Bažnyčios tėvai antologija [PDF]

Zitiervorschau

BAŽNYČIOS TĖVAI Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo ANTO LOG IJA

Suda rė Darius A lekna ir Vyta utas A lišauskas

AIDAI 2003

Udk 23/28 Ba 6 1 7

Knygos leidimą parerne Atviros Lietuvos fondas

ISSN 1 392- 1 673 ISBN 9955-445-60-2

©Sudarymas: Darius Alekna, Vytautas Ališauskas, 2003 ©Vertimai: Darius Alekna, Tatjana Aleknienė, Vytautas Ališauskas, Vaclovas AJiulis, Virginija Dičiūtė, Naglis Kardelis, Česlovas Kavaliauskas, Jonas Morkus, Vaidilė Stalioraitytė, Mindaugas Strockis, 2003 © „Aidai", 2003

T U R I NYS

Pratarmė 7

APAŠTALIŠKIEJI TĖVAI. Įvadas

13

DIDACHĖ. Įvadas 1 5 Dvylikos apaštalų mokymas 1 6

ŠV. KLEMENSAS ROMIETIS. Įvadas 26 Laiškas korintiečiams 28

ŠV. IGNOTAS ANTIOCHIETIS. Įvadas 45 Laiškas efeziečiams 46 Laiškas magneziečiams 5 3 Laiškas romiečiams 5 8 Laiškas smirniečiams 62

ŠV. POLIKARPAS SMIRNIETIS. Įvadas 67

Šv.

Polikarpo, Smirnos vyskupo, kankinystė 68

Polikarpo Smirniečio laiškas filipiečiams 79

PAPIJAS HIERAPOLIETIS. Įvadas 8 1 Viešpaties žodžių aiškinimas 82

PSEUDO-BARNABAS. Įvadas 86 Barnabo laiškas 87

HERMAS. Įvadas 1 1 0 Ganytojas 1 1 1

APOLOGETAI. Įvadas

1 33

LAIŠKAS DIOGNETUI. Įvadas 1 3 5 Laiškas Diognetui

1 36

5

ŠV. JUSTINAS, FILOSOFAS IR KANKINYS. Įvadas 1 46 I Apologija 1 48 Pokalbis su Žydu Trifonu 1 5 9

TATIANAS. Įvadas 1 73 Kreipimasis

į graikus

1 75

ATĖNAGORAS ATĖNIETIS. Įvadas 1 93 Krikščionių užtarimas 1 94

ŠV. TEOFILIS ANTIOCHIETIS. Įvadas 207 Trys knygos Autolikui 208

MOKYfOJAI IR MĄSTYTOJAI. Įvadas

22 5

ŠV. IRENIEJUS LIONIETIS. Įvadas 227 Prieš erezijas 229 Apaštalų mokslo išdėstymas 267

MURATORI FRAGMENTAS. Įvadas 270 [Apie Bažnyčioje skaitytinas ir atmestinas knygas) 27 1

MELITONAS SARDIETIS. Įvadas 274 Apie Paschą 275

KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS. Įvadas 292 Pedagogas 29 6 Tikrosios filosofijos pažinimo užrašų Stromatai 29 9

ORIGENAS. Įvadas 377 Laiškas Grigaliui Stebukladariui 384 .Apie pradus 388 Pradžios knygos VIII homilija 475 Paaiškinimai Giesmių giesmei 487 Laiškas Firmilianui 5 23

ŠV. METODIJUS OLIMPIETIS. Įvadas 5 24 Dešimties mergelių puota

LEIDIMAI IR VERTĖJAI RODYKLĖ

5 25

547

552

6

Kun. Morkaus Morkelio ir kun. Česlovo Kavaliausko atminimui

PRATARMĖ

An kstyvoj i k r i kščion i škoj i raštija buvo savitas anti k i n i o pasau l i o reiški­ nys. Lai škas, apologija, kan k i n io apkl ausos protokol as, vėl iau i r polemi­ nis a r „ n orm a l us" traktatas buvo s k i r i a m i Bažnyčios m i s i j a i ir sandarai i šgryn i nt i , Senaj a m Testamentu i j prasm i nt i , Geraj a i Nauj i e n a i i šsakyti ap l i n ka i suprantama kal ba, naujausios fi losofijos priemonėm i s aktu a l i ­ z uoti t i kėj i mą, gal i ausiai, rei k l iai tuometi nės rel igijos i r kultūros kriti kai . K r i kšč ionys j a u 11 a . pabaigoj e turėj o b ū rį savų „ k l as i kų", j uos gerbė i r ati d ž i a i ska itė. I V a . kri kšč i o nybė tapo va l stybės nebepersek i oj a m a i r p r i p až j stama re l i gija, i r š i e rašytoj a i amžiams l i ks senojo - apašta l ų atm i n i m u a l suoj a n č i o i r heroj i š ko - Bažnyč i os l a i kotarpio l i u dytoj a i s . „Tėvų" vardas tei ktas tiems, kur i e tu rėj o d i desnės įtakos B ažny­ č i os gyven i mo i r mokymo p l ėtote i . J a u Klemensas A l eksan d r ieti s sakė, kad „ti kėj i m ą m u m s p aa i š k i n us i uos i u s vad i n ame tėvais"1• Pradedant I V a., tėv a i s vad i nt i v i e n uo l i n io gyven i m o ste igėj a i , asketa i , pati k i m i B ažnyčios mokymo l i udytoj a i , ypač vyskupa i , susi r i n kę i si nodus. V i n ­ centas Leriet i s ( t p r i eš 4 5 0 m . ) tai p a p i b rėž i a tuometį „tėvų " s u p rati ­ m ą : tėvai esą l i udytoj a i ti krojo t i kėj i mo, atpažįstamo i š to, k a d j i s buvo pri i mamas „visur, vi sada i r visų "2• Patys tėvai - tai tie Bažnyčios žmonės, k u r i e gyven o senovėje (vė l i au sutarta, kad Tėvų, patr i sti n i s, l a i kotar­ p i s baigiasi kartu su anti k i n i u pasau l i u - Iz idori u m i Sev i l ieč i u (t 636 m . )

2 Vincentas Lerietis, Commonito­ rium, 2.

1 Klemensas Aleks., Strom., l, l, l; plg. Ireniejus, Adv. haer., IV, 41, 2. 7

Va karuose, i r j o n u Damaskieč i u (t 749 m.) Rytuose), pripaži nti Baž­ nyč i os, pas i žymėjo asmen i n i u šventu m u ir ortodoksai iu mokym u3. Š i s a p i b ū d i n i m as i l gam tapo k l as i k i n i u . Tač i a u i l gai n i u i i š ryškėjo t a m t i kri j o trū k u m a i . Pavyzd ž i u i , O rigenas nebuvo pri pažįstamas Bažnyčios Tėvu , n es j a m anac h ro n i stiškai tai kyti vė l i au suform u l uoti ortodoksi­ jos krite r i j a i . Maža to, š i a n d ien a i šku, kad dalis trad i c i škai Tėvams p r i s k i r i a m ų tekstų yra ne j ų parašyt i , o kai kurie re i kš m i ngi ve i k a l a i (kad i r Didachė) y r a anon i m i n i a i . Todėl d a ž n a i „Tėvų" sąvoka dabar vartoj a m a negri ežta prasme: j a aprėp iama auto r i a i , te l pą į savo meto ortodoksijos sampratą, arba bent i š l a i kę vienybę su Bažnyčia (Tat i a n o a r Tertu l ijono atvej a i l i eka p rob l e m i š k i ) . Antologija „ B ažnyčios Tėva i. N u o Apašta l i škųj ų Tėvų i k i N i kėj os S u s i r i n k i mo" a p i m a l a i kota rpį nuo p i rmo kri kščionybės š i mtmeč i o paba i gos i k i Metod ijaus O l i m p iečio - paskuti n io i š k i laus autori aus, raš i u s i o i ki N i kėj os S u s i r i n k i mo (3 2 5 m.). Tru m pes n i teksta i duodam i i št i s i , kai kada su ned idel i a i s tr'Um p i n i ma i s. P l atesnės d idžiųjų autorių l ren i ej aus, K l emenso Aleksand rieč i o i r Origeno i štrau kos tu rėtų bent i š d a l ies p r i statyt i jų temų ir žan rų tu rt i n g u mą. Sekant n u s i stovėj u s i a prakti ka, apsispręsta pate i kt i t i k gra i k i škosios trad ic ijos rašytoj us. Lo­ tyn i š k i ej i Tėvai k ū rė ganėt i n a i brandžios gra i kų raštijos kontekste, j a rėmėsi i r k a i kad a patys rašė gra i kiškai. Antra vertus, j ų ve i ka l a i labai greitai ėmė i š s i sk i rti ir lyg i u , ir tem i n i u savitu m u , todė l ska itytoj as čia neras c h ronologiškai t i n kančių M i n ucijaus Fel i kso, Ipol ito, Tertu l ijono ar Kiprijono. Ypač pastarųj ų dviejų pal i ki mas toks gausus i r įvai rus, kad j i ems rei kėtų ski rt i spec i a l ų tomą. Ats k i ro tomo tu rėtų su l a u kti i r patristi n e i l iteratū rai griežtąj a prasme nepri k l a u santys apokrifi n i a i rašta i i r vei ka­ l a i , atv i ra i svet i m i d i d ž i os i os Bažnyčios mokym u i (pvz., gnosti kų). K n yga s u da ryta i š trijų d a l i ų . P i rmoj i s k i rta ryškėj a n č i ą Bažnyčios sav i voką l i u d ij a ntiems apašta l i škųj ų tėvų rašta ms. Antroj i atsp i n d i užsi m ezgantį kri kšč ionybės d i a l ogą s u pasau l i u . Treč ioj i d a l i s m a r­ g i a u s i a - j oj e p r i statomos bažnyt i n ės trad i c ijos s i ntezės pa stangos i r . s i ste m i nės teo l ogijos bandymai. ·1

