Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T.2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, d.2 [2.2] 9986420660 [PDF]

Zitiervorschau

KULTŪROS PAVELDO CENTRAS

Algimantas Miškinis LIETU V O S U RBA N ISTIK O S PAVELDAS IR JO VERTYBĖS

II tomas

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI II knyga M O N O G R A F IJA

SAVASTIS Vilnius 2005

UDK

711(474.5)(091) МІ342

Knyga parengta

ARCHITEKTŪROS IR STATYBOS INSTITUTO URBANISTIKOS SEKTORIUJE

Knygos leidybą rėmė

KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTAS PRIE KULTŪROS MINISTERIJOS

Recenzentai:

hum. m. dr. ALGIRDAS BALIULIS Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Prof., hum. m. dr. ALGIMANTAS MAČIULIS Vilniaus dailės akademijos profesorius Redaktorė

AUŠRA ČARIENĖ

D ailininkas

ALVYDAS LADYGA

© A Miškinis. 2005 © Kultūros paveldo centras, 2005 © Savastis, 2005 ISBN 9986-420-66-0 (2 tomas, 2 knyga) ISBN 9986-420-27-Х (bendras)

TURINYS

PRATARMĖ /7 I. BENDROSIOS PASTABOS /9 Urbanistikos paveldo mastas ir pobūdis, tyrinėtų objektų sklaida /10 Kai kurie bendrieji tyrinėtų gyvenviečių raidos bruožai /12 Tyrinėtų objektų plano formos kai kurie ypatumai, medžiaga jų plano raidai atskleisti /16 Urbanistikos paveldo vertybių išaiškinimo metodai ir rezultatai /18 II. VALSTYBĖS REIKŠMĖS KULTŪROS VERTYBĖS /21 ANYKŠČIAI /22 IGNALINA /76 KALTANĖNAI /93 MERKINĖ /117 ŠEŠUOLIAI /192 ZARASAI /212 ŽIEŽMARIAI /279 III. SAVIVALDYBIŲ REIKŠMĖS KULTŪROS VERIYBĖS /345 ADUTIŠKIS /346 ALANTA /362 ANTALIEPTĖ /378 DUSETOS /390 GELVONAI /406 KURKLIAI /413 LABANORAS /427 MAIŠIAGALA /435 MOLĖTAI /444 MUSNINKAI /459 NEMENČINĖ /472 PABRADĖ /481 SALAKAS /490 SUDEIKIAI /505 SUŽIONYS /512 TAURAGNAI /515 TURMANTAS /532 UTENA /537 UŽPALIAI /582 VIDENIŠKIAI /606 ŽELVA /613 IV OBJEKTAI SU KULTŪROS VERTĖS POŽYMIAIS (BE STATUSO) /623 BAGASLAVIŠKIS /624 BALNINKAI /625 ČEDASAI /631 ČIOBIŠKIS /631

DAUGAILIAI /632 DEGUČIAI /633 DUBINGIAI /634 DŪKŠTAS /636 DŪKŠTOS /640 GIEDRAIČIAI /641 INTURKĖ /644 KERNAVĖ 645 KIAUKLIAI /647 LINKMENYS /648 LYDUOKIAI /652 MIELAGĖNAI 653 NAUJASIS DAUGĖLIŠKIS /655 PABAISKAS /656 PAKALNIAI /657 PAŠAMINĖ /658 RIMŠĖ /659 SALDUTIŠKIS /660 SUDERVĖ /662 ŠIRVINTOS /663 ŠVENČIONĖLIAI /667 ŠVENČIONYS /670 TVEREČIUS /679 UPNINKAI /682 VYŽUONOS /682 SANTRUMPOS /688 ŠALTINIAI, LITERATŪRA, PAAIŠKINIMAI /689 Pratarmė /689 Bendrosios pastabos /689 Anykščiai /689 Ignalina /697 Kaltanėnai /700 Merkinė /702 Šešuoliai /714 Zarasai /717 Žiežmariai /724 Adutiškis /733 Alanta /735 Antalieptė /736 Dusetos /738 Gelvonai /740 Kurkliai /741 Labanoras /742 Maišiagala /743 Molėtai /744 Musninkai /746 Nemenčinė /747 Pabradė /748 Salakas /749 Sudeikiai /751 Sužionys /752 Tauragnai /752

Turmantas /754 Utena /754 Užpaliai /757 Videniškiai /759 Želva /760 Bagaslaviškis /761 Balninkai /761 Čedasai /761 Čiobiškis /761 Dubingiai /761 Dūkštas /761 Dūkštos /761 Giedraičiai /761 Inturkė /761 Kernavė /761 Linkmenys /762 Lyduokiai /762 Mielagėnai /762

Naujasis Daugėliškis /762 Pabaiskas /762 Pakalniai /762 Rimšė /762 Saldutiškis /762 Sudervė /762 Širvintos /762 Švenčionėliai /762 Švenčionys /762 Tverečius /762 Vyžuonos /762 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ /763 GEOGRAFINĖ RODYKLĖ /786 REZIUM Ė /793

PRATARME

Leidinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“

priskirtos 23 gyvenvietės, kuriose teužfiksuoti urbanisti­

antrojo tomo antrojoje knygoje pateikia nevienodu mas­

kos paveldo vertybių fragmentai („kai kurie vertybių po­

tu vertingų miesto pobūdžio gyvenviečių, esančių į šiau­

žymiai“), todėl bet koks statusas joms nesiūlytas.

rę nuo Neries ir į rytus nuo Šventosios upių /1/, t. y. Rytų

Tad šioje knygoje pateikta 51 urbanistikos paveldo ob­

Lietuvai sąlygiškai priskirtos teritorijos šiaurės dalyje,

jekto tyrimų medžiaga (49 miestai ir miesteliai iš apta­

tyrimų medžiaga.

riamos teritorijos ir 2 - M erkinė bei Žiežmariai - iš Ry­

Knyga parengta pagal leidinio pirmojo tomo, skirto

tų Lietuvos pietų dalies). Tkrp aprašomų gyvenviečių yra

Užnemunei, modelį, tačiau kaip ir Rytų Lietuvos pietų

Anykščiai, Užpaliai ir Nemenčinė, kurios išsidėsto abi­

dalies - antrojo tomo pirmojoje knygoje - kur aprašyti į

pus Šventosios ir Neries, bet didesnieji jų plotai (ir cen­

rytus nuo Nemuno ir į pietus nuo Neries esantys urbanis­

trai) yra aptariamoje teritorijoje, taip pat Antalieptė, pri­

tikos paveldo objektai, joje padarytas šioks toks nukrypi­

skirta šiai zonai, atitinkamai nubrėžus jos ribą šiaurėje.

mas. Siekiant panašios abiejų Rytų Lietuvos miestams ir

Ukmergė, kurios pagrindinė dalis yra Šventosios deši­

miesteliams skirtų knygų apimties, į šią knygą iš teritori­

niajame krante, neaprašoma, nes tai yra paminklo statu­

jos, kuri aprašyta pirmojoje knygoje, perkelta Merkinės

są turintis senamiestis, o jo tyrimų medžiaga išleista a t­

ir Žiežmarių urbanistinės raidos medžiaga /2/.

skira knyga /3/.

„Rytų Lietuvos miestų ir miestelių“ antrojoje knygoje

Daugiausia vietos Rytų Lietuvos šiaurės daliai skirtoje

aprašomi ir iki 1967 m. ištirti urbanistikos paveldo ob­

knygoje numatyta valstybės reikšmės kultūros vertybės

jektai, kuriems 1969 m. buvo suteiktas atitinkamas juri­

statusą turintiems urbanistikos paveldo objektams apra­

dinis statusas, ir dalis 1998-2001 m. tyrinėtų. Visos šios

šyti. Pateikiam a kiek galint išsamesnė jų istorinė urba­

gyvenvietės sudaro tris nevienodo dydžio ir skirtingo tei­

nistinė raida. Nors dalis medžiagos (apie 6 objektus) jau

sinio rango grupes.

buvo publikuota /4/, tačiau šioje knygoje ji gerokai iš­

Pirmojoje grupėje yra 7 objektai (su Rytų Lietuvos pietų

plėsta ir papildyta, o atskirais atvejais ir patikslinta. Svar­

dalyje esančiais Merkine ir Žiežmariais), kuriems pagal

biausieji papildymai - sovietmečiu įslaptinta kartogra­

1967 m. „Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos įstaty­

finė medžiaga (tikrosios būklės planai ir projektai),

mą“ 1969 m. buvo suteiktas vietos reikšmės urbanistikos

duomenys apie genocidą ir rezistenciją, taip pat - gyven­

paminklo statusas. Užfiksavus per 30-34 metus įvykusias

viečių raidą p er pastaruosius 30-34 m etus nuo ankstes­

permainas, konstatuota, kad nepaisant kai kurių (daugiau­

niųjų iki dabartinių (1998-2001 m .) tyrimų.

sia neigiamo pobūdžio) plano ir vaizdo pokyčių, visi šie

Antrosios grupės miesto pobūdžio gyvenvietės knygo­

objektai dar gali būti perkvalifikuoti į 1994 m. „Nekilno­

je aprašytos ne taip išsamiai, o trečiosios - visai neapra­

jamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme“ atitinkantį

šytos. Pateikiama tik šios grupės, objektų ikonografinė ir

ankstesnę formuluotę valstybės reikšmės kultūros verty­

kartografinė medžiaga, kuri gali būti reikšminga ne tik

bės statusą. Antrąją grupę sudaro 21 mažiau vertinga mies­

mokslui, bet ir praktikai, ruošiant pagal atitinkamą pro­

to pobūdžio gyvenvietė, kuriai, remiantis 1998-2001 m.

gramą ir reglamentą šių gyvenviečių perspektyvinio for­

tyrimų rezultatais, pasiūlyta suteikti savivaldybių (t. y. vie­

mavimo dokum entus - bendruosius planus ar detalius

tos) reikšmės kultūros vertybės statusą. Trečiajai grupei

atskirų teritorijų projektus.

Kadangi tyrimų metu atrenkant vertingus urbanistikos

ti, suderinti pastebėtus skirtumus (ir detales - datas, isto­

paveldo objektus laikytasi jau nusistovėjusių metodinių

rinių asmenybių vardus, jų gyvenimo įvykius ir pan.), ku­

principų, be to, jiems numatytas pasiūlytąjį statusą atitin­

rių panaudotoje medžiagoje pasitaikė ne taip ir mažai.

kantis tolesnio formavimo reglamentas (jis detalizuotas

Juoba kad įvairių autorių panaudoti tie patys archyviniai

leidinio pirmajame tome), tad šioje knygoje tie dalykai

dokumentai dėl painaus teksto kartais buvo nevienodai

nekartojami arba pakartoti sutrumpinus. Skyriuje „Bend­

suvokti, išversti ir paaiškinti. Dėl to galbūt nepavyko pa­

rosios pastabos“ aprašyti specifiniai Rytų Lietuvos šiau­

naikinti visų skirtumų ir išvengti tam tikrų netikslumų,

rės daliai sąlygiškai priskirtų miesto pobūdžio gyvenvie­

detalių neatitikimų. Tai galėjo išryškėti tik giliau ir deta­

čių bendrosios raidos, sklaidos ir pan. dalykai.

liau analizuojant kurį nors su vieno ar kito objekto istori­ ne raida susijusį klausimą /51.

R ašant knygą, svarbiausias autoriaus tikslas buvo pa­ teikti sąlygiškai patikimą miestų ir miestelių urbanistinę

Iš knygoje panaudotos gausios įvairiu laiku surinktos

raidą istorinės raidos kontekste. Tam panaudota tiesiogi­

archyvinės medžiagos daugiausia dokumentų autoriui nu­

nė ir netiesioginė medžiaga, analogijos, retrospektyvinis

rodė arba ir pateikė Lietuvos istorijos instituto vyresny­

metodas.Siekta ir kuo glaudžiau sujungti urbanistinę ir

sis mokslo darbuotojas dr. Algirdas Baliulis; medžiagą

istorinę raidą į vientisą visumą. O rašant objektų istorinę

rinkti padėjo istorikė Raim onda Rickevičienė. Už tai

raidą, naudota visa prieinama archyvinė medžiaga, pub­

jiems, kaip ir knygos recenzentams - A. Baliuliui ir Algi­

likuoti šaltiniai ir istorikų darbai vienodu nuoseklumu

m antui Mačiuliui - nuoširdžiai dėkoju.

išdėstant faktus, kartais - juos palyginus - pakomentuo­

8

I. BENDROSIOS PASTABOS

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

Urbanistikos paveldo mastas ir pobūdis, tyrinėtų objektų sklaida

je teritorijoje šio pobūdžio gyvenviečių iki 1965 m. jau buvo sumažėję (2 pav.) /2/ nuo 45 iki 30. Ankstesnio ūkinės veiklos pagrindo daugiausia neteko mažesnieji miesteliai. Svarbu buvo patikrinti, ar dėl to ju o se pasi­ keitė, ir kokiu mastu, istorijos tėkmėje susidarę miesto pobūdžio gyvenvietėms būdingi fizionominiai požymiai. Taigi atsižvelgus į bendrąją situaciją buvo prieita nuomo­ nės, kad Rytų Lietuvos šiaurės dalyje (tarp Neries ir Šven­ tosios) yra 78 tyrinėtinos gyvenvietės - potencialūs urba­ nistikos paveldo objektai: miestai ir miesteliai bei taip pat pretenduojantys į šią grupę - didesnieji bažnytkai­ miai ar ir kai kurie prie dvarų sodybų bei geležinkelio stočių susidarę kompleksai. Tyrimams atrinktų objektų sklaida pavaizduota Lietu­ vos R espublikos atitinkam os teritorijos schem oje (3 pav.), žemesniosios funkcinės grandies gyvenvietes są­ lygiškai priskiriant miesteliams ir dažniausiai taip jas va­ dinant. Schemoje matyti, kad visi šie urbanistikos pavel­ do objektai Rytų Lietuvos šiaurės dalyje išsidėstę gana tolygiai, nepaisant, kad toji teritorija tam nebuvo palanki dėl gausybės ežerų, miškų bei sudėtingo reljefo. Šiek tiek mažiau miesto pobūdžio gyvenviečių užfiksuota tik teri­ torijos pietų pakraštyje, t. y. į šiaurę nuo Vilniaus. Neabe­ jojama, jog tam turėjo reikšmės gerokai didesnis tiesiogi­ nis šio miesto poveikis. Juo labiau kad Vilniaus aplinkoje esančios gyvenvietės buvo ir m enkiau susiformavusios dėl m iesto pobūdžio gyvenvietėms m ažiau raiškių funkcijų. Kadangi į pietus nuo Vilniaus miestelių buvo daugiau /3/, matyt, reikėtų spręsti, jog sostinės įtakos zo-

Iš 287 miesto pobūdžio gyvenviečių (34 miestų ir 253 miestelių) /1/, 1940 m. buvusių dabartinėje Lietuvos Res­ publikos teritorijoje, kurios, remiantis tyrimų metu su­ formuluotais kriterijais, priskirtos urbanistikos paveldui, 45-ios yra Rytų Lietuvos šiaurės dalyje (1 pav.). Šios gy­ venvietės sudarė 1998-2001 m. toje zonoje tyrinėtų ur­ banistikos paveldo objektų svarbiausiąją dalį. Be to, į ty­ rim ų p ro g ram ą buvo įrašytos d a r 33 gyvenvietės (daugiausia didesnieji bažnytkaimiai), kurios įsikūrė ar­ b a direktyvine tvarka buvo įkurtos tam tikro laikotarpio vykdytų funkcijų požiūriu palankiose ūkinei veiklai vie­ tose. Iki 1940 m. sovietų okupacijos daugelis šių gyven­ viečių galbūt nebuvo pasiekusios vidutinio miestelio funk­ cinės raidos lygmens, tad nutraukus nuoseklios jų raidos procesą, jose d ar nebuvo susidarę visi miesto pobūdžio gyvenvietėms būdingi fizionominiai požymiai. Neatmes­ tina, kad ne tik šių, bet ir kai kurių kitų iš 45-ių miestų bei miestelių būdingi elem entai ir formos nuo 1940 m. taip pat galėjo ne tik įvairiu mastu netekti ankstesnio pavidalo ar net išnykti, bet ir atskirais atvejais - dėl so­ vietmečiu vykdytų tam tikrų funkcijų - išryškėti bei kon­ soliduotis. Tyrimų metu visa tai reikėjo nustatyti, juo la­ biau kad 1959-1964 m. atlikus 1940 m. Lietuvos miestų ir miestelių funkcinius tyrimus, pasirodė, jog aptariamo­

V

VABALNINKAS 'UM PENAI— SKAPIŠKIS A ALOTASv K U P l S K I S ^ _ _ ^

J OBELIAI NAUJASIS PANEM lJfĖLIS ^

^

KAMAJAI

vsjs S U B A Č IŲ s r N A S|ssu>AC\ ^

O^ V

- ... .

»ANEVĖŽYS v \ ^VIEŠINTOS *

ZARASAI ^ »D U SETO S*

Šim o nys

TROŠKŪNAI A RAGUVA X

• D" šved ą:

» ¿T v

\ „

#

v /

'TURMANTAS

A N T A LIE P T Ė i

tįp

\

SMALVOS

DEI

UŽPALIAI SALAKAS VYŽUONOS 0 ^ A N Y K S C I A I ^ 0 UTENA % * TRAUPI SKIEMONYS W TAURAGNAI ^ yDŪKŠTAS KLIAIW \ KAVARSKE _ SKUDUJl5KISW ~ i r ^ - ~ ►sen a s is d aug E l i Sk is /A TA U JĖN .......AHI^ | — ^ R K L IA I0 " „ 9 SA l d į j t i S k i s m ®• --.V V IIDI l5 K I S w / *

A LU N TA #^

LINKM ENIS

k M W G E T ,BA' LNLABKA N O R X f # •

SIESIKAI

'ZĖIMIAI / l f e V y - A % M^ i r Al A Š U»UOLIAI O L I A I •w J >GALA J !Ts LAVISK|S . GIEDRAIČIAI

IGNALINA ^ j^ P A L Ū S Ė

£

MIELAGĖNAI

TAI^ - ; K A L T A N E N A r « ąI INTURKĖ A S V Į ^ C l O N Ė L Į A I ^ » ’ O ŠVENČIONYS

B,

JONIŠKIS a i^ s

° S w Šir v in t o s Du b in g ia i ' „ *^.^-M U S N IN K A I c . o B , S K i ^ _ ą ^ PABERŽE ŽASLIAI ^ ^ J < E R N A V E

PABRADE

^

k a i Sia d o r y N^ m a i Sio g a l /

Ruonis

V IE p S S Ė V \E L I Š tf S *

■

VILNIU J O A

,

m

NAUJOJI VILNIA

O i

mz

m

KALVELIAI

i T iuT% / a d i c

1 pav. 1940 m. miestų ir miestelių sklaida: 1 - miestai, 2 - miesteliai

10

t .S k IS

BENDROSIOS PASTABOS

i>

S SKAPIŠKIS | A PUMPĖNAI ¿Z Ä 1W KUPIŠKIS

\ r~ • NAUJASIS PANEMUNÖ1SK

•

J ,P A N E V £Ž Y S-^__ NAUJASIS SUBAČIUS VIEŠINTOS ntos ># Šimonys NAUJAMIESTIS^ ' TROŠKONA,

#

6

•

Dį

A w ' ^ RAGUVA " r a m yg a la \ TAUJĖNAI VGIRYS v

•TA

ZARASAI TURMANTAS ANTALIEPTE • U

o •«■* O

i UONOS

EKENAVA

lAI

> « P W^ T wlunt>i'

’d n a jK td u u d m :

Bu-tbiu)

JfCuįjuOeukoty

.T I.kO M H D

n

ji

e

*

Moc*u*ruL/>% 20 eep.ei to

306 pav. X IX a. aštuntojo dešimtmečio Kauno gubernijos žemėlapio fragmentas

241

o

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

naujos sinagogos projektas (Daugpilio miesto architektas B...?) /351/. Toks delsimas atstatyti svarbiausią miesto judėjų maldyklą turbūt liudija apie nepalankias miesto raidos sąlygas. Manyta, kad naujuose išplėsto miesto kvartaluose kūrėsi ne tiek į Zarasus atsikeliantys, kiek iš perpildytos ankstesnės teritorijos persikeliantys žmonės /352/. Juo labiau kad gyventojų skaičiaus dinamika Zara­ suose nerodo ryškesnių pokyčių. 1893 m. Zarasuose buvo 138 prekybos įstaigos, dau­ giausia smuklės ir mažos krautuvės /353/. Nuo 1892 m. veikė „Kauno bendrovės žemės ūkio reikmenims pirkti ir parduoti skyrius“ /354/. XIX a. pabaigoje minimi 2 vandens malūnai, plytinė, ligoninė, 2 mokyklos (miesto 1893 m. ją lankė 48 mokiniai - ir dviklasė žydų /355/), 9 maldyklos; į turgus suvažiuodavo Rygos, Peterburgo, Kazanės, Kijevo pirklių /356/. 1892 m. mieste buvo 51 am atininkas meistras (15 siuvėjų, 6 odininkai, 5 batsiu­ viai, po 4 skardininkus ir laikrodininkus, po 2 dažytojus, tekintojus, kepurninkus, muiladarius, modistes, po 1 kirpė­ ją, stalių, krosnininką, šaltkalvį, knygrišį, varkalį)/357/. 1893 m. surašyti 74 amatininkai m eistrai /358/. 1893 m. pam inėta miesto rotušė/359/. Tautinio atgimimo laikotarpiu (XIX a. paskutiniaisiais dešim tm ečiais) lietuviškose gubernijose plečiantis uždraustos spaudos platinimui, Zarasuose ši veikla di­ desnio masto neįgijo dėl gyventojų tautinės sudėties, o koncentravosi lietuvių apgyventos apskrities vakarų daly­ je /360/. Iš paties miesto kol kas težinomas vos vienas draudžiamą spaudą platinęs asmuo: Jonas Šakalys, iš ku­ rio 1890 m. pradžioje ir 1893 m. policija atėm ė lietuviškų knygų /361/. Zarasai šioje veikloje dažniausiai minimi kaip vieta, kurios kalėjime daugelis apskrities knygnešių atliko bausmes už draudžiamos spaudos platinimą. Už lietuvišką bei katalikišką veiklą tautinio atgimimo laiko­ tarpiu nukentėjo ir keli Zarasų parapijos kunigai: Vladas T&moševičius -1 893 m., Kazys Ginopas - 1894-1895 m., klebonai Antanas Staniulis ir Butkis -1 8 9 7 m. /362/. 1895 m. Zarasų apskrities rytų dalyje, kuriai priklausė ir miestas, sklido kalbos apie valstiečių perkėlimą į Sibi­ rą padedant valdžiai /363/; kai kas dėl to tiesiogiai krei­

pėsi į gubernijos valdybą. Aiškinantis padėtį, nustatyta, kad pagrindinę pageidaujančių išsikelti dalį sudarė rusai arba kitų tautybių stačiatikiai. Gali būti, kad persikėlimą į Sibirą paskatino ir didokas bežemių skaičius apskrityje. Daugelis jų kasmet vykdavo uždarbiauti į kitus Kauno, Vil­ niaus, Kuršo gubernijos miestus, net Rusiją. Vien 1893 m. išduotas 7471 dokumentas laikinai išvykti dirbti /364/. Nurodoma, kad 1900 m. Zarasuose buvo 60 prekybos įstaigų, kurių metinė apyvarta sudarė 229 tūkst. Rb/365/. Atrodo, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje pada­ ryti ankstyviausieji miesto vaizdai, kuriuose užfiksuota jo panoram a iš pietų pusės - nuo kapinių ties U tenosVidžių kryžkele (vėliau tai populiariausia Zarasų foto­ grafavimo vieta), kai kurie centro ir aikštės fragmentai. Nepakankamai ryškioje panoramoje matyti nedidelė­ je aukštumoje išsidėstęs miestas (307 pav.) už Zaraso ir Zarasaičio ežerus jungusio protekio, p er kurį ėjo plen­ tas ir stovėjo 4 angų medinis tiltas. Panorama būdinga daugeliui Lietuvos miestelių ir mažų miestų joje ryškėjusia vienintele dom inante - katalikų bažnyčia. Plento gatvės periferinės rytų dalies vaizdas (308 pav.) nesuda­ ro įspūdžio, kad tai būtų buvusi gyva transporto arterija, nors ji ėjo p er miesto centrą. Gatvė buvo formuojama daugiausia vienaukščių m edinių namų su juos skirian­ čiais nuo važiuojamosios juostos medžiais. Vienintelis vaizde išsiskiriantis pastatas - bažnyčia. Kiek kitaip at­ rodė aikštės ir ją formuojančių pastatų bei centro vaiz­ dai. Viename jų užfiksuota aikštės rytų šono dalis (309 pav.) su prekybos eilėmis ir tuoj už jų besitęsiančia į rytus Plento gatve; be ritmingai išsidėsčiusių ir gana glaudžiai stovėjusių vienaukščių namų frontonų, gatvės perspektyvoje matyti ir sentikių (bendratikių) cerkvė. Panašiai buvo apstatyta ir aikštė (310-311 pav.), kurios erdvę nuo važiuojamosios juostos skyrė dviejų medžių eilių „bulvaras“. Dalis pastatų aikštės pietų dalyje buvo mūriniai, 1-2 aukštų, iškilę pagal „pavyzdinius fasadus“ (tipinius projektus); jų architektūra buvo arba standar­ tinė indiferentiška (pietvakarių kampą užpildęs vienas seniausių pastatų, kurią užėmė miesto valdyba, policija, vaistinė) arba su ryškiais rusų „nacionalinio stiliaus“

307 pav Miesto panorama. X IX -X X a. sandūros nuotrauka ii autoriaus rinkinio

242

ZARASAI

308 pav. Plento gatvė. Vaizdas į centrą (vakarą pusę ). X X a. pradžios nuotrauka i i autoriaus rinkinio

309 pav. Aikštės fragmentas su Plento gatve. Vaizdas į rytą pusę. X X a. pradžios atvirukas iš autoriaus rinkinio

310 pav. Pastatai aikštės pietvakarią kampe. X X a. pradžios atvirukas iš autoriaus rinkinio

243

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

311 pav. Aikštės fragmentas. X X a. pradžios atvirukas iš autoriaus rinkinio

architektūros elementais (vienaukštis prekybinis pasta­ tas aikštės vakarų šone; 310 pav.). 1905 m. Kauno gubernijoje prasidėjus revoliuciniams įvykiams, lapkričio 8-10 d. Zarasuose vyko apskrities valstiečių mitingai ir demonstracijos /366/. Tačiau dėl demografinės būklės mieste (vyravo žydai), kur kas akty­ vesni buvo apskrities, ypač jos vakarų dalies valstiečiai /367/, reikalavę, kaip ir kitur, mokyklų reformos bei lie­ tuviškos kalbos jose įteisinimo. 1903 m. Zarasuose surašyti 6836 gyventojai, tačiau tik 59 pirkliai, t. y. gerokai mažiau negu kituose lietuviškų apskričių centruose, net buvusiame apskrities centre V idžiuose/368/. 1906-1907 m. nurodyti 6995-7037 gy­ ventojai /369/, iš jų 4552judėjai, 1422 katalikai, 465 sen­ tikiai ir 453 stačiatikiai (turėję jau 5 cerkves), 37 m aho­ m etonai, 26 evangelikai liuteronai ir kt. /370/. Veikė vandens malūnas, degtukų fabrikas, bravoras (netrukus šios abi įm onės užsidarė, nes buvo nuostolingos) /371/. Nurodoma, kad amatininkai skurdo (geriau gyveno tik keli siuvėjai); dalis gyventojų vertėsi žvejyba; kiek gyves­ nė buvo prekyba arkliais. Surašyta 19 administracijos įstaigų, 5 gydytojai, 2 felčeriai, 2 akušerės, ligoninė ir 3 vaistinės; veikė 5 mokyklos - miesto triklasė (1903 m. pertvarkyta į keturklasę; 1906 m. ją lankė 92-96 vaikai), 2 parapinės (berniukų ir mergaičių), 2 žydų (vienklasė mergaičių įsteigta 1901 m.) /372/. 1906 m. vyskupas K. C irtautas konsekravo Zarasų bažnyčią /373/. 1906 m. Zarasuose apsigyvenus gydyto­ jui Dominykui Bukontui, o kiek vėliau advokatui A nta­ nui Tumėnui, kurių pastangomis 1908 m. buvo įsteigta lietuviška biblioteka su skaitykla /374/, pagyvėjo, nepai­ sant nepalankių demografinių sąlygų, lietuvių kultūrinė veik­ la. Kaimuose ėmė kurtis lietuviškos mokyklos. 1908 m. už gimtosios lietuvių kalbos mokymą Usėnų kaime nubaus­ tas Breslaujos parapijos vikaras kun. Jonas Armalis /375/. 1907 m. išspausdinta Zarasų tikrosios būklės plano schema (312 pav.)/376/, kuri gatvių vaizdavimo požiū­ riu beveik nesiskiria nuo 1872 m. projektinio plano, ta ­

čiau joje yra kituose to paties pobūdžio dokum entuose neužfiksuotų įvairiu mastu miesto raidai reikšmingų da­ lykų. Prie Zarasų šiaurės rytų riba einančios vienpusės gatvės pažymėta apskrities dvarininkų (bajorų) vadovo būstinė. Iš to gal tiktų spręsti, jog 1872 m. plane numaty­ tas papildomų gatvių tinklas iki 1907 m. jau galėjo būti susidaręs, o šias gatves bent iš dalies formavo pastatai. Tačiau 1907 m. schemoje nėra 1888-1889 m. išplėsto­ sios miesto dalies projektiniame plane į pietus nuo upe­ lio, kuris išteka iš Zarasaičio ežero, papildomai supla­ nuotos kvartalų dalies su sklypais. Sprendžiant iš 1907 m. schemos, pagrindiniai visuo­ meniniai pastatai išsidėstė Plento gatvėje, aplink aikštę ir gretimuose kvartaluose. Plento gatvėje į U tenos pusę nuo aikštės buvo policijos būstinė, miesto mokykla, si­ nagoga, žydų mokykla ir kareivinės, į Daugpilio pusę antroji cerkvė (iškilusi po 1903 m.) /377/, dvi parapinės mokyklos, sentikių (bendratikių cerkvė). Prie aikštės stovėjo dviaukštis m iesto valdybos pastatas su vaistine, ligoninė, kalėjimas, dviaukštės privačios prekybos eilės, bažnyčia, o aikštės viduje - cerkvė ir miesto arbatinė. Užupio gatvėje prie Zarasaičio ežero buvo pirtis, Kuršo gatvėje - mokykla ir akcizo valdyba, Rygos - iždinė. So­ dų - pašto kontora. Pagrindinėmis vadintos 7 gatvės, kuriose buvo pasodin­ ti medeliai /378/. Plento gatvėje buvo abu miesto sodai. Ši gatvė, aikštė ir nedidelės Rygos bei Kuršo gatvių atkarpos į šalis nuo aikštės, o gal ir Pirties, Mokyklos (Iškalos) ir Bažnyčios gatvės buvo grįstos /379/. Aikštėje ir gatvėse stovėjo 80 žibalinių žibintų, bet jie degė retai /380/. Mieste buvo 10 maldyklų. Vyravo katalikų bažnyčia, didžiausias ir aukščiausioje vietoje stovėjęs pastatas /381/. 4 maldyklos buvo mūrinės, kitos (daugiausia žydų) - medi­ nės. Dalis kitų pastatų prie aikštės ir centre taip pat buvo mūriniai, kai kurie - dviaukščiai, stovėjo gana glaudžiai, sudalydami beveik ištisinį užstatymo frontą (ypač aikštės iytų šone). Kai kuriuose oficialiuose leidiniuose nurodom a, kad 1913 m. Zarasuose buvo 16 200 gyventojų /382/, tačiau

244

ZARASAI

312 pav. 1907 m. miesto plano schema

tai nepatikimi duomenys. Atrodo, kad tuo metu mieste gyveno 7128 žmonės /383/, o tai liudytų, jog nuo 1872 m. jis augo ribotai, nors jau garsėjo turgumi, prekymečiais, krautuvėmis. Plačiai buvo žinomos ir Zarasų arklių lenk­ tynės /384/. 1912 m. mieste įsteigtas m eno draugijos „Gabija“ sky­ riu s/385/. 1913 m. valdžiai įtarus, kad lietuviškoje bib­ liotekoje veikia slapta mokykla lietuvių dėstom ąja kal­ ba, bibliotekos vedėjas A. Tumėnas buvo nubaustas 3 mėnesiais kalėjimo /386/. 1912-1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio šta­ bo žemėlapyje (313 pav.) /387/ užfiksuotas miesto topo­ grafinis vaizdas beveik atitinka 1872 m. projektinį planą ir 1907 m. schemą, bet nuo šių dokumentų skiriasi dviem reikšmingais dalykais: jam e nėra Zarasų pietiyčių kam­ pe suplanuoto kvartalo, o sodybos pažymėtos išsitęsusios už miesto ribos palei Rygos kelią net už Zaraso ežero šiaurinio galo. Prie m iesto pavadinim o yra skaičius „329“, fiksavęs tuo metu buvusius kiemus (šeimas). Pa­ lyginus su ankstesniais duomenimis, atrodo, kad šis skai­ čius gerokai mažesnis už faktiškąjį, nes dar 1877 m. mies­

245

te nurodyta buvus 366 kiemus, o 1886-1890 m. vien žydų 363 šeimas. 1914 m. vasarą prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo nelaimės į Zarasus atėjo gerokai vėliau negu į daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Tik 1915 m. rugsėjo-spalio mėnesiais Vokietijos kariuom enė užėmė didžiąją Z ara­ sų apskrities dalį; fronto linija tarp šio miesto ir Daugpi­ lio bei Breslaujos stabilizavosi iki 1917 m. rugsėjo /388/, kai vokiečiai dar paėm ė Rygą ir buvusios Kuršo guberni­ jos dalį į šiaurę ir rytus nuo jos /389/. Prieš pasitraukiant rusų kariuomenei iš Zarasų, dalis gyventojų - visų pirma apskrities įstaigų valdininkai bei nemažai stačiatikių buvo evakuota arba patys išvyko į Rusiją. Nurodoma, kad vokiečiai miestą užėmė tik po atkak­ lių kautynių („čia ilgą laiką ėjo Didžiojo karo rusų vokie­ čių kovos“), nes rusų kariuomenė, pasinaudojusi palan­ kiomis gynybai gamtos sąlygomis ir sudeginusi tiltą per Zaraso ir Zarasaičio ežerų protekį, gana ilgai sugebėjo mieste išsilaikyti/390/. Vokiečiams apšaudant Zarasuo­ se įsitvirtinusius rusų dalinius, buvę sugriauta arba sude­ ginta 216 pastatų, iždinė, teismas, prekybos eilės, karei-

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

313 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas

vinės /391/. Nurodom a, kad nukentėjo apie 20% visų nam ų ir visuomeninių pastatų iš 850 buvusių /392/, „miestas labai nukentėjo“ /393/. Tkčiau pateikiami Pirmojo pasaulinio karo įvykiai ir frontui einant patirti Zarasų nuostoliai atrodo gerokai abejotini, nes neatsispindi Vokietijos kariuomenės karo fotografų ir vokiečių dailininkų užfiksuotuose 1915— 1917 m. miesto vaizduose: panoram ose (314-316 pav.) /394/ ir centro fragmentuose (317-321 pav.) /395/. Ne­ matyti nė vieno sudegusio ar sugriauto pastato, vadinasi, arba jie nepateko į vaizdus (nors vokiečiai dažniausiai

akcentavo kaip tik sunaikintų miestų ar gyvenviečių frag­ mentus), arba buvo už vaizduojamos teritorijos ribų. Iš pateiktų vaizdų galima spręsti, kad iš 1836-1837 m. Zarasų projektiniame plane numatytų (o 1872 m. - p a­ kartotų) pagrindinių miesto kompozicijos sprendinių bu­ vo pavykę įgyvendinti tik tuos, kurie formavo Zarasų pla­ ną, t. y. sudarė vėduoklės tipo gatvių tinklą. Tačiau nepavyko sukurti projektiniame plane numatytos formos aikštės, juo lab iau -jo s erdvinės kompozicijos: aikštėje vis dar stovėjo keliasdešimt medinių krautuvėlių („bala­ ganų“), kurios sudarė dvi grupes, išsidėsčiusias į šiaurę ir

314 pav. Miesto panorama iš pietą pusės (nuo aukštumos ties Zaraso ir Zarasaičio sąsmauka). 1915-1916 m. atvirukas iš R. Juknevičiaus rinkinio

246

ZARASAI

Ä

rf/exandrowsk

315 pav. Miesto panorama iš šiaurės pusės - nuo Zaraso ežero kranto. 1915-1916 m. atvirukas iš R. Juknevičiaus rinkinio

S t a d t Im b e s e tz te n G e b ie t In R usslan d .

316 pav. Panoramos iš šiaurės pusės fragmentas - centrinė miesto dalis. 1915-1916 m. atvirukas iš autoriaus rinkinio

317 pav. Miesto dalies su bažnyčia vaizdas iš pietų pusės. Vokiečių dalininko Jurgio Franco (G. Frantz) 1917 m. piešinys

247

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

318 pav. Aikštės ir miesto šiaurės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1915-1916 m. atvirukas iš R. Juknevičiaus rinkinio

319 pav. Aikštės fragmentas. Vaizdas iš šiaurės rytų pusės. 1915-1916 m. atvirukas iš R. Juknevičiaus rinkinio

320 pav. Aikštės vakarų dalis. 1915-1919 m. nuotrauka. Joje matyti siaurojo geležinkelio bėgiai ir garvežys

248

ZARASAI

321 pav. Vokiečių karo ligoninė. 1915-1916 m . atvirukas ii R. Juknevičiaus rinkinio

šiaurės vakarus nuo cerkvės. Tki buvo maži mediniai vienaukščiai trobesiai su aikštės erdvėje ryškėjusiu dvišlaičių stogų ritmu. Vienaukščiai mediniai namai dau­ giausia stovėjo ir aikštės šonuose; tik vienas kitas buvo mūrinis, gana standartinės architektūros. C entre vyrau­ jan t vienaukščiams pastatams, labiau ryškėjo cerkvė stačiakampiame ir medžiais perimetru apsodintame šven­ toriuje, juo labiau - išsiskiriančių gabaritų dvibokštė ka­ talikų bažnyčia. Nepalankiomis ūkinei veiklai sąlygomis vokiečių oku­ pacijos metais bei sumažėjus gyventojų, taigi ir prekybi­ ninkų, Zarasų raidos galimybės pablogėjo. Juoba jog Kauno-Peterburgo plentas, esant fronto linijai, užsibai­ gė Zarasuose, t. y. tapo „aklagatviu“ ir prarado ankstesnę tranzitinę reikšmę. Padidėjo geležinkelio poveikis, nes išsiplėtė siaurojo geležinkelio linijų, kurias vokiečiai nu­ tiesė okupuotoje teritorijoje, tinklas. Nurodoma, kad tuo metu buvo nutiesta Dūkšto-D rujos linija /396/, tačiau nepaminėta, kad iš Juodbrastės p er Zarasus į Eglainę nuvestas 60 cm pločio siaurasis geležinkelis. Į miestą traukinys įvažiuodavo iš Petruniškių pusės; „palei plen­ tą jis pravažiuodavo apie 150 m etrų ir kirsdavo Nikajos upę. Šalia plento tilto, dešinėje, buvo pastatytas atskiras medinis, apie 30 m etrų ilgio tiltas ... ir p er jį nutiesti b ėg iai... palei plentą jie „ėjo apie 150 m etų. Perkirtęs plentą, pravažiavęs medinį tiltą traukinys „toliau riedėjo p er daržus, sodus ir net kiemus, kirsdamas Pirties, Pa­ kalnės ir kitas gatves, išvažiuodavo į ... m iesto laukus. Viena siauruko šaka vedė į Lankesos dvarą, o kita - į Sarokiškio vienkiem į... Šiaulių ir Vilniaus gatvių san­ kryžoje nuo pagrindinės bėgių šakos buvo nutiestos dvi atsarginės: viena... ėjo dešine Šiaulių gatvės puse iki Da­ riaus ir Girėno gatvės, o kita, kirtusi Vilniaus gatvę ėjo į privačių asmenų daržus“ /397/. Miestiečiai geležinkeliu buvo nepatenkinti, nes mal­ komis kūrenam i garvežiai važiuodami žarstė žiežirbas,

nuo kurių užsidegė ne vienas šiaudais dengto nam o sto­ g a s/398/. Miesto ūkinės raidos sąlygas blogino ir okupuoto krašto plėšimas, apylinkės valstiečių derliaus ir gyvulių rekvizi­ cijos, prievartinis darbas, gausybė suvaržymų. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos ne­ priklausomybę Zarasuose d ar stovėjo demoralizuotos vokiečių kariuomenės dalys. Nepaisant nepalankių sąly­ gų, 1918 m. lapkričio 13 d. išleidus centrinės valdžios atsišaukimą, raginantį sudaryti vietos valdžios organus, m ieste pradėtas kurti apskrities komitetas, o 1918 m. rudenį D. Bukonto ir A. Tumėno iniciatyva įsteigta pro­ gimnazija /399/. Tkčiau dėl sudėtingos politinės situaci­ jos, apskrityje susikryžiavus bolševikų, lenkų bei latvių interesams, atkuriamasis darbas vyko labai lėtai. Juoba kad „vykdydama Sovietų R usijos... p lan ą..., Raudono­ sios armijos vadovybė“ 1918 m. gruodžio 12 d. įsakė Psko­ vo (vėliau Lietuvių) divizijai iš Daugpilio žygiuoti į Vil­ nių /400/. 1918 m. gruodį Zarasuose buvo suburta vietinių bolševikų kuopelė, paskelbusi sovietų valdžią; išvaikius besikuriantį lietuvišką apskrities komitetą, buvo sufor­ m uotas revkomas, milicija, teism as/401/. 1919 m. kovo 20 d. išrinkta bolševikinė apskrities taryba; 1919 m. ge­ gužės 1 d. mieste įvykusiame mitinge kalbėjo V. Kapsu­ kas /402/. Sąlygos sovietų valdžiai apskrityje (ypač jos šiaurės rytų dalyje) suformuoti buvo palankios, nes tą Lietuvos pakraštį kontroliavo Raudonoji armija, o ne­ mažą gyventojų dalį sudarė rusai bei žydai. 1919 m. Zarasuose siautė dėmėtosios šiltinės epide­ mija, per kurią, kaip nurodoma, mirė nemažai iš Rusijos sugrįžusių žmonių (ypač žydų) /403/, taip pat užsikrėtę nuo gydomų ligonių tuo metu jau atkurtoje ligoninėje (veikė privačiame name) medikai - D. Bukontas, J. Mer­ kys, kelios slaugės /404/. 1919 m. kovą Lietuvos kariuomenė, kai kur padedama ir vokiečių, ėmė stumti Raudonąją armiją iš Šiaulių, Rad-

249

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

viliškio, Pasvalio į rytus. 1919 m. birželį lietuvių daliniai užėmė pozicijas Salako-D usetų-Subatos linijoje, o lie­ pos 6-11 d. pirm ą kartą pabandė išvyti bolševikus už Dauguvos/405/. Puolimui nepavykus, jis buvo sėkmin­ gai pakartotas rugpjūtį; iki 25 d. raudonarmiečiai ir vie­ tinės sovietų valdžios pareigūnai buvo priversti palikti Zarasų miestą ir apskritį, taigi ir Lietuvos teritoriją: „sta­ bilizavosi pozicinis karas“. 1920 m. sausio 5 d. latviai su lenkais užėmė Daugpilį ir „Lietuvos kariuomenė fronto su R. armija nebeturėjo“ /406/.

Daugiausia prie bolševikų išvarymo iš Zarasų apskri­ ties prisidėjo I-sis pėstininkų pulkas ir I V-oji artilerijos baterija /407/. 1919 m. rugsėjo 1 d. Zarasuose buvo įkur­ ta apskrities ir miesto „II rūšies“ kom endantūra (vadas karininkas J. Balčiūnas) /408/, palaikiusi apskrityje tvar­ ką. 1920 m. kom endanto kpt. B. Zaleskio iniciatyva iš vidurinės mokyklos moksleivių buvo suformuotas šaulių būrys, sėkmingai pasirodęs kovose su lenkais. 1920 m. sausio 20 d. Zarasuose apsistojo VIII pėstininkų pulko štabas, o pats pulkas „užėmė demarkacijos liniją Turman­ to geležinkelio stoties apylinkėse“ /409/. 1920 m. liepos 14 d. - rugpjūčio 11d. mieste stovėjo II pėstininkų divi­ zijos štabas. 1920 m. vasarą atstatytas Zarasų-J uodbrastės siaurojo geležinkelio ruožas /410/. Pasibaigus kovoms už nepriklausomybę, Zarasuose prasidėjo atkuriamasis darbas. Nors pagal 1919 m. lie­ pos 26 d. paskelbtą sienų ir jų centrų įstatymą Zarasų apskritis nenumatyta, nes tuo metu buvo užimta Raudo­ nosios armijos /411/, tačiau 1920 m. pabaigoje ji jau funk­ cionavo. 1919 m. rugsėjį atkurta progimnazija, kurią bolševikai buvo pavadinę „A ntro laipsnio mokykla“; 1919 m. spalio 20 d. joje veikė 3 klasės/412/. Suformuo­ tas Šaulių organizacijos skyrius, įsikūrė pavasarininkų organizacijos skyrius/413/. 1919 m. miestas pavadintas Ežerėnais. Zarasai tuo metu buvo sunykę, gyventojų likę vos treč­ dalis, palyginus su prieškariu (1920 m. - apie 2300, 1921 m. - „nebuvo nė 2500“) /414/, prekyba smukusi, o miestui atsidūrus valstybės pakraštyje prie Latvijos ir Len­ kijos sienų, jis liko be aiškesnės perspektyvos atgyti. Ne­ paisant to, apskrities centro statusas sudarė minimalias raidos prielaidas. 1920 m. visuomenės iniciatyva buvo įkurta švietimo kultūros draugija „Akstinas“, pradėtas leisti to paties pavadinimo laikraštis /415/. 1920 m. gy­ dytojo J. Buzelio iniciatyva iš Agluonos į Zarasus atkelta ligoninė /416/. Trečiojo dešimtmečio pradžioje aukštumoje į pietus nuo ežerų sąsmaukos plytėjusiose katalikų kapinėse pa­ statytas paminklas (lauko akm enų obeliskas) 1919— 1920 m. nepriklausomybės kovose su lenkais žuvusiems Lietuvos kariams (322-323 pav.). Iki 1923 m., sugrįžus didesnei daliai pabėgėlių iš Rusi­ jos, mieste šiek tiek pagausėjo gyventojų: 794 sodybose surašytas 3501 asmuo, be to, Zarasų teritorijoje dar buvo Juodolaukių, Sosnaukos ir Žerdališkių kaimavietės, keli viensėdžiai, Petruniškės priemiestis - 58 kaimai su 284 gyventojais /417/, taigi iš viso 3785 žmonės. Pirmaisiais nepriklausomybės metais siaurasis geležin­ kelis Zarasuose dar veikė. Traukinys kartais pravažiuoda­ vo. O 1924 m. buvo išardyti bėgiai ir nugriautas medinis tiltas per Nikajos upelį. Tiltas per ežerų sąsmauką išliko ilgiau. 1924 m. mieste rinkosi turgus 2 kartus per savaitę antradieniais ir penktadieniais, o apie prekymečius neužsi­ menama /418/; prekybos apyvarta buvo menka. Dėl to kai kurie prekybininkai išsikėlė. Nesant geležinkelio, nešiku rė pramonė, todėl miesto augimo galimybės buvo ribotos /419/. Nepaisant sugriovimų, susidarė butų perteklius, nau­ jų namų statyba beveik nevyko, daugiausia buvo remon­

322 pav. Paminklas 1919-1920 m. žuvusiems Lietuvos kariams. Apie 1930 m. J. Skrinsko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

i

323 pav. Paminklas 1919-1920 m. žuvusiems Lietuvos kariams. 1930 m. rugpjūčio 8 d. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

250

ZARASAI

tuojami seni pastatai/420/. Apibūdinant Zarasų raidą pir­ mąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, konstatuota, kad „pasaulinio karo žaizdas“ miestas d a r... gydo... nepajė­ gia atsistatyti ir pasipuošti prieškariniu mastu. A tkirtus... Petrapilį, Zarasai nustojo tarpininko funkcijų ir skursta kaip mažo rajono centras... tėra vienintelis Lietuvos mies­ tas, kuriame nebuvo ir nėra butų krizės“ /421/ (panašioje būklėje iš tikrųjų buvo ir Žagarė). Todėl Zarasų nereikėjo planuoti: negausios statybos vyko prie esamų gatvių ir turbūt d ar tuščiuose ar kare sudegusių namų sklypuose. Apie 1925 m. tebuvo per­ braižytas 1885 m. patvirtintasis 1872 m. išplėsto miesto naujosios teritorijos detalizuotas planas (324 pav.) ir su­ daryta miesto gatvių schema /422/. Iš to, matyt, reikėtų spręsti, kad anuo metu suplanuotas Zarasų išplėtimas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo įgyvendintas tik iš dalies. Atrodo, kad esant tokiai miesto būklei, jo vaizdas nuo 1915 iki 1925 m. visai arba beveik visai nepasikeitė, ne­ bent būtų turėję poveikio nepriklausomybės kovų metu patirti nuostoliai, apie kuriuos duom enų nėra. Panora­ moje teberyškėjo vienintelė dominantė - katalikų bažny­ čia (325 pav.) /423/, nem ažą aikštės dalį vis dar užėmė m edinės žydų krautuvėlės (326-329 pav.), tarp kurių stovėjo ir keli kitos paskirties rusų medinei architektūrai būdingi pastatai (330-331 pav.).

