Sociologija 0745623115 [PDF]

Zitiervorschau

_

?

'jj - J

A

A}/

UDK 316 Gi 32

Versta iš leidinio: SOCIOLOGY, 4 th edition by Anthony Giddens, with the assistance o f Karen Birdsall, published by Polity Press in association with B lackw ell Publishing Ltd, 2001. ISBN 0-7456-2311-5

Iš a n g lų k a lb o s v e r tė Jūratė M a r k e v ič ie n ė , D o n a ta s M a s ilio n is , dr. A lg im a n ta s V a la n tie ju s M o k s lin is red a k to riu s dr. A lg im a n ta s V a la n tie ju s R ed a k to rė M ild a I c ik z o n ie n ė

T h is ed itio n is p u b lish e d w ith th e su p p ort from the O p en S o c ie ty Fund - L ith u ania, and from the C E U T ran slation P roject o f the O p en S o c ie ty In stitu te - B u d a p est K n y g o s le id im ą iš d a lie s fin a n sa v o A tv ir o s L ie tu v o s fon d as ir A tv ir o s v isu o m e n ė s in stitu tas B u d a p e šte (V idu rio E u rop os u n iv e r site to V ertim ų p rojek tas)

Ali rights reserved. Except for the ąuatation o f short passages for the purposes o f criticism and review, no part o f this publication may be reproduced, stored in a retrieval system , or transmitted, in any form or by any means, electronic, m echanical, photocopying, recording or othenvise, without the prior perm ission o f the publisher. Copyright O Anthony Giddens 2001 © P olity Press in association with B lack w ell Publishing Ltd, 2001 © Vertimas į lietuvių kalbą, Jūratė M arkevičienė, Donatas M asilionis, A lgim antas Valantiejus, 2005 IS B N 9 9 8 6 - 8 5 0 -5 4 - 1

© U A B „Poligrafija ir informatika“, 2005

Anthony GIDDENS

SOCIOLOCIJA

POLIGRAFIJA IR INFORMATIKA

Efi I I

Turinys Pratarmė............................................................. 13 Kaip naudotis šia knyga.......................................... 15 1. KAS YRA SOCIOLOGIJA?.......................... 19 Sociologinės žiūros kūrimas................................ 20 Studijuojame sociologiją...................................... 21 Kaip sociologija gali padėti mums gyvenime?.......22 Kultūrinių skirtybių suvokimas.................................. 22 Politikos padarinių vertinimas.................................. 22 Savišvieta.............................................................23 Sociologinės minties raida................................... 23 Ankstyvieji teoretikai.............................................. 23 Auguste’as Comte’as............................................. 24 Ėmile’is Durkheimas.............................................. 25 Durkheimo studija apie savižudybę...........................27 Karlas Mancas.......................................................28 Kapitalizmas ir klasių kova................................. 28 Socialinė kaita: materialistinė istorijos samprata... 29 Maxas VVeberis..................................................... 29 Racionalizacija.................................................30 Pamirštoji pirmtakė................................................31 Naujesni sociologiniai rakursai............................. 32 Funkcionalizmas................................................... 32 Konfliktų teorijų rakursai......................................... 33 Socialinio veiksmo teorijų rakursai ........................... 33 Simbolinis interakcionizmas................................34 Išvados............................................................... 34 TEMOS SANTRAUKA............................................35 2. KULTŪRA IR VISUOMENĖ............................37 Kultūros samprata............................................... 38 Vertybės ir normos.................................................38 Kultūrinių vertybių ir normų kaita.........................39 Kultūrinė įvairovė.................................................. 40 Etnocentrizmas.....................................................41 Socializacija........................................................ 41 Regio muzika....................................................... 42 Socialiniai vaidmenys............................................. 43 Identitetas............................................................43 Visuomenės tipai.................................................45 Nykstantis pasaulis: ikimoderniosios visuomenės ir jų likimas......................................................45 Medžiotojai ir maisto rinkėjai...............................45 Gyvulių augintojų ir žemdirbių visuomenės........... 46 Nepramoninės, arba tradicinės, civilizacijos.......... 46 Modernusis pasaulis: industrinės visuomenės............46

Globali raida.........................................................49 Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis pasauliai............... 50 Besivystantis pasaulis....................................... 50 Naujosios industrinės šalys............................... 51 Socialinė kaita.....................................................53 Socialinės kaitos priežastys.................................... 55 Fizinė aplinka.................................................. 55 Politinė organizacija..........................................55 Kultūros veiksniai............................................. 56 Kaita moderniuoju laikotarpiu.................................. 56 Ekonominės [takos........................................... 56 Politinės įtakos................................................ 57 Kultūrinės įtakos..............................................57 Išvados...............................................................57 TEMOS SANTRAUKA........................................... 58 Pasvarstykite dar kartą.......................................... 59 Papildoma literatūra...............................................60 Interneto nuorodos................................................ 60 3. KINTANTIS PASAULIS..............................61 Globalizacijos matmenys..................................... 63 Globalizaciją skatinantys veiksniai............................ 63 Globalizacijos stiprėjimo priežastys.......................... 66 Politiniai pokyčiai............................................. 66 Informacijos srautai.......................................... 66 Transnacionalinės korporacijos.......................... 67 Diskusijos dėl globalizacijos................................ 69 „Skeptikai“ ........................................................... 69 „Hiperglobalistai“ ................................................... 70 Transformacijos šalininkai....................................... 70 Globalizacijos poveikis mūsų gyvenimui............... 71 Individualizmo stiprėjimas....................................... 71 Siekiant šeimos ir darbo pusiausvyros...................... 72 Darbo modeliai..................................................... 72 Populiarioji kultūra................................................. 73 Globalizacija ir rizika........................................... 74 „Technogeninės rizikos“ sklaida............................... 74 Grėsmės aplinkai............................................. 75 Elektroniniai virusai................................................75 Grėsmės sveikatai........................................... 76 Pasaulio klimato kaita............................................ 76 Globali „rizikos visuomenė“ ..................................... 77 Globalizacija ir nelygybė...................................... 78 Nelygybė ir globalūs padalijimai............................... 78 Žygis už „visuotinį teisingumą“................................. 81 Išvados: globalinės vadybos poreikis....................83

6

TURINYS

TEMOS SANTRAUKA............................................83 Pasvarstykite dar kartą...........................................85 Papildoma literatūra............................................... 85 Interneto nuorodos.................................................86 4. SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS...................... 87 Kasdienio gyvenimo tyrimai................................. 88 Mikrosociologija ir makrosociologija..........................90 Moterys ir vyrai viešumoje: mikrosociologijos ir makrosociologijos sąryšis................................90 Neverbalinis bendravimas....................................91 Veidas, gestai ir emocijos....................................... 91 „Veidas“ ir savigarba.............................................. 93 Lytis ir neverbalinis bendravimas..............................93 Socialinės taisyklės ir šneka................................ 93 Bendrieji supratimo pagrindai.................................. 94 Garfinkelio eksperimentai....................................... 94 Sąveikos chuliganizmas......................................... 95 Šnekos formos......................................................97 Atsako šūktelėjimai................................................97 Šnekos riktai........................................................ 98 Veidas, kūnas ir kalbėsena sąveikose....................98 Susidūrimai..........................................................99 Gatvės išmintis......................................................99 Riboženkliai........................................................ 100 Įspūdžio valdymas............................................... 101 Scena ir užkulisiai................................................ 101 Tiriamasis atvejis: vaidmenų atlikimas intymių apžiūrų metu........................................102 Socialinės tikrovės konstravimas.............................103 Asmeninė erdvė...................................................104 Sąveikos laike ir erdvėje..................................... 105 Laikrodžio laikas..................................................105 Socialinis gyvenimas ir erdvės bei laiko tvarkymas... 106 Išvados: artumo trauka.......................................106 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 107 Pasvarstykite dar kartą......................................... 109 Papildoma literatūra..............................................109 Interneto nuorodos............................................... 110 5. LYTIS IR SEKSUALUMAS........................... 111 Lyčių skirtybės...................................................113 Lytis ir biologija: natūralios skirtybės....................... 113 Lyčių socializacija................................................ 114 Lyties identitetas: dvi teorijos..................................115 Sigmundo Freudo lyčių raidos teorija.......................115 Nancy Chodorow lyčių raidos teorija....................... 115 Socialinis biologinės ir socialinės lyties konstravimas.. 116 ' Lyčių nelygybės koncepcijos............................... 117 Funkcionalizmo požiūriai........................................117 Lyčių nelygybės tyrinėjimas................................... 118 Vertinimas..................................................... 119

Feminizmo požiūriai............................................ 119 Liberalusis feminizmas................................... 119 Radikalusis feminizmas..................................120 Sylvia Walby: apmąstant patriarchinius ryšius......... 121 Juodaodžių feminizmas.................................. 122 Moteriškumai, vyriškumai ir santykiai tarp lyčių .... 122 R. W. Connellis: lyčių tvarka................................. 123 Lyčių hierarchija............................................ 124 Mairtinas Mac an Ghaillis: švietimas ir vyriškumo bei seksualumo formų susidarymas...................125 Lyčių tvarkos kaita: krizės tendencijos............... 126 Vyriškumų transformacijos....................................126 Nedarbas.....................................................126 Nusikalstamumas..........................................127 Prasmės krizė?............................................. 127 Žiniasklaidos vaizdiniai...................................127 Žmogaus seksualumas..................................... 127 Biologija ir seksualinė elgsena...............................128 Socialiniai poveikiai seksualinei elgsenai................ 128 Seksualumas Vakarų kultūroje..............................129 Seksualinė elgsena: Kinsey’o tyrimas............... 130 Seksualinė elgsena po Kinsey’o tyrimų..............131 Naujoji ištikimybė?..............................................132 Homoseksualumas........................................... 132 Homoseksualumas Vakarų kultūroje......................133 Lesbizmas....................................................134 Požiūriai į homoseksualumą................................. 134 Kampanija už įstatymo ginamas teises ir pripažinimą. 135 Prostitucija...................................................... 136 Prostitucija šiandien............................................ 136 Prostitutės, jų klientai ir įstatymai Europoje............. 137 Vaikų prostitucija ir globalinė „sekso industrija“ ........ 138 Prostitucijos aiškinimai.........................................139 Išvados: lytis ir globalizacija..............................139 TEMOS SANTRAUKA.........................................140 Pasvarstykite dar kartą........................................141 Papildoma literatūra............................................ 142 Interneto nuorodos..............................................142 6. KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS.......... 143 Kūno sociologija.............................................. 145 Socialinis sveikatos pamatas............................ 146 Klasė ir sveikata................................................. 146 Lytis ir sveikata..................................................149 Socialiniai ryšiai: geresnės sveikatos raktas?..........152 Rasė ir sveikata.................................................153 „Atvirkštinės rūpybos“ dėsnis................................154 Medicina ir visuomenė......................................154 Biomedicininio sveikatos modelio susiformavimas.... 154 Demografija: gyventojų tyrimai ..........................155 Biomedicininis modelis....................................... 155 Biomedicininio modelio kritika...............................156

TURINYS

Hiperaktyvumo „medikalizacija“ .............................. 157 Medicina ir sveikata kintančiame pasaulyje...............158 Sociologiniai požiūriai į sveikatą ir ligą................ 158 Sergančiojo vaidmuo............................................159 Įvertinimas.................................................... 160 Liga kaip „išgyventa patirtis“ .................................. 161 Sveikata ir senėjimas............................................162 Fiziniai senėjimo padariniai.................................... 164 Senėjimo problemos.............................................164 Išvados: senėjimo ateitis.................................... 165 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 166 Pasvarstykite dar kartą......................................... 168 Papildoma literatūra..............................................168 Interneto nuorodos............................................... 168

7

7. ŠEIMOS..................................................... 169 Pagrindinės sąvokos.......................................... 171 Šeimų įvairovė.................................................... 171 Teoriniai požiūriai į šeimą................................... 172 Funkcionalizmas..................................................172 Feminizmo koncepcijos......................................... 172 Pagrindinių britų šeimos modelių apžvalga................173 Nauji šeimos sociologijos rakursai...........................175 Beckas ir Beck-Gernsheim............................... 175 Santuoka ir skyrybos Britanijoje.............................. 176 Vienišo tėvo ar motinos namų ūkiai....................177 Antroji santuoka...................................................179 Atkurtosios šeimos............................................... 179 Carol Smart ir Bren Neale: Šeimos fragmentai?.........180 „Betėvystė“ .................................................... 181 Kintantys požiūriai................................................ 182 Bevaikės moterys................................................ 183 Šeimos modelių įvairovė: etniniai skirtumai Didžiojoje Britanijoje..................................... 183 Pietų azijiečių šeimos........................................... 183 Juodaodžių šeimos.............................................. 185 Santuokos alternatyvos...................................... 186 Sugyvenimas...................................................... 186 Gėjų ir lesbiečių partnerystės.................................187 Smurtas ir prievarta šeimos gyvenime................. 188 Smurtas šeimose................................................. 188 Seksualinė prievarta prieš vaikus ir kraujomaiša.......190 Nauji seksualinės prievartos tyrimai................... 190 Diskusija dėl šeimos vertybių.............................. 191 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 192 Pasvarstykite dar kartą......................................... 193 Papildoma literatūra..............................................194 Interneto nuorodos............................................... 194

Psichologiniai aiškinimai: „nenormalios psichikos būsenos“ ...................... 199 Normos ir sankcijos............................................. 199 Sociologinės nusikaltimo ir deviacijos teorijos... 200 Funkcionalizmo teorijos........................................200 Nusikaltimas ir anomija: Durkheimas ir Mertonas . 201 Robertas K. Mertonas: siekiai ir atlygiai..................201 Subkultūrų aiškinimai...................................... 202 Įvertinimas....................................................202 Interakcionizmo teorijos........................................202 Išmoktoji deviacija: diferencinis ryšys................. 203 Etikečių klijavimo teorija...................................203 Deviacijų stiprinimas............................................ 204 Įvertinimas....................................................204 Konfliktų teorijos: „naujoji kriminologija"................... 205 Naujasis kairysis realizmas...............................206 Kontrolės teorijos........................................... 207 „Išdaužytų langų11teorija.,...................................... 207 Teorinės išvados................................................. 208 Nusikalstamumo modeliai Jungtinėje Karalystėje . 209 Nusikaltimai ir jų statistika.................................... 209 Nusikalstamumo mažinimo strategijos rizikos visuomenėse......................................211 Politikos atsakas į nusikalstamumą.........................212 Viešosios tvarkos palaikymas rizikos visuomenėje... 214 Bendruomeninis viešosios tvarkos palaikymas......... 216 Nusikaltimų aukos ir kaltininkai.......................... 217 Lytis ir nusikaltimas..............................................217 Vyrų ir moterų nusikalstamumo santykis.............217 Nusikaltimai ir „vyriškumo krizė“ ........................219 Nusikaltimai prieš moteris................................ 220 Nusikaltimai prieš homoseksualus......................... 221 Jaunimas ir nusikalstamumas............................... 222 „Baltųjų apykaklių“ nusikaltimai...............................222 Bendrovių nusikaltimai.................................... 223 Narkotikų prekyba................................................224 Organizuotas nusikalstamumas.......................... 225 Besimainantis organizuoto nusikalstamumo veidas .... 225 Elektroniniai nusikaltimai...................................... 226 Kalėjimai: atsakymas į nusikaltimus?..................227 Ateities nusikaltimai............................................. 228 Išvados: nusikaltimai, deviacijos ir socialinė tvarka.....229 Baudžiamoji justicija: Jungtinių Valstijų atvejis.......... 230 TEMOS SANTRAUKA..........................................231 Pasvarstykite dar kartą.........................................233 Papildoma literatūra.............................. 234 Interneto nuorodos...............................................234

8. NUSIKALTIMAS IR DEVIACIJA................. 195 Deviacijų sociologija.......................................... 197 Nusikaltimo ir deviacijos aiškinimas....................198 Biologiniai aiškinimai: „nusikaltėlių tipai“ ................... 198

9. RASĖ, ETNIŠKUMAS IR MIGRACIJA..... 235 Rasės ir etniškumo supratimas........................... 237 Rasė................................................................. 237 Etniškumas........................................................ 239

8

TURINYS

Mažumų grupės............................................. 239 „Juodaodžių“ identitetas........................................ 240 Išankstinis nusistatymas, diskriminacija ir rasizmas . 241 Rasizmas...........................................................241 Stepheno Lawrence’o byla.....................................242 Iš „senojo rasizmo“ į „naująjį“ ............................ 243 Rasizmo ir etninės diskriminacijos aiškinimai..... 243 Psichologinės interpretacijos................................. 243 Rasizmo gajumas.................................................244 Sociologinės interpretacijos................................... 245 Etnocentrizmas, grupės uždarumas ir išteklių paskirstymas................................245 Konfliktų teorijos.............................................246 Etninė integracija ir etniniai konfliktai............... 246 Etninės integracijos modeliai................................. 246 Etninis konfliktas..................................................247 Globalinė migracija............................................ 248 Migraciniai persikėlimai......................................... 249 Globalinės diasporos............................................250 Imigracija į Jungtinę Karalystę............................ 252 Kintanti Britanijos imigracijos politika....................... 252 Etninė įvairovė Jungtinėje Karalystėje................. 254 Užimtumas ir ekonominė sėkmė............................. 255 Etninių mažumų užimtumo modelių tendencijos po XX a. septintojo dešimtmečio.................. 255 Naujausi duomenys........................................ 256 „Indų ekonominė sėkmė“ ................................. 256 Keblumai, kopiant į viršūnę...............................257 Etninės mažumos ir „naujoji ekonomika“ .................. 257 Būstas............................................................... 258 Rasė ir nusikaltimas............................................. 259 Policijos pareigūnų rasizmas............................ 260 Imigracija ir etniniai santykiai kitose Europos šalyse............................................ 261 Migracija ir Europos Sąjunga................................. 262 Pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai ir ekonominiai migrantai.....................................263 Išvados............................................................. 264 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 265 Pasvarstykite dar kartą......................................... 266 Papildoma literatūra............................................. 267 Interneto nuorodos............................................... 267 10. KLASĖ, STRATIFIKACIJA IR NELYGYBĖ............................................269 Klasių ir stratifikacijos teorijos........................... 271 Karlo Marxo teorija............................................... 271 Klasių kilmė........................................................ 271 Maxo VVeberio teorija............................................272 Eriko Olino VVrighto klasių teorija............................ 273 Klasių matavimai................................................274 Johnas Goldthorpe’as: klasė ir užimtumas............... 275 Klasių modelių įvertinimas.....................................276

Socialinių klasių skirtumai šiandienėse Vakarų visuomenėse.....................................277 Aukštuomenės klasė............................................ 277 Vidurinė klasė.....................................................279 Kintanti darbininkų klasė....................................... 280 „Laidinių darbuotojų“ iškilimas................................ 281 Klasė ir gyvenimo būdas....................................... 282 Vargingųjų klasė.................................................. 283 Lytis ir stratifikacija........................................... 283 Moterų klasinės padėties nustatymas..................... 283 Anapus namų?...............................................284 Moterų užimtumo poveikis klasiniams skirtumams... 285 Socialinis mobilumas.........................................285 Lyginamieji mobilumo tyrimai................................. 285 Žemyneigis mobilumas.........................................286 Socialinis mobilumas Britanijoje.............................287 Ar Britanija - meritokratija?....................................287 Lytis ir socialinis mobilumas.................................. 288 Išvados............................................................. 289 TEMOS SANTRAUKA..........................................289 Pasvarstykite dar kartą.........................................291 Papildoma literatūra............................................. 291 Interneto nuorodos...............................................292 11. SKURDAS, GEROVĖ IR SOCIALINĖ ATSKIRUS........................ 293 Skurdas............................................................ 295 Kas yra skurdas?.................................................295 Skurdo matavimas...............................................296 Oficialieji skurdo matavimai..............................296 Subjektyvieji skurdo matavimai......................... 297 Naujos skurdo tendencijos Jungtinėje Karalystėje.... 297 Kas yra skurdžiai?...............................................300 Skurdo aiškinimai.................................................301 Socialinė poliarizacija: ar kaltinti globalizaciją?......... 301 Įvertinimas.................................................... 302 Skurdas ir socialinis mobilumas.............................302 Polemika dėl vargingųjų klasės.......................... 304 Diskusijų dėl vargingųjų klasės pagrindas................ 304 Vargingųjų klasė, ES ir migracija............................ 305 Ar Britanijoje yra vargingųjų klasė?.........................305 Įvertinimas.................................................... 306 Socialinė atskirtis.............................................. 306 Paauglių nėštumo ekonominiai padariniai................ 308 Socialinės atskirties formos................................... 309 Būstas ir kaimynijos........................................ 309 Jaunuomenė................................................. 309 Kaimo teritorijos............................................. 310 Benamiai............................................................311 Viršūnės socialinė atskirtis.....................................311 Nusikalstamumas ir socialinė atskirtis..................... 313 Socialinė parama ir gerovės valstybės reforma... 313 Gerovės valstybės teorijos.....................................314

TURINYS

Marshallas: pilietybės teisės............................. 315 Esping-Andersenas: trys gerovės pasauliai .........315 Britanijos gerovės valstybės atsiradimas.................. 316 Reformuojant gerovės valstybę.............................. 317 Konservatorių „traukimasis atgal“ ...................... 317 Priklausomybė nuo socialinės paramos...................318 Konservatorių „traukimosi atgal“ įvertinimas.......319 Dabartiniai socialinės paramos reformos prioritetai.. 319 Vertinant socialines įsidarbinimo programas............. 321 Išvados: dar kartą apie lygybę ir nelygybę............ 321 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 322 Pasvarstykite dar kartą......................................... 324 Papildoma literatūra............................................. 324 Interneto nuorodos............................................... 324 12. MODERNIOSIOS ORGANIZACIJOS..... 325 Organizacijos ir modernusis gyvenimas...............326 Organizacijos teorijos........................................ 327 VVeberio požiūris į biurokratiją................................327 Blau: formalūs ir neformalūs santykiai biurokratinėse organizacijose...................... 329 Mertonas: biurokratijos disfunkcijos....................330 Burnsas ir Stalkeris: mechanistinės ir organinės sistemos................................. 330 Totalinės institucijos..............................................331 Pasipriešinimas totalinėms institucijoms: Goffmano teiginių kritika.................................. 331 Michelio Foucault organizacijų teorija: laiko ir erdvės kontrolė..................................... 332 Kalėjimai kaip moderniosios institucijos....................333 Moderniųjų kalėjimų raida......................................333 Kalėjimų biurokratizacija....................................... 333 Priežiūra organizacijose................................... 334 Priežiūros ribos.............................................. 335 Biurokratija ir demokratija......................................335 Geležinis oligarchijos dėsnis.................................. 336 Lytis ir organizacijos.......................................... 337 Seksualinis priekabiavimas.................................... 338 Moterys ir valdymas............................................. 339 Anapus biurokratijos?........................................ 340 Organizacijų kaita: japoniškasis modelis.................. 340 Valdymo transformacija......................................... 342 Technologija ir moderniosios organizacijos...............342 Tinklaveikos organizacijos.....................................344 Polemika dėl biurokratijos išcentrinimo....................345 „Adhokratijos“ iškilimas.................................... 345 Postmodernioji organizacija.............................. 346 Visuomenės „makdonaldizacija“? ...................... 346 Išvados............................................................. 347 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 347 Pasvarstykite dar kartą......................................... 349 Papildoma literatūra............................................. 349 Interneto* nuorodos............................................... 349

9

13. DARBAS IR EKONOMINIS GYVENIMAS .. 351 Kas yra darbas?................................................ 353 Mokamas ir nemokamas darbas ............................ 354 Užimtumo sistemos tendencijos......................... 354 Žinių ekonomika.................................................. 356 Darbo pasidalijimas ir ekonominė priklausomybė ... 357 Darbas ir technologijos.........................................358 Automatizacija.....................................................358 Informacinės technologijos....................................358 Teilorizmas ir fordizmas........................................359 Teilorizmo ir fordizmo ribotumas.............................360 Darbo transformacija..........................................361 Postfordizmas.....................................................361 Lanksčioj! gamyba...............................................362 Grupinė gamyba................................................. 362 Komandinis darbas.........................................362 „Multikvalifikacija“ ................................................ 363 Mokymasis darbo vietoje................................. 363 Postfordizmo kritika............................................. 364 Moterys ir darbas...............................................364 Moterys ir darbo vieta: istorinė apžvalga..................364 Moterų ekonominio aktyvumo didėjimas...................366 Lytis ir nelygybės darbe........................................367 Darbo segregacija.......................................... 367 Darbas ne visą darbo dieną..............................367 Užmokesčio skirtumas..........................................368 Polemika dėl darbo ne visą dieną........................... 369 Ar mažėja lyčių užimtumo nelygybė?...................... 371 Padaugėjo galimybių moterims viršūnėje.............371 Bet žemos kvalifikacijos moterų padėtis išlieka nepalanki....................................... 371 Darbo pasidalijimas namuose................................ 372 Namų ruoša.................................................. 372 Darbo pasidalijimo namuose pokyčiai..................... 373 Darbas ir šeima................................................. 374 Darbo-šeimos iššūkis.......................................... 374 Darbo savaitės ilgėjimas....................................... 375 Tėvų užimtumas ir vaikų raida.......................... 375 Spaudimas dirbančioms motinoms.................... 377 Šeimai palanki darbo politika................................. 378 Lankstusis darbo dienos režimas...................... 378 Pareigų pasidalijimas...................................... 379 Darbas namuose ........................................... 379 Tėvų atostogos..............................................379 Įvertinimas ....................................................380 Nedarbas...........................................................381 Nedarbo analizė.................................................. 381 Nedarbo tendencijos Britanijoje..............................381 Nedarbo patirtis.................................................. 383 Netikrumas dėl darbo.........................................384 Netikrumo dėl darbo atsiradimas............................ 384 „Neužtikrintas vidurys“: ar netikrumas dėl darbo nėra perdėtas?................................. 385

10

TURINYS

Žalingi netikrumo dėl darbo padariniai....................386 „Gendantis charakteris“ .................................. 386 „Darbo visą gyvenimą“ pabaiga?............................387 Darbo reikšmės nuosmukis?.............................. 388 TEMOS SANTRAUKA......................................... 389 Pasvarstykite dar kartą........................................ 391 Papildoma literatūra.............................................391 Interneto nuorodos.............................................. 391 14. VYRIAUSYBĖ IR POLITIKA.................. 393 Vyriausybė, politika ir galia.................................394 Valstybės sąvoka.............................................. 395 Politinio valdymo tipai....................................... 395 Monarchija........................................................ 396 Demokratija....................................................... 396 Tiesioginė demokratija....................................396 Atstovaujamoji demokratija..............................397 Nagrinėjant demokratiją: kas yra „liaudies valdžia“? ... 397 „Liaudis“ ............................................................397 „Valdžia“ ............................................................397 Kas ką „valdo“? .................................................. 397 Autoritarizmas.................................................... 398 Pasaulinė liberaliosios demokratijos sklaida.......398 Komunizmo žlugimas...........................................398 Liberaliosios demokratijos populiarumo priežastys... 399 Demokratijos triumfas: istorijos pabaiga?................ 401 Demokratijos paradoksas.....................................402 Internetas ir demokratizacija................................. 403 Politinės partijos ir rinkimai Vakarų šalyse.......... 404 Partinės sistemos...............................................404 Kraštutinės dešiniosios partijos Europoje........... 405 Partijos ir rinkimai Britanijoje................................. 406 Tečerizmas ir tolimesnės politikos gairės................ 406 „Naujieji leiboristai“..............................................407 1997 metų rinkimai........................................ 407 „Trečiojo kelio“ politika.........................................408 Moterų dalyvavimas politikoje............................... 410 Politika ir socialinė kaita....................................411 Globalizacija ir socialiniai sąjūdžiai........................ 411 Naujieji socialiniai sąjūdžiai..............................411 Technologijos ir socialiniai sąjūdžiai.......................412 Nacionaliniai sąjūdžiai ...................................... 413 Tautos susidarymo ir nacionalizmo teorijos............. 413 Nacionalizmas ir modernioji visuomenė............ 414 Tautos be valstybės............................................ 415 Tautinės mažumos ir Europos Sąjunga............. 416 Tautos ir nacionalizmas besivystančiose šalyse....... 416 Išvados: nacionalinė valstybė, tautinis identitetas ir globalizacija.................417 TEMOS SANTRAUKA........................................ 418 Pasvarstykite dar kartą........................................419 Papildoma literatūra............................................420 Interneto nuorodos............................................. 420

15. ŽINIASKLAIDA IR KOMUNIKACIJOS.....421 Laikraščiai ir televizija........................................423 Laikraščiai..........................................................423 Televizijos transliacija........................................... 423 Visuomeninė transliacija..................................423 BBC ateitis....................................................424 Globalinė televizija..........................................425 Televizijos poveikis............................................ 425 Televizija ir globalizacija: Indijos atvejis................... 426 TV ir smurtas..................................................... 427 Sociologai tyrinėja TV žinias.................................. 427 Kritikos atsakas..............................................428 Televizija ir žanras................................................429 „Muilo opera“ ................................................. 429 Informavimo priemonių teorijos.......................... 430 Ankstyvosios teorijos........................................... 430 Jūrgenas Habermas: viešoji sritis........................... 431 Baudrillardas: hiperrealybės pasaulis...................... 431 Johnas Thompsonas: informavimo priemonės ir modernioji visuomenė...................................432 Ideologija ir informavimo priemonės...................433 Naujųjų komunikacijų technologija...................... 434 Sąveikos rūšys....................................................434 Mobilieji telefonai: ateities iššūkis?......................... 435 Internetas..........................................................437 Interneto ištakos................................................. 437 Interneto poveikis................................................ 438 Naujoji socialinės izpliacijos era?........................... 440 Globalizacija ir žiniasklaida................................ 441 Muzika...............................................................442 Ar internetas transformuos muzikos pramonę?......... 443 Kinas.................................................................443 Žiniasklaidos „superbendrovės“ ..............................444 Žiniasklaidos imperializmas............................... 446 Globalinė žiniasklaida ir demokratija.......................447 Kaip televizija nušviečia besivystantį pasaulį............447 Pasipriešinimas globalinei žiniasklaidai ir jos alternatyvos........................................... 447 Televizija Kinijoje: „kultūros audros epicentrasu......... 448 Teisinio žiniasklaidos reguliavimo problema........ 449 Žiniasklaidos verslininkai: Rupertas Murdochas........ 450 Išvados............................................................. 451 TEMOS SANTRAUKA..........................................452 Pasvarstykite dar kartą.........................................453 Papildoma literatūra............................................. 453 Interneto nuorodos...............................................454 16. ŠVIETIMAS................................................455 Kintantis švietimo vaidmuo................................ 457 Švietimas ir industrializacija...................................457 Britų švietimas: ištakos ir raida.......................... 458 Švietimas ir politika..............................................460 „Viešosiosumokyklos........................................... 460

TURINYS

Valstybinė bendrojo lavinimo sistema ir jos kritikai... 461 Švietimo politika, vadovaujant Naujųjų leiboristų vyriausybei...................... 462 Kuo skiriasi britų ir kitų šalių švietimas.................... 463 Aukštasis mokslas............................................. 464 Raštingumas, vertinant globaliai............................. 465 Britanijos aukštojo mokslo sistema..........................467 Aukštojo mokslo finansavimo krizė.................... 467 Elektroniniai universitetai...................................... 468 Švietimas ir naujosios komunikacinės technologijos................................................469 Technologijos klasėje............................................470 Švietimas ir technologinis atotrūkis.........................470 Švietimo privatizavimas......................................471 Jungtinės Valstijos: iniciatyvūs švietimo verslininkai ... 472 Britanija: „žlungančių mokyklų“ gelbėjimas............... 474 Įvertinimas.......................................................... 474 Mokymo ir nelygybės teorijos............................. 475 Bernsteinas: kalbos kodai......................................475 lllichas: slaptoji mokymo programa.........................476 Bourdieu: švietimas ir kultūrinė reprodukcija.............477 VViIlisas: kultūrinės reprodukcijos analizė................. 477 Išmokti darbe nepatrūkti: dešimtojo dešimtmečio „kieti vyrukai“ ............ 478 Lytis ir švietimas................................................479 Lytis ir pasiekimai mokykloje................................. 479 Ar blogi mokymosi rodikliai iš tiesų yra susiję su lytimi?....................................481 Lytis ir aukštasis mokslas......................................482 Švietimas ir etniškumas......................................482 Socialinė atskirtis ir mokymas................................483 Intelekto koeficientas ir mokymosi sėkmė............ 484 Kas yra intelektas?.............................................. 484 IQ ir genetiniai veiksniai................................... 484 Nesutarimai dėl „Varpo formos kreivės“ ... ..........485 Emocinis ir bendražmogiškasis intelektas................ 486 Išvados: mokymasis visą gyvenimą.....................487 TEMOS SANTRAUKA..........................................487 Pasvarstykite dar kartą......................................... 489 Papildoma literatūra............................................. 489 Interneto nuorodos............................................... 490 17. RELIGIJA...................................................491 Religijos apibrėžimas......................................... 493 Kas nėra religija.................................................. 493 Kas yra religija.................................................... 493 Religijų įvairovė.................................................494 Totemizmas ir animizmas......................................494 Judaizmas, krikščionybė ir islamas.........................495 Judaizmas..................................................... 495 Krikščionybė..................................................495 Islamas......................................................... 495 Tolimųjų Rytų religijos...........................................496

11

Induizmas..................................................... 496 Budizmas, konfucianizmas, daosizmas.............. 496 Religijos teorijos............................................... 497 Manos ir religija.................................................. 497 Durkheimas ir religinis ritualas............................... 498 VVeberis: pasaulio religijos ir socialinė kaita............. 499 Įvertinimas..........................................................500 Religinių organizacijų tipai................................. 501 Bažnyčios ir sektos..............................................501 Denominacijos ir kultai..........................................501 Vertinimas..........................................................501 Lytis ir religija....................................................502 Religiniai vaizdiniai...............................................502 Moterys religinėse organizacijose........................... 503 Moterys ir katalikybė....................................... 504 Moterys Anglikonų bažnyčioje.......................... 504 Religija, sekuliarizacija ir socialinė kaita..............505 Sekuliarizacijos matmenys................................. 505 Religija Jungtinėje Karalystėje............................... 506 Religija Jungtinėse Valstijose................................. 509 Sekuliarizacijos teiginio vertinimas......................... 510 Naujieji religiniai sąjūdžiai.................................. 512 Naujųjų religinių sąjūdžių rūšys...............................512 Pasaulėteigos sąjūdžiai...................................513 Pasaulėneigos sąjūdžiai.................................. 514 Sambūvio su pasauliu sąjūdžiai.........................514 Naujieji religiniai sąjūdžiai ir sekuliarizacija.............. 514 Tūkstantmečio sąjūdžiai (milenarizmas).............. 514 Jokymo sekėjai................................................... 515 Dvasių šokis....................................................... 515 Tūkstantmečio sąjūdžių prigimtis............................ 516 Apokalipsizmas................................................... 516 Religinis fundamentalizmas ............................... 516 Islamiškasis fundamentalizmas..............................517 Islamas ir Vakarai...........................................518 Islamiškojo atgimimo plėtra..............................518 Krikščioniškasis fundamentalizmas.........................519 „Elektroninė bažnyčia“ .....................................521 Išvados............................................................. 522 TEMOS SANTRAUKA..........................................522 Pasvarstykite dar kartą.........................................524 Papildoma literatūra............................................. 525 Interneto nuorodos...............................................525 18. MIESTAI IR MIESTŲ ERDVĖS................ 527 Moderniosios urbanizacijos savybės...................529 Moderniųjų miestų raida ....................................... 530 Urbanizacijos teorijos ........................................531 Čikagos mokykla................................................. 531 Miesto ekologija............................................. 531 Urbanizacija kaip gyvenimo būdas.................... 532 Urbanizacija ir sukurtoji aplinka..............................534 Harvey’s: erdvės struktūros pertvarka................ 534

12

TURINYS

Castellsas: urbanizacija ir socialiniai sąjūdžiai.... 535 Įvertinimas.................................................... 535 Vakarų miestų raidos tendencijos........................ 536 Priemiesčių susidarymas...................................... 536 Senųjų miestų centrų nyksmas...............................537 Miesto konfliktai.................................................. 538 Miestų atnaujinimas............................................. 539 Miesto renesanso link: Miestų specialiosios grupės ataskaita........... 539 Regeneracija ir urbanistinis atnaujinimas..............540 Dokai: miesto atnaujinimas ar miesto katastrofa?..... 541 Urbanizacija besivystančiame pasaulyje...............542 Urbanizacijos iššūkiai besivystančiame pasaulyje..... 542 Ekonominės implikacijos.................................. 542 Megamiesto kūrimas............................................ 544 Aplinkos iššūkiai..................................................545 Socialiniai padariniai....................................... 546 Besivystančio pasaulio urbanizacijos ateitis..............546 Miestai ir globalizacija........................................ 546 Globaliniai didmiesčiai.......................................... 547 Didmiestis ir periferija...........................................548 Globalinis didmiestis ir nelygybė............................. 548 Miestų administravimas globaliniame amžiuje..... 549 Globalumo valdymas............................................549 Miestai kaip politiniai, ekonominiai ir socialiniai veiksniai....................................................... 550 Merų vaidmuo................................................551 Išvados: miestai ir globalinis vadovavimas.......... 552 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 552 Pasvarstykite dar kartą......................................... 554 Papildoma literatūra............................................. 554 Interneto nuorodos............................................... 554 19.GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ.............................. 555 Pasaulio gyventojų gausėjimas........................... 557 Gyventojų analizė: demografija...............................557 Gyventojų kaitos dinamika.....................................557 Pagrindinės demografijos sąvokos..........................558 Gyventojų gausėjimas besivystančiame pasaulyje.... 558 Demografinė pereiga............................................560 Būsimo gyventojų gausėjimo prognozės.................. 561 Žmogaus poveikis gamtai................................... 562 Nerimas dėl aplinkos: ar egzistuoja „augimo ribos“? ... 562 Tvari raida.......................................................... 563 Vartojimas, skurdas ir aplinka.................................564 Grėsmės šaltiniai............................................... 565 Tarša ir atliekos................................................... 565 Oro tarša.......................................................565 Vandens tarša................................................567 Kietosios atliekos............................................569 Senkantys ištekliai............................................... 569 Vanduo......................................................... 570

Dirvožemio erozija ir dykumėjimas.................... 570 Miškų naikinimas........................................... 570 Rizika ir aplinka................................................. 571 Visuotinis klimato atšilimas....................................571 Kas yra visuotinis klimato atšilimas?..................571 Galimi visuotinio klimato atšilimo padariniai....... 573 Kas yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos?............ 573 Reagavimas į visuotinio atšilimo pavojų..............574 „Ekstremalios“ oro sąlygos: šiltesnio pasaulio kaina? .... 575 Genetiškai modifikuotas maistas............................ 577 Ginčai dėl genetiškai modifikuoto maisto............577 Genetiškai modifikuoto maisto pavojų įvertinimas .. 579 Žvelgiant į ateitį................................................. 579 Ar rūpinimasis aplinka yra sociologinė problema? 581 TEMOS SANTRAUKA..........................................582 Pasvarstykite dar kartą.........................................583 Papildoma literatūra............................................. 584 Interneto nuorodos...............................................584 20. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI...... 585 Sociologiniai klausimai..........................................587 Ar sociologija - mokslas?................................... 588 Tyrimo procesas................................................588 Tyrimo problema................................................. 589 Esamų faktų apžvalga...........................................589 Problemos tikslinimas...........................................589 Tyrimo modelio konstravimas................................ 589 Tyrimo procesas................................................. 589 Rezultatų interpretavimas..................................... 590 Tyrimo rezultatų skelbimas....................................590 Tikrovė trikdo!.....................................................590 Priežastis ir padarinys........................................ 590 Priežastingumas ir koreliacija................................ 591 Priežastingumo veiksniai........................................591 Kontrolė............................................................. 592 Priežasčių nustatymas..........................................592 Tyrimų metodai................................................. 593 Etnografija..........................................................593 Etnografijos privalumai ir ribotumai ................... 593 Apklausos.......................................................... 594 Anketos (klausimynai)..................................... 594 Atranka......................................................... 594 Apklausų privalumai ir trūkumai.........................595 „Tautos pasirinkimas?“ ..........................................595 Eksperimentai.....................................................596 Gyvenimo istorijos................................................596 Istorinė analizė.................................................... 596 Lyginamųjų ir istorinių tyrimų derinimas................... 597 Socialinės kaitos tyrimai: globalizacijos atvejis.... 597 Tyrimai realiajame pasaulyje: problemos, spąstai, dilemos.......... ............... 598 Rasės ir skurdo miesto erdvėse tyrimai................... 598 Tyrimo fokuso permąstymas............................. 598

TURINYS

Dalyvaujančiojo stebėtojo „įsitraukimas“ ..............599 Etnografinių duomenų skelbimas: anonimiškumas, sutikimas ir galios santykiai.........................600 Statistinės sąvokos.............................................. 601 Lentelių skaitymas............................................... 602 Išvados: sociologijos įtaka................................. 603 TEMOS SANTRAUKA.......................................... 604 Papildoma literatūra............................................. 604 Interneto nuorodos............................................... 604 Pasvarstykite dar kartą......................................... 605 21. TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI... 607 Maxas VVeberis: protestantiškoji etika..................... 608 Teorinės dilemos................................................ 610 Pirmoji dilema: struktūra ir veiksmas....................... 611 Įvertinimas.................................................... 612 Antroji dilema: konsensas ir konfliktas..................... 613 Įvertinimas.................................................... 613 Trečioji dilema: lyties problema...............................614 Įvertinimas.................................................... 616 Ketvirtoji dilema: moderniojo pasaulio formavimas... 616 Marksistiniai požiūriai.......................................616

13

VVeberio požiūris............................................ 616 Mano ir Weberio palyginimas............................... 617 Įvertinimas....................................................617 Vėlesnės teorijos...............................................618 Postmodernistinė teorija....................................... 618 Michelis Foucault................................................ 618 Kiti požiūriai........ ............................................... 620 Jūrgenas Habermasas: demokratija ir viešoji sritis... 620 Ulrichas Beckas: rizikos visuomenė........................621 Manuelis Castellsas: tinklo ekonomika.................... 622 Anthony's Giddensas: socialinis reflektyvumas......... 623 TEMOS SANTRAUKA..........................................624 Išvados............................................................. 624 Pasvarstykite dar kartą.........................................625 Papildoma literatūra............................................. 626 Terminų žodynėlis............................................... 627 Bibliografija........................................................ 647 Pavardžių rodyklė............................................... 662 Dalykinė rodyklė.................................................. 666

14

Pratarmė Sociologija, žymaus šiuolaikinio sociologo Anthony‘o Giddenso vadovė­

lis, - neabejotinai viena geriausių edukacinės srities priemonių. Knyga glaustai perteikia visus pagrindinius šios dalykinės srities pasiekimus: čia plačiai nagrinėjamos įvairios sociologijos idėjos, pateikiamos įžvalgiausios disciplinos koncepcijos, aprašomi formalūs sociologijos sandaros kompo­ nentai, aptariamos klasikinės ir dabartinės sociologijos teorijos, profesio­ naliai išlaikant pusiausvyrą tarp jų ir empirinės medžiagos. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvieną naują šio vadovėlio leidimą, įskaitant ir ketvirtą­ jį, autorius praturtina naujomis, problemiškomis ir intriguojančiomis temo­ mis, įtraukdamas atitinkamą empirinę medžiagą. Autorius, kaip, beje, rodo ir stulbinama šios knygos paklausa, įsten­ gia priartėti prie aktualiausių XXI a. klausimų, kviesdamas drauge apmąs­ tyti itin sparčius šių dienų socialinius pokyčius. Giddensas aptaria globalėjimą, kaip stiprėjančią žmonių tarpusavio priklausomybę, ir nagrinėja tikėtinus šios raidos padarinius. Jį domina ne tik ekonominiai, bet ir ko­ munikaciniai, kultūriniai ir politiniai integracijos procesai. Ne mažiau svarbu - technologiniai informacinių visuomenių raidos pokyčiai, kurie skverbiasi ne tik į darbo, bet ir kasdienio gyvenimo sritis. Sociologo po­ žiūriu, šiandieną mūsų kasdienybei daro įtaką ne tiek praeitis, įpročiai, papročiai, kiek ateities lūkesčiai. Šioje knygoje atsiskleidžia - dėl autoriaus gebėjimo reikšti mintis aiš­ kiai ir paprastai, tačiau anaiptol nesupaprastintai, - svarbi tiesa: sociolo­ gija mėgina suprasti ne tik plačios apimties institutus, visuomenes, didžiu­ les organizacijas, socialinius sąjūdžius, bet ir paskiro asmens patyrimą. Pastarosios temos įtraukimas į sociologijos temų sąrašą - ir Giddenso, ir mikrosociologų nuopelnas.

15

Jau vien dėl šios priežasties ši knyga yra puikus pradžiamokslis (pačia geriausia šio žodžio prasme) visiems, kurie pirmą kartą susipažįsta su so­ ciologija. Pirmas, dar nepažįstamas, susitikimas su mokslu, kuris siekia suprasti tiek šiuolaikinių visuomenių sandarą, tiek atsitiktinumus, būdin­ gus kasdienybės pasauliui, yra labai atsakingas tiek skaitančiajam, tiek ir rašančiajam. Reikia pripažinti, kad knygos autorius tinkamai rūpinasi skai­ tančiuoju, kuris palaipsniui susipažįsta su skirtingomis sociologijos sriti­ mis, rasdamas reikiamas nuorodas, kaip lanksčiai naudotis knyga. Kiek­ viena knygoje pateikiama detalė susiejama su problemiškomis teorinėmis įžvalgomis. Vienas įstabiausių A. Giddenso, kaip socialinio teoretiko, sukūrusio pla­ čiai žinomą struktūrizacijos teoriją, gebėjimų - a) pateikti dėstomą me­ džiagą problemiškai, t. y. susieti teorinę ir empirinę nagrinėjamo dalyko puses, b) pasitelkti sociologinę vaizduotę, t. y. neapsiriboti tik žinių kau­ pimo rutina, bet, priešingai, žvelgti plačiau, suprasti ontologinius struk­ tūrizacijos dėmenis, c) pasitelkti istorinį požiūrį, t. y. gebėti apimti alter­ natyvias kryptis, d) įtraukti originalias sociologijos idėjas ir atradimus, nepiktnaudžiaujant pernelyg įmantriomis sąvokomis. Nuo 1997 m. Anthony‘s Giddensas yra prestižinės Londono ekonomi­ kos ir politikos mokslų mokyklos (LSE) direktorius, pakeitęs buvusį sa­ vo pirmtaką lordą Ralfą Dahrendorfą. Vėlyvuoju savo akademinės veik­ los laikotarpiu sociologas vis dažniau dalyvauja viešajame visuomenės gy­ venime, svarstydamas aktualius nūdienos klausimus, kuriuos jis linkęs sieti su naujuoju, istorinių paralelių neturinčiu, rizikos tarpsniu. Mokslinis redaktorius dr. Algimantas Valantiejus

16

Kaip naudotis šia knyga Ši knyga buvo parašyta tvirtai tikint, kad sociologija vaidina pagrindinį vaidmenį šiuolaikinėje intelektualioje kultūroje ir užima svarbiausią vie­ tą tarp socialinių mokslų. Daugelį metų dėstydamas sociologiją įvairiais lygiais, įsitikinau, kad, rašant elementarų šios disciplinos įvadą, reikia glaustai pateikti kai kuriuos pagrindinius šios dalykinės srities laimėji­ mus bei raidos bruožus. Mano tikslas buvo parašyti knygą, kurioje originalumas derėtų su svar­ biausių šiandien sociologus dominančių klausimų analize. Knygoje nepikt­ naudžiaujama pernelyg įmantriomis sąvokomis; vis dėlto stengiamasi pla­ čiai įtraukti idėjas ir atradimus, susijusius su įžvalgiausiais disciplinos pa­ siekimais. Tikiuosi, jog elgiausi nešališkai; stengiausi nušviesti pagrindi­ nes sociologijos koncepcijas, nors ir negaliu teigti, kad nebūta atrankos. Knygoje siekiu išlaikyti pusiausvyrą tarp teorinės minties ir empirinių ty­ rinėjimų. Akivaizdu, jog teorija sociologijai, kaip ir bet kuriam kitam da­ lykui, yra svarbiausia. Knygoje studentai yra supažindinami su klasiki­ niais požiūriais į teoriją, tačiau čia taip pat yra siekiama sutelkti dėmesį į naujai atsirandančias teorines koncepcijas.

Svarbiausios temos Knyga yra grindžiama svarbiausiomis temomis, kiekviena iš kurių šiam darbui suteikia išskirtinumo. Viena pagrindinių temų yra pasaulio kaita. Sociologijos atsiradimas tiesiogiai susijęs su transformacijomis, kurios at­ siejo industrinę Vakarų socialinę tvarką nuo ankstesnėms visuomenėms būdingo gyvenimo būdo. Sociologinės analizės svarbiausias objektas yra šių pokyčių sukurtas pasaulis. Socialinių pokyčių tempas nuolatos spar­ tėja, ir gali būti, kad mes stovime prie slenksčio tokių pat esminių poky­ čių, kokie įvyko XVIII a. pabaigoje ir XIX amžiuje. Svarbiausias socio­ logijos uždavinys yra išsiaiškinti transformacijas, įvykusias praeityje, ir suprasti svarbiausius šiandien vykstančius pokyčius. Antra svarbi šios knygos tema yra socialinio gyvenimo globalizacija. Per ilgai sociologijoje dominavo požiūris, kad visuomenes galima nagri­ nėti kaip savarankiškus vienetus. Tačiau net praeityje visuomenės neeg­ zistavo izoliuotai. Šiuo metu akivaizdžiai matome globalinės integracijos proceso spartėjimą. Tai akivaizdžiai matyti, pavyzdžiui, stebint globali­ nės ekonomikos plėtrą ir šiandieninį elektroninių finansų rinkų vaidmenį mūsų gyvenime. Globalizacijos reikšmė šioje knygoje taip pat glaudžiai

siejasi su tarpusavio priklausomybės tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivys­ čiusių pasaulio dalių svarba. Trečia, šioje knygoje pabrėžiamas lyginimasis požiūris. Sociologijos negalima dėstyti, vien tik aiškinant kurios nors konkrečios visuomenės ins­ titucijas. Nors aš, žinoma, dažniausiai kalbu apie Britaniją, tokia diskusi­ ja visada siekia išlaikyti pusiausvyrą, remdamasi gausia bei įvairia me­ džiaga iš kitų bendruomenių ar kultūrų. Šioji medžiaga apima Vakarų ša­ lyse atliktus tyrimus, tačiau aš taip pat dažnai remiuosi Rusija, Kinija ir Artimaisiais Rytais, nes šiose visuomenėse dabar vyksta esminiai poky­ čiai. Šioje knygoje taip pat pateikiama daugiau nei iki šiol buvo įprasta įvaduose į sociologiją medžiagos apie vargingesnes pasaulio šalis. Be to, aš labai pabrėžiu ryšį tarp sociologijos ir antropologijos, kurių profesi­ niai interesai daugeliu atžvilgiu labai panašūs. Turint omenyje glaudžius ryšius, sujungiančius viso pasaulio bendruomenes, ir tai, kad iš esmės iš­ nyksta daugelis tradicinės socialinės sistemos formų, tampa vis sunkiau nubrėžti ribą tarp sociologijos ir antropologijos. Ketvirtoji tema - istorinė sociologijos orientacija. Tai kur kas daugiau negu vien tik „istorinio konteksto“, kuriame vyko nagrinėjami įvykiai, api­ būdinimas. Vienas iš svarbiausių įvykių sociologijoje per pastaruosius ke­ lerius metus yra vis labiau pabrėžiama istorinės analizės reikšmė. Šito ne­ reikėtų suprasti vien tik kaip sociologinio požiūrio taikymą praeičiai, o kaip būdą, padedantį mums suprasti šiandienos institucijas. Pastarojo meto istorinės sociologijos darbai yra plačiai naudojami šioje knygoje, jie su­ kuria daugumoje skyrių pateikiamų interpretacijų sistemą. Penkta, ypatingas dėmesys visoje knygoje yra skiriamas lyties klausi­ mams. Lyties klausimų nagrinėjimas paprastai yra laikomas specialiu ben­ drosios sociologijos skyriumi, tad šioje knygoje taip pat yra skyrius, ku­ riame pateikiamos mintys bei tyrinėjimai šia tema. Tačiau lyčių santykių klausimai sociologinei analizei yra taip svarbūs, kad jų negalima papras­ čiausiai perkelti į vieną dalyko poskyrį. Šeštoji tema yra ryšiai tarp visuomenės ir asmenybės. Sociologinis mąs­ tymas yra gyvybiškai svarbus, norint padėti suprasti patį save, o tai, savo ruožtu, vėl gali būti nukreipta į geresnį visuomeninio pasaulio supratimą. Studijuodami sociologiją, turėtume pajusti išsilaisvinimo pojūtį: sociolo­ gija praplečia mūsų simpatijas ir vaizduotę, atskleidžia naujus požiūrius į mūsų poelgių priežastis ir padeda suvokti kitokią negu mūsų kultūrinę aplinką. Kol sociologinės idėjos meta iššūkį dogmoms, moko mus ver­

18

tinti kultūrinę įvairovę ir leidžia suprasti, kaip veikia socialinės instituci­ jos, tol sociologijos praktika didina žmogaus laisvės galimybes.

Knygos sandara Knygos pradžioje nepateikiama daug abstrakčių diskusijų apie pagrindi­ nes sociologijos sąvokas. Atvirkščiai, sąvokos čia yra aiškinamos tada, kai jos pateikiamos atitinkamuose skyriuose, ir aš visur stengiausi idė­ jas, sąvokas bei teorijas pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais. Nors šie pa­ vyzdžiai paprastai remiasi sociologine medžiaga, aš gana dažnai pasitelk­ davau kitus šaltinius (pavyzdžiui, laikraščių medžiagą). Stengiausi, kad mano rašymo stilius būtų kaip įmanoma paprastesnis ir aiškesnis, tuo pat metu siekdamas, kad knyga būtų gyva ir „kupina netikėtumų“. Skyriai yra išdėstyti taip, kad skaitytojas gebėtų palaipsniui susipažinti su skirtingomis sociologijos sritimis. Aš taip pat pasistengiau, kad knyga būtų galima lanksčiai naudotis ir lengvai pritaikyti individualių studijų poreikiams. Daug neprarandant, skyrius galima praleisti arba studijuoti kita seka. Kiekvienas skyrius yra parašytas kaip gana savarankiškas vie­ netas, o ten, kur tai yra aktualu, pateikiamos nuorodos į kitus skyrius. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos interneto nuorodos, kurios padės pradėti paieškas gausioje internete sukauptoje informacijoje apie žmones ir sociologiją. Internetas yra dinamiškas šaltinis, nuolatos kintan­ tis, todėl interneto puslapiai tarp jūsų apsilankymų juose gali išsiplėsti, pasikeisti ar visiškai išnykti. Šią knygą papildantis interneto tinklalapis bus nuolatos papildomas naujais interneto šaltiniais bei nuorodomis, tad jį reikėtų laikyti vertingu informacijos šaltiniu.

Sociologinės žiūros kūrimas

20

Studijuojame sociologiją

21

Kaip sociologija gali padėti mums gyvenime?

22

Sociologinės minties raida

23

Naujesni sociologiniai rakursai 32 Išvados

34

Temos santrauka

35

1 skyrius. Kas yra sociologija?

Gyvename šiandien - XXI a. pradžioje - pasau­ lyje, kuris verčia stipriai nerimauti, bet kartu yra kupinas neįprasčiausios ateities pažadų. Pasaulį už­ tvindė kaita, didelės prieštaros, nesantaika, įtam­ pa, visuomenės susiskaidymas, o gamtinę aplin­ ką niokoja šiuolaikinės technologijos. Kita vertus, turime tokias galimybes valdyti savo likimą ir ge­ rinti gyvenimą, kokių mūsų pirmtakų kartos nė ne­ įstengė įsivaizduoti. Kaip atsirado mūsų pasaulis? Kodėl mūsų gy­ venimo sąlygos taip skiriasi nuo mūsų tėvų ir sene­ lių gyvenimo sąlygų? Kur žengs, kaip keisis atei­ tis? Tokie klausimai labiausiai rūpi sociologijai ir būtent todėl šiai tyrimų sričiai tenka esminis vaidmuo moderniojoje intelektinėje kultūroje. Sociologija tiria žmonių socialinį gyvenimą, grupes bei visuomenes. Tai - nuostabus ir labai įdomus darbas, nes tyrimų objektas yra mūsų pa­ čių - socialinių būtybių - elgsena. Sociologiniai tyrimai apima nepaprastai plačią sritį - praside­ dančią trumpalaikių susidūrimų, į kuriuos paten­ ka praeiviai gatvėje, analize ir siekiančią pasau­ linių socialinių procesų tyrimus. Dauguma mūsų regi pasaulį per pažįstamų as­ meninio gyvenimo ypatumų prizmę. Sociologija siekia kur kas plačiau pažvelgti į tai, kodėl esa­ me tokie, kokie esame, ir kodėl veikiame taip, o ne kitaip. Ji moko, kad dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais, neišvengiamais, gerais ar teisingais, gali būti kitokie, ir kad mūsų gyveni­ mo „duotybes“ stipriai veikia istorijos ir visuome­ nės jėgos. Sociologinei žiūrai iš esmės svarbu su­ prasti vos pastebimus, tačiau painius ir sudėtin­ gus būdus, kuriais mūsų asmeniniai gyvenimai at­ spindi socialinės patirties kontekstus.

Sociologinės žiūros kūrimas Mokytis mąstyti sociologiškai - kitaip tariant, žvelgti plačiau - reiškia puoselėti savo vaizduo­ tę. Sociologijos studijos negali tapti vien žinių kau­ pimo rutina. Sociologas yra tas, kuris geba atsi­ riboti nuo asmeninių aplinkybių čia-ir-dabar bei susieti dalykus su platesniu kontekstu. Sociologo darbą lemia savybė, kurią amerikietis mokslinin­ kas C. Wrightas Millsas taikliai pavadino socio­ logine vaizduote (Mills, 1970). Sociologinė vaizduotė reikalauja mintimis „at­ plėšti save“ nuo įprastų kasdienybės rutinų. Pa­ nagrinėkime paprasčiausią veiksmą - kavos gėri­ mą. Ką galėtume pasakyti apie tokį tariamai nuo­ bodų elgsenos atvejį, jei pažvelgtume sociologo akimis? Ogi aibę dalykų. Pirma, atkreiptume dėmesį, jog kava - ne vien galimybė atsigaivinti. Kaip mūsų kasdienės socia­ linės veiklos dalis, kava turi simbolinę vertę. Daž­ nai kavos gėrimo ritualas mums rūpi kur kas la­ biau, negu pats jos gėrimo veiksmas. Daugeliui vakariečių ryto kavos puodelis yra asmeninės ru­ tinos ašis, pirmasis svarbus žingsnis, išaušus naujai dienai. Po ryto kavos dažnai jos geriama ir die­ ną, drauge su kitais. Šitaip kavos gėrimas tampa socialiniu ritualu. Kai du žmonės tariasi susitikti kavai, juos, ko gero, labiau traukia proga pabūti drauge ir pašnekėti, o ne tai, ką jie geria. Bet ku­ rioje visuomenėje gėrimas ir valgymas iš tiesų su­ teikia galimybę socialiai sąveikauti ir įgyvendin­ ti ritualus - visa tai yra vertinga ir turtinga socio­ loginių tyrimų tema. Antra, kava yra narkotikas, turintis kofeino, ku­ ris skatina smegenų veiklą. Daugelis žmonių ge­

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

ria kavą, kad „pakeltų nuotaiką“. Kavos pertrau­ kėlės padeda lengviau ištverti ilgas darbo dienas įstaigose ar mokymąsi vėlų vakarą. Kava yra prie­ monė, kuri formuoja įpročius, tačiau dauguma Va­ karų kultūros žmonių nelaiko kavos mėgėjų nar­ komanais. Kava, kaip ir alkoholis, yra socialiai pri­ imtinas narkotikas, tačiau visuomenė netoleruoja kitų narkotikų, pavyzdžiui, marichuanos. Kita ver­ tus, yra visuomenių, kurios toleruoja marichuanos ar net kokaino vartojimą, tačiau rūstauja dėl ka­ vos bei alkoholio. Sociologus domina, kodėl esama šių prieštarų. Trečia, individas, geriantis kavos puodelį, yra įtrauktas į sudėtingą, per visą pasaulį besidriekiantį socialinių bei ekonominių santykių tinklą. Kava yra produktas, siejantis kai kurių turtingiausių ir skurdžiausių planetos kampelių žmones: turtingos šalys suvartoja didžiulį kiekį kavos, kurią išaugi­ no skurdžiosios. Tarptautinėje prekyboje kava ver­ tinama beveik kaip nafta. Daugeliui šalių ji virto pagrindiniu užsienio valiutos šaltiniu. Kavai ga­ minti, gabenti ir paskirstyti reikia nuolatinių san­ dorių tarp žmonių, esančių už tūkstančių mylių nuo kavos gėrėjo. Tirti tokius visuotinius sandorius svarbi sociologijos užduotis, kadangi dabar pasau­ linės socialinės įtakos bei komunikacijos veikia daugelį mūsų gyvenimo aspektų. Ketvirta, kavos gurkšnojimo veiksmas leidžia numanyti visą praeities socialinę bei ekonominę raidą. Kavą imta plačiau vartoti tik XIX a. devin­ tojo dešimtmečio pabaigoje kartu su kitais - šian­ dien vakariečiams įprastais - maisto produktais, pavyzdžiui, arbata, bananais, bulvėmis ir baltuo­ ju cukrumi. Beje, gėrimas kilęs iš Vidurinių Ry­ tų, bet jį imta masiškai vartoti tik Vakarų plėtros laikotarpiu - maždaug prieš pusantro šimto me­ tų. Iš esmės visa kava, kurią šiandien geriame, at­ keliauja iš buvusių europietiškų kolonijų (Pietų Amerikos bei Afrikos). Ji tikrai nėra „natūrali“ Va­ karų maisto dalis. Kolonijinis palikimas darė ne­ paprastą įtaką pasaulinės prekybos kava raidai. Penkta, kava yra produktas, apie kurį sukasi šiuolaikinės diskusijas dėl globalizacijos, tarptau­ tinės prekybos, žmogaus teisių ir aplinkos nioko­

21

jimo. Populiarėdama kava tapo „firmine“ ir poli­ tizuota: juk vartotojų sprendimai, kurios rūšies ka­ vą gerti ir kur ją pirkti, virto gyvenimo būdo pa­ sirinkimais. Kiekvienas asmuo gali pasirinkti gerti tik tam tikrą kavą: ekologiškai švarią, be kofeino (kuris yra natūraliai ištraukiamas) arba „sąžinin­ gai nupirktą“ (per struktūras, mokančias smulkie­ siems kavos gamintojams besivystančiose šalyse visą rinkos kainą). Vartotojai gali pasirinkti nuo­ latos pirkti mėgstamą produktą iš „nepriklauso­ mų“ kavos firmų, šitaip paremdami jas, o ne „kor­ poracinius“ kavos tinklus, tokius kaip Starbucks. Kavos gėrėjai gali nuspręsti boikotuoti kavą, at­ keliavusią iš šalių, kurioms mažai rūpi žmogaus teisės ar aplinkos apsauga. Sociologus domina su­ pratimas, kaip globalizacija padeda žmonėms aiš­ kiau suvokti, kas vyksta tolimuose žemės kampe­ liuose, ir skatina juos veikti, remiantis naujausio­ mis žiniomis.

Studijuojame sociologiją Sociologinė vaizduotė leidžia mums įžvelgti, jog daugelis tarsi visai asmeniškų įvykių iš tiesų at­ skleidžia didesnio masto problemas. Tarkime, sky­ rybų procesas gali nepaprastai varginti žmogų, ku­ riam tenka išgyventi šį, pasak Millso, asmeninį rū­ pestį. Bet Millsas nurodo, jog skyrybos kartu yra ir viešoji problema, būdinga visuomenėms, to­ kioms kaip dabartinė Britanija, kurioje per dešimtį metų suyra daugiau negu trečdalis visų santuokų. Kitas pavyzdys - nedarbas - gali tapti asmenine tragedija žmogui, išmestam iš darbo ir nepajėgian­ čiam rasti kito. Tačiau kai į tokią padėtį patenka milijonai visuomenės narių ir peržengiamos asme­ ninės nevilties ribos, tuomet nedarbas tampa vie­ šąja problema, išreiškiančia plačias socialines ten­ dencijas. Pabandykite šitaip pažvelgti ir į savo gyveni­ mą. Visai nebūtina turėti galvoje vien nerimą ke­ liančių įvykių. Pavyzdžiui, pasvarstykite, kodėl ap­ skritai vartote šios knygos puslapius, kodėl nu­ sprendėte studijuoti sociologiją? Galbūt mokotės vangiai, nenoromis, tik tiek, kiek reikia mokslams

22

1 SKYRIUS

baigti. O gal trokštate plačiau pažinti šį dalyką? Kad ir kokie motyvai jus skatintų, veikiausiai, gal nė nenutuokdami, turėsite labai daug bendra su ki­ tais sociologijos studentais. Jūsų asmeninis spren­ dimas parodo jūsų padėtį platesnėje visuomenėje. Ar jums tinka šie apibūdinimai? Esate jaunas? Baltaodis? Kilęs iš profesionalų ar „baltųjų apy­ kaklių“ aplinkos? Gal teko ar vis dar tenka papil­ domai dirbti, kad padidintumėte savo pajamas? Ar baigę mokslus norėtumėte rasti gerą darbą, tačiau ne itin linkstate prie knygų? Iš tiesų nežinote, kas yra sociologija, bet manote, kad ji kažkaip susi­ jusi su žmonių elgsena grupėse? Daugiau kaip trys ketvirtadaliai studentų į visus šiuos klausimus at­ sakys teigiamai. Aukštųjų mokyklų studentai nė­ ra tipiškas gyventojų visumos atspindys, nes daž­ niau jie yra užaugę privilegijuotesnėje aplinkoje. Taigi jų nuostatos paprastai rodo draugų bei pa­ žįstamų požiūrius. Socialinė aplinka, iš kurios at­ ėjome, stipriai susijusi su mūsų deramo ar nede­ ramo pobūdžio sprendimais. Dabar tarkime, jog į vieną ar keletą šių klau­ simų atsakėte neigiamai. Gal esate kilę iš mažu­ mos grupės arba varguomenės? Gal esate viduti­ nio amžiaus ar dar vyresni? Tikėtina, kad bet ku­ riuo atveju jums teko įveikti slenksčius, kuriuos toliau ir įvardysime. Veikiausiai jums reikėjo pa­ kovoti, kad patektumėte į mokymo įstaigą. Gal tu­ rėjote įveikti draugų bei kitų asmenų priešišku­ mą, kilusį jums pasakius, jog ketinate siekti aukš­ tojo mokslo. O gal esate priversti derinti moky­ mąsi ir tėvystės ar motinystės pareigas, atiman­ čias visą jūsų laiką? Taigi nors visi patiriame supančių socialinių ap­ linkų įtaką, tačiau nesielgiame tiesmukai, taip, kaip tos aplinkos lemia. Valdome ir kuriame savo asme­ nybes. Sociologijos reikalas - tirti sąsajas tarp to, kokius mus sukuria visuomenė, ir to, kokius pa­ tys save sukuriame. Mūsų veikla struktūrizuoja ap­ linkinę socialinę tikrovę - suteikia jai pavidalą ir drauge šioji socialinė tikrovė struktūrizuoja mū­ sų veiklą. Socialinė struktūra - svarbi sociologijos są­ voka. Ji nurodo, kad tikrovėje mūsų gyvenimų so­ cialines aplinkas formuoja ne atsitiktinės, bet skir­

tingais būdais struktūrizuojamos ar modeliuoja­ mos įvykių ar veiksmų aibės. Mūsų elgsenai ir tar­ pusavio santykiams būdingi pasikartojimai. Kita vertus, socialinė struktūra nėra panaši į fizinę kon­ strukciją, į kokį nors statinį, stūksantį nepriklau­ somai nuo žmogaus veiksmų. Visuomenės visa­ da yra struktūrizuojamos. Kiekvieną akimirką jas rekonstruoja sudedamieji „statybiniai blokai“ žmonės, tokie kaip jūs ir aš. Kaip pavyzdį dar sykį apsvarstykime kavos gė­ rimą. Kavos puodelis neatsiduria jūsų rankose pats savaime. Juk renkatės tam tikrą kavinę, juodą ar baltą kavą ir taip toliau. Nuspręsdami šitaip veikti, drauge su milijonais kitų žmonių formuojate ka­ vos rinką ir darote įtaką kavos gamintojų gyve­ nimui, vykstančiam galbūt kažkur už tūkstančių mylių kitoje pasaulio pusėje.

Kaip sociologija gali padėti mums gyvenime? Sociologija mūsų gyvenime turi daug praktinių bruožų. Šią jos savybę pabrėžė Millsas, kurdamas savąją sociologinės vaizduotės idėją. Kultūrinių skirtybių suvokimas

Pirma, sociologijos padedami į socialinį pasaulį galime pažvelgti ne tik savo, bet ir kitų akimis. Gana dažnai esti, jog teisingai supratę kitų gyve­ nimą mes imame geriau suvokti ir jų problemas. Praktinė politika vargiai bus sėkminga, jei jos die­ gėjai nepasirems žiniomis ir aiškiai nesuvoks, ko­ kia jos veikiamų žmonių gyvensena. Taip baltao­ dis socialinis darbuotojas, kuris dirba daugiausia juodaodžių bendruomenėje, neįgis jos narių pa­ sitikėjimo, jei neišmoks pajusti socialinės patir­ ties ypatybių, dažnai skiriančių baltaodžius ir juo­ daodžius. Politikos padarinių vertinimas

Antra, sociologiniai tyrimai praktiškai padeda ver­ tinti politinių iniciatyvų rezultatus. Užuot pasie­ kusi kūrėjų sumanytus tikslus, praktinės reformos programa gali paprasčiausiai žlugti arba sukelti vi­

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

sai nenumatytus ir netinkamus padarinius. Pavyz­ džiui, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dau­ gelio šalių miestų centruose iškilo didelių muni­ cipalinių namų kvartalai. Buvo siekiama nepasi­ turinčias, lūšnynuose gyvenusias grupes aprūpinti aukštus reikalavimus atitinkančiais būstais, par­ duotuvių patogumais bei kitomis viešosiomis pa­ slaugomis greta namų. Tačiau tyrimai parodė, jog persikėlę iš ankstesnių būstų į daugiaaukščių kvar­ talus daugelis žmonių pasijuto atskirti ir nelaimin­ gi. Skurdesnėse miestų dalyse stūksantys daugia­ aukščiai namai bei prekybos centrai dažnai buvo niokojami ir virsdavo plėšikavimų bei kitų smur­ tinių nusikaltimų aplinka. Savišvieta

Trečias ir tam tikrais atvejais svarbiausias daly­ kas, kurį gali suteikti sociologija, yra savišvieta ir brandesnė savivoka. Kuo daugiau žinosime apie savo veiksmų priežastis ir visą mūsų visuomenės veiklą, tuo labiau tikėtina, jog pajėgsime daryti įtaką savo ateičiai. Neturėtume manyti, jog socio­ logija padeda priimti žiniomis paremtus sprendi­ mus vien politikos kūrėjams - kitaip tariant, ga­ lingoms grupėms. Nereikėtų tikėti, kad vykdyda­ mi savo politiką valdantieji visuomet atsižvelgs į silpnesniųjų ar neprivilegijuotųjų interesus. Daž­ nai sociologiniai tyrimai gali duoti naudos saviš­ vietos grupėms, padėdami joms veiksmingai at­ siliepti į valdžios politiką ar pačioms formuoti po­ litines iniciatyvas. Savigalbos grupės, kaip antai, anoniminių alkoholikų, arba visuomeniniai sąjū­ džiai, tokie kaip aplinkosaugos, yra socialinių gru­ pių, kurios tiesiogiai ir iš tiesų sėkmingai siekia praktinių reformų, pavyzdžiai. ✓

Sociologinės minties raida Kai studentai pradeda mokytis sociologijos, jie nu­ stemba, su kokia požiūrių įvairove tenka susidurti. Sociologija niekada nebuvo disciplina, kurios są­ vokų visuma būtų pripažinta pagrįsta. Sociologai dažnai tarpusavyje ginčijasi, kaip tirti žmogaus elgseną ir kaip geriausiai interpretuoti tyrimų re­

23

zultatus. Kodėl taip, o ne kitaip turi būti? Atsa­ kymas siejasi su pačia dalyko kilme. Sociologija kalba apie mūsų gyvenimą bei elgseną, o tirti sa­ ve, kaip rodo gyvenimas, sudėtingiausia ir sunkiau­ sia. Ankstyvieji teoretikai

Mums, žmonėms, visada buvo smalsu pažinti sa­ vo elgsenos ištakas, tačiau daugelį tūkstantmečių pastangos save suprasti priklausė nuo mąstymo bū­ do, perduodamo iš kartos į kartą. Dažnai šias idėjas išreikšdavo religinės nuostatos arba gaubdavo ge­ rai žinomi mitai, prietarai ar tradicijos. Objekty­ vūs ir sistemingi žmogaus elgsenos ir visuomenės tyrimai atsirado palyginti neseniai - XVIII a. pa­ baigoje. Pagrindinis pertvarkymas - mokslo panau­ dojimas siekiant suprasti pasaulį, o mokslinio po­ žiūrio plėtra iš esmės pakeitė nuostatas ir supra­ timą apie tikrovę. Racionalus ir kritinis pažinimas palaipsniui iš įvairių sričių išstūmė tradicija bei religija paremtus aiškinimus. Panašiai kaip fizika, chemija, biologija bei kiti mokymo dalykai, iš šio reikšmingo intelektinio proceso išsirutuliojo ir sociologija. Sociologijos ištakos glūdi daugelyje radikalių pokyčių, kuriuos pradėjo „dvi didžiosios revoliucijos“, įvykusios XVIII-XIX a. Europoje. Šie esminiai įvykiai ne­ atpažįstamai pakeitė gyvenseną, kurią žmonės pa­ laikė tūkstančius metų. 1789 metų Prancūzijos re­ voliucija buvo pasaulietinių idėjų ir vertybių - to­ kių kaip laisvė ir lygybė - triumfas prieš tradici­ nę socialinę tvarką. Tuomet susibūrė galinga ir veikli jėga, kuri tolydžio pasklido po Žemės ru­ tulį ir tapo pagrindiniu moderniojo pasaulio ele­ mentu. Antra didžioji revoliucija įvyko Britani­ joje XVIII a. pabaigoje ir tik vėliau apėmė kitas Europos šalis, Šiaurės Ameriką ir pan. Tai buvo pramonės revoliucija, nulėmusi esmines socia­ lines bei ekonomines transformacijas, kurios su­ po besiplėtojančias technologines naujoves, tokias kaip garo energija ir mašinų įranga. Pramonės au­ gimas sukėlė milžinišką valstiečių migraciją iš kaimo į fabrikus bei gamyklas. To padarinys bu­ vo staigi miestų plėtra ir naujų socialinių santy­

24

1 SKYRIUS

kių formų atsiradimas. Visa tai stulbinamai pakeitė socialinio pasaulio vaizdą, taip pat ir daugelį as­ meninių įpročių. Šiandien daugiausia mūsų val­ gių bei gėrimų, tokių kaip kava, gaminama pra­ moniniu būdu. Regėdami greitą tradicinių gyvensenų nykimą, mąstytojai turėjo iš naujo perprasti ir visuomenės, ir gamtos pasaulį. Šias revoliucijas lydintys įvy­ kiai į savo verpetą įsuko ir sociologijos pradinin­ kus. XIX a. mąstytojams reikėjo nemažai pastangų tų naujovių apraiškoms ir galimiems padariniams suvokti, taip pat ir atsakyti į klausimus: kas yra žmogaus prigimtis? kodėl visuomenės struktūra būtent tokia? kaip ir kodėl keičiasi visuomenės? Šiuos dalykus tebenagrinėja ir dabartiniai socio­ logai. Auguste’as Comte’as Nėra žmogaus, kuris pats vienas pajėgtų sukurti ištisą tyrimų sritį, taigi ankstyvąją sociologinę mintį formavo daugelis mokslininkų. Čia ypač iš­ skirtinas prancūzų autorius Auguste’as Comte‘as (Ogiustas Kontas, 1798-1857) jau vien todėl, kad būtent jis sukūrė žodį „sociologija“. Iš pradžių Comte‘as vartojo terminą „socialinė fizika“, bet jį taikė ir kai kurie mąstytojo varžovai. Norėda­ mas atskirti savo ir kitų požiūrius, Comte‘as išrado terminą „sociologija“, siekdamas apibūdinti daly­ ką, kurį jis norėjo sukurti. Comte‘o mąstymas atspindi audringus jo am­ žiaus įvykius. Prancūzijos revoliucija iš esmės pa­ keitė visuomenę, o pramonės augimas - tradicinį šalies žmonių gyvenimą. Comte‘as siekė sukurti mokslą apie visuomenę, kuris paaiškintų sociali­ nio pasaulio dėsnius taip, kaip gamtos mokslai aiškina fizinio pasaulio funkcionavimą. Nors Comte‘as pripažino, kad kiekviena mokslo disciplina turi savą nagrinėjimo objektą, tačiau manė, jog vi­ sas jas vienija bendra logika ir mokslinis meto­ das, kuriuo remiantis siekiama atskleisti visuoti­ nius dėsnius. Kaip gamtos pasaulio dėsnių atra­ dimas leidžia mums kontroliuoti bei numatyti įvy­ kius, taip atradę žmonių visuomenę valdančius dės­ nius pajėgtume kreipti savo likimą ir tobulinti žmo-

Auguste’as Comte’as (1798-1857)

nijos gerovę. Comte‘as teigė, jog visuomenė pa­ klūsta nekintamiems dėsniams maždaug taip pat, kaip ir fizinis pasaulis. Comte‘as įsivaizdavo sociologiją kaip pozity­ vųjį mokslą. Jis tikėjo, kad visuomenei tirti socio­ logija turėtų taikyti tuos pačius griežtus moksli­ nius metodus, kuriuos naudoja fizika ar chemija fiziniam pasauliui nagrinėti. Pozityvizmas teigia, kad mokslas turi domėtis tik ta tikrove, kurią ga­ lima tiesiogiai stebėti. Remiantis nuodugniais, jus­ linio pobūdžio stebėjimais, galima aptikti dėsnius, paaiškinančius santykį tarp stebimųjų reiškinių. Supratę priežastinius įvykių ryšius, mokslininkai galės numatyti ateities įvykių raidą. Pozityvisti­ nė sociologijos traktuotė vadovaujasi nuostata, kad visuomenės pažinimo pagrindą sudaro empiriniai duomenys, sukaupti stebint, lyginant bei eksperi­ mentuojant. Comte‘o trijų pakopų dėsnis nustato, kad žmo­ nija, stengdamasi suvokti pasaulį, perėjo tris jo pa­

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

žinimo etapus: teologinį, metafizinį ir pozityvųjį. Teologinėje pakopoje, arba tarpsnyje, mintis krei­ pė religinės idėjos ir tikėjimas, kad visuomenė yra Dievo valios išraiška. Metafiziniu tarpsniu, kuris įsivyravo maždaug Renesanso laikais, atsirado ne­ be antgamtiški, o natūralūs visuomenės vaizdiniai. Pozityviajame etape, kurį pradėjo Koperniko, Ga­ lilėjaus bei Niutono atradimai bei laimėjimai, mokslinės metodikos imtos taikyti socialiniam pa­ sauliui. Remdamasis šiuo požiūriu, Comte‘as lai­ kė sociologiją vėliausiai susiformavusiu mokslu po fizikos, chemijos ir biologijos, tačiau reikšmin­ giausiu ir sudėtingiausiu iš visų mokslų. Vėlyvuoju veiklos laikotarpiu Comte‘as kūrė ambicingus planus pertvarkyti ir Prancūzijos, ir apskritai visas žmonių visuomenes pagal savo so­ ciologinę koncepciją. Jis ragino įdiegti „žmoni­ jos religiją“, kuri mokslinio pagrįstumo labui at­ mestų tikėjimą bei dogmas. Pagal Comte‘ą, socio­ logija taptų šios naujos religijos ašimi. Moksli­ ninkas giliai suvokė savo visuomenės būseną, ne­ rimavo dėl industrializacijos sukurtos nelygybės ir jos grėsmės socialinei sanglaudai. Ilgalaikiu sprendimu jis laikė moralinę santarvę, kuri, vie­ ną kartą sukurta, padėtų reguliuoti ar išsaugoti drauge visuomenę, nepaisant naujų nelygybės pa­ vyzdžių. Nors Comte‘o visuomenės pertvarkos vi­ zija niekada nebuvo įgyvendinta, jo įnašas į vi­ suomenės mokslo sisteminimą bei vienijimą tu­ rėjo didelės reikšmės ir padėjo įtvirtinti sociolo­ giją kaip akademinę discipliną. Ėmile’is Durkheimas Kito prancūzų mąstytojo Ėmile’io Durkheimo (1858-1917) raštai moderniajai sociologijai turėjo gerokai didesnį poveikį negu Comte‘o kūriniai. Durkheimas kai kuriais atžvilgiais sėmėsi minčių iš Comte‘o darbų, bet, kita vertus, daugelį pirm­ tako idėjų laikė pernelyg spekuliatyviomis ir ne­ apibrėžtomis, manė, kad Comte‘ui nepavyko įgy­ vendinti savo programos - sukurti moksliškai pa­ grįstos sociologijos. Durkheimas laikė sociologi­ ją nauju mokslu, kurį būtų galima pasitelkti tra­ diciniams filosofijoms klausimams aiškinti, tiriant

25

Ėmile’is Durkheimas (1858-1917)

juos empiriškai. Durkheimas, kaip pirma Comte‘as, manė, jog socialinį gyvenimą privalu tirti taip objektyviai, kaip gamtos mokslai tiria gam­ tinį pasaulį. Jis suformulavo pirmąjį savo garsų sociologijos principą: „Tirti socialinius faktus kaip daiktus'“. Tai reiškė, kad socialinį gyvenimą ga­ lima nagrinėti taip tiksliai, kaip ir gamtinius ob­ jektus ar įvykius. Durkheimo raštai apėmė platų temų spektrą. Jis gvildeno tris pagrindines temas: sociologijos kaip empirinio mokslo reikšmę, asmenybės formavimą­ si ir naujos socialinės tvarkos susidarymą, paga­ liau moralinio autoriteto visuomenėje ištakas bei pobūdį. Su Durkheimo idėjomis vėl susidursime, aptardami religiją, deviacijas ir nusikalstamumą, taip pat darbą ir ekonominį gyvenimą. Durkheimo nuomone, svarbiausia sociologijos intelektinių pastangų sritis - socialinių faktų ty­ rimai. Užuot taikę sociologinius metodus indivi­ dams tirti, sociologai turėtų nagrinėti socialinius

26

1 SKYRIUS

faktus - socialinio gyvenimo aspektus, formuojan­ čius mūsų kaip individų veiksmus, tokius kaip eko­ nomikos būklė ar religijos įtaka. Durkheimas ma­ nė, jog visuomenės turi savaiminę tikrovę - ki­ taip tariant, kad visuomenė yra kažkas daugiau, negu atskirų jos narių veiksmai bei interesai. Pa­ sak Durkheimo, socialiniai faktai - tai būdai veikti, mąstyti ar jausti, kurie individų atžvilgiu yra išori­ niai ir turi savaiminę realybę, esančią už paskirų žmonių gyvenimų bei suvokimų. Kitas socialinių faktų požymis - jie turi prievartos galią veikti in­ dividus. Tačiau žmonės ne visuomet pripažįsta, jog varžanti socialinių faktų prigimtis yra prievarti­ nė. Taip atsitinka, nes žmonės paprastai laisva va­ lia paklūsta socialiniams faktams, tikėdami vei­ kią kaip patys pasirinko. O iš tikrųjų, kaip teigia Durkheimas, žmonės paprasčiausiai laikosi mode­ lių, būdingų savo visuomenei. Žmogaus veiksmus socialiniai faktai gali varžyti įvairiais būdais - pra­ dedant tiesiogine bausme (pavyzdžiui, kai nusi­ kalstama) arba socialiniu atstūmimu (kai nepriim­ tinai elgiamasi) ir baigiant tiesiog nesupratimu (ne­ tinkamai vartojant kalbą). Durkheimas sutiko, kad socialinius faktus sun­ ku tirti. Jie nematomi, nematerialūs, jų negalima tiesiogiai stebėti. Todėl socialinių faktų ypatybes tenka atskleisti netiesiogiai, analizuojant jų pada­ rinius ar atsižvelgiant į pastangas šiems faktams apibrėžti: įstatymus, religinius tekstus ar rašyti­ nes elgesio taisykles. Durkheimas pabrėžė, jog ti­ riant socialinius faktus svarbu atmesti prietarus ir ideologiją. Mokslinė nuostata reikalauja proto, ku­ ris yra atviras jusliniams duomenims ir laisvas nuo išankstinių idėjų. Durkheimas laikėsi nuomonės, jog mokslines koncepcijas galima kurti, tik remian­ tis moksline praktika. Jis kvietė sociologus tirti, kokie iš tiesų yra daiktai, ir kurti naujas sąvokas, atspindinčias tikrąją socialinių daiktų kilmę. Kaip ir kitiems sociologijos kūrėjams, Durkheimui rūpėjo permainos, keičiančios jo laikų vi­ suomenę. Jį ypač domino socialinis bei moralinis solidarumas - kitaip tariant, tai, kas išlaiko visuo­ menę vieningą, neleidžia jai panirti į chaosą. So­ lidarumas palaikomas tuomet, kai individai yra sėkmingai integruoti į socialines grupes, o jų elg­

seną reguliuoja bendrųjų vertybių ir papročių vi­ suma. Savo pirmame stambiame veikale The Division of Labour in Society, 1893 („Darbo pasida­ lijimas visuomenėje“), Durkheimas pateikė socia­ linės kaitos analizę, teigiančią, jog industrinės eros atėjimas reiškė naujos rūšies solidarumo atsira­ dimą. Pateikdamas šį argumentą, Durkheimas priešpriešino du solidarumo tipus - mechanišką­ jį ir organiškąjį solidarumą - bei siejo juos su dar­ bo pasidalijimu, su vis didesniais skirtumais tarp įvairių darbų. Pasak Durkheimo, tradicinės kultūros, kurioms būdingas menkas darbo pasidalijimas, pasižymi mechaniškuoju solidarumu. Kadangi dauguma vi­ suomenės narių verčiasi panašia veikla, juos sie­ ja vienoda patirtis ir bendri įsitikinimai. Šie ben­ dri įsitikinimai turi represinę galią - bendruome­ nė kaipmat nubaudžia kiekvieną, metusį iššūkį konvenciniam gyvenimo būdui. Šitaip individui beveik nelieka galimybių nesutikti su bendrąja nuomone. Todėl mechaniškąjį solidarumą grindžia konsensas ir panašūs įsitikinimai. Tačiau dėl in­ dustrializacijos bei urbanizacijos darbo pasidali­ jimas didėjo ir šitaip prisidėjo prie šios solidaru­ mo formos iširimo. Sudėtingesnėse visuomenėse - dėl užduočių specializacijos ir didėjančios so­ cialinės diferenciacijos - turėtų atsirasti nauja tvar­ ka, kuriai būdingas organiškasis solidarumas, teigė Durkheimas. Visuomenes, pasižyminčias orga­ niškuoju solidarumu, išsaugo ekonominė žmonių tarpusavio priklausomybė ir pripažįstama kitų įna­ šo svarba. Plėtojantis darbo pasidalijimui, žmo­ nės ima vis labiau priklausyti vieni nuo kitų, nes kiekvienam asmeniui reikia prekių bei paslaugų, kurias gamina ir tiekia kiti. Kuriant socialinį konsensą, bendrųjų įsitikinimų vietą pradeda užimti ekonominis abipusiškumas ir tarpusavio priklau­ somybės ryšiai. Šiuolaikinio pasaulio kaitos procesai tokie spar­ tūs ir stiprūs, jog sukelia didelių socialinių pro­ blemų. Jie gali ardyti tradicinius gyvenimo būdus, moralę, religijas bei kasdienybės modelius, neteik­ dami naujų aiškių vertybių. Šias kupinas nerimo sąlygas Durkheimas siejo su anomija - tikslo pra­ radimo ar nevilties jausmu, kurį sukelia moder-

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

Durkheimo studija apie savižudybę Vienu iš klasikinių sociologijos veikalų individo ir vi­ suomenės ryšiams tirti laikoma Ėmile’io Durkheimo studija apie savižudybę (Durkheim, 1952, pirmasis leid. 1897). Nors žmonės mano esą laisvi rinktis ir vykdyti savo valią, tačiau jų elgseną dažnai mode­ liuoja bei formuoja socialiniai veiksniai. Durkheimo tyrimas parodė, jog socialinė tikrovė daro įtaką net itin asmeniškiems - tokiems kaip savižudybė veiksmams. Savižudybė tyrinėta ir iki Durkheimo, bet būtent jis pirmasis pareikalavo ją aiškinti sociologiškai. So­ cialinių veiksnių įtaką savižudybei pripažino savo dar­ buose ir ankstesni mokslininkai, tačiau aiškindami individo savižudybės tikimybę jie ieškojo rasės, kli­ mato, psichinių sutrikimų ar panašių argumentų. Tuo tarpu Durkheimo nuomone, savižudybė yra sociali­ nis faktas, kurį įmanoma paaiškinti tik kitais sociali­ niais faktais. Savižudybė yra daugiau negu tik indi­ vidualių veikų suma - tai reiškinys, turintis sistemi­ nių požymių. Nagrinėdamas oficialias savižudybių Prancūzijoje ataskaitas, Durkheimas pastebėjo, jog vienos žmo­ nių kategorijos linkusios žudytis dažniau negu kitos. Pavyzdžiui, jis atrado, jog vyrai žudėsi dažniau negu moterys, protestantai - dažniau negu katalikai, turtuo­ liai - dažniau negu skurdžiai, o vienišiai - dažniau negu susituokę. Durkheimas taip pat pastebėjo ten­ denciją jog karų metais savižudybių retėja, o ekono­ mikos kaitos ar nestabilumo laikotarpiu - dažnėja. Šie atradimai leido Durkheimui padaryti išvadą kad individo atžvilgiu egzistuoja išorinės socialinės jėgos, kurios daro įtaką savižudybių dažniui. Šį savo aiškinimą mokslininkas susiejo su socialinio solidaru­ mo idėja ir visuomenės turimais dviejų rūšių saitais - socialine integracija ir socialine reguliacija. Durkhei­ mas manė, jog žudytis mažiau linkę tie žmonės, kurie tvirtai integruoti į socialines grupes ir kurių troškimus bei siekius reguliuoja socialinės normos. Remdama­ sis santykiniu integracijos bei reguliacijos buvimu ar nebuvimu, jis išskyrė keturis savižudybių tipus. Egoistinės savižudybės įvyksta dėl menkos in­ tegracijos į visuomenę - individas žudosi, kai yra at­ skirtas nuo kitų arba kai esti susilpnėję ar nutrūkę jo ryšiai su grupe. Pavyzdžiui, katalikų savižudybių re­ tumą galima paaiškinti tuo, kad jie turi stiprias socia­ lines bendruomenes, tuo tarpu asmeninė ir morali­

nė protestantų laisvė reiškia, kad prieš Dievąjie „stoja vienui vieni“. Nuo savižudybės apsaugo ir santuoka, nes integruoja individus į stabilius socialinius santy­ kius - tuo tarpu vienišiai visuomenėje lieka labiau atskirti. Savižudybių retėjimą karo metu, pasak Durk­ heimo, galima traktuoti kaip sustiprėjusios socialinės integracijos ženklą. Anomines savižudybes sukelia socialinės regu­ liacijos stygius. Durkheimas nurodo socialines anomijos sąlygas, kai dėl staigios visuomenės kaitos ar nestabilumo „nelieka jokių normų“. Išnykus nekinta­ miems normų bei troškimų atramos taškams, gali su­ trikti žmonių padėties ir siekių pusiausvyra - taip at­ sitinka ekonomikos suiručių metu ar kilus individua­ liam konfliktui, pavyzdžiui, skyryboms. Altruistinės savižudybės įvyksta, kai žmogus esti „pernelyg integruotas“ - susietas labai stipriais so­ cialiniais saitais, o visuomenę vertina labiau negu patį save. Tokiu atveju savižudybė tampa auka dėl „didesnio gėrio“. Japonų kamikadzės ar islamo savi­ žudžiai sprogdintojai yra altruistinių savižudybių pa­ vyzdžiai. Durkheimo nuomone, jos būdingos tradici­ nėms visuomenėms, kuriose vyrauja mechaniškasis solidarumas. Paskutinis savižudybės tipas yra fatalistinė savi­ žudybė. Nors Durkheimas manė, jog tokios savižu­ dybės menkai susijusios su dabartimi, jis buvo įsiti­ kinęs, kad jos įvyksta tuomet, kai visuomenė perne­ lyg kontroliuoja individą. Patirdamas priespaudą indi­ vidas ima jaustis bejėgis prieš likimą ar visuomenę. Visuomenės skiriasi savižudybių dažniu, tačiau atskirose visuomenėse ilgainiui atsiskleidžia tam tikri sisteminiai modeliai. Durkheimas laikė tai įrodymu, jog egzistuoja atitinkamos socialinės jėgos, veikian­ čios savižudybių dažnį. Savižudybių dažnio tyrinėji­ mas atskleidžia, kaip individų veiksmuose galima ap­ tikti bendruosius socialinius modelius. Paskelbtoji Durkheimo studija Savižudybė ilgai­ niui susilaukė daug kritikos, ypač dėl to, kaip Durk­ heimas naudojosi oficialiąa statistika, taip pat todėl, kad jis atmetė nesocialines įtakas savižudybei ir pri­ mygtinai reikalavo kartu klasifikuoti visus savižudy­ bės tipus. Vis dėlto šis veikalas tebėra klasika, o jo pamatiniai teiginiai ir dabar reikšmingi: pasirodo, so­ ciologiškai aiškinti reikia ir tokį asmenišką veiksmą kaip savižudybė.

27

28

1 SKYRIUS

nusis socialinis gyvenimas. Moderni socialinė rai­ da sugriauna tradicinę moralės priežiūrą bei stan­ dartus, kuriuos paprastai teikdavo religija, todėl daugelis moderniųjų visuomenių individų junta, kad jų kasdieniam gyvenimui stinga prasmės. Vienas garsiausių Durkheimo tyrimų (žr. tekstą rėmeliuose p. 27) skirtas savižudybės analizei. Sa­ vižudybė atrodo esanti grynai asmeninis veiksmas, visiškos vidinės asmens nevilties padarinys. Ta­ čiau Durkheimas parodė, jog savižudiškai elgse­ nai lemiamą įtaką daro socialiniai veiksniai - tarp jų ir anomija. Matyti, kad savižudybių dažnis metų metus kartojasi, ir šiuos pavyzdžius būtina aiškinti sociologiškai. Karlas Marxas Karlo Marxo (1818-1883) idėjos smarkiai skyrėsi nuo to, ką teigė Comte‘as ir Durkheimas. Kita ver­ tus, Marxas, kaip ir jie, siekė paaiškinti visuome­ nėje vykusius pokyčius pramonės revoliucijos lai­ kais. Jaunystėje Marxas dėl savo politinės veik­ los konfliktavo su Vokietijos valdžia, trumpai pa­ sitraukė į Prancūziją, vėliau jis kaip tremtinys nuo­ latos gyveno Britanijoje. Jis pats matė gamyklų ir pramonės gamybos augimą, taip pat dėl to at­ siradusią nelygybę. Marxą domino Europos dar­ bininkų judėjimas ir socialistinės idėjos - visa tai atsispindėjo jo veikaluose, nagrinėjančiuose įvai­ riausias temas. Marxo tyrinėjimai daugiausia apė­ mė ekonominius klausimus, tačiau jam visuomet rūpėjo susieti ekonomikos problemas ir socialines institucijas, todėl jo kūriniuose buvo ir tebėra apstu sociologinių įžvalgų. Netgi aršiausi Marxo kriti­ kai pripažįsta jo darbų svarbą sociologijos raidai. Kapitalizmas ir klasių kova Marxas rašė apie įvairius istorijos tarpsnius, bet labiausiai domėjosi kaita naujaisiais laikais. Pa­ sak jo, svarbiausi pokyčiai buvo susiję su kapi­ talizmo plėtra. Kapitalizmas - tai gamybos sis­ tema, kuri iš esmės skiriasi nuo ankstesnių isto­ rinių ekonomikos sistemų, nes apima daugybei var­ totojų parduodamų prekių bei paslaugų gamybą. Marxas išskyrė du pagrindinius kapitalistinio ver-

Karlas Marxas (1818-1883)

slo elementus. Pirmasis yra kapitalas - bet koks turtas, taip pat ir pinigai, mašinos ar net gamyk­ los, kurį galima naudoti ar investuoti būsimam tur­ tui kurti. Kapitalo kaupimą lydi antrasis elemen­ tas -samdomasis darbas. Samdomasis darbas su­ sijęs su darbininkais, kurie neturi nuosavų pragy­ venimo priemonių, todėl privalo susirasti darbą, kurį suteikia kapitalo savininkai. Marxas manė, jog kapitalo savininkai, arba kapitalistai, sudaro val­ dančiąją klasę, o dauguma gyventojų - samdomųjų darbuotojų, arba darbininkų, klasę. Industrializa­ cijai plečiantis, daugybė valstiečių, kurie anksčiau išsilaikydavo dirbdami žemę, patraukė į augančius miestus ir padėjo formuotis miesto pramonės dar­ bininkų klasei. Ši darbininkų klasė dar vadinama

proletariatu. Pasak Marxo, kapitalizmui, kaip klasių siste­ mai, iš prigimties būdingi konfliktiniai klasių san­ tykiai. Beje, kapitalo savininkai ir darbininkai pri­ klauso vieni nuo kitų - kapitalistams reikia dar­ bo, o darbininkams atlyginimų - tačiau šiai pri­

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

klausomybei itin stinga pusiausvyros. Klasių tar­ pusavio santykiai yra išnaudotojiški, nes darbinin­ kai beveik arba visiškai neturi galimybės kontro­ liuoti savo darbo, o darbdaviai gali gauti pelno, pasisavindami darbininkų darbo vaisius. Marxas manė, kad ilgainiui klasių konfliktas dėl ekono­ minių išteklių vis aštrės. Socialinė kaita: materialistinė istorijos samprata Marxas savo požiūrį grindė koncepcija, kurią pats vadino materialistine istorijos samprata. Pagal šį požiūrį, pagrindiniai socialinės kaitos šaltiniai yra anaiptol ne žmonių idėjos ar vertybės: pirmiau­ sia ir kur kas labiau kaitą skatina ekonominiai veiksniai. Istorijos raidą motyvuoja klasių tarpu­ savio konfliktai - jie yra tikrasis „istorijos varik­ lis“. Marxo teigimu, „iki šiol visa žmonijos isto­ rija buvo klasių kovos istorija“. Nors mokslinin­ kas daugiausia dėmesio skyrė kapitalizmui ir mo­ derniajai visuomenei, jis taip pat tyrinėjo istori­ nę visuomenių raidą. Pasak Marxo, socialinės sis­ temos nuo vieno gamybos būdo pereina prie kito dėl savo ekonomikos prieštaravimų - kartais tai vyksta laipsniškai, o kartais revoliuciškai. Marxas šitaip aprašė istorinių tarpsnių raidą: iš pradžių eg­ zistavo pirmykštės medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenės, po to - senovės vergovinės siste­ mos, kurias pakeitė feodalinės, padalijusios žmo­ nes į žemvaldžius ir baudžiauninkus. Pirklių bei amatininkų atsiradimas reiškė, jog formuojasi nau­ ja verslininkų, arba kapitalistų, klasė, siekianti pa­ keisti kilminguosius žemvaldžius. Marxo teigimu, kaip kapitalistai susivienijo feodalinei tvarkai nu­ versti, taip ir patys bus pakeisti, o tuomet įsivy­ raus nauja tvarka. Marxas tikėjo neišvengiama darbininkų revo­ liucija, kuri nušluos kapitalistinę sistemą ir pa­ skelbs naują visuomenę, kurioje nebus jokių kla­ sių -jokio didžiulio atotrūkio tarp turtuolių ir var­ gšų. Marxas nemanė, kad išnyks įvairios nelygy­ bės formos tarp individų. Pagal jį, veikiau turėtų išnykti visuomenės susiskaidymas į negausią klasę, monopolizavusią ekonomikos bei politikos galias,

29

ir į daugybę žmonių, kurie menkai pelnosi iš sa­ vo darbu kuriamų turtų. Taigi ekonomikos siste­ ma remsis bendruomenine nuosavybe ir bus su­ kurta visuomenė, humaniškesnė už šiandien žino­ mą. Marxas buvo įsitikinęs, jog ateities visuome­ nėje gamyba bus pažangesnė ir efektyvesnė negu kapitalizmo laikais. Marxo veikalai nepaprastai paveikė XX a. pa­ saulį. Dar visai neseniai daugiau negu trečdalis Že­ mės gyventojų priklausė tokioms visuomenėms, kaip Sovietų sąjunga ir Rytų Europos šalys, kurių vyriausybės teigė esančios įkvėptos Marxo idėjų. Maxas VVeberis

Maxo Weberio (1864-1920), kaip ir Marxo, ne­ galima vadinti tiesiog sociologu - jį domino ir jau­ dino daugelio sričių klausimai. Gimęs Vokietijoje ir čia praleidęs didžiąją savo akademinės karjeros dalį, Weberis buvo itin didelis eruditas. Jo veikalai apėmė ekonomikos, teisės, filosofijos ir lyginamo­ sios istorijos, taip pat sociologijos sritis. Daugelyje savo darbų mokslininkas nagrinėjo šiuolaikinio ka­ pitalizmo raidą ir ypatumus, skiriančius modernią­ ją visuomenę nuo ankstesnių socialinės organiza­ cijos formų. Atlikęs keletą empirinių tyrimų, Weberis suformulavo kai kuriuos pagrindinius mo­ derniųjų industrinių visuomenių požymius ir nu­ statė svarbiausias sociologinių diskusijų kryptis, kurios sociologams yra itin reikšmingos ligi šiol. Kaip ir kiti ano meto mąstytojai, Weberis sie­ kė suprasti socialinės kaitos kilmę bei priežastis. Jis patyrė Marxo įtaką, bet kartu stipriai kritika­ vo kai kurias pagrindines jo nuostatas. Weberis at­ metė materialistinę istorijos sampratą, o klasių konfliktui skyrė mažiau reikšmės negu Marxas. Jis pripažino ekonominių veiksnių svarbą, tačiau lai­ kėsi nuomonės, kad idėjos ir vertybės taip pat daro didelę įtaką socialiniams pokyčiams. Priešingai ki­ tiems ankstyviesiems sociologams, Weberis ma­ nė, jog sociologija turi sutelkti dėmesį [socialuų veiksmą, o ne į struktūras. Jis teigė, jog žmogaus motyvacijos ir idėjos - tai kaitos priežastys, kad idėjos, vertybės ir įsitikinimai turi galią sukelti per­ mainas. Pasak Weberio, individai geba laisvai

30

1 SKYRIUS

Svarbus Weberio sociologinio rakurso dėmuo - idealiojo tipo samprata. Idealieji tipai - tai abstraktieji, arba analitiniai modeliai, kuriuos galima pasitelkti siekiant suprasti pasaulį. Tikrovėje ide­ aliųjų tipų nėra arba beveik nėra - dažnai aptin­ kami tik kai kurie jų požymiai. Kita vertus, šie hipoteziniai dariniai gali būti labai naudingi, nes ly­ ginant su idealiuoju tipu galima suprasti kiekvie­ ną tikrovės pasaulio situaciją. Šitaip idealieji ti­ pai panaudojami kaip nekintami atskaitos princi­ pai. Svarbu pabrėžti, jog „idealusis“ tipas nėra koncepcija, sietina su tobulu, arba trokštamu, tiks­ lu. Jis turėjo galvoje vien „grynąją“ tam tikro reiškinio formą. Idealiuosius tipus Weberis taikė savo veikaluose, kuriuose nagrinėjo biurokratijos ir rinkos formas. Racionalizacija

Maxas Vėberis (1864-1920)

veikti ir formuoti ateitį. Priešingai Durkheimui ir Marxui, jis nemanė, jog struktūros yra išorinės in­ dividų atžvilgiu ar nuo jų nepriklauso. Teisingiau būtų teigti, kad visuomenės struktūras formuoja sudėtinga veiksmų sąveika. Sociologijos užduo­ tis - suprasti prasmes, siejamas su šiais veiksmais. Dėmesys socialiniams veiksmams atsispindi kai kuriuose reikšmingiausiuose Weberio veikaluose, kuriuose nagrinėjama, kuo ypatinga Vakarų visuo­ menė, palyginti su kitomis didžiosiomis civiliza­ cijomis. Jis tyrė Kinijos, Indijos bei Artimųjų Rytų religijas ir šiais tyrinėjimais padarė didžiulį įna­ šą į religijos sociologiją. Lygindamas pagrindines Kinijos bei Indijos ir Vakarų religines sistemas, Weberis padarė išvadą, jog kapitalizmo atsiradi­ mą stipriai veikė tam tikri krikščioniškojo tikėji­ mo bruožai. Priešingai Marxo nuomonei, kapita­ lizmo pasaulėžiūrą formavo ne vien ekonominiai pokyčiai. Pasak Weberio, kultūrinės idėjos bei ver­ tybės padeda formuoti visuomenę ir kiekvieno as­ mens individualius veiksmus.

Weberio požiūriu, moderniosios visuomenės for­ mavimasis tiesiogiai susijęs su svarbiais socialinio veiksmo pavyzdžių pokyčiais. Jis manė, jog žmo­ nės tolsta nuo tradicinių įsitikinimų, pagrįstų prie­ tarais, religija, papročiais bei įsisenėjusiais įpro­ čiais. Kita vertus, individai vis dažniau pasitelkia racionalius, instrumentinius skaičiavimus, kai nori įvertinti efektyvumą ir būsimus padarinius. Indust­ rinė visuomenė palieka mažai vietos jausmams ir neskatina ko nors daryti vien todėl, kad šitaip tvarkytasi iš kartos į kartą. Mokslo, moderniųjų tech­ nologijų ir biurokratijos raidą Weberis aprašė kartu kaip racionalizaciją - socialinio bei ekonominio gyvenimo organizavimą, vadovaujantis efektyvu­ mo principais ir remiantis techninėmis žiniomis. Tradicinėse visuomenėse žmonių nuostatas ir ver­ tybes daugiausia lemdavo religija bei įsisenėję pa­ pročiai, tuo tarpu moderniajai visuomenei būdin­ ga racionalizacija, apimanti vis daugiau gyveni­ mo sričių - pradedant politika ir religija, baigiant ekonomine veikla. Weberio požiūriu, pramonės revoliucija ir ka­ pitalizmo atsiradimas rodo platesnę racionaliza­ cijos tendenciją. Kapitalizmo sąlygomis įsigali ne klasių konfliktai, kaip manė Marxas, o besiformuo­ jančios plačios apimties struktūros - mokslas ir

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

31

Pamirštoji pirmtakė Be abejo, Comte‘as, Durkheimas, Marxas ir Weberis yra pagrindiniai sociologijos kūrėjai, tačiau tuo me­ tu būta ir kitų reikšmingų mąstytojų, kurių įnašus į šį mokslątaip pat reikėtų įvertinti. Kaip ir daugelis moks­ lo sričių, sociologija ne visada laikėsi savo idealo pri­ pažinti svarbiu kiekvieną mąstytoją, kurio darbas tik­ rai šito nusipelno. „Klasikos“ laikotarpiu - XIX a. pa­ baigoje ir XX a. pradžioje - galimybė tapti profesio­ naliu sociologu buvo suteikiama tik retai moteriai ar rasinės mažumos atstovui. Tačiau ir tuos kelis, ku­ riems pavyko atlikti išliekamąją vertę turinčius so­ ciologinius tyrimus, dažnai ignoruodavo šios srities profesionalai. Šiandien tokios asmenybės, kaip Harriet Martineau, nusipelno sociologų dėmesio.

Harriet Martineau Harriet Martineau (1802-1876) vadinama „pirmąja moterimi sociologe“, tačiau jos, kaip ir Marxo su Weberiu, nederėtų laikyti vien sociologe. Martineau gi­ mė ir mokėsi Anglijoje, parašė per penkiasdešimt knygų, daugybę straipsnių. Šiandien Martineau ver­ tinama todėl, kad būtent ji supažindino Britaniją su sociologija, išversdama pamatinį šios srities veikalą - Comte‘0 Positive Philosophy („Pozityvioji filosofi­ ja“) (Rossi, 1973). Ji pirmoji atliko tiesioginius siste­ minius Amerikos visuomenės tyrimus. XIX a. ketvir­ tajame dešimtmetyje Martineau apkeliavo Jungtines Valstijas ir šių tyrimų pagrindu parašė knygą Soc/ety in America („Visuomenė Amerikoje“). Šiandien Martineau darbai reikšmingi sociologams dėl kelių priežasčių. Pirma, mokslininkė teigė, jog, tyrinėjant visuomenę, būtina kreipti dėmesį į visus jos aspek-

biurokratija. Mokslinį Vakarų pobūdį Weberis lai­ kė vienu išskirtiniausių jų bruožų. Augant ekono­ mikai ir stiprėjant politiknei sistemai, plečiasi ir biurokratija - vienintelis būdas daugybei žmonių veiksmingai organizuoti. Norėdamas apibūdinti, kaip moderniajame pasaulyje mokslinis mąstymas nušlavė iš praeities kilusius sentimentalumo bruo­ žus, Weberis vartojo atkerėjimo terminą.

Harriet Martineau (1802-1876)

v

tus, tarp jų - pagrindines politines, religines bei so­ cialines institucijas. Antra, ji atkakliai tvirtino, kad vi­ suomenės analizė turi apimti moterų gyvenimo su­ pratimą. Trečia, Martineau pirmoji sociologo akimis pažvelgė į anksčiau nepaisytus dalykus, kaip antai: santuoką vaikus, namų ir religinį gyvenimą, taip pat rasių santykius. Martineau rašė, jog „vaikų kamba­ rys, buduaras ir virtuvė yra puikios mokyklos, kurio­ se išmokstama moralės bei manierų“ (Martineau, 1962: 53). Pagaliau ji pabrėžė, kad sociologai turėtų ne vien stebėti, bet ir veikti taip, kad duotų naudą visuomenei. Todėl mokslininkė aktyviai gynė moterų teises ir pasisakė už vergų išlaisvinimą.

Racionalizacijos padarinius Weberis vertino anaiptol ne optimistiškai. Jis baiminosi modernio­ sios visuomenės kaip sistemos, kuri, bandydama reguliuoti visas socialinio gyvenimo sritis, gali su­ gniuždyti žmogaus dvasią. Weberis ypač nerima­ vo dėl būdingų - slopinančių ir dehumanizuojančių - biurokratijos padarinių ir jos poveikio demokra­ tijos likimui. Taigi XVIII Švietimo amžiaus pro-

32

1 SKYRIUS

grama, kuria buvo siekama didesnės pažangos, ge­ rovės bei laimės, atmetant papročius bei prieta­ rus dėl mokslo ir technologijų, sukūrė savus pa­ vojus.

Naujesni sociologiniai rakursai Ankstyvuosius sociologus vienijo troškimas su­ prasti savo besikeičiančias visuomenes. Jie siekė ne tik aprašyti reikšmingus savo laikų įvykius. Dar svarbesnis buvo jų ketinimas sukurti socialinės tik­ rovės tyrimo būdus, kurie paaiškintų, kaip apskritai funkcionuoja visuomenės ir kokios socialinių po­ kyčių priežastys. Tačiau, kaip jau turėjome pro­ gos įsitikinti, Durkheimas, Mantas ir Weberis so­ cialinį pasaulį traktavo labai skirtingai. Pavyzdžiui, Durkheimas ir Mantas sutelkė dėmesį į išorinių jėgų stiprumą, tuo tarpu Weberio atskaitos pagrin­ das buvo individų gebėjimas kūrybiškai veikti iš­ orės pasaulį. Mantas pabrėžė ekonominius veiks­ nius, o Weberis teikė reikšmę kur kas platesniam veiksnių diapazonui. Šie traktuotės skirtumai iš­ liko per visą sociologijos istorijos raidą. Net ir ta-

Auguste’as Comte’as (1798-1857)

Karlas Marxas (1818-1883)

Maxas VVeberis (1864-1920) George’as Herbertas \ Meadas \ (1863-1931) \

Ėmile’is Durkheimas (1858-1917)

\

Funkcionalizmas

H Marksizmas

Simbolinis interakcionizmas

Ištisinės linijos žymi tiesioginę įtaką, punktyrinė linija netiesioginį ryšį. Meadas neperėmė VVeberio idėjų, tačiau VVeberio nuostatos - pabrėžti prasmingą, tikslingą žmogaus veiksmų prigimtį - artimos simboli­ nio interakcionizmo tematikai. Schema 1.1. Teoriniai sociologijos rakursai

da, kai sociologai sutaria dėl analizės objekto, jie šią analizę dažnai atlieka, žvelgdami iš skirtingų teorinių rakursų. Trys iš svarbiausių naujesnių teorinių rakursų yra funkcionalizmas, konfliktų teorija ir simboli­ nis interakcionizmas, atitinkamai tiesiogiai susi­ ję su Durkheimu, Marai ir Weberiu (žr. schemą 1.1). Skaitydami šią knygą, susidursite su argu­ mentais bei idėjomis, kurios remiasi šiais teori­ niais požiūriais ir juos iliustruoja. Funkcionalizmas

Pagal funkcionalizmą, visuomenė - sudėtinga sis­ tema, kurios atskiros dalys veikia drauge, kad su­ kurtų stabilumą bei solidarumą. Remiantis šiuo po­ žiūriu, sociologija turėtų tirti santykius, siejančius visuomenės dalis vieną su kita ir su visa visuo­ mene. Pavyzdžiui, visuomenės religinius tikėjimus bei papročius galime nagrinėti, rodydami jų ryšius su kitomis visuomenės institucijomis, kadangi skir­ tingos visuomenės dalys vystosi, glaudžiai sąveikaudamos viena su kita. Tirti socialinės praktikos ar institucijos funk­ cionavimą - reiškia nagrinėti, kaip ši praktika ar institucija prisideda prie visuomenės tęstinumo. Funkcionalistai, tarp jų - Comte‘as ir Durkheimas, dažnai taikė organinę analogiją, kad palygintų vi­ suomenės ir gyvo organizmo funkcionavimą. Jie teigė, jog paskiros visuomenės dalys, panašiai kaip įvairios žmogaus kūno dalys, veikia drauge visos visuomenės labui. Norėdami ištirti kurį nors kū­ no organą, pavyzdžiui, širdį, turime parodyti, kaip ji susijusi su kitomis kūno dalimis. Varinėdama po kūną kraują, širdis atlieka esminį organizmo gyvybės tęstinumo vaidmenį. Panašiai ir sociali­ nio reiškinio funkcijos analizė atskleidžia, koks šios dalies įnašas pratęsiant visuomenės egzista­ vimą ir išsaugant jos sveikatą. Funkcionalizmas pabrėžia moralinio konsenso svarbą visuomenės tvarkai ir stabilumui palaikyti. Moralinis konsensas gyvuoja tuomet, kai daugu­ ma visuomenės žmonių išpažįsta tas pačias verty­ bes. Funkcionalistai laiko tvarką bei pusiausvyrą normalia visuomenės būsena ir teigia, kad šią so-

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

dalinę pusiausvyrą grindžia visuomenės narių mo­ ralinis konsensas. Pavyzdžiui, Durkheimas buvo įsitikinęs, jog religija nuolatos patvirtina žmonių ištikimybę pagrindinėms socialinėms vertybėms, šitaip padėdama palaikyti socialinę sanglaudą. Funkcionalistinis mąstymas ilgai buvo bene pir­ maujanti teorinė sociologijos tradicija, ypač Jung­ tinėse Amerikos Valstijose. Talcottas Parsonsas ir Robertas Mertonas daugelio dalykų sėmėsi iš Durkheimo ir buvo vieni iš žymiausių jo sekėjų. Pastaraisiais metais išryškėjus funkcionalizmo ri­ botumams, jis tolydžio praranda populiarumą. Funkcionalizmui kritikai dažniausiai prikiša tai, kad jis nepagrįstai sureikšmina veiksnius, skati­ nančius socialinę sanglaudą, ir kartu sumenkina kitus, sukuriančius padalijimus ir konfliktus. Stabi­ lumo ir tvarkos išskyrimas reiškia, kad mažiau dė­ mesio tenka visuomenės padalijimams ir nelygybės formoms, kurių pagrindas - klasės, rasės, lyčių skirtumai ir panašūs veiksniai. Mažiau pabrėžia­ mas ir kūrybinių socialinių veiksmų visuomenėje vaidmuo. Daugeliui kritikų atrodė, jog funkcinė analizė priskiria visuomenėms socialinius požy­ mius, kurių jos neturi. Funkcionalistai dažnai viską charakterizavo taip, tarsi visuomenės turėtų „reik­ mes“ ir „tikslus“, nors šios sąvokos turi prasmę tik tada, kai taikomos individualiems žmonėms. Konfliktų teorijų rakursai

Sociologai, savo tyrimuose besiremiantys konflik­ tų teorijomis, kaip ir funkcionalistai pabrėžia struktūrų svarbą visuomenėje. Jie taip pat patei­ kia visapusį „modelį“ visuomenės funkcionavimui paaiškinti. Tačiau konfliktų teoretikai atmeta konsenso reikšmę, kurią pabrėžia funkcionalizmas. Jie išryškina kitką - visuomenės padalijimų svarbą. Žengdami šiuo keliu, jie sutelkia dėmesį į galios, nelygybės ir kovos problematiką. Jie linkę laiky­ ti visuomenę skirtingų grupių, siekiančių savų in­ teresų, sankaupa. Atskiroms grupėms būdingų in­ teresų egzistavimas rodo, kad visuomet yra poten­ ciali konflikto grėsmė, o vienos grupės turės dau­ giau naudos negu kitos. Konfliktų teoretikai tiria įtampas tarp viešpataujančių ir pavaldžių visuo­

33

menės grupių. Jie mėgina suprasti, kaip sukuriami ir įtvirtinami ilgalaikiai kontroliavimo santykiai. Daugelis konfliktų teoretikų savo pažiūras kil­ dina iš Marxo, kurio veikaluose pabrėžiamas klasių konfliktas, tačiau kai kuriems įtaką darė ir Weberis. Geras pavyzdys - šiuolaikinis vokiečių so­ ciologas Ralfas Dahrendorfas (g. 1929 m.). Kla­ sikiniu tapusiame darbe Class and Class Conflict in Industrial Society (1959) („Klasės ir klasių kon­ fliktas industrinėje visuomenėje“) Dahrendorfas tvirtina, jog funkcionalizmo mąstytojai atsižvel­ gė tik į vieną visuomenės pusę ir į tuos sociali­ nio gyvenimo aspektus, kur tvyro darna ir sutari­ mas. Tačiau tokios pat svarbios ar net svarbesnės yra kitos gyvenimo sritys, susijusios su konflik­ tais ir padalijimais. Konfliktus, pasak Dahrendorfo, sukelia skirtingi individų ir grupių interesai. Marxas interesų skirtumus įžvelgė daugiausia tarp kla­ sių, o Dahrendorfas juos sieja su platesniu valdžios ir galios kontekstu. Kiekvienoje visuomenėje esa­ ma takoskyros tarp turinčiųjų valdžią ir beveik vi­ siškai nuo jos atskirtų, tarp valdovų ir pavaldinių. Socialinio veiksmo teorijų rakursai

Funkcionalizmo ar konfliktų teorijų rakurso šali­ ninkai pabrėžia struktūrų, sutvirtinančių visuomenę ir darančių įtaką individų elgsenai, svarbą, o so­ cialinio veiksmo teorijos daugiau dėmesio ski­ ria visuomenės narių veiksmams bei sąveikoms formuojant šias struktūras. Šiuo atveju sociologijos paskirtis kita - užuot aiškinusi, kurios išorinės jė­ gos verčia žmones vienaip ar kitaip veikti, ji turi perprasti socialinių veiksmų bei sąveikų prasmę. Funkcionalizmo ir konfliktų teorijos rakursai ska­ tino modelius, aiškinančius, kaip veikia visa vi­ suomenė, tuo tarpu socialinio veiksmo teoretikai daugiausia dėmesio skiria analizei, nagrinėjančiai, kaip veikia individualūs veikėjai, kaip jie save orientuoja vienas kito ir visuomenės atžvilgiu. Pirmuoju socialinio veiksmo koncepcijos ša­ lininku dažnai laikomas Weberis. Nors jis pripa­ žino egzistuojant socialines struktūras - tokias kaip klasės, partijos, socialinio statuso grupės, - tačiau laikėsi nuomonės, jog šios struktūros sukurtos so­

34

1 SKYRIUS

cialiniais individų veiksmais. Šią nuostatą sistemingiausiai išplėtojo simbolinis interakcionizmas - teorinės minties mokykla, ypatingą reikšmę įgiju­ si Jungtinėse Valstijose. Weberis simbolinį interak­ cionizmą veikė tik netiesiogiai. Jo tikrosios šaknys glūdi Amerikos filosofo George’o Herberto Meado (1863-1931) darbuose.

nybėje kilmės įžvalgų, šios krypties šalininkų po­ žiūris susilaukė kritikos dėl to, kad nekreipia dė­ mesio į galios ir struktūros klausimus, taip pat į jų naudojimą individų veiksmams varžyti.

Simbolinis interakcionizmas

Kaip jau įsitikinome, sociologija aprėpia įvairiau­ sias teorines pažiūras. Kartais teorinės nuostatos yra visiškai priešingos. Kita vertus, ši įvairovė reiš­ kia veikiau objekto galimybes ir gyvybingumą, o ne silpnumą. Visi sociologai sutaria, jog sociologija yra da­ lykas, kuris skatina nesivadovauti savo asmenine pasaulėžiūra siekiant įdėmiau pažvelgti į įtakas, formuojančias mūsų ir kitų žmonių gyvenimus. So­ ciologija, kaip savitos intelektinės pastangos, at­ sirado plėtojantis moderniosioms visuomenėms, ir tokių visuomenių tyrimai iki šiol jai rūpi labiau­ siai. Tačiau sociologai aiškinasi ir daugybę kitų klausimų, susijusių su socialinės sąveikos ir vi­ suomenių kilme. Sociologija nėra vien abstraktaus mąstymo sri­ tis - ji daro didelį praktinį poveikį žmonių gyve­ nimui. Todėl mokytis sociologijos tikrai nereiš­ kia vangios akademinės rutinos! Geriausias būdas įsitikinti, ar šitaip neatsitiko, - pasitelkti vaizduotę ir susieti sociologijos idėjas bei atradimus su sa­ vo gyvenimo aplinkybėmis. Tai galima padaryti suvokiant skirtumus tarp moderniosioms visuomenėms būdingos gyvense­ nos, kurią laikome įprastine norma, ir kitų žmo­ nių grupių gyvensenos. Teisybė, žmonės turi daug bendra, tačiau visuomenėms bei kultūroms nestin­ ga įvairovės. Šias panašybes bei skirtybes nagri­ nėsime kitame skyriuje „Kultūra ir visuomenė“.

Simbolinis interakcionizmas formuojasi tiriant kalbą ir prasmę. Meadas teigė, jog kalba leidžia mums įgyti savimonę - suvokti savo individua­ lybę ir matyti save iš šalies - tokius, kokius mus regi kiti. Pagrindinis šio proceso dėmuo yra sim­ bolis. Simbolis yra tai, kas reprezentuoja dar kaž­ ką. Pavyzdžiui, žodžiai, kuriuos vartojame apibrėž­ dami tam tikrus objektus, iš esmės yra simboliai, reprezentuojantys tai, ką turime savo mintyse. Žo­ dis „šaukštas“ yra simbolis, kuriuo apibūdiname įrankį sriubai valgyti. Neverbaliniai gestai ar ben­ dravimo formos taip pat yra simboliai. Mostas ki­ tam asmeniui ar šiurkštus gestas turi simbolinę reikšmę. Meadas teigė, kad tarpusavyje sąveikau­ dami žmonės kliaujasi bendrais simboliais ir su­ pratimo būdais. Kadangi žmonės gyvena turinin­ goje simbolinėje visatoje, iš esmės visos indivi­ dų sąveikos apima simbolių mainus. Simbolinis interakcionizmas kreipia mūsų dė­ mesį į tarpasmeninių sąveikų detales, taip pat į tai, kaip šios detalės taikomos kitų kalboms ir veiks­ mams įprasminti. Sociologus, kuriems padarė įtaką simbolinis interakcionizmas, dažnai itin domina betarpiškos sąveikos kasdieniame gyvenime. Jie pabrėžia tokios sąveikos vaidmenį kuriant visuo­ menę ir jos institucijas. Nors simbolinio interakcionizmo rakursas ga­ li atverti daug mūsų veiksmų socialinėje kasdie­

Išvados

35

KAS YRA SOCIOLOGIJA?

1.

Sociologiją galime apibrėžti kaip sisteminius visuomenių tyrimus, itin išskiriančius moderniąsias, industrializuotas visuomenes.

2.

Sociologijos praktika reikalauja gebėjimo mąstyti, pasitelkus vaiz­ duotę, taip pat atsiriboti nuo išankstinių sampratų apie socialinę tik­ rovę.

3.

Sociologija yra dalykas, turintis svarbias praktines implikacijas. Ji gali prisidėti prie socialinės kritikos bei praktinių socialinių refor­ mų keliais būdais. Pirma, geriau supratę konkrečią socialinių aplin­ kybių visumą, dažnai įgyjame geresnę galimybę jas kontroliuoti. Tuo pat metu sociologija teikia priemones mūsų kultūriniam jautrumui didinti, ir šitaip padeda formuoti politiką, pagrįstą skirtingų kultū­ ros vertybių suvokimu. Iš tikrųjų galime tirti pasekmes, kurios kiltų, priėmus konkrečias politikos programas. Paskutinis ir gal svarbiau­ sias dalykas - sociologija prisideda prie savišvietos, pasiūlydama gru­ pėms bei individams daugiau progų pakeisti savo gyvenimo sąlygas.

4.

Sociologija susiformavo kaip bandymas suprasti pokyčius, kuriuos per du ar tris pastaruosius amžius patyrė visuomenės. Vyko ne tik visuomenių, bet ir intymiausių, asmeniškiausių žmogaus gyvenimo ypatumų kaita.

5.

Iš klasikinių sociologijos pradininkų itin išsiskiria keturi mokslinin­ kai: Auguste’as Comte‘as, Karlas Marxas, Ėmile’is Durkheimas ir Maxas Weberis. Comte‘as ir Marxas, kūrę XIX a. viduryje, sufor­ mulavo kai kuriuos pagrindinius sociologijos klausimus, kuriuos vėliau išplėtojo Durkheimas ir Weberis. Šie klausimai susiję su sociologi­ jos kilme, taip pat modernizacijos sukeltos socialinio pasaulio kai­ tos poveikiu.

6.

Sociologijai būdingos įvairios teorinės traktuotės. Netgi gamtos mokslų teorinių diskusijų dalyviai sunkiai randa vieningą sprendimą, o socio­ logai susiduria su ypatingais sunkumais, nes tyrimų dalyku padarius mūsų pačių elgseną, tenka spręsti sudėtingas ir painias problemas.

7.

Pagrindinės teorinės sociologijos koncepcijos - tai funkcionalizmas, konfliktų teorija ir simbolinis interakcionizmas. Visas jas skiria keli esminiai bruožai - būtent šie skirtumai darė didelę įtaką sociologi­ jos raidai pokario laikotarpiu.

1 TEMOS SANTRAUKA

36

Kultūros samprata

38

Socializacija

41

Visuomenės tipai

45

Socialinė kaita

53

Išvados

57

Temos santrauka

58

Pasvarstykite dar kartą

59

2 skyrius. Kultūra ir visuomenė

Šiame skyriuje apžvelgsime žmonių gyvenimo ir kultūros vienovę bei skirtumus, taip pat įvairius visuomenių tipus. Kultūros sąvoka yra viena pla­ čiausiai vartojamų sociologijos sampratų. Kasdie­ niuose pokalbiuose žodį „kultūra“ dažnai tapati­ name su „iškilesniais dvasios dalykais“ - menu, literatūra, muzika ir tapyba. Sociologų vartojamas terminas apima šiuos dalykus, bet siekia ir kur kas plačiau. Kultūra siejasi su visuomenės narių ar jos grupių gyvenimo būdais, pavyzdžiui, apranga, san­ tuokos papročiais, šeimos gyvenimu, darbo mo­ deliais, religinėmis apeigomis ir laisvalaikio už­ siėmimais. Konceptualiai „kultūrą“ ir „visuomenę“ gali­ ma atskirti, tačiau šios sampratos labai glaudžiai susijusios. Visuomenė - tai tarpusavio santykių sistema, kuri suburia individus. Šiuo atžvilgiu Bri­ tanija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos yra visuo­ menės. Jas sudaro milijonai žmonių. Kitos visuo­ menės, tokios kaip pirmykštės medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenės, gali turėti vos po trisdešimt-keturiasdešimt narių. Visuomenes vienija struktūrizuoti socialiniai santykiai, kurie organi­ zuojami remiantis unikalia kultūra. Jei nėra visuo­ menės, nėra ir kultūros. Kita vertus, nė viena vi­ suomenė negali gyvuoti be kultūros. Be kultūros apskritai nebūtume „žmonės“, bent jau ta prasme, kurią paprastai teikiame šiam žodžiui. Neturėtu­ me kalbos save išreikšti, stokotume savimonės, o mūsų gebėjimas mąstyti ar (ir) motyvuoti (daryti išvadas) būtų nepaprastai ribotas. Žmonių kultūrinė įvairovė susijusi su skirtin­ gais visuomenės tipais; šiame skyriuje sugretin­ sime ir palyginsime pagrindines istorines visuo­ menės formas. Taip darysime, kad tvirtai susietume du žmogaus socialinio egzistavimo aspektus -

žmonių sukurtas skirtingas kultūros vertybes bei rezultatus - ir supriešintume visuomenių, kurioms būdinga savita kultūros raida, tipus. Kultūra per­ nelyg dažnai aptariama atskirai nuo visuomenės, tarsi jos abi būtų visiškai nesusijusios. Tačiau iš tiesų jos tvirtai sukibusios. Šiame skyriuje dėme­ sį labiausiai kreipsime į tai, kaip socialinė kaita veikia žmogaus kultūros raidą. Paskutiniuose skir­ sniuose apžvelgsime kelis veiksnius, skatinančius socialinę kaitą, ir patyrinėsime visaapimančius po­ kyčius, pasireiškusius modemybės eroje.

Kultūros samprata Kai sociologai kalba apie kultūrą, jiems rūpi tie žmonių visuomenių aspektai, kurie yra išmokti, bet ne paveldėti. Šitokie kultūros elementai yra ben­ dri visuomenės nariams, todėl leidžia bendradar­ biauti ir bendrauti. Jie sukuria visuminį konteks­ tą, kuriame vienaip ar kitaip gyvena atskiri šios visuomenės individai. Visuomenės kultūra apima dviejų rūšių aspektus - nematerialius, tokius kaip įsitikinimai, idėjos bei vertybės, kurie sudaro kul­ tūros turinį, ir materialius, tai yra objektus, sim­ bolius ar technologijas, kurie šį turinį išreiškia. Vertybės ir normos

Visų kultūrų pagrindą sudaro idėjos, apibrėžian­ čios, kas visuomenei svarbu, vertinga ar pageidau­ tina. Šios abstrakčios idėjos, arba vertybės, su­ teikia prasmę bei kryptį žmonėms, kai jie užmez­ ga santykį su socialine tikrove. Pavyzdžiui, mo­ nogamija - ištikimybė vieninteliam seksualiniam partneriui - yra vertybės, būdingos daugeliui Va­ karų visuomenių, pavyzdys. Normos reiškia elg­

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

senos taisykles, atskleidžiančias ar įkūnijančias kultūros vertybes. Vertybės ir normos veikia drau­ ge, taip formuodamos konkrečios kultūros narių elgseną savo aplinkoje. Pavyzdžiui, mokymąsi ver­ tinančiose kultūrose kultūrinės normos skatins mo­ kinius skirti tam daugybę jėgų, taip pat palaikys tėvus, pasiaukojančius vaikų lavinimui. Jei kultūra itin vertina svetingumą, kultūrinės normos gali re­ guliuoti dovanojimo lūkesčius arba svečių ir šei­ mininkų socialinę tarpusavio elgseną. Įvairių kultūrų vertybės ir normos labai skiriasi. Kai kurios kultūros itin vertina individualizmą, o kitos gali labiau pabrėžti bendrąsias reikmes. Tai paaiškina paprastas pavyzdys. Dauguma Britani­ jos moksleivių pasipiktintų, egzamino metu paste­ bėję kurį nors iš jų nusirašinėjant. Juk šioje šaly­ je svetimų tekstų kopijavimas prieštarauja pama­ tinėms vertybėms - asmeniniams pasiekimams, vienodoms galimybėms, sunkiam darbui ir pagar­ bai „taisyklėms“. Tuo tarpu šis pasipiktinimo jaus­ mas, būdingas besimokantiems britams, galėtų nu­ stebinti rusų studentus. Pagalba draugui, kad jis išlaikytų egzaminą, parodo rusų vertybes - lygy­ bę ir bendrą problemų sprendimą susidūrus su val­ džia. O ką apie pateiktąjį pavyzdį manote jūs? Ką jis sako apie jūsų visuomenės vertybes? Žinoma, netgi vienoje visuomenėje ar bendruo­ menėje pasitaiko priešingų vertybių. Vieni žmo­ nės gali labiau vertinti tradicinius religinius tikė­ jimus, tuo tarpu kiti - pritarti pažangai ir moks­ lui. Vieniems svarbiau fizinis komfortas ir sėkmė, o kiti mieliau renkasi paprastumą ir ramų gyve­ nimą. Mūsų kintančiame amžiuje, kai žmonės, idė­ jos, prekės ir informacija keliauja per visą pasau­ lį, visai nenuostabu, jog susiduriame su kultūros vertybių prieštaravimais. Kultūrinių vertybių ir normų kaita

Kultūrinės vertybės ir normos ilgainiui dažnai pa­ sikeičia. Daugelis asmeninio gyvenimo normų, ku­ rios šiandien atrodo savaime suprantamos - pa­ vyzdžiui, ikisantuokiniai seksualiniai santykiai ar­ ba nesusituokusių porų gyvenimas drauge - vos

39

prieš kelis dešimtmečius prieštaravo visuomenės palaikomoms vertybėms. Vertybės, reguliuojančios mūsų intymius santykius, laipsniškai ir natūraliai brendo daugelį metų (žr. 7 skyrių „Šeimos“). O kas atsitinka, kai žmonių kultūrinės normos ir elg­ senos keičiamos sąmoningai? 2000 metų sausį Japonijos vyriausybės komi­ sija paskelbė pranešimą, nubrėžiantį pagrindinius savo valstybės tikslus XXI amžiuje. Komisijai, ku­ rią sudarė ministras pirmininkas, atsižvelgdamas į ekonomikos nuosmukį, didėjantį nusikalstamu­ mą ir aukštą nedarbo lygį, buvo pavesta ateinan­ tiems dešimtmečiams nubrėžti naują šalies raidos kryptį. Pagrindinės šios komisijos išvados nuste­ bino daugelį žmonių: pasirodo, Japonija sėkmin­ giau įveiktų dabartines socialines negandas, jei ša­ lies piliečiai mažiau laikytųsi kai kurių pamatinių savo vertybių. Komisija padarė išvadą, kad Japo­ nijos kultūra per daug dėmesio skiria konformiz­ mui ir lygybei, todėl kvietė mažinti visuomenėje „homogeniškumo ir uniformizmo perteklių“. Ji at­ kreipė dėmesį į kelis pagrindinius japonų gyve­ nimo aspektus, rodančius šį supanašėjimą. Pavyz­ džiui, beveik visi Japonijos moksleiviai dėvi vi­ siškai vienodas tamsiai mėlynas uniformas, sle­ piančias individualybės žymes, o tarnautojai - dėl nerašyto draudimo anksti išeiti iš darbo - paprastai lieka įstaigoje iki vėlumos netgi tuomet, kai nėra jokio reikalo. Komisijos išvada - šios vertybės kliudo japonams prisiimti asmeninės atsakomybės nuostatas, kurios gali būti esminės artimiausioje ateityje. Kultūrinės normos ir vertybės giliai įsišakni­ jusios, todėl šiandien dar per anksti sakyti, ar, vy­ riausybei paliepus, japonų vertybes pavyks pakeis­ ti. Juk net japonų priežodis - „jei vinis styro, ją reikia įkalti“ - rodo, kad prireiks laiko ir pastan­ gų, kol susilpnės japonų kultūrinės konformizmo ir asmenybės suvaržymo nuostatos. Daugelis mūsų kasdienės elgsenos būdų bei įpročių sudaro kultūros normų pagrindą. Toliau, 4 skyriuje „Socialinė sąveika ir kasdienis gyve­ nimas“ pamatysime, kad kultūriniai veiksniai da­ ro didelę įtaką mūsų judesiams, gestams bei išraiš­

40

2 SKYRIUS

koms. Aiškus pavyzdys - skirtingų kultūrų žmo­ nių būdai šypsotis, ypač viešose vietose. Šit Gren­ landijos inuitai (eskimai) neturi įprastos tradici­ jos „šypsotis viešumoje“, tuo tarpu šis paprotys itin būdingas daugeliui Vakarų Europos ir Šiau­ rės Amerikos regionų. Tai visai nereiškia, kad inui­ tai yra šalti ar nedraugiški - tiesiog jų visuome­ nėje neįprasta šypsotis pašaliniams ar persimesti su jais maloniais žodeliais. Tačiau pastaraisiais me­ tais, plečiantis Grenlandijos paslaugų, aptarnavimo sričiai, kai kuriems darbuotojams bandoma „įskie­ pyti“ šypseną kaip kultūrinę vertybę. Manoma, jog šypsojimasis ir mandagus elgesys su vartotojais turi didžiulę reikšmę verslo konkurencingumui išlaikyti. Tikėtina, kad su šypsena sutiktas ir pa­ linkėjimais „geros dienos“ palydėtas klientas ims dažniau lankytis. Daugelis Grenlandijos prekybos centrų rodo savo pardavėjams vaizdajuostes, mo­ kančias draugiškai aptarnauti, o kai kurie koope­ ratyvai netgi pasiuntė savo personalą mokytis į už­ sienį! Atidaryti greito maisto restoranai, tokie kaip McDonald s, pirmąsyk pademonstravo vakarietišką aptarnavimo stilių. McDonald s darbuotojai buvo mokomi su lankytojais pasisveikinti, prisistatyti ir dažnai šypsotis. Tokie reikalavimai iš pradžių šiek tiek varžė personalą, kuriam atrodė, kad naujasis aptarnavimo stilius yra nenuoširdus ir dirbtinis. Il­ gainiui idėja šypsotis viešumoje - bent jau darbo vietoje - tapo labiau priimtina. Kultūrinė įvairovė

Kultūras skiria ne vien kultūriniai įsitikinimai. įvai­ rios yra ir žmonių elgsena bei praktinė veikla. Skir­ tingų kultūrų visuomenė priimtinomis laiko labai nevienodas elgsenos formas, kurios dažnai visiškai priešingos tam, kas „normalu“ Vakarų visuome­ nių nariams. Pavyzdžiui, šiuolaikiniuose Vakaruose manoma, kad dvylikos ar trylikos metų vaikai yra per jauni tuoktis. Tačiau kai kurioms kultūroms tokio amžiaus vaikų santuokos - savaime supran­ tamas dalykas. Vakaruose valgomos austrės, bet ne kačiukai ar šuniukai, tuo tarpu kai kuriose ki­ tose pasaulio dalyse jie laikomi skanėstu.Žydai nevalgo kiaulienos, o indai jos neatsisako, tačiau

vengia jautienos. Vakariečiams bučiniai - normalus lyčių tarpusavio bendravimo elementas, tuo tar­ pu daugeliui kitų kultūrų bučiniai apskritai neži­ nomi ar atrodo šleikštūs. Visa ši elgesio bruožų įvairovė atskleidžia bendrąsias kultūrines skirty­ bes, kurios atskiria vienas visuomenes nuo kitų. Mažos visuomenės, tokios kaip pirmykštės me­ džiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenės, linku­ sios į kultūrinį vienodumą arba monokultūriškumą. Kai kurios modernios visuomenės, pavyzdžiui, Japonija, iki šiol tebėra monokultūrinės - kultū­ ros požiūriu labai homogeniškos. Tačiau daugu­ ma industrializuotų visuomenių tampa kultūriškai įvairesnėmis arba daugiakultūrinėmis. Iš 9 skyriaus „Rasė, etniškumas ir migracija“ diskusijos apie globalią migraciją sužinosite, kad tokie procesai kaip vergovė, kolonializmas, karai, migracija ir šiuolaikinė globalizacija vertė žmones kraustytis iš savo gyvenamųjų vietų ir kurtis naujose terito­ rijose. Kadangi naujas bendruomenes sudarydavo grupės, susidariusios iš skirtingos kultūrinės, et­ ninės bei kalbinės aplinkos, ėmė formuotis kul­ tūriškai mišrios visuomenės. Štai šiuolaikiniuose didmiesčiuose greta viena kitos gyvena daug subkultūrinių bendruomenių - pavyzdžiui, šiandien Londono centre aptinkame išeivių iš Vest Indijos, Pakistano, Indijos, Bangladešo, Italijos, Graikijos ir Kinijos. Subkultūros apibūdina ne vien didesnėje vi­ suomenėje esančias etnines ar kalbines grupes. Šis terminas apima bet kurį gyventojų segmentą, sa­ vo kultūros normomis išsiskiriantį iš likusios vi­ suomenės. Egzistuoja labai daug įvairių subkul­ tūrų - joms galima priskirti natūralistus, gotus, kompiuterių įsilaužėlius (hakerius), hipius, rastafariečius, hiphopo aistruolius ar futbolo klubų rė­ mėjus. Kai kurie žmonės gali aiškiai susitapatinti su konkrečia subkultūra, tuo tarpu kiti - laisvai judėti tarp keleto skirtingų subkultūrų. Kultūrai tenka svarbus vaidmuo įamžinant vi­ suomenės vertybes ir normas, tačiau tuo pat me­ tu ji suteikia reikšmingas galimybes kurti ir keis­ tis. Subkultūros ir kontrkultūros - grupės, kurios beveik visiškai atmeta vyraujančias visuomenės vertybes ir normas - gali sukurti alternatyvius po­

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

žiūrius. Socialiniai sąjūdžiai ar panašios gyven­ senos vienijamų žmonių grupės yra veiksmingos jėgos, kurios skatina visuomenių kaitą. Taip sub­ kultūros suteikia žmonėms laisvę reikšti savo nuo­ mones, viltis bei įsitikinimus ir jais vadovautis. Etnocentrizmas

Kiekviena kultūra turi savus, unikalius elgsenos modelius, kurie atrodo svetimi kitos kultūrinės ap­ linkos žmonėms. Jei teko keliauti po užsienį, tik­ riausiai žinote, koks jausmas apima atsidūrusius naujoje aplinkoje. Kituose pasaulio kraštuose ga­ lite apskritai neaptikti tokių kasdienybės aspektų, kuriuos savo kultūroje nesąmoningai laikote sa­ vaime suprantama gyvenimo dalimi. Netgi šaly­ se, kalbančiose viena kalba, kasdieniai įpročiai, pa­ pročiai, elgsenos gali visiškai skirtis. Kultūros šo­ kas - iš tiesų tinkamas posakis! Naujos kultūros vandenyse žmonės dažnai jaučiasi sutrikę. Taip at­ sitinka, kadangi jie neteko pažįstamų nuorodų, pa­ dedančių suvokti aplinkinį pasaulį, o susigaudyti naujoje kultūroje dar neišmoko. Žvelgiant iš išorės, kultūrų esmė gali būti sun­ kiai pagaunama. Neįmanoma suprasti poelgių ar įsitikinimų atskirai nuo platesnės kultūros, kuriai jie priklauso. Viena iš pagrindinių sociologijos prielaidų - būtinybė tirti kultūrą, remiantis jos pa­ čios prasmėmis ir vertybėmis. Pastaroji idėja dar vadinama kultūriniu reliatyvizmu. Sociologai kiek įmanydami stengiasi išvengti etnocentrizmo, kitaip tariant, kitų kultūrų vertinimo lyginant su savąja. Žmonių kultūros labai skirtingos, todėl ne­ nuostabu, kad žmonėms, atkeliavusiems iš vienos kultūros, sunku palankiai žvelgti į kitų kultūrų žmonių elgseną ar idėjas. Taikant kultūrinio reliatyvizmo principą - ne­ leidžiant pasireikšti giliai glūdintiems savo įsiti­ kinimams ir nagrinėjant situacijas pagal kitos kul­ tūros standartus - galima pasijusti neužtikrintai ir patirti iššūkį. Iš tiesų gali būti nelengva pamatyti faktus iš visiškai kito žiūros taško, atsiranda ir ne­ rimą keliančių klausimų. Ar kultūrinis reliatyviz­ mas reiškia, kad vienodai priimtini visi papročiai ir elgsenos? Ar egzistuoja visuotiniai standartai,

41

kurių privalėtų laikytis visi žmonės? Panagrinė­ kime vieną pavyzdį. Sovietų sąjungai pasitraukus iš Afganistano, re­ gione įsiplieskė pilietinis karas. Didžiąją šalies dalį ėmė kontroliuoti Talibanas - grupė, siekianti su­ kurti grynąją ir tvirtais principais pagrįstą islamo visuomenę. Talibano valdžia nustatė griežtas tai­ sykles, reguliavusias visas Afganistano moterų gy­ venimo sritis, tarp jų - aprangą, pasirodymą vie­ šosiose vietose ir asmeninius reikalus. Išeidamos iš namų, jos privalėjo apsigobti skraiste nuo gal­ vos iki kojų, o veidus pridengti šydu. Moterys ne­ teko teisės dirbti ne namuose, taip pat mokytis. Daugelis musulmonų mokslininkų yra įsitikinę, kad Talibano praktikuojama islamiškojo šariato tei­ sė yra pernelyg griežta. Nepaisydamas tarptauti­ nės kritikos ir liepsningų kampanijų Afganistano moterims ginti, Talibanas tvirtino, jog ši politika moterų atžvilgiu yra iš esmės svarbi kuriant tyrą ir santūrią visuomenę, labai gerbiančią moteris bei jų orumą.' Ar Talibano politika moterų atžvilgiu priimti­ na XXI a. pradžioje? Paprastų sprendimų neturi nei ši dilema, nei dešimtys kitų atvejų, kai nesu­ tampa kultūrinės normos ir vertybės. Viena vertus, svarbu atsispirti ir netaikyti savos kultūros stan­ dartų žmonėms, gyvenantiems labai skirtingose kultūros aplinkose. Tačiau kita vertus, sunku pri­ tarti kultūros aiškinimams, kai situacija prieštarauja vertybėms ir normoms, kuros laikomos duotybe. Sociologo uždavinys - vengti „automatiškų“ atsa­ kymų ir nagrinėti sudėtingus klausimus kruopš­ čiai ir visapusiškai.

Socializacija Jau minėjome, jog kultūra susijusi veikiau su iš­ moktais negu su paveldėtais visuomenės aspektais. Procesas, išmokantis vaikus ar naujus visuomenės narius šios visuomenės gyvenimo būdo, vadina­ mas socializacija. Būtent ji yra pagrindinis kanalas kultūrai perduoti iš kartos į kartą. 1 Talibano režimas valdė A fganistaną 1996-2001 m.

pas t.)

(Vert.

