Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai [PDF]

Zitiervorschau

Lietuviø kalbos institutas

1 TURINYS

3 Opera linguistica Lithuanica

TURINYS

2

RITA MILIÛNAITË

3 TURINYS

Lietuviø kalbos gramatikos norminimo pagrindai

Lietuviø kalbos instituto leidykla Vilnius 2003

UDK 808 .82 -6 Mi205

TURINYS

4

Redaktoriø kolegija: prof. habil. dr. Axel Holvoet habil. dr. Vitalija Maciejauskienë prof. habil. dr. Bonifacas Stundþia habil. dr. Giedrius Subaèius

Leidybà rëmë Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministerija

© Rita Miliûnaitë, 2003 © Lietuviø kalbos institutas, 2003 © Dailininkë Elona Marija Loþytë, 2003 ISSN 1648-3316 ISBN 9986-668-47-6

5 TURINYS

Prieð vienuolika metø, 1992 metø birþelio 26 dienà, Vilniaus universitete buvo apginta filologijos mokslø kandidato (dabartinis atitikmuo – humanitariniø mokslø daktaro) disertacija Dabartinës lietuviø kalbos gramatikos norminimo pagrindai. Jau svarstant darbà ir rengiantis ginti, buvo siûlymø jo pagrindu iðleisti monografijà, taèiau tuo metu autorei atrodë, kad kaip knygà ðá darbà pateikti visuomenei bûtø buvæ pernelyg dràsu – bûtø reikëjæ dar kai kà papildomai tirti ir tobulinti. Pastaraisiais metais Lietuviø kalbos institute sumanyta leisti speciali disertacijø serija Opera linguistica Lithuanica suteikë progà dar kartà pasvarstyti, gal vis dëlto verta paskelbti ðá uþsigulëjusá darbà, kuris, deja, per iðtisà deðimtmetá, galima sakyti, taip ir liko vienintelë apginta disertacija tiesiogiai ið kalbos kultûros srities. Raðant darbà, naudotasi tuo metu prieinama rusø ir èekø kalbotyros literatûra (jos sàraðas paliktas toks, koks buvo parengtas tuo metu). Ðiø dienø akimis tai nëra stiprioji disertacijos pusë, taèiau svarbus kitas dalykas – duomenimis, surinktais ið prieðkarinës bei amerikinës Gimtosios kalbos, kurios tæsë Jono Jablonskio pradëtà kalbos norminamàjá darbà, iki ðiol kalbos praktikos darbuose per maþai naudojamasi, todël tø ðaltiniø tyrimas ir pateikiamos iðvados, manytina, tebeturi iðliekamàjà vertæ ir dabar. Suprantama, kad ið naujo skaitant ir rengiant spausdinti darbà, atsirado tam tikra prieðtara: per deðimtmetá paskelbta naujø kalbos tyrimø, be to, kai kurie ðios

TURINYS

6

temos aspektai paèios autorës nagrinëti toliau ir publikuoti. Pavyzdþiui, tikslintas kalbos rekomendacijø supratimas, kalbos reiðkiniø vertinimo laipsnio sàvoka ir kt. Taigi bûtø buvæ galima kai kà tikslinti ir pildyti, juolab kad vienas kitas kalbos norminimo metodologijos dalykas (pavyzdþiui, kalbos reiðkiniø vertinimo laipsniø sistema), darbe buvæs iðkeltas kaip hipotetinis, jau yra pritaikytas praktiðkai, rengiant naujas kalbos rekomendacijas visuomenei. Vis dëlto pasirodë priimtiniausia palikti tekstà toká, koks jis buvo raðytas, o iðnaðose prireikus duoti redakciniø pastabø. Taigi tekstas tik ðiek tiek paredaguotas stilistiðkai, nekeièiant turinio, taip pat iðtaisyti kai kurie buvusio darbo nuorodø netikslumai – èia daug prisidëjo leidyklos redaktorë Aldona Kaluinienë. Ið pavadinimo iðleistas þodis dabartinës, kuris skaitytojus klaidingai nuteiktø darbe ieðkoti paèiø naujausiø duomenø ir jø tyrimo. Nauja tai, kad sudarytas smulkesnis darbo turinys ir parengta asmenø rodyklë. Be to, pridedamas ðià temà toliau plëtojanèiø autorës moksliniø publikacijø, paraðytø ir paskelbtø apgynus disertacijà, sàraðas. Esu dëkinga darbo vadovei prof. habil. dr. Aldonai Paulauskienei ir doc. dr. Aldonui Pupkiui uþ padràsinimà imtis ðio darbo ir uþ duotà laisvës bei savarankiðkumo galimybæ, o darbo oponentams prof. habil. dr. Albertui Rosinui, doc. dr. Vytautui Pranciðkui Bûdai ir prof. habil. dr. Kazimierui Þuperkai, taip pat recenzentams, kitiems skaitytojams – ypaè doc. dr. Stasiui Keiniui, dr. Pranui Kniûkðtai, prof. habil. dr. Arnoldui Piroèkinui – uþ anuomet pareikðtas pastabas ir paskatinimà. Taip pat dëkoju prof. habil. dr. Axeliui Holvoetui, padëjusiam sutvarkyti angliðkà knygos santraukà, ir Instituto leidyklos darbuotojoms, kruopðèiai rengusioms knygà spausdinti. 2003 metai, vasaris

TURINYS

7 TURINYS

PRATARMË I. ÁVADAS

13

19

1.

Bendrosios pastabos

19

2.

Gramatika – kalbos sistemos dalis

2.1.

Kalbos lygmenys

2.2.

Kalbos kitimas ir funkcionavimas

2.3.

Kalbos egzistavimo formos

2.4.

Kalbos kitimo prieþastys ir prielaidos

2.5.

Kalbos tobulëjimo problema

2.6.

Gramatinës sistemos kitimo ir funkcionavimo ypatybës 26

2.7.

Gramatinës sistemos funkcionavimo chronologinës ribos 28

3.

Normos supratimas

3.1.

Kalbos norma

3.2.

Bendrinës kalbos norma

4.

Gramatikos norminimo ypatumai

4.1.

Variantiðki gramatikos reiðkiniai ir norma

20

20 21

22 24

25

30

30 32

4.1.1.

Variantø distribuciniai santykiai

4.1.2.

Variantø vertinimo laipsniai

4.2.

Norminimas ir jo kriterijai

4.3.

Normø ðaltiniai

5.

Rekomendacijø ðaltiniai

42

43 44

40

37 38

37

TURINYS

8

5.1.

„Kalba“

45

5.2.

„Gimtoji kalba“ (1933–1941)

5.3.

Juozo Balèikonio „Rinktiniai raðtai“

5.4.

„Gimtoji kalba“ (1958–1968)

5.5.

„Kalbos kultûra“

5.6.

„Mûsø kalba“

5.7.

Rekomendacijø statistika

6.

Rekomendacijø tyrimo metodika. Pagrindinës sàvokos 50

6.1.

Kalbos rekomendacijø turinys ir sandara

6.2.

Rekomendacijø motyvai

6.3.

Rekomendacijø tyrimo aspektai

46 47

48

48 49 50

50

52 53

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA 1.

Metodinës pastabos

55

1.1.

Pavyzdþiø pateikimas

1.2.

Rekomendacijø interpretavimo aspektai

1.3.

Gramatikos varianto sàvoka

1.4.

Gramatikos variantø klasifikavimas

2.

Þodþiø formos

2.1.

Trumposios ir ilgosios formos

2.2.

Samplaikinës ir vientisinës laipsniø formos

2.3.

Skaièiø formos

55 56

57 58

61 62 65

68

2.3.1.

Dviskaita ir daugiskaita

68

2.3.2.

Vienaskaita ir daugiskaita

71

2.4.

Pagrindinës ir dauginës formos

77

2.5.

Ávardþiuotinës ir neávardþiuotinës formos

2.6.

Giminës formos

2.7.

Laikø ir nuosakø formos

2.8.

Eigos ir ávykio veikslas

2.9.

Nesangràþinës ir sangràþinës formos

83 88 94 96

80

55

Veikiamoji ir neveikiamoji rûðis

103

2.11.

Vienø kalbos daliø perëjimas á kitas

2.12.

Apibendrinamosios pastabos

3.

Þodþiø junginiai ir konstrukcijos

3.1.

Daikto raiðka

9

106

TURINYS

2.10.

107 110

110

3.1.1.

Daikto visumos ir jo dalies raiðka

3.1.2.

Daikto kaip veiksmo subjekto raiðka

3.1.3.

Daikto kaip veiksmo objekto raiðka

3.2.

Daikto poþymio raiðka

3.3.

Veiksmo (bûsenos) raiðka

3.4.

Veiksmo (bûsenos) aplinkybiø raiðka

110 114 119

133 141 149

3.4.1.

Veiksmo (bûsenos) laikas

149

3.4.2.

Veiksmo (bûsenos) vieta

3.4.3.

Veiksmo (bûsenos) bûdas

159

3.4.4.

Veiksmo (bûsenos) sàlyga

163

3.4.5.

Veiksmo (bûsenos) prieþastis

3.4.6.

Veiksmo (bûsenos) tikslas

3.4.7.

Veiksmo (bûsenos) kiekybë

3.4.8.

Stiprinamosios veiksmo (bûsenos) aplinkybës

3.4.9.

Senaisiais vietininkais reiðkiamos veiksmo (bûsenos) aplinkybës 176

154

165

167 174

3.5.

Ðalutinio veiksmo (bûsenos) raiðka

3.6.

Apibendrinamosios pastabos

4.

Netiesioginiai sakinio komponentai

4.1.

Kreipiniai

182

4.2.

Áterpiniai

183

4.3.

Sveikiniai

186

5.

Sudëtiniai sakiniai

5.1.

Sujungiamieji sakiniai

188

5.2.

Prijungiamieji sakiniai

192

6.

Þodþiø tvarka sakinyje

177

180

188

201

182

176

TURINYS

10

7.

Apibendrinamosios pastabos

207

7.1.

Formalieji ir funkciniai variantai

7.2.

Vertinimo laipsniø sistema

7.3.

Kodifikacijos, realiosios normos ir vartosenos santykiai

207

209

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI 1.

Metodinës pastabos

2.

Juozo Balèikonio gramatikos rekomendacijø motyvai

217

3.

Gimtosios kalbos (1933–1941) gramatikos rekomendacijø motyvai

227

4.

Gimtosios kalbos (1958–1968) gramatikos rekomendacijø motyvai

245

5.

Mûsø kalbos ir Kalbos kultûros gramatikos rekomendacijø motyvai

262

6.

Apibendrinamosios pastabos

212

215

215

273

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI 1.

Vartojimo sritis

279

2.

Pagrindiniai vertinimo principai ir kriterijai

2.1.

Sistemiðkumas

2.2.

Taisyklingumas

2.3.

Grynumas

3.

Pagalbiniai vertinimo principai ir kriterijai

3.1.

Kalbos jausmas

284

3.2.

Kalbos etiketas

285

3.3.

Kalbos estetiðkumas

3.4.

Kalbos ekonomiðkumas

3.5.

Vartojimo patogumas

3.6.

Aiðkumas

4.

Tikslingumo principas

5.

Nestandartiniai motyvavimo bûdai

281

281 282

282

285 286 286

287 288 291

283

279

IÐVADOS

293

11

SUMMARY

309

ASMENØ RODYKLË

325

301

TURINYS

ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

PRATARMË

13 PRATARMË

Kiekviena bendrinë kalba susiklosto ir funkcionuoja veikiama dviejø jëgø – stichiðkø kalbos bei visuomenës raidos procesø ir sàmoningo specialiai pasirengusiø þmoniø reguliavimo. Sàmoningas poveikis bendrinei kalbai reikalingas nuolat – tiek jos kûrimosi pradþioje, tiek vëliau, antraip stichiðki procesai nustelbtø esminius prieþiûra palaikomus bendrinës kalbos poþymius: jos normø visuotinumà, stabilumà, funkciná bei stilistiná susiskaidymà. Lietuviø bendrinës kalbos (toliau – bk) istorija palyginti neilga. Nuoseklus praktinis dabartiniø normø nustatymo ir átvirtinimo darbas pradëtas XIX amþiaus pabaigoje Jono Jablonskio, Kazimiero Bûgos, vëliau tæstas Juozo Balèikonio, kitø kalbininkø. Nuo XX amþiaus IV deðimtmeèio, kai norminamoji veikla pasidarë organizuotesnë, kai pradëtas leisti bendrinës kalbos laikraðtis Gimtoji kalba, kai ëmësi veiklos Lietuviø kalbos draugija, imta aktyviau svarstyti ir teorinius bk norminimo klausimus. Buvo suprasta, kad bk normø sisteminimas, nustatymas ir diegimas á vartosenà – sudëtingas procesas. Juo stengiamasi kurti ir palaikyti tokià bk, kuri galëtø kuo geriausiai atlikti savo funkcijas. Taèiau neturint tvirtø teoriniø pagrindø ir menkai paþástant tikràjà bk bûklæ, tas procesas negali bûti pakankamai veiksmingas. Jau tada Petro Joniko, Prano Skardþiaus, Antano Salio, Leonardo Dambrausko ir kitø Gimtosios kalbos bendradarbiø mëgintas spræsti svarbiausias teorinis bk norminimo klausimas: kuo remiantis turi bûti atrenkamos, nustatomos bk normos, kokiais teoriniais principais ir kriterijais reikia vadovautis kalbos praktikoje. Nesileidþiant á plaèià istorinæ ðio klausimo analizæ (þr. Palionis 1990, 143–149), reikia paþymëti, kad ðiandien nemaþa dalis kalbi-

PRATARMË

14

ninkø yra tos nuomonës, jog vientisa mokslinë lietuviø bk norminimo teorija dar nesukurta (plg. Piroèkinas 1984, 70–71; 1985, 50–51; Kniûkðta 1979, 86; Vitkauskas 1985, 70–71 ir kt.). Taèiau ávairiø svarstymø, mëginimø kurti tokià teorijà, remiantis kalbininkø darbais, esama nemaþai (Palionis 1961; 1990; Ulvydas 1967; Girdenis, Pupkis 1978; Pupkis 1980; Piroèkinas 1985 ir kt.). Tik paprastai teoriniai principai formuluojami gana abstrakèiai, daþnai taikomi visai kalbos sistemai, nepakankamai atsiþvelgiant á visø kalbos lygmenø ypatumus. Toliau dirbamas ir konkretus praktinis norminamasis darbas: kodifikuojamos bk normos, perþiûrima tikrosios padëties neatitinkanti kodifikacija, prognozuojama vieno ar kito kalbos reiðkinio ateitis, normos diegiamos á vartosenà ir t. t. Ðiame praktiniame darbe kiekvienas kalbininkas remiasi ne tik susiklosèiusiomis norminimo tradicijomis, bet ir sava patirtimi, intuicija, kalbos jausmu, turimõs tarmës pagrindu, tad kartais neiðvengiama ir subjektyvumo, nepamatuotø sprendimø, praktikos atotrûkio nuo teorijos. Darbo aktualumas. Iki ðiol po ávairius kalbos kultûros veikalus, periodinius leidinius yra pasklidæ daugybë konkreèiø praktiniø patarimø visuomenei, rekomendacijø, bk normø svarstymø, kurie kaupia didelæ norminamojo darbo patirtá. Ðià patirtá susisteminus ir apibendrinus, iðryðkëtø teoriniø paþiûrø, kuriomis vadovautasi tame darbe, raida, kartu bûtø galima geriau suprasti ir objektyviau vertinti bk vykstanèius procesus, juos kryptingiau reguliuoti. Tokios linkmës darbø jau yra pasirodæ: tiriami Jablonskio, Balèikonio norminamojo darbo teoriniai pagrindai ir praktinë veikla (Palionis 1959; Piroèkinas 1977; 1978; 1986; Pupkis 1975; 1987), Antano Baranausko bk teorija (Venckutë 1987) ir kt.; nagrinëjami atskirø kalbos lygmenø norminimo ir normø santykio su vartosena klausimai (Paulauskienë, Tarvydaitë 1986; Vidþiûnas 1990 ir kt.). Taèiau apibendrinamøjø darbø, kurie leistø þiûrëti á bk norminimà kaip á nenutrûkstamà procesà, kaip ir nëra. Objektas, ðaltiniai ir tikslai. Darbo Lietuviø kalbos gramatikos norminimo pagrindai objektu pasirinkta ne pati kalbos sistema, o sàmoningo kalbininkø poveikio bendrinei kalbai, jos normø reguliavimo

15 PRATARMË

motyvai. Tad darbo tikslas nëra pateikti iðsamià gramatikos norminimo analizæ ir vienaip ar kitaip vertinti paèius gramatikos reiðkinius, nurodyti savo poþiûrá á juos. Svarbu kas kita – mëginti atskleisti tø reiðkiniø vertinimo metodus, ieðkoti gramatikos norminimo dësningumø. Keliama hipotezë, kad gramatikos norminimas turi savo specifikà, ir èia ne visada tinka universaliais laikomi kodifikavimo metodai. Tai grindþiama konkreèiø faktø analize. Duomenys darbui surinkti ið keleto kalbos praktikos leidiniø – Gimtosios kalbos (1933–1941; 1958–1968), Mûsø kalbos (1968–1989), Kalbos kultûros (1961–1990) ir Balèikonio Rinktiniø raðtø (nuo 1930 metø). Taigi darbe operuojama ne tik gerai þinomais, bet ir tokiais rekomendacijø ðaltiniø (ið esmës amerikinës, ið dalies prieðkarinës GK) duomenimis, kurie iki ðiol, galima sakyti, nefunkcionavo pastarojo meto kalbos kultûros darbuose arba buvo per menkai naudojami. Ðie leidiniai, be abejo, neatspindi viso gramatikos norminimo proceso (uþ darbo ribø lieka gramatikos normas ar jø paþeidimus fiksuojantys veikalai – Lietuviø kalbos gramatika, Kalbos praktikos patarimai, taip pat ávairiems gramatikos klausimams skirtos monografijos, straipsniai ir kt.). Taèiau nurodytam darbo tikslui – panagrinëti, kuo grindþiami gramatikos normintojø sprendimai, – pasirinkti leidiniai tinkami; be to, juose galima áþiûrëti ir tai, kaip buvo formuojamas bk vartotojø poþiûris á gramatikos reiðkinius. Suprantama, tiriamuose ðaltiniuose pateiktø gramatikos rekomendacijø argumentai, motyvai ið paþiûros gali atrodyti gana subjektyvûs: jie ne visada sutampa su dabartiniø norminamøjø veikalø pozicija. Taèiau ásigilinus matyti, kad norminamasis darbas, siejamas su visuomenës lingvistiniu ðvietimu, turi tam tikrø dësningumø. Juos atskleidus, turëtø bûti lengviau orientuotis dabartinëje bk situacijoje, kryptingiau dirbti tolesná kalbos norminamàjá darbà ir pagaliau – visuomenei teikti pagrástesnes, suprantamesnes, tvirèiau argumentuotas rekomendacijas. Kalbos reiðkiniø vertinimo motyvai lietuviø kalbotyroje kaip atskiras objektas nëra tirti. Dël to teko susikurti naujø kalbos kultûros sàvokø (rekomendacija, jos sudedamosios dalys; vertinimo motyvai ir jø rûðys; vertinimo laipsniai; formø ir funkciniai variantai; analo-

PRATARMË

16

gijos ir jø rûðys ir kt.) ir jas aptarti; ðioms sàvokoms darbe suteikiama terminizuota reikðmë. Darbe daugiausia taikomas analitinis metodas. Be to, antrojoje dalyje esama gramatikos variantø distribucinës analizës elementø, o treèiojoje remiamasi statistiniu metodu, norint palyginti pasirinktø rekomendacijø ðaltiniø motyvus ir pateikti jø kiekybinæ charakteristikà. Iðsamiau darbo metodai aptariami ðiø daliø ávadiniuose skyreliuose. Darbe mëginama suderinti teorinio ir praktinio poþiûrio á bk normas nesutapimà lietuviø kalbos kultûros darbuose, nes toks nesutapimas trukdo nuosekliems moksliniams bk normos tyrimams ir sunkina praktinæ veiklà. Kitaip tariant, norima pagrásti egzistuojant triadà: kodifikacija – realioji norma – bk vartosena. Be to, lyginami tarpusavy kai kuriø lietuviø kalbininkø teoriniai kalbos norminimo postulatai bei praktinë veikla (konkreèiø gramatikos reiðkiniø vertinimas ir jo motyvai). Tokio tyrimo rezultatai leidþia patikslinti ir papildyti kai kuriuos kalbos kultûros istorijos bei teorijos teiginius. Pateikiama gramatikos variantø klasifikacija (ypaè þodþiø junginiø ir konstrukcijø skirstymas einant nuo turinio prie formos, o ne atvirkðèiai, kaip kad buvo áprasta kalbos kultûros darbuose) gali praversti toliau tobulinant kalbos klaidø ir apskritai variantiðkø reiðkiniø klasifikavimà bei nuoseklesná pateikimà kalbos praktikos darbuose. Tai priimtiniau ir kalbos kultûros mokymo bei normø diegimo metodikos poþiûriu. Darbe nustatytà gramatikos variantø vertinimo laipsniø sistemà galima taikyti naujose rekomendacijose, ir tai padëtø jas padaryti apibrëþtesnes, suprantamesnes bk vartotojams. Taigi darbas sudaro pamatà tikslinti bk teorijos ir norminimo istorijos teiginius, toliau tæsti gramatikos ir apskritai kalbos norminimo tyrimus, tikslingiau kreipti praktinæ norminamàjà veiklà. Darbo sandara. Darbà sudaro keturios dalys. Pirmojoje, ávadinëje, dalyje aptariami teoriniai gramatikos norminimo aspektai (gramatikos kaip kalbos sistemos dalies ypatumai, taip pat normos, vartosenos, varianto sàvokos). Be to, ðioje dalyje trumpai apibûdinami re-

 

Ðiø straipsniø ir kitø svarbesniø ðios srities autorës darbø, iðspausdintø po 1992 metø, sàraðà þr. ðaltiniø ir literatûros sàraðo pabaigoje arba Lietuviø kalbos instituto interneto svetainëje www.lki.lt

1

17 PRATARMË

komendacijø ðaltiniai ir jø tyrimo metodika, kartu apibrëþiama darbo tematika ir problematika, tad ðià dalá galima laikyti hipotetine. Antroji ir treèioji dalys ið esmës yra analitinës: jose pasirinktas darbo objektas – gramatikos norminimo pagrindai – tiriamas dviem poþiûriais: pirmiausia labiau atsiþvelgiama á paèiø variantiðkø gramatikos reiðkiniø ypatumus, toliau iðkeliami svarbesni rekomendacijø motyvai ir lyginami pagal ðaltinius, aiðkinamasi normintojø paþiûros. Lyginamieji statistikos duomenys pateikiami lentelëse. Ketvirtojoje dalyje apibendrinami darbo rezultatai; tai ankstesniø dviejø daliø sintezë. Pabaigoje pateikiama iðvados, ðaltiniø ir literatûros sàraðas, santrauka anglø kalba ir asmenø rodyklë. Darbas dalimis buvo svarstytas Lietuviø kalbos instituto Kalbos kultûros ir terminologijos skyriuje (1990 metø gruodþio mënesá ir 1991 metø birþelio mënesá), o visas darbas – ðio instituto Kalbos kultûros skyriuje (1992 metø geguþës mënesá), taip pat Vilniaus universiteto Lietuviø kalbos katedroje (1992 metø geguþës mënesá). Pagrindiniai teiginiai ir tyrimo rezultatai iðdëstyti penkiuose straipsniuose1.

I. ÁVADAS

19 I. ÁVADAS

1.

Bendrosios pastabos

Á gramatikos, kaip ir á visos kalbos sistemos, reiðkinius galima þiûrëti apraðomuoju (objektyviuoju) ir norminamuoju aspektu. Ðiuodu poþiûriai nëra visiðkai atsijæ – jau vien todël, kad tyrimo objektas tas pats; skiriasi tyrimo tikslai: vienur svarbiau tà objektà apraðyti, kitur – já vertinti. Apraðomosiose gramatikose siekiama iðnagrinëti gramatinës sandaros ypatumus, atskleisti gramatikos reiðkiniø tarpusavio ryðius. Jeigu apraðoma bk sistema, tokie veikalai paprastai kartu esti ir daugiau ar maþiau norminamieji. Þiûrint á gramatikà n o r m i n a m u o j u aspektu, taip pat vartojamos apraðomosios gramatikos sàvokos bei kategorijos, taèiau èia svarbiausia parodyti, kaip funkcionuoja gramatinë sistema, ir ávertinti gramatikos normø ypatybes bei paþeidimus, varijuojanèiø gramatikos reiðkiniø diferenciacijà2. Darbe ir nagrinëjami tokie lingvistiniai tekstai (t. y. gramatikos reiðkiniø vartojimo rekomendacijos), kuriuose pastarasis poþiûris vyrauja. Tiriant gramatikos reiðkiniø norminimà, svarbu suvokti paèios gramatikos, kaip kalbos sistemos dalies, savitumus, iðsiaiðkinti, kas yra gramatikos norma, todël pravartu þvilgtelëti, kaip atrodo gramatinë sistema bendrosios kalbotyros teorijos ir kalbos kultûros teorijos sankirtoje.

Plg. Vito Labuèio mintá: „Specialiøjø kodifikaciniø darbø tikslas – aiðkiai formuluoti gramatikos reiðkinio taisyklingumo ribas; jeigu jø aiðkiø nëra, tai nurodyti tà sritá, kurioje taisyklinga sunkiai skiriasi nuo to, kas nenormiðka, netaisyklinga“ (Labutis 1985, 12).

2

I. ÁVADAS

20

2.

Gramatika – kalbos sistemos dalis

2.1.

Kalbos lygmenys

Iki struktûrinës kalbotyros atsiradimo kalboje daugiausia intuityviai skirtos fonetikos, leksikos, morfologijos, sintaksës ir kitos sritys, taèiau tarp jø neáþiûrëta sisteminiø, hierarchiðkø santykiø. Nuo Ferdinando de Saussure’o kalbà imta laikyti sistema, kurià sudarantys ávairaus sudëtingumo vienetai susijæ tam tikrais ryðiais. Pagal pagrindiniø kalbos vienetø sandaros ir jø jungimosi dësningumus skiriami kalbos sistemos posistemiai – lygmenys. Skirtinguose ðaltiniuose daþnai jø nurodoma ávairiø. Tai pirmiausia priklauso nuo paèios kalbos tipo, taip pat nuo to, kokie kalbos vienetai laikomi pagrindiniais, ir apskritai nuo to, kokius tikslus sau kelia tyrëjas. Vadimas Solncevas nurodo, kad kalbos lygmens sàvoka operuoti galima dvejopai: 1) turint galvoje paèià kalbos sandarà objektyviàja, ontologine, prasme ir 2) lygmenis suprantant kaip kalbos analizës etapus (Ñîëíöåâ 1972, 3). Antruoju atveju lygmenø gali bûti skiriama daugiau, negu objektyviai egzistuoja kalboje, mat tà patá kalbos vienetà (pavyzdþiui, þodá) ir jo funkcijas galima tirti keliais poþiûriais. Objektyviai apraðant gramatinæ kalbos sistemà, paprastai teigiama, kad ji apima morfologijos ir sintaksës lygmenis. Neretai ginèijamasi dël þodþiø darybos: ar tai savarankiðkas (plg. Urbutis 1978, 35– 39), ar tarpinis lygmuo (plg. Êîäóõîâ 1974, 146–147), ar morfologijos dalis (plg. Paulauskienë 1983, 9–12). Keblumø èia sudaro tai, kad „þodþiø darybos rezultatas – semantinis kitimas yra kartu ir leksinis, gramatinis“ (Paulauskienë 1983, 29). Apskritai nubrëþti grieþtà ribà tarp lygmenø neámanoma, nes esama tarpiniø reiðkiniø, be to, kalbai kintant, kinta santykiai ne tik lygmens viduje, bet ir tarp paèiø lygmenø. Gramatikos teorijos poþiûriu (ir pirmuoju, objektyviuoju, lygmenø skyrimo aspektu) lietuviø kalboje priimtiniau þodþiø darybà laikyti morfologijos dalimi, nes taip iðlaikomas tam tikras nuoseklu-

2.2.

Kalbos kitimas ir funkcionavimas

Kiekviena gyva natûrali (ne dirbtinë) kalba nuolat kinta kartu su jà vartojanèia visuomene. Taèiau tai nereiðkia, kad kalboje nëra nieko pastovaus. Galima kalbëti apie kalbos sistemos branduolá ir periferijà. Branduolyje kaupiasi visa, kas kalboje pastoviausia, o periferijoje yra daugiau nenusistovëjusiø dalykø. Vienokiø ar kitokiø reiðkiniø ilgesnis nekintamas iðsilaikymas, atsparumas visokiems poveikiams rodo jø svarbà kalbos sistemoje (Êóáðÿêîâà 1968, 119). Jei nebûtø branduolio, skirtingø kartø þmonës nesusikalbëtø, nebûtø galima perimti socialinës ir kultûrinës patirties, vadinasi, kalba negalëtø atlikti paèiø svarbiausiø savo funkcijø ir netektø savo esmës. Kalbos egzistavimà galima apibûdinti dviem atþvilgiais: kalba f u n k c i o n u o j a tam tikroje visuomenëje tam tikru apibrëþtu metu ir k i n t a laikui bëgant, keièiantis visuomenei3. Nors de Saussure’as grieþtai atskyrë sinchronijà ir diachronijà (þr. Êóáðÿêîâà 1968, 112–113), bet pats suprato, kad praktiðkai tiriama kintanti kalba, ir tas kitimas – ne mechaniðkas sinchroniniø sluoksPanaðiai kalbos egzistavimà nusakë ir de Saussure’o vartotos sàvokos „sinchronija“ ir „diachronija“. Taèiau vëlesniais laikais jos ágavo ne tik ontologiná (kalbos egzistavimo), bet ir gnoseologiná (kalbos paþinimo bei tyrimo metodo) atspalvá (þr. Áåðåçèí, Ãîëîâèí 1979, 243). Sàvokos „funkcionavimas“ ir „kitimas“ neturi gnoseologinio aspekto, todël labiau tinka kalbant apie tam tikras kalbos egzistavimo formas.

3

21 I. ÁVADAS

mas, á þodþiø darybos ir kaitybos morfemas þiûrint kaip á to paties morfologijos lygmens vienetus. Jei virðø ims tyrëjo tikslai, þodþiø darybà galima skirti kaip savarankiðkà kalbos analizës lygmená. Norminamojoje (ne apraðomojoje) gramatikoje jau yra susiklosèiusi tradicija þodþiø darybos normas ir klaidas aptarti atskirai, nes ðios rûðies klaidos, jø taisymai, pakaitø parinkimas, kodifikavimo kriterijai turi savo specifikà (plaèiau þr. Pupkis 1980, 66–67). Darbe apsiribojama siauresniu morfologijos (neapimanèios þodþiø darybos) supratimu. Taigi gramatikos reiðkiniais èia ið esmës laikomas þodþiø formø, þodþiø junginiø bei konstrukcijø vartojimas ir sakiniø sudarymas.

I. ÁVADAS

22

niø pasikeitimas, o prieþastinis ir nenutrûkstamas procesas (þr. Çâåãèíöåâ 1962, 184). Neámanoma nurodyti konkretaus momento, kada viena sistema suyra ir jà pakeièia kita. Kintant kalbai, paprastai pirmiausia persigrupuoja kalbos vienetai, pasikeièia jø ryðiai kalbos posistemiuose (Êóáðÿêîâà 1968, 114). Be to, vienu metu kalboje gali bûti ir ankstesnës sistemos liekanø, ir bûsimos sistemos (ið pradþiø daþniausiai – atskirø posistemiø) uþuomazgø (þr. Òåçèñû 1967, 18; Urbutis 1978, 32). Dël to tuo paèiu laiku gyvenanèios kelios kalbos vartotojø kartos beveik nepastebi kalbos kitimo. Vadinasi, kad ir sàlygiðkai, tam tikroje visuomenëje tam tikru metu funkcionuojanèià kalbà galima apibrëþti kaip kintanèios kalbos atkarpà, bûsenà. Ta atkarpa yra reiðkiniø, atsiradusiø skirtingu metu ir turinèiø skirtingas kitimo tendencijas, sankaupa. Vitalijus Koduchovas (1974, 186) tokià kalbos bûsenà apibûdina kaip dinaminæ pusiausvyrà. Ði pusiausvyra galimà dël dviejø kalboje veikianèiø prieðybiø – tradicijos, stabdanèios kitimus, kurie nesuderinami su normaliu kalbos vartojimu, ir aktyviø kalbos raidos tendencijø, kuriø atsiranda dël ávairiø vidiniø ir iðoriniø poveikiø (Çâåãèíöåâ 1962, 184). Kitaip tariant, átampà kalbos atkarpoje sukelia santykiai tarp nykstanèiø ir atsirandanèiø, tradiciniø ir inovaciniø reiðkiniø (Åäëè÷êà 19882, 263). De Saussure’as kalbos bûsenà ásivaizdavo ne kaip matematiná taðkà, o kaip kalbos funkcionavimà toje paèioje kolektyvinëje sàmonëje ilgesniu ar trumpesniu laiko tarpu, per kurá vykstanèiø pokyèiø suma yra menka (Ñîññþð 1933, 88). Taigi kalbos atkarpa nëra statiðka, joje vyksta ávairiø permainø, ir kaip tik tø permainø pobûdis leidþia bent sàlygiðkai nustatyti kalbos funkcionavimo ir kitimo skirtumus.

2.3.

Kalbos egzistavimo formos

Paprastai skiriamos trys kalbos egzistavimo (kitimo ir funkcionavimo) formos: p o k y t i s , p e r i n t e g r a c i j a ir v a r i j a v i m a s (plg. Êóáðÿêîâà 1968, 120). Pokytis suprantamas dvejaip. Pirmiausia tai kalbos vieneto tapatumo paþeidimas, kuris þymi vieno kalbos vieneto pakeitimo kitu

23 I. ÁVADAS

santykius. Be to, prie kalbos pokyèiø reikëtø skirti kalbos reiðkinio iðnykimà ir naujo reiðkinio (t. y. inovacijos) atsiradimà, taèiau tokiais atvejais kalbos sistemoje vykstantys procesai kitokie, negu vienam reiðkiniui keièiant kità. Nustatyti kalbos pokytá galima tik lyginant kelias kalbos atkarpas, t. y. tiriant kalbà diachroniðkai. Kitos dvi kalbos egzistavimo formos reiðkiasi kalbos atkarpoje. Jos yra ir ligtolinës kalbos istorijos rezultatas, ir pokyèiø prielaida – parengia bûsimus pokyèius. Vykstant perintegracijai (þr. Êóáðÿêîâà 1970, 209), kalbos vienetas nekeièia materialaus tapatumo, tik persitvarko atskiros jo dalys. Varijavimas þymi keliø lygiagreèiø kalbos raiðkos priemoniø koegzistavimo, konkurencijos santykius kalbos atkarpoje. Taigi kalbos kitimo ir funkcionavimo formos nëra vienodos. Kalbos atkarpoje ryðiø tarp sistemos vienetø schema iðlieka ta pati, ávyksta tik k i e k y b i n i ø permainø, o kalbos kitimas apima tuos pokyèius, kurie atveda kalbos sistemà á k o k y b i ð k a i naujà bûvá (þr. Çâåãèíöåâ 1962, 187). Varijuojanèiø kalbos reiðkiniø kilmë, „amþius“ ir tolesnis likimas apraðomojoje sinchroninëje gramatikoje ne tiek svarbu. Taèiau norminant gramatikos reiðkinius, variantø kilmë, reikðmqs ir funkcijø skirtumai pasidaro reikðmingi; stengiamasi nustatyti jø raidos tendencijas (semantiná ar funkciná diferencijavimàsi, bûsimà iðnykimà ir pan.). Tad èia reikia derinti ir sinchroniná metodà (turint prieð akis funkcionuojanèià kalbos atkarpà, joje egzistuojanèius kalbos vienetø santykius), ir diachroniná (þvelgiant á funkcionuojanèiø kalbos reiðkiniø kilmæ ir prognozuojant jø ateitá). Tokios yra beñdrosios kalbõs egzistavimo ypatybës, taèiau kalba – sudëtingas daugiasluoksnis darinys. Kalbos kitimas apima ne tik atskirus jos vienetus, bet ir stambesnes sistemos dalis – kalbos kategorijas, lygmenis (þr. Êîäóõîâ 1974, 186). Kalbos vienetai kinta daug pastebimiau, o kategorijos ir lygmenys – lëèiau. Be kalbos sistemos kitimo, dar galima kalbëti apie kalbos funkcijø plëtojimàsi (þr. Èñàåâ 1981, 133), taèiau tai labiau funkcinës stilistikos objektas, o kalbos norminimo poþiûriu kalbos funkcijø kitimas svarbus tiek, kiek susijæs su kalbos reiðkiniø stilistiniu skaidymusi.

I. ÁVADAS

24

2.4.

Kalbos kitimo prieþastys ir prielaidos

Kalbos kitimo prieþasèiø linkstama ieðkoti tiek kalbos vidinëje sandaroje, tiek tarp ávairiø iðoriniø poveikiø kalbai. Antra vertus, kartais kyla terminologiniø nesutarimø: tas pats dalykas vienø vadinamas kitimo prielaidomis, kitø – sàlygomis, treèiø – prieþastimis, veiksniais ir pan. (plg. Êóáðÿêîâà 1970, 217 ir kt.; Áåðåçèí, Ãîëîâèí 1979, 244–248; Êîäóõîâ 1974, 199–201). Sunku nubrëþti aiðkià ribà tarp iðoriniø ir vidiniø kalbos kitimo prieþasèiø. Galima svarstyti, ar ið viso reikia nustatyti tokià ribà ir ar apskritai yra prasmës kalbëti apie vidines kalbos kitimo prieþastis. Jeigu nëra þmoniø bendruomenës, kalbanèios viena ar kita kalba, tokia (nefunkcionuojanti) kalba laikoma mirusia ir kisti negali. Taigi bûtiniausia kalbos kitimo prieþastis yra ne paèioje kalboje, ne vidinë, o iðorinë. Kalbos vidinë sandara gali sudaryti tik prielaidas kalbai kisti vienokiu ar kitokiu bûdu, o pati savaime be iðorinio kalbos vartotojø stimulo lieka statiðka. Net ir vadinamasis „struktûros spaudimas“, arba analogija, daþnai priskiriama prie vidiniø kalbos kitimo veiksniø (þr. Ëàéîíç 1978, 54–55), kalboje atsiranda ne pati viena, o sukuriama kalbos vartotojø (tai neretai priklauso nuo vieno ar kito reiðkinio vartojimo daþnumo). Be abejo, kalboje egzistuoja vidiniai dësniai, kuriuos lemia sistemos ypatybës, taèiau jie tik suteikia iðoriniam poveikiui konkreèià raiðkà ir kryptá. Nesiimant plaèiau aptarti vidiniø kalbos kitimo prielaidø, vis dëlto reikia pabrëþti kelias paèias svarbiausias, susijusias su kalbos, kaip þenklø sistemos, prigimtimi, nes tai ið dalies paaiðkina ir variantiðkø raiðkos priemoniø atsiradimo galimybæ. Dël to, kad tarp kalbos þenklo pusiø – þyminio ir þymiklio – nëra motyvuotø ryðiø, galimas jø perslinkis (þr. Sosiûras 1983, 137). Ir þyminys, ir þymiklis gali kisti atskirai vienas nuo kito, t. y. autonomiðkai. Tokia kalbos þenklo asimetrija leidþia reikðti naujus dalykus senomis priemonëmis, jas pergrupuoti. Pavyzdþiui, sintaksinë kalbos sandara kinta, kai paþeidþiama pusiausvyra tarp formos ir funkcijos. Egzistuojantys sintaksës modeliai gali imti reikðti naujà turiná (Àðóòþíîâà 1970, 172).

2.5.

Kalbos tobulëjimo problema

Aptariant kalbos kitimà, paprastai keliama ir kalbos tobulëjimo, paþangëjimo problema. Jà spræsti svarbu ir kalbos norminamajam darbui, ypaè turint galvoje bk procesø prognozavimà. Dar Josephas Vendryesas svarstë, ar kalba kisdama trypèioja vietoje, ar eina á koká nors tikslà (1937, 309). Jo manymu, absoliuèios kalbos paþangos nesà. Tà rodanèios jau vien kalbos reiðkiniø „netektys“. Yra tik atskiros bûsenos, kurios keièia viena kità, ir kiekvienoje veikia apibrëþti dësniai. Galima esà kalbëti tik apie santykiðkà kalbø paþangà – kiekviena kalba kiek galëdama prisitaiko prie kalbëtojø poreikiø. Be to, kalboje veikia tam tikri raidos dësniai, kurie padeda nustatyti vienokià ar kitokià kalbos kitimo kryptá. Pavyzdþiui, viena ið bendrøjø kalbos raidos ypatybiø Vendryesas laiko kalbos abstraktëjimà (1937, 318) ir aiðkina tai paties màstymo polinkiu abstraktëti.

25 I. ÁVADAS

Su kalbos, kaip þenklø sistemos, prigimtimi susijæs ir kalbos vienetø p e r t e k l i u s: tà patá turiná galima reikðti ávairiomis formomis, o ta pati forma gali þymëti skirtingà turiná, todël atsiranda prielaidos kisti santykiams tarp raiðkos ir turinio. Iðoriniai veiksniai kalbà veikia dvejopai: 1) s t i c h i ð k a i (èia pirmiausia turima galvoje kalbø ir tos paèios kalbos atmainø, ávairiø jos apraiðkø sàveika, taip pat visuomenës gyvenimo pokyèiai); 2) visuomenei (paprastai jos daliai) s à m o n i n g a i reguliuojant kalbos procesus. Reikia pridurti, kad sàmoningai reguliuojama tik viena tautinës kalbos atmaina – bendrinë kalba, o ki $tos atmainos (pavyzdþiui, tarmës) kinta stichiðkai, savaime. Kaip iðvengti grieþto kalbos iðoriniø ir vidiniø kitimo prieþasèiø ir prielaidø suprieðinimo, mëgina paaiðkinti Koduchovas (1974, 200). Remdamasis Eugenio Coseriu teiginiu, kad kalba egzistuoja kaip kalbos sistema, kalbos norma ir kalbinë veikla, jis nurodo, jog kalbos kitimø prieþastis atskleidþia ðiø trijø dalykø sàveika ir prieðtaravimas tarp kalbos sistemos ir normos, normos ir kalbinës veiklos. Tokiu bûdu kalbos kitimas natûraliai susiejamas su jà vartojanèios visuomenës raida.

I. ÁVADAS

26

Kadangi ne viskas, kas kalboje pasikeièia, vyksta dësningai ir prisideda prie kalbëtojø poreikiø tenkinimo, prasminga skirti kalbos k i t i m o ir jo dalinës apraiðkos – kalbos r a i d o s sàvokas. Kalbos kitimà reikëtø suprasti labai plaèiai, jis apimtø visa, kas kalboje pasikeièia (atsiranda ar iðnyksta), o raida nusakytø dësningà kalbos kitimà (pavyzdþiui, kalbos polinká á formø analitiðkumà ar sintetiðkumà, morfologiniø galûniø unifikacijà ir pan.). Kalbos norminamajame darbe bk kitimà stengiantis reguliuoti sàmoningai, svarbu remtis kalbos raidos tendencijomis, bet negalima jø absoliutinti4.

2.6.

Gramatinës sistemos kitimo ir funkcionavimo ypatybës

Kalbos sistemos lygmenys nevienodai reaguoja á ávairius poveikius. Vienas ið bendrøjø kalbos dësningumø, bûdingø daugeliui kalbø, yra tas, kad atskirø kalbos vienetø (taigi ir lygmenø) kitimo tempai nevienodi (plg. Çâåãèíöåâ 1962, 165–166). Kad geriau iðryðkëtø gramatikos ypatumai, ji daþnai lyginama su kitomis kalbos sistemos dalimis, ypaè su kalbos þodynu – leksika. Pagal minëtà dësningumà kalbos þodynas ir gramatinë sandara kinta skirtingu greièiu; gramatika laikoma paèia pastoviausia kalbos sistemos dalimi. Gramatika apima du kalbos lygmenis – morfologijà ir sintaksæ. Kartais nurodoma, kad sintaksë, kaip ir leksika, lengviau pasiduoda iðoriniams poveikiams (Íèêîëüñêèé 1968, 111; Êëèìîâ 1970, 291– 292), taigi ir pokyèiø joje daugiau nei morfologijos lygmenyje. Santykiðkas gramatinës sandaros pastovumas, atsparumas iðoriniams poveikiams aiðkinamas tuo, kad gramatinë sistema yra uþdara: „[...] gramatikai niekada nieko netrûksta. Tai baigtinë sistema, kuri atrodo pakankama bet kuriuo savo funkcionavimo metu“ (Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 9). Toks gramatikos uþdarumas lemia ir ðios kalbos sistemos dalies reiðkiniø egzistavimo formas. Leksikoje, 4 Pavyzdþiui, darbe vëliau bus minimas Otto Jesperseno kalbos paþangëjimo teorijos poveikis Leonardo Dambriûno bk norminamajai veiklai.

27 I. ÁVADAS

jei lyginsime jà su gramatika, daug gausiau inovacijø, t. y. ðis lygmuo pastebimai kinta kiekybiðkai – pleèiasi, nes þodyno sudëtis papildoma paprastai daugiau, negu pasenusiø þodþiø pasitraukia ið aktyviosios vartosenos (Èñàåâ 1981, 136). Gramatinëje sistemoje tokiø kiekybiniø pokyèiø reta: neatsiranda staiga nei naujø kategorijø, nei kaitymo bûdø. Pagrindinë egzistavimo forma èia – tokie pokyèiai, kai persigrupuoja esami vienetai ir persiskirsto funkcijos tarp jø (Paulauskienë 1988, 43–44). Apskritai kalbos þenklo turinys ir forma kinta skirtingu greièiu (Àðóòþíîâà 1970, 174); gramatinë struktûra pastovesnë negu gramatinës funkcijos, dël to ir funkciniai persitvarkymai vyksta greièiau. Tai ypaè gerai matyti morfologijos lygmenyje. Dël ávairiø poveikiø ta pati forma ima atlikti kità funkcijà (pavyzdþiui, neávardþiuotinës formos pavartojamos vietoj ávardþiuotiniø, ir atvirkðèiai). Dël gramatinës sistemos uþdarumo vienos jos dalies pokytis paprastai sukelia ir kitø daliø pokyèiø: „Jeigu kas kinta gramatinëje sistemoje, tai drauge pakinta ir visi kiti elementai, susijæ su kintamuoju“ (Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 9). Èia reikëtø padaryti nedidelæ pataisà. Kaip pavyzdá imkime morfologinæ sistemà. Jà sudaro ávairûs posistemiai (kategorijos), taèiau negalima sakyti, kad visos morfologinës sistemos grandys bûtø labai glaudþiai susijusios (Êóáðÿêîâà 1970, 278). Antai þodþio linksniuotës pasikeitimas neturi átakos linksniø sistemai (ðuo, vanduo linkæ pereiti á kitas linksniuotes, bet jø linksniavimo tipo pasikeitimas neveikia visos linksniavimo paradigmos). Morfologinæ sistemà galima laikyti atskirø mikrosistemø, tarp kuriø ámanomi vienokie ar kitokie ryðiai, konglomeratu (Êóáðÿêîâà 1970, 278). Taigi pakitæs gramatinës sistemos vienetas pirmiausia paveikia kitus tos paèios mikrosistemos vienetus. Nuo gramatinës sistemos kitimo ypatumø priklauso ir sàmoningo kiðimosi á ðá procesà bûdai, principai. Nors gramatikoje, kaip minëta, inovacijø atsiranda palyginti retai ir nedaug, normintojø poþiûris á jas gana grieþtas; jos paprastai esti nereikalingos, nes nieko nauja neþymi, o tik dubliuoja jau esamø vienetø funkcijas. Leksikos pokyèiai daþnesni ir pastebimesni, á juos ir reaguojama staigiau, o

I. ÁVADAS

28

gramatikoje neretai metai ið metø taisomi tie patys nukrypimai nuo kodifikuotos normos. Apèiuopiamesnis kitas dalykas, kurá normintojams privalu nuolat sekti ir reguliuoti, – gramatikos reiðkiniø funkcinë ir stilistinë diferenciacija.

2.7.

Gramatinës sistemos funkcionavimo chronologinës ribos

Kalbos kultûros mokslas tiria ir vertina funkcionuojanèios visuomenëje kalbos reiðkinius, todël bûtina apibrëþti tiriamõs kalbos atkarpos chronologines ribas; taigi svarbesnis èia sinchroninis aspektas (Åäëè÷êà 19882, 263). Taèiau, kaip minëta, nustatant normas ir jø raidos tendencijas, vertinant variantiðkus reiðkinius, bûtina remtis ir diachronija, lyginti ávairiø kalbos atkarpø normas. Pasak Jelenos Kubriakovos (1968, 121), svarbiausias sinchroninio tyrimo principas – ne laiko5, o pokyèiø minimumas. Turint tai galvoje ir þinant, kad kalbos lygmenys kinta skirtingu greièiu, galima daryti iðvadà, jog atskirø lygmenø sinchroninio tyrimo ribos nesutampa. Viktoras Ickovièius nurodo dësningumà, kad kiekviename lygmenyje laiko tarpo, per kurá dar negalima kalbëti apie diachroninius pokyèius, didumas yra atvirkðèiai proporcingas tame lygmenyje vykstanèiø pokyèiø tempams (Èöêîâè÷ 1970, 14–15). Vadinasi, kuo lëèiau kinta lygmuo, tuo ilgesniu laiko tarpu galima kalbëti apie sinchroninius, o ne diachroninius pokyèius6. Kaip nustatyti chronologines gramatinës sistemos funkcionavimo ribas? Jos gali bûti tik apytikrës ir sàlygiðkos, nes ir paèios gramatinës sistemos viduje atskiri posistemiai paprastai kinta nevienodu greièiu: branduolys palyginti ilgai gali bûti pastovus, o tuo pat metu kiti reiðkiniai gali pereiti kelias raidos pakopas. Sinchroniðkai galima tirti bet kurá kalbos raidos etapà. Esamajam momentui, esamajai kalbos bûsenai apibrëþti vartojama „dabarti5 Kubriakova laikà èia apibrëþia ne kaip astronominá, o kaip lingvistiná, kuris nustatomas remiantis kalbos sistemos kitimo greièiu. 6 Kartais tai vadinama sinchronine dinamika (Åäëè÷êà 19881, 40), kai tiriami evoliucijos procesai, vykstantys nustatytu kalbos laikotarpiu.

29 I. ÁVADAS

nës kalbos“ sàvoka. Ji nëra pakankamai informatyvi ir turi bûti paaiðkinta plaèiau. Aloisas Jedlièka dabartine bendrine kalba laiko tokià, kurià vartoja dabartiniu metu gyvenanèios trys tos kalbos vartotojø kartos (19881, 38). Labiausiai orientuojamasi á vidurinæ kartà, nes vyresniosios ir jaunesniosios kartõs kalbinë sàmonë gerokai skiriasi (ypaè turint galvoje poþiûrá á senesnes normas ir inovacijas) (ten pat, 39). Dabartinës kalbos ribos priklauso ne tik nuo paèios kalbos ypatybiø, bet ir nuo socialiniø bei komunikaciniø sàlygø, nuo kiekvienos konkreèios kalbos tradicijø. Jedlièkos manymu, dabartinës èekø bendrinës kalbos laikotarpis apima 50–60 metø, o slovakø – 30 metø. Rusø kalbotyroje dabartinës bk ribos ilgà laikà buvo tradiciðkai brëþiamos labai plaèiai – „nuo Puðkino epochos iki mûsø dienø“, o vëliau imtos siaurinti ir pradëtos skaièiuoti maþdaug nuo XX amþiaus IV–V deðimtmeèio (þr. Ãîðáà÷åâè÷ 1978, 41–43). Levo Skvorcovo nuomone, apskritai dabartinë kalba apima 40–50 metø laikotarpá (Ñêâîðöîâ 1970, 75). Paskutinius keletà XX amþiaus deðimtmeèiø pagal lietuviø raðomosios kalbos periodizacijà buvo laikomasi nuomonës, kad to meto dabartinës bk etapà galima tapatinti su tarybø valdþios metais ir já skaièiuoti nuo 1940 metø (Palionis 1989, 64), ypaè turint galvoje bk vartosenà, o ne kodifikuotas normas (þr. Pupkis 1980, 8–9). Leksikos ir þodþiø darybos lygmenims tokia riba gal bûtø ir tikusi, nes po 1940 metø bk þodyno sudëtis (þr. Sabaliauskas 1967, 78–101) ir ið dalies darybos modeliai (þr. Simonaitytë 1979, 101–110) ëmë keistis. Gramatikos, o ypaè morfologijos, kitimas ne taip ryðkiai veikiamas socialiniø veiksniø, tad kalbëti apie tarybiniø metø gramatinæ sistemà ar ieðkoti joje su istorinëmis permainomis susijusiø pokyèiø nebûtø prasmës, nebent turëtume galvoje kai kuriø stiliø (pavyzdþiui, mokslinio, kanceliarinio) gramatiniø konstrukcijø, sakiniø modeliø ryðkesná pasidavimà rusø kalbos átakai. Mëginant nustatyti kokio nors laikotarpio lietuviø gramatinës sistemos sinchroninio tyrimo ribas, tikslinga atsiþvelgti á paèios kalbos ypatybiø kitimà ir á jos normintojø veiklà. Bk gramatinës sistemos ir jos normø raidoje aiðkiai iðsiskiria XIX amþiaus pabaigos ir Jono Jab-

I. ÁVADAS

30

lonskio norminamosios veiklos laikotarpis (jis baigiasi apie 1930 metus), kai vakarø aukðtaièiø tarmë galutinai ásitvirtino kaip bk pagrindas, kai buvo nustatytos ir gramatikose apraðytos morfologijos bei sintaksës normos, ëmë kristalizuotis pagrindiniai bk stiliai. Po Jablonskio mirties prasidëjo naujas nustatytø normø átvirtinimo vartosenoje laikotarpis, ir kaip tik já galima bûtø laikyti naujo gramatinës sistemos funkcionavimo etapo pradþia. Kita aiðki riba yra Lietuvos nepriklausomybës atgavimas7. Taigi iðeitø, kad ðio 60-ies metø tarpsnio gramatinæ sistemà galima laikyti gana vientisa, sinchroniðkai ámanoma tirti atkarpa, ir darbe nagrinëjamø gramatikos rekomendacijø autoriams ji buvo „dabartinë“. Apraðomajai sinchroninei gramatikai tokiø laiko ribø ir pakaktø (dël to þr. Girdenis, Þulys 1973, 204–207). Taèiau norminamajam darbui vieno ar kito laikotarpio dabartine vadinama gramatinë sistema ir jos vartosena tëra v e r t i n i m o o b j e k t a s . Kodifikuojant normas, remiamasi ir ankstesniø bk raidos etapø pavyzdþiais (ið senøjø raðtø, groþinës literatûros kûriniø ir pan.). Tai jau susijæ su bk normø ir jø ðaltiniø supratimu.

3.

Normos supratimas

3.1.

Kalbos norma

Pagrindinë kalbos kultûros teorijos ir praktikos sàvoka „norma“ tiek uþsienio, tiek lietuviø kalbininkø apibrëþiama ir vartojama nevienodai. Tai priklauso ir nuo kiekvienos kalbos sistemos bei jos funkcionavimo ypatumø, ir nuo tyrimo tikslø, ir pagaliau nuo mokslinio darbo metodikos bei tradicijø. Neretai atsirandanti terminologinë painiava8 7 Su Nepriklausomybës atgavimu prasidëjo ryðkûs bk þodyno pokyèiai, o gramatinë sistema, patirdama vis didëjanèià anglø kalbos átakà, kad ir ne taip aiðkiai, vis dëlto pamaþu taip pat ëmë ágauti naujø bruoþø (2003 metø autorës pastaba). 8 Pavyzdþiui, vidinæ kalbos organizacijà, kalbos potencijas Louis Hjelmslevas vadina schema, Coseriu – sistema, Natalija Semeniuk – struktûra (þr. Ñåìåíþê 1970, 549–559); reguliariai kolektyvo vartojamø kalbos realizacijø, áproèiø visuma Prahos lingvistinës mokyklos atstovø, Coseriu ir kt. vadinama norma, Hjelmslevo – uzusu (þr. Ñêâîðöîâ 1970, 40–103; Èöêîâè÷ 1970, 9–22).

Pagal abstraktumo laipsná daþnai skiriamos trys kalbos realizavimo pakopos (tik ávairiø autoriø skirtingai vadinamos; dël to þr. 8 iðnaðà): 1) abstrakèiausia kalbos vidinë sandara – kalbos modeliai, potencijos, schema; 2) materiali kalbos potencijø raiðka (kalbos vienetai ir jø ryðiai); 3) kalbinë veikla ir jos rezultatai (plg. Øâàðöêîïô 1970, 376–379; Åäëè÷êà 19881, 65).

9

31 I. ÁVADAS

kelia bûtinybæ nurodyti, kaip darbe suprantama ne tik norma, bet ir kitos su ja susijusios sàvokos – „norminimas (normalizacija)“, „kodifikacija“, „vartosena“ ir kt. Visuotinai pripaþástama, kad norma bûdinga kiekvienai kalbai, ávairioms jos apraiðkoms. Plëtojant  de Saussure’o kalbos–kalbëjimo sampratà ir skiriant ávairias kalbos realizavimo pakopas9, tarp tø pakopø mëginama vienokiu ar kitokiu bûdu áterpti ir normà. Vienø autoriø norma laikoma tarpine pakopa tarp kalbos vidinës organizacijos ir kalbinës veiklos (Êîñåðèó 1963, 173–176; Ñòåïàíîâ 1966, 99–102; Ãîðáà÷åâè÷ 1971, 13–17; Pupkis 1980, 19). Kitø kalbininkø supratimu, norma nëra visai tos paèios plotmës kaip sistema ar vartosena (uzusas); ji apimanti tø pakopø dalá. Pavyzdþiui, Ickovièiui (1970, 21–22) norma yra materialioji sistemos raiðka (t. y. struktûra) ir dalis vartosenos; Semeniuk (1970, 555–559) normà laiko platesne uþ struktûrà ir siauresne uþ vartosenà. Taigi vienaip ar kitaip normai priskiriama r e a l i z a v i m o funkcija. Antra vertus, realiai ákûnijamos ir funkcionuoja ne vi$sos kalbos sistemos iðgalës, o vartosenoje pasitaiko ásitvirtinusiø nesistemiðkø reiðkiniø, tad norma atlieka ir reguliuojamàjà, a t r a n k o s funkcijà (Êîñåðèó 1963, 174; Ñåìåíþê 1970, 560). Remiantis Prahos lingvistinës mokyklos kalbininkø (ypaè Bohuslavo Havråneko) darbais ir Coseriu normos teorija, k a l b o s n o r m a paprastai vadinama tam tikrame kolektyve tam tikru laiku nusistovëjusiø kalbos áproèiø, tradiciniø realizacijø visuma: „[...] norma yra realiai egzistuojanti visuotinë vartosena, nepriklausanti nei nuo individø ir jø norø, nei nuo raðytiniø autoritetø. Visa, kas visuotinai vartojama, kas yra viso kolektyvo áprotis, ir yra norma“ (Pupkis 1981, 51; dar plg. Ñòåïàíîâ 1966, 99–102; Èöêîâè÷ 1970, 12 ir kt.). Papildant Coseriu, kartais priduriama, kad norma apima ne tik bûtinàsias, bet ir potencialias realizacijas (Ñêâîðöîâ 1970, 46–50). Toks normos supratimas priimtinas turint galvoje ávairias stichiðkai

I. ÁVADAS

32

gyvuojanèias tautinës kalbos apraiðkas – tarmes, sociolektus ir kt., taèiau kalbant apie bk normà, reikalingas esminio papildymo ir patikslinimo.

3.2.

Bendrinës kalbos norma

Bk susidaro ir funkcionuoja ið esmës kitokiu bûdu nei ki$tos tautinës kalbos apraiðkos; ypaè ryðkûs bk ir liaudies kalbos normø skirtumai. Apskritai normos prigimtis dvilypë: joje susipina ir paremti vidinëmis kalbos ypatybëmis kalbëjimo áproèiai, ir ávairûs iðoriniai veiksniai. Liaudies kalboje daugiau lemia pirmieji, o bk svaresni antrieji veiksniai, mat pastaroji labiau yra s à m o n i n g o k û r i m o bei reguliavimo objektas (to reikalauja pati bk paskirtis ir funkcijos). Be to, kalbos normø ypatumai priklauso ir nuo konkreèios lingvistinës situacijos (Åäëè÷êà 19881, 43–46), nes norma – nacionalinis reiðkinys (Ñòåïàíîâ 1966, 99). Sàmoningos pastangos reguliuoti bk tuo aktyvesnës, kuo sudëtingesnës tos kalbos normø formavimosi ir funkcionavimo sàlygos (Ñåìåíþê 1970, 575). Prahos lingvistinës mokyklos kalbininkams nubrëþus skirtumà tarp objektyviai egzistuojanèios normos ir jos fiksavimo raðtu (kodifikacijos), aiðkiau buvo suformuluoti ir bk bei liaudies kalbos normø skirtumai. Sekant Havråneku (1967, 339–341), paprastai nurodoma, kad jos skiriasi ne ið esmës, t. y. ne kokybiðkai, o kiekybiðkai (plg. Èöêîâè÷ 1968, 5–7; Ñêâîðöîâ 1970, 62; Pupkis 1980, 20 ir kt.). Taèiau toks teiginys vis dëlto atrodo tikslintinas, nes kodifikuotos yra tik bk normos, ir tai leidþia joms kalbos vartotojø poþiûriu bûti s à m o n i n g i a u s u v o k i a m o m s , privalomesnëms, grieþtesnëms, visuotinesnëms ir kartu labiau funkciðkai bei stilistiðkai susiskaidþiusioms. Be abejo, apraðytos gali bûti ir liaudies kalbos normos, bet tik tokios, kokios jos yra, o bk svarbu normø atranka ið vienos pusës ir sàmoningas siekimas jø laikytis – ið kitos. Liaudies kalboje ðis procesas vyksta stichiðkai, remiamas kalbiniø áproèiø. Tuo bk raidos laikotarpiu, kai pati bk jos vartotojams nëra vienintelë kalbos vartojimo forma, nëra tapusi áproèiu, kai greta vartojamos ki$tos kalbõs atmainos (tarmës, pusiau tarminë kalba ir pan.),

10

Plg. minëtàsias normos realizavimo ir atrankos funkcijas (þr. ðio skyriaus 3.1 skirsná, p. 31).

Daþnai taisykliø, dësniø reikðme, ypaè kalbos praktikos darbuose, bk normos suprantamos ir dabar. Vertinant konkreèius gramatikos reiðkinius, toks normos supratimas gana parankus, nes reöliosios gramatikos normos kinta palyginti lëtai, nepastebimai, tad ir nuo kodifikacijos skiriasi maþiau nei, pavyzdþiui, leksikos normos (þr. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 13–14). 11

33 I. ÁVADAS

þmonës, kalbëdami bk, sàmoningai stengiasi jà kontroliuoti (plg. Ïåøêîâñêèé 1984, 241–242), orientuojasi á tam tikrà kalbos etalonà. Senas tradicijas turinèiø bk vartotojams ði kalbos atmaina gali bûti gimtoji; tada daugiau lems áproèiai, o orientavimasis á etalonà turës tik ðalutinæ reikðmæ. Pasak Kirilo Gorbaèevièiaus (1978, 45–46), pripaþástant objektyviai egzistuojanèià normà ir atskiriant kodifikacijà, atskleidþiama normos esmë ir einama teoriðkai vaisingu keliu. Taèiau reikia paþymëti, kad kalbos praktikoje, vertinant konkreèius kalbos reiðkinius, dël tokio normos supratimo kyla ávairiø sunkumø ir terminologinës painiavos. Dël keleriopo – objektyviojo ir vertinamojo – normos pobûdþio10 (þr. Ãîðáà÷åâè÷ 1978, 45–46) priklausomai nuo tyrimo tikslø pirmenybë gali bûti teikiama vienai kuriai bk normos ypatybei. Teoriniuose darbuose labiau pabrëþiamas kaip tik objektyvusis bk normos egzistavimas (taip priartëjama prie bendrojo kalbos normos supratimo), o praktikoje labiau iðkeliamas vertinamasis normos aspektas. Dël to neretai kalbos praktikai skirtuose darbuose norma sutapatinama su kodifikacija ir suprantama kaip taisykliø rinkinys, kalbos dësniø apraðymas, pagal kurá turi bûti vertinami vartosenos reiðkiniai (dël to þr. Kniûkðta 1979, 85). Ilgà laikà tokio poþiûrio á bk normà laikësi ir lietuviø kalbininkai11. Taèiau jau 1970 metais, sekant èekø kalbininkais, buvo pasiûlytas ir kitas bk normos apibrëþimas: „Norma – realûs kalbiniai ágûdþiai, reali vartosena“ (Girdenis, Pupkis 1970, 65; dar plg. jø paèiø 1978, 56; Kniûkðta 1979, 85). Èia bk norma suprantama labai plaèiai: ji apima tai, kas visuotinai vartojama, taigi ir paplitusias klaidas. O kas tinka ar netinka bk, nustato teigiama arba neigiama kodifikacija. Ið tokio bk normos apibrëþimo matyti, kad bk norma beveik sutapatinama su apskritai kalbos norma (plg. Aldono Pupkio cit. ðio sky-

I. ÁVADAS

34

riaus 3.1. skirsnyje,  p. 31), tik paþymima bk normà, skirtingai negu apskritai normà, esant kodifikuotà (apraðytà). Tokiu atveju pasidaro nebeaiðki bk vartosenos ir visos tautinës kalbos vartosenos skiriamoji riba, tampa nebelogiðkos sàvokos „norminimas“, „bk normø ðaltiniai“ ir pan. Pagaliau ir daþnai minimas teiginys, kad „bendrinës kalbos normos yra vertybës, o ne grynos mokslo tiesos“ (Girdenis, Rosinas 1983, 69), netenka prasmës, kai bk normos tapatinamos su realiàja vartosena. Praktikai skirtuose kalbos kultûros darbuose, kaip minëta, bk normà linkstama tapatinti su kodifikacija ir prieðinti vartosenai. Tiriamose gramatikos reiðkiniø vartojimo rekomendacijose norma daugiausia taip ir suprantama; vartosenos faktai daþnai vertinami pagal tai, ar atitinka bk gramatikos normas (t. y. kodifikacijà), ar nelauþo bk taisykliø ir pan. Taèiau toks bk normos supratimas kertasi su kalbos kultûros teorijos teiginiu, kad realiai egzistuojanèià normà reikia skirti nuo kodifikacijos. Taigi s u s i d a r o a t o t r û k i s t a r p t e o r i n i o i r p r a k t i n i o p o þ i û r i o á b k n o r m à , o tai moksliniam darbui nepriimtina12. Vadinasi, reikia ieðkoti tokio normos apibrëþimo, kuris daugmaþ neprieðtarautø bendriesiems teorijos teiginiams (bendrajam teoriniam normos supratimui) ir tiktø praktiniam darbui. Jeigu priimsime teiginá, kad bk norma, kaip ir norma apskritai, realiai egzistuoja, reikës iðsiaiðkinti jos santyká su kodifikacija ir bk vartosena. Bk normos ir vartosenos netapatino Havrånekas. Jo nuomone, vartosena tiesiogiai susijusi su liaudies kalbos norma, jà lemia, o bendrinei kalbai, be vartosenos poveikio, dar reikalingas ir teorinis ásikiðimas (Ãàâðàíåê 1967, 340–345; panaðus Jono Palionio [1989, 39–40], Vito Labuèio [1969, 65], Arnoldo Piroèkino [1986, 11–12] ir kai kuriø kitø lietuviø kalbininkø poþiûris). Ðiuo atveju pagal daromà skirtumà tarp apskritai kalbos normos ir bk normos reikëtø aiðkiai skirti v i s u o t i n æ v a r t o s e n à (visø kolektyvo nariø kalbiBeje, teorinio ir praktinio normos supratimo nesutapimà ið dalies rodo kartais pastebimas polinkis terminologiðkai skirti þodþio „norma“ vienaskaitos ir daugiskaitos reikðmes. Vienaskaità „norma“ linkstama vartoti abstraktesne reikðme, teoriniu lygiu, o daugiskaità „normos“ – turint galvoje konkreèius kalbos reiðkinius, taisykles. 12

13

Tai bûtø ir tarmës, ir pusiau tarminë kalba, o þiûrint diachroniðkai – ir senieji raðtai.

Pavyzdþiui, gramatikos rekomendacijose vertinama spaudos, groþinës literatûros, vieðoji reklamos ir informacijos kalba, taip pat ðnekamoji aktoriø, lektoriø, medikø, dëstytojø kalba ir pan. 14

35 I. ÁVADAS

næ veiklà13) ir b e n d r i n ë s k a l b o s v a r t o s e n à (vieðai bk vartojanèiø þmoniø sakytiniø ir raðytiniø tekstø visumà14). Savo ruoþtu, remiantis bendruoju normos supratimu, b k n o r m à galima bûtø apibrëþti kaip realizuotus (tai realioji norma) ir galimus realizuoti (tai potencialioji norma) kalbos vienetus bei jø ryðius, kurie bk vartosenoje palaikomi áproèiø ir sàmoningo reguliavimo arba turi prielaidas tokie tapti. Bk realioji norma realizuoja ne visas sistemos iðgales, o tik tam tikrà jø dalá. Be to, bk norma gali turëti ir nesistemiðkø reiðkiniø – arba uþsilikusiø dël tradicijos ið ankstesniø sistemos funkcionavimo laikø, arba atëjusiø per bk vartosenà ið kitø tautinës kalbos apraiðkø ar kitø kalbø. Taip pat bk norma neapima ir visos vartosenos, nors joje kristalizuojasi ir funkcionuoja. Vartosenoje, be norminiø reiðkiniø, esama ir atsitiktiniø, individualiø faktø, kurie tik vëliau gali tapti norma arba ið viso neprigyti, taip pat ið viso nesuderinamø su norma reiðkiniø (Ñåìåíþê 1970, 559; Åäëè÷êà 19881, 65; Palionis 1989, 39). Antra vertus, dalis realiosios normos reiðkiniø dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø ilgainiui gali virsti nenorminiais, nors dar bûtø uþsilikæ kodifikuoti. R e a l i o j i b k n o r m a yra ne tiesiogiai apèiuopiamas, o abstraktesnio nei kodifikacija ir vartosena lygio dalykas, ir reiðkiasi per kodifikacijà ir vartosenà. Galima bûtø sakyti, kad realioji b k n o r m a , skirtingai negu liaudies kalbos norma, e g z i s t u o j a á t a m p o s l a u k e t a r p b k v a r t o s e n o s i r k o d i f i k a c i j o s (t. y. kodifikuotos normos) p o v e i k i o . Per kodifikacijà labiau iðryðkëja bk normos lingvistinë prigimtis, per vartosenà – socialinë. Jeigu gráþtume prie minëto apibrëþimo (p. 31), kad bk norma yra reali vartosena ir ji atspindima kodifikacijoje, ið tokios dvinarës schemos nematytume gráþtamojo kodifikacijos poveikio normai. Jei imsime trinaræ schemà k o d i f i k a c i j a – r e a l i o j i n o r m a – v a r t o s e n a , bus lengviau suvokti, kad ko-

I. ÁVADAS

36

difikacija taip pat veikia realiàjà normà, o kartu ir vartosenà15; be to, egzistuoja ir atvirkðtinis ryðys. Grieþtesnës ir apèiuopiamos yra tik kodifikuotos normos ribos, o realioji norma visada paslankesnë, variantiðkesnë. Nors daþnai pabrëþiama, kad idealiu atveju kodifikacija turëtø tiksliai atspindëti realiàjà normà, taèiau tikrovëje paprastai pastebimas didesnis ar maþesnis jø nesutikimas. Realioji norma gali turëti tai, ko dar nëra kodifikacijoje, o kodifikacija gali fiksuoti tai, kas jau nebëra realioji norma. Kitaip tariant, kodifikacija daþniausiai kiek atsilieka, yra retrospektyvi, o realioji norma susijusi su ateitimi (Ãðàóäèíà 1980, 68). Kodifikacijos konservatyvumas veikia bk normà dvejopai: kol nesutikimo nëra arba jis labai neryðkus, padeda palaikyti bk normø stabilumà, o jei atotrûkis didelis, kodifikacija dirbtinai stabdo kalbos raidà, neatspindi tikrosios padëties. Skirtingais bk raidos laikotarpiais tiek kodifikacija, tiek bk vartosena veikia realiàjà bk normà nevienodai. Bk kûrimosi pradþioje vartosena dar neturi tvirtø tradicijø, ir tada ypaè svarbus kodifikacijos vaidmuo ir bk vartotojø orientavimasis á kodifikuotà normà kaip idealà. Kodifikacijai tokiu atveju gali bûti keliamas uþdavinys kurti realiàjà normà (Åäëè÷êà 19881, 69). Kai bk vartosena pakankamai iðsipleèia, apima vis daugiau visuomenës vieðojo ir privaèiojo gyvenimo srièiø, akivaizdu, kad ji ima veikti realiàjà normà, ágalina jà kisti, prisitaikyti prie vartotojø poreikiø, o kartu sudaro prielaidas perþiûrëti kodifikacijà, jeigu ði ima neatitikti realiosios normos. Dël skirtingø kodifikacijos, bk normos ir bk vartosenos santykiø ávairiu metu kiek skiriasi ir normintojø uþdaviniai. Kuriantis bk, svarbiausia nustatyti, apraðyti realiàjà normà, t. y. kodifikuoti, o vëliau – sekti, kaip kinta realioji norma ir kiek jà atitinka kodifikacija. Darbe aptariamu lietuviø bk raidos laikotarpiu (XX amþiaus IV–IX deðimtmeèiais) gramatikos normos jau pakankamai nusistovëjusios, turi nemaþà kodifikavimo tradicijà, ir pagrindinis uþdavinys – ne normø atranka, o kodifikacijos tobulinimas, normø diegimas á praktikà. Didþioji dalis tiriamø gramatikos rekomendacijø ir yra ne koÈia turima galvoje kodifikuotø bk normø diegimas á praktikà ir apskritai lingvistinis visuomenës ðvietimas. 15

4.

Gramatikos norminimo ypatumai

4.1.

Variantiðki gramatikos reiðkiniai ir norma

Idealaus kalbos modelio (tuo labiau reguliuojamo, t. y. bk) atveju galima bûtø manyti, kad kalbos turiniui reikðti pakanka turëti vienà raiðkos bûdà. Taèiau gyvoje kintanèioje kalboje visuomet esti variantiðkø raiðkos priemoniø; prielaidas joms atsirasti sudaro antrajame ðios darbo dalies skyriuje jau aptarta kalbos, kaip þenklø sistemos, prigimtis. Be to, kalba, bûdama su visuomenës raida susijæs reiðkinys, egzistuoja ne tik laike ir ne tik veikiama kitø kalbø. Jei imsime

37 I. ÁVADAS

difikuojamojo, o plaèiau suprantamo norminamojo pobûdþio (þr. ðio skyriaus 4.2 skirsná, p. 42). Tarp dabartinëje lietuviø bk vartosenoje funkcionuojanèiø norminiø reiðkiniø, kurie sudaro normos branduolá, ir nenorminiø reiðkiniø riba gana aiðki. Taèiau periferiniai, ypaè variantiðki, reiðkiniai daugeliu atvejø yra tarpiniai tarp aiðkios normos ir klaidÂs, ir jø kodifikacija nepakankamai tiksli. Praktiðkai dabartinë r e a l i o j i b k n o r m a nëra labai stipri. Ji e g z i s t u o j a t i e k , k i e k j à p a laiko kodifikacija ir sàmoningai iðugdyti áproè i a i , nes beveik visiems dabartinës bk vartotojams ði kalba yra ne gimtoji tikràja prasme, o daugiau ar maþiau iðmokta. Pripaþástant tokià dabartinës bk padëtá ir turint galvoje, kad norma – nacionalinis reiðkinys, lietuviø bendrinei kalbai dar nëra visai priimtinas kitoms kalboms tinkantis bk normos supratimas: dar negalima jos tapatinti su vartosena, p e r a n k s t i t e i g t i , k a d l i e t u v i ø b k norma yra realioji vartosena. Taigi objektyviai egzistuojanti (realioji) bk norma nëra vien stichiðkas reiðkinys. Kaip tik dël kodifikacijos, realiosios normos ir vartosenos sàveikos galima bûtø teigti, kad bk normos nuo liaudies kalbos normø (bent dabartinëje lietuviø kalboje) skiriasi ne tik kiekybiðkai, bet ir k o k y b i ð k a i .

I. ÁVADAS

38

visà kalbinæ bendruomenæ, jos kalba tuo paèiu metu, toje paèioje atkarpoje bus susiskaidþiusi geografiniu (teritoriniu), taip pat socialiniu, funkciniu ir kitais atþvilgiais, t. y. vienu metu kalboje koegzistuos ávairiø rûðiø variantø. Bet variantais juos galima laikyti tik visos tautinës kalbos, o ne atskiro teritorinio dalinio (tarmës) ar socialinës grupës (pavyzdþiui, medikø) kalbos poþiûriu. Dël bk visuomeniniø funkcijø – bûti visos tautos bendravimo ir kultûros palaikymo priemone – jos vartosenoje susieina nemaþa ávairios kilmës lygiagreèiø reiðkiniø16. Kad tokius reiðkinius bûtø galima laikyti variantais, pirmiausia bûtina, jog jie f u n k c i o n u o t ø toje paèioje bk atkarpoje – sinchroniðkai. Pernelyg didelis variantiðkumas, ypaè visai lygiaverèiø formø koegzistavimas, nëra pageidautinas, nes sunkina komunikacijà, tad bk variantø pertekliø (ypaè tai pasakytina apie gramatikà) stengiamasi maþinti, o dël ávairiø prieþasèiø nepriimtinus variantus – ið viso ðalinti. Variantiðki gramatikos reiðkiniai – svarbiausias darbe tiriamø rekomendacijø vertinimo objektas17. Pagal kilmæ, atsiradimo prieþastis, struktûrinius ir funkcinius ypatumus bk vartosenoje variantø esama labai ávairiø. Atsiþvelgiant á tuos ypatumus, rekomendacijose ir nustatoma, ar variantà tinka laikyti bk norma, ar ne.

4.1.1.

Variantø distribuciniai santykiai

Variantiðki gramatikos reiðkiniai – kaip ir apskritai kalbos vienetai – pagal (ne)galëjimà pakeisti vienas kità tam tikrame kontekste (t. y. áeidami á sudëtingesniø kalbos vienetø sudëtá) susijæ ávairiais distribuciniais santykiais18. Pagal ðiø santykiø tipus paprastai skiriama Beje, ávairios rûðies ir kilmës variantø gali bûti net to paties bendrinës kalbos vartotojo ðnekoje. 16

V a r i a n t a i darbe suprantami (pabrëþtina – bk vartosenos, o ne bk sistemos poþiûriu) labai plaèiai. Tai visos lygiagreèiai bk vartosenoje egzistuojanèios gramatinës formos, turinèios tà paèià arba artimà gramatinæ reikðmæ ir atliekanèios tokià paèià arba labai panaðià gramatinæ funkcijà. Kodifikacijos poþiûriu dalis taip suprantamø variantø yra laikomi klaidomis, kiti – dubletais, o dalis traktuotini kaip stilistikos objektas (pavyzdþiui, gramatiniai sinonimai; bet tam, kad kalbos reiðkiná bûtø galima skirti stilistikai, pirmiausia já reikia ávertinti normø poþiûriu). 17

Plaèiau þr. Steponavièius 1976, 65–67; Girdenis 1981, 36–37; Jakaitienë 1988, 74–75; Gaivenis, Keinys 1990, 51,109, 143. 18

19

Èia neturima galvoje normalios neutralizacijos atvejø.

39 I. ÁVADAS

keliø rûðiø distribucija: 1) kontrastinë, 2) papildomoji, 3) kryþminë, 4) laisvoji, 5) inkliuzinë. K o n t r a s t i n ë distribucija esti tarp tokiø skirtingø kalbos vienetø, kurie, vartojami toje paèioje pozicijoje, atlieka reikðmës skiriamàjà funkcijà (pavyzdþiui, mokytojas : mokytoja; raðë : paraðë ir pan.). Tokie kalbos vienetai nelaikytini variantais, nes variantiðkumo sàlyga – atlikti tà paèià funkcijà. P a p i l d o m o s i o s distribucijos santykiais yra susijæ kalbos vienetai, kurie vartojami tik skirtingose pozicijose ir vienas kito pakeisti negali, nors turi tà paèià reikðmæ (pavyzdþiui, objekto galininkas eina su teigiamuoju galininkiniu veiksmaþodþiu, kilmininkas – su neigiamuoju). K r y þ m i n ë distribucija – kontrastinës ir papildomosios distribucijos derinys: vienais atvejais kalbos vienetai gali bûti vartojami tose paèiose pozicijose be reikðmës skirtumo, kitose – negali vienas kito pakeisti (pavyzdþiui, bevardës ir vyriðkosios giminës formos: vardininko pozicijoje varijuoja – t a i graþu : t a s graþu, bet ánagininko pozicijoje tik t u o neabejoju [Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 127]). I n k l i u z i n ë distribucija esti tada, kai vieno kalbos vieneto padëèiø visuma áeina á kito vieneto padëèiø visumà (pavyzdþiui, jungtukø kad ir jog vartojimas). L a i s v o s i o s distribucijos santykiais susijæ kalbos vienetai gali bûti vartojami be reikðmës skirtumo tame paèiame kontekste. Neretai jie vadinami dubletais (pavyzdþiui, prieiti i ð v a d à : prieiti p r i e i ð v a d o s ). Bûtina paþymëti, kad distribuciniai santykiai, egzistuojantys realiosios normos poþiûriu, ir tie, kurie atsiranda vartosenoje, gali nesutapti. Pavyzdþiui, vyriðkosios ir moteriðkosios giminës formos paprastai19 susijusios kontrastinës distribucijos santykiais (elnias ≠ elnë), o vartosenoje vyriðkosios giminës formos kartais gali bûti imamos vartoti pramaiðiui su moteriðkosios giminës formomis be reikðmës skirtumo (d i r e k t o r ë Ðaknienë : d i r e k t o r i u s Ðaknienë). Taip atsiranda vartosenos variantø.

I. ÁVADAS

40

Darbe aptariant varijuojanèius gramatikos reiðkinius, nesistengiama smulkiai analizuoti jø distribuciniø santykiø, tik norima bent apytikriai atsiþvelgti á tø santykiø pasikeitimus, nes tai leidþia geriau perprasti paèiø varijuojanèiø reiðkiniø ypatumus ir vienokius ar kitokius jø vertinimo motyvus. Be to, pabrëþtina, kad distribuciniø santykiø tipas gali skirtis, jei imsime abstrakèias gramatines kategorijas, modelius, konstrukcijas ir konkreèià jø realizacijà. Pavyzdþiui, apskritai galima bûtø teigti, kad realiosios normos poþiûriu ánagininkas ir prielinksnio su konstrukcija su ánagininku daikto poþymiui reikðti varijuoja laisvosios distribucijos principu. Taèiau konkreèiame kontekste (dël þodþiø semantiniø-gramatiniø ypatumø, sakinio struktûros ir kt.) galimi ir kitokie distribuciniai santykiai (*paltas p a m u ð a l u ≠ s u p a m u ð a l u – nulinë distribucija; paltas ð v i e s i u p a m u ð a l u : s u ð v i e s i u p a m u ð a l u – laisvoji distribucija). Arba kitas pavyzdys. Realiosios normos poþiûriu d u batai : d v e j i batai nëra variantai, – tarp tø junginiø yra kontrastinës distribucijos santykiai, nes esama aiðkaus reikðmës skirtumo; o junginius d u metai : d v e j i metai kai kas laiko realiosios periferinës (ne kodifikuotos!) normos variantais – tarp jø (ir vartosenoje) susiklostæ laisvosios distribucijos santykiai. Dël ðiø prieþasèiø darbe, aiðkinantis distribucinius gramatikos variantø santykius, stengiamasi daugiau operuoti konkreèiais pavyzdþiais, nors kartais vienokie ar kitokie apibendrinimai tinka ir visam modeliui ar kategorijai.

4.1.2.

Variantø vertinimo laipsniai

Pagal santyká su kodifikacija galimi keli gramatikos variantø vertinimo laipsniai (plg. Labutis 1972, 12; KPP2 9–10): 1) a|b (normos poþiûriu visiðkai lygiaverèiai variantai, t. y. dubletai, kartais – sinonimai); 2) a || b (konkuruojantys arba lygiagretûs variantai, tik b ðiek tiek gerëlesnis); 3) a–b (a – nepageidautinas, geriau nevartotinas variantas); 4) a=b (a – aiðki klaida). Kadangi gramatinë sistema palyginti uþdara ir beveik nepriima kitø kalbø ar kitø tautinës kalbos apraiðkø elementø (turima galvoje

20 Plg. Pupkio mintá: „Nustatyti varianto ðaltiná yra nelengvas, bet bûtinas kalbos kultûros uþdavinys. Tik nustaèius varianto kilmæ, galima svarstyti jo ateitᓠ(1980, 22). 21 Toliau darbe patogumo sumetimais bk realioji norma ir bk vartosena bus vadinama tiesiog norma ir vartosena.

41 I. ÁVADAS

dabartinë padëtis), akivaizdi gramatikos variantø kilmës ir jø vertinimo pobûdþio sàsaja20. Variantai, atsiradæ kalboje (paprastai skirtingu laiku) dël ávairiø kalbos sistemos realizavimo iðgaliø, daþnai vertinami kaip lygiaverèiai arba turintys koká funkciná atspalvá (mirðta b a d u | i ð b a d o | n u o b a d o ; l a b à d i e n à || l a b a d i e n a ). Variantai, patekæ á bk vartosenà ið kitø tautinës kalbos apraiðkø, ypaè tarmiø, neretai laikomi beveik lygiaverèiais arba stilistiðkai þymëtais – taigi sinonimais (reikia ð i e n a s || ð i e n à veþti), arba geriau nevartotinais (kuomet laiko aplinkybës ðalutiniams sakiniams prijungti), ir tik gana retai – klaidomis (ð e ð i = ð e ð e r i metai). Jei variantas atsiradæs dël kitø kalbø átakos (kai kada atëjæs ir per tarmes), daþniausiai vertinamas kaip visai nevartotinas (neraðyk l a i ð k à = l a i ð k o ; gimti p a s k à = k a m ). Tokios yra beñdrosios gramatikos variantø vertinimo pagal kilmæ tendencijos, bet ne visada tà kilmæ galima tiksliai nustatyti, be to, kiekvienu konkreèiu atveju gali bûti daroma ávairiø iðlygø, susijusiø su variantø vartojimo tradicija, paplitimu, stilistine diferenciacija ir pan. Apskritai vengiama kodifikuoti aiðkius gramatinius dubletus, stengiamasi pasirinkti vienà kurá, taèiau jei variantai turi kokiø nors skirtumø, gali bûti pripaþinti norminiais ir sudaryti sàlygas kisti normai, o per jà ir sistemai. Turint galvoje kodifikacijos, bk realiosios normos ir bk vartosenos21 santykius, galima skirti maþiausiai tris variantø tipus: 1) kodifikuoti normø variantai, 2) realiai egzistuojanèiø normø variantai, 3) nenorminiai variantai. Ribos tarp ðiø variantø tipø yra tik apytikrës ir kinta kartu su paèia kalba. Aiðkiau jas nubrëþti galima tik kalbos atkarpoje, taèiau apskritai dël didelës variantø ávairovës ir jø funkcionavimo ypatumø nustatyti, kurie ið jø tinkami bk, o kurie atmestini, nëra visada paprasta. Tam reikalui vadovaujamasi moksliðkai pagrástais norminimo principais ir kriterijais.

I. ÁVADAS

42

4.2.

Norminimas ir jo kriterijai

Prieð aptariant kuriuos ne kuriuos teorinius normø atrankos kriterijø aspektus, bûtina padaryti keletà terminologiniø pastabø. Lietuviø kalbos kultûros darbuose „kodifikacijos (-avimo)“, „norminimo“, „normalizacijos“ terminai dar nëra pakankamai nusistovëjæ. Vienø „kodifikavimas“ ir „norminimas“ laikomi sinonimais (þr. Pupkis 1980, 34), kiti tarp „normø kodifikacijos“ ir „normalizacijos“ daro esminá skirtumà (Palionis 1989, 51), dar kitø „norminimas“ ir „normalizacija“ tapatinama (Gaivenis, Keinys 1990, 134– 135). Pirmiausia reikëtø skirti normø atrankos, sisteminimo darbà (procesà) ir to darbo rezultatà. Pastarasis, t. y. fiksuotos taisyklës, norminamuosiuose darbuose apraðytos normos ir jø vartojimo dësningumai áprasta vadinti k o d i f i k a c i j a. Tuomet paèiai normø nustatymo procedûrai tiktø „kodifikavimo“ terminas. Visà su normø atranka, sisteminimu susijusià veiklà galima suprasti ir plaèiau22. Tiriamose gramatikos rekomendacijose kaip tik daugiau ir susiduriama ne su grynuoju kodifikavimu (t. y. pirminiu normø nustatymu), o su jau kodifikuotø normø tikslinimu ir diegimu á vartosenà. Tad visas ðis procesas darbe vadinamas n o r m i n i m u 23, o kodifikavimas suprantamas kaip norminamosios veiklos dalis, vienas ið jos etapø. N o r m a l i z a c i j a prireikus galima vadinti savaiminá normø kristalizavimosi procesà (plg. Palionis 1989, 51). Norminimo principai ir kriterijai, jø tarpusavio ryðiai, taikymo praktikoje ypatumai – aptariamaisiais deðimtmeèiais buvo daþna kalbininkø svarstymø ir ginèø tema (plg. Girdenis, Pupkis 1978; Kniûkðta 1979; Girdenis, Rosinas 1983; Piroèkinas 1985; Palionis 1990 ir kt.). Paradoksalu, taèiau apskritai apie tuos kriterijus kalbama ir raðoma nepalyginti daþniau nei apie paèià normà, jos esmæ, o kaip Èekø kalbininkai skiria kelis ðio proceso etapus: 1) a p r a ð o m à j á (objektyviai egzistuojanèios bk normos nustatymas ir apraðymas); 2) r e g u l i u o j a m à j á (normatyviná), pagrástà apraðytø normø vertinimu ir jø ateities prognozavimu; 3) r e a l i z u o j a m à j á (kodifikacijos diegimas á praktikà) (plaèiau þr. Äàíåø 1988, 281–283). 22

Matyti, kad „norminimas“ bus nelogiðkas terminas, jei norma bus suprantama plaèiàja prasme (kaip realioji vartosena). 23

4.3.

Normø ðaltiniai

Kadangi á bk vartosenà patenka variantø ið kitø tautinës kalbos apraiðkø ar kitø kalbø, turi bûti nustatyti normø ðaltiniai – tos kalbos sritys, kuriose galima ieðkoti bk tinkamø normø, dësniø, kuriais remiantis galima atrinkti ir vertinti variantus. Bk praktikoje normø ðaltiniais paprastai laikoma liaudies kalbos ir paèios bk vartosena, taèiau ávairiais bk raidos laikotarpiais tø ðaltiniø svarba nevienoda (Palionis 1990, 144–145; Kniûkðta 1987, 115– 121). Bk kûrimosi pradþioje normø kodifikacijà grindþiant vienos tarmës pagrindu ir papildant kitø tarmiø raiðkos priemonëmis, pagrindiniu normø ðaltiniu laikoma liaudies kalba. Vëliau, kai bk pradeda plëtoti savo funkcijas ir ásigali daugelyje visuomenës gyveni24 Normalia bk sociolingvistine situacija Daneðas laiko tokià, kai bk jau pakankamai brandi, kai jos egzistavimui nëra grësmës, kai bk nevarþomai gali atlikti savo funkcijas ir pan.

43 I. ÁVADAS

tik normos, vartosenos supratimas daug lemia ir normø nustatymo, atrankos bûdus. Frantiðeko Daneðo manymu, bk norminimo kriterijus apskritai reikia sieti su tomis bk ypatybëmis, kurias norima palaikyti norminant (Äàíåø 1988, 288–289). Be to, paèiø kriterijø santykiai, taikymo principai priklauso nuo kiekvienos bk sociolingvistinës situacijos24 (ten pat, 293). Á tai ypaè reikia atsiþvelgti, mëginant savo kalboje pritaikyti kitø kalbø norminimo patirtá. Turint galvoje socialinæ kalbos prigimtá, turbût priimtiniausia á bk reiðkinius þiûrëti ir juos vertinti paèios kalbos vidiniø dësniø (sistemiðkumo) ir jos atliekamø visuomeniniø funkcijø (tikslingumo) poþiûriu (plg. Kniûkðta 1979, 86). Daþnai nurodomus grynumo, paplitimo, ekonomiðkumo ir kitus kriterijus galima bûtø suprasti kaip dalinæ sistemiðkumo ir tikslingumo raiðkà. Jø tarpusavio derinimà, ávairias iðlygas (plg. Piroèkinas 1985, 50–54), matyt, galima nustatyti tik vertinant konkreèius reiðkinius konkreèioje situacijoje ir plaèiau apibendrinti ne visos bk sistemos, o tik atskirø kalbos lygmenø poþiûriu.

I. ÁVADAS

44

mo srièiø, paèiõs bk normø sistema galima remtis, svarstant vieno ar kito reiðkinio normiðkumà. Tiriamuoju 60-ies metø laikotarpiu normø ðaltiniø samprata nebuvo visai vienoda. IV deðimtmetyje, skirtingai nei Jablonskio laikais, nuo rëmimosi beveik vien liaudies kalbos vartosena teoriðkai buvo pereita prie platesnio poþiûrio, ir bk normø ðaltiniu paskelbta jos paèios vartosena (þr. Palionis 1990, 144)25. Vëliau pagal tai, kuriam normø ðaltiniui teikta pirmenybë, buvo mëginama nustatyti kelias ryðkëjanèias kalbos norminimo tendencijas (þr. Labutis 1969, 65–66). Vis dëlto stengtasi pabrëþti, kad ir turint pakankamai brandþià bk, negalima menkinti liaudies kalbos, nustatant bk normas. Darbe ðie dalykai tiriami konkreèiau. Nors bk gramatinëje sistemoje aptariamuoju metu þymesniø pokyèiø neávyko, kalbininkø poþiûris á tuos paèius reiðkinius ir jø vertinimas ne vienu atveju kiek pakito. Darbe ir mëginama, remiantis kalbininkø rekomendacijomis, atskleisti tam tikrus gramatikos norminimo ypatumus.

5.

Rekomendacijø ðaltiniai

Kaip minëta, darbe tiriamas 60-ies metø lietuviø kalbos gyvavimo ir norminimo laikotarpis – nuo 1930 (Jono Jablonskio mirties) iki 1990 metø. Ið to laikotarpio pasirinkti penki g r a m a t i k o s r e k o m e n d a c i j ø ð a l t i n i a i – leidiniai, ið kuriø geriausiai matyti, kuo remiantis norminta gramatika ir jos normos diegtos vartosenoje: 1) Juozo Balèikonio Rinktiniø raðtø dalis (nuo 1930 metø) – BR; 2) Gimtoji kalba (1933–1941 metai) – GK1; 3) Gimtoji kalba (1958–1968 metai) – GK2; 4) Kalbos kultûra (1961–1990 metai imtinai) – KK; 5) Mûsø kalba (1968–1989 metai) – MK. Ðie rekomendacijø ðaltiniai atspindi, kad ir ne visapusiðkai, tiriamojo laikotarpio gramatikos norminimà kaip n e n u t r û k s t a m à p r o c e s à. Taèiau prieð apþvelgiant kai kuriuos ðiø ðaltiniø ypatuTiesa, vëlesniuose tuometinës GK bendradarbiø svarstymuose kalbëta apie visuotinæ lietuviðkàjà vartosenà, ir tai leidþia manyti, kad normø ðaltiniu galëjo bûti laikyta ne vien bk, bet visõs tautinës kalbos (taigi ir tarmiø) vartosena.

25

5.1.

„Kalba“

1930 metais iðkelta mintis atgaivinti 1925 metais ákurtà Kalbos draugijà26, o Kaune susiorganizuota leisti bk þurnalà Kalba. Jo ið viso teiðëjo trys pirmo tomo sàsiuviniai (visi tais paèiais 1930 metais; bendras puslapiø skaièius – apie 200), redaguoti Prano Skardþiaus. Ávadiniame redakcijos þodyje nurodoma iðkilusi bûtinybë leisti kalbos laikraðtá, kuris padëtø burtis kalbos mëgëjams ir, skirtingai negu specialesniems kalbos mokslo dalykams skirtas Archivum Philologicum27, bûtø praktiðkesnis, prieinamesnis visuomenei. Kalboje buvo pasiþadëjæs bendradarbiauti ir Jablonskis, bet I sàsiuvinis iðëjo jau su þinia apie jo mirtá, o II visas buvo skirtas didþiojo kalbininko atminimui. Ið gramatikos norminimo Kalboje raðyta nedaug. Minëtinas Skardþiaus straipsnis „Prielinksniniai veiksmaþodþiai“ (1, 24–26), kuriame aptariamas lietuviø kalbos polinkis prielinksnëti; taip pat Jablonskio pastabos apie laikraðèiø kalbos dalykus (1, 31–36), dar keletas smulkesniø gramatikos rekomendacijø ir taisymø. Bk norminimo teorijai ypaè svarbus Petro Joniko straipsnis „Raðomoji kalba ir jos taisyklingumas“ (3, 21–28). Áþiûrëdamas du raðomosios (bendrinës) kalbos ypatumus – jos „lygtiná pastovumà“ ir kitimà, autorius nurodo, kad á juos reikia atsiþvelgti norminamajame darbe. „Normuoti“ raðomàjà kalbà, anot Joniko, – ðios kalbos „gyvenimà (raidà) sàlygoti tam reikalui sukurtomis taisyklëmis“ (3, 24), antraip toji bk arba sustingtø, arba suskiltø á tarmes. Ðiø dviejø bk egzistavimo tendencijø suvokimas ir iðkëlimas tolesniam norminamajam darbui buvo ypaè reikðmingas, nes nuo to, ku26

Plaèiau apie jos veiklà þr. Kalba 1930 1 (1), 37–39.

27

Ðá leidiná taip pat redagavo Skardþius.

45 I. ÁVADAS

mus, svarbius tiriant juose teikiamas rekomendacijas, bûtina paminëti dar vienà kalbos praktikos leidiná, aptariamøjø pirmtakà (dël savo nedidelës apimties jis darbe neimamas kaip atskiras rekomendacijø ðaltinis).

I. ÁVADAS

46

riai tendencijai teikiama pirmenybë, nemaþai priklauso visa vieno ar kito normintojo, leidinio paþiûrø sistema. Pats Jonikas linko tas dvi tendencijas derinti ir pabrëþë, kad nukrypimas á vienà kurià pusæ nepageidautinas: „perdidelis kaikuriø kalbininkø uþsispyrimas tesiklausti tik tradicijos yra prieðingas kalbos prigimèiai“ (3, 24). Vis dëlto gramatinei sistemai daroma iðlyga: èia „reikia laikytis anksèiau priprastø pavyzdþiø“ (ten pat). Aptardamas bk taisyklingumo kriterijus, kuriais turëtø bûti vadovaujamasi, nustatant bk normas, Jonikas pirmiausia iðkelia vartosenà, kalbos raidos tendencijas, kalbos jausmà ir kt., taèiau pripaþásta, kad kiekvienas kriterijus, atskirai paimtas, nëra pakankamas. Ypaè ásidëmëtinas autoriaus teiginys, kad vartosena „tëra funkcijos dydis, individo ir masës kalbininkø pastangø ilgainiui susidûrimo rezultatas“ (3, 27). Prie ðio teiginio plaèiau bus apsistota IV darbo dalyje (þr. 1 tos dalies skirsná, p. 280). Nors Kalbos þurnalas ëjo tik metus, bet dirva tolesniam kolektyviniam darbui jau buvo parengta. Po trejø metø, 1933-iaisiais, pasirodë naujas bk laikraðtis – Gimtoji kalba.

5.2.

„Gimtoji kalba“ (1933–1941)

Pavadinta bendrinës kalbos laikraðèiu, Gimtoji kalba subûrë aktyviausius to meto Lietuvos kalbininkus á kolektyviná darbà, o nuo 1935 metø, atgaivinus Lietuviø kalbos draugijà, tapo jos leidiniu (plaèiau þr. Palionis 1979, 276–280; Èiþikienë 1986, 15–20; Pupkis 1988, 4–8). Buvo suformuluoti teoriniai kalbos kultûros darbo principai, rûpintasi kalbos ugdymo reikalais ir kalbos praktika. Kadangi leidinys buvo skirtas ne tik kalbininkams, o visai visuomenei, ilgø teoriniø straipsniø ir ðiaip samprotavimø vengta; spausdinta tai, kas galëjo padëti pagrásti vienà ar kità praktiná sprendimà, paaiðkinti visuomenei suprantamu bûdu (plaèiau þr. Miliûnaitë 19911, 7–21). Gramatikos rekomendacijø – daugiau ar maþiau motyvuotø – Gimtojoje kalboje esama pakankamai, kad bûtø galima nustatyti, kokiais motyvais remiantis vertinamas koks gramatikos reiðkinys.

5.3.

Juozo Balèikonio „Rinktiniai raðtai“

Kiek nuoðaly nuo kolektyvaus bk norminamojo darbo ir nuo aptariamøjø kalbos praktikos leidiniø buvo J u o z a s B a l è i k o n i s (1885–1969). Jo straipsniø nedaug tespausdinta GK1 ir KK, taèiau be ðio kalbininko veiklos neámanoma ásivaizduoti viso to meto lietuviø kalbos kultûros darbo. Kitø þymesniø aptariamojo laikotarpio autoriø teorinës paþiûros ir praktinë veikla daugiau ar maþiau matyti ið pasirinktø nagrinëti periodiniø kalbos kultûros leidiniø, o Balèikonio Rinktiniai raðtai dël minëtos prieþasties imami vienu ið rekomendacijø ðaltiniø kaip iðimtis. Rinktiniuose raðtuose spausdinama kalbininko straipsniø ið periodinës spaudos (Lietuvos aido, Lietuvos þiniø, Vairo, vëliau – Tiesos, Tarybinio mokytojo, Literatûros ir meno ir kt.), taip pat vadovëliø, disertacijø, groþinës literatûros veikalø recenzijø, lietuviø kalbos paskaitø rankraðèiai ir kt. Dalyje ðiø publikacijø pateikiama ir gramatikos taisymø bei rekomendacijø. Daugelis Balèikonio taisymø, kad ir be platesniø aiðkinimø ir motyvavimo, yra gana informatyvûs, nuoseklûs ir, panaðiai kaip Jablonskio, aiðkiai sudaro logiðkà sistemà (pavyzdþiui, dviskaitos formø vertinimas). Vienoje kitoje rekomendacijoje plaèiau apsistojama ties kokiu gramatikos reiðkiniu (paskirties naudininkas, padalyvis ir kt.), ir vertinimas pagrindþiamas

47 I. ÁVADAS

Daugiausia rekomendacijø – ir specialiuose straipsniuose, ir ávairiø knygø recenzijose, ir „Klausimø kraitelëje“ – yra pateikæ Salys, Skardþius, Jonikas ir Leonardas Dambrauskas, taip pat keli nuolatiniai GK1 korespondentai. Jei redakcijos nuomonë nesutapdavo su straipsnio autoriaus mintimis, nevengta dëti redakcijos prieraðø, ið kuriø matyti, kad leidinys stengësi laikytis apibrëþtos pozicijos, kuri, beje, kiek kito, keièiantis leidinio redaktoriams (Jurgis Talmantas – iki 1936 metø, Dambrauskas – iki 1938 metø, Jonikas – iki 1941 metø, Skardþius – 1941 metais). Geriau perprasti rekomendacijø motyvus padeda leidinyje skelbiamos dvi kalbos norminimo programos (1936 ir 1938 metø).