1922 m. surem ontuota po karo apleista bendratikių (sentikių) cerkvė, kuri paversta moksleivių bažnyčia, jai suteiktas Šv. Juozapo titulas /424/. N uo 1923 m. Z arasuose veikė valstybinės bibliote­ kos skyrius /425/, o m iestui galėjo buvo tiekiam a Nikajos malūne gaminama elektra /426/. 1924 m. sureng­ ta pirm oji apskrities žem ės ūkio paroda, 1926 m. antroji /427/. 1925 m. progim nazija pertvarkyta į vi­ du rin ę m okyklą, prie jos veikė m okytojų kursai, ku­ riuos panaikinus, atidaryta 5 klasė; 1927 m. mokykla pavadinta A ukštesniąja kom ercine mokykla /428/. 1926 m. pradėtas leisti savaitraštis „Žiem ių Lietuva“ (red. Juozas Čepėnas; išėjo 4 num eriai) /429/. 1928 m. pradėjo veikti M. Valančiaus liaudies universitetas (va­ dovavo kun. J. Steponavičius). N uo 1925 m. m ieste buvo ir bolševikų pogrindinės organizacijos (porajonio) komitetas. 1928 m. (ne 1932 m .) buvo pertvarkytas plento baig­ čiai 1845 m. pastatytas paminklas, ant kurio, pašalinus ankstesnius užrašus, pritvirtinta Vytis ir 2 naujos plokštės su užrašais („1918 - vasario 16 -1 9 2 8 “ ir lietuvių karių, žuvusių kovose už nepriklausomybę Zarasų krašte, p a­ vardės) /430/. Sprendžiant iš kiek vėlesnės nuotraukos (332 pav.), tuo metu pakeistas paminklo aptvėrimas bei laiptai; visa tai padaryta iš skaldytų lauko akmenų.

E Ž E R E ĮU U ,

324 pav. 1925 m. miesto dalies pagal I№ -1 8 8 S m. projektinį planą . kvartalų sutvarkymo planas-

251

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

325 pav. Miesto panorama. 1920-1925 m. nuotrauka

326 pav. Miesto ir jo centro šiaurės dalis. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. Apie 1925 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

327 pav. Miesto ir jo centro vakarų dalis. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. Apie 1925 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

252

ZARASAI

328 pav. Centro ir aikštės vakarų dalis. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. Apie 1925 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

329 pav. Aikštės pietų dalies bendras vaizdas iš šiaurės pusės. Apie 1925 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

330-331 pav. Pastatas aikštėje. Apie 1925 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

253

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

332 pav. Plento baigties (Nepriklausomybės) paminklas. Apie 1930 m. M. Katinaitės nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1928 m. Zarasuose buvo 17 gatvių 11,5 km ilgio (grįs­ t ų - 2 ,3 km arba apie 20% )/431/. Iki 1928 m. atstatyti 85 mediniai namai iš sudegusių per karą ir pokario me­ tais (tokių buvo 10) /432/. 1929 m. pakeistas miesto pavadinimas iš Ežerėnų į Z arasus/433/. Gatvės pradė­ tos intensyviau tvarkyti: remontuojamas grindinys, klo­ jam i betono plytelių šaligatviai. Viena iš anksčiausiai 1930 m. - sutvarkytų gatvių buvo D. Bukonto (333335 pav.) /434/. Darbai pradėti 1930 m. sausio mėnesį Z arasų apskrities viršininkui išleidus „privalomą įsa­ kymą, kuriuo Viešosios aikštės, Vytauto, Šiaulių ir Bu­ kanto gatvių namų savininkam s įsakoma iki rugsėjo m ėn. 1 d. padaryti cem entinius tro tu a ru s... 1,5 m etro platum o“ /435/. K onstatuota, kad iki tol „Zarasuose jokių trotuarų (net m edinių) nebuvo“ /436/. 1929 m. mieste susikūrė pasienio policininkų pučia­ mųjų instrumentų orkestras (vadovas A. Petkevičius), bu­ vo šaulių bei jaunalietuvių chorai. 1926-1929 m. veikė Gedimino sporto klubas (vadovas mokytojas M. Klusys). 1930 m. uždarytas „Inteligentų klubas“, atidarytas „Ąžuo­ las“ /437/. 1929 m. įvyko trečioji apskrities žemės ūkio paroda. 1930 m. išgarsėjo Zarasų m oterų kalėjimas, iš kurio pabėgo čia kalintos komunistės. 1930 m. įsteigta žiemos žemės ūkio mokykla /438/. 1930 m. D. Bukonto gatvėje į pietus nuo centro pradėtas statyti komercinės mokyklos dviaukštis mūrinis pastatas (projektavo kaunietis inž. J. Salenekas) /439/. Mokyklos kertinis akmuo pašventintas 1930 m. gegužės 11 d.; pa­ statas baigtas 1931 m. rugpjūčio 1 d. /440/ (statyba atsiė­ jo 346 tūkst. Lt). Mokykla buvo klasicistinių proporcijų su itin išryškinta centrine dalimi, kurioje dominavo 4-ios didžiojo orderio kolonos (336 pav.). Stambus vientiso tūrio pastatas turėjo didelę reikšmę ne tik D. Bukonto gatvės vaizdui, bet ir miesto pietinei daliai bei viso miesto panoramai iš pietų pusės (337-340 pav.). Nors buvo mažesnio tūrio, bet atsi­ dūręs arčiau už bažnyčią, stebint Zarasus nuo kapinių, pa­

statas tapo ne mažiau reikšmingu miesto vaizdo elemen­ tu, nors ir suardė ankstesnę kompozicinę panoramos vie­ novę. 1931 m. Zarasuose pastatyta privati (Andziulienės) elektros stotis, gatvėse iškilo „elektros stulpai ir baigia­ mos tiesti vielos“ /441/, baigiama „didelė pieninė“, kuri „vasarą pradės dirbti“ /442/; priimtas nutarimas pastaty­ ti šaulių namus, kurių „pamatas parengtas ir visi akme­ nys jau suvežti. Statyba palikta 1932 metams“ /443/. 1929 m. pakeitus statybos įstatus, Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimavietėse im ta griauti blogos būklės ir vaizdo pastatus /444/. 1931 m. šie darbai pradėti ir Zarasuose. Iki 1939 m. nugriauta p er 60 įvairios paskir­ ties pastatų ar jų dalių aikštėje, Dariaus-Girėno, Šiaulių, Bajorų, E. Pliateraitės, Vilniaus, Malūno, Ukmergės, Bi­ rutės, Vytauto, K. Būgos, Smėlynės, Žaliosios, Palaukės ir kitose gatvėse /445/. 1931-1932 m. nugriauta dalis m enkų medinių „balaganų“ (krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvių) aikštėje (341-343 pav.), tarp jų D. Daškevi­ čiaus „fotoateljė“, o tai išplėtė aikštės erdvę, padidino jos kompozicinį poveikį m iesto centre. Jei prieš nugriau­ nant vieną grupę „balaganų“ aikštės erdvė labiau ryškėjo tik į rytus nuo cerkvės (344-345 pav.), tai po toji atgijo ir vakarų dalyje (346-347 pav.) /446/. Nugriovus kai ku­ riuos medinius vienaukščius pastatus aikštės vakarų šone (348 pav.) /447/, jų vietoje iškilo dviaukščiai m ūro pasta­ tai (347 pav.). Kai atsirado kitų pastatų griovimo grės­ mė, juos savininkai suremontavo ir tai pagerino aikštės vaizdą, ypač po to, kai buvo sutvarkytas jos grindinys. 1932 m. baigta grįsti visa plento per miestą trasa, gatvėse įrengtas apšvietimas /448/. 1932 m. pirm ajam e Lietuvos m iestų burm istrų su­ važiavime Zarasų burmistras padarė pranešimą, pagal kurį, atsakant į iš anksto pateiktus klausimus, galima spręsti apie to meto, o gal ir kiek ankstesnę miesto būk­ lę /449/. K onstatuota, kad Zarasų planas patvirtintas 1872 m. ir „miestas už jo ribų neišėjo“. Su priemies-

254

ZARASAI

333 pav. D. Bukonto gatvės pietų dalis. Vaizdas iš šiaurės pusės. 1928-1930 m. nuotrauka.

334 pav. D. Bukonto gatvės atkarpa aikštės prieigose. Vaizdas iš pietų pusės. Apie 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

335 pav. D. Bukonto gatvės atkarpa aikštės prieigose. Vaizdas iš aikštės. Apie 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

255

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

337 pav. D. Bukonto gatvės vaizdas. 1931 m. M. Botviniko nuotrauka iŠ autoriaus rinkinio

338 pav. Miesto pietų dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1931 m. M. Botviniko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

256

ZARASAI

339-340 pav. Miesto panorama iš pietų pusės. 1931 m. D. Daškevičiaus nuotraukos iš autoriaus rinkinio

čiais jis užėm ė 134,34 ha (iš jų Šaltupės, Pelruniškio ir Margaberžio priemiesčiai - 38,85 ha). Pramonės ir „mū­ ro “ kvartalų, kanalizacijos tinklų m ieste nebuvo. Iš 18 gatvių (12 km ilgio) visos ar iš dalies grįstų buvo 8 (3,5 km), septyniose svarbiausiose gatvėse buvę įrengti be­ toniniai šaligatviai, pastatyta 60 šviestuvų. 3 ha ploto turgaus aikštė taip pat buvo grįsta, bet vis dar „užstatyta įvairiomis krautuvėlėm is ir būdelėm is, kurios gadina vaizdą“. Buvęs parengtas projektas visas krautuvėles nu­ kelti, o 1933 m. pastatyti m ūrines krautuves (turgaus halę). Mieste surašyti tik 26 m ūro pastatai, veikė 2 pri­ vačios pirtys, skerdykla, 2 pradinės mokyklos, bibliote­ ka. Žiem ą būdavo iki 100 bedarbių. 1932 m. Zarasuose vasarojo 100 žmonių, m iestą aplankė iki 200 ekskur­

santų. 1931-1932 m. veikė 29 didesnės krautuvės ir keliasdešimt mažų /450/. 1932 m. Zarasams suteiktos antros eilės miesto /451/, kurortinio miesto ir vasarvietės teisės /452/. 1932-1934 m. m okytojo S. Jauniškio iniciatyva įkurtas m uziejus /453/. Nuo 1932 m. dirbo Rozcno spaustuvė, buvo leidžia­ mas (iki 1940 m.) „Zarasų krašto“ savaitraštis (redakto­ rius mokyt. Alfonsas Matiukas) /454/. Mieste veikė kino teatras, keliolikos visuomeninių religinių ir tautinių orga­ nizacijų skyriai, 2 vaistinės (valstybinė ir privati - Vintelerio), elektros elem entų gamykla, lentpjūvė, 2 malūnai, muitinė, ligoninė, 3 pradinės mokyklos (lietuvių, žydų, lenkų) /455/, apskrities administracijos įstaigos. Tik nuo 1933 m. Zarasų bažnyčioje pamaldos buvo laikomos lie-

257

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1934 m. Panevėžio vyskupijos kurija „pardavė“ apskri­ ties savivaldybei menkai naudotą Šv. Juozapo bažnyčią (ankstesnę sentikių arba bendratikių cerkvę), kuri tais pačiais metais nugriauta, o jos sklype numatyta pastatyti 120 lovų apskrities ligoninę /459/. Projektas parengtas 1933 m., kaip ir dviejų prekybos halių; 1935 m. sudary­ tas pašto projektas /460/. 1935 m. ligoninė jau buvo statoma /461/, pradėtas ir paštas, kurį buvo numatyta baigti 1936 m. /462/, paskelb­ tas konkursas nuomoti krautuves naujoje miesto halėje /463/. Pastatas iškilo aikštės šiaurės šone; perkėlus į jį dalį m edinių krautuvėlių iš aikštės, jos turėjo būti nu­ griautos. 1935 m. miesto verslininkas Pačėbutas miesto sode num atė pastatyti „didelį, dviejų aukštų paviljoną, kur vasarotojai karštomis dienomis galės atvėsti“ /464/. Apskrities savivaldybė pradėjo naujos dviaukštės mūri­ nės mokyklos statybą; joje tikėtasi „įvesti“ 5 ir 6 skyrius ir padidinti besimokančių vaikų skaičių (iki 400 arba 10 komplektų) /465/. 1935 m. „vieną iš gražiausių Zarasuose... Kauno gatvę miesto taryba nutarė pavadinti... K. Būgos vardu /466/. 1935 m. balandį „Zarasuose įvyko didelis gaisras. Iš vidaus užsidegė sinagoga, esanti Pakalnės gatvėje. Ugnis bem atant persim etė ant gretimų namų ir, kol gaisrinin-

341-343 pav. Aikštėje stovėję „balaganai". 1932 m. nuotraukos iš autoriaus rinkinio

tuvių kalba /456/. 1933 m. mieste nurodyta buvus 4847 gyventojus /457/ (kitais duomenimis 1935 m. - 4059). 1933 m. viena pagrindinių miesto gatvių pavadinta trans­ atlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno var­ du, o 1934 m. komercinė mokykla - K. Būgos vardu /458/. 1934 m. įsteigtas jachtklubas.

^44 pav. Bendras aikštės vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1931-1932 m. nuotrauka iš R. Juknevičiaus rinkinio

258

ZARASAI

345 pav. Aikštės vakarų dalies vaizdas. 1928-1929 m. nuotrauka iš autoriaus rinkimo

346 pav. Aikštės šiaurės vakarų dalis. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1938 m. nuotrauka

347 pav. Aikštės vakarų dalies fragmentas. Vaizdas iš cerkvės varpinės. Apie 1932-1935 m. nuotrauka

259

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

348 pav. Centro vakarų dalies bendras vaizdas. 1932 m. nuotrauka

Palaukės (išorinė - ėjusi 1872 m. suplanuoto miesto pe­ rim etru) bei Dariaus ir G irėno /468/. Konstatuota, kad „negrįstų gatvių kaskart mažėja. Gatves apšviečia 70 švies­ tuvų“. Mieste gyvena p er „5000 žmonių. Tačiau ... šis skaičius atrodo abejotinu“, nes „gyventojai nėra taip uo­ liai registruojami“ ...jų „turėtų būti p e r6000...“ /469/. 1932 m. vasarvietės ir kurortinio miesto statusas pa­ skatino miestą sparčiau tvarkytis, kurti jam e atitinkamą infrastruktūrą. T\io klausimu ne kartą spaudoje rašyta. Koastatavus, kad „Zarasai dėl nepaprastai gražios ir įspū­ dingos ... gamtos ja u ... seniai yra mėgiama vasarotojų ir turistų lankymosi vieta“, pažymėta, kad atidarius kuror­ tą, jo „užuomazga y ra... prie Ąsytės... ežero pastatyta Za­ rasų aps. savivaldybės vila“ /470/ (349 pav.). Šalia 1935 m.

kai spėjo atvykti, namai jau skendėjo liepsnose... Inten­ syvus gaisro gesinimas truko nuo 2 iki 7-tos valandos vakaro. Iki pam atų sudegė sinagoga, šeši... namai (Z. Levito, K. Pitclio, U. Tregerio, EI. Šumano) ir šeši tvartai bei šiaip sandėliai... K. Pitelio dirbtuvė. Mieste plačiai kalbama ir net daugelis žydų to neneigia, kad gais­ ras sinagogoje kilęs iš žvakės. Esu, ta žvakė parkritusi ir užsidegusi knyga. Bet, kadangi tą dieną žydams tikyba neleidžianti gesinti, tai jie ir negesinę. Tik vėliau, kada pradėjo stogas pleškėti, jie susigriebę, bet jau buvę per vėlu“ /467/. Nuo 1932 iki 1935 m. m iestas nesiplėtė. Jam e buvo tiek pat - 1 8 - gatvių, tačiau iš 12 km jau 5,5 km grįstų. Ilgiausia buvo Vilniaus gatvė (1,5 km), po to M alūno,

349 pav. Vila. 1937 m. nuotrauka i i autoriaus rinkinio

260

ZARASAI

menkai prižiūrima ir apleista, „Miesto taryba nutarė nu­ griauti, o stačiatikiams padėti pasistatyti m ūrinę cerkvę Būgos g. Nr. 32“. Nurodoma, kad netrukus savivaldybė nupirko ir nugriovė senąjį pastatą, o stačiatikiai pasista­ tydino naują nurodytoje vietoje /480/. N ėra žinių, kada pastatas nugriautas, tačiau 1930 m. miesto panoramoje iš Zaraso ežero salos jis d ar aiškiai matomas (351 pav.), o 1939 m. - jo ja u nėra (352 pav.). 1937 m. baigta statyti ligoninė /481/, taip pat - dar D. Bukonto nupirktam e sklype už visuomenės lėšas Šaulių namai su sale /482/. 1937 m. surengta apskrities žemės ūkio paroda. 1938 m. Zarasų miesto savivaldybė užsakė skulptoriui Vincui Grybui „sukurti ir pastatyti paminklą Dr. Bu­ kontui“, kuris turėjo iškilti aikštės viduryje maždaug bu­ vusios cerkvės vietoje /483/. Tačiau iki sovietų okupaci­ jos 1940 m. vasarą spėta pastatyti (1939 m.) tik pjedestalą, o sk u lp tū ro s ir bareljefo su žm onių kom pozicija V. Grybas nebaigė. 1938 m. parengtas autobusų stoties projektas/484/, tačiau statyba nepradėta. 1939 m. Zarasų vasarvietėje jau stovėjo 7 privačios vi­ los ir keli viešbučiai; netoliese buvo pastatytas 26 m tram-

iškilusios pirmosios vilos netrukus atsirado dar trys, pa­ reiškė pageidavimą vilas statyti privatūs asmenys /471/. Aplink vilas buvo pasodinta 33 000 medelių, kurie turėjo sudaryti „naująjį miesto parką“ /472/. Į vasarvietę 1935 m. pradėtas vesti 2 km ilgio kelias, jo trasoje p er Nikajos upelį nutiestas tiltas/473/; šalia vilų įrengtas pliažas, o į ežerą nuo kranto pastatytas tiltas. Kuriant vasarvietę, intensyviau tvarkytas ir miestas. 1935 m. sutvarkyti abu miesto sodai, viename jų pastaty­ ta vasaros svetainė /474/. 1935 m. „baigtos grįsti Dariaus ir Girėno, Bažnyčios, įpusėta ... Kauno gatvė“ /475/. Pradėti naikinti abipus gatvių buvę atviri grioviai, tveria­ mos naujos tvoros /476/. 1935 m. komercijos mokykla pertvarkyta į gimnaziją /477/, 1936 m. baigta statyti antroji turgaus halė „Viešojo­ je aikštėje“ /478/, į kurią perkeltos, likvidavus nedidelį kvartalą šalia cerkvės, ten buvusios krautuvėlės; tačiau konstatuota, kad „naujajame pastate drėgna, genda pre­ kės“ /479/. 1936 m. sausio 17 d. an t Zaraso ežero įvyko arklių lenktynės. 1936 m. Zarasuose ir apylinkėje telikus 45 stačiatikių šeimoms, aikštėje stovėjusią cerkvę (350 pav.), kuri buvo

350 pav. Stačiatikių cerkvė. 1932 m. nuotrauka ii autoriaus rinkinio

351 pav. Miesto panorama iŠ Zaraso ežero salos. 1930 m. nuotrauka i i autoriaus rinkinio

261

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

352 pav. Miesto panorama iš Zaraso ežero salos. 1939 m . nuotrauka iš autoriaus rinkinio

plinas šuoliams su slidėmis /485/ (353-354 pav.). Nors dėl netinkam os konstrukcijos tram plino naudoti pagal paskirtį nebuvo galima, statinys tapo vasarotojų atrakci­ jos objektu. Iki 1939 m. vasarvietėje išplėstas parkas (iki 30 ha), nuo 1937 m. pradėta rengti slidininkų stovykla, vandens šventės, pastatyti vandens atrakcionai /486/. Vi­ sa tai padidino Zarasų vasarvietės ir kurortinio miesto reikšmę, pagerino apskrities centro raidos galimybes. 1939 m. Zarasuose iškilo m ūrinė 10 kom plektų mo­ kykla, išplėsta elektrinė /487/, tačiau stačiatikių cerkvė nebuvo baigta. 1939 m. aprašant Zarasų aktualijas, konstatuota didelė pažanga (net pagrindinė gatvė pergrindžiama tašytais ak­ menimis), tačiau pam inėti ir trūkumai: mieste nebuvo viešbučio, o perplanuota vasarvietė sustabdė privačių vi­ lų joje statybą; akcentuota būtinybė gerinti krašto komu­ nikacinę sistemą /488/. Nors ketvirtąjį dešimtmetį Zarasuose nemažai nugriau­ ta menkaverčių statinių, iškilo kapitalinių visuomeninių objektų, buvo sutvarkytos gatvės, tačiau visa tai nevieno­ du mastu pakeitė miesto vaizdą. Mažiausiai pasikeitė miesto panoram a iš pietų ir rytų pusės (355-356 pav.) ir jo pakraščiai, ypač žvejų gyvenamos paežerės (357 pav.) /489/. Miesto centre vis dar vyravo mediniai pastatai, nors daugelis jų buvo tvarkingi (358-359 pav.); aikštė, kuriai buvo skiriama gana daug pastangų, taip pat nebuvo kaip reikiant sutvarkyta (360 pav.). Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai daugeliui Lietuvos miestelių, ju o labiau - apskričių miestų, buvo parengti projektai, Zarasus nebuvo numatyta planuoti, nors, sprendžiant iš m iesto burm istro ir apskrities viršininko ambicijų, rūpintasi miestą ne tik tvarkyti, bet ir ugdyti. Juoba, jog ne tik iki 1932 m., bet ir vėliau užte­ ko sklypų naujiems namams statyti. Veikiausiai negausė­ jo ir gyventojų, nors d ar 1935 m. manyta jų buvus tarp 5000 ir 6000. Iš tikrųjų 1939 m. Zarasuose gyveno 4534 žmonės /490/, taigi vargu ar 1940 m. galėjo būti apie 5000 /491/. Nepaisant to, 1938 m. miesto gatvių tinklo schemoje /492/ užfiksuotos gatvės, gatvelės ir aklagatviai, nepažymė­ ti 1836-1837,1872 ir 1885 m. projektiniuose planuose. Tki Bajorų ir E. Pliateiytės gatvės Zaraso ežero pakrantė-

353 pav. Vasarvietė. 1939 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

354 pav. Tramplinas. 1939 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

262

ZARASAI

355-356 pav. Miesto panoramos iš pietų ir rytų pusės. 1939 m. nuotraukos iš autoriaus rinkinio

357 pav. Ežero pakrantė. 1930 m. nuotrauka

263

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

je, į vakarus nuo aikštės, gatvelės ir aklagatviai toje pačio­ je paežerėje toliau į šiaurę bei m iesto iytų pakraštyje prie Vytauto ir Palaukės gatvių. Tačiau vargu ar šie Zarasų plano elementai galėjo susidaryti tarp 1920 ir 1938 m., kai, palyginti su XX a. pradžia, miestas sumažėjo. Grei­ čiausiai jos atsirado intensyviausios miesto raidos metu, tik pirmą kartą pažymėtos 1938 m. 1939 m. Zarasai pakartotinai priskirti antros eilės mies­ tam s/493/. 1939 m. rudenį „grąžinus“ Lietuvai Vilniaus krašto dalį, pagerėjo Zarasų komunikacinės sąlygos mies­ tui jau galint naudotis Daugpilio-Vilniaus geležinkeliu ir TUrmanto geležinkelio stotimi. Padidėjus apskrities teritorijai, atsirado prielaidos Zarasams augti, tačiau jo­ mis nespėta pasinaudoti dėl 1940 m. vasarą sovietų įvyk­ dytos Lietuvos okupacijos. O kupuotą kraštą pertvarkant pagal Sovietų Sąjungos modelį, Zarasuose kaip ir kituose apskričių centruose buvo pakeista valdymo adm inistracinė struktūra, o jos viršūnėje (kompartijos ir vykdomosios valdžios komite­ tuose) svarbiausius postus užėmė anksčiau pogrindinės, bet iškart po okupacijos legalizuotos bolševikų partijos vietiniai veikėjai bei rusų kolonistų palikuonys (apskri­ ties kompartijos I-sis sekretorius buvo Kovšovas, NKGB viršininkas - Kabanovas /494/). Milicija ir kitos represi­ nės struktūros sekė bei suiminėjo atleistus apskrities ir policijos tarnautojus, mokytojus, visuomenės veikėjus. Kai kurie jų, vengdami persekiojimų, išvyko iš Zarasų. Apskrityje pradėjus sovietinę žemės reformą, iš stam­ besniųjų ūkininkų dalis žemių buvo atim ta ir išdalyta mažažemiams bei bežemiams. M ieste 1940 m. rugsėjo 27 d. ir gruodžio 12 d. nacionalizuota keletas didesnių namų, pramonės įmonių, krautuvių (Lumbio ir Ratinskienės alaus urmo sandėlis, D. Germ ano „kolonialinių“ prekių, A. Rozenkovičiaus geležies gaminių, K. Pitelio, I. Svalbienės, Traubo m anufaktūros krautuvės)/495/. 1941 m. vietos valdžios nurodymu buvo nuniokotas Kauno-Daugpilio kelio baigčiai skirtas paminklas: nu­ plėšta Vytis ir 1928 m. pritvirtintos plokštės. 1941 m. birželį prasidėjus masinėms represijoms, 1418 d. apskrityje suimtos 124 šeimos (500 žmonių) /496/, o išvežta į Sibirą 356 asmenys, kitais duomenimis - 419, 414 arba 589: iš Tiirmanto geležinkelio stoties išvyko 13 vagonų su 285, iš Dūkšto geležinkelio stoties - 1 2 vago­ nų su 304 žmonėmis /497/; iš jų 80 buvo miestiečiai /498/. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, o Vermachto daliniams sekant paskui skubiai besitraukiančius raudonarmiečius, kartu su jais ir vietos partinius bei sovietinius veikėjus, Zarasai tapo reikšminga vieta. Per miestą Kauno-Daugpilio kryptimi birželio 24-25 d. į Sovietų Sąjungą išvyko sovietinės Lie­ tuvos vadovai (A. Sniečkus, J. Paleckis ir kt.) /499/, puo­ lė stambūs vokiečių kariuomenės daliniai. Nurodom a, kad traukdam asi iš Lietuvos, Raudonoji armija su vietos partiniais ir sovietiniais veikėjais nukan­ kino ir nužudė 12 miesto gyventojų (kleboną kun. S. Bal­ trūną, apskrities kom endantą I. Pašilį, J. Petniūną, mo­ kytojus J. Chm ieliauską ir E. Šakalį, inž. K. Mickų, V. M askoliūną, P. M arkelį, J. Paukštį, darbininkus

358 pav. Aikštės vakarų šonas. 1938 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

359 pav. Aikštės fragmentas. 1936 m. rugsėjo 8 d. nuotrauka iš R. Juknevičiaus rinkinio

360 pav. Aikštės fragmentas su bažnyčia. Apie 1938 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

264

ZARASAI

P. Gabrusevičių ir P. Vaitonį, nežinomą) /500/. Iš tikrųjų visa tai įvyko gerokai dramatiškiau ir buvo susieta su Birželio sukilimo eiga. Birželio sukilimo dalyvių - „partizanų būrelių bran­ duoliai apskrityje susidarė dar gerokai prieš karą, tačiau ginklų stoka trukdė partizanam s aktyviau pasireikšti. Nežiūrint to, kai kuriose vietose partizanai sugebėjo kiek ginklų surinkti ir jau pirmomis karo dienomis išvaikė vietos administraciją“ /501/. 1941 m. birželio 24 d. iš Zarasų bažnyčios bokšto partizanui Šakaliui pradėjus šau­ dyti minosvaidžiu (?) bolševikai sutriko, o tai sudarė są­ lygas pabėgti iŠ kalėjimo per 20 žmonių (keli buvo nušau­ ti) /502/. Nepavykus minosvaidžio nutildyti, „bolševikai iki vakaro iš Zarasų išsikraustė“, o „birželio 25 d. ry tą... grįžo... ir tos dienos bėgyje suėmė nemažai vietos gyven­ tojų lietuvių, kurių dalį išžudė“ /503/. Nurodoma, kad tą pačią dieną apleisdami Zarasus, rusų kariai kartu su vie­ tos komunistais (Archipovu, broliais Šiškovais, Glikmanu, Majevskiu, Muselių, Petrovu ir kt.) padeginėjo medi­ nius namus; tai sukėlė didelį gaisrą, per kurį išdegė nemaža miesto dalis; be to, apšaudydami apleistą miestą raudonarmiečiai apgriovė katalikų bažnyčią /504/. Birželio 26 d. „vokiečių kariuom enės motomechanizuoti daliniai, nesutikę jokio pasipriešinimo, nuvažiavo tolyn Daugpilio link“ /505/. Tuomet „partizanų, a r ... ap­ saugos būrių veikla... pagyvėjo. Nuginkluojant bolševikų kariuomenės išsibarsčiusius būrelius, įsigyta daugiau gin­ klų ar šaudmenų“. Rūpintasi „saugoti gyventojų turtą ir gyvybę“, suimti „pavojingus viešajai tvarkai ir ramybei asmenis, likviduoti užsilikusias ginkluotas komunistų gaujas bei sovietų kariuomenės likučius, saugoti... svar­ besnius objektus“ /506/. Apsaugos būriai liepos 2 d. susi­ jungė į batalioną; „su vokiečių kariuomene nesusiprati­ mų neįvyko“ /507/. Duomenys apie miesto nuostolius nevienodi. Nurodo­ ma, kad 1941 m. sudegė 239 namai, visuomeniniai ir ūkiniai pastatai /508/. Iš tikrųjų sudegė 208 sklypuose stovėję pastatai iš visų 574 sklypų arba 60 ha miesto plo­ to iš 160 /509/, t. y. 38% sodybų. Sudegęs Zarasų centras, kaip matyti iš 1941 m. birželio 26 d. darytos nuotraukos (361 pav.), atrodė nykiai. 1941 m. liepos 8 d. Zarasų apskrities viršininkas mies­ to burmistru paskyrė J. Valiukonį, pavaduotoju - V. Bu­ k o n tą/510/.

Frontui kiek nutolus į rytus, Zarasus užėmęs nacių da­ linys įvedė „savąją“ tvarką, parodydamas „neįsivaizduo­ jam ą žiaurumą, ypač žydams ir karo belaisviams. Pirmo­ mis okupacijos dienomis sušaudė bažnyčios šventoriuje nemaža rusų belaisvių“. Prieš tai į bažnyčią suvaryti be­ laisviai išvogė religinius drabužius ir indus. Vėliau bažnyčioje buvo laikomi žydai, o juos perkėlus į Smalvų dvarą, įrengta kepykla /511/. Iš Smalvų dvaro dalis žydų (vyrai) išbėgiojo, o kiti 1941 m. rugpjūčio 26 d. /512/buvo sušaudyti Venusavos dvaro lauke prie Pažemio miško. Nužudyti 2569 asme­ nys, iš jų 769 vyrai, 1113 m oterų, 687 vaikai /513/; tarp jų buvo ilgametis Zarasų viceburmistras Trauba, galbūt ir dalis U tenos žydų /514/. Nacių okupacijos metais Zarasų gyvenimas tikriausiai beveik nesiskyrė nuo kitų frontui pereinant kiek daugiau nukentėjusių miestų ir miestelių. N et gyventojų gerokai sumažėjus, o miesto centrui, kuriam e anksčiau gyveno daugiausia žydai, sudegus, galėjo būti sunkumų apsigy­ venti susirasti būstą. 1941 m. rugpjūčio 27 d. į Z arasus buvo pasiųsti 4 m atininkai sudaryti tikrosios būklės plano, tačiau 1942 m. balandžio 10 d. patikrinus, kaip vyksta darbai, pasirodė, kad planas nebaigtas, nes jį daro tik vienas m atininkas /515/. Konstatuota, kad „be pagalbos vargu ar suspės nuotrauką paruošti iki rudens. Miestui reika­ linga tuoj p at padaryti planą, nes pagal savo padėtį ir apylinkių grožį turėtų būti pirmaeiliu kurortiniu mies­ tu “ /516/. N ėra duom enų, ar tikrosios būklės planas buvo baig­ tas. Tačiau vis tiek jis vargu ar būtų buvęs panaudotas, nes nacių karinė valdžia 1942 m. uždraudė bet kokius pro­ jektavimo darbus, jei jie nebuvo skirti karo poreikiams. Taigi Zarasų projektas negalėjo būti daromas, tačiau net ir jo neuždraudus, vargu ar to meto sąlygomis galėjo būti kas nors statoma. 1943 m., po nacių kariuom enės nesėkmių Sovietų Sąjungos gilumoje, frontui artėjant į vakarus, Zarasų apylinkėse ėmė veikti raudonieji partizanai, apsunkinę ir taip nelengvą vietos žmonių gyvenimą /517/. Sovietų kariuomenės 3-jo Baltarusijos fronto 6-oji gvar­ dijos armija, 1944 m. vasarą puldama iš pietryčių į šiaurę Rygos kryptimi, Zarasus užėmė liepos 29 d. /518/. Ir šį karią vis d ar griuvėsiuose ir pelenuose buvęs miestas,

361 pav. Miesto centras po gaisro. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1941 m. birželio 26 d. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

265

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

riosc aktyviai dalyvavo SMERŠ‘as ir kitos struktūros. Be to, prasidėjo ginkluota rezistencinė kova. D ar 1944 m. birželį, tik artėjant frontui, įvyko visų apskrityje 1941 m. birželio sukilime dalyvavusių sukilė­ lių būrių vadų pasitarimas dėl tolesnių veiksmų taktikos kraštą apleidus nacių kariuomenei. Kun. Jurgio Stepo­ navičiaus iniciatyva suform uotas dalinys patraukė Pa­ nevėžio link, didžioji tų karių dalis dalyvavo Sedos kautynėse /521/. Netrukus apskrityje susidarė partizanų būriai. 1944 m. rugpjūčio 15-17 d. „Vanagų“ būrio vadas kpt. A. Kažanas ir A. Streikus su sūnumis sutelkė 150-350 partizanų, kurie puolė Zarasų kalėjimą „bandydami išvaduoti“ ar­ ba „išvadavo“ suimtus žm ones/522/. 1944 m. rugpjūčio mėn. apskrityje veikė V. Šuto partizanų būrys /523/. 1944 m. rudenį Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskričių sandūroje ėm ė burtis šių teritorijų partizanai, susitelkę į 3 batalionus/524/. Kiek vėliau Zarasų apskrities parti­ zanai priklausė Rytų Lietuvos srities Vytauto apygardos Lokio rinktinei /525/, kuri buvo įsteigta turbūt 1945 m. rudenį (1946 m. vasarą jos vadas buvo K. KaladinskasErškėtis, Šarka) /526/. Be NKVD ir NKGB represinių struktūrų, iš pat pradžių kovojusių prieš partizanus, po 1944 m. liepos 24 d. LKP (b) CK nutarim o dėl stribų batalionų sudarymo /527/, apskrityje ėmė kurtis jų būriai. .Stribus Zarasuose organi­ zavo 1944 m. liepos 27 d. apskrities saugumo viršininku paskirtas kpt. V. Vyjinas /528/. 1944 m. lapkričio 13 d. apskrityje jau buvo 162 stribai, o 1945 m. sausio 1 d. - 9

kaip nurodoma, gerokai nukentėjo. Teigta, kad per Ant­ rąjį pasaulinį karą buvę sugriauta ar sudeginta išviso apie 60% namų /519/. Vadinasi, jeigu 1941 m. jų nukentėjo 38%, tektų laikyti, kad 1944 m. toks pat likimas ištiko d ar 22% namų (pastatų). Tačiau 1946-1947 m. patiks­ lintais duomenimis, sukauptais rengiant pirminius Z a­ rasų atstatymo dokumentus, nurodyta, kad „miesto cen­ trinė dalis, buvusi išimtinai m ūrinė, beveik visiškai sugriauta dar 1941 m.“, o „1944 m. miestas nukentėjo mažai“ /520/. Vadinasi, apskritai abejotini iki šiol patei­ kiami Zarasų nuostoliai karo m etu. A trodo, jie sudarė apie 40-45% visų namų. Tai iš esmės patvirtina ir Rau­ donosios armijos generalinio štabo žemėlapyje užfiksuota plano schema (362 pav.), kurioje matyti beveik tuščia tik centrinė miesto dalis į rytus nuo aikštės ir bažnyčios (kur pažymėtas vienas kitas pastatas ar kelios nedidelės jų gru­ pės). Išgriautas Zarasų plotas pagal schemą atitinka apie 30-35% teritorijos, o tai atsižvelgus į labiau koncentruotą centro apstatymą, galima būtų prilyginti apie 40-45% nam ų. Kitas dalykas, kad 1946-1947 m. apibūdinant ankstesnį centro apstatymą, neteisingai nurodytąjį bu­ vus „išimtinai m ūrinį“. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Zarasai atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje. Miestą reikėjo atstatyti, tačiau apskritį neaplenkė visame krašte vykdytos represijos, ku-

362 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

266

ZARASAI

būriai su 253 stribais/529/. Daugumą stribų sudarė rusai sentikiai. Vėliau teisinant juos, buvo nurodoma, jog stri­ bai buvo menkai aprūpinam i, gyveno blogomis sąlygo­ mis /530/, be to, privalėjo patys pasirūpinti maistu, todėl plėšė ir žudė žmones, grobėjų turtą. Vengdami dalyvauti karinėse operacijose ypač tuo metu, kai jas vykdė kariuo­ menė, jie padėjo steigti kolūkius/531/. 1945 m. pradėtos formuoti ir partinio aktyvo ginkluotos grupės /532/, ku­ rios privalėjo talkinti stribams vykdant represijas, taigi ir suimant bei trem iant žmones - partizanų šeimas ir rė­ mėjus, pasiturinčius ūkininkus. 1945 m. liepos 17 d. trėm im us organizuoti Zarasų apskrityje buvo paskirtas Liaudies komisarų tarybos įga­ liotinis Rimšelis /533/. 1945 m. į trem iam ųjų sąrašus buvo įtra u k to s 173 šeim os (692 asm enys) /534/; 1945 m. rugsėjo 15 d. turėjo būti ištremtos 54 partizanų šeimos /535/, o faktiškai ištremti 194 žmonės /536/. 1945 m. liepos 7 d. J. Bartašiūno nurodymu Zarasų ap­ skrities gyventojų trėm im as vyko iš Daugpilio geležin­ kelio sto ties/537/. 1945 m. birželio m ėnesį Zarasų apskrityje veikė M. Lauritėno-Mingailos dalinys, kurį sudarė iki 120 par­ tizanų/538/. 1945 m. gruodžio 12-13 d. įvyko A. Kama­ rausko partizanų dalinio, veikusio Zarasų ir Švenčionių apskrityse, susirėmimas su stribais/539/. 1945 m. liepos 7-7 d. Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD ka­ riuomenės 137 ir 139 šaulių pulkai vykdė didelio masto operacijas prieš partizanus Zarasų ir gretimose apskrity­ se /540/. Per šią ir kitas operacijas 1945 m. apskrityje buvo sulaikyti 303 partizanai, 106 rėmėjai, 53 dezertyrai ir 179 „vengiantys kariuomenės“; nukauti 23 partizanai ir (rugpjūtį-gruodį) - 22 stribai /541/. 1946 m. represinių struktūrų ir partizanų kovų mastas nemažėjo, nepaisant išdavysčių, provokacijų, legalizavi­ mosi. Po 1946 m. kovo 26 d. įsakymo dėl represinių da­ linių dislokavimo krašte Zarasuose stovėjo NKVD 137 šaulių pulko įgula ir bataliono štabas/542/. 1946 m. ba­ landžio 1 d. apskrityje buvo 360 stribų, liepos 1 d. - 294 /543/; aktyvistų padaugėjo nuo 370 (1945 m. spalio 18 d.) iki 638 (1948 m. vasario 25 d.) /544/. Tačiau tiesioginės kovos su partizanais jie vengė. 1946 m. sausio-gegužės mėnesiais Zarasų M VD ir MGB teritorijoje žuvo 29 partizanai /545/. 1946 m. spa­ lio 23 d. Lokio rinktinės partizanai, vadovaujam i A. Ivaškos, įvykdė operaciją, per kurią žuvo apskrities VK pirmininkas E. Misiūnas, keli kiti sovietiniai veikė­ jai /546/. .Sprendžiant iš partizanų ir represinių struktūrų įvairaus masto ir pobūdžio susirėmimo vietų sklaidos /547/, Zara­ sų apylinkėse turėjo būti ramiau. Tai sudarė kiek palan­ kesnes sąlygas atkurti miestą. 1945 m., iš esmės tik sufor­ mavus apskrities administracinį aparatą, pradėti valyti griuvėsiai. 1945 m. atidaryta vakarinė mokykla, imta leisti apskrities laikraštį „Pergalė“ /548/. 1946 m. miesto tvarkymo darbai buvo vykdomi prie aikštės, Šiaulių, Savanorių, Vytauto, K. Būgos, Dariaus ir Girėno, Malūno, Vilniaus gatvėse /549/. Kai kurie sude­ gę mūriniai pastatai (prekybos halės), nesant galimybių juos atstatyti, buvo nugriauti.