Vincentas Lerietis, Comm„3 , 28. 8

Į ši r i n k i n į sute l kti teksta i versti dauge l io ve rtėj ų per i l gesn i l a i ką (žr. pabaigoje pridedamą Leidimų ir vertėjų są rašą) . Sudarytoj ams teko ką ne ką - ypač pagri n d i nes sąvokas, vardų rašybą - vienod i nti, tač iau pasiekti v i s i ško vientisumo nebuvo į m anoma, o i r nenorėta. Patys auto­ r i a i yra tiek įvai rūs, o ka rta i s i r tamsios raiškos, kad p r i evart i n i s j ų vert i m ų v i e n od i n i m as k l a i d i ntų s k a i tytoj u s v i sa ta i p a s l ė p d a m a s . Vert i m a i perž i ū rėti i r d a l y k i n i u bei teksto l ogi n i u atžv i l g i u , n e s per pastarąj į deši mtmeti patristi kos paž i n i m as L i etuvoje smarkiai pažengė p r i e k i n . Paa i šk i n i ma i yra m i n i ma l ū s, tač i au nebijota pate i kt i i šsames­ n i ų Šventoj o Rašto n u o rod ų . J u os parengė s u d a rytoj a i , kai kada naudodamiesi ir vertėj ų pate i kta medži aga. Skyre l i ų antraštė lės j u o­ desn i u šriftu d u otos suda rytoj ų, k itos antraštės - o r i g i n a l o . Autoriaus vardas n u rodomas t i k p r i eš trumpą gyve n i mo ir kū rybos apžvalgą i r kolontitu l u ose, p r i e ats k i rų ve i ka l ų a ntrašč i ų j i s nekartoj amas. Laužt i ­ n i a i s [ . . . ] s k l i a u sta i s žym i m i sudarytoj ų pra l e i d i m a i , kam p i n i a i s< . . . > lakū nos arba l e i dėj ų rekonstru kcijos. Mūsų antologijos autoriai apsč i a i cituoja Šventąj į Raštą. Skaitytoj as gal i n u stebti, neradęs i š seno pažįstamų fraz i ų . Mat krikščion i ų autoriai Senąj į Testamentą paprasta i citavo i š gra i k i škosios Septuagi ntos (tru m­ p i n a m a LXX) , kuri dauge l i u vietų ski riasi n u o lotyn i škos Vu lgatos ar hebraj iško orig i n a l o, iš kurių verstas šiandien i n i s m ū sų Sen asis Testa­ mentas. Jų vartoj amas N aujojo Testamento tekstas ta i p pat ne vi sada sutampa su dabar į p rastu. Maža to, cituojant B i b l iją, ;:itsk i ros e i l utės j u n g i amos tarpusavyje ir karta i s tiesiog s u p i n amos i vientisą tekstą. Pa­ ga l i au m atyti, kad Šventas i s Raštas gan dažnai cituoj amas iš atm i nties, net i k r i n ant jo su ran krašč i ais, ką ir sakyti apie gausias a l i uzijas ar adap­ tac ij as, ypač b ū d i n gas sakyti nės k i l mės tekstams. Todėl b i b l i nės c itatos antologijos tekstuose verč iamos ties i a i iš origina lo, dažn i a u s i a i nesi re­ m i ant į p rasta i s l ietuviškais vertimais. Patristi kos stu di jų ir skleidimo i storija L i etuvoje nėra i l ga4• Vis dėlto būti n a pam i n ėti du vard u s . Tu rbūt p i rmas t i kras š i os srities m o kovas i r

4 Plačiau Žr. Alekna, D., „Alexandrie en Liruanie: potius sero. . . ", in:

Adamantius, 2002, 8,

9

p.

1 60- 1 66.

popu l i ar i ntoj as buvo ku n . Morkus Morke l i s ( 1 893-1 9 5 7). I š jo Tėvų paž i n i m o sėmėsi ku n . Č esl ovas Kava l i auskas ( 1 9 23-1 9 9 7), t i kėj i m u i priešiškom i s sąlygom i s p i rmas gausiau vertęs i r skleidęs senuos i u s kri kš­ č i o n i škuos i u s tekstu s . Jų darbo atm i n i m u i tebus ski rta š i anto l ogija. Sudarytoj ams ten k a d ž i u g i pareiga padėkoti gau siems šios knygos d a rb i n i n kams. P i rm i a u s i a kantriesiems vertėj ams - Tatj a n a i Alekn i e­ n e i , V i rg i n i j a i D i č i ūte i , N ag l i u i Kardel i u i , a. a. ku n . Č es l ovu i Kava­ l i ausku i , J on u i Morku i , Va i d i l e i Sta l ioraityte i ir M i ndaugu i Stroc ki u i . B e j ų kruopštu mo i r kantrybės n i eko nebūtų padaryta. Padėka dera i r pata r i m a i s padėj u s iems p rof. A . L e Bou l l uec'u i , M i k u i Va icekausku i , i r tekstų p a rū p i n u s i a m Mantu i Adomėn u i . Atski rai re i k i a pam i nėti Na ujojo Židinio-Aidų vyr i a u s . reda kto r i u s Petrą K i m brj ir Sau l i ų D raz­

dauską - šio ž u r n a l o k r i kšč i o n i škos ios k l a s i kos r u b r i ka padėjo pag r i n ­ d u s tolesn i a m Tėvų verti m u i . D . A., V. A .

10

APAŠTALIŠK I EJ I TĖVA I : Bažnyčia kalba saviesiems

Ankstyv i a u s i (l a. pab. - 11 a. v i d . ) kri kščioniški tekstai (be paties Nau­ j oj o Testamento) yra pagi m dyti p rakti n i o pore i k i o ir kon k reč i os gyve­ n i mo situacijos. P i r m i au s i a tai l a iškai įvairioms viet i n ė m s bažnyčioms ( K lemenso Ro r11 iečio, Ignoto Antioc h i ečio, Pol i ka rpo, ta i p pat pasi ra­ šytas i s a pašta l o Pau l i aus bendradarbio Barnabo vard u ) . Lai ško forma aprašyta Po l i karpo kan k i nystė; net i r sudėti ngos k i l mės Hermo Ganyto­ jas a p i m a 11d a n g i škąj i l a i šką", ku r i s galbūt yra sen i a u s i a vei ka l o d a l i s .

P r i e a n kstyv i a u s i ų tekstų p r i s k i r i am a i r XIX a . atrasta Didachė - sa­ vot i š kas bažnyt i n i o gyven i mo vadovas bei Papijo Viešpaties posakių aiškinimas, pabrėž i antis su p i rmąj a kri kščion i ų ka rta susij u s i ą žod i n ę

trad i c ij ą . Nepaisant j ų k i l mės įvai rovės, s k i rt i n gos temati kos, autorys­ tės (pvz . , Didachės ir Barnabo laiško autorių než i nome), v i s i šie teks­ tai paprastai vad i n a m i apašta l i škųj ų tėvų rašta is, pabrėž iant jų ryši su a pašta l iškuoj u , p i rmos kri kšč i o n i ų ka rtos, l a i kotarp i u . Apašta l iškųjų tėvų raštai l i udija pereinamąjį an kstyvosios Bažnyčios tarps n į , k u r i a m buvo b ū d i n gos tapatu mo paieškos. Skaitytoj ų a r klau ­ sytoj ų ratas buvo ai š k i ai a p i b rėžtas - k r i kščionys. Nebe l i ku s t i k i n č i ųj ų bendruomenes te l ku s i ų i r j o m s vadovavu s i ų autoritetų - betarpi škų Jėzaus moki n i ų, - rei kėjo i šgryn i nti i n stituc i n i Bažnyčios gyvavi m ą . Polem i ka su a n kstyvos i o m i s erez i j om i s p l ėtė teo l og i n ę prob lemat i ką i r ti ksl i n o savitą kri kščion išką kal bą. To l stant nuo j udaizmo, k i lo s u n kūs k l a u s i m a i apie žydų Sandoros ir jos raštų rei kšmę i šganym u i . Š iems kasd ienos rūpesčiams spręsti gai rių ieškoma apašta l ų mokyme. Tačiau auto r i ų padėtis Bažnyč i oje, išsi l avi n i m as i r asmen i n i s ke l i as l abai s k i ­ r i a s i , t a d ski r i as i i r t o mokymo i n terp retac ija. Nega l i m a lyg i n t i Hermo vaizd i ngų, bet log i n e i reko n stru kc i j a i neįve i k i a m ų regėj i m ų su p re­ c i z i škom i s I g n oto k r i sto l og i nėm i s fo rm u l ė m i s . Papijo skonėj i m a s i s

13

a nekdota i s ( k l as i k i n e žod ž i o prasme) iš Vi ešpaties mok i n i ų gyven i m o v i s a i k i toks, negu K l e m e n so n uorodos i Petro i r Pau l i a u s p avyzdį . Sen i a u s i ų k r i kšč i o n i ų rašytoj ų grupė „Apašta l i škųj ų tėvų" vardu p i rm ąsyk i š l e i sta patro logo J . B. Cote l i e r 1 6 72 m . Pavad i n i mas prigijo i r vartoj amas i k i š i o l , nors j o sąlyg i šk u m as aiškiai j a u č i amas. Š i a n ­ d i e n i a i patro l ogai k al ba a p i e i š p l ėsti n ę apašta l i škųj ų tėvų sampratą svarb i a u s i a ne deši mtmetis, k u r i ame pa rašytas v i enas ar k i tas tekstas (c h ro n o l og i nės r i bos č i a gana p l ač i os, nuo Klemenso laiško 96 m. i k i Polikarpo kankinystės a p i e 1 60 m . ) , bet auto r i ų situacija „ ša l i a" N a u ­

j oj o Testamento arba „ po" j o i r „ i ki " apologetų, naujo kri kšč i o n i škosios sav i mo n ės tarps n i o . Antra vertus, dabar prie šių tekstų nebep r i s k i r i a­ mas Laiškas Diognetui, g l austai perte i k i antis 11 a. apologijų motyvus. Dauguma a n kstyv i a u s i ų k r i kšč ion i škųj ų ve i ka l ų Anti kos pabaigo­ je buvo u ž m i ršta ka i p nebeaktu a l ūs. N aujo dėmes i o j i e s u l a u kė t i k XVI a . pabaigoje i r t i k XI X-XX a . atrad i m a i i r tyr i n ėj i m a i m u m s davė ti kres n į jų vaizdą. Mūsų l a i ka i s j i e tarsi iš naujo atrasti - ne t i k ka i p i sto ri n i a i l i ud i j i ma i apie Bažnyč i os i štakas, bet i r kaip autentiškos kri kš­ č i o n i š kos pati rti es šalti n i s . Ignotas ir m u s, ka i p kad a i se Romos t i k i n ­ č i uosius, šok i ruoj a kan k i n ystės į ka ršč i u i r v i l i oj a vienybėn su K r i stu­ mi - D i evu ir žmogu m i , mes š i a n d i e n vis dar ieškome būdų, ka i p prasm i ngai skaityti Senąj į Testamentą nelygu Barn abo l a i ško auto r i u s, ta i p pat s u n k i a i i šgyvename nesanta i ką i r n u opuo l i u s Bažnyčioj e ka i p K l emensas a r Po l i karpas. v. A.