I. ÁVADAS

48

iðsamiau. Apskritai pagal motyvavimo bûdà Balèikonio rekomendacijos þymiai skiriasi nuo kitø autoriø rekomendacijø.

5.4.

„Gimtoji kalba“ (1958–1968)

Nustojus eiti GK1 (1941), o nemaþai daliai veikliausiø kalbininkø pasitraukus ið Lietuvos, beveik du deðimtmeèius neturëta jokio lietuviø bk praktikos periodinio leidinio. Tik 1958 metais Amerikoje, Èikagoje, Gimtoji kalba vël atgaivinta ir ëjo visà deðimtmetá iki 1968 metø imtinai28. Ið pradþiø jà redagavo Jonikas, o nuo 1961 metø iki pat pabaigos – Dambriûnas (Lietuvoje pasiraðinëjæs Dambrausku); bendradarbiavo Skardþius, Salys, Stasys Barzdukas, V. Rastenis ir keletas kitø lietuviø iðeiviø – ne vien kalbininkai. GK2 stengësi iðlaikyti pirmtakës struktûrà, o turinys, tematika, nors taip pat buvo kreipiami kalbos praktikos linkme, gerokai pakito, nes reikëjo atsiþvelgti á lietuviø, atsidûrusiø svetimos kalbos apsuptyje, reikmes. Gramatikos reiðkiniams leidinyje skirta palyginti nemaþai vietos – ir daugelyje straipsniø, ir „Klausimø kraitelëje“. Ypaè tuo rûpinosi Dambriûnas, pats bûdamas sintaksininkas: apie 64% leidinyje sudaro jo gramatikos rekomendacijos. Be to, Dambriûnui perëmus redagavimà á savo rankas, nuo jo paþiûrø daugiausia priklausë viso leidinio pobûdis, o kiti bendradarbiai raðë beveik tik praktiniais klausimais ir platesniø teoriniø samprotavimø ðiame laikraðtyje nedëstë. Taigi, skirtingai nei Lietuvos GK, kur buvo dirbama kolektyviai ir rengtos kalbos norminimo programos, darbe nagrinëjant GK2 rekomendacijas daugiausia atsiþvelgiama á Dambriûno teorines bk norminimo paþiûras.

5.5.

„Kalbos kultûra“

1961 metais Lietuvoje pradëta leisti Kalbos kultûra – kolektyviai rengiamas þurnalas kalbos praktikos klausimais. Visà aptariamàjá lai28

Plaèiau apie ðios GK leidimo istorijà ir tematikà þr. Miliûnaitë 19912, 6–11.

5.6.

„Mûsø kalba“

Beveik tuo paèiu metu (1968–1989) ëjo ir kitas kalbos praktikos leidinys – Mûsø kalba (ið pradþiø, iki 1971 metø, jis vadinosi Lietuviø kalbos sekcijos sàsiuviniai); ats. redaktorius – Aldonas Pupkis. Nors paþymima, kad ir KK, ir MK ið esmës rëmësi tais paèiais kodifikavimo principais ir kriterijais, juose bendradarbiavo bemaþ tie patys autoriai (plaèiau þr. Labutis 1986, 7–11), taèiau leidiniø tematika, rekomendacijø pobûdis kiek skiriasi. MK buvo linkusi á temiðkumà, ir dalis numeriø paprastai buvo skiriama kokiai nors vienai bk vartojimo srièiai (nagrinëta periodikos, groþinës literatûros, ávairiø mokslo srièiø kalba ir pan.). Kaip tik dël to MK rekomendacijos daug trumpesnës, ne tokios akademiðkos kaip KK, reèiau iðsamiai nagrinëjamas koks vienas gramatikos reiðkinys. Svarbu pabrëþti, kad ne kartà buvo skelbiami teoriniø kalbos kultûros seminarø praneðimai, todël nevengta diskusijø, pateikta skirtingø poþiûriø á tà patá reiðkiná.

29

Apie taisymø pobûdá þr. Kniûkðta 1986, 19–27.

49 I. ÁVADAS

kotarpá atsakomuoju redaktoriumi buvo Kazys Ulvydas; leidiná konsultavo, o vëliau redakcinæ kolegijà sudarë ávairiø specializacijø kalbininkø bûrys. KK straipsniø autoriai – daugiausia buvusio Lietuviø kalbos ir literatûros (dabar – Lietuviø kalbos) instituto kalbininkai, taip pat vienas kitas kitø mokslo srièiø specialistas. Dël to ir rekomendacijos labai nevienodos: vienur iðsamiai aptariamas koks gramatikos reiðkinys, gausiai iliustruojama gyvosios kalbos, groþinës literatûros, senøjø raðtø pavyzdþiais; kitur apþvelgiama iðkart keletas dalykø, o vertinimo motyvai formuluojami glaustai arba ið viso jø atsisakoma, tik pateikiama gramatikos klaidø taisymø29. Nevengta svarstyti ir teorinius kalbos kultûros klausimus; daugiausia ðios temos publikacijø – leidinio redaktoriaus Ulvydo.

I. ÁVADAS

50

5.7.

Rekomendacijø statistika

Kadangi tiriamos rekomendacijos raðytos ne vienu metu, skirtingø autoriø, tai leidþia ieðkoti kiekvienam pasirinktam rekomendacijø ðaltiniui bûdingø gramatikos norminimo ypatumø. Kiekybiðkai – pagal nagrinëti surinktø gramatikos rekomendacijø skaièiø – ðaltiniai taip pat skiriasi (þr. 1 lentelæ). 1 lentelë. Rekomendacijø skaièius ðaltiniuose BR

GK1

GK2

MK

KK

63

181

169

795

455

Ið viso: 1663 rekomendacijos

6.

Rekomendacijø tyrimo metodika. Pagrindinës sàvokos

Gramatikos reiðkiniø vartojimo rekomendacijomis norima patarti visuomenei ávairiais gramatikos klausimais: ne tik taisyti senas, ásigalëjusias klaidas, bet ir vertinti gramatinëje sistemoje vykstanèius pokyèius, reguliuoti bk vartosenà. Taigi r e k o m e n d a c i j a vadinamas kalbos reiðkinio vertinimas ir jo teikimas ar neteikimas vartoti bendrinëje kalboje. Darbe „rekomendacijos“ sàvokai suteikiama ir konkretesnë – paties lingvistinio teksto reikðmë.

6.1.

Kalbos rekomendacijø turinys ir sandara

Rekomendacijos skiriasi pirmiausia turiniu ir apimtimi. Kartais iðtisas straipsnis apima tik vienà kokià problemà (pavyzdþiui, tarinio ánagininko vartojimà); tada iðsamiai aiðkinama norminë vartosena, pateikiama iliustraciniø pavyzdþiø (tokiu atveju priartëjama prie apraðomosios gramatikos), plaèiai dëstomi argumentai, duodama klaidø taisymø ir pan. Kartais viename straipsnyje, pavyzdþiui, knygos kalbos recenzijoje, aptariama keletas ar net keliolika kalbos reið-

6.1.1.

Ávardijamoji rekomendacijos dalis

Joje nusakomas v e r t i n i m o o b j e k t a s – vienas ar daugiau gramatikos reiðkiniø. Daugumoje rekomendacijø aptariami variantiðki gramatikos reiðkiniai. Ið jø vienas daþniausiai vertinamas neigiamai ir laikomas klaida arba traktuojamas kaip tarpinis, vengtinas variantas, o kitas paprastai vertinamas teigiamai ir pateikiamas kaip pirmojo pakaitas (ar keli pakaitai). Kur kas maþiau rekomendacijø, kuriose pateisinamas anksèiau klaida laikytas gramatikos reiðkinys arba normø poþiûriu vertinami gramatiniai sinonimai.

51 I. ÁVADAS

kiniø vartojimo atvejø. Tokios rekomendacijos paprastai bûna ne itin iðsamios, o neretai tik nurodoma klaida ir pateikiamas jos taisymas be platesniø paaiðkinimø. Tarkim, pasakoma, kad negerai vartojami galininko, naudininko linksniai ir padalyvis, ir pataisoma keletas klaidingø sakiniø. Ðiame darbe daugiau dëmesio kreipiama á tas rekomendacijas, kuriose plaèiau ar siauriau p a g r i n d þ i a m a s , m o t y v u o j a m a s vienoks ar kitoks gramatikos reiðkinio vertinimas, nors kartais ir nemotyvuoti taisymai gali bûti informatyvûs ir rodyti normintojo teorines nuostatas. Kad bûtø galima nustatyti, kuo rekomendacijos grindþiamos, kuo remiantis daromos konkreèios iðvados, – ir tuo pagrindu jas palyginti, – pirmiausia reikia rasti joms bendrø parametrø. Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp daugybës rekomendacijø sunku nustatyti kokiø nors aiðkiø bendrumø: skiriasi leidiniai, laikotarpiai, raðymo tikslai, pagaliau ir patys autoriai – jø paþiûros, màstymas, pagrindimo bûdas. Vis dëlto, iðtyrus rekomendacijø (tekstø) sandarà, rasta keletas joms bûdingiausiø daliø: 1) ávardijamoji, 2) apibrëþiamoji, 3) motyvuojamoji, 4) vertinamoji. Paþymëtina, kad ne visada ðios dalys aiðkiai matyti, ir atskirti jas daþnai galima tik nuosekliai logiðkai analizuojant paèias rekomendacijas.

I. ÁVADAS

52

6.1.2.

Apibrëþiamoji rekomendacijos dalis

Ji atskleidþia objekto v e r t i n i m o b û d à . Daþniausiai tenkinamasi variantø palyginimu: iðryðkinamos vieno teigiamos, kito neigiamos ypatybës. Nurodomos gramatikos taisyklës, aiðkinama norminë vartosena. Kartais imamas ir smulkiai nagrinëjamas ne abstraktus gramatinës sistemos modelis ar konstrukcija (pavyzdþiui, kad su bendratimi vartojimas), o konkreti to modelio realizacija ðnekoje. Reèiau imamasi panaðiø gramatikos reiðkiniø analogijos, transformacijos. Vienu ið vertinimo bûdø galima laikyti ir taisymus.

6.1.3.

Motyvuojamoji rekomendacijos dalis

Joje p a g r i n d þ i a m a s (motyvuojamas) vienoks ar kitoks objekto v e r t i n i m a s . Gramatikos reiðkiniø vertinimas gali bûti formuluojamas vienu þodþiu („svetima“, „nebûdinga“ ir pan.); gali bûti nurodoma keletas vienas su kitu susijusiø motyvø („nevartotina, nes nepaplitæ ir esama geresniø raiðkos priemoniø“). Gana aiðkiai iðsiskiria dvi motyvø grupës: vertinama 1) kalbos sistemos poþiûriu ir 2) kalbëjimo situacijos poþiûriu (tiesa, esama ir tarpiniø motyvø, kuriuos galima skirti ir vienai, ir kitai grupei).

6.1.4.

Vertinamoji rekomendacijos dalis

Joje vienaip ar kitaip nurodomas objekto v e r t i n i m o l a i p s n i s (þr. ðios dalies 4.1.2 skirsná, p. 40). Jis daþnai netiesiogiai matyti ið motyvø formulavimo, ið pateikiamø taisymø (plg.: „nevartotina“, „klaidinga“, „neteiktina“, „tinka vartoti“ ir pan.). Taèiau ne visose rekomendacijose autoriai aiðkiai iðdësto savo vertinamàsias paþiûras, dël to ir vertinimo laipsná kai kada galima nustatyti tik apytikriai.

6.2.

Rekomendacijø motyvai

Tiriant rekomendacijas, daugiausia dëmesio skiriama treèiajai struktûrinei jø daliai – vertinimo pagrindimui. Konkreti kiekvienos reko-

6.3.

Rekomendacijø tyrimo aspektai

Iðanalizavus rekomendacijas, atsiþvelgiant á jø sudedamàsias dalis, galima gauti ávairios informacijos apie gramatikos reiðkiniø norminimo pagrindus: 1. Palyginti, kuo skiriasi atskirø gramatikos reiðkiniø tipø: a) morfologijos ir sintaksës reiðkiniø, b) dideliø klaidø, tarpiniø, periferiniø reiðkiniø vertinimo motyvavimas. 2. Iðsiaiðkinti, kokiems motyvams teikta pirmenybë, kokie laikyti pagalbiniais; be to, iðtirti motyvø sàsajas, jø grupavimosi tendencijas, o pagal jas mëginti nustatyti, kokiais remtasi norminimo principais, kriterijais ir normø ðaltiniais (pavyzdþiui, motyvai „svetima“, „nelietuviðka“, „nebûdinga mûsø kalbai“ ir pan. leidþia spræsti, kad vadovaujamasi grynumo kriterijumi). 3. Iðtirti rëmimosi tarmiø ir bk vartosena santyká. 4. Ávertinti, kaip rekomendacijos motyvuojamos atskiruose leidiniuose, skirtingais laikotarpiais, kai kuriø autoriø (tarkim, Balèikonio ir Dambriûno), t. y. iðtirti, kaip kito gramatikos reiðkiniø vertinimo motyvai ir vertinimo laipsnis per 60 metø. 5. Pagal iðgales atskleisti subjektyviuosius gramatikos rekomendacijø momentus (kiek vertinimui turi reikðmës kalbininko kalbos jausmas, gimtoji tarmë ir pan.). Tokiu bûdu tiriant rekomendacijø motyvus, galima nustatyti tik paèias bendràsias gramatikos reiðkiniø norminimo tendencijas pasirinktuose ðaltiniuose. Svarbu turëti galvoje tai, kad motyvai rekomendacijose daþniausiai pateikiami ne pavieniui, o sudaro sudëtingà, ávairiais ryðiais susaistytà sistemà. 30 Darbo pavadinime vartojama sàvoka „norminimo pagrindai“ – platesnë: ji apima ir motyvus, ir ið jø aiðkëjanèius norminimo principus, kriterijus bei normø ðaltinius. 31

Iðsamiau tokio tyrimo metodika aiðkinama III darbo dalies 1 skyriaus 1.2 skirsnyje, p. 216.

53 I. ÁVADAS

mendacijos pagrindimo raiðka (visa tai, kuo remiamas, paaiðkinamas vienoks ar kitoks gramatikos reiðkinio vertinimas) darbe vadinama m o t y v a i s 30. Kad bûtø geriau matyti visø surinktø rekomendacijø motyvø sàsajos, patogu rekomendacijas apdoroti statistiðkai31.

Antrosios darbo dalies tikslas – iðtirti, kuo remiantis buvo norminami konkretûs surinktose rekomendacijose aptariami gramatikos reiðkiniai. Pabrëþtina, kad ðioje dalyje nesiekiama atskleisti iðsamià ir nuoseklià gramatikos norminimo istorijà (tai riboja ir pasirinkti rekomendacijø ðaltiniai, ir tyrimø kryptis). Svarbiausia – ieðkoti bendrøjø gramatikos norminimo pagrindø ir nustatyti, kaip tie pagrindai priklauso nuo paèiø gramatikos reiðkiniø ypatumø. Tiesa, kai kuriø gramatikos reiðkiniø vartosena vertinama palyginti daþnai, ir didesnis rekomendacijø pluoðtas (kai kada ir ið visø pasirinktø ðaltiniø) leidþia nustatyti ryðkesnius norminimo istorijos bruoþus, vertinimo laipsnio kitimà ir pan. Pavyzdþiui, visuose tiriamuose ðaltiniuose siauriau ar plaèiau aptariamas naudininko su bendratimi vartojimas tikslui reikðti, padalyvio ir pusdalyvio varijavimas vartosenoje ðalutiniam to paties veikëjo veiksmui þymëti ir kt. Tokiais atvejais, ypaè kai kalbininkø nuomonës daugiau ar maþiau skiriasi, paranku patyrinëti, kokiais motyvais remiamas vertinimo laipsnio kitimas, kokiø pateikiama kontrmotyvø.

1.

Metodinës pastabos

1.1.

Pavyzdþiø pateikimas

Taupumo sumetimais konkretûs rekomendacijø pavyzdþiai ir taisymai darbe trumpinami ir formaliai nëra visai adekvatûs paèiose rekomendacijose duodamiems pavyzdþiams. Paliekamas daþniau-

55 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

56

siai tik pats modelis, iðleidþiami neesminiai junginio ar sakinio elementai. Pavyzdþiui, ið sakinio Mokinys áëjo á rajono slidininkø rinktinæ ir dalyvavo „Nemuno“ draugijos organizuotose þiemos þaidynëse u þ T e l ð i ø r a j o n à darbe pateikiama tik dalyvavo þaidynëse u þ T e l ðiø rajonà.

1.2.

Rekomendacijø interpretavimo aspektai

Ðioje darbo dalyje svarbu priimti nuostatà, kad tiriamose rekomendacijose atsispindi ne visai tokia bk, kokia ji yra ar buvo ávairiais laikotarpiais ið tikrøjø. Kiekviena rekomendacija – atskiro autoriaus susidarytas ir skaitytojams perteikiamas bk reiðkinio vaizdinys. Jis, ðiaip ar taip, subjektyvus, nes priklauso nuo autoriaus paþiûrø ir ne visada sutampa su dabartiniø norminamøjø veikalø teiginiais. Darbe neturima tikslo leistis á ginèus su rekomendacijø autoriais ir kaip nors mëginti koreguoti paèiø reiðkiniø vertinimà (tai bûtø visai atskiro darbo tema); vienu kitu atveju tik pakomentuojamas vertinimo bûdas. Kartu ir darbe apibendrinta autoriø nuomoniø visuma gali tik apytikriai rodyti tikràjà bk padëtá, o daromos iðvados neturi bûti suprantamos kaip tiesioginiai nurodymai tolesniam norminamajam darbui. Ið rekomendacijø negalima tiesiai spræsti, kiek ir kokiø bk vartosenoje yra, tarkim, gramatiniø svetimybiø, kaip kinta gyvosios kalbos átaka bendrinei kalbai ir pan. Galima tik nustatyti, kaip ðie dalykai matomi k a l b i n i n k ø i r k i t ø r e k o m e n d a c i j ø a u t o r i ø akimis. Taèiau ir tai nëra paprasta. Mat rekomendacijø þodinë raiðka keliaprasmë; tam paèiam þodþiui, þodþiø junginiui skirtingi autoriai neretai suteikia nevienodà turiná. Todël aiðkinantis, kà autorius norëjo pasakyti, kaip pasakë, nesunku suklysti. Dël tos prieþasties nëra lengva nustatyti ir variantø vertinimo laipsná. Kartais rekomendacijos esmæ padeda perprasti iðankstinis leidinio ar paskiro kalbininko paþiûrø þinojimas, taip pat visos rekomendacijos kontekstas ir motyvø sàsajos, jø loginiai ryðiai.

1.3.

Gramatikos varianto sàvoka

Kad geriau iðryðkëtø gramatikos reiðkiniø (ið esmës – variantø) ypatumai, bûtina juos sugrupuoti pagal vienokius ar kitokius poþymius. Taigi kyla gramatikos variantø klasifikavimo problema. Prieð rûðiuojant gramatikos variantus, reikia nusistatyti jø klasifikavimo pagrindà. Dël to pirmiausia svarbu iðsiaiðkinti, kas gramatikoje gali varijuoti. Dël kalbos vieneto asimetrijos (reikðmës ir formos autonomiðkumo) galimi dvejopi reikðmës ir formos santykiai: 1) ta pati gramatinë forma gali turëti kelias reikðmes (funkcijas), pavyzdþiui, ánagininko forma priklausomai nuo konteksto gali þymëti veiksmo objektà, veiksmo aplinkybæ ir pan.; 2) ta pati gramatinë reikðmë gali bûti reiðkiama keliomis formomis, pavyzdþiui, vietos aplinkybë – parëjo namo : á namus. Variantais darbe laikomi antrosios grupës reiðkiniai32. Be to, bûtina paþymëti, kad ávairuojantys gramatikos reiðkiniai suprantami kaip variantiðki realiosios vartosenos, o ne kalbos sistemos ir kodifikuotø normø (kurios taip pat gali turëti variantø) pagrindu. Kitaip sakant, aptariami v a r t o s e n o j e dël ávairiø prieþasèiø koegzistuojantys gramatikos variantai, kuriuos rekomendacijø autoriai, vertindami pagal tam tikrus kriterijus, kodifikuoja teigiamai (kaip bk normà), neigiamai (kaip klaidà) arba palieka kaip tarpinius variantus. 32 Kad variantø supratimas labai neiðsiplëstø ir nebûtø pereita á stilistikos sritá, ypaè kalbant apie sudëtingesnës struktûros gramatinës sistemos vienetus – þodþiø junginius ir sakinius, ribojamasi tik tiesiogiai su bk norma susijusiais varijavimo atvejais. Ið Kazimiero Þuperkos nurodytø keturiø reikðmës bendrumo laipsniø, bûdingø konkuruojantiems vienetams (variantai, sinonimai, figûros ir komunikaciniai ekvivalentai) darbe aptariami pirmasis ir ið dalies antrasis (þr. Æóïåðêà 1986, 74).

57 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Pavyzdþiui, motyvas „nereikalinga“ gali reikðti, jog gramatikos reiðkinys vertinamas pagal tai, kad sudaro raiðkos priemoniø pertekliø, kad jam yra geresniø pakaitø, kad nebûdingas lietuviø kalbai, kad apsunkina stiliø ir pan., o konkreèioje rekomendacijoje gali ágauti apèiuopiamesná turiná.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

58

Ðioje darbo dalyje gramatikos reiðkiniai prireikus þymimi schemiðkai dviejø dëmenø þenklu ax, èia a – gramatinë forma, x – gramatinë reikðmë (funkcija). Apskritai gramatikos vieneto reikðmqs ir formos skyrimas yra sàlygiðkas, bet tiriant variantø vertinimo motyvus ðiø dëmenø santykiai kaip tik svarbûs. Taigi varijuojanèius reiðkinius (jø gali bûti du ir daugiau) galima paþymëti ax : bx. Suskliaustas reiðkinys, pvz., (a) || b, rodo, kad rekomendacijos autorius to reiðkinio vartosenà riboja stilistiðkai.

1.4.

Gramatikos variantø klasifikavimas

Normintojø uþdavinys daþnai esti nustatyti, kuri forma – a ar b – tinka atlikti funkcijai x. Todël klasifikuojant gramatikos variantus logiðkiausia bûtø eiti nuo reikðmës prie formos, o ne atvirkðèiai. Taèiau dël didelës variantø ávairovës jø klasifikavimas lietuviø kalbos kultûros darbuose paprastai remiamas keliais poþymiais – ir formos, ir reikðmës (semantiniais) ypatumais, tik priklausomai nuo tyrimo tikslø vienas ar kitas poþiûris gali vyrauti. Pavyzdþiui, jei norima pateikti gramatikos klaidø ir jø taisymø sàraðà (ypaè mokomaisiais tikslais), galima remtis formaliaisiais klaidø poþymiais: þiûrima, kokia kalbos dalis yra taisomasis reiðkinys (plg. Piroèkinas 1986). Vis dëlto pripaþástama, kad toks formalus skirstymas nëra visai nuoseklus, neiðvengiama pasikartojimø, nes skirtingos kalbos dalys turi bendrø gramatiniø poþymiø (pavyzdþiui, laipsniuojami ir kokybiniai bûdvardþiai, ir su jais darybiðkai susijæ prieveiksmiai, ir kai kurie dalyviai, dël to laipsniavimo normas ir klaidas tenka aptarti keliskart). Þvelgiant á gramatikos reiðkinius (ne tik á klaidas) plaèiau, þodþiø formos ir jø vartojimas gali bûti aptarta pagal gramatines kategorijas (plg. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986). Ðitaip iðvengiama pasikartojimø, taèiau irgi labiau pabrëþiami gramatikos reiðkiniø formos, o ne funkcijø dalykai, be to, kiek nuoðaly lieka sintaksës kategorijos, bûdingos sudëtiniam sakiniui. Norint iðryðkinti ávairius gramatikos reiðkiniø formaliuosius ir funkcinius skirtumus, gali bûti atskirai aptariami morfologijos ir sintaksës variantai (plg. Pupkis 1980).

59 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Taigi klasifikuojant gramatikos variantus paprastai einama tradiciniu keliu – nuo formos prie turinio, o semantiniais ir funkciniais ypatumais naudojamasi kaip pagalbiniais. Darbe variantai pirmiausia skirstomi pagal jø struktûrà: 1) þodþiø formos, 2) þodþiø junginiai bei konstrukcijos, 3) sakiniai. Nesistengiama grieþtai atriboti morfologijos ir sintaksës variantø, nes yra gramatikos reiðkiniø (pavyzdþiui, linksnio kategorija), kuriuos pagal vienus kriterijus galima skirti morfologijai, pagal kitus – sintaksei. Þ o d þ i ø f o r m ø daryba lietuviø kalboje palyginti nusistovëjusi, tad variantø nëra daug, ir tai ypaè matyti ið vëlesniø rekomendacijø ðaltiniø. Darbe apþvelgiami kai kurie linksniø ir asmenø formø variantai, taip pat laipsniø formø daryba. Þodþiø formø vartojimà galima aptarti pagal morfologines kategorijas (skaièiaus, rûðies, veikslo ir kt.), taèiau jos neapima visø þodþiø formø vartojimo variantø. Prie jø priskirtina (ne)ávardþiuotiniø ir kitø formø vartojimas. Þ o d þ i ø j u n g i n i a i daþnai esti aptariami pagal jø formaliàjà sandarà (plg.: junginiai su kilmininku, naudininku..., su prielinksniais ir pan.). Kad geriau iðryðkëtø þodþiø junginiø vartosenos variantiðkumas, klasifikavimo pagrindu galima imti ne formà, o gramatinæ funkcijà. Tokiu atveju to paties linksnio ar prielinksnio skirtingos réikðmës bûtø aptariamos ne vienoje vietoje, kaip iki ðiol buvo áprasta, bet geriau bûtø matyti tà paèià gramatinæ reikðmæ turinèiø formø ávairovë (pavyzdþiui, daikto daliai ar neapibrëþtam kiekiui reikðti vartosenoje varijuojantys vardininkas ar galininkas ir kilmininkas). Be to, pagal gramatinæ reikðmæ patogiau aptarti tuos vartosenos variantus, kuriø formalioji raiðka ypaè skiriasi struktûriðkai (veiksmo objektas – tikëti á D i e v à : D i e v u i : D i e v u : D i e v à ; veiksmo prieþastis – mirti b a d u : i ð b a d o : n u o b a d o ). Suskirstyti sakiná semantinës struktûros vienetais nëra visai paprasta (plaèiau þr. Ambrazas 1986, 23–29). Semantiniø funkcijø dabartinëje kalbotyroje nurodoma daugiau nei dvideðimt (þr. Jakaitienë 1988, 62–63): jos gali bûti jungiamos á stambesnes grupes – hiperfunkcijas. Darbe imama supaprastinta schema – tokia, ko-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

60

kios pakanka sugrupuoti þodþiø junginiø variantus pagal pagrindines reikðmes. Pagal þemiau pateiktà schemà aptariamos dvi stambios þodþiø junginiø variantø grupës: 1) daikto ir jo poþymio raiðka, 2) veiksmo ir jo poþymio raiðka. Kiekviena grupë skaidoma á pogrupius. Pavyzdþiui, ið variantiðkos daikto raiðkos aptariami visumos ir dalies reiðkimo bûdai, atskirai – veiksmo subjekto ir veiksmo objekto raiðka ir kt. 1 schema. Þodþiø junginiø klasifikavimas pagal reikðmæ

daiktas (reiðkinys)

veiksmo subjektas

veiksmas (bûsena)

veiksmo objektas

daikto poþymis

veiksmo poþymis (aplinkybë) 1) laikas, 2) vieta, 3) bûdas, 4) sàlyga, 5) prieþastis, 6) tikslas, 7) kiekis

Toks klasifikavimas gana sàlygiðkas, apytikris, nes yra nemaþai tarpiniø atvejø, kai gramatinë forma ágyja funkcijà priklausomai nuo platesnio konteksto, sakinio sintaksinës sandaros. Ypaè tai pasakytina apie neigiamai kodifikuojamus variantus: knyga iðleista p e r s ø k a l b o j e (=persø kalba) – veiksmo poþymis (bûdas); ta knyga a n gl ø k a l b o j e (=angliðka knyga) padarë áspûdá – daikto poþymis. Panaðiai esti ir reiðkiant daikto paskirtá bei veiksmo tikslà (d a n t ø pasta : pasta d a n t i m s → nusipirko pastos d a n t i m s v a l y t i ). Tokiais atvejais einant nuo reikðmës prie formos kai kada sunku iðvengti dëstymo kartojimo, bet, antra vertus, aiðkesnës pasidaro variantø atsiradimo ir funkcionavimo prieþastys.

2.

Þodþiø formos

Aptariamojo laikotarpio pradþioje (IV–V deðimtmetyje) dar buvo nemaþai nenusistovëjusiø þodþiø formø, t. y. nekodifikuoto gramatinio þodþiø áforminimo – daþniausiai dël to, kad bendrinæ kalbà dar stipriai veikë tarmëse vartojamø formø ávairovë. GK1 buvo skelbiami iðtisi varijuojanèiø þodþiø formø sàraðai ir nurodoma norminë forma bûsimam þodynui (p a e þ e r y s = paeþerë, d a l g ë = dalgis, m a n k ð t y t i = mankðtinti, e k e t y s , a k e t y s = eketë ir pan.). Talmantas jau ið pat pradþiø nurodë tokiø variantø atrankos principus: „Rinkdamiesi [...] þodþius, þiûrësime jau turimø ápratimø, platesnio vartojimo ir raðomosios kalbos tarmës“ (GK1 1933, 9).

61 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Þodþiø junginiai neapima visø vientisinio sakinio þodþiø santykiø. Atskirai reikia aptarti variantiðkas konstrukcijas su padalyviu : pusdalyviu, taip pat variantiðkà vadinamøjø netiesioginiø gramatiniø sakinio komponentø – kreipiniø, áterpiniø ir sveikiniø – raiðkà. Ið sudëtiniø sakiniø bk normø poþiûriu aktualus sujungiamøjø ir ávairiø prijungiamøjø sakiniø jungimas. Kaip atskirà, gana retai minimà ir lietuviø kalbai ne ypaè svarbià (bet anaiptol neleistinà pamirðti) sintaksiniø santykiø reiðkimo priemonæ galima aptarti þodþiø tvarkà sakinyje, norminius ir nenorminius jos variantus. Reikia pabrëþti, kad pateikta gramatikos variantø klasifikacija neatspindi visos gramatinës sistemos, o apima tik varijuojanèius reiðkinius, dël to negali bûti vientisa ir nuosekli (be to, kalbama tik apie tuos variantus, kurie vertinami pasirinktuose rekomendacijø ðaltiniuose). Klasifikavimas ðiuo atveju nëra pats sau tikslas, o tik padeda sutelkèiau perteikti varijuojanèiø gramatikos reiðkiniø ávairovæ ir leidþia iðryðkinti jø norminimo skirtumus. Kiekviename ðios darbo dalies skyriuje á gramatikos rekomendacijas þiûrima keliais atþvilgiais: 1) kas varijuoja (t. y., koks objektas vertinamas); 2) koks variantø vertinimo laipsnis ir kaip skirtingose rekomendacijose jis kinta; 3) kaip motyvuojamas variantø vertinimas ir jo kitimas; 4) kaip motyvai susijæ su variantø gramatiniais ypatumais.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

62

Vëliau, suprantama, tokiø rekomendacijø vis maþëjo, nes normos buvo fiksuojamos (kodifikuojamos) þodynuose ir ásitvirtino vieðojoje bk vartosenoje. Paminëtina nebent keletas pavieniø ðios rûðies rekomendacijø (kraujuje : kraujyje, J. Paulauskas, MK 1976 3, 35; þvejas : þvejys, K. Vosylytë, MK 1977 3, 46 ir pan.). Morfologinis þodþiø áforminimas darbe plaèiau nenagrinëjamas, iðskyrus vienà ypatingesná atvejá – ilgøjø ir trumpøjø formø variantiðkà vartojimà, kuris svarstytas visà aptariamàjá laikotarpá.

2.1.

Trumposios ir ilgosios formos

Vartosenoje gali varijuoti ávairiø kalbos daliø – kaitomø ir nekaitomø – ilgosios ir trumposios formos: linksniø (medy : medyje), asmenø (bëgam : bëgame), bendraties (eit : eiti) ir kt. Per visus rekomendacijø ðaltinius iðryðkëja dvi prieðingos ðiø variantø vertinimo kryptys: vienø kalbininkø pirmenybë teikiama trumposioms, kitø – ilgosioms formoms. Në vieni nelaiko ðiø formø klaidomis, bet skirtingai mato jø funkcijas. Balèikonio rekomendacijose trumposios : ilgosios formos minimos vos kelis kartus (groþinës literatûros kalbos recenzijose), ir aiðkiai nustatyti jo poþiûrá á ðiø formø vartojimà sunku. Ið Antano Vienuolio romano kalbos recenzijos matyti, kad Balèikonis trumpàsias formas laikë tarminëmis (Vienuolis kartais „ið savo tarmës paraðo ir su trumpesnëmis galûnëmis“, nors „ðiø dienø“ raðyba reikalaujanti ilgøjø [BR I 224]), bet apskritai jø nesmerkë. Svarbiausia, patarë tame paèiame tekste nemaiðyti (vaikam : vargðams ir kt. [BR I 160]). GK1 dël ðiø formø pareikðta skirtingø nuomoniø, bet pati redakcija (Skardþius, Salys, Jonikas) laikësi bendrø paþiûrø ir po nesutampanèiais su jos nuomone straipsniais raðë prieraðus. Pranas Maðiotas trumpøjø : ilgøjø formø vartojimà siejo su dviskaita. Darydamas prielaidà, kad dviskaita bus panaikinta, jis teigë, jog neliks prieþasties skirti ir formas geriem þmonëm : geriems þmonëms. Tada reikëtø vietoj ilgesniø vartoti lengvesnes trumpàsias formas, kaip kad „yra linkusi daryti gyvoji kalba“ (GK1 1933, 23).

63 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Panaðiai ir Bronys Raila mëgino paremti trumpøjø formø vartojimà ið kalbos vartotojo pozicijø, motyvuodamas tuo, kad jas turinti gyvoji ir inteligentø kalba, jos atitinkanèios kalbos raidos kryptá („reikëtø suprasti ir gal ðá neiðvengiamà kalbos formø kitëjimà palaikyti“) ir esanèios skambesnës (GK1 1933, 43–44). Ádomu, kad prieðingai nuomonei atstovaujantys autoriai taip pat remiasi gyvàja kalba: ðioji paþástanti ir ilgàsias formas (A. Salys, GK1 1933, 24). Bet kitokie papildomi motyvai lemia ir kitokias iðvadas: svarbesnë esanti 400 metø raðomosios kalbos tradicija, kurios nesà reikalo keisti (ten pat). Ir Salys (GK1 1933, 45), ir Skardþius (GK1 1936, 146–147), ir Jonikas (GK1 1939, 53) nurodo, kad ilgosios formos laikytinos norma. Trumposios – nenorminës, bet ir nedraudþiamosios (leistinos) formos, vartotinos ten, kur turi specialià paskirtá (poetø, artistø kalboje skambumo sumetimais), taigi jø vartojimas aiðkiai diferencijuojamas funkciðkai-stilistiðkai. GK2 apie ðiø formø vartojimà raðë tik Dambriûnas (1961 2, 19–20; 3–4, 34; 1962 1, 3; 1964 1, 15; 1967 3, 36). Greièiausiai perimdamas ið GK1 Maðioto ir Railos paþiûras, jis taip pat linko labiau palaikyti trumpàsias formas, o toká pasirinkimà motyvavo kalbos raidos polinkiais (kalbos raida vykstanti formø trumpëjimo linkme). Be to, sakydamas, kad trumposios formos esanèios taisyklingos (taigi ir norminës), Dambriûnas rëmësi dabartine vartosena: jos gana plaèiai ir daþnai vartojamos, áprastesnës uþ ilgàsias. Kaip papildomi motyvai Dambriûno nurodyta praktiðkumas, ekonomiðkumas, skambumas bei patogumas (pavyzdþiui, laikraðèiø kalboje). Paskutinëje rekomendacijoje (GK2 1967 3, 36) á ðiø formø pasirinkimà þiûrima jau kiek ðvelniau: tai esàs skonio dalykas, vadinasi, në vienai formai nebeteikiama pirmenybë. KK á trumpàsias : ilgàsias formas þiûrima panaðiai kaip ir GK1 redakcijos. Kazys Ulvydas nurodo, kad trumpøjø formø, nors jos ðnekamojoje kalbos ir daþnesnës, nederëtø pripaþinti norminëmis, o tik toleruotinomis kai kuriø funkciniø stiliø (poezijos, ðnekamosios kalbos) vartosenoje (KK 1966 11, 5–6; 1977 32, 7–8). Svarbiausias Ulvydo pateiktas motyvas – iðlaikyti formø sistemiðkumà. Mat ne visos

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

64

formos (pavyzdþiui, vietininko) gali bûti trumpinamos: tose nuganytose pievose trumpesnë forma bk bûtø neparanki (nes sutaptø su daugiskaitos vardininku). Be to, ir paèiø trumpøjø formø esama ávairiø (pavësy, pavësyj ir pan.), ir jas reikia diferencijuoti. Kiti autoriai (taip pat ir MK leidinys) teikia trumpøjø : ilgøjø formø vartojimà aiðkiai reguliuoti pagal funkcinius stilius: moksliniame, dalykiniame stiliuje vartoti ilgàsias formas (V. Labutis, KK 1973 25, 5); „moksliniam, juridiniam ir kanceliariniam stiliui labiau tinka ilgosios formos, o beletristikai, poezijai ir ypaè ðnekamajai kalbai – trumposios“, kurios apskritai nesantis joks netaisyklingumas (B. Savukynas, MK 1972 8, 33). Arnoldas Piroèkinas Balio Sruogos Dievø miðko recenzijoje trumpàsias formas (mergom, mum, jiem) vadina tarmiðkumais, nenorminiais dalykais, taèiau turinèiais aiðkø stilistiná krûvá, tad nesmerktinais romano kalboje (MK 1978 3, 22). Vienõs formos – bûtojo kartinio laiko moteriðkosios giminës vienaskaitos vardininko – teikiama vartoti tik ilgàjá (padirbëjusi), o ne trumpàjá variantà (padirbëjus) ypatingais motyvais. Mat trumpoji forma sutampa su bûtojo kartinio laiko padalyviu, ir tokios homoformos „kelia neaiðkumø ir sudaro blogo stiliaus áspûdᓠ(V. Alekna, KK 1976 31, 52). Kitoje rekomendacijoje taip pat siûloma ðiuos variantus diferencijuoti stilistiðkai: ðnekamojoje kalboje leistinas trumpasis, o raðomojoje, ypaè kanceliarinëje, vartotinas tik ilgasis variantas (V. Drotvinas, KK 1972 23, 5–6). Taigi aptariamuoju laikotarpiu trumpøjø (a) : ilgøjø (b) formø vertinimas skiriasi (þr. 2 lentelæ: suskliaustos raidës (a), (b) joje þymi autoriø nurodytà stilistiná varianto diferencijavimà). 2 lentelë. Trumpøjø (a) : ilgøjø (b) formø vertinimas BR

GK1

GK2

KK

MK

(a) || b

b || a

b || a

(a)–b

(a) | (b)

(a) || b

b|a

(a)–b

Per visus rekomendacijø ðaltinius iðryðkëja dvi skirtingos nuomonës, kurias lëmë nevienodos svarbos teikimas kalbos tradicijai (normø stabilumui) bei sistemiðkumui ir kalbos raidos polinkiams. Galø

2.2.

Samplaikinës ir vientisinës laipsniø formos

Varijuoja kokybiniø bûdvardþiø ir kai kuriø dalyviø bei ið ðiø formø padarytø prieveiksmiø aukðtesniojo ir aukðèiausiojo laipsnio raiðka. Paprastai vartojamos norminës vientisinës (sintetinës) formos (patikimesnis, patikimiausias, patikimiau, patikimiausia), bet pasitaiko ir samplaikiniø (analitiniø) (labiau, labiausiai patikimas, labiau, labiausiai patikima). Be to, nevienodai reiðkiamas ir vadinamasis atgalinis laipsniavimas (m a þ i a u graþus  :  n e t o k s graþus). Ið pasirinktø rekomendacijø ðaltiniø apie variantiðkà ðiø formø vartojimà kalbama tik dviejuose vëlesniuosiuose – MK (14 rekomendacijø) ir KK (5 rekomendacijos), – ir tai netiesiogiai rodo laipsniavimo sistemos pokyèius itin sustiprëjus ypaè pastaraisiais deðimtmeèiais. KK ið pradþiø samplaikinës formos ávertintos nelabai grieþtai, neapibrëþtai: „trûksta kalbos formø lankstumo“ (l a b i a u s i s t e m i n g a i ir n u o s e k l i a i taisoma sistemingiau ir nuosekliau, L. Kuodys, KK 1965 9, 15). Vëlesnëse rekomendacijose autoriø poþiûris aiðkesnis ir konkretesnis. Valerija Vaitkevièiûtë mano, kad samplaikinës formos atsirado dël kitø kalbø átakos ir dël to lietuviø kalbai nereikalingos (KK 1967 13, 20). Elena Grinaveckienë taiso l a b i a u s i a i o p e r a t y v u s = operatyviausias ir aiðkina, kad bûdvardþiø aukðèiausiasis laipsnis bk sudaromas ne analitiniu bûdu, o taisyklinga,

65 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

gale apsistota ties kompromisu: á kalbos raidà atsiþvelgiama, ðias formas stilistiðkai diferencijuojant. Ilgoji forma laikoma neutraliuoju variantu, bk norma, o trumpoji leidþiama kai kuriems funkciniams stiliams (taigi, galima sakyti, realiosios normos poþiûriu nustatomi inkliuzinës distribucijos variantø santykiai). Vis dëlto iki galo taip ir neiðaiðkëja: ar trumpàsias formas laikyti norma (kaip mano, pavyzdþiui, B. Savukynas, MK 1972 8, 33), t. y. vertinti pirmuoju laipsniu (a) | (b), ar þiûrëti kaip á tarpiná (nenorminá, bet kartais toleruotinà) variantà (a)–b (A. Piroèkinas, MK 1978 3, 22 ir kt.). Kitaip tariant, ne visai aiðkiai nustatytas stiliaus normos santykis su neutraliàja bk norma.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

66

gyva ir visiems suprantama bûdvardþio forma su priesaga -iausias (KK 1990 58, 77–78), taigi remiasi taisyklingumo ir sistemiðkumo kriterijais. Iðsamiausiai KK leidinyje samplaikiniø ir vientisiniø laipsniø formø variantiðkà vartojimà aptaria Jonas Klimavièius. Samplaikines formas jis vadina normos paþeidimu ir tokià nuomonæ remia keletu motyvø. Vartojimo srities siaurumas (tarmëse samplaikiniø formø – tik pavieniai atvejai, dabartinëje lietuviø kalboje taip pat vartojama nedaþnai) leidþia spræsti apie tø formø naujumà, o jø atsiradimà skatinanti rusø kalbos átaka. Menkas paplitimas, grynumo reikalavimo paþeidimas ir tai, kad lietuviø kalbos vientisiniø laipsniø formø sistema darni, duoda autoriui pagrindà remtis tikslingumo principu ir teigti, kad vientisiniø formø sistemà keisti nesà gyvo reikalo (KK 1969 17, 7–11). Taigi KK pozicija aiðki: samplaikinës formos taisomos kaip klaida (a=b). MK leidinyje á variantiðkà ðiø formø vartojimà þiûrima kiek kitaip: pateikiama ávairiø nuomoniø, nevengiama diskusijø. Aldonos Paulauskienës ir Alekso Girdenio manymu, lietuviø kalboje samplaikinës formos galinèios potencialiai egzistuoti, jø pasitaiko ir tarmëse, tik, kitas dalykas, dël svetimø átakø jos labai plintanèios. Dël to esà reikalinga ðiuos reiðkinius geriau iðtirti (MK 1972 8, 20–21; 29). Tokia nuomonë rodytø samplaikiniø : vientisiniø formø variantus vertinant antruoju laipsniu a || b. Klimavièius ir toliau laikosi savo paþiûrø: lietuviø kalbai samplaikinës formos esanèios nebûdingos (jø nesà senuosiuose raðtuose, tautosakoje), neáprastos, svetimos, o pavieniai tarmiø faktai nepakankamai iðtirti ir galintys bûti tik periferiniai reiðkiniai (MK 1972 8, 34–35; 1973 1, 27). MK yra ir keletas kitø autoriø rekomendacijø, kuriose samplaikinës formos, kad ir be platesniø aiðkinimø, grieþtai taisomos (a=b): jos bk esanèios neteiktinos (V. Michalauskas, MK 1975 4, 40), netaisyklingai pavartotos (A. Malakauskas, MK 1984 6, 16; I. Marèiulionytë, MK 1989 3, 37; Þ. Urbanavièiûtë, MK 1977 4, 10). Dar keliose MK rekomendacijose laikomasi vidurio pozicijos: samplaikinës formos taisomos, bet su nuoroda „geriau“ (a–b): „Taisytinos ir ne visai tinkamos“ (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1,

67 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

36); „nereikëtø vartoti“ (R. Urnieþiûtë, MK 1987 4, 42); ámantru (M. Lenkevièiûtë, MK 1979 3, 27); geriau nevartotina (P. Gailiûnas, MK 1971 8, 16; G. Naktinienë, MK 1985 2, 12). Ðis vertinimo laipsnis, beje, pasirinktas ir abiejuose KPP leidimuose. M a þ e s n i o y p a t y b ë s k i e k i o variantiðka raiðka taip pat vertinama nevienodai. Ryðkios dvi skirtingos nuomonës. Klimavièius pripaþásta, kad vadinamasis atgalinis laipsniavimas esàs naujas reiðkinys, atsiradæs veikiamas kitø kalbø, liaudies ðnekamojoje kalboje nesusiformavæs á sistemà ir taisytas Jablonskio ( m a þ i a u t a l e n t i n g i = ne tokie talentingi). Taèiau visus ðiuos kontrmotyvus autorius atsveria vienu argumentu: samplaikinës formos ðiuo atveju leidþianèios tiksliau diferencijuoti mintá, o jas keièiant vientisinëmis kai kada keistøsi ir semantiniai þodþiø ryðiai. Tik ðnekamojoje kalboje, kur ne visada bûtinas minties tikslumas, galima verstis ir vientisinëmis formomis (KK 1969 17, 11–15). Vadinasi, ir èia lemia tikslingumo principas, o vertinimo laipsná greièiausiai galima þymëti (a) || b (a – samplaikinës, b – vientisinës formos). Paulauskienë formà maþiau derlus laiko nukrypimu nuo gramatikos normø, aiðkina tai rusø kalbos átaka ir grieþtai taiso (a=b) (MK 1982 4, 19). Kai skirtingos formos atlieka ið esmës tà paèià gramatinæ funkcijà ir dubliuoja vienos kitas, suprantama, stengiamasi vieno varianto atsisakyti, o ten, kur randama skirtingø reikðmës atspalviø, siûloma vartoti abu. Taèiau aptartos rekomendacijos rodo, kad palyginti naujas gramatikos reiðkinys – samplaikinës laipsniø formos, vartojamos lygia greta su vientisinëmis (tiek didesniam, tiek maþesniam ypatybës kiekiui reikðti), vertinamos gana prieðtaringai: a || b, a–b, a=b. Kalbininkø motyvai taip pat skiriasi, nes nevienodos jø iðeities pozicijos: vienø ieðkoma atramos tarmëse ir gramatinëje sistemoje, kitø labiau pabrëþiama svetima kilmë ir dubletø nereikalingumas. Tik visø sutariama, kad ðiø formø varijavimas dar nëra pakankamai iðtirtas ir reikalauja tolesnës analizës.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

68

2.3.

Skaièiø formos

Priklausomai nuo kaitomøjø kalbos daliø ypatybiø skaièiaus kategorija gali bûti savarankiðka kaitybinë (jà turi didþioji dalis daiktavardþiø: langas – langai, mintis – mintys ir pan.) arba nesavarankiðka, rodanti priklausymà nuo daiktavardþio ar daiktavardiðkai vartojamo ávardþio. Pastaroji bûdinga bûdvardþiams, kai kuriems ávardþiams, dalyviams, asmenuojamosioms veiksmaþodþiø formoms. Skaièiaus – kaip savarankiðkos kaitybinës kategorijos – formø variantø atsiranda pirmiausia dël trinarës skaièiaus sistemos ( t. y. dviskaitos) nykimo. Antra, variantiðkai gali bûti vartojama pavieniø daiktavardþiø ar jø semantiniø grupiø vienaskaitos ir daugiskaitos formos. Èia, beje, tinka aptarti ir su daugiskaitiniais daiktavardþiais nevienodai vartojamus pagrindinius bei dauginius skaitvardþius. Kai skaièiaus formà lemia gramatiniai (derinamieji) ryðiai, taip pat keletu atvejø pasitaiko variantø (sintaksës lygmeniu imant, tai ryðiai tarp veiksnio ir tarinio, paþyminio ir paþymimojo þodþio), bet tokiø rekomendacijø per visus tirtus ðaltinius – vos viena kita.

2.3.1.

Dviskaita ir daugiskaita

Trinarës skaièiaus kategorijos (vienaskaita – dviskaita – daugiskaita) virtimà dvinare (vienaskaita – daugiskaita) atspindi aptariamojo laikotarpio rekomendacijos, kuriose vienaip ar kitaip vertinamos vartosenoje pasitaikanèios dviskaitos liekanos. Aiðkinamasi, ar bk bëra reikalinga du daiktus ir jø veiksmus lygia greta reikðti linksniuojamøjø ir asmenuojamøjø þodþiø dviskaitos ir daugiskaitos formomis (kai x reikðmë ásilieja á y reikðmæ ir susiklosto inkliuzinës distribucijos santykiai). Paèiø ðios rûðies rekomendacijø negausu (14), po kelias ið kiekvieno ðaltinio, tik ið GK1 daugiau (5). Balèikonis iki 1924 metø raðytose paskaitose (BR II 16–17) yra nurodæs lietuviø kalboje esant tris skaièius, bet pridëjæs pastabà, kad dviskaita ið gyvosios kalbos baigianti nykti, likæs tik kuris ne kuris linksnis; kai kurie raðytojai jos ið viso nebevartojantys. Vëliau Balèi-

69 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

konio dël dviskaitos vartojimo uþsiminta tik keletà kartø. Kadangi á jos nykimà kalbininkas þiûrëjo kaip á natûralø vyksmà, jam, panaðiai kaip ir Jablonskiui (plg. Piroèkinas 1986, 112), kliuvo ne tiek pati dviskaita (ypaè groþinëje literatûroje), kiek jos vartojimo nenuoseklumas. Dël to ir Vinco Mykolaièio-Putino romano Altoriø ðeðëly recenzijoje Balèikonis taiso skaièiaus formø nevienodumus: turinti bûti arba vien dviskaita, arba daugiskaita – j i e d u ëjo t y l ë d a m i (= tylëdamu; jie ëjo tylëdami) ir pan. (BR I 145–146). Atsakydamas á Edvardo Viskantos pastabas, kad tokie faktai netaisytini, nes esà ið gyvosios kalbos, Balèikonis, remdamasis sistemiðkumo principu, aiðkina savo poþiûrá plaèiau. Jeigu veiksniui reikðti vartojama asmeniniø ávardþiø (mudu, judu...) dviskaita, su ja turintis bûti suderintas ir tarinio skaièius (BR I 156). Taèiau tokia vartosena labiau tinkanti tautosakai ar tarmine forma raðomai groþinei literatûrai, o ne bendrinei kalbai. Mat asmeniniø ávardþiø dviskaita ir tarmëse, Balèikonio manymu, besanti nedaug kur þinoma. Tad 1935 metais Balèikonis dviskaitos jau nebelaiko bk sistemos dalyku: (a)–b. GK1 dël dviskaitos pareikðta ávairiø nuomoniø. Kaip ir vertinant varijuojanèias trumpàsias : ilgàsias formas, èia iðryðkëjo du skirtingi poþiûriai. Vieni labiau linko pasiduoti stichiðkai kalbos raidai, kiti mëgino dviskaitos vartojimà grieþèiau reglamentuoti. Pirmiausia Pranas Maðiotas, taisomas redaktoriø, teisinasi, kodël vartojantis tik dviskaitos galininkà, o vardininko formà – daugiskaitinæ: taip sakantys zanavykai. Jo manymu, dviskaità reikia arba „visai nudildyti“, arba toleruoti tik ten, kur ji vartojama pagal gyvàjà kalbà (GK1 1933, 23 ). Dambrauskas taip pat prieðtarauja grieþtam Balèikonio reikalavimui vartoti arba formà mudu buvova, arba mes buvome, ir jø nemaiðyti. Miðrios formos (du arkliai, abu buvome), pasak Dambrausko, vartojamos tarmëse ir kaip tik rodanèios dviskaitos nykimà, todël nelaikytinos kokia negerove ar klaida: nereikia elgtis prieðingai gyvajai kalbai (GK1 1935, 67). Broniui Railai ðis klausimas ið viso neatrodo esàs aktualus: dviskaita nykstanti sparèiai ir pastebimai (GK1 1933, 43), tad tas procesas paliktinas savieigai.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

70

Kita GK1 rekomendacijø grupë atspindi leidinio redakcijos nuomonæ. Prieraðe prie Maðioto straipsnio Antanas Salys stengiasi bûti nuoseklus: „vartojant dviskaità, reikëtø vartoti jà visiems linksniams“, o jei kam svetima, nereikia jos ið viso pirðti. Taigi GK1, kaip ir Balèikonis, á dviskaità þiûri ið sistemiðkumo pozicijø: ji turëtø sudaryti aiðkià sistemà, o ne bûti vartojama kaip buvusios sistemos liekanos, juo labiau kad, Salio teigimu, taip dviskaità tebëra iðlaikæ vakarø þemaièiai; zanavykø patarlës irgi rodanèios seniau èia buvus visus dviskaitos linksnius (GK1 1933, 23–24). Pagaliau Pranas Skardþius 1937 metais aiðkiai suformuluoja leidinio poþiûrá á dviskaità. Kalbos istorija ir dabartinë vartosena rodanèios, kad dviskaitos plaèiajai visuomenei „jau nebegalime teikti normine (teiktinàja, bet ne draudþiamàja!) lytimi“ (GK1 1937, 120). O raðytojai, jei norintys, galintys savo reikalams jà vartoti. Tad aiðkëja pastangos ðios formos vartojimà diferencijuoti stilistiðkai: (a)–b. Daugiau kaip po poros deðimtmeèiø Dambriûnas GK2 nurodo, kad dviskaita nykstanti ir bk nebevartojama (a–b) (GK2 1961 1, 4). Be to, vertina dviskaitos funkcionavimà kalbos vartotojo akimis: dviskaita kalbai nesanti reikalinga dël to, kad apskritai kalbos formø perteklius tik kenkiàs kalbai ir apsunkinantis kalbos vartotojo atmintá: kas dviskaità vartoja, tas „pasunkina skaièiaus formos vartojimà 30 nuoðimèiø, nes vietoj dviejø formø vartoja tris“ (GK2 1961 2, 19). KK ir MK leidiniuose apskritai apie dviskaità beveik nekalbama, nebent uþsimenama apie tolydø jos nykimà (K. Ulvydas, KK 1967 13, 9). O dël atskirø jos formø liekanø – asmeniniø ávardþiø (mudu, judu...) – teisiø bk net iðsirutulioja diskusija. Kai kurie autoriai siûlo asmeniniø ávardþiø dviskaitos formas laikyti norminëmis. Vytautas Sirtautas gina dar Kalbotyroje (1968 19, 157) pareikðtà nuomonæ, kad konkuruojanèioms formoms mudu : mes abu bent laikinai reikëtø pripaþinti lygias teises, o ne laikyti vienà normine, kità – tik gretutine forma (MK 1972 8, 30). Aleksas Girdenis, remdamasis tikslingumo principu, formas mudu, judu taip pat teikia laikyti bk norma, tik ne treèiu ávardþiø skaièiumi, o semantiniais atitinkamø daugiskaitiniø ávardþiø variantais (a|b), nes tos

2.3.2.

Vienaskaita ir daugiskaita

Dël ávairiø prieþasèiø tiek pavieniø daiktavardþiø, tiek iðtisø jø semantiniø grupiø vienaskaitos ir daugiskaitos formos kartais vartojamos variantiðkai. Tai pirmiausia susijæ su þodþiø leksine reikðme

71 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

dviskaitinës formos atliekanèios „aiðkià ir reikalingà funkcijà“, neturinèios pilnaverèiø pakaitø (MK 1970 2, 18–19). Kitaip á asmeniniø ávardþiø dviskaitos formas þiûri Adelë Valeckienë. Ji nesutinka su Sirtauto poþiûriu ir mano, jog ðias formas gràþinti á bk kaip sistemines ir reikalauti, kad kalbant apie du asmenis bûtø privaloma sakyti tik mudu, judu, esà netikslinga, nes apskritai „didesnë pusë Lietuvos“ dviskaitos formø nepaþástanti (KK 1969 17, 16–17). Taigi siaura vartojimo sritis èia lemia sprendimà formà laikyti ne normine, o tik gretutine, nebûtina (galima groþinës literatûros kûriniuose ir pan.): (a)–b. Taip pat grieþtokai dviskaitines ávardþiø formas vertina Dalia Gargasaitë. Ji pripaþásta, kad bk dar esà vartojama mudu, judu, juodu..., pasitaiko tø formø groþinëje literatûroje, bet dël lietuviø kalbos linksniavimo paprastëjimo dviskaita niveliuojasi ir bk nesanti teiktina: (a)–b (MK 1976 5, 55–56). Matyti, kad á nykstantá reiðkiná aptariamuoju laikotarpiu þiûrima nevienodai, svyruoja varijuojanèiø dviskaitos : daugiskaitos formø vertinimo laipsnis. Taèiau kuo toliau, tuo labiau apie dviskaità imama kalbëti ne apskritai kaip apie skaièiaus kategorijos nará (nes sutariama, kad tai jau ne bk norma), o apie vienà kità jos liekanà, pavienius þodþius. Dël ðiø liekanø vertinimo daugiausia ir nesutariama. Tie autoriai, kurie remiasi sistemiðkumo kriterijumi, mato dviskaitines asmeniniø ávardþiø formas kaip uþsilikusià dviskaitos sistemos dalá ir, suprantama, nelaiko jø bk norma. Kitiems autoriams svarbiau atrodo iðlaikyti ðiø dviskaitiniø formø teikiamus papildomus reikðmës atspalvius, todël siûloma tas formas laikyti norminiais semantiniais (ne gramatiniais) bk variantais. Kitaip tariant, tai, kas gramatinëje sistemoje bûtø iðimtis, perkeliama á leksikos sritá ir gauna semantiná áprasminimà.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

72

(kuri kartais gali iðryðkëti tik þodþiø junginyje), todël kiekvienas ryðkesnis atvejis aptartinas atskirai.

2.3.2.1.

Dienø, ðvenèiø pavadinimø skaièiaus formø variantai

Variantø pasitaiko reiðkiant tam tikrai þmoniø, darbuotojø grupei skirtø dienø, ðvenèiø pavadinimus (vienaskaita [ax] : daugiskaita [bx]). Ið keturiø rekomendacijø viena priklauso Balèikoniui, kitos trys – MK leidiniui. Balèikonis, plaèiau nemotyvuodamas ir remdamasis, kaip matyti, savo kalbos jausmu, teigia: „Man rodos, turëtumëm sakyti ir ‘móterø diena’“, ne moters (BR I 197), tad variantai vertinami treèiuoju laipsniu: a–b. MK taip pat laikomasi nuomonës, kad tokiais atvejais geriau (a–b) vartoti daugiskaità (V. Bûda, MK 1972 1, 12). Motyvuojama tuo, kad daugiskaita èia vartojama nuo seno, tradiciðkai, o naujø ðvenèiø pavadinimai taip pat prie jø analogiðkai priderinami: vardynos, palydos (red. past., MK 1978 4, 67), tad sudaro mikrosistemà. Dar plaèiau ðis poþiûris grindþiamas polemizuojant su Pranu Kniûkðta, kurio manymu (jo straipsnis: Tarybinis mokytojas 1981 09 25), teiktina vienaskaita mokytojo diena (b–a), nes tokiam vartojimui nesà galima prikiðti nei logikos trûkumo, nei kitø kalbø átakos. MK (Alekso Girdenio, Jono Paulausko, Aldono Pupkio) nuomone, vienaskaita èia atsiradusi kaip tik dël kitø kalbø átakos, mat profesinës ðventës esanèios sàjunginës, atëjusios per rusø kalbà ir jø pavadinimai iðversti tokia forma, kokia buvo rusiðkai vartojami (MK 1983 2, 37–38). Taigi nesutariama dël reiðkinio kilmës, taèiau ðiuo atveju variantø vertinimo laipsná MK lemia ne grynumo kriterijus pats savaime, o tai, kad vienaskaitos vartojimas èia nurodomas kaip prieðtaraujantis „dabartinei mûsø liaudies kalbos vartosenai ir ðnekamosios bendrinës kalbos duomenims“; pateikiama analogiðkø pavadinimø: melagiø diena, piemenø ðventë ir kt. (MK, ten pat). Vadinasi, daugiskaita remiama ir vartojimo tradicija, ir sistemiðkumo kriterijumi. Be to, MK paþymima daugiskaità esant neutralio-

2.3.2.2.

Spalio mënesio formos variantai

Dël variantø spaliø (a) : spalio (b) mënuo vartojimo pavadinti deðimtajam metø mënesiui kurá laikà gerokai svyruota. Skirtingi ðiø variantø vertinimo laipsniai gerai matyti ið GK1 rekomendacijø, taèiau per ðio leidinio ëjimo laikotarpá galutinai apsistota ties viena forma. Jau 1930 metais Skardþius, aptardamas mënesiø pavadinimus lietuviø kalboje (Skardþius 1930, 108), be kitø, davë variantus s p a l i ø : s p a l i o mënuo (a|b). Tais paèiais metais 2-ame Kalbos sàsiuvinyje, remdamasis senøjø raðtø, tarmiø duomenimis, jis padarë iðvadà, kad nors esanti daugiau ásigalëjusi forma s p a l i ø mënuo ir jà reikëtø daugiau vartoti, bet nepeiktina ir vienaskaita: b || a (Kalba 1930, 1 [2], 82). Mat nei vieno, nei kito varianto negalima laikyti klaida, nes tai esà „lygiareikðmiai þmoniø kalbos dariniai“. Vis dëlto toks varijavimas bk pasirodë nereikalingas, ir GK1 mëginta rinktis vienà katrà formà. Salys ið pradþiø buvo uþ kilmininko daugiskaità (b–a): s p a l i ø mënuo ir toká pasirinkimà motyvavo bûtinumu palaikyti normø stabilumà. Mat nors senesnë ir tarmëse tebesanti gyva vienaskaita spalio, raðomojoje kalboje, pasak Salio, pasigautà „dël logiðkumo“ vartoti daugiskaita, ir atkeisti vienaskaita nebesà verta (GK1 1933, 61). Taèiau ádomu, kad ir paties Salio (GK1 1933, 42), ir vëliau M. Stonio (GK1 1936, 38) nurodoma vartoti tik vienaskaità, sakant vardininkà spalis be þodþio mënuo. Ðitaip atsirado geroka painiava: spalis, bet s p a l i ø mënuo. Pagaliau Skardþius, remdamasis sistemiðkumo kriterijumi, pasiûlë ir kilmininko vartoti vienaskaità s p a l i o mënuo: a=b (GK1 1938, 11), kuri derëtø prie kitø mënesiø pavadinimø formø (plg. sausio, liepos ir kt. mënesiai). Taigi po nemaþø svyravimø ið dviejø variantø (kuriø reikðmës x ir y labai suartëjusios), gyvojoje kalboje vartojamø lygia greta, bk

73 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

jo stiliaus þenklà, o vienaskaità labiau tinkant vaizdingai kalbai, tad ir stilistinës diferenciacijos poþiûriu ðvenèiø pavadinimams kaip geresnë teikiama daugiskaita: a–b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

74

pasirinktas tinkantis prie visø tos paèios rûðies pavadinimø mikrosistemos: a | b → b || a → b–a → a=b.

2.3.2.3.

Medþiagø pavadinimø skaièiaus formø variantai

Ávairiø medþiagø (uolienø, metalø, mineralø ir pan.) pavadinimø daþnai variantiðkai pavartojama ir vienaskaita, ir daugiskaita. Tokias medþiagas reiðkiantys þodþiais ðiaip gali turëti abu skaièius, tik paprastai tie skaièiai bûna kiekvienas skirtingos reikðmës. Tai jau ne paprastas kaitymas skaièiais (kaip kad stalas – stalai), kai norima pasakyti esant vienà daiktà ir daugiau negu vienà. Medþiagø pavadinimai priklauso prie neskaièiuojamø daiktø pavadinimø, taigi juos reiðkiantys daiktavardþiai nekaitomi skaièiais; skirtumas tarp vienaskaitos ir daugiskaitos formø yra kitokio pobûdþio ir gali bûti ne visada aiðkiai juntamas. Dël to suprantamas ir tokiø variantø atsiradimas. GK1 Salio plaèiau aptarti junginiai po þ e m e : po þ e m ë m i s ir priveþti þ e m ë s : þ e m i ø . Pripaþástama, kad grieþto skirtumo, katrà formà – vienaskaitos ar daugiskaitos – vartoti, nesà. Mat tarmëse sakoma abejaip; tarp variantø esama nebent nedidelio reikðmës atspalvio: „jeigu iðkasta, supilta ar ðiaip palaida veþama“, tai daþniausiai vartojama daugiskaita. Po þ e m e sakoma paprastai turint galvoje apskritai visà þemæ, o po þ e m ë m i s – kokià supiltà krûvà. Nurodoma, kad daugiskaità þemës galima suprasti analogiðkai kaip ir formas grûdai, pelenai (GK1 1939, 26). Kiek aiðkesnis þodþio anglis vienaskaitos ir daugiskaitos formø anglis : anglys vartojimas – pagal skirtingas reikðmes, taigi tos formos nelaikytinos variantais (realiosios normos poþiûriu), nes susijusios kontrastinës distribucijos santykiais. Vienaskaitai teikiama cheminio elemento, daugiskaitai – kuro reikðmë (J. Vidmantas, KK 1965 8, 35). Siûloma atsiþvelgti á terminijos polinkius (E. Vodzinskas, MK 1972 7, 16–17), taèiau atskirø medþiagø rûðiø terminologijoje áprasta vartoti nevienodai – vienur vienaskaità, kitur – daugiskaità. Pavyzdþiui, uolienø bei mineralø teikiama vienaskaita (molis, smëlis, þvirgþdas, E. Vodzinskas, MK 1971 8, 5–8), kitø medþiagø nurodoma

2.3.2.4.

Augalø ir gyvûnø pavadinimai

Jø vienaskaitos : daugiskaitos formos pasirinkimas daug aiðkesnis ir apibrëþtesnis, konkreèiau motyvuojamas. Mat ðios rûðies daiktavardþiais pavadinami daiktai gali bûti skaièiuojami (taigi patys daiktavardþiai – kaitomi skaièiais), tad ryðkesnis ir skirtumas tarp skaièiaus formø. KK ir MK rekomendacijose tokiø pavadinimø vienaskaitos : daugiskaitos formø vartojimà siûloma reglamentuoti pagal funkcinius stilius. Mokslinëje kalboje augalø ir gyvûnø rûðis daþnai pasakoma vienaskaita, o kalbant apie jø visumà, ypaè neutralioje kalboje, reikia daugiskaitos. Vartosenoje kaip tik vietoj neutraliosios kalbos daugiskaitos (b) pasitaiko variantiðkai vartojant vienaskaità (a), ir tokiø variantø santykiai rekomendacijose vertinami treèiuoju arba ketvirtuoju laipsniu: (a)–b, (a)=b. Taisymai parduodamas k a r p i s (=parduodami karpiai) (J. Vidmantas, KK 1965 8, 35); u n g u r i o (= unguriø) sugavimo uþduotis (V. Grinaveckis, KK 1975 28, 76); pavasará nerðia lydekos, [...], l y n a s (=lynai) (J. Klimavièius, MK 1974 4, 55) ir pan. motyvuojami netinkamu mokslinio stiliaus normø perkëlimu á populiarøjá stiliø. Taip pat nurodoma, kad pasakymuose dobilø ir s e r a d ë l ë s miðinys, sëti l u b i n à , k u k u r û z à vienaskaitos „nepateisina nei logika, nei lietuviø kalbos dësniai“ (A. Balaðaitis, MK 1974 5, 26). Gali kilti klausimas, kodël ðiuo atveju stiliaus normø nepaisymas vertinamas taip grieþtai (palyginkime kad ir trumpøjø : ilgøjø formø [þr. ðios dalies 2.1 skirsná] stilistiná diferencijavimà ir vertinimà

75 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

bûdingesnë daugiskaita (f o s f a t ø , ne f o s f a t o iðtekliai ir kt., A. Piroèkinas, KK 1989 57, 34). Kai kur nepagrástas medþiagø pavadinimø vienaskaitos vartojimas aiðkinamas kitø kalbø átaka, pavyzdþiui: E. Vodzinskas, MK 1971 8, 5–8; J. Klimavièius, MK 1983 2, 13: á poþeminës kanalizacijos tinklus pakliûna v i e l o s (=vielø), ávairiø riteliø, klijø. Taigi ðios rûðies daiktavardþiø skaièiaus formos pasirenkamos ir vertinamos pagal tø daiktavardþiø semantinius poþymius.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

76

pirmuoju bei antruoju laipsniu – daug ðvelnesná). Tai paaiðkinti galima keliomis prieþastimis. Pirmiausia nevienodi paèiø funkciniø stiliø santykiai: groþinës literatûros, ðnekamosios kalbos stiliai (kuriems leistinos trumposios formos) daug artimesni neutraliajai kalbai negu mokslinis stilius, kuriam bûdingos grieþtos terminijos vartojimo normos. Antra, skirtinga varijuojanèiø gramatikos reiðkiniø prigimtis: ir trumposios, ir ilgosios formos – mûsø paèiø kalbos savastis, o neutraliojoje kalboje vartojama vienaskaita aiðkinama rusø kalbos átaka (A. Vilutytë, KK 1968 15, 40).

2.3.2.5.

Skaièiuojamø daiktø skaièiaus formø variantai

Ávairius skaièiuojamus daiktus reiðkianèiø daiktavardþiø ðiaip aiðkiai skirtingos vienaskaitos ir daugiskaitos formos (realiÂsios normos poþiûriu sudaranèios kontrastinës distribucijos santykius) vartosenoje kartais painiojamos: vienaskaitai suteikiama daugiskaitos reikðmë. Todël ðios rûðies taisymai (a=b) ir motyvuojami bûtinumu skirti, kur kalbama apie vienà skaièiuojamà daiktà, o kur apie jø visumà: kuria filmus j a u n a j a m þ i û r o v u i (= jauniesiems þiûrovams), gausu veiksmo, á v y k i o (= ávykiø) (B. Balèienë, MK 1979 3, 17). Kartais ðiam reikalui imama analogija. Kaip vietoj daugiskaitos vardininko plytos nesakoma plyta, taip ir briketas tegali reikðti atskirà briketà, o jø visumai þymëti reikia daugiskaitos briketai (J. Vidmantas, KK 1965 8, 35). Laisviau siûloma rinktis vienaskaità ar daugiskaità (a|b), kai daiktavardis (reiðkiantis tam tikrà ástaigà, mokymo vietà ir pan.) turi kelis paþyminius: baigæ specialià vidurinæ m o k y k l à (| mokyklas), jie gráþta á k o l û k á (| kolûkius). Taèiau jei esama reikðmës skirtumo, vienaskaita ir daugiskaita nepainiotinos: rusø kalbos ir literatûros k a t e d r a ≠ katedros (J. Pikèilingis, KK 1963 4, 25–26).

Abstrakèios reikðmës daiktavardþiø skaièiaus formø variantai

Abstrakèios reikðmës (t. y. ið esmës neskaièiuojamø, turinèiø vienaskaitos formà) daiktavardþiø daugiskaita laikoma klaida (a=b): p i k t n a u d þ i a v i m a i (=piktnaudþiavimas), vandens n u t e k ë j i m a i (=nutekëjimas) (J. Klimavièius, MK 1983 2, 13); draugø t e m p e r a m e n t a i (=temperamentas), kelia p a s i p i k t i n i m u s (=pasipiktinimà) (J. Pikèilingis, KK 1963 4, 25–27); ligø pavadinimai: m a s t i t a i (= mastitas), u þ d e g i m a i (=uþdegimas) ir pan. (A. Balaðaitis, MK 1984 6, 22–23). Tokie taisymai paprastai motyvuojami trumpai: abstrakèios reikðmës daiktavardþiams daugiskaita nebûdinga (K. Ulvydas, KK 1972 23, 25); „nevartokime to, ko kalboje nëra“ (J. Pikèilingis, KK 1963 4, 26–27) ir pan., t. y. atsiþvelgiama á daiktavardþiø leksinius-gramatinius poþymius. Kas kita, jei abstraktieji daiktavardþiai sukonkretëja; tada pasidaro galima jais pavadinamus daiktus skaièiuoti, taigi ir vartoti daugiskaitos formà, o leksinës réikðmës iðsiskiria (ax  ≠ by): pajëgumas ir pajëgumai kaip patogumas ir patogumai (N. Sliþienë, KK 1967 13, 61–63). Kadangi vienaskaitos : daugiskaitos pasirinkimas daþniausiai motyvuojamas þodþiø leksinës reikðmës skirtumais, ðios rûðies rekomendacijose paprastai nevengiama konkretaus aiðkinimo, ávairûs atvejai aptariami kiekvienas atskirai, duodama analogijø.

2.4.

Pagrindinës ir dauginës formos

Nuo daiktavardþio gramatiniø ypatybiø, t. y. nuo to, ar jis daugiskaitinis, ar ne, priklauso su tuo daiktavardþiu vartojamø skaitvardþiø rûðis. Dël to ðiame skyriuje paranku aptarti variantiðkà pagrindiniø ir dauginiø skaitvardþiø vartojimà, kuriam aiðkinti skirta palyginti daug – 33 rekomendacijos.

77 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

2.3.2.6.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

78

2.4.1.

Pagrindinës ir dauginës formos su daiktavardþiu metai

Daugiausia rekomendacijø, kuriose kalbama apie variantiðkà pagrindiniø ir dauginiø skaitvardþiø vartojimà su þodþiu metai. Daþniausiai remiamasi taisyklingumo kriterijumi ir nurodoma pati taisyklë, kuriai vartosenoje nusiþengiama: „su daugiskaitiniais daiktavardþiais vartojami tik dauginiai skaitvardþiai“ (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 36; V. Grabauskas, MK 1970 7, 18; J. Klimavièius, MK 1983 2, 13; K. Þuperka, KK 1988 55, 34; M. Stonys, GK1 1936, 87–89; V. Èiþiûnas, GK2 1960 4, 65–66 ir daug kitø). Keliskart paþymima dauginiø skaitvardþiø vartojimo tradicija, einanti nuo Jablonskio laikø (M. Stonys, GK1 1936, 87–89; K. Vosylytë, KK 1966 11, 37–40). Iliustruojant norminá dauginiø skaitvardþiø vartojimà, vienàkart remiamasi groþinës literatûros, tarmiø pavyzdþiais (K. Vosylytë, KK 1966 11, 37–40), taèiau apskritai tarmiø duomenys naudojami ir kitam tikslui – siekiant suðvelninti daugelio teikiamà ketvirtàjá vertinimo laipsná (a=b), kai pagrindiniai skaitvardþiai su þodþiu metai laikomi aiðkia klaida. Motyvuojant tuo, kad tarmëse metai kai kur vartojami ne kaip daugiskaitinis daiktavardis (metas), siûloma grieþtai nesmerkti ir pasakymo per k e t u r i u s metus (J. L., GK1 1934, 122), ðio tipo klaidø nelaikyti didelëmis (S. Keinys, KK 1977 32, 34–35); taigi vertinama treèiuoju laipsniu: a–b.

2.4.2.

Skaitvardþio vienas, -a formos su daugiskaitiniais daiktavardþiais

Vartosenoje neretai pasitaiko su daugiskaitiniais daiktavardþiais variantiðkai vartojant skaitvardþio vienas, -a formas vieni : vieneri, taèiau á ðio skaitvardþio variantus þiûrima kiek kitaip nei á kitø skaitvardþiø. Dar 1936 metais GK1 M. Stonys nurodë esant du variantus ir, atrodo, në vieno nebuvo linkæs taisyti, tik spëjo formos vieni atsiradimo prieþastis: ðis skaitvardis esàs „sudarytas nusiþiûrëjus á bûd-

2.4.3.

Pagrindinës kitø skaitvardþiø formos su daugiskaitiniais daiktavardþiais

Kitø skaitvardþiø (iðskyrus vienas) vartojimas su daugiskaitiniais daiktavardþiais (iðskyrus metai) grieþtai reglamentuojamas: norma pripaþástami tik dauginiai skaitvardþiai. Dël to prieðingi atvejai ver33 Èia, matyt, neturëta galvoje bûdvardiðko ar ávardiðko formos vieni vartojimo (plg. Vaikai namie liko v i e n i).

79 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

vardá geri ir labai mëgstamas, galbût todël, kad lengviau tarti“ (GK1 1936, 87–88). Vëlesnëse rekomendacijose (trijose ið KK ir vienoje ið MK) abu variantai vieneri (a) : vieni (b) lyginami ávairiais poþiûriais: kilmës, paplitimo, vartojimo tradicijos ir pan. Forma vieneri nurodoma vëliau atsiradusi (dël analogijos su kitø dauginiø skaitvardþiø formomis), maþiau paplitusi, be to, jos nevartojæ Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis; forma vieni, atvirkðèiai, tarmëse, ðnekamojoje kalboje daþniausiai vartojama, turi senas tradicijas. Keliø autoriø ðie variantai vertinami ir jø funkcionavimo kalboje poþiûriu. Skaitvardþio forma vieni be reikalo esanti gujama ið kalbos; ji niekam kitam – kaip su daugiskaitiniais daiktavardþiais – ir netinkanti33, tad jei jos atsisakome, „faktiðkai jà ið viso iðbraukiame ið kalbos“ (P. Kniûkðta, KK 1980 38, 32). Kalbos logika leidþianti ðià formà vartoti, nes antraip „nesuprantamas bûtø to þodþio daugiskaitos buvimas“ (S. Keinys, KK 1977 32, 30). Kadangi forma vieneri – aiðkus mûsø paèiø kalbos analoginis darinys, variantø vieneri : vieni vertinimo laipsnis negrieþtas. Vienur tie variantai laikomi lygiavertëmis ir netaisytinomis formomis: a | b (S. Keinys, KK 1977 32, 30–31; K. Vosylytë, KK 1966 11, 39), kitur, nors abi formos pripaþástamos kaip leistinos bk, bet teiktinesne siûloma laikyti vieni: a || b (K. Vosylytë, MK 1979 5, 22–23). Ðiø formø konkuravimo atveju, galima sakyti, ryðkiausiai susikerta du vertës motyvai: vartojimo tradicija ir grieþtas sistemiðkumas. Rekomendacijø autoriai aiðkiai linkæ labiau palaikyti pirmàjá.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

80

tinami kaip klaidos (a=b), ir daþniausiai remiamasi taisyklingumo kriterijumi, nurodoma esant taisymø tradicijos: d v i sutiktuvës (V. Michalauskas, MK 1975 4, 40); p e n k i a s kepenis, ð e ð i o s rungtynës (J. Klimavièius, MK 1973 8, 26; 1979 5, 32).

2.4.4.

Dauginës formos su skaièiais kaitomais daiktavardþiais

Daug reèiau pasitaiko prieðingø atvejø, vadinamøjø „persistengimo klaidø“, kai dauginiai skaitvardþiai pavartojami ne su daugiskaitiniais, o su skaièiais kaitomais daiktavardþiais. Tokie taisymai taip pat motyvuojami taisyklingumo reikalavimais: ð e ð e r i ø (=ðeðiø) dienø (R. Venckutë, MK 1974 4, 10); per ð e ð e r i u s (=ðeðis) deðimtmeèius; d v e j a s (=dvi) pergales (S. Keinys, KK 1977 32, 34). Keliose rekomendacijose ypaè pabrëþiamas pagrindiniø ir dauginiø skaitvardþiø reikðmës skirtumas. Dauginiai skaitvardþiai nurodomi esantys ne kiekiniø skaitvardþiø atmaina ar formalûs variantai, o skaitvardþiai, turintys aiðkø semantiná laukà (S. Keinys, KK 1977 32, 31–33). Dël to su daugiskaitiniais daiktavardþiais vartoti pagrindinius skaitvardþius nepateisinama ir funkciðkai (distinktyvumo prasme), mat antraip ilgainiui bûtø prarastas skirtumas tarp pasakymø d u batai ir d v e j i batai ir pan. (red. past., MK 1975 4, 9). Paþymëtina ir tai, kad vertinant ðios rûðies variantus beveik visai nesiremiama tarmiø duomenimis, net atvirkðèiai, nurodoma liaudies ðnekamojoje kalboje èia nesant visai tvirtos normos ir grieþtos sistemos, kuri susidarë ir toliau palaikytina bendrinëje kalboje (red. past., MK 1975 4, 9).

2.5.

Ávardþiuotinës ir neávardþiuotinës formos

Bûdvardþiø ir bûdvardiðkai vartojamø kalbos daliø (kai kuriø ávardþiø, skaitvardþiø, dalyviø) neávardþiuotinës (a) : ávardþiuotinës (b) formos vartosenoje gali bûti painiojamos vienos su kitomis.

Neávardþiuotinës formos vietoj ávardþiuotiniø

Dviejuose treèdaliuose rekomendacijø aiðkinamasi atvejai, kai reikëtø ávardþiuotiniø formø, o pavartotos neávardþiuotinës. Dar 1933 metais GK1 Bronys Raila paþymëjo, kad ávardþiuotinës formos jau „dylanèios“ (GK1 1933, 44), taèiau redakcijos prieraðe Antanas Salys buvo kategoriðkas: „Su ðabloniðku ávardþiuotiniø bûdvardþiø galûniø kandþiojimu nieku bûdu negalime sutikti. J u o d a varna ir j u o d o j i varna (=tokia rûðis) du visiðkai skirtingu dalyku“ (GK1 1933, 45). Ir vëliau, kalbant apie ávardþiuotines formas, nuolat pabrëþiama specifinë jø reikðmë ir atliekamos funkcijos. Norminë vartosena iliustruojama tarmiø, tautosakos, groþinës literatûros pavyzdþiais (J. Kruopas, GK1 1935, 131–132; A. Valeckienë, KK 1961 1, 12–16). Kadangi neávardþiuotiniø : ávardþiuotiniø formø pasirinkimas vartosenoje priklauso nuo konteksto, daþnoje rekomendacijoje konkreèiai aiðkinama, kokià reikðmæ ágyja pasakymas vartojant vienà ar kità ið ðiø formø (t r u m p ø : t r u m p ø j ø bangø siøstuvas, P. Jonikas, GK1 1940, 10–11; g y v e n a m a s : g y v e n a m a s i s namas, V. Bûda, KK 1981 41, 79) ir kt. Neapsieinama èia ir be analogijø. Petras Jonikas trumposioms bangoms paremti pateikia panaðiø ávardþiuotiniø bûdvardþiø, kuriais reiðkiama nuolatinë ypatybë: Þ a l i a s i s kalnas, i l g o j i miestelio gatvë, o Vytautas Bûda g y v e n a m o : g y v e n a m o j o namo formø skirtumus atskleidþia pagal analogijà su þodþiø junginiais a u k ð t a : a u k ð t o j i mokykla. Pabrëþiama ir terminologinë ávardþiuotiniø formø vartojimo paskirtis (T. Valiuvienë, MK 1979 3, 13; A. Paulauskienë, MK 1982 4, 19; A. Malakauskas, MK 1984 6, 16). Teikiant ávardþiuotines (b) formas vietoj neávardþiuotiniø (a), motyvai neretai formuluojami ir glausèiau: a forma nurodoma kaip klaida, netaisyklingumas, o b – áprasta, norminë, bk gramatikos reikalaujama. Ðios rûðies variantai vertinami ne visai vienodai: dalis treèiuoju laipsniu a–b (T. Valiuvienë, MK 1979 3, 13; V. Grinaveckis, KK 1975 28, 76), dalis – ketvirtuoju laipsniu a=b (J. Klimavièius, MK 1973 8, 26; V. Bûda, MK 1981 2, 13 ir kt.).

81 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

2.5.1.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

82

2.5.2.

Ávardþiuotinës formos vietoj neávardþiuotiniø

Treèdalyje rekomendacijø, atvirkðèiai, vietoj ávardþiuotiniø formø siûloma vartoti neávardþiuotines, ir tokie variantai vertinami treèiuoju (b–a) arba – reèiau – ketvirtuoju laipsniu (b=a): g a l i o j a n è i u o s i u s (=galiojanèius) ástatymus (V. Labutis, KK 1966 11, 29); j a u d i n a n t i e j i ( =jaudinantys) susitikimai (A. Valeckienë, KK 1968 14, 24) ir kt. Tokie taisymai daþniausiai motyvuojami tuo, kad ávardþiuotinëms formoms vienu ar kitu atveju suteikiamos nebûdingos funkcijos, jos esanèios vartojamos „be reikalo“ (A. Malakauskas, MK 1984 6, 16; J. Ðukys, MK 1978 5, 44); „ne vietoj“ (V. Michalauskas, MK 1975 4, 40); ten, kur „visai jø nereikia“ (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 36); „nëra jokio reikalo“ (A. P., MK 1972 5, 17); „nereikëtø“ (A. Pupkis, MK 1985 2, 8); „neturëtø bûti ávardþiuotinis“ (A. Piroèkinas, KK 1989 57, 34).

2.5.3.

Ávardþiuotinës ir neávardþiuotinës formos kreipiniuose

Kaip atskiras atvejis aptartinas variantiðkas neávardþiuotiniø (a) : ávardþiuotiniø (b) formø vartojimas ir jo motyvavimas kreipiniuose. Per aptariamàjá laikotarpá á ðiuos variantus þiûrëta ne visai vienodai. GK1 Sofija Èiurlionienë nurodë, kad „ávardþiuotinës lyties kreipinys, pav., gerbiamasis, mielasis, reiðkia daugiau pagarbos, negu gerbiamas, mielas“ (GK1 1933, 5), – taigi vertino tik kalbos etiketo poþiûriu ir ávardþiuotinëms formos teikë papildomà funkciná atspalvá a || b. Jonikas tvirèiau teigë, kad kreipimasis m a l o n û s klausytojai „nëra mums áprastas“, paprastai èia esanèios vartojamos ávardþiuotinës formos (a–b), ir rëmësi analogiðka latviø kalbos vartosena (GK1 1940, 10). GK2 Leonardas Dambriûnas nesutiko su tokia Joniko nuomone (kurios, beje, pastarasis autorius laikësi nuosekliai ir tolesniuose savo darbuose). Dambriûno teigimu, nors seniau ir buvusi tradicija krei-

2.6.

Giminës formos

2.6.1.

Variantiðkas bevardës giminës ir kitø formø vartojimas

Ávairiose sintaksinëse pozicijose bûdvardþiø (ir kitø bûdvardiðkos reikðmës þodþiø) bevardë giminë, arba kitaip vadinamos negimininës formos34, varijuoja su kai kuriomis vyriðkosios giminës formomis, taip pat su bûdvardiniais prieveiksmiais ir vartosenoje sudaro gana sudëtingus kryþminës, kartais inkliuzinës distribucijos santykius.

34

Dël terminø þr. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 124–127.

83 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

piantis vartoti ávardþiuotines formas, dabar ji jau esanti pasenusi, ir paprastoji kreipinio forma m i e l a s bièiuli laikytina taisyklinga: a|b (GK2 1958 1, 5). Tik jei kreipinyje nesà daiktavardþio ar ávardþio, ávardþiuotinë forma bûtina: didþiai g e r b i a m a s pone, bet didþiai g e r b i a m a s i s (GK2 1962 3, 44). KK ðios rûðies rekomendacijø nepasitaikë, o MK, kaip ir GK1, kreipiniuose teikiama vartoti ávardþiuotines formas (a–b). Svarbiausias motyvas – siekimas palaikyti nuo Jablonskio susiklosèiusià vartojimo tradicijà: „Jablonskio èia esame mokyti vartoti ávardþiuotines formas“ (A. Pupkis, MK 1985 2, 8; taip pat A. Piroèkinas, MK 1974 6, 16; R. Miliûnaitë, MK 1988 1, 39). Apskritai painiojamø neávardþiuotiniø : ávardþiuotiniø formø ypaè daug taisoma KK ir MK leidiniuose, o GK1 ir GK2 daugiau raðyta tik apie tø formø vartojimà kreipiniuose. Visose ðios rûðies rekomendacijose taisymai motyvuojami reikalingumu atriboti skirtingas aptariamøjø formø funkcijas. Polinká daþniau klaidingai vartoti paprastàsias formas vietoj ávardþiuotiniø, o ne atvirkðèiai, greièiausiai galima paaiðkinti tuo, kad pirmøjø funkcija yra universalesnë, todël jos neretai stumia specialià paskirtá turinèias ávardþiuotines formas.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

84

2.6.1.1.

Bevardë giminë ir bûdvardiniai prieveiksmiai

Keliose rekomendacijose aptariami variantai bevardë giminë (a) : bûdvardinis prieveiksmis (b) (maþa : maþai ir pan.). Dambrauskas (Dambriûnas) paþymi, kad ðiaip tos formos skiriasi pagal reikðmæ ir funkcijà sakinyje, bet kartais tas skirtumas iðnykstàs. O grieþtos taisyklës, kur vartoti viena, kur kita – nesà; „tuo bûdu kalba ir pasirodo esanti gyva“ (kalba m a þ a : m a þ a i ) (GK1 1935, 83–84). GK2 Dambriûnas taip pat nurodo tas formas konkuruojant, bet kartu paþymi, kad „daþnesni jau prieveiksmiai“ (bûtø g e r a : g e r a i ) (GK2 1962 1, 3): a || b. Taèiau ið tiesø toks apibendrinimas netinka visiems atvejams. Tarinio pozicijoje paprastai vartojamos kaip tik bevardës giminës formos (Èia n e j a u k u ), o prieveiksmiai – aplinkybëms reikðti (Pasijuto n e j a u k i a i ), taigi ðios formos nëra variantai ir sudaro papildomosios distribucijos santykius (visõs ðiø formø sistemos mastu): kur vartojama viena, ten negali bûti kita. Tik kai kuriø þodþiø bevardës giminës formos tokiais atvejais konkuruoja su bûdvardiniais prieveiksmiais (èia g e r a | g e r a i ; Visko per m a þ a | per m a þ a i ), t. y. varijuoja, galima sakyti, laisvosios distribucijos principu. Funkcinius bevardës giminës formø ir atitinkamø prieveiksmiø skirtumus mëginta parodyti ir vienoje MK rekomendacijoje, bet paimtas kaip tik toks pavyzdys, kur pati realioji norma skirtumo nedaro: nagrinëjant pasakymus g e r a i , kai lyja ir bus g e r a , kai jis nusiaus batus, prieveiksmiu nurodoma reiðkiant bûsenos ypatybæ, o bûdvardþio bevardës giminës forma – paèià bûsenà (J. Þukauskaitë, MK 1973 5, 41).

2.6.1.2.

Bevardë giminë ir ávardis tas

Ávardþio tas, ta variantiðkas vyriðkosios giminës formø (a) ir jo bevardës giminës formos35 (b) vartojimas (tas : tai) nemaþai priklauso nuo tø formø funkcijos sakinyje, taèiau vieno ar kito varianto pasi35

Pastaroji dar kitaip vadinama absoliutiniu demonstratyvu (þr. Rosinas 1988, 72).

2.6.1.3.

Bevardë ir vyriðkoji giminë

Ávairiai svarstoma ir dël bûdvardþiø bei dalyviø bevardës giminës formø (a) : vyriðkosios giminës formø (b) variantiðko vartojimo. Dambriûnas ið formø nieko n u o s t a b u : nieko n u o s t a b a u s , kurios vis dar tebekonkuruojanèios, kaip senesnæ, archajiðkesnæ nurodo pirmàjà, o antroji ðiandien jau áprasta, vis labiau ásigalinti (a || b) (GK2 1962 1, 3; 1962 2, 29; 1965 2, 20). 1966 metais kilmininkas jau nurodomas ne tik kaip áprastesnis, bet ir kaip geriau vartotinas vie-

85 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

rinkimas motyvuojamas ir kitaip – remiantis reikðmiø skirtumu, vartojimo daþnumu ir pan. Dambriûnas, aptardamas Balèikonio kalbos ypatybes, paþymëjo, kad ðias formas jis vartojæs ávairiai, bet kaitomàsias kiek daþniau: t a s buvo taip juokinga; t à sunku þinoti (GK2 1965 2, 20). Zelmos Dumaðiûtës teigimu, tarmëse, tautosakoje neretai vietoj formos tai vartojama tas, o pagal pastaràjà formà – ir galininkas (t à iðgirdæs), taèiau bk tokiais atvejais daþnesnë esanti bevardë giminë (KK 1967 13, 34–37). Vitas Labutis ðiø formø variantiðkà vartojimà paþymi kaip normos nestabilumà ir nurodo taisyklæ, kuria reikëtø vadovautis: „Kai veiksmo turinys yra neapibrëþtas, nekonkretus, labiau tinka vartoti tai, o kai konkretus, – to“ (nepamirðkime t a i : t o ) (MK 1976 4, 6). Vis dëlto toks siûlymas atrodo gerokai subjektyvus ir ne visiems atvejams pritaikomas. Teresë Valiuvienë ir Antanas Balaðaitis formos pasirinkimà mëgina grásti ne semantiðkai, o gramatiðkai. Junginyje kova su t a i siûlo geriau vartoti ánagininkà tuo, kurio reikalaujàs prielinksnis su (MK 1973 1, 37). Ðios kelios rekomendacijos neatspindi visos ðiø varijuojanèiø formø sistemos (plg. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 127): skirtingose pozicijose (vardininko, kilmininko, naudininko...) tarp formø tas ir tai realiosios normos poþiûriu susiklostæ nevienodi distribuciniai santykiai; vienur varijuojama laisvosios distribucijos principu (t a s : t a i graþu), kitur, pavyzdþiui, naudininko pozicijoje, distribucija nulinë (∅ :  t a m netinku) ir pan.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

86

toj bevardës giminës (a–b), ypaè su þodþiais nieko, viso, daug (GK2 1966 2, 28–29). Ten pat Dambriûnas mëgina funkciðkai paaiðkinti, kodël labiau plintanèios ir tikslingesnës èia kilmininko, o ne bevardës giminës formos. Mat bevardës giminës bûdvardþiai nekaitomi, ir „bûna tam tikro nepatogumo, kai tenka juos vartoti ðalia kitø daiktavardþiø ar ávardþiø linksniø, nes tokie bûdvardþiai nesiderina su daiktavardþiu“. Dumaðiûtë, remdamasi tarmiø, groþinës literatûros pavyzdþiais, taip pat nurodo, kad bevardë giminë nykstanti pasakymuose su kiekio reikðmës þodþiais ar neþymimaisiais bei klausiamaisiais ávardþiais: jos vietoj daþnesnis vyriðkosios giminës kilmininkas: daug á d o m a u s , nieko y p a t i n g o ir pan. (KK 1967 13, 35). Kartu nurodoma atvejø, kur bevardës giminës formos palaikytinos: b || a ( judëdama nuo p a p r a s t a á s u d ë t i n g a ir kt.). Aldonos Paulauskienës nuomone, kilmininkas palengva plintantis, ir vien negimininëmis formomis ne visada galima iðsiversti, reikëtø griebtis ilgesnio – apraðomojo – bûdo; dël to leistinos vartoti abi formos: a|b (MK 1972 8, 19–20). Kitaip vertinamas vyriðkosios giminës ánagininkas: jis „maþiau remiamas vidiniø kalbos dësniø“ ir taisomas b=a (remiantis i ð d ë s t y t u ; laikyti t i k s l i n g u ) – bevardës giminës forma arba apraðomuoju bûdu (remiantis t u o , kas iðdëstyta; laikyti t i k s l i n g a ) (A. Paulauskienë, MK 1972 8, 20; P. Kniûkðta, KK 1988 55, 22). Ðiuo atveju realiõsios normos poþiûriu bevardës giminës formos ir vyriðkosios giminës ánagininko variantai ið viso nesudaro distribuciniø santykiø – toks ánagininkas svetimas mûsø kalbos sistemai, tad suprantamas ir vertinimo grieþtumas. Ir ið nedidelio pluoðto rekomendacijø matyti, kad variantiðkas bevardës giminës formø vartojimas su kitomis formomis – bûdvardiniais prieveiksmiais, vyriðkosios giminës formomis – ypaè sudëtingas. Jam reglamentuoti nepakanka keliø aiðkiø taisykliø, tad autoriai remiasi ávairiais motyvais: ir reikðmës skirtumais, ir vartojimo daþnumu bei tradicija, polinkiais, ir sintaksinëmis funkcijomis.

Giminës derinimas

Daiktavardis ir dalis ávardþiø turi savarankiðkà giminës kategorijà, o kitos kaitomosios kalbos dalys gimine derinamos su daiktavardþiu ar ávardþiu. Sintaksiðkai tai reiðkiama ryðiais tarp derinamojo paþyminio ir paþymimojo þodþio, taip pat tarp veiksnio ir vardinës tarinio dalies.

2.6.2.1.

Vyriðkosios ir moteriðkosios giminës daiktavardþiai

Variantiðkai pavartojamas vyriðkosios (a) : moteriðkosios (b) giminës paþyminys (daþniausiai reiðkiantis profesijos ar pareigø pavadinimà) su paþymimuoju þodþiu, turinèiu moteriðkosios giminës formà: p i r m i n i n k a s Jankauskienë, a t s a k i n g a s – Þilienë ir pan. Keturiose KK ir MK rekomendacijose tokie atvejai taisomi grieþtai: a=b. Remiamasi taisyklingumo kriterijumi, t. y. nurodoma, kad „nusiþengta ir gramatinio þodþiø derinimo taisyklëms“ (G. Naktinienë, MK 1985 2, 14); lietuviø kalboje áprasta profesijà þyminèius daiktavardþius vartoti atitinkamai suderintus su paþymimuoju þodþiu (G. Daugëla, MK 1973 5, 13; K. Þuperka, KK 1988 55, 34). Á veiksnio ir sudurtinio tarinio vyriðkosios ir moteriðkosios giminës derinimà (kuris yra kiek kitokio tipo nei tarp paþyminio ir paþymimojo þodþio – koordinacinis) þiûrima kiek ðvelniau (a–b): biblioteka turi bûti [...] d r a u g a s (–draugë) (Þ. Urbanavièiûtë, MK 1977 4, 11).

2.6.2.2.

Vyriðkosios ir moteriðkosios giminës dalyviai

Ir sudurtinio tarinio, ir paþyminio pozicijoje varijuoja vyriðkosios giminës formà atitinkantis (istoriðkai tai bevardës giminës forma) veikiamøjø dalyviø bûtojo kartinio laiko vardininkas (a) ir moteriðkosios giminës tø paèiø dalyviø formos (b) (u þ g e s æ : u þ g e s u s i o s akys) (plg. Zinkevièius 1982, 145). Jonikas nurodë, kad èia bevardæ giminæ vartojantys daugiausia rytieèiai (pavyzdþiui, Antanas Baranauskas), o bk tai bûtø nukrypimas nuo normos, taigi vertino

87 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

2.6.2.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

88

kaip tarmybæ ir jos vartosenà aiðkiai diferencijavo stilistiðkai: leistina tik „individualinëje poezijos kalboje“ (a)–b (GK1 1938, 24). Kitø autoriø tokia vartosena taip pat laikoma tarmine: a–b (R. Venckutë, MK 1974 4, 11), nepageidautina mokslo populiarinamojoje literatûroje: (a)–b (N. Sisaitë, MK 1981 2, 21). Neveikiamøjø dalyviø bevardës giminës formos vietoj vyriðkosios ar moteriðkosios giminës sudurtinio tarinio pozicijoje taip pat laikomos neteiktinomis: a–b (kaulo lûþimas r a n d a m a : r a n d a m a s). Skardþius nurodo tai irgi esant rytietybæ, daugelio kitø lietuviø – vakarieèiø aukðtaièiø ir þemaièiø – nemëgstamà, be to, Jablonskio nevartotà. Tad vertinimo laipsná ðiuo atveju lemia siaura vartojimo sritis (GK1 1936, 14–15).

2.7.

Laikø ir nuosakø formos

Vartosenoje funkcionuoja vienas kitas laiko ar nuosakos darybinis variantas; daugiau painiojamos laikø ir nuosakø reikðmës, funkcijos, pasitaiko laikø derinimo klaidø.

2.7.1.

Formø daryba

Ið varijuojanèiø geidþiamosios nuosakos formø tedirbie, teraðai : tedirba, teraðo pirmàsias Dambriûnas, remdamasis dabartine vartosena („faktiðkai ðiandien bendrinëje kalboje niekas nesako“), laiko nebevartotinomis ir á gramatikas nebetrauktinomis (GK2 1967 3, 42). Tai suprantama, nes formalieji variantai (dubletai) ir realiosios normos, ir vartosenos poþiûriu susijæ laisvosios distribucijos santykiais, t. y. neturintys jokiø reikðminiø ar funkciniø skirtumø, kalbai nereikalingi. Panaðiai þiûrima ir á variantiðkai sudaromà sudurtiná laikà su neveikiamuoju bûtojo laiko dalyviu (t a p o muðtas [a] : b u v o muðtas [b]). Keliø rekomendacijø autoriai a formas nurodo vartojant „ne áprastiniu bûdu“ (J. Bûtënas, GK1 1937, 102), bk neteiktinas (V. Grinaveckis, KK 1961 1, 46–47), neleistinas (K. Ulvydas, KK 1972 23,

2.7.2.

Formø vartojimas

Variantø atsiranda netinkamai vartojant vientisinius laikus, taip pat laikø ir nuosakø vientisines : sudurtines formas. Atskirai minëtinas variantiðkas tiesioginës : netiesioginës nuosakos funkcionavimas vartosenoje.

2.7.2.1.

Vientisiniø laikø vartojimo variantai

Kalbant apie vientisiniø laikø vartojimà, bûtina paþymëti, kad vieno laiko (ar nuosakos) vartojimas kito reikðme daþnai esti gera stilistinë priemonë kalbai pagyvinti (þr. Pikèilingis 1971, 183–184; Jakaitienë ir kt. 1976, 159–167). Taèiau kartais painioti laikus nepageidautina, ir tokie taisymai greièiausiai laikytini stilistiniais (a || b), nes paþeidþiamos stiliaus normos (stilingumo arba funkciniø stiliø reikalavimai). Pasakymuose Papirosà k i ð d a v o á dantis ir t r a u k ë dûmà [...]; L a i k y d a v o s i reþimo ir v y k d ë [...] ápareigojimus nevienoda laikø vartosena vadinama netinkama (A. Þirgulys, KK 1963 4, 18) tiek groþinës literatûros, tiek oficialiajam stiliui, netikslia (V. Drotvinas, KK 1972 23, 5).

