Tikrasis Lietuvių VBE Konspektas [PDF]

Zitiervorschau

Lietuvių VBE konspektas Turinys Apšvieta................................................................................................................................................................................ 2 Romantizmas.........................................................................................................................................................................2 Neoromantizmas...................................................................................................................................................................2 Modernizmas........................................................................................................................................................................ 3 Ekspresionizmas.................................................................................................................................................................... 3 Simbolizmas.......................................................................................................................................................................... 3 Martynas Mažvydas.............................................................................................................................................................3 Mikalojus Daukša.................................................................................................................................................................4 Jonas Radvanas.................................................................................................................................................................... 4 Motiejus Kazimieras Sarbievijus.........................................................................................................................................5 Kristijonas Donelaitis..........................................................................................................................................................6 Adomas Mickevičius............................................................................................................................................................8 Antanas Baranauskas........................................................................................................................................................10 Vincas Kudirka................................................................................................................................................................... 12 Jonas Mačiulis – Maironis..................................................................................................................................................13 Jonas Biliūnas...................................................................................................................................................................... 16 Š atrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė.............................................................................................................................21 Vincas Krėvė – Mickevičius..................................................................................................................................................22 Juozas Tumas – Vaižgantas..................................................................................................................................................23 Vincas Mykolaitis – Putinas.................................................................................................................................................26 Jurgis Savickis.................................................................................................................................................................... 34 Jonas Aistis......................................................................................................................................................................... 38 Salomėja Nėri..................................................................................................................................................................... 39 Henrikas Radauskas.............................................................................................................................................................40 Vytautas Mačernis...............................................................................................................................................................42 Bronius Krivickas..............................................................................................................................................................43 Antanas Škėma.................................................................................................................................................................... 44 Balys Sruoga........................................................................................................................................................................ 49 Romualdas Granauskas.......................................................................................................................................................51 Marcelijus Martinaitis.........................................................................................................................................................53 Juozas Aputis ..................................................................................................................................................................... 57 Marius Katiliškis................................................................................................................................................................ 59 Česlovas Milošas................................................................................................................................................................60 Judita Vaičiū naitė...............................................................................................................................................................61 Jurgis Kunčinas.................................................................................................................................................................. 62 Justinas Marcinkevičius.......................................................................................................................................................63 Aidas Marčėnas..................................................................................................................................................................66 Marius Ivaškevičius.............................................................................................................................................................66 Sigitas Geda......................................................................................................................................................................... 67 Kūrybos prasmės tema lietuvių literatūroje........................................................................................................................68 Gamta ir žmogus................................................................................................................................................................. 69

1

LITERATŪRINIO RAŠINIO KŪRIMAS: 5 ŽINGSNIAI................................................................................................................71 Linkas į Google docsų konspektą

https://drive.google.com/drive/folders/1EiTpxcfdX8Vqzic_DBVU9VHgjo6Zwk0C?usp=sharing Linkas į failą apie VBE autorius ir rašinių temas

https://drive.google.com/file/d/1opAD4EGqtKgwTaF1msAM1ZJtXQge6D_W/view?usp=sharing Linkas į failą į citatas iš “Metai” tam tikromis temomis

https://docs.google.com/document/d/1q9_JoS7DsC5vxrWHjTIZXek727SMMqYhYVpVv1rjTtU/edit? usp=sharing Linkas į VBE programinius kūrinius (dalies tik ištraukos)

https://drive.google.com/drive/folders/1IGrrxIw6LomxyMNj2-bmioxvgR6LJALJ?usp=sharing Apšvieta –XVIII a. kultūros ir mokslo epocha, iškilusi po Baroko epochos bei išplitusi Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje. Tai buvo tarsi savotiškas humanizmo tęsinys. Šio meto mąstytojai išaukštino savarankišką žmogaus protą, kuris buvo suvokiamas kaip pagrindinis instrumentas, padedantis žmogui atrasti ir įvaldyti racionaliai sutvarkytą pasaulį, leidžiantis pažinti gamtos dėsnius, pajungti gamtą sau bei  tikėjo jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Šiuo laikotarpiu paplito kosmopolitizmo idėjos – buvo teigiama, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, o tautiniai skirtumai – nereikšmingas dalykas. Taigi, galima teigti, kad Apšvietos epocha tapo priešingybe Baroko epochai ir puoselėjamų idėjų dėka įnešė gausybę naujovių į visuomenės gyvenimą. Kristijonas Donelaitis – XVIII a. poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį tarptautinio lygio grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – epinę didaktinę poemą „Metai“. Romantizmas – XIX a. pirmoji pusė ir XX a. - tautinių sąjūdžių ir revoliucijų laikotarpis, prasidėjęs su

prancūzų revoliuciją ir nusiritęs per visą Europą. Romantikai yra nusivylę realybe: ji neteisinga, chaotiška, juos vilioja beribė būtis, racionaliai nepaaiškinami dalykai. Ši kryptis iškilo kaip priešprieša Apšvietos amžiaus idėjoms, klasicizmui, jo racionalumui, taisyklėms ir davė stiprų impulsą modernaus meno raidai. Būdinga nuotaikų kaita, metaforų, užuominų žaismas, iracionalaus pasaulio vaizdavimas. vienišas, maištaujantis, prieštaringas. Romantizmo žmogus dvasiškai laisvas, neramios ir išdidžios sielos, maištauja prieš visuomenę ir lemtį, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, tad dažnai lieka nesuprastas, atstumas nuo visuomenės. Jausmai ir meilė, noras ginti laisvę, gamta – prieglobstis nuo nykios kasdienybės. Aptariant šią epochą galima išskirti šiuos romantizmo estetikos principus: Dviejų pasaulių - realaus, riboto, neteisingo ir idealaus, begalinio, išsvajoto – priešprieša, pirmumas teikiamas dvasinėms vertybėms, jausmams, didinga gamta žavi, teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės, romantikai pašaukti gaivinti tautos dvasią - ginti kalbą, kelti iš užmaršties istoriją, aukotis kilniai pareigai. Lietuvoje jis sietinas su pasipriešinimu Rusijos priespaudai, su viltimi atkurti prarastą valstybingumą. Vienintelis būdas, anot šviesuolių, išlikti priespaudos naktyje - mokslo ir kultūros darbas, į kurį žiūrima kaip į patriotinę pareigą. Istorinis kontekstas – po 1795m. ATR padalijimų pateko LDK pateko į Rusijos sudėtį. XIX a. Kelis kartus buvo siekta atgauti prarastą valstybę – 1812 žygiuojant Napoleonu, 1830-1831 m, 1863 m. sukilimuose. Būdami Rusijos imperijos sudėtyje lietuvius paskatino rūpintis savo tradicijomis ir kultūra, o nebe tik suvokti save, kaip vienos teritorijos gyventoją, besilaikančią jos statuto, puoselėti kalbą ir t.t. Adomas Mickevičius – didysis lietuvių ir lenkų poetas romantikas, padėjęs romantinės poezijos pagrindus. Antanas Baranauskas – ryškiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas. Jo poema „Anykščių šilelis“ – žymiausias XIX a. vidurio lietuvių romantinis kūrinys. Maironis – žymiausias lietuvių poetas romantikas. Jis – lietuvių poetinės tradicijos kūrėjas. Neoromantizmas – XX. a pradžia. Neoromantizmo literatūroje natūrali žmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, literatūros buitiškumo tendencijoms. Sąlytis su kitų kraštų 2

kultūra, domėjimasis egzotiškais rytais, meilė tėvynei reiškiama be patoso, nebijoma parodyti jos kasdienybės, vargo ir skurdo. Istorinis kontekstas – 1904m. panaikintas draudimas spaudos lotyniškais rašmenimis, tad atsirado galimybė legaliai leisti ir platinti leidinius, knygas. Moderniosios lietuvių kultūros raidą XX a. Skatino ir lietuviškasis kapitalizmas, nebe vien pasiaukojimas Lietuvos šviesuolių – rašytojų, inteligentų, kunigų daraktorių, knygnešių. Dėl modernėjančios visuomenės pokyčių visoje Rusijos imperijoje stiprėjo pasipriešinimas monarchijai, atsirado pirmosios politinės partijos. Nemažai XX a. pradžios lietuvių literatūros autorių jau galėjo tiesiogiai pažinti tai, kas vyko Europos meno ir mokslo centruose – STUDIJAVO užsienio universitetuose. XX a. Pradžios Lietuvoje romantizmą pakeitė neoromantizmas. Jis glaudžiai siejasi su kitomis modernizmo literatūros kryptimis (simbolizmu, impresionizmu, ekspresionizmu). Lietuvą sukrėtė I pasaulinis karas, visa karo sukelta destrukcija paveikė visuomenę, tai atsispindėjo literatūroje. Europoje kilo atsakas prieš perdėta pozityvistinį racionalumą, vertųsi rašytoją likti bešališku aprašomu reiškinių tyrinėtoju. Išgyvenimus sukelia meilės jausmas ar galios pojūtis, svajonės, ilgesys. Gamta – dažnas neoromantizmo žmogaus palydovas. Glaudžiai siejasi su realizmu, būdinga impresionistinė stilistika – momentinis įspūdis, judesys. Tradicijų ir modernizmo jungtis, katalikiška pasaulėžiūra, būdingas lyrinis kalbėjimas (centre lyrinio subjekto išgyvenimai), poezijos kaip pasakos suvokimas, atsiranda romansas, troškimų ir realybės konfliktas, idealizmo motyvas (lieka nesuprastas), katastrofos nuojauta, avangardistinė stilistika – tarptautiniai žodžiai, intarpai užsienio kalbomis. Vaižgantas – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojas neoromantikas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Dar gyvas tapęs, anot V. Mykolaičio-Putino, „šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda“. Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) – XIX a.pab. – XX a. pr. lietuvių rašytoja neoromantikė.  Vincas Krėvė - Mickevičius – žymus XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas ir dramaturgas, priminęs tautai didingus valdovų laikus. Modernizmas – (XX a. vidurys 2-4 dešimtmetis) politinė atmosfera Nepriklausomybės laikotarpiu buvo nerami, tai veikė ir literatūrą. Entuziazmą išsilaisvinus iš carinės priespaudos ėmė drumsti nusivylimo balsai, pradėta ieškoti naujų išraiškos formų. Pesimistinės nuotaikos veržėsi eilėraščiuose, rašytuose prieš karą. Modernizmas atsirado dėl kapitalizmo, jis yra urbanizacijos pasekmė. Prisidėjo ir žmogaus laisvalaikio pasikeitimas (menai, kinas, alkoholis, turizmas, restoranai), gyvenimo lygio gerėjimas – padidėjo tempas tiek kasdieniame gyvenime, tiek literatūroje, liberalizmas, madų sekimas, „sergančios civilizacijos“ vaizdas pateikiamas modernistų. Rezultatas - nebėra visažinio pasakotojo, nes jis nebe viską žino, nauji erdvės, laiko pokyčiai, eksperimentavimas su kalba, greitas tempas, žodyno aštrumas, vulgarumas. Istorinis kontekstas – valstybės perversmas 1926 metais, kuris pristabdė pilietinės visuomenės formavimąsi, suvaržęs daugelį laisvių ir įtvirtinęs A. SMETONOS diktatūrą, nepaisant to, nuosaiki autoritarinė Smetonos valdžia leido kurti daug meno ir literatūros šedevrų. Ryšiams su vakarų Europa trukdė neišspręstas konfliktas dėl Vilniaus ir Lenkijos, o Vokietijoje į valdžią atėjus naciams grėsė prarasti Klaipėdą. Pesimistines nuotaikas, intensyvėjančią emigraciją iš Lietuvos skatino ir trečiojo bei ketvirtojo dešimtmečio sandūroje Vakarų Europą ir JAV sukausčiusi krizė. Visa tai vertė susimąstyti apie Vakarų pasaulį vienijusios kapitalistinės sistemos trapumą ir netobulumą. Ekspresionizmas – žmogaus vidinės būsenos išsakymas. Impresionizme į žmogų nusėda estetiniai dalykai, o ekspresionizme iš žmogaus išeina moralinis vertinimas (visos reakcijos). Vienatvė, tamsiosios civilizacijos pusės, Europoje XX a. Viduryje tvyrantis nerimas, baimė, katastrofos, būdinga ironija ir sarkazmas. Avangardizmo poetikos poreikis Lietuvoje buvo subrendęs, tai patvirtino Jurgis Savickis, susiformavęs Europos miestų aplinkoje – sarkazmas, ironija, gyvenimas – teatras, kur žmonės kaip marionetės vaikosi šlovės. Išsivadavimas iš kaimiškos prozos tradicijų, įvedęs miesto problematiką, grakštaus stiliaus eleganciją, ironišką žvilgsnį į savo personažus kaip pagrindinius modernistinės literatūros elementus Simbolizmas – ne kasdienybei bandyti suvokti dieviškąją paslaptį (visą tai, kas mus supa yra šifras, kurį reikia iššifruoti ir suprasti), visa simbolistinė lyrika paremta priešpriešomis: dievybė – žmogus, amžina – laikina, viršūnės – gelmės, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, tyla – garsas. „Realybė – simbolių miškas“ – Bodlero mintis. Simbolistas visą laiką budi ir laukia, klausia, ieško atsakymų ir tada tyli. Trečiojo dešimtmečio literatūroje poezija dominavo, simbolizmas pasidarė labai populiarus, paskatas gavęs iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės. Simbolizmas psichologizavo ir intelektualizavo lietuvių eilėraštį, sukūrė aukštąjį literatūros stilių.