14

D I DACHĖ

Dvylikos apaštalų mokymas, arba sutru m p i ntai Didachė (gr. „mo­

kymas") - vienas sen iausių po N aujojo Testamento kri kščion iškų tekstų; spėj a m as parašymo lai kas - l a. paskut i n i a i deši mtmeč i a i arba pati 11 a. prad ž i a . P i rm a i s k r i kščionybės amž i a i s buvęs autoriteti ngas, verstas į k itas kal bas, i l gai n i u i š i s ve i ka l ė l i s užm i rštas ka i p nebeaktu a l u s i r i š n a u j o paskel b tas t i k 1 8 73 m . T a i ne homogen i škas tekstas, parašytas vieno autoriaus, o anon i m i nė s k i rti ngų šalti n i ų, iš d a l ies ir j udėj i škosios mora l i sti kos, kom p i l iacija, atspi n d i nti gyvą an kstyvųj ų bažnyti n i ų bend­ ruomen i ų trad i c i j ą . Į v i e n ą „vadovė l į" sute l kti įvairūs teksta i , n a u d i n g i konvertitų mokym u i . Bandymas s i stem iškiau pate i kti k r i kšč i o n i škąj ą dorovę ( 1 , 1 -6, 1 ) atl i ktas j u d a i st i n ės trad ic ijos pagri n d u . J i s j u n g i a­ mas su k r i kšto bei pasn i n ko n uostatų i r archaj iškų E u c h a r i stijos m a l d ų r i n k i n i u (7-1 0). D i s c i p l i n i n ė d a l is, a p i manti n u rodymus dėl ke l i au­ j a n č i ų apašta l ų bei pranašų ( 1 1 -1 3), atiti n ka situaciją, susi k losč i u s i ą vaka r i n ėj e S i r ijoje a r b a Egi pte. Paskut i n i a i tekstai ( 1 4-1 5) l i eč i a sekma­ d i e n i o šventimą ir i nstitucinę Bažnyčios vadovybę (vyskupus i r d i akonus). Svarbu atkre i pt i dėmesį į prakt i n į ir s i ntet i n į ve i ka l ė l i o pobūdį - doro­ v i n i a i n u rody m a i ar bažnyti n io gyve n i mo stru ktū rizacijos k l a u s i m a i svarsto m i gl au sta i , dažn u syk įsakm i a i ; logiška stru ktū ra aprėp i a dauge l į tem ų, ku r i os fo rm a l i a i tarpu savyje neatr i bojamos, o dėstymą užsklen­ džia ryš k i a i m ito logizuotas pasau l i o paba igos aprašymas ( 1 6). Didachės skaitytoj as ga l i žvi lgte l t i į kasd ienį kr i kšč i o n i ų bend­

ruomenės gyve n i mą, atpaž i nti j o vertybes ir įtampas. O d u , gyve n i mo i r m i rti es, ke l i a i bus aktua l ū s to l , kol žmonės jaus mora l i n i o pas i r i n k i mo b ū t i n ybę.

15

D VY L I K O S APAŠTALŲ M O KYMAS VIEŠPATIES MOKYMAS, PERDUOTAS PER DVYLIKA APAŠTALŲ TAUTOMS'

Gyvenimo kelias l. l . Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie

abu didžiai skirtingi2• 2. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylė­ si Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį3; nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma4• 3 . Šiuose žodžiuose toks pamokymas5: Laiminkite tuos, ku­ rie j us keikia ir melskitės už savo priešus; pasninkaukite už tuos, kurie j us persekioja. Kokia j ums [Dievo] malonė, jeigu mylite tuos, kurie j us myli? Argi ir pagonys to paties nedaro? O j ūs mylėkite tuos, kurie j ūsų nekenčia, ir neturėsite priešų. 4. Susi­ laikyk nuo kūniškų ir žemiškų geismų. Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atgręžk j am ir kitą, ir būsi tobulas. Jei kas verstų nueiti tūkstantį žingsnių, nueik su juo du tūkstančius. Jei kas ims tavo palaidinę, atiduok jam ir marškinius. Jei kas pasisavins iš tavęs, kas tau priklauso, nereikalauk iš jo, nes tai ne tavo galioje. 5. Kiekvienam, kuris tave prašo, duok ir nereikalauk grąžinti, nes Tėvas trokšta, kad visiems būtų suteikta jo malonės dovanų. 1 Tekste yra dvi antraštės - ilgesnė ir trumpesnė. Kuri iš jų pirminė neaišku. 2 D u keliai - gyvenimo ir mir­ ties - minimi j au Senaj ame Testa­ meme Ųer 2 1 , 8 ) , žydų apokrifuose ir Kumrano tekstuose. Du keliai dar aptariami Barnabo laiške ( 1 820) . Didachės 1 -6 matyt remiasi

j udaistiniu graikišku pavyzdžiu. 3 Mt 22, 3 7-3 9. 4 Mt 7, 1 2. 5 Nuo čia iki skyrelio galo yra evangelinių pamokymų rinkinys, įterptas į pirminį žydišką tekstą. Plg. Mt 5 , 44. 46. 47; l Pt 2, 1 1 ; Mt 5 , 3 9 ; 5 , 4 1 ; lk 6 , 3 0 ; Mt 5, 26. 16

DIDACHĖ

Laimingas, kas duoda, kaip įsakymas liepia: jis be kaltės. Vargas tam, kuris ima! Žinoma, jei ima stokojantis, jis bus nekaltas; j ei ima nestokojantis - j am reikės duoti apyskaitą: kodėl paėmė ir kuriam tikslui. Įmestas kalėjiman, jis bus tardomas apie savo darbus, ir iš ten neišeis, kol neatiduos paskutinio skatiko . 6. Ta­ čiau ir apie šitai pasakyta: Teprakaituoja tavo rankose išmalda,

kol sužinosi, kam reikia duoti6• 2. l . Antrasis mokymo įsakymas toks: Nežudyk, nesveti­ mauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk žyniavimu ir kerais. 2. Nežudyk nei negimusio vaisiaus, nei nau­ j agimio, nepavydėk artimo nuosavybės7• 3. Kreivai neprisiek, neteisingai n�liudyk, nekalbėk pikta, neminėk, kas buvo bloga. 4. Nebūk klastingas ar dviliežuvis, nes dviliežuvystė yra mirties žabangai. 5. Tavo kalba tenebūna melaginga ar tuščia, bet pa­ remta darbais. 6. Nebūk nei godus, nei plėšrus, nei veidmainis, nei piktuolis, nei išpuikėlis. Nekask duobės savo artimui. 7. Jo­ kiam žmogui neturėk neapykantos, bet vienus pabark, už kitus pasimelsk, o dar kitus mylėk labiau už savo gyvybę. 3. l . Mano vaike, bėk nuo visokio pikto ir panašių dalykų. 2 . Nepasiduok rūstybei, nes rūstybė veda į Žmogžudystę. Nebūk nei pikčiurna, nei vaidininkas, nei karštuolis, nes iš šių blogybių gimsta žudynės. 3 . Mano vaike, nebūk geidulingas, nes geidu­ liai skatina ištvirkauti. Saugokis nešvankių kalbų ir begėdiškų žvilgsnių, nes visa tai veda į svetimavimą. 4. Mano vaike, neburk iš paukščių skrydžio, nes tai veda stabmeldystėn. Neužsiimk užkalbėjimais, būrimais iš žvaigždžių, apvalymais [ugnimi] 8 ir nenorėk nei matyti, šių dalykų, nes iš viso to kyla stabmeldystė.

6 Analogiškas pasakymas randa­ mas kitame, negu Septuaginroj e esančiame, Siracido knygos tekste ( 1 2, l ) .

7 Plg. Iz 20, 1 5; Įst 5 , 1 9; Mt 1 9, 1 6; Iz 20, 1 7 . 8 P o s a k i o p r a s m ė a i š k i i š Įst 18, l O.

DIDACHĖ

5 . Mano vaike, nebūk melagis, nes melavimas skatina vogti. Nebūk nei godus pinigų, nei garbėtroška, nes iš viso to kyla vagystės. 6. Mano vaike, nebūk niurzgius, nes tai veda piktžo­ džiaviman. Nebūk nei įžūlus, nei piktanoris, nes iš viso to gimsta piktžodžiavimai. 7. Stenkis būti romus, nes romieji paveldės žemę9• 8. Būk kantrus, gailestingas, nepiktas, taikus, geras ir visuomet drebėk dėl žodžių, kuriuos esi girdėjęs. 9. Nesididžiuok ir neįsileisk savo sielon pasipūtimo. Tegu tavo siela nebendrauja su išpuikėliais, bet vien su teisuoliais bei nuolankiaisiais. 1 0. Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo. 4. l. Mano vaike, dieną ir naktį minėk tą, kuris tau skelbia Dievo žodį. Gerbk jį kaip Viešpatį, nes kur skelbiamas Viešpat­ numas10, ten ir yra Viešpats. 2. Kasdien ieškok šventųjų veido, kad atsigaivintum jų žodžiais. 3. Nekelk susiskaldymo, stenkis sutaikinti besivaidijančius. Teisk teisingai, nepaisyk asmenų, kai teks pamokyti suklydusius. 4. Neabejok, bus ar ne. 5. Nebūk kaip tas, kuris tiesia ranką imti, bet ją slepia, kai reikia duoti. 6. Ir jei turi ką nors rankų dėka, duok nuodėmėms išpirkti. 7. Nedvejok, ar duoti, ir duodamas nemurmėk, nes pa­ tirsi, kas tas dosnusis, kuris tau atlygins. 8. Nenusigręžk nuo stokojančio, bet viskuo dalykis su savo broliu ir nesakyk, kad tai tavo; jeigu j ums bendri nemirtingi dalykai, tai juo labiau tebūna bendri laikinieji. 9 . Neatitrauk savo rankos nuo sūnaus ar dukters, bet nuo j aunystės mokyk j uos bijoti Dievo. 1 0 . Neįsakinėk piktai savo tarnui ar tarnaitei, kurie turi vilties tame pačiame Dieve, kad jie nenustotų bijotis Dievo, kuris viešpatauja ir vieniems, ir kitiems. 9 Mt 5 , 5 . 10 kyriote - vieni vertėjai šį žodį perteikia kaip „Viešparies prigimris",

kiri - kaip „Viešparies valdžią; didelę galybę" ir sieja su Jėzumi (plg. Her­ mo Ganytojas, Sim. 5, 6, l ) . 18

DIDACHĖ

J uk jis atėjo ne tam, kad paisytų asmenų, bet šaukti tų, kuriuose parengė dvasią1 1 • 1 1 . O j ūs, tarnai, būkite klusnūs šeiminin­ kams, kaip Dievo provaizdžiui, kupini pagarbos ir baimės. 1 2 . Nepakęsk jokios veidmainystės ir visko, kas nepatinka Viešpačiui. 1 3 . Neapleisk Viešpaties įsakymų, saugok, ką esi perėmęs, nieko nepridurdamas ir nieko neatimdamas. 1 4 . Baž­ nyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine. Toks yra gyvenimo kelias. Mirties kelias 5. l . Mirties kelias yra šitoks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas prakeikimų: žudynių, svetimavimų, geidulių, ištvirkimo, vagys­ čių, stabmeldysčių, būrimų, žavėjimų, plėšikavimų, melagingų liudijimų, veidmainysčių, melagingumo, klastos, išdidumo, blo­ gumo, įžūlumo, godumo, bjaurių kalbų, pavydo, akiplėšiškumo, puikybės, pagyrūnystės . 2 . Gerųj ų persekiotojai nekenčia tiesos, myli melagystę, ne­ pripažįsta atlyginimo už teisumą, nesiekia gėrio ir teisingo nuos­ prendžio, rūpinasi ne tuo, kas gera, bet kas pikta; jiems svetimas romumas ir kantrybė, jie myli tuštybę, siekia užmokesčio, nesigai­ li vargdienių, nesirūpina prispaustaisiais, nepažįsta savo Sutvėrė­ jo, žudo savo kūdikius; jie tvirkina Dievo sutvėrimą, nusigręžia nuo stokojančių, skriaudžia prislėgtuosius, turtuolių užtarėjai, neteisingi vargšų teisėjai, baisūs nusikaltėliai, - štai, vaikeliai, žmonės, kurių turite vengte vengti! Viešpaties jungas 6. l . Žiūrėk, kad tavęs kas nors nenukreiptų nuo šio mokymo kelio, nes toks moko priešingai Dievui. 2. Jeigu įstengi panešti visą Viešpaties jungą, būsi tobulas. O jei neįstengi, daryk, kiek

1 1 Neaiški frazė. Galima suprasti ir: „kuriuos parengė Dvasia". 19

DIDACHĖ

gali. 3 . Dėl maisto - vykdyk, kiek išgali, bet griežtai saugokis stabams paaukotos mėsos, nes tai būtų negyvų stabų garbinimas. Krikštas

7. l . Apie krikštą. Krikštykite taip: visa tai sukalbėję krikš­ tykite vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, gyvame vandenyje12• 2. O jei neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. 3. Jei neturėtum nei vieno, nei antro - užpilk tris kar­ tus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. 4. Prieš Krikštą privalo pasninkauti krikštytojas ir krikš­ tijamasis, o kiti - kas gali; įsakyk krikštijamajam pasninkauti prieš tai vieną kitą dieną. Pasninkas ir malda 8. l . Pasninkaudami nebūkite veidmainių bendrininkai. Jie pasninkauja antrą ir penktą dieną po šabo, o j ūs pasninkaukite ketvirtą ir šeštą dieną13• 2. Taip pat nesimelskite kaip veidmainiai, bet kaip Viešpats įsakė savo Evangelijoje; štai taip melskitės: Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltę, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų i pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto, nes tavo galybė ir šlovė per amžius. 14 12 Gyvas vanduo tekantis vanduo. 13 T. y. pirmadienį bei ketvirta­ dienį ir trečiadienį bei penktadienį.

