Liga mirčiai 998659040X [PDF]

Zitiervorschau

S0REN

KIERKEGAARD Liga mirčiai

aidai

K IE R K E G A A R D LIGA MIRČIAI

S0REN

KIERKEGAARD Liga mirčiai

Iš danų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinim us parašė JOLITA ADOMĖNIENĖ

aidai ALK 1997

Versta iš: S. Kierkegaard. Samlede Vaerker, ed. A. B. Drachmann et ai., 20 vol., Kobenhavn 1963-4

Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas ISSN 1392-1673 ISBN 9986-590-40-X © Vertimas į lietuvių kalbą, įvadas ir paaiškinimai Jolita Adomėnienė, 1997

TURINYS

ĮVADAS....................................................................... 9 PRATARMĖ..............................................................33 ĮŽANGA.................................................................... 36 PIRMA DALIS L iga mirčiai yra neviltis ............................................39

A Kad neviltis yra liga mirčiai.........................................39 A Neviltis yra liga dvasioje, Pačiame, kaip tokia ji gali būti trejopa: beviltiškai neįsisąmoninti, kad turi Patį (netikra neviltis); beviltiškai nenorėti būti pačiu savimi; beviltiškai norėti būti pačiu savimi..............................................39 B Nevilties galimybė ir tikrovė.......................................41 C Neviltis yra: „Liga mirčiai“ ..........................................45

B Šios ligos (nevilties) visuotinumas.............................. 50 5

c Šios ligos (nevilties) pavidalai.....................................58 A Neviltis, traktuojama nereflektuojant, ar ji įsisąmoninta, ar ne, o reflektuojant tiktai sintezės momentus......... 59 a) Neviltis žvelgiant iš apibrėžties: „baigtinybė - begalybė“ ............................................... 59 a) Begalybės neviltis yra baigtinybės trūkumas ..... 60 [3) Baigtinybės neviltis - begalybės trūkumas......... 63 b) Neviltis, žvelgiant iš apibrėžties: „galimybė - būtinybė“ ................................................. 66 a) Galimybės neviltis yra būtinybės trūkumas...... 67 Į3) Būtinybės neviltis yra galimybės trūkumas....... 69 B Neviltis, žvelgiant iš apibrėžties: „sąmoningumas“ .... 75 a) Neviltis, nežinanti esanti neviltis, arba beviltiškas nežinojimas, kad turi Patį, amžiną Patį......................76 b) Neviltis, įsisąmoninusi, jog yra neviltis, taip pat įsisą­ moninusi, jog turi Patį, kur vis dėlto yra kažkas amžina, ir kuri dabar arba beviltiškai nenori būti savimi, arba be­ viltiškai nori būti savimi............................................. 82 a) Beviltiškai nenorėti būti savimi - silpnumo neviltis.................................................................... 85 1) Neviltis dėl to, kas žemiška arba dėl kažko žemiško.............................................................85 6

2) Nusivylimas amžinu arba neviltis dėl savęs paties.................................................................99 Neviltis - beviltiškai norėti būti savimi, priešgyna.............................................................. 107 ANTRA DALIS N eviltis yra nuodėmė .............................................. 117

A Neviltis yra nuodėmė............................................... 117 P irmas skyrius...........................................................120

Paties įsisąmoninimo laipsniai (Apibrėžtis: „Dievo akivaizdoje“) ................................................. 120 P riedas ..................................................................... 125

Nuodėmės apibrėžime glūdi papiktinimo galimybė; bendra pastaba apie papiktinimą...............................125 A ntras skyrius..........................................................132

Sokratiškasis nuodėmės apibrėžimas......................... 132 T rečias skyrius..........................................................144

Kad nuodėmė - ne neigimas, o teigimas................... 144 P riedas prie A ...........................................................149 Tačiau ar tam tikra prasme nuodėmė netampa didele retenybe? (Moralas) .................................................. 149

B Nuodėmės tęstinumas.............................................. 154 7

A Nuodėmė nusivilti dėl savonuodėmės...................... 159 B Nuodėmė nusivilti nuodėmių atleidimu. (Papiktinimas)........................................................... 165 C Nuodėmė - atsisakyti krikščionybės modo ponendo, pareikšti, kad ji neteisybė...........................181 PAAIŠKINIMAI.......................................................193 RODYKLĖ...............................................................207

ĮVADAS

Krikščionybė arba tapimas krikščioniu yra kaip ir kiekvienas radikalus gydymas: žmogus atideda jį kaip galima ilgiau. (Sorcn Kierkegaard, Papireč I A 89, 1835 spalio 9)

Originalus knygos viršelis byloja, kad Ligos mirčiai auto­ rius - Anti-Climacus, o išleido ją Sorenas Kierkegaardas. Nieko nuostabaus - tik šįsyk paslaptingasis leidėjas galėjo pasirašyti ir savo pavarde, taip paversdamas ją vykusiu pseudonimu šiam niūriam kūriniui, mat Kierkegaardas reiškia kapines - giminės pavardė buvo Kirkegaardas (etimologiškai tai reiškia švento­ rių - bažnyčios kiemą, o nuo palaidojimų šventoriuje žodis ėmė reikšti tiesiog kapines), bet Kierkegaardo tėvas Michaelis Peder­ senas Ki(e)rkegaardas atvykęs ir prasikūręs Kopenhagoje įter­ pė į savo pavardę raidę e. Tačiau autorius-leidėjas savo naująjį pseudonimą rinkosi ne atsitiktinai ir ne sąmojus jam rūpėjo. Bet apie viską iš eilės. Liga mirčiai išleista 1849 metų liepos 30 d. Parašyta per stebėtinai trumpą laiką, daugiausia 1848 metų kovo-gegužės mėnesiais. Pirmojo varianto pataisymai ir pakeitimai negausūs, bet labai svarbūs pačiam rašytojui. Tačiau šis karštligiškas rašy­ mas byloja ne apie netikėtą, staigų autorių užvaldžiusį impulsą ir skubotą jo patenkinimą, o veikiau apie ilgai besikaupusio rū1 Soren Kierkegaards Papirer [Dienoraščiai ir Užrašai], Gyldendalske Boghandel- Nordisk Forlag, 1909-1948. Toliau vadinama Pap.

9

Įvadas

pėsčio išsiveržimą. Poreikis kalbėti apie „ligą mirčiai“ - neviltį, tikėjimo iššūkį, nuodėmę (pagrindinės šios knygos temos ir įž­ valgos) nors pakeliui kokybiškai kito bei plėtojosi, brendo jau nuo seno. Dar 1836 metais Kierkegaardas rašė, kad „dabartinis amžius yra nevilties amžius“ (Pap. I A 181), šiek tiek vėliau daug dėmesio skyrė Viduramžių mąstytojų svarstymams apie akediją (acedia) bei nusiminimą, prislėgtumą (tristitia). Pats ci­ tuoja Grigaliaus Didžiojo Moralia in Jok ...virum solitarium ubique comitatur acedia... ėst animi rėmusio, mentis enervatio, neglectus religiosae exercitationis, odium projfesionis, laudatrix renim secularium. Apie tai teisėjo Viljamo lūpomis kalbėta ir Arba... arball dalyje (tiesa, dar neperžengiant estetinių kategorijų ribų ir perspėjant tik apie pasinėrimo į grynai estetinę egzistenciją pa­ vojus). Teigiama, kad estetinis gyvenimas neišvengiamai veda į neviltį. Paskui per Baimės sąvoką nevilties tema sparčiai artėja prie to visiško išsiskleidimo, kurį pasiekia Ligoje mirčiai-gyve­ nimas už religijos reiškiasi trimis tipingais aspektais: abejone, juslumu ir neviltimi; bet koks gyvenimas, nesantis tikėjimo gy­ venimu pačia griežčiausia ir pilniausia prasme, ne tik veda į ne­ viltį, bet ir yra neviltis. Nemaža tyrinėtojų2 Baimės sąvoką - kur, nors ir nekalbant tiesiogiai apie pačią neviltį, išsamiai nagrinė­ jama žemesnioji nevilties pakopa - baimė (Angest) bei nevilties vainikas, nuodėmė - taip glaudžiai sieja su Liga mirčiai, kad pir­ mąją vadina įvadu, preliudu pastarajai. Ryšys tarp šių dviejų knygų išties glaudus - tuo, kas Baimės sąvokoje taip skrupulingai išskleista: žmogaus kaip begalybės ir baigtinybės, amžinybės ir laikinybės, galimybės ir būtinybės sintezės samprata, Kierke­ gaardas sumaniai pasinaudoja ir remiasi rašydamas Ligą mirčiai, 2 Hovvard V. Hong bei Edna H. Hong, Gregor Malantschuk, Paul Dietrichson. 10

Įvadas

kurioje imasi „naujo antropologinio projekto“ (plg. Pap. III A 3) - to projekto šerdis ir raktas: baimė-neviltis-nuo&ėmz. Taigi ilgai brendęs sumanymas (iš pradžių ketinta knygą pavadinti Radikaliai gydančios mintys; kriksčioniskas gydymas, o Liga mirčiaibuvo tik viena jos dalis) virto kūnu 1848 metais, kurie, kaip Kierkegaardas rašė vėliau, „be jokių abejonių tai buvo turtingiausi ir vaisingiausi mano kaip autoriaus metai“. Tačiau įkvėptą knygos rašymo procesą sekė daugiau kaip metus trukęs agoniškas jos likimo svarstymas - ar reikia išleisti tai, ką parašė tokiais produktyviais metais. Iš pradžių Kierkegaardas manė išspausdinti visus tuo metu pabaigtus raštus (Ligą mir­ čiai, Pratybų kriksčionybėn kelias dalis, Požiūrio taškų, Gink­ luotų neutralumų, Dvi mažesniųsias etines-religines ese) vienu tomu ir savo vardu. Paskui nuspręsta viską, kas parašyta, atidėti į šalį, kiek vėliau - kad neleistina taip elgtis, todėl kai ką pamažu reikia paskelbti ir taip toliau - galiausiai, kaip matome, viskas vis dėlto išleista. Tačiau nutarta, kad jokiu būdu negalima pasi­ rašyti tikruoju savo vardu. Supratus tai, viena svarbesnių išlei­ dimo sąlygų tapo tinkamo pseudonimo suradimas - Ligos mir­ čiai autoriumi tapo Anti-Climacus (tuo pačiu pseudonimu 1830 metais dar išleista knyga Pratybos kriksčionybėn), apie kurį, visiškai patenkintas savo pasirinkimu, Kierkegaardas sako: „Sis pseudonimas yra Johannes Anti-Climacus, priešinamas [pseu­ donimui] Climacus [o pastarasis kilęs nuo VI a. Bizantijos teo­ logo Jono Klimako, taip vadinamo pagal jo pagrindinį kūrinį Climax Ųokūbo kopėčios -J. A.)], teigusiam, kad nesąs krikščio­ nis; Anti-Climacus yra priešingas kraštutinumas: būti nepap­ rastu krikščioniu - o kad aš pats sugebėčiau būti nors visiškai paprastas krikščionis...“ {Pap. X A 310), Tai susiję jo gyvenimo ir kūrybos posakiu, tad jis tęsia: „Apskritai dabar nukreipsiu 11

Įvadas

savo ryžtą visai kitomis kryptimis. As ryšiuosi tikėti, idant per Kristų galėčiau išsigelbėti iš tos melancholijos prievartos, kurio­ je ligšiol gyvenau, ir ryšiuosi pamėginti būti taupesnis“ {ibid.). Pats Kierkegaardas ne kartą apmąstė savo naująjį pseudonimą, jo reikšmę, implikacijas. „Sis pseudonimas nuo ankstesniųjų skiriasi paprastu, bet esmingu dalyku: tuo, kad dabar aš ne atsi­ traukiu nuo visko humoristiškai3, o sutapatinu save su besisten­ giančiuoju“ (Pap. X1A 548). Priminsiu, kad ankstesni Kierkegaardo pseudonimai: Victor Eremitą, Ponas A, Teisėjas Vilja­ mas, Johannes de Silentio, Constantin Constantius, Johannes Climacus, Vigilius Haufniensis, Nicolaus Notabene, Hilarius Knygrišys, Frater Taciturnus, Intere et Inter vėliau buvo pava­ dinti žemesniaisiais kaip priešprieša aukštesniesiems - H.H. (Dviejų mažesniųjų etinių-reIlginių ttė autorius) bei Johannes Anti-Climacus. Todėl naujasis pseudonimas Johannes AntiClimacus toks netikėtas sąmojingo estetinio rašytojo kūryboje, kad kai kurie komentatoriai perspėja: Anti-Climaco ortodok­ siškas darbas daug kam atrodys kaip nuobodus anti-climaxas palyginti su kitų autoriaus darbų raibuliuojančiu poetiniu estetizmu, aštriais minties vingiais, iškiliu erotizmu, padėjusiais pa­ matus jo kūrybai ir jo kaip autoriaus šlovei4. Išorinis postūmis visoms šioms leidybinėmis apsisprendi­ mo kančioms buvo pakartotinis Arba... praleidimas, paska­ tinęs sunerimti, kad žvelgiant į jo kūrybos visumą nepersvertų 3 Tai aliuzija į Johannes Climacus, „Baigiamojo nemokslinio priedo“ gale pareiškusį, kad knyga yra paviršutiniška ir kad niekas neturėtų cituoti jos kaip autoriteto, nes būti autoritetu per didelė našta humoristui. Todėl ir knyga baigiasi ne išvadomis, o tik atkartojimais. 4Plg. Paul Dietrichson, Kierkegaards concept of the self, Inųuire, N°l, Spring 1965. V. 8. Oslo Universitetsforlaget, p. 1-33.

12

Įvadas

estetika, ir pabrėžti savo poziciją - Kierkegaardas nebenori būti suvokiamas kaip estetinis autorius: „Kaip nors turi būti pab­ rėžta, jog apsisprendžiau būti religiniu autoriumi...“ (X2A 192). Dabar visu aštrumu Kierkegaardui iškyla autoriaus tapatumo problema - truputį keista ir įtartina, kad tai ištinka rašytoją, ligtol be skrupulų dangsčiusį tikras (?!) ir sugalvotas (savo?!) pažiū­ ras įvairiais pseudonimais, neretai koketiškai vedžiojusį naivų skaitytoją už nosies. Tačiau tai nekeista ir neįtartina, susipažinus su tų knygų turiniu, kuris yra nekompromisiškai krikščioniš­ kas, griežtas, „reikalaujantis apsisprendimo“, o svarbiausia, ku­ ris tapo toks be galo aktualus pačiam autoriui. Būtent dėl svar­ bumo rašytojo asmenybei (apie kurį plačiau kalbėsime žemiau) iškilo įtampa tarp poetinės idealybės ir asmeninės realybės, bai­ mė ir rūpestis, kad idealaus knygų turinio nesutapatintų su au­ toriumi, nepriskirtų jam mokytojo vaidmens, nes dabar labiau nei bet kada anksčiau jis nori būti mokiniu, užuot žadinęs ir mokęs visą pasaulį (lengva ranka išleidęs savo tik ką parašytas „pamokomąsias“ knygas), trokšta pirma pažadinti save (skai­ tyti pats). Taigi suvokęs poreikį ir būtinybę pabusti tikėjimui, Kierkegaardas atsisako būti autoriumi - ir tampa savo skaityto­ ju. Dabar pseudonimiškumas iškyla ne kaip noras pasislėpti ar neprisiimti prieštaringų pažiūrų, ne kaip paprastas autoriaus noras nebūti sutapatintam su realiu asmeniu, bet kaip siekinys, sąmoningas nužemintas atsitraukimas, idant galėtum būti pil­ nateisiu (idealiu) skaitytoju. Sis naujas santykis su savo kūryba (iš dalies ir su savo skai­ tytojais) turi labai apibrėžtą šaltinį - jis sąlygotas dvasinio lūžio, glaudžiai susijusio su Ligos mirčiai istorija.

13

Įvadas

Redaktoriaus 'Post scriptum' Si knyga atrodo parašyta gydytojo; AŠ, redaktorius, nesu gydytojas, aš vienas ligoniu. ( Pap. X1A 525)

Liga mirčiai buvo parašyta prieš 1848 metų velykinį su­ krėtimą, bet buvo atidžiai peržiūrėta iš karto po to - priežastis ir pasekmė šiuo atveju persipynę taip, kad neįmanoma atskirti, kas parašyta prieš lemtingą akimirką, o kas paskui. Laimei, ir nereikia to darni, pakaks pasakyti, kad šiedu įvykiai sąlygoja ir kartoja vienas kitą. Dvasiniu lūžiu čia vadinama 1848 metų Didžiosios Sa­ vaitės sukrėtimo patirtis. Šis sukrėtimas neatėjo nelauktai; anot Lowrie\ tai akivaizdžiai buvo kristalizacija to, į ką vedė 1847 metų apmąstymai ir iš kurios kilo 1849-ųjų sprendimai. Pats Kierkegaardas užrašo: „Trečiadienis balandžio 19 d. [1848 m. Didžiosios Savaitės trečiadienis]. Visa mano esybė perkeista. Mano paslėptumas ir uždarumas pralaužti - aš turiu prabilti. Didis Dieve, suteik man malonę!“ {Pap. VIII A 640 sq). „ Tu­ riu prabilti čia tolygu „galiu“kalbėti (panašiai kažkur, komen­ tuodamas Kanto kategorinį imperatyvą, Kierkegaardas paste­ bi, kad jei „privalau“ lydėtų spyris į sėdynę, tikrai sektų ir „galiu“ - tik čia spyris paliečia tauresnius narius). Lūžis čia reiškia atsivė­ rimą, galimybę pilnakraujiškai atsiduoti tikėjimui. Kierkegaar­ das pats prisipažįsta (žr., pvz., Pap. IA 75) anksčiau vengęs per­ nelyg arti prieiti prie krikščionybės, kurios patraukli jėga galėtų turėti jam pernelyg didelę galią. Dabar jis įgijo drąsos, lemtin­ gos jo paties vidiniam gyvenimui ir žingsniams. Atėjo metas5 5W. Lowrie, KierkegaarcL Oxford University Press, London, New York, Toronto, 1938.

14

Įvadas

kalbėti, ir kalbėti visų pirma sau - „tiesa, kad daugeliu prasmių visa mano kūryba yra saviugda“ (X1A 510). Paslėptumo ir už­ darumo pralaužimas glaudžiai susijęs su išsilaisvinimu iš melan­ cholijos ir kaltės jausmo, trukdžiusių pasinerti beatodairiškai ir iškreipusių kelią į tikėjimą. Sis nušvitimas, sukrėtimas, ste­ buklas nereiškia, kad paskui Kierkegaardo santykis su krikščio­ nybe buvo glotnus, jaukus, neproblemiškas, dar mažiau, kad jis tapo - ar save laikė - geru ar tobulu krikščionimi, o veikiau liu­ dija skaidrų krypties matymą ir tvirtą pasiryžimą ja žengti, tvirtą apsisprendimą nebebūti tame kelyje kliūtimi sau pačiam. Kaip pažymi Lovvrie6, tos laisvės nebuvo įmanoma laimėti nepa­ šalinus to „dyglio kūne“. Tas dyglys - negalėjimas pamiršti savo ir savo tėvo kaltės. Tikėjimo laisvė buvo neįmanoma, nes nega­ lėjimas pamiršti kaltę liudija, jog Kierkegaardas ne iki galo tikė­ jo savo ir savo tėvo nuodėmių7atleidimu, mat negalėjo pats sau jų „atleisti“, negalėjo pamiršti, tarytum turėtų teisę pats sau jų neatleisti, nors Dievas ir būtų atleidęs. Po šio dvasinio sukrėtimo ėmus nuodugniau aiškintis nevilties-nuodėmės-nuodėmių atleidimo-papiktinimo ryšius, gal­ būt nebe taip skaudi liko ypač jautri Kierkegaardo vieta, „krikš­ čionybės žaizda“ - santykis su Kristumi. Jo pažįstamas Levinas pasakoja, kad skaitydamas jam ištraukas iš Naujojo Testamento Kierkegaardas pratrūkdavo ašaromis ir aimanomis, o sykį jam 6 Ibid 7Nesiryžtu plačiau komentuoti Kierkegaardo ir jo tėvo nuodėmių, tad tepriminsiu, kad kaip lemtingos nuodėmės visuotinai paminimos šios: Michaelio Pederseno Dievo prakeikimas vaikystėje bei nesantuokiniai san­ tykiai tebegedint pirmosios žmonos, iš tų ryšių gimęs kūdikis; Sorenui Kierkegaardui - melancholija, audringi, paleistuvingi jaunystės metai, atsitrauki­ mas nuo Dievo, kurio kulminacija laikomas apsilankymas bordelyje.

15

Įvadas

pasakęs, kad Levinas esąs laimingas, jam pasisekę, nes jis (bū­ damas žydas) laisvas nuo Kristaus. Viename iš Kierkegaardo įra­ šų randame: „Su Dievu Tėvu gyventi man būtų kur kas leng­ viau, nei su Sūnumi, mat šis yra pavyzdys, kuriuo reikia sekti“ (Pap. IX B 43). To meto lūžio nuotaikas, dvasinę būseną, skausmingas abejones dėl parašytų kūrinių spausdinimo, autorystės geriau­ siai iliustruoja paties Kierkegaardo žodžiai, apibendrinantys tą patirtį ir komentuojantys Ligos mirčiai parašymą: „1848 metai viena prasme mane sustiprino, o kita prasme sugniuždė, tai yra religiškai mane sugniuždė, arba, kaip tai vadinama mano kal­ boje: Dievas mane išsekino. Jis leido man gauti užduotį, kurios, net ir pasitikėdamas juo, negaliu išpildyti aukštesniu pavidalu, ir turiu imtis jos žemesniu pavidalu. Ir todėl šitai man tapo iš tiesų mano paties religiniu arba kraštutinesniu [vidujiškesniu] religiniu auklėjimu išvirkščiu būdu. Viena vertus, aš taip noriu ryžtis; mano fantazija mirkčioja man ir mane kursto; bet turiu išmokti ryžtis būtent žemesniu pavidalu. Visiškai tikra, kad tai [Liga mirčiai^ - užbaigčiausia ir teisingiausia, ką esu parašęs; bet neturi atrodyti taip tarytum aš būčiau tasai, kuris kone teisda­ mas užsipuola visus kitus - ne, iš pradžių pats turiu iš to pasi­ mokyti; galbūt nėra nė vieno, kuris turėtų teisę nusižeminti dėl šito taip giliai kaip aš, prieš įgydamas teisę tai išleisti. Aš, auto­ rius, neturiu turėti teisės pats būdamas niekas (aukščiausia) iš­ leisti knygą savo vardu: mat tai būtų teisimas. Pirma, aš pats vienu ar kitu būdu turiu įsikurti gyvenime ir prisipažinti, kad vis dėlto esu silpnas kaip ir kiti - tuomet galiu ją išleisti.[....] Aš gaminau smarkiau nei kada nors anksčiau, bet ir la­ biau nei kada nors anksčiau kaip mirštantysis[....]“ {Pap. X2A 66,1849). 16

Įvadas

Krikščioniška psichologinė plėtotė ugdymo ir žadinimo dėlei. (Ligos mirčiai paantrašte)

Savo pratarmėje Kierkegaardas užsimena, kad kai kam ši plėtotės forma pasirodys keista. Kokia gi ta forma? Knygai pa­ rūpinta pratarmė, įvadas, išsamus ar net painus turinys, su dali­ mis, skyriais, poskyriais ir dar jų skyreliais ir net priedais prie jų (antai cituojant gali tekti nurodyti I C. A. a) a)) ir kruopščiai suformuluotais jų pavadinimais gali apstulbinti pretenzijomis į sistemą ir mokslinį griežtumą. Išties šios knygos kompozicija ir dėstymo (kurio literatūrinį grakštumą šįkart pakeičia spekuliatyvumo gelmė) nuoseklumas, išsiskiria iš kitų autoriaus kūri­ nių, bet vis dėlto sunku šiuo tariamu sistemingumu pasitikėti. Mat Kierkegaardas ir čia neatsisako trikdančio įpročio apversti įprastinę knygos struktūrą - iš pradžių pateikia išvadas, vėliau kažkur numeta įrodymus, kurį laiką būna visai logiškas ir nuo­ seklus, vietomis prikaišioja medžiagos, taip pamažu aprengia savo tekstą, pamažu išskleidžia savo miglotus apibrėžimus8, be to, dažnai remiasi, kartoja ar perfrazuoja kitų savo paties kūri­ nių ištaras (tokiu atveju neretai nurodo ir to kūrinio pseudo­ nimą, kurdamas iliuziją, kad pseudonimai nekreipia į vieną asmenį), o galiausiai užbaigia knygą tomis pačiomis, tik apau­ gintomis, praturtintomis išvadomis. Pavyzdžiui, tai, kas sufor­ muluota ir, atrodytų, pakankamai įtikinamai bei pagrįstai, 8Juos aptarti nėra šio rašinio užduotis, bet galima būtų paminėti, kad ir tai, jog neretai Kierkegaardas klaidina skaitytoją ir komplikuoja supratimą skirtingas, tegu ir susijusias, sąvokas apibrėždamas panašiai, suteikdamas joms vienodų bruožų. Pavyzdžiui, kalbėdamas ir apie Patį, ir apie neviltį kaip vienus esmingiausių dalykų mini laisvą pasirinkimą, bet pažvelgus iš arčiau paaiškėja, kad tiedu pasirinkimai, nors juos ir jungia bendras žymimasis žodis, yra labai skirtingi. 17

Įvadas

knygos pradžioje, skirsnio A, A pabaigoje apie Paties būseną, kurioje visai nebėra nevilties („santykiaudamas su savimi ir no­ rėdamas būti savimi pačiu Pats perregimai grindžia save jį nustačiusioje jėgoje“), kaip galutinė išvada (mat ši knyga prieina išvadas ir kelia reikalavimus) pakartojama pačioje pabaigoje, tik dabar tai yra ir tikėjimo formulė. Pats knygos ir joje vysto­ mų temų dialektiškumas lemia tokią žiedinę, spiralinę strūktūrą, kurioje nuolatiniai grįžimai, pakartojimai, atšaukimai ir patvirtinimai iš naujo neišvengiami. Stambiausi jos kompozi­ ciniai vienetai - dvi dalys, į kurias suskirstyta knyga, yra geriau­ sias to įrodymas. Antroji dalis „kartoja“ pirmą, sustiprina, išs­ kleidžia ją - kaip Naujasis Testamentas Senąjį9, kartoja ne parai­ džiui, o nauju lygiu, naujomis tų pačių žodžių prasmėmis, naujoje sandoroje ir su nauju tikslu. Vertėtų atskirai paminėti garsųjį skirsnį: „Žmogus yra dvasia...“ (žr. A, A). Pradžia tokia atstumiančiai abstrakti ir klampi, kad dauguma skaitytojų knygą padeda tuoj pat (ir ne gali jų kaltinti), o tai vargu ar prisideda prie jų „žadinimo ir ug­ dymo“ (plg. paantraštę). Tačiau negali kaltinti ir autoriaus, jis sąžiningas ir, kaip beveik visada (išskyrus gal tik pamokslus) pir­ miausia vienaip ar kitaip praneša, kad knyga skirta ne visiems, užsimena koks tas pageidautinas skaitytojas. Dėl minėto sky­ riaus miglotumo ir abstraktumo (ypač ištraukus jį iš ne tik iš šios knygos, bet ir visos Kierkegaardo kūrybos konteksto (plg. jo sąsajas su Arba... arba dalimi Eąuilibrium) nemaža tyrinėtojų laiko jį tiesiog pasityčiojimu, Hėgelio dialektikos parodija. Pik­ tintis ar bent pateikti savąją šio skirsnio turinio bei stilistikos in­ 9 Plg. Bradley R. Dewey, Kierkegaard and the New Testament, Harvard Theological Revievv, LX (October 1967), p. 391-409.

18

Įvadas

terpretaciją yra kone kiekvieno rašinio 0apie šią knygą alfa, o neretai ir omega. Tiems, kurie negali Kierkegaardui šio pasažo atleisti, Lovvrie jau minėtoje monografijoje vykusiai sako: „Jei kas nors linkęs skųstis, kad šitai nėra tobulai aišku, tegu pats iš­ bando savo ranką apibrėždamas, kas yra dvasia - tai problema, kurios šiandien niekas nesiryžta imtis arba todėl, kad tai laiko­ ma neįmanomu, arba todėl, kad manoma, jog dvasios nėra - o gal net ir sielos“ (p. 411). Tai kas gi gali skaityti šią knygą? Drąsūs žmonės. Parašy­ ta ji turbūt daugiausia žmonėms „su prielaidomis“, kurie įsiti­ kinę jau esą krikščionys. Tuo knyga tarytum naikina save iš vi­ daus1 skirta tiems, kurie neva jau yra krikščionys, o vienas jos tikslų - parodyti kad tokio adresato iš tiesų nėra (tai yra dau­ guma tokie nėra), kad retas, labai retas kuris yra tikras krikščio­ nis. Tačiau tokia savinaika vis dėlto pozityvi, nes jos dėka nužy­ mimos buvimo tikru krikščionimi gairės. Vienas knygos tikslų - parodyti, kad esi nusivylęs, nesi tikras krikščionis - pajungtas aukštesniam tikslui: ugdyti tavyje sąmoningą krikščionį, atpa­ žįstami ligos, o šitaip ir sveikatos požymius. Taigi tuo pozityvu­ mu savinaika atšaukia save tikėjimo, ugdymo vardan. Taip pir­ ma dalis yra įdomi ir maloni skaityti, galbūt šiek tiek skaudi, bet vis dėlto „teisinga“ paprasto sąžiningo skaitytojo akiai, o antroje dalyje tas pats diskursas staiga aštriai pasisuka prieš tą patį skai,0Beje jų nėra taip jau gausu ir dauguma pagrindine užduotimi pasirenka šio skirsnio analizę, pasilieka ties bendresne Paties sandaros bei sampratos problematika ir nežvelgia giliau į neviltį. "Čia, nors ir ne griežta prasme, galima būtų įžvelgti ir dekonstruktyvizmo pradmenis. Plačiau apie tai: Christopher Norris, The ethics ofreading and the limits ofirony: Kierkegaardamongpostmodemists, Southern Humanities Revievv, Vol. 23, 1989, p. 1-33.

19

Įvadas

tytoją (čia nesvarstysime labiau tekstologinių ar teologinių sun­ kumų, kuriuos sukelia šitas perėjimas, ir kuriuos nujaučia ir pats Kierkegaardas: ar neviltis visada veda į nuodėmę, kiek apie tai galima kalbėti griežta prasme, koks tikrasis jų santykis ir 1.1.), mat dabar jis užuot pasakojęs, tęsęs nieko ir niekuo neįpareigojančią, nors ir įdomią fenomenologinę analizę, reikalauja, meta iššūkį: tai, ką tareisi apie neviltį supratęs, netiesa, jei neaptikai jos savyje. Maža to - dabar sužinai, kad, idant tai suprastum, tu­ ri atsisakyti (paraidžiui) sveiko proto (kurį buvai taip įtempęs, tiek pastangų suprasti įdėjęs). Mat teisingam Paties, nevilties, nuodėmės supratimui kaip jo horizonto reikia paradokso ir ab­ surdo, kurių neįmanoma suprasti proto galiomis, o tik kita žo­ džius ir daiktus siejančia galia, teikiančia kitokį suvokimą, kitos rūšies nušvitimą - tikėjimu. Tai yra tekstas yra suvedžiotojas, bjaurus apgavikas: iš pradžių užliūliavo, sugundė, tu įsitraukei, žaidė su tavimi pagal tavo taisykles (tiesa, šiek tiek griežtesnes, bet žmogui tai patinka; kad iš jo norima šiek tiek daugiau, nei jis turi ir gali, glosto jo savimeilę, jis mielai priima šį saikingą iš­ šūkį) ir tavo kategorijas, o paskui staiga (nors žvelgdamas atgal suvoki, kad to ir reikėjo tikėtis, buvo apstu užuominų, kurių nesugebėjai ar neišdrįsai išplėtoti, kad pats, kaip sakoma, kal­ tas) be jokių išlygų sako, kad visa tai turi prasmę tik tuomet, jei esi tikėjimo kelyje. Iš pradžių pareikalauja proto, o paskui - jo atsisakyti, šito, žinoma, jau per daug. Skaudžiausiai sužeistas ga­ li būti intelektualus „krikščionis“, kuris, pajėgdamas suvokti garsiąją A, A dalį ir kitas intelektualo atminties bei įtampos la­ biausiai reikalaujančias vietas, galbūt jau seniai nesvarsto savo krikščioniškumo ir, kaip sakoma, „eina toliau“. Tad kas šioje knygoje parašyta?

20

Įvadas

kiti rastai ('Liga mirčiai'; 'Ateikitepas mane'; Palaimintas, kas nepasipiktins' [pastarieji du vėliau virto 'Pratybomis krikščionybėn']) yra nepaprastai vertingi. Ypač viename išjų ['Ligoje mirčiai'] man pavyko nusviesti krikščionybę tokiu mastu kaip ašpats niekuomet nedrįsau tikėtis, ten aptiktos visa apsprendžiančios kategorijos. (Pap. X'A147)

Nesiimdama platesnės ir gilesnės knygos analizės norėčiau čia atkreipti skaitytojų dėmesį į kelias bendras prasmines teksto linijas. Kaip jau minėta, Ligoje mirčiai Kierkegaardas imasi vystyti naują filosofinę-teologinę antropologiją. Šio projekto ašis - ne­ viltis, o horizontas - krikščionybė; dėstymo pamatas - dogma. Puikiausiai suvokdamas, kad bandydami suvokti žmogų „kaip jis yra“ neišvengiamai suklumpame, mat žmogus kaip toks pa­ gal savo prigimtį nėra, o tampa, autorius kalba būtent apie ta­ pimą savimi, „savęs atpažinimą, pasirinkimą ir pripažinimą“, taip pat ir apie tapimo pavojus - neteisingą pasirinkimą, mat pa­ sirinkti turi ne bet ką, ne kas labiau patinka, o būtent save. Svarstymą Kierkegaardas pradeda pateikdamas mums Patiesapibrėžimą (to paties Paties, kurį klasikinė filosofija suvokė kaip substanciją an-sich, modernioji - kaip subjektą fur-sich> o šias dvi koncepcijas sujungęs Hėgelis an-und-fur-sich). Kierkegaardui Patsyra santykis, santykiaujantis su savimi pačiu, ir tuo pat metu santykiaujantis su jį nustačiusią jėga, perregimai grin­ džiantis save jį nustačiusioje jėgoje. Be to, Patsyra amžinybės ir laikinybės, begalybės ir baigtinybės, galimybės ir būtinybės sintezė. Patsyiz. ne savavališkas, sau pakankamas, bet išvestinis santykis, nustatytas kito. Tačiau tuo pat metu jis yra tai, kad lais­ vai save/jį pasirenki. Tad akivaizdu, kad Paties sandaroje neiš­ 21

{vadas

vengiama autonomijos ir teonomijos dialektika, prieštaravi­ mas ir įtampa tarp laisvės ir ontologinės priklausomybės. Abso­ liutaus Paties paradoksas - tai, kad jis tuo pat metu ir pasirinktas, ir duotas. Laisvas pasirinkimas čia pirmiausia reiškia priklauso­ mybės nuo už laisvės esančio transcendentinio principo savano­ rišką ir absoliutų priėmimą. Tik atlikdamas tokį žingsnį žmogus tampa etine būtybe, nes tik tai sukuria esmines sąlygas įsteigti absoliutų skirtumą tarp blogio ir gėrio. Kaip įžvalgiai pastebi Louis Dupre12, tam, kad pasirinkimas būtų absoliutus ir auten­ tiškas, tai turi būti pasirinkimas atgailoje (o tam savo ruožtu bū­ tinas tikras ir teisingas ryšis su Dievu). Tik atgailoje žmogus gali pripažinti, kad blogis yra jo prigimties dalis, ir drauge pripažinti kad blogis atitraukia jį nuo tikrosios jo prigimties, sukelia susve­ timėjimą su tikrąja prigimtimi, su savimi pačiu. Arba... arba tei­ sėjas Viljamas sako: „Esama meilės, kuria aš myliu Dievą, ir tik vienas žodis mūsų kalboje ją išreiškia: atgaila“. Taigi Paties sandaros šerdyje - senas klausimas: „Kaip žmo­ gus gali būti laisvas ir drauge priklausomas?“ Pirmą kartą tokią problemą rimčiau Kierkegaardas gliaudyti imasi „Atkartojime“ ir nebepaleidžia jos iš akių beveik visuose vėlesniuose savo kūri­ niuose. Nežvelgdami čia į tokių svarstymų detales ar raidą, apsi­ ribosime labai bendra Kierkegaardo pasiekta išvada - filosofija neatsako į šį esmingai svarbų klausimą, tik tikėjimas gali išspręs­ ti dialektinę transcendentiško ir imanentiško, amžino ir laikino įtampą. Tikėjimas yra bandymas sujungti šiuos du prieštaringus aspektus ne juos sutaikant (tai neįmanoma), o būtent priimant jų prieštarą kaip fundamentalaus žmogiško nepakankamumo 12 Louis Dupre, The constitution of the self in Kierkegaard's philosophy\ International Philosophical Quarterly, Volume III, Fordham University New York, 1963, p. 507-526. 22

Įvadas

išraišką. Tikėjimo paradokso ir absurdo dėka laisvė teisėtai kil­ dinama iš priklausomybės, tik laisvai pripažindamas nelaisvę priklausomybę nuo Dievo, žmogus tampa iš tiesų laisvas. Pri­ pažindamas priklausomybę nuo Dievo, o sykiu ir pareigą jam, asmuo išsivaduoja iš betarpiškumo, renkasi gyvenimą kaip etinę užduotį, pajėgia suvienyti jame įkūnytus paradoksus. Santykis su Pačiu ir su Dievu yra žmogaus kaip dvasios pamatinė struktūra ar steigtis. Sis santykis yra ontologinis, nes yra apriori, ir dvasinis todėl, kad apima tai, kas amžina, begali­ na, laisva. Todėl nesugebėjimas sveikai išspręsti prieštaravimus, neteisingas santykis sukelia lemtingus padarinius. Sukelia net li­ gą. Viena jų - neviltis. Neviltis pirmiausia yra vienos iš teologiškųjų dorybių vilties paneigimas, o kadangi pastaroji nepamąstoma be tikėji­ mo ir meilės, tad sykiu netikėjimas ir nemeilė. Ligoje mirčiai neviltis įsijungia į kitų „negerovių“ grandinę, jas būtų galima sujungti taip: baimė - neviltis - (papiktinimas) - nuodėmė. Iš kar­ to noriu atkreipti dėmesį, kad ryšiai tarp šių dalykų toli gražu ne tokie paprasti ir vienprasmiški kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, labai bendrai žvelgiant, jie atrodo kaip vieno ir to paties dalyko skirtingi pavidalai skirtingose plotmėse, pana­ šiai sako ir pats Kierkegaardas: „Tai juk skalė: kas metafiziškai yra abejonė, etiškai - neviltis, o krikščioniškai - papiktinimas“13 (Pap. X1A 636). Nuodėmės konotacija yra moralinė, baimės bei nevilties - psichologinė, neteisingo santykio - ontologinė. Aukštesnė baimės išraiška, prisilietusi prie amžinybės gali tap­ ti neviltimi, pastaroji gali išaugti iki papiktinimo ar nuodėmės, tad atrodytų, kad visos šios sąvokos iš esmės yra pakeičiamos 13 Čia svarbus etimologinis ryšys tarp abejonės ir nevilties, jų šaknis bendra „būti tarp dviejų dalykų“. 23

Įvadas

tarpusavyje, tik kiekviena kitaip, kitame lygmenyje pabrėžia, nušviečia kitą to paties reiškinio atžvilgį. Vis dėlto sustiprėjusios žemesniosios pakopos jokiu būdu negalima automatiškai va­ dinti aukštesniąja, veikiau jau jas sieja galimybė sąlygoti, įtakoti ar net peraugti viena į kitą. Jei baimę bei nuodėmę ir galima bū­ tų vadinti nevilties „pavidalais“, „sklaidomis“ laike, tąsoje, stip­ rumo lygmenyje, tai papiktinimas - neviltis kitoje plotmėje, specifiškesnėje erdvėje - krikščionybėje, jis tiesiogiai susijęs su Kristaus asmeniu. Papiktinimas - nelaimingas savęs teigimas prieš tai, kas nepaprasta. Baimė, kaip jau minėjome, yra išsamiai nagrinėta Baimės sąvokoje, čia plačiau ties ja nesustojama, bet mums svarbu suvokti lemtingą nevilties dalyvavimą baimėje {Angesi): mat jei esama vilties, baimės sąvoka nebetenka tos pras­ mės, kurią jai priskiria Kierkegaardas, tuomet ji ne egzistenci­ nė baimė nieko akivaizdoje, klaiki nežinia, o veikiau vien psi­ chologinis virpulys. Apie papiktinimą ir baimę knygoje užsimenama, jie pa­ minimi kaip bendros grandinės nariai, bet netampa svarbiau­ siu dėmesio centru, juo tampa neviltis ir nuodėmė. „Perėjimas nuo nevilties prie nuodėmės, tiek tikrovėje, tiek Kierkegaardo mąstyme, yra judesys nuo etinės Paties neišti­ kimybės sau pačiam prie neištikimybės Dievui.“14 Į nuodėmę Ligoje mirčiai žvelgiama kaip į egzistencinę laikyseną, iš esmės pakeičiančią ontologinį žmogaus santykį su Dievu, o ne kaip atskirą veiksmą ar tiesiog paveldėtą būse­ ną. Nenagrinėjamos pavienės nuodėmės, tiriama nuodėmės visuma. Kierkegaardo kalbėjimas apie nuodėmę, jos globalu­ 14 James L. Marsh, Kierkegaard's double dialectic ofdespair andsin, Inter­ national Kierkegaard Commentary, 19 The Sickness unto Death, Ed. by Robert L. Perkins, Macon: Mercer Universitv Press, 1987, p. 66-83. 24

Įvadas

mą dabar (o ir tada) gali atrodyti pernelyg išpūstas, griežtas, tokia pozicija, o ir problematika - svetima. Žinoma, tam, kad nuodėmės sąvoka būtų prasminga, turėtų būti atkurtas asme­ ninės atsakomybės jausmas15, suvokta, kad iš tiesų nuodėmė yra ne moralinis suklupimas, bet pareigos Dievui nevykdy­ mas. Iš čia ir Kierkegaardo kalbėjimas apie nuodėmę Dievo akivaizdoje. Jau užsiminėme, kad nevilties ir nuodėmės santykis sudė­ tingas ir painus. Nuodėmė neatsiejama nuo gimtosios nuodė­ mės, visuomet yra pastarosios fone; aiškintis ir tiksliau nusakyti be galo komplikuotą jų santykį (beje, vėlgi susijusį su laisvės ir priklausomybės problema) Kierkegaardas bandė Baimės sąvo­ koje, tačiau klausimas liko neišspręstas, negausūs jo samprotavi­ mai šia tema Ligoje mirčiai dar miglotesni. Louis Dupre pastebi, kad nesąmoninga, savęs neįsisąmoninusi neviltis galėtų būti siejama su gimtosios nuodėmės sąvoka, tačiau tai vis tiek neatsa­ ko į mums rūpimą klausimą. Ypač problemiška tai, kad gimtoji nuodėmė jokiu būdu nėra pasirinkimas, o pasirinkimas (dau­ giau ar mažiau sąmoningas) - esminis nevilties bruožas ir taip toliau. Kierkegaardas suprato čia įsipainiojęs, tad nenuostabu, kad nusprendė iš II dalies išbraukti rankraštyje buvusias užuo­ minas į gimtosios nuodėmės dogmą. Žinoma, nevilties negalima vadinti griežtai teologine sąvo­ ka, tokia kaip nuodėmė. Vis dėlto neviltis dalyvauja nuodėmėje kaip vienas specialus nuodėmių aspektas - tas, kuris kuria ir skaSitai glaudžiai susiję su modernios kultūros kritikos paradigma Ligoje mirčiai. Plačiau apie tai Louis Dupre, The Sickness unto Death: Critiąue ofthe modem age, International Kierkegaard Commentary, 19 The Sickness unto Death, Ed. by Robert L. Perkins, Macon: Mercer Universitv Press, 1987, p. 85-106.

25

Įvadas

tina nuodėmės tęstinumą. Kierkegaardas ypač pabrėžia nuodė­ mės tęstinumą, kuris dažnai mažiausiai terūpi pačiam nusidė­ jėliui, - kiekviena akimirka, kai dėl nuodėmės neatgailaujama, yra nauja nuodėmė, ir tas nuodėmės tęstinumas yra didesnė nuodėmė už pavienį nusidėjimą. Rašydamas Ligą mirčiai Kierkegaardas buvo labai įtako­ tas Liuterio. Vienas iš didesnių Liuterio susirūpinimų - nuodė­ mės abejoti nuodėmių atleidimu baisumas - buvo labai svarbus ir jam. Todėl ir kalbama apie nusivylimą nuodėmių atleidimu bei krikščionybės atsisakymą modoponendo- paskelbiant ją ne­ teisybe ir melu. Nuodėmės atleidžiamos, bet Nuodėmė, nuodė­ mė prieš Šventąją Dvasią neatleidžiama. Primenama, kad teisia­ ma bus ne pagal dorybes, o pirmiausia pagal tikėjimą - pirmąją/ pamatinę „dorybę“, nuo kurios priklauso visų kitų dorybių ko­ kybė, vertė, pagal tai, ar ir kiek žmonės tapo dvasinėmis būty­ bėmis Jo akivaizdoje. Taigi čia, kaip ir daugelyje kitų tekstų, Kierkegaardui rūpi pabrėžti, kad tikram gyvenimui, pilnuti­ niam gyvenimui „Jo akivaizdoje“ toli gražu nepakanka etinių dorybių, o reikia tikėjimo. Pačią neviltį Kierkegaardas išnarsto smulkiai. Nevilties sąvoka labai nevienalytė, skirtingi jos pavidalai, priežastys, pa­ sekmės. Autorius pateikia išsamią ir puikią fenomenologinę nevilties analizę. Mes čia paminėsime tik kelis nevilties temos atžvilgius. Neviltis yra egzistencinis „sudvejojimas“ - pauzė, pakibi­ mas tarp (būties ir nebūties), praraja tarp tos būtybės, kuri esi ir tos, kuria turėtum būti. Ligoje mirčiai kalbama, kad neviltis kaip liga dvasioje, Pačiame gali būti trejopa: beviltiškai neįsisąmoninti, kad turi Patį (netikra neviltis); beviltiškai nenorėti būti savimi pačiu; be26

Įvadas

\ :kiškai norėti būti savimi pačiu. Greg Beabout16pastebi, kad šie atžvilgiai gali simboliškai atstovauti trims Kierkegaardo nuo­ lat išryškinamiems žmogaus buvimo modusams: estetiniam, etiniam, religiniam. Neviltis yra liga Pačiame - susiskaldymas, išsiblaškymas, išsibarstymas, sintezės ir pusiausvaros praradimas. Tačiau anot Louis Mackey, „neviltis neišvengiama: ji yra esminė žmogiškoji galimybė būtinai aktualizuojama tapimo žmogumi procese“17. Taip yra todėl, kad santykis su amžinybe esmingai suskaldo Patį jo viduje, o antra vertus, pažada galutinį bei visišką integra­ lumą ir autentiškumą. Šiaip ar taip nevilties išvengti labai sun­ ku, mat apsirikti pasirenkant labai lengva, o kiekvienas „ban­ dymas būti/norėjimas būti“ Pačiu yra tam tikras bandymas pabėgti ar sąmoningai/tyčia atmesti Dievo nustatytąjį Paties pa­ vidalą, t.y. nenorėjimo būti savo tikru, Dievo nustatytu Pačiu atmaina“18. Taigi bet koks nukrypimas nuo idealaus, Dievo nustatyto santykio yra nelaimingas maištas prieš Dievo valią tiek norėjimas patobulinti (nepasitenkinimas), tiek ir visiškas atsimetimas nuo savęs, svetimumas sau savo paties viduje. Bet kokiu atveju, tai yra nesugebėjimas teisingai pamatyti save, o teisingas Paties suvokimas ir atpažinimas yra lemtingas žmogaus buvimui - jis vedžioja žmogaus žingsnius. Išvysti tikrąjį savo vei­ dą gali tik atsigręžęs į kitą veidą, Dievo veidą. Ta prasme tik ti](' Grcg Beabout, Kierkegaard on the selfand despair, Hermeneutics and the tradition, Volume XII, The American catholic philosophical association, Washington, p. 106-114. 17Louis Mackey, Deconstructing theself: Kierkegaard's Sickness unto Deatb, Anglican Theological revievv, 1989, p. 153-165. ,sAlastair Hannay, Basic despair in The Sickness unto Death, Kierkegaardiana 17, C. A. Reitzel Forlag, Copenhagen 1994, p. 6-25.