2.7.2.2.

Vientisiniø ir sudurtiniø laikø ir nuosakø formø vartojimo variantai

Vientisiniø (a) : sudurtiniø (b) laikø ir nuosakø formø vartojimas priklauso nuo konteksto, todël beveik visose ðios rûðies rekomenda-

89 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

29), taigi visø vertinama vienodai: a=b. Motyvuojama tuo, kad sena tokiø taisymø tradicija, remiamasi Jablonskio ir kitø kalbininkø nuomone, áþvelgiama a variantà atsiradus Rytprûsiø raðtø kalboje dël vokieèiø kalbos átakos (K. Ulvydas, KK 1972 23, 29). Taisymø tradicija nusveria ir dabartinës vartosenos duomenis (nurodoma, kad a forma pavartojama ðnekamojoje kalboje, studentø raðto darbuose, retkarèiais spaudoje) (V. Grinaveckis, KK 1961 1, 47).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

90

cijose aiðkinama konkreti sakiniu reiðkiama situacija ir nurodoma, kada kokia forma tinka vartoti. Daþniausiai vartosenoje varijuoja 1) vientisinës : sudurtinës atliktinës bûtojo kartinio laiko formos, 2) vientisinës : sudurtinës tariamosios nuosakos formos (plaèiau þr. Kniûkðta 1981, 41–46). Porà kartø vientisinës formos, pavartotos vietoj sudurtiniø, taisytos GK2 (a–b). Paaiðkinama, kodël geriau vartoti sudurtinæ formà vietoj vientisinës sakinyje Kennedy s u g a l v o j o [...] : b u v o s u g a l v o j æ s : „Minimasis Kennedþio sugalvojimas, kaip matyti ið vëlesnio dëstymo, buvo palaidotas“ (V. Rastenis, GK2 1966 3–4, 55). Kitur, kad ir ne visai tiksliai, formuluojama pati taisyklë: kalbant apie praeitá (tiksliau bûtø – apie praeities veiksmà, kurio rezultatai aktualûs kalbamuoju momentu), reikia vartoti sudurtines formas, derinti gretimø sakiniø laikus (A. G-tis, GK2 1967 3, 39–40). Panaðiai elgiamasi ir KK bei MK rekomendacijose. Nurodoma taisyklë, kaip vartoti vientisines ar sudurtines formas: jei kalbama apie tariamus veiksmus, kurie galëjo vykti praeityje, tai ir pagrindiniame, ir ðalutiniame sakinyje vartojamos sudurtinës formos (P. Gailiûnas, KK 1962 3, 3–10). Aiðkinama konkreti situacija ir norimi iðreikðti minties atspalviai (N. Sliþienë, KK 1965 9, 44–50; E. Grinaveckienë, KK 1968 15, 35–36). Nesuderintø laikais sakiniø atsiradimas siejamas su kalbos jausmo stoka (V. Bûda, MK 1973 4, 31–32). Kaip papildomas motyvas tam tikrose situacijose rinktis ne vientisines, o sudurtines laikø ir nuosakø formas, nurodoma kalbos stilingumo reikalavimai ir funkcinis stilistinis formø vartojimo tikslingumas. Atsisakant sudurtiniø formø, skurdinama kalba (A. Paulauskienë, MK 1974 1, 8), nes sudurtinës formos padedanèios perteikti minties atspalvius, pagyvinanèios stiliø (P. Kniûkðta, KK 1981 41, 44–46). Sudurtinës laikø ir nuosakø formos semantiðkai esanèios talpesnës, todël palaikytinos; nors jos stumiamos (ne dël vidiniø kalbos raidos dësningumø) ið kalbos, bet savo pagrindiniø reikðmiø ir funkcijø dar niekam nëra perleidusios (P. Kniûkðta, ten pat). Kartais, vartojant sudurtines formas, gali atsirasti kitokiø (tariamø) stilistiniø nesklandumø: ne vienà kalbos vartotojà baidantis daþ-

2.7.2.3.

Tiesioginës ir netiesioginës nuosakos formø vartojimo variantai

Ið keturiø MK rekomendacijø matyti ne visai vienodas autoriø poþiûris á variantiðkai vartojamas t i e s i o g i n ë s (a) : n e t i e s i o g i n ë s (b) nuosakos formas. Bronius Kalinauskas, remdamasis dabartine vartosena, teigia, kad netiesioginë nuosaka, nors seniau plaèiai vartota (atpasakojant tiesioginæ kalbà ir pasakojant apie girdëtus ið kitø dalykus, kuriø tikrumu lyg ir abejojama), dabar jau esanti praeities faktas. Tiesioginë nuosaka „jau ágijusi normos teises“, todël sakoma: Jis sakë, kad rytoj v a þ i u o s (o ne: v a þ i u o s i à s ) (MK 1970 5, 44): b || a. Kiti autoriai netiesioginæ nuosakà linkæ palaikyti: jos stumti ið vartosenos – sàmoningai ar nesàmoningai – nereikëtø (V. Bûda, MK 1975 4, 59–60), nors ir tarmës, ir ypaè kitos kalbos neskatina jos funkcionavimo. Netiesioginës nuosakos reikalingumas parodomas groþinës literatûros pavyzdþiais, motyvuojamas jos turimu ypatingu ir kalbai svarbiu reikðmës atspalviu: „labai patogu turëti specialià gramatinæ modalumo formà, t. y. vietoj asmenuojamøjø veiksmaþodþiø vartoti tiesioginës nuosakos atitinkamø laikø dalyvius“, taigi netiesioginæ nuosakà (A. Paulauskienë, MK 1988 1, 45–46); tos formos parankios moksliniame stiliuje: „palengvina atskirti autoriaus mintis nuo kitø“ (J. Palionis, MK 1970 5, 66): a || (b). Taigi, nors pripaþástama, kad netiesioginë nuosaka priklauso „ir vakarykðtës, ir ðios dienos normai“ (A. Paulauskienë, MK 1988 1, 45–46), dël funkciniø ypatumø siûloma jos nepamirðti. Kai gramatiniø formø reikðmës ir funkcijos artimos, o skiriasi tik vienokiais ar kitokiais atspalviais, ne visada lengva nustatyti, kur kuri forma vartotina. Vartosenoje tarp tokiø formø daþnai besiklostantys inkliuzinës distribucijos santykiai veikia ðia linkme ir realiàjà normà. Dël to vientisiniø ir sudurtiniø laiko bei nuosakos formø

91 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

nas jungties bûti kartojimas, taèiau ðiuo atveju taisyklingumas turintis imti virðø (V. Bûda, MK 1975 4, 60; J. Ðukys, MK 1985 3, 21–22).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

92

painiojimas – „tai ne klaida, krintanti ið karto á akis“ (A. Paulauskienë, MK 1974 1, 8). Vienos ar kitos formos (taip pat tiesioginës : netiesioginës nuosakos) pasirinkimas motyvuojamas atsiþvelgiant á viso sakinio ar dar platesná kontekstà. Tai suprantama, nes pöèios laiko ar nuosakos kategorijos rodo veiksmo ir tikrovës santykius, kurie atsiskleidþia konkreèioje situacijoje.

2.7.3. Laikø derinimas Tarp sakinyje reiðkiamø pagrindinio ir ðalutinio veiksmo galimi dvejopi laiko santykiai: arba tie veiksmai vyksta vienu metu (lygiagreèiai), arba vienas paskui kità. Toji veiksmø eiga arba lygiagretumas reiðkiami tam tikromis priemonëmis, taèiau vartosenoje pasitaiko jas supainioti, ir sakinio laikai pasidaro nebesuderinti.

2.7.3.1.

Lygiagreèiai vykstanèiø veiksmø raiðkos variantai

Kai pagrindinis ir ðalutinis sakinio veiksmas vyksta vienu metu, ðalutiniam veiksmui reikðti netinka bûtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis: M i r ë þmogus, á kapà n u s i n e ð æ s [...]; Jaunimo grupë a p m ë t ë akmenimis ambasadà, i ð d a u þ i u s i 16 langø ir pan. Tokiais atvejais parodoma, kad netinkamai reiðkiant ðalutiná veiksmà, gali bûti iðkreipiama mintis: apmëtë [...] i ð d a u þ i u s i – „reiðkia, jog jaunimo grupë pirmiau iðdauþë 16 langø, o paskui apmëtë ambasadà akmenimis“. Veiksmø vienalaikiðkumui þymëti siûlomas pusdalyvis (jei tai ðalutinis veiksmas: m i r ë þmogus, n u s i n e ð d a m a s [...]) (S. Keinys, KK 1977 33, 45–46) arba asmenuojamoji veiksmaþodþio forma (a p m ë t ë akmenimis ir i ð d a u þ ë ) (V. Aliulis, KK 1969 17, 75). Kitose ðios rûðies rekomendacijose (tik ið KK ir MK) taip pat aiðkinamasi veiksmø laiko tarpusavio santykiai sakinyje, o taisymai grindþiami taisyklingumo, logiðkumo ir aiðkumo reikalavimais. Pasakymai su lygiagretø veiksmà reiðkianèiu bûtojo kartinio laiko dalyviu „visiðkai svetimi lietuviø kalbai“, atsiradæ ið aklo vertimo, netaisyklingi ir sudaryti ne pagal lietuviø kalbos dësnius; jie prieðtarauja ne

2.7.3.2.

Ne vienu metu vykstanèiø veiksmø raiðkos variantai

Panaðiai aiðkinamas ir netinkamas raiðkos priemoniø (daþniausiai – pusdalyvio) parinkimas nevienalaikiams veiksmams reikðti. Daugiausia tokiø rekomendacijø – Balèikonio. Nurodoma taisyklë, kad tarinio veiksmas ir pusdalyviu reiðkiamas veiksmas negalintys priderëti vienas nuo kito, turintys eiti lygiagreèiai ar vienas po kito, o kur mintis kita – taisoma: p a g e r b ë [...] atminimà, p a s t a t y d a m i [...] paminklà (=ir pastatë paminklà) (BR I 280). Aiðkindamas tokius sakinius, Balèikonis rëmësi ir gyvosios kalbos analogijomis (BR I 310–311). Viena ðios rûðies rekomendacija pateikta ir MK. Taisant sakiná S k a i t y d a m i sakinius, p a s a k y k i t e [...] (=Perskaitykite sakinius ir pasakykite), taip pat remiamasi taisykle (ið KPP1), kad pusdalyvis netinka reikðti ne kartu su tarinio veiksmu vykstanèiam veiksmui (J. Pribuðauskaitë, MK 1983 4, 4).

2.7.3.3.

Variantiðka poþymio, reiðkiamo ávairiø laikø dalyviais, raiðka

Svyruojama renkantis abiejø rûðiø dalyviø, einanèiø paþyminiu, laikà. Kai tarinio veiksmas reiðkiamas bûtuoju kartiniu arba bûtuoju daþniniu laiku, ir paþyminio linkstama sakyti bûtàjá kartiná dalyvio laikà, taèiau rekomendacijose bûdingesnis nurodomas esamasis laikas (mostelëjo ranka á vyriðká, s t o v i n i a v u s á : s t o v i n i u o j a n t á netoliese): a–b. Remiantis Jablonskio, raðytojø klasikø vartosenos pavyzdþiais, aiðkinamas tokiø variantø reikðmës skirtumas; pateikiama ir stilistiniø motyvø: vietoj esamojo laiko dalyvio pavartojus bûtojo kartinio laiko formà, „atsiranda painiavos ir dviprasmiðkumø“ (A. Þirgulys, KK 1963 4, 22–23).

93 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

tik kalbos, bet ir elementariajai logikai, kraipo mintá (V. Bûda, MK 1983 3, 44–45; 1988 1, 18; taip pat S. Keinys, KK 1977 33, 45–46). Taigi vertinama ketvirtuoju laipsniu: a=b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

94

Kaip nelogiðkas dël neveikiamosios rûðies bûtojo laiko dalyvio nurodomas pasakymas i ð s i v i r t i sriubos, u þ d a r y t o s kiauðiniu ir grietine (J. Pikèilingis, MK 1973 8, 4). Visose rekomendacijose, motyvuojant vienoká ar kitoká laikø ir nuosakø pasirinkimà, remiamasi tiek taisyklingumu, tiek ið konkreèios sakinio situacijos aiðkinimo kylanèiais aiðkumo, logiðkumo reikalavimais.

2.8.

Eigos ir ávykio veikslas

Veikslo kategorijos opoziciniø nariø raiðka gali bûti keleriopa (þr. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 141). Daþniausiai ávykio veikslà nuo eigos veikslo formaliai atskiria prieðdëlis. Taèiau dël ávairiø prieþasèiø (neutralizacijos, kitø kalbø átakos, veiksmaþodþiø semantikos ir kt.) pasitaiko ir vartosenos, ir normos svyravimø: eigos veikslo veiksmaþodþiams pridedamas prieðdëlis, o ávykio veikslas reiðkiamas, atvirkðèiai, neprieðdëliniais veiksmaþodþiais (þr. Jablonskis 1957, 295). Kokiais motyvais remiantis teikiama vartoti prieðdëliná veiksmaþodá (reikðti ávykio veikslui), o kada jis taisomas? Daugiausia yra tokiø rekomendacijø, kuriose svarstoma, ar visada ávykio veikslo veiksmaþodþiui, kuris ir be prieðdëlio dël savo semantikos yra ávykio veikslo, reikalingas prieðdëlis. Aldona Paulauskienë paþymi, kad veikslo kategorijos centras – eigos ir ávykio veikslo opozicija, reiðkiama tos paèios ðaknies prieðdëliniais ir neprieðdëliniais veiksmaþodþiais, bet esama ir periferijos. Polinkis vartoti neprieðdëlinius ávykio veikslo veiksmaþodþius dar papildomai su prieðdëliu (rado → surado, baigë → uþbaigë) sutampàs su vidine kalbos tendencija morfologizuoti veikslø reikðmes ir dël to nesmerktinas (a|b), nebûtinai sietinas su rusø kalbos átaka (A. Paulauskienë, MK 1981 1, 51–53). Kitø autoriø anksèiau teiktose rekomendacijose èia siûloma prieðdëliø be reikalo geriau nevartoti (a– b), jei jie nekeièiantys minties, be to, remiamasi Jablonskio taisymø tradicija (J. Paulauskas, KK 1962 2, 16–19; J. Pikèilingis, KK 1962 2, 19–20). Kilus diskusijai dël variantø i ð v e r t ë : v e r t ë (knygà), t. y. suabejojus, ar tinka ávykio veikslà reikðti neprieðdëliniu veiksmaþodþiu

95 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

vertë, remiantis tarmiø, tautosakos, groþinës literatûros, taip pat kitø kalbø – èekø, lenkø, rusø – analogiðkais pavyzdþiais parodoma, kad èia veiksmaþodþio pasirinkimas laisvas (a | b), nes nekinta pasakymo turinys (A. Paulauskienë, KK 1971 21, 50–51). Vytauto Bûdos nuomonë ðiuo klausimu kiek grieþtesnë. Laikydamas gerëlesniu (a || b) variantà vertë, savo nuomonæ jis grindþia gyvojoje kalboje esanèiu reikðmës atspalviu (neprieðdëlinë forma tokiu atveju rodanti ypatingà viso veiksmo santyká su pasakytu veikëju) ir transformacija: vartojama forma vertimas, o ne iðvertimas (MK 1975 4, 51–52). Kitas dalykas, kai prieðdëlio buvimas arba nebuvimas aiðkiai keièia pasakymo mintá. Tada taisymai daug grieþtesni: o r g a n i z a v o (=suorganizavo) seminarà tema [...]; nepaliaujamai á d i e g i a (=diegia) naujoves ir pan. Nurodoma tokià vartosenà esant nebûdingà lietuviø kalbai, atsiradusià dël rusø kalbos átakos (K. Ulvydas, KK 1972 23, 19), netaisyklingà (J. Pikèilingis, KK 1962 2, 19– 20), nevykusià ir neteiktinà bk (J. Paulauskas, KK 1962 2, 17), iðkreipianèià mintá (J. Þiugþda, GK1 1940, 56–57; V. Bûda, KK 1962 3, 39–40; 1981 41, 79). Taigi svarstant, kurá veiksmaþodá vartoti – prieðdëliná ar neprieðdëliná – svarbiausias kriterijus yra ne formalusis (eigos veikslui reikðti – neprieðdëlinis veiksmaþodis, ávykio veikslui – prieðdëlinis veiksmaþodis), o semantinis. Dar Jablonskio buvo nurodyta, kad po veiksmo pradþios ar pabaigos veiksmaþodþiø vartotini tik eigos veikslo veiksmaþodþiai (plg. Piroèkinas 1986, 101). Jurgis Talmantas, remdamasis ta taisykle, teikia vartoti ne baigia p a p l û s t i , o baigia p l û s t i (GK1 1933, 152). Vëliau Pranas Skardþius atkreipia dëmesá, kad kartais „mûsø kalbos palinkimais“ pateisinama ir prieðdëlinë forma, mat be prieðdëlio veiksmaþodis galás bûti ið viso nevartojamas arba turëti kità reikðmæ (pradeda d a r i n ë t i ≠ pradeda u þ d a r i n ë t i ) (GK1 1936, 51–53). Taip pat Paulauskienë, remdamasi daugiausia groþinës literatûros pavyzdþiais, plaèiau aiðkina Jablonskio taisyklæ: po veiksmo pradþios ar pabaigos veiksmaþodþiø galinèios bûti vartojamos ir prieðdëlinës veiksmaþodþiø formos (b a i g i a rasà n u s i m e s t i ), bet prieðdëlis daþnai èia esàs ne ávykio veikslo rodiklis, o morfologinë

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

96

konkreèios vykstanèio veiksmo krypties iðraiðka (KK 1963 5, 20–22). Taigi ir ðiuo atveju formalusis kriterijus veikslø raiðkai pasirodo esàs nepakankamas.

2.9.

Nesangràþinës ir sangràþinës formos

Kadangi konkreèiosios sangràþos dalelytës reikðmës palyginti ávairios (þr. Jakaitienë ir kt. 1976, 124–130), atskirai aptartinas pavieniø veiksmaþodþiø (ar jø semantiniø grupiø) paprastøjø ir sangràþiniø formø variantiðkas vartojimas (dar þr. Jakulienë 1967, 185–200).

2.9.1.

Sangràþinës ir nesangràþinës formos veiksmui, nukreiptam á veikëjà, reikðti

Sangràþinës formos gali bûti vartojamos veiksmui, nukreiptam á patá veikëjà, reikðti, dël to atsiranda opozicija tarp paprastøjø ir sangràþiniø formø: prausti – praustis, kitaip tariant, tos formos realiosios normos poþiûriu susijusios kontrastinës distribucijos santykiais. Tokio reikðmës skirtumo bûtinumu ir grindþiamos kelios rekomendacijos. Juozas Vaiðnys GK2 siûlo grieþèiau atriboti formas melsti ir melstis. Poteriø kalboje turinti bûti vartojama paprastoji forma m e l s k i uþ mus, nes to reikalaujanti viso pasakymo prasmë („Juk mes praðome Marijà arba ðventuosius, kad jie melstø uþ mus Dievà, kad ko nors mums iðpraðytø, o ne kad tik ðiaip sau kalbëtø maldas ar ðiaip patys tik melstøsi.“). Pateikiama ir vokieèiø kalbos, kur taip pat tos formos skiriamos, analogija: bitte (o ne bete) für uns (GK2 1959 4, 58). Keliose kitose rekomendacijose taip pat nurodoma, kad vietoj sangràþinës pavartota paprastoji veiksmaþodþio forma galinti iðkreipti sakinio mintá, nes lietuviø kalboje jà nebûdinga vartoti á veikëjà nukreiptam veiksmui reikðti. Dël to taisoma: uþsidëjo akinius ir p r i r i ð o (=prisiriðo) prie juosmens tinkliukà (E. Grinaveckienë, KK 1968 15, 36); azoto jonas gali p r i j u n g t i (=prisijungti) papildomà protonà (N. Sliþienë, MK 1983 4, 9).

2.9.2.

Sangràþinës ir nesangràþinës formos su sangràþiniu ávardþiu

Dar kelios sangràþiniø formø funkcijos – rodyti, kad subjektas: 1) veikia objektà sau, savo naudai (d i r b a s i kà nors sau), 2) kà nors su savimi vedasi, neðasi, veþasi. Ðiais atvejais vartosenoje pasitaiko, kad visos sangràþos funkcijos suteikiamos sangràþiniam ávardþiui, o veiksmaþodá linkstama vartoti nesangràþiná. Tokia vartosena rekomendacijose vadinama nevykusia, o sangràþinis ávardis laikomas nereikalingu, ir teikiamas sangràþinis veiksmaþodis: pritaikyta i ð s a u g o t i s a v e (=iðsisaugoti) (V. Bûda, MK 1973 1, 19); s a v e p a r o d ë (=pasirodë) kaip kvalifikuotas inþinierius (Z. Zinkevièius, KK 1968 14, 27–28); s u n a i k i n a patys s a v e (=susinaikina) (B. Balèienë, MK 1979 3, 17).

97 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Kartais skiriamoji nesangràþiniø ir sangràþiniø formø reikðmë nëra labai ryðki ir gali net visai iðnykti. Skardþius aptaria variantus s a k o : s a k o s i þinàs; jam nesangràþinë forma èia atrodo ne visai vykusi, mat „mûsø kalboje jau nuo senovës yra linkstama vartoti sangràþinæ tarinio jungtᓠ(GK1 1938, 80). Taigi èia remiamasi ne reikðmiø skirtumu, o vartojimo tradicija. Kitu atveju, kai veiksmaþodis gana siauros semantikos, ið variantiðkai vartojamø sangràþinës ir paprastosios formos renkamasi viena, o kita atmetama kaip kalbai ið viso nereikalinga, nes tarp jø nesama aiðkaus reikðmës skirtumo. Tai formos staþuoti : staþuotis. Norminamuosiuose þodynuose (Dabartinës lietuviø kalbos þodyne, Tarptautiniø þodþiø þodyne) nurodoma tik forma staþuoti, taèiau vartosenoje esàs labiau paplitæs variantas staþuotis, ir Elena Valiulytë pateikia argumentø, kad priimtinesnë kaip tik pastaroji forma (KK 1985 49, 63). Autorë remiasi analogija su artimos reikðmës veiksmaþodþiais mokytis, tobulintis, dël kuriø vartosenoje greièiausiai stichiðkai ir ásigalëjusi forma staþuotis. Be to, ðio veiksmaþodþio veiksmas yra ne objektinis, o subjektinis, taigi sangràþinë forma tinkanti geriau: a–b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

98

Kai greta pavartojama ir sangràþinë forma, ir sangràþinis ávardis, tokie atvejai taip pat taisomi, motyvuojant be reikalo dubliuojama reikðme, t. y. gramatinës reikðmës pertekliumi: u þ s i r e k o m e n d a v o s a v e (=uþsirekomendavo) (Z. Zinkevièius, KK 1968 14, 27–28). Albertas Rosinas plaèiai aptaria modelá sangràþinis veiksmaþodis + sangràþinio ávardþio ánagininkas su prielinksniu su (iðsiveþti, pasiimti su savim). Remiantis tarmiø, senøjø raðtø duomenimis, nustatoma keletas ðio modelio tipø. Neðtis su savim galëjæ atsirasti pagal turëti, imti su savim (o ðis modelis savo ruoþtu galëjæs bûti bendras su slavø arba pasiskolintas per senuosius raðtus). Daroma iðvada, kad bk tiktø vartoti sangràþines formas neðtis, veþtis be sangràþinio ávardþio (b), nes tai remianèios ir vartojimo tradicijos, ir didelis paplitimas. Formà pasiimti su savim (a) siûloma diferencijuoti stilistiðkai, „humoristiniam ar satyriniam stiliui pagyvinti“: (a)–b (MK 1974 1, 20–23). Taigi esant gramatinës raiðkos pertekliui, remiamasi ekonomiðkumo kriterijumi (já sustiprina spëjamas grynumo paþeidimas) ir atsisakoma dubletiniø formø.

2.9.3.

Sangràþinës ir nesangràþinës formos savaiminiam veiksmui reikðti

Didþiausias pluoðtas rekomendacijø (ið visø ðaltiniø), kuriose aptariamas sangràþiniø veiksmaþodþio formø vartojimas savaiminiam veiksmui reikðti. Balèikonis, ðiaip jau atsargiai þiûrëdavæs á kalbos naujoves, buvo gana palankus vartosenos polinkiui reikðti savaiminá veiksmà sangràþiniais veiksmaþodþiais. Pripaþindamas, kad tokiø veiksmaþodþiø kaip miegasi, einasi, girdisi, rodosi ir pan. – mûsø kalboje tik pradeda rastis, neragino jø vengti dël tariamos slavø kalbø átakos; tai galëjæ atsirasti savaime paèioje mûsø kalboje (BR II 139). GK1 porà ðios rûðies rekomendacijø yra pateikæs Skardþius. Jis ið esmës laikësi tokio paties poþiûrio kaip ir Balèikonis: sangràþinës formos man n e s i m i e g a ir pan. greièiausiai atsiradusios be svetimos átakos, yra „savarankiðkas mûsø paèiø kalbos reiðkinys“; jas vartojantys ir latviai (GK1 1940, 87–88). Vienas ið svarbiausiø Skardþiaus

99 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

motyvø, kodël tokiø formø nedera atsisakyti, – distinktyvumas. Aptardamas pasakymus að nemiegu : man n e s i m i e g a , að nenoriu miego : man n e s i n o r i miego, jis nurodo esant aiðkø reikðmës skirtumà tarp posakiø su nesangràþiniais ir sangràþiniais veiksmaþodþiais (taip esà grieþtai skiriama visoje Lietuvoje). Pirmaisiais posakiais „nusakome aktyvø sakytojo teigimà, norà, pasiryþimà, o antraisiais, prieðingai, paþymime jo pasyvumà“ (GK1 1935, 57–58); vienu atveju veiksmas daugiau gaunàs virðø prieð veikëjà, o kitu – prieðingai, veikëjas savo valion imàs veiksmà (GK1 1940, 87–88). Daroma iðvada, kad skirtingoms dvasios bûsenoms þymëti „turime vartoti skirtingas reiðkiamàsias lytis“ (ten pat). Taigi formos að nemiegu : man nesimiega laikomos net ne variantais, o greièiausiai artimos reikðmës sinonimais. Kiek kitokios GK2 Dambriûno rekomendacijos. Jis nurodo, kad vietoj savaiminiø veiksmaþodþiø darosi, girdisi, matosi, norisi ir pan. t a p a è i a reikðme gali bûti vartojama neveikiamoji rûðis, bendratis, o kai kada ir nesangràþinis veiksmaþodis, taigi ðias formas laiko variantiðkomis (radijo stotis g i r d i s i : g i r d i m a : g i r d ë t i ; man n e s i n o r ë j o : að n e n o r ë j a u ir pan.). Taèiau Dambriûnas pripaþásta, kad savaiminiø veiksmaþodþiø esà nedaug, bet gali daugëti – ne tik dël analoginës darybos, bet ir skolinimo bûdu, ir ne visada esà aiðku, ar tokie veiksmaþodþiai vartotini (s i û l o s i iðvada, j a u è i a s i atgijimas, s p r e n d þ i a s i likimas). Aiðkesniø iðvadø autorius nepadaro, tik matyti, kad á savaiminës reikðmës sangràþinius veiksmaþodþius siûloma þiûrëti diferencijuotai (GK2 1967 2, 17–20). MK ið pradþiø pataisytas pasakymas paveikslas, spektaklis þ i û r i s i (=gerai þiûrimas, lengva þiûrëti), motyvuojant konstrukcijos nelietuviðkumu (A. Pupkis, MK 1969 12, 9), o 1972 metais ðiø formø vartojimas svarstytas plaèiau (8-ame numeryje spausdinama iðtisa diskusija). Paulauskienës nuomone (MK 1972 8, 21–22), sangràþiniai veiksmaþodþiai plintantys dël svetimø átakø, bet savaiminiam veiksmui reikðti ta kalbos potencija iðsirutuliojusi á normà, ir niekas sistemiðkai savaiminiø sangràþiniø formø netaisàs (nors Bûgai visur atrodþiusi esanti kitø kalbø átaka). Autorë tarmiø, groþinës literatûros

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

100

pavyzdþiais parodo, kad savaiminiam veiksmui reikðti be aiðkesniø motyvø vartojami nesangràþiniø ir sangràþiniø formø dubletai (kinta : keièiasi), o kai kuriø veiksmaþodþiø sangràþinës formos net linkusios nugalëti bendratá (girdëti : girdisi). Taèiau skiriama grupë veiksmaþodþiø, kuriø sangràþinës formos – pasyvo reikðme – bk laikomos klaida, nors tarmëse ir vartojamos (n e n u s i m a t o , a t s i d a r o paroda ir pan.). Aleksas Girdenis palaiko formas girdisi, matosi, norisi ir pateikia nemaþai toká poþiûrá paremianèiø motyvø. Viena, nepaþeidþiamas grynumo reikalavimas, nes tokiø pasakymø svetimumas nesàs árodytas; be to, ne visi nauji reiðkiniai atsirandantys dël kitø kalbø átakos, – jos èia atliekanèios tik katalizatoriaus vaidmená. Antra, tarmëse paprastøjø ir sangràþiniø formø vartosena ávairuojanti, o sangràþiniø formø daryba daug reguliaresnë, ir bk renkamasi reguliariausias tipas. Treèia, savaiminiai veiksmaþodþiai palaikytini funkciniais stilistiniais sumetimais. Mat sangràþinës formos esanèios neutralesnës, ir bk kaip tik orientuojasi á neutralesnius variantus, o paprastieji veiksmaþodþiai esantys ekspresyvesni. Be to, savaiminius veiksmaþodþius „labai tikslinga áteisinti“, nes patogu (ypaè kai kuriems funkciniams stiliams) turëti tokiø formuliø, kur vengiama kalbëti pirmuoju asmeniu (MK 1972 8, 28–29). Tokia iðplëstinë rekomendacija rodo, kad gramatikos reiðkinys vertinamas ávairiapusiðkai: ir grynumo, ir sistemiðkumo, ir funkcinio stilistinio tikslingumo poþiûriu. Bronys Savukynas mëgina pateisinti ir pasakymà a t s i d a r o paroda – pagal analogijà su p r a s i d e d a paroda, p r a s i d e d a turgus. Be to, jo nuomone, tà pasakymà galima gretinti ir su tokiu (a t s i v ë r ë klojimo durys), kur sangràþinë forma reiðkianti savaiminá veiksmà. Atsiþvelgiama ir á stilistinæ diferenciacijà: „moksliniam stiliui gal geriau tiktø sulogintas pasakymas paroda a t i d a r o m a (buvo atidaryta), o laikraðtiniam reportaþiniam – paroda a t s i d a r o “ (MK 1972 8, 33). Vis dëlto autoriaus daroma analogija (a t s i v ë r ë durys → a t s i d a r o paroda) kelia abejoniø: ar tinkamai parinkti analogijos dëmenys, ar jie lygintini semantiðkai ir gramatiðkai? Paþymëtina jau vien

101 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

tai, kad junginiai atverti (atidaryti) duris ir atidaryti parodà nusako ne tokios pat kokybës situacijà (plg. Jakulienë 1968, 211–214): antrajame junginyje veiksmaþodis ágauna gerokai abstraktesnæ reikðmæ. Be to, vykstant savaiminiam veiksmui, aktyvaus veikëjo daþniausiai nebûna (durys atsidarë paèios, savaime), o abstraktesnio lygmens reiðkinys – pati paroda – savaime atsidaryti negali. Vadinasi, savaiminio sangràþinio veiksmaþodþio vartojimas priklauso ir nuo esanèio ðalia daiktavardþio semantikos. Èia galima pasiremti ir Vito Labuèio mintimi (tiesa, taikyta kiek kitokiam atvejui – variantams namai m a t o s i : m a t y t i ), kad á panaðius reiðkinius reikia þiûrëti kontekstiðkai: vienas analogiðkas atvejis gali kito neremti; vienas gali bûti vartojamas vienam reikalui, kitas – kitam (MK 1972 8, 52). Toliau MK nuosekliai ir grieþtai taisomi pasyvinës reikðmës sangràþiniai veiksmaþodþiai: þenklas plius n e s i r a ð o , pajamos s k i r s t o s i , knyga lengvai s k a i t o s i , smûgis j a u s i s ilgai ir pan. Visø autoriø motyvai panaðûs. Nurodoma, kad savaiminiam veiksmui reikðti lietuviø kalba turinti kitø priemoniø, o sangràþinës formos èia vartojamos netaisyklingai (A. Paulauskienë, MK 1974 2, 37; taip pat R. Skaisgirienë, MK 1975 2, 6; V. Bûda, MK 1975 4, 50; 1983 2, 9; A. Malakauskas, MK 1984 6, 17). Aiðkinama, kad dël svetimø kalbø átakø sangràþinës formos netinkamai vartojamos reikðti veiksmui, kuris krypsta ne á veikëjà, o á kità objektà (A. Kuèinskaitë, MK 1976 3, 20; V. Michalauskas, MK 1974 4, 23): atsidengti, ásiraðyti galinèios tik gyvos bûtybës; montuojasi galëtø reikðti nebent „montuoja pats save“ arba „sau“, dël to netinka sakyti sija m o n t u o j a s i (G. Savièiûtë, MK 1983 2, 25). Regina Venckutë, taisydama pasakymà smûgis j a u s i s (=bus jauèiamas) ilgai, remiasi kontrastine veiksmaþodþio norisi analogija. Mat norisi – beasmenis veiksmaþodis, dël to gali bûti sakoma man n o r i s i miego, o jaustis – nëra beasmenis (að gerai jauèiuosi, ne: man gerai j a u è i a s i ), todël ir nevartotinas pasyvine reikðme (MK 1984 4, 14). Taigi MK, kad ir nelabai ryðkiai, bet apèiuopiamos kelios savaiminiø sangràþiniø veiksmaþodþiø grupës: 1) norisi, matosi, girdisi, 2) þiûrisi (spektaklis), klausosi (kûrinys), statosi (namas) ir pan., kurios vertinamos skirtingai: vienus veiksmaþodþius leidþiama vartoti, ki-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

102

ti – grieþtai taisomi. Ið jø skiriamøjø bruoþø, kurie leistø spræsti, kada vartojama taisyklingai, kada – ne, nurodoma pasyvinë reikðmë, kurios sangràþiniai veiksmaþodþiai, jei yra asmeniniai, negali turëti (jauèiasi), o jei beasmeniai – kaip tik turi (norisi, matosi). Kaip á ðiuos veiksmaþodþius tuo pat metu þiûrëta KK leidinyje? Pasakymuose spektaklis þ i û r i s i , p a r s i d u o d a namas ir pan. kaip neturinèios neveikiamosios rûðies reikðmës ir atsiradusios dël svetimø kalbø átakos sangràþinës formos grieþtai taisomos: a=b (S. Këzytë, KK 1968 14, 38–39; A. Valeckienë, KK 1971 21, 51–52). Forma nesijautë nurodoma kaip netiksliai pavartota, kalbant apie gyvà bûtybæ, asmená, ir taisoma neveikiamosios rûðies forma: nebuvo jauèiama (a–b) (V. Drotvinas, KK 1972 23, 7). Formos matosi, girdisi vertinamos kiek kitaip nei MK: tokia vartosena esanti bûdinga rytø aukðtaièiams, o bk teiktinesnë bendratis (matosi – matyti) (A. Valeckienë, KK 1971 21, 52). Plaèiausiai sangràþinius veiksmaþodþius KK nagrinëja Stasë Krinickaitë (KK 1983 45, 53–57). Autorë paþymi, kad sangràþiniai veiksmaþodþiai, bûdami labai produktyvûs, be to, skatinami analogijos su rusø kalba, vartosenoje plinta, bet toli graþu ne visi mûsø kalbai priimtini. Ar sangràþinis veiksmaþodis teiktinas vartoti, siûloma spræsti ið to, ar veiksmas susijæs su vidine subjekto bûsena. Dël to sangràþinës formos pasakymuose namas s t a t o s i , bulvienë v e r d a s i su pienu ir pan. teikiama keisti neveikiamaisiais dalyviais arba junginiais su bendratimi (a=b). Formos matosi, girdisi, jauèiasi vertinamos ne taip grieþtai, bet vietoj jø nurodoma teiktinesnë, áprastesnë bendratis (matyti, girdëti, justi): a–b. Toks vertinimas pirmiausia motyvuojamas tuo, kad sangràþines formas greièiausiai palaikanti svetimø kalbø átaka, o ðalia esama priimtinesniø variantø. Dël to esà negalima daryti analogijos su modeliu man n o r i s i , n e s i m i e g a , n e s i s e k a , nes èia sangràþinës formos esanèios vienintelës galimos ir „dësningai atitinka savo funkcijà, neiðstumdamos kokiø nors sinonimiðkø nesangràþiniø formø“ (ten pat). Apþvelgus visas rekomendacijas dël savaiminiø sangràþiniø veiksmaþodþiø vartojimo, matyti, kad paprastai skiriamos dvi trys jø gru-

2.10.

Veikiamoji ir neveikiamoji rûðis

Rûðies kategorija skiria dalyvius á dvi grupes: jei dalyvis reiðkia ypatybæ, kylanèià ið to paties veikëjo, jis yra veikiamosios rûðies (laukiantis), jei dalyviu reiðkiamà ypatybæ daiktas gauna ið kito veikëjo, toks dalyvis yra neveikiamosios rûðies (laukiamas) (þr. Paulauskienë, Tarvydaitë 1986, 156–157). Pasitaiko, kad dël ðios kategorijos opoziciniø nariø neutralizacijos ne visada aiðku, kurá dalyvá vartoti: jø gramatinës reikðmës suartëja. Kartais tos reikðmës painiojamos, todël ðios grupës rekomendacijose ir mëginama nustatyti, kuo remiantis teikti vartoti vienos ar kitos rûðies dalyvá.

2.10.1.

Veikiamosios rûðies bûtojo kartinio ir neveikiamosios rûðies bûtojo laiko dalyviai

Vartosenoje neretai pasitaiko painiojant neveikiamosios rûðies bûtojo laiko (a) ir veikiamosios rûðies bûtojo kartinio laiko (b) dalyvius – padidintas : padidëjæs. Rekomendacijose (tik ið MK ir KK) stengiamasi aiðkiai parodyti ðiø formø reikðmës skirtumus, nagrinëjami konkretûs pavyzdþiai. Nurodoma taisyklë, pagal kurià reikëtø rinktis vienà ar kità formà: „kai yra aiðkus ar lengvai numanomas veikëjas,

103 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

pës, nevienodas ir jø vertinimo laipsnis: 1) galima dràsiai vartoti, yra bk norma (norisi); 2) ne visiðkai teiktina, gerëliau (a || b) ar geriau (a–b) nevartotinos formos (matosi, girdisi) vietoj áprastesnës bendraties ar neveikiamosios rûðies dalyvio; 3) yra klaida ir bk ið viso neteiktina (a=b) vartoti (þiûrisi, statosi [namas] ir kt.). Daugiausia nesutariama dël antrosios grupës veiksmaþodþiø vertinimo: kartais vienø autoriø jie skiriami prie pirmosios grupës, kitø – prie treèiosios. Vertinama daugiausia grynumo, gramatiniø ypatybiø (ar beasmenis veiksmaþodis, ar ne) ir funkcinio stilistinio tikslingumo (ar nestumia kitø, áprastesniø formø, ar gali tikti kokiam funkciniam stiliui) poþiûriu.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

104

veiksmo rezultatà galima nusakyti neveikiamuoju bûtojo kartinio laiko dalyviu“; „kai veiksmas vyksta savaime ar to veiksmo veikëjas sunkiai suvokiamas, reikia vartoti veikiamøjø dalyviø formas“ (A. Kuèinskaitë, MK 1969 9, 2–3; 1976 3, 17). Jei tos taisyklës nepaisoma ir daþniausiai vietoj b pavartojama a, tokia vartosena vertinama kaip netaisyklinga (a=b): p a d i d i n t a s (=padidëjæs) kraujospûdis; s u l ë t i n t a (=sulëtëjusi) reakcija ir pan. (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 10; J. Klimavièius, MK 1973 8, 26; V. Michalauskas, MK 1975 4, 41). Pateikiama ir kitø motyvø: klaidingà rûðies formø vartojimà skatinanti rusø kalba, nes joje dalyvinës formos turinèios kitokias reikðmes ir funkcijas (A. Paulauskienë, KK 1968 15, 42–44; N. Sliþienë, KK 1987 52, 52–54). Be to, ne vietoj pavartota vienos ar kitos rûðies forma galinti klaidinti ir bûti netinkamai suprasta, o tai ypaè nepageidautina mokslo kalboje (V. Michalauskas, MK 1974 4, 21).

2.10.2.

Veikiamosios ir neveikiamosios rûðies esamojo laiko dalyviai

Sudëtingesnë esamojo laiko veikiamøjø ir neveikiamøjø dalyviø vartosena. Per ðeðetà deðimtmeèiø keitësi ir paèiø formø vartojimo polinkiai, ir kalbininkø poþiûris á kai kurias tø formø funkcijas. GK1 Prano Skardþiaus ir Antano Salio raðytose rekomendacijose nurodoma abi formas esant geras, tik vartojamas skirtingam reikalui: „reikðdami bûdingas, nuolat turimas savybes arba paskirtá, paprastai vartojame neveikiamøjø dalyviø lytis“ (A. Salys, GK1 1939, 27); tokie esantys mûsø kalbos palinkimai (P. Skardþius, GK1 1938, 73). Veikiamøjø ir neveikiamøjø dalyviø reikðmës skirtumai aiðkinami gretinant konkreèius pavyzdþius (d e g i n a n è i o s : d e g i n a m o s i o s medþiagos; s p r o g s t a n t i : s p r o g s t a m a medþiaga ir pan.). Mat ðiø formø vartosenoje randama gana aiðkiø dësningumø, ir neretai remiamasi analogijomis: pagal n e d e g a m a s stogas, n e d û þ t a m a s indas sakytina ir paleistas kaip n e t i n k a m a s (ne: netinkantis); pagal r a ð o m a s i s stalas, p r a u s i a m a s vanduo – ir r a m i n a m a s laiðkas (P. Skardþius, GK1 1937, 99; 1938, 79).

105 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

KK ir MK rekomendacijose ne kartà pabrëþiama, kad kai kada neveikiamieji dalyviai laikomi nelogiðkais ir jø esà vengiama. Taèiau ir tarmiø, ir groþinës literatûros pavyzdþiai, taip pat Jablonskio nuomonë ir apskritai vartojimo tradicija rodantys, kad daugeliu atvejø neveikiamieji dalyviai lietuviø kalbai bûdingesni, o veikiamieji imami vartoti dël svetimø kalbø átakos (A. Paulauskienë, MK 1982 4, 19; R. Venckutë, MK 1984 4, 14; 1986 5, 23; V. Ambrazas, KK 1964 7, 32–34). Neveikiamuosius dalyvius remianti ne tik vartojimo tradicija. Dël dalyviø rûðies skirtumø nepaisymo gali atsirasti netikslumø, neaiðkumo (V. Ambrazas, KK 1964 7, 32–34). Tai ypaè svarbu terminologijai, mat terminø darybai kartais reikalingi abiejø rûðiø dalyviai. Nors didþiajai terminø daliai sudaryti vartojamos neveikiamosios rûðies formos (á s p ë j a m i e j i , d r a u d þ i a m i e j i kelio þenklai – pagal analogijà su k u l i a m à j a maðina, v a l g o m u o j u ðaukðtu, P. Kniûkðta, KK 1982 42, 45), bet kartais prireikia „netradicinio logiðkumo“ (J. Klimavièius, MK 1972 8, 35–37). Kadangi kartais bûtina grieþtai atskirti funkcijas, atsiranda prieðprieða: v a r a n t y s i s ir v a r o m a s i s velenas, tad terminologijos reikmëmis pateisinamas ir veikiamosios rûðies dalyviø vartojimas. Gali bûti ir prieðingai, t. y. abi formos pavartojamos sinonimiðkai (s p i e g i a n t i s | s p i e g i a m a s balsas); jø reikðmës labai suartëja, kai ðalia dalyvio esantis daiktavardis rodo dalyvio veiksmo ar bûsenos subjektà, nenusakydamas kokios nors priemonës (V. Ambrazas, KK 1964 7, 34–35). Taèiau ir tokiø formø bendrieji vartojimo polinkiai, kaip matyti ið tarmiø, groþinës literatûros, kiek skiriasi: esamojo laiko neveikiamosios rûðies dalyviai daugiau þymi pastovesnes ypatybes, o veikiamosios rûðies – tokias ypatybes, kurios susijusios su sakinyje nurodytu metu vykstanèiu veiksmu (ten pat). Ið rekomendacijø matyti, kad veikiamosios ar neveikiamosios dalyvio formos pasirinkimà lemia ir vartojimo tradicija, ir terminologijos poreikiai, ir paèiø junginiø semantika, tad vertinant ðiø formø varijavimà vartosenoje ir stengiamasi atsiþvelgti á ðiuos dalykus.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

106

2.11.

Vienø kalbos daliø perëjimas á kitas

Kiek daþniau ið ðio tipo reiðkiniø aptariamas veikiamosios rûðies dalyviø daiktavardëjimas ir jø konkurencija su daiktavardþiais (dirbantieji : darbininkai). Dviejose rekomendacijose toks dalyviø daiktavardëjimas vertinamas neigiamai ir taisoma atitinkamais daiktavardþiais arba þodþiø junginiais. Remiamasi ir taisymø tradicija, ir vartosenoje funkcionuojanèiais, seniai ásitvirtinusiais pakaitais. Nurodoma lietuviø kalboje nesant ryðkaus veikiamøjø dalyviø polinkio daiktavardëti; já skatinantys svetimø kalbø pavyzdþiai, bet lietuviø kalbos morfologinë sandara ir vartojimo tradicija ðio reiðkinio neremianèios (A. Paulauskienë, MK 1980 4, 27–28; R. Venckutë, MK 1986 5, 23). Ið ðiø motyvø ir ið taisymø (b u d i n t y s i s = budëtojas; d i r b a n t y s i s = darbininkas, tarnautojas, darbuotojas) galima spræsti, kad vertinama ketvirtuoju laipsniu (a=b). Kai kuriø ðios rûðies daiktavardëjanèiø dalyviø vartojimà vis dëlto mëginta pateisinti, remiantis funkciniu stilistiniu tikslingumu. Aleksas Girdenis teigia, kad tokie dalyviai kaip sekretoriaujantis, pirmininkaujantis virstantys stereotipais ir kanceliarinës kalbos poþiûriu esà tikslingesni (tikslesni) uþ kitus siûlomus pakaitus. Mat dalyvinë forma „taikliai pabrëþia pareigø laikinumà ir reikalingà daugeliu atvejø skirtumà tarp pastovaus organizacijos pirmininko bei sekretoriaus ir laikino, tik tam kartui iðrinkto“ (MK 1970 2, 17–18). Jeigu tokios formos galëtø funkcionuoti tik grieþtai apibrëþtoje srityje, ðiuo atveju, kaip kad siûlo autorius, galbût jas bûtø galima ir pateisinti, t. y. leisti vartoti stilistiðkai diferencijuotai. Bet toks kanceliarinio stiliaus uþdarumas vargu ar praktiðkai ámanomas, ir aptariamosios dalyviø formos ðiaip ar taip skverbtøsi á kitas bk sritis. O tada jau kiltø klausimas, kas tikslingiau: ar aukoti kanceliarinio stiliaus tikslumà, ar ásileisti á mûsø kalbà reiðkiná, kuris svetimas jos polinkiams.

Apibendrinamosios pastabos

Kas bendra visoms aptartoms rekomendacijoms, kuriose vertinamas þodþiø formø vartojimas? Pirmiausia reikëtø ieðkoti, kuo panaðûs visi vertinamieji variantai. Pagal tikràjá (t. y. sisteminá, ne ágyjamà vartosenoje) semantiná funkciná panaðumà galima bûtø skirti dvejopus variantus: 1) formos, arba formaliuosius, 2) funkcinius. F o r m a l i e j i gramatikos variantai (dubletai) – tokie gramatikos vienetai, kurie skiriasi tik pagal formà, o reikðmës sutampa. Paprastai absoliuèiø dubletø gramatikoje vengiama, todël stengiamasi pasirinkti tinkamesná, o kitas ið viso atmetamas kaip kalbai nereikalingas. Kuo remiantis tai nustatoma? Ið apþvelgtø rekomendacijø matyti, kad, vertinant formaliuosius variantus, pirmiausia atsiþvelgiama á grynumà: ar forma sudaryta, remiantis mûsø paèiø kalbos dësniais, ar kitø kalbø pavyzdþiu. Tarkim, nekyla abejoniø dël trumpøjø : ilgøjø formø savumo, geidþiamosios nuosakos formø tedirbie : tedirba ir pan., o ið sudurtinio laiko formø t a p o primuðtas : b u v o primuðtas pirmoji laikoma svetimybe. Nesutariama dël analitiniø laipsniø formø kilmës, todël nevienodai vertinami ir variantai labiau laimingas : laimingesnis. Daþniausiai vienas ið formaliøjø variantø bûna pagrindinis, dël jo vertës nesiginèijama, o antrasis, kaip minëta, arba visai atmetamas, arba siûlomas vartoti tam tikroje srityje, pavyzdþiui, kokiame nors funkciniame stiliuje (trumposios formos – ðnekamojoje kalboje, groþinëje literatûroje; analitinës maþesnio ypatybës kiekio laipsniø formos – mokslo kalboje ir pan.). Daug gausesnë f u n k c i n i ø variantø grupë, sudëtingesni jø tarpusavio santykiai. Á ðiuos variantus galima þvelgti gramatiniø opozicijø36 (plaèiau þr. Áóëûãèíà 1968, 175–231) principu. Kiekvienas 36 Gramatines opozicijas nebûtinai turi sudaryti tik gramatiniø kategorijø opoziciniai nariai (pavyzdþiui, eigos ir ávykio veikslo formos, vyriðkosios ir moteriðkosios giminës, vienaskaitos ir daugiskaitos formos ir pan.). Opoziciðkais gali bûti laikomi ir kiti gramatikos vienetai, tenkinantys dvi sàlygas: abu turi priklausyti 1) tai paèiai paradigminei (distribucinei) klasei; 2) skirtingiems invariantams (t. y. turi bûti skirtingi gramatikos vienetai, turëti skiriamàjá [diferenciná] poþymá). Darbe opozicinëmis laikomos neávardþiuotinës ir ávardþiuotinës formos, pagrindiniø ir dauginiø skaitvardþiø formos ir kt.

107 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

2.12.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

108

ið opozicijos (daþniausiai dvinarës) nariø turi savo reikðmæ ir funkcijas. Vienas ið jø esti pagrindinis (neutralusis), jo vartojimo sritis platesnë, o tekste vartojamas daþniau (plg. Girdenis 1981, 111), taigi universalesnis. Kito nario – þymëtojo – funkcijos paprastai siauresnës, specifiðkesnës. Dël ávairiø prieþasèiø ðiø opoziciniø nariø reikðmës gali suartëti ir net sutapti (neutralizuotis) – tiek natûraliai, veikiant paèios kalbos dësniams, tiek dirbtinai, painiojant tas reikðmes vartosenoje. Dël to skirtinos dvi neutralizacijos rûðys – tikroji ir dirbtinë; riba tarp jø ne visada esti aiðki (kaip ir tarp normos–klaidos). T i k r o s i o s n e u t r a l i z a c i j o s bûdu atsiradæ variantai normos poþiûriu daþniausiai vertinami teigiamai, t. y. abu laikomi vartotinais (v e j a : v e j a s i kiðká; s p i e g i a n t i s : s p i e g i a m a s balsas); vienas ið jø gali bûti pagal kilmæ tarminis, bet pernelyg grieþtai nesmerkiamas (i ð v i r t æ : i ð v i r t u s i o s puðys), tik diferencijuojamas stilistiðkai. D i r b t i n ë s n e u t r a l i z a c i j o s bûdu atsiradæ variantai daþniausiai normos poþiûriu esti labai nelygiaverèiai. Universalusis (neþymëtasis) opozicijos narys paprastai perima dalá funkcijø ið þymëtojo nario ir pastaràjá apskritai stumia ið vartosenos. Dël to tokiems atvejams skirtose rekomendacijose vienas ið motyvø ir bûna – neleisti universaliajam nariui siaurinti kitø, bûdingesniø, áprastesniø raiðkos priemoniø vartojimo (ð e ð i metai = ðeðeri metai; p i r m i n i n k a s Þukienë = pirmininkë Þukienë ir pan.). Kadangi imamos painioti ðiaip jau skirtingos réikðmës ir funkcijos, rekomendacijose remiamasi t a i s y k l i n g u m o ir a i ð k u m o kriterijais: netaisyklinga tai, kas vartojama ne pagal savo funkcijà, o tai savo ruoþtu mintá daro neaiðkià, netikslià (pavyzdþiui, vietoj sudurtiniø laiko ir nuosakos formø vartojant vientisines). Atvirkðèias procesas, kai neþymëtasis opozicijos narys atiduoda dalá funkcijø þymëtajam, palyginti retas (ð e ð e r i o s savaitës; vyrai, e i n a n t i e j i per gatvæ, atsisuko). Tokie atvejai paprastai vadinami „persistengimo klaidomis“. Vertinant funkcinius variantus, ypaè svarbus g r y n u m o kriterijus. Jis tiesiogiai siejamas su taisyklingumu ir padeda nustatyti, ar

109 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

variantø atsiradæ dël tikrosios, ar dël dirbtinës neutralizacijos (p a r s i d u o d a karpiai : p a r d u o d a m i karpiai), o tai lemia ir tø variantø vertinimo laipsná. Stilistinei diferenciacijai labiau pasiduoda, suprantama, ne neutralusis, o þymëtasis opozicijos narys. Pastarajam kai kuriais atvejais linkstama suteikti specifines funkcijas (pavyzdþiui, vienaskaitai, ávardþiuotinëms ir neveikiamosios rûðies formoms terminijoje). Vertinant abiejø rûðiø – ir formaliuosius, ir funkcinius variantus, remiamasi ir papildomais motyvais – ekonomiðkumu, skambumu, taèiau jie taikomi tik pavieniais, specifiðkesniais atvejais (plaèiau apie juos þr. IV dalyje, 3.1 ir tolesni skirsniai). Jeigu panagrinësime þodþiø formø variantø d i s t r i b u c i n i u s s a n t y k i u s – ir realiosios normos poþiûriu, ir iðryðkëjanèius vartosenoje, – pamatysime daliná jø nesutapimà. Nemaþa dalis vartosenos variantø susiejami l a i s v o s i o s distribucijos santykiais, t. y. gali bûti vartojami kaip dubletai tame paèiame kontekste be reikðmës skirtumo (neávardþiuotinës ir ávardþiuotinës formos, vienaskaitos ir daugiskaitos formos profesiniø ðvenèiø pavadinimams reikðti, ið dalies veikiamosios ir neveikiamosios rûðies formos ir kt.). Realiosios normos poþiûriu ðios formos yra ne variantai, o kalbos vienetai, daþniausiai susijæ k o n t r a s t i n ë s distribucijos santykiais: toje paèioje pozicijoje jie atlieka reikðmës skiriamàjà funkcijà (a u k ð t a ≠ a u k ð t o j i mokykla; p a g r e i t ë j u s i ≠ p a g r e i t i n t a reakcija ir pan.). Tokiais atvejais distribuciniø santykiø pasikeitimas vartosenoje (kontrastinë → laisvoji distribucija) paprastai normos poþiûriu vertinamas neigiamai. Laisvosios distribucijos santykiais vartosenoje susijæ ir formalieji variantai (dalis analitiniø : sintetiniø formø, ávairûs lygiagretûs formø dariniai ir kt.). Kadangi jie apskritai neturi reikðmës skirtumo, kodifikuojant daþniausiai vieno kurio atsisakoma. Kai kurie vartosenos variantai (vienaskaitos : daugiskaitos formos, eigos : ávykio veikslo, ið dalies nesangràþinës : sangràþinës formos) gali bûti siejami laisvosios distribucijos santykiais, o realiosios normos poþiûriu (visõs gramatinës kategorijos mastu) sudaro gana sudëtingus papildomosios ar kryþminës distribucijos santykius, kuriuos

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

110

neretai lemia semantiniai þodþiø ypatumai (pavyzdþiui, anglis : anglys, viela : vielos ir pan.). Esama variantø, kurie vartosenoje (daþnai ir realiosios normos poþiûriu) susijæ i n k l i u z i n ë s distribucijos santykiais, t. y. vienas narys gali bûti vartojamas tik dalyje kitam nariui bûdingø pozicijø, o atvirkðtinio atitikimo nëra (daugiskaita : dviskaita, tiesioginë : netiesioginë nuosaka ir pan.). Tokiø formø norminimo uþdavinys – kaip tik apibrëþti siauriau vartojamo nario sritá ir daþnai neleisti universalesniam nariui uþgoþti antràjá, kurio turimas specifinis reikðmës atspalvis neretai ágauna stilistinës diferenciacijos pobûdá (dviskaita gali bûti toleruojama groþinëje literatûroje, ðnekamojoje bk, netiesioginës nuosakos formos nurodomos esanèios parankios mokslo kalboje). Matyti, kad distribuciniø santykiø – egzistuojanèiø realiosios normos poþiûriu ir susidaranèiø vartosenoje – n e s u t a p i m a s (t. y. kontrastinës, papildomosios, reèiau kryþminës distribucijos santykiø virtimas laisvosios distribucijos santykiais) rekomendacijose paprastai vertinamas n e i g i a m a i , skirtingai negu tos paèios rûðies distribuciniai santykiai (pavyzdþiui, inkliuziniai).

3.

Þodþiø junginiai ir konstrukcijos

3.1.

Daikto raiðka

Gramatiðkai suprantamo daikto pavadinimas ar ávardijimas sintaksiðkai daþniausiai yra veiksmo subjektas ar objektas, taigi galima kalbëti apie daikto raiðkà pagal funkcijas sakinyje. Abstraktesniu lygiu – pagal daikto (ar daiktø) visumos ir jø dalies reikðmæ – veikëjo ir objekto raiðkà galima aptarti kartu.

3.1.1.

Daikto visumos ir jo dalies raiðka

Daþnai ten, kur reikia nusakyti daikto dalá ir vartoti dalies kilmininkà, pasakomas vardininkas ar galininkas, kurie reiðkia daikto ar daik-

111 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

tø visumà, apibrëþtà kieká. Atvirkðtinë vartosena – kilmininkas ten, kur reikia vardininko ar galininko, daug retesnë. Pagal rekomendacijø skaièiø (50 ið visø ðaltiniø) galima teigti, kad greta vietininko taisymø – tai vienas ið daþniausiai varijuojanèiø ir rekomendacijose vis daugiau aptariamø gramatikos reiðkiniø: BR – 1, GK1 – 2, GK2 – 4, KK – 13, MK – 30 rekomendacijø. Balèikonis, remdamasis analogija (padarë didelá d þ i a u g s m à), taiso pasakymà padarë neiðdildomo á s p û d þ i o (=neiðdildomà áspûdá, BR I 146). Panaðiai ir Skardþius parodo nevykusá kilmininko vartojimà pasakyme kyla b u r b u l i u k ø (=burbuliukai) pagal analogijà eina p u t o s , kyla d e b e s y s , o ne eina p u t ø , kyla d e b e s ø (GK1 1936, 14). Motyvuodamas „mûsø kalbos palinkimais“, t. y. kilmininko funkcija reikðti objekto dalá, Skardþius neremia variantø turiu g a r b ë s praneðti, reikðti u þ u o j a u t o s ir teikia galininkà turiu g a r b æ praneðti, reikðti u þ u o j a u t à (GK1 1936, 17). Toká pasirinkimà daug lemia ðiø (ir panaðiø) daiktavardþiø semantika, nes pasakymai su galininku – kalbos etiketo poþiûriu – yra, anot Skardþiaus, stipresni, reikðmingesni, o su kilmininku – blankesni. Kai daiktavardþiai reiðkia abstrakèias sàvokas (laimë, garbë, átaka, reikðmë...), jø dalies ir visumos raiðkà vartosenoje nurodo svyruojant ir Leonardas Dambriûnas (GK2 1962 2, 22): auklëjimas turi d i d e l ë s r e i k ð m ë s : d i d e l æ r e i k ð m æ . Taèiau jis ðiuos variantus vertina ir vertinimà motyvuoja kitaip, nei buvo iki tol áprasta. Turëdamas galvoje jau minëtà Skardþiaus rekomendacijà, Dambriûnas paþymi, kad GK1 teikiant tokiuose pasakymuose galininkà, motyvai bûdavæ „daugiau moraliniai nei kalbiniai“, ir pats linksta palaikyti kilmininkà net ten, kur galá, anot jo, atrodyti net nelogiðka: padarë d i d e l i o á s p û d þ i o (GK2 1964 1, 4–5). Dambriûnas samprotauja: „didelis áspûdis, atrodo, negalëtø bûti dalinis, bet, kaip þinoma, kalba turi savo logikà“ (ten pat). Lietuvoje tokiais atvejais vartojamà galininkà jis aiðkina intelektualizacijos polinkiais ir galima rusø kalbos átaka. Aptardamas Balèikonio vartosenà, Dambriûnas nurodo já tinkamai vartojant dalies kilmininkà pasakymuose su tavimi nemalonu turëti r e i k a l o; turiu p r i e þ a s t i e s bûti nuliûdæs, bet nepateisina

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

112

galininko net su bûdvardiniu paþyminiu turëjo didesnæ p r i e þ a s t á bijoti (GK2 1965 2, 21). Kokiais argumentais Dambriûnas remia abstrakèiøjø daiktavardþiø kilmininkà? Dalies kilmininkas ir galininkas turintys reikðmës skirtumø: pirmasis rodàs „kalbëtojo-raðytojo atsargumà, santûrumà, vengimà perdëjimo“, todël nesà vienodi pasakymai turëjo neigiamà á t a k à ir turëjo neigiamos á t a k o s (èia galá bûti ir „daugiau ar maþiau ir teigiamos átakos“) (GK2 1964 1, 5–6). Tokie svarstymai rodo, kad Dambriûno iðeities taðkas ne kà skiriasi nuo Skardþiaus: abu paþymi esant tarp tø variantø reikðmës skirtumø, tik jø vertæ ir paskirtá supranta nevienodai. GK2 abejoniø nekelia nebent V. Rastenio rekomendacija, remiama konkreèiu aiðkinimu: sakinyje Jis daugel progø yra skaitæs ávairiomis temomis p a s k a i t a s turás bûti dalies kilmininkas, mat „ir daugeliu progø niekas negalëjo perskaityti visas paskaitas“ (GK2 1966 3–4, 59). Kur kas plaèiau variantiðka daikto dalies ir visumos vartosena svarstoma KK ir MK rekomendacijose, kuriø gausumas rodo ðá reiðkiná vartosenoje vis plintant. Jau 1966 metais Aleksandras Þirgulys yra nurodæs, kad dalies kilmininko vartojimas – „gana sunkiai apèiuopiami, daugiau sveiku kalbos jausmu, ne kuriomis grieþtomis taisyklëmis nustatomi atvejai“ (KK 1966 10, 9). 1974 metais panaðiai samprotauja ir Arnoldas Piroèkinas: „iki ðios dienos mes neturime aiðkios taisyklës, kada sakytinas dalies kilmininkas, nes gerai neþinome, kas lemia jo vartojimà“, o Jablonskio apibrëþimas daràsis nebepakankamas (MK 1974 6, 15). Be kalbos jausmo, nesà kokio aiðkesnio kriterijaus; iki tol buvæ laikomasi daugiausia loginio dalies ir visumos skyrimo, o reikëtø ieðkoti gramatinio pagrindo. Ið tikrøjø pirmosiose ðios rûðies KK ir MK rekomendacijose tiesiai sakoma laikantis Jablonskio taisymø tradicijos (A. Þirgulys, KK 1966 10, 9; V. Ambrazas, KK 1971 21, 33–35; A. Pupkis, MK 1973 1, 14). Daugiausia tokiø rekomendacijø, kuriose nurodoma pati bendriausia taisyklë (galininku ar vardininku reiðkiama visuma, o dalies kilmininku – daikto dalis arba neapibrëþtas kiekis). Nusiþengimai ðiai taisyklei laikomi klaidomis ir grieþtai taisomi: a=b (A. Paulauskienë,

113 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

MK 1969 7, 6; V. Drotvinas, KK 1972 23, 4–5; V. Bûda, KK 1978 35, 15; 1981 41, 79; J. Ðukys, MK 1978 5, 42–43; N. Sisaitë, MK 1981 2, 19; B. Stundþia, MK 1986 5, 27 ir kt.), taigi remiamasi taisyklingumo kriterijumi. Neretai norminë dalies kilmininko vartosena aiðkinama konkreèiais pavyzdþiais, t. y. beñdra pateikiama per ötskira: medikø kalboje sakytina tik paimti k r a u j o (ne: k r a u j à), „nes ne visas kraujas imamas, o tik nedidelë jo dalis“ (A. P., MK 1969 9, 22); „ligoniui galima suleisti visus vaistus (kai þinom tikslø jø kieká) ir vaistø (kai tiksli dozë nëra þinoma ir mes turime galvoje neapibrëþtà tø vaistø kieká)“ (ten pat); pasakyme javuose pasitaiko ávairios e r k ë s vartotinas kilmininkas, jei erkiø kiekis neapibrëþtas (J. Pikèilingis, MK 1974 5, 21); aiðkinamas skirtumas tarp pasakymø praðom k a v à : praðom k a v o s (R. Ðepetytë, KK 1981 41, 46–48) ir kt. Nepaliekama nuoðaly ankstesniuose rekomendacijø ðaltiniuose svarstyta abstrakèiøjø daiktavardþiø su paþyminiais kilmininko : galininko vartosena. Trijose MK rekomendacijose dalies kilmininkas (darë didelës á t a k o s; turi pamokomosios p r a s m ë s ) laikomas klaida (V. Michalauskas, MK 1975 4, 41; V. Labutis, MK 1976 4, 8–10; J. Pribuðauskaitë, MK 1983 4, 6), bet platesniø motyvø nepateikiama. Pluoðte rekomendacijø, vertinant variantiðkà daikto dalies ar neapibrëþto kiekio ir visumos raiðkà, pateikiamas b û d i n g u m o motyvas. Dalies (neapibrëþto kiekio, neþymybës) kilmininkas nurodomas kaip bûdingas, specifiðkas lietuviø kalbai (J. Ðukys, KK 1971 21, 20; R. Venckutë, MK 1977 4, 18 ir kt.), tam atskleisti duodama groþinës literatûros kalbos pavyzdþiø (N. Sliþienë, KK 1961 1, 33), o vardininko ar galininko vartojimas daliai þymëti laikomas svetimu (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 5 ir kt.). Taigi bûdingumas èia daþniausiai suprantamas kaip reiðkinio savumas, lietuviðkumas, t. y. g r y n u m a s : „pasigaunama galininko ir ten, kur gimtosios kalbos dësniai reikalauja kilmininko“ (V. Ambrazas, KK 1971 21, 33–34); „lietuviø kalbai taip bûdingà dalies kilmininkà daþnokai stelbiame ið kitø pasigriebtu visumos galininku“ (J. Klimavièius, MK 1973 1, 27). Kaip matyti, grynumo paþeidimas vertinamas ir f u n k c i n i u poþiûriu – ne tik lauþomi mûsø kalbos dësniai, bet ir siaurinamos

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

114

savø raiðkos priemoniø funkcijos (dar plg.: „Pamirðdami dalies kilmininkà, skriaudþiame savo kalbà, tuðtiname jos raiðkos priemoniø aruodus“ [V. Ambrazas, KK 1971 21, 35]; „vadinamàjá dalies kilmininkà skriaudþia galininkas ir vardininkas“ [J. Klimavièius, MK 1980 5, 26]). Ieðkant ne loginio (dalies ir visumos skyrimo), o gramatinio pagrindo, kuriuo remiantis bûtø galima aiðkiau apibrëþti dalies kilmininko vartojimà, mëginama atsitraukti nuo konkreèios situacijos bei konteksto ir sustojama ties nevienodu galininkiniø veiksmaþodþiø galininkiðkumu: kai kurie veiksmaþodþiai (turëti, gauti...) valdo galininkà tik tada, kai ið daiktavardþio aiðku, kad kalbama apie vienetà (turi p e i l á ), o kitais atvejais valdo dalies kilmininkà (turi p r o t o , v i l t i e s ) (A. Piroèkinas, MK 1974 6, 16). Pats principas ieðkoti gramatinio pagrindo ásidëmëtinas, bet vis dëlto nepraleistina pro akis ir junginiø semantika (juk galima pasakyti ir turi p r o t à , v i l t á ). Vitas Labutis eina kitu keliu: paþymëdamas skirtumo tarp neapibrëþto daiktø kiekio ir visumos subtilumà, jis nurodo kalbininkø uþdaviná – „kiek galint iðsamiau apraðyti kalbos situacijas“, kuriose gali pasitaikyti dalies kilmininkas (MK 1976 4, 8–10). Taigi ið pluoðto rekomendacijø dël variantiðko vardininko (galininko) : dalies kilmininko vartojimo matyti ið pradþiø labiau remiantis intuicija, kalbos jausmu, formuluojamos paprastos taisyklës. Vëliau pradedama ieðkoti tikslesniø, apibrëþtesniø motyvø, o galø gale ima aiðkëti, kad visoms situacijoms taisykliø aklai taikyti negalima, ir mëginama gilintis á konkreèius gramatinius-semantinius modelius.

3.1.2.

Daikto kaip veiksmo subjekto raiðka

Aktyvus veiksmo subjektas sintaksiðkai paprastai esti veiksnys, o pasyvus – papildinys, tad kartais gali bûti laikomas ir veiksmo objektu. Kadangi ne visada ámanoma nubrëþti aiðkià ribà tarp veiksmo atlikëjo (bûsenos patyrëjo) ir objekto, á kurá nukreiptas veiksmas, vienokios ar kitokios raiðkos pasirinkimas neretai priklauso nuo konkre-

3.1.2.1.

Vardininkas ir naudininkas

Vardininko (a) : naudininko (b) pasirinkimà paprastai lemia sakinio rûðis – asmeninis ar beasmenis yra sakinys, ir tokiu atveju ðiuodu linksniai nelaikytini variantais, nes kiekvienas turi apibrëþtà vartojimo sritá ( j i s nori : j a m norisi; dël ðiø formø vartojimo dar þr. ðios dalies 2.9.3 skirsná). Klausimas nebent gali bûti keliamas plaèiau: kurá sakinio modelá – asmeninio ar beasmenio – pasirinkti. Vienu retu atveju naudininkas taisomas vardininku kaip netiksliai pavartotas ( jam s t o k o j a [= jis stokoja] þiniø), nes veiksmaþodis stokoti palaikytas asmeniniu (V. Michalauskas, MK 1974 4, 23), nors ið tiesø jis gali bûti vartojamas ir kaip beasmenis, taigi tiek su naudininku, tiek su vardininku. Gana retas ir toks atvejis, kai vardininkas ir naudininkas variantiðkai pavartojami kartu su neveikiamosios rûðies veiksmaþodþiø formomis. Petras Jonikas ið variantø j i e yra p r a n e ð a m i : j i e m s yra p r a n e ð a m a , kuriuos nurodo abu esant lietuviðkus, teiktinesniu laiko antràjá kaip tikslesná ir aiðkesná : a || b (GK1 1939, 99). Leonardo Dambriûno nuomonë nesiskiria; vertindamas panaðius variantus (j i s n e b u v o l e i s t a s dalyvauti : j a m n e b u v o l e i s t a dalyvauti), kaip áprastesná nurodo pasakymà su naudininku. Pirmasis, jo nuomone (nors, beje, panaðiø sakiniø teigiama esant Jablonskio gramatikoje), vartojamas JAV lietuviø spaudoje, galás bûti ir anglø kalbos poveikio rezultatas (GK2 1966 2, 29–30).

3.1.2.2.

Ánagininkas ir kilmininkas

Ánagininkas (a) : kilmininkas (b) neretai varijuoja junginiuose su neveikiamosios rûðies veiksmaþodþiø formomis (d ë m ë m i s : d ë m i ø iðmuðtas veidas). Kai kuriø ðios rûðies junginiø reikðmë aiðkiai liepia

115 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

èios situacijos, o kartais ir nuo to, ar veikëjas – gyva bûtybë, ar ne. Pagrindiniai linksniai, kuriais reiðkiamas veiksmo objektas, yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, o vartosenoje pasitaiko ir kitokiø, ne visada norminiø raiðkos bûdø.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

116

vartoti vienà kurá linksná pagal veiksmo atlikëjo (kilmininkas) ir veiksmo priemonës (ánagininkas) skirtumà, bet yra tarpiniø atvejø, kur daiktas gali bûti suvokiamas ir kaip veiksmo atlikëjas ar bûsenos patyrëjas, ir kaip veiksmo priemonë. Dambriûnas nurodo, kad veikëjas supainiojamas su veikëjo ánagiu ypaè tada, kai tas veikëjas nëra gyva bûtybë ar asmuo (s n i e g o : s n i e g u padengti kalnai). Tokiu atveju, pasak Dambriûno, linksnio pasirinkimas priklauso nuo to, kà ásivaizduoja kalbëtojas (GK2 1964 3, 3). Aptardamas Balèikonio kalbos ypatumus, Dambriûnas paþymi joje konkuruojant ánagininkà ir kilmininkà prie neveikiamøjø bûtojo laiko dalyviø: þ i n i o s nudþiugintas, sujaudintas n e l a i m ë s, bet: sugriaudintas þ o d þ i a i s , nustebintas g r a þ u m u (GK2 1965 2, 21). Pats Balèikonis net yra taisæs kilmininkà panaðios rûðies junginyje: apgaubti k a þ k o nesuprantamo, m i s t i ð k o (=kaþkuo nesuprantamu, mistiðku) (BR I 146). Antanas Balaðaitis taip pat, remdamasis analogija, teikia ánagininkà: dugnas nusëtas peèiakojais, m i n k ð t a k û n i a i s (ne: p e è i a k o j ø , m i n k ð t a k û n i ø ) pagal dangus nusëtas þ v a i g þ d ë m i s (KK 1969 16, 88). Tokio vartosenos ir taisymø ávairavimo, matyt, atsiranda kaip tik dël nevienodo veikëjo–veiksmo priemonës supratimo. Antra vertus, kai kada veikëjas, kad ir negyvas, vis dëlto yra aiðkus, ir bûtina vartoti ne ánagininkà, o kilmininkà. Dambriûnas, remdamasis logiðkumo motyvu, nelinkæs pateisinti pasakymo keliai apsemti v a n d e n i u, mat „iðeina, kad ne vanduo apsëmë, o kas kitas, vandená panaudojæs kaip árankᓠ(GK2 1964 3, 3–4): a–b. Dar grieþèiau Dambriûno vertinami pasakymai su gyvas bûtybes reiðkianèiø daiktavardþiø ar juos pavaduojanèiø ávardþiø ánagininkais: miestas apgyvendintas k a t a l i k a i s, suþavëtas gamtos g r o þ i u ir pan. Tai esanèios grynos rusybës ir visai nevartotinos (a=b) (ten pat). Panaðiai ðios rûðies ánagininko : kilmininko variantai vertinami ir vëlesniuose rekomendacijø ðaltiniuose. Veikëjo ánagininkas su neveikiamaisiais dalyviais laikomas klaida, svetimu lietuviø kalbai reiðkiniu, paþymima Jablonskio taisymø tradicija (J. Ðukys, KK 1970 19, 20–21; A. Paulauskienë, MK 1971 4, 7; P. Kniûkðta, KK 1985 48, 22; G. Savièiûtë, MK 1983 2, 25 ir kt.) ir grieþtai taisoma (a=b): nor-

3.1.2.3.

Naudininkas ir su + ánagininkas

Vartosenoje pasitaiko varijuojant naudininkà (b) : prielinksnio su ir ánagininko konstrukcijà (a) su veiksmaþodþiais atsitikti, darytis, bûti (kas j a m : s u j u o atsitiko). Poroje rekomendacijø ðie variantai vertinami skirtingai. Aleksandras Þirgulys prielinksnio konstrukcijà taiso be platesniø aiðkinimø: kas bûtø atsitikæ s u u þ p u o l i k a i s (= uþpuolikams) (KK 1966 10, 12). Nijolë Sliþienë jà pateisina motyvuodama dviem dalykais: vartojimo paplitimu (gyvojoje kalboje, þymiausiø raðytojø raðtuose) ir skirtingomis tø variantø reikðmëmis bei funkcijomis. Naudininkas esàs vartojamas, kai ávykiai lieèia gyvos bûtybës interesus, veikia jø bûsenà (kas m a n darosi; ði e n u i nieko neatsitiks), o su konstrukcija su ánagininku tinkanti, kai svarbu, kas dedasi asme-

117 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

mos studijuojamos visais d a r b u o t o j a i s; þ i û r o v a i s perpildyti rûmai ir pan. Sudëtingesniais atvejais konkreèiai aiðkinamasi, ar turimas galvoje veikëjas, ar veiksmo priemonë (ðaligatviai iðvaþinëjami a u t o m a ð i n o m i s , R. Venckutë, MK 1974 4, 12; iðraiþyta s l ë n i a i s, apsemta v a n d e n i m i s , J. Klimavièius, MK 1980 5, 25–26). Duodama ir analogijø – pagal l i e t a u s perlytas, m a n o padarytas teikiama padengtas l à s t e l i ø (ne: l à s t e l ë m i s), suþavëtas ð u k u o s e n ø (ne: ðukuosenomis) (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 7; 1972 8, 24–25). Nurodoma tarp ánagininko ir kilmininko galint bûti subtiliø reikðmës skirtumø; tada vartotini abu – pasirinktinai pagal norimà reikðmës atspalvá. Pavyzdþiui, aiðkinama, kad pasakyme lûðnelë nuo pasaulio atskirta e g l i ø : e g l ë m i s ánagininkas labiau tinkàs norint pabrëþti, kad jas sodinæs þmogus, o kilmininkas – kai eglës savaime iðaugusios (J. Ðukys, KK 1970 19, 21). Taigi ánagininko : kilmininko varijavimas su neveikiamosios rûðies veiksmaþodþiø formomis vertinamas ávairiai, atsiþvelgiant á konkreèiø junginiø reikðmæ – nuo grieþto ðiø linksniø funkcijø atskyrimo iki sinonimø su skirtingais reikðmës atspalviais (a=b, a–b, a|b).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

118

niui ar daiktui, kaip jis ávykiø veikiamas, stebint ið ðalies (kas atsitiko s u sena l e m p a; kas bus s u mano l a i d o t u v ë m i s, KK 1988 54, 36–38). Taigi abiejø variantø pateisinimà lemia skirtinga jø reikðmë, ir kartais tuodu reiðkiniai jau laikytini net ne variantais, o greièiau sinonimais.

3.1.2.4.

Naudininkas ir kilmininkas (galininkas)

Asmeniniuose sakiniuose, kur aktyvusis veikëjas paprastai reiðkiamas vardininku, to veikëjo veiksmas gali bûti nukreiptas á kità gyvà bûtybæ, kuri – nelygu situacija – kartais laikoma objektu, kartais – bûsenos patyrëja. Kaip tik nuo vienokio ar kitokio poþiûrio ir priklauso, ar renkamasi naudininkas (tokiu atveju siejamas su bûsenos patyrëjo reikðme), ar kita – tiesioginio objekto raiðkos priemonë, paprastai kilmininkas arba galininkas. Pavyzdþiui, Þirgulys aiðkina variantø griebë j a m : j á uþ kojos reikðmës skirtumus ir yra linkæs labiau palaikyti naudininkà, kai svarbu pabrëþti ne veikiamà objektà (tada bûtø galininkas), o jo dalá (griebë ne já patá, o jam uþ kojos) (KK 1966 10, 10). Panaðiai vertinamas ir naudininko varijavimas su kilmininku – paspaudë j a m : j o rankà. Þirgulio manymu, èia labiau derantis naudos naudininkas nei savybës kilmininkas (KK 1966 10, 10). Iðsamiai ðios rûðies variantus nagrinëja Laimutis Lauþikas (MK 1987 2, 19–23). Aiðkinama, kad ðiø linksniø reikðmës kartais labai suartëjanèios, o variantø vartojimo sritis ir santykiai su kalbos norma nesantys tiksliai ir vienodai nusakyti, nors reikðmës skirtumà èia esàs radæs jau Jablonskis. Paþymima, kad kilmininkas parodo daikto savybæ, o vartojant naudininkà iðryðkëja juo pasakomo daikto bûsena. Taèiau daroma iðvada, kad kokiø grieþtesniø rekomendacijø èia nereikià, „þmonës, atrodo, patys neblogai jauèia posesiniø kilmininko ir naudininko skirtumus“ (ten pat). Tokia rekomendacijos autoriaus pozicija gana tipiðka: kai atrodo neámanoma grieþtai nustatyti variantø vartojimo skirtumus, o tik bendruosius polinkius, lieka apeliuoti á kalbos jausmà, nes pagrindiniø vertinimo kri-

3.1.2.5.

Vietininkas ir kilmininkas, naudininkas

Minëtinas ir vietininko (a) varijavimas su kilmininku (b) arba naudininku (c) gyvai bûtybei reikðti. 8-iose KK ir MK rekomendacijose toks vietininkas sutartinai taisomas: a=b, c ( j a m e = jam atsirado baimës; ugdo m o k i n i u o s e = mokiniø nepakantumà blogiui). Taisymo motyvai visø autoriø panaðûs – vietininkas èia mums neáprastas, nebûdingas, svetimas (A. Þirgulys, KK 1966 10, 14; K. Ulvydas, KK 1974 26, 13; K. Þuperka, KK 1988 55, 35; J. Ðukys, MK 1975 1, 22; 1978 5, 44; A. Vidþiûnas, MK 1986 3, 11 ir kt.). Ið apþvelgtø variantiðkø daikto kaip veiksmo atlikëjo (ir bûsenos patyrëjo) raiðkos atvejø matyti, kad, vertinant tokius variantus, daugiausia þiûrima reikðmës atspalviø (jei variantai kitais atþvilgiais lygiaverèiai), o svetimi raiðkos bûdai atmetami be iðlygø.

3.1.3.

Daikto kaip veiksmo objekto raiðka

Pagal objektiniø junginiø reikðmæ, t. y. pagal tai, „kaip konkreèiai daiktà reiðkianti þodþio forma santykiauja su veiksmà ar reiðkiná pasakanèiu þodþiu“ (Labutis 1976, 73–74), galime skirti kelias objektø grupes: a) tiesioginis objektas, b) adresatas, á kurá nukreiptas veiksmas, c) veiksmo priemonë (dël klasifikacijos þr. Labutis, ten pat). Paþymëtina, kad toks skyrimas gana sàlygiðkas, ypaè jei kalbama apie v a r i a n t i ð k à objekto raiðkà. Mat vienas variantas gali turëti labai ryðkià tiesioginio objekto reikðmæ, o vietoj jo teikiamas pakaitas – tarpinæ reikðmæ tarp veiksmo objekto ir veiksmo aplinkybës ir pan. Be to, ne visada lengva rasti ribà tarp tø trijø grupiø (kartais objektas gali bûti aiðkinamas ir kaip tiesioginis, ir kaip reiðkiantis veiksmo adresatà, plg. Drukteinis 1988, 13–14). Vis dëlto objekto raiðkà apþvelgti orientuojantis á tokias reikðmes paranku, nes geriau matyti tos raiðkos varijavimo ypatumai.

119 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

terijø poþiûriu tie variantai laikomi lygiaverèiais (abu savi, taisyklingi ir pan.).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

120

3.1.3.1.

Tiesioginio objekto raiðka

Ið pradþiø aptariami du bendresni variantiðki tiesioginio objekto raiðkos atvejai, nepriklausantys nuo konkretaus veiksmaþodþio semantikos, o paskui ðios rûðies rekomendacijos apþvelgiamos pagal leksikalizuotus atvejus.

3.1.3.1.1. Vardininkas ir galininkas Per visus rekomendacijø ðaltinius 10-yje rekomendacijø aptariamas variantiðkas objekto vardininko (a) : galininko (b) vartojimas (sintaksiðkai tai gali bûti papildinys arba ðalutinio papildinio sakinio jungiamasis þodis, paprastai santykinis ávardis). Skirtingi autoriai ðiuos variantus vertina nevienodai, nors visi sutaria, kad objekto vardininkas laikytinas tarmybe. 1933 metais Jurgis Talmantas nurodë objekto vardininkà ir galininkà konkuruojant, o kuris ásigalësiàs bk, „sunku pasakyti“; þemaièiams labiau áprastas esàs galininkas, o rytø aukðtaièiams – vardininkas (GK1 1933, 40), taigi vertinimo laipsnis a|b. Po poros metø Skardþius, vertindamas ðiuos variantus (reikia a r k l y s : a r k l á pirkti) kalbos istorijos ir dabartinës vartosenos poþiûriu, norminiu pripaþino galininkà: a–b. Vardininkas, nors ir senesnis, dabar nebesàs gajus, plaèiai vartojamas tik rytieèiø (bet ir ðie padalyvinëse þodþiø grupëse, kur seniau buvæs vardininkas, jau daþniau pasakantys galininkà: statant n a m à , reik turëti...) (GK1 1935, 92). Taigi svarbiausi vertinimo motyvai, kai reiðkinys savas, – jo paplitimas ir santykis su kalbos raidos polinkiais. Balèikonis, radæs (1952 metais) vertime pasakymà neþinojo, k a s atsakyti, nurodë, kad tai nesanti kokia klaida, o tik rytieèiø kalbos ypatybë, bet ji nepageidautina tokiame tekste, kurio kalba ne tarmiðka: (a) || b (BR I 210). Pusë ðios rûðies rekomendacijø (5) priklauso Dambriûnui. Objekto vardininkà jis taip pat laiko tarminiu, bet „iðëjusiu ið mados“ dël siauro paplitimo (GK2 1962 2, 22), bk jau neáprastu (GK2 1964 1, 2; 1967 3, 44): a=b. Be to, paþymi, kad Balèikonio kalboje esà „galima

3.1.3.1.2. Galininkas ir kilmininkas su neiginiu 20-yje rekomendacijø (GK2 – 3, KK – 4, MK – 13) kalbama apie variantiðkà objekto galininko (a) : kilmininko (b) vartojimà su neiginiu. Ið esmës tai yra formos variantai, atliekantys vienà ir tà paèià funkcijà, o jø pasirinkimà paprastai lemia gramatinë (formalioji) sakinio sandara: bk objekto galininkas neiginá turinèiame sakinyje virsta objekto kilmininku (mato p r i e þ a s t á – nemato p r i e þ a s t i e s). Taigi tarp ðiø variantø realiosios normos poþiûriu yra pakankamai dësningi papildomosios distribucijos santykiai, iðskyrus keletà iðimtiniø atvejø. Dambriûnas ðiø formø vartojimà aptaria gana smulkiai. Ávairiø autoriø ir kalbos vartojimo srièiø (Jablonskio, Balèikonio, Donelaièio, tautosakos ir kt.37) pavyzdþiais jis parodo, kad ne visada grieþ37

Beje, Dambriûno teigimu, gyvoji kalba ðiuo poþiûriu nesanti kaip reikiant iðtirta.

121 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

pastebëti kaskart aiðkesná polinká atsisakyti tarminës [...] vartosenos bendrinëj kalboj áprastinës vartosenos naudai“ (GK2 1965 2, 21). Iðimtá Dambriûnas daro tik seniesiems raðtams, kur objekto vardininko nesà reikalo keisti, taèiau jo vartojimas dabartinëje kalboje „bûtø ëjimas prieð srovæ“ (GK2 1964 1, 2). Savo poþiûrá á objekto vardininkà Dambriûnas remia kalbos polinkiais: „[...] kalba siekia didesnio aiðkumo, tikslumo, grieþtesnio gramatiniø kategorijø apibrëþtumo“, o vardininkas esàs veikëjo linksnis, tad objektui reikðti galininko ásigalëjimas esàs suprantamas ir logiðkas (ten pat). KK ir MK rekomendacijose ið esmës nieko naujo nepridedama: paþymima objekto vardininkà esant tarminá, o bk áprastà galininkà, kaip kad teikæs Jablonskis (J. Palionis, KK 1961 1, 47–48; A. Drukteinis, MK 1982 2, 37–38). Apskritai á objekto vardininko : galininko varijavimà (laisvosios distribucijos principu) visuose rekomendacijø ðaltiniuose þiûrima labai pakanèiai; objekto vardininkas suprantamas kaip aiðkiai nykstantis tarminis reiðkinys, todël (panaðiai kaip dviskaita ar siekinys) nelaikomas bk norma, taèiau nevadinamas ir klaida, leidþiamas vartoti kai kuriems stiliams: (a)–b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

122

tai laikomasi taisyklës prie neigiamojo veiksmaþodþio papildiná vartoti kilmininko linksnio; pastarasis kartais konkuruojantis su galininku: Negirk p r a d þ i à , girk pabaigà; nespëjo v i s k à : v i s k o pamatyti; nenorëjo iðduoti lazdelës p a s l a p t á ir pan. (GK2 1962 2, 21– 22; 1964 1, 7). Tokio varijavimo prieþastys nurodomas kelios: svarstoma, kad tarp ðiø linksniø galá bûti ir natûralaus reikðmës skirtumo, ir svetimõs átakos. Galininkà kartais pateisinantis neigimo pobûdis, sakinio konstrukcija ir papildinio vieta sakinyje. Kaip tik sakinio ypatybes, daugiausia lemianèias galininko ar kilmininko pasirinkimà, Dambriûnas ir nagrinëja iðsamiausiai: èia pasirodo besàs pastabus sintaksininkas (GK2 1964 1, 7–8). Taèiau svarstymø iðvada gerokai neapibrëþta: su neiginiu esà galimi abu linksniai, ir priklausomai nuo situacijos toks varijavimas vertinamas a–b, a || b, a|b; nesama kokios grieþtos taisyklës, ir dël to „tenka vadovautis individualiu kalbos jausmu“ (ten pat, 8). KK ir MK rekomendacijose tais atvejais, kai yra tik vienas neigiamasis tranzityvinis veiksmaþodis su linksniu, grieþtai reikalaujama vartoti kilmininkà, o galininkas laikomas klaida (a=b), nes „prasilenkiama su lietuviø kalbos sintakse“ (E. Grinaveckienë, J. Statkevièienë, MK 1975 2, 9), tai esanti „þodþiø valdymo klaida“ (R. Venckutë, MK 1974 4, 11): dël to ð i r d á (=ðirdies) neskauda; nepamirð draugø þ o d þ i u s (=þodþiø); nesuvaldë k a m u o l á (=kamuolio) ir pan. Taisyklingumo kriterijumi remiamasi ir daugelyje kitø rekomendacijø (N. Sliþienë, KK 1961 1, 34; A. Þirgulys, KK 1966 10, 11; V. Rimða, MK 1972 5, 17; R. Skaisgirienë, MK 1975 2, 5; G. Naktinienë, MK 1985 2, 13 ir kt.). Keletà kartø taisomas (Dambriûno toleruotas) dvigubojo valdymo galininkas – su neigiamuoju veiksmaþodþiu ir teigiamàja bendratimi (a=b): neiðmoktø maukti d e g t i n æ (=degtinës) (V. Alekna, KK 1976 31, 52); neleido nuðviesti p r o b l e m a s (=problemø) (E. Grinaveckienë, J. Statkevièienë, MK 1975 2, 9). Bk norminis kilmininkas remiamas tuo, kad daugelis tarmiø, iðskyrus kai kurias vakarø aukðtaièiø ðnektas, vartojanèios kaip tik ðá linksná (R. Venckutë, MK 1980 4, 19). Kitos rekomendacijos iðsamesnës, svarstomi, panaðiai kaip ir Dambriûno, ávairûs iðimtiniai dalykai. Dalis autoriø dvigubojo val-

3.1.3.1.3. Leksikalizuoti objekto raiðkos atvejai Dviem aptartaisiais variantiðkos objekto raiðkos atvejais (objekto vardininkas : galininkas ir neiginys su galininku : kilmininku) linksnio pasirinkimas vis dëlto labiau sietinas su viso sakinio ypatumais, ir to rinkimosi situacijos yra palyginti universalios, tinkanèios daugeliui veiksmaþodþiø nepriklausomai nuo jø ypatybiø. Kitõs grupës rekomendacijose dël variantiðkos objekto raiðkos esama daug kon-

123 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

dymo atveju (neigiamasis veiksmaþodis + teigiamojo tranzityvinio veiksmaþodþio bendratis + objekto linksnis: neliepia skaityti k n y g à : k n y g o s) nëra linkæ galininko laikyti didele klaida ir vertina a || b arba a–b (V. Labutis, MK 1976 4, 5–6), siûlo tai palikti „spræsti paèiai kalbos vartosenai“ (V. Ambrazas, MK 1976 4, 30). Panaði ir Elenos Oginskienës nuomonë: nors kilmininkas èia teiktinesnis, bet toleruotinas ir galininkas: a || b (KK 1979 36, 24–31). Jonas Balkevièius labiau sukonkretina vieno ar kito linksnio pasirinkimo galimybæ atsiþvelgdamas á tai, koks semantinis ryðys sieja objektà ir asmenuojamàjá neigiamàjá veiksmaþodá: jei glaudus, – teiktinas kilmininkas (nenoriu [gerti] p i e n o), jei to tiesioginio ryðio nëra, nepeiktinas ir galininkas (neketinu parneðti k n y g à) (MK 1976 4, 32). Kalbant apie ðiø linksniø varijavimà vartosenoje, tokio varijavimo prieþastys aptariamos daþniau ir iðsamiau nei kitø gramatikos reiðkiniø. Paþymimas neabejotinas tarmiø poveikis bk vartosenai (R. Venckutë, MK 1974 4, 11; A. Paulauskienë, MK 1981 3, 49), taèiau suprantama, kad ðiø variantø atsiradimo vien tarmiø ar kitø kalbø átaka paaiðkinti neuþtenka. Svarbus nevienodas neiginio poveikis objektui (atstumas tarp neigiamojo veiksmaþodþio ir objekto linksnio, þodþiø tvarka, sakinio intonacija, semantinës junginio ypatybës, stilingumo reikalavimai) (V. Labutis, MK 1976 4, 6; E. Oginskienë, KK 1979 36, 24–31 ir kt.). Taigi matyti, kad linkstama vertinti ne abstraktaus modelio variacijas, o su konkretesniais dalykais – semantiniais ir gramatiniais sakinio bruoþais, su kontekstu susijusius tiesioginio veiksmo objekto raiðkos variantus.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

124

kretesniø motyvavimo sàsajø su objektiná junginá sudaranèiø þodþiø leksiniais ir gramatiniais poþymiais. Ið pirmo þvilgsnio tokios rekomendacijos atrodo labai individualizuotos (tarsi bûtø ið leksikos srities, kur svarbu ne abstraktus modelis, o konkretus þodis), taèiau galima rasti ir nemaþai bendrø bruoþø. Ið 158 rekomendacijø, kuriose aptariamas konkreèiø þodþiø (veiksmaþodþiø, reèiau daiktavardþiø, bûdvardþiø) valdymas, didesnëje dalyje tenkinamasi glaustais vertinamaisiais teiginiais: vienas ar kitas þodis valdo koká linksná, dël to klaidinga já vartoti su kitu linksniu (a=b). Taigi vertinama pagal taisyklingumo kriterijø: pakenkti k à = kam (V. Bûda, MK 1980 1, 20; N. Sliþienë, KK 1987 52, 52); skirti dëmesá á k à = kam (V. Drotvinas, KK 1972 23, 6–7); atsparus p r i e ð k à = kam (A. Kuèinskaitë, KK 1963 4, 46; MK 1969 9, 4); bræsti k u o = kà, pvz., subrendo kûnà ir dvasià (K. Ulvydas, KK 1963 4, 6) ir kt. Kartais bk leidþiama palikti kelis variantus, jei jie yra taisyklingi, pagrásti gyvosios kalbos duomenimis (a|b): susitikti k à | s u k u o (A. Salys, GK1 1934, 25–26); linguoti (mosuoti,...) k u o | k à (E. Valiulytë, KK 1987 52, 31–41) ir pan. Ir pirmosios, ir antrosios grupës variantai vartosenoje tarpusavy susijæ l a i s v o s i o s distribucijos santykiais, t. y. juos kaitaliojant tame paèiame kontekste, junginio reikðmë nesikeièia. Todël sprendimà, ar vartoti bk tuos variantus kelis, ar palikti vienà kurá, ið esmës lemia jø t a i s y k l i n g u m a s (kuris savo ruoþtu kartais parodomas gyvosios kalbos, tautosakos, groþinës literatûros pavyzdþiais). Be to, keliskart taisyklingumas siejamas su g r y n u m u : klaidinga vartoti veiksmaþodþius ieðkoti, iðvengti su galininku, piktintis, stebëtis su prielinksniu ið ir kilmininku, nes tai greièiausiai esanti vokieèiø kalbos átaka (A. Drukteinis, MK 1982 2, 37); neteiktina ásimylëti á k à (=kà) dël rusø kalbos átakos (A. Paulauskienë, KK 1968 14, 32) ir pan. Kitose rekomendacijose nurodoma þodá galint valdyti kelis linksnius ir aiðkinama (daþniausiai pagal konkreèià sakinio situacijà), kur kuris linksnis vartotinas, o taisoma tada, kai dël kokiø nors prieþasèiø ðiø junginiø reikðmës ir funkcijos supainiojamos (siekti k à : k o [L. Dambriûnas, GK2 1964 1, 11–12]; þiûrëti k à : k o [N. Sliþienë, MK 1973 2, 15; V. Labutis, MK 1976 4, 7–8; V. Ambrazas, MK 1976 4, 30–

38

Analogijos taikomos apie 10% ið visø tirtø rekomendacijø.