Martynas Mažvydas (RENESANSAS) – XVI a. vid.

3

Kontekstas – XVI a. Europoje pradėjo plisti Reformacija – religinis sąjūdis, siekiantis reformuoti katalikybę. Jo pradininkas Martynas Liuteris skatino tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evangelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška (žmogaus aukštinimas, jos sugebėjimų taip pat, bendravimas su liaudimi gimtąja kalba) ir laikėsi principo Dievo žodį skleisti tikinčiųjų kalba. Mintis, kad visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai, ano meto sąlygomis buvo pažangi, nes liaudies švietimas tuomet ir tegalėjo būti religinis. Vienam iš jų – Martynui Mažvydui – buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą. Jis lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Protestantas evangelikas, Karaliaučiaus universitetas, gerai mokėjo lietuvių, lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. Savo parapijos ir visų valstiečių švietimą ir ugdymą jis matė kaip pagrindinį tikslą. Ypač svarbu buvo atitraukti žmones nuo pagonybės, platinti krikščioniškąsias tiesas, tokią jis jautė pareigą Dievui. Kadangi buvo kunigas, jis skatino tai, kad bažnyčios lankymas sekmadieniais būtų privalomas, kad būtų tobulinamas švietimas, egzaminavimas iš katekizmo tiesų. Lietuviškojo žodžio mokymas,  lietuviškos knygos atsiradimas prilyginamas pagrindinei krikščioniškojo mokymo tiesai – išganymui.  Kadangi buvo protestantas, reikalavo bažnytinį mokymą skleisti tautinėmis kalbomis. Žmonių vienybės idėja (broliai, seserys), žmonių kartų ir generacijų motyvai(protėviai šio mokslo gauti negalėjo, o dabar jau yra katekizmas), skaitymo būtinumo priežastys(kas skaitys, priartės prie dangaus karalystės, bus Dievo apsaugotas), žmogaus savikūros idėja(vaikas, kad nuo mažens pradėtų skaityti, domėtis, Dievą sau mielu pasidarytų). Knyga yra Dievo žodis, optimistinė pasaulėžiūra, pagoniško pasaulio negatyvus vertinimas (Lauksargius ir žemėpačius pameskit). Naudojamos personifikacijos, liepiamoji nuosaka, kreipiniai, akrostichas, retoriniai dvinariai (imkiet mane ir skaitykiet). Mažvydas konstatuoja kad valstietis „geresniai atmen arti, nent poterį byloti“ – tai reiškia, kad valstiečiai geriau moka arti negu kalbėti maldas, o jam norisi įtikinti paprastą žmogų, kad tikėjimo tiesų mokymasis nė kiek ne prastesnis už artojo darbą. Katekizmas yra pirmas žingsnis didžiojo mokslo, Šventojo rašto, link, nes dabar „šimte žmonių negalėtų vieno atrasti“, kuris Dievo žodį mokėtų. Jis ragina žmones to „trumpo“ mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negali egzistuoti. Mokyti ir artimuosius – ne tik žemaitį, bet ir lietuvninką – vienybė. Valstiečio monologu parodoma, kokia to meto visuomenė neišsilavinusi, netikinti, nes jiems niekas nepadeda, kaip jie gali patys eiti į bažnyčia, kai niekas jų nenuveda.

Mikalojus Daukša (RENESANSAS) – XVI a. pab. –XVII a. pradžia. Kontekstas – kultūrinio pakilimo, esminių politinių, socialinių bei ūkinių pokyčių metas. Tridento susirinkimas (1545-1563), kuris skatino reformuoti katalikų bažnyčią ir kilo kontrreformacija. M. Daukša kaip katalikas, atstovavo šiam sąjūdžiui ir lietuviškomis knygomis kovojo su protestantizmu. Į Lietuvą atvykęs jėzuitų ordinas prisidėjo prie to, nes jo įkurtame universitete buvo spausdinamos Lietuviškos knygos. M.D. katalikų dvasininkas, renesanso idėjų propaguotojas, turėjo daug knygų, mokėjo kelias kalbas. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Renesanso skleidžiamos pasaulietinės idėjos stiprino suvokimą, kad žmogus priklauso ne tik religijai, valstybei, bet ir tautai. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros – tautiškumą tapatinti su valstybe ar religija. O čia mėginamas įtvirtinti visiškai naują idėją, renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas – gimtoji kalba. „Postilė“ – pamokslų rinkinys, neleisti sklisti protestantizmui ir platinti katalikybę. Prakalbą į malonųjį skaitytoją galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu. Smerkiamas lenkėjimas, ji parašyta lenkiškai, kad visi bajorai ir kunigai suprastų, iškeliama gimtoji kalba ir pirmą kartą minima tauta. Skelbiamos originalios idėjos (renesanso), o ne viduramžiškos, kad tautiškumą reikia tapatinti valstybe ar religija. Čia mėginama įdiegti visiškai nauja idėja, kad vienos tautos žmones sieja – tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba. Vaizduojami gamtos dėsniai (lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas palyginama su tuo, kas būtų jei žmogus taip pamirštų savąją kalbą pamėgęs svetimą), žmogaus prigimtis, gimtosios kalbos paniekinimas lygus prigimties išsižadėjimui, gamtos tvarkos priešinimuisi (Graikija, Roma, arabai, italai išliko stiprūs, nes liko ištikimi gimtajai kalbai). Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis. Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jo pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti. Siūlo versti tekstus į gimtąją kalbą, taip ją pagerbti, jis nepeikia kitų kalbų, bet tiesiog sako atsigręžti į gimtąją kalbą. „kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ „Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę, gerovę“. Reikia branginti kalbą, nes kitaip bus Dievo nubausti ir pamerkti. Daukšai nesuvokiama, kaip kitaip paprasti žmonės taps išsimokslinę, jeigu tie, kurie turėtų juos mokyti gimtosios kalbos, nemoka jos arba ja bjaurosi – Daukša polemizuoja su lenkiškai šnekančiais bajorais lietuviais, kurie nesimoko gimtosios kalbos. Kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tolerantiškas kitakalbiams, su pagarba atsiliepia apie lenkus ir jų karalystę (kaimyninėje Lenkijoje žydi ir turtėja kalba). Kalba “vienybės motina, pilietiškumo tėvas”. Atsisakyti kalbos tolygu eit prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo valią.

Jonas Radvanas. (RENESANSAS) –XVI a. antra pusė. LAPE Kontekstas - XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3 300 eilučių herojinis epas „Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. Individo ir tėvynės ryšys: Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningumo. Visose epochose individo ryšys su tėvyne keitėsi. Plačiau žmogaus santykį su tėvyne pradėjo analizuoti Renesanso kūrėjai, šioje epochoje daug dėmesio buvo skiriama žmogaus prigimčiai, tada tėvynė buvo įprasminta kaip individo gimimo vieta, apibrėžianti jo kilmę. Renesanso epochos kūrėjai, savo kūriniuose aukština tėvynės praeitį, individo santykis su tėvyne artimas, o gimtoji žemė atstoja protėvių palikimą, kurį individas turi ginti, norėdamas išlikti doras. Idealus renesanso žmogus yra humanistas, aukštų tikslų siekiantis individas, kuriam svarbios vertybės, tokios kaip patriotiškumas, drąsa, dorumas, stoiška laikysena.

4

Kitokį santykį su tėvyne atskleidžia XX amžiaus vidurio išeivijos autoriai, 1) Renesansas – tautos istorijos, teritorijos, praeities išsaugojimas ir ginimas. Herojus kovoja už tėvynės laisvę. 2) Modernizmas – išeivijos rašytojai nebegali būti tėvynėje, tačiau nepraranda savo identiteto, juos su tėvyne sieja prisiminimai, dvasinis ryšys. Fiziškai atitolsta nuo tėvynės. Istorinė atmintis. Artimas ryšys su protėviais, Lietuvos istorija.  Sapnas prieš lemtingą Ulos mūšį. Naktį prieš Ulos mūšį (1564 m.). Vytautas mano, kad svarbiausias herojaus bruožas - besąlygiška meilė tėvynei. Šis patriotiškumo jausmas išreiškiamas metonimija: “Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos / – toji galybė, kuria mes išgriovėm stipriausias tvirtoves.” Taip hiperbolizuojama drąsos, patriotiškumo, jausmų jėga. Vytautas tiki Radvano patriotizmu, autoritetu, , todėl Lietuvos likimą Vytautas patiki Mikalojui Radvilai Rudajam – “tik vienas gali nugalėti”. Įkvėptas Vytauto vėlės Radvanas trokšta tęsti savo protėvių žygius, jam tėvynės garbės ir laisvės išsaugojimas svarbesnis už gyvybę, todėl stoja į mūšį. Radvano skydas. Legenda apie romėnišką Lietuvos didikų kilmę. – pabrėžiamas lietuvių kilmingumas, karingumas ir vertė. “Sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą”. Vilniaus įkūrimo mitas. Pats Radvanas yra kilęs iš Vilniaus, todėl jam šis miestas ypač svarbus. Hiperbolė: “ o šisai kad užstaugė – lyg staugtų 6 šimtas vilkų jo pilve!” Pabrėžiamas Vilniaus didingumas, jis vadinamas “tautų globėju”. Didžiųjų kunigaikščių žygiai. Skydas ne tik suteikia dvasinių jėgų herojui, bet ir gąsdina priešus. Skydas – simbolinė jungtis su Lietuva. Gamta. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. Taip pat kūrinyje ryškus individo ir tėvynės gamtos santykis, gamta poemoje vaizduojama kaip visagalio Dievo sukurta erdvė, nuo kurios žmogus yra priklausomas. Jau kūrinio pradžioje Lietuvos miškai įgyja pasaulio medžio simbolį, kuris atrodo palaiko pasaulio tvarką: „girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia.“ Atrodo, tokioje erdvėje gimęs individas yra menkas palyginus su Dievo sukurta tvarka. Gamtai apibūdinti pasirinktas epitetas „išmintinga“, ji savo atšiaurumu moko lietuvį mylėti tėvynę, ugdo darbščią asmenybę. Tačiau, nors ir individas yra priklausomas nuo Dievo poemoje abipusis tėvynės gamtos ir individo ryšys išlieka labai stiprus. Jau poemos pabaigoje, Radvilos Rudojo mirtis sukelia visuotinį gedulą, kurį atspindi ir Lietuvos gamta. Personifikuojamos upės įprasmina visos šalies liūdesį, dėl mirusio etmono „Radvilai gulint mirties patale, nuo ašarų šitos šventosios upės plačiai išsiliejo, apverkdamos Vilnių.“ Jau pačioje kūrinio pabaigoje savo mirties akivaizdoje Radvila Rudasis išlieka ištikimas tėvynei ir prašo Dievo malonės: „Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!“ Tokia LDK etmono mirtis poetizuojama.  Renesanso epochos kūrėjai atsigręžė į antikos herojinius epus, pagrindiniai kūrinių veikėjai, buvo vaizuojami kaip didvyriai, kurie nebijo paaukoti gyvybės dėl savo įsitikinimų, pabrėžiama stojiška laikysena kritinėse situacijose. Taip pat ir Jono Radvano klasikiniu hegzametru parašyta herojinė epinė poema „Radviliada“ buvo parašyta pagal antikinę Vergilijaus poemą „Eneidą.“ Taigi, Renesanso epochos kūrėjai kūrė artimą individo ir tėvynės ryšį, pagrįstą stojiškomis vertybėmis, žmogus buvo vaizduojamas heroiškas, visada dėl tėvynės aukotis pasiryžęs individas. Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „... žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (BAROKAS) – XVI a. pab. – XVII a. vid. Kontekstas – gilūs psichologiniai ir filosofiniai apmąstymai. Baroko literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimą. Plėtojo mintį apie lietuvių kilmę iš romėnų, laikė save ATR piliečiu, kūryboje, kaip ir visi Baroko žmonės, išgyvenantis egzistencinę dramą. Baroko kultūra formavosi veikiama antikos, viduramžių ir Renesanso vertybių, jis siejamas su Kontrreformacijos judėjimu, didesnį poveikį padaręs katalikiškose šalyse. Baroko menas išreiškia nestabilią, krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Baroko epochos literatūrą įkvepia dramatiška istorija ir toks pats dramatiškas žmogaus likimas. Itin daug dėmesio skiriama jausmų pasauliui, nes skaitytojus norima sukrėsti, siekiama įtaigumo. Taigi baroko epochai būdingas didelis dramatiškumas ir jausmingumas. Vienas populiariausių baroko literatūros motyvų – žmogaus gyvenimo nepastovumas: turtai, valdžia, jaunystė, grožis, jausmai ir išgyvenimai trapūs ir laikini. Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų – įvairiai kūriniuose perteikiamas nepastovumo pojūtis, įsitikinimas, kad nieko nėra tikra, viskas laikina. Pasak ispanų baroko rašytojo Pedro Kalderono, visi žmonės nuo pat gimimo yra aktoriai, o gyvenimas šioje žemėje – tai spektaklis, kuriame didysis režisierius Dievas žmogui yra skyręs vaidmenį ir taip nulėmęs jo likimą. Baroko literatūroje siekiama paversti realų pasaulį iliuziniu, fantastiniu, panašiu į dekoraciją. M.K.S Savo kūryboje mokė kaip išlikti darniam nedarniame ir prieštaringame Baroko pasaulyje, mokė kaip siekti dorybės ir sielos ramybės, o gerais darbais pratęsti trumpą žmogiškąjį gyvenimą. Poetui didelę įtaką padarė Senekos filosofija, kurios pagrindinė vertybė – dorybė. Būtent dorybę Sarbievijus laikė savotišku išsigelbėjimu nuo baroko žmogų apnikusių abejonių ir bejėgiškumo.  „Janui Libinijui“ krikščioniškos ir stoiškos filosofijos įtaka – pagrindinė vertybė – dorybė. Kiti neturi teisės vertinti – vienintelis vertintojas Dievas.

