Salvadoras Dali ir Gala: dailininkas ir jo mūza 9986161312 [PDF]

Zitiervorschau

H E R B E R T

G E N Z M E R

Salvadoras

,D A L L GALA dailininkas

ir jo

mūza

Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius

VILNIUS

UDK 75(460):929DaIi Ge252

ISBN 9986-16-131-2

Herbert GENZMER SALVADOR UND GALA DALI Der Maler und die Muse Rowohlt, Berlin, 1998

© Rowohlt, Berlin Verlag GmbH, Berlin © Alfonsas Tekorius, vertimas j lietuvių kalbą, 1999 © Ilona Kukenyte, dizainas, 1999 © „Tyto alba“, 1999

T Ui RJNYS Svečiuose elektros muziejuje 7 1929 metai —vienos meilės pradžia

l9 Gala —mūza ir mitas 53

Į'Ameriką 6? Prabangus klajūnų gyvenimas 95

Pasakiška mirties pajauta «5 Transkribuotų vardų sąrašas I23

veciuose elektros muziejuje

metų gruodžio pradžia. Trečiasis dešimtmetis eina į pabaigą. Paryžius klesti. Kviestieji renkasi Andrė Bretono bute Fontaine gatvėje, bute, kurį draugai vadina elektros muziejumi, nes čia ki­ birkščiuoja, kadangi po tuo stogu nuolat kas nors vyksta ir turi atsi­ tikti. Sį vakarą ir šitoje draugijoje stengiamasi atrasti sielos kalbą. Nori­ ma sukelti spontaniškus rašymo ir tapymo procesus, nepaklūstančius proto kontrolei, tikimasi automatinio rašymo pavyzdžio, kaip jį 1924 metais Bretonas apibrėžė Pirmajame siurrealistų manifeste. Metamos kortos, atliekami seansai, aiškinamasi, ką reiškia kolegų regėti sapnai, žaidžiami psichologiniai arba panašūs žaidimai, ir visi geidžia tik vie­ no —psichoanalitinėmis pratybomis ištrinti iš sąmonės savąjį Aš. Trumpiau sakant, čia būnama siurrealistu. Luisas Bunjuelis stovi kambario kampe. Laikydamas rankoje stik­ lą, šnibžda argentinietei dailininkei Leonorai Fini į ausį: —Doroviniu ir poetiniu požiūriu siurrealizmas yra tikra revoliu­ cija. Abu susižvalgo, linkteli, išgeria. —Siurrealizmas —mūsų laikų būtinybė, nukreipta prieš buržuazi­ jos įstatymus ir normas. —Taip, —atsako Fini, iškreipto kerėjimo dailininkė. Bunjuelis užsiplieskia ir sušunka: —Aš manau, kad siurrealizmas turi tarnauti pasaulio proletarinei revoliucijai. —Paklausykit, paklausykit! —pasigirsta iš visų kambario kampų, nes aragoniečio balsas ne iš švelniųjų, todėl jo žodžius visi girdėjo. —Bravo! —atsiliepia Andrė Bretonas. Grupės nariai yra išstudijavę Froido psichoanalizę ir mėgina žmo­ gų perkelti į nesąmoningumo būseną. Svaigulio ir sapnų išgyveni­ mus, hipnotines ir lunatiškas būsenas elektros muziejuje stengiamasi pa­ versti "meninėmis manifestacijomis. —Žinoma! —garsiai pritaria viską akylai stebįs Bretonas ir linkteli ispanui. —Jokia meno kūryba neturi nieko bendra su amžinųjų vertybių kū­ rimu, —moko jis. —Meno kūryba —tai vien tik pažinimo priemonė, kurią, deja, itin lengva išprievartauti asmeninėmis ambicijomis.

Ambicijos, ypač asmeniškos meninės ambicijos, dar dažnai bus svarbios, labiausiai tada, kai elektros muziejuje kils skandalų ir nusižen­ gėliai bus kviečiami į Café Corta, kur juos ims už pakarpos ir bus sprendžiama, ar mesti iš grupės. —Žmogus, —pareiškia Bretonas savo klausytojams arogantiškai ir su nuoboduliu balse, —nėra savaime egzistuojantis dydis, jo ribos su gamta visais atžvilgiais neryškios. Visi sėdi, apmąsto planus, šnekučiuoja. Bretonas skaito savo „auto­ matinio rašymo“ kūrinius, skaito taip pat iš knygų —ne vien draugų, bet ir priešininkų. O jei prireikia keiktis, keikiasi visi drauge; kyla rei­ kalas ką draskyti, drasko grupėje, ir kiekvienas pagyrimas, bet koks tei­ giamas vertinimas nuskamba tik visiems esant. Individualistai nelabai pageidaujami, jiems gresia pavojus vėliau liūdnai pagarsėjusiuose „tri­ bunoluose“ būti išbartiems ir gėdingai išmestiems iš grupės. Bretonas gali būti tironas iki absurdo! Visi siurrealistai privalo gerti vyną Pernod. Mat šis, jo nuomone, esąs vienintelis neburžuazinis gėrimas, nes, būdamas pigus, yra popu­ liarus tarp proletarų. Be to, jį reikia skiesti atitinkama porcija van­ dens —kad pasidarytų pieniškas, kaip baltas debesėlis, —Bretonas yra ir alchemijos gerbėjas. Kai Luji Aragonas, kartu su Bretonu ir Supo 1919 m. įkūręs šią grupę, vieną dieną išdrįsta pasivaišinti vermutu, jis iš grupės pašalinamas (bet ne vien už tai). Į grupę renkasi tokie menininkai kaip Yvas Tangi, Andrė Maso­ nas, Maksas Ernstas, Marselis Diušanas, Manas Rėjus, Renė Krevelis, Renė Saras, Žakas Preveras, Benžaminas Pėrė, taip pat Choanas Miro, Renė Magritas, Hansas Arpas, Arto (Artaud) ir per keletą metų daugelis kitų. Tarsi liūtas atrodo Bretonas su savo karčiais, lyg pa­ triarchas jis sergsti viską, kas vyksta „muziejuje“. Apsirengęs jis ža­ liais drabužiais ir net pypkę rūko žalią, o debatams vadovauja kaip mokytojas mokykloje. Elektros muziejus grūste prigrūstas: stori kilimai ant grindų, sofos, apdėliotos begale pagalvėlių, ant sienų —daugybė visų grupės atstovų paveikslų, šalia jų —daiktai iš Afrikos, totemai. Dalijamasi šimtmečio sandūros atvirukais. Jie renkami, o jų ieškoti siurrealistai važinėja po žmones. Garbe būti siurrealistu, nes jautiesi priklausąs meno avangardui, vienintelei literatūros ir meno srovei, turinčiai po Pirmojo pasaulinio karo pasiūlyti kai ką iš esmės nauja, modernaus.

Staiga pašoka vienas vyras, varto akis, kol akiduobėse bematyti vien baltymai. Jis drimba ant grindų, o kūną ima tampyti traukuliai —tai poetas Roberas Desnosas. Jis voliojasi ir raitosi asloje, išgyvendamas automatinio rašymo preliudiją. Netrukus užbaubs reikalaudamas po­ pieriaus ir pieštuko ir parašys eilėraštį, kurį interpretuos visa grupė, dabar žiūrinti į šį šėlsmą su vis didesniu nuoširdžiu susidomėjimu. Kai kas iš grupės galbūt pasivaišina trupučiu hašišo arba opiumo, nes tai neprieštarauja automatiniam rašymui, tapybai ar skulptūros kalimui. Tačiau daro jie tai visuomet už Bretono nugaros, nes šis to­ kiems dalykams kategoriškai nepritaria. Reikalauja, kad svaigulys rastųsi savaime, nebūtų sukeliamas kokių nors medžiagų. Bretonas mėgina kurti poeziją, atgaivindamas mąstymo dresūros į nieką pa­ verstą „būties laukiniškumą“, kaip pats vadina. Poetui Desnosui tatai pavysta tą akimirką, kai rangosi ant grin­ dų. Stiklai ima dužinėti —taip žvėriškai jis blaškosi, putos virsta iš burnos. Bretonas sėdi, seka viską ir aiškina automatinio rašymo esmę ir kas būtina žinoti kitiems grupės nariams: —Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas absoliučiai neketintas suvo­ kimas, —rėkia jis į tą makalynę, —sakysim, nevalingai išsprūdęs saki­ nys, padeda simboliškai arba šiaip įveikti sunkumą, į kurį savo dva­ sioje esi įklimpęs. Tik reikia mokėti tame labirinte susigaudyti! Jis apsidairo: —Dėmesys veikiau leistųsi išsukinėjamas rankas ir kojas, negu pa­ siduotų nors sekundę būti nukreipiamas ton pusėn, kur žmogaus troškimai negali būti įgyvendinti. Patrauklumą šitaip matyti dalykus man sudaro tai, kad tas būdas nuolat atnaujina troškimą. Kaip netu­ rėti vilčių, —nusišypso žvelgdamas į Desnosą, —kad gyvūną su įsta­ biomis akimis tau pasiseks priversti pasirodyti. Tuo tarpu Desnosas, girdėdamas raminamus žodžius, patenka į transo būseną. Ar gyvūnas su įstabiomis akimis jau pasirodė? Ar po­ etui pavyko jį privilioti? Prasideda dialogas, kuriame smagu dalyvau­ ti. Roberas atsakinėja į buto šeimininko klausimus, nes visi siurrea­ listiniai išgyvenimai daug priklauso nuo Bretono. Jis vadovauja cere­ monijai, be atodairos nustato, kaip viskas turi būti, kaip kiekvienas privalo elgtis.

Bretonas. Ar atpažįsti ranką, kurią lieti? Desnosas. Taip. Bretonas. Makso Ernsto? Desnosas. Taip. Bretonas. Ar jis ilgai gyvens? Desnosas. Penkiasdešimt vienerius metus. Bretonas. Ką veiks? Desnosas. Žais su pamišėliais. Bretonas. Ar su pamišėliais jis bus laimingas? Desnosas. Klausk moters mėlynais drabužiais. Bretonas. Kas toji moteris mėlynais drabužiais? Desnosas. Bokštas. Bretono žmona Simona viską sąžiningai užrašinėja, ji yra šios sesi­ jos elektros muziejuje sekretorė. Tačiau Roberas Desnosas dar nebaigė, jis moteriai mėlynais drabužiais, „Bokštui“, pranašauja ateitį: —Ji turės tris degtukus, trijų spalvų... Serenė Aleksandrian netrukus šiuos žodžius išaiškins taip: „Ji savo gyvenime turės tris dideles meiles“. Tas „Bokštas“ —tai Gala Eliuar, mergautinis vardas ir pavardė — Jelena Dimitrijevna Djakonova; pravardė „Bokštas“ jai prigijo grupė­ je. Ji laikosi labai santūriai, niekada neprasikiša nei automatinės kū­ rybos, nei kitokiuose veiksmuose. Sukrustų nebent tada, jei prireiktų proteguoti savo antrąjį degtuką, iš Katalonijos kilusį dailininką Sal­ vadorą Dali. Šiandien jinai atsivedė jį į grupę. Lapkričio pradžioje kartu su juo ir jo paveikslais atvyko į Paryžių. Lapkričio 20-ąją jis ro­ dė Didįjį masturbuotojq ir kitas savo drobes Goemano galerijoje. Paroda turėjo pasisekimą ir po jos Bretonas išreiškė pageidavimą įtraukti Dali į grupę, nes atrodė, kad siurrealizmo idėjos išsikvepia. Gala tai žinojo. Be to, inkvizitoriškas Bretono stilius atbaidė kai kuriuos ta­ lentingiausius ir inteligentiškiausius dalyvius. Tuo metu iš grupės jau buvo pasitraukę Andrė Masonas ir Andrė Tivionas. Pastarasis kadai­ se rašė, jog Bretono genialumą sudaro gebėjimas kurti puikiai suregu­ liuotą apreiškimo klimatą —kad geresnius dalykus būtų galima at­ skirti nuo blogio. Tačiau savo dogmatizmu ir nepakantumu jis atsi­ joja ir vienus geresniuosius nuo kitų geresniųjų. Plati automatinio ra­ šymo gatvė virto akligatviu: kas anksčiau šokiravo, vėliau neretai im­ davo kelti nuobodulį. Todėl ir dabar tebesiginčijama su Desnosu,

nes jo transinių būsenų rezultatai nepatenkinami. Kalbos apie asme­ nis, kurių ir taip nelabai norima matyti, kurie nieko kito neveikia, o tik dalyvauja, nėra patrauklios. Kur eilėraščiai? Kur haliucinacines ei­ lės? Kur tekstai, norima verkiant žinoti. Kur patarimai, kaip kurti pa­ veikslus? Drastiškos, itin psichologiškos pasakų interpretacijos? Gala pasikalba su Bretonu ir jai pavyksta šį įtikinti, jog Dali turi pakanka­ mai energijos, kad užpildytų grupėje atsiradusį vakuumą. Ji trumpai paaiškina Dali paranojinio-kritinio aktyvumo teoriją: —Sapnų fragmentų sukeltą egzaltaciją, —sako ji, —galima taip su­ telkti, kad ji tampa reali ir patiriama kaip tik tada, kai žiūrovo žvilgs­ nis nukrypsta į paveikslą. Bretonas nustemba, tai jam patinka. —Dalį savo asmenybės manasis Dali, —toliau aiškina Gala, —pa­ vertė save patį analizuojančiu aparatu. Taip jis geba dionisiškąjį srau­ tą paversti apoloniškosiomis galiomis. Sis metodas pasižymi tuo, kad visados įveikia iracionalumą. Lavinant dėmesį, daugiasluoksnės, bet tikros struktūros iš nesąmoningumo ištempiamos į dienos šviesą. Tai Bretoną sužavi ir jis Galai pažada pasižiūrėti į jaunąjį kataloną iš arčiau. Ką jis dabar kalbėjo, buvo tik tarp kitko, nes Bretonas pui­ kiai žino visus jo paveikslus ir turi apie autorių savo nuomonę. Kitame elektros muziejaus gale įsiplieskia smarkus ginčas. Roberas puolamas toliau, jo sakiniuose nesą jokios prasmės. Serenė Aleksandrian jį gina: vis dėlto tai ji pateikė jo paskutiniojo posakio in­ terpretaciją. Sis raunasi plaukus nuo galvos, tikina, kad turėjęs ge­ riausių ketinimų, kad esą kalbama iš jo ir per jį; jis pats neįstengiąs kontroliuoti viso to, kas iš jo randasi ir pagaliau prasiveržia. Polis Eliuaras, su kuriuo Gala dar nenutraukė santuokos, bet kartu nebe­ gyvena, nes Katalonijoje į jos gyvenimą įžengė antrasis „degtukas“, aistringai dalyvauja ginče. Eliuarą sujaudino tai, kad buvo paminė­ tas Maksas Ernstas, su kuriuo Gala kartą yra turėjusi romaną ir ku­ ris dabar —kadangi ši vėl suka ienas pas kitą —lyg niekur nieko mi­ nimas kartu su ja. Eliuaras taip atakuoja Desnosą, kad tas ima jį mušti'peiliu, laimė —tik mušti, bet Eliuaras turi nešti kudašių; vie­ nas išsiveja antrą į sodą. Galai ir Maksui Ernstui galiausiai pavyksta abu sutramdyti. Siurrealistų gyvenimas nėra nepavojingas. Salvadoras Dali tai žino, todėl apdairiai laikosi nuošaly. Grupėje jis naujokas. Atrodo gerai, įdegęs. Jis pataiko į toną, kuris patinka ir

Bretonui, ir kitiems, ir kol sode vaikomasi, o paskui nusiraminama, jis pareiškia: —Tikroji žmogaus dvasinė kultūra —tai jo gebėjimas iškreipti sa­ vo mintis. Plojimai! —Klausyk, klausyk, —niurna Bretonas. Jis mėgsta agresyvius posakius, bet jie neturi turėti nieko bendra su tokiais asmeniniais vadinamojo didžiojo pasaulio dalykais kaip romanai. Su didžiausiu džiaugsmu ir pasitenkinimu Gala suvokia, kad nau­ jasis žmogus jos gyvenime sako teisingai, kad juo gėrimasi. Ji žino, kaip jam reikalinga grupė, kad galėtų irtis į priekį. Be jos nepavyks jam pasiekti šlovės, kurios, kaip jai atrodo, yra vertas. Ar daugelis jo „siurrealistinių“ paveikslų, tokie kaip Juodasis žaidimas arba Medus sal­ desnis už kraują, neišsiskiria didžiule raiškos jėga ir erotika? Ar filmas Andalūzijos šuo nebuvo sukurtas anksčiau, nei Dali prisidėjo prie siur­ realistų? Juk daugelyje savo paveikslų Dali išreiškia laiko dvasią, to­ dėl visai natūralu, kad jį kviečia į grupę. Be to, jis turi ką pasakyti — svarbių dalykų grupei ir jos tikslams. Staiga Bretonas pašoka kaip liūtas, pripuola prie Zoržetos Magrit — ant kaklo ji nešioja aukso kryželį, —užrinka ant jos, įsakmiai reikalauda­ mas kryželį nusiimti. Renė Magrito žmona yra veikiau puritone nei siur­ realiste. Ji apsigręžia ir nepaisydama to staigaus išpuolio gan ramiai pa­ šaukia savo vyrą, kitame kambario gale įsigilinusį į rimtą pokalbį su Desnosu, kurį tas stengiasi nuraminti, ir abu demonstratyviai išeina. Šiaip ar taip, Dali, galima sakyti, yra jos atradimas. Šių 1929 metų rugpjūtį ji ir Anri kartu su Eliuarų ir Goemanų šeimomis važiavo į Kadakesą pasižiū­ rėti jaunojo padūkėlio ir ištvėrė jo isteriškus juoko priepuolius.

-X \ altas buvo tas aukso kryželis. Bretonas yra karingas antiklerikalas. Po šio incidento kurį laiką visi sutrikę tyli, bet pauzė trunka neil­ gai, nes prie tokių scenų jie pripratę. Jos, kaip ir Robero Desnoso ha­ liucinacijos, sudaro šios grupės susitikimų neatskiriamą dalį. Salva­ doras Dali susigaudo situacijoje ir pasinaudodamas kiek slogia tyla iškart ima kalbėti:

—Kartą, kai aš [...] nešiojau ankštus, skausmingai suvarstytus ba­ tus, mano iškalba pasiekė viršūnę. Kūniškas skausmas man tikrai skatina iškalbą, o danties gėla neretai duoda postūmį retorikos pro­ trūkiui. Vėl jo žodžiams plojama. Situacijos, kaip su vyru ir žmona Magritais, aiškina jis toliau, visuomet jam duodavusios postūmį ištisoms kalbėjimo tiradoms. Gala didžiuojasi, persimeta žvilgsniais su Eliuaru, tas supranta, kas turima galvoje, nes yra dailininko priėmimo į grupę krikštatėvis. Dar jis ne visai apsiprato su savo pirmo, bet jau sudegusio degtuko vaidmeniu, tačiau žino, kaip yra iš tikrųjų. Savo žmoną pažįsta labai seniai, jau daugiau kaip dvylika metų, kai su ja susituokęs. Jam taip pat žinoma, į kokią padėtį yra patekusi grupė, nes dar ne per seniausiai, 1927 metais, siurrealistinis judėjimas tam tikra prasme buvo pasiekęs viršūnę, ir Bretonas šalia Luji Aragono ir jo paties buvo neginčijamas valdovas. Toks ir dabar tebėra, nors ze­ nitas jau peržengtas. Abu su Desnosu sunkiai atgauna kvapą, bet vėl šypsosi ir susi­ dauždami stiklais pieniškos spalvos Pernod vyno —pasak Bretono, toks drumstas jis ir privalo būti —linki vienas antram sveikatos. —Turkijoje, —pamokslauja Bretonas, —esama gėrimo raki, išvertus reiškia „liūto pienas“, o tas liūto pienas, kaip visi žino, yra sperma, jėga, kūrybinė potencija. Todėl šį gėrimą, kuriuo, beje, vaišinasi ir liaudies masės, reikia kaip tik gerti šitaip. Atsidaro durys ir įvirsta Benžaminas Pėrė, visas susivėlęs ir susitar­ šęs. Jis zujo po Paryžių ieškodamas kunigų, kuriuos galėtų įžeisti, net prilupti. Vienaip ar kitaip, jis jiems parodysiąs, o jei šiek tiek pasi­ sektų, tada kiltų skandaliukas, dėl kurio grupė vėl patektų į laikraš­ čius, ir visiems išeitų į naudą. Tai siurrealistų viešumo ambicijos. Jau ne vieneri metai, kai siurrealistai kėsinasi į švenčiausias prancū­ zų temas, ir viena iš mėgstamiausių yra popiežius. Savo leidinyje La Révolution Surréaliste jie vadina jį sielų blusinėtoju ir šunimi. —Mūsų revoliucija, —sušunka Pėrė, pamatęs kelis nieko gero neža­ dančius veidus, nes ne visi iš tikrųjų pritaria šiai nuomonei, —nėra to­ kia, kurią būtų galima vykdyti pasirišus kaklaraištį —tai partizaninis ju­ dėjimas, jo taktika —staigūs puolimai. Tą turėtų kai kas iš mūsų įsikalti į galvą. Kas koketuoja su siurrealizmu, tai daro ne salone! Jis apmeta visus akimis. —Kas nori su siurrealizmu žengti koja kojon, turi eiti į gatves!

Siurrealistų veikla, tiksliau sakant, mūsų veikla privalo sukelti bendrą sąmonės krizę. Ovacijos, plojimai, šūksmai: „Bravo!“ Gala šypsosi, bet širdyje jaučiasi suglumusi, nes dangus, bažnyčia, religija jai ne tušti žodžiai. Tik ji pakankamai išmintinga, kad to čia niekam neparodytų. Priešų grupėje ir taip užtenka. Dali nutuokia, kad jis čia ilgam turės kelti nepasitenkinimą, nes kaip pačiam žino­ ma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigojąs, tai tik sau ir Galai, o per ją —vėlei sau. Tačiau ir jis neišsiduoda: užuot kalbėjęs apie save, ima šnekėti apie Kadakesą: —Gamtovaizdis ten —tai sielos būsena. Harmoninga apšvieta, tik­ ra Dali savijautos estetinė paslaptis. Jau šiose pusiau viešose kalbose jis šneka apie save trečiuoju as­ meniu. —Tenai, —tęsia jis, —galiu imtis svarbių dalykų. Tik Gala pajėgia mano fantazijos peizažą paversti tikrove. Kiekvieną rytą išplaukiu su žvejais į jūrą. Iškart pakeri gyvenimo ramybė, baltų namų su ryškiai raudonom durim žavumas, alyvmedžių juodų švytinčių stogų fone tamsiai žalios spalvos paslaptingumas. Jis susijaudino, nes pastebėjo, kaip Bretono žvilgsnis ėmė niauktis. Yra žinoma, kad savo globotinį Gala buvo įspėjusi, koks nepaprastai drovus yra Bretonas. Tačiau Dali ką tik vienu įkvėpiu paminėjo kartu Galą ir save, tuo paskelbdamas tai, apie ką nedera kalbėti —apie juodviejų gyvenimą kartu Ispanijoje. Kol kas ji tebėra susituokusi su EliuSLUi.Jie yra pora! Visuomet Bretonas mielai kišdavosi į siurrealistų as­ meninį gyvenimą, ne vien į kūrybą. Ypač į jų intymius reikalus. Siur­ realizmo aistra, nesiliauja jis kartojęs, galinti būti grindžiama tik vyro ir moters ištikimybe. Jau į Galos romaną su Maksu Ernstu buvo žiūrima skersai; ne kar­ tą jinai yra kėlusi pasipiktinimą, pavyzdžiui, kai mėgino suartėti su homoseksualistu Renė Kreveliu. O homoseksualizmą Bretonas buvo paskelbęs tabu. Tokie žmonės galį savo partneriui sukelti dvasinių ir moralinių nepatogumų, teigia jis. Net Eliuarui būna su Bretonu nelengva dėl pastarojo nuolatinio šo­ kinėjimo nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tuo tarpu Gala ir Polis yra tvirtai įsitikinę, kad sutuoktiniai neturi vienas antram reikšti turti­

nių pretenzijų. Abu pritaria substancinei ištikimybei, kuriai pavojaus negalį kelti kūno kaprizai. Polis laiko savo santykius su Gala, kiek gyveno kartu, brangia dovana. Savo laiškuose jis daug kartų tai paliu­ dija. Tačiau Bretonas jam prikiša „lėkštą palaidumą“. Į tokius perdėto drovumo rėmus Galą sunku įsprausti, todėl šir­ dies gilumoje ji Bretono neapkenčia. Tą puritoną, tą „mokyklos sar­ gą“, kaip jinai jį vadina, bando nuolat provokuoti ir šokiruoti nevar­ žomu seksualumu. Aiškus daiktas, ji jaučiasi gerai apsaugota: visados greta yra Ernstas, Eliuaras ir dabar Dali, kurie viską padarys, kad ją užstotų. Tačiau šitoje aplinkoje, kurioje moterys, galingų vyrų išrink­ tosios, yra aukštinamos kaip mūzos ir kada nors pametamos, ji įkūnija kažką panašaus į sex pur. Ne kas kitas, o ji ieško vyrų ir juos pavaro, bet ne priešingai. Tai išmuša iš vėžių didžiąją dalį siurrealistinio pasau­ lio vyrų, taip pat ir moterų, kurios, matydamos tokias laisves, dar stip­ riau jaučia savo ribotą vaidmenį. Gala nieko nekuria, ji nėra nei daili­ ninkė, nei skulptorė, nei poetė. Kai siurrealistai ima žaisti savo siurrea­ listinį žaidimą, visada esti taip pat. Bokštas nejuda. Žaidžiamas žaidi­ mas ekskvizitinis lavonas: imamas popieriaus lapas ir kiekvienas, ką nors nupiešęs, jį ties ta vieta užlenkia, perduoda kitam, vėl atsiranda piešinė­ lis ir taip toliau, kol lapas pripiešiamas visas, paskui išvyniojamas ir in­ terpretuojamas. Sis žaidimas, pasak Bretono, turi atskleisti kolektyvi­ nės pasąmonės saitus. Netrukus šitie paveikslai jau bus pradėti ekspo­ nuoti siurrealistų parodose. Gala piešia visuomet tą patį —krūtis su antenomis. Jas pažįsta jau kiekvienas. Tačiau į tai nebekreipiama dėmesio, nes Gala yra čia ne todėl, kad būtų menininkė. Gala čia yra ir buvo visuomet todėl, kad yra Gala. Makso Ernsto 1922 metų paveiksle Draugų susitikimas ji yra vienintelė moteris tarp vyrų. Talentingų dailininkų. Vien siurrealistų. O siurrealistų mene moterys vaidina didelį ir labai aktyvų vaidmenį — Merė Openheim, Leonora Fini, Valentina Hugo yra veiklios kūry­ bingos moterys bei aktyvios grupės dalyvės. Tik Bretono žmona, Si­ mona Kan, ir Gala nėra dailininkės. Bretono nuomone, kelią siurrea­ listų žmonoms susirasti padeda ne kas kita, o kolektyvinė dvasia, ku­ rią jam pavyko sukurti. Vitnis Cedvikas nesutinka, jis teigia, kad siurrealistai buvo nukrei­ pę akis į šimtmečio sandūros simbolizmą, kai rašė apie moteris. Kai apie moteris galvojo. Moterys turinčios būti gražios, tvirtos ir kūry­ bingos, dvasingos ir aistringos, turinčios spinduliuoti įkvėpimą, būti

drauge motinos ir paleistuvės —tokia ir yra Gala. Ir ji visad labiau vertina meninę veiklą nei intelektinius kavinės plepalus, kaip juos va­ dina. Ji nuolat skatina, nori regėti darbus.

O )agaliau elektros muziejuje atėjo vėlyvas metas. Roberas Desnosas guli ant sofos išsekęs ir suprakaitavęs. Polis Eliuaras, be perstojo vis sirguliuojantis, tįso irgi sudribęs ant grindų šalia savo dabarti­ nės palydovės —tikriausiai tai Niuša —ir leidžiasi glostomas. Dali stovi kambario viduryje —suvokia esąs dėmesio centras —ir taria Bretonui: —Jei sužinočiau, kad kosmosas yra apgyvendintas, neapsakomai stebėčiausi, todėl laikraščius skaitau kupinas nerimo, primenančio paniką. Bretonas šypsosi. Dali tai visai ne pokštas, nes savosios visatos centre yra jis pats, ir ^tik vienas kitas mėnuo, kai jis pasirengęs tuo centru dalytis su Gala. ^ Priėjusi arčiau, ji kužda jam į ausį, kad tas nepersistengtų: f —Siurrealistai gali būti tokie pat griežti kaip religinis ordinas! — sįspčja jįf Pasinaudodamas pertrauka, prie Bretono dabar prisišlieja Albertas ^Džakometis ir siūlo, ko gero, ne visai nuoširdžiai, kitą siurrealistinį y'aidimą. Jis nori įsiteikti, nes kaip jam žinoma, yra atsidūręs išmeta­ mųjų sąraše. Per ilgai užsiiminėja dalykais, nebeatitinkančiais siurrea­ listinių pavyzdžių. Bretonas šiandien kilniaširdis —jie žaidžia asocia­ cijų —klausimų-atsakymų —žaidimą. Taigi Džakometis staiga jį klausia: —Kas yra violetinė spalva? Bretonas nesiduota suriečiamas į ožio ragą ir kerta atsakomąjį smūgį: —Dviguba musė! Tada jis griežtai užduoda savo klausimą: —Kas yra menas? Bet ir Džakometis ne iš kelmo spirtas: —Balta kriauklė praustuve. Bretonas įsmeigia į jį akis, linksi galva, vos pastebimai šypteli ir taria:

—Didžiausia dabartinio mąstymo silpnybė, man atrodo, yra ta, kad baisiai pervertinami žinomi dalykai, palyginti su tuo, ką dar rei­ kia pažinti. Kurtinantys plojimai. Džakometis šypsodamasis susidaužia su grupės liūtu taurėmis. Jis suprato šiame posakyje slypintį grasinimą. Bretonas leidžia jam laisvai veikti. Vakaras eina į pabaigą. Dali nori, kad paskutinis žodis būtų jo, todėl išslenka į priekį ir ima kažką lementi apie didelę meilę. Paskui užsimena apie filmo An­ dalūzijos šuo premjerą. Scena su akies perpjovimu atėjusi jam į galvą, kai vėl pasižiūrėjęs į savo portretą, kurį 1924 metais nutapė Bunjuelis. Jame pavaizduoti nusidriekę smailūs debesys, primeną debesis viena­ me italų renesanso tapytojo Andrėjo Mantenijos paveiksle, kuris ka­ bo Prado muziejuje, ir vienas smaigalys esąs beveik tiesiai nutaikytas į Bunjuelio dešinę akį. Bunjuelis dabar niūriai pažvelgia į jį, nes įsiti­ kinęs, kad šitas filmas priklausąs tiktai jam. Gala nori kalbėtoją atsitempti pas save, bet Dali, kreipdamasis į ją, vėl griebiasi tos pačios temos, vėl kalba apie vienintelę meilę, apie sa­ vo prielankumo jai stiprumą, apie buvimo dviese reikšmę savo gyve­ nime. Bretonas jį nutraukia ir dar kartą perima žodį. Nes jis čia — Dali dar nežino, o jeigu ir žino, tai neparodo —yra šeimininkas ir vir­ šininkas, ir paskutinis žodis priklauso jam. Jis deklamuoja: —Nesugadinkite tų priemonių, kurių reikės keičiant pasaulį ir drauge šalinant ypač šias visuomenės gyvenimo kliūtis, tad galbūt ne­ pakenks aiškiai suvokti, kad toji vienintelės laimės idėja kyla iš misti­ nio nusistatymo —tuo neatmetama galimybė, kad dabartinė visuome­ nė ją palaiko, turėdama dvejopą tikslą. Aidint plojimams, posėdis baigiamas. Jau vėlu, ir siurrealistai skirstosi namo. Buvo ilga diena. Šiandien elektros muziejus uždaromas. Gala patenkinta: Dali su užduotim susidorojo; dabar jis. priklauso grupei ir jų bendro siurrealizmo laikas gali prasidėti. Šviesos gęsta, „muziejus“ skendi tamsoje. Įdomu, kas viską sutvarkė?

Z 929

metai — vienos meilės pradžia

metais Luisas Bunjuelis ir Salvadoras Dali Figerese rašo scenarijų filmui Andalūzijos šuo. Filmą finansuoja Bunjuelio motina. „Tik motina galėjo skirti savo pinigus idėjai, kuri visam pa­ sauliui atrodė beprotiška“, —rašo Bunjuelis. Scenarijų atsidėję kuria abu. Dali sako: —Šiąnakt sapnavau, kad mano rankomis bėgiojo skruzdės. Į tai Bunjuelis: —O tu žinai, ką aš sapnavau? Kažkas kažkam prapjauna akį.

—O paskui kas? —Kažkas pasistvėręs tempia patranką. —Ne, imkime verčiau prašmatnų krėslą. —Ne, koncertinį fortepijoną. —Labai gerai, o ant jo —asilas! —sušunka Dali. —Ne, du sukriošę asilai! —Nuostabu! Pokalbį abu užbaigia tais pačiais žodžiais: —Štai ir turime filmą! Savo bičiuliui Pepinui Belą Bunjuelis rašo: „Su Dali esu artimas kaip niekad. Mes nuoširdžiausiai dirbome drauge, kurdami scenarijų filmui, kokio kino istorija dar nėra regėjusi“.

alandžio mėnesį Dali gavo iš tėvo pinigų, kad galėtų važiuoti į Paryžių ir ten kurti filmą. Bunjuelis bičiulį apgyvendina nedideliame viešbutyje Monmartre. Apie pirmąsias dienas metropolijoje Dali ra­ šo, kad bėgiojęs gatvėmis kaip valkataujantis šunėkas. Ilgesio kamuo­ jamas. Popietėmis sėdinėdavęs kavinių terasose ir svaidydavęs geidu­ lingus žvilgsnius praeinančioms moterims arba rymodavęs susimąs­ tęs. Dažnai perdžiūvusia gerkle klausinėdavęs, kur pradingęs krepšys, į kurį norėjęs sukišti visą Paryžių. Pirmą kartą nuo to laiko, kai stu­ dijavo Madride, atsiskyrė nuo šeimos ir savosios Kosta Bravos. Taksi vairuotoją paprašo nuvežamas į viešnamį. Jis lieka stebėtoju, nieko neliečia ir nieko neužkabinėja. Ir tolesnis gyvenimas neturėjo keistis. Barselonoje po koridos bū­ davo einama į viešuosius namus. Jis nuolat sakydavo, kad po bulių

kautynių, šito mirties ritualo, visi ispanų vyrai traukia perkamos mei­ lės ieškoti. Liepdavo parodyti visas merginas ir įdėmiai jas apžiūrinė­ davo. Tačiau jeigu jos prisiliesdavo, —nes dabar jis jau buvo įžymus meistras, ir jos pažinojo jį, —stumdavo šalin sakydamas: „Bjaurybės, bjaurybės!“ Iki susitikimo su Gala moterys Dali atrodo mįslingi ir žavūs pada­ rai, o jis, Dali, yra stebėtojas, spoksąs į jas, neprieštaraująs, kad jos įsikurtų jo vaizduotėje, bet jų niekad neliečiąs.

JL/irželio 6-ąją Paryžiuje, kino teatre Ursulines privačiai kartu su Mano Rėjaus filmu „Dė pilies paslaptys“ antroje pristatymo dalyje įvyko sensacinga Andalūzijos šuns premjera. Filmas iškart turėjo di­ džiulį pasisekimą. Jis —abiejų bičiulių darbo vaisius. Tai būta fil­ mo, rašo Dali po keleto metų, kurį sąmojingam, elegantiškam ir intelektualizuotam Paryžiui realių realiausiai ir visa jėga norėjau su­ varyti tiesiai į širdį tarsi iberišką durklą, kurio ašmenys nukalti Šventosios Katalikų Inkvizicijos liepsnose, kūno prisikėlimo iš nu­ mirusių garbei skambant šlovinamosioms giesmėms, giedamoms įkaitusio plieno. Vasarą Dali grįžta į Kadakesą. Namo parvažiuoja triumfuodamas, pasisekimo apsvaigintas, kaip pats sako. Bunjuelis irgi jau ten, nes bi­ čiuliai yra sutarę imtis kito bendro projekto, Aukso amžiaus. Grafas de Noajis, įsigijęs beveik visus Dali parodoje Paryžiuje demonstruotus paveikslus, davė užsakymą tam duetui sukurti kitą filmą. Kol jie Kadakese ilsisi ir kuria bendrus planus, atvyksta Polis Eliuaras su žmona Gala ir dukterimi Sesile, Renė Magritas su žmona ir galerijos savininkas Goemanas, šiuo metu atstovaujantis Dali Pary­ žiuje, su drauge Ivona, norėdami dailininką aplankyti. Susipažinti su rojaus paukščiu. Dali pirmajam Gala krito į akį, nuskuodžia jis pas Bunjuelį ir praneša: —Pritrenkianti moteris atvažiavo! Apie šį susitikimą Bunjuelis rašo: „Nuo tos dienos Dali visiškai pasikeitė. Tarp mūsų nebeliko jokių bendrų idėjų. Jis kalbėjo tik apie Galą, kartojo kiekvieną jos pasakytą žodį“. Tai aistringos, ilgalaikės meilės pradžia.

cr

JL. aada d Dali buvo drovus ir net skaistus jaunikaitis. Pats jis tikina, jog Gala —vienintelė moteris, su kuria kada nors yra turėjęs lytinių santykių. Jei tikėsime jo biografais, esama pamato manyti, kad jiedu tik vieną vienintelį kartą yra miegoję kartu. Tuo tarpu Janas Gibso­ nas teigia, kad jie niekad nėra turėję seksualinio kontakto. Gala —tai tobula Dali priešingybė nuo tos akimirkos, kai 1929 me­ tų rugpjūtį jiedu susipažino Kadakeso kaime. Įpusėjusi ketvirtą de­ šimtį, veržli, žinanti, ko nori, asmenybė, agresyvi („be galo agresyvi“, kaip sako tapytojas ir beveik Dali įsūnis Antonas Pišotas), neven­ gianti intymių santykių su daugeliu, valdinga ir nepaprastai stiprios valios. Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba pa­ tenkinti tris jos gyvenimo norus —vertina grožį (įamžina ją ideali­ zuotuose portretuose), suteikia galimybę reikštis valdingumui ir padaro turtingą. Dali rado sau moterį, savo tobulą antipodą.

q>

+^ JL ritrenkianti moteris atvažiavo! ir „Nepaisant nieko pa^ ^ šauly —ji turės būt mano!“ Gala iš pradžių nelabai jam tesimpatizuoja ir to neslepia. Tačiau Dali tai neatbaido, nes jis, kupinas patirtos sėkmės Paryžiuje, nu­ sprendžia jai prisistatyti originaliai —jam būtinai jos reikia. Norėda­ mas išsiaiškinti, kaip užkariauti tos moters širdį, išmėgina visokius persirengimo variantus. Iš pradžių įsikabina savo sesers Anos Mari­ jos auskarus, bet vėl meta šalin, nes jie trukdo plaukioti. Užsideda perlų karolius, susišiaušia plaukus ir paima į rankas pluoštą į dažus sumirkytų teptukų. Išsitraukia savo geriausius šilko marškinius, nu­ kerpa apačią, užsivelka —jie vos siekia bambą —ir pradeda plėšyti. Vienu plėšimu apnuogina petį, kitu —dešinės krūtinės pusės plau­ kus, dar vienu —kairįjį spenelį, paskui dar pašalina apykaklę. Apati­ nes kelnes užsivelka atbulai. Dar išsiskuta pažastis, praskiedžia mėly­ nų dažų, ištepa jais ką tik nuskustas vietas, vėl jas skuta, dažai susi­ maišo su krauju, išteplioja kraują pirštais, pertraukia ta mase kelius,

negali atsispirti pagundai skustuvu brūkštelėti ties vienu keliu —ir paveikslas baigtas. Plūsteli kraujas, o už ausų užsikiša po vieną švie­ siai raudoną snapučio žiedą. Kaip baigiamąją detalę, skirtą uoslei, jis pašildo vandenyje žuvų atliekų, įdeda į jas ožkos mėšlo ir šiuo skie­ diniu išsitepa kūną nuo galvos iki kojų —kad imituotų Fauno kvapą. Kaip jam atrodo, tinkamai susitvarkęs, išeina į balkoną ir spokso į Galą, stovinčią apačioje. Ir išvysta priešais save jaunystės svajonę, ku­ ri fantastišku būdu paskui tapo kūną ir kraują turinčia tikrove. Kai nusileidžia žemyn jos pasveikinti, jį vėl ištinka mėšlungiško juoko priepuolis, dėl kurio tada teko kentėti. Gala pasižiūri į jį be jokio su­ sižavėjimo. Priepuolis stiprėja. Dali pasakoja: „Mano juokas stebino visus, ir toji nuostaba, ku­ rią, pradėjęs kvatoti, kiekvieną kartą matydavau kitų veiduose, tik stiprindavo priepuolius. Būdavo, kai visi susėda pajūryje pasimė­ gauti popiečio vėsa ir pasineria į kokius nors filosofinius apmąsty­ mus, aš irgi norėdavau ką nors įterpti. Bet vos tik atverdavau burną, lyg sprogimas nugriaudėdavo mano juokas. Galiausiai visai nusto­ jau kalbėjęs, nes, užuot ką pasakęs, galėdavau tik juoktis. Mano bi­ čiulius siurrealistus tie juokai labai liūdino: jie žiūrėjo į tai kaip į vieną iš nepatogumų bendraujant su genijumi, koks aš, be abejo, buvau... “ Galai tas juokas nepadaro įspūdžio, o kitiems į Kadakesą atvykusiems svečiams, atrodo, veikiau suteikia malonumo, bet jokiu būdu netrukdo. Galimas daiktas, kad jie abejoja, ar čia nesama gilesnio pa­ saulinio vyksmo suvokimo išraiškos. Tuo tarpu visi apžiūrinėja ką tik užbaigtą paveikslą Juodasis žaidi­ mas, kuriame pavaizduoti ekskrementai. Bičiuliai klausinėja vienas ki­ tą, ar Dali dėmesio sutelkimas į ekskrementus ir jo skatologinės fan­ tazijos neturi kartais meninės reikšmės? Tačiau tokiu realistiniu vaiz­ davimu visi pasipiktinę ir šokiruoti. Galai tas paveikslas kelia šleikš­ tulį, ji aiškina jam, kad tokios rūšies dalykai vemti verčia ir su jos gy­ venimu nesuderinami. —Taip patenki pavojun savo darbus nužeminti iki psichologinio dokumento lygmens, —aiškina ji ir priduria, kad jei tokie dalykai ne­ būsią įveikti ar bent prislopinti, iš jo darbo neliksią nieko daugiau kaip privati psichopatografija, kuri ilgesnį laiką, deja, nieko nedo­ mins. Jinai kviečia jį iš savo nesveikų vizijų ką nors padaryti. Kai Gala pasmerkė jo paveikslą, Dali vėl buvo bepratrūkstąs savo

konvulsingu juoku, bet ji sugriebė jo ranką parodydama, kad jį su­ prantanti, ir tarė: —Vaikeli mano, nejau nesuvoki, kad mes niekad nebesiskirsime. Tokia vienos meilės pradžia!