42

2 SKYRIUS

Regio muzika Klausydamiesi dainos, populiariosios muzikos žino­ vai dažnai atpažįsta stilistinius poveikius, kurie pa­ dėjo ją sukomponuoti. Pagaliau kiekvienas muzikos stilius savaip derina ritmą, melodiją, harmoniją bei dainos žodžius. Nereikia būti genijumi, kad pastebė­ tum skirtumus tarp grandžo (grunge), sunkiojo roko, technomuzikos ir hiphopo, tačiau kurdami dainas mu­ zikantai dažnai supina keletą stilių. Gali būti sunku nustatyti šių dermių komponentus. Tačiau kultūros so­ ciologams šios pastangos dažnai būna geras atly­ gis. Skirtingi muzikos stiliai neretai atsiranda skirtin­ gose socialinėse grupėse, todėl tirti, kaip derinasi ir jungiasi stiliai, yra geras būdas, leidžiantis aptikti kul­ tūros sąlyčius tarp grupių. Kai kurie kultūros sociologai atkreipė dėmesį į re­ gio muziką, kadangi ji akivaizdžiai rodo, kaip sociali­ nių grupių tarpusavio ryšiai skatina kurti naujas mu­ zikos formas. Regio šaknys glūdi Vakarų Afrikoje. XVII a. britų kolonistai pavergė daugybę vakarų afri­ kiečių ir laivais nuplukdė juos į Vest Indiją dirbti cuk­ ranendrių plantacijose. Britai mėgino drausminti ver­ gus, neleisdami groti tradicinės afrikietiškos muzikos - baimintasi, kad ji gali kviesti vergus į kovą. Tačiau vergai sugebėjo išsaugoti afrikietiško būgnijimo tra­ diciją, kurią kartais supindavo su vergvaldžių reika­ lautais europiniais muzikos stiliais. Jamaikoje verg­ valdžiai netgi atvirai palaikė vienos vergų grupės, bur­ ru, būgnijimą, kadangi jis padėdavo reguliuoti darbo ritmą. 1834 metais vergovė Jamaikoje buvo visiškai uždrausta, tačiau burru būgnijimo tradicija tęsėsi ir tuomet, kai daugelis burru vyrų iš kaimo vietovių mig­ ravo į Kingstono lūšnynus. Būtent čia ėmė formuotis naujas religinis kultas, iš tiesų turėjęs lemiamą įtaką regio raidai. 1930 metais vyras, vardu Haile Selassie, buvo karūnuotas Etiopijos imperatoriumi. Tuo metu, kai Europos kolonializmo priešininkai visame

Žemesnėms evoliucijos pakopoms priklausan­ tys gyvūnai vos gimę jau pajėgia pasirūpinti savi­ mi beveik ar visai nepadedami suaugusiųjų. Ta­ čiau labiau evoliucionavę gyvūnai turi mokytis tin­ kamų elgesio būdų - jaunikliai dažnai gimsta vi­ sai bejėgiai, todėl jiems reikia suaugusiųjų globos.

pasaulyje džiaugėsi Selassie žengimu į sostą, kai ku­ rie Vest Indijos gyventojai įtikėjo, jog Selassie esąs dievas, pasiųstas žemėn, kad atvestų pavergtąją Af­ riką į laisvę. Selassie dar buvo vadinamas „karaliumi Ras Tafariu“, todėl jį garbinę Vest Indijos žmonės pra­ minė save „rastafariečiais". Rastafariečių kultas greitai paplito tarp burru, o muzikoje atsispindėjo ir burru būgnijimo stilius, ir biblinės pavergimo ir išsilaisvini­ mo temos. XX a. viduryje Vest Indijos muzikantai šiuos ritmus ir dainų tekstus ėmė maišyti su ameri­ kietiško džiazo bei juodojo rhytm-and-blues elemen­ tais. Šios dermės išsirutuliojo į „ska" muziką, o kiek vėliau, septintajame dešimtmetyje, virto regiu, kuriam būdingi lėtas taktas, pabrėžti bosai, taip pat pasako­ jimai apie miesto skurdą ir kolektyvinės socialinės są­ monės galią. Nemažai regio muzikantų, tokių kaip Bo­ bas Marley'us, pelnė komercinę sėkmę, o aštuntaja­ me dešimtmetyje regio muzikos jau klausėsi viso pa­ saulio žmonės. Devintajame ir dešimtajame dešimt­ mečiuose regis susiliejo su hiphopu (arba repu) ir su­ kūrė naujus skambesius, girdimus Wu-Tang Clan ir The Fugees grupių muzikoje (Hebdige, 1997). Taigi regio istorija yra pasakojimas apie dviejų so­ cialinių grupių sąlytį ir apie politines, dvasines bei as­ menines prasmes, kurias šios grupės išreiškė savo muzika. Globalizacija sustiprino ir pagilino tokius ry­ šius. Pavyzdžiui, dabar jaunas Skandinavijos muzi­ kantas gali bręsti klausydamasis muzikos, kurią gro­ ja vyrai ir moterys Londono Notting Hillo pusrūsiuo­ se, tačiau drauge būti stipriai paveiktas, tarkime, mariachi muzikinio spektaklio, per palydovą tiesiogiai transliuojamo iš Meksiko. Jei grupių tarpusavio kon­ taktų skaičius yra svarbus muzikos raidos tempo le­ miamas veiksnys, galima numanyti, jog artimiausiais metais, toliau plėtojantis globalizacijos procesui, iš tiesų atsiras aibė naujų stilių.

Didžiausi bejėgiai yra žmonių kūdikiai; negauda­ mi pagalbos bent jau pirmuosius ketverius ar pen­ kerius metus, vaikai apskritai nepajėgtų išgyven­ ti. Taigi socializacija yra procesas, kuris bejėgį kūdikį pamažu paverčia save suvokiančiu, pažiniu asmeniu, turinčiu gimtosios kultūros įgūdžių. So-

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

cializacija nėra kažkoks „kultūrinis programavi­ mas“, kurio metu vaikas pasyviai priima patiria­ mas įtakas. Netgi vos gimęs kūdikis turi reikmes bei reikalavimus, kurie veikia jo tėvų ar globėjų elgseną: iš pat pradžių vaikas yra aktyvi būtybė. Socializacija sujungia tarpusavyje skirtingas kartas. Vaiko gimimas pakeičia už jo ugdymą atsa­ kingų žmonių gyvenimą - todėl ir jiems tenka išmokti naujų dalykų. Paprastai tėvystė ir motinys­ tė visam gyvenimui pririša suaugusiųjų veiklą prie vaikų. Pagyvenę žmonės išlieka tėvais ir tuomet, kai tampa seneliais, taip sukurdami dar vieną san­ tykių visumą, tarpusavy jungiančią skirtingas kar­ tas. Todėl socializaciją reikia laikyti visą gyvenimą trunkančiu procesu, kurio metu žmogaus elgseną nuolatos formuoja socialinės sąveikos. Šis procesas leidžia individams kurti save, plėtoti savo galimy­ bes, mokytis ir prireikus atitinkamai pasikeisti. Sociologai dažnai kalba, kad socializacija turi du pagrindinius tarpsnius, kurie apima keletą skir­ tingų socializacijos veiksnių. Socializacijos veiks­ niai - tai grupės arba socialiniai kontekstai, kur vyksta reikšmingi socializacijos procesai. Pirmi­ nė socializacija apima kūdikystę bei vaikystę ir yra intensyviausias kultūros mokymosi laikotar­ pis. Būtent tuomet vaikai mokosi kalbos ir pama­ tinių elgsenos modelių, sudarančių tolesnio mo­ kymosi pagrindą. Šiame etape svarbiausias socia­ lizacijos veiksnys yra šeima. Antrinė socializaci­ ja vyksta vėlesniais vaikystės, taip pat brendimo metais. Šiuo tarpsniu dalį atsakomybės iš šeimos perima kiti socializacijos veiksniai. Mokykla, am­ žiaus grupės, organizacijos, žiniasklaida ir galiau­ siai darbovietė yra individus socializuojantys veik­ sniai. Socialinės sąveikos šiuose kontekstuose pa­ deda žmonėms perimti vertybes, normas ir įsiti­ kinimus, sudarančius jų kultūros modelius. Socialiniai vaidmenys

Socializacija sudaro galimybę individams moky­ tis socialinių vaidmenų - socialiai prižiūrimų lū­ kesčių, kurių laikosi asmuo, užimantis vienokią ar kitokią socialinę padėtį. Pavyzdžiui, socialinį „gy­ dytojo“ vaidmenį sudaro elgesio taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas gydytojas, nesvarbu, ką jis

43

pats asmeniškai apie tai manytų. Kadangi šis vaid­ muo yra bendras visiems gydytojams, apie pro­ fesinio vaidmens apibrėžtą gydytojo elgseną ga­ lime kalbėti apskritai, neatsižvelgdami į konkre­ čius šias padėtis užimančius individus. Kai kurių sociologų, ypač susijusių su funkcio­ nalizmo mokykla, nuomone, socialiniai vaidme­ nys yra įtvirtintos ir santykiškai nekintamos vi­ suomenės kultūros dalys. Jie apibūdinami kaip so­ cialiniai faktai. Toks požiūris rodo, kad individai sužino apie lūkesčius, kurie jų kultūroje apima kiekvieną socialinę padėtį, ir tokius vaidmenis daž­ niausiai atlieka taip, kaip apibrėžta. Socialiniai vaidmenys neįtraukia nei diskusijų, nei kūrybiš­ kumo - tai veikiau nuorodos, apibrėžiančios in­ divido elgesio turinį ir kryptingumą. Socializuojami individai intemalizuoja socialinius vaidme­ nis ir išmoksta juos atlikti. Tačiau šis požiūris yra klaidingas. Jis lemia tai, kad, užuot derėjęsi dėl vaidmenų ar patys juos kū­ rę, individai tiesiog imasi vaidmenis atlikti. Iš tiesų socializacija yra procesas, kuriame žmonės gali veikti aktyviai - jie anaiptol nėra pasyvūs subjek­ tai, lūkuriuojantys, ką jiems kas nors nurodys ar kaip suprogramuos. Individai ima susivokti ir pe­ rima socialinius vaidmenis, dalyvaudami besitę­ siančioje socialinėje sąveikoje. Identitetas

Kultūrinė aplinka, kurioje gimėme ir subrendome, daro įtaką mūsų elgsenai, tačiau tai nereiškia, kad iš žmogaus atimama individualybė ar laisva valia. Galėtų atrodyti, jog esame paprasčiausiai įsprau­ sti į formas, kurias mums iš anksto parengė visuo­ menė. Kai kurie sociologai būtent taip apibūdina socializaciją, tačiau šis požiūris iš esmės klaidi­ na. Žinoma, nuo gimimo iki mirties dalyvaujame tarpusavio sąveikose, ir šis faktas tikrai daro po­ veikį mūsų asmenybėms, vertybėms, kurias pri­ pažįstame ir mūsų elgesiui. Tačiau socializacijoje taip pat glūdi pačios mūsų individualybės ir lais­ vės šaknys. Socializacijos metu kiekvienas iš mūsų susikuria identiteto jausmą ir gebėjimą savaran­ kiškai mąstyti bei veikti.

44

2 SKYRIUS

Sociologinė identiteto samprata yra įvairiapusė, ją galima aiškinti skirtingai. Apskritai, identitetas - tai žmonių nuomonė apie pačius save ir sau pras­ mingus dalykus. Šios individų nuomonės brendi­ mas susijęs su tam tikrais požymiais, viršesniais už kitus prasmių šaltinius. Pagrindiniams identi­ teto šaltiniams priklauso, pavyzdžiui, lytis, sek­ sualinė pakraipa, pilietybė, tautiškumas ar etniš­ kumas ir socialinė klasė. Sociologai dažnai kalba apie dvi identiteto rūšis: socialinį identitetą ir sa­ vimonės (arba asmeninį) identitetą. Analitine pras­ me abi identiteto formos skiriasi, bet, kita vertus, yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Socialinis identitetas nurodo savybes, kurias individui pri­ skiria kiti. Jas galime laikyti riboženkliais, ben­ driausia prasme parodančiais, kas yra šis asmuo. Tuo pat metu jos apibrėžia šio asmens vietą tarp kitų individų, turinčių tokius pat bendrus bruožus. Socialinio identiteto pavyzdžiai galėtų būti studen­ tas, motina, teisininkas, katalikas, benamis, azi­ jietis, disleksikas, susituokęs ir taip toliau. Dau­ gelio individų socialinį identitetą sudaro ne vie­ nas požymis. Tuo pačiu metu asmuo gali būti tė­ vas, inžinierius, musulmonas ir miesto tarybos na­ rys. Įvairūs socialiniai identitetai rodo daugelį žmo­ gaus gyvenimo matmenų. Nors ši socialinių iden­ titetu gausa gali virsti žmonių patiriamų konflik­ tų šaltiniu, tačiau dauguma individų savo gyve­ nimo prasmę ir patirtį formuoja pagal pagrindinį identitetą, kuris yra pakankamai tolydus ir peržen­ gia laiko ar vietos ribas. Socialiniai identitetai dėl to susiję su kolektyvi­ niu matmeniu. Jie žymi, kokiu būdu individas yra „toks pat“, kaip ir kiti. Kolektyviniai identitetai - besiremiantys bendrų tikslų, vertybių ar patirčių visuma - gali tapti reikšmingu pagrindu sociali­ niams sąjūdžiams atsirasti. Atvejus, kuomet ben­ dras socialinis identitetas tampa veiksmingu pras­ mės šaltiniu, iliustruoja feminizmo, aplinkosaugos, profesinių sąjungų, religinių fundamentalistų rė­ mėjų ir/arba nacionalinių sąjūdžių pavyzdžiai. Taigi socialinis identitetas rodo, kuo individai panašūs vienas į kitą, tuo tarpu savimonės (arba asmeninis) identitetas atitolina mus nuo kitų, kaip atskirus individus. Savimonės identitetas susijęs

su savikūros procesu, kuriuo formuojame unikalų savimonės pojūtį ir savo santykį su aplinkiniu pa­ sauliu. Savimonės identiteto sąvoka iš esmės re­ miasi simbolinio interakcionizmo kūrėjų darbais. Juk būtent nuolatinės individo derybos su išorės pasauliu padeda jam (arba jai) susikurti savimo­ nės prasmę. Sąveika tarp savimonės ir visuome­ nės padeda susieti individo asmeninį pasaulį su vie­ šuoju pasauliu. Nors kultūrinė bei socialinė aplinka priklauso veiksniams, padedantiems formuoti sa­ vimonės identitetą, tačiau svarbiausia yra indivi­ dualus veiksnumas ir pasirinkimas. Analizuodami, kaip keitėsi savimonės identi­ tetas nuo tradicinių iki moderniųjų visuomenių, ga­ lime pastebėti, jog vis labiau tolstamą nuo įtvir­ tintų, paveldėtų veiksnių, seniau kreipusių iden­ titeto formavimąsi. Kadaise žmonių identitetus la­ biausiai lemdavo priklausomybė plačioms socia­ linėms grupėms, susaistytoms klasės ar tautišku­ mo, tuo tarpu dabar jos įgijo daugiau aspektų ir pasidarė mažiau stabilios. Miestų augimo ir indust­ rializacijos procesai, taip pat ankstesnių sociali­ nių sanklodų žlugimas susilpnino paveldėtų tai­ syklių bei konvencijų poveikį. Individai tapo pa­ slankesniais ir socialiniu, ir geografiniu atžvilgiais. Tai išlaisvino žmones iš itin tvirtai susijusių, santykiškai homogeniškų praeities bendruomenių, ku­ rios iš kartos į kartą nekintamai perduodavo savo elgesio pavyzdžius. Visa tai atvėrė galimybes ki­ tiems savimonės identiteto prasmių šaltiniams tokiems kaip lytis ir seksualinė orientacija. Šiandienos pasaulyje turime beprecedentes ga­ limybes formuoti save ir kurti savo identitetus. Pa­ tys sau esame geriausi šaltiniai apsisprendžiant, kas mes, iš kur atėjome ir kur einame. Dabar, kai su­ mažėjo tradicinių „kelio ženklų“ reikšmė, socia­ linis pasaulis svaigina mus galybe pasirinkimų, kuo būti, kur gyventi ir ką daryti - drauge beveik ne­ nurodydamas, ką būtent turėtume pasirinkti. Mū­ sų kasdienio gyvenimo sprendimai - ką vilkėti, kaip elgtis ir kaip leisti laiką - padeda mums pa­ versti save tuo, kuo esame. Modernusis pasaulis verčia mus rasti save. Pasitelkę žmonėms būdin­ gą savimonės bei savižinos gebėjimą, nuolatos ku­ riame ir perkuriame savo identitetus.

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

Visuomenės tipai Kultūros bruožai glaudžiai susiję su visuminiais visuomenės raidos modeliais. Konkrečios visuo­ menės pasiektas materialios kultūros lygis daro įta­ ką kitiems kultūros raidos aspektams, nors jokiu būdu jų nelemia. Tai nesunku pamatyti, pavyz­ džiui, pasiremiant technologijos lygmeniu. Dau­ guma kultūrinių reikmenų, šiandien būdingų mū­ sų gyvenimui, - automobiliai, telefonai, kompiu­ teriai, vandentiekis, elektra - atsirado dėl techno­ loginių naujovių, kurios žmonijos istorijoje pasi­ rodė visai neseniai. Panašiai reikalai klostėsi ir ankstyvaisiais socialinės raidos laikotarpiais. Pa­ vyzdžiui, kol nebuvo išrastas metalų lydymas, daiktus tekdavo gaminti iš gamtoje randamų me­ džiagų, tokių kaip medis ar akmuo, o tai iš esmės ribojo galimų sukurti daiktų pobūdį. Kitas veiks­ nys, daręs didelę įtaką žmonių visuomenių formai, buvo rašto sukūrimas. Didžiąją savo istorijos da­ lį žmonija neturėjo rašto, tačiau jo atsiradimas su­ teikė galimybę atsirasti kitokioms, į ankstesnes ne­ panašioms socialinės organizacijos formoms. Dabar panagrinėsime pagrindinius visuomenės tipus, gyvavusius praeityje, tačiau ir šiandien dar aptinkamus kai kuriose pasaulio vietose. Šiuo metu esame įpratę prie visuomenių, kurias sudaro mi­ lijonai žmonių, o daugelis iš jų telkiasi sausa­ kimšose miestų teritorijose. Bet didžiąją žmoni­ jos istorijos dalį Žemėje gyventa ne taip tankiai kaip dabar, ir tik prieš kokį šimtą metų susifor­ mavo visuomenės, kuriose daugumą gyventojų su­ daro miestiečiai. Norėdami suprasti visuomenės formas, egzistavusias iki moderniosios industrinės visuomenės, turime pasitelkti istorinį sociologinės vaizduotės matmenį.

Nykstantis pasaulis: ikimoderniosios visuomenės ir jų likimas

Medžiotojai ir maisto rinkėjai

Didžiąją gyvavimo šioje planetoje laiko dalį žmo­ nės gyveno medžiotojų ir maisto rinkėjų visuo­ menėse. Jų gyvenimo šaltinis buvo medžioklė,

45

žvejyba ir laukinių valgomųjų augalų rinkimas. Šios kultūros dar ir šiandien gyvuoja kai kuriose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, viename kitame saus­ ringame Afrikos kampelyje, taip pat Brazilijos ir Naujosios Gvinėjos džiunglėse. Tačiau daugumą medžiotojų ir maisto rinkėjų kultūrų sunaikino arba absorbavo Vakarų kultūros plėtra, o išlikusieji turi mažą tikimybę toliau gyventi kaip gyvenę. Dabar pasaulyje medžiodami ir rinkdami maistą save iš­ laiko mažiau negu ketvirtadalis milijono žmonių - vos 0,001 procento visų Žemės gyventojų. Palyginti su didesnėmis visuomenėmis, ypač moderniosiomis, tokiomis kaip Britanija ar Jung­ tinės Valstijos, daugumoje medžiotojų ir maisto rinkėjų grupių beveik nėra nelygybės. Medžioto­ jai ir maisto rinkėjai iš esmės nesistengia sukaupti materialių turtų daugiau, negu reikia esminiams poreikiams tenkinti. Jiems labiausiai rūpi veikla, susijusi su religinėmis vertybėmis, apeigomis ir ri­ tualais. Materialių gėrybių poreikiai yra riboti: šiems žmonėms reikia tik ginklų medžioti, įran­ kių kasti ir statyti, spąstų, taip pat rykų valgiui ga­ minti. Todėl visuomenės nariai mažai skiriasi vie­ nas nuo kito pagal materialaus turto kiekį ar rūšį - čia nėra pasidalijimo į turtingus ir vargšus. Pa­ dėties ar rango skirtumus daugiausia riboja am­ žius ir lytis: vyrai beveik visada yra medžiotojai, o moterys renka laukinius augalus, gamina valgį ir augina vaikus. Kita vertus, šis darbo pasidaliji­ mas tarp vyrų ir moterų yra nepaprastai svarbus - vyrams būdinga tendencija viešpatauti viešaja­ me gyvenime ir apeigose. Medžiotojai ir maisto rinkėjai - nėra vien „pri­ mityvios“ tautelės, kurių gyvenimo būdai šiandien mūsų nebedomina. Jų kultūrų tyrimai leidžia aiš­ kiau pamatyti, jog kai kurios mūsų institucijos anaiptol nėra „natūralūs“ socialinio gyvenimo bruožai. Žinoma, neturėtume idealizuoti aplinky­ bių, kuriomis gyveno medžiotojai ir maisto rin­ kėjai. Tačiau, kita vertus, visuomenės, kuriose nėra karų, turtų bei galios sukurtos nelygybės, kuriose svarbiau bendradarbiauti, o ne varžytis, mus iš tie­ sų pamoko primindamos, jog modernios indust­ rinės civilizacijos sukurtas pasaulis nebūtinai su­ tampa su „pažanga“.

46

2 SKYRIUS

Gyvulių augintojų ir žemdirbių visuomenės

Maždaug prieš dvidešimt tūkstančių metų kai ku­ rios medžiotojų ir maisto rinkėjų grupės pradėjo kitu būdu apsirūpinti, ko reikia gyvenimui, - ėmė auginti prisijaukintus gyvulius ir dirbti nuolatinius žemės sklypus. Gyvulių augintojų visuomenės prisijaukindavo gyvulius, o žemdirbių visuome­ nės augino javus (vertėsi žemės ūkiu). Daugelio visuomenių ūkio būta mišraus, apimančio ir gy­ vulininkystę, ir augalininkystę. Atsižvelgdami į savo gyvenamąją aplinką, pie­ menys augindavo ir ganydavo karves ir jaučius, avis, ožkas, kupranugarius arba arklius. Šiandien pasaulyje dar gyvuoja nemažai gyvulių auginto­ jų visuomenių - jų daugiausia Afrikoje, Vidu­ riniuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Šios visuo­ menės paprastai įsikūrusios regionuose, kuriuose nestinga vešlių ganyklų, taip pat dykumose ar kal­ nuose. Tokios vietos ne itin tinkamos našiai žem­ dirbystei, tačiau gali išmaitinti įvairius naminius gyvulius. Gyvulių augintojų visuomenėms įpras­ ta kraustytis iš vienos vietos į kitą pagal metų lai­ kus. Dėl klajokliškų įpročių šių visuomenių žmo­ nės nekaupia daug materialių turtų, nors daikų jie turi daugiau, negu medžiotojai ir maisto rinkėjai. Kitados medžiotojų ir maisto rinkėjų grupės, užuot medžiojusios ir rinkusios laukinius augalus, ėmė sėti savas kultūras. Iš pradžių ši veikla priminė „daržininkystę“ - žmonės paprasčiausiais kapliais ar kasimo įnagiais įdirbdavo mažus darželius. Kaip gyvulių auginimas, taip ir daržininkystė padėjo pa­ tikimiau apsirūpinti maistu negu medžiojant ar renkant maistą, taigi galėjo išlaikyti didesnes bend­ ruomenes. Versdamiesi daržininkyste, žmonės tapo sėsliais, todėl ėmė kaupti daugiau materialių turtų, negu kada nors būtų pajėgusios medžiotojų ir mais­ to rinkėjų ar gyvulių augintojų bendruomenės. Nepramoninės, arba tradicinės, civilizacijos

Maždaug nuo šeštojo tūkstantmečio pr. m. e. ap­ tinkame didesnių negu kada nors visuomenių pėd­ sakų- šios naujos visuomenės daugeliu atžvilgių skyrėsi nuo ankstesnių visuomenės tipų (žr. schemą 2.2). (Dabar istorikai linkę vartoti terminus „pr.

m. e.“ - prieš mūsų erą ir „m.e.“ - mūsų eros, o ne „pr. Kr.“- prieš Kristų ir A. D. - Viešpaties me­ tais ar „po Kr.“ - po Kristaus.) Jos buvo pagrįs­ tos miestų plėtra, pasižymėjo ryškiomis turtų bei galios nelygybėmis ir buvo susijusios su karalių ar imperatorių valdžia. Šiose visuomenėse imta vartoti raštą, suklestėjo mokslas ir menas, todėl jos dažnai vadinamos civilizacijomis. Ankstyviausios civilizacijos vystėsi Vidu­ riniuose Rytuose, paprastai derlinguose upių slė­ niuose. Kinų imperija susikūrė maždaug 2000 m. pr. m. e., tuo pat metu galingos valstybės įsikūrė ten, kur dabar yra Indija bei Pakistanas. Keletas civilizacijų gyvavo Meksikoje ir Lotynų Ameri­ koje - pavyzdžiui, Meksikos actekai, Jukatano pu­ siasalio majai, Peru inkai. Dauguma senovės civilizacijų buvo dar ir im­ perijos - jos plėtėsi, užkariaudamos kitas tautas ir prijungdamos jas prie savo valdų (Kautsky, 1982). Būtent tuo pasižymėjo, pavyzdžiui, Seno­ vės Kinija ir Roma. Didžiausio pakilimo metu, pir­ majame m. e. amžiuje, Romos imperija driekėsi nuo Britanijos Šiaurės Vakarų Europoje iki ana­ pus Vidurinių Rytų. Kinų imperija, gyvavusi per du tūkstančius metų - iki XX a. pradžios, apėmė milžinišką Rytų Azijos regioną, kurį dabar užima šiuolaikinė Kinija. Modernusis pasaulis: industrinės visuomenės

Kas vos prieš porą šimtų metų ėmė griauti visuo­ menės formas, viešpatavusias istorijoje visą am­ žinybę? Galėtume atsakyti vienu žodžiu - indust­ rializacija (su šia sąvoka jau supažindinome 1 sky­ riuje „Kas yra sociologija?“). Industrializacija reiškia mašininės gamybos, pagrįstos fizinės ener­ gijos šaltiniais (tokiais kaip garas ar elektra), at­ siradimą. Industrinės visuomenės (kartais vadi­ namos „moderniosiomis“ ar „išsivysčiusiomis“) nepaprastai skyrėsi nuo bet kurio ankstesnio so­ cialinės tvarkos tipo, o jų raidos padariniai per­ žengė gimtosios Europos ribas. Netgi pažangiausiose iš senovės civilizacijų dauguma gyventojų dirbo žemės ūkyje. Dėl pa-

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

10 000 metų pr.m.e. Pasaulio gyventojai: 10 milij< Medžiotojų (procentais): 100

1500 metų pr.m.e. 1 Pasaulio gyventojai: 350 mil Medžiotojų (procentais): 1,0

1960-1970 metai Pasaulio gyventojai: 3 milijd Medžiotojų (procentais): 0,0I

Schema 2.1. Medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenių mažėjimas baltinis: R. B. Lee and I. De Vore (eds), Man the Hunter, Aldine Press, 1968.

47

48

2 SKYRIUS

Lentelė 2.1. Ikimoderniųjų visuomenių tipai Tipas

Gyvavimo laikotarpis

Požymiai

Medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenės

Nuo 50 000 metų pr.m.e iki dabar (šiuo metu ties visiško išnykimo riba).

Sudarytos iš nedaugelio žmonių, kurie gyvena iš medžioklės, žvejybos ir valgomųjų augalų rinkimo. Beveik nėra nelygybės. Socialinio rango skirtumus riboja amžius ir lytis.

Žemdirbių visuomenės

Nuo 12 000 metų pr.m.e. iki dabar. Šiuo metu dauguma priklauso dides­ niems politiniams vienetams ir praranda savo išskirtinį identitetą.

Pagrįstos mažomis kaimo bendruomenėmis, be miestų ar didmiesčių. Gyvena iš žemės ūkio, papildomai verčiasi medžiokle ir valgomųjų augalų rinkimu. Nelygybė didesnė negu medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenėse. Valdo vadai.

Gyvulių augintojų visuomenės

Nuo 12 000 metų pr.m.e. iki dabar. Šiuo metu dauguma sudaro didesnių valstybių dalis. Tradiciniams gyvenimo būdams gresia pavojus.

Priklauso nuo prijaukintų gyvulių, kuriuos prižiūri savo gyveni­ mui aprūpinti. Dydis svyruoja nuo kelių šimtų iki daugelio tūkstančių žmonių. Būdinga ryški nelygybė. Valdo vadai ar karaliai-kariai.

Neindustrinės civilizacijos

Nuo 6000 metų pr.m.e. iki XIX a. Visos tradicinės civilizacijos išnyko.

Daugiausia rėmėsi žemės ūkiu. Turėjo po keletą miestų, kuriuose telkėsi prekyba ir gamyba. Milžiniškos, kai kurios turėjo milijonus gyventojų (nors mažos, pa­ lyginti su didesnėmis industrializuotomis visuomenėmis). Atskiras valdymo aparatas, kuriam vadovavo karalius ar imperatorius. Didžiulė nelygybė tarp skirtingų klasių.

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

lyginti menkai išvystytos technikos tik nedauge­ lis galėjo išsilaisvinti nuo kasdienės žemės ūkio gamybos naštos. Dabartinės industrinės visuome­ nės, priešingai, pasižymi tuo, kad dauguma gyven­ tojų dirba gamyklose, įstaigose ar parduotuvėse, o ne žemės ūkyje (žr. lentelę 2.2). Taip pat per 90 procentų žmonių gyvena miestuose bei didmies­ čiuose, kur yra dauguma darbo vietų ir kuriamos naujos darbo galimybės. Šiuolaikiniai megapoliai yra daug didesni už senovės civilizacijų miestus. Miesto socialinis gyvenimas praranda asmeniškus bruožus ir darosi anonimiškas, o su nepažįstamai­ siais kasdien susiduriame kur kas dažniau negu su pažįstamais. Plačios apimties organizacijos, pavyz­ džiui, verslo korporacijos ar vyriausybinės agen­ tūros, ėmė daryti įtaką iš esmės kiekvieno žmo­ gaus gyvenimui. Didmiesčių vaidmuo naujojoje globalinėje tvarkoje ap­ tariamas skyrelyje „Miestai ir globalizacija“, p. 546.

Kitas moderniųjų visuomenių bruožas yra jų politinė sistema - labiau išplėtota ir intensyvesnė, palyginti su tradicinių valstybių valdymo formo­ mis. Senovės civilizacijose politinė valdžia (mo­ narchai bei imperatoriai) turėjo menką tiesioginę įtaką daugumos savo pavaldinių papročiams bei įpročiams, kadangi žmonės gyveno pakankamai sa­ varankiškuose ir vienas nuo kito atskirtuose kai­ muose. Plėtojantis industrializacijai, labai paspar­ tėjo transportas ir ryšiai, o tai savo ruožtu skatino kurtis integruotesnę „nacionalinę“ bendruomenę. Industrinės visuomenės buvo pirmosios susi­ formavusios nacionalinės valstybės. Nacionalinės valstybės - tai politinės bendruomenės, viena nuo kitos atsiskyrusios aiškiai nustatytomis sienomis, visai nepanašiomis į gana neapibrėžtas ribas, bū­ dingas tradicinėms valstybėms. Nacionalinės vy­ riausybės, kurdamos įstatymus, taikomus visiems, kurie gyvena valstybėje, turi dideles galias valdyti daugelį piliečių gyvenimo aspektų. Britanija yra nacionalinė valstybė, kaip ir iš esmės visos dabar­ tinio pasaulio visuomenės.

49

Lentelė 2.2. Neindustrinių ir industrinių visuomenių žemės ūkio darbo jėga procentais, 1998 m. Šalis Neindustrinės visuomenės Nepalas Ruanda Etiopija Uganda Bangladešas Industrinės visuomenės Japonija Australija Vokietija Kanada Jungtinės Valstijos Jungtinė Karalystė

Darbo jėga žemės ūkyje, procentais 91,1 90,1 88,3 82,1 64,2

6,2 5,0 3,8 3,4 2,8 2,0

Pramonės technologijų diegimas tikrai neapsi­ ribojo taikiais ekonomikos raidos procesais. Nuo pat industrializacijos pradžios pažangius gamybos procesus imta naudoti karybai. Buvo sukurta kur kas tobulesnė ginkluotė ir naujoviškos karinės or­ ganizacijos, gerokai aplenkusios neindustrinių kul­ tūrų pasiekimus, - visa tai iš esmės pakeitė kary­ bos metodus. Didžiulė ekonominė galia, politinė sanglauda ir karinis pranašumas drauge padėjo va­ karietiškiems gyvenimo būdams du pastaruosius šimtmečius beveik be pasipriešinimo plisti po vi­ są pasaulį. Globali raida

Nuo XVII a. iki XX a. pradžios Vakarų šalys įkūrė kolonijas daugybėje tradicinėms visuomenėms pri­ klausiusių teritorijų, prireikus net naudodamos sa­ vo karinės galios pranašumus. Teisybė, dabar iš esmės visos šios kolonijos išsikovojo nepriklau­ somybę, tačiau būtent kolonializmo procesas la­ biausiai prisidėjo prie tokio socialinio Žemės ru-

50

2 SKYRIUS

tūlio žemėlapio, kokį matome šiandien, formavi­ mo. Apie kolonializmą jau kalbėjome, ankstesnia­ me skyriuje aptardami prekybos kava raidą. Kai kuriuose regionuose, pirmiausia retai gyvenamuose medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenių, pavyz­ džiui, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje, europiečiai tapo gyventojų dauguma. Kitose vietose, tarp jų didelėse Azijos, Afrikos bei Pietų Amerikos teritorijose, daugumą ir toliau su­ daro vietiniai gyventojai. Visuomenės, priklausan­ čios pirmajam iš šių dviejų tipų, tarp jų ir Jung­ tinės Amerikos Valstijos, industrializavosi. Tuo tar­ pu antrojo tipo šalys dažniausiai pasižymi kur kas žemesniu pramonės lygiu, todėl jos neretai vadi­ namos mažiau išvystytomis visuomenėmis arba be­ sivystančiu pasauliu. Šioms visuomenėms priklau­ so Kinija, Indija, dauguma Afrikos šalių (tokios kaip Nigerija, Gana ir Alžyras), taip pat Pietų Amerikos šalys (pavyzdžiui, Brazilija, Peru ir Ve­ nesuela). Daugelis šių visuomenių yra į pietus nuo Jungtinių Valstijų ir Europos, todėl jos kartais ben­ drai vadinamos Pietumis, priešpriešinant turtinges­ nei industrinei Šiaurei.

,

ir ekonominėje sistemose. Vadovaudamiesi Marxo mokymu (žr. 1 skyrių, p. 28-29), komunistų lyderiai manė, jog gamybos, pagrįstos kolektyvi­ ne nuosavybe, sistema suklestės labiau už vaka­ rietišką laisvosios rinkos sistemą. Maždaug septyniasdešimt penkerius metus pa­ saulio istoriją veikė globalios varžybos, kuriose viena prieš kitą kovojo Sovietų sąjunga bei Rytų Europos šalys ir kapitalistinės Vakarų bei Japo­ nijos visuomenės. Nuolatinės ginkluotos priešprie­ šos būsena vadinta Šaltuoju karu, nes šalys nie­ kada nebuvo susirėmusios jokiame mūšyje. Tai bu­ vo savotiška karinė aklavietė, kai abi pusės nuo­ latos buvo pasirengusios kariauti viena su kita, bet iš tiesų nekariavo. Šiandien priešpriešos nebėra. Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus komunizmui buvusioje SSRS bei Rytų Europoje, Antrasis pa­ saulis išnyko (žr. 14 skyrių „Vyriausybė ir politi­ ka“). Rusija ir kitos buvusio Antrojo pasaulio vi­ suomenės dabar laipsniškai žengia į konkurenci­ nės - tokios kaip Vakarų šalių - rinkos sistemą. Buvusio Antrojo pasaulio šalys taip pat stengiasi sukurti demokratines politines institucijas, pagrįs­ tas Vakarų modeliais.

Pirmasis Antrasis ir Trečiasis pasauliai

Dažnai galite išgirsti, kad besivystančios šalys va­ dinamos Trečiuoju pasauliu. Terminas „Trečiasis pasaulis“ apibūdino vieną iš trijų pagrindinių XX a. pradžios vienas kitam priešingų visuomenės tipų (žr. schemą 2.3). Pirmojo pasaulio šalims priklau­ sė (ir tebepriklauso) industrializuotos Europos valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos, Okeani­ ja (Australija, Naujoji Zelandija, Tasmanija ir Melanezija), taip pat Japonija. Beveik visos Pirmojo pasaulio visuomenės turi daugiapartines parlamen­ tines valdymo sistemas. Antrasis pasaulis reiš­ kė komunistines visuomenes tuometinėje Sovie­ tų sąjungoje (SSRS) bei Rytų Europoje, įskaitant Čekoslovakiją, Lenkiją, Rytų Vokietiją ir Vengri­ ją. Antrojo pasaulio šalys turėjo centralizuotai pla­ nuojamą ekonomiką, paliekančią labai nedaug vie­ tos privačiai nuosavybei ar konkurenciniam eko­ nominiam verslumui. Šios valstybės buvo vienpar­ tinės: komunistų partija viešpatavo ir politinėje,

Besivystantis pasaulis

Daugelis besivystančių visuomenių gyvena kolo­ nijinį valdymą patyrusiose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos dalyse. Tik nedaugelis tokių teritorijų tapo nepriklausomomis palyginti seniai, kaip Hai­ tis, kuris dar 1804 metų sausį tapo pirmąja sava­ rankiška juodaodžių respublika. Ispanų kolonijos Pietų Amerikoje gavo laisvę 1810 metais, o Bra­ zilija nuvertė portugalų valdžią 1822-aisiais. Ta­ čiau dauguma besivystančio pasaulio tautų tapo nepriklausomomis valstybėmis tik po Antrojo pa­ saulinio karo, ir dažnai šį tikslą pasiekdavo tik kru­ vina kova prieš kolonizatorius. Kaip pavyzdžius galima paminėti Indiją, daugelį kitų Azijos vals­ tybių (pavyzdžiui, Birmą, Malaiziją ir Singapūrą), taip pat Afrikos šalis (tokias kaip Kenija, Nigeri­ ja, Zairas, Tanzanija ir Alžyras). Nors šiose šalyse gali būti tradiciškai gyvenan­ čių tautų, tačiau besivystančios valstybės vis dėlto

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

labai skiriasi nuo ankstesnių tradicinės visuome­ nės formų. Šių šalių politinės sistemos sumode­ liuotos pagal anksčiau Vakarų visuomenėse įtvir­ tintas sistemas. Kitaip tariant, tai - nacionalinės valstybės. Tiesa, gyventojų dauguma tebegyvena kaime, tačiau daugelyje iš šių visuomenių vyksta spartus miestų plėtros procesas. Nors žemės ūkis ir toliau lieka pagrindine ekonominės veiklos sri­ timi, tačiau grūdinės kultūros dabar dažniau au­ ginamos parduoti pasaulio rinkose, o ne patiems vartoti. Besivystančių šalių negalima laikyti visuo­ menėmis, kurios tiesiog „atsiliko“ nuo industria­ lizuotų kraštų. Juk šias visuomenes stipriai forma­ vo ryšys su Vakarų industrializmu, pakirtusiu pir­ mesnes, labiau tradicines sistemas. Per kelerius pastaruosius metus skurdžiausiose iš šių visuomenių gyvenimo sąlygos ne pagerėjo, o pablogėjo. Apytikriais skaičiavimais, XX a. pra­ džioje baisiame skurde gyveno 1,2 milijardo žmo­ nių, daugiausia besivystančių šalių gyventojų. Apie 3 milijardus žmonių - beveik pusė Žemės rutulio gyventojų - gyvena mažiau negu už du JAV do­ lerius per dieną. Pasaulio skurdžiai daugiausiai su­ sitelkę Pietų ir Rytų Azijoje (žr. schemą 2.4), taip pat Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, nors tarp šių regionų yra keletas esminių skirtumų. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį skurdo lygis sumažėjo Ry­ tų Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, tačiau padidėjo Afrikos valstybėse į pietus nuo Sacha­ ros. Šiame regione 1987-1998 metais žmonių, gy­ venančių už mažiau negu 1 JAV dolerį per dieną, padaugėjo nuo 220 iki 290 milijonų (World Bank, 2000). Skurdo gerokai padaugėjo kai kuriose Pietų Azijos, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino dalyse. Daugelį skurdžiausių pasaulio šalių taip pat slegia ir sunki skolų našta. Procentai už užsienio kreditorių paskolas kartais gali viršyti vyriausy­ bių investicijas į sveikatos apsaugą, socialinę rū­ pybą ir švietimą. Naujosios industrinės šalys

Besivystantis pasaulis nėra vientisas. Nors daugu­ ma mažiau išsivysčiusių šalių ekonomikos atžvil­ giu gerokai atsilieka nuo Vakarų visuomenių, kai

51

kurios Trečiojo pasaulio šalys pradėjo industria­ lizacijos procesą ir per tris pastaruosius dešimt­ mečius patyrė stulbinamą ekonomikos augimą. Kartais šios šalys vadinamos naujosiomis indust­ rinėmis šalimis (NIŠ). Joms priklauso Brazilija ir Meksika Lotynų Amerikoje drauge su Pietų Ko­ rėja, Singapūru ir Taivanu Rytų Azijoje. Sėkmin­ giausios iš tokių šalių savo ekonomikos augimo tempu kelis kartus lenkia Vakarų industrinę rai­ dą. Kai kuriose naujosiose industrinėse šalyse pa­ jamos vienam gyventojui jau beveik pasiekė skur­ desnių išsivysčiusių šalių lygį. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigos nau­ josios industrinės Rytų Azijos šalys pasižymėjo stabiliausiu ekonomikos klestėjimo lygiu. Staigų vadinamųjų „Azijos tigrų“ ekonomikos augimą lė­ mė čia pagamintų prekių eksportas, ypač į išsivys­ čiusias šalis. Naujosios industrinės Rytų Azijos ša­ lys taip pat pasižymėjo itin aukštu investicijų lygiu ir šalyje, ir užsienyje. Pietų Korėja labai padidino plieno gamybą, o jos laivų statyba ir elektronikos pramonė atsidūrė tarp pasaulio lyderių. Singapū­ ras iškilo kaip itin stambus Pietryčių Azijos finansų bei prekybos centras. Taivanas įgijo didelę reikš­ mę apdirbamojoje ir elektronikos pramonėje. 1997-1998 metais, prasidėjus globaliai finan­ sų krizei, kuri labai smarkiai pasireiškė ir sparčiai plito ir šiame regione, ir už jo ribų, Rytų Azijos ekonomikos destabilizavosi. Nepaisant šių kliūčių, Rytų Azijos naujųjų industrinių šalių ekonomikos raida pagerino milijonų šio regiono žmonių gy­ venimo kokybę. Sumažėjo skurdo lygis bei kūdi­ kių mirtingumas ir pailgėjo gyvenimo trukmė. Gali atrodyti, jog Azijos bei Lotynų Amerikos ekonomikų plėtra mažai susijusi su žmonių gyve­ nimu Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar kitose industrinėse valstybėse. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Dabar tautos pateko į globalią ekonomiką, todėl tai, kas atsitinka vienose Žemės rutulio da­ lyse, tuojau pat veikia kitas, o padarinius pajunta visas pasaulis. Pavyzdžiui, plieno gamybos didė­ jimas Rytų Azijoje tiesiogiai paveikė Britaniją per pastaruosius tris dešimtmečius jos dalis pasau­ linėje plieno gamyboje gerokai sumažėjo. Pana­ šiai atsitiko ir kilus naujai finansų krizei Rytų Azi-

52

2 SKYRIUS

53

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

^

x

r

^

J

Lotynų Amerika ir Karibai t

r Kiekviena figūrėlė žymi 10 milijonų ^ žmonių, gyvenančių už 1 JAV dolerį ar mažiau per dieną pagal 1985 metų tarptautines kainas.

J"

į

• • #* •

tfflnMn

:

i v^ ./ iffim m , ĮĮĮ!!į|fįffSx^S '

fffi

ffftif

Europa ir Vidurinė Azija

vvvvvvvvvvv1 n n nūn n M II n fl Afrika',į pietus nuo Sacharos

VVVVVVVfVVfVV 0 0 5 5 n n p n n n (I ip ip v iiim v f v if f

I

,

v

**

ITITFU II Hį l J ff-ff" Pietų Azija w -/ t

^

Schema 2.4. Skurdas pagal besivystančius regionus Šaltiniai: VVorld Bank, World Development Report 1998-1999, Oxford University Press, 1998, p. 118.

joje: ši krizė išklibino viso pasaulio finansų rin­ kas ir destabilizavo ekonomikas, kurios atrodė itin tvirtos. Pagaliau naujųjų industrinių šalių augimas keičia jau minėtą tradicinę skirtį tarp „Šiaurės“ ir „Pietų“. Todėl politinių ir ekonominių santykių jau nebegalima skirstyti pagal paprastą „Pirmojo“ ir „Trečiojo“ pasaulių visuomenių modelį. Globali­ zacijos procesai, kuriuos smulkiau nagrinėsime 3 skyriuje „Kintantis pasaulis“, kuria galių bei pri­ vilegijų konfigūraciją, kur kas sudėtingesnę už do­ minavusią prieš šimtą metų.

Socialinė kaita Žmonės gyvena Žemėje apie pusę milijono metų. Žemdirbystei, be kurios neįmanomos nuolatinės gyvenvietės, - vos dvylika tūkstančių metų. Civili­ zacijos atsirado ne anksčiau, negu prieš kokius še­ šis tūkstantmečius. Įsivaizduokime, kad visa žmo­ nijos istorija - viena para. Tuomet žemdirbystė at­ sirado maždaug 23.56 vai., o civilizacijos - 23.57

vai. Moderniųjų visuomenių raida prasidėjo tik 23.59.30 vai.! Kita vertus, per paskutines trisde­ šimt šios žmonijos paros sekundžių galbūt įvyko tiek pokyčių, kiek per visą ankstesnį laikotarpį. Jau įsitikinome, kad modernaus pasaulio gy­ vensenos ir jo socialinių institucijų savybės iš es­ mės skiriasi netgi nuo netolimos praeities atitik­ menų. Vos per du ar tris amžius - minutės truk­ mės atplaišą žmonijos istorijos kontekste - socia­ linis gyvenimas nusigręžė nuo socialinės tvarkos tipų, pagal kuriuos žmonių gyventa tūkstančius metų. Kaip sociologai aiškina šiuos kaitos proce­ sus, pakeitusius žmonių gyvenseną? Likusioje šio skyriaus dalyje apžvelgsime pastangas interpretuoti kaitos modelius, veikiančius visą žmogaus istori­ ją, po to pasvarstysime, kodėl modernų laikotar­ pį reikėtų sieti su tokia visaapimančia ir sparčia socialine kaita. Socialinę kaitą sunku apibrėžti, kadangi jau­ čiame, kad viskas nuolatos kinta. Kiekviena die­ na yra nauja diena, kiekvienas akimirksnis - nauja

54

2 SKYRIUS

Lentelė 2.3. Moderniojo pasaulio visuomenės Tipas

Gyvavimo laikotarpis

Pirmojo pasaulio visuomenės

Nuo XVIII a. iki dabar.

Antrojo pasaulio visuomenės

Besivystančios visuomenės (“Trečiojo pasaulio visuomenės”)

Naujosios industrinės šalys

Požymiai

Remiasi pramonės gamyba ir laisvąja verslininkyste. Dauguma žmonių gyvena miestuose ir didmiesčiuose, tik nedau­ gelis dirba žemės ūkyje. Klasių nelygybė labai didelė, tačiau ne tokia ryški kaip tradicinė­ se valstybėse. Atskiros politinės bendruomenės arba nacionalinės valstybės, tarp jų - Vakarų, Japonijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos tautos. Nuo XX a. pradžios Remiasi pramone, bet ekonomikos sistema planuojama centralizuotai. (1917 m. Rusijos Palyginti nedaug gyventojų dirba žemės ūkyje; dauguma gyvena revoliucijos) iki dešimtojo miestuose ir didmiesčiuose. dešimtmečio pradžios. Atskiros politinės bendruomenės arba nacionalinės valstybės. Iki 1989 metų šį pasaulį sudarė Sovietų sąjunga ir Rytų Europa. Dėl socialinių ir ekonominių pokyčių šios šalys ėmė transformuo­ tis į laisvosios verslininkystės sistemas, pagrįstas Pirmojo pasau­ lio visuomenių modeliu. Dauguma gyventojų dirba žemės ūkyje, naudodami tradicinius Nuo XVIII a. gamybos būdus. (daugiausia kaip kolonijos) iki dabar. Kai kurie žemės ūkio gaminiai parduodami pasaulio rinkose. Kai kurios turi laisvosios verslininkystės sistemas, o kitose vyrauja planinė ekonomika.

Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio iki dabar.

Atskiros politinės bendruomenės arba nacionalinės valstybės, tarp jų - Kinija, Indija ir dauguma Afrikos bei Pietų Amerikos tautų. Buvusios besivystančios šalys, dabar pagrįstos pramonės gamyba ir iš esmės laisvąja verslininkyste. Dauguma žmonių gyvena miestuose ir didmiesčiuose, nedaugelis verčiasi žemdirbyste. Labai didelė klasių nelygybė. Ji ryškesnė, negu Pirmojo pasaulio visuomenėse. Pajamų vienam gyventojui vidurkis žymiai mažesnis, negu Pirmojo pasaulio visuomenėse. Joms priklauso Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras, Taivanas, Brazilija ir Meksika.

laiko atkarpa. Graikų filosofas Herakleitas yra sa­ kęs, jog į tą pačią upę dukart neįbrisi. Antrąsyk ten bus kita upė, nes vanduo spės nutekėti, o asmuo - bent truputį pasikeisti. Nors tam tikru atžvilgiu šis pastebėjimas yra teisingas, tačiau paprastai iš tiesų norime pasakyti, jog tai ta pati upė ir tas pats asmuo. Juk beveik nepakito upės forma ar struk­

tūra, taip pat įbridusio asmens fizinė sandara ar individualybė - tokio tęstinumo visiškai pakanka mūsų teiginiui, jog žmogus ir upė išliko „tie pa­ tys“, tegu ir įvykus minėtiems pokyčiams. Bandydami nustatyti reikšmingą pokytį, turi­ me parodyti, kaip stipriai per tam tikrą laikotarpį pasikeitė objekto ar situacijos pamatinė sandara.

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

Norėdami nuspręsti, kiek ir kaip visuomenių sis­ temas apėmė kaitos procesas, turime atskleisti, ko­ kiu laipsniu per apibrėžtą laikotarpį pakito pagrin­ dinės institucijos. Aiškinant kaitą, reikia rodyti ir tai, kas tebėra stabilu, kadangi būtent nekintantys dalykai yra kriterijus permainoms matuoti. Netgi sparčiai žengiančiame šiandienos pasaulyje glūdi tolimos praeities tęsiniai. Pagrindinės religinės sis­ temos, tokios kaip krikščionybė ar islamas, išlai­ ko savo saitus su idėjomis ir praktikomis, atsira­ dusiomis maždaug prieš du tūkstančius metų. Kita vertus, akivaizdu, kad moderniosiose visuomenėse dauguma institucijų kinta kur kas sparčiau, negu buvo būdinga tradicinio pasaulio institucijoms. Socialinės kaitos priežastys

Per pastaruosius du amžius socialiniai teoretikai bandė sukurti didžiąją teoriją, kuri aiškintų socia­ linės kaitos kilmę. Tačiau jokia vienos priežasties teorija nepajėgi atsižvelgti į žmonijos socialinės raidos įvairovę nuo medžiotojų, maisto rinkėjų bei gyvulių augintojų tradicinių civilizacijų iki itin su­ dėtingų šiandienos socialinių sistemų. Vis dėlto ga­ lima nustatyti tris pagrindinius veiksnius, kurie nuolatos ir nuosekliai daro įtaką socialinei kaitai, - fizinę aplinką, politinę organizaciją ir kultūros veiksnius. Fizinė aplinka

Fizinė aplinka dažnai veikia žmonių socialinės or­ ganizacijos raidą. Šis poveikis aiškiausias ten, kur dėl ekstremalesnių aplinkos sąlygų žmonės privers­ ti organizuoti savo gyvenseną pagal orus. Polia­ rinių regionų ir subtropikų gyventojų įpročiai bei veikla neišvengiamai skiriasi. Žmonės, gyvenan­ tys Aliaskoje, kurioje žiemos ilgos ir šaltos, bus linkę laikytis socialinio gyvenimo modelių, nepa­ našių į būdingus gerokai šiltesniems Viduržemio jūros kraštams. Dėl atšiaurios gamtinės aplinkos Aliaskos gyventojai daugiau laiko praleidžia už­ darose patalpose ir beveik visus metus, išskyrus trumpą vasarą, itin kruopščiai planuoja, ką ir kaip veiks atvirame ore.

55

Visuomenę gali veikti ir ne tokios ekstrema­ lios fizinės sąlygos. Australijos čiabuviai nesiliovė verstis medžiokle ir maisto rinkimu, kadangi že­ myne beveik nebuvo vietinių augalų, tinkamų sistemingai kultivuoti, ar gyvūnų, kuriuos būtų galima prisijaukinti ir auginti. Daugumos anksty­ vųjų pasaulio civilizacijų lopšys - derlingos, žemės ūkiui tinkamos žemės, pavyzdžiui, upių deltos. Di­ delę reikšmę taip pat turi patogus susisiekimas sau­ suma ir laivybos linijų prieinamumas: neretai vi­ suomenės, kurias nuo kitų skiria kalnų grandinės, neįžengiamos džiunglės ar dykumos, ilgus amžius lieka palyginti nepakitusios. Tačiau tiesioginis fizinės aplinkos poveikis so­ cialinei kaitai nėra itin stiprus. Dažnai žmonės pa­ jėgia kurti gerovę palyginti nepalankaus klimato teritorijose. Pavyzdžiui, Aliaskos gyventojai, ne­ paisydami rūsčios gamtos, sugebėjo išplėtoti naftos bei mineralų gavybą. Kita vertus, medžiotojų ir maisto rinkėjų kultūrų žmonės neretai gyvenda­ vo ypač derlinguose regionuose, tačiau neužsiimdavo nei gyvulininkyste, nei žemdirbyste. Politinė organizacija

Kitas stiprus socialinės kaitos veiksnys - politi­ nės organizacijos tipas. Medžiotojų ir maisto rin­ kėjų visuomenės patyrė minimalų poveikį, kadangi neturėjo jokios politinės valdžios, gebančios su­ telkti bendruomenę. Tačiau visų kitų visuomenės tipų atveju konkrečios visuomenės raidos kryptį stipriai veikia ten egzistuojančios atskiros politi­ nės struktūros - vadai, valdovai, karaliai ir vyriau­ sybės. Priešingai Marxo nuomonei, politinės sis­ temos anaiptol nėra tiesioginė pamatinės ekono­ minės organizacijos išraiška: visuomenėse, turin­ čiose panašias gamybos sistemas, gali egzistuoti visiškai skirtingo tipo politinė tvarka. Pavyzdžiui, kai kurios industrinio kapitalizmo visuomenės tu­ rėjo autoritarines politines sistemas (antai nacių Vokietija ar Pietų Afrika apartheido laikotarpiu), tuo tarpu kitur šios sistemos buvo kur kas demo­ kratiškesnės (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ar Švedijoje).

56

2 SKYRIUS

Daugumos tradicinių valstybių kūrimąsi nepa­ prastai stipriai veikė karinė galia; ji darė vieno­ dai lemiamą įtaką ir šių šalių gyvybingumui, ir jų plėtrai. Tačiau vėlgi gamybos lygio ir karinės ga­ lios sąsajos buvo netiesioginės. Valdytojas gali nu­ spręsti visus išteklius skirti karo reikmėms, net jei­ gu tai nuskurdintų daugumą kitų gyventojų. Taip atsitiko Šiaurės Korėjoje valdant Kim II Sungui ir jo sūnui Kim Jong Ilui. Kultūros veiksniai

Trečioji esminė socialinių pokyčių priežastis - kul­ tūros veiksniai, kurie rodo religijos, komunikaci­ jos sistemų ir lyderių svarbą. Religija socialinia­ me gyvenime gali veikti kaip konservatyvi arba kaip atnaujinanti jėga (žr. 17 skyrių „Religija“). Kai kurios religinių tikėjimų bei praktikų formos pristabdydavo kaitą, visų pirma pabrėždamos bū­ tinybę ištikimai laikytis tradicinių vertybių ir ri­ tualų. Kita vertus, kaip akcentavo Maxas Weberis, religiniai įsitikinimai dažnai sutelkia, skatin­ dami socialinius pokyčius. Ypač svarbus kultūros veiksnys, darantis įta­ ką kaitos ypatybėms bei tempui, yra komunika­ cijos sistemų pobūdis. Pavyzdžiui, išradus raštą, tapo įmanoma daryti apskaitą, o tai suteikė gali­ mybę geriau kontroliuoti materialius išteklius ir plėtoti plačios apimties organizacijas. Raštas taip pat pakeitė žmonių suvokimą apie praeities, da­ barties ir ateities santykį. Raštingos visuomenės nuolatos fiksuoja praeities įvykius ir žino turin­ čios savo istoriją. Suprasti istoriją tolygu supras­ ti, kaip apskritai vystosi ir kurlink žengia visuo­ menė - tuomet žmonės gali aktyviai stengtis pa­ remti šią raidą. Į pagrindinį kultūros veiksnių sąrašą turėtume įtraukti ir lyderio vaidmenį. Pavienės asmenybės lyderės darė tiesiog stulbinamą įtaką pasaulio is­ torijai. Pakanka prisiminti iškilias religines asme­ nybes (tokias kaip Jėzus), politikos lyderius bei karo vadus (tokius kaip Julijus Cezaris) ar moks­ lo bei filosofijos novatorius (tokius kaip Izaokas Niutonas) ir tuomet išsyk suvoksime šio reikalo

esmę. Jei lyderis sugeba vykdyti veiksmingą po­ litiką ir paskatinti mases laikytis ankstesnių mąs­ tymo modelių arba juos iš esmės keisti, tuomet jis gali nuversti anksčiau nustatytą tvarką. Kita vertus, individai gali pasiekti lyderio pa­ dėtį ir veiksmingai reikštis tik esant palankioms socialinėms sąlygoms. Pavyzdžiui, Adolfui Hitle­ riui pavyko užgrobti valdžią Vokietijoje XX a. ket­ virtajame dešimtmetyje iš dalies ir dėl tuo metu šalį apėmusios krizės bei tvyrančios įtampos. Jeigu ne šios aplinkybės, Hitleris veikiausiai būtų likęs nežymia negausios politinės frakcijos figūra. Tas pat pasakytina ir apie kiek vėliau, po Antrojo pa­ saulinio karo, veikusį Mahatmą Gandhį, garsųjį In­ dijos pacifizmo lyderį. Jis galėjo veiksmingai ginti savo šalies nepriklausomybę nuo Britanijos, ka­ dangi karas ir kiti įvykiai išklibino Indijoje vei­ kusias kolonijines institucijas. Kaita moderniuoju laikotarpiu

Kas paaiškina, kodėl per du pastaruosius šimtme­ čius - modemybės laikotarpiu - socialinė kaita įga­ vo tokį pašėlusį pagreitį? Nors šis klausimas pla­ tus ir sudėtingas, vis dėlto nesunku tiksliai nustatyti kai kuriuos susijusius veiksnius. Nenuostabu, kad galime surūšiuoti juos taip, kaip ir tuos, kurie darė įtaką per visą istorijos eigą, išskyrus tai, kad fizi­ nės aplinkos poveikį priskirsime bendrai ekono­ minių veiksnių reikšmei. Ekonominės įtakos

Moderni pramonė iš esmės skiriasi nuo pirmiau gyvavusių gamybos sistemų, kadangi siejasi su nuolatine gamybos plėtra ir be paliovos didėjan­ čiu turtų kaupimu. Tradicinės gamybos sistemos pasižymėjo palyginti nekintamais gamybos lygiais, nes buvo pritaikytos nuolatinėms įprastoms reik­ mėms. Kapitalizmas skatina nuolatos keisti gamy­ bos technologijas, į šį procesą vis labiau įtrauk­ damas mokslą. Modernios industrijos skatinamas technologinių inovacijų tempas yra gerokai spar­ tesnis, negu buvo esant bet kuriai ankstesnio tipo ekonominei tvarkai.

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

Mokslo ir technologijų poveikis mūsų gyveni­ mui gali būti labiausiai skatinamas ekonominių veiksnių, tačiau jis pasireiškia ir už ūkinės veiklos ribų. Mokslas ir technologijos daro įtaką politi­ niams bei kultūros veiksniams, bet, kita vertus, ir patys patiria šių veiksnių poveikį. Pavyzdžiui, mokslo ir technologijų vystymasis padėjo sukur­ ti šiuolaikines komunikacijos formas - radiją, te­ leviziją, mobiliuosius telefonus ir internetą. Ojos savo ruožtu pastaraisiais metais sukėlė politikos pokyčius (žr. 14 skyrių „Vyriausybė ir politika“). Elektroninių medijų, tokių kaip televizija bei in­ ternetas, naudojimas taip pat ėmė formuoti mūsų mąstymo ir nuomonės apie pasaulį būdus. Politinės įtakos

Antrasis pagrindinis tipas, sietinas su įtaka, daroma socialiniams pokyčiams moderniuoju laikotarpiu, yra politinės raidos veiksniai. Pastaruosius du ar tris amžius kaitą skatinančiu šaltiniu buvo tautų kova dėl didesnių galių bei gausesnių turtų ir siekis nugalėti varžovus karine jėga. Tradicinėse visuo­ menėse politikos pokyčiai paprastai apsiribodavo elitu. Pavyzdžiui, šalies valdymą iš vienos didi­ kų šeimos galėdavo perimti kita, tačiau dauguma žmonių ir toliau gyvendavo beveik taip, kaip gy­ venę. Tai visiškai nebūdinga modernioms politi­ nėms sistemoms, kuriose politikos lyderių bei vy­ riausybės pareigūnų veikla nuolatos daro įtaką ko­ ne visiems gyventojams. Tiek išorės, tiek vidaus politiniai sprendimai palaiko ir kreipia socialinę kaitą kur kas stipriau negu ankstesniais laikais. Du ar tris pastaruosius šimtmečius politinė raida iš tiesų veikė ekonomikos kaitą ne ką mažiau ne­ gu pastaroji - politiką. Dabar vyriausybėms ten­ ka itin svarbus vaidmuo skatinant (o kartais ir stab­ dant) ekonomikos augimo tempą, visoms indust­ rinėms valstybėms taip pat būdingas didelis val­ džios kišimasis į gamybą-juk stambiausi šių ša­ lių darbdaviai, be abejo, yra jų vyriausybės. Taip pat itin daug reiškė karinė galia ir karai. Nuo XVII a. Vakarų valstybių karinė galia leido joms daryti įtaką visoms pasaulio dalims - taigi

57

iš esmės padėjo globaliai vakarietiškų gyvenimo stilių sklaidai. XX a. itin didelių padarinių turėjo du pasauliniai karai: daugelio šalių suniokojimas paskatino atstatymo procesus, pareikalavusius iš pagrindų keisti ir institucijas, kaip, pavyzdžiui, at­ sitiko Vokietijoje ir Japonijoje po Antrojo pasau­ linio karo. Netgi šalims nugalėtojoms, tokioms kaip Jungtinė Karalystė, teko išgyventi didelius vi­ dinius pokyčius, kuriuos sukėlė karo poveikis eko­ nomikai. Kultūrinės įtakos

Greta kitų kultūros veiksnių, dariusių įtaką socia­ linei kaitai moderniaisiais laikais, prie kritiško ir novatoriško moderniosios žiūros pobūdžio itin pri­ sidėjo ir mokslo raida, ir mąstymo sekuliarizaci­ ja. Daugiau nebemanome, kad papročiai ar įpro­ čiai yra priimtini vien dėl jų ilgaamžės tradicijos autoriteto. Priešingai, mūsų gyvensenos vis labiau reikalauja „racionalaus“ pamato. Pavyzdžiui, da­ bar ligoninės projektas pirmiausia būtų grindžia­ mas ne tradiciniais skoniais, o funkcine galimy­ be įgyvendinti pagrindinę ligoninės paskirtį veiksmingai gydyti ligonius. Pasikeitė ne tik mąstymo būdas, bet ir idėjų tu­ rinys. Savikūros, laisvės, lygybės ir demokratijos idealai susiformavo daugiausia per du-tris pasta­ ruosius šimtmečius. Šie idealai padėjo išjudinti so­ cialinės ir politinės kaitos procesus, tarp jų ir re­ voliucijas. Jie negali būti siejami su tradicija, nes veikiau siūlo kitką - nuolatos pertvarkyti gyve­ nimą tam, kad žmogus tobulėtų. Tiesa, šie idea­ lai išsirutuliojo Vakaruose, tačiau vėliau juos im­ ta taikyti visuotinai ir globaliai, o tai paskatino dau­ gumos pasaulio regionų kaitą.

Išvados Dėl pokyčių, šiandien vykstančių pasaulyje, skir­ tingos kultūros ir visuomenės ima priklausyti viena nuo kitos labiau negu kada nors anksčiau. Spartė­ jant kaitos tempui, įvykiai vienoje pasaulio vietoje gali tiesiogiai paveikti žmones bet kurioje kitoje

58

2 SKYRIUS

teritorijoje. Iš dalies dėl minėtų naujųjų elektroni­ nės komunikacijos formų visi gyvename „vienas kito kieme“ kur kas artimiau negu ankstesnės kar­ tos. Globali sistema reiškia ne vien aplinką, kurioje rutuliojasi ir keičiasi atskiros visuomenės - pavyz­

1.

1 TEMOS SANTRAUKA

2.

3.

4.

5.

6.

džiui, Britanija. Socialinės, politinės bei ekono­ minės sąsajos, kertančios šalių sienas, lemtingai veikia tų šalių žmonių gyvenimą. Šią didėjančią pasaulio visuomenės tarpusavio priklausomybę nagrinėsime 3 skyriuje „Kintantis pasaulis“.

Kultūros sąvoka yra viena svarbiausių sociologijos sampratų. Kultū­ ra susijusi su visuomenės narių ar visuomenės grupių gyvenimo bū­ dais. Ji apima ne tik dailę, literatūrą, muziką, bet skleidžiasi kur kas plačiau. Kultūrai taip pat priklauso žmonių rengimosi būdai, papro­ čiai, darbo ir religinių apeigų modeliai. Vertybės yra abstrakčios idėjos, apibrėžiančios, kas konkrečiai kul­ tūrai atrodo svarbu, vertinga ar pageidautina. Normos yra elgsenos taisyklės, atspindinčios kultūros vertybes. Vertybės ir normos veikia drauge, formuodamos konkrečios kultūros narių elgseną savo aplin­ koje. Vertybės ir normos giliai įsišaknijusios kultūroje, bet ilgainiui gali keistis. Kultūriniai įsitikinimai ir praktikos labai įvairūs. Etnocentrizmas reiškia kitų kultūrų vertinimą lyginant pagal savo kultūrą. Sociologai sten­ giasi taikyti kultūrinį reliatyvizmą - tirti kultūrą, remdamiesi jos pa­ čios prasmėmis ir vertybėmis. Kultūros ypatumų žmonės išmoksta socializacijos procese. Socializacijos veiksniai - tai grupės ar socialinės aplinkos, kuriose vyksta reikšmingi socializacijos procesai. Vaikų socializacija yra procesas, kuomet, bendraudamas su kitais žmonėmis, bejėgis kūdikis laipsniš­ kai virsta savivokiu, pažiniu žmogumi, įgudusiu veikti konkrečioje kultūroje. Identitetas susijęs su žmonių supratimu apie tai, kas jie yra ir kas jiems prasminga. Socialinis identitetas nusako požymius, kuriuos individui priskiria kiti. Dažnai šie požymiai apibrėžiami remiantis socialinė­ mis grupėmis, kurioms, kaip manoma, priklauso konkretus žmogus, laikomas, tarkime, vyru, azijiečiu ar kataliku, ir žymi, kuo individas yra toks kaip kiti. Savimonės (arba asmeninis) identitetas suteikia mums išskirtinę individualybę. Ji susijusi su unikaliu savimonės po­ jūčiu, atsirandančiu savikūros ir nuolatinės individo sąveikos su iš­ orės pasauliu procese. Visuomenė yra individus jungiančių tarpusavio ryšių sistema. Gali­ ma išskirti kelis ikimodemiųjų visuomenių tipus. Medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenės apsirūpina rinkdamos valgomuosius augalus ir medžiodamos gyvūnus. Pagrindinis gyvulių augintojų visuomenių gyvenimo šaltinis - prijaukintų gyvulių auginimas. Žemdirbių visuo-

KULTŪRA IR VISUOMENĖ

7.

8.

9.

10.

11

12.

13.

1. 2. 3. 4.

59

menės priklauso nuo augalininkystės kultivavimo nuolatiniuose že­ mės sklypuose. Didesnės, labiau išsivysčiusios miestiškos visuome­ nės suformuoja tradicines civilizacijas. Industrinėse visuomenėse ekonomikos pagrindu tampa pramonės ga­ myba. Daugumą gyventojų sudaro miestiečiai, o plačios apimties or­ ganizacijos daro įtaką iš esmės kiekvieno individo gyvenimui. Indust­ rinės visuomenės buvo pirmosios nacionalinės valstybės - politinės bendruomenės, nuo kitų atsiskyrusios aiškiai nubrėžtomis sienomis. Industrinių visuomenių raidos ir Vakarų plėtros metu buvo užkariautos daugelis pasaulio dalių, o kolonializmo procesas iš pagrindų pakeitė seniai susiklosčiusias socialines sistemas ir kultūras. Industrializuotas Vakarų šalis drauge su Japonija, Australija ir Nau­ jąja Zelandija imta vadinti Pirmuoju, arba išsivysčiusiu, pasauliu. Ant­ rasis pasaulis apibūdino komunistų valdytas industrializuotas visuo­ menes buvusioje Sovietų sąjungoje ir Rytų Europos šalyse. Pasibai­ gus Šaltajam karui - nuolatinės ginkluotos Pirmojo ir Antrojo pa­ saulių priešpriešos laikotarpiui - Antrasis pasaulis iš esmės išnyko. Šalis, kurios pirma buvo kolonizuotos ir turi menkiau išvystytą pra­ monę, imta vadinti Trečiuoju, arba besivystančiu, pasauliu. Jame gy­ vena didžioji pasaulio gyventojų dalis. Naujos industrinės šalys - tai besivystančio pasaulio šalys, pradėjusios industrializacijos procesą ir sparčiai ugdančios ekonomiką. Moderniajam laikotarpiui - maždaug nuo XVIII a. iki šiandien - bū­ dingas didelis kaitos procesų pagreitis. Šis laikotarpis apima trum­ putę žmonijos istorijos akimirką, tačiau pasižymi tokiais gelminiais pokyčiais, kokių žmonijai veikiausiai dar niekada anksčiau nebuvo tekę patirti. Visos socialinės kaitos negali paaiškinti jokia „vienos priežasties“ teo­ rija. Galime išskirti kelias pagrindines įtakas, tarp kurių yra ir prisi­ taikymas prie materialios aplinkos. Kitoms priklauso fizinė aplinka, politinė organizacija ir kultūros veiksniai. Svarbiems modernios socialinės kaitos veiksniams priskirtini indust­ rinio kapitalizmo plėtra, centralizuotų nacionalinių valstybių forma­ vimasis, karo industrializacija, taip pat mokslo iškilimas ir „racio­ naliųjų“, arba kritiškųjų, mąstymo būdų atsiradimas. Ar kiekviena visuomenė turi vientisą kultūrą? Kuo socializacija skiriasi nuo indoktrinacijos ar „smegenų plovimo“? Kaip siejasi savimonės identitetas ir mūsų socialiniai identitetai? Kokią reikšmę pirminė socializacija turi sudėtingoms ir sparčiai kin­ tančioms visuomenėms?

Pasvarstykite dar kartą

60

2 SKYRIUS

5. 6.

Papildoma literatūra

Kas stabdo Trečiojo pasaulio raidą? Kokią reikšmę socialinės kaitos procesui turi „didieji lyderiai“?

Ruth Benedict. Patterns of Culture. New York: Mentor Books, 1946. Brian M. Fagan. People of the Earth. London: HarperCollins, 1992. Leslie Holmes. Post-Communism: An Introduction. - Cambridge: Polity, 1996. -

-

Interneto nuorodos

Exploring Ancient World Cultures http://eawc.evansville.edu Library of Congress Country Studies http://lcweb2.loc.gov/frd/cs/cshome.html Rural History Centre www.rdg.ac.uk/Instits/im/rural/hist.html

* iv

’v ' ...'■■«* f iS f lS * .

'■■

.._ ,

.... _

k m ' " .'JA: • ■ ! % , . .£ M L

«j3 .t-?^8'-

---g

fį-jj-^;.i.- ;.,

V*

u-" r; ^*r,2^;r: tirt?

Globalizacijos matmenys

63

Diskusijos dėl globalizacijos

69

Globalizacijos poveikis mūsų gyvenimui

71

Globalizacija ir rizika

74

Globalizacija ir nelygybė

78

Išvados: globalinės vadybos poreikis

83

Temos santrauka

82

Pasvarstykite dar kartą

85

3 skyrius. Kintantis pasaulis

Vargu ar manote, kad jūsų vietinis prekybos cen­ tras labai susijęs su sociologijos studijomis. Bet jau 1 skyriuje sužinojome, jog sociologai sociali­ nio pasaulio įžvalgų dažnai ieško netikėčiausiose vietose. Prekybos centras yra vieta, galinti daug papasakoti apie socialinius reiškinius, itin domi­ nančius XXI a. pradžios sociologus, - spartų so­ cialinės kaitos tempą ir globaliosios visuomenės stiprėjimą. Kai kitąkart apsilankysite savo prekybos cen­ tre, atkreipkite dėmesį į begales gaminių, išdės­ tytų lentynose. Jei kaip ir daugelis žmonių pirmiau­ sia sukate į šviežių produktų skyrių, čia veikiau­ siai rasite ananasų iš Havajų, greipfrutų iš Izrae­ lio, obuolių iš Pietų Afrikos ir avokadų iš Ispani­ jos. Kitoje eilėje gal aptiksite gausybę kario ir kitų prieskonių indiškiems patiekalams, įvairiausių su­ dedamųjų Vidurinių Rytų maisto dalių, tarkime, kuskuso ar falafelių, taip pat skardinių kokoso pie­ no tajų patiekalams gaminti. Paėję toliau, atkreip­ kite dėmesį į kavą iš Kenijos, Indonezijos ir Ko­ lumbijos, ėrieną iš Naujosios Zelandijos, butelius vyno iš Argentinos ir Čilės. O žvilgtelėję į sau­ sainių pakelį ar šokolado plytelę, tikriausiai pa­ matytumėte, jog sudėtinės maisto dalys surašytos aštuoniomis ar dešimčia skirtingų kalbų. Kokius sociologinius matmenis turi šis gana trumpas pasivaikščiojimas po prekybos centrą? Jau diskutuodami apie „kavos sociologiją“ (žr. 1 skyrių „Kas yra sociologija?“) įsitikinome, kad savo vie­ tinių veiklos formų negalime atskirti nuo plates­ nės socialinės aplinkos, besidriekiančios per visą pasaulį. Nepaprastą gaminių įvairovę, kurią įpra­ tome matyti Vakarų prekybos centruose, lemia su­ dėtingi ekonominiai bei socialiniai saitai, jungian­ tys pasaulio šalis ir žmones. Jie taip pat atspindi didelio masto socialinės kaitos procesus, įtrauku­

sius skirtingas pasaulio dalis į tarpusavio santy­ kius. Pasaulis, kuriame šiandien gyvename, kur kas labiau negu kada nors anksčiau daro mus priklau­ somus nuo kitų žmonių, galbūt gyvenančių už tūkstančių mylių. Šios lokaliojo ir globaliojo dėmenų sąsajos visiškai naujas dalykas žmonijos istorijoje. Per pas­ taruosius trisdešimt ar keturiasdešimt metų jų ry­ šys vis spartėjo dėl didžiulės komunikacinių ir in­ formacinių technologijų, taip pat transporto pažan­ gos. Reaktyvinių lėktuvų, didelių bei greitų kro­ vininių laivų ir kitų sparčios kelionės priemonių atsiradimas reiškė, kad žmonės ir prekės gali be perstojo keliauti po pasaulį. O vos prieš kokius tris­ dešimt metų sukurta pasaulinė palydovinio ryšio sistema leidžia žmonėms nuolatos bendrauti vie­ niems su kitais. Norėdami apibrėžti šiuos procesus, kurie stip­ rina visą pasaulį apimančius socialinius santykius ir tarpusavio priklausomybę, sociologai vartoja globalizacijos terminą. Tai - socialinis reiškinys, turintis daugybę vedinių - daugelį jų aptarsime šio­ je knygoje. Globalizacijos nereikėtų laikyti papras­ čiausia pasaulinių tinklų - socialinių bei ekono­ minių sistemų, tolimų mūsų asmeniniams rūpes­ čiams, - plėtra. Ji taip pat yra vietinis reiškinys taigi veikia visų mūsų kasdienį gyvenimą. Norėdami tai parodyti, grįžkime į prekybos cen­ trą. Jo lentynos keliais būdais parodo globaliza­ cijos padarinius. Pirmiausia, per kelis pastaruosius dešimtmečius nepaprastai padaugėjo prekybos cen­ truose parduodamų gaminių, ir jie yra akivaizdžiai įvairesni. Norėdami sutalpinti kuo daugiau įvai­ rių prekių, prekybos centrai ėmė plėstis. Nuola­ tos nyksta užkardos, varžančios tarptautinę pre­ kybą, o rinkos atsiveria vis platesniam produktų asortimentui. Antra, jūsiškio prekybos centro pre-

KINTANTIS PASAULIS

kės pagamintos gal kokio šimto ar daugiau šalių. Anksčiau dėl praktinių priežasčių buvo beveik ne­ įmanoma taip toli gabenti daugelio produktų, ypač greitai gendančių. Trečia, ten, kur gyvenate, palyginti neseniai be­ veik niekas gal nė nežinojo, kad yra gaminių, da­ bar ypač perkamų jūsų prekybos centre, tokių kaip jau minėti „etniniai valgiai“. Vieną iš galimų pa­ aiškinimų galima rasti pasaulinės migracijos mo­ deliuose - tokia migracija formuoja kultūriškai įvairialypes visuomenes ir naujus kultūrinius po­ mėgius. Pagaliau daug produktų, įprastų jūsiškiam prekybos centrui, šiandien tiekiami išsyk į dau­ gelį šalių, o ne į specifines nacionalines rinkas. Šią naują geografinę įvairovę rodo gaminių eti­ ketės; prekių vartojimo ir sudėties nuorodos da­ bar dažnai užrašomos keliomis kalbomis, kad ga­ miniai taptų prieinami daugelio šalių žmonėms. Globalizacija keičia pasaulio pavidalą ir mū­ sų būdą žvelgti į pasaulį. Priimdami globalinę pa­ saulėžiūrą, aiškiau suprantame sąsajas su kitų vi­ suomenių žmonėmis. Geriau suvokiame ir daugelį problemų, su kuriomis pasaulis susiduria XXI a. pradžioje. Globalinė perspektyva atveria mums akis ir leidžia pamatyti, jog tvirtėjantys saitai su likusiuoju pasauliu reiškia, kad mūsų veiksmai tu­ rės pasekmių kitiems, o mes jusime pasaulio pro­ blemų pasekmes. Šiame skyriuje detaliau panag­ rinėsime globalizacijos sampratą - šio reiškinio priežastis, matmenis ir galimus padarinius. Glo­ balizacija - tai nenuspėjamų procesų sankaupa, to­ dėl ji sunkiai valdoma ir atveria naujas rizikos for­ mas, veikiančias mus visus. Pastarąją temų porą - sparčią kaitą ir su ja susipynusias rizikos for­ mas - rasite daugelyje šios knygos puslapių; po to pateiksime kai kuriuos metodus, sociologų tai­ komus mūsų kintančiam pasauliui tirti.

Globalizacijos matmenys Tikriausiai teko nemažai girdėti apie globalizaci­ ją, netgi jei nesate visai tikri, ką tai reiškia. Per pastaruosius penkerius metus globalizacijos sąvoka paplito politinėse diskusijose, versle ir žiniasklai-

63

doje. Prieš dešimtmetį terminas „globalizacija“ bu­ vo palyginti nežinomas. Šiandien jis, atrodo, vir­ to visuotiniu priežodžiu. Globalizacija nusako fak­ tą, kad mes vis labiau gyvename „viename pasau­ lyje“, taigi stiprėja individų, grupių ir tautų tar­ pusavio priklausomybė.

Globalizacija neretai vaizduojama kaip vien tik ekonominis reiškinys. Šis supratimas labai susi­ jęs su transnacionalinių korporacijų vaidmeniu jų vykdomos didžiulės operacijos peržengia na­ cionalines sienas, darydamos įtaką pasauliniams gamybos procesams ir tarptautiniam darbo pasi­ dalijimui. Kiti pabrėžia elektroninę pasaulio finan­ sų rinkų integraciją ir milžinišką pasaulinio kapi­ talo judėjimo apimtį. Dar kiti atkreipia dėmesį į beprecedentį pasaulio prekybos mastą, apimantį daug platesnį negu kada nors anksčiau prekių ir paslaugų asortimentą. Nors ekonominės jėgos yra integrali globali­ zacijos dalis, būtų neteisinga daryti prielaidą, esą jos pačios vienos sukelia šį reiškinį. Globalizaci­ ją drauge ir bendrai kuria politiniai, socialiniai, kul­ tūriniai bei ekonominiai veiksniai. Pirmyn ją la­ biausiai stumia besivystančios informacinės ir ko­ munikacinės technologijos, kurios padidino žmo­ nių tarpusavio sąveikos greitį ir mastą visame pa­ saulyje. Imkime paprastą pavyzdį - pasaulio fut­ bolo taurės varžybas, vykusias Prancūzijoje. Dėl globalių televizijos ryšių kai kurias rungtynes ste­ bėjo per 2 milijardus žmonių visoje planetoje. Globalizaciją skatinantys veiksniai

Globalinių komunikacijų proveržį paskatino tam tikra esminė technologinė pažanga ir pasaulinė te­ lekomunikacijų infrastruktūra. Pokario laikotarpiu visiškai pasikeitė telekomunikacinių ryšių mastas ir intensyvumas. Tradicinį telefono ryšį užtikrin­ davo analoginiai signalai, siunčiami laidais bei ka­ beliais, taikant mechaninį komutacinį perjungimą - dabar jo vietą užėmė integruotos sistemos, kur milžiniški informacijos kiekiai suglaudinami ir per­ duodami skaitmeniniu pavidalu. Kabelinė techno­ logija tapo našesnė ir pigesnė, o sukurti pluošti­ niai optiniai kabeliai nepaprastai padidino perda­

64

3 SKYRIUS

vimo kanalų skaičių. Jei pirmieji transatlantiniai kabeliai, nutiesti XX a. šeštajame dešimtmetyje, galėjo perduoti mažiau kaip šimtą balso takelių, tai 1997 metais vienas vandenyno dugnu besidrie­ kiantis kabelis - jau apie 600 000 (Held et ak, 1999). Prie tarptautinių komunikacijų plėtros taip pat labai prisidėjo nuo septintojo dešimtmečio pa­

Daugiau žmonių žiūri televiziją... 250

kalba telefonu

Rytų Azija Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas Arabų valstybės

200

150

plitę ryšių palydovai. Šiandien veikia daugiau kaip 200 palydovų tinklas, skirtas informacijos perda­ vimui per Žemės rutulį palengvinti. Šių komunikacinių sistemų poveikis iš tiesų stul­ bina. Šalyse, turinčiose ypač išplėtotas telekomuni­ kacines infrastruktūras, būstus ir įstaigas su išorės pasauliu dabar jungia daugybė saitų, tarp jų tele-

100 t

ir bendrauja per internetą Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas

Rytų Azija Arabų valstybės Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas

100

Pietų Azija

50

Pietų Azija

Afrika į pietus nuo Sacharos 1985

• Afrika į pietus nuo Sacharos

1995

1985

1995

1 Šioje srityje dirbantys asmenys vartoja tokius terminus: t e le p h o n e m a in lin e s - „fiksuotojo ryšio telefonija“ (priešinant visą telefoniją mobiliajam ryšiui, kartais - priešinant ir kabeliniam, šviesolaidžio ir pan. ryšiui); 2 in te r n e t h o s ts - „interneto kompiuteriai“ (t. y. visi internete esantys kompiuteriai, tiksliau, visi jame legaliai esantieji, t. y. „matomi“ pagal adresą). { R e d . p a s t . )

Schema 3.1. Televizorių ir telefonų skaičiaus didėjimas pasaulio regionuose 1985-1995 m. ir bendravimo per internetą komunikacijų proveržis Šaltiniai: Pasaulio banko duomenys. Iš UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1999. p. 26. Lentelė 3.1. Globalinis telekomunikacijų infrastruktūros ir naudojimo netolydumas, 1995 m.

Indija Japonija JAV JK Kinija Prancūzija Švedija Vokietija

Gyventojai (milijonais)

Magistralinės linijos 100 žmonių

Mobilieji telefonai (tūkst.)

Faksų aparatai (tūkst.)

Asmeniniai kompiuteriai (tūkst.)

Išeinantys telefono skambučiai (MMiTT)

929,3 125,1 263,1 58,5 1201,0 58,1 8,8 81,9

1,3 49,0 63,0 n.d. 3,0 56,0 68,0 49,0

135 10 204 33 786 5737 3629 1379 2025 3500

50 6000 14 052 n.d. 270 1200 n.d. 1447

1000 19 000 86 300 10 900 2600 9300 1700 13 500

341 1638 15 623 4016 533 2804 900 5244

Įeinantys telefono skambučiai (MMiTT) 809 1140 7010 4021 551 2959 n.d. 3881

MMiTT = milijonai minučių telefonų apkrovos Šaltinis: D. Held et ai., 1999, Global Transformations, Polity, adaptuota iš G. Staple (ed.), Telegeography, 1996, International Institute of Communications, 1996.

KINTANTIS PASAULIS

fonai (laidiniai ir mobilieji), fakso aparatai, skait­ meninė bei kabelinė televizija, elektroninis paštas ir internetas. Internetas tapo komunikacijos prie­ mone, besivystančia sparčiausiai iš visų žmogaus išrastų ryšių sistemų - 1998 metais visame pasau­ lyje internetu naudojosi per 140 milijonų žmonių, o 2001 metais - daugiau kaip 700 milijonų. Šios technologijos formos padeda „suglausti“ laiką ir erdvę: du individai, esantys skirtingose pla­ netos pusėse - pavyzdžiui, Tokijuje ir Londone gali ne vien šnekėtis „realiu laiku“, bet ir siųsti vienas kitam dokumentus bei atvaizdus palydovi­ nės technologijos priemonėmis. Vis labiau plin­ tantis naudojimasis internetu bei mobiliaisiais te­ lefonais gilina ir spartina globalizacijos procesus; juk padedami šių technologijų vis daugiau žmo­ nių užmezga tarpusavio ryšius - jie jungiasi net­ gi iš tų vietovių, kurios anksčiau buvo izoliuotos ar menkai aprūpintos tradicinėmis komunikacijo­ mis (žr. schemą 3.1). Nors telekomunikacijų in­ frastruktūra pasaulyje išdėstyta netolygiai (žr. len­ telę 3.1 ir schemą 3.2), vis daugiau valstybių da­ bar gali prieiti prie tarptautinių komunikacinių tin­ klų tokiu būdu, kuris pirmiau buvo neįmanomas. Pirmyn globalizaciją gena ir pasaulio ekonomi­ kos integravimasis. Priešingai ankstesnėms epo­ choms, žemės ūkis ar pramonė nebėra svarbiausias globalinės ekonomikos pagrindas. Veikiau ją vis la­ biau užvaldo „besvorė“ ir nemateriali veikla (Quah, 1999). Šiai besvorei ekonomikai priklauso gami­ niai, kurių pagrindas yra informacija, - kompiu­ terių programinė įranga, žiniasklaidos bei pramo­ gų produktai ar per internetą teikiamos paslaugos. Naujajam ekonomikos kontekstui aprašyti varto­ jami įvairūs terminai, tarp jų - „postindustrinė vi­ suomenė“, „informacijos amžius“ ir šiandien be­ ne labiausiai paplitęs -žinių ekonomika (žr. 13 sky­ rių „Darbas ir ekonominis gyvenimas“). Žinių eko­ nomikos atsiradimas siejasi su daugėjimu vartotojų, gerai išmanančių technologijas ir mielai integruo­ jančių į savo kasdienį gyvenimą kompiuterijos, pra­ mogų ir telekomunikacijų naujoves. Pokyčius, įvykusius informacijos amžiuje, at­ spindi globalinės ekonomikos veikimas. Šiandien

65

Šveicarija 247

Belgija

100

Kanada

80

60

Jungtinės Valstijos Australija

40

Vengrija

20

0

Kosta Rika Japonija Čilė Pietų Afrikos Respublika Mažiau kaip 5 minutės: Tailandas 4 Kolumbija 3 Egiptas 2 Rusijos Federacija 2 Beninas 1 Gana 1 Pakistanas 1

Schema 3.2. Tarptautiniai telefono skambučiai

(minutės žmogui per metus), 1995 m. Šaltinis: UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1999, p. 28.

ekonomika daugeliu aspektų funkcionuoja per tin­ klus, kurie kerta nacionalines sienas, užuot prie jų sustoję (Castells, 1996). Norėdamos išlikti kon­ kurencingos globalizacijos sąlygomis, verslinin­ kystė ir korporacijos pakeitė savo struktūras, kad taptų lankstesnės ir mažiau hierarchiškos (žr. 12 skyrių „Moderniosios organizacijos“). Gamybos praktika bei organizavimo modeliai įgavo daugiau lankstumo, partnerystės su kitomis bendrovėmis sutartys pasidarė savaime suprantamu ir įprastu da­ lyku, o dalyvavimas pasauliniuose paskirstymo tin­

66

3 SKYRIUS

kluose tapo iš esmės svarbus, verslininkaujant spar­ čiai kintančioje globalioje rinkoje. Globalizacijos stiprėjimo priežastys

Politiniai pokyčiai

Šiuolaikinės globalizacijos varomąsias jėgas su­ daro keletas įtakų. Viena iš reikšmingiausių - so­ vietinio tipo komunizmo žlugimas, pasireiškęs ke­ liomis dramatiškomis 1989 metų revoliucijomis Rytų Europoje ir 1991 metais pasiekęs atomazgą - pačios Sovietų sąjungos suirimą (žr. 2 skyrių „Kultūra ir visuomenė“). Žlugus komunizmui, bu­ vusio sovietų „bloko“ šalys, tarp jų - Rusija, Uk­ raina, Lenkija, Vengrija, Čekijos Respublika, Bal­ tijos valstybės, Kaukazo bei Vidurinės Azijos tau­ tos ir daugelis kitų, pasuko vakarietiško tipo po­ litikos bei ekonomikos sistemų link. Jos nebėra at­ skirtos nuo pasaulio bendruomenės ir pradeda į ją integruotis. Ši raida reiškia, jog atėjo galas Šaltojo karo metu gyvavusiai sistemai, kai „Pirmojo pasau­ lio“ šalys stovėjo vienur, o „Antrojo pasaulio“ kitur. Komunizmo griūtis pagreitino globalizacijos procesus, bet ją derėtų laikyti ir pačios globaliza­ cijos padariniu. Centralizuotai planuojama komu­ nistinė ekonomika ir komunistų politinės valdžios vykdyta ideologinė bei kultūrinė kontrolė visiškai nepajėgė išgyventi globalių medijų ir elektroniniu būdu integruotos pasaulio ekonomikos epochoje. Antrasis svarbus veiksnys, paskatinęs intensy­ vesnę globalizaciją, yra tarptautinių ir regioninių valdymo mechanizmų formavimasis. Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga - tai du puikiausi pa­ vyzdžiai tarptautinių organizacijų, kurios telkia nacionalines valstybes į bendrus politinius foru­ mus. Jungtinės Tautos veikia kaip individualių nacionalinių valstybių susivienijimas, tuo tarpu Eu­ ropos Sąjunga labiau pažengė kaip transnaciona­ linio valdymo forma, kur valstybės narės iki tam tikro laipsnio atsisako nacionalinio suverenumo. Atskirų ES valstybių vyriausybės yra saistomos bendrų ES institucijų direktyvų, reglamentų ir teis­ mo sprendimų, tačiau, kita vertus, dalyvaudamos regionų sąjungoje gauna iš to ekonominę, socia­ linę ir politinę naudą.

Pagaliau globalizaciją skatina tarptautinės tarp­ vyriausybinės organizacijos (TTvO) ir tarptauti­ nės nevyriausybinės organizacijos (TNvO). Gal šie terminai jums skambės naujai, tačiau veikiausiai žinote pačias tokių organizacijų idėjas. Tarpvyriau­ sybinė organizacija - tai joje dalyvaujančių vy­ riausybių įsteigta struktūra, kuriai patikėta atsa­ komybė reguliuoti ar prižiūrėti tam tikrą transna­ cionalinio masto veiklos sritį. Pirmoji tokia struk­ tūra - Tarptautinis telegrafo susivienijimas - bu­ vo įsteigtas 1865 metais. Vėliau buvo sukurta dau­ gybė panašių struktūrų, turėjusių reguliuoti įvai­ rius dalykus - nuo civilinės aviacijos ar translia­ cijų iki pavojingų atliekų tvarkymo. 1909 metais transnacionaliniams reikalams reguliuoti gyvavo 37 tarpvyriausybinės organizacijos, o 1996 metais - 260 (Held et ai., 1999). Vien iš pavadinimo aišku, jog nevyriausybinės organizacijos nuo tarpvyriausybinių skiriasi tuo, kad nėra susijusios su vyriausybinėmis instituci­ jomis. Tai - nepriklausomos organizacijos, kurios veikia greta vyriausybinių struktūrų, siekdamos formuoti politinius sprendimus ir spręsti tarptau­ tinius klausimus. Kai kurios žinomesnės nevyriau­ sybinės organizacijos - tokios kaip Greenpeace, Pasaulio gamtos fondas (WWF - World Wildlife Fund) - pasaulinis aplinkos apsaugos tinklas, Gy­ dytojai be sienų (Mėdecins Sans Frontiėres), Rau­ donasis kryžius ir Tarptautinė amnestija (Amnesty International) - stengiasi apsaugoti aplinką arba

teikti humanitarinę pagalbą. Tačiau ir tūkstančių kitų mažiau žinomų grupių veikla taip pat susieja šalis ir bendruomenes (žr. lentelę 3.3). Informacijos srautai

Matėme, kaip informacinių technologijų sklaida praplėtė žmonių sąlyčių visame pasaulyje galimy­ bes. Ji padeda ir lengviau gauti informaciją apie atokių vietų žmones ir įvykius. Kiekvieną dieną globalios medijos tiekia žmonėms į namus nau­ jienas, vaizdus bei informaciją, tiesiogiai ir neper­ traukiamai sujungdamos individus su išorės pasau­ liu. Kai kurie itin jaudinantys pastarųjų penkioli­ kos metų įvykiai - Berlyno sienos griuvimas, žiau-

KINTANTIS PASAULIS

Schema 3.3. Tarptautinių nevyriausybinių

organizacijų skaičiaus augimas, 1909-1993 m. Šaltiniai: Commission on Global Governance, 1995. Iš UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1999.

rus susidorojimas su demokratijos siekiančiais de­ monstrantais Kinijos Tiananmenio aikštėje, Nel­ sono Mandelos išrinkimas Pietų Afrikos preziden­ tu, princesės Dianos žūtis ar niokojantys žemės drebėjimai Turkijoje - žiniasklaidos kanalais nuvil­ nijo per pasaulį, pritraukdami iš tiesų globalią audi­ toriją. Dėl šių ir tūkstančių kitų, mažiau dramatiškų įvykių kitaip pakrypo žmonių mąstymas - iš nacionalinės valstybės lygmens jis pakilo į pasauli­ nį. Dabar individai labiau negu kitados suvokia esą susiję su kitais, todėl, atrodo, stipriau tapatinasi su pasaulinėmis problemomis bei procesais. Poslinkis globalinės pasaulėžiūros link turi du reikšmingus matmenis. Pirma, kaip pasaulio ben­ druomenės nariai, žmonės vis aiškiau supranta, jog socialinė atsakomybė nesibaigia ties nacionaline siena, o skleidžiasi ir užjos ribų. Stichinės nelai­ mės ar skriaudos, kurias patiria žmonės kitoje Že­ mės rutulio pusėje, nebelaikomos negandomis, ku­ rias privalu iškęsti - jos tampa pagrįstu motyvu veikti ar įsikišti. Vis tvirtėja nuostata, jog ištikus krizei, kuomet kyla grėsmė žmonių gyvenimui, tarptautinė bendruomenė privalo veikti, kad apsau­

67

gotųjų materialiąją gerovę ar žmogaus teises. Sti­ chinių nelaimių atveju toks įsikišimas įgauna hu­ manitarinės pagalbos bei techninės paramos for­ mą. Šitaip pastaraisiais metais pasaulį pagalbai vie­ nijo žemės drebėjimai Armėnijoje bei Turkijoje, potvyniai Mozambike, badas Afrikoje ir uraganai Centrinėje Amerikoje. Pastaraisiais metais taip pat imta ryžtingiau kviesti pasaulio bendriją įsikišti į karinius, etni­ nius konfliktus ir žmogaus teisių pažeidimus, ta­ čiau žmonių mobilizavimas tokiam tikslui yra la­ biau abejotinas, negu įvykus stichinei neląimei. Vis dėlto Persijos įlankos karo 1991 metais ir žiaurių konfliktų buvusioje Jugoslavijoje (Bosnijoje ir Kosove) atvejais daugelis žmonių pateisino karines intervencijas, laikydami esant būtina ginti žmogaus teises ir nacionalinį suverenumą. Antra, globalinė pasaulėžiūra reiškia, kad bran­ dindami savimonės identiteto jausmą, žmonės vis labiau dairosi kitų - ne vien nacionalinės valsty­ bės - šaltinių. Tai - globalizacijos kuriamas reiški­ nys, tačiau, kita vertus, jis pats veikia kaip glo­ balizacijos procesų variklis. Tuo metu, kai tradi­ cinė nacionalinės valstybės galia iš pagrindų trans­ formuojasi, vietinės kultūros identitetas įvairiose pasaulio dalyse patiria nepaprastą atgimimą. Pa­ vyzdžiui, Europoje Škotijos ar Ispanijos baskų re­ giono gyventojai veikiau linkę manyti esą škotai ar baskai - arba tiesiog europiečiai - o ne britai ar ispanai. Globalinio bei regioninio lygmens po­ litiniai poslinkiai silpnina žmonių orientaciją į vals­ tybes, kuriose jie gyvena, todėl daugelyje terito­ rijų slūgsta nacionalinės valstybės, kaip identite­ to šaltinio, poveikis. Nacionalizmo ir nacijos teorijos plačiau nagrinėjamos poskyryje „Nacionaliniai sąjūdžiai“, p. 413

Transnacionalinės korporacijos

Iš daugelio globalizaciją skatinančių ekonominių veiksnių itin svarbus vaidmuo tenka transnacio­ nalinėms korporacijoms (TNK). Taip vadinamos bendrovės, kurios gamina prekes ar teikia rinkos

68

3 SKYRIUS

paslaugas daugiau negu vienoje šalyje. Tarp jų gali būti ir palyginti mažos firmos, turinčios vieną ar dvi gamyklas kitoje šalyje, ir milžiniškos tarptau­ tinės įmonės, veikiančios skersai išilgai po visą pa­ saulį. Iš stambiausių, visame pasaulyje žinomų transnacionalinių korporacijų paminėtinos CocaCola, General Motors, Colgate-Palmolive, Kodak, Mitsubishi ir daugelis kitų. Net ir turėdamos aiškiai

nacionalinį pagrindą, transnacionalinės korpora­ cijos vis tiek orientuojasi į globalias rinkas ir glo­ balius pelnus. Transnacionalinės korporacijos - tai pati eko­ nomikos globalizacijos šerdis: jos atsako už du trečdalius visos pasaulio prekybos, taip pat glo­ baliu mastu skatina naujų technologijų sklaidą, pa­ galiau atlieka pagrindinius vaidmenis tarptautinėse finansų rinkose. Vienas stebėtojas pavadino jas „šiuolaikinio pasaulio ekonomikos ratų kaiščiais“ (Held et ai., 1999: 282). 1996 metais daugiau kaip 400 transnacionalinių korporacijų metinės parda­ vimų apimtys viršijo 10 milijardų dolerių, tuo tarpu pasigirti bent jau ne mažesniu bendruoju nacio­ naliniu produktu galėjo vos 70 šalių. Kitaip tariant, pirmaujančios pasaulio transnacionalinės korpo­ racijos ekonomiškai praaugo daugumą pasaulio ša­ lių (žr. lentelę 3.2). Transnacionalinės korporacijos tapo globaliu reiškiniu tik po Antrojo pasaulinio karo. Pirmai­ siais pokario metais plėtrą pradėjo bendrovės, įsi­ kūrusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jau XX a. aštuntajame dešimtmetyje investuoti užsie­ nyje ėmė taip pat Europos ir Japonijos bendrovės. Transnacionalinės korporacijos labai išsiplėtė de­ vintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame de­ šimtmetyje, kai atsirado trys galingos regioninės rinkos - Europos (Bendroji rinka), Azijos-Ramiojo vandenyno regiono (Osakos deklaracija užtikrino laisvą ir atvirą prekybą iki 2010 metų) ir Šiaurės Amerikos (Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis). Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios ir kitų pasaulio regionų šalys ėmė mažiau riboti už­ sienio investicijas. XXI a. pradžioje pasaulyje be­ veik neliko ekonomikų, kurių dar nepalietė tran­ snacionalinės korporacijos. Per praėjusį dešimtmetį transnacionalinės korporacijos, įsikūrusios indust-

Lentelė 3.2. Pirmaujančių korporacijų pardavimų vertė palyginti su parinktų šalių BVP, 1997 m. Šalis arba korporacija G e n e r a l M o to r s

Tailandas Norvegija F o r d M o to r M its u i & Co. Saudo Arabija M its u b is h i

Lenkija Ito c h u

Pietų Afrika R o y a l D u tc h /S h e ll G ro u p M aru b e n i

Graikija S u m ito m o Exxon T o y o ta M o to r W a l-M a rt S to re s

Malaizija Izraelis Kolumbija Venesuela Filipinai

BVP arba visi pardavimai (mlrd. JAV dolerių) 164 154 153 147 145 140 140 136 136 129 128 124 123 119 117 109 105 98 98 96 87 82

Šaltiniai: Forbes Magazine, 1998; iš UN Development Programme, Human Development Report, Oxford University Press, 1999, p. 32.

rializuotose ekonomikose, itin aktyviai plėtė sa­ vo veiklą besivystančiose šalyse ir buvusios So­ vietų sąjungos bei Rytų Europos visuomenėse. Ekonomikos globalizaciją palaiko ir kitas veiks­ nys - „elektroninė ekonomika“. Bankai, korpora­ cijos, fondų vadovai ir individualūs investuotojai perveda lėšas iš vienos šalies į kitą, vos spragte­ lėję pelės klavišą. Tačiau ši nauja galimybė per akimirksnį pervesti „elektroninius pinigus“ susijusi ir su didele rizika. Milžiniškų kapitalo sumų per­ vedimai gali destabilizuoti ekonomikas, sukelda­ mi tarptautines finansų krizes, tokias kaip 1998 metų ekonomikos krizė, nusidriekusi nuo „Azijos

KINTANTIS PASAULIS

tigrų“ ekonomikų iki Rusijos ir dar toliau. Glo­ balinei ekonomikai vis labiau integruojantis, finan­ sinis krachas vienoje pasaulio vietoje gali nepa­ prastai stipriai paveikti netgi tolimas ekonomikas. Aprašyti politiniai, ekonominiai ir technologi­ niai veiksniai jungdamiesi sukuria reiškinį, kuris pagal savo intensyvumą ir mastą neturi jokių ati­ tikmenų praeityje. Vėliau šiame skyriuje nagrinė­ sime, kiek daug įvairių ir toli siekiančių pasekmių sukelia globalizacija. Tačiau pirmiausia pasidomė­ kime pagrindiniais pastarųjų metų požiūriais į glo­ balizaciją.

Diskusijos dėl globalizacijos Pastaraisiais metais globalizacija tapo itin karštų diskusijų tema. Dauguma žmonių sutinka, kad ap­ linkui vyksta reikšmingi pokyčiai, tačiau ginčija­

69

si, kiek jie laikytini „globalizacija“. Nieko nuo­ stabaus. Globalizacija yra neprognozuojamas ir audringas procesas, todėl stebėtojai jį mato ir su­ pranta labai skirtingai. Davidas Heldas drauge su kolegomis (1999) ištyrė šį ginčą ir jo dalyvius su­ skirstė į tris mąstymo mokyklas: skeptikus, hiperglobalistus ir transformacijos šalininkus. Šios trys vidinės debatų dėl globalizacijos tendencijos api­ bendrintos lentelėje 3.3. „Skeptikai“

Kai kurie mąstytojai teigia, jog globalizacijos idėja tiesiog „pervertinta“, o diskusijos apie ją - tik dau­ gybė šnekų apie visiškai nenaujus dalykus. Glo­ balizacijos ginče skeptikai mano, jog dabartiniai ekonomikos tarpusavio priklausomybės lygiai anaiptol nėra beprecedentis atvejis. Nurodydami XIX a. pasaulio prekybos bei investicijų statisti-

Lentelė 3.3. Globalizacijos konceptualizavimas: trys tendencijos Hiperglobalistai

Skeptikai

Transformacijos šalininkai

Kas nauja?

Globalinis amžius

Komercinės grupuotės, geovaldymas silpnesnis, negu ankstesniais laikotarpiais

Neturintys istorinių precedentų globalinio sąsajumo lygiai

Dominuojančios savybės

Globalinis kapitalizmas, globalinis valdymas, globalinė pilietinė visuomenė

Pasaulis mažiau priklausomas, „Tanki“ (intensyvi ir ekstensyvi) globalizacija negu XIX a. dešimtajame dešimtmetyje

Nacionalinių vyriausybių galia

Silpstanti arba nykstanti

Sustiprinta arba padidinta

Atkurta, restruktūrizuota

Globalizacijos varomosios jėgos

Kapitalizmas ir technologijos

Vyriausybės ir rinkos

Bendrieji modemybės veiksniai

Stratifikacijos modeliai

Senųjų hierarchijų irimas

Sustiprėjusi Pietų marginalizacija

Nauja pasaulio tvarkos struktūra

Vyraujanti paskata

McDonald’s, Madonna ir pan. Nacionalinis interesas

Globalizacijos konceptualizavimas

Žmogaus veiklos pagrindų pertvarka

Internacionalizacija ir regionalizacija

Tarpregioninių santykių pertvarka ir nuotolinė veikla

Istorinė trajektorija

Globalinė civilizacija

Regioniniai blokai, civilizacijų konfliktai

Neapibrėžta: globalinė integracija ir fragmentacija

Apibendrinamasis teiginys

Nacionalinės valstybės pabaiga

Internacionalizacija priklauso nuo vyriausybių sutikimo ir palaikymo

Globalizacija transformuoja vyriausybių galias ir pasaulio politiką

Šaltinis: Adaptuota iš D. Held et ai., Global Transformations, Polity, 1999, p. 10.

Politinės bendruomenės transformavimas

70

3 SKYRIUS

ką, jie teigia, kad praeities ir moderniąją globali­ zaciją skiria vien tautų tarpusavio sąveikų inten­ syvumas. Skeptikai sutinka, jog galbūt dabar šalys ben­ drauja daugiau negu kadaise, tačiau, jų akimis, da­ bartinė pasaulio ekonomika nepakankamai integ­ ruota, kad sudarytų iš tiesų globalinę ekonomiką. Juk didžiausia prekyba vyksta trijose regioninėse grupėse - Europoje, Azijos bei Ramiojo vande­ nyno regione ir Šiaurės Amerikoje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalys daugiausia prekiauja viena su kita. Taip veikia ir kitos regioninės grupės, to­ dėl vieningos globalinės ekonomikos samprata tie­ siog neturi pagrindo (Hirst, 1997). Daugelis skeptikų itin domisi pasaulio ekono­ mikoje vykstančiais regionalizacijos procesais tokiais kaip didžiųjų finansinių ir prekybinių blokų atsiradimas. Pasak skeptikų, regionalizacijos stip­ rėjimas rodo, jog pasaulio ekonomika darosi ne labiau, o silpniau integruota (Boyer ir Drache, 1996; Hirst ir Thompson, 1999). Teigiama, jog pa­ lyginus su prieš šimtą metų dominavusiais preky­ bos modeliais, šiandien pasaulio ekonomika yra mažiau globali geografiškai ir labiau telkiasi in­ tensyvios veiklos nišose. Skeptikai atmeta hiperglobalistų (žr. toliau) ir kai kurių kitų požiūrį, esą globalizacija iš esmės pakerta nacionalinių vyriausybių poziciją ir kuria pasaulyje tvarką, kuriai esant joms tenka jau ne svarbiausias vaidmuo. Pasak skeptikų, nacionali­ nės vyriausybės ir toliau lieka pagrindinės veikė­ jos, kadangi būtent jos reguliuoja ir koordinuoja ekonominę veiklą. Pavyzdžiui, vyriausybės ska­ tina daugelį prekybos sutarčių ir yra varomoji eko­ nomikos liberalizavimo jėga. „Hiperglobalistai“

Hiperglobalistai laikosi visai priešingos nuomo­ nės. Jų teigimu, globalizacija - tai labai realus reiškinys, kurio padarinius galima justi beveik vi­ sur. Globalizacija, jų požiūriu, tai - procesas, ku­ riam nesvarbios valstybių sienos. Ji formuoja naują globalinę tvarką, kurią po visą pasaulį paskleidžia

galingi gamybos bei prekybos per sienas srautai. Vienas žinomiausių hiperglobalistų - japonų au­ torius Kenichi Ohmae - mano globalizaciją vedant į „pasaulį be sienų“, pasaulį, kuriame rinkos jė­ gos yra galingesnės už nacionalines vyriausybes (Ohmae, 1990, 1995). Nagrinėdami globalizaciją, hiperglobalistai daug dėmesio skiria kintančiam tautos vaidmeniui. Jie teigia, kad dėl nepaprasto pasaulio prekybos augimo atskiros šalys nebekontroliuoja savo eko­ nomikų. Pasak jų, nacionalinėms vyriausybėms ir jų politikams vis sunkiau kontroliuoti dalykus, ker­ tančius jų sienas, - pavyzdžiui, permainingas fi­ nansų rinkas ar grėsmę aplinkai. Piliečiai suvokia esant ribotas politikų galimybes spręsti šias prob­ lemas, todėl ima nepasitikėti egzistuojančiomis val­ dymo sistemomis. Kai kurie hiperglobalistai ma­ no, jog nacionalinės vyriausybės susiduria su iš­ šūkiu ir iš viršaus - jį primeta naujos regioninės bei tarptautinės institucijos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, Pasaulio prekybos organizacija ir kitos. Visi drauge šie poslinkiai hiperglobalistams reiškia brėkštančią „globalinę erą“ (Albrow, 1996), kurioje smuks nacionalinių vyriausybių reikšmė ir įtaka. Transformacijos šalininkai

Transformacijos šalininkai labiau laikosi vidurio pozicijos. Pasak jų, globalizacija yra pagrindinė jėga, sužadinusi platų pokyčių spektrą - būtent jie dabar formuoja moderniąsias visuomenes. Pagal pastarąjį požiūrį, globalinė tvarka keičiasi, tačiau dar išlieka daug senų modelių. Pavyzdžiui, nors globalinė tarpusavio priklausomybė gerokai padi­ dėjo, tačiau nacionalinės vyriausybės vis dar turi nemažai galių. Šios transformacijos neapsiriboja vien ekonomika - jos akivaizdžios politikos, kul­ tūros bei asmeninio gyvenimo srityse. Transfor­ macijos šalininkai tvirtina, kad dabartinis globa­ lizacijos lygis ardo nusistovėjusias „vidaus“ ir „iš­ orės“, „tarptautines“ ir „vietines“ sienas. Mėgin­ dami prisiderinti prie šios naujos tvarkos, visuo­ menės, institucijos ir individai yra priversti skin­

KINTANTIS PASAULIS

tis kelią naujuose kontekstuose, kuriuose ankstes­ nės struktūros gerokai pakoreguotos. Priešingai hiperglobalistams, transformacijos šalininkai globalizaciją laiko dinamišku ir atviru procesu, kurį įmanoma veikti bei keisti. Jis rutu­ liojasi prieštaringu būdu, apimdamas tendencijas, dažnai veikiančias viena prieš kitą. Nors kai kurie teigia, jog globalizacija yra vienakryptis procesas, tačiau iš tiesų vaizdinių, informacijos ir įtakų srau­ tai juda dviem kryptimis. Visuotinė migracija, žiniasklaida ir telekomunikacijos prisideda prie kul­ tūrinių įtakų sklaidos. Pasaulio rezonatoriai - „glo­ baliniai didmiesčiai“ - iki gelmių persmelkti dau­ gelio kultūrų, o etninės grupės bei atskiros kul­ tūros ten kryžiuojasi ir gyvena greta. Pasak trans­ formacijos šalininkų, globalizacija - tai „išcentrintas“ ir reflektyvus procesas, kuriam būdingas daugiakryptis jungčių ir kultūros srautų veikimas. Glo­ balizacija yra daugelio susipynusių globalinių tin­ klų rezultatas, todėl jos negalima laikyti procesu, kurį kreiptų ir reguliuotų vien tam tikra pasaulio dalis. Jei hiperglobalistai teigia, kad šalys praranda suverenumą, tai, pasak transformacijos šalininkų, jos tiesiog keičia savo struktūras, reaguodamos į naujas, iš esmės neteritorines ekonominės bei so­ cialinės organizacijos formas (tokias kaip korpo­ racijos, socialiniai sąjūdžiai ir tarptautinės insti­ tucijos). Jie tvirtina, jog daugiau nebegyvename pasaulyje, kurio centrą sudarytų valstybės; sudė­ tingos globalizacijos sąlygos verčia vyriausybes keisti savo požiūrį į valdymą ir užimti aktyves­ nę, labiau į išorę orientuotą laikyseną (Rosenau, 1997). Kieno požiūris arčiausia tiesos? Tikriausiai transformacijos šalininkų. Skeptikų požiūris klai­ dina, kadangi nepakankamai įvertina pasaulio kai­ tos mastą - o juk, pavyzdžiui, pasaulio finansų rin­ kos šiandien globaliniu lygmeniu organizuotos kur kas labiau negu kada nors anksčiau. Kita vertus, hiperglobalistai į globalizaciją žvelgia pernelyg ekonomiškai, taip pat ne itin pagrįstai laiko ją vienakrypčiu procesu. Tikrovėje globalizacija kur kas sudėtingesnė.

71

Globalizacijos poveikis mūsų gyvenimui Nors globalizacija dažnai siejama su „didžiųjų“ sis­ temų - tokių kaip pasaulio finansų rinkos, gamy­ ba ir prekyba, taip pat telekomunikacijos - kiti­ mu, tačiau jos padariniai vienodai stipriai junta­ mi ir privačioje srityje. Globalizacija nėra kažkas „anapus“, veikiantis tolimu lygmeniu ir nesikertantis su kasdieniais reikalais. Tai „čia esantis“ reiš­ kinys, daugeliu skirtingų būdų veikiantis mūsų in­ tymius ir asmeninius gyvenimus. Asmeniniai gy­ venimai tiesiog negalėjo nepasikeisti, kai į mūsų vietinius kontekstus, namus ir bendruomenes įsi­ veržė globalizuojančios jėgos - ir nuasmenintais kanalais, tokiais kaip žiniasklaida, internetas, po­ puliarioji kultūra, ir per asmeninius kontaktus su kitų šalių bei kultūrų žmonėmis. Globalizacija iš pagrindų keičia mūsų kasdie­ nės patirties pobūdį. Mūsų visuomenėms patiriant gelmines transformacijas, ima netikti įprastinės ins­ titucijos, palaikiusios šių visuomenių tvermę. Tai verčia mus kitaip apibrėžti intymius ir asmeninius savo gyvenimų aspektus - tokius kaip šeima, ly­ čių vaidmenys, erotiškumas, asmeninis identitetas, sąveikos su kitais žmonėmis ir santykiai su dar­ bu. Globalizacijos procese iš pagrindų keičiasi mū­ sų būdas galvoti apie save, taip pat ir sąsajos su kitais žmonėmis. Individualizmo stiprėjimas

Mūsų amžiuje individai kaip niekada turi daug ga­ limybių formuoti savo gyvenimus. Kadaise žmo­ nių gyvenimo kelius ypač stipriai veikė tradicijos ir papročiai. Socialinė klasė, lytis, etninė ar net religinė priklausomybė ir kiti panašūs veiksniai ga­ lėjo užkirsti individui vienus kelius arba atverti ki­ tus. Pavyzdžiui, vyriausias siuvėjo sūnus veikiau­ siai turėtų iš jaunumės išmokti savo tėvo amatą ir visą gyvenimą verstis siuvėjo darbu. Moters pri­ gimtinė veiklos sritis pagal tradiciją buvo rūpini­ masis namais; jos gyvenimą ir identitetą daugiausia apibrėždavo vyro ar tėvo likimas ir priklausomy­ bė. Praeityje individų asmeniniai identitetai klos-

72

3 SKYRIUS

Siekiant šeimos ir darbo pusiausvyros Kiek valandų per savaitę jūsų tėvai skirdavo moka­ mam darbui tuomet, kai augote? Ar tėvų atsidavi­ mas darbui veikė jų būdą auginti jus ar jūsų brolius ir seseris? Kaip ateityje ketinate derinti savo profe­ sinius bei šeimyninius interesus? Britanijoje globali­ zacija paveikė šeimos gyvenimo stilių, pailgindama laiką kurį kas savaitę žmonės praleidžia darbe. Šiuo metu Britanijoje tarnautojai dirba vidutiniškai daugiau valandų, negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Jie taip pat atostogauja trumpiau negu prieš dvide­ šimtį metų. Dar svarbiau, kad nuo Antrojo pasauli­ nio karo pabaigos procentiškai nepaprastai padau­ gėjo motinų, dirbančių visą darbo dieną. Visi šie fak­ tai leidžia daryti prielaidą, jog šiandien tėvai gali pra­ leisti su vaikais mažiau laiko negu ankstesniais de­ šimtmečiais. Dėl to gerokai pagausėjo vaikų, įtrauk­ tų į įvairias vaikų priežiūros programas. Kai kas ga­ lėtų teigti, jog perdavus kasdienį tėvų vaidmenį vai­ kų globos teikėjams, šeimose akivaizdžiai padaugėjo ir įtampos bei stresų. Amerikos sociologė Arlie Hochschild savo nau­ joje knygoje Time Bind, 1997 („Laiko gniaužtai“) da­ ro prielaidą, kad šie raidos procesai gali būti susiję su globalizacija. Kai kurie darbdaviai sureagavo į glo­ balinės konkurencijos spaudimą ir, norėdami padi­

tesi jų gimtosios bendruomenės kontekste. Verty­ bės, gyvenimo būdai ir etika, viešpatavusios toje bendruomenėje, pateikdavo palyginti tvirtas gai­ res, kuriomis žmonės vadovaudavosi savo gyve­ nime. Tačiau globalizacijos sąlygomis susiduriame su posūkiu į naują individualizmą, kai žmonėms ten­ ka aktyviai kurti save ir formuoti savo identitetus. Vykstant vietos bendruomenių sąveikai su nau­ ja globaline tvarka, mažėja tradicijų bei įtvirtintų vertybių reikšmė. Gerokai susilpnėjo ir „sociali­ niai kodeksai“, anksčiau kreipdavę žmonių pasi­ rinkimus bei veiklą. Šiandien, pavyzdžiui, vyriau­ sias siuvėjo sūnus, kurdamas savo ateitį, galėtų

dinti darbo našumą, ėmė skatinti savo samdomuo­ sius darbuotojus ilgiau būti darbe. Kodėl darbuotojai mielai sutinka dirbti ilgiau - dažnai kur kas daugiau negu keturiasdešimt valandų per savaitę - jei negau­ na už tai atlyginimo ir žino, kad tokie įsipareigojimai darbdaviui ardo jų šeimyninį gyvenimą? Kodėl tai vyksta tuo metu, kai kompiuterizacija labai padidino darbo vietos efektyvumą? Argi technologijų pažanga neturėtų leisti darbininkams su šeima būti ilgiau, o ne trumpiau? „Kai kurie darbdaviai tikisi, kad darbovie­ tės normų galia paskatins darbuotojus įsipareigoti il­ giau dirbti“, - atsako Hochschild. Nauji tarnautojai socializuojami, plėtojant korporacinę kultūrą pagal kurią dirbti ilgas valandas reiškia būti atsidavusiam ir tik­ ram profesionalui. Nors globalizacija pasiekė visas pasaulio tautas, ji, atrodo, įvairiose šalyse skirtingai veikia darbo truk­ mę. Antai Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose toliau stiprėja tendencija dirbti ilgai. Tuo tarpu Prancūzijoje ir Vokietijoje darbininkai - kartais padedami profesi­ nių sąjungų, kartais demonstruodami savo galią prie balsadėžių - ne tik atmetė korporacijų kvietimus il­ ginti darbo savaitę, bet ir spaudžia darbdavius jątrumpinti, taip pat skirti ilgesnes atostogas.

rinktis begales kelių, moterys nebėra pririštos vien prie namų, dingo ir daugelis kitų kelrodžių, anks­ čiau formavusių žmonių gyvenimus. Irsta tradici­ nės identiteto sistemos, atsiranda nauji jo mode­ liai. Globalizacija verčia žmones gyventi atviriau, reflektyviau. Tai reiškia, jog nuolatos atsiliepia­ me į kintančią aplinką ir su ja susideriname; va­ dinasi, mūsų individualybės ryškėja platesniame mūsų gyvenimo kontekste ir vystosi drauge su juo. Netgi kasdien pasirenkamos gyvenimo smulkme­ nos - aprangos stiliai, būdai leisti laisvalaikį, rū­ pintis sveikata ar prižiūrėti savo kūną - yra tęsti­ nis savimonės identitetu kūrimo ir atkūrimo pro­ cesas.

KINTANTIS PASAULIS

Darbo modeliai

Daugeliui žmonių darbas yra gyvenimo ašis - ir kasdienybėje, ir didesnių tikslų siekimo prasme. Galime laikyti darbą „nuobodybe ir kankyne“ ar „neišvengiama blogybe“, tačiau nepaneigtume, jog tai esminė mūsų asmeninių gyvenimų dalis. „Dirb­ dami“ ar „darbe“ praleidžiame begalę laiko ir pa­ stebime, kad darbo modeliai formuoja daugelį mū­ sų egzistavimo aspektų - pradedant draugais ir bai­ giant laisvalaikio užsiėmimais. Globalizacija darbo pasaulyje sukėlė didžiules transformacijas, kurias apžvelgsime 13 skyriuje „Darbas ir ekonominis gyvenimas“. Nauji tarptau­ tinės prekybos modeliai ir slinktis žinių ekonomi­ kos link stipriai paveikė senuosius užimtumo mo­ delius. Daugelis tradicinių pramonės šakų pase­ no dėl naujos technologinės pažangos arba dėl už­ sienio konkurentų, kurių darbo kaina mažesnė negu industrinėse šalyse, praranda kadaise turėtą rinkos dalį. Globali prekyba ir naujos technologijų for­ mos smarkiai paveikė tradicines gamintojų ben­ druomenes, nes pramonės darbuotojai liko be dar­ bo ir be įgūdžių, reikalingų įsijungti į naują žinių ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl ekonomikos globali­ zacijos Anglijos Midlendų pramonės darbininkų ir Velso angliakasių bendruomenės susiduria su naujomis socialinėmis problemomis - ilgalaikiu nedarbu ir didėjančiu nusikalstamumu. Kitados viešpatavo darbo modelis, pagal kurį žmonės pradėdavo dirbti vienam darbdaviui ir daž­ niausiai likdavo ten kelis dešimtmečius ar dar il­ giau (vadinamoji „darbo visą gyvenimą“ sistema). Tuo tarpu šiandien kur kas daugiau individų žen­ gia savais karjeros keliais, vadovaudamiesi asme­ niniais tikslais ir rinkdamiesi priemones, kad tuos tikslus pasiektų. Tam dažnai tenka bent keliskart per karjerą keisti darbą, įgyti naujų įgūdžių bei ge­ bėjimų, pritaikyti juos skirtinguose darbo kontek­ stuose. Standartinius ištiso darbo laiko modelius ardo lankstesni sutarimai: darbo vieta namuose naudojant informacines technologijas, darbo pasi­ dalijimas, trumpalaikiai konsultaciniai projektai, lankstieji darbo dienos režimai ir taip toliau (Beck, 1992).

73

Į darbo rinką atėjo daugybė moterų - šis fak­ tas stipriai paveikė abiejų lyčių žmonių asmeni­ nius gyvenimus. Išsiplėtusios profesinio darbo ir mokymosi galimybės paskatino daugelį moterų pir­ ma pradėti karjerą, atidėliojant santuoką ir vaikų gimdymą. Šie pokyčiai taip pat reiškia, jog dau­ gelis dirbančių moterų, gimus vaikams, skuba grįž­ ti į darbą, užuot pasilikusios su mažyliais namuose kaip anksčiau. Šie poslinkiai pareikalavo iš nau­ jo derinti šeimos vidaus organizaciją, namų ūkio darbų pasidalijimą, vyro vaidmenį auginant vai­ kus, taip pat paskatino atsirasti naują, „šeimai pa­ lankią“ darbo politiką, kuri tenkintų „maitintojų poros“ reikmes. Populiarioji kultūra

Daug dėmesio susilaukia kultūriniai globalizaci­ jos poveikiai. Vaizdiniai, idėjos, daiktai ir stiliai dabar pasklinda po pasaulį kur kas greičiau negu kada nors anksčiau. Prekyba, naujos informacinės technologijos, tarptautinė žiniasklaida ir globali migracija drauge paskatino laisvą kultūros sklai­ dą per nacionalines sienas. Daugelis žmonių ma­ no, jog dabar gyvenime egzistuoja vieninga infor­ macinė tvarka - milžiniškas globalus tinklas, ku­ riuo informacija dalijamasi greitai ir dideliais kie­ kiais (žr. 15 skyrių „Žiniasklaida ir komunikaci­ jos“). Šią nuostatą paaiškina paprastas pavyzdys. Ar matėte filmą Titanikas? Veikiausiai taip. Apytikriais skaičiavimais, Titaniką - kino teatre arba įrašytą į vaizdajuostę - matė šimtai milijonų pasaulio žmonių. 1997 metų filmas, pasakojantis apie jauną porą, įsimylėjusią kelionėje per vande­ nyną pasmerktu laineriu, yra viena iš populiariau­ sių visų laikų kino juostų. Titanikas pranoko vi­ sus buvusius bilietų pardavimo rekordus - jo de­ monstravimas 55 šalyse davė per 1,8 milijardo do­ lerių pajamų. Pradėjus rodyti Titaniką, daugelyje šalių šimtai žmonių rikiavosi į eiles, kad gautų bi­ lietus. Filmas buvo populiarus tarp visų amžiaus grupių, bet ypač tarp paauglių mergaičių, - dau­ gelis jų šį kino kūrinį žiūrėjo keliskart. Visiškai pasikeitė Titaniko žvaigždžių - Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet - karjera ir ateitis: mažai ži­

74

3 SKYRIUS

nomi aktoriai tapo pasaulio įžymybėmis. Titani­ kas - vienas iš nedaugelio kultūros produktų, ku­ riems pavyko sėkmingai peržengti nacionalines sie­ nas ir tapti tikrai tarptautiniu reiškiniu. Kuo galima paaiškinti nepaprastą filmo Tita­ nikas sėkmę? O ką ši sėkmė byloja mums apie glo­ balizaciją? Viena vertus, Titanikas buvo populia­ rus dėl labai paprastų priežasčių: čia susipynė pa­ lyginti nesudėtinga siužetinė linija (meilės romanas tragedijos fone) ir garsus istorinis įvykis - 1912 metais per Titaniko katastrofą žuvo daugiau kaip 1600 žmonių. Filmui kurti nepagailėta ir pinigų, daug dėmesio skirta detalėms, panaudoti naujausi specialieji efektai. Antroji Titaniko populiarumo priežastis - per­ teikta tam tikra idėjų bei vertybių visuma, kuriai pritarė viso pasaulio žiūrovai. Viena iš pagrindi­ nių filmo temų - romantiška meilė, galinti įveik­ ti klasines skirtybes bei šeimos tradicijas. Daugu­ moje Vakarų šalių tokioms idėjoms iš esmės pri­ tariama, tačiau yra nemažai kitų pasaulio dalių, ku­ riose jos tebėra varžomos. Titaniko sėkmė rodo, kad ir ten, kur palaikomos labiau tradicinės ver­ tybės, imama kitaip žvelgti į asmeninius ryšius bei santuoką. Kita vertus, galime teigti, jog Titanikas, kaip ir daugelis kitų Vakarų filmų, prisideda prie šios vertybių kaitos. Globalinę žiniasklaidą užvaldę vakarietiški filmai bei televizijos programos turi tendenciją pateikti tam tikrą politinių, socialinių bei ekonominių programų rinkinį, atspindintį bū­ tent Vakarų pasaulėžiūrą. Kai kas nerimauja, kad globalizacija skatina kurti „globalinę kultūrą“, kur galingiausių ir turtingiausių - šiuo atveju Holivudo filmų kūrėjų - normos bei vertybės pakirs vieti­ nių papročių ir tradicijų galias. Pagal šį požiūrį, globalizacija yra „kultūrinio imperializmo“ atmai­ na, itin agresyviai skleidžianti Vakarų pasaulio ver­ tybes, stilius bei pažiūras ir taip smaugianti indi­ vidualias tautines kultūras. Kiti, priešingai, sieja globalizacijos procesus su didėjančia kultūros tradicijų ir formų diferenciacija. Jų teigimu, globali visuomenė pasižymi ne homo­ geniška kultūra, o labai didelė viena šalia kitos gy­ vuojančių kultūrų įvairove. Vietinės tradicijos jun­ giasi su aibe papildomų, iš svetur atkeliavusių kul­

tūros formų - taip žmonėms atsiveria stulbinamai daug įvairių gyvensenų pavyzdžių, iš kurių galima rinktis. Prieš mūsų akis atsiveria ne vieninga glo­ balinė kultūra, o veikiau kultūros formų fragmentacija (Baudrillard, 1988). Vietinėse bendruome­ nėse bei kultūrose įtvirtinti identitetai ir įsišakni­ ję gyvenimo būdai traukiasi iš kelio naujoms „miš­ riojo identiteto“ formoms, sulipdytoms iš elementų, priklausančių priešpriešiniams kultūros šaltiniams (S. Hali, 1992). Šitaip juodaodis Pietų Afrikos miestietis šiandien ir toliau gali būti stipriai vei­ kiamas tradicijų ir kultūrinių sampratų, kurias sąlygoja jo gentinės šaknys. Tačiau tuo pat metu rinkdamasis aprangą ir pomėgius, leisdamas lais­ valaikį ir pan. - jis laikosi kosmopolitinių stilių ir skonių, kuriuos suformavo globalizacijos jėgos.

Globalizacija ir rizika Globalizacijos padariniai iš esmės veikia visus so­ cialinio pasaulio aspektus. Kita vertus, globaliza­ cija yra atviras, negalutinis ir viduje prieštaringas procesas, todėl jos padarinius sunku numatyti ir kontroliuoti. Tačiau šią dinamiką galima nagrinėti ir kitaip - per rizikos sampratos prizmę. Dauge­ lis globalizacijos sukurtų pokyčių kelia mums ir naujas rizikos formas, kurios labai skiriasi nuo eg­ zistavusių ankstesniais laikais. Iš praeities atke­ liavusios rizikos formos turi nustatytas priežastis ir žinomus padarinius, tačiau dabartiniai rizikos veiksniai pagal savo kilmę, priešingai, yra nenu­ spėjami, o jų pasekmės - neapibrėžtos. „Technogeninės rizikos“ sklaida

Žmonės visuomet susidurdavo su vienos ar kitos rūšies rizikos formomis, tačiau dabartinės koky­ biškai skiriasi nuo kildavusių anksčiau. Dar visai neseniai žmonių visuomenes kamavo išorinė ri­ zika - sausros, žemės drebėjimai, badas, audros ir panašios grėsmės, kylančios iš gamtos pasau­ lio ir nesusijusios su žmogaus veiksmais. Tačiau šiandien vis dažniau susiduriame su įvairių rūšių technogenine rizika - grėsmėmis, kurias sukelia mūsų žinių bei technologijų poveikis gamtai. Kaip

KINTANTIS PASAULIS

75

Elektroniniai virusai 2000 metų gegužės 4 dieną elektronikos pasaulį apė­ mė chaosas - vadinamasis „meilės virusas“ sukėlė kompiuterinių sistemų perkrovas visame pasaulyje. Paleistas iš asmeninio kompiuterio Filipinų sostinėje Maniloje, „meilės virusas“ žaibiškai pasklido po Že­ mės rutulį ir privertė išsijungti beveik dešimtadalį pa­ saulio elektroninio pašto tarnybinių stočių. Virusą iš­ nešiojo elektroninis laiškas su antrašte „Myliu tave“. Atidarydami prie laiško prikabintą rinkmeną, jo gavė­ jai savo kompiuteryje nežiniomis sužadindavo viru­ są. Šis imdavo daugintis ir automatiškai išsiųsdavo pats save visais elektroninio pašto adresais, įrašy­ tais į kompiuterinę adresų knygelę, o po to puldavo informaciją ir rinkmenas, saugomas kietajame diske. Virusas pagal laiko juostas plito į vakarus - pirmiau­ sia į Aziją vėliau - Europą ir pagaliau - Šiaurės Ame­ rik ą - kur tik vietiniai tarnautojai, iš ryto atėję į darbą, tikrindavo savo elektroninį paštą. Manoma, jog į die­ nos pabaigą „meilės viruso“ padaryta žala visame pa­ saulyje viršijo 1 milijardą svarų sterlingų (apie 5,3 mi­ lijardo litų).

toliau matysime, daugelis grėsmių aplinkai ir svei­ katai, su kuriomis susiduria šiuolaikinės visuome­ nės, yra technogeninės rizikos atvejai - mūsų ki­ šimosi į gamtą padariniai. Grėsmės aplinkai

Vienas iš akivaizdžiausių technogeninės rizikos pa­ vyzdžių yra grėsmės, pakibusios virš gamtinės ap­ linkos (žr. 19 skyrių „Gyventojų gausėjimas ir eko­ loginė krizė“). Viena iš spartėjančios industrinės ir technologinės raidos pasekmių - nuolatinė žmo­ gaus kišimosi į gamtą plėtra. Šiandien beveik ne­ liko žmogaus dar nepaliestų gamtos pasaulio sri­ čių - urbanizacija, pramonės gamyba ir tarša, mil­ žiniški žemės ūkio projektai, užtvankų bei hidro­ elektrinių statyba, atominės energijos programos tėra vos keletas būdų, kuriais žmonės veikia sa­ vo gamtinę aplinką. Visi drauge šie procesai su­ kėlė smarkiai plintančią aplinkos destrukciją ku­

„Meilės virusas“ plito itin sparčiai, bet jis buvo anaiptol ne pirmas toks „kenkėjas“. Kuo labiau sudėtingėja kompiuteriai ir elektroninės komunikacijos for­ mos, kuo jie įgyja daugiau reikšmės, tuo labiau plin­ ta ir pavojingesni tampa elektroniniai virusai. į „mei­ lės virusą“ panašios programos rodo, kaip dėl globa­ lizacijos pažangos glaudžiai susipynė pasaulis. Jums gali kilti mintis, jog šiuo konkrečiu atveju globalus susietumas yra ganėtinai neigiamas dalykas, nes bū­ tent todėl kenksmingas virusas žaibiškai pasklido po pasaulį. Tačiau šis įvykis taip pat rodo ir nemažai tei­ giamų globalizacijos aspektų. Vos tik aptikus virusą, viso pasaulio kompiuterijos ir saugumo ekspertai ėmė dirbti drauge, kad užkirstų jo sklaidą apsaugotų na­ cionalines kompiuterines sistemas ir pasidalytų gau­ ta informacija apie viruso kilmę. Taigi globalizacija ke­ lia nežinomas grėsmes, tačiau ji taip pat skatina mus naudotis naujomis technologijomis bei globaliai koor­ dinuoti pastangas siekiant užkirsti kelią šioms rizikos formoms.

rios tikslių priežasčių neįmanoma nustatyti, o pa­ darinius - nė kiek ne lengviau apskaičiuoti. Mūsų globalėjančiame pasaulyje ekologinė ri­ zika atsiveria daugeliu pavidalų. Prieš kelerius me­ tus mokslo bendruomenė sunerimo dėl visuotinio klimato atšilimo; dabar iš esmės sutinkama, kad Žemės temperatūra kyla dėl kenksmingų dujų kau­ pimosi atmosferoje. Galima tikėtis niokojančių vi­ suotinio atšilimo padarinių: jei ašigalių ledynai ir toliau tirps kaip dabar, pakils jūros lygis, o tuo­ met gali kilti grėsmė žemumų teritorijoms ir ten gyvenantiems žmonėms. Nurodoma, kad būtent klimato modelių kaita galėjo sukelti smarkius po­ tvynius kai kuriose Kinijos (1998 metais) ir Mo­ zambiko (2000 metais) dalyse (žr. tekstą rėmeliuo­ se kitame puslapyje). Grėsmių aplinkai kilmė labai neapibrėžta, to­ dėl neaišku, kaip reikėtų jas įveikti arba kas turė­ tų atsakyti už atoveiksmių taikymą. Tai gali pa-

76

3 SKYRIUS

Pasaulio klimato kaita Kad ir kurioje pasaulio dalyje gyventumėte, tikėtina, kad pastaraisiais metais pastebėjote ar tiesiogiai pa­ tyrėte kiek neįprastus orus. Gamtos mokslų ir apsau­ gos nuo stichinių nelaimių specialistai atkreipė dė­ mesį, jog kur kas dažniau pasitaiko „ekstremalių“ orų: tam tikram metų laikui nebūdingų karščių, sausrų, po­ tvynių ir viesulų. Pavyzdžiui, vien 1998 metais įvai­ riose pasaulio vietose buvo užfiksuota aštuoniasde­ šimt skirtingų gamtos katastrofų, tarp jų - niokojan­ tys potvyniai Kinijoje, uraganai Lotynų Amerikoje, žai­ biškai plintantys gaisrai Indonezijoje ir stiprios pūgos su kruša Šiaurės Amerikoje. Po to labai skirtingus regionus - Etiopiją, Pietų Afganistaną ir Jungtinių Amerikos Valstijų vidurio bei vakarų žemes - užklu­ po sausros, Venesuelą ir Mozambiką užtvindė potvy­ niai, kai kuriose Europos dalyse siautė galingos aud­ ros, o Australijos tyrus užplūdo skėriai.

aiškinti paprastas pavyzdys. Mokslininkai nustatė, jog cheminės taršos lygis neigiamai paveikė kai kurias Antarkties pingvinų kolonijas. Tačiau ne­ įmanoma tiksliai sužinoti nei šios taršos kilmės, nei pasekmių, kurios ateityje galėtų paveikti ping­ vinus. Todėl šiuo ir šimtais kitų panašių atvejų vei­ kiausiai nebus imtasi veiksmų, kurie įveiktų grės­ mę - juk nežinomas ir nenustatytas nei priežas­ ties, nei padarinių mastas (Beck, 1995). Grėsmės sveikatai

Praėjusį dešimtmetį didelio dėmesio susilaukė pa­ vojai, kuriuos technogeninė rizika kelia žmonių sveikatai. Pavyzdžiui, žiniasklaida ir visuomenės sveikatos kampanijos kvietė vengti kenksmingų ul­ travioletinių spindulių, trumpinant buvimą saulės atokaitoje ir vartojant nuo nudegimo saugančius tepalus. Pastaraisiais metais daug kur pasaulyje im­ ta teigti, kad ilgai būnant saulės atokaitoje padi­ dėja rizika susirgti odos vėžiu. Manoma, jog tai susiję su plonėjančiu ozono sluoksniu - Žemės at­

Nors niekas negali būti dėl to tikras, tačiau dau­ gelio žmonių nuomone, šias stichines nelaimes iš da­ lies sukelia visuotinis klimato atšilimas, kaistanti Že­ mės atmosfera. Jei ir toliau nekontroliuosime anglies dvideginio emisijų, kurios skatina atšilimą, visai tikė­ tina, kad bus negrįžtamai pakenkta Žemės klimatui. Ką reikėtų kaltinti dėl visuotinio atšilimo ir ką galima padaryti šiam procesui sulėtinti? Visame pasaulyje juntamos grėsmės, susijusios su visuotiniu atšilimu, tačiau beveik neįmanoma tiksliai nustatyti jo priežas­ čių. Toks neapibrėžtumas būdingas ir daugeliui mū­ sų kintančio pasaulio aspektų. Globalizacijos epocho­ je mums nuolatos primenama, kaip priklausome vie­ ni nuo kitų: individų ar institucijų veiksmai vienoje pa­ saulio dalyje gali labai paveikti ir paveikia visus žmo­ nes, kad ir kur jie gyventų.

mosferos dalimi, paprastai nepraleidžiančia ultra­ violetinių spindulių. Dėl didelės apimties chemi­ nių emisijų, kurias sukelia žmogaus veikla ir pra­ monės gamyba, sumažėjo ozono koncentracija at­ mosferoje, o kai kur netgi atsivėrė „ozono skylės“. Nemažai technogeninės rizikos pavyzdžių yra susiję su maistu. Moderniąsias žemės ūkio ir mais­ to pramonės gamybos technologijas stipriai vei­ kia mokslo bei technologijų pažanga. Pavyzdžiui, komercinėje žemdirbystėje plačiai naudojami che­ miniai pesticidai bei herbicidai, o daugelis gyvu­ lių (viščiukai ir kiaulės) kimšte prikimšti hormo­ nų ir antibiotikų. Pasak kai kurių žmonių, tokie ūkininkavimo būdai nesuderinami su saugiu maistu ir gali pakenkti sveikatai. Pastaraisiais metais itin didelį visuomenės dėmesį sužadino du ginčai dėl saugaus maisto ir technogeninės rizikos: debatai apie genetiškai modifikuotą maistą (aptariami 19 skyriuje „Gyventojų gausėjimas ir ekologinė kri­ zė“), ir „karvių pasiutligė“. Galvijų spongiforminė encefalopatija (angį. BSE), plačiai žinoma kaip „karvių pasiutligė“, pir­

KINTANTIS PASAULIS

mą sykį aptikta Britanijoje 1986 metais. Moksli­ ninkai susiejo šią infekciją su paplitusia praktika į auginamų stambiųjų raguočių - paprastai žolė­ džių - pašarą pridėti gyvūninės kilmės (dažniau­ siai galvijų) produktų. Po šio ligos protrūkio vy­ riausybė ėmėsi priemonių raguočių ligai kontro­ liuoti, tačiau užtikrino, jog valgyti jautieną visiš­ kai saugu, žmonėms niekas negresia. Tik XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje pripažinta, jog ke­ letas žmonių mirčių nuo Kroicfeldo-Jakobo (Creutzfeldt-Jakob) ligos, naikinančios smegenis, buvo susijusios su valgyta užkrėstų galvijų mėsa (jau­ tiena). Buvo sunaikinti tūkstančiai stambiųjų ra­ guočių Britanijoje, taip pat priimti griežti įstaty­ mai, sureguliavę šių galvijų auginimą ir prekybą jautienos gaminiais. Nors siekiant nustatyti galvijų spongiforminės encefalopatijos žmonėms keliamą grėsmę buvo pradėti platūs moksliniai tyrimai, tačiau gauti re­ zultatai neleido padaryti aiškių išvadų. Iš tiesų kyla pavojus, jog asmenys, iki atrandant ligą vartoję bri­ tišką jautieną, gali būti infekuoti. Tačiau neseniai, 1999 metų gruodį, Europos Sąjungos Mokslinis koordinacinis komitetas pareiškė, jog „šiuo metu nežinoma, koks užkrato kiekis paveikia žmones“. Galvijų spongiforminės encefalopatijos pavojin­ gumo žmonėms apskaita rodo, kaip sudėtinga įver­ tinti riziką šiuolaikiniame pasaulyje. Juk būtina ži­ noti, ar užkrėsti galvijai pateko į vieną ar kitą mais­ to tiekimo grandinę, kada tai įvyko, kaip ir kokiu mastu plito infekcija, kaip buvo apdorota jautie­ na, taip pat išsiaiškinti daug kitų detalių. Daugy­ bė nežinomų veiksnių apsunkino užduotį ir neleido tiksliai ištirti gresiančio pavojaus. Globali „rizikos visuomenė“

Visuotinis klimato atšilimas, galvijų spongiformi­ nės encefalopatijos krizė, audringai aptariamas ge­ netiškai modifikuotas maistas ir kita technogeni­ nė rizika pateikė individams naujus kasdienio gy­ venimo pasirinkimus ir metė naujus iššūkius. Nauji pavojai nepažymėti jokiuose „kelių žemėlapiuo­ se“, todėl kai žmonės, šalys ar transnacionalinės organizacijos renkasi, kaip reikėtų gyventi, jie pri­

77

valo apsvarstyti rizikos sąlygas. Kadangi tokios rizikos priežastys ir padariniai nėra aiškiai apibrėž­ ti, kiekvienas individas priverstas spręsti, kiek ir kaip jis pasirengęs rizikuoti. Tokios pastangos gali išmušti iš bet kokių vėžių! Ar reikėtų vartoti tokį maistą ar žaliavas, kurių gamyba arba vartojimas gali neigiamai paveikti mūsų pačių sveikatą ir gam­ tinę aplinką? Dabar net „paprasti“ sprendimai „ką valgyti“ priimami prieštaringos informacijos ir skirtingų nuomonių apie santykinius gaminio pri­ valumus bei trūkumus kontekste. Riziką ir globalizaciją plačiai nagrinėjęs vokie­ čių sociologas Ulrichas Beckas mano, kad tokios grėsmės padeda formuotis globaliai rizikos visuo­ menei (1992). (Tai gvildenama ir šios knygos 21 skyriuje „Teoriniai sociologijos pagrindai“.) Ka­ dangi technologinė kaita vis spartėja ir kuria naujas rizikos formas, mums tenka nuolatos reaguoti į to­ kius pokyčius ir prie jų derintis. Beckas teigia, jog rizikos visuomenėje reiškiasi ne vien grėsmės ap­ linkai ir sveikatai - čia veikia aibės susipynusių šiuolaikinio socialinio gyvenimo pokyčių: permai­ ningi užimtumo modeliai, stiprėjantis netikrumas dėl darbo, mažėjanti tradicijų ir papročių įtaka sa­ vimonės identitetui, tradicinių šeimos modelių iri­ mas ir asmeninių santykių demokratizavimas. Ka­ dangi šiuolaikinė visuomenė kur kas silpniau ne­ gu tradicinė iš anksto „lemia“ asmeninę žmogaus ateitį, visų rūšių sprendimai darosi rizikingi. Pa­ vyzdžiui, tuoktis šiandien yra kur kas pavojingiau negu tuomet, kai santuokos institucija egzistavo visą žmogaus gyvenimą. Ne ką saugiau rinktis pro­ fesijos ir karjeros kelius - juk ekonomikai kintant taip greitai kaip mūsiškei, iš tiesų sunku numaty­ ti, kurie įgūdžiai turės vertę ateityje. Pasak Becko, svarbus rizikos visuomenės as­ pektas yra pavojai, kurių neriboja nei erdvė, nei laikas, nei socialumas (1995). Dabartinės grėsmės veikia visas šalis ir visas socialines klases, jos turi globalines, o ne vien asmenines pasekmes. Dau­ gelis technogeninės rizikos formų, tokios kaip grės­ mės žmonių sveikatai ir aplinkai, peržengia vals­ tybių sienas. Šį aspektą aiškiai parodė Černoby­ lio atominės elektrinės Ukrainoje sprogimas 1986 metais. Kiekvienas, kuris gyveno arti Černobylio

78

3 SKYRIUS

- nesvarbu, koks jų buvo amžius, klasė, lytis ar statusas - buvo apšvitintas pavojingomis radioak­ tyvių spindulių dozėmis. Tačiau katastrofos pada­ riniai pasireiškė ir labai toli nuo elektrinės - dar ilgą laiką po sprogimo Europoje ir už jos ribų buvo aptinkami nenormaliai aukšti radioaktyviojo spin­ duliavimo lygiai.

Globalizacija ir nelygybė Beckas ir kiti mokslininkai atkreipė dėmesį į ri­ ziką, kaip į vieną pagrindinių globalizacijos ir tech­ nologinės pažangos padarinių. Naujų formų rizi­ ka meta sudėtingus iššūkius ir individams, ir išti­ soms visuomenėms, kurie verčiami keliauti neži­ noma teritorija. Tačiau globalizacija kuria ir ki­ tus reikšmingus iššūkius. Globalizacija žengia netolydžiai. Jos poveikis patiriamas nevienodai, o kai kurios pasekmės anaiptol nėra teigiamos. Tarp rimčiausių iššūkių, su kuriais pasaulis susiduria XXI a. pradžioje šalia didėjančių ekologinių problemų yra ir nely­ gybės plėtra - tiek visuomenių viduje, tiek tarp skirtingų visuomenių. Nelygybė ir globalūs padalijimai

Aptardami visuomenės tipus (2 skyriuje „Kultūra ir visuomenė“), sužinojome, jog diduma pasaulio turtų sutelkta industrializuotose, arba „išsivysčiu­ siose“, pasaulio šalyse, tuo tarpu „besivystančio pasaulio“ tautos kenčia dėl skurdo, gyventojų per­ tekliaus, netinkamų švietimo ir sveikatos apsau­ gos sistemų, taip pat dėl nepakeliamų užsienio sko­ lų. Visą XX a. atotrūkis tarp išsivysčiusio ir be­ sivystančio pasaulių be paliovos didėjo, o šiandien jis yra didesnis negu kada nors anksčiau. 1999 metais Jungtinių Tautų paskelbtame „Pra­ nešime apie žmogaus socialinę raidą“ (.Human Development Report) atskleista, kad vidutinės paja­ mos, tenkančios penktadaliui pasaulio gyventojų turtingiausiose šalyse, 74 kartus pranoko kito penk­ tadalio, gyvenančio skurdžiausiose šalyse, viduti­ nes pajamas. XX a. dešimtojo dešimtmečio pabai­ goje 20 procentų pasaulio gyventojų teko 86 pro­

centai viso vartojimo, 82 procentai eksporto rin­ kų ir 74 procentai telefono linijų. Per 1994-1998 metus 200 turtingiausių pasaulio žmonių padvigu­ bino grynąją savo turto vertę, o trijų didžiausių pa­ saulio milijardierių turtas viršijo visų mažiausiai išsivysčiusių šalių ir jose gyvenančių 600 milijo­ nų žmonių bendrąjį vidaus produktą (UNDP, 1999). Praėjusį šimtmetį daugelyje besivystančio pa­ saulio dalių ekonomikos augimo lygiai ir gamy­ bos apimtys atsiliko nuo gyventojų skaičiaus di­ dėjimo, tuo tarpu industrializuotuose šalyse eko­ nominio vystymosi lygis gyventojų prieaugį ge­ rokai lenkė. Dėl šių priešpriešinių tendencijų at­ sirado ryškūs turtingiausių ir skurdžiausių pasau­ lio šalių skirtumai. Atotrūkis tarp pirmųjų ir ant­ rųjų 1820 metais buvo maždaug 3:1, 1913 metais - 11:1, 1950 metais - 35:1, o 1992 metais - 72:1 (žr. schemą 3.4). Per praėjusį šimtmetį turtingiausio pasaulio gyventojų ketvirtadalio pajamos vienam žmogui padidėjo beveik šešiagubai, o skurdžiausio ketvirtadalio - mažiau negu tris kartus. Globalizacija, atrodo, stiprina šias tendencijas, toliau telkdama pajamas, turtus ir išteklius maža­ me šalių branduoliuke (žr. schemą 3.5). Kaip su­ žinojome šiame skyriuje, globalinė ekonomika au­ ga ir integruojasi milžinišku greičiu. Šio proceso šerdis yra globalinės prekybos plėtra - nuo 1990 iki 1997 metų tarptautinė prekyba didėjo 6,5 pro­ cento. Tačiau naudos iš šio augimo turėjo tik sau­ jelė besivystančių šalių, o pats integracijos į glo­ balinę ekonomiką procesas vyko netolydžiai (žr. schemą 3.6). Kai kurioms šalims, tokioms kaip Ry­ tų Azijos ekonomikos, Čilė, Indija ir Lenkija, se­ kėsi puikiai, jų eksporto prieaugis viršijo 5 pro­ centus. Tuo tarpu kitos šalys, pavyzdžiui, Rusija, Venesuela ir Alžyras, iš prekybos plėtros ir glo­ balizacijos beveik neturėjo naudos (UNDP, 1999). Šį vaizdą papildo Pasaulio banko duomenys: iš 93 besivystančio pasaulio tautų vos 23 galima pava­ dinti „sparčiomis integrantėmis“. Kyla pavojus, jog globalizacijai plečiantis, daugelis iš tų šalių, ku­ rioms labiausiai reikia ekonomiškai augti, dar stip­ riau atsiliks (World Bank, 2000). Daugelio nuomone, geriausia priemonė ekono­ mikai plėtoti ir skurdui mažinti yra laisvoji pre-

79

KINTANTIS PASAULIS

Pasaulio BVP dalys Turtingiausių šalių 20%

86%

Vidutinių 60%

13%

Skurdžiausių 20 %

Prekių ir paslaugų eksporto dalys Turtingiausių

82%

20% Vidutinių 60%

17%

Skurdžiausių 20 %

Tiesioginių užsienio investicijų dalys Turtingiausių 20 %

68 %

Vidutinių 60%

31%

Skurdžiausių 20 %

Interneto vartotojų dalys Turtingiausių šalių 20% Vidutinių 60%

93,3% 6,5%

Skurdžiausių I o 2% 20% !