5

„Odė Pauliui Kozlovijui“ svarbiausias odėje – saikas. Maži darbai virsta dideliais, jei leidi sau pailsėti. Parodomas kontrastas (karas ir taika) – tai dar vienas argumentas adresatui – pamiršusiam aukso vidurio taisyklę. Nuo mitinio miesto (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su Kapitolijumi, miesto gyventojai vadinamas kviritais, minima Palemono legenda) prieinama prie dabarties laikotarpio, kur dar visai neseniai vykęs ATR karas su Švedija, o jau dabar vyrauja tvarka. Dar vienas pavyzdys kaip viskas laikina. „Telefui Likui“ laikinumas ir nepastovumas, kaip reikia susitaikyti su neišvengiamomis gyvenimo permainomis. Laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis permainomis. „Krispui Levinijui“ laikinumas, nes viskas laikina žemėj šioj, ką materija čia sukuria nerangi. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės dailus apsiaustas, sudils auksas. Trumpas žmogaus gyvenimas yra nulemtas dieviškosios tvarkos, kurios jis pakeisti negali.

Kristijonas Donelaitis – (APŠVIETA) XVIII a. Evangelikų liuteronų kunigas. Kontekstas – gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje) XVIII a. Į tuos kraštus atsikraustė nemažai užsieniečių, kurių padėtis buvo daug geresnė nei valstiečių lietuvių. Germanizacija stiprėjo, nyko papročiai, etnografinis savitumas. Aštrėjo ir kiti konfliktai, pavyzdžiui, karališkųjų dvarų valdytojai plėtė savo valdas valstiečių žemių sąskaita. Tačiau taip pat stiprėjo raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais. Nemažai prie to prisidėjo Donelaitis. Mažosios Lietuvos gyventojai dauguma buvo evangelikai liuteronai, jie buvo įpratę gyventi kukliai, gyventi su malda, Biblijos skaitymu, kasdieniais sunkiais darbais ir bendruomeniškumu. Apšvietos idėjos: iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs, išaukštinamas protas, apšvietos literatūros bruožai: didaktiškumas, racionalumas, veikėjai aiškiai skirstomi į teigiamus (išryškinamos vertybės, kilnios idėjos) ir neigiamus (išryškina ydas). Metai tarsi katalogas, panaudota apie 200 įvairių veiksmažodžių, saulelė atlieka motinos tvarkytojos vaidmenį, gyvūnų pasaulis personifikuotas, nei gamtos, nei žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be Dievo. Švietimo epocha – išskirtinis dėmesys kaimo žmogui, prigimtinės lygybės teisės, švietėjai darbą laikė visuomenės raidos varikliu. Idėjos: Išaukštinama Dievo tvarka - žmonės skatinami pasitikėti Dievo valia, susitaikyti su likimu ir džiaugtis gyvenimu. Darbas yra sunkus būro gyvenime, K.D. žino, kad „būrą baudžiava baudžia“ , tačiau tokia yra nustatyta aukščiausiojo tvarka. Darbas yra gyvenimo pagrindas, jis kaip ir gamta išmoko daugelio dalykų, nesibaigiantys darbai yra pagr. būrų gyvenimo dėsnis. Pirma turi dirbti, o tik tada tau bus atlyginta „iš mėšlo smirdančio žegnonė pareina“ o ir „bet trūso Dievas mus išmaityt nežadėjo.“ Lygybė iš prigimties. Tačiau pasaulis taip sudėtas, kad ponai yra aukščiau socialinėje padėtyje, tačiau būras yra aukštesnėje moralinėje padėtyje. Poetas žino, kad žemdirbio trūsas lemia visos visuomenės gerovę: „Ak! Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų/Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.“. “Vasaros darbai” pradedami Pričkaus (šaltyšius, dvaro ir kaimo tarpininkas) sveikinimu, o ne gamtos vaizdu, nes nėra laiko grožėtis – reikia dirbti. Santykis su kitataučiais. Smerkiama tai, kad lietuviai susilieja su užsieniečiais ir po truputį perima jų papročius. Primenama, kad norėdami išsaugoti lietuvybę, jie turi puoselėti savo papročius ir kalbą. Viename iš “Rudenio gėrybių” epizodų akcentuojamas tautiškumas yra glaudžiai siejamas su būrais, jie atstovauja lietuviškajai tradicijai. “Viežlybo” būro bruožai: elgsena, rūbai, pamaldumas ir kalbėjimas gimtąja kalba parodo K. Donelaičio sukurtą lietuvninko idealo vaizdinį. Vieno iš dorųjų būrų – Selmo – kalboje pabrėžiamas pasipiktinimas kolonistais svetimtaučiais, pasižyminčiais tuštybe (tą parodo brangi apranga). Ši ponų savybė kontrastuoja su “viežlybo” būro avimomis vyžomis – tautiškumo, paprastumo simboliu. Selmas gina ir krikščioniško, dievobaimingo lietuvninko idealą, baisisi užsieniečių bedieviškumu bei ragina savo tautiečius neimti pavyzdžio iš ponų: “Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai! Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams.” Selmas skatina būrų bendrystę, tautiškumą, prašo nepamiršti gimtosios kalbos: “ Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokindams./Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau;/Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams/.” Taigi, “Metuose” ginama tautiškumo sąvoka siejama su būrų paprastumu, krikščioniškumu, dorybe bei gimtosios kalbos vartojimu. SIŪLAU ĮDĖTI KOKIĄ CITATĄ APIE DONELAIČIO POŽIŪRĮ Į UŽSIENIEČIUS KOLONISTUS Dievas – ne rūsti antgamtinė jėga, o visokių malonių ir gėrybių kūrėjas, jis palaimos, grožio ir gėrio įsikūnijimas, dosnus pavasario paukščiams ir žmogui. Gamta – moko žmogų pastovumo, duoda žmogui ritmą, žemiškas ciklinis gamtinis laikas, gamta su žmogumi supanašėja. Gamtos ritmas amžinas ir nesikeičiantis iliustruoja dieviškąją būtį. Gamta yra gyvenimo mokytoja, o žmogus neturi teisės bandyti kažką pakeisti ar pažeisti Dievo nustatytą tvarką. Gamta “Metuose” yra cikliška (viskas nuolatos tarsi sukasi ratu) - pastovus gamtos gyvenimas žmogų moko pastovumo (duoda žmogui ritmą), būras – gamtos mokinys, jis susilieja su gamta. Gamtos paveikslas sužmogintas – žmogaus sugamtintas. Socialiniai dalykai – darbas – pagrindinė žmogaus egzistavimo sąlyga (vienintelė žmogaus vertė), darbštumas ir natūralumas – dvi didžiausios etinės vertybės (būras negali veikti mieste), darbas ne savitikslis, dirba, kad išgyventų. 6