14 Tėve mūsų teksras šiek tiek skiriasi nuo Mt. Tai rodo, kad ši malda paim­ ta ne iš evangelijos, bet iš kito šaltinio.

-

20

D I D AC H Ė

3 . Taip melskitės tris kartus per dieną. Eucharistija 9. l . Apie Eucharistiją15• Dėkokite taip. 2 . Pirmiausia už taurę: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už šventąjį tavo tarno Dovy­ do vynmedį, kurį mums paskelbei per savo tarną Jėzų16• Tau šlovė per amžius! " 3 . Už laužomą duoną: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už gyve­ nimą ir pažinimą, kuriuos apreiškei mums per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius! 4. Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidy­ ta kalnuose ir vėliau surinkta tapo vfena, taip tebūna surinkta ir tavo Bažnyčia nuo žemės pakraščių į tavo karalystę, nes tavo yra šlovė ir galybė per Jėzų Kristų amžiais! " 5 . Ir niekas tenevalgo ir tenegeria iš j ūsų Eucharistijos, tik tie, kurie pakrikštyti Vieš­ paties vardu. Nes ir Viešpats yra pasakęs: Neduokite šventeny­

bių šunims!17 10. l . Pasisotinę taip dėkokite: 2. „Dėkojame tau, Tėve Šven­

tasis, už tavo šventąjį vardą, kurį tu apgyvendinai mūsų širdyse. Dėkojame už pažinimą, tikėjimą ir nemirtingumą, apreikštus mums per tavo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius! 1 8 3 . Tu, visavaldi Valdove, visa sutvėrei dėl savo vardo; davei žmonių džiaugsmui valgį ir gėrimą, kad tau dėkotų; mums pado­ vanojai dvasinį peną ir gėrimą, ir amžinąj į gyvenimą per savo Tarną. 4. Pirmiausiai dėkojame Tau, nes esi galingas. Tau šlovė per amžius! 1 5 „Eucharistija" (iš gr. eucharistein) reiškia ir - „padėką" (aktyvia pras­ me) , ir „tai, kas paaukojama padėkos ženklan" (pasyvia prasme). 1 6 Dia tou paidos sou: „per vaiką", arba „per tarną" . Senosios Bažnyčios vartotas kristologinis titulas sietinas

su lz 52, 13 -53 , 1 2 kenčiančiu „Jah­ vės tarnu"; plg. Apd3 , 13 ; 4, 27. 17 Mt 7, 6. 1 8 Eucharistijos šventime matyti žydų Paschos vakarienės žymių. Pas­ kutinėj e vakarienėje Kristaus tarti :l.odžiai (l Kor 1 1 , 23) neminimi. 21

D I D AC H Ė

5 . Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią, gink j ą nuo visokio pikto, ištobulink ją savo meile ir surink ją, pašventintą, nuo keturių vėj ų į savo karalystę, kurią esi jai parengęs, nes Tavo galybė ir šlovė per amžius! 6. Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis! Osana Dovydo Dievui! Kas Šventas, teateinie, o kas toks nėra, tegul atsiverčia. Maran ata! 19 Amen". 7. Pranašams leiskite dėkoti, kiek tik jie norės. Klajojantys mokytojai ir pranašai 1 1 . l . Kas apsilankys pas j us ir mokys visų aukščiau išdėstytų dalykų, priimkite tokį. 2. Bet jei pats mokytojas, nukrypęs, dėstytų kitokį mokslą, norėdamas griauti, jo neklausykite. Kas ugdo tei­ sumą ir Viešpaties pažinimą, priimkite tokį žmogų kaip Viešpatį. 3. Su apaštalais20 ir pranašais elkitės pagal Evangelijos mo­ kymą: 4. Kiekvienas pas j us apsilankęs apaštalas tebūna priim­ tas kaip Viešpats. 5. Tačiau jis neturi pasilikti ilgiau kaip vieną dieną, prireikus - dvi dienas. Bet jei pasiliktų tris dienas, tai jis netikras pranašas . 6. Iškeliaudamas apaštalas neturi nieko imti, išskyrus duonos iki kito pastovio. Jeigu reikalauja pinigų, tai jis - netikras pranašas. 7. Ir nė vieno pranašo, kalbančio Dvasios pagavime, neban­ dykite ir neteiskite, nes visos nuodėmės bus atleistos, bet ši nuo­ dėmė nebus atleista. 8. Bet ne kiekvienas, kalbantis dvasios pa­ gavime, yra pranašas, bet tik tas, kuris turi Viešpaties elgesį. Iš elgesio galima atskirti melagingą pranašą nuo tikro. 9 . Nė vienas pranašas, dvasios pagavime liepiantis paruošti stalą, nevalgo nuo jo, nebent j is - netikras pranašas. l O. Ir kiekvienas skelbiantis tiesą, bet jos nevykdąs, yra netikras pranašas. 11. Ir kiekvienas 1 9 Maranata - aramėjiškas šūksnis, reiškiantis „Mūsų Viešpats ateina" ar­ ba „Viešpatie, ateik"; plg. l Kor 1 6, 22. 20 Apaštalai - kalbama ne apie

„Dvylika" (t. y. tiesioginius Jėzaus mokinius) , bet apie bažnytinę tarny­ bą; „apaštalai, pranašai ir mokytojai" vardijami l Kor 1 2, 28. 22

D I DAC H Ė

1smegmtas, tikras pranašas, veikiantis žemiškame Bažnyčios slėpinyjei bet nemokantis kitų daryti, ką jis daro21 , neturi būti j ūsų teisiamas. Ji teis Dievas, nes taip darydavo ir senieji pranašai. 1 2. Bet jei kas pasakytų dvasios pagavime: „Duok man pini­ gų", ar ko kito - neklausykite. Bet j ei prašytų ko nors stokojan­ tiems - niekas jo teneteisia. 1 2 . l . Kiekvienas, kuris ateina Viešpaties vardu, tebūna pri­ imtas; vėliau jį ištirkite ir pažinkite: reikia žinoti ir kas kairė, ir kas dešinė. 2. Jeigu svečias tėra praeivis, padėkite jam, kiek įsten­ giate. Tačiau jis neturi pasilikti ilgiau negu dvi tris dienas, pagal reikalą. 3. O jei ateivis norėtų pas j us apsigyventi, ir jis yra ama­ tininkas, tegul triūsia ir maitinasi. 4. O jei jokio amato nemoka, pasirūpinkite j uo kaip mokate, žiūrėdami, kad tarp j ūsų neatsi­ rastų dykinėjančio krikščionio. 5. O j eigu jis nenori taip elgtis, vadinasi, nori pasipelnyti iš Kristaus; saugokitės tokių žmonių! 13. l . Kiekvienas tikras pranašas, norįs pas j us apsigyventi, vertas savo valgio. 2. Taip pat ir tikras mokytojas. Ir jis, kaip darbininkas, yra vertas savo valgio. 3. Tad tu privalai visų pir­ mienų - iš vyno spaustuvo ir kūlimo, galvij ų ir avių - paimti ir atiduoti pirmienų dalį pranašams, nes jie yra j ūsų aukštieji ku­ nigai. 4. O j eigu neturite pranašo, - atiduokite vargšams. 5 . Jei kepi duoną, paėmęs pirmieną, atiduok, kaip įsakyta. 6. Taip pat atidaręs vyno ar aliejaus ąsotį, ėmęs atiduok pirmienas prana­ šams. 7. Iš pinigų, drabužių ir kitokio labo paimk pirmienas ir duok, kaip įsakymas nurodo. Sekmadienio šventimas 1 4. l . Viešpaties dieną22 susirinkę laužyti duoų�s, dėkokite, bet pirma išpažinkite savo kaltes, idant j ūsų atnaš � b ūtų tyra. 21 Matyt, kalbama apie amžinin­ kams keistą simbolini pranašų elgesį; plg. Sk 2 1 , 9; lz 20, 4.

22 Viešpaties diena Kristaus Pri­ sikėlimo diena, t. y. pirma savaitės diena po šabo, sekmadienis. -

23

D I D AC H Ė

2. Kas yra susivaidijęs su savo draugu, negali prisidėti prie j ū­ sų susirinkimo, kol susitaikys, kad nebūtų suteršta j ūsų auka. 3. Mat Viešpaties yra pasakyta: Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu

met u atnašaukite man tyrą auką, nes aš esu didis valdovas, - sako Viešpats, - ir mano vardas nuostabus tautoms23• Vyskupai ir diakonai 1 5 . l . Vyskupais ir diakonais išsirinkite Viešpaties vertus, romius, negodžius pinigui, tiesius, išmėgintus vyrus, nes jie j ums patarnauja, atlikdami pranašų ir mokytojų tarnystę. 2. Todėl neniekinkite j ų, nes j ie verti pagarbos kartu su pranašais ir mokytojais. Bendruomenės gyvenimas 3 . Pabarkite vieni kitus, tačiau be pykčio, taikingai, kaip ran­ date Evangelijoje. Su nusikaltusiu savo artimui nekalbėkite, ir tegul jis nieko iš j ūsų neišgirsta, kol atsivers. 4. Savo maldas, išmaldas ir visus reikalus taip atlikite, kaip randate mūsų Vieš­ paties Evangelijoje. Paskutiniai laikai 1 6. l . B udėkite dėl savo gyvenimo: j ūsų žiburiai teneužgęsta ir j ūsų strėnos tenebūna atj uostos; būkite pasirengę, nes nežino­ te valandos, kada ateis mūsų Viešpats. 2 . Dažnai rinkitės drau­ gėn ieškodami, kas naudinga j ūsų sieloms, nes j ums nepadės visas j ūsų tikėjimo laikas, jei nebūsite tobuli paskutinį metą. 3. Nes paskutinėmis dienomis pagausės melagingų pranašų bei tvirkintojų, ir avys taps vilkais, o meilė pavirs neapykanta. 4. Nedorybei augant, žmonės ims vieni kitų nekęsti, persekioti bei išdavinėti. Tuomet apsireikš pasaulio suvedžiotojas, tarsi 23 Mat l, 1 1 . 14. 24

D I D AC H Ė

·

Dievo S ūnus, ir jis darys ženklus bei stebuklus. Žemė bus ati­ duota į jo rankas, ir j is atliks tokių nedorybių, kokių nebūta nuo amžių. 5 . Tuomet žmonija pateks į išmėginimo ugnį, daugelis pa­ sipiktins ir pražus, o tie, kurie ištvers, bus išgelbėti paties pra­ keiktojo24. 6. Ir tuomet pasirodys tiesos ženklai. Pirmasis žen­ klas - atvertis danguje25; po to - trimito garso ženklas ir trečiasis [ženklas] - mirusiųj ų prisikėlimas, [7.] tačiau ne visų, bet kaip pasakyta: Ateis Viešpats ir sujuo visi šventieji26• 8. Tuomet pasaulis išvys Viešpatį, ateinantį dangaus debesyse27• [Tada, žemei drebant, ateis Viešpats ir su j uo visi šventieji dangaus debesyse, su savo angelų galia, sėdėdamas karališkame soste, idant teistų pasaulio suvedžiotoją velnią ir visiems atlygintų pagal j ų darbus. Tada blogiej i bus nuvesti į amžinąjį kentėjimą, o teisiej i nueis į amžinąjį gyvenimą, paveldėdami tai, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir kas žmogui į širdį neatėjo - tai, ką Dievas parengė jį mylintiems. Ir jie džiūgaus Dievo karalys­ tėje, kuri yra Jėzuje Kristuje.]