Schema 3.4.

Didėjantis atotrūkis tarp

Schema 3.5.

Turtingiausių ir skurdesnių šalių

turtingiausių ir skurdžiausių šalių

turimos globalinių pajamų, prekybos, finansų

nuo 1820 iki 1992 m.

ir kom unikacijų dalys, 1997 m.

Šaltinis: UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1999, p. 38.

Šaltinis: UNDP Human Development Report, Oxford University Press, 1999, p. 2.

80

3 SKYRIUS

PREKIŲ IR PASLAUGŲ EKSPORTAS (procentinis prieaugis, metinis vidurkis) 1980-1996 m. 14

12 Botsvana

- Kinija - Kor-eja-

- Bangladešas - Nepalas

-Jordanija

-Tailandas - Paragvajus - Meksika

- Indija Uganda

rtiTš-------Kosta Rika

- Marokas * Filipinai

-Tunisas - Alžyras

- Lenkija

- Iranas

Burkina Fasas__

-Gvatemala

Nigeris Bulgarija Arabų valstybės

Afrika į pietus nuo Sacharos

Pietų Azija

Rytų Azija

Pietryčių Azija ir Ramiojo vandenyno regionas

Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas

Rytų Europa NVS

PRAMONĖS GAMINIŲ EKSPORTAS (prekių eksportas procentais, metinis vidurkis) 1990-1997 m. 100 Korėja

f- Bangladešas

80 -Tunisas

- Mauricijus

Slovėnija

Kinija

-Singapūras

F- Indija

-Tailandas -Malaizija

t-Šri Lanka

- Dominikos Respublika - Meksika

Rumunija Lenkija

60

40

Vidurio Afrikos ~Respublika - Senegalas

- Brazilija

- Marokas

- Egiptas Rusijos Federacija

20

0

- Mozambikas - Kamerūnas - Kongas Afrika į pietus nuo Sacharos

Saudo - Arabija - Alžyras

Arabų valstybės

Mongolija Pietų Azija

Rytų Azija

Mianmaras

Pietryčių Azija ir Ramiojo vandenyno regionas

-Bolivija - Venešuela - Ekvadoras

Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas

Rytų Europa ir NVS

Rytų Europos ir NVS (buvusios Sovietų sąjungos) duomenys nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos iki 1996-1997 m.

Schema 3.6. Nelygybė pasaulio regionų valstybių eksporto veikloje, 1980-1997 m. Šaltinis: UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1999, p. 27.

KINTANTIS PASAULIS

kybą. Tokios organizacijos, kaip Pasaulio preky­ bos organizacija (PPO), stengiasi liberalizuoti pre­ kybos taisykles ir mažinti kliūtis pasaulio šalims tarpusavyje prekiauti. Laisvoji prekyba per sienas - tai veiksmas, kai „visi laimi“, vienodai naudin­ gas ir išsivysčiusioms, ir besivystančioms šalims. Nors industrializuotos ekonomikos pajėgia ekspor­ tuoti savo gaminius į viso pasaulio rinkas, teigia­ ma, jog galimybė patekti į šias rinkas duos nau­ dos ir besivystančioms šalims. O tai savo ruožtu pagerins jų perspektyvas integruotis į globalinę ekonomiką. Žygis už „visuotinį teisingumą“

Ne visi sutinka, kad laisvoji prekyba yra geriausias sprendimas skurdui ir globalinei nelygybei mažinti. Iš tiesų daugelis kritikų teigia, jog laisvoji prekyba - gana vienpusis dalykas, naudingas tiems, kurie jau turtingi, tačiau dar labiau bloginantis skurdo ir priklausomybės modelius, egzistuojančius be­ sivystančiame pasaulyje. Pastaruoju metu ši kri­ tika daugiausia buvo nukreipta į Pasaulio preky­ bos organizacijos veiklą ir politiką - juk būtent ši organizacija skiria daugiausia pastangų globa­ linei prekybai skatinti. 1999 metų gruodį per 50 000 žmonių iš viso pasaulio išėjo į Sietlo gatves protestuoti, kai šia­ me mieste vyko Pasaulio prekybos organizacijos derybos prekybos klausimais - vadinamasis „Tūks­ tantmečio apskritasis stalas“. Keturias dienas Sietle šurmuliavo daugybė spalvingų demonstracijų, gat­ vės vaidinimų, vyko pilietinio nepaklusnumo ak­ cijos, eisenos, simpoziumai bei seminarai. Profe­ sinių sąjungų veikėjai, aplinkosaugininkai, žmo­ gaus teisių gynėjai, sąjūdžio prieš atomo naudo­ jimą aktyvistai, ūkininkai ir šimtų vietinių bei tarp­ tautinių nevyriausybinių organizacijų atstovai su­ sivienijo savo nepasitenkinimui PPO pareikšti. Daugelio nuomone, PPO - tai organizacija, iškė­ lusi ekonomines imperatyvas virš visų kitų pro­ blemų, tarp jų - žmogaus teisių, darbo teisių, ap­ linkos apsaugos ir darnios plėtros problemų. Nors protestuota daugiausia taikiai, tačiau kai kur su

81

protestuotojais stipriai susiremdavo vietinė poli­ cija. Sietlo centrą užtvindžiusioms minioms vai­ kyti ji naudojo ašarines dujas ir gumines lazdas. Derybininkai, atstovavę 134 PPO valstybėms narėms, susirinko aptarti ir suderinti priemonių, kurios liberalizuotų globalinės prekybos ir inves­ ticijų sąlygas, taikomas žemės ūkio bei miško pro­ duktams, taip pat spręsti kitų klausimų. Tačiau vos pradėtos derybos nutrūko nespėjus dėl nieko su­ tarti. Protestų organizatoriai triumfavo - demonst­ racijomis pasisekė nutraukti derybas, taip pat į pa­ viršių iškilo vidiniai ginčai tarp delegatų. Sietlo protestai buvo paskelbti didžiausia pergale, kurią iki šiol pasiekė žygio už „visuotinį teisingumą“ dalyviai. Bet dėl ko vyksta ši kampanija ir ar ji iš tiesų atspindi kylantį galingą „antiglobalizmo sąjūdį“, kaip teigė kai kurie apžvalgininkai? Per kelis mė­ nesius po Sietlo protestų panašios demonstracijos buvo surengtos kituose pasaulio miestuose, tokiuo­ se kaip Londonas ir Vašingtonas. Jose dalyvavo kur kas mažiau žmonių negu Sietle, tačiau tema­ tikos būta tokios pat. Protestuotojai tvirtino, jog dėl laisvosios prekybos ir globalizacijos turtai vis labiau kaupiasi nedaugelio rankose, tuo tarpu dau­ guma pasaulio gyventojų vis labiau skursta. Be­ veik visi aktyvistai sutinka dėl globalinės preky­ bos būtinumo ir galimos naudos nacionalinėms ekonomikoms, tačiau tvirtina, kad jai valdyti rei­ kia kitokių taisyklių, nepanašių į tas, kurias remia Pasaulio prekybos organizacija. Jie teigia, jog pre­ kybos taisyklės, užuot užtikrinusios jau turtingų korporacijų galimybę gauti didesnius pelnus, tu­ rėtų pirma ir labiausiai siekti saugoti žmogaus tei­ ses, aplinką, darbo teises ir vietines ekonomikas. Protestuotojai tvirtina, jog PPO yra nedemok­ ratiška organizacija, kurioje dominuoja turtingiau­ sių pasaulio šalių, ypač Jungtinių Amerikos Vals­ tijų, interesai. Nors šios organizacijos narėmis yra daugelis besivystančių šalių, tačiau nemažai jų iš esmės neturi įtakos organizacijos politikai - juk programą sudaro turtingiausios valstybės. Pasau­ lio banko prezidentas atkreipė dėmesį, jog 19 iš 42 Afrikos valstybių PPO narių nėra arba beveik

82

3 SKYRIUS

noekas joms neatstovauja organizacijos buveinė­ je Ženevoje (World Bank, 2000). Ši pažeista pu­ siausvyra, atrodo, turi labai konkrečius padarinius. Pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacija parei­ kalavo, kad besivystančios šalys atvertų savo rin­ kas importui iš industrializuotų valstybių, tačiau tuo pat metu ji leido išsivysčiusioms šalims ir to­ liau stipriai varžyti žemės ūkio produktų impor­ tą, kad apsaugotų savo žemės ūkio sektorius. Va­ dinasi, skurdžiausios pasaulio šalys, kurių daugelis tebėra agrarinės, negalės patekti į stambias išsi­ vysčiusių šalių žemės ūkio produktų rinkas. Panašus padalijimas matyti ir intelektinės nuo­ savybės teisių apsaugos srityje. Šią sritį reglamen­ tuoja Pasaulio prekybos organizacijos daugiašalė sutartis, vadinamoji Intelektinės nuosavybės tei­ sių prekyboje sutartis (Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights - TRIPS). Industri­ nėms šalims nuosavybės teise priklauso 97 pro­ centai visų pasaulio patentų, tuo tarpu besivystan­ čiam pasauliui svetima net pati intelektinės nuo­ savybės teisių samprata. Per du pastaruosius de­ šimtmečius patentinių paraiškų skaičius itin padi­ dėjo dėl biotechnologijų bendrovių bei tyrimų ins­ titutų veržimosi kontroliuoti ir „turėti“ vis daugiau žinių bei technologijų formų ir biologinės įvairo­ vės atmainų. Pavyzdžiui, iš biologine įvairove pa­ sižyminčių teritorijų, tokių kaip atogrąžų miškai, imama daug augalinės medžiagos bandinių - far­ macinės bendrovės kuria iš jų pelningus vaistus, kuriuos apsaugo patentu. Kuriant ir reklamuojant tokius vaistus, dažnai pasinaudojama čiabuvių ži­ niomis apie gydomąjį augalų vartojimą, tačiau vie­ tiniams gyventojams visiškai neatlyginama už jų įnašą. Tuo metu, kai industrializuotos šalys, pri­ klausančios PPO, daro spaudimą griežtinti intelek­ tinės nuosavybės apsaugos įstatymus, besivystan­ čiose šalyse daugelis teigia, kad toks žingsnis ken­ kia jų šalių reikmėms. Tyrimų programas diktuo­ ja pelno siekiai, o ne žmonių interesai, todėl ver­ tingos technologijų formos gali tapti nebeprieina­ momis skurdesnėms šalims, nors jų taikymas čia galėtų duoti didžiulę naudą. Pasaulio prekybos organizacija dar kritikuojama todėl, kad veikia slapta ir neatsiskaito piliečiams,

kuriems savo sprendimais daro tiesioginę įtaką. Daugeliu atžvilgių šie priekaištai pagrįsti. PPO na­ rių tarpusavio ginčus dėl prekybos sprendžia už uždarų durų posėdžiaujantis niekieno nerinktas „ekspertų“ komitetas. Sprendimą oficialiai paskel­ bus, jis teisiškai susaisto visas valstybes nares. PPO taip pat gali ginčyti arba būti viršesnė už at­ skirų valstybių įstatymus, kuriuos laiko „kliūtimis prekybai“. Tai taikytina nacionaliniams įstatymams ar dvišaliams susitarimams dėl aplinkos apsaugos, retų išteklių tausojimo, visuomenės sveikatos ap­ saugos ar darbo standartų bei žmogaus teisių už­ tikrinimo. Pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organi­ zacija priėmė nepalankų sprendimą Europos Są­ jungai, kuri atsisakė iš JAV importuoti hormonais apdorotą jautieną dėl to, kad ši mėsa gali skatinti susirgimą vėžiu. PPO taip pat ginčijo ir Masačiusetso valstijos (JAV) priimtą įstatymą, draudžiantį bendrovėms investuoti į Mianmarą (Birmą), nes ten pažeidžiamos žmogaus teisės. Paskutinė problema, dėl kurios bendrai neri­ mauja daugelis aktyvistų - tai pernelyg didelė JAV daroma įtaka Pasaulio prekybos organizacijai ir ki­ toms tarptautinėms institucijoms, pavyzdžiui, Pa­ saulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui. Žlu­ gus Sovietų sąjungai, JAV dažnai imta vadinti vie­ nintele išlikusia pasaulio supervalstybe. Kai ku­ riais atžvilgiais tai tikra tiesa. Dėl savo ekonomi­ nės, politinės bei karinės galios Jungtinės Ame­ rikos Valstijos pajėgia daryti įtaką diskusijoms ir sprendimų priėmimui daugelyje tarptautinių ins­ titucijų. Todėl į globalizacijos „netolydumą“ iš da­ lies reikia žvelgti kaip į atspindį, kuriame matyti, jog politinė ir ekonominė galia yra sutelkta kelių pagrindinių valstybių rankose. Protestuotojai prieš PPO bei kitas tarptautines finansų institucijas, tokias kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, teigia, kad globa­ linės ekonominės integracijos bei laisvosios pre­ kybos perteklius verčia žmones gyventi veikiau „ekonomikoje“ negu „visuomenėje“. Daugelis yra įsitikinę, kad tokie žingsniai toliau silpnins eko­ nominę skurdžių visuomenių padėtį, kadangi trans­ nacionalinėms korporacijoms bus leista veikti be­ veik ar visiškai nevaržomoms jokių saugumo ir ap­

83

KINTANTIS PASAULIS

linkos apsaugos taisyklių. Pasak jų, komerciniai interesai vis labiau stelbia rūpinimąsi žmogaus ge­ rove. Siekiant išvengti dar didesnių globalinių pa­ dalijimų, į „žmonių kapitalą“ - visuomenės svei­ katą, švietimą bei profesinį mokymą - reikia in­ vestuoti ir besivystančiose, ir industrializuotose ša­ lyse. Svarbiausias iššūkis XXI amžiui - užtikrin­ ti, kad globalizacija, užuot padėjusi tik tiems, kurie spėjo gerai įsitaisyti, veiktų visų žmonių labui.

Išvados: globalinės vadybos poreikis Globalizacijai stiprėjant ir plečiantis, esamos po­ litinės struktūros ir modeliai, atrodo, neturi prie­ monių valdyti pasauliui, kuriame apstu rizikos, ne­ lygybės bei iššūkių, peržengiančių valstybių sie­ nas. Atskiros vyriausybės nepajėgia kontroliuoti AIDS plitimo, įveikti visuotinio klimato atšilimo padarinių ar reguliuoti permainingų finansų rin­ kų. Iš dabartinių valdymo mechanizmų glėbio iš­ sprūsta daugelis procesų, veikiančių pasaulio vi­ suomenes. Dėl šios valdymo „stokos“ kai kas ėmė reikalauti naujųjo formų - globalinės vadybos, ku­ ri leistų visuotinai spręsti pasaulio problemas. Tei­ giama, jog vis daugiau iššūkių veikia virš atskirų valstybių lygmens, todėl ir reaguoti įjuos būtina taip pat transnacionaliniu mastu.

1.

2.

Kalbos apie valdymą viršvalstybiniu lygmeniu gali pasirodyti netikroviškos, tačiau, kita vertus, jau žengta keletas žingsnių globalinės demokra­ tinės struktūros kūrimo link, pavyzdžiui, suformuo­ tos Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga. ES ypač laikytina naujovišku atsaku globalizacijai - ji pui­ kiai galėtų tapti panašios organizacijos modeliu ir kitoms pasaulio dalims, turinčioms tvirtus regio­ ninius saitus. Naujos globalinės vadybos formos padėtų palaikyti kosmopolitinę pasaulio tvarką, ku­ riai esant būtų laikomasi nustatytų skaidrių tarp­ tautinės elgsenos - tokios kaip žmogaus teisių gy­ nimas - normų bei standartų. Po Šaltojo karo buvusį dešimtmetį žymėjo smurtas, vidiniai konfliktai ir chaotiškos transfor­ macijos daugelyje pasaulio vietų. Pesimistai ėmė teigti, kad globalizacija spartina krizes ir chaosą, tuo tarpu kiti įžvelgia gyvybines galimybes pa­ kreipti globalizuojančias jėgas lygybei, demokra­ tijai ir gerovei didinti. Žengimas globalinės vadybos ir veiksminges­ nių priežiūros institucijų link tikrai nėra nelaiku atliekamas dalykas - juk šiandien mus visus la­ biau negu bet kada anksčiau sieja globalinė tar­ pusavio priklausomybė ir staigūs kaitos tempai. Tikrai pajėgiame pareikšti savo valią dėl sociali­ nio pasaulio. Toks uždavinys - tai didžiausia bū­ tinybė ir kartu didžiausias iššūkis žmonių visuo­ menėms XXI a. pradžioje.

Vienas iš socialinių reiškinių, labiausiai dominančių šiuolaikinius so­ ciologus, yra globalizacija - pasaulio socialinių santykių ir tarpusa­ vio priklausomybės stiprėjimas. Globalizacija reiškia tai, kad vis la­ biau imame gyventi „viename pasaulyje“, kuriame mūsų veiksmai daro įtaką kitiems žmonėms ir kurio problemos yra ir mūsų problemos. Šiandien globalizacija veikia žmonių gyvenimus visose šalyse - ir turtingose, ir skurdžiose, —keisdama ne tik globalines sistemas, bet ir kasdienybę. Globalizacija dažnai vaizduojama kaip ekonomikos reiškinys, tačiau šis požiūris pernelyg supaprastintas. Globalizaciją kuria drauge pa­ sireiškiantys politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai veiks­ niai. Ją plečia pirmiausia informacinių ir komunikacinių technologi-

3

TEMOS SANTRAUKAI

84

3 SKYRIUS

3.

4.

5.

6.

7.

jų pažanga, pagreitinusi viso pasaulio žmonių tarpusavio sąveikas ir padidinusi jų mastą. Globalizacija stiprėja, padedama kelių veiksnių. Pirma, Šaltojo karo pabaiga, sovietinio tipo komunizmo žlugimas ir tarptautinių bei re­ gioninių valdymo formų plėtotė suartino pasaulio šalis. Antra, infor­ macinių technologijų sklaida paspartino informacijos srautus per Že­ mės rutulį ir paskatino žmones priimti globalinę pasaulėžiūrą. Tre­ čia, transnacionalinės korporacijos išaugo ir įgijo daugiau įtakos, kur­ damos gamybos bei vartojimo tinklus, kurie gaubia Žemės rutulį ir sieja ekonomikos rinkas. Globalizacija tapo karštų diskusijų tema. „Skeptikai“ mano, jog glo­ balizacijos idėja tiesiog pervertinta, o dabartiniai tarpusavio priklau­ somybės lygiai anaiptol ne beprecedentis atvejis. Dabartiniai tarpu­ savio sąsajų lygmenys turi atitikmenų ir praeityje. Todėl kai kurie skeptikai telkia dėmesį į regionalizacijos procesus, intensyvinančius veiklą stambiose finansų bei prekybos grupėse. „Hiperglobalistai“ lai­ kosi priešingos nuomonės ir tvirtina, kad globalizacija - tikras ir ga­ lingas reiškinys, gresiantis visiškai panaikinti nacionalinių vyriau­ sybių vaidmenį. Trečioji grupė - transformacijos šalininkai. Jie yra įsitikinę, kad globalizacija transformuoja daugelį dabartinės globa­ linės tvarkos aspektų, tarp jų ir ekonominius, politinius bei sociali­ nius santykius, tačiau tebėra išlikę ir senieji modeliai. Jų požiūriu, globalizacija yra prieštaringas procesas, susijęs su daugiakrypčiais, kartais priešpriešinio poveikio įtakų srautais. Globalizacijos neriboja didelės, globalios sistemos. Jos poveikis jun­ tamas mūsų asmeniniuose gyvenimuose, savimonėje ir sąsajose su kitais žmonėmis. Globalizuojančios jėgos įsiveržia į mūsų vietinius kontekstus bei intymų gyvenimą ir nuasmenintais kanalais, tokiais kaip žiniasklaida bei internetas, ir per asmeninius kontaktus su kitų šalių bei kultūrų žmonėmis. Globalizacija yra atviras, negalutinis ir prieštaringas procesas, todėl jos padarinius sunku numatyti ir kontroliuoti. Globalizacija pateikia mums naujas, skirtingas nuo kadaise egzistavusių rizikos formas. Iš­ orinė rizika susijusi su gamtos pasaulio keliamais pavojais, tokiais kaip žemės drebėjimai. Technogeninė rizika - tai grėsmės, kuriamos žmogaus žinių bei technologijos poveikio gamtos pasauliui. Kai kas mano, jog gyvename globalinės rizikos visuomenėje, kurioje žmo­ nių bendruomenės visur susiduria su rizika (tokia kaip gresiantis vi­ suotinis klimato atšilimas), kurią sukelia mūsų pačių kišimasis į gamtą. Globalizacija vyksta sparčiai, bet netolydžiai. Ją žymi vis stiprėjanti divergencija tarp turtingiausių ir skurdžiausių pasaulio šalių. Turtai, pajamos, ištekliai bei vartojimas kaupiasi išsivysčiusiose visuome­ nėse, tuo tarpu didžioji besivystančio pasaulio dalis kovoja su skur-

KINTANTIS PASAULIS

8.

9.

1. 2. 3.

4. 5. 6.

du, nepakankama mityba, ligomis ir užsienio skolomis. Daugeliui iš šalių, kurioms labiausiai reiktų globalizacijos ekonominės naudos, ap­ skritai gresia marginalizacija. Pastaraisiais dešimtmečiais nuosekliai šalintos tarptautinės prekybos kliūtys, o daugelis mano, jog laisvoji prekyba ir atviros rinkos leis besivystančioms šalims labiau integruotis į globalinę ekonomiką. Šios traktuotės priešininkai teigia, kad tarptautinėse prekybos institucijo­ se, tokiose kaip Pasaulio prekybos organizacija, viešpatauja turtin­ giausių šalių interesai ir nepaisoma besivystančio pasaulio reikmių. Jie tvirtina, jog prekybos taisyklės turi garantuoti ne vien korporaci­ joms didesnius pelnus, o pirma ir labiausiai privalo apsaugoti žmo­ gaus ir darbo teises, aplinką, taip pat nacionalines ekonomikas. Globalizacija kuria grėsmes, nelygybę ir iššūkius, kurie peržengia vals­ tybių sienas ir šitaip išsprūsta iš esamų politinių struktūrų kontrolės. Kadangi atskiros vyriausybės neturi priemonių šioms transnaciona­ linėms problemoms įveikti, reikia naujų globalinės vadybos formų, kurios padėtų visuotinai spręsti pasaulio problemas. Iš naujo pareikšti savo valią dėl sparčiai kintančio socialinio pasaulio, ko gero, bus di­ džiausias XXI amžiaus iššūkis.

Kaip gali globalizacija būti ir vietiniu reiškiniu? Ar komunizmo žlugimą sukėlė globalizacija? Ar „makdonaldizacija“ yra pirmiausia ekonominis, kultūrinis ar po­ litinis globalizacijos matmuo? Ar stiprėjant individualizmo savivokai, tampame laisvi būti kuo no­ rime ar tiesiog veržiamės kažką keisti? Ar transnacionalinės korporacijos iš tiesų galingesnės už vyriausybes? Kodėl vis daugiau kalbame būtent apie „technogenines rizikas“?

Peter Dicken. Global Shift: Transforming the World Economy. —New York: Guilford Press, 1998. John Gray. Falše Dawn: The Delusions of Global Capitalism. - London: Granta Books, 1998. David Held, Anthony McGrew, David Goldblatt and Jonathan Perraton (eds). Global Transformations. - Cambridge: Polity, 1999. Frank J. Lechner and John Boli (eds). The Globalization Reader. - Oxford: Blackwell, 2000.

Papildoma literatūra

85

86

3 SKYRIUS

J. Timmons Roberts and Amy Hite (eds). From Modernization to Glo­ balization: Perspectives on Development and Sočiai Change. - Oxford: Blackvvell, 1999. Sarah Owen Vandersluis and Paris Yeros (eds). Poverty in World Politics: Whose Global Era?- Basingstoke: Macmillan, 1999.

Interneto nuorodos

Centre for the Analysis of Risk and Regulation http://www.lse.ac.uk/Depts/carr Economic Policy Institute (on trade) http://epinet.org/subjectpages/trade.htmi Globalization Resource http://www.polity.co.uk/global International Forum on Globalization http://www.ifg.org One World International Foundation http://www.oneworld.net/campaigns Tradewatch http://www.tradewatch.org World Bank http://www.worldbank.org/ World Trade Organization http://www.wto.org/

Socialinė sąveika ir kasdienis gyvenimas

• Kasdienio gyvenimo tyrimai

88

• Neverbalinis bendravimas

91

• Socialinės taisyklės ir šneka

93

• Veidas, kūnas ir kalbėsena sąveikose

98

• Sąveikos laike ir erdvėje

105

• Išvados: artumo trauka

106

• Temos santrauka

106

• Pasvarstykite dar kartą

109

4 skyrius. Socialinė sąveika ir kasdienis gyvenimas Ar esate kada kalbėję akis į akį su atvykėliu iš kitos šalies? O gal jungėtės prie užsienio interneto sve­ tainių? Ar yra tekę keliauti į kitą pasaulio dalį? Jei bent į vieną šių klausimų atsakysite „taip“, va­ dinasi, matėte globalizacijos poveikius socialinei sąveikai. Socialinė sąveika - tai procesas, kuris apima mūsų veiksmus ir atoveiksmius, bendrau­ jant su aplinkiniais žmonėmis. Tiesa, skirtingų tau­ tų žmonės visais laikais vienaip ar kitaip bendrau­ davo tarpusavyje. Tačiau globalizacija pakeitė ir šių kontaktų dažnį, ir jų pobūdį. Jos dėka vis dides­ nę mūsų sąveikų dalį sudaro tiesioginiai ar netie­ sioginiai ryšiai su kitų šalių ar kultūrų žmonėmis. Kuo pasižymi skirtingų tautų individų tarpu­ savio sąveikos? Svarbus įnašas į šios problemos tyrimus priklauso tiems, kurie dirba turizmo so­ ciologijos srityje. Globalizacija nepaprastai išplėtė tarptautinių kelionių galimybes, skatindama domė­ tis kitomis šalimis ir padėdama turistams kirsti jų sienas. Žinoma, aukštas tarptautinio turizmo ly­ gis pasireiškė tuo, kad skirtingų šalių žmonės ėmė vis dažniau betarpiškai bendrauti. Pasak Johno Urry‘o (1990), daugelį šių sąveikų formuoja „akty­ vi turisto laikysena“ - lūkesčiai, kad užsienio ke­ lionėje jis ar ji patirs egzotiškų įspūdžių. Patirtis laikoma „egzotiška“, jeigu ji sutrikdo kasdienius lūkesčius, kurie paprastai nusako, kaip plėtojasi mūsų socialinė sąveika ir sąveika su fi­ zine aplinka. Pavyzdžiui, į Britaniją atvykstančius kitų Europos šalių gyventojus apstulbina tai, kad transportas rieda kairiąja kelio puse. Eismo taisyk­ lės yra taip įsišaknijusios, kad šių taisyklių pažei­ dimą išgyvename kaip neįprastą dalyką. Tačiau tu­ ristams šis keistumas malonus. Tam tikra prasme jie ir važiavo į kitą šalį, mokėjo pinigus, kad pa­ matytų būtent šitokius dalykus, o ne vien turiz­

mo įžymybes. Įsivaizduokite, kaip nusiviltume, jei atkeliavę į kitą kraštą pamatytume, kad jis ne ka­ žin kiek skiriasi nuo gimtojo miesto ar miestelio. Dažniausiai turistai netrokšta pernelyg egzotiš­ kos patirties. Viena populiariausių vietų, kurias jau­ nieji keliautojai lanko, pavyzdžiui, Paryžiuje, yra McDonald’s greito maisto restoranai. Britai, bū­ dami užsienyje, dažnai neatsispiria pagundai stab­ telėti angliško stiliaus aludėse („pabuose“) bei už­ eigose. Kartais žmonėms maga šitaip pramogau­ ti, bet neretai jiems tiesiog malonu paskanauti gerai žinomų valgių bei gėrimų pažįstamoje aplinkoje. Šie prieštaringi norai patirti ir egzotiškų, ir įpras­ tų dalykų yra aktyvios turisto laikysenos esmė. Atvykėliams ir „vietiniams“ betarpiškai ben­ draujant, aktyvi turisto laikysena gali sukelti įtam­ pą. Vietiniai žmonės, teikiantys turizmo paslaugas, gali toleruoti svetimšalius keliautojus dėl to, kad pastarieji duoda ekonominės naudos vietovėms, ku­ rias aplanko. Kitus vietos gyventojus gali erzinti turistų polinkis ne prašyti, o reikalauti, arba per­ nelyg smarki plėtra, neretai atsirandanti turistų lan­ komose vietovėse. Turistai gali klausinėti vietos žmonių apie kasdienį gyvenimą, pavyzdžiui, mais­ tą, darbą, poilsio įpročius, galbūt norėdami geriau suprasti kitas kultūras, o gal - neigiamai nuomo­ nei apie kitokius žmones susidaryti. Turizmas ple­ čiasi kartu su globalizacija, todėl sociologams rei­ kės įdėmiai stebėti turistų bei vietinių žmonių ben­ dravimą, rasti dominuojančius jų tarpusavio sąveikų modelius, ir, be kita ko, nustatyti, ar šios sąveikos krypsta į draugiškuumą, ar į priešiškumą.

Kasdienio gyvenimo tyrimai Nors neįsigilinus gali atrodyti, kad turizmas ne itin domina sociologus, bet iš tiesų turistų patir­

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

tis užsienyje gali daug ką pasakyti apie socialinį pasaulį. „Aktyvios turisto laikysenos“ idėja svar­ bi todėl, kad atskleidžia, koks vaidmuo tenka mū­ sų kasdieniam gyvenimui formuojant aplinkinio pasaulio suvokimą: kaip atskiriama tai, kas įprasta bei pažįstama, nuo to, kas ir kodėl - ypatinga. Už­ sienio turistai dažnai kurią nors veiklą ar vaizdus palaiko nepaprastai „egzotiškais“, nors vietos žmonėms jie savaime suprantami ir neatsiejami nuo kasdienybės. Tarkime, Vakarų turistams, pirmąsyk aplankiu­ siems islamiškąją šalį, dažnai neišdildomą įspūdį daro kvietimo maldai garsai, penkis kartus per die­ ną sklindantys iš šimtų vietos mečečių minaretų. Šis gražus, įsimenamas garsas daugumai vakariečių nepažįstamas. O į kasdienį islamo pasaulio gyve­ nimą jis taip įsipynęs, kad vietos žmonės jį suvo­ kia daugmaž nesąmoningai. Tačiau atkeliavę į Va­ karus, kur neskamba šis kvietimas maldai, jie pa­ sigestų šio garso, be jo būtų keistai tuščia. Kad ir kurioje pasaulio dalyje gyventume, vi­ suomet atsiras dalykų, kuriuos atliekame kasdien, daugybę kartų, net ne itin susimąstydami. Paim­ kime kitą pavyzdį - labai paplitusią sąveiką, kas­ dien milijonus kartų stebimą pasaulio miestuose ir didmiesčiuose. Kai priešpriešiais gatve eina du praeiviai, jie dar iš tolo, artėdami vienas prie ki­ to, persimeta žvilgsniais. Kiek priartėję abu nu­ kreipia į šalį žvilgsnius, ir tuo momentu, kai pra­ silenkia, vengia žiūrėti vienas kitam į akis. Savo veiksmais jie demonstruoja tai, ką Ervingas Goffmanas (1969, 1971) pavadino taktišku nedėme­ singumu. Daugeliu atvejų vienas iš kito reikalau. jame būtent šitokios elgsenos. Taktiškas nedėmesingumas nereiškia, kad pa­ prasčiausiai nepaisome kito asmens. Kiekvienas individas parodo, jog pastebėjo kito asmens bu­ vimą, tačiau vengia bet kokio judesio, kuris tam asmeniui gal visai nepatiktų. Taktiškas nedėme­ singumas yra tai, ką darome kone savaimingai, bet jis sudaro esminę mūsų kasdienio gyvenimo dalį. Galbūt pamanysite, jog šie trivialūs socialinės elgsenos aspektai, pavyzdžiui, prasilenkimas su ki­ tais asmenimis gatvėje ar reagavimas į nepažįsta­ mus papročius, tarkime, kvietimą maldai, yra ne­

89

svarbūs ir neįdomūs. Bet sociologijai iš esmės svarbu tirti šias tariamai nereikšmingas socialinių sąveikų formas. Iš tiesų jos nėra neįdomios. Ma­ ža to, jos sudaro vieną patraukliausių sociologi­ nio tyrinėjimo sričių. Galime paminėti tris šios do­ mės priežastis. Pirma, kasdienės rutinos, kurioms priklauso be­ veik nekintančios sąveikos su kitais, suteikia mūsų darbams struktūrą ir formą. Tirdami jas, galime su­ žinoti daugybę dalykų apie save pačius kaip so­ cialines būtybes, taip pat ir apie patį socialinį gyve­ nimą. Mūsų gyvenimas pagrįstas panašių elgsenos modelių kartojimu kasdien, kas savaitę, kas mėnesį, metų metus. Pagalvokite, ką, pavyzdžiui, veikėte vakar ir užvakar. Jei buvo darbo dienos, veikiausiai kėlėtės tuo pačiu laiku (savaime svarbus kasdienis įprotis). Galbūt gana anksti išėjote iš namų į pamo­ kas ar paskaitas, patraukėte į mokyklą ar univer­ sitetą taip, kaip ir beveik kiekvieną darbo dieną. Per pietus, ko gero, susitikote su keliais draugais, o po vidudienio vėl grįžote į auditorijas ar mokė­ tės individualiai. Po to pasukote namo, pagaliau vakare galbūt išėjote susitikti su kitais draugais. Žinoma, rutinos, kuriomis vadovaujamės kas­ dien, nebūna visiškai vienodos, o mūsų savaitga­ lio veiklos modeliai paprastai visai nepanašūs į darbo dienų. Kai iš esmės keičiame savo gyveni­ mą, pavyzdžiui, baigę mokslus imamės darbo, daž­ niausiai negalime išvengti ir kasdienės rutinos po­ kyčių. Tačiau paskui vėl įtvirtiname naujus ir pa­ sikartojančius įpročius. Antra, kasdienio gyvenimo tyrimai atskleidžia, kokiu būdu žmonės gali kūrybiškai veikti, kad su­ formuotų tikrovę. Tiesa, socialinė elgsena iš dalies vadovaujasi išorinėmis jėgomis - vaidmenimis, normomis, bendrais lūkesčiais. Bet, kita vertus, dėl savo kilmės, interesų bei motyvacijos individai skirtingai suvokia tikrovę. Kadangi individai ge­ ba veikti kūrybiškai, savo sprendimais bei veiks­ mais jie nuolatos tą tikrovę formuoja. Kitaip ta­ riant, tikrovė nėra nei stabili, nei nekintama - ji sukuriama žmonių sąveikomis. Socialinės tikrovės konstravimo samprata sudaro simbolinio interak­ cionizmo koncepcijos pagrindą. Ši koncepcija pa­ teikta 1 skyriuje „Kas yra sociologija?“

90

4 SKYRIUS

Moterys ir vyrai viešumoje: mikrosociologijos ir makrosociologijos ryšys Gatve einančią moterį žodžiais užkabinėja grupė vy­ rų. Ši sąveika gana dažna, todėl neįsigilinus ją gali­ ma palaikyti klasikiniu atveju mikrosociologinei ana­ lizei atlikti. Carol Brooks Gardner knygoje Passing By: Genderand Public Harassment („Einant pro šalį: lytis ir priekabiavimas viešumoje“) nustatė, kad tokių nepageidautinų sąveikų apstu įvairioje aplinkoje (ypač tuo garsėja statybviečių pakraščiai) ir visur jos daž­ niausiai žeidžia moteris. Tiesa, priekabiavimą prie vienos moters galima nagrinėti mikrosociologijos aspektu, sutelkiant dėmesį į paskirą sąveiką, bet šis paprasčiausias požiūris nė­ ra konstruktyvus. Tai - tipiška gatvės šneka, įtrau­ kianti vyrus ir moteris, kurie yra nepažįstamieji (Gard­ ner, 1995). Šio tipo sąveikų tiesiog neįmanoma su­

Trečia, kasdienio gyvenimo socialinių sąveikų tyrimai padeda suprasti ir platesnes socialines sis­ temas bei institucijas. Iš tiesų visos plačios apim­ ties socialinės sistemos priklauso nuo modelių, bū­ dingų mus kasdien įtraukiančioms socialinėms są­ veikoms. Tai lengva parodyti. Grįžkime prie atvejo, kai gatvėje prasilenkia du nepažįstami žmonės. At­ rodytų, šitoks įvykis beveik neturi tiesioginės reikš­ mės didelio masto, stabilesnėms socialinės orga­ nizacijos formoms. Tačiau šis ryšys atsiskleis, jeigu atsižvelgsime į daugybę smulkiųjų sąveikų. Mo­ derniosiose visuomenėse dauguma žmonių gyve­ na miestuose, nuolatos bendrauja su asmeniškai ne­ pažįstamais individais. Šiuolaikiniams miestams būdinga skubanti minia, nuasmeninti žmonių kon­ taktai, paviršutiniškas bendravimas. Taktiškas ne­ dėmesingumas tėra tik vienas iš veiksnių, palai­ kančių būtent tokį miestų gyvenimo būdą. Mikrosociologija ir makrosociologija

Kasdienės elgsenos situacijose vykstančių betar­ piškų sąveikų tyrimus paprastai vadiname mikro­

prasti, neatsižvelgiant į platesnį lyčių hierarchijos vi­ suomenėje pagrindą. Šitaip galime pastebėti mikroir makro analizių sąsajas. Pavyzdžiui, Gardner prie­ kabiavimą prie moterų siejo su platesne lyčių nely­ gybės sistema, kurią išreiškia vyrų privilegijos viešo­ siose erdvėse, moterų fizinis pažeidžiamumas ir vi­ sada tvyranti išprievartavimo grėsmė. Nesiedami mikrosociologijos ir makrosociologijos, tik iš dalies galėsime suprasti šias sąveikas. Atrody­ tų, kad šios sąveikų rūšys tėra paskiri atvejai arba kad jas galima pašalinti išmokius žmones mandagiai elgtis. Supratę šiąmikro- ir makrolygmenų jungtį, įsi­ tikinsime, jog, norint susidoroti su pagrindine proble­ mos priežastimi, reikia stengtis pašalinti lyčių nely­ gybės formas, skatinančias šitokias sąveikas.

sociologija. Mikrosociologinė analizė atliekama individų ar mažų grupių lygmeniu. Ji skiriasi nuo makrosociologijos, kuriai rūpi plačios apimties socialinės sistemos, pavyzdžiui, politinė sistema ar ekonominė tvarka. Makrosociologija taip pat analizuoja ilgalaikius kaitos procesus, pavyzdžiui, industrializacijos raidą. Neįsigilinus atrodytų, kad mikro- ir makroanalizės skiriasi viena nuo kitos. Bet skaitydami šį skyrių įsitikinsite, kad iš tiesų jos abi glaudžiai susijusios (Knorr-Cetina ir Cicourel, 1981; Giddens, 1984). Makroanalizė iš esmės svarbi, kai norime su­ prasti institucinį kasdienio gyvenimo pamatą. Kas­ dienio žmonių gyvenimo būdus stipriai veikia pla­ tesnė institucinė struktūra. Tai paaiškėja, lyginant tradicinei kultūrai būdingą dienos darbų ratą ir gy­ venimą industrinio miesto aplinkoje. Moderniųjų visuomenių gyventojai nuolatos susiduria su ne­ pažįstamais žmonėmis. Šie kontaktai gali būti ne­ tiesioginiai ir neasmeniški. Tačiau bet kuriuo at­ veju, nepaisant konkretaus mūsų netiesioginių kon­ taktų skaičiaus vieną ar kitą dieną, net ir sudėtin­

SOCIALINĖ SĄVEIKĄ IR KASDIENIS GYVENIMAS

giausiose visuomenėse kitų žmonių buvimas gre­ ta yra esminis dalykas. Galime pasirinkti ir pasiųsti pažįstamam elektroninį laišką per internetą, bet ga­ lime taip pat nuspręsti skristi tūkstančius mylių, kad su draugu praleistume savaitgalį. Savo ruožtu mikrotyrimų reikia nušviečiant pla­ čius institucinius modelius. Akivaizdu, kad betar­ piškos sąveikos yra visų bet kokio masto sociali­ nės sąveikos formų pagrindas. Tarkime, jog tiria­ me verslo korporaciją. Daugelį jos veiklos aspektų galėsime suprasti tiesiog stebėdami žmonių elge­ sį betarpiško bendravimo situacijose. Galime iš­ nagrinėti tam tikras sąveikas, būdingas, pavyzdžiui, direktoriams valdybos posėdžių kambaryje, žmo­ nėms, dirbantiems įvairiose įstaigose, ar darbinin­ kams gamyklos ceche, tačiau šitaip darydami nesukurtume visapusiško korporacijos vaizdo, nes da­ lijos verslo proceso sudaro spaudintiniai dokumen­ tai, laiškai, pokalbiai telefonu bei darbas kompiu­ teriais. Tačiau galėtume itin daug padėti, aiškin­ damiesi, kaipgi dirba ši organizacija. Tolesniuose skyriuose matysime daugiau pa­ vyzdžių, atskleidžiančių, kaip sąveikos mikrokontekstuose veikia didesnio masto socialinius pro­ cesus, o makrosistemos savo ruožtu daro įtaką už­ daresnei socialinio gyvenimo aplinkai. Bet pirma apžvelkime kai kuriuos esminius klausimus, ku­ riuos nagrinėja kasdienybės mikrolygio tyrimai. Pirmiausia aptarsime neverbalines (nežodines) užuominas (veido išraiškas bei kūno judesius), ku­ riuos visi pasitelkiame bendraudami vienas su kitu. Paskui imsimės kasdienės kalbos analizės - pa­ nagrinėsime, kaip vartojame kalbą, kad perteiktu­ me kitiems norimas prasmes. Pagaliau apžvelgsi­ me būdus, kuriais kasdienės rutinos struktūrizuoja mūsų gyvenimą. Ypatingą dėmesį skirsime žmo­ nių veiksmų suderinimui laiko ir erdvės atžvilgiu.

Neverbalinis bendravimas Kasdienės sąveikos priklauso nuo subtilaus san­ tykio tarp to, ką išreiškiame žodžiais, ir gausių ne­ verbalinio bendravimo formų, perteikiančių in­ formaciją bei prasmes veido išraiška, gestais ir kū­ no judesiais. Neverbalinį bendravimą kartais va­

91

diname „kūno kalba“, bet šis sugretinimas klai­ dina, nes žmonėms būdinga pasitelkti neverbali­ nius signalus, kai prireikia panaikinti ar praplėsti tai, kas pasakyta. Veidas, gestai ir emocijos

Vienas pagrindinių neverbalinio bendravimo aspek­ tų - emocijų raiška veide, kitaip tariant, žmonių mimika. Paulas Ekmanas ir jo kolegos sukūrė sis­ temą, kurią pavadino „veido išraiškų koduotės sis­ tema“ (Facial Action Coding System - FACS). Ji skirta aprašyti veido raumenų judesiams, formuo­ jantiems tam tikras išraiškas (Ekman ir Friesen, 1978). Tokiu būdu jie pamėgino suteikti šiek tiek tikslumo emocijų identifikavimo ir klasifikavimo sričiai, garsėjančiai nenuoseklumu ir prieštaringu­ mu. Charlesas Danvinas, evoliucijos teorijos kū­ rėjas, tvirtino, jog visi žmonės turi vienodus pa­ grindinius būdus emocijoms reikšti. Tiesa, kai kurie ginčijo šį teiginį, tačiau Ekmano atlikti visiškai skir­ tingoje kultūrinėje aplinkoje gyvenančių žmonių tyrimai, atrodo, patvirtino Danvino nuomonę. Ek'manas ir Friesenas tyrinėjo izoliuotą Naujosios Gvi­ nėjos bendruomenę, kurios nariai anksčiau iš es­ mės nebuvo turėję jokių kontaktų su pašaliečiais. Jiems buvo parodyti atvaizdai veidų, išreiškiančių šešis jausmus (laimę, liūdesį, pyktį, pasišlykštėji­ mą, baimę ir nuostabą). Naujosios Gvinėjos gyven­ tojai gebėjo atpažinti, kuri mimika ką reiškė. Pasak Ekmano, jo paties ir kiti panašūs skir­ tingų tautų tyrimai patvirtina požiūrį, jog veido iš­ raiškos, perduodančios emocijas, taip pat ir jų in­ terpretavimas žmonėms yra įgimtas dalykas. Moks­ lininkas pripažįsta, kad jo surinkti duomenys ne­ galutinai įrodo šį faktą, o atpažinimo procese, ga­ limas daiktas, reiškiasi ir daugeliui bendros kul­ tūros mokymosi patirtis. Kita vertus, Ekmano iš­ vadas paremia kitokio pobūdžio tyrimai. I. EiblEibesfeldtas tyrė šešis iš prigimties kurčius ir ak­ lus vaikus, kad atskleistų, ar skiriasi šių vaikų ir sveikų individų veido išraiškos konkrečiose jaus­ minėse situacijose (1973). Mokslininkas nustatė, kad vaikai šypsodavosi, užsiėmę aiškiai malonia veikla, iš nuostabos kilstelėdavo antakius, apuostydami neįprasto kvapo daiktą, ir susiraukdavo, kai

92

4 SKYRIUS

Šios Paulo Ekmano pateiktos fotografijos, kuriose matome izoliuotos bendruomenės Naujojoje Gvinėjoje gyventoją, padėjo patikrinti teiginį, kad visų žmonių pagrindiniai būdai emocijoms reikšti yra vienodi. Čia matome, kaip atrodytų jūsų veidas, jeigu: a) atvyktų jūsų draugas, kuriuo labai džiaugtumėtės; b) mirtų jūsų vaikas; c) būtumėte piktas ir pasirengęs kautis; d) pamatytumėte ilgai gulėjusią negyvą kiaulę.

jiems siūlydavo ką nors nemėgstamą. Kadangi jie negalėjo matyti kitų panašiai besielgiančių žmo­ nių, galima daryti prielaidą, jog šiuos atoveiksmius lemia mūsų prigimtis. Taikydami FACS, Ekmanas ir Friesenas nustatė, kad naujagimiai turi tam tikrą skaičių atskirų veido raumenų judesių, kurie pastebimi ir suaugusiųjų veiduose reiškiant savo jausmus. Panašu, kad kū­ dikiai, reaguodami į rūgštų skonį, nutaiso veido išraišką, panašią į suaugusiųjų, kai jie rodo pasi­ šlykštėjimą (sučiaupia lūpas ir susiraukia). Atro­ do, jausmų išraiškos veide iš dalies yra įgimtos. Bet, kita vertus, būtent individualūs bei kultūri­ niai veiksniai lemia, kurią konkrečią formą įgaus veido judesiai ir kuriuose kontekstuose tiktų juos taikyti. Pavyzdžiui, žmogaus šypseną sukuria kon­ kretūs lūpų bei kitų veido raumenų judesiai. Ta­ čiau skirtingų kultūrų žmonių veiduose šypsena šmėkšteli nevienodai. Nėra gestų ar kūno laikysenų, būdingų visoms ar beveik visoms kultūroms. Kai kuriose visuo­ menėse žmonės ko nors atsisakydami linksi gal­ va, taigi elgiasi priešingai negu anglai ir ameri­ kiečiai. Yra tautų, kurios, atrodo, neturi gestų, ypač paplitusių tarp europiečių ir amerikiečių, pavyz­

džiui, rodyti kryptį pirštu ar ranka (Bull, 1983). Šit italai, norėdami ką nors pagirti, įbeda ištiestą smilių į skruosto vidurį ir ima sukti, bet šis ges­ tas, atrodo, nežinomas niekur kitur. Gestus bei kū­ no laikysenas, kaip ir veido išraiškas, nuolat nau­ dojame norėdami papildyti savo žodžius, taip pat perteikti prasmes, netardami nė žodžio. Visos trys priemonės puikiai tinka juokaujant, reiškiant iro­ niją ar skepticizmą. Aprašytieji neverbaliniai įspūdžiai dažnai prieš mūsų valią atskleidžia, jog sakome ne visai tą, ką turime mintyje. Veidą išmušęs raudonis bene aiš­ kiausiai parodo, kaip fiziniai požymiai gali prieš­ tarauti išsakytoms prasmėms. Bet yra nemažai sub­ tilesnių ženklų, kuriuos gali pastebėti kiti žmonės. Pavyzdžiui, įgudusiu žvilgsniu tiriant nežodinius signalus, dažnai įmanoma pajusti melą. Apgavi­ ką gali išduoti prakaitavimas, nervingas muistymasis, spoksančios ar į šalį nukreiptos akys, ilgai sustingęs veidas (neapsimestinė veido išraiška pa­ prastai kinta kas keturias-penkias sekundes). Ši­ taip mes pasinaudojame kitų žmonių veido išraiška, gestais bei kūno judesiais, kad papildytume jų žo­ dinius pranešimus ir patikrintume, kiek nuoširdūs yra pasakyti žodžiai.

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

„Veidas“ ir savigarba

Žodis „veidas“1 gali reikšti taip pat ir pagarbą, kurią individui jaučia kiti. Kasdieniame sociali­ niame gyvenime mes paprastai skiriame nemažai dėmesio „veidui išsaugoti“. Didžiąją dalį vadina­ mojo mandagumo ar socialinių sambūrių etiketo sudaro nereagavimas į tuos elgesio aspektus, į ku­ riuos atkreipus dėmesį žmogus galėtų „prarasti veidą“. Mes nekalbame apie tuos individo praei­ ties dalykus ar asmenines savybes, kurių užuomina gali žmogų sutrikdyti. Mes nesišaipome iš plikių, jei sužinome, kad kuris nors aplinkinių dėvi pe­ ruką; dėl to, galime paerzinti tik artimiausius drau­ gus. Taktas yra tam tikra apsaugos priemonė, ku­ ria naudojasi kiekvienas asmuo, tikėdamasis, kad savo ruožtu ir kiti tyčia viešai nedemaskuos jo ar jos silpnybių. Taigi mūsų kasdieniai gyvenimai nė­ ra tik atsitiktiniai įvykiai. Sąveikaudami su kitais, didžiąją laiko dalį sumaniai, atidžiai ir be palio­ vos kontroliuojame savo veido išraišką, kūno laikyseną ir gestus, nė patys to nesuvokdami. Kai kurie žmonės tikrai meistriškai valdo vei­ do išraišką ir taktiškai bendrauja su kitais asme­ nimis. Pavyzdžiui, geras diplomatas turi gebėti lengvai, laisvai ir maloniai bendrauti su kitais žmo­ nėmis nors ir nesutinka su jų požiūriais ar netgi bjaurisi jais. Nuo šitokio meistriškumo kartais gali priklausyti ir tautų likimas. Pavyzdžiui, lanksti dip­ lomatija galėtų sušvelninti valstybių tarpusavio įtampą ar užkirsti kelią karui.

93

tas, nenuostabu, jog vyrai ir moterys gali skirtin­ gai suvokti bei išreikšti ir žodinius, ir nežodinius pranešimus. 5 skyriuje „Lytis ir lytiškumas“ ma­ tysime, jog ir pačios lyties, ir lyčių vaidmenų sam­ pratos patiria stiprią socialinių veiksnių įtaką ir yra glaudžiai susijusios su galia ir visuomenine padė­ timi. Šią dinamiką aiškiai matome net standarti­ nėse kasdienio gyvenimo sąveikose. Paimkime la­ biausiai paplitusios neverbalinės raiškos pavyzdį - žvilgsnių kontaktą. Individai turi galybę būdų juo pasinaudoti. Dažnai žvilgsnio kontaktu siekia­ ma patraukti kieno nors dėmesį ar pradėti socia­ linę sąveiką. Visuomenėse, kuriose vyrai stelbia moteris ir viešajame, ir privačiajame gyvenime, jie jaučiasi turį daugiau laisvės negu moterys ir tuo­ met, kai užmezga žvilgsnių kontaktus su nepažįs­ tamaisiais. Prieštaringas tapačių neverbalinio bendravimo formų „prasmes“ atskleidžia ypatinga žvilgsnio kontakto forma - spoksojimas. Kai vyras stebeilijasi į moterį, jo elgesys gali būti laikomas „na­ tūraliu“ ar „nekaltu“. Jei moteris jaučiasi nepato­ giai, ji gali išvengti žvilgsnio, nusukdama akis, šitaip parodydama, jog nepalaikys šios sąveikos. Kita vertus, kai moteris spokso į vyrą, dažnai ga­ li būti pamanyta, kad ji rodo užuominą ar seksua­ liai provokuoja. Šitokie atvejai, nagrinėjami pavie­ niui, gali atrodyti nenuoseklūs, bet jų visuma at­ skleidžia, kaip jie padeda įtvirtinti lyčių domina­ vimo modelius.

Lytis ir neverbalinis bendravimas

Socialinės taisyklės ir šneka

Ar kasdienės socialinės sąveikos turi lyties mat­ menį? Galime pagrįstai manyti, kad taip. Kadan­ gi sąveikas formuoja platesnis socialinis konteks­

Nors mums įprasta pasitelkti daugybę neverbali­ nių užuominų, kuriomis naudojamės ieškodami ki­ tų žmonių elgsenos prasmių, vis dėlto dauguma mūsų sąveikų vyksta per šneką - įprastus žodžių mainus neoficialiuose pokalbiuose. Sociologai vi­ suomet pripažino, kad kalba yra esminė sociali­ nio gyvenimo dalis. Tačiau pastaruoju metu išplė­ tota koncepcija, specialiai tirianti, kaip žmonės var­ toja kalbą paprastuose kasdienybės kontekstuose. Pokalbių tyrimams didelę įtaką darė Ervingo Goflfmano darbai. Bet didžiausią poveikį šios rūšies

1 Lietuviai šiuo atveju kalba apie „vardą“, sakom e - „išsau­ goti gerą vardą“ ir pan. Tačiau pakeitus originalo „veidą“ į lietuvišką „vardą“, pasikeistų šio skyrelio prasmė, todėl pa­ sirinktas pažodinis vertimas. Beje, šis prasmių skirtumas pui­ kiai iliustruoja autoriaus nagrinėjamą kultūrinių kontekstų įvairovę. (Vert. past.)

94

4 SKYRIUS

tyrimams padarė etnometodologijos kūrėjas Ha­ roldas Garfinkelis (Garfinkel, 1984). Etnometodologija tiria „etnometodus“, kitaip tariant, liaudiškus, arba paprastus, būdus, kuriuos pasitelkia žmonės siekdami suprasti tai, ką daro kiti asmenys, o ypač tai, kąjie sako. Visi vartojame šiuos metodus, bet dažniausiai nesąmoningai ar ne­ kreipdami dėmesio. Dažnai pokalbio prasmę su­ vokiame tik tada, kai žinome žodžiais neišreikštą socialinį kontekstą. Štai kad ir toks pokalbis (Heritage, 1984): A . : Turiu k etu riolik m etį sūnų. B . : Puiku. A . : Dar turiu šunį. B . : O, apgailestauju.

Kaip manote, kas čia vyksta? Kas sieja pašneko­ vus? Pokalbį suprasime tik tada, jei žinosime, kad busimasis nuomininkas šnekasi su šeimininku. Kai kurie namų savininkai neprieštarauja, kad tėvai ap­ sigyventų su vaikais, bet neleidžia nuomininkams laikyti naminių gyvūnų. Nežinantiems socialinio konteksto gali pasirodyti, kad asmens B atsaky­ mai nesusiję su asmens A teiginiais. Dalį prasmės atskleidžia žodžiai, o kitą dalį nusako konkretus socialinis kontekstas, kuris struktūrizuoja tai, kas pasakyta. Bendrieji supratimo pagrindai

Nenuosekliausios kasdienių pašnekesių formos yra grindžiamos prielaida, kad jų dalyviai turi sudėtin­ gus bendruosius supratimo pagrindus, taip pat žino, apie ką kalbama. Iš tiesų mūsų paprasti pa­ šnekesiai yra tokie sudėtingi, jog nė moderniau­ sių technologijų kompiuterių iki šiol nepavyksta suprogramuoti kalbėtis su žmonėmis. Paprastuose pašnekesiuose vartojami žodžiai ne visuomet turi tikslias reikšmes, o tai, ką norime pasakyti, „įtvir­ tiname“ neišsakytomis prielaidomis, kuriomis ir pagrindžiame pokalbio prasmę. Jei Marija klausia Tomo, „Ką vakar veikei?“, patys žodžiai nereika­ lauja konkretaus atsakymo. Diena trunka ilgai, ir būtų visiškai logiška, jei Tomas atsakytų: „Na, at­ sibudau šešiolika minučių po septynių. Aštuonio­

lika minučių po septynių išlipau iš lovos, nuėjau į vonią ir ėmiau valytis dantis. Devyniolika mi­ nučių po septynių atsistojau po dušu...“ Kokio po­ būdžio atsakymo tikisi Marija, suprastume tik ta­ da, jei ją pažinotume ir numanytume, kąjie pa­ prastai veikia drauge su Tomu, ką Tomas daro vie­ ną ar kitą savaitės dieną, taip pat ir kitus dalykus. Garfinkelio eksperimentai

„Pagrindo lūkesčiai“, kuriais grindžiame savo kas­ dienius pokalbius, Garfinkeliui atsiskleidė atlikus tam tikrus eksperimentus su savanoriais studen­ tais. Studentas turėdavo užmegzti pokalbį su drau­ gu ar giminaičiu ir primygtinai reikalauti, kad pa­ šnekovas aiškiai apibrėžtų tikslią atsitiktinių pa­ stabų ar bendro pobūdžio posakių prasmę. Jei kas tardavo „Geros dienos“, studentas turėdavo atsi­ liepti: „Kuria būtent prasme geros?“, „Kurį die­ nos metą turi galvoje?“ ir pan. Šit kaip vyko vie­ nas tokių pokalbių (Garfinkel, 1963): S.: K aip laik aisi? E.: K aip aš laik au si, kuria prasm e? M ano sv eik a to s, finan sinės p ad ėties, studijų, d v a sin ės ram ybės a r ...? S. (išraudęs ir praradęs savitvardą): K lausyk! A š tik sten giau si būti m andagus. T ie są pasak iu s, man n u si­ švilp t, kaip tu laik aisi.

Kodėl žmonės taip sutrinka, kai nesivadovaujama minimaliomis pašnekesio konvencijomis? Todėl, kad mūsų kasdienio socialinio gyvenimo stabilu­ mas bei prasmingumas remiasi nerašytų bendrų­ jų kultūros prielaidų, ką ir kaip kalbėti, tarpusa­ vio supratimu. Jei negalėtume šituo kliautis, būtų tiesiog neįmanoma prasmingai bendrauti. Bet kurį klausimą ar pastabą turėtų lydėti plati „paieškos procedūra“, panaši į tą, kurią Garfinkelis liepė at­ likti savo eksperimento dalyviams. Tokiais atve­ jais sąveika paprasčiausiai nutrūktų. Taigi atrodan­ tys esą nesvarbūs pokalbio sąlyginumai turi esminę reikšmę pačiam socialinio gyvenimo audiniui. Štai kodėl į jų pažeidimus reaguojama taip rimtai. Atkreipkite dėmesį, jog kasdieniame gyveni­ me žmonės kartais tyčia apsimeta nežiną nerašy­ tų nuostatų. Šitaip elgiamasi norint pasipriešinti

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

kitiems, pasišaipyti iš jų, sutrikdyti ar atkreipti dė­ mesį į ištartų žodžių dviprasmiškumą. Pavyzdžiui, panagrinėkime šį klasikinį tėvo ir paauglio pokalbį: T.: Kur eini? P.: { lauką. T.: K ą veik si? P.: N iek o .

Paauglio atsakymai visiškai priešingi tiems, ku­ riuos pateikdavo Garfinkelio eksperimento sava­ noriai. Jie klausinėjo to, ko paprastai neklausia­ ma, o šiuo atveju paauglys apskritai nenori dera­ mai atsakyti, iš esmės jis sako tėvui: „Ne tavo rei­ kalas. Rūpinkis savimi“. Kitame kontekste kitas asmuo į pirmąjį klau­ simą galėtų atsakyti dar kitaip: A . : Kur eini? B . : P atyliu k ais ein u iš proto.

B tyčia neteisingai supranta A klausimą, kad iro­ niškai išreikštų nerimą ar nusivylimą. Komizmas ir juokai vešėte veši ten, kur tyčia neteisingai su­ prantame nerašytas pašnekesio prielaidas. Visa tai nieko bloga, jei tik jo dalyviai atpažįsta ketinimą pajuokauti. Sąveikos chuliganizmas

Įsitikinome, kad pokalbiai yra vienas iš pagrindi­ nių būdų, padedančių tvirtai, kryptingai ir darniai palaikyti mūsų kasdienį gyvenimą. Mums malo­ nu, kai laikomasi numanomų taisyklių, būdingų mūsų paprastam bendravimui. Bet kai šios taisyk­ lės laužomos, patiriame grėsmę, jaučiamės sumi­ šę ir nesaugūs. Daugelio kasdienių pašnekesių da­ lyviai atidžiai seka kitų rodomus ženklus, pavyz­ džiui, intonacijos pokyčius, trumpas pauzes ar ges­ tus, ir kruopščiai derinasi prie jų. Todėl pokalbis vyksta sklandžiai. Suvokdami, ką daro, pašneko­ vai „bendradarbiauja“ pradėdami ir baigdami są­ veiką, taip pat kai laikosi eilės kalbėti. O sąvei­ kos, kuriose viena iš šalių „nebendradarbiauja“, kad palaikytų pokalbį, gali sukelti įtampą. Garfinkelio sociologinio eksperimento dalį su­ darė įtampos situacijos, kurias studentai kurdavo

95

specialiai pažeisdami pokalbio taisykles. Bet ką galėtume pasakyti apie tikrus gyvenimo atvejus, kai žmonės „sukelia nerimą“ dėl kalbėjimo įpro­ čių? Du amerikiečių sociologai Mitchellas Duneieras ir Harvey’us Molotchas (1999) Niujorke ty­ rinėjo pėsčiųjų ir „gatvės žmonių“ žodinius mai­ nus. Jie siekė suprasti, kodėl šias sąveikas praeiviai dažnai laiko kebliomis. Norėdami palyginti parink­ tus persimetimus žodžiais gatvėje su kasdienės šne­ kos pavyzdžiais, mokslininkai taikė vadinamąją šnekos analizės techniką. Šnekos analizė yra me­ todologija, kuri tiria visus turinčius prasmę pašne­ kesio bruožus nuo „reikšmes papildančių“ žode­ lyčių (pvz., „mm“ ar „ėė“), iki tiksliai išmatuo­ tos mainų trukmės (įskaitant pauzes, pertrūkius ir sutapimus). Duneieras ir Molotchas peržvelgė sąveikas tarp juodaodžių vyrų, daugiausia benamių, alkoholikų ar narkomanų, ir pro juos gatve praeinančių bal­ tųjų moterų. Vyrai dažnai mėgindavo užmegzti po­ kalbius su moterimis, jas pašaukdami, ko nors paklausdami ar sakydami komplimentus. Bet, pasak autorių, „kažkas buvo ne taip“, nes moterys tik ret­ karčiais reaguodavo taip, kaip būtų atsiliepusios įprastos sąveikos atveju. Nors vyrų laidomos pa­ stabos retai skambėdavo priešiškai, moterys vis tiek stengdavosi eiti greičiau ir žiūrėti tiesiai į prie­ kį. Pažvelkime į beveik šešiasdešimtmečio juoda­ odžio vyro pastangas prašnekinti moteris (Duneier ir Molotch, 1999: 1273^4): [M u d r ick a s] prad ed a są v e ik ą , kai p a siro d o ram iai žin gsn iu ojan ti m ažd aug 25 m etų baltoji m oteris: 1. M udrickas: V aikeli, aš tave m yliu . Ji su k ryžiu oja rankas ir paspartina žin g sn į, ign oru o­ dam a pastabą. 2. M udrickas: Tekėk už m anęs. Po to p asirod o dvi b a lto sio s m oterys, taip pat k okių 25 m etų. 3. M udrickas: S v e ik o s, m ergytės, p u ikiai šiandien at­ rodote. A r turit k iek p in igų? Pirkit k ok ių nors knygų. Jos j į ignoruoja. D abar pasirod o jauna juod aod ė. 4. M udrickas: E i, gražute. Ei, gražute. Ji eina toliau , tarsi jo nė nebūtų. 5. M udrickas: A tsiprašau. Atsiprašau. Žinau, kad girdi m ane.

96

4 SKYRIUS

V ėliau jis kreipiasi į trisd ešim tm e tę baltąją m oterį. 6. M udrickas: Žiūriu aš į ju s. G ražiai atrodote, žinote. M oteris ignoruoja jį.

Sklandžiai tvarkyti pokalbių „pradžias“ ir „pabai­ gas“ - iš esmės svarbus miestietiško mandagumo reikalavimas. Duneieras ir Molotchas nustatė, kad būtent šie lemiami pokalbio aspektai kėlė didelių keblumų vyrų ir moterų sąveikose. Kai moterys priešindavosi vyrų pastangoms užmegzti pokalbį, vyrai nepaisydavo šio priešinimosi ir vėl atkak­ liai bandydavo. Kai vyrams pavykdavo prašnekinti moteris, atsitikdavo panašus dalykas - norėdami toliau kalbėtis, jie galėdavo tyčia nekreipti dėmesio į moterų užuominas baigti pokalbį: 1. M udrickas: Ei, gražute. 2. M oteris: S v e ik s, kaip ein as? 3. M udrickas: G erai laik aisi? 4. M udrickas: Puikiai atrodai, žinai. M an patinka, kaip su sise g e i plaukus. 5. M udrickas: A r tu ištek ėju si? 6. M oteris: Jo. 7. M udrickas: Cha! 8. M oteris: Jo. 9. M udrickas: O kur žied as? 10. M oteris: Turiu nam ie. 11. M udrickas: Turi nam ie? 12. M oteris: Jo. 13. M udrickas: P asak ysi sa v o vardą? 14. M udrickas: A š vardu M u d rick as, o tu? Ji neatsako ir nueina (D u neier ir M olotch , 1999: 1274).

Šiuo atveju Mudrickas ištaria devynis iš keturio­ likos šią sąveiką sudarančių sakinių. Šitaip jis sie­ kia užmegzti pokalbį ir pamažu išgauti iš moters daugiau atsakymų. Vien skaitant pokalbio tekstą akivaizdu, kad moteris nelinkusi kalbėtis. Jos ne­ noras dar ryškesnis, analizuojant pokalbio garso įrašą. Moteris vis vilkina atsakyti - jei apskritai atsako, o Mudrickas atsiliepia tuojau pat, jo pa­ stabos kartais net sutampa sujos žodžiais. Truk­ mė yra labai tikslus pokalbio eigos rodiklis. Jei atsakydami uždelsime vos dalelę sekundės, dau­ gumoje kasdienių sąveikų šis stabtelėjimas reikš mūsų norą pakeisti pokalbio eigą. Nepateisinda­ mas šių numanomų socialumo taisyklių, Mudric­

kas mezgė „procedūriškai nemandagų“ pokalbį. Bet savo ruožtu ir moteris buvo „procedūriškai ne­ mandagi“, kai ignoravo daugkartines Mudricko pa­ stangas ją prašnekinti. Duneieras ir Molotchas teigia, kad būtent dėl „procedūriškai nemandagaus“ šių gatvės mainų po­ būdžio praeiviams buvo keblu juos valdyti. Pavyz­ džiui, liberalių politinių pažiūrų baltieji niujorkie­ čiai itin nesmagiai jaučiasi, kai sąveikaujant su žmonėmis gatvėje jiems tenka pasielgti „procedū­ riškai nemandagiai“. Netgi tada, kai nesilaikoma standartinių pokalbio pradžios ir pabaigos repli­ kų, asmenys patiria stiprų ir nepaaiškinamą nesau­ gumo jausmą. Duneieras ir Molotchas vartoja sąveikos chu­ liganizmo terminą, juo apibūdinami panašius at­ vejus, kai „šalutinis asmuo sulaužo numanomą ver­ tybinį kasdienių sąveikų pamatą, susiedamas jį su galios raiška“ (1999: 1288). Autoriai nurodo, kad „gatvės vyrai“ dažnai laikosi kasdienės kalbėse­ nos formų tuomet, kai bendrauja vienas su kitu ar­ ba su vietinių parduotuvėlių savininkais, policija, giminėmis bei pažįstamais. Tačiau panorėję jie gali atmesti šias numanomas konvencijas ir prašnekti taip, kad praeiviai sutriktų. Pasak autorių, „sąvei­ kos chuliganizmo aukos net negali dorai apibūdin­ ti, kas gi įvyko“: paaiškinti, ką išgyveno, joms dar sunkiau negu žmonėms, patyrusiems fizinį smur­ tą ar vulgarius žodinius užgauliojimus. Duneiero ir Molotcho sąveikos chuliganizmo tyrimuose pateikiamas dar vienas pavyzdys, kai abipusiai dvikrypčiai ryšiai sieja mikrolygio są­ veikas ir makrolygiu veikiančias jėgas. „Gatvės vy­ rams“ atrodo, jog baltosios moterys, nepaisančios jų pastangų užmegzti pokalbį, yra nedraugiškos, šaltos ir negailestingos, todėl vertos tapti šitokių sąveikų „taikiniais“. O moterys tokį vyrų elgesį dažnai palaiko įrodymu, kad tai iš tiesų pavojin­ gi žmonės, todėl geriausiai jų vengti. Sąveikos chu­ liganizmas glaudžiai susijęs su vyraujančiomis kla­ sių, statuso, lyčių bei rasių struktūromis. Šios pa­ prasčiausios buitinės sąveikos kelia baimę ir ne­ rimą, kurie padeda formuotis užribio statusams bei jėgoms. O pastarieji savo ruožtu daro įtaką pa­ čioms sąveikoms. Sąveikos chuliganizmas yra „pa­

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

čią save stiprinančios abipusio įtarumo ir neman­ dagumo sistemos“ dalis. Šnekos formos

Žmonės iš tiesų atsitokėja, išgirdę pokalbio, ku­ riame dalyvavo, garso įrašą ar perskaitę šių kal­ bų transkripciją. Pokalbiai yra kur kas padrikesni, nerišlesni ir netaisyklingesni, negu dauguma žmonių yra įsitikinę. Esame linkę manyti, jog kas­ dieniuose pašnekesiuose viską pasakome sklan­ džiai. Taip manome todėl, kad konkrečius ištar­ tus žodžius mintyse nesąmoningai papildome kon­ tekstu. Bet iš tikrųjų šie pašnekesiai visiškai ne­ primena romanų pokalbių, kuriuose personažai kal­ ba sklandžiais, gramatiškais taisyklingais sakiniais. Šią kasdienių pokalbių analizę, panašiai kaip ir Goffmano taktiško nedėmesingumo tyrimus, ga­ lima laikyti anaiptol ne pagrindinėmis sociologi­ jos problemoms. Būtent dėl šios priežasties dau­ gelis sociologų kritiškai žvelgė į etnometodologinius tyrimus. Bet kai kurie iš tų argumentų, ku­ riais buvo grindžiama ypatinga Goffmano darbų reikšmė sociologijai, tinka ir etnometodologijai ginti. Kasdienių pokalbių tyrimai parodė, kokia su­ dėtinga ir meistriškai nugludinta yra paprastų žmo­ nių vartojama kalba. Šį jos sudėtingumą įrodo di­ džiuliai sunkumai kuriant kompiuterių programas atlikti tai, ką be jokių pastangų daro gyvi kalbė­ tojai. Be to, šneka yra esminis kiekvienos socia­ linio gyvenimo srities elementas. Prezidento Nixono ir jo patarėjų Watergate garsajuostės tėra po­ kalbių įrašai. Bet jos leido žvilgtelėti, kaip aukš­ čiausieji sluoksniai naudojasi politine galia (Molotch ir Boden, 1985). Atsako šūktelėjimai

Kai kurios replikos nėra šnekėjimas, o tik mur­ mesys, neraiškus šūktelėjimas, kuriuos Goffmanas pavadino atsako šūktelėjimais (Goffman, 1981). Štai žmogus, ką nors sudaužęs ar išmetęs, šūkteli „Ai!“. Šis „Ai!“ atrodo tiesiog paprasta savaimi­ nė reakcija į negrabumą, panaši į mirktelėjimą, kai kas nors staigiai mosteli ranka tiesiai prieš veidą. Vis dėlto šis atsakas nėra nesąmoningas atsakas.

97

Tą patvirtina faktas, jog būdami vieni žmonės pa­ prastai šitaip nešūkčioja. Dažniausiai „Ai!“ skiria­ mas kitam asmeniui. Įvykio liudininkams šūksnis rodo, jog šis atsitikimas - tik menkutė bėda, trum­ pa žioplumo akimirka, o ne kas nors rimtesnio, ke­ liančio abejonę, ar asmuo valdo savo veiksmus. „Ai!“ vartojame menkų nesėkmių atvejais. Kur kas rečiau šis žodelis išsprūsta ištikus rimtai ne­ laimei ar katastrofai. Šis faktas taip pat įrodo, kad atsako šūktelėjimai yra mūsų valdomo socialinio gyvenimo detalės. Maža to, šitaip šūktelėti gali žmogus, kuris stebi kitą asmenį arba staigiai į ką nors reaguoja. Tarkime, tėvas, žaismingai mėty­ damas vaiką aukštyn, kritišku momentu šūkteli „Ai, šlept!“ Šis šūksnis nuskamba svarbiausią aki­ mirką, kai vaikas, išlėkęs į orą, gali pasijusti nebevaldąs savo kūno. Visa tai gali atrodyti labai painu, sudėtinga ir pernelyg sureikšminta. Kam vargintis ir šitaip smulkiai nagrinėti nieko nelemiančius šūksnius. Ar tikrai skiriame tiek daug dėmesio tam, ką sako­ me, kaip rodytų šis pavyzdys? Sąmoningai, žino­ ma, kad neskiriame. Tačiau esminis dalykas yra mūsų įsitikinimas, kad iš tiesų nuolatos vyksta ne­ paprastai sudėtinga mūsų išvaizdos bei veiksmų kontrolė. Sąveikų situacijose nepakanka tik daly­ vauti, vien pasirodyti scenoje. Iš mūsų kiti žmo­ nės tikisi (kaip ir mes iš jų tikimės), kad kiekvie­ nas pademonstruos tai, ką Goffmanas pavadino „kontroliuojamu budrumu“. Būti žmogumi reiškia nuolatos rodyti kitiems, kad kompetentin­ gai elgiamės kasdienio gyvenimo rutinose. Šnekos riktai

„Ai“ yra atsakas į ištikusią menką nesėkmę. Mes taip pat darome kalbos ir tarties klaidų. Jų pasi­ taiko pokalbiuose, paskaitose ir kitose šnekos si­ tuacijose. Tyrinėdamas „kasdienio gyvenimo psi­ chopatologiją“, Sigmundas Freudas išnagrinėjo daugybę tokių šnekos riktu (Freud, 1975). Pasak Freudo, atsitiktinių šnekos riktu, ar tai būtų ne­ teisingai ištarti, ne vietoje pavartoti žodžiai, ar už­ sikirtimai, miksėjimas, beveik nebūna. Verbaliniai riktai glaustai parodo tai, ką sąmoningai ar nesą­

98

4 SKYRIUS

moningai norėjome nuslėpti, ir akimirksnį atsklei­ džia mūsų tikruosius jausmus. Šiuos riktus nesą­ moningai sukelia mūsų patirti jausmai, išstumti į pasąmonę, arba tai, ką sąmoningai, bet nesėkmin­ gai stengiamės nuslopinti. Dažnai, nors ne visa­ da, šie jausmai siejasi su seksualinėmis asociaci­ jomis. Pavyzdžiui, ketindamas sakyti „organiz­ mas“, žmogus ištaria „orgazmas“. Freudas patei­ kia pavyzdį, kai moteris, paklausta: „Kuriame pul­ ke tarnauja jūsų sūnus?“, atsakė: „42-ajame žmog­ žudžių pulke“ (vokiškai Morder vietoj Morser artileristų, kaip ji ir norėjo pasakyti). Šnekos riktu būna juokingų, jie gali žmonėms atrodyti kaip pokštai. Riktą nuo pokšto skiria kal­ bėtojo ketinimas - ar sąmoningai buvo taip pasa­ kyta, ar ne. Po šnekos riktais slepiasi ir kitokio pobūdžio „netinkamos“ kalbos. Freudas manė, jog ir pastarosios dažnai kyla iš pasąmonės, kai žmo­ gus nepastebi ištaręs aiškiai dviprasmiškus žodžius. Jos taip pat gali būti suprastos kaip pokštas, jei kalbėtojas iš tiesų šito siekė. Priešingu atveju jos tėra riktai, atsiradę kontroliuojamo šnekėjimo me­ tu, kai iš žmonių tikimasi, kad jie žino, ką šneka. Šiuos dalykus bene geriausiai atskleidžia radijo ir televizijos pranešėjų riktu analizė. Pranešėjų kal­ ba nėra spontaniška, ji iš anksto parengta, sure­ daguota ir surežisuota. Dėl to tikimasi, kad pra­ nešėjas rečiau užsikirs, aiškiau tars žodžius bei išryškins tekstą, ir tuo jo kalba skirsis nuo papras­ tos šnekamosios kalbos. Todėl kai žinių pranešė­ jas susipainioja, neapsižiūri ar apsirinka, jo apmau­ džias klaidas visi pastebi kur kas geriau, negu pa­ sitaikančias atsitiktiniuose pokalbiuose. Pateikiame porą šnekos riktu, kurie yra būtent tokio pobūdžio - „pernelyg arti tiesos“, kas itin domino Freudą (Goffman, 1981): „Kalba Kanados dom inijos lavon ų kastravim o tinklas“.2

Kiti pavyzdžiai priklauso nederamų kalbų grupei, kai dviprasmybę derėjo suvokti iš anksto, dar ren­ giant tekstą, tačiau tai liko nepastebėta ir prasmuko į viešumą. „ į m oteris, kurios p ravažiu od am os p alik s savo drabu­ žiu s, n ed elsian t bus atkreiptas d ė m e sy s .“ 4 „G robis ir a u to m o b ilis b u vo įregistruoti kaip p avogti L os A n d ž e lo p o lic ijo s departam en to.“ „ H o liv u d e šn ek am a, kad b u vu si kino žvaigžd u tė per m ė n e s į5 laukiasi jau p en k to v a ik o .“

Mes labiau linkę juoktis iš žodžių riktu, kai jie iš­ sprūsta iš diktorių (ar dėstytojų per paskaitas) lū­ pų, negu iš pasitaikančių paprastuose pokalbiuo­ se. Juokina ne vien patys klaidingi žodžiai, bet ir diktoriaus ar lektoriaus sumišimas, kurį jie gali pa­ rodyti jausdami ne itin puikiai sušnekėję. Tuomet akimirką nukrinta šalto profesionalumo kaukė, ir pamatome ją slėpus paprastą žmogų. Apie kitą požiūrį į kalbą ir bendruosius supratimo pagrindus žr. poskyryje „Bernsteinas: kalbos kodai“, p. 475.

Veidas, kūnas ir kalbėsena sąveikose Sužinojome, kad, norėdami perteikti vienas pras­ mes ir nuslėpti kitas, žmonės pasitelkia ir veidą, ir kūną, ir kalbą. Kasdienių tarpusavio sąveikų me­ tu kiekvienas, dažniausiai nė nesuvokdamas, griež­ tai ir be paliovos kontroliuoja veido išraišką, kū­ no laikyseną ir judesius. Siekdami minėto tikslo, atitinkamai organizuojame savo veiklą socialinio gyvenimo kontekstuose. Dabar pažiūrėkime, kaip visa tai vyksta.

„{m uškite k iau šin io trynį, pask u i įp ilk ite p ien o ir lėtai m aišyk ite su p ersijotais m iltais. M aišyd am i p am atysi­ te, kaip m išin y s im a p y k in ti“ .3

2 Angliškai pasakyta broadcorping castration (reikštų ir „pla­ tų lavonų kastravimą“, ir „platų korporacinį kastravimą“), o reikėjo pasakyti broadcasting Corporation („transliuotės kor­ poracija“). (Vert. past.)

3 A ngliškai pasakyta sickening („pykinantis, vim dantis“), o reikėjo pasakyti thickening („tirštėjantis“). (Vert. past.) 4 Drabužių valyklos reklam os tekstas. (Vert. past.) 5 A ngliškai in a month dažniausiai gali reikšti „po m ėne­ sio “, bet kartais ir - „per m ėn esį“. (Vert. past.)

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

99

Gatvės išmintis Ar teko kada nors eiti gatve jaučiant, kad jums gre­ sia pavojus iš paskui einančio ar besiartinančio iš priekio žmogaus? Paprastas šios rūšies sąveikas pamėgino suprasti sociologas Elijah Andersonas. Iš pradžių Andersonas aprašinėjo socialines są­ veikas, kurios vyko dviejų gretimų vieno Amerikos miesto kaimyniją gatvėse. Jo knyga Streetwise: Ra­ če, Class, and Change in an Urban Community, 1990 („Gatvės išmintis: rasė, klasė ir kaita miesto ben­ druomenėje" ) grindžiama prielaida, jog kasdienio gyvenimo tyrimai atskleidžia, kaip neribotas skaičius mikrolygio socialinių sąveikų (tarsi pavieniai staty­ biniai blokai) kuria socialinę tvarką. Autoriui ypač ma­ gėjo suprasti sąveikas, kurioms esant bent viena šalis siejama su grėsme. Andersonas parodė, jog bendravimo būdai, būdingi daugeliui juodaodžių ir baltųjų gyventojų viename mieste Jungtinių Valstijų šiaurėje, labai susiję su rasinių stereotipų struktūra, o šioji siejasi su ekonomine visuomenės sandara. Taip jis atskleidė mikrosąveikų ir stambesnių visuo­ menės makrostruktūrų saitus. Andersonas cituoja Ervingo Goffmano apibūdini­ mą, kaip socialinės taisyklės bei statusai ima veikti konkrečiose aplinkose ar vietose: „Kai individas įžen­ gia ten, kur jau yra kitų žmonių, pastarieji paprastai stengiasi ką nors apie jį sužinoti ar pasinaudoja jau turima informacija... Žinios apie individą padeda api­ brėžti situaciją, nes kitiems suteikia galimybę iš anksto sužinoti, ko šis atvykėlis tikėsis iš jų ir ko jie patys gali iš jo tikėtis". Vadovaudamasis Goffmanu, Andersonas klausė, kurios elgesio užuominų bei ženklų rūšys sudaro vie­ šųjų sąveikų žodyną, ir padarė šitokią išvadą:

Susidūrimai

Daugelyje socialinių situacijų įsitraukiame į, pa­ sak Goffmano, nefokusuotas sąveikas su kitais žmonėmis. Nefokusuotos sąveikos vyksta kaskart, kai asmenys parodo, jog pastebi vienas kito buvi­ mą. Būdinga, kad jos paprastai vyksta tokiose vieto­ se, kuriose vienu metu susirenka daug žmonių: jud­

„Žmonių odos spalva, lytis, am žius, draugai, drabužiai, papuošalai ir rankinės padeda nustatyti šių žm onių ta­ patybę, todėl formuojasi prielaidos ir gali kilti noras ben­ drauti. Š į viešąjį bendravim ą dar pagerina judesiai (greiti ar lėti, apsimestiniai ar nuoširdūs, labai įvairūs ar beveik jokie). Nuo paros laiko, veiklos pobūdžio ir kitų panašių veiksn ių „paaiškinančių" asm ens buvim ą šioje vietoje, taip pat priklauso, kokių būdų ir kiek laiko prireiks „sve­ timojo“ įvaizdžiui neutralizuoti. Jei apžiūros rezultatas neigiamas ir svetimojo negalim a laikyti „saugiu“, gali su­ siformuoti plėšiko įvaizdis. Tuom et kiti pėstieji stengsis išlaikyti a ts tu m ą atitinkantį šį įvaizdį.“ (1990: 167)

Andersonas parodė, kad dažniausiai teigiamai įverti­ nami tie žmonės, kurie neatitinka visų priimto pavojin­ gų asmenų stereotipo: „Vaikai iš karto sėkmingai per­ eina apžiūrą baltosios moterys ir baltieji vyrai verti­ nami kiek ilgiau, o juodaodės moterys, juodaodžiai vy­ rai ir juodaodžiai vyriškos lyties paaugliai tyrinėjami ilgiausiai“. Atskleisdamas, jog sąveikų įtampos kyla dėl išorės statusų, pavyzdžiui, rasės, klasės, lyties ir pan., Andersonas parodo, jog mes negalime iki galo suprasti situacijos, žvelgdami vien tik į mikrolygio są­ veikas. Šitaip jis susieja mikrosąveikas ir makroprocesus. Andersonas teigia, kad žmonės turi „gatvės išmin­ ties“, jei tobulina atitinkamus įgūdžius, pavyzdžiui, „meną vengti“, norėdami įveikti pažeidžiamumo jaus­ mą kurį sukelia prievarta ar nusikaltimas. Pasak An­ dersono, gatvės išminties stokojantys baltieji neskiria įvairaus tipo juodaodžių (pavyzdžiui, vidurinės klasės jaunuolių ir gatvės gaujos narių). Jie gali nežinoti ir kitų dalykų, tarkime, kaip pakeisti žingsnių ritmą kai eini paskui „įtartiną“ asmenį, ar kaip pereiti „bloguo­ sius kvartalus“ skirtingu paros metu.

riose gatvėse, teatruose, vakarėliuose. Kai žmonės apsupti kitų žmonių, jie net ir tiesiogiai nekalbė­ dami su aplinkiniais nuolatos bendrauja be žodžių - vien savo laikysena, veido išraiška bei gestais. Fokusuotos sąveikos vyksta, kai individai tie­ siogiai kreipia dėmesį į tai, ką sako ar daro kiti. Visos sąveikos apima ir nefokusuotus, ir fokusuo-

100

4 SKYRIUS

tus mainus, išskyrus atvejus, kai žmogus, tarkime, vakarėlyje, stovi pats sau vienas. Goffmanas fo­ kusuotą sąveiką vadina susidūrimu. Didžiąją dalį mūsų kasdienio gyvenimo užpildo susidūrimai su kitais žmonėmis - šeima, draugais, bendradarbiais, dažnai tuo pačiu metu antrajame plane vyksta ne­ fokusuotos sąveikos su kitais aplinkiniais. Leng­ vi pokalbiai, seminarų diskusijos, žaidimai ir įpras­ ti kontaktai akis į akį (su bilietų pardavėjais, pa­ davėjais, parduotuvių personalu ir taip toliau) yra susidūrimų pavyzdžiai. Susidūrimams visuomet reikia „pradžios“, kuri parodytų, jog atsisakoma taktiško nedėmesingu­ mo. Kai susitinka ir ima kalbėtis nepažįstami žmo­ nės, pavyzdžiui, vakarėliuose, taktiško nedėmesin­ gumo atsisakymo momentas visuomet yra šiek tiek rizikingas, nes tą akimirką lengva apsirikti ir klai­ dingai suprasti prasidedančio susidūrimo pobūdį (Goffman, 1971). Todėl net pirmasis akių kontak­ tas gali būti nevienareikšmis ir nedrąsus, nes jei kita pusė atmestų bandymą, asmuo gali suvaidin­ ti, kad jis niekuo dėtas. Fokusuotos sąveikos me­ tu asmenys bendrauja tarpusavyje ir veido išraiš­ ka, ir gestais, ir konkrečiais žodžiais. Goffmanas skiria išraiškas, kurias individai „perteikia tiesio­ giai“ ir „suvaidina“. Pirmosios apima žodžius ir veido išraiškas, kuriomis žmonės siekia padaryti kitiems tam tikrą įspūdį. Antrąsias sudaro priemo­ nės, padedančios pastebėti, kiek mezgantys kon­ taktą žmonės yra nuoširdūs ir teisingi. Pavyzdžiui, restorano savininkas, mandagiai šypsodamasis, gali klausytis, kaip lankytojai jam giria skanautus pa­ tiekalus, bet tuo pat metu jis atkreipia dėmesį į ki­ tus dalykus: kokia buvo šių žmonių nuotaika val­ gant, kiek maisto paliko lėkštėse, kokiu tonu iš­ sakė pasitenkinimą. Riboženkliai

Paprastą dieną beveik kiekvienas susitinka ir kal­ basi su daugybe žmonių. Tarkime, Kotryna keliasi, pusryčiauja su savo šeima ir tikriausiai palydi vai­ kus į mokyklą, o prie mokyklos durų trumpai stab­ teli persimesti keliais mandagumo žodžiais su su­ tikta drauge. Paskui ji važiuoja į darbą, o pake­

liui veikiausiai klausosi radijo. Per dieną įvyksta daugybė jos sąveikų su bendradarbiais ir lanky­ tojais, pradedant trumpučiais pokalbiais ir baigiant oficialiais susirinkimais. Kiekvieną šį susidūrimą veikiausiai skiria riboženkliai, kuriuos Goffma­ nas vadina skliaustais. Jie atskiria kiekvieną fo­ kusuotos sąveikos epizodą nuo jau įvykusio, taip pat nuo nefokusuotos sąveikos, vykstančios ant­ rajame plane (Goffman, 1974). Pavyzdžiui, vakarėlyje tarpusavyje besišneku­ čiuojantys žmonės stengsis taip išsidėstyti ir kal­ bėti, kad sudarytų nuo aplinkinių atskirą grupę. Jie gali stovėti vienas priešais kitą, veiksmingai truk­ dydami dar kam nors įsiterpti tol, kol patys ne­ panorės išsiskirti ar bent kiek susilpninti savo fo­ kusuotos sąveikos užtvarų, pakeisdami savo pa­ dėtis kambaryje. Oficialesnėmis progomis dažnai naudojamos akivaizdžios priemonės, rodančios da­ lyviams konkretaus susidūrimo pradžią ir pabai­ gą. Pavyzdžiui, spektaklio pradžią žymi skambu­ tis, gęstančios šviesos ir kylanti uždanga. Spek­ takliui pasibaigus, šviesos vėl užsidega, o uždan­ ga nusileidžia. Riboženkliai tampa ypač reikšmingi tuomet, kai susidūrimas labai neįprastas arba kai gali kil­ ti abejonių, kas iš tiesų vyksta. Pavyzdžiui, kai nuogi modeliai pozuoja dailės studentams, jie pa­ prastai nenusirenginėja ir neapsirenginėja grupei matant. Privatus (kitiems nematant) nusirengimo ir apsirengimo pobūdis leidžia staigiai apnuogin­ ti ar paslėpti kūną. Šitaip brėžiamos epizodo ri­ bos ir kartu parodoma, kad šis epizodas neturi sek­ sualumo pamato, kurį priešingu atveju būtų gali­ ma pamanyti esant. Itin ankštose erdvėse, pavyzdžiui, lifto kabino­ je, sunku atriboti fokusuotos sąveikos teritoriją. Šalia esantiems pašaliniams žmonėms ši situacija nepalanki, nes erdvės lifte taip mažai, kad prie­ šingai negu kitur, nelengva parodyti visiškai ne­ siklausant pokalbio, kaip galima būtų elgtis kitais atvejais. Nepažįstamiems žmonėms irgi sunku pa­ žvelgti vienam į kitą atviriau, negu leidžia taktiš­ ko nedėmesingumo normos. Todėl liftuose žmo­ nės dažnai perdėtai demonstruoja „nieko neklau­ są“ ir „nieko nematą“ - jie spokso į tuštumą ar

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

lifto mygtukus, bet kur, tik ne į bendrakeleivius. Pokalbiai paprastai nutraukiami ar sutrumpinami iki trumpų replikų. Panašiai būna įstaigoje, kai vie­ ną iš pokalbio dalyvių atitraukia telefono skam­ butis. Kitiems nepavyksta tą pačią akimirką pa­ rodyti, jog į skambutį visiškai nekreipia dėmesio, todėl jų tolesnis pokalbis kurį laiką gali būti ne­ ryžtingas, vangus. Įspūdžio valdymas

Goffmanas ir kiti mokslininkai socialinių sąvei­ kų analizei dažnai pasitelkia sąvokas, pasiskolin­ tas iš teatro terminijos. Pavyzdžiui, būtent iš te­ atro aplinkos išsirutuliojo socialinio vaidmens sam­ prata. Vaidmenys reiškia socialiai apibrėžtus lūkes­ čius, kurių siekia asmuo, turintis apibrėžtą statu­ są, ar atitinkamą socialinę padėtį. Būti mokytoju reiškia užimti specifinę padėtį, nes mokytojo vaid­ muo susideda iš ypatingų veiksmų, orientuotų į mokinius. Goffmanas mato socialinį gyvenimą tar­ si aktorių vaidinamą pjesę scenoje ar aibėje sce­ nų, nes mūsų veiksmų pobūdį lemia tam tikru metu mūsų atliekami vaidmenys. Ši koncepcija kartais vadinama dramaturginiu modeliu, nes čia socia­ linis gyvenimas sugretinamas su spektakliu teatre. Žmonės labai jautriai reaguoja į tai, kaip juos verti­ na kiti, todėl įvairiausiais būdais stengiasi valdyti įspūdį, kad tik priverstų reaguoti į save taip, kaip to patys nori. Kartais valdyti įspūdį galime apgal­ votai ir apskaičiuotai, tačiau dažniausiai šitai daro­ me nesąmoningai. Tarkime, kai jaunuolis eina į verslo susitikimą, jis dėvi eilutę, ryši kaklaraištį ir kuo mandagiau elgiasi, bet vakare su draugais ilsėdamasis futbolo rungtynėse jis mūvės džinsus, vilkės sportinį megztinį ir pasakos daugybę anek­ dotų. Tai ir yra įspūdžio valdymas. Sociologai taip pat linkę atskirti priskirtinį sta­ tusą ir pasiektąjį statusą. Priskirtinis statusas jums „priskiriamas“ remiantis biologiniais veiksniais, pavyzdžiui, rase, lytimi ar amžiumi. Taigi priskir­ tinis statusas galėtų būti „baltoji“, „moteris“ ir „pa­ auglė“. Pasiektąjį statusą individas užsitarnauja savo paties pastangomis. Pavyzdžiui, galima įgy­ ti „baigusiojo aukštąjį mokslą“, „sportininko“ ar

101

„tarnautojo“ statusą. Nors mums gal labiau patiktų manyti, jog svarbiausias yra pasiektasis statusas, visuomenė gali su tuo nesutikti. Kiekvienoje vi­ suomenėje tam tikri statusai yra aukštesni už vi­ sus kitus ir, apskritai, apibrėžia visuminę asmens padėtį toje visuomenėje. Sociologai ją vadina pa­ grindiniu statusu (E. C. Hughes, 1945; Becker, 1963). Labiausiai paplitę pagrindinio statuso tipai pagrįsti lytimi ir rase. Sociologai atskleidė, jog su­ sidūrimo metu žmogus bene pirmiausia pastebi kito žmogaus lytį ir rasę (Omi ir Winant, 1994). Scena ir užkulisiai

Pasak Goffmano, didžioji socialinio gyvenimo da­ lis skirstoma į sceną ir užkulisius. Scena apima socialinius įvykius ar susidūrimus, kurių metu in­ dividai atlieka formalius vaidmenis - „vaidina sce­ noje“. Scenos spektaklių kūrimas dažnai yra ko­ mandinis darbas. Du iškilūs vienos partijos politi­ kai, kalbėdami prieš televizijos kameras, gali tobu­ lai demonstruoti vienybę ir draugystę, nors abu iš visos širdies vienas kito nekenčia. Žmonai ir vyrui gali rūpėti nuslėpti nuo vaikų tarpusavio barnius. Šitaip jie išsaugo darnos fasadą, o įnirtingai susi­ remia tik tada, kai vaikus saugiai suguldo į lovas. Užkulisiai - tai vieta, kurioje žmonės renka ir tvarko rekvizitus, rengdamiesi sąveikoms forma­ lesnėje aplinkoje. Socialinio gyvenimo užkulisiai primena teatro užkulisius arba į kamerą nepaten­ kančią veiklą filmavimo aikštelėje. Kai kitapus sce­ nos saugu, žmonės gali atsipalaiduoti, duoti valią jausmams ir laisviau elgtis, nes būdami scenoje turi kontroliuoti save. Užkulisiuose leidžiamos „ne­ švankybės, atviros seksualinės replikos, grabinėjimasis... nerūpestinga, laisva apranga, „sudribusi“ stovėsena bei sėdėsena, tarmiška, kalbos normų ne­ atitinkanti šneka, murmesiai ir šūkavimai, žaismin­ gas agresyvumas ir „juokeliai“, neatidumas ki­ tiems, atliekant nereikšmingus, bet potencialiai simboliškus veiksmus, taip pat mažesnė savikon­ trolė, leidžiant sau, pavyzdžiui, niūniuoti panosėje, švilpauti, žiaumoti, graužti, riaugėti ir pukšėti“ (Goffman, 1969). Taigi padavėja, aptarnaudama klientą, gali atrodyti kaip ramybės bei paslaugu-

102

4 SKYRIUS

Tiriamasis atvejis: vaidmenų atlikimas intymių apžiūrų metu Daugelį Goffmano dramaturginio metodo elementų - įspūdžio valdymą, riboženklius, vaidmenis ir susi­ dūrimus aiškiai iliustruoja Jameso Henslino ir Mae Briggs atlikti tyrimai. Pasigilinkime, kaip jie tyrinėjo specifišką, itin subtilią sąveiką: moters apsilankymą pas ginekologą (Henslin ir Briggs, 1971, 1997). Jų tyrimo laikais daugumą dubens apžiūrų atlik­ davo gydytojai vyrai, todėl šioje patirtyje buvo (ir kar­ tais tebėra) apstu galimų dviprasmybių. Patirtis var­ žė abi šalis. Vakaruose vyrai ir moterys socializuojami, mokant genitalijas laikyti privačiausia kūno dali­ mi, todėl kito žmogaus lyties organų matymą ir ypač jutimą jie paprastai sieja su intymiais lytiniais susi­ dūrimais. Henslinas ir Briggs nagrinėjo medžiagą, kurią Briggs, profesionali medicinos sesuo, sukaupė per daugelį ginekologinių apžiūrų. Jie išsiaiškino, kad tiriamasis procesas turi keletą stadijų. Vartodami dra­ maturginę metaforą, šie sociologai pasiūlė suvokti kiekvieną apžiūros stadiją kaip tam tikrą atskirą sce­ ną. Vyksmui plėtojantis, kiekviename pjesės paveiks­ le tolydžio keičiasi aktorių atliekami vaidmenys. Įžan­ ga prasideda, kai moteris įeina į laukiamąjį ir pasi­ rengia atlikti pacientės vaidmenį, laikinai atsisakyda­ ma išoriniam pasauliui skirto identiteto. Pakviesta į gydytojo kabinetą, ji prisiima „pacientės“ vaidmenį, taigi prasideda pirmasis paveikslas. Gydytojas de­ monstruoja dalykiškumą ir profesionalumą su pa­ ciente elgiasi pagarbiai, kaip su išmanančiu asme­ niu, palaikydamas akių kontaktą ir mandagiai jos iš­ klausydamas. Nusprendęs, kad reikia apžiūros, jis tą pasako pacientei ir palieka kambarį. Pirmasis pa­ veikslas baigiasi. Jam išėjus, įeina medicinos sesuo. Netrukus pra­ sidės pagrindinė scena, kurioje jai teks svarbus sce­ nos darbininkės vaidmuo. Šiame paveiksle ji ramina pacientę, jei moteris jaudinasi, atlieka du vaidmenis: patikėtinės, nes žino tam tikrus „dalykus, kuriuos ten­ ka iškęsti moterims“, ir būsimų veiksmų pagalbinin­

kės. Medicinos sesuo padeda pacientei iš asmeny­ bės pavirsti [„beasmenę būtybę“, nes esminėje sce­ noje bus veikiau kruopščiai apžiūrimas pacientės kū­ nas, o ne visuminis žmogus. Medicinos sesuo ne tik prižiūri, kad pacientė nusirengtų, bet imasi ir kitų dar­ bų, kuriuos paprastai gali padaryti ir pati pacientė paima ir sulanksto drabužius, nuveda prie ginekolo­ ginės kėdės ir belaukiant gydytojo paklode pridengia beveik visą kūną. Pagrindinėje scenoje dalyvauja ir gydytojas, ir me­ dicinos sesuo. Jos buvimas padeda laiduoti, kad gy­ dytojo ir pacientės sąveikoje neatsirastų jokių sek­ sualinių užuominų, taip pat ji yra gydytojo liudininkė, kurios prireiktų, jei jis būtų apkaltintas neprofesiona­ liu elgesiu. Apžiūra vyksta taip, tarsi pacientės as­ menybės čia nė nebūtų. Ant jos užmesta paklodė at­ skiria genitalijų sritį nuo likusio kūno, o jos padėtis neleidžia stebėti tos apžiūros. Gydytojas užduoda tik specifinius medicininius klausimus, o šiaip ją igno­ ruoja, sėdėdamas ant žemos kėdutės ten, kur nesie­ kia jos žvilgsnis. Pacientė bendradarbiauja su gydy­ toju, laikinai tapdama beasmene būtybe, nepradeda­ ma pokalbio ir kiek įmanoma stengdamasi nejudėti. Prieš baigiamąjį paveikslą medicinos sesuo dar sykį imasi scenos darbininkės vaidmens, padėdama pacientei vėl atvirsti [visavertę asmenybę. Dabar jied­ vi gali pasišnekėti, pacientė gal pasidžiaugs, kad ap­ žiūra baigėsi. Apsirengusi ir susitvarkiusi pacientė jau gali vaidinti baigiamąją sceną. Gydytojas sugrįžta ir, aptardamas apžiūros rezultatus, vėl bendrauja su ja kaip su visaverčiu ir atsakingu asmeniu. Mandagia, profesionalia elgsena jis parodo, kad intymus kon­ taktas su pacientės kūnu nė kiek nepakeitė jo reak­ cijų į ją. Epilogas suvaidinamas tuomet, kai pacientė palieka gydytojo kabinetą ir išorės pasaulyje vėl su­ sigrąžina savo identitetą. Taigi pacientė ir gydytojas bendradarbiavo tokiu būdu, kad valdytų sąveiką ir vie­ nas kitam daromą įspūdį.

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

Socialinės tikrovės konstravimas Socialinei tikrovei aiškinti sociologija taiko daug įvairių teorinių paradigmų. Šios teorijos skiriasi socialinių reiškinių aiškinimais, tačiau remiasi bendra prielai­ da, kad socialinė tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ką žmonės apie ją sako ar kaip joje gyvena. Ne visi sociologai sutinka su šitokia prielaida. Teo­ rinės krypties, vadinamos socialiniu konstrukcionizmu, šalininkai mano, kad tai, ką individai ir visuo­ menė suvokia ir supranta kaip tikrovę, yra individų bei grupių socialinės sąveikos kūrinys. Šiuo atveju bandyti „paaiškinti“ socialinę tikrovę reikštų peržvelgti ir sudaiktinti (laikant duotąja tiesa) procesus, kuriais konstruojama ši tikrovė. Todėl, socialinių konstrukcionistų teigimu, sociologams reikia pagrįsti ir nagri­ nėti šiuos procesus, o ne vien jų sužadintą sociali­ nės tikrovės sampratą. Sociologai Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas 1966 metų klasikiniame veikale Socialinės tikro­ vės konstravimas* („The Sočiai Construction of Reality“) ištyrė sveiko proto žinojimą - dalykus, kuriuos individai laiko savaime suprantama tikrove. Jie pabrė­ žė, kad šie „akivaizdūs“ socialinės tikrovės faktai ga­ li atrodyti skirtingai ne tik įvairių kultūrų, bet netgi tos pačios kultūros žmonėms. Taigi reikia analizuoti pro­ cesus, leidžiančius individams suvokti, kuris „tikras“ dalykas jiems yra tikras (Berger ir Luckmann, 1966). Socialinio konstrukcionizmo šalininkai Bergerio ir Luckmanno idėjas taiko socialiniams reiškiniams ty­ rinėti, atskleisti būdams, kaip visuomenės nariai pa­ žįsta ir tuo pat metu sukuria tai, kas tikra. Socialiniai konstrukcionistai tyrinėjo labai skirtingas problemas, pavyzdžiui, mediciną ir gydymą, lyčių santykius, emo­ cijas. Kartu jie daug dėmesio skyrė socialinėms pro­ blemoms, nusikaltimams bei nusižengimams. Aarono Cicourelio darbas yra socialinio konstruk­ cionizmo atliekamų tyrimų pavyzdys, nagrinėjantis ne­ pilnamečių nusikalstamumą. Sociologijoje duomenys * Berger, P., Luckmann, T. S ocialin ės tikrovės konstra­ vimas. - V.: Pradai, 1999.

apie nepilnamečių nusikalstamumo dažnumą bei kon­ krečius atvejus beveik visada apibrėžiami kaip duo­ tybė (t. y. tikri faktai), kuriant teorijas paaiškinti pa­ vyzdžiams, kuriuos atliepia duomenys. Antai suėmi­ mų ir dalyvavimo teismuose duomenys rodo, kad ne­ pilnamečiai, kuriuos augina tik vienas tėvų, labiau lin­ kę nusižengti, negu gyvenantys su abiem tėvais. Taigi sociologai kuria šio pastebėto ryšio paaiškinimus galbūt vienišo tėvo ar motinos auginami vaikai sto­ koja priežiūros arba gal nemato atitinkamų vaidme­ nų modelių. Cicourelis pažvelgė į šią problemą iš priešingos pusės. Jis stebėjo procesus, susijusius su suėmimu bei nusikaltimais įtariamų nepilnamečių klasifikavimu, kitaip tariant, stebėjo „oficialių“ nusikalstamumo duo­ menų sudarymą. Mokslininkas atrado, kad policijos procedūros, taikomos nepilnamečiams, priklauso nuo to, kaip nepilnametis nusikaltėlis „iš tiesų atrodo“ svei­ ko proto požiūriu. Pavyzdžiui, suėmę nepilnamečius iš žemesniųjų sluoksnių šeimų policininkai buvo labiau linkę jų nusi­ žengimus vertinti kaip blogos priežiūros ar tinkamų vaidmens modelių stokos padarinį ir todėl taikyti kar­ domąjį suėmimą. Tačiau nepilnamečių iš aukštesniųjų sluoksnių atveju buvo kur kas labiau tikėtina, kad pra­ sižengėlius paleis ir perduos tėvų globai, nes ir poli­ cija, ir tėvai vylėsi, jog šitaip galima nepilnametį tin­ kamai sudrausminti. Dėl tokios policijos praktikos ofi­ ciali „nepilnamečio nusikaltėlio“ etiketė kur kas daž­ niau klijuojama nepilnamečiams iš žemesniųjų, o ne iš aukštesniųjų klasių, net jei jaunuoliai padaro panašųtvarkos pažeidimą. Remiantis tokiu požiūriu su­ daromi duomenys savo ruožtu patvirtina sveiko pro­ to įžvelgiamus ryšius, o būtent tai, kad nepilname­ čiai iš skurdžių šeimų labiau linkę nusikalsti. Cicou­ relio tyrimai parodo, kad per šias sąveikas sveiko pro­ to palaikomi požiūriai į tikrovę patys susikuria nepri­ klausomus, „objektyvius“ savo pagrįstumo įrodymus (Cicourel, 1968).

103

104

4 SKYRIUS

Socialinis konstrukcionizmas turi ir kritikų. Socio­ logai Steve’as VVoolgaras ir Dorothy Pavvluch teigia, kad socialiniai konstrukcionistai siekia parodyti sub­ jektyvų socialinės tikrovės kūrimą, bet šito siekdami kai kurias savybes pasirinktinai laiko objektyviomis, o kitas - sukurtomis. Pavyzdžiui, nagrinėdami, ku­ riems nepilnamečiams klijuojama nusikaltėlio etike­ tė, socialiniai konstrukcionistai dažnai tvirtina, kad pranešimuose nurodoma pirminė nepilnamečių elg­ sena yra identiška. Todėl jie daro išvadą, kad būtent „nusikaltėlio“ etiketės sukūrimas vienaip ar kitaip at­ skiria nepilnamečius, paskelbtus nusikaltėliais, ir ki­ tus, šios etiketės išvengusius. Kritikai teigia, kad so­ cialinis konstrukcionizmas nenuosekliai ir prieštarin­ gai skelbia pradinės elgsenos objektyvumą, kartu tvirtindamas, jog etikečių klijavimas yra subjektyvus (VVoolgar ir Pavvluch, 1985).

mo įsikūnijimas, o anapus salės durų, virtuvėje, virsti rėksminga ir agresyvia. Veikiausiai tik ne­ daugelis išliktų nuolatiniais restoranų lankytojais, jei galėtų pamatyti viską, kas dedasi virtuvėse. Asmeninė erdvė

Asmeninę erdvę apibrėžia kultūriniai skirtumai. Vakarų kultūrų žmonės fokusuotose sąveikose su kitais asmenimis paprastai išlaiko kone metro ats­ tumą nors stovėdami greta, gali ir labiau priartėti vienas prie kito. Viduriniuose Rytuose žmonės daž­ nai laikosi kur kas arčiau vienas kito, negu atrodo priimtina Vakarams. Todėl šioje pasaulio dalyje vie­ šinčius vakariečius veikiausiai trikdo šis netikėtas fizinis artumas. Erwardas T. Hallas, plačiai tyrinėjęs neverba­ linį bendravimą išskiria keturias asmeninės erd­ vės zonas. Intymiojo atstumo spindulys siekia be­ veik 50 centimetrų ir yra skirtas itin mažam so­ cialinių kontaktų skaičiui. Šioje asmeninės erdvės zonoje veikia tik tie, kurių tarpusavio santykiai lei­ džia nuolatos kūniškai liestis, pavyzdžiui, myli­

Kiti sociologai socialinį konstrukcionizmą kritikuoja dėl šios traktuotės nenoro pripažinti platesnių socialiniųjėgų ir jų daromo didžiulio poveikio pastebimiems socialiniams rezultatams. Štai kai kurie kritikai tvirti­ na, kad net jei tikrovė ir būtų sukurtas sveiko proto įsitikinimų įamžinimas, pačių įsitikinimų priežastis gali būti egzistuojantys socialiniai veiksniai, tarkime, ka­ pitalizmas ar patriarchiniai santykiai. Galiausiai socialinis konstrukcionizmas siūlo te­ orinį socialinės tikrovės supratimo metodą visiškai nepanašų į daugumą kitų sociologinių požiūrių. Užuot darydami prielaidą, kad socialinė tikrovė egzistuoja objektyviai, socialiniai konstrukcionistai nagrinėja ir siekia pagrįsti procesus, kuriais socialinė tikrovė kon­ struojama taip, kad vėliau šis darinys padeda patvir­ tinti jo paties, kaip socialinės tikrovės, statusą.

mieji arba tėvai ir vaikai. Asmeninis atstumas (nuo 50 iki 120 centimetrų) sudaro normalią susidūrimų su draugais ir gerais pažįstamais erdvę. Čia lei­ džiamas tam tikras kontaktų intymumas, bet pa­ prastai jis griežtai ribojamas. Socialinis atstumas (nuo 1,2 iki 3,6 metro) apima zoną kurios papras­ tai laikomasi formalioje aplinkoje, pavyzdžiui, ap­ klausų metu. Ketvirtąją zoną apibrėžia viešas at­ stumas, viršijantis 3,6 metro. Jo laikosi tie, kurie kalba publikai. Įprastų sąveikų atveju kebliausios yra intymiojo ir asmeninio atstumo zonos. Jei į šias zonas įsiver­ žiama, žmonės stengiasi atgauti savo erdvę. Mes galime įsmeigti akis į įsibrovėlius, tarsi sakyda­ mi „Eik šalin!“, arba stumtelėti juos į šoną. Ver­ čiami būti arčiau, negu to pageidautą žmonės gali sukurti tam tikros rūšies fizinę užtvarą: sausakim­ šoje bibliotekoje skaitytojas pažymi asmeninę erd­ vę sukrautomis knygomis (E. T. Hali, 1959, 1966). Tam tikras vaidmuo tenka ir lyties aspektams. Erdvėje tai vyksta maždaug taip pat, kaip ir kitų neverbalinio bendravimo formų atveju. Tradiciškai vyrai laisviau negu moterys galėjo naudotis erdve,

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

taip pat ir įsibrauti į moterų asmeninę erdvę net­ gi tada, kai vyro ir moters nesieja nei intymūs san­ tykiai, nei artima pažintis. Vyras gali vesti moterį už parankės, kai jie eina drauge, arba padėti ran­ ką ant liemens, lydėdamas ją per duris, šitaip ro­ dydamas draugišką globą ar mandagumą. Atvirkš­ čias reiškinys - moters įsibrovimas į vyro asme­ ninę erdvę dažnai laikomas flirtu ar seksualine pa­ skata. Daugelio Vakarų šalių priimti naujieji įsta­ tymai bei reglamentai dėl seksualinio priekabia­ vimo siekia apginti žmonių - ir vyrų, ir moterų asmeninę erdvę, apsaugoti nuo nepageidautino ly­ tėjimo ar kontaktų su kitais asmenimis.

105

rose, riboja ir erdvė, ir laikas. Kai kurios namo dalys sudaro užkulisius, o kitose vyksta „vaidini­ mai“. Kartais užkulisiais gali virsti visas namas. Šią idėją gražiai apibūdina Goffmanas: „ S ek m ad ien io rytą še im y n a naudojasi „ sien a“ aplink v isą nam ų ūkį, kad atpalaid u ojantis van gu m as ren g­ tis ir būti form aliai m andagiam laisvai p ask listų po v i­ sas nam ų k erteles, nors paprastai tokiam laisvu m u i drau d žiam a p eržen g ti v irtu v ės ir m ieg a m ų jų ribas. A m erik os vidurinės k lasės k aim yn u ose p op ietėm is ga­ lim a rasti lin iją už kurios p rasideda u žk u lisiai: nuo vaik ų ža id im ų a ik štelės ir nam ų m otin o s vaik štin ėja su v aik ais d žin su o to s, įsisp y ru sio s į m inkštus nevars­ tom u s p u sb ačiu s ir b e v e ik n e p a sid a žiu sio s... Ir, ž in o ­

Sąveikos laike ir erdvėje

m a, tos teritorijos, kurias rū p estin gai su form avo nu o­ latos atlik in ėti tam tikri ritualai, dažnai virsta u žk u li­

Nagrinėjant susidūrimus ir siekiant apskritai su­ prasti socialinį gyvenimą, iš esmės svarbu išsiaiš­ kinti, kaip mūsų veikla yra išsidėsčiusi laike ir erd­ vėje. Visos sąveikos yra situacijos, nes vyksta kon­ krečiose vietose ir trunka tam tikrą laiką. Savo vei­ ksmus per dieną mes linkę „skirstyti į zonas“ ir laiko, ir erdvės požiūriais. Pavyzdžiui, dienos laiko zoną nuo 9 iki 17 valandos dauguma žmonių dir­ ba. Zonomis skirstomas ir savaitės laikas: tikėti­ na, kad darbo dienomis žmonės dirba, o savaitga­ lius praleidžia namuose, šiuo laikotarpiu keisdami savo veiklos modelius. Keliaudami per dienos laiko zonas, mes keliaujame ir erdve: kad patektume į darbą gal važiuojame autobusu iš vienos miesto dalies į kitą arba nuolatos važinėjame iš priemies­ čių. Todėl nagrinėjant socialinių sąveikų konteks­ tus prasminga pažvelgti į žmonių judėjimą ir pri­ pažinti šią laiko ir erdvės konvergenciją. Socialinio gyvenimo padalijimo į zonas laiko ir erdvės atžvilgiu pobūdį padės suprasti regionalizacijos samprata. Pažvelkime į privatų gyvena­ mąjį namą. Šiuolaikinis namas suskirstytas į kam­ barius ir koridorius, taip pat į aukštus, jei jų yra daugiau negu vienas. Šios erdvės reiškia ne vien atskiras fizines teritorijas, bet taip pat turi ir sa­ vas laiko zonas. Svetainėmis, darbo kambariais ir virtuvėmis daugiausia naudojamės dieną o mie­ gamaisiais - naktį. Sąveikas, vykstančias šiose sfe­

siais prieš k iek v ien ą v aid in im ą ir p o jo , nes būtent tuo m etu gali būti taisom a, atkuriam a ir pertvarkom a nu o­ latinė įranga ar vyk ti gen eralin ė repeticija. N orint pa­ m atyti šiu o s d alyk us, pakanka ž v ilg te lė ti į restoran ą parduotuvę ar nam us, likus iki atidarym o v o s k eliom s m in u tėm s.“

Laikrodžio laikas

Moderniosiose visuomenėse veiklos skirstymą zo­ nomis stipriai veikia laikrodžio laikas. Industria­ lizuotos visuomenės apskirtai negalėtų gyvuoti be laikrodžių ir savo veiklos tiksliai nepaskirstydamos laike bei kartu nesuderindamos jos erdvėje (Mumford, 1973). Šiandien matuoti laiką pagal laikrodžius yra pasaulio standartas, suteikiantis ga­ limybę veikti sudėtingoms tarptautinėms transporto sistemoms bei komunikacijoms, nuo kurių visi pri­ klausome. Standartinis pasaulio laikas pirmą kartą įvestas 1884 metais Vašingtone vykusioje tautų konferencijoje. Tuomet konferencijos dalyviai pa­ saulį padalijo į dvidešimt keturias laiko juostas, kurios skyrėsi viena nuo kitos viena valanda. Dau­ gelį metų jos buvo susietos su vietos laiku ties nu­ line ilguma, vadinama Grinvičo dienovidiniu, nes ji kerta senąją Karališkąją observatoriją Grinviče, Londone. 1986 metais terminą „vidutinis Grinvi­ čo laikas“ (Greenwich Mean Time, GMT) pakeitė

106

4 SKYRIUS

„visuotinis koordinačių laikas“ (Universal Time Coordinated, UTC).

XIV amžiaus vienuolijos buvo pirmosios or­ ganizacijos, bandžiusios reguliuoti savo gyventojų veiklą pagal tikslius dienos ir savaitės tvarkaraš­ čius. Šiandien vargu ar rastume grupę ar organi­ zaciją, kuri šito nedarytų: kuo daugiau žmonių ir išteklių apima tam tikra veikla, tuo tiksliau būti­ na tvarkyti laiką. Tai parodė Eviataro Zerubavelio tyrimas, skirtas didelės šiuolaikinės ligoninės darbo laiko struktūrai (1979, 1982). Ligoninė pri­ valo dirbti visas dvidešimt keturias valandas, ta­ čiau suderinti personalo darbą ir išteklius itin su­ dėtinga. Pavyzdžiui, slaugės tam tikrą laiko dalį dirba A skyriuje, o kitą dalį - B skyriuje ir pana­ šiai, joms dar taikomas slenkamasis dienos ir nak­ ties darbo grafikas. Slaugės, gydytojai ir kitas per­ sonalas, taip pat jiems reikalingi ištekliai turi bū­ ti susieti ir laike, ir erdvėje. Socialinis gyvenimas ir erdvės bei laiko tvarkymas

Internetas yra dar vienas pavyzdys, kaip glaudžiai mūsų socialinio gyvenimo formos susijusios su er­ dvės ir laiko valdymu. Tokių naujųjų technologijų formų kaip internetas dėka galime pasiekti bet kurį Žemės kampelį ir bendrauti su žmonėmis, jų nieka­ da nematydami ir nesutikdami. Tokia technologi­ jų kaita „pertvarkė“ erdvę: dabar su bet kuo galime susisiekti nė nepakildami nuo savo kėdės. Ji pakei­ tė ir mūsų laiko potyrius, nes užmegzti ryšį įmano­ ma beveik per akimirksnį. Prieš kokius 50 metų bendravimui per atstumą prireikdavo laiko. Laiš­ kas, pasiųstas į užsienį, neišsyk pasiekdavo adre­ satą, nes tam tikrą laikotarpį trukdavo kelionė jūra ir sausuma. Žinoma, žmonės ir šiandien teberašo laiškus, bet mūsų socialiniame pasaulyje svarbiausiu dalyku ta­ po neatidėliotinas bendravimas. Bėjo beveik neįsi­ vaizduojame savo gyvenimo. Taip įpratome įjungti televizorių ir žiūrėti naujienas, paskambinti ar pa­ siųsti elektroninį laišką draugui į kitą valstybę, jog sunku ir įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

Išvados: artumo trauka Kitaip negu tradicinėse, moderniosiose visuome­ nėse nuolat sąveikaujame su žmonėmis, kurių gal­ būt niekada nematėme ar nesutikome. Beveik vi­ si mūsų kasdieniai sandoriai, tarkime, maisto pir­ kimas ar įmoka banke, mus susieja - bet netiesio­ giai - su žmonėmis, galbūt gyvenančiais už tūks­ tančių mylių. Pavyzdžiui, bankų sistema yra tarp­ tautinė. Bet kuris jūsų piniginis įnašas sudaro mažą dalelę finansinių investicijų, kurias vykdo bankas visame pasaulyje. Kai kurie žmonės nerimauja, kad sparti komunikacinių technologijų - elektroninio pašto, interneto ir elektroninės prekybos - pažanga tik stiprins tendenciją bendrauti netiesiogiai. Kai kas teigia, jog dar sparčiau plėtojantis technolo­ ginėms galimybėms mūsų visuomenė virs „bebal­ se“. Šiuo požiūriu, spartėjant gyvenimo tempui, žmonės vis labiau izoliuojasi: daugiau bendrau­ jama su televizoriais ir kompiuteriais, negu su kai­ mynais ar savo bendruomenės nariais. Dabar industrinėse šalyse daugelio žmonių tik­ rove tapo elektroninis paštas, trumposios žinutės, elektroninės diskusijų grupės ir pokalbių svetai­ nės. Bet kokia yra šių sąveikų prigimtis, kokių nau­ jų sunkumų jos kelia? Iš 1997 metais tirtų Brita­ nijos įstaigų tarnautojų beveik pusė informantų pa­ sakė, jog internetas išstūmė poreikį bendrauti be­ tarpiškai. Trečdalis prisipažino, jog sąmoningai naudojasi elektroniniu paštu, nes nenori susitikti su bendradarbiais. Kiti pasakė, kad „aštrių“ - už­ gaulių ar įžeidžiamų - laiškų siuntinėjimas dar­ bovietėje visiškai nutraukė kai kuriuos santykius įstaigoje. Atrodo, kad bendraujant elektroniniu būdu galima dažniau klaidingai suprasti mintį, pai­ niotis ir įžeisti, negu bendraujant tradiciškai: „P roblem a glūdi žm o n ių ben d ravim o prigim tyje. M es laikom e bendravim ą m inties dariniu, bet iš tie sų jį kuria kūnai: m im ika ir veid o išraiška, balso intonacijos, kūno ju d esia i, rankų g estai ... Internete yra m intis, tačiau pasitraukia kūnas. G avėju s p asiek ia labai nedaug s ig ­ nalų, ap ib ūd in an čių rašančiojo asm en yb ę ir nuotaiką. G alim a tik sp ė lio ti, k od ėl b u vo p asių stos žin u tės, ką

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

jo s reiškia, kaip į ja s atsak yti. P asitik ėjim as b ev eik išnyksta.6 Tai - pavojingas u žsiėm im as.“ (L ocke, 2 000)

Daugelis interneto entuziastų su tuo nesutinka. Jie teigia, jog bendravimas per internetą ne tik kad nėra nuasmenintas, bet turi daug specifinių pra­ našumų, kurių stokoja tradiciškesnės sąveikos for­ mos, pavyzdžiui, bendravimas telefonu ir tiesio­ giniai susitikimai. Žmogaus balsas gali kur kas to­ buliau perteikti jausmus bei prasmių subtilybes, bet, kita vertus, jis taip pat suteikia žinių apie kal­ bėtojo amžių, lytį, etninę priklausomybę ar socia­ linę padėtį, o ši informacija gali būti panaudota kalbėtojo nenaudai. Pabrėžiama, jog elektroninis bendravimas paslepia visus šio identiteto riboženklius ir užtikrina, kad dėmesys bus skiriamas vien pranešimo turiniui. Šitaip didelį pranašumą gali įgyti moterys ar kitos tradiciškai nuskriaustos gru­ pės, kurių nuomonės kitokioje aplinkoje nuvertina­ mos (Pascoe, 2000). Teigiama, kad elektroninės sąveikos išlaisvina ir įgalioja, nes čia žmonės ga­ li sukurti savus elektroninius identitetus ir kalbė­ tis laisviau, negu sau leistų bendraudami kaip nors kitaip. Kas šioje diskusijoje teisus? Kokiu mastu elek­ troninės komunikacijos gali pakeisti betarpiškas sąveikas? Beveik nekyla abejonių, kad naujosios medijos iš esmės keičia žmonių bendravimo bū­ dus. Kita vertus, netgi tais atvejais, kai tikslingiau 6 Originale pasakyta „nebesim ato lange“. Tai - žod žių žais­ mas, susijęs su „W indow s“ operacinės sistem os pavadinimu.

(Vert. pas t.)

1.

107

būtų bendrauti netiesiogiai, žmonės tebevertina gal dar labiau - tiesioginius kontaktus. Pavyzdžiui, verslininkai ir toliau dalyvauja susitikimuose, kar­ tais dėl to jie skrenda į kitą pasaulio kraštą, nors atrodytų, jog verslo sandorius kur kas paprasčiau ir veiksmingiau tvarkyti pasitelkus elektroninę konferenciją ar vaizdo ryšį. Šeimos nariai irgi ga­ lėtų „virtualiai“ susitikinėti ar švęsti šventes, elek­ troninėmis priemonėmis susijungdami „realiame laike“, bet visi suvokiame, jog šiems renginiams stigtų šilumos ir intymumo, kuriuos skleidžia be­ tarpiškai švenčiamos šventės. Šį reiškinį paaiškino Deirdre Boden ir Harvey‘us Molotchas, tyrę tai, ką pavadino artumo trauka: individų juntamu poreikiu sutikti vienas kitą buvimo kartu situacijose ar bendrauti akis į akį. Boden ir Molotchas mano, kad žmonės sten­ giasi dalyvauti susitikimuose, kadangi buvimo kar­ tu situacijos - dėl priežasčių, kurias savo sąvei­ kų tyrimuose nurodė Goffmanas - kur kas giliau ir visapusiškiau atskleidžia žmonių mintis, jaus­ mus ir nuoširdumą, negu bet kuri elektroninio ben­ dravimo forma. Tik iš tiesų būdami su žmonėmis, kurie priima mums didelę įtaką darančius spren­ dimus, jaučiamės galį sužinoti, kas vyksta, taip pat tikimės, kad pajėgsime aiškiai išdėstyti savo po­ žiūrius ir įtikinti šiuos žmones savo nuoširdumu. „Buvimas kartu, - rašo Boden ir Molotchas, - lei­ džia pažvelgti į kūno dalį, kuri „niekada nemeluo­ ja“ - į akis, į šiuos „sielos langus“. Pats akių kon­ taktas rodo intymumo bei pasitikėjimo mastą. Bū­ dami drauge, žmonės nuolatos seka vos matomus šios subtiliausios kūno dalies judesius“ (1994).

Socialinė sąveika - tai procesas, apimantis mūsų veiksmus ir atoveiks­ mius, susijusius su mus supančiais žmonėmis. Daugelis tarsi trivia­ lių mūsų kasdienės elgsenos aspektų, pažvelgus iš arti, pasirodo esą ir sudėtingi, ir reikšmingi socialinės sąveikos dalykai. Geras pavyz­ dys yra žiūrėsena - būdas žiūrėti į kitus žmones. Daugelio sąveikų metu akys bent kiek laksto. Įdėmus žiūrėjimas į kitą žmogų gali būti palaikytas priešiškumo arba tam tikrais atvejais - meilės ženklu. So-

TEMOS SANTRAUKA

108

4 SKYRIUS

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

cialinių sąveikų tyrimai yra pamatinė sociologijos sritis, nušviečian­ ti daugelį socialinio gyvenimo aspektų. Betarpiškų sąveikų tyrimai paprastai vadinami mikrosociologija, o makrosociologija tiria dideles grupes, institucijas ir socialines siste­ mas. Iš tiesų mikroanalizė ir makroanalizė yra glaudžiai susijusios ir papildo viena kitą. Neverbalinis bendravimas apibūdina informacijos bei prasmių mainus, atliekamus veido išraiška, gestais ir kūno laikysena. Žmogaus vei­ das perteikia daug skirtingų išraiškų. Plačiai laikomasi nuomonės, jog pagrindiniai jausmų raiškos veide aspektai yra įgimti. Kryžminiai kultūrų tyrimai rodo, kad žmonės, priklausantys skirtingoms kultū­ roms, gana panašiai reiškia savo jausmus veide ir panašiai aiškina tų išraiškų reikšmes. „Veidas“ gali turėti ir platesnę prasmę - reikšti individui kitų asmenų rodomą pagarbą. Apskritai sąveikose su kitais žmonėmis mums rūpi išsaugoti savo „veidą“, kitaip tariant, apginti savigarbą. Neverbalinis bendravimas turi lyties matmenį. Kasdienių sąveikų metu vyrai ir moterys gali skirtingai suvokti ir perteikti tam tikrus gestus bei išraiškas, pavyzdžiui, akių kontakto užmezgimą ir spoksojimą. Paprastų kasdienių kalbų bei pokalbių tyrimus imta vadinti etnometodologija. Šį terminą sukūrė Haroldas Garfinkelis. Etnometodologija nagrinėja būdus, kaip žmonės aktyviai, nors patys to nepastebė­ dami, iš kitų žmonių žodžių ir veiksmų išsiaiškina, ką jie iš tiesų tu­ ri galvoje. Dauguma kasdienių pašnekesių yra gana sudėtingi ir pri­ klauso nuo pašnekovus siejančių bendrųjų supratimo pagrindų. Tiks­ lingai ar netyčia pažeidus nerašytas pokalbio taisykles, žmonės daž­ nai sutrinka ir pasijunta nesaugūs. Daugelį šnekos prigimties dalykų galime sužinoti iš atsako šūktelė­ jimų, taip pat tyrinėdami šnekos riktus (kai žmonės klaidingai išta­ ria ar netaisyklingai pavartoja žodžius bei sakinius). Šnekos riktai dažnai būna juokingi ir psichologine prasme iš tiesų glaudžiai susiję su sąmojumi bei pokštais. Nefokusuota sąveika vyksta, kai dideliuose sambūriuose individai su­ vokia vienas kito buvimą, tarpusavyje nesikalbėdami. Fokusuota są­ veika, kurią galima suskaidyti į atskirus susidūrimus - sąveikos epi­ zodus - vyksta tuomet, kai individai tiesiogiai kreipia dėmesį į tai, ką sako ar daro kitas asmuo arba kiti asmenys. Socialines sąveikas dažnai galima tirti, taikant dramaturginį modelį. Socialinės sąveikos tiriamos, tarsi jų dalyviai būtų aktoriai scenoje, apsupti dekoracijų bei rekvizito. Kaip ir teatrui, skirtingiems socia­ linio gyvenimo kontekstams būdingos aiškios ribos, skiriančios sce­ ną (tai, kas priešakyje) ir užkulisius, kur aktoriai rengiasi vaidini­ mams ir po jų ilsisi.

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENIS GYVENIMAS

9.

10.

11.

1. 2. 3. 4.

5. 6.

109

Asmeninę erdvę apibrėžia atstumas, kurį tarpusavyje palaiko indivi­ dai, įsitraukę ar įtraukti į socialinę sąveiką. Įvairios kultūros skirtin­ gai supranta asmeninę erdvę. Visos socialinės sąveikos turi savo vietą laike ir erdvėje. Norėdami išnagrinėti, kaip mūsų kasdieniai gyvenimai „skirstomi zonomis“ ir laike, ir erdvėje, turime pažiūrėti, kaip vienokia ar kitokia veikla vyksta aiškiai apibrėžtu metu ir kaip kartu atitinkamai judama erdvėje. Moderniosioms visuomenėms itin būdingos netiesioginės tarpasme­ ninės sąveikos, kai apskritai nėra buvimo kartu. Dėl to kyla vadina­ moji artumo trauka - polinkis geisti asmeniško susitikimo, kai tik įmanoma. Buvimo kartu situacijos teikia kur kas daugiau, įvairesnės ir platesnės informacijos apie žmonių mintis, jausmus ir nuoširdu­ mą, negu netiesioginio bendravimo formos.

Ar butų įmanomas socialinis gyvenimas, jei visuomenės nariai netu­ rėtų bendrųjų supratimo pagrindų prielaidų? Kaip turistas galėtų pamatyti jūsų miestelį ar miestą kitokį, negu ma­ tote jūs? Kaip lengvai klasėje pavyktų įgyvendinti sąveikos chuliganizmą? Kaip atrodote, kai „pasitikite savimi“? Kokios strategijos griebiasi moterys kavinėse ir baruose, kad paro­ dytų, jog nori likti vienos? Ar elektroninis bendravimas gali pavaduoti betarpišką sąveiką?

Peter Berger and Thomas Luckmann. The Sočiai Construction of Reality: A Treatise in the Sociology of Knowledge. - Garden City, N. Y.: Doubleday, 1966. Stanley Cohen and Laurie Taylor. Escape Attempts: The Theory and Practice of Resistance to Everyday Life. —2nd edn, London: Routledge, 1995.

Erving Goffman. Behaviour in Public Places. - New York: Free Press, 1963. Erving Goffman. The Presentation of the Self in Everyday Life. - Harmondsworth: Penguin, 1969. Phil Manning. Erving Goffman and Modern Sociology. - Cambridge: Polity, 1992.

Pasvarstykite dar kartą

Papildoma literatūra

110

4 SKYRIUS

Interneto nuorodos

Ethno/CA News (online resource for ethnomethodology and conversation

analysis) http://www.pscw.uva.nl/emca/bib90’s.htm Society for the Study of Symbolic Interaction http://sun.soci.niu.edu/~sssi

Lyčių skirtybės

113

Lyčių nelygybės koncepcijos 117 Moteriškumai, vyriškumai ir santykiai tarp lyčių

122

Žmogaus seksualumas

127

Homoseksualumas

132

Prostitucija

136

Išvados: lytis ir globalizacija 139 Temos santrauka

140

Pasvarstykite dar kartą

141

5 skyrius. Lytis ir seksualumas

Ką reiškia būti vyru? Ką reiškia būti moterimi? Galbūt manote, jog buvimas vyru ar moterimi ga­ liausiai susijęs su mūsų įgimta, biologine fizinio kūno lytimi. Tačiau vyriškumo ir moteriškumo pri­ gimtį, kaip ir daugelį kitų sociologus dominančių dalykų, nelengva klasifikuoti. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės jaučiasi gimę ne savo kūne, todėl gyveni­ mo kelyje siekia „ištaisyti padėtį“, pakeisdami lytį. Janeen Newham ir Davido Williso istorija pa­ naši į tas, kurias išgyvena daugelis transseksualų, iškentusių lyties keitimo operacijas, kad virstų žmonėmis, kuriais save laiko. Vis dėlto šis atvejis ypatingas, nes juodu yra pirmoji susituokusi transseksualų pora Britanijoje. Janeen gimė berniuku, bet labai anksti ją ėmė trikdyti noras būti mergaite. Metams bėgant, ji jau­ tė, kad jos kūnas darosi jai vis svetimesnis. Janeen vedė, šeimoje gimė du vaikai, bet ji ir toliau ka­ mavosi patekusi į svetimo kūno spąstus. Davidas gimė mergaite, bet visą vaikystę jautėsi esąs už­ slėptas vyras. Pasak Davido, šis jausmas taip trik­ dė, jog kartais jis trokšdavo apskritai neturėti kū­ no. Galiausiai norėdami įveikti tai, ką Janeen va­ dina „siaubinga gamtos klaida“, ir vienas, ir ki­ tas ryžosi pakeisti lytį. Jie iškentė ilgą gydymosi procesą, apimantį hormonų terapiją bei operaci­ jas (Neustatter, 1999). Janeen ir Davidas susitiko organizacijoje, ko­ vojančioje už transseksualų teises. Laikui bėgant jie pajuto stiprų ryšį. Panorę oficialiai įteisinti savo partnerystę ir susituokti, jie sužinojo, kad Britani­ jos įstatymai neleidžia pakeitusiems lytį žmonėms tapti vyru ir žmona. Santuokoje oficialiąja buvo laikoma lytis, nurodyta gimimo liudijime. Janeen ir Davidas susituokė Danijoje. Šioje šalyje pakeista lytis nekliudė tradicinei vedybų ceremonijai. Pa­

keitusiems lytį asmenims Britanijos valdžia leidžia pakeisti daugumą dokumentų, tarp jų ir patvirti­ nančius asmens tapatybę. Tačiau ji netaiso vieno svarbiausių dokumentų - gimimo liudijimo, ku­ rio reikia norint visiškai įteisinti pakitusį indivi­ do statusą. Daug transseksualų laiko šį dalyką es­ minių žmogaus teisių klausimu. Seksualiniai skirtumai daro tokią įtaką mūsų gyvenimams, jog nė nekyla mintis, kad asmuo, bu­ vęs ,juo“, galėtų virsti „ja“. Paprastai šių skirtu­ mų netgi nepastebime - būtent todėl, kad jie per­ smelkia kone viską. Su mumis jie suauga nuo pat pirmųjų gyvenimo žingsnių. Socialinės lyties iden­ titeto sampratos, taip pat seksualinės nuostatos bei su jomis susiję polinkiai susiklosto ankstyvojoje vaikystėje, taigi suaugusiems visa tai atrodo jau savaime suprantama. Bet socialinė lytis ne tik eg­ zistuoja: pasak kai kurių sociologų, kasdienėse są­ veikose su kitais mes visi ją „kuriame“. Transseksualams, pakeitusiems savo statusą kaip Janeen ir Davidas, tenka mokytis kurti lytį kasdieniame gy­ venime. Socialinė lytis ženklina visus mūsų bū­ ties aspektus, pradedant balso tonu, gestais bei ju­ desiais ir baigiant elgsenos normomis. Per dieną tūkstančiu mažyčių poelgių mes socialiai repro­ dukuojame - kuriame ir perkuriame - lytį. Janeen ir Davido istorija susijusi su klausimu, kurį itin gyvai svarsto lyties bei seksualumo so­ ciologija. Mokslininkai nesutaria, kaip stipriai ir ilgai įgimtos biologinės savybės daro įtaką mūsų socialinės lyties identitetams ir seksualiniam gyvenimui. Šiame skyriuje panagrinėsime žmogaus seksualinės elgsenos kilmę, taip pat sudėtingą sek­ sualumo - žmogaus seksualinių modelių - ir sek­ sualinių skirtumų pobūdį. Moderniosiose visuo­ menėse seksualumas, kaip ir daugelis kitų daly­

LYTIS IR SEKSUALUMAS

kų, pastebimai kinta, o tai savo ruožtu veikia dau­ gumos mūsų jausminį gyvenimą. Iš pradžių su šiais pokyčiais ir susipažinsime, o skyriaus pabaigoje pasistengsime išsiaiškinti jų platesnę reikšmę. Tačiau pirmiausia apžvelgsime, kaip mokslinin­ kai bandė aiškinti vyrų ir moterų skirtybes. Socio­ logus nepaprastai domina socialinės lyčių skirty­ bės, kadangi jos glaudžiai siejasi su nelygybės ir galios visuomenėje klausimais. Nepaprasti poky­ čiai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje paskatinti moterų sąjūdžio, įkvėpė naujas pastangas supras­ ti, kaip mūsų visuomenėse kuriami, palaikomi ir transformuojami socialiniai lyčių modeliai ir ne­ lygybė. Lyčių ir seksualumo studijos - vienas spar­ čiausiai besiplečiančių ir itin įdomių šiuolaikinės sociologijos matmenų.

Lyčių skirtybės Pradžioje išsiaiškinkime vyrų ir moterų skirtybių kilmę. Lyčių identitetu ir jais pagrįstų socialinių vaidmenų formavimasis aiškinamas remiantis prie­ šingais požiūriais. Iš tiesų ginčijamasi dėl to, kiek ir kaip šį procesą veikia mokymasis: nagrinėda­ mi lyčių skirtybes, vieni mokslininkai labiau ne­ gu kiti pabrėžia socialinius poveikius. Prieš aptariant šiuos prieštaringus požiūrius, vis dėlto reikia iš esmės atskirti biologinę ir socialinę lytį. Apskritai biologinės lyties terminu sociolo­ gai apibrėžia anatomines bei fiziologines vyro ir moters kūnų skirtybes. Ir priešingai - socialinę lytį apibūdina psichologinės, socialinės bei kultūrinės vyrų ir moterų skirtybės. Socialinė lytis susijusi su visuomenės sukonstruotomis vyriškumo bei mo­ teriškumo sampratomis ir nebūtinai yra tiesioginis individo biologinės lyties padarinys. Iš esmės svar­ bu atsieti biologinę ir socialinę lytį, nes daugelis vyrų ir moterų skirtybių yra ne biologinės kilmės. Sociologinės lyčių skirtybių bei nelygybių in­ terpretacijos prieštaringai atsako į šį biologinės ir socialinės lyties klausimą. Toliau panagrinėsime tris bendrąsias koncepcijas. Pirmiausia apžvelgsi­ me argumentus, teigiančius, jog vyrų ir moterų elg­ senos skirtumai turi biologinį pagrindą. Vėliau at­

113

kreipsime dėmesį į teorijas, kurios svarbiausiu da­ lyku laiko socializaciją ir lyties vaidmenų moky­ mąsi. Pagaliau apsvarstysime mokslines idėjas, ku­ rių šalininkai mano, kad nei socialinė, nei biologinė lytis neturi jokio biologinio pagrindo ir abu kon­ struojami tik socialiai. Lytis ir biologija: natūralios skirtybės

Kiek labiau biologinė lytis lemia moterų ir vyrų elgsenos skirtybes negu socialinė? Kitaip tariant, kiek tas skirtybes skatina biologinis nepanašumas? Kai kurie autoriai teigia, jog vyrų ir moterų elg­ senos skirtybės yra įgimtos, atsiradusios dėl bio­ loginių žmogaus savybių - pradedant hormonais bei chromosomomis ir baigiant smegenų apimti­ mi bei genetika. Pasak jų, tam tikras šių skirty­ bių formas galima pastebėti bet kurioje kultūro­ je, vadinasi, daugumai visuomenių būdingos socia­ linės lyčių nelygybės priežastys - biologiniai vei­ ksniai. Šie tyrinėtojai greičiausiai atkreips dėme­ sį į faktą, kad beveik visose kultūrose medžiokle ir karyba daugiau užsiima vyrai negu moterys. Ar iš tikrųjų šis faktas, klausia jie, nerodo, kad vy­ rai turi biologiškai pagrįstą polinkį į agresyvumą, kurio stinga moterims? Toks argumentas neįtikina daugelio tyrinėtojų. Pasak jų, vyrų agresyvumo lygis įvairiose kultūro­ se labai skiriasi, o moterų pasyvumo ar klusnumo vienose kultūrose tikimasi labiau negu kitose (Elshtain, 1987). Kritikai nurodo, kad „biologinių skirtybių“ teorijos dažnai grindžiamos gyvūnų elg­ senos duomenimis, bet kur kas mažiau remiasi ant­ ropologiniais ir istoriniais žmonių elgsenos įrody­ mais, kurie atskleidžia variacijas laiko ir vietos at­ žvilgiu. Jie dar priduria, kad didesnį ar mažesnį tam tikros savybės universalumą nebūtinai lemia jos biologinė prigimtis; tokias savybes taip pat gali sukurti ir bendrojo pobūdžio kultūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, daugumoje kultūrų beveik visos mo­ terys didelę gyvenimo dalį skiria vaikų globai, to­ dėl negali nuolatos medžioti ar kariauti. Nors negalima išsyk atmesti hipotezės, esą vyrų ir moterų elgsenos modelius lemia biologiniai veik­ sniai, tačiau, kita vertus, beveik šimtmetį trukusios

114

5 SKYRIUS

šio poveikio fiziologinės kilmės paieškos vis dėlto buvo nesėkmingos. Nėra jokių įrodymų, kad esama sąsajų tarp tokių biologinių veiksnių ir sudėtingų socialinių elgsenų, kurias demonstruoja vyrai ir moterys (Connell, 1987). Teorijos, pasak kurių in­ dividai tiesiog paklūsta tam tikros rūšies įgimtiems polinkiams, neigia gyvybiškai svarbų socialinės są­ veikos vaidmenį formuojant žmogaus elgseną.

