai. Pilnajame žemėlapyje paro­ domas tam tikros realijos pavadinimų įvairavimas visame lietuvių kalbos plote. Tokių leksikos žemėla­ pių yra daugiausia. Skirtuminiame žemėlapyje paro­ domi ne visi vieno objekto pavadinimai, o tik tam tik­ rose vietose vartojami; kiti pavadinimai, paprastai būdingi visoms tarmėms ir sutampantys su literatū­ rinės kalbos norma, visai nekartografuojami (pvz., pavadinimas gyvatė — žemei. nr. 80). Dalinis žemė­ lapis konstatuoja tam tikro vieno leksikos fakto buvi­ mą tarmėje ar tarmių grupėje (plg. statinė — žemei, nr. 22). Šie žemėlapiai kartais išryškina kai kuriuos

archaiškus (ne visose tarmėse išlikusius), nykstančius lietuvių kalbos faktus, tam tikrus įvairių vietų etnogra­ finius skirtumus, t.y. realijos, kurios pavadinimai kartografuojami, buvimą tik vienoje kurioje Lietuvos dalyje33 (plg. kastinys, kastinis ir kt., šustinis ir kt. — žemė!, nr. 30; geinys — žemei. nr. 116). Pagal leksikos reiškinių paplitimo grafinį vaizdavi­ mo būdą žemėlapiai yra kelių tipų: figūrinių ženklų (kartografuojamų pavadinimų įvairavimas parodomas geometrinėmis figūromis), štrichų (skirtingų pavadi­ nimų ar jų variantų paplitimas parodomas įvairiais štrichais), izoglosų (pavadinimų ar jų variantų uži­ mami plotai apibrėžiami tam tikromis linijomis), mišrūs (kai derinama: ženklai ir štrichai; ženklai ir izoglosos; štrichai ir izoglosos; ženklai, štrichai ir izoglosos) žemėlapiai. Pastarasis vaizdavimo būdas taikomas sudėtingiems žemėlapiams, pvz., kai objektas turi daug pavadinimų ir jų variantų; kai šalia pavadinimų, turinčių aiškius vientisus plotus (jie parodomi štri­ chais ar izoglosomis), yra pavadinimų ar jų variantų, vientisesnių plotų neužimančių (jų paplitimas paro­ domas figūriniais ženklais). Grafiškai leksikos reiškinių paplitimas žemėlapyje parodomas, laikantis tam tikros ženklų, štrichų, izo­ glosų linijų eilės tvarkos bei ryškumo. Ženklai (geometrinės figūros) imami šia eile: aps­ kritimas (1), lygiakraštis trikampis (2), kvadratas (3), rombas (4), stačiakampis (5), penkiakampis (6), ovalas (7), skritulio išpiova (8), trapecija (9), taisyklingas še­ šiakampis ( 10), konusas ( 11), vertikaliai paverstas ly­ giagretainis (12), suplotas šešiakampis (13), nupjautas lygiašonis trikampis (14) ir, jei yra reikalas, dar kiti ženklai. Ženklai gali būti juodai užtušuoti arba neužtu­ šuoti (tiktai apibrėžti kontūrinėmis linijomis). Užtu­ šuotais ženklais žymimas su literatūrinės kalbos norma sutampančių (t.y. ir Ik. vartojamų ar jai teik­ tinų) leksikos reiškinių paplitimas, o neužtušuotais — tarminių (t.y. literatūrinėje kalboje nevartojamų ar jai neteiktinų) reiškinių paplitimas. Skoliniai žemėlapyje žymimi ženklais, su jų išorėje esančiais įkypo perbraukimo „ragučiais“, o hibridai — ženklais, su pridėta (ženklo apačioje ar viršuje) stat­ mena „uodegėle“. Skirtingų šaknų pavadinimų paplitimas žemėla­ pyje žymimas skirtingomis geometrinėmis figūromis, o tos pačios šaknies įvairūs variantai — tos pačios 33 Tiksliai nustatyti, kur tam tikros realijos apskritai nėra, o kur jos pavadinimai LKA medžiagos rinkėjų tik neužrašyti, n e visada lengva. Dėl to žemėlapyje atskirai nenurodoma gyv. punktai, neturintys'vienos ar kitos realijos. Pastabos apie realijos nebuvimą kai kuriose lietuvių kalbos ploto vietose paprastai duo­ damos komentaruose (kartu su kitomis etnografinio pobūdžio pastabomis).