24 „Prakeiktuoju" čia galbūt vadi­ namas Kristus dėl mūsų išganymo prisiėmęs prakeikimą (plg. Gal 3, 13). 25 Greičiausiai turima galvoje ne „atsivėręs" dangus, bet kryžiaus pa­ sirodymas danguje.

26 Zach 14, 5 . 2 7 Plg. M(24, 30. Čia rankraščio tekstas nutrūksta. Fragmentas laužti­ niuose skliaustuose - parafrazė iš ApaštališkųjtĮ nuostattĮ (IV-V a.) leidžia numanyti originalo pabaigą. 25

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

K l e m e n sas Rom i et i s {1-11 a.), anot sen i a u s i o Romos vyskupų sąrašo, patei kto l re n i ej a u s (Adv. Haer. 3, 3, 3), Apašta l ų Sostą valdė ketv i rta­ s i s. Euzeb i j au s Bažnyčios istorijoje (3, 1 5, 34) rašoma, kad Romos vys k u p u j i s buvo nuo dvy l i ktųj ų Dom i c i ano iki treč iųjų Traj a n o v a l ­ dymo metų, t . y . 92-1 0 1 m. Apie K l emenso gyve n i m ą ž i nome labai m až a i . l ren i ej a u s te i g i ­ m u , j i s buvo asmen i š k ai pažį stam as su apašta l a i s Petru i r Pau l i u m i. Laiškas korintiečiams - v i e n i nte l i s m u s pasi ekęs K l emenso Romie­

č i o k ū r i nys, karta i s net i ks l i a i vad i n amas Pirmuoju laišku korintiečiams (mat A ntrasis laiškas yra ne l a i škas, o hom i l ija, s u k u rta k ito auto r i a u s). G r a i k i š k a i parašytas Laiškas korintiečiams yra sen i a u s i as (iš neįtrauk­ tų į N aująjį Testamentą) k r i kšč i o n i škas tekstas, kurio autorystė ir pa­ rašymo l a i kas ž i n o m i ir i storiškai pat i k r i nti. G a u s i ų n uorod ų į šį k ū r i n į būta j a u sen i a u s i a i s l a i ka i s - j į citavo Po l i karpas, K l emensas Aleksan­ d rietis ir kt. Apyt i ks l e Laiško sukūri mo data l a i ko m i 9 6 m . Pas i u nt i n ia i , vežę j į i š Romos į Kori ntą, apibūd i n a m i ka i p žmonės, k u r i ų gyven i mas nuo pat j a u nystės iki sen atvės buvo neprieka i št i n gas; ta i g i kalbama apie antros kartos kri kšč ion i s. Be to, p i rmuose Laiško skyri uose m i n i m i Romos Bažnyčios varga i s i eti n i su k r i kšč i o n i ų persekioj i m a i s Dom i ­ c i a n o valdymo m etu l a . paskuti n i o deši mtmeč i o pradž i oje. Parašyti l a i šką autorių paskatino Kori nto k r i kščion i ų bend ruomenė­ j e vykusi kova dėl bažnytinės valdž ios i r nesi l iaujantys tarpusavio vaidai. Š ios nesanta i kos užuomazgas įžvelgė dar šv. Pau l i us, kuris l a i škuose, s k i rtuose Kori nto bažnyč i a i , į s pėj o šio m i esto k r i kšč i o n i s a p i e s u s i ­ s k a l d y m o p avoj ų i r rag i n o j u os gyventi tai koj e i r santarvėje. l a. pa­ b a i goje Kori nto kri kšč ionys paša l i no i š valdžios savo vyresn i u o s i u s, ku rie, ka i p te i g i a K l emensas, dorai i r šventai vykdė savo pareigas, o 26

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

v i etoj j ų iškėlė kitus. Garbi ngųj ų Kori nto Bažnyč i os vyres n i ųj ų paša l i ­ n i mo p r i ežast i s, k a i p n u rodoma Laiške, buvo k a i k u r i ų asmenų noras i š k i lti, neapykanta ir pavydas gabesn iems, garbesn iems ir šventesn iems u ž save, įžū l u s h ierarc h ijos nepaisymas. K l emenso l a i ka i s k r i kšč i o n i ų bend ruomenės b u vo d a u g i a u ar m až i a u auto n o m i š kos. V i s dėlto Romos Bažnyč i a tu rėj o gerokai d i ­ desnį autoritetą n egu kitų m i estų Bažnyčios. Nors n u rodym a i Kori nio Bažnyč i a i dažn i a u s i a i dar nėra tiesiog i a i form u l uoj a m i k a i p įsakym a i , tač i a u neg i n č ijamas Romos vysku po autoritetas a i š k i a i j u ntamas. Be to, kadangi Kori ntas 44 m . pr. Kr. buvo i š naujo į k u rtas j a u k a i p romė­ nų ko l o n ija, ryš i a i tarp a b i ej ų m i estų tu rėjo būti l ab a i g l au d ū s, todė l n e n u ostabu, k a d Romos kri kšč ionys j a utė d i de l ę atsakomybę už Ko­ r i nto Bažnyč i os l i k i m ą . Pagr i n d i n ė K l emenso Laiško i nten c i j a - kviet i m as sus itai kyti i r gyventi visuotinėje santarvėje. Taikos (EiQilVTJ), santarvės (oµ6vom) moty­ vai varij uoj a m i įta i g i a i , pasite l k i ant gau sybę pavyzdž i ų iš i storijos i r kos m o l ogijos. Anti k i n ė reto r i ka s i ū l o vengti sauso m i nč i ų dėstymo, re i ka l auja te i g i n i u s i l i u struoti p avyzd ž i a i s, tei k i a p i rmenybę ne i l gai s i l og i z m ų g ra n d i n e i , o ta i k l i a m ir ta l p i am vaizd u i . Tai n u sako vienas i š retor i kos p r i n c i pų, rei ka l aujantis savaj a i m i n č i a i „su rasti med ž i agą": kiekviena m i ntis, k i ekviena log i n ė konstru kcija, kuri pagal Ari stote l i o trad i c i j ą suvok i a m a k a i p forma, µogrptj, t u r i būti p r i p i l dyta konkretau s tu r i n io, k u r i s traktuoj amas ka i p medž i aga (GA.ri, materia) . K l emensas Rom i et i s šių retori kos taisyk l i ų griežtai l a i kos i : v i sas Laiškas s u m any­ tas kaip men i š k a i įta i g i ų pavyzd ž i ų (1mgai5dyµarn) v i s u m a , k u r i ą fi l o­ sofi nė refleksij a pakylėj a i k i kosm i n i o masto a p i bend r i n i m ų . Ypač daug pavyzdž i ų i š Senojo Testa mento (Septu agi ntos vertimo). Ji K l emen sas c ituoj a l a b a i gau s i a i , m atyt, i š atm i nti.es. Š itai karta i s s u ke l i a tam t i krą į va i r i ose Senoj o Testamento v i etose sut i n kamų posa k i ų ir te i g i n i ų i n ­ terferen c iją, „ s u s i l iej i m ą", tač i a u t a i nėra p a i n ioj imasis - gre i č i a u pa­ l i ud i j i mas, ka i p auto r i u s k u r i a naujas teolog i n es kon stru kcijas, d rąsi a i i r į kvėpta i i šbandydamas naujas p rasmes, g l ū d i n č i as to l i v i en a s n u o k ito esa n č i ų Šventoj o Rašto /oci kom b i n ac ijose. 27

LAIŠKAS KORINTIEėlAMS

Dievo Bažnyčia, viešinti Romoje, Dievo Bažnyčiai, viešinčiai Korime: D ievo valia p ašauktiems ir pašvęstiems per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Tebūnie per Jėzų Kristų visagalio Dievo j ums pagausintas džiaugsmas ir taika. Pavyzdingas ankstesnis Korinto bendruomenės gyvenimas l. l . Dėl netikėtų, viena paskui kitą mus užgriuvusių nelaimių ar vargų' kiek pavėluotai ketinu atkreipti [jūsų] dėmesį į tuos da­ lykus, dėl kurių j ūs, brangieji, ginčijatės, taip pat ir į nepriderantį, Dievo išrinktiesiems svetimą, bjaurų ir šventvagišką maištą2, kurį nedaugelis nutrūktgalvių ir pasipūtėlių pakurstė iki tokios bepro­ tybės, j og tariamas su dievobaiminga pagarba, didžiai šlovingas ir visų žmonių vertai mylimas j ūsų vardas yra didžiai šmeižiamas. 2 . Kas gi, kad ir trumpai pas j us pagyvenęs, neįsitikino j ūsų tikėjimo visapusišku dorybingumu ir tvirtumu? Kas nesistebėj o išmintingu ir prideramu pamaldumu Kristuje? Ir neskelbė apie dosnaus j ūsų svetingumo paprotį? Ir nelaimino tobulo, nepajudi­ namai tvirto žinojimo? 3. Mat viską darėte nešališkai ir žengėte Dievo įstatymų keliu, paklusdami savo vadovams ir teikdami savo vyresniesiems pelnytą pagarbą; jaunuolius raginote mąstyti apie tai, kas dorovinga ir dievobaiminga; o moterims sakėte viską daryti nepriekaištinga, pamaldžia ir skaisčia sąžine, kaip reikia mylėti savo vyrus; pamokėte jas tvarkytis namuose laikantis pa­ klusnumo taisyklės ir būti labai išmintingas.