Lyčių socializacija

Dar vienas būdas, kuriuo galima remtis norint su­ prasti lyčių skirtybių prigimtį, yra tirti lyčių socializaciją - lyčių vaidmenų mokymąsi, padedant socialiniams veiksniams, tokiems kaip šeima ar žiniasklaida. Tokia traktuotė skiria biologinę ir socia­ linę lytį - kūdikis gimsta, turėdamas pirmąją, o vė­ liau susikuria antrąją. Per sąlyčius su įvairiais - ir pirminiais, ir antriniais - socializacijos veiksniais, vaikai palengva intemalizuoja socialines normas ir lūkesčius, kurie, manoma, susiję su jų biologine lytimi. Lyčių skirtybes lemia ne biologija - jas kuria kultūra. Remiantis šiuo požiūriu, lyčių nelygybė atsiranda todėl, kad vyrai ir moterys socializuojami rengiant juos skirtingiems vaidmenims. Lyčių socializacijos teorijas palankiai vertina funkcionalistai, kurių nuomone, berniukai ir mer­ gaitės mokosi „seksualinių vaidmenų“ bei juos ly­ dinčių vyro ir moters identitetu - vyriškumo ir mo­ teriškumo (žr. toliau, p. 117-119, „Funkcionaliz­ mo požiūriai“). Vykstant šiam procesui, vaikų veiksmus reguliuoja teigiamos ir neigiamos sank­ cijos - socialiai taikomos prievartos priemonės, kurios atlygina už tam tikrą elgseną arba ją var­ žo. Pavyzdžiui, mažą berniuką galima paskatinti pagyrimu („Koks tu drąsus berniukas!“) arba su­ varžyti nepritarimu („Berniukai nežaidžia su lė­ lėmis“). Šitoks teigiamas ar neigiamas spaudimas padeda berniukams ir mergaitėms išmokti ir pri­ imti biologinės lyties vaidmenis, kurių iš jų lau­ kiama. Jei individo lytinė veikla nesutampa su jo ar jos biologine lytimi - kitaip tariant, jis (ar ji) yra deviantas - tai aiškinama netinkamu ar nesistemingu socializacijos procesu. Pagal šį funkcio-

nalistų požiūrį, socializacijos veiksniai padeda pa­ laikyti socialinę tvarką, prižiūrėdami, kad naujų kartų lyčių socializacija vyktų sklandžiai. Ši nelanksti seksualinių vaidmenų ir socializa­ cijos interpretacija sulaukė įvairiapusiškos kriti­ kos. Nemažai autorių teigė, kad lyčių socializacijai nėra būdingas sklandumas: skirtingi „veiks­ niai“, tokie kaip šeima, mokykla ir vienmečių bei draugų grupės, gali nesutarti viena su kita. Be to, socializacijos teorijos ignoruoja individų gebėji­ mą atmesti ar modifikuoti socialinius lūkesčius, susijusius su seksualiniais vaidmenimis. Pavyz­ džiui, Connellis teigia: „S ocia liza cijo s v eik sn ia i“ n egali m echaniškai paveikti au gan čio asm en s. Iš tiesų j ie tiktai k v iečia vaik ą tam tikrom is są ly g o m is dalyvau ti so c ia lin ėje v eik lo je . Š is kvietim as gali būti, ir dažnai būna, priverstinis - j į lydi didžiulis spaudim as priimti, nė neužsim enant apie alter­ n a ty v a s ... V is d ėlto vaikai atm eta šį k vietim ą, tik s­ liau tariant, iešk o sa v o k e lio į ly č ių teritoriją. Jie gali atsisak yti h e te r o se k su a lu m o ... im ti derinti v y rišk u o ­ sius ir m oteriškuosius elem entus, pavyzdžiui, mergaitės m okyk loje prim ygtinai reikalauja konkurencinio spor­ to. Jie taip pat gali pradėti d v ily p į gyven im ą: p a v y z ­ džiui, berniukai būdami vieni apsivelka m oteriškus dra­ b u žiu s. Dar j ie gali kurti fantazijų p asaulį, p riešin gą jų įprastai banaliai v eik lai tik rovėje.“ (C on n ell, 1987)

Svarbu atminti, kad žmonės nėra pasyvūs objek­ tai, tiesiogiai perimantys lytinį „programavimą“, kaip teigia kai kurie sociologai. Žmonės aktyviai patys kuria bei modifikuoja savo vaidmenis. Vi­ suminis seksualinių vaidmenų traktuotės taikymas vertintinas skeptiškai, nors, kita vertus, nemažai tyrimų parodė, kad lyčių identitetai tam tikru mastu yra socialinių įtakų padarinys. Socialinės įtakos daugeliu skirtingų kanalų vei­ kia lyties identitetą; netgi tėvams, nusprendusiems auklėti savo vaikus, jų nediskriminuojant pagal ly­ tį, pasirodo, sunku įveikti esamus lyties mokymosi modelius (Statham, 1986). Pavyzdžiui, tėvų ir vai­ kų sąveikų tyrimai atskleidė, kad tėvų ir motinų elgesys su berniukais ir mergaitėmis aiškiai sky­ rėsi net ir tuomet, kai patys tėvai manė, kad abiem

LYTIS IR SEKSUALUMAS

115

Lyties identitetas: dvi teorijos Dviejose pagrindinėse teorijose, aiškinančiose lyties identiteto formavimąsi, kalbama apie emocinę vaikų ir jais besirūpinančiųjų tarpusavio dinamiką. Pagal šias dvi koncepcijas lyčių skirtybės yra ne biologinio polinkio rezultatas, o „nesąmoningai“ formuojasi pa­ čioje gyvenimo pradžioje. Sigmundo Freudo lyčių raidos teorija Turbūt įtakingiausia - ir prieštaringiausia - yra Sig­ mundo Freudo lyties identiteto atsiradimo teorija. Pa­ sak Freudo, kūdikiai ir maži vaikai apie lyčių skirty­ bes sprendžia pagal varpos buvimą arba nebuvimą. ,Aš turiu varpą“ yra teiginys, atitinkantis pasakymą „aš esu berniukas“, o teiginys „aš esu mergaitė“ reiš­ kia „aš neturiu varpos“. Freudas atsargiai teigia, kad čia kalbama ne vien tik apie anatomines skirtybes; varpos buvimas ar nebuvimas simbolizuoja vyrišku­ mą arba moteriškumą. Pagal šią teoriją, maždaug ketverių ar penkerių metų amžiaus berniukas jaučia grėsmę dėl to, kad tėvas reikalauja drausmės bei savarankiškumo, įsi­ vaizduodamas, kad tėvas nori pašalinti jo varpą. Iš dalies sąmoningai, tačiau daugiausia nesąmoningai, berniukas savo tėvą laiko varžovu, siekiant motinos meilės. Slopindamas savo erotinius jausmus motinai ir pripažindamas tėvą kaip viršesnę būtybę, berniu­ kas ima tapatinti save su tėvu ir pradeda suvokti sa­ vo vyriškąjį identitetą. Berniukas liaujasi mylėjęs sa­ vo motiną dėl nesąmoningos baimės, kad tėvas jį iš­ kastruos. Antra vertus, mergaitės, manoma, kanki­ nasi iš „pavydo dėl varpos“, nes jos neturi matomo organo, kuris išskiria berniukus. Mažos mergaitės akyse motina nuvertėja, nes taip pat neturi varpos ir negali jos suteikti. Kai mergaitė sutapatina save su motina, ji nuolankiai pripažįsta, kad yra „antrarūšė“. Kai ši fazė pasibaigia, vaikas jau būna išmokęs nuslopinti savo erotinius jausmus. Pasak Freudo, lai­ kotarpis maždaug nuo penkerių metų amžiaus iki lyti­ nės brandos yra latentinis - seksualinę veiklą būdin­ ga laikinai atidėti, kol su lytiniu brendimu susiję bio­ loginiai pokyčiai iš naujo tiesiogiai neatgaivina eroti­ nių troškimų. Latentiniu laikotarpiu, kuris tęsiasi nuo

pradinių iki vidurinių mokyklos klasių, vaiko gyveni­ me būna svarbiausios tos pačios lyties bendramin­ čių grupės. Freudo požiūriams ypač prieštaravo feminizmo šalininkai, taip pat ir daug kitų autorių (Mitchell, 1973; Coward, 1984). Pirma, atrodo, jog Freudas sociali­ nę lytį per daug tapatino su genitalijų suvokimu; čia tikrai dalyvauja ir kiti, subtilesni, veiksniai. Antra, ši teorija yra grindžiama samprata, kad varpa yra vir­ šesnė už vaginą, kuri įsivaizduojama tiesiog kaip vy­ riškojo organo nebuvimas. O kodėl moteriškų geni­ talijų negalima laikyti viršesnėmis už vyriškas? Tre­ čia, Freudas tėvą laiko svarbiausiu drausminančiu veiksniu, kai tuo tarpu daugelyje kultūrų motina vai­ dina kur kas svarbesnį vaidmenį taikant drausmines sankcijas. Ketvirta, Freudas mano, kad lytinio elgesio daugiausia mokomasi ketvirtaisiais ar penktaisiais gy­ venimo metais. Dauguma vėlesnių autorių pabrėžia ankstesnio mokymosi, pradedant kūdikystės laikotar­ piu, svarbą. Nancy Chodorovv lyčių raidos teorija Nors daugelis autorių, tyrinėdami lyties raidą nau­ dojosi Freudo traktuote, paprastai jie šią traktuotę pa­ grindiniais atžvilgiais modifikuodavo. Viena iš tokių autorių yra sociologė Nancy Chodorovv (1978,1988). Chodorovv teigia, kad mokymasis jaustis vyru ar mo­ terimi kyla iš kūdikio prisirišimo prie savo tėvų nuo pat mažens. Ji kur kas labiau negu Freudas pabrė­ žia motinos, o ne tėvo svarbą. Vaikui būdinga emo­ ciškai prisirišti prie motinos, nes jos įtaka gyvenimo pradžioje neabejotinai būna pati svarbiausia. Tam tik­ ru momentu šį prisirišimą būtina nutraukti, kad atsi­ rastų individualus savęs pojūtis - reikia, kad vaikas taptų mažiau priklausomas. Chodorovv teigia, kad šis berniukų ir mergaičių ato­ trūkio procesas vyksta skirtingai. Mergaitės išlieka ar­ timesnės motinai - jos, pavyzdžiui, ir toliau geba ap­ sikabinti, pabučiuoti motiną ir ją mėgdžioti. Dėl to, kad nuo motinos griežtai neatitrūksta, mergaitė, o vė­ liau suaugusi moteris susikuria tokį savęs pojūtį, ku­ ris ją labiau sieja su kitais žmonėmis. Todėl yra di-

116

5 SKYRIUS

desnė tikimybė, kad mergaitės identitetas susilies ar­ ba taps priklausomas nuo kito identiteto: iš pradžių motinos, o vėliau - vyro. Pasak Chodorovv, tai formuo­ ja moterų jautrumo ir emocinės užuojautos savybes. Berniukai pradeda save suvokti, radikaliau išsi­ žadėdami savo ankstesnio artumo su motina, ir vy­ riškumo supratimą kuria iš to, kas nėra moteriška. Jie išmoksta būti ne „bailiukais" ir ne „mamyčiukais". Dėl to berniukams palyginti nekaip sekasi artimai su­ sisieti su kitais; jie sukuria būdus vertinti pasaulį analitiškiau. Berniukai ima laikytis aktyvesnio požiūrio į savo gyvenimą, pabrėždami laimėjimus, tačiau jie jau būna nuslopinę gebėjimą suprasti savo bei kitųžmoniųjausmus. Freudo akcentus Chodorovv tam tikru mastu su­ keičia vietomis. Vyriškumą, o ne moteriškumą api­ brėžia netektis, atimtas tęstinis artimas ryšys su mo­ tina. Vyriškas identitetas formuojamas atsiskiriant; to­ dėl vyrai vėliau nesąmoningai jaučia pavojų savo identitetui, jei užmezga artimus emocinius santykius su kitais. Antra vertus, moterys jaučia, kad artimo ry­ šio su kitu žmogumi nebuvimas kelia grėsmę jų savi­ garbai. Dėl moterų atliekamo pagrindinio vaidmens ankstyvojoje vaikų sočiaiizacijoje šie modeliai yra per­ duodami iš kartos į kartą. Moterys save išreiškia ir

atvejais su jais elgiasi vienodai. Žaislai, paveiks­ lėlių knygelės ir televizijos programos, su kuriais susipažįsta maži vaikai, turi tendenciją pabrėžti skirtumus tarp vyro ir moters požymių. Dabar pa­ dėtis šiek tiek keičiasi, bet vis dėlto daugumoje vaikiškų knygelių, pasakų, televizijos programų bei kino filmų veikia daugiau vyriškų negu moteriš­ kų personažų. Vyriškiems personažams būdingi ak­ tyvesni, kupini nuotykių vaidmenys, o moterys dažniau vaizduojamos pasyvios, lūkuriuojančios, besirūpinančios namais (Weitzman et ai., 1972; Zammuner, 1987; Davies, 1991). Feminizmo ty­ rinėtojai parodė, kaip kultūros ir medijų produk­ tai, siūlomi jaunimo auditorijoms, įkūnija tradici­ nius požiūrius į lytį, taip pat į lūkesčius dėl mer­ gaičių ir berniukų tikslų bei siekių pobūdžio.

apibrėžia pirmiausia per santykius. Vyrai šiuos po­ reikius būna nuslopinę, taigi priima labiau manipulia­ cinę laikyseną pasaulio atžvilgiu. Chodorovv darbas buvo visaip kritikuojamas. Pa­ vyzdžiui, Janet Sayers teigė, kad Chodorovv nepa­ aiškina moterų kovos, siekiant, ypač dabartiniais lai­ kais, tapti savarankiškomis ir nepriklausomomis (Sa­ yers, 1986). Autorė nurodo, kad moterys (ir vyrai) pa­ gal savo psichologinę sandarą yra labiau prieštarin­ gi, negu daroma prielaida Chodorovv teorijoje. Mote­ riškumas gali slėpti agresyvumą arba perdėtą pasiti­ kėjimą savimi, kurie atsiskleidžia tik netiesiogiai, slap­ ta arba tam tikruose kontekstuose (Brennan, 1988). Chodorovv taip pat buvo kritikuojama už siaurą šei­ mos koncepciją, kurią ji pagrindė modeliu, būdingu vidurinei klasei priklausantiems baltiesiems. Kas, pa­ vyzdžiui, nutinka vienišo tėvo ar motinos namų ūkiuo­ se arba šeimose, kuriose vaikais rūpinasi daugiau negu vienas suaugęs žmogus? Ši kritika nesumenkina Chodorovv idėjų. Jos išlie­ ka svarbios. Autorės idėjos mus daug ko išmoko apie moteriškumo prigimtį ir padeda suprasti, iš kur kilo reiškinys, vadinamas vyrų nejausmingumu - kliūti­ mi, kurią patiria vyrai, atskleisdami savo jausmus ki­ tiems.

Akivaizdu, kad lyčių socializacija yra labai ga­ lingas procesas, o bandymai ją atmesti gali žlug­ ti. Sykį „priskyrusi“ lytį visuomenė tikisi, kad in­ dividai elgsis kaip „moterys“ ir „vyrai“. Iš tiesų kasdieniame gyvenime įprasta šiuos lūkesčius pa­ tenkinti ir atkurti (Lorber, 1994; Bourdieu, 1990). Socialinis biologinės ir socialinės lyties konstravimas

Pastaraisiais metais vis daugiau sociologų ima kri­ tikuoti socializacijos bei lyčių vaidmenų teorijas. Pasak jų, biologinės lyties nereikėtų laikyti bio­ logiškai determinuotu, o socialinės lyties - per kul­ tūrą išmoktu dalyku. Ir biologinę, ir socialinę lytį derėtų priskirti socialiai sukurtiems dariniams. Ta­ čiau negana, kad lytis yra vien tik socialinis kū­

LYTIS IR SEKSUALUMAS

rinys, stokojantis nekintamos „esmės“ - sociali­ nės jėgos veikia ir visaip formuoja bei keičia netgi patį žmogaus kūną. Galime suteikti savo kūnams prasmes, kurios meta iššūkį tam, ką įprasta laikyti „natūralumu“. Individai gali pasirinkti ir pagal savo norą formuoti bei performuoti savo kūną - pra­ dėdami mankšta, dieta, išdurtomis skylutėmis pa­ puošalams ar savita apranga ir baigdami plastine chirurgija bei lyties keitimo operacijomis. Techno­ logija nutrina mūsų fizinių kūnų ribas. Todėl tęsda­ mi mintį galime teigti, kad žmogaus kūnas ir biolo­ giniai požymiai nėra „duotybės“, priešingai, - juos lemia žmogiškasis veiksnumas ir asmeniniai pasi­ rinkimai skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Žvelgdami tokiu rakursu, autoriai, telkiantys dė­ mesį į lyčių vaidmenis bei vaidmenų mokymąsi, numanomai pripažįsta, kad lyčių skirtybės turi bio­ loginį pagrindą. Socializacijos koncepcijos šalinin­ kų nuomone, biologinis lyčių skirtingumas sutei­ kia struktūrą, kuri „kultūriškai išpuoselėjama“ pa­ čioje visuomenėje. Priešingai mano teoretikai, bio­ loginę ir socialinę lytį laikantys socialiai sukur­ tais dariniais, todėl atmetantys bet kokį biologinį lyčių skirtingumo pagrindą. Pasak jų, lyties identi­ tetu raiška susijusi su visuomenėje suvokiamais seksualiniais skirtumais ir savo ruožtu padeda šiuos skirtumus formuoti. Pavyzdžiui, visuomenė, ku­ rioje vyriškumo idėjas išreiškia fizinė jėga ir „kie­ ta“ laikysena, skatina vyrus puoselėti atitinkamą kūno įvaizdį bei manieras. Kitaip tariant, lyties identitetai ir seksualiniai skirtumai neatsiejamai su­ sijungia individualiuose žmonių kūnuose (Connell, 1987; J. Butler, 1999; Scott ir Morgan, 1993).

Lyčių nelygybės koncepcijos Matėme, jog lytis yra socialiai sukurta samprata, kuri vyrams ir moterims priskiria nevienodus so­ cialinius vaidmenis ir skirtingus identitetus. Ly­ čių skirtybės taip pat tik retkarčiais būna neutra­ lios, priešingai - beveik visose visuomenėse ly­ tis yra reikšminga socialinės stratifikacijos forma. Ji yra lemiamas veiksnys struktūrizuojant galimy­ bių ir gyvenimo šansų tipus, su kuriais susiduria

117

individai ir grupės, daro stiprią įtaką vaidmenims, kuriuos jie atlieka socialinėse institucijose - nuo namų ūkio iki valstybės. Nors įvairiose kultūrose vyrų ir moterų vaidmenys skiriasi, tačiau nežino­ me tokių visuomenių, kuriose moterys būtų galin­ gesnės už vyrus. Paprastai vyrų vaidmenys labiau vertinami ir geriau atlyginami negu moterų: be­ veik kiekvienoje kultūroje moterys pirmiausia at­ sako už vaikų auginimą ir namų ūkio darbus, o vyrams tradiciškai tenka atsakomybė aprūpinti šei­ mą. Dėl dominuojančio darbo pasidalijimo pagal lytį vyrai ir moterys turėjo prisiimti padėtis, ne­ lygias galios, prestižo ir turtų atžvilgiu. Nors įvairiose pasaulio šalyse moterys išsiko­ vojo daugiau teisių, lyčių skirtybės ir toliau lieka socialinės nelygybės pagrindas. Lyčių nelygybės tyrimai bei aiškinimai sociologams rūpi labiausiai. Aiškinant, kodėl vyrai taip ilgai stelbia moteris ekonomikos, politikos, šeimos ir kitose srityse, bu­ vo pateikta daug teorinių požiūrių. Šiame skyriu­ je apžvelgsime pagrindines teorines kryptis, ku­ rios lyčių nelygybės kilmę aiškina visuomenės lyg­ meniu, o diskusiją dėl lyčių nelygybės savitose ap­ linkose ir institucijose paliksime kitiems skyriams (žr. tekstą rėmeliuose kitame puslapyje). Funkcionalizmo požiūriai

Kaip sužinojome pirmame skyriuje, fimkcionalistai visuomenę laiko tarp savęs susijusių dalių siste­ ma, kuri, jei tik išlaiko pusiausvyrą, sklandžiai vei­ kia kurdama socialinį solidarumą. Taigi funkcionalistų ir funkcionalizmo paskatinti požiūriai į ly­ čių problemas siekia parodyti, kad lyčių skirtybės prisideda prie socialinio stabilumo ir integracijos. Nors kadaise tokie požiūriai turėjo nepaprastai tvir­ tą paramą, jie buvo ir smarkiai kritikuojami dėl to, kad neigia socialines įtampas, į pirmą vietą iš­ keldami konsensą, taip pat skelbę konservatyvų po­ žiūrį į socialinį pasaulį. Mokslininkai, kurie save priskiria „natūralio­ mis skirtybėmis“ pagrįstai mąstymo mokyklai, lin­ kę teigti, kad darbo pasidalijimas tarp vyrų ir mo­ terų turi biologinį pagrindą. Moterys ir vyrai at­ lieka tuos darbus, kuriems geriausiai tinka biolo-

118

5 SKYRIUS

Lyčių nelygybės tyrinėjimas Sociologai lyčių nelygybę apibrėžia kaip statuso, ga­ lios ir prestižo, kuriuos vyrai ir moterys turi grupėse, kolektyvuose ir visuomenėse, skirtumą. Mąstant apie lyčių nelygybę tarp vyrų ir moterų, galima užduoti štai tokius klausimus: ar vyrams ir moterims lygiai pasie­ kiami vertingi visuomeniniai ištekliai, pavyzdžiui, maistas, pinigai, galia ir laikas? Antra, ar vyrai ir motę^ rys turi panašius gyvenimo pasirinkimus? Ar vyrų bei moterų vaidmenys ir veikla yra vertinami panašiai? Šiuos pamatinius klausimus apie lyčių nelygybę ke­ liame daugelyje knygos vietų, nagrinėdami pagrindi­ nes temas, patraukusias sociologų dėmesį. Išsamiai lyčių klausimai yra aptarti šiose knygos vietose:

Moterys šeimoje: kalbama visame 7 skyriuje „Šei­ mos“. Moterys ir nusikalstamumas: „Lytis ir nusikaltimas“, 8 skyriuje, p. 217. Keitimasis vietomis klasių struktūroje: „Lytis irstratifikacija“, 10 skyriuje, p. 283. Moterys ir biurokratija: „Lytis ir organizacijos“, 12 skyriuje, p. 337. Moterys darbo rinkoje: darbas ir šeima; darbo pa­ sidalijimas namuose: „Moterys ir darbas“ bei „Dar­ bas ir šeima“, 13 skyriuje, p. 364 ir 374.

Lyties klausimai kasdieniame gyvenime: „Lytis ir neverbalinis bendravimas“, 4 skyriuje, p. 93.

Švietimo pasekmės: „Lytis ir švietimas“, 16 skyriu­ je, p. 479.

Lyties sąlygojami sveikatos ir senėjimo skirtumai: „Lytis ir sveikata“, 6 skyriuje, p. 149.

Vaidmenys religinėje aplinkoje: „Lytis ir religija“, 17 skyriuje, p. 502.

giškai. Antai antropologas George’as Murdockas manė, kad moterims praktiška ir tinkama daugiau­ sia dėmesio skirti namų bei šeimos pareigoms, o vyrams - dirbti už namų ribų. Pasirėmęs tarpkultūriniu tyrimu, apėmusiu daugiau kaip 200 įvai­ rių visuomenių, Murdockas padarė išvadą, kad lyčių darbo pasidalijimas reiškiasi visose kultūrose (1949). Net ir nebūdamas biologinio „programa­ vimo“ padariniu, jis yra logiškiausias pamatas vi­ suomenei organizuoti. Talcottui Parsonsui, žymiam funkcionalizmo mąstytojui, rūpėjo šeimos vaidmuo industrinėse vi­ suomenėse (Parsons ir Balęs, 1956). Jis ypač do­ mėjosi vaikų socializacija ir manė, kad stabilios, palaikančios šeimos laiduoja sėkmingą socializaciją. Parsonso nuomone, šeima geriausiai veikia tuomet, kai darbo pasidalijimas aiškiai apibrėžtas seksualiniu pagrindu, kai moterys imasi emociš­ kai išraiškingų vaidmenų, suteikdamos vaikams globą bei saugumą ir siūlydamos jiems jausminę paramą. Kita vertus, vyrai turėtų atlikti instrumen­

tinius vaidmenis, o būtent - tapti šeimos maitin­

tojais. Kadangi pastarajam vaidmeniui būdinga kel­ ti įtampą, emociškus ir puoselėtojiškus moterų po­ linkius derėtų naudoti vyrams nuraminti ir kom­ fortui suteikti. Šis papildomas darbo pasidalijimas, kilęs iš biologinio lyčių skirtingumo, užtikrintų šei­ mos vienybę. Kitą funkcionalistinį požiūrį į vaikų auginimą siūlė Johnas Bowlby’s (1953), kurio teigimu, bū­ tent motina yra lemiamas pirminės vaikų socializacijos veiksnys. Jei motinos nėra arba dar ma­ žas būdamas vaikas nuo jos atskiriamas, jis patenka į motiniškos priežiūros stygiaus būseną - vai­ kui gresia netinkamos socializacijos pavojus. Vė­ liau gyvenime tai gali sukelti socialinių bei psi­ chologinių sunkumų, tarp jų ir antisocialinius bei psichopatinius polinkius. Bowlby’s tvirtino, kad vaiko gerovę ir psichinę sveikatą geriausiai gali užtikrinti artimas, asmeninis ir nuolatinis ryšys su motina. Jis pripažino, kad tuomet, kai motinos nė­ ra, ją gali pavaduoti „motina-pakaitas“, tačiau tei­

LYTIS IR SEKSUALUMAS

gė, kad pavaduoti gali tik moteris. Tokia nuosta­ ta leidžia neabejoti mokslininko požiūriu, jog mo­ tinystės vaidmuo akivaizdžiai skirtas moterims. Bowlby’o motiniškos priežiūros stygiaus teze kai kurie sociologai naudojosi norėdami įrodyti, kad dirbančioms motinoms būdingas nedėmesingumas savo vaikams. Vertinimas

Feminizmo šalininkai aštriai kritikavo teiginius, esą lyčių darbo pasidalijimas yra biologiškai nu­ lemtas. Jie teigė, kad toks užduočių paskirstymas visuomenėje visiškai nėra natūralus ar neišvengia­ mas dalykas. Jokios biologinės savybės neužker­ ta moterims kelio imtis vienokių ar kitokių dar­ bų, tiesiog žmonės socializuojami taip, kad imtų­ si kultūriškai tikėtinų vaidmenų. Nuolatos atsiranda nemažai įrodymų, kurie lei­ džia suabejoti motiniškos priežiūros stygiaus te­ ze - tyrimai parodė, kad tuomet, kai abu tėvai bent dalį laiko dirba ne namuose, vaikų auklėjimo pro­ cesas ir asmeninė raida iš tiesų pagerėja (žr. 13 skyrių „Darbas ir ekonominis gyvenimas“, p. 351). Parsonso požiūrį į „ekspresyvias“ moteris vieno­ dai puolė ir feministai, ir kiti sociologai, kurie to­ kius požiūrius laikė moterų dominavimo namuo­ se toleravimu. Nėra jokio pagrindo manyti, kad šei­ ma negalės sklandžiai veikti be „ekspresyvios“ mo­ ters - šis vaidmuo populiarinamas veikiau todėl, kad vyrams atrodo bene patogiausias. Feminizmo požiūriai

Feminizmo sąjūdis paskatino atsirasti daug teori­ jų, mėginančių išaiškinti lyčių nelygybes ir pateikti programas toms nelygybėms įveikti. Lyčių nely­ gybės klausimu feminizmo teorijos tarpusavyje aiškiai skiriasi. Visiems feminizmo autoriams rū­ pi nelygi moterų padėtis visuomenėje, tačiau jie labai įvairiai ją traktuoja. Konkuruojančios femi­ nizmo mokyklos lyčių nelygybes stengėsi aiškinti įvairiais giliai įsišaknijusiais socialiniais procesais, tokiais kaip moterų diskriminavimas, patriarchija, kapitalizmas ir rasizmas. Tolesniuose posky­

119

riuose apžvelgsime argumentus, kuriais remiasi trys pagrindinės feminizmo kryptys - liberalioji, radikalioji ir juodaodžių feminizmo teorinė kryptis. Liberalusis feminizmas

Liberalusis feminizmas lyčių nelygybes aiškina atsižvelgdamas į socialines ir kultūrines nuosta­ tas. Priešingai radikaliajam feminizmui, liberalioji srovė moterų pavaldumo nelaiko didesnės siste­ mos ar struktūros dalimi. Tačiau ji atkreipia dė­ mesį į daugelį atskirų veiksnių, kurie skatina vy­ rų ir moterų nelygybę. Pavyzdžiui, liberaliajam fe­ minizmui rūpi moterų diskriminavimas ir nevie­ nodas jų vertinimas darbovietėse, švietimo įstai­ gose bei žiniasklaidoje. Šio požiūrio šalininkai lin­ kę telkti pastangas, kad vienodos moterų galimy­ bės būtų užtikrintos ir apsaugotos įstatymais bei kitomis demokratinėmis priemonėmis. Jie laikosi nuomonės, jog lygybės įtvirtinimas įstatymais yra reikšmingas žingsnis moterų diskriminavimui pa­ šalinti, todėl gyvai rėmė teisinę pažangą, tokią kaip Vienodo darbo užmokesčio ir Diskriminacijos dėl lyties įstatymai. Liberalusis feminizmas siekia pa­ naudoti esamą sistemą ir laipsniškai įgyvendinti reformas. Šiuo atžvilgiu jo tikslai bei metodai nuo­ saikesni negu radikaliojo feminizmo, kviečiančio esamą sistemą išardyti. Nors per praėjusį šimtmetį liberaliojo feminiz­ mo šalininkai labai prisidėjo prie moterų galimybių didėjimo, tačiau kritikai juos kaltina dėl nesėkmių, aiškinantis pagrindines lyčių nelygybės priežas­ tis, taip pat dėl atsisakymo pripažinti sisteminį mo­ terų priespaudos visuomenėje pobūdį. Liberalusis feminizmas telkia dėmesį į pavienius moteris žei­ džiančius trūkumus - moterų diskriminavimą, ne­ tolygų jų vertinimą, „stiklines lubas“,1nevienodą atlygį už darbą, - todėl sukuriamas tik dalinis, frag­ mentiškas lyčių nelygybės vaizdas. Radikalusis fe­ minizmas kaltina liberalųjį dėl moterų skatinimo susitaikyti su savo nelygia padėtimi visuomenėje ir jos konkurenciniu pobūdžiu. 1 Šis terminas reiškia nerašytą požiūrį, esą moterims nede­ ra užimti aukščiausių pareigų; taip apribojamos moterų ga­ lim ybės siekti karjeros. (Vert. past.)

120

5 SKYRIUS

Radikalusis feminizmas

Radikaliajam feminizmui būdingas įsitikinimas, jog būtent vyrai yra atsakingi už moterų engimą ir tuo naudojasi. Ši feminizmo atšaka ypač domi­ si patriarchijos - sisteminės vyrų viršenybės mo­ terų atžvilgiu - analize. Patriarchija laikoma vi­ suotiniu reiškiniu, gyvavusiu daugelį amžių ir įvai­ riose kultūrose. Radikalusis feminizmas dažnai su­ telkia dėmesį į šeimą kaip į vieną iš pagrindinių moters priespaudos visuomenėje šaltinių. Šio po­ žiūrio šalininkai teigia, kad vyrai išnaudoja mo­ teris, kliaudamiesi nemokamu moterų darbu na­ muose. Taip pat vyrai, kaip grupė, kliudo mote­ rims visuomenėje siekti galios ir įtakos. Radikaliojo feminizmo šalininkai skirtingai in­ terpretuoja patriarchiją, bet dauguma sutaria, kad ji tam tikra forma pasisavina moters kūną ir sek­ sualumą. Shulamith Firestone (1971), viena iš ra­ dikaliojo feminizmo pradininkių, teigia, jog vyrai kontroliuoja moterų vaidmenis gimdant ir auginant vaikus. Kadangi biologiškai tik moterys gali gim­ dyti, jos ima materialiai priklausyti nuo vyrų, kurie joms suteikia apsaugą ir gyvenimo lėšas. Ši „bio­ loginė nelygybė“ socialiai organizuota branduo­ linėje šeimoje. Firestone, apibūdindama moterų so­ cialinę padėtį, kalba apie „klasę pagal lytį“ ir tei­ gia, kad moterys gali išsilaisvinti tik panaikinus šeimą ir jai būdingus galios santykius. Kiti radikaliojo feminizmo šalininkai nurodo, kad vyrų viršenybei iš esmės svarbi prievarta prieš moteris. Šio požiūrio šalininkų teigimu, smurtas na­ muose, prievartavimas ir seksualinis priekabiavi­ mas yra veikiau sisteminės moterų priespaudos da­ lys, o ne atskiri atvejai, turintys psichologines ar kriminalines šaknis. Prie lyčių nelygybės priside­ da netgi kasdienio gyvenimo sąveikos - tokios kaip neverbalinis bendravimas, išklausymo ir pertrau­ kimo būdai, patogi moterų savijauta viešumoje. Ap­ tariamojo požiūrio šalininkai dar priduria, jog po­ puliarias grožio ir seksualumo sampratas moterims primeta vyrai, norėdami sukurti tam tikrą moteriš­ kumo tipą. Pavyzdžiui, socialinės bei kultūrinės normos, pabrėžiančios liauną kūną, prieraišumą vy­ rams ir rūpinimąsi jais, padeda amžinai išsaugoti

moterų priklausomybę. Moters „sudaiktinimas“ žiniasklaidos, mados ir reklamos priemonėmis pa­ verčia moteris seksualiniais objektais, kurių pagrin­ dinis vaidmuo - tenkinti ir linksminti vyrus. Žr. diskusijas poskyriuose „Lytis ir neverbalinis bend­ ravimas“, p. 93 ir .Asmeninė erdvė“, p. 104.

)

— -------------------------------------------------------------

Radikaliojo feminizmo šalininkai netiki, kad bū­ tų galima išlaisvinti moteris iš seksualinės prie­ spaudos reformomis ar laipsniška kaita. Kadangi patriarchija yra sisteminis reiškinys, tai lyčių ly­ gybę įmanoma pasiekti tik išardant patriarchinę tvarką, teigia jie. Daugelis feminizmo teoretikų patriarchijos sam­ pratą dažnai vartoja lyčių nelygybei paaiškinti. Pareikšdami, jog „tai, kas asmeniška, yra politiška“, radikaliojo feminizmo šalininkai ypač atkreipė dė­ mesį į daugelį tarpusavyje susijusių moterų prie­ spaudos aspektų. Pabrėždami vyrų smurtą ir mo­ terų sudaiktinimą, jie šiuos klausimus padarė pa­ grindine diskusijų dėl moterų priklausomybės ašimi. Tačiau radikaliojo feminizmo požiūriams ga­ lima ir gerokai paprieštarauti. Svarbiausias prie­ kaištas veikiausiai būtų dėl patriarchijos sampra­ tos, nes ji netinkama bendrajam moterų priespau­ dos aiškinimui. Radikalusis feminizmas buvo lin­ kęs teigti, jog patriarchija gyvavo įvairiais istori­ jos laikotarpiais ir įvairiose kultūrose - vadinasi, ji yra visuotinis reiškinys. Tačiau kritikai nurodo, kad tokia patriarchijos samprata nepalieka vietos istorinėms ar kultūrinėms variacijoms. Ji taip pat nepaiso svarbios įtakos, kurią moterų priklauso­ mybės pobūdžiui gali daryti rasė, klasė ar etniš­ kumas. Kitaip tariant, patriarchijos negalima lai­ kyti visuotiniu reiškiniu; taip elgiantis, kyla bio­ loginio redukcionizmo pavojus - visus lyčių ne­ lygybės sudėtingumus aiškinti paprasta vyrų ir mo­ terų skirtybe. Pastaruoju metu patriarchijos sampratą peržiū­ rėjo Sylvia Walby (žr. tekstą rėmeliuose). Ji teigia, kad patriarchijos sąvoka tebėra vertinga ir naudin­ ga kaip aiškinimo priemonė kituose kontekstuose.

LYTIS IR SEKSUALUMAS

121

Sylvia VValby: apmąstant patriarchinius ryšius Patriarchinių ryšių samprata užima svarbiausią vietą daugelyje lyčių nelygybės interpretacijų, kurias patei­ kia feministai. Kaip analitinis įrankis ši samprata bu­ vo kritikuojama už negebėjimą paaiškinti lyčių nely­ gybės pokyčių bei įvairovės. Kritikai teigia, jog iš tiesų negalima kalbėti apie vienarūšę ir nekintančią prie­ spaudos sistemą, gyvavusią per visą istoriją. Sylvia VValby yra viena iš teoretikių, įsitikinusių, kad patriar­ chinių ryšių sąvoka yra esminė, atliekant bet kurią ly­ čių nelygybės analizę. Tačiau mokslininkė sutinka, kad didžioji kritikos dalis yra pagrįsta. Knygoje Theorizing Patriarchy, 1990 („Apmąstant patriarchinius ryšius“) VValby pateikia lankstesnį patriarchijos supratimo bū­ dą negu jos pirmtakai. Ji palieka erdvės kaitai istori­ joje ir atžvalgoms į etnines bei klasines skirtybes. Pagal VValby, patriarchiniai ryšiai yra „socialinių struktūrų ir veiklos sistema, kurioje vyrai dominuoja, engia ir išnaudoja moteris“ (1990:20). Ji patriarchinius ryšius ir kapitalizmą laiko skirtingomis sistemomis, ku­ rios įvairiai tarpusavyje sąveikauja - kartais harmo­ ningai, o kartais įtemptai - nelygu kokios istorinės są­ lygos. Autorė teigia, kad kapitalizmas apskritai pasi­ pelnė iš patriarchinių ryšių dėl lyčių darbo padalijimo. Tačiau būta ir tokių momentų, kai kapitalizmas ir pa­ triarchiniai ryšiai susipriešindavo - pavyzdžiui, per ka­ rus. Tada gausybė moterų įsiliedavo į darbo rinką, todėl kapitalizmo ir patriarchinių ryšių sistemos interesai ne­ sutapdavo. VValby išskiria šešias struktūras, per kurias patriarchija veikia. Mokslininkė pripažįsta tą ankstyvosios fe­ ministinės teorijos silpnybę - tendenciją sutelkti dė­ mesį į vieną „esminę“ moterų priespaudos priežastį, tokią kaip vyrų smurtas ar moters vaidmuo reproduk­ cijoje. Kadangi VValby rūpi, kaip giliai glūdi lyčių nely­ gybės šaknys ir koks jos sąsajumas, ji mano, kad patriarchiją sudaro šešios nepriklausomos, tačiau tarpu­ savyje sąveikaujančios struktūros.• •

Gamybiniai santykiai namų ūkyje. Vyras (arba su­ gyventinis) pasisavina nemokamo moters darbo namuose, tokio kaip namų ruoša ar vaikų prie­ žiūra, vaisius.

•

Mokamas darbas. Darbo rinkoje moterims nelei­ džiama dirbti tam tikros rūšies darbo, jos gauna

•

•

•

•

mažesnį atlyginimą ir yra segreguojamos, sutei­ kiant mažiau kvalifikuoto darbo viętas. Patriarchinė valstybė. Savo politika ir prioritetais valstybė linkusi ginti patriarchinių ryšių sistemos interesus. Vyrų smurtas. Nors dažnai manoma, kad vyrų smurtas pasireiškia pavieniais atvejais, iš tiesų jis vyksta pagal tam tikrus modelius ir yra sistemin­ gas. Moterys šį smurtą patiria nuolat ir tai joms tampa tarsi gyvenimo norma. Valstybė į šį reiškinį žiūri pro pirštus ir atsisako kištis, išskyrus ypatin­ gus atvejus. Patriarchiniai seksualumo santykiai. Tai pasireiškia per „privalomąjį heteroseksualumą“ ir dvigubus seksualinius standartus vyrams ir moterims (pa­ gal kuriuos yra taikomos skirtingos seksualinės elgsenos „taisyklės“). Patriarchinės kultūros institucijos. Daugybė įvai­ rių institucijų bei praktikų - tarp jų žiniasklaida, religija ir švietimas - kuria moterų įvaizdžius, į jas „žvelgdami patriarchiškai“. Šie įvaizdžiai daro įtaką moterų identitetams ir nurodo priimtinus elgsenos bei veikimo standartus.

VValby išskiria dvi patriarchinių ryšių formas. Priva­ čioji patriarchijos forma - ta, kai moterims viešpatauja namų ūkį valdantis individualus patriarchas. Tai yra atskirties strategija, nes moterims iš esmės neleidžiama dalyvauti viešajame gyvenime. Viešoji patriarchijos for­ ma yra kolektyviškesnė. Moterys yra įtraukiamos į to­ kias viešąsias sritis, kaip politika ir darbo rinka, tačiau ir toliau segreguojamos turto, galios ir statuso atžvilgiu. VValby tvirtina, kad bent jau Britanijoje nuo kara­ lienės Viktorijos laikų iki dabar pasikeitė ir patriarchi­ nių ryšių mastas, ir forma. Mokslininkė pastebi, jog mažėjantis atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų, taip pat moterų švietimo laimėjimai rodo silpstant patriar­ chinių ryšių galią, tačiau tai dar nėra ženklas, jog pa­ triarchinių ryšių sistema nugalėta. Jei kitados moterų priespauda daugiausia pasireikšdavo namuose, da­ bar ji išplito po visą visuomenę - moterys dabar yra segreguojamos ir tampa priklausomomis visose viešojo gyvenimo srityse. VValby kandžiai pastebi, kad išsilais­ vinusios iš namų jungo moterys dabar gali būti išnau­ dojamos visos visuomenės mastu (1990).

122

5 SKYRIUS

Juodaodžių feminizmas

Ar pateiktosios feminizmo atmainos vienodai ati­ tinka baltųjų ir nebaltųjų moterų patirtį? Dauge­ lis juodaodžių, taip pat besivystančių šalių feministų tai neigia. Jie tvirtina, kad pagrindinės fe­ ministinės minties mokyklos neatsižvelgia į etni­ nę moterų skaidą, nes yra orientuotos į dilemas, su kuriomis susiduria baltosios moterys, daugiausia priklausančios vidurinei klasei ir gyvenančios in­ dustrializuotose visuomenėse. Šio požiūrio šalinin­ kai teigia, kad nėra jokio pagrindo apibendrinti mo­ terų priklausomybės teorijų, remiantis specifinės moterų grupės patirtimi. Be to, problemiška pati idėja išskirti „unifikuotą“ seksualinės priespaudos formą, kurią vienodai patiria visos moterys. Nepasitenkinimas esamomis feminizmo apraiš­ komis suformavo juodaodžių feminizmą, orien­ tuotą į konkrečias juodaodžių moterų patirties pro­ blemas. Savo atsiminimų pratarmėje amerikiečių juodaodė feministė Bell Hooks teigia: „D augelis fem inizm o m ąstytojų, rašydam i ir kalbėdami apie m ergystę, tuojau pat m ėg sta nurodyti, kad ju o ­ daodės m ergaitės labiau ja u č ia sa v o vertę negu baltaodės. D ažnai šis skirtum as nu statom as rem iantis tuo, kad ju od aod ės m ergaitės atk a k lesn ės, daugiau kalba, atrodo labiau savim i p a sitik in č io s. T ačiau tradicinia­ m e p ietietišk o stiliau s ju o d a o d ž ių g y v e n im e tikėtasi ir tebesitikim a, kad m ergaitės aiškiai dėstys savo m intis ir oriai laik ysis. M ū sų tėvai ir m okytojai visu om et ra­

už piliečių teises palikimą, kuris veikia lyčių ne­ lygybę juodaodžių bendruomenėse. Šie autoriai nu­ rodo, kad pirmosios juodaodės sufražistės palai­ kė moterų teisių kampaniją, tačiau suvokė, kad ne­ galima nepaisyti rasės klausimo: juodaodės mo­ terys buvo diskriminuojamos dėl rasės ir lyties. Pastaraisiais metais juodaodžių moterų klausimai turi mažesnę reikšmę moterų išsilaisvinimo judė­ jimui - iš dalies todėl, kad šių moterų identitetus labiau veikė rasės, o ne moteriškumo sampratos. Hooks teigė, kad baltųjų feministų pamėgtos aiškinimo sistemos - pavyzdžiui, požiūris į šei­ mą kaip į pagrindinį patriarchinių santykių rams­ tį, - netaikytini juodaodžių bendruomenėms, ku­ riose šeima yra vienybės pagrindas atsilaikyti prieš rasizmą. Kitaip tariant, juodaodžių ir baltaodžių moterų priespauda skiriasi. Todėl juodaodžių feminizmo teorijos pabrėžia nuomonę, kad nė viena lyčių lygybės teorija, kuri neatsižvelgia į rasizmą, negali tinkamai paaiškinti juodaodžių moterų priespaudos. Klasiniai matme­ nys - tai dar vienas veiksnys, kurio negalima ne­ paisyti daugelio juodaodžių moterų atveju. Kai ku­ rie juodaodžių feminizmo šalininkai tvirtina, kad jų teorijų stiprybę sudaro dėmesys rasės, klasės ir lyties problemų tarpusavio poveikiams. Pasak jų, juodaodės moterys yra nuskriaustos daugeliu at­ žvilgių - dėl savo odos spalvos, lyties ir klasinės padėties. Kai šie trys veiksniai ima sąveikauti, jie vienas kitą paremia ir sustiprina (Brewer, 1993).

gin o m us tiesiai sto v ėti ir aišk iai k alb ėti. Š ie bruožai turėjo p ak ylėti rasę į au k štesn ę pakopą. Jie nebūtinai buvo su siję su m oters savigarb os form avim u . D rąsiai kalbanti m ergaitė v is tiek galėjo jau stis bevertė dėl n e­ pakankam ai šv ie s io s o d o s sp a lv o s ar b a ltiesiem s n e ­ būdingų plaukų. Tai kin tam ieji, į kuriuos dažnai n eat­ siž v e lg ia baltieji tyrin ėtojai, m atuodam i ju o d a o d žių m oterų savigarbą lin iu o te, p ad alyta pagal baltųjų p a­ tirties reik šm es (H o o k s, 1 9 9 7 ).“

Juodaodžių feminizmo tekstuose linkstama pabrėž­ ti istoriją-praeities aspektus, formuojančius šiuo­ laikines problemas, su kuriomis susiduria juoda­ odės moterys. Amerikos juodaodžių feminizmas pabrėžia galingą vergovės, segregacijos ir sąjūdžio

Moteriškumai, vyriškumai ir santykiai tarp lyčių Turint galvoje feminizmo susirūpinimą moterų pri­ klausomybe visuomenėje, vargu ar stebina faktas, kad dauguma ankstyvųjų lyčių tyrimų beveik be išimties domėjosi vien moterimis ir moteriškumo sampratomis. Tuo tarpu vyrai ir vyriškumas buvo laikomi palyginti paprastu ir aiškiu dalyku. Todėl ne itin stengtasi ištirti vyriškumą, buvimo vyru pa­ tirtį ar vyro identiteto formavimąsi. Sociologams labiau rūpėjo suprasti vyrų vykdomą moterų prie­ spaudą ir jų vaidmenį palaikant patriarchinius san­ tykius.

LYTIS IR SEKSUALUMAS

Tačiau nuo XX a. devintojo dešimtmečio pa­ baigos kritinėms vyrų ir vyriškumo studijoms imta skirti daugiau dėmesio. Industrializuotose visuo­ menėse vyko esminiai pokyčiai, kurie veikė mo­ terų vaidmenį ir šeimos modelius. Tai paskatino klausti, kokia yra vyriškumo prigimtis ir kaip kinta vyro vaidmuo visuomenėje. Ką reiškia būti vyru vėlyvosios modemybės visuomenėje? Ar vyrišku­ mas patiria krizę? Kaip šiame sparčiai kintančia­ me amžiuje transformavosi tradiciniai vyrams skirti lūkesčiai ir daromas spaudimas? Pastaraisiais metais sociologai vis labiau do­ misi vyrų padėtimi ir patirtimi platesnės juos for­ muojančios tvarkos atžvilgiu. Šis lyčių ir seksua­ lumo sociologijos poslinkis paskatino dar labiau pabrėžti tyrimus, kurie nagrinėja vyrus bei vyriš­ kumą visuotiniame santykių tarp lyčių - socia­ liai sumodeliuotų sąveikų tarp vyrų ir moterų kontekste. Sociologams įdomu suvokti, kaip kon­ struojami vyrų identitetai ir kaip vyrų elgseną vei­ kia socialiai priskirti vaidmenys. R. W. Connellis: lyčių tvarka

Knygose Gender and Power, 1987 („Lytis ir ga­ lia“) ir Masculinities, 1995 („Vyriškumai“) R. W. Connellis pateikia vieną išsamiausių teorinių ly­ ties įvertinimų. Connellio koncepcija ypač paveikė sociologiją, nes jis integravo patriarchijos ir vy­ riškumo koncepcijas į visuotinę santykių tarp ly­ čių teoriją. Pasak Connellio, vyriškumai sudaro es­ minę lyčių tvarkos dalį, todėl jų neįmanoma su­ prasti skyrium nuo šios tvarkos ar juos lydinčių moteriškumų. Connellį domina, kaip vyrų turima socialinė ga­ lia kuria ir palaiko lyčių nelygybę. Jis pabrėžia, kad empiriniai lyčių nelygybės faktai nėra tiesiog „beformė duomenų krūva“ - priešingai, jie atsklei­ džia pagrindus, kuriais remiasi „organizuota žmo­ gaus praktikos ir socialinių santykių sritis“, pade­ danti išlaikyti moteris pavaldžias vyrams (1987). Mokslininkas teigia, kad Vakarų kapitalistinėse vi­ suomenėse santykius tarp lyčių vis dar nustato patriarchinė galia. Įvairiausios vyriškumo ir mote­ riškumo rūšys, pradedant individų ir baigiant ins­

123

titucijų lygmeniu, sutvarkytos pagal pagrindinę pir­ minę prielaidą - vyrų viršenybę moterų atžvilgiu. Pasak Connellio, santykiai tarp lyčių yra kas­ dienių sąveikų ir praktikos darinys. Paprastų žmo­ nių elgsena ir veiksmai asmeniniame gyvenime yra tiesiogiai susiję su visuomenės kolektyvine socia­ line tvarka. Žmonės be paliovos atkuria juos visą gyvenimą iš kartos į kartą, bet, kita vertus, šios tvarkos dėmenys taip pat gali keistis. Connellis pateikia tris visuomenės aspektus, ku­ rie sąveikaudami formuoja visuomenės lyčių tvar­ ką - vyriškumų ir moteriškumų galios santykių modelius, plačiai paplitusius visuomenėje. Pasak Connellio, darbas, galia ir kateksis (asmeniniai/ seksualiniai ryšiai) - tai skirtingos, tačiau susipynusios visuomenės dalys, kurios veikia drauge ir keičiasi viena kitos atžvilgiu. Šiose trijose pagrin­ dinėse srityse santykiai tarp lyčių yra konstruo­ jami ir varžomi. Darbo pasidalijimas susijęs su ly­ timi ir namuose (pareigos tvarkyti namus, augin­ ti vaikus), ir darbo rinkoje (profesinė segregaci­ ja, nevienodas užmokestis ir panašios problemos). Galia veikia per socialinius santykius, tokius kaip valdžia, prievarta ir ideologija institucijose, valsty­ bėje, karyboje ir gyvenime namuose. Kateksis su­ sijęs su intymių, jausminių bei asmeninių ryšių įskaitant santuoką, seksualumą ir vaikų auginimą - dinamika. Kai santykiai tarp lyčių rutuliojasi šiose trijo­ se visuomenės srityse, jie struktūrizuojami asociatyviniu lygmeniu, laikantis konkrečios lyčių tvar­ kos. Connellis vartoja lyčių režimo terminą, juo apibrėždamas santykių tarp lyčių veikimą siaures­ nėje aplinkoje, pavyzdžiui, konkrečioje institucijo­ je. Šitaip savus lyčių režimus turi ir šeima, ir kai­ mynija, ir valstybė. Mairtmas Mac an Ghaillis atli­ ko svarbius tyrimus, skirtus vyriškumo formavi­ muisi vieno tokio režimo - mokyklos - atveju (žr. tekstą rėmeliuose, p. 125). Lyčių hierarchija

Connellis mano, kad vyriškumas ir moteriškumas turi daug skirtingų raiškų. Visuomenės lygmeniu šie prieštaringi variantai surikiuojami pagal tam tikrą hierarchiją, kurios kryptį nustato viena pa-

124

5 SKYRIUS

grindinė prielaida - vyrų viršenybė moterų atžvil­ giu (žr. schemą 5.1). Savo hierarchijoje Connellis taiko stilizuotus vyriškumo ir moteriškumo „ide­ aliuosius tipus“. Hierarchiją vainikuoja hegemoninis vyriškumas, kuris dominuoja visų kitų vi­ suomenėje esančių vyriškumų ir moteriškumų at­ žvilgiu. Terminas „hegemoninis“ susijęs su hege­ monijos koncepcija ir reiškia tam tikros grupės so­ cialinį dominavimą, įgyjamą ne šiurkščia prievarta, bet dėl kultūros dinamikos, apimančios privataus gyvenimo bei socialinę sritis. Todėl žiniasklaida, švietimas ir ideologija gali tapti kanalais hegemoni­ jai įtvirtinti. Connellio nuomone, hegemoninis vy­ riškumas visų pirma susijęs su heteroseksualumu bei santuoka, tačiau svarbu ir valdžia, mokamas darbas, fizinė jėga bei ištvermė. Įkūnyto hegemoninio vyriškumo pavyzdžiai yra Sylvesteris Stallonė, Bruce‘as Willisas, Humphrey‘us Bogartas ir Jean-Claude‘as van Damme’as. Nors hegemoninis vyriškumas pateikiamas kaip idealioji vyriškumo forma, tik nedaugelis vyrų pa­ jėgia gyventi pagal jo reikalavimus. Bet, kita ver-

'H e g e m o n in is > vyriš ku m as

f k

Galingesni

P r ita m p a n ty s is ^ vyriš ku m as

J P rik lau so m ieji

P rik lau so m ieji vyriškum o tipai

.

m o te riš ku m o tipai

U vi: Sureikšmintasis moteriškumas

Homoseksualusis vyriškumas

Besipriešinantysis moteriškumas

Turintys mažesnę galią

Schema 5.1. Lyčių hierarchija

tus, daugybė vyrų naudojasi pranašumais, kuriuos teikia dominuojanti hegemoninio vyriškumo pa­ dėtis patriarchinės tvarkos sąlygomis. Connellis šį reiškinį vadina „patriarchiniais dividendais“ ir nu­ rodo, kad jais besinaudojantiems vyrams būdingas pritampantysis vyriškumas. Daugelis priklausomųjų vyriškumų ir moteriš­ kumų priklausomybės ryšiais yra susiję su hegemoniniu vyriškumu. Tarp priklausomųjų vyriškumų svarbiausias yra homoseksualusis vyriškumas. Kai lyčių tvarkoje viešpatauja hegemoninis vyriš­ kumas, homoseksualas laikomas „tikrojo vyro“ priešprieša; jis neatitinka hegemoninio vyriškumo idealo ir dažnai įkūnija daugelį pastarojo „atsiža­ dėtų“ bruožų. Homoseksualusis vyriškumas stigmatizuojamas (pasmerkiamas gėdai) ir nustumia­ mas į patį vyrų lyties hierarchijos dugną. Connellis teigia, kad visi moteriškumai formuo­ jami, jiems skiriant padėtis, priklausomas nuo he­ gemoninio vyriškumo. Viena iš moteriškumo for­ m ų- sureikšmintasis moteriškumas - yra svar­ bus hegemoninio vyriškumo papildas. Jis skirtas vyrų interesams bei troškimams tenkinti ir pasi­ žymi „nuolankumu, globa ir empatija“. Jaunų mo­ terų atveju jis siejamas su seksualiniu juslumu, o vyresnes moteris kreipia į motinystę. Connellis nu­ rodo Marilyn Monroe kaip sureikšmintojo mote­ riškumo „archetipą ir satyrą“. Jis pabrėžia, kad su­ reikšmintojo moteriškumo įvaizdžiai tebėra domi­ nuojantys žiniasklaidoje, reklamoje bei rinkodaros kampanijose. Pagaliau yra priklausomųjų moteriškumų, ku­ rie atmeta apibūdintą sureikšmintojo moterišku­ mo variantą. Bet milžiniškas dėmesys, skiriamas sureikšmintajam moteriškumui kaip įprastinei vi­ suomenės normai palaikyti, dažniausiai reiškia, jog balso teisės negauna kiti priklausomieji moteriš­ kumai, prieštaraujantys nusistovėjusiems papro­ čiams. Nepriklausomus identitetus bei gyvenimo būdus suformavo feministės, lesbietės, senmergės, pribuvėjos, žiniuonės, prostitutės ir fiziškai dirban­ čios moterys. Tačiau šių besipriešinančiųjų mo­ teriškumų patirtis dažniausiai „neatsiveria isto­ rijai“.

LYTIS IR SEKSUALUMAS

125

Mairtfnas Mac an Ghaillis: švietimas ir vyriškumo bei seksualumo formų susidarymas Mairtfnas Mac an Ghaillis atliko etnografinius tyri­ mus britų valstybinėje vidurinėje mokykloje, norėda­ mas ištirti „lyčių režimą“, t. y. išsiaiškinti, kaip mo­ kyklos ribose reiškiasi santykiai tarp lyčių. Remda­ masis Connellio darbu, Mac an Ghaillis domėjosi, kaip aktyviai mokyklos ugdo įvairias mokinių vyrišku­ mo ir moteriškumo formas. Nors mokslininką ypač domino heteroseksualių vyriškumo formų ugdymas, jis taip pat nagrinėjo mokinių gėjų grupės patirtį. Mac an Ghaillio surinkti duomenys, paskelbti knygoje The Making of Men, 1994 („Vyrų ugdymas“), atskleidė, kad pati mokykla yra institucija, kuriai būdingi orien­ tuoti pagal lytį ir heteroseksualūs modeliai. Dominuo­ jantis „režimas“ skatina konstruoti tarp mokinių lyčių santykius, sutampančius su platesnio masto lyčių tvarka - 1, y. mokykloje galima pastebėti dominuo­ jančiųjų bei priklausomųjų vyriškumo ir moterišku­ mo formų hierarchiją. Socialinės įtakos bei prakti­ kos, kaip ir įvairios drausminimo procedūros, dėsto­ mų dalykų paskirstymas, mokytojo-mokinio ir mokinio-mokytojo tarpusavio sąveikos, taip pat priežiū­ ra - visi drauge padeda ugdyti heteroseksualias vy­ riškumo formas. Mac an Ghaillis išskiria keturis vyriškumo tipus, atsirandančius mokyklos aplinkoje. „Kieti vyrukąr tai grupė baltaodžių darbininkų klasės berniukų, prieš­ gyniaujančių mokyklos vadovybei ir niekinančių mo­ kymosi procesą bei mokslo pirmūnus (taip pat žr. 16 skyrių „Švietimas“, p. 478-479). Mac an Ghaillis daro išvadą kad „kieti vyrukai“ patiria „vyriškumo krizę“, nes nekvalifikuoto ir pusiau kvalifikuoto darbo vietų, kurios šių berniukų manymu nulems jų būsimus identitetus, jau nebėra. Tad šie vyrukai susiduria su psi­ chologine ir praktine dilema dėl savo ateities, kurią jiems sunku suprasti ir dar sunkiau išspręsti.

Antroji grupė - tai mokslo pirmūnai, kurie save laiko būsimais specialistais. Šiuos berniukus „kieti vy­ rukai“ (ir mokytojai) vadina sumoteriškėjusiais „mul­ kiais pirmūnais“. Pasak Mac an Ghaillio, pirmūnai dažniausiai su šios pagiežingos etiketės klijavimu ko­ voja, išsaugodami tikėjimą kad jų atkaklus darbas ir išsimokslinimas užtikrins saugią ateitį. Tai sudaro jų vyriškųjų identitetu pagrindą. Trečioji grupė - naujieji verslininkai. Tai - berniu­ kai, linkstantys į tokius naujus profesinius mokymo dalykus kaip kompiuterija ir verslo studijos. Mac an Ghaillis juos laiko naujosios „verslininkystės kultūros“, kuri buvo puoselėjama Thatcher valdymo metais, vai­ kais. Šiems berniukams sėkmė per baigiamuosius eg­ zaminus yra palyginti bevertė, nes jie sureikšmina rin­ ką ir instrumentiškai planuoja ateitį. Paskutinioji grupė - tai tikrieji anglai. Ji kelia dau­ giausia nerimo iš visų vidurinei klasei priklausančių mokinių grupių, nes „tikrieji anglai“ prieštaringai ver­ tina akademinį mokymąsi, tačiau save laiko „kultū­ ros arbitrais“, pranašesniais už visa, ką gali pasiūlyti mokytojai. Kadangi šios grupės nariai svajoja apie karjerą „tikriesiems anglams“ vyriškumas reiškia su­ daryti įspūdį, kad gerų mokymosi rezultatų jie pasie­ kia, nedėdami pastangų. Tirdamas homoseksualius mokinius, Mac an Ghaillis pastebėjo, jog aiškiai heteroseksualios nor­ mos bei vertybės, pagrįstos tradiciniais santykiais ir branduoline šeima, laikomos savaime suprantamu dalyku visose klasėje vykstančiose diskusijose apie lytį ar seksualumą. Todėl jauni gėjai, kurdami lytį ir seksualinį identitetą susiduria su „painiava ir priešta­ ravimais“ - juk jie tuo pačiu metu gali jausti, kad kiti juos ignoruoja bei priskiria kitai žmonių klasei.

126

5 SKYRIUS

Lyčių tvarkos kaita: krizės tendencijos

Nors Connellis suformulavo aiškiai organizuotą ly­ čių hierarchiją, tačiau atmetė požiūrį, kad santy­ kiai tarp lyčių yra įtvirtinti ar statiški. Priešingai, Connelio nuomone, jie yra nuolatinio proceso pa­ darinys, todėl atviri kaitai bei iššūkiams. Lyčių tvarką Connellis vertina dinamiškai. Būdamas įsi­ tikinęs, kad seksualumas ir lytis konstruojami so­ cialiai, jis teigia, jog žmonės gali keisti savo ly­ tinę orientaciją. Šis jo teiginys nebūtinai reiškia, kad žmonės gali keisti savo seksualumą - iš ho­ moseksualų virsti heteroseksualais ir atvirkščiai, nors ir šitaip kartais atsitinka. Connellis turi gal­ voje, kad žmonių lyties identitetai ir požiūriai be perstojo derinami. Pavyzdžiui, moteris, kadaise sa­ ve priskyrusi „sureikšmintojo moteriškumo“ tipui, galėtų susikurti feministės savivoką. Dėl šios nuo­ latinės kaitos galimybės santykių tarp lyčių mo­ deliai yra atviri ardymui ir žmogiškojo veiksnio galios poveikiui. Kai kurie sociologai daro prielaidą, kad Vaka­ rų visuomenė patiria „lyčių krizę“, tačiau Connellis sako, kad mes tiesiog matome galingas į krizę ve­ dančias tendencijas. Šios krizės tendencijos įgijo tris pavidalus. Pirma, esama institucionalizacijos krizės. Connellis turi galvoje, kad laipsniškai ar­ domos institucijos, tradiciškai palaikiusios vyrų ga­ lią, - tai šeima ir valstybė. Vyrų viršenybės moterų atžvilgiu teisėtumą po truputį apkarpė įstatymai, reguliuojantys skyrybas, smurtą namuose ir prie­ kabiavimą, taip pat ekonominiai dalykai, tokie kaip apmokestinimas ir pensijos. Antra, esama seksua­ lumo krizės, kai ima silpniau negu kadaise domi­ nuoti hegemoninis heteroseksualumas. Stiprėjan­ ti moterų ir gėjų seksualumo jėga spaudžia tradi­ cinį hegemoninį vyriškumą. Pagaliau esama inte­ resųformavimo krizės. Connellis tvirtina, jog stip­ rėja nauji socialinių interesų pagrindai, kurie prieš­ tarauja egzistuojančiai lyčių tvarkai. Jai kelia pa­ vojų ištekėjusių moterų teisės, gėjų sąjūdžiai ir tarp vyrų vis stiprėjančios „antiseksistinės“ nuostatos. Connellis teigia, kad individų ir grupių veiks­ mai gali skatinti keisti lyčių tvarką. Esamos tvar­ kos sąlygomis jau besireiškiančias krizės tenden­

cijas galima butų panaudoti lyčių nelygybei visiš­ kai pašalinti (Connell, 1987, 1995). Vyriškumų transformacijos

Connellis išryškino kelias dabartinės lyčių tvar­ kos „krizės tendencijas“, kurios kelia pavojų hegemoninio vyriškumo stabilumui. Bet ne vien jis tyrinėjo gelminius pokyčius, veikiančius vyrus vė­ lyvosios modemybės visuomenėse: daugelis ste­ bėtojų mano, jog ekonominės bei socialinės trans­ formacijos skatina vyriškumo krizę. Šio požiū­ rio šalininkai daro prielaidą, kad tradicines vyriš­ kumo sampratas ardo kartu veikiančios įtakos, pra­ dedant kintančia darbo rinka ir baigiant dideliu skyrybų skaičiumi. Kadaise vidutinis vyras buvo saugus darbo, šeimos ir apskritai visos visuome­ nės atžvilgiu, tačiau dabar šitokią vyro padėtį kli­ bina įvairios jėgos, atimančios iš jo pasitikėjimą savimi ir savo vaidmeniu visuomenėje. Toliau ap­ tarsime keletą sričių, kuriose galima pastebėti vy­ riškumo identitetu kaitą. Nedarbas

Sara Willott ir Christine Griffin tyrinėjo vadinamąją „vyriškumo krizę“, remdamosi ilgalaikių be­ darbių vyrų grupe iš Anglijos Vakarų Midlendų regiono. Jų tyrimo informantai gyveno teritorijo­ je, kuri išsiskyrė aukštu nedarbo lygiu, taip pat ekonominiais bei socialiniais nepritekliais. Dauge­ lis šių žmonių buvo praradę viltį rasti nuolatinį dar­ bą. Tiriamų darbininkų vyriškumo idėjos buvo glaudžiai susijusios su „išėjimu iš namų“ ir parne­ šimu šeimai tiek pajamų, kad ji nepriklausytų nuo valstybės paramos. Ilgalaikis nedarbas griovė šiuos idealus ir šeimoje, ir socialinėje aplinkoje, pavyz­ džiui, vietinėje aludėje. Tačiau Willott ir Griffin pabrėžia, kad nors nedarbas metė didelį iššūkį „maitintojo“ vaidmeniui, bet asmeninio bejėgiš­ kumo jausmas nebūtinai imdavo keisti bendrus vy­ rų ir moterų galios santykius. Kitaip tariant, ne­ buvo jokių „vyriškumo krizės“ požymių apskri­ tai, veikiau silpo tik tam tikri tradicinio vyrišku­ mo elementai (Willott ir Griffin, 1996).

LYTIS IR SEKSUALUMAS

Nusikalstamumas

Nusikalstamumas - tai dar viena sritis, kurioje jun­ tama „vyriškumo krizė“. Remdamasi empiriniais jaunų vyrų smurtinio elgesio tyrimais keliuose miestuose, Beatrix Campbell padarė prielaidą, jog šis elgesys turi ryšį su kintančiu vyrų vaidmeniu moderniosiose visuomenėse (1993). Anksčiau net­ gi gyvendami kaimynuose, kuriose nusikalstamu­ mo lygis būdavo aukštas, jaunuoliai turėjo aiškius siektinus gyvenimo tikslus: gauti teisėtą darbą ir tapti žmonos bei šeimos maitintojais. Tačiau šian­ dien toks vyro maitintojo vaidmuo kelia įtampą, ypač jauniems vyrams, gyvenantiems skurdesnė­ se teritorijose, teigia Campbell. Ten, kur ateitis ža­ da tik ilgalaikį nedarbą, neįmanoma rinktis tikslo aprūpinti šeimą. Be to, moterys pasidarė nepriklausomesnės negu kadaise, todėl ir be vyrų pagalbos gali įgyti padėtį visuomenėje. Taip atsiranda so­ cialinio nuosmukio spiralė, panaši į tas, kurios šiandien įžvelgiamos apleistuose senuosiuose mies­ tų centruose. Campbell tyrimai panašūs į kitus nau­ jus sociologų darbus, kuriuose nagrinėjama skur­ das, nusikalstamumas ir didmiesčiai. Prasmės krizė?

Knygoje Stiffed: The Betrayal of the Modern Man, 1999 („Sąstingis: moderniojo vyro apgavystė“) Susan Faludi nagrinėjo amerikiečių vyrų patirtį XX a. pabaigoje. Ji tvirtina, kad šiuolaikinius vyrus apga­ vo visuomenė, kurioje didėja nedarbas, mažėja dar­ bo užmokestis, ilgėja darbo laikas ir nuolatos tvyro baimė būti atleistam - visa tai menkina jų kadai­ se turėtą saugų „maitintojo“ vaidmenį. Bet, pasak Faludi, pavojai vyrams gresia ne vien darbo sri­ tyje. Jos tyrimai atskleidė, kad vedybos ir tarpu­ savio santykiai nebelaikomi tokiais stabiliais kaip anksčiau; taip pat sumenko vyrų vaidmuo bendruo­ menėje - bažnytinėse, politinėse ir vietinėse ins­ titucijose. Ji nustatė, jog stiprėjančios amerikie­ čių visuomenės vartotojiškos nuostatos nuvertino daugelį gyvenimo lūkesčių, kurių išsipildymą da­ bartiniams vyrams jaunystėje žadėjo ir kuriam ruošėjų tėvai. Todėl, daro išvadą Faludi, vyrai pa­

127

tiria gilią netikrumo krizę, abejodami savo verte ir naudingumu, o tuo metu tradicinę ištikimybę, įsipareigojimus ir vaidmenis ardo nevaldomai vešanti vartotojiška kultūra bei sparčiai didėjan­ tis vartojimas. Žiniasklaidos vaizdiniai

Besikeičiančius vyriškumo vaizdinius masinėje kultūroje, spaudoje, reklamoje ir madoje svarstė Jonathanas Rutherfordas (1988). Jis atkreipė dė­ mesį į du idealizuotus vyro įvaizdžius, atspindin­ čius atoveiksmį iššūkiams, kuriuos meta feminiz­ mas ir kintantis moterų vaidmuo. Pirmasis - „ker­ šijančio vyro“ - įvaizdis atitinka visuomenines tra­ dicinio vyriškumo sampratas. Keršijantis vyras gi­ na savo vyriškąją esybę ir garbę, užsipuldamas tuos, kurie atstovauja vyriškumo „išdavikams“ „išskydusiems“ ar „sumoteriškėjusiems“ vyrams. Šioje srityje jėga vėl patvirtinamas tradicinis vy­ riškumas, kurį įkūnija Rembo personažas, kovo­ jantis prieš visas ir bet kurias galimas grėsmes, kad vėl sugrąžintų tradicinę tvarką. Kita alternatyva - vadinamasis naujasis vyras. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio šis personažas vis dažniau ėmė rodytis žiniasklaidoje bei rekla­ mos kampanijose. Rutherfordas laiko naująjį vy­ rą anksčiau slopinto vyriškumo išraiška. Naujasis vyras rodo esąs jautrus moterims, vaikams ir sa­ vo paties emocinėms reikmėms. Jis kuria tėvys­ tės madą, pasirodydamas kaip stiprus, bet švelnus globėjas. Naująjį vyrą galima vaizduoti ir kaip sek­ sualinį objektą, maždaug taip, kaip buvo įprasta vaizduoti moteris. Šitaip leidžiama apversti būdin­ gą procesą, kuris moteris paversdavo objektais vy­ rų „akims ganyti“. Naujojo seksualizuoto, jautraus vyro populiarumas laikytinas pastangomis atkur­ ti vyriškumo idėjas, atsiliepiant į feminizmo iššūkį.

Žmogaus seksualumas Transformuojantis tradicinėms lyčių sampratoms, stipriai kinta ir seksualumo idėjos. Per kelis pas­ taruosius dešimtmečius Vakarų šalyse iš esmės pa­ sikeitė reikšmingi žmonių seksualinio gyvenimo

128

5 SKYRIUS

aspektai. Tradicinėse visuomenėse seksualumas buvo glaudžiai susijęs su reprodukcijos procesu, tačiau dabartiniais laikais jie atsiskyrė. Seksua­ lumas tapo gyvenimo matmeniu, kurį kiekvienam individui valia tyrinėti ir formuoti. Kadaise seksua­ lumą „apibrėžė“ heteroseksualumo bei monogami­ jos pagrindai santuokinių ryšių kontekste, o dabar vis labiau priimamos skirtingos seksualinės elgse­ nos bei orientacijos įvairiausiuose kontekstuose. Šiame poskyryje panagrinėsime žmogaus sek­ sualumo atmainas ir dabartinę kaitą. Pradžioje pa­ svarstysime apie santykinę reikšmę, kurią seksuali­ nei žmogaus elgsenai turi biologiniai ir priešingai - socialiniai bei kultūriniai poveikiai. Šiuo klau­ simu mokslininkai turi skirtingas nuomones. Vė­ liau apžvelgsime socialines įtakas seksualinei elg­ senai, dabartines žmogaus seksualinio gyvenimo tendencijas ir požiūrių į homoseksualumą kaitą. Biologija ir seksualinė elgsena

Ilgus metus seksualumas buvo laikomas itin as­ menišku dalyku. Todėl ši tyrimų sritis - tikras iš­ šūkis sociologams. Dar visai neseniai daugumos žinių apie seksualumą sėmėmės iš biologų, me­ dicinos tyrinėtojų bei seksologų. Norėdami geriau suprasti žmonių seksualinę elgseną, mokslininkai žvelgė ir į gyvūnų pasaulį. Seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrin­ dą, nes vyrai ir moterys skiriasi anatomiškai. Eg­ zistuoja ir biologinis dauginimosi imperatyvas, nes priešingu atveju žmonių rūšis išnyktų. Kai kurie biologai teigia, kad didesnį vyrų polinkį į seksu­ aliai laisvesnį gyvenimą galima paaiškinti evoliu­ cija. Jie nurodo, kad vyrai biologiškai linkę ap­ vaisinti kiek galima daugiau moterų, o moterys no­ ri nuolatinių partnerių, kad šitaip išsaugotų vai­ kams perduodamą biologinį paveldimumą. Šį tei­ ginį palaiko gyvūnų seksualinės elgsenos tyrimai, kuriais siekiama parodyti, kad rūšies viduje papras­ tai patinai, o ne patelės elgiasi „laisviau“. Tačiau naujesni tyrimai atskleidė, kad iš tiesų ir gyvūnų pasaulyje patelių neištikimybė yra gana įprastas dalykas, o daugelio gyvūnų seksualinis gy­ venimas sudėtingesnis, negu manyta. Anksčiau bu­

vo tikima, jog patelės poruojasi su patinais, kurie pajėgia perduoti palikuonims potencialiausią ge­ netinį paveldą. Bet naujausi paukščių patelių ty­ rimai verčia abejoti šiuo teiginiu. Jie rodo, kad pa­ telės pasirenka papildomą partnerį ne dėl jo ge­ nų, bet todėl, kad jis galėtų būti geresnis tėvas ar pasiūlytų geresnę namų aplinką palikuonims au­ ginti. Šių tyrimų išvados nėra galutinės, ypač jei vie­ naip ar kitaip taikomos nagrinėjant žmonių sek­ sualinę elgseną. Vis dėlto žmones ir gyvūnus aiš­ kiai skiria vienas dalykas: žmonių seksualinė elg­ sena yra prasminga, t. y. žmonės labai įvairiais bū­ dais naudoja ir išreiškia savo seksualumą. Žmo­ nėms seksualinis aktyvumas reiškia kur kas dau­ giau negu biologinį poreikį. Jis yra simboliškas ir atspindi, kas esame, kokius jausmus patiriame. Toliau įsitikinsime, kad seksualumas yra pernelyg sudėtingas dalykas, todėl jo neįmanoma laikyti vien tik biologine savybe. Seksualumo sampratą privalu grįsti socialinėmis prasmėmis, kurias jam priskiria žmonės. Socialiniai poveikiai seksualinei elgsenai

Visose visuomenėse dauguma žmonių yra heteroseksualai - jie jausminiams ryšiams ir seksuali­ niams malonumams ieško priešingos lyties. Kiek­ vienoje visuomenėje heteroseksualumas sudaro santuokos ir šeimos pagrindą. Podraug gyvuoja daug mažumų, turinčių savus seksualinius skonius bei polinkius. Judith Lorber (1994) išskiria net dešimt skirtingų seksualinių identitetu: tipiška moteris (heteroseksuali), tipiškas vyras, moteris lesbietė, vyras gėjus, biseksuali mo­ teris, biseksualus vyras, moteris transvestitė (mo­ teris, kuri nuolatos rengiasi vyriškai), vyras transvestitas (vyras, kuris nuolatos rengiasi moteriškai), moteris transseksualė (vyras, tapęs moterimi) ir vy­ ras transseksualas (moteris, tapusi vyru). Dar la­ biau skiriasi seksualinės praktikos formos. Freudas vadino žmones „polimorfiškai perversiškomis būtybėmis“. Jis manė, kad žmonės turi aibę įvai­ rių seksualinių pomėgių, kuriuos gali praktikuoti netgi tuomet, jei toje visuomenėje jie laikomi ne­

LYTIS IR SEKSUALUMAS

padoriais ar neteisėtais. Savo tyrimus Freudas pra­ dėjo XIX a. pabaigoje, kai daugelis žmonių sek­ sualiniu atžvilgiu buvo pernelyg drovūs; tačiau jo pacientai atskleisdavo stulbinamą seksualinių po­ mėgių įvairovę. Paminėtini kai kurie įmanomi seksualinės prak­ tikos variantai. Vyras ar moteris gali turėti seksua­ linius santykius su moterimi, vyru arba abiem. Gali būti santykiaujama pavymui ar vienu metu daly­ vaujant trims ar daugiau asmenų. Asmuo gali už­ siiminėti seksu pats vienas (masturbacija) arba vi­ sai neturėti seksualinių santykių (celibatas). Jis gali turėti seksualinius santykius su transseksualais ar asmenimis, kurie, siekdami erotinių tikslų, persi­ rengia priešingos lyties drabužiais, taip pat nau­ dotis pornografinėmis priemonėmis ar seksualiniais reikmenimis, praktikuoti sadomazochizmą (eroti­ niais tikslais naudoti pančius ir kelti skausmą), san­ tykiauti su gyvūnais ir taip toliau (Lorber, 1994). Visos visuomenės turi seksualines normas, ku­ rios vienokius papročius palaiko, o kitokius var­ žo ar smerkia. Visuomenių nariai šių normų iš­ moksta vykstant socializacijos procesui. Pavyz­ džiui, kelis pastaruosius dešimtmečius Vakarų kul­ tūrų seksualinės normos buvo susijusios su roman­ tiškos meilės ir šeimos ryšių idėjomis. Bet skir­ tingos kultūros labai įvairiai taiko šitokias normas. Tipiškas pavyzdys yra homoseksualumas. Būta kultūrų, kurios tam tikruose kontekstuose arba to­ leravo, arba aktyviai skatino homoseksualumą. Tar­ kime, senovės graikai idealizavo vyrų meilę ber­ niukams kaip iškiliausią seksualinės meilės formą. Priimtini seksualinės elgsenos tipai įvairiose kultūrose taip pat gali skirtis. Iš šių skirtumų ga­ lime suprasti, kad dauguma seksualinių reakcijų yra išmoktas, o ne įgimtas dalykas. Plačiausius šios srities tyrimus prieš penkiasdešimt metų atliko Clellanas Fordas ir Frankas Beachas (1951). Jie išnagrinėjo daugiau kaip dviejų šimtų visuomenių antropologinius duomenis. Mokslininkai atskleidė stulbinamai įvairius požiūrius į „natūralią“ seksua­ linę elgseną ir seksualinio patrauklumo normas. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose prieš sueitį pa­ geidaujami ar net būtinai reikalaujami ilgi, gal net valandas trunkantys įžanginiai žaidimai, o kitose

129

jų iš esmės nėra. Esama visuomenių, tikinčių, jog pernelyg dažnas santykiavimas fiziškai išsekina ar sukelia ligas. Seniangų gentyje, Ramiojo vande­ nyno pietuose, pageidautiną mylėjimosi dažnį re­ komenduoja kaimo senoliai - jie taip pat mano, kad žilagalviam asmeniui leistina santykiauti kas­ nakt! Daugumoje kultūrų seksualinio patrauklumo normos (kurių laikosi ir moterys, ir vyrai) daugiau dėmesio skiria moterų, o ne vyrų fizinei išvaiz­ dai. Vakaruose, moterims vis aktyviau reiškiantis už namų sienų, ši padėtis, atrodo, pamažu kinta. Modernieji Vakarai žavisi liaunu, smulkiu kūno su­ dėjimu, o kitas kultūras labiausiai traukia kur kas aptakesnės formos (žr. 6 skyrių „Kūno sociologi­ ja“). Vienos visuomenės krūtų nelaiko jokiu sek­ sualiniu dirgikliu, o kitos joms priskiria ypatingą erotinę reikšmę. Vienur itin sureikšminama vei­ do forma, kitur pabrėžiama akių spalva ir tipas arba nosies ir lūpų dydis bei forma. Seksualumas Vakarų kultūroje

Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu beveik du tūkstančius metų stipriausiai formavo krikščionybė. Tiesa, įvairios sektos ir denominaci­ jos skirtingai žvelgė į deramą seksualumo vietą gy­ venime, bet apskritai krikščionybė vadovavosi pa­ grindine nuostata - nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti. Tam tikrais laikotarpiais šis požiūris visuomenėje išugdydavo itin didelį drovumą. Bet kitu metu daug žmonių nepaisydavo bažnyčios mokymo ar jam priešindavosi, dažniausiai užsiimdami tuo, ką drau­ dė bažnyčios institucijos (pavyzdžiui, svetimavi­ mu). Tik retkarčiais tikėta idėja, kad seksualinės pilnatvės galima ir reikia ieškoti santuokoje. XIX a. religinius seksualumo pagrindus iš da­ lies pakeitė medicinos nuostatos. Tačiau daugu­ ma ankstyvųjų raštų, sukurtų gydytojų, seksuali­ nę elgseną apibūdino taip pat griežtai, kaip ir baž­ nyčia. Kai kurie autoriai teigė, jog bet koks sek­ sualinis aktyvumas, nesusijęs su giminės pratęsi­ mu, daro didelę fizinę žalą. Sakyta, jog dėl mas­ turbacijos galima apakti, išprotėti, susirgti širdies

130

5 SKYRIUS

Lentelė 5.1. Požiūriai į seksualinius santykius. Didžioji Britanija, 1988 metai (procentais) Visada Dažniausiai Kartais blogai blogai blogai

Retai blogai

Visai neblogai

Kita

Iš viso

Vyras ir moteris, palaikantys ikisantuokinius seksualinius santykius

8

8

12

10

58

5

100

Susituokęs asmuo, palaikantis seksualinius santykius su kuo nors kitu, be sutuoktinio

52

29

13

1

2

4

100

Jaunesni kaip 16 metų berniukai ir mergaitės, turintys seksualinių santykių

56

24

11

3

3

3

100

Dviejų tos pačios lyties suaugusiųjų seksualiniai santykiai

39

12

11

8

23

8

100

Aštuoniolikmečių ir vyresnių žmonių buvo paklausta, ar jie neigiamai, ar teigiamai vertina skirtingas seksualinių santykių rūšis. Jie turėjo atsakyti pagal penkių balų skalę, vertindami nuo „visada blogai“ iki „visai neblogai“; skiltis „kita“ apėmė informantus, neatsakiusius, atsakiusius „nežinau“ ir tuos, kurie nurodė „priklausomai nuo to“ arba „įvairiai“. Šaltinis: British Sočiai Attitudes Survey, National Centre for Sočiai Research. Iš Sočiai Trends, 30 (2000), p. 41. Karališkoji autorinė teisė.

ir kitomis ligomis, o oralinis seksas sukeliąs vė­ žį. Viktorijos laikais tikrai nestigo seksualinės veid­ mainystės. Manyta, kad doros moterys yra frigi­ diškos, o savo sutuoktinių meilinimąsi priima tik iš pareigos. Kita vertus, besiplečiančiuose mies­ tuose ir didmiesčiuose vešėjo prostitucija, kuri daž­ nai būdavo atvirai toleruojama, o „palaidos“ mo­ terys laikytos visiškai kita rūšimi, nepanašia į jų garbiąsias seseris. Daugelis Viktorijos laikų vyrų - pažiūrėti rimti, santūrus, padorūs, savo žmonoms atsidavę pilie­ čiai - nuolatos lankydavosi pas prostitutes ar tu­ rėdavo meilužes. Į tokį elgesį žvelgta atlaidžiai. Kita vertus, jei paaiškėdavo, kad meilužį turi „gar­ bi“ moteris, visuomenė pasmerkdavo jos elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standar­ tą, kuris ilgai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol. Pastaruoju metu seksualumo atžvilgiu lygiagre­ čiai gyvuoja ir tradicinės nuostatos, ir kur kas li­ beralesnės pažiūros, kurios itin sparčiai formavosi XX a. septintajame dešimtmetyje. Kai kurie žmo­ nės, ypač paveikti krikščionybės mokymų, neigia­ mai vertina ikisantuokinius seksualinius santykius

ir apskritai šnairuoja į bet kurias seksualinės elg­ senos formas, išskyrus heteroseksualius santykius, neperžengiančius santuokos ribų, nors šiandien kur kas labiau pritariama požiūriui, jog seksualinis ma­ lonumas yra pageidautinas ir svarbus dalykas. Kiti, priešingai, toleruoja ikisantuokinius seksualinius santykius arba aktyviai jiems pritaria, taip pat pa­ kančiai žvelgia į įvairias seksualines praktikas (žr. lentelę 5.1). Be abejo, per pastaruosius trisdešimt metų daugumoje Vakarų šalių seksualinės nuosta­ tos gerokai sušvelnėjo. Filmuose ir spektakliuose rodomos scenos, kurios anksčiau būtų buvusios vi­ siškai nepriimtinos, o pornografinė medžiaga leng­ vai prieinama daugumai jos geidžiančių suaugu­ siųjų. Seksualinė elgsena: Kinsey’o tyrimas

Seksualumo atveju turime kur kas tvirtesnį pagrin­ dą kalboms apie visuomenines vertybes negu apie asmenines praktikas, nes pastarosios dėl savo pri­ gimties dažniausiai lieka neužfiksuotos. Alfredas Kinsey’s savo tyrimą Jungtinėse Valstijose pradėjo XX a. penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis pirmasis ėmėsi plačiai tyrinėti faktinę seksua­

LYTIS IR SEKSUALUMAS

linę elgseną. Religinės organizacijos pasmerkė Kinsey’į ir jam talkinusius tyrėjus, o Kongresas ir laikraščiai paskelbė jo darbą amoraliu. Tačiau mokslininkas atsilaikė ir galiausiai surinko 18 000 žmonių seksualinio gyvenimo istorijas - tai visiš­ kai reprezentatyvi imtis baltiesiems Amerikos gy­ ventojams apibūdinti (Kinsey et ai., 1948, 1953). Kinsey’o išvados daugumą žmonių nustebino, o nemažai jų net pribloškė, kadangi atskleidė di­ džiulį skirtumą tarp tuomet vyravusių visuomenės lūkesčių seksualinės elgsenos atžvilgiu ir tikro seksualinio elgesio. Tyrimas nustatė, kad beveik 70 procentų vyrų buvo lankęsi pas prostitutes, o 84 procentai turėjo ikisantuokinę seksualinę pa­ tirtį. Tačiau, laikydamiesi dvigubų standartų, 40 procentų vyrų pageidavo vesti skaisčias merginas. Per 90 procentų vyrų masturbavosi, o beveik 60 procentų vienaip ar kitaip užsiiminėjo oraliniu sek­ su. Ikisantuokinę seksualinę patirtį turėjo ir apie 50 procentų moterų, tiesa, daugiausia su savo būsi­ mais vyrais. Apie 60 procentų moterų masturba­ vosi ir maždaug tiek pat turėjo oralinių ir genitalinių kontaktų. Atotrūkis tarp viešai priimtų nuostatų ir tikro­ sios elgsenos, kurį parodė Kinsey’o tyrimo duome­ nys, ko gero, ypač padidėjo tuo metu, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Iš tiesų seksualinės liberalizacijos etapas prasidėjo anksčiau, XX a. tre­ čiajame dešimtmetyje, kai daug jaunų žmonių pa­ sijuto išsilaisvinę iš griežtų moralės kodeksų, val­ džiusių ankstesnes kartas. Pati seksualinė elgse­ na, matyt, gerokai pasikeitė, bet seksualumo da­ lykai nebuvo aptariami taip atvirai, kaip įprasta šiandien. Žmonės, įsitraukę į visuomenės lygme­ niu itin smerkiamą seksualinę veiklą, ją slėpda­ vo, nė neįsivaizduodami, kiek dar kitų žmonių daro lygiai tą patį. Pakantesnis bei atlaidesnis septin­ tojo dešimtmečio laikotarpis labiau suvienodino atvirai reiškiamas nuostatas ir tikrąją elgseną. Seksualinė elgsena po Kinsey’o tyrimų

XX a. septintajame dešimtmetyje socialiniai są­ jūdžiai - pavyzdžiui, susiję su kontrkultūrinėmis ar „hipiškomis“ gyvensenomis - metė iššūkį esa­ mai tvarkai, taip pat ir egzistavusioms seksuali­

131

nėms normoms. Šie sąjūdžiai skelbė seksualinę laisvę, o kontraceptinių tablečių moterims išradi­ mas leido aiškiai atskirti seksualinius malonumus nuo giminės pratęsimo. Moterų grupės taip pat ėmė daryti spaudimą, siekdamos mažiau priklausyti nuo vyrų seksualinių vertybių. Jos reikalavo atmesti dvigubus standartus ir pripažinti moterų poreikį patirti didesnį pasitenkinimą seksualinių santykių metu. Dar visai neseniai buvo sunku tiksliai sužino­ ti, kiek seksualinė elgsena pasikeitė nuo Kinsey’o tyrimo laikų. XX a. devintojo dešimtmečio pabai­ goje Lillian Rubin, norėdama nustatyti, kaip pa­ kito seksualinė elgsena bei nuostatos jos atžvil­ giu per maždaug trisdešimt pastarųjų metų, apklau­ sė 1000 amerikiečių nuo trylikos iki keturiasde­ šimt aštuonerių metų. Gauti duomenys atskleidė iš tiesų svarbius pokyčius. Tiriamuoju laikotarpiu žmonės paprastai buvo seksualiai aktyvesni jau­ nesnio amžiaus, negu jų tėvų karta, o paauglių sek­ sualinė praktika linko į įvairovę bei visapusišku­ mą, būdingą suaugusiems. Vis dar buvo taikomi dvigubi standartai, tačiau jų galia gerokai sumažė­ jo. Vienas svarbiausių pokyčių buvo moterų noras ir siekis santykiuose patirti seksualinį malonumą. Jos tikėjosi ne tik teikti, bet ir patirti seksualinį pasitenkinimą. Pastarasis reiškinys, teigia Rubin, smarkiai paveikė abi lytis - vyrus ir moteris. Moterys tapo seksualiai laisvomis kaip nieka­ da anksčiau, tačiau kartu su šiuo pokyčiu, kurį dauguma vyrų sveikino, kilo naujas moterų pasi­ tikėjimas savimi, o su juo daugeliui vyrų buvo sun­ ku susitaikyti. Rubin pašnekovai vyrai dažnai jai sakė, kad „jaučiasi netikę“, bijojo, kad „niekada nieko nepadarys gerai“ ir buvo įsitikinę, jog „šiandien moterų nebeįmanoma patenkinti“ (Ru­ bin, 1990). Vyrai jaučiasi nevisaverčiai? Ar tai nepriešta­ rauja viskam, ko galėjome tikėtis? Juk modernio­ sios visuomenės vyrai ir toliau viešpatauja daugu­ moje sričių. Apskritai, vyrai kur kas labiau smur­ tauja prieš moteris, negu moterys prieš vyrus. Šiuo smurtu iš esmės siekiama kontroliuoti moteris ir toliau jas valdyti. Bet kai kurie mokslininkai - kaip jau sužinojome iš šio skyriaus - ėmė teigti, kad

132

5 SKYRIUS

vyriškumas yra ir atpildo šaltinis, ir našta. Pasak šių autorių, vyrų seksualumas dažnai esti veikiau priverstinis negu teikiantis pasitenkinimą. Jei vyrai liautųsi naudoję seksualumą kaip kontrolės prie­ monę, laimėtų ne vien moterys, bet ir jie patys. Naujoji ištikimybė?

1994 metais grupė tyrėjų išleido knygą The So­ čiai Organization of Sexuality: Sexual Practices in the United States („Socialinė seksualumo orga­ nizacija: seksualinė praktika Jungtinėse Amerikos Valstijose“) - išsamiausią po Kinsey’o seksualinės elgsenos studiją, kurios nepranoko jokios kitos ša­ lies tyrimai. Daugelio nuostabai, tyrėjų surinkti duomenys atskleidė nepaprastą amerikiečių sek­ sualinį konservatyvumą. Pavyzdžiui, 83 procen­ tai tiriamųjų per vienerius metus iki tyrimo turė­ jo tik po vieną partnerį (arba visai jo neturėjo), o tarp susituokusių žmonių šis skaičius padidėja iki 96 procentų. Visiškai įprasta ir ištikimybė sutuok­ tiniui: tik 10 procentų moterų ir mažiau kaip 25 procentai vyrų sakė, jog savo gyvenime turėjo ne­ santuokinių santykių. Šio tyrimo duomenimis, amerikiečiai per visą gyvenimą vidutiniškai turi vos po tris partnerius. Nepaisant akivaizdžiai sta­ bilaus šios elgsenos pobūdžio, tyrimas atskleidė ir kai kuriuos aiškius pokyčius. Itin stipriai išsi­ skiria laipsniškai kylantis ikisantuokinės seksuali­ nės patirties lygis, ypač tarp moterų. Iš tiesų per 95 procentus šiandien besituokiančių amerikiečių turi seksualinę patirtį (Laumann et ai., 1994). Rengiant apklausas seksualinei elgsenai tirti su­ siduriama su daugybe sunkumų. Mes tiesiog ne­ žinome, kiek tiesos apie savo seksualinį gyveni­ mą žmonės pasako tyrėjui. Darbas „Socialinė sek­ sualumo organizacija“ parodo, jog, ko gero, šian­ dien seksualiniame gyvenime amerikiečiai mažiau vaikosi nuotykių, negu Kinsey’o tyrimų laikais. Bet galbūt patiems Kinsey’o tyrimams stinga tiks­ lumo. O gal AIDS baimė privertė daugelį žmo­ nių apriboti savo seksualinį aktyvumą. Galimas da­ lykas, kad dėl tam tikrų priežasčių šiandien žmo­ nės linkę labiau slėpti savo seksualinio gyvenimo aspektus. Taigi negalime būti dėl nieko pakanka­ mai tikri.

Neseniai karštų debatų epicentru tapo seksua­ linės elgsenos apklausų pagrįstumas (Levvontin, 1995). Mūsų aptartų tyrimų kritikai teigė, kad to­ kios apklausos nesukaupia patikimos informaci­ jos apie seksualines praktikas. Iš dalies ginčytasi dėl vyresnio amžiaus informantų atsakymų. Ty­ rėjai pranešė, jog 45 procentai aštuoniasdešimtiesaštuoniasdešimt penkerių metų vyrų sakė seksualiai santykiaujantys su savo pora. Kritikams atrodė, kad šis faktas toks akivaizdžiai neteisingas, jog ver­ čia abejoti viskuo, kas nustatyta apklausose. Ty­ rėjai gynėsi nuo šio kaltinimo ir sulaukė tam tik­ ros paramos iš pagyvenusius žmones tiriančių spe­ cialistų. Pastarieji apkaltino kritikus esant susida­ riusius neigiamus senėjimo stereotipus. Jie nuro­ dė vieną tyrimą, nustačiusį, kad 74 procentai se­ nyvo amžiaus vyrų, gyvenančių ne priežiūros įstai­ gose, buvo seksualiai aktyvūs. Vienu tyrimu iš tie­ sų buvo nustatyta, jog dauguma vyrų, netgi įko­ pusių į dešimtą dešimtį, tebesidomėjo seksu.

Homoseksualumas Homoseksualumas - seksualinis potraukis tos pa­ čios lyties asmenims - gyvuoja visose kultūrose. Kai kurios nevakarietiškos kultūros priima ar net skatina tam tikrų grupių homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, batakų gentis Šiaurės Sumatroje lei­ džia homoseksualius ikivedybinius vyrų santykius. Berniukai, sulaukę lytinės brandos, palieka tėvų namus ir apsigyvena drauge su tuzinu ar daugiau vyresnių vyrų. Šie ir supažindina naujokus su ho­ moseksualia praktika. Tačiau daugelis visuomenių šitaip atvirai nepalaiko homoseksualumo. Pavyz­ džiui, pagal homoseksualumo sampratą, vyraujan­ čią Vakarų pasaulyje, homoseksualais laikomi in­ dividai, kurie savo seksualinių polinkių prasme yra aiškiai atsiriboję nuo daugumos gyventojų. Michelis Foucault seksualumo studijose atsklei­ dė, jog iki XVIII a. beveik nebuvo homoseksua­ liojo asmens sampratos (Foucault, 1978). Sodomiją smerkė bažnyčios autoritetai ir įstatymai; Angli­ joje ir keliose kitose Europos šalyse už ją bausta myriop. Bet sodomija nebuvo apibrėžiama kaip

LYTIS IR SEKSUALUMAS

grynai homoseksualinis nusižengimas. Ją taikė ir vyrų bei moterų, ir vyrų bei gyvūnų, ir vyrų tar­ pusavio santykiams. „Homoseksualumo“ terminas buvo sukurtas maždaug 1860 metais. Nuo to lai­ ko homoseksualai vis labiau laikyti atskiru žmo­ nių tipu, pasižyminčiu specifišku seksualiniu ne­ normalumu (Weeks, 1986). Homoseksualumas ta­ po „medicininio“ diskurso dalimi, todėl jį imta ap­ tarinėti kaip klinikinį, laikant veikiau psichikos su­ trikimu ar iškrypimu negu religine „nuodėme“. Manyta, jog homoseksualai drauge su kitais „deviantais“, tokiais kaip pedofilai ir transvestitai, kenčia dėl biologinės patologijos, keliančios grės­ mę visuomenės sveikatai. Daugiau apie medicininius požiūrius žr. poskyryje „Biomedicininio sveikatos modelio susiformavimas“, p. 154.

Mirties bausmė už „nenatūralias sueitis“ Jungti­ nėse Valstijose buvo uždrausta, paskelbus nepri­ klausomybę, o Europos šalys tą patį padarė XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Kita vertus, dar prieš kelis dešimtmečius iš esmės visose Vakarų šalyse homoseksualumas buvo laikomas nusikalstama vei­ kla. Po truputį homoseksualai išeina iš „pogrindžio“ į plačiąją visuomenę - šis procesas dar nesibaigė, tačiau pastaraisiais metais pastebimi spartūs pasi­ keitimai. Galima pažymėti keletą lemtingų momen­ tų. Pirma, Kinsey’o ataskaitos apie seksualinę elg­ seną paskelbimas atkreipė visuomenės dėmesį į di­ delį homoseksualumo paplitimą Amerikos visuo­ menėje (žr. toliau). Šie atradimai sukrėtė daugelį žmonių, tačiau padėjo išklibinti klaidingą įsitiki­ nimą, esą homoseksualai sudaro mažytę grupę deviantų, turinčių psichikos sutrikimų. Kitas kritiš­ kas momentas buvo 1969 metų Stonewallio riau­ šės - žiaurus smurtinis policijos ir Niujorko gėjų bendruomenės susirėmimas. Stonewallis sužadino gėjų išsilaisvinimo sąjūdį ne vien Jungtinėse Ame­ rikos Valstijose, bet ir kitose šalyse. Paskutinis le­ miamas naujausios homoseksualumo istorijos įvy­ kis buvo AIDS epidemija, kilusi XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Viena vertus, ji naikino gėjų

133

populiaciją, nes daug asmenų buvo infekuoti ir mi­ rė. Bet, kita vertus, ji sustiprino gėjų bendruome­ nę ir pavertė homoseksualumą atvirai svarstomu viešu dalyku. Pastaraisiais metais daugelyje Vakarų šalių po­ žiūris į homoseksualus sušvelnėjo, o teigiami gė­ jų tarpusavio santykių įvaizdžiai labiau paplito žiniasklaidoje. Homoseksualumas Vakarų kultūroje

Kennethas Plummeris savo klasikinėje studijoje iš­ skyrė keturis homoseksualumo tipus, kurie reiškia­ si modernioje Vakarų kultūroje. Nenuolatinis ho­ moseksualumas - tai trumpalaikis homoseksualių santykių tipas, kuris iš esmės nestruktūrizuoja viso asmens seksualinio gyvenimo. Tipiški pavyzdžiai - mokyklinės berniukų aistros ir grupinės mastur­ bacijos. Situacinė veikla susijusi su aplinkybėmis, kai homoseksualios sueitys vyksta reguliariai, ta­ čiau tai netampa pagrindiniu asmens pasirinkimu. Kalėjimų, kareivinių ar panašioje aplinkoje, kurioje vyrams tenka gyventi be moterų, tokio pobūdžio homoseksualumas yra įprastas dalykas, laikomas heteroseksualios elgsenos pakaitu, o ne labiau pa­ geidautina elgsena. Personalizuotas homoseksualumas būdingas in­ dividams, kurie linkę būtent į homoseksualius san­ tykius, bet yra atsiskyrę nuo grupių, kurios leng­ vai juos priimtų. Šiuo atveju homoseksualumas reiškiasi kaip slapta veikla, dangstoma nuo drau­ gų ir bendradarbių. Homoseksualumas kaip gyve­ nimo būdas yra būdingas individams, kurie „at­ siskleidė“, o ryšius su kitais panašių seksualinių polinkių asmenimis pavertė esmine savo gyvenimo dalimi. Tokie žmonės paprastai priklauso gėjų sub­ kultūroms, kuriose homoseksuali veikla integruota į savitą gyvenseną (Plummer, 1975). Tokios ben­ druomenės dažnai sudaro galimybę imtis bendrų politinių veiksmų kovojant už homoseksualų tei­ ses bei interesus. Tikėtina, kad žmonių (ir vyrų, ir moterų), tu­ rinčių homoseksualios patirties ar bent pajutusių stiprų polinkį į homoseksualumą, yra kur kas dau­ giau negu tų, kurie atvirai gyvena gėjų gyvenimą. Apie tikėtiną homoseksualumo paplitimo mastą

134

5 SKYRIUS

Vakarų kultūrose pirmą sykį sužinota paskelbus Kinsey’o tyrimą. Jo duomenimis, ne daugiau kaip pusė amerikiečių vyrų, vertinant pagal jų seksua­ linę veiklą bei polinkius po lytinės brandos, yra visiški heteroseksualai. Iš Kinsey’o imties 8 pro­ centai informantų turėjo vien homoseksualius san­ tykius trejetą metų ar ilgiau. Dar 10 procentų be­ veik lygiomis praktikavo ir homoseksualius, ir heteroseksualius santykius. Labiausiai apstulbino Kinsey’o nustatytas faktas, kad 37 procentai vy­ rų bent sykį buvo homoseksualiai santykiavę ir pa­ tyrę orgazmą. Dar 13 procentų jautė homoseksua­ lius geidulius, bet jais nesivadovavo. Moterų homoseksualumo rodikliai, kuriuos pa­ teikė Kinsey’o tyrimas, buvo mažesni: tik apie 2 procentus moterų sudarė visiškos homoseksualės, 13 procentų sakė turėjusios homoseksualios patir­ ties, o dar 15 procentų pripažino, kad jautė ho­ moseksualius geidulius, bet juos atmetė. Kinsey’į bei jo kolegas apstulbino homoseksualumo lygis, kurį atskleidė jų tyrimas. Todėl jie įvairiais me­ todais tikrino rezultatus, tačiau gaudavo tas pačias išvadas (Kinsey et ai., 1948, 1953). Bet štai knygoje „Socialinė seksualumo orga­ nizacija“ pateikti duomenys verčia suabejoti Kin­ sey’o studijoje nustatytais homoseksualumo papli­ timo skaičiais. Priešingai Kinsey’ui, pastarasis ty­ rimas nurodo nebe 37, o tik 9 procentus vyrų, kurie sakėsi homoseksualiai santykiavę ir patyrę orgaz­ mą. Dabar tik 8 procentai vyrų teigė jautę homo­ seksualius geidulius (palyginti su pirmesniais 13 procentų) ir tik mažiau kaip 3 procentai nurodė, kad santykiavo su kitu vyru per vienerius metus iki šio tyrimo. Pastarojo tyrimo autoriai pripažino, kad dėl gė­ dos jausmo, vis dar ženklinančio homoseksualu­ mą, žmonės apskritai galėjo slėpti nuo tyrėjų sa­ vo homoseksualią elgseną. Taip pat - kaip paste­ bėjo vienas iš kritikų - mokslininkų pasirinktoje atsitiktinėje imtyje nebuvo atsižvelgta į geografi­ nį homoseksualų susitelkimą didmiesčiuose, ku­ riuose šie asmenys veikiausiai sudaro beveik 10 procentų visų gyventojų (Laumann et ai., 1994).

Lesbizmas

Apskritai, vyrų homoseksualumui skiriama dau­ giau dėmesio negu lesbizmui - homoseksualiam moterų tarpusavio prieraišumui ar veiklai. Lesbiečių grupės paprastai menkiau organizuotos, negu vyrų gėjų subkultūros, taip pat pasižymi procen­ tiškai mažesniu atsitiktinių santykių skaičiumi. Kampanijų už homoseksualų teises atveju dažnai manoma, kad lesbiečių aktyvisčių grupės turi to­ kius pat interesus kaip ir vyrų organizacijos. Iš tie­ sų kartais gėjai ir lesbietės glaudžiai bendradar­ biauja, bet yra ir skirtumų, ypač tada, kai lesbie­ tės aktyviai dalyvauja feminizmo sąjūdyje. Kai ku­ rios moterys lesbietės ėmė jausti, kad gėjų išsi­ laisvinimo sąjūdis atspindi vyrų interesus, o libe­ raliajam ir radikaliajam feminizmui rūpi vien vidu­ rinės klasės heteroseksualių moterų reikalai. Taigi susiformavo atskira lesbietiškojo feminizmo atša­ ka, kuri populiarino „moteriškųjų vertybių“ sklaidą ir metė iššūkį įtvirtintam vyriškajam heteroseksualiam tradiciškumui. Moterų lesbizmą daugelis gė­ jų laiko ne tiek seksualine orientacija, kiek suta­ rimu su kitomis moterimis ir tarpusavio solidaru­ mo forma - politiniu, socialiniu bei asmeniniu lyg­ meniu (Seidman, 1997). Požiūriai

į homoseksualumą

Nepakantumas homoseksualumui praeityje reiškėsi taip stipriai, jog tik pastaraisiais metais buvo iš­ sklaidyti kai kurie šį reiškinį gaubę mitai. Homo­ seksualumas nebelaikomas liga ir nebėra išskirti­ nai siejamas su kokia nors psichikos sutrikimo for­ ma. Vyrams homoseksualams nebetaikomi jokie apribojimai profesinio užimtumo srityje, nors anks­ čiau buvo toleruojami tik kai kurių profesijų at­ stovai homoseksualai, pavyzdžiui, kirpėjai, inter­ jero dekoratoriai ar menininkai. Sąvoka heteroseksizmas - artima rasizmui ir seksizmui - api­ būdina procesą, kai neheteroseksualūs žmonės rū­ šiuojami pagal seksualinę orientaciją ir dėl jos dis­ kriminuojami. Homofobija reiškia homoseksua­ lių individų baimę ir jiems jaučiamą panieką.

LYTIS IR SEKSUALUMAS

Nors homoseksualumas vis labiau pripažįsta­ mas, bet heteroseksizmas bei homofobija ir toliau lieka įsišakniję daugelyje Vakarų visuomenės sri­ čių, o priešiškumas homoseksualams vis dar gy­ vuoja daugelio žmonių emocinėse nuostatose. Dar gana dažni atvejai, kai prieš homoseksualus nau­ dojamas smurtas, jie žudomi. Dėl pastarosios prie­ žasties daugelis homoseksualų grupių organizuo­ ja kampanijas, kuriomis siekiama, kad veikos prieš homoseksualus būtų priskirtos „neapykantą kurs­ tantiems nusikaltimams“. Žr. klausimus, iškeltus poskyryje „Nusikaltimai prieš homoseksualus“, p. 221.

Kai kuriuos gėjų elgsenos tipus galima laikyti pastangomis pakeisti įprastus vyriškumo ir galios saitus - galbūt ir dėl šios priežasties heteroseksualioji bendruomenė tokius bandymus dažnai pa­ laiko grėsme. Gėjai linkę atmesti jiems visuotinai priskiriamą sumoteriškėjimo įvaizdį ir bando jo iš­ vengti dviem būdais. Pirma, jie puoselėja šokiruo­ jantį moteriškumą - manieringą vyriškumą, kuris parodijuoja stereotipus. Antra, sukuria „tikro vy­ ro“ įvaizdį. Pastarasis taip pat nėra vyriškas įpras­ tine prasme, nes vyrai, rengdamiesi motociklinin­ kais ar kaubojais, pernelyg išpučia vyriškumą, taigi vėl jį parodijuoja (Bertelson, 1986). Kai kurie sociologai, tyrę AIDS epidemijos po­ veikį paplitusiems požiūriams į homoseksualumą, daro prielaidą, jog epidemija privertė suabejoti kai kuriais svarbiausiais ideologiniais heteroseksualaus vyriškumo pagrindais. Pavyzdžiui, seksualumas ir seksualinė elgsena tapo viešų diskusijų tema, pra­ dedant valstybės finansuojamomis saugaus sekso kampanijomis ir baigiant epidemijos plitimo nu­ švietimu žiniasklaidoje. Epidemija išklibino tra­ dicinių doros idėjų pagrįstumą, nes atkreipė vie­ šąjį dėmesį į tai, kad visuomenėje plačiai paplitę ikisantuokiniai seksualiniai kontaktai, nesantuoki­ niai ryšiai ir neheteroseksualūs santykiai. Tačiau svarbiausia, kad vis labiau atskleisdama homosek­

135

sualus visuomenei, ši epidemija privertė paklausti, ar heteroseksualumas iš tiesų yra „visuotinis“, ir parodė, jog tradicinė branduolinė šeima turi alter­ natyvų (Redman, 1996). Kita vertus, atsakas kar­ tais įgyja isteriškas ir paranojiškas formas. Homo­ seksualai vaizduojami kaip deviacijos grėsmė „nor­ malios visuomenės“ moralinei gerovei. Siekiant iš­ saugoti heteroseksualų vyriškumą kaip „normą“, būtina išstumti į užribį ir juodinti juntamą grės­ mę (Rutherford ir Chapman, 1988). Kampanija už įstatymo ginamas teises ir pripažinimą

Daugeliu atžvilgiu homoseksualumas tapo norma­ lesniu dalyku, kitaip tariant, priimtinesne visuo­ menės kasdienybės dalimi. Keletas šalių priėmė homoseksualų teises ginančius įstatymus. Pietų Af­ rika, 1996 metais priėmusi naująją Konstituciją, tapo viena pirmųjų pasaulio šalių, konstituciškai garantuojančių šias teises. Kelios Europos šalys, pavyzdžiui, Danija, Norvegija ir Švedija, dabar lei­ džia homoseksualams oficialiai įregistruoti savo partnerystę ir reikalauti daugumos teisių, pirma bu­ vusių tik santuokos prerogatyva. Olandijos, Pran­ cūzijos ir Belgijos vietinės valdžios institucjos taip pat pradėjo pripažinti homoseksualius santykius. Amerikos Havajų ir Vermonto valstijos priėmė įstatymus, įteisinančius homoseksualų santuoką ir „civilinę sąjungą“ (homoseksualų partnerystę, nu­ matančią santuokines teises bei pareigas). Naujas teismo sprendimas Britanijoje paskelbė, kad ho­ moseksualų porą, susietą nuolatiniu ryšiu, galima apibrėžti kaip šeimą - šis sprendimas turi didelę reikšmę paveldėjimo teisėms ir tėvystės bei mo­ tinystės statusui. Vis daugiau gėjų aktyvistų siekia, kad homo­ seksualų santuokos būtų visiškai įteisintos. Kodėl šie dalykai jiems parūpo dabar, kai santuoka tar­ si praranda reikšmę heteroseksualioms poroms? Jie tuo rūpinasi, nes nori turėti su kitais vienodą pa­ dėtį, teises bei pareigas. Šiandien santuoka pir­ miausia reiškia emocinius įsipareigojimus, tačiau

136

5 SKYRIUS

jos oficialus pripažinimas turi ir apibrėžtus teisi­ nius padarinius. Ji suteikia partneriams teisę pri­ imti medicininius sprendimus dėl gyvenimo ar mir­ ties, teisę paveldėti, taip pat teises bendrai nau­ dotis pensijomis, pašalpomis ir kitomis ekonomi­ nėmis lengvatomis. „Įžadų apeigos“ - neoficialios santuokos, kurios Amerikoje paplito ir tarp homo­ seksualų, ir tarp heteroseksualų, - nesuteikia šių teisių bei pareigų. Ir priešingai, būtent teisiniai pa­ dariniai yra viena iš priežasčių, dabar skatinančių daugelį heteroseksualių porų atidėti santuoką ar­ ba visiškai jos atsisakyti. Homoseksualių santuo­ kų priešininkai smerkia jas kaip lengvabūdiškas arba nenatūralias. Jie mano, kad šitaip įteisinama seksualinė orientacija, kurią valstybė privalėtų kiek įmanydama žaboti. Amerikoje esama grupių, sie­ kiančių priversti homoseksualus pakeisti savo įpro­ čius ir tuoktis su priešingos lyties žmonėmis. Kai kas tebelaiko homoseksualumą iškrypimu ir aršiai priešinasi bet kurioms teisinėms nuostatoms, ga­ linčioms jį sunorminti. Tačiau dauguma gėjų tiesiog nori, kad juos lai­ kytų eiliniais žmonėmis. Jie nurodo, kad homo­ seksualams ne mažiau negu visiems kitiems rei­ kia emocinio bei ekonominio saugumo. Savo kny­ goje Virtually Normai, 1995 („Iš esmės normalus“) Andrew’us Sullivanas įtikinamai gina homosek­ sualios santuokos dorybes. Būdamas katalikas ir homoseksualas, jis tiesiog kamavosi stengdama­ sis suderinti savo religinius įsitikinimus ir seksua­ lumą. Sullivanas teigia, kad homoseksualumas, bent jau iš dalies, pareina nuo gamtos - papras­ čiausiai šiaip sau jo „nepasirinksi“. Prašyti, kad žmogus atsisakytų homoseksualumo, reiškia prašy­ ti, kad jis ar ji atsisakytų progos mylėti ir būti my­ limi kito žmogaus. Šiai meilei reikia galimybės reikštis santuokoje. Jei nenorima, kad homosek­ sualai virstų susvetimėjusia mažuma, privalu įtei­ sinti jų santuokas, teigia Sullivanas.

Prostitucija Prostitucija apibūdinama kaip seksualinių paslau­ gų teikimą už pinigus. Žodį „prostitutė“ bendrinėje kalboje imta vartoti XVIII a. pabaigoje. Senovės

pasaulyje sekso paslaugas už ekonominį atlygį teikė kurtizanės, konkubinos (išlaikomos meilužės) ar­ ba vergės. Tradicinėse visuomenėse kurtizanės ir konkubinos dažnai užimdavo aukštą padėtį. Šiuolaikinės prostitucijos esmę sudaro faktas, kad paprastai moterys ir jų klientai vieni kitų ne­ pažįsta. Tiesa, vyrai gali tapti „nuolatiniais lan­ kytojais“, bet ryšys prasideda ne nuo asmeninės pažinties. To nebuvo ankstesniais laikais, už ma­ terialų atlygį teikiant daugumą įvairių seksualinių paslaugų. Prostitucija yra tiesiogiai susijusi su ma­ žų bendruomenių irimu, didelių nuasmenintų mies­ to teritorijų plėtra ir socialinių santykių komercializacija. Mažose tradicinėse bendruomenėse sek­ sualiniai santykiai buvo kontroliuojami jau vien todėl, kad jie buvo akivaizdžiai matomi. Sukur­ tose naujose miestų teritorijose lengviau užmegzti anonimiškus socialinius ryšius. Prostitucija šiandien

Jungtinėje Karalystėje šiandien, kaip ir praeityje, prostitučių gretas daugiausia papildo moterys iš skurdesnės socialinės aplinkos, tačiau dabar prie jų prisijungia iš tiesų daug vidurinės klasės atsto­ vių. Didėjant skyrybų skaičiui, kai kurias dėl to staiga nuskurdusias moteris ima vilioti prostitucija. Į prostitučių gretas įsilieja ir jaunos merginos, ku­ rios baigė studijas, tačiau nerado darbo, todėl laiki­ nai, kol suras kitokią veiklą, įsidarbina masažo ka­ binetuose ar „merginų pagal iškvietimą“ tinkluose. Paulas J. Goldsteinas klasifikavo prostituciją pagal įsitraukimą į darbą ir darbo sąlygas. Įsi­ traukimą apibūdina moters užsiėmimo prostitucija dažnumas. Daug moterų tuo verčiasi laikinai, sek­ sualines paslaugas teikia retkarčiais, o paskui il­ gam arba visam laikui palieka prostituciją. „Ne­ nuolatinės prostitutės“ - tai moterys, kurios gana dažnai, bet nereguliariai užsidirba pinigų už sek­ są, kad papildytų iš kitų šaltinių gaunamas paja­ mas. Kitos moterys nuolatos verčiasi prostitucija ir būtent iš jos gauna pagrindines pajamas. Dar­ bo sąlygos reiškia moterų darbo aplinkos ir sąvei­ kos proceso tipą. „Gatvių“ prostitutės siūlosi vy­ rams gatvėje, „merginos pagal iškvietimą“ klien­ tus vilioja telefonu, vyrus kviesdamosi pas save

LYTIS IR SEKSUALUMAS

137

Prostitutės, jų klientai ir įstatymai Europoje Anglija ir Velsas. Verstis prostitucija čia nėra nelega­ lu, tačiau prostituciją reguliuojantys įstatymai yra vieni griežčiausių pasaulyje. Kabinėtis ir šlaistytis, siūlytis gatvės pažinčių ieškantiems vyrams automobiliuose yra neteisėta. Prostitutei leidžiama dirbti savo patal­ pose, tačiau jei dvi ar daugiau dirba po vienu stogu, tai yra laikoma nelegaliu viešnamiu. Vyrai ir moterys, valdantys prostitutes, gali būti apkaltinti, kad gyvena iš amoralaus uždarbio.

Vokietija. Prostitucija čia yra plačiai toleruojama ir kontroliuojama, registruojant prostitutes. Skirtingųžemių įstatymai nevienodi. Didmiesčiuose daugėja tei­ sėtų viešnamių, o Hamburgas yra antroji sekso sos­ tinė Europoje ir nusileidžia tik Amsterdamui. Ren­ giamos kampanijos, kad prostitucija būtų pripažinta tikru darbu. Italija. Prostitucija yra neteisėta, tačiau baudžiamojon atsakomybėn patraukiama retai. Vatikano spaudimas padėjo užgniaužti neseniai vykusius debatus dėl vieš­ namių, kurie įdarbina vis daugiau moterų iš Rytų Eu­ ropos ir Afrikos, įteisinimo. Romos katalikų bei kitos labdaringos organizacijos ragina, kad būtų peržiūrė­ tas įstatymas, draudžiantis viešnamių steigimą.

Prancūzija. Prostitucijos veiklos yra teisėtos, tačiau valstybės reglamentuojami viešnamiai buvo uždaryti 1946 metais. Dabar visi viešnamiai, kaip ir siūlyma­ sis gatvėje, yra nelegalūs, nors „raudonųjų žibintų“ kvartaluose tai toleruojama. Prancūzijos policija su­ vienijo jėgas su Vokietija bei kitomis šalimis, kad su­ sidorotų su tarptautine prostitucija. Rusija.

Prostitucija šioje šalyje yra neteisėta, tačiau čia mažai kas kreipia dėmesį į įstatymus. Pažeidimai nagrinėjami pagal civilinį, o ne baudžiamąjį kodek­ są, todėl galima skirti tik baudas. Sugauta besisiū­ lanti moteris gali būti nubausta vieno mėnesio mini­ malaus atlyginimo dydžio bauda - 82 rubliais (maž­ daug 10 litų. - Vert. past.). Ši suma Maskvos, Sankt Peterburgo bei kitų miestų prostitutėms yra juokin­ ga. Viešnamių turėtojai gali būti patraukti baudžia­ mojon atsakomybėn ir įkalinti.

Švedija.

Ilgą laiką Švedija buvo laikoma viena iš li­ beraliausių pasaulio šalių pagal savo nuostatas sek­ so ir pornografijos atžvilgiu. Dabar Švedija priėmė įstatymą, pagal kurį prostitutė vis dar gali dirbti lega­ liai, tačiau jos klientas gali būti patrauktas baudžia­ mojon atsakomybėn. Mokėti už seksą tapo baudžia­ muoju nusižengimu.

Šaltinis: Guardian, 30 Oct. 1999.

arba pačios juos lankydamos. „Namų prostitutė“ - tai moteris, dirbanti uždarame klube arba vieš­ namyje. „Prostitutė masažuotoja“ teikia sekso pa­ slaugas įstaigoje, kurioje, kaip teigiama oficialiai, siūlomos vien teisėtos masažo bei sveikatingumo paslaugos. Daugelis moterų seksualines paslaugas teikia ir natūriniais mainais (kai atsiskaitoma ne pinigais, bet prekėmis ar kitomis paslaugomis). Daugelis Goldsteino tyrinėtų „merginų pagal iškvietimą“ seksą nuolatos mainė į televizorius, automobilių, elektros prietaisų remontą, drabužius, teisines bei dantų gydymo paslaugas (Goldstein, 1979).

1951 metais Jungtinių Tautų priimta rezoliucija smerkia tuos, kurie organizuoja prostituciją ar pel­ nosi iš prostitučių darbo, tačiau ji nedraudžia pa­ čios prostitucijos. Šiai rezoliucijai oficialiai pri­ tarė 53 valstybės narės, tarp jų ir Jungtinė Kara­ lystė, nors šių šalių teisės aktai, reguliuojantys prostituciją, gerokai skiriasi (žr. tekstą rėmeliuose). Kai kuriose šalyse prostitucija apskritai yra už įsta­ tymo ribų. Kitur, taip pat ir Britanijoje, draudžia­ mos tik kai kurios jos rūšys, tokios kaip prieka­ biavimas gatvėje ar vaikų prostitucija. Kitos vy­ riausybės ar savivaldybės duoda licencijas oficia­ liai pripažintiems viešnamiams ar sekso kabinę-

138

5 SKYRIUS

tams, tokiems kaip „Eroso centrai“ Vokietijoje ar sekso namai Amsterdame. 1999 metų spalį Dani­ jos parlamentas pavertė prostituciją teisėta profe­ sija, kuria verčiasi apytikriai 30 000 moterų, dir­ bančių sekso industrijoje. Dabar vietos valdžia reg­ lamentuoja, licencijuoja ir kontroliuoja visas sek­ sualinių paslaugų pardavimo vietas. Kelios šalys suteikia licencijas verstis prostitucija ir vyrams. Antiprostitucinė teisė retai numato bausmes klientams. Perkantieji seksualines paslaugas nesuimami, nepersekiojami teismine tvarka ir netrau­ kiami baudžiamojon atsakomybėn; teismo proce­ dūrų metu galima neatskleisti jų tapatybių. Klientus mokslininkai tyrinėja kur kas rečiau, negu tuos, kurie parduoda sekso paslaugas; retai daroma ir prielaida, kad prostitutės patiria neigiamą psicho­ loginį poveikį, nors tai dažnai nustatoma arba nu­ manoma. Ši tyrimų disproporcija akivaizdžiai rodo, kaip nekritiškai vertinami tradiciniai seksualumo stereotipai, pagal kuriuos vyrams „normalu“ ener­ gingai siekti įvairiausių seksualinių iškrovų, o šiuos poreikius tenkinančios moterys smerkiamos. Vaikų prostitucija ir globalinė „sekso industrija“

Dažnai į prostituciją įtraukiami ir vaikai. Jungti­ nėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ir Vakarų Vo­ kietijoje atlikti vaikų prostitucijos tyrimai parodė, jog prostitucijos griebiasi daugiausia iš namų pa­ bėgę vaikai, kurie, neturėdami jokių pajamų, imasi šio „verslo“, kad išgyventų. Kad daugelis iš namų pabėgusių vaikų griebiasi prostitucijos, iš dalies yra nenumatyta įstatymų, kurie gina nepilnamečius nuo nelegalaus įdarbi­ nimo, spraga. Tačiau anaiptol ne visi prostitucija besiverčiantys vaikai yra pabėgę iš namų. Gali­ ma išskirti tris dideles prostitucija užsiimančių vai­ kų kategorijas (Janus ir Heid Bracey, 1980): bė­ glius, kurie paliko namus ir nėra tėvų ieškomi arba kiekvienąsyk surasti ir sugrąžinti vėl pabėga; bas­ tūnus, kurie iš esmės gyvena namuose, bet peri­ odiškai kurį laiką praleidžia kitur, pavyzdžiui, gana dažnai palieka namus kelioms paroms; taip pat pa­ mestinukus, kurių tėvai nesirūpina, ką daro vai­

kai, arba nuolatos juos atstumia. Visos kategori­ jos apima ir berniukus, ir mergaites. Kai kuriose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Tai­ lande ir Filipinuose, vaikų prostitucija yra sekso turizmo industrijos dalis. Organizuotos turistinės kelionės prostitucijos tikslais pritraukia į šiuos kraštus vyrus iš Europos, Jungtinių Valstijų ir Ja­ ponijos, o šit Jungtinė Karalystė dabar jas teisiš­ kai uždraudė. Azijos moterų grupių narės organi­ zavo viešus protestus prieš tokias keliones, tačiau jos tebesitęsia. Sekso turizmas Tolimuosiuose Ry­ tuose kilo iš Amerikos kariuomenės aprūpinimo prostitutėmis Korėjos ir Vietnamo karų metu. Tai­ lande, Filipinuose, Vietname, Korėjoje ir Taivane buvo pastatyti „poilsio bei rekreacijos“ centrai. Kai kurie jų išliko iki šiol, o Filipinuose jie ap­ tarnauja ir reguliariai atvykstančias turistų grupes, ir regione dislokuotus kariškius. 1998 metų Tarptautinės darbo organizacijos (In­ ternational Labour Organization) ataskaitoje skel­ biama, kad pastaraisiais dešimtmečiais Šiaurės Ry­ tų Azijoje prostitucija sparčiai plito, o sekso in­ dustrija greitai augo ir tapo brandžiu komercijos sektoriumi. Nors daugelio Azijos ekonomikų plėtra sulėtėjo, bet sekso prekybos paklausa, atrodo, nė kiek nemažėja. Iš dalies šitaip vyksta dėl tarptau­ tiniu tapusio šios industrijos pobūdžio, ypač dėl didėjančio Azijos ir tarptautinių valiutų kurso skir­ tumo, kuris sekso turizmą daro labiau įperkamą ir patrauklų užsieniečiams. Sekso industrija yra su­ sijusi ir su vietos nedarbo lygiu. Ekonominių sun­ kumų laikais moterys ir vaikai dažnai laikomi gy­ ventojų „pertekliumi“. Kai kurios į neviltį puolu­ sios šeimos pačios stumia savo vaikus į prosti­ tuciją; kiti jaunuoliai į sekso prekybos pinkles pa­ tenka netyčia, naiviai atsiliepdami į skelbimus, ieš­ kančius „pramogų srities darbuotojų“ ar „šokėjų“. Svarbus sekso industrijos augimo veiksnys yra migracijos iš kaimo į miestą modeliai, nes dau­ gelis moterų, norinčių ištrūkti iš tradicinių ir įpa­ reigojančių savo gimtojo miestelio gniaužtų, pa­ sinaudoja bet kokia proga. Tarptautinės darbo organizacijos ataskaitoje perspėjama, kad daugelis šalių, kuriose itin išsi­ plėtojo sekso industrija, neturi teisinės struktūros

LYTIS IR SEKSUALUMAS

ar socialinės politikos, kaip įveikti gana nemažai šio verslo padarinių. Prostitucija stipriai priside­ da prie AIDS bei lytiškai užkrečiamų ligų pliti­ mo. Dažnai ji taip pat susijusi su smurtu, nusikal­ timais, prekyba narkotikais, išnaudojimu ir žmo­ gaus teisių pažeidimais (Lim, 1998). Prostitucijos aiškinimai

Kodėl egzistuoja prostitucija? Tai iš tiesų gyvybin­ gas reiškinys, kuris atsispiria valdžios pastangoms jį pašalinti. Be to, beveik visada seksualines pa­ slaugas moterys parduodavo vyrams, o ne atvirkš­ čiai - tiesa, esama ir tokių atvejų, pavyzdžiui, Vo­ kietijos Hamburgo mieste, kuriame „malonumų na­ muose“ teikiamos seksualinės vyrų paslaugos mo­ terims. Ir, žinoma, berniukai bei vyrai parsiduo­ da kitiems vyrams. Prostitucijos negali paaiškinti vienas kuris nors veiksnys. Gali atrodyti, kad vyrų seksualiniai po­ reikiai tiesiog stipresni ar pastovesni negu mote­ rų, todėl jiems reikia iškrovų, kurias ir suteikia prostitucija. Bet šis aiškinimas visiškai neįtikina­ mas. Atrodo, dauguma moterų geba reikšti savo seksualumą kur kas intensyviau negu panašaus am­ žiaus vyrai. Maža to, jei prostitucija gyvuotų tie­ siog seksualinėms reikmėms tenkinti, iš tiesų at­ sirastų daug vyrų, teikiančių sekso paslaugas mo­ terims. Labiausiai įtikinama bendra išvada, kad pros­ titucija išreiškia ir tam tikru mastu padeda įam­ žinti vyrų polinkį elgtis su moterimis kaip su daik­ tais, tinkamais „naudoti“ seksualiniams tikslams. Prostitucija tam tikrame kontekste išreiškia vyrų ir moterų galios nelygybę. Žinoma, turi įtakos ir daugelis kitų dalykų. Dėl prostitucijos seksualinį pasitenkinimą gali patirti tokie žmonės, kurie dėl savo fizinių trūkumų arba dėl draudžiančių tai daryti dorovės kodeksų negali rasti kitokių sek­ sualinių partnerių. Prostitutės aptarnauja vyrus, iš­ vykusius iš namų, trokštančius neįpareigojančių seksualinių sueičių ar turinčius neįprastų seksuali­ nių pomėgių, kuriems nepritartų kitos moterys. Bet pastarieji veiksniai susiję veikiau su prostitucijos paplitimo mastu, negu su jos visumine kilme.

139

Išvados: lytis ir globalizacija Šiame skyriuje daugiausia dėmesio skyrėme lyčių sampratoms Vakarų industrinėse visuomenėse ap­ tarti. Pamatėme, kaip moterų sąjūdis davė pradžią įtaigiai ir plačiai socialinei teorijai, siekiančiai su­ prasti nuolatines lyčių nelygybes ir pateikti pro­ gramas joms įveikti. Tačiau feminizmas nėra vien akademinis užsi­ ėmimas, jis taip pat neapsiriboja vien Šiaurės Ame­ rika bei Vakarų Europa. Moterų sąjūdis - tai di­ namiškas tarptautinis reiškinys, nutaikytas ir į nuo­ latines įsisenėjusias lyčių nelygybes, ir į naujus iššūkius, kuriuos moterims meta globalinė era. Pa­ vyzdžiui, Kinijos moterys siekia lygių teisių į už­ imtumą ir nori lygiomis su vyrais dalyvauti poli­ tikoje. Pietų Afrikoje moterys suvaidino lemiamą vaidmenį kovoje su apartheidu, o jį įveikus siekia pagerinti žmonių galimybes mokytis, naudotis gy­ dymo įstaigomis, apsirūpinti būstais ir gauti dar­ bą. Peru aktyvistės dirbo ištisus dešimtmečius, kad sustiprintų moterų vaidmenį viešajame gyvenime. Nors moterų sąjūdžių dalyvės daugelį metų puoselėjo ryšius su kitų šalių aktyvistais, globali­ zacijos procesai padidino šių kontaktų skaičių bei svarbą. Pirmasis forumas, skirtas tarptautiniams kontaktams užmegzti, buvo Jungtinių Tautų moterų konferencija, nuo 1975 metų surengta jau keturis kartus. Paskutinėje konferencijoje, įvykusioje Ki­ nijos sostinėje Pekine, dalyvavo apie 50 000 žmo­ nių, iš jų - du trečdaliai moterų. Delegatai atsto­ vavo 181 valstybei, taip pat tūkstančiams nevy­ riausybinių organizacijų. Ieškota būdų, kaip „už­ tikrinti vienodas moterų galimybes naudotis eko­ nominiais ištekliais, įskaitant žemę, kreditus, moks­ lą bei technologijas, profesinį išsilavinimą, infor­ maciją, komunikacijas ir rinkas“. Dešimt dienų konferencijos dalyviai klausėsi pranešimų apie mo­ terų būklę visame pasaulyje, aptarinėjo priemones jai pagerinti, taip pat mezgė profesinius bei asme­ ninius tarpusavio ryšius. „Veiksmų platforma“ (Platform for Action), dėl kurios baigdami susitarė konferencijos dalyviai, kvietė pasaulio šalis spręsti šiuos klausimus:

140

• • • • •

5 SKYRIUS

moterų pečius užgulančios nuolatinės ir di­ dėjančios skurdo naštos, smurto prieš moteris, ginkluotų ir kitokio pobūdžio konfliktų po­ veikio moterims, vyrų ir moterų nelygybės dalijantis valdžia ir sprendimų priėmimu, moterų stereotipų kūrimo ir taikymo,

5

1.

2.

TEMOS SANTRAUKA

3.

4.

5.

• •

lyčių nelygybių valdant gamtinius išteklius, nuolatinės mergaičių diskriminacijos ir jų tei­ sių pažeidimų. Ar moterų sąjūdžiai turi turėti tarptautinę pa­ kraipą, kad būtų veiksmingi? Ar visame pasaulyje moterų interesai iš esmės tie patys? Ką galėtų reikšti feminizmas besivystančio pasaulio mote­ rims? Globalizacijos procesui neprarandant pagrei­ čio, karštai svarstomi šie ir daugelis kitų klausimų.

Sociologai skiria biologinę ir socialinę lytis. Biologinė lytis apibrė­ žia biologines vyrų ir moterų kūnų skirtybes, o socialinė lytis apibūdina psichologines, socialines bei kultūrines vyrų ir moterų skirtybes. Kai kurie žmonės teigia, jog vyrų ir moterų skirtybės nulemtos ge­ netiškai. Tačiau nėra jokių įtikinamų įrodymų, kurie leistų teigti esant biologinį lyčių skirtumų pagrindą. Lyčių socializacija reiškia lyties vaidmens mokymąsi padedant to­ kiems veiksniams kaip šeima ir žiniasklaida. Manoma, kad lytinė so­ cializacija prasideda kūdikiui vos gimus. Vaikai mokosi ir šitaip įsi­ savina normas bei lūkesčius, kurie laikomi susijusiais su jų biologi­ ne lytimi. Šitaip jie prisiima „lyties vaidmenis“ ir juos lydinčius vy­ rų ir moterų identitetus (vyriškumus ir moteriškumus). Kai kurie sociologai mano, jog ir biologinė, ir socialinė lytis yra so­ cialiniai dariniai, kuriuos galima įvairiais būdais formuoti ir keisti. Įtvirtintos „esmės“ stinga ne tik lyčiai, bet pačiai žmogaus kūno sub­ stancijai, kurią galima pakeisti socialiniais poveikiais bei technolo­ ginėmis intervencijomis. Lyčių nelygybė siejasi su skirtingais statusais, galia bei prestižu, kuriais įvairiuose kontekstuose naudojasi vyrai ir moterys. Funkcionalistai, aiškindami lyčių nelygybę, pabrėžė, kad lyčių skirtybės ir lyčių dar­ bo pasidalijimas padeda užtikrinti socialinį stabilumą bei integraci­ ją. Feministinės koncepcijos atmetė idėją, kad lyčių nelygybė turi bent menkiausias natūralias priežastis. Liberalieji feministai kildina lyčių nelygybę iš socialinių ir kultūrinių nuostatų, tokių kaip moterų dis­ kriminacija ir nevienodas jų vertinimas. Radikalieji feministai teigia, kad už moterų išnaudojimą atsako vyrai, kurie šiam tikslui naudoja patriarchines nuostatas - sisteminę vyrų viršenybę moterų atžvilgiu. Juodaodžių feminizmas mato ne vien lyties, bet ir kitus, papildomus veiksnius, tokius kaip klasė ir etniškumas, taip pat iš esmės svarbius siekiant suprasti priespaudą, kurią patiria nebaltosios moterys.

LYTIS IR SEKSUALUMAS

141

6.

Santykiai tarp lyčių apibūdina asociatyviai sumodeliuotas vyrų ir mo­ terų tarpusavio sąveikas visuomenėje. Kai kurie sociologai teigia, kad egzistuoja lyčių tvarka, kurioje hierarchiškai organizuotos vyrišku­ mo ir moteriškumo raiškos - ši hierarchija palaiko vyrų viršenybę moterų atžvilgiu. 7. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skirta vyriškumo savivokai. Kai kurie stebėtojai mano, kad visuotinės ekonominės bei socialinės trans­ formacijos sukelia vyriškumo krizę, kurioje irsta tradiciniai vyrų vaid­ menys. 8. Nors žmonių seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrindą, daugu­ ma seksualinės elgsenos dalykų yra veikiau išmokti negu įgimti. Sek­ sualinės praktikos labai skiriasi ir įvairiose kultūrose, ir vienoje kul­ tūroje. Vakarų seksualinių nuostatų formavimąsi stipriai veikė krikš­ čionybė. Visuomenėse, turinčiose itin griežtus seksualinės elgsenos kodeksus, paplitę dvigubi standartai ir veidmainystė. Seksualinės elg­ senos tyrimai parodė, kad šiuo atveju normas ir esamą praktiką gali skirti tikra praraja. Vakaruose slopinamąsias ir baudžiamąsias nuostatas seksualumo atžvilgiu XX a. septintajame dešimtmetyje pakeitė pakan­ tesnis, tolerantiškesnis požiūris, kurio padariniai akivaizdūs ir šiandien. 9. Dauguma pasaulio gyventojų yra heteroseksualūs, bet nestinga ir ma­ žumų, turinčių kitokius seksualinius pomėgius bei polinkius. Homo­ seksualumas, atrodo, egzistuoja visose kultūrose, o pastaraisiais me­ tais požiūris į homoseksualus sušvelnėjo. Kai kurios šalys priėmė įsta­ tymus, įteisinančius homoseksualų sąjungas ir užtikrinančius gėjų po­ roms tokias teises, kuriomis naudojasi sutuoktiniai. 10. Prostitucija reiškia seksualinių paslaugų teikimą už atlygį. Moder­ niosiose visuomenėse egzistuoja įvairių rūšių ir pobūdžio prostitucija, įskaitant vyrų ir vaikų parduodamas seksualines paslaugas. Kai ku­ riose šalyse vyriausybė ar regionų valdžia leidžia licencijuotą pros­ tituciją, bet daugumoje valstybių prostitutės veikia už įstatymo ribų. Kai kuriose pasaulio dalyse atsirado ir suklestėjo sekso turizmo in­ dustrija, besiremianti prostitucija.

1. 2. 3. 4.

Ar įmanoma ir ar pageidautina pašalinti iš visuomenės lyčių skirtybes? Ar įmanoma išsaugoti lyčių skirtybes, kai pašalinama lyčių nelygybė? Kokiu būdu tokie veiksniai, kaip klasė, etniškumas, seksualinė orien­ tacija ir pan., formuoja mūsų lyties patirtį? Kokios naujos vyriškumo ir moteriškumo rūšys galėtų atsirasti arti­ miausiais dešimtmečiais, kaip atsakas į platesnius socialinės kaitos procesus?

Pasvarstykite dar kartą

142

S SKYRIUS

5. 6.

Kokiais budais strukturizuojama socialinė sąveika, atsižvelgiant į pri­ imtą heteroseksualumo normą. Kuo prostitucija skiriasi nuo visų kitų būdų užsidirbti gyvenimui?

Papildoma literatūra

John Horton and Sue Mendus (eds). Toleration, Identity, and Difference. - Basingstoke: Macmillan, 1999. Michael S. Kimmel and Michael A. Messner. Men s Lives. - Boston, Mass.: Allyn and Bacon, 1998. Londa Schiebinger. Has Feminism ChangedScience? - Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1999. Lynne Segal. Why Feminism? - Cambridge: Polity, 1999. Steven Seidman. Difference Troubles: Queering Sočiai Theory and Sexual Politics. - Cambridge: Cambridge University Press, 1997.

Interneto nuorodos

Archive for research on women’s studies and gender - International links http://www.Iib.utsa.edU/Archives/Iinks2.htm#intl Fawcett Library, dabar žinoma kaip The Women’s Library www.lgu.ac.uk/fawcett/main.htm Masculinity and Representation http://www.newcastle.edu.au/department/so/kibby.htm Queer Resource Directory http://www.qrd.org/ Voice of the Shuttle http:/vos.ucsb.edu/shuttle/gender.html

Kūno

• Socialinis sveikatos pamatas 146 • Medicina ir visuomenė

154

• Sociologiniai požiūriai į sveikatą ir ligą

158

• Išvados: senėjimoateitis

165

• Temos santrauka

166

• Pasvarstykite dar kartą

168

6 skyrius. Kūno sociologija: sveikata, ligos ir senėjimas Visą ankstesnį gyvenimą Jan Mason trykšte tryš­ ko sveikata. Vėliau ji ėmė jausti nepaprastą nuo­ vargį ir depresiją, tačiau pamatė, kad jos nuolati­ nis gydytojas nepajėgia bent kiek labiau padėti. „A nksčiau buvau p u ikios fizin ės form os. G alėjau plau­ k ioti, žaisti s k v o š ą bet štai sy k į p ažaid u si staiga nu­ alpau. A p silan k iau pas g y d y to ją tačiau n iek as n e g a ­ lėjo pasak yti, kas atsitiko. B e n d r o sio s praktikos g y ­ dytojas m anė, jo g su sirgau in fe k c in e m o n o n u k leo ze ir d avė a n tib io tik ą nuo kurių p rasid ėjo b aisi p ien ligė. Tuom et jis ėm ė sakyti n ežin ą s, kas m an atsitiko. M an buvo atlikti v isi tyrim ai. Iš tie sų jau čiau si labai p aliegu si. Tai truko še šis m ėn esiu s. V is sirgau, o g y ­ dytojai v is n ežin o jo , k ok ia lig a m ane a p sėd o “ (c itu o ­ jama: Sharm a, 1992: 37).

Jan gydytojai patarė pamėginti vartoti antidepre­ santą nes nusprendė, jog ji kenčia nuo patirtų stre­ sų. Tačiau Jan buvo įsitikinusi, kad antidepresan­ tai nepadės, nors ir pripažino, jog nediagnozuota būsena virto didžiuliu jos gyvenimo trikdžių. Pa­ siklausiusi vienos radijo laidos, moteris ėmė įtar­ ti, kad jos apatiją galėjo sukelti povirusinis per­ vargimo sindromas. Draugės patarta, ji ėmė ieš­ koti homeopato pagalbos. Šie alternatyviosios me­ dicinos gydytojai įvertina viso kūno būseną ir tuo­ met ima gydyti mažytėmis medžiagų dozėmis „panašų veikia panašiu“, - nes laikosi nuomonės, kad ligos požymiai yra kūno savigydos proceso dalis. Suradusi homeopatą kurio metodas jai at­ rodė priimtinas, Jan liko labai patenkinta taikytu gydymu (Sharma, 1992). Jan iš tų žmonių, kurie savo įprastinei sveika­ tos priežiūrai naudoja ir netradicinės medicinos praktiką. Tokių žmonių vis gausėja. Pastarąjį de­ šimtmetį daugelyje industrinių šalių nepaprastai

paplito domėjimasis alternatyviosios medicinos galimybėmis. Daugėja alternatyviosios medicinos gydytojų, taip pat prieinamų gydymo būdų. Mo­ dernioji visuomenė regi, kaip išpopuliarėjo svei­ katos apsaugos alternatyvos. Naujųjų metodų „ofi­ cialioji“ medicinos sistema dažnai nepripažįsta arba iš dalies jais naudojasi. Tai - gydymas vaistažo­ lėmis, adatų terapija, refleksologijos ir chiropraktiniais būdais. Manoma, jog kas ketvirtas britas yra konsultavusis su alternatyviosios medicinos gydy­ toju. Tipišku individu, ieškančiu alternatyviojo gy­ dymo formų, laikoma jauna ar vidutinio amžiaus moteris, priklausanti vidurinei klasei. Industrinės šalys turi nemažai puikiausiai įreng­ tų bei aprūpintų gydymo įstaigą kuriomis pirmauja pasaulyje. Kodėl gi daugėja žmonią kurie atsisako sveikatos apsaugos sistemos ir renkasi „nemoks­ linį“ gydymą tarkime, kvapais ar hipnoze? Pir­ miausia svarbu pabrėžti, jog ne kiekvienas žmo­ gus, kuris renkasi alternatyviąją mediciną laiko ją tradicinio gydymo pakaitalu (nors kai kurie al­ ternatyvieji metodai, pavyzdžiui, homeopatija, vi­ siškai atmeta tradicinės medicinos pagrindus). Daugelis žmonių derina abu gydymo būdus. Dėl šios priežasties kai kurie mokslininkai netradici­ nes metodikas mieliau vadina papildomąja, o ne altematyviąa medicina (Saks, 1992). Yra keletas priežasčių, dėl kurių individai yra linkę ieškoti alternatyviosios medicinos gydyto­ jo paslaugų. Kai kurie žmonės mano, jog tradici­ nei medicinai stinga žinių ar galių palengvinti nuolatinį maudžiantį skausmą arba streso bei ne­ rimo požymius. Kitų netenkina moderniosios svei­ katos apsaugos sistemos veikimo būdai - ilgi lau­ kiančiųjų sąrašai, vaikščiojimas pas ištisą virtinę specialistų, finansiniai apribojimai ir taip toliau.

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

Šį sąrašą papildo nerimas dėl kenksmingų šaluti­ nių gydymo poveikių ir chirurginių operacijų, nau­ dojant moderniosios sveikatos apsaugos sistemos gydytojų mėgstamas technikas. Šiai sistemai taip pat būdinga gydytojų ir pacientų galios santykio asimetrija, kuri daugelį žmonių skatinte skatina pa­ sirinkti alternatyviosios medicinos paslaugas. Šie žmonės jaučia, kad „pasyvaus“ paciento vaidmuo nesuteikia jiems pakankamai galimybių patiems prisidėti prie savo priežiūros bei gydymo. Paga­ liau kai kurie asmenys prisipažįsta, jog tradicinei medicinai nepritaria religiniu ar filosofiniu požiū­ riu, kadangi dvasia ir kūnu ji linkusi rūpintis at­ skirai. Jie mano, kad tradicinės medicinos prakti­ ka dažnai neatsižvelgia į dvasinius bei psicholo­ ginius sveikatos ir ligos aspektus. Šiame skyriuje įsitikinsime, kad visi minėti priekaištai tarp eilu­ čių arba atvirai kritikuoja biomedicininį sveika­ tos modelį - pamatą, kuriuo remiasi įtakingos Va­ karų medicinos institucijos. Biomedicininis svei­ katos modelis ligas apibrėžia objektyviai ir teigia, kad fizinę sveikatą galima atkurti mokslu parem­ tu gydymu. Alternatyviosios medicinos plėtotė sociologams pateikia svarstyti keletą įdomių klausimų. Pirmiau­ sia tai galimybė apmąstyti moderniosiose visuo­ menėse vykstančias transformacijas. Gyvename to­ kiais laikais, kai ką nors rinkdamiesi galime pa­ sisemti vis daugiau informacijos iš įvairiausių šal­ tinių. Šia prasme ne išimtis ir sveikatos apsauga. Individai vis labiau virsta „sveikatos vartotojais“, kitaip tariant, pasirenka aktyvią laikyseną savo sveikatos ir gerovės atžvilgiu. Pajėgiame ne vien rinktis, kokios srities gydytojai galėtų mums pa­ tarti, bet taip pat labiau rūpinamės savęs pačių prie­ žiūra bei gydymu. Šitaip alternatyviosios medici­ nos plėtotė susijungia su savigalbos sąjūdžiu, ap­ imančiu paramos grupes, savišvietos būrelius ir sa­ vigalbos knygas. Atrodo, dabar labiau negu ka­ daise žmonės ima kontroliuoti savo gyvenimus, juos aktyviai keisti, o ne vien kliautis kitų nuo­ rodomis ar nuomonėmis. Kitas sociologams įdomus klausimas susijęs su sveikatos ir ligų pobūdžio kaita vėlyvosios mo-

145

demybės laikais. Daugelį būsenų bei ligų, kurioms gydyti individai ieško alternatyviosios medicinos pagalbos, atrodo, nulėmė pats modernusis amžius. Industrinėse visuomenėse vis daugiau žmonių ka­ muoja nemiga, nerimas, stresai, depresijos, nuo­ vargis ir chroniški skausmai (sukelti artrito, vė­ žio bei kitų ligų). Nors šių būsenų būta ir seniau, tačiau dabar jos, atrodo, slegia žmones ir ardo jų sveikatą labiau negu kadaise. Neseniai atliktos ap­ klausos atskleidė, jog peršalimą - ilgai buvusią pa­ grindinę žmonių neatėjimo į darbą priežastį - šian­ dien aplenkė stresas. Pasaulio sveikatos organiza­ cija prognozuoja, kad per dvidešimt metų depre­ sija taps labiausiai sekinančia liga pasaulyje. Iro­ niška, tačiau tradicinė medicina sunkiai susitvar­ ko būtent su modemybės padariniais. Nors mažai tikėtina, jog alternatyvioji medicina visiškai ap­ lenks „oficialiąją“ sveikatos apsaugą, nemažai žen­ klų rodo, kad jos vaidmuo ir toliau didės.

Kūno sociologija Sritis, vadinama kūno sociologija, tiria, kaip so­ cialinė aplinka daro įtaką mūsų kūnams. Žmonės yra materialūs - jie turi kūnus. Bet kūnas nėra daiktas, kurį tiesiog turime. Jis nėra ir kažkas fi­ ziška, kas egzistuotų anapus visuomenės. Mūsų kū­ nus smarkiai veikia mūsų socialinė patirtis, taip pat normos bei moralinės vertybės tos grupės, ku­ riai priklausome. Tik pastaruoju metu sociologai ėmė pripažinti gelminę socialinės aplinkos ir kū­ no tarpusavio ryšių prigimtį. Taigi ši sritis visiš­ kai nauja, tačiau viena iš įdomiausių. Kūno sociologija sujungia keletą pagrindinių temų, kurias apžvelgsime šiame skyriuje. Viena pa­ grindinių temų susijusi su socialinės kaitos povei­ kiais kūnui, kadangi ši knyga visur pabrėžia pa­ čią socialinę kaitą. Sparčiai besimainančiame mūsų pasaulyje tyko nauji pavojai bei iššūkiai, galintys paveikti mūsų kūnus ir sveikatą. Bet šis pasaulis suteikia ir galimybių rinktis kasdienės gyvense­ nos bei sveikatos priežiūros būdus. Medicinos ir sveikatos apsaugos sistemos patiria didelius po­ kyčius, kurie leidžia patiems asmenims atlikti kur

146

6 SKYRIUS

kas reikšmingesnį vaidmenį gydantis ir naudojantis slauga. Keičiasi medicinos ekspertų bei pacientų tarpusavio santykiai ir vis labiau populiarėja „al­ ternatyviosios“ medicinos formos. Kitame knygos poskyryje bus nagrinėjamas so­ cialinis sveikatos pamatas, daugiausia dėmesio ski­ riant sveikatos ir ligos modeliams, taip pat jų są­ sajoms su socialine nelygybe. Vėliau apžvelgsime, kaip atsirado mokslinė medicina ir iškilo biomedicininis sveikatos modelis. Apsvarstysime abu šiuos procesus, taip pat šiuolaikinę mediciną grin­ džiančius principus ir jų kritiką. Toliau atkreipsi­ me dėmesį į sociologines sveikatos perspektyvas, ypač į darbus, kuriuos atliko simbolinio interak­ cionizmo atstovai, tyrinėję ligų atvejus. Pagaliau aptarsime kūno senėjimą. Kaip ir daugelis kitų gy­ venimo moderniosiose visuomenėse aspektų, taip ir senėjimas šiandien nebe toks, koks buvo kadaise. Senėjimo procesas nėra vien fizinis reiškinys, o pagyvenusių žmonių padėtis visuomenėje šiandien iš pagrindų keičiasi.