13

figūros variantais: naudojamos įvairios? grafinės kom­ būdu kartografuotų skolinių bei hibridų vartojimą binacijos (įbrėžimai) užtušuotose ar pusiau užtušuoto­ literatūrinėje kalboje nurodoma komentaruose). Kad se (literatūrinei kalbai teiktinoms formoms žymėti) atskirų pavadinimų ar jų variantų plotai žemėlapyje ir neužtušuotose (tarmines formas žyminčiose) fi­ būtų akivaizdesni, štrichai dažnai parenkami skirtingo gūrose. ryškumo (storesnės ir plonesnės linijos), tankumo. Kai pavadinimai ir jų variantai yra tos pačios šak­ Ryškesniais bei tankesniais štrichais ypač stengiamasi nies, tačiau vienas nuo kito daugiau nutolę dėl šak­ išskirti svarbiausiųjų (su Ik. norma sutampančių) pa­ nies balsių kaitos, skirtingų darybos elementų ir pan., vadinimų plotus, tačiau tokiu grafiniu būdu kartais tai tie labiau nutolę variantai kartais žymimi geomet­ išryškinama ir siaurai paplitusių tarminių leksikos rinėmis figūromis su tam tikromis išpjovomis (pvz., reiškinių geografija. apskritimas, kvadratas) ar tokiomis pačiomis figūro­ Leksinių reiškinių paplitimo ribos (izoglosos) pa­ mis, tik pakeitus jų padėtį: apverstomis pagrindu aukš­ rodomos ištisinėmis, punktyrinėmis ir įvairios formos tyn (pvz., lygiašonis trikampis, penkiakampis), pa­ kitomis linijomis. Ištisinėmis linijomis paprastai api­ verstomis horizontaliai (pvz., rombas, stačiakampis, brėžiami plotai, kuriuose vartojami pavadinimai, bū­ ovalas, konusas, lygiagretainis) ir pan. dingi ir literatūrinei kalbai, punktyrinėmis — tarmi­ Tos pačios šaknies keli reti tarminiai variantai že­ nių (Ik. nebūdingų) pavadinimų ar jų variantų plotai, mėlapyje kartais žymimi vienodai — tokiu ženklu, taškais ar kryžiukais — skolinių, o kombinuotomis kaip ir pagrindinė (labiau paplitusi) tos Šaknies forma, (pvz., taškais ir punktyrais) — hibridų plotai. Prie tik ženklo viduje dažniausiai yra žvaigždutė. Reti įvai­ izoglosų dažniausiai tam tikrais tarpais dar dedami rių šaknų pavadinimai žymimi atskira žvaigždute; papildomi ženkleliai (geometrinės figūros, pvz., tri­ ji vartojama tais atvejais, kai atitinkamų šaknų formos kampis; ar jų detalės, pvz., pusė apskritimo, kvadrato, apskritai nebuvo kartografuotos. Ženklas su žvaigž­ stačiakampio, rombo), kurie paaiškina: a) į katrą pusę dute bei atskira žvaigždutė rodo, jog iš atitinkamų nuo izoglosos tas ar kitas leksikos reiškinys paplitęs, gyv. punktų užrašyti pavadinimai ar jų variantai patei­ b) koks to reiškinio santykis su literatūrine kalba: kiami komentaruose. su Ik. norma sutampančio pavadinimo izoglosa turi Joks ženklas nededamas prie numerių tų gyv. punk­ užtušuotus papildomus ženklelius, o tarminio (su Ik. tų, iš kurių reikiamų tarminių duomenų trūksta (t.y. norma nesutampančio) pavadinimo — neužtušuotus iŠ kurių medžiaga apskritai nesurinkta arba neuž­ (tuščiavidurius). Be to, prie skolinio plotą apjuosian­ rašyti atsakymai į atskirus „Programos“ klausimus). čios izoglosos dedami papildomi ženkleliai su viena Žemėlapyje visi ženklai dedami kairėje gyv. punkto įstriža „uodegėle“, o prie hibrido plotą rodančios numerio pusėje. Kai prie gyv. punkto numerio yra izoglosos — ženkleliai su viena statmena „uodegėle“. keli ženklai, laikomasi tokios eilės, kokia jie aiškinami Kai izoglosa skiria dviejų leksikos