Metuose netyrinėjamas vidaus/psichologinis pasaulis. Pavasarį ir vasarą aiškiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja chaosas, tamsa, mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas yra amžinas ir nesikeičiantis. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ viena iš svarbiausių temų yra tikėjimas.  Donelaitis, kaip Mažosios Lietuvos lietuvis, buvo evangelikas liuteronas ir priklausė protestantiškajai supaprastintai krikščionybės krypčiai – pietizmui. Savita religinė pietizmo praktika atsispindi ir „Metuose“: religinės temos nėra siejamos su apeigomis maldos namuose, jos buitiškos, paprastos, nuoširdžios, perteikiamos mokymu. Autoriaus kultūrinė patirtis, jo pastoraciniai įgūdžiai (dvasininko religinis, moralinis ir psichologinis bendravimas su parapijiečiais, atsakomybės jausmas už paprastą žmogaus likimą, jo sėkmę), rašymas ne plačiajam literatūros pasauliui, o parapijiečiams  būtent ir lėmė „Metų“ tikėjimo svarbą. Poema pradedama ir baigiama Dievo garbinimu, todėl kai kurių kritikų teigimu – Dievo šlovinimo poema. Autorius Viešpatį parodo kaip pasaulio kūrėją, gamtos harmonijos bei trokštamos tvarkos lėmėją. „Metų“ Dievas ne rūstus baudėjas, o dangiškasis „tėtutis“.  Esminiu tvarkos dėsniu poemoje yra laikoma religiškai prasminga veikla, paprasti, žemiški, gerai atliekami žmogaus darbai: „Nes be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo/ O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ Kasdienis būro gyvenimo būdas jį priartina prie Dievo, priešingai nei skirtingomis vertybėmis besivadovaujančius ponus. Vengiantys gyvenimo sunkumų žmonės (ponai) tarytum pažeidžia žmogaus giminės įstatymus ir nusikalsta Aukščiausiajam. Taip pat Dievo reikšmė „Metuose“ siejasi su gamta. Donelaitis savo poemoje ja žavisi, rodo kaip pavyzdį žmogui, nes tai paties Dievo kūrinys: „Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams/daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido./Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė/Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo." Todėl galima teigti, kad poemoje „Metai“ Dievas yra priartintas prie žemės ir sutapatintas su gamta. Mitologizuotame „Metų“ gamtos paveiksle išryškėja Dievo idėja. Jis abstraktus, neaprėpiamas,  nes sutampa su visu pasauliu, antra vertus, jis pasireiškia akivaizdžiai – jį galima regėti kaip gyvybės apraiškas pasaulyje. Rašytojui Viešpats – visuminis gamtos vaizdas, pasaulio tvarka, kosmosas. Taigi Dievo idėja „Metuose“ labiau retorinė, moralinė, bet ne teologinė – Dievas yra tiesiog gamtos forma, jos tvarka ir dėsningumas.  Donelaitis labai pyksta ant ponų, kad jie nabagėlį būrą iš nelabos širdies muša, o patys saldžiai pavalgo, turi sutvarkytas dirvas, grūdelius iškultus ir kaip gi be būrų tai įvyktų. Prisimena ir vieną dorą poną, kuris užstojo būrus, gynė juos, bet ir tas “numirė pernai”, tada visi būrai taip verkė, kad net akys išpuvo. “Viežlybumas” būtinas lietuvių bendruomenei išlikti , germanizacijos poveikiui pasipriešinti, nes dabar kai kurie lietuvninkai jau prancūziškai pasirėdę, vokiškai išmokę kalbėti. Slunkius – nenaudėlis. Jis norėtų, kad visada būtų žiema, kad sviete jiems miegoti būtų paskirta. Tinginyste Slunkius didžiuojasi kaip giminės tradicija, stengiasi ją pateisinti tėvų pavyzdžiu, kad ir jie tokie buvę.  Į baudžiavą jis vos traukia, jo ideali būsena yra miegas. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis visiems lietuviams darąs gėdą. Konfliktas: pristatymas, koks pasaulis yra ir koks jis turėtų būti, jeigu netingėtume, jeigu dirbtume, mokytumės iš gamtos. “Vielžybas” tai koks turėtų būt, “nenaudėlis” - koks yra. Būrų vitališkumas, gaivališkumas, jie vargsta, o po to džiaugiasi, atsipalaiduoja. Barokinis klodas - gamtos mirties motyvas (Giltinė), hiperbolizavimas, susitaikymo su likimu motyvas. Klasicizmo klodas – 4 metų laikai, harmonija, viskas vienoje vietoje vyksta (Vyžlaukyje), racionalumas, didaktika. Renesanso klodas – charakterio tvirtumas. Apšvietos klodas – mokymasis, pagalba vienas kitam, lietuvybės klausimas. “Metuose” daug dėmesio skiriama dievobaimingumui, kuris siejamas su susitaikymu su Dievo valia, likimu. Būrai metai iš metų, prisitaikę prie gamtos ritmo, išgyvena tą patį, tad poemoje viežlybieji būrai moko kitus susitaikyti su likimu, primena, kad geresni laikai ateis. Gamtos ritmas, griežta jos tvarka ir cikliškumas būrams – dieviškosios tvarkos įrodymas. Tad būrai pasitiki dievu, iš tikėjimo semiasi vilties. Dievas švelniai vadinamas “tėtučiu”, vartojama mažybinė forma, nebūdinga “Metų” kalbai – tai pabrėžia ypatingą būrų ryšį su dievu, pasitikėjimą. Susitaikymas su dievo valia suprantamas ir kaip savo tautinio identiteto pripažnimas, didžiavimasis juo, siejamas su vyžomis (tautiškumo ir paprastumo simboliu): “O tasai, kurs užgimdamas būru prasidėjo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo”. Taip pat, būrai moka atrasti džiaugsmo visuose dalykuose, grožisi tokio rūstaus metų laiko – žiemos – gamta, o tai – dar vienas būrų susitaikymo su dievo valia įrodymas. Poemoje kuriama jauki žmogaus, gamtos ir Dievo bendrystė. Gamta lyg darni simfonija. Galima teigti, kad žmogų į bažnyčią šaukia ne bažnyčių varpai, bet paukščių giesmės, ne civilizacija, o gamta. Kalbama ir apie žmogaus laikinumą: kad jaunos dienelės jau dingo, rudenis ir žiema grožybes sudarkė, o būrams jau vainiką žilą nupynė. Būrai kai kuriais atžvilgiais net laimingesni nei ponai – daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturi ir 7

poniškų ligų kentėti. Anot literato L. Jucevičiaus poema “Metai” yra teisingiausias kaimo žmonių gyvenimo būdo paveikslas. „Metuose“ it veidrodyje matyti tautos charakteris, jos moralinis veidas. “Kristijonas Donelaitis – valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Gamta “Metuose” labai konkreti, gyva, stichiška ir stipri tikrovė. Donelaičio poemoje gamta, kaip galutinė tikrovė, kaip būties rimtas įgyja šventumo požymių ir būtent joje išryškėja Dievo idėja. Dievo tvarka bei kūrybinė energija ryškiausia pavasarį ir vasarą. Žmonių mąstymas remiasi agrarine kultūra, kurioje svarbiausia yra cikliško atsinaujinimo jausena. Poemoje konstruojama mitologinės struktūros erdvė, kurios svarbiasia ašis yra saulė. Pavasaris yra gamtos atsinaujinimo laikas, kai gyvybės galios poemoje išreikštos kosminiu saulės vaizdiniu, simboliškai įveikia mirtį.” - Regimantas Tamošaitis, literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas. Gamta – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. Gamtos grožis – paskata džiaugtis ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Gyvybę pabudina saulė. Apie “Pavasario linksmybių” I fragmentą: deminutyvas, retai vartojamas “Metų” kalboje, rodo saulės ypatingą reikšmę. Žodis “vėl” pabrėžia cikliškumą, pasikartojimą, tęstinumą. Kuriama atvira, plati gamtos erdvė. Vaizdingų veiksmažodžių gausa suteikia dinamiškumo įspūdį – viskas gamtoje atgyja, atsigauna: “budino”, “juokės”, “pavirto”, “glostė”, “šaukė”… Įasmeninimais parodoma žmogaus ir gamtos paralelė. Saulė neša gyvybę, ji – lyg motina, budinanti gamtą. „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“. Temos: „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm/  Ir gaivinančią mums dievs vėl  Tautinė tapatybė vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.”  Tauta ir gamta  Stoiška asmenybės laikysena „Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“  Tvarkos idėja  Darbo etika Pasaulio tvarka nulenta Dievo - „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir  Žmogaus dora budavodams,/ Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido/Ir kožnam savo valgį bei  Socialinis teisingumas gyvatą paskyrė.“  Tikėjimas/Dievas  Harmoningas pasaulis „O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“  Žemdirbio gyvenimo vertė/etika  Moters tema Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo nauda žmogui: dirbdami būrai yra sveiki ir neserga ligomis - „Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria  Saikas darbus, / Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.”

Adomas Mickevičius (ROMANTIZMAS) XIX a. pirma pusė. Tuo metu ypač rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti valstybę stiprėjo, kadangi kilo įvairūs sukilimai (1830-1831;1863-1864), neturint savos valstybes buvo svarbu saugoti žmonių meilę buvusiai šaliai. Tautų pavasaris, vakarų Europoje kylančios revoliucijos, romantizmo idėjos žadino jaunus ir mąstančius žmones. Svarbus domėjimasis Lietuvos istorija, liaudies kūryba. Romantizmo bruožai: žavėjimasis Viduramžiais (religingumo, tikėjimo stebuklais, mistinių išgyvenimų epocha), išryškinama maištinga dvasia, laisvės idėjų raiška. Romantizmo literatūrai būdingas vienišas, su aplinka susvetimėjęs charakteris. Svarbi buvo originalumo idėja – svarbu ne sekti tradicija, o išreikšti savo individualumą. Romantizmo literatūroje gamta pasitelkiama kaip žmogaus vidinių išgyvenimų atspindys. Tautiškumo idėjos skatino literatūroje remtis etnine kultūra, liaudies kūryba. Studijavo VU, buvo aktyvus Filomatų draugijos narys. Už veiklą Filomatų draugijoje buvo kalinamas, suimtas, po metų priverstas išvykti į Rusiją, bei visiems laikams apleisti Lietuvą (Vėlinės, Krymo sonetai). Jaunystėje veržli, jaunatviška kūryba (“Odė jaunystei”, „O jaunyste, duok man sparnus“) , vėliau (tremtyje) subrendusi kūryba, tėvynė ir meilė jai (“Akermano stepės” - tai yra tėvynės ilgesys, keliavimo motyvas, gyvenimo kelionė).

Sonetas “Akermano stepės” - Priklauso ciklui “Krymo sonetai”. Parašytas tremties metu, kuomet poetas gyveno Kryme. Sonete okeano įvaizdžiu kuriama begalinė, plati erdvė, o bangos kuria vėjo lenkiamų žolių stepėse įspūdį. Kuriamas gamtos vaizdas, kaip įprasta romantikams, yra žmogaus būsenos atspindys. Pirmąją soneto dalį sudaro du ketureiliai, antrąją - du trieiliai. Kaip įprasta romantikams ir kaip būdinga tokio žanro kūriniui, soneto ketureiliuose piešiamas peizažas (išorinis pasaulis), o trieiliuose atskleidžiami lyrinio subjekto, kuris įsiklauso tyloje, ar neišgirs balsų iš Lietuvos, jausmai. Gyvenimas tai kaip kelionė ar klaidžiojimas (sietina su romantizmo pasaulėjauta, jog reikia remtis nuojauta). Ieškoma tam tikrų orientyrų – švyturio šviesos, aušrinės, kurie nurodytų kelią tamsioje erdvėje. Taip akcentuojama šviesa, kylanti iš tamsos – tamsiame dangaus skliaute pasirodo aušrinė, švyturys. Žmogus prisimena ir ilgisi savo dvasinio centro – namų, tėvynės. Ypač akcentuojama begalinė tyla, kuri pabrėžiama retoriniu sušukimu, neužbaigta mintimi: 8

