35 0 68KB
VIEŠOJO KALBĖJIMO IŠPLĖSTINIS PLANAS
Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje (V. Krėvė, Putinas)
I. II.
Nėra nieko svarbiau, kaip laisva žmogaus valia į troškimus ir svajones. Vis dėto, nutinka taip, kad tenka rinktis tarp prigimties ir puoselėjamų vertybių. Lietuvių literatūros neoromantikas Vincas Krėvė vaizduoja žmogų, kuris išsižada prigimtinių įsitikinimų dėl puoselėjamų vertybių. Tuo tarpu simbolistas Vincas Mykolaitis–Putinas parodo žmogų, kovojantį dėl savo prigimties troškimų. 1. Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja viduramžių Lietuvos laisvės gynėją, išsižadantį savo prigimtinių įsitikinimų dėl vertybių, aktualių karalystei: a) dramos herojus yra diplomatiškas, aštraus proto tautos gynėjas; b) rūpindamasis gimtine ir jos gyventojais jis yra priverstas išsižadėti prigimtinio tikėjimo stabais; c) nesavanaudiškas valdovo Skirgailos sprendimas priimti krikštą papiktina tautą. Dalinė išvada: Minėtoje dramoje žmogus yra priverstas išsižadėti pagoniškosios prigimties dėl tautos gerovės. 1. Žmogaus prigimties ir jo vertybių klausimas atpažįstamas rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenime: a) kunigystės kelio pasirinkimą lėmė paties veikėjo polinkis į dvasines realijas, tačiau labiausiai – tėvų įtaka; b) Liudas Vasaris žino, jog be kūrybos jis negali gyventi, tačiau ji teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį; c) vis dėlto, žmogiškoji prigimtis nugali kunigystės luomo vertybes, tampa aišku, jog veikėjo prigimtis – būti rašytoju, kurio įkvėpimo šaltinis – moteris. Dalinė išvada: Romano veikėjas atsisako sakralaus gyvenimo vertybių ir ugdo savo poetinę prigimtį.
III.
Vinco Krėvės dramos herojus tautiškąsias vertybes iškelia aukščiau negu prigimtinius įsitikinimus. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino romano veikėjas Liudas, kuriam poetinė prigimtis pasirodė svarbesnė negu sakralaus gyvenimo vertybės.
Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje Kartą, buvęs Romos imperatorius Markas Aurelijus yra pasakęs: „Kiekvienam naudinga gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį“. Atrodo, būtų logiška ir teisinga vadovautis šia mintimi, nes kiekvienas žmogus trokšta realizuoti savo tikslus ir svajones. Vis dėlto, kartais atsitinka taip, jog žmogaus prigimtis ir vertybės tampa prieštaringos viena kitai, todėl reikia pasirinkti tik vieną iš jų. Šitokios problemos tapo aktualios ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje, kurias gvildenti ėmėsi kai kurie rašytojai. Štai neoromantiko Vinco Krėvės dramoje žmogus išsižada prigimties ir atsiduodą vertybių puoselėjimui. Tuo tarpu modernisto Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje sprendimo ieškantis veikėjas vis dėlto pasirenka savo asmeninės laimės siekį. Todėl šiandien savo kalboje kalbėsiu apie žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešą lietuvių literatūroje. Remiantis minėtais autoriais atskleisiu, kokią lemtį pasirenka vieni ar kiti veikėjai bei kas daro įtaką jų sprendimams. Neretai grožiniuose kūriniuose žmogus atsiduria situacijose, kuriose yra priverstas rinktis tarp savo prigimties ir vertybių. Apsispręsti būna be proto sunku, o ypač tada, kai suvoki, jog išsižadėti to, kas tau svarbu, yra teisinga ir kilnu. Būtent apie tai kalba neoromantikas Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“. Kūrinio