Socialinis sveikatos pamatas XX amžiuje paaiškėjo, kad industrinių visuomenių tikėtina žmonių gyvenimo trukmė aiškiai pailgė­ jo. Iš esmės visiškai išnaikintos kai kurios ligos, pavyzdžiui, poliomielitas, skarlatina ir tuberkulio­ zė. Sveikatos ir gerovės standartai santykiškai aukšti, palyginti su kitomis pasaulio dalimis. Dau­ gelį šių visuomenės sveikatos pažangos dalykų su­ kūrė moderniosios medicinos galia. Plačiai tiki­ ma prielaida, kad moksliniais medicinos tyrimais sekėsi ir seksis atskleisti biologines ligų priežas­ tis ir kurti veiksmingus jų kontrolės būdus. Toliau teigiama, kad plečiantis medicinos žinioms bei pa­ tirčiai galime tikėtis sulaukti nepertraukiamo ir sta­ bilaus visuomenės sveikatos gerėjimo. Nors šis požiūris į sveikatą ir ligas turi nepa­ prastai didelės įtakos, bet sociologų iš dalies neten­ kina. Mat šiame požiūryje neatsižvelgta į sociali­ nius bei aplinkos poveikius sveikatos ir ligų mo­ deliams. Per pastarąjį šimtmetį bendroji visuome­ nės sveikata iš tiesų pagerėjo, tačiau negalima ir

nuslėpti, jog tarp gyventojų sveikata ir ligos pa­ siskirsto anaiptol netolygiai. Tyrimai parodė, kad vienos žmonių grupės yra kur kas sveikesnės už kitas. Ši sveikatos nelygybė, atrodo, susijusi su pla­ tesnės apimties socioekonominiais modeliais. Sociologai ir socialinės epidemiologijos spe­ cialistai (mokslininkai, tiriantys ligų ir sergamu­ mo sklaidą, paplitimą bei dažnį visuomenėse) ban­ dė paaiškinti ryšį, siejantį sveikatą ir kintamuo­ sius - socialinę klasę, lytį, rasę, amžių ir geogra­ finę padėtį. Viena vertus, dauguma mokslininkų pripažįsta sveikatos ir socialinės nelygybės kore­ liaciją. Bet kita vertus, visiškai nesutariama dėl pri­ gimties ar būdų, kurie padėtų įveikti sveikatos ne­ lygybę, sąsajos. Viena pagrindinių šių diskusijų sri­ čių sutelkia dėmesį į santykinę atskirų kintamųjų (pavyzdžiui, gyvensenos, elgsenos, dietos ir kul­ tūros modelių) svarbą, palyginti su aplinkos ar struktūriniais veiksniais (pavyzdžiui, pajamų pa­ siskirstymu ir skurdu). Šiame poskyryje apžvelg­ sime Britanijos sveikatos modelių atmainas pagal socialinę klasę, lytį, rasę ir geografinę padėtį. Taip pat aptarsime kai kuriuos prieštaringus jų tvermės aiškinimus. Klasė ir sveikata

Sveikatos ir klasių tyrimai atskleidė aiškų mirtin­ gumo bei liguistumo (nesveikatos) ir socialinės in­ divido klasės savitarpio santykį. Skleidžiant infor­ maciją apie sveikatos nelygybės lygį pagal klasės požymį, svarbų vaidmenį atliko dvi didelės nacio­ nalinio masto studijos, skirtos sveikatai Britani­ joje. Tai „Juodoji ataskaita“ (The Black Report, 1980) ir „Sveikatos klasifikacija“ (The Health Divide, 1987). Daugelis žmonių manė, jog gauti duo­ menys yra stulbinami. Viena vertus, išryškėjo vi­ suomenės sveikatos visuotinio gerėjimo tenden­ cija. Bet, kita vertus, atsiskleidė dideli netolydu­ mai, skyrę įvairias klases ir darę įtaką sveikatos rodikliams, pradedant naujagimių svoriu ir baigiant kraujospūdžiu bei rizika susirgti lėtine liga. Indi­ vidai, užimantys aukštesnę socioekonominę padėtį, buvo vidutiniškai sveikesni, aukštesnio ūgio, stip­ resni ir gyveno ilgiau už žmones, užimančius že­

147

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

mesnes socialinės hierarchijos pakopas. Ypač ryš­ kiai skyrėsi kūdikių (pirmaisiais gyvenimo metais) ir vaikų mirtingumas. Tačiau bet kuriuo amžiaus tarpsniu skurdžiau gyvenantys žmonės patirdavo didesnę mirties riziką negu pasiturintys. Kai kurias pagrindines nelygybes dėl klasės api­ bendrino Brovvne’as ir Botrillis (1999). Jie įtrau­ kė šiuos faktus: •

•

•

•

•

•

Tikėtina, kad nekvalifikuoti fizinio darbo dar­ bininkai, priklausantys žemiausiam profesi­ niam lygmeniui (V socialinei klasei), gali mir­ ti nesulaukę pensinio amžiaus maždaug du kartus dažniau, negu kvalifikuoti įstaigų tar­ nautojai („baltosios apykaklės“), priklausan­ tys aukščiausiam profesiniam lygmeniui (I so­ cialinei klasei). Nekvalifikuotų darbininkų šeimose negyvų kūdikių gimsta arba miršta pirmąją gyveni­ mo savaitę dvigubai daugiau negu profesio­ nalų šeimose (žr. lentelę 6.1) Tikėtina, kad asmuo, gimęs I (profesionalų) socialinėje klasėje, gyvens vidutiniškai septyneriais metais ilgiau negu asmuo, gimęs V socialinėje klasėje. Apie 90 procentų pagrindinių mirties priežas­ čių dažniau pasitaiko tarp IV ir V socialinių klasių atstovų, palyginti su kitomis (žr. sche­ mą 6.1). Darbininkų klasės atstovai dažniau lankosi pas savo gydytojus ir skundžiasi įvairesniais negalavimais negu darbuotojai profesionalai; taip pat tarp nekvalifikuotų fizinio darbo dar­ bininkų įsisenėjusių ligų pasitaiko 50 procen­ tų dažniau negu profesionalų sluoksniuose. Sveikatos nelygybė, atsižvelgiant į socialinę klasę, didėja ilgai buvus be darbo: dirbantys žmonės paprastai gyvena ilgiau negu netu­ rintys darbo.

Tyrimai, atlikti kitose industrinėse šalyse, patvir­ tino, jog sveikata turi akivaizdų klasinį gradien­ tą. Kai kurie mokslininkai mano, kad santykinė sveikatos nelygybė, skirianti turtingiausius ir skur-

Lentelė 6.1. Kūdikių mirtingumas JK pagal

socialinę klasę (iš 1000 gimusių gyvų kūdikių, procentais) 1981

1991 1996

Santuokiniai 7,8 Profesionalų 8,2 Administratorių ir inžinierių-technikų Kvalifikuotų nefizinio darbo specialistų 9,0 Kvalifikuotų fizinio darbo specialistų 10,5 12,7 Pusiau kvalifikuotų darbuotojų 15,7 Nekvalifikuotų 15,6 Kitų

11,8

3,6 4,4 5,4 5,8 5,9 7,8 8,3

Visi santuokiniai

10,4

6,3

5,4

Nesantuokiniai Įregistruoti abiejų tėvų Įregistruoti vieno tėvų

14,1 16,2

8,7

10,8

6,9 7,2

Visi nesantuokiniai

15,0

9,3

7,0

5,0 5,3

6,2 6,3 7,2 8,4

Kūdikių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais. Priklausomybės socialinei klasei kriterijus - tėvo profesinė veikla. Šaltiniai: Office for National Statistics; General Register Office for Scotland; Northern Ireland Statistics and Research Agency. Iš Sočiai Trends, 29 (1999), p. 120.

džiausius visuomenės narius, dabar didėja. Vis dau­ gėja tyrimų, siekiančių atskleisti sveikatos nely­ gybės ir socialinės klasės saitus, tačiau, kita vertus, mokslininkams dar nepavyko aptikti tikrųjų šios sąsajos mechanizmų. Koreliacijos priežastis aiš­ kina keli vienas kitam prieštaraujantys požiūriai: 1.

2.

Artefaktų aiškinimai atkreipia dėmesį į pro­

blemišką statistinių duomenų pateikimo po­ būdį. Kai kurie ekspertai teigia, kad tiek kla­ sės, tiek ir sveikatos kintamųjų matavimai gali turėti įvairios formos paklaidų, taigi būti ne­ patikimi. Todėl į bet kurias ryškėjančias są­ sajas reikia žvelgti skeptiškai, kadangi jos gali rastis tiesiog dėl duomenų rinkimo būdo. Atrankos pagal sveikatą aiškinimai teigia, kad veikiau asmens sveikata daro įtaką jo sočia-

148

6 SKYRIUS

Mirties priežastis I klasė II klasė III klasė: nefizinio darbo III klasė: fizinio darbo IV klasė V klasė

Tikėtinas visų gyventojų vidurkis yra 100. Mirtingumas, siekiantis daugiau kaip 100, yra didesnis, o nesiekiantis šimto - mažesnis už tikėtiną.

Kvėpavimo takų ligos

Schema 6.1. Vyrų, sulaukusių 15-64 metų (mirties dieną) mirtingumas 1976-1989 m. (pagal mirties priežastį ir socialinę klasę, kuriai jie priklausė 1971 m.) Šaltinis: Duomenys iš Popuiation Trends, 80 (1995). Iš Sociology Review, 9.2 (Nov. 1999), p. 3. Karališkoji autorinė teisė.

linei padėčiai, o ne atvirkščiai. Pagal šį po­ žiūrį, žmonėms, turintiems gerą sveikatą, ge­ riau sekasi, jie lengviau kyla karjeros laip­ tais, tuo tarpu silpnesnės sveikatos žmonės savaime gali nusmukti į žemesnę socialinės hierarchijos pakopą. Pavyzdžiui, jei vaikas iš mažumės turėjo sveikatos sutrikimų, vėliau gyvenime jis gali nepasiekti tokio išsilavini­ mo ar profesinės karjeros lygio, kurį įgijo jo

3.

ar jos bendraamžiai. Šis teiginys pažymi, kad bloga sveikata gali sutrukdyti gauti tam tik­ rą darbą, padaryti karjerą ar būti paskirtam į vienokias ar kitokias pareigas. Kultūriniai ir elgsenos aiškinimai pabrėžia in­ dividualios gyvensenos reikšmę sveikatai. Že­ mesniųjų klasių žmonėms labiau būdinga įnikti į žalingus įpročius, pavyzdžiui, rūky­ ti, nesilaikyti dietos, girtauti, o visa tai ken-

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

4.

kia sveikatai. Šiuo požiūriu už prastą savo sveikatą pirmiausia atsako patys individai, nes jie laisvai pasirenka daugelį gyvensenos bū­ dų. Kai kurie šios nuostatos gynėjai teigia, jog šitokia elgsena nepriklauso vien indivi­ do kontrolės sričiai, o veikiau glūdi sociali­ niame klasės kontekste. Bet ir jie nurodo, kad būtent gyvensenos ir vartojimo modeliai yra pagrindinės prastos sveikatos priežastys. Materialistiniai arba aplinkos poveikio aiški­ nimai sveikatos nelygybės priežastimi laiko didesnio nasto socialines struktūras, tokias kaip skurdas, turto bei pajamų pasiskirstymas, nedarbas, būsto problemos, aplinkos tarša ir blogos darbo sąlygos. Sveikatos nelygybės modeliai, skiriantys klases, laikomi materia­ linio nepritekliaus išdava. Sumažinti sveikatos nelygybę pavyktų tiktai sprendžiant esmines bendrosios socialinės nelygybės priežastis.

„Juodoji ataskaita“ buvo atlikta vyriausybės pave­ dimu ir turėjo apžvelgti sveikatos nelygybės duo­ menis, taip pat pateikti sveikatos politikos bei to­ lesnių tyrimų rekomendacijas. Daugiausia dėme­ sio skirta materialistiniams sveikatos nelygybės aiškinimams. Ataskaita neatmetė galimo kitokių teiginių reikšmingumo, tačiau pabrėžė, kad svei­ katos nelygybei įveikti būtina visuotinės kovos su skurdu strategija, taip pat geresnis švietimas. Dau­ gelis vėlesnių tyrimų parėmė šias išvadas (Macintyre, 1997). Tačiau oficialioji vyriausybės politika, aiškin­ dama sveikatos nelygybę, buvo linkusi atsižvelg­ ti į kultūrinius bei elgsenos veiksnius. Konserva­ torių vyriausybė, vadovaujama ponios Thatcher, atmetė „Juodosios ataskaitos“ duomenis, teigda­ ma, kad valstybės išlaidų poreikis, numatytas ata­ skaitoje, yra nerealus ir neprognozuojamas. Vė­ lesnės vyriausybės tęsė šią politiką, sureikšmindamos visuomenės sveikatos kampanijas, daran­ čias įtaką asmeniniam žmogaus gyvensenos pasi­ rinkimui. Dvi tokias pastangas formuoti visuome­ nės elgseną rodo nerūkymo iniciatyva ir „sveikos mitybos“ programa. Šio pobūdžio kampanijos siūlo

149

individams imtis atsakomybės už savo gerovę, kartu jos mažiau domisi, kaip žmonių pasirinki­ mus bei galimybes gali varžyti socialinė padėtis. Pavyzdžiui, švieži vaisiai ir daržovės sudaro tin­ kamos dietos pagrindą, tačiau kainuoja kur kas brangiau, negu daugelis maisto gaminių, kuriuo­ se apstu riebalų bei cholesterolio. Tyrimai rodo, jog daugiausia sveiko maisto suvartoja socialinės grupės, gaunančios dideles pajamas. Naujųjų leiboristų vyriausybė užsibrėžė vado­ vautis platesniu požiūriu į sveikatos nelygybę, pri­ pažindama tiek kultūrinių, tiek ir materialinių veiksnių svarbą žmonių sveikatai. 1998 metų atas­ kaita „Mūsų sveikesnė tauta“ (Our Healthier Natiori) pabrėžė daug skirtingų įtakų - socialinių, eko­ nominių, aplinkos ir kultūrinių, kurios drauge veik­ damos prastina sveikatą (kai kurios parodytos sche­ moje 6.2). Ši ataskaita taip pat pasiūlė pluoštą vy­ riausybės iniciatyvų, orientuojamų ne vien įprastos sveikatos požymius, bet ir įjos priežastis - nedar­ bą, neprilygstančius standartui būstus ir švietimą. Lytis ir sveikata

Tyrimas taip pat atkreipė dėmesį į vyrų ir moterų sveikatos netolygumus. Apskritai, beveik kiekvie­ noje pasaulio šalyje moterims būdinga ilgesnė ti­ kėtina gyvenimo trukmė. Kartu moterys, ypač vė­ lesniaisiais gyvenimo metais, kenčia nuo ligų daž­ niau negu vyrai. Joms labiau būdinga prašyti me­ dicinos priežiūros ir dažniau pranešti apie savo li­ gas (žr. lentelę 6.2). Industrinėse šalyse moterys du kartus dažniau negu vyrai skundžiasi nuovar­ giu ir depresija. Bendras stiprios ekonomikos pa­ saulio moterų sveikatos vaizdas atskleidžia, kad moterys gyvena ilgiau už vyrus, tačiau yra ligotesnės, būna mažiau darbingos (Doyal, 1995). Mirties priežastys bei ligų apraiškos rodo tam tikrus vyrų ir moterų skirtumus (žr. schemą 6.3). Širdies ligos dažniausiai žudo tiek vyrus, tiek mo­ teris, tačiau vyrai dažniau miršta dėl nelaimingų atsitikimų bei smurto, taip pat lengviau tampa pri­ klausomi nuo narkotikų bei alkoholio. Apskritai, vyrams būdinga rečiau sirgti, bet juos kamuoja li­ gos, pavojingesnės gyvybei.

150

6 SKYRIUS

Schema 6.2. Kultūriniai ir materialiniai poveikiai sveikatai

Šaltinis:

K. B row ne,

An Introduction to Sociology,

2nd ed n, Polity, 1 9 9 8 . Iš

Sociology Review,

9 .2 (N ov. 1 9 9 9 ), p .5.

Karališkoji autorinė te isė.

Atrodo, moterų sveikatos būklei daro įtakos ma­ terialinės aplinkybės, bet pastarąjį veiksnį iš se­ no sunku tiksliai įvertinti. Daugelyje tyrimų ban­ dyta skirstyti moteris pagal jų vyrų socialinę kla­ sę ir šitaip buvo sukurtas iškreiptas moterų svei­ katos vaizdas (žr. 10 skyrių „Klasė, stratifikacija ir nelygybė“). Kita vertus, esama ir aiškių rodik­ lių. Vyresnės moterys paprastai gauna mažesnes pajamas negu to paties amžiaus vyrai. Dėl šio ne­ atitikimo gali sumažėti moterų galimybės naudo­ tis ištekliais, kurie suteikia nepriklausomybę ir ska­ tina aktyvų gyvenimą. Kitą skirtumą galima pa­

matyti, lyginant santykinę vienišų motinų ir vie­ nišų tėvų sveikatą - vienišų motinų sveikata ap­ skritai blogesnė. Ieškant vyrų ir moterų sveikatos skirtumų prie­ žasčių, buvo pateikta ir kai kurių genetinių aiškini­ mų. Iš tiesų įmanoma, jog tam tikrus sveikatos ne­ vienodumus (pavyzdžiui, atsparumą širdies ligoms) sukelia ir biologiniai veiksniai. Tačiau mažai tikė­ tina, kad jie galėtų paaiškinti visą skirtumų spektrą. Įtikinamesnė vyrų ir moterų sveikatos skirtumų modelių priežastis - socialiniai veiksniai ir nevie­ nodos materialinės sąlygos. Pavyzdžiui, vyrų dar-

151

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

Lentelė 6.2. Žmonių nusiskundimai savo sveikata JK pagal lytį ir amžių, 1996-1997 m. (procentais) 16-44

45-64

65-74

75 ir daugiau

Visi sulaukę 16-os ir vyresni

VYRAI S kau sm as arba prasta savijau ta

18

39

52

56

32

6

22

36

50

18

12

19

20

19

15

S u lė tėję s aktyvu m as

5

16

21

27

12

A sm en in ės priežiūros prob lem os

1

6

8

14

5

20

40

51

65

34

6

21

37

60

19

18

24

25

30

22

S u lė tėję s aktyvu m as

7

17

23

40

15

A sm eninės priežiūros prob lem os

2

5

9

21

6

Jaudrum as N erim a s ar depresija

MOTERYS S kau sm as arba prasta sa vijau ta Jaudrum as das ar depresija

Inform antų, kurie skundėsi patirian tys b e nd ro pobūdžio sveikatos ir sulėtėjusio aktyvu m o k a s d ie n ia m e g y v e n im e problem ų, skaičius procentais.

Šaltinis:

G en eral H ou seh old S urvey, O ffice for N ational Statistics; C ontinuous H ou seh old Survey, N orth ern

Statistics and R es e a rc h A gency. Iš

Sočiai Trends,

Vyrai

Ireland

2 9 (1 9 9 9 ), p. 12 0. K arališkoji au torin ė te isė.

Moterys

Schema 6.3. Žmonių iki 65 metų mirčių skaičius pagal lytį ir parinktą mirties priežastį JK, 1971-1997 m. (iš 100 000 gyventojų, procentais)

Šaltiniai:

O ffice for N atio n a l S tatistics; G e n e ra l

R e s e a rc h A gency. Iš

Sočiai Trends,

2 9 (1 9 9 9 ),

R e g is te r O ffice for S cotlan d; N orthern p. 13 2. K arališkoji a u to rin ė te isė.

Irelan d S tatistic s an d

152

6 SKYRIUS

Socialiniai ryšiai: geresnės sveikatos raktas? S ie k d a m i išnarplioti s v e ik a to s n e ly g y b ė s p rie ža s tis , vis

p a la ik y tų n u s k ria u s tu o s iu s . Kiti k ritik u o ja VVilkinsono

d a u g ia u s o c io lo g ų a tk re ip ia d ė m e s į į s o c ia lin ė s p a ra ­

s tu d iją m e to d o lo g in iu p o žiū riu ir te ig ia , ka d ja m n e p a ­

m o s ir s o c ia lin ių ry š ių v a id m e n į g e ra i s v e ik a ta i p u o ­

v y k o įrodyti a iš k a u s p rie ž a s tin io ryšio ta rp p a ja m ų n e ­

s e lė ti. Iš m ū s ų d is k u s ijo s a p ie D u r k h e im ą 1 s k y riu je

ly g y b ė s ir b lo g o s s v e ik a to s (J u d g e , 1 9 9 5 ). K ritikai tvir­

„K as y ra s o c io lo g ija ? “ g a lite p risim in ti, ka d so cia lin is

tin a , jo g lig as gali su k e lti n e rib o ta i d a u g a r m a ž a i kitų

s o lid a ru m a s y ra v ie n a s v a rb ia u s ių so c io lo g ijo s s ą v o ­

ta rp in ių v e ik s n ių . J ie te ig ia , k a d e m p irin ia i d u o m e n y s ,

kų. S o lid a ru m o , b ū d in g o k o n k re č ia i ku ltū rai, laip sn į bei

ku ria is V V ilkin son as p a r ė m ė s a v o te ig in iu s , g e ria u s iu

tip ą D u r k h e im a s la ik ė v ie n u iš e s m in g ia u s ių jo s b ru o ­

a tv e ju y ra n e v ie n a re ik š m ia i.

žų . P a v y z d ž iu i, s a v o s tu d ijo je a p ie s a v iž u d y b ę jis n u ­

V V ilkin son as n a g rin ė ja s o c ia lin iu s ryšiu s ir s v e ik a ­

s ta tė , jo g g e ra i į v is u o m e n ę in te g ru o tų in d iv id ų bei g ru ­

t ą v is u o m e n ė s ka ip v is u m o s ly g m e n iu , o kiti s o c io lo ­

p ių a tv e ju y ra m a ž e s n ė tik im y b ė , k a d jie - p a lyg in ti su

g a i s u te lk ia d ė m e s į į a ts k iru s g y v e n to jų s e g m e n tu s .

kitais a s m e n im is ir g ru p ė m is - iš s iž a d ė s s a v o g y v e ­

H e a th e r G ra h a m ty rė s tre s o p a d a rin iu s b a lta o d ž ių d a r­

n im o.

b in in k ų k la s ė s m o te rų s v e ik a ta i. Ji išryš kin o fa k tą , kad

K e liu o s e s tra ip s n iu o s e ir v ė le s n ė je k n y g o je

healthy Societies: The Afflictions of lnequality,

Un-

g y v e n im o k riz ė s m e tu m o te ry s , e s a n č io s s o c io e k o n o -

1996

m in io s p e k tro a p a č io je , turi m a ž ia u g a lim y b ių p a s ie k ti

(„N e s v e ik o s v is u o m e n ė s : n e ly g y b ių n e g a lio s “) R ic h a r­

s o c ia lin ė s p a ra m o s tin klu s n e g u v id u rin ė s k la s ė s m o ­

d a s V Vilkinsonas te ig ia , jo g s v e ik ia u s io s p a s a u lio vi­

te ry s . M o k s lin in k ė p a s te b i te n d e n c iją , jo g d a rb in in k ų

s u o m e n ė s y ra n e to s š a ly s , k u rio s tu rtin g ia u s io s , o

k la s ė s m o te ry s d a ž n ia u n e g u k itų g ru p ių n a rė s su si­

to s, ku rio s e p a ja m o s p a s k irs to m o s to ly g ia u s ia i, o s o ­

d u ria su g y v e n im o k riz ė m is (to k io m is ka ip d a rb o n e ­

c ia lin ė s in te g ra c ijo s lyg iai a u k š č ia u s i. P a s a k VVilkin-

te k im a s , s k y ry b o s , iš k e ld in im a s iš bū sto a r v a ik o m ir­

so n o , dideli n a c io n a lin ia i tu rta i n e b ū tin a i virs ta g e re s ­

tis) ir a p s k rita i turi m e n k e s n iu s įg ū d žiu s tv a rk y tis su

n e g y v e n to jų s v e ik a ta . T y rin ė d a m a s įv a irių p a s a u lio

šio m is p ro b le m o m is bei m a ž ia u p ro g ų bei b ū d ų išlieti

š a lių e m p irin iu s d u o m e n is , V V ilkin so n as a p tik o a iš k ų

n e rim ą . Ž a lin g u s fizin iu s ir p s ic h o lo g in iu s p a d a rin iu s

ryšį ta rp m irtin g u m o k o e fic ie n to ir p a ja m ų p a s is k irs ty ­

s u k e lia n e v ie n p a ts s tre s a s . P a s iro d o , ka d k e n k ia ir

m o m o d e lių . Ž m o n ių , g y v e n a n č ių š a ly s e , p a n a š io s e į

kai ku rio s p rie m o n ė s , n a u d o ja m o s ja m įveikti, p a v y z ­

J a p o n iją ir Š v e d iją , k u rio s p ris k iria m o s d id ž ia u s io s vi­

d žiu i, rū k y m a s . G r a h a m te ig ia , jo g rū k y m a s - tai b ū ­

s u o tin ė s ly g y b ė s (e g a lita r in ė m s ) š a lim s , vid u tin is g e ­

d a s n e rv in e i įta m p a i s u m a ž in ti, kai ji p a s ie k ia kritin ę

ros s v e ik a to s lygis y ra a u k š te s n is , n e g u v a ls ty b ė s e ,

b ū k lę a s m e n in ių s a n ty k ių a r m a te r ia lių iš te k lių p ra s ­

ku rio se tu rtu o lių ir s k u rd ž ių a to trū k is y ra ryške sn is, p a ­

m e . Taigi rū k y m a s m o te rų g y v e n im e u ž im a p a ra d o k ­

v y z d ž iu i, JAV.

s a lią v ie tą - d id in d a m a s p a v o jų m o te rų bei jų v a ik ų

VVilkinsono p o ž iū riu , d id ė ja n ti p a ja m ų p a s is k irs ty ­ m o d is p ro p o rc ija p a k e rta s o c ia lin iu s ryšiu s ir s u n k in a

s v e ik a ta i, jis ka rtu le id ž ia jo m s ištverti s u n k ia s g y v e ­ n im o a k im irk a s (G r a h a m , 1 9 8 7 , 1 9 9 4 ).

ž m o n ių g a lim y b e s va ld yti r iz ik ą b e i išš ū kiu s. D id ė ja n ­

A n n O a k le y ir jo s k o leg o s k e tu riu o s e A ng lijo s m ie s ­

č ią s o c ia lin ę iz o lia c iją ir n e g e b ė jim ą su sid o ro ti su s tre ­

tu o s e ty rė s o c ia lin ė s p a ra m o s re ik š m ę s o c ia lia i n u ­

su atsp in d i s v e ik a to s ro d ikliai. V V ilkin son as te ig ia , jo g

s k ria u s tų m o te rų ir v a ik ų s v e ik a ta i. Ji te ig ia , jo g s tre ­

so cialin ia i v e ik s n ia i -

s a s v e ik ia s v e ik a tą tie k u ž g riu v u s d id e lė m s g y v e n im o

s o c ia lin ių k o n ta k tų s tip ru m a s ,

b e n d ru o m e n in ia i s a ita i, s o c ia lin ė s p a g a lb o s p a s ie k ia ­

k riz ė m s , tie k ir ištiku s s m u lk io m s n e g a n d o m s ir kad

m u m a s , s a u g u m o ja u s m a s y ra p a g rin d in ia i v is u o m e ­

šis ryšys itin stip riai ju n ta m a s d a rb in in k ų k la s ė s a t­

n ė s s a n ty k in ė s s v e ik a to s v e ik s n ia i.

s to v ų g y v e n im e . O a k le y p a s te b i, k a d s o c ia lin ė p a ra ­

VVilkinsono te z ė iš p ro v o k a v o r y ž tin g ą a ts a k ą . V ie ­

m a , p a v y z d ž iu i, k o n s u lta c in ė s ta rn y b o s , s p e c ia lio s te ­

ni tvirtina, ka d jo v e ik a la s tu rė tų ta p ti p riv a lo m a v a ls ­

le fo n o linijos a r la n k y m a s n a m u o s e , gali ve ikti tarsi

ty b ė s p a re ig ū n ų , s tra te g ų b e i p o litik ų k n y g a . Jie s u ­

„ a m o rtiz a to riu s “ ir slo pin ti n e ig ia m a s p a s e k m e s , s u ­

tin k a su V Vilkinsonu, jo g b u v o s u re ik š m in ti rinko s s a n ­

k e lta s s tre s o , k u rį d a ž n a i p a tiria m o te ry s (O a k le y e t

ty kiai ir g e ro v ė s s ie k is . Ši n u o s ta ta s u ž lu g d ė d a u g e lį

a i., 1 9 9 4 ). K ito s s tu d ijo s p a ro d ė , jo g s o c ia lin ė p a r a ­

v is u o m e n ė s n a rių , ta ig i a tė jo la ik a s a p s v a rs ty ti h u m a ­

m a yra s v a rb u s v e ik s n y s , g a lin tis p a d ė ti ž m o n ė m s pri­

n iš k e s n ę ir s o cialin e p ra s m e a ts a k in g e s n ę politiką, kuri

sitaikyti prie lig ų bei s irg im o (E li, 1 9 9 6 ).

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

bai ir apskritai jų gyvensena gali būti pavojingesni negu moterų, ir tai paaiškina didesnį mirtingumą dėl smurto bei nelaimingų atsitikimų. Tuo tarpu moterys labiau negu vyrai nuskriaustos ekonomine prasme, todėl labiau kenčia dėl skurdo poveikio. Pasak kai kurių stebėtojų, daugybė vaidmenų, kuriuos linkusios atlikti moterys, - namų ruoša, vaikų globa, profesinės pareigos, - gali stiprinti moterų stresus ir prisidėti prie didesnio jų sergamu­ mo. Lesley‘s Doyalas darė prielaidą, kad moterų sveikatos ir sergamumo modelius geriausiai galima paaiškinti, siejant juos su pagrindinėmis veiklos sritimis, sudarančiomis moterų gyvenimą. Plačiąja prasme moterų gyvenimas iš esmės yra kitoks negu vyrų, žvelgiant įjuos vaidmenų bei atliekamų įpra­ stinių užduočių - namų ūkio darbų, seksualinės reprodukcijos, vaikų auginimo ir motinystės, gims­ tamumo reguliavimo kontraceptinėmis priemonė­ mis ir pan. - aspektais. Pasak Doyalo, „šių įvai­ rių darbų kaupiamieji poveikiai labiausiai lemia moterų sveikatos būklę“ (1995: 22). Todėl atlie­ kant bet kurią moterų sveikatos analizę privalu atsi­ žvelgti į socialinių, psichologinių ir biologinių įta­ kų sąveiką. Rasė ir sveikata

Nors brandžiose visuomenėse sveikata sumode­ liuota pagal rasinį požymį, mes geriausiu atveju tik iš dalies suprantame rasės ir sveikatos ryšį. Gausėja sociologinių studijų, tiriančių rasę ir svei­ katą, tačiau pateikti įrodymai vis dar neįtikinami. Vienas pagrindinių sunkumų kyla dėl to, kad ra­ sės bei etniškumo sampratos vis dar stokoja aiš­ kumo ir tebėra nevienareikšmės. Tai sunkina duo­ menų rinkimo procesą, nes nėra jokių suderintų apibrėžimų etninėms grupėms atskirti ar klasifi­ kuoti. Todėl rasės ir sveikatos duomenis būtina traktuoti atsargiai. Kai kuriais atvejais, priskiriant rasei tam tikras tendencijas, galėjo būti nepaiso­ ma kitų veiksnių, pavyzdžiui, klasės ar lyties, taip pat galėjusių turėti didelę reikšmę. Vis dėlto kai kuriomis ligomis dažniau serga afrokaribiečių bei azijiečių kilmės individai. Mir­ tingumas nuo kepenų vėžio, tuberkuliozės bei cuk­

153

rinio diabeto tarp šių gyventojų didesnis negu tarp baltaodžių. Afrokaribiečiai dažniau negu viduti­ niškai kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio. Pa­ lyginti su kitomis grupėmis jie kur kas dažniau serga pjautuvine anemija - paveldima liga, veikian­ čia raudonąsias kraujo ląsteles. Indijos subkonti­ nento žmonės dažniau miršta nuo širdies ligų. Azijiečiai vaikai, atrodo, imlesni rachitui negu kitos kilmės vaikai. Kaip ir ieškant lyčių sveikatos skirtumų, taip ir ligos modelių kilmę imta aiškinti genetinėmis priežastimis. Akivaizdu, jog kai kurios sąlygos yra paveldėtos, taigi turi genetinį pagrindą. Tačiau vien genetika, ko gero, negali būti didesnių rasei bū­ dingų ligų modelių variacijų priežastis. Tas varia­ cijas būtina suvokti atsižvelgiant į didesnes įtakas. Kai kurie mokslininkai, norėdami paaiškinti sveikatos pagal rasinį požymį modelių formavimą­ si, atsigręžė į kultūrines bei elgsenos priežastis. Kaip ir kultūros ypatumais aiškinant klasinius svei­ katos nelygybės pagrindus, taip ir šiuo atveju pa­ brėžiama individų bei grupių gyvensena, kuri, at­ rodo, blogina sveikatą. Gyvensena dažnai traktuo­ jama susietai su religija ar kultūra, pavyzdžiui, die­ tos ir maisto gaminimo papročiais ar kraujo gimi­ nyste (praktikuojamomis vedybomis tarp antrosios eilės pusbrolių bei pusseserių). Tačiau tokioms trak­ tuotėms galima prikišti, kad jos formuoja etnocentrinį požiūrį į sveikatą. Kaltindami individus ar ben­ druomenes, šie aiškinimai duoda suprasti, jog et­ ninės kultūros kažkodėl yra prastesnės ir sąlygoja blogą sveikatą. Nedaug įrodymų patvirtina tokius pareiškimus. Pavyzdžiui, ligų priežastimi negali­ ma laikyti „kultūrinių“ dietų, nes maisto nesubalansavimas etninėje mityboje atsiranda tik tuomet, kai ji „pažeidžiama“, t. y. kai būna sunku gauti kai kurių pagrindinių maisto sudedamųjų dalių, todėl jas tenka pakeisti kuo kitu. Kritikai teigia, jog kul­ tūriniais aiškinimais nepavyksta nustatyti tikrosios problemos - struktūrinės nelygybės, veikiančios et­ nines grupes, taip pat rasizmo bei diskriminacijos, su kuriais šios grupės susiduria sveikatos apsaugos sistemoje. Sveikatos pagal rasinį požymį modelių forma­ vimuisi skirti socialiniai struktūriniai aiškinimai

154

6 SKYRIUS

sutelkia dėmesį į socialinį kontekstą, kuriame gy­ vena afrokaribiečiai ir azijiečiai. Ir vieni, ir kiti dažnai patiria daugybę sunkumų, galinčių pakenkti jų sveikatai. Tuos sunkumus gali sudaryti skurdaus ar per ankšto būsto sąlygos, didelis nedarbo ly­ gis arba pernelyg didelės šių gyventojų dalies dar­ bas pavojinguose, mažai apmokamuose darbuose. Šie materialūs veiksniai vėliau susimaišo su rasiz­ mo poveikiu, kuris patiriamas tiesiogiai - per smurtą, pavojų, diskriminaciją arba per institucio­ nalizuotas formas (žr. 9 skyrių „Rasė, etniškumas ir migracija“). Institucinis rasizmas pastebėtas teikiant svei­ katos apsaugos paslaugas. Siekdamos sveikatos pa­ slaugų, etninės grupės gali susidurti su netolygio­ mis galimybėmis ar patirti keblumų. Problemų gali kelti ir kalbos kliūtys, kai nepavyksta aiškiai per­ teikti informacijos. Sveikatos tarnybų specialistai dažnai neatsižvelgia į kultūros determinuotą spe­ cifinį ligos ir gydymo supratimą. Britanijos nacio­ nalinė sveikatos tarnyba buvo kritikuota, nes ne­ reikalavo, kad jos darbuotojai geriau išmanytų et­ ninių grupių kultūrą bei religiją, taip pat mažiau dėmesio skyrė ligoms, kuriomis dažniausiai serga nebaltaodžiai gyventojai. Nėra bendro sutarimo dėl rasės ir sveikatos ne­ lygybės ryšio. Iš tiesų reikia atlikti dar daug tyri­ mų. Kita vertus, akivaizdu, jog rasės ir sveikatos nelygybės klausimą privalu svarstyti susietai su di­ desniais socialiniais, ekonominiais bei politiniais veiksniais, darančiais įtaką Britanijos etninių ma­ žumų grupių patirčiai. „Atvirkštinės rūpybos“ dėsnis

Jau aptarėme, kaip socialinė klasė, lytis ir rasė daro įtaką gyventojų sveikatos modeliams bei patirčiai. Šias variacijas galima įžvelgti ir sveikatos nely­ gybėje regiono mastu. Sveikatos nelygybė turi erd­ vinį matmenį. Britanijoje pagrindiniai regioniniai sveikatos skirtumai ryškėja tarp šiaurinių ir pietinių šalies dalių. Iš viso pietūs gali pasigirti geresniais ištek­ liais ir gyventojams prieinamesne sveikatos apsau­ ga. Tačiau apskritai sveikatos būklei įtaką daro

veiksnių deriniai - ir įvairiuose regionuose jie ne­ vienodi. Šalies dalys skiriasi pagal klimatą, aplin­ kos taršą, vandens kokybę, būsto tipus, darbo ir nedarbo modelius, taip pat bendrąjį skurdo lygį. Šios variacijos veikia gyventojų sveikatą. Kai kurie sociologai pastebėjo, kad gyventojų sveikatos apsaugos poreikiai ne visuomet sutam­ pa su prieinamais ištekliais. Kitaip tariant, grupės, labiausiai kenčiančios dėl blogos sveikatos, daž­ nai gyvena regionuose, turinčiuose mažiau ištek­ lių. Ši asimetriško sveikatos aprūpinimo tenden­ cija vadinama atvirkštinės rūpybos dėsniu.

Medicina ir visuomenė Biomedicininio sveikatos modelio susiformavimas

Kaip ir daugelis šioje knygoje nagrinėjamų idėjų, „sveikata“ ir „liga“ yra kultūriškai bei socialiai api­ brėžtos sąvokos. Kultūros skiriasi tuo, kąjos laiko esant sveika ir normalu. Visos kultūros turi savo fizinės sveikatos bei ligos sampratas. Tačiau dau­ guma dalykų, kuriuos šiandien laikome medicina, yra atsiradę Vakarų visuomenėje per pastaruosius tris šimtus metų. Ikimodemiosiose kultūrose pagrin­ dinė institucija, kovojanti su ligomis ar negalavi­ mais, buvo šeima. Be to, visuomet buvo individų, kurie specializavosi kaip žiniuoniai, taikantys fizi­ nių bei maginių gydymo priemonių derinį. Daugelį šių tradicinių gydymo sistemų ir šiandien tebėra iš­ laikiusios viso pasaulio nevakarietiškos kultūros. Nemažai jų priklauso alternatyviosios medicinos, kurią aprašėme šio skyriaus pradžioje, rūšims. Vakaruose maždaug du šimtus metų vyraujan­ čios medicinos idėjos rėmėsi minėtuoju biomedicininiu sveikatos modeliu. Šis sveikatos bei ligos su­ pratimas rutuliojosi drauge su moderniųjų visuome­ nių raida. Iš tiesųjį galima laikyti vienu iš pagrin­ dinių tokių visuomenių bruožų. Jo atsiradimas glau­ džiai susijęs su mokslo ir proto pergale, įveikiant tradicinius ar religija pagrįstus pasaulio aiškinimus (žr. diskusiją apie Weberį ir racionalizaciją, p. 30). Prieš aptardami prielaidas, sutvirtinančias biomedicininį sveikatos modelį, glaustai apžvelkime

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

socialinį bei istorinį kontekstą, kuriame jis atsira­ do. Kaip pažymėjome, tradicinių visuomenių na­ riai labiausiai kliovėsi liaudiškomis gydymo prie­ monėmis ir priežiūros būdais, taip pat žiniuonių me­ todais, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Li­ gos dažnai buvo vertinamos maginiu ar religiniu požiūriais ir priskiriamos esamoms blogio dvasioms ar turimai „nuodėmei“. Nebuvo jokios išorinės kon­ trolės, kuri rūpintųsi valstiečių ar paprastų mies­ telėnų sveikata taip, kaip šiandien daro valstybi­ nės ir viešosios sveikatos sistemos. Tada sveikata buvo privatus reikalas, o ne bendrasis rūpestis. Demografija: gyventojų tyrimai

Nacionalinių valstybių iškilimas ir industrializa­ cija iš esmės pakeitė šią situaciją. Atsiradus na­ cionalinėms valstybėms, turinčioms apibrėžtas sie­ nas, imta kitaip žvelgti ir į vietos žmones. Jie nu­ stojo buvę tiesiog žemės gyventojais ir virto liau­ dimi, kuri pateko į centrinės valdžios rankas. Gy­ ventojai tapo ištekliais, kuriuos reikia nuolatos ste­ bėti ir reguliuoti, nes jie sudaro nacionalinio tur­ tėjimo bei galios stiprinimo proceso dalį. Valsty­ bė ėmė labiau domėtis savo gyventojų sveikata, nes gera gyventojų savijauta darė įtaką tautos na­ šumui, klestėjimo lygiui, gebėjimui apsiginti ir au­ gimo tempui. Todėl daugiau reikšmės skirta de­ mografijai - gyventojų skaičiaus, sandaros bei di­ namikos tyrimams. Siekiant suregistruoti ir nuo­ latos stebėti populiacijoje vykstančius pokyčius, pradėti gyventojų surašymai. Buvo renkama kuo įvairesnė statistika: gimstamumo ir mirtingumo ro­ dikliai, santuokinio ir gimdymo amžiaus vidurkiai, savižudybių dažnumo rodikliai, tikėtina gyveni­ mo trukmė, mitybos įpročiai, paplitusios ligos, mir­ ties priežastys ir pan. Michelis Foucault įnešė svarų įnašą, leidusį ge­ riau suprasti, kaip atsirado ir sutvirtėjo modernioji medicina. Būtent jis atkreipė dėmesį į valstybės vykdomą kūno reglamentavimą ir disciplinavimą. Foucault teigia, jog didžiausią reikšmę šiam pro­ cesui turėjo seksualumas bei seksualinė elgsena. Seksas buvo priemonė gyventojams reprodukuotis ir gausėti, bet, kita vertus, galėjo grėsti jų svei­ katai ir gerai savijautai. Seksualumą, nesusijusį su

155

reprodukcija, užsimota suvaržyti ir kontroliuoti. Šį valstybės vykdomą nuolatinį seksualumo pri­ žiūrėjimą iš dalies rodė renkami duomenys apie santuoką, seksualinę elgseną, santuokinius ir ne­ santuokinius vaikus, naudojimąsi kontraceptinė­ mis priemonėmis, abortus. Ranka rankon su šia kontrole buvo populiarinamos tvirtos visuomenės normos, susijusios su seksualine dora ir priimtina seksualine veikla. Pavyzdžiui, buvo „klijuojamos etiketės“ ir pasmerkiami tokie seksualiniai „iškry­ pimai“, kaip homoseksualumas, masturbacija ir ne­ santuokinis seksas. Visuomenės sveikatos idėja susiformavo ban­ dant išnaikinti „patologijas“, tūnančias gyventojų visumoje - „socialiniame kūne“. Valstybė palaips­ niui ėmėsi atsakomybės gerinti žmonių gyvenimo sąlygas. Apsaugai nuo ligų buvo sukurtos kana­ lizacijos ir vandentiekio sistemos. Imti grįsti ke­ liai, skirtas dėmesys būstui. Tolydžio buvo įtei­ sinti reikalavimai skerdykloms ir maisto gamybos patalpoms bei įrenginiams. Nuolatos stebėtos lai­ dotuvės, norint užtikrinti, kad jos netaptų grėsme gyventojų sveikatai. Atsirado ištisa virtinė atitinka­ mų institucijų - kalėjimų, prieglaudų, pataisos dar­ bų įstaigų, mokyklų ir ligoninių, - kurios irgi pri­ klausė stiprėjančiam valstybės siekiui nuolatos pri­ žiūrėti žmones, juos kontroliuoti ir tobulinti. Biomedicininis modelis

Medicinos praktika glaudžiai susipynė su aprašy­ tais socialiniais pokyčiais. Mokslo taikymas ligoms diagnozuoti bei gydyti buvo pagrindinis moder­ niųjų sveikatos apsaugos sistemų raidos bruožas. Ligas pradėta apibūdinti objektyviai, pagal nusta­ tomų simptomų rodiklius. Formali sveikatos ap­ sauga, įgyvendinama mokytų „ekspertų“, tapo pri­ imtinu būdu gydyti tiek kūno, tiek ir dvasios li­ goms. Medicina virto priemone tobulinti elgseną ar būsenas, laikomas deviacijomis, pradedant nu­ sikaltimu ir baigiant homoseksualumu bei psichi­ kos ligomis. Egzistuoja trys pagrindinės prielaidos, kurio­ mis remiasi biomedicininis sveikatos modelis. Pir­ miausia, liga laikoma triktimi, kuri atsiranda žmo-

156

6 SKYRIUS

Lentelė 6.3. Biomedicininio modelio prielaidos ir kritika Prielaidos

Kritika

Liga yra žm o g a u s kūno triktis,

Liga yra so cialinė konstrukcija ir nėra ka žk a s , k ą būtų

sukelta vieno ar kito biologinio veiksn io.

galim a atskleisti rem iantis „m oksline tie s a “.

P acie n ta s yra pasyvi bū tyb ė, kurios n e s v e ik ą kū n ą

P acie n to n u om on ė bei sirgim o patirtis iš esm ės

galim a gydyti atsietai nuo dvasio s.

svarbios gydym ui. P a c ie n ta s yra aktyvi, „vientisa“ būtybė, todėl svarbu jo visum inė ge ra savijau ta, o ne vien fizinė s v eika ta.

M edicinos specialistai turi „eksperto žinių" ir siūlo vie n in telį p a tikim ą bei v e ik s m in g ą ligos gydym ą.

M edicinos ek sp e rta i nėra vienin telis žin ių ap ie ligas bei sirg im ą šaltinis. A ltern atyvios žin ių form os tiek pat patikim os bei veiksm ing os.

Tinkam a gydym o p ro c ed ū rų a re n a yra ligoninė,

Gydyti nebūtinai reikia lig on inėje. P ro ced ūros naud ojan t

kurioje sutelktos m edicinos techn olo gijo s

techn olo giją, g y d ym as vaistin iais prep aratais

ir dirba geriausi specialistai.

ir chirurginiais bū dais nebū tinai yra p ran ašesni.

gaus kūne ir išveda jį iš „normalios“ būsenos. Li­ gos sukėlėjo teorija, išsirutuliojusi XVIII a. pa­ baigoje, teigia, kad kiekviena liga ištinka dėl kon­ kretaus identifikuojamo veiksnio. Siekiant atkur­ ti fizinę sveikatą, privalu izoliuoti ir pašalinti li­ gos priežastį. Antra, dvasią ir kūną reikia gydyti skyrium. Pa­ cientas reiškia veikiau serganti kūną - patologiją - negu vientisą individą. Todėl pabrėžiamas ligos gydymas, o ne gera individo savijauta. Pagal biomedicininį sveikatos modelį, sergantį kūną gali­ ma veikti, tirti ir gydyti atsietai, neatsižvelgiant į kitus veiksnius. Medicinos specialistai naudojasi mediko žvilgsniu - atsietu metodu, taikomu ap­ žiūrint ir gydant sergantį pacientą. Procedūras rei­ kia atlikti neutraliai, be emocijų, o informaciją su­ rinkti pagal klinikinius rodiklius ir atitinkamai su­ jungti ją oficialioje paciento ligos istorijoje. Trečia, mokytais medicinos specialistais laiko­ mi vien ligos gydymo ekspertai. Mediko profesi­ ja, kaip institucija, laikosi pripažinto etikos kodek­ so, o ją sudaro akredituoti individai, sėkmingai bai­ gę ilgus mokslus. Čia nėra vietos savamoksliams žiniuoniams ar „nemokslinei“ medicinos praktikai. Tinkama rimtoms ligoms gydyti aplinka yra ligo­ ninė, o pats gydymas dažnai kliaujasi technolo­ gijos, vaistinių preparatų ar chirurgijos deriniu. Pagrindinės biomedicininio modelio prielaidos ir jo kritika apibendrinama lentelėje 6.3.

Biomedicininio modelio kritika

Per kelis pastaruosius dešimtmečius aprašytasis biomedicininis ligos modelis tapo stiprėjančios kri­ tikos objektu. Pirma, kai kurie mokslininkai pa­ reiškė, kad mokslinės medicinos veiksmingumas yra „pervertintas“. Nepaisant prestižo, kurį įgijo modernioji medicina, prie visuminio sveikatos ge­ rėjimo dalykų kur kas labiau galėtume priskirti ne medicinos įgūdžius, bet socialinius ir aplinkos po­ kyčius. Veiksmingai gerinamos sanitarijos sąlygos, tinkamesnė mityba, tobulesnės kanalizacijos sis­ temos ir higiena padarė sveikatai didesnę įtaką. Ypač dėl to sumažėjo naujagimių, kūdikių ir ma­ žamečių vaikų mirtingumas (McKeown, 1979). O štai vaistai, chirurgijos pažanga ir antibiotikai ėmė aiškiai mažinti mirtingumą tik gerokai pažengus dvidešimtajam amžiui. Antibiotikai, vartoti bakte­ rinėms infekcijoms gydyti, tapo prieinamais ket­ virtajame ir penktajame dešimtmečiuose, tuo tar­ pu imunizacija (apsauganti nuo ligų, panašių į po­ liomielitą) paplito dar vėliau. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Ivanas Illichas (1976) teigė, kad mo­ dernioji medicina iš tiesų padarė daugiau žalos ne­ gu naudos. Nuvertinus asmeninę priežiūrą bei tra­ dicines gydymo formas, žmonės, užuot kliovęsi sa­ vais įgūdžiais bei žiniomis, ėmė priklausyti nuo medicinos ekspertų. Antra, modernioji medicina buvo kaltinama tuo, kad ji, siekdama gydyti ligonius, nuvertina jų nuo­

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

monę bei patirtį. Kadangi medicina, aiškindamasi konkrečių fizinių negalavimų priežastis bei gy­ dymo priemones, tariamai remiasi objektyviu, moksliniu supratimu, ji beveik nejaučia poreikio išklausyti, kaip pacientai patys vertina savo būk­ lę. Kiekvienas ligonis yra „sergantis kūnas“, pri­ žiūrėtinas ir gydytinas. Tačiau kritikai teigia, jog veiksmingai gydyti įmanoma tik tuomet, kai su li­ goniu elgiamasi kaip su mąstančia ir galinčia sau padėti būtybe, kuri turi savo pagrįstus samprota­ vimus apie ligą bei moka ją paaiškinti. Trečia, kritikai teigia, jog mokslinė medicina pa­ teikia save kaip tobulesnę už bet kurią alternaty­ vią medicinos ar tradicinio gydymo formą. Be galo įtikėta, kad visa, kas „nemoksliška“, būtinai yra menkesnis ar blogesnės kokybės dalykas. Kaip įsiti­ kinome, tvirtinimą, jog modernioji medicina kažko­ dėl esanti patikimesnė žinių forma, ima klibinti vis labiau populiarėjančios alternatyviosios medicinos formos, pavyzdžiui, homeopatija ir akupunktūra. Ketvirta, kai kurie sociologai teigia, kad me­ diko profesija turi milžinišką galią apibrėžti, kas

157

sudaro ligą, o kas jos nesudaro. Gydytojas geba pasinaudoti savąja „mokslinės tiesos“ arbitro pa­ dėtimi, kad medicinos kontrolei pajungtų vis dau­ giau žmogaus gyvenimo sričių. Kai kuriuos ašt­ riausius priekaištus išsako moterys. Jos teigia, kad modernioji medicina pasisavino ir „medikalizavo“ nėštumo bei gimdymo procesą. Užuot likęs pačių moterų žinioje, namuose, talkinant pribuvėjoms, gimdymas dabar vyksta ligoninėse, vadovaujamas daugiausia specialistų vyrų. Į nėštumą, šiaip jau įprastą bei natūralų reiškinį, žvelgiama tarsi į „li­ gą“, kupiną grėsmių ir pavojų. Feministai teigia, jog moterys prarado šio proceso kontrolę, nes „eks­ pertai“, dabar prižiūrintys nėštumo ir gimdymo procesą, laiko moterų nuomonę bei žinias atsie­ tomis ir nereikšmingomis (Oakley, 1984). Pana­ šiai nerimauta ir dėl „normalių“ būsenų medikalizacijos: dėl vaikų hiperaktyvumo (žr. tekstą rėmeliuose), prislėgtumo ar lengvos depresijos (ku­ rie paprastai reguliuojami vaistais, panašiais į „Prozaką“) ir nuovargio (kuriam dažnai lipdoma chro­ niško pervargimo sindromo etiketė).

Hiperaktyvumo „medikalizacija“ XX a. devintajame dešimtmetyje proporcingai didėjo išrašytų ritalino receptų skaičius. Jungtinėse Valsti­ jose beveik trys procentai vaikų ir paauglių nuo penkerių iki aštuoniolikos metų reguliariai vartoja ritaliną. Britanijoje 1998 metais išrašyta per 125 000 šio vaisto receptų, tuo tarpu 1993 metais jų buvo skirta tik 3500 pacientų. Kas yra ritalinas ir kodėl jis turėtų rūpėti sociologams? Ritalinas yra vaistas, skiriamas hiperaktyviems vaikams bei paaugliams. Šis sutriki­ mas vadinamas dėmesio stoka dėl hiperaktyvumo (Attention Deficit Hyperactive Disorder, ADHD). Pa­ sak daugelio gydytojų terapeutų bei psichiatrų, šis psi­ chologinis sutrikimas yra vaikų neatidos, sunkumų su­ sikaupti ir nesugebėjimo mokytis mokykloje priežas­ tis. Ritalinas buvo apibūdintas kaip „magiškoji piliu­ lė“. Jis padedąs vaikams susikaupti, juos nuraminąs ir leidžiąs veiksmingiau mokytis. Sunkūs, klasės tvar­ ką ardantys vaikai, ėmę vartoti ritaliną, pasak kai ku­ rių mokytojų, virsdavę „angeliškais mokiniais“.

Tačiau ritalino priešininkai teigė, jog šis vaistas anaiptol nėra „toks nekaltas“, kaip dažnai apie jį kal­ bama. Nepaisant fakto, kad pastaraisiais metais JAV ir JK ritalino gydytojai išrašydavo vis daugiau, nebu­ vo atlikta jokių visapusiškų tyrimų, kurie nustatytų ga­ limą ilgalaikį šių vaistų poveikį vaikų protui ir kūnui. Galbūt labiau kelia nerimą pareiškimas, kad ritalinas tapo įprastu šios iš tiesų netgi ne fizinės problemos „sprendimu“. Ritalino priešininkai teigia, kad dėme­ sio stokos dėl hiperaktyvumo „simptomai“ iš tiesų ro­ do šiuolaikinių vaikų patiriamą didėjantį spaudimą bei stresą kuriuos sukelia spartėjantis gyvenimo tempas, visa apimantis informacinių technologijų poveikis, mankštos stoka, saldumynais perkrauta mityba ir pa­ krikęs šeimos gyvenimas. Pareiškiama, kad užuot at­ kreipusi dėmesį į socialines pastebėtų simptomų prie­ žastis, medicina, pasinaudodama ritalinu, sėkmingai „medikalizavo“ vaikų hiperaktyvumą bei nedėmesin­ gumą.

158

6 SKYRIUS

Medicina ir sveikata kintančiame pasaulyje

Vis plačiau suvokiama, jog ne vien medicinos eks­ pertai išmano ir supranta apie sveikatą bei ligas. Visi pajėgiame išsiaiškinti, ko mūsų kūnai nori, ir kurti gerą savijautą, kasdieniame gyvenime rink­ damiesi tinkamą mitybą, mankštą, vartojimo mo­ delius bei apskritai gyvenseną. Šios naujos visuo­ tinai paplitusio rūpinimosi sveikata kryptys drauge su kita, anksčiau apibūdinta moderniosios medici­ nos kritika prisideda prie gelminių transformaci­ jų, kurios vyksta moderniųjų visuomenių sveika­ tos apsaugos sistemose (žr. schemą 6.4). Tačiau esama ir kitų svarbių tiesiogiai susiju­ sių veiksnių: keičiasi pačių ligų pobūdis bei mas­ tas. Ankstesniais laikais pagrindinės ligos buvo infekcinės, pavyzdžiui, tuberkuliozė, cholera, ma­ liarija ir poliomielitas. Dažnai jos virsdavo epide­ mijomis ir grėsdavo visiems gyventojams. Indust­ rinėse šalyse šios ūminės infekcinės ligos tik ret­ karčiais tampa mirties priežastimi, o kai kurios jau iš esmės išnaikintos. Labiausiai šiose šalyse pa­ plitusios mirties priežastys yra neužkrečiamos lė­ tinės ligos, pavyzdžiui, vėžys, širdies ligos, cuk­ rinis diabetas ar kraujo apytakos ligos. Šis poslin­ kis vadinamas sergamumo transformacija. Juk ikimodemiosiose visuomenėse didžiausias mirtin­ gumas buvo kūdikių ir mažų vaikų grupėje, o šian­ dien mirtingumas didėja drauge su žmonių amžiu­ mi. Žmonės gyvena ilgiau ir kenčia daugiausia nuo lėtinių degeneracinių ligų, todėl reikia naujo po­ žiūrio į sveikatą ir jos apsaugą. Vis labiau pabrė­ žiamas ir „gyvensenos pasirinkimas“ - rūkymas ar mankšta, tinkama mityba. Manoma, kad žalingi įpročiai skatina daugelį lėtinių ligų. Nėra aišku, ar šios šiuolaikinės sveikatos apsaugos transfor­ macijos, pasak kai kurių mokslininkų, baigsis nau­ ja „sveikatos paradigma“, kuri pakeis biomedicininį modelį. Tačiau akivaizdu, jog esame reikš­ mingos ir sparčios moderniosios medicinos refor­ mos ir kintančio žmonių požiūrio į ją liudininkai. Sarah Nettleton (1995) apibendrino pagrindines sveikatos apsaugos tendencijas, išskirdama sep­ tynis plataus pobūdžio poslinkius (žr. schemą 6.4).

Sociologiniai požiūriai į sveikatą ir ligą Vienas pagrindinių sociologų rūpesčių - tirti li­ gos patyrimą, taigi sužinoti, kaip sirgimą, lėtinę ligą ar negalią patiria ir aiškina patys ligoniai, taip pat su jais bendraujantys asmenys. Jei jūs kada nors esate tegu ir trumpai sirgę, žinote, kad tuo­ met kasdienio gyvenimo modeliai laikinai pasikei­ čia, o jūsų sąveikos su kitais transformuojasi. Ši­ taip atsitinka todėl, kad „normalus“ kūno veiki­ mas sudaro gyvybiškai svarbią, nors dažnai ir ne­ pastebimą mūsų gyvenimo dalį. Mes tikimės sa­ vo kūnus veiksiant taip, kaip jie turėtų veikti. Mūsų savimonė grindžiama lūkesčiais, kad mūsų kūnai ne varžys, o palengvins mūsų socialines sąveikas ir kasdienę veiklą. Ligai būdingi tiek asmeniniai, tiek ir visuome­ niniai aspektai. Kai susergame, ne vien mes pati­ riame skausmą, nepatogumus, sutrikimą bei kito­ kių problemų. Visa tai veikia ir kitus. Artimai su mumis susiję žmonės gali imti labiau užjausti, rū-

Ligonis

A sm u o

Schema 6.4. Pagrindinės šiuolaikinės sveikatos

ir medicinos kryptys. Šaltinis: S. N e ttle to n , The Sociology of Health and lllness, Polity, 1 9 9 5 .

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

pintis ir palaikyti. Jie gali stengtis įprasminti mūsų sirgimo faktą ar ieškoti būdų, kaip jį įtraukus į savo gyvenimo modelius. Kiti žmonės, su kuriais ben­ draujame, taip pat gali atsiliepti į mūsų ligą. Šie atoveiksmiai savo ruožtu padeda mums formuoti asmenines ligos interpretacijas ir gali tapti iššū­ kiu savimonės identitetui. Sociologinės minties srityje ligos patirčiai su­ prasti ypač didelę įtaką turėjo du būdai. Pirmasis, susijęs su funkcionalistų mokykla, pateikė elgse­ nos normas, kurias, kaip tikimasi, turėtų priimti susirgę individai. Antrasis požiūris, kurį išplėto­ jo simbolinio interakcionizmo šalininkai, yra įvai­ riapusiškesnis bandymas atskleisti ligai priskiria­ mas interpretacijas ir šių prasmių įtaką žmonių veiksmams bei elgsenai. Sergančiojo vaidmuo

Žymus funkcionalizmo mąstytojas Talcottas Parsonsas pateikė sergančiojo vaidmens sąvoką. Ji skirta apibūdinti elgsenos modeliams, kuriuos ima taikyti ligonis, siekdamas sumažinti ardomąjį sir­ gimo poveikį (Parsons, 1952). Funkcionalistinis mąstymas tvirtina, kad visuomenė paprastai vei­ kia sklandžiai ir darniai. Todėl liga laikoma dis­ funkcija, galinčia suardyti šios normalios egzis­ tencijos būsenos tėkmę. Pavyzdžiui, gal ligonis ne­ įgalės atlikti visų įprastų savo pareigų arba pasi­ darys ne toks patikimas ir veiklus kaip paprastai. Kadangi ligoniai negali atlikti savo įprastų vaid­ menų ima trikti juos supančių žmonių gyvenimai: nebaigiamos darbo užduotys, šitaip sukeliant ben­ dradarbiams stresų neatliekamos pareigos namuose ir taip toliau. Pasak Parsonso, sergančiojo vaidmens žmonės mokosi per socializacijos procesų o susirgę kitų padedami jį suvaidina. Sergančiojo vaidmenį pa­ laiko trys pagrindiniai ramsčiai: 1.

Ligonis nėra asmeniškai atsakingas už tai, kad serga. Liga laikoma padariniu, atsiradusiu

dėl individo nekontroliuojamų fizinių prie­ žasčių. Susirgimas nesusijęs su individo elg­ sena ar veiksmais.

2.

159

Manoma, kad ligoniui priklauso tam tikros teisės bei privilegijos, tarp jų - nusišalini­ mas nuo įprastų pareigų. Kadangi ligonis vi­

siškai neatsako už savo susirgimų jį ar ją at­ leidžiame nuo tam tikrų pareigų, vaidmenų bei elgesio, kurie kitais atvejais būtų privalo­ mi. Pavyzdžiui, ligonis gali būti „išvaduotas“ nuo įprastų pareigų namuose. Jis įgyja teisę, pavyzdžiui, gulėti lovoje ar laikinai neiti į darbą. 3.

Ligonis privalo stengtis atgauti sveikatą, konsultuodamasis su medicinos ekspertu ir su­ tikdamas tapti „pacientu “. Ligonio vaidmuo

yra laikinas ir „sąlygiškas“, priklauso nuo ak­ tyvių paties ligonio pastangų pasveikti. Kad susirgęs asmuo galėtų atlikti ligonio vaidme­ nį, jis privalo gauti profesionalaus mediko pritarimą. Šis patvirtina, kad į jį kreipęsis as­ muo iš tiesų serga. Eksperto lūpomis patvir­ tintas ligos faktas leidžia ligonio aplinkiniams pripažinti jo nusiskundimus. Iš paciento ti­ kimasi, kad jis padės sau sveikti, laikydamasis „gydytojo nurodymų“. Susirgęs asmuo, atsi­ sakąs konsultuotis su gydytoju ar nepaisąs medicinos autoriteto patarimų, rizikuoja ne­ tekti savo kaip sergančiojo vaidmens. Parsonso apibrėžtą ligonio vaidmenį ištobulino kiti sociologai, padarę prielaidų kad sergančiojo vaid­ mens atžvilgiu ne visos ligos yra „tokios pačios“. Jie teigia, kad sergančiojo vaidmens patirtys ski­ riasi nelygu ligos tipas, kadangi ligos sunkumas ir jos suvokimas daro įtaką žmonių reakcijoms į ser­ gantį asmenį. Taigi galima nevienodai patirti pri­ dėtines teises bei privilegijas, sudarančias sergan­ čiojo vaidmens dalį. Freidsonas (1970) nustatė tris sergančiojo vaidmens atmainas, susijusias su skir­ tingomis ligomis bei nevienodųjų sunkumo laips­ niu. Sąlygiško sergančiojo vaidmuo taikomas in­ dividams, kurie kenčia dėl laikinos ir leidžiančios pasveikti būsenos. Tikimasi, kad toks ligonis „iš­ sikapstys“, o jam suteikiamos teisės bei privilegijos derinamos su ligos sunkumu. Pavyzdžiui, sergantis bronchitu pelnytų daugiau prielankumo negu pa­ prasčiausiai sloguojantis. Besąlygiškai teisėto ser­

160

6 SKYRIUS

gančiojo vaidmuo skiriamas individams, sergan­ tiems nepagydomomis ligomis. Kadangi šitoks as­ muo negali nieko „padaryti“, kad pasveiktų, jis ar ji automatiškai įgyja teisę atlikti sergančiojo vaid­ menį. Besąlygiškai teisėtas vaidmuo gali būti taiko­ mas individams, sergantiems alopecija - visišku nu­ plikimu, sunkia akne - odos riebalinių liaukų už­ degimu (abiem atvejais nėra jokių ypatingų privi­ legijų, veikiau pripažįstama, kad individas neatsako už savo ligą), vėžiu arba Parkinsono liga (tuomet suteikiamos reikšmingos privilegijos ir teisė nebeatlikinėti daugelio savo prievolių bei pareigų). Ir pagaliau - neteisėto sergančiojo vaidmuo. Jis įgy­ jamas tuomet, kai individas kenčia ligą ar būsenų kurią kiti smerkia. Tokiais atvejais žmonės jaučia, kad ligonis gali būti pats atsakingas už tai, kad su­ sirgo. Taigi anaiptol neprivalu jam užtikrinti pa­ pildomų teisių bei privilegijų. AIDS, matyt, yra ryš­ kiausias pasmerktos ligos pavyzdys. Šitokia žmo­ nių nuostata veikia teisę įgyti sergančiojo vaidmenį. Stigma yra bet kuri savybė, atskirianti indivi­ dą ar grupę nuo gyventojų daugumos ir kartu su­ kelianti įtarų ar priešišką elgesį su tokiu individu ar grupe. Jau įsitikinome, kad dauguma sirgimo formų sukelia sveikųjų užuojautą ar gailestį, o li­ gonis įgyja ypatingų „privilegijų“. Tačiau jei lai­ koma, kad liga ypač užkrečiama, ar manoma, jog ji kažin kaip žymi negarbę ar gėdų „sveikieji“ gy­ ventojai gali atmesti kenčiančiuosius. Viduramžiais šitaip elgtasi su žmonėmis, susirgusiais raupsais: jų visuotinai atsižadėdavo ir versdavo gyventi at­ skirose raupsuotųjų gyvenvietėse (leprozoriumuose). Mūsų laikais panašių nors ne tokią kraštuti­ nę stigmatizaciją sužadina AIDS, nepaisant fak­ to, jog paprastose kasdienio gyvenimo situacijo­ se pavojaus užsikrėsti šia liga, kaip ir raupsais, nė­ ra. Tačiau stigmos retai grindžiamos motyvuotu supratimu. Jos kyla iš stereotipų arba suvokimų, kurie gali būti klaidingi ar tik iš dalies teisingi. Įvertinimas

Sergančiojo vaidmens modelis buvo įtakinga te­ orija, aiškiai atskleidusi, kaip sergantis asmuo su­ daro integralią platesnio socialinio konteksto da­

lį. Tačiau nestinga ir kritikos, kurią galima pateikti kaip pretenzijas. Kai kurie mokslininkai teigė, jog sergančiojo vaidmens „formulė“ nepajėgia užfik­ suoti sirgimo patirties. Kiti nurodo, kad jos ne­ galima visuotinai taikyti. Pavyzdžiui, sergančio­ jo vaidmens teorija neatsižvelgia į atvejus, kai gy­ dytojai ir ligoniai nesutaria dėl diagnozės ar turi skirtingų interesų. Jai taip pat nepavyksta paaiš­ kinti „ligų“, kurios nereikalauja sustabdyti įpras­ tinės veiklos, pavyzdžiui, nėštumo, alkoholizmo, kai kurių neįgalumų ir lėtinių ligų. Negana to, ser­ gančiojo vaidmens suteikimas ne visuomet yra paprastas procesas. Kai kuriuos individus, pavyz­ džiui, Jan Mason, kurios atvejį aprašėme skyriaus pradžioje, metų metus kamuoja nuolatiniai skaus­ mai ar nemalonūs simptomai, tačiau gydytojai nuo­ latos nustato klaidingas jų diagnozes. Tačiau tol, kol šių asmenų būsena nėra aiškiai diagnozuota, jie negauna teisės į ligonio vaidmenį. Kitais at­ vejais reiškiasi socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, rasė, klasė ir lytis. Iš dalies jie gali lemti, ar as­ meniui bus garantuotas sergančiojo vaidmuo ir kiek noriai bei lengvai tai bus daroma. Sergančiojo vaidmens negalima atskirti nuo jį supančių socia­ linių, kultūrinių ir ekonominių poveikių. Gyvenimo ir sirgimo tikrovė sudėtingesnė, negu rodo sergančiojo vaidmuo. Mūsų moderniajame amžiuje gyvensena ir sveikata vis labiau pabrėžia­ mos, vadinasi, manoma, kad didėja individų at­ sakomybė už savo pačių gerą savijautą. Tai prieš­ tarauja pirmajai sergančiojo vaidmens prielaidai, pasak kurią individas nėra kaltintinas dėl savo li­ gos. Maža to, poslinkis nuo ūmių infekcinių ligų lėtinių susirgimų link, pasireiškęs moderniose vi­ suomenėse, sumažino sergančiojo vaidmens taikomumą. Nors ligonio vaidmuo gali praversti suvo­ kiant ūmius susirgimus, jis duoda mažiau naudos lėtinių ligų atveju: nėra jokios vienintelės formu­ lės, kuria vadovautųsi sergantys lėtinėmis ligomis ar neįgalūs žmonės. Ir patys ligoniai, ir aplinki­ niai žmonės labai įvairiai patiria ir interpretuoja gyvenimą sergant. Dabar pažvelgsime į keletą būdų, kuriais sir­ gimo patirtį bandė suprasti simbolinio interakcio­ nizmo krypties sociologai.

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

Liga kaip „išgyventa patirtis“

Simbolinio interakcionizmo šalininkus domina, kaip žmonės interpretuoja socialinį pasaulį ir pras­ mes, kurias sieja su šiomis interpretacijomis. Dau­ gelis sociologų pritaikė šį metodą sveikatos ir li­ gos sritims, norėdami suprasti, kaip žmonės pa­ tiria savo ligotumą ar suvokia kitų sirgimą. Kaip žmonės reaguoja, sužinoję apie rimtą ligą, kaip pri­ sitaiko prie šio žinojimo? Kaip ligos formuoja kas­ dienį individų gyvenimą? Kaip individo savimonės identitetą veikia gyvenimas sergant lėtine liga? Įsitikinome, kad moderniosiose visuomenėse li­ gų modeliai keičiasi. Užuot mirę nuo ūmių infek­ cinių ligų jauname amžiuje, kaip ankstesniais lai­ kais, industrinių visuomenių žmonės dabar gyve­ na ilgiau, lėtinėmis ligomis jie suserga sulaukę vy­ resnio amžiaus. Medicina jau geba palengvinti skausmą bei nepatogumus, susijusius su kai ku­ riomis šitokiomis būsenomis, vis daugiau žmonių sirgdami nugyvena ilgus metus. Sociologams rū­ pi, kaip šiais atvejais liga įtraukiama į asmeninę individo „biografiją“. Viena sociologų tyrinėtų temų buvo sergančių lėtinėmis ligomis individų mokymasis praktiškai ir emociškai tvarkytis su savo liga. Sergant kai ku­ riomis ligomis reikia reguliarių procedūrų ar prie­ žiūros, galinčių paveikti įprastą žmonių kasdieny­ bės tvarką. Dializė, insulino injekcijos ar didelio piliulių kiekio vartojimas reikalauja, kad indivi­ dai derintų savo dienotvarkes, atsižvelgdami į li­ gą. Kitos ligos gali neprognozuojamai paveikti kū­ ną, pavyzdžiui, žmogus staiga ima nebesuvaldyti šlapinimosi ar tuštinimosi arba pradeda smarkiai vemti. Individams, kenčiantiems tokias būsenas, dažnai tenka susikurti strategiją tvarkytis su liga kasdieniame gyvenime. Tai apima praktinius su­ metimus, pavyzdžiui, atsidūrus nepažįstamoje vie­ toje visada pasižvalgyti, kur yra tualetas, taip pat įgūdžius valdyti tarpasmeninius santykius - ir in­ tymius, ir banalius kasdienius. Nors ligos simp­ tomai gali varžyti ir viską griauti, žmonės susi­ kuria tvarkymosi strategijas, padedančias kiek ga­ lima normaliau gyventi (M. P. Kelly, 1992). Tuo pat metu ligos patirtis gali tapti iššūkiu žmogaus savimonės identitetui ir sukelti pastaro­

161

jo transformacijas. Jos rutuliojasi, veikiamos tiek realių, tiek ir individo įsivaizduojamų ar suvokiamų kitų žmonių reakcijų į savo ligą. Daugeliui įprastos socialinės sąveikos gali kelti baimės ar netikrumo jausmą sergantiems lėtinėmis ligomis ar neįgaliems žmonėms. Paprastas kasdienes sąveikas sutvirtina bendrosios sampratos, tačiau jos ne visuomet pasi­ reiškia, kai veiksnys yra liga ar neįgalumas. Bend­ rųjų situacijų interpretavimas taip pat gali iš esmės skirtis. Galbūt sergančiam asmeniui reikia paramos, bet jis, pavyzdžiui, nenori pasirodyti priklausomas. Individas gali užjausti kitą, kuriam diagnozuota li­ ga, bet nėra tikras, ar gali atvirai kalbėti apie šį da­ lyką. Pasikeitęs socialinių sąveikų kontekstas gali paspartinti savimonės identiteto transformacijas. Kai kurie sociologai tyrinėjo, kaip individai, sergantys lėtinėmis ligomis, tvarkosi su jomis vi­ so savo gyvenimo kontekste (Jobling, 1988; Williams, 1993). Liga gali pareikalauti iš žmonių ne­ paprastai daug laiko, energijos, jėgų bei emocijų išteklių. Corbin ir Straussas (1985) tyrė sveikatos režimus, kuriuos susikuria ligoniai, sergantys lė­ tinėmis ligomis, siekdami organizuoti savo kas­ dienį gyvenimą. Jie nustatė trijų rūšių „darbus“, glūdinčius žmonių kasdienybės strategijoje. Ser­ gančiojo darbai apibūdina veiklą, skirtą susido­ roti su ligotumo būsena, pavyzdžiui, skausmo ša­ linimo procedūras, atliekamus diagnostinius tyri­ mus ar fizioterapiją. Kasdieniai darbai - tai kas­ dienio gyvenimo tvarkymas: ryšiai su kitais žmo­ nėmis, namų reikalai, profesiniai bei asmeniniai interesai. Biografiniai darbai apima ligonio veiklą, sudarančią jo kuriamo ar perkuriamo asmeninio naratyvo dalį. Kitaip tariant, visa tai yra procesas, kuriuo liga įtraukiama į asmens gyvenimą, suran­ dant jos prasmę ir sukuriant būdus ją paaiškinti kitiems. Šis procesas gali padėti žmonėms, susi­ taikiusiems su lėtinės ligos faktu, atkurti savo gy­ venimo prasmę bei tvarką. Simbolinio interakcionizmo atstovų darbai apie gyvenimą sergant yra vienas reikšmingiausių kū­ no sociologijos aspektų. Šio skyriaus pabaigoje su­ žinosime, jog gyvenimas visuomenėje, kurioje in­ dividai gyvena ilgiau, o pagyvenę žmonės užsi­ ima aktyvesne veikla negu kada nors anksčiau, kar-

162

6 SKYRIUS

tais reiškia ir ilgesnį gyvenimą sergant, nerimau­ jant, baiminantis. Sveikata ir senėjimas

Gyvename senstančioje visuomenėje, kurioje nuo­ latos didėja šešiasdešimt penkerių metų ir vyres­ nio amžiaus žmonių santykinė dalis. Tačiau senė­ jimo socialinės svarbos klausimas yra kur kas pla­ tesnis. Juk iš tiesų stulbinamai keičiasi pati senatvė -jos tikrasis pobūdis, siūlomos galimybės ir už­ kraunamos naštos. Gerontologija, senėjimo bei pa­ gyvenusiųjų tyrimai, domisi ne vien fiziniu - vir­ smo senu žmogumi - procesu, bet ir socialiniais bei kultūriniais veiksniais, susijusiais su senėjimu. Čia veikia du gana prieštaringi procesai. Vie­ na vertus, moderniosiose visuomenėse pagyvenu­ siems žmonėms būdinga turėti žemesnį statusą ir mažiau galios, negu jų protėviams ikimodemiosiose kultūrose. Pastarosiose, o ir dabartinėse neva­ karietiškose kultūrose (pavyzdžiui, Indijoje ar Ki­ nijoje) manoma, kad senyvas amžius suteikia iš­ minties. Todėl bet kurioje tokioje bendruomenėje pagrindinė sprendimų teisė paprastai tekdavo ar tenka senoliams. Šiandien vyresnio amžiaus žmo­ nės patiria priešingų dalykų. Visuomenėje, kuri nuolatos kinta kaip mūsiškė, pagyvenusių žmonių sukauptas žinias jaunimas dažnai laiko ne vertin­ ga išminties sankaupa, o tiesiog atsilikimu. Bet, kita vertus, šiandien pagyvenę žmonės kur kas mažiau linkę priimti senėjimą kaip neišven­ giamą kūno silpimo bei trikčių procesą. Čia dar sykį galime aptikti gamtos socializacijos įtaką. Ka­ daise visi sutiko, kad senėjimo procesas yra neiš­ vengiama niokojančio laiko poveikio raiška. Bet laipsniškai imama vis labiau abejoti, ar senėjimas iš tiesų natūralus. Medicinos bei mitybos pažan­ ga parodė, kad galima atstumti ar sulėtinti dau­ gelį senėjimo apraiškų, kadaise laikytų neišven­ giamybe. Žmonės vidutiniškai gyvena kur kas il­ giau negu prieš šimtą metų, kadangi pagerėjo mi­ tyba, higiena bei sveikatos apsauga. Žvelgdami į kintančią demografijos statistiką, kai kurie sociologai ir gerontologai mini gyven­ tojų „žilimą“ (žr. schemą 6.5). 1850 metais per­

žengusių šešiasdešimt penkerius metus britų bu­ vo apie 5 procentus visų gyventojų. Šiandien šis skaičius pranoko 15 procentų ir toliau didės. Brita­ nijoje daugiau kaip pusantro šimtmečio vis ilgėja žmonių amžiaus vidurkis. 1800 metais jis veikiau­ siai siekė vos šešiolika metų, dvidešimtojo amžiaus pradžioje pailgėjo iki dvidešimt trejų, maždaug 1970 metais - iki dvidešimt aštuonerių, o šiandien - per trisdešimt. Vidutinio amžiaus ilgėjimas tu­ rėtų dar tęstis su sąlyga, jei iš esmės nepakis da­ bartinės demografijos tendencijos. 2030 metais jis gali pasiekti trisdešimt septynerius metus. Britanija - ne vienintelė visuomenė, išgyvenanti „žilimo“ procesą. Artimiausiais dešimtmečiais su savo gyventojų senėjimu susidurs beveik visos stiprios ekonomikos šalys. Peteris Petersonas šį po­ slinkį pavadino „žiląja aušra“ (1999). Šiuo metu išsivysčiusiame pasaulyje kas septintas žmogus yra perkopęs per šešiasdešimt penkerius metus. Per

M ilijon ai žm o n ių

Schema 6.5. Senyvo amžiaus gyventojai JK

1901-2051 m. Šaltinis: O P C S . Iš Sociology Review, reve rs a s . K arališ ko ji au to rin ė te isė.

8 .2 (N ov.

1 9 9 8 ),

163

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

trisdešimt metų šis santykis pakils iki kas ketvir­ to žmogaus. Maždaug 2030 metais gyventojų, per­ žengusių šešiasdešimt penkerių metų ribą, dalis su­ darys nuo 33 procentų Australijoje iki beveik 50 procentų Vokietijoje. Senų (vyresnių kaip aštuo­ niasdešimt penkerių metų) žmonių skaičius didė­ ja sparčiau negu senyvų. Per pirmąją XXI amžiaus pusę vyresnių kaip aštuoniasdešimt penkerių me­ tų žmonių padaugės šešiagubai. Pastarasis proce­ sas kartais vadinamas „pagyvenusiųjų senėjimu“. Šis esminis amžiaus pasiskirstymo tarp gyven­ tojų poslinkis meta ypatingus iššūkius Britanijai bei daugeliui kitų industrinių šalių. Yra keli bū­ dai šiam reiškiniui įvertinti. Vienas jų - apgalvo­ ti priklausomybės santykį - ryšį, kurio vieną pusę sudaro vaikų bei pensinio amžiaus žmonių skai­ sčius, o kitą - darbingo amžiaus žmonių skaičius. Jei pagyvenusių žmonių gausės ir dvidešimt pir­ majame šimtmetyje, podraug didės ir socialinių pa­

slaugų bei sveikatos sistemų paklausa. Tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimas reiškia, kad pensijas teks mokėti daugiau metų negu dabar (žr. sche­ mas 6.6 ir 6.7). Tačiau programas, kurios remia pagyvenusiuo­ sius, finansuoja dirbantys gyventojai. Ilgėjant ti­ kėtinai pagyvenusiųjų gyvenimo trukmei, tolydžio didės įtampa dėl prieinamų išteklių. Demografijos prognozės verčia vyriausybes, interesų grupes ir politikus-praktikus žvelgti priekin ir kurti siūly­ mus, kaip geriau tenkinti žmonių reikmes, ilgėjant gyvenimo trukmei. Pavyzdžiui, pastaruoju metu pensijų susivienijimai įspėja, kad dabartinė pensijų mokėjimo sistema neišsilaikys neribotą laiką. Jie reikalauja didinti pensinio amžiaus ribą iki sep­ tyniasdešimties metų tiek moterims (dabar šešias­ dešimt, kyla iki šešiasdešimt penkerių), tiek ir vy­ rams (dabar šešiasdešimt penkeri). Tai leistų at­ sverti išaugusį ilgaamžiškumą.

] 1995 m.

1953 1985 1975 1990 Japonija

Prancūzija

1962 1980

1952 1987

JK

JAV

Schema 6.6. Valstybės išlaidos pensijoms

Schema 6.7. Senyvo amžiaus žmonių, gyve­

ir sveikatos pašalpoms septyniose šalyse 1995 m. ir prognozuojamos 2030 m. Šaltiniai: O E C D ; s u ra š y m a s ; a u to ria u s s k a ič ia v im a i. Iš P. G. P eterson, Gray Dawn, R andom H ouse, 19 9 9 , p. 69.

nančių drauge su vaikais, santykio skirtumai, lyginant įvairias šalis ir skirtingus laikotarpius Šaltiniai: O E C D . Iš P. G. P eterso n, Grey Dawn, R andom H ou se,

1 9 9 9 , p. 153.

164

6 SKYRIUS

Fiziniai senėjimo padariniai

Senyvo amžiaus negalima tapatinti su prasta svei­ kata ar neįgalumu, tačiau bėgantys metai, žinoma, pažeria vis daugiau sveikatos problemų. Bet tik maždaug du pastaruosius dešimtmečius biologai sistemingai stengiasi atskirti fizinius senėjimo pa­ darinius nuo su ligomis susijusių ypatumų. Kyla ginčų dėl to, kiek būtent metams bėgant neišven­ giamai išsenka mūsų kūnas. Sunku atnarplioti ir socialinių bei ekonominių netekčių, fizinio pablo­ gėjimo padarinius. Juk žmogui gali tekti sumokėti fizinę duoklę už tai, kad jis neteko giminių bei draugų, atsiskyrė nuo kažin kur gyvenančių vai­ kų ir prarado darbą. Tačiau, apskritai, tyrimų duomenys parodė, jog prasta sveikata ir senyvas amžius jokiu būdu ne sinonimai. Yra daug žmonių, peržengusių šešias­ dešimt penkerių ribą, tačiau tvirtinančių, kad yra beveik puikios sveikatos. Kūno senėjimą veikia socialinės įtakos, tačiau, žinoma, valdo ir genetiniai veiksniai. Apskritai, biologai sutinka, kad žmonės turi genų reguliuo­ jamą gyvenimo trukmės maksimumą - manoma, kad jis yra apie 120 metų. Žmogaus, kaip ir visų gyvūnų, kūnas genetiškai suprogramuotas mirti. Bet kiek ilgiau galėtume gyventi? Jei geneti­ kai rastų būdą senėjimui bei mirčiai valdyti, tai būtų vienas reikšmingiausių minėtosios gamtos socializacijos aspektų. Mokslininkai jau įrodė, kad galima manipuliuoti senstančiomis gyvūnų ląste­ lėmis priverčiant jas elgtis taip, kaip būdinga jau­ noms. Ronaldas Klatzas, Amerikos medicininių se­ nėjimo problemų tyrimų akademijos {The Ameri­ can Academy of Anti-Ageing Medicine) pirminin­ kas, pažymi: „Tikiu, kad išvysime kur kas pail­ gėjusį gyvenimą, gal net mūsų laikais. Jau turi­ me naujas technologijas. Jas reikia plėtoti. Turi­ me pradėti rengtis nesenstančiai visuomenei. Se­ nėjimas yra liga, kurią galima išgydyti“ (cituoja­ ma: Kelsey, 1996: 2). Senėjimo problemos

Senėjimas - tai procesas, teikiantis naujų galimy­ bių, tačiau jį lydi nemažai neįprastų iššūkių. Sen-

dami žmonės susiduria su fizinių, emocinių ir ma­ terialių problemų deriniu. Gali būti sunkųjį įveikti. Vienas iš pagrindinių pagyvenusių žmonių rūpes­ čių - kaip išsaugoti nepriklausomybę, judėjimo laisvę ir gebėjimą visapusiškai dalyvauti visuome­ niniame gyvenime. Bet, kaip ir galėjome tikėtis, senėjimas nėra reiškinys, kurį visi patiria vieno­ dai. Pagyvenę žmonės labai skiriasi pagal savo ma­ terialius išteklius ir galimybes gauti emocinę bei sveikatos paramą. Šie skirtumai gali daryti įtaką pagyvenusiųjų gebėjimui išlaikyti savo nepriklau­ somybę ir visapusiškai gerą savijautą. Senėjimo patirtį iš esmės veikia klasė, lytis ir rasė. Pavyzdžiui, senėjimo reiškinys turi lytinį as­ pektą. Moterys paprastai gyvena ilgiau negu vy­ rai, todėl senyvas amžius tampa itin „moteriškas“. Vėlesnius gyvenimo metus nepaprastai stipriai le­ mia ankstesnio gyvenimo patirtis. Moteris saisto pareigos namuose bei vaikų auginimas, todėl, ap­ skritai, jos mažiau ir rečiau negu vyrai dirba mo­ kamą darbą. Jos taip pat gauna mažesnius atlygi­ nimus. Šie ir panašūs veiksniai stipriai paveikia tolesnio moterų gyvenimo materialias sąlygas, ypač jei privačios ar tarnybinės pensijos mokėji­ mo planas priklauso nuo finansinės paramos. Ty­ rimai atskleidė, kad pagyvenusios moterys turi ma­ žesnes negu vyrai asmenines pajamas, taip pat pa­ tiria nelygybę kitų išteklių, pavyzdžiui, būsto ar automobilio nuosavybės, atžvilgiu. Gali pasirodyti, jog automobilio neturėjimas nėra pagrindinis rū­ pestis. Bet, kita vertus, jis gali gerokai suvaržyti visapusišką moters mobilumą ir galimybę naudotis sveikatos apsauga, parduotuvėmis, taip pat ben­ drauti su kitais. Bėgant metams, moterys labiau negu vyrai kenčia dėl neįgalumo. Vadinasi, joms reikia daugiau pagalbos bei paramos, kad pasisektų atlikti kasdienius darbus ir įprastai prisižiūrėti, pa­ vyzdžiui, išsimaudyti vonioje, keltis iš lovos ar gultis. Maždaug pusė pagyvenusių Britanijos mo­ terų gyvena vienišos, o tuo tarpu vieniši vyrai su­ daro vos penktadalį. Taigi globos modeliai, kuriuos ketinama taikyti pagyvenusiems gyventojams, turi specifiškų lyties reikšmių. Yra tendencija, kad pagyvenusieji patiria dau­ giau materialių nepriteklių, palyginti su kitais gy­

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

ventojų segmentais. Išėjus poilsio, sumažėja pa­ jamos, todėl gali gerokai pablogėti pagyvenusių žmonių gyvenimo lygio standartai. Sociologai at­ skleidė, kad nelygybės modeliai, reiškęsi ankstes­ niais individo gyvenimo tarpsniais, turi tendenciją tęstis ir vėlesniais gyvenimo metais. Tiesa, dau­ gelis skurdo ir klasės tyrimų domisi išimtinai dar­ bingo amžiaus žmonėmis. Bet neseniai Kento uni­ versiteto (Milne et ai., 1999) atlikta apklausa gy­ venimo būdams išaiškinti, apėmusi 1317 pagyve­ nusių Britanijos žmonių, rado įrodymų, jog esa­ ma dviejų skirtingų „pasaulių“. Pirmąjį sudarė in­ dividai, neseniai išėję į pensiją, gyvenantys ben­ drame namų ūkyje ir gaunantys tarnybines pen­ sijas. Jie gyveno gana pasiturimai. Antrąjį pasau­ lį sudarė tie, kuriems per aštuoniasdešimt. Jie buvo vieniši ir beveik neturėjo santaupų, todėl kentėjo dėl didelio skurdo. Tyrimas atskleidė, jog pusė pa­ gyvenusiųjų, kuriems sukako aštuoniasdešimt ar daugiau metų, gyvena iš 80 ar mažiau svarų per savaitę. Tarp pagrindinių rūpesčių, kuriuos pagal svarbą nurodė apklausos informantai, nerimas dėl pinigų nusileido tik prastėjančiai sveikatai.

Išvados: senėjimo ateitis Visuomenėje, kuri itin vertina jaunystę, energin­ gumą bei fizinį patrauklumą, vyresni žmonės lin­ kę tapti nematomais. Tačiau pastaraisiais metais regime kai kuriuos požiūrių į senyvą amžių poky­ čius. Mažai tikėtina, kad pagyvenę žmonės atgaus visą autoritetą bei prestižą, kurį bendruomenės se­ noliams suteikdavo senovės visuomenės. Tačiau sudarydami vis didesnę gyventojų dalį, jie įgijo stipresnę negu anksčiau politinę įtaką. Pagyvenu­ sieji jau tapo galinga politinio spaudimo grupe. Nemažai žmonių vėlyvesniuose gyvenimo me­ tuose vis dažniau įžvelgia didžiulių galimybių ar net išgarsėjimo laiką. Tai - refleksijos metas, kai apmąstomi viso gyvenimo pasiekimai. Bet jis taip pat leidžia individams toliau tobulėti, mokytis, ty­ rinėti. Šiuos metus, kai žmonės tampa laisvi tiek nuo tėvystės ar motinystės, tiek ir nuo darbo pa­ reigų, dažnai apibūdina sąvoka trečiasis amžius. Šiuo laikotarpiu, kuris dabar trunka ilgiau negu

165

anksčiau, individai laisvi gyventi aktyvų nepriklau­ somą gyvenimą - keliauti, toliau šviestis ar for­ muoti naujus įgūdžius. Tuomet ketvirtasis amžius reikštų gyvenimo metus, kai atsiranda rimtesnių iššūkių žmogaus nepriklausomybei ar gebėjimui visiškai savimi pasirūpinti. Prasidėjo ir aktyvistų grupių kova prieš diskri­ minaciją dėl amžiaus. Ja siekiama paskatinti pa­ lankų požiūrį į senyvą amžių ir pagyvenusius žmo­ nes. Diskriminacija dėl amžiaus yra ideologija, kaip ir moterų diskriminacija bei rasizmas. Pagy­ venusiems žmonėms taikomų neteisingų stereoti­ pų nėra mažiau negu kitose gyvenimo srityse. Pa­ vyzdžiui, dažnai tikima, kad senesni darbuotojai ne tokie kompetentingi kaip jaunesni, kad dauguma žmonių, perkopusių šešiasdešimt penkerius metus, guli ligoninėse ar gyvena senelių namuose ar kad tarp jų apstu nukaršėlių. Visi šie įsitikinimai yra klaidingi. Darbuotojų, kuriems per šešiasdešimt, našumo ir atėjimo į darbą vidurkis yra geresnis, palyginti su jaunesnio amžiaus grupėmis. Devy­ niasdešimt penki procentai žmonių, kuriems per šešiasdešimt penkerius, gyvena privačiuose būs­ tuose. Pagaliau vos septyni procentai tų, kuriems nuo šešiasdešimt penkerių iki aštuoniasdešimties, turi aiškių senatvinės karšaties simptomų. Savo knygoje Life after Work: The Arrival of the Ageless Society, 1991 („Gyvenimas po darbo: beamžės visuomenės atėjimas“) Michaelis Youngas ir Tomas Schulleris teigia, kad amžius tapo en­ gimo priemone, skirta žmonėms įsprausti į nusta­ tytus stereotipiškus vaidmenis. Daugelis pagyve­ nusių žmonių maištauja prieš šitokį elgesį ir tyri­ nėja naujas veiklos rūšis bei savirealizacijos bū­ dus. Jie priešinasi tam, ką Youngas ir Schulleris vadina „amžių įkalinančia visuomene“. Moderniosiose visuomenėse tiek jaunimas, tiek ir senimas skirstomi į kategorijas veikiau pagal am­ žių, negu remiantis jų savybėmis, darbais bei identitetais. Pasak Youngo ir Schullerio, šios dvi grupės turėtų sudaryti sąjungą, kad išsiveržtų iš šių ka­ tegorijų ir sukurtų beamžę visuomenę. Jie galėtų tapti pirmeiviais ir imtis ginti interesus, susijusius ne vien su savo socialinėmis padėtimis, bet ir su dauguma gyventojų, dirbančių mokamą darbą.

166

6 SKYRIUS

Youngas ir Schulleris teigia, kad jaunimas ir senimas galėtų padėti nukreipti visuomenę nuo var­ totojiškumo bėgių. Vis daugiau žmonių būtų gali­ ma išlaisvinti iš darbo prievolių, sako jie cituo­ dami Virginiją Woolf, kuri teigia: „visados privalai dirbti darbą, kuriuo bodiesi, ir turi atlikti jį taip, kaip darytų vergas - meilikaudamas ir pataikau­

1.

TEMOS SANTRAUKA

2.

3.

4.

5.

damas“. Jie galėtų susikurti unikalias asmenines savybes bei interesus. Šitaip gana įspūdingai pa­ sielgė Woolf. Ji pamanė, jog kitu atveju jos „ne­ didelis, tačiau savininkei brangus“ rašytojos talen­ tas „išnyks, o drauge su juo ir aš, mano siela... kaip pavasario žiedai, kuriuos sugraužia rūdys“.

Kūno sociologija domisi būdais, kuriais mūsų kūnus veikia sociali­ nės įtakos. Socialinės bei aplinkos jėgos padeda formuoti sveikatos ir ligos modelius. Tai rodo faktas, jog kai kurioms žmonių grupėms būdinga kur kas geresnė sveikata negu kitoms. Sociologiniai tyrimai atskleidė glaudžius ligų ir nelygybės ryšius. In­ dustrinėse šalyse skurdesnių grupių tikėtinos gyvenimo trukmės vi­ durkis yra mažesnis ir jos yra imlesnės ligoms negu turtingesni sluoks­ niai. Turtingesnių šalių tikėtinos gyvenimo trukmės vidurkis irgi yra didesnis negu skurdesnių šalių. Kai kurie žmonės mano, kad klasių pagrindu paremtą sveikatos nelygybę galima paaiškinti kultūros ir elg­ senos veiksniais, pavyzdžiui, mityba bei gyvensena. Kiti pabrėžia struktūrines įtakas, tokias kaip nedarbas, neprilygstantis standartui būstas ir prastos darbo sąlygos. Sveikatos ir ligos modeliai turi dar ir lyties bei rasės aspektus. Be­ veik kiekvienoje pasaulio šalyje moterys apskritai gyvena ilgiau negu vyrai, tačiau kartu dažniau serga. Kai kurios ligos labiau paplitusios etninių mažumų palyginti su baltaodžių gyventojų grupėmis. Svei­ katos skirtumai tarp lyčių ir rasių aiškinti genetinėmis priežastimis, bet patys vieni šie argumentai negali paaiškinti nelygybės. Nors kai kurios sveikatos sąlygos iš dalies gali turėti biologinį pagrindą, visu­ miniai sveikatos ir ligos modeliai taip pat privalo atsižvelgti į socia­ linius veiksnius ir vienų ar kitų grupių materialių sąlygų skirtumus. Vakarų medicina grindžiama biomedicininiu sveikatos modeliu - ti­ kėjimu, kad galima apibrėžti ligą objektyviomis sąvokomis, o ser­ gančiam kūnui sugrąžinti sveikatą taikant moksliškai paremtas gy­ dymo procedūras. Biomedicininis sveikatos modelis atsirado drauge su moderniosiomis visuomenėmis. Jis buvo susijęs su demografijos atsiradimu - gyventojų skaičiaus, sudėties ir dinamikos tyrimais, taip pat su stiprėjančiu valstybių interesu palaikyti visuomenės sveikatą. Moderniosioms sveikatos apsaugos sistemoms nepaprastai didelę įtaką turėjo mokslo taikymas medicininei diagnozei bei gydymui. Biomedicininis sveikatos modelis susilaukia vis daugiau kritikos. Kri­ tikai teigia, jog mokslinė medicina nėra tokia veiksminga, kaip sten-

KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA, LIGOS IR SENĖJIMAS

giasi atrodyti, priekaištauja, kad medicinos specialistai nevertina gy­ domų pacientų nuomonės, o savo taikomus gydymo būdus laiko pra­ našesniais už bet kurias alternatyvias gydymo formas, kurios nere­ mia ortodoksinių metodų. 6. Sociologus domina ligos patirtis: kaip ligonis ir šalia jo esantys as­ menys išgyvena sirgimo, lėtinės ligos ar neįgalumo būsenas. Sergan­ čiojo vaidmens idėja, išrutuliota Talcotto Parsonso, pagrįsta prielai­ da, kad ligonis, siekdamas sumažinti ardomąjį ligos poveikį, ima nau­ dotis tam tikromis elgsenos formomis. Sergančiam individui užtik­ rinamos kai kurios privilegijos, tokios kaip teisė nusišalinti nuo darbo, neatlikti pareigų šeimoje, tačiau mainais jis privalo aktyviai stengtis atgauti sveikatą, sutikdamas laikytis gydytojų nurodymų. 7. Simbolinio interakcionizmo atstovai tyrinėjo, kaip žmonės kasdieniame gyvenime tvarkosi su sirgimu ir lėtinėmis ligomis. Sirgimo patirtis gali sužadinti individų savimonės identiteto ir kasdienės gyvenimo tvarkos pokyčius. Šis kūno sociologijos aspektas tampa vis reikšmin­ gesniu daugeliui visuomenių, nes dabar žmonės gyvena ilgiau negu kada nors anksčiau ir dažniau kenčia nuo alinamų lėtinių, o ne nuo ūmių ligų. 8 Dar viena svarbi kūno sociologijos sritis yra gerontologija - senėji­ mo bei pagyvenusių žmonių tyrimai. Gerontologijai rūpi ne vien fi­ zinis senėjimo procesas, bet ir jam įtaką darantys socialiniai bei kul­ tūriniai veiksniai. 9. Daugumai industrinių šalių būdingas gyventojų „žilimas“. Žmonės, kuriems per šešiasdešimt penkerius metus, sudaro vis didesnę gyvento­ jų dalį ir ateinančiais dešimtmečiais jų nuolatos gausės. Toliau didė­ jant senatvės priklausomybės santykiui, visuomenės susidurs su naujais iššūkiais. Senatvės priklausomybės santykis apibūdina pensinio am­ žiaus ir darbingo amžiaus žmonių skaičiaus ryšį. Gausėjant pagyve­ nusių žmonių grupėms, didės socialinės globos, pensijų ir sveikatos apsaugos sistemų paklausa. Kita vertus, bus mažiau žmonių, kurie dirba mokamą darbą ir padeda finansuoti šias programas. 10. Senėjimas atveria žmonėms daug galimybių išsilaisvinti iš darbo prie­ volių. Tačiau individams (o dažnai ir šeimoms) jis taip pat sukelia socialinių, ekonominių bei psichologinių problemų. Išėjimas į pen­ siją daugumai žmonių reiškia esminę pereigą, pirmiausia statuso ne­ tektį. Žmonės šiuo metu gali jaustis vieniši ir sutrikę, nes jiems ten­ ka pakeisti daugelį savo įprastų kasdienių dalykų. 11. Pastaraisiais metais pagyvenę žmonės, kurie dabar industrinėse ša­ lyse sudaro didelę gyventojų dalį, pradėjo aktyviau reikalauti, kad jiems būdingi interesai bei reikmės būtų labiau pripažįstami. Kova su diskriminacija dėl amžiaus yra svarbus šios raidos aspektas.

.

167

168

6 SKYRIUS

Pasvarstykite dar kart;

1. 2. 3.

4.

5. 6. Papildoma literatūra

Kaip butų galima sumažinti nelygybę sveikatos apsaugos srityje? Kaip vyrų ir moterų gyvenimo skirtumai gali paaiškinti nevienodųjų sveikatos patirtį? Kokią politiką galėtumėte rekomenduoti, kad Nacionalinė sveikatos tarnyba (NST) būtų priversta labiau atsižvelgti į pacientų kultūrinę ap­ linką? Ar medicinai perimant kai kurių būsenų, pavyzdžiui, nėštumo arba pri­ slėgtumo, kontrolę ir atimant ją iš paciento didėja medicinos steigi­ mų galios? Kaip Jan Mason istorija iliustruoja biografinių darbų svarbą lėtine liga sergančiam individui? Kaip asmens senėjimo patirtį formuoja socialiniai veiksniai?

Sara Arber and Jay Ginn (eds). Connecting Gender and Ageing: A Sociological Approach.. - Buckingham: Open University Press, 1995. Lesley Doyal. What Makes Women Siek. - London: Macmillan, 1995. Sarah Nettleton. The Sociology of Health and Illness. - Cambridge: Polity, 1995. Peter G. Peterson. Gray Dawn: How the Corning Age Wave will Transform America - and the World. - New York: Random House, 1999.

Interneto nuorodos

European Observatory on Health Care Systems http://www.observatory.dk International Public Health http://www.ldb.org/iphw/ LSE Health: institute for researching public health issues and health policy http://www.lse.ac.uk/Depts/lse-health/default.htm/ OECD - International work on ageing http://www.oecd.org/subject/ageing Wellcome Library on the History and Understanding of Medicine www.wellcome.ac.uk/en/l/lib.html World Health Organization http://www.who.int

■

• Pagrindinės sąvokos

MHP"

171

• Teoriniai požiūriai į šeimą 172 • Šeimos modelių įvairovė: etniniai skirtumai Didžiojoje Britanijoje

183

• Santuokos alternatyvos

186

• Smurtas ir prievarta šeimos gyvenime

188

• Diskusija dėl šeimos vertybių

191

• Temos santrauka

192

• Pasvarstykite dar kartą

193

7 skyrius. Šeimos

Šioje knygoje daug kalbama kaitos tema. Pasaulis, kuriame gyvename, kupinas naujų galimybių, ta­ čiau jis taip pat yra sudėtingas ir neįprastas. Patinka ar ne, bet visi esame priversti susitaikyti su gali­ mybių ir rizikos formų mišiniu, kurį pateikia ši­ toks pasaulis. Šis pastebėjimas niekam taip netinka, kaip mūsų asmeniniam ir emociniam gyvenimui. Per kelis pastaruosius dešimtmečius Britanija ir kitos Vakarų visuomenės išvydo tokius šeimos modelių poslinkius, kurių nė negalėjo įsivaizduoti ankstesnės kartos (žr. tekstą rėmeliuose, p. 173). Didžiulė šeimos bei namų ūkio formų įvairovė tapo mūsų amžiaus kasdienybės bruožu. Šiandien žmo­ nės tuokiasi rečiau negu kitados ir linkę tai dary­ ti sulaukę vyresnio amžiaus. Nepaprastai pagau­ sėjo skyrybų ir dėl to vis daugiau vaikų auga vie­ nišo tėvo ar motinos šeimoje. Antrosios santuo­ kos ar nauji ryšiai formuoja „atkurtąsias šeimas“ (žr. toliau, p. 179), įtraukiančias ankstesnių sąjungų vaikus. Vis daugiau žmonių iki santuokos ar užuot tuokęsi renkasi gyvenimą drauge, t. y. sugyveni­ mą. Trumpai tariant, šeimos pasaulis atrodo kur kas įvairesnis negu prieš penkiasdešimt metų. Šei­ mos ir santuokos institucijos vis dar gyvuoja ir yra svarbios mūsų gyvenimui, tačiau jų pobūdis aiš­ kiai pasikeitė. Pakito ne vien šeimos ir namų ūkio sandara. Tiek pat svarbu, kad pakito lūkesčiai - ko žmo­ nės tikisi iš tarpusavio santykių. Terminą „santy­ kiai“, taikomą asmeniniam gyvenimui, imta pla­ čiai vartoti vos prieš dvidešimt ar trisdešimt me­ tų. Tuo pat metu paplito ir idėja, kad asmeninia­ me gyvenime reikia „artumo“ ar „įsipareigojimo“. Mūsų vėlyvosios modemybės amžiuje „santykiai“ reiškia aktyvius veiksmus. Laimėtas kito žmogaus pasitikėjimas lems, ar šie santykiai atsispirs lai­

kui. Šiandien daugumos rūšių seksualiniai ryšiai, taip pat ir santuoka virto būtent šitokiais santy­ kiais. Pastarieji vis labiau priklauso nuo dalyvių bendradarbiavimo ir bendravimo. Emocinis bend­ ravimas tapo ne vien seksualinės meilės, bet taip pat ir draugystės, tėvų bei vaikų santykių pagrindu. Šios transformacijos neapsiriboja vien indust­ rinėmis šalimis. Aprašytieji procesai, nors ir ne­ tolygiai, vyksta visose pasaulio visuomenėse. Ki­ nijos pavyzdys aiškiai parodo, kokios prieštarin­ gos prigimties yra šeimos kaita. Palyginti su Va­ karų šalimis, Kinijoje tebėra procentiškai mažas skyrybų skaičius, tačiau jis sparčiai didėja kaip ir kitose besivystančiose Azijos visuomenėse. Kinijos miestuose padažnėjo ne tik skyrybų, bet ir sugy­ venimo atvejų. Tai paskatino vyriausybę svarsty­ ti, kaip pasunkinti skyrybas. Dabartiniai santuo­ kos įstatymai, priimti XX a. šeštąjį dešimtmetį, yra labai liberalūs. Santuoka laikoma praktine sutar­ timi, kurią galima panaikinti, kai „šito nori ir vy­ ras, ir žmona“. Kai išblėsta „abipusė meilė“, san­ tuoka gali būti nutraukiama netgi tada, kai vienas partnerių su tuo nesutinka. Palaukę dvi savaites ir sumokėję mažą administracinį mokestį, poros nariai tampa nepriklausomi vienas nuo kito. Kinijoje daug kalbama apie „tradicinių“ šeimos modelių gynimą, turint galvoje tuos, kuriuos te­ bepraktikuoja kaimas. Nepaisant vyriausybės ofi­ cialiosios politikos, pagal kurią šeima gali turėti vieną arba du vaikus, santuoka bei šeimos gyve­ nimas kaimo regionuose išlieka kur kas tradiciškesnis negu miestuose. Santuoka yra dviejų šei­ mų susitarimas, kurį patvirtina veikiau tėvai ne­ gu suinteresuotieji asmenys. Kai kuriose provin­ cijose apie 60 procentų visų santuokų vis dar or­ ganizuoja tėvai. Bet šiuo atveju Kinijos moderni-

ŠEIMOS

žavimo istorija daro ironišką vingį: dauguma Ki­ nijos miestuose besiskiriančių porų yra iš tų, ku­ rios tradiciškai susituokė kaimo regionuose. Šis pavyzdys rodo, kad su daugeliu panašių pro­ blemų susiduria visos pasaulio visuomenės, nes kinta šeimos gyvenimas. Rūpesčiai dėl britų šei­ mų „irimo“ beveik tokie patys, kokius patiria ir kitos industrinės bei neindustrinės šalys. Skiriasi tik tų rūpesčių mastas ir raiška kultūriniame kon­ tekste. Tradicinių šeimos gyvenimo formų erozi­ ja - Britanijoje, Kinijoje ir kitose pasaulio visuo­ menėse - kyla dėl globalizacijos ir kartu svariai prie jos prisideda. Pamatysime, kad šeimos gyve­ nimo pokyčiams dažnai priešinamasi ir kviečia­ ma grįžti į „auksines“ praeities dienas. Akivaiz­ du, jog daugelis mūsų, kurie priešinasi ar nesiprie­ šina pokyčiams, vis dėlto daug apie juos mąsto. Šis faktas - įtikinamas požymis, kaip pasaulio kaita per kelis pastaruosius dešimtmečius paveikė mū­ sų asmeninį ir emocinį gyvenimą. Į praeitį sugrįžti neįmanoma. Priešingai, privalome aktyviai ir kū­ rybiškai įsitraukti į kintančią aplinką, prisiderinti prie jos padarinių mūsų vidiniam gyvenimui.

Pagrindinės sąvokos Pirmiausia turime apibrėžti kai kurias pagrindines sąvokas, ypač susijusias su šeima, giminyste ir san­ tuoka. Šeima yra grupė asmenų, kuriuos tiesio­ giai sieja giminystės ryšiai, o suaugusieji grupės nariai prisiima atsakomybę už vaikų globą. Gimi­ nystės saitai reiškia individų tarpusavio ryšius, su­ kurtus vedybų ar kilmės linijos, jungiančios kraujo gimines (motinas, tėvus, tikrus brolius ir seseris, palikuonis ir pan.). Santuoką galima apibrėžti, kaip socialiai pripažintą ir priimtą dviejų suaugusių individų seksualinę sąjungą. Kai du žmonės susi­ tuokia, jie tampa vienas kito gimine. Santuokos ryšiai paverčia giminėmis ir platesnį žmonių ra­ tą. Tėvai, broliai, seserys ir kiti kraujo giminės per vedybas tampa ir partnerio giminėmis. Šeimos santykius visuomet pripažįsta ir plates­ nės giminystės grupės. Iš tikrųjų visose visuome­ nėse galime rasti tai, ką sociologai bei antropolo­

171

gai vadina branduoline šeima - du suaugusius, gyvenančius namų ūkyje drauge su savo ar įvai­ kintais vaikais. Daugumoje tradicinių visuomenių branduolinė šeima sudarė platesnio vienokio ar ki­ tokio giminystės tinklo dalį. Kai kiti artimi gimi­ nės gyvena viename namų ūkyje su sutuoktinių po­ ra bei jų vaikais arba palaiko artimus ir nuolati­ nius tarpusavio ryšius, kalbame apie išplėstinę šei­ mą. Pastaroji gali apimti senelius, brolius su žmo­ nomis, seseris su vyrais, tetas ir dėdes, dukterė­ čias ir sūnėnus. Vakarų visuomenėse santuoka, taigi ir šeima, siejama su monogamija. Vyras ar moteris neturi teisės vienu metu būti susituokę su daugiau negu vienu partneriu. Tačiau šitaip būna ne visur. Sa­ vo žymiame veikale, kuriame palyginamos keli šimtai visuomenių XX a. viduryje, George’as Murdockas nustatė, kad per 80 procentų šių visuomenių leido poligamiją, kai vyrui ar žmonai galima turėti daugiau negu vieną sutuoktinį (Murdock, 1949). Yra dvi poligamijos rūšys: poliginija (

(% )

(% )

Baltieji

1,8

0 ,9

1,2

1,5 0

18 ,9

2 ,1 6

13,1

2 ,4

2,1

2 ,0 9

17 ,8

3 ,3 3

Juod aod žiai

7 ,2

3,1

2 ,3

1,6 9

17,4

2 ,3 3

Juod aod žiai karibiečiai

4 ,7

2 ,0

1,4

1,6 5

17 ,4

2 ,3 0

15,1

6 ,5

5,1

1,7 3

15 ,8

2 ,4 6

5 ,6

3,2

2 ,4

1,6 7

2 0 ,2

2 ,2 7

E tninės m ažum os

Ju od aod žiai afrikiečiai Kiti ju odaod žiai

(asmenų namų ūkiui)

->-oixi_i_i_iSaDW h-

m

>-a: n c/j =) z>
- -o

x

,_ 3 >

x

_i

!3_I^SC0W

>0 C ū

>-a 8.-o d)

’5 S ,

S

00XJ

siif

_ * -I

>- a: n c/) : d z) < o o o lu x > -s

m

J J Jutoto

CU E a> r. o Ū 0 co o co (ū■ >

_Q

0

E

LU

O o

P 0 C 0

(ū 0 ■0

0

0 0 •0 O

>N

IO ID 0 ^

Schema 19.3. Pasaulinio vartojimo dalys, tenkančios 20% turtingiausiųjų ir 20% neturtingiausiųjų, 1995 m. Šaltiniai: VVorld Bank, ITU, UN, FAO, UNESCO. UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1998, p. 2.

Žmonės, turintys mažai išteklių, beveik negali rink­ tis nieko kito, tik maksimaliai naudoti prieinamus išteklius. Taigi didėjant žmonių skaičiui, vis la­ biau sunkiamos mažėjančios išteklių atsargos. Grėsmės šaltiniai

Šiuolaikinis pasaulis susiduria su daugeliu skirtin­ gų globalių grėsmių aplinkai. Jas galima suskirs­ tyti į dvi pagrindines rūšis: tai tarša į aplinką iš­ metant atliekas ir atsinaujinančių išteklių išeikvo­ jimas. Tarša ir atliekos

Oro tarša

Manoma, kad dėl oro taršos, kurią sukelia į atmo­ sferą patenkančios nuodingosios išsklaidos, kas­ met miršta per 2,7 milijono žmonių. Išskirtina dvie­

jų tipų oro tarša: „išorinė“, kurią daugiausia su­ daro pramonės teršalai bei automobilių išmetamo­ sios dujos, ir „vidinė“, atsirandanti deginant kurą namuose - būstui šildyti ir maistui gaminti. Tra­ diciškai oro tarša laikyta problema, kamuojančia industrines šalis, turinčias daugiau gamyklų ir mo­ torinių transporto priemonių. Tačiau pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į „vidinės taršos“ pa­ vojus besivystančiame pasaulyje. Manoma, kad per 90 procentų nuo oro taršos mirštančių žmonių ten­ ka besivystančiajam pasauliui (žr. lentelę 19.1). Taip yra todėl, kad daugelis čia naudojamų kuro rūšių, pavyzdžiui, medis ar mėšlas, yra mažiau šva­ rios už šiuolaikinį kurą - žibalą ar propaną. Britanijoje iki XX a. vidurio orą labiausiai teršė masiškai degintos anglys, išskiriančios į atmosferą sieros dvideginį ir tirštą juodą smogą. Anglimis buvo šildomi namai, šiek tiek mažiau jų vartota gamyklose. Bandant sumažinti smogą, 1956 me-

566

19 SKYRIUS

Lentelė 19.1. Oro tarša pasaulio regionuose, 1996 m. (tūkstančiais) Mirtys nuo vidinės taršos Regionas arba šalis Indija Afrika piečiau Sacharos Kinija Kitos Azijos šalys Lotynų Amerika ir Karibai Industrinės šalys Arabų valstybės Iš viso

Kaime

Mieste

Mirtys nuo išorinės taršos miestų teritorijose

Iš viso

496 490 320 363 180 -

93 32 53 40 113 32 -

84 70 40 113 147 57

673 522 443 443 406 179 57

1 849

363

511

2 723

Šaltiniai: World Health Organization. Iš UNDP, Human Deveiopment Report, Oxford University Press, 1998, p. 70.

tais buvo priimtas Švaraus oro įstatymas, skirtas išsklaidoms iš kaminų reguliuoti. Pradėta skatin­ ti naudoti bedūmį kurą - žibalą, propaną ir gam­ tines dujas, kuris dabar plačiai vartojamas Brita­ nijoje ir kitose industrinėse šalyse. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pagrindiniu oro taršos šaltiniu tapo gausėjančios motorinės transporto priemonės. Variklių išmetamosios dujos yra itin kenksmingos, nes patenka į kur kas žemes­ nį atmosferos sluoksnį, palyginti su išsklaidomis iš kaminų. Kaip parodyta schemoje 19.4, įvairios transporto priemonės išskiria gana daug teršalų. Ypač žalingai aplinką veikia automobilių transpor­ tas, kuriam tenka apie 80 procentų visų kelionių Europoje. Todėl daugelio industrinių šalių pastan­ gos mažinti oro taršą daugiausia orientuojamos į alternatyvias transporto rūšis, kurios skleidžia ma­ žiau teršalų: siūloma keliauti traukiniais, didelės talpos autobusais ir važinėti automobiliu keliese. Oro tarša kenkia žmonių sveikatai: sukelia kvė­ pavimo takų, plaučių ligas ir vėžį. Manoma, kad tiesioginis oro taršos poveikis 1998 metais Brita­ nijoje galėjo paankstinti nuo 12 000 iki 24 000 žmonių mirtį (HMSO, 2000). Nors ilgą laiką oro tarša buvo siejama su in­ dustrinėmis šalimis, dabar ji sparčiai didėja ir be­ sivystančiame pasaulyje. Šalims sparčiai indust­

rializuojantis, daugėja pramonės įmonių išsklaidų, gausėja automobilių keliuose. Daugelyje besivys­ tančių šalių vis dar naudojamas benzinas, turintis švino, nors didelėje besivystančio pasaulio daly­ je jo tolydžio atsisakoma. Itin didelė oro tarša dau­ gelyje Rytų Europos ir buvusios Sovietų sąjungos teritorijų. Manoma, kad Meksike tarša kasmet su­ kelia 6400 žmonių mirtį (UNDP, 1998). Oro tarša žalingai veikia ne tik žmonių ir gy­ vūnų sveikatą, bet ir kitus ekosistemos elementus. Viena iš kenksmingų oro taršos padarinių yra rūgš­ tiniai lietūs - reiškinys, kuris atsiranda, kai sie­ ros ir vandenilio oksidų išsklaidos iš vienos ša­ lies nuslenka į kitą ir ten sukelia rūgštinius kritu­ lius. Rūgštiniai lietūs kenkia miškams, pasėliams, gyvūnams, taip pat ežerams. Dėl šių lietų ypač nu­ kentėjo Kanada, Lenkija ir Šiaurės Europos šalys. Pavyzdžiui, Švedijoje surūgštėjo 20 000 iš visų 90 000 šalies ežerų. Rūgštiniams lietums, kaip ir daugeliui kitų grės­ mių aplinkai, sunku pasipriešinti, nes šis reiški­ nys transnacionalinis ir pagal savo kilmę, ir pagal padarinius. Pavyzdžiui, rūgštinio lietaus Rytų Ka­ nadoje dažniausia priežastimi laikoma pramonės gamyba Niujorko valstijoje, kitapus JAV ir Kana­ dos sienos. Kitos nuo rūgštinių lietų kenčiančios šalys panašiai pastebėjo, kad ne jų galioje susi-

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

Lengvieji krovininiai automobiliai

Mažas automobilis, du asmenys t

Didelės talpofc miesto autobusas

567

Mažas krovininis automobilis, j vięnas asmuo

Maža talpa, didelįis komfortas

Autobusai, tramvajai Elektra nena ojant organinio ku

Greitieji traukiniai, elektra ęįaunama deginjant anglis

Keleiviniai traukiniai Vidutinio Igio kelionės j Tolimos kelionės

Artimos kelionės

Lėktuvai 20

40

60 80 Anglys gramais/t-km

100

19.4 schema. Išsklaidos, išmestos gabenant 1 toną 1 kilometrą Šaltiniai: IPPC. Iš Guardian Education, 25 Jan. 2000, p. 11. Grafika: Michael Agar, Jenny Ridley, Graphic News.

doroti su šia problema, nes ji kyla už nacionalinių sienų. Stengiantis susilpninti rūgštinių lietų povei­ kį, kai kuriais atvejais buvo sudarytos dvišalės ar regioninės sutartys. Tačiau kai kurios teritorijos tebeskleidžia daugybę teršalų, o besivystančiame pasaulyje išsklaidų taip pat sparčiai gausėja. Vandens tarša Žmonės visuomet priklausė nuo vandens. Jis bū­ tinas aibei reikmių tenkinti - gerti, valgiui gaminti, praustis bei skalbti, pasėliams drėkinti, žvejoti ir atlikti daug kitų darbų. Nors vanduo - vienas ver­ tingiausių ir būtiniausių gamtinių išteklių, žmo­ nės juo nepaprastai piktnaudžiavo. Daugelį metų tiek buitinės, tiek ir gamybinės atliekos buvo pi­ lamos tiesiai į upes ir jūras, nė kiek dėl to nesu­ simąstant. Tik XX a. antroje pusėje ar maždaug tuo metu daugelis šalių pradėjo kelti aliarmą ir ėmėsi pastangų vandens kokybei gerinti, kad iš­ saugotų žuvis bei kitą vandens gyvūniją ir užtik­ rintų žmonėms galimybę naudotis švariu vande­

niu. Nepaisant šių pastangų, vandens tarša lieka rimta problema daugelyje pasaulio dalių. Kalbant apie vandens taršą plačiąja prasme, tu­ rimas galvoje vandens atsargų užterštumas tokio­ mis medžiagomis, kaip nuodingieji chemikalai ir mineralai, pesticidai ar neišvalytos nuotekos. Jie kelia didžiulę grėsmę besivystančiam pasauliui, ku­ riame apie 30 procentų gyventojų negali naudo­ tis švariu vandeniu (žr. schemą 19.5). Daugelyje skurdžiausių pasaulio šalių sanitarijos infrastruk­ tūros sistemos neišvystytos, buitinės atliekos daž­ nai pilamos tiesiai į šaltinius, upes ir ežerus. Dėl neišvalytų nuotėkų sparčiai besiveisiančios bak­ terijos sukelia įvairiausias per vandenį plintančias ligas - diarėją (viduriavimą), dizenteriją ir hepa­ titą (kepenų uždegimą). Kasmet dėl užteršto van­ dens diarėja suserga apie 2 milijardus žmonių, apie 5 milijonus jų miršta. Industrinėse šalyse vandenį dažnai užteršia per didelis naudojamų trąšų kiekis žemės ūkyje. Per kelerius metus iš cheminių pesticidų išsiskyrę nitra­ tai įsisunkia į gruntinius vandenis; beveik 25 pro-

568

19 SKYRIUS

y -X .= (O

C ro TO

C O :=v~=' 0) co "O Jjj

-^—>—> .Ero^ _J _l ^ CO C0 (O :=< - CE N C/) 13 D .

ro O) ^ ^

i-

g t "r? ra ™m o m o

ž (Nl IO S O)

iGūū

ti3Ž2OTČ0

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

centai Europos gruntinių vandenų užteršti labiau, negu Europos Sąjungos nustatyta leistina norma (UNDP, 1998). Labai užterštas vanduo yra šalia bu­ vusių pramonės gamybos teritorijų: čia gyvsidabrio, švino ir kitų metalų liekanos susikaupė nuosėdo­ se ir toliau metų metus teršia vandens atsargas. Pastaraisiais metais upių vandens kokybė dau­ gumoje Vakarų industrinių šalių pagerėjo, tačiau Rytų Europoje ir buvusios Sovietų sąjungos vals­ tybėse upių tarša tebėra grėsminga. Keturi penk­ tadaliai vandens mėginių, paimtų iš 200 buvusios Sovietų sąjungos šalių upių, parodė, kad vandens užterštumas pavojingai didelis. Kietosios atliekos

Kai kitąkart lankysitės prekybos centre, žaislų par­ duotuvėje ar greito maisto restorane, atkreipkite dėmesį, kiek pakuočių pridedama prie čia parduo­ damų gaminių. Mūsų amžiuje yra nedaug daiktų, kuriuos galima nusipirkti be pakuotės! Žinoma, pa­ kuotės - geras dalykas, siekiant patraukliai pateikti prekę ir užtikrinti gaminių saugumą, tačiau jos taip pat turi aibę trūkumų. Vienas iš akivaizdžiausių didėjančio vartojimo rodiklių yra buitinių atliekų - to, kas patenka į mūsų šiukšliadėžes - gausėji­ mas visame pasaulyje. XX a. dešimtojo dešimt­ mečio pradžioje besivystančiose šalyse susidary­ davo 100-330 kg kietųjų buitinių atliekų vienam žmogui, tuo tarpu Europos Sąjungoje šis skaičius siekė 414 kg, o Šiaurės Amerikoje - 720 kg (UNDP, 1998). Dabar viso pasaulio šalyse didėja tiek absoliutusis atliekų kiekis, tiek ir kiekis, ten­ kantis vienam žmogui. Industrinės visuomenės kartais vadinamos „šiukšlintojų visuomenėmis“ - jos atsikrato dau­ gybe daiktų nė nesusimąstydamos. Pagal vyriau­ sybės statistiką, Anglijoje ir Velse namų ūkis per savaitę sukaupia 22 kilogramus atliekų. 1997-1998 metais iš bendro 27 milijonų tonų atliekų kiekio 90 procentų sudarė namų ūkių buitinės atliekos. Apie 85 procentus kietųjų atliekų buvo nugaben­ ta į sąvartynus (HMSO, 2000). Daugumoje industrinių pasaulio šalių veikia at­ liekų rinkimo tarnybos, tačiau atsikratyti milžiniš­

569

kų kiekių šiukšlių tampa vis sunkiau. Sąvartynai greitai užpildomi, ir daugeliui miestų stinga vie­ tos buitinėms atliekoms išvežti. Jungtinės Karalystės vyriausybė užsibrėžė 2005 metais perdirbti 40 procentų savivaldybių terito­ rijose susikaupiančių atliekų, nors 1997-1998 me­ tais tik 14 procentų šių atliekų, pritaikius jų per­ dirbimo ar kompostavimo metodus, tikdavo ant­ riniam naudojimui. Vietinių iniciatyvų dėka bu­ vo atskirai surinkta apie du milijonus tonų buiti­ nių atliekų perdirbti ar kompostui gaminti (HMSO, 2000). Tiesa, šis perdirbimo kiekis gali atrodyti mažas, palyginti su visu susikaupiančiu buitinių atliekų kiekiu, tačiau didelę dalį nepanaudotų bui­ tinių atliekų apskritai nelengva pakartotinai apdo­ roti ar perdirbti. Daugelį plastmasės rūšių, naudo­ jamų maisto pakuotėms, paprastai neįmanoma per­ dirbti, todėl belieka jas išvežti į šiukšlių sąvarty­ nus, kuriuose jos išlieka šimtmečius. Didžiausia dabarties besivystančio pasaulio pro­ blema, tvarkant buitines atliekas, - šiukšlių surin­ kimo tarnybų stoka. Manoma, kad nesurinkta lieka nuo 20 iki 50 procentų buitinių atliekų. Menkai valdomos atliekų rinkimo sistemos reiškia, kad šiukšlių kaugės kaupiasi gatvėse, dėl to plinta li­ gos. Ko gero, laikui bėgant besivystantis pasau­ lis susidurs su atliekų šalinimo problemomis, ku­ rios bus dar sunkesnės, negu dabartinė padėtis in­ dustrinėse šalyse. Visuomenėms turtėjant, organi­ nes atliekas, tokias kaip maisto liekanos, viršija plastmasinės ir sintetinės medžiagos, pavyzdžiui, pakuotės, kurios suyra kur kas lėčiau. Senkantys ištekliai

Žmonių visuomenės priklauso nuo daugelio gamtos pasaulio išteklių - vandens, medienos, žuvų, gy­ vūnijos ir augmenijos. Šie elementai dažnai vadi­ nami atsinaujinančiais ištekliais, kadangi esant sveikai ekosistemai jie, laikui bėgant, patys save atkuria. Jei atsinaujinančių išteklių vartojimas pa­ žeidžia šią pusiausvyrą ar pereina į kraštutinumus, kyla pavojus, kad jie visiškai išseks. Kai kurie fak­ tai leidžia daryti prielaidą, jog šitoks procesas, ko gero, jau prasidėjęs. Atsinaujinančių išteklių nyki­

570

19 SKYRIUS

mas kelia didelį daugelio aplinkosaugininkų nerimą. Vanduo

Gal nė į galvą neateina, kad vanduo - potencia­ liai išsenkantis išteklius. Juk šios atsargos nuola­ tos pasipildo dėl lietaus. Jei gyvenate Europos šalyse ar Šiaurės Amerikoje, veikiausiai beveik nesusimąstote apie savo vandens atsargas, nepato­ gumus patirdami tik kada ne kada, nebent vasa­ rą, kai atsiranda apribojimai juo naudotis. Bet dau­ gelyje pasaulio vietų žmonių galimybė naudotis nuolatinėmis vandens atsargomis - labiau įsisenė­ jusi ir aštresnė problema. Kai kuriuose tankiai gy­ venamuose regionuose prieinami vandens ištekliai negali patenkinti didžiulio vandens poreikio. Pa­ vyzdžiui, sausringo Šiaurės Afrikos ir Vidurinių Rytų klimato sąlygomis gyvenantys žmonės nuo­ latos susiduria su vandens atsargų stygiumi - tai jau tapo įprastu dalyku. Labai tikėtina, kad bėgant metams ši tendencija dar sustiprės. Taip yra dėl keleto priežasčių. Pirma, didžiausia dalis pasaulio gyventojų prieaugio, prognozuoja­ mo šiam amžiaus ketvirčiui, veikiausiai teks teri­ torijoms, kurios jau dabar patiria vandens stygiaus problemas. Be to, didžiausio prieaugio susilauks miestų teritorijos, kurių infrastruktūra iš paskuti­ niųjų stengsis tenkinti šių pagausėjusių gyvento­ jų vandens ir sanitarijos sąlygų poreikį. Vandens atsargų sekimą gali veikti ir visuoti­ nis klimato atšilimas (žr. toliau). Pakilus tempe­ ratūrai, daugiau vandens prireiks žmonėms gerti ir žemei drėkinti. Tikėtina, kad gruntiniai vande­ nys nebepasipildys taip greitai, kaip pirma, taip pat gali padidėti ir garavimo tempai. Pagaliau kli­ mato struktūros pokyčiai, kurie gali lydėti globa­ linį atšilimą, veikiausiai paveiks esamą kritulių struktūrą, beveik neprognozuojamai pakeisdami galimybes naudotis vandens atsargomis. Dirvožemio erozija ir dykumėjimas

Pagal JT „Pranešimą apie žmogaus socialinę rai­ dą“ (UNDP, 1998), apie trečdalį pasaulio gyven­ tojų daugiau ar mažiau maitina žemė - jie augina

ar renka maistą ir medžioja gyvūnus. Kadangi šie žmonės daugiausia priklauso nuo žemės, jos po­ kyčiai gali būti itin skausmingi. Daugelyje Azi­ jos ir Afrikos teritorijų, kuriose itin sparčiai gau­ sėja gyventojų, dirvožemio erozija gresia nuskur­ dinti milijonus žmonių. Dirvožemio erozija - tai procesas, kurio metu blogėja žemės kokybė, o in­ tensyvus jos naudojimas, sausra ar netinkamas trę­ šimas sunaikina dirvos paviršiuje esančias vertin­ gas gamtines medžiagas. Ilgalaikiai dirvožemio erozijos padariniai yra labai sunkūs. Erozijos paliestose teritorijose smun­ ka žemės ūkio našumas ir mažėja ariamos žemės vienam gyventojui plotas. Stinga pašarų, todėl sun­ ku ar net neįmanoma laikyti galvijų ar kitų naminių gyvulių. Daugeliu atvejų žmonės yra privers­ ti apleisti savo namus ir ieškoti derlingesnės že­ mės. Dykumėjimas - tai itin intensyvi dirvože­ mio erozija, dėl kurios didelėse teritorijose susi­ daro dykumoms artimos sąlygos. Šis reiškinys jau paveikė teritoriją, prilygstančią Rusijos ir Indone­ zijos plotui (žr. schemą 19.6), ir kelia pavojų dau­ giau kaip 110 šalių. Miškų naikinimas

Miškai yra esminis ekosistemos elementas: jie pa­ deda reguliuoti vandens atsargas, skleidžia į atmo­ sferą deguonį ir užkerta kelia dirvožemio erozi­ jai. Jie taip pat prisideda prie daugelio žmonių gy­ venimo dalykų - yra kuro, maisto, aliejinių au­ galų, dažų, prieskonių, vaistažolių ir vaistų šaltinis. Nepaisant lemiamos miškų reikšmės, šiandien jau išnyko per trečdalį pirmykščių žemės miškų. Miš­ kų naikinimas - tai daugiausia miškingų plotų kirtimas komerciniams tikslams. XX a. devintaja­ me dešimtmetyje buvo iškirsta 15 milijonų hek­ tarų miškų, daugiausia Lotynų Amerikoje ir Ka­ ribuose (pastaruosiuose - 7,4 milijono ha) bei Af­ rikoje piečiau Sacharos (4,1 milijono ha). Nuo miškų naikinimo labiausiai kenčia atogrą­ žų miškai. Šie miškai, užimantys apie 7 procen­ tus žemės paviršiaus, yra aibės augalų bei gyvū­ nų buveinė, o visos šios rūšys prisideda prie že­ mės gyvybės formų įvairovės, vadinamos biolo-

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

Erozijos paliesto dirvožemio plotai pagal regionus, XX a. dešimtasis dešimtmetis (milijonais hektarų)

Visi Rusijos ir Indonezijos žemės plotai

571

begali iš jo prasimaitinti. Miškų naikinimas taip pat gali dar labiau nuskurdinti neturtingus gyven­ tojus, kuriems retai atitenka bent dalelė didžiulių pajamų, gaunamų iš miško ruošos ir medienos par­ davimo. Aplinkai tenkančią kainą sudaro dirvo­ žemio erozija ir potvyniai (kol dar nepaliesti kal­ nų miškai atlieka svarbią funkciją, sugerdami ir vėl išgarindami didumą kritulių). Kai miškų ne­ belieka, lietaus vandenys nugarma šlaitais, sukel­ dami potvynius ir sausras.

Rizika ir aplinka

Schema 19.6. Dirvožemio erozijos apimtys Šaltinis: UNDP, Human Development Report, Oxford University Press, 1998, p. 74.

gine įvairove. Čia randama daug aliejinių auga­ lų, iš kurių gaminami vaistai. Pastaruoju metu ato­ grąžų miškų plotai kasmet sumažėja maždaug po vieną procentą ir, nesustabdžius dabartinių tenden­ cijų, artėjant XXI a. pabaigai gali visiškai išnyk­ ti. Daugelyje Pietų Amerikos teritorijų, kuriose ato­ grąžų miškų gausiausia, jie tiesiog būdavo degi­ nami galvijų ganiavos plotams. Kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje ir Ramiojo vandenyno regiono pietinėje dalyje, šių miškų nai­ kinimą kurstė tarptautinė egzotiškų kietmedžio rū­ šių paklausa. Tolydžio didėjant vartojimui, besi­ vystančios šalys skatinamos eksportuoti savo gam­ tinius produktus. Dėl šio proceso nyksta aplinka ir mažėja biologinė įvairovė. Už miškų naikinimą sumoka ir žmogus, ir ap­ linka. Žmogiškąją kainą tenka mokėti mažoms bendruomenėms, kurioms miškas buvo visiškas ar papildomas gyvenimo šaltinis, tačiau dabar jos ne­

Šioje knygoje dažnai minima rizikos tema. Dau­ guma aplinkosaugos klausimų artimai siejasi su ri­ zika, nes jie - mokslo ir technologijų plėtros iš­ dava. Mokslo naujovės mums duoda daug įvairios naudos. Kad šituo įsitikintume, pakanka prisiminti sveikatos, mitybos ar informacinių technologijų pažangą. Kita vertus, mokslas ir technologijos vis labiau skverbiasi į mūsų gyvenimus, o tai sukelia rimtų problemų ir abejonių. 3 skyriuje „Kintantis pasaulis“ buvo pristaty­ ta globalinės rizikos visuomenės idėja. Dabar gy­ vename pagal globalinę tvarką, kurioje susiduriame su pavojais mūsų saugumui, taip pat ir ekologine rizika, kurios neteko patirti ankstesnėms kartoms. Sociologas Ulrichas Beckas, kuris pirma kitų pa­ teikė šią sąvoką, darė prielaidą, kad daugelis pa­ vojų, kuriuos šiandien patiria žmonės, yra globa­ linio masto. Šie pavojai nieko nediskriminuoja tau­ tinės priklausomybės, turtingumo ar socialinės kil­ mės pagrindu - jie sudaro potencialią grėsmę vi­ soms žmonių visuomenėms. Šiame poskyryje nag­ rinėsime du šios rizikos atvejus: visuotinį klima­ to atšilimą ir genetiškai modifikuotus organizmus. Visuotinis klimato atšilimas

Kas yra visuotinis klimato atšilimas?

Visuotinį klimato atšilimą daugelis žmonių verti­ na kaip rimčiausią mūsų laikų iššūkį aplinkai. Jei daugelis mokslinių prognozių yra teisingos, visuo­ tinis atšilimas gali negrįžtamai pakeisti žemės kli­ matą ir sukelti ištisą virtinę visame pasaulyje jun-

572

19 SKYRIUS

tarnų niokojančių padarinių aplinkai. Visuotinis klimato atšilimas - tai palaipsnis žemės atmosfe­ ros temperatūros kilimas dėl atmosferos cheminės sandaros pokyčių. Manoma, kad visuotinį atšili­ mą daugiausia sukėlė žmogaus veikla, jos metu pa­ gaminami didžiuliai kiekiai medžiagų, kurios sklei­ džia žemės atmosferą keičiančias dujas. Visuotinio atšilimo procesas glaudžiai susijęs su vadinamuoju „šiltnamio efektu“ - šilumą su­ geriančių dujų, sukeliančių šį reiškinį, kaupimusi žemės atmosferoje. Veikimo principas labai papras­ tas. Saulės išspinduliuota energija pereina atmo­ sferą ir šildo žemės paviršių. Nors didumą saulės spindulių žemė sugeria, tačiau tam tikrųjų dalį at­ spindi. Šiltnamio efektą sukeliančios dujos veikia kaip šios grįžtančios energijos užtvara: sugeria ši­ lumą ir sulaiko ją žemės atmosferoje panašiai kaip stiklinės šiltnamio sienos (žr. schemą 19.7). Bū­ tent šis gamtos reiškinys palaiko žemėje pakanka­ mai šiltą temperatūrą - apie 15,5° pagal Celsijų. Jei ne šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios

Dalį saulės spindulių atspindi žemė

Saulės spinduliai pereina švarią atmosferą Didesnę dalį spindulių žemės paviršius sugeria ir šitaip sušyla

Schema 19.7. Šiltnamio efektas Šaltinis: Environmental Protection Agency interneto svetainė.

sulaiko šilumą, žemėje galėtų būti kur kas šalčiau, vidutiniškai maždaug minus 18° pagal Celsijų. Tolydžio didėjant šių dujų koncentracijai atmo­ sferoje, šiltnamio efektas intensyvėja, žemėje da­ rosi šilčiau. Nuo industrializacijos pradžios labiau­ siai padaugėjo anglies dvideginio - beveik 30 pro­ centų nuo 1880 metų. Metano koncentracija pa­ dvigubėjo, azoto oksido padidėjo apie 15 procentų, taip pat atsirado natūraliai gamtoje nesančių dujų (žr. tekstą rėmeliuose), susidarančių žmogaus ga­ mybinėje veikloje. Dauguma mokslininkų sutin­ ka, kad prie itin padidėjusios anglies dvideginio koncentracijos atmosferoje galėjo prisidėti iška­ samojo kuro deginimas ir kita žmogaus veikla: pra­ monės gamyba, didelio masto žemės ūkis, miškų naikinimas, kasyba, atliekų laidojimas ir transporto priemonių išsklaidos. Schema 19.8 rodo žemės paviršiaus tempera­ tūrų didėjimo tendenciją nuo XIX a. pabaigos paly­ ginti su 1961-1990 metų laikotarpio Vidurio Ang­ lijos ir pasauline vidutine temperatūra. XX a. sep-

Kai kurie infraraudonieji spinduliai pereina atmosferą, o kitus sugeria ir į visas puses išspinduliuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų molekulės. Dėl šio reiškinio šyla žemės paviršius ir žemutiniai atmosferos sluoksniai

Infraraudonuosius spindulius skleidžia žemės paviršius

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

573

Kas yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos? Kai kurios šiltnamio efektą sukeliančios dujos natū­ raliai egzistuoja atmosferoje, tuo tarpu kitos joje atsi­ rado dėl žmogaus veiklos. Natūraliai atmosferoje eg­ zistuojančios dujos - tai vandens garai, anglies dvi­ deginis, metanas, azoto oksidas ir ozonas. Tačiau kai kuri žmogaus veikla padidino daugelio šių natūraliai esamų dujų koncentracijas. Anglies dvideginis patenka į atmosferą, deginant kietąsias atliekas, iškasamąjį kurą (naftą, gamtines dujas ir anglis), medį ir medžio gaminius. Metanas išskiriamas anglių, gamtinių dujų ir naftos gavybos bei transportavimo metu. Metanas taip pat išsiskiria, yrant organinėms atliekoms kietųjų atliekų sąvartynuose ir kaip gyvulininkystės produktas.

tyni iš dešimties užfiksuotų karščiausių metų buvo dešimtajame dešimtmetyje, o 1998 metai apskritai buvo karščiausi per visą meteorologijos istoriją.

Azoto oksidas išsiskiria žemės ūkio ir pramonės gamybos metu, taip pat degant kietosioms atliekoms ir iškasamajam kurui. Šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurių natūraliai nėra atmosferoje, sudaro šalutiniai produktai, atsiran­ dantys gaminant putinęs medžiagas, vykstant šaldy­ mo ir oro kondicionavimo procesams - tai anglies chlorfluormetanas (freonas, CFC), taip pat fluoro an­ gliavandeniliai (HFC) ir anglies perfluoridai (PFC).

Šaltinis: Environmental Protection Agency (EPĄ) Global VVarming Site http://www.epa.gov/globalwarming/climate/index.htm.

•

Galimi visuotinio klimato atšilimo padariniai

Jei visuotinis atšilimas iš tiesų vyksta, jo padari­ niai gali būti niokojantys. Paminėsime keletą jų: • Kylantis jūrų vandens lygis. Dėl visuotinio atšilimo ašigalių amžinieji ledynai gali pra­ dėti tirpti, o vandenynai - šilti ir plėstis. Pra­ dėjus tirpti ledynams ir kitoms žemyninio le­ do atmainoms, pakils jūrų vandens lygis. Jūrų pakrantėse ar žemumose įsikūrę miestai at­ sidurs po vandeniu ir taps negyvenami. Jei jūrų vandens lygis pakiltų vienu metru, Ban­ gladešas prarastų 17 procentų viso turimo že­ mės ploto, Egiptas - 12 procentų, o Nyder­ landai - 6 procentus (UNDP, 1998). • Dykumėjimas. Visuotinis atšilimas gali prisi­ dėti prie didelių derlingos žemės plotų virtimo dykumomis. Afriką piečiau Sacharos, Vidu­ rinius Rytus ir Pietų Aziją papildomai paveiks dykumėjimas ir stipri dirvožemio erozija.

•

•

Ligų plitimas. Visuotinis atšilimas gali padi­

dinti geografinį arealą ir sezoniškumą plisti tokiems organizmams, kaip moskitai, pemešantiems ligas, pavyzdžiui, maliariją ir gel­ tonąją karštinę. Jei temperatūra pakiltų 3-5 laipsniais pagal Celsijų, susirgimų maliarija galėtų padaugėti nuo 50 iki 80 milijonų at­ vejų per metus. Menkas derlius. Visuotiniam atšilimui stip­ rėjant, daugelyje nuskurdusių pasaulio teri­ torijų gali sumažėti žemės ūkio derlius. Ti­ kėtina, kad labiausiai nukentėtų Pietryčių Azi­ jos, Afrikos ir Lotynų Amerikos gyventojai. Kintanti klimato struktūra. Dėl visuotinio at­ šilimo gali staiga pradėti irti klimato struk­ tūra, kuri tūkstančius metų buvo pakankamai stabili (žr. tekstą rėmeliuose „Ekstremalios oro sąlygos“). Šiuo metu keturiasdešimt šeši milijonai žmonių gyvena teritorijose, kurias gali sunaikinti jūrų audros, o daugelis kitų ga­ li nukentėti nuo potvynių ir uraganų.

Kai kurios su visuotiniu klimato atšilimu susijusios tendencijos, atrodo, rutuliojasi daug sparčiau, negu

574

19 SKYRIUS

Schema 19.8. Pasaulinės ir Vidurio Anglijos žemės paviršiaus temperatūros svyravimai,

1861-1998 m. (teigiamas ar neigiamas skirtumas nuo 1861-1990 m. vidurkio = 0,0) Šaltiniai: DETR; Hadley Centre for Climate Prediction and Research. Iš Sočiai Trends, 30 (2000), p. 181. Karališkoji autorinė teisė.

buvo numatę mokslininkai. Pavyzdžiui, 1999 metų gruodį palydovų atlikti tyrimai parodė, kad Ark­ ties ledynų danga mažėja kur kas greičiau negu manė mokslininkai, ir šis procesas bėgant metams gali labai stipriai paveikti pasaulio klimatą (žr. schemą 19.9). Galimas dalykas, kad ledynų plo­ tas mažėja dėl natūralių pokyčių, tačiau kad ir ko­ kia būtų priežastis, ledynai, atrodo, tirpsta labai greitai. Palydovų atlikti matavimai rodo, kad per pastaruosius dvidešimt metų Arkties amžinieji le­ dynai sumažėjo 7 procentais. Vidutinis ledo sluoks­ nis nuo 1958 iki 1997 metų suplonėjo 40 procentų. Reagavimas į visuotinio atšilimo pavojų

Dėl visuotinio atšilimo hipotezės ilgai diskutuota. Kai kurie mokslininkai abejojo, ar iš tiesų egzis­ tuoja minėti padariniai, kiti tvirtino, jog pasaulio klimato pokyčius veikiau galėjo sukelti natūralios tendencijos, o ne žmogaus kišimasis. Tačiau da­ bar dauguma mokslininkų sutinka, kad visuotinis atšilimas iš tiesų vyksta, o jo kaltininkas - šilt­ namio efektas. 2000 metų sausį komisija, sudaryta

iš vienuolikos įvairioms mokslo sritims atstovau­ jančių klimato ekspertų, paskelbė vieną išsamiau­ sių šiai temai skirtų ataskaitų. Visi ekspertai suti­ ko, kad visuotinis atšilimas - tikras reiškinys. Ko­ misija padarė išvadą, kad per XX a. žemės pavir­ šiaus temperatūra pakilo nuo 0,4 iki 0,8 laipsnių pagal Celsijų (nuo 0,7 iki 1,4 laipsnių pagal Fareinheitą). Ypač smarkiai temperatūra kilo per pas­ taruosius dvidešimt metų. Kaip rodo schema 19.10, anglies dvideginio išsklaidos pasaulyje didėjo ne­ rimą keliančiu greičiu. Šiuo metu šiltnamio efek­ tą sukeliančių dujų industrinės šalys išmeta kur kas daugiau negu besivystantis pasaulis, o anglies dvi­ deginio Jungtinės Valstijos išmeta daugiau negu bet kuri kita šalis. Europoje daugiausia anglies dvi­ deginio išsklaidų tenka Britanijai ir Vokietijai beveik pusė viso ES išsklaidų kiekio. Jungtinei Ka­ ralystei priklauso 2 procentai viso pasaulyje išski­ riamo anglies dvideginio kiekio (HMSO, 2000). Tačiau šiltnamio efektą sukeliančias dujas gami­ na ne vien tik išsivystęs pasaulis. Sparčiai didėja išsklaidų kiekiai besivystančiose šalyse, ypač to­ se, kurios sparčiai industrializuojamos.

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

575

Schema 19.9. Pastebėti Arkties jūrų ledo dangos ploto pokyčiai 1900-1998 m. Šaltiniai: Hadley Centre for Climate Prediction and Research. Meteorological Office interneto svetainė.