reiškinių plotus, žemėlapio legendoje: arčiausiai numerio yra pirmiau papildomi ženkleliai kartais dedami iš abiejų jos pusių, legendoje aiškinamas ženklas, toliau į kairę horizonta­ Tokia izoglosa, vedama per gyv. punkto numerį, ro­ lioje linijoje — tolesnis legendos ženklas. Trečias ženk­ do, jog tame gyv. punkte vartojamas tiek vienas, tiek las paprastai dedamas virš pirmųjų dviejų. Tačiau, ir kitas leksikos reiškinys. kai prie vieno gyv. punkto numerio susidaro keli (trys Atskirais atvejais nuo nurodytos geometrinių fi­ ar daugiau) ženklai, jų vieta kartais pakoreguojama gūrų (ženklų), štrichų, izoglosų parinkimo tvarkos ir kitaip (pvz., atsižvelgiama ir į gretimų gyv. punktų nukrypstama, ypač kai absoliučiai nuoseklus tos tvar­ numerius). kos laikymasis galėjo daugiau pakenkti LKA žemėla­ Štrichuotuose žemėlapiuose skirtingų šaknų pava­ pio akivaizdumui. Pavyzdžiui, žemėlapyje nr. 18 sko­ dinimų paplitimas parodomas skirtingos krypties linio palos plotas pažymėtas taškais, o varianto palai štrichais, kurių eilės tvarka pirmiausia tokia: horizon­ plotas (kai kur susikerta su palos plotu) — mažais talus ( 1), įstrižai kylantis iš kairės į dešinę (2), įstrižai tuščiaviduriais apskritimais, nors paprastai Šiais štri­ kylantis iš dešinės į kairę (3), vertikalus (4), o toliau chais (taškais ir tuščiaviduriais apskritimais) žymimi pasirenkami įvairūs kiti. Su literatūrinės kalbos norma skirtingas šaknis turinčių skolinių plotai (plg. žemei, sutampantys pavadinimai žymimi ištisiniais štrichais, nr. 27, 42, 46, 63). o tarminiai (su Ik. norma nesutampantys) pavadini­ Ž em ėlapio legenda. Kiekvienas žemėlapis turi mai — neištisiniais štrichais. Tos pačios šaknies įvai­ legendą (žemėlapyje vartojamų ženklų, štrichų, izo­ rūs leksiniai variantai žymimi vienodos krypties štricho įvairiais variantais. Skoliniai šio tipo žemėlapiuose glosų paaiškinimus), o dvitemis ar daugiatemis žemė­ žymimi įvairaus dydžio taškais, mažais tuščiaviduriais lapis — dvi ar kelias legendas (kiekvienai temai). apskritimais, kryžiukais, o hibridus rodo taškai, pri­ Žemėlapio temą (pavadinimą) rodo legendos antraštė, dėti prie kitų (ištisinių ar neištisinių) štrichų (apie tuo o po jos skliausteliuose duodamas numeris — „Pro­ 14

gramos“ klausimo, kurio atsakymais remiantis pada­ rytas žemėlapis, eilės numerį. Iš visų žemėlapyje kartografuojamų tos ar kitos realijos pavadinimų legendoje į pirmą vietą visada stengiamasi iškelti lietuvių literatūrinės kalbos norma pasirinktą pavadinimą, paskui tos pačios šaknies va­ riantus (pirma vartojamus ir literatūrinėje kalboje, po jų — tarminius). Kai iš daugiau kartografuojamų pavadinimų su literatūrinės kalbos norma sutampa keli, tai jie nurodytu principu pateikiami lizdais: pir­ moje vietoje svarbiausias, plačiausiai vartojamas li­ teratūrinėje kalboje ar jai labiausiai teiktinas pavadi­ nimas su tos pačios šaknies variantais, paskui pagal paplitimo laipsnį — kiti literatūrinėje kalboje varto­ jami pavadinimai su bendrašakniais variantais. Po šių pavadinimų nurodomi tarminiai pavadinimai bei jų ' ' -ni eilė nustatoma taip pat pagal paplitis-..