1{

-X \a s jinai tokia, toji Gala? Jelena Dimitrijevna Djakonova. Iš kur ji kilusi? Įvairiose biografijose nurodoma skirtingai: vienose teigiama, kad ji gimusi 1893 metais Vijelyje, kitose —1894 Bonoje, trečiose —1895 Makgirke, kai kur minima Kazanė, kitur — Maskva; tikrasis tėvas esą miręs, o užauginęs ją patėvis, turtingas ad­ vokatas. Sis žmogus (Ivanas? Igoris? Izidorius?) rūpinęsis keturiais vaikais —Vadimu, Nikolajumi, Gala ir Lidija. Pagal kitą versiją tik­ rasis tėvas nėra išsidanginęs į Sibirą aukso ieškoti. Paskui išgirsti, kad Gala nemėgusi pavardės Djakonova, nes Maskvoje tai buvusi įprasti­ nė žydiška pavardė, todėl ji ne kartą užsimindavusi esanti kilusi iš ru­ sų aristokratų; randama šaltinių, kurie sako, kad Jelena —Kirgizijos čigono duktė, čigono, kurio visa šeima gyvenusi Urale didžiulėje pa­ lapinėje, o tas ieškojęs upėse aukso. Gala teigia, kad patėvis ją versda­ vęs lytiškai santykiauti. Paskui vėl paaiškėja, kad patėvis visai ne pa­ tėvis, o tikras tėvas, kad motina po pirmojo vyro mirties pagal pra­ voslavų teisę negalėjusi iš naujo tekėti ir todėl su antruoju vyru gyve­ nusi tik susidėjusi, ir tas esąs tikrasis jos vaikų tėvas. Taigi jis —ir Galos tėvas. Kazanėje ji,' kaip mergaitė, neturėjusi teisės studijuoti. Kitur vėl aptinki parašyta, kad Maskvoje ji lankiusi mergaičių universitetą. Štai jinai pasakoja istoriją, jog patėvis, tas Kirgizijos čigonas, kai kur nors užšalusioje Sibiro upėje būdavo randamas gabalėlis aukso, duoda­ vęs net arkliams išgerti šampano. Paskui ji bėga į fantazijos pasaulį, tikslas —užmaskuoti tikrovę. Tačiau vienas dalykas nekelia abejonių: ji yra pasiligojęs vaikas; dar aišku ir tai, jog šeima turi užtektinai pinigų, kad pasiųstų vaiką į sanatoriją Šveicarijoje. Eirta 1912 metai. Kinijoje baigiasi mandarinų viešpatavimas ir vals­ tybė tampa respublika; į jūrų gelmes su 1513 keleivių nugarma Titani­ kas; ima ryškėti Pirmojo pasaulinio karo požymiai; Jelena Djakonova sėdi traukinyje iš Maskvos ir pasiekia Ciūrichą. Į kelionę išsirengė be palydos: nori vienoje Šveicarijos sanatorijoje pasigydyti. Tačiau įrašai ligos istorijoje, taigi diagnozės, nesutampa. Vienas gydytojas Šveica­

rijoje baiminasi, kad ji galinti sirgti šizofrenija; tėvas nuolat įtikinėja, jog jos ligos išsigalvotos. O įrašai liudija —tuberkuliozė, pleuritas, džiova, galbūt epilepsija. Ji egzaltuota ir pati laiko save isterike. Nie­ kas tiksliai nežino, ar ji serga, ar ne. Galimas daiktas, kad iš Rusijos išvyko naujo gyvenimo ieškoti. Pirmas žingsnis pasisekė. Ji atvyksta į Šveicariją ir susipažįsta su žmogumi, kurį įsimyli ir kuris suteiks jai galimybę visam laikui likti Vakarų Europoje, niekad negrįžti į Mask­ vą: tai Polis Grindelis, vėliau pasivadinęs Poliu Eliuaru. Pasveikusi grįžta į Rusiją, bet 1916 metais su Maskva atsisveikina galutinai. Apsistoja Paryžiuje, iš pradžių gyvena pensione ir įsirašydina į uni­ versitetą studijuoti piešimo bei prancūzų kalbos. Kaip jai, karui siautėjant, pasiseka ši kelionė, niekas nežino. Galbūt išplaukia laivu iš vieno Baltijos jūros uostų. Tačiau Paryžiuje jos laukė ne pyragai, nes su Polio Eliuaro motina santykiai susiklostė nekokie. Polis fronte, o draugų Paryžiuje ji dar neturi. Be to, 1917 metais ima lauktis kūdikio —Galai tai tikriausia nelaimė, nes kitaip nepaaiškinsi jos šal­ tų santykių su Sesile. 1917 metais Rusijoje kyla revoliucija, žinios iš šeimos ateina siau­ bingos: senajame bute beliko tik vienas kambarys, ir nors brolis Va­ dimas karą išgyvena, bet miršta badu revoliucijos sumaištyje. Skurdas visą gyvenimą jai kėlė paniką. Vien įsivaizdavimas, kad gali neturėti pinigų, jai įvarydavo ligą. Dar 1932 metais Dali jai rašo: „Dėl pinigų neturėtum taip dažnai pulti į neviltį. [...] Būti neturtin­ gam dar nėra tokia didelė bėda, svarbiausia, kad gali gyventi maž­ daug taip, kaip Tau patinka, kad esi jauna, graži ir sveika“. Po karo kartu su Eliuaru ji pradeda prekiauti meno dirbiniais ir gerai uždirba. Paaiškėjo, kad ji turi puikų meno supratimą, gerai su­ vokia reikalus ir nuostabiai tvarkosi. Su Dali tampa prekybininke par excellence, iki tol neregėtu būdu (bet nuo to laiko labai suprantamu) geba aplenkti dailininką derėjimosi reikaluose. Čia jos stiprybė. O virti nemoka. Dali sako, kad jos maistas turi nosinės skonį. Virtuvė­ je ji nekūrybinga —Dali virimas, taip pat ir valgymas, yra kūrybiniai aktai. Gala nieko negali pasiūti, neapkenčia namų ruošos: „Šioji ne­ duoda pajamų, o iščiulpia jėgas, varganas menkutes moters jėgas“. Panašiai yra ir su vadinamosiomis motinos pareigomis: trečiąjį de­ šimtmetį mažoji Sesilė dėl Galos nevaržomos meilės gyvenimo, dėl jos nuolatinių kelionių ir vis didėjančio užimtumo lieka pas senelę. Vaiko padėtis nebepasikeitė.

Atėjus siurrealizmo metui, prasideda ir Galos, kaip meno manipuliatorės, didieji laikai. Ją gerbia, nes jos jėga —gebėjimas įsijausti. Bre­ tono žmona Simona Kan ir ji —vienintelės moterys, nuo pirmos die­ nos priklausančios siurrealistų sambūriui. Atrodo, kad Gala yra išskirtinė moteris, kuri niekuomet nelaukia „tikrojo“, tiesiog pasiima tą, kurį nori turėti —1929 metais tai yra Salvadoras Dali.

j alvadoras Felipas Jacintas Dali išvysta pasaulio šviesą 1904 metų gegužės 11dienos rytą 8 valandą 45 minutės. Salvadoro var­ dą pirm jo jau buvo turėjęs kitas, 1903 metų rugpjūčio 1dieną gimęs brolis, kuris, būdamas vienerių metų ir devynių mėnesių, mirė nuo meningito. Vienoje spaudos konferencijoje 1961 metais Dali pareiš­ kia: „Visas ekscentrizmas, kurį laikau įprastiniu, su juo nesusijęs eks­ hibicionizmas —tai niekas kita, kaip nuolatinė mano gyvenimo trage­ dija. Aš privalau sau įrodyti, kad nesu mirusysis brolis, o tas, kuris gyvena, [...] todėl darau save nemirtingą“. Savo gimimą Dali dažnai laiko pirmuoju patirties atmetimu, nes, vos sąmonei prabudus, pasi­ darę aišku, kad esąs ne kas kita, kaip savo mirusio brolio pakaitas. Kai sukako ketveri, gimė sesuo Ana Marija. Tėvų, ypač motinos, dė­ mesį teko dalytis su seserimi. Netrukus turėjo eiti į vaikų darželį, o tai atrodė kaip kokia tremtis. Būdamas vienuolikos ar dvylikos metų, Dali nustebina klasės draugus tuo, kad įrengia stalą, kurį vaikiškai pavadina pinigų keitimo stotimi. Kitiems vaikams siūlo parduoti jam penkis santimus už de­ šimt, ir tol šitaip keičia pinigus, kol išbaigia atsargas. Visi mano, kad jam galvoj pasimaišė. O jis pareiškia, kad padaręs matematinį atradi­ mą, kuris per tą keitimą netiesiogiai atnešiąs neregėtus turtus. Sis anekdotas rodo, jog kitų žmonių dėmesys jau ankstyvojoje jaunystėje jam buvo svarbesnis už pinigus. Todėl, kaip rašo Klera Gol, jis buvęs kaip rik tas žmogus, kokio reikėjo Galai: išdidus, bet nepasipūtęs, pasirengęs bet kokia kaina patraukti dėmesį ir turėti pasisekimą, nors priemonės būtų pačios lėkščiausios ir vulgariausios. Jo rango meni­ ninkui, aiškina Gol toliau, „reikia taip neturėti savigarbos ir orumo, kad publiką glumintum ūsų galiukų ilgumu ir raganosiška lazdos rankena“.

J

1920 metais šešiolikmetis dienoraštyje įrašo, kad išlaikęs abitūros egzaminus stosiąs į Madrido meno mokyklą ir „dirbsiąs vien tiesos labui“. Paskui laimėsiąs stipendiją ir ketverius metus studijuosiąs Romoje, o grįžęs būsiąs genijus ir pasaulis juo žavėsis. „Galimas daiktas, —rašo jis, —kad būsiu nesuprastas ir manęs neapkęs, bet aš būsiu genijus, didis genijus, tuo neabejoju.“ Pirmoji dalis išsipildo, kaip planuota: 1922 metais jis įstoja į Madrido Academia San Fernando, į Escuela deBellas Artės. 1926 metais jį išmeta, nes laikydamas baigiamuo­ sius egzaminus nesutinka atsakinėti. Estetikos klausimais jis galįs sa­ vo profesoriams nušluostyti nosį. Paskui prisimindamas aiškino, kad tada siekęs sublizgėti —kiek tik įmanoma. Buvęs puikiausiai pasiren­ gęs. Jam neįtikėtinai pasisekę, nes gavęs klausimą iš tos srities, kurią mėgo. Tačiau tuo metu užėjęs neįveikiamas tingumo jausmas ir ten buvusiesiems pareiškęs: „Man labai gaila, bet už tuos tris profesorius aš esu nepalyginamai protingesnis, todėl nenoriu, kad jie mane egza­ minuotų“. Pateks jis ir į Romą, kaip ketino dienoraštyje, bet tai įvyks paskesniame gyvenimo tarpsnyje. Tačiau kol svajonės tampa tikrove, atsitinka skausmingas įvykis: 1921 metų vasario 6 miršta motina, o tėvas veda svainę, motinos sese­ rį. Vaikų vadinama tieta—tetulė —jau daug metų gyveno pas juos Figerese. Kitus metus Dali praleidžia studijuodamas ir labai stengdamasis tapti suaugusiu: gyvena tai Madride, tai Kadakese, kur šeima turi prie pat jūros namą, ir čia jis įsirengia ateljė. Dali tapo, o tėvas palaiko sūnaus meninius polinkius, net surengia savo namuose parodą. 1925 metų lapkritį jaunasis dailininkas suorgani­ zuoja pirmą personalinę parodą pas Dalmau Barselonoje. Ji turėjo pasi­ sekimą —teigiamai vertino kritika, paveikslus gerai pirko. Čia jis rodo drobes, nutapytas dar senųjų meistrų stiliumi ir Vermero koloritu — duona, tėvų portretas ir taip toliau. Tokius ir panašius iš klasikinių ta­ pybos stilių perimtus elementus Dali panaudos ir siurrealistinėse kom­ pozicijose, sukurdamas iš jų savo „braižą“. Gyvenimas Madride, prestižiniame studentų bendrabutyje Residencia deEstudiantes) ir bendravimas su Bunjueliu, Garsija Lorka bei poetu Rafaeliu Alberčiu jaunajam dailininkui buvo nepaprastai svarbūs. Čia suartėja su dadaistinėmis grupėmis, ir tai jam tampa pirmuoju žingsniu siurrealizmo kryptimi.

Brolio ir sesers santykiai jam reiškia daug. Ana Marija yra nuolati­ nė jo palydovė, vasaromis ji draugauja su juo ir jo bičiuliais —kai at­ vyksta Lorka, kai aplanko Bunjuelis. Jinai yra jam ir modelis, ir eroti­ nių fantazijų objektas. Dali sukuria eilėraštį, skirtą jos išangės sutrau­ kiamojo raumens grožiui apdainuoti. Pradėjusi draugauti su Dali, Gala įtaria jį turint seseriai Anai Ma­ rijai incestinių jausmų, todėl įžvelgia joje savo konkurentę; dėl to jos neapkenčia. Krinta į akis tai, jog pavyduliavimas seseriai duoda pamatą manyti, kad jai nesvetima laisva lyčių moralė, kuri jausmų srityje neturi atitik­ mens, nes galimas kraujomaišą reiškiančio tabu sulaužymas jos neuž­ gauna; jai kur kas reikšmingesnis jausmas turėti varžove seserį. Konku­ rencija, atrodo, yra stipresnis dalykas negu moralinė konvencija. Tačiau ir Ana Marija nemėgsta Galos. Apie susitikimą su grupe iš Paryžiaus, tais „keistais pasaulio padarais“, pasiklydusiais Katalonijoje ties Kosta Brava, ji rašo, jog tie esą monstrai griovėjai, galį jos brolį išmušti iš vėžių ir atitolinti nuo draugų bei šeimos, be to, jie ne­ suvoktą Kadakeso gamtos grožio. Tų nei šiokių, nei tokių personų siekis „griauti žmonių moralės ir padorumo pamatus“ esąs toks be­ atodairiškas, „kad jų fanatizmas neturėjo ribų net tada, kai jie aki­ mirką išvysdavo skaistų ir tyresnį pasaulį negu jų pačių“.

JL y epaisant visų nemalonumų, Dali vaikystė laiminga, santykiai su šeima susitvarko, jam leidžiama daryti, kas patinka —jis gali tapy­ ti. Tėvas dargi aktyviai remia. Savo vaikystę ir jaunystę, nors būta ir nuoskaudų, pats trumpai apibūdina taip: „Viskas mane modifikavo, niekas manęs nekeitė; buvau minkštas, bailys ir elastiškas [...], buvau, kaip sako vardas (Salvadoras reiškia gelbėtoją), pašauktas padaryti nei daugiau, nei mažiau, kaip išgelbėti tapybą iš dabartinio meno tuš­ tumos šlykščioje automatinių ir antrarūšių katastrofų epochoje, ku­ rioje turime garbės gyventi. Kai pažvelgiu į praeitį, tokios būtybės kaip Rafaelis iškyla nelyginant dievai“. Kūrybinis gyvenimas pradeda apsimokėti, ateina pasisekimas, An­ dalūzijos šuo atneša persilaužimą, o pirmoji paroda Paryžiuje —tarp­ tautinį pripažinimą. Bunjuelis vėliau prisiminimuose rašo: „Filmo scenarijus yra abiejų darbas. Kai kurias vietas kūrėme artimai bendra­

darbiaudami. Dali ir aš anuo metu buvome viena širdis ir viena siela. Tada pasirodė Gala [...]. Tai jį pakeitė. Tačiau filmas priklauso man. Tam tikrą laiką, kol rašėme scenarijų, gyvenau Figerese, o Dali indė­ lis yra tik epizodas su kunigais“. Visa jėga ginčas įsiliepsnoja po filmo Aukso amžius, kai dėl autorys­ tės ir įdėto darbo prasideda nesutarimai, kai kiekvienas šlovę dėl kū­ rinio siekia prisiskirti tik sau. Bunjuelio aiškinimai yra gan prieštarin­ gi, todėl prie tos temos daugiau nebegrįšime.

T

f r štai atsiranda Gala! Trokštamoji Gala; vaikystės svajos vėl iškyla Dali gyvenime ir įgauna kūno pavidalą. „Jis įsimylėjo Galą anksčiau, negu įsimylėjo. Anksčiau, negu pamatė. Jis buvo įsimylėjęs meilę, įsimylėjęs save, —rašo Luji Romeras, —ir jis norėjo įrėžti savo projekciją į ką nors, kas buvo unikalu, išskirtina, įspūdinga. Iš pra­ džių visa tai sukosi jo vaizduotėje, tik paskui virto kūnu, įgijo gyvybę ir tapo ilgalaike tikrove: tai buvo Gala.“ 1929 metais, kol dar nebuvo susipažinęs su Gala, Dali tapo pa­ veikslą Imperatoriškas paminklas mergiūkštei, Gala (utopinėfantazija). Dauge­ lis tą kūrinį vadina Galos utopija. Tačiau Gala jam niekad nebuvo mergiūkštė. Tikriausiai ir pati sau nėra nė viena kūno ląstele tokia. Šį įvaizdį sukūrė veikiau Eliuaras ir siurrealistai, tuo išreikšdami savo požiūrį į moteris. Taigi Dali paveikslo pavadinimas, ko gero, atsira­ do aplinkiniu keliu —ne be sąsajos su tuo, kaip Eliuaras pavaizdavo savo žmoną. Salvadorui Dali, ir tai yra aišku, Gala buvo vadovė, ska­ tintoja, organizatorė ir vadybininkė, bet niekad —mergiūkštė. Jis ra­ šo, kad jo gyvenime ji esanti tiesiog ta moteris, kuri atlieka visas funkcijas —yra mylimoji, motina, sesuo.

T

aiko pjūvis: prieš trylika metų. ^^^_yPolis Eliuaras troško būti didelis poetas. Gydydamasis plau­ čius Šveicarijoje, jis aplanko Jeleną Djakonovą jos kambaryje Klavadelyje, kur šešiolikmetė įsikūrusi sanatorijoje. Čia šios meilės pra­ džia. Abu guli išsitiesę ant lovos ir kalbasi apie poeziją. Jis paliečia rudą medžiaginę beždžionytę ir gauna antausį: „Jūs galite čia liesti vis­

ką, bet ne mano beždžionytę“. Šis sakinys virto dažnu priekaištu jai — suteikiant jam nepadorią interpretaciją. Jos širdis kupina stebėtino reli­ ginės, dorovinės ir kūniškos skaistybės idealo, ir tai jos gyvenime dar aiškiai pasireikš. Eliuaras ne kartą pasakos savo dukrai, kad iki vedybų jis ir Gala nepažinoję kūniškosios nuodėmės. Gala —taip Eliuaras tuo tarpu ją vadina —vyksta į Paryžių, kur ją priima jo motina Žana Grindel. Nors sužadėtinė ir prieštarauja, bet Poliui Eliuarui pavyksta pasiekti, kad jį pasiųstų į frontą. To meto Galos laiškai rodo jos nevilties kupiną susirūpinimą. Tai vieninteliai išlikę jos laiškai. „NE, NE IR DAR KARTĄ NE!“ —rašo ji 1916 metų lapkritį. „Maldauju, nedaryk nieko!“ Ji grasina, argumentuoja, kad tai kenkią jos sveikatai, ir jeigu jis jos nemylįs, kaip jinai norinti, tada ji jaučiasi visai žuvusi. Ir kadangi, tęsia ji, neturinti drąsos pasi­ daryti sau galą vienu užmoju, sunaikinsianti save po gabaliuką. Ta­ čiau Polio jos grasinimai, atrodo, nepaveikia, nes savo ketinimą jis įgyvendina ir išeina į frontą. Toliau ji rašo, kad pirm šitaip pasielgda­ mas, verčiau tegu sumušąs ją arba spjaunąs į veidą, nes taip mažiau pažeminsiąs ir nebūsią taip baisu, negu žinoti, kad iškeliauja į pirmą­ sias linijas. Gala pasidaro isterikė, išprotėjusi, anemiška, nenormali, pasensta pirm laiko; ji nusivilia, kad turi gyventi pasaulyje, kuriame gyventi nenori ir kurį atmeta. Taip ji įsivaizduoja save ir savo gyveni­ mą su Poliu. Jo sprendimas lieka nepajudinamas. Savo laiškuose jis aiškina, kad būtų bailys, jei nedarytų to, ko nedaryti negali. Per vienas atostogas jiedu susituokia. Gala yra labai tikinti, todėl jai nieko nereiškia pereiti į katalikybę, nes įsitikinusi, kad visos religi­ jos galiausiai veda prie Dievo. Pagaliau 1917 metų vasario 21 dieną da­ rytoje vestuvinėje nuotraukoje ji stovi tamsiai žalia suknele šalia savo uniformuoto vyro. Abu atrodo nepalyginamai senesni negu išvis ka­ da nors savo gyvenime. Nedidukame kaimelyje Bray-en-Lu, kur gyve­ na Polio senelė, 1918 metų gegužės 11dieną gimsta dukra Sesilė. Iš gausaus ano meto Galos ir Eliuaro susirašinėjimo yra išlikę maždaug trisdešimt laiškų. 1946 metais jis sunaikina visus kitus laiš­ kus, kūriuos jinai buvo parašiusi. Gala prisiminimų neapkenčia, net niekina juos. Žengti pirmyn nesidairant —štai jos šūkis. Tik jokių sentimentų! Po Pirmojo pasaulinio karo abu nuomoja butą Paryžiuje. Eliuaro bičiulis Žanas Polanas supažindina juos su poetais dadaistais ir siur­ realizmo pradininkais Andrė Bretonu, Luji Aragonu ir Filipu Supo.

Polis gauna vietą jo tėvo nekilnojamo turto biure ir gerai uždirba. Polis su Gala supirkinėja meno kūrinius —paveikslus, skulptūrėles, fetišus, Afrikos meno dirbinius ir juos pelningai perpardavinėja. Ne­ gali atsistebėti, kokią svarbią vietą užima šita prekyba laiškuose, taigi ir abiejų gyvenime. Sis verslas nenutrūksta ir juos dar ilgai sieja net po skyrybų. Galos nuomonė estetikos ir meno klausimais Eliuarui nepaprastai svarbi.

JL~ aigi 1929 metų rugpjūtį Gala ir Polis, susidomėję filmu Andalū­ zijos šuo ir Dali paroda Paryžiuje, drauge su kitais bičiuliais aplanko jį Kosta Bravoje. Iš pradžių Dali negalėjo Galos pakęsti. Apie ją rašo: „Gala, Eliuaro žmona, iš veido atrodė inteligentiška, bet buvo itin prastai nusitei­ kusi, susidarė įspūdis, kad gailisi išvis čia atvažiavusi. Penktą valandą visa mūsų siurrealistų grupelė nuėjome pas Eliuarus. Gėrėme susėdę platanų pavėsyje. Aš gurkšnojau Pemod ir jau buvau bepratrūkstąs sa­ vo juoku. Eliuarui buvo paaiškintas mano „negalavimas“, ir jis atrodė labai susidomėjęs. Tačiau visų kitų, kurie buvo pratę prie mano prie­ puolių, veidai tarsi sakyte sakė: „Čia visai dar nieko. Truputėlį pa­ lauk, tada jau pamatysi“. Siek tiek įžeistas Galos nedraugiškos laikysenos, Dali nusprendžia pasirodyti kitą dieną į akis ypač krentančiais drabužiais... Slaptajamegyvenime jis įrašo: „Yra du kūrybą gaivinantys šaltiniai: mirtis ir erotinė aistra. Mano darbe ir viena, ir kita nuolat dalyvauja“. Kalbėdamas apie praeitį, jis, žinoma, pasakoja istorijas ir legendas, kupinas už širdies griebiančios erotikos su Gala. Štai vieno pasivaikš­ čiojimo metu jie neva stovi prie uolos krašto, ir jis pasirengęs čia ir šią akimirką šokti į prarają. Netyčia vaidmenys pasikeičia —dabar jis laiko ją ties bedugne už plaukų ir isteriškai klausia, ko ji norinti, kad jis jai padarytų: „Sakyk man iš lėto, žiūrėdama į akis, sakyk pačiais šiurkščiausiais, pačiais erotiškiausiais žodžiais, kurie mus abu privers­ tų pajausti didžiulę gėdą“. Atsakymas pasigirdo tuoj pat: „Noriu, kad tu mane nužudytum!“ Dali apibūdina savo santykių su Gala pradžią kaip nuolat lydimą li­ guisto nenormalumo, kaip turinčią nusakomų psichopatologinių simptomų; šį laiką jis dar vadina smukimu į infantilizmo stadiją.

D,

ali išsirinko tai, kas geriausia. Siurrealistai, pamatę kokį nors ypač nusisekusį paveikslą, tobulą meno kūrinį, išgirdę nuostabų eilė­ raštį, sakydavo, kad jį kurdamas menininkas turėjęs būti įsimylėjęs Galą. Apie tai Dali rašo: „Kiekvienas geras dailininkas, pasišovęs sukurti didelių kūrinių, turėtų pirmiausia vesti mano žmoną. Visi vyrai gali tu­ rėti moterį, bet tik Gala gydo dvasią, tik ji be paliovos gyvena kaip žmona, ne kas kitas, o ji paveikslus gerbia labiau negu pats dailininkas, kanda, jei reikalauja aplinkybės, maldo tavo ėdrumą, ji yra ir tokia, kuri nieko neveikia ir leidžia įgauti pavidalą kūrybinėms jėgoms, erdvę pa­ verčia architektūra, visas baimes išblaško, [...] ji tokia, kuri ką nors vei­ kia, kai neveikia nieko“. Gala sudaro Dali erotinės egzistencijos centrą ir painiais, tik meistrui suvokiamais būdais pasidaro taip pat jo incestinių fantazijų centru. Ji tampa iškrypėliškos kūno visumos alegorija: vi­ sas kūno dalis galima sukeisti, visos jos yra jaudinančios, kiekviena da­ lis reprezentuoja visumą —Galą. Viename eilėraštyje jis rašo: jos akyspanašios į josios šikinę oši man primenajosios kelius jos keliai tarytumjos ausys oausys manprimenajosios krūtis jos krūtys panašiosį josiosgėdos lūpas didžiąsias ošios manprimenajosios bambos duobutę [...] varputėjosios man veidrodį mena oveidrodisjosios eisenq rodo jos eisenaprimenajosiosgyvenimo medį Gala yra Dali vaikiško seksualumo vizija, tam tikras polimorfinio iškrypimo dienos sapnas, kaip pats tai vadina, visiškai laisvas ir nesu­ sijęs su jokiais moraliniais rūpesčiais. Galimas daiktas, kad ji nebūti­ nai prie to įvaizdžio yra prisidėjusi —joje tik glūdėjo visa, ko Dali vi­ suomet siekė. Tuose „iškrypėliškuose“ dienos sapnuose ir fantazijose jam reikėjo jos tikriausiai nelyginant inkaro, ir ji galėjo šias reikmes visiškai patenkinti, nes buvo žadėjusi paklusti jo vuajerizmui ir inces-

tiniams bei „nepadoriems“ geiduliams, —rašo biografas Finkelšteinas. Šia prasme Gala įkūnija Dali absoliučios laisvės viziją, todėl be jos jam nieko daugiau neegzistuoja —ji yra jo pastovusis taškas ir seksualumo veidrodis. Ji tvyro anapus visokių moralių ir buržuazinių vertės sampratų, jos būtis —ne laike ir ne erdvėje. Tai dimensijos, ku­ rios Dali nuolat reiškia prisiminimus, suprask sentimentus, o juos jiedu kategoriškai atmeta. Jinai gyvena be jokių jausmų ir tai yra ge­ rai, nes jausmai jam rodo meilės nebuvimą. Kadangi visais atžvilgiais Gala yra jo idealas, tai sužadinti jo erotiniams geiduliams nereikalin­ gas jos fizinis buvimas. Ji yra viskas, taigi ir masturbacijos, kuri Dali visuomet vaidina svarbų vaidmenį, stimuliacija. Dali susikuria atskirą pasaulį ne tik savo namuose ir savo mene, bet ir —pirmiausia —savo gyvenime su ja. Gala tampa mitu, audžia­ mu iš įvairių paveikslų, motyvų ir įvykių, kurie persmelkia meninin­ ko gyvenimą. Per ją Dali apsivalo, ji nuleidžia lyg nutekamuoju vamzdžiu jo prievartos vaizdinius ir iškrypėliškumus, padarydama šiuos naudingus menui. Be jos jis, ko gero, būtų tapęs psichopatu, kaip jinai jam pranašavo, kai susipažino ir pirmą kartą rimtai buvo susidomėjusi jo menu. Dali nuolat pranešinėja apie savo subjektyvias patirtis, paversda­ mas jas kolektyvinėmis ir visuotinėmis tiesomis. Todėl ir tiek daug prieštaringų informacijų bei duomenų. Gala, tas realybės inkaras ir bokštas, jam padeda, tapdama saitu tarp jo iracionalaus gyvenimo ir pastarojo įveikos. Tuo galiausiai pagrįstas ir pačios išrinktas vardas Dali/Gala. Hermafroditas gimė, abi lytys susiliejo. Atsiradus Galai, Dali tiesiogine to žodžio prasme virto „vienove“.

V

7

>^^mogus, kuris, pirm pasirodant Galai, Dali intelektiniame ir emociniame gyvenime vaidino vieną iš svarbiausių vaidme­ nų, buvo Federikas Garsija Lorka. Iš visų pažįstamų Lorka jam esąs vienintelis įdomus vyras, —rašo jis laiške 1925 metais po pasisekusios parodos pas Dalmau. Jis gerbiąs jį „su sūnelio švelnumu“ ir laišką baigia šiais žodžiais: „Salvadoras Dali, šiokio tokio talento dailinin­ kas ir didžio bei LABAI ŽAVAUS POETO intymus bičiulis. Adios!“ Lorka rašo savo odėje Salvadorui Dali:

O SALVADOR DALlyalyvmedžio spalvos karaliau! Sakau, kq man paveikslai ir asmuo tavasis kalba. Nešlovinu netobulojaunatviško teptuko tavo} Betgiesmęgiedu aš tavų strėlių teisingai krypčiai. Tačiau Dali ir Lorkos santykiai nebuvo visada darnūs. Abiem te­ ko susidurti su audringomis povandeninėmis srovėmis, kai drauge leido „idiliškos vasaros“ dienas Kadakese toli nuo Residencia de Estudiantes. Tai susiję tiek su Dali dvilypiais seksualinio pobūdžio jaus­ mais, tiek su Lorkos seksualiniais polinkiais. 1966 metais, jau antroje savo gyvenimo pusėje, Dali rašo, kad tarp jų būta erotinės ir tragiš­ kos meilės, tragiškos, kadangi ji negalėjo būti abipusė. Tačiau iš Dali laiškų Lorkai galima suprasti, kad apie 1927 metus jų santykiai yra kur kas artimesni, negu Dali vėliau juos vaizduoja. Štai 1976 metais interviu, duotame Luisui Permanjė ir išspausdintame žurnale Playboy, jis vėl visai atvirai išreiškia savo nepasitenkinimą „nor­ maliais“ lytiniais santykiais, savo antipatiją moters genitalijoms — tiek anatomine, tiek ir funkcine prasmėmis —ir gieda ditirambus analinei angai. Yra tik vienintelė moters kūno dalis, kuri jį domina — tai užpakalis, ypač Galos, pats tobuliausias. Makštį, aiškina, esą galima palyginti su žiediniu kopūstu, tai esan­ tys gamtos spąstai —kad neišnyktų žmonių padermė. Tikrasis meilės organas —analinė anga. Makštyje žmogus sudrėksti, nežinodamas iš­ ties, kur esi, o analinėje angoje neįmanoma nieko supainioti. „Svar­ biausia pasaulyje, —baigia jis interviu, —yra analinė anga.“ Per visą gyvenimą Dali šito savo polinkio neslepia. Jisai taip visa­ da ir visur atsiskleidžia, kad kyla klausimas, ką šitie atsilapojimai gali reikšti. Pirmiausia Dali, matyt, buvo drovus, sekso baimės trikdomas žiū­ rėtojas pro rakto skylutę. Dėl jo homoseksualinių polinkių niekados neabejota, todėl ilgainiui Dali jų nebeslėpė. Nuolat iškalbingai jis pa­ sisako ypač apie savo seksualumą, savo heteroseksualinį potraukį, nes širdy, ko gero, veikiau jaučia grynai ispanišką, machistinę homofobiją, baimę, kad iš tikrųjų gali būti linkęs į homoseksualinę meilę. Tad kai tik prabyla apie seksą, visuomet kalba šiurkščiai: „Tapyba kaip ir meilė įeina pro akis ir teka teptuko plaukeliais. Mano erotinis kvai­ tulys įaudrina mano sodomistinius polinkius iki priepuolio. Aš apstatau save dieviškiausiais pasturgaliais. Aš įkalbinėju gražiausias mo­

teris nusirenginėti. Visados sakydavau, kad per pasturgalį galima išsi­ aiškinti pačias didžiausias paslaptis“.

metais Dali kartu su Bunjueliu užsiėmę filmu. Per penkias ar šešias dienas —skiriasi šaltinių duomenys —jie parašo scenarijų. Luisas Bunjuelis yra tretysis šioje studijų laikų sąjungoje, o su Federiku Garsija Lorka Dali santykiai laikytini veikiau nekokiais — kaip buvo vėliau ir su Gala. Kai tik vyrai apsinuogina, Bunjuelis vi­ sada rodo ypatingą potraukį Dali. Tačiau Lorkos siurrealistiniai darbai Bunjueliui atrodo nieko verti. Jie esą apgailėtini, —rašo jis Chosė Belo, —tai veikiau intelekto, o ne instinkto produktai. Susida­ ro įspūdis, jog Bunjuelis gerokai pasidarbavo, kad Dali ir Lorkos draugystė nutrūktų. Abu ieško savo filmui pavadinimo: pirmasis Svertis vidun pavojinga yra atvirkščia formuluotė įspėjimo, kurį galima perskaityti ant pran­ cūzų traukinių langų: Il est dangereux de se pencher au dehors**. Pagaliau fil­ mą pavadina Un chien andalou —„Andalūzijos šuo“. Tų pačių metų va­ sario mėnesį laikraštis Gaceta Literaria praneša apie jųdviejų bendrą projektą: čia esama nemaža pasąmonės būsenų, kurias esą galima iš­ reikšti tik kinematografu. Projektas susilauksiąs, —pranašauja laik­ raštis, —tarptautinio pripažinimo. Tai prognozė, kuri išsipildė. Dar dėl filmo pavadinimo: Dali, Bunjuelis ir, pavyzdžiui, Chosė Belo savo gausybę studijų draugų bendrabutyje Residencia de Estudiantes juokais vadindavo Perros andaluces" . Šios rujos vadas buvo kaip tik Lorka, ir visai galimas daiktas, kad filmo pagrindinio veikėjo, kurį jie paprastai vadino „figūra“, prototipas yra būtent jis. Bent jau pats Lorka dėl to neabejojo, nes 1930 metais Niujorke Ancheliui del Rio pareiškė: „Bunjuelis padarė vieną tokį sušiktą, visai menką filmą, ku­ ris vadinasi „Andalūzijos šuo“, o tas Andalūzijos šuo esu aš“. Bunjuelis nuolat ginčija, kad filmas turįs ką nors bendra su Lorka. Tačiau pastarojo biografas Janas Gibsonas teigia esant didelei tiki­ mybei, kad toks tipiškas homofobas kaip Bunjuelis, rodydamas filmo herojaus (kurį vaidina Pjeras Bačefas) heteroseksualinę impotenciją, * Svertis išorėn pavojinga (pranc.). ** Andalūzijos šunys (isp.).

galėjo turėti galvoje Lorkos homoseksualizmą. Viename 1982 me­ tais duotame interviu Bunjuelis be užuolankų išpyškina: „Lorka buvo impotentas!“ Žinodami Bunjuelio pažiūras, galime manyti, kad tai turėjo būti mažiausiai Lorkos homoseksualizmą įžeidžian­ tis vertinimas. Tačiau Lorka įsitikinęs, kad draugai jį apgavo, ir jaučiasi išduotas. Jis neabejoja, jog šiuo filmu ir jo daugiaprasmiu pavadinimu iš jo pa­ sityčiota, kaip liudija Filipas Kumingsas. Bet Lorkos nepasitenkini­ mas bičiuliu Dali dėl galimo savo asmens apjuodinimo filme netru­ kus pamirštamas. Lorka nėra kerštingas. O jei ir būtų, tai kaltė tektų Bunjueliui. Ar Bunjuelis žinojo apie Dali ir Lorkos santykius, neaišku. Tačiau jis tikrai apie juos išgirdo vėliau, kai abu jau seniai buvo susikivirčiję, nes Dali rašo apie kiekvieną jauseną, kalba apie kiekvieną, net ir pa­ čią intymiausią smulkmeną. Štai 1966 metais pasakyti žodžiai: „Lor­ ka, kaip visiems žinoma, buvo pederastas ir beprotiškai mane įsimy­ lėjęs. Du kartus jis mėgino su manimi suartėti iš užpakalio; man tai buvo labai nemalonu, nes vis dėlto aš nebuvau pederastas ir neketi­ nau jam nusileisti. Be to, man skaudėjo“. Jei Dali neketino nusileisti, tai kaip jis galėjo taip toli nueiti? Kitu laiku ir kitais žodžiais Antonijui Olanui jis kalbėjo: „Mes mėginome daryti iš užpakalio, bet man skaudėjo ir turėjome liautis“.