“Palaukim...Kaip tylu!..Girdėt, kaip gervės traukia.” Anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, lyrinis subjektas šiame sonete tarsi sustoja, tyla reikalinga reikšmingam dvasiniam lūžiui įvykti. Lyrinis subjektas girdi tai, ko neįmanoma išgirsti. Jo jaučiamas tėvynės ilgesys toks stiprus, jog lyrinis subjektas įsivaizduoja tėvynę ir jos vaizdinius, pavyzdžiui, skrendančias gerves, kurios simbolizuoja grįžimą namo. Paminimas žaltys – tautosakos simbolis, irgi siejamas su tėvynės ilgesiu. Lyrinis subjektas dar kartą įsiklauso į tylą, laukia, kad jį pašauks tėvynė, jis galėtų grįžti į ją ir jaustis reikalingas. :”Įsiklausau tyloj...Ausis išgirst galėtų/Balsus iš Lietuvos.” Jaučiamas tylos tarpas, kuris yra tarsi nematomas ir užslėptas sonete. Šiuo momentu lyrinis subjektas tarsi nuo kažko negrįžtamai tolsta, atsigręžia prieš lemiamą žingsnį. Tačiau turi peržengti tam tikrą gyvenimo ribą, už kurios plyti nežinomybė, pradėti naują etapą: ”Važiuokim, nieks nešaukia.” gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prieš lemtingą žingsnį. Viena pagrindinių „Krymo sonetų“ temų yra jūra, plaukiojimas, kelionė į nežinomą tikslą. Sonete „Akermano stepės“ aprašomas keliavimas stepe. Žolynų bangavimas ir bekraštės tolumos leidžia šią kelionę lyginti su plaukiojimu. Šis jūros ir pievos palyginimas („vežimas tartum laivė“) plėtojamas, kartais paverčiamas metafora („Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto...“); kartais grįžtama prie realistiškesnio vaizdo - minimos kalvos, vadinamieji kurhanai. Paskutinėje antros strofos eilutėje abi temos (kelionė sausuma ir kelionė jūra) vėl greta: blizganti upė - neabejotinas orientyras keliaujančiajam stepe, o Akermano ugnys - tai Akermano uosto švyturys. Svetimos šalies blizgantys orientyrai: Dnestro vandenys ir švyturio šviesos, klaidina žmogų, todėl jis pakelia galvą į žvaigždes, aukštesniuosius orientyrus, ieško danguje Aušrinės, su namais susijusio simbolio (krikščionybėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Taip išorinis svetimas (Ukrainos) gamtovaizdis leidžia pamatyti ir vidinį prarastos Lietuvos peizažą. Trečioji strofa prasideda replika, galbūt vežikui: „Palaukim!..“ Norima įsiklausyti į tylą stepėje. Klausos motyvas tik liudija perėjimą į kitą – prisiminimų, prarastos tėvynės – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos: skrendančios gervės, žolėje besisupantis žiogas, šliaužiantis žaltys (žalčio motyvas – prarasto rojaus, t. y. tėvynės, elementas). Tremtinys, atsidūręs stepių, kaip okeano, viduryje, nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš tėviškės, deja, „nieks nešaukia“. Pripažįstant esamą padėtį, paskutiniai žodžiai skirti ir vežikui, ir sau pačiam. Taigi įsižiūrima ne tik į aplinką (realias Ukrainos stepes), bet ir įsiklausoma į save (lyrinis subjektas jaučia tėvynės ilgesį, liūdesį, vienišumą), prisiminimų, vaizduotės pagalba atgaivinamas Lietuvos, kaip prarasto rojaus, gamtovaizdis. “Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia. Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.” „Krymo sonetų“ “Audroje” susitaikoma su savo vienatve, pasiduodama likimui, apie žmogaus elgseną mirties akivaizdoje. Žmogus pasitinka mirtį, būdamas laive, kai ji “bangomis mirties” į laivą žengia, bet vienas keleivis sėdi nuošaliai ir masto, kad laimingas yra tas, kas “moka melstis dar, ar tur su kuo numirti.” Taip jis konstatuoja savo vienatvę ir apmąsto mirtį. “Vėlinės” antroje dalyje pateikiamos skaudžios situacijos: baudžiauninkai (paukščiai) griaužia savo pono kūną, už tai, kad jis jiems buvo šykštus, kai buvo gyvas, vaikai ir mergina ieško kelio į dangų, nes žemėje nerado vietos. Taip parodoma žmogaus pareiga būti žmogiškam, gyventi ne tik sau, nes, kas nepatirs sunkumų, negalės patekti į Dangų. Išaukštinamas socialinis teisingumas, žmogiškumo idėjos. IV dalyje jaučiamas skausmas dėl mylimosios, kuri pasirinko ne jį, o žemiškuosius turtus. “Vėlinių” trečiosios dalies centras – herojiškas žmogus, romantinį maištą nukreipiantis prieš tautos engėjus. Daina šioje dalyje yra noras veikti, judėti į priekį. 1) rašoma pagerbti nukankintiems laisvės gynėjams 2) kaip reali kančia veikia žmogaus sielą 3) pretenzijos Dievui. Kaip realūs įvykiai (represijos) atsispindi romantiko sieloje (Konradui taip blogai, kad jis net patenka į ekstazę, sapną). Konradas judina pasaulio pamatus savo jausmais, jis jaučiasi visagalis, kviečia Dievą į kovą, aukštesnio už save dar nesutiko, jis ir Dievas – du aukščiausieji, klausia Dievo, ką jis gali daugiau, nei Konradas turi. (Kalinio-dainiaus dalia, ryšys su tėvyne, pokalbis su Dievu, pretenzijos jam). Šią improvizaciją Mickevičius parašė per vieną naktį, poetas prisilygina Dievui. Jautėsi kaltas, kad nepadėjo tėvynės kovose, sako apie vėlinių 3 dalį: “Išvėmiau puikybę ir pagedimą, prisirinktą per kokį dešimtmetį...” “Odė jaunystei” - Šioje odėje jaunystei teikiama svarbiausia reikšmė, akcentuojamas maišingumas. Odė neša idėją, jog jaunystė išgelbės, pakeis pasaulį. Šiame (iškart po studijų baigimo) parašytame eilėraštyje reiškiamas plačių užmojų siekimas, troškimas pakeisti pasaulį, jaunatviškas entuziazmas. Intonacija pakili, vartojami retoriniai sušukimai:“O, duok, jaunyste man sparnus!” Lyrinis subjektas trokšta pakilti nuo žemės, skristi, atsiriboti nuo senų, neturinčių jėgų ir noro keisti pasaulio žmonių, tai atskleidžia sparnų ir griaučių priešprieša. Sukuriamas skrydžio įspūdis, į žemę žvelgiama iš viršaus, o tai suteikia laisvės, galios jausmą. Į neveiklius žmones žvelgiama iš aukštai, jie lyginami su šliužais, pabrėžiamas jų siauras žvilgsnis, kuris kontrastuoja su plačia jauno žmogaus matoma panorama. Tai rodo, kad jauni žmonės žvelgia plačiau – jie nori išgelbėti, pakeisti pasaulį, o senesnioji karta galvoja tik apie save, tai kas vyksta aplink juos. Žemė lyriniam subjektui atrodo tamsi vieta (kontrastas tarp “saulėto” jaunystės žvilgsnio ir “aptemusių žemės plotų). Lyrinis subjektas mato nuobodų žemės vaizdą, tą pabrėžia vartojamas epitetas “tingūs vandenai”. Lyrinis subjektas skatina jaunus žmones vienytis, tą rodo retorinių sušukimų gausa: ”Išvien visi, draugai jaunieji!” Jauni žmonės kupini jaunatviško užsispyrimo ir ambicijos: kartu jie siekia pakeisti pasaulį, sukurti jam ateitį. Jų tikslai nusakomi tokiomis metaforomis kaip “rūmai ateities”, į kuriuos jauni žmonės tikisi nuvesti žmoniją. Jaunų žmonių veržlumas akcentuojamas palyginimu su aru: “Jaunyste, aras tu sparnuotas”. Taip pat matoma aliuzija į Heraklio žygius, minimos kovos su hidromis ir kentaurais, o tai asocijuojasi su jaunu, nenugalimu žmogumi, kovojusiu su blogiu. Odės pabaigoje vaizduojama stichijų kova, kurią pamažu laimi gėris ir pasirodo aušrinė – vilties simbolis. Taip parodomi kardinalūs pokyčiai, kurie virsta į gera, žada šviesią ateitį žmonijai. Sąsaja su Frydricho Šilerio “Odė džiaugsmui”, kur aukštinama žmonių brolybės, lygybės idėja, tikėjimas pasaulio atsinaujinimu.

9

Baladė “Romantika” - Vaizduojamas skirtingų požiūrių susidūrimas: romantizmo pasaulėžiūra su apšvietos idėjomis. Mergaitė, kurią aplanko jos mylimojo vėlė yra išsigandusi, tarsi blaškosi, jos nesupranta kiti žmonės. Tą rodo retorinių sušukimų, klausimų gausa, neužbaigtos mintys: “Šaltas kapelis išdygo.../Tu jau numiręs?Visko netekęs?”. Susiduria skirtingi požiūriai: senis, jo akiniai simbolizuoja senąjį požiūrį, išaukštinantį protą, racionalumą (reikia tikėti tuo, ką matai), o lyrinis subjektas užstoja mergaitę, jo požiūriu ne viskas paaiškinama protu, reikia vadovautis nuojauta. “Širdį turėk, žvelk į širdį”. Baladės epigrafas (Šekspyro citata) sietina su Šekspyro Hamletu: baladėje mergaitė su berneliu šneka kaip Hamletas su savo tėvu, taip atskleidžiamas amžiną, sielas siejančią meilę.

Antanas Baranauskas (ROMANTIZMAS) (poema) – XIX a. antroji pusė. Kontekstas - sunki padėtis. Uždarytas VU, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis (1864), vienintelis kultūros centras, nevisai turtingiems jaunuoliams mokytis ir šviestis - Varnių kunigų seminarija. Ten buvo telkiami visi šviesūs ir protingi žmonės, A.B. apsisprendė rašyti lietuviškai. Apribojo gyvenimą kunigyste, kūrybinių jėgų perteklių nukreipė į mokslo sritį, dveji metai Varniuose – kūrybinio pakilimo laikas, kai suvokiamas pašaukimas kurti savo krašto broliams, bręsta poetiniai sumanymai. Eglynai, pušynai, Šventoji ir jos kloniai – erdvus vaikystės pasaulis. Baranauskas augo šviesioje, darbščioje, pamaldžioje vadinamųjų katalikiškųjų valstiečių šeimoje. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai brandino poetinį Baranausko talentą. Gyvus, neramios prigimties, apdovanotas talentu jaunuolis anksti pajuto platesnių mokslo erdvių trauką. Pasak jo, žema kilmė ir tuščios kišenės buvo neįveikiama kliūtis siekti išsilavinimo.

„Anykščių šilely“ išgirstas tėvo pušelių apibūdinimas „liemuo liemenį plaka“ pasirodė toks gražus, kad pajautęs gimtosios kalbos gražumą jis nusprendė parašyti poemą. Poema yra ne tik Lietuvos miško praeitis ir dabarties kontrastas, bet ir Lietuvos likimo paralelė, ypač metaforiškame miško ir galingos bei vieningos senovės Lietuvos motyvas. Poetizuodamas „Anykščių šilelio“ grožį poetas išaukštino ne tik mišką, bet ir lietuvį, sugebantį taip giliai, jausti ir nusakyti gamtos vaizdus. Gamtoje ieškoma atsakymo į lietuvio dvasios paslaptis. A. Baranauskas pirmasis išplėtojo lietuvio ir miško motyvą, išryškino gamtos įtaką tautos būdui. Poemą sudaro dvi dalys: pirmojoje vaizduojamas buvusio, dabar jau iškirsto miško grožis, gyvybingumas. Antrojoje, epiškesnėje, fragmentiškai pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų. Pirmoji dalis labiau meninė, lyrinė; antroji – epinė, istorinė kompozicija paremta romantiniu praeities ir dabarties kontrastu – idealizuojamą praeities pasaulį įrėmina nykios dabarties, sunaikinimo vaizdai. Plynė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą. Idealizuojama senovės Lietuvos aplinka, aprašoma baudžiavinio išnaudojimo, carinės priespaudos našta. Poema vaizduoja mišką, kurio tikrovėje nebėra, jis žaliuoja, ošia tik žmogaus atmintyje. Prieš akis matoma dykynė atskleidžia skaudžiai pajustą tuštumą. Viskas atrodo lyg „rūmas suiręs, nudegęs“, lyg “išgriuvęs miestas”. Žvelgiant į tokį pilką lauką darosi „teip neramu“, o to priešingybė – miškas, kuriame “teip ramu klausytis”, širdis “ramiai griaudžia”. Žmogų taip įtikina vaizduotės prisiminimai, kad jis ima tikėti romantine vizija, atrodo, kad visi supuvę kelmai atgyja ir žaliuoja. Autorius atskleidžia ne atskiro asmens, o žmonių, lietuvių patirtį, lietuvių ryšį su mišku, gebėjimą jausti, visa širdimi išgyventi gamtos grožį, naudojama “tu” ir “mes”, o ne “aš”. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį lietuvių ir gamtos ryšį (“lietuvių dūšios” tik “viduj miško trąšios”). Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo (skurdo, kovų, bado) laikus. Santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu (kirsdami medžius anūkai, proanūkiai ir pardavinėdami juos daugiausiai “ant arielkos išleidę”). Giesmėje atgyjantis ir gyvybingai suošiantis miškas tampa ir tėvynės nemirtingumo metafora. Įtvirtino romantinę miško metaforą, kalbėjo apie lietuvio ryšį su gamta, sielos išgyvenimus, darnios būties grožį. “Anykščių šilelis” kontrastas tarp praeities ir dabarties (gyvybinga – merdinti), šilelio išnykimas – paralelė su nelaisva tėvyne. Atsiveria poeto, dėl tėvynės nelaisvės kenčianti, širdis. Meilė šileliui, gėris, aplankantis miške “Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Šilelis yra tarsi viso darna. Garsai, kvapai, vaizdai – viskas susilieja ir jaučiamas gyvybės, grožio, darnos pasaulis – sakrali erdvė ir prarastasis rojus („Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna. Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina. Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia“). Bendruomeniškumo jausmas, kaip šilas padėdavo žmogui, jį saugojo, bendruomeniška atmintis, patirtis, kaip žmonės jautė šilelio grožį. Vidurnakčio epizode žmogus pajuntą būties paslaptį, begalybę (dūšia dangun kyla). Sielos pilnatvė miške (dūšią kaip varpa pribrendus nulinko), giedras liūdesys, gerumas ir ramybė (dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino). Daug kartų naikintas miškas, vis tiek atgyja poeto mintyse. Santarvė su gamta reiškia būties džiaugsmą, darnos ardymas – merdėjimą, tad miškų iškirtimas širdį prislėgė. Tautos atmintyje saugomas miškas yra tarsi tėvynės nemirtingumo simbolis. 10