„Ekstremalios“ oro sąlygos: šiltesnio pasaulio kaina? 2000 metų kovą Mozambiką, įsikūrusį pietinėje Afri­ kos dalyje, užgriuvo milžiniški potvyniai. Tokių bai­ sių potvynių čia dar niekada nebuvo. Vanduo išplo­ vė kelius, geležinkelius, pasėlius ir galvijus. Dauge­ lis žmonių žuvo, vandeniui apsėmus jų namus. Dar daugiau žmonių liko be namų ir be maisto šaltinių. Potvynius sukėlė vasario pabaigoje dėl stiprių liūčių ir dėl ciklono išsiliejusi Limpopo upė. Prieš šią sti­ chinę nelaimę buvusi Portugalijos kolonija buvo pra­ dėjusi atsigauti po pilietinio karo, trukusio šešiolika metų ir pasibaigusio tik 1992-aisiais. Mozambikas įgyvendino laisvosios rinkos reformas, įsteigė demo­ kratines institucijas, ir nors XX a. dešimtojo dešimt­ mečio pabaigoje vis dar buvo labai neturtingas, ta­ čiau jo ūkis sparčiai tvirtėjo, per metus pasiekdamas 10 procentų augimą. Potvyniai sugniuždė visą šaly­ je stiprėjusį optimizmą. Didžiulėmis tarptautinės pa­ galbos pastangomis buvo išgelbėta daug žmonių, pa­ tekusių į sunkią padėtį, ir prasidėjo atstatymo dar­

bai. Tačiau pasiekti iki stichinės nelaimės buvusį ly­ gį Mozambikui veikiausiai prireiks daugelio metų. Ar šie potvyniai buvo „natūralūs“? Didėjančio vi­ suotinio klimato atšilimo laikais dėl to negalime būti tikri. Per pastaruosius dvidešimt metų ciklonų, uraganų ir kitų didelio masto orų permainų sparčiai daugėjo. Daugelis mokslininkų mano, jog visa tai - tiesioginiai visuotinio atšilimo padariniai, kad būtent šis proce­ sas didina pasaulio klimato nestabilumą. Kai kas prog­ nozuoja, jog bėgant metams tokių oro permainų dar padaugės. Mokslininkai kalba apie galimus „hiperuraganus“, kurie bus dešimtį kartų galingesni už stip­ riausią uraganą ir dvidešimtį kartų - už cikloną nu­ siaubusį Mozambiką. Atrodo, kad nuo visuotinio atši­ limo padarinių neproporcingai smarkiai kentės besi­ vystančios šalys, kadangi jos turi mažiau išteklių būti­ noms apsaugos priemonėms. Jei Limpopo upės kran­ tai būtų reikiamai sutvirtinti, ko gero, potvynių apskri­ tai nebūtų buvę arba juos būtų pavykę sutramdyti.

576

19 SKYRIUS

C02 išsklaidos vienam žmogui, 1995 m. JAV Kanada Vokietija Japonija Pietų Afrika Meksika Kinija Brazilija 0

7 14 Tonomis per metus

21

Visuotinės C02 išsklaidos

(D

Q_

15

O

Industrinės šalys

C

‘

Pietų Azija

tų Amerika j r Karibai ^ Arabų valstybės vandenyncT regfbrijsf

0|950

1960

1970

1980

1990 1995

Schema 19.10. C02 išsklaidos industrinėse ir

mažiau išsivysčiusiose pasaulio teritorijose Šaltiniai: CDIAC; UN; UNESCO; VVorld Bank. Iš UNDP, Human Development Report, 1998, p. 3.

Pasaulio viršūnių ekologijos forume, 1997 m. vykusiame Japonijos Kioto mieste, buvo pasiek­ tas susitarimas iki 2010 metų gerokai sumažinti šilt­ namio efektą sukeliančių dujų išskaidas. Industri­ nės šalys sutiko sumažinti savo išsklaidas 20^10 procentų. Bet ir tuomet, jei susijusios šalys įgy­ vendintų, ką žadėjusios (o tai atrodo neįtikėtina), vis tiek gali būti ir per mažai, ir per vėlai. Dauge­ lis mokslininkų teigia, kad norint išvengti rimtų pa­ darinių klimatui, išsklaidas privalu sumažinti 7080 procentų. Be to, kad ir ką vyriausybės darytų išsklaidoms mažinti, vis tiek visuotinio atšilimo pa­ dariniams pakeisti prireiks tam tikro laiko. Reikia daugiau kaip šimtmečio, kad atmosfera natūraliai išsivalytų nuo anglies dvideginio. Mokslininkai, remdamiesi kintamais anglies dvideginio išsklaidų lygiais, sudarė keletą ateities scenarijų. Jei an­ glies dvideginio koncentracija atmosferoje stabilizuotųsi, klimato kaitos tempas sulėtėtų, tačiau ne­ būtų sustabdytas. 1999 metais Europos aplinkos mi­ nistrai sutiko reikalauti, kad būtų parengta pasau­ linė strategija, kuri užtikrintų, kad anglies dvide­ ginio koncentracija ore niekada neviršytų 550 mi­ lijoninių dalių (md). Laikymasis žemiau 550 md ribos leistų apriboti išsklaidų didėjimą iki 25 pro­ centų dabartinio lygio, o vėliau nuosekliai šiuos kiekius mažinti. 550 md riba apsaugotų du mili­ jardus žmonių nuo vandens stygiaus, pakrančių už­ tvindymo ir didelio žemės ūkio nederliaus. Kaip ir dėl daugelio naujų rizikos formų, nie­ kas negali būti tikras dėl konkrečių padarinių, ku­ riuos sukels visuotinis klimato atšilimas. Jo prie­ žastys neaiškios, o tikslias pasekmes sunku apskai­ čiuoti. Ar „didelių“ išsklaidų scenarijus iš tiesų baigsis stichinių nelaimių virtine? Ar anglies dvi­ deginio išsklaidų lygio stabilizavimas iš tiesų ap­ saugos daugumą pasaulio žmonių nuo neigiamų pa­ darinių, kuriuos sukelia klimato pokyčiai? Ar ga­ li būti, kad dabartiniai visuotinio atšilimo proce­ sai jau sužadino daugybę būsimų klimato permai­ nų? Negalime bent kiek tvirčiau atsakyti į šiuos klausimus. Žemės klimatas itin sudėtingas, todėl daugybės veiksnių sąveika atskirose planetos ša­ lyse kaitos momentais sukels skirtingas pasekmes.

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

Genetiškai modifikuotas maistas

Kaip jau sužinojome, badas ir prasta mityba ka­ muoja per 800 milijonų planetos žmonių. Drauge su ateityje numatomu pasaulio gyventojų gausė­ jimu kyla ir baimė, kad maisto dar labiau trūks. Kai kuriose tankiausiai gyvenamose pasaulio da­ lyse žmonės labai priklauso nuo pagrindinių mais­ tui vartojamų grūdinių kultūrų, pavyzdžiui, ryžių, kurių atsargos senka. Daugeliui neramu, ar dabar­ tiniais ūkininkavimo būdais bepavyks išauginti tokį ryžių derlių, kad jo pakaktų padidėjusiam gyven­ tojų skaičiui išmaitinti. Kaip ir daugelis kitų ap­ linkos iššūkių, bado grėsmė pasiskirsčiusi netoly­ giai. Industrinės šalys turi perteklines grūdų atsar­ gas - vien Jungtinių Valstijų atsargos 1999 me­ tais siekė 86 milijonus tonų grūdų. Tuo tarpu skur­ desnėse šalyse, kuriose tikimasi didžiausio gyven­ tojų prieaugio, grūdų stygius, atrodo, gali virsti nuolatine problema. Kai kurie žmonės mano, kad sprendimus, už­ kertančius kelią galimai maisto krizei, gali padė­ ti rasti mokslo ir biotechnologijų pažanga. Įvai­ riai veikiant pagrindinių grūdinių kultūrų geneti­ nę sandarą, dabar įmanoma paspartinti augalų fo­ tosintezę ir subrandinti didesnį grūdų derlių. Šis procesas žinomas kaip genetinė modifikacija, o šiuo būdu sukurti augalai vadinami genetiškai mo­ difikuotais organizmais (GMO). Genetinės mo­ difikacijos atliekamos, siekiant įvairiausių tikslų, ne vien grūdų derliui didinti. Pavyzdžiui, moks­ lininkai sukūrė GMO, turinčius daugiau negu pa­ prastai vitaminų; kiti genetiškai modifikuoti pa­ sėliai atsparūs augalininkystėje naudojamiems her­ bicidams, skirtiems piktžolėms, vabzdžiams ir grybeliniams bei virusiniams kenkėjams naikinti. Mai­ sto produktai, pagaminti iš genetiškai modifikuotų organizmų ar turintys jų pėdsakų, vadinami gene­ tiškai modifikuotais. Genetiškai modifikuoti grūdai skiriasi nuo vi­ sų prieš juos buvusių, kadangi sukuriami perso­ dinant skirtingų organizmų genus. Tai kur kas ra­ dikalesnis kišimasis į gamtą, negu ankstesnis, dau­ gelį metų taikytas kryžminimas. GMO kuriami, naudojant genų suauginimo metodą, kuris gali būti

577

taikomas persodinant vienų gyvūnų ar augalų rū­ šių genus kitoms. Pavyzdžiui, naujausiuose eks­ perimentuose, mąstant apie galimybę aprūpinti žmones organų transplantantais, žmogaus genai bu­ vo persodinti naminiams gyvuliams, pavyzdžiui, kiaulėms. Žmogaus genai buvo įterpti net į auga­ lus, tačiau ši radikali bioinžinerija kol kas netai­ koma genetiškai modifikuotoms grūdinėms kultū­ roms, kuriomis prekiaujama rinkoje. Mokslininkai tvirtina, kad genetiškai modifi­ kuotų „superryžių“ veislė gali padidinti ryžių derlių net 35 procentais. Kita veislė, vadinama „auksi­ niais ryžiais“, papildyta vitaminu A, galėtų kom­ pensuoti šio vitamino trūkumą, dėl kurio kenčia daugiau kaip 120 milijonų vaikų įvairiose pasau­ lio dalyse. Ko gero, pamanysite, kad viso pasau­ lio žmonės džiaugsmingai sveikina šią biotechno­ logijos pažangą. Tačiau iš tiesų genetinės modi­ fikacijos klausimas tapo vienu iš prieštaringiau­ siai vertinamų mūsų amžiaus klausimų. Daugelis žmonių įžvelgia plonytę ribą, skiriančią techno­ logijų ir mokslo naujovių naudą bei aplinkos su­ nykimo pavojų. Ginčai dėl genetiškai modifikuoto maisto

Genetiškai modifikuoto maisto sakmė prasidėjo vos prieš keletą metų, kai kurioms pasaulyje pir­ maujančioms chemijos ir žemės ūkio bendrovėms nutarus, jog naujos žinios apie genų veikimą ga­ lėtų pakeisti pasaulio maisto atsargas. Jos gami­ no pesticidus ir herbicidus, tačiau užsimojo žengti ten, kur manė būsiant pagrindinę ateities rinką. Amerikos bendrovė Monsanto pirmavo daugelio naujų technologijų kūrimo srityje. Monsanto įsi­ gijo sėklininkystės bendrovių, pardavė savo che­ mijos padalinius ir visą energiją skyrė tam, kad patiektų į rinką naujas grūdines kultūras. Gene­ ralinio direktoriaus Roberto Shapiro vadovaujama Monsanto pradėjo milžinišką kampaniją, visiems, pradedant ūkininkais, baigiant vartotojais, rekla­ muodama savo genetiškai modifikuotų grūdų nau­ dą. Iš pradžių atsakas buvo būtent toks, kokio ben­ drovė slapčia tikėjosi. 1999 metų pradžioje 55 pro­ centai sojų pupelių ir 35 procentai kukurūzų, au­

578

19 SKYRIUS

ginamų Jungtinėse Valstijose, buvo genetiškai pa­ keisti. Tuo metu pasaulyje genetiškai modifikuo­ tos grūdinės kultūros augintos jau 35 milijonų hek­ tarų plote - teritorijoje, pusantro karto didesnėje už Britaniją. Drauge su JAV genetiškai modifikuo­ tus javus masiškai augino ir Kinija. Monsanto pardavimų kampanija pabrėžė keletą genetiškai modifikuoto maisto privalumų. Tvirtin­ ta, kad genetiškai modifikuotas maistas galėtų pa­ dėti išmaitinti pasaulio varguomenę, taip pat leistų naudoti mažiau cheminių teršalų, ypač pesticidams ir herbicidams naudojamų cheminių medžiagų. Pa­ vyzdžiui, teigta, kad genetiškai modifikuotoms bul­ vėms reikia 40 procentų mažiau cheminių insek­ ticidų, palyginti su jų kiekiu, kurio prireiktų ūki­ ninkaujant tradiciniais būdais. Pasak Monsanto, biotechnologijos padės išauginti geresnės kokybės grūdus, gauti didesnį derlių ir tuo pat metu palai­ kyti bei apsaugoti aplinką. Bendrovė taip įtikėjo savo jėgomis, jog net paskelbė apie „Monsanto dėsnį“. Šią idėją ji suformulavo remdamasi gar­ siu pavyzdžiu - „Moore’o dėsniu“ kompiuterinių lustų srityje. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabai­ goje kompiuterių ekspertas Gordonas Moore’as pa­ sidomėjo lustų gamybos galimybėmis kompiute­ rių pramonėje ir apskaičiavo, kad kompiuterių na­ šumas dvigubės kas aštuoniolika mėnesių. Mon­ santo manė, kad tokių pat rezultatų duos ir bio­ technologijos, turėdama galvoje, kad panašiai di­ dės bendrovės turtai. Kaip įsitikinsime vėliau, ben­ drovės laukė netikėtas smūgis. Kai genetiškai modifikuoti grūdai buvo dar vi­ siškai naujas gaminys, niekas nepajėgė tiksliai prognozuoti, kokių padarinių galima laukti, jiems patekus į aplinką. Tačiau daugelis aplinkosaugi­ ninkų ir vartotojų grupių ėmė nerimauti dėl to, kas gali grėsti, priėmus šią plačiau nepatikrintą tech­ nologiją. Dėl genetiškai modifikuoto maisto ypač nerimauta Europoje. Britanijoje nevartoti gene­ tiškai modifikuotų grūdų skatino atradimai, kuriuos padarė daktaras Arpadas Pusztai’s, tarptautiniu mastu pripažintas genetikas, dirbantis valstybinėje laboratorijoje Škotijoje. Savo tyrimuose Pusztai’s testavo bulves, į kurių baltymą, vadinamą lėkti­

nu, buvo įterptas genas, paimtas iš gėlės ir skir­ tas atlikti specifinio natūralaus insekticido funk­ ciją. Eksperimentai parodė, kad žiurkių, ėdusių ge­ netiškai modifikuotas bulves, organizme buvo pa­ stebėti pokyčiai, stipriai pakenkę jų imuninei sis­ temai, taip pat augimui. Kiti pripažinti mokslinin­ kai kritikavo Pusztai’o atradimus, o jis pats buvo atleistas iš valstybinės laboratorijos po to, kai te­ levizijos laidoje pasidalijo savo nerimu dėl gene­ tiškai modifikuoto maisto. Tuo metu genetiškai modifikuoto maisto tema beveik kasdien buvo gvildenama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Šis klausimas aptarinėtas daugybėje TV ir radijo diskusijų, šia tema orga­ nizuota begalė pokalbių šou ir pašnekesių telefo­ nu. Daugelis Britų visuomenės atstovų sakė nei­ giamai vertiną genetiškai modifikuotus grūdus, o kai kurie žmonės ėmėsi „tiesioginių veiksmų“ niokodavo pasėlius, augintus bandomuosiuose lau­ kuose įvairiose šalies vietose. Panašiai reaguota ir daugelyje kitų Europos šalių. Ilgainiui ši reakcija pasiekė ir JAV, kuriose anksčiau beveik niekas ne­ diskutavo šiuo klausimu. Jungtinėje Karalystėje septyni iš aštuonių pagrindinių prekybos centrų tin­ klų pakeitė savo požiūrį į genetiškai modifikuotą maistą. Penki prekybos tinklai savo prekės ženklu pažymėtuose gaminiuose visiškai uždraudė bet ko­ kias genetiškai modifikuotas sudedamąsias dalis, taip pat visi tinklai savo parduotuvėse pareikala­ vo geresnės informacijos prekių etiketėse. Dvi stambios bendrovės - Unilever ir Nestlė - paskelbė nebetoleruosiančios genetiškai modifikuotų maisto produktų. Kai kurie JAV ūkininkai, jau pradėję ma­ siškai auginti genetiškai modifikuotus javus, jų au­ ginimą nutraukė. Aplinkosaugininkų ir vartotojų grupių protes­ tai stipriai paveikė Monsanto. 1999 metais šios bendrovės akcijų vertė nukrito daugiau kaip treč­ daliu. Robertas Shapiro pasirodė televizijos laidoje, kurioje pripažino savo bendrovę smarkiai sukly­ dus: „Turbūt daugiau žmonių suerzinome ir suprie­ šinome negu įtikinome, - sakė jis. - Manau, kad mūsų pasitikėjimą ir susižavėjimą šia technologija daugelis palaikė pasipūtusiu globėjiškumu ar tik­

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

ra įžūlybe“. Šie žodžiai buvo visiška priešingybė vos prieš kelis mėnesius nuskambėjusioms jo kal­ boms ir savimi pasitikinčio pasaulio čempiono to­ nui. Monsanto buvo priversta atsisakyti vieno iš prieštaringiausių savo planų - sumanymo taikyti geną, pavadintą „terminatoriumi“. Dėl šio geno au­ galai, kurių sėklas bendrovė parduotų ūkininkams, turėjo subrandinti nedaigias sėklas. Taigi žemdir­ biams tektų kasmet pirkti iš bendrovės naujas sėk­ las. Monsanto kritikai pareiškė, kad ji bando įvi­ lioti ūkininkus į savotišką „biovergiją“. Galiausiai, pasak vieno šmaikštaus komentato­ riaus, Monsanto pačiai teko „apsiriboti“. Dėl ma­ siško pasipriešinimo genetiškai modifikuotam mai­ stui bendrovės akcijos labai nuvertėjo ir ji prara­ do nepriklausomos bendrovės statusą. Vėliau ji su­ sijungė su kita firma ir sudarė bendrovę Pharma­ cia Corporation. Tačiau naujojoje bendrovėje Monsanto liko nepriklausoma. Beveik netenka abe­ joti, kad korporacija ir vėl mėgins kurti bei par­ davinėti naujas genetiškai modifikuotas grūdines kultūras. Nepaisant Roberto Shapiro žodžių, ne­ gali būti tikras, kad bendrovė iš tiesų pakeitė sa­ vo nuomonę. Naujuose, 2000 metų kovą pasiro­ džiusiuose leidiniuose bendrovė teigia, jog pareiš­ kimai prieš genetiškai modifikuotą maistą tėra „šventeiviška retorika“. Tie, kurie atsisako nedel­ siant pradėti auginti modifikuotas kultūras, toliau rašoma leidinyje, „savanaudiškai siekia primesti visuomenei savo stabus ir Naujojo amžiaus tikė­ jimus“ - nesvarbu kokia kaina. Genetiškai modifikuoto maisto pavojų įvertinimas

Nors Robertas Shapiro tai neigia, genetiškai mo­ difikuoto maisto kritikai iš tiesų nerimauja (situa­ cijos santrauką žr. schemoje 19.11). Veikiausiai niekas negali tikrai patvirtinti, jog genetiškai mo­ difikuoti grūdai nekelia pavojaus. Genetinis kodas yra itin sudėtingas - papildžius augalus ar organiz­ mus naujais genais galima sukelti dar nenumaty­ tas ligas ar padaryti kitą žalą. Kadangi technolo­ gija beveik nepažįstama, stulbinamai dažnai pa­ sirodo nauji duomenys ir atradimai. 2000 metų ge­

579

gužę Britanijos vyriausybė pripažino, kad tūkstan­ čiai akrų* įprastinių aliejinių rapsų, kuriuos au­ gino ūkininkai, iš tikrųjų buvo užteršti genetiškai modifikuota medžiaga. Vos po kelių savaičių bu­ vo paskelbtas vokiečių tyrimas, kurio duomenimis genas, paprastai taikomas aliejiniam rapsui modi­ fikuoti, peržengė rūšių ribą ir atsirado bičių or­ ganizme. Tarp šių dviejų beveik vienas po kito pa­ skelbtų sukrečiančių pranešimų įsiterpė pačios Monsanto prisipažinimas, kad jos modifikuotose sojų pupelėse - bene plačiausiai prekybai augina­ moje genetiškai modifikuotoje kultūroje - esama netikėtų genų fragmentų, kurie anksčiau nebuvo pastebėti. Šie atradimai dar labiau patvirtina tai, dėl ko jau kuris laikas perspėja daugelis aplinkosaugos šalininkų. Nors genetinės modifikacijos potencia­ liai gali duoti didžiulę naudą, tačiau su jomis susi­ jusių pavojų neįmanoma prognozuoti ir sunku ap­ skaičiuoti. Paskleisti aplinkoje genetiškai modifi­ kuoti organizmai gali sukelti grandinę tiesioginių atoveiksminių padarinių, kuriuos bus sunku nuola­ tos stebėti ir kontroliuoti. Susidūrę su tokia dilema, daugelis aplinkosaugininkų linksta vadovautis va­ dinamąja atsargos nuostata. Pagal šią nuostatą, kai abejojama, ar naujos kryptys nesukels pavo­ jų, verčiau laikytis esamos praktikos, o ne ją keisti.

Žvelgiant įateitį Naujasis amžius tik prasidėjo, todėl negalime nu­ matyti, ar šis šimtmetis pasižymės taikia socialine bei ekonomine raida, ar vis gausėjančiomis globa­ linėmis problemomis, kurias išspręsti - ne žmoni­ jos jėgoms. Priešingai prieš du šimtus metų išsa­ kytoms sociologų viltims, aiškiai matome, kad mo­ dernioji pramonė, technologijos ir mokslas anaiptol nėra visapusiškai naudingi. Mūsų pasaulis kur kas tankiau gyvenamas ir turtingesnis negu kada nors buvo, tačiau jis taip pat balansuoja ties ekologi­ nės katastrofos riba. * 1000 akrų atitinka m aždaug 44 0 hektarų.

(Red. pas t.)

580

19 SKYRIUS

Pagrindinės GMP auginimo vietos pasaulyje (milijonai akrų) *

Ispanijos, Prancūzijos, Portugalijos duomenys ** Rumunijos, Ukrainos duomenys

JAV Genetiškai modifikuotiems produktams (GMP) auginti tenka 72% visos žemės (akrais). Kaskart stiprėja pasipriešinimas GMP, o bendrovės ir vyriausybė atsižvelgia į šią opoziciją. Genetiškai modifikuoti per 30% pasėlių, tarp jų sojų (50%), medvilnės, aliejinių rapsų, pomidorų ir daržovių.

GM javai, kukurūzai

Vyrauja GM maisto revo­ liucijos skeptikai. Stipri vartotojų opozicija. GMP prekybai šiek tiek augina­ ma Vokietijoje ir Prancūzi­ joje, dar mažiau Ispanijoje ir Portugalijoje. Įstatymais leidžiama modifikuoti de­ šimt produktų rūšių, tarp jų - aliejinius rapsus, kuku rūzus, tabaką ir aguonas.

KANADA Trečioji vieta pasaulyje pagal GMP. Daugiausia auginami modifikuoti aliejiniai rapsai, kukurūzai ir sojos.

ARGENTINA Antroji iš didžiausių pasau­ lyje sojos pupelių ir kuku­ rūzų augintojų. Beveik visa sojų kultūra dabar gene­ tiškai modifikuota. Vyriau­ sybė ir ūkininkai labai remia naująją technologiją.

©

AUSTRALIJA Apie 100 000 ha auginama GM medvilnė, tačiau varto­ tojai ir įstatymų leidėjai vis labiau nerimauja. Informacija etiketėse dabar privaloma.

©f PIETŲ

AFRIKA

Genetiškai modifikuoti apie 100 000 ha pasėlių. Kitų Afrikos šalių informacija nepatikima. Keletas jų at­ lieka bandymus, bet preky­ bai GMP dar neaugina. GMP bendrovės veržiasi į Zimbabvę, Kamerūną, Nigeriją, Keniją, Egiptą.

MEKSIKA ©I GMP tenka

beveik 100 000 ha pasėlių - daugiausia medvilnės, bulvių, kukurūzų ir ryžių. Masiškai GMP importuojami iš JAV.

GM pasėlių plotai pasaulyje, milijonai akrų, 1999 m. 60 50 — O)

Gi

RUSIJA, RYTŲ EUROPA

2 40- H

tiek GMP pasėlių yra Rusijoje, pažengę bandy­ mai Lenkijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Ru­ munijoje, tačiau statistika nepatikima, o teisinis regu­ liavimas paprastai negriežtas.

ČD

©f Šiek

KINIJA Ketvirtoji iš didžiausių pasaulyje GMP augintojų. Daugiausia auginama modi­ fikuota medvilnė ir taba­ kas. Pradeda gaminti GM maistą. Įstatymai reikalauja apie tai informuoti etike­ tėse. Statistika nepatikima.

Pietų Afrika

© T EUROPA

m

ro

30 —

c o

20

JAPONIJA

10

Stiprėja simpatijos GMP priešininkams. Įstatymai reikalauja teikti informaciją apie GMP etiketėse. Pasaulinė GM maisto importo lyderė. Leidžiama pardavinėti šešių kultūrų rūšių 22 atmainas.

-

0-

n

© PIETŲ AMERIKA

Kolumbija: importuoja daug GM kukurūzų ir sojų iš JAV bei Argentinos. GMP kūrimo srityje atlie­ kama šiek tiek bandymų. Urugvajus: atliekama daug lauko bandymų, tačiau prekybai GMP dar neauginami. Ekvadoras: čia vyrauja griežti biologinės saugos įstatymai, tačiau importuoja daug GMP iš JAV. Brazilija: prekybai GMP neauginami. Į šalį stipriai veržiasi GMP bendrovės. Vyriausybė pragmatiška. Augins GMP, jei išsiplėtos pasaulinė rinka.

©f

INDIJA GMP stipriai priešinasi žemdirbių sąjungos. Taisyklės kuriamos, bet silpna teisėtvarka. Dar nėra prekybai skirtų GMP pasėlių.

NAUJOJI ZELANDIJA Įsteigta karališkoji komi­ sija GMP privalumams ir trūkumams šalyje išnagrinėti. Savanoriškas importo moratoriumas vieneriems metams.

Schema 19.11. Genetiškai modifikuotas maistas: pasaulinė apžvalga Šaltiniai: ISAAA; Monsanto; FoE Europe; GEN; Reuters. Iš The Guardian, 24 July 2000.

TAILANDAS Draudžiama importuoti GMP. Griežtos auginimo ir importo taisyklės. Į šalį veržiasi GMP bendrovės iš kitų valstybių.

KORĖJA ©TPIETŲ Planuojamas boikotas. Nuo 2001 m. reikalauja­ ma etiketėse pateikti informaciją apie GMP. Didėja opozicija GMP.

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

Ar turėtume nuleisti rankas ir pulti į neviltį? Tikrai ne. Sociologai siūlo mums vieną svarbų da­ lyką - gilų supratimą apie tai, kad socialines ins­ titucijas kuria žmonės. Taigi įžvelgiame galimy­ bę kontroliuoti savo likimą ir formuoti savo gy­ venimus geresne linkme taip, kaip negalėjo įsivaiz­ duoti ankstesnės kartos. Tvarios raidos idėja, kurią jau aptarėme, pa­ dėjo palaikyti kai kurias svarbias aplinkosaugos naujoves. Paminėtinos ekologinio efektyvumo ir ekologinės modernizacijos koncepcijos. Ekologi­ nis efektyvumas reiškia ekonomikos augimą ska­ tinančių technologijų kūrimą ir plėtrą, darant kuo mažiau žalos aplinkai. Pakankamai ilgai, net iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos, kuomet pa­ sirodė Brundtland pranešimas, buvo paplitusi nuo­ monė, jog dauguma pramonės raidos atmainų ne­ suderinamos su ekologine apsauga. Pagrindinė ekologinės modernizacijos teiginio idėja - minė­ tos nuomonės klaidingumas. Taikant ekologiškai efektyvias technologijas galima sukurti tokias eko­ nominės raidos formas, kurios sujungtų ekonomi­ kos augimą su aplinkai palankia politika. Ekologinės modernizacijos siūlomas galimybes galima parodyti, pasirėmus atliekų šalinimo pra­ mone. Dabar ši pramonė perdirba tonas atliekų, kasdien sukaupiamų pramonės ir vartotojų. Kaip jau įsitikinome, dar visai neseniai diduma šių at­ liekų buvo paprasčiausiai mechaniškai apdoroja­ mos ir laidojamos. Dabar ši pramonės šaka kei­ čiama. Dėl techninės pažangos tapo pigiau gaminti laikraštinį popierių iš makulatūros, o ne iš medie­ nos masės, kaip anksčiau. Taigi atsiranda ekono­ minės, o ir ekologinės paskatos pakartotinai nau­ doti perdirbtą popierių, užuot be atvangos kirtus medžius. Ne tik pavienės bendrovės, bet ir ištisos pramonės šakos aktyviai siekia dirbti „be atliekų“ - kitaip tariant, būsimoms gamybos reikmėms perdirbdamos ir pakartotinai naudodamos visas atlie­ kas. Toyota ir Honda bendrovės savo automobi­ lių dalims naudoja 85% perdirbtų medžiagų. Šia­ me kontekste atliekos ima reikšti nebe žalingą me­ džiagų išmetimą, o pramonės išteklius ir tam tik­ ru mastu priemones naujoms technologinėms nau­ jovėms pastūmėti.

581

Iškalbinga, jog kai kurie svarbūs įnašai į ant­ rinio atliekų naudojimo, taigi ir į tvarios raidos procesus atkeliavo iš informacinių technologijų pramonės ypatingos koncentracijos vietų, tokių kaip Silicio slėnis Kalifornijoje. Informacinės tech­ nologijos, priešingai daugeliui ankstesnių pramo­ nės gamybos rūšių, yra ekologiškai švarios. Kuo labiau jos įtraukiamos į pramonės gamybą, tuo di­ desnė tikimybė, jog sumažės aplinkai žalingi po­ veikiai. Tai gali tapti tam tikra atspara skurdžiau­ sių pasaulio visuomenių būsimai raidai. Kadangi informacinių technologijų vaidmuo įgis kur kas di­ desnę reikšmę, šios visuomenės bent kai kuriose gamybos srityse galės siekti sparčios ūkinės plėt­ ros, išvengdamos taršos, būdingos senesnėms in­ dustrinėms ekonomikoms. Bet ir karščiausi ekologinės modernizacijos rė­ mėjai yra priversti sutikti, jog žemės aplinkos gel­ bėjimas veikiausiai pareikalaus keisti nelygybės lygmenis, kurie dabar egzistuoja pasaulyje. Kaip jau sužinojome, industrinėms šalims šiandien tenka apie penktadalį pasaulio gyventojų. Tačiau būtent jos atsakingos už 75 procentus išsklaidų, teršian­ čių atmosferą ir spartinančių visuotinį klimato at­ šilimą. Išsivysčiusiame pasaulyje vidutinis gyven­ tojas vartoja gamtinius išteklius dešimtis kartų sparčiau negu mažiau išsivysčiusiame. Prie aplinką žalojančios veiklos neturtingose šalyse pirmiau­ sia prisideda pats šių šalių skurdas. Ekonomiškai sunkiai besiverčiantys žmonės neturi kitos išeities, kaip tik kuo daugiau naudoti jiems prieinamus vie­ tinius išteklius. Todėl tvarios raidos nevalia trak­ tuoti atskirai nuo globalinių nelygybių.

Ar rūpinimasis aplinka yra sociologinė problema? Kodėl aplinka turėtų rūpėti sociologams? Argi klausimai, kuriuos nagrinėjame, nepriklauso tik gamtos mokslų ar technologijų specialistams? Argi žmonių poveikis gamtai nėra fizinis, sukurtas nau­ dojant modernias gamybos technologijas? Tikra tiesa, tačiau moderni pramonė ir technologijos at­ sirado sąsajoje su atskiromis socialinėmis institu­

582

19 SKYRIUS

cijomis. Mūsų poveikis aplinkai, kaip ir daugelis jo padarinių, turi socialinę kilmę. Todėl žemės aplinkos gelbėjimas reiškia ne vien technologinius, bet ir socialinius pokyčius. Geriau­ sias to pavyzdys - didžiulės globalinės nelygybės. Maža galimybių, jog neturtingos besivystančio pa­ saulio šalys paaukos savo ekonominę plėtrą dėl ap­ linkos problemų, kurias daugiausia sukūrė turtin­ gosios. Tačiau žemė, atrodo, neturi tiek išteklių, kad kiekvienas planetos žmogus galėtų gyventi pagal

1.

T E M OS S A N T R A U K A

2.

3.

4.

5.

standartus, kuriuos laiko savaime užtikrintais dau­ guma industrinių visuomenių. Vadinasi, jei netur­ tingieji pasaulio sektoriai turėtų kilti drauge su tur­ tingesniais, pastariesiems veikiausiai reikėtų per­ žiūrėti savo lūkesčius dėl nuolatinio ekonomikos augimo. Kai kurie „žaliųjų“ autoriai teigia, jog no­ rint išvengti visuotinės ekologinės katastrofos, tur­ tingųjų šalių žmonės privalo priešintis vartotojiš­ kumui ir grįžti prie paprastesnio gyvenimo būdo.

Gyventojų gausėjimas - viena iš reikšmingiausių globalinių problemų, su kuriomis šiuo metu susidūrė žmonija. Maltusizmas yra idėja, kurią prieš du šimtus metų pirmasis pagarsino Thomas Malthusas: gyven­ tojų prieaugis turi tendenciją aplenkti išteklius, reikalingus jiems išlai­ kyti. Jei žmonės neapribos savo lytinių santykių dažnio, dėl pertek­ linio gyventojų prieaugio ateityje tikrai įsivyraus skurdas ir badas. Gyventojų gausėjimo tyrimai vadinami demografija. Diduma demo­ grafijos darbo yra statistinio pobūdžio, tačiau demografams taip pat rūpi išsiaiškinti, kodėl gyventojų modeliai įgijo būtent tokią šiandie­ ninę jų formą. Svarbiausios gyventojų analizės sąvokos yra gimsta­ mumo rodiklis, mirtingumo rodiklis, specialusis gimstamumo rodiklis ir vaisingumo rodiklis. Gyventojų modelių pokyčiai paprastai nagrinėjami demografinės per­ eigos proceso požiūriu. Ikiindustrinės visuomenės pasižymėjo dide­ liu gimstamumu ir dideliu mirtingumu. Industrializacijai prasidėjus, gyventojų skaičius ėmė didėti, nes mirtingumas sumažėjo, o gimsta­ mumui sumažėti reikia daugiau laiko. Pagaliau pasiekiama nauja mažo gimstamumo ir mažo mirtingumo pusiausvyra. Planuojama, kad 2150 metais žemėje gyvens per 10 milijardų žmo­ nių. Labiausiai prie šio prieaugio prisidės besivystantis pasaulis, kurio šalyse vyks demografinė pereiga, ir, kol bus pasiekta stabilizacija, sparčiai gausės gyventojų. Išsivysčiusiame pasaulyje gyventojų prie­ augis bus labai nedidelis. Čia vyks kitas - gyventojų senėjimo - proce­ sas, taip pat absoliučiai sumažės jaunų žmonių skaičius. Šios gyventojų pasiskirstymo pagal skaičių ir amžių tendencijos turės didelių implikacijų darbo rinkoms, socialinės rūpybos sistemoms, vandens ir maisto atsargoms, gamtinei aplinkai ir gyvenimo mieste sąlygoms. Gamtoje mažai liko vietų, kurių nepalietė žmogaus veikla. Dabar visos visuomenės susiduria su aplinkos ekologijos problemomis - patyru­ sios modernios pramonės ir technologijų poveikį, sprendžia, kaip įveik-

GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ

ti ir sustabdyti žalą aplinkai. XX a. aštuntajame dešimtmetyje popu­ liarinta „augimo ribų“ idėja: jos šalininkai teigė, kad pramonės au­ gimas ir plėtra nesuderinami su ribotais žemės ištekliais. Tvarios raidos idėja - priešingai, pabrėžia, jog augimas turėtų vykti, tačiau taip, kad, užuot sekinęs išteklius, juos pakartotinai naudotų. 6. Pasaulinių vartojimo modelių iškilimas rodo ekonomikos augimą, ta­ čiau kartu daro žalą aplinkos ištekliams ir stiprina globalinę nelygy­ bę. Energijos ir žaliavų Vakarų šalyse suvartojama gerokai daugiau negu kitose pasaulio teritorijose. Tačiau žala aplinkai, kurią daro di­ dėjantis vartojimas, skaudžiausiai paveikia neturtinguosius. 7. Grėsmę aplinkai kelia daugelis šaltinių. Kai kurie jų susiję su tarša ir atliekomis, išmetamomis į atmosferą: tai - oro tarša, rūgštiniai lietūs, vandens tarša ir antriniam naudojimui netinkamos kietosios atliekos. Kiti pavojai aplinkai atsiranda dėl senkančių atsinaujinančių gamti­ nių išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis ir miškai. Šie pavojai taip pat susiję su biologinės įvairovės mažėjimu. 8. Dauguma aplinkos problemų yra mokslo ir technologijų plėtros pa­ dariniai. Visuotinis klimato atšilimas reiškia laipsnišką žemės tem­ peratūros kilimą dėl didėjančios anglies dvideginio ir kitų dujų kon­ centracijos atmosferoje. Galimi atšilimo padariniai yra labai rimti potvyniai, ligų plitimas, ekstremalios oro sąlygos, kylantis jūrų van­ dens lygis. Visuotinis klimato atšilimas gali grėsti visai žmonijai, tačiau sunku sutelkti pastangas jam įveikti: juk atšilimo priežastys ir gali­ mos pasekmės labai neaiškios. 9. Genetiškai modifikuoti javai sukurti, reguliuojant augalų genetinę san­ darą. GM maistas vertinamas prieštaringai: viena vertus, genetinės modifikacijos gali duoti milžinišką naudą, mažinant badą bei prastą mitybą, bet, kita vertus, technologija yra nauja ir gali būti pavojinga tiek žmonėms, tiek ir gamtinei aplinkai. Atsargos nuostata teigia, jog tuomet, kai abejojama, ar naujos kryptys nekels pavojaus, verčiau lai­ kytis esamos praktikos, užuot strimgalviais puolus prie naujovių. 10. Ekologinis efektyvumas reiškia ekonomikos augimą skatinančių tech­ nologijų kūrimą ir plėtrą, darant mažiausiai žalos aplinkai. Ekologi­ nė modernizacija - tai įsitikinimas, kad ekonomikos augimas ir ap­ linkos apsauga nėra nesuderinami.

1. 2. 3. 4.

Kodėl demografiniai tyrimai vadintini sociologiniais? Kodėl sumažėjus mirtingumui, gimstamumas dar taip ilgai išlieka di­ delis? Ar mokslą arba visuomenę galima kaltinti dėl žalos aplinkai? Ar globalinės rizikos epochoje individas gali ką nors pakeisti?

583

584

19 SKYRIUS

5.

.

6

Ar sąžininga reikalauti, kad besivystančios šalys laikytųsi „augimo ribų“, kai Vakarai jau beveik baigė industrializuotis? Ar Malthusas galiausiai buvo teisus?

Papildoma literatūra

Caroline Bledsoe, Susana Lerner and Jane I. Guyer. Fertility and the Malė Life-cycle in the Era of Fertility Decline. - Oxford: Oxford University Press, 2000. Paul Brown. Global Warming: Can Civilization Survive? - London: Blandford, 1996. Amanl E. EI Obeid (ed.). Food Security: New Solutions for the Twenty First Century. - Ames: Iowa State University Press, 1999. Steve Hinchliffe and Kath Woodward (eds). The Natūrai and the So­ čiai: Uncertainty, Risk, Change - New York: Routledge, 2000. Geoffrey McNicoll. Population Weights in the International Order. - New York: Population Council, 1999. G. Tyier Miller, Jr. Living in the Environment: Principles, Connestions and Solutions. - London: Brooks/Cole, 2000. David Pearce and Edward Barbier. Blueprint for a Sustainable Economy. - London: Earthscan, 2000.

Interneto nuorodos

Centre for Population Studies, London School of Hygiene and Tropical Medicine http://www.lshtm.ac.uk/eps/cps Department of the Environment, Transport and the Regions (UK) envi­ ronment pages www.environment.detr.gov.uk Environmental Organization Web Directory www.webdirectory.com Friends of the Earth http://www.foe.co.uk Greenpeace http://www.greenpeace.org.uk United Nations Development Programme http://www.undp.org

• Ar sociologija - mokslas?

588

• Tyrimo procesas

588

• Priežastis ir padarinys

590

• Tyrimai realiajame pasaulyje: problemos, spąstai, dilemos 598 • Išvados: sociologijos įtaka

603

20 skyrius. Sociologinių tyrimų metodai

Delta Airlines stiuardesių mokymo centre Atlan­

toje 123 busimosios skrydžių palydovės sėdėjo ir klausėsi vadovo aiškinimų, jog šypsena - vertin­ giausia skrydžių palydovo savybė. Arlie Hochschild, Kalifornijos universiteto sociologijos dėsty­ toja, nuvyko į Atlantą išklausyti šių kursų ir ap­ rašė juos savo knygoje The Managed Heart, 1983 („Valdoma širdis“). „Dabar, merginos, noriu, kad pasistengtumėte ir tikrai nusišypsotumėte, - kalbėjo vadovas kursantėms. - Šypsena - vertingiausia jūsų savybė. Noriu, kad ja panaudotumėte. Šypsokitės. Tikrai šypsokitės, apsirūpinkite šypsena.“ Vadovaudamiesi savuoju skrydžių palydovių ty­ rimu, Hochschild nauju matmeniu papildė socio­ logų mąstymo apie darbo pasaulį būdus. Vakarų ekonomikoms vis labiau remiantis paslaugų tei­ kimu, atsiranda poreikis suprasti emocinį mūsų at­ liekamo darbo stilių. Skrydžių palydovo darbas panašus į daugelį ki­ tų darbų, kuriuos šiandien dirbate ir jūs, ir jūsų draugai. Kad ir kuo besiverstumėte, tarkime, pardavinėtumėte kavą ar statytumėte į aikštelę auto­ mobilius, daugelis šiandienių darbų pareikalaus ne vien fizinių pastangų, bet ir šio to daugiau. Tie­ siog būtina, kad pasiūlytumėte tai, ką Hochschild vadina „emociniu darbu“ - šiam darbui dirbti rei­ kia išmokti valdyti jausmus, kad galėtumėte savo veido mimika ir kūno laikysena kurti viešai pa­ stebimas (ir priimtinas) išraiškas. Pasak Hoch­ schild, bendrovės, kurioms dirbate, iš jūsų reika­ lauja ne vien fizinės veiklos, bet ir jausmų. Dar­ bo metu jūsų šypsena priklauso bendrovei. Nemažai laiko Hochschild praleido auditorijose, kadangi dalyvaujant stebėti socialinius procesus

- puikus būdas juos tirti. Ji taip pat rengė indivi­ dualias apklausas ir taip galėjo surinkti daugiau informacijos, negu tai būtų pavykę padaryti vien stebint užsiėmimus. Hochschild tyrimas atskleidė tą gyvenimo aspektą, kurį dauguma žmonių ma­ no suprantanti, tačiau iš tiesų suprantanti paviršuti­ niškai. Sociologė atrado, kad paslaugų darbuoto­ jai, kaip ir dirbantys fizinį darbą žmonės, dažnai jaučiasi nutolę nuo tų savimonės identiteto aspektų, kurių tenka atsisakyti dirbant. Pavyzdžiui, dirbantis fizinį darbą žmogus gali pajusti, kad jo rankos yra mašinos detalė, ir tik retkarčiais virsta jas judinan­ čio asmens dalimi. Apie panašius dalykus Hoch­ schild pasakojo paslaugų darbuotojai, sakydami, jog šypsena - ne jų, bet ant jų. Kitaip tariant, šie darbuotojai jautėsi nutolę nuo savo jausmų. Tai iš tiesų įdomu, turint galvoje faktą, jog emocijos pa­ prastai laikomos gelmine ir itin asmeniška žmo­ gaus dalimi. Nuo knygos „Valdoma širdis“ pasirodymo Hochschild idėjomis rėmėsi daugelis kitų moks­ lininkų. Nors sociologės tyrimai buvo atlikti vie­ noje iš labiausiai išsivysčiusių „paslaugų ekono­ mikų“ - Jungtinėse Valstijose - jos atradimai tinka daugeliui dabartinių visuomenių. Viso pasaulio ša­ lyse paslaugų sektorius sparčiai plečiasi, - vadi­ nasi, vis daugiau žmonių darbovietėje turi atlikti „emocinį darbą“. Pasirodė, kad kai kuriose šaly­ se ši užduotis būna gana sudėtinga, pavyzdžiui Grenlandijoje, kurioje tradiciškai neįprasta šypsotis viešumoje (žr. p. 40). Šiose šalyse reikalaujama, kad paslaugų darbuotojai kartais dalyvautų spe­ cialiose „šypsenos pratybose“, kurios ne itin ski­ riasi nuo Delta Airlines stiuardesių mokymo kursų.

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

Sociologiniai klausimai

Sociologinių tyrimų užduotis - įžvelgti, kas glū­ di už paviršinio kasdienio gyvenimo supratimo lygmens, kaip šitai padarė Hochschild. Gerai at­ likti tyrimai turėtų padėti mums iš naujo suprasti savo socialinius gyvenimus. Jie turėtų mus nuste­ binti savo užduodamais klausimais ir atitinkamais atradimais. Teorijose ir tyrimuose sociologams rūpi klausimai, dažnai panašūs į tuos, dėl kurių nera­ mu ir kitiems žmonėms. Tačiau šitokių tyrimų re­ zultatai neretai prieštarauja „sveikam protui“. Kokiomis aplinkybėmis gyvena mažumų gru­ pės? Kaip masinis badas gali egzistuoti pasauly­ je, kuris dabar gerokai turtingesnis negu buvo kada nors anksčiau? Kokius padarinius mūsų gyveni­ mams turės vis didesnis informacinių technologijų naudojimas? Ar šeima kaip institucija pradeda irti? Sociologai stengiasi atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų. Jų gauti duomenys anaiptol nėra galu­ tiniai ir lemiami. Vis dėlto sociologijos teorija ir tyrimai visuomet siekia atsikratyti spekuliatyvaus būdo, kurį tokiems klausimams spręsti taiko pa­ prastas žmogus. Gerai atliekamam sociologiniam darbui būdingos pastangos kiek įmanoma tiksliau formuluoti klausimus, taip pat pirma surinkti fak­ tinius įrodymus, o tik po to daryti išvadas. Norė­ dami pasiekti šių tikslų, privalome žinoti, kurie ty­ rimų metodai bus naudingiausi konkrečiai studijai ir kaip geriau analizuoti rezultatus. Kai kurie klausimai, keliami sociologų tyrimų studijose, daugiausia yra faktiniai klausimai. Pa­ vyzdžiui, nagrinėjant daugelį nusikalstamumo ir teisėtumo aspektų, reikia tiesioginių ir sistemin­ gų sociologinių tyrinėjimų. Galėtume paklausti, kurios nusikaltimų formos labiausiai paplitusios, kokia procentinė sulaikytų nusikalstančių žmonių dalis, kiek jų galiausiai pripažįstami kaltais ir įka­ linami? Prieš atsakant į tokio pobūdžio faktinius klausimus, dažnai prireikia nuodugnių tyrimų. Pa­ vyzdžiui, oficialioji nusikalstamumo statistika, ro­ danti esamą nusikalstamos veiklos lygį, turi abe­ jotiną vertę. Mokslininkai, tyrinėję nusikalstamu­ mo lygmenis, nustatė, kad policijai pranešama vos apie pusę visų sunkių nusikaltimų.

587

Suprantama, faktinės žinios apie kurią nors vie­ ną visuomenę ne visada atskleis, .ar turime reika­ lą su neįprastu atveju ar su labai bendra aplinky­ bių aibe. Todėl sociologams dažnai prireikia kel­ ti lyginamuosius klausimus, kurie vieną sociali­ nę visuomenės situaciją gretina su kita, arba kont­ rastingus pavyzdžius, paimtus iš skirtingų visuo­ menių. Šit Britanijos ir Jungtinių Valstijų sociali­ nės ir teisinės sistemos gerokai skiriasi. Tipiškas lyginamasis klausimas galėtų skambėti taip: kuo skiriasi šių dviejų šalių nusikalstamos elgsenos ir teisėsaugos modeliai? (Iš tiesų tarp jų randama kai kurių esminių skirtumų.) Sociologai palygina ne tik esamas visuomenes, bet ir jų dabartį bei praeitį. Šiais atvejais socio­ logai kelia raidos klausimus. Norėdami suprasti moderniojo pasaulio kilmę, turime pažvelgti į ankstesnes visuomenės formas ir išnagrinėti pa­ grindinę kryptį, kurią įgavo kaitos procesai. Ga­ lime, pavyzdžiui, tyrinėti, kaip atsirado pirmieji kalėjimai ir kaip jie atrodo šiandien. Gvildendami faktinius klausimus, kuriuos so­ ciologai labiau linkę vadinti empiriniais tyrimais, ieškome atsakymo, kaip tai įvyksta. Tačiau socio­ logija nėra vien faktų - tegu svarbiausių ar įdo­ miausių- rinkimas. Mums visuomet reikia inter­ pretuoti faktus, o kad tai padarytume, reikia išmok­ ti formuluoti teorinius klausimus. Daugelis so­ ciologų pirmiausia nagrinėja empirinius klausimus, tačiau jei savo tyrimuose jie nesivadovaus tam tik­ romis teorinėmis žiniomis, jų tyrimai vargu ar bus įžvalgūs. Tai pasitvirtina net ir tuomet, kai tyri­ mais siekiama tik praktinių tikslų (žr. lentelę 20.1). Šiame skyriuje panagrinėsime klausimą, ar so­ ciologija gali būti laikoma mokslu. Daugelis so­ cialinės tikrovės bruožų rodo, kad jos negalima tirti taip, kaip tiriamas gamtos pasaulis. Šį klausimą vėliau aptarsime detaliau. Tuomet apžvelgsime kai kuriuos pagrindinius sociologinių tyrimų apima­ mus elementus, o paskui - skirtingus sociologi­ nių tyrimų metodus. Panagrinėsime ir kai kuriuos tikrus tyrinėjimus -juk tarp etalonų ir realiai taikomų tyrimo meto­ dų dažnai ryškėja priešpriešos.

588

20 SKYRIUS

Lentelė 20.1. Sociologinių klausimų rūšys Faktinis klausim as

K as įvyko?

Lyginam asis klausim as

A r tai įvyko visur?

N uo X X a. devintojo d e šim tm ečio m erg aič ių išsilavinim o rezu ltata i ge re sn i negu berniukų. A r šis reiškinys yra pasau linis, ar vyksta tik B ritani­ jo je, o gal tik ku ria m e nors jo s regione?

R aidos klausim as

Teorinis klausim as

A r tai įvyksta per

K okie m erg aič ių išsilavinim o p a s ie k im ų m odeliai

tam tik rą laikotarpį?

reiškėsi bė g an t laikui?

K okia šio reiškinio priežastis?

K odėl m erg aitėm s d a b a r g e riau sekasi m okykloje? Kuriuos veiksnius tu rė tu m e p a nag rinėti, kad p a aiškintum e šį pokytį?

Ar sociologija - mokslas? Durkheimas, Marxas ir kiti sociologijos klasikai laikė ją mokslu. Bet ar iš tiesų galime moksliškai tyrinėti žmogaus socialinį gyvenimą? Mokslas yra sistemiškas empirinio tyrimo metodų taikymas, duomenų analizė, teorinis mąstymas ir loginis ar­ gumentų plėtojimas. Šių būdų paskirtis - pažinti specifinį objektą. Pagal šį apibrėžimą, sociologija yra mokslinė veik­ la. Ji apima sisteminius empirinių tyrimų meto­ dus, duomenų analizę ir teorijų interpretavimą, re­ miantis turimais faktais bei loginiais argumentais. Tačiau socialinės tikrovės tyrimai skiriasi nuo fizinio pasaulio įvykių stebėjimų, todėl sociologija negali būti modeliuojama remiantis gamtos mokslų pavyzdžiu. Priešingai gamtos objektams, žmonės yra savipažinios būtybės, suteikiančios prasmę ir tikslą tam, ką daro. Todėl socialinio gyvenimo net negalėsime tiksliai apibūdinti, pirma nesuvokę, ko­ kiomis sampratomis žmonės grindžia savo elgse­ ną. Pavyzdžiui, jei mirtis apibūdinama kaip savi­ žudybė, vadinasi yra žinoma, ką būtent šis žmo­ gus ketino daryti. Savižudybė gali įvykti tik tuo­ met, kai individas nuolat galvoja apie susinaiki­ nimą. O jei kas atsitiktinai pateko po automobilio ratais, negalima sakyti, jog šis žmogus nusižudė. Visuomenės tyrimai nuo gamtos pasaulio ty­ rimų skiriasi ir dėl kitos priežasties. Savo veiks­ mais nuolatos kuriame ir atkuriame visuomenes, kuriose gyvename. Visuomenė nėra statiškas ar ne­

kintamas esinys; dėl pakartotinių individų veiks­ mų socialinės institucijos nuolatos atkuriamos laike bei erdvėje. Sociologijai rūpi tirti žmones, o ne inertiškus objektus. Todėl sociologijos sąsajos su jos tyrimų objektu neišvengiamai skiriasi nuo gam­ tos mokslo sąsajų su fiziniu pasauliu. Žmonės geba suprasti sociologijos žinias ir į jas reaguoti taip, kaip negali gamtos pasaulio elementai. Sociolo­ gija gali duoti naudą būtent šiuo būdu - kaip ga­ linga išlaisvinamoji jėga. Negalėjimas studijuoti žmonių tiksliai taip, kaip gamtos pasaulio objektų, tam tikrais aspektais yra sociologijos pranašumas. Tyrėjams sociologams naudinga galimybė tiesiogiai apklausti tuos, ku­ riuos jie tiria, - kitus žmones. Tačiau kitais atžvil­ giais sociologija kuria sunkumus, su kuriais nesu­ siduria gamtos mokslai. Žmonės, suvokiantys, jog jų veikla kruopščiai tiriama, dažnai elgiasi kitaip negu įpratę. Jie gali sąmoningai demonstruoti ki­ tokią, šiaip jiems nebūdingą elgseną ir mąstyse­ ną. Tokie žmonės netgi stengiasi „padėti“ tyrėjui, reaguodami taip, kaip jam - jų galva - norėtųsi.

Tyrimo procesas Dabar pažvelkime į tarpsnius, kuriuos paprastai ap­ ima tiriamasis darbas.Tyrimų procesą nuo tyrinė­ jimo pradžios iki atradimų publikacijos ar patei­ kimo rašytine forma sudaro keletas skirtingų pa­ kopų.

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

Tyrimo problema

Kiekvieno tyrimo pradžia - tyrimo problemos for­ mulavimas. Kartais neturime faktinių žinių apie mums rūpimą sritį ir norime daugiau sužinoti apie tam tikras institucijas, socialinius procesus ar kul­ tūras. Tyrėjas gali ketinti atsakyti į tokius klausi­ mus: kiek procentų gyventojų itin religingi; ar žmonės šiandien iš tiesų nusistatę prieš „įtakingą vyriausybę“; ar smarkiai moterų ekonominė pa­ dėtis atsilieka nuo vyrų padėties? Tačiau geriausi sociologiniai tyrimai praside­ da nuo keblių problemų, tikrų mįslių. Mįslė reiš­ kia ne tik informacijos stoką, bet ir mūsų supra­ timo spragą. Gebėjimą atlikti vertingus sociolo­ ginius tyrimus daugiausia lemia menas tinkamai apibrėžti galvosūkius. Užuot tiesiog paklausus „kas čia vyksta?“, atliekamas galvosūkius sprendžian­ tis tyrimas, kuriuo mėginama papildyti mūsų su­ pratimą, kodėl įvykiai klostosi būtent taip, o ne kitaip. Taigi galėtume paklausti: kodėl kinta reli­ gijų modeliai? Dėl kokių priežasčių pasikeitė gy­ ventojų balsų santykis pastarųjų metų rinkimuo­ se? Kodėl itin prestižinėse darbo vietose dirba gana mažai moterų? Joks tyrimas nėra savaiminis. Tyrimų proble­ mas formuoja tęstinė veikla, vienas tyrimų pro­ jektas nesunkiai gali paskatinti imtis kito, kadan­ gi iškelia dalykus, į kuriuos tyrėjas pirma nebu­ vo atsižvelgęs. Sociologas gali aptikti mįslę, skai­ tydamas apie kitų tyrėjų darbus knygose ir žur­ naluose arba suvokdamas visuomenėje esant spe­ cifines tendencijas. Pavyzdžiui, pastaraisiais me­ tais daugėjo programų, kuriomis buvo siekiama psichikos ligonius gydyti bendruomenėje, užuot uždarius juos į ligoninę. Sociologams galėtų kilti klausimai: kas sukėlė šį požiūrio į psichikos ligo­ nius poslinkį? Kokios pasekmės tikėtinos ir pa­ tiems pacientams, ir visai bendruomenei? Esamų faktų apžvalga

Nustačius problemą, tyrimų procese paprastai žen­ giama į kitą tarpsnį - apžvelgiami visi prieinami konkrečios srities faktai: gal ankstesni tyrimai pa­ kankamai gerai išnagrinėjo šią problemą. Jei to nė­

589

ra, tyrėjui prireiks kruopščiai patikrinti, ar esama bent kiek susijusių tyrimų, ir pažiūrėti, kiek jie bū­ tų naudingi. Ar pirmesni tyrėjai įžvelgė tą pačią mįslę? Kaip jie bandė ją įminti? Kuriuos proble­ mos aspektus jų tyrimai paliko nenagrinėtus? Se­ miantis idėjų iš kitų tyrėjų, sociologams lengviau išsiaiškinti problemas, kurias būtų galima kelti, ir metodus, kuriuos būtų galima taikyti tiriant. Problemos tikslinimas

Trečiąjį tarpsnį sudaro aiškus tyrimų problemos detalizavimas. Jei esama atitinkamos literatūros, tyrėjas gali grįžti iš bibliotekos, aiškiai įsivaizduo­ damas, kaip reikėtų nagrinėti šią problemą. Šiame tarpsnyje problemos pobūdžio nuojautas kartais ga­ lima paversti apibrėžta hipoteze - supratingu spė­ jimu apie tai, kas vyksta. Siekiant veiksmingo ty­ rimo, hipotezę būtina suformuluoti taip, kad su­ rinkta faktinė medžiaga pateiktų įrodymus jai pa­ tvirtinti arba paneigti. Tyrimo modelio konstravimas

Po to tyrėjas privalo nuspręsti, kaip bus renkama tyrimų medžiaga. Yra daug skirtingų metodų, o vieno ar kito pasirinkimas priklauso nuo bendrų­ jų studijos siekinių ir nuo elgsenos, kurią ketina­ ma tirti, aspektų. Kai kuriems tikslams gali tikti apklausa (kurią atliekant paprastai naudojami klau­ simynai). Kitomis aplinkybėmis gal tiks pokalbiai (interviu) ar stebimasis tyrimas - toks, kokį atli­ ko Arlie Hochschild. Tyrimo procesas

Tuo metu, kai vyksta pats tyrimas, lengvai gali atsi­ rasti nelauktų praktinių sunkumų. Gal numatęs, kam siųsti klausimynus ar su kuo surengti interviu, tyrėjas paskui nebegalės susisiekti su kai kuriais informantais. Gal verslo firma ar vyriausybinė agentūra nenorės leisti, kad jis atliktų numatytą darbą. Tarkime, mokslininkas tyrinėja, kaip ver­ slo korporacijos įgyvendina moterims skirtas ly­ gių galimybių programas, tuo tarpu jų neįgyven­ dinančios bendrovės gal nenorės būti tiriamos. Dėl to galima gauti duomenų paklaidas ar iškreiptus duomenis.

590

20 SKYRIUS

Rezultatų interpretavimas

Sukaupus analizei skirtą medžiagą, tyrėjo rūpes­ čiai anaiptol nesibaigia - priešingai, jie gal tik pra­ sideda! Retai būna lengva apibendrinti surinktus duomenis ir pakartotinai susieti jas su tiriamąja problema. Tiesa, galbūt įmanoma gauti aiškius at­ sakymus į pradinius klausimus, tačiau galiausiai daugelis tyrinėjimų anaiptol ne visiškai įtikina. Tyrimo rezultatų skelbimas

Tyrimo ataskaita, kuri paprastai skelbiama žurnalo straipsnio ar knygos pavidalu, nusako tyrimo po­ būdį ir siekia patvirtinti bet kokias padarytas išva­ das. Hochschild atveju ataskaita buvo knyga „Val­ doma širdis“. Tačiau ši stadija yra baigiamasis eta­ pas tik individualaus tyrimų projekto atveju. Dau­ gelyje ataskaitų ryškėja klausimai, likę be atsaky­ mų, ir siūlomi tolesni tyrimai, kuriuos būtų nau­ dinga atlikti ateityje. Visi individualūs moksliniai tyrinėjimai - tai atskiros dalys, kurios priklauso tęstiniam tyrimų procesui, vykstančiam sociolo­ gų bendruomenėje. Tikrovė trikdo!

Išvardytoji stadijų seka tik supaprastintai parodo tai, kas vyksta, įgyvendinant realius tiriamuosius projektus (žr. schemą 20.1). Tikruose sociologi­ niuose tyrimuose minėti tarpsniai retai perauga vie­ nas į kitą sklandžiai, beveik visuomet tenka nors truputį „kapstytis visai nežinia kaip“. Skirtumas maždaug toks, kaip tarp kulinarijos knygos receptų ir realaus valgių gaminimo proceso. Patyrę virė­ jai dažnai apskritai nesinaudoja receptais, bet vis dėlto geba gaminti geriau už kitus, kurie receptais naudojasi. Griežtų schemų laikymasis gali perne­ lyg ar netinkamai varžyti; iš tiesų, dauguma žy­ mių sociologinių tyrimų ne visiškai sutampa su šia seka, nors kai kurie tarpsniai juose aptinkami.

Priežastis ir padarinys Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susi­ duria tyrimų metodologija, yra priežasties ir pa­ darinio ryšio analizė. Dviejų įvykių ar situacijų

Schema 20.1. Tyrimo proceso dalys

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

priežastinis ryšys - tai asociacinė sąveika, kuriai esant vienas įvykis ar situacija lemia kito įvykio atsiradimą. Jei nuokalnėn atgręžto automobilio ran­ kinis stabdys bus atleistas, mašina nuriedės žemyn, pakeliui vis labiau įsibėgėdama. Stabdžio atleidi­ mas buvo įvykio priežastis, o prisiminus atitinka­ mus fizikos dėsnius, nesunku suprasti ir vyksmo pagrindus. Sociologai, panašiai kaip gamtos mok­ slų specialistai, priklauso nuo prielaidos, kad visi įvykiai turi priežastis. Socialinis gyvenimas - tai ne gausybė atsitiktinių įvykių, pasitaikančių nei iš šio, nei iš to. Vienas iš pagrindinių tikslų, kurių - drauge su teoriniu mąstymu - siekia sociologi­ nis tyrimas yra nustatyti priežastis ir padarinius. Priežastingumas ir koreliacija

Negalima daryti išvados, jog priežastingumą tie­ siogiai lemia iš koreliacija. Koreliacija reiškia, kad tarp dviejų reiškinių, įvykių ar kintamųjų aibių egzistuoja nuolatinis tarpusavio ryšys. Kintama­ sis - tai bet kuris matmuo, pagal kurį skiriasi in­ dividai ar grupės. Amžius, pajamų skirtumai, nu­ sikalstamumo lygis ir socialiniai klasiniai skirtu­ mai - keli iš daugelio sociologų tyrinėjamų kin­ tamųjų. Pastebėjus artimą dviejų kintamųjų kore­ liaciją, gali atrodyti, jog vienas iš jų privalo būti kito priežastis, tačiau dažnai būna kitaip. Egzis­ tuoja daug koreliacijų, kai kintamųjų nesieja joks priežastinis ryšys. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu galima aptikti stiprią koreliaciją tarp smukusio pypkės rūkymo lygio ir sumažėjusio kine nuolatos besilankančių žmonių skaičiaus. Akivaiz­ du, kad vienas pokytis nesukėlė kito, ir tarp jų būtų sunku rasti bent menkiausią priežastinį ryšį. Tačiau nestinga atvejų, kai anaiptol nėra aki­ vaizdu, kad pastebėta koreliacija neimplikuoja priežastinio ryšio. Tokios koreliacijos - tai spąs­ tai neapdairiesiems, lengvai padedantys prieiti prie abejotinų ar neteisingų išvadų. Emilis Durkheimas savo klasikiniame, 1897 metais parašytame vei­ kale „Savižudybė. Sociologinis tyrimas“ (žr. 1 sky­ rių „Kas yra sociologija?“, p. 27), aptiko korelia­ ciją tarp savižudybių lygio ir metų laiko (Durk-

591

heim, 1952). Durkheimo tyrinėtose visuomenėse savižudybių lygiai laipsniškai kilo nuo sausio iki maždaug birželio ar liepos mėnesių. Vėliau, iki me­ tų pabaigos, jie smuko. Galima prielaida, jog šie faktai atskleidžia oro temperatūros ar klimato po­ kyčių priežastinę sąsają su individų polinkiu žu­ dytis. Gal, kylant temperatūrai, žmonės tampa im­ pulsyvesni ir didesni karštakošiai? Tačiau šiuo at­ veju priežastinis ryšys veikiausiai neturi nieko tie­ siogiai bendra su temperatūra ar klimatu. Ši prie­ laida yra klaidinanti koreliacija - dviejų kintamųjų sąsaja, kuri atrodo teisinga, tačiau iš tiesų atsira­ do dėl kito veiksnio ar veiksnių. Pažvelgus nuodugniau, tampa akivaizdu, jog pavasarį ir vasarą žmonės socialiniame gyvenime dalyvauja aktyviau negu žiemą. Vieniši ar nelai­ mingi individai linkę skaudžiau justi savo vargus tuomet, kai pakyla kitų žmonių aktyvumo lygis. Taigi žudytis juos, atrodo, labiau traukia pavasa­ rį ir vasarą, o ne rudenį, kai socialinio aktyvumo tempas sulėtėja. Priežastingumo veiksniai

Dažnai būna sunku išnarplioti priežastinius ryšius, kurie įtraukiami į koreliacijas. Pavyzdžiui, moder­ niosiose visuomenėse egzistuoja stipri koreliaci­ ja tarp mokymosi laimėjimų ir profesinės sėkmės. Kuo geresnius pažymius asmuo gaudavo mokyk­ loje, tuo labiau tikėtina, kad jis gaus pelningesnį darbą. Kas paaiškina šią koreliaciją? Tyrimai turi tendenciją atskleisti, jog tai ne vien mokyklos pa­ tirtis - mokymosi laimėjimus kur kas labiau vei­ kia asmens namų aplinka. Vaikams iš labiau pasi­ turinčių šeimų, kuriose tėvams ypač rūpi mokymo­ si įgūdžiai ir apstu knygų, atrodo, sekasi geriau už tuos, kurių namams šių savybių stinga. Šiuo at­ veju priežastiniai veiksniai - tai tėvų požiūris į sa­ vo vaikus ir namai, aprūpinti patogumais mokytis. Sociologijoje priežastinių ryšių nederėtų supras­ ti pernelyg mechaniškai. Žmonių požiūriai bei po­ zicijos, jų subjektyvios priežastys veikti taip, o ne kitaip - tai priežastiniai socialinio gyvenimo kin­ tamųjų ryšio veiksniai.

592

20 SKYRIUS

Kontrolė

Vertindami priežastį ar priežastis aiškinančią ko­ reliaciją, turime skirti nepriklausomus ir priklau­ somus kintamuosius. Nepriklausomas yra kinta­ masis, paveikiantis kitą kintamąjį. Priklausomas yra kintamasis, kuris buvo paveiktas. Minėtame pavyzdyje mokymosi laimėjimai yra nepriklauso­ mas kintamasis, o darbo pajamos - priklausomas kintamasis. Skirtumas nurodo nagrinėjamo prie­ žastinio ryšio kryptį. Tas pat veiksnys viename ty­ rime gali būti nepriklausomas kintamasis, o kita­ me - priklausomas. Viską lemia analizuojami kon­ kretūs priežastiniai procesai. Ieškant padarinių, ku­ riuos gyvensenoms sukelia darbo pajamų skirtu­ mai, šios pajamos veikiau būtų nepriklausomas ne­ gu priklausomas kintamasis. Norėdami nustatyti, ar kintamųjų koreliacija yra priežastinė, pasitelkiame kontrolę - tai reiškia, jog kai kuriuos kintamuosius laikome esant pastovius tam, kad galėtume pažvelgti į kitų padarinius. Tuo­ met, atskirdami priežastinius ir nepriežastinius ry­ šius, pajėgiame pasverti stebimų koreliacijų aiš­ kinimus. Tarkime, vaiko raidos tyrėjai pareiškia, jog esama priežastinio ryšio tarp motinos netek­ ties kūdikystėje ir rimtų asmenybės problemų su­ brendus. Kaip galėtume patikrinti, ar iš tiesų tarp motinos netekties ir vėlesnių asmenybės pakriki­ mų egzistuoja priežastinis ryšys? Reikėtų paban­ dyti kontroliuoti arba „pašalinti“ kitas įmanomas įtakas, galinčias aiškinti koreliaciją. Vienas iš motinos netekties šaltinių atsiranda, vaiką ilgam paguldžius į ligoninę, taigi tam lai­ kui atskyrus nuo tėvų. Tačiau ar iš tiesų svarbus būtent prisirišimas prie motinos? Gal vaikas ga­ lėtų tapti stabilia asmenybe ir tuomet, jei kūdikys­ tėje buvo apsuptas kitų žmonių meilės ir rūpes­ čio? Norėdami ištirti šiuos priežastinius ryšius, tu­ rėtume palyginti atvejus, kai vaikų neglobojo ap­ skritai niekas, su kitais atvejais, kai vaikai buvo atskirti nuo motinų, tačiau mylimi ir globojami kie­ no nors kito. Jei pirmoje grupėje kilo rimtų asme­ nybės problemų, o antroje - ne, galėtume many­ ti, jog kūdikystėje iš esmės reikšminga nuolatinė

kieno nors - nesvarbu, motinos ar ne motinos -

globa. (Iš tiesų vaikai, atrodo, gerai gyvena, kol jų santykiai su prižiūrinčiu asmeniu yra pagrįsti meile ir stabilūs - šis asmuo nebūtinai turi būti motina.) Priežasčių nustatymas

Esama daugybės įmanomų priežasčių, pasitelktinųbet kuriai konkrečiai koreliacijai aiškinti. Kaip galime būti tikri, kad visas jas aprėpėme? Atsa­ kymas - tikrai negalime. Niekuomet nepajėgtume patenkinamai atlikti sociologinio tyrimo ir išaiš­ kinti jo rezultatų, jei mums tektų tikrinti, kokią įmanomą įtaką turės kiekvienas priežastinis veiks­ nys, kurį tik sugebėjome įsivaizduoti kaip galimai susijusį. Nustatant priežastinius ryšius, įprasta va­ dovautis pirmesniais šios klausimo srities tyrimais. Jei iš anksto neturėtume tam tikrų pagrįstų min­ čių apie priežastinį veiksnį, susijusį su šia kore­ liacija, tikriausiai būtų labai sunku atrasti tikrus priežastinius ryšius. Mums reikia žinoti, ką tikrinti. Kaip sunku būti tikram dėl priežastinių ryšių, susijusių su koreliacija, rodo vienas geras pavyz­ dys - ilga rūkymo ir plaučių vėžio tyrimų istori­ ja. Tyrimai nuolatos rodydavo tvirtųjų koreliaci­ ją. Labiau tikėtina, kad rūkaliai susirgs plaučių vė­ žiu, negu tie, kurie nerūko, o daug rūkantys - la­ biau negu mažai rūkantys. Tačiau šią koreliaciją galima atgręžti ir priešinga kryptimi. Didelę dalį sergančiųjų plaučių vėžiu sudaro tie, kurie rūko arba buvo ilgai rūkę praeityje. Šias koreliacijas pa­ tvirtino tiek daug tyrimų, kad visuotinai pripažįs­ tama esant priežastinį ryšį; tačiau tikslūs priežas­ tiniai veiksniai dar anaiptol nežinomi. Kad ir kiek būtų dirbta su kokio nors klausi­ mo koreliacijomis, visuomet lieka tam tikrų abe­ jonių dėl galimų priežastinių ryšių. Koreliacijas įmanoma interpretuoti ir kitaip. Pavyzdžiui, bu­ vo pareikšta, jog į plaučių vėžį linkę žmonės taip pat turi ir polinkį rūkyti. Pasak šios nuomonės, plaučių vėžio priežastis yra ne rūkymas, o veikiau tam tikras bendras biologinis polinkis rūkyti ir su­ sirgti vėžiu.

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

Tyrimų metodai Pažvelkime į įvairius tyrimų metodus, kuriuos so­ ciologai paprastai taiko savo darbe. Etnografija

Etnografija - tai tiesioginiai tam tikrą laikotarpį apimantys žmonių ir grupių tyrimai, kai sociali­ niai elgsenai pažinti taikomas stebėjimas dalyvau­ jant arba interviu. Etnografiniai tyrimai siekia at­ skleisti prasmes, kurios grindžia socialinę veiklą; tai daroma tyrėjui tiesiogiai įsitraukiant į sąvei­ kas, sudarančias socialinę tiriamosios grupės tik­ rovę. Sociologas, atliekantis etnografinį tyrimą, ga­ li keletą mėnesių ar net metų dirbti arba gyventi tiriamojoje grupėje, organizacijoje arba bendruo­ menėje. Dažnai tyrėjas aktyviai dalyvauja šių žmo­ nių kasdienėje veikloje, stebėdamas tai, kas įvyks­ ta, ir prašydamas paaiškinti ar leisti nuodugniau pažvelgti į jų sprendimus, veiklą bei elgseną. Etnografas negali vien būti bendruomenėje. Jis turi paaiškinti ir pateisinti savo buvimą bendruo­ menės nariams. Jei tyrėjas siekia dėmesio vertų rezultatų, jam būtina užmegzti ir kurį laiką palai­ kyti bendradarbiavimą su tiriamąja bendruomene. Procesas palankumui pelnyti gali trukti ilgai ir vyk­ ti sunkiai, tačiau ilgainiui etnografams dažnai pa­ siseka užmegzti su grupės nariais pasitikėjimu pa­ remtus santykius. Kartais tyrėjas tiesiog „tampa“ bendruomenės nariu, o kitais atvejais jį gali pri­ imti kaip tyrėją, bet ir toliau laikyti pašaliečiu. Atliekant tyrimus, pagrįstus dalyvių stebėjimu, ilgai buvo įprasta atmesti bet kokias ataskaitas apie susidūrimus su pavojais ar problemomis, tačiau vė­ liau paskelbtuose mokslininkų, kurie atliko lau­ ko tyrimus, prisiminimuose ar dienoraščiuose apie tai rašoma atviriau. Dažnai tenka grumtis su vie­ natvės jausmu -juk žmogui nelengva pritapti prie socialinio konteksto ar aplinkos, kuriai jis iš tie­ sų nepriklauso. Tyrėjas gali nuolatos graužtis, nes grupės nariai atsisako atvirai apie save kalbėti; vie­ nur tiesioginiai klausimai gali būti mielai priimami,

593

o kituose kontekstuose - sutinkami spengiančia ty­ la. Kai kurie lauko tyrimai gali kelti ir fizinę grės­ mę; pavyzdžiui, mokslininkas, tiriantis pažeidėjų gaują, gali būti palaikytas policijos informatoriu­ mi arba prieš jo paties norą įveltas į besivaržan­ čių grupių konfliktus. Tradiciniuose etnografijos darbuose ataskaitos buvo pateikiamos beveik nieko nepasakant apie pa­ tį stebėtoją. Taip elgtis skatino įsitikinimas, kad etnografas pajėgia objektyviai vaizduoti tiriamus dalykus. Netgi Hochschild tyrimai, aprašyti XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, beveik nieko ne­ sako apie pačią mokslininkę ar jos ryšius su tiria­ mais žmonėmis. Vėliau etnografai vis labiau lin­ ko kalbėti apie save ir savo santykių su tiriamais žmonėmis pobūdį. Pavyzdžiui, kartais galima būtų pamėginti pasvarstyti, kaip darbą veikia tyrėjo rasė, klasė ar lytis, arba kaip stebėtojo ir stebimojo ga­ lios skirtumai iškreipia jų dialogą. Etnografijos privalumai ir ribotumai

Jei pasiseka, etnografija suteikia išsamesnę infor­ maciją apie socialinį gyvenimą, negu dauguma kitų tyrimo metodų. Pamatę, kaip atrodo dalykai žvel­ giant iš grupės vidaus, galime tikėtis geriau suprasią, kodėl grupės nariai veikia taip, o ne kitaip. Taip pat galime daugiau sužinoti apie socialinius pro­ cesus, susikertančius su tiriama situacija. Etnogra­ fija dažnai apibūdinama kaip kokybinių tyrimų rū­ šis, nes jai labiau rūpi subjektyviojo supratimo san­ dai, o ne skaitmeniniai duomenys. Taip pat, paly­ ginti su dauguma kitų tyrimo metodų, etnografija tyrinėtojui suteikia daugiau lankstumo. Tyrėjas gali prisiderinti prie naujų ar netikėtų aplinkybių ir plė­ toti bet kurias galinčias atsirasti nuorodas. Bet lauko tyrimai turi ir esminių ribotumų. Ši­ taip įmanoma tirti tik gana mažas grupes ar ben­ druomenes. Daug lemia ir tyrėjo sugebėjimas įgyti susijusių asmenų pasitikėjimą. Tam, kas šito ne­ sugeba, vargiai pasiseks gerai pradėti. Tačiau ga­ li atsitikti ir priešingai. Tyrėjas gali taip artimai susitapatinti su grupe, kad tampa pernelyg „savas“ ir taip praranda išorinio stebėtojo rakursą.

594

20 SKYRIUS

Apklausos

Etnografinių tyrimų - o ir visų kitų kokybinių ty­ rimų atmainų - interpretavimas paprastai siejamas su apibendrinimo problemomis. Kadangi apima­ mas tik mažas žmonių skaičius, negalime būti tikri, ar tai, ką aptikome viename kontekste, tiks ir ki­ tomis aplinkybėmis, kyla abejonių netgi dėl to, ar du skirtingi tyrėjai, studijuodami tą pačią grupę, prieis prie tų pačių išvadų. Mažiau keblumų ke­ lia apklausos, kurios savo pobūdžiu yra labiau kie­ kybinės. Apklausų tikslas - surinkti duomenis, ku­ riuos galima nagrinėti statistiškai, šitaip atsklei­ džiant modelius ar dėsningumus. Jei apklausos priemonės deramai suformuotos, per apklausą ap­ tiktas koreliacijas galima apibendrinti kaip tinka­ mas ir platesnei auditorijai. Etnografiniai tyrimai geriausiai tinka gelminiams mažų socialinio gy­ venimo dalelių tyrimams, tuo tarpu apklausoms bū­ dinga pateikti informaciją, kuri nėra tokia išsami, tačiau paprastai taikytina plačiai sričiai. Anketos (klausimynai)

Kaip pagrindinę priemonę informacijai rinkti ap­ klausos dažnai taiko anketas. Tyrėjas gali asme­ niškai pildyti anketas arba pasiųsti jas informan­ tams laišku ar elektroniniu paštu (vadinamosios „informantų užpildomos anketos“). Žmonių gru­ pes, kurias ketinama apklausti arba tirti, sociologai vadina gyventojais. Kai kurios apklausos gali ap­ imti net kelis tūkstančius gyventojų. Apklausose naudojamos dviejų rūšių anketos. Kai kurias sudaro uždarieji klausimai - informan­ tas gali atsakyti tik pasirinkdamas iš jau nustaty­ tų atsakymų - pavyzdžiui, „taip“/„ne“/„nežinau“ arba „labai tikėtina“/„tikėtina“/„netikėtina“/„labai netikėtina“. Tokių apklausų privalumas - pateikia­ mi vos keli atsakymo variantai, taigi juos lengva lyginti ir skaičiuoti. Kita vertus, šios anketos ne­ leidžia pateikti subtilesnės nuomonės, atsakyti sa­ vais žodžiais, todėl tikėtina, kad sukaupta infor­ macija bus ribota ar net klaidinama. Kitos anketos yra atvirosios. Informantai turi daugiau galimybių išreikšti nuomonę savais žo­ džiais; jie nevaržomi rinktis iš to, kas nustatyta

iš anksto. Atvirosios anketos paprastai pateikia iš­ samesnę informaciją negu uždarosios. Bandyda­ mas giliau panirti į informanto mintis, tyrėjas ga­ li plėtoti klausimus. Kita vertus, standarto nebu­ vimas reiškia, kad bus sunkiau atsakymus lyginti statistiškai. Anketos klausimai paprastai išdėstomi taip, kad klausėjų grupė galėtų klausti ir užrašyti atsakymus ta pačia iš anksto nustatyta tvarka. Reikia, kad ir klausėjas, ir klausiamieji galėtų lengvai ir pana­ šiai suprasti visus klausimus. Vykstant didelėms nacionalinėms apklausoms, kurias reguliariai at­ lieka valstybinės agentūros ir tyrimų organizaci­ jos, interviu apima visą šalį daugmaž vienu me­ tu. Tie, kurie ima interviu ir analizuoja rezultatus, negalėtų efektyviai dirbti, jeigu būtų priversti nuo­ lat vienas kito prašyti paaiškinti klausimus ar at­ sakymus. Anketose būtina atsižvelgti ir į informantų ypa­ tumus. Ar jie supras, ką turėjo galvoje tyrėjas, už­ duodamas konkretų klausimą? Ar jiems pakanka informacijos sėkmingai atsakyti? Ar jie apskritai atsakinės? Informantai gali nežinoti ir anketos są­ vokų. Pavyzdžiui, kai kuriuos žmones gali gluminti klausimas „kokia jūsų šeiminė padėtis?“. Geriau tiktų klausti „esate viengungis (-ė), vedęs (ištekė­ jusi), išsiskyręs (-usi), gyvenate skyrium?“. Prieš apklausas dažnai atliekami žvalgomieji tyrimai, kuriais siekiama aptikti tyrinėtojo nenumatytas problemas. Žvalgomieji tyrimai - tai bandymas, kurio metu anketą užpildo nedaug žmonių. Tuo­ met bet kokius sunkumus galima sureguliuoti prieš pradedant pagrindinę apklausą. Atranka

Dažnai sociologus domina didelio individų skai­ čiaus ypatumai - pavyzdžiui, Britanijos gyvento­ jų kaip viseto politinės nuostatos. Būtų neįmano­ ma tiesiogiai ištirti visus šiuos žmones, todėl to­ kiais atvejais tyrimai sutelkiami į atranką - imamą mažą visos grupės dalį. Jei gyventojų imtis parink­ ta tinkamai, tyrėjas paprastai būti tikras, kad išjos gautus rezultatus galima apibendrinti visai popu­ liacijai. Pavyzdžiui, vos dviejų-trijų tūkstančių rin-

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

595

„Tautos pasirinkimas?“ Vieną žinomiausių ankstyvųjų apklausų - „Tautos pa­ sirinkimas?“ - prieš gerą pusę amžiaus atliko Pau­ las Lazarsfeldas drauge su keliais bendradarbiais (Lazarsfeld et ai., 1948). Šiame tyrime, nagrinėjusia­ me, kaip ketino balsuoti Ohajo miesto Erio apygar­ doje gyventojai 1940 metų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, pirmąsyk buvo taikytos kelios pa­ grindinės iki šiol tebenaudojamos tyrimų metodikos. Norėdami pažvelgti šiek tiek giliau negu leistų papras­ ta anketa, tyrinėtojai septyniomis skirtingomis progo­ mis apklausė kiekvieną rinkėjų imties narį. Tikslas bu­ vo stebėti ir suprasti, kodėl keičiasi balsavimo nuo­ statos. Tyrimas buvo pradėtas, iškėlus keletą apibrėžtų hipotezių. Pasak vienos iš jų, ketinimus balsuoti la­ biau veikia rinkėjams artimi bendruomenės santykiai

kėjų tyrimai gali labai tiksliai parodyti gyventojų kaip viseto nuostatas ir ketinimus balsuoti. Bet no­ rint pasiekti tokį tikslumą, atrankos imtis turi būti reprezentatyvi: tiriamų individų grupė privalo būti tipiška visiems gyventojams. Atranka - sudėtin­ gesnis dalykas negu atrodo, todėl statistikai sufor­ mulavo principus teisingam atrankos imčių dydžiui ir rūšiai nustatyti. Itin svarbi procedūra, taikoma atrankos reprezentatyvumui užtikrinti, yra atsitiktinė atranka, kai imtis pasirenkama taip, kad kiekvienas gyven­ tojas turėtų vienodą tikimybę būti įtrauktas. Su­ dėtingiausias būdas sudaryti atsitiktinę atrankos imtį - suteikti kiekvienam gyventojui atskirą nu­ merį, o po to kompiuteriu sukurti atsitiktinį sąra­ šą, iš kurio ir sudaroma imtis - pavyzdžiui, pasi­ renkant kas dešimtą atsitiktinės sekos numerį. Apklausų privalumai ir trūkumai

Sociologiniuose tyrimuose apklausos plačiai tai­ komos - tai lemia keletas priežasčių. Išmatuoti bei įvertinti skaičiais ir analizuoti atsakymus į anke­

bei įvykiai, o ne tolimi pasaulio reikalai - gauti duo­ menys patvirtino šią prielaidą. Tyrėjai sukūrė sudė­ tingas matavimo technikas politinėms nuostatoms analizuoti, tačiau jų darbas taip pat yra ir reikšmin­ gas įnašas į teorinį mąstymą. Jie padėjo įtraukti kai kurias sąvokas, pavyzdžiui, „nuomonės lyderis“ ir„dvietapis komunikacijos srautas“. Tyrimas parodė, jog kai kurie individai - nuomonės lyderiai - linkę for­ muoti juos supančių žmonių politines nuomones. Žmonių požiūriai formuojasi ne tiesiogiai, bet dviejų etapų procese. Pirmajame etape nuomonės lyderiai reaguoja į politinius įvykius, o antrajame šie lyderiai daro įtaką kitiems - giminėms, draugams, bendra­ darbiams. Taip per asmeninius santykius perėję po­ žiūriai, kuriuos išreiškė nuomonės lyderis, daro įtaką kitų individų atsakui į politines aktualijas.

tas gali būti lengviau negu medžiagą, sukauptą naudojant daugumą kitų tyrimo metodų. Apklau­ somis taip pat galima tyrinėti daugybę žmonių, pa­ galiau, jei tik pakanka lėšų, tyrėjai gali samdyti specializuotas apklausų agentūras, kad šios surink­ tų atsakymus. Šios rūšies tyrimai remiasi moksli­ nio metodo modeliu, kadangi apklausos duoda ty­ rėjams statistinį tiriamojo objekto matą. Tačiau daugelis sociologų kritiškai vertina ap­ klausų metodą. Jie teigia, jog gali atrodyti tikslūs net ir tokie duomenys, kurių teisingumas abejoti­ nas dėl palyginti paviršutiniško pobūdžio, būdin­ go daugumai apklausos atsakymų. Kartais esti, kad didelė dalis informantų apskritai neatsako, ypač tuomet, kai anketos siunčiamos ir grįžta paštu. Gana įprasta skelbti tyrimus, pagrįstus rezultatais, gautais apklausus vos daugiau negu pusę atrankos imties informantų - kita vertus, paprastai stengia­ masi pakartotinai susisiekti su neatsakiusiaisiais ar pakeisti juos kitais žmonėmis. Mažai žinoma apie tuos, kas nutarė nereaguoti į apklausas ar at­ sisakė duoti interviu.

596

20 SKYRIUS

Eksperimentai

Gyvenimo istorijos

Eksperimentą galima apibrėžti kaip pastangas pa­ tikrinti hipotezę tokiomis sąlygomis, kurias nustato ir ypač kontroliuoja pats eksperimentatorius. Eks­ perimentus dažnai taiko gamtos mokslai, nes šis tyrimo būdas teikia kur kas daugiau pranašumų pa­ lyginti su kitais. Eksperimento sąlygomis tyrėjas tiesiogiai kontroliuoja nagrinėjamas aplinkybes. Tačiau palyginti su gamtos mokslais, sociologija turi gana ribotas galimybes eksperimentuoti. La­ boratorinėje aplinkoje įmanoma susodinti tik mažas individų grupes, o eksperimente dalyvaujantys žmonės žino, jog yra tiriami, todėl gali elgtis ne­ natūraliai. Tokie tiriamos elgsenos pokyčiai vadi­ nami Hawthorne'o (Hotomo) efektu. XX a. ket­ virtajame dešimtmetyje sociologai, kurie atliko dar­ bo našumo tyrimus Western Electric bendrovės Havvthome’o gamykloje prie Čikagos, nustebę pa­ žymėjo, kad - nesvarbu, kurios eksperimentinės sąlygos (apšvietimo lygio, pertraukų modelio, dar­ bo grupės dydžio ir pan.) buvo taikytos, - darbo našumas vis tiek didėjo. Darbininkai suvokė, jog yra įdėmiai stebimi, ir spartino įprastinį savo darbo tempą. Vis dėlto kartais eksperimentiniai metodai so­ ciologijoje gali būti taikomi naudingai. Pavyzdžiui, Philipas Zimbardo atliko išradingą eksperimentą, sukurdamas įsivaizduojamą kalėjimą, kuriame ke­ letui studentų savanorių paskyrė sargybinių, o ki­ tiems savanoriams - kalinių vaidmenis (1972). Jis siekė pamatyti, kaip stipriai skirtingų vaidmenų at­ likimas keis požiūrius bei elgseną. Rezultatai pri­ bloškė tyrinėtojus. Studentai, vaidinę sargybinius, netrukus ėmė elgtis autoritariškai - jie rodė tikrą priešiškumą kaliniams: įsakmiai jiems nurodinė­ jo, plūdo ir baugino. Kaliniai - priešingai, de­ monstravo apatiją ir maištingumą, kurie dažnai pa­ stebimi tikruose kalėjimuose. Šie skirtumai buvo tokie ryškūs, o įtampa tokia didelė, jog eksperi­ mentą teko nutraukti dar pradinėje stadijoje. Ta­ čiau jo rezultatai buvo reikšmingi. Zimbardo pa­ darė išvadą, kad elgsenas kalėjime labiau veikia pačios kalėjimo aplinkybės, o ne individualūs da­ lyvių ypatumai.

Priešingai eksperimentams, gyvenimo istorijos priklauso išimtinai sociologijai bei kitiems socia­ liniams mokslams. Gyvenimo istorijas sudaro biog­ rafinė medžiaga apie atskirus individus - papras­ tai ji surenkama patiems individams prisimenant savo gyvenimą. Palyginti su gyvenimo istorijų me­ todu, kitos tyrimo metodikos paprastai neduoda tiek daug informacijos apie tikėjimų raidą bėgant laikui. Tačiau gyvenimo istorijų tyrimuose retai kliaujamasi vien žmonių atmintimi. Individų tei­ kiamai informacijai praplėsti ir jos pagrįstumui pa­ tikrinti naudojami tokie šaltiniai, kaip laiškai, nag­ rinėjamojo laikotarpio ataskaitos ir laikraščių straipsniai. Sociologų požiūriai į gyvenimo isto­ rijų vertę skiriasi: kai kas jaučia, kad jos yra per­ nelyg nepatikimos naudingai informacijai gauti, tuo tarpu kiti mano jose glūdint tokius įžvalgų šal­ tinius, kuriems atverti netiktų beveik joks kitas ty­ rimo metodas. Gyvenimo istorijos sėkmingai naudojamos itin reikšmingose studijose. Žymus ankstyvasis tyri­ mas - The Polish Peasant in Europe and Ameri­ ca („Lenkų valstiečiai Europoje ir Amerikoje“), kurį atliko W. I. Thomas ir Florianas Znanieckis. Penki tyrimo tomai pirmą kartą buvo paskelbti 1918-1920 metais (Thomas ir Znaniecki, 1966). Šie mokslininkai pateikė jautresnę ir subtilesnę ata­ skaitą apie migracijos patirtį, negu būtų buvę įma­ noma padaryti be jų surinktų interviu, laiškų bei laikraščių straipsnių. Istorinė analizė

Sociologiniams tyrimams dažnai iš esmės svarbi istorinė žiūra. Juk siekiant įprasminti surinktą me­ džiaga apie konkrečią problemą, dažnai prireikia laiko rakurso. Sociologai neretai nori tiesiogiai ty­ rinėti praeities įvykius. Kai kuriuos istorijos lai­ kotarpius taip tyrinėti galima tada, kai dar gyvi to laikotarpio liudininkai, kaip holokausto atve­ ju, kai Antrojo pasaulinio karo metais daugybė žy­ dų ir kitų žmonių žuvo koncentracijos stovyklo­ se nuo nacių rankos. Tyrinėti žodinę istoriją reiškia klausinėti žmonių apie įvykius, kuriuos

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

jiems kitados tam tikru gyvenimo metu buvo te­ kę matyti. Šios rūšies tiesioginiai tyrimai gali ap­ imti tik tiek, kiek trunka žmogaus gyvenimas, ta­ čiau vis daugiau reikšmės kaip sociologiniai bei istoriniai šaltiniai įgyja ir išsaugoti senesni įrašai. Kitu atveju, atlikdami istorinius ankstyvesnių lai­ kotarpių tyrimus, sociologai priklauso nuo naudo­ jamų dokumentų bei rašytinių duomenų, dažnai lai­ komų specialiuose bibliotekų fonduose ar nacio­ naliniuose archyvuose. [domus dokumentinių tyrimų istoriniame kon­ tekste pavyzdys - sociologo Anthony‘o Ashwortho studija apie apkasų karą Pirmojo pasaulinio karo metais (1980). Ashworthui rūpėjo išnagrinėti, kaip gyveno vyrai, kuriems reikėjo ištisas savaites iš­ tverti po nepaliaujama ugnimi sugrūstiems vienas šalia kito. Jis sėmėsi žinių iš įvairių dokumenti­ nių šaltinių: oficialių karo istorijų tarp jų - atskirų divizijų bei batalionų aprašymų oficialių to me­ to publikacijų, neformalių pastabų bei duomenų, kuriuos turėjo pavieniai kareiviai, pagaliau asme­ ninių pasakojimų apie karo patirtį. Remdamasis tokia medžiagos įvairove, Ashworthas sugebėjo su­ kurti turtingą ir detalų gyvenimo apkasuose ap­ rašymą. Mokslininkas atrado, jog dauguma karei­ vių išsiugdė savą požiūrį į tai, kaip dažnai turėtų susiremti su priešu, todėl neretai veiksmingai ne­ paisydavo savo vadų įsakymų. Pavyzdžiui, Kalė­ dų dieną vokiečių ir sąjungininkų kareiviai nutrau­ kė karo veiksmus, o vienoje vietoje abi pusės netgi surengė neformalias futbolo rungtynes. Lyginamųjų ir istorinių tyrimų derinimas

Ashwortho tyrimas apėmė palyginti trumpą laiko atkarpą. Norėdami parodyti tyrimų kuris nagrinėjo gerokai ilgesnį laikotarpį ir taip pat taikė lygina­ mąją analizę istoriniame kontekste, kaip pavyz­ dį paimsime Thedos Skocpol States and Sočiai Revolutions, 1979 („Valstybės ir socialinės revoliu­ cijos“), vieną žinomiausių socialinės kaitos studijų. Skocpol iškėlė sau ambicingą užduotį: detalių em­ pirinių tyrimų pagrindu sukurti revoliucijos kil­ mės ir prigimties teoriją. [ revoliucijos procesus ji pažvelgė trijuose skirtinguose istorijos konteks­

597

tuose: 1789 metų revoliucijos Prancūzijoje, 1917 metų revoliucijos Rusijoje (kuri atvedė į valdžią komunistus ir įkūrė Sovietų sąjungų vėl panaikintą 1991 metais) ir 1949 metų revoliucijos Kinijoje (sukūrusios komunistinę Kiniją). Sociologai, derinantys lyginamuosius ir isto­ rinius tyrimus, atlieka vadinamąją antrinę anali­ zę. Jie peržiūri įvairiausius dokumentinius šaltinius - oficialius duomenis ir istorinius pasakojimus bei ataskaitas - siekdami nustatyti nagrinėjamų atve­ jų panašumus ir skirtumus. Pasitelkusi šį metodų Skocpol svariai ir įtikinamai išaiškino revoliuci­ nę kaitų jos interpretacijoje buvo pabrėžtos už­ slėptos struktūrinės socialinės sąlygos. Mokslinin­ kė parodė, kad socialinės revoliucijos daugiausia įvyksta nenumatytai. Pavyzdžiui, dar prieš Rusi­ jos revoliuciją nuversti tuometinį režimą bandė įvairios politinės grupuotės, tačiau nė viena iš jų, taip pat ir galiausiai į valdžią atėję bolševikai, ne­ sitikėjo būtent tokios revoliucijos. Konfliktų bei prieštarų virtinė sužadino kur kas radikalesnės, ne­ gu numanyta, socialinės transformacijos procesą. Socialinės kaitos tyrimai: globalizacijos atvejis

Tyrinėjant didelio masto socialinės kaitos proce­ sus, paprastai būtina derinti lyginamąją ir istori­ nę žiūrą. Imkime, pavyzdžiui, globalizacijos, vie­ nos iš svarbiausių šioje knygoje pabrėžtų temų ty­ rimus. Su globalizacija susijusi kaita apima ilgą laikotarpį ir veikia milijonus žmonių. Tam tikrus globalizacijos aspektus galėtume tirti, pasitelkę pir­ ma minėtas tyrimų metodikas. Tiek dalyvių ste­ bėjimo, tiek apklausų tiek ir gyvenimo istorijų me­ džiaga leistų mums panagrinėti, ką reiškia įsibėgėjančios globalizacijos patirtis konkretiems žmo­ nėms specifiniame socialiniame kontekste. Galė­ tume antai pasidomėti, kaip žmonės prisitaiko prie globalinės rinkos, kurioje labiau neigu kada nors anksčiau įprasta keisti vieną darbą į kitą. Tačiau norint nubrėžti globalizacijos procesus kaip vise­ tų prireiktų kur kas plačiau aprėpiančių istorinių ir lyginamųjų tyrimų. Kaip ir kiti didieji kaitos pro­ cesai, globalizacija prasiveržė planuotais ir nepla­

598

20 SKYRIUS

nuotais padariniais. Kaip buvo aiškinama 15 sky­ riuje „Žiniasklaida ir komunikacijos“, internetas prasidėjo kaip projektas, parengtas JAV gynybos departamento vidaus reikmėms ir skirtas komuni­ kacijai tarp įvairių šios sistemos segmentų paleng­ vinti. Tačiau vėliau pasirodė, kad interneto povei­ kis kur kas didesnis, negu galėjo įsivaizduoti ar numatyti bet kuris jo kūrėjas.

Tyrimai realiajame pasaulyje: problemos, spąstai, dilemos Kiekvienas, atlikinėjęs pirminius sociologinius ty­ rimus, gali paliudyti, jog tyrimai „realiajame pa­ saulyje“ iš tiesų atrodo visiškai kitaip, negu aiškina vadovėliai! Ėmęsis darbo tyrėjas gali įsitikinti, kad pirma pasirinktos tyrimo priemonės tik iš dalies pravers nagrinėjamai temai. Kitais atvejais gali iš­ kilti nenumatytų sunkumų susisiekiant su tam tikru gyventojų segmentu arba sudarant veiksmingą ap­ klausos anketą. Sociologinis tyrimas reikalauja tam tikro lankstumo; nėra neįprasta, atliekant vieną ty­ rimą, jungti kelis metodus, kurių kiekvienas tai­ komas kitiems papildyti bei patikrinti - pastara­ sis procesas vadinamas trianguliacija. Iššūkius, susijusius su realių sociologinių ty­ rimų pradžia bei eiga, galime pamatyti dar sykį pažvelgę į Mitchello Duneiero miesto gyvenimo sociologijos studiją - Niujorko gatvės prekeivių ir elgetų tyrinėjimus (1999). Rasės ir skurdo miesto erdvėse tyrimai

XX a. šeštąjį dešimtmetį Niujorko Greenwich Village tapo Jane Jacobs klasikinės sociologinės stu­ dijos apie miesto gyvenimo pobūdį (1961) objektu. Kaimynija mokslininkei buvo natūrali laboratorija, padėjusi suprasti, kokį svarbų vaidmenį kasdienės tarpusavio sąveikos gatvėje atlieka, sutelkiant ben­ druomenės gyvenimą ir suteikiant galimybę sve­ timiems žmonėms gyventi visai šalia vienas kito. Praslinkus keturiems dešimtmečiams, Mitchellui Duneierui buvo įdomu sužinoti, kaipgi pasi­ keitė Greenwich Village gatvės gyvenimo pobū­ dis nuo Jacobs studijos laikų. Kaimynija buvo

išsaugojusi tuometinį bohemišką charakterį, tačiau į ją įsijungė nauji gyventojai. Grupė skurdžių, juo­ daodžių, daugiausia benamių vyrų ėmė uždarbiauti kaimynijos gatvėse. Kai kurie jų dirbo gatvės pre­ keiviais: įsitaisę ant šaligatvio pardavinėjo kny­ gas ir žurnalus, kiti prekiaudavo tuo, ką buvo iškapstę iš kaimynijos sąvartynų. Dar kiti elgeta­ vo, iš praeivių kaulydami smulkių pinigų. Kaip sociologas turėtų „studijuoti“ gatvės gy­ venimo tėkmę? Duneieras pradėjo tyrimą nuo as­ meninio ryšio su vienu iš gatvės prekeivių - Hakimu Hasanu. Nuolatos pirkdamas iš Hakimo, Du­ neieras pastebėjo, kaip dažnai priėjo prekystalio susiburia žmonės pašnekėti apie knygas, politiką, filosofiją. Hakimas buvo pavyzdinis „viešasis per­ sonažas“ - gatvės gyvenimo priklausinys, nuola­ tos bendraujantis su daugybe įvairių žmonių. Du­ neieras manė, kad Hakimo vaidmuo gatvėje ir kiek neįprasta jo gyvenimo istorija (prekeivis paliko korporacijų pasaulį, kad pardavinėtų knygas gat­ vėje) galėtų suteikti svarbią įžvalgą į Greenwich Village gatvės gyvenimą. Nors iš pradžių Hakimas abejojo, ar tapti tyri­ mo objektu, tačiau ilgainiui sutiko bendradarbiauti su Duneieru ir leido rašyti apie savo darbą bei gy­ venimą. Duneieras atliko etnografinį lauko tyrimą: jis leido laiką stebėdamas Hakimą už prekystalio, klausydamasis pirkėjų pokalbių su pardavėju, pats su juo bendraudamas ir akivaizdžiai regėdamas, kaip knygų buvimas ant šaligatvio gali įkvėpti dia­ logus bei debatus. Po dvejus metus trukusio stebėji­ mo Duneieras aprašė rankraštyje savo tyrimą apie gatvės prekeivio kasdienį gyvenimą bei veiklą ir žmones, kurie ateidavo pas jį pasikalbėti apie knygas. Tyrimo fokuso permąstymas

Rankraštis buvo priimtas spausdinti, tačiau Duneie­ ras nerimavo. Jis buvo prašęs Hakimo įvertinti ran­ kraštį - šis procesas kartais vadinamas „informanto patvirtinimu“ - ir kamavosi dėl vienos iš jo pa­ stabų. Hakimas manė, jog rankraštyje per daug dė­ mesio sutelkta į jį patį bei jo prekystalį. Jis juto, kad Duneiero tyrimo fokusas pernelyg siauras ap­ rėpti kitai reikšmingai vyksmo ant šaligatvio di-

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

599

Lentelė 20.2. Keturi pagrindiniai metodai, taikomi sociologiniuose tyrimuose Tyrimų metodas E tnografija

A pklausos

Privalumai

Trūkumai

P alyg inti su kitais m eto d ais paprastai

G ali būti ta iko m a tik palyginti m ažo m s grupėm s

g a u n a m a tu rtin g esn ė ir išs am esn ė

ar b e n d ru o m en ė m s tirti.

inform acija.

Surinkti du o m en ys gali tikti tik ištirtom s grupėm s

E tno grafija gali pateikti p lates n į

ar b e n d ru o m en ė m s; nėra len gva apibendrinti,

so cialin ių p ro c e s ų su pratim ą.

rem iantis pavien iu lauko tyrim u.

S u te ik ia g a lim yb ę surinkti efektyvius

S urinkta m e d žia g a gali būti paviršutiniška;

d u o m en is ap ie d id e lį individų skaičių.

an keto m s e s a n t itin stan d artizu o to m s, gali būti

L e id žia tiksliai palyginti in fo rm an tų atsakym u s.

užglostyti reikšm ingi in form antų požiūrių skirtum ai. A tsa kym ai gali rodyti tai, k ą žm o n ė s skelbiasi tikį, o ne tai, kuo jie iš tie s ų tiki.

E ksperim entai

T y rė jas gali kontroliuoti ko nkrečių

D au g elio socialinio g y ven im o a s p e k tų

kin tam ų jų įtaką.

n e įm a n o m a perkelti į lab orato riją.

P a p ra s ta i ek s p e rim e n tu s lengviau gali

T iria m ų jų a ts a k ą gali paveikti jų ek sp e rim en tin ė

pakarto ti v ė lesn ieji tyrėjai.

padėtis.

D okum entiniai

A ts ižv e lg ia n t į n a g rin ė ja m ų do ku m en tų

Ty rė jas priklauso nuo eg zistu o ja n čių šaltinių,

tyrim ai

rūšį, gali suteikti svarbios m ed žia g o s,

kurie gali būti daliniai.

taip pat d u o m e n ų ap ie daug žm onių.

G ali būti sunku interpretuoti šaltinius

D a ž n a i šie tyrim ai iš e s m ė s reikšm ingi,

kaip tikrų te n d e n c ijų atspin dį -

jei studija visiškai istorinė a rb a turi

tam tikros oficialios statistikos atveju .

pavyzd žiui,

a p ib rė ž tą istorinį m atm en į.

namikai - kitaip tariant, jo vieno atvejis negalėjo adekvačiai atskleisti socialinio gyvenimo gatvė­ se sudėtingumo. Duneieras suprato Hakimo pastabas esant pa­ grįstas ir pasiūlė naujovišką būdą tyrimo projek­ tui toliau plėtoti. Jis pasikvietė Hakimą drauge ves­ ti seminarą Kalifornijos universitete - taip buvo galima detalizuoti rankraštyje nagrinėjamas pro­ blemas, kartu įtraukiant į diskusiją grupę studen­ tų. Drauge su Hakimu vesdamas seminarą „Gat­ vės gyvenimas ir minties gyvenimas juodojoje Amerikoje“, Duneieras plėtė savo tyrimo fokusą. Jis ėmė suprasti, kaip, pasirėmus platesne gatvės gyvenimo traktuote, galima būtų įveikti kai kuriuos pirminio tyrimo ribotumus. Reikšmingų šiuo at­ žvilgiu nuorodų pateikė studentų klausimai: kur Hakimas gaudavo knygų; kokį vaidmenį gatvėje atliko elgetos; kaip su šiais vyrais bendraudavo baltieji kaimynijos gyventojai? Leidęs įdėmiai per­ žiūrėti savo pradinį darbą, Duneieras galėjo api­ brėžti naują šio tyrimo traktuotę.

“

Dalyvaujančio stebėtojo „įsitraukimas

Grįžęs į Greenwich Village rajoną Duneieras lio­ vėsi buvęs vien stebėtoju - jis tapo aktyviu šio kas­ dienio gyvenimo dalyviu. Hakimo padedamas mokslininkas susitarė su žurnalų pardavėju Marvinu gretimame kvartale, kad praleis vasarą dirb­ damas pastarajam už jo prekystalio. Marvinas „pa­ rėmė“ Duneiero buvimą kvartale, pristatydamas jį kitiems vyrams, gatvėje užsidirbantiems gyveni­ mui, ir parodydamas pasitikėjimą mokslininko ty­ rimu. Tačiau netgi palaikomas Marvino ir Haki­ mo, Duneieras kaip dalyvaujantis stebėtojas pa­ tyrė keletą iššūkių. „Įsitraukimo“ į gatvės gyve­ nimą procesas pareikalavo laiko ir kantrybės. Kaip itin išsilavinęs, vidurinės klasės aukštuomenei pri­ klausantis baltasis, Duneieras užėmė socialinę pa­ dėtį, kuri labai skyrėsi nuo jo pagrindinių tiriamųjų - skurdžių, juodaodžių, stigma paženklintų vyrų - padėties. Tyrėjas pripažino, kad būtų beprasmiš­ ka mėginti „pritapti“ - jis išsiskirtų netgi tuomet, jei pakeistų savo aprangą bei kalbėseną. Todėl

600

20 SKYRIUS

Duneieras daugiausia dėmesio skyrė kitkam - pa­ mažu mezgė abipusiai pagarbius santykius su žmo­ nėmis gatvėje. Jis daugiau klausėsi, negu kalbėjo pats, o neformaliais pokalbiais kliovėsi labiau negu „formaliais“ interviu. Duneieras gavo kvartalo vyrų sutikimą po savuoju žurnalų prekystaliu nuolatos laikyti įjungtą magnetofoną; jie susipažino su prie­ taisu ir dažnai savanoriškai jį „valdydavo“, įraši­ nėdami mokslininkui tuomet, kai šis pasitraukdavo nuo prekystalio ar būdavo išvykęs iš miesto. Duneiero buvimui pamažu buvo pritarta, ir per kitus dvejus metus jis virto nuolatiniu šaligatvio priklausiniu. Nors mokslininkui pavyko „įsitraukti“ į gatvės gyvenimą, jis suprato, kad toleruoti da­ lyvaujantį stebėtoją ir pasitikėti juo - nebūtinai vie­ nas ir tas pat. Duneieras žinojo, jog kai kurie kvar­ talo vyrai abejojo tikraisiais jo tyrimo motyvais ir manė, kad jis siekia pasipelnyti iš knygos apie jų gyvenimus. Kitiems atrodė, jog mokslininkas geranoris, tačiau naivus, todėl pagrįstai „tinkamas“ išnaudoti. Duneierui pradėjus leisti laiką gatvėje, kai kurie elgetos laikė jį „turtingu pašaliečiu“, todėl nuolatos kaulijo bent kiek pinigų. Mokslininkui buvo sunku atsispirti tokiems prašymams, nors jis pats finansavo savo tyrimą ir neturėjo daug atlie­ kamų lėšų. Duneieras jautėsi patekęs į itin keblią padėtį - kaipgi galima skelbti mokslininko siekį ir didelę pagarbą kasdienei šių žmonių kovai, nuo­ latos to nepatvirtinant dalijamais centais ir dole­ rio banknotais? Nors ir labai sunkiai, jis vis dėlto išmoko atsakyti „ne“ į nuolatinius prašymus pi­ nigų, tačiau noriai padėdavo kitaip, pavyzdžiui, pa­ kalbėdamas su namų savininkais ar pasidalydamas turimomis teisės žiniomis. Duneieras suvokė, jog vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais jam kaip etnografui teko susidurti nuskurdusioje bendruo­ menėje - tai būtinybė spręsti, kada priimtina kištis į jo tyrimo esmę sudarančių žmonių gyvenimus. Etnografinių duomenų skelbimas: anonimiškumas sutikimas ir galios santykiai

,

Visi tyrimai apie žmones gali kelti etikos dilemų. Duneieras su žmonėmis gatvėje buvo sąžiningas: pristatė savo tyrimo tikslus ir save patį kaip so­

ciologą, tačiau jam reikėjo paisyti etikos dalykų ir skelbiant surinktus tyrimo duomenis. Paskelbti etnografinio tyrimo rezultatai šio tyrimo objektams gali atrodyti įžeidžiami, esą nepalankiai juos nušvietė arba paviešino nuostatas bei elgsenas, ku­ rias šie žmonės būtų norėję išsaugoti kaip priva­ čias. Ši problema galėjo kilti ir Duneiero tyrime: rankraštyje buvo detalizuojamos tokios temos, kaip šlapinimasis viešumoje, priekabiavimas prie pra­ einančių moterų, girtavimas ir narkomanija, nesu­ tarimai su vietos policija. Duneieras tyrė indivi­ dus, kurie buvo pažeidžiami ir palyginti bejėgiai; paskelbus tyrimą, jiems būtų buvę sunku „atsikirs­ ti“ knygai ir jos turiniui. Skelbdamas surinktus duomenis knygoje Sidewalk, 1999 („Šaligatvis“), Duneieras nutraukė kai kurių sociologų pamėgtą praktiką nuslėpti darbe aptariamų žmonių vardus bei vietovių pavadini­ mus. Jis buvo įsitikinęs, jog atskleisdamas tikrą­ ją tyrimo objektų tapatybę, pakylės savo žinias į aukštesnį atskaitomybės lygmenį. Maža to, pasak Duneiero, žmonėms gatvėje nerūpėjo, kad jų ta­ patybė bus atskleista, kai kuriems veikiau patiko idėja, jog knygoje pasirodys jų žodžiai ir atvaiz­ dai. Spręsdamas, ar atsisakyti anonimiškumo, Du­ neieras vis dėlto pasirūpino, kad kiekvienas kny­ goje minimas asmuo suvoktų, kaip bus pavaizduo­ tas. Į viešbučio greta šaligatvio kambarį jis atsi­ nešė galutinį rankraščio variantą ir kvietė kiekvieną iš knygoje aprašomų asmenų peržiūrėti visas vie­ tas, kuriose pastarasis paminėtas. Pasirodė, kad šis procesas nebuvo lengvas. Daugelį vyrų labiau do­ mino jų išvaizda nuotraukose, o ne argumentaci­ ja, pateikta knygoje. Duneieras pastebėjo, jog pa­ stangos elgtis „pagarbiai“ ir rodyti tekstą jame ap­ rašytiems žmonėms dažnai atsigręžia prieš jį patį - priverčia jaustis taip, tarsi jis būtų primetęs sa­ vo tvarkaraštį to anaiptol netrokštančiai auditori­ jai. Šis procesas buvo tikra kova, tačiau Duneie­ ras tikėjo jo būtinumu, kad knyga būtų dora žmo­ nių gatvėje atžvilgiu. Visame tyrime Duneieras itin jautriai žvelgė į savo ir žmonių gatvėje rasines, klasines ir socia­ linės padėties skirtybes. Net galutinėje rankraščio redakcijoje jam buvo sunku nepaisyti galios san-

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

601

Statistinės sąvokos Sociologiniuose tyrimuose, analizuojant surinktus duomenis, dažnai taikomos statistinės metodikos. Kai kurios yra labai įmantrios ir sudėtingos, tačiau daž­ niausiai taikomas lengva suprasti. Įprasčiausi mata­ vimai - vidutinė reikšmė (būdai viduriniam dydžiui apskaičiuoti) ir koreliacijos koeficientai (matavimai, kiek vienas kintamasis atitinkamai priklauso nuo kito). Egzistuoja trys metodai viduriniams dydžiams apskaičiuoti, ir kiekvienas iš jų turi savus privalumus bei trūkumus. Pavyzdžiui, panagrinėkime asmeninę nuosavybę (visąturtą- namus, automobilius, banko sąskaitas ir investicijas), priklausančią trylikai indivi­ dų. Tarkime, kad jiems priklauso (svarais sterlingų): 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

00 5000 10 000 20 000 40 000 40 000 40 000 80 000 100 000 150 000 200 000 400 000 10 000 000

Vidurkis apskaičiuojamas sudėjus visų trylikos žmo­ nių asmeninę nuosavybę ir gautą sumą padalijus iš trylikos. Suma siekia 11 085 000 svarų sterlingų, o padaliję ją taip, kaip sakėme, gausime 852 692,31 svarų sterlingų vidurkį. Dažnai naudinga skaičiuoti būtent vidurkį, kadangi jis pagrįstas visų pateiktų duo­ menų aprėptimi. Tačiau jis gali klaidinti tuomet, kai vienas ar keli atvejai stipriai skiriasi nuo daugumos. Pateiktame pavyzdyje vidurkis iš esmės netinka vi­ dutinei reikšmei matuoti, kadangi vienas labai dide­ lis skaičius - 10 000 000 - iškreipia visa kita. Todėl, pažvelgus į vidurkį, galėtų atrodyti, kad daugumai žmonių priklauso kur kas didesnis turtas, negu iš tik­ rųjų.

Tokiais atvejais galima taikyti vieną iš kitų dviejų matų. Moda yra dažniausiai pasikartojantis konkre­ čios duomenų sekos skaičius. Mūsų pavyzdyje ji su­ daro 40 000 svarų sterlingų. Modos problema ta, kad ji neatsižvelgia į visą duomenų skirstinį, kitaip tariant, į aprėpiamų skaičių diapazoną. Atvejis, dažniausiai pasitaikantis skaičių sekoje, nebūtinai yra reprezen­ tatyvus visam skirstiniui, taigi gali būti nenaudingas kaip vidutinė reikšmė. Trečiasis matas yra mediana - skaičius, atsidū­ ręs bet kurios skaičių sekos viduryje; mūsų atveju tai septintasis skaičius - 40 000. Nagrinėjamą pavyzdį sudaro nelyginis skaičių kiekis - trylika. Jei turėtume lyginį - pavyzdžiui, dvylikos - skaičių kiekį, medianą reikėtų skaičiuoti, imant dviejų viduryje esančių (mū­ sų atveju šešto ir septinto) skaičių vidurkį. Tačiau me­ diana, kaip ir moda, niekaip neperteikia tikro matuo­ jamųjų duomenų diapazono. Kartais, norėdami išvengti apgaulingo vidutinės reikšmės vaizdo pateikimo, tyrėjai taiko daugiau ne­ gu vieną vidutinės reikšmės matą. Tačiau dažniau jie skaičiuoja nagrinėjamų duomenų standartinę devia­ ciją (nuokrypį). Tai būdas apskaičiuoti sklaidos mas­ tą arba skaičių sekos diapazoną kuris mūsų atveju svyruoja nuo nulio iki 10 000 000 svarų sterlingų. Koreliacijos koeficientai reikalingi, norint parody­ ti, kaip glaudžiai susiję du (ar keli) kintamieji. Kuo­ met du kintamieji visiškai koreliuoja, galime kalbėti apie tiesinę teigiamą koreliaciją, kurios išraiška 1,0. Kai tarp kintamųjų nėra jokios koreliacijos - apskritai jokio nuolatinio ryšio - koeficientas lygus nuliui. Tie­ sinė neigiama koreliacija, kurios išraiška yra -1,0, eg­ zistuoja tuomet, kai du kintamuosius visiškai susieja atvirkštinė tarpusavio priklausomybė. Socialiniuose moksluose niekada nebūna tiesinių koreliacijų. Pa­ prastai manoma, kad stiprų ryšį tarp bet kurių nagri­ nėjamų kintamųjų rodo teigiamos arba neigiamos ko­ reliacijos, turinčios 0,6 ar didesnį koeficientą. Tokio lygio teigiamas koreliacijas galima aptikti, pavyzdžiui, tarp socialinės klasinės aplinkos ir rinkėjų elgsenos.

602

20 SKYRIUS

Lentelių skaitymas Skaitydami sociologinę literatūrą, dažnai susidursite su lentelėmis. Kartais jos atrodo sudėtingos, tačiau kiekvieną lengvai suprasite, jei laikysitės kelių pagrin­ dinių toliau pateikiamų taisyklių, kurios ilgainiui taps tiesiog įpročiu. Nepasiduokite pagundai praleisti lenteles; jose koncentruotai pateikta informacija, kurią galima per­ skaityti kur kas greičiau, negu tą pačią aprašytą infor­ maciją. Įgudę interpretuoti lenteles sugebėsite patik­ rinti, kiek iš tiesų paremtos autoriaus išvados. 1. Perskaitykite visą pavadinimą. Lentelių pavadini­ mai kartais būna ilgoki. Tai rodo tyrėjo pastangas tiksliai išdėstyti pristatomos informacijos pobūdį. Lentelės pavyzdyje pateikta, pirma, duomenų ob­ jektas, antra, faktas, kad lentelėje yra lyginamoji medžiaga, ir, trečia, faktas, jog pateikti tik riboto šalių skaičiaus duomenys. 2. Paieškokite aiškinamųjų komentarų ar pastabų apie duomenis. Pastaba, esanti lentelės pavyzdžio apačioje ir susieta su pagrindinio stulpelio antrašte,

pažymi, kad duomenys apima visus registruotus automobilius. Tai svarbus faktas, kadangi kai kurio­ se šalyse automobilių, registruotų reikiama tvarka, procentas gali būti mažesnis negu kitose. Pastabo­ je gali būti pasakyta, kaip rinkta medžiaga arba kodėl ji pateikta būtent taip. Jei tyrėjas ne pats rinko duomenis, o pasirėmė kitur pirmąsyk pateiktais duomenimis, bus nurodytas jų šaltinis. Kartais šal­ tinis leidžia įžvelgti, ar patikima informacija, taip pat nurodo, kur galima rasti pirminius duomenis. Mūsų lentelėje šaltinio nuoroda paaiškina, kad duo­ menys paimti iš daugiau negu vieno šaltinio. 3. Perskaitykite antraštes lentelės viršuje ir kairėje (kartais pasitaiko lentelių, kurių „antraštės“ perkel­ tos iš viršaus į apačią). Antraštės parodo, kokia informacija yra kiekvienoje eilutėje ir stulpelyje. Skaitydami lentelėje esančius skaičius, visąlaik at­ minkite kiekvieną antraščių rinkinį. Mūsų pavyz­ dyje antraštės, esančios kairėje, nurodo nagrinė­ jamas šalis, o viršuje - automobilių nuosavybės lygius ir konkretaus lygio metus.

Lentelės pavyzdys. Automobilių nuosavybė: kelių parinktų šalių palyginimas Automobilių skaičius 1000 suaugusių gyventojų8

Airija Brazilija Čilė Graikija Italija Japonija JAV JK Prancūzija Švedija Vakarų Vokietija

1971

1981

1984

1989

1993 m., arba naujausi duomenys

141

202 78 45 94 322 209 536 317 348 348 385

226 84 56 116 359 207 540 343 360 445 312

228 98 67 150 424 286 607 366 475 445 479

-

12 19 30

210 100 448 224 261 291 247

-

500 300 570 360 420 410 470b

8 Visi registruoti automobiliai. b 1993 metais automobilių visoje Vokietijoje. Šaltiniai: International Road Federation, United Nations Annual Bulletin of Transport Statistics, reported in Sočiai Trends (1987), p. 68; Statistical Office of the European Community, Basic Statistics of the Community (Luxembourg: European Union, 1991); 1993 metų, arba naujausi duomenis iš The Economist, Pocket World in Figures, 1996.

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

4. Nustatykite taikytus matus; skaičiai lentelėje gali rodyti vienetus, procentus, vidurkius ar kitus mat­ menis. Kartais pravartu paversti skaičius į jums naudingesnę formą: jei, pavyzdžiui, nepateikti pro­ centai, galbūt verta juos apskaičiuoti. 5. Pasvarstykite, kokias išvadas galima padaryti iš lentelės informacijos. Autoriai aptaria daugumą sa­ vo lentelių, taigi jų mintis reikia turėti galvoje. Ta­ čiau taip pat derėtų savęs paklausti, kokias toles­ nes problemas ar klausimus galėtų sukelti šie duo­ menys. Lentelės pavyzdyje galima pastebėti kelias įdomias tendencijas. Pirma, įvairiose šalyse automobilių nuo­ savybės lygis gerokai skiriasi: automobilių skaičius 1000 gyventojų JAV beveik dešimt kartų didesnis ne­ gu Čilėje. Antra, esama aiškaus ryšio tarp automobi­ lių nuosavybės ir šalies turtingumo. Iš tiesų, automo­

tykių tarp savęs - knygos autoriaus - ir žmonių, kurie joje buvo aprašmi kaip tyrimo objektai. Ma­ nydamas, jog svarbu suteikti aprašomiems žmo­ nėms galimybę pareikšti savo nuomonę apie at­ liktą tyrimą, Duneieras paprašė Hakimą parašyti knygai pabaigos žodį. Nors Hakimas tikrai nega­ lėjo kalbėti visų kvartalo žmonių vardu, tačiau iš pat pradžių dalyvaudamas projekte jis turėjo pro­ gą pasiūlyti kitokį negu tyrėjo požiūrį. Duneieras taip pat žinojo, kad baltieji moksli­ ninkai buvo linkę savo tikslams savintis vargingai gyvenančiųjuodaodžių žodžius bei įvaizdžius. Jam buvo svarbu, kad atliekamas tyrimas neįamžintų tokių mokslinio išnaudojimo formų, todėl jis tei­ sinėmis priemonėmis užtikrino, jog dalysis auto­ riniu atlyginimu su vyrais, aprašytais jo knygoje. Duneieras pripažino, kad socialinio tyrinėtojo vei­ ksmų neįmanoma atskirti nuo platesnio istorinio bei kultūrinio konteksto, kuriame jie vyksta. Sa­ vo kaip sociologo vaidmeniu jis ketino prisidėti prie to, kad įveiktų, o ne sustiprintų takoskyrą tarp privilegijuotųjų ir nuskriaustųjų toje miesto aplin­ koje, kurioje dirbo.

603

bilių nuosavybės santykius galėtume taikyti kaip apy­ tikrius skirtingos gerovės rodiklius. Trečia, beveik vi­ sose pateiktose šalyse 1971-1989 metais automobi­ lių nuosavybės lygis pakilo, tačiau vienur prieaugio bū­ ta didesnio negu kitur-tai veikiausiai rodo, kad šalims nevienodai sekėsi skatinti ekonomikos augimą ar vy­ tis kitas šalis. Ketvirta, į šiuos duomenis reikėtų žvelgti platesniu politiniu rakursu. Pavyzdžiui, šiek tiek že­ mesnis automobilių nuosavybės lygis Vokietijoje 1993 metais rodo Vakarų ir Rytų Vokietijos susivienijimo pro­ cesą. Penkta, būtina atsižvelgti ir į duomenų šaltinius. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Šve­ dijos ir JAV atveju mažesnius 1993 metų, palyginti su 1989 metais, skaičius iš dalies galima paaiškinti tuo, kad buvo remtasi skirtingais šaltiniais. Dirbant su duo­ menimis, reikia būti apdairiam, o idealiu atveju - tik­ rinti statistiką.

Išvados: sociologijos įtaka

Sociologiniai tyrimai dažnai domina daugelį žmo­ nių, esančių už intelektinės sociologų bendruome­ nės ribų, o jų rezultatai neretai paskleidžiami pla­ čiau. Būtina pabrėžti, jog sociologija nėra vien mo­ derniųjų visuomenių tyrimas; ji - reikšmingas šių visuomenių gyvenimo tąsos elementas. Tai rodo vykstančios transformacijos, kurios veikia santuo­ ką, seksualumą ir šeimą. Socialinių tyrimų duo­ menys viešinami, todėl tik nedaugelis žmonių, gy­ venančių moderniosiose visuomenėse, beveik nie­ ko nežino apie šiuos pokyčius. Sociologinės ži­ nios veikia mūsų mąstymą ir elgseną sudėtingais, dažnai subtiliais būdais - taip performuojama pati sociologinių tyrinėjimų sritis. Neturėtume stebėtis, kad sociologų surinkti duomenys dažnai glaudžiai koreliuoja su sveiko proto įsitikinimais. Taip yra ne todėl, kad socio­ logija tiesiog atranda tai, ką jau žinome; veikiau sociologiniai tyrimai nuolatos daro įtaką mūsų bendrajam žinojimui apie tai, kas iš tiesų yra visuo­ menė.

604

20 SKYRIUS

20

1.

2.

TEMOS S A N T R A U K A

3.

4.

5.

6.

7.

Sociologai tiria socialinį gyvenimą, keldami skirtingus klausimus ir, naudodami sisteminius tyrimus, bando rasti atsakymus. Šie klausi­ mai gali būti faktiniai, lyginamieji, raidos arba teoriniai. Pasak sociologijos įkūrėjų, sociologija yra mokslas tuo atžvilgiu, kad apima sisteminius tyrinėjimo metodus ir teorijų vertinimą remiantis faktais bei loginiais argumentais. Tačiau sociologijos negalima tie­ siogiai modeliuoti pagal gamtos mokslus, nes žmogaus elgsenos ty­ rimai esmingai skiriasi nuo gamtos pasaulio tyrimų. Visi tyrimai prasideda nuo tiriamosios problemos, kuri tyrėjui kelia nerimą ar stebina, iškėlimo. Mintį nagrinėti tam tikras problemas gali paakinti literatūros spragos, teoriniai debatai arba praktiniai sociali­ nio pasaulio klausimai. Galima išskirti keletą aiškių tyrimų strategi­ jos kūrimo stadijų - tiesa, atliekant faktinius tyrimus retai laikomasi būtent tokios sekos. Priežastinis ryšys tarp dviejų įvykių ar situacijų - tai ryšys, kai vie­ nas įvykis arba situacija sukuria ar sukelia kitą. Šis dalykas problemiškesnis, negu atrodytų pažvelgus paviršutiniškai. Priežastingumą būtina skirti nuo koreliacijos. Pastaroji susijusi su dviejų kintamųjų nuolatinio tarpusavio ryšio buvimu. Kintamasis yra matmuo, leidžiantis palyginti - pavyzdžiui, amžius, pajamos, nusikalstamumo lygis pro­ centais ir t. t. Turime skirti nepriklausomus ir jų veikiamus priklau­ somus kintamuosius. Sociologai dažnai pasitelkia kontrolę, kad, išlai­ kydami kitus veiksnius pastovius, išskirtų priežastinį ryšį. Tyrimų metodai susiję su būdais, naudojamais tyrimui atlikti. Etno­ grafinio tyrimo atveju sociologas ilgą laiką bendrauja su tiriamąja grupe ar bendruomene. Kitas metodas - apklausos - apima anketų siuntimą ar pildymą, didelių gyventojų grupių atranką. Atliekant do­ kumentinius tyrimus, informacijos ieškoma spaudos archyvuose ar kituose šaltiniuose. Prie kitų tyrimo metodų priskiriami eksperimen­ tai, gyvenimo istorijos, istorinė analizė ir lyginamieji tyrimai. Kiekvienas iš įvairių tyrimo metodų yra savaip ribotas. Dėl šios prie­ žasties tyrėjai savo darbe dažnai derina du ar kelis tyrimo metodus, kurių kiekvienas patikrina ar papildo kitais metodais surinktą medžia­ gą. Tai vadinama trianguliacija. Geriausi sociologinio darbo pavyz­ džiai derina istorinį ir lyginamąjį rakursą. Sociologinius tyrimus atliekantis tyrėjas dažnai susiduria su etikos dilemomis. Jos gali kilti tuomet, kai tyrėjas apgauna tyrimo objek­ tus, arba tuomet, kai surinktų tyrimo duomenų publikacija galėtų neigiamai paveikti tiriamųjų jausmus ar gyvenimus. Nėra visiškai pa­ tenkinamo būdo šiems klausimams spręsti, tačiau tyrėjai turėtų būti jautrūs dilemoms, kurios kyla jų darbe.

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

1. 2. 3. 4. 5. 6.

Jei dauguma tyrimo projektų prasideda nuo tiriamųjų problemų, kam gi tenka spręsti, kas yra problema? Kodėl taip svarbu sukurti konkrečią hipotezę, kurią galima palaikyti ar paneigti? Kodėl tyrimo procesas retai rutuliojasi pagal planą? Kaip gali tyrėjas sumažinti klaidos ir/arba šališkumo galimybę? Ar vieni tyrimų metodai yra moksliškesni už kitus? Kodėl iš esmės svarbu skirti koreliaciją ir priežastingumą?

Martin Hammersley and Paul Atkinson. Ethnography: Principles in Practice.- London: Routledge, 1995. Lee Harvey, Morag MacDonald and Anne Devany. Doing SociologyLondon: Macmillan, 1992. Charles Ragin. Constructing Sočiai Research: The Unity and Diversity ofMethod- Thousand Oaks, Calif.: Pine Forge Press, 1994.

Papildoma literatūra

Bath Information and Data Service http://www.bids.ac.uk

Interneto nuorodos

BUBL - National Information Service for the higher education community http://bubl.ac.uk/admin/purpose.htm Census Information Gateway http://census.ac.uk Institute for Sočiai and Economic Research (ESRC and University of Essex) http://www.irc.essex.ac.uk Market and Opinion Research International (MORI) http://www.mori.com Sočiai Science Information Gateway http://www.sosig.ac.uk

605

606

pagrindai -

; T įįf J J

J

iii

Teorinės dilemos

610

Vėlesnės teorijos

618

Išvados

624

Temos santrauka

624

Pasvarstykite dar kartą

625

21 skyrius. Teoriniai sociologijos pagrindai Vertinti teorines sociologijos kryptis - viliojantis, tačiau didžiulis ir sunkus uždavinys. Teorinės dis­ kusijos pagal apibrėžimą yra abstraktesnės negu empirinio pobūdžio polemika. Gali pasirodyti, jog vieningos teorinės paradigmos, dominuojančios vi­ soje sociologijoje, nebuvimas yra šio dalyko silp­ nybės ženklas. Tačiau taip nėra. Priešingai, kon­ kuruojančių teorinių traktuočių bei teorijų varžy­ masis išreiškia sociologinės veiklos gyvybiškumą. Tirdama žmones - mus pačius - teorinė įvairovė gelbsti nuo dogmos. Žmogaus elgsena yra sudė­ tinga ir daugialypė, taigi mažai tikėtina, kad vie­ na teorinė žiūra galėtų apimti visus jos aspektus. Teorinių krypčių įvairovė atveria turtingą idėjų šal­ tinį, iš kurio galima semtis tyrinėjant, ir skatina vaizduotės gebąs, iš esmės svarbias sociologinės profesijos pažangai. Daugelyje skirtingų sociologinės veiklos sričių buvo sukurtos įvairios teorijos. Kai kurios formu­ luojamos labai tiksliai, kartais išreiškiamos net ma­ tematiškai - nors tai būdingiau ne sociologijai, bet kitiems socialiniams mokslams (ypač ekonomikai). Vienos teorijos atmainos mėgina išaiškinti kur kas daugiau už kitas; esama skirtingų nuomonių dėl to, kiek sociologams pageidautina ar naudin­ ga užsiimti labai didelės apimties teorijų plėtojimu. Pavyzdžiui, amerikietis sociologas Robertas K. Mertonas įtaigiai tvirtina, kad sociologams reikėtų sutelkti dėmesį į tai, ką jis vadina vidurinio lyg­ mens teorijomis (1957). Užuot bandę kurti didžiuo­ sius teorinius modelius, turėtume būti kuklesni. Vidurinio lygmens teorijos yra gana konkrečios, todėl jas galima tiesiogiai patikrinti empiriniais ty­ rimais. Kartu jos yra ir pakankamai bendros skir­ tingų reiškinių diapazonui apimti. Toks pavyzdys yra santykinio nepritekliaus teorija. Pasak jos,

žmonės vertina savo materialinę padėtį atsižvelg­ dami į tai, su kuo save lygina. Taigi nepritekliaus jausmas nėra tiesiogiai susijęs su individų patiria­ mo skurdo lygmeniu (žr. p. 297). Tikėtina, kad šei­ ma, gyvenanti mažame name neturtingoje vieto­ vėje, kur kiekvieno žmogaus materialinė padėtis daugmaž panaši, mažiau jausis nuskriausta, negu ta, kuri gyvena tokiame pat name, tačiau kitoje kai­ mynijoje, kur dauguma namų kur kas didesni ir turtingesni. Tikra tiesa, kad kuo teorija platesnė ir ambi­ cingesnė, tuo sunkiau patikrinti ją empiriškai. Kita vertus, atrodo, nėra jokios objektyvios priežasties būtinai apriboti sociologinį mąstymą „viduriniu lygmeniu“. Norėdami pamatyti, kodėl taip yra, kaip pavyzdį pasitelkime teoriją, Maxo Weberio pateiktą studijoje „Protestantiškoji etika ir kapi­ talizmo dvasia“ (1976; pirmoji laida 1904-1905). Šiuo žymiu veikalu jau rėmėmės ankstesniuose skyriuose (žr. 12 skyrių „Moderniosios organiza­ cijos“, p. 327, ir 17 skyrių „Religija“, p. 499). Maxas VVeberis: protestantiškoji etika

„Protestantiškojoje etikoje“ Weberis ėmėsi nagri­ nėti pamatinę problemą - kodėl kapitalizmas su­ siformavo tik Vakaruose? Žlugus Senovės Romai, kokius trylika šimtmečių kitos civilizacijos pasau­ lio istorijoje buvo kur kas iškilesnės už Vakarus. Europa iš tiesų ne itin daug reiškė, palyginus su kitomis Žemės rutulio vietomis, o galingiausios valstybės buvo Kinija, Indija ir Osmanų imperija Artimuosiuose Rytuose. Ypač stipriai Vakarus len­ kė Kinija - ir technologinio, ir ekonominio išsi­ vystymo lygiais. Kas nutiko, kad nuo XVII a. Eu­ ropos ekonomikos pažanga ėmė sparčiai didėti?

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

Norėdami atsakyti į šį klausimą, kaip aiškino Weberis, turime parodyti, kas skiria moderniąją pramonę nuo ankstesnių ekonominės veiklos atmai­ nų. Troškimą kaupti turtus randame daugelyje skir­ tingų civilizacijų, ir tai nesunku paaiškinti: žmo­ nės vertina turtą dėl patogumų, saugumo, galios ir malonumų, kuriuos jis gali suteikti. Jie nenori skursti, o sukaupę turtus, naudojasi jais savo pa­ sitenkinimui. Pažvelgę į Vakarų ekonomikos raidą, teigė Weberis, matome visai ką kita: niekur kitur nesutin­ kamą nuostatą kaupti turtus. Ši nuostata, kurią Weberis vadino kapitalizmo dvasia, - tai tikėjimų ir vertybių sistema, kurios laikėsi pirmieji kapitalistai pirkliai bei pramonininkai. Šie žmonės turėjo stiprų potraukį kaupti asmeninius turtus. Tačiau priešin­ gai visų kitų kraštų turtuoliams, jie anaiptol ne­ siekė pasinaudoti sukauptomis vertybėmis, kad gy­ ventų prabangiai. Iš tiesų jie gyveno save apribo­ dami, kukliai, blaiviai ir ramiai, vengdami įpras­ tinių gerovės apraiškų. Weberis bandė parodyti, kad šis labai neįprastas savybių derinys buvo gy­ vybiškai svarbus ankstyvajai Vakarų ekonomikos raidai. Priešingai kitų amžių ir kultūrų turtingie­ siems, šios grupės nešvaistė savo turtų. Jos elgė­ si kitaip - iš naujo investuodavo, kad palaikytų tolesnę savo vadovaujamų įmonių plėtrą. Weberio teorijos branduolys yra teiginys, jog nuostatos, susijusios su kapitalizmo dvasia, kilo iš religijos. Prie šios pasaulėžiūros skatinimo pri­ sidėjo visa krikščionybė, tačiau esminė motyva­ cija atsirado veikiant protestantizmui, o ypač vienai jo atmainai - puritonizmui. Ankstyvieji kapitalistai daugiausia buvo puritonai, o daugelis laikėsi kalvinizmo pažiūrų. Weberis teigė, jog kai kurios kal­ vinistų doktrinos buvo tiesioginis kapitalizmo dva­ sios šaltinis. Viena iš jų - idėja, kad žmonės yra Dievo įrankiai žemėje, Visagalio pašaukti dirbti - šis užsiėmimas skirtas Dievui labiau garbinti. Antras svarbus kalvinizmo aspektas buvo pre­ destinacijos idėja. Pasak jos, tik kai kuriems in­ dividams lemta būti tarp „išrinktųjų“ - po mirties patekti į rojų. Pagal paties Kalvino doktriną, jo­ kie žmogaus veiksmai žemėje negali pakeisti jo

609

buvimo ar nebuvimo išrinktuoju fakto; tai - Die­ vo lemta. Tačiau šis tikėjimas kėlė Kalvino sekė­ jams tokį didelį nerimą, kad vėliau buvo sušvel­ nintas, leidžiant tikintiesiems pažinti kai kuriuos išrinktumo ženklus. Sėkmė darbe pagal pašaukimą, kurią rodė ma­ teriali gerovė, tapo pagrindiniu ženklu, kad asmuo tikrai yra vienas iš išrinktųjų. Šių idėjų veikiamos grupės sukūrė galingą akstiną veržtis į ekonomi­ nę sėkmę. Tačiau šiuos siekius lydėjo tikinčiojo poreikis gyventi save apribojant ir kukliai. Puri­ tonai tikėjo, jog prabanga yra blogis, todėl skatulys kaupti turtus susipynė su rūsčia ir nepagra­ žinta gyvensena. Ankstyvieji verslininkai menkai tesuvokė, jog padeda formuoti reikšmingus visuomenės poky­ čius; labiausiai juos skatino religiniai motyvai. As­ ketiška - kitaip tariant, save suvaržanti - purito­ nų gyvensena laipsniškai tapo esmine modernio­ sios civilizacijos dalimi. Apie tai Weberis rašė: „Puritonas

norėjo

būti p ro fesio n a la s, m es

privalome

būti tokie. P ersik eld am a iš v ie n u o ly n o c e lė s į p rofe­ sin į g y v en im ą ir užvald yd am a pasau lietin ę dorovę, as­ k ezė su v a id in o tam tikrą v a id m e n į kuriant m ilž in išk ą šiu o la ik in io ū k io , kurio sąranga su siju si su tech n in ė­ m is ir ek o n o m in ėm is m ech an in ės-m ašin in ės gam ybos p rielaid om is, k o sm o są . [...] K ai a sk ez ė pradėjo v e ik ­ ti p asau lyje ir j į pertvarkyti, išo r in ės šio p asau lio g ė ­ rybės v is labiau v a ld ė ž m o n e s ir g a lų g a le įgijo tok ią valdžią, k ok ios istorijoje dar niekada neturėjo. [...] Ten, kur „ p rofesin ės p areigos a tlik im o“ negalim a tiesiogiai su sieti su a u k ščia u sio m is d v a sin ėm is kultūros verty­ b ėm is, arba ten, kur jis , atvirk ščiai, nėra su b jek tyviai jaučiam as kaip ek o n o m in ė prievarta, šian d ien os ž m o ­ gus dažniausiai tiesio g n esistengia suvokti šios sąvokos esm ės. Ten, kur re lig in ę etin ę prasm ę praradęs trošk i­ m as p asipelnyti gali reikštis laisviau siai, būtent Jungti­ nėse A m erikos V alstijose, jis tampa nesutram doma var­ žyb ų aistra ir neretai įgyja tie sio g sportin į p ob ū d į.“ *

* Weber, M ax. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Iš v ok iečių kalbos vertė Z enonas Norkus. - V.: Pradai,

-

1997.-p. 162-163.

610

21 SKYRIUS

Weberio teorija kritikuota daugeliu požiūrių. Kai kas, pavyzdžiui, teigė, kad pasaulėžiūrą, jo vadintą „kapitalizmo dvasia“, galima įžvelgti ankstyvuo­ siuose XII a. Italijos pirklių miestuose, taigi ge­ rokai anksčiau negu buvo sužinota apie kalvinizmą. Kiti tvirtino, jog „darbo pagal pašaukimą“ idė­ ja, kurią Weberis siejo su protestantizmu, jau pirma gyvavo katalikų tikėjimuose. Tačiau daugelis ir to­ liau pritaria Weberio nuomonės esmei, o jo teigi­ nys lieka toks pat raiškus ir nušviečiantis kaip ir tuomet, kai pirmąsyk buvo suformuluotas. Jei Weberio teiginys yra pagrįstas, moderniajai ekonomi­ nei bei socialinei raidai lemiamą įtaką darė iš pažiūros visiškai tolimas dalykas - religinių idealų sistema. Weberio teorija atitinka keletą kriterijų, kurie svarbūs teoriniam sociologijos argumentavimui: 1.

Ji yra priešinga sveiko proto nuostatoms - pa­ teikiama interpretacija, nutraukianti saitus su tuo, ką galėtų teigti sveikas protas. Taigi teori­ ja suformuoja naują rakursą savo apimamiems klausimams apžvelgti. Iki Weberio dauguma autorių retai apmąstydavo tikimybę, kad re­ liginės idėjos buvo vienas pagrindinių veiks­ nių formuojantis kapitalizmui.

2.

Teorija suteikia prasmę tam, kas kitu atveju stebina: kodėl individai troško gyventi kukliai ir drauge nepaprastai stengėsi kaupti turtus.

3.

Teorija geba nušviesti ne vien tas aplinkybes, kurioms suprasti ji buvo sukurta. Weberis pa­ brėžė, jog stengėsi suprasti tik ankstyvąsias moderniojo kapitalizmo ištakas. Vis dėlto pa­ grįstai darytina prielaida, kad kitomis sėkmin­ gos kapitalizmo raidos aplinkybėmis galėjo būti įtrauktos ir kitos vertybės, panašios į tas, kurias diegė puritonizmas.

4.

Gera teorija reiškia ne vien pagrįstą teoriją. Ji turi būti ir išradinga - o tai vertinama pa­ gal teorijos galias kurti naujas idėjas ir ska­ tinti kitus tyrimus. Šiais atžvilgiais Weberio teorija iš tiesų buvo itin sėkminga - ji tapo atspirties tašku gausybei vėlesnių tyrimų bei teorinių analizių.

Teorinės dilemos Šiandien toliau tęsiasi ir debatai dėl „Protestan­ tiškosios etikos“, ir ginčai dėl kitų Weberio dar­ bų aspektų. Tiek mąstytojų klasikų idėjos, tiek ir kitos teorinės koncepcijos, kurias aptarėme 1 sky­ riuje, vis dar kelia nesutarimų. Egzistuoja kelios pagrindinės teorinės dilemos - tai nuolatinių prieštarų bei diskusijų klausimai, patraukiantys mūsų dėmesį dėl požiūrių nesutapi­ mo; kai kurios jų apima itin bendrus dalykus, su­ sijusius su žmogaus veiklos ir socialinių institu­ cijų interpretacijos pobūdžiu. Čia aptarsime ketu­ rias tokias dilemas. 1. Pirmoji dilema aptaria socialinio veiksmo ir so­ cialinės struktūros priešpriešą. Klausimas toks: ko­ kiu mastu esame kūrybingi veikėjai, aktyviai kon­ troliuojantys savo gyvenimo sąlygas? O gal mū­ sų veiklą labiausiai lemia visuotinės socialinės jė­ gos, kurios nepaiso mūsų kontrolės? Šis klausi­ mas visuomet supriešindavo ir tebepriešina socio­ logus. Pavyzdžiui, Weberis ir simbolinio interak­ cionizmo atstovai pabrėžia aktyvius, kūrybiškus žmogaus elgsenos dėmenis. Kitos koncepcijos, pa­ vyzdžiui, Durkheimo, pabrėžia varžantį socialinių įtakų mūsų veiksmams pobūdį. 2. Antrasis teorinis klausimas svarsto nonsenso ir konflikto priešpriešą. Kaip matėme, kai kurie so­ ciologiniai požiūriai - įskaitant funkcionalizmą į pirmą vietą iškelia būdingą žmonių visuomenių tvarką bei damą. Šių pažiūrų šalininkai tęstinumą ir konsensą laiko akivaizdžiausiais visuomenių po­ žymiais, nesvarbu, kiek šios visuomenės gali ilgai­ niui kisti. Antra vertus, kiti sociologai atskleidžia visuotinį socialinio konflikto pobūdį. Jų akimis, visuomenės yra kamuojamos atskirčių, įtampų ir kovų. Pasak jų, apgaulinga teigti, esą didžiąją laiko dalį žmonės linkę vieni su kitais sugyventi taikiai; juk netgi tuomet, kai nėra jokių atvirų priešprie­ šų, sako jie, išlieka dideli interesų skirtumai, kurie tam tikru momentu gali pratrūkti tikrais konfliktais. 3. Egzistuoja ir trečia esminė teorinė dilema, ku­ ri apskritai vargiai figūruoja ortodoksinėse sociolo­ gijos tradicijose, tačiau negali būti ignoruojama.

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

Tai - klausimas, kaip į sociologinę analizę tinka­ mai įtraukti lyties sampratą. Anksčiau sociologi­ nės teorijos raidoje visos iškiliausios asmenybės buvo vyrai; savo veikaluose jie beveik nekreipė dėmesio į faktą, kad žmonės turi lytį (Sydie, 1987). Jų darbuose individai atrodo tarsi „belyčiai“ - vei­ kiau kaip abstraktūs „aktoriai“, o ne kaip besiski­ riantys asmenys: moterys ir vyrai. Kadangi siedami lyties klausimus su labiau įsitvirtinusiomis teori­ nio mąstymo sociologijoje formomis iki šiol be­ veik neturime kuo remtis, tai dabartiniu metu ši problema galbūt yra sunkiausia iš visų keturių, su kuriomis tenka susidurti. Štai viena iš pagrindinių teorinių dilemų, sie­ jamų su lytimi. Ar turėtume įtraukti „lytį“ į mū­ sų sociologinį mąstymą kaip bendrąją kategoriją? O gal - alternatyviai - turėtume nagrinėti lyties klausimus, suskaldę į labiau specifines įtakas, vei­ kiančias moterų ir vyrų elgseną skirtinguose kon­ tekstuose? Kitaip tariant, ar egzistuoja savybės, vi­ sose kultūrose atskiriančios vyrus ir moteris pa­ gal jų identitetus ir socialinę elgseną? O gal ly­ čių skirtumai visuomet aiškintini, daugiausia re­ miantis kitais visuomenes skaidančiais skirtumais (tokiais kaip klasiniai skirtumai)?