centre – valdovas Skirgaila – besąlygiškai atsidavęs savo tautai, dėl kurios ryžtasi išsižadėti to, kas jam brangiausia – pagoniškojo tikėjimo. Pati drama vaizduoja viduramžius, kai Lietuva priima krikštą. Dramos herojus yra diplomatiškas, aštraus proto valdovas, kurio rankose – tautos likimas. Išpažinti pagoniškąjį tikėjimą ir rizikuoti savo tautos likimu ar priimti svetimšalių peršamą krikštą ir būti apsaugotiems nuo kryžiuočių puldinėjimų? Jo širdis draskoma klausimų, nes išsižadėti prigimtinių įsitikinimų ypač sunku. Vis dėlto, rūpinimasis gimtine ir jos gyventojais verčia atsisakyti asmeninių troškimų. Valdovas sugeba apginti šalį ne tik kalaviju, bet ir diplomatišku žodžiu. Aštraus proto, valdingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgaila – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina kriviai, vaidilos. Todėl ne veltui antikos filosofas Seneka yra pasakęs: „Jei nori gyventi dėl savęs, gyvenk dėl
kitų“. Ši filosofo mintis pagrindžia valdovo sprendimus, priimtus ne savo prigimtinių įsitikinimų naudai. Jis supranta, kad tautai priėmus krikštą bus geriau, taip ji bus apsaugota nuo priešų. Ir nors šalies valdovas griežtas bei niūrus, tačiau nesunku pastebėti, kad jis yra apimtas gilaus liūdesio. Nėra nieko sunkiau, kaip tik išsižadėti visko, kuo tikėjai visą savo gyvenimą. Pagonybė – tai buvo jo prigimtis. Pagaliau drama neapsieina be tragiškos pabaigos. Priėmus gan drastišką sprendimą – apsikrikštyti – lietuviai ima smerkti valdovą, nes šis, neva, paniekino buvusias tradicijas. Nors sprendimas nebuvo savanaudiškas, tačiau tai šalies valdovą skaudino. Jis, priėmęs tokį sprendimą, naudingą Lietuvos gyventojams, mintyse sutiko su pasipiktinusia minia. Galima sakyti, tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats. Tačiau atsakomybės jausmas ne tik už save bet ir už savo šalį verčia susiimti ir išlikti šalto proto. Tai ypatingas veikėjas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Taigi, Vincas Krėvė pavaizdavo žmogų, kurio prigimtis ir vertybės buvo priešpriešos viena kitai. Ir nors asmeniniai įsitikinimai be galo svarbūs, tačiau pagrindinis dramos veikėjas nusprendžia išsižadėti savo pagoniškosios prigimties, kad tik vertybės, kaip tauta ir gyvybė, būtų apsaugotos nuo puldinėjančių priešų. Tuo tarpu žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešos problema atpažįstama ir modernisto Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenime. Psichologiniame intelektualiniame romane jis bando rasti atsakymą, į klausimą, kas, jo manymu, yra svarbiau – prigimtis ar vertybės. Pagrindinis veikėjas Vasaris yra jaunuolis, pasirinkęs kunigo luomą. Tiesa, kurį laiką jis svarstė, gal tai buvo labiau tėvų nuosprendis nei jo paties. Tačiau vydamas tokias mintis šalin, mėgino save įtikinti, jog būti kunigu – jo pašaukimas ir didžiulė garbė. Juk jis dar nuo vaikystės bodėjosi kasdienine aplinka, troško nešti gerą žinią žmonėms, o Maironis buvo jo autoritetas. Taip pat jį stipriai veikė ir socialinė aplinka: jis norėjo dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra kilę būtent iš kunigų luomo. Vis dėlto, jis bijo pripažinti, kad tikroji jo prigimtis yra ne kunigo, bet rašytojo. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje numalšins mintis apie kūrybą, čia jis pažadins stipresnį religinį jausmą. Tačiau veikėjas skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, kad sutana varžo jį kaip asmenybę. Jis nori sekti savo idealais, tačiau numanymas, kad jų niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kūrybai. Ilgą laiką jis dvejoja ir nežino, kaip pasielgti: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Kūryba jam teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo sutana yra atitvėrusi jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris jaučia begalinį norą rašyti. Dar