267

1946-1947 m. p a re n g ta „Z a rasų m iesto 19461950 m. svarbiausių statybų išdėstymo kompleksinė sche­ ma“ (autorius J. Jozonis) /550/. Viename brėžinių - tik­ rosios būklės plane (363 p av .)- pavaizduota ta pati, kaip ir 1944-1945 m. schemoje, teritorija, kurioje matyti ir beveik tokie pat, tik detalizuoti iki atskirų pastatų, kare patirtieji nuostoliai. Plane jau nepažymėti tvarkant mies­ tą iki 1946 m. nugriautieji pastatai (prekybos eilės aikštė­ je). Kadangi planas gero techninio lygio, be to, itin grei­ tai sudarytas, atrodo, kad tai buvo 1941-1942 m. tikrosios būklės planas, 1946 m. tik patikslintas užfiksavus įvyku­ sius pokyčius. Antrasis brėžinys - tai projektinė schema (364 pav.), kurioje nespręsti viso m iesto formavimo reikalai, o tik tie, kurie buvo numatyti įvykdyti iki 1950 m. Schemoje projektuojami visuomeniniai pastatai daugiausia išdės­ tyti aplink aikštę, o vienbučių namų sklypai numatyti dviejose vietose - prie Šiaulių ir Savanorių gatvių tuoj už aplink aikštę suplanuotų pastatų sklypų (24) ir naujoje gatvėje, numatytoje miesto šiaurės rytų pakraštyje lygia­ grečiai žiedinei Palaukės gatvei (72). Taip 1872 ir 1885 m. projektiniuose planuose išplėstas miestas toje vietoje tu­ rėjo būti padidintas pagal tuos pačius principus, dar kar­ tą iš dalies pratęsus anuo metu suformuotą vėduoklę. Pagrindinis visuomeninis pastatas - Tarybų rūmai buvo numatytas pačioje aikštėje, skiriant jam šiaurinę lanksmu užbaigtą dalį. Prieš šį pastatą planuota palikti maždaug pusės ankstesnio dydžio stačiakampį aikštės plotą. Aikštės šiaurės šono lenktoje atkarpoje tarp Šiau­ lių ir Savanorių gatvių numatyta poliklinika, rytų šone prie Vytauto gatvės - universalinė parduotuvė ir viešbu­ tis. Aikštės vakarų šone naujų pastatų neplanuota - ten tarp Vytauto-Pirties ir Pakalnės gatvių stovėjo kare ne­ nukentėję senieji pastatai. Kultūros namai numatyti Vy­ tauto gatvėje, į rytus nuo m iesto sodo beveik priešais aikštę, o mokykla ir ligoninė - ankstesnėse vietose. Tkigi pagal 1946-1947 m. projektinę schemą turėjo būti įvykdyti gana reikšmingi ankstesnių projektinių pla­ nų pakeitimai - radialinės žiedinės sistemos išplėtimas, aikštės erdvės sumažinimas. Schema buvo patvirtinta 1947 m. spalio 25 d. /551/. Jos aiškinamajame rašte nuro­ dyta, kad mieste yra 3900 gyventojų, o iki 1950 m. jų turė­ tų būti 4500. Gyvenamasis plotas sudarė apie 23 000 m2, t. y. kiekvienam gyventojui teko apie 6 m 2. „Jokia dides­ nė pram onė nenum atom a, išskyrus mechanines ir auto rem onto dirbtuves su 50-60 dirbančiųjų“ /552/. Konsta­ tuota, kad dar iki projektinės schemos parengimo 19461947 m. pastatytas vienas dviejų aukštų ir 20 vieno aukšto m edinių namų „apie 2000 m2 ploto, kuriuose dėl patal­ pų stokos yra įsikūrę daug įstaigų“. Be to, baigiami 4 vienaukščiai ir 4 dviaukščiai mediniai namai „su apie 1000 m2 ploto“. Pagal projektinę schemą „penkmečio plane numatoma pastatyti Tarybų rūmai apie 7000 m 3, poliklinika - apie 3500 m3, viešbutis 50 lovų, univerkrautuvė, kur tilps ir kitos prek. organizacijos - 3500 m3, kultūros namai apie 4000 m 3. Visi šie pastatai num ato­ ma ... prie centrinės aikštės“ /553/. Tarp esamų visuomeninių pastatų pam inėta mūrinė elektrinė ir mūrinė spaustuvė Dariaus ir Girėno gatvėje,

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

įTHBUBTOffl

Z A R A S U ii esamo stovio PUMAS » IW6-I9SO M. LAIKOTARPIUI SKUBIAUSIU STATYBŲ iSCĖSTYMO UKSINI SCHEMA * n 1 2000

1946-1947 m. „svarbiausių statybų išdėstymo kompleksinė schema *

268

ZARASAI

pieninė Vytauto gatvėje, medinis vandens malūnas, me­ dinė stalių dirbtuvė, mūrinė pirtis Pirties gatvėje, buvusi sinagoga Sinagogos gatvėje, kurioje įrengtas grūdų san­ dėlis, buvusi prekybos halė Pakalnės gatvėje (joje taip pat laikomi grūdai), kuri ateityje turės būti nugriauta, 500 vietų gimnazija, kinas („buvę Šaulių sąjungos nam ai“), pradinė mokykla Malūno gatvėje, 100 lovų ligoninė Vy­ tauto gatvėje, mūrinis paštas ir bankui pritaikytas pasta­ tas Dariaus ir Girėno gatvėje, teismui pritaikytas pasta­ tas, apskrities vykdomasis komitetas, laikinai įsikūręs 2 aukštų mediniame name Bukonto gatvėje/554/. Išgrįstų ar iš dalies grįstų gatvių buvę 12 (Būgos, Bu­ konto, Bažnyčios, Bajorų, Dariaus ir Girėno, Vilniaus, Šiaulių, Savanorių - iki Vilniaus g., M alūnų - tarp Vy­ tauto ir Būgos gatvių, Vytauto, Pakalnės - dalis, Pirties dalis). Iki 1950 m. buvę num atyta baigti grįsti 3 gatves (D ariaus ir Girėno, Pakalnės ir Pirties), pastatyti tiltą per Ovilkos upelį, įrengti naują 1,08 ha ploto turgavietę Savanorių-Dariaus ir Girėno gatvių kampe, nutiesti naują apie 950 m ilgio gatvę „privačių namų statybos rajone už Palaukės gatvės“, sutvarkyti „pagal projektą“ centrinę

aikštę, pastatyti M. Melnikaitės paminklą prieš gimnazi­ ją, apsodinti medeliais gatves/555/. Tačiau 1946-1947 m. projektinė schema egzistavo vos metus. Jau 1948 m. sudalytas Zarasų miesto plėtotės eko­ nominis techninis pagrindimas ir naujas projektas (archit. B. Revzinas; 365 pav.) /556/, kuriame pirmą kartą užfiksuoti ir pakeistieji daugelio svarbiausių gatvių pa­ vadinimai. Pagal šį projektą miesto teritorija dar išplėsta į rytus ir šiaurės rytus, numatant ištisą žiedinę gatvę (o ne dalį jos, kaip 1946-1947 m.), lygiagretę Palaukės gatvei, turėju­ sią sujungti naujai pavadintas M. Melnikaitės ir Puškino gatves. Miesto teritoriją planuota pratęsti ir į pietus nuo Zaraso ir Zarasaičio ežerų sąsmaukos tarp kelių į Tur­ mantą ir Uteną. Be to, buvo perplanuota teritorija į vaka­ rus nuo aikštės - Zaraso ežero pakrantėje, numatytos ke­ lios papildomos gatvės antrajame kvartalų žiede į šiaurę ir šiaurės rytus nuo aikštės, tarp Vilniaus ir Gorkio gat­ vių, kurios turėjo susmulkinti stambiausius kvartalus. Vi­ suomeninis centras numatytas istorinio centro vietoje daugiausia aplink aikštę, tačiau jos viduje pastatų jau nc-

365 pav. 1948 m. miesto projektas

269

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

planuota. Daugiabučių namų statybai skirti kvartalai dau­ giausia išdėstyti aplink aikštę. Iš miesto numatytas tiltas į Didžiąją salą Zaraso ežere. 1946 m. iš Zarasų apskrities ištremti 8,1947 m. - 7 žmonės /557/. 1947 m. per represinių struktūrų operaci­ jas žuvo 16 partizanų /558/ ir tai turbūt rodo tam tikrą bendros įtampos ir rezistencinės kovos atoslūgį. Juoba jog bendri duomenys apie žuvusius partizanus 19461949 m. Zarasų, Ukmergės, Utenos ir Panevėžio MVD ir MGB zonose gerokai skiriasi. Tai atitinkamai 59,304, 200 ir 365 asmenys /559/. Be to, 1949 m. liepos 26 d. pergrupavus M GB 44 šaulių pulko dalinius, Zarasuose ir apskrityje jų jau nebuvo palikta /560/. 1949 m. liepos 27 d. skirstant užduotis represinėms struktūroms, Zara­ sų apskritis apskritai nepaminėta, operacijos joje nevyk­ dytos /561/. Kita vertus, 1948 m. į tremiamųjų sąrašus apskrityje įrašyti 796 asmenys (159 šeimos), o gegužės 18 ar 22-25 d. ištremta 571 žmonės (158 šeimos) /562/; va­ gonai buvo paruošti Dūkšto ir Obelių geležinkelio stoty­ se /563/, kelionės tikslas - Krasnojarsko sritis - Tinskaja ir Rešiotai /564/. 1949 m. tremiamųjų sąrašuose buvo 1090 asmenys (210šeimų), o kovo 25 d.-balandžio 15 d. ištrem­ ta 842 ar 863 /565/. 1949 m. lapkričio 19 d. apskrityje vėl stovėjo NKVD kariuomenės 137 šaulių pulko vado re­ zervas (135 kariai) /566/. Tki vėlyviausieji duomenys apie reguliarių karinių represinių struktūrų įgulas Zarasų ap­ skrityje, kuri 1950 m. birželio 20 d. pertvarkyta į rajoną, dalį teritorijos perduodant naujiems Dūkšto ir Dusetų rajonams. 1951 m. gegužės mėnesį kariuomenės Zarasuose jau nebuvo /567/, tik stribai, tačiau ir jų skaičius mažėjo: 1950 m. gruodžio 15 d. - 79 (61 rusas, 10 lietuvių, 6 lenkai, 2 kiti) 568/, 1952 m. gruodį - 35 /569/. MGB agentūra taip pat susiaurėjo: 1951 m. rugsėjo 11 d. buvo 232 agentai (užverbuota 4, pašalinta 165), o 1952 m. lapkričio 10 d. - 68 /570/. 1951 m. iš rajono d ar ištremta 562 asmenys (223 šei­ mos) /571/. Po 1951 m. balandžio-birželio mėnesiais Zarasų ir Ig­ nalinos rajonuose MVK vidaus kariuomenės 4 šaulių di­ vizijos 261 pulko vykdytos operacijos /572/ partizanų visai sumažėjo. 1951 m. rugpjūtį Lokio rinktinės vadu dar nurodomas J. Dudėnas-Dagys, tačiau jis buvo paim­ tas į nelaisvę lapkričio 24 d. kartu su kitais 4 partizanais (vienas žuvo); metų pabaigoje „visai likviduotas“ rinkti­ nės štabas/573/. 1953 m. rugpjūčio 31 d. Zarasų, Utenos ir Švenčionėlių rajonų sandūroje tebuvo likę 2 Gedimi­ no būrio vyrai /574/. Nors gerokai mažesnis ginkluotos rezistencijos Zara­ sų rajone mastas sudarė sąlygiškai palankias galimybes pastatyti 1946-1947 m. projektinėje schemoje numaty­ tus objektus, jie mieste neiškilo. D ar iki 1950 m. ant D. Bukonto paminklui aikštėje pastatyto pjedestalo buvo uždėta betoninė Stalino skulptūra/575/, 1955 m. baigtas ir priešais buvusią gimnaziją atidengtas paminklas M. Melnikaitei (skulpt. J. Mikėnas, archit. G. Valiuškis) /576/. Apie 1955 m. sunaikintas Bukonto gatvėje stovė­ jęs stogastulpis, nugriautas prie Zarasaičio ežero buvęs „Skautų akm uo“ /577/. Rajono valdžioje pagrindinius

270

vadovaujančius postus užėmus rusams, ideologinis spau­ dimas miesto gyventojams buvo itin didelis. 1952 m. atidarytas Švenčionių siuvimo fabriko „Žei­ m ena“ cechas /578/. Iki 1958 m. pastatytas plytų fabri­ kas, krakmolo gamykla, pramonės kombinatas, išplėsta pieninė. Keletas dviaukščių tipinių namų iškilo j iytus nuo aikštės - Puškino gatvėje. Labiau išryškėjo J. Žemai­ tės gatvė miesto šiaurės rytų pakraštyje, kur buvo statomi privatūs vienbučiai namai. Apstatyti tušti sklypai žiedinė­ se Gorkio ir Vilniaus gatvėse, kurios buvo artimiausios aikštei, keliolika namų iškilo Kauno gatvėje, į pietus nuo Zaraso ir Zarasaičio ežerų sąsmaukos/579/. 1959 m. mies­ te buvo numatyta baigti 50 butų namus /580/. 1959 m. Zarasuose surašyta 4717 gyventojų /581/. 1960 m. koreguotas Zarasų projektas (archit. V. Bugailiškis) /582/. Pagal šiam dokumentui parengti surinktus duomenis, mieste buvo 792 namai (94,1 % - medinių, 96,6 % - vienaukščių, 76,4 % - vienbučių). Projekte iš esmės nekeisti 1948 m. sprendiniai, tačiau kai kurioms anuom et suprojektuotoms gatvėms nesusi­ darius, jų trasos koreguotos, derinantis prie senųjų gat­ vių. J aikštės pusę pratęstos S. Nėries ir Jono Gruodžio gatvės, išplėta daugiabučių namų statybai skirta teritori­ ja, centre apribota vienbučių privačių namų statyba. Iki 1980 m. mieste planuota būsiant 17 000 gyventojų. 1959-1960 m. baigtas kinoteatras pagal tipinį projek­ tą /583/, mokykla internatas /584/. Iki 1960 m. dalyje aikštės (jai suteiktas Tarybų vardas) paklotas asfaltas, ki­ tam e plote įrengtas skveras. 1961 m. parengtas aikštės rekonstravimo ir tvarkymo projektas (archit. Juodelė) /585/. 1959-1962 m. mieste iškilusiuose nam uose buvo 52 butai /586/. 1961 m. nukelta ir pašalinta iš aikštės Stalino skulptūra, o plento baigties paminklas pritaiky­ tas „kosmoso nugalėtojams“ /587/. Septintajame dešimtmetyje statybų Zarasuose gausėjo. 'Ikm galėjo turėti reikšmės 1963 m. pradėjęs veikti teks­ tilės ir galanterijos fabrikas (1970 m. dirbo 342 žmo­ nės), išplėstas Švenčionių fabriko cechas (1970 m. -1 0 8 žmonės) ir buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas (jo kontora įsikūrė pertvarkytoje stačiatikių cerkvėje), į sviesto gamyklą rekonstruota pieninė /588/, 1966 m. pradėjo veikti duonos kom binatas/589/. 1961-1965 m. mieste pastatyta 115 butų /590/, 19601961 m. - tuberkuliozės dispanseris /591/, 1962 m. partijos komitetas, 1963 m. - universalinė parduotuvė su restoranu/592/, dvi maisto ir baldų parduotuvės, valgyk­ la. Iki 1963 m. suremontuotos Vilniaus, Lenino, Puški­ no, Gorkio, S. Nėries gatvės, jose paklota asfalto danga /593/. Nuo 1960 m. Zarasuose veikė muzikos mokykla, nuo 1961 m. - prekybos mokykla, nuo 1964 m. - neakivaiz­ dinė vidurinė mokykla /594/. Iki 1964 m. naujuose pa­ statuose įsikūrė dvi vidurinės mokyklos. 1969 m. pasta­ tyta kavinė, atidalytas M. Mclnikaitės muziejus, 1970 m. baigtas įrengti viešbutis /595/, rekonstruota aikštė /596/. Visuomeniniai pastatai ir daugiabučiai namai buvo koncentruojami aplink aikštę, Lenino, Puškino, V. Kap­ suko ir M. Mclnikaitės gatvėse. Jie įvairiu mastu disonavo su aplinka, ypač 4-5 aukštų namai, po 1963 m. iškilę

ZARASAI

366 pav. Aikštės šiaurės rytų šono fragmentas. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. Apie 1965-1970 m. nuotrauka

aikštės šiaurės šone, tarp Aitykovo, M. M elnikaitės ir V. Kapsuko gatvių bei kvartaluose į šiaurę ir šiaurės rytus nuo aikštės (366 pav.) /597/. Stambūs vientisi tūriai su­ ardė tradicinį centro pastatų ir erdvių mastelį, nesideri­ no ir prie raiškaus reljefo, kuris, pritaikant pastatus konkrečiose vietose, dažniausiai buvo keičiamas. Nors pagrindinės statybos buvo koncentruojamos isto­ rinėje Zarasų dalyje, tačiau miestas plėtėsi ir į pietus. Kau­ no, Valstiečių ir Turmanto gatvėse buvo statomos įmonės ir namai, o Aušros gatvėje (Griežto upelio pietų krante, vadinamoje Užtiltėje) - formuojamas Zarasų MSV kom­ pleksas/598/. Didžiojoje saloje (pervardintoje į Draugys­ tės) buvo įrengta estrada, hipodromas, aikštelės/599/. Padidėjo Zarasų - vasarvietės ir turizmo centro reikšmė. 1965-1970 m. nuolatinių poilsiautojų skaičius pasiekė 4000 (registruotų iš viso buvo 9318, o neregist­ ruotų - beveik kita tiek) /600/. 1970 m. apsilankė 29 500 turistų /601/, 1971 m. - 56 000, o poilsiautojų - iki 10 000/602/. 1971 m. atlikus miesto raidos potencinių gali­ mybių tyrimus /603/, pasiūlyta apriboti pram onę ir plės­ ti rekreaciją. Iki 1967 m. ištyrinėjus Zarasus kultūros paveldo požiū­ riu, konstatuota, kad dėl savito, bet nesiderinančio su vietove plano, kuris liudijo apie Rusijos miestų planavi­ mo savitumus ir anomalijas, miestas yra vertingas urba­ nistikos paveldo objektas. 1969 m. jam buvo suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas, nustaty­ tos vertingos teritorijos ribos (367 pav.), saugotini plano elementai, suformuluotas tolesnės statybos reglamentas (A. Miškinis) /604/. 1968-1970 m. miestas užėmė 1290 ha; jam e buvo 27 gatvės 25,5 km ilgio, gyveno 6624 žmonės; butų fondas sudarė 43040 m2 (privalus - 25 840 m 2) /605/. 1971 m. gyventojų skaičius 1980 metams planuotas 8000 (1960

m. buvę numatyta 17 000), o 2000 m etams - 12 000 /606/. 1970 m. Zarasų visuomeninis centras užėmė 14,5 ha; be visuomeninių objektų (3,29 ha), centre buvo nedidelė gyvenama teritorija (2,33 ha). Želdynai sudarė 3,17 ha, gatvės ir aikštė - 3,43 ha, kitos paskirties plotai - 2,28 ha /607/. 1972 m. sudarytas naujas Zarasų projektas (iš tikrųjų zonavimo schema; archit. V. Bugailiškis) ir centro deta­ lus projektas (368 pav.) /608/. Mieste numatyta plėsti tik vietinę pramonę; pirmenybė atiduota poilsiui ir turiz­ mui /609/. R engiant projektą, mieste gyveno 6900 žmonių; pra­ monėje dirbo 1179 (duonos kepykloje - 79, sviesto ga­ mykloje - 63, tekstilės galanterijos fabrike - 422, siuvyk­ loje -110, kitose įmonėse - 505). Buvo 851 namas (78,5% mažaaukščių), mūrinių - 90 (vienaukščių - 66, dviejų aukštų - 1 3 ,3 -5 aukštų -1 1 ) , m edinių - 761 (vienaukš­ čių - 751, dviaukščių - 10) /610/. Projekte numatyti aplinkeliai Daugpilio ir Rokiškio kryptimis iš rytų ir šiaurės pusės, pram onė sukoncen­ truota miesto pietų dalyje, daugiabučiai namai - centre ir į šiaurės rytus už m iesto ribų, vienbučiai privatūs na­ mai - Zaraso ežero pakrantėje ir M. Melnikaitės gatvės rajone. Istorinės miesto dalies gatvių tinklas nekeistas, nauji visuomeniniai pastatai išdėstyti aplink aikštę ir jos prieigose, numačius nugriauti beveik visus senuosius me­ dinius namus. Kadangi konstatuota, jog septintajame dešimtmetyje iškilę ilgoki 4-5 aukštų korpusai (kai kurie su visuo­ meninėmis patalpomis pirmuose aukštuose) Zarasams netinka dėl sudėtingo vietovės reljefo didokoje miesto teritorijoje, „darko jo siluetą“ /611/, tai centro detaliaja­ me projekte buvę numatyti skirtingo aukščio, ncvienaly-

271

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

367 pav. Urbanistikos pam inklo schema. 1 - saugomi plano elementai, 2 - urbanistikos paminklo ribos

272

ZARASAI

368 pav. 1972 m. miesto centro detalus projektas

čiai, iš atskirų dalių įvairiai sukomponuoti namai. Be to, laisvai, t. y. nederinant prie gatvių krypties, o įvairiai kam­ pu jų atžvilgiu išdėstyti namai taip pat disonavo su Zara­ sų istorinės dalies plano elementais, pažeidėjos erdvių tradicinius parametrus ir tolesnio formavimo principus. 1972 m. iki mieste palyginti nedaug statyta daugiabu­ čių nam ų. Dauguma jų užėmė kvartalą tarp aikštės, M. Melnikaitės, Gorkio ir V. Kapsuko gatvių, keli stovė­ jo Puškino gatvėje ar kitose atsitiktinėse vietose. 1972 m.

parengus gyvenamojo mikrorajono už miesto ribos d e­ talųjį projektą /612/, nuo 1972-1973 m. daugiabučių na­ mų mieste buvo statoma daugiau. 1974 m. „Mickevičiaus gatvėje išaugo naujas... kvartalas“ - 5 namai ir parduotu­ v ė /613/. 1975 m. beveik trečdalis miestiečių gyveno ko­ munaliniuose butuose /614/. 1976 m. mieste buvo 7400 gyventojai. 1971 m. nugriovus autobusų stotį, gaisrinę ir žibalo parduotuvę, V. Kapsuko gatvės pradžioje pastatyta viduri­

273

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

nė mokykla (dabar „Ąžuolo“ gimnazija) /615/. 1974 m. nugriovus aikštės šiaurės vakarų šone, tarp dabartinių Pakalnės ir Bajorų gatvių, mūrinį dviaukštį taupomosios kasos, taip pat vienaukštį medinį vaistinės ir parduotu­ vės pastatą, pradėtas statyti paštas (archit. E. Pšeničnovas) /616/. 1974-1976 m. prie aikštės (1968 ar 1969 m. nugriauto kalėjimo vietoje) iškilo rajono vykdomasis ko­ mitetas (archit. B. Bakaitis), 1978 m. - paštas, išplėstas

partijos komiteto pastatas /617/.1980 m. - Savanorių gat­ vės pradžioje netoli aikštės baigta miesto vykdomojo ko­ miteto, kitų įstaigų būstinė /618/. Prieš 1974 m. rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą paskelbtame miesto gatvių sąraše yra 28 pavadinimai, paminėta Tūrybų aikštė ir Liepų salos gyventojai /619/. Iš senųjų semantiškai tikslingų gatvių pavadinimų tebuvo likę Palaukės, Kauno, Vilniaus irTUrmanto. Kitos gat-

369 pav. Miesto centro panorama nuo Zaraso ežero. 1978 m. autoriaus nuotrauka

370 pav. Centro ir aikštės šiaurės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1978 m. autoriaus nuotrauka

371 pav. Centro ir aikštės rytų dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1978 m. autoriaus nuotrauka

274

372 pav. Aikštės fragmentas. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1978 m. autoriaus nuotrauka

vės buvo: K. D onelaičio, J. G ruodžio, J. Janonio, K. Požėlos, M. Melnikaitės, Mičiurino, Mickevičiaus, Parchomenkos, Puškino, S. Nėries, Žemaitės, Aitykovo, Aukštaičių, Aušros, Černiachovskio, Darbininkų, Gegu­ žės Pirmosios, K. Giedrio, Lenino, M. Gorkio, P. Cvir­ kos, Valstiečių ir Komunarų. Tie patys gatvių pavadini­

mai užfiksuoti ir 1975 m., tačiau papildomai dar pami­ nėti Puškino ir M. Melnikaitės skersgatviai /620/. 1976-1978 m. įvairiose m iesto vietose pastatyti 4 bendrabučiai, apie 10 daugiabučių namų (beveik 200 bu­ tų), skaičiavimo centras, profesinė technikos mokykla, komunalinio įmonių kombinato administracinis pasta-

/

373 pav. Aikštės šiaurės vakarų šono (su paštu) fragmentas. 1978 m. autoriaus nuotrauka

275

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

374 p a y Aikštės vakarų šonas. Vaizdas iš bažnyčios bokšto. 1978 m . autoriaus nuotrauka

375 pav. Miesto vakarų dalies fragmentas. 1978 m. autoriaus nuotrauka

tas, senelių invalidų namai, išplėsta ligoninė. Visa tai iki 1980 m. pakeitė miestą - tiek jo panoram ą, tiek eentro, ypač aikštės ir kai kurių pagrindinių gatvių vaizdą (369373 pav.). Jis pagerėjo suremontavus gatves, paklojus as­ falto dangą S. Neries, K. Giedrio, V. Kapsuko, Lenino, K. Požėlos, Tlirmanto, Parchomenkos, P. Cvirkos gatvė­ se /621/. Kadangi dauguma naujų pastatų, visų pirma daugiabučiai namai, išskyrus keletą visuomeninių objektų (paštą, vykdo­

mąjį komitetą, dar gal vieną kitą) iškilo pagal tipinius ar pakartotus projektus, tai Zarasai bent kiek raiškesnės ir sa­ vitesnės architektūros neįgavo. Be to, parenkant vietas kai kuriems objektams, nebuvo įvertintas gamtinis Zarasų uni­ kalumas. Dėl to paštas ir keli kiti aukštesni pastatai, užsto­ dami iš aikštės vaizdą į aplinką, gerokai pablogino jos są­ veikos su miestu tradicinius vizualinius ryšius, padidino kontrastą su senaisiais vieno dviejų aukštų namais, vis dar vyravusiais centro vakarų pusėje (374-375 pav.).

276

ZARASAI

1981 m. gegužės 18 d. „rajono valdžiai įsakius“ nu­ griautas D. Bukonto paminklo pjedestalas, granito blo­ kai panaudoti antkapių paminklams, o toje vietoje pasta­ tyta rajono garbės lenta (archit. G. Pranckūnas) /622/. 1982 m. iškilo valstybinis bankas, o netoli jo, rekonst­ ravus ankstesnį banko pastatą, rajono higienos centras /623/. 1984 m. parengtas prekybos centro projektas (ar­ chit. V. Patalauskas), pagal kurį visame aikštės vakarų šone tarp pašto ir milicijos, nugriovus keletą medinių, o rekonstravus mūrinius pastatus, numatyta 3 prekybos pa­ statų grupė /624/. 1988 m. parengtas kultūros namų pro­ jektas (archit. R. Jarmalavičius) /625/; vieta šiam stati­ niui numatyta aikštės pietų šone, miesto sode, tarp kino teatro ir bažnyčios. Pastačius suminėtus objektus, aikštę būtų apjuosę vien mūriniai ir beveik vienos epochos (be milicijos ir bažnyčios) pastatai, iš kurių tik vienas (be senųjų) būtų raiškesnės architektūros. 1984 m. atlikus pastatų tyrimus urbanistikos pam in­ klo teritorijoje /626/, nustatyta, kad iš 633 objektų 561 (88,6%) buvo gyvenami, 63 - visuomeniniai, 9 - mišrios paskirties. Vieno aukšto ir vieno aukšto su salka buvo 537 pastatai (84,8%), dviaukščių - 58, trijų aukštų -1 5 , keturių ir penkių - 23. M edinių pastatų buvo 393 (62,1%), mūrinių - 225 (35,5%), mišrių sienų medžia­ gų - 15. Iš XIX a. - XX a. pradžios teliko 2 pastatai (bažnyčia ir milicija), iš 1918-1940 m. - 261 (41,2%) iš sovietmečio - 370 (58,5%). Tad Zarasų istorinėje dalyje vyravo nauji pastatai, o jų architektūra buvo nevertinga. D ėl netinkam os terpės rajone 1988 m. pabaigoje 1989 m. pradžioje, kai didžiojoje Lietuvos dalyje greitai išplito tautinis pakilimas, t. y. ir Lietuvos Persitvarky­ mo Sąjūdžio veikla, Zarasuose visa tai pasireiškė gana vangiai. Tokiai įvykių eigai turėjo reikšmės ir atitinka­ ma rajono laikraščio pozicija. 1988 m. Zarasų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė „ėmė leisti biuletenį „Vienybė“ (iš­ ėjo 6 num eriai) /627/. Nepaisant nepalankių sąlygų, dar 1987 m. pašalinta „kosminė kompozicija“ nuo plento tiesimo baigties obe­ lisko, o prie jo pritvirtinta lentelė, liudijanti tikrąją pa­ minklo paskirtį; 1988 m. sutvarkyta paminklo aplinka /628/. 1988 m. spalio 27 d. kultūros namuose „įvyko jauni­ mo forumas - susitikimas su Sąjūdžio dalyviais“ /629/. 1989 m. pradėti grąžinti senieji gatvių pavadinimai. Jei sausio 17 d. rinkimų į SSSR Aukščiausiąją Tarybą proga paskelbtų 29 gatvių ir 9 skersgatvių sąraše dar yra visi sovietmečio pavadinimai /630/, tai tų pačių metų vasario 14 d. jau nurodoma, kad „siekiant atkurti Zarasų istorinę praeitį, nutarta sugrąžinti gatvių pavadinimus“ Lenino g. „vadinti“ D. Bukonto, K. Požėlos - Birutės, Darbininkų - E. Pliaterytės, Komunarų - Bažnyčios, K. Giedrio - Bajorų, Jono Gruodžio - Juozo Gruodžio, Naujiną - Savanorių, Aitykovo - Pakalnės, M. Melnikaitės - Šiaulių, N. Parchomenkos - M alūno, S. Nėries Smėlynės, J. Janonio - Žaliąja, Gegužės 1-osios - Sina­ gogos, Černiachovskio - Zarasų ir Mičiurino - Griežto /631/. Netrukus ši informacija patikslinta: M. Melnikaitės gatvė sudalyta į Šiaulių ir Šaltupio, o S. Nėries pavadi­ nimas paliktas naujajai Smėlynės gatvės atkarpai /632/. 1989 m. atstatytas „Skautų akmuo“ /633/.

Kadangi nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Zara­ suose buvo pradėta statyti ar rekonstruoti nemažai įvai­ rios paskirties objektų, politinės situacijos kaita kurį lai­ ką didesnio poveikio tam procesui neturėjo. 1988 m. baigtas daugiabutis namas, statomi dar du /634/, pradėta kultūros namų statyba /635/. 1989 m. rekonstruotoje bu­ tų ūkio valdyboje „įsikūrė gėlių parduotuvė“ /636/, baig­ ti „keli daugiaaukščiai namai“, ... „vienas d ar statomas Naujojoje gatvėje“ /637/, baigtas melioracijos statybos ir remonto valdybos administracinis pastatas /638/, taip pat daugiabučiai nam ai Vytauto ir Vilniaus gatvėse /639/, statoma kvartalinė katilinė mikrorajone, „kuris praside­ da už P. Širvio gatvės“, joje jau stovi „25,30 ir 40 b u tų ... namai“ /640/. 1989 m. vasarą pakeistas rajono laikraščio pavadini­ mas (iš „Tarybinės žemės“ į „Zarasų kraštą“), o M. Melnikaitės vidurinė mokykla pavadinta Zarasų 1-ąja /641/. 1990 m. rinkimų į SSSR Aukščiausiąją Tarybą proga paskelbtame miesto gatvių sąraše surašyti 42 pavadini­ mai (iš jų 9 „skersgatviai“) /642/. Nors daugelis sovieti­ nių ideologizuotų vardų jau buvo pakeista, bet sąraše d ar buvo Tarybų aikštė ir M. M elnikaitės skersgatvis /642/. 1990 m. kovo 11d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „įvyko mitingas dėl M. Melnikaitės paminklo likimo“ /643/; paminklas buvo numatytas nukelti, o 1992 m. gegu­ žės pradžioje tai padaryta. 1990-1992 m. vis dar vyko daugiabučių namų ir vi­ suomeninių objektų statyba. 1990 m. baigta poliklinika /645/ ir namas /646/, 1991 m. - P. Širvio gatvėje - 40 butų namas/647/, „naujame Zarasų mikrorajone pastatytas 22 butų gyv. namas, statom as... dar vienas 22 b u tų ...“ /648/. 1992 m. birželio 5 d. baigti kultūros nam ai /649/, o birželio 21 d. - „atstatyta Šaltupės koplytėlė“ /650/; „bai­ giama statyti sentikių cerkvė“ /651/; buvusią stačiatikių cerkvę „rajono valdžia n u tarė... grąžinti pravoslavų ben­ druomenei“ /652/. Naujų daugiausia tipinių ar standartinės architektūros pastatų (be vienos kitos išimties) pastatų statyba dar la­ biau pakeitė Zarasų senosios ir naujosios dalių proporciją. Mieste ėmė dominuoti stambūs silikatinių plytų pastatai plokščiais stogais, labiau paryškinę kontrastą su trapiais daugiausia senosios vakarų dalies namais /653/. Plečian­ tis statyboms ši disproporcija tapo dar akivaizdesnė. 1992 m. Zarasų gatvių sąraše yra 41 gatvė (iš jų 9 skers­ gatviai); neliko M. Melnikaitės vardo skersgatvio, o Ta­ rybų aikštei buvo suteiktas Sėlių pavadinimas /654/. 1993 m. gegužės pradžioje miesto aikštėje atidengtas D. Bukonto paminklas. Nuvertus garbės lentą „toje vie­ toje, kur prieš karą buvo pradėtas statyti paminklas D. Bukontui, pagal skulptoriaus Leono Striogos sukurtą projektą iškilo granito ir bronzos paminklas su pirmykš­ čiu užrašu“ /655/. 1993 m. mieste dar buvo statomi keli stambūs objektai („naujam e mikrorajone ... du namai: 70... ir 30 butų“) /656/, bet keičiantis finansavimo galimybėms, kai kurių pradėtų pastatų statyba beveik sustojo /657/. Maždaug tuo metu mieste ėmė ryškėti sovietmečiu nacionalizuoto nekilnojamojo turto grąžinimo bei privatizavimo ne­

277

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

sklandumai. Kita vertus, procesas skatino iniciatyvą atsirado nemažai privačių infrastruktūros objektų - par­ duotuvių, kavinių, kitų gyventojams paslaugas teikiančių įstaigų bei įmonių. 1994 m. spalio 27 d. paminėtas 60 metų Zarasų krašto muziejaus įkūrimo jubiliejus /658/, 1998 m. - 1-osios vidurinės mokyklos, kuriai suteiktas „Ąžuolo“ gimnazi­ jos vardas - 80 metų /659/, o 1994 m. - 3-ios (rusų) vidurinės mokyklos jubiliejus /660/. Svarstytas genocido aukų rezistencijos dalyvių įamžinimas /661/. 1996 m. pakeitus dar 1969 m. parengtą Zarasų miesto herbą (dail. Antanas Miknevičius), kovo 7 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis patvirtintas /662/. Mėlynos spal­

vos skyde po auksine saule pavaizduota „sidabrinė fan­ tastinė būtybė: stirnos ir žuvies junginys“, apatinėje sky­ do dalyje - juodam e fone - sidabrinis sulankstytas kala­ vijas - „praeities kovų ir kartu aukščiausiojo teisingumo simbolis“. 2000 m. ištyrinėjus Zarasus (archit. N. Steponaitytė), konstatuota, kad nepaisant sovietmečiu netinkamai vyk­ dytų statybų, miestas dar neprarado tos urbanistinės ver­ tės, kuri buvo konstatuota XX a. septintajame dešimtme­ tyje. Tyrimų rezultatai parodė, kad saugotinos teritorijos ribų koreguoti nereikia (376 pav.), o kultūros paveldo požiūriu vertingas gatvių tinklas 1872-1885 m. supla­ nuotos teritorijos ribose beveik nepakito.

376 pav. 2000 m. urbanistikos pam inklo schema

278

ŽIEŽMARIAI

mazgas ir vien dėl to saugomas. Vadinasi, teiginys, jog XIV a. Žiežm ariai buvęs „atsparos punktas“ prieš kryžiuočius jų kelyje į Vilnių /10/, sąlygiškai gal ir yra pagrįstas, bet jį reikėtų suprasti kiek kitaip dėl to, kad vietovėje nebuvo pilies. Matyt, įrengti piliakalnį čia truk­ dė nepalankios gamtinės sąlygos, nors ir Eišiškėse, ir Žei­ melyje, kur vietovės pobūdis panašus, įtvirtinti lygumų piliakalniai buvo. T&igi jei Žiežm ariai dėl šiandien nežinomų priežasčių ir nebuvo paversti įprastiniu gyny­ bos punktu, juose susidaręs kelių mazgas galėjo būti sau­ gotas kitaip: vietovėje, o gal ir netoli jos buvo apgyven­ dinti totoriai. Tokiai prielaidai teikia pagrindą XVII a. medžiaga: yra žinoma 1677 m. Žiežmarių klebono byla su vienu vietos totorium i /11/ ir iki 1792 m. išlikusios, bet tuo metu jau visai apleistos totorių kapinės šalia mies­ to /12/. Totoriai čia galėję būti apgyvendinti tuo pačiu metu, kaip ir Trakuose, Vilniuje, Kaune, Vilkijoje, Butri­ monyse bei kitose strategiškai svarbiose valstybės vaka­ rų dalies vietose. Vadinasi, neatmestina, jog dar XIV a. Žiežmariai galėjo būti ir ne visai menka gyvenvietė neto­ li didžiojo kunigaikščio dvaro sodybos, kuri išsidėstė ne­ didelėje aukštum oje į pietus nuo Strėvos upės slėnio. Tačiau 1387 m. Lietuvos krikšto m etu ar kiek vėliau Žiežmariuose nebuvo pastatyta bažnyčia, dėl to jų ne­ galima priskirti prie svarbesnių ir stam besnių to meto LDK vakarų dalies gyvenviečių. Kita vertus, katalikų bažnyčios Žiežmariuose tuo metu galėję ir nereikėti, jei gyventojų daugum ą ar visumą sudarė totoriai.

Iki šiol rašant apie vietovės raidą dažniausiai būdavo pra­ dedama nuo to, kad Žiežmariai - „senas miestas“ /1/, „se­ na lietuvių gyvenvietė“ /2/ ir pan. /3/. Kadangi archeolo­ gai gyvenvietę sistemingiau netyrinėjo, kol kas nėra bent kiek tikslesnio žodžio „senas“ konkretizavimo laiko požiūriu. Kita vertus, net ir turint archeologinių duome­ nų, jie ne ką ir padėtų, jei atsižvelgti j nežinia kuo re­ miantis pateiktą nuomonę, kad „pirmieji ir patys seniau­ sieji“ Žiežmariai buvo įsikūrę ne dabartinėje vietoje, t. y. ne kryžkelėje, susidariusioje į šiaurę nuo Strėvos, o kažkur prie šios upės intako - Žiežmarės upelio /4/. Vėliau, gal ištikus kokiai nors nelaimei, senųjų Žiežmarių gyvento­ jai persikėlė į saugesnę-dabartinę-vietą, tačiau naująją gyvenvietę pavadino ankstesniu vardu. Tokia prielaida turbūt padaryta remiantis Žiežmarių vardo ir vietos ne­ atitikimu. Ar ji turi realų pagrindą, sunku spręsti, nesant objektyvios medžiagos. Tačiau yra pagrindo teigti, jog vie­ tovėje susidaręs dabartinis kelių mazgas ir aplink jį besi­ kurianti gyvenvietė XIV a. pradžioje jau galėjo būti. Iš dalies tai liudija susiaurinta gotikinė galvių sankryža, iki šių dienų išlikusi aikštės pietvakarių kampe. Ši sankryža anuom et naudotos karo technikos požiūriu galėjo būti įrengta ir turėti prasmę tik iki XIV a. pradžios, L y. iki parako panaudojimo. Sankryža išliko tam e aikštės kam­ pe, į kurį sueina Kauno ir Vytauto gatvės, t. y. senosios Kauno ir Punios kelių trasos iš vakarų bei pietų, iš kur anuo metu kaip tik ir buvo galima tikėtis priešų puoli­ mo. Kita vertus, neatmetama, jog tokia sankryža - vėles­ nio planavimo, derinantis prie esamų kelių, rezultatas. Kadangi Žiežmariuose neaptikta piliakalnio, nors apy­ linkėse jų gana daug, atrodytų, jog karų su ordinais laiko­ tarpiu vietovė įprastinės gynybinės reikšmės neturėjo. Ji neminima X IV a. pabaigos „Rusų miestų sąraše“, nors aplinkiniai svarbiausieji gynybos punktai (Kaunas, Tra­ kai ir Punia) ten įrašyti /5/. Č. Šaduikio ir kitų nuomone, XIV a. viduryje apylinkių karinis centras buvęs ne Žiež­ mariai, o Strėvininkai, nes ten stovėjusi pilis, kurią 1368 m. kryžiuočiai sunaikinę /61. V. Pašuta nurodo, kad ir Žiežmariai, ir Strėvininkai X III-X IV a. buvo valsčiaus centrai/7/. Be to, neabejoja­ ma, jog Žiežmariai nuo seno buvo svarbus strateginių kelių mazgas: Strėvos upės slėnio šiaurės puse ėjęs kelias iš Kauno į Trakus kirtosi su priešingos krypties keliu nuo Merkinės - Punios bei Kernavės - Ukmergės. Itin svar­ bus buvo pirmasis kelias, nenustojęs reikšmės ir gerokai vėliau, kai Trakai jau prarado ankstesnę politinę ir strate­ ginę svarbą. Tki vienintelis 1577 m. Semeliškių valsčiaus aprašyme /8/ paminėtas kelias, ko gero ir vienas seniau­ sių LDK vakarų dalies sausumos kelių, ėjęs nuo pajūrio per Kauną Nemuno ir Strėvos upės šiaurės krantu į Tra­ kus ir Vilnių; nurodoma, kad pasiuntiniai ir žygūnai, vyk­ dami šiuo metu iš Ragainės, sustodavę specialiai numa­ tytose vietose - Jurbarke, Veliuonoje, Vilkijoje, Kaune, Rumšiškėse, Žiežmariuose ir Semeliškėse /9/. Taigi, nors ir neturėję įprastinės tiesioginės gynybinės reikšmės, Žiežmariai galėjo būti strategiškai svarbus komunikacinis

tiniuose Žiežmariai pirmą kartą paminėti 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšio tarp lietuvių ir kryžiuočių aprašyme /13/, vėliau dar minimi 1385 ir 1387 m. /14/. Nurodoma ir 1347 m. data /15/ bei XIV a. vidurys /16/. Yra nuomonių, kad miestelis įsteigtas ar jau egzistavęs X3V a. /17/. Taigi p ag a l čia p a te ik tu s n e tie s io g in iu s (bei an tra e iliu s) d uom enis atro d y tų , kad d a r X IV a. pradžioje Žiežm ariuose galėjusi būti kom paktiška gyvenvietė, davusi pradžią vėlesniam miesteliui bei m iestui. Tuo atveju jei gyvenvietė išsidėstė aplink anksčiau susidariusią kryžkelę, tad jau nuo pat pradžių, t. y. nuo X IV a., joje galėjo susidaryti radialinio plano užuomazga (377 pav.). N ėra žinių, ar Strėvos mūšio m etu jau galėjusi būti Žiežmarių gyvenvietė nukentėjo. Mūšis įvyko kryžiuočių kariuom enei žygiuojant į Trakus ir Vilnių bei pakeliui plėšiant šalį. Žiežmariuose kryžiuočiams kelią pastojo Algirdo vadovaujam i lietuvių daliniai. Dažniausiai nurodom a, kad mūšį lietuviai pralaimėję, nes Strėvos ledui neatlaikius jų svorio, daugelis nuskendo. Tkčiau po mūšio kryžiuočiai skubiai grįžo į savo valdas, matyt, atsisakę Trakų ir Vilniaus puolimo, o tai vargu ar būtų, nugalėtojų verta iš anksto numatytos puolimo tolesnė eiga /18/. Nors kol kas nenustatyta tiksli mūšio lauko vieta ir sunku spręsti, ar pats mūšis galėjo vykti Žiežmariuose ar kur nors šalia jų, tačiau net ir tuo atveju, matyt, nederėtų atm esti prielaidos, jog gyvenvietė galėjo nukentėti arba net būti sunaikinta. Kai kurie tyrėjai teigė, kad Žiežm arių gyvenvietė padidėjusi po Žalgirio kautynių ir netrukus nustelbusi

279

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

377 pav. X IV a. vidurio retrospektyvinė gyvenvietės plano schema. Sudarė autorius. Aikštės forma sąlygiška 1 - spėjama aikštės vieta

anksčiau svarbesnius Strėvininkus; jai plėtotis daugiausia reikšmės turėjęs prekybos kelias iš Kauno į TYakus ir Vilnių /19/. XV a. pradžioje minimas Žiežmarių valsčius/20/, ku­ rį, kaip ir dvarą - didžiojo kunigaikščio tėvoniją, - laikęs jo vietininkas. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotar­ piu (1440-1492 m .) Žiežmarių vietininkas (laikytojas) buvo Germ anas Ditrichovičius/21/. Tuo metu Žiežma­ riuose „pastatyta užtvanka“, kuri „užliejo Semeliškių ba­ jo ro Jurijaus Mižikovičiaus pievas“ /22/, taigi, atrodo, buvo įrengtas vandens malūnas. XV a. pabaigoje - iki 1494 ir 1505 m. Žiežmarių valsčiaus tijūnas buvo Ja­ nuška, o 1494-1500 m. - valdovo vietininkas Fiodoras Januškevičius /23/. S. Aleksandravičius nurodo, kad Žiežmariai miesteliu pirmą kartą pavadinti 1497 m. /24/. M. Liubavskis juos priskiria prie svarbiausių XV a. pabaigos - XVI a. pradžios didžiojo kunigaikščio dvarų ir miestų /25/. Ko gera, komunikaciniu požiūriu patogioje vietoje buvę Žiežmariai XV a. iš tikrųjų galėjo padidėti ir įgyti kai kurias miesteliams - prekybos ir am atų centram s - bū­ dingas funkcijas, tačiau visaverčiu miesteliu negalėjo bū­ ti vien dėl to, kad juose d ar nebuvo bažnyčios. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, vedęs Mask­ vos kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną, 1495 m. užrašė jai Žiežmarių dvarą ir miestelį /26/. Manyta, kad Elenos rūpesčiu 1500 ar 1501 m. Žiežmariams suteiktos magdeburginės savivaldos teisės/27/. Todėl miestelyje ėmę plėtotis prekyba ir amatai /28/, jis tapęs judriausiu preky­ bos centru K auno-Vilniaus kelyje /29/. Nors ši nuom o­ nė ir paplitusi, abejotina, ar Žiežmariai tuo metu galėjo gauti savivaldą. Juoba jog nežinomas nei tos privilegijos originalas, nei jo nuorašai, o dokumentas nefiksuotas Lie­

280

tuvos Metrikoje. Be to, 1529-1567 m. LDK miestų mo­ kesčių sąrašuose/30/ Žiežmariai įrašyti tarp neprivilegi­ juotųjų miestų. Tik neaišku, kodėl 1599 m. oficialiame dokumente/31/ minimas Žiežmarių burmistras ir kiti ma­ gistrato tarnautojai - tai tarsi būtų patvirtinimas savival­ dos teisių suteikimo Stepono Batoro valdymo laikmečiu (1576-1586 m.) /32/. E. Rimša apie tai rašo: „nuo XIX a. istorinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad Žiežmariai gavo Magdeburgo miesto teises XVI a. pradžioje arba ant­ rojoje pusėje“, bet „patikimais šaltiniais to patvirtinti ne­ galima. Iki XVIII a. pabaigos nežinoma nė viena miesto teisių privilegija ar jos nuorašas. Nėra nei aktų knygų ar kitų miesto raštinės išduotų raštų“ /33/. Kai kurie tyrėjai Žiežmarių ūkinės veiklos pagyvėjimą XVI a. pradžioje sieja su bažnyčios steigimu bei statyba /34/. Dažniausiai nurodoma, kad bažnyčią įsteigė 1502 m. Žygimantas Senasis /35/, tačiau kaip žinoma, iki 1506 m. LDK valdovas buvo Aleksandras. Minimos ir kitos bažny­ čios steigimo ar statybos datos /36/. Šv. apaštalų Jokūbo ir Zigmanto titulo bažnyčia veikiausiai buvo pastatyta ne anksčiau kaip 1508 m. (J. Kurčevskio ir kitų nuomone, tai padaryta 1507-1519 m. Vilniaus vyskupu esant Al­ b e rtu i R ad v ilai) /3 7 /, n o rs įste ig ta g a lb ū t d ar 1502 m. rugpjūčio 3 (5) d. /38/. Nurodomos ir vėlesnės1511 bei 1512 m. rugpjūčio 3 (5) d. d ato s/39/, veikiau­ siai susietos su fundacijos pakartojimu bei išplėtimu (tam tikrų abejonių kelia tik mėnesio ir dienos sutapimas). Nurodom a kad, 1502 m. fundacijos aktas sudegė 1812 m. Napoleono armijai žygiuojant į Lietuvą /40/, tačiau apie tai, kas jam e buvę parašyta, iš dalies galima spręsti iš 1511 ar 1512 m. Žygimanto Senojo fundacijos pakartojim o /41/. Pirmą kartą bažnyčiai buvę skirta 3 šeimos, tuščia žemė ir karčema /42/, o 1511 ar 1512 m. 3 šeimos, 3 tuščios žemės ir 2 laisvos nuo mokesčių kar­ čemos/43/. Fundacija padidinta Semeliškių klebono kun. Adom o Jakūbavičiaus, kuris administravo tuo metu įsteigtą Žiežmarių parapiją, prašymu; Žiežmarių dvaro dešimtinės, skirtos bažnyčiai, neva nepakakę išlaikyti nau­ jos parapijos kleboną, kuris pagal 1511 ar 1512 m. pa­ kartotą fundaciją privalėjo mokėti lietuviškai, be to, išlaikyti mokytoją („bakalaurą“, „mistrą“), t. y. įsteigti mokyklą /44/. Pateikiant nevienodą bažnyčios fundacijos (ar ir staty­ bos) laiką, tai siejama ir su kitais valdovo nurodymą vykdžiusiais asmenimis. Ankstyvuoju (1502 m .) atveju tai atlikęs Žiežmarių seniūnas Dolenga Lasovskis /45/, vėlesniuoju (1511-1512 m .) - valdovo sekretorius, maršalka ir Daugų vietininkas Bogušas Bogovitinovičius /46/ (beje, nurodom as 1508-1509 m. buvęs ir Žiežma­ rių vietininku) /47/. 1511 ar 1512 m. fundacijos (jos išplėtimo) aktas su­ rašytas kreipiantis į tuometinį Žiežmarių vietininką Kapčių Vasiljevičių ir būsimus vietininkus bei seniūnus, įpa­ reigojant juos gerbti bažnyčiai skirtą nuosavybę /48/. Dokumente nurodyta, kad klebonui duotose karčemose leista pardavinėti midų ir alų, o klebonui, mokytojui bei kitiems bažnyčiai skirtiems žmonėms - laisvai imti mišką iš Žiežmarių girios statybai ir kurui /49/. Paminėta, kad Žiežmarių gyventojams toks leidimas buvęs duotas anks­

ŽIEŽM ARIAI

čiau, tik neaišku kada/50/. Kai kurie tyrėjai būtent šį faktą susiejo su magdeburginių teisių galimu suteikimu Žiežma­ riams /51/, apie kurį, kaip minėta, autentiškų duomenų nėra. Pirmoji Žiežmarių bažnyčia buvo medinė /52/. Abejo­ tina, ar ji stovėjo dabartinio pastato vietoje, tačiau tik­ riausiai klebono žemėje, kuri plytėjo abipus kelio, pro dvaro sodybą ėjusio į Punią. N ėra žinių, kada pradėjo veikti parapinė mokykla, turėjusi būti įsteigta (o gal ir pastatyta) pagal 1511 ar 1512 m. pakartotą fundaciją; nurodom ąją buvus atidalytą 1520 m. /53/, tačiau šie duo­ menys diskutuotini. Bažnyčios įsteigimas, statyba ir su tuo susiję 15021512 m. įvykiai neabejotinai Žiežmariuose tuo metu bu­ vo reikšmingiausi, nes bažnyčios atsiradimas gyvenvietę galėjo padaryti visaverčiu miesteliu, ypač tuo atveju, jei joje buvo pakankamai miestams ir miesteliams būdingos ūkinės veiklos, visų pirma prekybos požymių. Tačiau tie­ sioginių duomenų apie tai kol kas neaptikta. Nepaisant to, manoma, kad XVI a. pradžioje Žiežmariai jau buvo miestelis. Iš to meto yra Šiek tiek daugiau fragmentiškų duome­ nų apie vietovę. D ar 1496 m. rugsėjo 2 d. Aleksandras sprendė vietos žmonių Kirkilos, Trumpos, Simono, Batiuso (?) ir Mackaus skundą prieš bajorus Tudolkovičius /54/, kuriems valdovas 1500 m. rugsėjo 2 d. patvirtino skundėjų priklausomybę /55/. 1511 m. sausio 12 d. Žygi­ m antas Senasis „Maskvos didžiajam kunigaikščiui už­ ėmus Putivlį“, Žiežmarių valsčiuje apgyvendino iš ten pabėgusį bajorą Soročiną, skirdamas jam žemių iki to laiko, kol Putivlis „bus iš rusų“ atsiimtas /56/. XVI a. pradžioje gana dažnai minimas Žiežmarių valsčius, kar­ tais vadintas ir pavietu /57/, XVI a. pradžioje - Žiežma­ rių miestelis/58/, o 1509 m. - dvaras /59/. 1513 m. mirus Aleksandro žmonai Elenai, Žiežmariai grįžo didžiajam kunigaikščiui /60/. Žygimantas Senasis užrašė dvarą su miesteliu savo žmonai Bonai, kuri retai gyveno Vilniuje, o dažniau savo dvaruose, iš jų ir Žiežma­ riuose /61/. Tkčiau 1513 m. vietovės d ar nėra karo reika­ lams mokėjusių LDK gyvenviečių, vadintų miestais, są­ raše. O 1529 m. jai jau skirtas 5 kapų grašių mokestis, kaip ir Ukmergei, Aukštadvariui, Kernavei, Eišiškėms ir Maišiagalai, t. y. mažiau už Punią, Anykščius, Vilkiją, Ariogalą (šie miestai ir miesteliai mokėjo po 10), Merki­ nę (mokėjo 15 kapų grašių) /62/. Nuo 1529 m. Žiežma­ riai įrašyti į neprivilegijuotų miestų sąrašą /63/, o miestu pirmą kartą pavadinti 1522 m. /64/. 1528 m. LDK ka­ riuom enės sąrašuose minimas Žiežmarių pavietas; 56 bajorai (be m iestelėnų ir žydų) karo reikalam s turėjo išrengti 116 raitelių /65/. Nuo 1518 m. Žiežmarių dvaras (ir miestelis) buvo įkeistas Jonui Glebavičiui /66/, kuris 1519 m. rugpjūčio 18 d. - valdovui sutikus - perleido jį Jonui Zavišičiui (Zavišai) /67/. 1524 m. rugpjūčio 28 d. Žiežmariai įkeis­ ti Povilui Naruševičiui /68/. 1531 m. sausio 29 d. pagal Semeliškių karužos Mikalo­ jaus Ivaškevičiaus fundaciją prie Žiežmarių bažnyčios įsteigta altarija /69/, kuriai išlaikyti fundatorius skyrė 3 žemes /70/. 1533 m. Žiežmariai minimi kaip viena iš la­