Senojo miško grožis: Vaizdingų veiksmažodžių gausa :”kelia”, “želia” , “marguliuoja” bei greitai besikeičiančiais vaizdais sukuriamas žaismingas miško vaizdas, atrodo, kad miškas tartum gyvas organizmas. Žmogaus žvilgsnis kyla aukštyn, nuo miško paklotės, samanų, iki medžių viršūnių, sukuriama vaizdo vertikalė. Miško visžalumo įspūdį kelia daugybės įvairiausių augalų, grybų, uogų aprašymai, atrodo, kad miškas visko pilnas. Tikrovišką miško vaizdą kurti padeda vaizdingi palyginimai: “Putinai krauju varva”. Atrodo, kad miško gėrybės tokios gausios, kad putinų uogos tokios prisirpusios, jog teka uogų sultys, vaizdžiai lyginamos su krauju. Senasis miškas vaizduojamas lyg neįžengiamos girios vaizdas – žmogaus žvilgsnis nepasiekia tolumos, pasiklysta medžių tankumyne. Senasis miškas teikdavo žmogui ramybės, dvasinės pilnatvės pojūtį, jungdavo su praeitimi, protėviais. Vos tik įžengus į senąjį mišką, žmogų apimdavo neapsakomas linksmumas, pasigėrėjimas gamtos grožiu, kuris išreiškiamas hiperbole: “Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!” Kiekviena miško detalė, garsas, kvapas teikia džiugesį, pasididžiavimą mišku. Šią emocinę būseną sustiprina retoriniai džiaugsmo šūksniai: “Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!” Miškas sudaro darną, harmoniją, žmogus tampa gamtos dalimi, o tai teikia ramybę, saugumo jausmą. Ypatingo šventumo miškui suteikia nakties aprašymas, kuomet miške įsiviešpatavusi tyla, kuriai suteikiamas sakralumas: “Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa”. Tokioje vidunakčio tyloje žmogus jaučia dievo buvimą, ryšį su juo, dvasinę pilnatvę, žmogaus “dūšia dangun kilsta”. Žmogų gamtos grožis paveikia taip stipriai, jog jis pradeda verkti: “Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino./Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia”. Žmogaus ašaros lyginimas su rasa, krūtinės su giria, varpos su siela piešia žmogaus ir gamtos paralelę, rodo, kad žmogus yra gamtos dalis. Todėl žmogui miške gera, jis jaučiasi saugus, nes yra šios harmonijos – gamtos – dalis. Taip pat senojo miško aprašymas neatsiejamas nuo tautosakos, istorinių motyvų. Minima žaltienė – tiesioginė sąsaja su pasaka “Eglė žalčių karalienė”, taip pat senovinis miškas mena senus, pagonybės laikus. Todėl žmogus, įžengęs į mišką, jaučia ryšį su praeitimi, protėviais, o tai suteikia dar didesnę dvasinę vertę šilui lietuviui. „Anykščių šilelis" — poema ne vien apie Lietuvos mišką ar himnas gimtųjų Anykščių žemei. Praeities ir dabarties, fantazijos ir realybės, skausmo ir džiaugsmo kontrastai kūrinyje perauga į dramatišką pasakojimą apie baudžiavos engiamo ir carizmo pavergto krašto likimą, apie liaudies sielvartą dėl krašto nualinimo, apie rūstumą dėl elementariausių žmogaus teisių trypimo. Tragiški girių niokojimo vaizdai susilieja su užuominomis apie krikščionybės įvedimo, karų, marų ir badų metus, su protestu prieš carinę valdžią. Poemoje, kaip ir eilėraštyje „Dainų dainelę", skamba nacionalinio sąmoningumo idėja, raginimas vienytis kovai prieš pavergimą, stiprinti tėvynės meilę: “Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,/ Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę“. Patriotinio jausmo vedamas, poetas pasakoja apie senųjų laikų šventąsias girias, jų galinguosius ąžuolus, protėvių pagarbą miškui ir meilę savajai žemei. Didžiuodamasis jis sako, jog liaudies žmogus niekad nebuvo linkęs naikinti, alinti; „nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, / Jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę", „ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys", „ir nei šakelės dykai nepražuvo". Ir čia pat sielodamasis kalba apie Anykščių girių naikinimą po paskutiniojo maro XVIII a., nepagaili pikto žodžio tiems, kurie „išpūstėjo" mišką girtavimui ir pasipelnymui. Rūsčia gaida suskamba poemoje kučmeistro epizodas, pasmerkęs carinio kolonializmo smurtą, iškėlęs beginklį ir beteisį, „kraujo klanan" merkiamą kaimo žmogų. Didžiulis sielvartas dėl Lietuvos miškų niokojimo virsta skausmu dėl viso krašto likimo, žmonių skriaudų, gimtosios kalbos ir papročių niekinimo. Romantizmo epochos kūrinys, kuriam būdingas: sentimentalumas (prisiminimų-realybės, džiaugsmo-liūdesio kaita), nuostata: „pasaulis yra neteisingas ir chaotiškas“, nuolatinė priešprieša tarp realybės ir idealo, poeto gebėjimas vaizduote „prikelti“ šilelį, retrospektyvos ilgesys, tautosakos svarba. Pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Miškas buvo lietuvio maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis: „Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, / Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.“ Šilelis tarsi herojus paaukoja save lietuviams bado ir karo metais: „Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado! / Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!” Miške patiriama būties paslaptis susiliejant ir išklausant gamtą „Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; / Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, / Kaip žvaigždės plevena, gaili rasa krinta. / Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta...“ Mykolo Biržiškos žodžiai, jog Anykščių̃ šilelis – „lyrinis kūrinys, kupinas graudaus jausmo“. Sielos pilnatvė išgyvenama miško harmonijoje tarsi trumpam išlaisvina nuo rūpesčių, sukuria vidinę ramybę. Šis retas išgyvenimas, vėliau J. Aisčio pavadintas „katarsiu“, o V. Mačernio „aukštosiomis akimirkomis“ A. Baranausko poemoje nuskamba kaip viena eilutė: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ 11

Poemos turinį išplečia pasakojimas apie miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. ,,Anykščių šilelyje" skiriami 3 girių naikinimo etapai. Pirmieji medžius ėmę ,,skinti“ krikščionybės nešėjai. Jie iškirtę labiausiai branginamus šventuosius miškus. Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių simbolis, siejami su kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautos pavergimą. Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalizmo raida. Poemoje parodoma, kaip kapitalizmas palaipsniui naikino viską, ką tik buvo galima iškeisti į pinigus. Pagaliau galutinai šilelį išnaikino ,,kučmeisteriai“, caro valdininkai. Miško naikinimas, jo likimas susietas su tautos likimu, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Tragiškos paskutinės poemos eilutės: „ Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,/ Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo./ Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.“ Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas. Gyvenimo negandos, žmogaus godumas ne kartą naikino mišką. Pasakodamas jo istoriją poetas tartum sako: santarvė su gamtos pasauliu lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, darnos ardymas - menkėjimą, merdėjimą. Poema baigiama dramatišku naikinimo motyvu - svetima galybė (carinė Rusija; agresyvi jos politika, nukreipta prieš tautiškumą; rusų valdininkai) ne tik „miškus sugraužė“, bet ir širdį prislėgė. Vis dėlto giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas yra tėvynės nemirtingumo simbolis. Temos:  Meilė tėvynei  Asmuo ir gamta  Tauta ir gamta  Skriauda  Žmogus ir visuomenės netobulumas  Dvasinio pasaulio turtingumas  Liūdesio tema  Įsipareigojimas tėvynei  Tikėjimas/Dievas  Žmogaus ir gamtos ryšys  Dvasinė pilnatvė  Tėvynės likimas

Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikotarpius.  Atskleidžiamas lietuvių ryšys su mišku, supriešinama idealizuota praeitis su niūria dabartimi. Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui – dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga tautos būtį sauganti jėga.  “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; /Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: /Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!”

“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!/ Kas jūsų grožei senobinei tiki? / Kur

Vincas Kudirka (REALIZMAS) XIX a. antra pusė. Vėlgi po 1863-1864m. sukilimo uždrausto rašto lotyniškais rašmenimis buvo suaktyvintas noras pasipriešinti caro valdžiai. Valančius skatino lietuviškų raštų spausdinimą, o XIX a. ne vienas Lietuvos šviesuolis visuomeninį darbą suprato kaip įsipareigojimą tėvynei. Išsilavinusi visuomenė ėmė vengti lenkų kalbos, suprasdama, kad šalį galima išlaikyti tik vartojant gimtąją kalbą. Kudirkos spausdinamas lietuviškas laikraštis “Varpas” propagavo pozityvumo idėjas, skatino ekonominį ir kultūrinį visuomenės švietimą, darbą visų labui. Stiprėjant tokių žmonių pozicijoms, plėtojosi lietuvių kalba ir literatūra. Kudirka – vienas pagrindinių tautinio sąjūdžio ideologų, publicistas, poetas, literatūros kritikas. Studijavo mediciną, nors ir netekęs tėvų paramos gyveno skurdžiai ir susirgo džiova. Basanavičiaus įkvėptas suprato lietuvių kalbos svarbą, nes būdamas dar jaunas gimtosios kalbos vengė, kalbėjo lenkiškai, gėdijosi lietuvio pilietybės. Pasak Lietuvos literatūros tyrinėtojo Juliaus Būtėno, greičiausiai moksladraugio J. Jablonskio laiškai ir kitų draugų poveikis prisidėjo, kad neilgai trukus Kudirka pakeitė savo ankstesnes pažiūras į lietuvių tautos reikalus. Sykį paskaitęs aušrą, jis atsitokėjo “Pasijuto lietuviu esąs“. Visą likusį gyvenimą skyrė kūrybai ir laikraščio puoselėjimui, lietuvių tautai žadinti, siekė apsišvietusius lietuvius įtraukti į kultūrinę veiklą, daug jėgų atidavė ugdydamas Lietuvos valstiečius, stiprindamas jų pasitikėjimą. Vertybės – demokratizmas, veiklumas ir atsakomybė.  Poetas kovoti prieš carinę priespaudą nusprendė ne ginklais, o protu. “Labora” parašytas universiteto baigimo proga, nuotaika pakili, kalbama su patosu. Raginama nepailsti, kol jaunas, dirbti kitų labui (kaip ir Donelaičio mintys). Darbas žmogų puošia, reikia dirbti, kad “neitum kapan” nepalikęs jokio ženklo. Skatina dirbti dėl savo tikslų, siekti idealų (O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko). Stoiškas pasipriešinimas kūno ir dvasios silpnumui – pagrindinis jauno žmogaus orientyras. Kovoti ir dirbti dėl tėvynės, tarnauti jai – žmogaus pareiga. Idealai – jėga, jaunatviškumas, didvyriškumas, idealios tautos siekimas, meilė darbui, tiesa, stiprybė (menkas ir silpnas net milžinu stoji), žadinamas sąmoningumas – “nesėsi – nepjausi”. Kudirka ragina jaunuolius ne gerėtis kilniais idealais, o jais gyventi. “Varpas” parašytas “Varpo” leidimo pradžios proga. pradžia eilėraščio, tai varpo simbolika, kaip žadinančio, šaukiančio, nes užgaudžia varpas liepimu aiškiausiu, tarytum būtų “žmogaus lūpas gavęs”. Antroje dalyje tą simbolį keičia laikraščio pavadinimas – misija žadinti tautą. “AUŠRA” pradėjo,  o “VARPAS” tęsia tą misija, skatinti žmones tarnauti tėvynei, gaudimas varpo turi išilgai, skersai per Lietuvą eiti. “Tautiška giesmė” tautos vertybės : meilė tėvynei “tegul meilė Lietuvos,/Dega mūsų širdyse”, darbas jos labui (Tegul dirba tavo naudai,/Ir žmonių gėrybei.), tautiečių vienybė (Vienybė težydi!), dora, mokytis iš praeities (Iš praeities Tavo sūnūs,/Te stiprybę semia.) Tėvynės ir lietuvio ryšys – mes. “Gražu, gražiau, gražiausia” – parašytas Varšuvos lietuvių studentų draugijos “Lietuva” įkūrimo proga. Pirmajame posme “gražu” yra tai, kad dar yra patriotiškų žmonių, kuriems rūpi Lietuvos gerovė. Kartojasi tėvynės, motinos ir lietuvių motyvas pabrėžiantis tautiškumą. Antrajame posme “gražiau” yra tai, kad sakomi žodžiai apie tėvynę yra tyri ir nuoširdūs. Trečiajame posme “gražiausia” tai, kad prasmingi žodžiai apie tėvynę virsta tikrais darbais (širdims ir žodžiams ir darbai atsako). 