27

Įvadas

kėįimas parodo mums save, nes tuomet mes perregimai grin­ džiame save Dievuje, t.y., už jo, per jį atsispindime. „Tie du santykiai (su savimi ir su Dievu) yra vientisas fe­ nomenas. Sveikata ar liga viename iš jų reiškia tokią pačią bū­ seną ir kitame.“*9Neviltis kaip pažeisto, neteisingo santykio pa­ darinys yra liga mirčiai. Tai negailestinga ir klastinga liga, jos požymiai dialektiški. Prasideda ji kur kas anksčiau ir giliau nei paprastai manoma, sykį ja užsikrėtęs, užsikreti nuolat, kiekvieną akimirką. Dvasinė liga niekuomet nereiškia tiesiog mirties, bet visada yra „mirčiai“. Savo neigiamame santykyje su Dievu žmo­ gus atkirstas nuo ligos išsirišimo, išsisprendimo, kad ir koks jis būtų - ar mirtis, ar išgijimas. Jis sunaikinamas (apie tokį sako­ ma: dvasiškai miręs, bet iš tiesų jis merdi, serga liga mirčiai, ser­ ga be galo), tačiau gyvena. Jis nesti sunaikinamas, jis patiria tik su(si)naikinimo vyksmą, procesą. Priežastis - ontologinė: dvasia yra amžina. Tačiau neįtvirtinusi savęs pozityviame santykyje su Dievu ji tik yra, bet yra nepilnu, iškreiptu savo buvimu, galima net būtų sakyti yra nebuvimu (juk sakoma nedvasiškas, nors pačia griežčiausia prasme taip sakyti neįmanoma). Negatyvus santykis su Dievu atkerta nuo ligos vaisto. Dvasinė mirtis yra žmogaus kaip idealios būtybės, kokybinės ir subjektyvios, mir­ tis, todėl svarbu kaip žmogus suvokia save kaip mirštantį. Čia žmogus gali pats, savo jėgomis prisikelti iš mirusių, todėl gali­ ma būtų kalbėti ir apie nevilties viltį. Taigi liga iškyla kaip vaistas arba nuodas (plg. pharmakon) - pasisukantis (tiksliau galintis pasisukti, nes tai priklauso nuo žmogaus) kuriuo nors iš šių dviejų savo veidų; kaip nuodas ji ne mirtis, o mirimas, kaip vaistas ji - pasveikimas per mirtį. 19 George Hunsinger, Kierkegaard, Heidegger and the concept of death, Stanford, Califrnia: Leland Stanford Junior Unniversitv, 1969, p. 36. 28

Įvadas

Nors Ligoje ųiirčiai papiktinimas ir neviltis parodyti gry­ nai negatyviaisiais pavidalais, bet užsimenama ir apie teigiamas, vienaip ar kitaip gydančias, vaistines funkcijas, pavyzdžiui, kuo­ met sakoma, kad esi ne neviltyje tik tuomet, kai esi buvęs nevil­ tyje ir išgijęs nuo jos ir per ją (beje, čia reikia atkreipti dėmesį, kad labai simptomatiška, jog tikėjimu griežčiausia prasme Kierkegaardas laiko ne „natūralų“,“lengvai“ su krikštu kūdikystėje atėjusį, „tyrą“, o pastangomis iškovotą, „patyrusį“ tikėjimą). Kaip ir papiktinimas, ji gali būti žingsnis pirmyn, perėjimas iš atkaklaus ir nelaimingo savęs teigimo ar abejingumo - neutra­ lumo į krikščionybę. Kaip neviltis gali būti gydymo priemonė Kierkegaardas yra parodęs kituose savo kūriniuose, išsamiai tai aptaręs pirmoje Ugdančiųjų kalbiu įvairiai nusiteikus dalyje. Tokio dviašiškumo ir dialektiškumo galimybę teikia ir pati są­ voką „mirtis“, kurioje, krikščioniškai žiūrint, yra be galo dau­ giau vilties nei sveikatos ir jėgų kupiname gyvenime. Būtent dėl šio dviprasmiškumo taip svarbu sugebėti atpažinti neviltį ir prisipažinti sergant liga mirčiai - tik tuomet gali atsiverti išgydy­ mui, išganymui. Mat tikėjimo pasekmės (dvasinė pilnatve ir sveikata) įveikia nuodėmės pasekmes (neviltį, ligą mirčiai). Jolita Adomėnienė

A nti - C limacus1

LIGA M IR Č IA I Krikščioniška psichologinė plėtotė ugdymo2 ir žadinimo dėlei

Išleido S. Kierkegaard Kopenhaga, 1849

Universiteto knygininko C. A. Retzelso leidykla. Spausdinta pas karališkąjį dvaro spaustuvininką B ianco Luno

PRATARME

Herr! gieb uns blode Augen fiir Dinge, die nichts taugen und Augen voller Kiarheit in alle delne Wahrheit.}

Daugeliui ši plėtotės forma galbūt pasirodys keista; jiems ji atrodys per griežta, kad būtų ugdanti, ir per daug ugdanti, kad galėtų būti griežtai mokslinė. Dėl pastarojo dalyko neturiu jokios savo nuomonės. O dėl pirmojo - tai mano nuomonė ne tokia. O jei ji ir išties būtų per griežta, kad būtų ugdanti, tai, mano supratimu, būtų klaida. Juk vienas dalykas yra tai, kad ji negali būti ugdanti kiekvie­ nam, mat ne kiekvienas turi prielaidas, įgalinančias ja sekti, o kitas - kad ji pati yra ugdančio pobūdžio. Krikščioniškai žvelgiant, kaip tik viskas, viskas privalo tarnauti ugdymui. Mokslingumas, kuris net ir galiausiai neveda į ugdymą, bū­ tent šituo yra nekrikščioniškas. Visa, kas krikščioniška, turė­ tų priminti gydytojo kalbą prie ligonio lovos; net ir tuomet jei ją supranta tik pats medicinos mokovas, reikia niekuo­ met nepamiršti, kad tai vyksta prie ligonio lovos. Sis to, kas krikščioniška, santykis su gyvenimu (priešingas moks­ liškam atsitraukimui nuo gyvenimo) arba ši etinė krikš­ čionybės pusė kaip tik ir yra ugdančioji. Šita plėtotė, kad ir kokia griežta ji būtų, yra visiškai kitokia, kokybiškai ski­ riasi nuo tokio tipo „abejingo“ mokslingumo, kurio iškilus 33

Pratarme

didvyriškumas, krikščioniškai žiūrint, yra taip toli nuo did­ vyriškumo, kad, krikščionybės požiūriu, esti tam tikras ne­ žmoniškas smalsumas. Krikščioniškas didvyriškumas, ku­ rį, tiesa, retai teregime, - išdrįsti būti savimi, individualiu žmogumi, šiuo apibrėžtu individualiu žmogumi, vienu Dievo akivaizdoje, vienu su šia baisinga pastanga ir šia bai­ singa atsakomybe. Tačiau mulkinti save „grynuoju žmo­ gumi“ arba su pasaulio istorija žaisti nustebimą4nėra krik­ ščioniškas didvyriškumas. Visas krikščioniškas pažinimas, kad ir kokia griežta būtų jo forma, privalo būti susirūpinęs; o šitas rūpestis kaip tik ir yra ugdantysis. Rūpestis yra san­ tykis su gyvenimu, su asmenybės tikrove ir todėl, krikš­ čioniškai žiūrint, rimtas dalykas5; abejingojo mokslo iški­ lumas, krikščioniškai žiūrint, toli gražu nėra rimtesnis, jis, krikščionišku požiūriu, yra juokas ir tuštybė. Tačiau vėl­ gi - rimtumas yra ugdantis. Todėl, viena vertus, šis nedidelis darbas sudarytas taip, kad galėjo būti parašytas seminaristo, o kita vertus, turbūt taip, kad jį parašyti būtų galėjęs ne kiekvienas profesorius. Bet šiaip ar taip, gerai apgalvota ir matyt taip pat psi­ chologiškai teisinga, kad traktato pavidalas būtų toks, koks yra. Esama ir iškilmingesnio stiliaus, kuris toks iškilmin­ gas, kad jau nelabai ką pasako, ir kuris, sykis jau prie jo per­ nelyg priprasta, lengvai virsta nieko nesakančiu. Ir dar viena pastaba, neabejotinai paviršutiniška, bet aš ją sau leisiu: noriu kartą ir visiems laikams atkreipti dė­ mesį į tai, kad visame šitame darbe neviltis6, kaip sako pa­ vadinimas, suvokiama kaip liga, o ne kaip vaistai. Būtent 34

Pratarmė

šitaip neviltis yra dialektiška. Lygiai taip juk krikščioniško­ je terminologijoje mirtis reiškia didžiausią dvasinę men­ kystę, ir vis dėlto pasveikimas - mirti, nebūti. 1848

ĮŽANGA

„Šita liga ne mirčiai“ Ųn 11,4), o vis dėlto Lozorius mirė; mat kai mokiniai nesuprato, ką Kristus pridūrė vė­ liau: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo paža­ dinti“ Ųn 11, 11), jis jiems tiesiai pasakė: „Lozorius mirė“ (11, 14). Taigi Lozorius yra miręs ir vis dėlto ši liga buvo ne mirčiai; jis numirė, ir vis tiek ši yra liga ne mirčiai7. Da­ bar žinome, kad Kristus turėjo omenyje tą stebuklą, kuris turėjo leisti amžininkams „jei tikės, pamatyti Dievo šlovę“ (11,4), tą stebuklą, kuriuo jis prikėlė Lozorių iš numiru­ sių taip, kad „šita liga“ ne tik kad nebuvo mirčiai, bet, kaip Kristus numatė, „Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ Ųn 11, 4). Tačiau jei Kristus net nebūtų pri­ kėlęs Lozoriaus, argi ne vis tiek vienodai teisinga, kad šita liga, pati mirtis yra ne mirčiai? Kai Kristus žengia prie kapo ir galingu balsu šaukia: „Lozoriau, išeik“ Ųn 11, 43) aki­ vaizdu, kad „šita“ liga yra ne mirčiai, bet jei Kristus ir ne­ būtų to pasakęs - argi vien tai, kad Jis, „prisikėlimas ir gy­ venimas“ Ųn 11,25), žengia prie kapo, nereiškia, kad šita liga yra ne mirčiai: ar tai, kad Kristus yra, nereiškia, kad šita liga yra ne mirčiai! Ir kuo gi Lozoriui būtų pagelbėjęs prikėlimas iš numirusių, jei galiausiai vis tiek būtų turėjęs mirti - kuo tai būtų pagelbėję Lozoriui, jei nebūtų Jo - Jo, kuris yra prisikėlimas ir gyvenimas kiekvienam juo tikin­ 36

Įžanga

čiam! Ne, ne todėl, kad Lozorius buvo prikeltas iš numi­ rusių, ne todėl galima sakyti, kad šita liga yra ne mirčiai, bet todėl, kad yra Jis, todėl šita liga - ne mirčiai. Mat žmo­ giškai kalbant, mirtis yra visko paskutinioji ir, žmogiškai kalbant, tik, kol trunka gyvenimas, yra viltis. Tačiau, krikš­ čionišku požiūriu, mirtis toli gražu nėra visa ko paskuti­ nioji, ji tėra smulkus įvykis tame, kas yra viskas - amži­ najame gyvenime; ir, krikščioniškai žiūrint, mirtyje yra daug daugiau vilties nei, tik žmogiškai kalbant, jos yra ta­ me, kas yra ne tik gyvenimas, bet gyvenimas, kupinas svei­ katos ir jėgos. Taigi, krikščioniškai žiūrint, ne tik mirtis nėra „liga mirčiai“, juo labiau nėra „liga mirčiai“ visa, kas vadinama žemiška ir laikina kančia: stygius [Ned[, liga, menkystė, vargas, priešiškumas, kentėjimai, sielos kančios, sielvartas, širdgėla. Ir net jei visa tai yra taip sunku ir skausminga, kad mes, žmonės, ar tiksliau, kenčiantysis sako: „tai blo­ giau už mirtį“, - visa tai, ką - kadangi tai nėra liga - galima lyginti su liga, vis dėlto, krikščionišku supratimu, nėra li­ ga mirčiai. Krikščionybė išmokė krikščionį žiūrėti į visa, kas žemiška ir pasaulietiška, įskaitant ir mirtį, taip bebaimiš­ kai, kad krikščionis beveik turėtų pūstis dėl to išdidaus pa­ kilimo virš visko, ką žmonės vadina nelaime, virš to, kas žmonių šiaip vadinama didžiausiu blogiu. Tačiau krikš­ čionybė aptiko ir menkystę, kurią žmonės kaip tokie net nežino esant; šita menkystė yra liga mirčiai. Visa, ką pri­ gimtinis žmogus išvardija kaip šiurpius dalykus - net kai 37

Įžanga

jis išvardija viską ir nebežino ką pridėti - krikščioniui tik juokas. Toks prigimtinio žmogaus ir krikščionio santykis - tai nelyginant vaiko ir vyro santykis: kas vaikui šiurpu, vyrui vieni niekai. Vaikas nežino, kas yra baisumas, o vyras žino, ir nuo šito jis šiurpsta. Vaiko netobulumas yra tas, kad, pirma, jis nežino, kas yra baisu, o iš to vėlgi plaukia ki­ ta: jam šiurpu tai, kas nėra baisu. Taip pat yra ir su prigim­ tiniu žmogumi - jis nežino, kas iš tiesų baisu, tačiau dėl to jis nėra atleistas nuo šiurpo, ne - jam šiurpu tai, kas nėra baisu. Tai tarytum pagonio santykis su Dievu; jis nepažįsta tikrojo Dievo, bet to negana - jis garbina stabą kaip Dievą. Tik krikščionis žino, kas turima omenyje, sakant „liga mirčiai“. Jis, kaip krikščionis, yra įgavęs drąsos, kurios nepažįsta prigimtinis žmogus - šią drąsą jis įgavo pažinęs baimę to, kas dar baisiau. Drąsa visuomet įgyjama tokiu būdu; bijodamas didesnio pavojaus, žmogus visuomet turi drąsos eiti į mažesnįjį; kai be galo bijai vieno pavojaus, tai kitų tarytum nė nebūtų. Tačiau tas baisumas, kurį krikš­ čionis yra pažinęs, yra „liga mirčiai“.

38

PIRMA DALIS L iga mirčiai yra neviltis

A Kad neviltis yra liga mirčiai

A Neviltis yra liga dvasioje, Pačiame 8; kaip t oki a ji gali būt i t rej opa: bevi l t i škai ne į ­ si sąmoni nt i , kad turi Patį ( net i kra nevi l ­ tis) ; bevi l t i škai nenor ėt i būt i pači u s avi ­ mi; beviltiškai norėt i būti pačiu savimi. Žmogus yra dvasia. Tačiau kas yra dvasia? Dvasia yra Pats. Tačiau kas yra Pats* Pats yra santykis, santykiau­ jantis su savimi pačiu arba yra tai santykyje9, kad santykis santykiauja su savimi pačiu; Pats nėra santykis, o tai, kad santykis turi santykį su savimi pačiu. Žmogus yra sintezė - begalybės ir baigtinybės, laikinybės ir amžinybės, lais­ vės ir būtinybės, trumpai tariant - jis yra sintezė. Sintezė yra dviejų santykis. Taip traktuojamas žmogus dar nėra joks Pats. Dviejų santykyje pats santykis yra trečiasis, kaip ne­ gatyvi vienovė, ir tiedu santykiauja su santykiu ir santy­ kiauja santykyje su santykiu; taip, žvelgiant iš apibrėžties „siela“, sielos ir kūno santykis yra santykis. O jei, priešin­ 39

Pirma dalis

gai, santykis santykiauja su savimi pačiu, tai tuomet šis santykis yra pozityvus trečiasis, o tai yra Pats. Toks santykis, kuris santykiauja pats su savimi, - Pats - turi būti arba pats save nustatęs arba nustatytas kito. Jei santykis, santykiaujantis pats su savimi, yra nus­ tatytas kito, tai jis greičiausiai yra trečia, tačiau šitas san­ tykis, trečia, vėlgi yra santykis, jis santykiauja su tuo, kas nustatė visą santykį. Toks išvestas, nustatytas santykis yra žmogaus Pats, santykis, santykiaująs su savimi pačiu ir, santykiaudamas su savimi pačiu, santykiaujantis su kitu. Iš to ir plaukia, kad gali būti du tikros nevilties pavidalai. Jei žmogaus Pats būtų pats save nustatęs, būtų galima kalbėti tik apie vie­ ną pavidalą: nenorėti būti pačiu savimi, norėti paties savęs atsikratyti, bet tuomet negalėtų būti kalbos apie beviltiš­ ką norą būti pačiu savimi. Pastaroji formulė būtent ir iš­ reiškia visą santykio (Paties) priklausomybę, yra išraiška to, kad Pats per save patį negali prieiti prie pusiausvaros ir rimties, arba pusiausvaroje ir rimtyje būti; tai jis gali pada­ ryti tik per savo santykį su savimi santykiaudamas su tuo, kas nustatė visą santykį. Taip, šis antrasis nevilties pavida­ las (beviltiškai norėti būti savimi) apibūdina toli gražu ne tik kokią ypatingą nevilties rūšį, o, priešingai, visokią nevil­ tį galiausiai galima į ją suskaidyti ir į ją suvesti. Jeigu nusivylusysis, kaip jam pačiam atrodo, žino apie savo neviltį, nekalba apie ją beprasmiškai kaip apie kažką, kas jį užgriu­ vo (lygiai kaip kenčiantis nuo svaigulio nervinės iliuzijos vedamas kalba apie sunkumą ant galvos arba apie tai, kad 40

Liga mirčiai yra neviltis

jį kažkas neva užgulę ir 1.1. Toks sunkumas ir toks spau­ dimas nėra tačiau kažkas išoriška, bet išvirkščias vidujybės atspindys), o dabar toks žmogus iš visų jėgų per save ir tik per save norėtų neviltį panaikinti: tai jis vis tiek liks neviltyje, savo tariamomis pastangomis tik dar giliau klampins save į vis gilesnę ir gilesnę neviltį. Neteisingas ne­ vilties santykis10 nėra paprastas neteisingas santykis, bet neteisingas santykis santykyje, santykiaujančiame su savi­ mi ir nustatytame kito, taigi neteisingas santykis santykyje savo paties atžvilgiu taip pat be galo atspindi save santykyje su jį nustačiusią jėga. Būtent tokia formulė apibūdina Paties būseną, kuo­ met neviltis yra visiškai išrauta: santykiaudamas su savimi pačiu ir norėdamas būti savimi Pats perregimai grindžia11 save jį nustačiusioje jėgoje. B Nevilties galimybė ir tikrovė Ar neviltis yra pranašumas ar, trūkumas? Grynai dia­ lektikos požiūriu - ir tai, ir tai. Jei norėtume laikytis abst­ raktaus nevilties supratimo, negalvodami apie kažką nusi­ vylusį, reikėtų sakyti: tai didžiulis pranašumas. Šitos ligos galimybė yra žmogaus pranašumas prieš gyvulį; ir šis pra­ našumas išskiria jį visiškai kitaip negu tiesi eisena, mat jis nurodo tą begalinį atsitiesimą12arba pakylėtumą, kad jis yra dvasia. Galėjimas sirgti šia liga yra žmogaus pranašu­ 41

Pirma dalis

mas prieš gyvulį; suvokimas, kad šios ligos esama, yra krikščionio pranašumas prieš prigimtinį žmogų; išgijimas nuo šios ligos - krikščionio palaima. Taigi galėjimas nusivilti yra begalinis pranašumas, o vis dėlto nusivilti yra ne tik didžiausia nelaimė ir menkystė - ne, tai pražūtis. Šiaip jau galimybės ir tikrovės santykis kitoks: jei galėjimas būti tuo ir tuo yra pranašumas, tai bu­ vimas yra dar didesnis pranašumas, tai yra buvimas yra pažanga galėjimo būti atžvilgiu. Tačiau kalbant apie nevil­ tį, yra priešingai: buvimas galėjimo būti atžvilgiu yra nuo­ puolis; kiek begalinis galimybės pranašumas, tiek gilus [buvimo] nuopuolis. Nevilties atžvilgiu pranašumas yra nebūti [nusivylusiam]. Tačiau šitai vėlgi dviprasmiška. Nebūti nusivylusiam nėra taip, kaip nebūti šlubam, aklam ir taip toliau. Jei nebūti nusivylusiam reiškia nei daugiau, nei mažiau, o tik nebūti nusivylusiam, tuomet tai kaip tik ir yra būti nusivylusiam. Nebuvimas nusivylusiu turėtų reikšti sunaikintą galėjimo tuo būti galimybę; kad būtų tiesa, jog koks žmogus nėra nusivylęs, jis turėtų naikinti tą galimybę kiekvieną akimirką. Šiaip jau galimybės ir tikrovės santykis ne toks. Mat nors mąstytojai13 ir sako, kad tikrovė yra sunaikinta galimybė, bet tai nėra visai teis­ inga; tikrovė yra išpildyta, veikianti galimybė. O čia prieš­ ingai - tikrovė (nebuvimas nusivylusiu), kuri todėl taip pat yra neigimas, yra bejėgė, sunaikinta galimybė; šiaip galimybės atžvilgiu tikrovė yra patvirtinimas, o čia ji paneigimas. Neviltis yra neteisingas santykis sintezės santykyje, 42

Liga mirčiai yra neviltis

santykiaujančiame su savimi. Tačiau sintezė nėra neteisin­ gas santykis, ji yra tik galimybė, arba sintezėje glūdi netei­ singo santykio galimybė. Jei sintezė būtų neteisingas san­ tykis, tai nevilties išvis nebūtų, neviltis būtų kažkas, kas glūdi žmogaus prigimtyje kaip tokioje, tai yra, ji nebūtų neviltis. Ji būtų kažkas, kas žmogų ištinka, kažkas, ką jis kenčia, tarytum liga, kuriai neatsilaikome arba mirtis, kuri yra visų dalia. Ne, neviltis glūdi pačiame žmoguje; tačiau jei žmogus nebūtų sintezė, jis visai negalėtų nusivilti, ir jei sintezė pirmapradiškai nebūtų Dievo duota teisingame santykyje, jis taip pat negalėtų nusivilti. Tai iš kur ateina neviltis? Iš santykio, kuriame sinte­ zė santykiauja su savimi pačia, kadangi Dievas, padaręs žmogų šiuo santykiu, tarytum paleidžia jį14 iš rankų, ka­ dangi santykis santykiauja su savimi pačiu. O tai, kad san­ tykis yra dvasia, Patsysudaro atsakomybę, kuriai ir priklau­ so visokia neviltis, ir priklauso kiekvieną savo buvimo aki­ mirką, nesvarbu, kiek ir kaip sumaniai apgaudinėdamas save ir kitus nusivylusysis kalba apie savo neviltį kaip apie nelaimę, viską apversdamas kaip jau minėto svaigulio atve­ ju. Svaigulys ir neviltis, nors kokybiškai skirtingi, turi daug bendra, mat iš apibrėžties „siela“ žiūrint, svaigulys yra tai, kas iš apibrėžties „dvasia“ žiūrint yra neviltis; svaigulys ku­ pinas analogijų su neviltimi. Ar sykį įžengus neteisingam santykiui, nevilčiai iš to savaime plaukia, kad ji pasilieka? Ne, tai neplaukia savai­ me; jei neteisingas santykis pasilieka, tai plaukia ne iš netei­ singo santykio, bet iš santykio, santykiaujančio su savimi. 43

Pirma dalis

Tai yra kiekvieną kartą neteisingam santykiui pasireiškus ir kiekvieną jo buvimo akimirksnį reikia grįžti prie santy­ kio. Antai sakoma, kad koks žmogus pasigavo ligą - pavyz­ džiui, per neatsargumą. Taigi įžengia liga ir nuo pat tos akimirkos ji ima galioti, dabar ji yra t ikrovė, kurios išta­ kos vis labiau ir labiau nueina į praei t į . Būtų ir žiauru, ir nežmoniška nuolat kartoti: „Šią akimirką Tu, ligonis, pasigauni sau ligą“ tarytum kiekvieną akimirką norėtum išskaidyti ligos tikrovę jos galimybėje. Teisybė, kad jis pa­ sigavo ligą, bet jis tai padarė tik vieną kartą, ligos pasiliki­ mas yra paprasta to, kad jis ją vieną sykį pasigavo, pasekmė, ir į ligonį kaip į pagrindinę priežastį negalima kiekvieną akimirką suvedinėti ligos progresavimo. Žmogus tą ligą pasigavo, tačiau negalima sakyti, kad jis tą ligą [nuolat] pasi gauna. Nevilties atveju yra kitaip; kiekvieną tikrą nevilties akimirką galima sugrąžinti į galimybę, nusivylusysis neviltį pas i ga una kiekvieną savo nevilties akimir­ ką; tai nuolat yra esamasis laikas, nėra nieko, kas tikrovės atžvilgiu būtų išstumta atgal į praeitį, kiekvieną tikrą nevil­ ties akimirką nusivylusysis neša visą praeitį galimybėje kaip dabartį. Tai kyla iš to, kad neviltis yra dvasios apib­ rėžtis ir santykiauja su tuo, kas žmoguje amžina. Tačiau to amžino jis negali atsikratyti - ne, negali to per visą amžiny­ bę; jis negali vieną kartą ir visiems laikams tai atmesti; nėra nieko labiau neįmanoma; kiekvieną akimirką, kai to amži­ no neturi, jis yra tai atmetęs arba dabar atmeta - tačiau tai ir vėl sugrįžta, tai yra kiekvieną nevilties akimirką jis neviltį pasigauna. Mat neviltis plaukia ne iš neteisingo santykio, 44

Liga mirčiai yra neviltis

bet iš santykio, santykiaujančio su savimi. O santykio su savimi žmogus gali atsikratyti ne daugiau, negu jis gali at­ sikratyti savo Paties, be to, tai vienas ir tas pat, kadangi Pats juk yra santykis su savimi.

C Neviltis yra: „Liga mi r či ai “ Šią sąvoką - „liga mirčiai“ - reikėtų suvokti ypatinga prasme. Tiesiogiai tai reiškia ligą, kurios baigtis, išeiga yra mirtis. Taip vienareikšmiškai apie mirtiną ligą kalbama kaip apie ligą mirčiai. Šita prasme nevilties negalima va­ dinti liga mirčiai. Tačiau, krikščioniškai žiūrint, mirtis pati yra perėjimas j gyvenimą. Taigi, krikščioniškai žiūrint, jo­ kia žemiška, kūniška liga nėra liga mirčiai. Mat taip pasku­ tinis ligos taškas yra mirtis, bet mirtis nėra paskutinis taš­ kas. Jei kalbama apie ligą mirčiai griežčiausia prasme, tai reikia kalbėti apie tokią, kur paskutinis taškas yra mirtis ir kur mirtis yra paskutinis taškas. O tai kaip tik neviltis. Tačiau kita prasme neviltis yra liga mirčiai dar apibrėžtesniu būdu. Mat tiesiogiai suprantant, nuo šios ligos anaiptol nemirštama, arba ši liga nesibaigia kūniška mirti­ mi. Priešingai, nevilties kankynė kaip tik ir yra ta, kad ne­ gali numirti. Taigi ji labiau panaši į tą mirtinai sergančio būseną, kai jis guli ir vaduojasi mirtimi, ir negali numirti. Taigi sirgti liga mirčiai yra negalėti numirti, bet ne taip, kad dar būtų vilties gyventi, ne, beviltiška tai, kad nėra net 45

Pirma dalis

paskutinės vilties - mirties. Kai mirtis yra didžiausias pavo­ jus, dedi viltis j gyvenimą, bet susidūręs su dar baisesniu pavojumi, dedi viltis į mirtį. Kuomet pavojus yra toks di­ džiulis, kad mirtis tapo viltimi, tai neviltis yra tas beviltiš­ kumas, kad negali net numirti. Šia pastarąja prasme neviltis ir yra liga mirčiai, tasai kankinantis prieštaravimas sau, toji liga Pačiame - amžinai mirti, mirti ir vis dėlto nenumirti, mirti mirtimi15. Mat „mir­ ti“ reiškia, kad tai jau praeityje, bet mirti mirtimi reiškia patirti, kaip mirštama; ir jei tai galima patirti nors vieną akimirką, drauge tai reiškia patirti amžinai. Kad žmogus mirtų iš nevilties kaip mirštama nuo ligos, tai, kas jame, Pačiame amžina, turėtų galėti mirti ta pačia prasme, kaip kūnas miršta nuo ligos. Tačiau tai neįmanoma; nevilties mirtis nuolat pasiverčia gyvenimu. Nusivylusysis negali mirti; „lygiai kaip durklas negali užmušti minčių“, lygiai taip neviltis negali suėsti16to, kas amžina, Paties, kuris yra nevilties pagrindas. O nevilties kirminas nemiršta ir ugnis negęsta17. Ir visgi neviltis yrasavinaika18, tačiau bejėgiš­ ka savinaika, nepajėgianti to, ko pati nori. O pati ji nori su­ sinaikinti, tačiau šito nepajėgia ir šis bejėgiškumas yra nau­ ja savinaikos forma, kurioje tačiau neviltis vėlgi nepajėgia ko norinti - susinaikinti; tai sustiprinimas19, arba sustipri­ nimo dėsnis. Būtent tai kursto, arba tai yra šaltoji nevil­ ties ugnis, tai - graužatis, kurios judesys nuolat nukreiptas į vidų, vis gilyn ir gilyn bejėgiškoje savinaikoje. Nusivylusiajam toli gražu jokia paguoda, kad neviltis jo nesunai­ kina, kaip tik priešingai: šita paguoda ir yra kankynė, ji 46

Liga mirčiai yra neviltis

kaip tik ir palaiko graužatį gyvą ir gyvenimą graužatyje; mat kaip tik todėl jis ne nusivylė, o nusivilia: todėl, kad ne­ gali savimi pačiu atsikratyti, negali tapti niekuo. Tokia yra sustiprinta nevilties, šios PatiesMįps temperatūros kilimo formulė. Nusiviliantis nusivilia dėl20kažko. Taip atrodo aki­ mirksnį, bet tik akimirksnį; mat tą pačią akimirką pasirodo tikroji neviltis arba neviltis savo tikrenybėje. Nusivydamas dėl kažko iš tikrųjų jis nusivylė dėl savęs paties, ir dabar nori atsikratyti savimi pačiu. Kai trokštantis valdy­ ti, kurio šūkis: „Arba Cezaris, arba visai niekas“21, netampa Cezariu, tai dėl to nusivilia. Tačiau tai reiškia ką kita: jog jis būtent todėl, kad netapo Cezariu, dabar negali pakęsti buvimo pačiu savimi. Taigi iš tiesų jis nusivilia ne todėl, kad netapo Cezariu, bet nusivilia dėl savęs paties, kad neta­ po Cezariu. Sis Pats, kuris, jei būtų tapęs Cezariu, būtų jam ištisinis džiaugsmas (beje, tam tikra prasme, lygiai taip pat nusivylęs) - šis Pats dabar jam yra visų nepakenčiamiausias. Gilesne prasme jam nepakenčiama ne tai, kad jis netapo Cezariu, o nepakenčiamas tas Pats> kuris netapo Cezariu, arba dar teisingiau, jam nepakenčiama tai, kad jis negali atsikratyti savimi pačiu. Jei jis būtų tapęs Cezariu, tai būtų beviltiškai atsikratęs pačiu savimi; tačiau jis netapo Cezariu ir beviltiškai negali savimi pačiu atsikratyti. Iš esmės jis yra lygiai taip nusivylęs, mat jis neturi savojo Paties, nėra pats savimi. Tačiau tapdamas Cezariu, jis būtų ne tapęs savimi pačiu, o kaip tik savęs netekęs; o netapdamas Cezariu jis nusivilia todėl, kad negali savimi atsikratyti. Taigi kai apie 47

Pirma dalis

nusivylusįjį, tarytum tai būtų jam bausmė, sakoma: jis save patį naikina, - tai yra paviršutiniškas požiūris (tų, kurie nė­ ra matę nei nusivylusiojo, nei savęs pačių). Mat būtent to jis beviltiškai ir kankinamai negali, kadangi per neviltį ug­ nį Pačiame pagavo kažkas, kas negali degti arba sudegti. Taigi nusivilti dėl kažko dar nėra tikroji neviltis. Tai yra pradžia arba, kaip gydytojai sako apie ligą, tai dar nepa­ sireiškė. Kitas žingsnis yra pasireiškusi neviltis - nusivilti dėl savęs paties. Jauna mergaitė nusivilia dėl meilės, taigi ji nusivilia dėl mylimojo praradimo: kad jis mirė arba tapo jai neištikimas. Tai nėra pasireiškusi neviltis, ne, - ji nusivi­ lia dėl savęs pačios. Sis jos Pats, kuriuo, jei tik būtų tapęs „jo“ mylimu, ji kuo nerūpestingiausiai būtų atsikračiusi arba praradusi, dabar šis PatssyMis tai turi būti Pats be „jo“, jai yra kankynė; šis Pats, kuris galėjo - beje, tam tikra pras­ me, lygiai taip nusivylęs - tapti jos turtu, dabar jai yra ta­ pęs atstumiančia tuštuma, kadangi arba „jis“ mirė, arba jis [t. y. Pats] tapo jai pasibjaurėjimu, kadangi primena jai, kad buvo apgauta. Pabandyk dabar tokiai mergaitei pasa­ kyti: „Tu save naikini“, ir išgirsi ją atsakant: „O ne, kančia tai, kad aš šito kaip tik negaliu“. Nusivilti dėl savęs, beviltiškai norėti savimi atsikratyti yra visokios nevilties formulė, todėl antrąjį nevilties pavi­ dalą - beviltiškai norėti būti pačiu savimi - galima sugrąžin­ ti į pirmąjį: beviltiškai nenorėti būti pačiu savimi, kaip kad jau prieš tai tą pavidalą (beviltiškai nenorėti būti pačiu sa­ vimi) esame išskaidę kitame pavidale: beviltiškai norėti būti pačiu savimi (plg. A.). Nusiviliantysis beviltiškai nori 48

Liga mirčiai yra neviltis

būti savimi pačiu. Tačiau beviltiškai norintis būti pačiu savimi juk tikrai nenori atsikratyti savęs. Taip, - taip atro­ do, tačiau pasižiūrėjus iš arčiau, matyti, kad prieštaravimas čia tas pats. Tas Pats, kuriuo jis beviltiškai nori būti, yra Pats, kuriuo jis nėra (mat noras būti tuo Pačiu, kuriuo jis iš tiesų yra, yra nevilties priešingybė); jis būtent ir nori išlaisvinti savo Patį iš jį nustačiusios jėgos. Tačiau šito, ne­ paisant visos nevilties, jis neįstengia; nepaisant visų nevil­ ties pastangų ši jėga yra stipresnioji ir verčia jį būti tuo Pačiu, kuriuo jis nenori būti. Tačiau taip jis vis tiek nori atsikratyti savęs, atsikratyti to Paties, kuriuo yra, idant bū­ tų savo paties išgalvotu Pačiu. Būti tuo Pačiu, kuriuo jis nori, būtų jam, - nors kita prasme lygiai taip beviltiška, ištisinis džiaugsmas; tačiau būti verčiamam būti Pačiu, ku­ riuo nenori būti, yra jo kančia, o kančia yra tai, kad jis negali savimi atsikratyti. Sokratas įrodė sielos nemirtingumą tuo, kad sielos li­ ga (nuodėmė) nesunaikina jos, kaip kūniška liga sunaiki­ na kūną. Taip ir žmoguje esant kažką amžina galima įro­ dyti tuo, kad neviltis negali sunaikinti jo Paties, ir kad tai [jog sunaikinti negali] kaip tik ir yra neviltyje glūdinti prieštaravimo kančia. Jei žmoguje nebūtų nieko amžina, tai jis ir negalėtų nusivilti, tačiau jei neviltis galėtų sunai­ kinti jo Patį, tai tuomet vis tiek nebūtų jokios nevilties. Tokia yra neviltis, ta liga Pačiame, liga mirčiai. Nusivylusysis mirtinai serga. Visai kitokia prasme negu kitos ligos, ši liga užpuolė kilniausius narius; ir vis dėlto jis negali numirti. Mirtis nėra ligos pabaiga, bet mirtis nepaliauja­ 49

Pirma dalis

mai yra paskutinioji. Neįmanoma nuo šios ligos išsigelbėti mirtimi, mat liga ir jos kančia, ir mirtis yra kaip tik tai, kad negali numirti. Tokia yra būsena neviltyje. Net jei tai šiek tiek ir ap­ lenkia nusivylusįjį, net jei nusivylusiajam visai neblogai pa­ vyko prarasti savo Patį, prarasti taip, kad to nė negali pas­ tebėti (tai ypač liečia tą nevilties rūšį, kuri nežino esanti neviltis): vis dėlto amžinybė atskleis, kad jo būsena buvo neviltis ir prie jo prikals jo Patį, - prikals taip, jog kančia vis tiek bus ta, kad jis negali atsikratyti savo Paties, ir bus aki­ vaizdu, jog iliuzija buvo manyti, kad jam pasisekė atsik­ ratyti savimi. Amžinybė turi taip daryti, kadangi turėti Patį, būti Pačiuyva. didžiausia žmogui duota nuolaida, tačiau tai taip pat yra dalykas, kurio amžinybė iš žmogaus reikalauja.

B Šios ligos (nevilties) visuotinumas

Visai kaip gydytojas gali pasakyti, kad turbūt nėra nė vieno visiškai sveiko žmogaus, taip, jei gerai pažintum žmo­ nes, galėtum sakyti, kad nėra nė vienut vienutėlio žmo­ gaus, kuris nebūtų nors truputį nusivylęs, kurio giliausiame viduje netūnotų neramybė, sumaištis, baimė [Angest\ dėl nežinomo kažko arba dėl kažko, su kuo jis net nedrįsta su­ sipažinti, baimė dėl būties galimybės arba baimė dėl savęs paties, taip, kad jis vis dėlto, visai kaip gydytojai kalba apie vaikščiojimą su liga kūne, vaikšto su liga, vaikšto ir nešioja­ 50

Liga mirčiai yra neviltis

si dvasios ligą, kuri kartkartėmis trumpais blykstelėjimais per jam pačiam nesuprantamą baimę ir su ja leidžia paste­ bėti, kad ji ten yra. Bet kokiu atveju už krikščioniško pa­ saulio ribų niekada negyveno ir negyvena toks žmogus, kuris nebūtų nusivylęs, nėra tokio ir krikščioniškame pa­ saulyje - nebent jis būtų tikras krikščionis, o jei nėra visiš­ kai toks, tai yra šiek tiek nusivylęs. Šitoks požiūris, žinoma, daugeliui pasirodys paradok­ sas, perdėjimas ir tamsi bei slogi samprata. Tačiau yra visai ne taip. Ji netamsi, priešingai, ji mėgina nušviesti tai, kas paprastai paliekama tam tikroje prieblandoje; ji neslogi, o priešingai, kelianti, kadangi j kiekvieną žmogų ji žiūri iš didžiausio žmogui iškelto reikalavimo - būti dvasia - apib­ rėžties; ji nėra nė paradoksas, priešingai, nuosekliai išvys­ tyta pamatinė samprata, todėl taip pat ir joks perdėjimas. O įprastinis požiūris pasilieka ties regimybe, todėl yra paviršutiniškas požiūris, tai yra visai ne požiūris. Jis teigia, kad kiekvienas žmogus pats turi geriausiai žinoti, ar jis nu­ sivylęs, ar ne. Taigi sakantis, jog yra nusivylęs, tokiu lai­ komas, o nemanantis, jog yra nusivylęs, todėl ir laikomas nenusivylusiu. To padarinys - neviltis - užuot buvusi visiš­ kai visuotina tampa retoku reiškiniu. Nėra reta, kad kas būtų nusivylęs; ne - reta, taip reta, kad kas iš tikrųjų nebūtų nusivylęs. Tačiau vulgarusis požiūris neviltį tesupranta labai prastai. Tarp kitų dalykų, jis visiškai pražiūri (paminėsiu tik šį vieną dalyką, kuris, tinkamai suprastas, tūkstančių tūkstančius, milijonus įtraukia į šią apibrėžtį: „neviltis“), 51

Pirma dalis

visiškai pražiūri tai, jog nebūti nusivylusiam, nebūti įsisą­ moninusiam, jog esi nusivylęs, būtent ir yra vienas nevil­ ties pavidalų. Savajame nevilties suvokime vulgarusis po­ žiūris klysta taip, kaip - tik daug gilesne prasme - kartais spręsdamas, ar žmogus serga ar ne, - tik daug gilesne pras­ me; mat dar kur kas menkiau negu ligą ir sveikatą vulgaru­ sis požiūris tesupranta, kas yra dvasia (o be šito nevilties suprasti neįmanoma). Paprastai, jei žmogus nesisako ser­ gąs, tai jis laikomas sveiku, - juo labiau, jei jis sakosi esąs sveikas. Tačiau gydytojas į ligą žiūri kitaip. O kodėl? To­ dėl, kad gydytojas turi apibrėžtą ir išplėtotą supratimą apie tai, kas yra būti sveikam ir pagal tai jis tiria žmogaus būk­ lę. Gydytojas žino, kad lygiai kaip būna įsikalbėta liga, taip būna ir įsikalbėta sveikata; todėl pastaruoju atveju jis iš pradžių pavartoja vaistus, kad liga pasireikštų. Apskritai gydytojas, būtent todėl, kad yra gydytojas (įžvalgusis), ne­ tiki besąlygiškai tuo, ką žmogus pats teigia apie savo būklę. Jei būtų besąlygiškai pasitikima tuo, ką kiekvienas sako apie savo būklę, ar jis esąs sveikas ar ligonis, kur jam skaudą ir taip toliau, tai buvimas gydytoju būtų tik iliuzija. Mat gy­ dytojas turi ne tik išrašyti vaistus, bet pirmiausia atpažinti ligą, ir vėlgi visų pirma atpažinti, ar tariamasis ligonis iš tie­ sų serga, o gal tariamai sveikas iš tiesų serga. Toks pat yra ir sielą išmanančiojo santykis su neviltimi. Jis žino, kas ne­ viltis yra, jis pažįsta ją, todėl nesitenkina nei kokio nors žmogaus teigimu, kad nėra nusivylęs, nei kad yra nusivy­ lęs. Reikia būtent atkreipti dėmesį, kad tam tikra prasme ne visuomet vien nusivylusieji sakosi tokie esą. Juk galima 52

Liga mirčiai yra neviltis

apsimesti nusivylusiu, galima klysti ir supainioti neviltį, kuri yra dvasios apibrėžtis, su visokio plauko praeinančiu slogumu, širdgėla, kurie praeina, nevesdami iki nevilties. Tuo tarpu, tiesa, sielą išmanantysis ir tai laiko nevilties pa­ vidalais; jis gerai mato, jog šis slogumas ir 1.1, nedaug te­ reiškia, bet kaip tik tai, kad jis neturi ir neįgyja didelės svar­ bos, yra neviltis. Be to, vulgarusis požiūris pražiūri tai, kad palyginti su liga neviltis yra dialektiška kitaip negu tai, kas paprastai liga vadinama, nes ji yra dvasios liga. Ir šitas dialektiškumas, teisingai suprastas, vėlgi tūkstančius įtraukia į apib­ rėžtį: „neviltis“. Jei tam tikru momentu gydytojas įsitikino, kad tas ir tas yra sveikas - ir jei tasai vėliau suserga, tai gy­ dytojas gali būti teisus sakydamas, kad tąsyk anas žmogus buvo sveikas, o dabar - priešingai, yra ligonis. Nevilties atveju yra kitaip. Kai tik neviltis pasirodo, tai pasirodo, kad žmogus ir buvo nusivylęs. Todėl jokiu momentu nieko ne­ gali spręsti apie žmogų, kuris nėra išgelbėtas per tai, kad yra buvęs nusivylęs. Mat kai tik tai, kas žmogų atveda prie nevilties, įžengia, tą pačią akimirką tampa akivaizdu, kad visą ankstesnį gyvenimą jis buvo nusivylęs. Ir priešingai kai kas nors turi temperatūros, dėl to jokiu būdu negalima sakyti, kad jis visą gyvenimą turėjęs temperatūros. Tačiau neviltis yra dvasios apibrėžtis, ji santykiauja su tuo, kas am­ žina, ir todėl jos dialektikoje yra kažkas amžina. Maža to, kad neviltis yra dialektiška kitaip negu liga, nevilties atžvilgiu ir visi simptomai yra dialektiški, todėl paviršutiniškas požiūris taip lengvai apsigauna spręsdamas, 53

Pirma dalis

ar nevilties esama, ar ne. Nebūti nusivylusiam gali reikšti kaip tik būti nusivylusiam, o gali reikšti ir būti išgelbėtam nuo buvimo nusivylusiu. Saugumas ir ramybė gali reikšti, kad esi nusivylęs, kaip tik šis saugumas, ši ramybė gali bū­ ti neviltis, bet tai gali reikšti ir kad esi įveikęs neviltį bei laimėjęs ramybę. Nebūti nusivylusiam nėra tas pat, kaip nesirgti; mat tai, kad nesergi, negali reikšti, kad sergi; bet nebuvimas nusivylusiu gali reikšti kaip tik buvimą nusivy­ lusiu. Nevilties atveju yra ne taip, kaip ligos - kad negala­ vimas yra liga. Jokiu būdu. Negalavimas vėlgi yra dialektiš­ kas. Tai, kad niekuomet nesi jutęs negalavimo, kaip tik ir reiškia, kad esi nusivylęs. Tai reiškia - ir tai pati esmė, - kad žmogų suvokiant kaip dvasią (o kalbant apie neviltį turi žiūrėti į žmogų iš apibrėžties: „dvasia“) žmogaus būsena visuomet esti kritiš­ ka. Ligos atžvilgiu kalbama apie krizę, o sveikatos - ne. O kodėl ne? Todėl, kad kūniška sveikata yra betarpiška apib­ rėžtis, tampanti dialektiška tik susirgus, kuomet ir kalba­ ma apie krizę. Tačiau dvasiškai, arba, kai į žmogų žiūrima kaip į dvasią, tiek sveikata, tiek liga yra kritiškos; nėra jo­ kios betarpiškos dvasios sveikatos. Kai į žmogų nežiūrima iš apibrėžties: „dvasia“ (o tuo­ met negalima kalbėti ir apie neviltį), kai jis laikomas tik sielos ir kūno sinteze, tuomet sveikata yra betarpiška apib­ rėžtis, ir tik liga - sielos arba kūno - yra dialektiška apibrėž­ tis. Tačiau neviltis yra būtent tai, kad žmogus nėra įsisą­ moninęs esąs apibrėžtas kaip dvasia. Net tai, kas, žmogiš­ kai kalbant, yra visų gražiausia ir mieliausia, - moteriška 54

Liga mirčiai yra neviltis

jaunatvė, kuri yra ideali taika ir harmonija, ir džiaugsmas: vis dėlto yra neviltis. Tai - laimė, tačiau laimė visai nėra dva­ sios apibrėžtis, ir labai labai giliai, paslėpčiausių laimės ker­ čių gelmėje taip pat tūno baimė, kuri yra neviltis; ji taip norėtų gauti leidimą ten pasilikti, mat nevilčiai mieliausia, išieškočiausia vieta gyventi - pačioje laimės šerdyje. Visoks betarpiškumas, nepaisant savo iliuzinio saugumo ir ramy­ bės, yra baimė, ir todėl, visiškai nuosekliai, - daugiausia baimė dėl nieko. Siurpulingiausiu kokio nors baisiausio dalyko aprašymu negali betarpiškumo įbauginti taip, kaip klastinga, tarytum prabėgomis numesta puse žodžio (vis dėlto numesta su tiksliai apskaičiuotu refleksijos tikslu) apie kažką neapibrėžta; taip, labiausiai betarpiškumą įbaugini klastingai įteigdamas jam, kad jis pats gerai žino, apie ką kalbama. Mat betarpiškumas, aišku, to nežino, tačiau ref­ leksija niekuomet nepagauna grobio taip tvirtai, kaip regzdama žabangas iš nieko, ir niekuomet refleksija nėra pati savimi taip, kaip tuomet, kai jį- niekas. Idant galėtum at­ laikyti nieko, tai yra, begalinę refleksiją, reikia išskirtinės refleksijos, arba teisingiau - didelio tikėjimo. Taigi net visų gražiausia ir mieliausia, moteriška jaunatvė, vis dėlto yra neviltis, yra laimė. Todėl ir nepasiseka visą gyvenimą nu­ gyventi šitame betarpiškume. O jei laimei ir pasiseka išsi­ laikyti visą gyvenimą, tai nedaug ką tepadeda, mat tai yra neviltis. Neviltis - kaip tik todėl ji yra visiškai dialektiška - yra būtent liga, apie kurią tinka sakyti, kad būti jos netu­ rėjusiam yra didžiausia nelaimė, ją gauti - tikra dieviška laimė, nors ji ir yra visų baisiausia liga, jei nenori nuo jos 55

Pirma dalis

išsigydyti. Šiaip jau juk galima kalbėti tik apie tai, kad lai­ mė yra nuo ligos išgyti, o pati liga - nelaimė. Būtent todėl vulgarusis požiūris yra toli gražu netei­ sus teigdamas, kad neviltis - retenybė, priešingai, ji - visuo­ tinė. Vulgarusis požiūris toli gražu neteisus teigdamas, kad kiekvienas, nemanantis esąs ar nesijaučiąs nusivylęs, toks ir nėra, o nusivylęs yra tik sakantis esąs nusivylęs. Priešin­ gai - tas, kuris be afektacijos sakosi esąs nusivylęs, vis dėlto truputį, dialektiškai yra arčiau pagijimo nei visi tie, kurie nelaikomi arba savęs nelaiko nusivylusiais. Tačiau kaip tik tai (ir, aišku, sielas išmanantysis sutiks, jog esu dėl to teisus) yra visuotina: dauguma žmonių gyvena taip ir neįsisąmo­ ninę, kad yra apibrėžti kaip dvasia - iš čia ir vadinamasis saugumas, pasitenkinimas gyvenimu ir 1.1., ir 1.1., kas bū­ tent ir yra neviltis. Ir atvirkščiai - sakantys, jog nusivylę, paprastai yra arba tie, kurių prigimtis tiek gilesnė, kad jie turi įsisąmoninti save kaip dvasią, arba tie, kuriems sunkūs įvykiai ir baisūs sprendimai padėjo save kaip dvasią įsisą­ moninti - taigi viena iš dviejų; mat toks retas tas, kuris iš tiesų nėra nusivylęs. O, tiek kalbama apie žmogišką vargą [Nod\ ir menkystę - aš stengiuosi tai suprasti, kai kuriuos atvejus taipogi esu pažįnęs iš arčiau; tiek daug kalbama apie gyve­ nimo iššvaistymą: tačiau gyvenimas iššvaistytas tik to žmo­ gaus, kuris, gyvenimo džiaugsmų ar sielvartų apgautas, gy­ veno taip, kad niekada amžinai lemtingai neįsisąmonino savęs kaip dvasios, kaip Patiesyarba (kas yra tas pat) niekada nesuvokė ir - giliausia prasme - nesusidarė įspūdžio, kad 56

Liga mirčiai yra neviltis

yra Dievas, o „jis“, jis pats, jo Pats yra šio Dievo akivaizdo­ je, o toks begalybės laimėjimas pasiekiamas tik per nevil­ tį. Ak, ir ši menkystė - kad taip gyvena tiek daug žmonių, iš kurių apgaule išviliota palaiminčiausia iš visų minčių; šita menkystė - kad žmonės užsiima arba, kalbant apie žmonių minią, užima juos visu kitu [tik ne tuo kuo reikia], naudoja juos, kad atiduotų savo jėgas gyvenimo teatrui, ta­ čiau niekuomet neprimena jiems apie tą palaimą, supla­ ka juos į minią, ir apgauna juos, užuot juos išsklaidę, kad kiekvienas galėtų laimėti aukščiausią, vienintelį dalyką dėl kurio verta gyventi ir kurio užtenka tam, kad gyventum jame visą amžinybę, - regis, galėčiau visą amžinybę verkti, kad tokios menkystės esama! O, ir tai, mano manymu, yra dar kraupesnė šios baisiausios ligos ir menkystės išraiška: jos paslėptumas, ne tik, kad nuo jos kenčiantysis gali norėti ją nuslėpti ir gali tai sugebėti, ne tik, kad ji gali gyventi žmoguje taip, kad niekas niekas to nepastebi, ne - bet kad ji žmoguje gali būti paslėpta taip, kad jis nė pats to nežino! Ak, ir kai sykį smėlio laikrodis, laikinybės smėlio laikro­ dis, ištuštės, kai nutils pasaulio triukšmas ir nepailstantis arba neveiksmingas užimtumas liausis; kai aplink Tave vis­ kas nurims kaip amžinybėje - ar Tu būtum vyras ar mote­ ris, turtingas ar vargšas, priklausomas ar nepriklausomas, laimingas ar nelaimingas; ar Tu didybės apgaubtas dėvė­ tum karūnos spindesį, ar tik dienos vargus ir prakaitą ne­ pastebimas tarp kitų; ar Tavo vardas būtų minimas kiek pasaulis stovės, o vadinasi buvo minimas, kol jis stovėjo, ar Tu be vardo, kaip bevardis bėgai su nesuskaičiuojama mi­ 57

Pirma dalis

nia, ar Tave apgaubusi šlovė peržengė bet kokį žmogišką aprašymą, ar Tau teko griežčiausias ir gėdingiausias žmo­ giškas teismas: amžinybė klausia Tavęs ir klausia kiekvieno iš šių milijonų milijonų tik vieno dalyko - ar Tu gyvenai nusivylęs, ar ne, ar nusivylęs taip, kad nežinojai, jog buvai nusivylęs, ar taip, kad paslapčia giliausiai viduje nešiojaisi tą ligą kaip savo graužiančią paslaptį, kaip nuodėmingą meilės vaisių po savo širdimi - ar taip, kad Tu, kitų siaubas, siautėjai neviltyje. O jei taip, jei gyvenai nusivylęs, kad ir ką būtum laimėjęs ar praradęs, viskas Tau prarasta, amži­ nybė Tavęs nepripažįsta, ji niekuomet Tavęs nepažinojo ar­ ba dar baisiau - ji pažįsta Tave kaip Tu esi pažintas, ji tvir­ tai pritvirtina Tave prie Tavo Paties neviltyje!

