Teises Istorijos Konspektas [PDF]

Zitiervorschau

Teises istorijos konspektas 1. Senovės Rytų teisė. Hamurapio teisynas. Sen. Sistema. Prad. 4 – 3 a. pr. Kr. Padėjo pagr. Kitoms teisės šakoms. Esant palankioms sąlygoms atsirado turto kaupimas, Valstybė ir teisė. Bendruomenės – pagr. Valdžios ląstelės. Nebuvo privačios nuosavybės, rinkos santykių. Teisė įtvirtino kolekt. Atsakomybės, darbo, patriarchalinės šeimos teisę. Sen. Šaltiniai – papročiai. Papročiai, kuriuos sankcionuoja Valstybė sudaro teisę. Ilgai teisė buvo nerašyta. II tūkst. Pr. Kr. – Hamurapio teisynas. 1. Preambulė – Karaliaus nuopelnai tautai, 2. Pagrindinė dalis – 282 straipsniai, 3. Pabaiga – kaip ir preambulė. Turinys tarsi neužbaigtas, primityvus, normos reguliuoja tik karaliaus ūkį, nekalbama apie kaltės normą, nėra normų išdėstymo sistemos, kazuistinis pobūdis, didelė reikšmė simboliams, prietaringumai. Kraujo kerštas. Vėliau galimybė išsipirkti. Visuom. Nariai skirstomi į avicum ir muškenum. 2. Svarbiausieji Senovės Atėnų teisės šaltiniai ir institutai. I tūkst. Pr. Kr. Vid. Graikijoje užgimė demokratiniai institutai, susiformavo visuom. Pagarba teisei. Teisė formavosi Polių (miestas – valstybė) rėmais. Teisė buvo marga, nevienoda t.y. partikuliarinė. Pagr. Polius – Atėnai. Tai viena tobuliausių teisės sistemų, įtakojusi kitus polius. Anksčiausiai pagr. Šaltinis – paprotys. Teisės monopolija kilmingieji – eupatridai. Jie laisvai taikė teisę, nes ji buvo nerašyta. Buvo tautos susirinkimai – demokratijos elementas. Pirmas rašytas šaltinis – Drakono įstatymai. Buvo l. žiaurūs. Jie sutramdė eupatridų savivalę, įnešė aiškumą, uždraudė kraujo kerštą, nustatė teismo proceso taisykles. Solonas savo įstatymais siekė sušvelninti prieštaravimus tarp turtingų ir ne. Jis panaikino skolinę vergovę, eupatridų monopolį. Vėliau šaltinis – apskritai įstatymai. Valstybės gerovė turi remtis piliečių aktyvumu, o piliečiai vienodomis teisėmis dalyvauja valstybės valdyme. Tautos susirinkimas. Daug teisinės medžiagos. Ji nesutvarkyta, prieštaringa. 3. Romėnų teisės šaltiniai ir kodifikacijos. Pasiektas aukštas prek. – piniginių sant. Lygis. Roma plėtėsi, panaudoti kitų tautų pasiekimai, Romos valstybė gyvavo – teisė vystėsi l. ilgą laiką, teisę vystė ir praktikai ir mokslininkai. Teisė prasidėjo nuo papročio, ilgą laiką buvo nerašyta. Valdė Patricijai, o Plebėjai nevaldė. Jie siekė, kad teisė būtų rašyta. 5 a. pr. Kr. 12 lentelių įstatymai. Juose parašyta, kad teisės normos nustatomos susirinkime, daiktai skirstomi į darbimius ir nelabai. Kiti šaltiniai buvo Pretorių ediktai. Pretoriai padėjo pamatus teisės universalumui. Plečiantis Romai valstybė tapo Imperija. Įstatymus leido Senatas. Pagr. Šaltinis – imperatoriaus Konstitucijos. Teisės mokslininkų darbai taip pat šaltiniai. Yrant valstybei atskiri teisininkai ėmė tvarkyti gausią ir prieštaringą teisę. Pirmieji kodeksai Gregoriano. Jie palietė tik imperatorių Konstitucijas. Teodosijus išleido Konstitucijų rinkinį. Pilniausia kodifikacija atlikta jau žlugus Romai, Justinjano parėdimu surinkta ir susisteminta medžiaga nuo pat 12 lent. Įst. Po to buvo digestai – teisininkų darbai. Teisės vadovėliai. 4. Viduramžių Vakarų Europos teisės partikuliarizmas. Partikuliarizmas – būdingas šios teisės bruožas – nebuvimas vieningos kurios nors šalies teisės. Naudotasi ne atskirų šalių, o genčių teise. Vėliau atsirado luominė, miestų, bažnytinė teisė, teritorinė teisė (sričių, o ne valstybių). Vyravo Kanonų ir Romėnų teisės – bendros visai Europai. 5. Viduramžių Vakarų Europos genčių teisė. Barbarų teisė ir barbarų įstatymai. Asmeninis teisės taikymas. Perėjimas prie teritorinio teisės taikymo. Romos teritorijoje buvo daug barbarų genčių, atsiradusių iš vakarų Azijos. Jos buvo karingos. Vietiniai vadukai stiprino savo įtaką. Susikurdavo net atskiros karalystės. Salijo – Frankų gentis sukūrė did. Frankų karalystę. Žlugus Romai, žlugo ir jos teisė. Vyko regresas. Barbari gyveno pimytyviai (nat. ūkis). Nebuvo teisės, o romėnų teisė buvo nereikalinga. Nebuvo centrinio valdymo. Karaliaus vaidmuo apsiribojo sienų apsauga. Vietiniai vdukai, gyvenę l. išsimėtę nebuvo suinteresuoti karaliaus valdžia. Teisė prasideda nuo barbarų papročių ir yra nerašyta. Ji buvo gentinė, o ne teritorinė. Tai, kad kiekvienas gyveno pagal savo papročių teisę – buvo asmeninė teisė. Paprotys nustatė asmens priklausomumą genčiai. Esant ginčui tarp genčių taikoma nusikaltėlio teisė. Dar gyveno galo – romėnai jie naudojo supaprastintą romėnų teisę. Ji buvo rašyta. 5 a. karalių skatinimų pradėta rašyti barbarų teisę. Įstatymai fiksavo primityvų jų gyvenimo būdą, did. Reikšmė simboliams, ritualams, kazuistinės detalės, nėra sistemos, normos padrikos. Salijų įstatymas (LEX SALIO). Jame, lyginant su

vėlesniais (Pavalų), neužsimenama apie galimybę disponuoti žeme. Bavarų įst. Pripažysta privatinę nuosavybę. Salijų įst. Pap. Buitinės sutartys, nebuvo prek. – pinig. Sant. Čia daug vietos nusikaltimams ir bausmėms. Bavarų įst. Apie sutarčių sudarymą, liudytojus, piniginės sankcijos. Pagrindinis šaltinis genčių teisė, išreikšta barbarų įstatymais. Vėliau karalių aktai. Buvo ediktai dekretai, Konstitucijos. Aktai papildė papročius. Atsirado normos. Lex saxonum buvo naujas įstatymas, surašytas saxų tautai. Jo pagrindą sudarė ir kitų genčių teisės normos, kapituliacijos. Čia atsispindi feodalinių santykių vystymasis, privat. Nuosav. Žemei, realios bausmės. Augantis aktų skaičius ir genčių gyvenimas greta vienodino genčių teisę. Romėnų ir kanonų teisių bei krikščionybės įtaka. Atsirado teritorinė paprotinė teisė. Anglijos teisei papročiai ir romėnų teisė did. Reikšmės neturėjo. Atsikėlus germanams teisė užrašinėjama anglų kalba. Etelberto įstatymai turėjo d. bendro su kontinentu, jų pagr. Sudarė papročiai, bet buvo ir naujų normų, ginančių karalių ir bažnyčią. Pirmas teisynas. 