1 Kalbama apie krikščionių perse­ kiojimus Romoje Domiciano valdy­ mo laikais (ypač 93 m.).

2 Karinto bendruomenė pašalino iš valdžios savosios Bažnyčios vyres­ muosms. 28

L A I Š KAS KO R I N T I E Č I AMS

2 . l . I r visi j ūs, niekuo nesigirdami, buvote nusižeminę savo mintimis, labiau paklusdami nei reikalaudami klusnumo, mie­ liau duodami nei imdami3. Tenkindamiesi tuo, ką Kristus davė j ūsų kelionei, buvote atidūs jo žodžiams ir rūpestingai ėmėte juos į savo širdis, o jo kančios buvo j ums prieš akis. 2. Šitaip visiems buvo duota gili ir žėrinti ramybė bei nepasotinamas troškimas daryti gera, ir visiems buvo gausiai išlieta Šventosios Dvasios4. 3. Pilni troškimo būti šventi, su puikiu pasiryžimu ir pamaldžiu pasitikėjimu j ūs tiesdavote savo rankas į Visagalį Dievą, mal­ daudami jį būti gailestingą, jei kuo nors netyčia nusikalsdavote. 4. Jūs kovojote dieną ir naktį už visus brolius, idant gailestingumas ir užuojauta išgelbėtų tam tikrą skaičių jo išrinktųjų. 5 . Buvote skaistūs, nekalti ir atlaidūs vieni kitiems. 6. Bet koks maištas ir bet koks susiskaldymas buvo jums atgrasus. Liūdėjote dėl savo artimųjų nuodėmių, o jų valios silpnumą laikėte savo silpnumu. 7. Nesigailėjote darydami visa, kas tik gera, pasiruošę kiekvienam geram darbui5• 8 . Būdami pasipuošę visais atžvilgiais dorybingu ir garbingu gyvenimo būdu, viską darėte jo baimėje. Viešpaties įsakymai ir įstatymai buvo įrašyti j ūsų širdžių plokštėse6• Dabarties nesantaikos Korinto bendruomenėje 3. l . Jums buvo suteikta visa šlovė ir pilnatvė, ir išsipildė tai, kas parašyta: Numylėtinis valgė ir gėrė, sustorėjo ir nutuko, ir ėmė spardyti?. 2. Todėl kilo pavydas ir neapykanta, nesantaika ir maištavimas, persekiojimai ir netvarka, karas ir nelaisvė. 3. Šitaip sukilo negarbingi prieš garbinguS3, nežinomi prieš garsius, kvaili prieš protingus, jauni prieš vyresniuosius. 4. Štai kodėl šalin pa­ sitraukė teisingumas ir taika9; mat visi pamiršo Dievo baimę ir 3 Plg. Apd 20, 3 5 . 4 Plg. Rom 5 , 5 . 5 Plg. 2 Tim 2, 2 1 ; Tit3, l ; 2 Kor9, 8; Ko/ l , 10; 2 Tim 3, 1 7; Tit l , 1 6.

6 Plg. Pat ?, 3. 7 Plg. Įst 32, 1 5 . 8 Plg. 1z 3 , 5 . 9 Plg. lz 5 9 , 1 4 . 29

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

leido apakti tikėjimui į jį, liovėsi vaikščioję j o įstatymų ir įsakymų keliais10 bei gyvenę vertai Kristaus, bet kiekvienas ėmė klaidžioti, klausydamas piktos savo širdies užgaidų, apimtas nusikalstamo ir šventvagiško pavydo, per kurį į pasaulį įžengė mirtis. [ . . . ] Pavydas - krikščionių persekiojimų priežastis 5. l . Tačiau, idant paliktume senovės pavyzdžius, pereikime prie mūsų amžininkų, kovotojais tapusių visai neseniai; paim­ kime kilnius mūsų kartos pavyzdžius. 2. Dėl neapykantos ir pa­ vydo didžiausi ir tiesiausi stulpai 1 1 buvo persekiojami ir kovojo iki pat mirties. 3 . Paimkime, pavyzdžiui, kilniuosius apaštalus. 4 . Kad ir Petrą, kuris dėl neteisingo pavydo ne vieną ir ne du, o daugelį kartų iškentėjo vargus ir šitaip davęs liudijimą iškeliavo į priderančią šlovės vietą. 5 . Dėl pavydo ir nesantaikos Paulius parodė, kaip atlyginama už ištvermingumą. 6. Septynis kartus nešiojo grandines, buvo ištremtas, apmėtytas akmenimis12, o tapęs [Gerosios Naujienos] skelbėj u tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose13, iš savo tikėjimo įgijo prakilnią šlovę. 7. Visą pasaulį mokęs tei­ sumo, atkeliavęs į Vakarų pakraštį, ir davęs liudijimą vald,ovų akivaizdoje14, išsiskyrė su pasauliu ir nukeliavo į šventąją vietą, tapęs didžiausiu ištvermingumo pavyzdžiu. 6. l . Prie šių šventai gyvenusių vyrų prisij ungė gausu� būrys išrinktųj ų, kurie, iškentėj ę gausius pavydo sukurstytus pažemi­ nimus ir kankinimus, tapo mums gražiausiu pavyzdžiu. 2 . Dėl pavydo persekiotos moterys, - danaidės ir dirkės, - nenuilstamo bėgimo už tikėjimą lenktynėse iškentusios siaubingus ir švent­ vagiškus pažeminimus, pasiekė tikslą ir, nors silpno kūno, gavo šlovingą apdovanoj imą. 3. Pavydas atskyrė žmonas nuo vyrų ir 10 Plg. Kun 1 8, 3; 20, 23. 11 Plg. Ga/ 2,9. 1 2 Plg. 2 Ko r l l , 24-25. 1 3 Vakarai - tai Heraklio Stulpai ir

Ispanija. Kaip matome, šv. Pauliaus noras nuvykti į Ispaniją (Rom 1 5 , 24) galiausiai išsipildė. 1 4 Plg. Apd 24; 25; 26. 30

LA I Š KAS KO R I N T I E Č I AM S

pakeitė tai, apie ką mūsų tėvas Adomas yra pasakęs: Dabar šitai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno1 5• 4. Pavydas ir nesan­ taika sugriovė didelius miestus ir išrovė su šaknimis didžias tautas. Atgailos galimybė - Kristus

7. l . Brangieji, šitai rašome ne tik j us mokydami, bet ir sau primindami; mat esame toje pačioje arenoje ir mūsų laukia ta pati kova. 2. Todėl palikime tuščius ir bergždžius svarstymus ir ateikime prie šlovingos ir Šventos mūsų Tradicij os taisyklės; [3.] matykime, kas gražu, kas miela ir priimtina mus Sutvėrusio­ jo akimis . 4. Žvelkime į Kristaus kraują ir suvokime, koks jis yra brangus16 jo Tėvui, jei išlietas dėl mūsų išgelbėj imo visam pasau­ liui atnešė atgailos malonę. 5 . Peržvelkime visų kartų gyvenimą ir supraskime, kad iš kartos į kartą Viešpats suteikė galimybę atgailauti1 7 norintiems atsigręžti į jį. [ . . . ] Žmonių tarpusavio elgesio pavyzdys - Jėzus Kristus 14. l . Mat teisinga ir šventa, broliai, kad mes verčiau taptume klusnūs Dievui, negu pasipūtime ir nesantaikoje sektume paskui bjauraus pavydo vadus. 2. Jei nutrūktgalviškai pasiduosime no­ rams žmonių, kurie veržiasi į ginčus ir maištus, idant atskirtų mus nuo to, kas gera, ne dažnai pasitaikantį nuostolį turėsime, bet užsitrauksime didelį pavojų. 3. [Todėl] būkime geri vieni kitiems taip, kaip gailestingas ir švelnus yra tas, kuris mus sukūrė. [ . . . ] 1 6. l . Kristus priklauso nusižeminusiems, o ne tiems, kurie kelia save virš jo ganomų avelių. 2. Dievo didybės skeptras18 Viešpats Jėzus Kristus - neatėjo girdamasis ir pasikėlęs puikybėn, nors ir galėjo, tačiau nusižeminęs, kaip Šventoji Dvasia apie jį buvo paskelbusi 19• [ . • • ] 1 8 Plg. Ps 44, 7; Žyd 2, 6-1 0. 1 9 Plg. Iz 5 3 .

1 5 Plg. Pr 2, 23. 1 6 Plg. l Pt l , 1 9 . 1 7 Plg. Išm 1 2 , 1 O. 31

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

Dievo darniai valdomas pasaulis - pavyzdys krikščionims 1 9. [ . . . ] 2. Turėdami dalį gausiuose, didžiuose ir šlovinguo­ se dalykuose, skubėkime prie pradžioje mums duoto ramybės tikslo ir įsižiūrėkime į Tėvą - viso pasaulio Kūrėją, ir sekime paskui jo nuostabias, besiliejančias per viršų ramybės dovanas ir gerus darbus. 3. Pamatykime jį protu ir pažvelkime, kokiu būdu be pykčio jis valdo visą savo kūriniją. 20. l . Jo valdomi dangūs besisupdami jam taikiai paklūsta. 2. Diena ir naktis perbėga jo nustatytą kelią20, visiškai viena kitai netrukdydamos. 3. Saulė ir mėnulis, taip pat ir žvaigždžių chorai pagal jo nurodymą, sutartinai, be jokio nukrypimo sukasi jiems nustatytose ribose. 4. Vaisių nešanti žemė tinkamu metu pagal jo norą gausiai augina maistą žmonėms, žvėrims ir visiems gyvūnams, esantiems ant jos, nesipriešindama ir nekeisdama nieko, kas yra jo nustatyta. 5. Neprieinami požemio bedugnių ir neišaiškinami mirusiųj ų pasaulio dėsniai yra valdomi tų pa­ čių įstatymų. 6. Bekraštė j ūra, kurią talpinantis indas pagal Kū­ rėjo sumanymą yra suskirstytas į dalis, kur subėga vanduo, ne­ peržengia ją j uosiančių skląsčių, tačiau elgiasi taip, kaip jis j ai nurodė. 7. Mat [Kūrėjas] pasakė: Ateisi iki šitos vietos, ir tavo bangos bus tavyje sudaužytos2 1 • 8. Bekraštis žmonėms Okeanas ir už jo esantys pasauliai yra kreipiami tų pačių Valdovo įsakymų. 9 . Pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos laikai taikiai užleidžia vietą vieni kitiems. 10. Vėj ų prieglauda nustatytu metu j ų neužgaudama atlieka savo tarnybą. Neišsenkantys šaltiniai, su­ kurti džiaugsmui ir sveikatai, be pertraukos duoda žmonėms savo krūtis, nešančias gyvybę. Mažiausi gyvūnai buriasi santarvė­ je ir taikoje. 11. Didysis Kūrėjas ir visa ko Valdovas nustatė, kad visa tai vyktų taikingai ir sutartinai, darydamas gera visiems, o ypač ir pernelyg - mums, atbėgusiems ieškoti jo pasigailėjimo 20

Plg. Pr l, 5 .

21

32

Plg. Job 38 , 1 1 .