125 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

31 ir kt.]; prilygti k à : k a m : p r i e k o : k u o [A. Salys, GK1 1933, 11; P. Skardþius, GK2 1960 3, 59; S. Këzytë, KK 1963 5, 42–43]) ir pan. Tarp tokiø variantø normaliai esti k o n t r a s t i n ë s distribucijos santykiai, t. y. vartojami tame paèiame kontekste, jie turëtø atlikti reikðmës skiriamàjà funkcijà. Kai vartosenoje ðie junginiai painiojami, svarbiausias jø vertinimo motyvas – bk susiklosèiusios þodþiø valdymo sistemos leksinis ir gramatinis atitikimas. Kaip papildomas kartais nurodomas a i ð k u m o motyvas, apskritai bûdingas rekomendacijoms, kuriose vertinami kontrastinës distribucijos santykiais susijæ kalbos vienetai. Su veiksmaþodþiu skiepyti nevartotinas prielinksnis prieð, jei norima reikðti apsaugos priemonæ nuo ligos, antraip gali bûti iðkreipta mintis: skiepyti ðuná p r i e ð p a s i u t l i g æ gali reikðti laiko santykius (S. Stonkus, MK 1985 5, 17). Pasakymas plytas apvalyti n u o k a l k i ø esàs ne tik netaisyklingas, bet ir nelogiðkas, painiojami tikrieji daiktø santykiai (V. Alekna, KK 1976 31, 52). Sistemos atitikimà ar neatitikimà padeda nustatyti a n a l o g i j o s ; tiesioginio objekto raiðkos rekomendacijose jø ypaè daug – ið 158 rekomendacijø – 30-yje (t. y. apie 19%)38. Analogijø valdantysis þodis gali bûti imamas tas pats, o valdomasis parenkamas toks, kad dël jo tikimo nekiltø jokiø abejoniø, t. y. þiûrima áprastumo: ápulti á n u o d ë m æ teiktina taip pat kaip ir ápulti á k l a n à (A. Salys, GK1 1933, 12); prieiti i ð v a d à vartotina pagal prieiti m i ð k à (P. Skardþius, GK1 1936, 69) ir kt. Daþniau analogijai valdantysis þodis imamas kitas nei vertinamojo junginio, taèiau ið tos paèiõs ar panaðios semantinës grupës: godus ko teikiama vartoti pagal panaðios reikðmës bûdvardþius pilnas, sklidinas, taip pat reikalaujanèius kilmininko (A. Valeckienë, KK 1964 6, 13); identiðkas kaip ir tolygus vartotinas su naudininku (A. Paulauskienë, MK 1969 12, 14); mokytis tinka su prielinksniu pas pagal junginá tarnauti pas kà (E. Valiulytë, KK 1969 16, 25–26). Pagal valdanèiøjø þodþiø daþnumà aptariamàsias 158 rekomendacijas sàlygiðkai galima skirti á dvi grupes. Daugiau kaip pusæ sudaro tokios rekomendacijos, kur tas pats valdantysis þodis ir jo va-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

126

riantiðki junginiai vertinami po 1–3, reèiau 4 kartus. Kita dalis rekomendacijø susigrupavusios pagal valdantájá þodá po 5–14, taigi paèiø þodþiø èia nedaug, apie 10. Jose aptariami variantai ne visada autoriø vertinami vienodai, skiriasi ir vertinimo motyvai, o paèios rekomendacijos paprastai iðsamesnës, platesnës nei pirmõsios grupës. Taigi apie kokiø þodþiø variantiðkà valdymà kalbama daþniausiai? (Pateikiama abëcëliðkai.) atitikti k a m (a) : k à (b). Ðie variantai vertinami 8-iose rekomendacijose, vertinimo laipsnis visur toks pat: a=b. Motyvuojama taip pat panaðiai – pasakoma bk norma vartoti tà veiksmaþodá su galininku, o ne su naudininku, taigi remiamasi taisyklingumo kriterijumi (J. Ðukys, MK 1977 3, 30; E. Jakaitienë, MK 1982 6, 7; G. Savièiûtë, MK 1983 2, 27; R. Miliûnaitë, MK 1988 3, 18). Norminiam vartojimui pagrásti mëgstama imti liaudies kalbos analogijà – prieþodá atitiko kirvis k o t à (S. Barzdukas, GK2 1964 2, 12; 1967 4, 61; A. Paulauskienë, MK 1971 4, 6; V. Bûda, MK 1988 1, 20). atstovauti k à (a) : k a m (b). Nuosekliai taisoma a=b net 14 rekomendacijø: GK1 – 1, KK – 3, MK – 10, ir tai rodo ðiuos variantus vartosenoje vis labiau konkuruojant. Daþniausiai taisymai motyvuojami nepriimtinu bk normos lauþymu, taigi remiamasi taisyklingumo kriterijumi (V. Vaitkevièiûtë, KK 1967 13, 20; R. Venckutë, MK 1974 4, 11; V. Michalauskas, MK 1975 4, 41; J. Ðukys, MK 1978 5, 43 ir kt.). Minima Jablonskio taisymø tradicija ir prisimenama dar jo teikta analogija su veiksmaþodþiu tarnauti, taip pat nevaldanèiu galininko (P. Skardþius, GK1 1938, 42; V. Vaitkevièiûtë, KK 1963 4, 34–35; J. Klimavièius, KK 1970 18, 26–27). Tai, kad veiksmaþodá atstovauti bûtina vartoti su naudininku, dar aiðkiau parodoma imant visà panaðiø veiksmaþodþiø valdymo sistemà – naujesniø iðvestiniø veiksmaþodþiø (bernauti, vergauti, teisëjauti) polinká reikalauti naudininko (J. Klimavièius, MK 1973 1, 27), vadinasi, remiamasi sistemiðkumo kriterijumi. dauginti, dalyti k u o (a) : i ð k o (b). Ðie variantai aptariami 5-iose rekomendacijose (daugiausia ið ankstesniøjø ðaltiniø). Kadangi paþymima abu variantus esant taisyklingus, paþástamus gyvojoje kalboje, juos vertinant ieðkoma papildomø, gana specifiðkø kriteri-

127 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

jø. Mat veiksmaþodþiø dauginti, dalyti junginiai vartojami kaip matematikos terminai ir turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmenybë teikiama b variantui – prielinksnio ið konstrukcijai – kaip patogesniam ir aiðkesniam (J. Lazauskas, GK1 1937, 17; K. Miecevièius, GK1 1937, 19): a–b. Be to, redakcijos prieraðe nurodoma, kad b variantà labiau palaikæs Jablonskis (ten pat); jis sekæs gyvosios kalbos pavyzdþiais (pagal dalyti i ð a k i e s vartotina ir dalyti i ð k e t u r i ø ) (P. Rumðas, KK 1975 29, 10). prieiti k o (a) : k à (b) : p r i e k o (c). Veiksmaþodis prieiti sudaro tokius variantiðkus junginius daþniausiai su daiktavardþiais iðvada, nuomonë, taèiau në vienas ið 7-iø rekomendacijø autoriø a varianto (kilmininko) ðiuose junginiuose nepalaiko. Jo nepriimtinumà mëgstama parodyti analogijomis, kuriose su veiksmaþodþiu prieiti ir á já panaðiais duodami abejoniø nekeliantys junginiai: priëjo p r i e b a d o, p r i e m u ð t y n i ø, p r i e a ð a r ø (J. Balèikonis, BR I 293, 318, 369): a=c; prilipo l i e p t o g a l à , priëjau miðko k r a ð t à, prijojau graþià p i l á (P. Skardþius, GK1 1936, 69): a–b; prieis l i e p t o g a l à , priëjo maþà t r o b e l æ (P. Jonikas, GK2 1958 2, 37): a=b. Keliose MK rekomendacijose a variantas taip pat laikomas klaida, o pakaitais teikiami b ir c variantai (V. Michalauskas, MK 1975 4, 41; J. Ðukys, MK 1978 5, 43): a=b, c. pripildyti (prisotinti...) k u o (a) : k o (b). 5-iø rekomendacijø autoriai ánagininkà laiko klaida ir taiso vadinamuoju pilnio kilmininku: a=b (A. Þirgulys, KK 1966 10, 12–13; S. Keinys, KK 1977 33, 46; R. Venckutë, MK 1980 4, 19; A. Rosinas, MK 1988 1, 24; A. Pribuðauskaitë, MK 1982 4, 33), taèiau në vienas plaèiau nemotyvuoja. tikëti k o (a) : á k à (b) : k a m (c) : k u o (d) : k à (e). Ðiø variantø vertë svarstoma 10-yje rekomendacijø. Daþniausia þiûrima kilmës ir á tai atsiþvelgiant daromos iðvados, tik, kitas dalykas, ne visø autoriø ta kilmë vienodai aiðkinama. Salys variantà tikëti á kà laiko vertiniu ið lenkø kalbos, dël to nevartotinu, nors ir pasitaikanèiu senuosiuose raðtuose (GK1 1936, 159). Su tuo sutinka ir Skardþius: baþnytinëje kalboje vartojamà mums svetimà junginá tikëti á k à esà galima paðalinti „be jokios þalos Baþnyèios minèiai“ (GK2 1960 1, 6–7).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

128

Kitokia Dambriûno nuomonë. Jis, remdamasis Balèikonio, nuosekliai vartojusio ðá junginá, autoritetu, teigia, kad tikëti á k à svetimumas nesàs tvirtai árodytas, tai galás bûti „natûralios kalbos evoliucijos padaras, nes mûsø kalboje esama polinkio neprielinksninius posakius keisti prielinksniniais“ (GK2 1965 3–4, 33–38). Be to, pateikiama ir kitokiø motyvø minimojo junginio tikimui pagrásti: duodama analogija su panaðaus valdymo veiksmaþodþiais: ásiþiûrëti k à , á k à ; pavirsti k u o , á k à ; vadinasi, ir tikëti k à , k u o , á k à . Dar vienas Dambriûno rekomendacijoms bûdingas motyvas – vartojimo patogumas: prielinksnio konstrukcija esanti patogesnë transformuoti (tikëjimas á D i e v à ), o junginio su galininku transformavimas (Dievo tikëjimas) keltø dviprasmybæ. Taigi, neatmesdamas iki galo kitø variantø, Dambriûnas baþnytinei kalbai teikia kitø kalbininkø peikiamà prielinksnio konstrukcijà. Ir Salys, ir Skardþius nurodo gyvojoje kalboje esant naudininkà (tikëti kam), taèiau, Skardþiaus nuomone, jis veikiausiai esàs patekæs per baþnyèià ar ið raðtø, taigi kaip ir abejotinos vertës (GK1 1938, 79– 80): c–d, e. Zofija Babickienë naudininkà ðiame junginyje laiko savu, ne vertiniu, todël ámanomu vartoti (KK 1990 59, 56–60). Maþiausiai abejoniø kyla dël galininko (tikëti kà) ir ánagininko (tikëti kuo). Abu jie nurodomi bûdingi seniesiems raðtams ir gyvajai kalbai, be to, galininkas esàs remiamas latviø kalbos, taèiau kiek skiriasi pagal vartojimo sritá: galininkas tinkàs baþnytinei kalbai, ánagininkas – kitomis reikðmëmis (A. Salys, GK1 1936, 159; P. Skardþius, GK1 1938, 79–80). Taigi vertinant variantiðkà veiksmaþodþio tikëti vartojimà su linksniais, svarbiausias – grynumo motyvas, ir nuo jo labiausiai priklauso, ar variantas teikiamas vartoti bk. turtingas, -a k u o (a) : k o (b). Ið 10-ies KK ir MK rekomendacijø matyti dvi skirtingos nuomonës dël ðiø variantø vertinimo. Adelë Valeckienë nurodo bk normos ir dabartinës vartosenos neatitikimà (kalbininkø ðis bûdvardis teikiamas vartoti su kilmininku, o vartosenoje daþnesnis esàs ánagininkas) ir siûlo vartoti abu linksnius: a|b. Ánagininkui paremti teikiama analogijø: bûdvardis sotus panaðiai galintis valdyti tuodu linksnius (sotus p e l n o : s a u l e ir

129 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

v ë j u sotus), ir apskritai lietuviø kalboje esama bûdvardþiø polinkio valdyti ne kilmininkà, o ánagininkà (ginkluotas i e t i m i , panaðus b û d u , ðlubas viena k o j a ). Taigi ánagininkà linkstama laikyti ne svetimu, o atitinkanèiu mûsø kalbos sistemà (KK 1964 6, 13–15). MK 1970 metais dël ðiø variantø diskutuojama plaèiau. Jonas Palionis nurodo, kad bûdvardþiui turtingas nëra bûdingi junginiai su daiktavardþiais, o jei jis ir valdo, tai kilmininkà. Ánagininkas esàs vartojamas daugiausia rytieèiø ir „veikiausiai atsirado dël slavø kalbø átakos“ (MK 1970 5, 65), taigi bk neteiktinas: a–b. Savukynas ir Pupkis neigiamà ánagininko vertinimà paremia dar vienu motyvu – nereikià griauti normø stabilumo ir ánagininkà, skatinamà kitø kalbø analogijos, imti laikyti norma (MK 1970 5, 68, 83; MK 1972 8, 31– 32): a=b. Valeckienë laikosi savo nuomonës, kad sunku árodyti turtingas + ánagininkas nelietuviðkumà, tad jis esàs leistinas bk kaip gretutinë forma (MK 1970 5, 70): a || b. Vëliau MK laikomasi nuomonës, kad ánagininkas su turtingas nevartotinas: a=b (B. Balèienë, MK 1973 1, 47; J. Klimavièius, MK 1978 5, 67), o kilmininkas kartais leistinas, bet apskritai pagal analogijà su panaðios darybos bûdvardþiais (laimingas, smëlingas, druskingas), nereikalaujanèiais jokio linksnio, geriau vartotinas vienas (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 6). Kaip matyti, nevienodà varijuojanèiø linksniø vertinimà (a|b, a || b, a=b) lemia skirtingas a varianto kilmës aiðkinimas: manant, kad ánagininkas su ðiuo bûdvardþiu galás bûti savos kalbos reiðkinys, vertinama I arba II laipsniu, o autoriai, áþvelgiantys kitø kalbø átakà, vertina já III arba IV laipsniu, turëdami galvoje ir tai, kad mûsø kalboje áprastas tokias pat funkcijas atliekantis kilmininkas. Apþvelgtose daþnesniø variantiðkai vartojamø objektinës reikðmës linksniø su valdanèiaisiais þodþiais rekomendacijose aiðkiai orientuojamasi á kalbos sistemiðkumo ir taisyklingumo atitikimà (kartais tai siejama ir su variantø kilme, t. y. vertinama grynumo poþiûriu). Dël to nevengiama analogijø ir remiamasi norminimo tradicija bei þymesniøjø kalbininkø autoritetu. Skirtingai nei aptariant abstraktesnio lygmens reiðkinius (pavyzdþiui, neiginio vartojimà su galininku ir kilmininku), platesnis sakinio kontekstas, si-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

130

tuacija vertinimui didesnës reikðmës daþniausiai neturi, tam pakanka þodþiø junginio.

3.1.3.2.

Veiksmo adresato raiðka

Sintaksiðkai veiksmo adresatas – tam tikra tiesioginio objekto atmaina, bet reikðmës poþiûriu ði variantø grupë gana aiðkiai iðsiskiria ið kitø junginiø, reiðkianèiø daikto ir á já nukreipto veiksmo santykius (pavyzdþiui, skiriama: praðyti k à – adresatas, praðyti k o – objektas). Junginius su adresato reikðmës þodþiais sudaro tam tikros semantinës grupës veiksmaþodþiai: klausti, kreiptis, praðyti ir pan. Ið 20-ies rekomendacijø 11-oje aptariamas variantiðkas linksniø ir prielinksniø vartojimas su veiksmaþodþiais klausti, praðyti, 5-iose – su kreiptis, dar keliø veiksmaþodþiø – po 1 rekomendacijà. klausti (praðyti) p a s k à (a) : k à (b). KK ir MK rekomendacijose a variantas grieþtai taisomas (a=b), o motyvuojama daugiausia tuo, kad jis esàs netaisyklingas (B. Kalinauskas, MK 1969 6, 7; 1971 3, 12; V. Bûda, MK 1972 1, 16; J. Klimavièius, MK 1979 5, 32 ir kt.), ir tai siejama su jo nelietuviðkumu, svetimumu (A. Kuèinskaitë, MK 1974 8, 15–16; A. Markuckienë, MK 1978 5, 19–20). klausti (praðyti) k o (a) : k à (b). Tai kitokios rûðies variantai. Formaliai jie abu taisyklingi, tik skiriasi reikðmës, tad rekomendacijø autoriai ir mëgina apibrëþti tø reikðmiø skirtumus. Ið variantø praðau d i r e k t o r i a u s : d i r e k t o r i ø Skardþius teikia geriau vartoti galininkà (a–b), nes taip „lengviau galime atskirti praðomàjá asmená nuo praðomojo daikto ir tuo bûdu iðvengti dviprasmybës“ (GK1 1935, 173). Salys nurodo, kad bk grieþtai skiriama pasakymai ligonis praðo k u n i g o (t. y. kad já parveþtø) ir praðo k u n i g à („já patá kà padaryti“), o remiasi gyvàja rytieèiø vartosena (GK1 1937, 134). Viktoras Alekna taip pat taiso kilmininkà paklausiau j o s (=jà) (MK 1974 4, 29). Vadinasi, vertinant tuos variantus, susijusius kontrastinës distribucijos santykiais, atsiþvelgiama á jø atliekamas funkcijas. kreiptis p a s k à (a) : á k à (b). KK ir MK rekomendacijose a variantas, kaip ir su veiksmaþodþiais klausti, praðyti, laikomas netai-

3.1.3.3.

Veiksmo priemonës raiðka

Aptariami du bûdingiausi variantiðki veiksmo priemonës raiðkos atvejai: ávairuojanti ánagininko ir prielinksnio su konstrukcijos su ánagininku vartosena, taip pat polinksnio pagalba variantiðka vartosena su kitomis raiðkos priemonëmis.

3.1.3.3.1. Ánagininkas ir prielinksnis su + ánagininkas 9-iose rekomendacijose aptariama variantiðka ánagininko (a) : ánagininko su prielinksniu su (b) vartosena veiksmo priemonei reikðti. Pranas Maðiotas tarp ðiø variantø mato reikðmës skirtumà. Aiðkindamas pasakymus vaþiuoti a r k l i a i s : s u a r k l i a i s , jis pagal analogijà vaþiuoti a u t o b u s u pataria ánagininkà vartoti veiksmo priemonës reikðme, o prielinksninæ konstrukcijà – pagal kità analogijà – draugqs reikðme: „su arkliais, su kiaulëmis [...] vaþiuoja, bet á prekymeèius, [...] parduoti“ (GK1 1934, 23). JAV lietuviø spaudoje buvo kilæs ginèas dël pasakymo s u k û j u per galvà davë. Vieno autoriaus tai palaikyta klaida, aiðkinant, kad galima tik s u b r o l i u maðina vaþiuoti, taigi prielinksnio su ir ána-

131 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

syklingu (A. Paulauskienë, MK 1969 7, 6; A. Balaðaitis, MK 1980 1, 11), nevartotinu (V. Bûda, MK 1972 1, 16), sintaksës svetimybe (P. Kniûkðta, KK 1978 34, 24) ir taisomas: a=b. Keletu kitø atvejø variantai vertinami ávairiai, bet daugiausia þiûrima jø kilmës. Ið variantø uþrikti k à : a n t k o pirmasis laikomas atsiradæs dël vokieèiø kalbos átakos, tad bk neteiktinas: a=b (A. Drukteinis, MK 1982 2, 37); taisomas junginys reikalauti k à (= ið ko) kaip nereikalinga modernybë (L. Dambriûnas, GK2 1962 2, 28); ið variantø atimti (pavogti) n u o k o : i ð k o bk áprastas nurodomas antrasis – aukðtaitiðkas, o pirmasis vertinamas kaip tarmybë (þemaitiðkas) (A. Salys, GK1 1933, 13) ir pan. Apþvelgtos rekomendacijos dël variantiðkos veiksmo adresato raiðkos rodo, kad daugiausia þiûrima tradiciniø (taigi ir taisyklingø) raiðkos bûdø, o svetimi atmetami kaip nepriimtini bk.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

132

gininko konstrukcijai, kaip ir Maðioto, teikta tik veiksmo draugqs reikðmë. Skardþius, atsiliepdamas á tokius svarstymus, ðiø variantø vartosenà aptarë iðsamiai. Gyvosios kalbos, tautosakos, senøjø raðtø pavyzdþiais jis parodë, kad abu variantai tinkami veiksmo priemonei reikðti (s u a d a t a siuvo : p e i l i u droþia ir pan.), o pats variantiðkumas paaiðkinamas kalbos polinkiu prielinksnëti (senesnis esàs vienas linksnis priemonei reikðti [GK2 1960 3, 48–50]): a|b. Panaðiai ðiø variantø vartosena aiðkinama ir vëliau, tik priemonei reikðti kai kuriø autoriø labiau linkstama palaikyti senàjá priemonës ánagininkà, kad nekiltø dviprasmybiø tarp priemonës ir draugqs reikðmës junginiø (B. Kalinauskas, KK 1965 9, 35–37; J. Klimavièius, MK 1983 1, 40): b || a; kitø nurodoma, kad abu variantai bk turintys lygias teises: a|b (red. prier., MK 1983 1, 40).

3.1.3.3.2. (Kieno) pagalba ir ánagininkas 13-oje rekomendacijø vertinami variantai (kieno) pagalba (a) : ánagininkas ar kitokios raiðkos priemonës (b) veiksmo priemonei reikðti (gaudë þuvá [ s u ] t i n k l ø p a g a l b a : t i n k l a i s ). Daugelis autoriø pabrëþia a variantà esant netaisyklingà, nes jam suteikiamos nebûdingos funkcijos, kurios mûsø kalboje, skirtingai nei rusø, paprastai reiðkiamos kitokiomis priemonëmis (B. Kalinauskas, MK 1969 6, 7; A. Balaðaitis, KK 1977 33, 23; V. Grinaveckis, KK 1961 1, 45–46; A. Paulauskienë, MK 1969 12, 14–15 ir kt.): a=b. Toks a varianto funkcijø nebûdingumas parodomas neigiamosiomis analogijomis: nesakoma k i r v i o p a g a l b a nukirtau puðá (V. Grinaveckis, KK 1961 1, 45–46), vartojama ne ð a u k ð t o p a g a l b a , o ð a u k ð t u upës neiðsemsi (J. Kundrotas, MK 1988 1, 26) ir pan. Ádomu, kad greièiausiai dël ypaè plintanèios varianto (kieno) pagalba vartosenos dalis autoriø já laiko parazitiniu þodþiu (A. Ruþë, MK 1983 2, 17) ir net aptaria kaip stiliaus klaidà (J. Ðukys, MK 1977 3, 26), vertina ne grieþtai, o tik kaip be reikalo vartojamà (V. Ðegþdienë, MK 1986 3, 7). Taèiau ir vienokiam, ir kitokiam vertinimui reikðmës turi tarp tø variantø esantys laisvosios distribucijos santykiai vartosenoje: ið dviejø tà paèià funkcijà – be jokiø reikðmës at-

3.2.

Daikto poþymio raiðka

Daikto poþymio raiðka palyginti ávairi, sintaksiðkai ið esmës ji sutampa su paþyminio – derinamojo ir nederinamojo – raiðka.

3.2.1.

Vardininkas ir kilmininkas

Vienas ið daþnesniø variantiðkos daikto poþymio raiðkos atvejø – vardininko bei kitø raiðkos priemoniø (a) : kilmininko (b) varijavimas; jis gana plaèiai aptariamas 10-yje rekomendacijø beveik visuose ðaltiniuose. Trys GK1 rekomendacijos rodo, kad á ðiø variantø vertæ þiûrëta ne visai vienodai. Jurgis Talmantas, nors ir paþymi, kad vardininkas ið mûsø raðtø kalbos baigiantis stumti vardo kilmininkà (daþniau sakoma ne „ K æ s t u è i o “ garlaivis, o garlaivis „ K æ s t u t i s “ ), bet pastarasis mums esàs áprastas (duodama analogijø: Ð a t r i j o s kalnas, K a u n o miestas). Vardininkas (gimnazija „ A u ð r a “ ir pan.) esàs visai svetimas mûsø kalbai: a=b (GK1 1934, 118). Gerokai ðvelniau toká vardininkà vertina Skardþius. Jis pripaþásta, kad vadinamasis apibrëþties kilmininkas pavadinimuose esàs „daug geriau“, bet paþymi, kad turbût nebebus galima iðvengti ir vardininko, nes gyvojoje kalboje sakoma abejaip (þemaièiø t ë v o nabaðtikas : t ë v a s nabaðtikas, r u o p l i o berþas : r u o p l i s berþas) (GK1 1937, 114–115). Taigi bk tie variantai Skardþiaus laikomi konkuruojanèiais: a || b. Salio nuomonë panaði á Talmanto: ið variantø dirbu bendrovëje „ R a n g a “ : „ R a n g o s “ bendrovëje pagal mûsø kalbos dvasià siûloma vartoti antràjá: a=b (GK1 1938, 138). Dviejose GK2 rekomendacijose Dambriûnas á vardo kilmininkà (vartojamà, tiesa, ne pavadinimuose, bet taip pat reiðkiantá daikto poþymá) þiûri kaip á pasenusá, „iðeinantá ið mados“ reiðkiná, nors kadaise ir

133 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

spalviø – atliekanèiø formø renkamasi sava, taisyklinga, be nuogàstavimø koká atspalvá prarasti.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

134

vartotà Jablonskio (ðv. J o n o giesmë, K a u n o vaþiavimas, m i e s t o tarnavimas). Dabartinë vartosena, pasak Dambriûno, esanti kitokia: kilmininkà pakeièiàs kitas linksnis ar linksnis su prielinksniu (giesmë a p i e ð v. J o n à , vaþiavimas á K a u n à, tarnavimas m i e s t e) (GK2 1962 2, 21); tokià bk raidà rodantys ir Balèikonio kalbos tyrimai: ið pradþiø jo vartota K o p e n h a g o s atvaþiavimo sukaktuvës, o vëliau – á K o p e n h a g à atvaþiavimo sukaktuvës (GK2 1965 2, 21). Kilmininko traukimàsi Dambriûnas aiðkina ne tik objektyviais kalbos raidos dësniais, bet ir siekimu vengti dviprasmiðkumo, nes pasakymai su juo ne visada esti aiðkûs (plg. n a ð l a i t ë s pasaka galinti bûti „naðlaitës sukurta pasaka“ ir „pasaka apie naðlaitæ“) (GK2 1962 2, 21). Taigi pirmenybë teikiama kitoms raiðkoms priemonëms: b–a, b || a. KK ir MK rekomendacijose, aptariant variantiðkà vardininko ir kilmininko vartojimà pavadinimuose, jau ne taip kategoriðkai, kaip kad GK1, siûloma rinktis vienà kurià formà, nes pripaþástama, kad vartoti vardininkà skatinantys vartotojø poreikiai. Valeckienë nurodo, kad kilmininku esà labiau áprasta reikðti organizacijø, ámoniø, teatrø, meno bei sporto kolektyvø pavadinimus, o dailës kûriniø, knygø, filmø pavadinimuose tikslumo sumetimais „beveik iðtisai“ esàs vartojamas vardininkas; ðis áprastas ir tada, kai pavadinimà sudaro daugiau kaip du þodþiai (KK 1965 9, 32–33). Taigi ðiuodu variantai imami skirti pagal tam tikras vartojimo sritis ir tarp jø mëginama nustatyti papildomosios distribucijos santykius. Alvydas Butkus dar konkreèiau parodo, kur kilmininkas esàs net neámanomas (satyra „ V i r ð i n i n k a i “ ), kai kontekstas reikalauja nekeisti pavadinimo linksnio ir pan. Be to, autorius abejoja, ar vardininkas bus atklydæs ið svetur: jis galëjæs atsirasti ið analogijos, kai pavadinimai reiðkiami nelinksniuojamais þodþiais (apsakymas „ K l i u d þ i a u “). Daroma iðvada, kad reikëtø peikti ne patá vardo vardininkà lietuviø kalboje, o jo parazitiná vartojimà vietoj nusakomojo kilmininko (MK 1976 5, 66). Toks motyvavimas, remiantis grynumo ir funkcinio tikslingumo kriterijais, leidþia aptariamuosius linksnius laikyti jau tik daliniais variantais: (a)|(b). Iðsamioje Prano Kniûkðtos rekomendacijoje apþvelgiamas ankstesnis vardininko : kilmininko variantø vertinimas ir paþymima, kad

3.2.2.

Naudininkas ir kilmininkas

Kai paþymimuoju þodþiu reiðkiama daikto paskirtis, kartais vartosenoje varijuoja naudininkas (a) : kilmininkas (b)39. Ðiuo atveju jø reikðmës sutampa tik ið dalies: kilmininkas, be paskirties reikðmës, dar turi priklausymo reikðmæ. Jam paprastai ir teikiama pirmenybë reiðkiant daikto poþymá, rûðá. Kaip tik paþymëdamas toká reikðmës skirtumà, Skardþius teikia vartoti s u i m t ø j ø namai (ne: namai s u i m t i e s i e m s ) – pagal analogijà su k u n i g ø seminarija, k a r i n i n k ø sanatorija, b e p r o è i ø namais ir pan. (GK1 1936, 16): a–b. Vëlesnëse rekomendacijose taip pat einama panaðia linkme – daikto ar reiðkinio poþymiui, jo rûðiai pagal paskirtá nusakyti geresniu laikomas kilmininkas: ne iðlaidos m o k s l u i, o m o k s l o iðlaidos (J. Ðukys, MK 1975 1, 22); ne kontrolë e m o c i j o m s, o e m o c i j ø kontrolë (K. Vosylytë, MK 1982 2, 27); ne pintinëlë s a l d a i n i a m s , o s a l d a i n i ø pintinëlë (A. Ruþë, MK 1986 1, 16–17); ne paminklas M a i r o n i u i , o M a i r o n i o paminklas (J. Ragauskas, KK 1990 58, 77) ir pan.: a–b. 39 Apskritai ðios reikðmës variantø diapazonas dar platesnis: paskirtá gali þymëti ir priesagos -inis bûdvardþiai (plg. d u o n o s : d u o n i n i s peilis), taèiau jie darbe plaèiau neaptariami, nes formaliai labiau skirtini þodþiø darybos srièiai. Plaèiau þr. Kniûkðta 1972, 31–35.

135 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

dël bk raidos ypatumø ir kalbos vartotojø poreikiø vardininkas imàs vis daþniau konkuruoti su senesniu kilmininku, taèiau jø vartojimas skiriàsis funkciðkai ir stilistiðkai (ðnekamojoje kalboje, beletristikoje esàs daþnesnis kilmininkas, labiau atitinkantis gyvosios kalbos polinkius, o ten, kur reikia tikslumo, oficialumo, tinkanti ir dirbtinë forma – vardo vardininkas) (KK 1990 59, 34–43). Vardininko : kilmininko variantiðko vartojimo daikto poþymiui reikðti vertinimai rodo, kad rekomendacijø autoriai, atsiþvelgdami á ávairius kalbos raidos ypatumus, ilgainiui á ðiuos variantus ima þiûrëti kaip á siejamus ne laisvosios, o daþniausiai papildomosios distribucijos santykiais. Todël ir patys vertinimai labai pakinta: a=b, a || b, b–a, (a)|(b).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

136

Ne vienoje rekomendacijoje pabrëþiama, kad naudininkas rûðiai reikðti ypaè netinka sudëtiniuose terminuose: vietoj laðai a k i m s teikiama a k i ø laðai (P. Kniûkðta, KK 1972 23, 34); vietoj daþai p l a u k a m s – p l a u k ø daþai (A. Montvilienë, MK 1979 1, 11) ir kt. Naudininkas taisomas kilmininku daþniausiai nelabai grieþtai (a– b), o vieno kito autoriaus laikomas ne nedidele klaida, o tik maþiau pageidautinu nei kilmininkas (a || b). Kuo grindþiamas ðiø vartosenos variantø reikðmës skirtumas? Daþniausiai nurodoma, kad aptartais atvejais kilmininkas mûsø kalbai „áprastesnis“ arba „áprastas“, „tradicinë, labiausiai paplitusi paskirties reiðkimo forma“, paremtas gyvosios kalbos duomenimis, o naudininkas – „nereikalingas“, „nevartotinas“, taigi daugiausia orientuojamasi á vartojimo tradicijà. Naudininkas pateisinamas tik vienu atveju: jis vartotinas – aiðkia paskirties reikðme – tada, jeigu ki$tos formos sukeltø dviprasmiðkumà (spektaklis m o k s l e i v i a m s – ne tas pat kas m o k s l e i v i ø spektaklis) (P. Kniûkðta, KK 1972 23, 35), vadinasi, remiamasi funkciniu tikslingumu. Keliose rekomendacijose vertinamas variantiðkas naudininko (a) : kilmininko (b) vartojimas su daiktavardþiais paklausa, poreikis, paraiðka ir pan. Grieþti taisymai (a=b) remiami tuo, kad lietuviø kalboje tie þodþiai negalintys eiti su naudininku (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 6), nebent naudininkas ámanomas adresato reikðme (paraiðka v i r ð i n i n k u i , bet ne p a r o d a i ) (V. Bûda, MK 1988 5, 28). Remiantis sistemiðkumo kriterijumi parodoma, kad pamatiniai ðiø daiktavardþiø veiksmaþodþiai valdo kilmininkà (reikëti ko → ko poreikis), dël to jø valdymà perimantys ir vediniai, sintaksiniai ryðiai nesikeièia (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 37; J. Kundrotas, MK 1974 6, 4; G. Savièiûtë, MK 1983 2, 27; V. Bûda, MK 1988 5, 28).

3.2.3.

Vietininkas ir kilmininkas

17-oje rekomendacijø vertinamas variantiðkas vietininko (a) : kilmininko (b) vartojimas daikto poþymiui reikðti. Jau Skardþiaus GK1 teigta, kad „paþymininis vietininkas mûsø kalboje ne labai mëgstamas“, o kilmininkas „mûsø kalbos pavyzdþiais

137 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

ámanomesnis“, ir taisyta: kooperatyvo skyrius Þ e m a l ë j e (=kooperatyvo Þemalës skyrius) (GK1 1938, 89): a–b. Vëliau panaðûs vietininko taisymai taip pat motyvuojami nebûdingu, netinkamu jo vartojimu daikto poþymiui reikðti: teisëjavimo metodika k r e p ð i n y j e, iðryðkëja ypatumai p o l i n k i u o s e ir pan. (K. Vosylytë, MK 1982 2, 27; P. Kniûkðta, KK 1982 42, 43-45; 1988 55, 26; A. Paulauskienë, MK 1969 7, 6; V. Alekna, MK 1979 5, 34 ir kt.), o kilmininkas remiamas vartojimo tradicija ir kalbos dësniais. Kelis kartus vietininkas vertinamas stilistiðkai: „sunkina sakinᓠ(V. Labutis, KK 1964 7, 51); „iðkreipia mintᓠ(V. Michalauskas, MK 1974 4, 24). Ðiai variantø grupei priskirtini ir abstrakèiøjø daiktavardþiø vietininkai (vaidmuo f o r m a v i m e, spragos a u k l ë j i m e, pakitimai p a j ë g u m e ir pan.), kurie MK ir KK taisomi motyvuojant daþniausiai tuo, kad ðiais atvejais jie svetimi, ir esama bûdingesniø raiðkos priemoniø, pirmiausia kilmininkas (V. Labutis, KK 1964 7, 49–50; V. Bûda, KK 1978 35, 16; B. Stundþia, MK 1986 5, 26; R. Venckutë, MK 1980 4, 20–21): a–b, a=b. Kiek kitaip á ðios rûðies vietininko : kilmininko variantus þiûri Jonas Ðukys. Nors paþymima, kad ðiaip kilmininkas áprastesnis reikðti daikto poþymiui, taèiau ir nusakomasis vietininkas, kad ir skatinamas kitø kalbø átakos, nesàs visada klaida, o neretai – kilmininko sinonimas, kuris tik „padidina kalbinës raiðkos iðgales, padeda perteikti stilistinius niuansus“ (MK 1976 4, 10–14). Mat kilmininkas nusakàs ypatybæ grieþèiau, kategoriðkiau, net suteikiàs rûðies poþymio atspalvá, o jei to atspalvio nenorima suteikti, vartotinas nusakomasis vietininkas. Nurodoma ir keletas atvejø, kai tarp vietininko ir kilmininko – aiðkûs kontrastinës distribucijos santykiai, t. y. vieno kitu be reikðmës skirtumo pakeisti neámanoma (judëjimas e r d v ë j e ir l a i k e – ne tas pat, kas e r d v ë s ir l a i k o judëjimas). Be to, kartais vietininkas esàs parankus, kai sakinyje ir taip daug nusakomøjø kilmininkø, vadinasi, þiûrima ir stilistinio tikslingumo. Matyti, kad vietininko vartojimas daikto poþymiui reikðti vertinamas labai nevienodai: nuo didelës klaidos (a=b) iki sinonimiðko vartojimo kartu su kitomis raiðkos priemonëmis (a|b). Vertinimo

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

138

laipsná lemia daugelis dalykø, bet, apskritai tariant, daugiausia funkcinis stilistinis vietininko vartojimo tikslingumas, kai þiûrima, ar vietininkas konkreèiu atveju gali geriau atlikti vienà ar kità funkcijà nei variantiðkos raiðkos priemonës.

3.2.4.

Ávairûs linksniai su prielinksniais ir kilmininkas

Vartosenoje su nusakomuoju kilmininku varijuoja ávairûs kiti linksniai su prielinksniais. Prielinksnis apie su galininku poþymiui reikðti (idëja a p i e gyvybës a t s i r a d i m à , atradimas a p i e b a k t e r i j a s ir pan.) daþniausiai laikomas netaisyklingu, netiksliai vartojamu, neteiktinu ir, atsiþvelgiant á sakinio kontekstà, taisomas arba grieþtai (a=b), arba kiek ðvelniau (a–b) (S. Barzdukas, GK2 1965 3–4, 58; V. Bûda, MK 1973 1, 19; KK 1976 31, 71; A. Rosinas, MK 1987 5, 23; J. Þukauskaitë, MK 1988 3, 15 ir kt.). Prielinksnio uþ konstrukcija su galininku vietoj nusakomojo kilmininko (rezultatai u þ 1980 m e t u s) taip pat taisoma kaip netaisyklinga ir lietuviø kalbai nereikalinga (A. Paulauskienë, MK 1969 7, 7; V. Bûda, KK 1978 35, 15; A. Vilkys, MK 1985 5, 18), laikoma slavybe (P. Jonikas, GK1 1938, 58): a=b. Pasakymuose choras p r i e kultûros n a m ø , vaikø klubas p r i e n a m ø v a l d y b o s prielinksnis prie su kilmininku laikomas nereikalingu, nes nerodo priklausymo santykiø: a–b (A. Vilutytë, KK 1974 27, 39), apskritai nurodomas esàs netaisyklingas: a=b (V. Grinaveckis, K. Kuzavinis, MK 1974 3, 8–9).

3.2.5.

Kilmininkas ir neveikiamasis dalyvis

Keliose rekomendacijose vertinama variantiðka kilmininko (a) : neveikiamosios rûðies dalyvio (b) vartosena daikto poþymiui reikðti (s k a l b i m o : s k a l b i a m o j i maðina). Skardþius, remdamasis analogijomis (r a ð o m a s i s popierius, s p r e n d þ i a m a s i s balsas) ið variantø k a l t i n i m o : k a l t i n a m a s i s aktas teikia geriau vartoti dalyvá: a–b (GK1 1936, 98).

3.2.6.

Padalyvis ir kitos raiðkos priemonës

Nemaþoje grupëje rekomendacijø (32) vertinama daikto ypatybæ reiðkianèio padalyvio vartosena (konservavimas s û d a n t, priemonës a t k u r i a n t ûká ir pan.). Ðio tipo junginiø bûta jau Balèikonio laikais, bet pastaraisiais keliais deðimtmeèiais ypaè pagausëjo, ir tai matyti ið vis daugëjanèiø ðios rûðies rekomendacijø KK ir MK. Balèikonis, remdamasis gyvàja kalba, pasakymus dël priemoniø a t s t a t a n t Vilniø, vaidmuo g i n a n t Maskvà ir pan. laikë klaidingais, negyvais, nes padalyviui esanèios suteiktos jam nebûdingos funkcijos, o jis turás rodyti veiksmo aplinkybæ (BR I 281 ir kt.). Savo nuomonës Balèikonis nepakeitë ir tada, kai keli kalbininkai – Kazys Ulvydas ir Juozas Þiugþda – mëgino ginèyti tokiø taisymø pagrástumà (esà be reikalo siaurinamas padalyvio vartojimas, nukenèiàs minties aiðkumas), atsiþvelgdami á kalbos raidos ypatumus ir kalbos vartotojø poreikius (BR I 311–312). Ið vëlesniø rekomendacijø matyti, kad nominatyvinës padalyvinës konstrukcijos vis labiau imamos palaikyti, ypaè mokslo kalboje kaip sudëtiniai terminai (tempimas p a n e r i a n t, konservavimas s û -

139 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Savukynas aiðkina gyvojoje kalboje atsiradus naujà tendencijà, „kilusià ið bendrinës kalbos loginio tikslumo“, – vartoti kaip tik kilmininkà: ð o k i ø (ne: ðo k a m o j i ) salë, s k a l b i m o (ne: s k a l b i a m o j i ) maðina, t e k i n i m o (ne: t e k i n a m o s i o s ) staklës (MK 1972 8, 32), taigi vertinama negrieþtai: a || b. Tai, kad kilmininkas imàs stumti neveikiamuosius dalyvius, paþymi ir Kniûkðta, bet parodo pastaruosius esant natûralesnius ir patogesnius terminologiðkai, ypaè tada, kai dalyvá reikia patikslinti, papildyti: linø m i n a m o j i maðina, metalo t e k i n a m o s i o s staklës (KK 1972 23, 36–40). Neveikiamojo dalyvio terminologinis patogumas taip pat parodomas Vytauto Bûdos rekomendacijoje: ið jo junginio su kilmininku gali iðriedëti vienaþodis terminas ir sudaiktavardëti (kuliamoji) (MK 1972 8, 38–41). Taigi tie autoriai, kurie palaiko neveikiamojo dalyvio formà vietoj kilmininko, remiasi ir kalbos tradicija, ir funkciniu tikslingumu, o teikiantys kilmininkà – kalbos raidos polinkiais.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

140

d a n t ), vadinasi, jø vartosena diferencijuojama pagal funkcinius stilius. Padalyvis èia reiðkia veiksmaþodiniu daiktavardþiu nusakomo veiksmo atlikimo bûdà arba laikà, ir tokios konstrukcijos vadinamos taisyklingomis (t. y. ðiuo atveju – sistemiðkomis), paremtomis analogiðka padalyviø vartosena su veiksmaþodþiais, tik, kitas dalykas, pamatiniai konstrukcijos dëmenø veiksmaþodþiai turintys bûti tos paèios rûðies – abu arba prieþastiniai, arba savaiminiai (K. Gaivenis, KK 1963 4, 33–34). Kitø autoriø taip pat pripaþástama, kad panaðiø padalyviniø konstrukcijø plitimas – dësningas reiðkinys, susijæs su mokslinio ir publicistinio stiliaus raida, su kalbos intelektualizacijos procesu, nors liaudies kalbai jos nesanèios áprastos (V. Ambrazas, MK 1970 5, 30). Svarbiausia, kad nurodoma kai kuriais atvejais, Balèikonio peiktais, padalyvius galint ágyti ðalia aplinkybës papildomà paþyminio reikðmæ (Liaudis pasiekë laimëjimø k e l i a n t þemës ûká), nes „gyvenimas tiesiog verèia vartoti tokias padalyvines konstrukcijas, ypaè apibendrinamuosiuose sakiniuose, kur veikëjas konkreèiai nepasakomas“ (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 43). Dar vienas motyvas, kuriuo teisinamas ðiø konstrukcijø vartojimas – tikslingumas: ið dviejø blogybiø renkamasi maþesnë. Mat esama dalykø, kuriuos kitos kalbos (vokieèiø, rusø, anglø, prancûzø) pasako veiksmaþodiniais daiktavardþiais, o mûsø kalboje ðiø daiktavardþiø vartosena daug siauresnë, su jais gautume gremëzdiðkus, svetimus pasakymus. Dël to reikalas verèiantis plësti lietuviø kalbai bûdingø priemoniø – padalyviniø konstrukcijø vartojimà (V. Ambrazas, MK 1970 5, 30). Antra vertus, paþymima, kad tokiø konstrukcijø vartojimà ne vietoj, kur galima trumpiau ir aiðkiau pasakyti kitais bûdais, reikia riboti. Dël to ypaè daþnai daiktavardþius apibûdinantys padalyviai vertinami funkciðkai ir stilistiðkai: jie nereikalingi, nes kalbos nepuoðiantys, darantys jà iðpûstà, pretenzingà, sunkiau suprantamà (V. Ambrazas, KK 1968 15, 32–34); ne tik ardo tradicines sakinio formas, bet ir temdo mintá (V. Bûda, MK 1982 2, 8); sakinius padaro gremëzdiðkus (V. Junevièius, MK 1982 6, 34; A. Ruþë, MK 1984 6, 4; J. Ðukys, MK 1984 6, 10); teikia sakiniui trafaretiðkumo, virsta sa-

3.3.

Veiksmo (bûsenos) raiðka

Ið 150-ies ðios rûðies rekomendacijø daugiausia kalbama apie variantiðkà ne aktyvaus veiksmo, o pasyvios bûsenos raiðkà. Pagal varijuojanèiø gramatiniø formø ypatumus ðias rekomendacijas galima skirti á kelias grupes: 1) variantiðka tarinio vardininko : ánagininko bei dvejybiniø linksniø vartosena (87 rekomendacijos); 2) variantiðka vietininko ir kitø raiðkos priemoniø vartosena bûsenai reikðti (45 rekomendacijos); 3) konstrukcijos bûti pas kà ir kitø raiðkos priemoniø varijavimas turëjimo bûsenai ir priklausymo santykiams reikðti (18 rekomendacijø).

141 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

votiðkais ðtampais, labiau tinka kanceliariniam, moksliniam stiliui, o publicistikoje vartotini saikingai (B. Stundþia, MK 1986 5, 27–29) ir kt.: (a) || b. Vienu kitu atveju, kur ryðki paþyminio funkcija, taisoma ir grieþèiau (a–b): trûkumø yra u þ s a k a n t ir g a u n a n t (=yra uþsakymo ir gavimo trûkumø) (J. Klimavièius, MK 1983 2, 14); darbas k u r i a n t kolûkius (= kolûkiø kûrimo darbas) (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 78) ir kt. Padalyviniø konstrukcijø, atliekanèiø paþyminio (su vienokios ar kitokios aplinkybës atspalviu) funkcijà, vertinimo motyvø raida dësninga. Ið pradþiø, remiantis gyvàja kalba, jø vengta, o vëliau funkcinio tikslingumo sumetimais imta toleruoti ir vertinti daþniau ne taisyklingumo, o stilingumo matu. Variantiðkø raiðkos priemoniø daikto poþymiui nusakyti esama ir daugiau. Ðiame skyrelyje aptarti labiausiai paplitæ atvejai – nusakomojo kilmininko (paprastai norminio) ir kitokiø formø varijavimas. Daug maþiau rekomendacijø, kur norminiu laikomas ánagininkas (vienas ir su prielinksniu su) ir vertinami su juo konkuruojantys variantai: batai a n t p l a t f o r m o s : s u p l a t f o r m a (K. Gaivenis, KK 1975 29, 23–24); daina... þ o d þ i a m s , þ o d þ i a i s : p a g a l þ o d þ i u s (V. Ambrazas, MK 1973 2, 22) ir kt. Ðios ir panaðios rekomendacijos yra pavienës, aiðkesnës vertinimo bei motyvavimo sistemos nesudaro, tad plaèiau ir neaptariamos.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

142

3.3.1.

Tarinio ánagininkas ir vardininkas

Variantiðkai vartojamø tarinio ánagininko (a) : vardininko (b) vertinimà pirmiausia lemia tai, kokia kalbos dalimi (daiktavardþiu ar bûdvardþiu) iðreikðta vardinë tarinio dalis. 28-iose rekomendacijose aptariama variantiðka d a i k t a v a r d þ i o ir kitø daiktavardiðkai vartojamø kalbos daliø ánagininko : vardininko vartosena. Balèikonis aiðkina, kad lietuviø kalba per daug nemëgstanti tarinio ánagininko, ir nurodo jo variantiðko vartojimo su vardininku skirtumus – bûsenos laikinumo ir nuolatinumo pagrindu (Jis buvo d a r þ i n i n k u : d a r þ i n i n k a s ) (BR II 115–117). Leonardas Dambriûnas nurodo, kad vardininko ar ánagininko pasirinkimà tokioje pozicijoje, be kita ko, daug lemiàs pats veiksmaþodis, jo reikðmë, o veiksmaþodþio bûti – ir laikø formos (esamojo – vienaip, bûtojo kartinio laiko – kitaip) (GK2 1964 1, 2–4). KK ir MK mëginama aiðkiau apibrëþti situacijas, kuriose vartotinas vienas ar kitas ðios rûðies variantas. Paþymima, kad vardinës tarinio dalies pozicijoje daiktavardis galintis bûti vartojamas ir vardininko, ir ánagininko linksnio, o tai lemianti reikðmë, kurià yra nurodæ Danielius Kleinas ir Jonas Jablonskis: vardininkas þymi áprastiná daikto bûvá, o ánagininkas – nenuolatinæ bûsenà (V. Sirtautas, KK 1966 11, 32–33). Antanas Rasimavièius siûlo skirti ðiø linksniø vartojimà pagal asmens ar daikto nuolatiná (vardininkas) ar kintamà, pereinantá ið vieno á kità (ánagininkas) bûvá (MK 1971 6, 13–19). Laimutis Valeika, remdamasis generatyvine gramatika, teigia tarinio vardininkà esant naujesná, antriná reiðkiná, palyginti su ánagininku, o jo sinoniminës konstrukcijos su ánagininku rodanèios tà procesà dar nepasibaigus (MK 1972 4, 31–34). Vis dëlto MK redakcija lieka prie tradiciðkesnio poþiûrio ir, remdama Rasimavièiaus nuomonæ, teikia tarinio vardininko ir ánagininko skirtumo pamatu imti statiðkà veiksmo bûvá ir jo perëjimà á kità bûvá. Tokiu atveju esàs pamatuotas ir tarinio ánagininko vartojimas su tapsmo veiksmaþodþiais tapti, virsti, pasidaryti ir pan. (MK 1973 7, 41–42). Tokia taisykle vëliau remiamasi ir kitose

143 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

MK rekomendacijose (V. Bûda, MK 1975 4, 58; V. Michalauskas, MK 1975 4, 41 ir kt.). Kniûkðta laikosi senojo poþiûrio (tæsdamas Kleino ir Jablonskio tradicijà), kad praktiðkai patogiau esà þiûrëti, ar bûsena áprastinë (tada vartotinas vardininkas), ar laikina (tada teiktinas ánagininkas) (KK 1983 45, 30–35). Turint galvoje tokius tarinio ánagininko ir vardininko skirtumus, daugelyje rekomendacijø tiesiog ir nurodoma, kad ánagininkas netaisyklingai vartojamas bûvio vardininko vietoj: tai bûtø n e m a þ u i n d ë l i u (=nemaþas indëlis) (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 6–7), esàs labai pavojinga klaida (J. Klimavièius, MK 1983 2, 13), netinkamas, nevartotinas (A. Pupkis, MK 1973 1, 15; A. Kuèinskaitë, MK 1976 3, 14; R. Venckutë, MK 1980 4, 20; V. Grinaveckis, KK 1975 28, 76–77 ir kt.). Ánagininko klaidingumui parodyti duodama ir neigiamoji analogija: „niekas dar, rodos, nesako esu d a r b i n i n k u , bûk v y r u , þ m o g u m i “ (J. Klimavièius, MK 1980 5, 25). Vienu kitu atveju ne formuluojama abstrakti gramatikos taisyklë, o aiðkinama, kà vartoti konkreèioje situacijoje. Pavyzdþiui, sakiná Bûdamas e r u d i t u , yra skaitæs paskaitas V. Rastenis komentuoja: „[...] menkas ávertinimas toks pasakymas, kad kas nors skaitë paskaitas tik „bûdamas eruditu“, tai yra, lyg ir dëdamasis esàs eruditas“ (GK2 1966 3–4, 59). Taisant netaisyklingai vartojamà tarinio ánagininkà, remiamasi ir grynumo kriterijumi. Dambriûnas veiksmaþodþio bûti vartojimà su daiktavardþio ánagininku laiko slavybe (þmogus yra aplinkybiø p a d a r i n i u ) (GK2 1964 1, 2–4; 1967 2, 23), Kniûkðta kaip labai nelietuviðkà taiso ánagininkà p a g r i n d u buvo kompleksas (KK 1983 45, 30– 35). Apskritai tarinio ánagininko plitimas aiðkinamas slavø kalbø poveikiu, nes gyvojoje kalboje nesàs daþnas, daugiausia paplitæs kraðtinëse tarmëse, kur didelis sàlytis su slavø kalbomis (B. Balèienë, MK 1972 5, 20–25). B û d v a r d þ i ø ir bûdvardiðkai vartojamø kalbos daliø tarinio ánagininko : vardininko varijavimas ir ánagininko vartojimas vietoj dvejybiniø linksniø vertinamas 55-iose rekomendacijose. Didþiojoje jø dalyje ánagininkas vadinamas klaidingu, netaisyklingu, neáprastu

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

144

ir taisomas be iðsamesniø paaiðkinimø (J. Balèikonis, BR I 146; J. Ðukys, KK 1971 21, 20; B. Kalinauskas, MK 1969 6, 6; P. Kniûkðta, KK 1985 48, 22; V. Bûda, MK 1975 4, 58 ir kt.); kartais dar pasakoma taisyklë, kuriai nusiþengta (J. Balkevièius, MK 1971 1, 5; J. Ðukys, MK 1977 3, 30; B. Balèienë, MK 1979 3, 17–18 ir kt.), arba tiesiog nurodoma „dabartiniais mûsø kalbos palinkimais“, „mûsø ápratimu“ vartoti kitas raiðkos priemones (P. Skardþius, GK1 1936, 146; 1938, 108). Bûtinumas laikytis vartojimo bei taisymø tradicijø ypaè pabrëþiamas, nurodant gyvosios kalbos pavyzdþiø bei Jablonskio taisymø, kuriais sekama (A. G. G-tis, GK2 1964 2, 2–3; A. Þirgulys, KK 1966 10, 11–12; V. Sirtautas, KK 1966 11, 33–35; B. Tolutienë, KK 1967 13, 48– 50; V. Bûda, KK 1976 31, 68). Paþymima, kad „beveik visos tarmës dvejybinius linksnius tebëra ko puikiausiai iðlaikiusios“ (A. Paulauskienë, MK 1972 8, 25), ir duodama liaudies kalbos analogijø. Pagal pasakymà sakë mane ð i o k á , sakë mane t o k á teikiama vartoti ir j a s tokias (ne: t o k i o m i s) padaryti galëjo (S. Barzdukas, GK2 1967 4, 61); pagal áprastus posakius jauèiuosi (n e) s v e i k a s , (n e) l a i m i n g a s turi bûti ir n e j a u n a s (ne: n e j a u n u) dar niekad nesijauèiau (J. Ðukys, MK 1988 3, 28). Tiesa, paþymima, kad vienu kitu atveju dabartinës bk normos jau kiek skiriasi nuo Jablonskio teiktø: dabar jau nebetaisomas ánagininkas su veiksmaþodþiais laikyti, vadinti (A. Rasimavièius, MK 1972 9, 23 – 24), nes „ðiandien skamba archajiðkai“ (L. Dambriûnas, GK2 1962 2, 21–22, 28–29). Bûdvardþiø ir bûdvardiðkøjø kalbos daliø tarinio ánagininkas bei ánagininkas, vartojamas vietoj dvejybiniø linksniø, aiðkinamas galëjæs atsirasti dvejaip. Vieni autoriai já vertina kaip svetimà, dël kitø kalbø átakos atsiradusá reiðkiná (V. Sirtautas, KK 1966 11, 33–34), rodantá ið viso nelietuviðkà màstymà (P. Kniûkðta, KK 1983 45, 32–38). Kartais tokio ánagininko plitimas aiðkinamas galima analogija su daiktavardþio ánagininku, ypaè kai bûdvardþio ir daiktavardþio reikðmës nedaug tesiskiria. Dambriûnas spëja galëjus bûti tokià analogijà: padaryk mane iðminèium → iðmintingu þmogum → iðmintinguoju → iðmintingu (GK2 1964 4, 9–11). Apskritai, skirtingai nei kiti autoriai, Dambriûnas analogijomis linksta kai kuriø junginiø bûdvar-

3.3.2.

Vietininkas ir kitos raiðkos priemonës

Variantiðkai vartojamas su kitomis raiðkos priemonëmis vietininkas bûsenai reikðti beveik sutartinai grieþtai taisomas. Rekomendacijø motyvai taip pat labai panaðûs. Vietininkas nurodomas kaip klaidingas, netaisyklingai vartojamas, atliekantis ne savo funkcijas, t. y. netinkamas reikðti veikëjo bûviui (V. Michalauskas, MK 1974 4, 23–24; J. Þukauskaitë, MK 1981 2, 5–6; J. Klimavièius, MK 1983 2, 13; J. Þemaitis, MK 1988 3, 12), bk netinkamas, nes negali bûti pagrástas lietuviø kalbos dësniais (K. Ulvydas, KK 1974 26, 12) ir pan. Tokie vietininkai (bûti a r e ð t e , a t s t u m e , b û k l ë j e ...) taisomi grieþtai (a=b), tik vienu atveju vertinimas kiek ðvelnesnis: vietininkas romanas d v i e j u o s e t o m u o s e laikomas „ne visai tikusiu“ (a–b) (K. Ulvydas, KK 1981 41, 13–14). Daugiausia tokiø rekomendacijø, kur vietininkas bûviui, bûsenai reikðti vertinamas kaip netinkamas, remiantis grynumo kriterijumi. Ypaè daþnai juo vadovavosi Skardþius: kokiame s t o v y j e – „labai nevykusiai ið slavø kalbos verstas vietininkas“ (GK1 1936, 144); nelaimë t a m e – „gryna rusybë“ (GK1 1936, 92); jis gerame û p e – vartojama nelietuviðkai (GK1 1935, 141); viskas t v a r k o j e – „verstinis, inteligentø kalbos padaras“ (GK1 1938, 73) ir kt. KK ir MK formuluotës panaðios: „iðsiverstas ið rusø kalbos ir lietuviø kalbai netinka“ (be aut., MK 1969 5, 6); „nelietuviðkai vartojamas“ (A. Pupkis, MK 1969 12, 11); „prastas vertinys ið kitø kalbø“ (K. Ulvydas, KK 1981 41, 13) ir pan. Be to, vietininko netikimas daþnai nusakomas þodþiu nebûdingas, o tai ðiuo atveju laikytina ir ne-

145 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

dþio ánagininkà pateisinti, laikyti norma (ragina já bûti t e i s i n g u), nes toks ánagininkas bk esàs daþnesnis ir nebûtinai turás atitikti tarminius pavyzdþius (GK2 1964 3, 5–9). Ánagininko varijavimas su vardininku ir dvejybiniø linksniø pozicijose vertinamas, kaip matyti ið apþvelgtø rekomendacijø, remiantis daugiausia taisyklingumo kriterijumi, kuris ðiuo atveju suprantamas kaip grynumo ir vartojimo tradicijø laikymasis, o vertinimo laipsnis paprastai pats grieþèiausias: a=b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

146

taisyklingumo, ir negrynumo nuoroda: paveikslas patenkinamame s t o v y j e lietuviø kalbai nebûdingas pasakymas (E. Grinaveckienë, KK 1968 15, 36; taip pat J. Þemaitis, MK 1970 4, 13; A. Valeckienë, KK 1970 18, 8–10 ir kt.); „lietuviø kalbai svetimas, nebûdingas, niekuo nepagrástas ir nemotyvuotas“ (K. Ulvydas, KK 1974 26, 10–11). Pabrëþiama ir taisymø tradicija: „ne kartà jau taisytas vietininkas“ (J. Þukauskaitë, MK 1981 2, 5–6); kalbininkø seniai taisomas vietininkas (K. Ulvydas, KK 1974 26, 10–11; taip pat A. Þirgulys, KK 1966 10, 13); remiamasi Jablonskio taisymais (be aut., GK2 1961 2, 24). Kad bûvio vietininkas lietuviø kalbai svetimas, mëginama parodyti ir neigiamosiomis analogijomis. Skardþius pagal pasakymà bernas iðjojo (buvo) nakties, o ne: n a k t y j e , taiso ir buvo a t o s t o g o s e (=atostogø) (GK1 1936, 55); Albertas Rosinas peikia pasakymà medþiagos dujiniame b û v y j e , nes „niekas vietoj nosis yra kreiva dar nevartoja nosis yra kreivumo b û v y j e “ (MK 1981 2, 11). Dambriûnas analogijomis remiasi kitokiu tikslu – norëdamas bent ið dalies pateisinti kai kuriuos vietininkus, galëjusius, jo manymu, atsirasti ne tik dël kitø kalbø átakos, bet ir mûsø kalboje sekant panaðiais pasakymais (bûti k û m u o s e , p i r ð l i u o s e – kaip Dievas t r i j u o s e a s m e n y s e ir pan.) (GK2 1965 3–4, 47–48). Yra rekomendacijø, kur bûvio vietininkas kartais vertinamas negrieþtai, ne taisyklingumo, o greièiau stilingumo poþiûriu, arba ir vienaip, ir kitaip. Vietininkai (esmë yra r o d i k l i u o s e ir kt.) sakiná darantys nesklandø (A. Valeckienë, KK 1970 18, 8–10), neaiðkø ir netaisyklingà (K. Ulvydas, KK 1974 26, 10–11); pasakymas bûti p o v e i k y j e „perdëm dirbtinis, nenatûralus ir negyvas“, be vietininko aiðkiau ir paprasèiau (K. Ulvydas, KK 1974 26, 11–12); vietininkas bûti p a r e i g o s e vartojamas be saiko, ákyriai, netiksliai (Z. Zinkevièius, KK 1968 14, 27; K. Þuperka, KK 1988 55, 35). Atskirà poskyrá sudaro abstrakèiøjø veiksmaþodiniø ir kitokiø daiktavardþiø vietininkas, rodantis v e i k s m o ar b û s e n o s r e i ð k i m à s i kokioje nors s r i t y j e : nusimano l a i v i n i n k y s t ë j e , turi patirtá verðeliø a u g i n i m e , laimëjo b ë g i m e ir pan. Tokie vietininkai laikomi netaisyklingais (J. Ðukys, MK 1978 5, 44; V. Bûda, KK 1976 31, 71), o netaisyklingumas daþnai motyvuojamas atsiþvelgiant á gra-

3.3.3.

Bûti pas kà ir kitos raiðkos priemonës

T u r ë j i m o b û s e n a i r p r i k l a u s y m o s a n t y k i a i neretai variantiðkai reiðkiami prielinksnio pas konstrukcija su galininku (a) ir kitomis raiðkos priemonëmis (b). Daugiausia rekomendacijø autoriai konstrukcijà su prielinksniu pas priklausymo santykiams reikðti laiko netaisyklinga, nevartotina (a=b) (J. Balèikonis, BR I 146; B. Kalinauskas, MK 1969 6, 6; V. Bûda, MK 1972 1, 16; P. Gailiûnas, MK 1973 5, 21 ir kt.): kiek p a s j á

147 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

matinæ formà (abstrakèiøjø daiktavardþiø vietininkas veikimo srièiai neteiktinas, o konkreèiøjø – dirbti p r e k y b o j e , kultûros k o m i s i j o j e ir pan. – ne klaida [V. Labutis, KK 1964 7, 49–50; E. Grinaveckienë, KK 1972 23, 74; G. Naktinienë, MK 1985 2, 13; A. Vidþiûnas, MK 1986 3, 11 ir kt.]). Netaisyklingumas siejamas ir su tokios vietininko funkcijos nebûdingumu, svetimumu lietuviø kalbai (P. Skardþius, GK1 1936, 92; V. Labutis, KK 1964 7, 50–51; J. Ðukys, MK 1979 5, 19). Visi autoriai, iðskyrus Dambriûnà, ðios rûðies vietininkus taiso grieþtai (a=b), o Dambriûnas ir abstraktesniø, ir sukonkretëjusiø vyksmà reiðkianèiø daiktavardþiø vietininkus linkæs laikyti analogiðkais, taigi neklaidingais: kadangi tinka sakyti kalbëjo s u s i r i n k i m e , dalyvavo l e n k t y n ë s e , todël vargiai taisytina laimëjo rekordà b ë g i m e , nugalëjo p l a u k i m e , turi patirtá a u k l ë j i m e (GK2 1965 3–4, 47–49), nors nurodo, kad GK1 tokius vietininkus taisiusi. Be to, Dambriûnas, pripaþindamas, kad èia galá bûti ir svetimos átakos, vis dëlto nurodo tuos vietininkus esant reikalingus, kaip turinèius tam tikrà minties atspalvá (ne tas pat esà pasiþymëjo tràðø i ð v e þ i m e : tràðas i ð v e þ a n t ) (ten pat). Dar vienas jo argumentas – gyvoji kalba vartojanti: visur buvo sparta – a u d i m e i r v e r p i m e , tad ðios rûðies vietininkø Dambriûnas nelaiko klaida: a|b. Kiti kalbininkai vis dëlto vietininko funkcijà reikðti bûsenà, bûvá ir veiklos sritá laiko periferine ir, remdamiesi taisyklingumu bei grynumu, ilga taisymø tradicija, jo bk netoleruoja, nebent viename kitame sustabarëjusiame pasakyme.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

148

vyriðkumo (=kiek jo vyriðkumo, kiek jis turi vyriðkumo, kas jo vyriðkumas) ir pan. Remiamasi taisymø, ypaè Jablonskio, tradicija (J. Balèikonis, BR I 330; Z. Kuzmickis, KK 1969 18, 37–39; L. Dambrauskas, GK2 1967 1, 10–12), taip pat gyvosios kalbos duomenimis: gyvoji kalba tokio pas vartojimo – priklausymo santykiams reikðti – nepaþástanti (J. Balèikonis, BR I 330; Z. Kuzmickis, KK 1969 18, 37–39). Daþnai minima, kad netinkama pas vartosena atsiradusi dël kitø kalbø átakos40, taigi vertinant remiamasi grynumo kriterijumi. Tokios konstrukcijos esanèios lietuviø kalbai nebûdingos (V. Vaitkevièiûtë, KK 1967 13, 19); vartojamos nelietuviðkai (P. Skardþius, GK1 1935, 172); sudarytos pagal rusiðkà modelá (L. Dambriûnas, GK2 1967 1, 11); verstinës (A. Kuèinskaitë, MK 1969 2, 5; J. Ðukys, MK 1972 3, 9; K. Þuperka, MK 1985 5, 7). Vis dëlto Dambriûnas, remdamasis analogijomis, dalá ðios rûðies pasakymø mëgina pateisinti kaip galimà savos kalbos produktà, o ne pasiskolintà ið svetur raiðkos priemonæ: jei galás bûti vietininkas Krëvës raðtuose, namuose, kûryboje, tai galinti bûti ir analogiðka pas konstrukcija: p a s K r ë v æ raðtuose, namuose, kûryboje (GK2 1967 1, 10–12). O jei esà galima sakyti pas Krëvæ raðtuose yra..., tai tinka ir p a s K r ë v æ tokiø palyginimø labai daug. Matyti, kad remiamasi tik loginiais samprotavimais, transformacijomis, nepaisant junginiø semantiniø skirtumø. Variantiðka bûsenos raiðka vertinama pagal panaðius kriterijus, nors formos poþiûriu variantai gana skirtingi. Svarbiausia þiûrima taisyklingumo, kuris akivaizdþiai siejamas su grynumu, ir ypaè pabrëþiama norminiø raiðkos priemoniø vartojimo bei nenorminiø variantø taisymo tradicija. Aiðkumo, tikslumo motyvai ðios grupës rekomendacijose gana reti, tik papildomi, o patys taisymai paprastai grieþti (a=b), nes pakankamai aiðki normos ir klaidos riba. Stasë Krinickaitë yra aiðkiai nusakiusi ðios reikðmës raiðkos priemoniø lietuviø ir rusø kalbose skirtumà: „nuosavybës ir priklausymo santykiai lietuviø kalba reiðkiami veiksmaþodþiu turëti, o rusø kalba – veiksmaþodþiu bûti“. Dël skirtingø veiksmaþodþiø skiriasi ir pasakymø struktûra: turëti reikalauja nurodyti objektà galininko linksniu, o rusø kalboje tai ne turëjimo objektas, o esantis daiktas, kuris reiðkiamas vardininko linksniu (þr. Krinickaitë 1984, 11, 12). 40

Veiksmo (bûsenos) aplinkybiø raiðka

Pagal reikðmæ aptartina variantiðka ðiø aplinkybiø raiðka (þr. schemà 1.4 skirsnyje, p. 60): 1) laiko, 2) vietos, 3) bûdo, 4) sàlygos, 5) prieþasties, 6) tikslo, 7) kiekio. Kaip tam tikra veiksmo aplinkybë skirtinas ir pagrindinio veiksmo poþymá nusakantis ðalutinis veiksmas, todël ðiame skyrelyje aptariama ir variantiðka jo raiðka.

3.4.1.

Veiksmo (bûsenos) laikas

Ávairiems laiko aplinkybiø atspalviams – veiksmo (bûsenos) daþnumui, laiko tarpui, laiko ribai ir kt. – reikðti vartosenoje variantiðkai vartojama ávairiø taisyklingø ir netaisyklingø linksniø, prielinksniø ir polinksniø konstrukcijø.

3.4.1.1.

Prielinksniai á ir per su galininku, vietininkas

Veiksmo daþnumui, pasikartojimui per laiko tarpà reikðti variantiðkai vartojama prielinksnio á su galininku konstrukcija ir kitos raiðkos priemonës, paprastai per su galininku. Skardþius nurodo gyvojoje kalboje esant ðia reikðme vartojamà á, bet plaèiau paplitusios kitos konstrukcijos (GK1 1938, 73). Kitose 9-iose KK ir MK rekomendacijose konstrukcija á su galininku veiksmo daþnumui reikðti laikoma netaisyklinga, nevartotina (B. Kalinauskas, MK 1969 6, 7; V. Bûda, MK 1972 1, 16; K. Vosylytë, MK 1982 2, 27; A. Vilutytë, KK 1974 27, 38) ir taisoma grieþtai: a=b. Paþymima taisymø tradicija nuo Jablonskio laikø (M. Razmukaitë, KK 1967 13, 31–32; V. Bûda, KK 1976 31, 71). Be to, keliskart remiamasi grynumo kriterijumi ir nurodoma, kad ði konstrukcija mums nebûdinga, tai esàs sintaksës skolinys (K. Vosylytë, MK 1968 3, 2; 1977 3, 46 ir kt.). Marija Razmukaitë, kaip ir Skardþius, nurodo á su galininku gyvojoje kalboje vartojant kaip gretutinæ formà ðalia per su galininku (ypaè þemaièiø ir aukðtaièiø vakarieèiø), bet pirmoji konstrukcija nesanti labai paplitusi, todël neásigalëjusi në raðtuose (KK 1967 13, 31–32).

149 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

3.4.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

150

Taigi tarp variantiðkai vartojamø prielinksniø á ir per su galininku veiksmo daþnumui nusakyti – aiðkûs laisvosios distribucijos santykiai: abu variantai atlieka tas paèias funkcijas, ir vieno ið jø atsisakoma kaip svetimo, netaisyklingo. Panaðia reikðme kartais vartojamas ir vietininkas, todël variantø diapazonas dar platesnis: kartà á m e t u s (a) : p e r m e t u s (b) : m e t u o s e (c). Vietininkas vertinamas kitaip nei á su galininku (c || b), nes vartojamas ir tarmëse, ir senuosiuose raðtuose, nepeiktas Jablonskio, tik ne toks paplitæs kaip per konstrukcija (M. Razmukaitë, KK 1967 13, 33–34).

3.4.1.2.

Vietininkas ir kitos raiðkos priemonës

Laiko reikðmæ turinèiø daiktavardþiø (dienoje, savaitëje, birþelyje, metuose...) vietininkas gali bûti vartojamas greta kitø raiðkos priemoniø veiksmo laiko trukmei nusakyti. Dambriûnas tokius vietininkus laiko ánagininko, galininko sinonimais: a|b|c (ðiame l a i k o t a r p y j e : ðiuo l a i k o t a r p i u , ðá l a i k o t a r p á ), bet paþymi, kad vieno ar kito varianto vertë priklauso ne tik nuo þodþio leksinës reikðmës, bet ir nuo sakinio konteksto (GK2 1965 3–4, 45–49). Albertas Ruþë, remdamasis tarmiø, groþinës literatûros pavyzdþiais, taip pat parodo, kad ðios rûðies vietininkà vertinti pagal grieþtà sistemà neiðeina, nes priklausomai nuo leksinës reikðmës, vartojimo tradicijø, vienø þodþiø daþniau vartojamas vietininkas, kitø – galininkas ir kitos raiðkos priemonës: pavyzdþiui, mënesiø pavadinimø vietininkas esàs daþnesnis ir áprastesnis nei metø laikø ar savaitës dienø pavadinimø (KK 1968 14, 9). Visiðkai kitaip þiûrima á kitokios semantinës grupës vietininkus (laikotarpyje, bëgyje, eigoje, laike), taip pat variantiðkai (polinksniðkai) vartojamus su kitomis raiðkos priemonëmis veiksmo laiko trukmei ar daþnumui nusakyti. Daugelio rekomendacijø (jø – 26) autoriai tokius vietininkus taiso kaip nepateisinamus, nelietuviðkus, paþeidþianèius gimtosios kalbos sistemà, nebûdingus, atëjusius per vertimus (P. Skardþius, GK1 1935, 142, 173; J. Þiugþda, GK1 1939, 136; A. Paulauskienë, KK 1968 14, 33–34; A. Malakauskas, MK 1984 6, 17; A. Vidþiûnas, MK 1986 3, 11; V. Grabauskas, MK 1986 5, 46; A. Pi-

3.4.1.3.

Kilmininko konstrukcija su metu ir prielinksnis per + galininkas

Veiksmo laiko trukmei reikðti variantiðkai gali bûti vartojama kilmininko konstrukcija su metu (a) ir per su galininku (b) (pertraukos

151 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

roèkinas, MK 1988 3, 6 ir kt.): a=b. Pabrëþiama taisymø tradicija, einanti nuo Jablonskio ir Balèikonio (A. Piroèkinas, MK 1988 3, 6 ir kt.). Kaip papildomi motyvai pateikiami stilingumo paþeidimas (gadina stiliø, J. Ðukys, MK 1972 5, 12; kartais yra dviprasmiðki, A. Rosinas, MK 1975 4, 34) ir funkcinis netikslingumas, nes agresyviai stumiamos kitos raiðkos priemonës (A. Rosinas, MK 1981 2, 11). Dambriûnas ir ðiuo atveju stovi nuoðaly: mëgina tokius vietininkus pateisinti. Remdamasis tuo, kad bûvyje ir eigoje vartojæ Jablonskis ir Bûga, jis su ðiais vietininkais funkciðkai sutapatina ir kitus (bëgyje, laikotarpyje): sintaksiniu atþvilgiu visi jie esà vienodi, „nevienodi èia tëra literatûriniai ávaizdþiai. Bet ar laikas, dienos ir savaitës turi „eiti“, ar jos gali ir „bëgti“, jau nebe kalbininkø darbas spræsti“ (GK2 1965 3–4, 47–50). Be to, vietininkas laikotarpyje pateisinamas ir tuo, kad turi savità reikðmës atspalvá: skirtingai esà suprantami pasakymai savaitës l a i k o t a r p y j e ir p e r savaitæ, tad funkciðkai abu esà reikalingi (GK2 1965 3–4, 48–50). Vietininkà bûvyje (laikui reikðti) linkæs pateisinti ir Vytenis Grabauskas. Remdamasis gyvosios kalbos duomenimis, jis teigia, kad tai esàs „ne raðtø pramanas“, o seniai paþástamas reiðkinys, pamatuotas liaudies kalbos dësniais, vartotas Jablonskio ir Bûgos. Ðio vietininko tikimas bk, autoriaus manymu, gali bûti grindþiamas jo specifine funkcija, ypaè reikalinga mokslo kalbai – reikðti kokio proceso laiko ribas ir periodus (MK 1986 5, 47–48). Vis dëlto, nors ir paþymima, kad bûvyje – specifiðkas, izoliuotas mûsø kalbos faktas, neáeinantis á laiko vietininko sistemà, nors ir mëginama nubrëþti funkcines ðio vietininko vartojimo ribas – taigi remiamasi funkciniu tikslingumu, bet lieka abejoniø, ar vartosenoje tokias ribas ámanoma iðlaikyti ir neskatinti nenorminiø panaðios rûðies vietininkø (bëgyje, eigoje...) funkcionavimo.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

152

m e t u : p e r p e r t r a u k à ). Konstrukcija su polinksniu metu laikoma negyva, atsiradusia dël analogiðkø rusø kalbos konstrukcijø átakos, „nusiþiûrëjus á kitas kalbas“, taèiau vertinama ne grieþtai, o taisoma labiau stilistiðkai (a–b, a || b), mat nesanti netaisyklinga, tik per daug plintanti ir stumianti kitas raiðkos priemones, skurdinanti kalbà (V. Michalauskas, MK 1974 4, 24; A. Þirgulys, KK 1967 12, 10; J. Ðukys, KK 1968 15, 44–45).

3.4.1.4.

Prielinksnis ant + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

Nuosekliai taisoma prielinksnio ant su kilmininku konstrukcija laikui su tikslo atspalviu reikðti (ateik a n t p i e t ø ; a n t g a l o ...). Daugiausia nurodoma tokià konstrukcijà esant verstine slavybe (P. Skardþius, GK1 1937, 115); nelietuviðka (M. Razmukaitë, KK 1967 13, 33); „jauèiamas vertimas ið anglø kalbos“ (ateik a n t l a i k o ) (A. Ðimaitienë, GK2 1960 2, 26), todël grieþtai taisoma kitomis formomis (ánagininku, naudininku ir pan.): a=b.

3.4.1.5.

Galininkas ir naudininkas

10-yje rekomendacijø aptariama variantiðka vadinamøjø pobûvio galininko (a) ir laiko naudininko (b) vartosena. Antanas Salys ðias dvi formas (iðvaþiavo v i e n à d i e n à : v i e n a i d i e n a i ) laiko taisyklingomis (a|b), tik atëjusiomis ið skirtingø tarmiø: galininkas esàs sakomas þemaièiø ir panemunieèiø, o naudininkas – kai kuriø rytieèiø (GK1 1933, 13). Skardþius, kad ir pripaþindamas Jablonská èia teikus vartoti tik galininkà, vis dëlto, panaðiai kaip ir Salys, nepeikia në vienos formos, nes abi jas turinti gyvoji kalba, be to, tarp jø esama reikðmës skirtumo (tik aiðkiau nenurodo, kokio) (GK1 1937, 114–115). Balèikonio nuomonës bûta kitokios. Greièiausiai sekdamas Jablonskiu, naudininkà jis visur keitë pobûvio galininku: iðeina v i s a i d i e n a i (=visà dienà), liko v i e n i e m s m e t a m s (=vienus metus), o motyvavo tuo, kad taip esà kalboj vartojama (BR I 289–290): b=a.

3.4.1.6.

Kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

Prie variantiðkos veiksmo laiko raiðkos galima skirti ir d a t o s n u -

153 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Kelios Dambriûno rekomendacijos rodo, kad ðis autorius pobûvio naudininkà labai palaikë: vietoj Jablonskio teikto galininko tas naudininkas „ðiandien [...] jau visuotinai ásigalëjæs“ (GK2 1962 2, 21). Iðsamiai aiðkinamos tokio ásigalëjimo prieþastys ir parodoma naudininkà esant funkciðkai tikslingà. Galininkas turás keletà laiko reikðmiø, ið kuriø dvi labai artimos – pobûvio ir ilgio tolio (ðis reiðkiantis tarinio veiksmo trukmës ilgumà), todël, vartojant galininkà, kartais esà neaiðku, kuri jo reikðmë turima galvoje. Pavyzdþiui, Jablonskio sakinys Vaþiuosim pas mamà v a l a n d ë l æ galintis reikðti dvi skirtingas laiko aplinkybes: laikà, kurio metu kas veikia ar kas vyksta, ir laikà, kuris yra skirtas, numatytas praleisti. Dambriûnas samprotauja, kad esant dviem skirtingoms laiko aplinkybëms, turëjusios susidaryti ir dvi skirtingos formos joms reikðti, ir vietoj pobûvio galininko vartojamas naudininkas (iðvaþiavo v i s a i v a s a r a i ) (GK2 1964 4, 11–12). Be to, galininkas, reiðkiantis veiksmo ilgumà, anot Dambriûno, viename sakinyje su ávykio veikslo veiksmaþodþiais „pjaunasi“ (galima sakyti vaþiavo v i s à d i e n à , bet ne iðvaþiavo v i s à d i e n à ) (ten pat). Taigi stengiamasi atriboti galininko ir naudininko funkcijas. Albertas Ruþë pagal Lietuviø kalbos atlaso duomenis daro iðvadà, kad laiko naudininkas vartojamas tarmëse, taip pat paplitæs senuosiuose raðtuose, tad nesà pamato jo laikyti klaida, kai reiðkiama ið veiksmo iðplaukianèio rezultato trukmë (KK 1969 16, 8–14). Keliose kitose rekomendacijose naudininkas (sustokime m i n u t e i , jûra i l g a m l a i k u i uþðàla) taisomas (b–a) be platesnës motyvacijos (J. Ðukys, MK 1978 5, 43; A. Piroèkinas, KK 1989 57, 34 ir kt.). Toká nevienodà laiko naudininko ir pobûvio galininko vertinimà lëmë skirtingas ðiø linksniø funkcijø supratimas. Vieni autoriai, tarp ðiø kalbos vienetø áþiûrëdami laisvosios distribucijos santykius, linksta rinktis vienà – galininkà, o kiti mato ðiø linksniø reikðmës skirtumø ir nelaiko jø variantais.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

154

s a k y m à vyriðkosios giminës kilmininku (kartais ir kitais linksniais) (a) ir moteriðkosios giminës linksniais (b). 12-oje rekomendacijø a variantas (k e l i n t o ðiandien) grieþtai taisomas: a=b. Daugiausia tai motyvuojama nusiþengimu taisyklingumui ir grynumui: svetima, ásipratinta greièiausiai ið miesto þargono forma, liaudies kalba jos nepaþástanti (M. Jurkynas, GK1 1938, 22; V. Labutis, KK 1962 2, 47); tai esàs neapdairus, aklas kitø kalbø mëgdþiojimas (V. Ambrazas, KK 1969 17, 36); nepritampa prie lietuviø kalbos sistemos (A. Kuèinskaitë, MK 1969 11, 5) ir kt. Ið pradþiø netaisyklingumas aiðkintas kaip giminës nederinimas (pagal rusø kalbos denj) (V. Bûda, MK 1972 1, 14; P. Gailiûnas, MK 1973 5, 21; B. Stundþia, MK 1975 4, 11), o vëliau pastebëta, kad nederinamas ir linksnis – nusiþiûrëjus ne á rusø kalbos þodá denj, o á bevardës giminës þodá èislo (J. Klimavièius, MK 1983 1, 42). Taigi ið dviejø tas paèias funkcijas atliekanèiø variantø teikiamas vienas – savas, áprastas, o kitas atmetamas kaip svetimas ir nereikalingas.

3.4.1.7.

Kiti variantiðkos laiko raiðkos atvejai

Kaip gryni formos variantai, atliekantys tas paèias funkcijas, taigi susijæ laisvosios distribucijos santykiais, vertinamos konstrukcijos p r o t a m s à : s u t a m s a ; u þ k e l i ø d i e n ø : po k e l i ø d i e n ø ; k e l e t à m e t ø a t g a l : p r i e ð k e l e t à m e t ø ir kt. Taèiau vertinimo laipsnis tokiais atvejais daþniausiai priklauso nuo variantø kilmës ir paplitimo: jei variantai savi, tarmëse vartojami, tik kuris nors maþiau paplitæs (pro tamsà), klaida nelaikoma, bet pirmenybë bk teikiama daþnesniam variantui (su tamsa) (E. Valiulytë, KK 1963 5, 60–61). Jei variantas svetimas (keletà metø atgal), jis atmetamas be iðlygø (P. Skardþius, GK1 1936, 56).

3.4.2.

Veiksmo (bûsenos) vieta

Aptariamos rekomendacijos, kuriose mëginama atriboti vartosenoje netinkamai varijuojanèias prielinksnio ant ir vietininko, prie-

3.4.2.1.

Ant + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

10-yje rekomendacijø aptariamas variantiðkas prielinksnio ant su kilmininku ir kitø raiðkos priemoniø, ypaè vietininko, vartojimas veiksmo vietai reikðti. Skardþius tarp variantø gyvenu a n t Þ a l i o j o K a l n o : Þ a l i a j a m e K a l n e mato ðioká toká reikðmës skirtumà ir vartoti teikia vietininkà pagal analogijà su panaðios reikðmës daiktavardþiø junginiais (Vytauto p a r k e , Kæstuèio g a t v ë j e ). Mat Þaliasis Kalnas nëra siauras daiktas, o iðtisõs plokðtumõs, ant kurios gyvenama, pavadinimas (GK1 1936, 98). Ið ðios rekomendacijos gerai matyti, kad varianto vertës laipsnis priklauso nuo viso junginio, ypaè daiktavardþio, semantikos, todël aiðkinamasi konkreti situacija. Panaðiai formuluojamos ir kitos ðios rûðies rekomendacijos. Aptardamas perkeltine reikðme laiko aplinkybei su vietos reikðmës atspalviu reikðti vartojamus variantus a n t Naujøjø metø s l e n k s è i o (a) : Naujøjø metø s l e n k s t y j e (b), Skardþius aiðkina vietininkà èia esant senoviðkà, anksèiau buvusá labiau paplitusá (k a l n e rugiai, panèiai kaba k a b l y j e ), bet ir dabar nesmerktinà: a|b (GK2 1961 1, 11–12). GK2 ginèytasi dël variantø a n t þ e m ë s (a) : þ e m ë j e (b) vertës. 1959 metais Juozas Vaiðnys pasiûlë pakeisti maldos tekstà: pasakyme kaip danguje, taip ir a n t þ e m ë s vietoj prielinksnio vartoti vietininkà þemëje. Jo motyvai keli: pirma, pasakymas su ant esanti „á mûsø kalbà ásibrovusi slavybë“, antra, vietininkas tinka kaip ir analogiðki pasakymai þmonës gyvena E u r o p o j e (ne: a n t E u r o p o s ), s a l o j e (ne: a n t s a l o s ), nors kai kam atrodà, kad þemëje reiðkia tik „þemës viduryje“ (GK2 1959 4, 59). Taigi teikiama vartoti b, o ne a variantà: a=b41. 41 Vaiðnys ten pat nurodo, kad ðis klausimas ne kartà keltas ir anksèiau (1918 metais Vyskupø konferencijoje buvæs priimtas vietininkas, o 1924 metais, neva sekant lotynø kalba, poteriuose turinèia prielinksninæ konstrukcijà, vël buvæ atkeista ant þemës).

155 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

linksniø per ir pro konstrukcijas ir kitas raiðkos priemones veiksmo (bûsenos) vietai reikðti.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

156

Skardþius á ðá siûlymà atsiliepia iðsamiu aiðkinimu. Remdamasis gausiais tarmiø, tautosakos, senøjø raðtø, þymiøjø kalbininkø vartosenos pavyzdþiais, jis daro iðvadà, kad mûsø kalboje nuo seno paþástamas ðios rûðies vietininkas, bet seniai ta paèia reikðme vartojama ir ant konstrukcija, kuri galinti bûti arba pasiskolinta ið slavø, arba kai kuriais atvejais susidariusi savaime, norint aiðkiau atskirti, kas yra daikto viduje, o kas – pavirðiuje (stalas – ant stalo, kalne – ant kalno). Kadangi poteriø tekste turima galvoje tik pavirðius, vartotinas vietininkas pagal analogijas pievoje, pasaulyje ir pan.; be to, vietininkas geriau deràs prie minëtojo pasakymo vietininko danguje (GK2 1960 1, 7–8): a–b. Ðià nuomonæ Skardþius patvirtina ir kitoje rekomendacijoje (GK2 1960 2, 36–37). Dambriûnas nesutinka su teiginiu, kad ant þemës esanti slavybë, ir ðià konstrukcijà poteriø tekste palaiko labiau negu vietininkà: b–a. Jis paremia konstrukcijà ant þemës teigdamas, kad mûsø kalboje apskritai esama polinkio prielinksnëti, taigi variantø vertæ motyvuoja kalbos raidos polinkiø atitikimu. Skirtingai negu Skardþius, kuris þodá þemë ëmë kaip atskirà atvejá (t. y. kaip leksiná vienetà), kur reikðmës poþiûriu nëra svarbu atskirti iðoræ ir vidø, Dambriûnas tà þodá átraukia á sistemà su kitais þodþiais, kuriø vietininkas ir prielinksnio ant konstrukcija turi ryðkesná pavirðiaus – vidaus reikðmës skirtumà, taigi motyvuoja abiejø formø vartojimà dviprasmiðkumo vengimu (GK2 1960 2, 35–37; 1965 3–4, 45). Vëliau vietininko ir ant su kilmininku vartojimas apibrëþiamas kiek aiðkiau. Nustatoma tendencija vartoti prielinksnio konstrukcijà, jei objektas (orientyras) yra trimatis, o vietininkà ir ant su kilmininku pasirinktinai – jei dvimatis (t. y. plokðtuma). Vadinasi, pastaràja reikðme a ir b variantai nurodomi kaip sinonimai – k r a n t e | a n t k r a n t o : a|b (E. Valiulytë, KK 1989 56, 40–43). Apþvelgtose rekomendacijose, kad ir kaip bûtø vertinamas vienas ar kitas variantas, þiûrima þodþio leksinës reikðmës, ir ðiuo atveju ji yra svarbiausias vertës orientyras, nes kiti motyvai neleidþia rasti kokios bendresnës taisyklës.

Per ir pro + galininkas

Panaðiai elgiamasi ir vertinant variantiðkai vartojamas prielinksniø per (a) : pro (b) konstrukcijas su galininku veiksmo vietai (krypèiai) reikðti. Skardþius, aptardamas variantus þiûrëti p e r : p r o l a n g à , paþymi, kad ir tautosakoje, ir gyvojoje kalboje esà vartojama abejaip, bet posakis su prielinksniu pro mums esàs bûdingesnis, já labiau teikæs ir Kazimieras Bûga, tad bk priimtinesnis: a–b (GK1 1937, 117). GK2 trijose Stasio Barzduko rekomendacijose konstrukcijos su per vertinamos dar grieþèiau: jos esanèios tarminës, netaisyklingos ir bk nevartotinos: a=b; todël taisomos p e r (=pro) durø plyðius, p e r (=pro) langus neiððoks ir pan. (GK2 1964 2, 12; 1965 3–4, 57; 1967 4, 62). Elena Valiulytë nurodo tarmëse vartojant abejaip, taèiau prielinksnio per reikðmë „kiaurai“ nuo Jablonskio taisymø bk normine nelaikytina: a–b (KK 1963 5, 58–59). Alekso Girdenio nuomonë kitokia: tarmëse ðios dvi formos neskiriamos (p e r v a r t u s | p r o v a r t u s ), tad ir bk nesà reikalo jø dirbtinai diferencijuoti (MK 1972 8, 27). Jonas Kilius iðsamiai aiðkina ðiø prielinksniø vartojimo ypatumus. Dar Kurðaièio ir Jablonskio mëginta skirti per ir pro reikðmes ðitaip: per þymintis judëjimà per uþpildytà erdvæ, pro – per tuðèià tarpà. Panaðiai vartojanèios ir tarmës, ir literatûros klasikai (girdi p r o s i e n o j u s : perðovë p e r b l a u z d i k a u l á ir pan.) (MK 1973 4, 27–31). Taèiau kai daiktas kiauraviduris (langas, durys), vartojami abu prielinksniai, nors Jablonskis teikæs tik pro vartus, pro langà. Toká variantiðkumà, rekomendacijos autoriaus nuomone, leidþiantis prielinksniø sistemos simetriðkumas, tad abu prielinksniai nelaikytini klaida (a|b). Be to, pabrëþiama, kad vieno ar kito prielinksnio pasirinkimà daug lemiantis kontekstas; pagal tai, koká reikðmës atspalvá norima paryðkinti, vienas ar kitas prielinksnis gali bûti vartojamas su tuo paèiu þodþiu: klauso p e r s i e n à , lenda p r o s i e n à (MK 1973 5, 35–40), taigi kartais laikytini sinonimais. Kiek kitokia – daikto judëjimo kokia nors vieta, kuri nusakoma daiktavardþio linksniu, – reikðme per ir pro variantiðkas vartojimas vertinamas jau ne kaip sinonimiðkas. Skirtingais prielinksniais

157 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

3.4.2.2.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

158

perteikiama skirtinga informacija: per reiðkia judëjimà vietos viduriu, pro – „pro ðalá“, todël jei tos réikðmës painiojamos, taisoma: P r o (=Per) Vilniø teka dvi upës (V. Grabauskas, MK 1980 5, 45–48). Èia per ir pro susijæ kontrastinës distribucijos santykiais, taigi nelaikomi sinonimais.

3.4.2.3.

Variantiðka kitø prielinksniniø konstrukcijø raiðka

Dël kitø variantiðkai vartojamø formø veiksmo vietai reikðti esama tik po keletà rekomendacijø. Ið jø matyti panaðûs kaip ir kitø gramatikos reiðkiniø vertinimo motyvai. Jei variantai savi, vartojami tarmëse, bet vienas maþiau paplitæs, kitas bk paprastai neteikiamas ir norminiu nelaikomas (pagal, palei k o : k à – tik galininkui pripaþástamos teisës bk, E. Valiulytë, KK 1964 7, 37–39): a=b. Jei variantai skiriasi kokiu reikðmës atspalviu, teikiami abu (ieðkoti p o k i ð e n e s : k i ð e n ë s e; vaikðèioti p o p i e v à : p i e v o j e, A. Masaitis, MK 1974 3, 24–25; E. Valiulytë, KK 1981 41, 30–31): a|b. Jei vienas ið variantø laikomas svetimu ar bent numanoma já atsiradus dël kitø kalbø átakos, bk vartoti neteikiamas (p r i e uþdarø durø : u þ uþdarø d u r ø posëdþiauti – pirmasis variantas laikomas svetimos kilmës posakiu: a=b; P. Kniûkðta, KK 1985 48, 23; sëdëti u þ v a i r o spëjama esant vertiná ir pagal analogijas [sëdëti p r i e s t a k l i ø , p r i e k n y g ø ] taisoma sëdëti p r i e v a i r o : a–b; E. Valiulytë, MK 1976 5, 46–47; posakis èia to nëra á ð i t à k n y g à laikomas anglybe ir taisomas vietininku ðitoje knygoje: a=b; A. Bagdonas, GK2 1960 2, 43; nurodoma ið rusø kalbos skverbiantis konstrukcijà, sudarytà ið aukðtesniojo laipsnio prieveiksmio su kilmininku, vietoj linksnio su prielinksniu [ápieèiau N i u j o r k o : á p i e t u s nuo Niujorko] ir taisoma grieþtai: a=b; A. Piroèkinas, KK 1989 57, 34 ir pan.).

3.4.2.4.

Vietininkas mûsuose, jûsuose ir variantiðkos raiðkos priemonës

Keliose rekomendacijose vertinamas variantiðkas formø mûsuose, jûsuose (a) vartojimas su prielinksninëmis konstrukcijomis pas mus, pas

3.4.3.

Veiksmo (bûsenos) bûdas

Aptariamos rekomendacijos, kuriose vertinama ávairuojanti ánagininko, prielinksniø sulig, pagal, uþ, vietininko ir kitø raiðkos priemoniø vartosena ávairiems bûdo aplinkybiø atspalviams reikðti.

3.4.3.1.

Ánagininkas ir prielinksnis su + ánagininkas

Gana problemiðkas atrodo variantiðkai vartojamø ánagininko (a) ir ánagininko su prielinksniu su (b) vertinimas, kai bûdo aplinkybæ reiðkiantis þodis dar turi paþyminiø (atliko d i d e l i u m a l o n u m u : s u d i d e l i u m a l o n u m u ). Skardþius pasakymui su mielu noru pateikdamas analogijà su dideliu dþiaugsmu, su atvira ðirdimi, siûlo geriau nevartoti to pasakymo be prielinksnio (mielu noru): a–b (GK1 1936, 97). Dambriûnas taip pat nuosekliai taiso panaðias be prielinksnio vartojamas konstrukcijas (ðvenèiama a t i t i n k a m u s u s i k a u p i m u , atliko d i d e l i u m a l o n u m u , priimamas d i d þ i a u s i u d þ i a u g s m u ir pan.): a=b. Jis remiasi taisyklingumu, t. y. nurodo, kad ánagininkas èia reiðkiantis ne veiksmo priemonæ (raðyti p i e ð t u k u ), o

159 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

jus (b). Jonas Ðukys nurodo, kad vietininkai esantys didelë retenybë tarmëse, bet vartojami senuosiuose raðtuose, taip pat latviø kalboje, taigi galintys egzistuoti, klaida nelaikytini, o vertintini labiau stilistiðkai. Jie vartotini tik tam tikrais atvejais, norint pasakyti kà iðkilminga, neáprasta, tinkami knyginiam stiliui, o neutraliojoje kalboje ribotini, nes stumia kitas raiðkos priemones: (a) || b (J. Ðukys, MK 1972 3, 8–10). Panaðiai mûsuose, jûsuose – kaip dirbtinai skambanèias formas – vertina ir Regina Venckutë (MK 1974 4, 13): a || b. Letas Palmaitis, vertindamas ðiuos vietininkus sistemiðkumo atþvilgiu, teigia juos esant bk sistemoje priimtinus, taigi lygios vertës su prielinksninëmis konstrukcijomis pas mus, pas jus, o vengtinus nebent siekiant stilingumo, kad nebûtø vartojami parazitiðkai ir nevirstø ðtampais: a|b (MK 1975 1, 57–59).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

160

aplinkybæ, ir bk normos reikalaujanèios èia vartoti prielinksná (GK2 1966 1, 7; 1967 4, 63; 1968 1–2, 6). Kniûkðta ðios rûðies ánagininkus vadina netipiðkais, rëþianèiais ausá (kokiomis n u o t a i k o m i s gráþo, kas n e n u m a l d o m u u o l u m u ) ir paþymi, kad ne visada paprasta pasakyti, kur netaisyklinga sintaksiðkai, kur abejotina tik dël stilingumo (KK 1978 34, 30), todël vertinant orientuojamasi pagal konkreèià situacijà ir aiðkesniø vertinimo kriterijø nepateikiama.

3.4.3.2.

Vietininkas ir kitos raiðkos priemonës

Ypaè daug veiksmo bûdo reikðme vartojama vietininkø (a) pagreèiui su kitomis raiðkos priemonëmis (b). Grieþtai taisomas vietininkas rengimuisi nusakyti (vaikðto kailiniuose d r a b u þ i u o s e , pasirodë vienose k e l n ë s e ir pan.), daþniausiai jo pakaitu teikiamas ánagininkas (kailiniais drabuþiais, vienomis kelnëmis): a=b. Taisymai motyvuojami paprastai tuo, kad vietininko funkcija kitokia, taigi remiamasi taisyklingumo kriterijumi (P. Skardþius, GK1 1935, 152; V. Grinaveckis, KK 1975 28, 77). Nurodoma ir tai, kad toks vietininkas svetimas mûsø kalbai (P. Skardþius, GK1 1936, 55), netinkamai vartojamas pagal svetimø – slavø kalbø – pavyzdá (P. Jonikas, GK2 1958 2, 33). Pabrëþiama taisymø tradicija nuo Jablonskio laikø, o norminio ánagininko vartosena remiama gyvos þmoniø kalbos pavyzdþiais (Iðëjo merguþëlë þ i b a n è i u v a i n i k u ) (L. Dambriûnas, GK2 1965 3–4, 43–44). Beje, priklausomai nuo sakinio konstrukcijos ir norminis vietininkas, ir taisyklingas ánagininkas gali eiti ne bûdo aplinkybe, o paþyminiu, bet bendroji (universalesnë) reikðmë lieka ta pati – daikto arba veiksmo poþymis. Tà patá galima pasakyti ir apie kitus daikto reiðkimosi bûdui (ar daikto poþymiui) reikðti vartojamus vietininkus. Beveik visi rekomendacijø autoriai laiko juos netaisyklingais (raðë raðiná t e m o j e , paraðyta anglø k a l b o j e , aptariama kultûringoje f o r m o j e ir pan.): a=b. Beje, arèiau á mûsø dienas tokiø taisymø vis daugëja (P. Skardþius, GK1 1939, 9; A. Rosinas, KK 1965 9, 39; K. Gaivenis, KK 1972 22, 53; be aut., MK 1969 6, 11; K. Vosylytë, MK 1982 2, 27). Daþnai

161 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

aiðkinama, kad mûsø kalbai áprastesnës tokiais atvejais kitos raiðkos priemonës (P. Skardþius, GK1 1936, 93; P. Jonikas, GK2 1958 2, 33– 34), o vietininkas „lietuviui, nepaveiktam svetimos kalbos átakos, kvepi kaþkuo svetimu“, mûsø ásipratintas ið slavø ir germanø kalbø (P. Jonikas, GK2 1958 2, 33–34); nelietuviðkai vartojamas (K. Ulvydas, KK 1974 26, 7–10); nebûdingas (R. Venckutë, MK 1977 4, 18; 1984 4, 12–13), taigi vertinama pagal grynumà. Kaip ðalutinis vertinimo motyvas, akivaizdþiai susijæs su taisyklingumo ir grynumo reikalavimais, neretai pateikiamas stilingumas. Vietininkas vadinamas ámantriu (J. Ðukys, KK 1971 21, 20); kenkia kalbos aiðkumui, virsta ðtampu (K. Ulvydas, KK 1963 4, 10–11); yra dviprasmiðkas (A. Pupkis, MK 1973 2, 20; A. Piroèkinas, MK 1988 3, 6) ir apskritai stumia ið kalbos gyvesnes raiðkos priemones (K. Ulvydas, KK 1974 26, 7–8). Tiesa, vienu kitu atveju, ypaè ankstesnëse rekomendacijose, stilistinis vertinimas yra pagrindinis motyvas, ir taisomas ne kaip kalbos klaida, o kaip parazitiðkai, ðabloniðkai vartojama forma (plotmëje ir kt., K. Ulvydas, KK 1963 4, 10–11). Dambriûnas vietininkà taisë ne visais minëtais atvejais. Jis pripaþino esant nevartotinus vietininkus pasakymuose knyga iðleista k i e t u o s e a p d a r u o s e , dainø rinktinë a n g l ø k a l b o j e ir pan. (GK2 1965 3–4, 43–44), bet kitaip þiûrëjo á junginius su þodþiais sàlygose, aplinkybëse ir pan. Taikydamas dabartinës vartosenos kriterijø (taip esà vartojama JAV lietuviø spaudoje), be to, remdamasis analogijomis (pagal Jablonskio sakiná su vietininku gyvenimo bûklëse), taigi sistemiðkumo kriterijumi, pateisino vietininkus padëtyje, bûklëje, sàlygose ir kitus (GK2 1965 3–4, 54). Suprieveiksmëjæ vietininkai (daugumoje, esmëje, pagrinde, principe, tikrumoje, pilnumoje, visumoje ir pan.) vertinami neigiamai kaip atliekantys ne savo funkcijas, t. y. netaisyklingi (P. Skardþius, GK1 1936, 92; 1937, 78; K. Vosylytë, MK 1968 3, 1–2; A. Balaðaitis, KK 1977 33, 24; A. Paulauskienë, MK 1971 4, 8; G. Savièiûtë, MK 1983 2, 26), o netaisyklingumas siejamas su kitø kalbø átaka: kerëbliðkos verstinës atnaðos (be aut., GK1 1940, 45); lietuviø kalbai nebûdinga (N. Sliþienë, KK 1969 16, 22–23); pasakyta pagal svetimø kalbø pavyzdþius (S. Barzdukas, GK2 1967 4, 62); nelietuviðkai vartojama

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

162

(K. Ulvydas, KK 1974 26, 4–5; 1981 41, 12–13). Paþymima, kad tokie vietininkai mûsø kalbai nereikalingi, t. y. funkciðkai netikslingi, nes vartojami kaip parazitiniai þodþiai ir stumia savas, áprastas raiðkos priemones (be aut., GK1 1940, 45; J. Pikèilingis, MK 1971 3, 8–9; V. Bûda, MK 1972 1, 15; A. Balaðaitis, MK 1973 5, 10–13; K. Ulvydas, KK 1981 41, 13). Dambriûno rekomendacijose ir èia neretai nusveria logika grindþiami motyvai. Vertindamas prieveiksmiðkai vartojamus vietininkus, jis pirmiausia þiûri, ar lietuviø kalboje esama lygiaverèiø pakaitø. Dël to pripaþásta, kad visumoje, pilnumoje, daugumoje – verstiniai ir netinkami vietininkai, nes „galima lygiai tà patá pasakyti savo sakinio konstrukcija“ (GK2 1965 3–4, 49–50). Formà esmëje Dambriûnas laiko reikalinga, nes, jo manymu, teikiami pakaitai ið esmës, esmiðkai kartais turi kiek kitokià reikðmæ (GK2 1965 3–4, 54; 1968 1–2, 4–5). Apskritai imant, veiksmo bûdui reikðti vartojami vietininkai vertinami daugmaþ pagal tuos paèius kriterijus: svetima, netaisyklinga ir nestilinga, funkciðkai netikslinga.

3.4.3.3.

Ánagininkas, sulig + ánagininkas, pagal + galininkas ir kitos raiðkos priemonës

Prie veiksmo bûdà reiðkianèiø variantø priskirtini ir tokie, kurie reiðkia v e i k s m o p a g r i n d à (kai kuriais atvejais jø reikðmë labai suartëja su veiksmo priemonës reikðme). Varijuojanèiø formø ávairovë palyginti didelë, o paèiø rekomendacijø nëra daug, tad galima kalbëti tik apie pavienius atvejus, kurie nesudaro kokios aiðkesnës bendros motyvavimo sistemos. Veiksmo pagrindas gali bûti variantiðkai reiðkiamas ánagininku, prielinksniø pagal, sulig konstrukcijomis ir kitokiais bûdais. Skardþius abu pasakymus uþdaviná spræsti p l a n u : p a g a l p l a n à laiko vartotinais pagal analogiðkus pavyzdþius (darë ðia s u t a r t i m i, jo p a l i e p i m u ir p a g a l s u t a r t á , p a g a l p a l i e p i m à; senu p a p r o è i u ir p a g a l senà p a p r o t á , GK1 1938, 42), taigi laiko sinonimais: a|b. Taip pat, tik su nedideliu reikðmës atspalviu esà var-

3.4.3.4.

Uþ + galininkas ir kitos raiðkos priemonës

Ið variantø priimti u þ p a g r i n d à (a) : p a g r i n d u (b) : k a i p p a g r i n d à (c) pirmasis taisomas (N. Sliþienë, KK 1969 17, 20), motyvuojant grynumo paþeidimu: nei mûsø gyvojoje, nei þymesniøjø raðytojø kalboje nevartojamas, yra svetimos kilmës (J. Palionis, KK 1962 2, 46; K. Ulvydas, KK 1968 15, 13): a=b, c. Taigi vertinant variantiðkà veiksmo bûdo ir pagrindo raiðkà, daugiausia þiûrima, ar reiðkinys nëra svetimas, o nuo to priklauso jo tikimas ar netikimas vartoti bk. Kitaip tariant, variantø vertinimo laipsnis tiesiogiai priklauso nuo jø kilmës.

3.4.4.

Veiksmo (bûsenos) sàlyga

Rekomendacijø, kuriose vertinama ávairuojanti vartosena veiksmo (bûsenos) sàlygai reikðti, nëra daug.

3.4.4.1.

Prie + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

7-iose rekomendacijose vertinama prielinksnio prie su kilmininku variantiðka vartosena veiksmo (bûsenos) sàlygai reikðti. Daþnos ðio prielinksnio konstrukcijos (prie geriausiø norø, prie progos, prie sàlygø ir pan.) vertinamos kaip netaisyklingos (J. Klimavièius, MK 1973 1, 27; P. Gailiûnas, MK 1973 5, 21–22; A. Paulauskienë, MK 1971 4, 10; B. Stundþia, MK 1975 4, 11). Minima Jablonskio ir Balèikonio taisymø tradicija (E. Valiulytë, KK 1968 14, 35–36) ir taisoma grieþtai: a=b. Tø konstrukcijø pakaitai remiami liaudies kalbos, groþinës lite-

163 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

totini variantai p a g a l p r o g r a m à : s u l i g p r o g r a m a (P. Skardþius, GK1 1939, 9); laikrodis eina p a g a l r a d i j à : s u l i g r a d i j u (P. Skardþius, GK1 1939, 140–141), tik nurodoma, kad ðiø prielinksniø reikðmës kartais labai suartëjanèios, ir renkantis „tenka vadovautis daugiau kalbiniu jausmu, ne kuriomis nustatytomis taisyklëmis“ (ten pat).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

164

ratûros kalbos analogijomis (geriausiais norais – pagal savo noru, P. Skardþius, GK1 1935, 172).