611

žo mūsų veiksmus. Durkheimas teigė, jog visuo­ menė turi pirmumą individo atžvilgiu. Visuome­ nė yra kur kas daugiau, negu individualių veiklų suma, - ji pasižymi tam tikru „atsparumu“ ar „tvir­ tumu , lygintinu su materialiosios aplinkos struk­ tūromis. Įsivaizduokite žmogų, stovintį kambaryje su keleriomis durimis. Kambario struktūra varžo jo galimų veiksmų diapazoną. Pavyzdžiui, sienų ir durų išdėstymas brėžia įėjimo bei išėjimo ke­ lius. Pasak Durkheimo, panašiu būdu mūsų veiks­ mus varžo socialinė struktūra, nustatydama mūsų kaip individų veikimo ribas. Mūsų atžvilgiu ji yra „išorinė“, kaip ir kambario sienos. Šis požiūris išreikštas garsiame Durkheimo aiškinime: „K ai v eik iu kaip brolis, sutuoktinis ar p ilietis, kai v y k ­ dau prisiim tus įsipareigojim us, aš atlieku pareigas, ku­ rias nep rik lau som ai n uo m anęs ir m ano v eik sm ų nu ­ stato te isė ir papročiai. [...] L ygiai taip tik in ty sis g im ­ dam as jau randa g y v u o ja n čia s sa v o relig ijo s nu osta­ tas ir papročius; je ig u jie b u vo iki jo , vad in asi, jie g y ­ v u oja b e jo v a lio s. Ž en k lų siste m a , k u rios m an reikia m intim s reikšti, p in ig ų sistem a, kuria n audojuosi sk o­ lo m s m ok ė ti, kredito p riem on ės, kurias taikau p rek y­

4. Ketvirtoji problema susijusi su ne tiek bendro­ siomis žmogaus elgsenos ar visuomenės kaip viseto savybėmis, kiek modernios socialinės raidos ypatu­ mais. Tai - pastangos apibrėžti įtakas, veikiančias moderniųjų visuomenių kilmę bei pobūdį. Jos ki­ lo iš nemarksistinių ir marksistinių krypčių skir­ tybių. Pagrindinis dilemos klausimas: kaip stipriai modernųjį pasaulį formavo ekonominiai veiksniai, išskirti Marxo, ypač kapitalistinės ekonominės ini­ ciatyvos veiksniai? Kita vertus, kaip stipriai moder­ niosios eros socialinį vystymąsi formavo kitos įta­ kos (socialiniai, politiniai ar kultūriniai veiksniai)? Visa tai sudaro esminius sociologinės teorijos klausimus. Dėl šios priežasties išsirutuliojusias skirtingas idėjas turėsime panagrinėti išsamiau.

b o s sa n ty k iu o se, p ap ročiai, kurių laikausi sa v o pro­ fesijo je , ir 1.1. - v isk a s fu n k cion u oja nep rik lau som ai nuo to, ar reikalinga man. Paim kim e v ien ą po kito visus narius, iš kurių sudaryta v isu o m e n ė , - v isa , kas anks­ čiau pasakyta, gali būti pakartota ir kalbant apie k iek ­ v ie n ą iš jų .“ 2

Pirmoji dilema: struktūra ir veiksmas

Nors Durkheimo požiūris turi daug šalininkų, jis susilaukė ir aštrios kritikos. Kas yra „visuomenė“, - klausia kritikai, - jei ne daugelio individualių veiksmų darinys? Juk tyrinėdami grupę matome ne kolektyvinę realybę, o tik individus, įvairiai vie­ nas su kitu sąveikaujančius. „Visuomenė“ - tai tie­ siog daug individų, įprastai besielgiančių vienas kito atžvilgiu. Pasak kritikų (jiems daugiausia pri­ klauso sociologai, patyrę simbolinio interakcioniz­ mo įtaką), kaip žmonės turime motyvus daryti tai,

Pagrindinė tema, kurią gvildeno Durkheimas ir daugelis vėlesnių sociologų, buvo nuostata, kad visuomenės, kurioms priklausome, socialiai suvar­

2 Durkheim, Emile. Sociologijos metodo taisyklės. - Iš pran­ cūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė. - V.: Vaga, 2001 - p. 2 7 -2 8 .

612

21 SKYRIUS

ką darome, ir gyventi socialiniame pasaulyje, kurį persmelkia kultūrinės prasmės. Jų teigimu, socia­ liniai reiškiniai jokiu būdu nėra „daiktai“, o pri­ klauso nuo simbolinių prasmių, kurias suteikiame tam, ką darome. Esame ne visuomenės kūriniai, bet jos kūrėjai. Įvertinimas Vargu ar kada nors pavyktų visiškai išspręsti šią prieštarą, kadangi ji gyvuoja nuo tų laikų, kai mo­ dernieji mąstytojai užsimojo nuolatos aiškinti žmo­ gaus elgseną. Maža to, šie debatai neapsiriboja vien sociologija - jie rūpi visų socialinių mokslų sri­ čių mokslininkams. Perskaitę šią knygą, turėtumėte apsispręsti, kuri pozicija jums atrodo teisingesnė. Vis dėlto skirtumai tarp abiejų požiūrių gali būti pernelyg sureikšminti. Nė vienas iš jų negali būti visiškai teisingas, bet, kita vertus, gana lengvai ga­ lime pamatyti jų sąsajas. Kai kuriais atžvilgiais Durkheimo požiūris, be abejo, pagrįstas. Socialinės institucijos pirmauja bet kurio konkretaus indivi­ do egzistencijos atžvilgiu; taip pat akivaizdu, kad jos mus varžo. Pavyzdžiui, ne aš išradau Britanijos pinigų sistemą. Jei tik noriu prekių ir paslaugų, perkamų už pinigus, neturiu jokios galimybės rink­ tis - naudotis ar nesinaudoti šia sistema. Pinigų sistema, kaip ir visos kitos institucijos, egzistuo­ ja nepriklausomai nuo bet kurio pavienio visuo­ menės nario ir varžo šio individo veiklą. Kita vertus, būtų visiškai klaidinga manyti, kad visuomenė mūsų atžvilgiu yra „išoriška“ taip, kaip fizinis pasaulis. Juk fizinis pasaulis egzistuos vis tiek, gyvens jame bent vienas žmogus ar ne, tuo tarpu būtų tiesiog beprasmiška taip kalbėti apie vi­ suomenę. Nors visuomenė yra išoriška kiekvienam atskiram individui, ji iš esmės negali būti išoriš­ ka visiems drauge individams. Maža to, tai, ką Durkheimas vadino „sociali­ niais faktais“, gali varžyti mūsų veiksmus, tačiau jų nelemia. Jei tikrai apsispręsčiau gyventi be pi­ nigų, galėčiau pasirinkti šį būdą, nors tada gal pa­ sidarytų nepaprastai sunku kasdien išgyventi. Bū­ dami žmonės renkamės, užuot vien pasyviai rea­ gavę į tai, kas vyksta aplinkui. Norint šalinti ato-

Ervingas Goffmanas

trūkį tarp „struktūros“ ir „veiksmo“ traktuočių, rei­ kia pripažinti, jog savo kasdienės veiklos metu ak­ tyviai formuojame ir performuojame socialinę struktūrą. Pavyzdžiui, tas faktas, kad naudojuosi pinigų sistema, menkai teprisideda prie šios sis­ temos egzistavimo ir netgi nėra jai būtinas. Bet jeigu tam tikru metu visi žmonės ar bent jų dau­ guma nuspręstų nesinaudoti pinigais, pinigų sis­ tema sunyktų. Kaip minėta 1 skyriuje, šiam aktyvaus socia­ linės struktūros formavimo ir performavimo pro­ cesui analizuoti labai praverčia struktūrizacijos sąvoka. Tai koncepcija, kurią į sociologiją nese­ niai įtraukė šios knygos autorius (Anthony’s Giddensas). „Struktūra“ ir „veiksmas“ neišvengiamai siejasi tarpusavyje. Visuomenės, bendruomenės ar grupės „struktūros“ turi tik tiek, kiek žmonės el­ giasi įprastai ir gana nuspėjamai. Kita vertus, „vei­ ksmas“ įmanomas tik todėl, kad kaip individas kiekvienas iš mūsų turi gausybę socialiai struktūrizuotų žinių. Tai geriausia paaiškinti kalbos pa­

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

vyzdžiu. Kalba gali apskritai gyvuoti, tik jei yra socialiai struktūrizuota - kalbos vartosena turi tam tikrų ypatybių, kurių privalu laikytis kiekvienam kalbėtojui. Pavyzdžiui, ką nepasakytų žmogus bet kuriame konkrečiame kontekste, tai turės prasmę tik tada, jei kalbėdamas jis laikėsi tam tikrų gra­ matikos taisyklių. Tačiau struktūrinės kalbos sa­ vybės egzistuos tik tiek, kiek jas praktiškai taikys paskiri kalbos vartotojai. Kalba - tai nuolatinis struktūrizacijos procesas. Ervingas Goffmanas ir kiti mokslininkai, rašę apie socialines sąveikas, mūsų aptartas 4 skyriuje, visiškai teisūs teigdami, kad visi žmonės yra labai pažinūs veikėjai. Kaip žmonės esame tokie, kokie esame labiausiai todėl, kad vadovaujamės sudėtin­ ga konvencijų visuma - pavyzdžiui, ritualais, ku­ rių laikosi nepažįstami žmonės, prasilenkdami gat­ vėje. Kita vertus, savo veiksmuose taikydami šiuos pažinumo gebėjimus, suteikiame galią ir turinį bū­ tent toms taisyklėms bei papročiams, kuriomis re­ miamės. Struktūrizacija sudaro prielaidas tam, ką autorius vadina „struktūros dvilypumu“. Tai reiškia, kad visuose socialiniuose veiksmuose numanomas struktūros buvimas. Tačiau tuo pat metu „struktūra“ sudaro prielaidas veiksmui, kadangi ji priklauso nuo žmonių elgsenos pasikartojimų. Antroji dilema: konsensas ir konfliktas

Priešpriešinant konsenso ir konflikto sampratas, vėlgi naudinga pradėti nuo Durkheimo. Jis žvelgė į visuomenę kaip į tarpusavyje priklausomų dalių sistemą. Dauguma funkcionalizmo mąstytojų iš tie­ sų laiko visuomenę integruotu visetu, sudarytu iš struktūrų, stipriai susijusių viena su kita. Tai labai atitinka Durkheimo pabrėžtą varžantį, „išorišką“ „socialinių faktų“ pobūdį. Tačiau čia taikytina nebe pastato sienų, o kūno fiziologijos analogija. Kūną sudaro įvairios specializuotos dalys (sme­ genys, širdis, plaučiai, kepenys ir 1.1.), kurių kiek­ viena padeda palaikyti organizmo gyvybę. Joms būtina funkcionuoti darnioje tarpusavio sąveiko­ je - priešingu atveju organizmo gyvybei kyla grės­ mė. Pasak Durkheimo, tai būdinga ir visuomenei. Kad laikui bėgant visuomenės egzistencija tęstų­

613

si, visos specializuotos jos institucijos (politinė sis­ tema, religija, šeima ir švietimas) privalo darniai sąveikauti. Taigi visuomenės tąsa priklauso nuo bendradarbiavimo, kuris savu ruožtu sudaro prie­ laidas visuomenės nariams bendrai sutikti ar su­ tarti dėl pagrindinių vertybių. Tie, kurie daugiausia dėmesio skiria konflik­ tui, žvelgia visai kitaip. Jų pagrindines prielaidas galima lengvai apibrėžti, kaip pavyzdžiu pasirė­ mus Marxo nuomone dėl klasių konflikto. Pasak Marxo, visuomenės yra suskaidytos į klases, tu­ rinčias nelygius išteklius. Nuo tada, kai atsirado tokios ženklios nelygybės, pasirodė ir interesų skir­ tumai, „įmontuoti“ į socialinę sistemą. Tie inte­ resų konfliktai tam tikru metu staiga virsta akty­ via kaita. Ne visi, patyrusieji šio požiūrio įtaką, skiria klasėms tiek daug dėmesio, kaip kadaise Marxas; manoma, kad konfliktui skatinti ne ma­ žiau svarbūs ir kiti skirtumai - pavyzdžiui, tarp rasinių grupių ar politinių grupuočių. Nesvarbu, koks konfliktas būtų labiausiai sureikšmintas, vi­ suomenė visada laikoma iš esmės kupina įtampos - net ir stabiliausia sistema atskleidžia įtemptą an­ tagonistinių grupuočių pusiausvyrą. Įvertinimas Panašiai kaip struktūros ir veiksmo atveju, mažai tikėtina, kad gali visiškai baigtis ir pastarieji teori­ niai debatai. Tačiau ir šiuokart konsenso ir kon­ flikto sampratos atrodo skirtingesnės negu yra iš tiesų. Abi sampratos anaiptol nėra visai nesude­ rinamos. Visose visuomenėse veikiausiai glūdi tam tikras bendras sutarimas dėl vertybių ir tikrai vi­ sos siejasi su konfliktais. Maža to, laikydamiesi bendrojo sociologinės analizės principo, visuomet turime ištirti, kaip su­ siję konsensai ir konfliktai, glūdintys socialinėse sistemose. Tikslai ir vertybės, kuriuos palaiko skir­ tingos grupės, bei tikslai, kurių siekia šių grupių nariai, dažnai parodo bendrųjų ir priešingų inte­ resų mišinį. Pavyzdžiui, netgi Marxo sukurtame klasių konflikto paveiksle skirtingos klasės ne tik kovoja viena su kita - jos taip pat turi ir tam tik­ rų bendrų interesų. Šitaip kapitalistai priklauso nuo

614

21 SKYRIUS

darbo jėgos, kuri dirba jų įmonėse, o darbininkai - nuo kapitalistų, kad už darbą gautų atlygį. To­ kiomis aplinkybėmis atviras konfliktas nėra nuo­ latinis; veikiau kartais abiejų šalių bendrybės tu­ ri tendenciją nugalėti skirtybes, o kitais atvejais įvyksta priešingai. Naudinga koncepcija, padedanti analizuoti konsenso ir konflikto tarpusavio ryšius, yra ide­ ologija - vertybės ir tikėjimai, kurie padeda už­ tikrinti galingesnių grupių padėtį nuskriaudžiant silpnesnes grupes. Galia, ideologija ir konfliktas visuomet yra glaudžiai susiję. Daugelis konfliktų kyla dėl galios - dėl atpildo, kurį ji gali suteikti. Galingieji, norėdami išlaikyti savo dominavimą, gali labiausiai kliautis ideologijos įtaka, tačiau pri­ reikus panaudoti ir jėgą. Pavyzdžiui, feodaliniais laikais aristokratijos valdymą palaikė idėja, jog tik nedaugelis žmonių yra „gimę valdyti“, tačiau val­ dovai aristokratai dažnai griebdavosi jėgos prieš tuos, kurie išdrįsdavo pasipriešinti jų galiai. Trečioji dilema: lyties problema

Iškiliausių asmenybių, kūrusių moderniosios so­ ciologijos metmenis, veikaluose lyties klausimai vargiai buvo pagrindiniai. Tačiau iš nedaugelio fragmentų, kuriuose jie aptarė šiuos klausimus, tu­ rime galimybę bent jau sukonkretinti pamatinės teorinės dilemos apybrėžas - netgi tuomet, kai jų darbuose nėra beveik nieko, kas padėtų mums mė­ ginti ją spręsti. Šią dilemą galėtume geriausiai api­ būdinti priešpriešindami temą, kartais pasitaikančią Durkheimo raštuose, ir tą, kurią aptinkame Marxo veikaluose. Durkheimas, nagrinėdamas savižu­ dybes, vienoje vietoje pastebi, kad vyras yra „be­ veik visiškas visuomenės darinys“, tuo tarpu mo­ teris „kur kas labiau suformuota gamtos“. Praplėsdamas šiuos pastebėjimus, jis sako, jog „vyro sko­ niai, siekiai ir nuotaikos daugiausia kyla iš kolek­ tyvo, tuo tarpu jo pakeleivės - kur kas labiau vei­ kiami jos organizmo. Taigi jis turi visiškai kitus poreikius negu ji...“ (1952: 385). Kitaip tariant, vyrai ir moterys turi skirtingas identitetus, skonius ir polinkius, kadangi moterys, palyginti su vyrais, yra mažiau socializuotos ir „artimesnės gamtai“.

Šiandien būtent taip išreikštam požiūriui nie­ kas nepritartų. Socializacija tiek pat formuoja ir moterų, ir vyrų identitetus. Tačiau šiek tiek mo­ difikavus, Durkheimo pateiktas lyčių skirtybės api­ būdinimas priskirtinas vienam iš galimų požiūrių į lyties formuotę bei prigimtį. Šiuo atveju turima galvoje, kad lyčių skirtybės iš esmės priklauso nuo biologinių skirtumų tarp vyrų ir moterų. Tokia pa­ žiūra nebūtinai reiškia įsitikinimą, jog lyčių skir­ tybės daugiausia yra įgimtos. Veikiau daroma prie­ laida, kad moterų socialinę padėtį ir identitetą la­ biausiai formuoja (pasak Chodorow, žr. 5 skyrių „Lytis ir seksualumas“, p. 115) jų įsitraukimas į reprodukciją bei vaikų auginimą. Jei ši pažiūra tei­ singa, lyčių skirtybės giliai įsišaknijusios visose visuomenėse. Vyrų ir moterų galios nesutapimas rodo faktą, kad moterys gimdo vaikus ir yra jų pa­ grindinės globėjos, tuo tarpu vyrai aktyviai veikia „viešosiose“ srityse - politikoje, darbe ir kare. Marxo pažiūra yra visiškai priešinga. Jo nuo­ mone, vyrų ir moterų galios bei socialinio statu­ so skirtybės pagal lytį daugiausia parodo kitus skir­ tumus, ypač klasinius. Pasak Marxo, ankstyvosiose žmonių bendruomenės formose nebūta skaidos nei tarp lyčių, nei tarp klasių. Vyro galia moteriai pa­ sireiškė tada, kai visuomenė susiskaidę į klases. Moterys tapo tam tikra „privačia nuosavybe“, kuri atitekdavo vyrams per santuokos instituciją. Iš šios vergiškos padėties moterys bus išlaisvintos, įvei­ kus klasinius skirtumus. Ir vėlgi šiandien beveik, o gal ir visiškai niekas nepritartų tokiai analizei, tačiau ją galima paversti kur kas priimtinesne pa­ žiūra, plačiau ją apibendrinus. Klasė nėra vienin­ telis veiksnys, formuojantis socialinius skirtumus, kurie veikia vyrų ir moterų elgseną. Kiti veiksniai - tai etniškumas ir kultūrinė aplinka. Pavyzdžiui, būtų galima teigti, kad mažumų grupės (tarkime, juodaodžių Jungtinėse Valstijose) moterys turi kur kas daugiau bendra su savo mažumos vyrais, ne­ gu su daugumos (t.y. baltosiomis) moterimis. Taip pat gali būti, kad konkrečios kultūros (tokios kaip maža medžiotojų ir maisto rinkėjų kultūra) mote­ rų savybės bus panašesnės į tos pačios kultūros vyrų, o ne į, tarkime, industrinės visuomenės mo­ terų savybes.

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

Moterų sąjūdis, kilęs pastaraisiais dešimtme­ čiais, paskatino radikalius sociologijos bei kitų dis­ ciplinų pokyčius. Feminizmas inspiravo plataus po­ būdžio puolimą prieš, kaip manoma, vyrišką ten­ dencingumą sociologijos teorijoje, metodologijoje ir pačiame šio mokslo objekte. Buvo mestas iš­ šūkis ne vien vyrų dominavimui sociologijoje, bet ir kviesta visapusiškai performuoti pačią discip­ liną- tiek pagrindinius klausimus, tiek ir juos su­ pančių diskusijų pateikimą. Feministiniai sociologijos požiūriai socialinio pasaulio analizėje pabrėžia lyties centriškumą. Nors dėl feministinių žiūros taškų įvairovės sun­ ku kalbėti bendrybėmis, neklysdami galime pasa­ kyti, kad/ auguma feministų sutinka, jog pažini­ mas neatskiriamai susijęs su biologinės ir socia­ linės lyties klausimais. Kadangi vyrai ir moterys turi nevienodas patirtis ir į pasaulį žvelgia skir­ tingais rakursais, savo pasaulio supratimus jie kuria netapačiais būdais. Feministai dažnai kaltina, kad tradicinė sociologinė teorija neigė arba ignoravo „lytiškai orientuotą“ pažinimo prigimtį, vietoje to

Susan Faludi

615

Judith Butler

demonstruodama socialinio pasaulio koncepcijas, kuriose dominuoja vyrai. Pasak feministų, vyrai tradiciškai užima visuomenėje galios bei valdžios padėtis ir investuoja į savo privilegijuotų vaidmenų palaikymą. Tokiomis sąlygomis lytiškai orientuotas pažinimas tampa gyvybiškai svarbia jėga amžiams išsaugant įsteigtas socialines sandaras ir įteisinant vyrų dominavimą. Kai kurie autoriai feministai teigia, jog klaidin­ ga manyti, esą „vyrai“ ar „moterys“ - tai grupės, turinčios savus interesus ar savybes. Kai kuriems iš jų, tokiems kaip Judith Butler (1999), įtaką darė postmodemusis mąstymas, kuris bus aptariamas toliau (žr. p. 618). Pasak Butler, lytis kaip kate­ gorija anaiptol nėra nekintama, priešingai, ji per­ maininga ir atsiskleidžia veikiau žmonių darbuo­ se, o ne jų esybėje. Panašias temas gvildeno Susan Faludi. Savo naujausiame darbe apie vyriškumą (1999) Faludi teigia, jog vyrų dominavimo visose srityse idėja tėra mitas. Priešingai, šiandien pasaulyje, kurį, kaip manoma, turi ir valdo vyrai, reiškiasi vyriškumo krizė. Kai kurios vyrų grupės vis dar pasitiki sa­ vimi ir jaučiasi kontroliuojančios padėtį, tačiau daugelis kitų mano esančios marginalizuotos ir pa­ sigenda savigarbos. To priežastis iš dalies yra sėk­ mė, kurią patyrė bent jau kai kurios moterys, ta­ čiau ne mažiau prie to prisidėjo ir pakitęs darbo pobūdis. Pavyzdžiui, dėl informacinių technolo­

616

21 SKYRIUS

gijų poveikio visuomenei nebereikia daugelio ma­ žiau kvalifikuotų vyrų. įvertinimas

Klausimai, kuriuos apima ši trečioji dilema, yra itin svarbūs ir tiesiogiai susiję su iššūkiu, kurį socio­ logijai metė autoriai feministai. Niekas negali rim­ tai ginčyti, kad praeityje didelė dalis sociologinių analizių arba ignoravo moteris, arba naudojosi vi­ siškai neadekvačiomis moteriško identiteto ir elg­ senos interpretacijomis. Nepaisant visų naujų, per pastaruosius dvidešimt metų sociologų atliktų mo­ terų tyrinėjimų, vis dar esama daug sričių, kurio­ se nepakankamai ištirta savita moterų veikla ir pro­ blemos. Tačiau „įtraukti moterų tyrimus į socio­ logiją“ yra visai ne tas pat, kas spręsti lyties pro­ blemas -juk lytys siejasi ryšiais tarp moterų ir vyrų identitetu bei elgsenos. Šiuo metu lieka atviras klausimas, kaip įmanoma nušviesti lyčių skirtumus, pasinaudojus kitomis sociologijos sąvokomis (kla­ se, etniškumu, kultūrine aplinka ir pan.), arba, priešingai, ar reikia kitus socialinius skirtumus aiš­ kinti lyčių pagrindu. Ateityje kai kurie iš esminių aiškinamųjų sociologijos uždavinių tikrai priklau­ sys nuo veiksmingo šios dilemos sprendimo. Ketvirtoji dilema: moderniojo pasaulio formavimas

Marksistiniai požiūriai

Marxo veikalai padarė didžiulę įtaką sociologinei analizei. Šios įtakos buvo paisoma. Nuo Marxo lai­ kų iki šiandien daugelio sociologinių diskusijų ašis -jo idėjos dėl moderniųjų visuomenių raidos. Kaip jau minėta, moderniąsias visuomenes Mantas laikė kapitalistinėmis. Socialinės kaitos akstinas moder­ niojoje epochoje - tai veržimasis į nuolatinę eko­ nomikos transformaciją, kuri yra integrali kapita­ listinės gamybos dalis. Kapitalizmas gerokai di­ namiškesnis už bet kurią ankstesnę ekonomikos sistemą. Kapitalistai varžosi vieni su kitais, kad parduotų savo prekes vartotojui, o įmonės, norė­ damos išgyventi konkurencinėje rinkoje, turi ga­ minti produktus taip pigiai ir efektyviai kaip tik

įmanoma. Tai skatina nuolatines technologines ino­ vacijas, kadangi efektyvinti technologijas, taiko­ mas konkrečiuose gamybos procesuose, yra vie­ nintelis būdas, kuriuo bendrovės gali nurungti savo varžovus. Esama stiprių paskatų ieškoti ir naujų rinkų pre­ kėms parduoti, pigioms žaliavoms įsigyti ir pasi­ naudoti pigia darbo jėga. Todėl kapitalizmas, pa­ sak Marxo, yra sistema, kuri nepaliaujamai plinta po visą pasaulį. Taip Mantas aiškino globalinę Va­ karų industrijos plėtrą. Marxo kapitalizmo įtakos interpretacijos susi­ rado nemažai rėmėjų, o vėlesni autoriai gerokai patobulino mokslininko sukurtą vaizdinį. Kita ver­ tus, daugybė kritikų atsikirto Marxo požiūriui, pa­ teikdami alternatyvias modernųjį pasaulį formuo­ jančių įtakų analizes. Iš esmės beveik visi sutin­ ka, kad kapitalizmas tikrai suvaidino pagrindinį vaidmenį, kuriant šiandieninį pasaulį. Tačiau kiti sociologai teigė, kad Mantas pernelyg sureikšmino ekonominių veiksnių įtaką kaitai ir kad kapitaliz­ mas nėra toks esminis dalykas moderniai sociali­ nei raidai, kaip tvirtino mokslininkas. Daugelis au­ torių taip pat skeptiškai žvelgė į Manto įsitikini­ mą, esą kapitalizmą ilgainiui pakeis socialistinė sis­ tema. Jų skepticizmą, atrodo, patvirtino 1989 metų ir vėlesni įvykiai Rytų Europoje. IVėberio požiūris

Vienas pirmųjų ir įžvalgiausių Manto kritikų bu­ vo Maxas Weberis. Weberio raštai buvo apibūdinti kaip atspindys visą gyvenimą trukusios kovos su „Manto šmėkla“ - intelektiniu Manto palikimu. Weberio suformuluota alternatyvi pozicija tebėra reikšminga ir šiandien. Pasak jo, modernioje socia­ linėje raidoje svarbų vaidmenį atliko neekonomi­ niai veiksniai. Šis teiginys iš tiesų yra viena iš pa­ grindinių „Protestantiškosios etikos“ minčių. Re­ liginės vertybės, ypač susijusios su puritonizmu, turėjo didelę reikšmę kapitalistinei pasaulėžiūrai formuotis. Priešingai Manto prielaidoms, ši pasau­ lėžiūra nekilo savaime iš ekonominių pokyčių. Moderniųjų visuomenių prigimtį ir priežastis, dėl kurių vakarietiški gyvenimo būdai pasklido po

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

617

Marxo ir VVeberio palyginimas Svarbiausios Marxo idėjos

Svarbiausios VVeberio idėjos

Pagrindinė moderniosios raidos priežastis kapitalistinių ekonominių veiksnių plėtra.

Pagrindinė moderniosios raidos priežastis - gamy­ bos racionalizacija.

Moderniąsias visuomenes skaldo klasių nelygybė, giliai įsišaknijusi šių visuomenių ištakose.

Moderniosiose visuomenėse klasė yra tik viena iš daugelio nelygybių - pavyzdžiui, tokių, kurios skiria vyrus ir moteris.

Pagrindinė galios skaida, veikianti skirtingą vyrų ir mo­ terų padėtį, pirmiausia kyla iš ekonominės nelygybės.

Galią ekonomikos sistemoje galima atskirti nuo kitų šaltinių. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų nelygybės neįma­ noma paaiškinti ekonomikos terminais.

Moderniosios visuomenės (kapitalistinės visuome­ nės) yra pereinamojo tipo - galima tikėtis, jog ateity­ je jos bus radikaliai reorganizuotos. Kapitalizmą il­ gainiui pakeis vienos ar kitos rūšies socializmas.

Ateityje racionalizacija tolydžio stiprės visose socia­ linio gyvenimo srityse. Visos moderniosios visuome­ nės priklauso nuo tų pačių pagrindinių socialinės bei ekonominės organizacijos metodų.

Vakarų įtakos plėtra pasaulyje daugiausia yra eks­ pansinių kapitalistinės verslininkystės tendencijų re­ zultatas.

Globalinė Vakarų įtaka kyla iš turimų industrinių iš­ teklių valdymo ir pranašesnės karinės galios.

visą pasaulį, Weberis suprato gerokai kitaip negu Marxas. Pasak Weberio, kapitalizmas - savitas bū­ das ekonominei verslininkystei organizuoti - yra tik vienas iš pagrindinių veiksnių, formuojančių socialinį vystymąsi moderniuoju laikotarpiu. Ka­ pitalistinius ekonominius mechanizmus grindžia mokslo ir biurokratijos poveikis, kuris tam tikrais atžvilgiais yra esmingesnis negu šie veiksniai. Mokslas suformavo moderniąją technologiją - ir tai, kaip manoma, tęsis bet kurioje ateities socia­ listinėje visuomenėje. Biurokratija yra vienintelis būdas veiksmingai organizuoti daugybę žmonių, todėl ji neišvengiamai plėsis drauge su ekonomi­ kos augimu bei politikos raida. Mokslo, moder­ niųjų technologijų ir biurokratijos vystymąsi Weberis bendrai vadina racionalizacija. Racionaliza­ cija reiškia socialinio ir ekonominio gyvenimo tvarkymą pagal efektyvumo principus ir remian­ tis techninėmis žiniomis.

Įvertinimas

Kuri moderniųjų visuomenių interpretacija - išvesta iš Marxo ar iš Weberio idėjų - yra tinkama? Vėl­ gi mokslininkai nesutaria dėl šio klausimo. Teks­ te rėmeliuose pateikti kai kurie pažiūrų skirtumai (būtina prisiminti, kad kiekviena stovykla įvairuoja, taigi ne visi teoretikai sutaria dėl visų aspektų). •Marxo ir Weberio koncepcijų priešpriešos da­ ro poveikį daugeliui sociologijos sričių. Jos daro įtaką ne vien mūsų būdams analizuoti industrinių visuomenių prigimtį, bet taip pat ir mūsų požiū­ riams į mažiau išsivysčiusias visuomenes. Maža to, šiedu požiūriai yra sujungti su skirtingomis po­ litinėmis pozicijomis: kairieji autoriai apskritai lai­ kosi pirmojo požiūrio, o liberalai ir konservato­ riai - antrojo. Vis dėlto veiksnių, kurie rūpi bū­ tent šiai dilemai, pobūdis labiau empirinis, negu veiksnių, susijusių su kitomis dilemomis. Dabar­ tiniai moderniųjų visuomenių ir mažiau išsivys­

618

21 SKYRIUS

čiusių šalių raidos būdų tyrinėjimai padės mums įvertinti, ar kaitos modeliai atitinka vieną arba kitą pusę.

„M ūsų p asau lis pakartotinai konstruojam as. Sm unka ir nyksta m asin ė gam yba, m asin is vartotojas, galin gas m iestas, d id žio jo b rolio v a lsty b ė, ištįsę s g y ven am asis rajonas bei n a cio n a lin ė valstyb ė: atsiranda ir įsigali

Vėlesnės teorijos Ketvirtosios dilemos klausimai tebėra svarbūs, ta­ čiau naujesnių laikų teoretikai pamėgino žengti ten, kur nesiekė nei Marxo, nei Weberio žvilgsniai. 1989 metais žlugus komunizmui Rytų Europoje, Marxo idėjos atrodo kur kas mažiau tinkamos šiuo­ laikiniam pasauliui, negu daugelio kadaise manyta. Iš tiesų, daugelis mokslininkų, kurie iš pradžių buvo marksistai, dabar visiškai nepaiso Marxo. Jų teigimu, Marxo pastangos aptikti bendruosius is­ torijos modelius buvo neišvengiamai pasmerktos žlugti. Su postmodernizmu susijusių mąstytojų nuomone, sociologai turėtų tiesiog atsisakyti to­ kio pobūdžio teorijų, kokias bandė kurti Marxas ir Weberis - t. y. visuminių socialinės kaitos in­ terpretacijų. Postmodernistinė teorija

Postmodernizmo idėjų šalininkai tvirtina, kad kla­ sikinius socialinius mąstytojus įkvėpdavo idėja, jog istorija turi form ą-ji „kažkur traukia“ ir veda į pažangą, o dabar šis vaizdinys subliūško. Nebėra jokių prasmingų „didžiųjų naracijų“ arba metanaracijų - visuminių istorijos ar visuomenės kon­ cepcijų (Lyotard, 1985). Neegzistuoja jokia ben­ dra pažangos samprata, kurią būtų įmanoma ap­ ginti, maža to - apskritai nėra tokio dalyko kaip istorija. Priešingai Marxo viltims, postmodemiajam pasauliui nelemta būti socialistiniu. Vietoj to ja­ me dominuoja naujos galimybės, „ištraukiančios mus“ iš mūsų praeities. Postmodernioji visuome­ nė yra itin pliuralistinė ir įvairialypė. Nesuskai­ čiuojamais filmais, vaizdo įrašais, TV programo­ mis ir interneto tinklalapiais po pasaulį sklando įvaizdžiai. Susiduriame su daugeliu idėjų bei ver­ tybių, tačiau jos mažai susijusios su mūsų gyve­ namų vietovių arba asmeninėmis istorijomis. At­ rodo, viskas nuolatos juda ir kinta. Viena autorių grupė pateikė tokį apibūdinimą:

lankstum as, įvairialypiškum as, diferenciacija, m obilu ­ m as, kom unikacija, decentralizacija ir internacionaliza­ cija. Šiam e p rocese transform uojam i m ūsų identitetai, su b jek ty v y b ės, su b jek tyvu m o ir sa v im o n ės jausen a. E sam e p ereigoje į naująją erą.“ (S. H ali et ai., 1988)

Vienas žymiausių postmodernizmo pirmtakų yra prancūzų teoretikas Jeanas Baudrillardas, su kurio darbu susipažinome 15 skyriuje „Žiniasklaida ir komunikacijos“. Baudrillardas irgi mano, kad elek­ troninės informavimo priemonės suardė mūsų ry­ šius su savo praeitimi ir sukūrė chaotišką, tuščią pasaulį. Ankstyvąją Baudrillardo kūrybą stipriai veikė marksizmas. Tačiau Baudrillardas teigia, kad elektroninės komunikacijos ir žiniasklaidos plėtra panaikino marksistinę teoremą, esą visuomenę for­ muoja ekonominės jėgos. Vietoje to įtaką socia­ liniam gyvenimui pirmiausia daro ženklai ir įvaiz­ džiai. Čia Baudrillardas semiasi iš struktūralizmo, pasigaudamas Saussure’o idėją, kad reikšmes kuria veikiau žodžių jungtys negu išorinė tikrovė. Žiniasklaidos dominavimo amžiuje, pasak Baudrillardo, prasmę kuria įvaizdžių srautas, kaip TV programose. Diduma mūsų pasaulio virto tam tikra simuliacine visata, kurioje reaguojame vei­ kiau į žiniasklaidos įvaizdžius, negu į tikrus as­ menis ar vietas. 1997 metais žuvus Velso prince­ sei Dianai, didžiulis sielvartas kilo ne tik Brita­ nijoje, bet ir visame pasaulyje. Ar žmonės iš tie­ sų apraudojo realią asmenybę? Baudrillardas pa­ sakytų „ne“. Daugumai žmonių Diana egzistavo tik per žiniasklaidą. Tai, kaip žmonės išgyveno princesės mirtį, veikiau priminė „muilo operos“ siužetą, o ne tikrą įvykį. Baudrillardas kalba apie „gyvenimo tirpimą grimztant į TV“. Michelis Foucault

Nors Michelis Foucault (1926-1984) atsisakė va­ dintis postmodemistu, jis labai daug sėmėsi iš post­ modernistinės minties. Savo darbuose Foucault bandė parodyti supratimo poslinkius, skiriančius

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

mūsų moderniojo pasaulio mąstymą nuo ankstes­ nių amžių. Savo veikaluose apie nusikalstamumą, kūną, beprotybę ir seksualumą Foucault nagrinė­ jo, kaip iškilo moderniosios institucijos, tokios kaip kalėjimai, ligoninės, mokyklos, kurios vaidino vis didesnį vaidmenį, kontroliuojant ir prižiūrint so­ cialinę visuomenę. Jis norėjo parodyti, jog Švie­ čiamosios epochos idėjos apie asmens laisvę turi ir „kitą pusę“, kuriai rūpi drausmė ir priežiūra (se­ kimas). Foucault pateikė reikšmingų idėjų apie ga­ lios, ideologijos ir diskurso tarpusavio ryšius mo­ derniųjų organizacinių sistemų atžvilgiu. Galios studijos - tyrimai, kaip individai ir gru­ pės pasiekia savo tikslų kitų turimų tikslų atžvil­ giu - turi pamatinę reikšmę sociologijai. Iš klasi­ kų pradininkų galią ypač pabrėžė Marxas ir Weberis; Foucault tęsė kai kurias jų pradėtas minties kryptis. Jo mąstymo apie galią ir kontrolę visuo­ menėje ašis yra diskurso vaidmuo. Foucault var­ tojo šį terminą apibūdinti tokiems kalbėjimo ar mąstymo apie konkretų dalyką būdams, kuriuos vienija bendrosios prielaidos. Pavyzdžiui, jis pa­ demonstravo, kaip stulbinamai nuo viduramžių iki šiandienos pasikeitė diskursas apie beprotybę. Štai viduramžiais psichiškai nesveikus žmonės laikė ne­ kenksmingais, kai kas netgi manė juos turint ypa­ tingą suvokimo „dovaną“. Tačiau moderniosiose visuomenėse „beprotybę“ sumodeliavo medikalizuotas diskursas, pabrėžiantis ligą ir gydymą. Šį medikalizuotą diskursą palaiko bei įamžina itin iš­ plėtotas ir didelę įtaką turintis gydytojų, medici­ nos ekspertų, ligoninių, profesinių asociacijų ir me­ dicinos žurnalų tinklas. Pasak Foucault, galia veikia per diskursą, kad suformuotų visuotines nuostatas tokių reiškinių, kaip nusikalstamumas, beprotybė ar seksualumas, atžvilgiu. Dažnai ekspertų diskursui, sukurtam tiems, kurie turi galią ar valdžią, gali pasipriešin­ ti tik konkuruojantis ekspertų diskursas. Šitaip dis­ kursai gali būti panaudoti kaip galinga priemonė alternatyvioms mąstysenoms ar kalbėsenoms var­ žyti. Žinios tampa kontrolės veiksniu. Ypač reikš­ minga Foucault raštų tema - galios ir žinių sąsa­ jų būdai su priežiūros (sekimo), prievartos ir draus­ mės technologijomis.

619

Michelis Foucault

Radikali nauja socialinės teorijos traktuotė, ku­ rią taikė Foucault, yra priešinga bendram sutari­ mui dėl mokslinių žinių pobūdžio. Traktuotė, bū­ dinga daugeliui jo ankstyvųjų darbų, tapo žino­ ma kaip Foucault „archeologija“. Užuot vadovavęsis kitais mokslininkais, siekiančiais suprasti tai, kas nežinoma, pasitelkiant analogijas su žinomais dalykais, Foucault ėmėsi priešingo uždavinio: su­ prasti tai, kas pažįstama, „atkasant“ praeitį. Jis energingai kibo į dabartį - į laikomus savaime su­ prantamais principus, tikėjimus ir struktūras, ku­ rie daugiausia yra nematomi būtent todėl, kad yra labai gerai žinomi. Pavyzdžiui, mokslininkas iš­ tyrė, kad „seksualumo“ samprata gyvavo ne vi­ sada, tačiau buvo sukurta socialinės raidos procese. Panašiai galima komentuoti šiuolaikines norma­ lios ir deviacinės veiklos, sveiko proto ir bepro­ tybės bei panašias koncepcijas. Foucault stengėsi atskleisti prielaidas, glūdinčias po dabartiniais mū­ sų tikėjimais bei praktikomis, ir padaryti dabartį

620

21 SKYRIUS

„regimą“, pasiekdamas ją iš praeities. Tačiau ne­ galime turėti bendrų visuomenės, socialinės rai­ dos ar modemybės teorijų; galime tik suprasti jų fragmentus.

Kiti požiūriai Foucault įtaką patyrė daugelis kitų mąstytojų (žr. 12 skyrių, p. 332-335). Priežiūra (sekimas) - in­ formacijos apie žmones kaupimas, siekiant kon­ troliuoti jų elgseną - tai nuolatinis reiškinys vi­ suomenėje, paženklintoje žiniasklaidos atsiradimu. Daugelis šiuolaikinių socialinių teoretikų sutinka, kad informacinės technologijos ir naujos komu­ nikacinės sistemos kartu su kitais technologiniais pokyčiais visiems mums kuria pagrindines socia­ lines transformacijas. Tačiau dauguma nesutinka su esminėmis postmodemistų ir Foucault idėjomis. Jų teigimu, mūsų pastangos suprasti bendruosius socialinio pasaulio procesus yra pasmerktos, kaip ir galėjimo pagerinti pasaulį idėja. Tokie autoriai, kaip ispanų sociologas Manuelis Castellsas, vokie­ čių mąstytojai Jūrgenas Habermasas ir Ulrichas Beckas drauge su šios knygos autoriumi (Anthony‘u Giddensu) teigia, kad mums, kaip ir visais laikais, reikia kurti bendrąsias socialinio pasaulio teorijas ir kad tokios teorijos padės mums formuoti pasaulį palankia linkme. Marxo svajonės apie so­ cialistinę alternatyvą kapitalistiniam pasauliui jau žlugo. Tačiau kai kurios vertybės, skatinusios so­ cializmą, - socialinė bendruomenė, lygybė, silpnų ir pažeidžiamų globa - tebėra gyvos ir gyvybingos.

Jūrgenas Habermasas: demokratija ir viešoji sritis Habermasas pripažįsta, kad daugelis Marxo idė­ jų atgyveno, o į Weberį žvelgia kaip į alternaty­ vių idėjų šaltinį. Tačiau jis taip pat linkęs many­ ti, jog reikėtų išlaikyti kai kuriuos pagrindinius principus, įkvėpusius Marxo rašinius. Nėra ir ne­ turėtų būti jokios alternatyvos kapitalizmui: jis įro­ dė savo gebėjimą kurti milžiniškus turtus. Tačiau ir toliau egzistuoja kai kurios Marxo nustatytos pa­ matinės kapitalizmo ekonomikos problemos, to­ kios kaip jo tendencija sukelti ekonomikos nuos-

J ū rg e n a s H a b e rm a s a s

mukius bei krizes. Turėtume vėl įtvirtinti ekono­ minių procesų kontrolę, nes jie pradėjo valdyti mus labiau, negu mes valdome juos. Habermaso siūlymu, vienas iš pagrindinių bū­ dų tokiai sustiprintai kontrolei pasiekti - atgaivinti tai, ką jis vadina „viešąja sritimi“. Viešoji sritis iš esmės yra demokratijos metmenys. Ortodoksi­ nės demokratinės procedūros, pančiojančios par­ lamentus bei partijas, nesuteikia mums pakanka­ mo pagrindo kolektyviai spręsti, teigė Haberma­ sas. Viešąją sritį galime atkurti, reformuodami de­ mokratines procedūras ir nuosekliau į problemų sprendimą įtraukdami bendruomenines organiza­ cijas ir kitas vietines grupes. Šiuolaikinės komu­ nikacijos priemonės iš tiesų pasižymi tam tikrais poveikiais, kuriuos pastebėjo Baudrillardas ir ki­ ti. Tačiau jos taip pat gali esmingai prisidėti prie paramos demokratijai. Pavyzdžiui, ten, kur tele­ vizijoje bei laikraščiuose viešpatauja komerciniai

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

interesai, ši žiniasklaida neskiria didelio dėmesio demokratinei diskusijai. Tačiau visuomeninė tele­ vizija ir radijas drauge su internetu siūlo daug ga­ limybių atviram dialogui bei diskusijai plėtoti. Feminizmo autoriai kritikavo Habermasą dėl nepakankamo dėmesio lyčių ir demokratijos są­ sajoms. Kritikai nurodė, kad demokratija dažnai laikyta daugiausia vyrų valdomis. Habermasas tu­ rėjo apžvelgti, kokiais būdais reiškiasi demokra­ tijos tendencija neleisti visiško moterų dalyvavi­ mo, teigė jie. Pavyzdžiui, daugumoje parlamentų moterys sudaro mažumą. Daugelis politinių debatų taip pat turi tendenciją sumenkinti moterims rūpi­ mų klausimų svarbą. Savo pagrindiniame veikale The Theory of Communicative Action, 1986-1988 („Komunikacinio veiksmo teorija“) Habermasas iš tikrųjų nieko nepasako apie lytis. Nancy Fraser (1989) nurodo, kad, aptardamas demokratiją, Ha­ bermasas nagrinėja pilietybę kaip lyčių atžvilgiu neutralų dalyką. Tačiau pilietybė paprastai formuodavosi tokiais būdais, kurie buvo palankesni vy­ rams negu moterims. Pavyzdžiui, moters padėtis šeimoje daugiausia tebėra priklausoma nuo vyro padėties. Todėl nelygybė šeimos gyvenime yra tie­ siogiai susijusi su viešąja demokratija.

Ulrichas Beckas: rizikos visuomenė Šioje knygoje jau buvome susidūrę su Ulricho Becko idėjomis (žr. 3 skyrių „Kintantis pasaulis“). Beckas irgi atmeta postmodernizmą. Mūsų gyve­ namas pasaulis anaiptol nėra „anapus modemybės“ - veikiau pereiname į kitą tarpsnį, kurį Beckas va­ dina „antrąja modemybe“. Antroji modemybė su­ sijusi su faktu, kad moderniosios institucijos to­ lydžio tampa globaliomis, o kasdienis gyvenimas išsilaisvina iš tradicijų bei papročių varžtų. Senoji industrinė visuomenė nyksta, o jos vietą užima „ri­ zikos visuomenė“. Tai, ką postmodemistai laikė chaosu ar modelio stoka, Beckas vadina rizika ar netikrumu. Rizikos valdymas yra pagrindinis glo­ balinės tvarkos požymis. Rizika tapo pagrindiniu dalyku dėl keleto prie­ žasčių. Drauge su mokslo ir technologijų pažan­ ga kuriamos naujos rizikos situacijos, kurios ski-

621

U lr ic h a s B e c k a s

riasi nuo egzistavusių ankstesniais amžiais. Moks­ las ir technologija akivaizdžiai duoda mums daug naudos. Tačiau jie sukūrė ir grėsmes, kurias sun­ ku pamatuoti. Pavyzdžiui, niekas tiksliai nežino, kuo galėtų grėsti genetiškai modifikuoto maisto gamyba. Daugelis kasdienio gyvenimo sprendimų taip pat priartėjo prie rizikos. Su rizika glaudžiai sie­ jasi ir lyčių santykiai. Į vyrų ir moterų ryšius įsi­ smelkė daug naujų abejonių. Kaip pavyzdį panag­ rinėkime meilės ir santuokos sritį. Ankstesnėse iš­ sivysčiusiose visuomenėse santuoka buvo pakan­ kamai tiesus gyvenimo pereigos procesas - žmo­ gus iš nesantuokinės būklės pereidavo į santuo­ kinę, ir ši situacija laikyta pakankamai pastovia. Šiandien daugelis žmonių drauge gyvena nesusi­ tuokę, o skyrybų skaičius procentiškai yra itin di­ delis. Kiekvienas apmąstantis santykius su kitu as­ meniu turi atsižvelgti į šiuos faktus, taigi pasver­ ti riziką. Individas turi įvertinti, ar partneris už­ tikrins laimę, ir kaip apsisaugoti nuo tokios ne­ patikimos aplinkos.

622

21 SKYRIUS

Beckas nesako, kad šiuolaikinis pasaulis yra pa­ vojingesnis už ankstesnes epochas. Veikiau kinta grėsmių, su kuriomis turime susidurti, pobūdis. Da­ bar mažiau rizikuojame dėl gamtinių grėsmių ar pavojų, bet kur kas labiau - dėl netikrumų, ku­ riuos sukuria mūsų pačių socialinė aplinka ir moks­ lo bei technologijų raida. Beckas sutinka su Habermasu, kad naujoji vi­ suomenė nereiškia socialinės ir politinės reformos pastangų baigties. Veikiau priešingai - atsiranda naujos aktyvumo formos. Matome formuojantis vi­ sai naują sritį, kurią Beckas vadina „subpolitika“. Ši sąvoka apibūdina veiklą grupių bei organiza­ cijų, tokių kaip ekologijos, vartotojų ar žmogaus teisių grupės, funkcionuojančių už formalių demo­ kratinės politikos mechanizmų ribų. Atsakomybė už rizikos valdymą negali būti palikta vien poli­ tikams ar mokslininkams - reikia įtraukti ir kitas piliečių grupes. Tačiau grupės bei sąjūdžiai, besiplėtojantys subpolitikos arenoje, gali turėti di­ delę įtaką ortodoksiniams politiniams mechaniz­ mams. Pavyzdžiui, atsakomybė už aplinką anksčiau buvo ekologijos aktyvistų veiklos baras, o dabar tai pripažįstama įprastinių politinių pro­ gramų dalis.

Manuelis Castellsas: tinklo ekonomika Manuelis Castellsas pradėjo akademinę karjerą kaip marksistas. Būdamas urbanistinių reikalų eks­ pertas, jis siekė taikyti Marxo idėjas miesto stu­ dijoms. Tačiau pastaraisiais metais Castellsas nuo marksizmo nutolo. Panašiai kaip Baudrillardui, jam parūpo žiniasklaidos ir komunikacinių technolo­ gijų poveikis. Informacinę visuomenę ženklina tin­ klų ir tinklo ekonomikos atsiradimas, teigia Cas­ tellsas. Naujoji ekonomika, priklausanti nuo ry­ šių, kuriuos atvėrė globalios komunikacijos, yra neabejotinai kapitalistinė. Tačiau dabartinė kapi­ talistinė ekonomika ir visuomenė visiškai skiria­ si nuo tų, kurios gyvavo praeityje. Priešingai ne­ gu tikėjosi Marxas, kapitalizmo plėtra daugiau nebesiremia tik darbininkų klase ar materialių ver­ tybių gamyba. Dabar gamybos pagrindu tapo te­ lekomunikacijos ir kompiuteriai.

Manuelis Castellsas

Castellsas ne itin plačiai pateikia šios kaitos po­ veikį lyčių tarpusavio santykiams. Tačiau jis daug kalba apie jos padarinius asmeniniam identitetui ir kasdieniam gyvenimui. Tinklo visuomenėje as­ meninis identitetas tampa kur kas atviresniu klau­ simu. Daugiau nebepaveldime savo identitetu iš praeities - paprasčiausiai aktyviai juos kuriame są­ veikaudami su kitais. Tai tiesiogiai veikia šeimą, o bendresniu pavidalu taip pat vyrų ir moterų iden­ titetu struktūrizaciją. Vyrai ir moterys daugiau nebeįgyja savo identitetu iš tradicinių vaidmenų. Juk kadaise moters „vieta“ buvo namuose, o vyrų vaid­ muo reikalavo „išeiti dirbti“. Dabar ši pertvara išar­ dyta. Naująją globalinę ekonomiką Castellsas vadi­ na „automatu“. Kaip ir Habermasas, jis mano, jog nesame savo kuriamo pasaulio šeimininkai. Šiuo atžvilgiu Castellso teiginiai kartoja tai, ką prieš šimtą metų buvo sakęs Weberis, kuris manė, jog biurokratijos stiprėjimas visus mus įkalins „gele­

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

žiniame narve“. Castellso teigimu, „žmonijos koš­ maras - išvysti, kaip mūsų sukurtos mašinos ima valdyti mūsų pasaulį - atrodo, baigia virsti tikro­ ve: tik vietoje robotų, užimančių darbo vietas, ar valdžios kompiuterių, reguliuojančių mūsų gyve­ nimą, atsiranda elektroniškai veikianti ekonomi­ nių sandorių sistema“ (2000: 56). Tačiau Castellsas ne visiškai išsižadėjo savo marksistinių šaknų. Jis mano, kad būtų įmanoma atgauti efektyvesnę globalinės rinkos kontrolę. Tai įvyktų ne kokios nors revoliucijos priemonėmis, bet tarptautinių organizacijų ir valstybių, turinčių bendrą interesą sureguliuoti tarptautinį kapitaliz­ mą, kolektyvinėmis pastangomis. Informacinės technologijos dažnai gali būti vietinių galių sustip­ rinimo ir bendruomenių atgaivos įrankiais - daro išvadą Castellsas. Kaip pavyzdį jis pateikia Suo­ mijos atvejį. Suomija yra labiausiai išsivysčiusi in­ formacinė pasaulio bendruomenė. Visos šalies mo­ kyklos turi interneto prieigą, o dauguma šalies gy­ ventojų moka dirbti su kompiuteriais. Tuo pat metu Suomija yra tvirta ir veiksminga gerovės valstybė, pritaikyta reaguoti į naujosios ekonomikos reik­ mes.

Anthony's Giddensas: socialinis reflektyvumas Savo veikaluose taip pat suformavau teorinį po­ žiūrį į dabartiniame pasaulyje vykstančius poky­ čius. Vietą, kurioje šiandien gyvename, vadinu „ne­ suvaldomu pasauliu“ - pasauliu, kurį ženklina nau­ jos rizikos ir abejonės, panašios į tas, kurias nu­ statė Beckas. Tačiau greta rizikos idėjos turėtų būti ir pasitikėjimo idėja. Pasitikėjimas yra susijęs su mūsų kliovimusi individais ar institucijomis. Staigios transformacijos pasaulyje tradicinės pa­ sitikėjimo formos turi tendenciją nykti. Anksčiau pasitikėjimas kitais žmonėmis paprastai rėmėsi vie­ tos bendruomenės nuomone. Tačiau labiau globalizuotoje visuomenėje įtaką mūsų gyvenimams da­ ro niekada nematyti žmonės, kurie gali gyventi to­ limuose pasaulio kampeliuose. Pasitikėjimas reiš­ kia kliovimąsi „abstrakčiomis sistemomis“ - pa­ vyzdžiui, pasikliaujame įstaigomis, reglamentuo-

623

Anthony’s Giddensas

jančiomis maisto produktus ar vandenvalą, arba bankų sistemos veiksmingumu. Pasitikėjimas ir ri­ zika tvirtai susiję. Mums reikia pasitikėti tokiais autoritetais, kad galėtume pasipriešinti mus supan­ čioms grėsmėms ir veiksmingai į jas reaguoti. Mano nuomone, gyvenimas informacijos am­ žiuje reiškia socialinio reflektyvumo stiprėjimą. Socialinis reflektyvumas susijęs su faktu, kad nuo­ latos turime galvoti ir įsisąmoninti aplinkybes, kuriose mes gyvename. Kai papročiai ir tradici­ jos labiau tvirtino visuomenes, žmonės galėjo žengti seniau nutiestais veikimo keliais, mažiau apie tai susimąstydami. Tačiau daugelis gyveni­ mo aspektų, kuriuos anksčiau gyvenusios kartos laikė tiesiog savaime suprantamais, mūsų atveju virto atvirai sprendžiamais klausimais. Pavyzdžiui, šimtus metų žmonės neturėjo jokių veiksmingų priemonių savo šeimos dydžiui riboti. Dabar, kai prieinamos naujos kontraceptinės priemonės ir kiti technologinio kišimosi į reprodukciją būdai, tėvai ne tik gali pasirinkti norimą vaikų skaičių, bet ir apsispręsti dėl jų lyties. Žinoma, šiose naujose ga­ limybėse apstu naujų etikos dilemų. Prarasti savęs pačių ateities kontrolę anaiptol nėra neišvengiama. Žinome, kad globaliniame am­

624

21 SKYRIUS

žiuje tautos prarado dalį pirma turėtos galios. Pa­ vyzdžiui, sumažėjo šalių įtaka ekonominei poli­ tikai, tačiau vyriausybės išlaikė visai nemažai ga­ lių. Bendradarbiaudamos tautos gali susiburti, kad atgautų savo įtaką skubančiam pasauliui. Svarbus vaidmuo gali tekti grupėms, kurias nurodo Beckas, tai - organizacijoms ir sąjūdžiams, veikian­ tiems anapus formalių politikos struktūrų. Tačiau jos neužims ortodoksinės demokratinės politikos vietos. Demokratija tebėra lemiamas veiksnys, ka­ dangi „subpolitikos“ srities grupės daro skirtingus pareiškimus ir turi nevienodus interesus. Pavyz­ džiui, vienas grupes gali sudaryti tie, kurie akty­ viai kovoja už didesnį pakantumą abortams, o kitas - tie, kurie mano visai priešingai. Demokratinėms vyriausybėms privalu įvertinti šiuos įvairius pa­ reiškimus bei rūpesčius ir įjuos reaguoti. Demokratija negali būti apribota tik viešąja sri­ timi, kaip ją apibrėžė Habermasas. Kasdieniame gyvenime atsiranda galima ,jausmų demokratija“. Šis terminas nusako atsirandant tokias šeimos gy­ venimo formas, kuriose lygiomis dalyvauja ir vy­

TEMOS SANTRAUKA

rai, ir moterys. Iš esmės visos tradicinės šeimos formos buvo pagrįstos vyro viršenybe prieš mo­ terį. Tai paprastai įteisindavo įstatymai. Didėjan­ ti lyčių lygybė negali apsiriboti vien balsavimo tei­ se; ji turi taip pat apimti asmeniškumo ir intymu­ mo sritį. Asmeninio gyvenimo demokratizavimas padarė didelę įtaką, kad santykiai būtų grindžia­ mi abipuse pagarba, bendravimu ir tolerancija.

Išvados Gal šiandien matome prasidedant naują esminį so­ ciologinės teorijos raidos etapą? Klasikinių mąs­ tytojų - Manto, Durkheimo ir Weberio - idėjos buvo suformuotos didžiulės socialinės ir ekonomi­ nės kaitos laikais. Mūsų gyvenamo laikotarpio kai­ ta veikiausiai siekia tokias pat gelmes ir yra kur kas plačiau juntama pasaulyje. Norėdami supras­ ti naujus darinius, kurie šiandien transformuoja mūsų visuomenes, turėtume sukurti naujas teori­ jas. Ką tik išnagrinėtos teorijos - vienos iš svar­ biausių įnašų į šias pastangas.

1.

Sociologijoje (kaip ir kituose socialiniuose moksluose) galima rasti teorinių krypčių įvairovę. Priežastis nėra labai neįprasta: netgi gam­ tos mokslų teorinėse diskusijose nelengva rasti bendrą sprendimą, o sociologijoje susiduriame su ypatingais sunkumais - juk paverčiant tyrimų objektu mūsų pačių elgseną kyla sudėtingų problemų.

2.

Weberio teiginys dėl puritonizmo įtakos moderniajai ekonomikos rai­ dai - reikšmingas pavyzdys apmąstant tai, kas suteikia teorijai ver­ tę. Weberio idėjos - prieštaringos, tačiau tam tikrais atžvilgiais jo teorija atvėrė naujus akiračius ir paskatino daugybę vėlesnių tyrimų.

3.

Požiūrių sandoriai sociologijoje atkreipia mūsų dėmesį į kelias pa­ grindines teorines dilemas. Svarbus klausimas - kaip turėtume sieti žmonių veiksmus su socialinėmis struktūromis. Ar esame visuome­ nės kūrėjai ar jos kūriniai? Be išlygų pasirinkti vieną ar kitą alterna­ tyvą nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti: tikroji problema - kaip abu socialinio gyvenimo aspektus susieti tarpusavyje.

4.

Antroji dilema - ar žmonių visuomenes reikėtų vaizduoti kaip dar­ nias ir tvarkingas, ar laikyti jas pažymėtomis nuolatinės nesantaikos.

TEORINIAI SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

Vėlgi šiedu požiūriai nėra visiškai priešingi, todėl turime parodyti, kaip susipina konsensas ir konfliktas. Suprasti šį uždavinį padeda ide­ ologijos ir galios sąvokos. 5.

Trečioji dilema skirta lyčiai; ypač ieškoma atsakymo, ar turėtume įtraukti „lytį“ į savo sociologinį mąstymą kaip bendrąją kategoriją. Ši problema vargiai figūravo ortodoksinėse sociologijos tradicijose, tuo tarpu feminizmo teoretikai pakeitė ir sociologų nuomonę apie tai, ir pačius būdus tai apgalvoti.

6.

Ketvirtasis nuolatinių sociologinių debatų židinys susijęs su moder­ nios socialinės raidos analize. Ar moderniajame pasaulyje vykstan­ čius kaitos procesus daugiausia formuoja kapitalistinės ekonomikos raida, ar kiti veiksniai, taip pat ir neekonominiai? Pozicijas, užima­ mas šiuose debatuose, tam tikru mastu veikia politinės pažiūros bei nuostatos, kurių laikosi vieni ar kiti sociologai.

7.

Spręsdami socialinės raidos klausimus, vėlesni teoretikai pabandė žengti ten, kur nesiekė nei Manto, nei Weberio žvilgsniai. Postmo­ dernizmo mąstytojai apskritai neigia mūsų galimybę sukurti bet ko­ kias bendrąsias istorijos ar visuomenės teorijas. Baudrillardas mano, kad elektroninės informavimo priemonės suardė mūsų ryšius su sa­ vo praeitimi, sukurdamos pasaulį, kuriame prasmes kuria veikiau įvaiz­ džių srautas negu stabili realybė.

8.

Kiti teoretikai kritiškai vertina postmodernizmą, teigdami, kad vis dar galime kurti visuotines socialinio pasaulio teorijas ir pajėgiame tai daryti taip, kad gautume galimybę kištis ir formuoti geresnį pasaulį. Šiems teoretikams priklauso Habermasas, suformulavęs savo „viešosios srities“ koncepciją, Beckas su „rizikos visuomene“, Castellsas su „tinklo visuomene“ ir Giddensas, plėtojantis savąją socia­ linio reflektyvumo koncepciją bei jos vedinius, aiškinančius, kaip gy­ vename ir ką manome apie savo gyvenimą.

1. 2.

Kodėl sociologija esmingai priklauso nuo teorinio mąstymo? Ar Weberio veikalas apie protestantizmo etiką yra viena teorija ar kelios vidurinio lygmens teorijos? Ką apie visuomenės tyrimus mums pasako kalbos tyrimai? Ar lyčių problemą tikrai galima sujungti su esamais teoriniais po­ žiūriais? Ar įvairias sociologinės teorijos „dilemas“ iš tiesų taip sunku išspręsti kaip atrodo? Kaip naujųjų sociologinių teorijų plėtotė priklauso nuo Marxo, Weberio ir Durkheimo įžvalgų?

3. 4. 5. 6.

625

626

21 SKYRIUS

Papildoma literatūra

Patrick Baert. Sočiai Theory in the Twentieth Century. - Cambridge: Polity, 1998. Anthony Giddens. Capitalism and Modern Sočiai Theory, rev. edn. Cambridge: Cambridge University Press, 1992. David Harvey. The Condition ofPostmodernity. - Oxford: Blackwell, 1989. Charles VVright Mills. The Sociological Imagination. - Harmondsworth: Penguin, 1979.

Terminų žodynėlis

Absoliutusis skurdas (absolute poverty).

Skurdas, nu­ statom as a tsižvelgian t į m in im a liu s reik alavim u s, būtinus fizišk ai sveikam eg zista v im u i p alaik yti (11 sk ., p. 2 9 5 ).

Artumo trauka (compulsion of proximity). Individų jau ­

Alternatyvioji medicina (alternative medicine). Požiūris

Asimiliacija (assimilation). P rocesas,

į gy d y m ą bei lig ų p reven ciją, dar vad in am as p ap ild om ą­ ja m edicina. Jis apim a platų sveik atos grąžinim o būdų dia­ pazoną, tačiau šie būdai nesu tam pa su įprastos m ed icin o s praktika arba iš d alies su ja sutam pa. A ltern a ty v io ji, ar­ ba p apildom oji, m ed icin a perteik ia h o listin į v isu m in į p o ­ žiū rį į sveik atą ir orien tu ota tiek į fiz in iu s, tiek ir į p si­ chinius geros individo savijautos elem en tu s (6 sk., p. 144).

Animizmas (animism). T ik ėjim as,

kad p asau lio įv y k iu s išjudina d vasių v eik la (1 7 sk ., p. 4 9 4 ).

Anomija (anomie). Sąvoka, kurią vartojo D urkheim as api­ būdinti tikslo praradim o ir n e v iltie s ja u sm u i, kurį su k elia m odernusis so c ia lin is g y v e n im a s, kai s o c ia lin ė s norm os nebedaro p o v eik io p a v ien ių in d iv id ų elg se n a i (1 sk ., p. 26).

Antrasis pasaulis (Second World). Industrinės

šalys, bu­ vu sios kom unistinės R ytų E uropos ir S o v ie tų sąju n gos v i­ su om en ės (2 sk., p. 50).

Antrinė deviacija (secondary deviance).

Idėja, išk elta A m erik os k rim in ologo E d w in o L em erto. P irm inė d e v ia ­ cija apibrėžia pradinę v eik ą , kuri p a žeid žia norm ą ar įsta­ tym ą, p avyzd žiu i, sm u lk ią v a g y stę iš p ard u otu vės. A n t­ rinė deviacija p asireišk ia, kai šią v e ik ą įv y k d žiu sia m in­ d ivid ui priklijuojam a atitinkam a etik etė, p a v y zd žiu i, jis pavadinam as „parduotuvių v a g išiu m i“ (8 sk ., p. 2 0 4 ).

čiam as p oreikis bendrauti su k itais betarpiškose aplinkose (4 sk ., p. 107). kai g yven tojų dau­ gum a įtraukia m ažu m os grupę, o m ažu m a priim a vyrau­ ja n č io s kultūros verty b es b ei norm as (9 sk ., p. 2 4 6 ).

Asmenybės stabilizacija (personality stabilization). Pa­ sak funkcionalistų, šeim ai tenka lem iam as vaidm uo, em o ­ cišk ai palaikant jo s su a u g u siu s narius. S u au gu sių vyrų ir m oterų santuoka yra p riem on ė, parem ianti su au gu sias as­ m en yb es ir palaikanti j ų sv e ik a tą (7 sk ., p. 172).

Asmeninė erdvė (personai space).

F iz in ė erdvė, kurią individai išla ik o tarp sa v ę s ir k itų asm en ų . Jos dyd is s v y ­ ruoja nuo intym aus atstum o g la u d iem s ryšiam s, so c ia li­ nio atstum o form aliem s su sitik im a m s ir v ie š o jo atstum o, bendraujant su auditorija (4 sk ., p. 104).

Atkurtoji šeima (reconstituted family). Š eim a, kurioje bent vien a s su au gu sių turi n a m u o se ar ša lim a is g y v en a n ­ č ių vaik ų iš a n k stesn ės są ju n gos. A tkurtoji še im a dar v a ­ dinam a „p ak aitin e“ (7 sk ., p. 179). Atpirkimo ožių paieška (scapegoating). Individo

ar gru­ pės kaltinim as b logyb ėm is, kurių jie nedarė (9 sk., p. 243).

Atranka (sampling). Tam tikro sk aičiau s in d ivid ų ar at­ vejų, priklausančių d id esn ei g y v en to jų daliai, atranka, lai­ kant šį sk a ičių tipiška g y v e n to jų kaip v ise to im tim i (2 0 sk., p. 5 9 5 ). Atsako šūktelėjimai (response cries).

rasinės segregacijos sistem a, įdiegta P ietų A frik o s R esp u b lik o je 1948 m etais ir taikyta iki 1994 m etų (9 sk ., p. 2 3 6 ).

N u steb ę, n etik ė­ tai kažką num etę ar patyrę m alonum ą individai nesąm onin­ gai šūkteli. Š ie ly g ir n ety čin ia i šū k sn iai gali priklausyti ir m ūsų valdom ai socialin io g yven im o detalių tvarkai, todėl ju o s tiria etn o m eto d o lo g a i ir šn e k o s analitikai (4 sk., p. 97).

Apklausa (survey). S o c io lo g in ių

Atsargos nuostata (precautionary principle). Ši

Apartheidas (apartheid). V alstybinė

tyrim ų būdas, kuris pa­

prastai apim a k lau sim yn u s, p ateik iam u s tiria m iesiem s, ir jų atsakym ų statistinę an alizę, ieškan t m o d e lių ar d ėsn in ­ gum ų (2 0 sk., p. 5 9 4 ).

Aplinkos ekologija (environmental ecology).

S ie k is iš ­ saugoti fizinės aplinkos integralum ą, v eik ia m ą m odernios pram onės bei tec h n o lo g ijų (1 9 sk ., p. 5 6 2 ).

Apokalipsizmas (apocaliptycism). T ik ėjim as

D ie v o ap­ reikšta istorijos b aigties doktrina. K ai kuriuos so c ia lin io pasaulio įvyk iu s apokaliptiniai sąjūdžiai laik o artėjančios p asau lio pab aigos žen k la is (17 sk ., p. 5 1 6 ).

išan k s­ tinė nuostata sako, j o g tuom et, kai n aujos kryptys atrodo gana ab ejotin os dėl g a lim ų p avojų , verčiau laik ytis e sa ­ m os praktikos, o ne ją k eisti (1 9 sk ., p. 5 7 9 ).

Atsietis nuo rinkos (decommodification). S o cia lin ės

pa­ ram os p aslaugų atsiejim o nuo rinkos lygis. Jei vyrauja neprekinė sistem a, socialin ės param os paslaugos, pavyzdžiui, švietim as ar sv e ik a to s priežiūra, teik ia m o s v isie m s ir n ė­ ra su sietos su rinkos p ro cesa is. E sant prekinei sistem ai, so c ia lin ės param os p a sla u g o s la ik o m o s prek ėm is, kurias reikia pardavinėti rinkoje, kaip ir kitas g ėry b es bei pa­ slaugas (11 sk., p. 3 1 5 ).

628

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Atsitiktinė atranka (random sampling).

Besipriešinantysis moteriškumas (resistant femininity).

Atstovaujamoji demokratija (representative democracy). P olitinė sistem a, kai b en d ru om en ę veik ian čiu s spren­

Term inas vartotas R. W. C o n n e llio v e ik a lu o se , nagrin ė­ ju siu o se ly čių hierarchiją visu om en ėje. M oterys, įkūnijan­ čio s besipriešinantįjį m oteriškum ą, atmeta v isu om en ės pri­ imtas m oteriškum o norm as („sureikšm intąjį m oteriškum ą“) ir p a s ir e n k a n e p r ik la u s o m u s g y v e n im o b ū d u s b e i id en titetu s. P a v y zd žiu i, fem in izm a s ir lesb izm a s yra b e ­ sip riešin a n čio jo m oterišk u m o form os, kurios nepaklūsta d om in u ojan čiam h e g e m o n in io vyrišk u m o vaid m en iu i (5 sk ., p. 124).

A trankos m e­ todas, kai im tys parenkam os taip, kad k iek vien am g y v e n ­ tojui tektų vien o d a tik im y b ė būti įtrauktam į tyrim us (2 0 sk ., p. 595).

dim us priima ne jo s narių visu m a, o žm o n ės, kuriuos šiam tikslu i išrinko pati b en d ru om en ė (1 4 sk ., p. 3 9 7 ).

Atvirkštinės rūpybos dėsnis (inverse care law). Pažeista g y v en to jų sv e ik a to s rū p yb os p o reik ių ir p riein am ų ištek ­ lių p usiausvyra. A tv irk štin ė s rū p yb os d ėsn is n u sako ten ­ denciją, pagal kurią b lo g ia u sio s sv e ik a to s grupės g y v en a reg io n u o se , tu rin čiu ose itin ribotus sv e ik a to s rūpybos iš ­ tek liu s (6 sk., p. 154).

Aukštasis mokslas (higher education). M o k y k lo s ly g į p eržen gian tis m ok ym as k o le g ijo s e ar u n iv ersitetu o se (1 6 sk ., p. 4 6 4 ). Aukštuomenės klasė (upper class).

S o c ia lin ė k lasė, su ­

daryta iš turtingesnių v isu o m en ės narių, yp ač tų, kurie pa­ v eld ėjo turtus, turi sa v o stam b ųjį v erslą ar d id e lį sk a ičių akcijų b ei kitų vertyb in ių p o p ierių (1 0 sk ., p. 2 7 9 ).

Autoritarinė asmenybė (authoritarian personality). K on k rečių a sm en in ių sa v y b ių v isu m a , form uojanti n elankstų, n etoleran tišk ą p ožiū rį, taip pat n ep ajėgu m ą pri­ im ti abejones ir n ev ien a reik šm iu s d alyk us (9 sk., p. 2 4 4 ).

Autoritarinės valstybės (authoritarian statės).

P o liti­ n ės siste m o s, kurios v a lsty b ė s p o reik iu s b ei interesus iš ­ k elia aukščiau p ilie č ių reik m ių, o taip pat griežtai riboja ar draudžia g y v e n to jų d a ly v a v im ą p o litin iu o se reik alu o­ se (1 4 sk., p. 3 9 8 ).

„Baltųjų apykaklių“ nusikaltimas (white-collar crime). N u sik alstam a v eik la , kuria u ž siim a įsta ig ų darbuo­ tojai („baltosios ap yk ak lės“) ir sp ec ia lista i (8 sk., p. 2 2 2 ).

Bažnyčia (church). D id e lė

ž m o n ių bendrija, priklausan­ ti oficia lia i religin ei organ izacijai. B a ž n y č io m s įprasta tu­ rėti form alią struktūrą ir r e lig in ių p areigū n ų hierarchiją. B ažn yčia taip pat vadinam as statinys, kuriam e atliekam os šio s bendrijos r e lig in ė s a p e ig o s (1 7 sk ., p. 5 0 1 ).

Benamiai (homeless). Ž m on ės, neturintys būsto, todėl apsistojan tys n em o k a m o se p r ieg la u d o se arba nak vojan tys v ie š o se , g y v en ti n esk irtose v ie to s e (11 sk ., p. 311).

Bendrieji supratimo pagrindai (shared understanding). B e n d rosios p rielaid os, kurių la ik o si ž m o n ė s, ir kurių d ė­ ka jie gali p alaik yti n u o latin iu s tarp usavio ryšius (4 sk., p. 94).

Bendrovių nusikaltimai (corporate crime).

N u sik a lti­ m a i, k u r iu o s v is u o m e n e i p a d a ro d id e lė s b e n d r o v ė s. B en d rovių n u sik altim ai ap im a taršą, ap ga u lin g ą reklam ą ir sv e ik a to s b ei sau gu m o reik alavim ų p a žeid im u s (8 sk., p. 2 2 3 ).

„Betėvystė“ (absent father). T ė v a s,

kuris po sk yryb ų ar dėl kitų p riežasčių m ažai bendrauja ar visai nepalaiko ryšio su sa v o v aik ais (7 sk ., p. 181).

Biologinė įvairovė (biodiversity).

G y v y b ė s form ų įv a i­

rovė (1 9 sk., p. 5 7 0 ).

Biologinė lytis (sex). V yrų ir m oterų an atom in ės skirty­ b ės. S o c io lo g a i dažnai su p riešin a b io lo g in ę ir so c ia lin ę lytis. B io lo g in ė ly tis su siju si su fiz in ė m is kūno sa v y b ė ­ m is, o so c ia lin ė ly tis apim a so c ia lin iu būdu išm ok tas e lg ­ se n o s form as. S k irtyb ės tarp b io lo g in ė s ir so c ia lin ė s ly ­ č ių nėra v ien a s ir tas pat. P a v y z d ž iu i, transvestitas - tai asm uo, kuris fizin e prasm e yra vyras, bet kartais įgyja m o ­ ters ly tį (5 sk ., p. 113). Biomedicininis sveikatos modelis (biomedical model of health). N u o sta tų rin k in ys, grin d žian tis Vakarų m e d ic i­ n o s siste m a s b ei praktiką. B io m e d ic in in is sv e ik a to s m o ­ d e lis lig a s ap ib rėžia o b je k ty v ia i, pagal esam u s atpažįsta­ m us p o žy m iu s, taip pat teig ia , kad fiz in ę sv e ik a tą galim a atkurti m o k slu parem tu g y d y m u . Ž m ogau s kūnas ly g in a ­ m as su m ašin a, kuri v ė l im a dirbti, ją tinkam ai sutaisiu s (6 sk., p. 145).

Biurokratija (bureaucracy). H ierarchinio p o b ū d žio or­ gan izacija, įgaunanti v a ld ž io s p iram id ės form ą. Term iną „biurokratija“ išpopuliarino M axas W eberis. Pagal W eberį, biurokratija yra v eik sm in g ia u sia s p la č io s ap im ties orga­ nizacijų tipas. D id ėd am os organ izacijos n eišvengiam ai vis labiau biurokratėja, te ig ė W eberis (1 2 sk ., p. 3 2 7 ). Biurokratijos mažėjimas (debureaucratization). V ėb erišk osios biurokratijos, kaip m od ern iosiom s v isu om en ėm s b ū d in g o s o rg a n iza v im o fo rm o s, silp n ėjim a s (1 2 sk ., p. 3 4 5 ). Branduolinė šeima (nuclear family). Š eim a, kurią su ­ daro m otina, tėvas (ar kuris vien as iš jų ) ir išlaikom i vaikai (7 sk ., p. 171). Darbas (work). V eikla, kuria žm on ės, naudodam iesi gam ­ tiniais ištekliais, aprūpina savo gyven im ą. Darbo negalim a tapatinti v ien su m okam u darbu. T radicin ės kultūros tu­ rėjo v ien p in ig ų siste m o s u ž u o m a z g a s, tod ėl už p in ig u s dirbo nedaug žm onių. M od ern iosiose v isu o m en ėse taip pat išliek a nem ažai darbų rūšių, p a v y zd žiu i, nam ų ūkio dar­ bai, kurie nėra su siję su tie sio g in iu atlygin im u ar alga (13 sk ., p. 3 5 4 ).

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Darbininkų klasė (working class).

S o c ia lin ė k la sė, su ­

daryta iš dirbančių g a m y b o je („ m ėly n ų jų ap yk ak lių “) ir fiz in į darbą žm o n ių (1 0 sk ., p. 2 8 0 ).

Darbo pasidalijimas (division of labour).

D arbo p a si­ dalijim as pagal sp ec ia liz u o ta s darbo u žd u o tis ar u ž siė m i­ m us. Jis vyk sta g a m y b o s siste m o s vid u je ir sukuria ab i­ p u sę ek o n o m in ę p rik lau som yb ę. V iso s v isu o m e n ė s turi bent jau darbo p asid alijim o u žu om azgas, ypač vyram s pri­ skiriam as ir m oterų atliekam as u žd u otis. P lėtojan tis in­ dustrializacijai, darbo p asid alijim as tapo gerokai su d ėtin ­ gesn is, p alygin ti su bet kuria an k stesn e gam y b o s sistem a. Š iu olaikiniam e pasaulyje j is vyk sta tarptautiniu m astu (13 sk., p. 3 5 7 ).

Darbo segregacija pagal lytį (occupational gender segregation). S k ir tin g ų u ž d u o č ių v y r a m s ar m o te r im s skyrim as, pagrįstas vyraujančia nuostata dėl vyram s ar m o­ terim s „derančių“ darbų (13 sk., p. 3 6 7 ).

Daugiadarbis (portfolio vvorker). D arbuotojas, kuris turi įvairių įgū d žių ar k v a lifik a cijų , todėl gali len g v a i pereiti nuo v ie n o s u žd u o ties prie kitos (13 sk ., p. 3 8 7 ).

629

jų dar labiau skatina p an ašią elg sen ą . P a v y zd žiu i, p o lic i­ jo s, žin ia sk la id o s ir v ie š o s io s n u o m o n ės reak cijos į šitaip su vok iam u s d e v ia c ijo s v e ik sm u s g ali stiprinti p ačią d e ­ viaciją, sukurdam os „ d ev ia cijo s sp iralę“ (8 sk., p. 2 0 4 ).

Deviacijų sociologija (sociology of deviance).

S o c io lo ­ gijos atšaka, tyrinėjanti d eviacijas ir siekianti suprasti, k o ­ dėl tam tikra e lg se n a id en tifik u ojam a kaip nuokrypis (8 sk., p. 198).

Deviacinė subkultūra (deviant subculture). Subkultū­ ra, kurios narių išp ažįstam os vertybės iš esm ės skiriasi nuo v isu o m e n ė s d au gu m os v erty b ių (8 sk ., p. 198). Diaspora (diaspora). Etninių grupių sklaida

iš pirmapra­ d ės tė v y n ė s į u ž sie n io ša lis, dažnai vyk stan ti priverstinai arba spaudžiant skausm ingom s aplinkybėm s (9 sk., p. 250).

Diferencinis ryšys (differential association). N u sik a ls­ tam o e lg e s io p lėto tės a išk in im as, p asiū lytas E d w in o H. Sutherlando. Pasak j o , n u sik alstam o e lg e s io išm okstam a, bendraujant su tais, kurie n u olatos daro n u sik altim u s (8 sk ., p. 2 0 3 ).

Didelio pasitikėjimo sistemos (high-trust systems). Or­

Demografija (demography). V isu om en ės

savybių, p avyz­ d žiu i, sk aičiau s, sandaros b ei m obilum o', tyrim ai (1 9 sk., p. 557).

ganizacijos ar darbo aplinka, kurioje individam s suteikiama daug galim yb ių dirbti savarankiškai ir patiem s kontroliuoti darbo u žd u o tis (13 sk ., p. 3 6 1 ).

Demografinė pereiga (demographic transition). G y v en ­ tojų kaitos aiškinim as, pagal kurį pastovu s g im im ų ir m ir­ č ių sa n ty k is p a s ie k ia m a s tik tu o m e t, k ai e k o n o m ik a p asiek ia tam tikrą su k lestėjim o ly g į. P agal šią sam pratą, ikipram oninėm s v isu o m en ėm s b u vo b ū d in gas nepropor­ cin gas g im im ų ir m irčių san tyk is, n es g y v e n to jų prieau­ g į v eik ė m aisto stoka, lig o s ar karai. Š iu o la ik in ėse v isu o ­ m en ėse - p riešin gai, p asiek iam a g y v e n to jų p u siau svyra, nes ekonom inės paskatos verčia šeim as riboti vaikų skaičių (19 sk., p. 5 6 0 ).

Diskriminacija (discrimination).

Demokratija (democracy). P olitinė

sistem a, leidžianti p i­ lie č ia m s d a ly v a u ti p r iim a n t p o lit in iu s s p r e n d im u s . Demokratija dažnai įgyvendinam a, išrenkant atstovus į v al­ dym o in stitu cijas (1 4 sk ., p. 3 9 6 ).

Denominacija (denomination). R elig in ė sekta, praradusi tik ė jim o a tn a u jin im o d in a m iš k u m ą ir ta p u si in s titu ­ cion alizu ota struktūra, telk ian čia d id e lį ištik im ų žm o n ių sk aičių (17 sk., p. 5 0 1 ). Deviacija (deviance). V eik sm ai, nesu tam pan tys su gru­ pės ar v isu o m en ės narių d au gu m os n orm om is ar verty­ bėm is. „ D ev ia cijo m is“ laikom i labai skirtingi dalykai. Jie ne mažiau įvairūs negu norm os ir vertybės, skiriančios v ie ­ nas kultūras b ei subkultūras nuo kitų. Y ra daug e lg e s io formų, kurias v ien a grupė ar aplinka itin vertina, o kiti n eigia ar sm erkia (8 sk., p. 197). Deviacijos stiprinimas (deviancy amplification). N ep la ­ nuotos p asek m ės, kurias gali sukelti „p riklijuojam a“ eti­ ketė - d ev ia cin is e lg e sy s. Šitaip k on trolės jė g o s iš tikrų­

V eik sm ai, k on k rečios grupės nariam s užd rau d žian tys n au d otis ištek lia is bei at­ lygiais, kuriuos gali gauti kiti. D isk rim in aciją būtina skirti nuo išan k stin io n u sista ty m o , nors paprastai abu esti gana glau d žiai su siję. P asitaik o, kad ž m o n ė s, iš anksto n u si­ statę p rieš kitus, n ed alyvau ja atitin k am oje d isk rim in aci­ n ėje v e ik lo je . B ū n a ir atv irk ščia i, k u om et ž m o n ė s gali veik ti d isk rim in uojam ai, net je i nėra iš anksto n u sistatę prieš tuos, k uriuos disk rim in uoja (9 sk ., p. 2 4 1 ).

Diskriminacija dėl amžiaus (ageism). Išan k stinis n u si­ statym as prieš a sm en į ar jo d isk rim in avim as dėl am žiaus (6 sk., p. 165). Diskursas (discourse). M ąstym o struktūra konkrečioje so ­ c ia lin io g y v e n im o srityje. Tarkim e, diskursas apie n u si­ k alstam u m ą rodo, kaip k on k rečio s v isu o m e n ė s žm o n ės vertina ir k ą kalba apie n u sik altim u s (21 sk ., p. 6 19). Dykumėjimas (desertification). Itin stipri dirvožem io ero­ zija, kai d id e lė se teritorijose įsivyrau ja d yk u m om s arti­ m os są ly g o s (1 9 sk ., p. 5 7 0 ). Dokumentinis tyrimas (documentary research).

Tyri­ m as, pagrįstas nagrinėjam ų dokum entų, p avyzdžiui, archy­ vų ar o fic ia lio s io s statistikos d u om en im is (2 0 sk., p. 597).

Dramaturginis modelis (dramaturgical model). S o cia ­ lin ių są v e ik ų tyrim o m etod as, parem tas teatro m en o m e­ taforų sk o lin ia is (4 sk ., p. 101).

Dvigubo prieaugio trukmė (doubling time). Laikotarpis, per kurį d vigu b ai pad idėja g y v e n to jų sk a ičiu s (1 9 sk., p. 5 5 8 ).

630

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Ekologinė traktuotė (ecological approach). U rb an isti­ nės an alizės rakursas, kai p ab rėžiam a „natūrali“ m iesto k aim yniją sklaida į teritorijas, turinčias skirtingas savyb es (18 sk., p. 5 3 1 ).

Etinės religijos (ethical religions). R elig ijo s, kurios la­ biau rem iasi „ d id žio jo m o k y to jo “ (p a v y z d ž iu i, B u d os ar K onfucijaus) m okym u , negu tikėjim u antgam tiškom is bū­ ty b ė m is (1 7 sk ., p. 4 9 6 ).

Ekologinė modernizacija (ecological modernization).

Etninis valymas (ethnical cleansing). V ien a ly čių etninių teritorijų kūrim as, m asiškai išstum iant kitas etnines grupes

E k on om k os au gim as b ei plėtra, į kuriuos įtraukiam a ap­ linkai palanki strategija. E k o lo g in ė s m o d e rn iza cijo s rė­ m ėjai tiki, jo g p ram onės raida ir e k o lo g in ė apsauga nėra nesuderinam i d alykai (1 9 sk ., p. 5 8 1 ).

Ekologinis efektyvumas (eco-efficiency). T ech nologijų , skatinančių ek on om ik os augim ą, bet darančių kuo m ažiau ža lo s aplinkai, kūrim as ir plėtra (1 9 sk ., p. 5 8 1 ).

Ekonomika (economy). G am ybos bei m ainų sistem a, ten­ kinanti individų, gyven an čių konkrečioje visuom enėje, m a­ terialias reik m es. E k o n o m ik o s in stitu cijo s yra iš e sm ė s svarbios bet kuriai so c ia lin e i tvarkai. E k o n o m ik o s reika­ lai paprastai daro įtaką d a u g eliu i so c ia lin io g y v e n im o a s­ pektų. M od ern ioji e k o n o m ik a labai sk iriasi nuo tradici­ nių, n es dabar daugum a g y v e n to jų n eb ed alyvau ja ž e m ė s ū kio gam yb oje (13 sk ., p. 3 5 4 ).

Ekonominė tarpusavio priklausomybė (economic interdependence). S p ecia liza cijo s ir darbo p asidalijim o pa­ darinys, kuom et ekonom inis savarankiškum as išstum iam as, o in dividai im a p riklausyti nuo kitų, gam in a n čių dau gu ­ m ą prekių, reik alin gų in d iv id ų g y v e n im u i palaikyti (13 sk., p. 3 5 7 ).

Eksperimentas (experiment).

T yrim o būdas, kai h ip o ­ te z ę galim a patikrinti kon troliu ojam u ir sistem in gu būdu, p asitelk ian t dirbtines, tyrėjo sukurtas situ acijas arba na­ tūralias aplinkas (2 0 sk ., p. 5 9 6 ).

Elektroninis nusikaltimas (cybercrime). N u sik alstam a veikla, kurios priem onės - elektroniniai tinklai arba naujos inform acinės tech n ologijos. E lektroninis p in igų p lovim as, asm ens tapatybės p asisavinim as, elektroninis vandalizm as, elek tron inio su sirašin ėjim o se k im a s yra elek tron in ių nu­ sik altim ų atm ainos (8 sk ., p. 2 2 6 ). Emigracija (emigration). Ž m on ių išvyk im as

iš v ien os ša­

lies, siekian t įsikurti kitoje (9 sk ., p. 2 4 9 ).

(9 sk ., p. 2 4 7 ).

Etnosas (ethnie). Š į term in ą A n th o n y ‘s S m ithas vartoja apibrėžti grupei, kurią vien ija bendrų p rotėvių ir bendro kultūrinio id en titeto id ėjo s, taip pat ryšys su konkrečia gim tin e (1 4 sk ., p. 4 1 4 ). Etniškumas (ethnicity). K ultūrinės vertyb ės bei norm os, kurios atskiria k o n k rečio s gru p ės narius nuo kitų. Etninė grupė yra ta, kurios nariai aišk iai su vok ia turį bendrą k u l­ tūrinį identitetą, sk irian tį ju o s nuo kitų ap lin kin ių grupių. Iš e sm ė s v is o s e v isu o m e n ė se etn iniai skirtum ai su siję su g a lio s bei m aterialių turtų atm ain om is. Jei etniniai skir­ tum ai laik om i dar ir rasiniais, ši skaida kartais sp ecialiai nurodom a (9 sk ., p. 2 3 9 ). Etnocentrizmas (ethnocentrism). K itos kultūros idėjų ar praktinės v e ik lo s su v o k im a s p agal sa v o s kultūros nu osta­ tas. E tnocentriniai vertinim ai nepripažįsta savitų kitų k u l­ tūrų bruožų. E tn ocen trišk as in d ivid as yra asm u o, n ep a­ jė g u s ar n en orin tis p a žv elg ti į kitas kultūras rem dam asis šių kultūrų supratim u (2 sk ., p. 4 1 ). Etnografija (ethnography). T ie sio g in is žm on ių tyrim as, p asiteik ian t steb ėjim ą arba interviu (2 0 sk., p. 593). Etnometodologija (ethnomethodology). Tyrim ai, nusta­ tantys, kaip žm o n ės k asd ien ių so c ia lin ių sąveik ų m etu su ­ pranta tai, ką sak o ir daro kiti. E tn o m e to d o lo g iją d om ina „ etn o m eto d a i“ , k u riais rem d a m iesi ž m o n ė s p rasm in gai bendrauja (4 sk ., p. 9 4 ). Europos tvirtovė (Fortress Europe). Idėja, jo g Europos v a lsty b ės turėtų v eik ti drauge, stip rin d am os savo sien as ir gin d am os sa v o aukštus g y v e n im o standartus nuo m ig ­ rantų, p lū stan čių iš k itų p a sa u lio ša lių ir sie k ia n čių taip pat p asinaudoti E u rop os g e r o v e (9 sk., p. 2 6 4 ).

Emocinis intelektas (emotional intelligence).

Faktiniai klausimai (factual ųuestions). K lausim ai, susiję su faktais, o ne su teo rin ėm is ar m oralin ėm is p rob lem o­ m is (2 0 sk., p. 5 8 7 ).

Empiriniai tyrimai (empirical investigation). Faktų ty ­ rim ai, atliekam i b et kurioje sp e c ia liz u o to je so c io lo g ijo s srityje (2 0 sk., p. 5 8 7 ).

Feminizmo teorijos (feminist theories). S o cio lo g in ės žiū ­ ros p ersp ek tyvos, p ab rėžia n čio s ly tie s svarbą nagrinėjant so c ia lin ę tikrovę, o yp ač m oterų patirties unikalum ą. F e­ m in izm o teorija turi daug atšakų, bet v isa s v ien ija troš­ k im as atsk leisti ly č ių n e ly g y b ę v isu o m en ėje ir sten gtis j ą įveik ti (5 sk., p. 119).

In d ivid ų gebėjim as pasinaudoti savo em ocijom is tokiom s savybėm s, kaip m otyvacija, savik on trolė, en tu z ia zm a s, atkaklum as, p u o selėti (1 6 sk ., p. 4 8 6 ).

Epidemiologija (epidemiology). G y v en to jų lig ų ir ser­ gam um o pasiskirstym o ir paplitim o tyrim ai (6 sk., p. 146). „Etikečių klijavimo“ teorija (labeling theory). D e v ia ­ cijo s tyrim ų nuostata, pagal kurią ž m o n ė s tam pa d evian tais, nes p olitin ė v a ld žia ir kiti ž m o n ė s klijuoja jie m s tam tikras etik etes (8 sk ., p. 2 0 3 ).

Fokusuota sąveika (focused interaction). S ąveik a tarp in d ivid ų , kurie d alyvau ja ben d roje v e ik lo je arba šn ekasi v ien a s su kitu (4 sk ., p. 9 9 ). Fordizmas (fordism). H en ry ‘o Fordo pradėta taikyti s is ­ tem a, pagrįsta k on vejeriu ir neatskiriam ai susiejanti m a­

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

sin ės gam ybos būdus su p u o selėja m a m a sin e rinka paga­ m intom s prekėm s, - ypač garsiajam „Ford T “ m o d elio au­ tom ob iliu i (13 sk., p. 3 6 0 ).

Formalūs santykiai (formai relations). G rupėse bei orga­ n izacijose eg zistu o ja n ty s san tyk iai, k uriuos nustato „ o fi­ c ia lio sio s“ v a ld žio s siste m o s n orm os ar ta isy k lės (1 2 sk., p. 329). Fundamentalizmas (fundamentalism). Tikėjim as sugrįži­ m u prie pažod in ių rašytin ių tek stų prasm ių. Fundam enta­ lizm as gali kilti kaip atkirtis m odern ėjim u i ir racionalėjimui, reikalaudamas atsakym ų į tikėjim o klausim us, o tradi­ cijų gynim ui naudodam as trad icijų p agrindus (1 7 sk., p. 5 16). Funkcinis neraštingumas (functional illiteracy). N e su ­ gebėjim as skaityti, rašyti bei skaičiuoti netgi tiek, kiek rei­ kia kasdieniam g y v e n im u i (1 6 sk ., p. 4 6 5 ). Funkcionalizmas (functionalism). T eorinė kon cep cija, pagrįsta požiūriu, kad so c ia lin iu s įv y k iu s geriau sia a iš­ kinti, naudojantis j ų a tlie k a m o m is fu n k cijo m is, kitaip ta­ riant, jų įnašu į visu om en ės tęstinum ą. F unkcionalistų nuo­ m one, visu om en ė yra su d ėtin ga siste m a , kurios skirtin­ g o s dalys fun k cion u oja kaip tarp usavio san tyk ių visum a, ir šias sąsajas būtina suprasti (1 sk ., p. 3 2 ).

631

šių in stitu cijų ribų. M o d ern io sio se v isu o m e n ė se visai n e­ daug so c ia lin ių pareigų siejam a su g im in y stė s santykiais, išsip lečian čiais už betarpiškų še im o s ryšių. Tuo tarpu dau­ g ely je kitų kultūrų g im in y stė gyv y b išk a i svarbi daugum ai so c ia lin io g y v e n im o asp ek tų (7 sk., p. 171).

Gyvenimo būdo pasirinkimas (lifestyle choice). Indi­ vid ų sprendim ai, susiję su prekių, paslaugų ir kultūros var­ tojim u. D a u g elio so c io lo g ų n u om on e, g y v en im o būdo pa­ sirinkim as yra reikšm ingas k lasinės padėties atspindys (10 sk ., p. 2 8 2 ). Gyvenimo istorijos (life histories). In d ivid ų g y v en im o aprašym ai, neretai pagrįsti jų p ačių pasak ojim ais, taip pat laišk ais ir p an ašiais d ok u m en tais (2 0 sk ., p. 5 9 6 ). Gyventojai (population).

S o c ia lin ių tyrim ų k on tek ste „gyven tojai“ reiškia žm on es, kuriuos apim a tyrim as ar ap­ klausa (2 0 sk., p. 594).

Gyvulių augintojų visuomenės (pastoral societies). V i­ su o m en ės, kurios g y v e n im ą apsirūpina, au gin dam os na­ m iniu s g y v u liu s. Jom s dažnai tenka kraustytis iš v ien o s v ie to s į kitą, prisitaikant prie m etų laikų ar ieškant naujų g an yk lų (2 sk ., p. 4 6 ).

Galia (power).

Globalizacija (globalization). Didėjanti skirtingų pasaulio tautų, region ų ir šalių tarpusavio prik lau som ybė. Ją su ­ k elia p asau lį v is labiau apraizgan tys so c ia lin ia i bei e k o ­ n om in iai ryšiai (3 sk., p. 6 2 ).

Gamybos priemonės (means of production). Priem onės,

k an ad iečiu i m okslin ink u i M arshalui M cL uhanui. Jo n u o­ m one, elek tron inių k om u nikacijų sklaida sujungia pasaulį į v ie n ą m ažą bendruom enę. Šitaip te le v iz ijo s program ų dėka daugelio skirtingų pasaulio šalių gyventojai stebi tuos p ačiu s n aujausius įvyk iu s (15 sk., p. 4 3 1 ).

In d ivid ų ar gru p ių g eb ėjim a s įg y v en d in ­ ti savo tikslus ar interesus. G a lio s aspektas persm elkia v i­ sus žm on ių santykius. D a u g e lis so c ia lin ių k on flik tų yra kova dėl v a ld žio s. K uo daugiau g a lio s p ajėgia įgyti indi­ vid as ar grupė, tuo geriau j ie gali įgy v en d in ti savo norus pam inant kitų žm o n ių reik m es (1 4 sk ., p. 3 9 4 ). kurias visuom enė naudoja m aterialiom s gėrybėm s gaminti. Jos apim a ne vien te c h n o lo g ija s, bet ir so c ia lin iu s santy­ kius tarp gam intojų (1 0 sk ., p. 2 7 1 ).

Geležinis oligarchijos dėsnis (iron law of oligarchy). Terminą sukūrė W eberio studentas R oberto M ichelsas. Jis reiškia, kad didelėm s organizacijom s būdinga sutelkti galią n ed au gelio rankose, šitaip trukdant p lėto tis dem okratijai (12 sk., p. 3 36).

Genetiškai modifikuoti organizmai (genetically modified organisms). G en etišk a i m od ifik u o ti organizm ai yra augalai ar grūdinės k ultūros, sukurti reguliuojant jų g e ­ n etinę sandarą (1 9 sk ., p. 5 7 7 ).

Genocidas (genocide). S istem in gas ir suplanuotas rasinės, p olitin ės ar kultūrinės gru p ės n aik in im as (9 sk., p. 248). Gerontologija (gerontology).

S en ėjim o ir p agyven u sių

žm on ių tyrim ai (6 sk ., p. 162).

Gerovės valstybė (welfare statė).

P o litin ė sistem a, tei­

kianti savo p iliečia m s p la č ią ir įvairią so c ia lin ę paramą (11 sk., p. 3 1 3 ).

Giminystė (kinship).

In d ivid ų san tyk iai, pagrįsti kraujo ryšiais, santuoka ar įvaik in im u . G im in y stės ryšiai priski­ riami santuokai ir še im a i, bet d riek iasi kur kas plačiau už

Globalinis kaimas (globai village). S ąvok a,

priskiriam a

Globalinis didmiestis (globai city). M iestas, tapęs nau­ jo s globalios ekonom ikos organizaciniu centru, pavyzdžiui, L on d on as, N iujorkas ar Tokijas (1 8 sk ., p. 5 4 7 ). Grupės uždarumas (group closure).

P riem on ės, kurių im asi grupė, kad aiškiai atsiribotų ir atsiskirtų nuo kitų grupių (9 sk ., p. 2 45).

Hegemoninis vyriškumas (hegemonic masculinity). Š į term iną pirm asis pavartojo R.W. C o n n ellis. H eg em o n in is vyrišku m as reiškia lyčių hierarchijoje d om in u ojan čią v y ­ riškum o form ą. K itos vyrišk u m o ir m oterišk u m o form os paklūsta h egem on iniam vyrišku m u i, bet gali ir jam p rieš­ tarauti. D au gu m oje Vakarų šalių h eg em o n in is vyriškum as siejam as su baltaisiais, h eteroseksu aliais, ved u siais, turin­ čiais vald žią ir fiziškai ištverm ingais vyrais (5 sk., p. 124). Heteroseksizmas (heterosexism). P rocesas, kai n eh eteroseksualūs žm o n ės rūšiuojam i pagal jų sek su alin ę orien ­ taciją bei dėl jo s d iskrim inuojam i (5 sk., p. 134). Heteroseksualumas (heterosexuality). S ek su alin ė orien­ tacija ar jau sm ai, skirti p riešin g o s ly tie s žm o n ėm s (5 sk., p. 128).

632

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Hiperrealybė (hypperreality). S ą v o k a , kurią išp lėto jo prancūzų m okslininkas Jeanas Baudrillardas. Jis teigia, jo g dėl elek tron inių k o m u n ik acijų p ap litim o n eb elik o sa v a ­ rankiškos „ realyb ės“ ; ją kuria T V p rogram os ir kiti k u l­ tūros subjektai. Iš tie sų „ realyb e“ la ik o m e ne tikrovę, o šių kom u n ik acijų sukurtą struktūrą. Taigi ž in ių laidų pra­ nešim ai anaiptol nėra tikrų įv y k ių atspindys. Iš tikrųjų šie pranešim ai apibrėžia ir k on stru oja, k o k ie bus ir ką reikš šie įvyk iai (15 sk ., p. 4 3 2 ).

m asto g a m y b o s p ro cesų - kūrim as ir plėtra. Industriali­ zacija b u vo v ie n a s p agrin d inių reišk in ių , kurie darė įtaką so c ia lin ia m p asau liu i per p astaruosius du am žius. Indust­ rinių v isu o m e n ių sa v y b ė s v isišk a i skiriasi nuo m ažiau iš ­ siv y s č iu sių ša lių ypatum ų. P a v y zd žiu i, dėl in d ustrializa­ cijos p ažan gos tik labai n ed id elė gy v en to jų dalis dirba ž e ­ m ės ū k yje, tuo tarpu n ein d u strin ėse ša ly se yra p riešingai (2 sk ., p. 4 6 ).

Hipotezė (hypothesis).

n ės, kurių didum a darbo j ė g o s sutelkta p ram onės g a m y ­ b oje (2 sk., p. 4 6 ).

T e ig in y s arba pam atuotas sp ėji­ m as, siejam as su konkrečia situ acija, form uluojam as kaip em pirinio tikrinim o pagrindas (2 0 sk ., p. 5 8 9 ).

Homofobija (homophobia). Iracionali h om osek su alų bai­ m ė ar panieka jie m s (5 sk ., p. 134).

Homoseksualumas (homosexuality). Sek su alin ė

orienta­ cija ar jau sm ai, skirti tos p a č io s ly tie s žm o n ėm s (5 sk., p. 132).

Homoseksualusis vyriškumas (homosexual masculinity). Pagal R. W. C o n n ellio ly č ių h ierarch ijos m o d e lį, h o ­ m o sek su a lu sis vy rišk u m a s yra stig m a tizu o ja m a s ir nu ­ stum iam as į patį v y rišk o sio s ly č ių hierarchijos dugną. D o ­ m inuojančioje lyčių tvarkoje h om osek su alai laikom i „tikrų vyrų“ , kuriuos įkūnija h e g e m o n in is vyrišk u m as, p riešin ­ gy b e (5 sk., p. 124).

Horizontalusis mobilumas (lateral mobility). In dividų p ersik ėlim as g y v en ti ir dirbti iš v ie n o ša lie s region o į k i­ tą arba iš v ie n o s ša lie s į k itą ša lį (1 0 sk ., p. 2 8 5 ). Idealusis tipas (ideal type). „Idealusis tipas“ yra analitinis m odelis, sukurtas tam tikriem s konkretaus socialinio objek­ to bruožam s išryškinti. T ik rovėje šio tipo gali nė nebūti. Parenkam i ap ib ūdinantys ob je k tą b ru ožai, kurie n eb ū ti­ nai pageidautini. K aip p avyzd į g alim e pam inėti M axo W eberio idealųjį biurokratinės organizacijos tipą (1 sk., p. 30). Identitetas (identity). S k iria m o sio s asm en s charakterio ar grupės sa v y b ės, su siju sio s su tuo, kas jie yra ir tuo, kas jie m s prasm inga. P agrindiniai id en titeto šaltin iai yra ly ­ tis, sek su alin ė pakraipa, p ilie ty b ė , tautiškum as ar etn iš­ kum as ir so c ia lin ė k lasė. S varbus in d iv id o identiteto rib o žen k lis yra jo vardas; vardo d a v im a s turi reik šm ės ir grupės identitetui (2 sk ., p. 4 4 ). Ideologija (ideology). B e n d r o sio s id ėjo s ar įsitik in im ai, kurių paskirtis - p ateisin ti d o m in u o ja n čio s grupės in te­ resus. Id eologijas yra su k ūrusios v iso s visu o m en ės, turin­ čio s siste m in g ą ir tvirtai įsiša k n iju sią n e ly g y b ę tarp gru­ pių. Id eo lo g ijo s sam prata gla u d žia i sie ja si su g a lio s sa m ­ prata, n es id e o lo g in ė s siste m o s p risid ed a prie grupių sk i­ riam osios g a lio s įteisin im o (1 5 sk ., p. 4 3 3 ). Imigracija (immigration).

Ž m o n ių atvyk im as iš v ie n o s ša lies į kitą, siekian t jo je įsikurti (9 sk ., p. 2 4 9 ).

Industrializacija (industrialization). M oderniųjų pram o­ nės form ų - gam yk lų , tech n in ių p riem on ių ir stam baus

Industrinės visuomenės (industrial societies). V isu om e­

Informacijos skurdas (Information poverty). Ž m on ės patiria „in form acijos skurdą“ , je i jie m s b ev eik ar v is iš ­ kai n epasiekiam os inform acinės tech n ologijos, pavyzdžiui, k om piuteriai (1 6 sk ., p. 4 7 0 ). Institucinės priežiūros mažinimas (deinstitutionalization). V alstyb in ėse įsta ig o se slau gom ų individų sugrąžini­ m as į jų šeim as ar bendruom eninius būstus (11 sk., p. 311).

Institucinis rasizmas (institutional racism). Etninio d is­ krim in avim o m o d e lia i, tapę esa m ų so c ia lin ių in stitucijų struktūros d alim i (9 sk ., p. 2 4 3 ). Intelektas (intelligence). Intelekto geb ėjim o lygm uo, sp e­ cialiai m atuojam as IQ (in telek to k o e fic ie n to ) testais (16 sk ., p. 4 8 4 ). In te le k to k o e fic ie n ta s (IQ ). In telekto k o eficien ta s (san ­ trumpa - IQ) reišk ia rezultatą, gau tą laikant testu s, ku­ riuos sudaro kon cep tu alių ir sk aičiavim o u žd u očių derinys (1 6 sk., p. 4 8 4 ).

Internetas (Internet). P asau lin ė k om p iu terin io ryšio s is ­ tem a, leidžianti žm o n ėm s bendrauti tarpusavyje ir rasti in­ form aciją p asau lin iam e žin ia tin k ly je, naudojant vaizd u s, garsus ir tekstus. Š is būdas k on vergu oja laiką bei erdvę, sum ažina kainą, p ašalin a n u o to lių ribotum ą bei leid žia iš­ ven gti teritorinių v y ria u sy b ių k on trolės (15 sk ., p. 4 3 7 ). Internetinis mokymasis (internet-based learning). M o ­ k y m o si veik la , v y k d o m a interneto p riem on ėm is (1 6 sk., p. 4 6 8 ). Išankstinis nusistatymas (prejudice). Išan k stinės n u o­ m on ės apie in d iv id ą ar gru p ę laik ym asis. Ši n u om on ė at­ sisp iria kaitai net ir tuom et, kai susiduria su nauja in for­ m acija. G alim i tiek teig ia m i, tiek ir n eigiam i išankstiniai n u sistatym ai (9 sk ., p. 2 4 1 ). „Išdaužytų langų“ teorija (theory of broken windows). Idėja, pagal kurią n etvark os, p a v y zd žiu i, lan gų d au žym o ar v a n d a lizm o , apraiškas ir tikrus n u sik altim u s sieja tam tikras ryšys (8 sk ., p. 2 0 7 ).

Išnaudojimas (exploitation). S o cia lin is

ar institucinis ry­ šy s, kai v ien a grupė p e ln o si, skriausdam a kitą, p asin au ­ d odam a g a lio s p u sia u sv y r o s stok a (1 0 sk., p. 2 7 1 ).

Išorinė rizika (external risk). G rėsm ės, k ylančios iš gam ­ tos pasaulio ir n esu siju sios su žm ogau s veik sm ais. Išorinės

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

rizikos pavyzdžiai yra sausros, žem ės drebėjimai, badmetis ir audros (3 sk ., p. 7 4 ).

Išplėstinė šeima (extended family). Š eim os

grupė, kurią sudaro ne vien su tu ok tin ių pora su savo vaikais, bet ir kiti artimi gim in a ičia i, kurie v isi g y v en a drauge arba palaiko artim us ir n u olatin iu s tarp usavio ryšius (7 sk., p. 171).

Ištobulintasis kodas (elaborated code). Kalbos forma, reikalaujanti vartoti sąm on in gai parinktus ir sąlyginius ž o ­ d žiu s. Šitaip siek iam a tik sliai apibrėžti reikšm es ir pri­ taikyti kalbą prie įvairių kultūrinių aplinkų (16 sk., p. 475). Išteklių paskirstymas (resource allocation). Jis nusako, kaip so c ia lin ė s grupės ar kiti v isu o m e n ė s dariniai dalija­ si ir naudojasi soc ia lin ia is bei m aterialiais ištekliais (9 sk., p. 2 4 5 ).

{spūdžio valdymas (impression management). Sąvoka, kurią sukūrė A m erik o s s o c io lo g a s Ervingas G offm anas. Ž m on ės „vald o“ arba k ontroliuoja įspūdį, kurį sukelia k i­ tiem s, pasirinkdam i, k ą a tsk leis ar n u slėp s, sutikę kitus žm o n es (4 sk., p. 101).

Juodaodžių feminizmas (black feminism). Fem inistinės m in ties atšaka, išryšk in anti daug nepatogum ų, su siju sių su lytim i, k lase bei rase ir form u ojan čių nebaltųjų m o te­ rų patirtį. Ju od aod žių fe m in iz m a s n eigia, kad visos m o ­ terys to ly g ia i patiria p riesp au d ą dėl ly tie s. Teigiam a, kad an k styvoji fem in istin ė a n a lizė atspindi savitas vidurinės k la sės baltųjų m oterų p rob lem as (5 sk ., p. 122).

Kapitalistai (capitalists). B en d rovių , žem ės, fondų bei akcijų savininkai, kurie š į turtą naudoja ekonom inėm s pa­ ja m o m s sukurti (1 0 sk ., p. 2 7 1 ). Kapitalizmas (capitalism). E k o n o m in ė s verslinin k ystės sistem a, pagrįsta rinkos m ainais. K apitalas yra bet koks turtas, taip pat ir p in ig a i, n ek iln ojam oji nuosavyb ė ir m a­ šin os. V isa tai g alim a naudoti prekių, skirtų parduoti, ga­ m ybai arba in vesticijom s į rinką, tikintis gauti pelną. Šian­ dien b ev eik v iso s v isu o m e n ė s turi kap italistin ę pakraipą, kadangi savo ek o n o m ik o s siste m a s grin d žia laisvąja ver­ slin in k y ste ir e k o n o m in e kon k uren cija (1 sk., p. 28). Kartų mobilumas (intergenerational mobility). Iš kartos į kartą vyk stan tis k o p im a s ar le id im a sis so c ia lin ės strati­ fik acijos hierarchijos laip tais (1 0 sk ., p. 2 8 5 ).

Kasta (caste). Stratifikacijos form a, kai individo socialin ę p adėtį nulem ta nuo g im im o ir šio s p ad ėties negalim a p a­ k eisti. Praktiškai n ebūna sk irtin gų k astų atstovų san tu o­ kų (1 0 sk., p. 2 7 0 ). Kibernetinė erdvė (cyberspace). E lektroniniai in d ivid ų sąveikos tinklai, jungiantys skirtingus kompiuterių termina­ lus ir siejantys žm on es erdvėje, kurioje nekreipiam a d ėm e­ sio nei į teritorijų ribas, nei į fiz in į b u vim ą (15 sk., p. 4 39). Kintamasis (variable).

M atm u o, pagal kurį galim a k la­

sifikuoti daiktą, individą ar grupę, pavyzdžiui pajam os arba d yd is, ju o s atitinkam ai lygin an t su k itais arba pagal la i­ kotarpius (2 0 sk ., p. 5 9 1 ).

633

Klasė (class). N ors

ši sąvoka so cio lo g ijo je vartojam a bene dažniausiai, nėra aiškaus sutarimo dėl jo s apibrėžim o. Marxui „ k la sė“ reiškė grupę žm on ių , kuriuos sieja bendri san­ tykiai su g a m y b o s p riem on ėm is. W eberis taip pat laikė k la sę e k o n o m in e kategorija, tačiau pabrėžė jo s sąveikas su so c ia lin iu statusu ir „partinį“ g im in in gu m ą. Pastaruo­ ju m etu kai kurie so c ia lin ės srities m okslininkai teigia, kad so c ia lin ė s k la sė s kriterijus yra u ž siė m im o rūšis, kiti pa­ brėžia n e k iln o ja m o jo b ei k ito k io turto n u o sa v y b ę, o dar kiti n urodo g y v e n im o būdo p asirin k im us (1 0 sk., p. 270).

Kliūčių kūrimas (target hardening). N u sik altim ų riboji­ m o m etod as, kuriuo siekiam a sunkinti sąlygas padaryti nu­ sikaltim ą, tie sio g ia i įsik išant į p oten cialias nusikaltim o si­ tuacijas. P a v y zd žiu i, kai ku riose teritorijose reikalaujam a rakinti a u to m o b ilių vairu s, siek ian t su m ažin ti galim yb es va g im s (8 sk ., p. 2 0 7 ).

Kolonializmas (colonialism). P rocesas, kurio m etu Va­ karų v a lsty b ė s ėm ė vald yti toli nuo m etropolijos esančias p asau lio d a lis (2 sk ., p. 4 9 ). Komunikacija (communication). Individo ar grupės vyk ­ dom as inform acijos perdavim as kitiem s. K om unikacija yra būtinas v is ų so c ia lin ių sąveik ų pagrindas. Bendraujant be­ tarpiškai, inform acijai perduoti vartojam a kalba, tačiau taip pat p a sitelk ia m i ir g estai b ei m im ik a, pagal kuriuos indi­ vidai supranta, k ą sak o ir daro kiti. P lėtojan tis raštui ir elektroninėm s žin iask laid os p riem onėm s, tokiom s kaip ra­ d ija s, t e le v iz ij a , k o m p iu te r in ė s p e r d a v im o sis te m o s , k om u n ik acija d au gm až atsiejam a nuo betarpiškų so c ia li­ n ių sa n ty k ių (1 5 sk ., p. 4 3 1 ). Komunizmas (communism). P olitinių idėjų visum a, kurią išp lėtojo M arxas, o yp ač L en in as, in stitu cion alizu ota K i­ n ijo je , taip pat S o v ie tų są ju n g o je b ei R ytų E uropoje, kurioje g y v a v o iki X X a. d ešim to jo d ešim tm eč io (2 sk., p. 50).

Konfliktų teorijos (conflict theories). S o c io lo g in ė kon­ cep cija, d a u giau sia d ė m e sio skirianti įtam p om s, padaliji­ m am s ir v a ržy m o si in teresam s, kurie b ūdingi žm on ių v i­ su om en ėm s. K on flik tų teorijų kūrėjai m ano, jo g visu om e­ n ėse e sa n č ių ište k lių sty g iu s ir jų vertė su k elia konflik­ tus, nes grupės kovoja, siekdam os įgyti ir kontroliuoti šiuos išteklius. D au geliu i k on flik tų teoretikų d id elę įtaką padarė M arxo raštai (1 sk ., p. 3 3 ). Konstitucinis monarchas (constitutional monarch). Ka­ ralius ar k aralien ė, k u riem s tenka labiau n om in alių v al­ d ovų vaid m u o, kadangi j ų galias varžo konstitucija, o tik­ rąją v a ld ž ią turi kiti p o litin ia i lyd eriai (1 4 sk., p. 396). Kontrolė (Controls). S tatistin ės

ar ek sp erim en tin ės prie­ m onės kai kuriem s k in tam iesiem s stab ilizu oti, siekiant iš­ tirti kitų kintam ųjų p rieža stin į p o v e ik į (2 0 sk., p. 592).

Kontrolės teorija (control theory). Teorija, pagal kurią nusikaltim us sukelia p ažeista pusiausvyra tarp paskatų im ­ tis nusikalstam os v e ik lo s ir jo s kontrolės, kuri atgraso nuo

634

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

šitokių veikų. K ontrolės teoretikai laiko nusikaltėlius esant racionalias b ū tyb es, kurios v e ik s, sie k d a m o s kuo labiau p asip eln yti, je i tik jų v e ik sm ų n erib os so c ia lin ė ar fizin ė kontrolė (8 sk., p. 2 0 7 ).

Konurbacija (conurbation). M iestų ar d id m iesčių telk i­ m asis į v ie n tisą u rb an istinę ap lin k ą (1 8 sk ., p. 5 29). Koreliacija (correlation). N u olatin is tarpusavio ryšys tarp d viejų m atm enų ar kintam ųjų aibių, dažnai išreišk iam as statistiškai. G alim a teigiam a ir n eigiam a k oreliacijos. T ei­ giam a d viejų kintam ųjų k oreliacija yra tada, kai aukštas v ien o kintam ojo m atas reguliariai su siję s su aukštu kito kintam ojo matu. N eigiam a koreliacija yra tada, kai aukštas vien o kintam ojo m atas reguliariai su sijęs su žem u kito kin­ tam ojo m atu (2 0 sk., p. 5 9 1 ).

Koreliacijos koeficientas (correlation coefficient). K o ­ reliacijos tarp d viejų kintam ųjų m atavim o išraiška (20 sk., p. 6 01).

Korporacijos kultūra (corporate culture). V ad yb os teorijos šaka, kuri sie k ia p agerinti n ašu m ą bei konkuren­ cin gu m ą, sukuriant u n ik alią o rg a n iza cijo s kultūrą, įtrau­ k ian čią v isu s b en d rovės narius. M an om a, kad dinam iška korporacijos kultūra, apim anti įv y k iu s, ritualus bei tradi­ cijas, didina darbuotojų lo ja lu m ą ir skatina grupės s o li­ darum ą (1 2 sk ., p. 3 4 2 ). Kosmopolitas (cosmopolitan). T erm inas, apibūdinantis žm o n es ar v isu o m e n e s, turinčiu s daug bendrų so c ia lin ių savyb ių , įg y tų dėl n u o la tin io atvirum o naujom s id ėjom s b ei vertyb ėm s (9 sk ., p. 2 6 4 ). Kriminologija (criminology).

M o k sla s, tiriantis e lg e s io form as, kuriom s taik om os b a u d žia m o sio s teisės p o v eik io p riem on ės (8 sk., p. 198).

Kultas (cult). F ra g m en tišk a r e lig in ė gru p u o tė, kuriai priklausantys individai yra laisvai tarpusavyje susiję ir nėra jo k ių nuolatinių struktūrų. G ana dažnai kultas telkiasi apie įk vėp im o lyd erį (1 7 sk ., p. 5 0 1 ). Kultūra (culture). K on k rečiai grupei b ū d in gos vertyb ės, a p eig o s b ei g y v e n im o būdas. S o c io lo g ija , o ir kiti so c ia ­ liniai m okslai (yp ač an trop ologija) labai p lačiai vartoja tiek visu om en ės, tiek ir kultūros sąvokas. Kultūra yra viena išsk irtin iau sių savyb ių , kurias turi so c ia lin ia i ju n gin iai (2 sk., p. 38). Kultūrinis pliuralizmas (cultural pluralism). K eleto

v i­ su om en ės subkultūrų su g y v en im a s v ien o d o m is sąly g o m is (9 sk., p. 2 4 7 ).

Kultūrinis reliatyvizmas (cultural relativism). V isu o ­ m en ės vertin im o praktikos, a tsiž v e lg ia n č io s į jo s p a čio s standartus, prasm es b ei verty b es (2 sk ., p. 4 1 ). Kultūrinė reprodukcija (cultural reproduction). K u l­ tūros vertybių bei norm ų p erdavim as iš kartos į kartą. K ul­ tūrinė reprodukcija su siju si su v e ik sn ia is, kurie laikui b ė ­ gant palaiko kultūrinę patirtį. Š iu olaik in ės visu om en ės tai­

ko v ien ą pagrindinių savo kultūrinės reprodukcijos v e ik s­ nių - m o k y m o procesą. K ultūrinė reprodukcija neap siri­ boja v ien form aliai išd ėsto m a is d alyk ais, bet sk verbiasi giliau , per „slaptąsias m ok y m o program as“ - e lg sen o s as­ p ektus, kurių in d ivid ai m o k y k lo je išm ok sta n eform aliais b ūdais (1 6 sk ., p. 4 7 7 ).

Kūno sociologija (sociology of the body). S o c io lo g ijo s atšaka, d au giausia n agrinėjanti, kaip m ū sų kūnus v eik ia so c ia lin ė aplinka. P a v y z d ž iu i, so c ia lin ia i b ei kultūriniai v eik sn ia i lem ia sv e ik a tą ir lig a s (6 sk ., p. 145). Laiko ir erdvės konvergencija (time-space convergence). Judėjim as laiku dažnai būna su sijęs su ju d ėjim u erdve, todėl k iek vien ą jų galim a m atuoti antrojo rodikliais ir kas­ d ien ės v e ik lo s, ir g lo b a liu ly g iu . D id ėjant transportavi­ m o g reičiu i, atstum ų „laikas sutrum pėja“ (4 sk ., p. 105).

Laikrodžio laikas (clock time). L aik rod žio rodom as lai­ kas, kitaip tariant, m atu ojam as va la n d o m is, m inu tėm is ir se k u n d ėm is. Iki la ik r o d ž io išra d im o laik as b u vo sk a i­ čiuojam as pagal gam tin iu s įv y k iu s, p avyzd žiu i, aušras bei sa u lėly d žiu s (4 sk ., p. 105). Laisvės suvaržymo organizacijos (carceral organizations). Term inas su siję s su M ic h e lio F oucault raštais. Jis apibūdina v ieta s, p a v y z d ž iu i, k alėjim u s b ei p rieglaudas, k u riu ose in d ivid ai g y v e n a fizišk a i atskirti nuo išorės p a­ sa u lio ir ilg ą laik ą nuo jo „ p a slėp ti“ (1 2 sk., p. 3 3 3 ).

Lesbizmas (lesbianism). H o m o sek su a lū s m oterų tarpu­ sa v io santykiai (5 sk ., p. 134). Liberalusis feminizmas (liberal feminism). F em in izm o teorijos atm aina, teigian ti, jo g ly č ių n e ly g y b ė sukuriam a, ribojant m oterų ir m erg a ičių g a lim y b ę n au d otis p ilie č ių te isė m is ir tam tikrais so c ia lin ia is ištek lia is, p a v y zd žiu i, šv ie tim u ir u žim tu m u. L ib eraliojo fem in izm o šalininkai linkę siekti įstatym ų p ok yčių , kad užtikrintų individų teisių ap sau gą (5 sk ., p. 119). Ligos sukėlėjo teorija (germ theory of disease). S am ­ prata, teigian ti, j o g lig a s su k elia konkretūs id en tifik u o ­ jam i v eik sn ia i. Juos privalu atskirti ir p ašalin ti, kad būtų atkurta ž m o g a u s fiz in ė sveik ata. L ig o s su k ėlėjo k o n cep ­ cija - vienas pagrindinių b iom edicin in io sveikatos m odelio p rincipų (6 sk ., p. 156). Lyčių nelygybė (gender ineųuality). S tatu so, g a lio s b ei p restižo, p riskiriam ų m oterim s ir vyram s gru p ėse, k o lek ­ ty v u o se ir v isu o m e n ė se , skirtum ai (5 sk ., p. 117). Lyčių režimas (gender regime). S antykių tarp ly č ių kongifuracija k on k rečioje v e ik sm o v ie to je , p a v y zd žiu i, m o ­ k y k lo je, še im o je ar k a im y n ijo je 5 sk ., p. 123). Lyčių socializacija (gender socialization). Term inas, nu­ sakantis būdus, kuriuos in dividai išp lėtoja skirtingom s ly ­ č ių sa v y b ėm s sukurti so c ia liz a c ijo s p ro cesų m etu (5 sk., p. 114). Lyčių tvarka (gender order). T erm inas, kurį vartojo R. W. C o n n ellis savo darbuose. L y č ių tvarka išreišk ia v isu o ­

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

635

m en ėje plačiai pap litu siu s vyrišk u m o ir m oterišk u m o ga­ lio s santykių m o d e liu s (5 sk ., p. 123).

Medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenės (hunting and gathering societies). V isu om en ės, kurių g yven im o šaltinis

Lyginamieji klausimai (comparative ųuestions). K lau ­

yra m ed žio k lė , žv ejy b a ir lau k inių valg o m ų jų augalų rin­ kim as (2 sk ., p. 4 5 ).

sim ai, kuriais siekiam a p alyginanti k eletą v isu o m e n ė s so ­ cialin ių situacijų arba kontrastingus skirtingų visu o m en ių pavyzd žiu s. Š ių k la u sim ų paskirtis siejam a su s o c io lo g i­ nių teorijų ar tyrim ų u žd a v in ia is (2 0 sk ., p. 5 8 7 ).

Lyginamoji analizė (comparative analysis). A n alizė, pa­ grįsta visu o m en ių ar kultūrų skirtum ų ly g in im u (2 0 sk., p. 597). Luomas (estate). Įteisinta

stratifikacijos form a, sukurianti atskirų in d ivid ų grupių n e ly g y b ę (1 0 sk ., p. 2 7 0 ).

Magija (magic).

R itualai, kuriais sie k ia m a n orim ų tik s­ lų, bandant atitinkam ai paveik ti d vasias ar an tgam tiškas jėgas. D augum oje visu o m en ių tvyro tam tikra įtam pa tarp m agijos ir religijos. P riešin gai religijai, m agija linksta į „in d ivid u alesn ę“ v eik lą , praktikuojam ą burtininko ar ša­ m ano (17 sk., p. 4 9 4 ).

Makrosociologija (macrosociology).

D id e lė s a p im ties grupių, organ izacijų ar so c ia lin ių siste m ų tyrim ai (4 sk., p. 90).

Maltusizmas (malthusianism). Idėja, kurią pirm asis prieš du šimtus m etų išk ė lė T h om as M alth usas. M o k slin in k as teigė, kad g y v en to jų p rieau gis g ali viršyti turim us ištek ­ lius šiem s g y ven tojam s aprūpinti. P asak M alth uso, ž m o ­ nėm s būtina riboti sa v o lytin ių san tyk ių d ažn į, siekian t išvengti pernelyg d id elio gyven tojų prieaugio ir skurdžios, alkanos ateities (1 9 sk ., p. 5 56).

Masinė gamyba (mass production). Ilgalaikė serijinė pre­ kių gamyba, naudojant m ašinas. M asinė gam yba buvo v ie ­ na pramonės rev o liu cijo s padarinių (13 sk ., p. 3 5 7 ).

Materialistinė istorijos samprata (materialist conception of history). M arxo sukurta k o n cep cija , p agal kurią m aterialiem s, arba ek on om in iam s, v e ik sn ia m s tenka p a­ grindinis vaid m u o, lem iant istorijos k aitą (1 sk ., p. 19).

Mažo pasitikėjimo sistemos (low-trust Systems). Orga­ nizacijos ar darbo aplinka, kai in d ivid am s su teikiam a m a­ žai galim ybių dirbti savarankiškai ir p atiem s k o n troliu o­ ti darbo u žd u otis (13 sk., p. 3 6 0 ).

Mažumų grupė (minority group).

G rupė žm o n ių , kuri sudaro konkrečios visu o m en ės m a žu m ą ir šio je v isu o m e ­ nėje - dėl fiz in ių ar kultūrinių yp atu m ų - patiria n e ly g y ­ bę. Šios grupės apim a etn ines m ažu m as (9 sk ., p. 2 3 9 ).

Mediana (median). S k aičiu s,

esantis sk a ičių se k o s v id u ­ ryje, taip pat būdas vid u tin ei reik šm ei a p sk aičiu oti, ku­ ris kartais praverčia labiau negu vidurkio sk aičiavim as (20 sk., p. 601).

Mediko žvilgsnis (medical gaze). Š iu o la ik in ėje m e d ic i­ noje ši sąvoka reiškia ob jektyvų , n e ša lišk ą ir vertyb išk ai neutralų p ožiūrį, kurį taiko sp ec ia lista i m ed ik ai, ap žiūrė­ dami ir gyd yd am i sergan tį p acien tą (6 sk ., p. 156).

Megapoiis (megalopolis). „M iestų m iestas“, senovės Grai­ kijoje sukurtas term inas, apibrėžęs m iestą-valstyb ę, supla­ nuotą taip, kad k eltų v isų c iv iliz a c ijų pavydą. M oderniai­ sia is laik ais jis ap ibūdina itin d id eliu s ar m ilž in išk u s te l­ k inius - konurbacijas (1 8 sk ., p. 5 2 9 ).

Megamiestai (megacities). Term inas, kurį m ėgsta vartoti M anuelis C astellsas, aprašydam as m ilžin išk as, itin sutelk­ tas m iestų erd ves, ku riom s tenka g lo b a lin ė s ek on om ik os sandūros taškų vaidm uo. N u m atom a, kad 201 5 m etais pa­ saulyje bus trisdešim t šeši m egam iestai, kurių kiekvienam e g y v e n s per aštu on is m ilijo n u s ž m o n ių (18 sk., p. 5 42). Meritokratija (meritocracy). S istem a, kurioje socialin ei padėčiai u žim ti reikia veik iau in d ivid u alių pranašum ų bei p asiek im ų , n egu priskirtinių kriterijų, p a v y zd žiu i, p a v e l­ d ėtų turtų, ly tie s ar s o c ia lin ė s a p lin k os (1 0 sk ., p. 2 8 7 ). Metanaracijos (metanarratives). P la č io s, v isu m in ės te­ orijos arba įsitik in im a i, kurie aišk in a v isu o m e n ė s v e ik i­ m ą ir so c ia lin ė s k aitos k ilm ę. M ark sizm as ir fun k cion a­ lizm as yra m etan aracijos, k u riom is so c io lo g a i naudojasi aiškindam i, kaip veik ia pasaulis. P ostm odernizm as atmeta tokias „ d id žią sia s teorijas“, teigd am as, j o g apskritai n e ­ įm anom a nustatyti esm in ių tiesų, kuriom is būtų grindžiama v isu o m en ė (21 sk ., p. 6 1 8 ). Miesto atnaujinimas (urban renewal).

S u n yku sių kai-

m y n ijų a tg a iv in im a s , ta ik a n t a titin k a m u s p r o c e s u s pakartotinį ž e m ė s b ei esa m ų pastatų naudojim ą, m iesto ap lin kos gerin im ą, tobu liau vald an t v ie tin e s teritorijas ir į šį v ald ym ą įtraukiant m iestiečiu s, taip pat naudojant v ie ­ šąsias lėšas teritorijai regeneruoti ir b ū sim om s privačiom s in v esticijo m s pritraukti (1 8 sk ., p. 5 3 9 ).

Miesto ekologija (urban ecology). M iesto

g y v en im o ty ­

rim ų m etod as, p agrįstas g y v ū n ų b ei organ izm ų prisitai­ kym o prie fizin ės aplinkos analogija. Pagal ek ologijos teo­ retik u s, įv a ir io s m ie s to k a im y n ijo s ir z o n o s su sid a ro vykstant natūralaus p risitaik ym o p rocesu i, m iesto g y v e n ­ tojam s varžantis dėl ištek lių (1 8 sk ., p. 5 3 2 ).

Mikrosociologija (microsociology). Ž m on ių

e lg e s io ty ­ rimai b etarp išk ų są v e ik ų ap lin k o se (4 sk., p. 90).

Milenarizmas (millenarianism). K ai kurių religin ių są ­ jū d ž ių d a ly v ių tik ėjim as, jo g artim iau sioje ateityje įvyk s v isk ą k eičian tys k ataklizm ai, kurie sk elb s naujos ep och os pradžią (1 7 sk., p. 5 1 5 ). Mirties bausmė (capital punishment).

V alstyb ės san k ­ cion u otas g y v y b ė s atėm im as iš asm en s, padariusio m ir­ timi baudžiam ą nusikaltim ą. Š ią egzek u ciją įprasta vadinti „m irties b au sm e“ (8 sk., p. 2 3 0 ).

Miškų naikinimas (deforestation). M iškin gų plotų naiki­ nim as, kurį dažnai su k elia k om ercin ė m išk o žaliavų ruo­ ša (1 9 sk., p. 5 7 0 ).

636

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Moda (mode). D ažniausiai besikartojantis konkrečios duo­ m en ų se k o s sk aičiu s. K artais j is p adeda apibūdinti v id u ­ tin ę reik šm ę (2 0 sk ., p. 6 0 1 ). Mokymasis visą gyvenimą (lifelong learning). Idėja, pa­ gal kurią in d ivid ai turėtų m o k y tis ir įg y ti naujų žin ių v i­ sais g y v en im o laikotarpiais, u žu o t a p sirib oję v ien ž in io ­ m is, kurias g y v e n im o prad žioje su teik ė form alioji šv ie ti­ m o sistem a. Tęstinio suaugusiųjų švietim o program os, sp e­ cia listų k v a lifik a cijo s k ė lim a s, in te m e tin is m o k y m a sis, bendruom eniniai „m ok ym osi bankai“ ir kiti būdai suteikia individam s ga lim y b ę m ok ytis v is ą a m žių (1 6 sk., p. 4 8 7 ). Mokslas (science). G am tos m o k slų prasm e j is apim a s is ­ tem in gą fiz in io p asau lio tyrim ą. M o k sla s, kartu ir s o c io ­ lo g ijo s m okslin iai siek iai, reikalauja atitinkam a tvarka rū­ šiu oti em pirinius d u om en is, ju o s derinti su teorin iais m e ­ todais bei teorijom is, kurie n u šv iečia ar aiškina šiu os du o­ m enis. M ok slin ė v eik la ju n g ia drąsių naujų m ąstym o m e­ todų kūrimą ir kruopštų h ip otezių bei idėjų tikrinimą. V ie ­ nas pagrindinių ypatum ų, p ad ed an čių išskirti m o k slą iš kitų id ėjin ių siste m ų rūšių (k u rios glū d i, tarkim e, r e lig i­ jo je ) yra prielaida, j o g v iso s m o k slin ė s id ėjos turi būti at­ viros v isu o tin ei m o k slo b en d ru om en ės narių kritikai bei tikrinim ui (2 0 sk., p. 5 8 8 ). Monarchija (monarchy). P olitin ė

sistem a, valdom a vien o asm ens. V ald ovo g a lio s iš kartos į kartą perd u od am os jo še im o s nariam s (1 4 sk ., p. 3 9 6 ).

Monogamija (monogamy).

S an tu ok os form a, kai k iek ­ vien am santuokos partneriui v ien u m etu leid žiam a turėti tik v ie n ą su tu ok tin į (7 sk., p. 171).

Monoteizmas (monotheism). T ik ėjim as

v ien u ir v ie n in ­

teliu D iev u (1 7 sk ., p. 4 9 3 ).

Moralinė panika (moral panic).

T erm iną išp op u liarin o S ta n ley ’s C ohenas. Jis k alb ėjo ap ie žin ia sk la id o s su k eltą perdėtą reakciją į tam tikrą gru p ę ar e lg s e n o s tipą, kuris laikom as b en d rosios so c ia lin ė s netvark os p o žym iu . M o ­ ralinę p aniką dažnai su k elia įv y k ia i, kurie tiek d ėl savo v y k sm o p rigim ties, tiek dėl įtrauktų ž m o n ių sk aičiau s iš tiesų yra p alygin ti n ereik šm in g i (8 sk ., p. 2 0 4 ).

Motiniškos priežiūros stygius (maternal deprivation). Stabilaus ir m e ile p agrįsto ry šio , sie ja n č io m a žą v a ik ą su m otina, stoka. Johnas B o w lb y ‘s te ig ę , kad m otin os neb u ­ vim as ar netektis vėliau gali paskatinti p sich ik os ligas arba e lg se n o s d eviacijas (5 sk ., p. 118).

Multimedija (multimedia). Skirtingų priem onių, kuriom s reikia skirtingų tech n ologijų (p a vyzd žiu i, vaizdui ir garsui perduoti), sujungim as į v ie n ą p riem on ę, p avyzd žiu i, k om ­ piuteriu atkuriam ą k om p ak tin ę p lo k šte lę (15 sk., p. 4 3 4 ).

Nacionalinė valstybė (nation-state). S avitas valstyb ės ti­ pas, būdingas m oderniajam p asau liu i. V yriausybė turi su ­ v eren ią g a lią apibrėžtoje teritorijoje, o d au gu m ą g y v e n ­ tojų sudaro p ilie č ia i, laik an tys sa v e v ie n o s tautos dalim i. N acion alin ės valstyb ės glau d žiai su siju sio s su n a cio n a liz­

m o išk ilim u, nors n a cion alin ė prik lau som ybė dabartiniais laikais ne visu o m et sutam pa su kon k rečios v alstyb ės ribo­ m is. N acion alin ės v alstyb ės su siform avo kaip nacionalinių v a lsty b ių siste m o s dalis. S istem a išk ilo Europoje, tačiau pastaruoju m etu apim a v is ą Ž e m ė s rutulį (2 sk., p. 4 9 ).

Nacionalizmas (nationalism). Įsitikinim ų bei sim b olių v i­ sum a, reiškianti in d ivid o susitap atin im ą su konkrečia tau­ tine ben d ru om en e (1 4 sk ., p. 3 9 5 ).

Naujieji leiboristai (New Labour). R e fo r m o s, kurias pradėjo T o n y ’s B lairas, tapęs B ritan ijos leib oristų parti­ jo s lyderiu ir siek d am as, kad partija p asuktų nauju k eliu . T aik om os p riem on ės išr y šk ėjo , pradėjus sė k m in g ą kam ­ p aniją uždrausti partijos k o n stitu cijo s 4 straipsnį, ir įpa­ reigojo partiją p lėtoti v ie šą ją n u o sa v y b ę pram onėje (1 4 sk ., p. 4 0 7 ).

Naujasis kairysis realizmas (New Left realism). K rim i­ n o lo g ijo s atm aina, kurią X X a. devin tajam e d ešim tm ety ­ je išp op u liarin o Jock o Y ou n go darbai. D id žia u sią d ėm esį naujasis k airysis realizm as sk yrė n u sik altim ų aukom s ir siū lė, kad k rim in ologija praktiškai u žsiim tų nu sik altim ų kon trolės bei so c ia lin ė s p o litik o s reik alais (8 sk., p. 2 0 6 ).

Naujasis rasizmas (new racism). R asistin ės pažiūros, dar vad in am os kultūriniu rasizm u ir p agrįstos ne tiek b io lo g i­ n iais, k iek k u ltūriniais ar r elig in ia is skirtum ais (9 sk ., p. 2 4 3 ).

Naujasis vyras (new man).

V yrišku m o įv a iz d is, atsira­ dęs žin iask laid oje ir reklam oje X X a. devintajam e d ešim t­ m etyje. „N aujasis vyras“ vaizd u otas esąs stiprus, bet šv e l­ nus ir gailia šird is (5 sk ., p. 127).

Naujieji religiniai sąjūdžiai (nevv religious movements). R e lig in ių ir d v a sin ių grupių, kultų bei sektų visu m a, išk i­ lusi greta p agrindinių religijų. N au jieji religin iai sąjūdžiai apim a įvairias gru p es, nuo d v a sin ių b ei savitarpio p a g a l­ b os grupių „N au jojo am žiau s są jū d žio “ vid u je iki išsk ir­ tinių sektų, to k ių kaip H are K rišna (1 7 sk ., p. 5 1 2 ).

Naujieji socialiniai sąjūdžiai (new sočiai movements). Įvairūs so c ia lin ia i są jū d ž ia i, k ilę V akarų v isu o m e n ė se X X a. septintajam e d ešim tm etyje. Jie rodė žm o n ių v isu o ­ m en ėm s k y la n čių p a v o jų kaitą. N au jieji so c ia lin ia i sąjū­ d žiai, p a v y zd žiu i, fem in izm a s, ek o lo g in is ir antibranduolinis sąjūdžiai, protestai prieš genetiškai m odifikuotą m ais­ tą ir „ a n tig lo b a lizm o “ d em on stracijos, skiriasi nuo an k s­ tesn ių so c ia lin ių sąjū d žių , n es dabar jie p a sišv en čia v ie ­ nai problem ai, turi nem aterialius siekius, ju o s remia įvairūs v isu o m e n ė s slu o k sn ia i (1 4 sk ., p. 4 1 2 ).

Naujoji kriminologija (New criminology).

K rim inolog in ės m in ties atšaka, išgarsėju si B ritanijoje X X a. aštun­ tajam e d ešim tm etyje. P agal ją, d eviacin is e lg e sy s pasiren­ k am as są m o n in g a i ir d ažn ai p agal k ilm ę yra p o litin is. „N au jieji k rim in o lo g a i“ te ig ė , kad n u sik altim u s ir d e v ia ­ cijas įm anom a suprasti, tik p a ž v e lg u s į v isu o m en ėje g lū ­ d in čių g a lių ir n e ly g y b ė s k on tek stą (8 sk ., p. 2 0 5 ).

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Naujoji migracija (new migration). Terminas, nusakantis m ig ra cijo s m o d e lių p o k y č iu s E u rop oje po 1989 m etų. „N aująją m igraciją“ v e ik ė Š altojo karo pabaiga ir B erly ­ no sien os griūtis, u žsitęsęs etninis k onfliktas buvusioje Ju­ goslavijoje ir E uropos in tegracijos p rocesas, kurie pakeitė tradicinių „k ilm ės ša lių “ ir „p ask irties ša lių “ varom ąsias jė g a s (9 sk., p. 2 6 2 ).

„Naujojo amžiaus sąjūdis“ (New Age movement). B e n ­ drasis term inas, ap ib rėžian tis p la č ią tik ėjim ų ir praktikų, nukreiptų į v id in į dvasingum ą, visum ą. „N aujojo am žiaus“ v e ik lą iliustruoja p a g o n y b ė, R ytų m isticizm a s, šam aniz­ m as, altern atyvios g y d y m o form os, astrologija ar kiti pa­ našūs p avyzd žiai (1 7 sk ., p. 5 1 3 ).

Naujosios industrinės šalys, NIŠ (newly industrializing countries). Trečiojo pasaulio ek on om ik os, per pastaruosius du ar tris d ešim tm eč iu s p rad ėjusios kurti tvirtą pram onės pagrindą, p avyzd žiu i, B razilija ir Singapūras (2 sk., p. 51).

Nedarbas (unemployment). N ed arb as procentais m atuo­ jam as, nustatant „ ek o n o m išk a i a k ty v ių “ ir galin čių dirb­ ti, tačiau n egau n an čių m ok am o darbo žm on ių santykinį skaičių. Ž m ogu s, kuris „nedirba“ , nebūtinai yra bedarbis ta prasm e, kad n iek o neturi daryti. P a v y zd žiu i, nedirban­ čios žm on os, kurios prižiūri nam us, paprastai sunkiai dirba (13 sk., p. 3 81).

Nefokusuota sąveika (unfocused interaction). Sąveika tarp žm on ių, e sa n č ių toje p a čio je ap lin koje, bet n eb en ­ draujančių akis į akį (4 sk ., p. 9 9 ).

Neformalioji ekonomika (informal economy).

E kono­ m iniai sandoriai, sudarom i už įp rastin ės apm okom o dar­ bo srities ribų (13 sk ., p. 3 5 4 ).

637

Normos (norms). E lg se n o s ta isy k lė s, rod an čios ar įk ū ­ n ijan čios kultūros vertyb es ir reik alau jan čios arba drau­ d žiančios atitinkamai elgtis. N orm as visu om et palaiko v ie ­ nos ar kitos rūšies sankcijos, pradedant neform aliu neprita­ rimu ir baigiant fizin ė m is b au sm ėm is ar g y v y b ė s atėm im u (2 sk., p. 38). Nusikaltimas (crime). B e t kuri v eik la , p ažeid žian ti

p o li­ tinės va ld žio s priim tus įstatym us. N ors esam e linkę „nusi­ k a ltė liu s“ laikyti atskiru g y v e n to jų p ogru p iu, iš tiesų re­ ta žm on ių , kurie savo g y v e n im e v ien a ip ar kitaip nep a­ ž e id ė įstatym ų. Įstatym us nustato v a lsty b ė s vald žia, bet kai kuriais atvejais ir ja i n esv e tim a s d ev ia cin is e lg e sy s (8 sk., p. 197).

Organizacija (organization). D id e lė in d ivid ų grupė, ku­ riai reikia atskiros v a ld y m o san tyk ių v isu m o s. Industri­ nės v isu o m en ės turi d au gelio rūšių organizacijas, veik ian ­ čias daugu m ą g y v e n im o aspektų. T iesa, ne v is o s organ i­ zacijos yra biurokratiškos form aliąja prasm e, bet, kita ver­ tus, organ izacijų plėtra ir biurokratinės ten d en cijos gana glau d žiai su siju sio s (1 2 sk ., p. 3 2 6 ). Pagrindinis statusas (master status). Statusas ar statusai, kurie paprastai yra reik šm in g esn i u ž kitus so c ia lin ė s p a­ d ėties rod ik lius ir lem ia bendrąją asm en s v ie tą v isu o m e ­ nėje (4 sk., p. 101).

Partija (party). G rupė in d ivid ų , kurie dirba drauge, n es turi bendrą pagrindą, aplinką, tik slu s ar interesus. Pasak W eberio, partija drauge su k la se b ei statusu p rik lau so veik sn iam s, form uojantiem s so c ia lin ė s stratifikacijos m o ­ d eliu s (1 0 sk., p. 2 7 2 ). Pasaulėneigos sąjūdžiai (world-rejecting movements). R elig in ia i sąjūdžiai, išsk irian tys iš k itų savo itin kritišku

Neformalūs santykiai (informal relations). A sm eninių

požiūriu į išorės p asau lį ir reiklum u savo nariam s (17 sk.,

ryšių pagrindu su sik lo stę san tyk iai grupėse ar organizaci­ jo se . Būdai ką nors daryti kitaip, n egu reikalauja formaliai pripažinti p rotokolų b ei p roced ū rų stiliai (12 sk., p. 329).

p. 514).

Pasaulėteigos sąjūdžiai (world-affirming movements).

Nepriklausomas kintamasis (independent variable).

R eligin iai sąjūdžiai, siek ian tys atverti žm o n ių vid in es g a ­ lim ybes ir šitaip padidinti savo sekėjų gebėjim us sėkm ingai

K intam asis arba v eik sn ys, priežastingai veikiantis kitą (pri­ k lau som ą kintam ąjį) (2 0 sk ., p. 5 9 2 ).

įsikurti išorės p asau lyje (1 7 sk ., p. 5 1 3 ).

Nesitaikstomas viešosios tvarkos palaikymas (zero tolerance policing). N u sik a ltim ų p rev en cijo s ir kontrolės m etod as, pabrėžiantis p a m atin į n u o la tin io tvarkos palai­ k y m o p r o ceso v a id m e n į, m a ž in a n t su n k ių nusikaltim ų skaičių. Š io m etod o taik ym as n u sižen g im a m s ir m ažes­ n iem s tvarkos p ažeid im am s atspindi principus, grindžian­ čiu s „išd au žytų lan gų “ teoriją (8 sk ., p. 207).

Netikrumas dėl darbo (job insecurity). Netikrumo jau s­ m as, kurį patiria sam d om i darbuotojai, nuogąstaudami dėl savo darbo padėties stab ilu m o b ei vaid m ens darbo vietoje (13 sk., p. 3 84).

Neverbalinis bendravimas (non-verbal communication). Individų ben d ravim as, p agrįstas ne tiek kalba, kiek v eid o išraiška ar kūno ju d e s ia is (4 sk ., p. 91).

Pasaulietiškas (profane). P riklausantis žem išk ajam , k as­ d ien yb ės p asauliui (1 7 sk ., p. 4 9 8 ). Pasiektasis statusas (achieved status). S o c ia lin is

statu­ sas, kurį in d ivid as p a siek ė veik ia u sa v o p astan gom is, o ne dėl savyb ių , su siju sių su b io lo g in ia is v eik sn ia is. P a­ siektojo statuso p a v y zd žia i - „veteran as“, „b aigęs aukš­ tąjį m ok slą“ ar „g y d y to ja s“ (4 sk ., p. 101).

Patriarchija (patriarchy). V yrų v iršen y b ė , nustelbianti moteris. V isos žin om os v isu o m en ės yra patriarchinės, nors skiriasi vyrų ir m oterų įg y v e n d in a m o s g a lio s laipsniu bei prigim tim i. M oderniųjų v isu o m e n ių m oterų sąjūdžiai v i­ sų pirma siek ia įveik ti esam as patriarchinės in stitucijas (5 sk., p. 120). Perkėlimas (displacement).

Idėjų ar ja u sm ų p erk ėlim as iš jų tikrojo šaltin io į k itą o b jek tą (9 sk., p. 2 4 1 ).

638

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Pilietinė visuomenė (civil society). V eik lo s sritis, esanti tarp v a lsty b ės ir rinkos, įskaitant še im ą , m o k y k la s, b en ­ d ruom enių su siv ie n ijim u s ir n ee k o n o m in e s in stitu cijas. „P ilietin ė v isu o m e n ė “ arba „ p ilietin ė kultūra“ yra g y v y ­ biškai svarbi lanksčiom s dem okratinėm s visu om en ėm s (14 sk., p. 4 1 2 ).