« taip Kartografuojamų pavadinimų nėra sutam­ pančių su literatūrinės kalbos norma, į pirmą vietą legendoje keliamas labiausiai paplitęs tarminis pava­ dinimas, o toliau — kiti tarminiai pavadinimai su va­ riantais. Tiesa, ne visada lengva nustatyti, kuris pavadini­ mas laikytinas literatūrinės kalbos norma, kuris iš kelių literatūrinėje kalboje vartojamų pavadinimų yra svarbiausias, jai labiausiai teiktinas. Panašių sunkumų kelia ir įvairiai kirčiuojamų formų atranka. Apskritai, nustatant literatūrinės kalbos normas, atsižvelgta tiek į leksikos reiškinio geografinį paplitimą (pirmenybė teikiama labiau tarmėse paplitusiam reiškiniui), tiek ir į susidariusias tradicijas bei kitas aplinkybes31 (kar­ tais ir mažai tarmėse žinomas žodis literatūrinėje kalbo­ je vartojamas labai plačiai, pvz., kibiras, plg. žemei, nr. 21). Bendrasis nuorodinis (siunčiantis žiūrėti komentarų) ženklas žvaigždutė legendoje nurodomas tik tuo at­ veju, jei žemėlapis yra dvitemis ar daugiatemis (žvaigž­ dute tokiame žemėlapyje parodomas tik vienai katrai temai priklausančių įvairių retų pavadinimų papliti­ mas, pvz., žemėlapyje nr. 76 tik iš atskirų gyv. punktų užrašyti įvairūs sniegenos pavadinimai). Vienai temai skirto žemėlapio legendoje žvaigždutė visai nenuro­ doma (plg. žemėlapį nr. 79). Legendoje kirčio vieta ar priegaide besiskiriančių variantų (po aiškinamo ženklo) rašoma viena forma su dviem ar keliais prie­ gaidės ženklais, iš kurių vienas (rašomas ne skliauste­ liuose) žymi svarbesniąją (su literatūrinės kalbos norma sutampančią, labiau jai teiktiną ar dažnesnę tarminę) formą, o kiti, rašomi skliausteliuose priegaidės ženk­ lai, — retesniąsias formas. Pavyzdžiui, paaiškinimas b'u ožg~alvis rodo, kad, be formos buožgalvis, žemėla­ pyje nr. 83 vienodai žymėtas dar ir tarminių formų buožgalvis, buožgalvis paplitimas (pastarųjų formų

tikslesnė lokalizacija nurodoma komentaruose). Pana­ šiai elgiamasi ir kai kuriais kitais atvejais. Sakysim, paaiškinimas *čigonas rodo, kad, be dažnesnės formos čigonas, žemėlapyje nr. 61 vienodai žymėtas ir retes­ nės formos čigonas paplitimas. Vietos taupymo sumetimu po aiškinamo ženklo (štricho) einančios kelios tos pačios šaknies formos (sudurtinio pavadinimo besikartojantys dėmenys) kar­ tais trumpinamos, pvz. : gurgiitis / -ė ( = gurgūtis / gurgùtê); burė / -ikė / -iùkas, -ė ( = biirė / burikė / ba­ riukas / buri ūkėj ; buz- + -iokas / -iukas / -iulis ( = buziokas / buziukas / buziulis) ; perkūno arkliukas (/ -élis / arklys) (= perkūno arkliukas j perkūno arklelis j per­ kūno arklys)-, ąžuolinis (ąžuolų) vabalas ( = ąžuolinis vabalas j ąžuolų vabalas)-, karkl(i)avabalis (= kafklavabalis / karkliavabalis) ; pirkia į pir (k) čia (= pirkia j pircià / pirkčia). Koment ar ai . Atlaso žemėlapyje galima parodyti riboto skaičiaus kalbinių reiškinių paplitimą. Todėl tais atvejais, kai reiškinys tarmėse labai įvairuoja, tam tikri tarminiai duomenys žemėlapyje nekartogra­ fuojami. Sakysim, norint geriau išryškinti svarbesniųjų tarmėse vartojamų vienos ar kitos realijos pavadinimų geografiją, dažniausiai nekartografuojami tik iš vieno ar kelių gyv. punktų pateikti duomenys. Žemėlapyje neįmanoma atspindėti ir LKA medžiagos rinkėjų pa­ stabų, kurios geriau padeda suprasti kartografuojamąjį reiškinį, jo vartojimą, vartosenos polinkius ir pan. Kad mokslui ir kalbos praktikai būtų žinomi visi ver­ tingesni kartografuojamąjį klausimą liečiantys