jL er visas sueigas ir apsilankymus Kadakese dalyvauja Ana Marija. Mirus motinai, ji perima ir dalį jos vaidmens. Dabar ji ne tik sesuo, bet ir motina; jei neskaičiuosime pamotės, ji vienintelė moteris Dali gyvenime. Tarp jos ir Garsijos Lorkos užsimezga draugystė —abu ra­ šinėja vienas kitam laiškus. Broliui ji yra centrinė figūra, ir dabar, at­ vykus iš Paryžiaus „monstrei“, ji pasijaučia nustumta į pašalį. Sesuo baiminasi dėl brolio, įsivaizduoja jį žuvus; žvelgiant iš jos perspekty­ vos, tai yra tiesa, nes pasirodžius Galai Salvadoras nuo sesers pastebi­ mai atitolsta. Su tuo pačiu niršuliu, kuris visados lydėdavęs jo idėjas bei impul­ sus, - sako ji, —dabar jis puoląs prie šitų žmonių, tarsi jie galėtų iš­ spręsti visas jo problemas. Žinoma, jie nepraturtino jo, veikiau jis prarado sielos ramybę, o jo darbus, kurie iki tol atspindėdavę sielos

ramybę, esą sužlugdžiusios siaubingos haliucinacijos, dabar pasiro­ dančios jo drobėse. Kol nebuvo atkakę tie užsienio „išsigimėliai“, Ana Marija, atrodo, į brolio drobes žiūrėdavo naiviu draugišku žvilgsniu. Reikia pripa­ žinti, kad tokie paveikslai kaip Juodasis žaidimas, Didysis masturbuotojas ir kiti turėjo paprastai provincijos sielai anuo laiku daryti gluminantį įspūdį, ir ne tik tada, galbūt ir dabar jie tebeveikia šitaip. Tas pats pasakytina ir apie vieną iš jo pirmųjų paveikslų —Voyeur , nutapytą 1921 metais, vaizduojantį tamsoje prie svaigiųjų gėrimų sėdintį vyrą priešais apšviestų langų panoramą ir stebintį moterų bei porų inty­ maus gyvenimo scenas. Vargu ar tie paveikslai galėjo Kadakeso žve­ jus nuteikti maloniai. Tačiau normaliems kaimo gyventojams vis dėlto jis yra keistuolis, kreivą šypseną sukeliantis jaunikaitis. Numoti į jį ranka negalima, nes yra patron o, advokato sūnus, todėl sugyvenama draugiškai. Bet ir provincijos advokatui širdį kutena nerimastis, tik gal labiau dėl sū­ naus meninių aspiracijų. Klasikinio stiliaus paveikslai —taip! Tačiau šitie čia —ne visai tokie. Ana Marija savo nuomonės nekeičia. Tikrus košmarus, žmones lyg kokius kankinius brolis ėmęs vaizduoti tik patyręs neigiamą Prancūzijos įtaką, kai paveiksluose mėgino aiškinti tai, kas nepaaiški­ nama. Šiaip jis visuomet buvęs labai protingas vaikinas, tik staiga ap­ temęs protas, nes tie nauji draugai jam pasirodė esą patrauklūs ir su­ maningi. Jei jis nebūtų buvęs toks aistringas, būtų pastebėjęs, koks iš­ krypėliškas ir kenksmingas jų intelektas. Šiaip ar taip, anot Anos Marijos, tiems žmonėms nepavykę sunai­ kinti jos mylimojo Kadakeso: nors jie ir išsitempę brolį į Paryžių, tą neapkenčiamą užsienį, bet per skystos buvusios jų blauzdos sutrikdy­ ti šios vietovės ramybę, kur saulė ir mėnulis kuria savo ritmą, o tamsa nepastebimai pereina į šviesą. Ir čia jinai klysta! Monstrų apsilankymui 1929 metų vasaros pabai­ goje buvo lemta Kadakesą taip stipriai pakeisti, kad iš to kadaise ži­ nomo, svajingo seno kaimelio nieko nelieka. Akivaizdu, kad Dali se­ suo jaučiasi šitoje kompanijoje svetima. Nevaržomi pokalbiai, tauš­ kalai ir paskalos apie kitus Paryžiuje, jų veiklą, romanus ir skandalus jai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Visa tai gadina nervus ir yra* * Žiūrėtojas pro rakto skylutę

(isp.).

tik įrodymas, kad tie žmonės nenormalūs. Ji neturi supratimo, apie ką šnekama, todėl, matyt, neįtraukiama ir į pokalbius; visai kas kita, kai į svečius atvykdavo bičiuliai ispanai. Gala tikriausiai į ją visai ne­ kreipė dėmesio, nes kas jau kas, o šeimyniniai saitai, ypač čia ir esa­ momis sąlygomis, jai mažiausiai rūpi. Dali ir Polis Eliuaras supranta vienas antrą iš karto, be to, vienas gei­ džia kito žmonos. 1929 metų rugsėjo pradžioje Polis išvyksta, nes Bekerelio gatvėje Monmartre yra nupirkęs brangų butą, kurį reikia įreng­ ti, kitaip sakant, susukti sau ir Galai lizdą. Tuo Eliuaras mėgino suda­ ryti sąlygas Galai daugiau laiko praleisti ten ir, vadinasi, kartu su juo. Beveik visi išvažiuoja, lieka tik Gala, Sesilė, Goemanas ir Ivona. Dali ir Galos istorija prasideda. Vienintelis kliuvinys jai dar yra Bunjuelis, kuris nori toliau su Dali kurti scenarijų kitam filmui. Jis gyvena pas Dali, maždaug už kilometro nuo Kadakeso. Vieną vakarą, kai jie išeina pasivaikščioti ir pasuka prie Miramaro viešbučio kaime, Bunjuelis praranda savit­ vardą ir ne tik ryžtingai, bet ir išsamiai išdėsto, koks jam kyla pasi­ šlykštėjimo jausmas, jei moters šlaunys išsiskėtusios, jeigu jos nesiliečia. Ir jis smulkių smulkiausiai nupasakoja, kaip jam ima gniaužti gerklę, kai žemiau tos vyrų geidžiamos vietos, kurios svarbos jis kaip tikras ispanų macho* negali liautis nepabrėžęs, tėra vien oras. Kitą dieną pajūryje Gala nusimeta sijoną ir eina maudytis. Jos šlaunys lygiai tokios pat, kaip Bunjuelis buvo smulkiai nupasakojęs. Įžeidimas mestas, atmosfera apnuodyta, keliai karui atviri. Vienos išvykos su Bunjueliu, Gala ir jos dukterimi Sesile į gamtą metu, kai jau buvo išvažiavę paskutinieji iš užsilikusiųjų Paryžiaus svečių, Bunjuelis vėl mėgina kovoti už tai, kad būtų įtakingiausias ir geriausias Dali draugas. Jie ginčijasi apie šį bei tą. Netikėtai Gala dėl kažkokios Bunjuelio pastabos užrinka: —Kaip galite kalbėti tokias nesąmones? Ir dar girdint tokioms di­ dingoms uoloms! Žodis po žodžio, —kaip rašo Bunjuelis atsiminimuose, —nes iš­ gerta Buvę nemaža, o Gala dariusis jam dar agresyvesnė, jis nebeišlai­ kęs, staiga pašokęs, trenkęs ją ant žemės, užgulęs ir ėmęs smaugti. Mažoji Sesilė baisiausiai persigandusi ir pabėgusi, o Dali parkritęs ant kelių ir maldavęs pasigailėti Galos. Pats Bunjuelis buvęs siaubin-* * Patinas (isp.).

gai įsiutęs, bet nugalabyti jos nesirengęs, tik norėjęs pamatyti pasiro­ dant tarp jos dantų liežuvį. Tada ją paleidęs. Ar galima Bunjueliu ti­ kėti? Po dviejų dienų jis niekam nieko nesakęs išvyksta. Net neaptaręs, ar berašys numatyto filmo scenarijų. Per susirėmimą Dali stovi nuo­ šaly ir nesikiša. Tai atitinka jo charakterį, nes ir vėliau, per kitus kon­ fliktus, nekišdavo nosies. Tačiau kita proga prasitaria: „Jei jie numes­ tų kinams ant galvos bombą, man būtų visai vis tiek. Tačiau jei Galai kas nutiktų, tada jau kitas dalykas“. Kai po kiek laiko Bunjueliui su Eliuaru teko Paryžiuje gyventi vie­ name viešbutyje netoli Monmartro kapinių, jis sužinojo, jog poetas niekados neišeina į gatvę be nedidelio revolverio perlamutrine ranke­ na, nes Gala pasakojusi, kad jis, Bunjuelis, norėjęs ją nužudyti. Ta­ čiau tokiam vyrukui, kaip Bunjuelis, tai gali sukelti tik šypseną. Vis dėlto niekas nepraeina be pėdsakų —visai į gyvenimo pabaigą jis su­ sapnuoja intymų sapną su Gala: stovi jis teatro ložės gale, o ji sėdi priekyje prie parapeto; jis švelniai ją pakalbina, ji apsigręžia, atsistoja, prieina prie jo ir aistringai pabučiuoja į lūpas. Sis sapne patirtas po­ jūtis, —tikina jis, —buvęs toks ryškus, kad pabudęs tebeužuodęs jos kvepalus ir tebejautęs jos itin švelnią odą. Tai įvyko po penkiasdešimties metų. Pomirtinė erotika su intymia prieše. Bunjuelio priešė bičiuliui Dali pasidaro viskuo viename asmenyje. Jis apdovanoja ją visomis teigiamomis savybėmis, kokias tik galima įsivaizduoti, vadina ją visais įmanomais malonybiniais vardais ir pa­ skelbia esant savo paties dalimi. Jis stato jai vieną paminklą po kito: „Viena vienintelė būtybė yra pasiekusi būties pakopą, ir jos pa­ veikslą galiu palyginti su šviesia renesanso tobulybe: tai Gala, mano žmona, kurią išsirinkti man teko nuostabi laimė. Visuose dideliuo­ se paveiksluose, kuriuos aš kuriu, randame tiktai vieną asmenį, ma­ tomą moterį —Galą“. Dali atsidavimas jai prasikiša kone kieviename žingsnyje. Jis buvo įsimylėjęs meilę, —sako Luji Romeras. Įsimylėjęs iškilmingą tarnavi­ mą meilei. 1974 metais atidarant muziejų Figerese, kai išsipildė ši jo gyvenimo svajonė, Dali pareiškia: —Salvadoras Dali, būdamas pusketvirtų metų, norėjo tapti virėja, ne virėju. Suėjus šešeriems, jam nėjo iš galvos mintis būti Napoleonu, ir nuo to laiko jo ambicijos nežinojo kito kelio, kaip tik aukštyn. Kai

sutiko Galą —apie ją galiu pasakyti, kad ji buvo jo gyvenimo ge-nera-li-si-mė —jis besiekė būti tik Salvadoras Dali. Gan anksti pasigauto įpročio kalbėti apie save trečiuoju asmeniu jis daugiau nebeatsisakė; jis lydi Dali iki gyvenimo pabaigos. Kai Gala susipažįsta su Dali, ji jau visiškai įsijautusi \femmefatale, vyrus pražudančios furijos, vaidmenį. Ji žinoma kaip moteris, kuri nuolat keičia gerbėjus. Gala gyvena tuo, ko siurrealistai, pirmiausia Andrė Bretonas ir Polis Eliuaras, rėkdami visa gerkle, reikalauja — laisva meile. Ji pasinėrusi į ją kūnu ir siela. Tam tikra prasme galima sakyti, kad burtininko mokinys Eliuaras pažadina dvasias, kurių pats veikiai nebeįstengia sutramdyti. Tai jis tuo skundžiasi, tai dedasi ne­ pastebįs, o kadangi ir pats gyvena ne vienpatystės gyvenimą, tai ir Galai neturi teisės nieko drausti; ypač dėl to, kad siurrealistų filosofi­ ja tokio tipo smulkiaburžuazinių nuosavybės pretenzijų nepripažįsta. Yra žinoma, kad Galos romanas su Maksu Ernstu, kuris nuo 1922 metų gyvena pas Eliuarus, gerokai sujaukia pastarųjų gyvenimą. Biografai vieningai stoja vyro pusėn. Pavyzdžiui, Santalis Vijelis mini tokį atsitikimą, po kurio Eliuaras skubiai išvyko iš Paryžiaus. Roberas Desnosas, lankydamasis sostinėje, su savo drauge Terese užsukęs pas Eliuarus. Duris atidaro Ernstas ir Gala. Polio nėra. Desnosas nori jį pamatyti. Ernstas nueina į pirmą aukštą, pasigirsta sunkūs laiptais lipančio žmogaus žingsniai. Pasirodo Maksas Ernstas su sergančiu Eliuaru. Ernstas jį nešęs kaip miegantį vaiką ir pasodinęs ant sofos. Gala susupusi ligonį į antklodę, —pasakoja biografas, —už nugaros užkišusi pagalvę, rodžiusi, kaip jį slauganti. Kokia rūpestinga pora! Begėdžiai įsimylėjėliai slaugo susirgusį sutuoktinį. Vijelis šiuo atveju Galą vadina velnio nešta ir pamesta: draugų akyse ji vaidinanti švel­ nią ir mylinčią žmoną, panaudojanti vyrą, kad įsiteiktų meilužiui — vienu žodžiu, Gala maskuojanti beprotybę, kuri ją pasmerkusi visą laiką gyvenime balansuoti prie ribos tarp to, kas matoma ir nemato­ ma, sąmoninga ir nesąmoninga. Nesvarbu, kaip visa tai pavadintume. Romanas su bičiuliu Maksu Ernstu perpildo poeto kantrybės taurę. Polis, nebegalėdamas pakęsti ménage à trois\ spjauna į viską ir išvyksta. Palikęs bendrą butą, nuvažiuoja pirma į Nicą, paskui į Lioną. Gala, Maksas Ernstas ir duktė Sesilė lieka namuose Obone. 1924 metais Po­ lis visiems netikėtai iš Marselio leidžiasi į kelionę aplink pasaulį. Toji* * Trijų šeimos (pranc.).

kelionė panaši į bėgsmą. Tėvui rašo, kad nugalabysiąs kiekvieną, kuris mėgins vytis. Bretonas mano, kad Polis niekuomet nebegrįšiąs. Gala neturi pinigų; Polis ją palieka su keturiais šimtais frankų, o pats pasii­ ma septyniolika tūkstančių. Uošviai visaip išsisukinėja nenorėdami padėti. Ji jau ketino eiti dirbti, —rašo viename laiške Bretono žmona Simona. Ar Gala buvo auka? Ir šis vaidmuo jai netinka. Eliuaro kelionė ap­ link pasaulį trunka septynis mėnesius: jis keliauja per Antilus ir Pa­ namą pietine Ramiojo vandenyno dalimi į Pietryčių Aziją. Vėliau šį sumanymą pavadina „idiotiška kelione“. Per tą laiką bičiuliai siurrea­ listai nuo Galos atitolsta ir ji lieka su Maksu Ernstu viena. Pagaliau iš už jūrų marių poetas atsiunčia grasinamą laišką, kad nusižudysiąs, jeigu ji vėl nesugrįšianti pas jį; tai reiškia, kad ji turinti dangintis iš paskos. Laiške Polis ją prašo parduoti dalį jiems priklausančių pa­ veikslų ir kitų daiktų —vardan pasimatymo. Tėvai Grindeliai irgi su­ minkštėja ir šiek tiek prideda prie marčios kelionės į Saigoną. Dėl vi­ so to žygio nuomonių yra įvairių. Gala aiškina, kad keliavusi viena. Maksas Ernstas teigia į Saigoną atvykęs porą dienų už ją vėliau. Šiaip ar taip, visi susitaiko, niekas daugiau nebepyksta. Maksas įkalba Polį grįžti ir mesti iš galvos norą dingti visam laikui. Įsimylėjėliai išsiski­ ria —Ernstas tęsia kelionę į Pietryčių Aziją. Eliuarai lieka vieni, parsiranda galiausiai į Europą ir vėl gyvena kartu. Tačiau per paskesnius kelerius metus iki 1929 metų Gala vis mažiau beužsibūna Obone su vyru ir vaiku, vis dažniau reikalai ją sulaiko Berlyne, važiuoja į Luga­ ną ir Arosą, prie Cote d’Azur . Tačiau turint galvoje jos sveikatą, —sa­ ko Eliuaras, —vargu ar tai tiesa. Vijelis įtaria, kad tie važinėjimaisi ir užtrukimai buvusios tik puikios galimybės flirtams ir romanams, o už Polio iš Prancūzijos atsiųstus pinigus buvę smagu pagyventi. Ga­ los telegramos pasižymėjusios trumpumu: „Bučiuoju!“, ir nieko dau­ giau. Tuo femmefatale paveikslas užsibaigia. Bet jeigu ji tikrai turėjo tokį nepaprastą verslininkės talentą, kaip pasakojama ir kaip vėliau išryškėja gyvenant su Dali, tai galėjo gyventi ne iš vyro pinigų, o pati užsidirbti. Tačiau biografai negailestingi: Gala negali būti laimėtoja. Jeigu ji padaro gerą biznį, tada yra sukta, jei nieko neveikia, melžia pinigus iš vyro. Jei sutuoktiniai susitinka Šveicarijoje ir atrodo lai­ mingi, ji tuoj sugriaunanti idilę, imanti nuobodžiauti, pirm laiko iš-* * Žydrojo kranto (pranc.).

važiuojanti, palikdama tėvą su dukterimi vienus. „Mergiūkštė“, — kaip sako Vijelis, —ta „lengvabūdė ir nesunkiai prieinama“ moteris puikiai leidžia laiką. Negali nesistebėti, kaip šiuos vienas antram prieštaraujančius femmefatale paveikslus biografai be jokių komentarų rikiuoja greta. Gala, atrodo, yra nuostabus savųjų vyrų įvairiausių vaizduočių apie moteriškumą projekcijos ekranas —ir ne tik savųjų, bet vyrų apskritai. Tačiau Galos stilizacijos yra ir jos pačios insceni­ zuotos. Todėl vienais atvejais ji yra mergiūkštė, kitais —vyrus pražu­ danti vampyre. Gala visada tiksliai įkūnija tai, ko iš jos tikimasi —čia jos sėkmės paslaptis. Todėl išlaiko ir tą vardą, kurį jai suteikė Eliuaras —Gala. Kiti jos to laikotarpio vardai yra Lulu, Mimi, Nana, Efi, Kiki —garsus pamėgdžiojantys žodžiai kūdikiams meiliai vadinti: tai mėginimas šią moterį sumažinti ir sušvelninti iki mergiūkštės. Ir toji moteris Eliuaro duotą vardą priima, jį vartoja, susitapatina su juo, maištauja prieš jį arba elgiasi visai kitaip, negu jis įtaigauja. Unda Herner rašo, jog Gala vis labiau virtusi siurrealistų susikurtu moters paveikslu, sijoną vilkinčiu demonu, kurį šie vyrai mėgino už­ kerėti menu ir taip ją sutramdyti. Kol gyveno santuokoje su Eliuaru, be paliovos jai buvo priskiriamas vyrus ėdančios vampyrės vaidmuo. Tačiau jos nesutramdo nei menas, nei gyvenimas. Galos santykiai su Ernstu buvę „nemalonūs, nepakenčiami, negir­ dėti“, —vertina Tristanas Tzara. Filipas Supo mano, kad nereikėję apie tai skambinti visais varpais. Bretonas, tas perdėtai drovus, pagie­ žingas revoliucionierius, pasipiktinęs kalba apie „lėkštą palaidumą“. Makso Ernsto sūnus Džimis savo prisiminimuose cituoja motiną, kuriai Gala buvusi „šliaužiantis, blizgantis padaras, bemaž garsų neišleidžianti godi patelė“. O pats rašo, kad joje būta kažko „plėšrūniška“, ji esanti lyg „ištvirkusi medžioklės deivė Diana po žudymo. Veidas ir kūnas atstumiantys, tačiau vis tiek nuolat tykanti neaiškių kūniškų malonumų“. 1927-aisiais, kai jau buvo praėję keleri metai po romano su Maksu Ernstu, Polis ir Maksas elektros muziejuje susipeša. Tai reiškė jų drau­ gystės pabaigą. Nors ji dar ir gyvuoja bendruose darbuose, bet nie­ kad nebepasiekia to stiprumo, kuriuo kadaise pasižymėjo. Bretonas šį įvykį savo namuose vadina nesmagiu ir gluminančiu. Priežastys, dėl kurių vyrai kibo viens kitam į atlapus, vėl priskiriamos Galai, nors ji jau seniai gyvena atskirai, toli nuo Polio, ir tikroji priežastis buvo Ernsto antrosios žmonos Marijos Bertos Oranš, amžinai negalinčios

nurimti dėl jo romano su Gala, pavydo scena. Viename laiške Galai Eliuaras rašo: „Geriausias mano draugas mane mušė, neperdedu — mano draugas, ir tuo pasakyta ne per daug, Tu juk žinai. Todėl mes­ jė, tas kiaulė, mane kumščiavo [...] Makso daugiau niekad nebematy­ siu. NIEKADOS. Tu pati gali į tai žiūrėti, kaip nori“. Visa tai šiek tiek pakenkė Galos ir Eliuaro santykiams. Tačiau Gala tvirtai jaučiasi, puikiai žinodama, kur link judėti —ji vis labiau tolsta nuo savo vyro.

JL olis irgi nesėdi rankas sudėjęs. 1929 metais Berlyne randa mote­ rį, ir Gala neprieštarauja. Vis labiau abu dreifuoja vienas nuo kito. Pridurtina, kad dar prieš bendrą kelionę pas Dali į Kadakesą Gala Marselyje turėjo romaną su poetu Andrė Gajaru. Pirmas jį aplankyti buvo nuvažiavęs Eliuaras, o Gala atvyksta paskui, susipažįsta su Ga­ jaru ir pasilieka pas jį, tuo tarpu Eliuaras išvažiuoja. Polis rašo: „Ga­ vau telegramą nuo Gajaro [...] Suvok tai ir duok jam suprasti, kad aš noriu, jog mes, kaip sutarta, kai kada su Tavimi tai darytume dviese“. Moterį, kuriai jau suėjo trisdešimt penkeri ir kuri aiškiai yra nepri­ klausoma, mergiūkšte tikrąja to žodžio prasme daro tik Eliuaro ma­ nipuliacijos ir jo laiškų stilius, nes į ją nuolat kreipiasi „vaikeli ma­ no“, „puikioji mano mažyte“ arba „mano karštai mylimas vaikuti“ ir kartu reikalauja, kad ji pagaliau „suvoktų“ lytinius santykius trise.

AJL/

teina 1929 metų rugpjūtis. Vasara. Kosta Brava. Eliuarų šeima yra Kadakese pas Dali. Gala jo dar nepažįsta, girdėjusi tik giriant jo paveikslus ir žino apie filmą su Bunjueliu. Ją ima nuobodulys, dienos su vyru ir vaiku rodosi amžinybe. Slaptajamegyvenime Dali pažymi, kad jos veidas pasirodęs labai įdo­ mus, bet nuotaika buvusi klaiki, ir ji dariusi įspūdį, jog čia jai nesma­ gu. Matyt, netiko kompanija, nes maloniau jai sukinėtis kur nors ki­ tur, o ne su Poliu intymiame šeimos rate. Dali iš pirmo žvilgsnio įsi­ myli Galą Eliuar, Dali, kuris nuolat kartodavo, kad jo genijus negalįs atsiskleisti moters kūnu, dabar štai su kiekviena akimirka praranda orientaciją.

Jis ima sukti galvą, kaip ją sužavėjus, o ši, neieškodama žodžio ki­ šenėje, pavadina jį, išsitepusį plaukus pomada, Argentinos meilužiu. Pamačiusi ateljė jo pradėtą paveikslą Juodasis žaidimas, ima ginčytis dėl jame vaizduojamų ekskrementų. Vis dėlto, nepaisydama kitų nepasi­ tenkinimo ir Eliuaro nuogąstavimų, kad neatsitiktų kas nors bloga, ji išeina su Dali palaipioti aštriabriaunėmis uolomis ties Kap Kreusu. Dali neva žinąs, kodėl ji leidžiasi su juo iškylauti. Girdi, ji iškart pa­ stebėjusi jame puskvaišį genijų, kuris vis dėto turįs gebėjimą dide­ liems moraliniams apibendrinimams, —taip jis rašo pats. Ji užbėgusi jam už akių, tarsi ko ieškodama; ji norėjusi tapti mitu ir supratusi, kad tai vienintelis žmogus, pajėgsiantis ją paversti mitu. Gyvenimas netoli Kosta Bravos yra malonus: čia ne per karšta ir ramu. Pirmieji grupės svečiai išvyksta. Dali ir Gala matosi kasdien. Jis ateina jos pasitikti prie viešbučio Miramar, paskui abu leidžia laiką pakrantėje arba laipiodami uolomis. Dali apninka vizijos, siaubingos prievartos fantazijos; jis nori ją nugalabyti, sutrupinti į akmenis. „O, Gala! - rašo jis. —Susilaužyk sau į šituos akmenis stuburkaulį! Aš da­ rysiu, kad tau skaudėtų, ir paskui žiūrėsiu, kaip tu, gražuole, atrodai siaubingai kankindamasi!“ Dešimčia metų vyresnė moteris pabučiuo­ ja dailininką. Ko jinai iš jo norinti, —klausia prisispyręs vyras. „Kad tu mane sutriuškintum!“ —atsako moteris. Dali fantazijoje, kuri tie­ siogiai įkūnijama daugelyje paveikslų, šis veiksmas vyksta įvairiose vietose. Vieną kartą dramatiškai stumiant ją nuo Toledo katedros varpinės. Kitą sykį norint sumalti į miltus trankant į Kap Kreuso ak­ menis pačiame Kadakese arba Port Ligate; galiausiai fantazijos at­ kviestasis veiksmas išgydo vyrą nuo įkyrių minčių. Dali paskelbia įveikęs isterijos ligą, nusikaltimo aistra nurimusi. Gala užkalbinėda­ ma varo lauk piktas dvasias, o jis klūpo jai po kojomis: „Gala išgydė mane nuo pakvaišimo. Dėkoju. Mylėsiu tave. Būk mano žmona!“ Gala sutinka.

r

VjTala ir Dali dažnai kalba apie mirtį. Ji reikalauja, kad ją nužudytų, jis netgi turi prižadėti, jog po mirties ją suvalgysiąs. Dali teigia Galą nuolat įtikinėjus, jog mirties diena jai būsianti nuosta­ biausia gyvenime. Koks buvo tikras jos požiūris į tuos vaizdinius ir galbūt mirties potroškius, nėra žinoma. Kaip visuomet ji laiko liežuvį

už dantų. „Mano paslapčių paslaptis, —sako ji, —yra tai, kad jų neiš­ duodu/' Aną 1929 metų vasarą išties prasideda abipusė meilė, trukusi visą gyvenimą, bet jos forma ir intensyvumas dažnai kinta. Galai mirus, Dali pareiškia: „Apie jos mirtį nenoriu nė galvoti. Kad ištverčiau, mano siela troško pagalbos iš visų šaltinių. Galiu iš­ kęsti didžiausias, pačias skaudžiausias nelaimes, bet Galos man nepa­ keis niekas. Iš tikrųjų aš taip dažnai vaizdavausi jos mirtį, kad šiai tragedijai esu pasirengęs". Romantiškas meilės ir mirties, ypač neišsipildžiusios meilės ir mir­ ties, motyvas šiems santykiams suteikia aistringą ir dramatišką pradžią. Tikrasis susijungimas su mylima būtybe, atrodo, yra įmanomas tik mirtyje. Tik atsisveikinusi su šiuo pasauliu, Gala pasiduoda sutramdo­ ma, tik po mirties kūniška meilė, kuri gyvenime lieka impotentiška, ne­ realizuota, gali išsiskleisti. Mirusios gražuolės paveikslas simbolizuoja ir baimę, kurią kelia gyva bei geidulinga moteris —tai savotiška tram­ domoji priemonė prieš grėsmingą moteriškumą... Ko gero, nėra atsitik­ tinis dalykas, kad Salvadoras Dali apie Galos reiškiamą mirties potroš­ kį kalba siedamas tai su erotiniu suartėjimu. Jis juk žino apie ją viską ir galėjo prisibijoti jos seksualumo. Tą moterį jis privalo įveikti ir tai jam pavyksta tik jos mirties įvaizdžiu. O tai, kad šitą motyvą jis įdeda į jos lūpas, Galą labai iškelia ir susidaro įspūdis, tarsi ji suvokia, kokiu vie­ ninteliu būdu gali su juo lytiškai santykiauti. Visa tai galutinai lemia meilės pradžią.

uo tarpu Polis laukia Paryžiuje. Lorka garsėja savo pjesėmis. Dali tėvas, sesuo, teta-pamotė susirūpinę stebi, ką Salvadoras išdari­ nėja. Nė vienas iš jų nesižavi. Žinios, kurios pasiekia kaime gyvenan­ čią šeimą, duoda pamatą nerimauti. Maksas Ernstas veda Mariją Ber­ tą. Polis Bekerelio gatvėje įrenginėja sau ir Galai butą, rašo aistringus meilės laiškus, leidžia jai ilgiau užsibūti Ispanijoje, siunčia pinigų, ža­ da ir vilioja, kad Paryžiuje ji būsianti nepaprastai elegantiška, nes ža­ da asmeniškai tuo rūpintis. Gala gyvena su Dali, eina rugsėjis, ji atsakinėja ir į Eliuaro lieps­ ningus meilės laiškus. Ką Gala rašo, lieka paslaptis, tik žinome, kad tų laiškų būta: „Gala, mano sesute, mano bičiule, mano mieloji, Tavo

laiškai man labai patinka“. Jis jai netrukdo veikti savo naujoj valdoj — jo akimis, tai ne kas kita, kaip jau žinoma schema: „Na, o Tu, mano mielas aukseli, daryk, kas Tau atrodo teisinga. Aš tik viena tetrokštu — kad galėtum džiaugtis, kad būtum laisva“. Kita vertus, randame ir to­ kius žodžius: „Bet labiausiai už viską norėčiau Tave matyti ir turėti savo namuose. Taigi grįžk“. Rugsėjo pabaigoje, užsibuvus Kadakese, ištuštėja Galos piniginė, o įkalbėti Dali vykti su ja į Paryžių nepasiseka. Tada iškeliauja viena. Dvidešimt penkerių metų jaunikaitis, matyt, prisibijo. Platusis pa­ saulis, kurį jau anksčiau žadėjo suvaryti į kišenę, jį gąsdina. Galimas dalykas, kad per tą laiką jam teko susiremti ir su savo šeima, nes katalonų šeimos skersai žiūri į viską, kas svetima, o ką jau sakyti apie šitą ištekėjusią, dešimčia metų vyresnę moterį. Tėvas tikriausiai apie viską buvo gerai informuotas —liežuvnešių ir šniukštinėtojų kaime netrūksta. Ana Marija irgi nelieka skolinga pakurstant priešiškumą. Galos lagamine atsiduria, pavyzdžiui, paveikslas Juodasis žaidimas, taip pat ir kai kurie užrašai bei apybraižos. Uždavinys —parvažiavus į Pa­ ryžių, propaguoti Dali kaip didelį menininką ir žymų teoretiką. Tuo tarpu Eliuarai tebegyvena viešbutyje, nes butas dar nebaigtas įrengti. Sesilė vėl atiduota senelei. Pirmą kartą vyras ir žmona praby­ la apie skyrybas: Gala prisipažįsta, kad norinti gyventi su Dali; Polis neprieštarauja, bet leidžia suprasti, kad jų senasis susitarimas tebega­ lioja ir ji bet kada galėsianti grįžti. Kai Gala susirengia į Paryžių, Dali atsisveikindamas šventai priža­ da už mėnesio pasimatyti, nes tada įvyksianti ir vieša filmo Andalūzijos šuo premjera. Spalio pabaigoje Dali pagaliau pakelia sparnus į Pary­ žių, kur, be to, lapkričio 20 Goemano galerijoje atidaroma jo paroda. Čia jis sutinka Eliuarą, ir šis pasako, jog Gala jo nekantriai laukianti. Šitaip butas Bekerelio gatvėje, anksčiau Polio numatytas Galai ir sau, pasidaro įsimylėjėlių susitikimo ir gyvenimo vieta.

liuaras ir Gala išsiskiria 1932-aisiais. Pasibaigia septyniolika audringų vedybinio gyvenimo metų. Galai trisdešimt devyneri ir, priešingai negu ęati mano, ji yra puikios sveikatos ir atrodo nuo­ stabiai. Rašytojas Ziuljenas Grynas lapkričio 14 dienoraštyje įrašo: „Galai apie trisdešimt, ji rimta ir turi nuostabią figūrą“.

C

Naujos aplinkybės Polio laiškų tono nepakeičia. „[...] Gali tvirtai tikėti mano meile. Rašai man žavingus laiškus, kuriuose esi manoji Gala, mano maža mergytė visiems laikams/4Meilė, karšti jos patiki­ nimai taip ir mirguliuoja daugiau negu šimte iki 1948 metų parašytų laiškų. Ne kas kitas, o pats Eliuaras rūpinasi skyrybų reikalais, su­ tvarko visus būtinus formalumus. Jis įkalbinėja su Dali susituokti, nors kitais atžvilgiais yra laisvamanis, vis dėlto didelės reikšmės tei­ kia santykių aiškumui, o santuokos instituciją vertina labiau už viską. 1933 metų spalio mėnesį Gala ir Dali Ispanijos konsulate Paryžiuje tampa vyru ir žmona. Vieno laiško pabaigoje Eliuaras rašo: „Su Sesile [...] ilgai žiūrinėjome Tavo ir mūsų nuotraukas. Aš žinau, kad Tau praeitis nieko nereiškia. Man irgi, išskyrus mūsąją. Tai siaubingai skausmingas dalykas. Dabartis tokia menka [...], stačiai niekis; viskas, ką darau, nebesusiję su Tavimi44.

'R

"iografė Meredita Eterington-Smit, šališka kaip ir kiti, klausia, kodėl Gala išsirinko Dali, ir be lašelio gailesčio atsako: troško pini­ gų, Dali buvo iš turtingos šeimos; pati, šiaip ar taip, buvo įpusėjusi ketvirtą dešimtį, vadinasi, peržengusi moters žavumo zenitą ir savo kerais norėjo sėkmingai paveikti vyrą, nes siurrealistų mūzos statusas jai visuomet atrodė nelabai pelningas. Krūtinę stingdantys žodžiai. Ar Galai, tam jausmų komercijos monstrui, atrodo, kad Katalonijos keistuolis —tokiu Dali tuo metu buvo laikomas Kadakese —teikia vilčių gyventi ištaigingai ir viskuo pertekus? Pasižiūrėjus blaiviai, to meto Dali tapyba rodė tendenciją perteikinėti tik vaizdingus gan problemiškos asmenybės dvasinio gyveni­ mo ženklus. Gala tai iškart pastebi ir atvirai iškloja. Jai atrodą, kad darbus jis gerokai menkinąs ir žlugdąs savo vos prasidedančią daili­ ninko ateitį, jei ir toliau tik demonstruosiąs savo kvaitulį ir nenu­ kreipsiąs jo teisinga linkme. Kitaip tariant, iš šito žmogaus ji turėjo laukti daugiau, nei rodo šis jos dalykiškas priekaištas, nes jei galima tikėti tuo, ką ji sako, jam dar labai toli iki didžio ir garsaus daili­ ninko, galėsiančio suteikti jai ištaigingą ir laimingą gyvenimą. Ar tai panašu į viską apskaičiuojančią Galą? Ji gyvena iš savo pinigų ir to, ką siunčia Polis. Kelionių išlaidas padengia pati. Iš Dali negau­ na nieko, nes pats nieko neuždirba. Galai tenka išgyventi neigiamą

reakciją, kurią Dali patiria iš šeimos ir kaimo žmonių dėl to, kad prasidėjo su ja. Tad jeigu ji būtų siekusi jo, tiksliau sakant, jo šei­ mos turto, kaip teigia Eterington-Smit, tai čia galėjo tik pamatyti jį nuplaukiant. Ir tai, kad Gala lieka su Dali, kad nori jį žūtbūt ati­ tempti į Paryžių, rodo veikiau priešingą atvejį negu išskaičiavimas. Gal ji pamilo jį? Gal jos visai nedomina jo nesami turtai? Gal jai paprasčiausiai klaikiai įgriso gyventi kitos būties pakraščiuose? Vaiz­ duoti mūzą, kaip siurrealistai supranta moterį. Gal ji geidauja, kad jai būtų atveriamos durys ir pirmoji galėtų įeiti į meno rūmus? Eliuaras to nesuteikia. Ji gali pirkti, gali daryti arba nedaryti ko nors, gali veikti, ką panorės, bet vis tiek lieka vaiku. O į vaikus niekas rimtai nežiūri.

Ar negali būti taip, kad tas iki kaulų smegenų katalonas su savo juoko priepuoliais, savo neryžtingumu, savo idėjomis fixe, visais tais persirenginėjimais ir iškrypimais sužadina jai tai, ko nepajėgė paliesti apsukresnis Eliuaras?

p

f

rotinis artėjimas trunka bemaž visą rugsėjį. Pirmą kartą Dali turi spręsti sekso klausimą, šitą, kaip pats sako, savo gyvenimo „centrinę problemą“, su kuria —ją matė artėjant —susidurs akis į akį ir reikės atskleisti kortas, o išeitis čia tik viena: „...nužudyti arba pa­ čiam būti nužudytam“. Gala lieka pas jį. Eliuaras siunčia pinigų. Sesilė gyvena viešbutyje. Abu įsimylėjėliai eina ir eina pasivaikščioti. Jie yra „juokinga po­ ra“, —sako Dali. Būna, kad jis staiga puola ant žemės ir bučiuoja jai kojas, kitą kartą ištisas valandas neprataria nė žodžio. Galiausia Gala pareikalauja, kad jis imtų ją bučiuoti —kol jinai sprogs. „Bučinys uždė­ jo antspaudą mano naujajai ateičiai! Gala tapo mano gyvenimo druska, mano asmenybės grūdintoja, mano fakelu, mano antrininke —AŠ“, — džiūgauja Dali.

r

v JTruodžio pradžioje po patirto parodos Goemano galerijoje

pasisekimo Gala ir Dali grįžta į Ispaniją. Dabar jis yra gerbia­ mas siurrealistas. Kadakese nori pirkti namą, bet kaime jiems niekas

nieko neparduoda, čia pasaulis nuo jų atsitveria. Šeima puoselėjo vil­ tį, kad romanas su Gala bus pasibaigęs, o jinai bus sugrįžusi pas tei­ sėtą vyrą. Pasirodo —ne. Lidija Sabana de Kosta, sena šio kaimo moterėlė, suteikia jiems pir­ mą pastogę, mažytį namelį, patį skurdžiausią iš visų Port Ligato žvejų trobelių. Ta šešiolikos kvadratinių metrų pirkia tapo pirmuoju jų įsi­ tvirtinimo Port Ligate žingsniu. Moteris nori tą pirkią padovanoti, bet Dali ir Gala ją nuperka už penkis šimtus pesetų. Dali kišenėje švilpauja vėjai. Jis rašo laišką vikontui de Noajui, sa­ vo pirmajam rėmėjui, prašydamas padėti įgyvendinti troškimą „įsi­ kurti Kadakese. Aš išsiaiškinau ir tiksliai žinau, kad man reikia nei daugiau, nei mažiau kaip dvidešimties tūkstančių frankų nusipirkti nediduką žvejų namelį, kukliai jį įrengti, kad būtų galima gyventi“. Mainais siūlo grafui paveikslą, kurį dar nutapysiąs. Paveikslas vadin­ sis Vilhelmo Teito senatvė. Port Ligatą Dali laiko labiausiai išsigimusia vieta pasaulyje. Rytai kupini laukinio džiaugsmo, o vakarai —slogios melancholijos. Jo pa­ veiksluose nuolat rodosi ir rodysis skurdžios Ampurdos vietovės pei­ zažai, vietovės, kuri gimdo žmonių tipą, Dali vadinamą „tikslumo klaida“. Neišskiriant, matyt, ir jo paties. Jų namas šitame nykiame pasaulyje turįs būti panašus į tikrą biolo­ ginę struktūrą, —sako Dali, —tarsi ląstelių gumulas. Kiekvienam nau­ jam gyvenimo tarpsniui —nauja ląstelė, kambarys. Branduolį sudarysiąs Lidijos, padovanojusios jiems pirmąją ląstelę, paranojinis delyras, amorfinę ląstelės plazmą —Dali genijus, o dieviškąjį proteiną —Gala: ji galėsinti pražydinti visas kitas struktūros dalis. Žingsnis, kurį Dali žengė apsigyvendamas su Gala Port Ligate, reiš­ kia galutinį santykių su tėvu, seserimi ir visa šeima sugadinimą. Metų pabaigoje, kai Dali nupiešia piešinį, ant kurio užrašo: „Kai kada su pa­ sitenkinimu spjaunu į savo motinos portretą“, įvyksta didysis ir lemia­ mas lūžis —sūnus išmetamas iš tėvų namų. Tėvas yra baisiausiai persiu­ tęs, viename laiške sūnui praneša, kad šis atstumiamas negrįžtamai. Vi­ so to kaltininkė, žinoma, Gala, tuo Dali šeima įsitikinusi. Pats Dali ši­ to incidento daugiau nebemini; savo prisiminimuose jis rašo: „To sprendimo priežasties nenorėčiau čia atskleisti, nes ši paslaptis mudvie­ jų su tėvu reikalas; neketinu vėl atverti žaizdos, kuri šešerius metus mus vieną nuo kito skyrė ir abiem suteikė tiek kančių“. Vadinasi, tyla. Ekshibicionistas tyli apie jam nemalonų kivirčą.