281

biausiai pamėgtų Žygimanto Senojo medžioklės vietų; val­ dovas čia medžiojo su Trakų (gal ir Žiežmarių) totoriais. Atrodo, kad iš P. Naruševičiaus Žiežmariai atiteko Fio­ dorui ir Marijai Sapiegoms, nes 1533 m. lapkričio 15 d. dvaro bajorai Laurynas Ganusovičius, Jaunius Moževičius, Bartkus Nekražanecas, Andrius ir Ivaška Daugelovičiai, Radvila Jatevičius ir „Mikalojaus našlė“ skundėsi valdovui, kad F. Sapiega užgrobėjų namus; valdovas pa­ laikė Sapiegas, t. y. priteisė jiems minėtus asm enis/71/. 1534-1538 m. Žiežmarius laikė iš Maskvos pabėgęs ru­ sų bajoras ir avantiūristas Semionas Bielskis/72/. Po to valda grįžo Žygimantui Augustui, kuris 1549 m. ją (kaip ir Alytų, Nemunaitį, Simną, Metelius, Darsūniškį, Biršto­ ną, Žaslius, Stakliškes, Karmėlavą ir Žodiškes) užrašė Barborai Radvilaitei/73/. Tarp 1550 ir 1556 m. Žiežmariuose siautė maro epide­ mija, o gal ir badas. Pateikiamas šių įvykių laikas nesu­ tampa: 1550 m. /74/, 1550-1551 m. /75/, 1553 m. /76/, 1551 m. - badas, o 1552-1556 m. - maras /77/. Manyta, kad tuo m etu išmirė daug žmonių /78/. M aras 1553 m. siautė didokoje LDK vakarų dalyje: iš Vilniaus, k u r jis „viešpatavo“, nes „buvo sunkus ir nuodingas o ras... mies­ tiečiai bėgo kur kas galėjo“ - į Trakus, Eišiškes, Medi­ ninkus, Žiežmarius ir kitus „aplinkinius miestelius bei kaimus“ /79/. Neatm estina prielaida, jog būtent iš Vil­ niaus, kur susidarė epidemijos židinys, maras ir pasiekė Žiežmarius. 1557 m. valstybės seimui priėmus Valakų reformos įsta­ tymą, tais pat metais Žiežmarių dvare buvo numatyta atlikti valakų matavimą /80/. Tačiau jis pradėtas dar 1547 m.; tuo m etu ir 1549 m. darbus vykdė karaliaus dvariškis, revi­ zorius ir Simno vietininkas Povilas Turas /81/. Matavi­ mą turbūt nutraukė maras, bet vėliau darbai buvo tęsia­ mi: 1555 m. P. Tliras išmatavo Žiežm arių bažnyčios fundacinę žemę, nustatė jos ribas, skyrė sklypus klebono jurisdikos žmonėms /82/. Apie klebono žemių matavi­ mo baigtį 1555 m. liepos 10 d. pateiktas revizoriaus kvi­ tas; atrodo, kad tuo m etu P. Tliras jau buvo miręs /83/. Kadangi klebono žemės išsidėstė tarp Žiežmarių mies­ telėnų ir Trakų bajorų sklypų, nurodoma, jog matavimo m etu klebonas kun. M arkas ir bajoras Mikalojus Polubočka susikeitė kai kuriais sklypais; klebonas papildo­ mai gavo 3 valakus žemės /84/. M atuojant valakus Žiežm arių dvare, užfiksuoti ne mažiau kaip du skundai - apie juos išliko 1551 ir 1559 m. dokumentai. Pirmuoju - 1551 m. liepos 11d. „kamarninkas“ Andrius Derško su m otina ir seserimi skundėsi Žygimantui Augustui, kad dar 1549 m., t. y. trečiaisiais valakų matavimo metais, sukeičiant žemes, kai kurie žmonės buvo nepagrįstai nuskriausti; valdovas nurodė P. Tlirui „atstatyti teisybę“ /85/. Matininkui mirus, jo darbą Žiežmarių dvare, atrodo, tęsė valdovo revizorius Dirvėnų tijūnas „Gancko Gradovskis“. Jis veikiausiai ir tyrė 1559 m. rugpjūčio 14 d. Žygimanto Augusto raštą Žiežmarių laikytojui „dvaro paiždininkiui“ Stanislovui Vloškai (ar Vlošekui), kuria­ me nurodė atitaisyti Ivanui Vainilovičiui padarytą skriau­ dą, kai I Alkas Skvarka, matuodamas valakais Darsūniškio dvaro žemes, iš m inėto bajoro atėmė, o Žiežmarių dva­

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

rui nepagrįstai priskyrė 14 margų prie Strėvos /86/. At­ rodo, kad 1559 m. buvo išm atuota ir Žiežmarių giria, aprašytos jos ribos /87/. Susiejus galimą maro epidemiją su valakų matavimu, peršasi išvada, kad m aras galėjo trukti trumpiau, negu nurodom a. Matyt, jis Žiežmariuose siautė tik 1553 m., todėl valakų matavimas galėjo būti nutrauktas tik metus, o vykdomas ir iki tol, ir po to. Retrospektyviai įvertinus vėlesnę Žiežmarių kartogra­ finę medžiagą, kurioje matyti iki šių dienų miestelyje išli­ kusi Valakų reformos laikotarpiu naujai suform uotų ar senųjų pertvarkytų prekybos ir amatų centrų plano for­ m a su jai būdingais elementais, neabejojama, jog 15471559 m. matuojant Žiežmarių dvarą valakais, ankstesnis savaime susidaręs radialinis gyvenvietės planas buvo per­ tvarkytas į stačiakampį, o teritorija išplėsta. Tam galėjo padėti ir per maro epidemiją susidariusios palankios šiam pertvarkymui sąlygos; miestelis galėjo būti apmiręs ir apleistas. Tačiau nėra objektyvių duomenų, kokiu mastu ankstesnis planas galėjęs būti pertvarkytas (jei tuo metu tai padaryta) ir kurie jo elementai, palyginus standartinę schemą su vėlesne būkle, galėjo būti pakeisti tuom et, o kurie pakito p er tolesnę raidą. Manyta, kad per m arą nukentėję Žiežmariai gana grei­ tai atsigavo /88/. Šį faktą patvirtina neprivilegijuotam miestui padidinti mokesčiai: jei 1551 m. Žiežmariai mo­ kėjo 10 kapų grašių karo mokesčių /89/, tai 1567 m. -1 5 /90/. Tiesa, 1567 m. mokestis buvo vienas iš mažesnių, toks pat, kaip ir Žaslių, Eišiškių, Platelių, Telšių bei Uk­ mergės, bet ne pats mažiausias. 1550-1553 m. Žiežmarių seniūnas buvo Stanislovas Komarovskis /91/. 1555 ir 1559 m. dvarą laikė S. Vloško (Vlošekas) /92/, o 1566-1567 m. - Motiejus Žilinskis /93/. 1567 m. Žiežmarių dvaras ir seniūnija grįžo valdo­ vui /94/. Netrukus valdą revizavo Tbmas Makovieckis ir Simonas Vaina /95/. 1571 ar 1572 m. Žiežmariai ilges­ niam laikui duoti laikyti Radviloms /96/. Po 1566 m., priėmus Lietuvos Antrąjį Statutą ir p er­ tvarkant LDK administracinę sistemą, Žiežmarių vals­ čius /97/ (ar pavietas /98/) buvo įtrauktas į Trakų pavietą ir vaivadiją /99/, o 1572 m. jo pajamos sudarė 232 kapas grašių. 1571 m. Trakų paviete vėl siautė m aras /100/, todėl, matyt, kai kurie tyrėjai manė, jog epidem ija ir badas 1570-1573 m. pasiekė ir Žiežm arius/101/. Tačiau apie šioje vietovėje buvusią epidem iją konkrečių duom enų nėra, kaip ir autentiškos medžiagos apie XVI a. antro­ sios pusės miestelio ūkinį gyvenimą ir demografiją. Tai­ gi jei kokios nors išvados apie tuom etinių Žiežm arių ūkinę veiklą ir daromos, dažniausiai remiamasi vėles­ niais arba netiesioginiais duomenimis. Kita vertus, ne­ atm estina, jog XVI a. antrojoje pusėje Žiežmariai jau buvo „prekybinis miestelis“ /102/, nors ir nepažymėtas nė viename to meto LDK ar LDK-Lenkijos žemėlapyje (1570 m. A. Pograbkos, 1573 m. J. Portancijaus, 1578— 1580 m. M. Strubičiaus), vadinasi, vargu ar pakanka­ mai reikšmingas. 1580 m. Žiežmariuose įvyko 2 gaisrai; p er pirmąjį balandžio 16 d. - sudegė 22 sodybos /103/, o per antrąjį -

lapkričio 5 d. -17/104/. Sprendžiant iš sodybų savinin­ kų pavardžių, gaisrai buvo skirtingose miestelio vietose. Balandį sudegė Jono Lipskio, Jono Etinco (?), Jokūbo ir Jono M azūrų, Jono Pavlovičiaus, Jono Daškovičiaus, Jokūbo Imorego (?), Mikalojaus Žikguto, Jono Barzdos, Martyno Stulpino (?), Jono Zimnicko, Jono Stalvovskio, Povilo Bairkšio (?), Stanislovo Martinovičiaus, Kristu­ po Larionovičiaus, Jono Kosnerio, Stanislovo Petresevičiaus, Motiejaus Bulynkos, Mikalojaus Rucio, Motiejaus Stefanovičiaus ir dviejų našlių sodybos. Lapkritį sudegė Stanislovo Soluchos, Lauryno Peipovolės (?), Jaceko Anckovičiaus, Valentino Vaskovičiaus, Petro Jurevičiaus, Grigo Krudelio, Jono Jackevičiaus, Griškos Kleščiaus, Motiejaus ir Stepono Plebanskių, Sta­ nislovo Skurato, Stanko Smilgevičiaus, Mišo (?) Januševičiaus, Mykolo Noveno, Jono ir Jasio Milkevičių bei „Stanislovo našlės“sodybos. Kaip matyti, sąrašuose lietuviškų pavardžių vos kelios, kitos - slaviškos ar suslavintos. Žydų pavardžių nėra, va­ dinasi arba jie Žiežmariuose dar negyveno, arba gaisras jų sodybų nepalietė. Padegėliai 4 metus buvo atleisti nuo visų mokesčių: pirmieji -1580-1583 metams, antrieji 1581-1584 m. /105/. Manyta, kad 39 sudegusios sodybos galėjo sudaryti apie 50% miestelio ploto ir atitinkamo gyventojų skaičiaus /106/, o tai turėjo palengvinti natūroje pritaikyti Valakų reform os metu suplanuotą pakeisti ankstesnį radialinį planą į stačiakampį, jeigu tik tai nebuvę padaryta anks­ čiau - per maro metus. Tokį pertvarkymą anuomet, kaip ir daugelyje kitų LDK miestų ir miestelių Žiežmariuose galėjo sutrukdyti tik sąlygiškai gera pastatų būklė. Todėl 1580 m. gaisras sudarė palankesnes sąlygas suplanuotas permainas įgyvendinti. Tokiai prielaidai pagrindą sutei­ kia ir 1600 m. pirmą kartą rašytiniuose istorijos šalti­ niuose paminėtas taisyklingas miestelio centro planas ir keturkampė aikštė /107/. Palyginus iki pertvarkym o galėjusį būti Žiežm arių planą su 1600 m. aprašytuoju bei su dabartiniu mieste­ lio planu, galim a daryti išvadą, kad, pertvarkymas pa­ darytas pritaikius Valakų reform os metu naudotą pre­ kybos ir am a tų c e n tra m s fo rm u o ti s ta n d a rtin ę stačiakam pę schemą: iki tol savaime susidaręs radiališkai suėjusių į centrą gatvių tinklas visai arba beveik nepakeistas, nes ir anksčiau buvo artim as stačiakam ­ piam; todėl galėjo išlikti ir susiaurinta gatvių sankryža, tačiau ankstesnė turgaus aikštė buvo padidinta ir įgavo artimą kvadratui formą, o išjos kampų tose vietose, kur nebuvo pagrindinių gatvių, galėjo būti numatyta išvesti po dvi viena kitai statm enas šalutines gatves, kurios su­ darė keletą kvartalų. Remiantis šiais pagrindiniais ankstesnio ir pertvarky­ to plano skirtumais ir retrospektyviniu metodu įvertinus vėlesnę kartografinę medžiagą, parengta XVI a. antro­ sios pusės-pabaigos būklę sąlygiškai atitinkanti mieste­ lio plano schema (378 pav.). Pagal ją pakeistos aikštės dydis, sprendžiant iš dabartinių jos matmenų, turėjo būti apie 85 x 85-90 m. Numatyti didesnę, taigi ir standartiškesnę bei taisyklingesnę (2x2 virvių), aikštę turbūt ne­ leido atstumas tarp kryžkelės ir aikštės rytų pusėje buvu-

282

ŽIEŽM ARIAI

mistras, patarėjas ir tarėjas“ /111/, kurie su miestiečių atstovais buvę pakviesti pas valdovą dėl pastotės mokes­ čio - miestas jo buvo nesumokėjęs net už 25 metus (nuo 1572 iki 1597 m.). Pakviestiesiems buvę įsakyta per 4 savaites likviduoti skolą ir pagrasinta nubausti, jei skola nebus grąžinta. Nors suminėtas pareigas užėmusių as­ m enų buvimas lyg ir liudytų apie magistrato veiklą, t. y. ir Žiežmarių savivaldą, tačiau viso to matyt, nebuvo, o pateiktieji duomenys greičiausiai klastotė, reikalinga 1792 m. magdeburginei privilegijai gauti; todėl šie duo­ menys pateikiami tik XVIII a. pabaigos, o ne laikmečio (1599 m .) dokum entuose. N ors X V III a. pabaigos Žiežmarių m iestelėnų rašte dar ir nurodyta, jog nuo 1580 m. jie pirkdavę ir parduodavę sklypus, m argus ir ganyklas, o pirkimo-pardavimo aktai „būdavę įrašomi į knygas“ /112/, tačiau tai buvę dvaro, o ne magistrato kny­ gos /113/. Nuo 1591 m. Žiežmarių seniūnas kurį laiką buvo Bog­ danas Sapiega, o dvaro valdytojas - Sebastijonas Pakošas /114/. Sprendžiant iš 1596 m. vasario 7 d. rašto, pastara­ sis apiplėšė bažnyčią ir klebono jurisdikos gyventojus, atėm ė bažnyčios ir špitolės fundacinę žemę, karčemas, neskyrė bažnyčiai pagal fundaciją iš Žiežmarių dvaro nu­ matytos dešimtinės /115/. Žiežmarių klebono skundą dėl S. Pakošo padarytų skriaudų nagrinėjo teismas, į kurį dvaro valdytojas neatvyko; 1602 m. kovo 9 d. Zigmantas Vaza priteisė klebonui visa, kas priklausė pagal Žygiman­ to Senojo privilegiją /116/, o Žiežmarių seniūnas K. Rad­ vila kompensavo klebonui nuostolius už pasisavintas iš jo žemes ir karčemas žemės ūkio produktais iš savojo Vilniaus dvaro /117/. 1600 m. birželį keičiantis Žiežmarių valsčiaus laiky­ tojui (juo tapo Povilas Slavskis) surašytas detalus miestu pavadinto miestelio inventorius /118/. Jam e išvardytos 108 m iestelėnų šeimos, kurios turėjo 104,5 sklypo (be margų, valakų, klaiminių sklypų), dauguma - po vieną standartinio dydžio sklypą. Gyventojai dirbo 41 valaką (2,5 - neapm okestintų) ir 22 margus. Sklypai išsidėstė aplink aikštę ir penkiose gatvėse: Kau­ no, Žemaičių, Žaslių, Vilniaus ir Trakų. Aikštė buvo keturkampė; pirmajame jos šone surašytos 5 valdos arba standartiniai sklypai (26 rykščių dydžio), antrajame - 5 valdos arba 6 standartiniai sklypai (20 iykščių), trečiajame - 3 valdos arba 4 sklypai (20 rykščių) ir ketvirtajame - 2 valdos arba sklypai (20 rykščių). Gyve­ no 16 šeimų. Pagal šiuos duomenis ne visai aišku, ar tai dar buvo netaisyklinga keturkampė, a r beveik kvadrati­ nė bei stačiakampė aikštė, kokia galėjusi būti išmatuota XVI a. viduryje, o suformuota galbūt po XVI a. antrosios pusės maro ir gaisro. Tai priklausė ne tik nuo kiekviena­ me šone išmatuotų sklypų bendro ploto, kuris turėjo būti vienodas trijuose iš keturių aikštės šonų, bet ir jų propor­ cijų. Palyginus šiuos parametrus, matyti, kad: a) vienas iš standartinių sklypų (5 rykščių ploto) antrajam e aikštės šone buvo padalytas, o iš jo padaryti 2 sklypai po 2 $ rykštės; b) standartiniai sklypai trečiajame aikštės šone buvo sujungti ir sudarė 10 rykščių; c) sklypų ribos ketvir­ tajame aikštės šone buvo visai pakeistos. Vadinasi, po Žiežmarių perplanavimo išmatuotų standartinių sklypų

378 pav. X V I a. antrosios pusės - pabaigos retrospektyvinė miestelio plano schema. Sudarė autorius. I - spėjama bažnyčios vieta, 2 - spėjamos X V I a. viduryje suplanuotos gatvės

sios griovos. Galimas daiktas, kad į vakarus bei į šiaurę nuo aikštės kaip tik ir buvo numatyti keli keturkampiai ar stačiakampiai kvartalai. Taigi iki tol susidariusio mies­ telio planas buvo pertvarkytas įvairiu mastu derinantis prie gamtos elem entų ir pagrindinių gatvių trasų, tačiau kartu vykusiai sukomponavus standartinei stačiakampei schemai būdingus ir natūroje buvusius plano elementus bei formas. 1600 m. užfiksuotas ankstyviausias stačiakam pis Žiežmarių planas ko gera liudija, jog iki to laiko mieste­ lis po gaisro buvo atstatytas. 1579 m. birželio 22 d. Steponas Batoras patvirtino ber­ nardinų vienuoliams dar didžiojo kunigaikščio Aleksan­ dro skirtos Butiusų šeimos (1496 m. - Batiusas) priklau­ somybę ir pareigas vežti vienuolius „iš Vilniaus į Kauną“ ir „iš Kauno į Vilnių“ bei prašė Žiežmarių laikytoją Kris­ tupą Radvilą leisti „ramiai dirbti“ Butiusui ir jo įpėdi­ niams, neimant jų prie kitų darbų /108/. 1588 m. vasario 12 d. Zigmantas Vaza davė „Žiežma­ rių ir Seivų deržavą“ su miesteliais laikyti Vilniaus vaivadaičiui K. Radvilai iki gyvos galvos /109/. Nors 1584 m. baigėsi per gaisrą nukentėjusių Žiežma­ rių miestelėnų atleidimo nuo mokesčių terminas, bet ir 1586 m. kovo 22 d. Trakų pavieto mokesčių rinkėjas skun­ dėsi Steponui Batorui, kad miesto vaitas Matysas Jackovičius ir m iestelėnai atsisaką mokėti mokesčius /110/. 1599 m. balandžio 21 d. dokum ente minimas jau ne tik Žiežmarių vaitas Melchijoras Kamenskis, bet ir „bur­

283

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

ribos aplink aikštę buvo pakitusios. Tačiau jei aikštės šonuose sklypai 1600 m. ir buvo kiek skirtingo dydžio, pati aikštė vis dėlto galėjo būti artima stačiakampei arba kvadratinei, nes XVI a. viduryje dviejuose jos šonuose sklypams buvę skirta po 25 rykštes, o kituose dviejuose po 20 rykščių žemės. Todėl ir susidarė nevienodas skly­ pų ilgis bei plotis, skirtingas jų skaičius. Neaišku, kaip aprašytoji aikštė išsidėstė pasaulio šalių atžvilgiu, L y. kaip kurie inventoriuje užfiksuotos aikštės šonai atitinka dabartinius. Tačiau žinant, kad daugelio Lietuvos miestų ir miestelių inventoriai būdavo prade­ dami nuo vakarų šono ir rašomi einant laikrodžio rodyk­ lės kryptimi, spėjama, kad pirmasis Žiežmarių aikštės šonas buvo šiaurės vakarų, antrasis - šiaurės rytų, trečia­ sis - pietryčių ir ketvirtasis - pietvakarių. Kauno gatvė buvo ilgiausia, joje surašytos 45 valdos, kurias sudarė 45 standartiniai sklypai, o gyveno 47 šei­ mos; vienoje gatvės pusėje buvo 23 valdos, kitoje - 22. Žem aičių gatvėje buvo 11 valdų arba 10 sklypų, gyveno 11 šeimų (vienoje pusėje 8, kitoje - 3), Žaslių gatvėje atitinkamai - 1 4 valdų arba 10 sklypų, gyveno 14 šeimų (kiekvienoje pusėje po 7). Vilniaus gatvėje surašyta 15 valdų arba 15,5 sklypo, gyveno 16 šeimų (vienoje pusėje 10, kitoje - 6). Trumpiausioje Trakų gatvelėje buvo 4 val­ dos arba sklypai, jose gyveno 4 šeimos. Visos valdos šioje gatvėje surašytos iš eilės, tačiau nenurodyta, kad jos išsi­ dėstė vienoje gatvės pusėje.

Kauno, Vilniaus ir Žaslių gatvės tikriausiai atitiko šių miestų bei miestelių kelių kryptis. N e visai aišku, kur buvo Žemaičių ir Trakų gatvės. Pagal vėlesnį Žiežmarių gatvių tinklą, taip pat m inėtų gatvių vietą inventoriuje kitų gatvių atžvilgiu, atrodytų, jog tai buvo šalutinės gat­ vės, ėjusios: Žemaičių gatvė - iš aikštės šiaurės vakarų kampo statmenai Žaslių gatvei, o Trakų gatvė - iš aikštės pietryčių kampo Strėvos link. Nors inventoriuje nepami­ nėta Punios krypties, vėliau Dvaro gatvė, tačiau ji galėjo būti klebono jurisdikoje, kuri nepriklausė valdovo juris­ dikcijai, todėl inventoriuje neaprašyta. Pagal 1600 m. inventoriaus duomenis ir nurodytą gat­ vių padėtį, parengta retrospektyvinė Žiežmarių plano schema (379 pav.), kurią palyginus su XVI a. viduryje pertvarkytu miesto planu, atrodo, kad pagal standartinę schemą išm atuota Žiežmarių centrinė dalis iki 1600 m. galėjo būti kiek pakitusi, be to, ne visai įgyvendinta, todėl miesto stačiakampis planas - nepakankamai raiškus. Inventoriuje beveik nėra duomenų apie pastatus, todėl negalima tiksliau apibūdinti miesto užstatymo, o iš da­ lies - ir vaizdo. Spėjant, kad beveik visuose sklypuose stovėjo trobesiai, o daugum a jų buvo tos pačios paskir­ ties, vadinasi, ir gana standartinių gabaritų, atrodo, jog visos teritorijos apstatymas, išskyrus aikštę, buvo gana tolygus. Didesni tarpai tarp pastatų galėjo atsirasti tose vietose, kur buvo didesnės valdos, pavyzdžiui, dviejuose aikštės šonuose (viename surašytos 3, kitame - 2 valdos,

379 pav. Miestelio plano schema, sudaryta pagal ¡600 m. inventorių. Sudarė autorius. Sklypų numeracija brėžinyje ir inventoriuje sutampa. Jų parametrai priderinti prie inventoriuje nurodyto sklypų ploto. Klebono jurisdika nedetalizuota, apstatytos teritorijos ribos sąlygiškos

284

ŽIEŽM ARIAI

iš jų viena - 1 4 rykščių ploto). Pastatai galėjo stovėti tan­ kiau ten, kur standartinio dydžio sklypai buvo sudalyti. 35 miestelėnai mokėjo apsaugos nuo gaisro mokestį, nes gyveno „vargingose lūšnose“, kur greičiau galėjo kilti gaisras. Vadinasi, apie 30% Žiežmarių trobesių buvo men­ ki. Nedidelį poveikį miestelio kompozicijai, matyt, turėjo ir medinė bažnyčia, stovėjusi ne tik atokiau į pietus nuo aikštės (už ją formavusių namų), bet ir žemesnėje vietoje (apie pastato gabaritus ir architektūrą duomenų nėra). Suminis gatvių sklypų skaičius nurodom as 86 Vi, aikštės - 1 7 , taigi iš viso -1 0 3 Vį gatvių sklypai užėmė 375 rykščių plotą, gatvių daržai - 326; buvo 22 klaiminiai sklypai. Visi sklypai užėm ė 1037 rykščių plotą. Miestelyje veikė 36 midaus ir alaus karčemos, be to, dar viena buvo malūne; surašyta ir 17 degtinės karčemų, iš viso - 54. Prie aikštės buvo 10 alaus-midaus karčemų, Kauno gatvėje -1 3 , Vilniaus - 7, Trakų - 4, Žemaičių 2; degtinės karčemos nelokalizuotos. Dirbo ne mažiau kaip 45 amatininkai: 11 skerdėjų (mėsininkų), 27 drus­ kininkai ir kepėjai, 3 dailidės, 2 batsiuviai, siuvėjas ir katilius. Apie kai kurių miestelėnų verslus galim spręsti netiesiogiai - iš jų pavardžių: Paulius Katilius, Vasiukas muitininkas (rinko turgaus mokesčius), Razmus stog­ dengys (? „Kriwelnik“), Šimka dailidė, Bonis Mačienius (?) batsiuvys, Petras Šunapetris dailidė, Mykolas „Skutum ik“ (?), Tomas batsiuvys, Sebastijonas Barzda - lais­ vas siuvėjas ir kt. Be to, 7 m iestelėnai vertėsi (dar ir) žvejyba; 3 jų statė Strėvos upėje užtvaras (2 po vieną, vienas - 3), 4 - venterius. 56 gyventojai laikė arklius, kai kurie po 3 ,4 ,8 ir net 12, tačiau daugiausia - po 1 arba 2. Paminėti 2 vaitai: „miesto“ - Jonas Lipskis (be 14 rykš­ čių dydžio sklypo prie aikštės turėjo sklypą Vilniaus gat­ vėje) ir valsčiaus - Juzekas, gyvenęs Kauno gatvėje; Žemaičių gatvėje sklypą turėjo ir pavaitis Mykolas Karlavičius. Be sklypų gatvėse, iš 27 miestelyje gyvenusių žemdirbių 18 turėjo po vieną, 0,5,1,5 ir 2 margus, 11 ganyklas miške. Thrp m iestelėnų pavardžių vyrauja slaviškos ir susla­ vintos, žydiškų - nėra; lietuvių pavardės: Plikis, Knyša, Stungelis, Pluskis, Lapicnius, Kislus, Smilga, Pclekūnas, Rimkūnas, Krivenis, Jodusis, Šunapetris, Grmatnosis (?), Burna, Kumelis, Gaida, Piepučentis, Vapložentis, Bau­ bą, Vėpla, Kliora, Picstošykis, Ovlošykis (?), Bimba, Kristelionis, Lošinis, Janelis, Pundzius, Misickūnas, Vorinis, Gineitis, Pelėkis ir kt. 1604 m. Žiežmarių miestu vaidinto miestelio ir vals­ čiaus činšo rinkliavos sąraše /119/, kurį sudarė Kondratas Patrikoškis ir Vaitiekus Grabovskis/120/, matyti, kad sklypai aplink turgaus aikštę užėmė 86, o gatvėse - dau­ giau kaip 422 rykštes, be to, gyvenę prie aikštės turėjo dar 108 rykštes, o gatvėse įsikūrę - daugiau kaip 418 rykščių daržų ir 106 rykštes klaiminių sklypų; taigi miestelis (be gatvių ir aikštės) užėmė 1241 rykštes. Jam e surašyta 31 alaus-midaus ir 17 degtinės karčemų, dirbo 8 mėsinin­ kai (skerdėjai); miestelėnai Strėvoje laikė 4 užtvaras ir 5 venterius žuvims gaudyti. Miesteliui priklausė 41 vala­ kas, o klebonui - 3 valakai dirbamos žemės. Palyginus skirtingus pagal turinį ir detalum ą 1600 ir 1604 m. dokumentus, galima daryti kelias išvadas apie

miestelio raidą nurodytu laikotarpiu. Visų sklypų kaip ir gatvių sklypų bei daržų, plotas padidėjo net 17%, taigi Žiežmariai išsiplėtė. Tikriausiai pagausėjo ir valdų savi­ ninkų (jų skaičius 1604 m. nenurodytas), ir sodybų. Ta­ čiau veikė mažiau karčemų (54 ir 48), buvo daugiau užtva­ rų bei venterių Strėvoje (7 ir 9), sumažėjo mėsininkų (11 ir 8), taip pat pajamų iš turgaus rinkliavos (33 ir 20 kapų grašių). Taigi Žiežmarių raida įvairios ūkinės veiklos po­ žiūriu nebuvo tolygi. Galimas dalykas, kad padidėjusio miesto planas tapo raiškesnis, ir reguliaresnis. 1604 m. sausio 4 d. - kovo 25 d. Žiežmarių dvaro grūdai buvo vežami parduoti į Kauno ir Vilniaus turgus, dalis realizuojama vietoje; kiti žemės ūkio produktai buvo siun­ čiami į valdovo dvaro sodybą Vilniuje /121/. Kaune buvo parduota 14 statinių rugių po 47, Vilniuje - 9 statinės po 49 grašius. 1604 m. dvare buvo prikulta 284 statinės rugių (sėjai palikta 87 statinės) ir 48 statinės kviečių /122/. 1604 m. balandžio 14 d. Žiežmarių dvaro knygoje paseniūnis Vaitiekus Grabovskis įrašė kol kas ankstyviau­ sią miestelio sklypo pardavimo-pirkimo aktą: Darata Kem eliušienė su sūnumi Kristupu Janavičiumi už 4 kapas pardavė pusę sklypo Kauno gatvėje (tarp Tomo Birdzevičiaus ir Mykolo Gineičio sklypų) Simonui Staniulevičiui /123/. 1612 m. gegužės 30 d. Simonas Staniulionis (Sta­ siulevičius) su žmona pardavė pusę sklypo už 15 kapų ir 30 grašių Mikalojui Simekoniui; sklypas buvo Kauno gat­ vėje „einant iš turgaus dešinėje pusėje“, tarp Birdziūno ir M. Gineičio sklypų /124/. Taigi, prekiauta tuo pačiu skly­ pu, o pelnas po 8 metų buvo akivaizdus. 1613 m. birželio 10 d. M atas Jankūnas su žmona Liucija Bartaičiene ir broliu pardavė Martynui Bunkovskiui pusę sklypo Kau­ no gatvėje, „einant iš turgaus dešinėje pusėje“, tarp Ju r­ gio Matalco ir Matiso Jankūno sklypų; jam e buvusią so­ dybą „Ponas Dievas aplankė ugnimi ir viskas sudegė“ /125/. 1605 m. gegužės 16 d. Žiežmarių seniūnas Kristupas Radvila išnuomojo seniūniją Petrui Nonhartui /126/. Do­ kumente primenama pastarojo pareiga gerbti Žygimanto Senojo bažnyčiai fundacijos metu suteiktą nekilnojamojo turto neliečiamybę ir skirti Žiežmarių bei Semeliškių kle­ bonui kun. Jurgiui Volangovičiui iš dvaro nustatytą kiekį rugių, avižų, grikių /127/. 1609 m. paminėtas parapijos klebonas kun. Jurgis Volonsovičius (? Volangovičius). Žiežmarių paseniūnis Andriejus Pšeslavskis 1612 m. grąžino iš Darsūniškio dvaro pabėgusių ir Žiežmariuose bei gretimuose kaimuose apsigyvenusių kunigaikščio Bogdano Oginskio 4 baudžiauninkų šeimynas, o kitas keturias, kurios jau buvo įsigijusios miestelyje namus ir dirbo valakus, pasiliko /128/. Žiežmariai užfiksuoti 1613 m. LDK žemėlapyje (380 pav.), kur jų ženklas panašaus dydžio, kaip ir gretimų miestelių - Kruonio, Strėvininkų bei Žaslių (mažesnis tik Darsūniškio), tačiau jį sudarančių elementų skaičius ir kompozicija skiriasi; kaip ir Kruonyje, lyškesnis bažny­ čią vaizduojantis vertikalus simbolis, kitaip sudėstyti ženklo elementai. 1616 m. Žiežmarių seniūniją d ar laikė LDK didysis etmonas K. Radvila /129/. 1619 m. sausio 4 d. seniūnas įpareigojo dvaro valdytoją Povilą Progulbickį ir kitus tar-

285

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

miestelis /143/; jo prekybą skatino ir komunikaciniu požiūriu svarbus Kauno-Trakų-Vilniaus traktas. Ūki­ nės veiklos aktyvumą iš dalies rodo ir dvaro knygose įrašyti nekilnojamojo turto pardavimo-pirkimo aktai, ku­ riuose pateikiami įvairūs, nors ir fragmentiški duom e­ nys, atskleidžia tam tikrus miestelio viešojo gyvenimo aspektus. 1620 m. Žiežmarių vaitas Jonas Tomaševičius pardavė karčemą, o 1623 m. balandžio 21 d. Martynas Baltokartis su žmona pirko iš M artyno Bankovskio pusę sklypo Žaslių gatvėje, „dešinėje pusėje einant iš Tbrgaus“ tarp „Čepulako Kamienios“ ir Tomo Spirginio sklypų, o vė­ liau pardavė tą patį sklypą ankstesniam jo savininkui M. Bankovskiui /144/. Abu aktus dvaro knygose įrašė paseniūnis Jonas Markevičius. XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje nekilnojamojo tur­ to pardavimo-pirkimo ir kitokių aktų pagausėjo. 1634 m. rugpjūčio 20 d. J. Markevičius su žmona įkeitė Žiežma­ riuose laikytą karčemą Breslaujos kariui Demetrui M a­ salskiui 3 metams už 1000 lenkiškų auksinų /145/. 1636 m. rugpjūčio 20 d. Kruonio žydas Simonas Gersonovičius pardavė pusę valako žemės Žiežmarių miestelio vala­ kuose Stanislovui Gurskiui ir Tomui Šmuškai už 20 ka­ pų lietuviškų grašių /146/. 1637 m. sausio 14 d. miestelė­ nas Jurgis Lešynis pardavė pusę sklypo su trobesiais Kauno gatvėje, tarp Tomo Duntalevičiaus ir Mikalojaus Ružanio sklypų už 12 kapų lietuviškų grašių/147/. 1638 m. vasario 3 d. Ivanas Papccas iš Žaslių gatvės pardavė mar­ gą žemės, buvusį Žiežmarių sklypų gale, „einant į ganyk­ las dešinėje“, Tomui Dunduliui už 7 kapas grašių /148/. 1640 m. ir 1641 m. rugsėjo 30 d. Žiežmarių „deržava“ su miesteliu 6 m etams duota laikyti Kšepickio seniūnui Teodorui Karolovui („iš Tarnovo“), su teise ją „laisvai nuomoti, bet nenusiaubti“ /149/. 1644 m. lapkričio 6 d. ir 1645 m. balandžio 15 d. Žiežmarių nuom a „su malū­ nais, miesteliu ir karčemomis“ pratęsta d ar 4 metams /150/. 1644 m. seniūnas T. Karolovas-Tarnovskis išdavė Žiežmarių miestelėnams nuostatus/151/, kuriuose buvo surašyti mokesčiai dvarui ir iždui už sklypus, karčemas, žvejybą, skerdimą ir kitus verslus, taip p at miestelėnų prievolės statyti ir taisyti tiltus prie „miesto ant užtvan­ kos ir pačiame mieste“ (tiltą prie dvaro ir malūnus priva­ lėjo statyti ir taisyti valsčius), pagelbėti per potvynius („jei tvenkinyje pakils vanduo“), būti pasiruošusiems gaisrui (kiekviename name laikyti kopėčias, o kas šeštame - ge­ ležinį kablį, kibirą ir statinę su vandeniu). Nurodyta, kd teismai turį vykti dvare; ten kaip ir anksčiau buvo įfor­ minami miestelėnų nekilnojamojo turto pardavimo-pir­ kimo aktai. XVII a. penktajame dešimtmetyje Žiežmarių dvaro knygose įrašyta dar keletas tokių faktų. 1646 m. liepos 4 d. Jurbarko paseniūnis, o Žiežmarių dvaro nuomotojas Motiejus Bereckis įformino Baltramiejaus MeškoženČio ketvirčio sklypo Kauno gatvės skersgatvyje pardavimą Baltramiejui Skobinui/152/, o 1647 m. balandžio 11d. Žiežmarių vietininkas Jokūbas Lenčovskis - M. Bereckio trijų ketvirčių sklypo pardavimą Mykolui Medynai (?) /153/. Apie kai kurias penktojo dešimtmečio - šešto­ jo dešimtmečio pradžios Žiežmariuose atliktas nekilno­

380 pav. 1613 m . LD K žemėlapio fragmentas

nautojus išsiaiškinti, kokie kaimai iš anksčiau dvariškių užgrobtųjų po 1609 m. ir 1616 m. priklauso klebonui kun. M arekui Intokui ir juos grąžinti /130/, tačiau tai nebuvo padaryta. Klebonui dar nebuvo grąžintos ir pagal 1602 m. valdovo teismo nutartį Žiežmarių dvaro užgrob­ tos fundacinės žemės, neskiriama dešimtinė /131/. Į pro­ cesą Trakų žemės teisme tuom et įsitraukė Vilniaus vys­ kupas Abraomas Vaina /132/, pradėjęs bylą ir paprašęs atsiųsti komisarus. Šie 1621 m. birželio 26 d. priėmė sprendim ą, įpareigojantį K. Radvilą laikytis bažnyčios fundacijos. 1625 m. vasario 21 d. seniūnas pripažino ko­ misarų dekretą, o Zigmantas Vaza 1625 m. birželio 8 d. jį patvirtino /133/. Taigi valdovas faktiškai konfirmavo bažnyčios fundacijos privilegiją, įpareigodamas K. R ad­ vilą grąžinti užgrobtas žemes ir karčemas, o dešimtinę iš Žiežmarių dvaro pakeitė papildomai duotais klebonui dviem kaimais ir teise laisvai malti dvaro malūnuose. Komisarai 1621 m. nustatė ir aprašė klebono valdos ri­ bas; dokumente minimas tiltas p er Strėvą kelyje iš mies­ telio į dvaro sodybą, dešinėje plytinti klebono ganykla ir sudegusi Žiežmarių bažnyčia /134/. Medinė bažnyčia sudegė „neseniai“ -1620 ar 1621 m. /135/; aprobuodamas komisarų dekretą Zigmantas Vaza vėl prim inė, kad Žiežmariuose būtų „bakalauras“ (t. y. veiktų mokykla), o klebonui skyrė - sudegusiai bažny­ čiai ir kitiems pastatam s atstatyti - miško iš Žiežmarių girios /136/. Manyta, kad 1620 ar 1621 m. kartu su bažnyčia sudegė ir Žiežmarių miestelio dalis /137/, tačiau nėra objekty­ vių duomenų šiai nuomonei patvirtinti. Nurodoma, kad bažnyčios atstatymas galėjo užtrukti nuo 1631 iki 1649 m. /138/, gal nuo 1630 iki 1650 m. /139/; bet kuriuo atveju jis užsitęsė iki 1651 m. /140/. Statybą fundavo Žiežmarių seniūnas ir Mstislavlio kaštelionas Jonas Dručkis Sokolinskis, kuris seniūnu tapo 1650 m. gruodžio 17 d. /141/ (1633 ir 1637 m. seniūniją dar laikė K. Radvila, kitais duomenimis - 1633-1638 m. - Vladislovas Dorogostaiskis (Monvidas) /142/. Nenurodoma, kodėl užtruko bažnyčios statyba. Vargu ar taip įvyko dėl Žiežmarių ekonominės būklės, juoba jog XVII a. pirmojoje pusėje tai buvo ūkiškai kylantis

286

ŽIEŽM ARIAI

jam ojo turto pardavim o-pirkim o bei kitokio pobūdžio finansines ir teisines operacijas galima spręsti ir iš Trakų ar Kauno žemės teismų bei Tribunolo knygose užfiksuo­ tų įrašų. 1648 m. vasario 18 d. Trakų pilies teismo aktų knygoje užfiksuotas Demetro Masalskio testamentas, kuriuo jis paliko žmonai karčemą ir du valakus žemės Žiežmariuo­ se, įkeistus už 600 kapų J. Markevičiui /154/. 1652 m. birželio 20 d. buvusi D. Masalskio našlė, o tuo metu jau Janova Blinstrubienė pagal ankstesnio vyro testamentą jai užrašytą karčemą Žiežmariuose kartu su Budiškių pa­ livarku įkeitė už 1500 auksinų Stakliškių seniūnaičiui Jonui Kielčevskiui ir jo žmonai Daratai Masalskytei-Kielčevskienei /155/. 1652 m. liepos 3 d. J. Markevičius su žmona, 1620 m. liepos 20 d. Žiežmariuose pirktą karče­ mą, kurią buvo įkeitę D. Masalskiui, pardavė J. Kielčev­ skiui /156/. 1648 m. spalio 2 d. Kauno žemės teismo knygoje įrašytas Gardino pavieto maršalkos Vladislovo Kirdiejaus 1647 m. rugsėjo 28 d. testamentas, kuriuo jis paliko Žiežmarių klebonui kun. M arkui Intokui, mies­ telyje - testatoriaus nam uose pas jo žm oną - esančias muškietas ir 120 auksinų /157/; šiuo testamentu Žiežma­ rių špitolei skirta 3 statinės grūdų /158/, o tas faktas ne­ tiesiogiai tapatinamas su špitolės įsteigimu/159/. 1651 m. kovo 8 d. Tribunolo knygose įrašytas Žiežmarių klebono kun. M. Intoko testamentas, kuriuo jis paliko bažnyčiai visą savo turtą, vadinasi, ir miestelyje turėtą - iš bajoro Jcndžejevskio už 500 auksinų pirktą valdą su karčema (du sklypus) /160/. Testamentą 1651 m. liepos 7 d. pa­ tvirtinęs Žiežmarių seniūnas J. Dručkis Sokolinskis /161/ leido karčemoje „pagal seną paprotį šinkuoti alų ir degtinę“, aprobavo ir bažnyčios teisę į karčemos sklypą (jame stovėjo ne tik toji - senoji, bet ir naujai pastatytoji karčema), taip pat į kitus 2 bažnyčios sklypus, be to, lei­ do miestelyje rinktis dviem prekymečiams, įrengti špito­ lę „vengro Ištvano“ Vilniaus gatvėje pastatytame ir bažny­ čiai testamentu paliktame name /162/. Su šio testamento įgyvendinimu glaudžiai susijęs 1620 ar 1621 m. sudegusios bažnyčios atstatymas. Turbūt anks­ tesnės bažnyčios vietoje velionis klebonas pastatydino tik laikiną pastogę, o naują bažnyčią buvo sumanęs staty­ ti prie aikštės, dėl to ir įsigijęs jos pietų šone dar 1600 m. apibūdintą 14 rykščių sklypą, kuris anksčiau atskyrė bažnyčią nuo aikštės. Reikalų tvarkymas galėjo užtrukti ir dėl to, kad įsigyti sklypą turbūt ne iškart pavyko, ir dėl kitų nežinomų priežasčių. Matyt, visai prieš mirtį klebo­ nas jau galėjo pastatyti naują bažnyčią, tačiau nespėjo. Tai ir buvo padaryta po kun. M. Intoko mirties, t. y. 1651 m., todėl tik ši, o ne kurios nors kitos anksčiau paminėtos bažnyčios statybos datos, yra teisinga. Iki J. Dručkio Sokolinskio, 1650 m. gruodžio 17 d. tapu­ sio Žiežmarių seniūnu /163/, ne visus metus nuo 1650 m. sausio 15 d. seniūniją laikė'lėresė Tiškevičienė/164/, ku­ riai, siekiant „pagerinti nesaugų eismą Kauno-Vilniaus vieškelyje“, buvo leista statyti tiltus ant Garklos, Golšos, Ringupio bei Rudupio /165/. Be to, nuo 1650 m. sausio 15 d. T. Tiškevičienė galėjo seniūniją nuomoti 6 metus „kam norės“, bet, kad „nuomininkas nepadarytų seniū­ nijai nuostolių“ /166/. 1650 m. gruodžio 31d. Jonas Ka­

zimieras dar suteikė seniūnei privilegiją, pagal kurią, kad būtų kom pensuotos lėšos išleistos K auno-V ilniaus vieškeliui tvarkyti, jai buvo leista rinkti mokestį iš šiuo vieškeliu keliaujančių pirklių: po 4 grašius nuo vežimo, po grašį - nuo arklio, po pusę grašio nuo jaučio ir kitų gyvulių, po grašį nuo druskos statinės, po pusę grašio nuo „pėsčiojo su prekėm is“ ir 1.1. /167/. Buvo manyta, kad seniūnų pasikeitim as 1650 m. pabaigoje susijęs su T. Tiškevičienės mirtimi, o iš tikrųjų ji kaip tik tuo metu ištekėjo už J. Dručkio Sokolinskio /168/. 1652 m. Žiežmarių m iestelėnai sumokėjo valstybės iždui 120 auksinų prekybos mokesčio („Donativum Kupieckie“) /169/. XVII a. antrajame ketvirtyje pagyvėjus Žiežmarių ūki­ nei veiklai, galėjo atsirasti prielaidų miesteliui plėtotis. 1646 m. akte paminėtas „Kauno gatvės skersgatvis“ grei­ čiausiai liudija, kad besiplečiant apstatytai teritorijai (tai matyti vien palyginus 1600 ir 1604 m. inventorių duo­ menis, nors šis procesas galėjo vykti ir vėliau), atsirado naujų gatvių, kurių viena, turbūt tik atsitiktinai paminė­ ta, atsišakojo nuo Kauno gatvės. O jeigu iki XVII a. vidu­ rio tokia gatvė galėjo susidaryti kiek atokiau nuo centro, visai gali būti, kad dar viena kita nauja gatvelė galėjo būti atsiradusi ir centre, pavyzdžiui, einant iš aikštės šiaurės rytų kam po į šiaurę (gatvė tikriausiai išm atuota XVI a. antrojoje pusėje, bet 1600 m. inventoriuje dar nepaminė­ ta). Taigi iki XVII a. vidurio, kaip matyti iš retrospekty­ vinės Žiežmarių plano schemos (381 pav.), miestelio gat­ vių tinklas jau galėjo būti artim as XVI a. vidurio suplanuotajai - būklei, tačiau kartu jam e galbūt buvo ir savaime atsiradusių bei stačiakampei schemai ne visai būdingos formų elementų.