6. Kanonų teisės atsiradimas, raida ir šaltiniai. Ji skirta bažnyčios vidaus reikalams. Bažnyčia susiformavo 1 a. Romoje. Valstybės požiūris buvo skirtingas. 4 a. krikščionybė – valstybinė Romos religija. Tada ji galėjo kurti įstatymus savo vidaus reikmėms. Tačiau jau 1 a. krikščionių susirinkimai priimdavo sprendimus. Teisės šaltiniai – Šventasis raštas, kita literatūra. Romėnų (šaltiniai imperatorių konstitucijos, popiežių nutarimai - dekretalijos) ir germanų teisių įtaka. Bažnyčios teisės taisyklės vadinamos kanonais. Ši teisė formavosi kaip rašytinė, bet ilgai nebuvo sistema. Bažnyčia neturėjo centro ir jos galia priklausė nuo pasauliečio vadovo. 1054 m. krikščionių bažnyčios skilimas – Didžioji skyzma. Skilo teisė. Vakarų kanonai, rytų Nonokanonai. Karai su popiežiais dėl valdžios. Grigalijaus reforma arba popiežių revoliucija 12 a. baigia formuotis kanonų teisė. Pagrindiniai šaltiniai – popiežių aktai. Pirma kodifikacija – vienuolis Gracionas surinko tekstus į vieną visumą. Atsirado teisės specialistų – dekretistų. 13 a. aktyvus tvarkymas. Gimsta kanonų teisės sąvadas. Jis iki 20 a. buvo p. šaltinis, po to kanonų teisės kodeksas. Kanonų teisė buvo vientisa, palietusi d. pasaulietinių klausimų, įtakojo civilinę teisę. Ją formavo galinga organizacija – Bažnyčia. Pasižymėjo viršvalstybiniu pobūdžiu, universalumas, ji žinoma, studijuojma, paskleidė teisingumo idėją, pasmerkė išbandymus, suformavo principus, įvedė kaltės sąvoką, įvedė racionalų įrodymų vertinimą. 7. “Vulgarioji” romėnų teisė. Romėnų teisės studijų Vakarų Europoje pradžia. Romėnų teisės recepcija Vakarų Europos šalyse. Pas barbarus greta savos teisės galiojo ir romėnų pirmiausia santykiams tarp romėnų. Ji buvo išdėstyta raštu, l. paprasta. Westgotų karalius paskelbė Romos westgotų įstatymus. Tai sutrumpinta versija iš Teodorjano ir Grigoriano kodeksų. Burgundų karalystėje buvo Romos burgundų įstatymas. Ostgotų – karaliaus Teodoriko ediktas. Tai ir buvo vulgarioji primityvioji romėnų teisė. 6 a. romėnų teisė išnyko. 11 – 12 a. situacija staigiai keitėsi – pagerėjo ekonominė padėtis. Vienoje Pizos bibliotekų buvo rastas vienos Justinjano kodifikacijos dalių rankraštis. Imta jį studijuoti. Glosatoriai – romėnų teisės specialistai, buvo jų mokyklos, mokyta universitetuose. Buvo tik metodinė teksto analizė, neieškoma ištakų, įsitikinta teisės teisingumu, prieštaravimus bandyta likviduoti aiškinimo būdu, iškreipiant originalią mintį. Glosos, surašytos tarp eilučių įgavo d. autoritetą. 1250 m. glosų rinkinys. Nustota domėtis romėnų teise, o tik glosomis. Atsirado daug teisės specialistų, buvo d. traktatų. Romėnų teisė turėjo priemones ūkio pagyvėjimui – tai ir buvo recepcijos priežastis. Taip pat ši teisė buvo pagalbininkas karaliams susiskaidymui įveikti, taip pat l. domėtasi antikos palikimu. Recepcija vyko nevienodu mastu ir laiku. L. pasinaudojo Vokietija. 15 a. dėka dvasininkijos, be to nebuvo bendravokiškos teisės. Vokietijoje b. d. teisinės literatūros. Anglija gerbė romėnų teisės atgimimą, bet liko ištikima savo bendrąjai teisei. Buvo draudimas eiti advokato pareigas nepraėjus anglų teisės kurso. Romėnų teisė tik per kanonų teisę paveikė Anglijos teisę. Svarbi b.tarp. Prek. 8, 9. Feodalų luomo formavimasis Vakarų Europoje. Siuzereniteto - vasaliteto santykiai. Feodalinė hierarchija. Lenų teisė. Feodalinis valstiečių pajungimas Vakarų Europoje. Prekarijus ir komendacija. Dvarų teisė. Lenų teisė reguliavo santykius tarp senjoro ir vasalo, t.y. santykius tarp feodalų. Susijusi dvarų teisė reguliuoja santykius dvaras - valstietis. Abi jos susiklostė 10 a. Sistema rėmėsi papročiais. Barbarų bendruomenės - Markos - kolektyviniai žemės savininkai. Žemės virto paveldimomis. Markos ilgai neišliko. Karai pagreitino turtinę - luominę diferenciaciją. Romėnų aristokratija išsaugojo savo dvarus. Juose dirbo vergai (suinteresuoti, nes

gaudavo turtą, o dalį derliaus turėjo atiduoti šeimininkui - Prekarijus) ir kolonai (nuskurdę valstiečiai dirbantys žemę nuomos sąlygomis, o vėliau ir pririšti prie žemės). Vergai ir kolonai nesiskyrė ir buvo valstiečiais. Feodaliniai santykiai vystėsi nevienodai: Frankai, barbarai į feodalizmą perėjo iš bendruomeninės santvarkos, o romėnai iš vergovinės. Valstiečiai perleisdavo žemę magnatams, o šie vėl ją duodavo valstiečiui už įsipareigojimus. Vėliau valstietis tapdavo vergu (servu). Į prievoles įėjo ląžas, pagalvės mokestis, žemės cenzas ir kt. Vasalittas įpareigojimas už atlygį naudotis savo šeimininko paslaugomis. Dvarininkai valstiečiams turėjo administracines, teismo ir finansines f-jas. Prad. tai buvo vykdoma karaliaus vardu. Vėliau, karaliui nepajėgus centralizuotai valdyti, dvarininkai veikė savo vardu. Sumažėjus karaliaus pajamoms, imtasi reformų. Atsirado beneficija - sąlyginis ir terminuotas žemės valdymas. Ją gaudavo karaliaus kariuomenė, t.y. už tarnybą gaudavo žemės. Davęs žemę buvo senjoras, o gavęs - vasalas. Atsirado feodas (tapusi vienintelė forma) - neterminuotas žemės laikymas už tarnybą. Vasalas - tai karinė tarnyba savo senjoro labui. Feodalų galia priklausė nuo to kiek jie turi vasalų. Susiformavo riterių sluoksnis. Sinjorą ir vasalą siejo santykiai ir įsipareigojimai. Vasalas privalėjo valdyti žemę ir vykdyti karines prievoles, sinjoras - suteikti leną, ginti vasalą. Šie santykiai įforminami sutartimi, atliekant ceremoniją. Feodaliniai santykiai susiformavo lenų teisės pagrindu. Rašytiniai šios teisės šaltiniai: chartijos, privilegijų raštai, lenų teisės rinkiniai. Teisė įtvirtino feodalų, bajorų luomą, kaip uždarą ir paveldimą, pagr. privilegija - išimtinė nuosavybė žemei. Ši teisė plėtė prievolių pobūdį, toleravo mokestis pinigais, stiprėjo karalių valdžia, susiformuoja dvarų teisė. Ji daugiau paprotinė. Čia tiksliau formuluojamos servo prievolės, valstiečio padėtis paveldima motinos linija, fiksuotos piniginės įmokos. 