LAI Š KAS K O R I N T I E Č I AMS

per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, [12] kuriam šlovė i r didybė per amžių amžius. Amen. 2 1 . l . Budėkite, brangieji, kad gausios jo malonės netaptų mums pasmerkimu, jei negyvensime taip, kad būtume jo verti, ir santarvėje nedarysime to, kas yra gražu ir miela jo akims. 2. Mat vienoje vietoje sakoma: Viešpaties Dvasia - tai žibintas, tyrinė­ jantis vidaus gelmes22• 3 . Suvokime, kaip jis arti, kad nuo jo nėra paslėptas nė vienas iš mūsų svarstymų ar minčių. 4. Tad būtų teisinga, jei mes nebėgtume nuo jo valios. 5. Verčiau jau susipyk­ tume su neprotingais, nemąstančiais ir pasipūtusiais žmonėmis, besipuikuojančiais pagyrūniškomis kalbomis, o ne su Dievu. 6. Garbinkime Viešpatį Jėzų Kristų, kurio kraujas už mus atiduo. tas, gerbkime savo vadovus, reikškime pagarbą vyresniesiems, jaunuolius mokykime Dievo baimės, nukreipkime savo moteris į tai, kas gera: [7.] teparodo mielą skaistų būdą, teįrodo tyrą savo troškimą būti švelnioms, savo kalbos saikingumą teatskleidžia tylėjimu, savo meilę tedalija ne šališkai, bet su šventu pamaldumu po lygiai visiems, bijantiems Dievo. 8. Mūsų vaikai tegauna savo dalį Kristaus mokyme; tesužino, ką Dievo akivaizdoje įstengia padaryti nusižeminimas, ką Dievui matant pajėgia šventa meilė, kokia graži ir didi jo baimė, gelbstinti visus, šventai ir su tyra sąži­ ne į jį besikreipiančius. 9. Mat Dievas yra visų minčių ir sumanymų tyrėjas; slypi mumyse jo kvapas, ir kai tik jis panorės, jį atims. [ . . . ] Prisikėlimo iš mirusių analogijos gamtos pasaulyje 24. l . Pagalvokime, brangieji, kaip Valdovas nuolat nurodo mums būsimąj į prisikėlimą, kurio pradžią padarė, prikeldamas Viešpatį Jėzų Kristų iš mirusių23• 2 . Pastebėkime, mielieji, nustatytu metu vykstantį prisikėli­ mą. 3. Jį mums atskleidžia diena ir naktis; naktis eina miegoti 22 Plg. Pat 20, 27.

23 Plg. l Kor 1 5 , 20-23. 33

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

prisikelia diena; diena išeina - atkeliauja naktis. 4. Paimkime vaisius: kaip ir kokiu būdu vyksta sėja? 5 . Išėjo sėjėjas ir pabėrė dirvon visas sėklas; šios, nukritusios į žemę sausos ir plikos, su­ yra; po to Valdovo Apvaizdos didybė prikelia jas iš suirimo, ir iš vienos išaugina ir atneša gausių vaisių24• 25. l . Pažvelkime į nepaprastą ženklą, pasirodantį Rytų kraštuose, tai yra netoli Arabijos. 2. Mat yra paukštis, vadina­ mas feniksu25 ; jis, būdamas vienintelis toks, gyvena penkis šim­ tus metų; atėjus susinaikinimo metui, iš smilkalų, miros ir kitų kvapniųj ų augalų pats suka sau mirties lizdą, į kurį, pasibaigus laikui, įžengia ir miršta. 3. Iš pūvančio kūno išauga toks kirmi­ nas, kuris, maitindamasis mirusiojo gyvūno drėgme, auginasi sparnus. Paskui, suaugęs, pakelia aną lizdą, kuriame guli jo pirm­ tako kaulai, ir, nešdamasis jį, keliauja iš Arabijos krašto iki pat Egipto į miestą, vadinamą Heliopoliu. 4. Visiems stebint, vidur­ dienį atskridęs prie Saulės aukuro, padeda ant jo kaulus ir tuomet išskuba atgal. 5. O žyniai pasižiūri į metraščių (xg6vom) įrašus ir atranda, kad jis atkeliavo, pasibaigus penkišimtiesiems metams. 26. l . Nejaugi dar manome, kad būtų didelis ir neįprastas stebuklas, jei visa ko Kūrėjas prirengtų prisikėlimą tų, kurie jam š �entai tarnavo tvirto tikėj imo pasitikėj ime, kai netgi paukščio pavyzdžiu parodo mums savojo pažado didybę? [ . . . ] Bendruomenės saitai 37 l . Tad įtempę visas jėgas kariaukime, broliai, vadovau­ damiesi tobulais jo įsakymais. 2. Pamąstykime apie mūsų val­ dovams tarnaujančius karius - kaip tvarkingai, kaip klusniai, 24 Plg. Mt l 3, 3; Mk 4, 3; Lk 8, 5; l Kor 35-3 8 . 25 Antikos laikais tikėta realiu fe­ nikso egzistavimu. Apie j į kalba He­ rodotas savo Istorijoje (II, 73) ir daug

kirų istorikų bei geografų. Heleni­ zuoti žydai šią legendą buvo priraikę savo istorijai (plg. Euzebijus, Praep . ev„ IX, 29) . Vėliau feniksas įsitvirti­ no krikščionių simbolikoje. 34

L A I Š KA S K O R I N T I E Č I AM S

kaip nuolankiai jie vykdo nurodymus. 3 . N e kiekvienas j ų yra kariuomenės vadas, tūkstantinės vadas, šimtinės, penkiasdešim­ tinės26 ar žemesnio už pastarąjį rango vadas, tačiau kiekvienas savo vietoje vykdo valdovo ir vadų paliepimus. 4. Didieji nepajėgia išsiversti be mažųj ų, mažieji - be didžių­ j ų27. Visi yra tam tikru būdu susiję, ir visiems tai naudinga. 5. Pa­ imkime savo kūną: galva negali gyvuoti be koj ų, nei kojos - be galvos; mažiausi mūsų kūno nariai būtini ir naudingi visam kūnui, tačiau visi jie sutaria ir paklūsta vieningai tvarkai, idant sveikas išliktų visas kūnas28. 38. l . Taigi visas mūsų kūnas tebūnie išgelbėtas Jėzuje Kris­ tuje, ir kiekvienas tepaklūsta savo artimui, priklausomai nuo dydžio dovanos, kurią jam suteikė Dievas29. 2. Stiprusis tesirūpina silpnuoj u, o silpnasis tegerbia stiprų­ jį; turtuolis tešelpia vargšą, o vargšas tedėkoja Dievui už tai, kad pasiuntė jam [gelbėtoją] , kuris padėjo įsigyti tai, ko stokojo; išmintingasis teparodo savo išmintį ne žodžiais, bet gerais dar­ bais; nusižeminęs tegul ne sau pačiam liudija, bet teleidžia, kad apie jį liudytų kas nors kitas; skaistus kūnu tesigiria žinodamas, kad yra kitas, kuris teikia jam sugebėjimą valdyti aistras. [ . . . ] Šventųjų pareigų hierarchija 40. l . Kadangi šie dalykai mums yra aiškūs, be to, esame pasinėrę į dieviškojo pažinimo gelmes, privalome daryti tvarkin­ gai visa, ką Valdovas įsakė vykdyti nurodytu metu. 2. Jis paliepė, kad būtų aukojamos atnašos ir atliekamos apeigos, tačiau ne atsitiktinai ir netvarkingai, bet nustatytu metu ir valandomis. 26 Tokio rango romėnų kariuome­ nėje nebuvo. Klemensas čia nurodo į tradicinį Dievo tautos skirstymą dy­ kumoje (plg. Iš l 8 , 2 1 ; 25; Įst l , 1 5) . 27 Populiarus posakis; plg. Plaro-

nas, !statymai, l O, 902e; Sofoklis, Ajaksas, 15 8-l 6 1 . 28 Plg. l Kor 1 2, 1 2-27; Rom 1 2, 4-5 . 29 Plg. Rom 1 2, 6. 35

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

3 . Jis panoro savo aukščiausiuoj u sprendimu apibrėžti, kur ir kas tai turi daryti, kad šventai su jo pritarimu vykdomi dalykai būtų mieli jo valiai. 4. Juk aukojantys savo atnašas nustatytu metu yra jam mieli ir laiminami, o sekantys paskui Valdovo įs­ tatymus neklysta. 5. Vyriausiajam Kunigui skirtos savos apeigos, kunigams nustatyta savo vieta, levitai įpareigoti atlikti savąją tarnystę; o pasauliečiai30 yra susaistyti pasauliečiams skirtų rei­ kalavimų. 4 1 . l . Kiekvienas iš mūsų, broliai, su tyra sąžine tepelno Dievo palankumą savo vietoje, dievobaimingai neperžengdamas nustatytų savosios tarnystės taisyklių. 2. Ne visur, broliai, auko­ jamos įprastinės atnašos, priesaikų aukos ar aukos už nuodėmes ir nusikaltimus, bet vien tik Jeruzalėje; o ir ten atnašaujama ne bet kur, tačiau priešais Šventyklą prie aukuro, Vyriausiajam Ku­ nigui ir minėtiesiems Dievo tarnams atidžiai apžiūrėjus ir ištyrus tai, ką ruošiamasi aukoti. 3. O tie, kurie ką nors atlieka ne pagal Dievo valią, užsitraukia mirties bausmę. 4. Žiūrėkite, broliai, j uo gilesnis žinojimas mums patikimas, j uo didesnis pavojus gresia. 42. l . Apaštalai paskelbė mums Gerąj ą Naujieną iš Viešpa­ ties Jėzaus lūpų, o Jėzus Kristus buvo atsiųstas Dievo. 2. Tad Kristus - iš Dievo, o apaštalai - iš Kristaus; ir viena, ir kita pagal Dievo norą įvyko suderintai. 3. Gavę nurodymus ir tapę visiškai tikri, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė, įtikėję Dievo žodžiu ir įsitikinę Šventosios Dvasios veikimu, [apaštalai] iškelia­ vo, skelbdami ateinant Dievo karalystę. 4. Platindami Naujieną per kaimus ir miestus, būsimųjų tikinčiųjų vyskupais ir diakonais skirdavo pirmuosius atsivertėlius, išmėginę Šventąja Dvasia. 5. Ir šitai nebuvo nauj a - j uk nuo senų laikų buvo parašyta apie vysku30 laikes antropos. Tai pirmą kaną krikščioniškoje literatūroje pavar­ to tas terminas, reiškianris visus krikščionių bendruomenės narius,

išskyrus dvasininkiją. Laos- tai „Die­ vo tauta", „Dievo žmonės", kitaip negu pagonys, kurie priklauso ne Dievui, o „šiam pasauliui". 36