381 pav. X VII a. pirmosios pusės (iki 1654 m .) miestelio plano retrospektyvinė schema. Sudarė autorius. Gatvės pavadintos 1600 ir 1780 m. inventoriuose nurodytais vardais. Apstatytos teritorijos ribos sąlygiškos

287

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

Neabejotina, kad 1651 m. pakeitus bažnyčios vietą, tu­ rėjo gerokai pakisti ir centro bei aikštės tūrinė erdvinė kompozicija. Nesant duomenų apie naujosios bažnyčios gabaritus ir architektūrą, tokius pokyčius aptarti galima tik bendrais bruožais. Vien skirtingo tūrio objekto negu miestelėnų namai atsiradimas prie aikštės pakeitė jos vaiz­ dą. Atsirado kitos paskirties pastatas. Galėjo sutankėti ir aikštės apstatymas kituose trijuose šonuose, kur buvo vien namai, o tai būtų dar labiau išskyrę bažnyčią aikštės erd­ vėje. Atrodo, kad LDK-Lenkijos 1654-1677 m. karas su Rusija ir Švedija Žiežmariams buvo pragaištingas. Nuro­ dom a, kad karo pradžioje Žiežmariai labai nukentėjo /170/, kad 1654 m. miestelis buvo sunaikintas/171/, kad 1655 m. jis „su bažnyčia ir daugeliu prekių sandėlių“ sudegintas/172/. 1661 m. rugpjūčio 13 d. Trakų vaivadi­ jos vaznys (generolas) Mykolas Kuncevičius, rugpjūčio 20 d. aplankęs Žiežmarius konstatavo, kad miestelis „tuš­ čias, priešo žygiavusio iš Vilniaus į Kauną, kalaviju ir ugnimi sunaikintas“, ir vėliau tuo vieškeliu ne kartą žygia­ vusios Maskvos kariuomenės, o 1657 m. dar maro epide­ mijos nusiaubtas/173/. Per karą ir epidemijas sunaikintame miestelyje „šuoli­ ninkas“ Jonas Milcheris 1661 m. rugpjūtį surašė 4 dū­ mus; tokius duom enis jis pateikė („prisiekė“) Žiežma­ rių seniūnui (a r d a r seniūnijos nuom ininkui) Jonui Lasockiui; tiek buvo likę iš mokesčius iždui mokėjusių 168 dūmų, kurie surašyti iki 1654 m. /174/. Tki ne tik rodo nuostolių mastą, bet ir miestelio plėtotę nuo 1600 m.; ja­ me po 50 metų buvo 60-čia dūmų daugiau. Prieš karą išaugę Žiežmariai tuo metu jau buvo ir gerokai didesni už aplinkinius miestelius: Kruonyje galėjo būti 20-25 dūmai /175/, Darsūniškyje - apie 70 /176/, o Rumšiškė­ se - apie 100 dūmų /177/. Tačiau tai neatsispindi nei 1659, nei 1665 m. S. Sanson dAbbeville žemėlapiuose; 1669 m. Žiežmarių ženklas nedidesnis už Darsūniškio ir Kruonio, o už Rumšiškių n et mažesnis (382 pav.). 1654 m. kovo 13 d. Jonas Kazimieras J. Dručkiui Sokolinskiui su žmona leido dar 5 metus laikyti Žiežmarių seniūniją su teise nuomoti ją „kam norės“ /178/. 1654 m. balandžio 18 d. į mirusio klebono kun. M. Intoko vietą paskirtas kun. Kazimieras Grzendzickis /179/. Manyta, kad po karo Žiežmariai atsigavo gana greitai. Sugrįžo pabėgę į Prūsiją miestelio pirkliai/180/. 1672 m.

jau veikė „meistriškai iš medinių rąstų Žiežmarių seniū­ no Jono Lasockio“ pastatydinta nauja bažnyčia /181/ (1655 m. J. Lasockis, matyt, išsinuomojo seniūniją iš J. Dručkio Sokolinskio /182/, o seniūnu tapo 1661 m.) /183/. Bažnyčia atstatyta po to, kai 1671 m. gruodžio 11d. atnaujinta jos ir altarijos fundacija /184/. D oku­ mente paminėtas altarista Jonas de K am o... (?) bei alta­ rijai anksčiau priskirtosios žemės. M iestelio ūkiniam aktyvumui ir viešajam gyvenimui po karo atkurti galėjo padėti Starodubo (pagal 1667 m. Andrusovo taikos sutartį po karo atitekusio Rusijai) ba­ jorų, vadinusių save egzuliantais (tremtiniais), seimeliai /185/, kurie po XVII a. vidurio karo turėjo teisę rinktis Žiežmariuose. Kai kurie kare su Rusija iš prarastų žemių pabėgę bajorai net apsigyveno miestelyje, pavyzdžiui, bu­ vęs Starodubo stalininkas Aleksandras Lietavas, vedęs seniūno Jono Lasockio dukterį ir vėliau tapęs Žiežmarių seniūnu; 1677 m. jis pirko iš Kauno maršalkos J. Kielčevskio sklypą su karčema Žiežmariuose / 1 8 6 /. 1679 m. Žiežmariams suteikta prekymečio privilegija /187/; matyt, tikėtasi pagyvinti prekybą, o to reikėjo at­ sižvelgus į miestelio būklę: Trakų pilies teismo aktuose užregistruotas 1676 m. gegužės 24 d. dokumentas, kuria­ me pažymėta, jog Trakų vaivadijos mokesčių rinkėjai An­ driejus Ruževičius ir Kazimieras Eitminas „prisiekė“, kad 1674 m. rupgjūtį jie neaptiko Žiežmariuose užvažiuo­ jamų karčemų ir „šinkų“, iš kurių būtų galima rinkti mo­ kesčius /188/. Taigi prekyba buvo sunykusi, tačiau ne­ aišku ar papildom as (?) prekymetis, jeigu rinkosi du ankstesnieji, galėjo tam padėti. Žiežmariams po karo atsikurti galėjo kenkti seniūno, klebono bei kai kurių gyventojų grupių nesutarimai. Vos tapęs Žiežmarių seniūnu, A. Lietavas nugriovė kleboniją su trobesiais, bet 1677 m. teismas įpareigojo jį pastatus atstatyti /189/. Tais pačiais metais klebonas bylinėjosi su miestelio totoriumi Chasanu Aziulevičiumi, kuris pasi­ savino bažnytinės žemės gabalą, taip pat su žydais, kurie kažkodėl trukdė atstatyti seniūno sugriautą kleboniją. Vė­ liau jau klebonas nenorėjo leisti žydams statyti sinago­ gos, nes jie neturėjo valdovo leidimo. Tačiau sinagogą žydai vis dėlto pasistatė, tik kiek vėliau - po 1690 m. gavę valdovo privilegiją /190/. Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio 1690 m. rugpjūčio 20 d. rašte, grasinant žydams bauda, jeigu jie pastatys sinagogą /191/, nurodoma, jog tokio pa­ stato Žiežmariuose anksčiau nebuvo. Iš to galbūt reikėtų spręsti, kad iki 1654-1667 m. karo mieste nebuvo žydų, arba jų buvo tiek mažai, kad jie neturėjo maldyklos. Žydai, matyt, įsikūrė po karo, kaip ir daugelyje kitų LDK vaka­ rų dalies miestų bei miestelių, kuriuose dėl patirtų nuos­ tolių sumažėjo vietinių gyventojų. Taigi duomenys, jog žydai Žiežmariuose apsigyveno XVII a. ketvirtajame ket­ virtyje /192/ „šalia karaimų“ /193/, - abejotini. Veikiau­ siai žydai ėm ė kurtis XVII a. trečiajame ketvirtyje - po karo, o 1677 m. jų buvojau nemažai (kitaip vargu ar jie būtų statę sinagogą). D uom enų apie Žiežm arių karai­ mus apskritai nėra; gal jie sutapatinti su totoriais, kurių mieste gyveno ne tik 1677 m., bet ir 1690 m. (neaišku, kiek jų buvo ir abejotina, ar jie turėjo maldyklą).

288

ŽIEŽM ARIAI

Nors po XVII a. vidurio karo, kai Žiežm ariai buvo sunaikinti ir menki (todėl parapijiečiai nedaug ką galėjo bažnyčiai aukoti), o klebonas kun. Jonas Zubas rūpinosi atstatyti ir bažnyčią, ir klebonijos sodybą, 1686 m. jis dar rado galimybę skolinti pinigus. 1686 m. liepos (14) 20 d. klebonas paskolino 132 lenkiškus auksinus bajorui Ka­ zimierui Jančevskiui, kuris 1687 m. pasižadėjo juos grą­ žinti, o jei negalės - atiduoti už skolą Strėvininkus ar Pusbačkius/194/. 1686 m. birželio 11 (liepos 31 d.) kle­ bonas paskolino 2000 auksinų Salomonui Liubkevičiui su žmona už jam įkeistą Versokos (Versekos ?) dvarą /195/. XVII a. paskutiniajame ketvirtyje Žiežmarių dvaro kny­ gose vėl atsirado miestelėnų nekilnojamojo turto pardavim o-pirkimo operacijų įrašų (iš karo m etų - 1655 m. balandžio 8 d. - J. Lasockio užfiksuotas vienas miestelio gyventojos D undulienės ir jos sūnų pardavimo Baltra­ miejui Skabui 2 margų sklypo ir šienaujamos pievos Kau­ no gatvėje už miesto faktas). 1680 m. vasari 6 d. paseniūnis Petras Visockis įrašė, kad Mikalojus Dundulis pardavė Jurgiui Janavičiui už 40 auksinų ir 4 „Žiežmarių saiko dalis“ pusę sklypo Kau­ no gatvėje su pastatais/1%/. 1694 m. spalio 13 d. įrašytas 3 sklypų pardavimas nenustatytoje vietoje: iš buvusio paseniūnio, „dabar“ miesto vaito M artyno Pluskevičiaus, taip pat Vaitiekaus Ulskio ir Jono Dudovičiaus sklypai perėjo Jonui Zagovičiui ir Dovydui Jankovskiui /197/. 1695 m. J. Dudovičius pardavė dar pusę sklypo už 1 kapą 20 grašių Dvaro gatvėje Ambraziejui Šmuškevičiui /198/. Dvaro gatvė Žiežmarių dokumentuose pam inėta pir­ mą kartą. Tai tikriausiai buvo kelyje į Punią ir Kruonį pro dvaro sodybą pietų pusėn ėjusi gatvė, anksčiau nemi­ nėta gal todėl, kad buvo tik klebono jurisdikoje. 1690 m. Žiežm arių seniūnijoje „su m iestelėnais, baudžiauninkais, karčemomis, malūnais, žydais ir toto­ riais“ surašyti 76 dūmai /199/ (iš jų klebono karčema ir Trakų vaivadijos raktininko Rapolo Vaidagio namas) /200/, taigi miestelyje tikriausiai buvo dar mažiau dūmų (kiek - nenurodyta). Blogą Žiežmarių būklę ir menkas raidos galimybes iš dalies rodo 1699 m. karaliaus uni­ versalu skirtas 25 auksinų pašto mokestis/201/-vienas iš mažesniųjų LDK miestams ir miesteliams, toks pats, kaip ir Trakų, Vilkaviškio, Batakių, Karšuvos. A. Lietavo dukterį vedus Trakų vaivadijos karužai Ka­ zimierui Pociejui, nurodoma, kad 1699 m. pastarasis ta­ po Žiežmarių seniūnu, nors 1703 m. lapkričio 28 d. kaip seniūnas pasirašė dar A. Lietavas /202/. XVIII a. pradžioje vykęs LDK-Lenkijos karas su Ru­ sija ir Švedija po XVII a. vidurio nelaimių dar neatsigavusiems Žiežmariams turėjo nemažiau sunkių padari­ nių. Nurodoma, kad 1702 m. žygiavusi švedų kariuomenė nuniokojo miestelį, o 1708-1711 m. siaučiant maro epi­ demijai maždaug pusė jo gyventojų išmirė, kiti išbėgiojo /203/, kad kare Žiežmariai nemažai arba labai nukentėjo /204/ ir sunyko /205/. 1714 m. inventoriuje /206/ (kur Žiežmariai jau vadina­ mi miesteliu) nurodoma seniau („ab antiquo“) buvus 72 dūmus, o dabar („modo vero“) esant 5 dūmams. Vadinasi, per karą miestelis iš tikrųjų buvo beveik sunaikintas. Ta­

289

čiau vargu ar tai galėjo įvykti 1702-1703 m., nes 1702 m. įsteigta brolija /207/, o 1703 m. dokumentuose rašoma ne apie miestelio nuostolius, o apie įvairius ūkinius reikalus: seniūnas nurodė paseniūniui ir klebonui bažnyčios šven­ toriaus kampe įsikūrusio žydą karčemą „perkelti priešais“ (į kitą gatvės pusę ?) ir aptverti /208/; K. Pociejui ir jo žmo­ nai buvo dovanota karčema su sklypu „Kielčevčyzna“ /209/. Taigi miestelis greičiausiai nukentėjo 1704-1706 m.; nuostolių patyrė ir miestelėnų sodybos ir bažnyčia, kuri 1707 m. jau buvo suremontuota /210/. 1709 m. spalio 15 d. Konstancija Gagienė užrašė bažnyčiai 2000 auksinų, 1710 m. Jonas Grobickis - 800 auksinų /211/, o 1715 m. lapkričio 20 d. (testamentu) Žiežmarių klebonas kun. Pran­ ciškus (Jonas?) Zubas - 2000 auksinų /212/. Visa tai lei­ do bažnyčią tinkamai įrengti. 1715 m. Žiežmarių seniūnu tapo A ntanas Pociejus /213/. 1716 m. klebono jurisdikos aprašyme pažymėta, kad seniūnas yra užgrobęs 2 bažnyčios karčemas, dar „nuo pirmojo Maskvos karo“ ir prie jų „neprileidžia kle­ bonų“ /214/. 1717 m. buvo pastatyta nauja klebonija /215/, o 1719 m. įsteigta antroji altarija /216/. 1719 m. klebono jurisdikoje stovėjo karčem a ant Kauno gatvės kampo, o sklypo gilumoje užjos - nuosavuose namuose gyveno 2 daržininkai (vienas jų - siuvėjas); ten buvo įsi­ kūrusios ir kelios kitos šeimos (viena - kalvio) /217/. Taigi atrodo, kad iki 1719 m. klebono jurisdikos pastatai jau galėjo būti atstatyti. O kada atkurtas miestelis, neap­ tikus 1721 ir 1728 m. seniūnijos inventorių /218/, ku­ riuose galėjo būti duom enų ir apie XVIII a. pradžios kare patirtus nuostolius, tiksliau nežinoma. Taigi gali būti, jog Žiežmariai prieškarinę būklę iš dalies pasiekė iki 1738 m., kai juose surašyti 76 dūmai /219/ (tiek pat, kiek 1690 m. buvo seniūnijoje), paminėta sinagoga /220/. 1725 m. lapkričio 22 d. K. Pociejus skyrė bažnyčiai 2000 auksinų iš savo valdos „Kielčevčyzna“ /221/. 1732 m. Žiežmarių seniūnija „su miesteliu“ duota lai­ kyti A. Pociejui /222/; kai kur 1719, 1725 ir 1729 m. seniūnu dar vadinamas K. Pociejus /223/, o 1728 m. A. Pociejus/224/. Pagal 1740 m. Žiežmarių bažnyčios jurisdikos inven­ torių /225/ medinė bažnyčia stovėjo išlygintame švento­ riuje, netoli jos buvo sena klebonija, neseniai pastatytas bravoras, kiti trobesiai; prie vartų į šventorių buvo stato­ ma nauja klebonija; mokyklos nebuvo, o atokiau stovėju­ sioje špitolėje gyveno 4 elgetos. Klebono žemė buvo ir už tilto p er Strėvą abipus kelio į dvaro sodybą. Netrukus po 1740 m. Žiežmarių bažnyčia vėl sudegė /226/, o 1744 m. Mykolas Pociejus pastatydino naują /227/; tai buvęs „lotyniško kryžiaus“ plano pastatas su dviem bokšteliais ir kupolu. 1760 ar 1764 m. sausio 8 d. (19 d.) „pamokslininkų ordino generolui Janui Tomui de Boxardos leidus“, prie Žiežmarių bažnyčios įsteigta antroji - ŠvČ. Marijos Rožinės - brolija /228/. Nurodo­ ma, kad beveik kartu su bažnyčia dvaro sodyboje pastytas naujas rūmas /229/. 1765 m. sausio 8 d. Žiežmarių miestelio, priklausiusio M. Pociejui, „prikahale“ atliekant žydų reviziją surašytas 301 asmuo 48 namuose pačiame miestelyje, 26 - seniū­ nijoje; be to, 4 karčemose (Burbiškiu, Strėvos ir dviejose

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

neįvardytose) - buvo dar 26, o Semeliškėse ir šio mieste­ lio apylinkės kaimuose - 168 žydai, iš viso 521 /230/. Visi gyventojai tikriausiai buvę surašyti 1765 m. seniūni­ jos inventoriuje/231/, bet jis kol kas neaptiktas. 1765 m. Žiežmarių seniūnija mokėjo 1436 auksinus kvartos ir 966 auksinus hibernos mokesčių /232/. Nuo 1766 m. Žiežmarių seniūnas buvo Leonardas Pociejus, 1765 m. vadintas LDK stovyklininku /233/. 1768 m. Žiežmarių parapijoje surašyti 3155 gyventojai, iš jų 2027 valstiečiai, 333 žydai, 535 miestelėnai, 281 ba­ joras, 15 liuteronų ir kt. /234/. Tbigi 1765-1768 m. iki tol iš dalies atsikūrusiame miestelyje galėjo būti apie 850 gy­ ventojų. Be parapinės bažnyčios veikė filijinė (koplyčia) Strėvininkuose; miestelyje („in opido“) buvo žydų iškala. 1768 m. valstybės seimui aprobavus Polocko vaiva­ dijoje buvusios L. Pociejaus valdos ir Žiežmarių seniū­ nijos mainus, Žiežm ariai tapo privati valda /235/. Kai kurie tyrėjai teigė, kad tuo metu miestelėnai buvę laisvi nuo lažo, mokėję tik činšą /236/. Tačiau iš 1791 m. jų skundo Vilniaus m agistratui susidaro kitoks vaizdas. Jeigu Žiežm arių seniūnai iki Pociejų (ypač Radvilos) dar toleravo kai kurias miestelio gyventojų teises ir lais­ ves, tai Pocicjai, ypač Leonardas, nuo 1768 m. visaip siekė paversti m iestelėnus baudžiauninkais, vertėjuos eiti lažą ir „įvairiomis machinacijomis įsigytus aplink m iesto turgaus aikštę krikščionių sklypus užleido žydams“ /237/. Mirus Žiežmarių seniūnui L. Pociejui, kuris nepaliko tiesioginių įpėdinių, seniūnija atiteko Stanislovui Augus­ tui. 1774 m. liepos 24 d. valdovas atidavė ją kunigaikš­ čiui Juozapui Poniatovskiui /238/. Tačiau 1775 m. Tra­ kų vaivadijos padūm ės ir svaigalų mokesčių sąrašuose miestu vadinamas miestelis bei seniūnija dar laikomi esan­ tys Pociejaus nuosavybe /239/. Iš 100 miestelio dūmų tuo metu buvę surinkta 600 auksinų, iš 106 seniūnijos dūmų - 636, iš kitų 4 - 24, iš viso 1260 auksinų padūmės mokesčių. Iš 3 klebono karčemų gauta 30, iš 30-ties se­ niūno ir m iestelėnų karčemų - 300 auksinų gėralų mo­ kesčio. Poniatovskio ir Pociejaus nuosavybės įvardijimo tam tikra painiava, matyt, atsirado dėl to, kad L. Pociejui mi­ rus, jo sūnėnas Mykolas, iki tol gyvenęs Žiežmariuose, kurie „jam patiko“, panoro ir toliau čia likti; pasakęs, kad po jo mirties „visi rūmų daiktai atiteksią Poniatov­ skiui“, jis „gavo leidimą“ gyventi Žiežmarių dvaro rū­ m uose/240/. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, J. Ponia­ tovskis išnuomojo seniūniją M. Pociejui. 1774 m. buvo suremontuota arba „atnaujinta“ bažny­ čia; per 80 žingsnių nuo jos stovėjo 1770 m. pastatyta medinė klebonija/241/. Be to, 1777 m. šventoriaus kam­ pe prie turgaus aikštės iškilo dviejų tarpsnių „prūsiška kryžiavone surišta“ ir lentomis apkalta varpinė /242/. 1777 m. paminėta parapinė mokykla, kurią lankė 13 vaikų (5 bajorų, 8 miestelėnų ir valstiečių) /243/. 1775 m. buvo špitolė; ji minima dokumente, surašytame nupir­ kus už 500 auksinų Kauno gatvėje buvusį Iciko Davidovičiaus namą, „einant iŠ turgaus po dešinei, tarp špitolės ir Jankelio Ilukovičiaus nam o“; jam e leista laikyti „šinką“ /244/.

290

Tik 1780 m. lapkričio 15-20 d. LDK iždo tarnautojas Boguslavas Mizgieris surašė Žiežmarių seniūnijos, kuri d ar 1774 m., L. Pociejui mirus, buvo atiduota J. Ponia­ tovskiui, inentorių. Dokum entas labai detalus, jo yra 5 beveik identiški egzemplioriai /245/. Dvaro sodyba stovėjo „Strėvininkų vieškelio“ dešinėje pusėje atvykstant iš pietų. Senieji rūmai buvo mūriniai, vienaukščiai, laužytu stogu, pagrindiniu fasadu atkreipti į pietus; už jų stovėjo naujieji rūmai su oranžerija ir nese­ niai užveistu parku, 2 m edinės oficinos; sodyboje buvo apie 40 gyvenamųjų bei ūkio trobesių. Thrp dvaro sody­ bos ir miestelio buvo užtvanka, senas malūnas, kurį rei­ kėjo remontuoti, ir malūnininko sodyba. Miestu vadintame miestelyje surašyti 132 dūmai, arba „apgyventos trobos“ (iš jų 60 - žydų), 7 tušti sklypai. Visų sklypų suma sudarė 11717/24 iš jų „turgaus sklypų“ buvo 12l/4 gatvių - 374/6; be to, 3,6/24sklypų buvo tušti. Miestelėnai dirbo 354/6valako ir 30 margų. Visi mokes­ čiai sudarė 853 auksinus 15 grašių. Palyginus su 1600 m. inventoriaus duomenimis maty­ ti, kad namų (valdų) padaugėjo 24-iomis, o nuo 1775 m. 27-iomis. Nors miestelis 1780 m. dar nebuvo pasiekęs 1654 m. būklės (168 namai, valdos), tačiau nuo 1775 m. didėjo gana sparčiai. Miestelėnų namai išsidėstė prie aikštės, šešiose gatvė­ se (Dvaro, Kauno, Naujojoje, Žaslių, Vilniaus, Bravorų) ir skersgatvyje „iš Kauno gatvės“, kai 1600 m. buvę su­ rašyta 5 gatvės ir skersgatvis, o šeštoji - Dvaro gatvė nepaminėta, nors neabejotinai buvo. Vadinasi, gatvių ir skersgatvių skaičius nepakito. Keturių gatvių pavadini­ mai tie patys - Kauno, Vilniaus, Žaslių ir (sąlygiškai) Dvaro. Tačiau 1780 m. nebuvo gatvių, 1600 m. vadintų Trakų ir Žemaičių vardais, o minimos Naujoji ir Bravo­ rų. M anoma, kad Naujoji gatvė galėjo būti ankstesnės Žemaičių gatvės vietoje; jos pavadinimas galėjo pasikeis­ ti, kai galbūt tarp 1775 ir 1780 m. atstačius ten per karą sunaikintas sodybas, gatvė buvo tarsi naujai suformuota, vadinasi galėjo būti ir kitaip pavadinta. Dėl Bravorų gatvės padėties galimi du variantai. Pagal vieną jų šios gatvės pietų dalis galėjo sutapti su ankstesne Tlakų gatve, t. y. ėjo iš aikštės pietryčių kampo pro klebo­ no jurisdiką Strėvos link (vėlesnė Strėvos gatvė), kur bu­ vo palankesnės sąlygos bravorams statyti, o kita dalis, žinant, kad gatvėje vėliau buvo kahalo kiemas, ėjo į šiau­ rės rytus iš to paties aikštės kam po (Žalgirio gatvė). Va­ dinasi, pagal šį variantą Bravorų gatvė būtų ėjusi vientisa trasa, tačiau ją į dvi dalis būtų skyrusi aikštė (tiksliau jos pietryčių šonas). Tbi būtų gana reta vienos gatvės pa­ dėtis, kol kas neužfiksuota kituose LDK miestuose ir miesteliuose, tačiau atsižvelgus į objektyvius Žiežmarių duomenis - neatmestina. Pagal kitą variantą Bravorų gat­ vė ėjo tik į šiaurės rytus iš aikštės kampo, taigi su ankstes­ ne Trakų, vėliau Strėvos gatve jos tapatinti nereikėtų. Prie keturkampės aikštės buvo 10 žydų namų (valdų), iš jų 5 - šiaurės vakarų, 3 - šiaurės rytų, 2 - pietryčių šone. Aikštės pietvakarių pusę užėmė bažnyčia su klebonija; aikštės viduryje stovėjo rotušė. A. Baliulio nuomone, rotu­ šė „tikriausiai tarnavo Trakų žemės teismo sesijoms Žiežmariuose“, kurie „iki 1792 m. Magdeburgijos neturė­

ŽIEŽM ARIAI

jo“ /246/. Tbkį požiūrį iš dalies paremia ir nuoroda, kad pusę rotušės savo lėšomis buvo pastatydinęs žydas Mauša Beniušovičius, kuris „kairiajame“ statinio gale turėjo krau­ tuvę, prie jos buvo dar 3 žydų krautuvės. Kita pusė rotušės pastatyta iždo lėšomis; joje buvo kalėjimas, gilumoje - taip pat krautuvė. Ši rotušės dalis buvo laužytu stogu, su 2 dūm­ traukiais; joje tilpo ir dar 4 krautuvės (Hiršo Leibovičiaus, Abraomo Chackelovičiaus, Elijos Mojžešovičiaus ir Jono Striševskio), taigi iš viso rotušėje jų buvo 9. Kituose trijuose aikštės šonuose stovėjo: „nuo Dvaro gatvės iki klebono karčemos“ - 5 žydų namai 5-iose valdose, kurias sudarė 2 sklypai po 0,75 standartinio dydžio ir 3 - po 0,5; viename - Jankelio Šmuilovičiaus - sklype buvo d ar ir bravoras; „kitoje aikštės linijoje už rotušės“ - 3 žydų nam ai 3 valdose, kurių dvi užėmė po 1,5 standartinio sklypo, vie­ na - ketvirtį; „trečioje linijoje“ - 2 žydų namai dviejose valdose po pusę standartinio sklypo; prie vienos valdos dar buvo pusė tuščio sklypo, kitoje stovėjo bravoras. Taigi keturkam pės aikštės šonai buvo suformuoti ne­ vienodai, juoba jog aprašyme nekonkretizuota „užvažiuo­ jam os iždo austerijos su oficinomis“ padėtis; „austerijos“ sodyba buvo aptverta puskartėmis tarp mūro sklypų; tvora tęsėsi „nuo turgaus... iki Vilniaus gatvės“. Atrodo, kad „austerija“ stovėjo ne aikštėje, o sprendžiant pagal jos vėlesnę vietą - aikštės pietryčių šone, kurį aprašant, pastatas kažkodėl nenurodytas; vadinasi, tasai aikštės šonas turėjo būti kitaip apstatytas, negu galima būtų spręsti iš aprašymo. Kaip ir 1600 m., ilgiausia Žiežmariuose buvo Kauno gatvė. Joje stovėjo 42 namai, po 21 abiejose pusėse. „Kai­ rėje“ pusėje buvo 7 žydų ir 14 krikščionių valdų ir sklypų nuo 0,5 iki 2 standartinio dydžio sklypo. „Dešinėje“ pu­ sėje išsidėstė 8 žydų ir 13-os krikščionių valdų sklypai, kurie taip pat buvo nevienodi, vyravo 0,5 ir 1 standarti­ nio dydžio. Gatvėje gyveno dvaro liokajus, viename skly­ pe buvo bravoras. Iš Kauno gatvės atsišakojo Kauno skers­ gatvis, kuriame iš eilės surašyti 3 krikščionių namai ir valdos V2, V3 ir 1 standartinio sklypo dydžio. Naujojoje gatvėje taip pat namai surašyti iš eilės, jų, kaip ir valdų, buvo 21 (6 - žydų), sklypų dydis įvairus. Žaslių gatvėje buvo 13 namų ir valdų, „kairėje“ pusėje 3 krikščionių, „dešinėje“ - 3 krikščionių ir 7 žydų. Šioje gatvės pusėje gyveno vaitas Andrius Lauruševičius, turė­ jęs neapmokestinamus valaką, margą ir sklypą. Vilniaus gatvėje surašyta 20 namų ir valdų; „dešinėje pusėje - 8 (7 žydų ir siuvėjo Jono), kairėje - 12 (iš jų 6 žydų ir kalvio Pranciškaus). Bravorų gatvėje buvo 12 žydų namų ir valdų, iš jų barz­ daskučio Abraomo Peilovičiaus. Įsiterpęs tarp žydų na­ mų, išsidėstė kahalo kiemas. Visi šios gatvės namai su­ rašyti iš eilės, taigi iš dokumento neaišku, ar gatvė buvo apstatyta vienoje ar abiejose pusėse. Laikantis prielaidos, kad buvo dvi Bravorų gatvės atkarpos abipus aikštės, ne­ aišku, kiek kiekvienoje iš atkarpų galėjo stovėti namų. Lo­ giška būtų manyti, jog daugiau jų turėjo būti arčiau kahalo kiemo. Abu variantai liudija, kad dauguma Bravorų gat­ vės namų, matyt, stovėjo šios gatvės pietryčių pusėje.

Nors aprašant kai kurias gatves, prie nam ų ir valdų savininkų pavardžių (tokių buvo 4) nurodyti jų verslai, abejotina, ar tai visi Žiežmarių amatininkai. Juoba jog pagal 1782 m. duom enis miestelyje dirbo net 70 am ati­ ninkų: 14 batsiuvių, 10 kalvių, po 6 audėjus ir stalius, 4 šaltkalviai, 3 mūrininkai, po 2 auksakalius, dailides, stiklintojus, knygrišius, odininkus, kailiadirbius, varka­ lius, apsiuvų gamintojus, kubilius, plytdirbius, po vieną katilių, puodžių, skardininką, tekintoją /247/. Vadinasi, 1780 m. tikriausiai buvo daugiau prekybininkų, o ne 9 prie rotušės įsikūrę krautuvininkai ir „bufetininkas“, ar 4 bravorai ir 2 karčemos. Inventoriuje surašytos Žiežmarių miestelėnų - žydų ir krikščionių - prievolės dvarui. Tai buvo ne vien mokes­ čiai už sklypus (po 5 auksinus 10 grašių - prie aikštės, po 2 auksinus 20 grašių - gatvėse), valakus ir margus. Gy­ ventojai privalėjo rem ontuoti dvaro pastatus, tiltus ir užtvankas; žydai vasarą turėjo dalyvauti dviejose talkose, o žydai nuomininkai bendrai skirti tam tikrą skaičių as­ menų darbui dvare. Surašytųjų žydų pavardės gana standartinės: Hiršovičius, Leibovičius, Chackelovičiaus, Mojžešovičius, Šmuilovičius, Pinkasovičius, Ulfovičius, Davidovičius, Joselovičius, Nachimovičius, Movšovičius ir pan. Lietuviškų pavardžių gerokai mažiau: Lušinis (?), Lašinis, Kurlakis, Sakaliūnas, Apzavis (?); dauguma slaviškų arba su­ slavintų. Kelios pavardės - užsieniečių: Jan Stangrett, Johanek Foiys, Adam Hankus (?). Miesteliui priklausė medinis m alūnas prie Garklos upelio, dengtas senomis malksnomis. Miestelio riba pie­ tų pusėje siekė Strėvos upę, kuri neseniai buvo iš dalies pakeitusi vagą. Tarp abiejų upės vagų susidariusioje salo­ je plytėjo miestelio ganyklos ir dalis klebono žemės. Pa­ minėtas ir dvarininko sklypas tarp Vilniaus gatvės, šven­ toriaus, klebonijos, aikštės, Gulšės upelio ir Strėvos; jame stovėjo 4 sodybos. Prie Strėvininkų kaimo buvo dvaro ir seniūnijos plytinė. Pagal inventoriaus duomenis ir čia pateiktus sampro­ tavimus ant vėlesnės tikslios topografinės medžiagos pa­ grindo sudarytos dvi 1780 m. Žiežmarių gatvių tinklo, sklypų grupių ir kai kurių pastatų retrospektyvinės sche­ mos (383 ir 384 pav.), atitikusios skirtingus Bravorų gat­ vės padėties variantus. Schemos liudija Žiežmarius bu­ vus gana reguliaraus plano miesteliu, kuriame XVI a. viduryje pritaikyta stačiakampė schema buvo gerai pri­ derinta prie anuo metu susidariusios kelių-gatvių san­ kryžos, o dėl tojoje suplanuota stačiakampė ar kvadrati­ nė aikštė nebuvo visai taisyklinga. 1780 m. inventoriuje miestelio plotas (su sklypais) ne­ nurodytas, tačiau palyginus jį su pavaizduotu vėlesnėje topografinėje medžiagoje, galima spręsti buvus nemažą. Pagal skirtingus aikštės bei gatvių sklypų dydžius, taigi ir jų param etrus, matyti, kad nuo Žiežmarių perplanavimo, kai sklypai tikriausiai buvo suvienodinti, t. y. tapo standartiniai, o visoje jų struktūroje įvyko nemažai poky­ čių. Daugelyje vietų sklypus suskaldžius, namai stovėjo tankiau. 'Iki turėjo reikšmės užstatymo pobūdžiui, aikštės bei gatvių vaizdui. Miestelio tūrinėje erdvinėje kompozi­ cijoje ryškėjo centras su aikšte, nors tankiau tebuvo ap-

291

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

383 pav. 1780 m. miestelio plano schema. Pirmasis variantas. Sudarė autorius. 1 - rotušė, 2 - krautuvės, 3 - bažnyčia, 4 - klebono karčema, 5 - klebonija, 6 - „austerija"

384 pav. 1780 m . miestelio plano schema. Antrasis variantas. Sudarė autorius. 1 - rotušė, 2 - krautuvės, 3 - bažnyčia, 4 - klebono karčema, 5 - klebonija, 6 - „austerija"

292

ŽIEŽM ARIAI

statyta tik jos šiaurės vakarų pusė (šiaurės rytų ir pietry­ čių šonuose stovėjo po 3 namus). Kita vertus, prie aikštės išsidėstė didesni ir monumentalesni, raiškesnės ir labiau savitos architektūros pastatai: klebono karčema, bažny­ čia, klebonija, „austcrija“. Nors sinagoga stovėjo kiek ato­ kiau nuo aikštės - už gatvę formavusių pastatų eilės, bet ji tikriausiai buvo didesnių gabaritų, todėl galėjo būti reikšminga centro vaizdui. Aikštės viduryje buvusi rotu­ šė su krautuvėmis užėmė kompoziciniu požiūriu labai svarbią vietą, bet tikriausiai neturėjo šiems pastatams bū­ dingo bokštelio su laikrodžiu (apie jį inventoriuje neužsi­ minta). Centro ir aikštės kompozicijoje svarbiausia buvo pietvakarių šone, nors ir kiek žemesnėje vietoje stovėjusi bažnyčia. 1780 m. J. Poniatovskiui atitekusios Žiežmarių didžio­ sios dalies inventorių iš dalies papildo gana detalus 1782 m. klebono jurisdikai priklausiusios miestelio teritorijos ap­ rašymas /248/. Jam e pažymėta, kad medinė 46 x 26 uo­ lekčių bažnyčia yra su dviem dviejų tarpsnių bokštais ir koplyčiomis; malksnomis dengto laužyto stogo viduryje kūpsojęs didelis aštuoniakampis kupolas, o tarp jo ir bokštų - mažas kupolas. Bažnyčia stovėjusi kvadratinia­ me kartimis tarp m ūro stulpų aptvertam e ir perim etru beržais apsodintame šventoriuje, į kurį buvo galima pa­ tekti p er vartus iš aikštės ir p er vartelius iš klebonijos. Bažnyčioje buvo 4 altoriai. 1782 m. baigta statyti špitolė, kurioje turėjo veikti ir mokykla (direktorius J. Ulasnovičius ten jau gyveno), tačiau Žiežmarių apylinkėse ji buvo nepopuliari ne tik dėl to, kad aplinkiniuose kaimuose vaikus mokė „įvairūs bakalaurai“, bet ir dėl „kitų“ priežasčių; taigi tėvai leido vaikus į mokyklą tik žiemą (būdavo iki 20 mokinių) /249/. Špitolėje gyveno 5 vargšai. Klebono bravoras sto­ vėjo prie Strėvos. Pagal fundaciją jurisdikoje turėjo būti dvi klebono karčemos ir septyni sklypai, tačiau klebonas valdė tik karčemą ir sklypą, o kitą jo turtą buvo pasisvinęs seniūnas. Dešinėje vieškelio pusėje einant į dvarą sto­ vėjo 3 jurisdikos namai (vienas - šaltkalvio). 1782 m. aprašyme nurodyta, kad Žiežmariuose gydy­ tojų nebuvę, tik 3 barzdaskučiai dvare ir 2 - miestelyje, bet ir „tie netobuli“ (profesiniu požiūriu). Medinė malks­ nomis dengta sinagoga buvo statyta pagal Jono Kazimie­ ro privilegiją (atrodo, kad ji turėjo būti gauta iki 1668 m., nors pagal ankstesnius duomenis tai įvykę 1690 m.); žydai turėjo dvejas kapines: prie sinagogos ir „laukuose“. Šalia miestelio buvo ir apleistos totorių kapinės. 1781 m. Žiežmarių parapijoje surašyti 717 katalikų dūm ai su 3484 gyventojais. 1784 m. miestelyje nurodyta buvus 104 žydų šeimas /250/. Kadangi dažniausiai žydo name gyveno ne po vieną šeimą, tai ir tesusidarė 60 namų (tiek jų buvo ir 1780 m.). 1784 m. Žiežmarių parapijos aprašym e/251/ nurodyti iš miestelio („nuo bažnyčios“) atsišakoję keliai: į Darsū­ niškį (per Strėvos tiltą šalia dvaro sodybos), tas pats ir į Kalvius bei Užuoguostį; į Kietaviškes („laisvas Vilniaus vieškelis“ iki malūno ant Garklos upelio šalia „Garklos karčemos“), tas pats ir į Vilnių bei Trakus; į Rumšiškes („Prūsijos vieškelis“), tas pats ir į Kauną; į Žaslius (šalia „Myškovskio karčemos“), tas pats ir į Gegužinę.

293

1785 m. spalio 21 d. klebonas kun. Jonas Romanovskis išnuomojo fundacinės žemės dalį bajorui Jonui Staševskiui, kuris pastatydino ten keletą trobesių/252/. T ų pačių metų liepos 18 d. M. Pociejus, kuriam J. Ponia­ tovskis išnuomojo Žiežmarių dvarą iki 1790 m., už 4000 auksinų pardavė miestelio prekybininkui Joseliui Abra­ movičiui /253/ medinį „kafenhauzą“ aikštės viduryje, krautuvių gale, su teise nuomoti arba „naujai pasistatyti“ /254/. Tai liudija, kad aikštėje tuo metu jau stovėjo dau­ giau pastatų, negu surašyta 1780 m. 1786 m. rugpjūčio 3 1 d . tarp žydo Joselio A bram o­ vičiaus ir kahalo (jam atstovavo rabinas, „religinis tei­ sėjas“ ir 7 kahalo „asmenys“) sudarytas kontraktas dėl košerinės m ėsos kahalui pardavimo: J. Abramovičiui buvo suteiktas šios prekybos Žiežm ariuose m onopo­ lis; dokum entas įrašytas Žiežm arių dvaro knygose /255/. 1786 m. rugpjūčio 30 d. sudarytas, o 1787 m. kovo 27 d. Tlakų žemės teismo aktų knygose įrašytas pardavim opirkimo dokumentas, kuriuo Rumšiškių gyventojas Do­ vydas Jankovskis pardavė namą Žiežmariuose Vilniaus gatvėje (pirktą iš Joselio Vulfovičiaus) Mikalojui Jan ­ kovskiui už 97 auksinius olandų talerius /256/. 1786 m. rugsėjo 26 d. M. Pociejus dovanojo M. Jan ­ kovskiui su žmona sklypą „Kielčevčyzna“ Vilniaus gat­ vėje tarp Jokūbo Gruževskio, siuvėjo Johano Spetlingo, staliaus (?) Kristinos de Arian sklypų, atleisdamas nau­ jąjį savininką nuo mokesčių ir dvaro prievolių, išskyrus valstybės nustatytus; sklype pastatęs trobesių J. Spetiingas, buvo įpareigotas juos iškeldinti /257/. Dokumentas 1786 m. rugsėjo 26 d. įrašytas Trakų žemės teismo aktų knygose. 1788 m. vasario 12 d. M. Pociejus dovanojo Petrui Zigmuntovičiui už „ilgametę ištikimą tarnybą“ „malūninin­ ko namą su dalimi daržo nedidesnio kaip pusė lietuviško margo“ /258/. 1789 m. Žiežmarių seniūnijoje, kuri nuo 1780 m. pri­ klausė „generolui poručikui Juozapui Poniatovskiui“, su­ rašyta 317 dūmų, iš jų 182 - „mieste“ /259/. 1789 m. pa­ dūmės mokestį „nemagdeburginiame Žiežmarių mieste“ mokėjo 183 dūmai; per pusmetį turėjo būti sumokėta 411 auksinų /260/. Tarp mokėtojų įrašytas „rūmas“ (dvaro so­ dyba = 1 dūmas), klebonija, 14 užvažiuojamų karčemų, 12 klebono jurisdikos sodybų (1 karčema), 45 valstiečiai, 42 daržininkai, 52 „privatūs namai“, 24 grytelninkai. 1790 m. miestelyje ir apylinkės kaimuose nurodyta gyve­ nus 283 žydus /261/. 1789 m. gegužės 13 d. (?) Žiežmariuose įvyko gaisras, per kurį sudegė 17 namų (turbūt sodybų), visi - neturtin­ gų žydų, nors ugnis buvusi nukreipta prieš „turtingą žydą ir krikščionį“, t. y. tikėtasi, kad šie sudegs; nuostoliai sudarė 40 000 lenkiškų auksinų /262/. 1790 m. LD K K aro komisijos aktuose aprašytoje Žiežmarių parapijoje buvo „Pociejaus dvaras“, o mieste­ lyje - 1 5 užvažiuojamųjų namų (1 - klebono), 52 „priva­ tūs“ namai, 45 - valstiečių ir „Pociejaus jursdika Kiel­ čevčyzna“ su 7 nam ais /263/, iš viso - 120. Žydai nesurašyti, tačiau jie, kaip ir anksčiau, galėjo turėti apie 60 namų. 1790 m. kovo 29 d. Pociejus ir Oginskis surašė

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

dekretą, kuriuo nustatytos Žiežmarių ir Kruonio (?) val­ dų ribos /264/. Per 1790 m. LDK gyventojų surašymą Žiežmarių pa­ rapijoje buvo 6218 asmenų, iš jų 5155 katalikai (430 ba­ jorų, 719 m iestelėnų ir 4306 valstiečiai) ir 763 žydai /265/ (1795 m. miestelyje jų buvo 619) /266/. Kadangi kaip ir kitose parapijose dalis žmonių surašant galėjo bū­ ti praleista, tad bendras parapijos gyventojų skaičius, ma­ tyt, buvo didesnis. 1790 m. pasibaigus Žiežmarių nuomos M. Pociejui ter­ minui, 1791 m. sausio 9 d. J. Poniatovskis išnuomojo se­ niūniją su miesteliu 6 metams Tomui Vavžeckiui /267/. 1791 m. balandžio 18 d. Ketverių m etų seimui pri­ ėmus įstatymą dėl miestiečių, o 1791 m. gegužės 3 d. ir LDK-Lenkijos konstituciją, Žiežmarių miestelėnai pra­ dėjo rūpintis gauti magdeburgines savivaldos teises („re­ novaciją“). Jau 1791 m. gegužės 12 d. Baltramiejus Muchlinskis (? M achlinskis) dėl to kreipėsi į V ilniaus m agistratą /268/, o 1791 m. liepos 20 d. ten pat pateikė išsamų raštą „nuo kažkada magdeburginio miesto“, ar­ gumentuodamas savo prašymą /269/, kurį pasirašė Jonas Staševskis, Pranciškus Ulazevičius, Kazimieras Lackovičius, Benediktas Karpinskis, Jonas Ribinskis, Vaitie­ kus Stanislavskis, Ignacas Koženevskis, Jonas Jankov­ skis, Stanislovas Dzikevičius ir Steponas Stenpožyckis. Rašte Žiežmariai nurodomi esantys tarp tų miestų, ku­ rių „lokacinės privilegijos žuvusios“, konstatuota, jog ne­ likę ir žinių, „kada ir prie kokio seniūno“ toji privilegija buvusi suteikta, o seniūnai „dėl savo asmeninės naudos“ dokumentą nudaigoję, nors kai kurie jų (M. Pociejus) ir neneigė jo egzistavimo. Be to, ir vaitas Jurgis Juzefovičius ne be seniūno M. Pociejaus žinios tuo tikslu „supai­ niojo popierius ir aktų knygų likučius“ /270/. Siekdami pagrįsti Žiežmarių teisę gauti renovaeinę privilegiją mies­ telėnai nurodė, jog „mieste“ esanti vaito jurisdika, nuo 1580 iki 1699 m. buvę sudaromi ir įrašomi į knygas neju­ damojo turto pardavim o-pirkimo aktai, 1654 m. (iš tik­ rųjų -1 652 m.) iždui buvęs sumokėtas prekybos mokes­ tis „Donativum Kupieckie“, „mieste“ veikianti nuolatinė Starodubo pavieto seimelių buveinė, 1580 m. balandžio 16 d. „padegėliai miestiečiai“ 4 m etus buvę atleisti nuo mokesčių, 1599 m. balandžio 21 d. rašte Zigmantui Va­ zai minimas vaitas, burmistras, tarėjai, šuolininkai ir kt. 1792 m. vasario 14 d. „Trakų vaivadijos Starodubo sei­ mų pavieto miestui Žiežmariams“ Stanislovas Augustas suteikė „renovacijos diplomą“ /271/, kuriame jau pami­ nėti pareigūnai - „vaitas, burmistrai, tarėjai ir šuolinin­ kai“ (E. Rimšos nuomone, šie asmenys buvo išrinkti anks­ čiau). D okum ente apibūdinant miestą, jis įvardytas esantis prie laivybinės („portovva“) Strėvos upės; jam su­ teikta teisė steigti magistratą, apeliuoti į Vilniaus teis­ mus, duotas herbas/272/, kuriame pavaizduotas Piotroviną iš numirusiųjų prikeliantis Šv. Stanislovas. 1792 m. vasario 27 d. grįžęs į miestą, Žiežmarių vai­ tas išklausė iškilmingas mišias privilegijos suteikimo proga; po to buvo perskaitytas pats dokum entas (tik­ riausiai jo kopija), o kitą dieną surengtas pasilinksmini­ mas, kurio metu Strėvininkų ekonom as nukando vaitui nosį /273/.