10, 11. Miestų teisės šaltiniai ir bendras apibūdinimas. Viduramžių prekybos ir jūrų teisė. Žlugus 5 a. Romai miestai ėmė smukti ir iki 9 a. išnyko. Prasidėjus prek - pinig. santykių gerėjimui feodalų žemėse ėmė rastis miestų užuomazgų. Susiformavo d. politinių vienetų, kur centrais buvo miestai. Miestų istorija - gyventojų kova už savo teises. Miestuose vystėsi prekyba ir amatai. Skirtingi ek. interesai sąlygojo skirtingą miestų teisės sistemą. Pagr. miestų teisės šaltiniai - karalių ir senjorų chartijos (susitarimai tarp dvarų ir miestų gyventojų). Jomis rėmėsi miestų statutai, kur buvo spec. miestiečių teisės. Taip pat buvo miesto tarybų, kitų institucijų aktai. Pirkliai naudojosi tarptautinės prekybos ir jūrų paprotinės teisės normomis. Įtaką darė romėnų teisė. Miestų teisė nebuvo feodalinė teisė, o buržuazinės teisės avangardas. Ji buvo universali, reguliavo miestų gyvenimą, ypač išvystyta Vokietijoje. Verslo vystymasis - aplinkybė atsirasti prekybos teisei. Prancūzijos prekybos Ordonansas - prekybos kodeksas. Jis suvienodino teisę. Jūrų teisė atsispindėjo švedų įstatymuose, prancūzų jūrų ordonansas - kodeksas. Prekybos teisė - tarptautinė, visuotinai pripažinta teisės sistema. Buvo karalių teisė. Ji buvo silpna. Karaliai vykdė valst. apsaugą, palaikė taiką tarp gyventojų. Nebuvo įstatymų galios. 12. Teisės partikuliarizmas feodalinėje Prancūzijoje. Rašytoji ir nerašytoji teisė. Karalių aktai kaip teisės šaltinis viduramžių Prancūzijoje. 843 m. Verdeno sutartis įformino frankų valstybės suvienijimą. Karalių rinko feodalų viršūnė. Realią valdžią daug kur turėjo sinjorai. Prancūzijos teisės šaltinis - paprotys. Tai vietiniai papročiai vad. kutiumai, skirtingi atskirose srityse. Pietuose vyravo rašytinė teisė, o šiaurėje - ne. Pietuose žymi romėnų teisės įtaka, ji vienodino sritinius papročius. Šiaurėje nebuvo bendrų teisės normų, papročiai formavosi žodine forma, jie nebuvo paveikti valst. valdžios. Nors naudojamasi romėnų teise, čia ji nevaidino d. vaidmens. 13a. imta užrašinėti papročius. “Didieji Normandijos kutiumai”, “Bovės kutiumai”. Karaliams sustiprinus padėtį prasidėjo reguliari įstatymų leidyba. Sušaukiami generaliniai luomai. Jie kartu su karaliumi leido įstatymus. Aktyviau diegiama romėnų teisė, teisę vienodino ir kanonų teisė. Vėliau karaliai jau vieni leido įst. Atsiradus daug aktų - reikėjo susisteminti. Prekybos, jūrų kodeksai. Karalių aktai apėmė neplačia visuom. santykių sferą, jie žymesnio poveikio teisės partikuliarizmui nepadarė ir tai buvo did. trūkumas. Iki revoliucijos to nebuvo padaryta. 13. Šventosios Vokiečių tautos Romos imperijos imperinė ir žemių teisė. Karolina. Kai subirėjo frankų valst. Vokietija vadinosi Rytų frankų imperija. 12 a. ji vadinosi Romos imperija, 13 a. prisidėjo “Šventoji”, o 15 a. prisidėjo “Vokiečių”. Žlugo 1808 m. Napoleono dėka. Monarcho nebuvo įėjo 5 hercogystės. Bet kuris kunigaikštis g. b. išrinktas imperatoriumi. Nebuvo sostinės, pastovių valdininkų. Imperatorius valdė keliaudamas. Tokia tvarka įtvirtinta “Aukso bulėje” . Ji

įformino feodalų oliharchiją. Pasak jos valdymas sutelktas 7 kunigaikščių (kolfiurstų) rankose. Imperatorius – aukščiausias teisėjas. 17 a. vokiškos žemės virto absoliutinėmis monarchijomis. Teisė suprantama dvejopai – kaip imperijos ir atskirų žemių. Iš imperinės teisės šaltinių iki 12 a. buvo tik imperatorių aktai. 13 a. atsirado taikos statutai (išvykdami į karą juos skelbdavo imperatoriai, siekdami užtikrinti vidinę tvarką). Ten buvo d. teisės normų ir jos įgaudavo galią, nes b. įjungtos į žemių teisę. 16 a. šaltinis dar b. receptuota romėnų teisė. Čia pasižymėjo Imperinis rūmų teismas, spręsdamas bylas pagal šią teisę. Reikstago nutarimai (jų patariamoji reikšmė). 1535 m. Constitutio Criminalis Carolina – įst. Rinkinys, skirtas baudžiamajai teisei. Jį priėmė Reikstagas, Karolis V išleido kaip imperinį įstatymą ir paskelbė jo pranašumą prieš žemių teisę. Čia buvo daug bendrų normų. Pagrindinis įrodymas – teisiamojo prisipažinimas. Žemių teisė, prasidėjusi papročių teise, buvo d. reikšmingesnė. Vystėsi sparčiau, diegiama naujų normų, šaltiniai – vietos teismų sprendimai, kunigaikščių aktai. 13 a. prasidėjo teisės užrašymas. Saxų įstatymai (veidrodžiai) savarankiškas šaltinis, išėjęs iš žemės teisės ribų. Juos sudarydavo privatūs asmenys – teisėjai. Jie kompensavo teisės menkumą. 18 a. vietinė teisė kodifikuojama. Prūsų žemės teisynas. Propagavo despoto valdžią, apėmė visas teisės šakas. Buvo gausus, sunkiai pritaikomas, 1796 m. galiojo Suvalkijoje. Austrijoje buvo atskirų teisės šakų kodeksai. Teriazena – teisynas baudžiamajai teisei ir atskirai Carolinai, Civilinis kodeksas. 14. Anglų “bendrosios” teisės ir “teisingumo” teisės susiformavimas. Statutinė teisė. Teisės istorija prasidėjo 5 a. 11 a. įvyko teisės lūžis. Buvo stipri karaliaus valdžia. Jam privalėjo prisiekti visi gavę žemės vasalai, visi mokėjo mokesčius. Pagrindinis teisės ypatumas, kad valstybė buvo centralizuota. Karalių stiprėjimas vyko per teismų valdžią. Teismus vykdė vietos savivaldos organai – grafysčių susirinkimai. Jie taikydavo ordalija ir teismo dvikova. Vėliau baronai perimdavo teismo f-jas. Tapo dvarų ir baronų teismai. Karaliai kišdavosi retai teismai nagrinėjo tik laisvų žmonių bylas. 