Tėvas sūnaus išmetimą iš šeimos neva komentavęs taip: nereikią sukti galvos, nes Salvadoras, būdamas itin nepraktiškas, niekados nesu­ gebėsiantis sau nė bilieto į kiną nusipirkti, po savaitės vėl pasibelsiąs į duris Figerese; aplipęs blusomis, —priduria nedraugiškai, turėdamas galvoje Galą. Dali ir Galos varganos buveinės šešiolikos kvadratinių metrų plote turi tilpti ir miegamasis, ir studija, ir gyvenamasis kamba­ rys, ir virtuvė. Iškritęs priekinis Dali dantis yra vienintelė dekoracija. Gala skundžiasi būsto varganumu, o Dali guodžia: „Dieną, pasižiūrė­ jus į mano priekinį dantį, kabantį ant siūlo mūsų kambario viduryje, tave apims lygiai toks pat entuziazmas kaip ir mane —kad viso to ėmė­ mės patys. Mes nei šunų laikysime, nei gėlių auginsime. Tik minimu­ mas —kaip atsakas į mūsų aistrą. Protas mus kartu greitai sendins. Vie­ ną gražią dieną parašysiu apie tave knygą ir tu pavirsi viena iš tų šven­ tųjų, kuri ant savo nugaros turi nešti istoriją“.

usipykęs su tėvu, Dali pasirenka vieną Zigmundo Froido sen­ tenciją kaip savo gyvenimo moto: „Didvyris tas, kuris sukyla prieš tėvo autoritetą“. Ji paaiškina ir prievartos elementą vėliau nuta­ pytame Vilhelmo Telio paveiksle: tėvas yra tas, kurį reikia įveikti. Šiuo požiūriu Dali gyvenime yra daug tėvų. Ne vien santykiai su Gala suskaldė šeimą. Jau ir anksčiau Dali gin­ čydavosi su tėvu, tiktai Galos pasirodymas konfliktą galutinai perkaitina. Anksčiau tėvas Salvadorui buvo užprenumeravęs enciklopediją ir, kol sūnus studijavo Madride, siuntinėjo jam šį veikalą tomas po tomo. Vieną dieną Dali atsiunčia laišką, parašytą ant puslapio, išplėšto iš tos brangios knygos. Taigi priešiškumas tėvui Dali gyvenime nėra iš esmės koks naujas dalykas, jis tik didėja —galiausiai provokuojant sūnui, kaip, sakysim, anas motiną įžeidžiantis paveikslo pavadinimas. 1931 metų sausį tėvas rašo Garsijai Lorkai laišką, kuriame išdėsto sūnąus atstūmimo priežastis. Tėvo, matyt, būta labai susijaudinusio, konfliktas su Salvadoru bus ilgai nedavęs ramybės, nes jis vieneriais metais supainioja datas. Taigi beveik lygiai po metų, kai išmetė sūnų iš šeimos, jis rašo jo bičiuliui štai ką: „Jis yra nelaimingas žmogus, į nieką neatsižvelgia ir už visus pasauly viską geriau žino, begėdis ir akiplėša. Jis mano žinąs viską, o nemoka kaip reikiant nei skaityti, nei rašyti. Be to, jūs

J

pažįstate jį jau geriau už mane. Jo niekšiškumas pasiekė tokį mastą, kad pradėjo imti pinigus iš ištekėjusios moters ir leistis jos išlaikomas, o toji maitina jį neprieštaraujant ir pritariant jos vyrui, kad paskui, atėjus patogiam laikui, galėtų pabėgti. Jūs, tikiuosi, įsivaizduojate, kaip man skaudu dėl visų tų kiaulysčių“. Savo pranešime „Siurrealizmo moralinė pozicija“ Dali mėgina pa­ veikslo, susijusio su savo motina, pavadinimą aiškinti kaip moralinį konfliktą, kuris esąs panašus į sapno situaciją, kai mes dažnai žudome arba matome negyvus kaip tik tuos, kuriuos ypač mylime. Sis paaiškinimas tėvo nepatenkino. Dramatiškas atsiskyrimas nuo tėvo Dali reiškė amžiną susijungimą su Gala, ir ta tema darė jam įta­ kos visą gyvenimą; tą aiškiai rodo visi jo Vilhelmo Telio paveikslai. Ne kas kitas, o tėvas kelia sūnui grėsmę. Jis —savo vaikus ėdantis Kronas. Sitai grėsmei —tas dalykas Dali paaiškėjo labai anksti —priva­ lu iš visų jėgų priešintis. Jo jau suaugusio žmogaus gyvenime radosi ne­ maža tėvų, kuriuos reikėjo įveikti. Ir pirmų pirmiausia Andrė Bretonas, kurį turi nuvainikuoti, arba ir jo profesoriai Madride. Stalinas, —rašo jis, —tai tėvo tirono, nuostabiai intymaus priešo projekcija. Šią mintį jis paaiškina pats: „Jei, Froido žodžiais tariant, tapau didvyriu, tai tik todėl, kad man pavyko perimti tėvo galią. Didvyris tas, kuris sukyla prieš tėvo autoritetą, pastarąjį nugali, kuris suėda tėvą, sugromuliuoja globojimo įstatymą, visagalybę ir pats tampa įstatymu, didžiuoju fa­ lu. Necivilizuotose tautose totemiškos vaišės yra jų esmę sudarančios tėvažudystės atvaizdas“. Klausimas, ar jis išvis yra pajėgus įveikti savo tėvą —arba bet kokį „tėvą“, —vis tiek galiausiai lieka atviras. Savo vėlesnėse tiradose prieš komunizmą ir Spalio revoliuciją Dali yra įsitikinęs, kad Rusija pasi­ savinusi Ispanijos auksą. Rusiją tamsiais būdais valdą kietakakčiai, logaritmines liniuotes stumdantys inžinieriai, ir jam nepakeliama įsi­ vaizduoti, kad dievobaimingos Ispanijos auksas esąs švaistomas bu­ kapročių sukonstruotoms staklėms, raketoms ir sputnikams gaminti. Ir kadangi Staliną prilygina savo tėvui, auksą —genialumui, o Ispani­ ją —sau, jis mano, kad šitas auksas priklausąs jam. Tačiau įmanoma ir tokia mintis, kad Dali interpretuoja tėvo nei­ giamą požiūrį į Galą kaip į galimą paties slaptą pretendavimą į ją. Galbūt tėvas pavydi jam paslaptingosios Galos, todėl jo neapkenčia ir siekia jam nusukti sprandą. O kadangi sūnaus nugalabyti negali, tai bent atstumia jį.

1{

-X. \a i pirmą kartą pamatė Galą ir Eliuarą, —rašo Dali, —jam, mažam provicijos žmogeliui, atrodę, kad ši pora įkūnijanti Paryžiaus dvasią. Jų pasitikėjimas savimi, pasipūtėliškos manieros ir ištaiga jį stačiai pritrenkę ir provokavę, bet drauge jis buvęs ir sužavė­ tas. Gala įstūmusi jį į transo būseną. Į biografų dažnai keliamą klausimą, kodėl Galą rimtai patraukęs būtent Dali, įtikinamiausiai atsako Unda Herner. Dali priima Galos pasiūlymą kartu ir kaip pora meile „gyventi kaip šventa komunija“. Į tai Eliuaras nekreipė dėmesio, nes toks įsivaizdavimas jam yra per daug miesčioniškas. Vis dėlto, kaip matyti iš jo vėlesnių, verkšlenimų kupinų laiškų, taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tai, ką „Dali per meilę patyrė apie save, —rašo Herner, —jis padarė vaisinga savo menui ir gyvenimui .

52

Sis suprantamas paaiškinimas ištraukia Dali iš naivaus manipu­ liuojamo idioto vaidmens, į kurį, vertindami jo santykius su Gala, jį mielai stumia kiti biografai. Jis išlaisvina ir Galą iš labai nemalonaus amžinai vyrus ryjančio monstro vaidmens. Dali suteikia jai norimą ir visados trokštamą išimtinumą.

mitas

T,

er 1930 metų Velykas Gala ir Dali važiuoja atostogauti į Mala­ gą. Jam ši kelionė yra tarsi įvesdinimas į naują gyvenimą. Malagoje, — kaip pats rašo, —jis pasidaręs tikru Galos mokiniu. Čia ji atvėrusi jam malonumo principą ir išmokiusi jį skirti nuo realybės principo. „Ji mane mokė, kaip vilktis drabužius, kaip leistis laiptais ir trisde­ šimt šešis kartus nepargriūti, kaip nuolat nepamesdinėti pinigų, kurių šiek tiek turėjome, kaip valgyti nesvaidant vištų kaulų į palubę, kaip atpažinti savo priešus/' Santalis Vijelis, kaip žinome, Galai nelabai randa draugiškų žodžių. Pasak Polio, Makso ir daugelio kitų nepa­ žįstamųjų, Dali buvęs paskutinysis Galos mokinys, o pats Dali trumpai drūtai ją vadina šėtone. Išties toji demone yra tai, ko Dali reikia. Paveikslą jis tapo tik ta­ da, kai jinai yra kartu, kai jam padeda, kai išlaisvina kelią ir tai paro­ do. Ji taiso jį, kai mano esant reikalinga, dažnai netgi primeta savo valią ir nurodo, ką jis turi tapyti ir kaip. Eliuaras, priešingai, savo me­ ną kūrė vienas, Galai nedalyvaujant. Tik kančia dėl meilės dariusi jį poetu, —pažymi jo biografai. O Dali tampa tapytoju tik išgyvenda­ mas meilės teikiamą malonumą. Galimas dalykas, jog čia esama sąsajos ir su tapytojo, ir su poeto kūrybos proceso skirtumais. Poetas Eliuaras renkasi vienatvę, o tapytojas Dali reikalauja Galos buvimo, pavyzdžiui, kaip modelio ir, be abejo, kaip patarėjos. Du menininkai —viena mū­ za. Tačiau Gala vienam yra vienokia, kitam —visai kitokia. Gala ne­ lygu Galai, o mūza nelygu mūzai. Ir vis tiek abu ją vadina Gala, gar­ bina kaip Gradyvą.

r

radyvos vardas siurrealistų darbuose pasitaiko ne vieną kartą. Sis mitas jiems yra gerai žinomas. Galbūt jis paimtas iš 1903 metais pasirodžiusio Vilhelmo Jenseno romano arba atėjo aplinkiniu keliu per Zigmundo Froido straipsnį Kliedesių vaizdavimas ir sapnaiJen­ seno Cradyvoje. Romanas pasakoja, kaip psichiškai nesveiką archeologą Hanoldą išgydo viena jo atmintyje išblėsusi moteris, kurią jis vadina Gradyva ir kurios atkakliai visur ieško. Pagaliau Pompėjuose atranda ją pa­ vaizduotą viename sienos reljefe, ir ji pagydo jį nuo vienatvės. Anti­

kine figūra, aptikta Pompėjų griuvėsiuose, panaši į vaikystės draugę, ir kai ją tenai sutinka, praeitis jį galutinai pasiveja. Abu sueina drau­ gėn ir jinai jį pagydo. Herojus gali tęsti savo darbą. Perskaitęs šitą tekstą, Dali neva sušukęs: „Mano žmona Gala tik­ rai yra Gradyva!“ Ir iš tikrųjų Dali laiko Galą vienos vaikystės draugės reinkarnacija. Todėl ji yra Galuška rediviva, mažos rusų mergaitės hipnotizuojančio paveikslo įkūnijimas, mergaitės, kuri Dali virto kūnu ir krauju iš pra­ džių Dulitos, vienos mergaitės iš Figereso, asmenyje, kad paskui jis vėl ją sutiktų kaip Galą. Reikia gilintis į Dali dvasinį pasaulį, kad Dali būtų galima supras­ ti. Reikia priimti jo paveikslus ir palyginimus, jo žaidimą slėpynių ir Oilenšpygelio vaidmenį, kitaip jo gyvenimas ir paveikslai lieka tik fantastinių reiškinių sankaupa. Taigi jis matė Galą ateinant, numatė iš anksto, ir jinai jo gyvenime ėjo priešakyje kaip deivė. Gradiva rediviva. Dali neperleidžia šito mito nei Jensenui, nei Froidui. Jis pats prisiminimuose rašo istoriją tokiu pavadinimu: Lėlė cukrine nosimi ir, kaip neretai būna, prideda jos psichoanalitinę interpretaciją (Pasakos apie vaško lėlę cukrine nosimi aiškini­ mas): karalaitį, tikriausiai „kanibališką nekrofilą“, nuo jo iškrypimų išgydo išmintinga Gala-Gradyva. Kai kurie išoriniai požymiai rodo, kad Gala šį žmogų išgydo nuo is­ terijos ir išblaško visas jo baimes. Tik ji, kaip atrodo, padaro jį Dali.

abai artimas Dali yra ne tik Gradyvos mitas, su kuriuo jis siejo ^^^^Galą, bet ir mitas apie Narcizą, kurį vaizduoja 1936/1937 me­ tais nutapytame paveiksle Narcizo metamorfozė. Mitas pasakoja, kaip gražuolis jaunikaitis, upių dievo Kefiso sūnus, pamatęs vandenyje sa­ vo veidą, įsimyli pats save. Negalėdamas nuo to atvaizdo atitraukti akių, jis sunyksta, o toje vietoje išdygsta narcizas. Sį virsmą Ovidijus „Metamorfozėse“ interpretuoja kaip bausmę už tai, kad Narcizas at­ stūmė nimfą Echo, taigi įsimylėdamas save jis paniekino heteroseksualinę meilę. Tačiau dėl šito virsmo jis išvengia mirties prarajos. 1905 metais pasirodžiusioje knygoje Trys darbai seksualinės teorijos klausimu ir panašūs raštai Zigmundas Froidas nagrinėja narciziškumą ir jo sąsajas su lytiniu brendimu. Perdėtas vaiko dėmesys sau pačiam ir

savo kūnui pagal Froido teoriją yra pirma libido raidos pakopa. Ant­ roje pakopoje šis dėmesys intensyvėja ir iš natūralaus susidomėjimo virsta erotiniu impulsu. Froidas šitą reiškinį vadina narcisizmo libido. Normalaus brendimo atveju tas domėjimasis arba geismas paskui nu­ krypsta į kitą asmenį. Froidui narcizas yra žmogus, kurio lytinis brendimas sustoja antroje pakopoje ir kuris jau suaugęs savo eroti­ nius impulsus beveik visiškai nukreipia į save patį. Dali, matyt, buvo kaip tik šitoje pakopoje, kai tikino, kad orgazmą gebąs pasiekti tik masturbuodamasis. Narcizo mitas šia prasme simboliškai kalba apie autoerotiką, apie lytinę meilę be partnerio arba gimdymo ketinimo. Tai (kita) meilės rūšis, patenkinanti save ir nekelianti nei „rūšies iš­ saugojimo“, nei socialinio klausimo. Dali pasidaro narcizas Galos atžvilgiu, jis, įsimylėjęs save, vandens atspindyje susilydo su Gala viename paveiksle. Save ir Galą jis visuo­ met laiko vienove, savo paveikslus žymi užrašu Dali/Gala, tuo paša­ lindamas Froido vyro/moters dualizmą, ir užbaigia savo absoliučios androginijos, susivienijimo su kitu, paiešką, nes jis ją realizavo Dali/ Gala neatskiriamumu. Visą gyvenimą Dali kultivuoja dandiizmą. Vaikai jam kelią fizinį pasibjaurėjimą. Kol dar maži, varą jam baimę, pirmiausia visu tuo, kas primena embrioninę būseną. Paskui, kai jie jau peržengia pirmąjį silpnų siaubūnų laiko tarpsnį, juos pripažįstąs. „Pirmiausia aš neno­ rėjau nieko paveldėti iš Dali (net jo vardo). Aš noriu, kad manimi viskas baigtųsi. Be to, visi genijų vaikai yra kretinai.“ Praktikuoti heteroseksualinę meilę ketinant susilaukti palikuonių ir atsisakyti smer­ kiamos narciziškosios masturbacijos —viso to jis kratosi. Tęstinumas Dali egzistuoja tik per Dali arba per Galą/Dali, ir jeigu jam nereikė­ sią mirti, jis mielai sutinkąs amžinai kęsti didžiulius skausmus, — skelbia kitoje vietoje. Jo projektas yra nemirtingumas. Išganymu jam lieka Gala, nes ji, nepaisant dramatiško ir romantiško pirminio po­ žiūrio į mirtį ir suakmenėjimą, yra ta, kuri jį saugo. Kaip Gradyvos mitas įsikomponuoja į siurrealistų pasaulį? Kaip jis pasidaro Dali gyvenimu arba, tiksliau sakant, kaip Gala pasidaro jo nuostabia mūza ir kuo šitas paveikslas skiriasi nuo Polio Eliuaro, kuris vis dėlto irgi laikė nukreipęs akis į tą pačią mūzą, susidaryto paveikslo? Bretonui siurrealios meilės alegorija yra Venera, tokia, kaip ją įsi­ vaizduoja pasauliečiai. Siurrealistai Venerą pakeičia Gradyva, nes kaip tik ji duoda menininkui galimybę įveikti barjerą tarp to, kas rea-

lu, ir to, kas siurrealu. Ji yra toji, kurios žvilgsnis gali prasiskverbti pro mūro sieną, —kaip Eliuaras kartą rašė apie Galą. Per trisdešimt metų Gala yra Dali Gradyva, ir jis suteikia jai visas tas savybes, kurias Gradyvai priskyrė Jensenas ir Froidas. Gala —tai trejybė: ji yra Gradyva, priekyje žengianti moteris ir toji, kurios žvilgsnis perskrodžia sienas. Eliuaro meilės eilėraščiuose į ją nukreip­ ti troškimai. Poetas Galai užrašo tokią dedikaciją: „Ne tavo liūdesys kaip šešėlis po meilės dengia gamtovaizdį visą. Bėki skubėki, čionai! Ir tavo kūnas skrieja greičiau nei tavo dvasia, bet niekas —ar supran­ ti? - negali tavęs pralenkt“. Eliuaras jai skiria visą savo kūrybą, begalė eilėraščių yra jos įkvėpti, ji tampa jamgrynąja erotika. Ne kas kitas, o Eliuaras jai davė Galos vardą. Tačiau Dali ši moteris virsta Gala-tėja, nelyginant skulptūra, ku­ riai Afroditė, Pigmaliono maldaujama, įkvėpė gyvybę. Dali ji pavirsta gyvenimo ir mirties sąsaja, maldų nuo pat vaikystės išklausymu. Af­ roditės širdį suminkština skulptoriaus Pigmaliono maldavimai, tapy­ tojo Dali prašymai turi tą patį poveikį —į pastarojo gyvenimą ateina Gala(tėja): „Pritrenkianti moteris atvažiavo!“ —sušunka jis pajūryje Bunjueliui. Dali iškart ją atpažino. Du menininkai buvo išklausyti. Vėliau Dali Figerese įrengia savo Torre Galatea , čia jis praleidžia paskutiniuosius gyvenimo metus vienas, čia ir atsisveikina su pasauliu. Gala, kaip ir Gradyva bei Galatėja, tampa meilės jėgos įvaizdžiu. Istorija apie reljefą, kuriame Hanoldas randa savo Gradyvą, —ryški analogija su Pigmaliono mitu. Šitas reljefas taip pat yra iš marmuro, ir literatūrinis personažas Hanoldas atpažįsta jame jaunystės meilę. Marmuro statula vaizduoja judesyje, žengiant sustingusią figūrą. Tuoj ji pajudės —todėl Gradyva yra ta, kuri žengia priekyje. Moters buvimas virsta išganymo įrodymu. Ji suteikia gyvenimui naują, tikrą prasmę, nes gebėdama būti tarpininke tarp žmogaus ir to, kas ste­ buklinga, ji išlaisvina menininko kūrybines galias. Ji parodo jam „gy­ vūną nuostabiomis akimis“, kaip jį vadina siurrealistai.

JL~ aigi susitikimas su Gala Dali reiškė ne ką kita, kaip visą gyveni­ mą trukusį mėginimą fantaziją paversti tikrove. „Gala buvo skirta* * Galatėjos bokštą (isp.).

pasidaryti mano Gradyva, mano triumfu, mano žmona.“ Kaip Jense­ no Gradyva išgydo romano herojų Hanoldą, taip Gala pasidaro Dali vaistu nuo juoko priepuolių, kad tas vėl galėtų tapyti ir pasiektų savo „siurrealistinį triumfą“. Tik jos meilė pajėgia jį išgelbėti. Tai tinka tiek Jenseno literatūriniam kūriniui, tiek ir Dali gyvenimui. Toji, ku­ ri žengia priekyje, tapytojui tampa nuo laiko nepriklausoma būtybe, sukuriančia jam sąlygas be perstojo „žengti pirmyn“ —kad rastų tai, kas slypi ateityje, anapus realaus pasaulio. Kiti siurrealistai vyrai, priešingai Dali, moterį ištremia į savo me­ ną, kad čia galėtų ją sutramdyti. Todėl Eliuaras Galą supranta kaip mūzą. O Dali ji pateka tarsi saulė, tampa jo išsigelbėjimu, įkvėpimu, mūza, su kuria gyvena ir kuri, žengdama priekyje, jam rodo kelią. Tai reiškia, kad ji dailininką tempia, varo pirmyn. Anot Froido, ji yra prisikėlusi iš numirusių, marmuras, virtęs kūnu. Neaiškiai Dali vai­ kystės laikų meilei nebereikia daugiau būti slopinamai, jo sąmonėje jinai prisikėlė; mūza pagaliau išlaisvinta, įgavo žmogaus pavidalą ir gali jo mene veikti.

T),

ar vienas siurrealistas susieja save su Gradyva, ir ji išgelbsti jį. Tai Andrė Bretonas. 1937 metais jis savo galeriją, nusprendęs speciali­ zuotis siurrealistinio ir „primityviojo“ meno srityje, pavadina Grady­ va. Kaip pats sako, ji ištraukusi jį iš sunkios finansinės krizės. Hanoldas, Dali ir Bretonas —trys išgelbėtieji.

M .......................

f JUoteris kaip gelbėtoja ir gydytoja įsitvirtina siurrealistų idėjų pasaulyje. Laiške nimfai Echo Džo Buskė rašo: „Didžiųjų siurrealistų ge­ nijus turi būti dėkingas jaunoms moterims, kurios drįso ir pajėgė juos mylėti“. Mūzos nepaliaujamai ieškoma, norima, trokštama —kad meninė kūryba pasiektų aukštumas. Tačiau „amžinąjį moteriškumą“, tą neperžvelgiamybę ir nesuprantamybę mene galima tramdyti, nes apie idealią moterį nuomonės skiriasi. O Gala veikia puikiai: ji visada ir visur dalyvauja, bet nepretenduoja į jokią vietą, pati nieko nekuria; ji pasirengusi prisitaikyti prie savo vyrų reikmių, tačiau niekuomet ne­

nusilenkia ir nepaklūsta. Kaip tik todėl daugeliui jos amžininkų ir amžininkių sunku su ja sutarti. Ne vienas iš jos pageidauja daugiau nuolankumo, slėpiningumo ir klusnumo. Taigi siurrealistų santykis su moterimis toli gražu nėra vienodas. Tuose interviu, kuriuos Vitnis Cedvikas ėmė iš tapytojų siurrealisčių, išryškėja šiuo atžvilgiu ir pačių moterų nuomonių nesutapimas. Tiesa, tarp siurrealistų vyrų netrūko tokių, kurie, viena vertus, daugeliu klausimų stengėsi savo kolegėms moterims padėti ir jas remti, drąsino įveikti šeimos ir pilietinių vertybių kliūtis, nes trečiajame dešimtmetyje moteriai vis dar nebuvo taip paprasta pasidaryti tapytoja, skulptore, ra­ šytoja, žodžiu, menininke, todėl bemaž visi reiškė nepasitenkinimą joms skirtu moterišku vaidmeniu. Tačiau, kita vertus, ir tarp pačių moterų maža tebuvo dermės: nors su vyrais grupėje jos sutarė gerai, bet buvo jaučiama meninės paramos stoka; moterys vis dėlto liko anapus visko. Taikliausiai, atrodo, tai bus išreiškęs Luji Aragonas, 1928 metais grupėje vykusioje diskusijoje apie seksualumą vienintelis pareiškęs, jog, ko gero, būtų buvę geriau, jei į posėdžius būtų pakviesta nors viena moteris, negu visos kalbos apie moterų seksualumą.

\ S f ala lieka moterimi, mūza, mitu. Eliuarui kiekvienos poetinės raiškos pamatą sudaro erotika, ir ne kas kita, o moteris suteikia erotikos pripildytai visatai formą ir turi­ nį. Gala yra pirmoji jo mūza, jis nuolat nešiojasi kišenėje jos akto nuo­ trauką, kurią siurrealistų sueigose rodo draugams. „Jos rankos —kaip mano, akių spalva —kaip mano, ją gaubia mano šešėlis“, —rašo jis L amoureuse , vengdamas šiais žodžiais jai ir jos pasaulio objektams pri­ pažinti tikroviškumą, kurio nėra jo paties pasaulyje. Visai kas kita Dali, kuris savo eilėraštyje (žr. p. 32) ją vaizduoja itin kūniškai. Sep­ tyniolikmetis Eliuaras Galai rašo: „Esu tavo mokinys“. Tačiau netru­ kus tas sakinys pasikeičia, ir tokiais kreipiniais kaip „Mano mažoji numylėtine, Mano mielas vaikeli, Mano brangute, Mano mažoji Ga­ la“ atveriama erdvės mergiūkštės sąvokai. Susidaro įspūdis, tarsi po­ etas būtų perėmęs šimtmečių sandūros tradiciją: tik prisiminkime jos vardus —Mimi, Lulu, Nana...* * „įsimylėjėlėje"

(pranc).

Bretonas Žaklinai Lamba, savo trečiajai žmonai, duoda malonybinį vardą Pajarito —Paukštelė —turėdamas galvoje jos „trapų grožį“. „Jis elgėsi su manimi kaip su mažu vaiku, —pasakys ji vėliau, —bet aš maniau, jog tai normalu.“ Tačiau skirdamasi ji pareiškia, jog nusibo­ dę būti vaiku, nes norėjusi pagaliau pasidaryti moterimi. Siurrealistai, kad ir kokie skirtingi, bet moterų klausimu sutaria. „Moteris graži tuo, kad slapčiausiems vyro siekiams padeda virsti kūnu“, —rašo Benžaminas Pėrė. Tačiau išties moteris jiems esti tobu­ la tada, kai joje glūdi niekšiškumo, demoniškumo elementas, kai ji yra drauge ir motina, ir kekšė, taip pat ir išskirtinis, nepadorus vai­ kas. Visas „tik mergiūkštes“ vyrai menininkai anksti vėl paleidžia ar­ ba palieka, arba tik pakenčia šalia savęs. Eliuaras jau seniai gyvena kartu su Niuša, savo naująja gyvenimo drauge, ir vis tiek pranoksta save kiekviename naujame Galai skirtame erotiniame laiške. Maksas Ernstas palieka žmoną ir vaiką ir nuseka paskui Galą į Paryžių. Vė­ liau veda Mariją Bertą, naują mergiūkštės modelį. Į nelaimę, girdi, jį įstūmusi furija Gala. Ta, kurios niekas neįstengia sutramdyti ir todėl ją reikia išstumti —tai Wicked Lady, kaip ją vadina Timas Makgirkas, ta pikta, niekinga, bedievė dama.

avi pasiekimai, —teigia Klera Gol, —nuodėmingosios nedomi­ na. Ir jei būtų įmanoma niekad nekelti kojos iš namų, ji taip ir darytų. Ji esanti apimta galios instinkto, tačiau vienintelė galia, turin­ ti, jos nuomone, kokią nors vertę, yra ta, kurią galima parodyti savo vyrui. T ai negailestingi Kleros Gol žodžiai. Rusėms, o ypač Galai, visa­ ta baigiasi ties namų slenksčiu, —dėsto ji toliau. Lauke plytinčios pavo­ jingos džiunglės ir egzistuoja tik vienas vienintelis teisingumas —tas, kuris naudingas jos vyrui. Nesvarbu, ar jis būtų didžiausias komunis­ tas, didžiausias tapytojas ar didžiausias ekscentrikas. Ji pati tupi tam­ siame kampe ir tampo jį už virvutės. Visus savo gebėjimus ji skiria vyro reikalams ir visą energiją atiduoda jo karjerai. Iš tikrųjų Gala nesitenkina savo kaip nežinomosios, kaip paukšty­ tės arba gražaus vaikelio, Eliuaro žodžiais tariant, vyro šešėlyje tū­ nančios moters vaidmeniu. Gala yra savo vyro Salvadoro Dali darbų dalis. Ji to nori. Jai pavyksta kaip objektui —kaip modeliui —daly­ vauti jo mene. Taip ji virsta subjektu. Dali mene ji tampa Galatėja,

J

tikra, kūną ir kraują turinti Gradyva ir nelieka vien idėja arba chime­ ra kaip Eliuarui.

JL irmas Galos portretas atsirado 1931 metais —tai ant atviruko aliejiniais dažais tapytas paveikslas. Jis vaizduoja galvutę su Dali rek­ vizitais kaip žiogą. Paskui buvo sukurta kitų portretų: Paranojinė Calos veido metamorfozė, Automatinis Calos atvaizdo pradėjimas (1932) ir Galos at­ vaizdas su dviem ant peties balansuojamais avienos kotletais (1933). Apie tai Dali Slaptajame gyvenime rašė taip: „Atvykęs į Port Ligatą, nutapiau Galos portretą, kuriame ji ant peties balansuoja du žalius kotletus. Tai tu­ rėjo reikšti —kaip paskui sužinojau, —kad, užuot suvalgęs ją, nu­ sprendžiau sukirsti du žalius kotletus. Šie iš tikrųjų čia pasirodė kaip mano nepavykusio aukojimo atgailos aukos, panašiai kaip Abraomas mieliau valgė avis arba Vilhelmas Telis taikė į obuolį. Ne kartą pie­ šiau save kaip vaiką su žaliu kotletu ant galvos, norėdamas simboliš­ kai paskatinti tėvą verčiau valgyti kotletą, o ne savo sūnų“. Taip pat 1933 metais buvo sukurtas pirmas Galos atvaizdas —Cukruotoji finksė, kuriame ji rodoma nugara į žiūrovą; tai nematomoji Ga­ la, apsigaubusi šydu ir vengianti žiūrovų žvilgsnių. Ji stebi laidotuvių sceną į dykumą panašioje vietovėje. 1935 metais nutapytame paveiksle Galos angelas ir vieneriais metais vėliau atsiradusiame Geodeziniame Galos atvaizde (abu ją vėl vaizduoja nusigręžusią) ji vilki tą pačią siuvinėtą palaidinukę kaip ir Sfinksėje. 1949 metais ir šeštajame dešimtmetyje ji virsta Leda atomica ir Port Ligato Madona. Išvardyti visus paveikslus, kuriuose esama Galos, būtų beveik ne­ įmanoma, nes ji yra ir iškyla kaip palydovė, įkvėpėja, modelis ir ga­ liausiai kaip Dali kosmologijos karalienė. Visais atžvilgiais su jo kū­ riniais ji neatskiriamai susijusi. Ne tik tapyboje, bet ir savo istorijose jis pasakoja apie ją: jis skiria jai viską, ką rašo, tapo ir daro —savo gy­ venimą. Kiekvieną dieną Dali stengiasi įminti Galos-Gradyvos pa­ slaptį; ją apibūdina tokiais žodžiais: „Tai tavo kraujas, kuriuo tapau savo paveikslus“. Gala, atrodo, puikiai supranta savo įtaką ir žino, ko nori. Siurrea­ listas Ronaldas Penrozas, poetas ir tapytojas, prisimena vieną tokią 1936 metais Galos pasakytą mintį: „Gerai padariau, kad palikau Mak­ są Ernstą, iš jo nieko gero nebus. O pasižiūrėkite į Dali, kai jis pate­

ko į mano rankas. Koks pasisekimas!“ Tai panašu į verslininkės, gi­ nančios gerą investiciją, žodžius. Gala yra veiklos žmogus. Ir Dali atsako: „Galą myliu labiau už motiną, labiau už tėvą, la­ biau už Pikasą ir labiau už pinigus“. Gala pasisako kritiškai apie tokią moterį kaip Pegi Gugenheim, kuri, jos manymu, savo gyvenimą išbarsto rūpindamasi menu apskri­ tai. Verčiau ištekėtų už menininko ir atsidėtų vien rūpinimuisi jo karjera. Gala negali suprasti, kodėl viešajame gyvenime reikią stengtis dėl meno, jei jis netarnauja privatiems interesams. Čia vėl išryškėja tai, kas jau anksčiau apie ją sakyta: Gala niekad neslepia savo norų, nesvarbu, ar tai meilė ir malonumai, finansinių reikalų stabilumas, ar genijaus buvimas jos gyvenime. Vertinga jai yra tik veikla, o kalbas apie meną, politines ar filosofines diskusijas ji atmeta kaip „kavinės plepalus“. Tačiau ji nelieka, kaip mano Klera Gol, nepastebima vir­ vutės tampytoja ir anaiptol nepasidaro savo vyro šešėliu —ji yra jo darytoja. Jis irgi viską mato taip pat ir nenori nieko kito. „Gala virto pagrindiniu mano gyvenimo katalizatoriumi. Ji transcendentuoja [...] mano regimąją ir emocinę atmintį, kadangi jos veikiamas galiu ga­ minti savo eliksyrą, savo malonumą ir jėgos substanciją, padedančią įveikti save ir valdyti pasaulį.“

ačiau nuomonių dėl šių dalykų yra visokių. Klera Gol kaip tik dėl to, ką „auka“ Dali Galoje taip vertina, trumpai drūtai pavadina tą moterį „fanatike“, kuri esanti apsėsta „siaubingo viešpatavimo potroškio“, kuri vargšui vyrui „uždėjo savo jungą“. Gala pasaulį, žmones, skirstanti į mindomuosius ir mindančiuosius, į kvailius su pinigais ir gudročius, galinčius pinigus išgvelbti. Vargšus genijus ji niekinusi, o menininko kaip bejėgės būtybės idėja jai buvusi itin šlykšti. Jei Salvadoro Dali nebūtų buvę, ji būtų jį išradusi, —rašo Gol. Tačiau ar nuožmiausieji kritikai —amžininkai ir biografai —teisūs jos, kaip žmogaus, kaip mūzos ir mito, atžvilgiu? Gala tampa siurrea­ listų sambūrio nare netiesiogiai per Eliuarą. Dali tampa šito meni­ ninkų avangardo dalimi, kadangi turi Galą. Esama didžiausios tiki­ mybės, kad jei ne ji, Dali būtų likęs tupėti Katalonijoje. Ir ne kas ki­ tas, o Gala yra ta, kuri priima sprendimus tiek kasdieniuose reikaluo-

se, tiek ir jo meno dalykuose ir tvarko bendro gyvenimo buitį. Dali būtų nepajėgęs su visu tuo susidoroti. Nelengva tikrąją Galą matyti ir pažinti remiantis visu tuo, kas apie ją vienaip ar kitaip buvo rašoma, taip pat ir paties dailininko. Dali, kaip pats sakė, buvo ekshibicionistas. „Aš išvengiu žvilgsnių tuo, kad juos atkreipiu į save, ir agresyvaus dendiizmo šešėlyje pasi­ traukiu į patį nuošaliausią savo rūmų kambarį, kad pats vienas apčiupinėčiau savo auksą“, —prisipažįsta jis. O žodynas ekshibicionizmą apibrėžia kaip dažniausiai tarp vyrų pasitaikantį seksualinį iškrypi­ mą, kai lytinį jaudulį arba pasitenkinimą sukelia lyties organų ap­ nuoginimas ir rodymas kitiems skirtingos ar tos pačios lyties asme­ nims. Priešingai ekshibicionistui Dali, Gala yra ta, „kuri prisidengia“, maskuojasi ir nesirodo. Neatsitiktinis dalykas, kad apie ją beveik nė­ ra dokumentų. Janas Gibsonas cituoja Amandą Lyr, paskutiniąją ta­ pytojo mūzą, fotomodelį, dainininkę ir televizijos laidų vedėją. Savo prisiminimuose apie Dali ji nurodo, kad Gala visą laiką rusiškai ra­ šiusi intymaus gyvenimo dienoraštį. Dali vieną kartą pats prasitarė, jog Gala rašanti prisiminimus ir jau radusi leidėją Jungtinėse Ameri­ kos Valstijose. Tuo reikėtų veikiau stebėtis, nes Gala yra iš tų mote­ rų, kurios tyli ir žengia priekyje. Penkiasdešimt metų ji gyvena su Dali, bet apie jokius prisiminimus niekados viešai neužsimena. Jos užrašai, be abejo, išryškintų nemaža įdomių dalykų.

Iš daugybės Polio Eliuaro jai skirtų laiškų yra žinoma, jog abu in­ tensyviai susirašinėjo. Tačiau tėra išlikęs vos vienas kitas jos jaunystės laiškas, kai Eliuaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo fronte, o ji —Pary­ žiuje. Viename iš paskutiniųjų laiškų, rašytame 1946 metų lapkričio 23 dieną, Eliuaras pažymi: „Tikiuosi (esu net beveik garantuotas), kad ir Tu taip pat manai, jog mums nereikėtų palikti pėdsakų iš mūsų inty­ maus gyvenimo, todėl Tavo laiškus suplėšysiu...“ Įtarti poetą buvus čia itin jautrų reikštų tik vieną aspektą. Tas bū­ das, kaip Eliuaras užsimena apie nelemtąjį jos laiškų sunaikinimą — tarsi tarp kitko, tarp visokių kitų nieko bendra su tuo neturinčių dalykų, —leidžia spėti, kad dėl savo sprendimo jis, matyt, nebuvo tvirtai įsitikinęs. Pakilus laiško tonas perša mintį, kad jis norėjęs jai leisti suprasti, jog ir jo dokumentus reikią sunaikinti. Keista skaity­ ti Eliuaro laiškus, kurie kaip tik dėl to, jog nėra atsakymų, daro dar didesnį įspūdį, nes fragmentiški jos buvimo pėdsakai leidžia many­

ti buvus atitinkamus jos laiškus. Gala, sakoma, bjaurėjosi bet kokiais prisiminimais, tačiau daug metų saugo viską, ką jisai jai rašė —visus laiškus, telegramas, atvirukus. Bet pati lieka Gala Cachée, slėpiningoji Gala. Dali ją piešia vis pridengtą, užslėptą arba nusigręžusią nuo žiū­ rovo. Kaip beveik visuose jo paveiksluose tik jaučiamas jos buvi­ mas, taip ji išvengia kitų žvilgsnio ir lieka nematoma, neprieinama. Tačiau Gala nėra vien tamsoje sėdinti virvelės tampytoja, kaip ją apibūdina Klera Gol, —ji yra ir Matomoji moteris, kaip Dali 1930 me­ tais rašo savo šitaip pavadintoje knygoje, kuriai Gala suredaguoja ne tik rašybą, bet ir stilių. Tituliniame paveiksle tėra vien Galos akys. Visai kas kita Dali. Knygoje Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas jis taip apsinuogina, kad knygai išėjus nebelieka nė mažiausios paslapties. Jo ekshibicionizmas, atrodo, net viršija garbės ir pripažinimo troškimą. Tiesiog stebina, kaip be galo kruopščiai jis viską atskleidžia, tarsi ap­ šviečia kiekvieną slapčiausią kampelį. Ir vėliau, duodamas interviu trečiajam ispaniškojo Playboy leidimui, elgiasi lygiai taip pat. Vieną kartą, važiuodami automobiliu į Madridą, —pasakoja jis čia, —susto­ jome papietauti La Hosteleria del Estudiante de Alcala de Henares*. Priešin­ gai, nei buvo pratęs, Dali šiek tiek išgeria ir nueina į tualetą. Staiga iš ten pasigirsta jo šauksmas: —Sabaterai! Sabaterai! Sabaterai! Turimas galvoje Enrikas Sabateras, jo sekretorius ir asmens sargy­ binis. Tas išsitraukia ginklą ir nuskuba Dali į pagalbą. Tapytojas sto­ vi prie pisuaro. —Kas nutiko, don Salvadorai? —klausia Sabateras. —Kas čia gali nutikti, —atsako Dali, —kadangi manasis toks ma­ žas, vietoj limuzino išsitraukiau kiaušį ir prišlapinau visas kelnes! Tik pasižiūrėk, kaip jos atrodo... Enrikas Sabateras priverstas eiti į automobilį ir atnešti iš lagami­ no kitas kelnes, kad meistras galėtų vėl pasirodyti žmonių akyse. Ar iš tikrųjų yra taip, kaip kitąsyk jis yra sakęs? Ar pasislepia jis nuo žvilgsnių, atkreipdamas juos į save? Sena arabų patarlė sako: „Jei nori ką nors paslėpti, slėpk saulės šviesoje“. Ar už viso to tariamo at­ virumo nėra kitos, didesnės paslapties? * Alkala de Enareso studentų bendrabutyje

(isp.).