Savivaldos privilegijos (diplomo) originalas vaitui grei­ čiausiai nebuvo išduotas tol, kol miestiečiai raštu nepa­ sižadėjo sum okėti J. Poniatovskiui mokesčius pagal 1765 m. liustraciją ir vykdyti kitas prievoles, iki „seniūni­ jos likimas bus galutinai išspręstas“ /274/. Tokia privilegi­ jos akto išdavimo sąlyga pateikta tikriausiai dėl tuo metu vykusios miesto ir J. Poniatovskio bylos; miestiečiai buvo atsisakę mokėti papildomus mokesčius ir eiti lažą, dėl to padavę („pašaukę“) į asesorių teismą seniūną, Žiežmarių nuomininką Mykolą Zdzitovskį ir gubernatorių Timotį Revinskį /275/. Skundą tikrinusi komisija nurodė mies­ tiečiams, kad jie privalą laikytis „paskutinėje“ liustracijoje surašytų prievolių ir mokesčių /276/. Tačiau į asesorių teis­ mą 1792 m. balandžio 23 d. pašaukti vaitas Jonas Stašev­ skis, burmistras Tadeušas Piotrovskis, magistrato bei mies­ tiečių atstovai aiškino, kad Žiežmariai „... iš seno lygūs kitiems laisviems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams ir yra laisvi nuo Stepono Batoro laikų“, tik per karus ir gaisrus dingę visi dokumentai, dėl to jie neprivalą eiti lažą ir mokėti kitus neteisėtus mokesčius, kęsti žydų protegavimą, saugoti ligoninę ir duoti pastotes kareiviams, tylėti dėl teisėjo savivalės (kuris, mirus bevaikiui miestie­ čiui, du jo namus pasisavino ir pardavė žydams) bei kitų miestui daromų skriaudų (atimta žemė, kurioje pastatyta seniūno „austerija“, „kafenhauzas“ ir malūnai, neleidžia­ ma imti miško medžiagos kurui ir statybai iš miesto gi­ rios, pasisavinamos pajamos iš turgaus, užeigų ir pan.) /277/. Beje, žydai irgi skundėsi seniūnu, kuris turgaus rin­ kliavai nuomoti paskelbė varžytynes, o mieste atidarė dvaro krautuves/278/. Miestiečiai prašė teismą grąžinti jiems ankstesnes pri­ vilegijas, sudaryti komisiją m iesto riboms nustatyti ir kitiems nesutarimams sureguliuoti. J. Poniatovskis ape­ liaciniame teisme iškėlė kontrprocesą, kuriam e neigė jam pateiktus kaltinim us/279/. M iestiečių interesam s šiame teisme atstovavęs Vilniaus gyventojas B. M ach­ linskis, be ankstesnių skriaudų, nurodė d a r ir tai, kad miesto žydai neklauso magistrato, moka mokesčius ne jam, o dvarui, nepadeda gesinti net žydų namuose kilu­ sių gaisrų, o dėl to galįs sudegti visas m iestas /280/. Sa­ vo ruožtu Žiežmarių žydų kahalas 1792 m. gegužės 9 d. p er vaznį pašaukė į asesorių teism ą m iesto vaitą J. Staševskį dėl žydams darom ų skriaudų /281/, tačiau kokios jos - nenurodė. Matyt, norėdami gauti privilegijos originalą, miestie­ čiai pasiūlė seniūnui vietoj dviejų dienų lažo per savaitę (kiekvienas) mokėti kasmet po 25 auksinus/282/. J. Po­ niatovskį tai turbūt tenkino, nes netrukus seimas išdavė Žiežmarių vaitui renovaeinę privilegiją /283/. Tačiau tuo su miesto teisėmis susijusios bėdos nesibaigė. 1792 m. miestiečiai jau skundė vaitą Jurgį Rybinskį, kad šis a t­ ėmęs jų privilegiją irskriaudžiąsjuos/284/. Žiežmariai nukentėjo nuo 1792 m. į LDK įvestos Rusi­ jos „prietelių“ kariuomenės /285/. Miestelyje ir dvaro so­ dyboje buvo įkurdinta 220 karių, kuriems vadovavo majo­ ras Hampertas; kartu su jais 1793 m. ir 1794 m. pirmą ketvirtį stovėjo ir LDK kariuomenės dalinys /286/. 1792 m. gruodžio 15 d. seniūnijos ekonomas Mykolas Oganovskis apskaičiavo rusų kariuomenės padarytus nuos­

294

ŽIEŽM ARIAI

telyje gyvenę krikščionys (jų buvo 557), kahalui priklausę žydai (433), klebono jurisdikos gyventojai (49), Pociejaus jurisdikos žmonės (20, iš jų 2 bajorų šeimos), iš viso 1059 asmenys. Dvaro sodyboje buvo 20 gyventojų (9 bajorai). Tarp miestelėnų buvo 156 nuomininkai (gyveno pas kata­ likus ir žydus), kilmingų miestelėnų - 371. Miestelyje surašyti 163 dūmai (krikščionių - 88, iš jų 6 klebono jurisdikoje ir 2 - Pociejaus; žydų 75 dūmai), kurie išsidėstė prie turgaus aikštės ir 7 ar 8-iose gatvėse. Aplink aikštę buvo 13 žydų dūmų (83 žmonės), kiti gatvėse ir skersgatviuose. Atrodo, kad inventoriuje, atskirai surašant krikščionis ir žydus, tos pačios gatvės pavadintos skirtingai, nes abe­ jotina, ar galėjo būti 11 gatvių. Greičiausiai sutapo Žas­ lių gatvė ir „gatvė į Ukmergę“, Dvaro ir Gardino gatvės, Žydų gatvė ir „iš Žydų gatvės“. Kadangi pagal gatves surašyta didžioji dūmų dalis, bet ne visi jie su gyventojais, tai lentelėje pateikti ir bendri miestelio duomenys nesutampa. Inventoriuje nenurodyti m iestelėnų verslai. Kai kur išskirti tik tarnai. Be miestelyje gyvenusių žydų, Žiežma­ rių kahalui priklausę 188 asmenys buvo įsikūrę kaimuo­ se. Kitais 1795 m. duomenimis, Žiežmariuose (kahale?) buvo 619 žydai /297/, dvaro sodyboje gyveno 19 žmonių /298/, d ar kitais - „mieste“ buvo 209 žydai vyrai (kai­ muose d ar 91) ir 310 krikščionių vyrų (iš jų 189 m ieste­ lėnai, 74 nuomininkai, 22 laisvai samdomi; iš jų Pocie­ jaus jurisdikoje - 12, klebono - 25, špitolėje - 5) /299/. 1795 m. Žiežmarių parapijoje buvo 510 dūm ų su 53045386 gyventojais. 1795 m. Žiežmarių dvaro rūmai buvo apgriuvę; J. Poniatovskiui apie tai buvę pranešta dar 1793 m.; jis žadėjo pastatą remontuoti /300/, tačiau nieko nepadarė. Kaip daugelyje kitų vietovių, taip ir Žiežmariuose po 1794 m. sukilimo kilo epidem ija (nenurodyta kokia) „kasdien m irdavo keliolika žmonių“; dėl to Trakų vai­ vadijos „tvarkos komisijos pirmininkas gen. Knoiynga“ pagal dvarininko G . Grobovskio pasiūlymą nurodė 1795 m. vasario 25 d. pasiųsti į miestelį gydytoją /301/.

tolius: buvę paimta 6 statinės avižų, 10 vežimų šieno, 82 avys, 68 žąsys, 40 vištų, 22 kiaulės, 3 kapos kiaušinių, 12 gorčių sviesto, 40 gorčių degtinės ir kt. /287/. 1794 m. prasidėjus J. Jasinskio ir T. Kosciuškos sukili­ mui, Rusijos kariuomenė iš Žiežmarių skubiai pasitrau­ kė, o LDK būiys (vadas generolas Jonas Mejenas) prisi­ dėjo p rie į V ilnių žygiavusių gen. mjr. R om ualdo Giedraičio sukilėlių dalinių /288/. Nors 1794 m. beveik visos Ketverių metų seimo nuta­ rimu suteiktos renovacinės privilegijos, tarp jų ir Žiežma­ riams, buvo anuliuotos, bet miestiečiai tikriausiai to ne­ paisė. 1795 m. apie tai sužinojęs M. Repninas nurodė, kad to leisti negalima, tačiau jei kur nors panašiai yra, „reikia laikinai toleruoti“ /289/. N epaisant itin nepalankių 1792-1794 m. sąlygų, Žiežmarių ūkinis gyvenimas neužgeso. 1793 m. sausio 28 d. Trakų žemės teismo aktų knygoje užregistruotas Agnieškos ZygmuntoviČienės dokumentas, kuriuo ji pa­ liko Žiežmariuose savo sūnui Jokimui du namus ir pusę m argo žem ės/290/. Kadangi 1794 m. sukilimo metu Trakai buvo sudegin­ ti, Žiežmariuose įsikūrė Trakų pavieto sukilėlių komisi­ ja (pirmininkas Erazmas Suroveckas), kuri suorganiza­ vo 160 raitų šaulių ir 340 pėstininkų su patrankom is /291/. 1795 m. gruodžio 29 d. Žiežmariuose įvyko ir Tra­ kų pavieto pilies teismo sesija /292/. 1795 m. LDK-Lenkijos valstybė buvo galutinai pada­ lyta ir nustojo funkcionuoti. Kraštą ėm ė administruoti carienės Jekaterinos II paskirtas kunigaikštis Mikalojus Vasiljevičius Repninas. 1796 m. Žiežmariai tapo laikinu Trakų pavieto centru /293/, kuriam e 1797 m. rugsėjo 28 d. įvyko vaivadijos pilies teismo sesija /294/. 1795 m. Žiežmarių seniūniją nuomojo Serafinas Soko­ lovskis, 1794 m. perėmęs ją iš kavalerijos majoro Floriano Dembovskio, kuriam valdą buvo išnuomojęs J. Poniatov­ skis /295/. Ta proga 1795 m. lapkričio 22 d. - gruodžio 30 d. vaitas J. Rybinskis sudarė Žiežmarių inventorių (re­ vizijos sąrašą); duomenis jam pateikė ir klebonas kun. Jo­ nas Romanovskis, ir kahalas /296/. Atskirai surašyti mies­

1795 m. duomenys apie miestelį 9 lentelė Gatvės ar skersgatvio pavadinimas

Kauno gatvė Skersgatvio gatvė Naujoji gatvė „Iš Kauno turgaus gatvės“ Žaslių gatvė „Gatvė į Ukmergę“ Žydų gatvė „Iš Žydų gatvės“ Dvaro gatvė Vilniaus gatvė Gardino gatvė

Dūmų skaičius

Žm onių skaičius

Kiti duomenys

krikščionių

žydų

23 12

22

110

5

22

9

34

19

68

2 15

23 93

krikščionių

žydų

7 10 5 17 6

295

10 neturtingų žydų

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

Nėra duomenų apie Žiežmariuose mirusių žmonių ben­ drą skaičių. Dėl J. Poniatovskio dalyvavimo 1794 m. sukilime, jo valdos (Žiežmariai, Veliuona, Užpaliai, Baisogala) buvo sekvestruotos, tačiau carui Pavlui I paskelbus amnestiją 1796 m. lapkričio 27 d., M. Repninas buvo įpareigotas jas grąžinti /302/. Pagal J. Poniatovskio įgaliojimą reika­ lus tvarkė Liudvikas Kamienickis; Žiežmariai J. Poniatovskiui ir jo įpėdiniams buvo grąžinti „amžinai“, kitos valdos - iki kunigaikščio mirties /303/. Nuo 1797 m. J. Poniatovskis vedė derybas su Antanu Poniatovskiu dėl Žiežmarių pardavimo arba pakeitimo į kitą valdą /304/. Prieš Rusijos caro Pavlo I kelionę 1796-1797 m. po naujai prijungtas lietuviškas žemes (maršrutas buvo nu­ matytas p er Rygą, Joniškį, Šiaulius, Kauną, Žiežmarius ir Vilnių), toje trasoje buvo įsakyta sutvarkyti kelius, per­ kėlas, apsistojimo vietas /305/, bet nėra žinių, ar Žiežma­ riuose kas nors buvę padaryta. Per 1800 m. reviziją kahale buvo 619 žydų /306/, kaip ir 1795 m., o iš to gal reikėtų spręsti, jog epidemija žydams nuostolių nepadarė. 1800 m. gruodžio 8 d. sudarytas Žiežmarių bažnyčiai priklausiusio Bartaičių kaimo, buvusio seniūnijos pa­ kraštyje, šalia Riomerio valdos, planas /307/. 1801 m. rugpjūčio 12 d. caras Aleksandras išdavė „autentišką di­ plomą“ apie Žiežmarių priklausomybę J. Poniatovskiui /308/, kuris tais pačiais metais pardavė seniūniją Vaitie­ kui Puslovskiui /309/; pastarasis netrukus įsigijo Žiežma­ riuose dar ir kitų savininkų žemes: 1805 m. balandžio 28 d. iš Gardino pavieto matininko („komornik“) A nta­ no Mociejevskio buvo nupirkta „Kielčevčyzna“ /310/, o 1806 m. balandžio 20 d. - iš „Prienų pavieto kario“ Ta­ deušo Visogirdo - už 100 auksinų - smuklė ir keli namai /311/. Nurodoma, kad iki to laiko „rotušės pėdsakų neli­ ko“ /312/. 1801 m. sudarius Lietuvos Vilniaus guberniją ir naują administracinę okupuotos LDK dalies struktūrą, Žiežma­ riai buvo visai nuo dvaro priklausęs miestelis, turėjęs tik komunikacinę reikšmę. XIX a. pradžioje prašyta atkurti miesto teises/313/, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. M iestelėnai ir valstiečiai buvo prispausti ir dvarininko, ir klebono. 1802 m. valstiečiai skundėsi gubernatoriui, kad iš jų reikalaujama daugiau prievolių, negu pagal in­ ventorių reikėtų duoti /314/. 1805-1806 m. klebonas by­ linėjosi su miestelėnais, kuriems atstovavo vaitas Petras Antanavičius/315/. 1801 m. Žiežmarių parapinę mokyklą lankė 30 vaikų (11 iš bajorų, 10 iš miestelėnų, 9 iš valstiečių) /316/, o 1804 ir 1805 m. - tik 12/317/. Tki turbūt rodo, jog mies­ telio raidos sąlygos buvo pasikeitusios. Galėjo turėti reikšmės po 1794 m. sukilimo lietuviškas gubernijas dar kartą 1797-1798 m. bei vėliau nusiaubęs badas ir epide­ mijos. 1811 m. miestelyje surašyta 411 žydų (19 špitolė­ je ) /318/. Buvo ir 121 vyras katalikas (skaičiuota su kam­ pininkais ir tarnais; pastarųjų buvo likę 4 iš 19, o kiti „išėjo 1797-1798 m.“), be to, klebono jurisdikoje - 4 vyrai, špitolėje - 3, dvare - vienas (kiti „išmirė arba iš­ ėjo“), Pociejaus jurisdikoje - taip pat buvo vienas laisvas vyras (anksčiau - 8 arba 11, iš jų laikrodininkas irodini-

ninkas, tačiau jie irgi „išmirė arba išėjo“) /319/. 1811 m. į Žiežmarius buvo atvykę 5 nauji gyventojai (iš jų 2 „užsie­ niečiai“, turbūt iš Užnemunės, ir parapinės mokyklos direktorius Petras Perstienevičius)/320/. Taigi katalikų vyrų Žiežmariuose buvo 135, o su šeimomis - apie 300 žmonių, su žydais - apie 700 (1795 m. surašyta 1059). Daugiau negu perpus sumažėjo miestelio katalikų dūmų (1811 m. jų surašyta 34, o 1795 m. buvo 80) /321/. Seniū­ nijoje teliko 149 dūmai su 1242 žmonėmis (638 ar 639 vyrai) /322/. Parapijoje buvo 3208 gyventojai /32/. Dviejuose 1811 m. dokumentuose vyrai bei dūmai su­ rašyti pagal gatves, tačiau jų skaičius tose pačiose gatvėse nevienodas, skyrėsi ir gatvių pavadinimai. Pagal vieną dokum entą Kauno gatvėje gyveno 39 vyrai, „Skersgat­ vio“ - 24, Ukmergės -1 2 , Žydų - 4, Vilniaus - 22, G ar­ dino gatvėje - vienas vyras /324/. Kitam e dokum ente /325/ Kauno gatvėje nurodyta buvus 11 dūmų, „Skers­ gatvio“ - 5, Ukmergės - 6, Vilniaus - 10, „Kauno tur­ gaus“ ir Gardino gatvėse po vieną dūmą. Tikriausiai pir­ muoju atveju surašyti visi miestelio vyrai, antruoju tik katalikų dūmai (be žydų). Todėl tos gatvės, kuriose buvo įsikūrę vien žydai (Žydų gatvė), antrajam e dokum ente nepaminėtos. Tačiau kažkodėl „Kauno gatvės turgumi“ pavadinta aikštė yra tik dūmų sąraše, nors veikiausiai turėtų būti katalikų ir žydų vyrų sąraše, ju o labiau kad prie aikštės galėjo būti vien žydai arba daugiausia jie (ne­ bent jų šeimose nebuvo vyrų). Sprendžiant iš pavadini­ mo, neužstatyta aikštės dalis buvo ne ką platesnė už Kau­ no gatvę. Neatmestina prielaida, kad XIX a. pradžioje, be bado ir epidemijų, dėl kurių dalis gyventojų „išmirė“ arba „iš­ ėjo“, miestelyje dar buvo ir gaisras. Tokia prielaida peršasi ne tik dėl gerokai sumažėjusio dūmų skaičiaus, bet ir dėl 1811 m. klebono jurisdikoje tuo nepalankiu laiku vykdy­ tų statybų (apie kitoje teritorijoje atsiradusius naujus pastatus duom enų nėra). 1811 m. iškilo medinė špitolė 28x16 uolekčių, „kvadrato formos“ (su vidaus kiemu) me­ diniai tvartai, o „Turgaus“ ir Kauno gatvės kampe „naujai restauruota“ medinė smuklė 42x21x6 uolekčių /326/. Bado ir epidem ijų, o gal ir gaisro nualintą miestelį 1812 m. „visai sunaikino“ Napoleono armija, kurios pa­ grindinis kelias į Rusiją Vilniaus link ėjo per Kauną ir Žiežmarius; vėliau - žiemą - šios armijos likučiai tuo pa­ čiu keliu traukėsi. Atrodo, kad dar prieš prancūzams per­ sikeliant per Nemuną ties Kaunu, Žiežmariuose stovėjo Rusijos kariuomenės dalys, kurios vien iš klebono valdos paėmė 6 arklius, 3 jaučius, karvę, 15 avių, 8 kiaules, 96 pūdus šieno, taip pat javų, grikių ir kt. maisto /327/. 1812 m. birželio 24 d. pajudėjusios nuo Nemuno pran­ cūzų armijos avangarde žygiavo maršalo Davu vadovau­ jamas 1-asis korpusas, tos pačios dienos vakare įsirengęs prie Žiežmarių stovyklą /328/. Nurodom a, kad birželio 25 d. ryte tarp prancūzų žvalgų būrio (45 vyrai, vadas kpt. Monfortas ? Monforas) ir juos užpuolusių rusų įvyko susirėmimas, p er kuriuos prancūzai „sunaikinti“ /329/. D ar vienas susirėmimas buvo jau kelyje iš Žiežmarių į Trakus birželio 26 d. /330/. Paskui maršalo Davu korpusą p er miestelį peržygiavo J. M iurato kavalerija, E. B oham ė vadovaujamas 4-asis

296

ŽIEŽMARIAI

korpusas, G. Šen Siro - 6-asis bavarų korpusas ir K. Vik­ toro - 9-asis korpusas, o birželio 27 d. pravažiavo Napo­ leonas /331/. Žiežmariuose buvo įrengtas maitinimo unktas sergantiems ir sužeistiems prancūzams /332/. is miestelis, kaip ir Rumšiškės, Vievis bei kitos gyven­ vietės prie Kauno-Vilniaus trakto, prancūzų „buvo be­ veik visai sudegintas arba sugriautas“ /333/. Jis dar kartą nukentėjo nuo rusų kariuomenės lapkričio pabaigoje, kai besitraukiančius Napoleono armijos likučius užpuolė ka­ zokai; nors jiems nepavyko apsupti prancūzų, bet ties Žiežmariais įvyko kautynės/334/. Užėmusi miestelį ru­ sų kariuom enė išplėšė bažnyčią (pagrobė indus, sidab­ rą), sudegino sakyklą, langus ir kai kurias kitas medines pastato dalis, taip pat klebono sodybos oficiną, sandėlį, arklidę, vežiminę, bravorą, tvartą, daržines ir kt., sudegi­ no ar pagrobė 1512 m. fundacijos originalą, metrikų kny­ g as/335/. 1812-1813 m. „suvestinių nuostolių“ duomenimis dva­ re ir miestelyje buvo sunaikinta 60 dūmų, žuvo, m irė ar išbėgiojo 560 žmonių (285 vyrai, 275 moterys), klebono jurisdika neteko 2-iejų dūmų ir 17 asmenų /336/. Parapi­ joje nuo prancūzų žuvo 1 gyventojas, o daugum a mirė nuo karštinės ir „fribros“. Prancūzai atėm ė 1070 arklių, rusai - 155 arklius, nemažai kitų gyvulių. Nuostoliai, kuriuos padarė prancūzai, siekė 93 618, rusai - 407 335 sidabro Rb /337/. 1812-1813 m. Žiežmariuose (dvare ir miestelyje) su­ rašyti 89 dūm ai su 382 gyventojais, klebono valdoje 8 dūm ai ir 52 žm onės/338/, o 1816 m. iš v iso -3 1 kata­ likų dūmas ir 178 gyventojai (iš jų 29 - baudžiauninkų ir 2 - laisvi žmonės; visame dvare buvo 468 vyrai) /339/ ir 59 žydų šeimos /340/. Seniūnijoje buvo 334 žydai (8 el­ getos) /341/. Tuo m etu miestelis jau buvo atstatomas; tai iš dalies liudija bažnyčios jurisdikoje vykę gal anksčiausiai pradė­ ti darbai: 1814 m. iškilo kluonas (už Strėvos, kelio „į dvarą dešinėje pusėje“), 1815 m. - bravoras, 1817 m. arklidė ir „restauruotas“ klebono namas, 1818 m. - krau­ tuvė („šventoriuje prie Tūrgaus“), 1820 m. - tarnų namas („priešais“ klebono namą) /342/. 1818 m. Žiežmariuose surašytos 188 šeimos. T ų metų parapijos vizitacijos akte ir aprašyme nurodyta, kad bažnyčia sen ajai reikią remonto, o špitolė nauja, statyta 1811 m. (vadinasi, 1812 m. nenukentėjo), joje gyveną 6 vargšai; esančios 2 karčem os (iš vienos gauta 150 si­ dabro Rb pajamų); mokyklos nebuvę; surašyta - 4316 parapijiečių /343/. Pagal 1820 m. vizitacijos aktą /344/ Žiežmarių bažny­ čios jurisdikoje stovėjo smuklė (nuomojo Judelis Vulfovičius už 100 Rb) ir 3 dūm ai (1 - žydo). 46x26x14 uo­ lekčių medinė bažnyčia buvo su dviem bokštais, kupolu ir 5 altoriais, taigi atrodo -surem ontuota. Sena dviejų tarpsnių medinė varpinė šventoriaus kampe stovėjo nuo 1777 m., vadinasi, 1812 m. taip pat nenukentėjo, tačiau „reikėjo statyti naują“. Šventorius iš dalies buvo aptver­ tas kartimis tarp m ūro ir medžio stulpų (m ūro stulpų 28, medžio - 15); įėjimas į jį buvo iš „Tlirgaus“ ir nuo klebonijos. Dokumente nurodyta, kad bažnyčia stovi „pa­ čiame miestelyje“ prie „laivybinės Strėvos upės“; per

miestelį eina pašto traktas iš Vilniaus į Rygą ir Peterbur­ gą, yra pašto stotis. Šalia bažnyčios esanti smuklė, špitolė ir iš Judelio Kupco pirktas namas. Mokykla ir altarija nepaminėta. XIX a. antrajame dešimtmetyje Žiežmarių apylinkėje buvo gaminamas terpentinas /345/, galėjo veikti ir odų dirbtuvė /346/. 1821 m. klebonas pradėjo ilgokai užsitęsusią bylą su dvarininkais Puslovskiu ir Riomerių dėl kai kurių kai­ mų /347/. 1825 m. Igno Kunevskio Trakų pavieto statistiniame aprašyme Žiežmariai pavadinti „senu teismų m iestu“, dabar „apgyventu tik žydų“; nurodyta vykus mažus ar­ klių, kiaulių ir daržovių turgus, buvus gelumbės krautu­ vių /348/. 1827 m. Vilniaus universiteto studento Anup­ ro Saikovskio aprašytuose Žiežmariuose žemės ūkis buvęs menkas, o daugumai vietos gyventojų juo verčian­ tis, neplitusi pram onė ir amatai; vietinių amatininkų ga­ miniai buvę prasti - “valstiečių poreikiams“; arkliais ir galvijais prekiauta turguje, o šeštadieniais vykdavusi grū­ dų prekyba; į turgus suvažiuodavę daug čigonų prekiauti arkliais /349/. 1830 m. Žiežmariai vadinami „vienu ge­ resnių Trakų pavieto miestelių“ /350/, kuriame gyvenę 511 žmonių. 1829 m. bažnyčios jurisdikos aprašymas /351/ beveik nesiskiria nuo ankstesniųjų, tačiau vietoje senosios var­ pinės, paminėtos 1820 m., jau stovėjo nauja, taip pat me­ dinė dviejų tarpsnių. 1830 m. vizitacijos akte /352/ nurodyta, kad bažnyčia sumažinta - nugriauti bokštai, tačiau aštuoniakampis skarda dengtas kupolas dar paliktas. Be to, kitaip negu 1829 m. bažnyčios jurisdikos aprašyme, pažymėta, kad vis dar tebestovi sena medinė varpinė apgriuvusia tvora aptverto ir medžiais perim etru apsodinto šventoriaus kampe; klebonija taip pat buvusi sena, laužytu stogu. Kau­ no gatvės ir turgaus aikštės kampe stovėjusi klebono smuk­ lė su stadala, tam e pačiame sklype - žydo namas, sena špitolė šiaudų stogu, prie klebonijos - kitas namas, o ar­ čiau Strėvos - mažas namelis. Taigi jurisdikos trobesiai buvo menki; mokykla dar nepaminėta. Parapijoje surašyti 505 katalikų dūmai su 4608 gyventojais. Nuo 1830 m. Žiežmarių dvaro knygose vėl užfiksuoti nekilnojamojo turto pardavimo-pirkimo aktai. Tų metų spalio 1 d. Jonas Šareika „su dvaro žinia“ pardavė sklypą Vilniaus gatvėje Judeliui Ovsiejevičiui už 16 sidabro Rb /353/; kiti įrašai padaryti jau po sukilimo. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, Trakų apskrities sukilė­ lius organizavo kunigaikštis Gabrielius Oginskis ir ap­ skrities pilies teismo teisėjas Vincas Matusevičius. Ba­ landžio 3 d. V. Matusevičiaus dalinys paėm ė Trakus, tačiau netrukus pasitraukė į Žiežmarius, kur susijungė su G . Oginskio daliniu /354/. Miestelyje ir apylinkėje „tuo metu buvo telkiamos sukilėlių pajėgos“ padėti Kau­ no apskrities sukilėliams pulti šį miestą. Dėl to dalis su­ kilėlių iki balandžio 4 d. iš Ž iežm arių išžygiavo į Rumšiškes, tuo keliu balandžio 5 d. ten atvyko ir S. Berlinskio būrys/355/. Vadinasi, sukilimo pradžioje Žiežma­ riuose sukilėliai buvo vos kelias dienas, todėl balandžio 21 d. atžygiavęs papulk. Ušakovo ulonų eskadronas ir

297

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

mjr. Gegenšteto kazokai jų čia neaptiko /356/. Paaiškė­ jus sukilėlių planams, Žiežmarių komunikacinį mazgą birželio pradžioje trumpai blokavo gana didelės kariuo­ menės pajėgos (Kauno įgulos vadas A. Viškovskis su 6 kuopomis pėstininkų, šimtine kazokų ir 4-iomis patran­ komis) /357/. Nurodoma, kad birželio 6 d. Žiežmariuo­ se vėl „susirinko visi sukilėlių būriai“, taip pat lenkų gcn. D. Chlapovskio dalinys, miestelyje pabuvojęs birželio 20 d., o 23 d. vėl pražygiavęs iš Vievio p er Žiežmarius Kauno link /358/. Nėra duomenų, ar kurį laiką buvę sukilėlių ir rusų ka­ riuomenės maršrutų zonoje Žiežmariai nukentėjo. Kita ver­ tus, manyta, kad nuostolių miestelis galėjo turėti/359/, nes 1833 m. jam e surašyti tik 482 gyventojai (t. y. mažiau negu 1830 m.); buvo 120 medinių namų, 21 krautuvė, 29 smuklės, odų fabrikėlis (5 darbininkai), 2 trečios gildi­ jos pirkliai /360/. Pagal 1834 m. balandžio 26 ir 30 d. revizijų duomenis Francui, Vladislovui, Ksaverijui ir Vandalinui Puslovskiams (Vaitiekaus sūnums) priklausiusiuose Žiežma­ riuose buvo 785 gyventojai (34 valstiečių dūmai su 290 žmonių ir 495 žydai) /361/. Be to, iki liepos 26 d. „prisidė­ jo“ (atvyko gyventi?) dar 49 šeimos (80 žmonių) /362/. 1833 m. sudarytas miestelio žemės geometrinis inven­ torius ir planas (matininkas Vilbickis), 1835 m. - Jodkėnų ir Banaičių kaimų ribų planai /363/, bet dokumen­ tai kol kas neaptikti. 1838 m. miestelyje surašyti 126 namai /364/, 1839 m. 130 šeimų (90 - žydų) /365/. 1839 m. Žiežmarių žydai (25 asmenys) skundė Vilniaus generalgubernatoriui sa­ vo kahalo vyresniuosius, kad šie piktnaudžiauja išleisda­ mi visuomenės poreikiams surinktas lėšas /366/. 1838 m. liepos 13 d. dvaro knygose įrašytas su dvaro žinia parduotas „našlės Melkos po Judelio Osiejevičiaus mirties“ likęs namelis Vilniaus gatvėje Vincentui ir Ele­ nai Markevičiams /367/. Naujieji savininkai šį namelį 1839 m. gruodžio 24 d. pardavė rusui Larionui Malerui, pastarasis -1 8 4 0 m. - Trakų miestiečiui Stepanui K ar­ povui už 34 sidabro Rb, o šis - Kauno miestiečiui Agejui ProstakiŠinui už 30 sidabro Rb /368/. 1840 m. gegužės 5 d. detaliai aprašyta Valkininkų kahalo nario Mendclio Ševelovičiaus Vilko nupirkta iš Maušos Jankelevičiaus Vilniaus gatvėje stovėjusi didelė smuklė su stadala, bra­ voru ir ledaine /369/, kurią naujasis savininkas 1841 m. balandžio 9 d. pardavė Benediktui Tiškevičiui /370/. 1841 m. rugpjūčio 18 d. Vladislovo Puslovskio įgalio­ tinis pardavė Žiežmarių dvarą su miesteliu caro rūmų kameijunkeriui grafui B. Tiškevičiui už 150 000 sidabro Rb/371/. Susitarimas dėl pardavimo-pirkimo pasiektas d ar vasario 15 d., valda naujajam savininkui turėjo būti perduota balandžio 23 d., tačiau tuo metu d ar nebuvo V. Puslovskio brolių (Franco, Ksavero ir Vandalino), ku­ riems priklausė dvaro dalys, įgaliojimų /372/. Gali būti, kad dokum entus sutvarkyti sutrukdė valdžios įstaigos, siekusios išsiaiškinti, ar Puslovskiai nedalyvavo 1831 m. sukilime ir ar jų turtas nebuvęs konfiskuotas. Nustatyta, kad iš 5 brolių sukilime dalyvavo tik Titas Puslovskis („buvo tarp sukilėlių šaikos vadų“), kuriam tėvas Vaitie­ kus buvo atėmęs paveldėjimo teisę, todėl jis neturėjo sa­

298

vo dalies Žiežmariuose /373/. Tačiau net ir tuo atveju nurodyta, kad pardavus dvarą, matyt, ištremtam už dalyva­ vimą sukilime Titui nebuvę galima „nieko siųsti“, o nepa­ klausius būsią „pasielgta pagal įstatymą“ /374/. 1841 m. gegužės 16 d. V. Puslovskis ir grafo B. Tiškevičiaus įga­ liotas jo brolis Juozapas pasirašė Žiežmarių pardavimopirkimo sutartį, o 1841 m. rugsėjo 5 d. Kauno žemės ispravninkas Izidorius Savičius perdavė valdą naujam sa­ vininkui /375/. Žiežmarių valda V. Puslovskio ir brolių vardu buvo perduota B. Tiškevičiui kartu su 1841 m. gegužės 16 d. inventoriumi /376/. Dokum ente /377/ visų pirma deta­ liai aprašyta dvaro sodyba, atitolusi nuo miestelio - už Strėvos - „su puikiu vaizdu“ į jį /377/. Naujas dvaro na­ mas stovėjo pagrindiniu fasadu į Strėvininkų kelią (sena­ sis buvo nugriautas apie 1841 m. /378/, o iš likusios medžiagos pastatyta spirito varykla ir smuklė); sodyboje išsidėstė apie 30 ūkio trobesių, o tarp spirito varyklos ir kepyklos driekėsi kanalas. Prie Strėvos buvo dvaro ma­ lūnas, kelyje iš dvaro sodybos į miestelį - 3 mediniai tiltai. Miestelio gyventojai - krikščionys ir žydai - surašyti atskirai, o šių apgyventa teritorija pavadinta „Žydų gy­ venviete“. Tarp krikščionių pam inėtos kelios vokiečių pavardės; buvo 57 dūmai krikščionių (iš jų 33 valstiečių) ir 4 kampininkų šeimos (iš viso per 50 sklypų, 268 žmo­ nės), žydų -1 0 2 dūmai (beveik 72 sklypai); bendras gy­ ventojų skaičius nenurodytas, bet galėjo siekti 900. Miestelėnai surašyti prie aikštės, šešiose gatvėse ir skers­ gatvyje. Prie aikštės, o tikriausiai ir joje, buvo 9 žydų dū­ mai, Kauno gatvėje - 41 dūm as (29 - žydų) ir 2 kampi­ ninkų šeimos, Kauno skersgatvyje - 38 dūmai (3 0 - žydų), Naujojoje gatvėje - 1 3 dūm ų (10 žydų) ir kampininkas, Žaslių - 28 dūmai (15 - žydų) ir kampininkas, Žydų 25 dūmai (1 9 - žydų), Vilniaus - 25 dūmai (vienas sude­ gęs; 15 - žydų) ir Dvaro gatvėje - 7 dūmai (4 - žydų). Palyginus su 1795 m. duomenimis, matyti, kad pagausė­ jo dūm ų Kauno skersgatvyje (nuo 12 iki 38), Naujojoje (nuo 5 iki 13), Žaslių (nuo 9 iki 28) ir Dvaro gatvėje (nuo 2 iki 7), o sumažėjo Vilniaus gatvėje (nuo 30 iki 25); Žydų gatvėje buvo beveik tiek pat dūmų. Kadangi bendras dūmų skaičius mažai tepakito (buvo 165, liko 159), susi­ daro įspūdis, kad miestelio apstatyta teritorija galėjo kiek sumažėti pietų ir rytų pusėje (prie Strėvos ir griovos), o išsiplėsti į šiaurę (Žaslių gatve ir Kauno skersgatviu). „Miestelio viduryje“ stovėjo bažnyčia, priešais „Tur­ gų“ (t. y. apstatytoje suplanuotos aikštės dalyje) - dvaro „austerija“, o įvairiose vietose - kiti trys mediniai dvaro pastatai: vienas pagrindiniu fasadu į „austeriją“ (jame „kažkada“ buvusi pašto stotis), kitas - Naujosios gatvės gale, o trečias - Vilniaus gatvėje. Galbūt kai kurie šių pastatų taip pat stovėjo aikštėje. Miestelyje rinkosi turgus dukart per savaitę (sekma­ dienį ir ketvirtadienį) bei 7 prekymečiai per metus; p re­ kiauta galvijais, arkliais, žemės ūkio padargais; veikė 4 odų dirbtuvės (visos žydų). Be įprastinių mokesčių ir prievolių dvarui, miestelėnai turėjo taisyti kelius, eiti p a­ stotes (nesvarbu „kokia būtų kelių būklė“; atleisti nuo to juos galėjo tik vaitas, šimtininkas ir dešimtininkas), sau­

ŽIEŽM ARIAI

goti valsčiaus ir dvaro grūdų „magazinus“, o visi kartu (krikščionys ir žydai) duoti dvarui 100 vištų. Bajorai ir laisvieji žmonės buvo atleisti nuo dvaro prievolių, bet privalėjo mokėti žemės mokesčius. Vos tik įsigijęs Žiežmarius, gal d ar ir oficialiai neperėmęs valdos, B. Tiškevičius ėmėsi dvaro sodybos pertvar­ kymo darbų. Apie tai galima spręsti iš sutarčių, kurios 1841-1842 m. buvo sudarytos su įvairiais specialistais dėl pastatų projektavimo ir statybos. Pagal 1841 m. rugpjūčio 29 d. sutartį su Michaeliu Joselevičiumi per 5 mėnesius už 220 Rb ir maistą šis turėjo prie esamo malūno pristatyti lentpjūvę ir kūlyklą /379/. 1842 m. gegužės 13 d. sutartimi katilius Adomas Lukoševičius iš dvaro medžiagos įsipa­ reigojo bravore įrengti naujus varinius katilus /380/. 1844 m. sudarytas „ginčijamos žemės planas“ (Vilniaus apskrities matininkas Zenonas Maleckis) /381/, tačiau dokumento kol kas neaptikus, neaišku, ar miestelis jame pavaizduotas. 1843 m. Žiežmarių žydai Šmuila Berkovičius Prenskis ir Icikas Movšovičius Beniušovičius prašė B. Tiške­ vičių skirti jiems iš dvaro įvairių produktų „prekybos apyvartai“ (vienam už 150, kitam už 100 Rb, garantavo savo nam ais)/382/. 1844 m. miestelio žydai prašė dvari­ ninką leisti „pagal seną siuvėjų cecho paprotį“ šio verslo plėtotę siuvėjų meno („kunsztu krawieckiego“) labui /383/. Dokum ento potekstė tarsi liudytų Žiežmariuose kažkada veikus siuvėjų cechą. 1845 m. miestelyje pastatyta nauja mūrinė dvaro „austerija“ prie „Turgaus“ ir „kažkada pašto kelio iš Vilniaus į Kauną“, „frontu“ į vakarus (t. y. aikštės rytų šone) /384/. Atrodo, jog tai buvęs romantizmo architektūros pastatas su 4 kolonomis ir frontonu; jį pagal kontraktą pastatydi­ no Jurgis Kozlovskis, o 1846 ra. sausio 11d. apmatavo (?) matininkas V. (?) Maleckis (m ūro darbai atsiėjo 605 sidabro Rb). 1847 m. balandžio 20 d. dvaro administra­ cija sudarė sutartį su Ferdinandu Biberiu iš Prūsijos dėl stulpų arklidėms išmūrijimo /385/. 1845 m. gubernijos valdžiai aiškinantis gyvenviečių tei­ sę vadintis miesteliais, nurodyta, kad Žiežmariams „pri­ vilegija suteikta Žygimanto Augusto“, juose esą 1178 gy­ ventojai, turgus renkasi 2 kartus p e r savaitę, vykstą 6 prekymečiai, esanti žydų bendruomenė, kuriai priklau­ sančios 459 „dūšios“ /386/. 1846 ar 1847 m. statistiniais duom enim is /387/, Žiežmariuose buvo 172 kiemai (116 žydų, 50 valstiečių, 4 dvarininkų, 2 smuklės). Dvarą („ekonom iją“) sudarė 8237 dešimtinės žemės, iš jų 66 dešimtinės priklausė bažnyčiai. Dvaro sodybos namas ir kiti ūkio trobesiai buvo mediniai, išskyrus 2 mūrinius (vyno daryklą ir džio­ vyklą); pam inėtas vandens m alūnas bei senas bravoras. Miestelyje iš viso veikė 5 smuklės, viena - nauja mūrinė buvo su svečių kambariais keleiviams, vykstantiems iš Kauno į Vilnių. Visi kiti miestelio pastatai buvo medi­ niai, šiaudų stogais; miestelyje gyveno 31 dvaro valstie­ čių ir 5 daržininkų šeimos (219 asmenų). Kitais -1 8 4 7 m. rugsėjo 1 d. - duomenimis, Žiežma­ riuose surašytos 33 dvaro valstiečių šeimos, kurios gyve­ no: Kauno gatvėje - 10 šeimų (8 dūm ai), Kauno skers­ gatvyje - 5 (3V4dūmo), Žaslių gatvėje - 1 0 (63/4 dūmo).

Naujojoje - 1 ( 1 dūmas), Žydų - 4 (3‘/4 dūmo) ir Vil­ niaus - 3 (23/4 dūm o) /388/. 1850 m buvo 41 valstiečių šeima; iš jų 40 gyveno tose pačiose kaip ir 1847 m. gatvėse (Kauno - 12, Kauno skersgatvyje - 7, Naujojoje gatvėje - 2, Žaslių -1 1 , Žydų 2, Vilniaus 6), o dar viena - Dvaro gatvėje /389/. 1850 m. konfiskavus didesnę bažnyčios valdos dalį (520,21 dešimtines su 48 valstiečiais vyrais) /390/, iš jų buvo suformuotas „Žiežmarių valstybinis dvaras“, kurio žemes 1850 m. išmatavo m atininkas Chaleckis. Bažny­ čiai miestelyje buvo palikta („skirta“) 33 dešimtinės ir „iš pagarbos“ - pajamos nuo smuklės (225 Rb), kuri įver­ tinta 30 Rb, jos sklypas užėmė 0,03 dešimtinės. Klebono sodybą sudarė 7 trobesiai (jų vertė 145 Rb), ji užėmė 2,13 dešimtinės /391/. Dvarui priklausė dar ir 0,17 dešim­ tinės sklypas, kuriame gyveno daržininkas Ignatijus Bogdanovičius /392/. 1850 m. inventoriuje pateikti ir 2 siūlymai „dvaro tvar­ kymui gerinti“: sukeisti špitolės sklypą (priklausė bažny­ čiai) su daržininko sklypu, o naujus pastatus statyti pagal caro patvirtintus „pavyzdinius“ planus ir fasadus /393/. Miestelio propinacija nuo 1849 iki 1850 m. balandžio 23 d. buvo išnuomuota Mortheliui Mereckiui už 850 Rb (? už austeriją - 500 Rb, už malūną - 350 Rb, už Mcndelio smuklę - 100 R b) /394/. Apie miestelio amatininkus tiesioginių duomenų XIX a. viduryje nėra. Be siuvėjų (skaičius nenurodytas), 1844 m. prašiusių dvarininką plėtoti tą „meno“ rūšį, tik 1850 m. Stepono Karpovo namo pardavimo B. Tiškevi­ čiui akte paminėti šio asmens kaimynai Vilniaus gatvėje siuvėjas Monas Orelovičius ir audėjas M onas Orelovičius (tas pats asmuo?) /395/. D ar vienas audėjas - Jokimas Makarevičius 1851 m. įrašytas tarp trijų dvarininko sklype miestelyje gyvenusių laisvų žmonių /396/ (kiti du buvo - viengungis Aleksandras Gerlicas ir 16 asmenų šeimos galva daržininkas Ipolitas Kondratas). Nuo 1850 m. statybos darbų m astas dvaro sodyboje padidėjo. Netiesiogiai tai buvo susiję su architekto Ceza­ rio Lauryno Anichinio perėjim u dirbti pas B. Tiškevi­ čių. N ėra tikslių duom enų, kada C. Anichinis pradėjo savo veiklą Žiežmariuose. Ankstyviausia autentiška nuo­ roda apie tai yra dvaro administracijos1850 m. gegužės 1 d. sutartyje su mūrininku Zoruchu Joselovičiumi Kaplanu, kad šis pagal architekto projektą („danego planu przez J Pana Anichiniego, zajmującego się architektū­ rą“) už 100 R b rekonstruos m ūrinę džiovyklą į ekono­ mo nam ą /397. Kita - 1851 m. gegužės 1 d. - sutartimi tas pats meistras pagal architekto C. Anichinio „planą“ apsiėmė išmūryti pamatus ir stulpus sandėliui, kurio ga­ le būtų ir rūsys degtinei laikyti /398/. Be to, 18521854 m. pagal C. Anichinio projektus („podlug planu zrobionego przez Pana architektą Anichiniego“, „stosowanie do planu przez w. Anichiniego architektą vvydanego“) mechanikas Jokūbas Vabalevičius už 450 Rb apsiė­ mė vadovauti m edinio 4 girnų malūno ant Strėvos upės statybai ir įrengimui /399/, o 1853 m. buvo iškastas ka­ nalas nuo naujo malūno iki upės /400/. Atrodo, kad tai ne visi, o tik kai kurie įrašai apie C. Anichinio projektus statybos darbų sutartyse iki 1854 m.