12 a. sukurtas pirmas Centrinis teismas. Tai pažangus teismas – atsisakyta ordalijų ir dvikovų. Atsirado galimybė formuotis Anglijos bendrajai teisei. Ją kūrė teismai. Vėliau vėl stiprėjo karalių teismų įtaka, žmonės jais pasitikėjo labiau nei vietiniais baronų. Žmogus kreipėsi į karalių su prašymu nagrinėti bylą. Atsirado standartinės kreipimosi formos. Teismo procesas buvo užrašinėjamas. Teismų sprendimai bei karalių įsakymai formavo anglų teisę. Nusistovėjo precedento taisyklė (jau nagrinėtos bylos esamas teismo sprendimas turi galią). Teisinė karaliaus veikla reiškė teisės kūrimą. Atsiradus Parlamentui karaliaus veikla suvaržoma – nustoja formuotis bendroji teisė. Vietinių teismų jau nebuvo. Romėnų teisė netaikoma. Karalius besikreipiant žmonėms spręsdavo ginčus be teisės normų, o vėliau tai darė Lordas – Kancleris. Galiojo precedento taisyklė – susiformavo teisingumo teisė. Po Normandų užkariavimo karaliai leido aktus, chartijas, statutus. Aktai išleisti Parlamento ir pasirašyti karaliaus – statutai. Teisės sistema – statutinė teisė. Ji sparčiai augo, nežiūrint, kad pagr. Vaid. Vaidino precedentinė teisė. 15. Romėnų teisės vaidmuo Bizantijoje. Per visą laikotarpį teisės išliko vieningą ir galiojo visoje teritorijoje. Žymiai daugiau reiškėsi romėnų teisė, nes Bizantija tai rytų Romos imperija. Pirmiausia atsirado romėnų teisės kodifikacija, aukštas teisės mokslų lygis padėjo išsaugoti romėnų teisę. 6 a. atliktas romėnų teisės kodifikavimas, įsigalioja digestai, institucijos ir kodeksai. Sudarant kodifikaciją, padaryta pakitimų romėnų teisėje. Justinjanas išleido keletą konstitucijų su naujomis normomis. Imperatorius įstatymų leidėjams leido keisti normas, įterpti naujų (interpoliacijos). Pats kodifikavimas netrukdė leisti naujų įstatymų. Naujos išleistos konstitucijos vadinosi novelomis. Buvo privatūs novelų rinkiniai. Vėliau novelos sujungtos į Justinjano kodifikaciją “Ketvirtoji knyga” Civilinio teisės sąvado (1 – Institucijos, 2 – Digestai, 3 – Kodeksas, 4 – Novelos). Justinjano kodifikacija padėjo teisės pamatus Bizantijoje. Vėliau ta pati romėnų teisė buvo įvairiai pritaikoma, bet neprogresavo. Įstatymai buvo vienintelis šaltinis, įtaką darė ir krikščionybė. Apsiribota vertimais į Graikų kalbą. (Eklogos). Teisė buvo supaprastinama. Pagr. Eklogos trūkumas – glaustumas. Buvo priedėliai: jūrų, karo, žemdirbystės įst. 9 a. išleistas perdirbtas Justinjano sąvadas, l. vykęs nei ekloga: pilnesnis, bet atsiliekantis technika, pagr. Dėmesys civilinei teisei. Užbaigiama Bazilikos stambi kodifikacija, skirstoma į titulus, kur kiekv. Prasideda fragmentais – romėnų teisininko kūryba. Po to sekė medžiaga iš kodeksų, institucijų, novelų. Šaltiniai susisteminti pagal institucijas. Tai buvo vienintelis teisės sąvadas. Toliau teisė vystėsi tik imperatorių teisės aktų pagrindu.

16. Viduramžių Rusijos teisės atsilikimo priežastys. Rusijos imperijos teisės tvarkymas XIX a. ir vietinė (Vakarų ir Pabaltijo gubernijų) teisė. Rusų valst. Istorija prasideda nuo 9 a. kai buvo imta pripažinti Kijevo didžioji kunigaikštystė. Vienintelis tada teisės šaltinis buvo paprotys, bei kunigaikščių teismų sprendimai. Bizantijos teisė taip pat įtakojo ypač po priimtos krikščionybės. Pirmas rašytas veikalas – “Rusų tiesa”. (11 a.). Jo leidinių buvo l. daug. Jie suskirstyti į 3 redakcija: trumpoji (seniausia), plačioji ir sutrumpintoji iš plačiosios. Iš šio veikalo matyti, kad visuom. Buvo l. išsivysčiusi nei barbarai, bet teisė buvo panaši. Toliau teisė l. atsiliko nuo V. Europos. Tai sąlygojo Mongolų totorių užkariavimas. Jie neprimetė rusams savo papročių, bet teisė merdėjo. Taip pat skilus krikščionybei, nutrūko ryšiai su Roma, bei žlugus Bizantijai. Po mongolų išleistas “Soboro Statutas” – medžiaga iš rusų tiesos, kitų rinkinių, Lietuvos statutų. Tai gausus rinkinys be sistemos, kazuistinis pobūdis, buvo skubiai sudarytas, pasirodęs jis buvo nepastebimas. Jame padaryta l. daug pakeitimų. 18 a. Petras I bandė atkurti ryšius su vakarais, bet teisės tradicijos buvo silpnos. 19 a. Maskvos universitete pradėta dėstyti teisė. D. aukšto lygio literatūros. Poveikį turėjo Napoleono žygis. Nikolajus I pavedė Spiranskiui modernizuoti teisę. Išleistas Pirmas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys, sudarytas iš visų rusų aktų, išdėstytų chronologine tvarka. Iš jo susisteminus ir atrinkus paskelbtas Rusų įstatymų sąvadas. Jame yra ir V. Europos normų. Pabaltijyje teisės rėmėsi Lietuvos statutai, Magdeburgo teisė, Lietuvos - Lenkijos konstitucijos. Rusai siekė tai pritaikyti prie rusų teisės. Šioms gubernijoms rengtas “Vietos įstatymų sąvadas”. (3 dalys, luomams, civilinei teisei, teismams). Šį sąvada parengė Ignas Danilevičius. Taip pat Pabaltijui įtaką darė vokiečių, romėnų, švedų teisė. 17. Naujosios teisės pagrindiniai principai, šaltiniai ir raidos tendencijos. 15- 16 a. ji pradėjo formuotis. Vyko ekonomikos augimas, perėjimas į kapitalistinę verslininkystę. 17 – 18 a. revoliucijų metai. Atmestos senos vertybių sistemos, valstybė iš policinės tampa teisinė, liberali. Valstybė neturėjo kištis į ekonominį gyvenimą. Šiuolaikinė teisė vystėsi recepuotos romėnų, miestų, prekybos teisių dirvoje. Svarbiausia problema buvo suvienodinti tas nevienodas teises. Revoliucijos turėjo įvesti vieningą teisę valstybės mastu. Tam reikėjo laiko, stabilios padėties. Teisė išlaikė pereinamumą (senoji nebuvo atmesta). Nauja formavosi principų pagrindu. Laisvės principas (politinės, sutarčių laisvės). Lygybės principas, Teisėtumo principas. Atsirado pareigos ir atsakomybė. Kiekviena šaka turėjo savo principus. Kiekv. Šalies teisė buvo nevienoda. Europoje 2 teisės sistemos: Kontinentinė ir Anglosaksų, kūrėsi Prancūzijos ir Anglijos pagrindu, nes šios valstybės turėjo kolonijas. Naujausiais laikais įvyko pokyčiai technikos demografijos, demokratijos srityse. Teisės sistema tapo turtingesnė, sudėtingesnė, tai sąlygojo naujas gamybos lygis verslo formos. Didėjo valst. Rūpinimasis soc. Reikalais. Atsirado darbo, pensijų teisė. Demokratija atvedė prie rinkimų teisės. Institutai susivienijo, sudarydami naujas šakas. (administracinis ir civilinis). Nyksta riba tarp viešosios ir politinės teisės. Šalys bendrai sprendžia globalines, transporto problemas. Susitariančių šalių, baudžiamoji lygybė. Pagr. Šaltiniu tampa įstatymai. Kinta teismo kūrybos vaidmuo, Konstitucingumo reikšmė. 