L A I Š KAS KO R I N T I EČ I AMS

pus i r diakonus; štai kaip sako Raštas.31 : Pagal teisumą, paskirsiu jų vyskupus, o jų diakonus - pagal tikėjimą,. [ . . . ] Maištavimo kelias nėra Kristaus kelias 44. l . Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir mūsų apaštalai sužinojo, kad dėl vyskupo vardo kils nesantaika. 2. Taigi dėl šios priežasties, tobulai numatydami ateitį, jie paskyrė sau pagalbi­ ninkus ir tuomet davė nurodymą, kad tuo atveju, jeigu paskyru­ sieji j uos užmigtų, kiti išmėginti vyrai perimtų pirmqjų pareigas. 3 . Todėl mes manome, jog yra neteisėta šalinti iš dvasinės tar­ nybos tuos, kurie buvo paskirti apaštalq arba - vėliau - kitq pri­ pažintq vyrq, pritarus visai Bažnyčiai, ir kurie nepriekaištingai · tarnavo Kristaus ganomoms avelėms - nusižeminę, romiai ir kilniai, kaip ne kartą liudijo daugelis. 4. Todėl mes užsitrauksime nemažą kaltę, jei atimsime vyskupystę iš tų, kurie nepriekaištin­ gai ir šventai paliudijo savo dovanas. 5. Palaiminti yra savo kelią nuėj ę vyresnieji, kurie mirė nugyvenę vaisingą ir tobulą gyve­ nimą: mat jiems nebereikia saugotis, kad kas nors j ų nepašalin­ tq iš prirengtos jiems vietos. 6. Juk matome, jog j ūs kai kuriuos dorai gyvenusius vyresniuosius pašalinote iš tarnybos, kurią jie garbingai vykdė. 45. l . Broliai, mėkite ginčus ir būkite kovingi dalykuose, susijusiuose su išganymu. 2. Pasinerkite į Šventus Raštus - Tiesos Raštus, įkvėptus Š ventosios Dvasios. 3. Supraskite, kad j uose nėra parašyta nieko, kas būtq neteisėta ir suklastota. Juose nerasi­ te, kad teisieji būtq buvę pamaldžių vyrų vejami iš bendruome­ nės. 4. Teisuoliai buvo persekiojami, tačiau tų, kurie nesilaikė Įstatymo; buvo įkalinami, tačiau tų, kuriems nebuvo nieko šven­ ta; buvo mušami akmenimis, bet nusikaltėliq; buvo žudomi, bet bjauraus ir nusikalstamo pavydo apimtųj ų. [ . . . ] 3 1 Plg.

lz 60,

1 7. Septuagintoje diakonai neminimi. 37

ŠV. K L E M E N SAS ROM I ET I S

8 . O ištvėrusieji pasitikėdami paveldėjo šlovę ir garbę, buvo išaukštinti ir tapo Dievo įrašyti jo Atminties Knygoje amžiq amžiams. Amen. 46. [ . . . ] 4. Tad sekime paskui nekaltus ir teisiuosius - j uk jie yra Dievo išrinktieji. 5 . Kodėl tarp j ūsq viešpatauja nesantai­ kos ir pykčiai, nesutarimai, susiskaldymai ir karas? 6. Nejaugi turime ne vieną Dievą, ne vieną Kristq, ne vieną Dvasią, išlietą ant mūsq, ir ne vieną pašaukimą Kristuje?32 7. Kokiu tikslu tam­ pome ir tąsome į šalis Kristaus narius, maištaujame prieš savąjį Kūną33 ir taip prarandame protą, jog pamirštame esą vieni kitq dalys? [ . . . ] 47. l . Dar kartą paimkite palaimintojo apaštalo Pauliaus laišką. 2. Ką jis j ums pirmiausiai parašė34 tuomet, kai Evangelija dar tik pradėjo plisti?35 Kaip teisingai, Dvasios įkvėptas, j ums parašė laiške apie save, Kefą ir Apolą36, - mat net ir tada j ūs bu­ vote šališki! 4. Tačiau anas šališkumas j ums atnešė mažesnį su­ klydimą; j uk buvote palinkę į įgaliotq apaštalq ir jq pripažinto vyro pusę. 5. Dabar pagalvokite, kokie gi žmonės jus suklaidino ir sumenkino j ūsq garsios broliškos meilės autoritetą. 6. Gėda, brangieji, ir net per daug gėda, ir neverta krikščioniško elgesio tai, ką girdžiu - jog tvirčiausia ir sena Korimo Bažnyčia, su­ kurstyta vieno ar dviej q asmenq, maištauja prieš vyresniuosius. 7. Ir ta žinia atkeliavo ne tik pas mus, bet ir pas tuos, kurie išpažįsta skirtingą nuo mūsq tikėjimą37, taigi per j ūsq neprotin­ gumą tai užtraukė Viešpaties vardui nešlovę, o j us pačius įstūme Į paVOJ LĮ· 48. l . Skubiai tad atsikratykime šito, parkriskime prieš Valdovą, verkime ir maldaukime jo, kad jis, tapęs gailestingas, .

.

.

35 Plg. Fil 4, 1 5 . 36 Plg. 1 Kor l , 1 0- 1 2 . 3 7 Pagonis, bet ypač žydus.

32 Plg. Ef4, 4-6; l Kor 8 , 6. 33 Plg. l Kar 1 2, 1 2-27; Rom 12, 4. 34 Turimas galvoje Pirmasis Pauliaus laiškas korintiečiams. 38

L A I Š KA S KO R I N T I EČ I AM S

sutaikytų mus s u savimi i r grąžintų mus atgal į garbingą i r tyrą mūsų broliškos meilės kelią. 2. Mat šis kelias yra tie patys į gyvenimą atrakinti teisumo vartai, apie kuriuos parašyta: Atrakinkite man teisumo vartus; įėjęspro juos, šlovinsiu Viešpatį. 3 . Šitie vartai yra Viešpaties; teisieji įžengs pro juo?8• Mat yra daug atrakintų vartų, tačiau į teisumą tie patys vartai, kurie veda į Kristų39; palaiminti yra pro j uos įžengę - tie, kurie kreipia savo kelią į šventumą ir teisumą40, viską atlikdami be rimties sudrumstimo. 5 . Tebūnie kas nors tikintis, tebūnie pajėgus paaiškinti žinojimą, tebūnie sugebąs atskirti kalbas41 , tebūnie skaistus savo darbuose. 6. Nes j uo šlo­ vingesniu žmogus yra laikomas, j uo labiau privalo nusižeminti ir ieškoti to, kas naudinga visiems, o ne jam pačiam. 49. l . Turintis meilę Kristuje tedaro tai, ką Kristus yra pa­ liepęs. [ . . . ] 5 1 . l . Tad panorėkime, kad mums būtų atskleista tai, ką per Priešo42 pinkles padarėme bloga ar suklydome. Taip pat ir anie, kurie tapo maišto ir nesantaikos vadais, privalo paisyti bendros vilties. 2. O gyvenantieji [Dievo] baimėje ir meilėje trokšta, kad pažeminimai verčiau užgriūtų juos pačius, o ne jų artimuosius; mieliau kenčia savo pačių, negu gražiai ir teisėtai mums per­ duotos santarvės pasmerkimą. 3 . Juk geriau žmogui išpažinti savo nuodėmes, nei sukietinti savo širdį, kaip kad sukietėjo širdis sukilusiųj ų prieš Dievo tarną Mozę; jiems skirta bausmė tapo aiškiai matoma43. 4. Mat nužengė gyvi į Hadą44, ir mirtis juos

ganys45 • [ • • • ] 3 8 Plg. Ps 1 1 7, 1 9-20. 39 Plg. jn 1 0 , 7-9. 4 0 Plg. Lk 1 , 75. 4 1 Plg. Pauliaus žodžius apie Dva­ sios dovanas l Kor 1 2, 8-1 O. 4 2 Priešas - Š ėtonas.

4 3 Kalbama apie Korės maištą prieš Mozę. Maištautoj us visos Izraelio tautos akivaizdoje prarijo prasivėru­ si žemė; plg. Sk 1 6. 44 Plg. Sk 1 6, 30-33. 45 Plg. Ps 48, 1 5 . 39

ŠV. K L E M E N SAS R O M I ET I S

Bendruomenės sutaikymo kelias 54. l . Kas iš j ūsų yra kilnus, kas gailestingas, kas pilnas mei­ lės? 2. Jis tepasako: „Jei dėl manęs kyla maištas, nesantaika ir susiskaldymai, aš išvyksiu, išeisiu, kur tik j ūs panorėsite, ir da­ rysiu tai, ką liepia dauguma46; tegu tik Kristaus ganomos avelės gyvena taikiai su joms paskirtais vyresniaisiais" . 3. Šitai padaręs nusipelnys sau didžią šlovę Kristuje, ir kiekviena vieta jį priims. Mat žemė ir visa, kas ant jos, yra Viešpaties47. 4 . Gyvenantiej i Dievo karalystėje, kuria nenusiviliama, šitai darė ir darys. [ . . . ] 57. l . Na, o jūs, dariusiej i pradžią maištui, pakluskite vyres­ niesiems48 ir, sulenkę savo širdžių kelius, leiskitės išmokomi at­ gailauti. 2. Palikę puikybę ir pasipūtėlišką savo kalbų įžūlumą, išmokite nusižeminti. Juk j ums geriau, kad būtumėte rasti tarp Kristaus ganomųj ų maži ir išrinkti negu, manydami esą viršes­ ni, netektumėte vilties būti jo išganyti. [ . . . ] 58. [ . . . ] 2 . Priimkite mūsų patarimą, ir j ums neteks gailėtis. Mat gyvas yra Dievas, gyvas Viešpats Jėzus Kristus ir yra Šven­ toji Dvasia - išrinktųjų pasitikėjimas ir viltis, - idant tas, kuris negailėdamas, su nusižeminimu ir uoliu klusnumu įvykdė Die­ vo duotus nurodymus ir įsakymus, būtų įrikiuotas ir įrašytas tarp tų, kuriuos gelbsti Jėzus Kristus, per kurį Dievui garbė per amžių amžius. Amen. Klemenso malda 59. l . O jei kurie nors nepaklus tam, ką jis per mus yra pasakęs, težino, jog supančios save nuodėme ir nemažu pavojumi. 2. Na, o mes būsime laisvi nuo šio suklydimo ir klūpomis melsdami nuolat prašysime, kad visa ko Kūrėjas apskaičiuotąj į savo išrinktųj ų skaičių visame pasaulyje išlaikytų sveiką per savo mylimą Tarną mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį mus pašaukė 4 8 Plg. l Pt 5 , 5.

4 6 Plg. Apd 6, 5; 1 5 , 1 2; 30. 47 Plg. Ps 23, l . 40

L A I Š KA S K O R I N T I E Č I AM S

i š tamsos į šviesą49, i š nežinojimo į savojo Vardo šlovės pažinimą. 3. Kad dėtume viltis į tavo Vardą, visos kūrinijos šaltinį, tu atveri mūsų širdies akis50; kad žinotume51 , jog esi vienintelis Aukščiau­ siasis aukštybėse, rymai Šventas tarp Šventųjų52• Tu nutrenki že­ mėn išdidžiųjų puikybę53, išblaškai pagonių sumanymus54, že­ mai esančius išaukštini, o esančius aukštai - pažemini55; tu teiki turtus ir nuskurdini56, žudai ir duodi gyvybę57, tu vienintelis sielų Geradaris ir kiekvieno kūno Dievas58 ; tu peržvelgi gelmes59, tu žmogaus darbų Stebėtojas60, pavoj un patenkančiųj ų Išlaisvin­ tojas, viltį praradusiųj ų Gelbėtojas61 , bet kokios dvasios Kūrėjas ir Prievaizdas62; tu gausini žemės tautas ir iš visų išsirenki mylin­ čius tave63 per tavo numylėtąj į Tarną Jėzų Kristų, per kurį mus išmokei, pašventinai ir pašlovinai64• 4 . Trokštame, o Valdove, kad Tu taptumei mūsų Gelbėtoju ir Gynėju65. Išgelbėk tuos iš mūsų, kurie kenčia, pakelk nupuo­ lusius, apsireikšk vargstantiems, išgydyk sergančius, susigrąžink tuos savo tautos narius, kurie l