duome­ nys, be žemėlapių, atlase duodami ir komentarai. Juose, jei reikalinga, geriau išryškinama atskiro žemė­ lapio tema ir glaustai pateikiami tie duomenys, kurie dėl kokių nors priežasčių žemėlapyje nebuvo kartogra­ fuoti (žemėlapyje aiškiai parodyti dalykai komenta­ ruose nekartojami). Dėl to žemėlapis drauge su komen­ tarais iš esmės pateikia visus mokslui ir praktikai reikš­ mingesnius duomenis, tuo klausimu užrašytus LKA medžiagos rinkėjų. Be to, LKA 1 tomo „Komentaruose“ aiškinami ir tie „Programos“ leksikos klausimai, pagal kuriuos surinktajai medžiagai atlase žemėlapių neskirta. Taigi, pagal paskirtį yra leksikos žemėlapių ir nekar­ tografuotų „Programos“ leksikos klausimų komen­ tarai. 34 Vienas iš svarbiausių spausdintų šaltinių, kuriuo vado­ vautasi sprendžiant su norminimu susijusius klausimus, — „Da­ bartinės lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius, 1954; II papildytas leidimas — Vilnius, 1972). Tačiau ir šiame žodyne ne visais at­ vejais rasti aiškūs ar nekoreguotini atsakymai (tai suprantama, nes lietuvių literatūrinės kalbos žodyno norminimo procesas te­ bevyksta, be to, ir normos čia gana dažnai nėra tokios griežtos, kaip fonetikoje ar morfologijoje).

15

Visi leksikos komentarai pateikiami „Programos“ klausimų eilės tvarka, pradedant pirmuoju ir baigiant 114-uoju klausimu (išskyrus, kaip minėta, 35-ąjį, 92-ąjį, 93-ąjį ir 95-ąjį klausimus). „Programos“ klausimo numeris duodamas prieš komentarų antraštę. Jei tai pačiai temai yra skirtas ir žemėlapis, tai jo numeris nurodomas po komentarų antraštės skliausteliuose. Atskiro žemėlapio ar „Programos“ klausimo komen­ tarų struktūra, apimtis daug pareina nuo klausimo aiš­ kumo, surinktos tarminės medžiagos sudėtingumo, atlaso medžiagos rinkėjų pastabų gausumo ir kitų ap­ linkybių. Tačiau paprastai laikomasi ir bendrų komen­ tarų rašymo principų. Žemėlapių komentaruose pirmiausia (jų įvadinėje dalyje) iškeliami patys bendriausi kartografuojamąjį leksikos reiškinį ir žemėlapio bei jo legendos sudary­ mo principus liečiantieji dalykai: paaiškinama žemė­ lapio tema (jeigu ji gerai neišryškėja iš žemėlapio le­ gendos ir pačios komentarų antraštės), glaustai apibū­ dinama realija, kurios pavadinimai kartografuojami (etnografinės žinios bei iliustracijos ypač duodamos tada, kai tą pačią paskirtį turintis objektas ne visur yra vienodas, o su tais nevienodumais dažnai siejasi ir pavadinimų įvairavimas). Augalų ir smulkesnių gy­ vūnų paprastai nurodomas ir lotyniškas pavadinimas. Jei reikia, komentarų pradžioje duodamas trumpas tam klausimui surinktos tarminės medžiagos verti­ nimas, kartais nurodomi ir bendriausieji jos trūkumai (duomenų nepilnumas, netikslumas, atsiradęs dėl ne­ aiškaus „Programos“ klausimo formulavimo, etnogra­ finių žinių stoka ir pan.), kurių iškėlimas padės LKA skaitytojams geriau suprasti ir galimus žemėlapio trū­ kumus bei netikslumus. Toliau komentaruose (jų specialiojoje dalyje) duo­ damos pastabos apie kalbinę, kartais ir etnografinę medžiagą, kuri daugiausia liečia atskirus gyv. punktus ar jų grupę. Pastabos ar kalbinė medžiaga paprastai pateikiama šiais pagrindiniais atvejais: a) kai tokiu pat ženklu (štrichu, izoglosa) žemėla­ pyje parodomas kelių pavadinimų ar vieno pavadinimo kelių variantų