3.4.4.2.

Esant + naudininkas ir kitos raiðkos priemonës

Ne taip sutartinai vertinama konstrukcija esant + naudininkas ir jos vartojimas su kitomis raiðkos priemonëmis veiksmo (bûsenos) sàlygoms (su laiko aplinkybës atspalviu) nusakyti. Pirmiausia nesutariama dël ðios konstrukcijos kilmës. Dalis rekomendacijø autoriø nurodo, kad ji svetima liaudies ðnekamajai kalbai, vietoj jos vartojami ðalutiniai sakiniai ar laiko ánagininkas (ne: e s a n t ðaltam o r u i , o k a i o r a s ðaltas, ðaltu o r u ir pan.) (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 43–44; A. Pupkis, MK 1973 1, 12). Taèiau pripaþástama, kad stilistiðkai kai kuriose bk vartojimo srityse (knyginëje kalboje, moksliniame ir kanceliariniame stiliuje) ji yra tikslinga, be to, jau plaèiai paplitusi (ten pat). Dël to në vieno autoriaus netaisoma grieþtai; vienø siûloma vartoti labai siaurai, vengti ypaè ten, kur nëra reiðkiama paðalio aplinkybë, nes antraip iðkreipiama mintis (E s a n t s o c i a l i z m u i , nëra iðnaudojimo, B. Kalinauskas, MK 1970 5, 43–44) : (a)–b. Valeckienës nuomone, minimoji konstrukcija esanti sava, todël galinti bûti nepageidaujama tik stilistiðkai tam tikruose kontekstuose; mokslinëje literatûroje nepeiktina: (a)|b (MK 1970 5, 70). Kitose rekomendacijose taip pat vertinama daugiausia stilingumo ir stilistinës diferenciacijos poþiûriu: „daþnusyk prarandame saikà“ (J. Pikèilingis, MK 1971 3, 8); „pernelyg plaèiai vartojama“ (A. Paulauskienë, MK 1971 4, 11); laikraðèiø kalboje atrodo pernelyg kanceliariðkai; negyvi pasakymai, ir nereikëtø jais piktnaudþiauti (A. Pupkis, MK 1973 1, 12; R. Venckutë, MK 1974 4, 15). Vytautas Bûda nurodo, kad esant su naudininku ið kanceliarijos, laikraðèiø kalbos skverbiasi net á groþinæ literatûrà (KK 1976 31, 72; MK 1980 1, 19). Tai gana retas atvejis, kai gramatikos reiðkinys, dël kurio grynumo abejojama, vis dëlto vertinamas ne grieþtai, o remiantis funkciniu tikslingumu, ir visø autoriø vienaip ar kitaip siûlomas diferencijuoti stilistiðkai.

Veiksmo (bûsenos) prieþastis

Aptariami keturi bûdingiausi rekomendacijose vertinami ávairuojanèios raiðkos atvejai, kai reiðkiama veiksmo (bûsenos) prieþastis.

3.4.5.1.

Vietininkas ir kitos raiðkos priemonës

Daugiausia ðios rûðies rekomendacijø (23), kuriose vertinamas variantiðkai su kitomis raiðkos priemonëmis vartojamas prieþasties vietininkas (to pasëkoje, pasekmëje, iðdavoje, rezultate, átakoje, poveikyje, (sà)ryðyje su ir pan.). GK1 tokie vietininkai taisomi, bet nelabai grieþtai: ki$tos raiðkos priemonës nurodomos esanèios uþ juos lietuviðkesnës, paprastesnës (L. Dambrauskas, GK1 1936, 111), o prieþasties vietininkas daràs sakiná nesklandø (J. Þiugþda, GK1 1939, 136–137): a–b. GK2 taisymai sugrieþtëja ir motyvuojami grynumo reikalavimais, taisymø tradicija (L. Dambriûnas, GK2 1961 3–4, 41; 1962 3, 36; 1963 3–4, 14; 1965 3–4, 50). Nurodoma, kad vietininkas turi kitas funkcijas – pirmiausia reiðkia vietà, o apie abstrakèius dalykus – padariná ar pasekmæ kalbëti kaip apie koká indà ar vietà esà netinkama (V. Rastenis, GK2 1966 3–4, 58). KK ir MK daþniausiai remiasi grynumo kriterijumi (N. Miliauskaitë, MK 1970 1, 15; A. Þirgulys, KK 1966 10, 14; A. Paulauskienë, KK 1968 14, 34) ir, kaip paprastai, taisant nenorminá vietininkà, nurodoma jo þala kalbos stilingumui ir grësmë kitø raiðkos priemoniø funkcionavimui: apsunkinama kalba, stilius tampa negyvas, temdoma mintis ir pan. (A. Valeckienë, KK 1970 18, 10–11; K. Ulvydas, KK 1974 26, 6–9; 1981 41, 12; J. Ðukys, MK 1977 3, 30; A. Rosinas, MK 1981 2, 10–11). Vertinimo laipsnis pats grieþèiausias: a=b.

3.4.5.2.

Dëka ir kitos raiðkos priemonës

15-oje rekomendacijø aptariami prielinksniðkai vartojamo þodþio dëka (su kilmininku arba naudininku) ir kitø raiðkos priemoniø (dël ko ir kt.) santykiai.

165 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

3.4.5.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

166

Skardþius vertina prielinksniðkai vartojamà dëka (dëka aplinkybëms, dëka jo) kaip naujà, skolintà ið kitø kalbø reiðkiná, kurio nei geresniuose raðtuose, nei þmoniø kalboje nebuvæ, ir grieþtai taiso: a=b (GK2 1965 2, 31–32). Kiti autoriai taip pat remiasi grynumo ir taisyklingumo kriterijais: svetimø kalbø pavyzdþiu polinksnis dëka netaisyklingai vartojamas kaip prielinksnis (A. Paulauskienë, KK 1968 14, 34; K. Ulvydas, KK 1972 23, 13–14; A. Kuèinskaitë, MK 1982 2, 13; D. Tarvydaitë, MK 1985 2, 19; V. Bûda, MK 1988 1, 19): a=b. Vienoje kitoje rekomendacijoje ne visai teigiamai vertinamas ir polinksniu vartojamas dëka: jis tinkàs kalbant apie priklausymo santykius tarp þmoniø, o kitais atvejais deranèios kitos raiðkos priemonës (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 40; V. Bûda, MK 1980 1, 19). Kitø autoriø jis laikomas stiliaus trûkumu, nurodomas kaip stumiantis ið vartosenos kitas raiðkos priemones, taigi ribotinas stilistiðkai (J. Ðukys, KK 1968 15, 44–45; K. Þuperka, KK 1988 55, 37): a || b.

3.4.5.3.

Dël + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

Kai variantai vienodai taisyklingi, savi, bet turi skirtingø reikðmës atspalviø, vertinami kaip sinonimai: a|b (prapuoliau p e r b r o l á : d ë l b r o l i o ; pykti u þ k à : d ë l k o ir pan.). Nurodoma, kad jø pasirinkimà galinèios lemti sakinio sintaksinës ypatybës, veiksmaþodþio morfologinë sandara; vienas galintis bûti bûdingesnis ðnekamajai ir groþinës literatûros kalbai, kitas – neutralus (E. Valiulytë, KK 1977 33, 55–60; 1978 35, 26–30), taigi tokiø variantø vartosenà labiau reguliuoja stiliaus normos.

3.4.5.4.

Padalyvis ir kitos raiðkos priemonës

Variantiðkai prieþastis gali bûti reiðkiama padalyviu (a) : prielinksniu dël su kilmininku (b) labai apibrëþtoje vartojimo srityje – uþuojautose (uþjauèiu broliui m i r u s : d ë l brolio m i r t i e s ).

3.4.6.

Veiksmo (bûsenos) tikslas

Aptariamos rekomendacijos, kuriose vertinama ávairuojanti veiksmo (bûsenos) tikslo, kartais susipynusio su paskirties reikðme, raiðka. Visuose rekomendacijø ðaltiniuose daugiausia svarstoma naudininko – vieno ir su bendratimi – vertë, keli autoriai mini nykstanèià siekinio formà.

3.4.6.1.

Naudininkas, galininkas ir kitos raiðkos priemonës

Veiksmo tikslas ir jo siekimas glaudþiai susijæs su paskirtimi, ir daþnai tik nuo sintaksiniø sakinio ypatumø priklauso, kaip þiûrësime á vienà ar kità gramatinæ formà. Pavyzdþiui, su daiktavardþiu einantis naudininkas ir bendratis (dalgis ð i e n u i p j a u t i ) rodo to daikto paskirtá, o sakinyje Pirksiu dalgá ð i e n u i p j a u t i paskirtis susijusi su veiksmo tikslu. 35-iose rekomendacijose aptariamas variantiðkas galininko (ar kitø raiðkos priemoniø) (a) : naudininko su bendratimi (b) varijavi-

167 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Balèikonis padalyvá ðioje vietoje vadina negyvu laikraðèiø paleistu ðablonu, nes pats padalyvis su naudininku negalás reikðti prieþastiniø ryðiø su pagrindinio sakinio veiksmu, ir grieþtai taiso: a=b (BR I 276). Þaneta Urbanavièiûtë (MK 1969 7, 13) ir Regina Venckutë (MK 1974 4, 14–15) taip pat nurodo, kad prieþastiná santyká geriau reikðti ne padalyviu, o prielinksniu dël su kilmininku: a–b. Kazimieras Þuperka ðá atvejá aiðkina dar iðsamiau, kadangi dël jo taisymo pagrástumo buvo kilæ abejoniø (todël jis nebeáraðytas á KPP II leidimà). Konstrukcija su prielinksniu dël esanti neabejotina, ja prieþasties santykiai nusakomi tiksliau; padalyvis taip pat galintis reikðti prieþastinius ryðius, tik jie ne taip aiðkiai apibrëþti, paprastai susipynæ su kitø aplinkybiø reikðmëmis, vadinasi, pirmenybë teikiama prielinksninei konstrukcijai: a–b. Konkurencija tarp ðiø formø (a || b) bûtø tikslinga tada, jei kiekviena turëtø savø pranaðumø (MK 1987 3, 18–21).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

168

mas tikslui reikðti. Kadangi ðios rûðies rekomendacijø esama visuose tiriamuose ðaltiniuose, matyti, kaip kito ðiø variantø vertinimo laipsnis ir motyvai. Skardþius 1937 metais ið dviejø variantø leidimas v a i s t i n e i : v a i s t i n æ steigti kaip taisyklingesná nurodo pasakymà su naudininku, „nes èia [...] kaip tik yra tikslas nusakomas“ (GK1 1937, 14). Balèikonis, kaip rodo 10 jo rekomendacijø, turëjo tvirtà nuomonæ ir nuosekliai teikë vartoti tikslo naudininkà su bendratimi labai apibrëþtose situacijose. Nevengdamas smulkiai aiðkinti kiekvienà konkretø atvejá, jis vis pabrëþdavo, kad naudininku su bendratimi reiðkiama priemonë tikslui pasiekti, o ten, kur ðios reikðmës neáþvelgdavo, taisydavo: disertacija filologijos mokslo kandidato l a i p s n i u i á g y t i (=filologijos mokslo kandidato laipsnio disertacija), nurodydamas, kad „disertacija nëra priemonë, kuri duoda tà laipsnᓠ(BR I 223). Kontrastinëmis analogijomis parodoma, kas gali bûti suprantama kaip veiksmo priemonë (kirvis m a l k o m s s k a l d y t i , BR I 223; peilis d u o n a i r i e k t i ir kt., BR I 227). Balèikonis, be abejo, remiasi gyvosios kalbos vartosena: „mûsø raðtai kartais vartoja tikslo naudininkà su bendratim ten, kur gyvoj kalboj man neteko jo girdëti“ (BR I 267). Taèiau jis pats pripaþásta, kad „gali kartais pasitaikyti þodþiø, kurie vienam rodysis priemonë tikslui pasiekti, o kitam ne. Tada pagal kalbos jausmà gali bûti dvejopas vartojimas“ (jam nebuvo sàlygø m o k s l u i e i t i ir m o k s l à e i t i, BR I 268). Vadinasi, aiðkinantis, ar tinka tikslo naudininkas su bendratimi, pirmiausia þiûrëta þodþio leksinës reikðmës ir konkreèios sakinio situacijos. GK2 ið pradþiø be platesnio motyvavimo galininkas taisytas tikslo naudininku sakiniuose: gamino skystá naikinti m e t a l à (=metalui) (L. Dambriûnas, GK2 1959 2–3, 51); sudaryti teismà spræsti b y l a s (=byloms); turëtø pakankamai laiko d a r b à (=darbui) atlikti (V. Braziulis, GK2 1962 4, 59). Ið vëlesniø Dambriûno aiðkinimø, kodël renkamasi ne galininkas, o naudininkas, matyti, kad daugiausia þiûrima konstrukcijos reikðmqs (jei turima galvoje tikslas, kuriam kas daroma, vartotinas naudininkas, o jei esama tik paþyminio grupës – svarsto g a l i m y b e s baigti karà, – reikia galininko) (GK2 1962 3, 35–36).

169 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Tiesa, Dambriûnas, panaðiai kaip ir Balèikonis, nurodo, kad vieno ar kito linksnio pasirinkimas priklauso ir nuo to, ar þodis, kuris reiðkia priemonæ tikslui pasiekti, yra konkretusis daiktavardis (tada reikia naudininko), ar veiksmaþodinis abstraktas (tada galimi, skirtingai nei teikta Balèikonio, abu variantai – leidimas n a m à | n a m u i statyti, GK2 1964 3, 4–5). Taigi Dambriûnas naudininkà teikia vartoti daug plaèiau – visur, kur esama tikslo reikðmës, o galininkas daþniausiai laikomas „elementaria klaida“: a=b (bûdas surasti teisingus a t s a k y m u s = teisingiems atsakymams; duoda paramà iðlaikyti l a i s v æ = laisvei ir kt.) (GK2 1966 2, 23) arba „ne tiek baisiomis klaidomis“: a–b (bûdas aptarti þmogaus v e r t æ – þmogaus vertei; sutelkë lëðas leisti Lietuvos i s t o r i j à – istorijai) (GK2 1967 2, 24). Galininko atsiradimà tikslo reikðmës konstrukcijose Dambriûnas aiðkina keliomis prieþastimis, pirmiausia tuo, kad galininkà „tokiais atvejais átaigoja galiniuotinë (galininkinë) bendratis“ (bûdai a i ð k i n t i ðv. R a ð t à ; gamins sviedinius n a i k i n t i r a k e t a s ir pan.) (GK2 1964 3, 4–5). Be to, galininkas kartais pasirenkamas stilingumo sumetimais – kai greta susiduria du naudininkai (ûkelis pasitarnauja tik ð e i m i n i n k a m s s a v a i t g a l i a m s praleisti) arba kad bûtø iðvengta dviprasmiðkumo (ta virvë reikalinga j u m s plakti) (GK2 1964 3, 5). Variantiðkas galininko : tikslo naudininko vartojimas plaèiai aptariamas KK ir MK rekomendacijose. Vytautas Ambrazas nurodo, kad naudininko konstrukcija su bendratimi labai suaktyvëjusi, ir tai esàs dësningas reiðkinys, nes veiksmaþodiniø abstraktø vartosena ribota. Ten, kur kitos kalbos vartojanèios prielinksniø konstrukcijas su veiksmaþodiniais abstraktais, mums reikia vartoti tikslo naudininkà (su bendratimi) priemonei bei paskirèiai nusakyti (MK 1970 5, 61). Kiti autoriai taip pat aiðkina, kad naudininkas su bendratimi pateisintinas daug plaèiau, nei buvæ vartota anksèiau: jis tinkantis su þodþiais, kurie reiðkia ne tik áranká tikslui pasiekti, bet ir tam tikros paskirties daiktus (urna b a l s a m s skaièiuoti, A. Paulauskienë, MK 1970 5, 49–53), taigi ir su abstraktesniais daiktø, galinèiø bûti prie-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

170

monëmis, pavadinimais (komisija r y ð i a m s tirti, P. Kniûkðta, KK 1972 23, 40). Vadinasi, iðpleèiamà Balèikonio priemonës samprata, ir naudininkas su bendratimi neteikiamas tik tada, kai priemonë labai abstrakti ir ja negalima pasiekti tikslo (leidimas laikyti ð a u t u v à , ne ð a u t u v u i , R. Venckutë, MK 1974 4, 16; V. Michalauskas, MK 1974 4, 23; N. Sliþienë, KK 1961 1, 31–33 ir kt.). Kaip tik dël to, kad vieno ar kito linksnio pasirinkimas susijæs su leksine þodþio reikðme, ðios rûðies rekomendacijose daþnai aiðkinamasi konkretûs atvejai – ar galima koká dalykà laikyti priemone, ar ne (A. Pupkis, MK 1969 9, 22; N. Sliþienë, MK 1983 4, 10 ir kt.). Vytautas Bûda, pripaþindamas, kad vis dëlto ne visada aiðku, kà laikyti priemone, siûlo remtis ne loginiu, o gramatiniu-semantiniu pagrindu, t. y. iðryðkinti semantinius bendraties ir pamatinio þodþio santykius gramatinëmis priemonëmis. Tam reikalui taikomos konstrukcijø transformacijos: tikslo naudininkas su bendratimi vartotinas tada, kai naudininkà galima paversti veiksniu, o bendratá – tariniu (dalgis ð i e n u i pjauti → dalgis ð i e n à pjauna, MK 1975 4, 58–59; piemuo k i a u l ë m s ganyti → piemuo gano k i a u l e s , MK 1976 4, 14– 22; dël to neteiktina teisë k v a r t a l a m s statyti). Aldona Paulauskienë nurodo, kad tokios transformacijos esàs ne grieþtas gramatinis metodas, o greièiau loginis komentaras; be to, autorë parodo esant ryðá tarp logikos ir gramatikos: þodþiø samplaikos davë ásakymà, neturiu noro ir jø atitikmenys ásakë, nenoriu turi tuos paèius gramatinius sintaksinius poþymius – reikalauja tiesioginio objekto galininko (neiginys – kilmininko), o naudininkas su bendratimi visai netinkantis (MK 1976 4, 26–28). Ambrazas mano uþtenkant paprastos taisyklës: tarp konstrukcijos ir þodþio, su kuriuo ji siejama, turintis bûti tikslo ar paskirties santykis (MK 1976 4, 28–30; KK 1986 51, 71). Ið principo visø autoriø sutinkama, kad naudininkas su bendratimi vartotinas, kalbant apie asmenis ir daiktus, tinkanèius tikslui pasiekti. Taèiau esama tarpiniø atvejø, kai tikslo reikðmë turi paskirties atspalvá. Tada svyruojama, kokià raiðkos formà pasirinkti, turint galvoje, kad grynoji paskirties reikðmë gali bûti nusakoma kitokiomis raiðkos priemonëmis (pavyzdþiui, galininku), o grieþtai

171 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

atskirti tikslà ir paskirtá ne visada ámanoma, be to, skirtingai ásivaizduojami galininko : naudininko distribucijos santykiai. Dël to ir ðios grupës rekomendacijø motyvai ávairûs: ieðkoma loginiø-semantiniø ir gramatiniø kriterijø, aiðkinamasi konkreèiø konstrukcijø ypatumai. Skiriasi ir vertinimo laipsniai. Tikslo (paskirties) naudininkas su bendratimi (arba viena bendratis) neretai vartojama variantiðkai su veiksmaþodiniø daiktavardþiø naudininku (doleriai kariø i ð l a i k y m u i [a] : k a r i a m s i ð l a i k y t i [b]). Tokie variantai 21-oje rekomendacijoje vertinami labai nevienodai – nuo aiðkios sintaksës klaidos (a=b) iki stiliaus negerovës (a || b). Sintaksës klaida naudininkas laikomas dël svetimos kilmës (atidavë n a u d o j i m u i = naudoti, V. Bûda, KK 1981 41, 79) arba ðiaip nurodoma bûtinai taisyti (druskos reikalingos apykaitos p a g e r i n i m u i = apykaitai pagerinti, A. Pupkis, MK 1973 1, 13; taip pat A. Ruþë, MK 1983 2, 18; 1984 6, 4). Daugiausia rekomenduojama abstrakèiøjø veiksmaþodiniø daiktavardþiø naudininko tikslui reikðti „geriau nevartoti“ (a–b): bendratis „skambëtø saviðkiau, lietuviðkiau“ (V. Rastenis, GK2 1966 3– 4, 56); naudininko junginiai su bendratimi áprastesni (be aut., KK 1965 9, 11); naudininkas vartojamas ne savo vietoj (palikti s a u g o j i m u i – saugoti, P. Kniûkðta, MK 1979 1, 15; taip pat K. Eigminas, MK 1974 3, 16; J. Ðukys, MK 1984 6, 10 ir kt.). Á a variantà þiûrima ir kaip á netaisyklingumà, klaidà, kuri gadina stiliø (negyva ir nesklandu, P. Kniûkðta, KK 1985 48, 23–24), ir kaip á stiliaus negerumà: „per daug vartojama“ (laiptai á l i p i m u i [=álipti] á vandená, J. Ðukys, MK 1977 3, 30); „sunkina stiliø“ (G. Savièiûtë, MK 1983 2, 25); „kalbà daro tarsi medinæ“ (E. Jakaitienë, MK 1982 6, 7); stumia kitas raiðkos priemones (A. Rosinas, MK 1988 1, 24; J. Pikèilingis, MK 1982 4, 4). 11-oje rekomendacijø vertinamas su slinkties veiksmaþodþiais vartojamø naudininko (a) : kilmininko (b) varijavimas tikslui reikðti (iðvaþiavo a t o s t o g o m s : a t o s t o g ø). Balèikonis, nurodydamas, kad „po traukos veiksmaþodþiø (eiti, vaþiuoti, joti...) naudininkas nevartojamas“ (BR I 289), pagal gyvosios kalbos analogijas teikia vartoti kilmininkà, bendratá ar kitas raiðkos

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

172

priemones (ðaukdavo s u m a i , m i ð p a r a m = sumos, miðparø – pagal ðaukdavo p i e t ø , BR I 146; v a k a r i e n e i = vakarienës, vakarieniauti parsiradai, BR I 289; atvyko o f i c i a l i a m v i z i t u i = su oficialiu vizitu42, BR I 309). Antra vertus, kilmininkas Balèikoniui atrodë ne visur tinkamas. Pagal gyvosios kalbos analogijà eina á k u o p à jis teikë vartoti ir susirinko á p o s ë d á (ne: p o s ë d þ i o ), nes siekinio kilmininkas reiðkiàs patá siekiamà daiktà, o posëdis esàs tik priemonë siekti kokiø nors tikslø (BR I 161). Kitose rekomendacijose naudininkas su slinkties veiksmaþodþiais taip pat grieþtai taisomas: a=b. Stasys Barzdukas nurodo já esant svetimà mûsø kalbai (GK2 1964 2, 12); gyvojoje kalboje turima raiðkesniø kalbos formø tikslui reikðti (P. Skardþius, GK1 1938, 79; A. Pupkis, MK 1973 1, 15; J. Ðukys, MK 1978 5, 43; E. Valiulytë, KK 1988 54, 30–35). Dambriûnas iðsamiai aiðkina tikslo naudininku ir siekinio kilmininku reiðkiamø tikslo ir siekimo aplinkybiø skirtumus: jie ne tik formalûs (tikslo aplinkybë vartojama tada, kai nurodyta ir priemonë tam tikslui pasiekti, o kai priemonës nëra, tik siekiamas tikslas, – tinka siekinio kilmininkas), bet ir priklauso nuo paèiø þodþiø leksinës reikðmës (GK2 1964 2, 6–7). Jei konstrukcijà su slinkties veiksmaþodþiu sudaro ne vienas linksnis, o su bendratimi, tas linksnis vartosenoje gali bûti ne tik kilmininkas (b), bet ir galininkas (a) – reikia eiti m ë ð l à : m ë ð l o veþti. Tokia variantiðka vartosena aptariama 18-oje rekomendacijø. Dalis autoriø, remdamiesi vartojimo tradicija (tarmiø, tautosakos, senøjø raðtø, groþinës literatûros duomenimis), teikia vartoti kilmininkà, o galininkà taiso (a=b arba a–b): nors vakarieèiai siekimo aplinkybei reikðti daþnai vartojantys vietoj kilmininko galininkà, bet linksniø istorija ir vartosena kilmininkà èia rodanèios esant senesná ir bûdingesná (P. Skardþius, GK1 1935, 6; 1938, 80; N. Sliþienë, KK 1961 1, 34; Z. Dumaðiûtë, KK 1967 13, 24–25). Trumpesnëse rekomendacijose nurodoma tik taisyklë, kad po slinkties veiksmaþodþiø vartotinas ne galininkas, o kilmininkas, ir taisoBeje, Jonas Palionis èia teikia kilmininkà (atvyko v i z i t o ), o konstrukcijà su vizitu laiko vertiniu, tinkamu nebent publicistiniam stiliui (MK 1970 5, 65). 42

3.4.6.2.

(Su) tikslu + bendratis ir kitos raiðkos priemonës

Tikslui reikðti kartais vartojamas pasakymas (su) tikslu + bendratis (tikslu uþdirbti pinigø...). Trijose rekomendacijose jis laikomas klaida ir grieþtai taisomas kitomis raiðkos priemonëmis (a=b): nelietuviðkas posakis (be aut., GK2 1961 3–4, 42); bk nepriimtina (A. Balaðaitis, MK 1973 5, 8–9); sintaksës klaida (A. Piroèkinas, MK 1988 3, 6). Taigi remiamasi grynumo ir taisyklingumo kriterijais.

3.4.6.3.

Siekinys ir bendratis

4-iose rekomendacijose kalbama apie variantiðkà siekinio (a) : bendraties (b) vartojimà tikslui reikðti, taèiau visos rekomendacijos ið ankstesniø ðaltiniø, tad jø negausa rodo ir siekinio nykimà, ir taisymø nebeaktualumà. Balèikonis groþinës literatûros kalboje siekinio nelinkæs grieþtai smerkti, bet reikalauja já vartoti nuosekliai arba ið viso atsisakyti: taiso Antano Vienuolio Puodþiûnkiemio kalbà, kai siekinys kartais pasitaiko ten, kur ið viso jo neturëtø bûti, t. y. ne po slinkties veiksmaþodþiø, arba nevartojamas ten, kur galëtø bûti (BR I 224). GK1 siekinys norminiu nelaikomas, nes „daugumas lietuviø èia dabar sako bendratá“, bet paliekama laisvë rytieèiø kilmës raðytojams: (a)–b (J. M. L., GK1 1939, 106). Dambriûnas taip pat nurodo siekiná nykstant kaip nereikalingà formà ðalia bendraties ir bk nevartotinà: a–b (GK2 1961 2, 19; 1967 3, 42).

173 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

ma motyvuojant taisyklingumo reikalavimais: eina d u r i s (=durø) atidaryti; iðvyks organizuoti m a r a t o n à (=maratono) ir pan. (A. Þirgulys, KK 1966 10, 11; B. Kalinauskas, MK 1969 6, 6; B. Balèienë, MK 1973 1, 47; 1979 3, 17; V. Bûda, MK 1975 4, 59; KK 1976 31, 70; K. Vosylytë, MK 1979 5, 23 ir kt.). Vitas Labutis vis dëlto paþymi, kad galininko po slinkties veiksmaþodþiø nereikëtø laikyti didele klaida (a–b), nes ne visada esà aiðku, kada veiksmaþodis turi slinkties reikðmæ (MK 1976 4, 6–8).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

174

Ðios kelios rekomendacijos aiðkiai rodo, kad dël laisvosios distribucijos santykiø tarp variantø ir vieno ið jø siauro paplitimo antrasis priverstas pasitraukti ið aktyviosios vartosenos, taèiau bûdamas savas, o ne svetimos kilmës, vertinamas kaip archaizmas ir gali bûti pateisinamas stiliaus sumetimais.

3.4.7.

Veiksmo (bûsenos) kiekybë

Aptariamas ávairiø kiekio atspalviø – iðskirties (priskirties), sumos, kiekio virðijimo – variantiðkos raiðkos vertinimas kalbos rekomendacijose.

3.4.7.1.

Vietininkas ir kitos raiðkos priemonës

4-iose rekomendacijose kaip svetimi ir netaisyklingi taisomi vietininkai sumoje ir tame skaièiuje, o pakaitais nurodomas kilmininkas, prielinksnio ið su kilmininku konstrukcija ir kitos raiðkos priemonës (P. Skardþius, GK1 1935, 142; K. Vosylytë, MK 1968 3, 1; P. Kniûkðta, KK 1988 55, 27).

3.4.7.2.

Viso ir ið viso

Ið variantø viso (a) : ið viso (b) sumuojamiems dalykams reikðti 7-iose rekomendacijose pirmasis nurodomas kaip netaisyklingas ir nesistemiðkas (mat lietuviø kalboje kilmininkas nelinkæs vienas prieveiksmëti), nederantis prie kitø prieveiksmiø (ið tolo, ið anksto...): a=b (A. Ruþë, KK 1963 5, 45–46; K. Vosylytë, MK 1968 3, 1; A. Balaðaitis, MK 1973 5, 10; V. Bûda, MK 1988 1, 20 ir kt.).

3.4.7.3.

Virð + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

Virðijamam kiekiui reikðti varijuoja prielinksnis virð su kilmininku ir kitos raiðkos priemonës (per su galininku, daugiau kaip, daugiau negu, suvirð ir kt.).

3.4.7.4.

Aukðtesniojo laipsnio prieveiksmiai + kilmininkas ir kitos raiðkos priemonës

Panaðiai kaip ir virð su kilmininku (virðijamam kiekiui reikðti) variantiðkai su pasakymais kaip (negu), uþ su galininku (b) vartojami aukðtesniojo laipsnio prieveiksmiai su kilmininku (a) (daugiau penkiø). Skardþius, á ðiuos variantus þvelgdamas istoriðkai, aiðkina, kad, slavø ir mûsø kalbos duomenimis, anksèiau prie aukðtesniojo laipsnio formø galëjæs bûti vartojamas vienas atskirties kilmininkas, bet dabar jis iðlikæs tik kai kur prie aukðtesniojo laipsnio prieveiksmiø (aukðèiau k e l i ø , bet geriau u þ m a n e ). Bk siûloma vieno atskirties kilmininko su aukðtesniojo laipsnio formomis geriau nevartoti: a–b (GK1 1936, 143–144). MK ir KK a variantas taisomas grieþtai (a=b), nurodomas kaip „netaisyklingiø netaisyklingiausia konstrukcija“ (A. Piroèkinas, MK 1978 3, 21; taip pat P. Gailiûnas, MK 1973 5, 21; J. Ðukys, MK 1988 3, 28; V. Bûda, KK 1976 31, 70), bet plaèiau toks vertinimas nepagrindþiamas, taigi galima manyti, kad daugiausia sekama taisymø tradicija. Keletu pavieniø atvejø kiekybei reikðti variantiðkai vartojamos raiðkos priemonës vertinamos taisyklingumo ir grynumo poþiûriu: „be reikalo pasiskolintas prielinksnis iðkreipia sakinio prasmæ“ (kolona padidëjo i k i 1 4 t a k s i [=14 taksi], G. Kirvaitis, MK 1984 6, 12–13); klaidingai vartojama ant kiek (tiek) (R. Skaisgirienë, MK 1975 2, 5); ne savo reikðme vartojama konstrukcija turime lëðø u þ [...] r b. (N. Sliþienë, MK 1980 1, 30–31) ir pan., o netaisyklingumas ir svetima kilmë lemia vertinimo laipsná: a=b.

175 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Pranas Skardþius, remdamasis „mûsø kalbos pavyzdþiais“, virð su kilmininku tokia reikðme grieþtai taiso: a=b (v i r ð n o r m o s [=per normà] að negaliu dirbti ir pan., GK1 1937, 79). Valiulytë paþymi Jablonská taisius virð su skaitvardþiø kilmininku, bet rytø aukðtaièiø ðnektose tokia forma esanti vartojama (sinonimiðkai su suvirð, su virðum), be to, raðtuose dabar jau ásigalëjæ junginiai virð plano, virð normos... (ir jø dariniai virðnormis, virðpelnis), tad siûlo grieþtai nebetaisyti: a–b (KK 1967 12, 18–19).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

176

3.4.8.

Stiprinamosios veiksmo (bûsenos) aplinkybës

5-iose KK ir MK rekomendacijose aptariama stiprinamøjø junginiø (sudarytø su jungtuku ir), rodanèiø veiksmo, jo ypatybës kartojimàsi, variantiðka vartosena su kitomis raiðkos priemonëmis. Tai aiðkûs formos variantai, vartosenoje susijæ laisvosios distribucijos santykiais (l a b a i i r l a b a i : l a b a i l a b a i). Skaitvardþiø konstrukcijos su ir taisomos kaip svetimos („paþodþiui iðversta ið rusø kalbos“), netaisyklingos („nëra paremta lietuviø kalbos dësniais“) (J. Klimavièius, KK 1964 7, 51–53), remiamasi tarmiø, tautosakos, senøjø raðtø duomenimis, kurie rodantys mûsø kalbai bûdingà neapibrëþtai dideliam kiekiui reikðti skaitvardþio áþymio kilmininkà (ð i m t a i i r ð i m t a i = ðimtø ðimtai) (ten pat). Leonas Kuodys taiso ne tik skaitvardinius kartotinius junginius, bet ir tokius, kurie sudaryti ið kartojamø prieveiksmiø ir dalelyèiø (labai ir labai, vël ir vël, nuolat ir nuolat), o tai motyvuoja grynumo paþeidimu (svetimi, nemûsiðki pasakymai, MK 1972 8, 47; KK 1976 31, 50). Tos paèios nuomonës ir Teresë Valiuvienë su Antanu Balaðaièiu (MK 1973 1, 42). Jø teigimu, mûsø kalbos stiprinamøjø junginiø analizë rodanti, kad daþniausiai minèiai sustiprinti pasikartojanèios formos vartojamos be jungtuko ir (bëgte bëgo, prieðø prieðais, vienui vienas ir pan.). O pasikartojimai dar ir dar, nuolat ir nuolat ir kt. „atsiradæ mëgdþiojant svetimas iðraiðkos priemones“, todël grieþtai taisomi: a=b (ten pat). Vis dëlto ðios rûðies rekomendacijø palyginti nedaug, o stiprinamieji junginiai nëra pakankamai gerai iðtirti (nevienodo lygio yra veiksmaþodþiø, skaitvardþiø, prieveiksmiø ir dalelyèiø junginiai), kad visus juos bûtø galima taisyti vienu pagrindu.

3.4.9.

Senaisiais vietininkais reiðkiamos veiksmo (bûsenos) aplinkybës

Pagal reikðmæ tai daugiausia vietos ir laiko aplinkybës, bet jø variantiðkas reiðkimas senaisiais vietininkais (ið esmës kalbama apie iliatyvà) bei kitomis raiðkos priemonëmis ir panaðus tokio varijavi-

3.5.

Ðalutinio veiksmo (bûsenos) raiðka

Ðalutinis sakinio veiksmas, t. y. tam tikra pagrindinio veiksmo aplinkybë, gali bûti reiðkiamas, nelygu sakinio ypatumai, padalyviu, pusdalyviu arba dalyviu, daþnai kartu su jiems priklausanèiais þodþiais. Didþiàjà dalá (60) ðios rûðies rekomendacijø sudaro tokios, kuriose vertinamas variantiðkas padalyvio (a) : pusdalyvio, dalyvio (b) vartojimas reikðti ðalutiniam to paties veikëjo veiksmui. Daþniausiai formuluojama taisyklë, kad padalyvis nevartotinas to paties veikëjo ða-

177 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

mo vertinimas leidþia ðios rûðies rekomendacijas aptarti kartu, nors nusiþengiama bendrajam ðio darbo skyriaus principui eiti nuo reikðmës prie formos. GK1 á iliatyvà þiûrëta gana atlaidþiai, jis laikytas brangiu kalbos turtu (A. Salys, GK1 1933, 77–78), vietomis dar plaèiai tarmëse vartojamu (rytieèiø ir pietieèiø aukðtaièiø), paþástamu veik pusei visø lietuviø (P. Skardþius, GK1 1937, 82; J. M. L., GK1 1939, 106), todël bk norma nors ir nepripaþintas, bet apskritai, ypaè groþinëje literatûroje, toleruotas: (a)–b. Ið 10-ies rekomendacijø 4-ios priklauso Balèikoniui, 3 – GK1 ir 3 – KK. Balèikonis, aptardamas keliø groþinës literatûros kûriniø kalbà, paþymi, kad tame paèiame tekste nemaiðytini variantai K a u n a n : á P a n e v ë þ á ir pan., nuosekliai vartotinas arba vidaus einamasis vietininkas, arba kitos raiðkos priemonës, nes në viena tarmë tø formø nevartojanti greta (BR I 159–160, 224, 287, 330). Apskritai bk norma esantis galininkas su prielinksniu á, nes jos pagrindas – vakariniø lietuviø tarmë – teturinti iðlaikiusi vidaus einamàjá vietininkà tik suprieveiksmëjusiø þodþiø; iliatyvas galintis bûti pateisintas tik rytieèio raðytojo kalboje (BR I 287), taigi a variantas laikomas tarmybe ir diferencijuojamas stilistiðkai: (a)–b. Keliose KK rekomendacijose iliatyvas laikomas archaizmu, neutralioje bk neteiktinu (ateina du kartus d i e n o n = per dienà, M. Razmukaitë, KK 1967 13, 32–33), bet toleruojamas pavieniais atvejais (A. Ruþë, KK 1968 14, 6), ypaè frazeologizmuose (grûdas g r û d a n | grûdas á g r û d à , J. Lipskienë, KK 1984 47, 42–44): (a)–b.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

178

lutiniam veiksmui reikðti, o tokiu bûdu pavartotas laikomas netaisyklingu, netinkamu, vartojamu ne vietoj ir ne pagal savo kalbos palinkimus, nepateisinamu lietuviø kalbos dësniais ir pan.: a=b (J. Kruopas, GK1 1936, 89; P. Skardþius, GK1 1936, 93; 1937, 99 ir daug kitø – ið KK ir MK). Be to, konkreèiai aiðkinamasi sakinio situacija: kiek esama veikëjø ir kokius veiksmus jie atlieka, o tada taikoma minëtoji taisyklë (be aut., GK2 1961 3–4, 42–43; J. Þukauskaitë, MK 1988 3, 16 ir kt.). Norminë padalyvio ir pusdalyvio vartosena remiama gyvosios kalbos pavyzdþiais (A. Salys, GK1 1933, 143–145; M. Jurkynas, GK1 1938, 20–21; V. Ambrazas, KK 1961 1, 16–20 ir kt.), nurodoma taisymø tradicija nuo Jablonskio laikø (L. Dambriûnas, GK2 1967 2, 22–23). Kaip ðalutinis motyvas gana daþnai pateikiamas stilingumo, aiðkumo reikalavimas: padalyvá vartojant, sakinys darosi neaiðkus (be aut., GK2 1961 3–4, 42–43); padalyviai, vartojami ne vietoj, supainioja mintá, todël atsiranda logikos klaidø (S. Glebavièienë, MK 1982 4, 21–22); dël ne vietoj vartojamø padalyviniø konstrukcijø „nukenèia visa sakinio mintis“ (V. Bûda, MK 1972 1, 16–17) ir pan. Paþymëtina, kad per visus ðaltinius vertinimo laipsnis (a=b) nekito, tie patys liko ir motyvai, dël to nuosekliai buvo formuojama skaitytojø nuomonë, taèiau netinkamas padalyvio vartojimas – viena ið atkakliausiai taisomø sintaksës klaidø – gajus iki ðiol. Vienu atveju, kai padalyvis suprieveiksmëja (atlieka bûdo prieveiksmio funkcijas), já leidþiama vartoti kiek kitaip, nei áprasta. Skardþius aiðkina pasakymuose praðau raðyti n e þ i û r i n t á knygà, praðau n e a t i d ë l i o j a n t imtis priemoniø vartojamus padalyvius esant taisyklingus, nes jie nëra tiesiogiai siejami su vardininku, o eina su papildinio galininku (praðau jus raðyti), taigi „tiesiogiai nepaþymi veikëjo, bet tik nurodo jo veiksmo ypatybæ“43 (GK1 1940, 10). Kitoje didelëje grupëje rekomendacijø aptariamas atvejis, kai tarinio veiksmo subjektas bei objektas ir padalyvis su linksniu kartoja tà paèià sàvokà. Pridurtina, kad dabartinëje vartosenoje esama ir daugiau suprieveiksmëjusiø padalyviø, kurie gali eiti ir greta to paties veikëjo veiksmà reiðkianèios formos (n e d e l s i a n t g r á þ o m e namo; n e p a i s a n t pavojaus, l i k o m e savo vietose); jø vertë svarstytina. 43

179 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Balèikonis trijose rekomendacijose iðsamiai aiðkina konkreèius sakinius: E i n a n t P u o d þ i û n u i per kiemà, j o atðvaitas [...]; J a m b ë g a n t, padës j o draugai ir pan. Su padalyviu pavartotà naudininkà jis vadina „savarankiðku naudininku“ ir laiko já èia netaisyklingu, nes padalyvis apskritai reiðkiantis laiko ar prieþasties aplinkybæ ir, eidamas su naudininku, neturintis bûti kaip nors susietas priderëjimo santykiais su kitais sakinio þodþiais: a=b (BR I 227, 253). GK1 tokios konstrukcijos taip pat grieþtai taisomos, be to, pabrëþiama, kad jos galinèios bûti dviprasmiðkai suprastos (J. Kruopas, GK1 1936, 89), neaiðkios. Skardþius, aiðkindamas sakinio n u m e t u s p o p i e r g a l á , ð i s suliepsnodavo ir sudegdavo klaidingumà, duoda ir kontrastinæ analogijà, ið kurios matyti norminë padalyvio vartosena: pastaèius namus, tuojau bus galima ásikurti (GK1 1937, 167). MK ir KK taisyklës formuojamos moksliðkiau ir apibrëþèiau, taèiau vertinimo laipsnis dalyje rekomendacijø kiek ðvelnesnis: a–b. Paèios konstrukcijos taip pat diferencijuojamos, atsiþvelgiant á sakinio sandarà, ypaè á tai, su kokiu linksniu eina padalyvis. Vytautas Ambrazas aiðkina, kad su sakinio veiksniu neturëtø sutapti iðreikðtas padalyvio veiksmo objektas, ypaè kai jis eina galininko linksniu; kai padalyvio veiksmo atlikëjas padalyvinëje konstrukcijoje nepasakytas, sakinyje jis galintis bûti reiðkiamas ávairiais linksniais, ir tai paremiantys bk ir liaudies ðnekamosios kalbos duomenys (D a u þ a n t a k m e n i s , atskala pataikë m a n galvon, KK 1961 1, 19–20). Kitose KK ir MK rekomendacijose, vertinant tokià padalyvio vartosenà, remiamasi taisyklingumu ir stilingumo reikalavimais: padalyvis daro sakiná dviprasmá (K i a u l ë m s e i n a n t á ðëryklà, j o s patenka ant svarstykliø, J. Pikèilingis, KK 1964 6, 24–26; MK 1971 3, 5); neatitinka lietuviø kalbos dësniø, netaisyklinga (V. Grabauskas, MK 1976 3, 38; K. Ulvydas, KK 1981 41, 16; P. Kniûkðta, KK 1988 55, 24; A. Piroèkinas, MK 1988 3, 5); daro sakinio mintá neaiðkià (J. Þukauskaitë, MK 1981 2, 5 ) ir pan. Problemiðkesnis yra kai kuriø konstrukcijø, kuriose padalyvis eina su naudininku, bet nekartoja sakinio objekto ir subjekto, vertinimas. Balèikonis ir tokiems sakiniams taiko teiginá, kad pagrindinis ir padalyviu reiðkiamas sakinio veiksmas negalintys bûti susaistyti prie-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

180

þastiniais ryðiais, o turintys eiti lygiagreèiai. Dël to taiso sakinius: L a i k u i b ë g a n t (=Su laiku, per laikà, ilgainiui) slavai iðmoko tarti ðià raidæ (BR I 330); P a r t i j a i v a d o v a u j a n t (=Partijos vadovaujami) mes þengiame á komunizmà (BR I 261). Kad padalyviu reiðkiamas veiksmas negali bûti kito veiksmo padarinys, Balèikonis aiðkina lygindamas du sakinius: Sëjant linus uþëjo lietus ir Sëjant linus pasitaisë jo reikalai (BR I 338): padalyvio veiksmas turintis eiti lygiagreèiai su pagrindiniu veiksmu (I sak.), o ne bûti susijæs priedermës ryðiais (II sak.). Vëlesnëse rekomendacijose Balèikonio linijos ðiuo atveju laikytasi tik ið dalies; nuosekliausiai Balèikoniui pritarë Vytautas Bûda. 6-iose jo rekomendacijose taisomi padalyviai, kuriø netaisyklingumas aiðkinamas prieþastiniø ryðiø buvimu (v e i k i a n t aukðtai temperatûrai, riebalai s u s k y l a; plëvelë s u d a r y t a p a n a u d o j a n t akrilatus ir pan.) (MK 1973 1, 19; 1980 1, 20; 1982 2, 7–8; KK 1978 35, 17 ir kt.). Kitose rekomendacijose pateikiama panaðiø taisymø, tik vertinimai ne visada grieþti (a–b, a || b), neretai susijæ su stilingumo reikalavimais: temdoma sakinio mintis, suardomas loginis veiksmø ryðys (A. Piroèkinas, MK 1988 3, 5; A. Ruþë, MK 1983 2, 19; 1984 6, 3 ir kt.). Dar 1970 metais Aldonas Pupkis paþymi, kad padalyviui bk suteikiama nauja reikðmë: „padalyvis ágauna prieþastiná ryðá su sakinio veiksmu“. Tas prieþastinis ryðys esàs naujas dalykas mûsø kalboje, ir áteisinti galima tik tas naujas konstrukcijas, be kuriø nebeámanoma iðsiversti (MK 1970 5, 82). Taigi dël kalbos raidos ypatumø padalyvio vartosena vienu kitu atveju imama vertinti truputá kitaip nei anksèiau, pats taisyklingumas pradedamas suprasti ne visai vienodai, ir labiau atsiþvelgiama á tai, ar tikslinga vartoti vienà ar kità konstrukcijà.

3.6.

Apibendrinamosios pastabos

Þodþiø junginiø bei konstrukcijø (t. y. ið esmës sintaksës reiðkiniø) ir 2-ame skirsnyje aptartø þodþiø formø variantø distribuciniai santykiai þymiai skiriasi kiekybiðkai. Þodþiø formø formaliøjø varian-

181 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

tø jei ir esama, jie daþniausiai sietini su formø darybos, þodþiø gramatinio áforminimo dalykais, ir normintojø uþdavinys (ypaè bk kûrimosi ir funkcionavimo pradþioje) – atrinkti ir kodifikuoti vienà kurá variantà ið keliø, ámanomø realiosios normos poþiûriu. Didþioji þodþiø formø variantø dalis – funkciniai, realiosios normos poþiûriu susijæ kontrastinës, reèiau – papildomosios distribucijos santykiais. Kitaip tariant, labai maþa tokiø þodþiø formø variantø, kurie funkcionuotø laisvosios distribucijos principu tik vartosenoje, o bûtø funkciðkai neámanomi realiosios normos poþiûriu. Tai rodo, kad svetimø (kilmës atþvilgiu) þodþiø formø net vartosenoje aiðkiai vengiama. Þodþiø junginiø ir konstrukcijø variantai daugiausia f o r m a l i e j i: vartosenoje susijæ laisvosios distribucijos santykiais, o realiosios normos poþiûriu ið viso jokiø distribuciniø santykiø nesudaro, taigi ið esmës mûsø kalbai svetimi. Prie jø priskirtini ávairûs varijuojanèio valdymo atvejai (atstovauti k à : k a m ; atitikti k a m : k à ; tikëti á k à : k à ir pan.), kai kuriø prielinksniø vartosena (pakvietë a n t p i e t ø : p i e t ø ; p a s m a n e yra : a ð turiu), variantiðkas vietininko ir kitø raiðkos priemoniø vartojimas (sëdi k e p u r ë s e : s u k e p u r ë m i s ; ugdo v a i k u o s e : v a i k a m s gërá; avarijos r e z u l t a t e : d ë l avarijos ir pan.). Tokiø variantø santykiai paprastai vertinami grieþtai (a=b), o taisymai motyvuojami taisyklingumo ir grynumo reikalavimais. Viena kita formaliøjø variantø pora sudaro distribucinius santykius ir realiosios normos poþiûriu. Jeigu tokiu atveju distribucija laisvoji (objekto vardininkas : galininkas; siekinys : bendratis; kai kurie linksniø ir prielinksniø valdymo variantai – dauginti [dalyti] k u o : i ð k o ; dirba p l a n u : p a g a l planà; nusakomasis kilmininkas : neveikiamasis dalyvis – s k a l b i m o : s k a l b i a m o j i maðina ir pan.), kodifikuoti paprastai stengiamasi arba vienà kurá variantà, arba tuos variantus diferencijuoti stilistiðkai (pavyzdþiui, tarmybë, archaizmas tinkami groþinei literatûrai, bet vengtini mokslo, kanceliarinëje kalboje). Jeigu realiosios normos poþiûriu distribuciniai variantø santykiai apibûdintini kaip papildomieji (objekto galininkas : kilmininkas su

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

182

neiginiu; vardo vardininkas : nusakomasis kilmininkas; pusdalyvis : padalyvis ðalutiniam veiksmui reikðti) arba miðrûs (kryþminiai) (padalyvis : dël konstrukcija prieþasèiai reikðti; ánagininkas : su + ánagininkas veiksmo priemonei reikðti ir kt.), mëginama nusakyti situacijà, kontekstà, kuriame vienas ar kitas variantas vartotinas; neretai jø vartosena diferencijuojama ir stilistiðkai. Vertinimo laipsniai – patys ávairiausi: nuo grieþtai taisomos klaidos (neraðyti l a i ð k à = laiðko) iki sinonimø (raðyti p i e ð t u k u | s u p i e ð t u k u ). F u n k c i n i ø þodþiø junginiø bei konstrukcijø variantø, kuriuos realiosios normos poþiûriu sieja kontrastinës distribucijos santykiai, nedaug (objekto vardininkas, galininkas : dalies kilmininkas; daiktavardþiø tarinio ánagininkas : vardininkas; ið dalies ánagininkas : kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais ir kt.). Kadangi kiekvienas ið tokios rûðies variantø normaliai turi savo reikðmæ (ax ≠ by), jø painiojimas vartosenoje daþniausiai vertinamas kaip didelës klaidos (a=b). Be to, aiðkinamasi konkreti situacija, kurioje taisomasis variantas vartojamas tinkamai, ir neretai paþymima, kad a variantas, perimdamas b varianto funkcijas (a x → ay), stumia pastaràjá ið vartosenos. Taigi vertinama ne tik taisyklingumo bei grynumo, bet ir funkcionavimo atþvilgiu.

4.

Netiesioginiai sakinio komponentai

Prie gramatiðkai su sakiniu nesusijusiø þodþiø áprasta skirti ávairiø rûðiø áterpinius ir kreipinius. Be to, funkciðkai prie jø pritaptø ir þodþiai, kuriais sveikinamasi, – juos tiktø vadinti sveikiniais.

4.1.

Kreipiniai

Vartosenoje gana ryðkiai varijuoja kreipiniø raiðka – vardininkas : ðauksmininkas. Taèiau motyvuotø ðios rûðies rekomendacijø labai nedaug – tik 6 per visus rekomendacijø ðaltinius. Skirtini du atvejai: vardininkas (a) : ðauksmininkas (b) 1) kreipinio paþyminiui, 2) paèiam kreipiniui reikðti.

4.2.

Áterpiniai

Kaip áterpiniai netinkamai vartojami þodþiai praðom (praðau) ir reiðkia, taèiau vartosenoje atsirandantys jø variantai yra skirtingos pri-

183 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Pirmuoju atveju Skardþius pagal senøjø raðtø ir tarmiø vartosenà bk labiau teikia (a–b) vartoti abu ðauksmininkus – tiek kreipinio, tiek jo paþymimojo þodþio (ne p o n a s virðininke, o p o n e virðininke), nes, jo manymu, paþyminio vardininkas „yra veikiausiai atsiradæs ástaiginëje ir inteligentinëje kalboje“, vadinasi, svetimas (GK1 1936, 95–96). Keliose kitø autoriø rekomendacijose á vardininkà, vartojamà kreipinio paþyminiui reikðti, þiûrima ne visai vienodai. Dambriûnas, kaip ir Skardþius, nors nurodo esant toká vartosenos faktà, bet, remdamasis Jablonskiu, labiau palaiko ðauksmininkà (a–b) (GK2 1964 1, 1– 2). Bronius Kalinauskas vardininkà ðioje pozicijoje jau nurodo kaip toleruotinà (a || b) (MK 1970 5, 42). Dël paties kreipinio reiðkimo ðauksmininku, o ne vardininku, kalbininkø sutariama be iðimèiø (a=b). Ið keliø rekomendacijø matyti, kad ðiuo atveju vartosena laikoma gerokai atitrûkusia nuo kodifikuotos normos: „Ðiandien kreipinio ðauksmininkas jau pradedamas vis daþniau keisti kreipinio vardininku“ (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 42); ðnekamojoje kalboje daþnai kreipiamasi vardininku (M. Razmukaitë, KK 1971 20, 21–22); „smarkiai nyksta ðauksmininkas, kurio vietà uþima vardininkas“ (B. Stundþia, MK 1975 4, 10). Nors prisimenama Jablonská aiðkinus, kad vardininkà esà galima vartoti ðiurkðèiai kreipiantis, bet apskritai vardininkas ðioje pozicijoje laikomas aiðkia klaida, o jo atsiradimas siejamas ne tik su kitø kalbø ar þargono poveikiu (T. Valiuvienë, A. Pupkis, MK 1978 5, 25), bet ir su linksniø maþëjimo tendencija (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 42). Kad ir paþymima kebli vartosenos padëtis, bet paèiø rekomendacijø nedaug. Ðá paradoksiðkà faktà galima paaiðkinti nebent tuo, kad tiriamuose ðaltiniuose raðyta daugiau apie raðomàjà bk, o vardininko vartojimas kreipiantis – ið esmës ðnekamosios kalbos klaida. Ir aptartose rekomendacijose turëta prieð akis daugiausia aktoriø, studentø ir pan. ðnekamoji kalba.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

184

gimties. Pirmasis þodis ið viso nelaikytinas áterpiniu, o antràjá galima bûtø apibûdinti kaip savotiðkà sintaksiná semantizmà – ne savo vietoj ir ne savo reikðme (vietoj vadinasi ir kt.) vartojamà þodá.

4.2.1.

Praðom (praðau) vartojimas áterpiniu

Áterpiniu pavartojamà praðom (praðau) kalbos kultûros poþiûriu galima aptarti keleriopai – pagal formos ypatumus ir pagal vietà sakinyje. Dël ðio þodþio formø nemaþai yra raðæs Balèikonis. Jo nuosekliai laikytasi nuomonës, kad forma praðau nevartotina, o vietoj jos sakytina tik praðom, praðyèiau – a=b, c (BR I 282). Toká siûlymà Balèikonis motyvuoja paprastai: gyvoji kalba formos praðau nepaþástanti, lietuviams ji neþinoma, nebent galëtø bûti pavartota kalbant piktai ar ðiurkðèiai (BR I 209). Kitur autorius nurodo praðau esant aklà vertimà ið kitø kalbø (BR I 228–229, 275–276), daþnai miestieèiø pasigautà (BR I 313, 367). Taigi ðiuo atveju Balèikonio motyvai áprasti: jei nëra gyvojoje kalboje, tai ir nevartotina, be to, svetima ir net nepriimtina mandagumo poþiûriu. Vëliau á formà praðau nebeþiûrëta taip grieþtai, vertinimo laipsnis pakito: a || b; svarbesnë pasidarë apskritai ðio þodþio vieta sakinyje. Formø skirtumai imti apibrëþti kalbos etiketo, vartojimo situacijos poþiûriu: praðom esanti tradicinë, mandagesnë forma, o praðau – naujesnë, oficialesnë, kartais net ásakmesnë (A. Kuèinskaitë, MK 1969 11, 2; KK 1967 12, 29–33; MK 1974 8, 17–18). Þodþio praðom (praðau) vartojimo áterpiniu vertinimas ið pirmo þvilgsnio galëtø atrodyti nevienodas: vieni autoriai tokià vartosenà laiko taisyklinga, kiti – netaisyklinga. Taèiau ðiuo atveju skirtingai suprantama tik pati taisyklingumo sàvoka, o dël ðio reiðkinio vertinimo ginèø nekyla. Antanë Kuèinskaitë paþymi, kad praðom (praðau), vartojami áterpiniais, esà taisyklingi (perduokit, p r a ð a u , pinigus), t. y., reikëtø suprasti, – teoriðkai negriauna kalbos sistemos. Taèiau drauge nurodoma, kad „sakiniø ar pasakymø taisyklingumas – tai dar ne viskas“; pirmenybë èia teikiama kalbos tradicijai: tokie pasakymai lietuviø kalbai esà nebûdingi ir nepriimtini (MK 1969

4.2.2.

Reiðkia vartojimas áterpiniu

Dël þodþio reiðkia vartojimo áterpiniu per aptariamàjá laikotarpá pareikðta kelios skirtingos nuomonës. Ádomiai ðio áterpinio nepriimtinumà motyvuoja M. Raèkauskas (GK1 1933, 21–22). Vadindamas ðá þodá „uþkaiðtiniu“, mûsø dienø terminais tariant, – parazitiniu, autorius atskleidþia trejopà jo ypatumà: daroma þala paèiam kalbëtojui, klausytojui ir kalbai. Ta þala atskleidþiama smulkiau: gaiðtamas laikas, varginami kalbos padargai; norint suprasti mintá, reikia labiau sutelkti dëmesá, o pati kalba pasidaranti nevalyva, neðvari ir palaida, nes tas þodis ne tik esàs nereikalingas, bet ir neatitinkàs kalbos normø. Ði rekomendacija – gana retas atvejis, kai reiðkinio vertë taip akivaizdþiai nustatoma ne tik grynumo, taisyklingumo, bet ir k o m u n i k a c i n i o t i k s l i n g u m o poþiûriu, t. y. aiðkinama, kaip reiðkinio vartojimas atsiliepia patiems vartotojams – komunikacijos akto dalyviams. Visai kitaip ðis reiðkinys vertinamas GK2. Rekomendacijos autorius, greièiausiai Leonardas Dambriûnas, prieðtaraudamas Jablonskio norminimo tradicijai, daro iðvadà, kad didelio skirtumo tarp áterpiniø reiðkia ir vadinasi turbût nesà, tad paliekama teisë vartoti abu variantus (GK2 1968 1–2, 18). Savo teiginiui pagrásti autorius remiasi kitø kalbø analogija ir transformacija: taisyklingas sakinys Tai reið-

185 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

11, 2). Áterpiniu vartojamas praðau „ardo áprastà þodþiø tvarkà, ið sakinio priekio „nulásdamas“ á kitø þodþiø uþnugará, temdydamas lietuviðko mandagumo iðraiðkà“ (A. Kuèinskaitë, MK 1974 8, 17–18). Kiti autoriai taip pat pabrëþia ðio reiðkinio svetimumà, nebûdingumà (M. Gervë, KK 1964 7, 53–54; G. Akelaitis, MK 1982 6, 24–25), netaisyklingumà (A. Valeckienë, KK 1971 21, 49–50), kuris ðiuo atveju gali bûti suprantamas ne kaip sistemos, o kaip kodifikuotos normos lauþymas. Tad motyvai, kuriais remiantis þodis praðom (praðau) neteikiamas vartoti áterpiniu, labai susijæ tarpusavy, vienas kità sàlygojantys: netaisyklinga, nes svetima; nebûdinga, neáprasta, nes neturi vartojimo tradicijø ir kartu neatitinka kalbos etiketo reikalavimø.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

186

kia, kad tu nieko neiðmanai galintis sutrumpëti á Reiðkia, kad tu nieko neiðmanai, o trumpinti – ne klaida. Be to, jei mûsø kalbos reiðkia esà galima lyginti su rusø znaèit, tai ir vadinas ne kà kitoks – vokieèiai turá tos paèios reikðmës das heisst. Taèiau taip samprotaujant neatsiþvelgiama á tai, kad transformuojant sakiná kinta reiðkia funkcija: pirmuoju atveju tai pagrindinio sakinio beasmenë forma (priimtinas lietuviø kalbai veiksmaþodþio reikðti III asmuo), o antruoju – áterpinys. Panaðios kitø kalbø analogijos taip pat ne kà teárodo, ir ði rekomendacija taip pat ir liko vienintelë teisinanti áterpinio reiðkia priimtinumà. MK ir KK rekomendacijose visuotinai sutariama, kad áterptinis reiðkia „nesuderinamas su mûsø kalbos normomis“ (A. Kuèinskaitë, MK 1969 11, 6), „savo prigimtimi jis netinka bûti vartojamas apibendrinta reikðme“ (A. Kuèinskaitë, MK 1974 8, 16–17) ir mûsø kalbai svetimas: „vertinys“ (V. Rimða, MK 1972 5, 16); veikiausiai nusiþiûrëta ið rusø kalbos (K. Ulvydas, KK 1981 40, 3–4); ir forma, ir semantika – svetimø kalbø (G. Akelaitis, MK 1982 6, 24): a=b. Vienoje kitoje rekomendacijoje ðis reiðkinys vertinamas ir stilingumo, funkcinio tikslingumo matu (jau minëtoji Raèkausko rekomendacija; taip pat A. Kuèinskaitë, MK 1974 8, 16–17; 1976 3, 19): toks þodis parazitas „temdo mintá, stingdo stiliø“, terðia ðnekamàjà kalbà.

4.3.

Sveikiniai

Ið sveikinimosi þodþiø daþniausiai variantiðkai vartojamos galininko ir vardininko formos l a b à d i e n à (a) : l a b a d i e n a (b). Aptariamuoju laikotarpiu jos vertintos nevienodai. Adomas Jakðtas samprotauja, kad galininkas tinkàs ne visoms situacijoms (pavyzdþiui, kai blogas oras), o vardininko „prasmë [...] teisinga kiekvienu momentu“, be to, galininkà jis laiko germanizmu. Tad galima spræsti, kad ðioje rekomendacijoje variantø vertinimo laipsnis a–b (GK1 1933, 2–3). Antanas Salys èia pat raðo redakcijos prieraðà, kuriame ið esmës sutinka su Jakðto nuomone, kad geresnis esàs vardininkas, o moty-

*** Variantiðkai vartojami netiesioginiai sakinio komponentai, galima sakyti, yra formalieji: tà paèià funkcijà vartosenoje atlieka daugiau ar maþiau skirtingos formos. Nors tokiø variantø vertinimo laipsniai palyginti ávairûs, motyvuojama gana panaðiai. Ypaè atsiþvelgiama ne á formaløjá taisyklingumà, o á vartojimo tradicijà ir áproèius, kurie apskritai svarbûs, kalbant apie reiðkinius, susijusius su kalbos etiketu. Kitaip tariant, normos ir klaidos takoskyrà ðiais

187 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

vuoja tai senesnëmis vardininko vartojimo tradicijomis, kurias rodantys senieji þodynai ir gyvoji þmoniø kalba. Vëliau, recenzuodamas vieno vertimo kalbà, Salys ne tik paþymi, kad sveikinimosi galininkas esàs atsiradæs dël vokieèiø kalbos átakos, bet ir priduria, kad lietuviams „turëtø bûti ir nepadoru taip sveikintis“ (GK1 1937, 135). Panaðiõs nuomonës (a–b) buvo ir Skardþius: „mûsø kalbai èia yra bûdingesnis vardininkas, ne galininkas“ (GK1 1936, 56). KK ir MK rekomendacijose galininkas jau nelaikomas germanizmu, tad kiek ðvelnesnis ir aptariamøjø variantø vertinimo laipsnis. Vienø autoriø siûloma á vardininkà þiûrëti kaip á teiktinesná ir áprastesná (a || b), nors paþymima, kad ðiaip abi formos esanèios geros ir taisyklingos (A. Kuèinskaitë, KK 1969 17, 23–24; MK 1969 11, 1). Kitø jos laikomos visiðkais sinonimais (a|b), motyvuojant keliais dalykais: nors vardininkas tarmëse daþnesnis, bet pasitaiko ir galininko formø; jas abi vartojæs Bûga; apskritai nereikia „uiti ið savo kalbos formø ávairumo“ (V. Sirtautas, KK 1965 8, 30). Abi formas vartoti (a|b) siûloma ir dël normø stabilumo, nes daugelis tarmiø ir bk vartotojø nevienodai sakà: labas rytas (vakaras), bet tiktai labà dienà (A. Girdenis, MK 1970 2, 18), vadinasi, kai kur variantus sieja papildomosios distribucijos santykiai, ir ásigalëjusiø formø nesà reikalo taisyti. Svarbiausias motyvas, lemiantis ðiø variantø vertinimo laipsná, kaip matyti, yra grynumas. Kol manyta galininkà esant svetimos kilmës, tol nenorëta jo ásileisti á bk. Vëliau radus tarmëse vartojant ávairiai – tiek vardininkà, tiek galininkà, pastarajam imta pripaþinti daugiau ar maþiau teisiø bk.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

188

atvejais padeda nustatyti tradicinës ir naujai atsiradusios (dël kitø kalbø átakos) vartosenos prieðprieða. Kitas dalykas, kad autoriø ne visada sutariama dël vieno ar kito reiðkinio kilmës.

5.

Sudëtiniai sakiniai

5.1.

Sujungiamieji sakiniai

Variantø vartosenoje atsiranda sujungiant sakinius netinkamais jungtukais ar jungiamaisiais þodþiais, kurie apskritai negali atlikti sujungimo funkcijos.

5.1.1.

Gi ir o

Kiek daugiau kaip treèdalyje ðios grupës rekomendacijø aptariamas neteiktinas pabrëþiamosios dalelytës gi vartojimas sakiniams ar jø dalims sujungti vietoj jungtuko o – gi (a) : o (b). Balèikonis tokià dalelytës gi vartosenà vadina netaisyklingumu, kurio mokyklø gramatikos pataria vengti (BR I 144), kitose rekomendacijose pateikia taisyklæ, kad ði dalelytë prieðingumui reikðti nesanti vartojama (BR I 156–157, 289, 308). Edvardo Viskantos mëginimà teisinti toká gi vartojimà kitø kalbininkø pavyzdþiais Balèikonis atremia Jablonskio, kuris daug kartø yra taisæs tà klaidà, autoritetu (BR I 156–157). Dambriûnas GK2 paþymi, kad paties þodþio gi kalbininkai nepeikiantys, tik taisantys klaidingà jo vartojimà (GK2 1959 2–3, 51), ir pats taiso sakiná að dirbu, g i jis tinginiauja (GK2 1965 3–4, 55; 1967 3, 42). Taèiau Dambriûnas pateisina gi vartojimà tokiame tekste: Pukaverà pririðo, apstatë sargybomis. Totoriai g i ûþë [...] visà naktá (GK2 1965 3–4, 55), laikydamas gi pabrëþiamuoju þodeliu. Formaliai tai ið tikrøjø skirtingi sakiniai, bet intonaciðkai ir prasmës atþvilgiu labai susijæ, ir nesunkiai galima áþvelgti prieðprieðà, ypaè jei juos atskirsime ne taðku, o kableliu.

5.1.2.

Jungtukas o taip pat

Pastarøjø deðimtmeèiø rekomendacijose (9 ið MK ir 2 ið KK) neteiktinu laikomas jungtukas o taip pat, variantiðkai vartojamas vietoj jungtukø taip pat, ir (S. Keinys, KK 1977 33, 46; A. Kaulakienë, KK 1983 44, 72). Kai taisymai motyvuojami plaèiau, nurodoma svetima jungtuko o taip pat kilmë (A. Pupkis, MK 1970 9, 10; 1973 1, 15–16; T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 41; V. Bûda, MK 1980 1, 20 ir kt.). Aiðkinama, kad prie jungtuko taip pat esantis o funkciðkai netaisyklingas – „neturi jokio semantinio krûvio“ (V. Alekna, MK 1975 5, 32).

5.1.3.

Jungiamieji þodþiai kai tuo tarpu (tuo tarpu kai)

Keliose MK rekomendacijose nurodoma, kad bk nepriimtina sujungiamuosius sakinius jungti jungiamaisiais þodþiais kai tuo tarpu (tuo tarpu kai) vietoj jungtuko o arba jungiamøjø þodþiø o tuo tarpu. Svarbiausias motyvas – grynumo reikalavimas, nes kai tuo tarpu laikoma atsiradus per vertimus (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 45) ir nebûdinga mûsø kalbai (V. Alekna, MK 1974 4, 28), nebent vartotina laiko reikðme, o ne gretinimui.

189 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

Panaðius atvejus KK ir MK rekomendacijø autoriai linkæ taisyti. Apskritai ðiuose ðaltiniuose, aiðkinant norminá gi vartojimà, remiamasi gyvosios kalbos ir groþinës literatûros pavyzdþiais (J. Ðukys, KK 1971 21, 20), nurodoma svetimø kalbø átaka, kai ði dalelytë paverèiama jungtuku (V. Labutis, KK 1964 6, 28–33). Ypaè pabrëþiama taisymø tradicija, einanti nuo Jablonskio ir Balèikonio (V. Alekna, MK 1971 6, 22–23; J. Ðukys, KK 1971 21, 20; K. Ulvydas, KK 1972 23, 15 ir kt.). Galima sakyti, pagrindinis visø ðiø rekomendacijø motyvas – taisyklingumas, kurá ið vienos pusës remia keliø vartojimo srièiø (gyvosios kalbos ir groþinës literatûros) duomenys (turint galvoje norminá gi vartojimà), ið kitos pusës – taisymø tradicija ir grynumo paisymas (turint prieð akis gi vartojimà ne savo reikðme).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

190

5.1.4.

Jungtukas jei(gu)..., tai

Treèdalyje rekomendacijø dël sakiniø sujungimo aptariama jungtuko jei(gu)..., tai vartosena, ypaè konkurencija su jungtuku o gretinimui reikðti. Poþiûrá á ðiuos variantus ið dalies rodo labai nevienodas tokiø rekomendacijø skaièius aptariamojo meto ðaltiniuose: BR – 1, KK – 2, MK – 20. Balèikonis taiso vienà sakiná, kuriame jungtuku jei..., tai gretinami keli dalykai, ir nurodo, kad jei pavartota ne vietoj: já reikëtø visai iðmesti ir, gyviau kalbant, vartoti jungtukà o vietoj tai (BR I 362), tad vertinimo laipsná greièiausiai galima þymëti a=b. MK 1970 metais spausdinama ávairiø nuomoniø dël ðios konstrukcijos vartojimo. Vytautas Ambrazas pripaþásta, kad bk sakiniai su jei..., tai vartojami plaèiau nei liaudies kalboje, taèiau bk esà galima iðplësti liaudiðkø kalbos priemoniø vartojimo sritá, ir tai neprieðtaraujà lietuviø kalbos sintaksei (MK 1970 5, 30–31). Siûlymas áteisinti tokias konstrukcijas gretinimui reikðti motyvuojamas ir jø savumu (pateikiamas Þemaitës pavyzdys). Vertinimo laipsnis bûtø (a)|b, t. y. a laikoma bk norma, tik diferencijuojama stilistiðkai: vartotina daugiausia moksliniame ir publicistiniame stiliuje. Bronius Kalinauskas tokio modelio sakinius nurodo kaip toleruotinus (a || b), nors pripaþásta, kad jie „svetimi liaudies ðnekamajai kalbai“ (MK 1970 5, 44–45). MK redaktorius laikosi Balèikonio linijos ir siûlo ðios konstrukcijos nevartoti gretinimui reikðti, motyvuodamas tai tiesioginiu rusø kalbos poveikiu. Be to, priimti svetimø kalbø sakinio modelius esà netikslinga, jei turima savos kalbos resursø (A. Pupkis, MK 1970 5, 83–84); tad a variantas laikomas ir netaisyklingu, ir nereikalingu (a=b). Ir vëliau MK ðis poþiûris vyrauja: aiðkinama, kad jei(gu)..., tai – aklai versta konstrukcija, kuri netinkanti gretinti veiksmams (V. Bûda, MK 1972 1, 14; T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 40–41 ir kt.); netaisyklinga ir taisytina (R. Venckutë, MK 1974 4, 16; J. Kundrotas, MK 1974 6, 5; V. Michalauskas, MK 1975 4, 43; K. Vosylytë, MK 1979 5, 24). Pabrëþiama tokiø konstrukcijø taisymo tradicija: „se-

191 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

niai kalbininkø supeikta“ (N. Sisaitë, MK 1982 6, 22); „kalbininkai daugybæ kartø taisë“ (Þ. Urbanavièiûtë, MK 1977 4, 11). Kaip papildomas motyvas, taisant ðià konstrukcijà, nurodoma ir stilingumo reikalavimai, nes tokia vartosena niveliuojanti ir skurdinanti sakinio dëmenø jungimo ir stilistinës raiðkos priemoniø iðteklius, kalba tampanti sausa ir kanceliariðka (V. Bûda, MK 1973 4, 34– 35). Vienoje rekomendacijoje jei(gu)..., tai konstrukcija skiriama prie stiliaus negeroviø (V. Grabauskas, MK 1973 3, 19). Ambrazas laikosi anksèiau MK iðdëstytos savo nuomonës (leisti bk vartoti konstrukcijà jei(gu)..., tai gretinimui reikðti) ir kitose dviejose rekomendacijose grindþia jà plaèiau (KK 1974 27, 18–19). Autoriaus manymu, ði konstrukcija nuo kitø kalbininkø siûlomo jos pakaito – jungtuko o – skiriasi ryðkesne prieðprieðos reikðme su tam tikru sàlygos atspalviu, taigi tikslinga jà kalboje turëti. Kaip papildomas motyvas pateikiama kitø kalbø analogija: sakiniai su laiko ir sàlygos jungtukais ir kitose kalbose esà vartojami gretinimui reikðti. Antra vertus, nurodoma tà konstrukcijà esant bûdingà intelektualinei (mokslo, publicistikos) kalbai, vadinasi, vartosena diferencijuojama stilistiðkai: (a)|b. Toje paèioje rekomendacijoje pripaþástama, kad konstrukcija jei(gu)..., tai kartais pagal rusø kalbos pavyzdá imama vartoti ne vietoj (ten, kur nëra jokios prieðprieðos, tik norima palyginti skaièius ar duomenis) ir stelbia kitas raiðkos priemones. Taèiau praktiðkai sunku atskirti, kur dalykai lyginami, o kur prieðinami; juk prieðinimas – taip pat savotiðkas lyginimas. Á Þemaitës sakiná, kurá autorius pateikia kaip sektinà pavyzdá, galima þiûrëti ir kaip á dalykø gretinimà, ir kaip á prieðinimà: J e i g u Kurtuvënuose bloga, t a i Berþënuose deðimt sykiø blogiau. Ið aptartø rekomendacijø matyti, kad variantiðkas konstrukcijos jei(gu)..., tai vartojimas ðalia kitø raiðkos priemoniø gretinimui reikðti vertinamas labai nevienodai: (a)|b, a || b, a–b, a=b. Toká nuomoniø skirtumà pirmiausia lëmë skirtingos iðeities pozicijos: nesutarimas, ar ði konstrukcija turinti atramà liaudies kalboje, t. y. ar nesanti svetima; be to, ar ji turinti kokiø reikðmës atspalviø, skirianèiø jà nuo kitø panaðiø raiðkos priemoniø. Jei manoma, kad toji konstrukcija tik iðpleèia liaudies kalbos priemoniø vartojimà ir turi ypatingø reikð-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

192

mës atspalviø, – teikiama vartoti bk stilistiðkai diferencijuotai. Ir prieðingai, jei laikoma jà esant svetimà ir tik dubliuojanèià savas raiðkos priemones, ji vadinama netaisyklinga, taip pat ydinga stilistiðkai.

5.1.5.

Kiti atvejai

Siûloma nevartoti jungtuko tiek..., tiek ir vietoj tokio pat jungtuko, tik be ir: tiek..., tiek. Pirmojo varianto neteiktinumas motyvuojamas svetima jo kilme, neáprastumu (taip nevartojæ nei didieji kalbininkai, nei literatûros klasikai) ir netikslingumu (nieko nauja nepasakoma, tik dubliuojamos jungtuko tiek..., tiek funkcijos) (V. Bûda, MK 1973 1, 19). Kaip tarminis taisomas jungtukas o jungiamøjø þodþiø sudëtyje: n e t i k ..., o (=ne tik..., bet ir) (L. Dambriûnas, GK2 1960 2, 40). Poroje rekomendacijø, remiantis gausiais gyvosios kalbos, senøjø raðtø, groþinës literatûros, þymiøjø kalbininkø vartosenos pavyzdþiais, aptariami jungtukø ir, bei vartojimo panaðumai ir skirtumai. Ðie jungtukai vienokiame kontekste laikomi dubletais, o kitokiame gali skirtis reikðmës atspalviais ir funkcijomis (S. Barzdukas, GK2 1963 2, 8–10), turëti specialià paskirtá sieti sàvokas glaudesniu ryðiu (D. Lukðys, KK 1963 5, 63). Apskritai sudëtiniø sujungiamøjø sakiniø rekomendacijose daugiausia þiûrima jungtukø savumo, t. y. sujungiamieji jungtukai ir jungiamieji þodþiai pirmiausia vertinami – ir formos, ir reikðmës atþvilgiu, – remiantis grynumo motyvu. Jei forma (o taip pat; tiek..., tiek ir) ar funkcijos (jei(gu)..., tai; gi; tuo tarpu kai) nusiþiûrëta ið kitø kalbø, tokia vartosena paprastai laikoma netaisyklinga, nebûdinga ir nepriimtina bk, be to, funkciðkai netikslinga, kaip dubliuojanti savos raiðkos priemones.

5.2.

Prijungiamieji sakiniai

Daugiausia rekomendacijø, reglamentuojanèiø prijungiamøjø sakiniø su ðalutiniais tikslo, sàlygos, laiko ir nuolaidos dëmenimis vartojimà.

Kad + bendratis

Ðalutiniams tikslo aplinkybës dëmenims prijungti vartojamas jungtukas kad su bendratimi aptariamas daugiau kaip treèdalyje minëtø rekomendacijø. Visuose rekomendacijø ðaltiniuose be iðimties ði konstrukcija laikoma didele klaida ir taisoma konstrukcijomis su tariamàja nuosaka, tiesiog viena bendratimi arba kad su tariamosios nuosakos ir neveikiamojo dalyvio junginiu (a=b): Susirinko, k a d a p t a r t i (=aptarti; kad aptartø) reikalus (reikalø; kad bûtø aptarti reikalai). Balèikonis, laikydamas konstrukcijà kad su bendratimi tikslo ðalutiniuose sakiniuose netaisyklingumu, aiðkina, kaip ji galëjusi atsirasti gyvojoje kalboje: Parsivedë arklá, k a d v a þ i u o t i á miestà. Kadangi greta esàs pasakymas su viena bendratimi (Parsivedë arklá vaþiuoti á miestà), tad tos formos ir painiojamos (BR II 85). Kiti autoriai kad su bendratimi konstrukcijos atsiradimà sieja su svetimø kalbø átaka: tokia vartosena esanti slaviðka, mûsø kalbos dvasiai svetima (A. Kalnius, GK1 1936, 150; 1938, 64); rusiðkos kilmës (L. Dambriûnas, GK2 1962 3, 35; 1966 2, 23–24; S. Barzdukas, GK2 1967 4, 61); svetima, lietuviø kalbai nebûdinga (E. Grinaveckienë, J. Statkevièienë, MK 1975 2, 9); vartojama ne pagal mûsø kalbos dësnius (A. Markuckienë, MK 1978 5, 19) ir kt. Neretoje rekomendacijoje primenama ðios konstrukcijos taisymø tradicija nuo pat Jablonskio (L. Dambriûnas, GK2 1963 3–4, 20–21; 1967 2, 21–22; V. Alekna, KK 1976 31, 53; MK 1975 5, 33 ir kt.). Pluoðtas ðios grupës rekomendacijø rodo esant gana aiðkià konstrukcijos kad su bendratimi ir jos pakaitø vartojimo srities prieðprieðà. Klaidingai vartojant nurodoma kanceliarinëje, ðnekamojoje kalboje, studentø raðto darbuose, o pakaitø ieðkoma tarmëse, groþinëje literatûroje (A. Ruþë, MK 1970 9, 5; 1983 2, 18–19). Remdamiesi grynumo, taisymø tradicijos motyvais, rekomendacijø autoriai daro aiðkià iðvadà dël aptariamosios konstrukcijos netaisyklingumo arba tiesiog, be platesniø paaiðkinimø, laiko jà klaida: a=b (P. Skardþius, GK1 1936, 92; V. Braziulis, GK2 1962 4, 59; V. Bûda, KK 1978 35, 16–17 ir kt.).

193 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

5.2.1.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

194

5.2.2.

Kad + padalyvis

Tokio sutarimo nematyti panaðios konstrukcijos – kad su padalyviu ðalutiniame tikslo aplinkybës sakinyje – vartojimo rekomendacijose; o jø kiekviename ðaltinyje po 2–4, tad galima palyginti nuomoniø skirtumus. Balèikonis, remdamasis Jablonskiu, nurodo taisyklæ, kad tikslo ðalutiniame sakinyje padalyvis po kad nevartojamas ir tetinka geidþiamuosiuose sakiniuose (O, k a d èia mums n u s i p i r k u s arklá!) (BR I 227, 386). Taisyklingumo motyvà nurodo ir P. Skardþius, taisydamas klaidingus sakinius su ðia konstrukcija (GK1 1935, 101, 172–173). Visai prieðingas vaizdas GK2. Nors 1960 metais Dambriûnas á vienos aptariamos knygos sintaksës klaidø sàraðà átraukia greta kad su bendratimi ir sakiná su kad ir padalyviu ðalutiniame tikslo sakinyje (K a d t u r ë j u s gerø kunigø, [...]) (GK2 1960 2, 40–41), bet po kiek laiko ðá reiðkiná ima vertinti kitaip44. Raðydamas apie netaisyklingà kad su bendratimi vartojimà tikslo ðalutiniuose sakiniuose, Dambriûnas duoda kelis tos konstrukcijos pakaitus. Pirmiausia tai tariamoji nuosaka, bet ji, Dambriûno manymu, netinkanti beasmeniuose sakiniuose: k a d i ð g e l b ë t i maþesnius kraðtus, [...] reikia jiems [...]. Tokiu atveju pakaitais teikiamos konstrukcijos norint su bendratimi ir kad su padalyviu ir priduriama, jog kalbininkai be reikalo tà padalyvá peikià (GK2 1966 1, 6–7). Kitoje rekomendacijoje Dambriûnas tokià nuomonæ argumentuoja plaèiau. Pateikiami keturi svarbiausi motyvai. Pirma, nesà tvirtos tokiø konstrukcijø su padalyviu taisymø tradicijos, nes dar iki 1914 metø pats Jablonskis jà vartojæs, tik vëliau ëmæs taisyti, o juo pasekæs ir pats Dambriûnas, ir kiti GK1 bendradarbiai. Vis dëlto, ar tikrai ði konstrukcija taisytina, anot Dambriûno, „pagrásto atsakymo dar niekas nëra davæs“ (GK2 1966 3–4, 44–48). Antra, tai nesanti nelietuviðka konstrukcija, nes rusø kalba tokios ið viso neturinti. Treèia, pateikiama visuotinës vartosenos duomenø: kad su padalyviu esà vartojaVis dëlto teisinti ðià konstrukcijà Dambriûnas bus pradëjæs gerokai anksèiau. Kaip jis pats nurodo, savo sintaksës vadovëlyje (1946) kad su padalyviu jau buvo teikæs vartoti (GK2 1966 3–4, 44–45), tad ðioje rekomendacijoje prie klaidø turbût bus priskyræs per savo apsirikimà. 44

Plg. Arnoldo Piroèkino pastabà, kad padalyvis èia taisytinas dël tokiø pat prieþasèiø kaip ir bendratis (Piroèkinas 19901, 100, 104).

45

195 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

ma mûsø gyvojoje kalboje, tautosakoje, kai kuriø raðytojø raðtuose. Ketvirta, visø rûðiø (veiksnio, papildinio, bûdo, sàlygos aplinkybiø ir kt.) ðalutiniø sakiniø sistemos poþiûriu tikslo ðalutiniuose sakiniuose taisomas padalyvis bûtø vienintelë iðimtis. Be to, kaip papildomas motyvas pakartojama mintis, kad beasmeniuose sakiniuose bendraties nesà kuo daugiau pakeisti – tik padalyviu. Ar pagrásti tokie motyvai? Ið karto reikëtø paþymëti, kad beasmeniuose sakiniuose ir bendratis, ir padalyvis nesunkiai pakeièiami veiksmaþodþio bûti tariamàja nuosaka su neveikiamuoju dalyviu arba kitomis raiðkos priemonëmis: K a d s u r a s t i ( s u r a d u s ) sprendimà, [...] (=Kad bûtø surastas sprendimas; Norint surasti sprendimà, [...]). Remiantis ketvirtuoju – sistemiðkumo – motyvu, bûtø galima árodyti ir bendraties tikimà tikslui reikðti, nes visø rûðiø ðalutiniuose Dambriûno pateiktuose sakiniuose padalyvá galima pakeisti bendratimi. Apskritai bendratis ir padalyvis turi bendrø funkcijø 45, o kadangi net jø taisymai ðalutiniuose tikslo sakiniuose daþnai eina greta, kitø rûðiø ðalutiniø sakiniø vartosena èia nëra svarus argumentas. Paþymëtina, kad ir kito GK2 bendradarbio V. Rastenio rekomendacijoje laikomasi panaðios á Dambriûno nuomonës. Komentuodamas sakiná K a d n u r a m i n u s vokieèius, Kennedy sugalvojo [...], autorius ðalutiná tikslo dëmená su padalyviu (beje, kaip ir su tariamàja nuosaka kad nuramintø) vadina taisyklingu, bet „sunkiasvoriu“ ir teikia èia vartoti tikslo naudininkà su bendratimi: Vokieèiams nuraminti [...] (GK2 1966 3–4, 55). Taigi vertinama tik stilistiðkai: a|b. MK ir KK rekomendacijose beveik visur tæsiama ankstesnë kad su padalyviu tikslui reikðti taisymø tradicija. Tik vienur uþsimenama, kad ta konstrukcija esanti „nelabai raiðki“, t. y. vertinama stilingumo poþiûriu (K. Ulvydas, KK 1964 7, 16), bet vëliau ir to paties autoriaus, ir kitø aiðkiai vadinama nepriimtina ir netaisyklinga (K. Ulvydas, KK 1968 15, 14; J. Þukauskaitë, KK 1968 14, 22; A. Paulauskienë, MK 1971 4, 11; V. Michalauskas, MK 1974 4, 25; J. Ðukys, MK 1984 6, 10 ir kt.). Keliskart paþymima ir taisymø tradicija – remia-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

196

masi Jablonskio nuomone (V. Ambrazas, KK 1968 15, 34–35; V. Vitkauskas, MK 1982 3, 37). Pagrindiniai pateikiami motyvai – netaisyklingumas ir taisymø tradicija – patys savaime nëra pakankamai informatyvûs, taèiau iðsamesnio pagrindimo tirtose rekomendacijose nesama. Vienoje kitoje net galima áþvelgti kad ir menkà, bet vis dëlto abejonæ, ne visai tvirtà nuomonæ: „abejotino taisyklingumo konstrukcija“ (R. Venckutë, MK 1974 4, 14; minëtasis Kazio Ulvydo stilistinis vertinimas).

5.2.3.

Jei(gu) + bendratis

Ðalutiniams sàlygos sakiniams prijungti greta jungtuko jei variantiðkai su kitomis raiðkos priemonëmis neretai pavartojama bendratis: J e i g u p r i s i m i n t i praeitá, turëèiau daug kà pasakyti. Vytautas Bûda aiðkina, kad tai net nesà tikri sàlygos sakiniai, o „vien savotiðki áterpiniai, kurie reiðkia pagrindinio dëmens minties iðlygà“ (MK 1973 4, 33–34). Nurodoma, kad ði konstrukcija svetima ir klaidinga (V. Bûda, MK 1972 1, 14; E. Grinaveckienë, J. Statkevièienë, MK 1975 2, 9; I. Marèiulionytë, MK 1989 3, 37 ir kt.). Iðsamesnëse rekomendacijose (ypaè KK) tarmiø, tautosakos, groþinës literatûros ir þymiøjø kalbininkø kalbos pavyzdþiais iliustruojama norminë ðios konstrukcijos vartosena (A. Þirgulys, KK 1964 6, 19–22; N. Sliþienë, KK 1968 14, 18–19; V. Bûda, MK 1973 4, 33–34); parodoma, kada ji padeda iðreikðti stipresná, intensyvesná veiksmà (J e i p a r d u o t , tai parduot savam ponui) (V. Sirtautas, KK 1965 9, 39–41). Kitaip tariant, áprastiniai normø ðaltiniai neremia jei su bendratimi ðalutiniuose sàlygos sakiniuose, o grynumo reikalavimai dar labiau sustiprina neigiamà poþiûrá á tokias ðios konstrukcijos funkcijas. Kai reiðkinys aiðkiai svetimas ir netaisyklingas, suprantama, kad vertinimai grieþti (a=b) ir stilistiðkai nediferencijuojami. Ðalutinis sàlygos sakinys prie pagrindinio kartais gali bûti prijungiamas þodeliu syká, kuris vartojamas variantiðkai su tas paèias funkcijas atliekanèiu jungtuku jei(gu): S y k á jau karas, reikia já matyt. Trijose KK rekomendacijose, remiantis grynumo motyvu, tokia

5.2.4.

Kuomet ðalutiniuose sakiniuose

Laiko aplinkybës ðalutiniai sakiniai gali bûti variantiðkai prijungiami jungiamaisiais þodþiais kuomet (a) : kada, kai (b). Juozas Balèikonis (BR I 146) ir Juozas Þiugþda, matyt, sekdami Jablonskiu, jungiamàjá þodá kuomet laiko netaisyklingumu, netinkamu ðalutiniams laiko aplinkybës sakiniams prijungti (GK1 1939, 137): a=b. 6-iose MK rekomendacijose taip pat nesama iðsamesniø ðio taisymo aiðkinimø. Remiantis Jablonskio raðtø pavyzdþiais, parodoma norminë prieveiksmio kuomet vartosena (MK 1969 7, 14), o kaip ðalutinio sakinio jungiamasis þodis taisoma: a=b (V. Bûda, MK 1980 1, 20; 1988 1, 20; J. Klimavièius, MK 1983 2, 13; A. Malakauskas, MK 1984 6, 18). Vienoje MK rekomendacijoje abejojama tokiø taisymø pagrástumu (V. Sirtautas, MK 1972 8, 31). Autoriaus nuomone, iki ðiol tebesà taisoma siekiant palaikyti stabilias normas, taèiau klausiamuosiuose sakiniuose kuomet yra leidæs vartoti ir pats Jablonskis. Daroma analogija su kitais panaðiais jungiamaisiais þodþiais (kada, kodël, kur ir kt.), kurie tinka ir klausiamiesiems, ir teigiamiesiems sakiniams: pagal K a d a ( K u o m e t ) ateisi? nesmerktina ir Pasakyk, k a d a ( k u o m e t ) ateisi. Taigi suprieðinama norminimo tradicija ir sistemiðkumas.

5.2.5.

Kol (iki) su neiginiu ir be neiginio

Ðalutiniai laiko aplinkybës sakiniai su jungtuku kol (iki) gali bûti variantiðkai vartojami su neiginiu (a) ir be neiginio (b). Prano Skardþiaus manymu, kartais a variantas taisomas be reikalo, neatsiþvelgiant á reikðmæ, nes èia (panaðiai kaip ir ðalutiniuose nuolaidos sakiniuose su neiginiu) esà galima áþiûrëti skirtingø reikðmës atspalviø;

197 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

syká funkcija laikoma netinkama bk (a=b): nelietuviðka þodþio syká reikðmë daranti sakiná nenatûralø; nemûsiðkai vartojama (J. Ðukys, KK 1971 21, 20; P. Kniûkðta, KK 1976 31, 31; L. Kuodys, KK 1976 31, 50).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

198

aiðkinami pasakymo Mylësiu, k o l mane þemëmis ( n e ) u þ k a s skirtumai su teiginiu ir neiginiu (GK1 1936, 40–41). Julija Þukauskaitë KK, pripaþindama, kad Jablonskis tokius ðalutinius sakinius su neiginiu nuosekliai taisæs, vis dëlto, kaip ir Skardþius, nurodo juos skiriantis tam tikrais reikðmës atspalviais. Iðnagrinëjusi keletà konkreèiø pavyzdþiø (Vaikðèiojo, i k i s u t e m o : k o l n e s u t e m o ir pan.), autorë daro iðvadà, kad tada, kai norima nurodyti pagrindinio sakinio veiksmo ribà, bk norma laikytini teigiamieji ðalutiniai sakiniai su jungtuku kol. Norint pabrëþti pagrindinio sakinio veiksmo trukmæ, galintys bûti vartojami ir neigiamieji ðalutiniai sakiniai, jeigu tai neprieðtarauja sakinio loginiam turiniui (KK 1962 3, 24–28). Dar kartà ðá reiðkiná iðsamiai aptaria Elena Oginskienë (KK 1987 52, 28–30). Ji taip pat teigia, kad neigiamieji ðalutiniai sakiniai su kol galintys turëti reikðmës atspalviø ir mintá reikðti ekspresyviau. Vadinasi, visi trys autoriai reikðmës tikslumui, minties iðraiðkingumui ðiuo atveju teikia pirmenybæ prieð Jablonskio norminimo tradicijà.

5.2.6.

Ðalutiniai nuolaidos sakiniai su be-

Ðalutiniuose nuolaidos sakiniuose keletà kartø taisomas prieðdëlis be- (K a i p ten b e b û t ø = Kad ir kaþkas ten bûtø; Tegu kaþkas ten bûtø) kaip netaisyklingumas (BR I 146) ir netinkamas tokiems sakiniams (V. Bûda, MK 1980 1, 20): a=b.

5.2.7.

Ðalutiniai nuolaidos sakiniai su tegu(l)

Jonas Ðukys su nuoroda „geriau“ (a–b) taiso ir ðalutiná nuolaidos sakiná su jungtukais tegu, tegul (Tegu [=Nors] tuomet jautei, kad [...]) (MK 1978 5, 45), nors Balèikonio toks variantas buvo teikiamas vartoti.

5.2.8.

Ðalutiniai nuolaidos sakiniai su neiginiu

Daug informatyvesnës tokios rekomendacijos, kuriose aptariamas nuolaidos reiðkimas su neiginiu – k a i p n e k e i s t a (a) : k a d i r

5.2.9.

Ðalutiniai nuolaidos sakiniai su vietoj to, kad

Trijose KK ir MK rekomendacijose kalbama apie variantiðkà nuolaidos sakiniø prijungimà v i e t o j t o , k a d (a) : u þ u o t ( b). Visur paþymima svetima a varianto kilmë: jis „atsiranda, paþodþiui verèiant rusiðkas konstrukcijas“ (V. Ambrazas, KK 1968 14, 20–21); „svetima mûsø kalbai konstrukcija“ (A. Markuckienë, MK 1978 5, 19). Konstrukcijos netaisyklingumà dar padidina prie kad pridedama bendratis ar padalyvis tikslui reikðti. Taigi taisoma grieþtai: a=b. Kartu ðie variantai vertinami ir stilistiðkai: a nesantis sklandus ir gyvas, o pasakymai su uþuot esà trumpesni ir daug gyvesni, be to, turintys nemaþà vartojimo tradicijà raðytojø, kalbininkø raðtuose (V. Ambrazas, KK 1968 14, 20–21).

5.2.10.

Jog ir kad

Variantiðkas prijungiamøjø jungtukø jog (a) : kad (b) vartojimas plaèiau aptariamas trijose ávairiø ðaltiniø rekomendacijose.

199 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

k a i p k e i s t a (b). Beveik visi autoriai paþymi a varianto netaisyklingumà, kurá lemia jo svetima kilmë: rusiðka konstrukcija (L. Dambriûnas, GK2 1967 2, 23), verstinis þodþiø junginys vietoj kitø áprastiniø (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 41). Stasys Barzdukas parodo tokiø konstrukcijø norminimo tradicijà nuo pat Jablonskio ir jø nelogiðkumà atskleidþia konkreèiu pavyzdþiu – jis (rûkas) iðsiliejæs visur, k u r n e p a þ v e l g t u m : „Ið tikrøjø: rûkà matai visur ten, kur þvelgi“ (GK2 1964 2, 12–13). Skardþius panaðius sakinius vertina ne taip grieþtai. Jo manymu, kartais ðie variantai turi skirtingà reikðmës atspalvá: K u r tik ðeimininkas ( n e ) p a s i þ i û r i , visur netvarka. Su neiginiu esà norima pasakyti, kad ten, kur ðeimininkas pats nepasiþiûri, visur yra netvarka, viskas apleista; o be neiginio – toji netvarka jau esanti aiðki ið anksto. Vis dëlto autorius priduria, kad b variantas (be neiginio) stilistiðkai gyvesnis ir, skirtingai negu rusø kalboje, mûsø bk apskritai teiktinesnis: (a)–b (GK1 1936, 40–41).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

200

Salys, remdamasis senøjø raðtø duomenimis, daro iðvadà, kad kokio visai aiðkaus skirtumo tarp ðiø jungtukø vartosenos nesà matyti; seniau jog buvæs labiau paplitæs, o dabar tinkàs ypaè ten, „kur sakinyje daug kad susigrûda“ (GK1 1938, 138), vadinasi, atlieka daugiau stilistinæ funkcijà: a|b. Dambriûnas, taip pat paþymëdamas jog vartojimà stilingumo sumetimais, daro ir sintaksiniø ðio jungtuko vartosenos apribojimø (pavyzdþiui, po kai kuriø veiksmaþodþiø – raginti, ásakyti, reikalauti... – geriau tinkantis kad): (a) || b (GK2 1960 4, 75). Þukauskaitë nurodo aiðkiau, kur jungtukas jog negalintis pakeisti kad: prijungiant ðalutinius tikslo, nuolaidos, sàlygos, ið dalies prieþasties aplinkybës sakinius (pavyzdþiui, Paskyrë dietà, j o g [ =kad] nestorëtø, KK 1968 14, 21). Taigi tø jungtukø vartosena kai kada gali bûti sinonimiðka, kai kada kaip daliniø variantø – priklausomai nuo sakinio gramatiniø ypatumø, vadinasi, ir distribuciniai santykiai gana sudëtingi: daþniausiai esti inkliuzinë distribucija, reèiau – papildomoji. *** Aptariant ir prijungiamøjø, ir sujungiamøjø sakiniø jungimo variantus, daugiausia turimas galvoje variantiðkas jungtukø ir jungiamøjø þodþiø vartojimas. Realiosios normos poþiûriu jø distribuciniai santykiai (jei imsime kaip kontekstà visà sakiná) yra keliø tipø, o vienu kitu atveju ið viso neegzistuoja. Prie pastarøjø priskirtinos tokios jungiamøjø þodþiø samplaikos, kurios laikomos atsiradusios dël kitø kalbø átakos ir mûsø kalbai apskritai nebûdingos (vietoj to, kad; tiek..., tiek ir; o taip pat ir pan.). Jos ir vertinamos kaip didelës klaidos, remiantis taisyklingumo ir grynumo motyvais. Tai, galima sakyti, formalieji vartosenos variantai. Didesnæ dalá sakiniø jungimo variantø galima apibûdinti kaip funkcinius. Realiosios normos poþiûriu jø distribuciniai santykiai neretai esti kontrastiniai. Kitaip tariant, vienam ar kitam þodþiui, þodþiø junginiui vartosenoje suteikiamos jam nebûdingos funkcijos. Tokiais atvejais taisymai paprastai grieþti, remiamasi taisyklingumo ir grynumo reikalavimais, be to, nurodoma norminë taisomø reiðki-

6.

Þodþiø tvarka sakinyje

Þodþiø tvarka lietuviø kalboje, palyginti su kitø kalbø, yra laisva, tad gretybiø esama nemaþai. Kaip teigia Aleksandras Þirgulys, jos turinèios daugiau pagrindo nei þodþiø darybos ar kaitybos srityje, ir kartais per grieþtai norminant galintis bûti suniveliuojamas kalbos ávairumas bei lankstumas (KK 1962 3, 10–14). Antra vertus, anot Vytauto Ambrazo, kiekvienas þodþiø tvarkos keitimas daugiau ar maþiau keièia pasakymo prasmæ, tad jei tos tvarkos neþiûrësime, „net ir paprasèiausias mintis supainiosime ir padarysime sunkiai suprantamas, dviprasmiðkas“ (KK 1965 9, 24). Didþiojoje dalyje ðios rûðies rekomendacijø aptariama paþyminio (paprastojo ir iðskirtinio) bei ðalutinio paþyminio sakinio vieta paþymimojo þodþio atþvilgiu.

6.1.