C Šios ligos (nevilties) pavidalai

Nevilties pavidalus galima abstrakčiai išskirti, reflek­ tuojant momentus, iš kurių susideda /toj kaip sintezė. Pats yra padarytas iš begalybės ir baigtinybės. Tačiau ši sintezė yra santykis, ir santykis, kuris, kad ir išvestinis, santykiauja su savimi pačiu, o tai yra laisvė, /toryra laisvė. Tačiau laisvė yra apibrėžčių „galimybė“ ir „būtinybė“ dialektinis aspektas. Vis dėlto iš esmės į neviltį reikia žiūrėti iš apibrėžties: „sąmonė“; tai, ar neviltis įsisąmoninta, ar ne, kokybiškai skiria vieną neviltį nuo kitos. Aišku, žiūrint pagal sąvoką, kiekviena neviltis yra įsisąmoninta, bet iš čia neplaukia, kad 58

Liga mirčiai yra neviltis

tas, kuriame ji yra, kad tas, kurį sąvokos požiūriu teisinga vadinti nusivylusiu, yra tai įsisąmoninęs. Šia prasme įsisą­ moninimas yra lemiamas. Apskritai sąmonė, tai yra savi­ monė, yra lemiama santykyje su Pačiu. Juo daugiau sąmo­ nės, tuo daugiau Paties\ juo daugiau sąmonės, tuo daugiau valios, juo daugiau valios, tuo daugiau Paties. Žmogus, vi­ sai neturintis jokios valios, nėra joks Pats; tačiau juo dau­ giau turi valios, tuo daugiau ir savimonės.

A Neviltis, traktuojama nereflektuojant, ar ji įsisąmoninta, ar ne, o reflektuojant tiktai sin­ tezės moment us. a) Neviltis žvelgiant iš apibrėžties: „baigtinybė - begal ybė“ Patsyiz sąmoninga begalybės ir baigtinybės sintezė, santykiaujanti pati su savimi, kurios užduotis - tapti pačia savimi, o tai galima padaryti tik per santykį su Dievu. Ta­ čiau tapti savimi pačiu reiškia tapti konkrečiu. Tačiau tapti konkrečiu nėra nei tapti baigtiniu, nei tapti begaliniu, mat tai, kas turi tapti konkrečiu, juk yra sintezė. Taigi vystymasis turėtų susidėti iš begalinio atsitraukimo nuo savęs Paties begalininime ir begalinio grįžimo į save baigtininime22. O jei Pats netampa savimi pačiu, tai yra nusivylęs, nesvarbu, žino tai, ar ne. Tačiau Pats kiekvieną savo buvimo akimirką 59

Pirma dalis

yra tapsme, mat PatsKOLTOL Suvocįjuv23 iš tiesų nėra, o yra tik tai, kas turi tapti. Kiek Pats pačiu savimi netampa, tiek jis nėra pačiu savimi; tačiau nebūti savimi yra būtent neviltis. a) Begalybės neviltis yra baigtinybės trūkumas24 Kad yra šitaip, plaukia iš to dialektiškumo, kad Pats yra sintezė, kur viena nuolatos yra kito priešprieša. Jokio nevilties pavidalo negalima apibrėžti tiesiogiai (t.y. nedialektiškai), o tik reflektuojant jo priešpriešą. Galima nusivylusiojo būseną neviltyje aprašyti, tiesiogiai kaip kad tai daro poetas, suteikdamas nusivylusiajam repliką. Tačiau apibrėžti neviltį galima tik perjos priešpriešą, ir, idant rep­ lika turėtų poetinės vertės, jos išraiškos kolorite turi atsis­ pindėti dialektiška priešprieša. Taigi kiekviena žmogiška egzistencija, kuri tariamai yra tapusi arba tik nori būti bega­ linė, taip, kiekviena akimirka, kurioje žmogiška egzisten­ cija yra tapusi arba dar tik nori būti begalinė, yra neviltis. Mat PatsysiL sintezė, kurioje tai, kas baigtina, yra ribojantysis elementas, o begališka - plečiantysis. Todėl begalybės neviltis yra fantastiškumas25, beribiškumas; mat Pats yra sveikas ir laisvas nuo nevilties tik tuomet, kai, kaip tik per tai, kad yra buvęs neviltyje, perregimai grindžia save Dieve. Tas fantastiškumas, žinoma, labiausiai susijęs su fan­ tazija; tačiau fantazija savo ruožtu susijusi su jausmu, paži­ nimu, valia, taigi žmogus gali turėti fantastinį jausmą, pa­ žinimą, valią. Apskritai, fantazija yra begalinančio mediu­ mas; ji nėra toks kaip kiti - tačiau, jei norime taip kalbėti, ji yra gebėjimas instar omniurr^G. Kokį jausmą, pažinimą 60

Liga mirčiai yra neviltis

ar valią žmogus turi galiausiai priklauso nuo jo fantazijos, tai yra nuo to, kaip tai save atspindi, tai yra nuo fantazijos. Fantazija yra begalinanti refleksija, ir senukas Fichtė visiš­ kai teisingai teigė, kad net santykyje su pažinimu fantazija yra kategorijų šaltinis2 . Patsym refleksija, ir fantazija yra refleksija, Paties atgaminimas [Gengivelse], o tai yra Paties galimybė. Fantazija yra visokios refleksijos galimybė; ir šio mediumo intensyvumas yra Paties intensyvumo galimybė. Fantastiškumas apskritai yra tai, kas žmogų išveda į begalybę taip, kad tik nuveda jį šalin nuo savęs ir tuo su­ laiko jį nuo grįžimo į save. Taigi kai jausmas tampa fantastiškas, Pats\\s labiau ir labiau išgaruoja, galiausiai tampa kažkokiu abstrakčiu jausmingumu, kuris nežmogišku būdu nepriklauso jokiam žmogui, o nežmogišku būdu, taip sakant, jausmingai daly­ vauja kažkokios abstrakcijos likime, pavyzdžiui, žmonijo­ je in abstract(r%.Lygiai kaip reumatikas nėra savo jutimų ponas, o jie yra vėjo ir oro valdžioje- taip, kad jis norom ne­ norom junta oro pasikeitimą ir taip toliau, - taip ir tas, kurio jausmas tapo fantastiškas, tam tikra prasme yra subegalybintas, bet ne taip, kad vis labiau ir labiau tampa savimi, mat jis vis labiau ir labiau save praranda. Lygiai taip būna ir pažinimui, kai jis tampa fantastiškas, /^ftėjvystymosi įstatymas pažinimo atžvilgiu - kiek teisinga tai, kad Patam pa pačiu savimi - yra toks: augantis pažini­ mo laipsnis atitinka savižinos laipsnį; juo daugiau Pats pa­ žįsta, tuo daugiau jis pažįsta patį save. O jei taip neatsitinka, tuomet pažinimas, juo labiau jis auga, tuo labiau tampa tam 61

Pirma dalis

tikru nežmonišku žinojimu, kuriuo užsiimant žmogaus Pats švaistomas, panašiai kaip buvo švaistomi žmonės piramidžių statybai arba kaip žmonės švaistomi rusiškoje ragelių muzi­ koje, kad jie išleistų vieną taktą, nei daugiau, nei mažiau29. Ir kai valia tampa fantastiška, Pats taip pat vis labiau ir labiau išgaruoja. Juk valia netampa nuolat konkreti tiek pat, kiek abstrakti, tad ji, juo labiau ji begalininama tiksle ir apsisprendime, tuo labiau ir labiau ji tampa sau esanti ir bendralaikė toje nedidelėje užduoties dalyje, kurią galima įgyvendinti tuoj pat, taip, kad ji begalininimo vyksme griež­ čiausia prasme sugrįžta į save taip, kad tai, kas t ol i ausi a nuo savęs (kuomet tai labiausiai subegalininta tiksle ir apsis­ prendime) tą pačią akimirką yra sau ar t i mi aus i a atliki­ me tos be galo mažytės darbo dalies, kurią galima atlikti dar šiandien, dar šią valandą, dar šią akimirką. O kai jausmas arba pažinimas, arba valia taip yra tapę fantastiški, galiausiai ir visas 7^# gali tapti fantastiškas, nesvarbu, ar tai būtų aktyvesnė forma, kai žmogus pats metasi į fantastiškumą, ar pasyvesnė, kai jis į jį patraukia­ mas; tačiau abiem atvejais jis atsakingas. Taip Pagyvena fantastinę egzistenciją abstrakčiame begalinėjime arba abs­ trakčioje izoliacijoje, nuolatos pritrukdamas savo Paties, nuo kurio jis vis labiau ir labiau atsitraukia. Taip, pavyz­ džiui, yra religijos srityje. Dievo-santykis yra begalininimas, tačiau šis begalininimas gali fantastiškai patraukti žmogų taip, kad tai tetaps apgirtimu. Žmogui gali atrody­ ti, kad būti Dievo akivaizdoje nepakenčiama - būtent to­ dėl, kad žmogus negali sugrįžti į save, negali tapti savimi. 62

Liga mirčiai yra neviltis

Toks fantastiškai religingas žmogus pasakytų (apibūdin­ sime jj, pasitelkę repliką): „Kad žvirblis gali gyventi, yra su­ vokiama, mat jis nenutuokia, kad yra Dievo akivaizdoje. Tačiau žinoti, kad esi Dievo akivaizdoje, žinoti ir tą pačią akimirką neišprotėti ar nepavirsti nieku!“ Tačiau nors žmogus šitaip ir yra tapęs fantastiškas ir todėl nusivylęs, jis vis dėlto (nors tai dažniausiai ir tampa akivaizdu) gali kuo puikiausiai gyventi, būti žmogumi kaip dera, užsiimti laikinais dalykais, vesti, pradėti vaikus, būti gerbiamas ir vertinamas - ir galbūt nepastebima, kad gilesne prasme jam trūksta Paties. Dėl šito pasaulyje neke­ liama daug triukšmo, mat Pats yra tai, apie ką pasaulis mažiausiai klausia ir tai, ką pavojingiausia leisti pastebėti turint. Didžiausias pavojus - prarasti save - pasaulyje gali praeiti taip tyliai tarytum nieko ir nebūtų atsitikę. Joks ki­ tas praradimas nepraeina taip nepastebėtai; kiekvieną kitą praradimą: rankos, kojos, penkių auksinių, žmonos ir taip toliau, vis dėlto pastebime. P) Baigtinybės neviltis - begalybės trūkumas Kad viskas yra taip, glūdi, kaip parodėme skyriuje A, tame dialektiškume, kad Pats yra sintezė, kur viena yra kito priešprieša. Begalybės trūkumas yra beviltiškas apribojimas, siau­ rumas. Čia, žinoma, kalbama tik apie etinį siauraprotiškumą ir ribotumą. O pasaulyje iš tiesų kalbama tik apie inte­ lekto ar estetinį ribotumą arba indiferentiškumą, apie jį pasaulyje visuomet kalbama daugiausia; mat pasaulietiš63

Pirma dalis

kūmas būtent ir yra begalinės vertės tam, kas indiferentiš­ ka, suteikimas. Pasaulietinis požiūris visuomet tvirtai įsiki­ bęs skirtumo tarp žmogaus ir žmogaus; jis, žinoma, nieko nesupranta (mat jį turėti yra dvasingumas) apie vienintelį dalyką, kurio mums reikia, ir todėl nieko nesupranta apie tą siauraprotiškumą ir ribotumą - būti praradusiam patį save, praradusiam ne išsisklaidant į begalybę, o visiškai su(si)baigtybinant; užuot buvus Pačiu, tapti skaičiumi, dar vienu žmogumi, dar vienu amžino EinerleP° pakartojimu. Tas beviltiškas siauraprotiškumas yra primityvumo stoka arba tai, kad atėmei iš savęs savo primityvumą, kad dvasine prasme išsiromijai. Kiekvienas žmogus pirmapra­ diškai suręstas kaip Pats, skirtas tapti savimi pačiu; žinia, kiekvienas Pats kaip toks yra kampuotas, bet iš to tik plau­ kia, kad jį reikia aplyginti pritaikant, o ne kad jį reikia nu­ lyginti, ne kad jis iš žmonių baimės visiškai liautųsi buvęs savimi ar tiesiog kad iš žmonių baimės net nedrįstų būti savimi tame savo esmingesniame atsitiktinume (jo būtent ir nereikia nulyginti), kuriame žmogus vis dėlto yra pats sa­ vimi sau pačiam. Tačiau kai viena nevilties rūšis metasi į be­ galybę ir save praranda, kita nevilties rūšis tarytum leidžia „kitiems“ apgaule išvilioti savo Patį. Aplink save matyda­ mas žmonių minią, būdamas užsiėmęs visokio plauko rei­ kalais, imdamas išmanyti, kaip viskas pasaulyje vyksta, toks žmogus pamiršta save, pamiršta, kuo jis - dieviška prasme - vardu, nedrįsta tikėti savimi, mano, kad būti sa­ vimi pernelyg rizikinga, daug lengviau ir užtikrinčiau būti kaip kiti, būti pamėgdžiojimu, skaičiumi, vienu iš minios. 64

Liga mirčiai yra neviltis

Šitas nevilties pavidalas pasaulyje beveik nė nepaste­ bimas. Toks žmogus kaip tik per tai, jog šituo būdu pra­ randa save, laimėjo tobulų įgūdžių įsijungti į prekybą ir verslą, taip, sėkmei pasaulyje. Čia jau jo Pats ir jo begalininimas nėra nei kliūtis, nei sunkumas, jis nugludintas kaip pajūrio akmenukas, einąs iš rankų į rankas nelyginant apy­ vartoje esanti moneta. Jo niekas toli gražu nelaiko nusivylu­ siu, jis atvirkščiai - žmogus kaip ir turi būti. Apskritai pa­ saulis - ir tai natūralu - neturi jokio supratimo apie tai, kas iš tiesų baisu. Ta neviltis, kuri ne tik kad nesukelia nepato­ gumų gyvenime, bet atvirkščiai - padaro tavo gyvenimą lengvą ir patogų, žinoma, jokia prasme nelaikoma neviltimi. Kad toks yra pasaulio požiūris, matyti be kitų dalykų, taip pat ir iš beveik visų patarlių, kurios yra tik apsukrumo tai­ syklės. Taip, pavyzdžiui, sakoma: dešimt kartų pasigailė­ si, kad kalbėjai, ir tik vieną, kad tylėjai. Kodėl? Todėl, kad kalbėjimas kaip išorinis faktorius gali įstumti į nemalonu­ mus, nes jis yra tikrovė. Tačiau nutylėti! O vis dėlto tai visų pavojingiausia. Mat tylėdamas žmogus paliktas pats sau vienas; tikrovė neateina jam į pagalbą bausme ir jo kalbos padermių atnešimu. Ne, ta prasme tylėti lengva. Tačiau todėl žinantis, kas yra baisu, visų labiausiai bijo kiekvieno suklupimo, neteisingo sugriebimo, kiekvienos nuodėmės, nukreiptos vidun ir nepaliekančios jokio pėdsako išorėje. Taip, pasaulio akyse pavojinga rizikuoti - o kodėl? Todėl, kad tuomet gali pralaimėti. Tačiau nerizikuoti - protinga. Tačiau nerizikuodamas gali taip pat baisiai lengvai prarasti tai, ką vis dėlto, jei ir prarastum rizikuodamas, prarastum 65

Pirma dalis

sunkiai, bet kokiu atveju niekuomet ne taip, ne taip leng­ vai, nelyginant nieką - save patį. Mat jei rizikavau klaidin­ gai - na ką gi, tuomet gyvenimas man pagelbsti bausme. Tačiau jei visai nerizikavau, kas tada man padeda? O jei aš, dar be to, aukščiausia prasme visai nerizikuodamas (o rizi­ kuoti aukščiausia prasme yra save įsisąmoninti) bailiai lai­ miu visas žemiškas gėrybes - ir prarandu save patį? O kaip tik taip yra su baigtinybės neviltimi. Todėl, kad žmogus yra šitaip nusivylęs, jis gali kuo puikiausiai, iš tiesų net dar geriau, gyventi sau laikinybėje, būti žmogumi kaip reikalas, būti kitų giriamas, gerbiamas ir vertinamas, užsiimti visais laikinybės tikslais. Taip - tai, kas vadinama pasaulietiškumu, susideda vien iš tokių žmonių, kurie, jei taip galima pasakyti, parsiduoda31 pasauliui. Jie naudoja savo sugebėjimus, kaupia pinigus, atlieka pasaulietinius žygius, sumaniai apskaičiuoja ir 1.1, ir 1.1., galbūt pamini­ mi istorijoje, bet patys savimi jie nėra, dvasiškai supran­ tant, jie neturi jokio Paties, jokio Paties, dėl kurio galėtų ryžtis viskam, jokio Paties Dievo akivaizdoje - kad ir kokie savanaudiški jie būtų. b) Neviltis, žvelgiant iš apibrėžties: „galimybė būtinybė“ Idant taptum (o Pats)\iV. turi laisvai tapti savimi pa­ čiu) galimybė ir būtinybė yra vienodai esmiškos. Lygiai kaip Pačiam priklauso begalybė ir baigtinybė (corecpov 7iepaę), taip ir galimybė bei būtinybė. Pats, neturintis jo­ 66

Liga mirčiai yra neviltis

kios galimybės, yra nusivylęs, ir lygiai taip nusivylęs Pats, neturintis jokios būtinybės. a) Galimybės neviltis yra būtinybės trūkumas Kad yra taip, priklauso - kaip jau parodyta - nuo dialektiškumo. Lygiai kaip baigtinybė yra ribojantis elementas san­ tykyje su begalybe, taip ir santykyje su galimybe būtiny­ bė yra sulaikantysis elementas. Kai Pats, kaip baigtinvbės ir begalybės sintezė, yra nustatytas, kai yra x a r a Suvocįjuv, tuomet idant taptų, jis reflektuoja save per fantaziją, ir taip pasirodo begalinė galimybė. PatsuoLTOL yra lygiai tiek gali­ mas, kiek ir būtinas; mat juk jis yra pats savimi, tačiau ir turi tapti savimi pačiu. Tiek, kiek jis yra savimi pačiu, jis būtinas, o tiek, kiek turi tapti savimi pačiu, jis yra galimybė. O jei galimybė aplenkia būtinybę, tuomet Pats ga­ limybėje bėga nuo savęs, ir neturi jokios būtinybės, į kurią turėtų sugrįžti: tuomet tai galimybės neviltis. Sis T etam ­ pa abstrakčia galimybe, vangiai raitosi galimybėje, bet ne­ pajuda iš vietos ir nenusigauna į kokią vietą, mat kaip tik būtinybė ir yra vieta; tapti savimi juk yra kaip tik judesys vietoje. Tapti yra judesys iš vietos, bet tapti savimi - judesys vietoje. Tuomet Pačiam galimybė atrodo vis didesnė ir dides­ nė, [viskas] tampa vis labiau ir labiau galima, nes niekas netampa tikra. Galiausiai yra taip, tarytum viskas galima, bet taip yra būtent tuomet, kai praraja yra prarijusi Patį. Kiekvienai mažai galimybei - idant ji taptų tikrove - jau 67

Pirma dalis

prireiks kažkiek laiko. Tačiau galiausiai laikas, kuris turėtų būti sunaudojamas tikrovei, vis trumpesnis ir trumpesnis, viskas tampa vis akimirksniškiau ir akimirksniškiau. Gali­ mybė tampa vis intensyvesnė ir intensyvesnė, tačiau gali­ mybės, o ne tikrovės prasme; mat tikrovės prasme intensy­ vu tai, kad bent jau kuri nors dalis iš galimo tampa tikra. Vieną akimirką kažkas pasirodo galima, tuomet pasirodo nauja galimybė, ir galiausiai šios fantasmagorijos taip grei­ tai veja viena kitą, kad yra taip, tarytum viskas galima, ir bū­ tent tą paskutinę akimirką individas pats visiškai ir pilnu­ tinai tampa miražu. Sitam Pačiam dabar, žinoma, trūksta tikrovės; taip būtų sakoma ir įprastinėje kalboje - juk sakoma, kad ko­ kiam nors žmogui pritrūko tikrovės. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, iš tikrųjų jam trūksta būtinybės. Mat nėra taip, kaip filosofai aiškina, kad būtinybė yra galimybės ir tikro­ vės vienovė, ne - tai tikrovė yra galimybės ir būtinybės vie­ novė. Taip pat ne tik dėl jėgų trūkumo Pats šitaip pasiklys­ ta galimybėje, bent jau nereikia to suprasti kaip paprastai suprantama. Iš tikrųjų trūksta jėgų paklusti, pajungti save būtinumui savo Pačiame - būtinumui, kurį galima vadinti kiekvieno riba. Taigi nelaimė ne ta, kad toks Pats netapo kažkuo pasaulyje, ne, nelaimė ta, kad jis neįsisąmonino sa­ vęs, kad tas Pats, kuriuo jis yra, yra visiškai apibrėžtas kaž­ kas ir todėl būtinas. Priešingai, jis prarado save todėl, kad šis Pats fantastiškai atsispindėjo galimybėje. Jau tam, kad pamatytum save veidrodyje, būtina save pažinoti, o jei nepažįsti, tai matai ne save, o tiesiog žmogų. Tačiau gali­ 68

Liga mirčiai yra neviltis

mybės veidrodis nėra paprastas veidrodis, juo reikia nau­ dotis itin atsargiai. Mat šis veidrodis tikriausia prasme yra kreivas veidrodis. Kad Pats savo galimybėje atrodo taip ir taip, yra tik pusė tiesos; mat savo paties galimybėje Pats yra dar toli nuo savęs ar tik pusiau pats savimi. Tuomet svarbu, kaip to Patiesbūimybt tiksliau jj apibrėžia. Gali­ mybės atveju yra panašiai, kaip vaiką pakvietus į kokias nors linksmybes; vaikas išsyk to nori, bet dabar svarbu, ar tai leis tėvai - o kaip tėvai, taip ir būtinybė. Vis dėlto galimybėje viskas galima. Todėl galimybėje galima pasukti klaidingu keliu visokiais įmanomais būdais, bet iš esmės - dviem. Vienas turi norėjimo, troškimo pavi­ dalą, o kitas - melancholišką-fantastišką (viltis - išgąstis [Frygi\ arba baimė [AngesĄ). Dažnai pasakose ir sakmėse po­ rinama apie riterį, staiga pamačiusį retą paukštį, kurį jisai ima vytis, kadangi pradžioje atrodė, tartum jis būtų visiš­ kai arti - bet paukštis nuskrenda, galiausiai ateina naktis, o jis, atsiskyręs nuo savo palydovų, toje dykynėje, kurioje dabar atsidūrė, negali surasti kelio - taip ir noro galimybės atveju. Užuot grąžinęs galimybę į būtinybę, jis vejasi gali­ mybę - ir galiausiai negali rasti kelio atgal į save. Melan­ choliškai tuo pačiu būdu atsitinka priešingas dalykas. Me­ lancholiškai mylėdamas individas persekioja baimės [An gesĄ galimybę, kuri galiausiai atskiria jį nuo jo paties, ir jis žūva toje baimėje arba tame, kame žūti bijojo. P) Būtinybės neviltis yra galimybės trūkumas Jei pasiklydimą galimybėje lyginsime su vaiko vapė69

Pirma dalis

jimu, tai galimybės trūkumas yra buvimas nebyliu. Būti­ nybė yra tarytum vien priebalsiai, bet idant juos ištartum, reikia galimybės. O kai šito trūksta, kai žmogiškoji egzis­ tencija atvesta prie to, kad jai trūksta galimybės, ji yra nusi­ vylusi, ir yra tokia kiekvieną galimybės trūkumo akimirką. Paprastai manoma, kad esama tam tikro amžiaus, ku­ ris ypač turtingas vilties, arba kalbama, kad iki tam tikro meto paskirą savo gyvenimo akimirką žmogus yra arba bu­ vo toks nepaprastai kupinas vilties ar galimybės. Tačiau visa tai tik žmonių šnekos, nepasiekiančios tiesos; visokia tokia viltis ir visokia tokia neviltis net nėra tikroji viltis, nei tik­ roji neviltis. Lemiama štai kas: Dievui viskas įmanoma. Tai yra am­ žinai teisinga ir taigi teisinga kiekvieną akimirką. Šitaip sa­ koma ir kasdienybėje, ir kasdienybėje sakoma šitaip, tačiau lemiama tai tik tuomet, kai žmogus atvestas prie kraštuti­ numo, kai, žmogiškai kalbant, nėra jokių galimybių. Tuo­ met lemia, ar tas žmogus tikės, kad Dievui viskas įmano­ ma, tai yra svarbu, ar jis t i k ė s . Tačiau visiškai tokia yra proto praradimo formulė; mat tikėti kaip tik ir yra prarasti protą, idant laimėtum Dievą. Tarkim, atsitinka taip. Įsivaiz­ duok žmogų, kuris su visu išsigandusios vaizduotės galios šiurpu įsivaizdavo vienokį ar kitokį siaubą, kurio absoliu­ čiai neįmanoma iškęsti. Ir dabar jį tai ištinka, ištinka kaip tik šis siaubas. Žmogiškai kalbant, jo žūtis - visų tikriausias dalykas, ir beviltiškai kovoja jo sielos neviltis, idant jai bū­ tų leista nusivilti, kad gautų, jei norite, ramybę nusivilti, visos savo asmenybės sutikimą nusivilti, kad jis jokio daly­ 70

Liga mirčiai yra neviltis

ko ir jokio žmogaus nekeiktų labiau nei to, kuris bandytų, ar to bandymo užkirsti jam kelią į nusivylimą, kaip tai įs­ tabiai, neprilygstamai išreiškia poetų poetas (Ričardas //, 3 veiksmas, 2 scena): Beshrew thee cousin, which didst lead me forth Of that sweet way I was in to despair32 Taigi, žmogiškai kalbant, išsigelbėjimas yra visų neį­ manomiausias dalykas; tačiau Dievui viskas įmanoma! Tai t i kėj i mo kova, kuri, jei norite, beprotiškai kovoja dėl ga­ limybės. Mat vien galimybė gelbsti. Kai kas nualpsta, rė­ kiama: „Vandens, odekolono, Hofmano lašelių33!“, tačiau kai kas nors arti nevilties, tuomet rėkiama: „Duokite gali­ mybę, duokite galimybę!“ - tik galimybė gelbsti, duok ga­ limybę ir nusivylusysis vėl kvėpuoja, jis atsigauna; mat be galimybės žmogus lyg ir oro negauna. Kartais galimybei su­ rasti užtenka žmogiškos vaizduotės išradingumo, tačiau galiausiai, t.y. kai lemia t i kėj i mas, padeda tik tai, kad Dievui viskas įmanoma. Šitaip ir kovojama. Ar kovotojas žus, priklauso tik nuo to, ar jis gaus galimybę; tai yra ar jis tikės. O vis dėl­ to jis supranta, kad - žmogiškai kalbant - jo žlugimas yra visų tikriausias dalykas. Tai yra dialektiškoji tikėjimo pu­ sė. Paprastai žmogus žino tik tiek, kad tai ir tai tikriausiai, veikiausiai ir 1.1, jo neištiks. O jei tai jį ištinka, jis žūsta. Kvailai, beatodairiškai drąsus žmogus metasi į pavojų, ku­ rio galimybė gali būti tokia ir tokia; o jei tai jį ištinka, jis nusivilia ir žūsta. Ti ki nt ys i s mato ir supranta, žmogiš­ 71

Pirma dalis

kai kalbant, savo žūtį (tame, kas jį ištiko, ar tame, į ką jis rizikuodamas leidosi), bet jis tiki. Todėl jis nežūva. Kaip jam padėti, jis visiškai palieka Dievui, tačiau jis tiki, kad Dievui viskas įmanoma. Ti kėt i savo žūtimi neįmanoma. Tikėti reiškia suprasti, kad, žmogiškai žiūrint, tai tavo ga­ las, ir vis dėlto tikėti galimybe. Tuomet Dievas jam ir pa­ deda, galbūt leisdamas išvengti to siaubo, o gal pačiu tuo siaubu - taip, kad nelauktai, stebuklingai, dieviškai pasi­ rodo pagalba. Stebuklingai; mat teigti, kad tik prieš aštuo­ niolika šimtmečių žmogui buvo padedama stebuklingai, tėra stebėtinas apsimestinis drovumas. Ar žmogui buvo padėta stebuklingai, esmingai priklauso nuo to, su kokia proto aistra jis buvo suvokęs, kad pagalba neįmanoma, o paskui nuo to, kiek jis sąžiningas jam vis dėlto padėjusios galios atžvilgiu. Tačiau paprastai žmonės nedaro nė vieno iš šių dalykų; net neįtempę savo proto pagalbai rasti, jie šaukia, kad pagalba neįmanoma, o paskui dar nedėkingai meluoja. Tikintysis turi amžinai patikimą nevilties priešnuo­ dį - galimybę; mat Dievui viskas įmanoma kiekvieną aki­ mirką. Tai tikėjimo sveikata, išsprendžianti prieštaravi­ mus. Prieštaravimas čia toks: žmogiškai kalbant, galas yra tikras dalykas, o vis dėlto esama galimybės. Sveikata aps­ kritai yra galėjimas išspręsti prieštaravimus. Antai kūniš­ kai arba fiziškai: skersvėjis yra prieštaravimas, mat jis yra ir šaltis, ir šiluma atsietai arba nedialektiškai; tačiau sveikas kūnas išsprendžia šį prieštaravimą ir nepastebi skersvėjo. Taip ir tikėjimas. 72

Liga mirčiai yra neviltis

Galimybės trūkumas reiškia arba kad tūlam viskas pasidarė būtina, arba kad viskas tapo trivialumu. Deterministas, fatalistas yra nusivylęs, o kaip toks yra praradęs savo Patį, nes jam viskas yra būtinybė. Jam - kaip karaliui, mirusiam badu, nes visas maistas virsdavo auksu. Asmenybė yra galimybės ir būtinybės sintezė. To dėl jos būklė primena kvėpavimą (re-spiraciją), kuris yra tiek į-, tiek iš-kvėpimas. Deterministo Pats negali kvėpuoti, nes neįmanoma kvėpuoti tik būtinybe, ji tiesiog dusina žmo­ gaus Patį. Fatalistas yra nusivylęs, praradęs Dievą ir drauge savo Patį\ mat neturintis Dievo neturi nė Paties. O fata­ listas neturi Dievo arba, kas yra tas pat, jo dievas yra būti­ nybė; kaip Dievui viskas įmanoma, taip Dievas yra tai, kad viskas yra įmanoma. Todėl fatalisto dievogarba geriau­ siu atveju - sušukimas, o iš esmės tai - nebylumas, nebylus pasidavimas, jis negali melstis. Melstis taip pat yra kvė­ puoti, o Pačiam galimybė yra tai, kas kvėpavimui - de­ guonis. Tačiau lygiai taip, kaip vien deguonies arba vien azoto neužtenka, kad galėtum kvėpuoti, taip ir maldos kvė­ pavimui nepakanka vien galimybės arba vien būtinybės. Kad melstumeisi reikia, jog būtų Dievas, Pats - ir galimy­ bė, arba Pats ir galimybė pilnutine prasme, mat Dievas yra tai, kad viskas įmanoma, arba tai, kad viskas įmanoma, yra Dievas; ir tik tas, kurio esybė buvo taip sukrėsta, kad jis per supratimą, jog viskas yra įmanoma, tapo dvasia, - tik jis turi santykį su Dievu. Dievo valia, būdama tai, kas gali­ ma, įgalina mane melstis; o jei Dievo valia yra tik būtinu­ mas, tai žmogus iš esmės toks pat bežadis, kaip gyvuliai. 73

Pirma dalis

Tačiau miesčioniškumo, trivialumo, kuriems taip pat esmingai trūksta galimybės, atveju yra kiek kitaip. Mies­ čioniškumas yra nedvasiškumas34; determinizmas ir fata­ lizmas yra dvasinė neviltis; tačiau nedvasiškumas taip pat yra neviltis. Miesčioniškumui trūksta visų dvasios apibrėž­ čių, jis pasilieka tikėtinume, kuriame tai, kas galima, susi­ randa savo kuklią vietą, taigi, idant įsisąmonintų Dievą, jam trūksta galimybės. Be fantazijos - o miesčionis visada toks - jis gyvena tam tikroje banalioje patyrimų visumoje, patyrimų, kaip dalykai vyksta, kas yra įmanoma, kas pap­ rastai atsitinka. Beje, miesčioniu gali būti tiek alaus pilsty­ tojas, tiek ministras pirmininkas. Taip miesčionis yra prara­ dęs patį save ir Dievą. Mat idant įsisąmonintum savo Patį ir Dievą, reikia, kad fantazija pakylėtų žmogų virš migloto tikėtinumo rato, reikia žmogų iš jo išplėšti ir padarant įma­ noma tai, kas peržengia bet kokio patyrimo ąuantum satii35, išmokyti jį viltis ir bijoti, arba bijoti ir viltis. Tačiau miesčionis fantazijos neturi, nenori turėti, ja bjaurisi. Taigi čia nėra jokios pagalbos. O jei retkarčiais būtis pagelbsti siaubais, peržengiančiais banaliojo patyrimo papūgišką iš­ mintį, tuomet miesčioniškumas nusivilia, tai yra tuomet tampa akivaizdu, kad tai buvo neviltis; jam trūksta tikėjimo galimybės, idant per Dievą galėtų išgelbėti savo Patį nuo šio tikro galo. Fatalizmui ir determinizmui vis dėlto pakanka fanta­ zijos nusivilti galimybe, pakanka galimybės aptikti negali­ mybę; miesčioniškumas nuramina save trivialybėse, lygiai nusivylęs, ar sektųsi gerai, ar blogai. Fatalizmui ir determi­ 74

Liga mirčiai yra neviltis

nizmui trūksta galimybės, kad atpalaiduotų ir sušvelnintų, sutramdytų būtinybę, taigi trūksta galimybės kaip sušvel­ ninimo; miesčioniškumui trūksta galimybės kaip pažadi­ nimo iš nedvasiškumo. Mat miesčioniškumas mano valdąs galimybę, mano įviliojęs šį didžiulį elastingumą į tikėtinu­ mo lauką ar į beprotnamį, mano, kad laiko jį pagavęs; jis vedžioja įkalintą galimybę kaip kalinę ratu tikėtinumo narve, rodo ją, įsikala sau į galvą esąs ponas, nepastebi, kad būtent tuo įkalino save būti nedvasiškumo vergu, būti visų apgailėtiniausiu. Mat per nevilties drąsą tas, kuris yra pasi­ klydęs galimybėje, save iškelia; tačiau tas, kuriam viskas ta­ po būtina, sugniuždytas neviltyje iškelia save virš būties: o miesčioniškumas triumfuoja nedvasiškai.

B Nevi l t i s, žvel gi ant iš api brėžt i es: „są­ mo n i n g u ma s “ Augdamas arba būdamas santykyje su tuo augimu, sąmoningumo laipsnis yra nuolat kylantis nevilties stipri­ nimas: juo daugiau sąmonės, tuo intensyvesnė neviltis. Tai matyti visur, o ryškiausiai - kai neviltis maksimali arba mi­ nimali. Velnio neviltis yra intesyviausia neviltis, mat vel­ nias yra gryna dvasia ir kaip toks absoliutus sąmoningumas ir perregimumas; velnyje nėra jokio miglotumo, kuris galėtų būti švelninantis pasiteisinimas, todėl jo neviltis yra absoliučiausia priešgyna36. Tai nevilties maksimumas. Nevilties 75

Pirma dalis

minimumas yra būsena (žmogiškai gali būti gundomas taip pasakyti), kuri, skendėdama tam tikroje nekaltybėje, net nežino esanti neviltis. Taigi, kuomet nesąmoningumas didžiausias, neviltis mažiausia; tuomet beveik dialektiška problema, ar turime teisę tokią būseną vadinti neviltimi. a) Neviltis, nežinanti esanti neviltis, arba beviltiš­ kas nežinojimas, kad turi Patį, amžiną Patį Kad ši būsena yra neviltis ir teisėtai taip vadinama, iš­ reiškia tai, ką pagrįstai galima vadinti tiesos atkaklumu. Veritas ėst index sui etfals?7. Tačiau šis tiesos atkaklumas neįvertinamas, be to, žmonės santykio su tiesa, santykio su tiesa turėjimo paprastai anaiptol nelaiko didžiausiu gėriu, jie toli gražu nemano sokratiškai, kad klysti - didžiausia nelaimė38; juslinis pradas juose smarkiai persveria jų protą. Kai žmogus yra šitaip tariamai laimingas, kai įsikala į galvą esąs laimingas, bet, teisybės šviesoje žvelgiant, jis - nelai­ mingas, tuomet dažniausiai jis toli gražu nenori būti iš to paklydimo išplėštas. Priešingai, jis įniršta, tai darantį žmogų laiko pikčiausiu savo priešu, jis laiko tai užpuolimu, kaž­ kuo panašiu į žudymą, kaip kad kalbama apie laimės nužu­ dymą. O kodėl? Tai kyla iš to, kad juslinis ir juslinis-sielinis pradas yra jį visiškai užvaldęs; tai kyla iš to, kad jis gyvena jusliškumo kategorijose: malonu ir nemalonu, jis apleidžia dvasią, tiesą ir taip toliau; tai kyla iš to, kad jis yra pernelyg jusliškas, idant turėtų drąsos rizikuoti ir iškęstų buvimą dvasia. Kad ir kokie tušti ir pasipūtę būtų žmonės, 76

Liga mirčiai yra neviltis

vis dėlto dažniausiai jie teturi labai menką supratimą apie save pačius, tai yra neturi jokio supratimo apie buvimą dvasia, absoliutu - tuo, kuo žmogus gali būti; tačiau tušti ir pasipūtę jie - palyginti. Įsivaizduokime namą, sudarytą iš rūsio, pirmo aukšto, antro aukšto, apgyvendintą arba, tiks­ liau, įrengtą taip, kad skirtingų aukštų gyventojai turėtų skirtis arba skirtųsi savo statusu. O dabar buvimą žmogumi palyginkime su tokiu namu: juo apverktinesnė ir juokingesnė daugelio žmonių būklė, jei jie savo pačių namuose verčiau renkasi gyventi rūsyje. Kiekvienas žmogus yra sielos-kūno sintezė, skirta būti dvasia, tai yra pastatas; tačiau tūlas mieliau gyvena rūsyje, tai yra jusliškumo apibrėžtyje. Ir jis ne tik verčiau nori gyventi rūsyje - ne, jam tai taip pa­ tinka, kad jis įniršta, jei kas pasiūlo užimti belle-etage, tuš­ čią ir jo laukiantį - juk jis gyvena nuosavame name. Ne, būti paklydime - visiškai nesokratiškai - yra tai, ko žmonės bijo mažiausiai. Esama stebinančių pavyzdžių, nušviečiančių tai dideliu masteliu. Mąstytojas surenčia mil­ žinišką pastatą, sistemą, - visą būtį ir pasaulio istoriją ir t.t. aprėpiančią sistemą - o jei pažvelgi į jo asmeninį gyvenimą, savo nuostabai aptinki baisų ir juokingą dalyką, kad jis pats asmeniškai negyvena šiuose milžiniškuose, aukštaskliaučiuose rūmuose, o gyvena šalia esančioje daržinėje ar šuns būdoje, geriausiu atveju - durininko kambarėlyje. Jei leis­ tum sau nors vienu vieninteliu žodeliu atkreipti dėmesį į šį prieštaravimą, jis įsižeistų. Mat jis nebijo būti paklydime, kad tik sistema būtų užbaigta - buvimo paklydime dėka. Taigi tai, kad kas nors yra nusivylęs, pats nežinoda­ 77

Pirma dalis

mas, jog jo būsena yra neviltis, nieko nekeičia - jis vis tiek yra nusivylęs. Jei neviltis yra paklydimas, tuomet tai, kad šito nežinai, yra tik sunkinanti aplinkybė, nes drauge dar ir klysti. Nevilties nesuvokimas tolygus baimės [ArigesĄ ne­ suvokimui (cf. Vigilius Haufniensis, Baimės sąvoka) . Nedvasiškumo baimė atpažįstama būtent iš nedvasingo saugu­ mo. Tačiau kaip jo pamatuose vis tiek yra baimė, taip ir neviltis yra pamatuose, ir kuomet liaujasi juslių apgaulės kerai, kuomet būtis ima svyruoti, tuomet staiga pasirodo neviltis - kaip tai, kas glūdėjo pamatuose. Nusivylusysis, nežinantis esąs nusivylęs, palyginti su tai įsisąmoninusiu, tėra negatyviai toliau nuo teisybės ir išsi­ gelbėjimo. Neviltis pati yra negatyvumas, o nežinojimas, kad ji yra, yra naujas negatyvumas. Tačiau idant pasiektum tiesą, reikia pereiti per visus negatyvumus; mat čia galioja tai, ką pasakėčia pasakoja apie atkeikimą: visą melodiją reikia sugroti atbulai, kitaip užkeikimo nenuimsi39. Tačiau tik viena, grynai dialektiška prasme nežinantis apie savo neviltį yra toliau nuo tiesos ir išsigelbėjimo nei žinantysis, vis dėlto pasiliekantis neviltyje; mat kita prasme, etiškai dialektine, tas, kuris įsisąmoninęs neviltį pasilieka nevilty­ je, yra toliau nuo išsigelbėjimo, kadangi jo neviltis intensy­ vesnė. Tačiau nežinojimas toli gražu negali pašalinti nevil­ ties arba paversti neviltį ne-neviltimi, jis, priešingai, gali būti pavojingiausias nevilties pavidalas. Nežinojime nusi­ vylusysis - tačiau savo paties susinaikinimui - tam tikra prasme yra apsaugotas nuo žinojimo, tai yra jis gana sau­ gus nevilties prievartoje. 78

Liga mirčiai yra neviltis

Nežinojime, kad yra nusivylęs, žmogus yra labiausiai nutolęs nuo savęs kaip dvasios įsisąmoninimo. Tačiau kaip tik savęs kaip dvasios neįsisąmoninimas yra neviltis, kuri yra nedvasiškumas - ar ta būsena būtų visiškas apmirimas, vien vegetatyvinis gyvenimas, ar sustiprintas gyvenimas, kurio paslaptis vis dėlto yra neviltis. Pastaruoju atveju tam nusivylusiajam yra taip, kaip džiovininkui: geriausiai jis jau­ čiasi, save visų sveikiausiu laiko, gal ir kitiems atrodo, kad jis žydi sveikata, kaip tik tuomet, kai liga pavojingiausia. Sis nevilties pavidalas (nežinojimas apie ją) yra visų įprasčiausias pasaulyje, taip, tame, kas vadinama pasauliu, arba, tiksliau apibrėžiant, tame, ką krikščionybė vadina pa­ sauliu, pagonybė ir prigimtinis žmogus krikščionybėje, pagonybė kaip ji istoriškai buvo ir kaip ji dabar yra, bei pa­ gonybė krikščionybėje yra būtent šita nevilties rūšis - yra neviltis, tačiau to nežino. Tiesa, pagonybė, kaip ir prigim­ tinis žmogus, skiria buvimą nusivylusiu ir nebuvimą nusi­ vylusiu, tai yra apie neviltį kalbama taip, tarytum tik keli individai būtų nusivylę. Tačiau ši perskyra lygiai taip klai­ dina, kaip pagonybės ir prigimtinio žmogaus perskyra tarp meilės ir savimeilės, tarytum visa ta meilė iš esmės nebūtų savimeilė. Tačiau toliau net prie šios klaidinančios persky­ ros pagonybė ir prigimtinis žmogus niekaip negalėjo ir niekaip negali surasti, mat [šios] nevilties ypatybė yra bū­ tent nežinojimas, jog yra neviltis. Iš to lengvai matyti, kad estetinė sąvoka: „nedvasiš­ kumas“ jokiu būdu nesuteikia mastelio, leidžiančio spręsti, kas yra ir kas nėra neviltis, tačiau tai, beje, visiškai supran­ 79

Pirma dalis

tama; mat sykis jau estetiškai negalima nuspręsti, kas dva­ sia iš tiesų yra, kaip tad estetika galėtų atsakyti į klausimą, jai visai net neiškylantį? Didžiulė kvailystė būtų neigti, kad tiek pagoniškos tautos en masse*°, tiek paskiri pagonys yra atlikę įstabių žygių, kurie įkvėpdavo ir įkvėps poetus; neig­ ti, kad pagonys pateikia pavyzdžių to, kuo vien estetiškai užtektinai negali atsistebėti. Taip pat kvailystė būtų neigti, kad pagonybėje yra gyventas ir prigimtinio žmogaus gali būti gyvenamas gyvenimas, turtingas didžiausio estetinio mėgavimosi, kuo skoningiausiai išnaudojantis kiekvieną palankią progą ir net leidžiantis menui ir mokslui tarnauti mėgavimosi pakylėjimui, pagražinimui, sutaurinimui. Ne, ne estetinis nedvasiškumo apibrėžimas suteikia mastelį, leidžiantį pamatuoti, kas yra ir kas nėra neviltis, tam nau­ dotinas etiškai religinis apibrėžimas: dvasia arba negatyvus dvasios trūkumas, nedvasiškumas. Kiekviena žmogiška eg­ zistencija, neįsisąmoninusi savęs kaip dvasios arba asme­ niškai neįsisąmoninusi savęs kaip dvasios Dievo akivaizdo­ je, kiekviena žmogiška egzistencija, perregimai negrin­ džiami savęs Dievuje, o blausiai besiilsinti bei pasinėrusi kokioje abstrakčioje universalijoje (valstybėje, tautoje, taip toliau) arba glūdėdama miglotume savo Paties atžvilgiu telaikanti savo sugebėjimus produkuojančiomis galiomis, gilesne prasme nesuvokdama, iš kur jas turi, laikanti savo Patį, jei jį reiktų suprasti vidujai, kažkuo nepaaiškinamu - kiekviena tokia egzistencija, kad ir ką atliktų, nors ir nuo­ stabiausius dalykus, kad ir ką paaiškintų, nors ir visą būtį, kad ir kaip intensyviai estetiškai ji mėgautųsi gyvenimu: 80

Liga mirčiai yra neviltis

kiekviena tokia egzistencija vis dėlto yra neviltis. Būtent tai turėjo omenyje senieji Bažnyčios Mokytojai41 sakydami, jog pagonies dorybės yra žėrinčios ydos: jie turėjo omeny­ je, kad pagonies šerdis yra neviltis, kad pagonis nebuvo įsi­ sąmoninęs savęs Dievo akivaizdoje kaip dvasios. Iš čia ir kyla tai, kad (pateikiant tai tik kaip pavyzdį, tuo tarpu tai siejasi su tyrimu ir žymiai giliau) pagonys taip stebėtinai lengvabūdiškai vertino, net gyrė42savižudybę, kuri dvasiai yra lemtingiausia nuodėmė; šitaip ištrūkti iš būties - maiš­ tas prieš Dievą. Pagonims trūko Paties dvasios apibrėžties, būtent todėl jie taip sprendė apie savi žudybę43, ir taip da­ rė tas pats pagonis, kuris morališkai kuo griežčiausiai smer­ kė vagystę, paleistuvystę ir taip toliau. Jam trūko požiūrio į savižudybę, trūko Dievo-santykio ir Patiem grynai pagoniš­ kai galvojant, savižudybė yra indiferentiškas dalykas - tai, ką kiekvienas panorėjęs gali padaryti todėl, kad tai nieko [daugiau] neliečia. Jei iš pagonybės pozicijų norėtum pers­ pėti prieš savižudybę, turėtum eiti labai aplinkiniu keliu: parodydamas, kad taip sulaužai įsipareigojimus kitiems žmonėms. Savižudybės esmė - kad tai nusikaltimas būtent prieš Dievą - visiškai neateina pagoniui į galvą. Todėl ne­ galima sakyti, jog savižudybė buvo neviltis; toks pasaky­ mas būtų neapgalvotas hysteron-proteronĄĄ\ reikia sakyti, kad tai, jog pagonys šitaip vertino savižudybę, buvo neviltis. Tačiau tuo tarpu esti ir išlieka skirtumas, kokybinis skirtumas tarp pagonybės griežtesne prasme ir pagonybės krikščionybėje, tas skirtumas, į kurį baimės atžvilgiu atk­ reipė dėmesį Vigilius Haufniensir. pagonybei, tiesa, trūksta 81