Pranašai (prophets). R e lig in ia i lyd eriai, kurie su telk ia sek ėju s, aišk in d am i šv e n tu o siu s tekstus (1 7 sk., p. 4 9 5 ). Pridėtinė vertė (surplus value). Pagal m arksizm o teoriją, ji reišk ia in d iv id o darbo j ė g o s vertę, kuri „ liek a “, darb­

Pilietis (citizen).

P o litin ė s b en d ru om en ės narys, turintis su šia naryste susijusias teises bei pareigas (1 4 sk., p. 395).

Pirmasis pasaulis (First World). N a c io n a lin ių valstyb ių grupė, p asižym in ti brandžia pram onės ek on om ik a ir pa­ grįsta k ap italistin e gam yb a (2 sk ., p. 50).

Pirminė deviacija (primary deviance). D eviacijų so c io lo ­ gijoje ši sąvok a reišk ia pradinę n u sik altim o ar d ev ia cijo s veiką. Pagal E d w in ą L em ertą, p irm in ės d e v ia c ijo s ly g io v eik o s lieka šalu tin ės in d iv id o sa v im o n ė s identitetui. P a­ prastai d eviacin ė veik a tampa įprasta tik laipsniškai (8 sk., p. 2 0 4 ). Pirminė socializacija (primary socialization). P rocesas, kai vaikai m okom i g im to sio s v isu o m en ės kultūros normų. Pirm inė so c ia liz a cija d au giau sia v y k sta še im o je (7 sk., p. 172).

Poligamija (polygamy). Santuokos forma, kai asm uo vienu m etu gali turėti du ar daugiau su tu ok tin ių (7 sk., p. 171).

Politeizmas (polytheism).

siju sios su m odernių pram onės form ų plėtra. Pram onės re­ v o liu cija pradėjo in d u stria liza cijo s p ro cesą (1 sk ., p. 2 3 ).

T ik ėjim as d v iem ar daugiau

d iev ų (1 7 sk., p. 4 9 5 ).

Politika (politics). P riem on ės, pad ed an čios

kovoti dėl ga­ lio s ir ja p asin au d oti, veik ia n t v a ld y m o v e ik lo s prigim tį bei turinį. P olitin ė sritis apim a v a ld a n čių jų v e ik lą ir p o ­ draug d au gelio kitų grupių b ei in d iv id ų v eik sm u s ir k on ­ kurencinius interesus (1 4 sk ., p. 3 9 4 ).

Politinė partija (political party). O rganizacija,

įkurta sie ­ kiant rinkim ų būdu įgyti v a ld žio s g alias ir jo m is rem iantis vyk d yti kon k rečią program ą (1 4 sk ., p. 4 0 4 ).

Postfordizmas (post-fordism).

B en d rasis term inas ap i­ būdinti perėjim ui iš m asin ės pram oninės gam ybos, parem ­ tos fordizm o m etodais, į lankstesnes gam ybos formas. Pas­ tarosiom s b ūdinga d iegti n a u jo v es ir tenkinti in d ivid u a­ lizu otų g am in ių p ak lausą rin k oje (13 sk ., p. 3 6 1 ).

Postmodernizmas (postmodernism).

K on cep cija, arba įsitik in im as, kad v isu o m e n ė s n eb ev a ld o nei pažanga, nei istorija. P o stm o d em io ji v isu o m e n ė yra itin įvairialyp ė ir neturi jo k ių „m etanaracijų“ , k urios orien tu otų jo s v e ik lą (21 sk., p. 6 1 8 ).

Pozityvizmas (positivism). S o c io lo g ijo je jis

reiškia p ožiū ­ rį, kad so c ia lin io p asau lio tyrim u s reik ėtų atlikti, v a d o ­ vaujantis gam tos m okslų principais. P ozityvistin is požiūris į so c io lo g iją rem iasi teigin iu , jo g įd ėm iai stebint, lyginant ir eksperim entuojant, g a lim a gauti em p iriniu s d u om en is (1 sk., p. 24).

Pramonės revoliucija (Industrial Revolution).

P lačios ir įvairios so c ia lin ė s bei ek o n o m in ė s transform acijos, su ­

daviui grąžinus darbininko sam d os kaštus (1 0 sk., p. 271).

Prieglobsčio prašytojas (asylum-seeker). A sm u o , kuris prašo su teikti p r ie g lo b stį u ž sie n io šalyje, bijod am as p o ­ litin io ar relig in io p ersek io jim o sa v o g im tojoje šalyje (9 sk., p. 2 6 3 ). Priemiesčių plėtra (suburbanization). P riem iesčių -

m a­

žaaukštės statybos teritorijų už m iestų centrų ribos - plėtra (1 8 sk ., p. 5 3 6 ).

Prieštaringos klasinės padėtys (contradictory class locations). P adėtys k la sių struktūroje, yp ač turint m in tyse įprastus „baltųjų apykaklių“ ir ž em esn io rango vad yb inin ­ kų darbus, kuriem s b ū d in gi bendri k la sin ių p a d ėčių p o ­ žy m ia i tiek a u k štesn es, tiek ž e m e s n e s p areigas u žim ančių jų a tžv ilg iu (1 0 sk ., p. 2 7 3 ).

Priežastingumas (causation). V ien o v e ik sn io p riežasti­ n is p o v e ik is kitam . S o c io lo g ijo je priežastin iai v eik sn iai apim a ir p ačių in d iv id ų nu rod om u s savo v e ik sm ų m o ty ­ v u s, ir išorin į p o v e ik į in d iv id ų elg sen a i (2 0 sk., p. 5 9 1 ). Priežastinis ryšys (causal relationship). R yšys,

kai vien ą įv y k į ar situaciją (pasek m ę) lem ia kita (priežastis) (20 sk., p. 5 9 1 ).

Priežiūra (surveillance).

K ai kurių in d iv id ų ar grupių

v eik los priežiūra, kurią vyk d o kiti, siekdam i užtikrinti klus­ nų e lg e s į (1 2 sk ., p. 3 3 4 ).

Priežiūros visuomenė (surveillance society). V isu o m e ­ nė, kurioje in d ivid ai siste m in g a i steb im i, o jų veik la fik ­ suojam a dokum entuose. V aizdo kam erų paplitim as k eliu o­ se, g a tv ė se ir p rek yb os cen tru ose sudaro v ie n ą p riežiū ­ ros p lėtros asp ek tą (1 2 sk ., p. 3 3 5 ).

Priklausomas kintamasis (dependent variable). N e p a ­ sto v u s d yd is arba v e ik sn y s , kuriam kaip padariniui daro priežastinę įtaką kitas (nepriklausom as) kintam asis (20 sk., p. 5 9 2 ). Priklausomybė nuo socialinės paramos (welfare dependency). S ituacija, kurią ž m o n ė s, gau n an tys so c ia lin ę pa­ ramą, p a v y zd žiu i, bedarbio p ašalp ą, su vok ia kaip „ g y v e ­ n im o būdą“, todėl n esisten gia rasti m okam o darbo (11 sk., p. 3 1 7 ).

Priklausomybės kultūra (dependency culture). Charleso M urray’aus išpopuliarintas term inas, apibūdinantis in d ivi­ dus, kurie lin k ę pasik liau ti v a lsty b ė s teik iam a so c ia lin e param a, u žuot ėję į darbo rinką. P rik lau som yb ės kultūra apibūdinam a kaip „ v a lsty b ė s-a u k lė s“ , kuri naikina a sm e­ n in es am bicijas ir ž m o n ių g e b ė jim ą rūpintis savim i, p a­ darinys (11 sk ., p. 3 0 1 ).

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Priklausomybės santykis (dependency ratio). Priklauso­ m o am žiaus (vaik ų ir p agyven u sių jų) ir ekon om išk ai akty­ v ių am žiau s grupių ž m o n ių sk a ičia u s san tyk is (6 sk., p. 163).

639

Priskirtinis statusas (ascribed status). S o c ia lin is

Reabilituojamasis teisingumas (restorative justice). Kri­ m inalinės teisėsau gos atšaka, atmetanti baudžiam ąsias prie­ m on es ir pasirenkanti ben d ru om en in io p ob ū džio sprendi­ m us, kurių tikslas - padėti pažeidėjam s geriau suvokti savo v e ik sm ų padarinius (8 sk ., p. 2 2 8 ).

Pritampantysis vyriškumas (complicit masculinity).

Recidyvizmas (recidivism). Pakartotiniai pažeidim ai, ku­ riuos įv y k d o in d iv id a i, an kščiau jau pripažinti n u sik altė­ liais (8 sk ., p. 2 2 8 ).

statu­ sas, pagrįstas b io lo g in ia is v eik sn ia is, p avyzd žiu i, rase, ly ­ tim i ar am žiu m i (4 sk ., p. 101).

Term inas, vartojam as R. W. C o n e llio darbuose, n agrinė­ ju siu o se ly č ių h ierarchiją v isu o m e n ė je . P ritam pantįjį v y ­ riškum ą įkūnija d au gelis v isu o m en ės vyrų, kurie gyven im e n esila ik o h e g e m o n in io v y rišk u m o id ea lo , bet p asin au d o­ ja pranašum ais, k uriuos teik ia dom in u ojan ti p adėtis patriarchinėje tvarkoje (5 sk ., p. 124).

Prostitucija (prostitution). Sek su alin ių paslaugų teikim as u ž p in igu s (5 sk ., p. 136).

Psichopatas (psychopath).

Y p atin gas a sm en y b ės tipas. Š iem s in d ivid am s stin ga m o ralin io ja u sm o ir rūpinim osi kitais, kurie bū d in gi d au gu m ai n orm alių žm o n ių (8 sk., p. 199).

Racionalizacija (racionalization). S ąvok a, kurią varto­ jo W eberis, kalbėdam as apie so c ia lin ia m e pasaulyje v y k s­ tantį procesą, kurio m etu to ly d ž io įsivyrauja tikslaus skai­ čiavim o ir o rg a n izavim o būdai, reikalaujantys abstrakčių taisyk lių bei p roced ū rų (1 sk ., p. 3 0 ). Radikalusis feminizmas (radical feminism).

F em in iz­ m o teorijos atm aina, p agal kurią ly č ių n e ly g y b ę sukėlė vyrų dom in avim as v is o s e so c ia lin io ir e k o n o m in io g y v e ­ n im o srityse (5 sk., p. 120).

Raidos klausimai (developmental ąuestions). K lausim ai, kuriuos k elia s o c io lo g a i, iešk o d a m i so c ia lin ių institucijų kilm ės ir raidos iš p raeities į dabartį būdų (2 0 sk., p. 587).

Rasė (race).

S o c ia lin ių sa n ty k ių v isu m a , kuri pagal b io ­ lo g in es sa v y b es le id ž ia lo k a lizu o ti in d iv id u s arba grupes ir priskirti jie m s įvairiu s p o ž y m iu s ar k om p eten cijas (9 sk., p. 2 38).

Rasinis rūšiavimas (racialization).

P rocesas, kai rasės supratimai taikom i in d iv id a m s ar ž m o n ių grupėm s k lasi­ fikuoti. R asiniai skirtum ai reišk ia n e v ie n bū d ą žm on ių skirtumams aprašyti: j ie turi d id e lę reik šm ę, atkuriant ga­ lios ir n e ly g y b ės m o d e liu s (9 sk ., p. 2 3 8 ).

Rasizmas (racism). Pranašum o

ar nevisavertiškum o bruo­ žų priskyrimas gyven tojam s, turintiem s bendras paveldėtas fizines savyb es. R a siz m a s yra yp a tin g a išan k stin io n u si­ statym o form a, va d o v a u ja n tis fiz in ė m is žm o n ių skirty­ bėm is. R asizm o n u osta tos įsiša k n ijo Vakarų k olon ijin ės plėtros laikotarpiu. K ita vertus, d a u g ely je kitų žm on ių v i­ suom enių k on tek stų taip pat g a lėtu m e aptikti išankstinio nusistatymo bei diskrim inavim o m echanizm us, besiremian­ čius šiom is n u ostatom is (9 sk ., p. 2 4 1 ).

Raštingumas (literacy). G eb ėjim a s sk., p. 4 57).

rašyti ir skaityti (16

Reflektyvumas (reflexivity). Terminas,

apibūdinantis ry­ šiu s tarp ž in o jim o ir so c ia lin io g y v en im o . Įgytos žin io s apie v isu o m e n ę g ali veik ti m ū sų g y v e n im ą v isu o m en ėje. P a v y zd žiu i, p erskaitęs ap k lausos d u om en is ir su žin ojęs apie itin rem iam ą p o litin ę partiją, in d ivid as gali nutarti, kad ir pats ją parem s (21 sk ., p. 6 2 3 ).

Regeneracija (gentrification). M iestų ren ovacijos pro­ c esa s, kai se n i, ap leisti g y v en a m ieji nam ai atnaujinam i, pritaikant šią teritoriją turtin gesniem s žm o n ėm s (18 sk., p. 5 40). Regionalizacija (regionalization). L aiko

ir erd vės pada­ lijim ai, kurie ga li būti naudojam i skirstant v e ik lą į v ie ti­ nio pobūdžio erdves. Kita reikšm ė - stam besni ekonom inio ir so c ia lin io g y v e n im o skirstym ai į region u s ir zon as, ap­ im ančius n acion alinės valstyb ės teritorijos dalis arba tarp­ v a lsty b in iu s darinius (4 sk., p. 105).

Religija (religion). T ik ėjim ų v isu m a,

kurios laik osi b en ­ dru om enės nariai. Į j ą taip pat įtraukiam i sim b o lia i, į ku­ riuos žv elg ia m a su pagarbia b aim e ar nuostaba, ir ritua­ lai, kuriuose dalyvauja bendruom enės nariai. R eligijos n e­ būtinai turi žadinti tikėjim ą antgam tiškom is esybėm is. G a­ na sunku tik sliai apibrėžti, kas skiria relig iją ir m agiją. V is d ėlto dažnai teigiam a, jo g m agija pirm iausia u žsiim a in d ivid ai, o religijai svarbesni b en d ru om en ių ritualai (17 sk., p. 4 9 3 ).

Remtinų išteklių pašalpa (means-tested benefit).

So­ cialinės param os p aslau gos, prieinam os tik p iliečiam s, ku­ rie atitinka tam tikrus kriterijus, p agrįstus ne v ien p orei­ kiais, bet ir pajam ų b ei santaupų ly g iu (11 sk., p. 3 1 4 ).

Reprezentatyvi atrankos imtis (representative sample). F ragm entinė d a u g elio g y v en to jų im tis, kuri pagal statis­ tiką yra tipišk a šie m s gyv en to ja m s (2 0 sk., p. 595).

Revoliucija (revolution).

P o litin ės k aitos p rocesas, su ­ žadinantis ir sutelkiantis m asin į so c ia lin į sąjūdį, kuris jėg a nuverčia esa m ą režim ą ir suform uoja naują vald ym ą. R e­ vo liu cija skiriasi nuo v a lsty b ės perversm o {coup d ’ėtat), nes ji apim a m a sin į sąjūdį ir g a lim y b ę iš esm ė s pakeisti v isą politin ę sistem ą. Tuo tarpu valstyb ės perversm o m etu va ld žią u žgrob ia gin k lu oti in d ivid ai, kurie v ėlia u p a ša li­ na esam u s p o litin iu s lyd eriu s, bet šiu o atveju radikaliai n ek eičia v a ld y m o siste m o s. R ev o liu cija s reikia taip pat skirti nuo sukilim ų, kurie m eta iššū k į esam ai politinei v a l­ džiai, tačiau siekia veik iau pašalinti v a ld žio je esančius as­ m en is n egu pertvarkyti p ačią p o litin ę struktūrą (1 4 sk., p. 411).

640

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Ribotasis kodas (restricted code). K alb os būdas, kuris rem iasi n eišp lėto ta is k u ltū rin iais supratim ais. Š iu o atve­ ju d a u g elis id ėjų gali būti ir yra išsa k o m o s be ž o d ž ių (1 6 sk., p. 4 7 5 ). Riboženkliai (markers). Signalai ar p riem onės,

skiriantys k iek vien ą fok u su otos są v e ik o s ep izod ą, taip pat atskirian­ tys j į nuo nefoku su otos są veik os, vyk stan čios antrame pla­ ne. G offm an as ju o s vad in a sk lia u sta is (4 sk ., p. 100).

Ritualas (ritual). Form alizuotas elg sen o s būdas, kurį regu­ liariai atlieka grupės ar b en d ru om en ės nariai. R eligija yra v ien as p agrin d inių k on tek stų , k u riu ose praktikuojam i ri­ tualai, tačiau ritualinė e lg se n a p eržen g ia šio s srities ribas ir sk leid žiasi kur kas plačiau. D au gu m a grupių praktikuoja v ien o k io ar k itok io p o b ū d ž io ritualus (1 7 sk ., p. 4 9 3 ).

Rizikos visuomenė (risk society). S ąvoka, siejam a su v o ­ k ie č ių so c io lo g u U lrich u B e ck u . Jis teig ia , kad industri­ nė v isu o m en ė sukūrė n em ažai naujų p avojų , kurių n e ž i­ nota ank stesn iais am žiais. V ien a s p a v y z d ž ių - v isu o tin io k lim ato a tšilim o g rėsm ė (3 sk ., p. 7 7 ). Sambūvio su pasauliu sąjūdžiai (world-accommodating movements). R e lig in ia i sąjū d žiai, p ab rėžian tys, jo g reli­ g in is vid in is g y v en im a s ir d v a sin is tyrum as svarbesni už p asau lietišk u s rū p esčiu s (1 7 sk ., p. 5 1 4 ).

Sankcija (sanction). B ū d as sk atin ti ar b au sti, siek ian t įtvirtinti so c ia lia i p ageid au tin as e lg s e n o s form as (5 sk., p. 114). Santykiai tarp lyčių (gender relations). S ocialiai su m o ­ d eliu o to s są v e ik o s tarp vyrų ir m oterų (5 sk ., p. 123). Santykinis skurdas (relative poverty). Skurdas, kuris bet kurioje konkrečioje visu o m en ėje nustatom as, palygin us su jo s bendruoju g y v e n im o standartu (11 sk ., p. 2 9 5 ).

Santuoka (marriage). S o cia lia i

san k cion u otas m eilės ry­ šy s tarp d viejų asm en ų . B e v e ik v isu o m e t santuoką su d a­ ro du skirtin gos ly tie s in d iv id a i, nors kai kurios kultū­ ros toleruoja ir h o m o sek su a lia s san tu ok as. Paprastai san ­ tuoka sukuria pagrindą turėti p a lik u o n is - tikim asi, kad susituokusi pora g im d y s ir au gin s vaik u s. D a u g elis v isu o ­ m en ių leid žia p o ligam iją, kur in d iv id a s v ien u m etu gali turėti k elis su tu ok tin iu s (7 sk ., p. 174).

Sąveikos chuliganizmas (interactional vandalism). T y­ činis num anom ų pokalbio taisyk lių laužym as (4 sk., p. 96). Savimonės identitetas (self-identity). T ę stin is

savikūros ir a sm e n s id e n tite to a p ib r ė ž tie s p r o c e s a s , k u rio d ėk a form uojam e u n ikalų sa v im o n ė s p ojū tį ir sa v o san tyk į su aplinkiniu p asauliu (2 sk ., p. 4 4 ).

Scena (front region). S o c ia lin ė s v e ik lo s vieta, kurioje in­ d ivid ai siek ia su vaid in ti tam tikrą „ sp ek tak lį“ k itiem s as­ m en im s (4 sk., p. 101). Sekso turizmas (sex tourism). Šiuo terminu apibūdinam os tarptautinės k elion ės siekiant pasinaudoti prostitucija. S ek ­ so turizm as itin p ap litęs T olim ų jų R ytų ša ly se , į kurias iš

u žsie n io atvyksta vyrų grupės, iešk a n čio s g alim yb ių p asi­ naudoti p igiais seksu aliniais ryšiais su m oterim is ir vaikais (5 sk ., p. 138).

Seksualinis priekabiavimas (sexual harassment). N e ­ pageid au jam as se k su a lin is m eilin im a sis, p astab os ar e l­ g e s y s, kuriuos v ie n a s asm u o skiria kitam ir atkakliai tę ­ sia net tuom et, kai tampa aišku, j o g kitas asm uo tam prieš­ tarauja (1 2 sk., p. 3 3 8 ). Seksualumas (sexuality). P lati sąvok a, su siju si su ž m o ­ n ių se k su a lin ė m is sa v y b ė m is ir e lg se n a (5 sk., p. 112). Sekta (sect). R e lig in is ju d ėjim a s,

atsk ilęs nuo tradicinės

krypties (1 7 sk ., p. 5 0 1 ).

Sekuliarizacija (secularization).

R e lig ijo s įtakos n u o s­ m uk io p rocesas. M o d ern io sio s v isu o m e n ė s v is labiau pasau lietišk ėja, tačiau labai sunku tiksliai nustatyti se k u lia ­ rizacijos laip sn į. S ek u lia riza ciją g alim a sieti su d a ly v a ­ vim u r e lig in ėse o rg a n iza cijo se (p a v y z d ž iu i, skaičiu ojan t b a žn y čio s lan k om u m ą p rocen tais), relig in ių organ izacijų turima so c ia lin e b ei m aterialia įtaka ir su žm o n ių relig i­ nio tik ėjim o laip sn iu (1 7 sk ., p. 5 0 5 ).

Sergamumo transformacija (health transition). Pagrin­ d in ių m irties p rieža sčių v isu o m e n ė je p o slin k is, kai ūm ias in fek cin es ligas p ak eičia ch ron išk os neu žk rečiam os ligos. Sergam um o transform aciją patyrė industrinės visu om en ės. Jose b ev eik išn y k o in fe k c in ė s lig o s, to k io s kaip tuberku­ lio z ė , ch olera ar m aliarija, o p agrin d ine m irties p riežas­ tim i tapo lėtin ė s lig o s, p a v y z d ž iu i, v ė ž y s ir širdies lig o s (6 sk., p. 158). Sergančiojo vaidmuo (siek role). Š į term iną išpopuliarino am erik iečių funkcion alistas Talcottas Parsonsas. Terminas apibūdina e lg e s io m o d e liu s, kuriuos im a taikyti sergan­ tys žm o n ės, norėdam i su šveln in ti n eig ia m ą savo lig o s p o ­ v e ik į k itiem s (6 sk ., p. 159). Simbolinis interakcionizmas (symbolic interactionism). S o c io lo g ijo s teorija, išp lėto ta M ead o. S im b o liu s ir kalbą jis išk elia į pirm ą v ietą , priskirdam as ju o s pam atiniam s v isų žm o g išk ų jų są v e ik ų elem en ta m s (1 sk ., p. 3 4 ).

Simbolis (symbol).

Ž e n k la s, sim b o lizu o ja n tis ar pertei­ kiantis k itą objektą, kaip, p a v y z d ž iu i, v ė lia v a , kuri sim ­ b o lizu o ja v a lsty b ę (1 sk ., p. 34).

Simuliakrai (simulacra).

H ip errealyb ės p asau lyje, kurį aprašė prancūzų m okslin ink as Jeanas Baudrillardas, sim u ­ liakrai yra daiktų, n iek ad a n eturėju sių o rigin alo, k op ijos. P a vyzd žiu i, T iudorų stilių im ituojantis nam as niekaip n e­ prim ena o rigin alių T iudorų laikotarpio statinių (15 sk., p. 4 3 2 ).

Sklaidos mastas (degree of dispersal). S k aičių aibės

pa­

sisk irstym o svy r a v im a s (2 0 sk ., p. 6 0 1 ).

Skurdo kultūra (culture or poverty). O scaro Levviso iš­ populiarintas te ig in y s, p agal kurį skurdas yra ne a sm en i­ nio n evisavertišk um o padarinys, o p latesn ės socialin ės bei

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

kultūrinės ap lin kos rezu ltatas, n es ši aplinka so c ia liz u o ja k iek vien ą naują vaik ų kartą. „Skurdo kultūra“ apibūdina vertybes, pažiūras, g y v e n im o b ū dus, įp ročiu s bei tradici­ ja s, paplitusius tarp ž m o n ių , kurie g y v e n a , stigd am i m a­ terialių ištek lių (11 sk ., p. 3 0 1 ).

Skurdo riba (poverty line). O ficialu s m atas, kurį naudoja vyriausybės skurdžiam s apibrėžti. Skurdžiai - tai žm on ės, gyven an tys žem iau šio s p ajam ų ribos. D a u g e lis valstyb ių nustatė skurdo ribą, tačiau B ritanija j o s neturi (11 sk ., p. 295). „Slaptoji mokymo programa“ (hidden curriculum). E lgsenos ar nuostatų ypatum ai, kurių išm okstam a m okyk ­ loje, nors jie neįtraukti į o fic ia lią ją m o k y m o programą. „Slaptoji m ok ym o program a“ reišk ia m o k y k lo je taikom ą „nerašytą tvarką“ , p erteik ian čią, p a v y z d ž iu i, ly č ių skir­ tum ų aspektus (1 6 sk ., p. 4 7 6 ).

Socialinė atskirtis (sočiai exclusion). A tėm u s

iš in d iv i­ do ar grupės įvairias te ise s ar kitaip apribojus jų d alyva­ vim ą ekonom iniam e, socialin iam e ir p olitin iam e v isu o m e­ n ės gy v en im e, in d ivid as ar grupė v ien a ip ar kitaip atski­ riami nuo v isu o m e n ė s, kurioje g y v e n a (11 sk ., p. 306).

Socialinė grupė (sočiai group). Individų, palaikančių sis­ tem ingus tarpusavio ryšius, aibė. G rupėm s priklauso ir la­ bai m ažos aso c ia cijo s, ir d id žiu lė s organ izacijos ar v isu o ­ m enės. G rupę išsk iria ne d y d is, b et v ien a yp atin ga sa v y ­ bė - grupės nariai su v o k ia turį bendrą identitetą. S ąlyty­ je su grupe praleidžiam e didžiąja savo gy v en im o dalį. M o­ derniosiose v isu o m en ėse daugum a žm o n ių priklauso dau­ g eliu i įvairių grupių (1 2 sk ., p. 3 3 0 ).

Socialinė kaita (sočiai change). S o c ia lin ė s

grupės ar v i­ suom enės esm in ių struktūrų kaita. S ocialin ė kaita yra nuo­

latinis so c ia lin io g y v e n im o reišk in y s, tačiau šiu olaik in ė­ je ep och oje ji itin su stiprėjo. M o d e r n io sio s so c io lo g ijo s kilm ė glū d i p a sta n g o se suprasti dram atišku s p ok yčiu s, griaunančius trad icinį p a sa u lį ir sk elb ia n čiu s naujas so ­ cialin ės tvarkos form as (2 sk ., p. 53).

Socialinė lytis (gender). S o c ia lin ia i lū k esčia i, su siję su elgsena, kuri laikom a tinkama v isiem s v ien os ar kitos lyties atstovam s. S o cia lin ė lytis nu sak o ne fiz in iu s požym ius, skiriančius vyrus ir m oteris, bet so c ia lia i suform uotus vy­ riškumo ir m oteriškum o bruožus. Pastaraisiais m etais san­ tykių tarp ly č ių tyrim ai tapo v ien a svarb iau sių so c io lo ­ gijos sričių, nors ilg ą laiką jie su silau k d avo tik m enko dė­ m esio (5 sk., p. 113). Socialinė sąveika (sočiai interaction). B et

kuri individų so cialin io sandūrio form a. D id žią ją m ū sų g y v en im o dalį sudaro v ie n o k io s ar k ito k io s rū šies so c ia lin ė s sąveikos. S ocialin ės są v e ik o s su siju sio s tiek su form aliom is, tiek ir su neform aliom is situacijom is, kuriose žm o n ės vienas kitą sutinka. Form alia so c ia lin ės są v e ik o s situacija galim e lai­ kyti m ok yk los klasę, o n efo rm a lio s są v e ik o s pavyzdys d viejų žm on ių susitik im as g a tvėje ar vak arėlyje (4 sk., p.

88).

641

Socialinė stratifikacija (sočiai stratification). V isu o m e­ n ėje tvyranti struktūrinė grupių n e ly g y b ė , su siju si su g a ­ lim yb e gauti m aterialų ar sim b o lin į atlygį. V iso s v isu o ­ m en ės turi tam tikras stratifik acijos form as, bet tik su si­ kūrus v a lsty b e p agrįstom s siste m o m s atsiranda esm in iai turtų ir g a lio s skirtum ai. M o d e r n io sio s v isu o m en ės iš s i­ skiria yp atin ga stratifik acijos form a - k lasin iais p ad aliji­ m ais (1 0 sk ., p. 2 7 0 ). Socialinė struktūra (sočiai structure). In d ivid ų ar gru­ p ių tarp usavio są v e ik ų m o d e lia i. S o c ia lin is g y v e n im a s vy k sta n e atsitik tin ai. D id ž io ji m ū sų v e ik lo s d alis turi struktūrinį pagrindą: ji organizuota taisyk lin gai ir pasikar­ tojančiai. Š iek tiek n etik slu , bet p atogu p alygin ti v isu o ­ m en ės so c ia lin ę struktūrą su sijo m is, kurios laiko statinį ir n eleid žia jam subyrėti (1 sk ., p. 2 2 ). Socialiniai faktai (sočiai facts). E m ile4io D urkheim o nuo­ m one, so c ia lin ia i faktai yra so c ia lin io g y v e n im o asp ek ­ tai, form uojantys m ū sų kaip in d ivid ų veik sm u s. D urkheim as m anė, kad so c ia lin iu s faktus g a lim a tirti m ok slin ia is b ūdais (1 sk ., p. 2 5 ). Socialinio veiksmo teorijos (sočiai action theories). S o ­ c io lo g in is p ožiū ris, d au giau siai d ė m e sio skiriantis pras­ m ėm s b ei k etinim am s, kuriais rem iasi žm o n ių veik sm ai. S o c ia lin io v e ik sm o p ožiū rio ša lin in k am s rūpi, kokiu bū ­ du žm on ės aktyviai ir kūrybiškai aiškina aplinkinį pasaulį. Kur kas m ažiau d ėm esio skiriam a išorės jė g o m s, kreipian­ čio m s ar v a ržan čiom s ž m o n ių v e ik sm u s (1 sk., p. 33).

Socialinis identitetas (sočiai identity).

S a v y b ės, kurias

in d ivid u i priskiria kiti (2 sk ., p. 4 4 ).

Socialinis konstrukcionizmas (sočiai constructionism). Teorija, laikanti so c ia lin ę tik rovę in d iv id ų bei grupių s o ­ c ia lin ė s są v e ik o s kūriniu (4 sk ., p. 103).

Socialinis mobilumas (sočiai mobility). Individų ar gru­ p ių jud ėjim as iš v ie n o k io s so c io e k o n o m in ė s padėties į k i­ tokią. V ertikalusis m o b ilu m a s reišk ia k op im ą ar leid im ą ­ si stratifik acin ės siste m o s hierarch ijos laiptais. H orizon ­ taliuoju m ob ilu m u vad in am e fiz in į in d ivid ų p ersik ė lim ą iš v ie n o reg io n o į kitą. N agrin ėd am i vertik alųjį m o b ilu ­ m ą, s o c io lo g a i skiria žm o n ių m o b ilu m ą asm en in ės kar­ jero s srityje ir sk irtu m ą tarp tėv ų ir vaik ų p asiek tos pa­ d ėties (1 0 sk ., p. 2 8 5 ). Socialinis sąjūdis (sočiai movement).

D id e lis žm o n ių sambūris, kurio dalyviai siekia įvykdyti ar sustabdyti socia­ linės kaitos procesą. Socialin iam s sąjūdžiam s paprastai bū­ dingi konfliktiški santykiai su institucijom is, kurių tikslam s b ei p ožiū riam s j ie paprastai nepritaria. K ita vertus, sąjū­ d žiai, sėk m in g a i išk o v o ję g a lią ir tapę in stitu cio n a lizu o ­ tais, vėliau gali išsirutulioti į organizacijas (14 sk., p. 411).

Socialinis suvaržymas (sočiai constraint). Terminas, nu­ sakantis faktą, j o g grupės ir v isu o m en ės, kuriom s priklau­ so m e, lem ia m ūsų elg sen ą . S o c ia lin į su varžym ą D urkheim as laikė skiriam ąja „ so c ia lin ių faktų“ sa v y b e (21 sk., p. 611).

642

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Socialinis vaidmuo (sočiai role). E lgsen a,

kurios tikim asi iš in d ivid o, u žim a n č io k on k rečią so c ia lin ę padėtį. S o c ia ­ lin io vaid m en s idėja atk e lia v o iš teatro ir yra su siju si su aktorių spektaklyje atliekam ais vaid m en im is. K iek vien oje visuom enėje individam s tenka tam tikras skaičius skirtingų so c ia lin ių vaid m enų . Š is sk a ičiu s p rik lau so nuo b e sik e i­ čia n čio in d ivid ų v e ik lo s k on tek sto (2 sk ., p. 4 3 ).

Socializacija (socialization). P ro cesa s, kurio m etu v a i­ kai su vok ia so c ia lin e s norm as b ei verty b es ir įgyja y p a ­ tin gą sa v im o n ės id en titeto p ojūtį. S o c ia liz a c ijo s p rocesai itin svarbūs k ū d ik y stė je ir v a ik y stė je , tačiau tam tikru m astu jie trunka v isą g y v en im ą . N ė v ien a s in d ivid as n ė­ ra atsparus j į su p an čių ž m o n ių reak cijom s, kurios veik ia ir m odifikuoja in d ivid ų e lg se n ą v isa is g y v en im o cik lo lai­ kotarpiais (2 sk ., p. 4 1 ). Socializacijos veiksniai (agencies of socialization). Gru­ p ės ar so c ia lin ia i k on tek stai, k u riu ose vyk sta s o c ia liz a c i­ ja. Šeim a, ly g ių asm en ų (bendraam žių, bendram inčių, k o­ leg ų ir pan.) grupės, m o k y k lo s, žin ia sk la id a ir d arb ovie­ tė - tai k on tek stai, ku riu ose vy k sta so c ia lin is m ok ym as (2 sk., p. 4 3 ). Sociologija (sociology). Ž m o n ių grupių bei visu o m en ių tyrim ai, itin pabrėžiantys industrinio p asau lio analizę. S o ­ c io lo g ija priklauso so c ia lin ia m s m o k sla m s, ap im an tiem s taip pat an tropologiją, ek o n o m ik ą , p o litik o s m ok slu s bei so c ia lin ę geografiją. A tsk iru s so c ia lin iu s m ok slu s skiria ne itin a išk io s ribos, o v ien ija tam tikri bendri interesai, sam pratos bei m etod ai (1 sk ., p. 2 0 ). Sociologinė vaizduotė (sociological imagination). V aiz­ d u otės p a sitelk im as, kelian t s o c io lo g in iu s k lau sim us ir į ju os atsakant. S ocio lo g in ė vaizd u otė padeda „atplėšti save“ nuo p ažįstam o, įprasto k a sd ien io g y v e n im o (1 sk., p. 20).

Standartinė deviacija (Standard deviation). B ūdas ap­ sk aičiu oti sk a ičių grupės sk la id ą (2 0 sk ., p. 6 0 1 ). Statusas (status). S o cia lin ė

pagarba ar prestižas, kurį a s­

m eniui ar atskirai grupei priskiria kiti v isu o m e n ė s nariai. Paprastai turinčios statusą gru p ės išsisk iria savita g y v e n ­ sena - e lg sen o s m o d elia is, kuriais vad ovau jasi grupės na­ riai. Statuso p riv ileg ijo s gali būti te ig ia m o s ir n eig ia m o s. P avyzd žiu i, daugum a g y v en to jų su panieka žv e lg ia į „pa­ rijų“ statuso grupes ir ja s atstu m ia (1 0 sk., p. 2 7 2 ).

Stebėjimas dalyvaujant (participant observation). T y­ rim ų būdas, kurį p lačiai taiko so c io lo g ija ir a n trop ologi­ ja. Šiuo atveju tyrėjas dalyvauja tiriam osios grupės ar b en ­ d ruom enės v e ik lo je (2 0 sk., p. 5 9 3 ). Stereotipas (stereotype). įsitv ir tin ę s ir n elan k stu s gru­ p ės žm o n ių ap ibūdinim as (9 sk ., p. 2 4 1 ). Stigma (stigma). B et kuris fiz in is ar so c ia lin is bruožas, kuriam priskiriam a m en kin am a prasm ė (6 sk ., p. 160). Struktūrizacija (structuration). D vikryptis

procesas, ku­

riuo rem dam iesi savo individualiais veik sm ais form uojam e so c ia lin į pasaulį, o v isu o m en ė perform uoja m us (1 sk., p.

22).

Stumties ir traukos veiksniai (push and pull factors). A n k sty v u o siu o se p asau lin ės m igracijos tyrim u ose j ie lai­ kyti vid au s bei išorės jė g o m is , kurios, kaip m anyta, darė įtaką m igracijos m o d e lia m s. „S tu m tie s“ veik sn ia i su siję su k ilm ės šalies dinam ika, p avyzd žiu i, nedarbu, karu, badu ar p olitin iu p ersek iojim u . „T raukos“ veik sn ia i apibūdina paskirties ša lies sa v y b es, p a v y zd žiu i, k lestin čią darbo rin­ ką, m ažą g y v e n to jų tankį ir aukštus g y v e n im o standartus (9 sk ., p. 2 4 9 ).

Subkultūra (subculture).

B e t kuris g y v en to jų se g m e n ­

tas, savo kultūriniais m o d e lia is išsisk irian tis iš p latesn ės v isu o m e n ė s (2 sk ., p. 4 0 ).

Sugyvenimas (cohabitation). D v iejų žm o n ių sek su alin is ryšys, ilg e sn į laik ą n esu situ o k u s gyv en a n t drauge (7 sk., p. 186). Sukurtoji aplinka (created environment).

F iz in ė s ap­ lin k os aspektai, atsiradę, p ritaikius tech n o lo g ija s. Sukur­ to sio s ap lin k os p a v y z d ž ia i yra m iestai. Jiem s b ū d in gos k on stru k cijos, sukurtos ž m o n ių ir skirtos tenkinti jų reik­ m ėm s, p a v y zd žiu i, k elia i, g e le ž in k e lia i, g a m y k lo s, įsta i­ g o s, privatūs nam ai ir kiti statiniai (18 sk ., p. 5 3 4 ).

Sureikšmintasis moteriškumas (emphasized femininity). Term inas, vartojam as R. W. C o n e llio darbuose, n ag­ rin ėju siu ose ly č ių hierarchiją v isu o m en ėje. S u reik šm in ­ tojo m oteriškum o form os yra svarbus h eg em o n in io v y riš­ kum o pap ildas, kadangi jis orientuotas į vyrų reikm ių bei in teresų ten kin im ą. D a u g e lis m oterų a tstovių žin iask laid oje ir reklam oje įkūnija su reikšm in tąjį m oterišk u m ą (5 sk., p. 124).

Susidūrimas (encounter).

D v ie jų ar daugiau su sitik u sių individų betarpiška sąveika. į m ūsų kasdienį g y ven im ą ga­ lim a ž v e lg ti kaip į se k ą sk irtin gų , d ien ai bėgant v ien as k itą k eičia n čių su sidūrim ų. M od ern ių jų v isu o m e n ių g y ­ ven tojam s d ažniau tenka susidurti su n ep ažįstam aisiais, negu su gerai p a žįsta m a is žm o n ė m is (4 sk., p. 100).

Susvetimėjimas (alienation). Jausena, kad m ūsų, kaip žm on ių , g a lias k eičia k itos realyb ės. Š į term iną apibrėžė M arxas, nurodydam as, kad ž m o n ė s savo g a lias priskiria dievam s. V ėliau jis vartojo šį term iną, p ažym ėd am as, kad dalis darbininkų n eb eįstengia kontroliuoti savo darbo tikslų ir rezultatų. Feuerbachas vartotojo š į term iną, kalbėdam as apie d iev ų ar antgam tiškų jė g ų , nepriklausančių nuo ž m o ­ n ių galių , p rip ažin im ą (13 sk ., p. 3 5 9 ). Suverenitetas (sovereignty). Suverenitetu vadinam os ka­ raliaus, lyderio ar vy ria u sy b ės au k ščia u sio sio s ga lio s v a l­ dyti teritoriją, turinčią aišk iai apibrėžtas sien as (1 4 sk., p. 3 9 5 ). Šaltasis karas (Cold War). JAV ir S o v ie tų sąju n gos bei jų abiejų sąjungininkų k on flik to būsena, tvyrojusi nuo X X a. p enktojo d ešim tm e č io p a b a ig o s iki d ešim tojo d ešim t­ m ečio . Ji vadinam a Šaltuoju karu, kadangi abi ša ly s n ie ­ kada neturėjo tikrų karinių tarpusavio su sid ūrim ų (2 sk., p. 50).

643

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Šamanas (shaman). A sm u o , kuris, žm on ių nuomone, turi ypatingų m agišk ų galių; burtininkas arba žiniuonis (17 sk., p. 4 9 4 ). Šeima (family). In d ivid ų

grupė, sujungta kraujo, santuo­ k os ar įva ik in im o ryšiais ir sudaranti ekonom inį vienetą, kurio su au gę nariai atsako u ž va ik ų auklėjimą. V isos ži­ n o m o s v isu o m e n ė s turi tam tikras še im o s sistem os for­ m as, nors še im o s ryšių p o b ū d is labai įvairus. Nors m o­ d ern io sio se v isu o m e n ė se vyrauja branduolinė šeim a, su­ tinkam i ir įvairūs išp lėstin ės še im o s ryšiai (7 sk., p. 171).

Šiltnamio efektas (greenhouse effect). Šilum ą sugerian­ č ių šiltnam io dujų kau p im asis Ž e m ės atmosferoje. „Gam­ tin is“ šiltn am io reišk in ys užtikrina palankias Ž em ės ru­ tulio tem peratūras. Su v isu o tin iu k lim ato atšilimu susijęs itin k on centruotų šiltn a m io dujų kaupim asis, kurį suke­ lia žm ogau s veik la (1 9 sk., p. 5 7 2 ).

Šneka, pašnekesys (talk). P okalb iai

ar žodiniai mainai,

būdingi kasdieniam soc ia lin ia m bendravim ui. Sociologai, yp ač etn om etod ologai, skiria šie m s dalykam s vis daugiau

reiškia, kad o fic ia lio ji statistika parodo tik tam tikrą v isų įv y k d o m ų n u sik a ltim ų procen tą (8 sk., p. 2 1 0 ).

Tautos be valstybės (nations without statės).

A tvejai, kai tautos nariai neturi p o litin io su verenum o valdyti te­ ritoriją, kurią j ie la ik o sava (1 4 sk., p. 4 1 5 ).

„Tautų katilas“ (melting pot). Idėja, jo g

galim a m aišyti skirtingus etn in iu s d arin iu s ir kurti naujus e lg e sio p avyz­ džiu s, su siju siu s su įvairiais kultūros šaltin iais (9 sk., p. 2 4 7 ).

Technogeninė rizika (manufactured risk). Pavojai, ku­ riuos gam tos p a sa u liu i su k elia žm ogau s žin ių ir tech n o­ lo g ijų p o v eik is. T e ch n o g e n in ės rizikos p avyzd žiai yra v i­ suotinis klim ato a tšilim as ir genetiškai m odifikuotas m ais­ tas (3 sk ., p. 7 4 ).

Technologija (technology). Ž inių pritaikymas materialinei gam ybai. T ech n o lo g ija reikalauja sukurti fizin iu s įrankius (p avyzdžiui, m a šin a s), kurios naudojam os žm ogaus sąvei­ k o se su gam ta (1 3 sk ., p. 3 5 4 ).

Tečerizmas (thatcherism). Doktrinos, siejam os

su buvusia

d ėm esio (4 sk ., p. 9 3 ).

B ritan ijos m in istre p irm in in k e M argaret Thatcher. Š ios

Šnekos analizė (conversation analysis). Empiriškas šne­

doktrinos p ab rėžia b ū tin y b ę m ažinti v a lsty b ės k išim ąsi į

k os tyrinėjim as, taikant būdus, perim tus iš etnom etodologijos. Šn ek os analizė nagrinėja įprastų pašnekesių detales, kad atskleistų organ izacin iu s šn ek os principus ir jo s vaid­ m en į, kuriant bei atkuriant so c ia lin ę tvarką (4 sk., p. 95).

ek o n o m in es in ic ia ty v a s, tuo pat metu išlaikant pam atinį stiprios n a c io n a lin ė s v a lsty b ė s vaid m enį (1 4 sk., p. 4 06).

Teilorizmas (taylorism).

Idėjų rinkinys, kartais dar va­

dinam as „m ok slin e vad yb a“, kurį sukūrė Frederickas Win-

Šnekos riktai (slips on the tongue). K laidingai ištarti žo ­ d žiai, p a v y zd žiu i, v ie to je „sk ris“ pasakom a „kris“ . Freudas m anė, kad šn ek o s riktai a tsk leid žia paslėptas baim es ar ja u d u liu s (4 sk., p. 9 7 ).

slovvas T ayloras. P asak jo , našum ą galim a gerokai padi­

Šventybės (sacred). K on k rečios religin ių idėjų visu m os dalykai, kurie su žadina b aim in gą tikinčiųjų pagarbą, ska­ tina šlo v in ti ir garbinti (1 7 sk., p. 4 9 8 ).

Teisė (law). E lg se n o s

Švietimas (education). Ž in ių perdavim as iš kartos į kartą, panaudojant tie sio g in į m okym ą. N ors švietim as būdingas v iso m s v isu o m e n ė m s, tik m oderniuoju laikotarpiu m asi­ n is šv ietim as įg a v o m o k y k lin ę form ą, t. y. m okym as at­ liek am as sp e c ia lio je , tam skirtoje aplinkoje, kurioje in­ divid ai praleid žia ne vien eriu s savo g y v en im o m etus (16 sk ., p. 4 5 7 ).

Švietimo privatizacija (privatization of education). Pro­ c esa s, kai v yriau syb ė iš d alies ar v isišk ai atsisako atsa­ k om yb ės už v ie šo jo šv ie tim o sistem ų tvarkym ą bei ad­ m inistravim ą ir perduoda šią atsakom ybę privačiom s b en ­ d rovėm s (1 6 sk ., p. 4 7 2 ).

dinti, susk aidan t g a m y b o s užduotis į paprastų operacijų seką, n es šia s o p era cija s galim a tiksliai išd ėstyti laike ir op tim aliai k oord in u oti (13 sk., p. 360). norm os, kurias nustato politinė val­ d žia ir palaik o v a lsty b ė s g a lia (20 sk., p. 5 95).

Teisės pažeidėjų (delinkventinės) subkultūros (delinquent subcultures). G rupės, kurias paprastai sudaro v a i­ kinai, ir k urios atm eta vid u rin ės klasės vertyb es bei įd ie­ gia savas altern atyvias norm as, pagal kurias priim am i ir pripažįstam i šių grupių nariai. Šių subkultūrų atstovai daž­ nai im asi tyčin ių nepaklusnum o ir pasipriešinim o normoms v e ik sm ų (8 sk ., p. 2 0 2 ).

Teisėtumas (legitimacy).

Konkreti p o litin ė tvarka tam ­ pa teisėta, je i d au gu m a vald om ų jų ją pripažįsta esant tei­ sin g ą ir p agrįstą (1 4 sk ., p. 395).

Telekomunikacijos (telecommunications). Informacijos, garsų ar v a izd ų p erd avim as per atstum ą tech n ologin ėm is p riem on ėm is (1 5 sk ., p. 4 3 4 ).

P roce­ sas, kai in d ivid ai, esan tys bendroje fizin ė je są v e ik o s ap­ lin k oje, parodo v ien a s kitam , jo g žin o apie kits kito bu­ vim ą, tačiau nėra nei išsigan d ę, nei pern elyg draugiški (4 sk ., p. 89).

Teoriniai klausimai (theoretical ųuestions). K lausim ai,

„Tamsieji“ latentinio nusikalstamumo duomenys (‘dark figure’ of unrecorded crime). Įvyk d yti, tačiau į

Tiesioginė demokratija (participatory democracy). D e­

Taktiškas nedėmesingumas (civil inattention).

o ficia lią ją statistiką neįtraukti krim inaliniai n u sikaltim ai. L atentinio nusikalstam um o „tam siųjų“ du om en ų bu vim as

kuriuos kelia so c io lo g a i, siekdam i išsiaiškinti, kokiai sričiai priklauso steb im ieji įv yk ai. Iš esm ės svarbu iškelti teori­ nius k lau sim us, n es jie leid žia apibendrinti socialin io g y ­ v en im o ištek liu s (2 0 sk ., p. 587). m okratinė siste m a , kuriai esant visi grupės ar bendruo­ m en ės nariai drauge priim a pagrindinius sprendim us (14 sk., p. 3 9 6 ).

644

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Tyrimų metodai (research methods).

Įvairūs m ok slin ių tyrimų m etodai, taikom i em pirinei (faktinei) m edžiagai su­ rinkti. S o c io lo g ijo je apstu sk irtin gų tyrim o m etod ų , bet labiausiai paplitę lauko tyrim ai (arba steb ėjim as d alyvau ­ jant) ir apklausos. D a u g eliu atveju v ien a m e tyrim ų pro­ jek te naudinga derinti du ar k elis tyrim o m etod u s (2 0 sk., p. 5 87).

Totalinės institucijos (totai institutions). Term inas, kurį išpopuliarino E rvingas G offm an as. Jis apim a p sich iatri­ jo s ligonines, kalėjim us, vien u olyn us ir kitas panašias įstai­ gas, kurios savo gy v en to ja m s prim eta prievarta regu liu o­ ja m ą e g zista v im o sistem ą, v isišk a i atskiriant ju o s nuo iš­ orės p asau lio (1 2 sk ., p. 3 3 1 ).

Totemizmas (totemism). R elig in ių

Užkulisiai (back region). E rvin go G offm an o apibūdinta teritorija, atsieta nuo „ sc e n o s“ . Č ia in d ivid ai gali atsip a­ laiduoti ir n eform aliai e lg tis (4 sk ., p. 101). Užsiėmimas (occupation). B e t kuri in d ivid o sam d om o n u olatin io darbo form a (1 3 sk ., p. 3 5 4 ). Valdžia (authority). Įteisinta v ien o asm ens ar grupės galia vald yti kitus. V a ld žio s sam pratai g y v y b išk a i svarbus te i­ sėtum o d ėm uo, kuris yra pagrindinė priem onė išskirti v a l­ d žią iš b en d resn ės g a lio s są v o k o s. G alia veik ia , p asin au ­ dodam a jėg a ar prievarta. V aldžiai - priešingai, reikia, kad p avald iniai pripažintų vald an čių jų te isę jie m s įsakinėti ar nurodinėti (1 4 sk ., p. 3 9 5 ). Valstybė (statė).

P o litin is aparatas (vy ria u sy b in ės in sti­

tik ėjim ų sistem a, pri­

tucijos drauge su v ie šų jų tarnybų p a reig y b ėm is), v ald an ­

skirianti d iev išk ą sia s sa v y b e s kai ku riom s au galų ar g y ­ vū n ų rūšim s (1 7 sk ., p. 4 9 4 ).

tis k on k rečią teritoriją pagal įstatym o su teik tą v a ld žią ir

Transnacionalinės korporacijos (transnational corporations). V erslo korporacijos, įsik ū ru sios d v iejo se ar dau­

va lsty b ę. M ed žio to jų ir m aisto rinkėjų kultūros, m a ž e s­

giau šalių. N e t ir tuom et, kai tra n sn acion alin ės korpora­

jų. V alstyb ės atsiradim as žen k lin a išsk irtin į žm o n ijo s is ­

cijos turi aiškų n acion alinį pagrindą, jo s orientuojasi į g lo ­

torijos pokytį, n es politin ės ga lio s centralizavim as, lem ian­

b alias rinkas ir g lo b a liu s p eln u s (3 sk ., p. 67).

tis v a lsty b ės fo rm a v im ą si, su teik ia so c ia lin ė s k aitos pro­

Trečiasis amžius (Third Age).

cesu i naują d in am ik ą (1 4 sk ., p. 3 9 5 ).

iš darbo rinkos. Š iu o la ik in ė se v isu o m e n ė se trečiasis am ­

janti pačiam e klasių sistem os dugne. Dažnai ją sudaro žm o­

V ė ly v e s n ė g y v e n im o atkarpa, kai žm o n ės išsila isv in a ir iš tė v y stė s pareigų, ir

turintis g a lim y b ę naudoti jė g ą . N e v iso s v isu o m e n ė s turi n ės žem d irb ių v isu o m e n ė s neturėjo v a lsty b in ių in stitu ci­

Vargingųjų klasė (underclass). In dividų k lasė,

eg z istu o ­

žiu s yra ilg e sn is už bet kurį k itą a n k stesn į laikotarpį, to ­

n ės, k ilę iš etn in ių m ažu m ų ap lin k os (11 sk., p. 3 0 4 ).

dėl p a g y v en u sieji gali g y v en ti a k tyvų ir n ep rik lau som ą

Vergija (slavery).

g y v en im ą (6 sk ., p. 165).

Trečiasis pasaulis (Third World). M ažiau

išsiv y sč iu sio s

S o c ia lin ė s stratifik acijos form a, kuriai esant vien i individai priklauso kitiem s kaip n u osavyb ė (10 sk., p. 2 7 0 ).

v isu o m e n ė s, kurios arba v isa i neturi, arba turi tik ribotai

Vertybės (values).

išvystytą pram onės gam ybą. D augum a p asau lio gyven tojų g y v en a trečiojo p asau lio ša ly se (2 sk ., p. 5 0 ).

n ės ir jų grupės, ap ib rėžd am os, kas p ageidautina, dera­ m a, gera ar b loga. S k irtin gos vertyb ės išreišk ia pagrin­

„Trečiojo kelio“ politika (Third way politics). P olitin ė

d in ius ž m o g išk o sio s kultūros įv a iro v ės aspektus. In d ivi­

Id ėjos, kurių laik osi p avien iai ž m o ­

filo so fija , kurią pradėjo N au jieji leib oristai ir vertino k i­

dų vertyb es stipriai v e ik ia savita kultūra, kurioje jie g y ­

ti centro dem okratų lyd eriai. Ji įsip a reig o ja išsau goti s o ­

ven a (2 sk ., p. 3 8 ).

cia lizm o vertyb es, tuo pat m etu p alaik ydam a rinkos p o ­

Vertikalusis mobilumas (vertical mobility). K ilim as arba

litiką, skirtą m aterialiom s g ėry b ėm s gam inti ir e k o n o m i­ nei n e ly g y b e i m ažinti (1 4 sk ., p. 4 0 8 ).

so c ia lin ė s stratifik acijos siste m o je (1 0 sk., p. 2 8 5 ).

Trianguliacija (triangulation). D a u g e lio tyrim ų m etod ų naudojim as kaip būdas surinkti p a tik im esn iu s em pirinius

Vidinis kartos mobilumas (intragenerational mobili­ ty). K opim as ar leid im asis so cialin ių sluoksnių hierarchijos

du om en is, negu būtų įm anom a, taikant tik kurį v ie n ą m e­ todą (2 0 sk ., p. 5 9 8 ).

laiptais per asm en s darbo g y v e n im ą (1 0 sk., p. 2 8 5 ).

Tvari raida (sustainable development). Idėja, pagal kurią ek on om ik a gali augti tik tiek, kad n ese k in tų gam tin ių iš ­ teklių, ju o s pakartotinai naudotų, būtų p alaik om a b io lo ­ gin ė įvairovė ir ap sau goti švarus oras, va n d en y s bei ž e ­ m ė (1 9 sk., p. 5 6 3 ).

Urbanistinis atnaujinimas (urban recycling).

S u n yku ­

sių k aim yn ijų a tg a iv in im a s, skatinant atnaujinti senu s ir statyti naujus nam us jau n au d otoje ž e m ė je , u žuot p lėtusis į v isišk a i naujas teritorijas (1 8 sk ., p. 5 4 0 ).

Urbanizacija (urbanization). M iestų bei d id m iesčių plėt­ ra (18 sk.,

p.

5 29).

leid im asis iš v ien o s hierarchinės padėties į kitą, vykstantis

Vidurinė klasė (middle class). Labai

įvairus žm on ių slu o ­ k sn is, u žsiim a n tis d a u g eliu sk irtin gų darbų, nuo p aslau ­ gų p ram onės darbuotojų iki m ok ytojų bei p ro fesio n a lių m edikų. D ėl specialistų, vadybininkų ir vadovų darbo vietų plėtros pažan giose šiu olaik in ėse v isu om en ėse vidurinė kla­ sė gali tapti tok ių šalių , kaip D id ž io ji Britanija, g y v e n to ­ jų daugum a (1 0 sk ., p. 2 7 9 ).

Vidurkis (mean).

S tatistin is vid u tin ės reik šm ės arba v i­ durinio d y d žio m atas, pagrįstas v isu m o s dalijim u iš at­ skirų atvejų sk aičiau s (2 0 sk ., p. 6 0 1 ).

Vidutinė reikšmė (centrai tendency). M atuojant v id u ­ tin ę reik šm ę a p sk aičiu ojam i vidurkiai (2 0 sk., p. 6 0 1 ).

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

645

Viešoji nuomonė (public opinion). V isu om en ės narių p o­

Visuomeninis vartojimas (collective consumption). Ma-

žiūriai į aktualius d alyk u s (1 5 sk ., p. 4 2 2 ).

n u elio C a stellso vartota sąvok a, apibūdinanti m iesto ska­ tinam ų gerovės priem onių, p avyzd žiu i, transporto paslaugų ar la isv a la ik io p atogu m ų , vartojim ą (1 8 sk., p. 535).

Viešoji sritis (public sphere). Idėja, kurią išk ėlė

v o k ie č ių so c io lo g a s Jūrgenas H aberm asas. V ie šo ji sritis yra m oder­ n io sio se v isu o m e n ė se v y k sta n č ių d eb atų b ei v ie šų jų d is­ kusijų arena (15 sk ., p. 4 3 1 ).

Viktimizacijos tyrimai (victimization studies). Tyrim ai, siekiantys nustatyti, kiek procen tų gy v en to jų per konkretų laikotarpį tapo n u sik altim ų au k om is. A u k ų tyrim ais sten ­ giam asi atsverti „ta m siu o siu s“ laten tin io n u sik alstam um o d u om en is, tie sio g ia i atkreipiant d ė m e sį į žm o n es, p aty­ rusius n u sik altim u s (8 sk ., p. 2 1 0 ).

Visuotinės pašalpos (universal benefits).

S o c ia lin ė

parama, kuri lygiai prieinam a v isiem s piliečiam s, nepaisant jų pajam ų ly gio ar ek o n o m in io statuso. V isu otin ių pašalpų p a v y z d y s - B r ita n ijo s n a c io n a lin ė s v e ik a to s tarn yba, teikianti paslaugas, k u riom is n u olatin ės sveik atos p riežiū ­ ros pagrindu turi te isę n au d otis v isi britai (11 sk., p. 314).

Vyras maitintojas (malė breadvvinner). Dar visa i

n e se ­ niai d au gelyje industrinių v isu o m e n ių vyram s tradiciškai tekdavo vaidm uo aprūpinti še im ą įsidarbinus ne nam uose. K eičian tis še im o s m o d e lia m s ir v is didėjant m oterų sk a i­ čiui darbo rinkoje, „vyro m aitin tojo“ m o d e lio reik šm ė su ­ m en ko (5 sk., p. 127; 7 sk ., p. 174).

Vyriausybė (government).

N u o la tin is p o litik o s, spren­ d im ų ir v a lsty b ės reik alų įg y v e n d in im a s, kurį v y k d o p o ­ litinio vald ym o institucijų pareigūnai. G alim e kalbėti apie vyriausybę kaip „ v ald ym o“ p rocesą arba kaip p olitin ę v a l­ d žią, prižiūrinčią, kaip pareigūnai d ieg ia jo s politiką. Pra­ eityje iš esm ės v isų v y ria u sy b ių vad o v a i b u vo m onarchai ar im peratoriai. M od ern ių jų v isu o m e n ių p o litin ė v ald žia yra renkam a, o j o s pareigū n ai skiriam i pagal sa v o patirtį b ei k v a lifik a ciją (1 4 sk ., p. 3 9 4 ).

Vyriškumo krizė (crisis of masculinity). K ai

kurių ž m o ­ n ių įsitik in im a s, j o g tra d icin e s v y rišk u m o form as ardo šiu o la ik in ės kartu v e ik ia n č io s įtakos, sk atin an čios krizės tarpsnį, kai vyrai ima m ažiau pasitikėti savim i ir savo vaid­ m eniu v isu o m en ėje (5 sk ., p. 126).

Vyrų nejausmingumas (malė inexpressiveness). Sunku­ m ai, kuriuos patiria vyrai, išreik šd am i ar apibūdindam i sa v o jau sm u s k itiem s (5 sk ., p. 116).

Visuomenė (society). V isu o m en ės

sąvok a yra vien a reikš­ m ingiau sių so c io lo g ijo s sam pratų. V isu o m e n ė - tai struktūrizuotų so c ia lin ių sa n ty k ių siste m a , ju n g ia n ti žm o n es bendros kultūros pagrindu. V ie n o s v isu o m e n ė s, tarkim e, m ed žiotojai b ei m aisto rinkėjai, yra labai m a žo s, apim a v o s keliasd ešim t žm on ių. K itos yra m ilž in išk o s, sk a ičiu o ­ ja m o s dau geliu m ilijon ų . P a v y zd žiu i, šiu o la ik in ė kinų v i­ su om en ė turi per m ilijard ą g y v e n to jų (2 sk ., p. 38).

Visuotinis klimato atšilimas (globai warming).

L aips­ n iškas ž e m ė s atm o sfer o s tem peratūros k ilim as. V isuotinį atšilim ą arba „šiltnam io efek tą“ su k elia susikaupęs anglies d v id e g in is, kuris su geria sa u lės sp in d u liu s ir kaitina že­ m ę. V isu o tin is atšilim a s gali virsti n iok ojam u reiškiniu su kelti p o tv y n iu s, sausras ir kitus p asau lio klim ato p ok y­ čiu s (1 9 sk ., p. 5 7 2 ).

Žanras (genre). S ąvok a,

vartojam a tiriant žin iask laid ą ir nurodanti konkretų žiniasklaidos produkto ar kultūros kūri­ nio tipą. P a v y zd žiu i, te le v iz ijo s p asau lyje skirtingi žanrai yra „m uilo opera“ , kom edija, žin ių , sporto laidos ir drama (15 sk., p. 4 2 9 ).

Žemdirbių visuomenės (agrarian societies).

V isu om e­ n ės, kurių g y v e n im a s g rin d žiam as ž e m ė s ū kio gam yba (grū din ių kultūrų a u gin im u ) (2 sk., p. 4 6 ).

Žiniasklaida (mass media). K om u n ik a cijo s form os, pa­ v y z d ž iu i, laik raščiai, žurnalai, radijas ir telev izija , kurių paskirtis - p asiek ti m a sin es auditorijas (15 sk., p. 4 22). Žiniasklaidos imperializmas (media imperialism). Im­ p erializm o variantas, atsiradęs d ėl k om u n ik acin ių techno­ logijų. Kai kas teigia, jo g pastarosios sukūrė kultūrinę im­ periją: industrinių ša lių sukurtas žin iask laid os turinys pri­ m etam as m ažiau išs iv y sč iu s io m s tautom s, kuriom s stin­ ga ištek lių sa v o kultūrinei nep rik lau som ybei palaikyti (15 sk., p. 4 4 6 ).

Žiniasklaidos reguliavimas (media regulation). T eisi­ n ių p riem on ių taik ym as žin ia sk la id o s n u o sa v y b ei ir ž i­ niasklaidos pranešim ų turiniui kontroliuoti (15 sk., p. 449). Žinių ekonomika (knovvledge economy).

Š ian dien v i­ su o m en ę grin d žia ne tiek m aterialių gėryb ių (gam yb a), k iek žin ių kūrim as. Jis atsiranda p lečia n tis naujam var­ totojų ratui. Š ie te c h n o lo g in e prasm e raštingi vartotojai pavertė naująją k om p iu terijos, p ram ogų ir telek om u n ik a­ cijų p ažan gą sa v o g y v e n im o d alim i (13 sk., p. 3 5 6 ).

Žmonių išteklių valdymas (human resource management). V ad yb os teorijos atšaka, laikanti darbuotojų en ­ tuziazm ą bei sutarim ą esm iniu ek on om in io konkurencingu­ m o veiksniu. Ž m on ių išteklių vald ym o m etodas siekia, kad darbininkai ja u stų si in v e sta v ę į b en d rovės gam in iu s ir į patį darbo p r o cesą (1 2 sk ., p. 3 4 2 ).

Žodinė istorija (orai history). Ž m on ių apklausos apie įvy­ k iu s, kuriuos j ie m atė ar patyrė sa v o g y v e n im e (2 0 sk., p. 5 96).

Žvalgomieji tyrimai (pilot studies). B an d ym ai,

atlieka­ m i pradedant tiriam ąsias ap k lausas (2 0 sk., p. 5 9 4 ).

646

Knygoje naudojamų schemų ir lentelių autorinių teisių savininkai: Philip Allan Updates: Schema 6.5: J. Williams, “In Focus: Population”, Sociological Review , 8:2 (1998) Fig. 3; Schema 8.3: J. Williams, “In Focus: The 1998 British Crime Survey”, Sociological Review, 8:4 (1999) Fig. 3; Schema 11.2: J. Williams, “Children, poverty and consumption”, Sociological Review, 8:1 (1998) Fig. 1; Schema 16.5: E. Mitsos and K. Brovvne, “Gender differences in education”, Sociological Review , 8:1 (1998) Fig. 1.

W. W. Norton & Company, Ine.: Schemos 1.1, 2.3, 3.1, 13.4, 14.1, 16.2, 19.1, 19.5, 20.1: Anthony Giddens and Mitchell Duneier, Introduction to Sociology , 3e; Pasaulio žemėlapiai ir Schemos 1.1, 2.1 © 2000 by W. W. Norton & Co. Ine.

Philip Allan Updates and The Controller of HMSO: Schema 6.1: K. Brovvne and I. Botrill, “Our uneąual, unhealthy nation”, Sociological Review, 9:2 (1999) Fig. 1.

Office for Official Publications of the European Communities: Schemos 13.2, 7.5: Employment in Europe , 1999, Table p. 12: and Eurobarometer (1993).

Blackvvell Publishers: Schema 13.9: P. Sinclair, Unemployment Economic Theory and Evidence (1987), p. 2; Lentelė 10.1: R. Crompton, Class and Stratification, 2e (1998) Polity, p. 67; Schema 18.3: M. Castells, The Rise o f the N etw ork S o ciety , 2e (2000); Schema 6.4: S. Nettleton, The Sociology o f Health and Illness (1995) Polity; Schema 6.2: K. Brovvne, An Introduction to Sociology , 2e (1998) Polity.

D. W. Ovven: Lentelė 9.2: D. Ovven, Ethnic Minorities in Britam: Housing and Family Characteristics, Center for Research in Ethnic Relations, National Ethnic Minority Data Archive, 1991 Census Statistical Paper No. 5, University of Warwick.

Blackvvell Publishers and Stanford University Press: Schema 3.3: D. Held et ai., Global Transformations (1999) Polity, p. 10. Buttervvorth Heinemann Publishers, a division of Reed Educational & Professional Publishing Ltd: Schema 12.1: S. Gregson and F. Livesay, Organizations and Management Behaviour (1993) p. 288. Cambridge University Press and Guardiuan Nevvs Service Ltd: Schema 17.1: R. Gili, Churchgoing and Christian Ethics (1999), The Guardian, 24.4.00. Copyright Clearance Center, Ine on behalf of the World Bank: Schemos 2.4, 15.2, 15.4, 16.4 ir Lentelė 15.1: World Development Indicators 1998/1999.

The Economist Nevvspaper Ltd: Schemos 9.3, 9.4, 13.3, 14.2, 15.3, 16.3, 17.3, 19.2: The Economist.

Guardian Nevvs Service Ltd: Schemos 7.1, 8.2, 8.5, 11.1, 11.3, 13.6, 13.7, 14.4, 17.2, 17.4, 19.4, 19.11, Lentelė 7.1: The Guardian, The Observer. The Controller of HMSO: Schemos 6.3, 8.1, 8.4, 8.6, 11.5, 13.1, 13.5, 13.8, 15.1, 16.1, 19.8, Lentelės 5.1, 6.1, 6.2, 7.2, 7.4, 8.1, 8.2, 8.3, 9.1, 10.2, 11.1, 11.2, 13.2, 16.2, 16.3, 17.2, 17.3: Crovvn Copyright material, Office of National Statistics. Richard B. Lee and Irven De Vore: Schema 2.1: R. B. Lee and I. De Vore, eds, Man the Hunter , Aldine de Gruyter (1963);

Žemėlapis 3.1: © 1963 The Wenner Gren Foundation for Anthropological Research.

Oxford University Press: Lentelė 13.1: M. 0 ‘Brien and D. Jonės, „Children, parental employment and educational attainment: an English care study“, Cambridge Journal o f Economics, 23 (1999) p. 599-621. Oxford University Press, Ine.: Schemos 19.3, 19.6, 19.10, Lentelės 3.2, 16.1, 19.1: Human Development Report 1998 by United Nations Development Program, Fig 4.5, Table 4.3, Box table 1.2 and figs. on p. 3 ©1998 by the United Nations Development Program; Schemos 3.1, 3.3, 3.4, 3.5, 3.6, 15.5, Lentelė 3.2: Human Development Report 1999 by United Nations Development Program, Figs. 1.1, 1.2, 1.6, 2.4, Table 1.1 and Fig. on p. 2 © 1999 by the United Nations Development Program. Palgrave: Schema 7.2: G. Crovv and M. Hardey, „Diversity and ambiguity among lone-parent households in modem Britain“ in C. Marsh and S. Arber, eds, Families and Households (1992) ; Schemos 9.1, 9.2: S. Castles and M. J. Miller, Age o f Migration (1993) , p. 6, 67. Policy Studies Institute: Schemos 7.3, 7.4, Lentelė 7.3: R. Berthould and S. Beishon, „People, families and households“ in T. Modood, R. Berthoud et ai., eds, Ethnic Minorities in Britain: Diversity and Disadvantage: The Fourth National Survey o f Ethnic Minorities (1997) p. 33, 39, 24.

Joseph Rovvntree Foundation: Schema 13.10, Lentelė 13.3: B. J. Burchell et ai., Job Insecurity and Work Intensification (1999) Fig. 1, Table 1; Schema 11.4: C. Hovvarth et ai., Monitoring Poverty and Sočiai Exclusion (1999), Fig. 5. Times Nevvspapers Ltd: Schema 14.3: The Sunday Times, 4.5.97.

Bibliografija Abercrombie, Nicholas 1996: Television and Society (Cambridge: Personality

Normai Chaos o f Love

P o lity )

Adomo, Theodor W.

e t a i. 1 9 5 0 :

The Authoritarian

(L o n d o n : R o u tle d g e )

Akintoye, Stephen

Emergent African States: Topics in Twentieth Century African History (L on d on : 1976:

L ongm an)

Albrow, Martin 1996: The Global Age: State and Society beyond Modernity

Aldridge, Alan

(C a m b rid g e: P o lity )

1987: „In th e a b s e n c e o f th e m inister:

(C am b rid ge: P o lity )

Becker, Hovvard 1950: Through Values to Sočiai Interpretation

(N e w York: H arp er and R o w )

Ahmed, Akbar S. and Hastings Donnan 1994: „Islam in the a g e o f p o s t-m o d e m ity “ , in Akbar S. Ahmed and Hastings Donnan (e d s), Islam, Globalization and Postmodernity

Beck, UIrich andElisabeth Beck-Gernsheim 1995: The

(D u rh am , N .C .: D u k e U n iv e r s ity P ress)

Becker, Hovvard S. 1963: Outsiders: Studies in the Sociology of Deviance

( N e w York: F ree P ress)

Benn, Caroline and Clyde Chitty 1996: Thirty Tears On: Is Comprehensive Education Alive and Well or Struggling to Survive? (L on d on : D a v id F u lto n ) Berger, Peter and Thomas Luckmann 1966: The Sočiai Construction o f Reality: A Treatise in the Sociology of Knowledge (G a rd en C ity, N .Y .: D o u b le d a y ) Bernstein, Basil 197 5 : Class, Codes and Control (3 v o ls, L ondon: R o u tle d g e and K e g a n P aul)

structures o f su b o rd in a tio n in th e r o le o f d e a c o n e s s

Bertelson, David 1986: Snowflakes and Snowdrifts:

Sociology, 21 Streetwise: Rače, Class, and Change in an Urban Community (C h ic a g o : U n iv ersity

Individualism and Sexuality in America (L an h am , Md:

in the C hurch o f E n g la n d “ ,

Anderson, Elijah

199 0 :

1977: „ T V v io le n c e an d v ie w e r a g g res-

sion: a ccu m u la tio n o f stu d y r e s u lts 1 9 5 6 - 1 9 7 6 “ , Pub­

lic Opinion Quarterly,

41

Ashton, David N. 1986: U nem ploym ent under Capitalism: The Sociology o f British and American Labour Markets (L o n d o n : W h e a tsh e a f) Ashworth, A. E. 1980: Trench Warfare, 1914-1918 (L o n ­

Bahrami, Homa and Stuart Evans

199 5 : „ F le x ib le recy-

c lin g and h ig h t e c h n o lo g y en tre p r e n e u r sh ip “ ,

Califor-

nia Management Review, 22 Guardian,

(B o sto n , M a ss.: B e a c o n )

Women at the A ltar: The Ordination of Women in the Roman Catholic Church 1994:

(L on d on : M o w b r a y )

and the Ideology o f the Tribe (F r e d e r ic k ,

with Families

( M ilto n K e y n e s : O x fo r d U n iv e r s ity

P ress)

M d: U n iv e r ­

sity P u b lica tio n s o f A m e r ic a )

Baudrillard, Jean 1988: Selected Writings {Cambridge: P o lity )

Beck, UIrich 1992: Risk Society: Towards a New Moder­ (L on d on : S a g e )

Beck, UIrich 1995: Ecological Politics in an Age ofRisk

1995:

Fatherless America

(N e w

York: B a s ic B o o k s )

Blau, Peter M.

Barker, Martin. 1981: The New Racism: Conservatives

(C am bridge: P o lity )

Complexity ofSymbols

Byrne, Lavinia

Blankenhorn, David

„ T h e r e s tiv e s e a s o n “ ,

15 D e c e m b e r

nity

g ro u p s“ (York: Y P S )

Bynum, Caroline Walker, Steven Harrell and Paula Richman (e d s) 1 986: Gender and Religion: On the

Blackburn, Clare 1991: Poverty and Health: Working

don: M a c m illa n )

Bamforth, Anne 1999:

1999: „Y o u n g C arib b ean m e n and

the labour m ark et: a c o m p a r iso n w ith other eth n ic

o f C h ic a g o P ress)

Anderson, F. S.

U n iv ersity P ress o f A m e r ic a )

Berthoud, Richard

1963:

The Dynamics of Bureaucracy

(C h ic a g o : U n iv e r s ity o f C h ic a g o P ress)

Blau, Peter

M . a n d Otis Dudley Duncan 1967: The American Occupational Structure ( N e w York: W ile y ) Blauner, Robert 1 9 6 4 : Alienation and Freedom (C h i­ cago: U n iv e r s ity o f C h ic a g o P ress)

Boden, Deirdre a n d Harvey Molotch 1994: „T h e co m p u lsio n o f p r o x im ity “ , in Deirdre Boden and Roger Friedland ( e d s ), Nowhere: Space, Time, and Moder­ nity

(B erk eley : U n iv e r s ity o f C a lifo m ia P ress)

648

BIBLIOGRAFIJA

Bogdanov, V. 1990: Women at the Top (L on d on : H ansard) Boyer, Robert an d Daniel Drache (e d s) 1996: States against Markets: The Limits o f Globalization

(L o n ­

Bonney, Norman 1992: „T h eo r ie s o f so č ia i cla ss and gen Sociology Review,

bal: The Management of Cities in the Information Age (L on d on : E arth scan)

Bottomley, A. K.

and K. Pease 1986: Crime and Punishment: Interpreting the Data (M ilto n K eyn es: O p en

U n iv e r sity P ress)

Bourdieu, Pierre

1986: Distinction: A Sočiai Critiąue o f Judgements o f Taste (L o n d o n : R o u t le d g e an d

K eg a n P aul)

Bourdieu, Pierre 1988: Language and Symbolic Power (C am b rid ge: P o lity )

Bourdieu, Pierre 1990: The Logic ofPractice (C am bridge: P o lity )

Bourdieu, Pierre and Jean-Claude Passeron 1977: Reproduction: In Education, Society and Culture (L o n ­ don: S a g e )

Bowlby, John 1953: Child Care and the Grovvth ofLove (H arm on d sw orth : P e n g u in )

Braverman, Harry 1974: Labour and Monopoly Capi­ tal: The Degradation ofWorkin the Twentieth Century (N e w York: M o n th ly R evievv P ress)

Breen, Richard and John H. Goldthorpe 1999: „ C la ss in eą u a lity and m eritocracy: a critią u e o f Saunders and an a ltern a tiv e a n a ly s is “ ,

British Journal o f Socio­

logy, 50 1988: „C o n tro v ersia l d isc u s sio n s and

f e m in is t d e b a te “ , in

Naomi Segal

an d

Edward

Timms (e d s), The Origins and Evolution of Psychoanalysis

(N e w H a v en , C on n .: Y ale U n iv e r sity P ress)

Brewer, Rose M.

1993: „ T h e o r iz in g race, c la s s and g e n -

der: the n e w scholarsh ip o f b la ck fe m in ist in te lle ctu a ls and b la ck w o m e n ’s lab ou r“ , in

Abena P. A. Busią

Stanlie M. James and

Theorizing Black Feminisms: The Visionary Pragmatism o f Black Women (e d s).

(N e w York: R o u tle d g e )

Browne, Ken

and

Ian Bottrill

u n h ealth y n ation “ ,

1 9 9 9 : „O u r u n e ą u a l,

Sociology Review, 9

Brownmiller, Susan 1975: Against our Will: Men, Women and Rape

(L on d on : S e c k e r and W arburg)

Brubaker, Rogers 1998:

„M igration s o f eth n ic u n m ix in g

in the „ N e w E u rop e”“ ,

vievv,

32

O xford U n iv ersity P ress)

Our Common Future

Bull, Peter 1983: Body Movement and Interpersonal Communication

1

Borja, Jordi and Manuel Castells \991\Local and Glo­

Brennan, Teresa

Cathedrals to Cults (O xford :

B r u n d tla n d C o m m is s io n 1 9 8 7 : ( N e w York: U n ite d N a tio n s )

don: R o u tle d g e ) d er“ ,

Bruce, Steve 1996: Religion in the Modern World: From

International Migration Re­

( N e w York: W ile y )

Burchell, Brendan J.

et ai. 1999: Job Insecurity and Work Intensification: Flexibility and the Changing Boundaries o f Work (York: Y P S ) Burns, Thomas a n d G. M. Stalker 1 9 6 6 : The Ma­ nagement of Innovation (L on d on : T a v isto c k ) Butler, Judith 1999: Gender Trouble: Feminism and the Subversion o f Identity (L on d on : R o u tle d g e ) Butler, Tim and Mike Savage 1995: Sočiai Change and the Middle Classes (L on d on : U C X P ress) Campbell, Beatrix 1993: Goliath: Britains Dangerous Places (L on d on : M eth u e n ) Capps, Walter H. 1990: The New Religious Right: Pie­ ty, Patriotism, and Politics (C o lu m b ia : U n iv e r sity o f S ou th C arolin a P ress)

Carswell, John

1985: Government and the Universities in Britain: Progress and Performance 1960-1980

(C am b rid ge: C a m b rid g e U n iv e r s ity P ress)

Cashmore, E. Ellis 1987: The Logic ofRacism (L on d on : A lle n and U n w in )

Castells, Manuel 1977: The Urban Question: A Marxist Approach

(L on d on : E d w ard A m o ld )

Castells, Manuel 1983: The City and the Grass Roots: A Cross-cultural Theory o f Urban Sočiai Movements (L on d on : E d w ard A m o ld )

Castells, Manuel 1996: The Rise of the Network Society (O xford : B la c k w e ll)

Castells, Manuel

1997:

The Power of Identity

(O xford :

End o f Millennium

(O x fo rd :

B la c k w e ll)

Castells, Manuel

1998:

B la c k w e ll)

Castells, Manuel

2 0 0 0 : „ In fo r m a tio n te c h n o lo g y and

Will Hutton and Anthony Giddens (e d s). On the Edge: Living with Global Ca­

g lo b a i c a p ita lis m “ , in

pitalism

(L on d on : C a p e)

Castles, Stephen and Mark J. Miller

1993: The Age of Migration: International Population Movements in the Modern World (L on d on : M a c m illa n )

Chamberlain, Mary 1999:

„B roth ers and siste rs, u n c le s

and aunts: a lateral p e r s p e c tiv e on C arib b ean fam ilie s “ , in

Family?

H. B. Silva and Carol Smart (e d s), The New (L on d on : S a g e )

649

BIBLIOGRAFIJA

Chambliss, William J. 1978: On the Take: From Petty Crooks to Presidents (B lo o m in g to n :

In d ian a U n iv er-

sity P ress)

ch ro n ic illn e s s at hom e: three lin e s o f w o rk “ ,

Chapman, Karen 1986: Tin Sociology ofSchools (L o n Chodorow, Nancy 1978: The Reproduction of Mothering (B e r k e le y :

U n iv e r s ity o f C a lifo m ia P ress)

Chodorow, Nancy 1988: Psychoanalytic Theory andFe(C am b rid ge: P o lity )

Faith in the City: The Report o f the Archbishop o f Canterbury s Commission on Ur­ ban Priority Areas (L o n d o n : C h ristian A c tio n ) Cicourel, Aaron V. 1968: The Sočiai Organization of Juvenile Justice (N e w York: W ile y ) Cisneros, Henry G. (e d .) 1993: Intenvoven Destinies: Cities and the Nation ( N e w York: N o r to n )

C hurch o f E n glan d 1985:

Clark, Terry Nichols and Vincent Hoffman Martinot 1998:

The New Political Culture

(B o u ld e r , C o lo .:

8

uality Today

Cox, Oliver C.

(L ondon: P aladin)

Class, Caste and Rače: A Study in Sočiai Dynamics (N e w York: M o n th ly R e v ie w P ress) Cox, Peter R. 1976: Demography (5th edn, N e w York: 1959:

C am b rid ge U n iv e r sity P ress)

Creighton, Colin 1999: „The rise and d eclin e o f the „m a­ lė b read w in n er fa m ily ” in B ritain“ ,

nal of Economics,

Cambridge Jour­

23

Crompton, Rosemary 1997: Women and Work in Mo­ dern Britain

(O xford: O xford U n iv e r sity P ress)

Crompton, Rosemary 1998: Class and Stratification: An Introduction to Current Debates

(2n d edn, C am ­

bridge: P o lity )

Crompton, Rosemary and Fiona Harris 1998:

W e s tv ie w )

Clegg, Stewart 1990: Modern Organizations: Organiza­ tion Studies in the Postmodern World (L on d on : S a g e) Cloward, R. an d L. Ohlin 1960: Delinąuency and Opportunity ( N e w York: F ree P ress) Cohen, Albert 1955: Delinąuent Boys (L on d on : F ree

„Explai-

n in g w o m e n ’s e m p lo y m e n t p attem s: „orien tation s to w o rk “ r e v is ite d “ ,

British Journal of Sociology,

Crow, Graham and Michael Hardey 1992:

49

„ D iv ersity

and a m b ig u ity a m o n g lo n e parent h o u se h o ld s in m o ­ dern B r ita in “ , in

Catherine Marsh and Sara Arber

Families and Households: Divisions and Change (L on d on : M a cm illa n )

(ed s),

P ress)

Cohen, Robin 1994: Frontiers o f Identity: The British and the Others

Currie, David and Martin Siner 1999:

(H ariow : L o n g m a n )

Cohen, Robin 1997: Global Diasporas: An Introduction (L on d on : U C L P ress)

Cohen, Stanley 1980: Folk Devils and Morai Panics: The Creation o f the Mods and Rockers

(O x fo r d :

Cohen, Stanley and Laurie Taylor 1972: Psychological Survival: The Experience o f Long-Term Imprisonment (H arm on d sw orth : P e n g u in ) Coleman, James S. 1987: „ F a m ilie s and s c h o o ls “ , Educational Researcher, 16.6 Colin, Norman 1970a: The Pursuit o f the Millennium

Colin, Norman 1970b: „ M e d ia e v a l m ille n a r ia n is m “ , in Sylvia L. Thrupp (e d .). Millennial Dreams in Ac­ tion: Studies in Revolutionary Religious Movements (N e w York: S c h o c k e n )

Jerry Porras

1994:

Built to Lašt

(N e w York: C en tu ry)

Connel, R. W. 1987: Gender and Power: Society, the Person and Sexual Politics

la n cin g p u b lic and c o m m e rcia l p u rp o se“ , in Public Purpose in Broadcasting: Funding the BBC (Luton: U n iv e r sity o f L uton P ress)

Currie, Elliott

1998a: „C rim e and m arket so c ie ty : les-

Paul Walton and Jock Young (e d s), The New Criminology Revisited (L on d on : M a cm illa n )

Currie, Elliott rica

1998b:

Crime and Punishment in Ame­

(N e w York: H en ry H olt)

Dahrendorf, Ralf

1959:

Industrial Society

Class and Class Conflict in

(L o n d o n : R o u tle d g e ; first pub.

1957)

(L on d on : P alad in )

and

„T he B B C : ba-

so n s ffo m the U n ite d S ta tes“ , in

M artin R o b ertso n )

Collins, James

tative Sociology,

Quali-

Covvard, Rosalind 1984: Female Desire: Women s Sex-

don: T a v isto c k )

minism

Connell, R. W. 1995: Masculinities (C am bridge: P o lity ) Corbin, Juliet and Anselm Strauss 1985: „M an agin g

(C a m b rid g e: P o lity )

Davie, Grace

1994: Religion in Britain since 1945: Believing without Belonging (O xford : B lack vvell) Davies, Bronwyn 1991: Frogs and Snails and Feminist Talės (S y d n e y : A lle n and U m v in ) Davis, Mike 1990: City of Quartz: Excavating the Future in Los Angeles (L on d on : V in ta g e ) Davis, Stanley M. 1988: 2001 Management: Managing the Future Now (L on d on : S im o n and S ch u ster)

650

BIBLIOGRAFIJA

Denney, David 1998: „A n ti-racism

and the lim its o f equal

op p ortu n ities p o lic y in the crim in al ju s tic e s y s te m “ , in

Catherine Jonės Finer

Crime and Sočiai Exclusion

and

Mike Kellis

(e d s),

(L on d on : IE A H ea lth and W elfare

1984:

The Division ofLabour in So-

(L on d on : M a cm illa n ; first pub. 189 3 )

T h e E c o n o m ist 1996:

The Pocket World in Figures (L o n ­

Ehrenreich, Barbara and John Ehrenreich 1979: „T he p r o fe ssio n a l-m a n a g e r ia l c la s s “ , in Pat Walker (e d .), Between Labour and Capital

U n it)

Denver, David 1994: Elections and Voting Behaviour in Britain

(2 n d ed n , H e m e l H em p stea d : H arvester

D fE E (D e p a r tm e n t fo r E d u c a tio n an d E m p lo y m e n t)

Meeting the Childcare Challenge

(L on d on :

Eibl-Eibesfeldt, I. Vine

1994: „W ave o f su b u rb an grow th is

b ein g fed b y m in o r itie s“ , New

Dyer, CIair

1973: „T h e e x p r e s siv e b eh a v io u r o f

York Times, 15 A u g u st Guardian, 25

1999: „ L e t’s S ta y T o g e th er“ ,

M. von Cranach and I.

Sočiai Communication and Movement

(e d s),

(N e w York: A c a d e m ic P ress)

Eysenck, Hans

D fE E )

De Witt, Karen

(H a sso c k s: H arvester

P ress) th e d ea f-a n d -b lin d b o m “ , in

W h ea tsh ea f) 1998:

ciety

don: E c o n o m ist P u b lic a tio n s)

(O xford : B la c k w e ll)

Dennis, Norman and George Erdos 1992: Families without Fatherhood

Durkheim, Emile

Crime and Personality

1964:

(L on d on :

R o u tle d g e and K e g a n P au l)

Ekman, Paul

and W .

V. Friesen

Coding System (N e w

1978:

Facial Action

York: C o n su ltin g P sy c h o lo g ists

P ress)

O ctob er

Fiolence against Wives: A Case against the Patriarchy

Eldridge, John (e d .)

(L on d on : O p en B o o k s )

Eli, Kathleen 1996: „ S o č ia i n etw ork s, so č ia i support and

Dobash, R. Emerson and Russell Dobash

1980:

Dobash, R. Emerson and Russell P. Dobash

1992:

Wo-

men, Violence and Sočiai Change (L ondon: R ou tledge) Doyal, Lesley 1995: What Makes Women Siek: Gender and the Political Economy o f Health (L on d on : M a c-

Truth and Power

1993:

Getting the Message: News,

(L on d on : R o u tle d g e )

c o p in g w ith se r io u s illn e ss: the fa m ily e o n n e e tio n “ ,

Sočiai Science and Medicine, 42 Elshtain, Jean Bethke 1987: Women and War

(N e w

York: B a s ic B o o k s )

Ennew, Judith 1986: The Sexual Exploitation o f

m illan )

Dore, Ronald 1973: British Factory, Japanese Factory:

Children

(C am b rid ge: P o lity )

Epštein, Debbie ei ai.

tio n w o rk ” : a n e g le e te d a sp e c t o f s o c io lo g ic a l d is-

1998: FailingBoys: Issues in Gender and Achievement (Buckingham : Open University Press) Ericson, Richard and Kevin Haggerty 1999: Policing the Risk Society (O xford : C laren d on ) Erikson, Robert and John Goldthorpe 1993: The Constant Flux: A Study o f Class Mobility in Industrial Societies (O xford : C la ren d o n P ress) Esping-Andersen, Gpsta 1990: The Three Worlds of Welfare Capitalism (C am b rid ge: P o lity )

c u ss io n o f h e te r o se x u a l r e la tio n sh ip s“ , Sociology,

27

E S R C (E c o n o m ic and S o č ia i R esea rch C o u n c il) 1997:

(N e w York: Farrar,

Twenty-Something in the 1990s: Getting On, Getting By, Getting Nowhere, resea rch b r ie fm g (S w in d o n :

The Origins o f National Diversity in Industrial Relations (L on d on : A lle n and U n w in ) D T I (D e p a r tm e n t o f T rad e an d In d u str y ) 2 0 0 0 : Just around the Corner (L o n d o n : D T I)

Duncan, Otis Dudley tio n “ ,

1971: „ O b se r v a tio n s o n p o p u la -

New Physician,

2 0 A p ril

Duncombe, Jean and Dennis Marsden 1993: „ L o v e and in tim acy: T h e g en d er d iv is io n o f e m o tio n and “e m o -

Duneier, Mitchell

1999:

Sidewalk

Straus and G iro u x )

Duneier, Mitchell and Harvey Molotch 1999:

„T alking

city trouble: in teraction al v a n d a lism , so č ia i in eą u a lity, and the “urban in te ra ctio n p r o b le m ”“

Journal o f Sociology,

American

104

Durkheim, Emile 1952: Suicide: A Study in Sociology (L ondon: R o u tle d g e and K e g a n Paul; first pub. 1897) Durkheim, Emile 1976 The Elementary Forms of the Religions Life (London:

A lle n and U n w in ; first pub. 1912)

Durkeim, Emile 1982: The Rules o f Sociological Method (L on d on : M a cm illa n ; first p ub. 1895)

ESRC)

Estrich, Susan

1987:

Real Rape

(C a m b rid g e, M ass.:

H arvard U n iv e r s ity P ress)

Evans, David J. 1992: „L eft realism and the spatial stu d y o f cr im e “ , in David J. Evans et ai. (e d s), Crime, Po­ licing and Place: Essays in Environment Criminology (L on d on : R o u tle d g e ) Evans, Martin 2 0 0 0 : „P o o r s h o w “ , Guardian, 6 M arch Evans-Pritchard, E. E. 1956: Nuer Religion (O xford : O x fo rd U n iv e r sity P ress)

651

BIBLIOGRAFIJA

Faludi, Susan 1999: Stiffed: The Betrayal o f theModern Man

(L on d on : C h atto and W in d u s)

Ferguson, Kathy E.

19 84:

The Feminist Case against

Bureaucracy (P h ilad elp hia: T em p le U n iv e r sity P ress) Feuerbach, Ludwig 1957: The Essence o f Christianity (N e w York: H arper and R o w ; first p ub. 1841 )

Firestone, Shulamith

1971: The Dialectic of Sex: The Case for Feminist Revolution (L on d on : C a p e) Fischer, CIaude S. 1984: The Urban Experience (2n d

Women and Criminality: The Woman as Victim, Offender and Practitioner 1987:

(N e w York: G r e e m v o o d P ress)

Ford, Clellan S. and Frank A. Beach 1951: Patterns of Sexual Behaviour

(N e w York: H arper and R o w )

Foucault, Michel 1970: The Order ofThings: An Archaeology o f the Human Sciences

(L on d on : T avis-

to ck )

Foucault, Michel

1978:

The History ofSexuality

(L o n ­

Discipline and Punish

(H ar-

don: P en g u in )

Foucault, Michel

1979:

m ond sw orth: P en g u in )

France, Alan and Paul Wiles 1998:

„ D a n g ero u s futures:

so č ia i e x c lu s io n and y o u th w o rk in late m o d e m ity “, in

Catherine Jonės Finer

and

Mike Nellis

(e d s),

Crime and Sočiai Exclusion (O xford : B la c k w e ll) Fraser, Nancy 1989: Unruly Practices: Discourse and Gender in Contemporary Sočiai Theory (C am b rid ge: P o lity )

Fraser, Steven (e d .)

The Bell Curve fVars: Rače, Intelligence and the Future o f America (N e w York: 1995:

B a sic B o o k s )

Freidson, Eliot 1970: Profession of Medicine: A Study of the Sociology of Applied Knowledge

(N e w York:

D o d d , M ea d )

Freud, Sigmund 1975: The Psychopathology of Everyday Life

(H arm on d sw orth : P e n g u in )

Friedlander, Daniel

an d

Gary Burtless 1994: Five

Tears After: The Long-Term Effects o f Welfare-toWork Programs ( N e w York: R u ss e ll S a g e ) Fukuyama, Francis 1989: „T h e en d o f h isto r y ? “ Na­ tional lnterest, 16 Fukuyama, Francis 1997: The End o f Order (L on d on : S o č ia i M arket F o u n d a tio n )

Gallie, Duncan

1994: „A re the u n e m p lo y e d an under

cla ss? S o m e e v id e n c e from the s o č ia i c h a n g e and e c o n o m ic life in itia tiv e “ ,

Sociology, 28

1962: The Urban Villagers: Group and Class in the Life o f Italian-Americans (2 n d edn,

N e w York: F ree P ress)

Gardner, Carol Brooks

1995:

Passing By: Gender and

Public Harassment (B erk eley :

U n iv e r sity o f C alifor-

n ia P ress)

Gardner, Howard

1993:

Theory in Practice

Multiple Intelligences: The

( N e w York: B a s ic B o o k s )

Garfinkel, Harold 1963:

„ A c o n c e p tio n o f, and exp eri-

m en ts w ith , „trust” as a c o n d itio n o f sta b le co n cer-

edn, N e w York: H arcou rt B r a ce J o v a n o v ic h )

Flowers, Ronald Barri

Gans, Herbert J.

ted a c tio n s“ , in

O. J. Harvey (e d .). Motivation and

Sočiai Interaction

Garfinkel, Harold

(N e w York: R o n a ld P ress)

1984:

Studies in Elhnomethodology

(O xford : B la c k w e ll)

Gavron, Hannah 1966: The Captive Wife: Conflicts ofHousebound Mothers (London: R outledge and K egan Paul) 1991: History o f Childbirth: Fertility, Pregnancy, and Birth in Early Modern Europe ( B o s ­

Gelis, Jacques

ton: N o r th e a ste m U n iv e r s ity P ress)

Gellner, Ernest 1983: Nations andNationalism (O xford: B la c k w e ll)

Gerbner, George et ai.

1979: „The demonstration o f power:

violence profile no. 10“, Journal of Communication, 29

Gerbner, George et ai.

1980: „T h e „m a in str ea m in g ” o f

A m erica: v io le n c e p r o file n o. 11“ ,

munication,

Journal of Com­

30

Gershuny, J. I. and I. D. Milės

1983: The New Service Economy: The Transformation o f Employment in Industrial Societies (L on d on : F ran ces P in ter)

Gershuny, Jonathan et

ai. 1994: „T h e d o m e stic labour

Michael Anderson, Frank Bechofer and Jonathan Gershuny (e d s), The Sočiai and Political Economy

revolu tion : a p r o c e s s o f la g g e d a d ap ation “ , in

of the Household (O xford :

O x fo rd U n iv e r sity P ress)

Gibbons, John H. 1990: Trading Around the Clock: Glo­ bal Securities Markets and Information Technology (W a sh in g to n D C : U S C o n g r e ss)

Giddens, Anthony 1984: The Constitution o f Society (C am b rid ge: P o lity )

Gillan, Audrey le s s “ ,

1999: „ S h elte r b a ck s rethink on h o m e -

Guardian,

Ginn, Jay et ai.

15 N o v e m b e r

1996: „ F e m in ist fa lla c ie s: a rep ly to H a-

k im on vvom en ’s e m p lo y m e n t“ ,

Sociology,

British Journal of

47

Ginzburg, Carlo

1980:

The Cheese and the fVorms

(L on d on : R o u tle d g e and K e g a n P aul)

Gittings, Danny 1999: dian,

3 N ovem b er

„ M ick ey M o u se in v a sio n “ ,

Guar­

652

BIBLIOGRAFIJA

Giuffre, Patti A.

Christine L. Williams 1994:

an d

„B ou n d ary lin es: la b e lin g se x u a l h arassm en t in restaurants“ ,

Gender and Society, 8 1976: BadNews

G la sg o w M e d ia G roup

(L on d on : R ou t-

le d g e )

Glass, David

Sočiai Mobility in Britain

(e d .) 1 954:

(L on d on : R o u tle d g e and K e g a n P a u l) (N e w York: H arper and R o w )

Goffman, Erving 1968: Asylums: Essays on the Sočiai Situation of Mental Patients and Other Inmates (H arm ond sw orth: P en g u in ) (H arm on d sw orth : P e n g u in )

Goffman, Erving 1971: Relations in Public: Micro-studies o f the Public Order (L on d on : A lle n L an e) 1974: Frante Analysis ( N e w York:

Goffman, Erving

H arper and R o w )

Goffman, Erving

Forms o f Talk

(P h ilad elp h ia:

U n iv e r sity o f P e n n sy lv a n ia P ress) 1979:

Goldthorpe, John H. 1983:

(L e -

„W om en and c la ss an alysis:

in d e fe n c e ot the c o n v e n tio n a l v ie w “ ,

Sociology,

Goldthorpe, John H. and Gordon Marshall 1992: p ro m isin g future o f c la s s a n a ly s is “ , and

Sociology,

Clive Payne

17

„The 26

Sociology,

20

Goldthorpe, John H. w ith Catriona Llevvellyn and Cli­ ve Payne 1980: Sočiai Mobility and Class Structure in Modern Britain (O xford:

C laren d on Press; 2n d edn

1987)

Goldthorpe, John H.

et ai. 1 9 6 8 -1 9 6 9 :

Worker in the Class Structure

The Affluent

(3 v o ls , C am bridge:

C am b ridge U n iv e r s ity P ress)

Goleman, Daniel

o n s o f sm o k in g b e h a v io u r in Britain: in sig h ts from a su rv e y o f m o th e r s“ . Sočiai

Greenblat, Cathy Stein

Emotional Intelligence: Why It Can Matter More than IQ (L on d on : B lo o m sb u r y ) 1996:

Goodhardt, G. J., A. S. C. Ehrenberg and M. A. Collins J 9 8 7 : „The Television Audience (2 n d e d n , London: G o w er)

Gorz, Andrė 1982: Farewell to the Working Class (L o n ­

38

1983: „ A hit is a h i t ... or is it?

b y s p o u s e s “ , in David Einkelhor et ai. (e d s), The Dark Side o f Families: Current Family Violence Research (B e v e r ly H ills, C alif: S a g e ) Grint, Keith 1991: The Sociology ofWork (C am b rid ge: P o lity ) and

Robert M. Mauser 1984:

„ C o m p a ra tiv e s o č ia i m o b ility rev isited : m o d e ls o f

Ame­ rican Sociological Review, 49 Guibernau, Montserrat 1999: Nations mthout States: Political Communities in a Global Age (C am b rid ge: P o lity )

Gunter, Barrie 1985: Dimensions of Television Violence Habermas, Jiirgen 1986-1988: The Theory of Communicative Action

(2 v o ls . C am b ridge: P o lity )

Habermas, Jiirgen 1989: The Structural Transformation of the Public Sphere: An Inąuiry into a Category o f Bourgeois Society (C am b rid ge: P o lity )

Hakim, Catherine 1 9 9 5 :„ F iv e fem in ist m yth s about w o m e n ’s e m p lo y m e n t“ , British Journal of Sociology, 4 6

Hakim, Catherine

1996: Key Issues in Womens Work: Female Heterogeneity and the Polarisation of Women s Employment (L on d on : A th lo n e P ress) Hakim, Catherine 1998: „ H a k im ’s r e sp o n se “ , British Journal of Sociology, 4 9 Hali, Edward T. 1969: The Silent Language York: D o u b le d a y )

Hali, Edward T.

1966:

The Hidden Dimension

(N e w

York: D o u b le d a y )

don: P lu to)

Gottfredson, Michael R.

Science and Medicine,

(L on d on : G o w e r )

1986: „Trends

in in tergen eration al c la s s m o b ility in E n glan d and W ales 1 9 7 2 -1 9 8 3 “ ,

25

„G en d er and c la ss as d im e n si-

c o n v e r g e n c e and d iv e r g e n c e in 16 c o u n tr ie s“ ,

Prostitution and Drugs

x in g to n , M ass.: D . C. H ea th )

Goldthorpe, John H.

Sočiai Science and Medicine,

Graham, Heather 1994:

Grusky, David B.

1981:

Goldstein, Paul J.

a ctio n )

Graef, Roger 1989: Talking Blues (L on d on : C o llin s) Grabam, Heather 1987: „ W o m e n ’s sm o k in g and fam i-

A p p ro v a l and to le r a n c e o f th e ū se o f p h y sic a l fo rce

Goffman, Erving 1969: The Presentation ofSelfin Everyday Life

1998: Crime in the Digital Age: Controlling Telecommunications and Cyberspace Illegalities (N e w B r u n sw ick , N.J.: Trans-

ly h ea lth “ ,

Glueck, Sheldon W. and Eleanor Glueck 1956: Physique and Delinąuency

Grabosky, P. N. and Russell G. Smith

and

Travis Hirschi

General Theory o f Crime (S ta n fo rd ,

1990:

A

C alif.: S tanford

Rapist Who Pays the Rent (2 n d

ed n , B ristol: F a llin g

W all P ress)

U n iv e r sity P ress)

Gould, Stephen Jay 1995: „ C u rv eb a ll“ , in Steven Fraser (e d .), The Bell Curve Wars: Rače, Intelligence and the Future o f America ( N e w

Hali, Ruth, Seimą Iames and Judith Kertesz 1984: The

York: B a s ic B o o k s )

Hali, Stuart 1992: „T h e ą u e stio n in Stuart Hali, David Held (e d s),

o f cultural id en tity “ , and

Tony McGrew

Modernity and its Futures (C am b rid ge:

P o lity )

653

BIBLIOGRAFIJA

Hali, Stuart et

ai. 1978: Policing the Crisis: Mugging, the State, and Law and Order (L on d on : M a c m illa n ) Hali, Stuart e i ai. 1 9 8 2 : The Empire Strikes Back ai. 1988: „ N e w lim e s “ ,

Mancism Today;

Mae A. Briggs

1997: „ B eh a-

e x a m in a tio n ,“ in

James M. Henslin (e d .), Down to (9 th edn,

N e w York: F ree P ress)

Heritage, John 1984: Garfinkel and Ethnomethodology

O ctob er

Handy, Charles 1994: The Empty Raincoat: Making Sens e of the Future

Harker, Lisa

and

v io u r in p u b lic p la ces: the s o c io lo g y o f the va g in a i

Earth Sociology: Introductory Readings

(L on d on : H u tc h in so n )

Hali, Stuart et

Henslin, James M.

(L o n d o n : H u tc h in so n )

1996: „ T h e fa m ily frien d ly e m p lo y e r in

E u rop e“ , in

Suzan Lewis and Jeremy Lewis (e d s).

The Work-Family Challenge: Rethinking Employment 1985:

TV News: Whose Bias?

(H erm itage: P o lic y J o u m a ls)

Harrison, Paul 1983: Inside the Inner City: Life under the Cutting Edge

(H arm on d sw orth : P en g u in )

Hartley-Brevver, Julia 1999: „G a y c o u p le w ill b e le g a l p aren ts“, Guardian, 28 O cto b er Harvey, David 1973: Sočiai Justice and the City (O x 1982:

The Limits to Capital

(O xford :

Hills, John 1998:

„ D o e s in c o m e m o b ility m ea n that w e

d o n ot n e e d to w o rry ab ou t p o v e r ty ? “ in A . B . A t-

and Opportunity

Exclusion, Employment

(L o n d o n : C en tre for the A n a ly sis

o f S o č ia i E x c lu s io n )

B la c k w e ll)

Harvey, David 1985: Consciousness and the Urban Experience: Studies in the History and Theory o f Capitalist Urbanization (O xford : B la c k w e ll) Hawley, Amos H. 1950: Human Ecology: A Theory of Community Structure ( N e w York: R o n a ld P ress) Hawley, Amos 1968: „ H u m an e c o lo g y “ , International Encyclopaedia o f Sočiai Science, v o l. 4 (G le n c o e :

Hirschi, Travis 1969: Causes ofDelinąuency (B erk eley: U n iv e r sity o f C a lifo m ia P ress)

Hirst, Paul r e a litie s“ ,

1 9 9 7 : „ T h e g lo b a i e c o n o m y : m y th s and

International Affairs,

73

Hirst, Paul and Grahame Thompson

1999: Globalization in Question: The International Economy and the Possibilities of Governance (rev. edn, Cam bridge: P oli-

ty)

F ree P ress)

Heath, Anthony

(L o n d o n :

The Global Media: The New Missionaries o f Global Capitalism (L on d on : C a s se ll) Herrnstein, Richard J. and Charles Murray 1994: The Bell Curve: Intelligence and Class Structure in American Life (N e w York: F ree P ress)

k in so n and Joh n H ills (e d s),

ford: B la c k w e ll)

Harvey, David

Global Media and Local Resistance A m o ld )

Herman, Edward S. and Robert W . McChesney 1997:

(L on d on : S a g e )

Harrison, Martin

(C am b rid ge: P o lity )

Herman, Edvvard 1998: „ P riv a tisin g p u b lic sp a c e “ , in Daya Kishan Thussu (e d .), Electronic Empires:

Sočiai Mobility

(L on d on : F o n ­

H M S O (H er M a je s ty ’s S ta tio n ery O ffic e ) 1992:

Hebdige,Diek 1997: Cut ln ’Mix: Culture, Identity, and

H M S O (H er M a je s ty ’s S ta tio n ery O ffic e ) 1999:

1981:

Trends 22

taną)

Caribbean Music

Trends 29

(L o n d o n : M eth u en )

Heelas, Paul 1996: The New Age Movement: The Celebration o f the Self and the Sacralization o f Modernity (O xford : B la ck v v ell) Heidensohn, Frances 1985: Women and Crime (L o n ­

Held, David 1996: Models ofDemocracy (2n d edn, C am -

Sočiai

(L on d on : H M S O )

Hochschild, Arlie 1983: TlieManagedHeart: Commercialization o f Human Feeling

(B e r k e le y : U n iv e r sity

Hochschild, Arlie 1989: The Second Shift: Working Parents and the Revolution at Home (N e w

bridge: P o lity )

Held, David et ai. 1999: Global Transformations: Polities, Economies and Culture and

(C am b rid ge: P o lity )

Mae A. Briggs 1971:

„D ra-

m a tu r g ic a l d e s e x u a liz a t io n : th e s o c i o lo g y o f the va g in a i e x a m in a tio n “ , in

James M. Henslin

Studies in the Sociology ofSex ( N e w C en tu ry-C rofts)

Sočiai

(L on d on : H M S O )

o f C a lifo m ia P ress)

don: M a cm illa n )

Henslin, James M.

(L on d on : H M S O )

H M S O (H er M a je s ty ’s S ta tio n ery O ffic e ) 2 0 0 0 :

Trends 30

Sočiai

(e d .),

York: A p p leto n -

York: V i-

k in g )

Hochschild, Arlie

1997:

The Time Kind

( N e w York:

M etro p o lita n B o o k s )

Hodge, Robert

and David Tripp 1986: Children and Television: A Semiotic Approach (C am bridge: P olity) Hooks, Bell 1997: Bone Black: Memories o f Girlhood (L on d on : W o m e n ’s P ress)

654

BIBLIOGRAFIJA

Howarth, Catherine

et ai. 1999:

and Sočiai Exclusion 1999

Monitoring Poverty

(York: Jose p h R ow n tree

Hughes, Everett C .

1945: „ D ile m m a s and con trad iction s

American Journal of Sociology,

Hughes, Gordon

50

1 991: „ T a k in g c r im e s e r io u sly ? A

critical a n a ly sis o f N e w L e ft R e a lis m “ ,

Review,

Sociology

Observer, 1

1996: „ D ea th o f th e c o m p r e h e n siv e s“ ,

1987: „ E v e v e r su s the A d a m s o f the

Sunday Times,

Jensen, Arthur 1967:

6 S ep te m b er

„ H o w m u c h can w e b o o st IQ and

sc h o la s tic a c h ie v e m e n t? “

Review,

Harvard Educational

29

Foreign Affairs,

„O n e cla sh o f c iv iliz a tio n s? “

7 2 .3

1988: „T h e e x p e r ie n c e o f p so r ia sis under

treatm en t“ , in

Michael Būry and Robert Anderson

Living with Chronic lllness: The Experience o f Patients and their Families (L on d on : U n w in H y (e d s).

Iganski, Paul and Geoff Payne 1999:

„ S o c io -e c o n o m ic

restructuring and em p lo y m e n t: th e c a s e o f m in ority

British Journal o f Sociology, 5 0 Video Nights in Katmandu (N e w York:

eth n ic g ro u p s“ ,

Iyer, Pico 1989:

York:

F ree P ress)

Jobling, Ray

January

Huntington, Samuel 1993:

m an )

Johnson, Richard

1991: „ A n e w road to serfd om ? A

critica l h isto ry o f th e 1988 A c t “ , in E d u ca tio n C in

Education Limited: Schooling, Training and the New Right in England since 1979 (L o n d o n :

n ip II,

V in ta g e )

Illich, Ivan D.

1973:

Deschooling Society

(H arm on d s-

U n w in H y m a n )

worth: P en g u in )

Limits to Medicine

1976:

(L on d on : M arion

Jonės, Gili

1997: „Y outh h o m e le s s n e s s and the „under-

Robert MacDonald (ed .), Youth, the „ Underclass “ and Sočiai Exclusion (L on d on : R o u tle d g e ) Jonės, TVevor 1993: Britains Ethnic Minorities (L o n ­ c la s s ”“ , in

B o y a r s)

Innis, Harold A. 1950: Empire and Communications (O xford : O x fo rd U n iv e r s ity P ress)

Innis, Harold A.

1 951:

The Bias o f Communication

don: P o lic y S tu d ies In stitu te) J o se p h R o w n tr e e F o u n d a tio n 1995: J o se p h R o w n tr e e

(Toronto: T oronto U n iv e r s ity P ress) IPPR (Institute for P u b lic P o lic y R esea rch ) 1999:

Streets: Street Homelessness and Crime

Unsafe

(L on d on :

F o u n d a tio n In ą u iry in to In c o m e and W ealth (York: JK F )

Joshi, Heather

IP P R )

Young, Jock

1998: „ B r ea k in g w in d o w s: situ a tin g the

n e w c r im in o lo g y “ , in ( e d s ),

C h u rch “ ,

Jensen, Arthur 1979: Bias in Mental TestingiN e w

1

Hugill, Barry

Illich, Ivan

M ass.: H arvard U n iv e r s ity P ress)

Jenkins, Simon

F o u n d a tio n ) o f statu s“ ,

Jencks, Christopher 1994: The Homeless (C am b rid ge,

Paul Walton and Jock Young

The New Criminology Revisited

(L o n d o n :

and

Georgia Verropoulou 1999:

Maternal Employment and Child Outcomes (L ondon: S m ith In stitu te)

JoweII, Roger et ai. (e d s)

1996:

The 13th Report (A ld e rsh o t:

M a cm illa n )

Young, Jock 1999: The Exclusive Society: Sočiai

Judge, Ken

tancy: a critica l a p p ra isa l“ ,

(L on d on : S a g e )

311

and

Tom Schuller

1991:

Work: The Arrival o f the Ageless Society

Life after (L on d on :

Peter Willmort

The Symmetrical Family: A Study ofWork and Leisure in the London Region (L on d on : R o u tle d g e and K eg a n P aul) Jacobs, Jane 1 9 6 1 : The Death and Lift o f Great American Cities (N e w York: V in ta g e ) and

British Medical Journal,

Kamin, Leon J. 1977: The Science and Politics of IQ (H arm on d sw orth : P e n g u in )

Kanter, Rosabeth Moss 1977: Men and Women of the

H arp erC ollin s)

Young, Michael

D artm ou th )

1995: „ In c o m e d istrib u tion and life e x p e c -

Exclusion, Crime and Difference in Late Modernity

Young, Michael

British Sočiai Attitudes:

Jahoda, Marie, Paul F. Lazarsfeld

1973:

and

Hans Zeisel

1972: Marienthal: The Sociography o f an Unemployed Community (L on d on : T av isto c k ; first pub. 1 933)

Janus, S. S. and D. H. Heid Bracey 1980:

„R u n aw ays:

p o m o g r a p h y and p ro stitu tio n “ , m im e o , N e w York

Corporation

(N e w York: B a s ic B o o k s )

Kasarda, John D. and Morris Janowitz m u n ity attach m en t in m a ss s o c ie ty “ ,

ciological Review,

1974: „ C o m ­

American So-

39

Kautsky, Joseph 1982: The Politics of Aristocratic Empires

(C h a p e l H ill: U n iv e r s ity o f N o rth C a ro lin a

P ress)

Kelling, George

L . and

Catherine

M.

Coles

1997:

Fixing Broken Windows: Restoring Order and Reducing Crime in our Communities (N e w York: Free Press)

655

BIBLIOGRAFIJA

Kelly, Liz 1988: Surviving Sexual Violence (C am b rid ge: Kelly, Michael P.

19 9 2 :

Colitis

(L o n d o n : T a v is to c k /

Kelsey, Tim 1996: „I w a n t

to liv e for e v e r “ , Sunday Ti­ mes News Review, 7 January Kepei, Gilles 1994: The Revenge of God: TheResurgence of Islam, Christianity and Judaism in the Modern World (C am b rid ge: P o lity ) Kingdom, John 1999: Government and Politics in Britain (rev. ed n , C am b rid ge: P o lity ) Kinsey, Alfred C. et ai. 1948: Sexual Behaviour in the Human Malė (P h ila d elp h ia : W. B . S au n d ers) Kinsey, Alfred C. et ai. 1953: Sexual Kehaviour in the Human Female (P h ila d elp h ia : W. B . S au n d ers)

Knorr-Cetina, Karen

and

Aaron V. Cicourel

(e d s)

Advances in Sočiai Theory and Methodology: Towards an Interpretation o f Micro- and MacroSociologies (L on d on : R o u tle d g e and K eg a n P aul) 1981:

Koser, Khalid and Helma Lutz, 1998: „T h e n e w

m igra-

tion in Europe: c o n te x ts, c o n stru ctio n s and re a litie s“, in Khalid Koser and Helma Lutz (e d s), The New Migration in Europe: Sočiai Constructions and Sočiai Realities (B a sin g sto k e : M a c m illa n ) Krupat, Edward 1985: People in Cities: The Urban Environment and its Effects (C am b rid ge: C am b ridge U n iv e r sity P ress)

Kumar, Vinod 1993: Poverty and Ineąuality in the UK and the Effects on Children

(L o n d o n : N a tio n a l C h il-

d ren ’s B ureau) 1971:

Self and Others

(H arm on d sw orth :

York:

R a n d o m H o u se )

Lewis, Suzan and Karen Taylor 1996:

„E valu atin g the

im pact o f fa m ily frien d ly e m p lo y e r p o lic ie s: a c a se

Suzan Lewis and Jeremy Lewis (ed s), The Work-Family Challenge: Rethinking Employment

stu d y“ , in

(L on d on : S a g e )

Lewontin, Richard C. 1995: „ S ex , lie s and so č ia i Scien­ c e “, New York Review of Books, 20 A p ril Lie, Suzanne S. and Virginia E. O’Leary 1990: Storming the Tower: Women in the Academic World (L on d on : K o g a n P a g e )

Liebert, Robert M., Joyce N . Spratkin and M. A. S. Davidson 1982: The Early Window: Effects ofTelevision on Children and Youth

(L on d on : P ergam on

P ress)

Lilley, Sarah-Jane et

ai. 1996: British Sočiai Attitudes and Northern Ireland Sočiai Attitudes Surveys: Technical Report (L on d on : S o č ia i and C o m m u n ity P la n n in g R esea rch )

Lini, Lin Lean 1998: The Sex Sector: The Economic and Sočiai Bases o f Prostitution in Southeast Asia (G en ev a : Intern ational Labour O rgan ization )

Lipset, Seymour Martin and Reinhard Bendix Sočiai Mobility in Industrial Society

1959.

(B e r k e le y :

U n iv e r sity o f C a lifo m ia P ress)

Locke, John 2 0 0 0 :

„C an a se n se o f c o m m u n ity flourish

in c y b e r sp a c e ? “

P en g u in )

Guardian,

11 M arch

Logan, John R. and Harvey L. Molotch 1987: Urban Fortunes: The Political Economy of Place (B erk eley:

Lantenari, Vittorio

TheReligions ofthe Oppressed: A Study of Modern Messianic Cults (N ew York: Knopf) Laumann, Edward O. et ai. 1994: The Sočiai Organization o f Sexuality: Sexual Practices in the United States (C h icago: U n iv e r s ity o f C h ic a g o P ress) 1963:

Lazarsfeld, Paul F., Bernard Berelson and Hazel Gaudet 1948: The People s Choice ( N e w York: C olu m b ia Lea, John and Jock Young about Law and Order?

U n iv e r sity o f C a lifo m ia P ress)

Lorber, Judith

1994:

1984:

What Is To Be Done

Leadbeater, Charles 1 9 9 9 .Livingon ThinAir: TheNew

Lull, James

1997: „C h in a tu m ed o n (rev isited ): te le -

v isio n , reform and resista n ce“, in

ny-Mohammadi et

ai. (e d s),

text: A Reader (L on d on : Guardian,

Annabelle Sreber-

Media in Global Con-

A m o ld )

„C an m others really h ave a career?“

2 4 January

(L on d on : F a m ily L aw )

Lyon, David 1994: The Electronic Eye: The Rise of

(L on d on : V ik in g )

Leisering, Lutz and Stephan Leibfried 1999: Time and b rid ge U n iv e r sity P ress)

(N e w H a-

Lyon, Christina and Peter de Cruz 1993: ChildAbuse

(L on d on : P e n g u in )

Poverty in Western Welfare States (C am b rid ge:

Paradoxes of Gender

ven , C onn.: Y ale U n iv e r sity P ress)

Lynch, Finola 2 0 0 0 :

U n iv e r sity P ress)

Economy

(E n g le w o o d C liffs , N .J.:

P ren tice H a li)

Lewis, Oscar 1961: The Children ofSanchez (N e w

R o u tle d g e )

Laing, R. D.

Lemert, Edwin 1972: Human Deviance, Sočiai Problems and Sočiai Control

P o lity )

C am ­

Surveillance Society

(C am bridge; P o lity )

Lyotard, Jean-Franęois 1985: ThePostmodern Condition

(M in n e a p o lis: U n iv e r sity o f M in n e so ta P ress)

656

BIBLIOGRAFIJA

Mac an Ghaill, Mairtin 1994: The Making ofMen: Masculinities, Sexualities and Schooling

(B u ck in g h a m :

Guardian,

2 0 0 0 : „ N ū n q u its o v e r w o m e n p riests“ , 12 January

Merton, Robert K.

O p en U n iv e r sity P ress)

Macgregor, Susanne

Meek, James

Sočiai Theory and Sočiai

1957:

Ben Pimlott 1991: „ A c tio n and in action in the c itie s“, in Macgregor and Pimlott,

Michels, Roberto

Tackling the Inner Cities: The 1980s Reviewed, Prospects for the 1990s (O xford : C la ren d o n P ress)

Middleton, Sue, Kari Ashvvorth and Ian Kraithwaite

and

Maclntyre, Sally 1997: „T h e B la c k

R ep ort and b eyon d :

Sočiai Science and Medicine, 4 4 Stewart Lansley 1985: PoorBritain

w h at are the issu e s? “

Mack, Joanna and Mack, Joanna

and Stewart Lansley 1992: Breadline Britain 1990s: The Findings o f the Television Series

McKeown, Thomas

1 9 7 9 : The Role o f Medicine: Dream, Mirage or Nemesis? (O x fo rd : B la c k w e ll) McLuhan, Marshall 1964: Understanding Media (L o n ­

Political Parties

( N e w York:

F ree P ress; first p u b . 1 9 1 1 ) 1997: Small Fortunes: Spending on Children, Childhood Poverty and Parental Sacrifice (York: Josep h R o w n tree F o u n d a tio n )

Racism after „Rače Relations“

1993:

(L on d on : R o u tle d g e )

Miller, Patrick McC.

and

Martin Plant

1996: „D rin-

year o ld s in the U n ite d K in g d o m “ ,

Journal,

British Medical

313

Mills, Charles 1997: The Račiai Contract{Ithaca, N .Y .: C o m e ll U n iv e r s ity P ress)

don: R o u tle d g e and K e g a n P a u l)

Macpherson, Sir W. 1999: The Stephen Lawrence

Mills, C. Wright 1956: The Power Elite (O xford:

O xford

U n iv e r s ity P ress)

(L on d on : S ta tio n ery O ffic e )

Malinowski, Bronislaw 1982: „Magic, Science and (L o n d o n : S o u v e n ir

Mills, C. Wright

The Sociological Imagination

1970:

(H arm on d sw orth : P e n g u in )

Milne, A. H. Hatzidimitradou and T. Harding

P ress)

Malthus, Thomas Population

1976:

Essay on the Principle o f

( N e w York: N o rto n ; first pub. 179 8 )

Marshall, Gordon and David Firth

1999: „ S o č ia i m o -

b ility and p erso n a i sa tisfa c tio n : e v id e n c e from ten c o u n tr ies“ ,

British Journal of Sociology, 5 0 ai. 1988: Sočiai Class in Modern

Marshall, Gordon et Britain

1967:

k in g , sm o k in g and illic it drug ū se a m o n g 15 and 16

(L on d on : L o n d o n W eek en d T e le v isio n )

Religion ", and Other Essays

(rev. ed n , G le n c o e : F ree P ress)

Milės, Robert

(L on d on : G eo rg e A lle n and U n w in )

lnąuiry

Structure

Development

1973:

Class, Citizenship and Sočiai

(W estp ort, C on n .: G reenvvood)

Martineau, Harriet

Miner, Horace

1962:

Society in America

1956: „ B o d y ritual a m o n g the N a c ir e -

American Anthropologist, 58 Mintzberg, Henry 1979: The Structuring o f Organizations (E n g le w o o d C liffs , N .J.: P ren tice H ali) m a“,

m ily “ ,

(G ard en

C ity, N.Y .: D o u b le d a y ; first p u b . 1 8 3 7 )

Mason, Angelą and Anya Palmer 1996: Queer Bashing: A National Survey o f Hate Crimes against Lesbian and Gay Men (L on d on : S to n e w a ll) Mason, David 1995: Rače and Ethnicity in Modern Bri­ tain (O xford : O x fo rd U n iv e r s ity P ress) Matthews, Roger and Jock Young (e d s) 1986: Confronting Crime (L on d on : S a g e ) Meadows, Donella H. et ai. 1974: TheLimits to Growth: A Reportfor the Club ofRome s Project on the Predicament of Mankind (2nd edn, N e w York: U niverse B ooks) Meadovvs, Pamela (ed .) 1996: The Future ofWork: Contributions to the Debate (Y ork: Y P S )

1982: „C h in a and the o n e ch ild fa-

New Society,

Mitchell, Juliet

don: H ein em a n n )

Marshall, T. H.

Later Lifestyles: A Survey by Help theAged and Tours Magazine (L on d on : H elp th e A g e d )

Mirsky, Jonathan

(L on d on : H u tc h in so n )

Marshall, T. H. 1963: Sociology at the Crossroads (L o n ­

1999:

1973:

18 F ebruary

Psychoanalysis and Feminism

(L on d on : A lle n L an e)

Mitnick, Kevin 2 0 0 0 : dian,

„ T h ey c a ll m e a c rim in a l“ ,

Guar­

2 2 F ebruary

Modood, Tariq 1991: „T h e Policy and Politics,

Modood, Tariq A s ia n s “ ,

In d ian e c o n o m ic s u c c e s s “ ,

19

1994: „ P o litic a l b la c k n e ss and B ritish

Sociology,

Modood, Tariq et ai.

28

Ethnic Minorities in Britain: Diversity andDisadvantage (L on d on : P o lic y S tu d ies 1997:

In stitu te)

Mohammadi, Ali 1998: „ E lec tro n ic em pires: an Isla m ic p e r s p e c tiv e “ , in Daya Kishan Thussu (e d .), Elec­ tronic Empires: Global Media and Local Resistance

Molnar, Alex 1996: Giving Kids the Business: The Commercialization o f America s Schools C olo.: W e stv ie w )

(B o u ld er,

657

BIBLIOGRAFIJA

Molotch, Harvey and Deirdre Boden

Ohmae, Kenichi

so č ia i structure: d isc o u r se , d o m in a n c e and the W ater-

1990: The Borderless World: Power and Strategy in the Industrial Economy (L on d on :

American Sociological Review, 5 0 Ethnic Statistics and the 1991 Census

Ohmae, Kenichi 1995: The End o f the Nation State: The

1985: „T alk in g

gate h e a rin g s“,

Moore, R.

1995:

C o llin s)

Rise of Regionai Economies

(L ondon: R u n n y m e d e T rust)

(L on d on : F ree P ress)

Morris, Lydia 1993: Dangerous Classes: The Under-

Omi, Michael and Howard Winant

class and Sočiai Citizenship (L on d on : R o u tle d g e ) Moynihan, Daniel P. 1965: The Negro Family: A Case for National Action (W a sh in g to n D C : U S G o v e r n ­

Ouchi, William G.

1979: „ A co n c e p tu a l fram ew ork for

the d e sig n o f o rg a n iza tio n a l c o n tro l m e c h a n ism s“ ,

m en t P rintin g O ffic e )

Mumford, Lewis 1973: Interpretations and Forecasts (L on d on : S eek er and W arburg)

Muncie, John 1999: Youth and Crime: A Critical Introduction

1994: Račiai Formation in the United States: From the 1960s to the 1990s (2 n d ed n , N e w York: R o u tle d g e )

Management Science, 25 Ouchi, VYilliam G. 1981: Theory Z: How American Bu­ siness Can Meet the Japanese Challenge (R ea d in g , M ass.: A d d iso n -W e sle y )

(L on d on : S a g e )

Murdoch, Rupert 1994: „T h e

cen tu ry o f netvvorking“ ,

Eleventh Annual John Bonython Lecture,

C en tre for

Owen, D.

1992:

Patterns,

Ethnic Minorities in Britain: Settlement

1991 C e n su s S ta tistica l P aper n o. ^ N a t i o ­

nal E th n ic M in o rity D ata A r c h iv e

In d ep en d en t S tu d ies, A u stra lia

Murdock, George 1949: Sočiai Structure

( N e w York:

Pahl, Jan

1989:

Money and Marriage

(B a sin g s to k e :

M a c m illa n )

M a cm illa n )

Murray, Charles A. 1984: Losing Ground: American

Park, Robert E. 1952: Human Communities: The City

Sočiai Policy, 1950-1980 ( N e w York: B a s ic B o o k s ) Murray, Charles 1990: The Emerging British Underclass (L on d on : In stitu te o f E c o n o m ic A ffa ir s)

Parry, Noel and Jose Parry

Nazroo, James 1995:

Parsons, Talcott 1952: The Sočiai System (L on d on :

„ U n c o v e r in g g en d er d iffe r e n c e s

in the ū se o f m arital v io le n c e : the e ffe c t o f m eth o d o lo g y “ ,

Sociology,

Negroponte, Nicholas

1995:

Being Digital

(L on d on :

„ H ap p y e v e r after“ ,

Guardian,

Noel, Gerard 1980: The Anatomy of the Catholic Church

Guardian,

11 M arch

Paul, Diana Y. 1985: Women in Buddhism: Images of (B erk eley :

U n iv e r s ity o f C a lifo m ia P ress)

Crime and Deviance

The Captured Womb: A History of the Medical Care o f Pregnant Women (O x fo r d : 1984:

1999: Grav Dawn: How the Corning Age Wave will Transform America - and the World

Phillips, Tim 1999: „ A dian,

ai. 1994: „ L ife stress, su p p ort and c la ss

in eąu ality: e x p la in in g th e h ea lth o f w o m e n and c h il-

European Journal o f Public Health, 4 1999: „C h ild -

ren, parental e m p lo y m e n t and ed u cation al attainm ent: an E n g lish c a se stu d y “ ,

Cambridge Journal o f Eco-

sin g le sk ili is not e n o u g h “,

Guar­

2 8 O cto b er

Philo, Greg

B la c k w e ll)

O’Brien, Margaret and Deborah Jonės

(L on d on : P lu to P ress)

( N e w York: R a n d o m H o u se )

(O xford: M artin R o b ertso n )

nomics, 23

„C an a s e n s e o f co m m u n ity flou rish

Peter G . Peterson

(L on d on : H od d er and S to u g h to n )

Oakley, Ann 1974: The Sociology o f Housework

dren“ ,

Pascoe, Eva 2 0 0 0 :

Pearce, Frank 1976: Crimes of the Powerful: Marxism,

O ctob er

Oakley, Ann et

Ta-

and Robert E. Balęs 1956: Family: Socialization andInteraction Process (L ondon: R ou t­

the Feminine in the Mahavana Tradition

(C am b rid ge: P o lity )

Neustatter, Angelą 1999:

Oakley, Ann

The Rise of the Me­

v isto c k )

in c y b e r sp a c e ? “

H od d er and S to u g h to n )

22

1976:

(L on d on : C ro o m H e lm )

le d g e and K e g a n P au l)

31

Nettleton, Sarah 1995: The Sociology o f Health and Illness

dical Profession

(N e w York: F ree P ress)

Parsons, Talcott

Sociology; 29

Neale, Bren and Carole Smart 1997: „E xp erim en ts w ith p aren thood “ ,

and Human Ecology

Review,

1991: „ S e e in g is b e lie v in g “ ,

Sočiai Studies

M ay

Phizacklea, Annie and Carol Wolkowitz

Homeworking Women: Gender, Racism and Class at Work 1995:

(L on d on : S a g e )

Pierson, Christopher 1994: Dismantling the Welfare State? Reagan, Thatcher and the Politics of Retrenchment (C am b rid ge: C a m b rid g e U n iv e r sity P ress)

658

BIBLIOGRAFIJA

Pilkington, Edvvard 1992: m en t“ ,

Guardian,

„ H a p less d em o cra tic exp eri-

2 8 January

Piore, Michael J.

and Charles E. Sabel 1984: The Second lndustrial Divide: Possibilities for Prosperity (N e w York: B a s ic B o o k s )

Plummer, Kenneth tive Account

1975:

Sexual Stigma: An Interac­

(L on d on : R o u tle d g e and K eg a n P aul)

Pollak, Otto 1950: The Criminality ofWomen (P h ila d el-

and Class,

and

Susan J. Palmer

(e d s) 1997:

Millennium, Messiahs, and Mayhem: Contemporary Apocalyptic Movements (L on d on : R o u tle d g e ) Rosenau, James N. 1997: Along the Domestic-Foreign Frontier: Exploring Governance in a Turbulent World (C am b rid ge: C a m b rid g e U n iv e r s ity P ress)

Rosener, Judy B. 1997: America s Competitive Secret: Women Managers

(N e w York: O x fo r d U n iv e r s ity

P ress)

phia: U n iv e r sity o f P e n n sy lv a n ia P ress)

Pollert, Anna

Robbins, Thomas

1988: „ D ism a n tlin g f le x ib ility “ ,

Capital

Rossi, Alice 1973: M artin eau , in

no. 3 4

P resid en t’s C o m m issio n on O rg a n ized C rim e 1986:

Re-

„T h e first w o m a n so c io lo g is t: Flarriet

The Feminist Papers: From Adams to

de Beauvoir (N e w

York: C o lu m b ia U n iv e r sity P ress)

(W ash in gton

Rubin, Lillian 1990: The Erotic Wars: What Happened

Quah, Danny 1999: The Weightless Economy in Eco-

Rubin, Lillian B. 1994: Families on the Fault Line (N e w

cords o f Hearings, June. 24-26, 1985

to the Sexual Revolution?

DC : U S G o v ern m en t P rintin g O ffic e )

nomic Development

(L on d on : C entre for E c o n o m ic

P erform an ce)

Rakė, Katherine (e d .) Lifetime

2000:

Women s Incomes over the in e ą u a lity and „race” :

so m e critical r e fle c tio n s on the c o n c e p t o f „ so č ia i ex c lu s io n ”“ ,

Ethnic and Račiai Studies,

Redman, Peter 1996:

York: H a rp erC o llin s)

Rutherford, Jonathan 1988: „ W h o ’s that m a n “ , in Rowena Chapman and Jonathan Rutherford (e d s), Malė Order: Unwrapping Masculinity

(L on d on : S tation ery O ffic e )

Ratcliffe, Peter 1999: „ H o u sin g

( N e w York: Farrar)

Rutherford, Jonathan

Rowena Chapman 1988: Rovvena Jonathan Rutherford (e d s), Malė and

„ T h e fo rw a rd m a rch o f m e n h a lte d “ , in

22

„ E m p o w e r in g m e n to d ise m -

Chapman

and

p o w er th e m se lv e s: h e te r o se x u a l m a sc u lin itie s , H IV

Order: Unwrapping Masculinity (L on d on :

and the co n tra d ictio n s o f a n ti-o p p r e ssiv e e d u ca tio n “ ,

and W ishart)

in

Mairtin Mac an Ghaill (ed .), Understanding Mas­

culinities

(B u ck in g h a m : O p en U n iv e r s ity P ress)

Reeves, Richard 1999: Guardian,

Reid, Ivan et

„ R ela x , y o u ’re a g o o d m u m “ ,

10 O ctob er

Private Schooling: Tradition, Chan-

ge and Diversity

Sabel, Charles F.

1982: WorkandPolitics: The Division o f Labour in Industry (C am b rid ge: C am b rid ge U n i­ v ersity P ress)

Reskin, Barbara and Irene Padavic

1994:

Women and

Oaks, Calif.: Pine F oige Press)

Rex, John and Robert Moore

Race, Community and Conflict: A Study of Sparkbrook (O xford: O xford 1967:

1999: „ D e se r v in g

v ictim s? S ex u a l status and the s o č ia i c o n stru ctio n o f

Sociological Review, 4 7 Riesman, David 1961: The Lonely Crowd: A Study of the Changing American Character ( N e w H a v e n , v io le n c e “ ,

C onn.: Y ale U n iv e r sity P ress)

Ritzer, George 1996: The McDonaldization ofSociety: An Investigation into the Changing Character o f Contemporary Sočiai Life (rev. ed n , T h ou san d O ak s, C alif.: P in e F orge P ress)

Sassen, Saskia 1991: The Global City: New York, Lon­ don, Tokyo

(P rin ceton : P r in c eto n U n iv e r sity P ress)

Sassen, Saskia 1998: Globalization andits Discontents: Essays on the Mobility o f People and Money

(N e w

York: N e w P ress)

U n iv e r sity P ress)

Richardson, Diane and Hazel May

Psychoanalysis and Feminism (L on d on : T a v isto c k ) 1992: Alternative Medicine in Britain

Saks, Mike (e d .)

(O xford : C laren d on P ress)

(O xford : C h ap m an )

Men at Work (Thousand

L aw ren ce

Sayers, Janet 1986: Sexual Contradiction: Psychology,

ai. 1991: „T h e e d u c a tio n o f the e lite “ , in

G. W alford (ed .).

(L o n d o n :

L a w r en ce and W ishart)

Saunders, Peter 1990: Sočiai Class and Stratification (L on d on : R o u tle d g e )

Saunders, Peter

1996: Uneąual būt Fair? A Study of Class Barriers in Britain (L on d on : IE A H ealth and

W elfare U n it)

Savage, Mike et

ai. 1992: Property, Bureaucracy, and Culture: Middle Class Formation in Contemporary Britain (L on d on : R o u tle d g e ) Searman, Leslie George 1982: The Scarman Report (H arm on d sw orth : P e n g u in )

659

BIBLIOGRAFIJA

Schiller, Herbert I. 1989: Culture Ine.: The Corporate Takeover of Public Expression

( N e w York: O x fo rd

U n iv e r sity P ress) y e t the p o st-im p e r ia list

Critical Studies in Mass Communications,

8

Schvvarz, John and Thomas Volgy 1992: The Forgotten Americans

Scott, John

( N e w York: N o rto n )

1991:

Who Rules Britain? (C am b rid ge:

Po-

Scott, Sue and David Morgan 1993: „ B o d ie s in a s o ­ č ia i la n d se a p e “ , in Sue Scott and David Morgan (e d s),

Body Matters: Essays on the Sociology of the

Body

(L on d on : P a lm er P ress)

Scriven, Jeannie 1984: „ W om en at w o rk in S w e d e n “ , in Marilyn J. Davidson and Gary L. Cooper (e d s), Working Women: An International Survey

(N e w

Seidman, Steven 1997: Difference Troubles: Queering Sočiai Theory andSexual Politics (C am b rid ge:

C am ­

b rid ge U n iv e r sity P ress)

Sennett, Richard 1993: The Conscience o f the Eye: The Design and Sočiai Life o f Cities

(L on d on : F aber and

Faber)

Sennett, Richard 1998: The Corrosion of Character: The Personai Conseąuences o f Work in the New Capitalism (L on d on : N o rto n ) „ L ead ers and le a d in g artic-

les: ch aracterization o f Joh n M ajor and T on y B lair in the ed ito ria ls o f th e n a tio n a l d a ily p r e ss“ , in

Crewe, Brian Gossehalk

and

John Bartle

Ivor

(e d s),

Political Communications: WhyLabour Won the Ge­ neral Election o f 1997 (L o n d o n : Frank C a ss) Sharma, Ursula 1992: Complementary Medicine Today: Practitioners and Patients (L o n d o n : R o u tle d g e ) Sheldon, William A. 1949: Varieties of Delinąuent Youth (N e w York: H arper)

Skellington, Richard w ith Paulette Morris 1996: „Ra­ če“ in Britain Today (2 n d ed n , L on d on : S a g e) 1979: States and Sočiai Revolutions: A Comparative Analysis o f France, Russia and China

Skocpol, Theda

(C am b rid ge: C a m b rid g e U n iv e r s ity P ress)

Slapper, Gary and Steve Tombs 1999: Corporate Crime (E ssex : L o n g m a n )

Ellis Gashmore and Eugene McLaughlin (ed s),

Out of Order? Policing Rlack People (London:

R out­

led g e)

Sreberny-Mohammadi, Annabelle 1992: „ M e d ia in te g ration in the T hird W orld “ , in B. Gronbeck et ai. (e d s),

Media, Consciousness and Culture

(L ondon:

Sreberny-Mohammadi, Annabelle et ai. (eds)

1997: Me­ dia in a Global Context: A Reader (London: A m o ld ) Stanton, Elizabeth Cady 1985: The fVoman s Bible: The Original Feminist Attack on the Bible (E dinburgh: P o ly g o n B o o k s ; first pub. 1 8 9 5 )

Stanworth, Michelle 1984:

„W om en and c la s s an alysis:

a rep ly to John G o ld th o rp e“ ,

Sociology,

18

Future o f Religion, Secularism, Revival, and Cult Formation (B erk eley : U n iv e r sity o f C a lifo m ia P ress) Statham, June 1986: Daughters and Sons: Experiences o f Non-sexist Childraising (O xford : B la c k w e ll) Stone, Jennie 2000: Losing Perspective: Global Affairs in British Terrestrial Television 1989-1999 (L ondon: Intern ational B r o a d c a stin g Trust)

Straus, Murray A. and Richard J. Gelles

1986: „ S o -

c ie ta l c h a n g e and c h a n g e in fa m ily v io le n c e from 1975 to 1985 as r e v e a le d b y tw o n a tion al su r v e y s“ ,

Journal o f Marriage and the Family, 4 8 Sullivan, Andrew 1995: Virtually Normai: An Argument about Homosexuality (L on d on : P icad or)

Sullivan, Oriel

1997: „T im e w a its for no (w o)m an : an

in v e stig a tio n on the gen d ered e x p e r ie n c e o f d o m e stic tim e “ ,

Sociology,

31

Sutherland, Edwin H. 1949: Principles of Criminology (C h ic a g o : L ip p in co tt)

Education for Ali: Report of the Committee into the Education o f Ethnic Minority Children (L on d on : H M S O ) Sydie, R. A. 1987: Natūrai Women, Cultured Men: A Feminist Perspective on Sociological Theory (N e w S w an n C o m m itte e 1985:

York: M eth u en )

Taylor, Ian, Paul Walton and Jock Young

1973: The New Criminology: For a Sočiai Theory of Deviance (L on d on : R o u tle d g e and K e g a n P aul)

Smart, Carol and Bren Neale 1999: Family Fragments? (C am b rid ge: P o lity )

Thomas, W. I. and Florian Znaniecki Peasant in Europe and America

Smith, Donna 1990: Stepmothering (L on d on : H arvester) H M SO )

1991: „P o lic in g and

Stark, Rodney and William Sims Bainbridge 1985: The

York: W ile y )

S o č ia i E x c lu s io n U n it 1999:

Tim Rackett

S age)

lity, 1 9 9 1 )

Seymour-Ure, Colin 1998:

and

urban unrest: rotten con stitution and p o lic y resp on se“, in

Schiller, Herbert I. 1991: „ N o t era“ ,

Solomos, John

Single Pregnancy (L on d on :

1966:

ThePolish

( N e w York: D over;

first pub. in 5 v o ls 1 9 1 8 -2 0 )

Thompson, John B. 1990: Ideology and Modern Culture (C am b rid ge: P o lity )

660

BIBLIOGRAFIJA

Thompson, John B.

1995: The Media and Modernity: A Sočiai Theory o f the Media (C am b rid ge: P o lity ) Thompson, Warren S . 1929: „ P o p u la tio n “ , American Journal o f Sociology, 3 4

Thussu, Daya Kishan

1999: „ P riv a tizin g the a in v a v es:

ihe im pact o f g lo b a liz a tio n o n b ro a d ca stin g in India“ ,

Media, Culture and Society,

dren Learning, Talking and Thinking at Home and at School (L on d on : F on tan ą) Tough, Joan 1976: Listening to Children Talking (L o n ­ don: W ard L o c k E d u ca tio n a l)

Tovvnsend, Peter 1979: Poverty in the United Kingdom (H arm on d sw orth : P e n g u in )

don

1987:

Poverty and Labour in Lon­

T U C , London

Troeltsch, Ernst 1981: The Sočiai Teaching o f the (2 v o ls , C h ica g o : U n iv e r sity o f

C h ic a g o P ress) U N D P (U n ited N a tio n s D e v e lo p m e n t P rogram m e) 1998:

Human Development Report

(O xford : O x fo rd U n i­

v e r sity P ress) U N D P (U n ited N a tio n s D e v e lo p m e n t P rogram m e) 1999:

Human Development Report

(O xford : O x fo rd U n i­

Theorizing Patriarchy

(O xford :

Walker, Carol Review,

1994: „ M a n a g in g p o v e r ty “ ,

Sociology

A p ril 1995: „ C o u ld y o u b e a fitn e ss ju n k ie ? “

Independent, 4

D ecem b er

Wallis, Roy 1984: The Elementary form s o f New Religious Life (L on d on :

R o u tle d g e and K eg a n P aul)

Warde, Alan and Kevin Heatherington 1993:

„A ch an-

g in g d o m e stic di v is io n o f labour? Issu e s ot m easu rem e n t and in te r p r e ta tio n “ .

Work, Employment and

W aterh ou se In ąu iry 2 0 0 0 :

Lošt in Care,

report o f the Tri­

ch aired b y S ir R o n a ld W aterh ou se (L on d on : S tation ery O ffic e )

Webb, Rob and Hal Westergaard

1991: „ S o č ia i strati­

fic a tio n , cu lture an d e d u c a tio n “ , Sociology Review, 1

Weber, Max

1951:

The Religion of China

(N e w York:

F ree P ress)

Weber, Max

1952:

Ancient Judaism

1958:

The Religion of India

(N e w York: F ree

P ress)

Weber, Max

(N e w York:

F ree P ress)

v e r sity P ress)

ce,

1990:

B la c k w e ll)

būnai o f In ąu iry in to the A b u se o f C h ild ren in C are...,

Trades U n io n C o n g r e ss 2 0 0 0 : „ Q u a lify in g for ra cism “ ,

U rban Task F orce 1999:

Walby, Sylvia

Society, 7

(L on d on : L o w P a y U n it)

Christian Churches

Michael Mann (e d s), Gender and Stratification

(O xford : B la c k w e ll)

Walker, Niek

21

Tizard, Barbara and Martin Hughes 1984: Young Chil-

Townsend, Peter et ai.

and

Towards an Urban Renaissan-

fin ai report o f the U rb an T ask F o rce, ch aired b y

Lord R o g ers o f R iv e r sid e (L on d on : D ep artm en t o f the E n viron m en t, T ransport and the R e g io n s)

Weber, Max

1963:

The Sociology o f Religion

(B o sto n ,

M ass.: B e a c o n )

Weber, Max 1976: The Protestant Ethic and the Spirit o f Capitalism

(L on d on : A lle n and U n w in ; first pub.

in Contemporary Societies (L on d on : S a g e ) Capital Punishment 1997,

1904-1905) Weeks, Jeffrey 1986: Sexuality (L on d on : M eth u en ) Weeks, Jeffrey et ai. 1999: „P artners b y ch o ic e : e ą u a li-

S ta tistics B u lle tin (W a sh in g to n D C : U S G overn m en t

ty, p o w e r an d c o m m it m e n t in n o n -h e t e r o s e x u a l

P rintin g O ffic e )

rela tio n sh ip s“ , in

Urry, John 1990: The Tourist Gaze: Leisure and Travel U S B u reau o f Ju stice 1998:

van Gennep, Arnold

1977:

The Rites o f Passage

(L ondon: R o u tle d g e and K e g a n P aul; first pub. 1908)

Vidai, Denis

1 9 9 8 : „ W h e n t h e g o d s d r in k m ilk !

E m p iricism and b e l i e f in co n tem p o ra r y H in d u ism “ ,

South Asia Research,

18

Vogler, Carolyn and Ian Pahl 1994:

„ M on ey, p o w er and

Sociological Review, 42 Managing likę a Man: Women and Men in Corporate Management (C a m b rid g e: in e ą u a lity in m arriage“ ,

Wajcman, Judy

1998:

P o lity )

Walby, Sylvia A.

1986: „G ender, c la s s and stratification:

tow ard a n e w ap p roach “ , in

Rosemary Crompton

Grabam Allen (ed .). The Sociology

o f the Family: A Reader

Weitzman, Lenore et ai.

(O xford : B la c k w e ll)

1972: „ S e x u a l so c ia liz a tio n in

American Journal of Sociology, 77 Wells, John 1995: Crime and Unemployment (L on d on : p ie tu r e b o o k s fo r p r e s c h o o l c h ild r e n “ ,

E m p lo y m e n t P o lic y In stitu te)

Westergaard, John 1995: Who Gets What? The Hardening o f Class Ineąuality in the Late Twentieth Century (C am b rid ge: P o lity ) White, Michael and Malcolm Trevor 1983: UnderJapanese Management: The Experience of British Workers (L on d on : H e in e m a n n )

Wilkins, Leslie T. 1964: SočiaiDeviance: SočiaiPolicy: Action and Research

VVilkinson, Helen

No Turning Back

(L o n d o n :

D e m o s)

Children: Work, Relationships and Politics for 1834 year olds in Britain Today (L on d on : D e m o s ) Wilkinson, Richard 1996: Unhealthy Societies: The Afflictions o f Ineąuality (L on d on : R o u tle d g e ) VVilIiams, Simon J. 1993: Chronic Respiratory Illness (L ondon: R o u tle d g e )

Willis, Paul 1977: Learning to Labour: How Working Class Kids Get Working Class Jobs

(L on d on : S a x o n

VVillmott, Peter 1963: The Evolution o f a Community: A Study o f Dagenham after Forty Tears

(L on d on :

Woolgar, Steve and Dorothy Pawluch

1985: „O n to lo -

e x p la n a tio n s“ ,

Sočiai Problems, 3 2 World Development Report

W orld B a n k 2 0 0 0 :

(N e w

York: O x fo rd U n iv e r s ity P ress)

VVorrall, Anne 1990: Offending Women: Female Lawbreakers and the Criminal Justice System

(L ondon:

R o u tle d g e )

VVorsley, Peter 1970: The Trumpet Shall Sound: A Study of„C argo