Šią tezę Dali paverčia metodu. Amandai Lyr, su kuria susipažino septintojo dešimtmečio pabaigoje vienos vakarienės Paryžiuje metu, jis po kiek laiko pataria, jog jai derėtų išlaikyti tą transseksualinį įvaizdį, kurį visai atsitiktinai apie ją sudaręs —jos karjerai tai būsią naudinga. Amerikoje jis parašo romaną Hidden Faces*, kuris pirmą kartą pasi­ rodė 1944 metais angliškai. Tai pasakojimas apie vieną Paryžiaus aristokratą, patiriantį savo namų ir savo eros žlugimą. Kartu tai ir meilės istorija. Pats pavadinimas yra slėpiningumo užuomina: čia ki­ tais vardais pasirodo žmonės iš to meto, kai autorius gyveno Paryžiu­ je. Jie užmaskuoti, paslėpti. Savo paveikslu Nematomasis žmogus Dali vėl imasi maskavimo te­ mos. Žmogus čia yra nematomas —jis sudėtas iš daiktų, kurie nėra tikros jo kūno dalys: plaukus sudaro debesys, kaktą —klūpanti mote­ ris, akis —rutuliai atvirame lauke, rankas —nuogos iš nugaros nupieš­ tos moterys, plaštakas —į kiaušides panašaus šviestuvo tarpai. Gal tai vizija arba komentaras operacijos, kuriai rengėsi Gala, kai 1931 metais jai buvo diagnozuota fibroma, o ją operuojant buvo pašalintos kiau­ šidės ir gimda? Kita vertus, šį paveikslą galima interpretuoti ir kaip paties Dali gyvenimą: tas nematomasis žmogus yra jis pats, romano Hidden Faces autorius, kuris slepiasi už kasdienio gyvenimo kulisų, sle­ piasi saulės šviesoje. Nematomoji moteris ir nematomasis vyras rado vienas antrą, bet jie rodosi visur, kur tik gali. Visas pasaulis žiūri į juos.

* „Paslėpti veidai"

(angį.).

Ameriką

A

v

merika, Amerikai —rašo Salvadoras Dali. —Visados norė­ jau į Ameriką. Si užgaida pasidarė beveik vaikiška. Kiekvieną fo­ tografiją, kuri ateidavo iš Amerikos, aš uostinėdavau tarsi nenumal­ domo geidulio pagautas/' Gala prašo Dali kantrybės ir kartu daro viską, kad ten jį nugaben­ tų, nes tenai —tą ji žino —laukia tikrasis, „didysis" jo pasisekimas, kurio Dali vertas. Kai tik nuvyks, Gala ir jis amerikiečius įtikins, jog Dali esąs pirmaujantis, didžiausias ir vienintelis tikras siurrealistas. Tiktai 1934 metais dailininkas pirmą kartą perskrodžia Atlantą, o kai ten atsiduria antrąkart, 1936 metų gruodžio mėnesį, pirmame laikraš­ čio Time Magazine puslapyje pasirodo jo nuotrauka, kurią padarė Ma­ nas Rėjus.

T

.ačiau iki to dar toli. Abu tebegyvena Ispanijoje ir, pašlijus san­ tykiams su Dali šeima, 1929 metų Kalėdas Gala su Dali praleidžia Sitgese, į pietus nuo Barselonos. Iš ten įsimylėjėlių porelė 1930 me­ tų sausį nuvyksta į Kari le Ruė netoli Marselio, pusantro mėnesio užsidaro viešbutyje ir nekiša iš kambario nosies. Vienintelis daly­ kas, kuriuo rūpinasi, —kad netrūktų malkų židiniui, —rašo Dali. Apie šią porą sakoma, kad jie niekad kartu nemiegoję. Kiti vėl tei­ gia —buvęs tik vienas vienintelis kartas. Pats Dali yra užsiminęs, kad „siuvamąją mašiną" —taip abu vadina lytinius santykius —būtinų bū­ tiniausiai suko be paliovos. Kaip buvo iš tikrųjų, niekas nežino. Tas pats pasakytina ir apie skaidrų Dali-Galos pasaulį: apie jį tiek ilgai aiškinama ir rašoma, kol jis pasidaro nepermatomas. Ką jie veikė anomis savaitėmis prie Žydrojo kranto iš tikrųjų, kai, anot aiškinto­ jų, iš kambario išeidavę vien malkų pasirūpinti, lieka tik jų pačių pa­ slaptis. Viename iš savo gausių interviu Dali sako, kad su Gala jis pa­ siekdavęs greitą ir visišką orgazmą, kuris esą būdavęs pagyvintas die­ viško grožio architektūros vizijų. Dažniausiai tai būdavę bažnyčių bokštai, kuriuos tada regėdavęs. O šiaip? „Gala mesdavo mums kortas, ji mate sunkumų mūsų atei­ ties gyvenime", —aiškina Dali. Nors būrimas kortomis tėra tik įpro­ tis, kurio abu laikysis iki gyvenimo pabaigos, —Gala buria kasdien

abiem, —sunku patikėti, kad šis dalykas buvusi vienintelė ką tik įsi­ mylėjusios poros veikla, išlikusi visą gyvenimą. Dali rašo: „Suartėjus su Gala, supratau, kad šiuo atžvilgiu buvau normalus. Patirdamas or­ gazmus su ja, išvysdavau visus regimuosius lobius“.

varbiausia problema, kurią įsimylėjėliai anomis dienomis turė­ jo spręsti, buvo pinigai —nei vienas, nei kitas jų neturi. Tai, kas Galą visuomet labiausiai baimino —gyvenimas be pinigų, —atrodo, jos buvo pasistengta sutvarkyti. Ji nusprendžia porai dienų važiuoti į Paryžių ir jų parūpinti. O Eliuaras visą tą laiką rašo aistringus meilės laiškus, nepamiršda­ mas paaiškinti, kaip gaus pinigų. Pinigai, pinigai, pinigai! Dažname iš šitų laiškų šnekama apie pinigus, jų gavimą, praradimą, būdus, kaip jų būtų galima įgyti. Todėl netrūksta juose ir džiaugsmo, ir staigių nusi­ vylimų —tas pats ir tas pats, beveik nieko kitko. Gala prašo dar su­ tuoktiniu tebesantį Eliuarą pinigų, ir šis pardavinėja daiktus bei pa­ veikslus. Tačiau tai, atrodo, jam nelabai sekasi, nes sausio 13dieną rašo: „Lyja, šalta, taksistai streikuoja, ir man trūksta Tavęs (didžiulė melan­ cholija, begalinė tuštuma)“. Bet vos po poros dienų popieriai, matyt, pasikeičia: pateikta parduoti meno objektų, kurių vertė apie trisdešimt tūkstančių frankų; Eliuaras patenkintas ir nori vykti aplankyti žmonos. Tuo tarpu jis jau seniai turi Niušą. 1976 metais Dali teigia, kad ji­ nai jau buvusi vasarą net Kadakese. Paskui ši moteris tampa Eliuaro antrąja žmona, gyvena kartu, ir jis taip pat ją gerbia, rašo jai eilėraš­ čius. O dabar jis pakilios nuotaikos, nes rengiasi pamatyti Galą: „Esu visai apdujęs nuo minties apie kiekvieną Tavo kūno dalelę. Ir visa, ką Tu darai, mane svaigina, visi Tavo veiksmai yra tobuli“, —rašo jis. Tačiau vasario mėnesį poetas vėl nusiminęs, nes reikalai klostosi ne taip, kaip numatyta, vėl rašo apie baisią vienatvę, vėl jos prašo daugiau laiškų, prielankumo ir skundžiasi galvos skausmais. Ką tuo laiku veikia Dali? Ar jis pavyduliauja? Ar bijo? Būdamas is­ panas ir visokių fobijų kankinama asmenybė, ko gero, prisibijo gali­ mo susikirtimo su mylimosios vyru, kuris vis skelbia atvykstąs. Dali, galimas daiktas, suvokia tai kaip grasinimą. Arba gal visiškai pasi­ duoda moteriai, kuri pažadėjo: „Mažyli mano, ar manai, kad nuo ta­ vęs dar trauksiuos?“ O tai reiškia: aš tave apginsiu.

J

Tačiau iš tikrųjų jam nereikia dėl to kvaršinti sau galvos, nes Eliuaras jį labai vertina, kreipia dėmesį į jo nuomonę, prašo sau kritinių pastabų ir vadina jį „mąstymo mašina“. Kelia nuostabą tai, kad ir kokie aistringi ir kupini nusivylimo yra jo laiškai Galai, jis nuolat prašo siųsti jam spalvotų atvirukų. Abu su Bretonu net rengia specialias atvirukų rinkimo išvykas. Abu siurrea­ listai kaupia atvirukus daugiausia iš šimtmečio sandūros laikotarpio. Truputį keistas ir ne visai suprantamas tas toks dažnas meilės prisi­ pažinimų ir nevilties kupinų šūksmų pertraukinėjimas spalvotų atvi­ rukų kaulijimu.

JL~ o Sitgeso, Pietų Prancūzijos ir Malagos Gala su Dali 1930 metais vėl sugrįžta iš pradžių prie Kosta Bravos, paskui persikelia į Paryžių. Tų metų vasarą vėl praleidžia Kadakese, ir Eliuaras, Niuša bei Renė Saras atvyksta aplankyti Dali ir Galos. Namas, ta pirmoji „celė“, jau seniai nupirktas ir po truputį apgyvendinamas. Bet praeis kiek metų ir pirmuosius du kambarėlius jie perstatys į keliaaukščius rūmus, —jie bus matomi visoje apylinkėje ir pasidarys masiškai lankoma vieta. Iki kol Gala persikels į Pubolo pilį, kurią Dali jai padovanos, šis namas liks pagrindine abiejų gyvenimo vieta ir ateljė. Čia Dali baigs savo gyveni­ mo dienas, o Gala —atskirai nuo jo Pubole, kur ir palaidota. Tačiau iki to laiko dar turės praslinkti nemaža metų. Ar jie gyven­ tų Kadakese, ar šiaip kur nors, kur apsistoja ir dirba Dali, Gala visur labai atidžiai užsiėmusi jo tapyba ir ne mažiau —jo raštais. 1930 me­ tais jai pavyksta Dali parašytą ir iliustruotą knygą Lafemme visible* iš­ leisti serijoje Editions Surréalistes. Viršelyje —Galos akių fotografija, akių, kurių žvilgsnis, pasak Eliuaro, gali kiaurai prasiskverbti pro mūro sieną. Tačiau matomoji moteris lieka nematoma, tėra tik jos akys, sekančios skaitytoją, sekančios žiūrovą. Taiso ir padeda ji, būdama tarsi nuošalyje. Tapyti Dali pradeda jos vadovaujamas, ir tas jos daromas spaudimas atsiperka. Nuo 1931 iki 1933 metų jis rengia kasmetines parodas pas Pjerą Koli Paryžiuje ir eksponuoja tokius paveikslus kaip Nematomieji —miegantieji, Arklys ir liūtas, Atminties pastovumas, Nematomasis žmogus. * Matomoji moteris (pranc.).

Dali 1932 metais surengtos personalinės parodos katalogui Polis Eliuaras parašo pratarmę. Dirbama kartu. Nors tuo laiku Dali pats dar nevažiuoja į Ameriką, į tą „neišmatuojamą gotišką rokforą“, bet vis dėlto 1931 metų pabaigoje aštuoni jo paveikslai ir du piešiniai ro­ domi rinktinėje parodoje Konektikuto valstijoje. 1932 metais atidaro­ ma pirmoji paroda Niujorke Ziuljeno Levio galerijoje, kur pateikia savo Atminties pastovumą (arba Minkštuosius laikrodžiusy šį paveikslą įsi­ gyja Museum of Modern Art . Teminėje parodoje „Naujoji karta“ Žako Bonžano galerija Paryžiuje irgi eksponuoja kelis Dali paveikslus. Jo „paranojinis-kritinis“ metodas, kuris remiasi Hėgeliu ir Froidu, per tą laiką visiškai atsiskleidžia. Dali parašo scenarijų filmui Babaouo, bet filmas pagal jį niekad nepastatomas. Dali ir Gala dirba išsijuosę, ir kelias per Atlantą pradeda po trupu­ tį atsiverti. Ji neatstodama prižiūri jo tapybą; ji visuomet su juo, pa­ deda, įsikiša, maišo spalvas, parūpina teptukų ir drobės. O jos Dali turi tapyti tai, ko ji iš jo laukia. Apgalvodamas šituos biografijos faktus, imi stebėtis, kai matai Galą be paliovos apibūdinamą kaip mergiūkštę. Ar nėra veikiau prie­ šingai? Ar tik ne Dali paverčiamas vaiku, kuriam nurodoma, ką ir kaip tapyti? Ir kaip suderinti tokią kone motinišką globą su mer­ giūkštės įvaizdžiu? Ko gero, pats Dali yra berniūkštis ir toks liks, gy­ vendamas su Gala, visą gyvenimą. Jam vadovauja ji, žengianti prieky­ je, o pats aistringai tam vadovavimui pasiduoda. Jos diskurse jis yra ir lieka petit Dali***. Amanda Lyr liudija, kai vėliau susipažįsta su Dali, kad šis niekad neturįs pinigų. Ir restoranuose, pasak Lyr, visuomet mokanti tik Ga­ la. Tais atvejais ji išlupa storus pluoštus banknotų iš savo mažų odi­ nių rankinių, į kurias nusėda visi čekiai ir mokėjimai už meistro pa­ veikslus. Baimindamasi, —rašo Amanda Lyr, —kad Dali pinigus pa­ mes ar kur iššvaistys, Gala neduoda jam jų nė pačiupinėti. Vis tiek Dali perka kaip paklaikęs ir yra apimtas manijos savo pinigus, auksą leisti į žmones. Viską, ką kur nors įsigyja, liepia ga­ benti į viešbutį, kuriame tuo laiku gyvena. Administratoriai duoda kreditą ir apmoka prekybininkams, kol įsigyti daiktai nugabenami į Port Ligatą. * Šiuolaikinio meno muziejus (angį.). ** Mažylis Dali (pranc.).

Neįmanoma jam pavyko paversti tikrove: septintą ir aštuntą de­ šimtmetį Dali pažįsta visas pasaulis, jis gauna kreditą, kur tik nu­ vyksta. Dali svajonė išsipildė.

ačiau 1930 metais baigiasi Dali draugystė su Bunjueliu. Po inci­ dento su Gala praeitų metų vasarą filmų kūrėjas tęsia anksčiau pradė­ tą bendrą filmo UAge dor projektą vienas, nebekvaršindamas sau gal­ vos dėl Dali, kurio nebenori matyti net per filmavimą. Po daugelio me­ tų jis pareiškia ir tvirtai laikosi nuomonės, kad Dali prie filmo prisidė­ jęs minimaliai. Kai Dali pamato filmą baigtą, baisiai nusivilia. „Tai ne kas kita, kaip mano idėjų karikatūra“, —pareiškia jis. O 1930 metų lap­ kričio 28 dieną, kai Studijoje 28 įvyksta Aukso amžiaus premjera, Luiso Bunjuelio nėra, nes jis jau išvykęs į Holivudą... Kyla didelis skandalas. Kino teatrą, kuriame devynis mėnesius su didžiuliu pasisekimu buvo rodomas Andalūzijos šuof baisiausiai nusiau­ bia lazdomis ginkluotos dešiniųjų radikalų smogikų grupės iš tokių organizacijų kaip Camelots du Roi ir Jeunesses Patriotiques***. Dali akivaiz­ doje sudaužomi ne vien kino teatro baldai, bet, svarbiausia, sunaiki­ nami ir visi salėje kabėję paveikslai —ne tik jo, bet ir Makso Ernsto, Mano Rėjaus, Choano Miro ir Yvo Tangi. Iš abiejų filmo kūrėjų Dali yra tas, kuris dėl premjeros nukenčia. Sakoma, skandalo būta tokio didelio, jog Paryžiaus policijos virši­ ninkas uždraudęs filmą rodyti, o tai nelieka be padarinių: atsiimami Dali jau duoti užsakymai, jis netenka dalies žmonių simpatijų. Daili­ ninkas net ima baimintis, kad dėl viso to maišto gali būti ištremtas iš Prancūzijos. „Po Aukso amžiaus priešai buvo visi, arba beveik visi, iš­ skyrus Galą, —rašo jis. —Visi, pajutę mano ardomą ir griaunamą jė­ gą, suskato prieš mane ginkluotis.“ Žaizda, išskyrusi Dali ir Bunjuelį, nebeužgyja niekados. 1939 metų balandžio mėnesį Bunjuelis yra Holivude, kur iki tol kūrė filmus apie Ispanijos pilietinį karą. Tačiau dabar sėdi be darbo, neturi jokio filmo projekto. Lėšos eina į pabaigą. Tada parašo du laiškus Dali į Niujorką. Pastarojo atsakymai pirmą kartą eksponuo* Aukso amžius (pranc.). ** Karaliaus prekininkai, Patriotinis jaunimas {pranc.).

jami 1996 metais Madrido Museo National, Centro deArte Reiną Sofia*pa­ rodoje Bunuel! La mirada del siglo*\ Bunjuelis, be abejo, laikinai sėdi duobėje, o Dali mėgaujasi sėkme. Life rašo, kad jis esąs vienas iš tur­ tingiausių jaunųjų dailininkų pasaulyje. Dali tuo metu jau buvo nu­ sprendęs, kad atėjo metas vainikuotis nugalėtojo laurais, ir mėgina įsiteikti Frankui. Kaip dėl viso to stengtasi, rodo abu rašiniai. Pirma­ me laiške katalonui Bunjuelis pinigų, matyt, dar neprašė, nes Dali sa­ vo atsakyme daug postringauja apie falangas, raudonųjų piktadarybes ir, viena vertus, giria Franko didybę (eiglorioso caudillof o kita —ilgo­ mis tiradomis peikia komunizmą. Kartu nesidrovi girtis savo pasise­ kimu ir turtais. Tik antrame laiške, Dali saviliaupsių padrąsintas, Bunjuelis paprašo pinigų. Atsakymas ateina aiškus: „Aš negaliu Tau ničnieko atsiųsti, —prade­ da laišką Dali, —ir tai yra sprendimas, kurį priėmiau ilgai delsęs ir gal­ vojęs“. Paskui pateikiami Dali būdingi aiškinimai ir su jam būdingo­ mis rašybos klaidomis: girdi, jau treji metai kaip esąs užsiėmęs savo at­ eitimi, savo likimu, pranašiškais sapnais, astrologija, „tiesioginio gyve­ nimo“ taikomąja morfologija. Esąs įkvėptas „nežmoniško siautulingo egoizmo, kuris mano gyvenime, sakyčiau, ima dominuoti visose situa­ cijose maksimaliai stipriai (pagal Froidą —malonumo principas)“. Po to prisipažįstamą: „Visos pastarojo laiko prognozės ir patirtys sako, kad pinigų Tau neskolinčiau —jau anksčiau, dar negavus Tavo laiško, man buvo įvairiais būdais pranešta, ypač šveicarų informacijos priemo­ nių, kurios šiuo metu yra Niujorke ir man vadovauja [...] Mano dabar­ tinė situacija yra tokia: atsikratyti Vilhelmo Telio komplekso, noriu pasakyti, baigti vaidus su tėvu, atkurti didžiąją šeimos iliuziją, sutaurin­ tą rasinių, biologinių požymių ir t. t., ir t. t., ir t. t. To padarinys —be­ maž viską, ką galiu, siunčiu į Kadakesą (visa, ką šia prasme darau, skir­ ta mano paties būsimam triumfui —kartu man buvo išpranašauta, kad esu išnaudojamas visų anų mitų, kurie stoja prieš šeimos idėją ir yra at­ stovaujami mano senų draugų“. Eliuarui kėlė rūpestį Dali posūkis į fašizmą; tegu jis savo fantazi­ joms verčiau susiranda kitą temą negu Hitleris, —rašė jis Galai. Tam susirūpinimui būta svarių argumentų. Štai kelios Dali min­ tys, kurios tai patvirtina: „Nuo Paracelso (labai gerai!) ir Nostrada* Nacionalinio muziejaus Karalienės Sofijos meno centre (isp.). ” Bunjuelis! Šimtmečio žvilgsnis (isp.).

mo laikų europiečių mąstymas apimtas fenomenalaus žlugimo, kurį Negrinas (pusiau humanistas) iš naujo deda į vieną gretą su PRA­ EITIMI, su ISABEL LA CATOLICA', pašventintomis ostijomis, aguročiais, rožiniais, siaubingais viduriavimais prieš prasidedant koridoms, su Kalandos būgnais, Ampūrijos pakrančių sardanais ir viskuo viskuo —Negrinas tempė mus iki apsivėmimo į socialistinę vidutinybę, kurią „falangos“ seniai pralenkė —biologinė ispaniška tikrovė“. Pabaigoje apibendrintai nusakomi tikslai: „Savo gyvenimą turiu orientuoti į Ispaniją ir šeimą. Sisteminę buvusio infantilizmo destrukciją demonstruoja draugai iš Madrido, paveikslai be tikros konsistencijos. Tegyvuoja ryklių, ryjančių silpnuosius, individualiz­ mas (markizas de Sadas) —NICTCHE —ir Ampūrija, realistas siur­ realistas. ISPANIJA YRA RIMTAS DALYKAS, JI PAŠAUKTA (VALDYTI PASAULĮ). ARRIVA! SURREALISTA!“ Galiausiai Dali atverčia visas kortas ir paaiškina, kodėl nenori Bunjueliui padėti: „Praeityje mūsų bendradarbiavimas man nedavė nieko gera, prisimink, kiek turėjau stengtis, kad mano vardas būtų paminėtas Chien Andalu“*\ Dali niekad neatleido Bunjueliui už tai, kad iš naujo rodant Anda­ lūzijos šunį 1934 metų rudenį Paryžiuje nebuvo paminėtas jo vardas kaip filmo bendraautorio. 1939 metais jis pajaučia atėjus keršto valan­ dą ir tą progą išnaudoja kaip reikiant. 1942 metais savo knygoje Slaptasisgyvenimas jis apkaltina Bunjuelį, kad šis tik vienas esąs atsakingas už antiklerikalinius elementus filme Aukso amžius. Dali išvadina jį užsispyrėliu ir komunistu. Tačiau kai 1930 metais filmas buvo kuriamas, Dali buvo lygiai taip pat antiklerikališkai nusiteikęs kaip ir Bunjuelis. Ir štai dabar Dali teisuolis, o Bunjuelis —ne. Taip turi būti. Iš kito Bunjuelio laiško, rašyto Dali, aiškėja, kad pirmojo Andalūzi­ jos šuns varianto autorius buvęs Dali, kaip jis nuolat sakęs, o. tas —nei­ gęs. Į dienos šviesą iškyla visą gyvenimą trukęs ginčas, kol vieną gra­ žią dieną visai užgęsta. „Žinau, kad mudu su Bunjueliu nemirsime, neatkimšę dar kartą šampano butelio ir neišgėrę į mūsų sveikatą“, —pareiškia jau gerokai pagyvenęs Dali. Paskutinį kartą abu pasimato 1942 metais, susitikę ' Izabele Katalike (/sp.). ** Filme "Andalūzijos šuo" ipranc.).

Niujorke Sherry Netherlands viešbučio bare. Bunjuelis dirba Šiuolaiki­ nio meno muziejuje, o šlovės viršūnėje esantis Dali į šį miestą tėra at­ vykęs pasisvečiuoti. Bunjuelis su malonumu būtų aptalžęs jam šonus, bet tik įstengia sušukti „Dėkui!“ už tai, kad Slaptajamegyvenime buvo apšauktas užsispyrusiu avigalviu ir komunistu. Dali atsako šaltakrau­ jiškai: šią knygą rašęs, norėdamas pastatyti paminklą sau, o ne ki­ tiems. Taip draugystei buvo padėtas kryžius.

VjTrįžkime į 1931 metus. Dali, Galos remiamas ir globojamas, kovoja už didįjį prasiveržimą į tarptautinę areną ir išsilaižinėja per maištą filmo Aukso amžius premjeros metu gautas žaizdas. Tais pačiais metais po ilgų šurmulingų debatų su Ispanijos institucijomis Katalonija gauna autonomiją. Dali, kaip katalonas ir Katalonijos na­ cionalistas, triumfuoja. Ispanai —pati iracionaliausia Vakarų tauta, — teigia jis, bet savęs prie jų nepriskiria. Jis esąs kovotojas už Kataloni­ jos hegemoniją, ir „vieną gražią dieną kataloniškoji pasaulio įžvalga pasidarys visuotinai būtina“. Jau visai gyvenimo saulėlydyje, pabuvęs ir Franko šalininku, ir ro­ jalistu, ir ispanų totalistu, kitų nacionalistų atstumtu katalonu ir vėl katalonu, 1981 metų rugpjūčio 15dieną Dali karštai susiginčija su Ga­ la. Priežastis —į Port Ligatą aplankyti meistro rengiasi atvykti kara­ liškoji pora, o jis ant galvos užsideda boiną , tipišką katalonu kepurai­ tę, kuria taip dažnai mėgsta pasipuošti. Gala čiumpa ir nuplėšia ją nuo galvos, nes vaizdas esąs klaikus ir rodytis su ja karaliui ir karalie­ nei visai netinką. Ypač kai vėl visuotinai pradėjo reikštis katalonu nepriklausomybės siekiai. Jos nuomone, tai būtų provokacija prieš Ispanijos Karališkąją Didenybę. Dali įsižeidęs. Jis vis dėlto esąs kata­ lonas, o Katalonija —jo namai. Vėl užsimaukšlina boinq sakydamas, kad, šiaip ar taip, ją turįs nešioti, „nebent tu nori, kad parodyčiau ka­ raliui žaizdą, kur įvarei man į galvą savo batelio kulnu“. Paskutinieji šios šeimos metai pasižymėjo sumaištingumu, neretai būdavo priei­ nama ir iki grumtynių.

‘ Beretę

(isp.).

75

metai —Dali-Galai lemtingi. Jis rodo savo pa­ veikslą Atminties pastovumas (arba Minkštieji laikrodžiaij Niujorke. Taigi sąlytis su Amerika įvyko ir tam tikra prasme buvo padėtas pamatas būsimai šlovei —ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir pasau­ lio mastu, ne tik 1932 metais, bet ir ilgai perspektyvai. Sį paveikslą nė kiek neperdedant galima pavadinti žinomiausiu visų laikų siurrealistų paveikslu. O Dali jį pardavė tūkstantį kartų pigiau, nei buvo vertas; paskui minkšttįjų laikrodžių visokiausiais įmanomais pavidalais pasirodė visuose pasaulio kampuose, muziejų kioskai nuo jų lūžte lūžo. Tais pačiais 1932 metais susikuria ir vadinamoji Zodiako grupė, kuri palengvins vis dar sunkią šeimos finansinę padėtį. Manoma, — kaip rašo Meredita Eterington-Smit, —jog tai buvusi Galos idėja: ji rado būdą prieiti prie princo de Fusinji-Liusenžo ir pasiūlyti projek­ tą. Grupė susideda iš dvylikos asmenų, tarp kurių tokie ryškūs vardai kaip Karesė Krosbi, Ziuljenas Grynas, markizė de Kuevas de Vera, grafienė Peči-Blunt, princas Feliksas Polas ir grafas de Noajis, senas Dali rėmėjas. Zodiakas įsipareigoja kiekvieną mėnesį įsigyti po vieną tapytojo paveikslą arba du grafikos darbus. Burtais nustatoma, kas kokį mėnesį perka. Tada susitikinėjamą Dali ateljė, kur rengiami ne­ dideli pietūs ir savotiškos varžytynės. Taip Zodiakas garantuoja abiem Dali tvirtas mėnesio pajamas ir Galai nebereikia vargti bei lakstyti po Paryžių, kur abu praleidžia didžiąją metų dalį, rūpinda­ miesi pinigais. Galos energija neišsenkama: ji tvarko viską, kas susiję su Dali kaip menininko tobulėjimu. Ji tvirtai įsitikinusi tapytojo genijumi ir kiek­ vieną dieną po pietų keliauja po parduotuves, dirbtuves ir leidyklas, siūlydama Dali piešinius ir papuošalų bei baldų eskizus kaip siurrea­ listinius ir naudingus dalykus. Siurrealistinis objektas, —mano Dali, —jei žiūrėsime praktinės naudos, yra visai bevertis daiktas, sukurtas vien tam, kad beprotiš­ koms idėjoms ir fantazijoms fantastišku būdu ir maksimaliai tikro­ viškai suteiktų medžiaginį pavidalą. Gala nežino, kas yra nuovargis; kiek galima spręsti iš biografų ir am­ žininkų liudijimų, ji niekuomet nesiskundžia. Ji negalvoja apie praeitį ir kur kas lengvesnį gyvenimą su Poliu Eliuaru, kuris, be abejo, kaip gy­ vas nebūtų jai leidęs užsiimti tokia veikla. Gyvendamas su ja, materia-

liais dalykais rūpinosi jis. Jei dabar Gala vis yra ant kojų, tai tik todėl, kad ji to nori, o ne kad privalo. Dali tokiai gausybei praktiškų dalykų buvo bejėgis, čia jai reikėjo rodyti aktyvumą. Kai grįždavo visai nusiva­ riusi, jis sutikdavo ją veikiau taip, kaip įsibaikštijęs, vienas namie palik­ tas vaikas pasitinka motiną. Jis kalba apie savo baimes, o ji paklauso ir kitą dieną vėl leidžiasi įprastais keliais. Zodiako grupė užbaigia Galos, kaip keliaujančios prekiautojos siur­ realistiniais darbais, laikotarpį. Po kelerių metų, kai šeima bus įsikūrusi Amerikoje, kur Dali ir toliau siūlys savo kūrinius ir su didžiausiu pasi­ sekimu juos pardavinės, šios veiklos ji vėl imsis, bet lydimasis tekstas bus nepalyginamai geresnis, labiau nugludintas ir užtikrintas: Jungtinė­ se Amerikos Valstijose Dali/Galai nieko netrūks. Siurrealistiniai daiktai padarė taip, —rašo Dali, —kad žmonės ne­ sivaržydami ir nesigėdydami ėmė kalbėti apie savo fobijas, manijas, jausmus ir troškimus, nes dabar tuos objektus buvo galima liesti ran­ komis, vienur ar kitur juos padėti ar panaudoti. „Siurrealizmą aš pa­ dariau pačiupinėjamą!“ —sako jis apie savo objektus. Kiti siurrealistai teorijoje esą nepažengę nė per nago juodymą. Amerikoje dailininku žavimasi kaip Misteriu Siurrealizmu, o jis burnoja ant siurrealistų, kuriuos yra aplenkęs, nes šiuo metu jie jam nebereikalingi. Po to, kai pasirodė mano darbai, —teigia jis, —nėra nieko netinkamesnio, nuobodesnio ir anachroniškesnio, kaip pasa­ koti vienas kitam savo sapnus ir, automatiškai diktuojant nesuvokiamybei, rašinėti nei šiokias, nei tokias istorijas. „Mano siurrealis­ tiniai darbai diskreditavo, sužlugdė sapnų laikotarpį ir galiausiai paguldė jį į kapus.“ Tačiau tokios skambios frazės bus užgiedotos tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. 1932 metais Paryžiuje padan­ gė dar tebebuvo kur kas pilkesnė ir neviltingesnė, nors pajamos da­ bar ir garantuotos. Eliuaras Galos veiklą vadina žmogaus orumą žeminančiu darbu. O Gala visai patenkinta, nes jos niekad nežavėjo perspektyva būti vien konvencionalios santuokos dalimi. Ir Luji Aragono, kito garsaus siurrealisto, mūza Elza Triolė yra vieną kartą prasitarusi: „Su vyru moterį turi sieti daugiau negu meilė!“ Eliuaras kūrė be žmonos. O su Dali —tą Gala žino —esama interesų bendrybės, čia jėgos suvienija­ mos tam, kad virstų meno kūryba. Dali be Galos nebeįstengia tapyti. Gala ne tik įkvepia tapytoją, bet ir taiso jo kūrinius —vienur išbrau­ kia, kitur ką nors prideda. Siurrealistinis menas čia iš dalies kuriamas

nemenininkės. Taigi Dali paveikslų šaknys glūdi ne vien Kadakese arba Paryžiuje, bet ir Maskvoje ar Kazanėje. Eliuaras yra Eliuaras, dažnai verkšlena, bet jis kūrėjas, kuris savo menu rūpinasi kaip pra­ gyvenimo šaltiniu pats vienas. O Dali pasidaro dieviškuoju Dali tik susivienijęs su Gala: „Mane vadina dievišku“. Apie genialumą jis sa­ ko taip: „Žinau, kad esu genijus“. (Yra žinoma, kad Dali viešos kal­ bos nepasižymėjo kuklumu.) Gala žmonėms, su kuriais tekdavo susitikti, atrodydavo nesimpa­ tinga, šalta ir taip toliau. Neigiamų savybių sąrašą vieni nurodo ilges­ nį, kiti trumpesnį. Bet Niušai, naujajai Eliuaro moteriai, kurią jis 1934 metų rugpjūtį vedė, ji, sprendžiant iš visko, yra draugiška ir maloni. Taip pat ir Kadakeso žvejai apie Galą gali pasakyti tik gera. Dėkingi jai ir Pubolo, kur vėliau apsigyvena savo svajonių pilyje, gyventojai už dosnumą, nes ji kasmet finansuoja visąfiesta popular, kaimo šventę. Iš Valentinos Hugo žinome, kad Galos prašoma ji siuntinėja pinigų į Leningradą, kur nuo 1927 metų su sūnumi Nikolajumi gyvena Anto­ nina Djakonova.

JL irmaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais gyvenimas pasidaro judrus: daug keliaujama, o iš šešiolikos kvadratinių metrų trobelės kaipmat išauga visas namas. Tačiau abiejų sveikata ne itin kokia. Li­ gos ypač vargina Galą. 1930 metais Malagoje ji suserga pleuritu. Polis maldauja grįžti, nes mano, kad ten, Ispanijoje, gyvenanti blogai mai­ tinama ir prastomis sanitarinėmis sąlygomis. Tačiau ji lieka. Liga ją taip nukamuoja, kad pasidaro panaši į Rafaelio Kišnerio elfus, kurie išsekę tuoj numirs, jei pauostys gardeniją, dvigubai sunkesnę ir di­ desnę už jų galvą, —pasakoja Dali Slaptajamegyvenime. Pats tuo metu tapo be perstojo, tarsi norėdamas pasirūpinti, kad namie netrūktų pinigų ir galėtų Galai pasiūlyti tokį gyvenimą, kokį turėjo būdama Eliuaro žmona ir galbūt kaip atidžiai prižiūrimas vaikas Maskvoje. Galos stebėtinai šalti santykiai su dukterimi nesikeičia. Sesilė vėl gyvena su senele Paryžiuje. Vaikas pasipriešina tėvų skyryboms, ta­ čiau šie savo ketinimų neatsisako. Eliuaras dažnai apie ją rašo laiš­ kuose: „Sesilė auga, lieknėja ir darosi melancholiška“. Ryšiai tarp Galos ir Eliuaro vis dar nenutrūksta. Protarpiais ji dingsta iš Port Ligato, ir niekas aiškiai nežino kur. 1931 metais pralei­

džia keletą dienų kartu su Eliuaru prie Žydrojo kranto. Paskesniais metais jis aplanko ją Verne le Bene. Dailininkei siurrealistei ir arti­ mai Eliuaro bičiulei Valentinai Hugo Gala rašo: „... aš labai džiau­ giausi pasimatymu su Poliu...“

f isi trys —Gala, Eliuaras ir Dali turi vieną bendrą bruožą —bai­ siausiai bijo susirgti. Eliuaras ir Gala visą gyvenimą buvo kamuojami negalavimų ir ligų. Dali persekiojo neapsakoma venerinių ligų baimė. Jis esąs apsėstas erotinio prietaro, —prisipažįsta viename interviu. Dar vaikystėje jį klaikiai prigąsdinę prostitutėmis —taip norėta ap­ saugoti nuo viešnamių ir drauge nuo siaubingų venerinių ligų pavo­ jaus. Tėvas nepaliaudamas pamokslavęs, jog berniukų lytinio brendi­ mo metu reikią jiems tol rodyti tų ligų padarinius vaizduojančias fo­ tografijas, kol praeis noras atsiduoti šitiems geiduliams. Savo sūnui tokias nuotraukas jis vis kišdavo po nosim. Dali teigimu, taip jis pasidaręs vuajeristu ir masturbuotoju, bet „nepaprastos kokybės vuajeristu“. Esą įrodyta, kad ir didžiausią sek­ sualinį badą galima numalšinti be jokio kontakto su kūnu. Jis prisimena, kaip pasielgė Pikasas, kai vieną sykį nustatė sūnų ei­ nant pas prostitutes. Tada nupiešęs kaukolę ir smeigtukais pritvirti­ nęs ją berniuko apatinėse kelnėse. Savo namuose Port Ligate Gala į gyvenimo pabaigą įsitaisiusi to­ kią medicinos spintą, kokios reikėtų gerokai paieškoti ligoninėse — ne vien dėl to, kad joje būtų begalė vaistų, bet ir dėl didelės instru­ mentų įvairovės. Daugelis biografų jai prikiša persistengimą, tačiau kas yra buvęs Port Ligate, kam net ir šiais laikais pažįstamas kelias, vedantis iš Figereso į Kadakesą, gali įsivaizduoti, kaip ten viskas atro­ dė po karo arba šeštajame dešimtmetyje. Norint greičiausiai ir be di­ desnės rizikos nusigauti pas gydytoją arba į vaistinę, reikėjo keltis jū­ ra į Rozesą, artimiausią didesnį miestą prie Kosta Bravos į pietus nuo Kadakeso. Todėl visai suprantamas daiktas, kad žmogus, matęs pa­ saulio ir nutuokiantis apie medicinos naujoves, šiuo bei tuo yra iš anksto apsirūpinęs. Tačiau Galos biografai, be visa kita, laiko ją tai manijos apsėsta, tai beviltiška hipochondrike. Net nuoširdžiausiuose ketinimuose ir veiksmuose įžvelgiama piktos valios.