Pirma dalis

dvasios, tačiau ji yra apibrėžta dvasios link, tuo tarpu pago­ nybei krikščionybėje trūksta dvasios priešinga kryptimi [tolyn nuo dvasios], arba per atsimetimą, ir todėl ji - nedvasiškumas griežčiausia prasme. b) Neviltis, įsisąmoninusi, jog yra neviltis, taip pat įsisąmoninusi, jog turi Patį, kur vis dėlto yra kažkas amžina, ir kuri dabar arba beviltiškai nenori būti savimi, arba beviltiškai nori būti savimi Čia, žinoma, reikia skirti, ar savo neviltį įsisąmoninu­ sysis turi teisingą supratimą apie tai, kas neviltis yra. Antai kas nors, pagal savo turimą supratimą, gali būti teisus va­ dindamas save nusivylusiu, gali būti tiesa, kad jis nusivylęs, tačiau iš to dar neplaukia, kad jis turi teisingą supratimą apie neviltį, gali būti, kad žvelgiant į jo gyvenimą iš teisin­ go supratimo taško, reiktų sakyti: „Iš tiesų tu daug labiau nusivylęs nei manai esąs, neviltis glūdi daug giliau“. Taip (primenant tai, apie ką kalbėjome prieš tai) yra pagoniui: kai jis lygindamas save su kitais pagonimis, laiko save nusi­ vylusiu, tai jis, žinia, teisus manydamas, kad yra nusivylęs, bet neteisus manydamas, kad kiti tokie nėra, tai yra jis ne­ turėjo teisingo supratimo apie neviltį. Taigi, viena vertus, įsisąmonintai nevilčiai reikalingas teisingas supratimas apie neviltį. Antra vertus, reikalingas aiškumas apie patį save, - tai yra kiek aiškumas ir neviltis pamąstomi drauge. Tiek, kiek visiškas aiškumas apie patį save, kad esi nusivylęs, gali būti sujungtas su buvimu nusi­ 82

Liga mirčiai yra neviltis

vylusiu, - tai yra ar šis pažinimo ir savęs pažinimo aišku­ mas neturėtų kaip tik ištraukti žmogaus iš nevilties, netu­ rėtų priversti taip pasibaisėti savimi, kad jis liautųsi būti nusivylęs: šito mes čia nespręsime, net nesistengsime to padaryti, kadangi visam šiam tyrimui rasis vietos vėliau. Neatvesdami minties iki šio dialektinio kraštutinumo, čia tik atkreipiame dėmesį, kad lygiai kaip įsisąmoninimo, kas yra neviltis, laipsniai gali labai skirtis, lygiai taip skirtin­ gi gali būti ir savo paties būsenos - to, kad ji yra neviltis įsisąmoninimo laipsniai. Tikrovės gyvenimas yra pernelyg daugialypis, kad pakaktų nurodyti tokius abstrakčius prieš­ taravimus, kaip, pavyzdžiui, neviltis, visiškai nesuvokianti esanti neviltis, ir neviltis, visiškai įsisąmoninusi esanti ne­ viltis. Dažniausiai, ko gero, nusivylusiojo būsena yra - vėl su įvairiopais atspalviais - pusiau-miglotumas savo paties būsenos atžvilgiu. Iki tam tikro laipsnio jis žino esąs nusi­ vylęs, jaučia tai savo kailiu, kaip kas nors savo kailiu jaučia, kad kūnas serga, bet nenori tiesiai prisipažinti, kokia tai liga. Vieną akimirką jam jau beveik paaiškėjo, jog yra nusi­ vylęs, tačiau kitą akimirką jam atrodo, kad jo negalavimo priežastis vis dėlto kita, tarytum ji glūdėtų kažkur išorėje, kažkur už jo, - ir jeigu tik tai būtų pakeista, jis nebebūtų nusivylęs. Arba galbūt jis atitraukdamas dėmesį ar kitais būdais, pavyzdžiui, darbu ar užimtumu kaip prasiblašky­ mo priemonėmis bando išlaikyti miglotumą savo būsenos atžvilgiu, tačiau vėl taip, kad jam netampa visiškai aišku, jog jis daro tai tam, daro tai, ką daro, idant pasiektų miglo­ tumą. Arba galbūt jis net yra įsisąmoninęs, jog taip stengia­ 83

Pirma dalis

si tam, kad paskandintų savo sielą miglotume, ir daro tai su tam tikru proto skvarbumu ir sumaniu apskaičiavimu, su psichologine įžvalga, tačiau gilesne prasme nėra aiškiai įsisąmoninęs, ką daro, kaip beviltiškai elgiasi ir taip toliau. Išties, visokiame miglotume bei nežinojime esama dialek­ tiškos pažinimo ir valios sąveikos, tad vertindamas žmogų gali suklysti - jei akcentuosi vien pažinimą arba vien valią. Tačiau, kaip pastebėta anksčiau, stiprėjant sąmonin­ gumo laipsniui, stiprėja neviltis. Juo teisingesnį supratimą apie neviltį turi žmogus, vis dėlto joje pasilikdamas, ir juo aiškiau jis įsisąmonino esąs nusivylęs, vis dėlto pasilikda­ mas neviltyje, tuo intensyvesnė jo neviltis. Neviltis to, ku­ ris būdamas įsisąmoninęs, jog savižudybė yra neviltis bei turėdamas teisingą supratimą apie tai, kas yra neviltis, nu­ sižudo, yra intensyvesnė nei to, kuris nusižudo neturėda­ mas teisingo supratimo, kad savižudybė yra neviltis; ir at­ virkščiai - jo neteisingas supratimas apie savižudybę yra ne tokia intensyvi neviltis. Kita vertus, su juo aiškesniu savęs paties įsisąmoninimu (savimone) žmogus nusižudo, tuo in­ tensyvesnė jo neviltis palyginti su neviltimi to, kurio siela, palyginti su pirmojo, yra sumišusios ir miglotos būsenos. Toliau peržvelgsiu du įsisąmonintos nevilties pavida­ lus, sykiu parodydamas įsisąmoninimo, kas yra neviltis, ir įsisąmoninimo, kad kieno nors būsena yra neviltis, augimą arba - o tai tas pats ir lemiamas dalykas - Paties įsisąmonini­ mo augimą. Tačiau buvimo nusivylusiu priešybė - tikėti, todėl teisinga tai, kas anksčiau buvo pristatyta kaip formu­ lė, aprašanti būseną, kurioje visiškai nėra jokios nevilties; 84

Liga mirčiai yra neviltis

tai drauge ir tikėjimo formulė: santykiaudamas su savimi pačiu ir norėdamams būti savimi Pats perregimai grindžia save j j nustačiusioje jėgoje (plg. A, A.). a) Beviltiškai nenorėti būti savimi - silpnumo neviltis Kai šj nevilties pavidalą vadiname silpnumo, tame jau atsispindi kitas pavidalas (b) - beviltiškai nenorėti būti savimi pačiu. Taigi tiedu pavidalai tėra reliatyvios priešy­ bės. Nėra nevilties, kurioje visai nebūtų priešgynos, prieš­ gyna glūdi net pačiame pasakyme: nenorėti būti. Kita ver­ tus, net didžiausioje nevilties priešgynoje visada yra šiek tiek silpnumo. Taigi skirtumas tik santykinis. Galima sa­ kyti, vienas pavidalas yra moteriškumo neviltis, kitas vyriškumo*. 1) Neviltis dėl to, kas žemiška arba dėl kažko žemiško Tai yra grynasis betarpiškumas arba betarpiškumas su kiekybine refleksija. Čia nėra jokio begalinio Paties įsi­ sąmoninimo to, kas yra neviltis, arba to, kad ta būsena *Jei kas psichologiškai stebėtų tikrovę, kartkartėmis gautų pro­ gos įsitikinti, kad šitai [skyrimas tarp moteriškos ir vyriškos nevilties] yra logiškai teisinga, todėl bus ir turi būti patvirtinta, ir pasitvirtina; ir tiesa, kad toks suskirstymas apima visą nevilties tikrovę. Mat vaiko atveju kalbama juk ne apie neviltį, o apie ožiavimąsi, kadangi teturime teisę tarti, kad tai, kas amžina, vaike yraxaxa Sūvaųtv, bet neturime teisės reikalauti iš vaiko to, ko reikalauti iš suaugusio žmogaus, pri­ valančio tai turėti, turime teisę. Tuo tarpu toli gražu neneigsiu, kad tarp moterų gali pasitaikyti vyriškos nevilties pavidalų, ir atvirkščiai, tarp vyrų - moteriškos nevilties pavidalų, tačiau tai išimtys. Ir savaime

85

Pirma dalis

yra neviltis; neviltis tėra kęsmas, pasidavimas išorės spau­ dimui, ji jokia prasme nekyla iš vidaus kaip veiksmas. Jei norite, betarpiškumo kalboje tokie žodžiai kaip Pats, ne­ viltis pasitaiko tik nekalto piktnaudžiavimo kalba, žaidimo žodžiais, panašaus į vaikų žaidimą kareivėliais, dėka. Be­ tarpiškasis [asmuo] (tiek, kiek tikrovėje gali pasitaikyti be­ tarpiškumas visiškai be jokios refleksijos) yra apibrėžtas tik sieliškai, jo Pats ir jis pats yra kažkoks priedas laikinybės ir pasaulietiškumo sferoje, betarpiškai susijęs su Kitu (to suprantama, kad idealus atvejis taip pat tik retenybė; o tik grynai idealiai žiūrint šis skyrimas tarp vyriškumo ir moteriškumo nevilties visiškai teisingas. Kad ir kiek švelnesnė ir subtilesnė už vyrą moteris būtų, ji neturi nei to savanaudiškai išplėtoto supratimo apie Patį, nei, lemiama prasme, intelekto. Tačiau moters esmė yra atsidavimas [HengivenheĄ, davimas [Hengivelse]; ir nemoteriška, jei taip nėra. Kad ir kaip būtų keista, niekas negali būti toks drovus (šis žodis kalboje juk nukaldintas būtent pagal moterį), toks beveik žiauriai išrankus kaip moteris; ir vis dėlto jos esmė - atsidavimas, ir vis dėlto (ir būtent tai nepaprasta) visa tai iš tikrųjų ir išreiškia, kad jos esmė yra atsidavimas. Mat kaip tik todėl, kad savo esmėje ji nešioja visą moterišką atsidavimą, gamta ją meiliai aprūpino tuo instinktu, su kurio subtilumu palyginta net ryškiausiai, net įstabiausiai išvystyta vyriška refleksija yra tarytum niekas. Sis moters atsidavimas, ši (jei kalbėsime kaip graikai) dieviška dovana ir turtas yra pernelyg didelis gėris, kad būtų švaistomas aklai; tačiau nė viena reginti žmogiška refleksija neįstengs žvelgti taip skvar­ biai, kad galėtų tą dovaną panaudoti teisingai. Todėl gamta pasirūpino moterimi: instinktyviai ji aklomis regi aiškiau, nei geriausiai reginti ref­ leksija, instinktyviai ji regi, kuo turi žavėtis, kam turi atsiduoti. Atsi­ davimas - vienintelis moters turtas, todėl gamta ėmėsi būti jos globėja. Todėl ir moteriškumas atsiranda tik per metamorfozę, jis atsiranda, kai begalinis drovumas pasireiškia kaip moteriškas atsidavimas. Tačiau 86

Liga mirčiai yra neviltis

erepov), ir tik iliuzinė ta regimybė, kad jame neva yra kaž­ kas amžina. Taip Pats susijęs su Kitu betarpiškai - norėda­ mas, geisdamas, mėgaudamasis ir taip toliau, tačiau pasy­ viai; net geisdamas šis Pats yra naudininko linksnis, kaip vaiko: man. Jo dialektika: malonu ir nemalonu; jo sąvo­ kos: laimė, nelaimė, lemtis. Dabar šj betarpišką Patį ištinka, užgriūva (griūti ant) kažkas, kas atveda jį į neviltį; kitaip tai negali atsitikti, kadangi tas Patsyra visai be jokios refleksijos, tad tai, kas atveda jį į neviltį, turi ateiti iš išorės, ir neviltis tėra kęsmas. tai, kad atsidavimas yra moters esmė, vėl iškyla neviltyje, yra nevilties modus. Atsidavime ji praranda save, ir tik taip ji yra laiminga, tik taip ji yra pati savimi; moteris, kuri laiminga be atsidavimo, tai yra be sa­ vo Paties atidavimo, beje, kad ir kam ji tai atiduotų, yra visiškai ne­ moteriška. Vyras taip pat atsiduoda, ir blogas tas vyras, kuris neatsi­ duoda; tačiau jo Pats nėra atsidavimas (o tai yra esmingai moteriško atsidavimo išraiška), ir neįgyja savo Paties per atsidavimą, kaip kad, viena vertus, moteris įgyja jį, - jis turi pats save; jis atiduoda save, ta­ čiau jo Pats vis dėlto pasilieka kaip blaivus atsidavimo įsisąmoninimas, o moteris, priešingai, autentiškai moteriškai metasi į, meta savo Patį į tai, kam ji atsiduoda. Jei iš jos tai atimsi, tai atimsi ir jos Patį, moters neviltis - nenorėti būti pačia savimi. Vyras šitaip savęs neatiduoda; bet kitas nevilties pavidalas išreiškia ir vyriškumą: beviltiškai norėti būti savimi. Tiek apie vyriškumo ir moteriškumo nevilties santykį. Ta­ čiau reikia nepamiršti, kad čia nekalbama apie atsidavimą Dievui arba apie Dievo-santykį, apie tai kalbėsime tik antroje dalyje. Santykyje su Dievu, kur toks skirtumas kaip vyras-moteris išnyksta, tiek vyrams, tiek moterims galioja tai, kad atsidavimas yra Pats, ir per atsidavimą įgyjamas Pats. Tai galioja lygiai vyrams ir moterims, nors tikrovėje daž­ niausiai moteris tik per vyrą santykiauja su Dievu. 87

Pirma dalis

Tai, kame glūdi betarpiškojo gyvenimas, arba - jei jis turi nors šiek tiek refleksijos - ta dalis, kurios būtent dėl to jis laikosi ypač įsikibęs, iš jo atimama „likimo smūgiu“, trum­ pai sakant, jis tampa, kaip pats tai vadina, nelaimingas, t.y. betarpiškumas jame gavo tokį smūgį, kad nebegali re­ produkuoti savęs: jis nusivilia. Arba - nors tikrovėje tai su­ tinkama rečiau, bet dialektiškai yra visiškai teisinga - betar­ piškumo neviltis įžengia per tai, ką betarpiškasis vadina pernelyg didele laime; mat betarpiškumas kaip toks yra nepaprastai trapus, ir kiekvienas quidnimisi5, reikalaujan­ tis iš jo refleksijos, atveda jį į neviltį. Taigi jis nusivilia, tai yra stebėtinai atbulai ir visiškai mistifikuotas savo paties atžvilgiu jis vadina tai neviltimi. Tačiau nusivilti yra prarasti tai, kas amžina - o apie šitą pra­ radimą jis juk nekalba, nė nesapnuoja. Prarasti tai, kas že­ miška, savaime nereiškia nusivilti, o vis dėlto būtent apie tai jis kalba ir tai vadina nusivylimu. Tai, ką jis sako, tam tikra prasme teisinga, bet [teisinga] ne taip, kaip jis tai sup­ ranta; jis buvoja atbulai, ir tai, ką jis sako, reikia suprasti atbulai: jis stovi ir rodo į tai, kas nėra nusivylimas, aiškin­ damas, kad yra nusivylęs, tuo tarpu už jo, jam pačiam nė nežinant, tikrai vyksta neviltis. Nelyginant koks žmogus, stovėdamas nugara į rotušę ir teismo rūmus, rodytų tiesiai prieš save ir sakytų: štai stovi rotušė ir teismo rūmai; tas žmogus teisus, jie stovi ten - kai jis apsigręžia. Jis nėra nusi­ vylęs - tai netiesa, ir vis dėlto jis teisus taip sakydamas. Jis vadina save nusivylusiu, laiko save mirusiu, savo paties še­ šėliu. Tačiau miręs jis nėra, jei norite, asmenyje dar yra gy­ 88

Liga mirčiai yra neviltis

vybės. Jei dabar viskas, visa, kas išoriška, staiga pasikeistų ir jo troškimas būtų išpildytas, gyvybė vėl sugrįžtų į jį, be­ tarpiškumas vėl atsigautų, ir jis pradėtų gyventi iš naujo. Tai vienintelis būdas, kuriuo betarpiškumas moka kovoti, vienintelis dalykas, kurį jis moka: nusivilti ir alpti - ir vis dėlto visų mažiausiai jis žino, kas neviltis yra. Jis nusivilia ir apalpsta, tuomet guli visiškai ramiai tarytum būtų miręs, tai toks triukas apsimesti mirusiu; betarpiškumas primena tam tikras žemesniąsias gyvūnų rūšis, neturinčias kitų gin­ klų ar gynybos priemonių - tik gulėti visiškai ramiai ir apsi­ mesti negyvu. Tuo tarpu laikas bėga. Jei pagalba iš išorės ateina, nusivylusiajame vėl įsižiebia gyvybė, jis pradeda ten, kur bai­ gė, Pats jis nebuvo ir Pačiu netapo, bet dabar toliau sau gy­ vena, apibrėžtas tik betarpiškai. Jei pagalba iš išorės neatei­ na, tai tikrovėje dažnai atsitinka kas kita. Nors į asmenį vis dėlto sugrįžta gyvybė, bet, kaip jis sako: „savimi pačiu jis jau niekada nebetaps“. Dabar jis įgyja šiokio tokio suprati­ mo apie gyvenimą, išmoksta pamėgdžioti kitus žmones, kaip jie gyvenime elgiasi - taip jis dabar ir gyvena. Krikščio­ nybėje jis dar ir krikščionis, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, klauso ir supranta kunigą, taip, jie supranta vie­ nas kitą; jis numiršta, už dešimt auksinių kunigas įvesdina jį į amžinybę - tačiau Pats jis nebuvo ir Pačiu jis netapo. Sis nevilties pavidalas yra: beviltiškai nenorėti būti sa­ vimi pačiu arba dar žemiau: beviltiškai nenorėti būti Pačiu> arba visų žemiausiai: beviltiškai norėti būti kuo kitu nei sa­ vimi pačiu, norėti naujo Paties. Betarpiškumas iš tiesų ne­ 89

Pirma dalis

turi jokio Paties, jis savęs nepažįsta, todėl negali savęs ir at­ pažinti, todėl noriai baigia pasakiškumu. Betarpiškumas nu­ sivydamas neturi pakankamai Paties net tam, kad norėtų ar svajotų, jog vis dėlto yra tapęs tuo, kuo netapo. Betarpiš­ kasis padeda sau kitu būdu - jis nori būti kitas. Tuo galima lengvai įsitikinti stebint betarpiškus žmones; nevilties aki­ mirką jie nieko netrokšta labiau kaip to, kad būtų buvę kitu arba kad kitu taptų. Šiaip ar taip, neįmanoma su­ silaikyti nenusišypsojus iš tokio nusivylusiojo, kuris, žmo­ giškai kalbant, nors ir nusivylęs, bet toks nekaltas. Daž­ niausiai toks nusivylusysis be galo komiškas. Įsivaizduokite Patį (o po Dievo nieko nėra taip amžino kaip Pats) ir tuo­ met įsivaizduokite, kad tam Pačiam šauna į galvą, ar nebū­ tų įmanoma, kad jis būtų kuo kitu, nei savimi pačiu. Ir toks nusivylusysis, kurio vienintelis troškimas yra šis bep­ rotiškiausias iš beprotiškiausių virsmų, įsimylėjęs savo įsi­ vaizdavimą, kad toks pokytis gali įvykti taip lengvai, kaip drabužių persirengimas. Mat betarpiškasis nepažįsta savęs, jis - visiškai pažodžiui - pažįsta save tik iš drabužio, tai, kad turi Patį, jis žino tik iš to, kas išoriška (o tai vėl be galo ko­ miška). Vargu, ar esama juokingesnio nesusipratimo; mat Pats kaip tik be galo skiriasi nuo išoriškumo. Dabar, kai be­ tarpiškajam visa išoriška yra pasikeitę ir jis nusivylė, jis žen­ gia tolesnį žingsnį, jis mąsto maždaug taip ir tai tarsi tampa jo troškimu: o jei tapčiau kitu, jei gaučiau sau naują Patp Taip, o jei jis taptų kitu - įdomu, ar jis save atpažintų? Pa­ sakojama apie valstietį, basomis atėjusį į sostinę ir ten gavusį tiek pinigų, kad galėjo nusipirkti kojines ir batus, ir 90

Liga mirčiai yra neviltis

likę pakankamai, kad prisigertų - pasakojama, kad jis girtas grįždamas namo užmigo vidur kelio. Tuo keliu važiavo ve­ žimas, ir vežikas šūktelėjo jam, kad pasitrauktų, antraip pervažiuosiąs kojas. Girtas valstietis pabudo, pažvelgė į savo kojas ir, kadangi dėl kojinių ir batų jų neatpažino, tarė: važiuok sau, tai ne mano kojos. Taip yra betarpiška­ jam, kai jis nusivilia - neįmanoma jo teisingai aprašyti išvengiant komizmo, tai yra, jei norite, jau tam tikras pokštas - tuo žargonu kalbėti apie Patį ir apie neviltį. Kai da r oma pr i el ai da, kad b e t a r p i š k u ­ me esama refl eksi j os, neviltis šiek tiek pakinta; at­ siranda daugėliau Paties įsisąmoninimo, o drauge ir įsisą­ moninimo to, kas yra neviltis, bei to, kad kieno nors bū­ sena yra; tame, kad toks žmogus kalba apie buvimą nu­ sivylusiu, atsiranda kažkokios prasmės: tačiau ši neviltis esmingai yra silpnumo neviltis, pasija; jos pavidalas - bevil­ tiškai nenorėti būti savimi. Palyginti su grynuoju betarpiškumu, pažanga tuoj matyti iš to, kad neviltis ne visuomet kyla dėl smūgio, dėl to, kad kažkas ištiko, bet gali būti sukelta ir pačios refleksi­ jos - taip, kad neviltis, kai jos esama, yra ne tik pasija, pasi­ davimas išoriškumui, bet - tam tikru laipsniu - saviveikla, veiksmas. Čia juk esama šiek tiek refleksijos, taigi tam tik­ ro savo Paties apmąstymo; su šiuo tam tikru refleksijos lai­ psniu savyje prasideda atsiskyrimo aktas - Pats ima suvokti save kaip esmiškai skirtingą nuo aplinkinio pasaulio, išoriš­ kumo ir jo poveikio Pačiam. Tačiau tik tam tikru laipsniu. Kai dabar tas Paturėdamas tam tikrą refleksijos laipsnį 91

Pirma dalis

pačiame savyje norės perimti Patį, galbūt susidurs su vie­ nokiu ar kitokiu sunkumu Paties sanklodoje, Paties būti­ nybėje. Mat kaip joks žmogiškas kūnas, taip ir joks Pats nėra tobulas. Toks sunkumas, kad ir koks jis būtų, jį atbai­ do. Arba jį ištinka kažkas, kas betarpiškumą jame sulaužo giliau, negu jis buvo padaręs tai per refleksiją savyje; arba jo fantazija aptinka galimybę, kuri, jei tik įžengtų, nutrauk­ tų betarpiškumą. Taigi jis nusivilia. Atvirkščiai negu savęs teigimo neviltis, jo neviltis yra silpnumo neviltis, Paties pasija; tačiau šios santykinės refleksijos, kurią turi savyje, padedamas jis bando - ir tuo vėlgi skiriasi nuo grynai be­ tarpiškojo - ginti savo Patį. Jis supranta, kad ištrūkimas iš Paties vis dėlto yra sandėris, smūgis nepaliečia jo taip apoplektiškai kaip betarpiškojo, refleksijos padedamas jis supranta, kad daug ką galima prarasti, neprarandant Pa­ ties', jis prisipažįsta, jis sugeba pripažinti, o kodėl? Todėl, kad jis tam tikru laipsniu yra atskyręs savo Patį nuo išoriš­ kumo, todėl, kad turi bent miglotą supratimą apie tai, kad Pačiame v is dėlto turėtų būti kažkas amžina. Tačiau vel­ tui jis taip kovoja; sunkumas, su kuriuo jis susidūrė, reika­ lauja nutraukti visą betarpiškumą, o tam jis neturi savirefleksijos ar etinės refleksijos, jis neturi jokio Paties įsisą­ moninimo, laimimo per begalinę abstrakciją nuo viso, kas išoriška, apie šį - priešingai negu betarpiškumo aprengtąjį - nuogą, abstraktų Patį, kuris yra begaliniojo Paties pir­ minis pavidalas ir varantysis postūmis viso to proceso, ku­ riuo Pats begalinai perima savo tikrąjį Patį su jo sunku­ mais ir pranašumais. 92

Liga mirčiai yra neviltis

Taigi jis nusivilia, ir jo neviltis - nenorėti būti savimi pačiu. Tačiau jam, atvirkščiai, neateina į galvą tas juokin­ gas dalykas - norėti būti kitu; jis išlaiko santykį su savo Pa­ čiu - tiek refleksija yra sujungusi jį su tuo Pačiu. Jo santykis su Pačiu panašus į kokio žmogaus santykį su savo būstu (komiška tai, kad Paties santykis su savimi pačiu tikrai ne toks nerūpestingas kaip kokio žmogaus ir jo būsto) - jis tampa jam atgrasus dėl dūmų ar bet ko kito; taigi jis palie­ ka būstą, bet neiškeliauja, neapsistoja naujame būste, jis toliau laiko senąjį savo gyvenamąja vieta; jis tikisi, kad viskas susitvarkys. Taip ir nusivylusys. Tol, kol sunkumas trunka, jis nedrįsta - kaip tai tiksliai išreiškiama - sugrįžti į save, nenori būti savimi pačiu; tačiau tai tikrai praeisią, galbūt kas pasikeisią, tamsioji galimybė būsianti pamiršta. Todėl kol kas jis sugrįžta pas save tik retkarčiais, tarsi į svečius, idant pažiūrėtų, ar neįvyko pokytis. O kai tik jis įvyksta, jis kraustosi atgal į namus, „vėl yra pats savimi“, kaip jis sako, tačiau tai reiškia tik tiek, kad jis pradeda ten, kur baigė, taip jis buvo Pačiu tam tikru laipsniu, bet labiau juo ir netapo. Tačiau jei joks pasikeitimas neįvyksta, jis pagelbsti sau kitu būdu. Jis visiškai pasitraukia nuo kryp­ ties vidun - kurios keliu turėjo žengti pirmyn, idant iš tiesų taptų Pačiu. Gilesne prasme visas Paties klausimas tampa kažkokiomis aklinomis jo sielos dugno durimis, už kurių nieko nėra. Jis perima tai, kas jo kalba vadinama jo Pačiu, tai yra, gabumus, talentus ir 1.1., kokie tik gali būti jam duoti, tačiau visa tai perima išorės kryptimi, kaip sakoma, gyvenimo, tikrojo, veikliojo gyvenimo link; su tuo trupi­ 93

Pirma dalis

nėliu refleksijos, kurį turi, jis elgiasi labai atsargiai, bijo, kad vėl neiškiltų tai, kas dabar dugne. Taip pamažu jam pavyksta tai užmiršti; metams bėgant tai jam atrodo beveik juokinga, ypač kai būna geroje draugijoje su kitais suma­ niais ir veikliais vyrais, suvokiančiais ir gebančiais gyventi tikrąjį gyvenimą. CharmančG\ Dabar jis, kaip kad rašoma romanuose, jau kelerius metus laimingai vedęs, veiklus ir iniciatyvus žmogus, tėvas ir pilietis, gal net svarbus žmo­ gus; jo namuose tarnai vadina jį „jis Pats1; mieste jis tarp honoratiores*7; jis laikosi su atodaira į asmenį, tai yra siek­ damas ir pats išrodyti asmeniu48. Krikščionijoje49jis krikš­ čionis (visiškai ta pačia prasme kaip pagonybėje būtų pago­ nis, Olandijoje - olandas), vienas praprususių krikščionių. Tas nemirtingumo klausimas ne kartą jį domino, ir dau­ giau nei vieną kartą jis klausė kunigo, ar esama tokio ne­ mirtingumo, ar žmogus tikrai vėl save atpažins - o tai išties labai jau keistas domesys, kai pats jis jokio Paties neturi. Be tam tikro satyriškumo šios rūšies nevilties teisingai pavaizduoti neįmanoma. Komiška tai, kad jis nori kalbėti apie tai, kad buvo nusivylęs, o baisu tai, kad jo būsena po to, kai, jo manymu, jis yra nugalėjęs neviltį, kaip tik ir yra neviltis. Be galo komiška, kad po visa ta pasaulyje taip liaup­ sinama gyvenimiška išmintimi, ir po visa ta velniška gausa gerų patarimų bei išmintingų pamokymų: „palauk ir pa­ matysi“, „susitaikyk su lemtimi“, „pamiršk tai“ - po visu tuo, idealiai suprantant, glūdi visiškas neišmanymas, kur iš tiesų slypi pavojus, koks iš tiesų pavojus. Tačiau vėlgi šis etinis kvailumas yra baisus dalykas. 94

Liga mirčiai yra neviltis

Neviltis dėl to, kas žemiška, arba dėl kažko žemiško, yra įprasčiausia nevilties rūšis, ypač antrasis pavidalas - be­ tarpiškumas su kiekybine refleksija. Juo daugiau neviltis išmąstyta, tuo rečiau ji matoma arba pasitaiko pasaulyje. Tačiau tai įrodo, kad dauguma žmonių nusivilia paviršu­ tiniškai, o jokiu būdu ne tai, kad jie nėra nusivylę. Labai nedaug žmonių nors bent kiek gyvena apibrėžtyje: „dva­ sia“; taip, nedaug net tokių, kurie bando taip gyventi, o ir iš jų dauguma greitai atpuola. Jie neišmoko bijoti, neiš­ moko „turi padaryti“, jiems nesvarbu, be galo nesvarbu, kad ir kas atsitiktų. Todėl jie negalėjo pakęsti to - kas jau jiems patiems atrodo prieštaravimas, o aplinkinio pasaulio atspindyje pasirodo dar labiau akinančiai - kad rūpintis savo siela ir norėti būti dvasia pasaulyje atrodo kaip laiko švaistymas, taip, kaip neatsakingas laiko švaistymas, kurį jei tik galima - reiktų bausti civiliniais įstatymais, bet kokiu atveju panieka ir pajuoka bausti kaip tam tikrą žmonių išdavystę, kaip besispyriojančią beprotybę, beprotiškai už­ pildančią laiką niekiu. Tuomet jų gyvenime ateina aki­ mirka - ak, tai geriausias jų laikas - kuomet jie vis dėlto ima sukti vidujybės kryptimi. Jie nusigauna maždaug iki pirmų sunkumų, ir suka šalin; jiems atrodo, kad tas kelias veda į nepaguodžiamą dykumą - und rings umher liegt schone griine Weide>Q.Taigi jie meta tą kelią ir greitai pamiršta ge­ riausią savo laiką, ak, jie pamiršta jį, tarytum tai būtų bu­ vęs vaikiškumas. Jie taip pat yra krikščionys - kunigų nura­ minti, kad bus išganyti. Kaip minėjau, ši neviltis - visų įprasčiausia, ji tokia įprasta, kad tik taip galima paaiškinti 95

Pirma dalis

plačiai tarp žmonių paplitusią nuomonę, jog neviltis yra kažkas, esantis jaunystės dalimi, randamas tik jaunystėje, bet nebeaptinkamas susitupėjusiame žmoguje, kuris jau subrendęs ir išmintingas. Tai beviltiškas paklydimas arba teisingiau - beviltiška klaida, pražiūrinti (taip, dar blogiau, kad ji pražiūri, kad tai, ką ji pražiūri, yra geriausia, ką apie žmogų galima būtų pasakyti, kadangi dažnai atsitinka daug blogesnių dalykų), kad, iš esmės žvelgiant, dauguma žmo­ nių iš tiesų per visą savo gyvenimą nepajėgia tapti daugiau nei tuo, kuo buvo vaikystėje ir jaunystėje: betarpiškumu su nedideliu kiekiu refleksijos savyje. Ne, iš tiesų neviltis nėra kažkas, aptinkama tik jaunikliuose, kažkas, iš ko savaime išaugama - „kaip išaugama iš iliuzijos“. Bet ir iš iliuzijos taip neišaugama, nors žmonės pakankamai kvaili taip ma­ nyti. Priešingai, gana dažnai gali sutikti vyrų, moterų ir senelių, turinčių tokių pat vaikiškų iliuzijų, kaip ir jaunik­ liai. Tačiau žmonės neatkreipia dėmesio, kad iliuzija iš es­ mės turi du pavidalus: vilties ir atsiminimo. Jaunuolis turi vilties iliuziją, o vyresnis žmogus - prisiminimo; bet kaip tik todėl, kad vyresnis žmogus skendi iliuzijoje, jo supra­ timas apie iliuziją toks vienpusiškas - kad būna tik vilties iliuzija. Savaime suprantama, vilties iliuzija vyresnio žmo­ gaus nekankina, bet jis be kitų dalykų kankinamas šios apgaulės: iš tariamai aukštesnio taško be iliuzijos žvelgti į jauniklio iliuziją. Jaunas žmogus yra iliuzijoje, iš gyvenimo ir iš savęs jis tikisi kažko nepaprasto; o vyresni žmonės, sa­ vo ruožtu, dažnai iliuziškai prisimena savo jaunystę. Pagy­ venusi moteriškė, dabar tariamai jau atsisakiusi visų iliuzi­ 96

Liga mirčiai yra neviltis

jų, atsimindama save kaip jauną mergaitę - kokia laiminga ji tuomet buvo, kokia graži ir taip toliau - dažnai savo iliu­ zijose fantastinga kaip jauna mergaitė. Sis fuimu ^ , taip dažnai girdimas iš vyresnių žmonių, yra lygiai tokia pat didelė iliuzija, kaip futuristinė jaunųjų iliuzija; ir vieni, ir kiti meluoja arba prasimano. Tačiau visiškai kitoks nusivylimas būdingas klaidin­ gam manymui, kad neviltis priklauso tik jaunystei. Tai apskritai didžiulė kvailystė, nesupratimas, kas yra dvasia, be to, nesuvokimas, kad žmogus yra dvasia, o ne tik gyvūniškas sutvėrimas - kvailystė manyti, kad taip lengva įgyti tikėjimą ir išmintį, kad jie iš tiesų taip be niekur nieko atsiranda metams bėgant, kaip atsiranda dantys, barzda ir panašiai. Ne, kad ir ką žmogus pasiektų savaime, kad ir kas ateitų savaime - tikrai tik ne tikėjimas ir išmin­ tis. Tačiau, dvasiškai suprantant, yra taip: metams bėgant pats savaime žmogus niekur nenueina, ši kategorija yra kaip tik kraštutinė dvasios priešprieša; priešingai, metams bėgant labai lengva savaime nuo kažko nutolti. Ir galbūt metams bėgant mes atsitraukiame nuo to trupinėlio aist­ ros, jausmo, fantazijos, trupinėlio vidujybės, kuriuos turė­ jome, ir savaime (mat tokie dalykai atsitinka savaime) nueiname į trivialias gyvenimo supratimo apibrėžtis. Šią - pagerintą - būseną, tikrai atėjusią su metais, toks žmogus dabar beviltiškai laiko gėriu, jis lengvai įtikina save (ir tam tikra satyriška prasme nieko nėra tikresnio), kad da­ bar jam niekada neateitų į galvą nusivilti - ne, jis apsisau­ gojo nuo to, jis yra nusivylęs, nusivylęs nedvasiškai. Mat 97

Pirma dalis

kodėl gi Sokratas mylėjo jaunuolius, jei ne todėl, kad pažinojo žmones! O jei žmogus metams bėgant nenugrimzta į trivia­ liausią neviltį, iš to vis dėlto neplaukia, kad neviltis prik­ lauso tik jaunystei. Jei žmogus metams bėgant iš tiesų vys­ tosi, subręsta esminėje Paties sąmonėje, tai jis galbūt gali nusivilti aukštesniu pavidalu. O jei metams bėgant jis neiš­ sivysto esmingai, nors vis dėlto nėra nugrimzdęs gryname trivialume, t.y. jei jis toliau lieka jaunu žmogumi, jaunuo­ liu, nors yra vyras, tėvas, žilaplaukis, taigi vis dėlto išlaiko kai kurias jaunuolio gerąsias savybes, tai jis taip pat bus atiduotas jauniklio nevilčiai dėl to kas žemiška arba dėl kažko žemiška. Tokio vyresnio žmogaus ir jauniklio neviltys gali skir­ tis, tačiau ne esmiškai, o grynai atsitiktinai. Jauniklis nusi­ vilia dėl ateinančio dalyko, kaip dabarties in futurcč2 - ta­ me, kas ateis, yra kažkas, ko jis nenori prisiimti, su kuo jis nebus pats savimi. Vyresnysis nusivilia dėl praeities kaip dabarties inpmteritfl53, nenorinčios vis labiau ir labiau tap­ ti praeitimi - mat jis nėra toks nusivylęs, kad jam pavyktų tai visiškai pamiršti. Si praeitis galbūt net yra kažkas, į ką iš tiesų turėtų įsikišti atgaila. Tačiau idant pasirodytų atgai­ la, pirma reikia nusivilti visiškai, nusivilti iki dugno, kad iš paties dugno prasiveržtų dvasios gyvenimas. Tačiau bū­ damas nusivylęs, jis nedrįsta leisti, kad būtų prieita prie tokio sprendimo. Jis pasilieka čia stovėti, laikas eina - ne­ bent jam pasisektų, dar beviltiškiau, užgydyti visa tai už­ marštimi - taip, kad jis, užuot tapęs atgailautoju, taptų sa­ 98

Liga mirčiai yra neviltis

vo paties nusikaltimo bendrininku54. Tačiau esmiškai tokio jauniklio ir tokio vyresnio žmogaus neviltis ta pati, neatsi­ tinka jokia metamorfozė, kurioje prasiveržtų įsisąmonini­ mas to, kas amžina Pačiame, kad galėtų prasidėti kova, ku­ ri arba sustiprins neviltį iki dar aukštesnio pavidalo, arba ves prie tikėjimo. Tačiau ar vis dėlto nėra esminio skirtumo tarp tų dvie­ jų, ligšiol kaip identiškų vartotų pasakymų: nusivilti dėl to, kas žemiška (totalumo apibrėžtis) ir nusivilti dėl kažko že­ miško (atskirybė)? Skirtumo esama. Kai Pats su begaline aistra fantazijoje nusivilia dėl kažko žemiška, ta begalinė aistra padaro šią atskirybę, šį kažką žemišku in toto5\ tai yra totalumo apibrėžtis glūdi ir priklauso nusiviliančiajam. Tai, kas žemiška ir tai, kas laikina, kaip tokie yra bū­ tent tai, kas išsiskiria kažkame, atskirybėje. Neįmanoma iš tiesų prarasti, ar kad iš tavęs atimtų visa, kas žemiška, nes totalumo apibrėžtis yra minties apibrėžtis. Taigi iš pradžių Pats be galo padidina tikrąjį praradimą, o tuomet nusivilia dėl to, kas žemiška, in toto. Tačiau, kai tik šį skirtumą (tarp nevilties dėl to, kas žemiška, ir nevilties dėl kažko žemiško) norima padaryti esmingai galiojančiu, tai tuo pačiu daroma esminė pažanga Paties įsisąmoninime. Taigi ši formulė: „nusivilti dėl to, kas žemiška“ yra dialektiškai pirma tolesnio nevilties pavidalo raiška. 2) Nusivylimas amžinu arba neviltis dėl savęs paties Neviltis dėl to, kas žemiška, arba dėl kažko žemiško juk iš tiesų taip pat yra ir nusivylimas tuo, kas amžina ir 99

Pirma dalis

neviltis dėl savęs paties - tiek, kiek ji yra neviltis, mat tokia yra visokios nevilties formulė*. Tačiau tas anksčiau pavaiz­ duotas nusiviliantysis nesuvokė, kas, taip sakant, dedasi už jo; jis mano nusiviliąs dėl kažko žemiško ir nuolat kalba apie tai, dėl ko nusivilia, ir vis dėlto jis nusivilia tuo, kas amžina; mat tai, kad jis tam, kas žemiška, suteikia tokią di­ džiulę vertę arba, plėtojant toliau, kad suteikia tokią di­ džiulę vertę kažkam žemiškam, arba kad jis pirma kažką žemiška paverčia visu tuo, kas žemiška, ir tuomet tam, kas žemiška, suteikia tokią didžiulę vertę, kaip tik ir yra nusi­ vilti tuo, kas amžina. Tokia neviltis yra žymi pažanga. Jei prieš tai aptarta ne­ viltis buvo si l pnumo neviltis, tai ši yra: nevi l t i s dėl savo s i l pnumo, savo esmės apibrėžtyje vis dėlto pasi­ likdama silpnumo neviltimi, skirtingai nuo P (priešgynos * Ir todėl kalbos požiūriu teisinga sakyti: nusivilti dėl to, kas že­ miška (priežastis), nusivilti amžinybe, bet dėl savęs paties, nes tai yra kita nevilties priežasties išraiška - nevilties, kuri sąvokos požiūriu visuomet yra [nusivylimas] amžinybe, tuo tarpu tasai „dėl“, dėl kurio nusiviliama, gali būti kuo įvairiausias. Nusiviliame dėl to, kas mus pririša prie nevilties: dėl savo nelaimės, dėl t o , kas žemiška, dėl sa­ vo turto praradimo ir taip toliau; tačiau nusiviliame tuo, kas, teisingai suprantant, išlaisvina iš nevilties: tuo, kas amžina, išganymu, savo jė­ gomis ir taip toliau. Paties atžvilgiu sakoma tiek nusivilti dėl savęs, tiek savimi pačiu, nes Patsyt^ dialektiškas dvejopai. Ir miglotumas tas ypač visuose žemesniuose nevilties pavidaluose ir beveik kiekviename nusiviliančiajame - kad jis taip aistringai aiškiai mato ir žino, dėl ko jis nusivilia, bet kuo - nepastebi. Išgijimo sąlyga visuomet yra šis ap­ sukimas; ir, grynai filosofiškai, subtilus būtų klausimas, ar įmanoma, kad kas būtų nusivylęs visiškai įsisąmoninęs, kuo jis nusivilia. 100

Liga mirčiai yra neviltis

[nevilties]). Taigi skirtumas tik santykinis. Skirtumas toks: ankstesniojo pavidalo silpnumo įsisąmoninimas šiuo įsisą­ moninimu ir baigiasi, tuo tarpu čia sąmonė šituo nesiribo­ ja, o sustiprina save iki naujo įsisąmoninimo - savo silpnu­ mo įsisąmoninimo. Nusiviliantysis pats supranta, kad taip arti į širdį imti tai, kas žemiška, yra silpnumas, nusivilti silpnumas. Tačiau užuot ryžtingai atsiplėšęs nuo nevilties - tikėjimo link, nusižeminęs prieš Dievą dėl savo silpnu­ mo, jis gramzdina save giliau į neviltį ir nusivilia dėl savo silpnumo. Šitaip visas žiūrėjimo kampas apsigręžia: dabar jis aiškiau įsisąmonina savo neviltį, įsisąmonina, kad nusi­ vilia amžinu, jis nusivilia dėl savęs paties, kad galėjo būti toks silpnas, jog suteikė tam, kas žemiška, tokią didelę reikš­ mę, o tai dabar jam tampa beviltiška to, kad jis prarado amžina ir patį save, išraiška. Čia esama augimo. Pirma - Paties įsisąmoninime; mat neįmanoma nusivilti tuo, kas amžina, neturint supratimo apie Patį, kad jame yra kažkas amžina arba jame yra buvę kažkas amžina. O idant nusiviltum dėl savęs paties, reikia būti įsisąmoninusiam, jog turi Patį, ir vis dėlto dėl to jis nu­ sivilia, ne dėl to, kas žemiška, ar ne dėl kažko žemiško, bet dėl savęs paties. Be to, čia esama didesnio įsisąmoninimo kas yra neviltis, mat neviltis tikrai yra to kas amžina ir sa­ vęs paties praradimas. Žinoma, labiau įsisąmoninta ir tai, kad kieno nors būsena yra neviltis. Toliau, neviltis čia ne tik kęsmas, bet ir veiksmas. Mat kai iš Paties atimama tai, kas žemiška, ir žmogus nusivilia, tai atrodo tarytum nevil­ tis ateitų iš išorės, nors ji visada kyla iš Patiesę tačiau kuo101

Pirma dalis

mer Pats nusivilia dėl šios savo nevilties, ši nauja neviltis ateina iš Paties, netiesiogiai-tiesiogiai iš Paties, kaip prieš­ priešinis spaudimas (reakcija) ir tuo skiriasi nuo priešgy­ nos, kylančios tiesiogiai iš Paties. Galiausiai čia, nors ir kita prasme, vėl esama pažangos. Mat kaip tik todėl, kad ši ne­ viltis intensyvesnė, tam tikra prasme ji arčiau išganymo. Tokia neviltis sunkiai pamirštama - ji pernelyg gili; tačiau kiekvieną akimirką, kuomet neviltis laikoma atvira, esama ir išganymo galimybės. Vis dėlto šią neviltį reikia priskirti formulei: beviltiškai nenorėti būti savimi. Kaip tėvas, nepaliekantis sūnui paliki­ mo, taip Pats nenori pripažinti savęs paties po to, kai buvo toks silpnas. Beviltiškai jis negali pamiršti šio silpnumo, tam tikra prasme ima nekęsti savęs, nenori tikėjimu dėl šio silpnumo nusižeminti, idant taip patį save atgautų; ne, jis, taip sakant, beviltiškai nenori nieko apie save girdėti ir pats nežino ką sakyti. Tačiau negali būti nė kalbos apie tai, kad jam užmarštimi ar užmaršties pagalba būtų padėta įsmukti į apibrėžtį „nedvasiškumas“ ir taip būti vyru ir krikščioni­ mi kaip kiti vyrai ir krikščionys; ne, tam Patsyiz. per daug Pats. Dažnai taip būna tėvui, atėmusiam iš sūnaus paliki­ mą: ši išorinė aplinkybė tik truputį jam pagelbėjo; jis, bent jau jo mintys, šitaip sūnumi neatsikratė; dažnai toks būna su mylinčiojo prakeiksmas nekenčiamajam (tai yra myli­ majam): tai ne ką tepadeda, beveik dar labiau įkalina, - taip yra ir nusivylusiam Pačiam su savimi pačiu. Si neviltis kokybiškai vienu laipteliu gilesnė nei prieš tai aptartoji ir priklauso nevilčiai, rečiau pasitaikančiai pa102

Liga mirčiai yra neviltis

šaulyje. Tos aklinos durys, apie kurias kalbėta anksčiau, už kurių nieko nėra, čia yra tikros, bet, tiesa, rūpestingai užda­ rytos durys, ir už jų sėdi Pats ir žiūri savęs, užsiėmęs arba užpildantis laiką nenorėjimu būti savimi, vis dėlto būda­ mas Pačiu užtektinai, kad mylėtų save. Tai vadinama užsi­ darymu. Ir nuo šiol mes kalbėsime apie už s i da r ymą , kuris yra betarpiškumo priešybė, ir minties srityje, be kitų dalyku, jaučia jam didžiulę panieką. Tačiau, ar nesama tokio Paties tikrovėje, ar jis pabėgęs už tikrovės, į dykumą, vienuolyną, beprotnamį; ar jis nėra tikras žmogus, apsirengęs kaip kiti ar kaip kiti dėvįs įpras­ tinius viršutinius drabužius? Žinoma, kodėl gi ne? Tačiau į Paties reikalus jis nieko nepašvenčia, nė vienos sielos, jis ne­ jaučia tam poreikio arba yra išmokęs jį nuslopinti. Tik pa­ klausykit, ką jis pats apie tai kalba: „Tik grynai betarpiški žmonės - kurie apibrėžtyje: „dvasia“ stovi maždaug ten, kur ir vaikas savo ankstyviausioje vaikystėje, kuris su nepa­ prastai mielu nesidrovėjimu nieko nesulaiko56- tik grynai betarpiški žmonės negali visiškai nieko sulaikyti. Tai ši be­ tarpiškumo rūšis dažnai su didžiule pretenzija vadina save „tiesa, sako esąs teisus žmogus - toks, koks ir yra“, o tai tei­ singa tiek, kiek teisinga netiesa, jog vyresnis žmogus nepa­ siduoda kūniškam potraukiui vos jį pajutęs. Kiekvienas nors truputį reflektuojantis Patszmo, kaip save priversti. O mū­ sų nusivylusysis yra pakankamai užsidaręs, kad neįsileistų jokio pašaliečio, taigi nieko į Paties reikalus, nors išoriškai jis yra visiškai „tikras žmogus“. Jis išsilavinęs žmogus, vy­ ras, tėvas, net nepaprastai gabus valdininkas, gerbiamas tė­ 103

Pirma dalis

vas, su visais maloniai apsieinantis, toks švelnus savo žmo­ nai, savo vaikams - pats rūpestingumas. Ir krikščionis? - na taip, jis krikščionis, tačiau jis veikiau renkasi apie tai nekal­ bėti, nors jam su tam tikru liūdnu džiaugsmu malonu ma­ tyti, kad žmona saviugdos dėlei užsiiminėja religija. Į baž­ nyčią jis vaikšto labai retai, nes jam rodosi, kad dauguma kunigų iš tiesų nežino, apie ką kalba. Išimtį jis daro tik vie­ nam vieninteliam kunigui, pripažindamas, kad tas žino ką kalbąs; tačiau jo klausyti nenori dėl kitos priežasties - mat bi­ jo, kad tai jį nuvestų per toli. Kita vertus, neretai jis jaučia poreikį vienatvei, tai jam gyvenimo būtinybė, kartais kaip kvėpuoti, kitą kartą - kaip miegoti. Kad šitai jam yra gyve­ nimo būtinybė labiau nei kitiems, taip pat yra ženklas, kad jis - gilesnė prigimtis. Apskritai vienatvės poreikis rodo, kad žmoguje vis dėlto esama dvasios, ir šis poreikis yra matas tam, kokia ta dvasia. „Grynai paviršutiniški nežmogiai ir bandažmogiai5 “ taip nejaučia jokio poreikio vienat­ vei, kad jie kaip tos papūgėlės58- jei tik bent akimirksniui pasilieka vieni, išsyk miršta; lygiai kaip mažą vaiką reikia užliūliuoti, idant užmigtų, taip ir jiems reikia raminančio draugijos liūliavimo, idant galėtų valgyti, gerti, miegoti, melstis, įsimylėti ir taip toliau. Tačiau tiek senovėje, tiek viduramžiais buvo įsisąmonintas šis vienatvės poreikis ir gerbiama tai, ką jis reiškia; nuolatiniame mūsų laikų bu­ vime draugėje vienatvės bijoma taip, kad (o, kokia nepa­ prasta epigrama!) nežinoma, kam ją naudoti - nebent kaip bausmę nusikaltėliams. Tačiau kadangi iš tiesų mūsų lai­ kais turėti dvasią - nusikaltimas, tai suprantama, kad tokie 104