besimokydamas kunigų seminarijoje, jis buvo pripažintas kaip kunigas poetas. Jis skaito knygas, domisi pasauliu, nors dėstytojai gąsdina supasaulėjimo grėsme. Vis dėlto tai jo nejaudina. Tik kūrybinio proceso metu, Liudas Vasaris galėdavo atitrūkti nuo kasdieninių kunigo pareigų, rašyti įkvėptas minčių apie kurias, gal būt, ne visada dera galvoti kunigui. Ir, kaip pats Liudas minėjo, jo kūrybos šaltinis buvo meilė, susižavėjimas ir kiti šilti jausmai. Tai, žinoma, visiškai nepriimtina ir nederama kunigui. Gal būt todėl, pati ryškiausia moteris Vasario gyvenime – Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, raginanti kovoti su asmenybės dvilypumu, privertė Liudą Vasarį sau atsakyti į klausimą, kas svarbiau: prigimtis ar vertybės? Jos dėka Liudas Vasaris susivokia, kad jam brukamos vertybės apie sakralumą yra mažiau svarbios nei jo prigimtinis talentas rašyti. Auksės klausimas – kas bus toliau – priveda Vasarį prie minties, kad nei meilės, nei kūrybos su kunigiška pareiga suderinti nepavyks. Todėl romano pabaigoje vaizduojamas Liudas Vasaris, besirašantis pareiškimą dėl išstojimo iš kunigų luomo. Taigi, Vincas Mykolaitis-Putinas romano veikėjo gyvenimo istorija parodė, kad pasirinkimų kryžkelėje atsidūręs žmogus kartais renkasi tai, ko nori širdis, o ne protas. Tiesa, sprendimą priimti sunku, tačiau tik pats žmogus gali atsakyti sau į klausimą, kas svarbiau: žmogaus prigimtis ar jo vertybės. Taigi, žmogus kiekvieną dieną atsiduria situacijose, kuriose privalo pasirinkti. Kartais, sprendimus priimti būna lengviau, o kartais – kur kas sunkiau. Tiesa ta, kad tik pats žmogus gali nuspręsti, kaip jam pasielgti geriau. Tačiau retkarčiais nutinka taip, kad tas teisingas sprendimas gali labai skaudinti, nes šitaip atsisakoma savo prigimtinių įsitikinimų. Būtent šitokioje situacijoje yra atsidūręs Vinco Krėvės dramos herojus, kuomet tautiškumo vertybės iškeliamos aukščiau negu prigimtinis tikėjimas stabais. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino romano veikėjas Liudas, kuriam poetinė prigimtis pasirodė kur kas svarbesnė negu sakralinės vertybės. Belieka pridurti, kad kiekvienas esame savo laimės kalviais, todėl mes patys atsakingi už priimamus sprendimus, kas yra svarbiau: prigimtis ar vertybės.
ŠALTINIAI, NAUDOTI VIEŠOSIOS KALBOS RENGIMUI
I. Kanišauskaitė, N. Šervinikaitė, S. Žukas. Literatūros vadovėlis 12 klasei I ir II dalys. Kaunas, „Baltos lankos“, 2011. Lietuvių literatūros konspektas abiturientui. Rašytojų gyvenimas ir kūryba/ Onutė Baumilienė, Irena Kanišauskaitė, Loreta Mačianskaitė, Marius Mikalajūnas, Eglė Patiejūnienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Šervenikaitė, Dainius Vaitiekūnas, Saulius Žukas/ baltos lankos/ 2014m. V. Krėvė. Skirgaila. Kaunas, „Baltos lankos“, 2006. V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly. Kaunas, „Šviesa“, 1983.