18. Anglosaksų ir kontinentinės teisės šeimos, jų skiriamieji bruožai. Kontinentinė: romėnų teisės recepcija suartino Europos šalių teisę. Čia ji skirstoma į privatinę (civilinė, prekybos, šeimos) ir viešąją (administracinė, baudžiamoji). Taip pat skiriama materialinė ir procesinė teisė. Daug terminų, formuluočių. Pagrindinis šaltinis – įstatymas. Teisė formuojasi per valdžią, leidžiančią įstatymus. Konstitucijos (dominuojanti). Steigiamoji ir įsteigtoji valdžios. Būdinga kodifikacijos, susisteminimas. Anglosaksų: Anglijos teisės pagrindu. Karalių valdžios stiprėjimas per karalių teismus. Pagrindinis šaltinis – teismų kūryba. Čia silpnos kodifikacijos (nėra kodeksų). Silpnas romėnų teisės poveikis, neskiriama materialinė ir procesinė teisė, nėra teisės šakų, g.b. nerašyta Konstitucija, archainės teisės formos. Šios abi sistemos veikia viena kitą (jos suartėja), jas abi veikia Kanonų teisė. Įstatymų sk. Augimas reikalauja kodifikuoti (mini kodeksai). Dar yra Skandinavų šeima: mažesnė romėnų teisės įtaka, nepanaši į anglosaksų. Religinė teisės šeima: nesiskiria teisės normos ir religinės. Tradicinė teisės šeima: Afrikos šalių, bazė – vietiniai papročiai ir tradicijos. 19. Nerašytoji Anglijos Konstitucija. Svarbiausieji konstituciniai įstatymai ir precedentai. Konstitucinės monarchijos principai susiklostė ne iškarto. Pagr. Ypatumas, kad nėra rašytos Konstitucijos, o yra atskiri konstituciniai įstatymai ir papročiai. Nuo 1215 m. Didžiosios Laisvių

Chartijos išleista 40 parlamento įstatymų, vadinamų konstituciniais (jų priėmimo tvarka, dalykas). Teisių peticija ribojo karaliaus valdžią. Po Ilgojo parlamentų priimtų įstatymų Anglija tampa Konstitucine monarchija. Bendruomenių rūmai pasiskelbia aukščiausia valdžia, po to priimti aktai panaikina karaliaus valdžią ir tampa Respublika. 1653 m. priimta Konstitucija “Valdymo įrankis”. “Teisių bilis” – neplatus įv. Dokumentas, 3 blokai: (1 – normos, ribojančios karaliaus valdžią prieš parlamentą, 2 – normos valdinių teisėm, 3 – normos teismam). Šis bilis nustatė Parlamento viršenybę įstatymų leidyboje. 1701 m. konstitucinis “Santvarkos aktas” apsaugojo nuo karalių užsieniečių. 2 jo taisyklės (1 – kontrasignacijos, 2 – teisėjų nepakeičiamumo). Po šio akto karaliaus galios buvo silpnos, tačiau jis turėjo veto teisę. Vėliau ir tas išnyko. Buvo vyriausybė, formuojama vienpartiniu pagrindu. Susiklostė parlamentinis režimas. Vėliau parlamento aktai formuluoti bendromis frazėmis, atsirado deleguota įstatimdavystė. Iškyla Ministrų kabinetas. Jis valdė ir leido įstatymus per Parlamentą. Bendruomenių rūmų rinkimų teisės raida: nebuvo taisiklingo rinkimų būdo. Rinkti galėjo 21 m. vyrai, turintys aukštąjį turtinį cenzą. Balsavimas vyko atvirai rinkėjai turėjo teisę į keletą balsų. Vėliau rinkimų reformos (sumaž. Turtinis cenzas), vėliau slaptas balsavimas, panaikintas cenzas miesto gyventojams, rinkiminės apygardos, deputatai atstovavo ne regionus, o tautą. Vėliau leista dalyvauti moterims, likviduota antro balso teisė. Lordų rūmai – aukščiausia teisminė instancija. Esant nerašytai Konstitucijai laisvės statusas sutelkiamas asmens neliečiamumo teisėje. Šis principas formuojama “Didžiojoje laisvių chartijoje”, “Teisių bilyje”. Pagr. Aktas – “Habras Corpus Act” – apsaugoti gyventojus nuo karaliaus persekiojimo: kiekv. Areštuotas galėjo kreiptis į teismą ir paleistas už užstatą ar gauti baudą. Anglijos konstitucinė doktrina nepripažįsta kitų žmogaus teisių ir laisvių. Laikomasi nuomonės, kad toks išvardijimas teisių tik jas susiaurintų. Žmogus gali viską, ko nedraudžia įstatymas. 20. Valdžių padalijimo principo įdiegimas 1787 m. JAV konstitucijoje. “Stabdžių ir atsvarų sistema”. Svarbiausios JAV konstitucijos pataisos (Teisių bilis ir kt.). JAV buvo 13 Anglijos kolonijų. Vyko kova tarp rytų ir vakarų valstijų. Forumas, kad suderinti bendrą poziciją kare. Atsiranda konfederaciniai ryšiai. 1776 m. Virdžinijos teisių deklaracija. Čia skelbiama, kad žmonės iš prigimties laisvi, valdžia glūdi tautoje, valdytojai – tautos tarnai. Šis dokumentas paskatino nutraukti ryšius su Anglija. Kontinentinis kongresas priima nepriklausomybės deklaraciją. 3 jos dalys (1 – teiginiai “visi lygus” ir t.t, 2 – sąrašas piktnaudžiavimų, kuriuos daleido Anglija savo kolonijose, 3 – kongresas skelbia kolonijas laisvomis). Ši deklaracija turėjo d. reikšmę ne tik JAV, bet ir Prancūzijai. Anglijai pripažinus nepriklausomybę, prasidėjo konstitucijų priėmimas, sudaromos vyriausybės. Nors konst. Valstijose buvo skirtingos , jose pripažintas valdžių padalijimo principas. Kongresas įformino konfederaciją. Atsirado vienų rūmų kongresas su atstovais nuo valstijų. Pasibaigus karui, priimta konstitucija (1787 m.). Tai demokratinės konstitucijos pavyzdys. Ją sudarė preambulė (apie JAV tautą, valdžias) ir 7 straipsniai. Ji nustatė kas priklauso JAV ir kas valstijoms atskirai. 10 –oje pataisoje pasakyta kas nepavesta federacijai, lieka tautai. 