Liga mirčiai yra neviltis

vientavės mylėtojai priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir nusikaltėliai. Taigi užsidaręs nusivylėlis gyvena sau, horis succesivi^ gyvena valandas, kurios nors ir negyventos amžinybei, vis dėlto turi kažka bendra su tuo, kas amžina, užsiėmęs sa­ vo Paties santykiu su savimi pačiu; tačiau toliau jis taip ir nenueina. Kai šitai padaryta, kai poreikis vienatvei paten­ kintas, tai jis tarytum pasitraukia - net įsitraukdamas arba įsileisdamas bendraviman su žmona ir vaikais. Be jo įgimto gerumo ir pareigos jausmo tokiu švelniu sutuoktiniu ir to­ kiu rūpestingu tėvu jį daro jo vidujybės uždarume atliktas prisipažinimas dėl savo silpnumo. Jei būtų įmanoma, kad kas nors būtų įleistas į jo už­ darumą, ir jei tuomet jam pasakytų: „Juk tai išdidumas, iš tiesų juk tu didžiuojiesi savimi“, - vargu ar jis dar kam nors tai prisipažintų. Pasilikęs vienas su savimi, jis, žinia, pripažintų, kad čia kažko esama, tačiau tas aistringumas, su kuriuo jo Pažiūrėjo į jo silpnumą, greit jam vėl įteigtų, kad tai anaiptol negali būti išdidumas, nes būtent dėl savo silpnumo jis ir nusivylė - visai taip, tarytum ne išdidumas silpnumui būtų priskyręs tokią didžiulę reikšmę, visai taip, tarytum ne todėl, kad nori didžiuotis savo Pačiu, jis negali pakęsti šito silpnumo įsisąmoninimo. Jei kas jam pasaky­ tų: „Tai stebėtina painiava, stebėtinos rūšies mazgas; mat iš tiesų nelaimė priklauso nuo to, kaip vingiuoja mintis; ant­ raip tai netgi būtų normalu, būtent tuo keliu tu ir turi eiti, turi per neviltį dėl Patiestiti PatiesMnk. Tu visai teisus dėl silpnumo, tačiau ne dėl to turi nusivilti; Patį reikia pralaužti, 105

Pirma dalis

kad taptum savimi pačiu; liaukis dėl to nusivildinėti“, - jei kas taip su juo kalbėtų, tai laisvą nuo aistrų akimirką jis tai suprastų, tačiau netrukus aistra vėl imtų klaidingai matyti ir jis vėl pasuktų klaidingai - į neviltį. Kaip minėta, tokia neviltis pasaulyje retesnė. Jei ji ties tuo nepasiliks, žingsniuodama vietoje, ir jei, antra vertus, nusivylusiojo neištiks stiprus pokytis - toks, kad jis pasuks tikruoju keliu tikėjimo link, tai tokia neviltis arba sustiprins save iki aukštesnio nevilties pavidalo ir toliau liks uždaru­ mas, arba ji išsiverš išorėn ir sunaikins tą išorinį apdarą, kuriame toks nusivylusysis gyveno sau nelyginant incognito. Pastaruoju atveju toks nusivylusysis mesis į gyvenimą, galbūt į didesnius prasiblaškymus, jis taps neramia dvasia, kurios būtis tikrai palieka pėdsaką, neramia dvasia, norin­ čia pamiršti, ir, sykis viduje triukšmas per didelis, reikia imtis stipresnių priemonių, nors ir kitokios rūšies nei tos, kurių imasi Ričardas III, idant negirdėtų motinos prakeik­ smų60. Arba jis ieškos užmaršties juslume, galbūt ištvirka­ vime, beviltiškai norės grįžti atgal į betarpiškumą, tačiau būdamas nuolat įsisąmoninęs Patį, kuriuo nenori būti. Pir­ mu atveju, kai neviltis sustiprėja, ji tampa priešgyna, ir da­ bar lieka akivaizdu, kiek netiesos visame tame reikale su silpnumu, lieka akivaizdu, kaip dialektiškai teisinga, kad pirmutinė priešgynos išraiška kaip tik ir yra neviltis dėl sa­ vo silpnumo. Tačiau pabaigai dar kartą trumpam pažvelkime į užsi­ dariusįjį, užsidaryme žingsniuojantįjį vietoje. Jei šis užda­ rumas išlaikomas absoliučiai, omnibus numeris absolutct\ 106

Liga mirčiai yra neviltis

tuomet arčiausias pavojus - savižudybė. Dauguma žmonių, žinoma, nė nenujaučia, ką toks užsidarėlis geba pakelti; ir nustebtų, jei sužinotų. Taigi absoliučiai užsidariusiajam [gresia] pavojus - savižudybė. Tačiau jei jis nors į vieną pra­ bils, atsivers nors vienam vieninteliam žmogui, tai grei­ čiausiai taip atsipalaiduos, arba jo įtampa taip atslūgs, kad uždarumas savižudybe nesibaigs. Toks uždarumas su vienu patikėtiniu62yra visu tonu švelnesnis už absoliutųjį. Tuo­ met jis greičiausiai išvengs savižudybės. Tačiau gali atsitik­ ti, kad jis, vos atsivėręs kitam, dėl to nusivilia, jam atrodo, tarytum jis be galo verčiau jau turėjo išsilaikyti tyloje, o ne įgyti patikėtinį. Tuomet vis dėlto gali sekti savižudybė. Poetiškai žvelgiant {poeticč1 tariant, kad asmuo yra, pa­ vyzdžiui, karalius arba imperatorius), katastrofą galima bū­ tų sukurti tuo, kad patikėtinis nužudomas. Galima būtų įsivaizduoti tokį demonišką tironą, kuris jaučia poreikį pa­ sikalbėti apie savo kančią su kokiu žmogumi, ir taip jis iš eilės prarytų krūvą žmonių, mat tapti jo patikėtiniu - tikra mirtis: kai tik tironas išsipasakoja, tas žmogus nužudomas. Užduotis poetui būtų pavaizduoti taip išspręstą šitą de­ moniško asmens kankinančią savi-priešą: negalėti apseiti be patikėtinio, ir negalėti patikėtinį turėti. P) Neviltis - beviltiškai norėti būti savimi, priešgyna Kaip buvo parodyta, lygiai kaip a galima būtų vadinti moteriškumo neviltimi, taip šią neviltį galima būtų vadinti vyriškumo. Todėl anksčiau minėtos nevilties atžvilgiu tai taip pat yra neviltis, žvelgiant iš apibrėžties: „dvasia“. Ta­ 107

Pirma dalis

čiau vyriškumas esmingiau priklauso apibrėžčiai: „dvasia“, tuo tarpu moteriškumas yra žemesnė sintezė. Skirsnyje a, 2 aprašyta neviltis dėl savo silpnumo: nusivylusysis nenori būti savimi. Tačiau dialektiškai pa­ žengus nors vieną žingsnį priekin, toks nusivylusysis priei­ na įsisąmoninimą, kodėl jis nenori būti pats savimi, ir tuo­ met įvyksta pokytis, ir priešgyna jau čia, nes tada taip yra būtent dėl to, kad jis beviltiškai nori būti savimi. Iš pradžių ateina neviltis dėl to, kas žemiška, arba dėl kažko žemiško, tuomet neviltis amžinybe dėl savęs paties. Tada ateina priešgyna, kuri to, kas amžina, dėka iš tiesų yra neviltis, ji yra nusivylęs piktnaudžiavimas tuo, kas Pačiame yra amžina, idant beviltiškai norėtų būti savimi pačiu. Ta­ čiau kaip tik todėl, kad ji yra neviltis to, kas amžina, dėka, tam tikra prasme ji yra taip netoli tiesos; ir kaip tik todėl, kad ji taip netoli tiesos, ji yra be galo toli. Neviltis, kuri yra perėjimas į tikėjimą, taip pat yra to, kas amžina, dėka; to, kas amžina, dėka Pats turi drąsos prarasti save, idant save laimėtų; o čia - priešingai, jis nenori pradėti nuo savęs pra­ radimo, bet nori [iš karto] būti savimi. Siame nevilties pavidale auga Paties įsisąmoninimas, taigi didesnis įsisąmoninimas, kas yra neviltis, ir kad kieno nors būsena yra neviltis; neviltis čia įsisąmoninusi save kaip veiksmą, ji kyla ne iš išorės kaip kęsmas po išoriškumo spaudimu, bet tiesiai iš Paties. Ir todėl priešgyna, palyginti su neviltimi dėl savo silpnumo, vis dėlto yra nauja kokybė. Idant beviltiškai norėtum būti savimi, reikia įsisąmo­ ninimo apie begalinį Patį. Tuo tarpu šis begalinis Pats iš 108

Liga mirčiai yra neviltis

tiesų tėra abstrakčiausias pavidalas, abstrakčiausia Paties galimybė. O būtent šiuo Pačiups beviltiškai nori būti, iš - plėšdamas Patį iš bet kokio santykio su jj nustačiusią jė­ ga arba išplėšdamas iš įsivaizdavimo, kad tokios jėgos esa­ ma. Šito begalinio pavidalo dėka Pats nori valdyti save arba kurti save patį, padaryti savo Patį Pačiu, kuriuo jis nori būti, nuspręsti, ką jis nori turėti ir ko neturėti savo konkrečia­ me Pačiame. Jo konkretus Pats arba jo konkretumas juk turi būtinybę ir ribas, jis yra apibrėžtybė su šiais gebėjimais, sankloda ir taip toliau, esantis šiame santykių konkretume. Tačiau šio begalinio pavidalo, negatyviojo Paties pagalba jis pirmiausia nori apsiimti visa šitai pakeisti, kad iš to išei­ tų Pats, kokio jis nori, pagamintas negatyviojo Paties bega­ linio pavidalo pagalba, o tada jis nori būti savimi. Tai yra jis nori pradėti šiek tiek anksčiau negu kiti žmonės, ne ties ir su pradžia, bet „pradžioje“61; jis nenori apsivilkti savo Pačiu, nenori jam duotame Pačiame matyti savo užduo­ ties, jis padedamas buvimo begaliniu pavidalu pats nori sukonstruoti savo Patį. Jei kas norėtų šiai nevilčiai surasti bendrą vardą, ją būtų galima vadinti stoicizmu, tačiau prisimenant ne vien tą sektą. Šios rūšies neviltis iš arčiau geriausiai nušviečiama skiriant veikiantį Patį ir kenčiantį Patį bei parodant, kaip su savimi santykiauja veikiantis ir kaip kęsme su savimi santykiauja kenčiantysis, formulė visuomet: beviltiškai no­ rėti būti savimi. Jei nusivylusysis Pats yra vei ki ant ysi s, tai iš tiesų su savimi jis nuolat santykiauja eksperimentuodamas, 109

Pirma dalis

nesvarbu, kuo užsiimtų, kad ir kaip ištvermingai, kad ir kaip tai būtų didu, kiek stebintų. Jis nepripažįsta jokios jė­ gos virš savęs, todėl jam iš pagrindų trūksta rimtumo ir jis tegali burtais sukelti rimtumo tariamybę, pats savo ekspe­ rimentams skirdamas didžiausią dėmesį. Tai sumeluotas rimtumas; kaip ugnis, kurią Prometėjas pavogė iš dievų, taip šis sumeluotas rimtumas reiškia pavogti iš Dievo tą mintį - kuri yra rimtumas: kad Dievas į tave žiūri, - vietoj to nusivylęs /^pasitenkina pats į save žiūrėdamas, o tai neva turėtų jo užsiėmimams suteikti begalinio intereso ir reikšmės, tuo tarpu kaip tik tai paverčia juos eksperimen­ tais. Mat net jei šis Pats nenueina neviltyje taip toli, kad tampa eksperimentiniu Dievu - joks išvestas /^žiūrėda­ mas į save vis dėlto negali duoti sau pačiam daugiau, negu jis pats yra, - jis vis dėlto nuo pradžios iki pabaigos pasilieka Pačiu, savęs-padvigubinimu jis vis dėlto netampa nei dau­ giau, nei mažiau negu Pats. Taip Pats savo nusivylusioje pastangoje būti savimi pačiu pasiekia kaip tik priešinga jis iš tiesų tampa jokiu Pačiu. Visoje toje dialektikoje, ku­ rioje jis veikia, nėra nieko tvirta, kas yra Pats nė vieną aki­ mirką nėra pastovu, tai yra amžinai pastovu. Negatyvusis Paties pavidalas išskiria tiek išlaisvinančiąją, tiek rišančiąją jėgą65; bet kurią akimirką visiškai savo nuožiūra jis gali pra­ dėti iš pradžių, ir kad ir kiek būtų puoselėjama mintis, visas veiksmas neperžengia hipotezės rėmų. Pačiam toli gražu nepasiseka vis labiau ir labiau tapti savimi, priešingai, tik vis labiau ir labiau akivaizdu, kad tai hipotetinis Pats. Pats yra pats sau viešpats, visiškai taip, kaip kad sakoma „pats 110

Liga mirčiai yra neviltis

sau viešpats“, tačiau kaip tik tai yra neviltis - bet ir tai, ką jis laiko sau džiaugsmu, sau malonumu. Tačiau, iš arčiau paž­ velgus, lengva matyti, kad šis absoliutus valdovas yra kara­ lius be šalies, iš tiesų jis valdo nieką; jo būsena, jo valdymas pavaldus tokiai dialektikai: maištas yra teisėtas kiekvieną akimirką. Galiausiai tai priklauso nuo Paties savivalės. Taigi nusivylęs Pats nuolat stato tik oro pilis, kovoja tik su oru. Su visomis tomis eksperimentu sukurtomis do­ rybėmis jis atrodo puikiai; akimirkai jos užburia kaip rytie­ tiška poezija; toks susivaldymas, toks nepajudinamumas, tokia ataraksija ir taip toliau yra beveik prie pasakiškumo ribos. Taip, taip iš tiesų yra; bet viso to pamate glūdi nie­ kas. /k# beviltiškai nori mėgautis visu savęs paties padary­ mo savimi pačiu, savęs paties išvystymo, buvimo savimi pačiu pasitenkinimu, nori prisiimti garbę už tą poetišką, meistrišką planą pagal kurį jis save patį suprato. Ir vis dėlto galiausiai tai, ką jis supranta kaip save patį yra mįslė; lygiai tą akimirką, kai atrodo, jog pastatas arčiausiai pabaigos, jis gali savavališkai paversti viską nieku. Jei nusiviliantis Pats yra kenči ant i s, neviltis vis tiek yra: beviltiškai norėti būti savimi. Galbūt toks eksperi­ mentuojantis Pats, beviltiškai norintis būti savimi, laiki­ nai besiorientuodamas į savo konkretų Patį, susiduria su kokiu nors sunkumu, kažkuo, ką krikščionis pavadintų kry­ žiumi, esminiu trūkumu, kad ir kas tai būtų. Negatyvusis Pats, begalinis Paties pavidalas galbūt iš pradžių visa tai at­ mestų, apsimestų, kad to nėra, nenorėtų nieko apie tai ži­ noti. Tačiau tai nepavyksta, taip toli jo sugebėjimas

Pirma dalis

eksperimentuoti nesiekia, taip toli nesiekia nė jo suge­ bėjimas abstrahuoti; šis begalinis, negatyvusis Ptf#jaučiasi kaip Prometėjas - prikaltas prie šios vergijos. Taigi jis yra kenčiantis Pats. Kaip dabar pasireiškia ši neviltis, kuri yra beviltiškai norėti būti savimi pačiu? Atkreipkite dėmesį, kad anksčiau pavaizduotas ne­ vilties pavidalas: nusivilti dėl žemiška arba dėl kažko žemiš­ ko, - suprantant jį taip, kad tai iš esmės yra, pasirodo ir esąs nusivilti tuo, kas amžina, t. y.: nenoras leisti save pa­ guosti ir išgydyti per tai, kas amžina; tai, kas žemiška, iš­ kelti taip aukštai, kad tai, kas amžina, nebegali būti jokia paguoda. Tačiau nenorėti viltis galimybe, kad žemiškas stygius, laikinis kryžius gali būti nuimtas - taip pat yra ne­ vilties pavidalas. O šis nusivylusysis, beviltiškai norintis būti savimi, to nenori. Jis įtikino save, jog šis dyglys kūne graužia taip giliai (ar taip iš tiesų būtų, ar jam taip atrodytų dėl jo aistros), kad jis negali nuo jo abstrahuotis *, todėl jis *Be to, kaip tik iš šio požiūrio taško - reikia čia pastebėti - ma­ tyti, kad daug kas iš to, kas pasaulyje garbstoma rezignacijos vardu, yra tam tikra neviltis - beviltiškai norėti būti savo abstrakčiu Pačiu, beviltiškai norėti užsiganėdinti tuo, kas amžina, ir drauge galėti mesti iššūkį arba ignoruoti kančią dėl žemiškų ir laikinų dalykų. Rezignacijos dialektika iš tiesų tokia: norėti būti savo amžinuoju Pačiu, o kažko tik­ ro, dėl ko Prfftkenčia, atžvilgiu nenorėti būti savimi, guodžiantis, kad amžinybėje tai atkris, ir manant, kad dėl to turi teisę neperiimti to laikinybėje. Nors ir kentėdamas dėl to, Pats vis dėlto neprisipažins, kad tai jo Paties dalis, tai yra nenusižemins dėl to tikėdamas. Rezignacija, laikant ją neviltimi, esmiškai skiriasi nuo beviltiško nenoro būti savimi, mat ji beviltiškai nori būti savimi, tačiau su išlyga tam vienam dalykui, kurio atžvilgiu ji beviltiškai nenori būti savimi. 112

Liga mirčiai yra neviltis

tarytum prisiima jį amžiams. Jis tuo piktinasi arba, teisin­ giau, ta proga piktinasi visa būtimi; nepaisant nieko jis no­ ri būti savimi - ne nepaisant to [dyglio] būti be jo (nes tai reikštų nuo jo abstrahuotis, o šito jis negali, arba tai būtų judesys rezignacijos link); ne, jis nori nepaisydamas visos būties arba priešgyniaudamas jai, būti savimi su tuo [dyg­ liu], pasiimti jį su savimi, beveik nepaisydamas savo agoni­ jos. Mat tikėti pagalbos galimybe, juo labiau absurdo dė­ ka tikėti, jog Dievui viskas įmanoma - ne, šito jis nenori. O ieškoti kieno nors kito pagalbos - ne, šito jis nė už ką nenori, jei taip, tai jis verčiau bus savimi su visomis pragaro agonijomis, negu ieškos pagalbos. Ir iš tikrųjų ne taip jau visai teisinga, kai sakoma „sa­ vaime suprantama, kenčiantysis nori, kad jam kas padėtų, jei tik kas gali jam padėti“ - yra toli gražu ne taip, nors prie­ šingas atvejis ir ne visada toks beviltiškas kaip šis. Yra taip. Kenčiantysis žino vieną arba kelis būdus, kuriais jis norėtų, kad jam būtų padėta. Jei jam padedama tais būdais, tai jis noriai priima pagalbą. Tačiau kai sulaukti pagalbos tampa rimtas dalykas gilesne prasme, ypač kai padėti turi aukš­ tesnysis arba aukščiausiasis, tada šis pažeminimas - privalėti priimti pagalbą, besąlygiškai, bet kokiu būdu, tarytum tapti nieku „gelbėtojo“, kuriam viskas įmanoma, rankose arba tiesiog turėti lenktis prieš kitą žmogų, tol, kol ieškai pagal­ bos, turėti liautis būti savimi, - ak, bet neabejotinai esama ir didelės, netgi ilgalaikės bei agoniškos kančios, kurioje Patsvis dėlto nesusižeidžia taip [labai] ir todėl iš esmės jis veikiau renkasi kentėti ir išlikti savimi. 113

Pirma dalis

Tačiau juo daugiau tokiame kenčiančiajame, beviltiš­ kai norinčiame būti savimi, sąmonės, tuo labiau įsigali ne­ viltis, galiausia tapdama demoniškumu. Paprastai jo kilmė tokia. Pats, beviltiškai norintis būti savimi, kamuojasi vie­ nokiame ar kitokiame skausme, kuris nesileidžia atmeta­ mas arba atskiriamas nuo jo konkretaus Paties. Kaip tik į šią kančią nukreipia jis visą savo aistrą, kuri galiausiai tam­ pa demonišku įniršiu. Dabar net jei Dievas danguje ir visi angelai siūlytų pagelbėti iš to skausmo išeiti - ne, dabar jis to nebenori, dabar jau per vėlu, kitados jis mielai būtų ati­ davęs viską, kad tik išsivaduotų iš tos agonijos, bet jam te­ ko laukti, dabar jau po viskam, dabar, dabar jis verčiau nirš prieš viską, bus tuo, su kuriuo visas pasaulis, visa būtis pasi­ elgė neteisingiausiai, kuriam labai svarbu būti tikram, kad turi savo kančią po ranka, kad niekas jos iš jo neišplėš mat antraip jis negalėtų įrodyti ir savęs įtikinti esąs teisus. Galiausiai tai taip įsisėda jo galvoje, kad jis dėl labai savotiš­ kos priežasties bijo amžinybės, bijo, kad būtent amžinybė atskirs jį nuo demoniškai suprasto jo begalinio pranašumo prieš kitus žmones, jo demoniškai suprasto įgaliojimo būti tuo, kuo jis yra. Savimi pačiu jis būti nori; jis pradėjo nuo begalinės /W/>j abstrakcijos, o dabar jis galiausiai tapo toks konkretus, kad ta prasme tapti amžinu jam būtų neįmano­ ma, ir vis dėlto jis beviltiškai nori būti savimi. O, demoniška beprotybė, labiausiai jis niršta dėl minties, kad amžinybei gali ateiti į galvą atimti iš jo menkystę. Šios rūšies neviltis retai teaptinkama pasaulyje, tokios būtybės iš tiesų pasitaiko tik poetų darbuose, tikrų poetų, 114

Liga mirčiai yra neviltis

kurie savo kūriniams visuomet suteikia „demoniško“ idea­ lumo, tą žodį suprantant grynai graikiška prasme. Tačiau tokia neviltis pasitaiko ir tikrovėje. Kas gi ją atitinka išoriš­ kai? Nėra tokios „atitinkančios“ išorės, tolygios išorei, ati­ tinkančiai uždarumą; ta atitinkanti išorė - prieštaravimas sau; mat jei ji atitinka, tai ir atskleidžia. Tačiau čia išorė yra visiškai indiferentiškas dalykas, čia, kur uždarumui arba tam, ką būtų galima pavadinti užsitrenkusia vidujybe, teik­ tinas išskirtinis dėmesys. Žemiausius nevilties pavidalus, kur iš tiesų nebuvo jokios vidujybės, arba kur, šiaip ar taip, nebuvo vertos paminėti vidujybės, žemiausius nevilties pa­ vidalus galima pristatyti aprašant tokio nusivylusiojo išo­ riškumą arba kalbant apie tai. Tačiau juo dvasiškesnė tampa neviltis, juo labiau vidujybė tampa ypatingu pasauliu-sau uždarume, tuo nereikšmingesnė ta išorė, po kuria slepiasi neviltis. Tačiau juo dvasiškesnė tampa neviltis, tuo labiau ji pati demoniško sumanumo dėka siekia neviltį išlaikyti uždarą uždarume ir todėl labiau žiūri kaip įtalpinti išorę indiferentiškuman, paversti ją kaip galima labiau nereikš­ minga ir nesvarbia. Kaip, anot prietaro, trolis dingsta per plyšį, kurio niekas nemato, taip ir neviltis - juo dvasiškesnė, juo svarbiau jai gyventi tokiame išoriškume, už kurio pap­ rastai niekam neateis į galvą jos ieškoti. Sis paslėptumas yra kažkas dvasiška ir viena iš saugumo priemonių užsitikrinti, kad už tikrovės tarytum turi tai, kas atitverta, užtvarą, pa­ saulį išimtinai sau, pasaulį, kur nusivylęs /^nenuilstamai ir tantališkai yra užsiėmęs norėjimu būti savimi pačiu. Pradėjome (ai) žemiausiu nevilties pavidalo bevil­ 115

Pirma dalis

tiškai nenorėti būti savimi. Demoniška neviltis yra stip­ riausia neviltis, beviltiškai norinti būti savimi. Ta neviltis nenori būti savimi net stoiškame susižavėjime savimi ar sa­ vęs sudievinime, nenori būti savimi kaip nori tas, kuris to nori, be abejo, melagingai, bet vis dėlto tam tikra prasme pagal savo tobulumą; ne, ji nori būti savimi neapykanto­ je būčiai, nori būti savimi pagal savo menkystę; ji nori bū­ ti savimi net ne priešgynoje ar priešgyniaudama, bet ne­ paisant66, ji nori net ne išplėšti savo Patį iš jj nustačiusios jėgos priešgynoje, o nieko nepaisydama užkrauti save jai [jėgai], save primesti, iš pykčio nori laikytis jos - ir, žinoma, piktavalė prieštara turi gerai žiūrėti, kad laikytųsi to, ko atžvilgiu ji yra prieštara. Sukildama prieš visą būtį, ji mano gavusi įrodymų prieš būtį, prieš jos gerumą. Nusivylusysis mano, kad įrodymas - jis pats, o tuo jis ir nori būti, to­ dėl jis nori būti savimi, savimi pačiu savo agonijoje, kad ta agonija protestuotų prieš visą būtį. Jei silpnai nusiviliantysis nenori nieko girdėti apie paguodą, kurią jam paren­ gusi amžinybė, tai ir toks nusi- vylusysis nenori nieko apie tai girdėti, bet dėl kitos priežasties: būtent ta paguoda juk būtų jo žūtis - kaip atsimetimas nuo visos būties. Tai, vaiz­ džiai aprašant, tarytum rašytojui įsiveltų rašybos lapsus ir šis lapsus įsisąmonintų save kaip tokį: gal jis iš tiesų joks ne lapsus, o daug aukštesne prasme esminė viso kūrinio dalis; dabar šis lapsus sukiltų prieš rašytoją, ir iš neapykantos jam draustų save ištaisyti, irbeprotiškoje priešgynoje saky­ tų: „Ne, nesileisiu ištrinamas, stovėsiu kaip liudytojas prieš tave, liudysiu, kad esi prastas rašytojas“. 116

ANTRA DALIS N eviltis yra nuodėmė

A Neviltis yra nuodėmė

Nuodėmė: D ievo aki vai zdoj e arba t u r i n t s u p r a t i mą api e Di evą bevi l t i škai n e n o r ė ­ ti būt i savi mi , arba bevi l t i škai nor ėt i būt i savi mi . Tad nuodėmė yra sustiprintas silpnumas arba sustiprinta priešgyna: nuodėmė yra nevilties sustiprinimas. Pabrėžiama štai kas: Di evo aki vai zdoj e arba turint sampratą apie Dievą, būtent Dievo sampratos turėjimas dialektiškai, etiškai, religiškai daro nuodėmę tuo, ką juris­ tai pavadintų neviltimi „sunkinančiomis aplinkybėmis“. Nors šioje dalyje, ir užvis mažiausia skirsnyje A, nėra vietos psichologiniam vaizdavimui, vis dėlto čia kaip dialektiškiausią ribą tarp nevilties ir nuodėmės reikia paminėti tai, ką galima būtų vadinti poeto egzistencija, nukreipta į religingumą, egzistencija, turinčia šį tą bendra su rezig­ nacijos neviltimi - tik čia dar esama supratimo apie Dievą. Tokia poeto egzistencija, kaip matyti iš kategorijų sujungi­ mo ir padėties, būtų įstabiausia poetinė egzistencija. Krikš­ čioniškai žiūrint (nepaisant visos estetikos), kiekviena poe­ tinė egzistencija - nuodėmė, tokia nuodėmė: kurti6 , užuot buvus, per fantaziją santykiauti su gėriu ir tiesa, užuot tuo 117

Antra dalis

buvus, tai yra egzistenciškai stengusis tuo būti. Ta poetinė egzistencija, apie kurią čia kalbame, nuo nevilties skiriasi tuo, kad turi supratimą apie Dievą arba yra Dievo akivaiz­ doje; tačiau ji yra nepaprastai dialektiška, yra tarytum ne­ perskverbiamai dialektiška sumaištis dėl to, kiek miglotai ji įsisąmoninusi esanti nuodėmė. Toks poetas gali turėti la­ bai gilų religinį potraukį, ir supratimas apie Dievą įeina į jo neviltį. Jis myli Dievą labiau už viską - Dievą, kuris yra vienintelė paguoda jo slaptoje agonijoje, ir vis dėlto jis my­ li tą agoniją, nenori jos paleisti. Jis taip nori būti savimi Dievo akivaizdoje, bet tik ne vieno apibrėžto taško, kur Pakenčia, atžvilgiu - ten jis beviltiškai nenori savimi bū­ ti; jis tikisi, kad amžinybė tai pašalins, o čia, laikinybėje jis, kad ir kiek dėl to kentėtų, negali apsispręsti to prisiimti, negali tikėdamas dėl to nusižeminti. Vis dėlto jis ir toliau santykiauja su Dievu, ir tai vienintelė jo palaima; jam būtų didžiausias siaubas būti priverstam likti be Dievo, „tai ves­ tų į neviltį“, ir vis dėlto iš tiesų jis leidžia sau, tačiau galbūt nesąmoningai, vaizduoti Dievą šiek tiek kitokį, negu Die­ vas yra, šiek tiek a la mielą tėvelį, kuris pernelyg pataikauja vaiko „vieninteliam norui“. Nelyginant tas, kuris tapo ne­ laimingas mylėdamas ir todėl pasidarė poetu, dabar palai­ mingai šlovinančiu meilės laimę, taip šis tampa religingumo poetu. Jis tapo nelaimingas religingume, jis miglotai sup­ ranta, kad iš jo reikalaujama, jog tą agoniją paleistų, t.y. kad tikėdamas dėl to nusižemintų ir perimtų tai kaip Paties dalį, mat jis nori laikyti ją atstu nuo savęs, o būtent tuo tvirtai ją išlaiko prie savęs, nors ir teisingai (o tai, kaip ir 118

Neviltis vra nuodėmė

kiekvienas nusivylusiojo žodis, yra atbulai teisinga, tad turi būti suprantama atvirkščiai) mano, kad tai turi reikšti kuo didesnį atsiskyrimą nuo agonijos, atsikratymą ja, kiek tai žmogui išvis įmanoma. Tačiau tikint tai prisiimti - šito jis negali, t.y. iš esmės jis to nenori arba: čia jo Pats baigia miglotume. Tačiau kaip ano poeto meilės vaizdavimas, taip ir šio poeto religingumo vaizdavimas užburia ir turi lyri­ nį polėkį, kaip neįmanoma jokiam vedusiam vyrui ir jo­ kiam „šventajam tėvui“. Ką jis sako, toli gražu nėra netei­ singa; jo kūrinys tiesiog yra jo laimingesnis, geresnis Aš. Santykyje su religingumu jis nelaimingas įsimylėjėlis; tai yra griežtąja prasme jis nėra tikintysis, jis turi tik tikėji­ mo pradmenį - neviltį, o joje - degantį religingumo ilgesį. Jo kolizija iš tiesų tokia: ar jis pašauktasis? ar dyglys kūne išreiškia, kad jis bus panaudotas kažkam nepaprastam, ar visiškai priimtinas Dievo akivaizdoje tas nepaprastumas, kuriuo jis tapo? O gal dyglys kūne yra tai, dėl ko jis turi nusižeminti, idant pasiektų tai, kas bendražmogiška? Ta­ čiau užteks apie tai, pabrėždamas tiesą galiu pasakyti: „Kam aš kalbu?“ Kam rūpi tokie psichologiniai tyrimai, pakelti n-tuoju laipsniu; tie Nūrnbergo paveikslai, kuriuos piešia kunigas, geriau suprantami, jie apgaulingai primena visus ir kiekvieną, kokie dauguma žmonių ir yra, o dvasine prasme - nieko [nė vieno].

119

Antra dalis

P irmas skyrius

Paties įsisąmoninimo laipsniai (Apibrėžtis: „Dievo akivaizdoje“)

Ankstesniame skyriuje nuolat buvo nurodomi Paties įsisąmoninimo laipsniai; iš pradžių nežinojimas, kad turi amžiną Patį (B. a.), tuomet žinojimas, kad turi Patį, kuria­ me vis dėlto yra kažkas amžina (C. B. b), o čia (a 1-2 b) vėl nurodyti laipsniai.Visą šį svarstymą dabar dialektiškai reikia pasukti nauju keliu. Yra taip. Tas Paties įsisąmoni­ nimo laipsniavimas, į kurį iki šiol žiūrėjome, išsitenka api­ brėžtyje: „žmogiškasis arba Pats, kurio matas yra žmo­ gus“. Tačiau todėl, kad tai Pats tiesiogiai Dievo akivaizdo­ je, šis Pats įgyja naują kokybę ir kokybiškumą.Tas Pats nebėra tik žmogiškas Pats, bet tai, ką tikėdamasis, jog ne­ būsiu neteisingai suprastas, pavadinčiau teologiniu Pačiu, Pačiu tiesiogiai Dievo akivaizdoje. O kokią begalinę tikrovę įgyja Pats, būdamas įsisąmoninęs, jog yra Dievo akivaiz­ doje, tapdamas žmogiškuoju Pačiu, kurio matas yra Die­ vas! Piemuo, esantis (jei tai būtų įmanoma) Pačiu tiesiogiai savo karvių akivaizdoje, yra labai žemas Pats, taip pat ir po­ nas, esantis Pačiu tiesiogiai vergų akivaizdoje, iš tiesų joks Pats, mat abiem atvejais jiems trūksta mato. Vaikas, lig šiol turėjęs tik savo tėvų matą, tampa Pačiu, kaip vyras kaip matą gaudamas valstybę; tačiau koks begalinis akcentas krinta ant Paties kaip matą gaunant Dievą! Pačiam matas visuomet yra tai, ko tiesioginėje akivaizdoje jis yra Pats, ta­ čiau tai nėra „mato“ apibrėžimas. Kaip kad galima sudėti 120

Neviltis yra nuodėmė

tik vienarūšius dydžius, taip kiekvienas dalykas kokybiškai yra tai, kuo jis matuojamas; o tai, kas kokybiškai yra jo mat­ muo, etiškai - jo tikslas68. O matmuo ir tikslas kokybiškai yra tai, kas koks nors dalykas yra, išskyrus situaciją laisvės pasaulyje, kur kas nors kokybiškai nebūdamas tuo, kas yra jo tikslas ir matmuo, pats kaltas dėl šio nukokybiškėjimo, taigi tikslas ir matmuo vis dėlto teisdami pasilieka tie pa­ tys, atskleidžia tai, kuo jis nėra - būtent tai, kas yra jo tikslas ir matmuo. Labai teisinga ta mintis, taip dažnai pasitaikanti tarp ankstyvųjų dogmatikų69, tuo tarpu vėlesnieji dogmatikai 0 taip dažnai jai prieštaraudavo, nes jiems apie tai trūko su­ pratimo ir nuovokos - tai buvo labai teisinga mintis, nors kartais ji ir neteisingai pritaikoma: nuodėmė baisi todėl, kad ji yra Dievo akivaizdoje. Tuo buvo įrodomas pragaro bausmės amžinumas. Vėliau žmonės tapo gudresni ir sakė: „Nuodėmė yra nuodėmė; nuodėmė nėra didesnė todėl, kad ji yra prieš Dievą arba priešais Dievą""1. Stebėtina! Net ju­ ristai kaba apie nusikaltimus sunkinančiomis apllinkybėmis, net juristai skiria, ar nusikaltimas, pavyzdžiui, įvykdy­ tas prieš valdininką, ar prieš privatų asmenį, skirtingas baus­ mes skiria už tėvžudystę ir paprastą žmogžudystę. Ne, ankstyvoji dogmatika buvo teisi, jog tai, kad nuo­ dėmė atlikta prieš Dievą, ją be galo sustiprina. Klaida buvo ta, kad Dievas laikytas kažkuo išoriniu ir atrodė taip, tary­ tum būtų manoma, jog prieš Dievą nusidedamą tik retkar­ čiais. Tačiau Dievas nėra kažkas išoriška ta prasme, kaip policininkas. Žiūrėti reikia į tai, kad Pats turi supratimą 121

Antra dalis

apie Dievą, o vis dėlto nenori, kaip nori Dievas, vis dėlto yra neklusnus. Ir Dievo akivaizdoje nusidedamą ne tik retkarčiais; mat kiekviena nuodėmė yra Dievo akivaiz­ doje, arba, teisingiau sakant, tai, kas tą žmogiškąją kaltę iš tiesų padaro nuodėme, yra tai, kad kaltasis buvo įsisą­ moninęs esąs Dievo akivaizdoje. Neviltis stiprėja stiprėjant Paties įsisąmoninimui; tačiau Pats sustiprinamas pagal Paties matą, ir be galo su­ stiprinamas tuomet, kai matas - Dievas. Juo daugiau Die­ vo supratimo, tuo daugiau Paties; juo daugiau Paties, tuo daugiau Dievo supratimo. Tik kai Pats> kaip šis apibrėžtas individas, yra įsisąmoninęs, kad yra Dievo akivaizdoje, tik tuomet jis yra begalinis Pats, taigi tuomet šis Pats nu­ sideda Dievo akivaizdoje. Todėl pagonybės savanaudišku­ mas, nepaisant visko, ką apie jį galima pasakyti, vis dėlto nė iš tolo nepasireiškia tokiomis sunkinančiomis aplin­ kybėmis kaip krikščionybės - tiek, kiek ir čia esama to sa­ vanaudiškumo; mat pagonio Pats nebuvo tiesiogiai Die­ vo akivaizdoje. Pagonis ir prigimtinis žmogus kaip matą turi tik žmogiškąjį Patį. Todėl iš aukštesnio žiūros taško teisingai galima žvelgti į pagonybę kaip į skendinčią nuo­ dėmėje, tačiau pagonybės nuodėmė iš tiesų buvo tas nu­ sivylęs nežinojimas apie Dievą, apie buvimą Dievo aki­ vaizdoje; jos nuodėmė - „būti be Dievo pasaulyje“72. Kita vertus, dėl to tiesa, jog tiksliausia prasme pagonys nenu­ sidėdavo, mat nusidėdavo ne Dievo akivaizdoje; o kiek­ viena nuodėmė yra Dievo akivaizdoje. Be to, tam tikra prasme visiškai teisinga, kad daug kartų pagoniui buvo 122

Neviltis yra nuodėmė

padėta taip nekaltai praslysti per gyvenimą kaip tik todėl, kad jį gelbėjo jo pelagijoniškai lengvabūdiška73 samprata; tačiau tuomet jo nuodėmė kita: būtent šis pelagijoniškai lengvabūdiškas suvokimas. Ir priešingai, kita vertus, visiš­ kai teisinga, jog dažnai žmogus kaip tik per tai, kad buvo griežtai išauklėtas krikščionybėje, tam tikra prasme yra įs­ tumtas į nuodėmę, mat visas krikščioniškas požiūris jam buvo per rimtas, ypač ankstyvuoju jo gyvenimo metu; ta­ čiau vėlgi, kita prasme, šis gilesnis supratimas apie tai, kas yra nuodėmė, yra jam tam tikra pagalba. Nuodėmė: Dievo akivaizdoje beviltiškai nenorėti bū­ ti savimi arba Dievo akivaizdoje beviltiškai norėti būti sa­ vimi pačiu. Tačiau, nors kitais atžvilgiais turbūt pripažįs­ tama, jog šis apibrėžimas turi savų pranašumų (svarbiausias iš jų - kad jis vienintelis biblinis apibrėžimas; mat Raštas visuomet apibrėžia nuodėmę kaip neklusnumą) ar jis nėra pernelyg dvasiškas? Į tai visų pirma reikia atsakyti taip: nuo­ dėmės apibrėžimas niekuomet negali būti pernelyg dvasiš­ kas (jei tik netampa toks dvasiškas, kad atmeta nuodėmę); mat nuodėmė yra dvasios apibrėžtis. O toliau [galima būtų klausti]: kodėl gi jis turėtų būti pernelyg dvasiškas? Ar to­ dėl, kad nekalba apie žmogžudystę, vagystę, paleistuvystę ir taip toliau? Tačiau ar jis apie tai nekalba? Ar tai nėra sa­ vivalė prieš Dievą, neklusnumas, priešgyniaujantis jo įsa­ kymams? Priešingai kai kalbant apie nuodėmę, kalbama tik apie tokias nuodėmes, lengvai pamirštama, kad visi šie dalykai, žmogiškai sakant, tam tikru laipsniu gali būti visai tvarkingi, o vis dėlto visas gyvenimas - nuodėmė, ta gerai 123

Antra dalis

žinoma nuodėmės rūšis: žėrinčios ydos, savivalė, kuri nedvasiškai arba įžūliai pasilieka nežinioje arba nori nežinoti, kokia be galo gilesne prasme žmogiškasis Pats yra. įsiparei­ gojęs klusnumą Dievui dėl kiekvieno slapčiausio savo noro ar minties, pasirengimo klausyti bei suprasti ir norėjimo sekti kiekviena mažiausia Dievo užuomina apie tai, kokia jo valia šio Paties atžvilgiu. Kūniškos nuodėmės - žemes­ niojo Paties savivalė; bet kaip dažnai demonas varomas pasitelkus demoną 4, ir galas tampa blogesnis už pradžią. Mat juk būtent taip ir yra pasaulyje: iš pradžių žmogus nu­ sideda iš trapumo ir silpnumo; o tuomet - taip, jis galbūt išmoksta pabėgti pas Dievą ir jam padedama priartėti prie tikėjimo, kuris išgelbsti nuo visų nuodėmių; tačiau dabar kalbame ne apie tai - jis nusivilia dėl savo silpnumo ir tam­ pa arba fariziejumi, beviltiškai suvedančiu tai į tam tikrą teisinį teisingumą, arba vėl beviltiškai metasi į nuodėmę. Todėl tas apibrėžimas, ko gero, apima visus įsivaiz­ duojamus ir visus tikrus nevilties pavidalus; išties, jis bent jau teisingai pabrėžia lemiamą dalyką: kad nuodėmė yra neviltis (mat nuodėmė nėra kūno ir kraujo pasiutimas, o dvasios sutikimas tam) ir yra Dievo akivaizdoje. Kaip apib­ rėžimas jis yra algebra 5; jam ne vieta šiame nedideliame darbe ir, be to, jei imčiausi aprašinėti atskiras nuodėmes, tai būtų bandymas, pasmerktas nepasisekti. Svarbu, kad apibrėžimas kaip tinklas aprėpia visus pavidalus. O kad jis aprėpia, matyti, kai bandai jį patikrinti priešindamas prie­ šybę: tikėjimą, paskui kurį visame šiame darbe stumiuosi kaip paskui patikimą plūdurą. Tikėjimas yra tai, kad Patsy 124

Neviltis yra nuodėmė

būdamas savimi ir norėdamas būti savimi, perregimai grin­ džia save Dieve. Tačiau dažnai būdavo nepastebima, kad nuodėmės priešybė anaiptol nėra dorybė. Tai iš dalies pagoniškas po­ žiūris, pasitenkinantis vien žmogišku matu, kuris būtent ir nežino, kas nuodėmė yra - kad visokia nuodėmė yra nuo­ dėmė Dievo akivaizdoje. Ne, nu o d ė mė s pr i ešybė yra t i kėj i mas, kaip parašyta Rom 14, 23: „visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė“76. Ir tai yra viena iš visai krikščionybei lemtingiausių apibrėžčių - nuodėmės priešy­ bė yra ne dorybė, o tikėjimas. P riedas

Nuodėmės apibrėžime glūdi papiktinimo galimybė; bendra pastaba apie papiktinimą

Antitezė: „nuodėmė-tikėjimas“ yra krikščioniška ir krikščioniškai perkeičia visas etines sąvokines apibrėžtis, suteikdama joms dar vieną matmenį. Antitezės pamate glū­ di tai, kas lemtingai krikščioniška: „Dievo akivaizdoje“, o ši apibrėžtis vėlgi turi lemtingą krikščioniškumo kriterijų: absurdas, paradoksas, papiktinimo galimybė. Ir nepapras­ tai svarbu, kad tai parodoma kiekviena krikščioniškumo apibrėžtimi, kadangi papiktinimas yra krikščioniškumo ginklas prieš bet kokią spekuliaciją. Tad kas gi čia yra pa­ piktinimo galimybė? - tai, kad žmogus turėtų turėti tą tik­ rovę: kaip i ndi vi dua l us žmogus būti tiesiogiai Dievo akivaizdoje, taigi, kaip iš to plaukia, žmogaus nuodėmė tu125

Antra dalis

retų rūpėti Dievui. Ši idėja apie individualų žmogų Die­ vo akivaizdoje spekuliacijai niekuomet neateina į galvą, pastaroji tiktai fantastiškai universalizuoja individus į gi­ minę. Taip pat būtent todėl netikinti krikščionybė išgalvo­ jo, kad nuodėmė yra nuodėmė, ir visai nesvarbu, ar ji tie­ siogiai Dievo akivaizdoje, ar ne. Tai yra norima pašalinti apibrėžtį: „Dievo akivaizdoje“, ir tam išrandama aukštesnė išmintis, tačiau ji, nors tai ir stebėtina, yra nei daugiau nei mažiau, o tai, kas aukštesnė išmintis dažnai yra - senoji pagonybė. Taip dažnai kalbama, kad krikščionybe buvo pikti­ namasi, nes ji tokia tamsi ir miglota, piktinamasi ja, nes ji tokia griežta ir taip toliau, tačiau teisingiausia būtų vieną sykį paaiškinti, kad iš tikrųjų žmonija piktinosi krikščio­ nybe todėl, kad ji per aukšta, todėl, kad jos tikslas nėra žmogaus tikslas, todėl, kad ji nori padaryti žmogų kažkuo tiek nepaprastu, kad jam tai nė galvoje netelpa. Visiškai paprasta psichologinė to, kas yra papiktinimas, sklaida taip pat šitai paaiškintų ir, be to, dar parodytų, kaip be galo kvailai buvo elgiamasi ginant krikščionybę taip, kad liko pašalintas papiktinimas; kaip kvailai arba begėdiškai buvo ignoruojami paties Kristaus nurodymai, o jis dažnai ir su tokiu susirūpinimu įspėja prieš papiktinimą, t.y. Jis pats nurodo, kad papiktinimo galimybės esama ir ji turi būti; mat jeigu jos neturėtų būti, jei ji nebūtų esminė amžina krikščioniškumo dalis, tuomet Kristaus elgsena būtų žmo­ giška nesąmonė: užuot papiktinimo galimybę pašalinus, vaikščioti susirūpinus ir įspėjinėti prieš ją. 126

Neviltis vra nuodėmė

Jei įsivaizduočiau neturtingą padienį darbininką ir galingiausią iš visų kada nors gyvenusių imperatorių, ir šiam galingiausiam imperatoriui šautų į galvą pasiųsti, kad pakviestų tą padienį darbininką, kuris niekuomet nė ne­ sapnavo ir „ kuriam į širdį neužklydo“ tai, kad imperato­ rius žino, jog jis egzistuoja, - tuomet jis laikytų save neap­ sakomai laimingu vien todėl, kad jam leidžiama vieną sykį pamatyti imperatorių, ir šitai kaip svarbiausią savo gyveni­ mo įvykį jis pasakotų savo vaikams bei anūkams. O jei im­ peratorius pasiųstų žinią ir pasakytų norįs, jog tas būtų jo žentu: kas tuomet? Tuomet tas padienis darbininkas visiš­ kai žmogiškai daugiau ar mažiau susigūžtų, susidrovėtų ir jaustųsi nejaukiai, tai (ir tai žmogiška) žmogiškai jam pasi­ rodytų kaip kažkas nepaprastai keista, kažkas beprotiška, apie ką jis visų mažiausiai drįstų kalbėti su kokiu nors kitu žmogumi, kadangi jis ir pats sau tyliai jau buvo beveik ra­ dęs tą paaiškinimą, kurį netrukus sparčiai skleistų jo kai­ mynai: kad imperatorius nori iš jo pasityčioti; jis taptų viso miesto pajuoka, laikraštis spausdintų jo karikatūras, pasakojimą apie jo susižadėjimą su imperatoriaus dukra pardavinėtų prekiautojai baladėmis. Tačiau sumanymas jį padaryti imperatoriaus žentu turėtų greitai virsti išorine tikrove, taigi tas padienis darbininkas galėtų jusliškai įsi­ tikinti, ar imperatorius rimtai į tai žiūri, ar tik nori pasi­ šaipyti iš vargšo žmogaus, padaryti jį nelaimingą visam gy­ venimui, padėti baigti gyvenimą beprotnamyje; mat čia esama to quidnimis 8, kuris taip be galo lengvai gali išvirsti savo priešybe. Nedidelė malonė - tai padienio darbininko 127

Antra dalis galvoje sutilptų; tai būtų suprasta miestelyje, būtų suprasta aukštai vertinamos kultūringos publikos, visų prekiautojų baladėmis, trumpai tariant visų tų 5 x 100 000 žmonių, gyvenančių tame mieste, kuris, tiesa, gyventojų skaičiumi netgi labai didelis miestas, bet pagal tai, kiek turi suprati­ mo ir nuovokos apie tai, kas nepaprasta, - labai nedidelis; tačiau sumanymas jį padaryti žentu - labai jau per daug. O dabar, tarkime, kad tai buvo ne išorinė, o vidinė tikrovė, todėl faktiškumas negali parūpinti padieniui darbininkui tikrumo, o pats tikėjimas yra vienintelis faktiškumas, ir to­ dėl viskas pavesta tikėjimui - ar turėjo pakankamai nusiže­ minusios drąsos išdrįsti tuo patikėti (mat begėdiška drąsa negali padėti tikėti); kiek padienių darbininkų turi šios drąsos? Tačiau tas, kuris neturėjo tokios drąsos, pasipiktin­ tų. Tai, kas nepaprasta, atrodys jam beveik kaip pasityčio­ jimas iš jo. Galbūt jis sąžiningai ir tiesiai prisipažins: tokie dalykai man per aukštai, tai nesutelpa mano galvoje, tai man, jei pasakius tiesiai šviesiai, beprotybė. O krikščionybė? Krikščionybė moko, kad šis indivi­ dualus žmogus ir kiekvienas individualus žmogus, ar jis būtų vyras, moteris, tarnaitė, ministras, pirklys, barzdasku­ tys, studentas ir taip toliau - šis individualus žmogus, kuris galbūt didžiuotųsi vieną kartą gyvenime kalbėjęs su kara­ liumi, šis žmogus, kuris niekaip neįsikala sau į galvą, kad turi artimus santykius su tuo ir tuo, šis žmogus yra Di evo aki vai zdoj e, gali kalbėtis su Dievu kada panorėjęs, būdamas tikras, kad bus jo išgirstas, trumpai tariant, šitas žmogus pakviestas gyventi intymiausiai susijęs su Dievu! 128

Neviltis yra nuodėmė

Toliau, dėl šio žmogaus, taip pat ir dėl šio žmogaus Dievas ateina į pasaulį, leidžiasi būti pagimdytas, kentėti, mirti; ir šis kenčiantis Dievas, jis beveik prašo ir meldžia šitą žmogų priimti jam siūlomą pagalbą! Išties, jei yra kas nors, dėl ko galima prarasti protą, tai dėl šito! Kiekvienas, neturintis nusižeminusios drąsos išdrįsti tuo tikėti, piktinasi. Tačiau kodėl jis piktinasi? Todėl, kad jam tai per aukšta, netelpa jo galvoje, todėl, kad šito akivaizdoje jis negali išlaikyti sa­ vo įžūlios drąsos ir todėl turi tai atmesti, paversti nieku, kvailyste ir nesąmone, tarytum jį tai smaugtų. Mat kas yra papiktinimas? Papiktinimas yra nelai­ mingas žavėjimasis. Todėl jis susijęs su pavydu, bet tai pa­ vydas, pasisukantis prieš patį asmenį, dar griežtesne pras­ me, smarkiausiai prieš save. Prigimtinio žmogaus širdies nedosnumas79negali leisti sau to nepaprasto, ką Dievas bu­ vo sumanęs jam [duoti]; tuomet jis piktinasi. Papiktinimo laipsnis priklauso nuo žmogaus žavėji­ mosi aistros. Prozaiškesni žmonės be fantazijos ir aistros, taigi ir nesutverti žavėtis, taip pat piktinasi, bet jie pasiten­ kina pasakymu: „Tai netelpa man galvoje, aš palieku tai“. Tai skeptikai. Tačiau juo daugiau aistros ir fantazijos turi žmogus, tuo, tam tikra prasme, būtent galimybėje, jis ar­ čiau galėjimo tapti tikinčiuoju, (N. B.) arčiau garbinančio nusižeminimo dėl to, kas nepaprasta, tuo aistringesnis jo pasipiktinimas, kuris galiausiai negali pasitenkinti neišro­ vęs to, kas nepaprasta, su šaknimis, nesunaikinęs, nesutry­ pęs į purvą. Norint išmokti suprasti papiktinimą, reikia studijuo­ 129

Antra dalis

ti žmogiškąjį pavydą; tokias studijas aš pristatysiu papildo­ mai, vaizduojuosi, kad mano tyrimas nuodugnus. Pavydas yra paslėptas žavėjimasis. Besižavintysis, jaučiantis, kad ne­ gali tapti laimingas atsiduodamas, renkasi pavydėti to, kuo jis žavisi. Tuomet jis kalba kita kalba, dabar jo kalboje tai, kuo jis iš tiesų žavisi, yra niekis, kažkas kvaila ir lėkšta, keis­ ta ir perdėta. Žavėjimasis yra laimingas užsimiršimas, o pa­ vydas - nelaimingas savęs teigimas. Taip pat ir dėl papiktinimo; mat tai, kas žmogaus ir žmogaus santykyje yra: „žavėjimasis-pavydas“, tas Dievo ir žmogaus santykyje: “garbinimas-papiktinimas“. Summa summarurrP0 iš visos žmogiškos išminties [labiausiai] „auksinė“81arba tiksliau „paauksuota“ [išmintis] tokia: ne quid nimis - per mažai arba per daug viską sugadina. Tarp žmonių tai cirkuliuoja kaip išmintis ir pagerbiama žavėjimusi; jos kursas niekuomet nesvyruoja, visa žmonija ga­ rantuoja jos vertę. Kartkartėmis pasirodo genijus, kuris tai truputėlį peržengia; jis vadinamas bepročiu - protingųjų. Tačiau krikščionybė peržengia šį ne quid nimis smarkiai, ji žengia į tai, kas absurdiška; čia prasideda krikščionybė ir papiktinimas. Dabar matyti, kaip nepaprastai (kad vis dar galėtų likti kažkas nepaprasta) kvaila ginti krikščionybę; tai iš­ duoda, kaip menkai pažįstami žmonės, išduoda, kaip krikš­ čionybės gynimas, paversdamas krikščioniškumą kažkuo tokiu apgailėtinu, ką būtina gelbėti apginant, nors ir nesą­ moningai, slapčia žaidžia ranka rankon su papiktinimu. Todėl tikra ir teisinga, kad tas, kuriam pirmam atėjo į gal­ 130

Neviltis yra nuodėmė

vą ginti krikščionybę krikščioniškume, defacto yra Judas Nr. 2; jis taip pat išduoda bučiniu, tik jo išdavystė yra iš kvailumo. Ginti ką nors visuomet reiškia tą dalyką nuver­ tinti. Tarkime, koks žmogus turi sandėlį, pilną aukso, sa­ kykime, jis nori išdalinti visus dukatus vargšams, bet tar­ kim, kad jis toks kvailas, jog šį labdaringą darbą pradeda nuo gynybos, ir pateikdamas tris priežastis įrodo ginamąjį dalyką - ir žmonės beveik ims abejoti, ar jis daro kažką gera. O krikščioniškumas?! Na, jį ginantis niekuomet ne­ tikėjo. O jei jis tiki, tuomet tikėjimo užsidegimas ne gy­ nyba, o puolimas - ir pergalė; tikintysis yra nugalėtojas. Taip yra krikščioniškumo ir papiktinimo atvejais. Pa­ piktinimo galimybė visai teisingai įtraukta į krikščionišką nuodėmės apibrėžimą. O jis toks: „Dievo akivaizdoje“. Pa­ gonis, prigimtinis žmogus labai mielai pripažįsta, kad nuo­ dėmės esama, tačiau šis „Dievo akivaizdoje“, kuris iš tiesų daro nuodėmę nuodėme, - šito jam labai jau per daug. Tai jam (nors ir kitu, negu čia parodytas, būdu) atrodo taip, tarytum buvimas žmogumi paverčiamas kažkuo labai jau per dideliu; jei būtų truputį mažesnis, jis mielai į tai leistųsi - tačiau „kas per daug, tas per daug“.