paplitimas; b) kai (dažniausiai izoglosų ar štrichų) žemėlapyje parodoma tik svarbiausių, plačiausiai vartojamų pava­ dinimų ar jų variantų geografija, o iš vieno kito gyv. pankto užrašyti pavadinimai ar variantai visiškai ne­ kartografuojami; c) kai du (ar kelis) kartus tirto gyv. punkto atsa­ kuose yra skirtingų duomenų bei prieštaravimų, kurie žemėlapyje neatspindimi; d) kai iš atskirų gyv. punktų užrašytų duomenų tikrumu abejojama ar jų kartografuoti atsisakyta (tai duomenys, kurie gali būti nevienodai interpretuojami, tačiau jų ryšys su kartografuojamuoju reiškiniu vis dėlto galimas);

e) kai atlaso medžiagos rinkėjų pastabos tikslia apibūdina kartografuojamojo leksinio reiškinio (pvz., pavadinimo) santykį su žemėlapio tema, parodo to reiškinio atskirame gyv. punkte senumą ar naujumą, dažnumą ar retumą ir pan. Komentaruose visiškai neminima: a) aiškiai klaidingi ar su kartografuojamuoju reiš­ kiniu jokio ryšio neturintys kalbiniai duomenys; b) su žemėlapio tema nesusijusios, reikšmingiau kartografuojamojo reiškinio nepapildančios, abejo­ nes keliančios atlaso medžiagos rinkėjų pastabos. Atskirus kartografuojamojo klausimo dalykus lie­ čianti medžiaga komentaruose paprastai pateikiama, laikantis žemėlapio legendos tvarkos: pirmiausia nu­ rodoma tai, kas siejasi su pirmoje legendos vietoje esančiu pavadinimu (pastabos apie jo kirč-'a''1-"'!35 vartoseną; tuo pačiu ženklu ar ' mų retesnių pavadinimo variam^ w,.. liau — su antroje legendos vietoje esančiu ^ pavadi­ nimu ir 1.1. Pabaigoje pateikiami įvairūs iš atskirų vie­ tų užrašyti pavadinimai, kurių paplitimas žymimas vienu nuorodiniu ženklu (žvaigždute) arba ir visai ne­ žymimas (paprastai dvitemiuose ar daugiatemiuose žemėlapiuose). Be dažnesnės pavadinimo formos (varianto), tuo pa­ čiu ženklu (štrichu) kartografuojami retesni variantai komentaruose pateikiami alfabetine tvarka, o kartais grupuojami pagal bendresnius keliems variantams fo­ netinius, morfologinius ar kitus požymius (alfabetinės tvarkos tada laikomasi kiekvienos grupės viduje). Alfabetinės tvarkos laikomasi ir komentarų gale, pa­ teikiant iš atskirų vietų užrašytus įvairių šaknų pava­ dinimus, tačiau tos pačios šaknies variantai visada duo­ dami vienoje grupėje. Pirmoji (paprastai pagrindinė) pavadinimo forma dažniausiai rašoma išretintu kursy­ vu, o kitos tos pačios šaknies formos (pirmosios va­ riantai) — paprastu kursyvu. Tarmių žodžiai komentaruose (kaip ir žemėlapio legendoje) pateikiami fonetiškai transponuoti į litera­ tūrinę kalbą. Kai dėl atskiros formos tikslaus transponavimo gali būti abejojama, skliausteliuose dar duo­ dama ir atlaso medžiagos rinkėjo fonetine transkrip­ cija36 užrašyta forma, prieš kurią rašoma pažyma „t.“ ( = tarmiškai, tariama) ar ,,užr.“ ( = užrašyta). Jeigu abejojama, kad ta forma atlaso medžiagos rinkėjo fonetiškai užrašyta ne visai tiksliai, tai po jos dedamas klaustukas. Pažyma „užr.“ rašoma ir prieš atlaso me35 „Programos“ leksikos skyriuje nereikalauta nurodyti pavadinimų kirčiavimo paradigmų ar užrašyti linksnius, iš kurių tas paradigmas būtų galima nustatyti. D ėl to „Komentaruose“ pavadinimų kirčiavimo paradigmos nurodomos nenuosekliai. 36 Fonetinė transkripcija vartojama tokia, kaip ir chrestoma­ tijoje „Lietuvių kalbos tarmės“, p. 10—14.