299

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

N. Lukšionytės nuomone, C. Anichinis (Cezare Anichini, 1787-1861 m.), iš Italijos kilęs, o po 1812 m. Napole­ ono armijos žygio į Rusiją Lietuvoje likęs statybininkas („murmajster“) /401/, dirbęs architektu Žiežmariuose, „1853-1858 m. prižiūrėjo rūmų ir kitų trobesių statybas“ /402/. Tičiau galima prielaida, jog C. Anichinis projekta­ vo dar 1845 m. pastatytą „austeriją“. Be to, jo suprojektuo­ tų pastatų nuo 1850 m. galėjo būti daugiau, negu liudija dvare vykdytų statybos darbų mastas, apie kurį taip pat galima spręsti ne pagal visas išlikusias sutartis. Juoba jog nėra žinoma jokio kito Žiežmarių dvare dirbusio archi­ tekto. 1850 m. balandžio 1 d. Z. J. Kaplanas įsipareigojo su­ mūryti pamatus ir stulpus klojimui, o dvaro administra­ cija - už uolektį sumokėti jam po 15 kapų/403/. 1850 m. balandžio 14 d. ir 1851 m. gegužės 10 d. sutartimis Žiežmarių gyventojas Mauša Hiršovičius Dormanas ap­ siėmė su „savo įrankiais ir darbininkais“ pagaminti dva­ rui tiek plytų, „kiek reikės“; plytos turėsiančios „būti gerai išdegtos iš tinkamai parengto ir suspausto molio“ (iki 1860 m. sausio 27 d. dviejose krosnyse buvo paga­ minta 93 300 plytų) /404/. 1850 m. liepos 12 d. ir 1853 m. rugsėjo 12 d. G udžiūnų dvaro valstietis Savelijus Ozimovas įsipareigojo iškasti dvi kūdras ir kanalą dvaro kie­ me nuo mūrinio namo iki bravoro „pagal duotą planą“ /405/. 1850 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi Trakų miestietis dailidė Vasilijus Charlašonokas apsiėmė padaryti bravo­ ro stogą ir laiptus/406/. 1851 m. balandžio 15 d. sutarti­ mi Trakų miestietis Jegoras Lapa įsipareigojo „užsiimti teritorijos lyginimu“ dvaro sodyboje prie mūrinio namo ir bravoro „fronto pagal nurodytą planą“ po 50 kap. už sieksnį ir „ordinaciją“ /407/. 1851 m. rugsėjo 6 d. Karolis Denofas apsiėmė suremontuoti lentpjūvę /408/. 1853 m. liepos 30 d. dailidė Matisas Leibovičius įsipareigojo uždengti statomo malūno stogą/409/. 1853 m. gruodžio 10 d. akmenskaldis Juozas Kalenda „iš Lenkų karalys­ tės“ apsiėmė p er 4 mėnesius padaryti 4 poras akmens girnų po 21 Rb už porą /410/. Kai kurie statybos darbai vyko ne tik dvaro sodyboje, bet ir miestelyje bei apylinkėje. Tai liudija 1850 m. ba­ landžio 1 d. Z. J. Kaplano sutartis su dvaro administraci­ ja dėl bažnyčios šventoriaus tvoros stulpų ir vartų išmūrijimo /411/. 1852-1854 m. pastatytas tiltas per Dumsės upelį kelyje iš Žiežmarių („netoli Kaišiadorių dvaro“) /412/. Pagal 1854 m. Žiežmarių valdiško dvaro geometrinį inventorių /413/ miestelyje dvarui priklausė 4 sklypai (2,33 dešimtinės), o į vakarus nuo jų - prie Kauno-Vil­ niaus trakto - gabalas žemės (67,77 dešimtinės). 1854 m. činšo mokesčių sąraše /414/ užfiksuoti visi Žiežm arių m iestelio žm onės, atskirai krikščionys ir „Žydų gyvenvietės“ gyventojai. Krikščionių šeimų su­ rašyta 94, iš jų 40 - valstiečių, 47 - sklypininkų ir 7 kampininkų (šie taip pat dirbo valakus ir pusvalakius), be to, buvo dar 45 kiti kampininkai ir pusberniai. Žydų šeimų buvo 116, taigi iš viso - 210 m iestelėnų šeimų ir 45 žmonės, o tai rodo, kad miestelio gyventojų kiek pa­ gausėjo, tačiau prisidėjo daugiausia sklypininkų, kampi­ ninkų ir pusbernių; žydų šeimų surašyta tiek pat kaip ir

300

anksčiau, o valstiečių prisidėjo mažai; dėl to šiek tiek pasikeitė žemdirbių ir prekybininkų bei amatininkų pro­ porcija. Prie turgaus aikštės gyveno 13 žydų šeimų, Kauno gat­ vėje - 54 šeimos (35 - žydų), Naujojoje - 1 6 šeimų (1 1 žydų), Žaslių - 32 šeimos (15 - žydų), Žydų - 24 šeimos (19 - žydų), Vilniaus - 30 šeimų (18 - žydų), Dvaro gatvėje - 1 5 šeimų (5 - žydų), Kauno skersgatvyje - 1 5 šeimų. Be to, 6 šeimos gyveno „prie bažnyčios“ ir 5 n e­ nurodytoje jurisdikoje /415/. Palyginus 1854 ir 1841 m. dūm ų ir šeimų skaičių at­ skirose miestelio dalyse, matyti, kad prie aikštės ir jos viduje 1854 m. buvo 4-iomis, Kauno gatvėje - net 13 ar 15, Naujojoje gatvėje - 3, Žaslių gatvėje - 4, Vilniaus gatvėje - 5, Dvaro gatvėje - 8 šeimomis daugiau, o Kauno skersgatvyje 23-jomis, o Žydų gatvėje - viena šeima mažiau. Nors kyla abejonių dėl dūmų ir šeimų skaičiaus skirtumo Kauno gatvėje ir skersgatvyje (galbūt dalis skers­ gatvio šeimų 1854 m. prirašyta gatvei), bet atrodo, kad miestelio teritorija buvo išsiplėtusi palei Naująją ir Žas­ lių gatves, o Dvaro gatvėje ir aplink turgaus aikštę, gal ir jos viduje, užstatymas sutankėjęs /416/. 1854 m. surašytos Žiežmarių miestelėnų prievolės: vi­ są ir pusę valako turėję žemdirbiai privalėjo „eiti pasto­ tes“ iki 60 mylių, o žydai „pagal seną paprotį“ duoti vištų; „miestelio propinaciją“ sudarė mūrinė „austerija“, 2 smuk­ lės (iš j ų - buvusi klebono) ir vandens malūnai. Propinacijos nuomininkas dvarui turėjo m okėti 1900 Rb, duoti 4 svarus geros arbatos, 2 pūdus cukraus ir 2 pūdus Rygos žvakių. Dokumente paminėtas miestelio vaitas. 1855 m. kovo 24 d. aprašytas pagal C. Anichinio pro­ jektą 1854 m. baigtas malūnas ant Strėvos upės prie kelio iš miestelio į dvaro sodybą, „frontu į rytus“; jo statybai ir įrengimui vadovavo mechanikas Vabalevičius. Aprašymą /417/ padarė Joselis Abramovičius Strašunskis. Nuo 1854 m. statybos darbų apimtys šiek tiek sumažėjo. Matyt, dvaro sodybos pertvarkymas ėjo į pabaigą. 1856 m. kovo 6 d. dar sudaryta sutartis su M. Dorm anu dėl plytų gamybos, pratęsta 1858 m. balandžio 23 d. /418/, 1857 m. kovo 24 d. - sutartis dėl griovių kasimo, o 1860 m. gegu­ žės 10 d . - su Žiežmarių gyventoju Vincentu Čaplinskiu dėl 2-jų kūdrų - vienos iškasimo, o kitos išvalymo „pagal planą“ /419/. 1857-1859 m. pagal C. Anichinio projektą buvo pastatyti ir turbūt iki 1860 m. įrengti nauji dvaro rūmai /420/. Vadinasi, C. Anichinis ne vien prižiūrėjo „rūmų statybą“ /421/, bet ir juos projektavo. Šią statybą apibūdina 1857-1860 m. (?) dvaro adm i­ nistracijos sutartys su mūrininkais, skardininku ir dažyto­ ju /422/. Mūrininkai - Žaslių gyventojas Boruchas Maleckis ir Vilijam polės gyventojas Volfas Amolskis, pasisamdę d ar 8 mūrininkus ir pagalbinius darbininkus, įsipareigojo nuo 1857 m. balandžio 23 d. iki 1858 m. rugsėjo 29 d. „pagal architekto planą“ išmūryti, bet ne­ tinkuoti pastato sienas; darbus atlikti kokybiškai; medžia­ gas turėjo pristatyti dvaras. Tinkuotojas Dovydas Jankelevičius pagal 1857 m. gruodžio 16 d. sutartį įsipareigojo nutinkuoti pastatą, skardininkas („mayster kunsztu blacharskiego“) Šlioma Levitanas 1858 m. sutartimi - ap ­ taisyti skarda parapetą ir palanges, padaryti nuolydžius,

ŽIEŽM ARIAI

385 pav Dvaro rūmai. Apie 1930 m. nuotrauka iŠ autoriaus rinkinio

po miestelyje Žiežmarių valdiškas dvaras neturėjo, svars­ tyta, kur būtų galima pastatyti naują smuklę po to, kai bus uždaryta ar ir nugriauta senoji (Kauno ir Žaslių gat­ vių kampe). Tačiau tuo metu nieko nepadaryta. 0 1859 m. spalio 4 d. B. Tiškevičius prašė parduoti jam buvusį bažny­ čios smuklės sklypą, taip pat gretim ą-0 ,1 7 dešimtinės, nes jie „yra tarp jo žemės“, arba pakeisti į kitą sklypą /428/. Tačiau Valstybės turtų rūmai buvusį bažnyčios smuklės sklypą nutarė parduoti iš varžytynių. Tai, kad susirašinėjime dėl smuklių paminėta Vilniaus gatvėje (L y. aikštėje) „buvusi pašto stotis“, verčia manyti, jo g X IX a. viduryje (gal penktajam e dešitm etyje) B. Tiškevičiaus įsteigtas privatus pašto traktas tarp Kauno ir Vilniaus su pašto stotimis (Žiežmarių pašto stotyje bu­ vo 12 arklių ir 3 vežikai) /429/1857-1859 m. jau nefunk­ cionavo. Ten pat minima gėrimų kontora Vilniaus gatvėje vėliau buvo savitos asimetrinės kompozicijos pastatas su dviejų kolonų portiku (386 pav.). Gali būti, kad XIX a. pirmojoje pusėje (gal net apie 1820 m.) iškilęs neišaiškin­ tos paskirties klasicistinės architektūros simetrinis stati­ nys iš pradžių buvo būdingas tai epochai, o vėlesnę struk-

o dažytojas („mayster kunsztu lakierskiego-malarskiego“) dvarininkas Konstantinas Tvardovskis 1860 m. (?) nudažyti langus. Vienaukštis stačiakampio plano simetriškas dvaro rū­ mų pastatas (385 pav.) buvo su nedideliu klasicistiniu portiku centre ir aukštais langais, kurių viršus užbaigtas cilindrine ir šiek tiek nusmailinta pagal gotikinį pavyzdį arka; langų apvadai buvo cilindriniai, tarp langų išdėsty­ ti mažai ryškėjantys piliastrai (pastato kampuose jie po­ riniai). Atrodo, kad pastačius rūmus, o iki 1860 m. gal ir su­ tvarkius parką (iškasta ir išvalyta kūdra), nuo 1841 m. vykdytas ir 20 m etų užtrukęs Žiežmarių dvaro sodybos pertvarkymas buvo baigtas. 1857 m. sudarytas, bet kol kas neaptiktas Žiežmarių miestelio (?) planas (matininkas Zagorskis) /423/. Nuo 1856 m. Žiežmarių dvaro bravore leista gaminti degtinę ir kitus aukščiausios klasės gėrimus /424/, kurie buvo pardavinėjami B. Tiškevičiui priklausiusiose ir jo nuomojamose smuklėse /425/. 1858 m. Žiežmarių dvaro propinacija buvo išnuomota Joseliui ir Matisui Strašunskiams už 2260 sidabro Rb per metus; sutartis apėmė „austeriją“, medinę smuklę ir naują malūną /426/. 1857 m. prasidėjo susirašinėjimas dėl buvusios klebo­ no bei trijų B. Tiškevičiaus smuklių padėties neatitiki­ mo pagal taisykles bažnyčios atžvilgiu /427/. Gegužės 31 d. Valstybės turto fondo Trakų valdyba konstatavo, kad Žiežmarių valdiško dvaro (buvusi klebono) smuklė sto­ vi „priešais parapinės bažnyčios frontą“, 17 sieksnių nuo jo, viena B. Tiškevičiaus smuklė yra svečių namuose, kur „anksčiau buvo pašto stotis“ - dešinėje kelio pusėje per 20 sieksnių nuo bažnyčios, kita - Vilniaus gatvėje - na­ me, kur yra ir „gėrimų kontora“ - tiesia linija su bažny­ čia bei p er 40 sieksnių nuo jos, o trečia - Kauno gatvėje Maušos Strašunskio name - per 60 sieksnių nuo bažny­ čios. Nors pagal 1859 m. sausio 15 d. nutarim ą guberni­ jos valdyba „nepanaikino valdžios teisės gėralus pardavi­ nėti Žiežmariuose“, tačiau tai galėjo būti daroma ne arčiau kaip per 125 sieksnius nuo bažnyčios. Kadangi kito skly­

386 pav. „Gėrimų kontora“. 1984 m. autoriaus nuotrauka

301

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

turą įgijo, kai dalis jo buvo paaukštinta, pakeistas pertvar­ kytosios dalies pirmojo aukšto langų išdėstymas. 1858 m. numačius Žiežmarių dvare griauti valstiečių namus, buvo sudarytas dvaro inventorius, tačiau miestelio sodybų jam e nėra /430/. Jos surašytos 1862 m. kovo 27 d. mokesčių už 1861 metus skolininkų sąraše /431/. Kaip ir anksčiau, krikščionys nuo žydų atskirti, bet ne visai: tarp Kauno gatvei priskirtų dviejų krikščionių šeimų, o „Jurisdikai“ - trijų surašyta po vieną žydų šeimą. Iš viso buvo 133 šeimos, iš jų tik 20 - krikščionių. Gyventojai surašyti prie aikštės (13 žydų šeimų), 6-iose gatvėse, skersgatvyje ir neįvardytoje jurisdikoje. Kauno gatvėje gyveno 36 šeimos (35 - žydų), Kauno skersgatvyje - 1 , Naujojoje gatvėje -16 (Į 1 - žydų), Žaslių - 1 5 žydų, Vilniaus - 22 (16 - žydų), Žydų - 18 žydų ir Dvaro - 10 (4 - žydų). Palyginus su 1846 ar 1847 m. duomenimis matyti, kad žydų šeimų skai­ čius beveik nepakito (buvo 116), o krikščionių sumažėjo (buvo 50). Matyt, į 1862 m. sąrašą pateko dvarui priklau­ sę, bet miestelyje gyvenę valstiečiai, kurių 1846 ar 1847 m. buvo 33, o 1850 m. - 41. Tiio atveju ir bendras Žiežma­ riuose gyvenusių šeimų skaičius atitiktų ankstesnį bei bu­ vusį 1860 m. (158 namai su 1210 gyventojų) /432/. Kita vertus, tai liudytų, jog per 11-15 metų miestelis nepadidė­ jo, nors dvare, kuriam jis priklausė, vyko reikšmingi poky­ čiai, tarp jų ir ūkiniai. 1861 m. buvusi klebono smuklė su 0,03 dešimtinių dydžio sklypu už 30 Rb per metus išnuomota Žiežmarių gyventojui Lcibai Adclsonui/433/. Po 1861 m. vasario 19 d. caro manifesto paskelbimo Žiežmarių dvare vyko valstiečių bruzdėjimas. Birželio 25 d. Strošiūnų kaimo gyventojas Negatinas ir Bustvydų dvaro valstietis Kondratavičius suorganizavo Žiežmariuo­ se „daugelio... dvarų valstiečius, klaidingai jiems aiški­ no ... m anifestą“, įtikinėdami, kad jie d ar „prieš šešetą metų išvaduoti nuo prievolių savininkams“ /434/. 1863 m. sukilimo metu Žiežmarių apylinkėje buvo ke­ letas kariuom enės ir sukilėlių susirėmimų. Balandžio 4 d. prie miestelio susikovė pulk. Skoroduko dvi pėstinin­ kų kuopos ir 27 kazokai su beveik 250 sukilėlių /435/. Gegužės 7 d. gen. mjr. Vedemejerio penkios kuopos ir 55 kazokai netoli Padūm ės vienkiemio susirėmė su Liubičiaus vadovautais apie 600 sukilėlių. Po kautynių sukilė­ liai išsiskirstė mažesniais būriais, o atvykus Vislouchui, pasitraukė į Onuškio miškus/436/. Vėliau jie veikė tarp Semeliškių, Onuškio ir Palomenės. Nuo birželio 29 d. Kleriškių miškuose ir netoli Semeliškių apie 500 sukilė­ lių (vadai Liubičius, Sendekas ir Vislouchas) susirėmė su pulk. Tisdelio daliniu (4 kuopos pėstininkų ir kelioli­ ka kazokų). Ties Laičių kaimu sukilėliai atm ušė karių ataką; netekę 18 užmuštų ir sužeistų, šie pasitraukė į Žiežmarius. Vėliau, sukilėliams pasidalijus į 3 būrius, Visloucho vadovaujamas būrys (apie 250 vyrų) puolė ka­ riuomenę; buvo nukauti 25 sukilėliai, 7 pateko į nelais­ vę. Liepos 11d. Visloucho būrys vėl susirėmė su Tisde­ lio kariuom enės daliniu prie Palom enės /437/, o spalio 20 d. ties Žiežmariais puolė kariuomenės pėstininkus ir kazokus dalinį /438/. N et ir num alšinus sukilim ą, Žiežmarių apylinkėse sukilėliai išliko iki 1864 m. liepos m ėnesio /439/.

302

1863 m. miestelyje veikė vaistinė /440/; apie jos įstei­ gimo laiką duom enų nėra. 1864 m. įkurta liaudies mo­ kykla /441/ rusų dėstomąja kalba. Po 1863 m. sukilimo į užsienį išvykusiam B. Tiškevi­ čiui laiku negrįžus į Rusiją, t. y. pasibaigus paso galioji­ mo laikui, gubernijos viršininkas 1864 m. balandžio 9 d. nurodė sekvestruoti grafo valdas - Raudondvarį, Dubingius, Nemėžį, Žiežmarius /442/. И ю tikslu suda­ rytame inventoriuje aprašytas Žiežmarių dvaras, 5 pali­ varkai, dvaro sodyba su sodu, miestelėnų sklypai, tuščia teritorija miestelyje, 9 smuklės (viena Žiežm ariuose) /443/. Dvaro sodyboje surašyta 17 ūkio trobesių, iš jų dvaro rūmai (10x5,5 sieksnių), 7 kiti namai, 2 aukštų mūrinis bravoras su vyno darykla, tvartas (16x20 sieks­ nių), arklidė, vežiminė. Už dvaro sodybos ribų buvo vandens m alūnas ant Strėvos, nebaigtas kruopų fabri­ kėlis, lentpjūvė. Miestelyje aprašyti 7 pastatai. Tki lent­ pjūvės meistro ir dar vienas namas Dvaro gatvėje, 4 na­ mai Vilniaus gatvėje (girininko, pristavo būstinės, smuklės su 6 svečių kambariais, dalis sugriuvusios smuk­ lės) ir nam as Naujojoje gatvėje, vadintoje Paskutinis grašis („О статний грош “). Rūm ų inventoriaus sąraše paminėtas „Žiežmarių dvaro planas“ metaliniam e fut­ liare (įvertintas 1 R b) /444/. 1864 m. liepos 4 d. B. Tiškevičiaus valdų sekvestravimas buvo panaikintas /445/. Tais pačiais metais sekvest­ ruota dvarininko Mykolo Gižinsko sodyba Žiežmariuo­ se (gatvė nenurodyta): namas, senas tvartas ir 2 daržinės, viskas įvertinta 309 R b (nam as - 300 Rb) /446/; netru­ kus ir ši valda grąžinta savininkui. K itaip pasielgta su 1863 m. sukilimo dalyvio valstybinio valstiečio Dominy­ ko Bogdanovičiaus sodyba, stovėjusia bažnyčios žemėje Dvaro gatvėje /447/. Nors valstiečio žmona Jelizaveta kreipėsi į Vilniaus valstybės turtų rūmus, įrodinėdama, kad tas namas ne jos vyro, o mirusios jo motinos, ir prašė jį grąžinti, kad „atiduotų anūkam s“, prašymas buvo a t­ mestas. 1866 m. gruodžio 22 d. namas su ūkio pastatu inventorizuoti (archit. dailininkas Čolisurijevas) - pada­ rytas aprašymas ir brėžiniai (387-388 pav.) bei parduoti iš varžytynių (1868 m. juos nupirko J. Bogdanovičienė už 9,80 sidabro R b /449/). 1864 m. Žiežmarių valstybinio dvaro žemė miestelyje užėmė 655 kvadratinius sieksnius (iš jų pastatai ir daržai 175, sklypai - 336, smuklė - 72); toje teritorijoje gyveno 13 šeimų: 8 žydų, 1 ruso naujakurio, 2 valstybinių vals­ tiečių ir 2 atitarnavusių kareivių /450/. Tai, kad pam inė­ tas „rusas naujakurys“, iš tikrųjų tuom et po 1863 m. su­ kilim o atkeltas į ištrem to sukilim o dalyvio sodybą kolonistas, liudija, jog ir Žiežmarių apylinkės neišvengė šios plačiu mastu lietuviškose gubernijose vykdytos ko­ lonizacijos. 1865 m. gruodžio 14 d. į Valstybės turtų ministrą krei­ pėsi Žiežmarių gyventojas Leiba Adelsonas, 1861 m. išsi­ nuomojęs buvusią klebono smuklę, kuri stovėjo 0,03 dešimtinės dydžio sklype, nurodydamas, kad vietoje be­ griūvančios smuklės jis pasistatydino naują namą su 3 krautuvėmis (atsiėjo 1000 sidabro Rb); todėl prašė dėl šio pastato neskelbti varžytynių, o palikti jį nuomotojo žinioje iki naujos liustracijos/451/.

ŽIEŽMARIAI

■ J t ./ / t / t b w „ j ’H m ^ u H n tv A u u m u » a n .u n t , t.

tw

///ė r m r rA ‘/f> - M f i t o # -

u o p a .r*, M / o lrA w o jm / m t .% t,tn rrto n 't ry rr/ trtrrr. (h m m A / f / / » /,/, 1r/„c/> -t 2 2 "y u .■/.

’Hu>itinUs.ttnu/rtct i l

j

A

.,> *•**

. Ji

J t»U*t/ty>4A«rr*44M lt Jf ihntt. Ą s .t Į i i,SJtln.1 AfcUVTfAri A -m J

_Ll 387 pav. 1866 m . valstiečio D. Bogdanovičiaus sodybos situacijos planas

1865 m. Žiežmarių parapijai priklausė miestelis (553 katalikai), Žiežmarių palivarkas („myza“; 77 katalikai), Kaišiadorių „kašarka“ (6), Strėvininkų miestelis (78) ir „kaimas“ (299); iš viso 1013 parapijiečiai /452/, be ne­ surašytųjų. 1865 m. liepos 7 d. baigtas miestelio ir jam tiesiogiai priklausiusių žemių tikrosios būklės planas (matininkas I. Boleslavskis; 389 pav.) /453/. Tai ankstyviausias kol kas žinomas Žiežmarių kartografinis vaizdas, kuriame užfiksuotas visas miestelis su aplinka. Apstatyta teritori­ ja pažymėta skirtingai: centrinė dalis schemiškesnė, neišryškinta, joje nėra sklypų ribų. U ž tos teritorijos 39 sklypai paryškinti; 35-iuose pastatai pažymėti, o 4-iuose jų nėra. Tai „naujai skiriami“ sklypai apstatytoje mieste­ lio dalyje (Nr. 36-39). Planas vertingas tuo, kad jam e pakankam ai tiksliai (sprendžiama iš palyginimo su vė­ lesne kartografine medžiaga) užfiksuotas gatvių tinklas ir apstatymas (sklypų struktūra tik iš dalies). Į miestelį suėjo 5 gatvės, o dominavo 3 pagrindinės, sutapusios su Kauno, Žaslių ir Vilniaus keliais. Šios gat­ vės apibrėžė keturkampę - kiek iškreiptos stačiakampės formos - aikštę dėl ne visai netaisyklingos Kauno ir Žas­ lių sankryžos. Kitos dvi gatvės, iš kurių viena turėjo būti taip pat pagrindinė - į dvaro sodybą, ėjo iš aikštės vakarų ir pietų kampų Strėvos link. Kuri jų iki XIX a. vidurio vadinta Dvaro gatve, iš plano spręsti vargu ar galima. Nors vienpusėje gatvėje iš aikštės pietų kampo šalia švento­ riaus pietryčių šono stovėjo 6 namai ir ji atrodė geriau suformuota, tačiau miestelio plano struktūrai buvo mažai reikšminga. Iš Kauno ir Žaslių kryžkelės atsišakojusi ir šalia šventoriaus šiaurės vakarų šono besitęsianti Strėvos

303

388 pav. 1866 m. valstiečio D. Bogdanovičiaus sodybos pastatai

link trum pa gatvė buvo be aiškesnės trasos, o jos vakarų pusėje stovėjo tik 3 namai, tačiau plano struktūroje ji bu­ vo ne mažiau reikšminga negu kitos 3 pagrindinės. Tai tikriausiai Dvaro gatvė, sutapusi su keliu į dvaro sodybą. Juoba jog taip ji pavadinta 1866 m. D. Bogdanovičiaus sodybos trobesių schemoje. Žiežmarių plane užfiksuotos ir 4 šalutinės gatvės. Be apibūdintosios gatvės šalia šventoriaus pietryčių šono, dvi kitos šalutinės atsišakojo iš Kauno kelio į šiaurės ry­ tus Strėvos link. Viena jų, gale padariusi netaisyklingą lanką, įsijungė į Žaslių gatvės periferinę dalį, kita baigėsi aklagatviu. Ketvirtoji šalutinė gatvė ėjo iš aikštės rytų kam­

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

po į šiaurės rytus; menkas aklagatvis išjos tikriausiai dar vedė į už šios gatvės sodybų išsidėsčiusį kahalo kiemą. Nepaisant ne visai taisyklingos pagrindinių gatvių san­ kryžos ir aikštės formos, matyti, kad Žiežmarių mieste­ lio gatvių struktūra iš esmės atitiko Valakų reformos me­ tu naudoto standartinio stačiakampio plano parametrus. Plane schemiškai pažymėti neišryškintoje centro teri­ torijoje ir užjos ribų 35-iuose sklypuose buvę pastatai, nėra tik bažnyčios ir kahalo kiemo statinių. Didelis su­ dėtingos formos pastatas (suglaustų pastatų grupė?) sto­ vėjo pačioje aikštėje. Aikštės pietryčių šono ir Vilniaus kelio kam pe buvo T formos „austerija“. Beveik visi pa­ statai pažymėti galu į gatves ir aikštę, vos keli - šonu. Visoje m iestelio teritorijoje buvo 103 pastatai: prie aikštės ir joje - 1 1 , Kauno gatvėje - 30, Žaslių - 23, Vil­ niaus - 17, kitose gatvėse - 22. Kadangi tai p er 30% mažiau namų negu 1860 m. (158 namai), veikiausiai pla­ ne sužymėti ne visi. Miesteliui tiesiogiai priskirta žemė Strėvos šiaurės kran­ te išsitęsė į vakarus ir rytus. Joje išskirti Žiežmarių vals­ tybinio dvaro (anksčiau klebono) rėžiai, atitikę 1854 m. būklę (389 pav.). Be gamtos elem entų ir kelių, toje teri­ torijoje d ar buvo katalikų kapinės (prie Vilniaus kelio) ir beveik dvigubai didesnės žydų kapinės miestelio šiau­ rės rytų pusėje. 1866 m. rugpjūčio 11 d. mirus B. Tiškevičiui /454/, jo našlė Liudgarda kreipėsi į Kauno teismą su prašymu, ku­ riuo atsisakė savo teisės į Žiežmarių dvarą vaikaičio Be­ nedikto Henriko MichailoviČiaus Tiškevičiaus naudai /455/.

304

1866 m. baigta Žiežmarių valstybinio dvaro žemių liustracija /456/, pagal kurią užfiksuota 14 sklypų (iš jų 9 žydų) - 9,7 dešimtinės bendro ploto; jų naudotojai turėjo mokėti 27,41 R b išpirkos. 1867 m. Žiežmarių gyventojas Zelikas Dormanas, lai­ mėjęs varžytynes nuo sausio 1 d. nuom oti 6 m etus val­ diškos (buvusios klebono) smuklės sklypą su pastatais, birželio 8 d. kreipėsi į Valstybės turtų ministeriją, kad iš tų pastatų būtų pašalintas L. Adelsonas (dar 1861 m. nuomojęs smuklę, o 1865 m. teigęs, jog vietoj jos pasta­ tęs nam ą su 3 krautuvėmis), kuris tik išgalvojęs tas sta­ tybas, o faktiškai nieko n ed a ręs/457/. 1867 m. birželio 18 d. smuklė, kurios nuom ininkai nurodom i Eiga Basova ir Z . Dorm anas, inventorizuota /458/. Nustatyta, kad L. Adelsonas iš tikrųjų vietoj senosios smuklės p a­ sistatydino naują nam ą su krautuvėmis, panaudojęs ir nugriauto statinio medžiagą. Jis buvo įpareigotas ne tik sumokėti už senąjį pastatą, bet ir nugriauti naująjį. Ka­ dangi Adelsonas to nepadarė, be to, neužleido pastato naujiems nuomininkams, specialiu Valstybės turtų mi­ nisterijos nutarim u sklypas jam vėl išnuom uotas už 30 Rb /459/. Per 1867 m. birželio 25 d. prekymetį apylinkės rusai sentikiai („atskalūnai“) išniekino sinagogą /460/, dėl to žydai juos padavė į teismą. Byla svarstyta Trakų apskri­ ties teisme, visi skundžiamieji išteisinti, išskyrus Stepaną Rybaką, tačiau ne už sinagogos išniekinimą, o už tai, kad pasakęs, jog „man pristavas niekas“. 1868 m. viename iš miestelio pastatų įrengtas kalėji­ mas /461/.

ŽIEŽM ARIAI

1868 m. Žiežmariai detaliai apibūdinti /462/. Bene­ diktui Michailovičiui Tiškevičiui nuo 1866 m. rugpjū­ čio 21 d. priklausiusiame miestelyje gyveno 1190 žmo­ nių (824 miestelėnai, 316 valstiečių, 50 dvarininkų; 480 katalikų, 604 judėjai, 37 stačiatikiai, 50 sentikių („atska­ lūnų“), 14 evangelikų liuteronų, 5 mahometonai; 1013 vietinių gyventojų, turėjusių nekilnojamojo turto, 177 lai­ kinai apsigyvenusių; 310 prekybininkų ir am atininkų, 880 žemdirbių). Buvo 185 namai, 27 krautuvės, 12 smuk­ lių, vyno didmeninės prekybos sandėlis, bravoras su vy­ no darykla, odų fabrikėlis. Miestelis užėmė 42 dešimtines 509 kvadratinius sieks­ nius žemės, jo gyventojai dirbo 387 dešimtines, naudojo 117 dešimtinių pievų, 38 dešimtines ganyklų, 68 dešim­ tines „nepatogios“ žemės. Rinkosi 7 prekymečiai p er metus (prekiauta grūdais, galvijais, arkliais, mišku, keramika, šeriais ir kt. žemės ūkio produktais bei gaminiais). M etinė prekybos apy­ varta siekė 15 000 Rb. Turgus veikė 2 kartus per savaitę (ketvirtadieniais ir sekmadieniais). Miestelyje buvo pristavo ir teismo tardytojo būstinės, liaudies mokykla (jai būdavo skiriama 250 Rb p er me­ tus), valsčiaus valdyba (išlaikė valstiečiai už 426,23 Rb). 1869 m. liepos 1 d. Žiežmarių valstybinio dvaro dalis žemių (10 dešimtinių), „apsuptų privačių grafo Tiškevi­ čiaus dvaro ir katalikų bažnyčios žemių“ sudalyta į 14 sklypų, num atant juos parduoti jų nuomininkams (iš jų 9 žydams ir 2 atitarnavusiems kareiviams) išsimokėtinai iki 1913 m. /463/. 1870 m. žem ės m okesčių skolininkų sąraše /464/ (nesum okėta 78 R b 32 V2kap.) buvo 149 šeim os (119 - žydų). Aplink turgaus aikštę gyveno 13 žydų šeimų, Kauno gatvėje - 35 žydų šeimos, Naujojoje - 1 4 šeimų (12 - žydų), Žaslių - 19 šeimų (15 - žydų), Žydų - 20 žydų šeimų, Vilniaus - 22 šeimos (18 - žydų) ir Dvaro 12 (5 - žydų). Be to, tarp Kauno gatvės ir jo skersgat­ vio valstiečių buvo 5 skolininkų šeimos (1 žydo). N au­ jojoje gatvėje stovėjo valsčiaus valdyba, o Dvaro gatvė-

jc - kahalas (nesum okėjęs už „iškalą“, p irtį ir kapi­ nes). 1874 m. sudarytas „bendras Žiežmarių valdiško dvaro planas“ (m atininkas M ichailas Cycanas), kuriam e pažymėti šiam dvarui priklausę 3 kaimai ir keli sklypai miestelyje bei jo aplinkoje (390 pav.) /465/. Be klebono sodybos, plane pažymėti dar 4 kiti sklypai (juos išmatavo matininkas Marzalukevičius?). 1876 m. sudaryti 2 viso miestelio (?) ir vienas „Žiežma­ rių rakto“ planas /466/, tačiau nė vienas jų kol kas neap­ tiktas. Y ra tik 1876 ir 1877 m. fragmentiški Žiežmarių centrinės dalies planai (matininkas B. Konstantinovas), kuriuose skirtingu detalumu užfiksuota ta pati teritorija valdiškos smuklės sklypas Kauno gatvės ir aikštės šiau­ rės vakarų šono kampe. 1876 m. plane (391 pav.) /467/ pavaizduota tik to sklypo padėtis aikštės ir pagrindinių gatvių sankryžos atžvilgiu, o 1877 m. tas pats sklypas detalizuotas (392 pav.) /468/. 1876 m. plane, kur schemiškai pavaizduota aikštė, į ją suėjusios Kauno, Žaslių, Vilniaus ir Dvaro gatvės, šven­ toriaus riba ir gatvė nuo Vilniaus gatvės Strėvos link, matyti ir susiaurinta K auno-Dvaro gatvių sankryža, ku­ rios nėra detalesniam e 1877 m. plane, nes Dvaro gatvė čia neteisingai nubrėžta Žaslių gatvės tąsoje, o Kauno gatvės pietvakarių šonas sutapatintas su šventoriaus riba aikštės pusėje. 1876 ir 1877 m. planai sudaryti dėl Valstybės turtų rūmų ir L. Adelsono ginčo. 1877 m. plano eksplikacijoje įrašyta, jog Kauno ir Žaslių gatvės kampe pavaizduotoji pastato dalis yra „žydo Adelsono“ nuom ojam a smuklė (jos dalis). N ors d ar 1867 m. Adelsonui buvę nurodyta nugriauti pastatą, tai pakartota ir 1871 m., tačiau iki 1872 m. birželio 15 d. to nebuvę padaryta /469/. Kadangi „dėl Adelsono užsispyrimo“ pastatas nenugriautas, guber­ nijos valdyba jam (su sklypu) 1872 m. paskelbė pardavimo varžytynes, kurias (už 306 Rb) laimėjo pirklys Chaimas Davidovas Zimanas. Tkčiau ir tai neišsprendė klausimo. L. Adelsonas ir toliau naudojosi pastatu, 1875 m. gruodį

%*€*/•** K

! U w n 3 f.

390 pav. 1874 m. valstybinio dvaro tikrosios būklės plano fragmentas

305

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

IT JIA H rL i/

i t o u u lį

? № • 4 0 * 0 , M J > p / ' / k o 4 4 , ¿ 0 .0 ,0 0 t i u *

C o o j l w / . / f f M 7, í l M

«¿U

f ó

?

-^ . .

1007 pav. 1984 m. miestelio projektas

604

UŽPALIAI

1988 m. prasidėjus tautiniam atgimimui ir susikūrus Lie­ tuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, miestelyje atkurti sovietme­ čiu sunaikinti istorinio paveldo objektai: 1989 m. - Švento­ sios tilto memorialinės plokštės, o 1990 m. - klebono kun. Juozo Šumsko iniciatyva - Šventųjų metų paminklas, pašventintas birželio 22 d. /221/. 1995 m. įsteigta Užpalių seniūnija; 2001 m. miestelyje buvo 950 gyventojų. 1999 m. ištyrus Užpalius kultūros paveldo požiūriu (N. Steponaitytė), konstatuota, kad miestelyje yra urbanis­ tikos architektūros vertybių, dėl kurių jam pasiūlyta su­ teikti savivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusas. Nu­ statytos vertingos teritorijos ribos, saugotini plano ir tūrinės erdvinės kompozicijos elementai (1008 pav.).

rytų ir šiaurės vakarų pusėje buvo suformuoti gamybi­ niai centrai. 1984 m. Užpaliuose buvo 231 butas vienbučiuose ir negausiuose daugiabučiuose namuose; iki to laiko, be vidurinės mokyklos, buvo pastatytas prekybos centras, paštas, apylinkės taryba, ambulatorija, valgykla, lopšelisdarželis, pirtis /219/. Pagal 1984 m. projektą (autorė A. Petiylienė; 1007 pav.) /220/, Užpaliai buvo numatyti išplėsti į rytus, šiau­ rę ir šiaurės vakarus (ypač Šventosios dešiniajame kran­ te). Planuota būsiant 1330 gyventojų tik vienbučiuose namuose, kurie turėjo būti statom i netaisyklingos for­ mos kvartaluose su aklagatviais.

1008 p a v 1999 m. urbanistikos architektūros vertybių schema

605

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

VIDENIŠKIAI

Vienuolyną įsteigė ir fundavo Mstislavlio vaivada, Uk­ mergės ir Obelių seniūnas Martynas Marcelijus Giedrai­ tis 1617 m. /19/. 1618 ar 1618-1620 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia su mediniu dviaukščiu vienuolių pasta­ tu. N ėra duom enų, ar šis kompleksas iškilo ankstesnės pasaulietinės bažnyčios vietoje, ar kitame sklype. Bažnyčios statybą pradėjo augustinų provinciolas Ipo­ litas Žepnickis; vėliau prie pastato prijungta koplyčia su rūsiu, kuriame buvo laidojami Giedraičių šeimos nariai /20/. 1684 m. birželio 27 d. bažnyčią konsekravo vysku­ pas M. Slupskis/21/. Tai buvo nedidelis 9,5 x 22 m renesanso architektūros vienos navos su 42 m aukščio bokštu ir pusapvale apside pastatas /22/ (1009-1014 pav.). 1639 m. bažnyčioje „priešpriešiais“ įmūrytos nežinomo vietos (?) meistro padarytos m emorialinės lentos („smiltainio skulptūri­ nės epitafijos“) /23/ (1015 pav.). Naujam vienuolynui fundatorius dovanojo Videniškių dvarą (dalį dvaro ir 4 palivarkus ?). Vienuolyne įsikūrė ordino Lietuvos provinciolas, o vėliau ir generolas/24/. Vienuolynas galėjo paskatinti gyvenvietės raidą, kuri 1620 m. pavadinta miesteliu /25/. Gali būti, kad iki to

Iš turimų archeologinių radinių sprendžiama, kad Vide­ niškių apylinkės buvo apgyventos d ar akm ens amžiuje /1/, o XIII a. jos priklausė Nalšios žemei ir siejamos su reikšmingais to meto LDK formavimui įvykiais bei ku­ nigaikščio Daum anto asmeniu /2/ ir jo pilimi /3/. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose vietovė anksčiausiai paminėta 1373 m.: Livonijos ordino kariuomenė nunio­ kojo „Videniškių lauką“ /4/. 1375 m. vasario 5 d. riteriai vėl nusiaubė Videniškių, Tauragnų, Utenos, Balninkų, Šešuolių ir G iedraičių apylinkes (žemes) /5/. H . Lov­ mianskis nurodo, kad X V a. Videniškių valsčius buvo Deltuvos žemėje /6/. Nuo XV a. vietovė priklausė Giedraičiams/7/, joje bu­ vo šių kunigaikščių dvaras, istorijos dokum entuose dažniau minimas XVI a. Viename iš raštų (be tikslesnės datos) paminėta Ambraziejaus Giedraičio parduota Mo­ tiejui Giedraičiui Videniškių dvaro dalis /8/. 1535 m. gruodžio 31 d. Mikalojus Raspudas užrašė savo žmonai Agnieškai trečiąją šio dvaro dalį /9/, kurią 1553 m. gegu­ žės 13 d. Motiejus Giedraitis atsiėmė (?) iš M. Raspudo; tai buvusi jo Videniškių tėvonija prie Siesarties upės Gied­ raičių paviete /10/. Sprendžiant iš kitų XVI a. dokumen­ tų (1556 m. kovo 23 ir spalio 21 d., 1559 m. gruodžio 22 d., 1568 m., 1582 m. sausio 29 d.) /11/, dvaras ir vė­ liau buvo suskaldytas į dalis, kurias valdė Giedraičių šei­ mos nariai arba jų įgalioti asmenys. 1535 m. minimi dva­ re gyvenę amatininkai /12/. Nėra duomenų, kada Videniškių dvare susidarė dabarti­ niam miesteliui galėjusi duoti pradžią gyvenvietė. 1373 m. paminėtas „laukas“ greičiausiai rodo, kad vietovė buvo tuščia, nes ir XV a. apie gyvenvietę neužsimenama. O pirmoji Videniškių m edinė bažnyčia buvo įsteigta (pa­ statyta) 1549 m. /13/, vadinasi, gyvenvietė tuo metu jau turėjusi būti. Pagal vėlesnę kartografinę medžiagą sprendžiama, jog tai buvo linijinio plano kaimavietė; ne­ atmestina prielaida, jog tokia ji suformuota Valakų refor­ mos metu. Gyvenvietė išsidėstė abipus Ukmergės-Molėtų ir Baltadvario kelio, o bažnyčia, jei ji buvo dabartinėje vietoje (apie tai duomenų nėra) - iškilo kaimavietės šiau­ rės gale, kaip ir daugelyje kito to paties pavidalo LDK gyvenviečių/14/. 1593 m. liepos 22 d. Zigmantas Vaza leido Videniškių dvaro savininkui Zigmantui Mikalojui Giedraičiui rink­ ti mokesčius prie pastatyto p er Siesartį tilto judriame prekybos kelyje „iš Balninkų į Giedraičius arba per Gied­ raičius į Vilnių“ /15/. Kai kur nurodom a, kad 1600 m. pastatyta nauja Šv. Lauryno vardo bažnyčia /16/, tačiau daugum a tyrėjų šį faktą sieja su 1618 ar 1618-1620 m. /17/ bei augustinų (reguliariųjų atgailos kanauninkų) vienuolyno Vide­ niškiuose įsteigimu ir statyba. Nors būta nuomonių, kad vienuolynas galbūt iškilęs Baltadvaryje, apie 3 km į šiau­ rės vakarus nuo gyvenvietės - Siesarties kilpoje („atrodo, kad čia yra buv. vienuolyno vieta, kartais minima kaip piliakalnis ar pilies vieta“) /18/, tačiau ši versija nepasi­ tvirtino.

1009 pav. Bažnyčios planas

1010 pav. Bažnyčios bendras vaizdas. Apie 1985 m. nuotrauka

606

VIDENIŠKIAI

1011 pav. Bažnyčios vaizdas i i priekio. Apie 1970 m. nuotrauka

laiko Videniškiai įgijo tam tikras prekybos ir amatų cen­ tro funkcijas. 1632 m. popiežius Pijus XI bažnyčiai su­ teikė indulgenciją /26/. 1646 m. gruodį Vladislovas Vaza patvirtino anksčiau Z. M. Giedraičiui skirtą tilto mokes­ čių rinkliavos p er Siesartį teisę /27/.

1013 pav. Bažnyčios šoninis altorius. Apie 1985 m. nuotrauka

1012 pav. Bažnyčios centrinis altorius. Apie 1985 m. nuotrauka

¡014 pav. Sakykla. Apie 1985 m. nuotrauka

607

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1015 pav. Fundatoriaus Martyno Giedraičio ir statytojo Ipolito Žepnickio memorialinės lentos. Apie 1985 m. nuotraukos

XVII a. vidurio LDK-Lenkijos kare su Rusija ir Švedi­ ja Videniškiai, matyt, patyrė nuostolių, nes tuo metu nu­ kentėjo vienuolių namas /28/. 1666-1671 m. bažnyčia priklausė Pabaisko dekanatui /29/. Sprendžiant iš vėles­ nių duomenų, XVII a. antrojoje pusėje gyvenvietė nedi­ dėjo; ji galėjo nukentėti per LDK vidaus karo metu tarp Sapiegų ir Oginskių įvykusias kautynes ir beveik tuo pa­ čiu m etu prasidėjusį XVIII a. pradžios LDK-Lenkijos karą su Rusija ir Švedija. 1714 m. rugsėjo 28 d. Augustas II suteikė Videniškiams miestelio privilegiją /30/. Matyt tik tuo metu pradėjo rink­ tis turgus ar prekymečiai; jie tikriausiai buvo ir XIX a. viduryje, nes to m eto k a rto g rafin ėje m edžiagoje anksčiausiai užfiksuota turgaus aikštė. 1754 m. vienuolyno vyresniojo Rimavičiaus rūpesčiu ir lėšomis šalia medinio vienuolių namo pastatyta dvi­ aukštė mūrinė infulato rezidencija/31/ (1016-1017 pav.). 1766 m. vizitacijos akte nurodyta vienuolyne buvus novicijatą; surašyta 18 vienuolių ir mokinių; paminėtas vyresnysis Mykolas Olševskis/32/. Bibliotekoje surašytos 175 knygos, fundacijos ir kiti dokumentai. 1771-1782 m. prie vienuolyno veikė parapinė mokyk­ la, kurią 1777 m. lankė 20 vaikų, 1781 m. - 29 (11 iš bajorų, 18 iš m iestelėnų), 1782 m. - 17 (4 iš bajorų, 7 iš miestelėnų, 6 iš valstiečių) /33/. 1781 m. parapijoje buvo 2706 gyventojai /34/. 1781 m. Kuršo vyskupas Juozapas Kosakovskis, pasi­ telkęs ginkluotų vyrų būrį, užėmė vienuolyno žemių dalį /35/, o 1782 m. neteisingai apskundė vienuolius nesilai­ kant regulos ir perėm ė didesnę jų valdos dalį su mieste­ liu /36/. Per tuo m etu įvykusius susirėmimus miestelyje buvo žuvusiųjų ir sužeistų, apgriautas bažnyčios bokštas,

608

apnaikinta infulato rezidencija, kuri po 1789 m. sure­ m ontuota /37/. 1784 m. vienuolyno karčem ą nuom ojo žydas /38/. 1792 m. vienuoliam s d a r priklausė palivarkas prie ke­ lio į Vilnių /39/, o 1798 m . - 4 nam ai ir karčem a mies­ telyje /40/. 1796 m. vėl veikė mokykla, kurią lankė 11 vaikų /41/. 1798 m. vienuolyne buvo 4 kunigai, brolis, 4 klierikai ir 2 naujokai, visi lietuviai /42/. Neteisingai nurodom a, kad 1800 m. pastatyta nauja bažnyčia /43/; ji 1800-1804 m. tik suremontuota; klebo­ no kun. Ipolito Stanislavovičiaus rūpesčiu sutvarkytas bokštas, šiek tiek pakeistas vidus /44/. Manyta, kad tada šiek tiek pakito ir pastato fasadų architektūra /45/. 1802 m. Videniškiuose gyveno 13 šeimų, buvo karče­ ma; žydų pavardžių nepaminėta, apie prekybą neužsi­ minta /46/. 1818,1819,1820 ir 1830 m. surašyti bent 6 vienuolyno ir jo turtų inventoriai ar vizitacijos aktai, ta­ čiau jų duomenys mažai skiriasi /47/. 1830 m. bažnyčioje buvo 6 altoriai; kapinės atitolusios per tv a rs to , jose stovėjo koplyčia; už bažnyčios švento­ riaus išsidėstė L raidės formos mūrinis vienuolių namas (17x36 uolekčių), o šalia jo - senasis medinis (17x34 uolekčių) /48/. Vienuolyno lėšomis jurisdikoje pastatyti 4 namai vargšams; vienuolių žemėje miestelyje gyveno 7 žmonės, tačiau miestelis vienuolynui jau nepriklausė, tik karčema; surašyti 5 vienuoliai; parapijoje gyveno 4006 žmonės. Prie bažnyčios buvo 2 brolijos.

1016 pav. Infulato rezidencijos planas

1017 pav. Infulato rezidencijos bendras vaizdas. Apie 1985 m. nuotrauka

VIDENIŠKIAI

Nuslopinus 1831 m. sukilimą, vienuolynas 1832 m. uždarytas /49/, o bažnyčia tapo pasaulietiška, atiteko pa­ rapijai /50/. Iš vienuoliams priklausiusių žemių sufor­ m uotas valstybinis dvaras. 1863 m. Videniškių valstiečiai skundėsi valdžiai, kad jie neišgali sumokėti didelių žemės išperkamųjų mokes­ čių. 1865 m. buvo atsiųsta kariuom enė ir žandarai išrei­ kalauti mokesčius/51/. 1863 m. miestelyje surašyti 239 gyventojai. 1869 m. sudaiyla Videniškių valstybinio dvaro liustracija ir dvaro planas, kuriame pavaizduota ir didžioji mies­ telio dalis (1018 pav.) /52/, be pietų ir šiaurės pakraščių, kuriuose kaip tik kirtosi į miestelį suėję keliai. Plane matyti tik vidurinė miestelio atkarpa, kurioje abipus bu­ vusios kaimavietės su išplatintos gatvės pavidalo aikšte išsidėstė 15 sklypų. Tai sudarė linijinio plano gyvenvie­ tės įvaizdį, nors iš tikrųjų ji buvo savita neraiški radialinė su dviem kryžkelėmis lenktos aikštės galuose - būdingas iš kaimavietės į miestelį persitvarkiusios gyvenvietės pa­ vyzdys. Nėra tikslių duomenų, kada galėjo susidaryti aikštė, liu­ dijusi, jog Videniškiuose rinkosi turgus ar (ir) prekyme­ čiai. Buvo užsiminta, kad tai galėjo įvykti po 1714 m. Va­ dinasi, nuo to laiko aikštė ir įgijo 1869 m. užfiksuotą

pavidalą. Toks pagrindinės gatvės išplatėjimo procesas pa­ prastai vyko gana nuosekliai; kituose Lietuvos miesteliuose kartais jį palengvindavo gaisrai, nes po jų atstatomas sody­ bas galima buvo patraukti į sklypų gilumą nuo ankstesnio perimetro. Apie tokius gaisrus ar bent gaisrą Videniškiuose duomenų nėra, bet tai nereiškia, kad jų (jo) nebuvo. 1869 m. plane matyti aikštėje stovintys du atskiri pa­ statai, galėję turėti prekybinę paskirtį. Kiti sodybose bu­ vę namai išsidėstė galu į aikštę, tik vienas - šonu. 1877 m. Videniškiuose buvo 26 kiemai ir dar 74 - trijų varstų zonoje /53/, o 1879 m. - 225 gyventojai /54/, taigi miestelis nedidėjo. 1884 m. suremontuoti bažnyčios al­ toriai. XIX a. antrojoje pusėje 33 metus išbuvęs klebonu kun. Alfonsas Gžybovskis, nemokėjęs lietuviškai, gerokai aplenkino parapiją /55/. Lietuvių kalba į bažnyčią grąžinta tik 1909 m., atkėlus kun. Joną Skardinską /56/. 1903 m. panaikintas draudim as Videniškiuose kurtis žydams/57/. 1906 m. kapinėse pastatytas neoklasicisti­ nių formų kunigaikštytės Paulinos Giedraitytės mauzo­ liejus /58/. 1907 m. rugpjūčio 3 d. - turgaus dieną - Videniškiuo­ se įvyko valstiečių susirėmimas su policija; 3 žmonės buvo nušauti /59/.