Paprastasis paþyminys ir paþymimasis þodis

Vieðuosiuose uþraðuose, prekiø etiketëse ir pan. paþyminys variantiðkai vartojamas po paþymimojo þodþio (a) arba prieð já (b): d e ð r a k e p e n i n ë (=kepeninë deðra), s u l t y s v y ð n i ø (=vyðniø sultys) ir t. t. Vertinimo laipsnis visose rekomendacijose tas pats: a=b. Motyvuojama taip pat panaðiai: a varianto þodþiø tvarka lietuviø kalbai labai neáprasta (be aut., MK 1968 2, 2–3; J. Karaciejus, MK 1974 3, 21); netaisyklinga (J. Latvytë, MK 1974 3, 12); „paþeidþiama lietu-

201 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

niø vartosena (g i = o; k a i t u o t a r p u = o tuo tarpu; s y k á = jei(gu); j e i ( g u ) . . . , t a i = o ir kt.). Kitokio tipo yra variantiðkas jungtukø ir : bei, kad : jog vartojimas. Ðie variantai realiosios normos poþiûriu sudaro palyginti sudëtingus inkliuzinës, reèiau – papildomosios distribucijos santykius, ir rekomendacijose mëginama apibrëþti ámanomus kiekvieno varianto vartojimo kontekstus. Vertinama daþniausiai stilistiðkai – (a)|b, iðskyrus tuos papildomosios distribucijos atvejus, kur variantai negali adekvaèiai pakeisti vienas kito.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

202

viø kalbos sistema“ (N. Sliþienë, MK 1979 1, 7); lietuviø kalbai nepriimtina (A. Montvilienë, MK 1979 1, 11); „lietuviø kalbai neteiktina“ (A. Vilkys, MK 1985 5, 19). Kartu neretai nurodoma ir taisyklë, kurios turëtø bûti laikomasi: „derinamieji ir nederinamieji paþyminiai eina prieð paþymimàjá þodᓠ(A. Ruþë, MK 1986 1, 15; V. Labutis, KK 1962 2, 47). Paþymima ir svetima a varianto þodþiø tvarkos kilmë: „tokia þodþiø tvarka (jos laikomasi rusø kalboje) mûsø kalbai nebûdinga“ (V. Grabauskas, MK 1969 4, 2–3); nelietuviðka (P. Kniûkðta, MK 1979 1, 14). Toliau aptartina keletas pavieniø atvejø, kur þodþiø tvarka – paþyminio ir paþymimojo þodþio vieta sakinyje – aiðkinama ne tik kalbos dësniais, bet ir remiantis kitais motyvais. Skardþius, aptardamas p r i e d ë l i o vietà sakinyje, nurodo, kad esà galima já vartoti ir prieð paþymimàjá þodá, ir po jo, bet „savybiná daikto poþymá, virtusá jau bendriniu vardu, vis dëlto daþnai linkstam vartoti prieð paþymimàjá þodᓠ(Vieðpats Dievas, karalius Vytautas ir pan.), o po paþymimojo þodþio vartojamas priedëlis jau turi kiek kitokias funkcijas: jis gauna loginá kirtá ir pakartotinai pabrëþia ypatybæ (pamotë ragana, motinëlë sengalvëlë). Dël tokiø skirtumø ið variantø direktorius Petraitis : Petraitis direktorius kaip áprastinis teikiamas vartoti pirmasis (GK1 1935, 122). Taigi þodþiø tvarkà èia lemia tradicija ir kalbos polinkiai. Ið variantø karaliene angelø (taikos) : angelø (taikos) karaliene Juozas Vaiðnys nurodo litanijose esant áprastà pirmàjá variantà, bet siûlo, remdamasis kalbos dësniais, vartoti antràjá. Be to, pateikiamas ir papildomas, ðiaip kitiems atvejams nebûdingas motyvas: „Tai palengvintø ir litanijø giedojimà, nes bûtø daug lengviau reikiamoje vietoje iðlaikyti þodþiø kirtᓠ(GK2 1959 4, 58–59). Aldona Paulauskienë nurodo matematikø kalbos þodþiø tvarkà daug kur nesutinkant su lietuviø kalbos þodþiø tvarkos normomis, nes þodinæ ðiø specialistø kalbà daug lemianti raðytinë: skaitoma tokia tvarka, kokia esti uþraðyti ávairûs matematikos sàvokø simboliai (tg < α sakoma tangentas kampo alfa, o ne alfa kampo tangentas). Taèiau autorë, motyvuodama tuo, kad matematikos simboliø kal-

203 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

ba – tarptautinë, nesiûlo tos nenorminës tvarkos grieþtai smerkti (MK 1974 2, 35–36). Tad viskà lemia tikslingumas: normos gali bûti nepaisoma iðimtiniais specifiniais atvejais (t. y. kai kada matematikø profesinëje kalboje), taèiau kas kita, jei toji norminë þodþiø tvarka bûtø pritaikyta visiems atvejams (geometrinë vieta taðkø, formulë atstumo tarp dviejø taðkø) ar net perkelta á kasdieninæ privaèià matematikø ðnekamàjà kalbà (pagal a t þ v i l g i u m ir n – a t þ v i l g i u m a n o ). Tikslingumo principas èia netenka galios, ir normos paþeidimai pasidaro nebepateisinami. Nors retai, bet pasitaiko, kad nuo þodþiø tvarkos priklauso tø þodþiø atliekamos sintaksinës funkcijos, taigi ir viso sakinio prasmë. Tokiais atvejais variantiðka þodþiø tvarka nurodoma kaip nepageidautina, kad tos sintaksinës funkcijos nebûtø painiojamos. Genrikas Zimanas nurodo, kad þodþiø tvarka padëtø skirti veikëjo kilmininkà (já reikëtø vartoti prieð veiksmà reiðkiantá daiktavardá: mokytojø mokymas, valdininko áþeidimas) ir veikiamojo dalyko (t. y. objekto) kilmininkà (vartotinà po veiksmà reiðkianèio daiktavardþio: mokymas mokytojø, áþeidimas valdininko). Tokio skirtumo bûtinumà autorius motyvuoja remdamasis aiðkumo kriterijumi. Nors gyvoji kalba leidþianti sakyti abejaip, bk galá bûti sunku suprasti mintá, o painiava, ypaè ástatymø kalboje, nepageidautina (GK1 1933, 24–25). Redakcijos prieraðe Salys suðvelnina grieþtà Zimano reikalavimà: bk norma abiem atvejais esanti pirmiau vartoti kilmininkà, o autoriaus nurodytà skirtumà galima esà daryti, kai dviprasmiðkumas tikrai akivaizdus (ten pat, 25–26). Taigi ir ðiuo atveju norminës tvarkos leidþiama nepaisyti tik tada, kai tas atrodo tikslinga. Panaðiai vertinami ir tokio tipo variantai kaip maiðas bulviø : bulviø maiðas. Þirgulys ðiems þodþiø junginiams teikia skirtingà reikðmæ ir laiko juos nevartotinais vieno vietoj kito, taigi susijusiais kontrastinës distribucijos santykiais: junginyje maiðas bulviø kilmininku esàs reiðkiamas kiekis, o junginyje bulviø maiðas – kilmininku iðreikðtas nederinamasis paþyminys (KK 1962 3, 10–13). Taèiau po deðimties metø Pranas Kniûkðta, nors ir pripaþindamas, kad seikimàjá dalykà ir kiekio, saiko bei indo turiná lietuviø kalboje áprasta reikðti po daiktavardþio einanèiu kilmininku (stiklinë vandens, kilogramas cuk-

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

204

raus), nurodo vartosenoje esant ir kitoká polinká: postpoziciná kiekio turinio kilmininkà imàs keisti prepozicinis kilmininkas. Tai nesà skatintina, bet netoleruoti taip pat nebegalima (KK 1972 23, 33). Vienoje rekomendacijoje aptariamas ádomus atvejis, kai neáprastai tarp derinamojo paþyminio ir jo paþymimojo þodþio (kai jie paprastai sudaro papildinio grupæ) áterpiamas tarinys: ðaltesná mëgsta orà, akmeniniais tesitenkino kirvukais ir pan. Tai Jablonskio redaguoti sakiniai, o jø þodþiø tvarkà, pasak Þirgulio, kalbininkas bus buvæs nusiklausæs ið gyvosios ðnekamosios kalbos. Tokia vartosena turinti realø pagrindà, nes atitraukiant paþyminá nuo paþymimojo þodþio, labiau sutelkiamas dëmesys á paþyminiu reiðkiamà ypatybæ (KK 1962 3, 13–14). Dabartinëje vartosenoje tokià þodþiø tvarkà Þirgulys siûlo diferencijuoti stilistiðkai: ji galinti praversti beletristikoje, ypaè dialoguose.

6.2.

Derinamasis ir nederinamasis paþyminys

Vartosena svyruoja, kai greta atsiduria keli skirtingos rûðies paþyminiai: derinamasis ir nederinamasis. Kuris vartotinas arèiau paþymimojo þodþio? GK1 Þiugþda aiðkina, kad tokiu atveju arèiau paþymimojo þodþio turintis eiti glaudþiau su juo suaugæs paþyminys: didieji universiteto rûmai, lietuviø bendrinë kalba ir pan. (GK1 1939, 139). Daug vëliau panaðiø motyvø pateikia ir kiti autoriai, siûlydami kaip teiktinesná antràjá variantà: liaudies dvasinë kûryba ir dvasinë liaudies kûryba (J. Kundrotas, MK 1974 6, 3; N. Sliþienë, MK 1979 1, 7). Ðukys teigia, kad lietuviø ðnekamojoje kalboje esàs tik polinkis sakyti pirma derinamàjá, paskui nederinamàjá paþyminá, taèiau jo nereikëtø aklai versti grieþtu dësniu, juo labiau, kai susidaro dviprasmybë: ávairiø klasiø egzistavimo sàlygø (neaiðku, kas ávairios: klasës ar sàlygos) (MK 1975 1, 23). Taigi labai aiðkiø motyvø èia nerandama: grieþtø taisykliø nëra, o spræsti, kuris paþyminys glaudþiau suaugæs su paþymimuoju þodþiu – subjektyvu. Svarbiausia turbût þiûrëti, kad nebûtø dviprasmybiø, ypaè jei paþyminiai sudëtingesni, iðplësti. Antai ið rusø kalbos ver-

6.3.

Iðskirtiniø paþyminiø ir ðalutiniø paþyminio sakiniø vieta paþymimojo þodþio atþvilgiu

Ið variantø m i n i a þ m o n i ø , norëjusiø pamatyti : þ m o n i ø , norëjusiø pamatyti, m i n i a [...] Skardþiui atrodo ámanomas tik pirmasis variantas, nes þodþiø junginys minia þmoniø neskaidytinas (kaip kad puodynë pieno), o paþyminys nebûtinai visada turintis eiti prieð paþymimàjá þodá (GK1 1938, 23). Þiugþda, vertindamas variantus girdþiu m a l û n o d u n d e s á, k u r i s : girdþiu d u n d e s á m a l û n o , k u r i s stovëjo [...], taip pat pripaþásta, kad priklausomai nuo kalbos tikslo ar sakiniø savitarpio santykiø áprastinë þodþiø tvarka (malûno dundesá) galinti bûti pakeista (dundesá malûno), tad priimtinas antrasis variantas (GK1 1939, 138–139). Vladas Grinaveckis pateikia taisyklæ, kad ðalutiniai sakiniai su santykiniu ávardþiu kuris, -i turintys eiti prie to þodþio, kurá aiðkina, antraip „mintá galima suprasti klaidingai“ (KK 1961 1, 30–31). Bûda tokià taisyklæ paremia tik ið dalies, nes kai kurios iðimtys ið jos ne tik paplitusios gyvojoje ðnekamojoje kalboje, bet ir nenusiþengianèios kalbos dvasiai ir esanèios reikalingos stiliui paávairinti, minèiai tiksliau pasakyti. Aptardamas minëtà reiðkiná, taip pat nederinamojo paþyminio atskyrimà nuo paþymimojo þodþio, Bûda kartu paþymi, jog tomis iðimtimis nedera piktnaudþiauti, kad nenukentëtø minties aiðkumas (V. Bûda, KK 1967 13, 37; MK 1988 5, 29). Kartais variantø atsiranda dël to, kad prijungiamojo sakinio ávardis pasakomas ne ðalutinio dëmens pradþioje: miestas, vaduojant kurá [...]. Bûda tokià þodþiø tvarkà laiko neáprasta, klaidinga, svetima lietuviø kalbos sistemai: santykinio ávardþio pozicija lietuviø kalboje esanti tvirta (ðalutinio dëmens pradþioje): miestas, kurá vaduojant [...] (MK 1980 4, 35). Ðukys sutinka su ðiuo variantø vertinimu (a=b),

205 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

èiant pasakymà keturiø kambariø su visais patogumais butas, lieka neaiðku, kieno tie patogumai – kambariø ar buto (Þ. Urbanavièiûtë, KK 1968 15, 39–40). Taigi bene pagrindinis èia – aiðkumo motyvas.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

206

bet abejoja teiginiu, kad tokia þodþiø tvarka esanti negirdëta, vien nusiþiûrëta ið svetimø kalbø. Ðitokios neáprastos þodþiø tvarkos pasitaikà ir tarmëse, ðnekamojoje kalboje, o bk neteiktina dël kitos prieþasties – tai esà retas, periferinis reiðkinys (MK 1981 5, 23–24).

6.4.

Jungtukø ir jungiamøjø þodþiø vieta sakinyje

Dël ðiø kalbos daliø vietos sakinyje lietuviø kalbos vartosenoje paprastai nekyla didesniø neaiðkumø. Taèiau trijose GK2 rekomendacijose Leonardas Dambriûnas aptaria vienà neáprastà atvejá, bûdingà lietuviø iðeiviø kalbai. Jungtukai taèiau, todël kartais pavartojami sakinio viduryje: vyras su þmona t a è i a u nesipyks; tautos egzistencijos klausiman t o d ë l turime duoti atsakymà; jos iðlikimo sargyboje t o d ë l bûtina budëti ir pan. Autorius vadina tokià vartosenà netaisyklinga, atsiradusia dël anglø kalbos átakos, nes lietuviø kalboje jungtukai esti sakinio pradþioje ar netoli jos (GK2 1960 2, 40–41; 1960 4, 75; 1962 2, 27). Taigi remiamasi dviem tarpusavyje susijusiais motyvais – taisyklingumu ir grynumu.

6.5.

Kiti atvejai

Kai aptariama variantiðka þodþiø tvarka, kai kurie atvejai nesudaro aiðkesnës sistemos. Vienur, motyvuojant stilingumo reikalavimais (taisytina, nes miglota ir nesuprantama) teikiama kitokia þodþiø tvarka nei buvæ pavartota: dël paskirstymo gyventojams butø (be aut., KK 1965 9, 12); kelionës áspûdþiai po Èekoslovakijà; pasitarimas statybos klausimais Plëðiniø kraðte (V. Ambrazas, KK 1965 9, 24–25). Kitur taisoma be aiðkesniø motyvø: veiksmaþodinius bûdvardþius vedinas, neðinas teikiama vartoti po linksnio (neðini inkilais = inkilais neðini) (A. Kuèinskaitë, MK 1978 5, 33). Konstrukcijos, kai ðalutiniai sakiniai pradedami ne jungtuku ar jungtuko funkcijas atliekanèiu þodþiu, o prieð jungiamàjá þodá atkelta kita sakinio dalimi, siûlomos diferencijuoti stilistiðkai (praðo, naginiø kad bûtø; ðventës kai uþsibaigs ir pan.), t. y. vartoti beletristiniame ar

*** Ið aptartø þodþiø tvarkos rekomendacijø matyti, kad ðio tipo sintaksës reiðkiniai vertinami nevienodai; skiriasi ir vertinimo motyvai. Ten, kur normos grieþtesnës (paþyminio ir paþymimojo þodþio vieta sakinyje), jø nepaisymas laikomas klaida, neretai remiantis ir grynumo motyvu. Taèiau net ir grieþtesnëmis taisyklëmis daroma ávairiø iðimèiø, remiantis tikslingumo principu (kurio konkreti raiðka priklauso nuo situacijos: atsiþvelgiama á sakinio ritmikà, loginius kirèius, stilistinæ diferenciacijà ir kt.). Greta taisyklingumo në kiek ne maþiau reikðmës teikiama aiðkumui. Daþnai ten, kur þodþiø tvarka neatitinka normø, atsiranda ir dviprasmybiø (kiauðiniai virti su sviestu, virti kiauðiniai su sviestu, be aut., MK 1969 4, 2–3), temdoma mintis, sunkinamas stilius (V. Labutis, KK 1966 11, 30). Kai kada þodþiø tvarka renkamasi atsiþvelgiant á sakinio daliø reikðmës skirtumus (maiðas bulviø ≠ bulviø maiðas ir kt.). Dël to galima sakyti, kad þodþiø tvarkos pasirinkimà daugiausia lemia konkreti teksto situacija, konkretus funkcinis stilius, ir kiekvienàkart motyvai gali kiek skirtis.

7.

Apibendrinamosios pastabos

7.1.

Formalieji ir funkciniai variantai

Apþvelgus, kaip buvo norminami varijuojantys gramatikos reiðkiniai, pirmiausia matyti dvejopas tø variantø pobûdis. Vieni vartosenoje funkcionuojantys gramatikos variantai laikytini formaliaisiais, kiti – funkciniais.

207 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

ið dalies publicistiniame stiliuje (pavyzdþiui, ieðkant geresnio skambesio). Taèiau mokslo kalboje tokia þodþiø tvarka vengtina, o reikalø raðtuose visai netoleruotina, nes ji atëjusi ið tarmiø, gyvosios ðnekamosios kalbos; esama jos net raðtuose, kur palikta nepertvarkyta autentiðka mûsø ðnekamosios kalbos sintaksë (pasakose, dainose) (J. Ðukys, MK 1981 5, 24).

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

208

Formalieji variantai (ax : bx) realiosios normos poþiûriu gali sudaryti laisvosios distribucijos santykius, t. y. gali dubliuoti vienas kito funkcijas be aiðkesnio reikðmës skirtumo (mirti badu : ið bado). Tokiais atvejais kodifikuojant gali bûti elgiamasi trejopai: 1) stengiamasi variantus diferencijuoti stilistiðkai, jei vis dëlto randama koks skiriamasis poþymis (pavyzdþiui, ilgosios : trumposios formos; dviskaita : daugiskaita; bendratis : siekinys ir pan.); 2) abu variantai paliekami bk kaip dubletai (pavyzdþiui, labà dienà : laba diena); 3) vienas ið variantø paðalinamas kaip nereikalingas (pavyzdþiui, s p a l i ø mënuo). Kita dalis formaliøjø variantø realiosios normos poþiûriu ið viso nesudaro distribuciniø santykiø, t. y. mûsø kalbai svetimi, todël paprastai kodifikuojami neigiamai (a=b): samplaikinës laipsniø formos, kai kurie sakiniø jungimo bûdai ir pan. Tarpiná sluoksná sudaro tokie (retai pasitaikantys) variantai, kuriuos kartais siûloma áteisinti kaip turinèius specifiná reikðmës atspalvá (samplaikinës laipsniø formos maþesniam ypatybës kiekiui reikðti; esant su naudininku ir pan.). Dël jø vertës daþnai nesutariama, o kompromisas randamas, siûlant vartosenoje juos diferencijuoti stilistiðkai. Funkciniai variantai (ax : by) realiosios normos poþiûriu sudaro keliø rûðiø distribucinius santykius. Jei tie santykiai kontrastiniai, t. y. jei realiosios normos poþiûriu tame paèiame kontekste variantai atlieka reikðmës skiriamàjà funkcijà (pavyzdþiui, objekto vardininkas ar galininkas : dalies kilmininkas; ið dalies neávardþiuotinës : ávardþiuotinës formos ir kt.), o vartosenoje jø funkcijos painiojamos ir vartojama laisvosios distribucijos principu, kodifikuojant stengiamasi paaiðkinti tø funkcijø skirtumus ir vertinama daþniausiai grieþtai: a=b, o pereinamaisiais atvejais – ðvelniau: a–b. Skirtingai nei vertinant formaliuosius variantus, daug daþnesnis aiðkumo, logiðkumo motyvas. Be to, funkciniai variantai realiosios normos poþiûriu gali sudaryti papildomosios, reèiau inkliuzinës distribucijos santykius. Tokiais atvejais kodifikuojant apibrëþiama kiekvieno varianto vartojimo sritis, situacija, o vertinama gali bûti visø rûðiø laipsniais (pavyzdþiui,

7.2.

Vertinimo laipsniø sistema

Ið nagrinëtø rekomendacijø galima daryti iðvadà, kad variantiðkø gramatikos reiðkiniø santykiai vertinami pagal keturiø laipsniø sis-

209 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

tiesioginë : netiesioginë nuosaka; vientisinës : sudurtinës laikø ir nuosakø formos; bevardës giminës formos : vyriðkosios giminës formos; kad : jog ir pan.). Funkciniø variantø egzistavimui vartosenoje bûdinga tai, kad vienas variantas (paprastai universalesnis) perima ið kito funkcijas ir ðá stumia ið vartosenos (ax : by → ax, y), ir tokiais atvejais vertinama ne tik taisyklingumo, grynumo, bet ir funkcionavimo poþiûriu (pavyzdþiui, vardininkas : ðauksmininkas; pagrindiniai : dauginiai skaitvardþiai; tiesioginë : netiesioginë nuosaka ir pan.). Apskritai galima daryti iðvadà, kad variantø distribuciniø santykiø pasikeitimas, jei turësime omeny realiàjà normà ir vartosenà, lemia ir jø vertinimo laipsnio grieþtumà. Bent apytikriai, kiek leidþia rekomendacijø, apþvelgtø ðioje darbo dalyje, apimtis, galima teigti, kad á vartosenà patenka þymiai daugiau svetimos kilmës sintaksiniø formø, o morfologinë sistema tam atsparesnë ir vartosenoje daugiau veikiamà kokybiðkai (iðkreipiant esamø formø funkcijas), o ne kiekybiðkai. Neretai to paties modelio variantø distribuciniai santykiai skiriasi priklausomai nuo þodþiø semantiniø ypatumø (pavyzdþiui, ánagininkas : kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais veikëjui reikðti; vienaskaita : daugiskaita ir kt.). Vertinant tokius variantus, aiðkinamasi konkreti situacija ir vertinimai apibendrinami ne visam modeliui, o daþniausiai apibrëþtai semantinei grupei. Gana aiðkiai matyti, kad vertinant tiesioginiam þmoniø bendravimui reikalingø gramatikos reiðkiniø variantus (kreipinius, sveikinius, (ne)ávardþiuotines kreipimosi þodþiø formas, vardininkà : ðauksmininkà ir pan.), linkstama remtis ne tik taisyklingumo bei grynumo kriterijais, bet – në kiek ne maþiau – ir kalbos etiketo reikalavimais bei vartojimo tradicija.

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

210

temà: a=b; a–b; a || b; a|b. Koks vertinimo laipsnis turimas galvoje, apytikriai galima spræsti ið þodinës rekomendacijø motyvø raiðkos. a=b. Ðiuo laipsniu a variantas vertinamas kaip aiðki klaida, bk nevartotinas reiðkinys. Dël tokiø reiðkiniø vertës daugeliu atvejø sutaria visø rekomendacijø autoriai (p a d i d i n t a s = p a d i d ë j æ s kraujospûdis; d i r e k t o r i u s = d i r e k t o r ë Þilienë; t r u m p ø = t r u m p ø j ø bangø siøstuvas; dukart á d i e n à = p e r d i e n à ir pan.). Grieþto taisymo motyvai daþniausiai panaðûs. Remiamasi taisyklingumu, grynumu bei taisymø tradicija, o pakaitams atramos neretai ieðkoma gyvojoje kalboje ir kituose normø ðaltiniuose. Kaip papildomi motyvai gali bûti pateikiami stilingumo (daþniausiai – aiðkumo) reikalavimai, nes pabrëþiama, kad taisomasis variantas vartosenoje atlieka jam nebûdingà funkcijà ir sakiná daro dviprasmiðkà, miglotà (skiepyti p r i e ð k à = n u o k o ; yra e r u d i t u = e r u d i t a s ir pan.). a–b. Patarimu „geriau nevartoti“ ávardijami kiek ðvelnesni taisymai. Ið aptartø rekomendacijø matyti, kad galimos bent dvi tokio vertinimo teikimo prieþastys. Pirmiausia vertinimu a–b mëginama rasti kompromisà tais atvejais, kai dël reiðkinio vertës apskritai nesutariama, ir autoriø nuomonës gana ryðkiai skiriasi (vienø a=b, kitø a|b ir pan.). Tokiu keliu daugiausia einama KK ir MK rekomendacijose (pavyzdþiui, ðvenèiø pavadinimø vienaskaita : daugiskaita; padalyvis : konstrukcija su dël uþuojautose; kuomet ðalutiniuose laiko sakiniuose ir kt.). Vertinimas a–b gali bûti teikiamas ir tada, kai kalbos raidos polinkiai bei kalbos vartotojø poreikiai ima nebeatitikti iki tol buvusio tradiciðkai priimto grieþto (a=b) variantø vertinimo arba kai koks reiðkinys nëra kaip reikiant iðtirtas, normos ir klaidos riba ne visai aiðki. Ðitaip ilgainiui suðvelnintas (a=b → a–b, kai kada a || b) variantø labà dienà : laba diena; virð su kilmininku : daugiau kaip (negu) vartojimo virðijamam kiekiui reikðti ir dar vieno kito varianto vertinimas. Kai kuriais atvejais (atsiþvelgiant á kontekstà, vidinæ sakinio aplinkà) ne visai grieþtai taisomas objekto galininkas su neiginiu, paskirties naudininkas vietoj nusakomojo kilmininko; su daiktavardþiu metai siûloma grieþtai nepeikti pagrindiniø skaitvardþiø formø.

211 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

a || b. Kiek galima spræsti ið rekomendacijø formuluoèiø, b variantas, palyginti su a, laikomas gerëlesniu, bet toleruojamas ir a, t. y. nelaikomas klaida. Vienais atvejais a gali bûti suprantamas kaip dalinë, periferinë norma, kitais – kaip reiðkinys, beiðeinantis, besitraukiantis uþ dabartinës normos ribø, bet tam tikrais atvejais leistinas vartoti. Daugelis rekomendacijø autoriø ðiuo laipsniu vertina archaizmus, tarmybes (dviskaità, siekiná, iliatyvà, objekto vardininkà), taip pat ilgàsias : trumpàsias formas, tiesioginës : netiesioginës nuosakos formas ir kt. Ypaè aiðkiai matyti pastangos apibrëþti tokiø variantø vartojimo sritá, t. y. jø vartojimà diferencijuoti stilistiðkai. Minëtos archajiðkosios ar tarminës formos teikiamos groþinei literatûrai, bet nepageidaujamos mokslo kalboje. Samplaikinës atgalinio laipsniavimo formos, konstrukcija esant su naudininku, jei(gu)..., tai gretinimui reikðti, daiktavardiðka veikiamøjø dalyviø vartosena kaip tik siûloma kanceliarinei, mokslo kalbai. Ðios rûðies variantø, skirtingai nei vertinimø a=b ir a–b laipsniais, vertë motyvuojama daþniausiai remiantis ne grynumo ir taisyklingumo (kadangi autoriø poþiûriu tais atþvilgiais jie esti daugmaþ lygiaverèiai), o kitokiais motyvais. Svarbu pasidaro atsiþvelgti á funkciná tikslingumà: kuris variantas gali geriau atlikti vienokias ar kitokias funkcijas – yra tikslesnis, ekonomiðkesnis, patogesnis, skambesnis ir pan. Be to, a || b laipsniu vertinami tokie variantai, kurie abu laikomi norma, tik a dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø stumia ið vartosenos b variantà ir tampa ðtampu (mûsuose, jûsuose || pas mus, pas jus; pertraukos m e t u || p e r pertraukà ir kt.). a | b. Abu variantai laikomi norma ir leidþiami vartoti laisvai, jei neturi jokiø reikðmës atspalviø (uþbaigë | baigë; þiûri p e r | p r o langà; susitiko k à | s u k u o ). Jei kokiø atspalviø áþvelgiama (namas atskirtas nuo kelio e g l i ø : e g l ë m i s ; vaikðèioti p i e v o j e : p o p i e v à ), tokiø variantø vartosena paliekama reguliuoti stiliaus normoms, ir kalbama (realiosios normos poþiûriu) nebe apie variantus, o apie sinonimus. Visuose tirtuose rekomendacijø ðaltiniuose, iðskyrus nebent Juozo Balèikonio rekomendacijas, daugiau ar maþiau matyti p o l i n k i s

II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

212

ð v e l n i n t i r e i ð k i n i o v e r t i n i m o l a i p s n á , nors tai bûtø sena ir aiðki klaida. Nereti tokie kalbos klaidø vertinimai: „bûtø geriau nevartoti“; „nereikëtø vartoti“; „geriau tiktø kitos raiðkos priemonës“; „ne visai tiksliai vartojama“ ir pan. Pasitaiko, kad kalbos klaida apibûdinama tik kaip stilingumo trûkumas, o vertinimas kalbos normø poþiûriu lieka miglotas. Psichologiðkai toks polinkis gali bûti paaiðkinamas: rekomendacijø autoriai nenori bûti pernelyg kategoriðki; kreipdamiesi á skaitytojus, ieðko tariamai ðvelnesniø, mandagesniø formuluoèiø. Taèiau kartu toks vertinimo neapibrëþtumas gali bûti viena ið prieþasèiø, dël ko kalbininkø rekomendacijos ne visada paveikios – visuomenë jø nepriima taip, kaip autoriai bûtø tikëjæsi.

7.3.

Kodifikacijos, realiosios normos ir vartosenos santykiai

Turint prieð akis ketveriopai vertinamus vartosenoje funkcionuojanèius variantus, galima sukonkretinti I darbo dalies teiginius apie kodifikacijos, realiosios normos ir vartosenos santykius (þr. p. 32–34). Variantai, vertinami a|b laipsniu, sudaro realiosios normos branduolá ir paprastai yra teigiamai kodifikuoti (nepamirðtinas ir toks atvejis, kai kodifikacija gali „atsilikti“ nuo realiosios normos). Ið variantø poros, vertinamos a=b laipsniu, a kodifikuotas neigiamai, t. y. laikomas realiosios normos branduolio prieðingybe. Tarpiniai vertinimai a–b ir a || b aiðkiai rodo egzistuojant realiosios normos ir klaidos tarpsluoksná. Jame funkcionuoja ir dalinës (periferinës) normos, ir buvusios kodifikuotos bei bûsimos (potencialiosios) normos. Aiðkiõs ribõs tarp visø keturiø variantø tipø nubrëþti negalima tiek dël to, kad pati realioji norma nëra visai stabili, tiek dël to, kad tie patys variantai skirtingø autoriø gali bûti vertinami nevienodai. Ypaè tai pasakytina apie nykstanèius ir naujai atsirandanèius gramatikos reiðkinius. Neretai vienø autoriø tokie reiðkiniai gali bûti laikomi klaida (a=b), o kitø – daline norma ir siûlomi diferencijuoti stilistiðkai (jei(gu)..., tai gretinimui reikðti; samplaikinës laipsniø for-

213 II. GRAMATIKOS REIÐKINIØ NORMINIMO APÞVALGA

mos maþesniam ypatybës kiekiui reikðti; daiktavardëjanèios formos pirmininkaujantis, sekretoriaujantis; sangràþinës formos matosi, girdisi; dviskaita ankstesniuose rekomendacijø ðaltiniuose ir kt.). Prisiminus teiginá, kad realioji norma egzistuoja átampos lauke tarp kodifikacijos ir vartosenos poveikio (þr. p. 35), galima sakyti, kad apskritai rekomendacijø autoriai paprastai stengiasi per kodifikacijà stabilizuoti realiàjà normà, apibrëþti jos ribas, taèiau vartosenoje funkcionuojantys nenorminiai variantai realiàjà normà pastebimai skaldo ir silpnina, stumia net paèiam branduoliui priklausanèius kodifikuotus variantus. Turint galvoje gramatikos reiðkinius, ðie procesai vyksta gana lëtai, palyginti su kitais kalbos lygmenimis, taèiau 60-ies metø gramatikos rekomendacijø apþvalga rodo juos esant akivaizdþius.

Antrojoje darbo dalyje apþvelgus, kokie gramatikos reiðkiniai ir kokiu bûdu norminami pasirinktuose rekomendacijø ðaltiniuose per 60 metø, kaip kito jø vertinimo laipsnis, panagrinëjus, kaip priklauso motyvø parinkimas nuo tø reiðkiniø ypatumø, treèiojoje darbo dalyje nuo konkreèiø gramatikos dalykø stengiamasi kiek atsiriboti. Þiûrima, kaip ávairûs motyvai tarpusavyje sàveikauja, kaip gramatikos reiðkiniø vertinimas grindþiamas skirtingø autoriø ir skirtingais laikotarpiais pagal rekomendacijø ðaltinius.

1.

Metodinës pastabos

1.1.

Motyvø deriniai ir sàsajos

Jeigu kiekvienoje rekomendacijoje bûtø remiamasi tik vienu kokiu motyvu, visus juos iðtirti ir susisteminti bûtø gana paprasta. Ið tiesø yra kitaip. Kaskart teikiamas vis kitoks motyvø derinys, sàlygojamas ir gramatikos reiðkinio ypatumø (kilmës, vartosenos ir pan.), ir autoriaus paþiûrø bei tikslø. Kad bûtø galima palyginti skirtingø leidiniø ir autoriø rekomendacijas, motyvø deriniai iðskaidyti á dalis ir mëginta nustatyti, kam kokie motyvai bûdingiausi. Ðitaip atsietai þvelgiant á rekomendacijø motyvus, yra pavojaus susidaryti ne iðsamø, o tik pasklidà norminimo pagrindø vaizdà, dël to, aptariant kiekvienà svarbesná motyvà, stengtasi parodyti ir jo sàsajas su kitais motyvais.

215 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

216

1.2.

Motyvø analizë

Rekomendacijø motyvai darbe tiriami kiekybiðkai ir kokybiðkai. K i e k y b i n ë analizë46 apèiuopiamesnë, ið jos galima bent ið dalies nustatyti normintojø poþiûrá á vienà ar kità motyvà, palyginti ávairius laikotarpius. K o k y b i n ë analizë sudëtingesnë. Ja siekiama parodyti motyvø tarpusavio sàsajas, palyginti skirtingus motyvavimo bûdus ir daugiau ar maþiau nustatyti autoriø teoriniø paþiûrø ir praktinio norminamojo darbo (ne)atitikimà, nors apskritai motyvø tyrimo aspektø galima bûtø rasti kur kas daugiau. Ið antrosios darbo dalies, nors ir netiesiogiai, iðryðkëja, kad visi motyvai, kuriais remiamasi gramatikos rekomendacijose, skirtini á dvi grupes. Tai motyvai, orientuoti 1) á k a l b o s s a v a s t á , 2) á k a l b o s v a r t o t o j à . Savo ruoþtu kiekvienoje grupëje esama smulkesniø pogrupiø, kurie bus aptarti vëliau. Nors motyvai labai susijæ vieni su kitais ir neretai sàlygoja vienas kito taikymà, treèiojoje darbo dalyje pasirinkta keletas ryðkesniø kiekvienos grupës motyvø ir pagal juos mëginama palyginti skirtingø ðaltiniø rekomendacijas. Tie l y g i n a m i e j i m o t y v a i tai: 1) vartojimo sritis (gyvoji kalba, senieji raðtai, groþinë literatûra), 2) grynumas, 3) Jono Jablonskio norminimo tradicija ir jo autoritetas, 4) funkcinë stilistinë variantø diferenciacija. Be to, kad geriau iðryðkëtø skirtingi ávairiø autoriø motyvavimo bûdai, imtasi panagrinëti analogijø taikymo ypatumus. Motyvø lyginimo rezultatai apibendrinti baigiamajame ðios darbo dalies skyriuje. Kad geriau iðryðkëtø rekomendacijø motyvø sàsajos ir kad nebûtø kartojama antrosios darbo dalies medþiaga, ðioje dalyje, kaip minëta, kiek galint ribojamasi nuo konkreèiø gramatikos reiðkiniø. Jie, kur patogiau, pateikiami schemiðkai: ávardijami kaip variantai a, b ar c. Paþymëtina, kad toje paèioje rekomendacijoje paprastai vertinamas tik vienas reiðkinys, taèiau motyvai gali bûti pagal alternatyvøjá principà pritaikyti ir kitiems to reiðkinio variantams (pavyzdþiui, pakaitams). Tarkim, teigiama, kad forma a svetima mûsø kalbai, o vieVisi kiekybiniai duomenys dël galimo ávairaus rekomendacijø interpretavimo yra tik orientaciniai (dar þr. 47 iðnaðà). 46

2.

Juozo Balèikonio gramatikos rekomendacijø motyvai

2.1.

Gyvoji kalba

Balèikoniui, kaip paþymi daugelis jo darbø tyrëjø, svarbiausias kalbos reiðkiniø vertinimo matas buvo gyvoji kalba, jos vartosena. Tai aiðkiai rodo ir Balèikonio gramatikos rekomendacijø motyvavimas. Ið 63 tirtø rekomendacijø kiek daugiau kaip pusëje – 34-iose (t. y. 54%)47 paties Balèikonio tiesiogiai ar netiesiogiai taimës, gyvoji liaudies kalba nurodoma kaip fakto teigiamo arba neigiamo vertinimo pagrindas. 23-ose rekomendacijose gyvoji kalba vienokiu ar kitokiu poþiûriu minima tiesiogiai. Daþniausia þodinë ðio motyvo iðraiðka tokia: „Nei viena tarmë [...] nevartoja“ (I 287); „Tai patvirtina ir mano kraðte (Ramygala) vartojamas þodis“ (I 161); „savo augime tegirdëdavau sakant“ (I 386); „gyvoj kalboj man neteko [...] girdëti“ (I 267); „gyvojoj kalboj vartojamas“ (I 280); „gyvajai liaudies kalbai [...] nepaþástami“ (I 253); „gyvoji kalba panaðiø konstrukcijø nedaro“, „Su gyvàja kalba suaugusiam þmogui tas sakinys turëtø reikðti [...]“ (I 281); „gyvoji kalba tokiø konstrukcijø nepaþásta“ (I 311–312); „vartojimo nepateisina gyvoji kalba“ (I 310–311); „gyvojoj kalboje niekur negirdëjau“ (I 367); 47 Rekomendacijø motyvø pateikimas kiekybine iðraiðka yra tik orientacinis, gerokai sàlygiðkas ir rodo tik tai, kas aiðkiai pasakyta paèiose rekomendacijose. Tikroji padëtis sunkiai nustatoma dël to, kad ne kiekvienu atveju autorius aiðkiai dësto savo paþiûras ir ne visada iðsamiai nurodo motyvus. Pavyzdþiui, Balèikonio rekomendacijø tik pusë rodo rëmimàsi gyvàja kalba, o ið tikrøjø ðá motyvà, kad ir neminimà tiesiogiai, galima áþvelgti kone visose jo rekomendacijose.

217 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

toj jos vartotina b. Grynumo kriterijaus poþiûriu a turës minuso, b – pliuso þenklà, taigi ðiuo kriterijumi grindþiamas ir vieno, ir kito varianto vertinimas.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

218

„Gyvojoj kalboj [...] niekur nëra“ (I 313); „Nei vienoj mûsø kalbos tarmëj lig ðiolei negirdëjau“ (I 282); „Kaime niekur neiðgirsi tam reikalui vartojant [...]“ (I 275–276); „gyvosios kalbos akyse ne geresnis [...]“ (I 367). Paþymëtina, kad geras tarmiø paþinimas leido Balèikoniui remtis savo paties patirtimi. Dël to rekomendacijose nevengiama asmeniðkumo („negirdëjau“, „savo augime tegirdëdavau“, „mano kraðte vartojama“ ir pan.). Ið pateiktø pavyzdþiø matyti, kad tik kelis kartus gramatikos reiðkiniai gyvosios kalbos atþvilgiu apibûdinami teigiamai; daugiausia pabrëþiama, kad gyvojoje kalboje vertinamøjø faktø nëra, ir tai paprastai laikoma pakankamu pagrindu juos taisyti ir nevartoti bk. Rëmimasis gyvàja kalba Balèikonio rekomendacijose daþnai iðryðkëja netiesiogiai – per a n a l o g i j a s . Pagal gramatikos reiðkiniø lyginimo turiná ir tikslà Balèikonio analogijø galima skirti kelias rûðis: teigiamàsias, neigiamàsias, kontrastines ir miðriàsias. Teigiamosios analogijos daugiausia taikomos priimtinam reiðkiniui, daþniausiai pakaitui, pagrásti. Pavyzdþiams parenkami áprastiniai, nekeliantys jokiø abejoniø gyvosios kalbos faktai. Pats Balèikonis kartà paþymi: „Kad bûtø aiðkesnis èia dviejø svarstomø sakiniø skirtumas, paimkime koká panaðø pasakymà ið kasdienës kalbos“ (I 311). Parenkant analogijas, þiûrima, kad lyginamøjø junginiø þodþius sietø panaðûs semantiniai ir gramatiniai ryðiai. Ðtai keletas tokiø teigiamøjø analogijø pavyzdþiø. Taisant þodþiø junginá padarë n e i ð d i l d o m o á s p û d þ i o (=neiðdildomà áspûdá), duodama palyginti: padarë d i d e l á d þ i a u g s m à (I 146); prieidavo i ð v a d à taisoma prie iðvados48 ir nurodomos analogijos priëjo p r i e b a d o , priëjo p r i e m u ð t y n i ø (I 293, 318); ðaukdavo s u m a i , m i ð p a r a m taisoma kilmininku sumos, miðparø ir palyginama su ðaukdavo pietø (I 146). Kelis kartus Balèikonis pataiso kitø autoriø netinkamai parinktas analogijas. Pavyzdþiui, Edvardas Viskanta mëgina pateisinti kilmiPaþymëtina, kad kai kurios Balèikonio, taip pat toliau ðioje darbo dalyje aptariamos kitø autoriø analogijos dabartinës gramatikos mokslo poþiûriu nëra neabejotinos, bet ðiuokart svarbu ne svarstyti jø pagrástumà, o atskleisti patá taikymo metodà. 48

219 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

ninkà junginyje atëjau b a r o n i e n ë s atsisveikinti pagal junginá atëjo v a i k o parsivesti. Balèikonis paþymi, kad minimàjá atvejá reikia lyginti su tokiais pasakymais kaip s u m a m a (ne: m a m o s ) pasibuèiuoti, s u m u m i s pasiginèyti, ir bus matyti, kad kilmininkas èia netinkàs (I 146, 156). Kitu atveju Balèikonis nurodo, kad netinkamai remiamasi sakiniais susirinko p i e t ø , vaþiuoja m a l k ø , norint pateisinti pasakymà susirinko p o s ë d þ i o , nes pirmuosiuose reiðkiamas norimas, siekiamas daiktas, o posëdis nesàs siekiamas, jame sprendþiama tai, ko siekiama. Dël to pasirenkama kita analogija – toks gyvosios kalbos pasakymas, kuriame þodþiui posëdis sinonimiðkas þodis kuopa: eina á k u o p à, varo á k u o p à. Ið to ir daroma iðvada: „Vadinas, jei sakome ‘susirinko á kuopà’, tai turëtume sakyti ir ‘susirinko á posëdᒓ (I 161). Neigiamosios analogijos taikomos reiðkinio nepriimtinumui parodyti. Bûdinga jø þodinë iðraiðka: „niekas nesako“, „juk negali$ sakyti“, „vargiai kas pasakytø“ ir pan. Pavyzdþiui, þodþiø junginyje pasitarimas k l a u s i m u i aptarti netinkàs naudininkas su bendratimi: „Juk niekas nesako: ‘Tëvas davë paliepimà arkliams iðvesti’, ‘Piemuo negirdëjo raginimo kiaulëms iðginti’“ (I 268). Nevykusá pusdalyvio (kurio reiðkiamas veiksmas su tarinio veiksmu turás eiti lygiagreèiai, o ne priklausyti vienas nuo kito) vartojimà sakinyje p a g e r b ë atminimà, p a s t a t y d a m i paminklà Balèikonis aiðkina ne tik gramatikos taisyklëmis, bet ir neigiamàja analogija: „Juk negali sakyti: Jis medþiodamas valgo duonà (jei medþioklë jo pragyvenimo ðaltinis)“ (I 280). Kontrastinëmis analogijomis taip pat kaip ir neigiamosiomis norima parodyti reiðkinio netikimà vartoti. Taèiau ðiam tikslui greta netinkamo pasakymo teikiamas palyginti panaðios struktûros, bet taisyklingas pavyzdys. Kontrastinëmis analogijomis Balèikonis daþniausiai rëmësi aiðkindamas priemonës naudininko vartojimà su bendratimi: disertacija laipsniui ágyti – ne tas pat, kas kirvis malkoms skaldyti (I 223); reikalavimai padëèiai pagerinti – ne tas pat, kas peilis duonai riekti, ratai ðienui veþti ar lazda ðunims atsiginti (I 227). Taip pat netinka sakyti neturiu noro rieðutams krimsti, nes noras – ne priemonë, bet visai gerai bus neturiu dantø rieðutams krimsti (I 227, 262–263,

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

220

267–269). Kontrastiniu sugretinimu parodomas ir netaisyklingas padalyvio vartojimas: galima sakyti Sëjant linus uþëjo lietus, bet netiks – Sëjant linus pasitaisë jo reikalai (I 338). Taigi matyti, kad kontrastinë analogija labiausiai tinka tada, kai norima parodyti, kad viena ar kita gramatinë forma vartojama ne savo reikðme, atlieka ne savo funkcijà. Miðriosios analogijos daþniausiai yra ávairûs kitø analogijos rûðiø deriniai: neigiamàja arba kontrastine analogija gali bûti parodomas reiðkinio klaidingumas, o teigiamàja – to reiðkinio pakaito tikimas vartoti. Jau minëto sakinio pagerbë atminimà, pastatydami paminklà pusdalyvio klaidingumà Balèikonis atskleidþia kontrastinës ir neigiamosios analogijos deriniu: „Gali pasakyti ‘Norëdamas pataisyti sveikatà, jis nuvaþiavo á Birðtonà’. Bet vargiai kas pasakytø: ‘Jis pataisë savo sveikatà, nuvaþiuodamas á Birðtonà’“ (I 310–311). Ið visø 17 analogijø treèdalá Balèikonis pateikë be iðsamesniø komentarø, matyt, laikydamas ðá motyvavimo bûdà pakankamai svariu. Ið tikrøjø aiðkinimas paprastais liaudies kalbos pavyzdþiais, siekimas beñdra parodyti per ötskira visuomenei turëjo bûti suprantamiau nei operavimas vien kalbotyros terminais. Kad remiamasi liaudies kalba, galima spræsti ir ið tø rekomendacijø, kuriose gramatikos reiðkinys apibûdinamas kaip „gyvas“ arba „negyvas“: „kalbai labai atima gyvumà“ (I 228); „vartoja [...] negyvà ðablonà“ (I 276); „sakinys visai negyvas“ (I 281); „Gyviau kalbant, [...] reikëtø [...]“ (I 362); „turime savo kalbos gyvà pasakymà“ (I 275–276). Kartais tokius Balèikonio taisymø motyvus mëginama aiðkinti kaip stilistinius (þr. Pikèilingis 1987, 24–28). Ið tiesø mûsø dienomis kalbos reiðkinio vertinimas gyvumo–negyvumo poþiûriu yra ágavæs daugiau raðtø, knyginës, kanceliarinës ir paprastosios, neutraliosios kalbos prieðprieðos reikðmæ, taigi laikytinas stilistiniu. Taèiau Balèikoniui, kaip rodo jo vertinami pagal gyvumà–negyvumà gramatikos reiðkiniai, tai daþniausiai nebuvo vien stiliaus (dabartiniu supratimu) dalykai.

221 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Negyvumas Balèikonio neretai siejamas su kitu vertinimo motyvu – svetimumu. Tai ir vietininkas t v a r k o j (=gerai), vadinamas kitø kalbø idiomø vertimu paþodþiui (I 228), ir miestiðkas pasigautas verstinis þodis praðau vietoj praðom (I 313) ir pan. Negyva ir tai, kas (Balèikonio poþiûriu) apskritai netaisyklinga (jei(gu)..., tai vartojimas nesant sàlygos ðalutinio sakinio (I 362); klaidingas, „visai negyvas“ sakinys su padalyviu Dël priemoniø atstatant Vilniø (I 281); negyvu laikraðèiø ðablonu vadinamas uþuojautose vartojamas padalyvis (I 276). Tik kartà kalbos negyvumu pavadinamas iðties stilistiðkai traktuojamas tarmiø maiðymas: vardininkas kas sakinyje neþinojo, k a s atsakyti nesàs klaida, bet daràs kalbà negyvà, nes vartojamas ne tarminiame tekste (I 210). Ir prieð tai nurodytø „negyvø“ pavyzdþiø dalá ðiandien linkstama ne grieþtai taisyti, o diferencijuoti stilistiðkai. Balèikonio, atrodo, bûta grieþtesnio: jei nëra gyvojoje kalboje (t. y. „negyva“), vadinasi, nepriimtina ir ið viso neturi bûti vartojama bk. Nors gyvoji kalba Balèikoniui ir buvo svarbiausias visø reiðkiniø vertinimo matas, kelios jo rekomendacijos rodo, kad ðiuo norminimo pagrindu pasikliauta ne aklai. Jau 1928 metais Balèikonis, turëdamas galvoje, tiesa, kirèiavimà, raðë: „remtis vien tuo, kas d a b a r yra tarmëse, ne visados galima; mes daug kà randame ten pagadinta“ (I 95). Netaisyklingumu vadindamas kad vartojimà su bendratimi ðalutiniame tikslo sakinyje, Balèikonis paþymi tà faktà esant „ne tik mûsø þargone, bet ir gyvoj kalboj“ (II 85). Kitu atveju pirmenybë vël teikiama „mokyklø gramatikoms“, kalbant apie asmeniniø ávardþiø dviskaitos (mudu, judu...) vartojimà su veiksmaþodþiø ar daiktavardþiø daugiskaita: „nemenu, kad lieptø taip vartoti mokyklø gramatikos“ (I 156). Balèikonio oponentas Viskanta paprieðtaravæs: tokia vartosena esanti paremta gyvosios kalbos faktais. Taèiau Balèikonis èia daro skirtumà tarp gyvosios ir raðtø kalbos: „Reikia sutikti [...], kad tie posakiai yra ‘kalbos faktai’, bet ir visi, sakysim, barbarizmai yra tokie faktai, tik ar galime raðtø kalboj kiekvienà faktà be atodairos vartoti“ (I 156); nykstanti asmeniniø ávardþiø dviskaita bk netinkanti.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

222

2.2.

Groþinë literatûra ir senieji raðtai

Tiriamose rekomendacijose nerasta atvejø, kad Balèikonis bûtø tiesiogiai rëmæsis groþinës literatûros ar senøjø raðtø duomenimis gramatikos reiðkiniø vertinimui pagrásti. Taèiau apskritai savo kalbos kultûros darbams, kaip paþymima jo Rinktiniø raðtø ávadiniame straipsnyje (Pupkis, Maþiulis 1978, 27), pavyzdþiø Balèikonis „yra ëmæs ir ið raðytojø raðtø, bet tik ið tø, kuriø kalba liaudiðka ir gyva“. Gerai paþindamas senuosius raðtus, daþnai minëdavæs Mikalojø Daukðà, Jonà Bretkûnà, Konstantinà Sirvydà, Motiejø Valanèiø, Þemaitæ.

2.3.

Jono Jablonskio autoritetas

Pripaþindamas Jablonskio autoritetà, Balèikonis jau 1918 metais raðë, jog në vienas kalbininkas nesàs tiek padaræs, „kad mûsø raðtø kalba bûtø grynesnë, suprantamesnë ir artimesnë þmoniø ðnekamajai kalbai“, kiek Jablonskis (I 44), ir tæsë jo tradicijà kalbos norminamajame darbe remtis gyvàja kalba (Pupkis, Maþiulis 1978, 27). 5-iose Balèikonio rekomendacijose Jablonskiu remiamasi tiesiogiai: 3 kartus paþymima, kad ir Jablonskis taisæs paties Balèikonio taisomus atvejus, o 2 kartus nurodoma jo vartotø pavyzdþiø. Ðis motyvas pateikiamas ðalia kitø ir daþniausiai siejamas su vartojimu gyvojoje kalboje bei taisyklingumu: gyvoji kalba nepaþástanti, Jablonskis taip pat taisæs (I 330, 386), „laikraðèiuose raðæs per deðimtá kartø“ (I 156–157); ir gyvoji kalba, ir Jablonskis sveikinimuisi vartojantys kilmininkà (pasveikino N a u j ø j ø m e t ø ), o ne ánagininkà su prielinksniu su (I 386). Tiesa, Balèikonio nuomonë kartais nesutapdavo su Jablonskio (þr. Pupkis 1975, 16–17), vis dëlto atvirõs Jablonskio kritikos Balèikonio rekomendacijose nematyti; ðiø kalbininkø nuomoniø skirtumus galima bûtø atsekti tik nuosekliai palyginus jø nurodytà, kad ir netiesiogiai, ávairiø reiðkiniø vertinimo pobûdá.

Taisyklingumas

Mokyklø gramatikose teikiamomis arba savo paties formuluojamomis, daugiausia ið gyvosios kalbos iðvestomis taisyklëmis (þr. Kniûkðta 1987, 118) Balèikonis remiasi 41-oje rekomendacijoje, t. y. vertina gramatikos reiðkinius pagal jø sutikimà su taisyklëmis. Kai kada tenkinamasi trumpu vertinamuoju þodþiu: „netaisyklinga“, „klaidinga“, „ne vietoj vartojama“, „mokyklø gramatikos pataria vengti“ ir pan. Kitur toks konstatuojamasis sakinys iðpleèiamas, sukonkretinamas: „Po traukos veiksmaþodþiø (eiti, vaþiuoti, joti...) naudininkas nevartojamas“ (I 289); „‘Gi’ yra pabrëþiamoji dalelë, o prieðingumui reikðti nevartojama“ (I 308). Dar iðsamesnëse rekomendacijose analizuojamas konkretus pavyzdys, aiðkinama, kodël nusiþengiama taisyklei, duodama taisyklingo vartojimo pavyzdþiø. 20-yje rekomendacijø taisyklingumas tiesiogiai siejamas su reiðkinio vartojimu gyvojoje kalboje, tad tarp ðiø dviejø motyvø Balèikonio rekomendacijose ryðys ypaè glaudus: „Tikslo naudininkas gyvojoj kalboj vartojamas prie þodþiø, reiðkianèiø priemonæ (áranká) tam tikslui pasiekti [...]“ (I 280). Ir tose rekomendacijose, kur pateikiama tik taisyklë ir konkretaus pavyzdþio aiðkinimas, rëmimasis gyvàja kalba, kad ir neávardytas, bet neabejotinas. Be to, paþymëtina, kad formuluodamas taisykles Balèikonis nuosekliai laikësi savo paþiûrø: metø metais nurodoma remiantis tais paèiais dësniais, pateikiami ir aiðkinami daþnai tie patys pavyzdþiai.

2.5.

Grynumas

Kaip svetimi ir dël to nepriimtini lietuviø kalbai gramatikos reiðkiniai Balèikonio nurodomi 6-iose rekomendacijose, taèiau, kaip minëta, ðis motyvas pateikiamas ne vienas, o paprastai siejamas su negyvumu (I 228–229, 275–276). Kartais nurodomas svetimø reiðkiniø neáprastumas, nereikalingumas: „Reikia labai abejoti, ar tokie pasakymai bûtø mûsø kalbai áprasti ir literatûrinei kalbai reikalingi“ (I 311).

223 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

2.4.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

224

Nors oponentai mëgino pateisinti vienà kità naujesná Balèikonio taisomà gramatikos reiðkiná dël to, kad per taisymà nukenèiantis minties tikslumas, paèiam Balèikoniui toks kontrmotyvas rodësi tesantis tik tuðti þodþiai (I 311). Panaðiu atveju dël kitø autoriø teikiamø vartoti greta praðom ir formø praðau, praðyèiau, kurios atskleidþianèios „ðvelniausiø reikðmës atspalviø“, Balèikonis atsako: „jei kalba turi savø priemoniø kokiai minèiai ar jausmui reikðti, tai ji nereikalauja skolintis kà ið kitur“ (I 313). Taigi pirmiausia þiûrima á gyvàjà kalbà, o naujesni reiðkiniai vertinami labai atsargiai. Visos naujovës, pasak Balèikonio, turinèios bûti „priderintos prie savo kalbos normø, kad bûtø vengiama netaisyklingai sudarytø arba nereikalingø naujadarø, ypaè neáprastø mums konstrukcijø, daranèiø raðtø kalbà negyvà ir sunkiai suprantamà“ (I 315). Ádomu tai, kad keliose rekomendacijose svetimi gramatikos reiðkiniai asocijuojami su miestieèiø (I 313), miesto þmoniø (I 275–276) kalba, o kaip prieðprieða nurodoma ne tik gyvoji, tautosakos, bet ir apskritai visa lietuviø kalba, „visos tautos“, „mûsø kalba“, „literatûrinë kalba“ ir pan. Vienu atveju Balèikonis vis dëlto linksta naujesnio gramatikos reiðkinio (sangràþiniø formø einasi, miegasi ir pan.) atsiradimà aiðkinti savos kalbos dësniais, o ne slavø kalbø átaka: „panaðus dalykas galëjo juk atsirasti ir savaime mûsø kalboj“ (II 139).

2.6.

Funkcinis stilistinis tikslingumas

Kiek galima spræsti ið gramatikos rekomendacijø, Balèikoniui bk (paprastai vadinama raðomàja arba literatûrine kalba) atrodë gana vienalytë. Tiesa, kartais minima „spauda“, „raðtai“ (t. y. tos sritys, kur turi bûti vartojama bk), bet daþniausiai tik neigiamàja prasme. Kaip tik tose srityse pasitaikà kalbos netaisyklingumo, negyvumo apraiðkø (I 253, 267–269, 386), ir tinkama atsvara èia tegalinti bûti gyvoji kalba. Stiliø Balèikonis suprato daugiau stilingumo (t. y. bendrøjø stiliaus reikalavimø), o ne funkciniø stiliø prasme. Ypatingø pastabø apie gramatikos reiðkiniø funkcinæ diferenciacijà tirtose Balèikonio reko-

225 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

mendacijose nëra, iðskyrus 10 rekomendacijø, kuriose vertinamas gramatiniø tarmybiø ir archaizmø vartojimas. Paèiø tarminiø formø Balèikonis nebuvo linkæs grieþtai smerkti. Turëdamas prieð akis groþinës literatûros kûriniø, o kartà ir mokslinio darbo (disertacijos) kalbà, jis paþymëdavo, kad apskritai vartoti tarmybes „nebûtø nieko pikto“ (I 330). Tik pasitaikius progai vis nurodydavo, kad bûtina elgtis nuosekliai, kad nëra gerai „tarmiø maiðymas – vartojimas tam paèiam reikalui nevienodø þodþio formø, nevienodø konstrukcijø“ (I 159). Antai Balèikoniui atrodë nepriimtina, kad Antanas Vienuolis Puodþiûnkiemyje „kelia vienà kità savo tarmës ypatybæ, tik [...] ne visur grieþtai iðlaiko tos tarmës stiliø“ (I 224), t. y. greta vartojama ir rytietiðka tarminë ávardþiuotinë forma aukðtasai, ir vakarø aukðtaièiø senasis, taip pat pakaitom ilgosios ir trumposios linksniø formos visiem metam : jiems ir pan. Kliûva ir nenuosekliai Vienuolio vartojamas siekinys: kartais net be reikalo ten, kur nëra slinkties („traukos“) veiksmaþodþio (neþinojo, kur teisybës i e ð k o t ø ), o kartais ten, kur galëtø bûti, nëra (nuëjo pasiþiûrëti). Nepateisinamas Balèikoniui atrodo junginiø vainikais neðina, pirkiniais neðinas vartojimas rytieèio raðytojo raðtuose: „Þemaièio kalboj tokie pasakymai bûtø visai savo vietoj, bet Vienuolio, duodanèio savo raðtui rytiná fasonà, tartum nesiderina“ (I 225). Panaði pastaba padaryta ir Juozui Baltuðiui, pavartojusiam romane vedinas ðunim: ta þemaitiðka konstrukcija, kad ir taisyklinga, „nevisai derinasi prie aukðtaitiðkos kalbos stiliaus“ (I 290). Nuoseklumo reikalaujama vartojant dviskaità groþiniuose kûriniuose: arba kaip tarmëse, arba visai atsisakyti, bet nevartoti maiðytø formø (I 145–146, 156, 224, 287). Toks siekimas laikytis vienos kurios tarmës formø, Balèikonio þodþiais, „tam tikros disciplinos“ (I 223), nebuvo vien paprastas nuoseklumas. Ir èia svarbiausias kalbininko motyvas – gyvoji kalba. Teigdamas, kad „nei viena tarmë tø dalykø (t. y. skirtingø tarminiø formø. – R. M.) kartu nevartoja“ (I 287), abejoja, ar toks tarmiø maiðymas tiktø raðomajai kalbai. Kitur vël paþymima, kad „tarmiø maiðymas daro kalbà negyvà“ (I 210).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

226

2.7.

Kiti motyvai

Kelis kartus Balèikonio nurodoma, kad vienas ar kitas reiðkinys spaudoje ar ðiaip „mûsø kalboje“, „mûsø raðtuose“ plaèiai vartojamas (pavyzdþiui, junginys sveikinti su kuo, I 386), bet vartojimo p a p l i t i m a s pats vienas nelaikomas pakankamu pagrindu pateisinti reiðkiná, neturintá atspirties gyvojoje kalboje. Keliose rekomendacijose gramatikos reiðkiniø vertinimas grindþiamas paties Balèikonio k a l b o s j a u s m u arba apeliuojama á kalbos vartotojø kalbos jausmà. Raðydamas apie þodþio moteris kirèiavimà, kalbininkas kartu paþymi: „Man rodos, turëtumëm sakyti ir ‘móterø diena’“ (I 197), taèiau daugiau niekuo tokio daugiskaitos teikimo vietoj vienaskaitos neaiðkina. Kitu atveju, kalbant apie svetimø kalbø pavyzdþiu vartojamà áterpiná praðau, nurodoma: „Nepraradusiam gyvosios kalbos jausmo tas ‘praðau’ rodosi koks nemandagus ásakymas“ (I 228–229). Èia gyvosios kalbos jausmas siejamas ne tik su kalbos sistemos pajautimu, kaip kad ryðku vëlesniø laikø kalbininkø rekomendacijose, kiek apskritai su supratimu, kas sava, áprasta, dera lietuviø kalbos etiketui, o kas svetima. Raðydamas apie ðios rûðies klaidas, Balèikonis vienu ið papildomø motyvø ir nurodo k a l b o s e t i k e t o reikalavimus, kuriø nesilaikoma: nemandagu (I 228–229), „mandagioj kalboj ‘praðau’ lietuviams neþinomas“, tik ðiurkðèiai arba piktai sakant galima pavartoti (I 209) ir pan. *** Apþvelgus Balèikonio gramatikos rekomendacijas, galima daryti iðvadà, kad gramatikos reiðkiniai vertinami pagal: 1) vartojimo sritá (daugiausia – pagal vartojimà gyvojoje kalboje, reèiau – visoje lietuviø kalboje); 2) pagal taisyklingumà (t. y. taisykliø, kurios daþniausiai iðvedamos remiantis gyvàja kalba, atitikimà); 3) pagal kilmæ (söva ar svdtima). Kaip papildomi motyvai daþniau minimi Jablonskio autoritetas, kalbos etiketo reikalavimai.

3.

Gimtosios kalbos (1933–1941) gramatikos rekomendacijø motyvai

Ið GK1 surinkta 181 gramatikos rekomendacija. Maþdaug dviejuose treèdaliuose gramatikos reiðkiniai apibûdinami remiantis esama jø vartosena ir daromos iðvados dël tikimo ar netikimo bk. Palyginti su Balèikoniu, ðiame leidinyje vartosena apimama kiek plaèiau: tai ne tik gyvoji, bet ir senøjø raðtø, groþinës literatûros, taip pat besiformuojanti bendrinë kalba. Perprasti, koks GK1 bendradarbiø poþiûris á ávairias vartojimo sritis ir jø svarbà bk norminimui, padeda paèiame leidinyje teikiami teoriniai samprotavimai (plaèiau þr. Miliûnaitë 19911, 7–21).

3.1.

Gyvoji kalba

Svarstant bk klausimus, nemaþai vietos skiriama jos santykiams su gyvàja kalba. Tai suprantama, nes nuo ðiø santykiø traktavimo didele dalimi priklauso bendrasis poþiûris á kalbos norminimà. Bk ir tarmës leidinyje suvokiami kaip savarankiðki dariniai, bet jø ryðiai nuolat pabrëþiami. Tik skirtingi autoriai tuos ryðius supranta ne visai vienodai. Paèiame pirmajame GK1 straipsnyje teigiama, kad „bendrinë mûsø kalba dabar dar tebesidaro ið liaudies kalbos“ (be aut., 1933, 1). Tø paèiø 1933 metø 3-iame sàsiuvinyje Bronys Raila, dëstydamas savo, ne kalbininko, o literato poþiûrá, eina toliau – pa-

227 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Visi motyvai nëra grieþtai atsijæ vieni nuo kitø, o sudaro darnià sistemà, rodo Balèikonio norminamøjø paþiûrø nuoseklumà ir praktiðkai patvirtina paties kalbininko teiginá: „ K a s p r i e ð t a r a u j a g y v o s k a l b o s d v a s i a i , t a s n e g a l i b û t i g e r a s. Reikia saugotis visko, kas jai yra prieðinga, nes tas viskas jà gadina“ (I 106). Taigi Balèikonio rekomendacijose gramatikos reiðkiniø vertinimo aðis – gyvoji kalba. Á jà atsiremia visi kiti motyvai: kas gyva, tas ir sava, taisyklinga, tà vartojæs Jablonskis; ko gyvoji kalba nepaþásta, tas paprastai netaisyklinga, svetima, Jablonskio taisyta.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

228

brëþia bk savarankiðkumà, atsijimà nuo tarmiø: „jau iðgyvenome tà laikotarpá, kai kone aklai reikëjo þiûrëti, kaip kalba liaudis [...]. Dabar jau kalbà, gerai ar blogai, kuria ir inteligentas; per literatûrà ji atitrûkusi nuo savo pirminio ðaltinio – ðnekamosios liaudinës kalbos – pati savy plëtojasi“ (1933, 45). Taèiau po poros metø ið Antano Salio straipsnio matyti, kad redakcija ir toliau laikësi savo linijos. Salio teigimu, bk pamatai padëti tik prieð 50 metø, ir dël tokios nesenos tradicijos bk „tebëra nenutrûkusi nuo liaudinës kalbos“, gyvo savo ðaltinio (1935, 8). Tokios pat nuomonës buvo ir tuometinis GK1 redaktorius Leonardas Dambrauskas: bk „nuo tarmiø nedaug tëra nutolusi, nes ið jø ji tebekuriama“ (1936, 34). Antra vertus, natûrali bk raida reikalavo keisti tradiciðkai susiklosèiusá poþiûrá á bk ir tarmiø santykius. Tokià situacijà 1934 metais aiðkiai nusakë Pranas Skardþius, turëdamas galvoje Jablonská: „Kad ir toliau eidami jo pramintais keliais, mes susiduriame su daugeliu naujø klausimø, kuriuos dabar turime spræsti giliau, plaèiau ir visaðaliðkiau“ (1934, 98). Lygybës tarp gyvosios kalbos ir bk nedarë nei Jablonskis, nei GK1 bendradarbiai. Tik Jablonskis „þmoniø kalbà“ laikë svarbiausiu bk ðaltiniu ir jos normø pagrindu, o GK1 bendradarbiai, suvokdami kalbos kitimà, negalëjo nematyti, kad bk ðiuose rëmuose nebeiðsitenka. Èia kartais áþiûrimas gerokas GK1 nutolimas nuo norminimo tradicijø ir posûkis á skirtingesná nei Jablonskio kelià (þr. Palionis 1979, 277). Bet ar ne pats Jablonskis buvo áþvalgiai numatæs tolesnæ bk raidà? Arnoldas Piroèkinas yra pateikæs Jablonskio minèiø, kad bk ateity galësianti „augti saviðkai“, remtis savo paèios vartosena (Piroèkinas 1970, 8). Panaði mintis keliama pirmajame GK1 redakcijos þodyje: „liaudies kalba mums nëra absoliutinis kalbos kultûros mastas; ið jos, mûsø nuomone, kultûrinæ kalbà galime tik iðsiugdyti“ (1933, 2). Dar aiðkiau apie tai kalba Petras Jonikas. GK1 komentuojamame jo straipsnyje teigiama, kad „per didelis laikymasis senøjø tradicijø nëra bepateisinamas“ (1933, 30), ir nurodomos konkreèios prieþastys. Inteligento, skirtingai nei kaimo þmogaus, dvasios pasaulis esàs abst-

3.1.1.

Gyvoji kalba – svarbiausias vertinimo matas

Kelis kartus reiðkinio vartojimo gyvojoje kalboje faktas pateikiamas kaip pakankamas motyvas, kad tas reiðkinys bûtø priimtinas vartoti ir bk (neávardþiuotiniø ir ávardþiuotiniø bûdvardþiø funkcijø skyrimas, J. Kruopas, 1935, 131–132; formø þemë ir þemës skirtumo aiðkinimas remiantis tarmëmis, A. Salys, 1939, 26; bk praktika remiasi „rytieèiø gyvàja vartosena“49, skiriant junginius praðyti kunigo : ku49

Tarmiø pavadinimai ne tik citatose, bet ir darbo tekste vartojami, kaip ðaltiniuose nurodyta

rekomendacijø autoriø, nes verèiant juos á dabar priimtà klasifikacijà, kiltø painiava.

229 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

raktesnis, platesnis, tad jo reiðkiniams ávardyti reikia ir tokiø kalbos priemoniø, kuriø nëra liaudies kalboje. Be to, ir kalbos taisymø liaudinis pagrindas esàs senstelëjæs ir per siauras (1933, 29). 1935 metais Aleksandras Þirgulys pasergsti, kad nereikia leistis á kraðtutinumus, ið kuriø vienas – „ið þmoniø kalbos nëra ko mokytis“, antras – liaudies kalboje galima rasti viskà, ko reikia bk. Liaudies kalba taip pat turinti abstraktumo, ir nebûtina visada kurti naujus darinius, daþnai galima remtis gyvosios kalbos iðtekliais (1935, 33–37). Redakcijos prieraðe su ðia nuomone sutinkama. Taigi GK1 t e o r i ð k a i neneigia bk ir tarmiø ryðio, kaip kad mëgino daryti cituotasis Raila, bet kartu liaudies kalbà ima laikyti ne paèiu svarbiausiu bk ðaltiniu, kaip buvo nustatyta Jablonskio ir propaguojama Balèikonio. O kà ðiuo poþiûriu rodo gramatikos reiðkiniø rekomendacijos? Gyvoji kalba, jos vartosena minima kiek daugiau kaip treèdalyje GK1 gramatikos rekomendacijø, bet ne visada tai nurodoma kaip pagrindinis vertinimo motyvas. Skirtinos kelios rekomendacijø, kuriose þvelgiama á gyvàjà kalbà, grupës: 1) gyvoji kalba – svarbiausias gramatikos reiðkiniø vertinimo matas; 2) gyvoji kalba paremia teigiamà vertinimà (kai keli variantai – ið gyvosios kalbos), bet reikia papildomø motyvø; 3) renkamasi ne gyvojoje kalboje vartojamas, o kitas variantas. Toliau kiekvienos grupës rekomendacijos aptariamos smulkiau.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

230

nigà, A. Salys, 1937, 134; veiksmaþodþio formø vartojimo skirtumai aiðkinami gyvosios kalbos pavyzdþiais, A. Salys, 1933, 143–145). „Þmoniø kalbos“ analogijø paremti bk vartotiniems reiðkiniams pateikiama 9-iose ðios grupës rekomendacijose. Visos ðios analogijos teigiamosios: pagal þmoniø posaká Á klanà puolæs, sausas nekelsi pateisinamas ir junginio ápuolë á nuodëmæ vartojimas (A. Salys, 1933, 12); pagal posaká bernai mergas kad veikia, tai jau veikia nurodoma vartotina ir vaistai ð i r d á (o ne: á ð i r d á ) veikia (A. Salys, 1937, 134) ir pan. Kitose ðios grupës rekomendacijose, tiek remiamose gyvàja kalba tiesiogiai, tiek per analogijas, þiûrima ir vartojimo bûdo – p a p l i t i m o tarmëse. Platø paplitimà daþnai papildo kitas motyvas – sena vartojimo raðtuose tradicija. Pavyzdþiui, vidaus einamàjá vietininkà „dar paþásta veik pusë visø lietuviø, nors vakariniai beturi iðlaikæ tik prieveiksmiuose“ (J. M. Laurinaitis, 1939, 106); vadinamasis pagrindo ánagininkas plaèiai vartojamas „gyvojoje kalboje ir geresniuose senoviniuose raðtuose“ (P. Skardþius, 1938, 79–80); „visi senieji þodyninkai ir gyvoji þmoniø kalba sutartinai liudija“ seniau sveikinantis vartojus vardininkà (A. Salys, 1933, 3); sulig vartojimà su ánagininku remia „dabartinis platus jo vartojimas“ tarmëse ir kilmë (P. Skardþius, 1935, 74) ir pan. Gyvosios kalbos vartosenos motyvas gali bûti papildomas kitais – savumo ir bûdingumo motyvais: tarmëse vartojamas vidaus einamasis vietininkas – „mûsø paèiø padaras“ (P. Skardþius, 1937, 82); tam tikros sangràþinës formos atsiradusios savarankiðkai, be svetimos átakos ir remiamos tarmiø duomenimis (P. Skardþius, 1935, 57–58); trumposios linksniø formos ne tik plaèiai vartojamos tarmëse, bet ir atitinkanèios kalbos raidos polinkius (B. Raila, 1933, 43–44). Vienu atveju, remiantis tarmiø vartosena, nurodoma, kad nereikëtø grieþtai smerkti pagrindiniø skaitvardþiø vartojimo su daugiskaitiniais daiktavardþiais (penki metai), nors tai ir prieðtarauja nustatytiems kalbos dësniams (J. Labokas, 1934, 122). Tokiu bûdu gyvosios kalbos faktas laikomas pakankamai svariu, galinèiu iðplësti bk normos ribas.

3.1.2.

Ávairuojanti gyvosios kalbos vartosena

Daugiausia tokiø rekomendacijø, kuriose nurodoma gyvojoje kalboje esant kelis variantus. Kokie motyvai paprastai lemia tokiø variantø likimà bk? Èia galimi du tokio likimo atvejai – kai pasirenkamas tik vienas kuris variantas ir kai leidþiama (daþnai su kokiomis nors papildomomis sàlygomis) vartoti abu.

3.1.2.1. Keliø variantø áteisinimas Kadangi absoliuèiø dubletø gramatikoje paprastai vengiama, o keli gyvojoje kalboje esantys formos variantai atrodo esà tinkami vartoti bk, stengiamasi orientuoti kalbos vartotojus, kur kuris variantas tinkamesnis. Tik bûdinga, kad iðkeliama viena sàlyga: abu variantai turi bûti t a i s y k l i n g i , taigi pastarasis motyvas pasidaro virðesnis uþ vertinimo motyvavimà gyvosios kalbos vartosena: bk galima „abejaip sakyti“, nes „nei viena, nei kita nëra klaida“ (P. Skardþius, 1937, 115); „abu posakiu taisyklingu“ (A. Salys, 1933, 13); „abudu pasakymai taisyklingumo yra taisyklingi“ (P. Skardþius, 1937, 83). Ið papildomø ypatybiø, leidþianèiø tiksliau apibrëþti tokiø variantø vartojimà, gali bûti nurodoma variantø p r i k l a u s y m a s s k i r t i n g o m s t a r m ë m s (pavyzdþiui, iðvaþiavo v i e n à d i e n à bûdingiau esà sakyti þemaièiams ir panemunieèiams, o v i e n a i d i e n a i – kai kuriems rytieèiams, A. Salys, 1933, 13), ir pats bk vartoto-

231 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Trijose rekomendacijose reiðkinio nebuvimas gyvojoje kalboje laikomas pateisinamu motyvu nevartoti jo ir bk: „nesutinka su gyvàja kalba“, net yra jai prieðinga (L. Dambrauskas, 1935, 67); „liaudies kalba, rodos, [...] nepaþásta“ (M. Jurkynas, 1938, 22); tarmiø þmonëms neþinomi, „gyvajai þmoniø kalbai svetimi“ pavyzdþiai (P. Skardþius, 1937, 156). Pirmuoju atveju – tai vienintelis rekomendacijos motyvas, o kitais dviem – papildomas ðalia kitø (svetimybë, vartojama miesto þargone; gramatikø ir ávairiø kalbininkø nepalaikoma).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

232

jas galintis pasirinkti jam prieinamesná. Kartais panaðiu atveju nurodoma, kad dar esà sunku pasakyti, kas ásigalësià bk (þemaièiams labiau áprasta vartoti galininkà k à reikia versti, o rytø aukðtaièiams – vardininkà – k a s reikia versti, J. Talmantas, 1933, 40). Ðios rûðies variantus gali atriboti ir funkciniai stilistiniai skirtumai (plaèiau þr. 3. 9 skirsnyje).

3.1.2.2. Vieno varianto pasirinkimas Kiek daugiau atvejø, kai ið keliø gyvojoje kalboje vartojamø variantiðkø formø renkamasi viena. Motyvai nurodomi labai ávairûs, skirtingai susaistyti kiekvienoje rekomendacijoje. Iðsiskiria keli daþnesni motyvai.

3.1.2.2.1. Grynumas Jei kyla bent koks átarimas, kad gyvosios kalbos faktas gali bûti svetimos kilmës, renkamasi kitas variantas. Pavyzdþiui, Kazimieras Bûga buvo linkæs manyti, kad þiûrëti p e r l a n g à sakoma vietoj p r o l a n g à sekant rusø ir lenkø kalbos pavyzdþiais, todël bk teikiamas tik þiûrëti p r o l a n g à , nes „mums bûdingesnis posakis“ (P. Skardþius, 1937, 117); nors suvalkieèiai linkæ vartoti galininkà panoro gráþti á Kaunà atlikti kai kuriuos r e i k a l u s , bk vartotinas siekinio kilmininkas r e i k a l ø , nes yra senovinis ir bûdingesnis (P. Skardþius, 1935, 6; 1938, 80).

3.1.2.2.2. Bk normø stabilumas Renkamasi tas variantas, kurá palaiko 400 metø raðomosios kalbos tradicija (A. Salys, 1933, 23–24), kuris jau ásigalëjæs, áprastas bk (A. Salys, 1933, 13).

3.1.2.2.3. Paplitimas Bk teikiamas labiau paplitæs, plaèiau þinomas ne tik dabartinëje

3 lentelë. Paplitimas tarmëse kaip vertinimo kriterijus GK1 Nr.

a (–)

b (+)

Metrika

1.

suvalkieèiai, ypaè paprûsiniai

kiti lietuviai

1938, 80

2.

vakarieèiai

kiti

1935, 6

3.

kiti

vietomis sako pietiniai vakariniai aukðtaièiai, taip pat vakarieèiai veliuoniðkiai, þiemieèiai ir visi þemaièiai

1933, 23–24

4.

þemaièiai

aukðtaièiai

1933, 13

5.

þemaièiai

kiti

1939, 141

6.

dzûkai

kiti

1939, 141

7.

rytieèiai

vakarieèiai aukðtaièiai ir þemaièiai

1935, 92

8.

rytieèiai

daugelis kitø lietuviø (vakarieèiø aukðtaièiø ir þemaièiø)

1936, 14–15

3.1.2.2.4. Funkcinë stilistinë diferenciacija Ið keliø variantiðkø gyvosios kalbos formø pasirenkama ta, kuri gali geriau atlikti specifinius kokio nors funkcinio stiliaus reikalavimus (plaèiau þr. p. 242).

233 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

gyvojoje kalboje, bet ir senesniuose raðtuose variantas, ir atmetamas neseniai pradëtas vartoti ir siaurai teþinomas faktas (P. Skardþius, 1939, 141); nors vienas reiðkinys ir senesnis, bet tik rytieèiø plaèiai vartojamas ir nebëra visai gajus, todël vartotinas kitas variantas, kurá paþásta vakarieèiai aukðtaièiai ir þemaièiai (P. Skardþius, 1935, 92); bk neteikiamas tik rytieèiø vartojamas faktas, kurio daugelis kitø lietuviø nemëgstantys vartoti, be to, jo nevartojæs ir Jablonskis (P. Skardþius, 1936, 14–15). Ið 3-ioje lentelëje susistemintø duomenø (a – kalbos reiðkinys atmetamas, b – priimamas vartoti bk) matyti, kad priklausymas kokiai nors tarmei nëra esminis vertinimo poþymis; daþniausiai lemia kiti motyvai.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

234

3.1.2.2.5. Sistemiðkumas Vienu atveju teikiama forma, kuri, skirtingai nei jai variantiðka, bk sudaro mikrosistemà su panaðiomis formomis (P. Skardþius, 1938, 11).

3.1.3.

Gyvosios kalbos faktai – tarmybës

7-iose rekomendacijose tarmiø faktai laikomi nepriimtinais bk, nes nusveria kiti motyvai50. Svarbiausias kontrmotyvas – siaura vartosena, maþas paplitimas gyvojoje kalboje: senas, bet siaurai, daugiausia þemaièiø vartojamas pasakymas (P. Skardþius, 1936, 69); ki$tos raiðkos priemonës plaèiau vartojamos nei gyvosios kalbos reiðkinys (P. Skardþius, 1938, 73) ir pan. Be to, daþnai nurodoma iðlygø: nors kalbos faktas pripaþástamas esàs tarmybë, t. y. ne bk norma, bet galás bûti pateisinamas groþinëje literatûroje (A. Salys, 1933, 77–78); kadangi daliai rytieèiø tebûdinga, ið ten kilæ raðytojai galintys vartoti (J. M. Laurinaitis, 1939, 106); „individualinëje poezijos kalboje“ galima nukrypti nuo normos ir vartoti tarmybæ (P. Jonikas, 1938, 24). Kas kita, kai reiðkinys ne tik menkai paplitæs gyvojoje kalboje, paþástamas tik atskirose ðnektose, bet kelia abejoniø ir jo kilmë („antrinio kilimo“, „mûsø kalbai nebûdingas“). Tada bk jis nurodomas nepriimtinas be jokiø iðlygø (P. Skardþius, 1936, 14). *** GK1 ima ryðkëti gerokai sudëtingesnis gyvosios kalbos, kaip bk normø pagrindo, supratimas nei Balèikonio rekomendacijose. Balèikonis daug reèiau iðskirdavo vienà kurià tarmæ (gal tik pastabose apie vienos tarmës laikymàsi groþinëje literatûroje); jam gyvoji kalba buvo palyginti vientisa ir (tik su nedidelëmis iðimtimis) patikimas kalbos reiðkiniø vertinimo matas. Gyvosios kalbos vaizdas GK1 jau nëra vienalytis, èia nemaþai suÐi rekomendacijø grupë aptariama atskirai (nors panaði á 3.1.2 pogrupá), nes autoriø tiesiogiai nurodomas tik vieno, nepriimtinojo, varianto priklausymas gyvajai kalbai, o ne abiejø. 50

3.2.

Senøjø raðtø vartosena

Be gyvosios kalbos, retkarèiais remiamasi ir senøjø raðtø vartosena (9-iose rekomendacijose): „gyvojoje kalboje ir geresniuose senoviniuose raðtuose“ plaèiai vartojama (P. Skardþius, 1938, 79–80); „labai plaèiai sutinkame ne tik dabartinëje gyvojoje kalboje, bet ir senesniuose raðtuose“ (P. Skardþius, 1939, 141); „mûsø senoviniuose raðtuose ir dar dabar baþnytinëje kalboje yra sakoma“, taip pat ir kasdieninëje kalboje (P. Skardþius, 1936, 95–96); nors yra senuosiuose raðtuose, bet mums svetima, versta ið lenkø kalbos (A. Salys, 1936, 159–160) ir pan. Senaisiais raðtais remiamasi tiek, kiek juos palaiko „dabartinë gyvoji kalba“, taigi senieji raðtai yra vartojimo tradicijos patvirtinimas, tik papildomas motyvas. Jei ir seniau vartota, bet dabar net tarmëse

235 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

prieðinimø: rytø aukðtaièiai sakantys vienaip, þemaièiai antraip, o suvalkieèiai – dar kitaip. Todël vien tik gyvosios kalbos vartosena be jokiø papildomø motyvø remiamasi daug reèiau. Gyvosios kalbos faktas nepriimamas be iðlygø: pirmiausia þiûrima jo taisyklingumo, bûdingumo, grynumo, taip pat paplitimo, vartojimo tradicijø, ypaè tada, kai gyvojoje kalboje vartojamos kelios variantiðkos formos, o bk reikia pasirinkti vienà kurià. Prisiminus, kad Balèikoniui gyvosios kalbos vartosena pati savaime beveik visada buvo taisyklingumo ir grynumo garantas, t. y. ir bk normø ðaltinis, ir kriterijus, galima daryti iðvadà, kad, skirtingai nei Balèikoniui, GK1 gyvoji kalba jau turi nebe pagrindinio bk normø kriterijaus statusà. Ji tampa vienu ið bk normø ðaltiniø, ir pasidaro bûtina aiðkesnë ðio ðaltinio faktø atranka, taikant ávairius norminimo kriterijus. Maþiau nei Balèikonio rekomendacijose taikoma analogijø, kurios bûtø tiesiogiai imamos ið gyvosios kalbos. Analogijos, kaip bus matyti vëliau, GK1 leidinyje atlieka ir kitoká – reiðkinio sistemiðkumà atskleidþiantá vaidmená.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

236

siaurai belikæ, nebesà reikalo vartoti ir bk (P. Skardþius, 1936, 69). Nuoroda á „geresnius senovinius raðtus“ apsidraudþiama nuo to, kad apskritai senuosiuose raðtuose pasitaiko ir svetimø átakø.

3.3.

Groþinës literatûros vartosena

Á groþinës literatûros kûrinius kaip á normø ðaltiná þiûrima keliais pavieniais atvejais. Dviejose rekomendacijose pateikiama Motiejaus Valanèiaus (P. Skardþius, 1935, 74) ir Þemaitës (A. Salys, 1939, 13) iliustraciniø pavyzdþiø; kartà minima ir Antano Baranausko vartosena (uþgesæ akys), bet ðiuo atveju ji laikoma tarmine, bk nepriimtina (P. Jonikas, 1938, 24).

3.4.

Kitos vartojimo sritys

Keliose rekomendacijose kaip vartojimo sritis minima inteligentø, taip pat miesto kalba. Tik kartà inteligentø kalba (kartu su gyvàja kalba) remiamasi gramatikos reiðkiniui pateisinti (B. Raila, 1933, 43– 44). Daþniausiai ðios srities kalba (kaip ir Balèikonio rekomendacijose!) nurodoma kaip prieðprieða liaudies kalbai ir kaip svetimø átakø sugadinta: miesto þargonas, kurio liaudies kalba nepaþástanti (M. Jurkynas, 1938, 22); miesèioniðka, gyvajai þmoniø kalbai svetima (P. Skardþius, 1937, 156); „verstinis, inteligentø kalbos padaras“ (P. Skardþius, 1938, 73); atsiradæ „ástaiginëje ir inteligentinëje kalboje“, mûsø kalbai ne taip bûdinga (P. Skardþius, 1936, 95–96).

3.5.

Bendrinës kalbos vartosena

1936 metais GK1 bendradarbiai bk kriterijumi (t. y. ðaltiniu)51 paskelbë bk vartosenà (1936, 50). Ðis teiginys ir yra daþniausiai cituojamas 51 Aiðkinantis GK1 nustatytus bk normø ðaltinius atsiranda ðiokios tokios painiavos. Mat leidinyje ið pradþiø vartotas ne terminas „bendrinës kalbos normø ðaltinis“, o „bendrinës kalbos kriterijas“. Tik vëliau þodþiui „kriterijas“ buvo suteikta mûsø laikams áprasta reikðmë (plg. bendrinës kalbos normalizacijos kriterijai [1938, 143]).

52 Kodël teoriðkai ið visø normos ðaltiniø buvo labiausiai iðskirta bk vartosena, galima geriau suprasti prisiminus, kad GK1 bendradarbiai, sekdami Prahos lingvistinës mokyklos idëjomis, á bk þvelgë funkciniu aspektu. Pavyzdþiui, Jonikas sakë, kad ugdant kalbà reikia atsiþvelgti á jos funkciná pobûdá ir paskirtá, kuriai kalba turinti tarnauti (1933, 29). Tik paèios bk raiðkos priemoniø visuma (t. y. bk vartosena) leidþianti spræsti, kuriø priemoniø jai dar trûksta, kad bk kuo geriau atliktø savo funkcijas.

237 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

arba turimas galvoje nurodant GK1 bendradarbiø paþiûrø skirtumà nuo Jablonskio tradicijos (plg. Palionis 1979, 277). Taèiau neatkreipiama dëmesio á tolesná teiginá, kuris ankstesnájá patikslina: „Kiekvienam bendrinëje kalboje vartotinam dalykui nustatyti turi bûti remiamasi v i s o s l i e t u v i ø k a l b o s , ne atskirais individualiniais ar atsitiktiniais pavyzdþiais“ (1936, 50; ret. R. M.). Pats vienas savaime, iðimtas ið visos paþiûrø sistemos, pasakymas, kad „bendrinës kalbos kriterijas yra dabartinë jos vartosena“, gali bûti suprastas per siaurai ir vienpusiðkai – esà bendrinë kalba tampanti sau vieninteliu matu ir tik jos paèios dësniais bei polinkiais remiantis galima spræsti apie vieno ar kito kalbos reiðkinio priimtinumà. Taèiau bk dësniai ir polinkiai (tiek fonetikos ir kaitybos, tiek þodyno ir sintaksës), kaip pripaþástama paèioje GK1, turi vienoká ar kitoká tarminá pagrindà (1936, 49–50). 1937 metais 9 sàsiuvinyje bene Skardþiaus raðytoje ávairiø kalbos straipsniø apþvalgoje porà kartø vël pabrëþiamas GK1 poþiûris á bk normø ðaltiná52. Tarus, kad leidinys rûpinasi bendrine visos Lietuvos visuomenës kalba, priduriama, kad „dabartinës bendrinës kalbos taisyklingumo kriterijas yra dabartinë v i s u o t i n ë jos l i e t u v i ð k o j i vartosena“ (P. Skardþius, 1937, 120; ret. R. M.). Panaðiai ði mintis formuluojama ir polemikoje su Aleksiu Churginu dël groþinës literatûros kalbos (P. Skardþius, 1937, 123). Turbût neatsitiktinai, kalbant apie bk vartosenà, daþniausiai pridedami þodþiai „visuotinë, lietuviðkoji“. Jie kiek sukonkretina bk vartosenos sàvokà ir neleidþia jos traktuoti nei pernelyg siaurai (visuotinë – ne kokios vienos visuomenës grupës), nei per plaèiai (lietuviðkoji, o ne paliekanti laisvæ svetimybëms). Vis dëlto, norint geriau iðsiaiðkinti, kas GK1 vadinta terminu „bk vartosena“, neuþtenka remtis vien paèiame leidinyje skelbtomis mintimis (dël to dar þr. IV dalá, p. 280–281).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

238

Vienas ið aktyviausiø GK1 bendradarbiø – Skardþius, po gerø trijø deðimtmeèiø þvelgdamas á visà IV deðimtmeèio vidurio kalbos norminamàjá darbà, paþymëjo, kad bk vartosenos dalykai tuomet buvo suprantami nevienodai: jos pagrindu vieni laikë tik liaudies kalbà, kiti rëmæsi atsitiktiniais savo aplinkos pavyzdþiais, treti këlæ vien paèios bk kriterijø (Skardþius 1971, 13). Ið jau aptartø gramatikos rekomendacijø matyti, kad p r a k t i n ë j e norminamojoje veikloje GK1 bendradarbiai nelinko në á vienà ið ðiø kraðtutinumø: rëmësi ir gyvosios kalbos, ir senøjø raðtø duomenimis. O kiek praktiðkai atsiþvelgta á bk vartosenà? Tai nustatyti gana sudëtinga. Ádomu, kad gramatikos rekomendacijose bk vartosena tiesiai vardyta tik tris kartus, ir visur greta nurodoma gyvosios kalbos vartosena: „paþásta veik pusë visø lietuviø“ ir bendrinëje kalboje daþnai vartojama (J. M. Laurinaitis, 1939, 106); bendrinës kalbos praktika remiasi rytieèiø gyvàja vartosena (A. Salys, 1937, 134); aukðtaitiðka forma áprasta bendrinëje kalboje (A. Salys, 1933, 13). Áþvelgti rëmimàsi bk vartosena galima didelëje grupëje rekomendacijø (45-iose), kur vartojimo sritis ir pobûdis nurodomi palyginti abstrakèiai (tiek teigiamàja forma, tiek neigiamàja): „dabartinë vartosena“, „mûsø kalba“ ir „(ne)bûdinga“, „(ne)áprasta“ su variacijomis („daugelio lig ðiol buvo áprasta vartoti“, „mums bûtø neámanoma“, „mûsø kalboje linkstama“, „plaèiai yra sakoma“, „maþiau tepaþástama“, „daugiausiai vartojama“, „paprastai sakome“ ir pan.). Taèiau ir ðitaip nurodoma bk vartosena gramatikos rekomendacijose paprastai nëra pati savaime reiðkinio vertinimo matas. Cituoti pasakymai implikuoja (kad ir sunkiau apèiuopiamus) norminimo kriterijus, orientuotus á kalbos savastá. Kartais tie kriterijai gali bûti iðryðkinti ir paèiose rekomendacijose: jei áprasta, nuo seno vartojama, tai ir sava, taisyklinga; jei paprastai nesakoma, lietuviø kalbai nebûdinga, tai svetima ir netaisyklinga.

3.6.

Bk norminimo kriterijai

Ávairûs teoriniai bk norminimo kriterijø nustatymo aspektai buvo

239 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

nuolatos svarstomi per visà GK1 leidimo laikà. Paþymëtina, kad ið pradþiø bûta tik pavieniø minèiø. Pavyzdþiui, Skardþius, suprasdamas, kad reikia ieðkoti kalbos taisyklingumo pagrindø, siûlë sistemiðkai ir organizuotai sekti bk vartosenà, ið jos formuluoti bûdingas raidos ypatybes ir tuo remtis norminamajame darbe (1934, 98). Leonardas Dambrauskas skatino atsisakyti dogmiðko poþiûrio á kalbos taisyklingumà. Negalima esà atmesti kokio naujo kalbos reiðkinio vien dël to, „kad jis formaliai nesiduoda su kuo nors sulyginamas“. Kalbos kitimas kartais galás paneigti senas taisykles (L. Dambrauskas, 1935, 66). Ásidëmëtina Petro Joniko mintis, kad norminant negalima pamirðti kalbos tikslo: „turinys negali bûti aukojamas formai“ (1933, 46). Nuo 1936 metø, kai GK1 redaktoriaus pareigas ëmësi eiti Dambrauskas, norminamuoju darbu pradëta rûpintis kryptingiau. Jau pirmame tø metø GK1 sàsiuvinyje iðkelta (prieð tai Lietuviø kalbos draugijos [toliau – LKD] valdybos svarstyta) mintis, kad bûtina suderinti kalbininkø paþiûras á bk taisyklingumà, – taip bûtø iðvengta pavirðutiniðko ir mokamai duomenimis nepagrásto kalbos dalykø svarstymo (1936, 2). Ten pat kartojama jau Skardþiaus reikðta nuomonë, kad reikia gerai iðsiaiðkinti kalbos polinkius ir jais remti bk norminimà. Mëginama bent apytikriai orientuoti kalbininkus laikyti bk priimtinomis tokias kalbos formas, kurios „dabar yra bûdingesnës, patogesnës, vaizdingesnës ir áprastesnës“ (1936, 2). Tai dar gana abstraktûs formulavimai; pirmasis ir paskutinis greièiau sietini su vartojimo tradicija, kalbos dësniø paisymu (t. y. orientuoti á kalbos savastá), o kalbos formø patogumas ir vaizdingumas – su kalbos vartojimo tikslu. Galima bûtø daryti iðvadà, kad GK1 bendradarbiø èia jau apèiuopti d u n o r m ø n u s t a t y m o a s p e k t a i – 1) kà leidþia kalbos sistema bei tradicija ir 2) ko siekia kalbos vartotojas. Tø paèiø 1936 metø 4-ame sàsiuvinyje skelbiami LKD visuotinio susirinkimo nutarimai dël bk kultûros darbo organizavimo (1936, 49–50). Èia pateikiama 10 teiginiø, apibendrinanèiø iki tol reikðtas teorines mintis dël bk norminimo. Nurodoma, kaip elgtis vienu kitu tipiðkesniu atveju: kà pasirinkti bk ið liaudies kalboje esanèiø variantø, kaip þiûrëti á svetimybes. Pabrëþiama, kad tie nutarimai tesà tik

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

240

darbo gairës, bendrieji „metmenys“, kuriuos ateityje reikësià konkretinti. Tolesniuose GK1 sàsiuviniuose ið tikrøjø galima rasti vienà kità ðiø teiginiø papildymà, patikslinimà. 1937 metø 4-o sàsiuvinio LKD kronikoje sakoma, kad keliuose LKD susirinkimuose toliau svarstytos norminës lytys. Aiðkintasi, kaip elgtis, kai yra kelios gretomis vartojamos lytys. Paprastai ið jø tenkà rinktis vienà kurià, taèiau remtis vien taisyklingumo matu daþnai nepakanka, – jos visos galinèios bûti lygiai taisyklingos. Daroma iðvada, kad tokiu atveju renkantis „ypaèiai svarbu atitikti bendrinës kalbos polinkius“ (1937, 68). 1938 metais Jonikas jau nurodo kriterijus, pagal kuriuos reikia vertinti bk vartosenà: kalbos grynumas, taisyklingumas ir tikslingumas, be to, tam tikrais atvejais aiðkumas ir estetiðkumas (1938, 91). Tai didelis þingsnis á prieká, 1936 metais priimtø norminamojo darbo gairiø sukonkretinimas. Joniko referatø pagrindu 1938 metais LKD priëmë bk norminimo kriterijus ir paskelbë juos tø metø GK1 9-ame sàsiuvinyje (dar þr. N. Èiþikienë, V. Vitkauskas, MK 1982 5, 31–36). Kalbos normos kriterijumi apibrëþtas „paþymys, kuris leidþia skirti tai, kas yra normalu, nuo to, kas yra nenormalu“ (1938, 143). Toliau iðvardijami penki kriterijai (grynumas, taisyklingumas, bûdingumas, tikslingumas, estetiðkumas), ir kiekvienas ið jø trumpai apibûdinamas. Kalbos t a i s y k l i n g u m a s reikalaujàs, kad „kalba atitiktø pripaþintà áprastinæ vartosenà“, bet galás bûti suderintas ir su ásigalëjusiomis iðimtimis. Ðiandienos terminais galëtume ðio kriterijaus esmæ nusakyti kaip laikymàsi kodifikuotø normø (o tarp jø gali bûti norminamuosiuose veikaluose fiksuotø ir nuo seno áaugusiø á kalbà nesistemiðkø reiðkiniø). Kalbos b û d i n g u m a s GK1 aiðkinamas kaip reikalavimas, „kad kalbos raida eitø pagal bendràjà kalbos dvasià ir tipiðkus jos polinkius“. Ðis kriterijus bûtø arèiausiai mûsø laikø sistemiðkumo kriterijaus. Apskritai teorinis ðiø dviejø kriterijø nusakymas GK1 nëra visiðkai aiðkus; galima tik manyti, kad didele dalimi jie (kaip ir dabartiniai taisyklingumas ir sistemiðkumas) pagal savo esmæ ir taikymo sritis sutampa.

3.7.

Grynumas

Grynumo kriterijus pakankamai aiðkiai ávardijamas 26-iose rekomendacijose (12-oje ið jø pateikiamas kaip vienintelis, o kitose paprastai siejamas su taisyklingumu, bûdingumu). Þodinë raiðka ávai-

241 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Turint galvoje gramatikos reiðkinius, prie taisyklingumo ir bûdingumo priskirtinas ir g r y n u m o kriterijus: jie visi orientuoti á kalbos savastá ir tiriamose rekomendacijose daþnai eina kartu. Dël to net þinant, kad teoriðkai GK1 bendradarbiø taisyklingumas siejamas su áprastumu, o bûdingumas – su kalbos polinkiais, konkreèiose rekomendacijose tokiu bûdu grieþtai atriboti ðiuos kriterijus kaþin ar ámanoma, nebent kai jie paèiø autoriø aiðkiai ávardijami. Kad taikomas t a i s y k l i n g u m o kriterijus, rodo 21-oje rekomendacijoje aiðkinamos gramatikos taisyklës ir pateikiama konkreti gramatinë pasakymo analizë. Þiûrima, ar reiðkinys vartojamas pagal tas taisykles, ar jø neatitinka: „Taisyklingesnis pasakymas yra leidimas v a i s t i n e i steigti, ne v a i s t i n æ steigti, nes èia naudininku kaip tik yra tikslas nusakomas“ (P. Skardþius, 1937, 14); „Mûsø ápratimu taisyklingiau ir lietuviðkiau yra: palikti klausimà atvirà. [...] Èia bûdvardþio ánagininkas bendrinei kalbai neteiktinas“ (P. Skardþius, 1938, 108). Kaip nuorodà á kalbos dësnius, taisykles, gramatinæ sistemà galima aiðkinti tokius rekomendacijø motyvus: „mûsø kalbos palinkimais pateisinama“, „mûsø kalboje nuo seno linkstama“, „dabartiniais mûsø kalbos palinkimais vartotina“, „mûsø kalbos pavyzdþiais sakytina“ ir pan. Ðie kalbos polinkiai ir pavyzdþiai gali bûti sukonkretinami kaip a n a l o g i j o s. Jø GK1 leidinyje, aiðkinant gramatikos reiðkiniø vartojimà, pateikta 18. Dalis nurodoma kaip gyvosios kalbos faktai, kuriais galima remtis, dalis skirta tiesiog atskleisti, ar vertinamasis reiðkinys pritampa prie panaðiø á já: atstovauti (kraðtui) valdo naudininkà taip pat kaip ir tarnauti (jam) (P. Skardþius, 1938, 42); „Kaip kad mes nesakome jis yra su visais meilus, malonus, palankus, nuolaidus, bet jis visiems yra meilus [...], lygiai taip pat turime sakyti ir jis visiems buvo atviras ir nuoðirdus“ (P. Skardþius, 1936, 58).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

242

ri: arba pasakoma apskritai, kad „mûsø kalbai ðios rûðies sakysena visai svetima“ (A. Salys, 1938, 138); „verstinë svetimybë“ (P. Skardþius, 1936, 92); „nelietuviðkas posakis“ (P. Skardþius, 1935, 172); „kyðo èia aiðki svetimybë“ (A. Salys, 1937, 135), arba nurodoma ir konkreèiau, kokiø kalbø paveikta: veikiausiai versta ið rusø kalbos (P. Skardþius, 1937, 156); „grynas germanizmas“ (A. Jakðtas, 1933, 2–3); „slavybë“, „lenkybë“ (L. Dambrauskas, 1936, 111); „svetimybë“, „slavybë“ (P. Jonikas, 1938, 58) ir kt. Apskritai redakcijos laikytasi nuomonës, kad á bk sintaksæ svetimybiø neásileistina: „Mums atrodo, kad svetima sintaksë nei frazeologija visai mums nereikalinga. Reikalingas tik tam tikras kiekis svetimø þodþiø“ (1937, 30).

3.8.

Kalbininkø autoritetas

Kalbininkø nuomonë, jø darbai minimi palyginti retai – tik 9-iose rekomendacijose. 8-iose ið jø remiamasi Jablonskiu: visur jo nuomonei pritariama, duodama pavyzdþiø ið jo darbø: „Jablonskis [...] iðmokë vartoti“ (J. Bûtënas, 1937, 102); „nëra vartojæs ir J. Jablonskis“ (P. Skardþius, 1936, 15); „tokiø pavyzdþiø [...] J. Jablonskis savo „Linksniuose ir prielinksniuose“ neduoda“ (P. Skardþius, 1937, 156). Minimi ir kiti kalbininkai: „Taip neaiðkino nei K. Bûga, nei J. Jablonskis; taip neaiðkina nei J.Balèikonis, nei kiti, kurie bent kiek daugiau apie lietuviø kalbà nusimano“ (P. Skardþius, 1937, 156). Paþymëtina, kad kalbininkø autoriteto motyvas taikomas tik kaip papildomas.

3.9.