Dėl ligų abu, Gala ir Dali, įsitikinę, kad geriausi gydytojai yra Amerikoje. Kiekvienais metais iki pat senatvės jie važinėja į Jungtines Amerikos Valstijas, tikrinasi sveikatą, atlieka visas procedūras. Abu šventai pasitiki Amerikos medicina. Nieko nuostabaus, ypač jei prisi­ minsime Franko diktatūros laikų Ispaniją, kai šalis bemaž visai buvo atkirsta nuo likusio pasaulio —bent jau iki septintojo dešimtmečio antrosios pusės. Iki paskutiniųjų dienų abu stengiasi laikytis sveikos gyvensenos: nei Dali, nei Gala nerūko, nevartoja narkotikų, kaip įmanydami ven­ gia net mažiausios galimybės užsikrėsti ne tik venerinėmis, bet ir ki­ tomis ligomis. Jie nemėgsta žmonių, kurie turi pleiskanų, kasosi, spjaudo arba trauko nosį, kosti arba čiaudi. Gala saugosi tų, kuriuos vadina „nesipraususiais menininkais“; ji bjaurisi bet kokia bohema tiesiogine to žodžio prasme. Taigi į gyvenimo pabaigą ji elgiasi bemaž kaip tikra siurrealiste, jei laikysimės Bretono siurrealizmo sampratos, o Bretonas jau revoliuci­ nėje jo fazėje smerkia narkotikus ir, nors labai pritaria malonumų principui, nepaprastai vertina santuoką bei ištikimybę. Vienintelis, peržengiantis visas ribas, tai Polis Eliuaras —už tai Bretonas jį smarkiai bara. Eliuaras yra už laisvą meilę, eina į viešnamį pas prostitutes ir čia „atranda“ pornografinį filmą. Viename laiške, rašytame Galai 1929 metų gegužės mėnesį, pasakoja: „Tas nepadorus filmas yra nuostabus! Tiesiog pritrenkiantis. Tikras atradimas. Sun­ ku įsivaizduoti tą milžiniškų ir patrauklių kūno dalių gyvenimą ekra­ ne, trykštančią spermą. O meilės ištroškusių kūnų gyvenimas, visi tie susirangymai! Žavinga!“ Kaip vuajeristas, Eliuaras su Dali puikiai de­ ra, bet požiūriu į prostitutes —ne. Iš Katalonijos kilusį tapytoją vis dar persekioja venerinių ligų pa­ darinius vaizduojančios nuotraukos, matytos tėvo albume, ir tie vaiz­ dai neduos jam ramybės iki pat žilos senatvės. Gala ir Dali, ypač kai jau buvo nugyvenę netrumpą amžių, užsisklendžia visai aseptinėje at­ mosferoje. Kiekvienas svetimas žmogus jiems yra potencialus baisių mikrobų platintojas. Tie faktai aiškiai kertasi su tariamu Galos kone liguistu sekso troškimu. Septintajame dešimtmetyje Amanda Lyr aiškina Salvadorui Dali nustačiusi, jog išgėrusi LSD matanti spalvas, —tai esanti jos silpnybė, veikiant narkotikams, regėti tikras spalvas ir jas vertinti. Jai nereikią vartoti narkotikų. Jis pats šioje srityje neturįs patyrimo. Ir dalyvauda-

mas tuo pačiu laikotarpiu susitikime su Amerikos „narkotikų popie­ žiumi“ Timočiu Lyriu Misteris Siurrealizmas lieka blaivus stebėto­ jas, na, o anas tęsia savo keliones, rodydamas sąmonės praplėtimo, veikiant LSD, galimybes.

metais Dali nutapo paveikslą Vilhelmo Telio mįslė, kur pavaizduotas Leninas su nepaprastai pailginta viena sėdmens pu­ se, paremta ramentu. „Hitleris ir Leninas, —sako Dali, —mane sujau­ dino.“ Daugumai Paryžiaus siurrealistų Leninas yra gerbtina figūra, o čia vienas ima ją profanuoti, tas, kuris jau ne kartą ir dėl panašių švent­ vagysčių yra sukėlęs nepasitenkinimą. Tačiau Dali ne tik pašiepia Le­ niną siurrealistų akivaizdoje, bet ir dar blogiau: sako pagiriamąsias kalbas Hitleriui. Dali, beje, paskelbia, kad Hitlerį jis dažnai sapnavęs kaip moterį, jį tapęs, regėjęs kaip didį mazochistą, kuris stumia pa­ saulį į nelaimę, kad save patį palaidotų po savo karalystės griuvėsiais. Dailininkas mato Hitlerį kaip moterį ir smulkiai pasakoja apie jo mėsingą nugarą, į kurią įsirėžia odinis uniformos diržas. Jis traukia fiurerį per dantį už tai, kad tas fetišizuoja uniformas ir aulinius ba­ tus, tapo jo portretą, anot paties, kaip žindyvės, kaip apkūnios medi­ cinos sesers, kuri, sėdėdama ant grindų nugara į žiūrovą, garsiai kva­ tojasi. Kadangi provokaciją Dali iš principo laiko priemone atkreipti į save dėmesį ir įgyti populiarumo, sunku pasakyti, ar jis Hitlerį garbi­ no, ir jei taip, tai kiek, ir ar iš tikrųjų jį traukė per dantį. Iš Dali vėlesnių metų bičiulės Amandos Lyr sužinome, kad jam patikdavęs melas ir perdėjimai. „Juo žmonės daugiau meluoja, juo la­ biau man patinka“, —pareiškia jis kartą. Tačiau anais laikais, kada kaimyninėje šalyje į valdžią ateina Hit­ leris, Bretonas susirūpina ne juokais. Užuot šaipęsis, užuot suvokęs sąsajas, jis sušaukia susirinkimą, norėdamas Dali pašalinti iš siurrea­ listų grupės; apkaltina jį fašizmo rėmimu, Hitlerio garbinimu. Breto­ nas įtūžęs ir pasikvietęs talkon Tangi ir Pėrė nukanka drauge į Grand Palais, kur eksponuojamas Dali paveikslas Vilhelmo Telio mįslė, ketinda­ mas tą paveikslą sugadinti. Savo lazdomis jie nori jį subadyti, tačiau šis kabo per aukštai. Nusivylęs nepavykusiu pasikėsinimu į paveikslą,

Bretonas priverčia Dali padaryti raštišką pareiškimą, kad tas nesąs proletariato priešas. Spekuliantu vadina Bretonas humoro jausmo neturintį, suirzusį ideologą. Tuometinė jo meilužė Valentina Hugo rašo, kad Bretonas „iš nepaprastai entuziastingo, gundančio, žavaus jaunikaičio“ virtęs „griežtu, į senį panašiu teisėju“. Jis reikalauja Dali pašalinimo; vasa­ rio pradžioje, netrukus po Galos ir Dali santuokos, įvyksta pirmas prieš tapytoją nukreiptas „tribunolas“. Dali jau seniai Bretonui yra tarsi krislas akyje —katalono provoka­ cijos jį tiesiog erzina. Pavyzdžiui, Dali vienoje Bretono knygos iliust­ racijoje vaizduoja besimasturbuojantį vyriškį (tai dailininko mėgsta­ ma tema: Dali dažnai grįžta prie jos, rašo, kur ir kaip užsiiminėja onanizmu. Vieną kartą to veiksmo metu įsivaizduojąs savo mirusį tė­ vą, kitą sykį išvystąs bažnyčios bokštus, ypač Sv. Narcizo bažnyčios bokštą Gironoje, paskui vėl pareiškia, kad nemokėjęs masturbacijos technikos ir jos išmokęs labai vėlai), o perdėtai drovus Bretonas yra pasipiktinęs, tačiau per daug įniršęs, kad savo nuomonę pasakytų Dali asmeniškai. Tą laišku turi padaryti Eliuaras. Tai, ką Bretonas galiausiai surengia 1934 metų vasario mėnesį, virs­ ta jo paties valdžios išbandymu. Jis nenori, kad dalyvautų Gala; pirm pradėdamas inkviziciją, palaukia, kol iš Paryžiaus išvyks Eliuaras ir Renė Krevelis, nes tiedu būtų Dali užtarę. Taigi visi tribunolo daly­ viai yra atviri Dali priešai, kurie, be daugybės kitų nusižengimų, la­ biausiai jam prikiša, kaip patys vadina, liguistą pripažinimo ir garbės troškimą. Gala mėgina suieškoti Eliuarą ir Krevelį; jie tuo metu Nicoje. Gala juos randa, bet dėl blogo traukinių eismo nei vienas, nei antras negali laiku grįžti į Paryžių. Nors jiems ir neįmanoma dalyvauti akcijoje prieš Dali, Eliuaras vis tiek parašo laišką, kuriame pareiškia, kad Dali pašalinimas suskaldysiąs grupę. Kitame laiške, kurį atsiunčia Galai, pataria Dali ieškotis savo kvaitulingoms vizijoms kito subjekto, nes Hitlerio liaupsės net paties Dali pasaulėžiūros prasme esančios ne­ priimtinos. Prie Bretonui adresuoto rašto prisideda ir Tristanas Tza­ ra. Tuo tarpu Dali, apsėstas jau mums žinomos didybės manijos, tiki­ si, kad ne Bretonas jį, o jis galėtų nuversti Bretoną. Tribunolas įvyksta Café Cortâ...

r

I

V'

ia visur tamsu, prie vieno iš stalų sėdi Andrė Bretonas. Apsivilkęs tamsiai žalia eilute, žaliais marškiniais, pasirišęs žalią kaklaraištį, rūko žalią pypkę. Tai aukštas, stambus vyras vešliais il­ gais plaukais. Tuo metu, kai Bretonas sako kaltinamąją kalbą, įeina Dali su termometru burnoje ir apsitaisęs keliais sluoksniais drabužių, kuriuos per procesą iš lėto, vieną po kito pradeda nusivilkinėti. Iš gi­ lumos pasigirsta Benžamino Pėrė balsas —jis skaito kaltinimą: Café Corta, Paryžius, 1934 metų vasaris. Sis tribunolas sušauktas prieš ispa­ ną Salvadorą Felipą i Jacintą Dali Domeneką, gimusį 1904 metų ge­ gužės 11 dieną dono Salvadoro Dali i Kusi ir donos Felipos Dome Domenek šeimoje Figerese. Kaltinamasis įvykdė šiuos nusižengimus: nutapė paveikslą Vilhelmo Telio mįslė, kuris buvo eksponuojamas Grand Palais. Jame vaizduojamas nuogas Vladimiras Iljičius Uljanovas, vadi­ namas Leninu, vienu keliu priklaupęs, o kitas sėdmuo keistai pailgin­ tas ir medžio dvišakiu paremtas. Be to, kaltinamasis ne kartą yra vie­ šai pareiškęs, kad Adolfo Hitlerio putlus sprandas ir mėsinga nugara yra erotiški. Kaltintojas: siurrealistų grupė, pirmininkaujama mesjė Andrė Bretono. —Mes kaltiname nusižengimu, —tęsia Bretonas, —kuris pavojin­ gas dvasios saugumui. —Gala sakė, —atsikerta Dali, —kad jūs galite būti tokie pat griežti kaip religinis ordinas. —Lyginti siurrealizmą su klerikaline institucija yra absurdas! —su­ šunka Bretonas. —Gala mano, kad aš turiu saugotis. —Gala, Gala! Ar nieko daugiau nėra jūsų galvoj? Kaip žiūrite į pa­ teiktą kaltinimą? —Sapnas man yra didžioji siurrealizmo kalba, o kvaitulys —pui­ kiausia poezijos raiškos priemonė. —Ak! Štai ką jums pasakysiu, Dali: paprasčiausias siurrealistinis veiksmas yra nusitverti į rankas pistoletus, išeiti į gatvę ir aklai tiek šaudyti į minią, kiek tik įmanoma. —Sapnais remdamasis, sukomponavau savo Leniną. —Kas nė karto gyvenime nepanoro šitaip atsisakyti dabar veikian­ čio kvailinimo principo, to vieta, be jokios abejonės, yra anoje mi­ nioje.

Bretonas ilgai žiūri į Dali. —Jūs sakėte, kad sapnas esąs didžioji siurrealizmo kalba, o kvaitu­ lys —puikiausia poezijos raiškos priemonė. O jūsų kalbos apie Hitlerį? Jūsų liaupsės? Be kita ko, dar sakėte, kad siurrealistai yra vieninteliai, kurie gali apie Hitlerį kalbėti draugiškai. Ką atsakysite į tai? —Tiesa! Tiktai mes... —Kaip galite drįsti mus įtraukti į savo kliedesius! Dali išgeria stiklą aperityvo, nusivelka dar vieną drabužį: —Ak, tas Hitleris, Hitleris! Galimas daiktas, kad jis pakvaišėlis, ta­ čiau niekad nepamirškite, kad jis siekia tokių neįmanomų tikslų, kaip vokiečių hegemonija ir rasės pergalė. Tai juokinga. Tikram karui rei­ kia vadovų, neturinčių tikslo, vyrų, kurie nesidarbuoja nei gėriui, nei blogiui, o savo jėgas skiria pažinimui, žmogaus sielos struktūros geri­ nimui aname karingame sielvarto, malonumo ir kančios protrūkyje.

o

| iame tribunole Dali iš grupės nepašalinamas, tik įspėjamas, Bretonas pralaimi. O Dali jį taip smarkiai provokuoja, kad tas beveik sukandžioja savo žalią pypkę. Dali pareiškia, esą niekas jam neuždrausiąs Bretoną ir save patį nupiešti arba nutapyti atliekančius homoseksualinius santykius, ir tai siurrealistų „šefą“ visai išmuša iš pusiausvyros. Pagaliau Dali puola prieš jį ant kelių šaukdamas, kad nesąs proletariato priešas. Verkšlendamas ir susidėjęs rankas, visų maldauja: „Aš nesu proletariato priešas!“

7

f š grupės jį išmeta tik 1948 metais, tačiau tuo laiku jam tai seniai nebeturi reikšmės, nes grupės jam nebereikia. Asmeninė karjera yra pasiekusi viršūnę: Amerikoje jis garbinamas kaip Misteris Siurrea­ lizmas ir išgyvena ten aštuonerius metus, patirdamas didžiausią pa­ sisekimą. Prieš keturiolika metų, kai vyko pirmasis siurrealistų tribunolas, viskas atrodė visai kitaip. Dailininkas turėjo nertis iš kailio norėda­ mas likti grupėje, nes jam jos reikėjo, kad pagarsėtų kaip menininkas. Siurrealistai naudojasi jo šlove, kuri savo ruožtu tenkina jo pinigų (aukso) geidulį. Dali yra pernelyg didelis individualistas ir per daug

trokšta garbės bei pripažinimo, kad dėl kokių nors kitokių priežasčių priklausytų grupei ir paklustų tokiems griežtiems reikalavimams, ko­ kius kelia Bretonas. Dali jau gyvena vienintelėje grupėje, kurios jam visą gyvenimą rei­ kia —jis gyvena su Gala. Dali/Gala yra grupė. Ne daugiau. Paryžiaus siurrealistai jo laisvę mielai būtų apkarpę, ypač kūrybi­ nę. Ne vienas jau patyrė tai savo kailiu. Kiti, kaip argentinietė tapy­ toja Leonora Fini, kurią Bretonas gerai pažinojo ir kuri nepanoro pa­ siduoti jo diktatui, kategoriškai atsisakė stoti į grupę, liko tik progi­ niais lankytojais. Ne kas kitas, o Gala suprato, kaip svarbu Dali kar­ jerai yra įstoti į grupę, todėl viską sutvarkė per Eliuarą. Taigi Dali, Galos padedamas, panaudoja grupę savo asmeniniams tikslams. Ta­ čiau tas pats pasakytina ir apie kitus dalyvius, kurie irgi buvo suvokę, kaip svarbu priklausyti grupei, kad galėtų irtis į priekį. Po daugelio metų meistras, kai jo padėtis Amerikoje buvo sutvir­ tėjusi, nė kiek nerausdamas apie siurrealistus porino taip: „Mano ta­ pantys amžininkai yra pasmerkti savo perdėtai specializuotus pa­ veikslus kartoti. Jų drobėse nėra nieko, išskyrus manierą, jų skurdžios technikos alibi. Aš ne toks“. Paskui jis kalba apie siurrealistus, abstrakcionistus, dėl kurių mes „išgyvename totališkai abstraktaus meno laikotarpį, akliną Šventojo Kryžiaus Jono naktį, nieką ir tamsą. Kai tai praeis, kupini entuziazmo vėl atrasime konkretaus meno paveiks­ lus“. Dali kosmologijoje tatai reiškia: jo paveikslus.

y JL/ r Dali buvo fašistas? Norėdami į tą klausimą atsakyti, turėtu­ me įrodyti, kad jam buvo būdinga daugiau ar mažiau sąmoninga politinė refleksija. Jis provokavo kairiosios pakraipos siurrealistus ir siekė juos išmušti iš pusiausvyros. Tačiau ar jis pats buvo kada kieno nors nors pusėje, išskyrus save patį, kyla abejonių. Tikriau­ siai save laikė visagaliu, kaip tas vaikas, kuris viską daro, visko gei­ džia ir niekad netiki, kad jam kas nors iš tikrųjų galėtų atsitikti. Štai 1924 metais jis keturiasdešimt parų pratupi kalėjime Figerese ir Gironoje, nes esą parėmęs anarchistines akcijas; kitą kartą jis roja­ listas, paskui Franką vadina savo artimu draugu ir tuo pačiu metu yra įsitikinęs Katalonijos hegemonijos būtinumu. Vieną kartą, bū­ damas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Dali staiga suvokia, kokia

didele grėsme amerikiečiai laiko komunizmą, ir su Galos pagalba panaudoja Paryžiaus grupės kairuoliškas ambicijas, kad save patį pavaizduotų kaip nuosaikųjį. Panašiai jis jau buvo pasielgęs su Bunjueliu. Iš tikrųjų nepaprasta baimė prarasti laisvę atmeta bet kokį politinį ir ideologinį požiūrį, palieka nebent tą, kuris duoda asmeninės naudos. Jei egzistuotų politinė oportunistų partija, jis būtų jos garbės narys. Vis dėlto, atrodo, gyvenime Dali keitėsi: iš jaunikaičio, tikinčio socialiniu teisingumu, savo gimtojo krašto žmonėmis, katalonais, ir norinčio keisti pasaulį, jis tampa oportu­ nistu ir fašizmui labai artimu žmogumi, darančiu pareiškimus, ku­ rių negali nei paaiškinti, nei pateisinti. Milžiniškas pasisekimas Jungtinėse Amerikos Valstijose galutinai pastūmėja jį ta kryptimi. Palyginti su dauguma, kuri fašizmu žavisi, Dali yra silpnas padaras, tačiau dėl ypatingų ryšių su iberiškuoju machizmu vaidina stipruo­ lį. Būtų galima net sakyti, kad Dali nebuvo pasaulio pilietis, kuriuo norėjo būti. Jis gyvena Amerikoje ir, matyt, svajoja apie namus — Kataloniją, Kadakesą, Kostą Bravą. Per visą Amerikoje praleistą lai­ ką nenutapo nė vieno reikšmingo paveikslo. Tikriausiai jam reika­ lingas Kap Kreusas, kad galėtų dirbti kaip kūrėjas. Jis žūtbūt ver­ žiasi atgal į Ispaniją. Kaina nedidelė: reikia išsižadėti siurrealizmo, to „išsigimėliško meno“, pritarti Franko fašizmui ir tapti kataloniškuoju krikščionimi —tą paskui jis ir padarys. 1934 metų spalio 4 dieną profesinė sąjunga General de Trabajadores pa­ skelbia visuotinį streiką. Prieš tai, spalio i-ąją, Ispanijos parlamente vy­ ko įnirtingi ginčai, privertę atsistatydinti vyriausybę. Prasideda nera­ mumai Madride, Barselonoje ir Astūrijoje. Barselonoje dėl valdžios ko­ voja keturios partijos, tarp jų ir buržuazinė partija su Katalonijos generaliteto prezidentu Luisu Kompanju, kuris spalio 5-osios vakare pa­ skelbia Katalonijos nepriklausomybę, Estât Catala , įeinančią į Republica Federal Espanyola. Luisas Kompanjas nori pasinaudoti bendru visuoti­ nio streiko sukeltu chaosu, pasiduoda ir kitų partijų —separatistų bei anarchistų —spaudimui, kad tik įgyvendintų Siaurės Ispanijos pro­ vincijų nepriklausomybės idėją. Dali tomis dienomis yra Barselonoje, nes atvyko skaityti praneši­ mo apie siurrealizmą. Dėl užgriuvusių įvykių pranešimas lieka ne­ skaitytas. Gatvėse pasigirsta šūviai. Kompanjas nepriklausomybę pa-* * Katalonijos valstybę (isp.).

skelbia per anksti: laukiama parama neatvyksta, Madridui ištikimi kareiviai apsupa generalitetą prie Plaça SanJaume*} suima jį patį ir bendrininkus. Kompanjas nuteisiamas trisdešimtį metų kalėti, bet, žinoma, tiek neišsėdi, nes 1934 metų spalio įvykiai tiesiausiai veda prie Ispanijos pilietinio karo, kuris atvirai įsiliepsnoja 1936 metais. Kompanjas pasitraukia į Prancūziją, bet per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių daliniai jį perduoda Ispanijai, kur 1940 metų spalio 15 dieną jam įvykdoma mirties bausmė. Dali 1934-aisiais kuo greičiau sprunka iš šalies. Tokie konfliktai ne jo būdui: spalio 6-osios rytą jį pažadina Josepas Dalmau, galerijos, kur Dali eksponuodavo savo paveikslus, savininkas, parūpina automobilį ir vai­ ruotoją, turintį pergabenti Dali per sieną. „Bėgdamas iš Ispanijos, išgyve­ nau istorinę naktį. Istorinė naktis yra absoliučiai idiotiška naktis, kaip ir kiekviena kita; žmonės galbūt dainuoja Tiesgražiuoju Dunojėliu ir žaidžia stalo tenisą, ir svarbiausia —tau gresia pavojus būti sušaudytam“, —prisi­ mena jis apie tai vėliau. Jei tikėtume šiuo pasakojimu, ties vienu iš daugy­ bės gatvės postų jis per plauką išvengęs ginkluotos milicijos susidoroji­ mo. Tačiau Gala ir Dali be problemų pasiekia pasienio vietovę Serberą. Ne taip gerai sekėsi jų vairuotojui: grįžtantį į Barseloną jį vietoj paklojo iš kulkosvaidžio paleista serija. Išskyrus vieną trumpą apsilankymą pas tėvą 1940 metais, Dali į Is­ paniją nebegrįžta iki pat 1948-ųjų. Paryžiuje jis nutapo paveikslą Minkšta konstrukcija su virtomispupelėmis: pilietinio karo nuojauta. Dabar Galai ir Dali nebeina iš galvos mintis palikti Europą.

agaliau 1934 metų pabaigoje kelionei pasirengta. Lapkričio 21 dieną Ziuljeno Levio galerija Niujorke atidaro Dali personalinę pa­ rodą. Išvykti trūksta vieno dalyko —pinigų. Gala skolinasi, krapšto, iš kur tik gali; pagaliau, padedant Pikasui, kuris priduria paskutinę trūkstamą sumą, visos reikiamos lėšos sukauptos. Havro uoste sėda į laivą Champlain, kuris plaukia į Niujorką. Iš visų keleivių Dali labiau­ siai bijo. Užsivilkęs gelbėjimosi liemenę, guli kajutėje ir skaito. Pa­ skelbus bandomąjį pavojų, pirmas atsiduria ant denio; jis verčia ir Galą nuolat vilkėti gelbėjimosi liemenę. Lipti į laivą jam reiškia ne-* JL

* San Džioumi aikštės

(isp.).

apsakomą siaubą; vis atrodo, kad laivas sugadintas ir nepajėgs jo nu­ plukdyti tokį didelį atstumą. Jei tikėtume, ką pats pasakoja, per ke­ lionę prigerdavęs šampano, kad galėtų tramdyti baimę. Tame pačiame laive keliauja ir amerikietė Karesė Krosbi, kolek­ cininke ir siurrealizmo gerbėja bei Zodiako grupės dalyvė. Kadangi ji Dali vertina ir žino, koks jis duonos fanatikas, norėdama surengti siurrealistinę akciją, geba susitarti su laivo kepėju, kad šis iškeptų dviejų metrų duonos kepalą, ir jį padovanoja dailininkui. Duona Dali yra magiška medžiaga; tardamas žodį duona, jis netu­ rįs galvoje to, kas reikalinga didelėms šeimoms maitinti; jo duona esanti žiauriai nežmoniška: šiąja duona fantazijos ištaiga keršijanti praktinio proto pasaulio mintims apie naudingumą. Tą jo garbei iš­ keptą duonos kepalą jis paskui demonstratyviai nešis po pažastimi, lipdamas Niujorke iš laivo. Atsiranda keli reporteriai, panorę imti in­ terviu iš žmogaus, nutapiusio savo žmoną su žalios mėsos kotletais ant pečių. Dali jiems pradeda pusiau prancūziškai, pusiau ispaniškai skaityti paskaitą apie duoną. „Duona —tai aristokratiškas, estetiškas, paranojiškas, kultūringas, fenomenalus, luošinantis, akivaizdus daly­ kas.“ Tai esanti duona, kurią jo smegenys minkę ištisus mėnesius. Tačiau per šį pirmą atvykimą į Naująjį pasaulį spaudos dėmesys yra gan santūrus. Vis dėlto Dali paroda Levio galerijoje nuo lapkri­ čio 2i iki gruodžio io turėjo pasisekimą. Čia buvo eksponuojami to­ kie paveikslai kaip Prieblandos atavizmas, Peizažas su mįslingais elementais, Kardinolas, kardinolas! (kuriame vienoje vietoje matyti nuogakrūtė Ga­ la) ir Gražaus oropastovumas. Dali garbinamas, jam rengiami pobūviai, pietūs, kokteiliai. Vadsvorto ateneume (Konektikuto valstija) jis skaito pranešimą, kuriame pareiškia: „Vienintelis skirtumas tarp ma­ nęs ir kvailio yra tas, kad aš ne kvailys“. Gala dažniausiai tyli, nes nė žodžio nemoka angliškai, tas pats su Dali. Visur, kur tik ko prireikia, būtinas vertėjas. Ir čia, Amerikoje, Gala veda derybas, rengia pardavimus, nustatinėja kainas. Ji yra pui­ kiausia ir apsukriausia vyro reikalų tvarkytoja, nors ir nemoka to krašto kalbos.ir turi šnekėtis tik prancūziškai arba pasitelkusi vertėją. Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės gyvena visai kitaip, —tai abiem paaiškėja jau gangreit. Čia negalioja senosios Europos taisyklės, čia niekam nerūpi, ar Dali su Gala susituokę bažnyčioje, ar ne, čia nėra praeities nostalgijos ir pelėsiais atsiduodančių reikalavimų, čia jie gali daryti visokius ateities kūrimo bandymus. Tokių planų prikuria aibes.

Dali įsimylėjęs Niujorką ir tai, ką gyvenimas Amerikoje jam gali pasiūlyti. Niujorko poezija, —rašo jis, —tai ne tariama, o tikra poezi­ ja, ne mechaniškas ritmas, o liūto staugimas; ta poezija —tai vargonai, gotiška neurozė, Rytų ir Vakarų ilgesys, dirbtinis vampyras —viskas taip sena ir energinga kaip pasaulis. Tai —poezija, kuri visados egzis­ tavusi. Jos stiprybė glūdinti itin drebutiškoje, paradoksiškoje tikrojo kūniškumo esmėje. 1935 metų sausio 18 dieną Karesė Krosbi ir Zoelė Levi surengia Da­ li garbei Niujorko restorane Coq rouge* kaukių balių. Pats meistras nupiešia kvietimo pavyzdį, bet Gala savo kostiumu nustelbia pagrin­ dinį asmenį. Dali persirengęs kaip Dali —ant krūtinės pasikabinęs vitriną, į kurią įdėtas ramentas. O Gala savo drabužiais išprovokuoja skandalą. Renginio tema —siurrealizmas, ir su šia antrašte pokylis nuskamba visoje margoje spaudoje iki pat Prancūzijos. Gala tą vakarą vilki sijo­ ną iš raudono, o palaidinukę —iš žalio celofano: visas kūnas aptemp­ tas; plaukuose įtaisyta celiulioidinė instaliacija, vaizduojanti naujagimį, kurio kūną ryja skruzdėlės, o galvą trupina langustas; ant nugaros — juodi sparnai, ant rankų —baltos pirštinės. Amerikoje tuo metu dar nepamirštas populiarios lakūnų poros Carlio ir Anos Morau Lindbergų kūdikio nužudymas, piktadariai netrukus turi stoti prieš teismą. Kitą dieną po siurrealistų pokylio spaudoje pasirodo stambi antraštė, skelbianti, kad vyras ir žmona Dali buvę pasidabinę „krauju aptepliotu Lindbergų kūdikio atvaiz­ du!“ Skandalas toks, kad didesnio ir nesugalvosi. Nuo tos dienos siurrealizmas Jungtinėse Valstijose visiems laikams imamas asocijuo­ ti su Salvadoro ir Galos asmenimis. „Aš nebebuvau pats sau ponas, — rašo Dali, —nuo to laiko siurrealizmas vis labiau siejamas su manimi, o netrukus juo būsiu tik aš vienas.“

J L irmas žingsnis į Ameriką jau žengtas, ir Gala toliau darbuojasi kurdama Dali kaip supersiurrealisto įvaizdį. Grupių žmonių, kompa­ nijų ji niekuomet negalėjo pakęsti, ir su vienu Dali, kuris laikomas TUO siurrealistu, jai gyventi kur kas geriau, nei paisyti kažkokio * Raudonasis gaidys

(pranc.).

Bretono ar Aragono, to mažojo Robespjero, kaip Dali jį vieną kartą pavadino, nurodymų ir taisyklių. Gala Salvadorą Dali pastatė ant kojų, išgydė nuo beprotystės, dabar ji išvarys jam visas baimes ir ves į šlovę. Dali vieną sykį pats paaiškina, ką tiksliai reiškia, kai jis sako, kad Gala jį išgydžiusi nuo beprotystės. Visų jo fobijų esmę sudarą bepro­ tiški seksualiniai vaizdiniai, baimė susirgti kokia nors liga, baimė pa­ sirodyti lytiškai nepajėgiam. Labai ilgai, —kaip jis sako, —jam buvo susukusios galvą klaidingos vaikiškos teorijos, visokie įtarumai ir idiotiški skrupulai, ir Gala savo buvimu bei atviru seksualumu nuo to jį pagydžiusi. Be jos jis būtų išsikraustęs iš proto. Amerika jam pade­ danti toliau atradinėti save. Čia vėl kyla klausimas, kiek tųdviejų žmonių lytinis gyvenimas buvo normalus? Kaip ji galėjo savo seksua­ lumu jį išgydyti, jei, kaip aiškėja iš kai kurių teiginių, jie niekad netu­ rėjo intymių santykių? Gal čia nereikėtų pamiršti Dali žodžių, kad pasitenkinti galima ir be jokio kūnų susilietimo... Tarptautinį skambesį Dali vardas įgauna tada, kai dailininkas, 1939 metais lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstijose trečią kartą, iš­ šoka su visais stiklais pro parduotuvės Bonwit Teller vitriną todėl, kad jo parengtas vitrinos papuošimo projektas nebuvo įgyvendintas, kaip numatyta. Sis šuolis pro stiklo sieną atkreipia pasaulio spaudos dė­ mesį. Dali daugeliui įsirėžia į atmintį ne vien kaip menininko ekscen­ triko vardas, bet ir kaip įvykis, kaip spektaklis bulvarinei spaudai. Šiaip Jungtinės Amerikos Valstijos jam yra palankios —nebereikia rengti sensacingų protesto akcijų. Jis gauna stambių užsakymų, jo es­ kizai ir projektai bei papuošalai perkami, jis apipavidalina Niujorko pasaulinės parodos paviljoną, o Metropolitan Opera priima jo dekoraci­ jas ir kostiumus baletui Bacchanale, kurių eskizus anksčiau buvo pa­ rengęs Rusų baletui Monte Karle. Amerika elgiasi su juo pagarbiai, Amerika jį garbina ir atveria visas duris. Kai Prancūziją užima Hitle­ ris, Dali iš pradžių trumpam grįžta į Ispaniją aplankyti tėvo, o pas­ kui, sėdęs Lisabonoje į laivą, vėl išplaukia į Ameriką, kur su Gala praleidžia aštuonerius metus, daugiausia Pebl Byče, Kalifornijoje. Gyvendami priverstinėje emigracijoje Amerikoje, Gala ir Dali pra­ deda išpardavinėti visus darbus, kuriuos tiktai meistras sukuria. Pary­ žiuje Gala turėjo su jo kūriniais varstyti potencialių pirkėjų duris, o čia parduoda viską kuo lengviausiai. Dali galiausiai ima gaminti en gros (urmu), nes jam reikia pinigų (aukso), kad galėtų išgyventi, tai yra kad nesunyktų beprotybėje, —kaip pats tai vadina. Aiškus daik­

tas, visus savo veiksmus jis pagrindžia teorija: savo masinės gamybos prekes, litografijas, reklamas, objektus, žurnalus ir t. t. jis laiko siur­ realistinėmis subversijomis. Jo gerbėjai nešykšti honorarų, o jis juos laiko kvailiais. Tik, kita vertus, Dali pernelyg susijęs su šitais pinigin­ gais savo meno pirkėjais ir per daug nuo jų priklauso, kad tikrai galė­ tų iš jų šaipytis. Vis dėlto jis savo gerbėjus vadina „kretinąis“, ir juo publika labiau žavisi, juo labiau jis tyčiojasi. Jis įtikina Amerikos pa­ saulį —iš tikrųjų tai yra Gala, kuriai tatai pavyksta, —kad tas ar kitas visai beprasmis objektas esąs didelis menas. Janas Gibsonas rašo, jog per visus Amerikoje išgyventus metus Dali nesukūręs nė vieno reikšmingesnio kūrinio. Visa, ką padaręs, li­ ko paviršutiniška. Gibsono nuomone, jis per daug ilgėjosi savo Kosta Bravos, per daug priklausė nuo Kap Kreuso gamtovaizdžio, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose galėtų būti kūrybingas. Čia jis nuta­ po daugybę vidutiniškų ir iš dalies kičą primenančių portretų bei pa­ veikslų, tokių, pavyzdžiui, kaip Madam de Ortiz-Linares portretas, Ponios Isabel Styler~Tas portretas, Dainininkė Claire Dux ir 1943 metais Madona, pastarasis —tai pirmas visiškai kičiškas posūkis į religinę tapybą, ku­ rią, grįžęs į Europą, ims smarkiai plėtoti. Vis dėlto nuo 1941 metų lapkričio iki 1942 metų sausio Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje surengiama didelė retrospektyvinė Sal­ vadoro Dali paroda, kurioje eksponuojami keturiasdešimt trys pa­ veikslai ir septyniolika piešinių. Iki 1943 metų paroda keliauja po įvairius Amerikos miestus, populiarina jį ir įtvirtina jo šlovę Ameri­ koje bei Vakarų pasaulyje. Nors čia ir nedaug tetapo, užtat rašo daug. Jis pabaigia Slaptąjį Salvadoro Dali gyvenimą ir sukuria romaną Hidden Faces. Sį romaną dedikuoja Galai, kuri jį įkvepia, yra jam tartum veidro­ dis, atspindėjęs gryniausią jausmų estetikos geometriją, vadovauja jo darbui. Be to, Gala yra vienintelė, kuri įskaito jo raštą, susigaudo jo sintaksėje ir rašyboje ir sugeba iš to parengti rankraštį. Ką jis rašo, beveik niekas neperskaito, nėra nei skyrybos ženklų, nei pastraipų, nesilaikoma jokių ortografijos taisyklių. Jau tėvas anais laikais savo laiške Lorkai minėjo, kad sūnus nemoka nei skaityti, nei rašyti. Amerikoje Dali iliustruoja knygas, piešia, daro reklamas, rengia kostiumų ir dekoracijų eskizus baletams ir filmams. Kai vieną kartą Gala ima barti už tai, kad per daug laiko ir jėgų iššvaistąs neįdo­ miems užsakymams, Dali atsikerta pareikšdamas, jog, atsižvelgiant į

tą faktą, kad jis —genijus, esą stebėtina, kad jam išvis duodama užsa­ kymų. Ir jeigu jis juos vis dėlto atliekąs, tai panaudojąs visą savo laiką ir energiją. Gėrėjimasis įgytais turtais, didžiulis aukso troškimas duo­ da pretekstą anoje Atlanto pusėje, Paryžiuje, atsirasti pravardei Avida Dollars—tai 1942 metais Bretono sukurta jo vardo ir pavardės Salvador Dali anagrama. Akibrokštas siurrealistams. Anagrama apytikriai reiš­ kia „Ištroškęs dolerių“. Į šitą akibrokštą reikėtų, žinoma, įtraukti ir Galą, nes ji tvirtai lai­ kė savo rankose visus šeimos reikalus. Sakoma, kad ji telefonu sude­ rėdavusi paveikslų kainas, kurias minėdavusi pesetais. Kai ateidavo laikas mokėti pinigus, pirkėjui būdavę paaiškinama, kad jis nenugir­ dęs, ir kaina esanti doleriais. Galos asmenyje, —kaip rašo Sybleris, —derėjo šykštumo ir ekstra­ vagancijos pradai. Didžiulės sumos, kurias ji paskesniais metais pra­ randa lošimų namuose, pastūmėja ją patikėti Dali paveikslų pardavi­ mą ne visada to vertiems asmenims. Bet ar ji iš tikrųjų buvo godi pi­ nigams? Net liguista jų kaupėja, —kaip spėja Timas Makgirkas? Jos stalčiuose pilna nepanaudotų čekių ir stambių ryšulėlių banknotų, kurie seniai nebeturi vertės. Arba gal tai išvis yra siurrealistinė liga pi­ nigus laikyti kažkuo nepaprasta ir niekuomet nesiryžti padėti į ban­ ką? Kaip rodo kolegos siurrealisto Alberto Džakomečio atvejis: šis savo pinigus saugojo čiužinyje, kol iš jų neliko nieko daugiau kaip popierių ryšulėliai. Ar santykis su pinigais paprasčiausiai tampa ki­ toks vien dėl to, kad atlyginimas už darbą visada taip tiesiogiai susi­ jęs su kūrybos procesu? Ko gero, siurrealistinis santykis su pinigais paskutiniaisiais Dali gyvenimo metais sukelia jam didelių problemų su tėvynės finansų įstaigomis. Esą jis buvęs priverstas pakeisti savo testamentą Ispanijos valstybės naudai, —teigia Janas Gibsonas. Netgi tie kritikai, kurie Dali nelaiko dideliu tapytoju, negali pa­ neigti, kad jis išaugo iki tikro viešumos genijaus. Ypač Galos pade­ damas. Ir dar gerokai prieš tai, kol Endis Varholas pareikš, kad kiekvienas'galįs penkioms minutėms tapti žvaigžde, Dali rašo, jog esą sunku pasaulio viešumos dėmesį išlaikyti ilgiau nei pusę valandos. Jis žinąs, apie ką kalba, nes pats per pastaruosius dvidešimt metų tai kasdien sėkmingai daręs. Jungtinės Amerikos Valstijos skatina jo didybės maniją, nes pana­ šiai, kaip ta valstybė išgarsina jį pasaulyje, taip jis prisideda prie mito

apie „neribotų galimybių šalį“ kūrimo. Tik Amerika padaro Dali tuo žmogumi, kokį pažįsti, kai apie jį pagalvoji, tiktai čia jam pavyksta didysis prasiveržimas į tarptautinę areną. Jungtinėse Amerikos Vals­ tijose jis susipažįsta su Voltu Disnėjumi, broliais Marksais, Greta Garbo; kartu su Alfredu Hičkoku kuria filmą Spellbound* .

asai didžiulis pasaulis —nuostabus, bet kai karo sukrėsta Euro­ pa atsitokėja, ateina laikas grįžti į Kataloniją, Figeresą ir Port Ligatą. Tačiau ne utėlėtas ir nusistekenęs parsiranda jis pas tėvą, kaip tas ka­ daise iš jo šaipėsi, o garsus ir triumfuodamas, kaip pats buvo išprana­ šavęs. Apie Galą iš Amerikoje praleisto laikotarpio mažai kas težinoma. Kaip visuomet ji laikosi atokiai. Dali šeima, jei atmesime teatrališkus pasirodymus, gyvena uždarą gyvenimą. Galos ryšiai su Eliuaru per tą laiką nutrūksta: iš karo metų tėra vos nedidelis pluoštelis laiškų. Taigi Sesilė visai dingsta iš jos akiračio. Anaisa Nin rašo, kad Dali šeima dariusi įspūdį, jog Naujajame pa­ saulyje esanti šiek tiek. sutrikusi —jau vien todėl, kad nei vienas, nei antras nemoka angliškai. Dali net atsisako tos kalbos mokytis. Nin apie Galą žinanti tik tiek, kad senjora Dali niekados nepakėlusi bal­ so, nemėginusi nieko įvilioti į spąstus arba sudaryti malonų įspūdį. Pagrindinė jos nuostata: pasaulis egzistuoja vien tam, kad būtų Dali palankus ir jam padėtų —tam didžiam, paklusniam Dali. JL ~

1947 metais Gala tampa senele —duktė Sesilė pagimdo mergaitę. „Sesilės mažoji mergaitė yra labai puiki ir maloni. Matau ją ne per dažniausiai, mano motina —taip pat, nes mano polinkis į šeimyninį gyvenimą vis labiau blėsta“, —rašo Eliuaras. Sesilė po karo ištekėjo už tapytojo Žeraro Viuljamio. Apie jį 1947 metais Eliuaras rašo: „Jos sutuoktinis —puikus vyrukas, bet paduoti vandens jis nesugeba; gal Sesilei maloniau valdyti silpnesniuosius“. Vadinasi, duktė nėra viena, nors tėvų ir lieka apleista. Gala stengėsi ją iš Užatlantės paremti —siunčia daug motinos mei­ lę rodančių siuntinių. Tačiau duktė Sesilė tik labai vėlai gyvenime iš motinos turės šiek tiek naudos: tada, kai po jos mirties 1982 metais iš ‘ Pakerėtasis

(angį.).

Ispanijos valstybės gaus tūkstantį milijonų pesetų už tai, kad atsisa­ kys palikimo, visų Dali darbų, kuriuos turi ir kurie priklauso pagal testamentą. Bet dabar Gala/Dali grįžta į Europą, nes Amerikoje jiems nusibo­ do. Nepasikeitusiame savitame ir nepaprastai uolingame Kosta Bra­ vos gamtos prieglobstyje laukia jų namas Port Ligate.