609

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1019 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas

1907 m. įsteigta pradinė liaudies mokykla; 1910 m. parapijoje buvo 5448 gyventojai /60/. 1910 m. klebono kun. Petro Valiuškio rūpesčiu bažnyčia parem ontuota /61/. 1911-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, 1912 m. atidaręs arbatinę; iki 1913 m. pastatyti parapijos namai /62/. 1912-1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio šta­ bo žemėlapyje užfiksuotoje Videniškių plano schemoje (1019 pav.) /63/ nurodyta miestelyje buvus 41 kiemą (šei­ mą), taigi šiek tiek daugiau negu 1897 m. Į šiaurės rytus arčiau Siesarties pažymėta dvaro sodyba, iš kurios atėjęs kelias įsijungė į miestelio šiaurės galą. Su keliu iš Balnin­ kų jis sudarė sankryžą. Miestelio pietų pakraštyje kirtosi keliai iš Giedraičių, Širvintų ir Dubingių. Kelias iš M o­ lėtų įsijungė į turgaus aikštės centrinę dalį bažnyčios pie­ tų pusėje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos nepri­ klausomybę ir prasidėjus kovoms už ją, Videniškius, kaip ir Rytų Lietuvos dalį, užėmė Raudonosios armijos dali­ niai. Buvo suformuotas revkomas /64/, išsilaikęs keletą mėnesių. Išstūmus iš Lietuvos bolševikus ir veržiantis len­ kams, Videniškiai atsidūrė gana aktyvių karo veiksmų zo­ noje. 1920 m. spalio 26 d. lenkų daliniai, pralaužę 7-ojo pėstininkų pulko pozicijas, užėmė Videniškius, Želvą, Giedraičius ir Dubingius/65/. Tačiau netrukus lietuvių ka­ riuomenė miestelį atsiėmė. 1920 m. lapkričio 17 d. lenkų kavalerijos brigada, netoli Giedraičių prasiveržusi per fron­ to liniją, per Videniškius ir Kavarską patraukė Kėdainių link /66/. Nustačius demarkacinę liniją su Lenkija, Vide­ niškiai liko Lietuvos pusėje, o pagal 1919 m. liepos 26 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą priskirti Molėtų vals­ čiui. 1923 m. bažnytkaimiu vadintame miestelyje surašyti 59 kiemai su 284 gyventojais /67/. X X a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje buvo pradinė mokykla, paštas, pie­ no nugriebimo punktas, 3 krautuvės. Gyveno kelios šei­ mos žydų, rinkosi nedideli prekymečiai.

1940 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje 1941 m. birželio 23 d. prasidėjus Birželio sukilimui, miestelyje susidarė 24 partizanų būrys (vadas Nikodemas Butkus), veikęs ne tik apylinkėje, bet ir Molėtuose /68/. 1944 m. liepos mėnesį sovietų kariuom enei užimant Videniškius, jie nenukentėjo. Pagal Raudonosios armi­ jos generalinio štabo 1944-1945 m. žemėlapyje užfik­ suotus duomenis, miestelyje buvo 80 kiemų. Sprendžiant iš pateiktos schemos (1020 pav.), ankstesnis planas ir aikštės forma nepakito. Pokariu, vykstant partizanų ginkluotai kovai prieš oku­ pacinę valdžią ir kariuomenę, apylinkė 1946 m. buvo Didžiosios kovos B rinktinės, o 1949-1950 m. - Vytauto apygardos Liūto rinktinės veikimo zonoje /69/. Po 1946 m. kovo 26 d. įsakymo NKVD karinės įgulos ir stribų mies-

¡020 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

610

VIDENIŠKIAI

telyje nebuvo /70/. Nėra žinių ir apie aktyvesnius partiza­ nų veiksmus apylinkėje. 1947 m. įsteigta biblioteka, 1948 m. - felčerių-akušerių punktas, 1949 m. pradinė mokykla pertvarkyta į septyn­ m etę/71/. 1949-1950 m. Videniškiai tapo kolūkio, 1950 m. apylinkės centrinė gyvenvietė; 1959 m. juose surašyti 282 (223) gyventojai /72/. 1959 m. buvusioje infulato rezi­ dencijoje įsikūrė vidurinė mokykla /73/. Miestelis augo menkai: 1970 m. jam e buvo 268 (271) gyventojai /74/. Iki 1975 m. pietų pusėje nutiestas Želvos-M olėtų aplinkelis. 1979 m. parengtas, o 1981 m. patvirtintas Videniškių projektas (autorė R. Armalaitė; 1021 pav.) /75/. Tlio me­ tu miestelyje buvo 91 privatus vienbutis namas ir 8 butai blokuotuose namuose; veikė mokykla (prie senojo infu­ lato pastato buvo iškilęs priestatas) ir vaikų lopšelis darželis/76/. Planuota ateityje būsiant 556 gyventojus. Pagal projektą apstatom as plotas numatytas išplėsti daugiausia į vakarus ir rytus, suplanavus keletą kvartalų vienbučiams namams statyti. Gyvenamoji teritorija turėjo būti padidinta nuo 17,57 iki 31,32 ha, o viso miestelio nuo 30,06 iki 66,5 ha /77/.

1982 m. pastatytas vaikų darželis /78/; 1983 m. su­ rašyti 322 gyventojai /79/. 1991 m. parengtas Videniškių išplėtimo projektas (archit. A. Simonavičienė; 1022 pav.) /80/, iš tikrųjų - sche­ ma, pagal kurią šiaurės rytų pusėje buvo numatyta terito­ rija 20-ties, o rytų pusėje - prie buvusio kelio į Molėtus 35 vienbučių namų statybai. Projekte pažymėti ir nuo 1981 m. įvykę pokyčiai: naujų namų grupės stovėjo į šiau­ rės vakarus nuo centro, prie Molėtų gatvės ir į pietus nuo jos. Kai kurių pokyčių matyti ir aikštės apstatyme: buvo iškilę keli nauji namai, o keli senieji - perstatyti. 1999 m. ištyrus Videniškius kultūros paveldo požiū­ riu (archit. N. Steponaitytė), konstatuota, kad aikštė su į ją įsijungiančiomis gatvėmis ir jos erdvę formuojančiais pastatais, nepaisant tam tikrų pasikeitimų, pasižymi mažiems miesteliams savita kompozicija ir yra saugoti­ na; miesteliui pasiūlyta suteikti savivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusą. Nustatytos vertingos teritori­ jos ribos, saugotini plano ir tūrinės erdvinės kompozici­ jos elementai (1023 pav.). 2000 m. išplėstas pagrindinės mokyklos pastatas/81/. 2002 m. surengtas 635 Videniškių ankstyviausiojo pa­ minėjimo rašytiniuose istorijos šaltiniuose jubiliejus/82/.

VIDENIŠKIAI 500 6YY

1021 pav. 1981 m. miestelio projektas

611

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1022 pav. 1991 m. miestelio „išplėtimo“ schema

1023 pav. 1999 m. urbanistikos architektūros vertybių schema

612

ŽELVA

tam tikro masto prekyba (turgus ar prekymečiai) ir dėl to būtų susidariusi turgaus aikštė, tai remiantis vėlesne kartografine medžiaga, ją greičiausiai reikėtų lokalizuo­ ti pačioje kryžkelėje. Nėra duom enų apie vietovę nuo 1582 m. iki 1753 m., kai nurodoma joje buvus pastatytą Šv. Ignoto Lojolos titulo bažnyčią /12/, kuri jau 1755 m. sudegė /13/. Kadangi tai buvo pirmoji bažnyčia, neaišku, kodėl valdydami Želvą, jėzuitai nepasirūpino jos anksčiau pastatyti. Todėl XVIII a. viduryje iškilusiam pastatui sklypas atsirado tik ato­ kiau nuo kryžkelės ir joje tikriausiai jau buvusios aikštės (1024 pav.). 1766 m. miestelyje surašyti 166 gyventojai /14/. 1772 m. spalio 12 d. Vilniaus jėzuitų prašymu jų „po­ sesijoje Želvoje“ leistas turgus ketvirtadieniais ir 4 pre­ kymečiai (vasario 2 d., balandžio 30 - gegužės 2 d., gegu­ žės 21-23 d., rugsėjo 29 d.) /15/. Nėra duom enų apie tiesioginį prekybos galimybių pasikeitimo poveikį mies­ telio ūkinei veiklai. Tad vien pagal bažnyčios statybos ir prekybinės privilegijos suteikimo faktus, nesant kitos medžiagos apie Želvos raidą, vargu ar galima teigti, jog XVIII a. pabaigoje vietovėje jau tikrai atsirado objekty­ vios prielaidos miesteliui funkcionuoti. Iš vėlesnės kartografinės medžiagos daroma prielaida, kad 1775 m. atstačius bažnyčią (ji buvusi apskrito? pla­ no) /16/ ankstesnėje vietoje, priešais ją susidarė nedidelė aikštė, galėjusi turėti ir prekybinę paskirtį (1025 pav.). Tlio atveju miestelio radialinis planas turėjo pasidaryti kiek raiškesnis ir sudėtingesnis.

Rašant apie dabartinio miestelio genezę, dažnai nurodoma, kad iki XX a. pradžios vietovė buvo vadinama Paželviais, o šis vardas rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimas nuo 1373 m. /1/. Tai ne visai tikslu, nes tų metų aprašymuose naudojamas „Antželvės“ pavadinimas: 1373 m. Livonijos ordino kariuomenė niokojo Antželvės (,Anteželvės“) lau­ ką /2/. Tokį vardą mini ir H. Lovmianskis, apibūdindamas riterių žygius 1373 ir 1375 m. į vietovę, taip pat Tauragnų, Utenos Videniškio, Dubingių, Balninkų, Giedraičių ir Šešuolių žemes ar apylinkes /3/. Tyrėjas atitinkamai ir užrašė šį pavadinimą iki 1422 m. lietuvių apgyventų vietų sklaidos schemoje. Kol kas neaptikta duomenų, kad karų su kryžiuočiais laikm ečiu Ž elva galėjo tu rė ti tiesioginę gynybinę reikšmę. Tačiau tai turbūt buvo svarbi vieta, per kurią ėjo keliai iš Ukmergės ir Šešuolių į Molėtus, iš Giedraičių į Balninkus. Todėl Pabaisko kautynėmis pasibaigus ka­ rams su ordinais, toji kryžkelė netrukus galėjo būti apgy­ venta, vadinasi, tai būtų įvykę anksčiau, negu atrodytų pagal ankstyviausią -1 5 2 0 m. - dvaro paminėjimo datą /4/. Be to, besikurianti gyvenvietė jau iš pat pradžių galė­ jo formuotis pagal radialinį planą. Kitas dalykas - nesant pakankamai duom enų miestelio raidai nustatyti, neaiš­ ku kada tai galėjo įvykti. Taip yra ne tik dėl to, kad su­ painioti Želvos (Paželvės) ir Želvos (Gardino srityje į vaka­ rus nuo Slonimo) dokumentai, tarp jų ir 1407 bei 1508 m. bažnyčios fundacijos aktai /5/, bet ir dėl vienodos abiejų vietovių priklausomybės: tai buvo Vilniaus jėzuitų val­ dos 16/. J. Kurčevskis taip pat kažkodėl nem ini Želvos (Paželvės) bažnyčios /7/, o Želvos bažnyčią teigia buvus pastatytą Vilniaus vyskupu esant Mikalojui Dzežgovičiui (1453-1467 m.) /8/. Be to, aptariant Želvos (Paželvės) miestelio genezę, susiduriama su dar vienu šio klausimo aspektu - mieste­ lio ir kaimo sąveika. XIX a. pabaigos - XX a. pradžios kartografinėje medžiagoje užfiksuotos dvi Želvos gyven­ vietės: kryžkelėje į pietus nuo Želvos upelio išsidėstęs miestelis, ir to paties upelio šiaurės krante, kelio į Bal­ ninkus rytų pusėje - analogiško pavadinimo kaimavietė. Beveik nesant rašytinių istorijos šaltinių, neaišku, kuri iš šios sąlygiškai vientisos, o iš tikrųjų upelio slėnio į dvi dalis sudalytos gyvenvietės plotų susidarė anksčiau. Dėl to nėra galimybės pateikti tikslesnės retrospektyvinės XVI a. vie­ tovės apgyvendinimo schemos. Nėra tiesioginių duomenų apie Želvos (Paželvės) ūki­ nės veiklos mastą ir pobūdį nuo jos ankstyviausio pami­ nėjimo XIV a. iki XVI a. vidurio. S. Aleksandravičius manė gyvenvietė nuo 1582 m. buvus miesteliu /9/ ir pri­ skyrė ją prie iki XVII a. vidurio susidariusių LDK preky­ bos ir amatų centrų /10/. Tyrėjas nurodo Želvą tuo metu priklausius jėzuitam s /11/ (pasirėmus Maišiagalos pa­ vyzdžiu spėjama, kad vienuoliams ji galėjo atitekti apie 1570 m.). Ir vis dėlto, nesant bažnyčios, vargu ar gyven­ vietė galėtų būti laikoma visaverčiu XVI a. pabaigos mies­ teliu. Galbūt dėl to ji ir nefiksuota 1613 m. LDK žemėla­ pyje. O jei XVI-XVII a. sandūroje Želvoje ir galėjo vykti

M OLĖTAI

1024 pav. X V III a. vidurio retrospektyevinė miestelio plano schema. Sudarė autorius. 1 - kaimavietė, 2 - miestelis, 3 - bažnyčia. Apstatytos teritorijos ribos sąlygiškos

613

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

BALNINKAI

1025 pav. XVIII a. pabaigos retrospektyvinė miestelio plano schema. Sudarė autorius. 1 - kaimavietė; 2 - miestelis; 3 - bažnyčia. Apstatytos teritorijos ribos sąlygiškos

Panaikinus Jėzuitų ordiną, 1773 m. Želva atiteko Edu­ kacinei komisijai, iš kurios valdą perėm ė Ukmergės paseniūnis Ignas Petkevičius, o iš jo - Juozapas Marikonis; pastarojo duktė Darata Lopacinskienė Želvą pardavė Bistromui /17/. 1831 m. sukilimo metu parapijoje susidarė sukilėlių būiys/18/, tačiau apie susirėmimus apylinkėje duomenų nėra. Neaišku, kada Želvoje apsigyveno žydai, tačiau XIX a. viduryje jų sąlygiškai jau būta nemažai. 1844-1845 m. kahalui renkant mokesčius, vien neturtingų, ligotų ir ne­ įgalinčių susimokėti žydų buvo 54 /19/, o 1847 m. ben­ druomenei priklausė 292 nariai /20/. Matyt, žydai Želvoje ėmė kurtis, kaip ir daugelyje LDK miestelių, po XVIII a. pradžios karo, tačiau tai priklausė nuo galimybių čia pre­ kiauti. O bendruomenė galėjo susidaryti XVIII a. pabai­ goje. Analizuojant vėlesnius miestelio planus atrodo, kad žydų gausėjimas turėjo nemažą poveikį Želvos centro pla­ no ir tūrinės erdvinės kompozicijos raidai. 1859 m. miestelyje nurodom a buvus 30 sodybų, apie 300 gyventojų, bažnyčią ir sinagogą /21/. 1881 m. bažnyčia sudegė, o atstatyta ir baigiama įreng­ ti ir vėl sudegė per 1887 m. /22/ rugpjūčio 19 d. miestelio gaisrą /23/. Duom enų apie kitus nuostolius nėra, tačiau reikia manyti, kad jie buvę nemaži, nes gubernijos valdy­ ba davė nurodymą parengti Želvos projektinį planą. Prieš tai buvo sudarytas tikrosios būklės planas, kuria­ me užfiksuoti 155 miestelėnų, bažnyčios, „didžiosios“ ir „mažosios“ sinagogos bei visuomeninės pirties sklypai /24/. Abu dokumentai (vienais duomenimis, juos sudarė matininkas Davidovskis /25/, kitais - F. Paškovskis /26/)

614

1891 m. paminėti, tačiau kol kas neaptikti; projektinį pla­ ną galima šiek tiek pakomentuoti pagal paaiškinimus, ku­ rie buvo surašyti jį apibūdinant ir dėl jo diskutuojant /26/. Gubernijos valdybos statybos komisijai buvo pateikti tvirtinti 2 planai Jcartu nurodyta, kad planuotas miestelis ir kaim as/27/. Sklypai Nr. 29-42 suprojektuoti „panai­ kinus arklių turgų, kurio miestelėnams, dėl nedidelio tos aikštės ploto, o ir nesant didelių turgų bei žmonių san­ kaupos, nereikia“, be to, „esant ribotam miestelio plotui, nėra galimybės atiduoti sklypus, kuriuose galėtų būti ar­ klių turgus“; jis buvęs numatytas Širvintų gatvėje už mies­ telio ribos /28/. Peržiūrint planą statybos komisijoje konstatuota, kad „katalikų kapinės numatytos šalia duonos turgaus gyven­ vietės centre, nors pagal taisykles jos turi būti ne arčiau kaip tv a r s to nuo miestelio“, o „naujai projektuojamos gatvės numatytos tik 6 sieksnių pločio, kai turėtų būti 10“ /29/. Projektinis planas 1891 m. buvo patvirtintas su pasta­ bomis ir grąžintas pataisyti /30/. Kadangi dokumento pa­ rengimas ir tvirtinimas užsitęsė, vargu ar padegėliai galė­ jo laukti, delsdami atstatyti sudegusius sodybų trobesius. M anoma, kad kaip ir kituose to m eto Lietuvos mieste­ liuose panašiais atvejais, pastatai buvę atstatyti senose vietose, tad projektinis planas tolesnei miestelio raidai reikšmės beveik neturėjo. Juoba jog ir jo realizavimas galėjo būti susijęs su privačių valdų ribų pakeitimu, o tai padaryti laikmečio sąlygomis buvo sudėtinga. Iki 1892 m. klebono kun. Antano Stapulionio rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia /31/, kuri buvusi trijų na­ vų „didelės pirkios pavidalo“ /32/. 1898 m. Kauno meist­ ras Jonas Garalevičius bažnyčioje įrengė vargonus /33/. Nurodoma, kad po gaisro likusią sudegusios (apdegu­ sios?) bažnyčios medžiagą Želvos klebonas pardavė Žemaitkiemio parapijai, kurios bažnyčia taip p at buvo sudegusi ir už tai buvęs nubaustas 800 Rb, o Želvos bažny­ čią bandyta griauti, bet žmonės apgynė /34/. Šalia naujosios bažnyčios, šventoriaus pietvakarių kam­ pe stovėjo akmens ir plytų mūro dviejų tarpsnių lako­ niškų klasicistinių formų varpinė, kuri turbūt buvo staty­ ta anksčiau, o p e r 1887 m. gaisrą visai ar beveik nenukentėjo. Abu pastatai, t. y. etninei architektūrai bū­ dingų proporcijų ir formų bažnyčia bei varpine (10261028 pav.) su šventoriaus tvora ir vartais sudarė kuklų nedidelėje aukštumoje išsidėsčiusį, bet miestelio archi­ tektūrai reikšmingą kompleksą. XIX a. pabaigoje Želva garsėjo dideliais arklių turgais /35/, vadinasi, 1891 m. projektinio plano paaiškinime apibūdinta arklių prekybos reikšmė nepagrįstai sumen­ kinta. 1897 m. miestelyje buvo 924 gyventojai (643 žydai) /36/, tad po gaisro jis, matyt, dar padidėjo. 1908 ar 1909 m. Bikonių kaimavietėje atidaryta Želvos valstybinė pradinė mokykla; 1909-1914 m. miestelyje vei­ kė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius /37/. Želva užfiksuota 1912-1914 m. Vokietijos kariuom e­ nės generalinio štabo žemėlapyje (1029 pav.) /38/, kur pavaizduotas 97 kiemų (šeimų) miestelis ir 33 kiemų kaimavietė. Dėl abi gyvenvietės dalis skyrusio Želvos upe-

ŽELVA

1026 pav. Bažnyčios vaizdas i i priekio. 1957 m. nuotrauka

1028 pav. Bažnyčios vidaus fragmentas. Vaizdas į centrinį altorių. 1987 m. nuotrauka

1915 m. pereinant į rytus Pirmojo pasaulinio karo fron­ tui, miestelis nuostolių nepatyrė. 1918 m. atidaryta lietu­ viška mokykla /40/. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos ne­ priklausomybę, o 1918 m. lapkričio 13 d. - centrinės valdžios raginimą kurti vietos valdžios organus, mieste­ lyje buvo suform uota lietuvių milicija, taip pat ir „Žel­ vos lenkų policija“ /41/. Tačiau abi jos veikė neilgai, nes 1918 m. pabaigoje - 1919 m. pradžioje į Rytų Lietuvą įsiveržus Raudonajai armijai, buvo įkurtas revkomas, išsi­ laikęs turbūt iki 1919 m. liepos/42/. Bolševikų okupaci-

t

1027 pav. Varpinė. 1957 m. nuotrauka

lio su slėniu tai buvo savarankiški kompleksai; mieste­ lis raiškiai radialinio 6 kelių formuojamo plano, kaimavietė - linijinio. Juos siejo pavadinimas, o gal ir tam tik­ ros funkcijos. Žemėlapyje kažkodėl nėra „Paželvės“ dvaro sodybos, nors kitaip pavadintų dvarų sodybos atokiau nuo mieste­ lio pažymėtos. Tarp gyvenvietės dokumentų yra „Želvos“ dvaro sodybos planas /39/, kuris pagal urbanistinę situa­ ciją galėtų būti skiriamas „Paželvei“, tačiau iš tikrųjų pri­ klausė Volkovysko apskrities „Zelvai“.

1029 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas

615

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

ja pasižymėjo plėšimais, teroru ir konfliktais su vietos gyventojais /43/. Pasitraukus sovietų daliniams, pagal 1919 m. liepos 26 d. Lietuvos vyriausybės paskelbtą Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą, Želvos valsčius buvo priskirtas Uk­ mergės apskričiai /44/. 1920 m. rugsėjo 19 - spalio 10 d. miestelyje ir apylinkėje gydyti žmones buvo apsistojęs Lietuvos kariuomenės karo sanitarijos dalinys, tačiau len­ kams pradėjus puolimą, pasitraukė /45/. 1920 m. rugsėjo 22 d. lenkų daliniai puolė prie Želvos stovėjusį 8 pėsti­ ninkų pulką, o spalio 26 d. lenkų kavalerija, pralaužusi frontą tarp Širvintų ir Giedraičių, kitą dieną trumpam užėmė Želvą; spalio 29 ar 30 d. lietuvių daliniai įžengė į miestelį /46/. A ntrą kartą puolus didelėms lenkų pajė­ goms, 1920 m. lapkričio 17 d. Želva vėl buvo užimta, bet po kautynių lapkričio 19 d. atsiimta (žuvo 11 lietuvių karių) /47/. 1920 m. miestelyje atidaryta vaistinė. 1923 m. surašyti 123 kiemai su 631 gyventojais; kaimas nepaminėtas/48/, tačiau sprendžiant pagal jo kiemų skaičių 1912-1914 m., atrodo, kad ten gyvenę žmonės buvo priskirti miesteliui. T^d nuo 1897 m. Želva buvo sumažėjusi beveik trečda­ liu. Greičiausiai tai įvyko išsikėlus daliai žydų į Ukm er­ gę, o kai kuriems evakuotiems negrįžus iš Rusijos. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestelyje buvo vals­ čiaus valdyba, mokykla, apylinkės teismas, pieninė, koo­ peratyvas, paštas, agronomo būstinė, keliolika krautuvių ir amatininkų dirbtuvių, gaisrininkų komanda; veikė tau­ tinių ir religinių visuomeninių organizacijų skyriai /49/. Trečiadieniais rinkosi turgus. Miestelio m edinių trobesių būklė buvo bloga, todėl 1929 m. pakeitus statybos įstatus bei leidus griauti blo­ gos fizinės būklės ir vaizdo pastatus/50/, 1932-1935 m. įvairiose miestelio vietose nugriauta keliasdešimt įvai­ rios paskirties trobesių ar jų dalių. Daugiausia griovimų buvo centre, žydų apgyventoje teritorijoje, tad ir mažuo­ se kvartaluose centre tarp sinagogų ir bažnyčios (12301234 pav.). Nors tai gerokai išretino centro apstatymą, sumažino erdvių tapybiškumą ir savitumą, bet iš dalies pagerino miestelio vaizdą. 1935-1939 m. miestelio pietų pakraštyje priešais žydų kapines pastatyta mūrinė dviaukštė 8 komplektų pradi­ nė mokykla, atidaryta 1940 m. birželio 2 d. /51/. 1939 m. pradėjo veikti biblioteka /52/.

1031 pav. Centro fragmentas. Vaizdas nuo bažnyčios į sinagogas. 1932 m. nuotrauka iŠ autoriaus rinkinio

1032 pav. Numatyto nugriauti pastato dalis kvartale prie aikštės. Vaizdas į bažnyčią. 1932 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1033 pav. To paties nugriauto pastato pamatai. 1935 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1939 m. sudarytas miestelio tikrosios būklės planas (1035 pav.) ir „projektas“ (U km ergės apskr. inž. A. Paškevičius; 1036 pav.) /53/. Tikrosios būklės plane užfiksuotas itin savitas, ar­ chaiškas ir nereguliuotas miestelio gatvių tinklas, kurio šiaurės rytų dalyje tarp Ukmergės ir Balninkų, Šešuolių, Giedraičių, Molėtų kelių matyti 6 maži netaisyklingi kvar­ talai su žydų namais. Vieną kvartalą užėmė dvi mūrinės

1030 pav. Kvartalas miestelio centre. 1935 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

616

ŽELVA

sinagogos, kiti 4 kvartalai užpildė teritoriją tarp sinago­ gų ir bažnyčios; čia buvo ir dvi aikštės, viena jų - stačia­ kampė priešais bažnyčią - tai greičiausiai 1891 m. mini­ ma „duonos“ aikštė, o kokia paskirtis buvo antrosios netaisyklingos - neaišku. G al tai anuom et buvusi arklių turgaus aikštė. Bandant susieti 1891 m. šiek tiek pako­ mentuotą projektinį planą su 1939 m. planu, peršasi nuo­ monė, kad kokie nors pakeitimai nuo to laiko vargu ar buvo padaryti. Projektiniame plane, o faktiškai - schemoje, buvo numa­ tyta iš esmės pakeisti Želvos gatvių tinklą. Ne pagal centre susidariusias gatves ir aikštes, o pagal patiesintus bei kitaip atvestus į miestelį kelius buvo suplanuoti 8 nedideli ir kiek galima taisyklingesni kvartalai. Priešais bažnyčią buvusi ke­ turkampė (stačiakampė) aikštė padidinta, o antroji - netai­ syklinga - panaikinta. Sklypai nei projektuojami pastatai nepažymėti. Nereali projektinė schema to meto sąlygomis negalėjo būti įgyvendinta. Juoba kad 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o 1941 m. birželio pabai­ goje prasidėjo nacių okupacija. 1941 m. liepos 23 d. - rug­ pjūtį Želvos žydų kapinėse buvo sušaudyti iki to laiko likę žydai - apie 60 žmonių /54/. Apie 1944 m. liepos 15-18 d. sovietų kariuomenės 3-ojo Baltarusijos fronto daliniai užėmė Želvą /55/. Sprendžiant iš 1944-1945 m. Raudonosios armijos ge­ neralinio štabo žemėlapyje užfiksuotos miestelio sche­ mos (1037 pav.), didesnių nuostolių pastatai nepatyrė.

1034 pav. Numatytas nugriauti Didžiosios sinagogos priestatas. 1935 m. nuotrauka iŠ autoriaus rinkinio

617

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

/ 1037 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

nas (vadas Petronis - Audra), taip pat - P. Švelniko-Voldem aro būrys/62/. 1945 m. liepą partizanai puolė Želvą, nukovė 10 stribų ir NKVD skyriaus viršininką, o per liepos 27 d. susirėmimą netoli miestelio Ransoliškių lau­ ke - d ar 13 stribų, nepaisant šiems į pagalbą atskubėju­ sios kariuomenės /63/. 1945 m. antrojoje pusėje Želvos, Balninkų, Giedraičių ir Šešuolių valsčiuose veikė Vanago, Žaibo ir Voldemaro partizanų daliniai (apie 300 vyrų); p er susirėmimus su enkavedistais Žaibo dalinys patyrė nuostolių - apie 25 partizanų žuvo, kiti buvo išblaškyti /64/. 1946 m. Želvos valsčius buvo Didžiosios kovos apy­ gardos B rinktinės veikimo zonoje. Rinktinę sudarė 3 partizanų batalionai; valsčiaus partizanai įėjo į Želvos ir Molėtų (vadas Petronis-Audra) ir Balninkų-K urkliųŽelvos batalioną (vadas K. Puodžiūnas-Titnagas) /65/. Po 1946 m. kovo 26 d. įsakymo Želvoje stovėjo NKVD 262-ojo šaulių pulko kuopa be būrio, o kurį laiką gal ir bataliono štabas/66/. Partizanų aktyvumas dėl nuostolių, represijų ir išdavysčių buvo gerokai sumažėjęs, o 1950 m. lapkričio 25 d. panaikinus Didžiosios kovos apygardą, beveik išblėso; 1953 m. rugpjūčio 1 d. U tenos ir Molėtų rajonų sandūroje tebuvo 3 partizanai /67/; Želvos vals­ čiuje jų neliko. 1944 m. miestelyje atidaryta ambulatorija, 1945 m. pra­ dinė mokykla pertvarkyta į septynmetę, o 1950 m. - vi­ durinę /68/. 1949 m. Želva tapo „Gimtosios žemės“ ko­ lūkio centrinė gyvenvietė. 1959 m. surašyti 464 (471) gyventojai; atidaryti kultūros namai /69/. Apie 1960 m. kolūkis pertvarkytas į tarybinį ūkį. 1962 m. sudarytas miestelio tikrosios būklės planas, 1963 m. - parengtas projektas (autorius Baranauskas) /70/. Pirmajame dokum ente ir padidintoje jo kopijoje (1038-1039 pav.) matyti nuo 1939 m. įvykę pokyčiai. Buvo nugriauta Didžioji sinagoga, o toje vietoje ištiesi­ nus Šešuolių-Giedraičių kelią, jo susikirtime su Ukmergės-Balninkų keliu buvo susidariusi nedidelė trikampė aikštelė. Nors tai pagerino transporto sąlygas, bet gero­ kai sumažino miestelio plano savitumą ir archaiškumą. Nugriovus stambų sinagogos pastatą, centras prarado reikšmingą form antą, kuris buvo įprasminęs tam tikrą Želvos raidos etapą. Be to, ir gatves centre formavę pa­

1036 pav. 1939 m. miestelio projektinė schema

Vos tik perėjus frontui ir paskelbus mobilizaciją į so­ vietinę kariuomenę, valsčiuje pradėjo formuotis partiza­ nų būriai. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje susidarė Petro Mieželio būrys (30-40 vyrų), Stasio Bakšio būrys (apie 50 vyrų), veikęs ir gretimuose Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiuose /56/. 1944 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais Balninkų ir Želvos valsčiuose susiorgani­ zavo Nikodemo Leškausko-Beržo būrys, o Šešuolių, Žel­ vos ir B alninkų valsčiuose - J. Šibailos (apie 150 partizanų) dalinys/57/. D ar 1944 m. rugpjūčio 30 d. apie 40 Balninkų partiza­ nų puolė Želvos NKVD būstinę ir kalėjimą, norėdami išvaduoti suimtuosius, o spalio 24 d. miestelio puolimą pakartojo /58/. Tačiau 1944 m. gruodį -1 9 4 5 m. vasarį p er represinių struktūrų operacijas nemažai partizanų žuvo /59/. 1944 m. pabaigoje suformuotame Želvos stribų būiyje 1945 m. balandį buvo 32 vyrai /60/. 1945 m. vasarą ginkluota kova valsčiuje suaktyvėjo. Birželio 16 d., ruošiantis operacijai prieš partizanus, NKVD kariuomenė buvo perdislokuota - birželio 16 d. Želvoje įsikūrė 12-ojo pėstininkų pulko 11-oji ir 12-oji užkardos, o liepos 7-17 d. miestelis buvo tapo vienas punktų, kuriame turėjo apsistoti operacijos štabas ir ko­ mandos punktas /61/. 1945 m. birželį Želvos, Balninkų ir Kurklių valsčiuo­ se veikė 3-iasis B rinktinės batalionas, o 1945 m. liepą valsčiuje - A. M orkūno-Plieno rinktinės 1-asis batalio-

618

ŽELVA

1038 pav 1962 m . miestelio tikrosios būklės planas

statai buvo išretėję, todėl kvartalai kai kur buvo praradę aiškias ribas. A ikštėje priešais bažnyčią pasodinti medžiai. Pagal projektą (1040 pav.) planuota tik dalis miestelio į pietus nuo Šešuolių-Giedraičių kryptimi lanku per miestelį ėjusios gatvės. Padidinus gatvės pro vidurinę mokyklą reikšmę, sankryžoje buvo numatyta nauja tra­ pecinė aikštė, o prie jos - pagrindiniai visuomeniniai pastatai. Į vakarus ir pietus nuo centro suprojektuoti dau­ giabučiai namai, į rytus - didokame kvartale, kurio pietų pusę apribojo naujai nutiesta gatvė - vienbučiai privatus namai, vaikų lopšelis-darželis. Prie esamos mokyklos nu­ matytas priestatas ir bendrabutis. Tarybinio ūkio pastatų statybą finansuojant centrali­ zuotai, nuo 1965 m. miestelyje pastatyti keli tipiniai dviaukščiai namai; 1970 m. iškilo mokyklos priestatas /71/. 1970 m. surašyti 348 gyventojai (turbūt be kaimavietės). 1972 m. parengtas naujas Želvos projektas (autorė D. Šimkienė; 1041 pav.) /72/, pagal kurį miestelyje nu­ matyta būsiant 1000 gyventojų. Jo šiaurės pakraštyje (kaip ir 1963 m. projekte) pažymėtas Ukm ergės-M olėtų aplinkelis, kuris jau buvo nutiestas iki įvažiavimo į miestelį (Balninkų kryžkelės). Pagal projektą daugiausia Šešuo­ lių kelio vakarų pusėje numatyti keli daugiabučiai ir 32 vienbučiai namai. Dauguma anksčiau tuščių vietų palei į centrą suėjusius kelius jau buvo apstatytos, o miestelio teritorija išsiplėtusi ir į Molėtų pusę. Ignoruojant istori­ nes erdves tarp sankryžos ir bažnyčios, numatyta (kaip ir

619

1039 pav. 1962 m. plano fragmentas - miestelio centrinė dalis

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1040 pa v. 1963 m. miestelio projektas

1041 pav. 1972 m. miestelio projektas

620

ŽELVA

1963 m .) nauja aikštė, tik kitos krypties ir formos, o prie jos - kultūros namai ir prekybos centras. Pagal šį projektą Želva kurį laiką ir buvo statoma. Iki 1983 m. susidarė grupė Alytaus ENSK tipinių vienbučių namų /73/; 1985 m. iškilo kultūros nam ai ir apylinkės taryba /74/, kurie su anksčiau atsiradusiais pastatais la­ biau išryškino nuo mokyklos į sankryžą centre atėjusią gatvę (dabar J. Vhišučio), taip pat ir naująją aikštę. 1979 m. prie miestelio įrengtas hipodrom as/75/. N et ir plečian­ tis naujų namų ir visuomeninių pastatų statybai, gyvento­ jų skaičius nuo 1959 m. didėjo lėtai: 1979 m. surašyta 441, o 1987 m. - 492 žmonės /76/. 1985 m. Želvoje buvo keliolika gatvių, tačiau daugu­ ma naujųjų, išskyrus Klevų gatvę, pavadinimų neturėjo; įvardytos tik pagrindinės senosios gatvės - Tingaus (Šešuolių kelyje), T ilto (Ukm ergės kelyje), Mokyklos, Molėtų ir Vilniaus. Iki 1986 m. tarybinis ūkis vėl pertvarkytas į kolūkį. Tais m etais parengtas naujas projektas (autorė D. Šim­ kienė; 1042 pav.), pagal kurį iki 1995 m. numatyta bū­ siant 990, o iki 2005 m. -1 2 0 0 gyventojų /77/. Apibūdi­ nant tuo metu miestelį, konstatuota, kad jam e yra visos reikalingos visuomeninės įstaigos: kultūros administraci­ jos centras, vidurinė mokykla, 35 vietų bendrabutis, 50 vietų lopšelis-darželis, apylinkės taryba, pramonės prekių

parduotuvė (visi naujuose pastatuose), maisto parduotu­ vė, knygynas, valgykla ir ambulatorija (pritaikytuose pastatuose)/78/. Pagal projektą miestelis numatytas dar labiau išplėsti, tačiau jau į pietryčius. G iedraičių kelio vakarų pusėje suplanuoti vienbučių nam ų statybai skirti kvartalai su aklagatviais. Rytų pusėje išsidėstė iki 1975 m. baigtas kiaulidžių kompleksas, kurį planuota padidinti. Į nuties­ tą Ukmergės-Molėtų aplinkelį numatytas įjungti apvažia­ vimas iš Giedraičių. 1989 m. pam inėtas Želvos mokyklos 80 m etų jubilie­ jus /79/. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, viename iš surem ontuotų namų įsikūrė parapijos senelių namai /80/. Iki 1993 m. pastatytas kryžius pokario m etų rezis­ tencijos ir trėm im o aukoms atminti /81/. Pakeisti kai kurių gatvių pavadinimai: Tbrgaus - į Šešuolių, Tilto - į A. Smetonos, Mokyklos - į J. Vašučio; centre atsirado Laisvės gatvė. 1997 m. miestelyje buvo 6 parduotuvės /82/. 1999 m. pažymėtas mokyklos 90 m etų jubiliejus /83/. 1999 m. ištyrus Želvą kultūros paveldo požiūriu (N. Steponaitytė), konstatuota, kad nepaisant pokario lai­ kotarpio pertvarkymų, joje išliko urbanistikos architek­ tūros vertybių, dėl kurių pasiūlyta suteikti miesteliui sa­ vivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusą. Nustatytos

986 m . miestelio projektas

621

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

saugotinos teritorijos ribos, vertingi plano ir tūrinės erd­ vinės kompozicijos elem entai (1043 pav.). Per nepriklausomybės dešimtmetį Želvos raidoje buvo tam tikrų kontraversiškų dalykų. Tai konstatuota 2000 m. apibūdinant miestelyje įvykusius pokyčius. Pažymėjus, kad

„žmonės keliasi iš ilgai trukusio vargo“, nurodyta, kad „bu­ vę kultūros namai pačiame centre stūkso tušti, išdaužytais langais, Želvoje nėra kirpyklos, siuvyklos nei buitinės tech­ nikos remonto įmonės, šarvojimo salės“ /84/.

1043 pav 1999 m. urbanistikos architektūros vertybių schema

622

IV OBJEKTAI SU KULTŪROS VERTĖS POŽYMIAIS (BE STATUSO)

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

BAGASLAVISKIS Istorinė urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1044-1047 pav.

R

a y a s/a P /stro

m *M o p ia n a s .

1045 pav. 1937 m. miestelio tikrosios būklės planas /2/

624

BAGASLAVIŠKIS, BALNINKAI

1047 pav. Bažnyčios kompleksas. 1905 m. A . Daukšos nuotrauka iš autoriaus rinkinio

BALNINKAI Istorinė urbanistinė raida tyrinėta ir aprašyta/1/. Medžiaga: 1048-1063 pav.

1048 pav. 1812 m. parapijos dalies žemėlapis 121

625

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

jflthA tėm ujt*

K m

m

L * .,¿ 4 *

1049 p a v 1812 m. žemėlapio fragmentas: miestelis su apylinke 13/

•v

1050 pav. 1842 m. miestelio ir jo gyventojų dirbamos žemės tikrosios būklės planas /4/

626

BALNINKAI

v 1051 pav 1842 m. plano fragmentas: miestelis /5/

1851 m. valstybinio dvaro dalies planas 161

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1055 pav. 1937 m. miestelio tikrosios būklės planas /9/

I

mi*AŪ4pianas.

1053 pav. 1851 m. plano fragmentas: miestelis ir apylinkės 171

1056 pav. 1937 m. miestelio „projektas" /10/. Inž. A. Paškevičius

1054 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas 181

l 1057 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

628

BALNINKAI

1058 pav. 1955 m. miestelio tikrosios būklės planas

1059 pav. 1955 m. miestelio projektas H l i Archit. A . Miškinis

629

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1060 pav. Miestelio vaizdas i i bažnyčios bokšto. 1918 m . nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1061 pav. Bendras miestelio vaizdas potvynio metu. Apie 1925 m. nuotrauka 1121

1062 pav. Bendras miestelio vaizdas iš lėktuvo. 1932 m. nuotrauka iŠ autoriaus rinkinio

1063 pav. Bažnyčia. Apie 1935 m. nuotrauka

630

ČEDASAI, ČIOBIŠKIS

ČEDASAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1064 pav.

1064 pav. 1880 m . miestelio tikrosios būklės planas /7/

ČIOBIŠKIS

1065 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas III

1066 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

631

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1067 pa v. Bažnyčios kompleksas. Vaizdas i i apsidės pusės. 1934 m. K. Kumpausko nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1068 pav. Bažnyčios kompleksas. Vaizdas iš priekio. 1968 m. autoriaus nuotrauka

DAUGAILIAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1069-1072 pav.

1069 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

1070 pav. Miestelio dalies vaizdas. Apie 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

632

DAUGAILIAI, DEGUČIAI

1072 pav. Pavasarininką paminklas. 1938 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1071 pav. Bažnyčios kompleksas Šv. A m ano atlaidų dieną. 1933 m . nuotrauka iš autoriaus rinkinio

DEGUČIAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1073-1074 pav.

PACAM

1074 pav. Pašto stotis. 1926 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

633

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

DUBINGIAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1075-1082 pav.

1075 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas U!

1077 pav. X IX a. užvažiuojamos smuklės planas, fasadas, pjūvis 121

634

DUBINGIAI

1078 pav. Bendras bažnytkaimio vaizdas. Apie 1925 m . nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1079 pav. Tiltas į Dubingius. Apie 1940 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

^ o

080 pav. Vartai į šventorių. 1940 m. imbuto nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1081 pav. Bažnyčios fasado fragmentas. 1940 m. J. Gimbuto nuotrauka iš autoriaus rinkinio

635

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1082 pav. Varpinė ir šventoriaus vartai. 1968 m. nuotrauka

DŪKŠTAS Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1083-1093 pav.

1083 pav. 1900 m. miestelio tikrosios būklės planas III

1084 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas 121

636

DŪKŠTAS

ftAYrĮkBii

—

Q; 1

m, AVniLITAC

Kami mkam

H 0BO CTpO M K5.

MUTlbHKjC

1086 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

1085 pav. 1928 m. bažnyčios žemės tikrosios būklės planas 131

637

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1090 pav. 1845 m. kaimo valdybos projektas 171

638

DŪKŠTAS

1091 pav. Dvaro rūmai. Apie 1935 m. atvirukas iš autoriaus rinkinio

1092 pav. Katalikų bažnyčia. 1961-1962 m. nuotrauka

1093 pav. Senoji bažnyčia. Apie 1940 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

639

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

DŪKŠTOS Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1094-1097 pav.

D J Ali

J [ - 27.

£9ųkiumH uin.a»v. £Pt|kutnvbwBH1EHOKO0 l'y BEPfllM StucHCkatc* fbsaa .U

•

A

T

1094 pav 1869 m. bažnytkaimio tikrosios būklės planas III

1096 p a v 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

1095 pav 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas 121

640

DŪKŠTOS, GIEDRAIČIAI

nPO»KT2»

S jn a D 'H u a r i 5 i|£ if m L c .T t.

-------1-------- f ------- T' OSvACHCUUa f

j,

.

:f^ ±

GIEDRAIČIAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1098-1105 pav.

1098 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas III

1099 pav. 1944-1945 m . žemėlapio fragmentas

641

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

G / E /> £ A f C V A /

f DCMNGMs

1100 pav. Apie 1955 m. miestelio tikrosios būklės planas 121

1101 pav. Bažnyčios kompleksas. 1909 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

642

GIEDRAIČIAI

1102 pav. Miestelio bendras vaizdas. Apie 1925 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1103 pav. Miestelio vaizdas iš lėktuvo. 1932 m. nuotrauka

1104 pav. Paminklas žuvusiems ties Giedraičiais. Dail. A. Jaroševičius. Atvirukas iš autoriaus rinkinio

1105 pav. Paminklas žuvusiems ties Giedraičiais. 1934 m. M. Reizemanno (iŠ Širvintų) nuotrauka

643

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

INTURKĖ Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1106-1110 pav.

1106 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas Ш

1107 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

1108 pav. Bažnyčia. 1968 m. autoriaus nuotrauka

1110 pav. Vartai į kleboniją. Apie 1920 m. J. Lingio nuotrauka

1109 pav. Vartai į šventorių ir varpinė. 1968 m. autoriaus nuotrauka

644

KERNAVĖ

KERNAVĖ Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1111-1120 pav. f '

1111 pav. 1809 m. miestelio ir apylinkės tikrosios būklės planas 11/ 1112 pav. 1809 m. plano fragmentas: miestelis /2/

1113 pav. 1847 m. valstybinio dvaro plano fragmentas: miestelis ir apylinkė 13/. Matininkas Adomas Banevičius

645

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

m .KEPHABE

J& zsžeb i

1116

1114

pav. 1944-1945 m . žemėlapio fragmentas

pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas 141

1117 pav. Bendras bažnyčios vaizdas. X X a. pradžios atvirukas iš autoriaus rinkinio 161

1115

1118 pav. Pagrindinis bažnyčios fasadas. Apie 1935 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

pav. 1937 m. miestelio projektas /5/. InŽ. A. Paškevičius

646

KERNAVE, KIAUKLIAI

1119 pav. Bažnyčios vaizdas ii priekio. 1932 m. nuotrauka ii autoriaus rinkinio

KIAUKLIAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1121-1124 pav.

,

*— *

1123 pav. Tas pats projektas: pagrindinis fasadas ir pjūvis

647

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

» iv -

i l j v t / » i / . a i a „ « (t v iiiu iM il

h‘«|

Jįjj*’“, “ ««» 3C*4w^». I

1122 pav. 1859 m. bažnyčios projektas: planas ir šoninis fasadas. Architektas F. Tyšeckis

1124 pav. Bažnyčios fragmentas. Apie 1935 m. Ibedo (iš Širvintų) nuotrauka iš autoriaus rinkinio

LINKMENYS Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1125-1135 pav.

1125 pav. 1812 m. parapijos dalies žemėlapis III

1126 pav. 1812 m. žemėlapio fragmentas: miestelis ir apylinkė 121

648

LINKMENYS

1127 pav. 1848 m. miestelio tikrosios būklės planas /3/

649

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1131 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

1129 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas 151

LINKMENYS Планъ CE

E

---- 1— į---- 1---- U 1132 pav. 1882 m. bažnyčios projektas: planas 171. Karo inž. papulk. Čerkasovas

650

LINKMENYS

•«**' "« CA

1134 pav. 1882 m. projektas: pjūviai 191

1135 pav. Miestelio aikštė. 1915 m . J. Strazdo nuotrauka

651

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

LYDUOKIAI Urbanistinė architektūrinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1136-1142 pav.

1137 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

i

1139 pav. Bažnyčios vidus. Vaizdas į centrinį altorių. X IX -X X a. sandūros S. Kosakovskio nuotrauka iš autoriaus rinkinio

652

LYDUOKIAI, MIELAGĖNAI

J

J

1

t

rj *

" f *

V

'■

J H

Į ■

I

1140 pav. Centrinis altorius. Apie 1935 m. J. Juknevičiaus (Želva) nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1141-1142 pav. Dvaro rūmų interjero fragmentai. Apie 1910 m. nuotraukos

MIELAGĖNAI Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1143-1147 pav.

1143 pav. 1944-1945 m. žemėlapio fragmentas

653

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

X

B & E .//o T A (

lC A /A ilU A

1145 pav. 1956-1958 m. miestelio projektas /2/

1146 pav. 1967 m. miestelio tikrosios būklės planas /3/

1147 pav. 1967 m. miestelio projektas. Archit. Janulytė /4/

654

NAUJASIS DAUGĖLIŠKIS

NAUJASIS DAUGĖLIŠKIS Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1148-1149 pav.

6

...................

3 r

l

9^ K

K‘

/745 pav 1869 m. bažnytkaimio tikrosios būklės planas III

655

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

PABAISKAS Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1150-1154 pav. P R B R IS K D M IE S T E L IO m•

1150 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas III

PLRNR5

looo

1151 pav. 1934 m. bažnytkaimio projektas 121. Inž. A. Paškevičius

Vo

1153 pav. Bažnytkaimio vaizdas. Apie 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

656

PAKALNIAI

PAKALNIAI Urbanistinė architektūrinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1155-1160 pav.

1155 pav. 1912-1914 m. žemėlapio fragmentas

1156 pav. 1944-1945 m . žemėlapio fragmentas

1157 pav. Koplyčia. 1928 m. A. Varno nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1158 pav. Bažnyčia. Vaizdas iš priekio. 1928 m. A. Varno nuotrauka iš autoriaus rinkinio

657

RYTŲ LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

1159 pav. Bažnytkaimio fragmentas. 1938 m. V. Augustino nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1160 pav. Bažnyčia. 1968 m. autoriaus nuotrauka

PASAMINĖ Urbanistinė architektūrinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1161-1162 pav.

658

RIMŠĖ

RIMŠĖ Urbanistinė raida netyrinėta. Medžiaga: 1163-1165 pav.

U . U 4 'J )

0Cc\}6o+ti