131

Antra dalis A ntras skyrius

Sokratiškasis nuodėmės apibrėžimas

Nuodėmė yra nežinojimas. Tai, žinia, yra sokratiškas apibrėžimas, kuris kaip visa, kas sokratiška, yra dėmesio verta instancija. Šio sokratiško [teiginio] atžvilgiu, kaip ir daugelio kitų sokratiškų dalykų atžvilgiu išmokta jausti poreikį eiti toliau. Kokia tik nesuskaičiuojama daugybė nejautė poreikio eiti toliau negu sokratiškasis nežinojimas - greičiausiai todėl, kad jautė, jog jiems neįmanoma ties juo apsistoti; mat kiek kiekvienoje kartoje yra tokių, kurie galėtų nors vieną mėnesį ištverti, egzistenciškai išreikšti nieko nežinojimą. Todėl aš jokiu būdu neatmesiu sokratiškojo apibrė­ žimo todėl, kad negali ties juo apsistoti, o su krikščioniš­ kumu in menti1 jį išnaudosiu, idant išryškinčiau visą pas­ tarojo dalyko aštrumą - kaip tik todėl, kad sokratiškasis apibrėžimas yra taip autentiškai graikiškas; čia, kaip visuo­ met, kiekvienas kitas apibrėžimas, kuris nėra, tiksliausia prasme, griežtai krikščioniškas, t.y. kiekvienas tarpinis api­ brėžimas parodo savo tuštumą. Sokratiškojo apibrėžimo trūkumas yra tas, kad jis pa­ lieka neapibrėžta, kaip tiksliau reikėtų suprasti nežinojimą, jo kilmę ir 1.1. Kitaip sakant, nors nuodėmė yra nežinoji­ mas (arba tai, kas krikščionybėje greičiau jau būtų vadina­ ma kvailumu), o šito tam tikra prasme negalima neigti, [lieka neapibrėžta] ar šitai prigimtinis nežinojimas, būsena to, kuris nežinojo ir iki tol negalėjo apie tiesą nieko žinoti; 132

Neviltis vra nuodėmė

o gal tai sukeltas vėlesnis nežinojimas? Jeigu pastarasis, tai juk nuodėmė iš tiesų turi glūdėti kažkur kitur negu ne­ žinojime, turi glūdėti toje žmogaus veikloje, kuria jis sten­ gėsi savo pažinimą aptemdyti. Tačiau net ir priėmus tokią prielaidą, vėl išlenda anas atkaklus ir gajus trūkumas, nes tebelieka klausimas, ar tą akimirką, kai žmogus pradeda temdyti savo pažinimą, jis yra tai aiškiai įsisąmoninęs. Jei jis nėra aiškiai to įsisąmoninęs, vadinasi, pažinimas jau yra nors kiek aptemdytas prieš jam tai pradedant; klausimas kartojasi ir kartojasi. O jei, priešingai, priimsime prielaidą, kad pradėdamas temdyti savo pažinimą, buvo tai aiškiai įsisąmoninęs, tai juk nuodėmė (net jei ji ir būtų nežinoji­ mas - tiek, kiek tai yra rezultatas) glūdi ne pažinime, o va­ lioje, vadinasi turi iškilti klausimas apie abipusį pažinimo ir valios santykį. Viso šito (o klausinėti būtų galima ne vie­ ną dieną) sokratiškasis apibrėžimas neužgriebia. Sokratas, žinia, buvo etikas (antika besąlygiškai jį vadina etikos išra­ dėju), jis yra ir lieka pirmas tokios rūšies, tačiau jis prade­ da nuo nežinojimo. Intelektualiai suprantant, jis linksta į nežinojimą, nieko nežinojimą. Etine prasme nežinojimu jis laiko visai ką kita, tad nuo to ir pradeda. Tačiau, žinoma, Sokratas nėra joks esmingai religinis etikas, o dar mažiau nes tai jau būtų krikščioniška - dogmatikas. Todėl jis iš tie­ sų net ir nepatenka į visą tą tyrimą, kuriuo pradeda krikš­ čionybė, nepatenka net į tą priuP , kuriame nuodėmė yra pati savo prielaida, ir kuris krikščioniškai išaiškinamas gimtosios nuodėmės dogmoje, dogmoje, kurią šiame tyri­ me prieiname tik kaip ribą. 133

Antra dalis Todėl Sokratas iš tiesų nepasiekia apibrėžties: „nuo­ dėmė“, o tai, žinoma, nuodėmės apibrėžimo trūkumas. Kaip šitaip? Jei nuodėmė - nežinojimas, tai iš tiesų nuodė­ mės nėra; mat nuodėmė yra būtent įsisąmoninimas. Jei nuodėmė - nežinojimas, kas teisinga, ir todėl darymas ne­ teisingo, tai nuodėmės nėra. O jeigu tai - nuodėmė, vadi­ nasi teigiama, kaip teigė ir Sokratas, jog nebūna, kad kas nors, žinodamas, kas teisinga, darytų neteisinga, arba žino­ damas, kad tai neteisinga, darytų šitą neteisingą [dalyką]. Taigi jei sokratiškasis apibrėžimas teisingas, tai nuodėmės iš viso nėra. Tačiau atkreipkite dėmesį - tai, būtent tai krik­ ščioniškai yra visai suprantama, gilesne prasme visiškai tei­ singa, krikščioniškajam interesui tai yra quoderat demonstrandunPĄ. Būtent šia sąvoka: „nuodėmė“, mokymu apie nuodėmę krikščionybė lemtingiausiai kokybiškai atsiskiria nuo pagonybės; todėl visai nuosekliai krikščionybė daro prielaidą, kad nei pagonybė, nei prigimtinis žmogus neži­ no kas yra nuodėmė, taip, ji teigia, kad norint atskleisti kas yra nuodėmė, reikalingas Dievo apreiškimas. Yra bū­ tent ne taip, kaip teigia paviršutiniškas požiūris, neva ko­ kybinis skirtumas tarp pagonybės ir krikščionybės esąs krikščionybės mokymas apie atpirkimą. Ne, pradžia turi būti žymiai giliau, ties nuodėme, ties mokymu apie nuodė­ mę, kaip krikščionybė ir daro. Koks pavojingas priešgynia­ vimas krikščionybei būtų, jei pagonybė turėtų nuodėmės apibrėžimą, kurį krikščionybė turėtų pripažinti teisingu. Kokios apibrėžties trūksta Sokratui apibrėžiant nuo­ dėmę? Valios, priešgynos. Graikiškas intelektualizmas bu­ 134

Neviltis yra nuodėmė

vo pernelyg laimingas, pernelyg naivus, pernelyg estetiš­ kas, pernelyg ironiškas, pernelyg sąmojingas - pernelyg nuodėmingas, kad jam ateitų į galvą, jog kas nors žinoda­ mas nedarytų gero arba žinodamas, kas teisinga, darytų, kas neteisinga. Graikiškumas postuluoja intelektualinį ka­ tegorinį imperatyvą. Šios tiesos reikia jokiu būdu neišleisti iš akių, reikia ją pabrėžti panašiais laikais kaip šiais, paklydusiais tokioje daugybėje tuščiai išpūsto ir nevaisingo žinojimo, kad, ko gero, dabar visai kaip Sokrato dienomis, tik dar labiau, rei­ kia, kad žmonės šiek tiek sokratiškai išalktų. Ir juoktis, ir verkti norisi dėl visų tų patikinimų apie tai, kad suprasta ir sugriebta tai, kas aukščiausia, taip pat ir dėl to virtuoziš­ kumo, su kuriuo daug kas in a b s tr a c t žino, kaip tai iš­ dėstyti, ir, tam tikra prasme, žino tai visiškai teisingai - ir juoktis, ir verkti norisi, matant, kad visas tas žinojimas ir supratimas neturi visai jokios galios žmonių gyvenimui, nė tolimiausiu būdu neišreiškia to, ką jie yra supratę, o greičiau kaip tik priešingą dalyką. Matydamas šį lygiai apverktiną ir juokingą neatitikimą, norom nenorom sušun­ ki: „Bet kaip gali būti, kad jie galėjo tai suprasti? Ar tiesa, kad jie tai yra supratę?“ Į tai anas senas ironikas ir etikas atsako: „O, mielasai, niekuomet tuo netikėk; jie to ir nesu­ prato, mat jei būtų iš tiesų tai supratę, tai ir jų gyvenimas tai išreikštų, jie darytų tai, ką yra supratę.“ Tad „suprasti“ ir „suprasti“ yra du dalykai? Žinoma, ir tas, kuris yra tai supratęs - tačiau vėlgi, atkreipkite dėme­ sį, ne pirmos supratimo rūšies prasme - jis eo ipsoSGpašvęs­ 135

Antra dalis tas į visas ironijos paslaptis. Iš tiesų tai šitas prieštaravimas rūpi ironijai. Kad žmogus iš tiesų kažko nežino, laikyti ko­ mišku yra labai žemos rūšies komizmas ir neverta ironijos. Kad gyveno žmonės, manę, jog žemė nejuda, ir neišmanė to labiau - iš tiesų nieko gilesne prasme komiška čia nėra. Taip greičiausiai atsitiks ir mūsų laikams labiau išmanan­ čių fizinį pasaulį laikų atžvilgiu. Prieštaravimas iškyla tarp dviejų skirtingų laikų, tačiau trūksta gilesnio sutapimo punkto, toks prieštaravimas neesminis, taigi nėra ir esmin­ gai komiškas. Ne; tačiau tai, kad žmogus stovi ir sako tai, kas teisinga, ir, vadinasi, yra tai supratęs; o kai jam reikia veikti, daro tai, kas neteisinga, taigi tuo parodo, kad nėra to supratęs - taip, šitai be galo komiška. Be galo komiška, kad iki ašarų sujaudintas žmogus, taigi nuo jo žliaugia ne tik prakaitas, bet ir ašaros, gali sėdėti ir skaityti arba klau­ syti pasakojimo apie savęs išsižadėjimą, apie tą kilnumą, - paaukoti savo gyvenimą dėl teisybės, - o kitą akimirką einy zweiy drei, vupt? dar kone su ašaromis akyse, pilna jėga, savo veido prakaite, visomis išgalėmis padeda netei­ sybei nugalėti. Be galo komiška, kad kalbėtojas nuoširdžiu balsu ir veido išraiška, giliau užgriebtas ir giliai užgriebian­ tis, gali jaudinančiai pavaizduoti teisybę, akis į akį susidurti su blogiu, su visomis pragaro galiomis, su aplombu laiky­ senoje, su narsa žvilgsnyje, susižavėjimo vertu judesių tvir­ tumu - be galo komiška, kad jis beveik tą pačią akimirką, beveik dar su adrienu88gali bailiai ir išsigandęs bėgti iš ke­ lio mažiausiam nepatogumui. Be galo komiška, kad tūlas gali suprasti visą teisybę, koks niekingas ir menkas pasaulis 136

Neviltis vra nuodėmė

ir taip toliau - kad gali tai suprasti, o vis dėlto negali atpa­ žinti to, ką yra supratęs; mat beveik tą pačią akimirką jis pats ten eina ir dalyvauja tame pačiame niekingume ir men­ kystėje, yra jų pagerbtas ir priima tą garbę, t.y. ją pri­ pažįsta. Ir matydamas kokį žmogų, kuris tvirtina supratęs, kaip Kristus vaikščiojo tarsi žemas tarnas89, neturtingas, niekinamas, išjuoktas, ir kaip Raštas sako90: apspjaudytas, matydamas, kad tas pats žmogus taip apdairiai sprunka ten, kur pasaulietiškai yra gera būti91, įsikuria ten kuo sau­ giausiai, kai matau, kaip jis baimingai, tarytum tai būtų gyvybės klausimas, vengia kiekvieno nepalankaus vėjo gū­ sio iš dešinės ar iš kairės, toks palaimingas, toks nepaprastai palaimingas, toks neapsakomai linksmas - taip, vedant tai iki galo, toks neapsakomai linksmas, kad jis net sujaudin­ tas dėkoja Dievui už tai - kad besąlygiškai yra visų, visų gerbiamas ir vertinamas: aš dažnai sau ir iš savęs sakydavau: „Sokratai, Sokratai, Sokratai, ar įmanoma, kad šis žmogus būtų supratęs tai, ką sakosi supratęs?“ Šitaip aš sakau taip, aš taip pat norėčiau, kad Sokratas būtų teisus. Mat man atrodo tarytum krikščionybė būtų per griežta, ir ne­ galiu to suderinti su savo patirtimi, negaliu tokio asmens paversti veidmainiu. Ne, Sokratai, galiu tave suprasti; tu paverti jį juokdariu, kažkokiu linksmu vyruku, paverti jį pajuokos taikiniu, tu neturi nieko prieš, o netgi pritari, kad aš sutaisau ir patiekiu jį komiškai - kai darau tai gerai. Sokratai, Sokratai, Sokratai! Taip, galima ištarti tavo vardą tris kartus, nebūtų per daug ir dešimt kartų, jei tik tai ką nors padėtų. Manoma, kad pasauliui reikia respubli­ 137

Antra dalis kos, reikia naujos visuomeninės tvarkos ir naujos religi­ jos: tačiau niekas nepagalvoja, kad dėl tiekos žinojimo pa­ simetusiam pasauliui reikia [ne ko kito, o] Sokrato. Ži­ noma, jei kas nors apie tai pagalvotų, ką ir sakyti, jei apie tai pagalvotų daugelis, tuomet jo reikėtų mažiau. Ko pak­ lydimui labiausiai reikia, visuomet yra tai, apie ką jis ma­ žiausiai galvoja - žinia, mat kitaip tai nebūtų paklydimas. Taigi mūsų laikui trūksta tokios ironiškos etinės ko­ rekcijos, tai galbūt iš tikrųjų vienintelis dalykas, kurio jam reikia - juk šitai akivaizdžiai yra tas dalykas, apie kurį jis galvoja mažiausiai; mirtinai reikia, kad mes, užuot ėję to­ liau negu Sokratas, sugrįžtume prie to sokratiško [teigi­ nio]: „suprasti“ ir „suprasti“ yra du dalykai - sugrįžtume ne kaip prie rezultato, galiausiai pagelbstinčio žmonėms giliausioje menkystėje, kadangi tai kaip tik panaikina skir­ tumą tarp „suprasti“ ir „suprasti“, bet kaip gyvenimo kas­ dienybės etinio suvokimo. Taigi sokratiškasis apibrėžimas išsisuka taip. Kai kas nors nedaro to, kas teisinga, tai nėra to ir supratęs; jo sup­ ratimas yra įsikaltas; jo užtikrinimas, kad yra supratęs neteisingas krypties nurodymas; jo pakartotini patikinimai, kad galvą deda, jog esąs supratęs, yra nepaprastas, didžiulis atsitraukimas labiausiai aplinkiniu keliu. Bet tokiu atveju apibrėžimas teisingas. Jei kas nors daro teisinga, tai juk nenusideda; o jei nedaro to, kas teisinga, tai nėra to ir supra­ tęs; jei būtų iš tiesų tai supratęs, tai greitai paskatintų jį tą dalyką daryti, greit padarytų jį jo supratimo "klangfigure"94: ergo nuodėmė yra nežinojimas. 138

Neviltis yra nuodėmė

Tačiau koks yra trūkumas? Jis toks, kokį ir pati sokratinė nuostata iki tam tikro laipsnio suvokia ir taiso - kad trūksta dialektiškos apibrėžties, liečiančios perėjimą nuo ko nors supratimo į to darymą. Siame perėjime prasideda krikščioniškumas; eidamas tuo keliu jis parodo, kad nuo­ dėmė glūdi valioje, prieina priešgynos sąvoką; ir idant stip­ riai įtvirtintų galą, prideda gimtosios nuodėmės dogmą ak, mat spekuliacijos suvokimo paslaptis kaip tik ir yra siū­ ti neįtvirtinant galo, neužmezgant ant siūlo mazgo, todėl ji gali, stebuklingai, siūti ir siūti, tai yra vis traukti siūlą. Krikščionybė, priešingai, paradokso dėka įtvirtina galus. Gryname idealume, kur nekalbama apie realius, indi­ vidualius žmones, perėjimas būtinas (sistemoje juk viskas vyksta pagal būtinybę) arba perėjimas nuo supratimo iki darymo visai nesusijęs su jokiais sunkumais. Tai yra grai­ kiška (bet ne sokratiška, mat tam Sokratas per didelis eti­ kas). Iš tiesų visos naujosios filosofijos paslaptis visiškai ta pati; mat tai yra: cogito ergosimf93, mąstyti yra būti; (o krik­ ščioniškai tai skamba: „Tebūnie jums, kaip tikite“94 arba kaip tiki, taip esi, tikėti yra būti). Šitaip matyti, kad naujoji filosofija nei daugiau, nei mažiau, o pagonybė. Ir tai dar ne blogiausia; giminiuotis su Sokratu anaiptol ne blogiausia. Tačiau visiškai nesokratiškas dalykas naujojoje filosofijoje, kad ji nori sau ir mums įkalti į galvą, jog tai krikščionybė. Ir priešingai, tikrovės pasaulyje, kur kalbama apie in­ dividualius žmones, šis mažutėlis perėjimas nuo supratimo prie darymo ne visuomet yra eito citissimP, ne, pritrūkus filosofinio kalbėjimo, galiu tarti vokiškai: geschivind wie 139

Antra dalis der Wind')(3. Priešingai, čia prasideda labai išsami istorija. Dvasios gyvenime nėra jokios rimties būsenos (iš tie­ sų nėra jokios būsenos, viskas yra aktualumas); taigi jei žmogus tą pačią sekundę, kai pripažįsta tai, kas teisinga, nedaro to tuomet visų pirma pažinimas ataušta. O toliau iškyla klausimas, ką valia mano apie tą atpažintą dalyką. Valia yra dialektiška ir laiko pajungusi visą žemesniąją žmogaus prigimtį. Jei pastarajai tas pripažintas dalykas ne­ patinka, iš to dar neplaukia, kad valia imasi daryti prie­ šingai, nei pažinimas suprato, tokių stiprių prieštaravimų, ko gero, retai tepasitaiko; bet greičiau jau valia leidžia, kad praeitų šiek tiek laiko, o tas laiko tarpas vadinasi: „Rytoj pažiūrėsim“. Tuo tarpu pažinimas tampa vis miglotesnis ir miglotesnis, žemesnioji prigimtis vis labiau ir labiau nu­ gali; ak, mat gėrį reikia daryti iš karto, tuoj pat vos pripa­ žinus (todėl grynoje idealybėje toks lengvas perėjimas nuo galvojimo prie buvimo, mat ten viskas vyksta iš karto), o žemesniosios prigimties stiprybė - [laiko] tempime. Valia pernelyg neprieštarauja, kad tai įvyksta, ji į tai žiūri beveik pro pirštus. O kai pažinimas jau kaip reikiant apsineša, ta­ da pažinimas ir valia geriau supranta vienas kitą, galiausiai ir visiškai sutaria, mat dabar pažinimas perėjo į valios pusę ir pripažįsta, kad visai teisinga, ko ji nori. Ir taip galbūt gy­ vena daugybė žmoinių, jie stengiasi užtemdyti savo etinį ir etinį-religinį pažinimą, kuris nuvestų juos į sprendimus ir padarinius, nepatinkančius žemesniajai jų prigimčiai, ir priešingai, plečia savo estetinį ir metafizinį pažinimą, kuris etiškai yra prasiblaškymas. 140

Neviltis yra nuodėmė

Tačiau su visu šituo mes dar nenuėjome toliau negu sokratiška; mat Sokratas pasakytų: „Jei taip atsitinka, tai juk parodo, kad toks žmogus vis dėlto nėra supratęs, kas teisinga“. Tai yra graikai neturi drąsos pasakyti, kad kas žinodamas vykdo neteisinga, žinodamas, kas teisinga, daro neteisinga, ir tuomet išsisuka sakydami: jei kas daro netei­ singa, nėra supratęs to, kas teisinga. Tai visiškai teisinga, ir toliau negali nueiti joks žmo­ gus, joks žmogus negali per save ir iš savęs paties pasakyti, kas yra nuodėmė, būtent todėl, kad jis yra nuodėmėje; vi­ sas jo kalbėjimas apie nuodėmę iš esmės yra pagražinimas, pasiteisinimas, nuodėmingas sušvelninimas. Todėl krikš­ čionybė pradeda kitu būdu - nuo to, kad reikalingas Die­ vo apreiškimas, idant apšviestų žmogų, kas yra nuodėmė, kad nuodėmė ne ta, kad žmogus nėra supratęs, kas teisin­ ga, bet kad jis nenori to suprasti ir nenori to [daryti]. Perskyros „negal ėt i suprasti“ ir „n e n o r ė t i sup­ rasti“ atžvilgiu Sokratas iš tiesų nieko nepaaiškina, nors, operuodamas perskyra „suprasti“/„suprasti“, yra visų ironikų didmeistris. Jis aiškina, kad nedarantis to, kas teisinga, nėra to ir supratęs; tačiau krikščionybė grįžta truputį toliau ir sako, kad taip yra todėl, jog jis nenori to suprasti, o ši­ tai, savo ruožtu, todėl, kad nenori [daryti] teisinga. Toliau krikščionybė moko, kad žmogus daro neteisinga (tikroji priešgyna) nepaisydamas to, kad yra supratęs teisinga arba liaujasi teisinga daręs, nors tai supranta; trumpai tariant, krikščioniškas mokymas apie nuodėmę yra grynas žmo­ gaus įžeidinėjimas, kaltinimas ant kaltinimo, tai teiginys, 141

Antra dalis kurį Dievybė kaip kaltintoja leidžia sau mesti prieš žmogų. Tačiau ar koks nors žmogus gali šitą krikščionišką mokymą suvokti? Jokiu būdu nes juk tai kriščioniška, o vadinasi - papiktinimas. Tuo reikia tikėti. Suvokimas yra žmogaus santykis su tuo, kas žmogiška; tačiau tikėti - žmo­ gaus santykis su tuo, kas dieviška. Tai kaip krikščionybė paaiškina šitą nesuvokiamumą? Visai nuosekliai - paaiš­ kina lygiai taip nesuvokiamu būdu, pasitelkdama tai, jog šitai yra apreikšta. Taigi krikščioniškai suprantama nuodėmė glūdi va­ lioje, o ne pažinime, ir šis valios pagedimas peržengia individo sąmonę. Tai visiškai nuoseklu, mat antraip kiek­ vieno individo atžvilgiu turėtų iškilti klausimas, kaip prasi­ dėjo nuodėmė. Tai vėlgi papiktinimo žymė. Papiktinimo galimybė yra ta, kad žmogui apšviesti, kas yra nuodėmė ir kaip giliai ji tūno, reikalingas Dievo apreiškimas. Prigimtinis žmo­ gus, pagonis mąsto taip: „Gerai, aš prisipažįstu, kad nesu supratęs visko danguje ir žemėje; jei turi būti apreiškimas, tai tegu jis nušviečia mums dangiškuosius dalykus; tačiau visų paikiausia, kad reikalingas apreiškimas tam, kad nuš­ viestų, kas yra nuodėmė. Neapsimetu esąs tobulas žmogus - toli gražu, tačiau šitą tai aš vis dėlto žinau, ir aš juk no­ riai pripažįstu, kaip toli man iki tobulumo: tad kaip galė­ čiau nežinoti, kas yra nuodėmė?“ Tačiau krikščionybė at­ sako: „Ne, užvis mažiausiai tu žinai, kaip tau toli iki tobu­ lumo ir kas yra nuodėmė.“ Atkreipkite dėmesį, kad šia prasme, krikščioniškai žiūrint, nuodėmė išties yra nežino142

Neviltis yra nuodėmė

j imas - nežinojimas, kas yra nuodėmė. Todėl prieš tai ėjusiame skirsnyje pateiktą nuodėmės apibrėžimą reikia atbaigti taip: Nuodėmė yra - po to, kai Dievo apreiškimo nušviesta, kas yra nuodėmė - Dievo aki­ vaizdoje beviltiškai nenorėti būti savimi arba beviltiškai norėti būti savimi.

143

Antra dalis T rečias skyrius

Kad nuodėmė - ne neigimas, o teigimas

Kad yra šitaip, yra dalykas, dėl kurio apskritai nuolat kovojo ortodoksali dogmatika ir ortodoksija, ir kaip pan­ teistinį atmetė kiekvieną nuodėmės apibrėžimą, dariusį nuodėmę kažkuo vien neigiamu, vien silpnumu, juslumu, baigtinumu, nežinojimu ir taip toliau. Ortodoksija labai gerai matė, kad čia reikia kovą kovoti, arba (prisimenant tai, ką kalbėjome anksčiau) čia reikia užveržti galą, čia svar­ bu atsilaikyti; ortodoksija teisingai pamatė, kad nuodėmę apibrėžiant neigiamai, visa krikščionybė subliūkšta97. To­ dėl ortodoksija pabrėžia, kad reikalingas Dievo apreiški­ mas, idant pamokytų puolusį žmogų, kas yra nuodėmė, o šiuo perdavimu, visiškai nuosekliai, reikia tikėti, nes jis yra dogma. Ir suprantama, jog paradoksas, tikėjimas, dog­ ma - šios trys apibrėžtys sudaro aljansą ir sandorą, kuri yra patikimiausia sąjunga ir tvirtovė prieš visokią pagonišką išmintį. Taip yra su ortodoksija. Per keistą nesusipratimą va­ dinamoji spekuliatyvioji dogmatika, įtartinu būdu susijusi su filosofija, manė galinti suvokt i šią apibrėžtį: nuo­ dėmė yra teigimas. Tačiau jei tai [kad galėjo suvokti] tiesa, tuomet nuodėmė - neigimas. Visokio suvokimo paslaptis ta, kad pats šitas „suvokti“ yra aukščiau už bet kokį jo nus­ tatomą teigimą. Sąvoka nustato teigimą, bet tai, kad jis su­ vokiamas, reiškia kaip tik tai, kad jis neigiamas. Nors tam tikru laipsniu pati tai matydama, spekuliatyvioji dogmati­ 144

Neviltis yra nuodėmė

ka vis dėlto nežinojo kitos išeities, kaip mesti krūvą patiki­ nimų ten, kur tas judesys atliekamas, o tai nelabai dera fi­ losofiniam mokslui. Kaskart vis iškilmingiau, vis labiau prisiekiant ir prakeikiant užtikrinama, kad nuodėmė yra teigimas ir, kad sakyti, jog nuodėmė tėra neigimas - pan­ teizmas ir racionalizmas, ir dar Dievas žino kas, bet visa tai yra kažkas, ko spekuliatyvioji dogmatika nepripažįsta ir bjaurisi, - ir tuomet pereinama prie suvokimo, kad nuo­ dėmė yra teigimas. Tiksliau, tai yra teigimas tik iki tam tik­ ro laipsnio, ne daugiau negu gali būti suvokta. Tas pats spekuliacijos dvilypumas pasirodo ir kitu at­ veju, vis dėlto liečiančiu tą patį. Apibrėžtis: „nuodėmė“ arba tai, kaip nuodėmė apibrėžiama, yra lemtinga apib­ rėžčiai: „atgaila“. Kadangi neigimo neigimas toks spekulia­ tyvus, tai nelieka nieko kito, tai atgaila tuomet turi būti neigimo neigimas, o tada juk nuodėmė tampa neigimu. Beje, neblogai būtų, kad vieną sykį koks blaivus mąstytojas paaiškintų, kiek šis grynai logiškas - primenantis pirmą lo­ gikos santykį su gramatika (du neigimai patvirtina) ir ma­ tematika - kiek šis grynai logiškas dalykas galioja tikrovės pasaulyje, kokybių pasaulyje; ar apskritai kokybių dialek­ tika nėra kitokia; ar „perėjimas“ čia nevaidina kito vaid­ mens. Sub specie aetemiy aetemo mod(P%ir 1.1, juk visai nėra ištęstume", todėl viskas yra, ir nėra jokio perėjimo. Todėl šioje abstrakčioje terpėje nus t a t yt i eo ipso yra tas pat, kas pa na i ki nt i . Tačiau taip pat žiūrėti į tikrovę vis dėl­ to beveik beprotybė. Galima taip pat visiškai in abstracto pasakyti: imperfectum seka perfectum. Tačiau jei tikrovės 145

Antra dalis pasaulyje koks žmogus iš to padarytų išvadą, kad seka sa­ vaime ir seka tuoj pat, kad darbas, kurio jis nepabaigė (imperfectum) tapo pabaigtas - tai jam vis dėlto galvoje negerai. Tačiau taip yra ir vadinamojo nuodėmės teigimo atveju, kai terpė, kurioje jis postuluojamas, yra grynasis mąsty­ mas; ta terpė pernelyg laki, kad į teigimą galima būtų žiū­ rėti rimtai. Tačiau šičia visa tai man nerūpi. Aš nuolat laikausi to krikščioniško mokymo, kad nuodėmė yra teigimas, bet ne taip, tarytum tai būtų įmanoma suvokti, o kaip para­ doksas, kuriuo reikia tikėti. Mano manymu, tai yra teisin­ ga. Jei tik galima atskleisti, kad visi bandymai suvokti prieštarauja sau, tuomet reikalas įgauna tikrąjį pavidalą, taigi tampa aišku, kad tai reikia palikti tikėjimui - [nesvar­ bu] ar nori tikėti, ar ne. Aš puikiai galiu suvokti (ir šitai jokiu būdu nėra pernelyg dieviška, kad galėtų būti suvo­ kiama), jog tam, kuris dabar galiausiai turi suvokti ir gali spręsti tik apie tai, kas suvokimu dedasi, šitai atrodo anaip­ tol nepakankama. Tačiau jei visa krikščionybė laikosi tuo, kad ja reikia tikėti, o ne suvokti, kad ja reikia ar ba ti­ kėti arba piktintis: ar tuomet taip jau pagirtina norėti suvokti? Ar gi pagirtina, ar greičiau jau noras suvokti tai, kas nesileidžia suvokiama, nėra begėdystė arba kvailumas? Kai karaliui šauna į galvą, kad jis nori būti visiškai incognito, kai nori, kad su juo būtų elgiamasi visai kaip su pap­ rastu žmogumi, tai ar todėl, kad paprastai žmonėms atro­ do, jog didesnė garbė rodyti jam karališką pagarbą, ir yra teisinga tai daryti? Ar tai nėra savęs ir savo mąstymo teigi­ 146

Neviltis yra nuodėmė

mas tiesiogiai karaliaus valios akivaizdoje, ar nėra tai, užuot nusilenkus, daryti kaip nori pats? Arba, ar malonus būtų karaliui tokio žmogaus išradingumas rodant savo kaip pa­ valdinio pagarbą, kuomet karalius nenori, kad su juo būtų taip elgiamasi, tai yra tokio žmogaus išradingumas elgtis prieš karaliaus valią? Tegu kiti žavisi ir liaupsina tą, kuris dedasi galįs suvokti tai, kas krikščioniška. O aš tiesiogine etine užduotimi, kuri turbūt reikalauja ne tiek mažai savęs atsižadėjimo tokiais spekuliatyviais laikais, kai visi „kiti“ užsiėmę suvokimu, laikau prisipažinti, kad nei gali, nei turi tai suvokti. Tačiau, ko gero, šiems laikams, krikščiony­ bei reikia štai ko: trupučio sokratiško nežinojimo to, kas krikščioniška, atžvilgiu; tačiau reikia atkreipti dėmesį - tru­ pučio sokratiško nežinojimo. Niekuomet nepamirškime, tačiau kiek yra tų, kurie kada nors iš tiesų tai žinojo arba manė, - niekuomet nepamirškime, kad Sokrato nežinoji­ mas buvo tam tikras dievobaimingumas ir dievogarba, kad jo nežinojimas buvo žydiška [ištara], išguldyta graikiškai: „dievobaimingumas yra išminties pradžia“100. Niekuomet nepamirškime, kad būtent iš pagarbos dievybei jis buvo nežinantysis, kad jis tiek, kiek tik pagonis galėjo, kaip tei­ sėjas saugojo sieną tarp Dievo - ir tarp žmogaus, žiūrėda­ mas, kad tarp jų, Dievo ir žmogaus, būtų išlaikyta koky­ binio skirtumo praraja, bei kad Dievas ir žmogus philosophice, poetice101 ir 1.1, nebūtų suplakti į viena. Žiū, todėl Sokratas buvo nežinantysis, ir todėl dievybė laikė jį dau­ giausiai žinančiu102. Tačiau krikščionybė moko, kad visa, kas krikščioniška, yra tiktai tikėjimui; todėl tai būtų kaip 147

Antra dalis tik sokratiškas, dievobaimingas nežinojimas, toks, kuris nežinojimu saugo tikėjimą nuo spekuliacijos, sergėdamas, kad kokybinio skirtumo praraja tarp Dievo ir žmogaus bū­ tų išlaikyta tokia, kokia ji yra paradokse ir tikėjime, idant Dievas ir žmogus dar baisiau nei kada pagonybėje, philosophice, poetice ir 1.1, nebūtų suplakti j viena - į sistemą. Taigi tik iš vienos pusės galima apie nušvietimą saky­ ti tai, kad nuodėmė yra teigimas. Praeitoje dalyje vaizduo­ jant neviltį nuolat buvo nurodomas augimas. To augimo išraiška buvo iš dalies Paties įsisąmoninimo sustiprėjimas, iš dalies stiprėjantis perėjimas nuo kęsmo prie sąmoningo veiksmo. Abi išraiškas sujungus, jos išreiškia, kad neviltis ateina ne iš išorės, bet iš vidaus. Ir tuo pačiu laipsniu nevil­ tis juk yra vis labiau ir labiau teigianti. Tačiau, pagal pa­ teiktą nuodėmės apibrėžimą, Dievo supratimo be galo sus­ tiprintas Patsyrz nuodėmės dalis ir didžiausias įmanomas nuodėmės kaip veiksmo įsisąmoninimas. Tai išreiškia, kad nuodėmė yra teigimas; tai, kad ji yra Di e vo a k i ­ vai zdoj e yra kaip tik teigiamas jos elementas. Beje, toje apibrėžtyje, kad nuodėmė yra teigimas, ir visai kita prasme glūdi papiktinimo galimybė, paradoksas. Paradoksas yra mokymo apie atpirkimą padarinys. Iš pra­ džių krikščionybė imasi ir nustato nuodėmę kaip teigimą taip tvirtai, kad žmogiškasis protas niekuomet negali to su­ vokti, o tuomet tas pats krikščioniškas mokymas imasi at­ mesti šitą teigimą taip, kad žmogiškasis protas niekuomet negali to suvokti. Spekuliacija, kuri atsimeta nuo paradok­ sų, nuo abiejų pusių nugnybia po truputį ir tada sekasi 148

Neviltis yra nuodėmė

lengviau: ji nedaro nuodėmės tokia jau teigiama, bet ne­ paisant to, jai vis dėlto neateina į galvą, kad nuodėmę rei­ kėtų visiškai pamiršti. Tačiau krikščionybė, pirmoji išra­ dusi paradoksus, kiek įmanoma paradoksali ir čia; ji ta­ rytum veikia prieš save pačią, nustatydama nuodėmę kaip teigimą taip tvirtai, kad atrodo, jog visiškai neįmanoma ją vėl pašalinti, o tuomet būtent ta krikščionybė atpirki­ mu vėl nori pašalinti nuodėmę taip visiškai, tarytum ji pa­ skęstų jūroje103. P riedas prie

A

Tačiau ar tam tikra prasme nuodėmė netampa didele retenybe? (Moralas)

Pirmame skirsnyje buvo pastebėta, kad juo intensy­ vesnė neviltis, tuo retesnė ji pasaulyje. Tačiau sykis jau nuo­ dėmė dabar yra dar kartą kokybiškai sustiprinta neviltis, tai veikiausiai ji turėtų būti labai reta? Keista problema! Krikščionybė viską priskiria nuodėmei104; mes stengėmės pavaizduoti krikščioniškumą taip griežtai, kaip įmano­ ma - ir tuomet pasirodo šis stebėtinas rezultatas, šis ste­ bėtinas rezultatas, kad nuodėmės pagonybėje visai nėra, ji yra tik judaizme ir krikščionybėje, bet ir čia labai retai. Ir vis dėlto tai, tačiau tik viena prasme, yra visai teisin­ ga. „Po to, kai Dievo apreiškimu nušviesta, kas yra nuo­ dėmė, Dievo akivaizdoje beviltiškai nenorėti būti savimi arba beviltiškai norėti būti savimi“ yra nusidėti - tikrai reta, kad žmogus būtų toks išsivystęs, pats sau toks per­ 149

Antra dalis regimas, kad tai galima būtų jam pritaikyti. Tačiau kas gi iš to plaukia? Taip, su tuo reikia elgtis labai atsargiai, mat čia esama ypatingo dialektinio posūkio. Juk iš to, kad žmogus nėra nusivylęs intensyvesne prasme, neplaukė, kad jis nėra nusivylęs. Priešingai, buvo kaip tik parodyta, kad dauguma, didžioji dauguma žmonių yra nusivylę, tik­ tai nevilties lygmuo yra žemesnis. Tačiau nieko pagirtino ir būti nusivylus aukštesniu lygmeniu. Estetiškai žiūrint, tai yra pranašumas, mat estetiškai žvelgiama tik j jėgą; ta­ čiau etiškai žiūrint, intensyvesnė neviltis yra toliau nuo iš­ ganymo negu žemesnioji. Taip pat ir dėl nuodėmės. Daugumos žmonių gyve­ nimas, apibrėžiant indiferentiškai-dialektiškai, yra taip toli nuo gėrio (tikėjimo), jog jis beveik pernelyg nedvasiškas, kad galima būtų vadinti nuodėme, taip, beveik pernelyg nedvasiškas, kad galima būtų vadinti neviltimi. Griežčiausia prasme būti nusidėjėliu tikrai toli gražu nepagirtina. Tačiau kita vertus, iš kur gali rastis esminis nuodėmės įsąmoninimas (o krikščionybė to norėtų) gyve­ nime, kuris taip paskendęs trivialume, kvailame „kitų“ mėgdžiojime, kad šito beveik negali vadinti, kad šitai per­ nelyg nedvasiška, kad būtų vadinama nuodėme, šitai verta tik, kaip sako Raštas, „išspjauti“105. Tačiau tuo šis klausimas nesibaigia, mat nuodėmės dialektika tik įvilioja į pinkles kitu būdu. Kaip atsitinka, kad žmogaus gyvenimas tampa toks nedvasiškas, kad krikščionybė tarytum visai negali sueiti juo į santykį, lygiai kaip domkratas (o krikščionybė juk pakylėja kaip dom­ 150

Neviltis yra nuodėmė

kratas) negali būti panaudojamas todėl, kad nėra tvirto pagrindo, o tik pelkynas ir bala? Ar tai kažkas, kas žmogų ištinka? Ne, tai paties žmogaus kaltė. Joks žmogus negims­ ta su nedvasiškumu; o kad ir kiek mirdami atsineštų jį kaip vienintelį gyvenimo laimėjimą - tai ne gyvenimo kaltė. Tačiau reikia pasakyti, ir dar taip atvirai, kaip galima, kad vadinamoji krikščionija (kurioje visi milijonai taip be niekur nieko yra krikščionys, kad krikščionių yra lygiai tiek, būtent lygiai tiek, kiek žmonių) tėra ne tik kad apgai­ lėtinas to, kas krikščioniška, leidimas, pilnas prasmę iškrai­ pančių spaudos klaidų ir kvailų spragų bei intarpų, bet ir piktnaudžiavimas - krikščionybės sumenkinimas. Nedide­ lėje šalyje kiekvienoje kartoje vargu ar gimsta trys poetai, bet kunigų - pakankamai, daug daugiau, negu gali gauti paskyrimą. Poeto atžvilgiu kalbama apie pašaukimą; kad taptum kunigu daugumos žmonių (taigi krikščionių) sup­ ratimu užtenka išlaikyti egzaminą. Ir vis dėlto tikras kuni­ gas pasitaiko dar rečiau negu tikras poetas, o tas žodis „pa­ šaukimas“ pirmapradiškai priklausė kalbėjimui apie Die­ vą. Tačiau poeto atžvilgiu krikščionijoje vis dar išlaikytas supratimas, kad tai yra šis tas ir kad tame šio to esama, kad tai pašaukimas. O buvimas kunigu, priešingai, daugumos žmonių (taigi krikščionių) akyse netekęs bet kokio pakylėjančio supratimo, tai karjera in puris naturalibus106 be menkiausios slėpinio. „Pašaukimas“ reiškia oficialų pasky­ rimą; kalbama, kad pašaukimas gaunamas, bet kad pašau­ kimas turimas - taip, apie tai taip pat kalbama, bet kalbama tik tiek, kad kas nors turi pašaukimą, kurio gali atsisakyti. 151

Antra dalis Ak, šio žodžio likimas krikščionijoje yra tarytum vis­ ko, kas krikščioniška, motto. Bėda ne ta, kad tai, kas krikš­ čioniška, neišsakoma (taigi bėda ir ne ta, kad trūksta kuni­ gų), bet kad išsakoma taip, jog galiausiai dauguma žmonių apie tai nemąsto (lygiai kaip apie buvimą kunigu šita dau­ guma mano ne kaip kitaip, o kaip apie visiškai tokį patį dalyką, kaip buvimą pirkliu, prokuroru, knygrišiu, veteri­ naru ir 1.1.), išsakoma taip, kad aukščiausi ir švenčiausi dalykai visai nedaro jokio įspūdžio, o skamba ir klausomi kaip kažkas, kas dabar, Dievas žino kodėl, tapo įpročiu ir papročiu, kaip ir daug kas kita. Ir kas tada nuostabaus, kad - užuot laikius savo pačių elgesį nepateisinamu - ma­ noma, jog būtina teisinti krikščionybę. Kunigas juk turėtų būti tikintysis. Tikintysis! Tikin­ tysis juk yra įsimylėjėlis; taip, net ir labiausiai įsimylėjęs iš visų įsimylėjėlių, jo užsidegimą palyginus su tikinčiojo įkarščiu, iš tiesų tėra jauniklis. Įsivaizduokite įsimylėjėlį. Ar ne tiesa, kad apie savo įsimylėjimą jis galėtų kalbėti die­ na iš dienos, kiaurą dieną ir kiaurą naktį. Bet ar manote, kad jam galėtų ateiti į galvą, ar manote, kad jam tai būtų įmanoma, ar nemanote, kad jam būtų šlykštu kalbėti taip, kad jis trimis argumentais stengtųsi įrodyti, jog buvime įsimylėjusiu vis dėlto šio to esama, panašiai kaip kad ku­ nigas trimis argumentais įrodo, kad melstis yra naudinga, taigi maldos vertė puolusi taip žemai, kad norint šiek tiek pakelti jos vertę, reikia pasitelkti tris argumentus. Arba kaip kunigas - o tai yra tas pats, tik dar juokingiau - trimis argumentais įrodo, kad melstis - palaima, peržengianti bet 152

Neviltis yra nuodėmė

kokį protą. O koks neįkainojamas antiklimaksas - kad kažkas peržengia visokį protą įrodoma trimis argumentais, kurie, jei jie apskritai kam tikę, vis dėlto juk neperžengia jokio proto, o kaip tik atvirkščiai, turi protą apšviesti, jog ta palaima jokiu būdu neperžengia bet kokio proto; mat „argumentai“ vis dėlto glūdi proto apimtyje. Ne, tam, kas peržengia bet kokį protą - ir tam, kas tuo tiki, trys ar­ gumentai reiškia ne daugiau negu tris butelius arba tris el­ nius! O dabar, toliau, ar manote, kad įsimylėjėliui ateitų į galvą ginti savo įsimylėjimą, tai yra pripažinti, kad tai jam nebuvo absoliutu, besąlygiškai absoliutu, bet kad jis mąstė apie tai kartu su argumentais prieš įsimylėjimą, o iš to kilo gynyba, tai yra ar manote, kad jis galėtų arba norėtų pripažinti, kad nebuvo įsimylėjęs, išsiduoti, kad nebuvo įsimylėjęs? O jei kas pasiūlytų įsimylėjėliui taip kalbėti, ar nemanote, kad jis palaikytų tą bepročiu; o jei jis be buvimo įsimylėjusiu dar būtų šioks toks stebėtojas, ar nemanote, kad jam kiltų įtarimas, jog šitai pasiūlęs nie­ kuomet nežinojo, kas yra įsimylėjimas, arba nori, kad jis išduotų ir atsižadėtų savo įsimylėjimo jį gindamas. Argi neakivaizdu, kad tam, kuris iš tiesų yra įsimylėjęs, niekuo­ met negali šauti į galvą norėti įrodinėti trimis argumentais arba ginti; mat jis yra kažkas daugiau už visokius argumen­ tus ir bet kokią gynybą: jis įsimylėjęs. O tai darantis [gi­ nantis] nėra įsimylėjęs; jis tik dedasi toks esąs, ir nelaimei arba laimei - taip kvailai, kad tik išsiduoda nesąs įsimylėjęs. Tačiau kaip tik taip apie krikščionybę kalba tikintys kunigai - arba „gina“ krikščionybę, arba perkelia ją į „ar­ 153

Antra dalis gumentus“, jei be to dar nesikrapštinėja ties spekuliaty­ viu jos „suvokimu“; tai vadinama pamokslavimu, ir jau vien tai, kad taip pamokslaujama ir kad kažkas to klauso­ si, krikščioniškume laikoma dideliu dalyku. Ir kaip tik todėl krikščioniškumas (o šitai yra to įrodymas) esti taip toli nuo to, kuo save vadina, kad daugumos žmonių gy­ venimas, krikščioniškai suprantant, yra net pernelyg nedvasiškas, idant griežtai krikščioniška prasme būtų vadi­ namas nuodėme.