È rabangus

klajūnų JLklai gyvenimas

n \f

))

ĄJL v uo to laiko, kai pirmą kartą apsilankiau Niujorke, siur­ realizmas vis labiau buvo tapatinamas su manim, vien tik su ma­ nim“, —pareiškia Dali 1935 metais, grįžęs po pirmosios kelionės į Ameriką. Tai buvęs laikas, kada apie žymias siurrealizmo asmenybes Paryžiuje susibūrė normalūs žmonės. Visa fauna išsibaladojusių, nesipraususių miesčionių, —taip juos vadina Dali. Jis vengęs jų kaip maro, be to, tada grupė bemaž visai iširusi. Amerikai kur kas geriau, nes ten nesvyruoja žemė po kojomis kaip dekadanso liūne skendinčioje Europoje didelės katastrofos išvakarė­ se, Europoje, kur jis buvęs tampomas po siurrealistinius tribunolus, siekiant pažeminti. Tai nepraėjo be pėdsakų. Amerika yra jo ateities bandymų poligonas. Ten, norint išgyventi, jam nereikia slapstytis nakties ir miglos priedangoje kaip Ispanijoje. Ten nereikia bijoti būti įpainiotam į didžiulį karą, kuris neišvengiamai artėja ir kurio pirmas ženklas dailininkui yra Ispanijos pilietinis karas. Kaip visuomet, taip ir dabar jis nešykšti šokiruojančių pareiškimų: „Neįmanoma perver­ tinti, kiek daug karas prisideda prie žinių ir įgūdžių turtinimo, kokią pasakišką pažangą jis teikia“.

metų liepos 18 dieną Ispanijoje po visuotinio streiko, kuriam vadovauja dešinysis radikalas Fransiskas Frankas, prasi­ deda pilietinis karas ir atneša tokią „pasakišką pažangą“, kaip respubli­ kos sutriuškinimas ir fašistinės diktatūros, užsitęsusios iki Franko mir­ ties, įvedimas. Tačiau Dali ir Galai tai nebeturi reikšmės, nes jie seniai gy­ vena Paryžiuje ir po pirmosios kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas 1934 metais yra pradėję savo prabangų klajūnų gyvenimą, kuris veda į platųjį pasaulį. Tad pirmąsias žinias apie pilietinį karą jie išgirsta Savoy viešbutyje Londone, kur buvo atvykę pasiklausyti kamerinės muzikos koncerto. „Prasidėjo pilietinis karas! Aš žinojau ir buvau numatęs, kad taip bus!“ —sušunka Dali. Ispanija, išvengusi ano karo —jis turi galvoje Pirmąjį pasaulinį karą, —turinti tapti pirmuoju kraštu, kur visos ideologi­ nės ir neišsprendžiamos pokario Europos dramos, visų -izmų žodinė ir estetinė baimė susijungianti į du žodžius —revoliuciją ir tradiciją. Visa tai turį atslūgti siaubingose skerdynėse, jėgos ir prievartos siautėjime.

Tokiose ir panašiose kalbose pasireiškia visagalybės manija atsi­ duodantis vaikiškumas: „Gyvenimą —arba veikiau išlikimą —mes pa­ sitiksime žengdami vien per prievartą, draskymą, laužymą ir kraują". Dali, priešingai negu, sakysim, Bretonas ir Eliuaras, niekad nėra kau­ tynių lauke iš tikro regėjęs skerdynių. Jo pranešimai apie karo baisu­ mus Ispanijoje yra šiurpulingai aistringi, visi gauti iš antrinių šaltinių ir pirmiausia kursto jo paties visagalybės fantazijas. Džordžas Orvelas, kaip ir daugelis Europos intelektualų kovojęs Ispanijos pilietiniame kare socialistų pusėje, apie Dali rašo: „Kai Is­ panijoje vyko pilietinis karas, jis kategoriškai vengė palaikyti vieną ar kitą pusę ir išvyko į Italiją. Vis labiau jautėsi traukiamas prie aristok­ ratijos, lankėsi prakilniuose salonuose, ieškojo galingų draugų ir atsi­ dūrė viename portrete su apkūniąja grafiene Noaj, kurią vadino savo rėmėja. Artėjant Europos karui, jis turėjo tik vieną rūpestį —susirasti saugią vietą, iš kurios galėtų sprukti, jei pavojus pasidarytų per dide­ lis. Apsigyveno Bordo, bet, prasidėjus mūšiams dėl Prancūzijos, ne­ delsdamas išdūmė į Ispaniją. Siek tiek pabuvęs Ispanijoje, pakėlė sparnus į Ameriką". Italijoje, siaučiant tėvynėje pilietiniam karui, Dali turi progą daly­ vauti masiniuose renginiuose ir pasiklausyti Musolinio kalbų. Jo flir­ tas su fašizmu pradeda intensyvėti; jis jau prabyla apie tai, kad Ispa­ nijai reikią „anarchinės monarchijos", ir tai paskui duos jam pamatą simpatizuoti Frankui bei jo fašizmui. Iki Franko, girdi, vyriausybės ir politikai rūpinęsi tik sumaištimi, netvarka ir melu, Frankas esąs vienintelis, atvirai padaręs galą šitai neteisingai tradicijai, didžiau­ sios anarchijos atvejais visoje šalyje vėl atkūręs aiškumą, tiesą ir tvarką. Ir tai, —pareiškia šlovę ir pripažinimą įgyjantis Dali, —rodą didelį originalumą. Vėliau Frankas pasidarys jo geriausias draugas: „Yra du žmonės, kuriuos labiausiai gerbiu —tai Pikasas ir Frankas arba Frankas ir Pikasas". Norėta pasaulinio garso menininką Pikasą parvilioti į Ispaniją, bet jis šį sumanymą atmetė. Su Dali susitvarkyti kur kas paprasčiau, nes jis turėjo savo pasiskelbtą tikslą. Tarp Pikaso ir Dali šiuo klausimu — o čia reikėjo atsakyti „taip" ar „ne" Frankui —kilo įtampa. Pikasas visada su globėjišku atlaidumu jaunesnįjį kataloną Dali vadina chico (berniuku) arba chacho(vyruku). Tačiau kai Dali pakeliui iš Ispanijos į Paryžių užsuka į Kanus prie Žydrojo kranto ir skambina Pikasui, tas vis išsisukinėja nuo pokalbio, liepdamas sekretoriui pasakyti, kad

esąs išvykęs. Pikasas pats vieną kartą prasitarė, jog tai susiję su skir­ tingomis politinėmis pažiūromis. Nors berniuku jis ir labai žavisi, bet po pilietinio karo kiekvienas ėjęs savais keliais. „Jei nagrinėčiau savo elgseną, visai negalėčiau jos paaiškinti. Tačiau viskas yra taip, kaip yra...“ —prisipažįsta jis viename pokalbyje su Antonijų Olanu. O Dali yra pasakęs, kad Pikasas esąs jo tėvas —taigi dar vienas tėvas, prieš kurį reikėjo maištauti. Vykstant Ispanijoje pilietiniam karui, Gala ir Dali iš pradžių su­ kiojasi Italijoje. Juos pakvietė poetas Edvardas Džeimsas, ir jie gyve­ na jo name, Cimbronių rūmuose netoli Amalfių, kur, pasak Dali, Vagneriui atėjo įkvėpimas sukurti operą „Parsifalis“. Čia Dali išdekoruoja keletą kambarių. Gaila, kad ši sieninė tapyba neišliko. Ro­ moje šiek tiek pavieši pas lordą Bernerį, kur nutapo paveikslą Gala Gradiva. Pagaliau apsistoja netoli Kortinos Trijuose kryžiuose (Tre Croci). Iš čia Dali seka pilietinį karą savo krašte. Vieną kartą ateina žinia, kad anarchistai nužudę trisdešimt žmonių, iš jų tris žvejus, Dali pažįstamus iš Kadakeso. Jam kyla mintis, ar nereikėtų grįžti į Ispaniją. Tačiau niekad neabejoja dėl to, kas tame kare nugalės: „Laimės tie, kurie iš pat pradžių turi geležinę sveikatą, o kiti vis sil­ pnės. Pirmieji valgo viską, kas pakliūva, ir tai juos stiprina. Kiti įkarštyje nyksta ir, ką tik ima į burną, viskas per vieną galą įeina, per kitą išeina“.

q{

-X. \ ai pilietinis karas pasibaigia, Dali skelbia: „Frankas laimėjo, bet tai nereiškia, kad karas ispanams baigėsi“. Čia jis ne­ klydo, nes baskų ETA ir nepriklausomybės judėjimai įvairiuose šalies regionuose, taip pat ir Katalonijoje, kai kada priveda Ispaniją prie naujų ginkluotų susirėmimų arba atviro teroro. Nuaidėjus paskutiniams pilietinio karo šūviams, Dali vardas ne­ trukus vėl pasigirsta Ispanijoje, nes, priešingai nei kiti tarptautinį pri­ pažinimą turintys ispanų menininkai ir intelektualai, Dali stoja nuga­ lėjusio diktatoriaus Franko pusėn, neslėpdamas to ir nuo viešumos. Savo ruožtu ir generolas Frankas, norėdamas pakelti Ispanijos presti­ žą pasaulio visuomenės akyse ir savo režimui suteikti teisėtumo, mė­ gina sugrąžinti į tėvynę kiek įmanoma daugiau emigravusių Ispanijos įžymybių, tarp jų Pikasą, neaplenkdamas ir Dali. Pikasas dėl savo aiš­

kaus nusistatymo prieš Ispanijos fašizmą ir Franką nė per nago juo­ dymą nepasiduoda vilionėms grįžti į Ispaniją. Na, o Dali priklauso prie tų nedaugelio ispanų menininkų ir inte­ lektualų, kurie atsilieps į Franko kvietimą, nes ne paskutinę vietą šiame reikale užima ir jo troškimas taip pat ir savo krašte garsėti kaip įžymy­ bė, tiesa, tai įvyks gerokai vėliau, praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo; tada jis su Gala vėl persikels gyventi į Kadakesą. Antrasis pasaulinis karas Dali nebuvo gėrio susirėmimas su blogiu, taip pat ir kokios nors geopolitinės būtinybės reikalas. Jis laikė jį tra­ dicijos mėginimu stoti prieš mūsų skeptiškos ir beformės epochos trūkumus, menkystes ir revoliucijas, —jei kalbėsime Dali žodžiais. Šia prasme karo jis neatmeta, o kadangi turi galimybę likti nuošalyje ir tiesiogiai su juo nesusidurti, karas jam netrukdo. Kai skaitai, ką Dali yra rašęs, gali pamanyti visai priešingai: „Pacifizmas skleidžia savo kibią masę per visą pasaulį, UNESCO ir Jungtinių Tautų Orga­ nizacija riebėja, vaiduokliška protų ramybė migdo sielas. Tad aistrin­ gai geidžiu katastrofiško karo, žaibiškai greito, siaubingai griaunamo ir kintamo, negirdėto žiaurumo. Milžiniško nuleidimo per subliuškusių geismų, suglebimo, kvailybės, aprūgusio sentimentalumo, pū­ lingo mąstymo kanalizacijos vamzdį, apokaliptinio sugedusios žmo­ nijos apvalymo ir baisingo angeliško fabriko. Ištisos tautos per trum­ piausią laiką sužinotų apie mirties neišvengiamybę, atviromis akimis lauktų savęs paaukojimo, sekundė po sekundės, žinodamos, kad žai­ bas artėja, ir, užuot mirusios, niekad anksčiau negyvenusios, mirtyje patirtų akimirką tiesos. Tokiam karui sukelti reikia vadovų, neturin­ čių tikslo. Noriu pasakyti: vyrų, kurie nesidarbuoja nei gėriui, nei blogiui, o savo jėgas skiria pažinimui, žmogaus sielos struktūros geri­ nimui šiame sielvarto, malonumo ir kančios protrūkyje. Galimas daiktas, kad Hitleris buvo pakvaišėlis, bet jis siekė tokių neįmanomų tikslų, kaip vokiečių hegemonija ir rasės pergalė“.

metais Dali šeima vėl parkanka iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Port Ligatą. Čia jie trisdešimt metų gyvena vis­ ko pertekusį klajoklių gyvenimą, važinėdami tai į Niujorką, tai grįždami į Port Ligatą, tai vėl išvykdami į Pubolą, Barseloną, Madri­ dą —bastosi po turtingą Vakarų pasaulį. Visur, kur stabteli, Dali ta-

IOO

po, o Gala jam garsiai skaito. Prasideda laikas, kai Dali vis labiau virsta mitu, kurį pats sau stengėsi sukurti. Jis taip ir sako: „Mano ta­ pyba —tai pats nesvarbiausias dalykas mano asmenyje“, —tačiau ne kas kita, o ji sutelkia jam šlovę, pinigų ir aukso. „Mano geriausios dienos yra tos, kai aš vos prabudęs iki pusryčių uždirbu dešimt tūkstančių do­ lerių už vieną plokštę.“ Jis turi galvoje savo litografijas. Štai toks faktas. Esama nuomonės, kad devyniasdešimt procentų jo grafikos darbų yra klastotės, —taip įsitikinęs Roberas Dešarnas, paskutinysis Dali sekretorius. Iš pradžių Dali norėjęs „graviruoti tik savo malonumui“. Tačiau netrukus tai virsta pasauliniu bizniu. Pa­ vyzdžiui, 1978 metais Andoros pasienyje prancūzų muitininkai kon­ fiskuoja keturiasdešimt tūkstančių lakštų, ant kurių nieko daugiau nėra, išskyrus Dali parašą. Užtenka vien parašo, kad toks popieriaus lapas būtų parduotas už milžiniškus pinigus. Devintojo dešimtmečio pradžioje Dali perduoda savo buvusiam sekretoriui, „kapitonui“ Piteriui Morui, ryšulį su trisdešimt penkiais tūkstančiais lakštų. Tuščių ir pasirašytų. Kokie tai mastai, galima su­ sigaudyti tik išgirdus dešimtojo dešimtmečio pradžioje padarytą Dešarno pareiškimą, jog per pastaruosius aštuonerius metus suklastotų Dali grafikos darbų esą buvę parduota maždaug už tris milijardus markių. Vien Paryžiuje konfiskuota septyniolika tonų falsifikatų. Kaip galėjo nutikti, kad pasirodo tokia milžiniška paveikslų daugybė ir niekas nieko neįtaria? Dali niekuomet neturėjo archyvo. Vieninte­ lis žmogus, kuris kada nors yra kaupęs šiokių tokių duomenų, tai Gala. Tačiau čia ne visi duomenys, be to, Gala niekam neleidžia ten kišti nosies. Jos namuose Port Ligate yra ir tokių paveikslų, kurių jos pageidavimu nevalia niekam matyti. Kiti paveikslai yra Paryžiuje, ne­ maža jų ir Niujorke. Paskui prisideda dar Pubolas. Niekas nebūtų nustebęs, jei kur nors staiga būtų aptikęs du tūkstančius Dali pieši­ nių, —rašo Karbonas Leikas. Dali specialistas Lėpzingeris teigia, kad Dali, nors mirė 1988 metais, bet kaip menininkas nebeegzistavęs jau nuo 1979-ųjų. 1980 metais pra­ sidėję didieji klastojimai, jie buvę „klaikiai margi, auksiniai, blizgan­ tys“. Jo apskaičiavimu, vokiečių butuose ir dantistų priimamuosiuose kabą apie šešiasdešimt tūkstančių suklastotų Dali paveikslų. Tiksliai žinoma, kad Dali per savo gyvenimą yra sukūręs trisde­ šimt septynias litografijas. Visos saugomos patikimose kolekcijose, o kitkas, kas pateko į rinką, yra beveik garantuoti falsifikatai.

Kas dėl to kaltas? Tikriausiai pats meistras, bet, žinoma, ir biznie­ riai, kurie be jokių skrupulų dėl neaiškios situacijos lupo pelną. Gala tai nujaučia. Viename Paryžiaus restorane, —kaip rašo Amanda Lyr, —jinai pasakiusi: „Vieną gražią dieną, petit Dali, viską tau paklos pasirašyti“. Karalius Midas meistrui virto tikrove. Jo svajonė apie auksą išsi­ pildė. Pirmiausia Gala, o paskui svarbiausia —pinigai. „Aš myliu du dalykus —Galą, savo teisėtą žmoną, ir pinigus!“ Dažnai Dali sako ne­ mokąs elgtis su pinigais, ką ir kaip su jais daryti, išmokęs tik iš Galos; kitą kartą aiškina, jog pinigai jam nieko nereiškią, mielesnis esąs dėmesys —prisiminkime pinigų keitimo akciją mokyklos laikais. To­ kie ir panašūs dalykai rodo Dali nenuoseklumą. Išties galima patikėti, kad Gala ir pinigai jam buvo svarbiausia pa­ saulyje. Froidas savo darbe „Charakteris ir analinė erotika“ nustatė ryšį tarp pinigų ir ekskrementų, ir Dali tai patvirtina, kai pats rašo apie aukso ir išmatų savo gyvenime sąsają, prisimindamas vieną anks­ tyvosios vaikystės atsitikimą, kurio aprašymą skaitai tarsi pavienio įvykio studiją. Jis kalba, kaip jam būdavę nepaprastai malonu sulai­ kyti norą tuštintis: „Išraudęs, spausdamas sėdmenis ir stoviniuodamas nuo vienos kojos ant kitos, aš tarsi šokdamas slinkdavau per kamba­ rius. Susirūpinusiais žvilgsniais namiškiai nulydėdavo akimis. Aš steng­ davausi pasprukti, sulaikydamas savo lobį perpildytame žarnyne. Tuštinimuisi susiieškodavau pačių netikėčiausių daiktų —tai ir stalčius, kartoninė batų dėžutė, cukraus skardinė. Su ašaromis akyse, sulaikęs kvapą, vis delsdavau. Pagaliau, traukulingai virpėdamas, su gašliu ap­ gailestavimu išsituštindavau į pasirinktą slėpiningą indą“. Šita analinė elgsena, šitas įniršis kontroliuoti savo ekskrementus ir paties prisipažinimai turėjus incestinių geismų kitokia šviesa nušvie­ čia Dali šeimyninį gyvenimą, ypač tą dalį, kuri tenka jam, nes ir Gala, ko gero, susijusi su incestu —neva pati užsiminusi, jog buvusi savo tėvo išprievartauta. Incestas dailininkui buvo stiprus motyvas. Taip pat ir homoerotiniuose santykiuose su Lorka jis skiria sau vaiko, tapusio incesto ob­ jektu, vaidmenį. Save jis vadina Lorkos „sūneliu“ ir trokšta incesto su savo tėvu, bet atlieka jį su draugu. „Visi esame sodomistai“, —pa­ sakys jis daug vėliau duodamas interviu Luisui Permanjė. Moterims jis suteikia vyrų vardus, ir kai Amanda Lyr vieną kartą pasiteirauja, ką tai galėtų reikšti, jis atsako: „Vyras ar moteris, koks čia skirtumas?

IOI

102

Tu juk žinai, kad aš linkęs į seksualinį dvilypumą“. Gala jam yra ne tik motina ir sesuo, ji pasidaro ir tėvu. „Meilės sužadinimas praturti­ no intuityvią nuojautą, kad Gala galėtų pasidaryti tauriu ir brangiu mano tėvo įvaizdžiu“, —rašo jis; tuo incestas būtų atskleistas ir homoerotine prasme. Jei prisiminsime jo eilėraščius, skirtus Anos Mari­ jos išangės sutraukiamajam raumeniui, kur išryškėja jo incestiniai geismai, jei prisiminsime jo nuolatinį kivirčijimąsi su tėvu ir drauge baimę prieš jį, tada paaiškės ir jo keistas požiūris į lytinį gyvenimą, jo klaikus noras masturbuotis. Janas Gibsonas mano, kad Dali impotencijos priežastis yra gėdiji­ masis visko, kas susiję su seksu: tapytojas troškęs garbės vien todėl, kad galėtų kontroliuoti savo baimę. Save ir Galą dažnai vadina Tris­ tanu ir Izolda, kraujomaišos broliu ir seserimi, o to paties pavadini­ mo Vagnerio opera —jo mėgstamiausia muzika. Jos klausosi savo Torre Galatea Figerese iki gyvenimo pabaigos. Kalavijas, kurio impo­ tentas niekad neturėjo, guli jo grafikos serijoje apie Tristaną ir Izoldą tarp abiejų. Šiaip viskas lieka paslėpta. Grįžęs į Port Ligatą, Dali, lyg koks kryžininkas, imasi gaivinti religi­ ją mene ir nutapo pirmuosius religinius paveikslus. Nori, kad Port Ligato Madoną pašventintų popiežius. Sis sumanymas pavyksta. Airis Džonas Piteris Moras, jo vadinamas „kapitonu“, kuris dirba Vatikano Viešųjų darbų skyriuje, užmezga reikiamus kontaktus. Vėliau jis pasidarys Dali asmeniniu sekretoriumi ir rengs jo orgijas, taps sąvadautoju, tarpininku ir jo paveikslų pardavėju. Moras —nepaprastai apsukrus meno prekei­ vis, ir kai paskui kils diskusija dėl Dali tuščių lakštų, kai bus imta abe­ joti Dali parašu, Moras pateks į dviprasmišką padėtį. Šitos Dali orgijos —tai „žmogaus gyvuliškumai“. Buvo nuomojami rūmai, sutvarkomi pagal jo parengtus scenarijus, juose įkurdinami gra­ žios išvaizdos vyrai ir moterys —modeliai, taip pat nykštukai, transvestitai, gyvuliai ir taip toliau. Tada meistras leisdavosi į vuajeristines ke­ liones per šitas savo gyvulių būdas. Kiekviename kambaryje būdavo vis kita Dali fantazijos ir iškrypėliškumo versija arba konsteliacija. Janas Gibsonas mano, kad Dali —tai išskirtinis iškrypimo atvejis, o šios orgi­ jos buvusios rengiamos tam, kad Dali, stovėdamas kokiame nors tam­ siame kampe ar už užuolaidos, galėtų masturbuotis. „Truputis vuajerizmo su trupučiu masturbacijos —man jau pakan­ ka. To man jau daugiau nei per akis“, —prisipažįsta jis interviu žur­ nalui Playboy Ispanijoje. Tačiau tai vėlyvojo Dali žodžiai.

JL argrįžęs iš Amerikos ir vėl gyvendamas Ispanijoje, jis ima tar­ nauti valdančiajam Franko režimui, o ši valdžia, to reikia nepamiršti, yra katalikiška. Tad Dali, kurio žmonos portretą kaip Madoną pa­ šventina pats popiežius, suranda puikiausią būdą užsitarnauti krašte paminklą. Jis nori, kad tai būtų jo asmeniui įkurtas muziejus. Tam skiria visas jėgas ir siekius. Gavęs 1949 metų lapkričio 23 dieną popiežiaus Pijaus XII audien­ ciją, Dali pateikia jam Port Ligato Madonos paveikslą su Galos veidu. Įkvėpimą šiam paveikslui, matyt, davė Pjero delà Frančeskos Mado­ na, esanti Palazzo Berero Milane. Šią audienciją jis išsirūpina pirmiau­ sia dėl to, kad turi tiesioginį tikslą: nori su Gala susituokti bažnyčio­ je, bet ta galimybė atsiranda tik 1952 metų lapkričio mėnesį, kai iš gy­ venimo pasitraukia Polis Eliuaras. Pagaliau 1958 metais jie gauna baž­ nyčios palaiminimą Gironos provincijos kaimelio „Mergelės Marijos pas angelus“ koplyčioje. „Šiais nepaliaujamų skyrybų laikais aš myliu Galą be perstojo, o to ji yra nusipelniusi. Tai virto stačiai manija. Aš mielai tuokčiausi su ja pa­ gal visokius papročius“, —aiškina Dali. Pradeda jie tatai Romos katali­ kų bažnyčios tuoktuvių ritualu. Santuoka turėjo ir kitų padarinių —su­ sitaikoma su tėvu, kuris dabar galiausiai pripažįsta Galą marčia. Abu vėl gyvena prie Kosta Bravos: dienos Port Ligate prabėga pa­ gal geležinę tvarką, nustatomą atsižvelgiant į tai, kokia yra jūra. Jie turi tris valtis: Gala I, Gala II, Gala III. Jomis iš Kadakeso į Port Ligatą parsigabenama maisto ir kitų reikmenų, jomis Gala plaukia žve­ joti, o Dali tapo nuo aušros iki sutemų. Galai šios valtys reiškia laisvę, nes vėl įsikūrus Port Ligate jos gyveniman ateina žvejys Artūras Kaminada. Jis moko ją katalonų kalbos, ir ji su juo daug laiko praleidžia jūroje. Artūras pasidaro meilužiu, namų tarnautoju, patikėtiniu, automobilio vairuotoju, slaugu ir galiausiai Galos lydėtoju bei vežėju paskutinėje jos gyve­ nimo kelionėje. Na, o Port Ligate kaip tik Gala yra ta, kuri nieko neišleidžia iš akių. Dali prikemša ir užverčia namus, kuo tiktai gali, o ji apkarpinėja jo už­ mojus ir užbėga už akių nelaimėms. Riboja jį, kad namus išlaikytų gy­ venamus ir saugius, o jis iš paskutiniųjų grūda į juos, kiek tik telpa, ir kiekvieną kampą verčia „meno kūriniu“. Gala stengiasi jo kūrybinį

Įniršį maldyti. Dėl to tarp jų kyla daug kivirčų, nes Dali žūtbūt nori įgyvendinti savo ekstravagantiškas idėjas ir kvailybes. Matyt, teisinga yra mintis, kad be Galos kietos, tvarką palaikančios rankos Dali būtų pasidaręs nesuskaičiuojamos daugybės objects trouvés* kaupėju, o namai būtų virtę tam tikra save generuojančia ekonomine sistema. Gala dalija, tvarko, meta lauk, todėl namai įgauna pavidalą, kur Dali biocheminis jųdviejų santykio su namais apibrėžimas galėtų tapti tikrove. Ji taip pat sulaiko jį nuo pirkinėjimo visko, kas jam patinka. Vieną dieną, kai vėl jį sustabdo, kad nepirktų dramblio galvos arba beždžionės iškamšos, jis pasipiktina: „Kuriems galams pasidariau toks turtingas, kad negaliu nusipirkti, ko noriu?“ Nuvažiavę į Barseloną, jie eina ne į brangias parduotuves, o pas sendaiktininkus, į mažas krautuvėles. Perka šviestuvų ir sfinksų figū­ rėlių, netikrų Liudviko XV fotelių, stiklo žuvelių, tviskančio porce­ liano ir vėl begalę visokių pavidalų ir spalvų žibintų. Dali dažnai su didžiausiu malonumu nupirktų visą krautuvę. Gala jį stabdo. Port Ligate esantis jų namas turi didėti lygiai tiek pat, nes nuolat priside­ da gausybė naujų daiktų. Tokie pigūs kičo dirbiniai žavi ne tik Dali, bet ir kitus Katalonijos menininkus —Gaudį, Fortuni, Miro. Jiems kičo objektai, šitie „blogo skonio“ niekniekiai nuolat buvo įkvėpimo šaltinis. Be to, Gala visuomet moka nurodyti, kokią vietą kiekvienas daiktas užima Dali haliucinaciniuose vaizdiniuose. Kita proga Gala skundžiasi, kad trūksta laiko. Ji nieko neperkanti, neturinti kada net pas kirpėją nueiti. Tai esą neteisinga, —reiškia ji nepasitenkinimą. Dali dirbąs daugiau už visus valstybės vadovus, su kuriais jiems kada nors yra tekę susipažinti, jis dirbąs be perstojo. Ji prašanti, kad jis dirbtų mažiau, kad galėtų daryti tai, ką nori, nesvar­ bu, ar iš to bus pinigų, ar ne. „Dali turi būti laisvas!“ —reikalauja ji. Jo darbai paprasčiausiai turį būti brangesni, —mažiau, bet branges­ nių. Visa tai ji sako tuo metu, kai Dali sėdi prie stalo ir tapo, sako todėl, kad yra atėjęs leidėjas tartis dėl vienos knygos iliustravimo. Klientui pasiūloma lukterėti iki vasaros, tada galėsiąs vėl užsukti į Kadakesą. Tada būsią lengviau susitarti. Gala niekuomet nuo Dali nesitraukia, ji pasidaro tikru jo kūrybos ramsčiu: jį palaikančiu, jį remiančiu, suteikiančiu pusiausvyrą. Gala sa­ vo gyvenime sukuria vieną vienintelį siurrealistinį darbą —su kempinė­ * Rastų objektų

(pranc.).

mis ir antenomis. Ji nėra menininkė ir nenori ja būti. Dali kartą pareiš­ kia, kad moterys netinkančios jokiai meninei kūrybai. Nuo antikos iki pat naujausių laikų moterų uždavinys —būti me­ no įkvėpėjomis, o pats kūrybos procesas yra vyro darbas. Begalei žmonų, mylimųjų ir draugių skirtas mūzų vaidmuo. Tiesa, moterims tai neužtrenkia durų į meno kūrybą, bet visoms toms tapytojoms, kompozitorėms, rašytojoms, poetėms gyvenimas niekada neatsiunčia į pagalbą vyriškos mūzos. Moterims kaip mūzoms esą skirta fėjiškai padėti įminti gamtos ir gyvenimo mįsles arba madoniškai įkūnyti tam tikrą transcendentinę begalybę, —taip skamba klasikinė formulė. Heinrichas Manas vieną sykį kalbėjo: „Iš visų tų būdų, kaip moteris reiškiasi, tipišku reikėtų laikyti juslinį judrumą; vyrui būdingas jusli­ nis susikaupimas. Moteris dar tiki savo juslėmis; jei lyginsime su skeptiškuoju vyru, ji yra barbare, kuriai mąstymas atrodo dar toks naujas ir žavingas [...]“. Kai kartą Amanda Lyr prisipažįsta, kad norėtų tapyti, Dali jam būdinga maniera atsako: —Blogiausios esti tapytojos. Moterys neturi talento. Talentas skir­ tas vyrams. —O kaip su Leonora Fini? —primena nedrąsiai Lyr. —Tas pats. Geresnė gal už daugelį kitų. Talentas yra kiaušiniuose. Turėtum man pritarti, kad moterys kiaušinių neturi. Ir tai aiškina impotentas. Šiaip ar taip, bet Gala pasineria į kūrybinį procesą įrenginėdama namą Port Ligate arba butą Paryžiuje. Jei prireiktų pateikti šitos poros psichogramą, galėtume ją nusaky­ ti taip: nemaža baimių ir fobijų jiedviem pasisekė suplakti į krūvą, suvokti vienas antro būgštavimus, ypatybes ir ant šito pamato pasta­ tyti mūro sieną, saugojusią abu nuo visų išorės blogybių. Šia prasme jie visiškai tiko vienas antram. Tačiau ne tik šia prasme, nes dabar jie yra užsibrėžę bendrą tikslą — įkurti Dali muziejų ir taip pastatyti laiko nesugriaunamą paminklą. Gala ima vadovavimą į savo tvirtas rankas. Kad ir kur jie nuvyktų, Gala priiminėja ir atleidinėja žurnalistus savo nuožiūra. Vieną ameri­ kiečių žurnalistą iš Niujorko, kuris du kartus ateina iš anksto nepra­ nešęs, ji nubaudžia priversdama su tarnaite iš pradžių viešbutyje St. Regis sutvarkyti Dali miegamąjį, išmesti dažų tūbeles ir popierius ir tik tada pasilikti fotografuoti. „Gerai, kad viską sutvarkėte, galbūt

ponia Dali dabar atleis jums, kad atėjote iš anksto nepranešęs“, —ko­ mentuoja Dali.

Gala esanti absoliuti jo gyvenimo karalienė, —aiškina jis, —be jos siurrealistinę jo patirtį būtų ištikusi romantiška katastrofa, be jos, kaip visi intelektualai, tikrų tikriausiai būtų puolęs į anarchiją, pro­ testus ir egzistencialistinį chaosą. Ne be sarkastiškų kirčių kairėn ir dešinėn, skirtų ankstesniems kolegoms siurrealistams, kitaip sakant, tokiais viešais pareiškimais Dali skinasi kelią savo muziejaus link. Jis nori ir turi sutarti su krašto valdžia, turi dėtis prie fašizmo. Chaimas Miravitlesas, Dali mokyklos draugas, teigia, kad jaunys­ tėje Dali labai domėjosi politika, net žavėjosi ja. Bet niekad nedaly­ vavo kokiose nors politinėse akcijose. Miravitlesas mano, kad nederą Dali klijuoti tokių etikečių kaip frankistas, monarchistas, respubliko­ nas ar kokių nors kitokių. Tačiau kai Dali ima kurti savo meno mu­ ziejų ir tas planas virsta manija, meistras atsiduria, net neklijuojant jokių etikečių, kaudiljo pusėje. Jo santykis su Franku, anot jo paties, virto draugyste. Dali puikiai žino, jog savo tikslą gali įgyvendinti tik diktatoriui remiant. Dali giriasi, kad vienas iš didžiausių pranašumų, kurių tekę gyve­ nime patirti, esą tai, kad turėjęs generalisimą Franką. Ir Dali reiškiąs gailestį dėl Ispanijos intelektualų bei menininkų kvailumo —jie visi aliai vieno yra kairieji ir įklimpę į komunizmo ar anarchizmo liūną. 1956 metų birželį Dali važiuoja į Madridą, kur jį turi priimti naujasis bičiulis —generolas Frankas. Tai pirmoji oficialioji audiencija. Pirmą kartą kalbama apie dailininko planus: jis tam tikra prasme reikalauja atlygio už tai, kad nepaisydamas visų skriaudų ir įžeidinėjimų ištiki­ mai palaiko diktatūrą. Nuo šiol Dali dažnai lankosi Ispanijos sosti­ nėje ir nuolat susitikinėja su aukštais vyriausybės valdininkais, norė­ damas pastūmėti muziejaus steigimo Figerese reikalus. Iš pradžių pirmaisiais aštuntojo dešimtmečio metais jis paprastai vykdavo vienas, be Galos. Paskui Madride susipažįsta su Amanda Lyr, pas kurią vis dažniau užsuka ir su kuria ima sieti nuoširdūs santykiai. Netrukus po pažinties su ja Dali cituoja arba perfrazuoja mintį, kuri, gyvenant jam su Gala, tapo viena iš svarbiausių gyvenimo nuostatų: „Zinai, nuo šiol mes niekuomet vienas antro nepaliksime!“ Ir Lyr pa­ tvirtina tai savo knygoje: „Jis buvo visiškai teisus!“ Dali daro viską, kad jo troškimas išsipildytų. Pagaliau ir Figereso burmistras paskelbia muziejų esant didžiule visos Ampurdos svajone.

Be to, jis tikįs, jog Dali muziejaus nusipelnė, nes atmetus visus daili­ ninko ekstravagantiškumus jis esąs genialus tapytojas, nuo pirmųjų pilietinio karo dienų palaikęs Franką. Savo pageidavimą steigti Dali meno muziejų meistras aiškina ne­ paprastai įtikinamai: kadangi neturįs nei vaikų, nei šiaip žmogaus, kuriam galėtų užrašyti palikimą, ketinąs visą savo turtą perleisti tau­ tai, muziejui Figerese. Darydamas nedidelę išlygą, tęsia: „Vienintelis dalykas, kurio neturiu, yra tai, ką esu skyręs Galai —po vieną pa­ veikslą iš kiekvienos parodos, kurios buvo surengtos per mano gyve­ nimąGan vykusiai jis įtraukia Galą į projektą ir pastato jai pamin­ klą muziejuje. Kitoje, ne tokioje oficialioje vietoje jis pareiškia, kad Gala padovanosianti muziejui savo paveikslus po vieną ir taip visam laikui išlaikysianti gerą viešąją nuomonę apie save. 1970 metų birželio mėnesį Frankas galiausiai atvyksta į Rozesą ne­ toli Kadakeso, ir Dali su Gala skuba jo pasitikti, nes pirmasis dikta­ toriaus dienos darbų klausimas yra jųdviejų trokštamas muziejus Fi­ gerese. Dali išdėsto muziejaus planą ir paaiškina jo architektūrą. Diktatorių jis įtikina, pasiūlymas priimamas, ir valstybė įsigyja senąjį Teatro Municipal už 11milijonų 239 tūkstančius 745 pesetus kaip Museo Dalu Architektas yra Choakinas de Rosas i de Ramisas, kuriam pa­ vesta dirbti tik viską suderinus su „dieviškuoju“, kaip Dali pastaruo­ ju laiku save vadina. Pagaliau ateina 1974 metų rugsėjo 22 diena, kai pašventinamas Dali Teatro muziejus. Iš pradžių tikimasi, kad pašventinime daly­ vaus ir Frankas, bet jo sveikata kasdien eina blogyn, ir gydytojai pa­ taria kiek įmanoma riboti keliones. Vis tiek Frankas domisi muzie­ jaus plano vykdymu ir asmeniškai jį remia. Į muziejaus atidarymą suplaukia nesuskaičiuojama daugybė žmo­ nių iš viso pasaulio. Neišvaizdus Figereso miestas pilnut pilnutėlis hipių, kurie žavisi dailininku, o Kadakesą jau anksčiau išgarbino kaip mitinę vietą. Su savo gerbiamuoju tapytoju ir Džonu Lenonu jie nori vykti maldininkų kelionėn į Santjagą de Kompostelą. Dali ir Gala at­ važiuoja savo juodu kadilaku su Amerikos numeriais; šis automobilis dabar stovi muziejuje. Gatvėmis traukia muzikantų grupės, iš Penedeso žmonės atsigabeno milžinišką iš papjė mašė pagamintą slibiną, iš Sižano Prancūzijoje —dramblių, galima buvo matyti kataloniškų gigants —papjė mašė figūrų su didžiulėmis galvomis. Visa tai virto ei­ sena Dali garbei.

Dailininkas mėgaujasi šurmuliu, nes šventė skirta jam. Pasidabinęs Didžiuoju Dailiųjų menų akademijos kryžiumi, jis skinasi kelią per džiūgaujančią minią. Valstybės vadovui atstovauja vyriausybės viceprezindentas Chosė Garsija Ernandesas. Iš Madrido atvyko kitų mi­ nistrų ir įžymybių. Gatvėse buvo pristatyta garsiakalbių, kad visi ga­ lėtų girdėti iškilmių kalbas Figereso rotušėje. Per oficialiąją iškilmių dalį menininkui įteikiamas miesto atmini­ mo aukso medalis. Savaime suprantama —juk jis iškelia miestą į pa­ saulio žemėlapį. Savo kalboje Dali pareiškia, kad muziejus turįs būti dvasios ir meno Meka Europoje. Jis paprašo muziejų globoti karališ­ kąją šeimą, „Ispanijos princą“. Tada Dali ištaria patį svarbiausią dalyką: „Negaliu užbaigti kalbos, nepasakęs kelių žodžių apie savo žmoną Galą. Ji atėjo iš šventosios Rusijos ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis visuomet buvo su ma­ nimi. Jai pasisekė kiekvienais metais išsaugoti po du geriausius Dali ta­ pytus paveikslus, kurie tokiu būdu tampa nacionaliniu turtu“. Ir Dali, aidint publikos plojimams, pabučiuoja Galai ranką. Muziejuje griežiamas valstybės himnas. Tada ant pakylos pasiro­ do Dali su rašytoju Josepu Pla. Sis apie Dali kalba: „Dali yra žmo­ gus, kuris puikiai naudojasi idėjomis. Ir naudojasi todėl, kad jų turi. Kadangi pasaulyje idėjų yra nedaug, kaip tik jis —dėl to, kad jų turi gausybę —reiškiasi visose srityse. Štai kodėl Dali pasisekimas toks di­ džiulis. [...] Sis muziejus bus fenomenalus [...], bus nepaprastas mu­ ziejus —tapybos iš abstraktaus meno atgaivinimas“.

O)

JL~ avyko! Dali įveikė savo paskutinį „tėvą“! Dali muziejus yra di­ desnis už Pikaso muziejų Barselonoje, margesnis, keistesnis, ir vis daugiau žmonių kasmet jį aplanko, vis dažniau apie jį kalbama. Va­ dinasi, jis —geresnis. Bent taip atrodo Dali. Tačiau Gibsonas teigia, kad meno atžvilgiu Pikasas smarkiai lenkia Dali, ir ši biografo nuo­ monė" nėra pavienė. Susilaukiama ir kritikos, vis daugiau balsų pasigirsta iš kairiųjų ir kairiųjų ekstremistų: jie nukreipti prieš Franco~Dali, prieš „Dali kola­ borantą“, prieš „žiaurųjį Dali“, kuris pareiškia nesolidarizuojąsis su savo artimu, kaip kai kuriais baskų separatistų nubaudimo mirtimi atvejais. 1975 metais Barselonos rytinis laikraštis Tele-Exprés paskelbia

tokį pranešimą: „Civilinė gvardija buvo priversta prie tapytojo Salva­ doro Dali namų Port Ligato įlankoje pastatyti visą parą budinčią sar­ gybą, nes, remiantis Europos spaudos pranešimais, nežinomi asme­ nys namą apmėtą akmenimis. Spėjama, kad išpuolius sukėlė neseniai Dali padaryti pareiškimai apie reakcijas prieš Ispaniją įvairiose Euro­ pos valstybėse“. Ir tai įvyko, nepaisant to, kad Dali 1968 metais savo specialiu pamfletu Ma révolution culturelle* stojo studentų, dalyvavusių Gegužės demonstracijose, pusėn. Anuose pareiškimuose Dali teigė, kad kitų Europos valstybių kiši­ masis į Ispanijos vidaus reikalus esąs nepakenčiamas. Tai, kas čia pa­ sireiškė apmėtymais akmenimis, 1979 metais pasikartoja Paryžiuje atidarant jo didelę retrospektyvinę parodą Pompidu centre, kai pasi­ girsta pasibjaurėjimo šūksmai. Dali ir Gala nuo seno siaubingai bijo neaiškios politinės situacijos, kokia susidarė 1975 metais po diktatoriaus mirties. Abu jaučiasi nie­ kuo neribojamais savųjų gyvenimų tvarkytojais ir nepakenčia jokių staigmenų bei atsitiktinumų. Bet štai nebėra Franko ir šalyje ima kel­ ti galvą prieš kariškius nukreipta visuomenės ir kairioji opozicija. Dali sekretorius ir prekeivis Enrikas Sabateras pasinaudoja šita su­ tuoktinių baime, kad juos, kaip senus žmones, gali užpulti. Jis įteikia jiems ginklą ir pareiškia, jog dabar pats rūpinsis jų saugumu. Sabatero pasišovimas būti asmeniniu patikėtiniu yra įdomus, turint galvoje galimą Dali litografijų klastojimą ant iš anksto pasirašytų tuščių po­ pieriaus lakštų.