Funkcinë stilistinë diferenciacija

GK1 bendradarbiai tarp kitø norminimo kriterijø 1938 metais nurodë ir t i k s l i n g u m à (sekdami, be abejo, Prahos lingvistinës mokyklos idëjomis). Pagal ðá kriterijø kalba turinti bûti pritaikyta savo tikslui, kuris veikiantis kalbiniø priemoniø pasirinkimà ir yra susijæs su kalbos individualizacija (1938, 144). Turint tai galvoje ir þinant, kad GK1 ne kartà buvo pabrëþti bk raidà skatinantys visuome-

243 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

nës poreikiai, nesunku paaiðkinti, kodël leidinio rekomendacijose, t. y. praktiniame kalbos norminamajame darbe, ima ryðkëti pastangos diferencijuoti gramatikos reiðkinius pagal jø atliekamas funkcijas ir vartojimo tikslà. Pakankamai aiðkiai funkciniø stiliø sàlygojamus kalbos ypatumus yra nusakæs Skardþius. Ginèydamas B. Babrauskà, kurio nuomone, uþ gramatinius bei loginius pradus kalbai svarbesni estetiniai, Skardþius paþymi, kad bk „nieku bûdu negalima pritaikyti vieno literatûrinio (poezinio, estetinio) kalbos tinkamumo pagrindo, [...] ypaè specialybinëse srityse itin dar svarbu yra ir tikslumas, ir tikslingumas, ir prasmingumas, ir bûdingumas, ir kt. “ (1939, 119). Paþymëtina, kad visais atvejais GK1 funkciðkai diferencijuojami tik tokie gramatikos variantai, kurie atrodo nekeliantys abejoniø dël savo taisyklingumo ir grynumo. Pavyzdþiui, Antanas Salys, aptardamas variantus tikëti D i e v u i : D i e v u : D i e v à : á D i e v à , pirmiausia vertina juos pagal grynumà ir, atmetæs paskutiná variantà kaip svetimà, toliau aiðkina kitø variantø vartojimo ypatumus (1936, 159). Keliose rekomendacijose tenkinamasi tik apytikrëmis pastabomis, kad vienas ar kitas gramatikos reiðkinys galintis bûti vartojamas „priklausomai nuo kalbos tikslo“ (J. Þiugþda, 1939, 138–139), pagal tai, kuris „geriau atitinka stilistinius reikalavimus“ ar gretiminë lytis „atrodo patogesnë tam tikroje sakinio ar þodþiø samplaikos vietoje“ (P. Jonikas, 1939, 53). Iðsiskiria grupë rekomendacijø, kuriose gramatikos reiðkiniai vertinami pagal jø galëjimà tenkinti vieno ar kito funkcinio stiliaus reikalavimus. Antai matematikos kalboje bûtinas aiðkumas, dël to renkamasi toks variantas (ið keliø esamø gyvojoje kalboje), kurá vartojant nekiltø dviprasmybiø. Pavyzdþiui, kelis kartus nurodoma, kad pasakymas dalyti a ið b patogesnis uþ dalyti a (kuo) b, nes pastaràjá vartojant gali bûti sunku suprasti mintá: „Kas galëtø suprasti ðiuos posakius: 1) a padalyti b; 2) reikia padalyti a? Tokiø dviprasmiø sakiniø visai nepasitaiko, kai vartojamas prielinksnis ið“ (K. Miecevièius, 1937, 19; J. Lazauskas, 1937, 17). Panaðus atvejis GK1 aptartas ir ið teisës kalbos. Èia kartais laisva þodþiø tvarka galinti sukelti dviprasmybiø, o ástatymuose tai ypaè

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

244

nepageidautina, todël bûtina grieþèiau jà reglamentuoti (G. Zimanas, 1933, 24–26). Poroje rekomendacijø ið keliø taisyklingø variantø vienas siûlomas vartoti kaip specialus baþnytinës kalbos terminas: „teologine prasme teiktina tikëti kà, o ðiaip kitur – tikëti kuo arba kam“ (A. Salys, 1936, 159–160); nors gyvojoje kalboje vartojama ir jis ásiðventë á k u n i g u s , ir jis ásiðventë k u n i g u , pastarasis junginys esàs „specifiðkesnis“, nes ánagininkas vartojamas ir tokiuose pasakymuose kaip ásiraðë á draugijà (paprastu, tikruoju) nariu ir pan. (P. Skardþius, 1937, 82–83). GK1 nemaþai vietos skiria g r o þ i n ë s l i t e r a t û r o s k a l b a i . Nors, kaip anksèiau minëta, paèia groþine literatûra kaip bk normø ðaltiniu remiamasi palyginti retai, bet ávairiose groþiniø kûriniø recenzijose ir kalbos straipsniø apþvalgose nevengiama smprotauti apie kalbos priemoniø funkcijas ðioje bk srityje. Suprasdami groþinæ literatûrà kaip ypatingà bk sritá, GK1 bendradarbiai buvo tos nuomonës, kad joje „bendrinë vienovë ir individualinë ávairybë turi bûti mokamai ir stilistiðkai graþiai suderinama“ (P. Skardþius, 1937, 123). Groþinëje kûryboje gali bûti vartojama ir tai, kas iðeina uþ bk normos ribø, bet tik tada, jei turi specialià paskirtá ir yra raðytojo individualybës iðraiðka. GK1 paskelbus groþinës literatûros kûriniø recenzijø, pasigirdo nepatenkintø raðytojø, vertëjø balsø, kad raðytojo kalba turinti bûti nelieèiama. Skardþiui, Talmantui, Jonikui ir kitiems leidinio bendradarbiams ne kartà teko aiðkinti, kad kalbininkai visai nenorá uþkirsti kelio inteligentø kûrybai, tik toji kûryba turinti bûti „mums bûdinga, artima, lietuviðka“ (P. Skardþius, 1937, 123), kad raðytojai pirmiausia turintys gerai mokëti savo gimtàjà kalbà ir „tik vëliau, naudodamiesi lietuviðkomis kalbos priemonëmis, gali laisvai kurti savo stiliø“ (P. Skardþius, 1935, 124). Toks nuosaikus poþiûris á groþinës literatûros kalbà matyti ir 6-iose GK1 rekomendacijose, kuriose nurodoma, kad ðiaip bk norma nelaikomus reiðkinius kartais galima tikslingai vartoti groþinëje kûryboje. Tai ir siekinys, kuris galintis tikti kaip vaizduojamoji priemonë raðytojø rytieèiø kûryboje (J. M. Laurinaitis, 1939, 106), ir iliaty-

*** Ið GK1 gramatikos rekomendacijø matyti, kad leidinio bendradarbiai daugeliu atvejø praktiniame norminamajame darbe laikësi savo skelbiamø teoriniø paþiûrø: jie ne tik ëmë kelti iki tol teoriðkai nesvarstytà kalbos reiðkiniø vartojimo tikslingumà, bet ir praktiðkai stengësi atsiþvelgti á funkcinius stilistinius tø reiðkiniø ypatumus. Remiantis tirtomis rekomendacijomis, galima ir kiek geriau suprasti vienà ið svarbiausiø GK1 teoriniø teiginiø apie dabartinæ bk vartosenà kaip apie bk kriterijø (t. y. ðaltiná). Bk vartosenai, nagrinëjant praktinius norminimo klausimus, teikta pirmenybë tik ta prasme, kad ið tos vartosenos stengtasi spræsti, ko reikia bk apskritai, o kas jai, kaip pakankamai savarankiðkai sistemai, netikslinga. Manyti, kad GK1 rëmësi bk vartosena kaip svarbiausiu paèios bk normø ðaltiniu – netikslu. Gramatikos rekomendacijose nemaþai operuojama gyvosios kalbos, taip pat senøjø raðtø duomenimis.

4.

Gimtosios kalbos (1958–1968) gramatikos rekomendacijø motyvai

Skirtingai negu Lietuvos GK1, kur buvo dirbama kolektyviai, rengiamos kalbos norminimo programos, Amerikos GK2 leidinyje ðis darbas perëjo ið esmës á vieno þmogaus – Leonardo Dambriûno rankas, ir nuo paties redaktoriaus paþiûrø daugiausia priklausë viso leidi-

245 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

vas, kuris „graþiai tarmiðkai papuoðia rytieèio raðytojo kalbà“ (A. Salys, 1933, 77–78), ir senoviðkas dalyviø vartojimas poezijoje, kur „galimas ir tam tikras nukrypimas nuo bendrinës kalbos lyèiø normos, stengiantis pasirinkti suaktualintø, maþiau nuvalkiotø lyèiø, savo savotiðkumu labiau atkreipianèiø skaitytojo dëmesᓠ(P. Jonikas, 1938, 24), ir kt. GK1 gramatikos variantø diferencijavimo negalima bûtø vadinti vien stilistiniu. Pirmiausia þiûrima reiðkinio paskirties, funkcijø, kurios gali bûti sàlygojamos ne tik kokio nors stiliaus reikalavimø, bet ir sakinio struktûros, ir subjektyviø, nuo paties kalbos vartotojo individualumo priklausanèiø dalykø.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

246

nio pobûdis. Ið pradþiø, 1958–1961 metais, GK2 dar bendradarbiavæ Skardþius ir Jonikas buvo pateikæ kiek teoriniø samprotavimø ir net mëginæ vienu kitu norminimo klausimu ginèytis su Dambriûnu, bet vëliau nuo ðio leidinio atsitraukë, o kiti bendradarbiai, iðskyrus patá Dambriûnà, raðë beveik tik praktiniais klausimais ir ðiame laikraðtyje platesniø samprotavimø nedëstë. Lietuvoje Dambriûnas savo poþiûriu á bk norminimà pernelyg neiðsiskyrë ið kitø GK1 bendradarbiø, o Amerikoje pastebimai ëmë linkti á kraðtutinumus. Viename straipsnyje pats apie save jis iðsitarë: „Ðio laikraðèio redaktorius bendrinës kalbos klausimais yra truputá liberalesnis, negu kiti mûsø kalbininkai. Kai kuriuos dalykus jis pateisina, kuriuos kiti laiko klaida“ (1967 2, 21).

4.1.

Gyvoji kalba

Lietuvoje apie bk ir gyvosios kalbos santykius Dambriûnas samprotavo panaðiai, kaip ir kiti GK1 bendradarbiai. Suprasdamas, kad bk nuo tarmiø dar nebuvo per daug nutolusi, jis drauge neuþkirto kelio ávairioms naujovëms bk atsirasti ir pabrëþë, jog „vienas plikas argumentavimas, kad þmonës taip nesakà, ðiandie jau nebeátikina“ (GK1 1934, 38). GK2 apie liaudies kalbos ir bk santyká jo uþsimenama nedaug ir nekonkreèiai: „dabartinë bendrinë vartosena nebûtinai turi bûti remiama tarmiø pavyzdþiais ar bent ne visokiais pavyzdþiais ir ne visais atvejais. Bendrinë kalba gali turëti savø áproèiø, kartais ne visai atitinkanèiø tarminius pavyzdþius“ (1964 3, 8). Tai ið esmës ankstesnio poþiûrio pakartojimas. O jei palyginsime GK1 ir GK2 gramatikos rekomendacijas, bus matyti, kad gyvosios kalbos vaidmuo, vertinant gramatikos reiðkinius, gerokai sumaþëjæs. Ið surinktø 169-iø GK2 rekomendacijø gyvoji kalba minima 31-oje (apie 18%), ir ne visais atvejais ja be iðlygø remiamasi (GK1 ji minëta 34% ið surinktø rekomendacijø). Be to, ið tø paèiø 31-os rekomendacijos tik 17 priklauso Dambriûnui, o kitos – Skardþiui, Jonikui ir keliems kitiems autoriams. 14 atvejø á gyvàjà kalbà þiûrima kaip á bk normø ðaltiná, t. y. fakto vartojimas gyvojoje kalboje sudaro prielaidas já vartoti ir bk. Taèiau

247 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

vien tik tarmiø duomenimis beveik nesikliaujama. Paprastai pateikiama daugiau ar maþiau kitokiø motyvø, ir gyvosios kalbos vartosena daþnai tëra tik papildoma informacija vertinant reiðkiná. Pavyzdþiui, porà kartø paþymima, kad bk reiðkinys „atitinka bendrà liaudinës kalbos polinkᓠ(L. Dambriûnas, 1962 1, 3; P. Skardþius, 1962 2, 19), ir kartu pateikiama daugiau motyvø: praktiðkumas, ekonomiðkumas, skambumas ir pan. Kai remiamasi gyvàja kalba, neretos teigiamosios a n a l o g i j o s : pagal „liaudinius pasakymus“ prieis liepto galà, keleivis priëjo maþà trobelæ turi bûti ir priëjau iðvadà (P. Jonikas, 1958 2, 37); „dainose bernuþëlis praðo vandenëlio þirgeliui girdyt, o ne þirgelio girdymui“, todël sakytina ir doleriai kariams iðlaikyti, o ne kariø iðlaikymui (V. Rastenis, 1966 3–4, 56) ir kt. Viena kita analogija vis dëlto kelia abejoniø dël neadekvaèiai parinktø gramatikos reiðkiniø: pagal gyvosios kalbos pasakymus bûti k û m u o s e , p i r ð l i u o s e mëginama pateisinti ir tokius abstraktø vietininkus kaip santûrus v a l g y m e ir pan. (L. Dambriûnas, 1965 3–4, 47–50). Kai gyvojoje kalboje vartojami keli formos variantai, Skardþius, kaip ir GK1, leidþiasi aiðkintis reiðkinio istorijà, kilmæ, ir, jei variantai grynumo poþiûriu abejoniø nekelia, bk leidþia juos vartoti: prilygti k a m | p r i e k o (1960 3, 59); davë k û j u | s u k û j u per galvà (1960 3, 48–50); s l e n k s t y j e | a n t s l e n k s è i o (1961 1, 11–12). Dambriûnas panaðiais atvejais daug kategoriðkesnis ir paprastai renkasi tik vienà variantà, remiasi ne reiðkinio kilme ir kalbos istorija, bet kalbos raidos tendencijomis, kurias supranta labai savitai. 8-iose rekomendacijose (7-ios ið jø – Dambriûno) gyvosios kalbos faktai laikomi tarmybëmis, t. y. bk nepriimtinais, „iðëjusiais ið mados“ (1962 2, 22), nes bk esà ásigalëjæ ir jau áprasti kiti variantai (1964 1, 2; 1965 2, 21). Grieþtà Dambriûno poþiûrá á tarmybes rodo ir tai, kad jam esà „nesuprantamas vertëjo noras gráþti keliasdeðimt metø atgal á praeitᓠir vartoti objekto vardininkà (1963 2, 14). Dambriûno në karto neuþsiminta apie galimà stilistiná tokiø tarminiø variantø vartojimà. Maþa to, Mariaus Katiliðkio knygos recenzijoje peikiama tarminë per vartosena (persisvërë p e r l a n g à , p e r l a n g u s neið-

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

248

ðoks) (1964 2, 12). Kitu atveju dël objekto vardininko vartojimo groþinëje literatûroje pasakyta panaði nuomonë: „netaisysime senesniø raðytojø raðtø ir nekeisime vardininko galininku. Taèiau jeigu kas ið naujø raðytojø imtø ðiandien raðyti reikia artimas mylëti [...], tai bûtø ëjimas prieð srovæ“ (1964 1, 2).

4.2.

Senøjø raðtø vartosena

10-yje rekomendacijø minimi senieji raðtai: 6-iose – Skardþiaus, 4-iose – Dambriûno. Ir ið to nedidelio pluoðto rekomendacijø matyti, kad ðiø autoriø nuomonës dël senøjø raðtø reikðmës dabartinei vartosenai skyrësi. Skardþius, kaip ir Lietuvoje, GK2 rekomendacijose tirdamas kokio fakto vartosenà, buvo linkæs atsiþvelgti ir á senøjø raðtø duomenis, daþniausiai papildydamas turimus faktus ið gyvosios kalbos. Kelis kartus nurodë, kad nereikëtø senoviðkø faktø smerkti, o jei kam jau atrodo neáprasta, galima vartoti ir kità koká variantà, tik svarbu, kad bûtø lietuviðka (1960 1, 6–7; 1961 1, 11–12). Kitu atveju teigë, kad vienas variantas „ið seniau nëra pateisinamas“, „vartosena ið seniau nëra paliudyta ir lig paskutiniø laikø plaèiau ðnekamojoj kalboj nebuvo vartojama“, dël to ir dabar neteiktina (1965 2, 31–32). Tai ne vienintelis atvejis, kai Skardþius palygina senàjà ir dabartinæ vartosenà, ir tik tada daroma iðvada, ar koks reiðkinys tinka vartoti bk. Net kai kalbos raida aiðkiai rodo senøjø raðtø vartosenà skiriantis nuo dabartinës, Skardþius mato dar nesibaigusá procesà (pavyzdþiui, senøjø linksniø virtimas prielinksninëmis þodþiø grupëmis): dël to, jo manymu, greta galintys bûti vartojami keli variantai (1960 3, 48–50). Dambriûnas kelis kartus mini Martyno Maþvydo, Baltramiejaus Vilento ir kitø autoriø senuosius raðtus. Matydamas juose buvus konkuruojanèiø variantø, renkasi kaip tinkamà bk tà, kuris, jo nuomone, atitinka dabartinës vartosenos polinkius (1965 3–4, 45; 1966 2, 28–29). Taigi Dambriûnui atrodo svarbiausia esama dabartinë vartosena, o senøjø raðtø duomenys daþnai sudaro tik jo svarstymø fonà. Aiðkø poþiûrá á senuosius raðtus Dambriûnas iðdësto rekomendacijoje dël variantø þ e m ë j e : a n t þ e m ë s vartojimo (1960 2, 36).

4.3.

Groþinës literatûros vartosena

Ðalia gyvosios kalbos, vieno kito tautosakos pavyzdþio 5-iose rekomendacijose minimi ir keli groþinës literatûros sakiniai. Porà kartø Kristijono Donelaièio, Vaiþganto vartosena laikoma jau pasenusia (1964 1, 7–8; 1964 4, 9–10). Kitose rekomendacijose Dambriûnas remiasi raðytojø pavyzdþiais ne tiesiogiai, o norëdamas pateisinti sa-

249 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Jis nesutinka su tais (ið esmës – su Skardþiumi), kurie teikë èia vietininkà, remdamiesi, be kita ko, ir senøjø raðtø vartosena. Dambriûnas raðo: „Martynas Maþvydas bei kiti senieji raðytojai ðiø dienø bendrinei kalbai nëra didesni autoritetai, nei eilinis lietuvis kaimietis, nes bendrinës kalbos taisyklingumo kriterijas yra dabartinë, o ne istorinë jos vartosena“. Skardþius po ðiuo straipsniu (tuo metu Dambriûnas dar nebuvo GK2 redaktorius) ádeda redakcijos prieraðà, kur nurodo, kad kaip tik èia „tradicija paremia ðiø laikø vartosenà“: tai, kas vartota senuosiuose raðtuose, „dar dabar gana plaèiai sutinkama“, ir nesà reikalo atsisakyti. Taèiau Dambriûnas laikosi savo poþiûrio ir po penkeriø metø rekomendacijoje dël tikëti vartojimo su linksniais ir prielinksniu á (1965 3–4, 33–38) vël panaðiai diskutuoja su Skardþium. Prisimindamas dar GK1 keltà kriterijø – dabartinæ vartosenà, jis paþymi, kad „Maþvydo ar panaðiø autoritetø kalbos pavyzdþiai tepasako, kad seniau taip buvo vartojama, bet jie anaiptol nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad ir ðiandien taip turi bûti vartojama“ (1965 3–4, 36–37). Matyti, kad Skardþiaus poþiûris á senøjø raðtø duomenis buvo lankstesnis. Nuolat tikrindamas ankstesná faktø vartojimà, jis tuoj pat þvelgdavo á dabartinæ vartosenà ir palaikydavo tai, kas ið seniau plaèiai tebevartojama dabar, nevengë variantø. Be to, buvo atsargus, pripaþindamas, kad senuosiuose raðtuose gali bûti svetimø reiðkiniø, atsiradusiø ið kitø kalbø per vertimus (1960 2, 36–37). Dambriûnui svarbesni atrodë kiti dalykai – kaip reiðkinys funkcionuoja dabartinëje vartosenoje: ar perspektyvus, ar atitinka kalbos raidos polinkius, ar nesukelia dviprasmybiø ir netikslumø, ar daþnai vartojamas ir pan.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

250

vo daromas analogijas, kurios ðiaip prieðtarauja visai norminimo tradicijai, arba iliustruodamas kokio gramatikos reiðkinio vartojimà (mini Donelaitá, Vaiþgantà, Antanà Vaièiulaitá, Vydûnà, Vincà Krëvæ, Pranà Maðiotà [1965 3–4, 45–46; 1966 3–4, 44–48]). Ið tirtø gramatikos reiðkiniø rekomendacijø aiðkëja, kad gyvoji kalba, senieji raðtai ir groþinë literatûra GK2 (ypaè Dambriûno rekomendacijose) patys savaime nelaikomi patikimais bk normø ðaltiniais. Matyti tø ðaltiniø faktø atranka pagal ávairius kriterijus.

4.4.

Norminimo kriterijai

GK2 skelbtos mintys dël bk norminimo leidþia daryti iðvadà, kad jau 1961 metais Dambriûnas buvo gerokai nutolæs nuo 1938 metais Lietuvoje priimtø bk norminimo kriterijø. Ðiuo poþiûriu bene svarbiausias jo teorinis straipsnis GK2 – „Kas yra taisyklinga“ (1961 3–4, 33– 35). Atsakydamas á antraðtës klausimà, Dambriûnas raðo: „taisyklinga yra tai, kas sudaryta pagal taisykles“. O kokiais principais remiantis nustatomos paèios bk taisyklës, aiðkina plaèiau: „vadovaujamasi, galima sakyti, demokratiniu principu“. Ðio principo esmë – atsiþvelgti á vartojimo paplitimà ir grynumà: „bendrinëje kalboje taisyklinga yra tai, kas yra sava ir kas plaèiai vartojama“. Ir vartojimo platumà, ir grynumà Dambriûnas laiko sàlygiðkomis sàvokomis. Sàlyga „kas sava“ nesanti absoliuti, nes yra iðimèiø. Taip pat ir pats kalbos faktas, jei pakankamai plaèiai vartojamas, jei nesàs siaurai þinomas vienai kuriai tarmei ar ðnektai, tinka bk taisyklei pagrásti, bet, antra vertus, platø vartojimà ne visi vienodai suprantà. Vis dëlto, pasak Dambriûno, siekiant tikslumo, vartojimo platumà visada esà galima patikrinti: „Ir jeigu pasirodo, kad kurá nors posaká tevartoja pvz. koks ketvirtadalis ar dar maþesnis visø lietuviø skaièius, tai tenka já laikyti neplaèiai vartojamu ir bendrinei kalbai neteiktinu, jeigu jo vietoj yra daug plaèiau þinomas ir vartojamas posakis“ (1961 3–4, 34). Suprasdamas, kur galëtø nuvesti aklas rëmimasis vartojimo paplitimu, Dambriûnas ðá kriterijø apriboja jau minëtuoju grynumo kriterijumi. Jau Lietuvos GK1 iðkeltà mintá, kad, norminant kalbà, svarbu atsi-

53 Nemaþà átakà Dambriûno paþiûroms bus turëjusi danø kalbininko Otto Jesperseno kalbos paþangos teorija, pagal kurià visi kalbos pokyèiai yra paþangûs, nes padeda lengviau komunikuoti. Dambriûnas ir pats neslepia remiàsis ðiuo kalbininku ir priimàs kalbos paþangëjimo idëjà. Suprantant kalbos raidos faktà ir kryptá, esà galima geriau orientuotis sprendþiant praktinius bk klausimus.

251 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

þvelgti á jos raidos polinkius (GK1 1936, 34), Dambriûnas GK2 gerokai iðplëtoja ir ja remia kitus teorinius svarstymus. Þiûrëdamas á kalbà kaip á procesà, Dambriûnas mato joje du veiksnius – statiná ir dinaminá. Pirmasis sudarantis pagrindà norminti kalbà, o antrasis ágalinantis jà kisti. Svarbiausia esà nustatyti, kuria kryptimi kalba kinta. Gali bûti, kad koks nors reiðkinys imamas vartoti vis reèiau, ir nesà prasmës já specialiomis priemonëmis gaivinti (pavyzdþiui, dviskaità ar siekiná); o jei koks reiðkinys buvo siaurai vartojamas, bet padaþnëjo, nereikià jo ásigalëjimo drausti. Antraip bûtø einama prieð natûralià kalbos raidà. Straipsnyje „Paþanga lietuviø kalboje“ (1962 1, 1–3; 1962 2, 20– 22) Dambriûnas parodo ávairiuose kalbos lygmenyse vykstanèius procesus ir daro iðvadà, kad „kalboje natûraliai siekiama didesnio paprastumo, lengvumo, aiðkumo bei graþumo. Priemonës tam yra nereikalingø formø atmetimas, ilgøjø trumpinimas, lygiagretybiø iðlyginimas, naujø dariniø, konstrukcijø ar reikðmiø ávedimas“ (1962 2, 22). Taigi kalbos paþanga prilyginama paprastëjimui, ir ðia nuostata imama vadovautis vertinant ávairius kalbos reiðkinius53. Taigi Dambriûno formulë, rodanti, kas yra taisyklinga, apibûdina ne statiná, o kintantá objektà; be vartosenos platumo ir grynumo, ji papildoma dinaminiu elementu: „taisyklinga yra tai, kas sava, kas palyginti plaèiai vartojama ir kas atitinka kalbos raidos kryptᓠ(1961 3–4, 34). Jeigu palyginsime ðiuos kriterijus su Lietuvoje 1938 metais priimtaisiais, pamatysime, kad Dambriûno èia þengtelëta gerokai atgal. Pirmiausia, anuomet taisyklingumas, grynumas, bûdingumas (matyt, artimas Dambriûno suprantamam kalbos raidos atitikimui), tikslingumas ir estetiðkumas buvo nurodyti kaip savarankiðki kriterijai, o norminant kalbà, reikalauta atsiþvelgti á visà jø kompleksà (GK1 1938, 143–144). Dabar Dambriûnas taisyklingumà padaro bendruoju principu, á kurá suveda grynumo, paplitimo ir kalbos raidos kriterijus.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

252

Tokiu bûdu nelieka vieno ið svarbiausio jau Joniko nurodyto tikslingumo kriterijaus; nebeatsiþvelgiama ir á normø stilistiná susiskaidymà. Taèiau svarbiausia – visai nebeuþsimenama apie bûtinumà palaikyti normas kiek galima stabilias. Lietuvoje anuomet nustatytas pastovumo principas reikalavo, „kad kalboje ásigyvenæ dalykai nebûtø ið jos ðalinami be aiðkiai pateisinamø prieþasèiø“ (GK1 1938, 144), ir skatino kiekvienà reiðkiná, ypaè neseniai atsiradusá, vertinti atsargiai ir apgalvotai. Dambriûno schemoje kalbos raidos polinkiams nelieka atsvaros – norminimo tradicijos, kuri ligtoliniø mûsø kalbininkø buvo daugiau ar maþiau pabrëþiama ir palaikoma ne tik teoriðkai, bet ir praktiðkai.

4.5.

Dabartinë vartosena

Kalbos raidà – tiek tobulëjimà, tiek atþangà, – Dambriûnas sieja su kalbos vartotojais, su jø kultûriniu lygiu, kuris priklausàs nuo gyvenamosios aplinkos (1963 2, 1–3). Kalba paþangëjanti ne staiga, „tarp sena ir nauja vyksta gana ilgos varþybos, kol pagaliau naujovë laimi“, o paþangà skatinantys ne tik raðytojai, kalbininkai, bet ir apskritai visi kalbos vartotojai, visa tauta. Kalbos kûrëja laikydamas visà tautà, paplitimo kriterijø taikydamas „visø lietuviø“ vartosenai, Dambriûnas ðiuo poþiûru teoriðkai nenutolo nuo Lietuvos GK1 suformuluotos nuostatos dël bk vartosenos kriterijaus, taèiau praktiðkai teikë jai daugiau reikðmës negu buvæ ano leidinio bendradarbiai. Teigdamas, kad „ásigali paprastai tik tai, kà dauguma aprobuoja“, todël ir bk kriterijus esanti d a u g u m o s v a r t o s e n a (1962 2, 22), Dambriûnas ir èia nemini vartojimo tradicijos, tad palikdamas viskà lemti vartotojams, kartu palieka ir nepamatuotø sprendimø pavojø. Tiesa, po keleto metø mëginama daryti iðlygà, kad „vartotojas vartotojui nelygu. Negalima, pavyzdþiui, lyginti didelio raðytojo su eiliniu kalbos vartotoju“ (1968 1–2, 1), taèiau ið konkreèiø gramatikos rekomendacijø beveik nematyti, kad praktiðkai dabartinës vartosenos duomenys bûtø kaip nors diferencijuojami. Dalyje gramatikos rekomendacijø esama vartosena konstatuoja-

4.6.

Grynumo kriterijus

Kaip aiðkiai svetimi ir nepriimtini bk gramatikos reiðkiniai apibûdinami 34-iose GK2 rekomendacijose. Vienur – abstrakèiau („mûsø kalbos dvasiai svetimas“ [1964 2, 12]; „pagal svetimus pavyzdþius pasakyta“ [1967 4, 62]; „vartojami pagal kitø kalbø modelius“ [1965

253 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

ma ten, kur aptariama JAV lietuviø spaudos, groþinës ir filosofinës literatûros kalba: „mûsø spaudoj tas posakis gana populiarus“ (1967 3, 37); „daug kur [...] vartojamas“ jau ne a, o b (1964 2, 12); „esame labai ápratæ“, bet geriau bûtø vartoti kitaip (1959 4, 58–59); daþnai pasitaiko, bet nelaikoma taisyklinga (1967 4, 63); a spaudoje „tiek áprastas, jog kai kam [...] atrodo tiesiog norma“ (1964 3, 4–5) ir kt. Ðiais atvejais visi reiðkiniai ávertinami neigiamai, tad kalbos p r a k t i k o j e nei populiarumas, nei paplitimas vartosenoje patys savaime dar nelaikomi normø kriterijais. Kitoje grupëje rekomendacijø (daugiausia – Dambriûno) dabartinë vartosena prieðinama su ankstesne (èia priklauso ir jau minëtos rekomendacijos, kuriose nepritariama kai kuriø kalbininkø, senøjø raðtø vartosenai): forma a „ðiandien taip plaèiai vartojama, [...], kad nëra jokio pagrindo jai átarinëti ar jos vengti“ (1960 2, 35–37); „ðiandien [b] vartojamas vis reèiau ir kaskart daþniau [a]“ (1960 2, 36); senuosiuose raðtuose vartojama a, bet „ðiuo metu daþnesni yra kiti posakiai“ (1965 3–4, 34); ðiandienà a kalboje retenybë, „o tai, kas reta ir kas nesiderina su kalbos raida, ir yra bendrinëje kalboje netaisyklinga“ (1961 3–4, 33–35). Nors panaðiø rekomendacijø, kuriose nurodoma esama vartosena, GK2 pateikta nemaþai, pats dabartinës vartosenos statusas neturi aiðkios nekintamos vertës; tos vartosenos duomenys gali bûti interpretuojami ávairiai – pagal situacijà, pagal kitus motyvus.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

254

3–4, 49]), kitur ávardijama konkreèiø kalbø átaka: „pasitaiko [...] sintaksiniø slavybiø“ (1966 2, 23–24); ásipratinta ið slavø ir germanø kalbø (1958 2, 33–34); „á mûsø kalbà ásibrovusi slavybë“ (1959 4, 59) ir kt. Paþymëtina, kad net 5-iose rekomendacijose nurodoma esant anglø kalbos átakos, o tai, suprantama, negalëjo bûti bûdinga kitiems rekomendacijø ðaltiniams („jei kas taip sako, tai pagal anglø kalbos pavyzdᓠ[1966 2, 30]; „anglybë“ [1962 2, 32] ir kt.). Kartais abejojama, ar koks naujesnis gramatikos reiðkinys atsiradæs dël kitø kalbø átakos, ar savo kalboje ið analogijø, ir, pavadinus „ribiniu“ reiðkiniu, paliekama jo likimà spræsti paèiai vartosenai. 6-iose rekomendacijose (visos – Dambriûno) nesutinkama su kitø kalbininkø nuomone, kad koks reiðkinys yra svetimas, ir prieðinamasi norminimo tradicijai: tai esàs „natûralios kalbos evoliucijos padaras“, kurio svetimumas tvirtai neárodytas (1965 3–4, 33–38); nors Jablonskis ir kiti kalbininkai laikæ slavybe ir taisæ, bet „dviejose kalbose gali bûti struktûriðkai visiðkai vienodø posakiø, kurie abiem kalbom yra savi“ (1967 1, 11). Taigi grynumo kriterijus GK2 taikomas gana daþnai, tik, kitas dalykas, ne visada pagrástai. Antra vertus, Dambriûno jis teoriðkai pabrëþiamas, bet praktiðkai daugiausia nurodomas ne vienas, o siejamas su kitais; neretas atvejis, kai svetimo reiðkinio netikimas atskleidþiamas per jo pakaito analogijas. Pavyzdþiui: „[...] nelietuviðkas posakis. [...] Kas gi Lietuvoj sakydavo: sûnus p a n a ð u s t ë v u i ?“ (L. Dambriûnas, 1962 3, 37); kaip nesakome (tai bûtø pagal anglø kalbos pavyzdá) vieðpatauti kà, taip netinka ir dominuoti kà (1966 2, 30).

4.7.

Kalbininkø autoritetas

Ádomu panagrinëti, kiek GK2 praktiðkai, vertinant konkreèius gramatikos reiðkinius, buvo paisoma kalbininkø autoriteto, laikomasi norminimo tradicijos. Apskritai kitø kalbininkø nuomonë ðiame leidinyje minima daþniausiai, palyginti su kitais tirtais rekomendacijø ðaltiniais: kas treèioje rekomendacijoje, t. y. 57-iose ið 169. 9-ios tokios rekomendacijos priklauso Pranui Skardþiui, Stasiui Barzdukui, Petrui Jonikui ir keliems kitiems kalbininkams. Jose dau-

255 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

giausia remiamasi Jablonskiu: cituojamos jo gramatikos taisyklës, pateikiama pavyzdþiø arba nurodoma, kad Jablonskis taisæs vienà ar kità reiðkiná. Taigi ðiuo kalbininku remiamasi kaip autoritetu, jo nuomonë reikalinga papildyti kitiems motyvams. Tik vienoje rekomendacijoje Barzdukas patikslina Jablonskio teiginá dël jungtukø ir, bei vartojimo (1963 2, 8–10). Ið kitø kalbininkø porà kartø Skardþius mini Kazimiero Bûgos vartosenà. Kitoks vaizdas Dambriûno rekomendacijose (48-iose ið 57-iø, kuriose minima kitø kalbininkø nuomonë). Kitiems kalbininkams pritariama arba jø vartosena remiamasi 18 atvejø; atmetamas kitoks poþiûris kaip nepriimtinas ir pateikiamas savas 23 atvejais; iðdësèius skirtingas kalbininkø paþiûras, priimama viena kuri nuomonë 7-iais atvejais. Taigi beveik kas antroje rekomendacijoje, kurioje minimi kiti kalbininkai, Dambriûnas prieðtarauja susiklosèiusiai tradicijai ir gramatikos reiðkinius vertina kitaip, nei buvæ priimta iki tol. Daugiausia Dambriûnas þiûri á Jablonská ir Balèikoná (ðiam skirtas ir specialus straipsnis), taip pat kelis kartus á Bûgà; prisimena, kà vienu ar kitu klausimu raðiusi GK1, domisi ir naujosios Lietuvoje atsiradusios kalbininkø kartos (Kazio Ulvydo, Adelës Laigonaitës, Jono Palionio ir kt.) darbais bei KK leidiniu. Neretai minimi apskritai kalbininkai: „jaunesni kalbininkai [...] neteikë“ (1966 3–4, 44–45); „Lietuvoje, kiek teko pastebëti, kalbininkai dabar vartoja tik [...]“ (1964 1, 4–6); „kalbininkai nepataria vartoti“ (1965 3–4, 54); „kai kurie kalbininkai raukosi, bet, mano nuomone, be reikalo“ (1966 1, 6–7); joks kalbininkas netaisë (1959 2–3, 51) ir kt. J o n à J a b l o n s k á Dambriûnas mini 36-iose rekomendacijose, ir tik pusëje – pritaria: nurodo, kad Jablonskis pagrástai taisæs koká reiðkiná, arba duoda norminës vartosenos pavyzdþiø ið Jablonskio gramatikø. Nesutikimo su Jablonskio nuomone prieþastis galima áþiûrëti kelias. Daþniausia ta, kad Jablonskio teikti dalykai Dambriûnui atrodo dël kalbos raidos jau esà pasenæ. Kitaip tariant, suprieðinama Jablonskio ir dabartinë vartosena: „vietoj tokiø senesniø sakiniø [...] (ið Jablonskio gramatikos) ðiandien paprastai sakome [...]“ (1962 2, 21); „ðiandien taip pat jau visuotinai ásigalëjæs [...], nors Jablonskis liepë

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

256

sakyt [...]“ (1962 2, 21); nors Jablonskis vartojæs, ðiandien jau esanti kalbos retenybë ir bk neteiktina (1961 3–4, 33–35); pavyzdþiai ið Jablonskio gramatikos „ðiandien skamba archajiðkai ir jau nebevartojami“ (1962 2, 21–22); tokie Jablonskio sakiniai „ðiandien literatûrinëj kalboj nebevartojami“ (1964 1, 2–4) ir t. t. Kita prieþastis, dël kurios Dambriûno gramatikos reiðkiniø vertinimas nesutampa su Jablonskio, ta, kad Dambriûnui kai kurie Jablonskio taisymai atrodo esà nepagrásti. Mëginama áþvelgti naujø reikðmës atspalviø, todël manoma esant netikslinga drausti vartoti (1965 3–4, 47–50; 1967 1, 10–12) arba ávairiomis analogijomis stengiamasi árodyti tariamà reiðkinio sistemiðkumà (1966 3–4, 44–48). Per kelis GK2 sàsiuvinius Dambriûnas paskelbë straipsná „Prof. Balèikonio nuopelnai bendrinei kalbai“ (jo 80 metø sukakèiai paminëti) (1965 1, 1–6; 1965 2, 18–22). Èia paþymëjo, kad Juozo B a l è i k o n i o nueita tuo paèiu keliu kaip ir Jablonskio, t. y. kalbos kultûros darbo pagrindu laikyta „þmoniø kalba“, taèiau surado ir ðiø kalbininkø paþiûras skirianèiø bruoþø; pirmiausia tai, kad Balèikonis, bûdamas ne suvalkietis, o rytø aukðtaitis, bendrinæ kalbà „daþnokai sustiprindavo ir suremdavo“ savo tarme. Lygindamas ávairius Balèikonio vertimø leidimus, Dambriûnas apþvelgë Balèikonio kalbos ypatybes, parodë, kaip kito ðio kalbininko poþiûris á tuos paèius kalbos reiðkinius. Kartu Dambriûnas daugeliu atveju pateikë ir savo vertinimø, kuriuos galima laikyti savarankiðkomis rekomendacijomis. Balèikonio nuomonës Dambriûnas þiûri 13-oje rekomendacijø: 8-iose linkæs jai pritarti, o 5-iose prieðtarauja. Panaðiai kaip ir Jablonskio, vienà kità Balèikonio vartojamà dalykà Dambriûnas vertina kaip pasenusá: nors ir esà taisyklinga, bet „jau iðeina ið mados“ (1965 2, 21); Balèikonio vartojama viena, o bk esà áprasèiau kita (ten pat) ir pan. Nors paties Dambriûno anaiptol negalima vadinti konservatyviø paþiûrø kalbininku, greièiau visai atvirkðèiai, taèiau kartà net jam Balèikonio vartosena pasirodë esanti nepriimtina kaip „ypatingiausia morfologinë naujovë“ (dalyvio vyriðkosios giminës vardininko formos su galûne -às, -à atsisakymas) (1965 2, 19–20).

4.8.

Kalbos faktø logizavimas

Bûdingas Dambriûno rekomendacijø bruoþas – ryðkus polinkis á perdëtà kalbos faktø logizavimà. Tai galima laikyti savotiðku ðio kalbininko darbo metodu. Vadindamas logikà visø mokslø pagrindu (1968 1–2, 30), jis ir kalboje vykstanèius procesus linko vertinti ðiuo poþiûriu, neretai paneigdamas iki tol ásigalëjusius ir áprastus kalbos faktus arba pateisindamas visuotinai pripaþintas kalbos klaidas. Vienas ið kalbos reiðkiniø logizavimo bûdø yra a n a l o g i j ø taikymas. Kaip jau buvo matyti ið ankstesniø rekomendacijø ðaltiniø, ir norminant kalbà, ir diegiant normas á vartosenà, analogijos daþnai padeda susieti kalbos faktus, þiûrëti á kalbà kaip á sistemà. Dambriûno kalbos rekomendacijose analogijos ypaè mëgstamos. GK2 gramatikos analogijø yra labai ávairiø – ir paprastø, skirtø tiesiogiai pagrásti pakaito primtinumui ar atskleisti reiðkinio klaidingumui, ir sudëtingesniø, sudarytø ið keliø pakopø, iðplëstø kalbos reiðkiniø transformacijomis. Nesudëtingø – teigiamøjø ir neigiamøjø – analogijø, taikomø ne tik Dambriûno rekomendacijose, – 25: „kaip mes sakome, kad þmonës gyvena E u r o p o j e [...], o ne a n t E u r o p o s “ [...], taip turime sakyti ir „þ e m ë j e , o ne a n t þ e m ë s “ (J. Vaiðnys, 1959 4, 59); pagal kalbà kalbëti, miegà miegoti, dainà dainuoti sakytina ir g y v e n i m à (ne: g y v e n i m u ) gyventi (L. Dambriûnas, 1966 1, 7). Dalis tokiø analo-

257 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Apskritai Balèikonio vartosenoje Dambriûnas áþiûri ir teigiamø poslinkiø, pavyzdþiui, polinká atsisakyti tarminës linksniø vartosenos „bendrinëj kalboj áprastinës vartosenos naudai“ (1965 2, 21) ir, atrodo, yra linkæs ten, kur Jablonskio ir Balèikonio nuomonës skyrësi, labiau palaikyti pastaràjá (pripaþásta ne Jablonskio teiktà dvejybiná galininkà su veiksmaþodþiais laikyti, vadinti, o Balèikonio vartotà tarinio ánagininkà [1964 4, 9–10]; ne Jablonskio tikëti D i e v à , o Balèikonio tikëti á D i e v à [1965 3–4, 33–38]). Taèiau duomenø nëra tiek daug, kad ðiuo klausimu bûtø galima daryti tvirtas iðvadas; galbût Dambriûno remtasi autoritetais ten, kur bûdavæ naudingiau, ir ðis motyvas nelaikytinas pagrindiniu.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

258

gijø pateikiamos kaip gyvosios kalbos pavyzdþiai (jos jau minëtos p. 247). Keliose Dambriûno rekomendacijose analogijomis mëginama pagrásti iki tol taisytø gramatikos reiðkiniø priimtinumà. Plaèiai raðoma apie abstraktø vietininkus: svarstoma, kad dalis jø galëjæ atsirasti ne dël kitø kalbø átakos, o mûsø paèiø kalboje, ir ieðkoma ávairiø analogijø ðiam teiginiui paremti. Paþymëdamas, kad Lietuvos kalbininkai iki ðiol taisantys vietininkus vyko s à l y g o s e , a p l i n k y b ë s e , o JAV lietuviø spauda juos daþnai vartojanti, Dambriûnas daro analogijà su Jablonskio sakiniu pranaðus jis buvo visose gyvenimo b û k l ë s e ir anuos vietininkus pateisina: nesunku esà pagal tà sakiná pasakyti ir pranaðus jis buvo visose gyvenimo s à l y g o s e bei a p l i n k y b ë s e . Tie þodþiai esà sinonimai, tad „nesiskiria ir vartosena“ (1965 3–4, 54). Abstrakto vietininkas esmëje, Dambriûno nuomone, gali bûti gretinamas su kitais pusiau abstraktiniais ar abstraktiniais vietininkais – viduje, tikrovëje, vienybëje (1965 3–4, 54), dël to tam tikra reikðme leistinas vartoti. Panaðiai mëginama pateisinti ir vietininkus laimëjo rekordà b ë g i m e , nugalëjo p l a u k i m e – pagal kalbëjo s u s i r i n k i m e , dalyvavo l e n k t y n ë s e (1965 3–4, 48); pagal gyvosios kalbos pasakymus visur buvo sparta – a u d i m e ir v e r p i m e esà vartotina ir turi patirtá a u k l ë j i m e (dar lyginama ir su turi patirtá d a r b e ). Tokiu pat bûdu aiðkinama ir prielinksnio pas vartosena pasakyme p a s K r ë v æ tokiø palyginimø labai daug (1967 1, 10–12): jei esà galima sakyti pas Krëvæ n a m u o s e , tai gerai ir pas Krëvæ r a ð t u o s e , k û r y b o j e , nes atitinkamai gali bûti sakoma tiek Krëvës namuose, tiek Krëvës raðtuose, kûryboje. Keliose Dambriûno rekomendacijose analogijos ágauna kiek kitokià nei paprastai funkcijà: jos ne paremia vienoká ar kitoká reiðkinio vertinimà, o yra priemonë paaiðkinti kokio naujesnio reiðkinio atsiradimà. Kitaip tariant, analogijos èia parenkamos ne paties kalbininko; bandoma áspëti, kaip jos susidaro kalbos vartotojø sàmonëje. Pavyzdþiui, panaðus kam valdymas galëjæs atsirasti dël junginio palankus kam átakos (1967 3, 37); tikëti á kà – dël panaðumo su junginiais pavirsti á kà, ásiþiûrëti á kà, nes visi ðie veiksmaþodþiai galá valdyti ir

259 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

kitus linksnius: tikëti kuo, kà; ásiþiûrëti kà; pavirsti kuo (1965 3–4, 33– 38). Bûdvardinio tarinio ánagininko vartojimas aiðkinamas pagal analogijà su daiktavardiniu (1964 1, 2–4; 3, 7–8; 4, 9–10). Tokiomis analogijomis Dambriûnas aiðkina ir filosofo Juozo Girniaus gramatinius naujadarus: ánagininkà (pagal panaðumà su já valdanèiais veiksmaþodþiais darytis, dëtis, vadinti ir pan.) ima valdyti ir tokie veiksmaþodþiai, kurie iki tol ðitaip nevartoti: istorija suvokiama likimu, þmogus randamas gyvuliu ir kt. (1966 1, 13–14). Ið tokiø analogijø kildinami gramatikos reiðkiniai vertinami ávairiai: dalis pateisinama, dalis laikoma naujais, neáprastais, taigi kol kas netaisyklingais, dalis nurodomi kaip ribiniai atvejai. 4-iose rekomendacijose (Juozo Vaiðnio, Skardþiaus, Dambriûno ir kt.) kaip papildomu motyvu remiamasi k i t ø k a l b ø a n a l o g i j o m i s . Maldose vokieèiai skiriantys formas melsti ir melstis, dël to reikëtø skirti ir mums (1959 4, 58); prielinksninë konstrukcija ant þemës esanti geresnë uþ linksná þemëje ir dël to, kad prielinksnëjimo polinkis pastebimas ir kai kuriose kitose kalbose (1960 2, 35); reiðkia, kaip ir vadinasi, nurodomas tinkamas vartoti áterptiniu þodþiu (panaðumø ieðkoma rusø ir vokieèiø kalbose) (A. R., 1968 1–2, 18). Ið pateiktø pavyzdþiø matyti, kad GK2 analogijoms neteikiama paties svarbiausio vaidmens vertinant gramatikos reiðkinius, kaip kad buvo ryðku Balèikonio ir ið dalies GK1 rekomendacijose. Èia analogijos yra daugiau tik reiðkiniø vertës s v a r s t y m o b û d a s , o vertinimà lemia ávairûs kiti motyvai. Loginis metodas skatino Dambriûnà þiûrëti á kalbà kaip á grieþtà sistemà ir kalbos reiðkinius analizuoti ne kaip izoliuotus faktus, o kaip tos sistemos narius, saistomus glaudþiø ryðiø. Pati savaime tokia nuostata nebûtø peiktina, jeigu nebûtø juntamas gana ryðkus l o ginio poþiûrio ir norminimo tradicijos suprieð i n i m a s . Mat kalboje esti reiðkiniø, kurie nesileidþia spraudþiami á sistemos rëmus ir dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø ið tradicijos vartojami kaip iðimtys arba, atvirkðèiai, sistema leistø turëti koká reiðkiná, bet vietoj jo vartosenoje ásigalëjæs kitas. Kartais logizuojant gramatikos reiðkinius, pasirenkamas klaidingas iðeities taðkas, ir gautos iðvados taip pat neretai esti klaidingos.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

260

Ðtai tikslo ðalutiniuose sakiniuose pateisinama konstrukcija kad su padalyviu (nors iki tol ji kitø kalbininkø sutartinai taisyta) dël tariamos visø rûðiø ðalutiniø sakiniø sistemos galëjimo turëti tokià konstrukcijà (1966 3–4, 44–48). Arba, nusistaèius taisyklæ, kad prielinksninë konstrukcija esanti paþangesnë uþ linksná, dirbtinai mëginama ðià taisyklæ taikyti praktikoje (1965 3–4, 33–38).

4.9.

Distinktyvumas

Vertinant gramatikos reiðkinius, GK2 skiriama nemaþai dëmesio ávairiems reikðmës skirtumams ir atspalviams. Todël distinktyvumà (þr. Pupkis 1980, 47) galima pagrástai laikyti vienu ið GK2 rekomendacijø motyvø. Kaip nereikalingi – dubliuojantys kitø gramatiniø formø reikðmes ir funkcijas – nurodomi keli reiðkiniai: pasëkoje nevartotina ne tik dël svetimos kilmës, bet ir dël to, kad „lietuviðkai galima tà paèià mintá iðreikðti ávairiai“ (1961 3–4, 41); siekinys bk nereikalingas, nes atlieka tas paèias funkcijas kaip ir bendratis (1961 2, 19). Kur kas daugiau rekomendacijø, kuriose gramatinë forma laikoma priimtina, nes turi tokiø reikðmiø ar jø atspalviø, kuriø niekaip kitaip negalima perteikti. Vaiðnio siûloma dël reikðmiø skirtumo vartoti formas melski, melskis ir maldø tekstuose jø nepainioti (1959 4, 58). Dambriûnas iðsamiai aiðkina vadinamojo pobûvio galininko ir laiko naudininko vartojimo skirtumus (1964 4, 11–12), parodo, kad kartais nusakomasis kilmininkas, teiktas Jablonskio (ðv. Jono giesmë, naðlaitës pasaka), galintis bûti nevienareikðmiðkai suprastas, dël to vartotinas linksnis su prielinksniu (1962 2, 21). Vis dëlto, ieðkodamas reikðmës atspalviø, Dambriûnas ne kartà neiðvengia neprasilenkæs su taisyklingumo reikalavimais. Dalá jau minëtø abstraktø vietininkø, taisomø nuo Jablonskio laikø, jis linksta pateisinti, motyvuodamas, be kita ko, ir ávairiø reikðmiø atspalviø buvimu (skirtumø esà tarp variantø per savaitæ : savaitës laikotarpyje [1965 3–4, 49]; esmëje : ið esmës [ten pat, 54]; pasiþymëjo tràðø iðveþime : iðveþant tràðas [ten pat, 47–48] ir kt.). Tuo pat metu nepaisoma ir grynumo kriterijaus, taèiau Dambriûnui jis neatrodo pats

4.10.

Stilistinë diferenciacija

Dambriûnas, kad ir pripaþindamas konkuruojanèiø formø funkcionavimà bk, nesistengë jø kokiu nors bûdu diferencijuoti pagal funkcinius stilius. Ið jo poþiûrio á trumpàsias ir ilgàsias formas, á variantiðkà kai kuriø linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartojimà greièiau galima spræsti, kad buvo arba linkstama dirbtinai spartinti kalbos raidà, arba paèiai vartosenai leisti pasirinkti tik vienà kurá variantà. Kartà vis dëlto paþymëta: „Laikraðèiui gali bûti patogiau pasinaudoti trumpesnëmis formomis“ (1967 3, 36). *** Ið jau nagrinëtø rekomendacijø ðaltiniø GK2 leidinys iðsiskiria vertinimo motyvø ávairumu ir palyginti nuosekliu, kryptingu jø taikymu, kurá nesunku paaiðkinti tuo, kad didþioji dalis ðio leidinio gramatikos rekomendacijø priklauso tam paèiam autoriui – Leonardui Dambriûnui. Teorinëms Dambriûno paþiûroms á bk norminimà turëjo átakos bendradarbiavimas dar Lietuvos GK1. Ið èia perëmæs dabartinës vartosenos kaip bk kriterijaus supratimà, vëliau juo rëmësi praktiniame darbe, taèiau, palinkæs á perdëtà gramatikos reiðkiniø logizavimà, gerokai atitrûko nuo norminimo tradicijos. Vis dëlto Dambriûno rekomendacijose galima áþvelgti ir teigiamø dalykø. Paþymëtinos jo pastangos kiekvienà vertinamà reiðkiná

261 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

svarbiausias, jei dël jo kenèiantis minties aiðkumas ir tikslumas. Dambriûno manymu, „posakiø kilmës iðaiðkinimu dar neiðsprendþiamas jø teiktinumo ar neteiktinumo bendrinei kalbai klausimas. Atrodo, kad gali bûti vartojami ne tik nauji savi posakiai, bet ir kai kurie verstiniai tuo paèiu pagrindu, kuriuo vartojami ir svetimi þodþiai“ (1965 3–4, 47–48). Vadinasi, tikslingumas ima virðø, taèiau iðkyla gramatiniø svetimybiø pavojus: neatsiþvelgiama á tai, kad þodis yra savotiðkai autonomiðkas kalbos vienetas ir, net bûdamas svetimas, neardo kalbos sistemos tokiu mastu, kaip kad posakis, sudarytas pagal svetimus þodþiø jungimosi dësnius.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

262

matyti ne kaip plikà faktà, o kitø reiðkiniø apsuptyje, platesniame kontekste, – tiek kalbos sistemos, tiek vartosenos mastu. Todël reiðkinio vertinimà ima lemti ne tik tradiciniai (grynumo, kalbos raidos atitikimo) kriterijai, bet ir ávairûs papildomi motyvai – sakinio struktûra, vartojimo patogumas, siekimas mintá iðreikðti kaip galima tiksliau.

5.

Mûsø kalbos ir Kalbos kultûros gramatikos rekomendacijø motyvai

MK ir KK ëjimas maþdaug tuo paèiu metu ir daugelio autoriø bendradarbiavimas tiek viename, tiek kitame leidinyje leidþia juodu aptarti kartu, iðryðkinti jø rekomendacijø motyvø panaðumus bei skirtumus. Darbe nesiimama plaèiau nagrinëti teoriniø ðiø leidiniø norminamøjø paþiûrø – ir dël autoriø gausumo, ir dël to, kad dalis autoriø savo teoriniø samprotavimø yra pateikæ kituose periodiniuose, taip pat tæstiniuose leidiniuose, atskirose knygose. Daryti apibendrinimus vien ið to, kas paskelbta MK ir KK, bûtø pernelyg neatsargu ir vienpusiðka. Todël ðiame skyrelyje stengiamasi daugiau susitelkti prie paèiø rekomendacijø motyvø, kad juos bûtø galima palyginti su jau aptartø rekomendacijø ðaltiniø duomenimis. Paþymëtina, kad abiejuose leidiniuose rûpintasi rekomendacijø kokybe. MK pabrëþta, kad „neargumentuotai raðyti kalbos praktikos klausimais yra [...] virtæ tiesiog tradicija“, o ið tikrøjø jau esà per maþa vien paminëti analogiðkus Jablonskio taisymus ar dogmiðkai pasmerkti kalbos reiðkiná kaip prieðtaraujantá kalbos normoms ar atsiradusá dël kitø kalbø átakos (A. Girdenis, MK 1970 2, 20); bûtina didinti kodifikacijos moksliná pagrindimà, tobulinti jos metodologijà, grieþèiau diferencijuoti taisymus (V. Labutis, MK 1985 3, 10). KK taip pat nurodyta: „reikia, kad patys siûlymai bûtø lingvistiðkai, funkciðkai ir psichologiðkai pagrásti“ (P. Kniûkðta, KK 1986 51, 13). MK ir KK gramatikos rekomendacijos pagal apimtá ir motyvø pateikimà gana pastebimai skiriasi. MK rekomendacijø surinkta daugiausia ið visø pasirinktø ðaltiniø (795), taèiau didelë jø dalis – trumpos, neiðplëtotos, nulemtos leidinio paskirties. KK straipsniai akade-

5.1.

Gyvoji kalba ir tautosaka

Kadangi KK leidinyje kalbos reiðkiniams vertinti naudotasi ávairiø ðaltiniø duomenimis, natûraliai buvo iðkilusi tø ðaltiniø atrankos problema. Leidinio redaktorius Kazys Ulvydas dar 1962 metais nusakë principà, kuriuo reikëtø vadovautis: „nevengiama tarmiø, tautosakos ir senesniøjø raðtø medþiagos, bet ji visa diferencijuojama. Su literatûrinës kalbos faktais vienodai traktuojami tik tokie tarmiø, tautosakos bei senesniøjø raðtø faktai, kurie neprieðtarauja dabartinës lietuviø literatûrinës kalbos dësniams ir normoms“ (KK 1962 3, 16). Taigi iðeities pozicija, palyginti su ta, kurios laikësi Juozas Balèikonis, visiðkai pasikeitë: n e b k f a k t a i m a t u o j a m i p a g a l t a r m i ø d u o m e n i s , o atvirkðèiai – t a r m i ø d u o m e n y s derinami prie bk dësniø. Gyvoji kalba ir tautosaka minimos 24% KK ir tik 7% MK rekomendacijø. Kadangi KK daug remiamasi apskritai Lietuviø kalbos þodyno duomenimis, tai ði vartojimo sritis paprastai nurodoma tarp kitø – senøjø raðtø, groþinës literatûros ðaltiniø. KK daugiausia tokiø rekomendacijø, kuriose gyvosios kalbos pavyzdþiais iliustruojama norminë vartosena. Jei reiðkinys paplitæs visame Lietuvos plote, taimës, kuriø duomenys pateikiami, daþnai konkreèiai neávardijamos, tik kartais paþymima vietovë: dalelytë gi „vartojama visose tarmëse“ (V. Labutis, KK 1964 6, 28–29); neveikiamieji dalyviai „daug bûdingesni lietuviø liaudies ðnekamajai kalbai“ (V. Ambrazas, KK 1964 7, 32–34); „niekas lig ðiol tokiø posakiø nëra taisæs, [...] nes juos patvirtina liaudies kalba“ (V. Sirtautas, KK 1965 9, 40); „pritampa prie gyvosios liaudies kalbos“ (P. Kniûkðta, KK 1990 59, 35) ir t. t. Kai skirtingose tarmëse vartojami keli variantai, bk norma renkamasi pagal paplitimo, áprastumo ir vartojimo tradicijø motyvus (veiksmaþodþiø skaudëti, mausti... vartojimas su vardininku ir gali-

263 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

miðkesni, plaèiau argumentuoti, kalbos praktika daþnai siejama su apraðomosios gramatikos elementais, tad ir ðio leidinio gramatikos rekomendacijos iðsamesnës, iliustruotos gausiais pavyzdþiais.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

264

ninku [J. Palionis, KK 1961 1, 47–48]; variantai labà dienà : laba diena [V. Sirtautas, KK 1965 8, 30; A. Kuèinskaitë, KK 1969 17, 23–24]) ir kt. Tose KK rekomendacijose, kuriose nurodoma, kad gramatikos reiðkinys nevartotinas, nes jo nesà liaudies kalboje, beveik visada pasitikrinama, kà rodo ir dabartinë bk vartosena: „tokios reikðmës vietininko linksnis nei mûsø literatûrinëje, nei liaudies ðnekamojoje kalboje neturi“ (A. Jonaitytë, KK 1965 8, 28); posakiai „nebûdingi gyvajai kalbai ir raðomosios kalbos tradicijai“ (A. Þirgulys, KK 1966 10, 14); tarmëse reta forma ir literatûrinëje kalboje nepopuliari (M. Razmukaitë, KK 1967 13, 32–33). Apie 18% ið visø KK gramatikos rekomendacijose minimø gyvosios kalbos faktø laikoma neteiktinais bk: vieni pripaþástami esantys tarmybës, nes neplaèiai paplitæ, kiti nurodomi kaip vengtini dël svetimos kilmës. MK gyvàja kalba remiamasi daug reèiau jau vien dël rekomendacijø glaustumo, bet ið keleto spausdinamø diskusijø ryðkëja du skirtingi poþiûriai á tarmiø faktus. Vienø manymu, bk jau esanti savarankiðka sistema, turinti tik sau bûdingø dësniø, ir nereikià perdëti tarmiø duomenø svarbos bk normoms tikrinti (B. Savukynas, MK 1972 8, 32). Kitø nuomone, taip þiûrëti esà galima tik á senø tradicijø bendrines kalbas, o mûsø bendrinei kalbai dar negalima taikyti „vidinës“ raidos principo; tarmës turinèios dar daug neiðnaudoto turto (A. Girdenis, MK 1972 8, 43). Kai kuriose MK gramatikos rekomendacijose, vertinant konkreèius reiðkinius, ðie poþiûriai, kad ir neryðkiai, vis dëlto atsispindi. Pripaþástant, kad liaudies kalba jau nebegalinti visais atvejais iki galo tenkinti bk reikmiø, siûloma plësti vieno ar kito reiðkinio vartojimo sritá, suteikti naujø reikðmiø ir pan. Tokià padëtá gerai nusako teiginys: „Liaudies ðnekamojoje kalboje mes neturime iðplëtotos sintaksiniø ir stilistiniø priemoniø sistemos, tinkanèios visiems intelektinës kalbos atvejams“ (V. Ambrazas, MK 1970 5, 30). Ðitaip motyvuojama platesnë nei liaudies kalboje padalyviniø konstrukcijø vartosena, tik teikiama ne vi$sai bk, o jos moksliniam ir publicistiniam stiliui. Tokiais pat motyvais aiðkinamas ir konstrukcijos jei(gu)..., tai vartojimas gretinimo (ne tik sàlygos) santykiams reikðti: „iðpleèia-

265 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

ma liaudiðkø kalbos priemoniø vartosenos sritis“ (V. Ambrazas, MK 1970 5, 30–31, taip pat KK 1986 51, 66–77); konstrukcija esant su naudininku: „Nors ji nëra bûdinga liaudies ðnekamajai kalbai, bet yra pateisinama moksliniame ir kanceliariniame stiliuje“ (A. Pupkis, MK 1970 5, 82). Vis dëlto panaðiais atvejais pasergstima bûti atsargesniems: teiginiu apie liaudies ðnekamosios kalbos vartosenos plëtimà esà galima árodyti kà tik norint (A. Pupkis, MK 1970 5, 83–84), o jei stilius ir reikalaujantis kokiõs nebûdingos liaudies kalbai raiðkos priemonës, tai ji vartotina su saiku, nepiktnaudþiaujant (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 43–44). Nedidelëje grupëje MK rekomendacijø vienas kitas liaudies kalbos faktas laikomas nevartotinu bk: tai gali lemti siekimas palaikyti normø stabilumà (B. Savukynas, MK 1972 8, 31–32; R. Venckutë, MK 1974 4, 11); periferinis tarmës fakto pobûdis (J. Ðukys, MK 1981 5, 23–24; A. Drukteinis, MK 1982 2, 35) arba pripaþinimas, kad tarmës kokiu nors poþiûriu dar nesanèios kaip reikiant iðtirtos, kad bûtø galima jø duomenimis remtis norminamajame darbe (J. Klimavièius, MK 1972 8, 34–35). Panaðûs motyvai netaikytini groþinei literatûrai, kur tarmybës „turi aiðkø stilistiná krûvᓠ(A. Piroèkinas, MK 1978 3, 22). Taigi ið MK gramatikos rekomendacijø aiðkiai matyti, kad bk santyká su gyvàja kalba ima lemti bk stilistinë diferenciacija: kuo funkcinis stilius labiau nutolæs nuo neutraliosios kalbos (t. y. mokslinis, kanceliarinis, ið dalies ir publicistinis), tuo laisviau þiûrima á gyvajai kalbai nebûdingus reiðkinius. Paþymëtina, kad MK rekomendacijose neretai iðryðkëja daromas skirtumas tarp liaudies (ðnekamosios) kalbos ir ðnekamosios kalbos kaip vieno ið bk funkciniø stiliø. Pastaruoju kaip vartojimo sritimi remiamasi maþai; daþniau nurodoma ten esant ydingos vartosenos (A. Ruþë, MK 1970 9, 5). Panaði padëtis ir KK rekomendacijose. Ðnekamosios kalbos duomenys nelaikomi savaime vertingais; konstatuojama tik esama padëtis, o reiðkinio vertæ lemia kiti motyvai: „ðnekamojoje kalboje ir su dauginiais daiktavardþiais daþniausiai vartojama kiekinio skaitvar-

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

266

dþio vienas, viena daugiskaita“ (K. Vosylytë, KK 1966 11, 39); konstrukcijos su savaitës dienø pavadinimø vietininku pasitaiko tik ðnekamojoje kalboje (A. Ruþë, KK 1968 14, 9). Daþniau ðnekamosios kalbos faktai kartu su „spaudos“, „raðtø“ pavyzdþiais nurodomi kaip nebûdingi ir neteiktini bk (N. Sliþienë, KK 1969 16, 22–23; A. Þirgulys, KK 1971 21, 52; V. Grinaveckis, KK 1961 1, 46–47 ir kt.). Vadinasi, nei ðnekamàja, nei spaudos ar raðtø kalba kaip dabartinës vartosenos apraiðkomis nelinkstama be pagrindo pasikliauti.

5.2.

Senieji raðtai

KK ðis ðaltinis minimas 15-oje rekomendacijø: pusëje ið jø remiamasi Martyno Maþvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkûno, Konstantino Sirvydo ir kitø raðtø duomenimis greta kitø ðaltiniø (gyvosios kalbos, groþinës literatûros), pabrëþiama vartojimo tradicija. Kitoje pusëje rekomendacijø senøjø raðtø vartosena laikoma pasenusia, nebeatitinkanèia dabartinës arba neteiktina dël svetimø kalbø átakos. MK rëmimasis senaisiais raðtais, galima sakyti, atsitiktinis, ir tai suprantama, nes tik norminamojo darbo pradþioje, kai normos dar nëra pakankamai nusistovëjusios, svarbu tikrinti ne tik tarmiø, bet ir senøjø raðtø duomenis (tai gerai matyti ið Prano Skardþiaus GK1 ir GK2 rekomendacijø). Vëliau, susiklosèius norminimo tradicijai, ðá ðaltiná ima goþti kiti. MK á senuosius raðtus þiûrima 5-iose rekomendacijose, ir neatsitiktinai tose, kur minima gyvosios kalbos vartosena. Tad senieji raðtai papildo tarmiø duomenis, ypaè kai rûpi iðsiaiðkinti reiðkinio vartojimo tradicijà (A. Girdenis ir kt., MK 1983 2, 37–38; J. Klimavièius, MK 1972 8, 34–35). Nurodomas atvejis, kai senieji raðtai patvirtina vartojus koká reiðkiná, bet dël menko paplitimo gyvojoje kalboje nesistengiama jo atgaivinti dabartinëje bk (formos mûsuose, jûsuose [J. Ðukys, MK 1972 3, 8–10; R. Venckutë, MK 1974 4, 13]). Paþymima, kad apskritai á senøjø raðtø duomenis reikia þiûrëti atsargiai dël galimø svetimø átakø (A. Rosinas, MK 1974 1, 22).

Groþinë literatûra

Groþinës literatûros vartosena KK ir MK remiamasi pastebimai daugiau nei ankstesniuose rekomendacijø ðaltiniuose. Kartais nurodoma palyginti abstrakèiai, kad kokio reiðkinio vartojimà remia arba jo neremia „þymesniøjø raðytojø raðtai“ (J. Palionis, KK 1962 2, 46); „gerø raðytojø kûriniai“ (V. Ambrazas, KK 1968 14, 20–21); „literatûros klasikø kalba“ (J. Kilius, MK 1973 4, 27–31; V. Bûda, MK 1973 1, 19). Kitais atvejais norminë vartosena iliustruojama konkreèiø raðytojø sakiniais, paþymima, kad groþinës literatûros kalba galinti papildyti bk naujomis raiðkos priemonëmis (A. Drukteinis, MK 1982 2, 35–36). Ið vienos kitos rekomendacijos matyti, kad kartais abejojama, ar galima iki galo pasikliauti kad ir „gero raðytojo“ kalba. Nurodoma, kad bk netoleruotinas kreipinio vardininkas, nors já vartojæs Motiejus Valanèius (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 42), prieðprieðai reikðti nevartotina dalelytë gi, nors tokiø pavyzdþiø rastume Lazdynø Pelëdos, Vaiþganto, Vinco Krëvës, Antano Vienuolio, Balio Sruogos ir kitø raðytojø kûriniuose (V. Labutis, MK 1970 5, 14–15); konstrukcijos jei(gu)..., tai vartojimas Þemaitës, Vienuolio, Vinco MykolaièioPutino raðtuose „ne kaþkà teárodo“ (A. Pupkis, MK 1970 5, 83–84). Negana to, pasitaiko, kad ir kai kurie svetimi pasakymai (milijonai ir milijonai ir pan.) „jau giliai yra áleidæ ðaknis net á literatûros kûrinius“ (L. Kuodys, MK 1972 8, 47). Be to, ir pati groþinë literatûra nevienalytë: jos kalbà lemia ir raðytojo gimtoji tarmë, ir þanro specifika, ir paraðymo laikas. Taèiau neatrodo, kad rekomendacijose bûtø á tai pabrëþtinai atsiþvelgiama. Nebent kartà paminëta, kad kai kurie Kristijono Donelaièio kalbos ypatumai jau laikytini pasenusiais ir bk neteiktini (A. Butkus, KK 1980 39, 50) arba kad reiðkinys bûdingas „anksèiau gyvenusiems ir dabartiniams vyresniosios kartos raðytojams“, o dabar nyksta (Z. Dumaðiûtë, KK 1967 13, 34–37). Taigi groþinës literatûros kalba, nors ir pripaþástama esanti bk raiðkos priemoniø gausinimo ðaltinis, bet vertinant koká reiðkiná paprastai ðios srities vartosena laikoma tik papildomu motyvu.

267 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

5.3.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

268

5.4.

Kalbininkø autoritetas

KK kitø kalbininkø (turima galvoje ne amþininkø, o ankstesniø laikø autoritetø) nuomonë minima 20% rekomendacijø, MK – tik 4%. Poþiûris á autoritetus trejopas. Viena, be iðlygø priimama tai, kas iki tol teikta vartoti ar taisyta: „nuo J. Jablonskio laikø kalbininkai kovoja prieð laiko santykiø reiðkimà prielinksniu ᓠ(V. Bûda, KK 1976 31, 71); Jablonskis ir kiti kalbininkai daug kartø yra taisæ (V. Grinaveckis, KK 1961 1, 46–47); „nevartojo mûsø didieji kalbininkai – nei Bûga, nei Jablonskis su Balèikoniu“ (V. Bûda, MK 1973 1, 19); klaida laikyti per dràsu, nes vartojæs Balèikonis (V. Labutis, MK 1976 4, 5–6); „nesikratë ðio vietininko ir kalbininkai“ – Bûga, Jablonskis (V. Grabauskas, MK 1986 5, 46–48). Ðios grupës rekomendacijos, kuriose palaikoma autoritetø nuomonë, tiek KK, tiek MK sudaro daugiau kaip du treèdalius ið tø rekomendacijø, kuriose apskritai þiûrima á autoritetus. Antra, paþymima, kad ankstesnë nuomonë (paprastai dël kalbos raidos ir kintanèiø visuomenës poreikiø) jau pasenusi ir dabartiniam bk laikotarpiui nebetaikytina: atsiradus naujoms reikmëms, keièiasi veikiamosios : neveikiamosios rûðies dalyviø vartojimo norma (J. Klimavièius, MK 1972 8, 36); nors Jablonskis a laikæs nenormine forma, bet dabar vartotina, nes padeda ekspresyviau iðreikðti mintá (E. Oginskienë, KK 1987 52, 29) ir kt. Treèia, nauji kalbos mokslo tyrimai leidþia iðplësti ir patikslinti iki tol buvusias taisykles. Iðplëtus gramatinæ priemonës sàvokà, kiek kitaip nei Balèikonio þiûrima á paskirties naudininko vartojimà su bendratimi (P. Kniûkðta, KK 1972 23, 40); Jablonskio apibrëþimas darosi nepakankamas nustatant dalies kilmininko vartojimà (A. Piroèkinas, MK 1974 6, 15–16); leidþiama plaèiau vartoti tarinio ánagininkà, nei buvo teikæ Jablonskis ir Balèikonis (A. Rasimavièius, MK 1971 6, 13–19; A. Paulauskienë, MK 1972 8, 16–25).

5.5.

Grynumo kriterijus

Ðiuo kriterijumi aiðkiai vadovaujamasi 16% KK ir apie 10% MK rekomendacijø: reiðkiniai „atsiradæ mëgdþiojant svetimas iðraiðkos

269 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

priemones, todël lietuviø kalbai nepageidaujami“ (T. Valiuvienë, A. Balaðaitis, MK 1973 1, 42); laikytina sintaksës skoliniu (K. Vosylytë, MK 1977 3, 46); „paþodinis rusø kalbos pasakymo vertinys“ (A. Kuèinskaitë, MK 1969 9, 5); „kitø kalbø pavyzdþiu [...] be reikalo vartojama“ (V. Vaitkevièiûtë, KK 1967 13, 20); per tarmes patekusi svetimybë (E. Valiulytë, KK 1963 5, 62) ir pan. Kartais reiðkinio kilmë esti ne visai aiðki, per maþai iðtirta, „kai kada sunku ir pasakyti, ar sintaksinë konstrukcija yra vertinys, ar ðiaip negyvos kalbos padaras“ (P. Kniûkðta, KK 1976 31, 30). Tokiais atvejais abiejø leidiniø nuostata panaði: pateisinama tik tai, kas reikalinga naujiems minèiø atspalviams reikðti (B. Kalinauskas, MK 1970 5, 39), o „be gyvo reikalo“ neturëtø bûti vartojama (P. Kniûkðta, KK 1976 31, 30). Nurodoma nemaþai atvejø, kai koks nors gramatikos reiðkinys ne tiesiai atëjæs ið kitø kalbø, o dël svetimø átakø plinta per analogijas: sangràþiniø veiksmaþodþiø vartojimà „skatina ir analogija su rusø kalba“ (S. Krinickaitë, KK 1983 45, 56–57); „iðraiðkos priemonës siaurëja, veikiamos rusø kalbos konstrukcijos [...] analogijos“ (A. Þirgulys, KK 1967 12, 10); nepaprastai plintanèios analitinës formos, „veikiamos atitinkamø átakø“ (A. Paulauskienë, MK 1972 8, 20–21); padalyviniø konstrukcijø „plitimà skatina kitos kalbos“ (A. Pupkis, MK 1970 5, 82) ir kt. Tokius reiðkinius linkstama taisyti ne grieþtai, o tik riboti jø plitimà (daþnai diferencijuojant stilistiðkai). KK rekomendacijoms ypaè bûdinga ne tik pabrëþti, kad dël svetimø gramatikos reiðkiniø vartojimo iðstumiama „daug kitø, ið seno áprastø pasakymø“ ir skurdinama kalba, bet ir vertinti tuos svetimus reiðkinius stilistiðkai: „apsunkina stiliø, daro kalbà negyvà“ (A. Valeckienë, KK 1970 18, 10–11); „stilius – iðpûstas, sunkus ir pretenzingas“ (J. Ðukys, KK 1968 15, 44–45) ir pan. Pasitaiko nesutarimø dël vieno kito gramatikos reiðkinio laikymo svetimu: „ne visus naujus kalbos reiðkinius reikia aiðkinti kitø kalbø átaka“, jie gali bûti atsiradæ ir savoje dirvoje (A. Girdenis, MK 1972 8, 28–29) – nesàs árodytas pasakymø nesinori tikëti, girdisi, matosi svetimumas; konstrukcija esant su naudininku esanti lietuviðka, tik ribotina stiliðkai (A. Valeckienë, MK 1970 5, 70). Ir tik kartà einama

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

270

prieð ilgà norminimo tradicijà: vertiniu nebelinkstama laikyti veiksmaþodþio tikëti vartojimo su naudininku (Z. Babickienë, KK 1990 59, 59–60).

5.6.

Taisyklingumas ir sistemiðkumas

Kiek KK ir MK remiamasi taisyklingumu ir sistemiðkumu, kaip ir ið kitø rekomendacijø ðaltiniø, spræsti sunku. Praktiðkai ðá kriterijø vienaip ar kitaip galima áþiûrëti kone kiekvienoje rekomendacijoje. Glaustose rekomendacijose (ypaè MK) daþnai tik nurodoma, kaip vartojama: „neleistinai“, „netipiðkai“, „klaidingai“, „ne visai áprastai“, „rëþia ausá“, „netikæ“ ir t. t. Tokie teiginiai gali bûti daugiau ar maþiau iðpleèiami – pateikiama konkreti gramatikos taisyklë, sintaksiðkai analizuojamas ir taisomas sakinys. Taigi taisyklingumas èia gali bûti suprantamas kaip kodifikuotø taisykliø atitikimas ir daþniausiai savo reikðme beveik sutapatinamas su sistemiðkumu – gramatinës sistemos atitikimu. Kartais taisyklingumas (panaðiai kaip ir Leonardo Dambriûno GK2) laikomas bendruoju principu: paremiamas papildomais motyvais (netaisyklinga, nes svetima ir neatitinka gramatikos dësniø, nuo seno taisoma ir pan.).

5.7.

Analogijø taikymas

Ir KK, ir MK analogijø teikiama palyginti nedaug – apie 5% ið visø rekomendacijø (Balèikonio rekomendacijose jø bûta net 27%). Tikrø, liaudies kalba remiamø, lengvai ásimenamø analogijø, kokias buvo pamëgæs Balèikonis, – vos keletas: veiksmaþodis atitikti reikalauja galininko: atitiko kirvis kotà (V. Bûda, MK 1988 1, 20); raðyti pieðtukø p a g a l b a taisoma pagal posakius ð a u k ð t u (ne: ðaukðto p a g a l b a ) upës neiðsemsi ir Tinginys ir kelià k o j a (ne: kojos p a g a l b a ) rodo (J. Kundrotas, MK 1988 1, 26); „Niekada nesakome: Kirvio p a g a l b a nukirtau puðᓠ(V. Grinaveckis, KK 1961 1, 45–46); „Niekas nesako: [...] Yra patarimas dëti ðá ràstà uþ pamatà“, tad nesakytina

271 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

ir yra pasiûlymas priimti rezoliucijà u þ p a g r i n d à (J. Palionis, KK 1962 2, 46); kaip nesakome batai a n t guminiø p a d ø , taip netinka ir batai a n t p l a t f o r m o s (K. Gaivenis, KK 1975 29, 23–24) ir kt. Daþnai analogijos pateikiamos kaip b û d a s parodyti, ar koks reiðkinys telpa á lietuviø kalbos gramatinæ sistemà ar jos posistemá: pagal ið karto, ið pirmo turi bûti ir ið viso, o ne v i s o (be aut., MK 1969 4, 10; A. Balaðaitis, MK 1973 5, 10); pagal pirmà (valandà) sakytina ir pirmà (dienà), o ne p i r m o (A. Kuèinskaitë, MK 1969 11, 5). Ypaè daug analogijø taikoma valdymui pagrásti: sakytina skiepyti ne p r i e ð d i f t e r i j à , o n u o d i f t e r i j o s – kaip ir saugoti vaikà nuo ðalèio, gydyti ligoná nuo dusulio (A. Kuèinskaitë, KK 1963 4, 43– 46); godus teiktina vartoti su kilmininku pagal panaðius bûdvardþiø junginius pilnas tvartas galvijø, sklidinas vandens, reikalingas aukø (A. Valeckienë, KK 1964 6, 13); tinka sakyti mokytis p a s k à , nes esama ir daugiau panaðiø junginiø, pavyzdþiui, tarnavo p a s û k i n i n k u s (E. Valiulytë, KK 1969 16, 25–26). Analogijomis gali bûti grindþiamas morfologiniø formø vartojimas (kaip skiriama a u k ð t a ir a u k ð t o j i mokykla, taip turi bûti skiriama ir g y v e n a m a s bei g y v e n a m a s i s namas [V. Bûda, KK 1981 41, 79]; vartotina d r a u d þ i a m i e j i [ne: d r a u d þ i a n t i e j i ir pan.] þenklai kaip ir k u l i a m o j i ar s i u v a m o j i maðina [P. Kniûkðta, KK 1982 42, 45]). Sudëtingesnë kontrastinë analogija taikoma netinkamam laikø derinimui parodyti: galima sakyti atbëgo iðsigandæs, bet negerai m i r ë þmogus, á kapà n u s i n e ð æ s [...] (S. Keinys, KK 1977 33, 45–46). Pasitaiko ir abejotinø analogijø (pavyzdþiui, mëginama pateisinti sangràþinæ formà a t s i d a r o paroda pagal pasakymus p r a s i d e d a paroda, a t s i v ë r ë klojimo durys ir pan. [B. Savukynas, MK 1972 8, 33]). MK apskritai iðkeltas klausimas, kiek analogijomis galima ið viso pasikliauti (V. Labutis, MK 1972 8, 52). Nurodoma, kad ieðkant analogijø veiksmaþodþiø valdymui paremti, reikia ypaè þiûrëti tø veiksmaþodþiø semantikos (supeikiama viena analogija dël kiek skirtingø gretinamø veiksmaþodþiø semø) (V. Ambrazas, MK 1976 4, 30–31; J. Balkevièius, MK 1976 4, 32–33). Analogijø sumaþëjimas KK ir MK, palyginti su kitais rekomenda-

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

272

cijø ðaltiniais, greièiausiai paaiðkinamas tuo, kad reiðkiniø vertinimo argumentavimas darosi moksliðkesnis, ir iliustraciniø pavyzdþiø gausumas atsveria toká anksèiau pamëgtà motyvavimo bûdà.

5.8.

Funkcinë stilistinë diferenciacija

Jau 1972 metais MK paþymëta, kad „mûsø kalbos stilistinë diferenciacija pasidarë labai ryðki, ir jos nepaisyti reikðtø kalbos dalykus taisyti tokiais metodais, kurie buvo teámanomi prieð 50 metø“ (A. Pupkis, MK 1972 8, 8–9). Ið tikrøjø KK ir ypaè MK leidinyje, palyginti su ankstesniais rekomendacijø ðaltiniais, á gramatikos reiðkinius daþniau þiûrima atsiþvelgiant ne tik á jø gramatines ypatybes, bet ir á stilistines funkcijas. Pasidarë svarbu atriboti kalbos klaidas ir stiliaus negeroves, kad visuomenë galëtø orientuotis, kas griauna paèià kalbos sistemà, o kas þeidþia tik vieno ar kito funkcinio stiliaus reikalavimus. MK paþymima, kad lietuviø kalbos sintaksës tradicinës normos gana aiðkiai nusistovëjusios, ir jas perþiûrëti nesà reikalo. Kas kita esà dabartinës kalbos stiliø (ypaè dalykiniø) raida; ji kelianti sintaksës normintojams ávairiø klausimø: kokiu bûdu derinti mokslinei kalbai bûdingus nominalizacijos bei standartizacijos polinkius, abstraktumà su áprastiniais reikalavimais, daugiausia pagrástais tautosakos ir groþinës literatûros kalba (V. Ambrazas, MK 1976 4, 31–32). Gramatikos rekomendacijose matyti pastangos pagal specialius stiliø reikalavimus skirstyti gramatikos reiðkinius dviem kryptimis: vartotinus 1) moksliniame, kanceliariniame, ið dalies publicistiniame stiliuje ir 2) ðnekamojoje kalboje bei groþinëje literatûroje (centre, suprantama, neutralioji kalba) 54. Retais atvejais dël minties tikslumo, patogumo, ekonomiðkumo ir kitø dalykø gali bûti nepaisoma net gramatikos reiðkiniø grynumo kriterijaus (A. Girdenis, MK 1970 2, 17–18). 10-yje KK ir 26-iose MK rekomendacijose nurodomas gramatikos reiðkinio (ne)tikimas konkreèiam funkciniam stiliui: „Nors mokslinëje, kanceliarinëje kalboje tokie pasakymai ir bûtø pateisinami“, bet 54

Plg. Kazimiero Þuperkos schemà (Þuperka 1983, 16).

*** KK ir MK leidiniuose iðsiskiria kelios gramatikos rekomendacijø grupës: vienose daugiau þiûrima á reiðkinio vartojimo sritá (remiamasi tarmiø, senøjø raðtø, groþinës literatûros vartosena), kitose stengiamasi labiau parodyti reiðkinio vietà gramatinëje sistemoje, o vertinimas grindþiamas daugiausia taisyklingumo (sistemiðkumo) ir grynumo kriterijais. KK leidinyje pirmosios grupës rekomendacijø daugiau, nes ir patys KK straipsniai didele dalimi moksliniai tiriamieji, o MK rekomendacijos paprastesnës, skirtos visuomenei, todël jø motyvavimas trumpesnis, ne visada grieþtai moksliðkai reglamentuotas, mat ieðkoma populiaresniø formuluoèiø.

6.

Apibendrinamosios pastabos

6.1.

Rekomendacijø motyvai

Kaip minëta treèiosios dalies pradþioje, skirtinos dvi motyvø grupës: 1) orientuoti á kalbos savastá, 2) orientuoti á kalbos vartotojà (þr. 4 lentelæ). Svarbesni pirmosios grupës motyvai ðie: (ne)taisyklinga, lauþo bk dësnius; (ne)bûdinga; (ne)paplitæ; sava, lietuviðka; atsiradæ dël kitø kalbø átakos; nuo seno vartojama; daug kartø taisyta ir t. t. Antrajai grupei daugiausia priskirtini gramatikos reiðkiniø vartojimo stilingumo (a) ir stilistinës diferenciacijos (b) motyvai: a) (ne)aiðku, dviprasmiðka; (ne)tikslu, (ne)logiðka; negyva; griozdiðka; neekonomiðka ir kt.; b) knygiðka, (ne)tinka ðnekamojoje kalboje ir pan. Toks motyvø sugrupavimas yra gana sàlygiðkas; jie daþnai susijæ vieni su kitais prieþastiniais, papildomaisiais ar kitokiais ryðiais.

273 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

iðraiðkingoje groþinës literatûros vertimo kalboje netinka (V. Bûda, KK 1976 31, 72); bûdinga ðnekamajai kalbai, o raðomajai, ypaè kanceliarinei, neteiktina (V. Drotvinas, KK 1972 23, 5–6); tinka vartoti groþinëje literatûroje, o reikalø raðtuose ar mokslo kalboje netoleruotina (J. Ðukys, MK 1981 5, 24).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

274

Pavyzdþiui, galima atsekti tokià jø sàsajà: jei nepaplitæ gyvojoje kalboje, neatitinka gramatinës sistemos dësniø, taisyta Jablonskio, vadinasi, netaisyklinga ir bk nevartotina. Savo ruoþtu, jei teigiamas reiðkinio vertinimas motyvuojamas tuo, kad já vartojæs Jablonskis, galima áþvelgti ðio motyvo sàsajas (kad ir netiesiogines) su gyvosios kalbos ar groþinës literatûros vartosena. 4 lentelë. Rekomendacijø motyvai I. Orientuoti á kalbos savastá: 1. Vartojimo sritis ir pobûdis: a) senieji raðtai, paplitimas ir b) gyvoji kalba ir tautosaka, vartojimo c) bk vartosena (groþinë literatûra ir kt.). tradicija 2. Norminimo tradicija (Jablonskio ir kitø kalbininkø autoritetas). 3. Savumas (grynumas). 4. Gramatinës sistemos ir taisykliø atitikimas. II. Orientuoti á kalbos vartotojà: 1. Funkcinë stilistinë diferenciacija. 2. Kiti motyvai (patogumas, skambumas ir pan.).

Gramatikos reiðkinio vertinimas daþnai siejamas su jo vartojimo sritimi (t. y. su atskiromis visuotinës vartosenos dalimis) ir su vartojimo pobûdþiu (paplitimu toje srityje ir vartojimo tradicija). Kai kada toji vartojimo sritis ir pobûdis nurodomi pakankamai aiðkiai (pavyzdþiui, „paplitæ rytø aukðtaièiø tarmëje“, „vartota Maþvydo“ ir pan.), kartais lieka ne visai apibrëþti („mûsø kalboje retai pasitaiko“, „dabartinei vartosenai nebûdinga“ ir t. t.). Pastaruoju atveju galima áþvelgti ir keletà kitø motyvø: jei mûsø kalbai neáprasta, nebûdinga, vadinasi, yra svetima, neatitinka lietuviø gramatinës sistemos dësniø. Taigi gramatikos reiðkinio vartojimo sritis ir pobûdis gali bûti savarankiðki vertinimo motyvai, o gali bûti kaip pagrindas remtis kitais motyvais. Ðiuo poþiûriu motyvavimas pagal vartojimo sritá ir pobûdá labiausiai susijæs su gramatinës sistemos atitikimo ir savumo motyvais. Ið kitø kalbininkø nuomonës paisymo rekomendacijose galima daryti iðvadø apie norminimo tradicijø palaikymà. Lyginamuoju (visø rekomendacijø ðaltiniø) ðio pogrupio motyvu buvo pasirinktas Jab-

*** Visuose rekomendacijø ðaltiniuose gramatikos reiðkiniams sieti ir vertinti daugiau ar maþiau taikytos a n a l o g i j o s . Galima rasti vienà kità joms visoms bûdingà bruoþà. Analogijà paprastai sudaro du ar daugiau gramatikos reiðkiniø. Vienas bûtinai esti p a m a t i n i s analogas (PA) (dël kurio vertinimo – teigiamo ar neigiamo – neabejojama), o antrasis – l y g i n a m a s i s (LA), kurio vertë nustatoma pagal pamatiná analogà. Pagal analogø siejimo bûdà galima skirti kelias analogijø rûðis: teigiamàsias, neigiamàsias, kontrastines ir miðriàsias. Kaip ðios analogijos taikomos praktiðkai, gerai matyti ið aptartø Juozo Balèikonio rekomendacijø. Apibendrintai analogijas galima nusakyti schemomis. Teikiant t e i g i a m à s i a s analogijas, samprotaujama ðitaip: jei vartojame PA, o LA1 panaðus á PA, tai vartokime ir LA1, o nevartokime LA2. PA ir LA1 panaðumas bei LA2 nepanaðumas leidþia nustatyti lyginamøjø analogø vertæ PA+ → LA1+ → LA2–. N e i g i a m o s i o m s analogijoms paprastai parenkamas toks PA, kuris bûtø savo struktûra panaðus á peikiamàjá reiðkiná (LA), bet kurio netikimas ar net absurdiðkumas pagal reiðkiamà situacijà bûtø akivaizdus ir savo ruoþtu árodytø LA ydingumà. Schemiðkai neigiamàsias analogijas galima nusakyti taip: jei LA tapatu PA, o ðis – akivaizdi klaida, tai nevartokime ir LA: PA– → L A – . Kiti ðios grupës motyvai taikomi tik pavieniais atvejais ir kokios aiðkesnës motyvavimo sistemos nesudaro; jie smulkiau aptariami IV darbo dalyje. 55

275 III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

lonskio autoriteto motyvas (kiekybinius rodiklius þr. 5 lentelëje, p. 277). Motyvø, orientuotø á kalbos vartotojà, grupëje lygintas gramatikos reiðkiniø vertinimo motyvavimas pagal jø atliekamas funkcijas55. Ðis motyvas panaðus á vertinimo pagal vartojimo sritá motyvà, taèiau s k i r i a s i m o t y v a v i m o k r y p t i s : vienu atveju reiðkinio vertinimas remiamas jau esama visuotine vartosena, kitu – turimà reiðkiná pagal jo atliekamas funkcijas rekomenduojama vartoti kokioje nors bk srityje.

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

276

K o n t r a s t i n ë m i s analogijomis, taip pat kaip ir neigiamosiomis, norima parodyti reiðkinio netikimà vartoti. Taèiau ðiam tikslui greta netinkamo (LA–) teikiamas panaðios struktûros, bet taisyklingas pavyzdys (PA+). Ðios rûðies analogijos daþniausiai taikomos norint parodyti, kad viena ar kita gramatinë forma vartojama ne savo reikðme, atlieka ne savo funkcijà: LA nevartotina reikðme x, nes jà turi PA. Dël tokio ðiø analogijø skirtumo jø vertë taip pat nevienoda: PA+ → LA–. M i ð r i o s i o s analogijos daþniausiai yra ávairûs jau aptartø analogijø rûðiø deriniai. Tiriamose rekomendacijose esama ir nepamatuotø analogijø, tad darytina iðvada, kad panaðiø reiðkiniø negalima automatiðkai sugrupuoti pagal analogijø saitus: gali skirtis tø reiðkiniø vartojimo tradicija, ryðiai su kitais reiðkiniais, pagaliau gali pasitaikyti ir atsitiktiniø – klaidinanèiø sutapimø.

6.2.

Pagrindiniø motyvø taikymo rodikliai

Iðtyrus penkiø pasirinktø ðaltiniø gramatikos rekomendacijas, galima palyginti ryðkesnius jø motyvus. Pirmiausia suskaièiuota procentais, kiek pasirinkti motyvai minimi kiekvieno ðaltinio rekomendacijose56: 5 lentelëje (þr. p. 277) tai 1 rodiklis. Pavyzdþiui, matyti, kad gyvoji kalba minima 54% Balèikonio, 34% GK1, 18% GK2, 7% MK ir 24% KK rekomendacijø. Be to, nustatyta kai kuriø vartojimo srièiø ir rëmimosi Jablonskio autoritetu patikimumas (5 lentelëje – 2 rodiklis): apskaièiuota, kiek procentø sudaro rekomendacijos, kuriose be iðlygø remiamasi viena ar kita vartojimo sritimi ar Jablonskiu – ið tø rekomendacijø, kur ðie motyvai apskritai minimi. Pavyzdþiui, Balèikonis rëmësi Jablonskiu be iðlygø (100%), o GK2 juo kliautasi tik maþdaug dviejuose treèdaliuose (60%) Jablonská mininèiø rekomendacijø.

56

Kiekvieno ðaltinio rekomendacijø skaièiø þr. 1 lentelëje (p. 50).

5 lentelë. Motyvø taikymo rodikliai (%) BR

GK1

GK2

MK

KK

1. Gyvoji kalba

1 2

54 94

34 88

18 61

7 72

24 72

2. Senieji raðtai

1 2

– –

5 78

6 70

0,6 60

3 53

3. Groþinë literatûra

1 2

– –

2 67

3 60

4 70

19 84

4. Jablonskio autoritetas

1 2

8 100

5 100

27 60

3 70

15 84

5. Grynumas

1

9

14

20

10

16

6. Stilistinë diferenciacija 1

–

7

1

3

2

7. Analogijos

27

10

15

5

5

1

Iðanalizavus lentelës duomenis, galima padaryti tokias i ð v a d a s: 1. Motyvuojant gramatikos reiðkinio vertæ pagal vartojimo sritá, daugiausia remiamasi gyvàja kalba, taèiau jos reikðmë ðiuo poþiûriu tolydþio maþëja. Senaisiais raðtais kaip normø ðaltiniu remiamasi palyginti retai (kiek daþniau á juos þiûrëta GK1 ir GK2 leidiniuose). Groþinës literatûros kalba, atvirkðèiai, laikui bëgant, imama remtis vis plaèiau: ypaè tai ryðku KK. 2. Jablonskio nuomonë daugiausia minima GK2 ir kiek maþiau KK leidinyje, o kituose rekomendacijø ðaltiniuose – tik pavieniais atvejais. Gerokai skiriasi patikimumo procentas: Balèikonis ir GK1 Jablonskio nuomonei ið esmës pritaria, GK2 leidinyje labiausiai linkstama su ðiuo autoritetu ginèytis (paties Dambriûno rekomendacijose, beje, Jablonskiu pasitikima dar maþiau – 52%). MK ir KK poþiûris á Jablonská nuosaikus: „Aklai sekti J. Jablonskiu neleidþia pati subrendusi literatûrinë kalba. Kritikuoti já bûtø beprasmiðka, nes Jablonskis jau istorija“ (S. Keinys, KK 1980 39, 61). MK, KK gramatikos rekomendacijose Jablonskio nuomonei pritariama atitinkamai 70 ir 84%, o tai artima Arnoldo Piroèkino teiginiui, kad bent 25% Jablonskio rekomendacijø kalbos praktikoje neásigalëjo (Piroèkinas 1984, 71).

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

Motyvai

277

III. GRAMATIKOS REKOMENDACIJØ MOTYVAI

278

3. Grynumo motyvas per visà tirtà 60 metø laikotarpá gramatikos reiðkiniø vertei pagrásti taikomas beveik tolygiai. To negalima pasakyti apie stilistinæ gramatikos variantø diferenciacijà. Nors procentais duomenys nedaug skiriasi, bet MK ir KK leidiniuose funkciniø stiliø nurodoma daugiau (ne tik groþinës literatûros, bet ir mokslinis, kanceliarinis, publicistinis, ðnekamosios kalbos), o gramatikos reiðkiniai pagal juos atribojami grieþèiau. 4. Analogijø, padedanèiø vertinti reiðkinius pagal gyvosios kalbos vartosenà ar pagal gramatinës sistemos atitikimà, pastebimai maþëja; virðø ima moksliðkai formuluojamos taisyklës. 5. Iðtyrus gramatikos rekomendacijø motyvus, galima áþvelgti polinká, kad ilgainiui m o t y v ø s v a r b a k i n t a (þr. 4 lentelæ, p. 274) einant ið virðaus á apaèià: nuo vartojimo srities bei pobûdþio iki gramatinës sistemos bei taisykliø atitikimo ir kalbos vartotojø reikmiø paisymo.

Iðtyrus motyvus, kuriais remiantis norminami gramatikos reiðkiniai aptariamose rekomendacijose, galima á tuos motyvus paþvelgti abstrakèiau ir ið jø mëginti nustatyti, kokiais principais ir kriterijais57 vadovavosi rekomendacijø autoriai.

1.

Vartojimo sritis

Motyvavimas pagal vartojimo sritá ir pobûdá ið esmës yra rëmimasis kokiu nors n o r m ø ð a l t i n i u. Bet akivaizdu ir tai, kad praktinëje norminamojoje veikloje grieþtai atskirti normø ðaltinius ir kriterijus vargiai ámanoma (tad darbe daryti specialiai ir nesistengta: motyvo sàvoka èia paranki). Galima bûtø teigti, kad normø ðaltiniui kartais suteikiamas k r i t e r i j a u s s t a t u s a s. Tai nemaþai priklauso nuo kalbininko norminamøjø paþiûrø. Pavyzdþiui, Balèikoniui reiðkinio vartojimas gyvojoje kalboje daþniausiai reiðkë, kad tas reiðkinys savas, atitinka lietuviø kalbos sistemà, taigi tai, kas vartojama gyvojoje kalboje, jam buvo taisyklingumo matas. Dambriûnas, ypaè GK2 leidimo laikais, buvo linkæs toká kriterijaus statusà suteikti dabartinei bk vartosenai. Neginèytina, kad svarstant bk normø ðaltiniø klausimà, „reikia turëti galvoje tiek konkreèià istorinæ ðios kalbos raidos epochà, tiek konkreèià jos funkcionavimo situacijà“ (Palionis 1990, 144). Dël to suprantama, kad klausimas, kiek galima vienam ar kitam normø ðaltiniui suteikti kriterijaus statusà, per 60 metø buvo sprendþiamas nevienodai. 57

Dël terminø þr. Pupkis 1980, 51.

279 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

280

Ypaè á tai reikia atsiþvelgti aiðkinantis vieno ið problemiðkiausiø normø ðaltiniø – dabartinës vartosenos supratimà. Èia prisimintina I dalyje (p. 46) cituota Joniko mintis, kad v a r t o s e n a t e s a n t i f u n k c i j o s d y d i s , t. y. sulig laiku keièianti turiná sàvoka. IV deðimtmetyje bk vartosena, GK1 paskelbta svarbiausiu bk normø kriterijumi (ðaltiniu), reiðkë kà kita nei ðiandien: tuomet bk dar buvo tik áþengusi á antrà raidos pakopà – plëtota tai, kà buvo nustatæs Jablonskis, o bk santykiai su gyvàja kalba buvo daug glaudesni nei dabar. Be to, GK1 ir ið dalies GK2 bendradarbiai greièiausiai nevienukart turëjo galvoje ne siauresnæ bk vartosenos sàvokà, o platesnæ – visuotinës lietuviðkosios vartosenos (þr. ðio darbo p. 236–237), bent jau ne visada jas grieþtai skyrë. Skardþius, Salys ir Jonikas neretai tikrindavosi duomenis gyvojoje kalboje, senuosiuose raðtuose ir apie kokio gramatikos reiðkinio vertæ retai kada spræsdavo vien tik ið dabartinës bk vartosenos58. Dambriûnas dabartinei vartosenai teikë ypatingà reikðmæ ir jos duomenis buvo linkæs imti daþno gramatikos reiðkinio vertës matu, tik laiko poþiûriu jà suprato daug siauriau nei kiti GK1 ir GK2 bendradarbiai – kaip ðiø dienø vartosenà. Tai paaiðkina ir daþnus jo rekomendacijø teiginius – „pasenæ“, „senamadiðka“, „dabar taip nebevartojama“ ir pan. Dël dabartinës vartosenos supratimo diskutuota 1970 metais MK (5 sàs.). Savukynas jà apibrëþia kaip „tam tikro periodo normø ir taisymø visumà“ (MK 1970 5, 28). Pupkiui toks apibrëþimas atrodo nepriimtinas, nes esanèios suplakamos normos ir kodifikacijos sàvokos, ir kodifikacija suabsoliutinama. Kartu pripaþástama, kad principas „norma yra dabartinë vartosena“ esàs praktiðkai nelengvai pritaikomas. Tai, beje, patvirtina ir tirtos gramatikos rekomendacijos: jose dabartinë vartosena nei KK, nei MK leidinyje neturi savarankiðkos vertës, vien jos duomenimis – be kitø motyvø – nelinkstama pasikliauti. MK siûloma siauresnë – bk vartosenos sàvoka. Ji apibrëþiama kaip vartosena, „kuri atitinka tos bendrinës kalbos sistemà, Plg. Joniko mintá apie dabartinës bk vartosenos ribas: tai esàs 30–40 pastarøjø metø laikotarpis, o kartais esà „nusiektina ir uþ nusibrëþtosios ribos, bet ten tesiremtina tais duomenimis, kurie apsiribotojo laikotarpio vartosenos neatmesti“ (Jonikas 1952, 12). 58

2.

Pagrindiniai vertinimo principai ir kriterijai

2.1.