16

džiagos rinkėjo ar kartografuotojo transponuotą for­ mą, kai abejojama jos autentiškumu tame gyv. punkte, transponavimo tikslumu ar pan. Komentaruose (kaip ir žemėlapio legendoje) apta­ riamų pavadinimų ar jų variantų duodama vienaskai­ tos vardininko forma, daugiskaitinių daiktavardžių — daugiskaitos vardininkas. Daugiskaitos vardininko for­ ma kartais pateikiama ir tų pavadinimų, kurie reiškia to paties objekto kelias vienodas dalis, pvz., stulpe­ liai „tam tikra verpiamojo ratelio dalis“, ienelės „t.p.“ (žemei. nr. 61). Jeigu atlaso medžiagos rinkėjo yra užrašytas kitas pavadinimo linksnis, iš kurio atstatant vardininko formą galima suklysti, tai komentaruose pateikiama ir medžiagos rinkėjo užrašytasis linksnis, pvz., dgs. kilm. palų (neaiški vardininko forma: pa­ lai ar palos). Kai pavadinimas yra sudurtinis ar užrašytas su įvai­ riais pažyminiais, tai komentaruose kelis kartus iš ei­ lės besikartojančio dėmens pilnoji forma dažnai nuro­ doma tik pirmą kartą, o toliau tas dėmuo trumpina­ mas (paprastai duodama jo pirmoji raidė), pvz.: duo­ nos pečius, duoninis p. ( = duoninis pečius); žiogrių tvora, ž. pintinė t. ( = žiogrių pintinė tvora). Komentaruose nurodomas skolinto pavadinimo skolinimosi šaltinis — skliausteliuose po santrumpos „plg.“ duodamas tos kalbos, iš kurios skolinys gautas, atitikmuo. Kai sunku nustatyti, kuri kalba buvo tie­ sioginis skolinimosi šaltinis, arba kai į vienas lietuvių tar­ mes tas skolinys pateko iš vienos kalbos, o į kitas iš kitos, — nurodomi kelių kalbų lietuviškojo skolinio galimi atitikmenys. Jei tas pats skolinys ar jo variantai vieno žemėlapio komentaruose minima kelis kartus, kilmė nurodoma tik prie pirmosios (paprastai pagrin­ dinės) formos. Kai tas pats skolinys pasitaiko kelių leksikos klausimų (kelių žemėlapių) komentaruose, jo skolinimosi šaltinis taip pat nurodomas vieną kar­ tą, dažniausiai pirmesnio klausimo komentaruose (o jei tolesnio, tai pirmesnio klausimo komentaruose duoda­ ma nuoroda į tolesnį klausimą). Kitų klausimų ko­ mentaruose po to skolinio duodama tik santrumpa (pvz., lat., germ., si.), rodanti kalbą (ar kalbų grupę), iš kurios skolinys paimtas, ar tiesiog pažyma „skol.“ (iš žodžių registro bus matoma, kokių leksikos klausi­ mų komentaruose skolinys minimas, ir dėl to nesun­ kiai surandama, kur jo kilmės šaltinis nurodytas detaliau). Prie hibridinės kilmės pavadinimų dažniausiai ten­ kinamasi tik pažyma „hibr.“, o svetimos kilmės šaknies ar darybinio formanto šaltinis nenurodomas. Kai skolinio nurodomu kilmės šaltiniu dar abejo­ jama, po duodamo kitos kalbos atitikmens rašomas klaustukas (?). Šis ženklas dedamas ir kitais atvejais, kai žodžio kilmė ar objekto reikšmė ne visai aiški, pvz.: (hibr.?), (si.?), (