12

Jonas Mačiulis – Maironis (ROMANTIZMAS) – XIX a. antra pusė- XX a. pirma pusė. Vis dar spaudos draudimo laikotarpis, tačiau atsirado vis daugiau nelegalių kūrinių ir spaudinių, kurių sklaida brandino tautą.  Universitetus baigę jauni žmonės buvo pagrindinė kultūrinė jėga, tačiau į spaudos platinimą įsitraukė ir valstiečiai, buvo knygnešiai. Jaunoji inteligentų karta pagaliau suvokė būtinybę kurti lietuvių kalba. Jonas Mačiulis-Maironis – šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui. Būsimąjį poetą augino lietuviška valstietiška aplinka : tradicinė kasdienė kaimo buitis, darnūs tėvų ir vaikų, seserų ir brolio santykiai, auklės dainos, pasakojimai ir pirmos skaitymo pamokos. Iš tėvo paveldėti bruožai: veiklumas, valingumas, energija, tikslo siekimas. Anot Irenos Slavinskaitės, kaip didelė upė gimsta iš mažos upelės, taip plati Maironio lyrikos vaga prasideda gimtinėje, kuri jau nuo vaikystės tokia mylima ir branginama; Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Mokėsi Kijeve, vėliau Kauno kunigų seminarijoje. Ilgai dėstęs Peterburge sugrįžo į Kauną, ten dirbo kunigų seminarijos rektoriumi, buvo reiklus, principingas, dalykiškas pedagogas, kuris dirbo negailėdamas savęs. Intrigos sutrukdė tapti vyskupu, o paskutiniai gyvenimo metai nebuvo linksmi, kadangi jaunieji rašytojai pradėjo kritikuoti jo kūrybą. Širdyje kaupėsi kartėlis ir nusivylimas. Maironis nepasiekė vyskupo pareigų, nors jautėsi nusipelnęs, nes visą gyvenimą ištikimai tarnavo Katalikų bažnyčiai. Maironis jautėsi vis labiau nepritampąs prie visuomenės, Nepriklausomoje Lietuvoje jis pasigedo patriotiškų žmonių, nes visas patriotiškumas buvo apsimestinis, taip pat jaunų poetų pikti žodžiai jį žeidė. Poeto kūrybinis kelias gana tolygus: jaunystėje atrastų temų, motyvų, vaizdinių klodas mažai keitėsi, buvo nuolat plečiamas ir turtinamas. Esminiai poetinio pasaulio bruožai išryškėjo per pirmus du kūrybos dešimtmečius, kai buvo parašyti žymiausi lyriniai kūriniai. Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi lietuvių bendrinė kalba, Maironis atkakliai stengėsi kurti klasiškai skaidrų, paprastą ir tuo paprastumų tobulą eilėraštį. Jis sukūrė savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai, pakilus tonas, darni visuma. Kaip tautos dainius, jis siekė poetiniu žodžiu veikti jaunosios kartos brendimą. Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti suprastam, įvertintam. Svarbi nuostata, kad individuali kūryba plėtojasi tik atsiremdama į savo tautos kalbą. Maironis į mūsų kultūrą įvesdina vargdienį, galintį keisti tautos likimą. Lyrinis subjektas atlieka pranašo funkciją, jis neramus, ieško komunikacijos. Daug retorinių klausimų, dažni tautiniai motyvai, šaukiamosios intonacijos. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi ir susirūpinimas dabartimi – patriotinės poezijos šaltiniai. Siekė rašyti skaidrų, aiškų eilėraštį, tobulinti poetinę kalbą. Poetas Maironio eilėraščiuose yra išskirtinis žmogus – jam lemta patirti „Dangiškus jausmus“, giliai jausti, kentėti. Romantizmas akcentavo kūrybinės vaizduotės, įkvėpimo svarbą, ir Maironiui poezija – grožio pasaulis. Maironis išsakė XIX a. Tautos siekius ir vertybes, pateikė lietuviškumo sampratą. Į poezijos centrą iškėlė žmogaus vidinį gyvenimą.  Temos:  Meilė Tėvynei (“Taip niekas Tavęs nemylės”, “Kur bėga Šešupė”, “Lietuva brangi”)  Istorinės praeities idealizavimas (“Trakų pilis”, “Kur bėga Šešupė”, “Miškas ūžia”, “Vilnius prieš aušrą”, “Oi neverk, matušėle”, “Mano gimtinė”)  Kvietimas į tautinio išsivadavimo kovą (“Nebeužtvenksi upės”, “Užtrauksime naują giesmę”, “Jei kada pančiai nukris”, “Oi neverk, matušėle”)  Gamtos grožis (“Kur bėga Šešupė”, “Lietuva brangi”, “Šatrijos kalnas”)  Individualūs išgyvenimai ( “Nuo Birutės kalno”, “Išnyksiu kaip dūmas”, “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”)  Poetas ir poezija („Taip niekas tavęs nemylės“, „Poezija“, „Išnyksiu kaip dūmas“)  Praeitis ir dabartis („Milžinų kapai“, „Trakų pilis“, „Vilnius“, „Praeitis“)

“Nuo Birutės kalno” - Eilėraštyje matomas platus, tarsi neaprėpiamas jūros vaizdas, kuri vaizduojama kaip galinga gamtos stichija – audringa ir šalta. Sukuriamas audros įspūdis, tarsi būtų galima išgirsti smarkų vėjo ūžimą, bangų mūšą. Tai suteikia eilėraščiui dramatiškumo, papildančio lyrinio subjekto situacijos sudėtingumą: jo svajonės, emocijos neapibrėžti, jis nežino, ko iš tiesų trokšta. Tad matoma ryški žmogaus ir jūros paralelė: jūra audringa, kaip ir žmogaus vidinis pasaulis. Eilėraštyje vaizduojamas stiprus emocinis ryšys tarp jūros ir lyrinio subjekto - tik jūra gali suprasti žmogaus vidinį pasaulį, jai lyrinis “aš” gali išpasakoti savo paslaptis.

„Taip niekas tavęs nemylės“ - ideali meilė laimi prieš konkrečią; šiuo atveju, meilė tėvynei prieš meilę moteriai; eilėraštis vainikuojamas dviem paskutiniais posmais, kuriuose iššifruojamas mylimosios vardas – ji, tėvynė. Lyrinis subjektas idealizuoja savo širdies damą - tėvynę, ir pabrėžia atsidavimą jai. Atgimimo laikais poeto pareiga buvo kelti ir žadinti tautą, o romantikai savo eilėraščiais būtent tą ir darė. Šiame eilėraštyje Maironis atskleidžia poetinio įkvėpimo 13

šaltinius: meilė tėvynei, kuri atrakina širdį  „skaisčia savo skausmo gilybe“. Patriotinių jausmų įkvėpta poezija vienija tautą ir tampa jos savastimi. Tėvynė turi galią įkvėpti kūrybai, visi malonumai, hedonistiški poreikiai nublanksta prieš meilę tėvynei (ir auksą, ir vardą žadėjo, bet pasirinko tėvynę). Antroje eilėraščio dalyje aprašoma kūrybos galia, giesmė, pasklidusi po šalį, turi daug galios pakeisti pasaulį, atskleidžiama ir daugelį poetų kankinanti problema ar jis bus „atmintas“.

„Kur bėga Šešupė“ . Nenuostabu, kad Maironio vėlyvojoje kūryboje Lietuvos peizažas, kultūra ir istorija tarsi susilieja į vieną. Eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė” ir „Lietuva brangi” į šalies kraštovaizdį įsipina garbingos senovės liudytojai: Maironiui svarbus istorinis herojus Vytautas Didysis, kapuos miegantys didvyriai, didingi miškai, puikūs dvarai. Tai pagilina poeto meilės jausmą, kuris jį sieja su gimtąja žeme, mylima ne tik todėl, kad jos vaizdai tokie savi, lydėję visus autoriaus brendimo žingsnius, bet ir todėl, kad toje žemėje gyvos istorinės tradicijos, kalba, kultūra: „Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;/Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus..”  Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė” pateikiamas Lietuvos peizažas (bėgančios upės) susilieja su kultūra (broliai artojai, šnekantys lietuviškai, skambanti Birutės daina) ir istorija (Lietuva – prabočių šalis, aplaistyta protėvių prakaitu). Tad nuo gamtinių erdvės vaizdų (Šešupės, Nemuno, kukuojančios gegutės) kylama į tėvynės žmonių – prabočių – sukurtą erdvę. Kitame poeto kūrinyje „Lietuva brangi” gimtinės vaizdai: susimąstęs Nevėžis, srauni Dubysa primena kapuose miegančius didvyrius, vargus, kančias, kurias šaliai teko patirti. Šiame eilėraštyje ryškiai atsispindi svarbiausios poeto vertybės: meilė, atsidavimas Lietuvai ir žmonių sąmoningumas, tautiškumas, kurio taip reikia kylančiai šaliai: „Ne veltui bočiai gynė, ne veltui dainiai išgyrė”. “Kur bėga Šešupė” - Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis – svarbi Maironio kūrybos tema. Apskritai, romantikai mėgo kraštovaizdį, jautė, kad jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi. Kurdamas poetinį Lietuvos paveikslą, Maironis rėmėsi ir savo patirtimi, ir jau egzistuojančia literatūros tradicija. Tėvynės vaizdas eilėraštyje plėtojamas upių (Šešupės, Nemuno) vaizdiniais, kraštovaizdį kuria ir minimos rūtos, neatsiejamos nuo lietuvių tautosakos, dainų, taip pat žemčiūgai, rugienos. Šie laukų vaizdai neatsiejami nuo kaimo, sodybų, kurios ilgą laiką buvo lietuviškumo – tradicijų, kalbos – prieglobstis. Lyrinio subjekto matymo perspektyva plati: vietos prieveiksmiai “čia”, “kur”, “ten” nesuteikia konkretumo, tad matoma plati panorama, sukuriamas neaprėpiamos šalies – Lietuvos vaizdas. Kalbėjimas daugiskaitos pirmu asmeniu “mes” tarsi jungia tautą, parodo lietuvių vienybę. Tėvynės sąvoka neatsiejama nuo istorinės praeities: minimo Vytauto Didžiojo, Kęstučio žmonos Birutės vardai; jiems lyrinis subjektas jaučia pagarbą, pasididžiavimą jais. Tačiau į tėvynės sąvoką įeina ir paprasti žmonės: močiutė, sesutės, artojai, su kuriais lyrinis subjektas jaučia artimą, glaudų ryšį.

„Oi neverk, matušėle“ gražiausia mirtis yra už tėvynę, todėl motina turi neliūdėti praradusi sūnų, kovojusį už gimtinę. Žmogaus egzistencijos prasmingumą Maironis matuoja veiklios, net herojiškos tėvynės meilės matu : „Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai/Vainiką iš deimantų pina“. Šiame eilėraštyje poetui pavyko sukurti lyrinę nuotaiką, kad skaitydamas žmogus jaudinasi ir mato viską kaip gyvą. Šis kūrinys atspindi Maironio laikų istorinę situaciją. Tradicinis motyvas, kai yra prarandamas vaikas yra panaudojamas norint parodyti praradimo skausmą ir per jį tautos žygdarbio prasmę ir grožį. Sūnus palyginamas su ąžuolu girių puikiu, tad jo mirtis poetizuojama, prasminga, kilni. Palyginimais, jausminga sintakse ir leksika sukuriama graudulio atmosfera, iškeliamas lietuvių tautos heroizmas.

„Vilnius“ jaučiama viltis, kad viskas bus gerai, kad tėvynė vėl atgims, nes didinga praeitis skatina turėti vilties „Nušvis kiti/Lietuvai, mūsų tėvynei.“. Viltį palaiko ir amžino pasaulio tvarka (po  žiemos ateina pavasaris), prieš nepriklausomybę, bundančios Lietuvos įvaizdis. Kalbama, kad Vilnius miega, kaip ir visa tauta. Sakoma, kad nors ir nepriklausomybė atgims negreit (negreit patekės saulė, negreit išauš dar rytas), bet vilties yra. „Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas iš debesų, tenušvis“ - kalbama apie drąsius žmones, kurie dar nebijo priešintis.