Sistemiðkumas

Kartais sistemiðkumas ir taisyklingumas tapatinami (Palionis 1990, 146 ir jo 13 iðnaða), nes teigiama, kad kalbos sistema esanti ne kas kita, kaip taisyklës ir modeliai, o vertinimas pagal ðiuos kriterijus – lyginimas, ar koks reiðkinys tas taisykles atitinka. Kiti autoriai linkæ juos skirti (þr. Girdenis, Pupkis 1970, 67; Kniûkðta 1979, 86). Tirti gramatikos rekomendacijø motyvai pastaràjá poþiûrá patvirtina (turint galvoje ir tai, kad realiajai normai priklauso ir nesistemiðkø reiðkiniø, vartojamø ið tradicijos). Grynuoju pavidalu sistemiðkumo kriterijumi, t. y. lyginimu, ar koks vertinamasis reiðkinys atitinka lietuviø kalbos gramatinæ sistemà, rekomendacijose remiamasi ne taip daþnai. Mat ðis kriterijus svarbus ypaè pirmuoju norminimo etapu, bk kûrimosi pradþioje, nustatant bk normas ar norint ávertinti koká naujesná reiðkiná, t. y. kodifi-

281 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

negriauna jos ir jai neprieðtarauja“ (A. Pupkis, MK 1970 5, 35). Vis dëlto ir tokiu atveju prieðtaravimas tarp teorinio ir praktinio normos supratimo lieka: tokià bk vartosenà galima laikyti tik siektinu, o ne realiai egzistuojanèiu dalyku. Apskritai pastarøjø deðimtmeèiø MK ir KK gramatikos rekomendacijose rëmimasis visuotine vartosena (gyvàja kalba, tautosaka, senaisiais raðtais) pastebimai sumaþëjæs, o pati bk vartosena konkreèioje p r a k t i n ë j e veikloje imta traktuoti kitaip nei ankstesniuose rekomendacijø ðaltiniuose. Mat neretai dabartinë (ypaè ðnekamosios, publicistinës, kanceliarinës kalbos) vartosena prieðinama kodifikuotai normai ir nurodoma kaip klaidø ðaltinis. Dël to pasidaro svarbesni nebe vartojimo srities ir pobûdþio, o kalbos savitumo ir kalbos vartotojø poreikiø atitikimo motyvai, kitaip tariant, bk normø ðaltiniams jau nelinkstama suteikti kriterijaus statuso. Visuotinës vartosenos duomenimis jei ir remiamasi, tai daroma pagal norminimo principus ir kriterijus.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

282

kuoti. Jau kodifikuotas (teigiamai arba neigiamai) reiðkinys paprastai vertinamas taisyklingumo matu. Kadangi naujø gramatikos variantø atsiranda nedaug, tad ir suprantama, kad aptariamose rekomendacijose daþnesnis ne sistemiðkumo, o taisyklingumo kriterijus. Be to, paþymëtina, kad pagal sistemiðkumo kriterijø paprastai vertinamas modelis, tipas, t. y. abstraktesni gramatikos dalykai (pavyzdþiui, samplaikinës laipsniø formos, kokiõs nors þodþiø grupës valdymo bûdas ir pan.). Konkretûs tø tipø ir modeliø realizavimo atvejai vertinami pagal jau nustatytus, fiksuotus (kodifikuotus) dësnius, taisykles – taigi remiantis taisyklingumo kriterijumi (plg. panaðià mintá: Girdenis, Pupkis 1970, 67). Kai norima parodyti konkretaus gramatikos reiðkinio santyká su kalbos sistema, pateikiama ávairiø analogijø ir transformacijø.

2.2.

Taisyklingumas

Tai bene daþniausias gramatikos reiðkiniø vertinimo kriterijus. Ið to, ar reiðkinys atitinka nustatytas taisykles, sprendþiama apie jo tikimà ar netikimà vartoti bk. Be to, taisyklingu gali bûti laikomas – jei kodifikuotas – ir pavienis faktas, netelpantis á kokios taisyklës rëmus, bet vartojamas ið tradicijos. Kadangi taisyklingumo kriterijus rekomendacijose ne visada aiðkiai ávardijamas (gana neapibrëþtas yra, pavyzdþiui, bûdingumo motyvas), neretai jo neámanoma atskirti nuo kito – grynumo kriterijaus. Vertinant gramatikos reiðkinius, jie daþnai eina greta, susijæ vienas su kitu: jei reiðkinys svetimas, vadinasi, netaisyklingas ir nevartotinas.

2.3.

Grynumas

Kai dël kokio reiðkinio svetimos kilmës neabejojama, visuotinai sutariama, grynumas, kaip minëta, siejamas su taisyklingumu, ir kilmë lemia vertinimo laipsná. Taèiau esama ne vieno atvejo, kur autoriø nuomonës dël reiðkinio kilmës nesutampa, ir tai aiðkiai atspindi to-

3.

Pagalbiniai vertinimo principai ir kriterijai

Grynumo ir taisyklingumo kriterijus Jonikas yra nurodæs esant „vidinius, autentinius“ (ðiame darbe tai maþdaug atitinka motyvus, orientuotus á kalbos savastá). Kiti kriterijai (tikslo, funkcinis) galintys „iðeiti ir uþ tos kalbos ribø“ (Jonikas 1952, 16; dar plg.: Kniûkðta 1979, 86; Buttler ir kt. 1971, 22–45). Darbe tai daugiausia motyvai, orientuoti á kalbos vartotojà. Vertinant gramatikos reiðkinius, pirmosios grupës kriterijai svarbiausi ir gana universalûs, o iðoriniai

283 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

kio reiðkinio vertinimo laipsniø ávairovë – nuo didelës klaidos iki stiliaus trûkumo ar stilistinio vartojimo srities apribojimo (vardo vardininko : kilmininko variantai, konstrukcija esant su naudininku ir kt.). Vienas ið argumentø, kuriais mëginama pateisinti koká svetimà gramatikos reiðkiná – nors tai apskritai reta – reikðmës atspalvis, kurio neturi teikiamas jo pakaitas. Tokiu atveju remiamasi tikslingumo (distinktyvumo) principu, kuris nusveria grynumo reikalavimà (kai kuriø autoriø jei(gu)..., tai gretinimui reikðti, samplaikinës formos maþesniam ypatybës kiekiui reikðti, vienas kitas paþyminio vietininko vartojimo atvejis ir kt.). Vis dëlto ir tada neretai stengiamasi parodyti, kad kitos kalbos tik suaktyvina mûsø kalboje esanèias ir sistemiðkai ámanomas iðgales ir kad tai neprieðtarauja kalbos raidos polinkiams. Apskritai svetimø gramatikos reiðkiniø, ypaè jei tai formalieji variantai, stengiamasi á bk neásileisti. Ið 68-iø rekomendacijose aptariamø gramatikos reiðkiniø, kuriuos vertinant minimas grynumo reikalavimas, 50 (t. y. 73%) taisomi sutartinai visuose ðaltiniuose, o vertinimo laipsnis pats grieþèiausias: a=b. Jei vertinami funkciniai variantai, ypaè variantiðkas þodþiø formø vartojimas (nesangràþinës : sangràþinës formos; tiesioginë : netiesioginë nuosaka; veikiamosios : neveikiamosios rûðies dalyviai ir kt.), paprastai randama tarpiniø atvejø, kurie gali bûti traktuojami kaip stiliaus dalykai (kai ne visai aiðki normos ir klaidos riba), nors pripaþástama, kad netinkamà tokiø variantø vartojimà skatinanèios kitos kalbos.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

284

kriterijai paprastai esti pagalbiniai, papildomi, taikomi konkreèiam atvejui ir rekomendacijose kokios aiðkesnës sistemos nesudaro.

3.1.

Kalbos jausmas

Kalbos jausmu, kuris paèioje MK (pagal rusø kalbininkus) apibrëþiamas kaip „sàmonëje ástrigusiø tam tikrø kalbiniø modeliø atspindys“ (V. Labutis, MK 70 5, 14), gramatikos reiðkiniø vertinimas grindþiamas palyginti retai (12 rekomendacijø). Ádomu, kad juo daþnai remiamasi tada, kai neámanoma aiðkiai ir tiksliai apibrëþti reiðkinio vartojimo grieþtomis taisyklëmis arba kai variantø vertë nëra pakankamai iðtirta (tai nurodo ir patys rekomendacijø autoriai59). Pavyzdþiui, kalbos jausmu siûloma vadovautis, vartojant tikslo galininkà : naudininkà su bendratimi, kai neaiðku, ar þodis reiðkia priemonæ tikslui pasiekti, ar ne (BR I 268); taip pat kai labai suartëja reikðmës (pagal kà : sulig kuo) ir kai taisyklëmis vadovautis nepakanka (P. Skardþius, GK1 1939, 140–141); kai vieno ar kito varianto (objekto galininko : kilmininko su neiginiu) pasirinkimas priklauso nuo konkreèios situacijos, nuo konteksto (L. Dambriûnas, GK2 1964 1, 7–8); kai gramatiniø kriterijø nëra, padeda kalbos jausmas ir vartojimo tradicija (daugiskaitos, o ne vienaskaitos pasirinkimas ðvenèiø pavadinimams) (A. Girdenis, J. Paulauskas, A. Pupkis, MK 1983 2, 38) ir pan. Net keliose rekomendacijose paþymima kalbos jausmo svarba vartojant vardininkà (galininkà) : kilmininkà neapibrëþtam objekto kiekiui ar objektø daliai reikðti. Tai esàs savotiðkas kalbos „pustonis“, kuriam skirti reikia neblogos kalbos „klausos“ (V. Labutis, MK 1976 4, 8–9); „gana sunkiai apèiuopiami, daugiau sveiku kalbos jausmu, ne kuriomis grieþtomis taisyklëmis nustatomi atvejai“ (A. Þirgulys, KK 1966 10, 9). Panaðiai kalbos jausmu – kaip papildomu kriterijumi – remiamasi aiðkinant vardininko : ánagininko ir dvejybiniø linksniø su ánagininPlg. „Atsiranda naujø subtiliø problemø, kurias be nuovokos ir kalbos jausmo darosi ið tiesø sunku iðnarplioti“ (P. Kniûkðta, KK 1985 48, 25). 59

3.2.

Kalbos etiketas

Kalbos etiketo poþiûriu vertinami þmoniø bendravimui vartojami þodþiai, jø formos, junginiai: ávardþiuotiniø ir neávardþiuotiniø formø varijavimas kreipiantis (S. Èiurlionienë, GK1 1933, 5); kreipinio vardininkas : ðauksmininkas (BR I 209, 228–229; B. Kalinauskas, MK 1970 5, 42); praðau kreipimuisi reikðti (A. Kuèinskaitë, MK 1969 11, 2; 1974 8, 17–18; KK 1967 12, 29–33; M. Gervë, KK 1964 7, 53–54) ir kt. Be to, kelis kartus nurodoma, kad kokia forma ar þodis kaip tik tinka kalbant piktai ir ðiurkðèiai (kreipinio vardininkas, praðau vietoj praðom), vadinasi, vertinami stilistiðkai, kaip atliekantys tam tikrà emocinæ-ekspresinæ funkcijà. Vis dëlto reikia pasakyti, kad vertinimas remiantis kalbos etiketo reikalavimais, ypaè jei pateikiamas be kitø motyvø, atrodo gerokai subjektyvus, priklausantis nuo rekomendacijos autoriaus skonio, o ne nuo reiðkinio kalbiniø ypatumø.

3.3.

Kalbos estetiðkumas

Gramatikos reiðkiniams vertinti ðis kriterijus taikomas labai retai. Per visus rekomendacijø ðaltinius pasitaikë tik vienas atvejis ið GK1, kur s k a m b u m o kriterijumi – kaip papildomu – paremiamos trumposios linksniø ir asmenø formos: ilgøjø formø besikartojantis garsas s skambumà gadinantis („lyg kokia ðirðë kimba á þodþio galûnæ, „uodegà“) (B. Raila, GK1 1933, 44).

285 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

ku varijavimà bûsenai reikðti (L. Dambriûnas, GK2 1964 3, 8; red., MK 1973 7, 41–42); vientisiniø ir sudurtiniø laikø vartojimà tariamam praeities veiksmui reikðti (V. Bûda, MK 1973 4, 32). Keliskart su kalbos jausmo stoka siejami akivaizdûs bk normø paþeidimai: kalbos jausmà turintá þmogø ðokiruoja tokie pasakymai kaip nuvalyti automobilá nuo purvo (A. Rosinas, MK 1988 1, 21); grieþtesnio kalbos jausmo lietuviui esàs svetimas pasakymas jis su visais atviras (vietoj visiems atviras) (P. Skardþius, GK1 1937, 124) ir pan.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

286

3.4.

Kalbos ekonomiðkumas

Ðiuo kriterijumi remiamasi tik keliose rekomendacijose, bet ir ið jø matyti, kad vertinamieji reiðkiniai arba esti kitais poþiûriais lygûs (tada teigiamà vertinimà lemia vieno ið jø trumpumas, pavyzdþiui, trumposioms linksniø ir asmenø formoms teikiama pirmenybë), arba trumpumas yra papildomas teikiamo vartoti reiðkinio vertinimo motyvas (nevartotinas modelis pasiimti su savimi, nes sangràþos perteklius – neekonomiðkas) (A. Rosinas, MK 1974 1, 20–23); ðalia bevardës giminës formø tam tikrais atvejais vartotinas ir kilmininkas, antraip daug kur tektø imtis ilgesnio – apraðomojo bûdo, plg. linki m a l o n a u s : linki t o , k a s m a l o n u (A. Paulauskienë, MK 1972 8, 19–20).

3.5.

Vartojimo patogumas

Neretas atvejis, kad variantai vertinami pagal tai, kuris patogesnis vartoti, taèiau pats patogumas kaip vertinimo motyvas gali bûti suprantamas gana ávairiai. Vienas ið konkreèiø patogumo reiðkimosi atvejø – kà tik aptartas ekonomiðkumas: jei trumpiau, vadinasi, ir patogiau vartoti. Kitukart patogumo atþvilgiu vertinama þodþiø tvarka – ne tik kaip taisyklinga, bet ir kaip lengvesnë giedant litanijas (negu kitas, inversinis jos variantas) (J. Vaiðnys, GK2 1959 4, 58–59). Patogumas gali bûti suprantamas kaip terminologijos reikalavimø atitikimas – þodþio darybinis produktyvumas: jei þodþiai kitais poþiûriais yra bemaþ lygiaverèiai, pasirinktinas daresnis, galintis sudaiktavardëti ir pan. (neveikiamosios rûðies dalyvis nurodomas dël to patogesnis uþ kilmininkà – k û l i m o : k u l i a m o j i maðina) (P. Kniûkðta, KK 1972 23, 36–40; V. Bûda, MK 1972 8, 38–41). Patogumas sietinas ir su stilingumo reikalavimu vengti per didelio tos paèios rûðies formø susitelkimo vienoje sakinio vietoje, kad bûtø lengviau suvokti reiðkiamà mintá. Dël to nurodoma, kad nusakomasis (paþyminio) vietininkas kartais esti parankesnis nei kilmininkas, kai sakinyje ir taip daug nusakomøjø kilmininkø (J. Ðukys,

3.6.

Aiðkumas

Neretas rekomendacijose aiðkumo motyvas, kuris daþnai siejamas ir su vartojimo patogumu, ir su tikslumu bei logiðkumu. Jis paprastai pateikiamas kaip papildomas, norint parodyti kokio reiðkinio netikimà vartoti, taigi turi neigiamàjà formà: „neaiðku“, „dviprasmiðka“, „miglota“ ir pan. Aiðkumo motyvas pateikiamas vertinant palyginti ávairius gramatikos – daugiausia sintaksës – reiðkinius: variantiðkai vartojamas prielinksniø konstrukcijas (dauginti, dalyti k u o : i ð k o [J. Lazauskas, GK1 1937, 17; K. Miecevièius, ten pat, 19]); junginius su nusakomuoju kilmininku (D i e v o tikëjimas [L. Dambriûnas, GK2 1965 3–4, 37]; n a ð l a i t ë s pasaka [L. Dambriûnas, GK2 1962 2, 21]); neiginio vartojimà ðalutiniuose nuolaidos sakiniuose (L. Dambriûnas, 1964 2, 12–13) ir ypaè þodþiø tvarkà (be aut., MK 1969 4, 2–3; J. Ðukys, MK 1975 1, 23; V. Grinaveckis, KK 1961 1, 30–31; V. Ambrazas, KK 1965 9, 24–26). Pastaruoju atveju aiðkumas neretai ágauna svarbiausio motyvo statusà, jei, þinoma, þodþiø tvarkos variantai atitinka taisyklingumo reikalavimus. Paþymëtina, kad ðis motyvas ypaè daþnas GK2 – Dambriûno rekomendacijose – ir, skirtingai negu kituose ðaltiniuose, neretai pateikiamas ne kaip papildomas, o kaip gana svarus argumentas, pateisinantis net iki tol taisytas klaidas – kad tik bûtø iðvengta dviprasmiðkumo (pavyzdþiui, ne tas pat esà dalyvauti i ð v e þ a n t t r à ð a s : t r à ð ø i ð v e þ i m e ir pan.). Vis dëlto daugeliu atvejø aiðkumo (t. y. dviprasmiðkumo vengimo) motyvas traktuotinas ne kaip atskiras norminimo kriterijus, o kaip vienas ið stilingos kalbos reikalavimø.

287 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

MK 1976 4, 12), o bendratis patogesnë vietoj konstrukcijos dël su kilmininku, jei sakinyje taip pat yra daugiau kilmininkø (V. Bûda, MK 1988 5, 31). Taigi patogumo kriterijus labai abstraktus, neapibrëþtas ir ágauna prasmæ tik konkreèiu atveju.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

288

4.

Tikslingumo principas

Matyti, kad papildomø kriterijø taikymas labai priklauso nuo paties gramatikos reiðkinio ir jo vartojimo ypatumø, nuo konkreèios situacijos. Nuspræsti, koks papildomas kriterijus lems vienu ar kitu atveju gramatikos reiðkinio vertæ, kai tø kriterijø esama ne vienas ir neretai prieðtaringø, padeda pats bendriausias, á kalbos vartotojus orientuotas principas – t i k s l i n g u m a s . Tirtose rekomendacijose jis retai kada aiðkiai ávardijamas (iðimtis – kai kurios MK rekomendacijos, kuriø autoriai tikslingumo principà yra propagavæ ir teoriniais samprotavimais). Kartais á tikslingumà, jei jis traktuojamas kaip universalus principas, þiûrima nepatikliai. Juo esà „galima pateisinti ir kalbos sistemai svetimus pasakymus, kurie ne vienam pasirodys tikslingi dël trumpumo, universalumo, patogumo ar kitø prieþasèiø“ (V. Ambrazas, KK 1986 51, 69). Kad ðio principo nedera suabsoliutinti, yra nurodæs Jonikas: laikantis vien taisyklingumo ir grynumo, kalba pernelyg supaprastëtø, o paisant tik jos tikslo – plaèiai bûtø atvertos durys svetimybëms ir netaisyklingumams (Jonikas 1952, 16). Galima sakyti, kad bk gramatikos reiðkiniø funkcijas yra nustaèiusi kalbos vartojimo ir norminimo tradicija; tad kur tos funkcijos aiðkios ir apibrëþtos, vertinant jø reiðkimà neáprastomis formomis, tikslingumo principu remtis në nereikia, pakanka taisyklingumo ir grynumo kriterijø. Kai kalbos raida diktuoja savo pokyèius, o kalbos vartotojai – savo poreikius ir kai kyla klausimas, ar vertinamasis reiðkinys turi kokià nors ypatingà paskirtá, atlieka kokià specifinæ funkcijà, kurios nebûtø galima iðreikðti kitokiomis priemonëmis, tada ir vadovaujamasi tikslingumo principu (konkreèiomis jo apraiðkomis). Taigi tikslingumo esmæ glaustai galima bûtø nusakyti ðitaip: jei gramatikos reiðkinys atlieka kokià specifinæ (semantinæ, stilistinæ ar komunikacinæ) funkcijà, já vartoti tikslinga. Turint galvoje tai, kad mûsø gramatinë sistema apskritai yra pakankama, kad kalba galëtø normaliai funkcionuoti, svetimø sistemø átakoms ðis principas kelio neatveria, jeigu juo tinkamai vadovaujamasi.

4.1.

Funkcinis tikslingumas

Paèiu bendriausiu pavidalu funkcinis tikslingumas reiðkiasi tada, kai reiðkinio vertë nustatoma pagal tai, ar jis nedubliuoja kitø raiðkos priemoniø, ar turi kokiø ypatingø reikðmës atspalviø, t. y. ar jis kalbai r e i k a l i n g a s . Pavyzdþiui, vientisiniø laipsnio formø sistema nurodoma esanti darni, tad samplaikines formas vartoti greta nesà „gyvo reikalo“, „nëra reikmës“ (J. Klimavièius, KK 1969 17, 7– 11; MK 1972 8, 34–35); taip pat nesanti reikalinga dviskaita, nes funkcijas perëmusi daugiskaita (L. Dambriûnas, GK2 1961 2, 19; A. Valeckienë, KK 1969 17, 16–17); konstrukcijos jei(gu)..., tai gretinimui reikðti netikslinga áteisinti, nes tam reikalui esama savø raiðkos priemoniø (A. Pupkis, MK 1970 5, 83–84). Daþnai nurodoma, kad vienas ar kitas gramatikos reiðkinys be reikalo stumiantis ið vartosenos kitas raiðkos priemones, turinèias tà paèià funkcijà, ir siaurinantis pastarøjø vartojimà. Ir atvirkðèiai, nurodoma, kad tikslinga vartoti koká reiðkiná, jei jis kalbai suteikiantis naujø minties atspalviø (tuo pagrindu bk teikiamos formos mudu, judu [A. Girdenis, MK 1970 2, 18–19]; savaitës l a i k o t a r p y j e ir p e r s a v a i t æ esà ne tas pat, tad vietininkas nevengtinas [L. Dambriûnas, GK2 1965 3–4, 49] ir pan.)60. Vis dëlto, jei ieðkant naujø minties atspalviø neatsiþvelgiama á pirmosios grupës (pagrindinius) kriterijus, orientuotus á kalbos savastá, gali bûti pateisinama ir svetimø mûsø kalbai reiðkiniø. Tikslingumo principo apraiðkomis galima laikyti, kaip minëta, ekonomiðkumo, kalbos estetiðkumo ir pan. kriterijus, kurie konkreèiai apibrëþia kokià nors reiðkinio atliekamà funkcijà. Toji funkcija daþnai susijusi su gramatikos reiðkinio vartojimu viename ar kitame bk funkciniame stiliuje. Taigi s t i l i s t i n i s tikslingumas laikytinas daline funkcinio tikslingumo apraiðka. Kadangi daþniausiai negalima 60

Panaðiai suprantamas d i s t i n k t y v u m o kriterijus (þr. Pupkis 1980, 47).

289 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

Tirtose rekomendacijose tikslingumo principo taikymà galima spëti esant keliais atvejais.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

290

grieþtai atskirti, kur grynasis funkcinis tikslingumas, o kur susijæs su funkciniø stiliø poreikiais, darbe vartojama bendra – funkcinio stilistinio tikslingumo – sàvoka. Tokiu bûdu kaip vartotini gali bûti pateisinami tokie reiðkiniai, kurie atlieka tik jiems vieniems bûdingà kokios apibrëþtos srities funkcijà: oficialiajam stiliui teikiamos sangràþinës formos norisi, girdisi – kai neáprasta kalbëti pirmuoju asmeniu (A. Girdenis, MK 1972 8, 28); kanceliarinei kalbai teikiamos formos pirmininkaujantis, sekretoriaujantis, kurios esanèios stereotipiðkos ir geresnës uþ kitus siûlomus pakaitus, be to, turi tam tikrà reikðmës atspalvá (A. Girdenis, MK 1970 2, 17–18). Stilistiðkai tikslingai gali bûti vartojama neáprasta þodþiø tvarka (pavyzdþiui, groþinëje literatûroje – dël geresnio skambesio, átaigumo ir pan.) (V. Bûda, MK 1978 3, 39–40; J. Ðukys, MK 1981 5, 24).

4.2.

Komunikacinis tikslingumas

Tirtose gramatikos rekomendacijose komunikacinio tikslingumo principas taikytas tik kartà. Apskritai ðià tikslingumo atmainà galima bûtø suprasti kaip kalbos reiðkinio vertinimà pagal nekalbiniø reikmiø tenkinimà, t. y. vertinimà, tiesiogiai susijusá su paèiu komunikacijos aktu. Ðitaip, pavyzdþiui, vertinamas áterpinio reiðkia vartojimas – ne tik netaisyklinga, bet kartu daro þalà klausytojui ir kalbëtojui kaip parazitinis þodis (M. Raèkauskas, GK1 1933, 21–22). Toks ávairiø tikslingumo principo atmainø skyrimas, apskritai imant, yra labai sàlygiðkas, rasti aiðkias jø ribas sunku. Dar sunkiau sudaryti kokià abstraktesnæ ðio principo taikymo schemà, nes kiekvienu konkreèiu atveju reiðkinio vertæ lemia skirtingi kriterijø deriniai. Paþymëtina tik tai, kad g r a m a t i k o s r e i ð k i n i a m s (bent neutraliojo sluoksnio) s v a r b e s n i p i r m o s i o s g r u p ë s k r i t e r i j a i , orientuoti á kalbos savastá ir palaikantys jos vartojimo tradicijà.

Nestandartiniai motyvavimo bûdai

Tos rekomendacijos, kuriose ne aptariamas ir moksliðkai vertinamas koks naujesnis gramatikos reiðkinys ar tikslinami seni faktai, o kurios skirtos lingvistiniam ðvietimui, neretai raðomos gyvu stiliumi, patraukliai, ir tai priklauso nuo autoriaus sugebëjimø, iðmonës. Kalbos faktai tokiose rekomendacijose dëstomi ne sausai, o siejami su kitomis gyvenimo realijomis. Antai raginant nepamirðti netiesioginës nuosakos, raðoma: „Juk, atmesdami tà konstrukcijà, mes elgiamës lyg tas neprotingas valstietis, kuris þemæ purena vien arklu ir meta lauk akëèias, nes jos esanèios nereikalingos“ (V. Bûda, MK 1975 4, 59–60). Paveikumà didina netikëta minties kryptis, ádomios gramatikos reiðkiniø sàsajos, o tinkamai parinktos analogijos leidþia skaitytojui geriau ásiminti paèià rekomendacijà. Kai mûsø kalbos raiðkos priemonëms suteikiama svetima, nebûdinga reikðmë, nevengiama parodyti, kà ið tikrøjø reiðkia vienas ar kitas pasakymas, konstrukcija. Pavyzdþiui, aiðkinant, kad netinka vartoti augalø vardø vienaskaità vietoj daugiskaitos, kalbant apie sëjamus augalus, vaizdþiai parodomas vienaskaitos (dobilø ir s e r a d ë l ë s miðinys) nelogiðkumas: „Tik pagalvokim, koks èia miðinys, jei tik vienas eraièinas ar viena seradëlë bus pasëta su milijonais savo gentainiø“ (A. Balaðaitis, MK 1974 5, 26). Svetimos reikðmës absurdiðkumas, netikroviðkumas atskleidþiamas pavaizduojant situacijà, kurià galëtø nusakyti klaidingai vartojamas reiðkinys. Antai Jonikas, norëdamas parodyti netaisyklingà bûdo vietininko vartojimà, aiðkina, kà ið tikrøjø galëtø reikðti toks vietininkas posakyje vaikðto v i e n o s e k e l n ë s e : „Lietuvis kelnëse nevaikðèioja. Nebent tai galëtø atsitikti pasakoje ir, þinoma, paèioms kelnëms esant nematytai didelëms – kad þmogus ið tikrøjø jose galëtø þingsniuoti, nelyginant kokiame kambaryje“ (GK2 1958 2, 33). Panaðiai apie ðá vietininkà raðo ir Dambriûnas: „galima bûtø sakyti sëdëjo k e p u r ë s e tik tokiu atveju, jei tos kepurës bûtø tokios didelës, kad jose bûtø pakankamai vietos atsisësti þmogui“ (GK2 1965 3–4, 43–44).

291 IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

5.

IV. GRAMATIKOS NORMINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI

292

Tokiø nestandartiðkø rekomendacijø nagrinëjamuose ðaltiniuose nëra daug, taèiau esamos labai pagyvina leidinius, daugiau paveikia skaitytojus nei paprastos taisyklës.

IÐVADOS

293 IÐVADOS

Bk norminimas – sàmoninga specialiai pasirengusiø þmoniø veikla, kurios uþdavinys – padëti bendrinei kalbai ne tik kuo geriau atlikti jos funkcijas, bet ir iðlaikyti jos tautiná savitumà, tradicijø perëmimà, uþkirsti kelià tokioms svetimoms átakoms ir raidos tendencijoms, kurios griautø bk pamatus. Darbe ti$rtos gramatikos reiðkiniø vartojimo rekomendacijos kaip tik ir yra viena ið tokios sàmoningos bendrinæ kalbà reguliuojanèios veiklos apraiðkø.

1.

Bk normø pobûdis

2.

Gramatikos variantø ypatumai

Lietuviø kalbos kultûros moksle bk normos teorinis ir praktinis supratimas gerokai skiriasi. Tas skirtumas sumaþëtø, jei normos netapatintume su vartosena ir pripaþintume egzistuojant triadà: kodifikacija – realioji bk norma – bk vartosena. Tada galima bûtø teigti, kad bk normos nuo liaudies kalbos normø skiriasi ne tik kiekybiðkai, kaip tvirtinama iki ðiol, o ir k o k y b i ð k a i .

Ið nagrinëtø rekomendacijø apie paèius gramatikos variantus ir jø funkcionavimo vartosenoje ypatumus galima spræsti tik netiesiogiai. Vis dëlto matyti, kad gramatikos variantai aiðkiai skiriasi á dvi grupes (formaliuosius ir funkcinius), o kalbos sistemos ir vartosenos poþiûriu paèiø variantø tarpusavio (distribuciniai) santykiai gali bûti labai ávairûs.

IÐVADOS

294

2.1.

Funkciniai ir formalieji variantai

2.2.

Variantø vertës santykiai

Realiõsios normos (o kartu ir visos gramatinës sistemos) stabilumui ypaè pavojingi vadinamieji f u n k c i n i a i variantai (p a d i d i n t a s : p a d i d ë j æ s kraujospûdis; b e s k a i t a n t : b e s k a i t y d a m a s uþmigau; parsineðë k n y g a s : k n y g ø ; t r u m p ø : t r u m p ø j ø bangø siøstuvas ir pan.). Realiosios normos poþiûriu jie daþniausiai susijæ kontrastinës distribucijos santykiais, t. y. tame paèiame kontekste atlieka reikðmës skiriamàjà funkcijà. Kai vartosenoje tokie gramatikos reiðkiniai ima varijuoti laisvosios distribucijos principu (t. y. vartojami pramaiðiui be reikðmës skirtumo), dirbtinai neutralizuojamos jø funkcijos, ir ilgainiui vienas variantas imamas apskritai stumti ið vartosenos. Kaip nurodoma rekomendacijose, tai daþniausiai susijæ su kitø kalbø poveikiu, reèiau – su paèios gramatinës sistemos raidos dësniais. Ið pradþiø vyksta tik kokybiniø poslinkiø (vartosenoje ribojamos kokio reiðkinio funkcijos, pavyzdþiui, netiesioginës nuosakos, dalies kilmininko, ávardþiuotiniø formø), kurie gali peraugti ir á kiekybinius (iðnyko trinarë skaièiaus kategorija, nes dviskaitos funkcijas perëmë daugiskaita). F o r m a l i e j i gramatikos reiðkiniø variantai paèiai gramatinei sistemai nëra tokie pavojingi. Dalis jø, ypaè realiosios normos poþiûriu nesudaranèiø jokiø distribuciniø santykiø (t. y. ið viso mûsø kalbai svetimø), apskritai kodifikacijos atmetami (v i e t o j t o , k a d = uþuot; t a p o u þ m u ð t a s – buvo uþmuðtas). Dalis diferencijuojama funkciðkai stilistiðkai (trumposios : ilgosios formos) arba paliekami kaip dubletai (kai kuriø autoriø teikiama labà dienà | laba diena).

Varijuojanèiø gramatikos reiðkiniø vertës santykiai tirtose rekomendacijose, kiek galima spræsti ið formuluoèiø, nusakomi k e t u r i a i s l a i p s n i a i s : a|b; a || b; a–b; a=b. Variantai a|b paprastai sudaro realiosios normos branduolá; a variantas ið poros a=b laikomas didele klaida ir yra kodifikuotas neigiamai. Variantai, vertinami laipsniais a || b ir a–b, sudaro judrø realiosios normos ir klaidos tarpsluoksná, kuriame funkcionuoja ir buvusios normos bei klaidos, ir bû-

2.3.

Vertinimo laipsniø pokyèiai ir jø prieþastys

3.

Gramatikos reiðkiniø vertinimo pagrindai

Tas pats reiðkinys skirtingose rekomendacijose gali bûti vertinamas nevienodai. Vertinimo laipsnio pokyèius lemia keletas prieþasèiø. Pirmiausia o b j e k t y v i a i – dël kalbos raidos dësningumø – vienas ar kitas gramatikos reiðkinys galëjo ágauti kiek kitokias funkcijas, dël to pasikeitë ir jo vertinimas (dviskaitos, siekinio formos, tikslo naudininkas su bendratimi, kai kurie padalyvio vartojimo atvejai ir kt.). Be to, geriau iðtyrus kalbos duomenis, galëjo atsirasti naujø motyvø ið naujo ávertinti koká reiðkiná. Vertinimo laipsnis skirtingose rekomendacijose daþnai nesutampa dël s u b j e k t y v i ø prieþasèiø – dël nevienodø teoriniø paþiûrø, autoriø priklausymo skirtingoms tarmëms, taip pat dël duomenø stokos ar nepakankamo ásigilinimo á tiriamà reiðkiná ir pan. Be to, negalima pamirðti ir bendrosios sociolingvistinës situacijos átakos apskritai bk norminimui. Skirtingais bk raidos etapais ji nevienoda (jau vien dël paèios bk funkcijø kitimo), todël tie patys norminimo principai ir kriterijai gali bûti ir suprantami, ir taikomi, atsiþvelgiant á konkreèias visuomenës gyvenimo aplinkybes.

Rekomendacijose gramatikos reiðkiniai paprastai vertinami ðiais pagrindais: 1) kaip jie vartojami (vartojimo sritis ir pobûdis); 2) koks jø santykis su gramatine sistema ir kodifikuotomis taisyklëmis; 3) kokie jø funkciniai stilistiniai ypatumai. Skirtingose rekomendacijose priklausomai nuo autoriø tikslø gali bûti daugiau gilinamasi á reiðkinio vartojimà (pateikiama duomenø ið gyvosios kalbos, tautosakos, senøjø raðtø, groþinës literatûros ir pan.) arba stengiamasi parodyti reiðkinio vietà gramatinëje sistemoje ir vertinama remiantis taisyklingumo (sistemiðkumo), grynumo kriterijais. Funkciniai stilistiniai ypatumai daþniausiai nurodomi kaip papildomi aptariamojo reiðkinio poþymiai.

295 IÐVADOS

simos. Variantai a || b daugiausia diferencijuojami pagal vartojimo sritá ir daþnai sudaro daliniø, periferiniø normø pagrindà.

IÐVADOS

296

4.

Gramatikos reiðkiniø vertë ir vertintojø poþiûris

Nurodytieji vertinimo pagrindai patys savaime dar nelemia gramatikos reiðkinio vertës, o yra tik tos vertës p r i e l a i d o s . Praktinës norminamosios veiklos rezultatai (kaip ir teorinës paþiûros) labai daug priklauso nuo to, kaip traktuojami du dalykai, dvi kalboje veikianèios tendencijos: kalbos pastovumas ir kitimas. Kitaip tariant, pagal tai, kam normintojas teikia pirmenybæ – k a l b o s t r a d i c i j a i (ið esmës – kodifikacijai, bk normø stabilumui) ar v a r t o s e n o s p o k y è i a m s (kalbos raidos polinkiams bei kalbos vartotojø poreikiams), gana aiðkiai skiriasi vieno ar kito autoriaus ir net viso leidinio norminamosios veiklos pobûdis ir kryptis. Ið tirtø rekomendacijø ðaltiniø patys ryðkiausi skirtumai matyti tarp Juozo Balèikonio ir Leonardo Dambriûno paþiûrø. Ðie kalbininkai stovi prieðingose pozicijose: vienam svarbiausia yra bendrinëje kalboje palaikyti gyvosios kalbos ir Jablonskio tradicijà, o antrasis, vertindamas gramatikos reiðkinius, pirmiausia þiûri dabartinës vartosenos, jos polinkiø, kalbos raidos atitikimo ir ne kartà tradiciðkai vartotus ir Jablonskio teiktus dalykus nurodo esant pasenusius. GK1 teoriniuose samprotavimuose taip pat matyti pastangos kreipti bendrinæ kalbà vartotojø poreikiø tenkinimo linkme (ypaè turint galvoje leksikos lygmens pokyèius), taèiau konkreèiose gramatikos rekomendacijose daþniausiai laikytasi tradicinio gramatikos reiðkiniø vertinimo. KK ir MK leidiniuose mëginta derinti abi bk tendencijas, taèiau dël nevienodø autoriø paþiûrø nevengta diskutuoti dël vieno ar kito gramatikos reiðkinio vertës kaip tik tradicijø laikymosi ir naujø polinkiø priëmimo pagrindu. Apskritai bk normø stabilumo ir vartosenos pokyèiø paisymà galima bûtø laikyti paèiais bendriausiais bk norminimo principais. Jø reikðmë, vieno ar kito didesnis iðkëlimas ir taikymas skirtingoms kalbos sistemos dalims nevienodas. Gramatikai, palyginti lëtai kintanèiai kalbos sistemos daliai, pirmasis – normø stabilumo – principas svarbesnis. Nors kartais jis paþymimas kaip lygiai taikytinas visai

5.

Normø ðaltiniø ir norminimo kriterijø santykis

Nors normø ðaltiniai ir norminimo kriterijai teoriðkai nëra tapatûs dalykai, praktinëse rekomendacijose normø ðaltiniams (priklausomai nuo normintojø paþiûrø) gali bûti suteikiamas k r i t e r i j a u s s t a t u s a s , t. y. pagal reiðkinio vartojimà kokioje nors srityje be kokiø kitø kriterijø gali bûti nustatoma to reiðkinio vertë. Kriterijaus statusas gali bûti suteikiamas gyvajai kalbai (ypaè tai akivaizdu Balèikonio gramatikos rekomendacijose). GK1 teoriniai mëginimai suteikti toká statusà dabartinei visuotinei vartosenai susilaukë prieðtaringo vëlesniø kalbos mokslininkø vertinimo.

6.

Norminimo principø ir kriterijø universalumas ir iðskirtinumas

Per 60 metø, kaip rodo rekomendacijø motyvai, norminant gramatikos reiðkinius, imama vis labiau atsiþvelgti á kalbos vartotojø poreikius, tad remiamasi ne tik pagrindiniais – taisyklingumo (sistemiðkumo), grynumo – kriterijais, bet þiûrima ir gramatikos variantø funkcinio stilistinio tikslingumo. Reikia pripaþinti, kad ávairûs teoriniai svarstymai apie bk norminimo principus ir kriterijus, skelbiami pastarøjø deðimtmeèiø mûsø spaudoje, neretai esti gana aprioriðki, ne visada aiðku, kokiais konkreèiais kalbos faktais paremti61. Ieðkoma universaliø norminimo receptø, mëginama vienaip ar kitaip tuos kriterijus sugrupuoti ir apibûdinti, nustatyti jø hierarchijà. Taèiau per maþai atsiþvelgiama á tai, kad vienodo jø taikymo bûdo nei skirtingiems kalbos lygmenims, Èia, be abejo, neturima galvoje specialiø Jono Jablonskio, Juozo Balèikonio norminamàsias paþiûras nagrinëjanèiø darbø. 61

297 IÐVADOS

bk (plg.: „Bk norma motyvuojama ne tiek mokslo iðvadomis, kiek jø ðaltinio autoritetu ir tradicijos stiprumu“ [Piroèkinas 19902, 32]), taèiau dël gramatikos ypatumø ir skirtumø nuo kitø bk srièiø, ypaè nuo leksikos ir ið dalies þodþiø darybos, galima bûtø manyti, kad antrojo principo reikðmë kitoms sritims esti didesnë.

IÐVADOS

298

nei to paties lygmens reiðkiniams praktiðkai rasti neámanoma. Kiekvienas reiðkinys turi savo vartojimo ir vertinimo ypatumø.

7.

Norminimo principø ir kriterijø taikymas gramatikos reiðkiniams

Kadangi gramatinë sistema daþniausiai apibûdinama kaip uþdara, palyginti reguliari ir funkcionuoja pagal apibrëþtus dësnius, galima bûtø manyti, kad kaip tik norminant gramatikos reiðkinius galima remtis kokiais nors universalesniais principais ir kriterijais nei, tarkim, leksikoje. Ið tiesø, jeigu aptariamà abstraktaus modelio (pavyzdþiui, objekto galininko : kilmininko variantai su neiginiu; ánagininkas : kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais veikëjui reikðti; konstrukcija su prielinksniu ant : vietininkas veiksmo vietai reikðti ir pan.) vertë, galima ieðkoti ir bendresniø vertinimo schemø: svetima → netaisyklinga (nesistemiðka) → nevartotina. Kitaip tariant, sistemiðkumo (taisyklingumo) ir grynumo kriterijai, vertinant gramatikos reiðkinius, – patys svarbiausi. Taèiau konkreèiø rekomendacijø analizë rodo kiek kitoká vaizdà. Norminti gramatikos reiðkiniams negalima sudaryti matematiðkai tikslios, universalios kriterijø ir principø sistemos ir jà taikyti beatodairiðkai. Reiðkiniø, kurie vertinami neigiamai – be jokiø iðlygø ir iðimèiø, nesama daug (kai kurie vietininko atvejai; padalyvis ðalutiniam to paties veikëjo veiksmui reikðti; kad, jei(gu) su bendratimi tikslui reikðti ir kt.). Tai bûtø galima paaiðkinti keliomis prieþastimis: 1) Dalis gramatikos reiðkiniø yra daugiau ar maþiau l e k s i k a l i z u o t i (tai gerai rodo daiktavardþiø vienaskaitos : daugiskaitos vartojimas; ánagininko : kilmininko varijavimas su neveikiamaisiais dalyviais veikëjui reikðti; veiksmo [bûsenos] laiko reiðkimas tik kai kuriø daiktavardþiø vietininkais ir pan.). 2) V a r t o j i m o t r a d i c i j a palaiko ir tokius reiðkinius, kurie netelpa á esamos sistemos rëmus (mudu, judu...; amþiø bûvyje). 3) Kartais virðø ima t i k s l i n g u m a s : sakinio kontekstas, vartojimo situacija, vadinamasis „teksto spaudimas“62 gali konkreèiu „Teksto spaudimà“ galima bûtø suprasti kaip kalbos normø lauþymà, siekiant stilingumo, vengiant dviprasmiðkumo – dël paties sakinio leksiniø ir gramatiniø ypatumø. 62

8.

Gramatikos variantø funkcinë stilistinë diferenciacija

Pagal vartojimo sritá (bk funkcinius stilius) daþniausiai diferencijuojami norminiai (t. y. taisyklingumo poþiûriu lygiaverèiais pripaþástami) variantai (a|b, a || b), jei turi vienokiø ar kitokiø reikðmës atspalviø ar funkciniø skirtumø. Vienas ið jø paprastai laikomas neutraliuoju, galinèiu atlikti abejopas funkcijas, o kitas – daline norma, tinkama tik vienam ar keliems funkciniams stiliams (ilgosios : trumposios formos; esant su naudininku ir kitos raiðkos priemonës; tiesioginë : netiesioginë nuosaka ir kt.). Problemiðkas yra treèiuoju (a–b) ir ketvirtuoju (a=b) laipsniu vertinamø variantø stilistinis diferencijavimas. Kadangi praktiðkai tarp bk funkciniø stiliø negalima nubrëþti aiðkiø ribø, neiðvengiamai vienam funkciniam stiliui skiriamas gramatikos reiðkinys patenka ir á kitus stilius (plg. atvirkðtinë þodþiø tvarka specialiojoje ir privaèiojoje matematikø kalboje; daiktavardëjantys veikiamieji dalyviai kanceliarinëje ir ðnekamojoje kalboje; konstrukcija jei(gu)..., tai gretinimui reikðti mokslo publicistikos kalboje ir pan.). *** Gramatikos rekomendacijø analizë rodo, kad norminamajame darbe neiðvengta ir nenuoseklumø, vietomis – kiek pavirðutiniðko, nepakankamai moksliðkai pagrásto motyvavimo, o jei imsime KK ir MK leidinius – trûksta grieþtesnio, kur ámanoma, kalbos ir stiliaus dalykø apribojimo, aiðkesnës ir apibrëþtesnës terminijos (kalbos kultûros sàvokø sistemos prasme), kuri leistø kalbos vartotojui nedviprasmiðkai suvokti vieno ar kito reiðkinio vertæ. Ðiø trûkumø ðalinimas

299 IÐVADOS

atveju pakoreguoti kodifikacijos nustatytas taisykles (neiginio galininkas, paþyminio vietininkas ir pan.). Taigi visiems gramatikos reiðkiniams vertinti negalima nustatyti universalios principø ir kriterijø schemos; tik apytikriai galima teigti, kad daugiausia þiûrima taisyklingumo, sistemiðkumo bei grynumo, ir ðie kriterijai konkreèiu atveju gali bûti derinami su ávairiomis tikslingumo principo apraiðkomis.

IÐVADOS

300

bûtø vienas ið tolesniø tiek norminamojo darbo, tiek lingvistinio visuomenës ðvietimo uþdaviniø. Turint galvoje tai, kad visuomenë laukia ið kalbos normintojø kaip galint bendresniø paþiûrø, galima bûtø prisiminti, kad kalba, o juo labiau bendrinë kalba, ðiaip ar taip, yra þmoniø s u s i t a r i m o ir tradicijø, einanèiø per iðtisø kartø gyvenimà, dalykas. Dël to ypaè ðiuo bk raidos laikotarpiu, kai bk sàmoningai puoselëjama kolektyvinëmis pastangomis (skirtingai nei Jablonskio laikais), susitarimo bûtinybë ypaè akivaizdi.

ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

301 ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

AMBRAZAS, VYTAUTAS, 1986: „Lietuviø kalbos sakinio sintaksinës ir semantinës struktûros vienetai“, Lietuviø kalbotyros klausimai 25. Lietuviø kalbos sintaksës tyrinëjimai, 4–37. BR – Balèikonis, Juozas, Rinktiniai raðtai 1, sudarë Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1978; 2, Vilnius: Mokslas, 1982. BUTTLER, DANUTA; HALINA KURKOWSKA, HALINA SATKIEWICZ, 1971: Kultura jæzyka polskiego, Warszawa: Pañstwowe Wydawnictwo Naukowe. ÈIÞIKIENË, NIJOLË, 1986: „Ið Lietuviø kalbos draugijos ir ‘Gimtosios kalbos’ veiklos“, Mûsø kalba 2, 15 – 20. DRUKTEINIS, ALBINAS, 1988: „Adresatiniai santykiai ir jø reiðkimas“, Kalbotyra 39(1), 13–22. GAIVENIS, KAZIMIERAS; STASYS KEINYS, 1990: Kalbotyros terminø þodynas, Kaunas: Ðviesa. GIRDENIS, ALEKSAS, 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. GIRDENIS, ALEKSAS; ALDONAS PUPKIS, 1970: „Bendrinës kalbos normos ir jø kodifikacija“, Kultûros barai 1, 65–67. GIRDENIS, ALEKSAS; ALDONAS PUPKIS, 1978: „Bendrinës kalbos normos ir kodifikavimo principai“, Baltø kalbos ir jø tyrinëjimo metodai, Vilnius: LTSR aukðtojo ir specialiojo mokslo ministerija, 53–66. GIRDENIS, ALEKSAS; ALBERTAS ROSINAS, 1983: „Dar kelios mintys dël bendrinës kalbos kodifikacijos“, Kultûros barai 4, 67–69. GIRDENIS, ALEKSAS; VLADAS ÞULYS, 1973: Lietuviø kalbos gramatika, I [Rec.], Baltistica 9 (2), 203–214. GK 1 – Gimtoji kalba, Kaunas, 1933–1941. GK2 – Gimtoji kalba, Èikaga, 1958–1968. JABLONSKIS, JONAS, 1957: Rinktiniai raðtai 1, sudarë Jonas Palionis, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla. JAKAITIENË, EVALDA, 1988: Leksinë semantika, Vilnius: Mokslas. JAKAITIENË, EVALDA; ADELË LAIGONAITË, ALDONA PAULAUSKIENË, 1976: Lietuviø kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas.

ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

302

JAKULIENË, AUDRONË, 1967: „Apie lietuviø kalbos sangràþiniø veiksmaþodþiø funkcijas“, Baltistica 3 (2), 185–200. JAKULIENË, AUDRONË, 1968: „Lietuviø kalbos pasyvo formavimasis ir sangràþiniai veiksmaþodþiai“, Baltistica 4 (2), 211–220. JONIKAS, PETRAS, 1930: „Raðomoji kalba ir jos taisyklingumas“, Kalba 1(3), 21–28. JONIKAS, PETRAS, 1952: „Bendrinës kalbos pagrindai“, Gimtojo þodþio baruose, Èikaga, 7–30. KALINAUSKAS, BRONIUS, 1972: Lietuviø kalbos þodþiø junginiø sintaksë, Vilnius: Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas. KK – Kalbos kultûra 1–59, 1961–1990. KNIÛKÐTA, PRANAS, 1972: „Kaip reiðkiame paskirtá“, Kalbos kultûra 23, 31–41. KNIÛKÐTA, PRANAS, 1979: „Lingvistinis ir socialinis kodifikacijos santykis su norma“, Lietuviø kalbotyros klausimai 19. Socialinës lingvistikos problemos, 85–91. KNIÛKÐTA, PRANAS, 1981: „Nepamirðkime sudurtiniø formø“, Kalbos kultûra 41, 41–46. KNIÛKÐTA, PRANAS, 1986: „Apie ‘Kalbos kultûros’ principus, metodikà ir siûlymø poveiká“, Kalbos kultûra 51, 12–37. KNIÛKÐTA, PRANAS, 1987: „Literatûrinës kalbos ryðiai su gyvàja kalba“, Lietuviø kalbotyros klausimai 26. Lietuviø kalbos sandaros tyrinëjimai, 115–121. KPP 1 – Kalbos praktikos patarimai, I leid., sudarë Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1976. KPP2 – Kalbos praktikos patarimai, II leid., sudarë Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1985. KRINICKAITË, STASË, 1984: Kalbø raiðkos savitumas [serija Kalba ir þmonës], Vilnius: Mokslas. LABUTIS, VITAS, 1969: „Dvi kalbos norminimo tendencijos“, Kultûros barai 10, 65–66. LABUTIS, VITAS, 1972: „Leksikos ir þodþiø darybos norminimo principai“, Mûsø kalba 8, 12–16. LABUTIS, VITAS, 1976: Þodþiø junginiø problemos, Vilnius: VVU. LABUTIS, VITAS, 1985: „Sintaksës reiðkiniai ir jø kodifikacijos specifika“, Mûsø kalba 3, 9–14. LABUTIS, VITAS, 1986: „‘Kalbos kultûros’ programa ir darbo barai“, Kalbos kultûra 51, 7–11. MILIÛNAITË, RITA, 19911: „Kalbos norminimo teorija ‘Gimtojoje kalboje’ (1934–1941 m.)“, Kalbos kultûra 61, 7–21. MILIÛNAITË, RITA, 19912: „Amerikos lietuviø ‘Gimtoji kalba’“, Gimtoji kalba 4, 6 – 11. MK – Mûsø kalba, 1968–1989. OGINSKIENË, ELENA, 1986: „‘Kalbos kultûros’ ketvirèio amþiaus kelias“, Mûsø kalba 2, 3–7.

PALIONIS, JONAS, 1961: „Apie literatûrinës kalbos norminimo pagrindus bei kriterijus“, Dabartinë lietuviø kalba, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 5–22. PALIONIS, JONAS, 1979: Lietuviø literatûrinës kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. PALIONIS, JONAS, 1989: Lietuviø raðomosios (literatûrinës) kalbos istorijos ávadas, Vilnius: Vilniaus universitetas. PALIONIS, JONAS, 1990: „Kalbos kultûra, jos teorija ir praktika“, Pergalë 1, 141–157. PAULAUSKIENË, ALDONA, 1983: Lietuviø kalbos morfologijos apybraiþa, Kaunas: Ðviesa. PAULAUSKIENË, ALDONA, 1988: „Gramatinës sandaros kitimo specifika“, Mûsø kalba 1, 43–46. PAULAUSKIENË, ALDONA; DANUTË TARVYDAITË, 1986: Gramatikos normos ir dabartinë vartosena, Kaunas: Ðviesa. PIKÈILINGIS, JUOZAS, 1971: Lietuviø kalbos stilistika 1, Vilnius: Mintis. PIKÈILINGIS, JUOZAS, 1987: „J. Balèikonis apie stiliø“, Lietuviø kalbotyros klausimai 26. Lietuviø kalbos sandaros tyrinëjimai, 24–31. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1970: „J. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai“, Mûsø kalba: Kalbos kultûros teorija ir praktika. Lietuviø kalbos sekcijos sàsiuvinis 5 (18), 5–11. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1977: Prie bendrinës kalbos iðtakø, Vilnius: Mokslas. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1978: J. Jablonskis – bendrinës kalbos puoselëtojas, Vilnius: Mokslas. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1984: „Kelios mintys dël kalbos kultûros darbo“, Kultûros barai 10, 70–74. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1985: „Apie kalbos norminimo kriterijus“, Kultûros barai 1, 50–54. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 19901: Administracinës kalbos kultûra, Vilnius: Mintis. PIROÈKINAS, ARNOLDAS, 19902: „Slenksèiai bendrinës kalbos tëkmëje“, Jono Jablonskio skaitymai: Mokslinës konferencijos medþiaga, Ðiauliai, 28–34. PUPKIS, ALDONAS, 1975: „Dël Balèikonio kalbos norminimo pagrindø ir principø“, Mûsø kalba 6, 11–22. PUPKIS, ALDONAS, 1980: Kalbos kultûros pagrindai, Vilnius: Mokslas. PUPKIS, ALDONAS, 1981: „Pamatas – normø stabilumas“, Kultûros barai 2, 50–52. PUPKIS, ALDONAS, 1987: „J. Jablonskio kalbos kultûros teorija“, Lietuviø kalbotyros klausimai 26. Lietuviø kalbos sandaros tyrinëjimai, 128–134.

303 ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

PALIONIS, JONAS, 1959: „J. Jablonskio kalbiniai taisymai“, J. Jablonskis. Rinktiniai raðtai 2, 5–54.

ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

304

PUPKIS, ALDONAS, 1988: Ið lietuviø kalbos kultûros istorijos. Andriaus Aðmanto darbai bendrinës kalbos ir jos kultûros istorijoje, sudarë Aldonas Pupkis, Vilnius: Lietuvos TSR aukðtojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. PUPKIS, ALDONAS; VYTAUTAS MAÞIULIS, 1978: „Juozas Balèikonis“, Juozas Balèikonis. Rinktiniai raðtai 1, Vilnius: Mokslas, 5–35. ROSINAS, ALBERTAS, 1988: Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: Mokslas. RUÞË, ALBERTAS, 1986: „Du kalbos praktikos leidiniai“, Kalbos kultûra 51, 50–56. SABALIAUSKAS, ALGIRDAS, 1967: „Lietuviø kalbos leksikos raida ir jos turtëjimas tarybinës santvarkos metais“, Lietuviø kalba tarybiniais metais, Vilnius: Mintis, 68–101. SIMONAITYTË, VIDA, 1979: „Socialiniai veiksniai ir þodþiø daryba“, Lietuviø kalbotyros klausimai 19. Socialinës lingvistikos problemos, 101–110. SKARDÞIUS, PRANAS, 1930: „Mënesiø pavadinimai lietuviø kalboje“, Archivum Philologicum 1, 103–113. SKARDÞIUS, PRANAS, 1971: Ankstyvesnë ir dabartinë bendrinës kalbos vartosena, Èikaga. SOSIÛRAS, FERDINANDAS DE, 1983: „Ið ‘Bendrosios lingvistikos kurso’“, Mintis ir þenklas, sudarë Bronys Savukynas, Vilnius: Mokslas. STEPONAVIÈIUS, ALBERTAS, 1976: „Kalbotyros þodynëlis (Distribucija)“, Mûsø kalba 2, 65–67. ULVYDAS, KAZYS, 1967: „Dabartinës lietuviø literatûrinës kalbos normalizacijos klausimai“, Lietuviø kalba tarybiniais metais, Vilnius: Mintis, 36–67. URBUTIS, VINCAS, 1978 : Þodþiø darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VENCKUTË, REGINA, 1987: „A. Baranausko bendrinës kalbos teorija“, Lietuviø kalbotyros klausimai 26. Lietuviø kalbos sandaros tyrinëjimai, 183–188. VIDÞIÛNAS, ARVYDAS, 1990: „Pr. Skardþiaus kirèiavimo norminimo pagrindai“, Kalbotyra 41(1), 90–102. VITKAUSKAS, VYTAUTAS, 1985: „Kalbos kultûra – ne prieðokiø reikalas“, Kultûros barai 7, 70–71. ZINKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1982: Lietuviø kalbos istorinë gramatika 2, Vilnius: Mokslas. ÞUPERKA, KAZIMIERAS, 1983: Lietuviø kalbos stilistika, Vilnius: Mokslas. ÀÐÓÒÞÍÎÂÀ, Í., 1970: „Ñïåöèôèêà ÿçûêîâîãî çíàêà“, Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìoñêâa: Íàóêà, 170–196. ÁÅÐÅÇÈÍ, ÔÅÄÎÐ; ÁÎÐÈÑ ÃÎËÎÂÈÍ, 1979: Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìoñêâa: Ïðîñâåùåíèå. ÁÓËÛÃÈÍÀ, ÒÀÒÜßÍÀ, 1968: „Ãðàììàòè÷åñêèå îïïîçèöèè“, Èññëåäîâàíèÿ ïî îáùåé òåîðèè ãðàììàòèêè, Ìoñêâa: Íàóêà, 175–231. ÂÀÍÄÐÈÅÑ, ÆÎÇÅÔ, 1937: ßçûê, Ìîñêâà. ÃÀÂÐÀÍÅÊ, ÁÎÃÓÑËÀÂ, 1967: „Çàäà÷è ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà è åãî êóëüòóðà“, Ïðàæñêèé ëèíãâèñòè÷åñêèé êðóæîê, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 338–377.

ÃÎÐÁÀ×ÅÂÈ×, ÊÈÐÈËË, 1978: Âàðèàíòíîñòü ñëîâà è ÿçûêîâàÿ íîðìà, Ëåíèíãðàä: Íàóêà. ÃÐÀÓÄÈÍÀ, ËÞÄÌÈËÀ, 1980: Âîïðîñû íîðìàëèçàöèè ðóññêîãî ÿçûêà: Ãðàììàòèêà è âàðèàíòû, Ìîñêâà: Íàóêà. ÄÀÍÅØ, ÔÐÀÍÒÈØÅÊ, 1988: „Ïîçèöèè è îöåíî÷íûå êðèòåðèè ïðè êîäèôèêàöèè“, Íîâîå â çàðóáåæíîé ëèíãâèñòèêå 20, Ìoñêâa: Ïðîãðåññ, 281–295. ÅÄËÈ×ÊÀ, ÀËÎÈÑ, 19881: „Ëèòåðàòóðíûé ÿçûê â ñîâðåìåííîé êîììóíèêàöèè“, Íîâîå â çàðóáåæíîé ëèíãâèñòèêå 20, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 38–134. ÅÄËÈ×ÊÀ, ÀËÎÈÑ, 19882: „Òåîðèÿ ÿçûêîâîé êóëüòóðû ñåãîäíÿ“, Íîâîå â çàðóáåæíîé ëèíãâèñòèêå 20, 260 – 270. ÆÓÏÅÐÊÀ, ÊÀÇÈÌÅÐÀÑ, 1986: „Îïûò èíâåíòàðèçàöèè êîíêóðèðóþùèõ âûñêàçûâàíèé ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà“, Îáùåëèòåðàòóðíûé ÿçûê è ôóíêöèîíàëüíûå ñòèëè, Âèëüíþñ: Ìîêñëàñ, 72–77. ÇÂÅÃÈÍÖÅÂ, ÂËÀÄÈÌÈÐ, 1962: Î÷åðêè ïî îáùåìó ÿçûêîçíàíèþ, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Ìîñêîâñêîãî óíèâåðñèòåòà. ÈÑÀÅÂ, ÌÀÃÎÌÅÒ, 1968: „ßçûêîâîå ñòðîèòåëüñòâî êàê îäèí èç ýêñòðàëèíãâèñòè÷åñêèõ ôàêòîðîâ ðàçâèòèÿ ÿçûêà“, ßçûê è îáùåñòâî, Ìîñêâà: Íàóêà, 81–99. ÈÑÀÅÂ, ÌÀÃÎÌÅÒ, 1981: „Ê âîïðîñó î ïîíÿòèè ’ðàçâèòèÿ ÿçûêà’“, Òåîðåòè÷åñêèå ïðîáëåìû ñîöèàëüíîé ëèíãâèñòèêè, Ìîñêâà: Íàóêà, 131–149. ÈÖÊÎÂÈ×, ÂÈÊÒÎÐ, 1968: ßçûêîâàÿ íîðìà, Ìîñêâà: Íàóêà. ÈÖÊÎÂÈ×, ÂÈÊÒÎÐ, 1970: „Íîðìà è åå êîäèôèêàöèÿ“, Àêòóàëüíûå ïðîáëåìû êóëüòóðû ðå÷è, Ìîñêâà: Íàóêà, 9–39. ÊËÈÌÎÂ, ÃÅÎÐÃÈÉ, 1970: „ßçûêîâûå êîíòàêòû“, Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìîñêâà: Íàóêà, 285–298. ÊÎÄÓÕÎÂ, ÂÈÒÀËÈÉ, 1974: Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà. ÊÎÑÅÐÈÓ, ÝÓÃÅÍÈÎ, 1963: „ Ñèíõðîíèÿ, äèàõðîíèÿ è èñòîðèÿ“, Íîâîå â ëèíãâèñòèêå 3, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî èíîñòðaííîé ëèòåðaòóðû, 143–343. ÊÓÁÐßÊÎÂÀ, ÅËÅÍÀ, 1968: „Î ïîíÿòèè ñèíõðîíèè è äèàõðîíèè“, Âîïðîñû ÿçûêîçíàíèÿ 3, 112–123. ÊÓÁÐßÊÎÂÀ, ÅËÅÍÀ, 1970: „ ßçûê êàê èñòîðè÷åñêè ðàçâèâàþùååñÿ ÿâëåíèå“, Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìoñêâa: Íàóêà, 206–221; 266–283. ËÀÉÎÍÇ, ÄÆÎÍ, 1978: Ââåäåíèå â òåîðåòè÷åñêóþ ëèíãâèñòèêó, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ. ÍÈÊÎËÜÑÊÈÉ, Ë., 1968: „ßçûêîâàÿ ïîëèòèêà êàê ôîðìà ñîçíàòåëüíîãî âîçäåéñòâèÿ îáùåñòâà íà ÿçûêîâîå ðàçâèòèå“, ßçûê è îáùåñòâî, Ìîñêâà: Íàóêà. ÏÅØÊÎÂÑÊÈÉ, ÀËÅÊÑÀÍÄÐ, 1984: „Îáúåêòèâíàÿ è íîðìàòèâíàÿ òî÷êà çðåíèÿ íà ÿçûê“, Îñíîâû êóëüòóðû ðå÷è, Ìîñêâà, 238–249.

305 ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

ÃÎÐÁÀ×ÅÂÈ×, ÊÈÐÈËË, 1971: Èçìåíåíèå íîðì ðóññêîãî ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà, Ëåíèíãðàä: Ïðîñâåùåíèå.

ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

306

ÑÅÌÅÍÞÊ, ÍÀÒÀËÈß, 1970: „Íîðìa“, Îáùåå ÿçûêîçíàíèå, Ìîñêâà: Íàóêà, 549– 596. ÑÊÂÎÐÖÎÂ, ËÅÂ, 1970: „Íîðìà. Ëèòåðàòóðíûé ÿçûê. Êóëüòóðà ðå÷è“, Àêòóàëüíûå ïðîáëåìû êóëüòóðû ðå÷è, Ìoñêâa: Íàóêà, 40–103. ÑÎËÍÖÅÂ, ÂÀÄÈÌ, 1972: „Î ïîíÿòèè óðîâíÿ ÿçûêîâîé ñèñòåìû“, Âîïðîñû ÿçûêîçíàíèÿ 3, 3–19. ÑÎÑÑÞÐ, ÔÅÐÄÈÍÀÍÄ ÄÅ, 1933: Êóðñ îáùåé ëèíãâèñòèêè, Ìoñêâa. ÑÒÅÏÀÍÎÂ, ÞÐÈÉ, 1966: Îñíîâû ÿçûêîçíàíèÿ, Ìîñêâà: Ïðîñâåùåíèå. Òåçèñû, 1967: „Òåçèñû ïðàæñêîãî ëèíãâèñòè÷åñêîãî êðóæêà“, Ïðàæñêèé ëèíãâèñòè÷åñêèé êðóæîê, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 17–41. ØÂÀÐÖÊÎÏÔ, Á., 1970: „Î÷åðê ðàçâèòèÿ òåîðåòè÷åñêèõ âçãëÿäîâ íà íîðìó â ñîâåòñêîì ÿçûêîçíàíèè“, Àêòóàëüíûå ïðîáëåìû êóëüòóðû ðå÷è, Ìoñêâa: Íàóêà, 369–404. SVARBIAUSI DARBO TEIGINIAI IÐDËSTYTI ÐIUOSE STRAIPSNIUOSE, RAÐYTUOSE IKI GINANT DISERTACIJÀ: 1986: „Bendrinës kalbos vartojimo motyvacija ‘Kalbos kultûroje’“, Mûsø kalba 2, 7–14. 1987: „Kalbos norminimo kriterijai ir jø taikymas“, Mûsø kalba 2, 27–32. 1991: „Kalbos norminimo teorija ‘Gimtojoje kalboje’ (1934–1941 m.)“, Kalbos kultûra 61, 7–21. 1992: „Analogija – sintaksës reiðkiniø siejimo ir vertinimo bûdas“, Kalbos kultûra 63, 30–36. 1994: „Gramatikos norminimas ‘Gimtojoje kalboje’ (1958–1968 m.)“, Lietuviø kalbotyros klausimai 31, 141–151. SVARBESNI ÐIOS TEMOS STRAIPSNIAI, PARAÐYTI APGYNUS DISERTACIJÀ: 1993: „Dauginiø formø norma ir vartosena“, Kalbos kultûra 64, 28–34. 1994: „Pastabos gramatikos klaidø sàraðo paraðtëse“, Kalbos kultûra 66, 24–36. 1995: „Variantiðki bendrinës kalbos vartosenos reiðkiniai (fiksavimas ir vertinimas)“, Kalbos kultûra 67, 39–49. 1999: „Kalbos rekomendacijos ir jø tyrimas“, Kalbos kultûra 72, 8–16. 2000: „Nuo senojo prie naujojo ‘Kalbos praktikos patarimø’ leidimo“, Lietuviø kalbotyros klausimai 42, 180–189. 2000: „Nauji kalbos reiðkiniai: natûralioji ir dirbtinë atranka“, Lietuviø kalbotyros klausimai 42, 3–14. 2000: „Kalbos reiðkiniø vertinimo laipsniai ’Kalbos patarëjuje’“, Kalbos kultûra 73, 24–35. 2001: „Funkciniai kalbos reiðkiniø tipai kalbos rekomendacijose“, Kalbos kultûra 74, 27–34.

2002: „Gramatikos normø variantai ir jø vertinimo ypatumai“, Kalbos kultûra 75, 35–46.

2003: „Kalbos reiðkiniø vertinimo laipsniai“, Acta Linguistica Lithuanica 48, 97–104.

307 ÐALTINIAI IR LITERATÛRA

2003: „Nenorminiai gramatikos reiðkiniai ir jø vertinimo ypatumai“, Kalbos kultûra 76 [áteikta spausdinti].

1.

If we accept the statement that any standard language (SL) is affected not only by spontaneous factors, but also by the conscious activity of a society, of its specially trained members, naturally, the following question arises: by what principles are the functioning and the development of the SL regulated? First of all, to solve this problem, which is the basic problem of theoretical and practical standardization work, it is necessary to examine what has been done in the field of prescriptive linguistics up to now. A number of scholary works dealing with this have already appeared. The theoretical principles and the practical activity of such Lithuanian linguists as Jonas Jablonskis, Juozas Balèikonis, Pranas Skardþius and a number of others have been the object of studies by Jonas Palionis, Arnoldas Piroèkinas, Aldonas Pupkis and others. It should be said, however, that a generalizing work showing the standardization of SL as an unbroken process is yet to be written.

2.

From the days of Jablonskis up to the present, a huge number of recommendations on the use of various grammatical phenomena (GP) have been issued in various publications devoted to language practice. It is these grammatical recommendations that will be taken here as a basis for investigating the fundamentals of standardization of modern Lithuanian grammar. Thus, the object of this work is not to the grammatical system itself, but the motives for the grammatical recommendations that have been formulated. The aim is to examine

309 SUMMARY

THE FOUNDATIONS OF THE STANDARDIZATION OF LITHUANIAN GRAMMAR Summary

SUMMARY

310

the principal motives and arguments on which the recommendations are based, and to try to disclose the methods used in evaluating GP. More specifically, the tasks set in this work can be defined as follows: (1) to compare the differences in motivation between the way in which morphological and syntactical phenomena are evaluated; (2) to examine what kind of motives are considered basic and auxiliary; to find out their connections and to disclose what principles and criteria were used in standardizing grammar; (3) to examine the degrees to which people’s everyday language and standard usage are taken into account when issuing grammatical recommendations; (4) to appraise the motivation of recommendations issued in different publications and by different authors and to show the changes in the evaluation of GP over 60 years of functioning of the modern system of Lithuanian grammar.

3. The material for this investigation is taken from five sources, viz. the main publications dealing with the practice of prescriptive grammar to appear between 1930 and 1990. These are: (1) Juozas Balèikonis’ Rinktiniai raðtai (Selected works [BW], from 1930 onward); (2) the periodical Gimtoji kalba (Native Language [NL1], Kaunas, 1933– 1941); (3) the periodical Gimtoji kalba (Native Language [NL 2], Chicago, 1958–1968); (4) the periodical Mûsø kalba (Our Language [OL], 1968–1989); (5) the periodical Kalbos kultûra (Speech Culture [SC], 1961–1990). Of course, these sources do not reflect the whole process of standardization of grammar, but for the purpose of this work, which was to show the rationale underlying this standardization, they are adequate. The basis of the investigation was a collection of 1 663 grammatical recommendations (BW – 63, NL1 – 181, NL2 – 169, OL – 795, SC – 455).

4.

The novelty of this work lies, first, in the new theoretical conception of the problem of the SL norm and its relationship to codification

5. As there are no scholary works of this kind in Lithuanian linguistics, the author had to look for new methods for analysing grammatical recommendations. The main method can be defined as analytical, with some elements of distributional analysis (especially in Part II). Besides that, the statistical method is applied to compare various motives of grammatical recommendations (Part III). The methods of the work are defined more exhaustively in the beginning of Part II and Part III.

6.

The author attempts to bridge, at least to a certain extent, the theoretical and practical differences in the understanding of the SL norm and to show the existence of a triad: “codification – real SL norm – SL usage”. Further, the theoretical postulates of some Lithuanian linguists are expanded in the work and some of them (for example, those of Leonardas Dambriûnas) are adduced and compared with others for the first time. Thus, the work provides the basis for further studies into the history and theory of standardization work in Lithuania. The classification of grammatical variants (GV) adduced in this work can be used in devising a more subtle classification of speech mistakes and variants. The establishment of a system of degree of

311 SUMMARY

and SL usage. Second, the object of the work itself is new in Lithuanian linguistics, and many new notions of prescriptive grammar are used and explained in the work (recommendations and their structural parts; the motives of evaluation; the degrees of evaluation; functional and formal variants; analogies and their kinds, etc.). Thirdly, certain sources used in this work (especially NL2 and, partly, NL1) have not featured in Lithuanian scholary works on prescriptive grammar, or were used very little. The present work makes overt use of these periodicals for the first time.

SUMMARY

312

evaluation (ED) of GP can serve as a basis for new recommendations, not only in the field of grammar. It enables us to make these recommendations more definite and easier to grasp for the users of the SL. Generally, the conclusions of the work can be used to formulate new directions for the standardization of SL.

7. The work has been discussed at three meetings of the Department of Speech Culture of the Lithuanian Language Institute of the Lithuanian Academy of Sciences (in 1990, 1991 and 1992) as well as at a meeting of the Lithuanian Language Department of the Philological Faculty of Vilnius University (in 1992). The main principles and disputable problems have been presented in five articles.

8. The work consists of a preface, four main parts, conclusions, a list of the literature cited and an index of authors. The first part is a theoretical introduction, the second and third parts (consisting of several chapters each) are analytical, and the fourth part is a synthesis of Parts II and III. The text also contains tables and schemes.

8.1. The preface defines the relevance of the chosen topic and its purposes, explains the novelty of the work, defines the methods used in it, and discusses the theoretical and practical value of the work.

8.2. The theoretical part is devoted to two main questions. The first of these is concerned with the peculiarities of grammar as a part of the language system. We can consider GP from two angles: descriptive (objective) and prescriptive (evaluative). The second aspect pre-

313 SUMMARY

dominates in the grammatical recommendations which are the object of this work. But the standardization of GP is based on descriptive grammar too. So we must establish which features of grammar are most important for its standardization. In this part of the work two aspects of the life of a language, its functioning and its development, are discussed. It is argued that grammar (especially morphology) is one of the most stable parts of the language system, and this influences the principles of standardization of GP. Some other issues connected with the standardization of grammar (i.e. grammatical variability, distributional relationship of grammar variants, etc.) are also discussed in this part. The second important problem touched upon in this part is the problem of language norm. This notion is defined differently in foreign linguistics and in our own tradition. But without a general conception of language norm purposeful standardization work is impossible. In fact, there is a noticeable contradiction between the theoretical and the practical view of language norms in Lithuanian linguistics. First of all we must distinguish two notions: the language norm in general and the SL norm. Some Lithuanian linguists (Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis) define the SL norm (according to the general norm) as actual usage. In practice, however, the SL norm is often defined in terms of codification (i.e. as a collection of language rules). Actually, the SL norm should not be identified either with codification or with SL usage. The actual SL norm exists in the field of tension between codification and SL usage. Their relationships are discussed in the first part of the work in more detail. One chapter of the first part acquaints the reader with the sources used in the work. Some facts of their publishing history are given in this chapter. The last chapter of the first part explains the methodology used in examining grammatical recommendations. If we want to compare various recommendations issued by different authors and in different works, we must look for some common parameters. At first glance,

SUMMARY

314

grammatical recommendations widely differ in many respects, but on closer scrutiny we can discern some recurrent features: they all consist in identifying a problem, defining it, offering a motivation and an evaluation. Sometimes these are revealed only after a careful analysis. The last two elements, motivation and evaluation, are the most important for this work. The evaluation of a GP is based on a motivation. That part of a recommendation in which this motivation is formulated is here referred to as the “motive”, and it is the main object of the study. The evaluative part of a recommendation allows us to draw certain conclusions about the degree of evaluation of a GP. By carefully examining motives and degree of evaluation we can arrive at some conclusions concerning the principles, criteria and methods of standardization of grammar.

8.3.

The second part of the work, entitled An overview of the standardization of grammatical phenomena, aims at examining grammatical recommendations from four points of view: (a) what kind of grammatical variants are given in the recommendation; (b) what is the degree of evaluation of grammatical variants and how does it develop in various recommendations; (c) in what way is the evaluation of GP and its changes motivated; (d) how are the motives connected with the grammatical peculiarities of variants. The overview of the standardization of GP is based on a classification of GP into five major groups according to their formal peculiarities: word forms; word groups and constructions of; indirect constituents of the sentence; composite (complex and compound) sentences; the order of words in the sentence. The second part, word groups and constructions, is the largest. GP of this kind are classified not as it is usual in works dealing with prescriptive grammar, but taking the direction from meaning to form. In such a way we can reveal the peculiarities of grammar variants better than by taking the direction from form to meaning. The last chapter of the second part is entitled General observations.

*

Here a, b sign the form of variants; x signs their meaning or function.

315 SUMMARY

The overview of GP suggests that there are two kinds of GP functioning in SL usage – formal and functional variants. From the point of view of the actual norm, formal variants (ax : x * b ) may be in free distribution (i.e. they can take over each other’s functions without any difference of meaning). In such cases, codification of three kinds is possible: (a) the variants are sanctioned by the SL norm and treated as doublets or grammatical synonyms (dirbti s u l i g p l a n u : p a g a l p l a n à ‘to work according to plan’; l a b à d i e n à : l a b a d i e n a ‘good afternoon’); (b) one of the variants is rejected as a violation of the SL norm and ousted (s p a l i ø mënuo ‘October’); (c) if a functional difference is discovered, however (one of the variants is archaic or dialectal), both variants are usually differentiated stylistically (short and long forms of words, dual and plural forms, supine and infinitive, etc.). The remaining formal variants do not enter a distributional relationship from the point of view of the actual norm. One of them is borrowed from another language and is rejected as superfluous (analytical forms of comparison, certain kinds of clause combinations). Functional variants (ax : by) can enter different kinds of distributional relationship from the point of view of the actual norm. If they are in contrasting distribution (i.e., if, from the point of view of the actual norm, they have different meanings in the same context), or if they are in free distribution, the codification is strict in most cases. Unlike what we observe in the case of formal variants, the motives of lucidity and logic are more often invoked in evaluating functional variants. Functional variants can furthermore be, from the point of view of the actual norm, in complementary or, rarely, inclusional distribution. In such cases, codification consists in defining the functional scope of each variant. Various degrees of evaluation are possible. What is characteristic of functional variants is that one variant (usually the more universal or neutral one) takes over the functions of the other variant (ax : by → ax, y) and ousts it from usage (this can

SUMMARY

316

be observed for the oppositions ‘nominative : vocative’; ‘direct mood (indicative) : oblique mood’, ‘cardinal numeral : distributive numeral’, etc.). We may conclude, then, that the changes in the distributional relationship of variants (if we have in mind actual norm and usage) defines the strictness of the degree of evaluation. The relationship between grammatical variants is described by means of a system of four degrees of evaluation: a=b; a–b; a º b; a | b. The proposed degree of evaluation can be approximately deduced from the way in which the motive of the recommendation is worded. Here follows a short characteristic of every ED. a=b. Variant a is evaluated as a clear mistake, not to be used in SL. Almost all authors of recommendations agree on the evaluation of such variants (p a d i d i n t a s = p a d i d ë j æ s kraujospûdis ‘increased blood pressure’; dukart á d i e n à = p e r d i e n à ‘twice a day’; d i r e k t o r i u s = d i r e k t o r ë Þilienë ‘director Þilienë’, etc.). The motives are similar in all recommendations of this kind: correctness, purity and the fact of a construction being traditionally corrected. As additional motives we find used lucidity and other requirements of good style. a–b. The most frequent verbal expression of this ED is “best avoided”. We can find two reasons for applying this degree in evaluation of grammatical variants. First of all, by proposing an evaluation of the type a–b, the authors of recommendations try to find a compromise if there is no agreement as to the evaluation of a GP at all, or if opinions diverge (e.g., ‘singular : plural’ in the case of some names of holidays; ‘gerund : construction with dël ‘for’ expressing cause, etc.). The second reason for proposing the degree of evaluation a–b can be defined as taking into account the tendencies of language development and the needs of language users, for which a strict evaluation of the type a=b is no longer adequate. In such a way the negative qualification of forms such forms as labà dienà ‘good afternoon’ (in NL1), virð ‘above’ with the genitive to express excess (in SC) etc. was eventually softened (a=b → a–b).

317 SUMMARY

a º b. As we can judge from the wording of recommendations, variant b is treated as being slightly better than a, but a is tolerated too, i.e. is not qualified as a mistake. In some cases a can be understood as a partial, peripheral norm and in some cases as a phenomenon being beyond the limits of the norm, but permissible. Many authors assign this type of evaluation to archaisms and dialectalisms. Noticeable efforts are being made to define in some way the scope of such grammatical variants, i.e. to differentiate them stylistically. As these variants are more or less of equal status (both correct and belonging to the ‘pure language’), the motives of their evaluation are different from what they are in the case of variants evaluated as a=b or a–b. It becomes important to establish which variant can perform a particular function better than the other, and which of them is more exact, economical, convenient to use etc. a | b. Both variants are treated as being in agreement with the SL norm and can be used interchangeably if they do not show any differences of meaning (in this case they are treated as synonyms): b a i g ë | u þ b a i g ë darbà ‘has finished’; þiûrëti p e r l a n g à | p r o l a n g à ‘to look through the window’; vaikðèioti p i e v o j e | p o p i e v à ‘to walk in the meadow’, etc. Having in mind the system of four degrees of evaluation, we can concretize our statement concerning the relationship between codification, actual norm and usage. Variants, evaluated as a | b, constitute the nucleus of the actual norm and are evaluated positively. Out of a pair of variants evaluated as a=b, variant a is evaluated negatively and is in clear contrast to the one belonging to the nucleus of the actual norm. The intermediate degrees a–b and a º b show a continuum extending between actual norm and mistake. Within this continuum, the partial or peripheral norms coexist with formerly established norms and potential (future) norms. It is not possible to draw a clear line of division between these four types of variants, because the actual norm itself is not constant and various authors do not always treat variants in the same way. This is especially true of newly introduced and obsolescent grammatical variants.

SUMMARY

318

In general, the authors of recommendations endeavour to stabilize the actual norm through codification and to define its limits, but anomalous variants functioning in SL usage divide and weaken the actual norm and oust from SL usage even positively codified variants belonging to the nucleus of the SL norm. In the domain of grammar, these processes are comparatively slow, but when one looks back on 60 years of grammatical recommendations, they become quite evident.

8.4.

The third part of the work consists of six chapters. The object of this part is the same as in the second part, viz. to examine the recommendations and their motives. In this chapter, however, this is done from a different angle. The main motives are examined with respect to five sources of grammatical recommendations. The motives which are compared in this part of the work are the following: (1) the scope of a GP (popular language, early Lithuanian texts, fiction); (2) the ‘purity’ of a GP; (3) the standardizing tradition of Jonas Jablonskis and his authority; (4) the functional and stylistic differentiation of GP. This chapter also aims at showing the different types of motivation by comparing the analogies invoked by various authors and works.

8.4.1.

An examination of the grammatical recommendations of Juozas Balèikonis enables to conclude that this author evaluated GP invoking the following motives: scope of usage (especially in the popular language), correctness (i.e. conformity to grammar rules formulated on the basis of the popular language) and origin. All these motives combine into a harmonious system and show the consistency of his views. The main motive of Balèikonis’ recommendations was conformity to the popular language, all remaining motives are more or less connected with it.

8.4.2.

8.4.3.

The majority of grammatical recommendations contained in the third source, Native Language (1958–1968), which was published in the United States of America, belong to one single author, Leonardas Dambriûnas. Much attention is therefore paid in this study to the motives of his recommendations. In Lithuania, Dambriûnas had been a contributor to NL1 for some time, and between 1936 and 1937 he had even acted as its editor-in-chief, and this no doubt shaped his ideas about the standardization of the SL. But in America Dambriûnas sometimes went to extremes both in his theoretical reasonings and in his recommendations on the usage of grammatical variants. Though he showed his subtle language feeling in some questions of syntax, he generally looked at the processes of language development from the point of view of logic. Many language mistakes traditionally corrected by other linguists (from Jonas Jablonskis onward), were considered correct by Dambriûnas (e.g., certain uses of the locative). In this way, he tried to revise the traditional Lithuanian grammar system and offended against the demand for stable SL norms.

319 SUMMARY

The analysis of grammatical recommendations published in Native Language (1933–1941) shows that the main contributors (Pranas Skardþius, Petras Jonikas, Antanas Salys, Jurgis Talmantas, Leonardas Dambrauskas [Dambriûnas]) were generally true in practice to the views they declared in theory. They began to discuss a new problem in Lithuanian linguistics, viz. the adequacy of language means, and tried to take it into account in evaluating GP. On the basis of their grammatical recommendations we can better understand one of their most important statements about modern SL usage as a criterion of SL. We can say that SL usage was preferred only in the sense that the contributors to NL1 tried to decide what the SL as an autonomous language system required and what it did not require. But SL usage was not the most important source of norms in their grammatical recommendations. They operated with the facts of the popular language and often also with those of the early texts.

SUMMARY

320

Dambriûnas’ views on SL usage, his interpretation of the correctness criterion, and the analogies he invoked are discussed in the work in more detail.

8.4.4.

The recommendations of the periodicals Our Language and Speech Culture are discussed in the same chapter of the third part of the work. These two periodicals were published almost in the same period (the latter, Speech Culture, is still being published), so that the authors are the same in most cases. Still, there are some differences both in the recommendations themselves and in the topics touched upon, so that a comparison of periodicals seems worthwhile. The views of the contributors of both OL and SC concerning the role of the popular language, SL usage and the functional and stylistic differentiation of grammatical variants are discussed in this chapter too. The last chapter of the third part of the thesis generalizes the facts gathered from the recommendations of the five excerpted sources. The general conclusion is that we can distinguish two types of motives underlying grammatical recommendations: (1) motives oriented towards the language itself, and (2) motives oriented towards language users.

9.

The motives underlying recommendations are shown in detail in the following table. The motives of recommendations I. Oriented towards the language itself: 1. The scope and manner of use: a) in early texts,

spread

b) in popular language and folklore,

and

c) in SL usage (literary language etc.).

tradition of use

2. The tradition of standardization (the authority of Jonas Jablonskis and others).

3. Purity. II. Oriented towards the users of SL: 1. Functional-stylistical differentiation. 2. Other motives (conveniency of use, etc.).

A quantitative analysis has been carried out with the aid of statistical methods in order to trace differences between motives invoked in all five sources. Some interesting facts concerning the motivation of GP were revealed. The main motive of the first group, where scope and manner of use is defined, is conformity to the popular language, but its importance decreases in the course of the sixty years separating our days from those of Balèikonis. Attestation in early texts is not often invoked as a motive (if it is, then only in NL1 and NL2, especially by Salys and Skardþius); on the other hand, the established usage of the literary language gains in importance. An interesting conclusion may be drawn: though the abovementioned spheres of use are usually treated as sources of SL norms, they can sometimes acquire the status of a criterion in defining the norm. For example, the use of a language feature in popular language was, in most cases, a guarantee of correctness to Balèikonis, whereas Dambriûnas treated modern SL usage as a criterion for defining SL norms. The opinion of Jablonskis is most frequently invoked in NL2, but only about half of the recommendations of that periodical (essentialy those of Dambriûnas) support Jablonskis’ authority. Balèikonis and NL1 agree with Jablonskis’ tradition of standardization in almost all cases, and the periodicals OL and SC in about 70 per cent of cases. The motive of purity is applied in evaluating GP with almost equal frequency over the whole period of 60 years (this motive is narrowly connected with the motive of correctness, if we have in mind GP). Functional-stylistic differentiation, on the other hand, gains in importance as a motive especially in OL and SC.

321 SUMMARY

4. Conformity to the grammatical system and rules.

SUMMARY

322

An examination of the motives invoked shows significant shifts in time with respect to the relative importance of motives. The lower a motive is on the list, the more it gains in importance (see table, pg. 320–321): there is a shift from scope and manner of usage to conformity to the grammar system and rules and to the needs of SL users.

10.

The fourth part of the work generalizes the facts established in the second and the third parts. A detailed examination of the motives of recommendations enables us to reach several conclusions concerning the principles and criteria applied in grammatical recommendations. The main criteria are correctness (systematic consistency) and purity, while the remaining criteria have only an auxiliary function in the evaluation of GP. Some of them are discussed in this part of the work (language feeling, language etiquette, lucidity, conciseness, etc.). Their application is determined by the principle of adequacy, which can be understood as functional, functional-stylistic and communicative adequacy.

11. The conclusions arrived at in the work are the following: 1. If we do not identify the SL norm with SL usage and accept the existence of a triad ‘codification – SL real norm – SL usage’, we can claim that the SL norm and the norm of popular language differ not only in quantity, but also in quality. To differentiate between the SL norm and SL usage is a requirement for the theory of prescriptive grammar as well as for its practice. 2. From the recommendations we can gain only indirect evidence about the peculiarities of grammatical variants. But it is clear that functional variants are the most dangerous for the stability of the grammatical system of the SL. As the authors of recommendations do not fail to notice, this is connected mainly with the influence of foreign languages.

323 SUMMARY

3. There are three main principles of standardization of GP: scope and manner of usage; conformity to the grammatical system and rules; functional-stylistic peculiarities of GP. But these general principles are only preconditions for the evaluation of GP. In practice, the criteria of correctness and purity are applied most frequently, and sometimes they are combined with the concrete manifestations of the principle of adequacy. 4. There is no universal criterion by which to evaluate all grammatical variants. There are several reasons for this: (a) the lexicalisation of certain grammatical phenomena; (b) the traditional use of nonsystemic phenomena; (c) the concrete situation of usage, which can correct the principles of codification (the ‘pressure’ of the text, the context of the sentence, the needs of SL users, etc.). 5. In general, it can be said that the results of the standardization of grammar depend on how the competing tendencies of language (stability and development) are treated by different authors. But more extensive studies are necessary to compare the standardization of grammar with that of vocabulary, word-formation and other parts of the language system.

ASMENØ RODYKLË

325 ASMENØ RODYKLË

Akelaitis G. 185–186 Alekna V. 64, 122, 125, 130, 137, 189, 193 Aliulis V. 92 Ambrazas V. 59, 105, 112–114, 123–124, 140–141, 154, 169–170, 178–179, 190– 191, 196, 199, 201, 206, 263–265, 267, 271–272, 287–288 Babickienë Z. 128, 270 Babrauskas B. 243 Bagdonas A. 158 Balaðaitis A. 66, 75, 77–78, 82, 85, 116, 131–132, 136, 161–162, 166, 173–174, 176, 189–190, 199, 269, 271, 291 Balèienë B. 76, 97, 129, 143–144, 173 Balèikonis J. 13–14, 44, 47–48, 53, 62, 68– 70, 72, 85, 93, 98, 111, 116, 120–121, 127– 128, 134, 139–140, 142, 144, 147–148, 151–152, 163, 167–173, 177, 179–180, 184, 188–190, 193–194, 197–198, 211, 217–227, 229, 234–236, 242, 255–257, 259, 263, 268, 270, 275, 277, 279, 296–297 Balkevièius J. 123, 144, 271 Baltuðis J. 225 Baranauskas A. 14, 87, 236 Barzdukas S. 48, 126, 138, 144, 157, 161, 172, 193, 199, 254–255 Braziulis V. 168, 193 Bretkûnas J. 222, 266 Bûda V. 72, 81, 91, 93, 95, 97, 101, 113, 124, 126, 130–131, 136–140, 143–144, 146–147, 149, 154, 162, 164, 166, 170– 171, 173–175, 178, 180, 189–193, 196–198, 205, 267–268, 270–271, 273, 285–287, 290–291 Bûga K. 13, 99, 151, 157, 187, 232, 242, 255, 268

Bûtënas J. 88, 242 Butkus A. 134, 267 Buttler D. 283 Churginas A. 237 Coseriu E. 25, 30–31 Èiurlionienë S. 82, 285 Èiþikienë N. 46, 240 Èiþiûnas V. 78 Dambrauskas L. þr. Dambriûnas L. Dambriûnas L. 13, 26, 47–48, 53, 63, 69–70, 82, 84–86, 88, 99, 111–112, 115–116, 120–122, 124, 128, 131, 133– 134, 142–144, 146–148, 150–151, 153, 156, 159–162, 165, 168–169, 172–173, 178, 183, 185, 188, 192–194, 199–200, 206, 228, 231, 239, 242, 245–261, 270, 277, 279–280, 284–285, 287–288, 291, 296 Daneðas F. 42–43 Daugëla G. 87 Daukða M. 222 Donelaitis K. 121, 249–250, 267 Drotvinas V. 64, 89, 102, 113, 124, 273 Drukteinis A. 119, 121, 124, 131, 265, 267 Dumaðiûtë Z. 85–86, 172, 267 Eigminas K. 171 Gailiûnas P. 67, 147, 154, 163, 175 Gaivenis K. 38, 42, 140–141, 160, 271 Gargasaitë D. 71 Gervë M. 185, 285 Girdenis A. 14, 30, 33–34, 38, 42, 66, 70, 72, 100, 106, 108, 157, 187, 262, 264, 266, 269, 272, 281–282, 284, 289–290 Girnius J. 259 Glebavièienë S. 178 Gorbaèevièius K. 29, 31, 33

ASMENØ RODYKLË

326

Grabauskas V. 78, 150–151, 158, 179, 191, 202, 268 Grinaveckienë E. 65, 96, 122, 146–147, 193, 196 Grinaveckis V. 75, 81, 88–89, 132, 138, 143, 160, 205, 266, 268, 270, 287 Havrånekas B. 31–32, 34 Hjelmslevas L. 30 Ickovièius V. 28, 30–32 Jablonskis J. 13–14, 29–30, 44–45, 47, 67, 69, 78–79, 83, 88–89, 93–95, 105, 112, 115–116, 118, 121, 126–127, 134, 142–144, 146, 148–153, 157, 160–161, 163, 175, 178, 183, 185, 188–189, 193–194, 196–197, 199, 204, 216, 222, 226–229, 233, 237, 242, 254–258, 260, 262, 268, 274–277, 280, 296–297, 300 Jakaitienë E. 38, 59, 89, 96, 126, 171, 198 Jakðtas A. 186, 242 Jakulienë A. 96, 101 Jaunius K. 79 Jedlièka A. 22, 28–29, 31–32, 35–36 Jespersenas O. 26, 251 Jonaitytë A. 264 Jonikas P. 13, 45–48, 62–63, 81–82, 87, 115, 127, 138, 160–161, 228, 234, 236, 239–240, 242–247, 252, 254, 280, 283, 288, 291 Junevièius V. 140 Jurkynas M. 154, 178, 231, 236 Kalinauskas B. 91, 130–132, 140–141, 144, 147, 149, 164, 173, 183, 189–190, 265, 267, 269, 285 Kalnius A. 193 Karaciejus J. 201 Katiliðkis M. 247 Kaulakienë A. 189 Keinys S. 38, 42, 78–80, 93, 127, 189, 271, 277 Këzytë S. 102, 125 Kilius J. 157, 267 Kirvaitis G. 175 Kleinas D. 142–143 Klimavièius J. 66–67, 75, 77–78, 80–81, 104–105, 113–114, 117, 126, 129–130, 132, 141, 143, 145, 154, 163, 176, 197, 265–266, 268, 289

Kniûkðta P. 14, 33, 42–43, 49, 72, 79, 86, 90, 105, 116, 131, 134–137, 139, 143–144, 158–159, 170–171, 174, 179, 197, 202– 203, 223, 262–263, 268–269, 271, 281, 283–284, 286 Koduchovas V. 20, 22–25 Krëvë V. 250, 267 Krinickaitë S. 102, 148, 269 Kruopas J. 81, 178–179, 229 Kubriakova J. 21–24, 27–28 Kuèinskaitë A. 101, 104, 124, 130, 143, 148, 154, 166, 184–187, 206, 264, 269, 271, 285 Kuodys L. 65, 176, 197, 267 Kundrotas J. 132, 136, 190, 204, 270 Kurðaitis F. 157 Kuzavinis K. 138 Kuzmickis Z. 148 Labokas J. 230 Labutis V. 19, 34, 40, 44, 49, 64, 82, 85, 101, 113–114, 119, 123–124, 137, 147, 154, 173, 189, 202, 207, 262–263, 267– 268, 271, 284 Laigonaitë A. 255 Latvytë J. 201 Laurinaitis J. M. 230, 234, 238, 244 Lauþikas L. 118 Lazauskas J. 127, 243, 287 Lazdynø Pelëda 267 Lenkevièiûtë M. 67 Lipskienë J. 177 Lukðys D. 192 Malakauskas A. 66, 81–82, 101, 150, 197 Marèiulionytë I. 66, 196 Markuckienë A. 130, 193, 199 Masaitis A. 158 Maðiotas P. 62–63, 69–70, 131–132, 250 Maþiulis V. 222 Maþvydas M. 248–249, 266, 274 Michalauskas V. 66, 80, 82, 101, 104, 113, 115, 126–127, 137, 143, 145, 152, 170, 190, 195 Miecevièius K. 127, 243, 287 Mykolaitis-Putinas V. 69, 267 Miliauskaitë N. 165 Miliûnaitë R. 46, 48, 83, 126, 227 Montvilienë A. 136, 202

Savièiûtë G. 101, 116, 126, 136, 161, 171; dar þr. Naktinienë G. Savukynas B. 64–65, 100, 129, 139, 264– 265, 271, 280 Semeniuk N. 30–32, 35 Simonaitytë V. 29 Sirtautas V. 70–71, 142, 144, 187, 196– 197, 263–264 Sirvydas K. 222, 266 Sisaitë N. 88, 113, 191 Skaisgirienë R. 101, 122, 175 Skardþius P. 13, 45–46, 48, 62–63, 70, 73, 88, 95, 97–98, 104, 111–112, 120, 125– 128, 130, 132–133, 135–136, 138, 144– 150, 152, 154–157, 159–164, 166, 168, 172, 174–175, 177–179, 183, 187, 193– 194, 197–199, 202, 205, 228, 230–239, 241–244, 246–249, 254–255, 259, 266, 280, 284–285 Skvorcovas L. 29–32 Sliþienë N. 77, 96, 104, 113, 117, 122, 124, 161, 163, 170, 172, 175, 196, 202, 204, 266 Solncevas V. 20 Sosiûras F. de þr. Saussure’as F. de Sruoga B. 64, 267 Statkevièienë J. 122, 193, 196 Steponavièius A. 38 Stonys M. 73, 78 Stonkus S. 125 Stundþia B. 113, 137, 141, 155, 163, 183 Ðegþdienë V. 132 Ðepetytë R. 113 Ðimaitienë A. 152 Ðukys J. 82, 113, 116–117, 119, 126–127, 132, 135, 137, 140, 144, 146–148, 151– 153, 159, 161, 165–166, 171–172, 175, 189, 195, 197–198, 204–206, 265–266, 269, 273, 286–287, 290 Talmantas J. 47, 61, 95, 120, 133, 232, 244 Tarvydaitë D. 14, 26–27, 33, 39, 58, 83, 85, 94, 103, 166 Tolutienë B. 144 Ulvydas K. 14, 49, 63, 70, 77, 88–89, 95, 119, 124, 139, 145–146, 161–163, 165– 166, 179, 186, 189, 195–196, 255, 263 Urbanavièiûtë Þ. 66, 87, 167, 191, 205 Urbutis V. 20, 22

327 ASMENØ RODYKLË

Naktinienë G. 67, 87, 122, 147; dar þr. Savièiûtë G. Oginskienë E. 123, 198, 268 Palionis J. 13–14, 29, 34–35, 42–44, 46, 91, 121, 129, 163, 172, 228, 237, 255, 264, 267, 271, 279, 281 Palmaitis L. 159 Paulauskas J. 62, 72, 94–95, 284 Paulauskienë A. 14, 20, 26–27, 33, 39, 58, 66–67, 81, 83, 85–86, 91–92, 94–95, 99, 101, 103–106, 112–113, 116–117, 123– 126, 129, 131–132, 136–138, 143–144, 150, 161, 163–166, 169–170, 195, 202, 268–269, 286 Pikèilingis J. 76–77, 89, 94–95, 113, 162, 164, 171, 179, 220 Piroèkinas A. 14, 34, 42–43, 58, 64–65, 69, 75, 82–83, 95, 112, 114, 150–151, 153, 158, 161, 173, 175, 179–180, 195, 228, 265, 268, 277, 297 Pribuðauskaitë A. 127 Pribuðauskaitë J. 93, 113 Pupkis A. 14, 21, 29, 31–33, 41–42, 46, 49, 58, 72, 82–83, 99, 112, 129, 143, 145, 161, 164, 170–172, 180, 183, 189–190, 222, 260, 265, 267, 269, 272, 279, 280–282, 284, 289 Raèkauskas M. 185–186, 290 Ragauskas J. 135 Raila B. 63, 69, 81, 227, 229–230, 236, 285 Rasimavièius A. 142, 144, 268 Rastenis V. 48, 112, 143, 165, 171, 195, 247 Razmukaitë M. 149–150, 152, 177, 183, 264 Rimða V. 122, 186 Rosinas A. 34, 42, 84, 98, 127, 138, 146, 151, 160, 165, 171, 266, 285–286 Rumðas P. 127 Ruþë A. 132, 135, 140, 150, 153, 171, 174, 177, 180, 193, 202, 265–266 Sabaliauskas A. 29 Salys A. 13, 47–48, 62–63, 70, 73–74, 81, 104, 124–125, 127–128, 130–131, 133, 152, 177–178, 186–187, 200, 203, 228– 232, 234–236, 238, 242–245, 280 Saussure’as F. de 20–22, 24, 31

ASMENØ RODYKLË

328

Urnieþiûtë R. 67 Vaièiulaitis A. 250 Vaiðnys J. 96, 155, 202, 257, 259–260, 286 Vaitkevièiûtë V. 65, 126, 148, 269 Vaiþgantas 249–250, 267 Valanèius M. 222, 236, 267 Valeckienë A. 71, 81, 102, 125, 128, 134, 146, 164–165, 185, 269, 271, 289 Valeika L. 142 Valiulytë E. 97, 124–125, 154, 156–158, 163, 166, 172, 175, 269, 271 Valiuvienë T. 66, 78, 81–82, 85, 136, 166, 176, 183, 189–190, 199, 269 Venckutë R. 14, 80, 88, 101, 105–106, 113, 117, 122–123, 126–127, 137, 143, 159, 161, 164, 167, 170, 190, 196, 265–266 Vendryesas J. 25 Vidmantas J. 74–76 Vydûnas 250 Vidþiûnas A. 14, 119, 147, 150 Vienuolis A. 62, 173, 225, 267 Vilentas B. 248, 266 Vilkys A. 138, 202 Vilutytë A. 76, 138, 149 Viskanta E. 69, 188, 218, 221 Vitkauskas V. 14, 196, 240 Vodzinskas E. 74–75 Vosylytë K. 62, 78–79, 135, 137, 149, 160– 161, 173–174, 190, 266, 269 Zimanas G. 203, 244 Zinkevièius Z. 87, 97–98, 146 Þemaitë 190–191, 222, 236, 267 Þemaitis J. 145–146 Þirgulys A. 89, 93, 112, 117–119, 122, 127, 144, 146, 152, 165, 173, 196, 201, 203–204, 229, 264, 266, 269, 284

Þiugþda J. 95, 139, 150, 165, 197, 204– 205, 243 Þukauskaitë J. 84, 138, 145–146, 178– 179, 195, 198, 200 Þulys V. 30 Þuperka K. 57, 78, 87, 119, 146, 148, 166– 167, 272 Àðóòþíîâa Í. 24, 27 Áåðåçèí Ô. 21, 24 Áóëûãèíà Ò. 107 Âàíäðèåñ Æ. þr. Vendryesas J. Ãàâðàíåê Á. þr. Havrånekas B. Ãîëîâèí Á. 21, 24 Ãîðáà÷åâè÷ Ê. þr. Gorbaèevièius K. Ãðàóäèíà Ë. 36 Äàíåø Ô. þr. Daneðas F. Åäëè÷êà A. þr. Jedlièka A. Æóïåðêà Ê. þr. Þuperka K. Çâåãèíöåâ Â. 22–23, 26 Èñàåâ Ì. 23, 27 Èöêîâè÷ Â. þr. Ickovièius V. Êëèìîâ Ã. 26 Êîäóõîâ Â. þr. Koduchovas V. Êîñåðèó Ý. þr. Coseriu E. Êóáðÿêîâà Å. þr. Kubriakova J. Ëàéîíç Äæ. 24 Íèêîëüñêèé Ë. 26 Ïåøêîâñêèé À. 33 Ñåìåíþê Í. þr. Semeniuk N. Ñêâîðöîâ Ë. þr. Skvorcovas L. Ñîëíöåâ Â. þr. Solncevas V. Ñîññþð Ô. äå þr. Saussure’as F. de Ñòåïàíîâ Þ. 31–32 Øâàðöêîïô Á. 31