6 str. įtvirtino federacijos viršenybę prieš valstijas. Sistema remiasi valdžių padalijimo principu. Tai klasikinės prezidentinės respublikos pav. Kad nebūtų valdžios vienoje šakoje, konstitucijoje yra “Stabdžių ir atsvarų sistema”: čia valdymo šakos sudaromos skirtingai – Atstovų rūmai ir Senatas – įst. Leidž. Valdžia (dviejų rūmų kongresas), vykdomoji valdžia – prezidento institucija. (prezid. Renkamas 2 laipsnių rinkimais). Atstovų rūmus renka tauta, senate – atstovai iš valstijų, renkami įst. Leidžiamųjų susirinkimų (vėliau rinkėjų). Konst. Pataisa įformino nerašytą taisyklę, kad ne > 2 kadencijos. Teismų valdžią vykdė Aukščiausias teismas. Visos valdžios šakos sudaromos skirtingam laikui, kiekviena valdžia gali neutralizuoti kitos valdžios uzurpatoriškus ketinimus (pav. Prezidentas turi veto teisę, senatas gali atmesti prezidento kandidatūrą, apkaltos tvarka ir t.t.). Aukščiausias teismas pasisavino teisę tikrinti įstatymus. Konstitucijos pataisos: pirmos 10 iš karto ir vad. “Teisių bilis” – žmogaus teisėm ir laisvėm, laikėsi angliškosios doktrinos. (kongresas negali išleisti įst., ribojančio laisves, negalima paimti nuosavybės be atlygio, būsto, turto neliečiamumas, draudimai bausti 2 kartus už tą patį, duoti parod. Prieš save, teisė į advokatą ir t.t.). Kitos 17 pataisų vėlesnės ir nereikšmingos. 21. Anglijos ir JAV teisės sistemos ypatumai. Pradininkas Anglija. Ten teismai nepatyrė kitų šalių poveikio ir kūrė teisę. Taip pat ten sąlygojo geografinė padėtis ir spartesnis pramonės vystymasis. Čia institutai suformuluoti teismų sprendimuose, įstatymai nesusisteminti, daug archainių įstatymų. Teisė vystėsi teismo precedento pagrindu. Teisė susieta su prekybos teise, dėl to

autoritetinga. “Aktas dėl procedūros pagal bendrąją teisę”: čia panaikinta kazuistinė karaliaus įsakymų sistema, įvesta vieninga ieškinių sistema (ieškovas galėjo tiesiogiai kreiptis į teismą), įtvirtintas teismo precedento privalumas ir nustatytos bendros taisyklės: (aukštesnių teismų sprendimai privalomi žemesniem, žemesnių aukštesniem neprivalomi, pirmos instancijos sprendimai neprivalomi tos pačios kompetencijos teismams, aukščiausieji teismai taikosi tik prie savo sprendimų). Teisės raidai reikšminga teismų reforma: karaliaus teismai ir teisingumo teismai sujungti į vieningą sistemą. Didėjančią reikšmę įgyja statutai. Jų l. daug, jie visi nekodifikuoti. Nuo 19 a. dalinis normų sisteminimas – konsoliduojantys aktai, jungiantys statutus. Vėliau, įgavus jiems tobulesnes formas, vadinami kodekso surogatai. Išleidžiami aktai, skirti bendrovėm, dėl dokumentų padirbimo. Juose nėra principų, daug normų, siaurūs – tuo jie skyrėsi nuo kodeksų. Aktas “Dėl įstatymų konsolidacijos procedūros” pripažįsta galimybę į įstatymus įnešti pakeitimus. Imta leisti statutų rinkinius. Atsiradus deleguotai įstatimdavystei sistema darėsi sudėtingesnė. Teismų kūryba ribojasi įstatymų aiškinimu. Anglų teisę dirbtinai stengiamasi įdiegti į kolonijas. Ten buvo leista kurti tiek, kiek neturėjo anglų teisė. Kolonijos skatinosi kurti savo teisę, nes anglų netiko, trūko specialistų. Kolonijose teisė kūrėsi skirtingai – tai anglų teisės supaprastinimas. Amerikoje po karo – savarankiškas teisės kūrimas – rašytinė konstitucija. Susiformavo dualistinė sistema: precedentinė teisės ir statutinė. JAV teisei poveikį padarė federalinė teisės sistema. JAV konstitucijose užrašyta apie senosios teisės išsaugojimą. Reikia kalbėti apie federacinę teisę ir atskirą valstijų. Kitas teisės šaltinis JAV – įstatymas. Jų buvo daug, kilo reikalas juos vienodinti, nes tai trukdė valstijų tarpusavio ryšiams. 20 a. imta rengti vieningi įstatymai, kodeksai pav. Vieningos prekybos kodeksas. Auga federalinių įstatymų (darbo, patentų) skaičius. Kodeksai įjungiami į JAV federalinių įstatymų sąvadą. Specifiniai institutai: antimonopoliniai įstatymai (pirmas Kanadoje). JAV “šermano įstatymas”. Pasaulyje galioje 2 antimonopolinių įstatymų sistemos: (1 – Amerikinė remiasi draudimu tam tikros rūšies susitarimų, 2 - Europinė kontroliuoja valstybių panašaus pobūdžio veiklą, kad neįsiviešpatautų monopolija). Kitas institutas – daiktų klasifikacija: realioji ir asmeninė nuosavybė, ilgai neskirtas kilnojamas ir ne turtas. 22. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje. Konstitucijų laboratorija. Po didžiosios revoliucijos steigiamasis susirinkimas priėmė žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. (didelis švietėjų įdirbis, JAV įtaka). Tai nedidelis dokumentas, turiningas, vientisas, 2 blokai: 1 - žmogaus ir piliečio teisės (jos įgimtos, neatimamos, valstybė tik kontroliuoja ir rūpinasi, laisvė (yra sąrašas), nuosavybė (šventa ir neatimama, yra būtinybės kada galima ją varžyti), saugumas (principai: niekas tik įstatymas gali apkaltinti sulaikytąjį, nekaltumo prezumpcija, lygybė prieš įstatymą, nėra nusikaltimo ir bausmės nenumatyto įstatyme, bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumą, negalima taikyti įstatymo atgaline data), priešinimasis priespaudai. Skiriamos piliečių teisės (dalyvauti įstatymų leidyboje, mokesčių nustatyme, užimti visuom. pareigas, pareiga prisidėti prie ginkluotų pareigų. 2 - Konstitucinės santvarkos principai: žmogaus teises užtikrina valstybė tautos suvereniteto (šaltinis glūdi tautoje) ir valdžių padalijimo principai (apdraudžia nuo valdžios uzurpavimo), teisėtumo idėjos, įstatymo vaidmuo. 23. Konstitucijų raida Prancūzijoje. 1789 m. revoliucija, konstitucinė monarchija, 1791 m. I konstitucija, 1792 m. respublika, 1793 m. II konstitucija. Valdžioje jakubėnai, vykdomoji valdžia tautai, įstatymai buvo dekretai. 1794 m. perversmas, užbaigta revoliucija. 1795 m. III nauja respublikinė konstitucija remiasi valdžių padalijimu, dviejų rūmų parlamentas, abu renkami tik cenzai nevienodi, vykdomoji valdžia direktorijos rankose. 1799 m. Napoleono perversmas. IV konstitucija. Lieka respublika, aukščiausia valdžia - 3 konsulai, renkami Senato, įst. leidž. valdžia 2 rūmų parlamentas. 1804 m. Senato aktas, paskelbta Imperija, o pirmas konsulas imperatorius. 1814 m. baigėsi Napoleono valdžia, konstitucinė chartija oprojuota (padovanota) karaliaus, 2 rūmų parlamentas, ministrų kabinetas, l. did. karaliaus valdžia, santvarka parlamentinė konstitucinė monarchija. 1830 m. Revoliucija. Liepos monarchija, konstitucinė chartija panaši į 1814 m. tik be preambulės. Įstatymų leidyba - karalius ir deputatų rūmai. 1848 m. revoliucija: nuverčiama monarchija tampa Antroji respublika. Antrosios respublikos konstitucija, atsiranda prezidentas (renka gyventojai), valdžių padal. principas, įst. leidžia nac. susirinkimas. 1851 m. perversmas išvaikomas nac. susirinkimas po metų nauja konstitucija. Valstybės priekyje prezidentas, santvarka - respublika. 1852 m. referendumas: skelbiama Antroji imperija. Tampa monarchija. 1870 m. priėmus konstituciją, tampa konstitucine monarchija,konstituciją sergėja Centriniai parlamento