B Nuodėmės tęstinumas

Kiekviena nuodėmės būsena10 yra nauja nuodėmė; arba kaip tiksliau reiktų išreikšti ir bus išreikšta toliau, pa­ silikimas nuodėmėje yra naujoji nuodėmė, Nuodėmė108. Nusidėjėliui tai turbūt atrodo perdėjimas; daugių daugiau­ siai jis kiekvieną aktualią naują savo nuodėmę pripažįsta nauja nuodėme. Tačiau amžinybė, vedanti jo sąskaitą, turi pažymėti pasilikimą nuodėmėje kaip naują nuodėmę. Ji turi tik dvi rubrikas, ir „visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodė­ mė“109; kiekviena neatgailauta nuodėmė yra nauja nuodė­ mė, ir nauja nuodėmė kiekvieną akimirką, kai ji neatgai­ lauta. Tačiau kaip reta žmonių, turinčių savęs pačių įsisą­ moninimo tęstinumą! Dažniausiai žmonės yra sąmoningi tik akimirką, sąmoningi didžiuosiuose sprendimuose, bet į kasdieną visai nė nežiūri; taip jie yra dvasia kokią valandą 154

Neviltis yra nuodėmė

per savaitę - savaime suprantama, tai žvėriškas būdas būti dvasia. Tačiau amžinybė yra esminis tęstinumas ir šito rei­ kalauja iš žmogaus, arba reikalauja, kad būtų įsisąmoni­ nęs save kaip dvasią ir tikėtų. O nusidėjėlis, priešingai, yra nuodėmės galioje taip, kad neturi jokio supratimo apie totalią jos apibrėžtį, kad yra žlugimo šunkelyje. Jis ima do­ mėn tik kiekvieną paskirą nuodėmę, kuri tarytum suteikia naujo greičio žlugimo kelyje, visai taip, tarytum praėjusį akimirksnį jis nebūtų ėjęs tuo keliu visų buvusių nuodėmių greičiu. Nuodėmė yra tapusi tokia natūrali, arba nuodėmė jam yra tapusi antra prigimtimi, kad jam atrodo, jo kasdie­ niai dalykai visiškai tvarkoje, ir pats jis akimirkai stabteli tik tąsyk, kai, taip sakant, įgauna naujo greičio per naują nuodėmę. Savo žlugime jis aklas ir nemato, kad jo gyve­ nimas, užuot turėjęs esminį amžinybės tęstinumą, - tikė­ jimu būti Dievo akivaizdoje, - turi nuodėmės tęstinumą. „Nuodėmės tęstinumas“ - tačiau ar nuodėmė kaip tik nėra kažkas, neturintis tęstinumo? Štai čia ir vėl iškyla tas požiūris, kad nuodėmė tėra neigimas, kuriam niekad ne­ galima rasti pateisinimo, kaip kad negalima surasti patei­ sinimo pavogtiems daiktams, - neigimas, bejėgis bandy­ mas save įtvirtinti, tačiau bandymas, kuris kęsdamas visą bejėgiškumo kančią nusivylusioje priešgynoje, to nepajėgia. Taip, būtent šitaip yra spekuliatyviai žiūrint; tačiau krik­ ščioniškai žiūrint, nuodėmė (tuo reikia tikėti, mat tai para­ doksas, kurio joks žmogus negali suvokti) yra teigimas, iš savęs išvystantis vis labiau ir labiau teigiantį tęstinumą. O šito tęstinumo augimo dėsnis ne toks pats, kaip 155

Antra dalis skolos ar neigimo augimo. Mat skola auga ne todėl, kad ji nesumokėta, ji auga kiekvieną kartą, kai padidinama. Ta­ čiau nuodėmė auga kiekvieną akimirką, kai iš jos neišeini. Nusidėjėlis toli gražu neteisus, laikydamas tik kiekvieną naują nuodėmę nuodėmės padidėjimu, mat krikščioniškai suprantant, pasilikimas nuodėmėje iš tiesų yra didesnė nuodėmė negu nauja nuodėmė. Net patarlė sako, kad nu­ sidėti žmogiška, o pasilikti nuodėmėje šėtoniška; tačiau krikščioniškai šią patarlę reikėtų suprasti kiek kitaip. Tasai tik rezultato paisantis požiūris, atsižvelgiantis tik į naują nuodėmę ir peršokantis tarpinį dalyką, tarpinį tarp paskirų nuodėmių, yra toks paviršutiniškas, tarytum kas teigtų, kad traukinys pajuda tik kiekvieną kartą lokomotyvui sušnopavus. Ne, iš tiesų reikia žvelgti ne į šį šnopavimą ir jį lydintį pasistūmėjimą į priekį, o į tolygų greitį, kuriuo lo­ komotyvas važiuoja ir kuris tą šnopavimą sukelia. Šitaip ir nuodėmė. Pasilikimas nuodėmėje yra nuodėmė giliausia prasme, paskiros nuodėmės yra ne nuodėmės tęsinys, bet nuodėmės tęsinio išraiška; paskiroje naujoje nuodėmėje nuodėmės greitis tik tampa geriau matomas jusliškai. Pasilikimas nuodėmėje yra blogesnė nuodėmė nei paskiros nuodėmės, ji yra Nuodėmė. O šitaip suprantant, pasilikimas nuodėmėje yra nuodėmės tęsinys, nauja nuo­ dėmė. Paprastai šitai suprantama kitaip, suprantama taip, kad viena nuodėmė gimdo iš savęs naują nuodėmę. Bet tai turi žymiai gilesnę priežastį, būtent, kad pasilikimas nuo­ dėmėje yra nauja nuodėmė. Shakespeare psichologiškai meistriškai Makbeto lūpomis sako: Sūndentsprossne Werke 156

Neviltis yra nuodėmė

erlangen nur durch Sūnde Kraft undStarke110. Tai yra nuo­ dėmė savo viduje yra nuoseklumas111 ir per šitą blogio seką savyje ji turi ir tam tikros jėgos. Tačiau jei žiūri tik į paskiras nuodėmes, tokio požiūrio niekuomet neprieini. Dauguma žmonių, žinia, gyvena per mažai save pa­ čius įsisąmoninę, kad suprastų tai, kas yra seka; t.y. jie ne­ egzistuoja (Įua dvasia. Jų gyvenimas - ar iš tam tikro vaikiš­ ko, mielo naivumo, ar iš banalumo - susideda iš kažkokių veiksmų, kažkokių atsitiktinumų, šio bei to; jie tai daro kaž­ ką gero, tai vėl kažką netikusio, ir vėl pradeda iš pradžių; jie tai nusivylę vieną popietę, galbūt - tris savaites, paskui vėl linksmi vyrukai, o žiūrėk vėl vieną dieną nusivylę. Taip sakant, gyvenime jie žaidžia, bet niekuomet nepatiria tokio dalyko, kaip visko pastatymas ant vienos [kortos], niekuo­ met nepasiekia supratimo apie begalinę pasekmę savyje. Todėl tarpusavy jie nuolat kalba tik apie atskirybes, atski­ rus gerus poelgius, atskiras nuodėmes. Kiekviena egzistencija, priklausanti apibrėžčiai: „dva­ sia“, nors ir tik savo pačios atsakomybe, turi esminį nuo­ seklumą savyje ir nuoseklumą aukštesniame dalyke, bent jau idėjoje. Tačiau toks asmuo vėlgi be galo bijo kiekvieno nenuoseklumo, nes turi begalinį supratimą apie tai, kas iš to gali išeiti, kad jis gali būti išrautas iš totalumo, kuriame vyksta jo gyvenimas. Mažiausias nenuoseklumas yra mil­ žiniškas praradimas, mat prarandamas juk nuoseklumas; galbūt tą pačią akimirką burtai nuimti, ta paslaptingoji ga­ lia, rišusi visas jėgas į harmoniją, nusilpninta, šuolis prarado įtampą, Paties kančiai viskas gal tapo chaosu, kur jėgos 157

Antra dalis kovoja maištaudamos viena prieš kitą, bet nėra jokios, jokios santarvės su savimi, jokio greičio, jokio impetusul. Ta didžiulė mašinerija, nuoseklumo būsenoje buvusi tokia klusni savo geležine jėga, tokia lanksti visa savo galia, dabar yra sugedusi; ir juo puikesnė, juo grandioziškesnė buvo mašinerija, tuo baisesnė sumaištis. Tikintysis, kuris ilsisi gėrio nuoseklume ir kurio gyvenimas ilsisi gėrio nuosek­ lume, be galo bijo kad ir mažiausios nuodėmės; mat jis turi be galo daug ką prarasti. Betarpiški, vaikiški arba paiki neturi nieko totalaus, ką galėtų prarasti, jie nuolat praran­ da ir laimi tik ką nors atskira arba tik kažkame atskirame. Tačiau nuodėmės nuoseklumo savyje atžvilgiu taip pat yra ir tikinčiajam, ir jo priešybei, demoniškam asme­ niui. Visai kaip girtuoklis diena iš dienos nuolat palaiko apgirtimą iš baimės liautis, bijodamas silpnumo, kuris jį apimtų, ir jo galimų padarinių, jei jis vieną dieną visiškai išsiblaivytų: taip ir demoniškasis. Taip, visai kaip gerasis, jei kas žengtų prie jo gundydamas ir vaizduodamas nuodė­ mę vienu ar kitu viliojančiu pavidalu, prašytų to žmogaus „negundyk manęs“ - taip juk esama visai tokių pat pavyz­ džių apie demoniškąjį. Susidūręs su kuo nors už jį stipres­ niu gėryje, ir tam norint pavaizduoti gėrį visu jo palaimin­ gu pakilumu, demoniškasis asmuo galėtų prašyti dėl savęs, su ašaromis akyse dėl savęs melsti, kad anas su juo nekal­ bėtų, kad - kaip jis sako - nedarytų jo silpno. Kaip tik to­ dėl, kad demoniškasis turi savyje nuoseklumo ir priklauso blogio padariniui, kaip tik todėl jis taip pat turi totalumą, kurį gali prarasti. Viena vienintelė akimirka anapus savo 158

Neviltis yra nuodėmė

nuoseklumo, vienas vienintelis dialektiškas neatsargumas, vienas vienintelis žvilgsnis į šoną, viena akimirka, kuomet į viską ar tik j dalį žiūri ir supranti kitu būdu: ir jau gal nie­ kuomet nebetapsi savimi pačiu, sako jis. Tai yra jis nusivy­ lusiai atsisakė gėrio; tai jam vis tiek negali pagelbėti; tačiau tai vis dėlto gali jį sutrikdyti, padaryti, kad jam būtų nebeį­ manoma kada nors vėl atgauti visą nuoseklumo greitį, gali padaryti jį silpną. Tik nuodėmės tęstinume jis yra pats sa­ vimi, tik ten jis gyvena, turi savo paties įspūdį. Bet ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pasilikimas nuodėmėje yra tai, kas palaiko jį toje gelmėje, kurion jis nugrimzdęs, palaiko jį, bedieviškai stiprindamas jį nuoseklumu; tai ne atskira nauja nuodėmė jam padeda (taip, tai klaikiai beprotiška!); bet atskira nauja nuodėmė tėra pasilikimo nuodėmėje iš­ raiška, kuris iš tiesų yra Nuodėmė. Taigi kaip „nuodėmės tęstinumas“, apie kurį dabar kalbėsime, suprantamos ne tiek atskiros naujos nuodėmės, kiek pasilikimas nuodėmėje, o tai tampa nuodėmės sustip­ rinimu savyje, sąmoningu pasilikimu nuodėmės būsenoje taip, kad sustiprinimo judesio dėsnis čia, kaip ir visur, į vidų, vis intensyvenio ir intensyvesnio įsisąmoninimo link.

A Nu o d ė mė nusi vi l t i dėl savo nuodė mė s Nuodėmė yra neviltis; sustiprinimas yra nauja nuo­ dėmė: nusivilti dėl savo nuodėmės. Taip pat lengva maty­ 159

Antra dalis ti, kad tai sustiprinimo apibrėžtis; tai nėra nauja nuodėmė kaip ta, kai žmogus vieną kartą pavogęs šimtą auksinių, ki­ tą kartą vagia tūkstantį. Ne, čia nekalbama apie paskiras nuodėmes; pasilikimas nuodėmėje yra Nuodėmė, ir šitai sustiprinama naujojoje sąmonėje. Nusivilti dėl savo nuodėmės yra išraiška to, kad nuo­ dėmė jau tapo arba taps nuosekli savyje. Su gėriu ji neturės nieko bendra, nebus tokia silpna, kad kartkartėmis klausy­ tųsi kitokios kalbos. Ne, ji nori klausytis tik savęs, nori tu­ rėti reikalų tik su savimi, užsiskliaudžia su savimi viduje, taip užsidaro po dar viena užtvara ir neviltimi dėl nuodė­ mės apsisaugo nuo kiekvienos gėrio atakos ar persekioji­ mo. Ji įsisąmonino, kad sugriovė tiltą už savęs ir kad tuo būdu yra neprieinama gėriui taip pat, kaip gėris neprieina­ mas jai; net jei silpnumo akimirką ji pati norėtų gėrio, tai vis dėlto būtų neįmanoma. Nuodėmė pati yra atsiplėšimas nuo gėrio, bet neviltis dėl nuodėmės yra pakartotinis atsi­ plėšimas. Sitai, žinoma, pažadina nuodėmėje kraštutines demoniškumo jėgas, suteikia jai bedieviško ištvermingu­ mo arba buko užsispyrimo - tokio, kad ji į viską, kas vadi­ nama atgaila, ir į viską, kas vadinama malone, turi nuosek­ liai žiūrėti ne tik kaip į tiesiog tuščius ir nieko nesakančius dalykus, bet ir kaip į savo priešą, kaip į kažką, ko saugotis reikia visų labiausiai, visiškai taip, kaip gėris sergstisi gun­ dymo. Šitaip suprantant, teisingai sako Mefistofelis („Fau­ ste“) 1Ij, kad nėra nieko niekingesnio už nusiviliantį velnią; mat kaip neviltį čia reikia suprasti norėjimą būti pakanka­ mai silpnu, tokiu silpnu, kad imtum klausytis kažko apie 160

Neviltis yra nuodėmė

atgailą ir malonę. Idant aprašytume sustiprėjimą nuodė­ mės ir nevilties dėl nuodėmės santykyje, būtų galima saky­ ti, kad pirma yra atsimetimas nuo gėrio, antra - nuo atgailos. Neviltis dėl nuodėmės yra bandymas išsilaikyti grim­ ztant dar giliau; lygiai kaip kylantis aerostatu kyla mes­ damas svorius, taip nusivylusysis, mesdamas nuo savęs visą gėrį (mat gėrio sunkumas yra pakylėjimas), grimzta vis ryžtingiau ir ryžtingiau, jis grimzta, nors pats sau, aišku, at­ rodo kyląs - jis juk tampa lengvesnis. Nuodėmė pati yra nevilties kova, tačiau kai jėgos išsenka, reikalingas naujas sustiprinimas, naujas demoniškas užsiskliaudimas savyje, o tai yra neviltis dėl nuodėmės. Tai yra pažanga, augimas demoniškumu, žinoma, pagilėjimas nuodėmėje. Tai ban­ dymas kaip jėgos nuodėmei suteikti tvirtumo ir įdomumo - suteikti tuo, kad dabar visiems laikams būtų nuspręsta, jog visiškai nenorėsi nieko girdėti apie atgailą ar malonę. Tuo tarpu neviltis dėl nuodėmės vis dėlto yra įsisąmoninu­ si savo pačios tuštumą, kad ji visai neturi iš ko gyventi, ne­ turi net savo pačios Paties supratime apie tai. Psichologiš­ kai meistriška Makbeto (2 veiksmas, 2 scena) replika: For, from this instant (po to kai jis jau yra nužudęs karalių ir dabar nusivilia dėl savo nuodėmės), there is nothingserious in mortality: all is būt toys: renoivn and grace is dead 11\ Meistriškas būtent tas dvigubas kirtis paskutiniuose žo­ džiuose ( r e n o wn and gr ac e , vok.: R u h m und G n a d e). Nuodėme, t.y. nusivildamas dėl nuodėmės, jis prarado bet kokį santykį su malone, o drauge su savimi pačiu. Jo savanaudiškas Pats kulminuoja garbėtroškoje. Jis 161

Antra dalis dabar juk tapo karaliumi, tačiau nusivildamas dėl savo nuo­ dėmės ir nusivildamas atgailos tikrove, malone, jis taip pat prarado save, jis net savęs paties negali įtikinti, kad viskas gerai, ir jis būtent tiek pat nutolęs nuo galėjimo mėgautis savo Pačiu garbėtroškoje, kaip ir nuo malonės sugriebimo.

Gyvenime (tiek kiek neviltis dėl nuodėmės pasitaiko gyvenime; tačiau bet kokiu atveju pasitaiko kažkas, ką žmonės taip vadina) šita neviltis dėl nuodėmės dažnai su­ vokiama klaidingai, greičiausiai todėl, kad pasaulyje pap­ rastai susiduriama tik su lengvabūdiškumu, kvailumu ir visiška banalybe, tad žmonės pasijunta iškilmingai ir pa­ garbiai nusiima skrybėlę prieš kiekvieną kažko gilesnio iš­ raišką. Ar sumišusiame neaiškume dėl savęs ir savo reikš­ mės, ar su veidmainystės potėpiu, ar dėl to gudrumo ir sofistikos, būdingų kiekvienai nevilčiai, dėka neviltis dėl nuodėmės nėra nelinkusi suteikti sau buvimo kažkuo geru regimybės. Sitai turėtų parodyti, jog tai esanti gili prigim­ tis, ir dėl to ji imanti savo nuodėmę taip giliai į širdį. Pa­ teiksiu pavyzdį. Žmogus, kuris buvo pasidavęs vienai ar kitai nuodėmei, ilgesnį laiko tarpą atsispyrė pagundai ir laimėjo - dabar jis vėl nugrimzta į pagundą: tai lydintis prislėgtumas anaiptol ne visuomet būna sielvartas dėl nuo­ dėmės. Tai gali būti daugybė kitų dalykų; tai gali, pavyz­ džiui, būti kartėlis dėl Apvaizdos, tarytum tai ji būtų leidu­ si jam įpulti į pagundą, tarytum ji neturėtų būti buvusi 162

Neviltis yra nuodėmė

jam tokia griežta, jei jis ilgesnį laiką pergalingai jau buvo priešinęsis pagundai. Tačiau bet kokiu atveju visai bobiš­ ka be niekur nieko laikyti šį sielvartą gėriu, visai neatkreip­ ti dėmesio į tą dvilypumą, kurio esama visuose aistrin­ guose dalykuose, ir kuris vėlgi yra omineuseu kuris gali padaryti, kad aistringasis - kartais iki beprotybės - tik pas­ kui supranta, kad pasakė visiškai priešingai negu ketino. Toks žmogus galbūt vis stipresniais ir stipresniais pasaky­ mais tikina, kad šitas sugrįžimas į nuodėmę jį graužia ir kankina, kad jis veda jį į neviltį; „aš pats sau to niekuomet neatleisiu“, - sako jis. Ir šitai turi išreikšti, kiek gero jame yra, kokios gilios jis prigimties. Tai mistifikacija. Aš tyčia įpyniau tą raktą: „Aš pats sau to niekuomet neatleisiu“, tai šie žodžiai paprastai girdimi tokiame kontekste. Ir bū­ tent iš šių žodžių dialektiškai tuoj pat galima atpažinti tai, kas teisinga. Jis niekuomet pats sau to neatleis; tačiau jei Dievas jam tai atleistų, juk ir jis galėtų būti toks geras, kad atleistų sau. Ne, jo neviltis dėl nuodėmės yra labai toli nuo buvimo gėrio apibrėžtimi, - ji yra intensyvesnė nuodėmės apibrėžtis, jos intensyvumas-nugrimzdimas dar giliau į nuodėmę; juo daugiau jo neviltis siaučia išraiškos aistroje, juo labiau jis (o apie tai jis galvoja mažiausiai) išsiduoda, „niekuomet pats sau neatleisiąs“, galėjęs šitaip nusidėti (mat tokia kalba yra beveik susigraužusio atgai­ lavimo, meldžiančio Dievą atleisti, priešingybė). Reikalas tas, kad pergalingai pasipriešinęs pagundai jis savo akyse tapo geresnis negu iš tiesų yra; ėmė savimi didžiuotis. Da­ bar šitas išdidumas suinteresuotas, kad praeitis būtų kažkas 163

Antra dalis visiškai palikta [už pečių]. Tačiau tuo grįžimu į nuodėmę praeitis staiga vėl tampa visai dabartinė. Šio priminimo jo išdidumas negali pakęsti, ir iš čia kyla gilus nuliūdimas ir 1.1. Tačiau šio nuliūdimo kryptis yra akivaizdžiai šalin nuo Dievo; tai paslėpta savimeilė ir išdidumas, vietoj nusi­ žeminimo ir nuolankios padėkos Dievui, kad jis vis dėlto padėjo taip ilgai spirtis pagundai, vietoje pripažinimo Die­ vui ir sau, kad ir tai yra daug daugiau, negu užtarnauta, ir todėl nusižeminimo prisimenant tai, koks jis buvo. Čia, kaip ir visur, esama to, ką senos ugdančiosios knygos116paaiškina taip giliai, su tokia patirtimi, taip kelrodiškai. Jos moko, kad Dievas kartais leidžia tikinčiajam suklupti ir įpulti į vieną ar kitą pagundą kaip tik tam, kad jį pažemintų ir tuo dar labiau sutvirtintų jį gėryje; kont­ rastas tarp grįžimo į nuodėmę ir galbūt žymios pažangos gėryje yra toks žeminantis, tapatybė sau tokia skausminga. Juo geresnis žmogus, tuo giliau, žinoma, jį žeidžia atskira nuodėmė ir tuo pavojingesnis mažiausias nekantrumas, jei jis pasuka neteisingai. Iš sielvarto jis galbūt gali nugrimzti į juodžiausią melancholiją - ir kvailys sielų ganytojas būtų netoli žavėjimosi gilia jo siela bei ta galia, kurią jame turi gėris - tarytum tai būtų gėris. O jo žmona - taip, ji jaučiasi giliai pažeminta, palyginti su tokiu rimtu ir šventu vyru, kuris gali taip sielvartauti dėl nuodėmės. Galbūt jo kalba ir dar apgaulingesnė, galbūt jis nesako: „Aš pats sau to nie­ kuomet neatleisiu“ (tarytum jis anksčiau būtų atleidęs sau savo nuodėmes - tai būtų piktžodžiavimas), ne, jis kalba apie tai, kad Dievas niekada negalės jam šito atleisti. Ak, 164

Neviltis vra nuodėmė

ir šitai tėra mistifikacija. Jo sielvartas, jo rūpestis, jo neviltis yra savanaudiški (visai kaip ta nuodėmės baimė [Angest], kuri kartais baimingai beveik stumia žmogų į nuodėmę, mat ji yra savimeilė, nori didžiuotis savimi, būti be nuodė­ mės), o paguodos jam reikia mažiausiai, ir todėl tos šūs­ nys paguodos argumentų, kuriuos paskiria sielų ganytojai, ligą tiktai pablogina.

B Nu o d ė mė nusi vi l t i n u o d ė mi ų a t l e i di mu*. ( Pa pi kt i ni ma s ) Čia Paties įsisąmoninimą sustiprina žinojimas apie Kristų, apie Patį tiesiogiai Kristaus akivaizdoje. Iš pradžių (ankstesniuosiuose skyriuose) būta nežinojimo, kad turi amžiną Patį; paskui žinojimo, kad turi Patį, kuriame vis dėlto yra kažkas amžina. Toliau (pereinant prie antros da­ lies) parodytas skirtumas, glūdintis Pačiame, turinčiame žmogišką supratimą apie save patį arba Pačiame, kurio matas yra žmogus. Priešybė tokiam Pačiam buvo: Pats, esantis tiesiogiai Dievo akivaizdoje, ir šitai buvo dedama nuodėmės apibrėžimo pamatan. Dabar Pats yra tiesiogiai Kristaus akivaizdoje, - Pats, kuris vis dėlto beviltiškai nenori būti pats savimi arba be­ *Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp nusivilti dėl savo nuodėmės ir nusivilti nuodėmių atleidimu. 165

Antra dalis viltiškai nori būti pats savimi. Mat neviltį nuodėmių at­ leidimu reiktų vesti atgal arba prie pirmo, arba prie antro nevilties pavidalo: prie silpnumo arba prie priešgynos; silp­ numo, kuris pasipiktinęs nedrįsta tikėti; priešgynos, kuri pasipiktinusi nenori tikėti. Tik čia silpnumas ir priešgyna priešingi tam, kas jie paprastai yra (mat kalbama ne apie šiaip buvimą savimi pačiu, o apie buvimą savimi pačiu bu­ vimo nusidėjėliu apibrėžtyje, taigi buvimą savimi pačiu savo netobulumo apibrėžtyje). Šiaip silpnumas - beviltiš­ kai nenorėti būti savimi. O čia tai yra priešgyna; mat čia juk priešgyna nenorėti būti savimi pačiu, tuo, kuo esi, nu­ sidėjėliu, tad norėti apsieiti be nuodėmių atleidimo. Pap­ rastai priešgyna - beviltiškai norėti būti savimi pačiu. O čia šitai silpnumas: beviltiškai norėti būti savimi pačiu, nusidėjėliu taip, jog nebėra jokio atleidimo. Pats tiesiogiai Kristaus akivaizdoje yra Pats sustiprin­ tas ta nepaprasta Dievo nuolaida, sustiprintas tuo milži­ nišku kirčio ženklu, krentančiu čia todėl, kad Dievas ir dėl šito Paties leidosi būti pagimdytas, tapo žmogumi, kentėjo, mirė. Jau esame sakę: juo daugiau Dievo sampra­ tos, tuo daugiau Paties; taip yra ir čia - juo daugiau suprati­ mo apie Kristų, tuo daugiau Paties. Pats kokybiškai yra tai, kas yra jo matas. Kad Kristus yra matas - Dievo paliudyta ir patvirtinta išraiška to, kokią milžinišką tikrovę T eturi; juk tik Kristuje teisinga, kad Dievas yra žmogaus tikslas ir matas, arba matas ir tikslas. Tačiau juo daugiau Paties, tuo intensyvesnė nuodėmė. Nuodėmės sustiprinimą galima parodyti ir kitu at­ 166

Neviltis yra nuodėmė

žvilgiu. Kai nuodėmė buvo neviltis, tuomet sustiprinimas buvo neviltis dėl nuodėmės. Tačiau dabar Dievas siūlo su­ sitaikymą per nuodėmių atleidimą. O nusidėjėlis vis tiek nusivilia, ir neviltis įgyja dar gilesnę išraišką; tam tikra prasme dabar ji turi santykį su Dievu, o vis dėlto taip yra būtent todėl, kad ji dar toliau, dar intensyviau grimzdusi nuodėmėje. Kai nusidėjėlis nusivilia nuodėmių atleidimu, esti taip, tarytum jis būtų prisikišęs prie pat Dievo; juk tai, ką jis sako, iš tiesų skamba kaip dialogas: „Ne, nėra jokio nuodėmių atleidimo, tai neįmanoma“; tai atrodo kaip su­ sirėmimas. Vis dėlto, idant galėtų tai pasakyti ir tai būtų iš­ girsta, žmogus turi kokybiškai toliau atsitolinti nuo Dievo; kad kovotų šitaip cominusu , jis turi būti eminuj118 - taip keistai - akustikos prasme - dvasios būtis sudaryta, taip keista sudėlioti atstumo santykiai. Idant tas „ne“, kuris vis dėlto tam tikra prasme nori kautis su Dievu, būtų girdi­ mas, žmogus turi nuo Dievo atsitraukti kaip galima toliau. Didžiausias įmanomas familiarumas119 su Dievu išlaiko didžiausią atstumą; idant būtum familiarus su Dievu, turi nueiti labai toli; jei esi arčiau jo, negali būti artimas, o jei esi artimas, tai eo ipso reiškia, kad esi toli. O žmogiškas bejėgiškumas tiesiogiai Dievo akivaizdoje! Kai esi familia­ rus su aukštai iškilusiu žmogume, už bausmę galbūt gali būti numestas toli nuo jo; bet idant galėtum būti familia­ rus su Dievu, turi toli nuo jo nueiti. Gyvenime ši nuodėmė (nusivilti nuodėmių atleidi­ mu) dažniausiai suvokiama klaidingai; ypač nuo tada, kai buvo atmesta etika ir retai arba niekuomet nebegirdimas 167

Antra dalis sveikas erinis žodis. Nusivylimas nuodėmių atleidimu estetiškai-metafiziškai pagerbiamas kaip gilios prigimties ženklas; panašu būtų jei vaiko išdykumas būtų laikomas gilios jo prigimties ženklu. Apskritai neįtikėtina, kiek su­ maišties religijos sferoje atsirado tada, kai iš žmogaus san­ tykio su Dievu buvo išstumtas „Tu privalai“ kaip vienin­ telis reguliatyvumas. Sis „Tu privalai“ turi būti kiekvienoje to, kas religiška, apibrėžtyje, tačiau vietoje to pasakišku bū­ du Dievo samprata arba supratimas apie Dievą naudoja­ mas kaip žmogiškojo svarbumo ingredientas, kad taptum pats sau svarbus tiesiogiai Dievo akivaizdoje. Kaip valsty­ bės gyvenime tampi pats sau svarbus priklausydamas opo­ zicijai ir, galiausiai, net norėdamas, kad būtų kokia nors vyriausybė, idant būtų kam oponuoti, taip galiausiai neno­ ri atmesti Dievo vien tam, kad būdamas opozicijoje tap­ tum pats sau dar svarbesnis. Ir visa tai, į ką senais laikais su siaubu buvo žiūrima kaip į bedieviško neklusnumo išraiš­ ką, dabar tampa genialumu, gilios prigimties ženklu. „Tu privalai t i k ė t i “,- senais laikais buvo sakoma taip trum­ pai drūtai ir taip blaiviai, kaip tik įmanoma, - o dabar ge­ nialu ir gilios prigimties ženklas to negalėti. „Tu privalai tikėti nuodėmių atleidimu“, tokie buvo sakomi žodžiai, ir vienintelis komentaras šiam tekstui: „Tau bus blogai, jei to negali; mat tai, ką turi, tai ir gali“, - o dabar genialu ir gilios prigimties ženklas negalėti tuo tikėti. Kokį nuostabų rezultatą pasiekė krikščionybė! Jei apie krikščionybę ne­ būtų girdėta nė žodžio, tai žmonės nebūtų tokie pasipūtę (to niekuomet nėra buvę pagonybėje); tačiau kadangi krik­ 168

Neviltis yra nuodėmė

ščioniškos sampratos šitaip nekrikščioniškai kybo ore, jos panaudojamos smarkiausiam akiplėšiškumui, jei tik neiš­ naudojamos kitu, bet lygiai begėdišku būdu. Mat ar nepa­ kankamai epigramiška, kad keiksmai buvo ne pagonybės įprotis, o, priešingai, iš tiesų priklauso krikščionybei; kad pagonybė su tam tikru siaubu, su slėpinių baime, dažniau­ siai su didžiu iškilmingumu tardavo Dievo vardą, tuo tarpu krikščionybėje Dievo vardas vienas iš dažniausiai kasdie­ nėje kalboje pasitaikančių žodžių ir be jokių abejonių, tai žodis, apie kurį galvojama mažiausiai ir kuris vartojamas nerūpestingiausiai, nes vargšas apreikštasis Dievas (kuris buvo toks neatsargus ir neprotingas, kad užuot buvęs paslėptyje, kaip paprastai daro aukštieji asmenys, tapo apreik­ štas) visiems gyventojams yra pernelyg gerai pažįstamas personažas; jam net padaroma nepaprastai didelė paslauga, kartkartėmis nueinant į bažnyčią, kur už tai dar būni pagir­ tas kunigo, Dievo vardu dėkojančio už apsilankymo garbę, pamaloninančio pamaldžiojo titulu ir, kita vertus, truputį pašiepiančio tuos, kurie niekuomet neparodo Dievui tos garbės - bažnyčios lankymo. Ta nuodėmė - nusivilti nuodėmių atleidimu - yra p a p i k t i n i ma s . Žydai buvo visiškai teisūs, piktinda­ miesi Kristumi todėl, kad jis [nori] atleisti nuodėmes120. Reikia stebėtino nedvasiškumo laipsnio (tai yra tokio, ko­ kį paprastai regime krikščionybėje), kad nebūdamas ti­ kinčiuoju (o jei esi, tai juk tiki, kad Kristus yra Dievas) nesipiktintum tuo, jog žmogus nori atleisti nuodėmes. O toliau, reikia lygiai tokio stebėtino nedvasiškumo, kad 169

Antra dalis

nesipiktintum, jog nuodėmė gali būti atleista. Žmogiš­ kajam protui tai visų neįmanomiausią, bet dėl to aš negi­ riu negalėjimo tuo tikėti kaip genialumo; mat tuo tikėti pr i val u. Žinoma, pagonybėje tokios nuodėmės negalėjo būti. Jei pagonis būtų galėjęs (o to jis net nebūtų galėjęs, kadan­ gi jam trūko Dievo sampratos) turėti teisingą nuodėmės sampratą, tai vis tiek nebūtų galėjęs nueiti toliau, negu iki nevilties dėl savo nuodėmės. Taip, dar daugiau (o čia jau ir visa ta nuolaida, kurią galima padaryti žmogiškajam pro­ tui ir mąstymui) reiktų girti tą pagonį, kuris iš tiesų pasiekė ne neviltį dėl pasaulio, ne dėl savęs įprastesne prasme, bet dėl savo nuodėmės*. Žmogiškai kalbant, tam reikia tiek giliamintiškumo, tiek etinių apibrėžčių. Toliau joks žmo­ gus kaip toks negali nueiti, reta kas nueina ir taip toli. Ta­ čiau krikščionybėje viskas yra perkeista; mat tu privalai tikėti nuodėmių atleidimu. *Atkreipkite dėmesį, kad čia neviltis dėl nuodėmės dialektiškai suprantama kaip žingsnis tikėjimo link. Reikia niekuomet nepamiršti, kad tai dialektiška (nors ši knyga ir žiūri į neviltį tik kaip į ligą), nes dialektiškumas juk yra ir tai, kad neviltis taip pat yra pirmas tikėjimo žingsnis. Ir priešingai, kuomet kryptis yra: nuo tikėjimo, nuo Dievo santykio, tuomet neviltis dėl nuodėmės yra nauja nuodėmė. Dvasios gyvenime viskas dialektiška. Taip juk papiktinimas, kaip sunaikinta galimybė, yra tikėjimo žingsnis; tačiau papiktinimas, nukreiptas nuo tikėjimo, yra nuodėmė. Žmogui galima prikišti, kad jis negali krikš­ čionybe net piktintis. Tačiau juk taip kalbant, apie piktinimąsi kalba­ ma kaip apie kažką gera. Tačiau, kita vertus, reikia pasakyti, kad pik­ tintis yra nuodėmė. 170

Neviltis yra nuodėmė

O kaip krikščioniškumas atrodo nuodėmių atleidimo atžvilgiu? Taip, krikščioniškumo būsena iš tiesų yra nevil­ tis nuodėmių atleidimu; tačiau šitai reikia suprasti taip, kad ji yra taip toli už nugaros, kad būsena net neatsisklei­ džia tokia esanti. Nėra pasiekta net nuodėmės įsisąmoni­ nimo, žinomos tik tokios nuodėmės, kokias žinojo ir pa­ gonybė, ir gyvenama laimingai bei gerai pagoniškame sau­ gume. Tačiau gyvenant krikščioniškume, žengiama toliau negu pagonybėje ir į galvą įsikalama, kad šis saugumas taip, kitaip krikščioniškume ir būti negali - yra nuodėmių atleidimo įsisąmoninimas, ir tuo kunigai stiprina parapiją. Krikščioniškumo esminė nelaimė iš tiesų yra krikš­ čionybė - tai, kad mokymą apie Dievažmogį (atkreipkite dėmesį, kad tai, krikščioniškai suprantant, yra apsaugota paradokso ir papiktinimo galimybe) tuštybe pavertė nuo­ latinis to mokymo skelbimas, tai, kad kokybinis skirtumas tarp Dievo ir žmogaus panteistiškai panaikintas (iš pradžių prakilniai spekuliatyviai, o paskui plebėjiškai - gatvėse ir skveruose). Niekuomet joks mokymas žemėje nėra taip suartinęs Dievo ir žmogaus kaip krikščionybė, niekas to ir negalėtų - tik pats Dievas gali tai padaryti, kiekviena žmo­ giška išmonė vis dėlto lieka sapnas, neužtikrintas prama­ nas. Tačiau taip pat joks mokymas niekuomet taip rūpes­ tingai nebuvo apsaugojęs savęs nuo žiauriausios iš visų šventvagysčių - po to, kai Dievas tą žingsnį yra žengęs, pa­ versti jį tuštybe, tarytum Dievas ir žmogus susilietų į vie­ na, niekuomet joks mokymas neapsaugojo savęs nuo to tokiu būdu kaip krikščionybė, apsisauganti papiktinimu. 171

Antra dalis Vargas plepiams, vargas palaidiems mąstytojams ir vargas, vargas visiems sekėjams, kurie iš jų mokėsi ir juos vertino! Jei norima, kad būtyje būtų tvarka, - o šito Dievas nori, mat jis nėra sumaišties Dievas121, - tai pirmiausia rei­ kia žiūrėti, kad kiekvienas žmogus būtų individualus žmo­ gus ir įsisąmonintų esąs individualus žmogus. O jei žmo­ nėms iš pradžių leidžiama subėgti į tai, ką Aristotelis va­ dina gyvulio apibrėžtimi: į minią122, tada šią abstrakciją (užuot manius, kad tai mažiau už nieką, mažiau net už menkiausią individualų žmogų) imama laikyti kažkuo, ir tada neilgai trukus ši abstrakcija tampa Dievu123. O ši­ taip tai philosophicesutinka su mokymu apie Dievažmogį. Kaip iš valstybių pavyzdžio išmokome, kad minia skiria12* karalių, laikraščiai - ministrus pirmininkus, taip galiausiai aptinkama, kad visų žmonių summa summarum paskiria Dievą. Ir tai vadinama mokymu apie Dievažmogį arba apie tai, kad Dievas ir žmogus yra idemper idem12\ Savai­ me suprantama, kai kurie filosofai, platinę šį mokymą apie kartos pesvarą prieš individą, nusigręžė nuo to su pasišlykš­ tėjimu, kai jų mokymas smuko taip žemai, kad plebėjas tapo Dievažmogiu. Tačiau šie filosofai pamiršta, kad tai vis dėlto jų pačių mokymas; jie nepastebi, kad jis nebuvo teisingesnis, kai jį priėmė kilmingieji, kai inkarnacija buvo aukštesniosios klasės elitas arba rinktinis filosofų ratelis. Tai yra mokymas apie Dievažmogį padarė krikščio­ niškumą begėdišką. Atrodo beveik taip, tarytum Dievas būtų buvęs per silpnas. Tarytum jam būtų atsitikę taip, kaip geraširdžiui, darančiam pernelyg dideles nuolaidas, o 172

Neviltis yra nuodėmė

susilaukiančiam nedėkingumo. Tai Dievas sugalvojo mo­ kymą apie Dievažmogį, o dabar krikščioniškumas begėdiš­ kai jj apvertė ir primeta Dievui savo giminystę - taip, kad ta Dievo padaryta nuolaida reiškia maždaug tą patį, ką šiais laikais reiškia tai, jog karalius suteikia laisvesnę kons­ tituciją - visi gerai žino, ką tai reiškia: „Jis buvo priverstas tai padaryti“. Atrodo, tarytum Dievas būtų įkliuvęs į sun­ kią padėtį; tarytum protinguolis būtų teisus, sakydamas Dievui: „Tu pats dėl to kaltas, - kam taip susisiejai su žmo­ gumi? Juk niekuomet jokiam žmogui nebūtų atėję į galvą, į jokio žmogaus širdį nebūtų užklydę, kad tarp Dievo ir žmogaus turėtų būti lygybė. Tu pats tai leidai, o dabar imi derlių.“ Vis dėlto krikščionybė apsisaugojo nuo pat pradžių. Ji pradeda mokymu apie nuodėmę. Nuodėmės kategorija yra individualumo kategorija. Nuodėmė nesileidžia mąs­ toma spekuliatyviai. Individualus žmogus yra žemiau už sąvoką; negalima pamąstyti individualaus žmogaus, o tik sąvoką, „žmogus“. Todėl spekuliacija iškart griebiasi to mokymo apie kartos per svar ą prieš individą; mat nėra ko laukti, kad spekuliacija pripažintų sąvokos b e j ė g iš ­ k u rn ą 126tikrovės atžvilgiu. Tačiau kaip neįmanoma pa­ mąstyti individualaus žmogaus, taip negalima pamąstyti nė individualaus nusidėjėlio; galima pamąstyti nuodėmę (tuomet ji tampa neigimu), bet ne individualų nusidėjėlį. Tačiau kaip tik todėl nuodėmė negali būti rimtumas, jei užtektų ją tik pamąstyti. Mat rimtumas yra kaip tik tai, kad tu ir aš esame nusidėjėliai. Rimtumas yra ne nuodėmė 173

Antra dalis apskritai - rimtumo akcentas krinta ant nusidėjėlio, kuris yra individas. „Individualaus žmogaus“ atžvilgiu spekulia­ cija, jei ji yra nuosekli, iš tiesų turėtų ignoruoti buvimą in­ dividualiu žmogumi arba buvimą tuo, ko negalima pamąs­ tyti; jei ji nori daryti ką nors šia kryptimi, ji turi individui pasakyti: „Ar dėl to verta gaišti laiką? Pamiršk tai! Būti in­ dividualiu žmogumi yra būti nieku, mąstyk - tuomet tu esi visa žmonija, cogito ergo sum “. Tačiau galbūt šitai melas ir aukščiausia yra individualus žmogus bei buvimas indi­ vidualiu žmogumi. Vis dėlto tegu būna taip. Tačiau visiš­ kai nuosekliai spekuliacija taip pat turėtų pasakyti: „Būti individualiu nusidėjėliu nėra būti kažkuo, tai glūdi žemiau už sąvoką, nešvaistyk tam laiko ir 1.1.“ O kas toliau - tad gal užuot buvus individualiu nusidėjėliu, mąstyti nuodė­ mę (lygiai kaip buvo reikalaujama užuot buvus individua­ liu žmogumi, mąstyti sąvoką „žmogus“). O kas toliau, gal mąstydamas nuodėmę pats tampi „nuodėme“ - cogito ergo sunit Nuostabi mintis! Tačiau nėra ko bijoti šitaip tapti nuodėme - grynąja nuodėme; mat nuodėmė kaip tik nesi­ leidžia mąstoma. Sitai turėtų pripažinti ir pati spekuliacija, kadangi nuodėmė juk iškrenta iš sąvokos. Tačiau nebesvarstykime toliau e concessU11, iš esmės sunkumas yra ki­ tas. Spekuliacija neįvertina to, kad į nuodėmę įpainiota etika, visuomet nurodanti priešingą [kryptį] negu speku­ liacija ir žengianti priešingą žingsnį; mat etika ne abstrahuojasi nuo tikrovės, o pasineria į tikrovę, esmingai ope­ ruoja spekuliacijos praleista ir paniekinta kategorija: „individualybė“. Nuodėmė yra individo apibrėžtis; lengva­ 174

Neviltis yra nuodėmė

būdiškumas ir nauja nuodėmė yra apsimesti, tarytum būti individualiu nusidėjėliu - niekis, kai pats esi tas individua­ lus nusidėjėlis. Čia įžengia krikščionybė ir peržegnoja spe­ kuliaciją - spekuliacijai iš šito sunkumo išbristi neįmano­ ma, kaip buriniam laivui neįmanoma plaukti tiesiai prieš vėją. Nuodėmės rimtumas yra jos tikrovė individe, nesvar­ bu - tavyje ar manyje; o spekuliatyviai, reikia žvelgti šalin nuo individo, taigi spekuliatyviai apie nuodėmę galima kalbėti tik lengvabūdiškai. Nuodėmės dialektika tiesio­ giai priešinga spekuliacijos dialektikai. Čia - mokymu apie nuodėmę ir drauge individu* prasideda krikščionybė. Mat tiesa, kad būtent krikščio­ nybė mokė apie Dievažmogį, apie lygybę tarp Dievo ir * Mokymu apie žmonių giminės nuodėmę buvo dažnai pikt­ naudžiaujama todėl, kad nebuvo suvokta, jog nuodėmė, nors ir kokia bendra mums visiems būtų, ne surenka žmones į bendrą sąvoką, drau­ giją ar kompaniją („ne daugiau, negu mirusiųjų minia kapinėse sudaro kokią nors draugiją“), o išsklaido žmones į individus ir laiko tvirtai kiekvieną kaip nusidėjėlį, o šis išskaidymas kita prasme yra santarvėje su būties tobulumu ir teologiškai pakrypęs jo link. Į šitai nebuvo at­ kreipta dėmesio, ir šitaip puolusiai giminei vieną kartą visiems laikams buvo leista vėl tapti gerai per Kristų. Bet šitaip Dievui ant kaklo vėl buvo užnerta abstrakcija, kuri - kaip abstrakcija - nori sueiti su juo į artimesnę giminystę. Tačiau tai tik priedanga, nuo kurios žmonės tampa begėdiški. Būtent, jei „individas“ nori pajusti giminystę su Dievu (o toks yra krikščionybės mokymas), tai jis pajunta visą to slėgį baimėje ir drebėjime, jis turi - jeigu tai nebūtų senas išradimas aptikti papiktinimo galimybę. Tačiau jei į šitą šlovę individas turi ateiti per abstrakciją, tuomet reikalas tampa pernelyg lengvas ir, iš esmės žiūrint, tuštybė. Tuomet individas negauna to milžiniško Dievo slėgi175

Antra dalis

žmogaus, bet ji didžiai nekenčia lengvabūdiškai žaismingo arba begėdiškai akiplėšiško familiarumo. Mokymu apie nuodėmę ir individualų nusidėjėlį Dievas ir Kristus vieną kartą ir visiems laikams visiškai kitaip negu koks karalius apsisaugojo nuo tautos, nuo liaudies ir minios, viešumo ir taip toliau ir taip toliau, item nuo bet kokio laisvesnės kon­ stitucijos reikalavimo. Dievui visos šios abstrakcijos neeg­ zistuoja; Dievui Kristuje gyvena tik individualūs žmonės (nusidėjėliai) ir vis dėlto Dievas gali aprėpti viską, negana to, jis dar gali rūpintis žvirbliais128. Apskritai Dievas - tvar­ kos draugas, ir tuo tikslu jis yra kiekvienoje vietoje, kiek­ vieną akimirką (vadovėlyje tai pateikiama kaip vienas iš vardų, kuriais Dievas vadinamas, apie tai žmonės retkar­ čiais truputį pagalvoja, bet niekuomet nebando mąstyti kiekvieną akimirką), jis yra Visuresantysis. Jo sąvoka ne tokia kaip žmogaus, po kuria individas glūdi kaip tai, kas negali iškilti sąvokoje, - jo sąvoka aprėpia viską, o, kita vertus, jis neturi jokios sąvokos. Dievas nepasilengvina sau gyvenimo santrauka, jis suvokia (comprehendit) pačią tikrovę, visas atskirybes; jam individas žemiau - po sąvoka. mo, kuris nužeminime įspaudžia lygiai tiek giliai, kiek ir iškelia, indi­ vidas įsikala, kad viską savaime turi dalyvaudamas toje abstrakcijoje. Būti žmogumi yra ne tas pat, kas būti gyvuliu, kur pavienis [narys] vi­ suomet mažiau negu rūšis. Nuo kitų gyvulių rūšių žmonės išsiskiria ne tik tais įprastai paminimais pranašumais, o kokybiškai išsiskiria tuo, kad individas, pavienis individas yra daugiau negu rūšis. Si api­ brėžtis vėlgi dialektiška - ji reiškia, kad individas yra nusidėjėlis, tačiau taip pat ir tai, kad būti individu - tobula. 176