JL,ai, kad Dali buvo susidėjęs su fašizmu, kad draugavo su gene­ ralisimu Franku, turėjo tam tikrų padarinių. 1979 metais miesto val­ dyba visų joje atstovaujamų partijų balsais nusprendžia aikštę Galay Salvador Dali priešais muziejų Figerese pervardinti. Naujoje demokra­ tinėje Ispanijoje pagaliau priverčiamas atsistatydinti ir burmistras. Tais pačiais metais Barselonos dienraštis Vanguardia” paskelbia Dali aistringai ginantį straipsnį: „Be Dali Figeresas pasaulyje būtų niekas. Tai apylinkei jis būtų likęs ketvirtadieniais vykstančių turgų

(pranc.). (isp.).

* M ano kultūrinė revoliucija Avangardas

vieta ir miesteliu, esančiu prie geležinkelio. Dali padaro jį tarptautinį, peršokantį valstybių sienas ir aplinkiniu keliu, per meną, įsiveržiantį į visas kultūrinio gyvenimo sritis. Tačiau pasišlykštėjimą keliantis bu­ kaprotiškumas paima viršų, kai nusprendžiama, nors ir demokratiškai, atimti vardą aikštei prie muziejaus, kurį jis įsteigė miestui. Tauta, ry­ janti savo geriausius vaikus, savo universalias vertybes —dažnai dėl iš­ kreiptos smukliškos politikos, —tokia tauta neturi ateities. Gėda“. Port Ligatą užplūsta reporteriai, Dali tyli.

Ieptintojo dešimtmečio pabaigoje Dali nuperka Pubole pilį ir padovanoja Galai gimimo dienos proga. Priimdama dovaną, ji pa­ reiškia: „Dėkoju tau, bet Castillo de Pubol priimu su sąlyga, kad tu ma­ nęs čia nelankysi; tik tuo atveju, jei raštiškai pakviesiu“. Per dešimt me­ tų jis gauna tik du kvietimus, vieną iš jų dviem asmenims. Šio vizito jis vyksta su Amanda Lyr, kuri per tą laiką pasidarė jo palydove. Galos persikėlimas į Pubolą nereiškė, kad jiedu išsiskyrė. Ji ir to­ liau gyveno Port Ligate, keliaudavo su Dali ir šiaip leisdavo su juo laiką. Tačiau turėjo ir romanų, ypač jai patikdavo jauni vyrai. Jei ti­ kėtume biografais, ji buvusi nepasotinama. Bet ir šių duomenų, kaip daugelio kitų apie vieną ir antrą, nereikia imti už gryną pinigą. Pasa­ kojimai apie didžiulį seksualinį apetitą vertintini taip pat kaip ir skandalingos istorijos apie jų žiaurumą bei egocentrizmą. Girdi, Dali vieną kartą pjūklu nupjovęs pelikanui snapą, tuo pasmerkdamas vargšą paukštį bado mirčiai. O Gala vieno paveikslo pardavimo pro­ ga patiekusi jam savo mylimą triušį kaip vieno patiekalo pietus ir apipylusį jį jo mėgstamu padažu. Kas žino, ar tie žmonės iš tikrųjų žiau­ riai elgdavosi su gyvuliais, ar šie anekdotai turėdavo pirmiausia piršti visuomenei įvaizdį apie jų ekscentriškumą, savimeilę ir nesaikingu­ mą? Net sklido gandas, kad akivaizdus baisėjimasis jų piktadarybė­ mis tą žiaurumą dar labiau didinęs... Tikri ar pramanyti buvo visi tie seksualiniai nenormalumai, bet faktas yra tas, kad dailininkui gyvenimo pabaigoje Amanda Lyr pasi­ daro svarbia asmenybe; galiausiai jis net užsigeidžia ją vesti —irgi, kaip Dali būdinga, neįprastai. Savo knygoje My Life with Dali* Lyr

J IIO

* M ano gyvenimas su Dali

(angį.).

pasakoja, kad jis galvojęs apie slaptą, bet katalikišką ritualą, kurį vie­ noje niekam nežinomoje vietoje turėjęs atlikti brangiai apmokėtas vienuolis. Prieš Dievą jie tada būsią vyras ir žmona, —šnibždėjęs jis į ausį. Neaiškus meistrui buvęs dar tik vienintelis dalykas —ar apie ve­ dybas privaląs pranešti Galai? Amanda jo pasiūlymą priima. Tačiau tokios vestuvės niekad neįvyksta. Gala seniai paliko Port Ligatą ir apsigyveno savo pilyje krašto gilu­ moje. Prasideda naujas, paskutinysis jųdviejų gyvenimo tarpsnis. Dali mėgaujasi savo „žmogiškojo zoologijos sodo“ malonumais, bastosi po Paryžiaus, Niujorko ir Londono salonus. Užsakomos krūvos gėlių, de­ monstruojamas pop ir op menas. Nors Gala ir lydi jį kelionėse, bet vis mažiau besikiša į jo reikalus. Dažnai net kojos nekelia iš viešbučio. Dieviškojo palydovė dabar yra Amanda Lyr, paskutinioji Dali mūza, — kaip pats ją vadina. Ir Gala turi palydovų —torerą, aktorių, dainininką. Pagaliau Niujorke į jos gyvenimą ateina dar vienas „degtukas“, kaip jos santykių su Dali pradžioje buvo išpranašavęs Roberas Desnosas. Tai Džefas Fenholtas, pagrindinio vaidmens roko operoje Jesus Christ Superstar atlikėjas. Taigi abu turi nuolatinių nesantuokinių palydovų. III

J

odelių —vyrų ir moterų —Dali ieškosi Europos modelių L agentūrose, o daugelis tapytojui siūlosi ne vien paveikslams. Dali dė­ kodamas atsisako, tačiau Gala kai kada tokiomis progomis pasinau­ doja. Dali atitinkamiems Galos pasirinkimams pritaria, nes abu viską tarp savęs suderina. Jis niekuomet nesikiša į jos intymius reikalus ir ap­ skritai nenori nieko žinoti apie visokius savo garbinamos žmonos nu­ klydimus. Paryžiaus, Barselonos ar Madrido viešbučiuose, kur jie apsi­ stoja, modeliai tapytoją tiesiog gulte apgula. Si moterų Sangrūda smar­ kiai prisideda prie Dali mito, įvaizdžio apie jo nenumaldomą seksuali­ nį alkį kurstymo. O tikrovė, ko gero, yra visai kitokia, nes viename in­ terviu žurnalui Playboy jis teigia: „Pirmiausia aš nesu toks impotentas. Ir vis dėlto laikau save laiminga būtybe, nes tik impotentams, tokiems kaip Napoleonas, Hitleris ir panašiems, pavyksta nuveikti didelių dar­ bų. Įsidėmėkite —potentai daro vaikus ir nieko daugiau“. Potentas —*

* Jėzus Kristus superžvaigždė

(angį.).

112

impotentas, laimingas ar nelaimingas —katras iš šitų teiginių teisin­ giausiai apibūdina Dali, klausimas lieka atviras. Janas Gibsonas mano, kad Dali buvęs žmogus, kuris per savaitę gyvendavęs daugelio žmonių gyvenimą, kad jis, be to, pernelyg tikėjęs savimi, kad būtų gaišęs laiką dėl tokių menkniekių kaip tiesa. Tačiau kai jis sužino, kad Gala įsimylėjusi, kad sukasi apie Jėzų Kristų superžvaigždę, susierzina. Tarp jų kyla didžiuliai barniai. Gala įsitikinusi, kad Fenholtas turi gražiausią balsą pasaulyje. Ir vis tiek jam nepavyksta gauti užsakymo plokštelei. Net ir Gala, pasinaudodama vi­ somis savo pažintimis, nesugeba tokio kontrakto suorganizuoti. To padarinys —pavydas kiekvienam, kuris yra išleidęs plokštelę. Dalykas stačiai nuostabus, ir Dali nepraleidžia progos kandžiai pasišaipyti. Tuo pačiu laiku jis išeina į viešumą su Amanda Lyr, kuri kaip tik dabar pra­ dėjo savo kaip dainininkės karjerą. Gala nepagaili jai puikių dovanų, prašo, kai jos nėra, rūpintis Dali, bet netyčia prasiveržia ir pavydo gai­ delių. Amandos Lyr kaip dainininkės pasisekimas jai atrodąs juokin­ gas. Taip prastai ji dainuojanti! Kaip tik vakar vakare ji klausiusis jos plokštelės, ir jos balsas skambėjęs lyg seno girtuoklio. Lygindama su Džefo talentu, ji negalinti suprasti, kodėl Amanda Lyr turinti pasiseki­ mą. Akivaizdu, kad ji esanti labai gudri ir apsukri. Gala skaičiusi keletą straipsnių apie Lyr bulvariniuose laikraščiuose, o ten šnekama tik apie vieną žmogų —apie Dali. „Ir jei išvis kas nors ja domisi, —baigia ji, — tai tik dėl jos draugystės su Dali.“ Norėdamas Galą paerzinti, Dali vieną kartą, girdint kitiems, jai praneša, kad grupė Los pecos jau padariusi plokštelės įrašus, nors visi jie esą tik vaikėzai —girdi, „Jėzui Kristui“ toks dalykas dar nepavy­ kęs, nors stengiasi iš paskutiniųjų. Gala persiunta baisiausiai. Fenholtas buvo vedęs ir gyveno su žmona Niujorko pakraštyje. Tačiau kai Dali šeima paskelbė atvykstanti į miestą, jis persikėlė į St. Regis —kad būtų netoli Galos. Aiškus daiktas, Dali viską žino, bet moka apsimesti sakydamas, kad Fenholtas esąs tikras gerbėjas, kuris pats užsimoka už viešbutį, pats padengia išlaidas, kai vyksta į Ispani­ ją. Yra rašytinių duomenų, kad po kiekvieno apsilankymo Ispanijoje Džefas parsiveždavęs namo po porą Dali paveikslų, „lagaminus“ pi­ nigų, —teigia Antonijas Olanas, kuris savo ruožtu informaciją gavo iš Enriko Sabatero. Jei kalbėsime apie įdomių daiktų ištisais lagaminais dingimą iš Port Ligato, tai, atrodo, nė vienas iš Dali patikėtinių nėra nesusitepęs rankų. Kas ne kas, bet Sabateras tai tikrai, o Janas Gibso-

nas pirštu duria į Roberą Dešarną, kuris iki pat Dali mirties lieka ar­ timiausias tapytojo patikėtinis ir patarėjas. Kartą Džefas Port Ligate išsitraukia savo elektrinę gitarą ir ima dainuoti. Tai gerokai sudrumsčia kaimelio ramybę. Dali galiausiai įtikina tą nelygią, bemaž šešiasdešimt metų atskirai gyvenusią porelę keliauti į Pubolo pilį. Tarp Fenholto ir šios pagyvenusios damos nerasi ištikimybės nė per nago juodymą. Kai Džefo nėra šalia, ji, tiesa, skambinėja į Niu­ jorką, bet tai netrukdo jai Paryžiuje plaktis su kitais išvaizdžiais vy­ rais. Gala turėjo gyvenime tris norus: troško būti graži, galinga ir tur­ tinga. Dali padėjo jai to pasiekti —jis įamžino ją idealizuotais portre­ tais, suteikė visas teises tvarkyti jį patį, jo darbus ir jo gyvenimą, ji tu­ rėjo pinigų per akis. Po muziejaus Figerese atidarymo Fenholtas skrenda į Londoną (vėl, pasak Olano, prikimštu pinigų lagaminu). Ten jis susitinka su Amanda Lyr ir mėgina su ja suartėti. Toji nesutinka. Kai ji šį epizodą papasakoja Dali, tapytojas prisaikdina ją nieku gyvu apie tai neprasi­ tarti Galai. Jeigu ji sužinosianti apie savo galans* neištikimybę, ją tai labai nuliūdinsią, reikią padaryti viską, kad taip neatsitiktų. Meilė niekados nesibaigia. Manoma, kad Dali ir Gala turėjo itin nemalonų pokalbį dėl to, kad švaistė pinigus su Džefu Fenholtu.

ėliau Gala pasikviečia Amandą Lyr ir, nepaisydama visų anksčiau tarp jų buvusių nesklandumų, reikalauja prisiekti, kad prižadėtų rūpintis Dali, jeigu jai pačiai kas nors atsitiktų. „Tai tik mūsų, dviejų moterų, rei­ kalas. Aš noriu, kad jūs man kai ką prižadėtumėte: jūs ištekėsite už Dali, kai manęs nebebus. Paklausykite! Jūs žinote, kad aš jus myliu. Šiaip ar taip, esate protinga... ir dabar prisiekite!“ Atrodo šiek tiek komiškai, kai Gala prašo Amandos Lyr to paties, ko visai neseniai jos prašė Dali. Gyvendama savo „nekonvencialioje, visai kitoje, smarkiai nuo nor­ malių mirtingųjų besiskiriančioje santuokoje“, Gala taip nepaprastai myli Dali, kad rūpinasi jo saugumu ir gerove net tada, kai pačios nebe­ bus. Tačiau, kol abu tebegyvena, niekas Dali negali įsivaizduoti be Galos. Atrodė, kad jie vienas antram priklauso visada ir amžinai. f

‘ Kavalieriaus (/sp.).

rr>

asai asakiška " -mirties pajauta È

■X^ rankas prieš mirtį neva pasakęs: „Dieve mano, kaip vis dėlto sunku mirti“. Kai lapkričio 20 dieną Dali pranešama, kad diktato­ riaus nebėra gyvo, jis nori su šia žinia tam tikrą laiką pabūti vienas. Sakoma, jog jis ilgai verkęs, verkęs taip, kaip to nedaręs nuo motinos mirties ir kaip daugiau nedarys iki tos dienos, kai užmerks akis Gala. „Visi mano tikri prisiminimai liudija mirties suvokimą, —sako Dali. —Jei sakyčiau, kad nuolat galvoju apie mirtį, būtų maža. Aš ne­ šiojuosi jos pasakišką pajautą savyje.“ Nors tai ir jaudinantys žodžiai, bet iš tikrųjų Dali visai nepasiren­ gęs arba, tiksliau sakant, blogai pasirengęs sutikti tikrą realių savo aplinkos žmonių mirtį. Pats verčiau kentėtų neapsakomus skausmus, negu sutiktų kada nors pasitraukti iš gyvenimo. Jam tiesiog vaidenosi amžinas gyvenimas. Tačiau tai tėra vien tam tikras Dali dvasinio pa­ saulio aspektas. Dali lygiai taip pat kupinas paniškos mirties baimės. Su metais darosi liguistas ir verksmingas. Gala, dešimčia metų už jį vyresnė, labiau panaši į Sibiro girių liūtę ir staugianti ji taip pat gar­ siai kaip tikra MGM**liūtė, —teigia Dali, kurio jėgos palyginti sen­ ka greičiau. Tarp kitų Franko ir Dali bendrybių (Frankas —tapytojas mėgėjas, laikęs save ir meno žinovu) būta dar vienos —Parkinsono ligos. Pir­ miausia ji ėmė kabintis prie Franko, o jau po metų aplankė ir Dali. Su­ prantama, kad dailininkui ir jo tapybai ligos padariniai siaubingi. Kele­ tą metų Dali gydosi Inkosolo klinikoje Marbeloje. Sutikęs ką nors ar priimdamas namie, ypač žurnalistus, senyvas Dali, tas neišmintingas žmogus, žiūrėk, ir neištveria. Pakelia ranką ir sako: „Kaip patys matote, darau su ranka, ką noriu, ir tai mane kaip tapytoją išskiria“.

r

vJTala, priešingai negu Dali, į senatvę darosi vitališkesnė. Ir Dali negaili jai malonių žodžių, vadindamas ją savo abejo”, „nes ji iš­ valo visas esencijas dūzgiančiam mano smegenų aviliui“, leoncillakai * M etro Goldwyn Meyer. “ Bite (isp.). *** Liūtuke (isp.).

ji blogos nuotaikos, noisettepoif, „nes jos veidas, aksomo odele aptrauk­ tas, atrodo lyg riešutas“, ardilla**arba cascabet**. Matyt, nedaug terasime menininkų, kurie taip idealizavo ir gerbė savo žmonas kaip Dali. Gyvenimui ritantis į pabaigą, Gala jaučiasi ne tik stipri kaip liūtė, bet ir įsitikinusi, kad kiekviena gyvenimo akimirka turi būti kerštas, užkariavimas arba turi duoti naudos, vienu žodžiu, jį reikia semti pil­ nomis rieškučiomis. Todėl atrodo savaime suprantama, kad Dali ir Galos kaip vyro ir žmonos gyvenimo žaidime Galai atitenka blogo­ sios, kietosios, nesimpatingosios, nepakenčiamosios vaidmuo. Aiškiai matyti, kad jai tai nė kiek netrukdo. Ji stipri ir norinti to­ kia būti, nes žmogus tikrai tvirtas ne tada, —aiškina ji vieną kartą, — kai kelia užuojautą, gėda atsidurti tokioje padėtyje. Štai kodėl ji taip geidžianti pinigų. Tai dar viena sritis, kur toks tokį pažino. Materialiame pasaulyje, —sako Gala, —pinigai yra vienintelė prie­ monė, padedanti išvengti užuojautos. Suprantama, kad yra dar žmo­ gaus amžius ir ligos, ir Gala nepabėga nei nuo vieno, nei nuo kito, bet ji gerai viskuo pasirūpino iš anksto, nes dėl jos mirties reikšti užuojautą būtų aiškiai sunku. Ji geba prikaustyti prie savęs vyrus: ją garbino Eliuaras, jos troško Ernstas, o tapytojui Dali ji virto dieviš­ kuoju gyvenimo eliksyru. Tik kai atėjo paskutinioji meilė, Džefas Fenholtas, jos jėgos sušlubavo. Bet tada tai moteriai jau buvo gerokai per aštuoniasdešimt. Dar pačioje pradžioje, norėdamas parodyti savo begalinę meilę, Dali buvo prisiekęs Galą po mirties suvalgyti. „Man tai būtų di­ džiausia meilės išraiška“, —išdrožia jis. Kad Gala kada nors gali atsi­ sveikinti su šiuo pasauliu, tokia siaubinga mintis jam netelpa į galvą. O Gala pareiškia, kad jos mirties diena būsianti pati nuostabiausia gyvenime. Kaip čia kalbama ir elgiamasi su mirtimi, atitinka laiko, kuriuo tiedu žmonės gyveno, dvasią. Jau nuo anofin de siecle”” ir šio amžiaus pradžios gyvenimas bei mirtis suvokiami kaip individo atliekama inscenizacija ir šiuo keliu nueinama taip toli, kad koketuojama net su mirtimi. Legendinė aktorė Sara Bernar karste guli tol, kol dramatiš­ * Riešutu (isp.). " Voveraite (isp.). *“ Varpeliu (isp.). **’ * Amžiaus pabaigos (pranc.).

kai nusibaigia. Romantiškos amžinosios meilės idealu tampa įsimylė­ jėlių bendra mirtis kaip išsivadavimas ir išsigelbėjimas iš banalaus kasdienio pasaulio. Mene pastarųjų šimtmečių sandūroje pirmiausia turi žūti moterys —kaip, sakysim, Lulu, pirmoji moteris ir „meilus vaikelis“, arba Mimi, arba... O tada, kai moterys nemiršta, jos stili­ zuojamos iki grabo lentos.

\ a s buvo toji rusė, toji smulkutė moteris siaurais pečiais ir plačiais klubais, iš pradžių jauna, o paskui siaubingai raukš­ lėtu veidu, „nepakenčiama“, —kaip ją aprašo Amanda Lyr? Tai pa­ slaptingiausia iš visų paslaptingųjų moterų, kokią tik galima įsivaiz­ duoti, —taip ją apibūdina Janas Gibsonas. Penkiasdešimt metų ji iš­ gyvena su Dali ir niekad nė žodžio neprasitaria viešumoje. Kaip tarp Dali ir Galos buvo įmanoma šita neįsivaizduojama, veikiau vizualinė negu kūniška meilė? Jos meilė, kuri senatvėje pasireiškia net fizine prievarta, dargi tokiose situacijose, kai jie, pavyzdžiui, apsigyvena Pa­ ryžiaus Meurice viešbutyje, kai Dali jau serga Parkinsono liga, kai yra jau truputį kvanktelėjęs ir saujomis ryja tabletes? Nuo tam tikro laiko jiedviem galioja nerašyta taisyklė: jie gyvena kartu, bet vienas antro gyvenime nefigūruoja, abu yra nepriklausomi ir eina savais keliais. Gala nedalyvauja Dali vuajeristiškose orgijose, tuose gyvuosiuo­ se paveiksluose, tuose feliniškuose „žmonių zoologijos soduose“. Taip pat ir Dali niekad nesikiša, kai ji pasirodo su dienos gigolo — tai esti smulkūs aktoriai, torerai arba modeliai iš Dali trupės, ku­ riuos dailininkas jai pats rekomenduoja, nes jie turį didelį „limuzi­ ną“ (Dali terminais —vyro lyties organą). Iki pat paskutinės gyve­ nimo valandos Gala turi ryšių su jaunais vyrais. Vienas iš tokių pas­ kutiniųjų jauniklių buvo tuo metu pradėjęs aktoriaus karjerą ispa­ nas Ąlejendras Dorda. Tačiau, nepaisant nerašyto susitarimo, pro­ tarpiais ir jam, ir jai kildavo pavydas, o atslūgdavo jis tik po aud­ ringų barnių. Dali kai kada netenka pusiausvyros, aprėkia žmogų visai be reikalo, užsipuola, apkaltina jį pačiais absurdiškiausiais da­ lykais. Nepėsčia, beje, ir Gala. Neretai jis krinta ant žemės, drasko­ si ir plėšosi, nebenorėdamas stotis ant kojų. Galos išpuoliai šituos seansus gerokai pranoksta. Per vieną tokį ginčą ji taip vožia jam saJL

vo lazda per galvą, kad lieka randas. „Tai Galos darbas!“ —sako jis kiekvienam, kuris nori ar nenori apie tai žinoti, ir pradeda braukti ašaras. Per kitą panašų susirėmimą, kai turėjo įsikišti net viešbučio tarnautojai, jis sulaužo jai tris šonkaulius. „Mes gyvenimą baigiame labai liūdnai“, —apibendrina vieną kartą Gala Amandai Lyr, kuri iki galo lieka Dali atsidavusi bičiulė, bet taip pat ir vyriškumą stiprinanti, patraukli blondinė; ja meistras, eidamas kartu, gali didžiuotis.

metų pabaigoje Paryžiaus Pompidu centre nu­ matoma atidaryti didžiulę retrospektyvinę Dali darbų nuo 1920 metų iki šių dienų parodą. Jis aiškiai įsivaizduoja, kaip tie darbai turi būti eksponuojami. Jis nori, kad visi paveikslai kabotų didžiausioje salėje vienas vir­ šum kito, kaip buvo įprasta XIX amžiaus salonuose. Visas Dali — vienu žvilgsniu. Tačiau paveikslai sukabinami visai chaotiškai, o ka­ talogas pasirodo dviem tomais. Kai gruodžio 17 dieną atvyksta Gala, Dali ir Enrikas Sabateras, nusiteikę parodą aprobuoti prieš atidarant, jie į vidų neįleidžiami, nes streikuoja kultūros centro darbuotojai. Jiems pranešama, kad streikas —tai reakcija į Dali anksčiau Frankui da­ vinėtus patarimus daugiau teroristų bausti mirtimi. Si akcija yra pavė­ luotas atsiliepimas į jo reakcingas idėjas, kurios dabar, po Franko mir­ ties, buvo vėl prisimintos. Meistras iškoneveikiamas. Jam grasinama. Visi trys sėda į lėktuvą ir neša kudašių į Niujorką; į Paryžių jie nieka­ dos daugiau nebekelia kojos. Niujorke Dali pareiškia, kad ir šitas mies­ tas išbraukiamas iš jo kelionių sąrašo, o tai sukelia Galos protestą, nes čia ji susitinka su Džefu Fenholtu. Tačiau Amerikoje Dali kyla mokes­ čių problemų, dėl tos priežasties jam uždraudžiama toje šalyje dirbti. Jie grįžta į Port Ligatą ir Pubolą. Jų pasaulis siaurėja. Dali serga, dažnai lanko įvairias poliklinikas. Gala gyvena savo paskutines dienas.

į elena Dimitrijevna Djakonova, Gala, stojo į grumtynes su mirtimi 1982 metų birželio 10 dieną auštant savo namuose Port Ligate ir po pietų „pasidavė mirčiai“.

120

Gala visuomet norėjo būti palaidota Pubolo pilyje, todėl palaikai nešami į jos kadilaką ir iš Port Ligato tuos aštuoniasdešimt kilometrų gabenami į Pubolą. Dali lydi ją šioje kelionėje. Automobilyje yra dar Artūras Kaminada, vairuotojas ir medicinos sesuo. Visa tai reikalinga todėl, kad Ispanijoje negalima vežti lavono, kol jo nėra apžiūrėjęs teisė­ jas. Be to, labai sunku gauti leidimą laidoti mirusįjį ne tam skirtose vie­ tose. Medicinos sesuo važiuoja kartu, kad kontrolės atveju galėtų pasa­ kyti, jog Gala mirusi kelionėje. Paskelbiamas toks pranešimas: „Gau­ biama Salvadoro Dali meilės ir dėmesio, užgeso gyvybė moters, sulau­ kusios devyniasdešimt metų, iš kurių penkiasdešimt ji buvo tapytojo palydovė, žmona ir jo darbų mūza“. Toliau kalbama apie tai, kad Dali apie Galos mirtį pirmiausia pranešąs karališkajai šeimai, nes Galai buvę žinoma, kaip gerbiami Jų Didenybės Ispanijos karaliai. Jų malonę abu, Gala ir jis, esą patyrę, ir tai —karališkosios šeimos meilės Katalonijai ir Ispanijai įrodymas. Gala palaidojama Pubolo pilyje, dalyvaujant labai nedideliam arti­ mųjų būreliui; ir guli ji savo mauzoliejuje karste su stiklo dangčiu, tarp baltų gipso žirgų ir Dali žirafų. Ten Dali nori ją amžinai lydėti. Tačiau jam nepavyksta. Jis geidė būti palaidotas šalia žmonos, bet ly­ giai taip, kaip jam gyvam esant neleista būti Pubolo rūmuose, taip ir paskutiniajam norui nebuvo lemta išsipildyti. Ji guli viena savo mau­ zoliejuje Pubole.

\ iti metai buvo kupini liūdesio dėl Galos netekties. Dailininkas, ligos ir širdgėlos paženklintas, stumia dienas tik Pu­ bole. Į Port Ligatą nebesugrįžta niekad. Jis dažnai būna Marbelo kli­ nikoje, tame Torre Galatea, Figereso muziejuje. Kai po Galos mirties paskambina Amanda Lyr, jis prašo daugiau jo nebelankyti, ji netu­ rinti jo tokio matyti, —sako jis. „Mano mažasai Dali, neliūdėk...“ — pasigirsta ragelyje, bet jis nutraukia ją pareikšdamas: „Nebėra jokio mažojo Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra“. JL

y 03 '983

metų balandžio 15 dieną Madride, globojan tnijos karališkiesiems rūmams, Kultūros ministerijai ir Kataloni

jos generaliteto prezidentui, atidaroma keturių šimtų Dali darbų nuo 1914 iki 1983 metų paroda. Dali pats dalyvauti nebegali. Savo atstovu skiria Don Felipą, Astūrijos princą. Dabar Dali titu­ luojamas Marquis deDali dePubol, nes karalius Chuanas Karlas I jį pa­ kėlė į aristokratus. Dali pats rašo tokį kreipimąsi: „Nepaprastai džiaugčiausi, jeigu šitaip pagerbiant Galą ir, savaime suprantama, ne­ paisant šeimyninio atstovavimo, kuris visados buvo didžiausia kliūtis mano, kaip menininko, karjerai, Jo Karališkoji Didenybė princas Don Felipas sutiktų būti mano atstovu, kadangi aš visuomet tapiau ir tapysiu ne tik ispanų tautai, bet ir Ampurdos dangui bei princams“. Pirmininkauja karališkoji šeima, o princas atstovauja Dali. Muzie­ jaus bibliotekoje karalius išklauso Dali telefonu; pritemusiu protu Dali kalba: „Iš savo širdžių gelmės šaukiame abu su Gala: Tegyvuoja princas! Tegyvuoja princas! Tegyvuoja princas! [...] Prižadu, Jūsų Di­ denybe, kad aplankysiu jus Zarzuelos rūmuose, kai mano žmona vėl sužydės“. 1983 metų pabaigoje įsteigiamas Dali-Galos fondas. Dali vėl pra­ deda dirbti, po tris valandas kasdien stoja prie molberto ir taip pabė­ ga nuo savo ligos ir depresijos dėl Galos mirties. Tačiau su kiekviena diena meistras vis labiau nyksta: gyvena gyve­ nimą, nieko nebevertą. 1988 metų sausio 23 dienos rytą penkiolika minučių po dešimtos Salvadoras Dali, markizas de Dali de Pubolas, būdamas aštuoniasdešimt ketverių metų, miršta Figereso ligoninėje. „Tu visai nežinai, kaip sunku mirti. Sunkiau negu gyventi“, —pasa­ ko Dali netrukus prieš amžinai užmerkdamas akis. Jis miršta, —kaip skelbia oficialus pranešimas, —turėdamas aiškią sąmonę ir be skausmų. Miršta ramiai ir oriai. Palaidojamas Figereso muziejuje, kur jį supa pa­ ties per visą gyvenimą sukurti darbai. Barselonos dienraštis Vanguardia rašo: „Mirė genijus, kurį buvo sukūręs Salvadoras Dali“.

V

»S-

iandien, kai nuo šitos poros, vyro ir žmonos, jau nuplėšta idealo skraistė, Dali ir Gala iškyla kaip savitos asmenybės, — rašo Roberas Dešarnas. —Kaip Dantę ir Beatričę, taip ir juos mes sie­ jame į vieną iš intymiausių meilės paveikslų.“ Kita vertus, ne taip po­ etiškai kalbant, Dali buvo stačiai paklaikęs regėti Galos santykius su juo tokius, o ne kitokius.

121

Kaip jis buvo įsitikinęs esąs genijus ir kiek galėdamas save taip sti­ lizavo, lygiai taip ir Gala pasidarė jo meile. Jis taip pat liguistai stili­ zavo, stūmė abu į porą, kaip stilizavo save genijumi. Dali, tas šio am­ žiaus nepralenktas tapybos talentas, padarė taip, kad Galos/Dali meilė gyventų ilgiau už visa kita. „Aš myliu mirusiuosius, —rašo jis. —Yra šlykščių mylimųjų, o mi­ rusieji visi gražūs, palaimingi ir angeliški/'

Trranskribuotų vardų sąrašas Albertis Rafaelis Alberti Raphael Aleksandrian Serene Alexandrian Serene Aragonas Luji Aragon Louis Arpas Hansas Arp Hans Bačefas Pjeras Batcheff Pierre Bela Pepinas Bella Pepin Belo Chosė BelloJosé Bernar Sara Bemardt Sarah Bonžanas Žakas Bonjean Jacques Bretonas Andrė Breton André Bunjuelis Luisas Bunuel Luis Buskė Džo Bousquets Joe Čedvikas Vitnis Chadwick Whitney Dali i Domenekas Salvadoras Felipas i Jacintas Dali y Domenech Salvador Felipey Jacinto

Dali i Kusi Salvadoras Dali y Cusi Salvador Dalmau Josepas Dalmau Josep Desnosas Roberas Desnos Robert Dešarnas Roberas Deschames Robert Disnėjus Voltas Disney Walt Diušanas Marselis Duchamp Marcei Djakonova Jelena Dimitrijevna Diakonova Helena Dimitrievna Domenek Felipa Dome Domenech Felipa Dome Dorda Alejandras Dorda Alejandro Džakometis Albertas Giacometti Alberto

Džeimsas Edvardas James Edward Eliuar Gala Éluard Gala Eliuaras Polis Éluard Paul Ernandesas Chosė Garsija Hernandez José Garda Ernstas Maksas Ernst Max Eterington-Smit Meredita Etkerington-Smith Meredith Fenholtas Džefas Fenholt Jejįf Fini Leonora Fini Leonor delà Frančeska Pjeras della Francesca Piero Frankas Fransiskas Franco Francisco Froidas Zigmundas Freud Sigmund de Fusinji-Liusenžas de Faucigny-Lucinge Gajaras Andrė Gaillard André Gaudis Antonijas Gaudi Antonio Gibsonas Janas Gihson Lan Gol Klera Goll Claire Grynas Ziuljenas GreenJulien Grindel Žana Grindel Jeanne Gugenheim Pegi Guggenheim Peggy Hėgelis Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegel Georg Wilhelm Friedrich Herner Unda Homer Unda Hičkokas Alfredas Hitchcock Alfred Hugo Valentina Hugo Valentine Jensenas Vilhelmas Jensen Wilhelm Kaminada Artūras Caminada Arturo Kan Simona Kahn Simone Kišneris Rafaelis Kishner Raphael Kolis Pjeras Coll Pierre Kompanjas Luisas Companys Lluis Krevelis René Crevel René Krosbi Karesé Crossby Caresse de Kuevas de Vera de Cuevas de Vera Kumingsas Filipas Cummings Philip Lamba Žaklina Lamha Jacqueline Leikas Karbonas Lake Carlton Lenonas Džonas Lennon John Lyr Amanda Lear Amanda Lyris Timotis Leary Timothy

Levi Žoelė Levy Joella Levis Ziuljenas Julien Levy Lindberg Ana Morau Lindbergh Anne Morrow Lindbergas Čarlis Lindbergh Charles Lorka Federikas Garsija Lorca Federico Garsia Magrit Zoržeta Magritte Georgette Magritas Renė Magritte Rene' Makgirkas Timas McGirk Tim Manas Heinrichas Mann Heinrich Mantenija Andrėja Mantegna Andrea Masonas Andrė Masson André Miravitlesas Chaimas Miravitlles Jaime Miro Choanas Mirô Joan Moras Džonas Piteris Moore John Peter Munkąs Edvardas Munch Edvard Musolinis Benitas Mussolini Benito Nin Anaisa Nin Anas de Noajis de Noailles Oilenšpygelis Tilis Eulenspiegel Till Olanas Antonijas Olano Antonio Openheim Merė Oppenheim Meret Oranš Marija Berta Aurenche Marie-Berthe Orvelas Džordžas Orwell George Peči-Blunt Kondesa Pecci-Blunt Conndessa Penrozas Ronaldas Penrose Ronald Pėrė Benžaminas Péret Benjamin Permanjè Luisas Permanyer Lluis Pikasas Pablas Picasso Pablo Pišotas Antonas Pitxot Anton Pla Josepas Pla Josep Polanas Žanas Paulhan Jean Polas Feliksas Polo Felix Pompidu Žoržas Pompidou Georgas Preveras Žakas Prévert Jacques Rèjus Manas Ray Man del Rio Anchelis del Rio Angel Robespjeras Maksimiljenas de Robespierre Maximilien Rorneras Luji Romero Louis

de Rosas i de Ramisas Choakinas de Rosy de Ramis Joaquin Rumgeras Pjeras Roumguere Pierre Sabana de Kosta Lidija Sabam de Costa Lydia Sabateras Enrikas Sabater Enrique Supo Filipas Soupault Philippe Salis Erikas Scbaal Eric Šaras René Char René Šybleris Ralfas Schiebler Ralf Tangi Yvas Tanguy Yves Telis Vilhelmas Tell Wilkem Tivionas Andrė Thivion André Triolė Elza Triobt Elsa Tžara Tristanas Tzara Tristan Vagneris Richardas Wagner Richard Varholas Endis Warhol Andy Vermeras van Delftas Janas Vermeer van Delft Jan Vijelis Šantalis Vieuilb Chantal Viuljami Žeraras Vulliamy Gérard

Ge252

Genzmer, Herbert Salvadoras Dali ir Gala :dailininkas irjomūza / Herbert Genzmer ; iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius . —Vilnius : Tyto alba, 1999. — 128 p. —(Portretai) ISBN 9986-16-131-2 Biografinė knyga apie garsaus ispanų dailininko siurrealisto Salvadoro Dali gyvenimą su Gala - jo mūza, mylimąja, reikalų tvarkytoja, - taip pat apie socialinę ir meninę aplinką, supusią juodu Paryžiuje, Niujorke, Londone, Port Ligate.

UDK 75(460):929Dali

Herbert Genzmer SALVADORAS DALI IR GALA Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius Redaktorė Birutė Simanavičieni Serijos dailininkė Ilona Kukenytė SL 1686. 1999 05 18. 6,29 leidyb. apsk. 1. Užsakymas 498 Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius Spausdino AB„Vilspa“, Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius

Leidyklos „Tyto alba“ serija P O R T R E T A I

v'

Herbert Genzmer SALVADORAS DALI IR GALA Dailininkas ir jo mūza Luca Goldoni KAZANOVA Romantiškasis šnipas

Irving Stone PROTO AISTROS Biografinis romanas apie Zigmundą Froidą Stefan Zweig FUSÉ Politinio veikėjo portretas Brian Moynahan RASPUTINAS Šventasis nusidėjėlis

HERBERT GENZMER - rašytojas ir vertėjas, gimė 1952 m. Krefelde, gyvena Oklende, Kalifornijoje. Neseniai išėjo jo romanai „Paskutinieji žvilgsniai", „Burtininko vienatvė" ir kt.

„Nuo tos dienos, kai 1929 m. rugpjūtį susitiko su Gala, Dali pasikeitė neatpažįstamai“, —skundžiasi jo bičiulis kino režisierius Luisas Bunjuelis. Dali darė viską, kad užkariautų tą „pritrenkiančią moterį“: suplėšė savo šilko marškinius, išsiskuto pažastis —skuto tol, kol ėmė trykšti kraujas, nuo galvos iki kojų išsitepliojo ožkos mėšlu, kad imituotų Fauno kvapą. Taip prasidėjo nepaprasta meilė. Toji „pritrenkianti moteris“ buvo Jelena Dimitrijevna Djakonova, kuriai poetas siurrealistas Polis Eliuaras, jos vyras, davė Galos vardą. Kai Dali prisipažino ją mylįs, ši pasakė: „Vaikeli mano, nejaugi nesupranti, kad mes niekad nebesiskirsime?“ Ir iš tikrųjų: ji tapo jo mylimąja ir žmona, mūza ir visų reikalų tvarkytoja. Turėjo daug meilės partnerių, buvo valinga ir apsukri. O jam, droviam, „mergaitiškam“ jaunikaičiui (kol dar nepažinojo jos) Gala buvo nuostabus antipodas. Gala padėjo Dali išgarsėti Paryžiuje ir įstoti į Andrė Bretono vadovaujamą siurrealistų grupę, iš kurios 1948 m. dėl simpatijų Ispanijos fašizmui ir „generalisimui“ Frankui buvo pašalintas. Tačiau ji seniai jau buvo padariusi jį JAV „Misteriu Siurrealizmu“. Jiedu gyveno visko pertekusį klajoklių gyvenimą, nuolat būdami čia Paryžiuje, čia Niujorke, čia Londone, čia Port Ligate. Tačiau paskui vis dažniau ėmė žengti katras savo keliu. Sulaukusi jau labai garbaus amžiaus, Gala ėmė susitikinėti su vis jaunesniais meilužiais, o Dali palaikė artimus santykius su dainininke Amanda Lyr, tapusia nuolatine jo palydove. ISBN

9986-16-131-2 TYTO

ALBA