rūmai. 1870 m. nuverčiamas Liudvikas Bonapartas, atstatoma respublika. 1875 m. Įstatymas apie prezidento rinkimų tvarką. Trečioji respublika. 1875 m. 3 aktai - konstituciniai dokumentai. Prezidentą renka abu rūmai, vyriausybė atsakinga parlamentui, Senatas renkamas iki gyvos galvos. 1884 m. Stabilizuojasi padėtis. konst. pataisos uždraudžia prezidentu būti dinastijų atstovams. 1940 m. Trečioji respublika kapituliavo. 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucija parlamentinė respublika. 1958 m. Aistros dėl Alžyro. Gen. De Golis. nauja konstitucija penktoji respublika mišri prezidentinė - parlamentinė respublika. 24. Prancūzijos 1804 m. civilinio kodekso rengimas, šaltiniai, struktūra. Pagrindiniai civilinės teisės institutai kodekse. Iki revoliucijos nebuvo vieningos nac. teisės. Buvo l. daug įstatymų. Nuosavybės teisė bei kiti principai jau buvo paminėti žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kituose įstatymuose. Juose atmestas nuosavybės skirstymas bei feodalinės nuosavybės supratimas. Išleistas dekretas dėl feodalinės santvarkos panaikinimo, valstiečiai - laisvi žemės savininkai. 1799 m. Napoleonas paragino sudaryti kodeksą. Sudarytą komisija per 4 mėn. užbaigė darbą. Jį svarstė valstybės taryba. Kodekso šaltiniai - revoliucijos metu išleisti įstatymai, senoji Prancūzijos teisė, romėnų teisė. Kodeksas įtvirtino feodalizmo likvidavimą, jo dėstymas nuoseklus, aiškiai traktuojami civiliniai institutai. Yra įvadinis tekstas (kalbama apie galiojimo, keitimo tvarką) ir 3 knygos. 1 - asmeniui (teisėmis vienodai naudojasi visi prancūzai, civil. aktų registracija, santuoka, ištuoka ir t.t.); 2 - daiktams (klasifikavimas, nuosavybė ir t.t.); 3 - prievolės (kodekso pagrindas tai nuosavybės įgyjimo būdai, sutartys, paveldėjimas ir t.t.). 1807 m. Prekybos kodeksas - civilinio papildymas. Daugiausia peržiūrėta 1 knyga. t.y. santuokos, šeimos reg. Šaltinis - parlamento aktai. Nauji kodeksai: kelių, darbo, pensijų. 1808 m. kodeksas įvestas ir Lietuvoje. Kodekso institutai: Santykio subjektai - tik fiziniai asmenys, teisė naudotis daiktais labiausiai absoliutiniu būdu, žemės savininkui priklauso sklypas, gelmės (iškasenos g.b. naud. tik gavus valstybės koncesiją) ir oro stulpas (vėliau galima laisvai skraidyti), būdai nuosavybei įgyti (paveldėjimas, dovanojimas, sutartys). Sutartys gali sudaryti visi veiksnūs, įsipareigojimai, laisvės principas, valstybė nesikiša. Ištuoka (1 miršta, 1 nubaustas, ištuoka). Iš pr. buvo galima, nereikėjo priežaščių, vėliau panaikinta, dar vėliau galima tik įrodžius sutuoktinio kaltę,dar vėliau galima. Šeima: nuosavybė bendra ir atskira (sutartis). Turtą valdo vyras. Moterų teisės: žmona gyvenanti atskirai vienodai veiksni, gali disponuoti uždarbiu. 25. Vokietijos konstitucijų raida XIX - XX a. Vokietija išsiskyrė politinius susiskaidymu. Žlugus Vokietijos Romos imperijai (Napoleono dėka) buvo l. daug žemių, jose buvo kuriamos konstitucijos. Vėliau žemės konfederacijos pagrindais jungėsi į Vokietijos sąjungą (ji daugiau simbolinė). 1849 m. steigiamasis reikstagas priima konstituciją pagal kurią t.b. Vokietijos monarchijų federacija. Ši konstitucija liko tik popieriuje. Prūsija aktyviai vienijo Vokietiją. 1871 m. Vokietijos imperijos konstitucija skelbia federacinę valstybę iš subjektų (juose buvo savo konstitucijos) ir 3 miestų. Buvo imperijos konstitucijos viršenybė. Ji nustatė sritis kur ji galiojo ir kur galiojo vietinės. Vadovavo imperatorius - Kaizeris. Jis turėjo daug įgaliojimų (buvo kanclerio kontrasignacija). Konstitucija numatė 2 rūmų parlamentą: Bundesratas (nerenkamas, o narius skyrė valstybių vyriausybės) ir Reikstagas (renkamas visuotinais rinkimais)jie abu leido įst. Būdinga Prūsijos viršenybė (daugiau narių Bundesrate, kancleris - Prūsijos premjeras). 1918 m. revoliucija. Kaizerio nuvertimas. tampa respublika. Veimaro konstitucija po rinkimų į steigiamąjį susirinkimą Reikstagą. Konstitucija skelbė, kad Vokietijos respublika išaugo imperijos pagrindu, organizuojama federacijos pagrindu. Respublikos teisė aukštesnė nei žemių, išskiriami dalykai išimtinai imperijai ir žemėms. Stipri prezidento (renkamas tiesiogiai) institucija. Reikskancleris vyriausybės vadovas, paskirtas prezidento. Reiksratas priiminėjo įst. Forma - iškreipta parlamentinė respublika. 1933 m. ateina nacionalsocialistai. Hitleris - reikskancleris. Vyriausybė paleidžia reikstagą. Formuojami trečiosios imperijos pagrindai ir likviduojami Veimaro konstitucijos demokratiniai institutai. Vyriausybė gauna teisę leisti įstatymus. Prezidento - aukščiausio vadovo pareigybė sujungiama su reikskanclerio - Hitleriui iki gyvos galvos. Nacistai centralizuoja valstybę. Žemėse jau buvo skiriami vietininkai. Likviduojamas Reiksratas, Vokietija - unitarinė valstybė, likviduojamas daugiapartiškumas. Partijos (valstybinės minties reiškėjos) ir valstybės vienybė. Po II karo Vokietija dalinama į 4 zonas. Sukūriama Vokietijos Federacinė Respublika. Pagr. įstatymas - Bonos konstitucija. Liko 10 federacijos subjektų. Konstitucija skirstė teisių kompetensiją tarp federacijos ir žemių. Žemės valdyme dalyvauja per Bundesratą (narius skiria žemių vyriausybės).