Neviltis yra nuodėmė

Mokymas apie nuodėmę, apie tai, kad tu ir aš esame nusidėjėliai, mokymas, besąlygiškai išsklaidantis „minią“, kokybinį Dievo ir žmogaus skirtumą sutvirtina taip, kaip tai niekuomet nebuvo padaryta - mat vėlgi tai gali padaryti tik Dievas; juk nuodėmė yra: Di evo aki vai zdoj e ir 1.1. Niekuo žmogus nesiskiria nuo Dievo taip labai, kaip tuo, kad jis - kiekvienas žmogus - yra nusidėjėlis ir yra toks „Dievo akivaizdoje“, o šiuo priešybės juk laikomos drauge dviguba prasme, jos laikomos drauge (continentur), joms neleidžiama išsiskirti, tačiau šitaip laikant drau­ ge skirtumas tik dar labiau išryškėja, panašiai kaip kalbama apie dviejų spalvų laikymą drauge, oppositajuxta seposita magis illucescunč29. Nuodėmė yra vienintelis dalykas, tei­ giamas apie žmogų, kurio jokiu būdu, nei via negationis ar via eminentiae130 negalima pasakyti apie Dievą. Pasakyti apie Dievą (ta pačia prasme, kaip kad pasakyti, jog jis nė­ ra baigtinis, taigi via negationis, kad jis begalinis), kad jis nėra nusidėjėlis, būtų piktžodžiavimas. Žmogus kaip nusidėjėlis Dievo atskirtas yra žiojinčia kokybine praraja. Žinoma, ir Dievas savo ruožtu atskirtas nuo žmogaus ta pačia žiojinčia kokybine praraja, - kai jis atleidžia nuodėmes. Jeigu jam ir būtų įmanoma (pritai­ kant tai tam tikru išvirkštiniu būdu) kas dieviška perkelti tam, kas žmogiška, vienu atžvilgiu žmogus vis tiek niekuo­ met nepanėšėtų į Dievą - nuodėmių atleidimu. Taigi čia glūdi didžiausia papiktinimo sankaupa, o šitai mano esant reikalinga tas mokymas, kuris būtent ir mokė apie Dievo ir žmogaus lygybę. 177

Antra dalis Tačiau papiktinimas yra labiausia apsprendžianti subjektyvumo, individualaus žmogaus apibrėžčių. Žinia, mąstyti papiktinimą nemąstant pasipiktinusiojo nėra taip neįmanoma, kaip grojimas fleita be jokio fleitininko131; ta­ čiau vis dėlto pats mąstymas turi pripažinti, kad papiktini­ mas dar labiau nei įsimylėjimas yra nereali sąvoka, kuri tampa reali kiekvieną sykį, kai kas nors, individas, papik­ tinamas. Taigi papiktinimas susijęs su individu. Ir krikščiony­ bė prasideda kiekvieną žmogų darydama individu, indi­ vidualiu nusidėjėliu, o dabar visa papiktinimo galimybė, kurią gali duoti dangus ir žemė (tai pavaldų tik Dievui) su­ kaupta į vieną vietą - ir šitai yra krikščionybė. Tuomet ji sako kiekvienam: tu turi tikėti, tai yra tu turi arba piktin' tis, arba tikėti. O toliau nė žodžio, daugiau nėra ko pridė­ ti. „Aš jau pasakiau“, - sako Dievas danguje, - „vėl pasi­ kalbėsim amžinybėje. Tuo tarpu gali daryti ką nori, bet teismas ateis.“ Teismas! Taip, mes, žmonės, išmokome, to juk mo­ ko patyrimas, kad kai laive arba kariuomenėje maištas, tai kaltųjų tiek daug, kad tenka atsisakyti bausmės, o jeigu tai publika, aukštai vertinama, kultūringa publika ar liaudis, tuomet tai ne tik joks ne nusikaltimas, o, anot laikraščių (kuriais galima pasitikėti kaip Evangelija ir Apreiškimu), Dievo valia. Iš kur tai? Tai kyla iš to, kad sąvoka „teismas“ susijusi su individu, niekas neteisia en masse]32; galima žmones nužudyti en masse, apipurkšti juos en masse, įsiteik­ ti jiems en masse, trumpai tariant įvairiopai elgtis su žmo­ 178

Neviltis vra nuodėmė

nėmis kaip su banda, tačiau teisti jų kaip bandos negali, mat negali teisti bandos; nors ir teisiama daugelis, tačiau tam, kad teismas turėtų rimtumo ir teisingumo, teisiamas kiekvienas individas*. Kai šitiek kaltųjų, tai žmogiškas teismas neįmanomas, todėl jo išvis atsisakoma, įžvelgiama, kad apie teismą čia negali būti nė kalbos, mat per daug teistinųjų, neįmanoma visus juos laikyti arba sugebėti visus juos laikyti individais, todėl reikia visai atsisakyti t ei st i . Ir kai mūsų apšviestais laikais, kai visi antropomor­ finiai ir antropofatiniai Dievo vaizdiniai laikomi netiku­ siais, vis dėlto nelaikoma netinkamu vaizduotis Dievą kaip teisėją, lygų eiliniam apylinkės teisėjui ar patarėjui, nega­ lintį įveikti tokios painios ir išsamios bylos - tuomet pada­ roma išvada: amžinybėje bus visiškai taip pat. Todėl tik laikykimės drauge ir pasirūpinkime, kad taip mokytų ir kunigai. O jei atsirastų individas, kuris drįstų kalbėti ki­ taip, - individas, toks kvailas, kad pats rūpintųsi ir baimėje bei drebėjime jaustųsi atsakingas už savo gyvenimą, ir tuo kankintų kitus: tai apsisaugokime laikydami jį bepročiu arba, jei reikia, jį nužudydami. Jei tik mūsų, taip manančių daug, tai jokios neteisybės čia nėra. Nesąmonė ir seniena manyti, kad dauguma gali pasielgti neteisingai; tai, ką daro dauguma yra Dievo valia. Šiai išminčiai, o tai žinome iš patirties (mat nesame nepatyrę jaunikliai, nesimėtome tuš­ čiais žodžiais, kalbame kaip daug patyrę vyrai), iki šiol len*Štai kodėl Dievas yra „Teisėjas“ - todėl, kad jam neegzistuoja jokia minia, o tik individai. 179

Antra dalis kėši visi žmonės, karaliai ir imperatoriai, ir Jų Ekscelenci­ jos; iki šiol šios išminties pagalba buvo tobulinami mūsų gyvuliai: tai ir Dievas, po galais, turės išmokti jai nusilenk­ ti. Svarbu tik, kad tai darant mūsų būtų daug, iš tiesų daug mūsų drauge besilaikančių - tuomet mes apsaugoti nuo amžinybės teismo. Taip, jie turbūt apsaugoti, jei tapti in­ dividais jie turėtų tik amžinybėje. Tačiau Dievo akivaizdo­ je jie buvo ir nuolat yra individai; net stiklinėje spintoje sėdintysis nesijaučia taip nejaukiai ir droviai, kaip kiekvie­ nas žmogus savo perregimybėje Dievo akivaizdoje. Tai yra sąžinės santykis. Sąžinei padedant sutaisyta taip, kad kiek­ vieną kaltę tuoj pat seka ataskaita, ir būtent kaltasis turi pats ją parašyti. Tačiau tai rašoma simpatiniu rašalu, todėl išryškėja tik laikant prieš šviesą amžinybėje, amžinybei at­ liekant sąžinių reviziją. Iš esmės kiekvienas į amžinybę ateina taip, kad pats atsineša ir pristato tiksliausią ataskaitą apie kiekvieną mažiausią savo nusikaltimą arba nepadarytą paliktą menkniekį. Todėl teisti amžinybėje sugebėtų ir vaikas; iš tiesų ten nėra kas veikti trečiajam asmeniui, vis­ kas, iki pat nereikšmingiausio pasakyto žodelio, sutvarky­ ta. Kaltajam, keliaujančiam per gyvenimą į amžinybę, atsitinka taip, kaip tam žudikui, kuris iš savo veiksmo vie­ tos - ir nuo savojo nusikaltimo - bėgo greituoju traukiniu: tačiau, ak, kaip tik po tuo vagonu, kuriame jis sėdėjo, elek­ tromagnetiniu telegrafu bėgo žinia su jo aprašu ir įsakymu sulaikyti jį pirmoje stotelėje. Kai jis atvyko į tą stotelę ir išlipo iš vagono, buvo suimtas - tam tikra prasme jis pats atsivežė suėmimo orderį. 180

Neviltis yra nuodėmė

Taigi neviltis nuodėmių atleidimu yra papiktinimas. O papiktinimas yra nuodėmės sustiprinimas. Paprastai apie tai visiškai negalvojama; paprastai papiktinimas var­ gu ar laikomas nuodėme, apie kurią jie nė nekalba - vie­ toj to jie kalba apie nuodėmes, tarp kurių nėra vietos pa­ piktinimui. Dar mažiau papiktinimas suvokiamas kaip nuodėmės sustiprinimas. Tai kyla iš to, kad užuot krikš­ čioniškai supriešinus nuodėmę ir tikėjimą, supriešinamos nuodėmė ir dorybė.

C Nuodėmė - atsisakyti krikščionybės modo ponendo133, pareikstiy kadji neteisybė

Tai yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią. Čia Patsyiz beviltiškiausiai sustiprintas; jis ne tik kad atmeta nuo savęs krikščionybę, bet ir paverčia ją melu bei neteisybe - kokį nepaprastai beviltišką supratimą apie save turi turėti toks Pati Nuodėmės stiprėjimas pasirodo aiškiai, kuomet jis suvokiamas kaip karas tarp žmonių ir Dievo, kur pasikeičia taktika; smarkėjimas yra gynybos peraugimas į puolimą. Nuodėmė yra neviltis; čia kovojama atsitraukiant. Tuomet ateina neviltis dėl savo nuodėmės, čia vėl kovojama atsi­ traukiant arba sutvirtinant save atsitraukimo pozicijoje, tačiau nuolat pedem referus134. Dabar taktika pasikeičia; nors nuodėmė vis giliau ir giliau gramzdina save savyje ir 181

Antra dalis tuo [nuo savęs] nutolsta, kita vertus, ji vis dėlto priartėja, vis apibrėžčiau ir apibrėžčiau tampa savimi. Neviltis nuo­ dėmių atleidimu yra apibrėžta pozicija Dievo gailestingu­ mo pasiūlymo akivaizdoje; nuodėmė nėra vien sprunkan­ ti, yra ne tik besiginanti. Tačiau ta nuodėmė - atsisakyti krikščionybės kaip neteisybės ir melo - yra puolamasis ka­ ras. Visais anksčiau minėtais atvejais priešininkui vis dėlto tam tikra prasme buvo pripažįstama, kad jis yra stipresnis. Tačiau dabar nuodėmė puola. Nuodėmė prieš Šventąją Dvasią135yra buvimo pasi­ piktinusiu teigiamas pavidalas. Krikščionybės mokymas yra mokymas apie Dievažmogį, apie Dievo ir žmogaus giminystę, - tačiau, reikia pa­ minėti, toks mokymas, kad papiktinimo galimybė, jei drįsčiau taip sakyti, yra garantija, kuria Dievas apsisaugo, idant žmogus negalėtų pernelyg arti jo prieiti. Papiktini­ mo galimybė yra dialektiškas visko, kas krikščioniška, atž­ vilgis. Jei ji pašalinama, krikščioniškumas tampa ne tiek pagonybe, bet kažkuo taip fantastišku, kad pagonybė turė­ tų pavadinti tai nesąmone. Būti taip arti Dievo, kaip moko krikščionybė, kad žmogus gali prieti prie jo ir drįsta prie jo prieiti, ir prieis prie jo Kristuje - šitai niekuomet nebu­ vo atėję į galvą jokiam žmogui. Jei šitai reiktų suprasti tiesiogiai, taip visiškai be niekur nieko, be mažiausio rezer­ vo, visiškai nesidrovint, žvaliai - tada, jei pagonybės pasa­ kas apie dievus vadinsime žmogiškąja beprotybe, krikščio­ nybė yra beprotiška Dievo išmonė; toks mokymas galėjo ateiti į galvą tik iš proto išėjusiam Dievui - šitaip turėtų 182

Neviltis yra nuodėmė

spręsti savo protą dar išlaikęs žmogus. Įsikūnijęs Dievas, jei žmogus taip be niekur nieko būtų jo draugužis, taptų Shakespeare’o princo Henriko antrininku136. Dievas ir žmogus - dvi kokybės, tarp kurių yra bega­ linis kokybinis skirtumas. Kiekvienas mokymas, pražiūrintis šį skirtumą, žmogiškai kalbant, yra beprotiškas, die­ viškai suprantant - Dievo juodinimas. Pagonybėje žmogus padarė Dievą žmogumi (žmogumi-Dievu); krikščionybėje Dievas padaro save žmogumi (Dievu-žmogumi), tačiau šioje savo gailestingos malonės begalinėje meilėje jis vis dėlto iškelia vieną sąlygą, kitaip jis negali. Kaip tik tai yra Kristaus sielvartas, „kitaip jis negali“, - jis gali nusižeminti, prisiimti tarno pavidalą, kentėti, numirti už žmones, pak­ viesti visus ateiti pas save137, paaukoti kiekvieną savo gyve­ nimo dieną ir kiekvieną dienos valandą ir paaukoti gyve­ nimą, bet papiktinimo galimybės panaikinti jis negali. O, vienatinis meilės darbas, o neišsemiamas meilės sielvartas, kad pats Dievas negali - kaip jis, kita vertus, ir nenori, ne­ gali norėti, tačiau net jei norėtų, negali padaryti, jog būtų neįmanoma, kad šis meilės darbas žmogui taptų kaip tik priešingu dalyku, kraštutine menkyste! Mat didžiausia įmanoma žmogiška menkystė, dar didesnė už nuodėmę piktintis Kristumi ir pasilikti pasipiktinime. O Kristus, „meilė“ šito negali padaryti neįmanomu. Todėl jis sako: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“138. Daugiau padaryti jis negali. Taigi jis gali, tai yra įmanoma, savo mei­ le jis gali žmogų padaryti tokį niekingą, koks tas šiaip nie­ kuomet negalėtų tapti. O, neaprėpiamas meilės prieštara­ 183

Antra dalis vimas! Tačiau jis vis dėlto negali iš meilės išdrįsti liautis da­ ręs meilės darbą, ak, net jei tai daro žmogų tokį niekingą, koks jis šiaip niekuomet netaptų! Kalbėkime apie tai labai žmogiškai. O, apgailėtinas žmogus, niekuomet nejautęs noro iš meilės viską paaukoti dėl meilės, ir, žinoma, negalėjęs to padaryti! Tačiau jei jis aptiko, kad kaip tik ši jo auka iš meilės galėjo kitam žmo­ gui, mylimajam tapti didžiausia nelaime - kas tuomet? Tuomet arba meilė jame prarastų savo stangrumą, užuot buvusi gyvybine galia, subliūkštų iki liūdno jausmo užsiskliaudimo, jis atsisakytų meilės, nedrįstų daryti to meilės darbo, pats sugniuždamas ne po tuo darbu, bet po tos gali­ mybės svoriu. Mat lygiai kaip svoris tampa be galo sunkes­ nis, kai jis užkraunamas ant vieno karties galo, o keliantysis turi laikyti priešingą galą, šitaip kiekvienas darbas tampa be galo sunkesnis, kai jis tampa dialektiškas, o sunkiausias, kai tampa simpatetiškai dialektiškas - taip, kad tai, ką meilė skatina padaryti mylimajam, rūpestis mylimuoju, kita ver­ tus, atkalbinėja. Arba meilė nugalėtų, ir iš meilės jis tai išdrįstų. O! - tačiau meilės džiaugsme (kaip kad meilė vi­ suomet esti džiugi, ypač kai viską paaukoja) vis dėlto slypė­ tų gilus sielvartas - juk tai buvo įmanoma! Žiū, todėl jis atliko tą savo meilės darbą, sudėjo auką (dėl kurios jis savo ruožtu džiūgavo), bet ne be ašarų: virš viso šito, kaip tai pa­ vadinus, kybo šitas istorinis vidujybės paveikslas - toji tam­ si galimybė. Ir vis dėlto, jei tai virš viso šito nekybotų, jo darbas nebūtų tikros meilės darbas. O, mano drauge, ko tik nebandei gyvenime! Įtempk savo smegenis, nuplėšk 184

Neviltis yra nuodėmė

kiekvieną uždangą ir telieka tavo krūtinėje tik jausmo viscerd^ , atlaisvink kiekvieną sutvirtinimą, skiriantį tave nuo to, apie kurį skaitai, ir tuomet skaityk Shakespeare ir tu šiurpsi nuo kolizijų. Bet nuo tikrųjų religinių koli­ zijų, atrodo, ir pats Shakespeare atsitraukė pašiurpęs. Galbūt jas ir galima išreikšti tik dievų kalba. O ta kalba joks žmogus negali kalbėti; mat, kaip vienas graikas jau yra gražiai pasakęs, iš žmonių žmogus išmoksta kalbėti, iš Dievo - tylėti140. Papiktinimo galimybė, kurios negalima pašalinti, yra tai, kad tarp Dievo ir žmogaus esama begalinio kokybinio skirtumo. Iš meilės Dievas tampa žmogumi; jis sako: „Žiū­ rėk, štai ką reiškia būti žmogumi, tačiau, - priduria, - atsar­ giai, mat aš esu taip pat ir Dievas - palaimintas, kas nepasi­ piktins manimi“. Kaip žmogus jis prisiima menko tarno pavidalą, jis išreiškia tai, ką reiškia būti menku žmogeliu, idant joks žmogus nemanytų esąs atskirtas arba nemanytų, kad žmogiška vertė arba garbė tarp žmonių priartina žmo­ gų prie Dievo. Ne, jis yra menkas žmogelis. Žvelk čia, sako jis, ir įsidėmėk, ką reiškia būti žmogumi, tačiau atsargiai, mat aš taip pat Dievas - palaimintas, kas nepasipiktins ma­ nimi. Arba atvirkščiai: Tėvas ir aš esame viena141, ir vis dėl­ to aš esu šis individualus, menkas žmogelis, vargšas, apleis­ tas, atiduotas žmonių prievartai142- palaimintas, kas nepa­ sipiktins manimi. Aš, šis menkas žmogelis, esu tas, kuris padaro, kad kurtieji girdi, aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, mirusieji prikeliami143- palaimin­ tas, kas nepasipiktins manimi. 185

Antra dalis Todėl prisiimdamas visą atsakomybę drįstu sakyti, kad šie žodžiai: „palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ priklauso skelbimui apie Kristų, jei ir ne tokiu būdu, kaip steigimo žodžiai per Paskutinę vakarienę, tai bent taip, kaip žodžiai: „Tegu kiekvienas išmėgina save“144. Tai paties Kristaus žodžiai, ir juos, ypač krikščionijoje, reikia nuo­ lat skelbti, kartoti, sakyti kiekvienam atskirai. Visur *, kur šie žodžiai neskamba arba, bet kokiu atveju, ten kur supra­ timas apie tai, kas krikščioniška, ne visur persmelktas šios minties, ten krikščionybė - piktžodžiavimas. Mat be ap­ saugos ir be tarnų, ruošiančių jam kelią ir atkreipiančių žmonių dėmesį į tai, kas tas ateinantysis, Kristus vaikščiojo žemėje menko tarno pavidalu. Tačiau papiktinimo galimy­ bė (o koks tai sielvartas jo meilei!) saugojo ir tebesaugo jį, sutvirtina žiojinčią prarają tarp jo ir to, kuris jam buvo ar­ timiausias ir arčiausiai jo stovėjo. O tas, kuris nesipiktina, tas ga r bi na tikėdamas. Tačiau garbinti - o tai tikėjimo išraiška - yra išreikšti, kad begalinė žiojinti kokybinė praraja tarp jų yra sutvirtin­ * O dabar šitaip yra beveik visur krikščionijoje, kuri, atrodo, arba visiškai ignoruoja, kad pats Kristus yra tas, kuris taip pakartotinai, taip karštai perspėjinėjo prieš papiktinimą, pačioje savo gyvenimo pabaigoje net savo ištikimuosius apaštalus, sekusius juo nuo pradžių ir dėl jo viską palikusius; arba tyliai laiko tai kažkokiu perdėtu Kristaus baiminimusi, kadangi tūkstančių tūkstančių patyrimas rodo, kad galima tikėti Kristumi nė kiek nejaučiant papiktinimo galimybės. Tačiau šitai gali būti klaida, kuri, be abejo, išaiškės, kai papiktinimo galimybė teis krikščioniją. 186

Neviltis yra nuodėmė

ta. Mat tikėjime papiktinimo galimybė vėlgi yra dialekti­ nis aspektas*. Tačiau ši papiktinimo rūšis, apie kurią čia kalbama, yra modoponendo\ apie krikščionybę ji teigia, kad ši esanti neteisybė bei melas, ir tuo vėlgi teigia tą patį ir apie Kristų. Idant nušviestume tokio tipo papiktinimą, geriausia peržvelgti skirtingus papiktinimo pavidalus, o tai iš esmės susiję su paradoksu (Kristumi) ir tuo būdu vėl iškyla su kiekviena krikščioniškumo apibrėžtimi, mat kiekviena to­ kia apibrėžtis susijusi su Kristumu, turi Kristų in mentė^. Žemiausias, žmogiškai kalbant, nekalčiausias papik­ tinimo pavidalas - palikti visą tą reikalą, susijusį su Kristu­ mi, neišspręstą, manyti šitaip: „aš neleidžiu sau nieko šiuo klausimu spręsti; aš netikiu, bet aš nieko neteisiu, nespren­ džiu. „Dauguma nesuvokia, kad šitai yra papiktinimo pa­ vidalas. Mat visiškai pamirštas tas krikščioniškas: „tu p r i v a l a i “. Iš to ir kyla nematymas, jog tai - Kristaus *Čia iškyla nedidelė užduotis stebėtojams. Jei tarsime, kad visa ta daugybė kunigų čia ir užsienyje, pamokslaujančių ir rašančių pa­ mokslus, yra tikintys krikščionys, kaip galima paaiškinti, kad nie­ kuomet negirdima ar neskaitoma ta malda, kuri taip tinka ypač mūsų laikams: „Dieve danguje, dėkoju tau, kad tu nepareikalavai iš žmogaus suvokti krikščionybę, mat jei to būtų reikalaujama, tai būčiau visų apgailėtiniausias. Juo labiau bandau ją suvokti, juo labiau aptinku vien papiktinimo galimybę. Todėl dėkoju, kad reikalauji vien tikė­ jimo, ir meldžiu tave, kad ir toliau man jį stiprintum“. Ortodoksijai šita malda būtų visiškai teisinga, ir jei tai tiesa pačiame besimeldžiančiajame, tai drauge būtų tinkama visos spekuliacijos ironija. Bet ar dar yra žemėje tikėjimo! 187

Antra dalis [talpinimas j indiferentiškumą - yra papiktinimas. Tai, kad krikščionybė tau paskelbta, reiškia, jog privalai turėti nuomonę apie Kristų; Jis yra arba tai, kad Jis yra, ir tai, kad Jis buvo, yra visos būties apspręstis. Jei Kristus tau paskelbtas, tai papiktinimas sakyti: „Aš nenoriu turėti apie tai jokios nuomonės“. Tačiau mūsų laikais, kuomet krikščionybė skelbiama taip nuosaikiai, tai vis dėlto reikia suprasti su tam tikrais apribojimais. Greičiausiai gyvena tūkstančiai žmonių, gir­ dėjusių skelbiant krikščionybę, bet niekuomet nieko ne­ girdėjusių apie šį „privalai“. Tačiau tai girdėjęs ir vis dėlto sakantis: „nenoriu apie tai turėti jokios nuomonės“, yra papiktintas. Jis neigia būtent Kristaus dieviškumą, tai, kad Jis turi teisę reikalauti iš žmogaus turėti nuomonę. Nieko nepadeda, kad toks žmogus sako: „Aš juk nieko nesakau, nei taip, nei ne apie Kristų“; mat tereikia jo paklausti: „Ar neturi nė jokios nuomonės apie tai, ar tau privalu turėti kokią nors nuomonę apie Jį, ar ne?“ Jei į tai jis atsako: „Taip, turiu“, tai pats save pagauna; o jei atsako: „Ne“ tada krikščionybė vis tiek už jį nusprendžia - jis turi turėti nuomonę apie tai, taigi ir apie Kristų, joks žmogus neturi drįsti Kristaus gyvenimui leisti būti šiaip kokia įdomybe. Kuomet Dievas leidžiasi būti pagimdomas ir tampa žmo­ gumi - šitai nėra tuščias kaprizas, kažkas, kas šauna jam į galvą, kad nors kuo užsiimtų, galbūt tam, kad padarytų galą tai nuobodybei, kuri, kaip begėdiškai buvo pasaky­ ta, turėtų būti buvimo Dievu dalis146- ne tam, kad patirtų nuotykį. Ne, kai Dievas tai daro, šis faktas yra būties rim­ 188

Neviltis yra nuodėmė

tumas. O šitai vėlgi rimtumas tame rimtume: kad kiekvie­ nas pr i val o turėti apie tai nuomonę. Kai karaliui lan­ kant provincijos miestelį koks valstybės tarnautojas, netu­ rėdamas pateisinamos priežasties, neatiduoda jam savo pa­ garbos, karalius laiko tai įžeidimu; bet ką jis manytų, jei kas ignoruotų patį karaliaus buvimo mieste faktą, vaiz­ duotų privatų asmenį, sakantį: „Man nusispjauti į Jo Dide­ nybę ir karališkąjį įstatymą“? Lygiai taip ir tada, kai Die­ vas teikiasi tapti žmogumi, o koks nors žmogus - o juk kiekvienas žmogus Dievui tai, kas karaliui valstybės tar­ nautojas - teikiasi apie tai pasakyti: „Taip, tai kažkas, apie ką aš nenoriu turėti jokios nuomonės.“ Šitaip išpuikėliškai kalbama apie tai, ką iš esmės pražiopsai: taigi šitaip išpuikėliškai pražiopsomas Dievas. Kitas papiktinimo pavidalas yra negatyvusis, tačiau kęsmo. Jis jaučia, kad neįstengia Kristaus ignoruoti, nesuge­ ba „Kristaus reikalo“ palikti ramybėje ir gyvenime užsiimti šiaip kuo. Tačiau jis negali ir tikėti; jis lieka spoksoti į vieną ir tą patį tašką - paradoksą. Jis vis dėlto atiduoda krikščio­ nybei pagarbą, kadangi laiko klausimą „Ką manai apie Kristų?“147iš tiesų labiausiai lemiančiu. Toks pasipiktinu­ sysis gyvena kaip šešėlis; jo gyvenimas suėdamas, kadangi savo giliausioje vidujybėje jis nuolat užsiėmęs šiuo sprendi­ mu. Ir šitaip jis išreiškia (kaip nelaimingo įsimylėjėlio kan­ čia mylimojo atžvilgiu), kokią tikrovę krikščionybė turi. Paskutinis papiktinimo pavidalas yra tas, apie kurį kal­ bame šiame skyriuje - teigiamasis. Jis pareiškia, kad krik­ ščionybė yra neteisybė ir melas, neigia Kristų (tai, kad jis 189

Antra dalis buvo ir tai, kad jis buvo tas, kas sakėsi esąs) ar doketiškai, ar racionalistiškai - taip, kad Kristus arba netampa indivi­ dualiu žmogumi, o tik atrodo toks esąs, arba kad jis tampa tik individualiu žmogumi, šitaip jis arba doketiškai tam­ pa poetine išmone, mitologija, nepretenduojančia būti tikrove, arba, racionalistiškai, tikrove, nepretenduojančia būti dieviška. Šitame Kristaus kaip paradokso neigime sa­ vo ruožtu glūdi visko, kas krikščioniška, neigimas: nuodė­ mės, nuodėmių atleidimo ir taip toliau. Sis papiktinimo pavidalas yra nuodėmė prieš Šven­ tąją Dvasią. Kaip žydai sakė apie Kristų, kad jis demonus išvaro demonų pagalba148, taip šis papiktinimas paverčia Kristų velnio išmone. Sis papiktinimas yra didžiausias nuodėmės sustiprini­ mas, nors žmonės dažniausiai to nepastebi, kadangi krikš­ čioniškai nesupriešina nuodėmės ir tikėjimo. Tačiau ši priešprieša galiojo visoje knygoje, kur dar pirmame skirsnyje A, A pateikta būsenos, kurioje nėra jo­ kios nevilties, formulė: santykiaudamas su savimi pačiu ir norėdamas būti savimi Pats perregimai grindžia save jį nustačiusioje jėgoje. Savo ruožtu ši formulė, kaip dažnai nu­ rodyta, yra tikėjimo apibrėžimas.

PAAIŠKINIMAI RODYKLĖ

PAAIŠKINIMAI

1 Pats Sorenas Kierkegaardas apie savo pseudonimą sako: „Šis pseudonimas yra Johannes Anti-Climacus, jis priešinamas [pseudo­ nimui] Climacus [o pastarasis kilęs nuo VI a. Bizantijos teologo Jono Klimako, taip vadinamo pagal jo pagrindinį kūrinį Climax (Jokūbo kopėčios) - vert. past.] teigusiam, kad nesąs krikščionis; Anti-Clima­ cus yra priešingas kraštutinumas: būti nepaprastu krikščioniu; o kad aš pats sugebėčiau būti nors visiškai paprastu krikščioniu...“ (S. K. PapirerX' A 510). 2Dan. opbyggelse- nuo at opbygge „statyti viršun, pakelti“ skatinti dvasinį vystymąsi, suteikti dvasinės stiprybės. Plg. 1 Korš, 1 „Deja, pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“. Vok. Viešpatie! Duok prastas akis mums Dalykams nevertiems, Ir visiškai skaidrias akis Visoj Tavoj tiesoj. Tai vyskupo Albertini pamokslas; žr. Handbuch deutscher Beredsamkeit v. Dr. O. L. B. WoIff: Leipzig 1845, I dalis, p. 293. 4 Tai draugijos žaidimas - vienas atsisėda ratelio vidury ant kėdės, o kitas eidamas ratu pašnibždomis klausia kitų dalyvių, kas juos rato viduryje sėdinčiame žmoguje labiausiai stebiną ir žavį. Tada perduo­ da anonimiškus atsakymus tam žmogui, o jis turi atspėti, kas ką pasakęs. Atsakymai būna šiek tiek erzinantys, gal kiek ironiški. Vo­ kiška idioma „sėdėti ant nuostabos kėdės“ reiškia būti išstatytam vi­ suotinei kritikai. Tokį žaidimą žaisti su pasaulio istorija, matyt, reiškia žaisti hegelišką egzistencialiai nesuinteresuotą, grynai intelektualinį, 193

Paaiškinimai

spėliojimo apie paskirų „pasaulio istorijos“ fragmentų prasmę žaidimą, ir būti išstatytam visuotiniam ironiškam žvilgsniui, kuris būdingas Hegeliui (taip žvelgė jis pats ir taip savo ruožtu į jį gali žvelgti kiti). 5Dan. alvor- rimtumas, svarbumas, tikras jausmas ar nuomonė, t.y. toks, kurio išraiška visiškai atitinka turinį. Kierkegaardo kontek­ ste šio žodžio reikšmė dažnai artima: esmė, gelmė supriešinant su leng­ vabūdiškumu, nerūpestingumu, atsitiktinumu. 6 Dan. fortvivelse - kilęs iš tvivle = dvejoti, abė\oi\, taigi yra dau­ giau kognityvinės, o ne jausminės prigimties. Taigi ir žodžio prasmi­ nis akcentas ne tiek vilties praradimas, kiek visiškas netikrumas, es­ minis suabejojimas. Atkreiptinas dėmesys į autoriaus pasitelktą paralelinę veiks­ mažodžių laiko struktūrą, iš pradžių esamasis laikas (present perfect) prie Lozoriaus, o būtasis - prie ligos, paskui atvirkščiai. 8 Dan. Selv čia verčiame ne „aš“, bet „pats“, norėdami išvengti aliuzijos į dekartiškąją „mąstančią substanciją“. t}Tai yra tas santykio momentas, kad santykis santykiauja su savimi pačiu.

,0Dan. misforhold, angį. misrelationship. 11Dan. at grunde, vok. grūnden, Lowrie į anglų verčia to ground, o naujesniame H. V. Hong ir E. H. Hong vertime renkamasi verti­ mas kaip to ręst (ibėtis, nurimti, buvoti), pastaroji interpretacija įma­ noma, nes šis veiksmažodis čia pavartotas ne jam įprastesne refleksine forma at grunde sig i, o tiesiog at grunde i. 12 Žaidžiama žodžiais: oprejst gang- ėjimas dviejomis, pakilusi. 194

Paaiškinimai

atsiplėšusi nuo žemės eisena, oprejsthedcia pavartotas metaforiškai. 13 Greičiausiai nuoroda į Johannes Climacus Filosofiniai trupi­ niai: Soren Kierkegaard Samlede Varker IV, p. 237, Gyldendalske Boghandel Nordisk Forlag, 1903. l4Neaišku, ką nurodo artikelis dėt, jis gali nurodyti tiek žmogų, tiek santykį. ,5Plg. Sk 23, 10; 2 Sam 3, 33. 16 {domu, kad dan. fortare labai tiksliai išreiškiamas lietuvišku suėstu mat jis gali reikšti tiek vartoti, valgyti (consume), tiek ėsti kal­ bant apie rūdis (corrode). 17 Plg. Mk 9, 48. Citatos iš Naujojo Testamento paimtos kun. Česlovo Kavaliausko pataisyto vertimo. Tais keliais atvejais, kai verti­ mas keistas, šitai nurodyta išnašoje. 1SSiame kontekste tiksliau turbūt būtų TVmer-naika. 19 Dan. Potentsation - sustiprinimas, suintensyvinimas, pakėli­ mas į aukštesnį lygį; plg. vok. Potenzierung. 20Pasak danų kalbos specialistų, dirbtinį Kierkegaardo skyrimą tarp atfortvivle over (angį. over) ir atfortvivle om (angį. about) atitink­ amai verčiame nusivilti dėl kažko ir nusivilti kažkuo. Dėl prasminio kirčio geriausia žiūrėti į paties Kierkegaardo išnašą šiuo klausimu - 1, C., B., b) b) pradžioje. 21Tokie buvo Borgijos Caesares rinkiminės kalbos žodžiai. 22Žymi procesus.

195

Paaiškinimai

23Graik. pagal galimybę. 24Ne yda, o stoka; tai, kad begalybei trūksta baigtinybės. 25 Kierkegaardo vartojami dėt fantastiske, fantastisk neturi nieko bendra su dabar paplitusia žodžio „fantastiška“ vartosena prasme „ne­ paprasta, labai gerai, gražu“ ir panašiai, o yra susijęs su išėjimu už ribų, pasiklydimu, atsiplėšimu nuo tikrovės, atitikmens tikrovėje neturėjimu. 26 Lot. lygiavertė visiems. 27 Čia nurodamas Fichtės mokymas apie „produktyviąją įsiteigimo galią“, kuriame jis ieško aplinkinio pasaulio (ne-Aš) suprati­ mo, o kartu ir būtinųjų mąstymo formų (kategorijų) šaltinio. Zr. Grundriss dės Eigenthūmlichen der Wissenschaftslehre, Sdmtliche Werke, I -XI (Berlin, Bonn: 1834-46; ASKB 489-99), I, 1, p. 386-87. 28 Lot. abstrakčiai. 29Tokį orkestrą sudarydavo šešiasdešimt vyrų, turėjusių po ragą, išleidžiantį vieną apibrėžtą toną, taigi jie turėjo laukti, kad išleistų tą vieną ir tą patį garsą tinkamu laiku. S. K. užuot sakęs „vieną taktą“, turėjo sakyti „vieną toną“. 30Vok. vienodumas. 31 Dan. atforskrivesig^/'/vartojamas kalbant apie sielos pardavimą velniui. 32 Kierkegaardas cituoja vokiškai iš Schlegelio vertimo, originale 3 veikmes, 2 scena. 196

Paaiškinimai

33Neturi nieko bendra su Hofmano „Šėtono eleksyro“ lašeliais. 34 Kierkegaardas skiria du žodžius andleshed (lietuviškai nuosek­ liai versta nedvasiskumu) ir dndsfravarelse (dvasios nebuvimas, stoka), kuris tačiau yra dvasios nebuvimas dvasios kryptimi, o pirmasis yra atsimetimas nuo dvasios. Knygoje Baimės sąvoka, pirmasis žymi pa­ gonybę krikščionybėje, antrasis - istorinę pagonybę. 35 Lot. pakankamumas. 36 Dan. trods, vok. Trotz, angį. defiance yra neklusnumas, užsispyrimas, nepaisymas, iššūkis, priešgyna. Prasmę gerai nušviečia antrinis junginys pa trods d/arba vokiškai trotzig, reiškiantis „nepai­ sant“. Žr. Sk 26, 19; 2 Kar\9, 28; Job 15,25; Job 23, 2; Ez 37, 35. 37 Lot. Tiesa yra pačios savęs ir melo rodiklis. Laisvai cituojama pagal Spinoza, Etika, Prop. 11, Schol. 43. 38 Plg. Diogenas Laertietis, 2, 3, 31. 39Plg. Brolių Grimų versta Irische Elfenmdrchen, (1826) psl. xxxiii. S. K. mini šią pasaką. 40 Prane, bendrai paėmus. 41 Plg. Augustinus, De Civitate Dei, 19, 25. 42Tai liečia stoikų filosofiją, tuo tarpu, pavyzdžiui, Platonas (žr. Faidonas, 61-62) panašiai kaip ir Kierkegaardas, laikė tai maištu prieš Dievą. 43 Deja, nepavyksta išlaikyti žodžių/prasmės žaismo: dan. savižudybė, paraidžiui patiesm&ybė, selvmord. 197

Paaiškinimai

44 Graik. prielaidos ir išvados sukeitimas. ^ Lot. perteklius, kas viršaus.

46Prane. žavu. 47 Lot. garbingesnieji. 48 Tenka pripažinti, kad šio sakinio nepavyksta deramai išversti {anseelse-požiūris, pasirodymas). Jame implikuota socialinė hierarchi­

ja, svarbu, kad asmenys laikytų jį asmeniu ir jis stovinčius aukščiau už jį laiko „personomis“. 49 Kierkegaardas skiria kristenhed (turėdamas omenyje istorinę, dabar egzisuojančią, „realią“ Kristaus bendriją), kurį verčiu kaip „krikščioniškumą“ ar „krikščioniją“, ir kristendom (tikra, ideali, siek­ tina bendrija) - nuosekliai verčiu kaip „krikščionybę“. Dar vienas bendrašaknis žodis dėt kristelige verčiamas kaip „tai, kas krikščioniš­ ka“, o ten kur toks vertimas pernelyg užgriozdintų sakinį - „krikščio­ niškumas“. 1,0Vok. Goethe, Faust I, eil. 1479. 51 Lot. buvome. Plg. Virgilius Eneidal, 325. 5: Lot. ateityje. ’3Lot. praeityje. ^4Tiksliai: „vogtų gėrybių supirkėju“, sąskambio žaidimas: haler skamba kaip nuo at bele padarytas „išgydytojas“. ^ Lot. kaip visuma, apskritai. 198

Paaiškinimai

Manau, kad dan. at lade alt gd fra suprastinąs tiek kaip paslapčių neišsaugojimas, tiek ir fiziologine prasme (kaip vaikai kad nesulaiko nieko); angliškai Hongs, verčia - telk alL, Lowrie - Lets everything pass out.

57 Dan. u- og medmennesker. 58 Dan. selskabsfuglen - paraidžiui „draugijos/draugingi paukšte­ liai“, angį. love-birds - mažos ryškių spalvų papūgėlės. 59Lot. valanda po valandos. 60Shakespeare, Ričardas III, 4 veiksmas, 4 scena, Ričardas liepia pūsti trimitus, idant perrėktų savo motinos prakeiksmus. 61 Lot. visiškai kiekvienu atžvilgiu. 02 Dan. medvidende - patikėtinis, žinantysis kartu su tavimi, „sąžinovas“. 63 Lot. poetiškai. 64 / V I , 1.

65 Plg. M t 16, 19. 66Daniškai tai žaidimas prasmėmis, mat visus tuos žodžius: i trods, trodsigt, pa trods sieja bendra šaknis trods „priešgyna“. Vertimas tai vargu ar tinkamai atspindi. 67 Dan. at digte reiškia „kurti“ kalbant apie poeziją, pramanytus dalykus, pasakas, o apie kūrybą platesne prasme (kad ir apie pasaulio kūrimą) vartojamas kitas žodis at skabė. 199

Paaiškinimai

68 Dan. malestok ir malsąskambis. 69Plg. Apologia Confessionis Augustinael ff/Augsburgo Išpažinimo, II ir IV straipsniai. 70 Daugiausia įtakoti Kanto, nepripažinusio Dievo valios kaip moralinio įstatymo šaltinio ir teigusio, kad jis esąs autonomiškas (plg. Praktinio proto kritika), o tam, kad žmogus galėtų suvokti savo pa­ reigą, Dievas nereikalingas. 71Atkreiptinas dėmesys į skirtumą tarp „prieš“ ir „priešais“, kuris kitur verčiamas kaip „Dievo akivaizdoje“. 72 E f2 , 12. 73Zr. Kierkegaard’ Samlede V&rker, IV t, Begrebet Angest (Baimės Sąvoka), p. 300. Plg. M t \ 2, 24. ° Pasak komentatorių, tai nurodo kompaktiškumą ir dialektiškumą, priešinamus kitiems apibūdinimo būdams, pavyzdžiui, lyriniam. 76Vertimas modifikuotas, remiantis graikišku: 7iav 8s o oux sx 7ilctt£0); a(i.apTia ectt' v. Plg. 1 K ori , 9. Vertimas skiriasi nuo lietuviško Naujojo Testa­ mento: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdejo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“. 78 Lot. perteklius, per daug 9 Dan. snaverhjartbedp2LT2Lidzm\ - „siauraširdiškumas“.

200

Paaiškinimai

80Lot. viską sudėjus, galiausiai. 81Aliuzija į Horacijus, Odės 2 knyga, 10, 5; Horatii Flacci: Opera (Leipcig: 1828; ASKB 1248). 82 Lot. omenyje. 83Lot. pirmiau, prielaida. 84 Lot. ką ir reikėjo įrodyti. 85 Lot. abstrakčiai, atitrauktai. 86Lot. sykiu, drauge. 87Vok. viens, du trys - opa. 88 Zr. Holberg, Den Politiske Kandesteber, IV veiksmas, 2 scena, „adrienas“ - ilgas atviras rūbas, panašus į chalatą. 89 F ili , 7. 90 Lk 18, 32. 91 Mk 9, 5. 92Muzikinis terminas. 93 Lot. mąstau, vadinasi esu. 94 A/*9, 29. 95 Lot. greitų greičiausiai.

201

Paaiškinimai

%Vok. greitas kaip vėjas. 97 Dan. bliver holdningles - „praranda laikyseną, požiūrio tvir­ tumą, stuburą“. 98 Lot. is amžinojo perspektyvoj amžinu būdu. 99 Žaismas su toliau einančiais išretintais žodžiais, mat at spatiere - driekti, išskleisti erdvėje - tipografininkų kalboje reiškia iš­ retinti. 100Plg. Ps 111, 10. 101 Lot. filosofiškai, poetiškai. 102 Delfų orakulo ištara apie Sokratą, Platonas, Sokrato apologija 20d - 21a. 103 M c h l , 19. 104 Plg. Gal3, 22. 105Apr 3, 16: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“. 10GLot. grynai prigimtiniuose dalykuose. 107Dan. tilstandisynden, reiškiantį „būseną nuodėmėje“ verčiame kaip pasilikimą nuodėmėje. 108 Čia autorius naudoja žymimąją daiktavardžio formą. Čia ir kitur, kai tuo norima ypač pabrėžti ir išskirti, lietuviškai rašoma di­ džiąją raide.

202

Paaiškinimai

109 Rom 14, 23. 110 Daugumoje leidimų 3 veiksmas, 2 scena; palieku ir vokiškai (tuo vetimu naudojosi Kierkegaardas savo interpretacijai), kadangi Schlegelio ir Tiecko vertimas truputį pagražina angliškąjį originalą, mat Makbetas iš tiesų tesako: „Things bad begun make strong themselves by iii“. Churgino vertime „...klasta/klastoj stiprybės semia visada“. 111 Dan. konsekvents reiškia sykiu ir „pasekmę“ ir „nuoseklumą, seką“, taigi čia daug painiavos. 112 Lot. postūmis, staigus pasiryžimas, įkvėpimas, užsimojimas. 113I dalis. eil. 3116, scenos „Ola miške“ pabaiga: Pasauly niekas nėr man taip šlykštu Kaip velnias panikon įpuolęs! 114 Dabar nerūpi niekas man pasauly; Palaidota didybė ir šlovė, Aplinkui - tuštuma; gyvybės vynas Išlietas, ir paliko taurėje Vien nuosėdos. 115 Prane, pranasiskas. 116Pavyzdžiui, Taulers Predigten (Berlin, 1842) 3 t, p. 36 ir t. 117 Lot. priešpriešiais; karinis terminas, žymintis artimą susi­ rėmimą. 118 Lot. iš tolo; karinis terminas, žymintis kovą iš tolo. 119Žaidžiama žodžiu nargaenhed, kuris šiaip jau paprastai dabar 203

Paaiškinimai

reiškia „familiarumą“ ir turi neigiamą buvimo per arti atspalvį, o etimologiškai sudarytas iš neutralaus „priaartėjimo, ėjimo artyn, bu­ vimo arti“. 120Plg. M t9, 2-3; Mk 2, 7. 121 1 Kor 14, 33. 122 Politika, III, 11, 1281 a, 40-43 ir 1281 b 13-20. 123 Turbūt nurodoma David F. Strauss, kuris savo Leben Jesu (Berlin 1836) II, §147 psl. 734 ir toliau, Dogmatika II psl. 214 ir toliau teigia, kad Dievažmogis yra žmonija. 124 Pavartotas iš lotyniško „im-pono, posui, positum 3“ padary­ tas imponere, reiškiantis „uždėti, užkrauti, paskirti, daryti įspūdį, ap­ gauti, vedžioti už nosies“. Sunku nuspręsti, kuria iš šių prasmių žodis pavartotas, tikslingiausia turbūt būtų omenyje turėti kelias jų iš kar­ to; paskutinis sakinio fragmentas apie summa summarum toliau einan­ čio sakinio šviesoje perša mintį, kad tas žodis linkęs reikšti dar ir „sutampa, sudaro“. I2’ Lot. tas pats per tą patį. 126 Dan. sąskambis: overmagt - afmagt. 127Lot. su nuolaida, su išlyga. 128 Plg. M t 10, 29. 129Lot. Priešybės, sudėtos gretimai, dar labiau išryškėja. 130Lot. Neigimo keliu; pranašumo keliu. 204

Paaiškinimai

131 Plg. Platonas Sokrato apologijallb. 132 Prane, masės, visų kartu. 133Lot. modusponens - loginė figūra. Jei a, tai b; kita a; vadinasi, b. 134Lot. pasirengus eiti priešinga kryptimi. 135Žr. M t 12, 31-32; Mk 3, 29, Lk 12, 10. 136Dramoje „Henrikas IV“ Velso princas, busimasis Henrikas V, pavaizduotas kaip „as a companion of falstafP. 137 Plg. F ili , 7-8; M t\ 1,28. 138 M t\ 1, 6. 139Lot. įsčios, viduriai, gelmė, esmė. 140Žr. Plutarchas De garrulitate 8, Moralia, 306a. 141Jn 10, 30 ir 17, 21. 142 Plg. Mk 14, 41. 143 Mt \ \ , 5-6. 144 Plg. 1 Kor 11, 28. C. Kavaliausko vertime: „Teištiria žmogus pats save“. Tai nėra paties Kristaus žodžiai, nesusipratimas įvyko greičiausiai todėl, kad prieš tai Paulius cituoja steigimo Eucharistijos žodžius. 145 Lot. omenyje. 205

Paaiškinimai

140Heine, Heinrich Die Heimkehr, Buch der Lieder LV1 (LXV1). ,4TPlg. M t 22, 42. 148Plg. M t9, 34 ir 12, 24; Mk 3, 22.

RODYKLE

Adomėnienė Jolita 29 Albertini 193 šv. Augustinas 197, 200 Beabout Greg 27 Caesare Borgija 195 Cezaris Julijus 47 Churginas Aleksys 203 Dewey Bradley R. 18 Dietrichson Paul 10, 12 Diogenas Laertietis 197 Dupre Louis 22, 25 Fichte Johann Gottlieb 196 Goethe Johann Wolfgang 198 Grigalius Didysis 10 Grimai, Jacob ir Wilhelm 197 Hannay Alastair 27 Hegel Georg Wilhelm Friedrich 18, 21, 194 Heine Heinrich 206 Henrikas IV 183,205 Henrikas V 205 Holberg Ludvvig 201

Hofman Ernst Teodor Wilhelm Amadeus 197 Hong H. Edna 10, 194 Hong V. Howard 10, 194, 199 Horacijus 201 Hunsinger George 28 Judas Iskarijotas 131 Kant Immanuel 200 Kavaliauskas Česlovas 195, 205 Kierkegaard Michael Pedersen 9, 15 Kierkegaard Soren 9-29, 193198, 200, 203 Klimakas Jonas Ųohannes Climacus) 11, 193,195 Kristus 15, 16,24,36, 126, 137, 165, 166, 169, 175, 176, 1^2, 183, 186, 187, 188, 189, 190, 198, 205 Levinas 15, 16 Lowrie W. 14, 15, 19, 194, 199 Lozorius 36, 37, 194 Mackey Louis 27 Makbetas 156, 161, 203 207

Rodyklė

Malantschuk Gregor 10 Marsh James L. 24 Mefistofelis 160 Norris Christopher 19 šv. Paulius 205 Perkins Robert L. 24, 25 Platonas 197, 202, 205 Plutarchas 205 Prometėjas 110, 112

Shakespeare William 156, 183, 185, 199 Sokratas 49, 98, 133, 134, 135, 137, 138, 139, 141, 147, 202, 205 Spinoza Baruch 197 Strauss David Friedrich 204 Tauler Johannes 203 Tieck Ludwig 203 Vergilijus 198

Ričardas II 71 Ričardas III 106, 199 Schlegel August Wilhelm 196, 203

Wolff Oskar Ludwig Bernard 193

KIERKEGAARD Liga mirčiai Leidykla "Aidai" (SL 1728) Universiteto g. 4, 2001 Vilnius Tiražas 3 000 egz. Užs. Nr.162 Spausdino Adomo Jakšto spaustuv Girelės g. 22, 4230 Kaišiadorys

„Ligoje mirčiai man pavyKo nus­ k ęsti krikščionybę tokiu mastu, kokio pats niekuomet nedrįsau ti­ kėtis; Ligoje mirčiai aptiktos visa apsprendžiančios kategorijos.“ Kierkegaard Šioje knygoje svarstomi dalykai yra visuotini ir asmeniškai liečia kiek­ vieną iš mūsų. Svarbiausia prieš­ prieša - neviltis/tikėjimas. Auto­ rius verčia skaitytoją žvelgti į save ir atpažinti savo nevilties pavidalus.

ATVIROS LIETUVOS KNYGA KLASI KA

Atviros Lietuvos fondo remiamos serijos tikslas - pateikti klasikinius filosofijos ir politinės minties tekstus nuo Antikos