Bundestagas renkamas rinkimais. Jis dalyvaujant Bundesratui vykdo įst. leidybą. Įst. pasirašo fed. kancleris ir skelbia Prezidentas. Centrinė figūra - vyriausybė t. y. Kancleris (renka Bundestagas) ir ministrai (skiria prezidentas). 26. Vokietijos 1900 m. civilinio kodekso rengimas, struktūra ir pagrindiniai institutai. Civilinės teisės nebuvo iki Vokietijos suvienijimo. galiojo l. daug teisės sistemų. Žemės mėgino kodifikuoti savo įstatymus. Civilinę teisę veikė kanonų ir romėnų teisės. 1848 m. Vekselių statutas, 1861 m. Bendras prekybos kodeksas. 1896 m. BGB - civilinis kodeksas. Jis panašus į prancūzų, remiasi liberalizmu. Naujos tendencijos susijusios su pareigomis, išplaukiančiomis iš teisių. Daugiau akcentuojamos soc. pareigos. Jame daug visaip suprantamų kriterijų, suteikiančių erdvę teisėjų nuožiūrai, plačiomis sąvokomis formuojami principai, sudėtingas, prieinamas daugiau profesionalams, didelė apimtis, daug pasiunčiamųjų normų. Susideda iš įvadinio straipsnio ir 5 knygų. 1 - bendroji dalis (aukšta teisinė technika); 2- prievolinė teisė; 3 - daiktinė teisė; 4 - Šeima; 5 - paveldėjimas. Buvo atnaujintas ir priderintas prie civilinio prekybos kodeksas. Lyginant su prancūzų, čia subjektai g. b. ir juridiniai asm., liberalus požiūris į nuosavybę (savininkas gali elgtis su daiktu kiek netrukdo įstatymai), nuosavybė traktuojama kaip teisė, sklypo savininkui priklauso ir gelmės - iškasenos išimtos, savininkas negali drausti prasiskverbti į sklypą kvapų, dujų ir kt. Didelis dėmesys sutartims. Yra normų, draudžiančių piktnaudžiauti teise. Daug neapibrėžtų formulių, pav.: kai sutartis pažeidžia gerus papročius. Šeimos teisėje vyro valdžia labiau ribota, moterys laisvai valdo savo nuosavybę, sutuoktiniai privalo išlaikyti vienas kitą, galioja Bonos konstitucijoje skelbtos lygios vyrų ir moterų teisės, turtas po vedybų dalinamas lygiomis dalimis. Paveldėjimo srityje nėra giminystės laipsnio ribojimo, testamente - privalomoji dalis. 27. Prancūzijos 1810 m. ir Vokietijos 1872 m. baudžiamieji kodeksai. JAV buvo suformuluoti pagrindiniai baudžiamosios teisės principai. Prancūzijoje 1791 m. išleista baudžiamasis kodeksas, parengtas steigiamojo susirinkimo. Buvo 2 dalys: 1 - “Apie bausmes” . Iš esmės tai bendroji dalis. Kalbama apie bausmes apskritai. Bausmės griežtos, mirties bausmė vykdoma viešai, atsisakyta luošinančių bausmių. 2 - Apie nusikaltimus. Čia sąrašas veikų, laikomų nusikalstamomis. Skiriami nusikaltimai viešiems ir privatiems interesams, nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatymo. Kiek kazuistiškai išdėstyti nusikaltimai ir bausmės nepalieka laisvės teismui. Praktikoje šis kodeksas sunkiai taikomas. 1810 m. išleista naujas vienas iš 5 Napoleono kodeksų, susideda iš įvadinių nuostatų ir 4 knygų. Įvadas, 1 ir 2 knygos skirtos baudžiamajai teisei. Baudžiami tik įst. uždrausti veiksmai, skiriama: nusikaltimai, nusižengimai, pažeidos. Bausmės tiksliai apibūdintos ir švelnesnės, g. .b. gėdinančios. 3 - apie nusikaltimus, nusižengimus ir jų baudimą. Visi skirstomi į viešus ir privačius. 4 - policinės pažeidos ir bausmės. Daugiau administracinio pobūdžio nusižengimai. Vėliau panaikintos kūno, žeminančios orumą bausmės, civilinė mirtis, išskirti recidivystai, įvestas lygtinis išlaisvinimas, panaikinta mirties bausmė. 1992 m. priimtas naujas BK. Čia įvesta juridinių asm. atsakomybė, iškeliami nusikaltimai prieš žmoniją. Vokietijoje baudžiamoji teisė atsirado, ją suvienijus. 1871 m. priimtas baudž. kodeksas. Jį įvedant diskutuota tik dėl mirties bausmės - kompromisas: tik už vadovų ar iš anksto suplanuotą nužudymą. Susideda iš įvadinių nuostatų (atribojami nusikaltimai, nusižengimai ir pažeidos) ir 2 knygų. 1 - bendra dalis - apskritai apie nusikaltimus; 2 - apie atskirus nusikaltimus nusižengimus ir pažeidas. Numatomos bausmės, galioja įkalinimas tvirtovėje, galimas lygtinis išlaisvinimas. Vėliau dekriminalizuoti savadavimas, pornografija, prostitucija. 1975 m. naujas BK. - reformuotos senojo normos. Teroristiniai ir ekonominiai nusikaltimai. 28. Nuosavybės ir sutarčių teisės raidos tendencijos naujausiais laikais. Žr. 24 ir 26 klausimus. Teisinis darbo santykių reguliavimas: Napoleono samdos sutartis turėjo d. reikšmę. Ji sudaroma tam tikram terminui ir darbui. Esant nesutarimams reikia tikėti darbdaviu, pastarajam naudinga ir abiem šalims paliekama laisvė. Tik 19 a. pasirodė įstatymai, reguliuojantys darbo santykius, pirmiausia vaikų darbą. Vėliau regl. moterų darbą. Išleistas didelis darbo apsaugos įstatymas. Vokietijos civilinis kodeksas reglamentavo darbo santykius (darbdavys turėjo užtikrinti saugumą). Prancūzijoje buvo darbo kodeksas, socialinio draudimo kodeksas.