„Užtrauksime naują giesmę“ skatina eiti dirbti, veikti, keltis, atbusti, kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos, todėl eilėraščiuose kviečiama, raginama (herojiškas pasiaukojimas),  „Užtrauksim naują giesmę, broliai,/Kurią jaunimas tesupras“, „Į darbą, vyrai“, „arklas, knyga, lyra, darbas, mokslas, menas“. Kai visi susitelks ties laisvę ir kovojimu už laisvę, tada prašvis laikai ir pakils nauja tėvynė. Aušra eilėraštyje – vilties, jaunystės, naujos pradžios simbolis. O širdis kužda apie artėjančią laisvę. Pykstama ant žmonių, kurie bailiai kaip kūdikiai apleis tėvynę ir nepasiaukos dėl jos. Maironio kaip tautos vedlio vaidmuo puikiai atsiskleidžia eilėraštyje.

„Nebeužtvenksi upės”, kuriame jis kreipiasi į brolius lietuvius ir skatina juos eiti, dirbti, keltis, atgimti, nes jų laukia šviesi ateitis – auštanti diena. Meilė tėvynei Maironio žmogui – ne pasyvi būsena, o įpareigojantis jausmas, tad naujos ateities asmenybė turi būti drąsi, kad neišsigąstų „naujo kilimo”, o senų pažiūrų laikymasis tik trukdys „amžių” darbus. Eilėraštyje išryškėja nacionalinio išsivadavimo programa: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!" Ši mintis sutampa su 14

Renesanso atstovo M. Daukšos tautos apibrėžimu, pateiktu „Postilės" prakalboje. Eilėraščio žmogus ragina saugoti tai, „ką mūsų proseniai gynė", vadinasi, susigrąžinti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Ne tik tauta, bet ir individualizmas, noras būti suprastam. gamtos reiškiniai – pranašystės. Upė nesustojanti kaip nesustojantis laikas, atėjęs laikas laisvei, atgimimui, nebelaikas jungui.  “Nebeužtvenksi upės” - Eilėraščio pradžioje, kreipiamasi į Lietuvos ateitimi netikinčius žmones, kalbama apie neišvengiamą tautos, valstybės atgimimą. Kreipiamasi vienaskaitos 2 asmeniu “tu”, taip parodoma, kad tokių, Lietuvos ateitimi netikinčių žmonių yra nedaug. Eilėraščio pabaigoje jau kreipiamasi į tautą, tad vartojamas daugiskaitos 1 asmuo, taip parodoma, kad “kovojančių” žmonių yra daug. Tautinio atgimimo neišvengiamumas atskleidžiamas gamtos reiškiniais, kurie vyksta savaime, kurių nepakeisi: “Nebeužtvenksi upės bėgimo”, “Nebesustabdysi bėgančio laiko”. Lyrinio subjekto tikslas – padrąsinti tautą, kviesti ją į išsivadavimo kovą. Raginimą rodo liepiamąja nuosaka, daugiskaitos pirmuoju asmeniu vartojami veiksmažodžiai “ginkim”, “stokim”. Pabrėžiama, jog į šią kovą turi stoti brandžios asmenybės, tai atskleidžia vyro ir vaiko priešprieša, kuris tik “trukdo”. Kontrastai: auštanti diena simbolizuoja Lietuvos ateitį, naujus laikus, o vakarykštis sapnas – okupacija, priespauda. Svetimas rūbas simbolizuoja svetimą kultūrą, kuri buvo įsigalėjusi Lietuvoje, o savą rūbą atitinka kalba, papročiai, žemė – sąsaja su M. Daukšos “Postile”. Vyrai – nauja karta, neabejinga Lietuvos likimui. Šią kartą motyvuoja protėvių darbai, jie kovoja dėl ateities kartų gerovės. Kova = veikla.

„Vasaros naktys“ (1920m) tai troškimai, begaliniai siekiai ir norai, gamtos abejingumas 1 dalis gamta, 2 – gamta ir žmogus, 3 – žmogus. Jis norėtų, kad gamta būtų artimas draugas, norėtų apimti visą pasaulį, mylėti Dievą (kunigas), pasiekti amžiną grožį (poetas), o žemė užmigo ir nurimo, ji rami – vasaros naktys ramios ir malonios, net nejuda lapas, tik žmogus nerimsta. Maironio lyrikos žmogus nenuramina troškimų, siekia to, kas yra už tikrovės ribų – begalybės, idealybės.

„Išnyksiu kaip dūmas (1895m.)“ tai kaip greitai visa garbė išgaruoja, viskas yra laikina, poetai keičia vieni kitus „jų giesmės yra pamirštamos“ -  „išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo/Ir niekas manęs neminės“. Aš-akimirka, kas iš tos kančios ir įkvėpimo, jei viskas dings „užmirš jo giesmes“. Jaunas, bet labai išmintingas žmogus, nujaučiantis savo likimą. Eilėraštyje barokinis atspalvis. Teigiama, kad lyrinio subjekto jau niekas nebeatsimins ir jis išnyks istorijos kontekste. Nujaučiama, kad tokių kaip jis bus daug. Ta šlovė, kuri yra šalia tik šešėlis, ji laikina. Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta!

„Užmigo žemė (1895m.)“ gamtos abejingumas žmogui, jis neramus, o gamta harmoninga. Žmogaus mintys paskendusios tarp atminimų „nenuramins širdis troškimų“, o žemė nurimo ir užmigo (jauna krūtinė niekaip negali užmigt). Eilėraščiuose jaučiamas praeitis-dabartis-ateitis motyvas. Šis neapibrėžtas, egzistencinis ilgesys – romantikui būdinga savybė, suvokiama kaip kančios: „Neras atilsio širdis:/Viltis nežvelgs į jos gilybes!...“ Daujotytė: „Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“ Šiame eilėraštyje lyrinis „aš“ neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui.  Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, gamtos harmoniją. Visai kitoks yra žmogus. Jis nepaklūsta gamtos ritmui, jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, myli, jaučia, todėl ir kenčia. Kuriantį žmogų visada domina bendrieji kūrybos klausimai : kas yra kūryba, iš ko ji kyla, kam ji ? Maironis irgi mąstė apie literatūrą ir apie savo kūrybai, poetui rūpėjo jos likimas. Poeto kelias labai sunkus – kūrėjas dažnai lieka vienišas ir nesuprastas, bet jo skausmą atperka nujautimas, kad įkvėpta giesmė lemia amžiną garbę.  “Užmigo žemė”- Eilėraščio laikas – naktis. Eilėraštyje vyrauja nakties tyla, ramybė, tačiau neramus yra lyrinis subjektas – jį užplūsta jausmai, atsiminimai, neapibrėžti troškimai. Eilėraštyje kuriamas romantiškas, meniškas aplinkos vaizdas: žvaigždės lyginamos su dangaus akimis, kurioms ypatingo grožio suteikia epitetas “sidabrinės”. Miego motyvas, siejamas su sparnu, papildo nakties ramybės įspūdį, sukuria lengvumo įspūdį, lyg būtų miegama taip minkštai, kaip ant debesų. ”Ir miegas sapno malonaus/Nemigdo tik jaunos krūtinės.” Tačiau aplinka lyrinio subjekto neramina – naktį jis pasineria į save, savo vidinį pasaulį, kuris yra labai audringas, tad žmogus nepaklūsta gamtos ritmui. Matoma žmogaus ir žvaigždžių paralelė: žvaigždės, kaip ir lyrinis subjektas, naktį neramios, jų “neužmigdys naktis”. Jos netiesiogiai nurodo lyrinio subjekto būseną; per naktį jos nemiega, kaip ir lyrinis subjektas, nerandantis ramybės (priešingai nei visa gamta). Net patekėjus saulei lyrinis subjektas jaučiasi neramus, rytas nesuteikia jam vilties, priešingai nei kituose Maironio eilėraščiuose (pvz. “Vilnius prieš aušrą”).

„Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ sukuriama ramybė (gamtoje vykstantys dalykai), tačiau nėra gamtos ryšio su žmogumi. Tėvynės ilgesys – mintimis skrenda namo. Tekstas apie išeivystę. Eilėraščio pradžioje svetimas gamta nupasakojama sausais faktais (kepintas lapas, nuspindo rasa) . O tada mintimis lyrinis subjektas nusikelia į namus, į „Tėvelių šalis“. Tėvynės vaizdinys apibūdinamas jausmingai, nuoširdžiai, lyriniam subjektui ašaros rieda lyg perlai. Ten 15

prabėgo patys brangiausi vaikystės prisiminimai – filosofijos tema. Apie tėvynę, kuri tik atmintyje rašo esamuoju laiku, o apie Šveicariją, kuri jam prieš akis, aprašoma būtuoju laiku. Donelaičio lietuviams reikia susitelkti tam, kad išspręstų kasdienybės problemas, išsaugotų tradicijos tąsą, orumą, Maironio lietuviams – tautines. Donelaitis moko, kaip prisitaikyti, išbūti, o Maironis – išsivaduoti. „Poezija“ – kalbama apie poeto vaizduotę, jo unikalumą. Jis regi begalinį grožį, jaučia erdvę. Kalbama apie kūrėjo santykį su savo mūzą, kuri kaip marmuras išbalusi (kilmingumas), iš jos akių kūrėjas skaito be rašto (jautrumas, supratingumas). Vienintelė „našlystės draugė“ mūzą, nes poetas pasmerktas vienatvei, nesusikalbėjimui su žmonėmis, tad kūryba-mūza vienintelis ramstis. Tuo poeto taku retai kas eiti gali, nes kūrėjo dovana yra ir kančia, auka. Gamta ir žmogus - Maironio lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva - tai Nemunas, Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Šatrijos ir Birutės kalnas, Vilnius, Trakai. Į Lietuvos gamtovaizdį, kaip neatskiriama jo dalis, įsipina garbingos senovės liudytojai: ūžiančios girios, milžinkapiai, apleistos pilys. Jie pagilina tą meilės jausmą, kuris poetą sieja su gimtąja žeme, kuri mylima ne tik dėl to, kad jos vaizdai tokie savi, lydėję nuo vaikystės, bet ir todėl, kad toje žemėje gyvos istorinės tradicijos. Supoetinta, graži ir tauri tėvynės gamta regima eilėraštyje ,,Kur bėga Šešupė". Poetas atskleidžia panoraminį XIX a. Lietuvos vaizdą. Tėvynės kraštovaizdis stebimas iš toli, kalbama mes - ,,brolių artojų" vardu. Gamta keičiasi, bet poetas kalba ir apie amžinus dalykus: prakaitu aplaistyta žemė, bočių kova už laisvę - nesikeičiantys dalykai, kuriuos visada turime atminti. Maironio lyrikos šedevras - eilėraštis ,,Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų). Gražiąją Alpių šalį poetas gretina su Lietuva. Eilėraštį sudaro dvi dalys. Pirmojoje nupieštas nuostabus Šveicarijos ežero vaizdas, gamtos grožybė alsuoja gaivumu ir tyla. Antrojoje dalyje - Lietuva. Pasakišku kalnų ežero grožiu besigėrinčio poeto mintys skrenda į tėvynę. Eilėraščio žmogus patiria ramybę, padangių keliais jo mintis skrenda į gimtinę. Tėvynės vaizdas itin raiškus. Viskas čia artima, sava. Maironio gamta - tai pasaulis, kuris yra žmogui patikima atrama, čia žmogus saugus, įgyja dvasinių jėgų. O koks Maironio žmogus? Jo gyvenimo tikslas - tėvynė, būdinga dvasios pusiausvyra. Tačiau, susidūrus su gamtos galybe, meilės jausmu, mirties mįsle, žmogui kyla daugybė klausimų. Jis nėra visažinis ir visagalis. Žmogus išgyvena ir abejones, nerimą, ilgesį. ,,Sunku gyventi žmogui ant svieto," - rašoma viename eilėraštyje. Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei, gamtai, moteriai. Moterį poetas vaizduoja kaip tautinių savybių saugotoją, ją poetizuoja. Dažnas sesutės, mergelės vaizdas. Maironio mergelė ta pati, kurią idealizuoja liaudis savo dainose: geltonplaukė, po rasas kasas šukuoja, aukštas ūgis, kojos basos.

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Realizmo atstovas, lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas. XIX a. laikotarpio lietuvių kūrėjai neretai dramatiškai pavadinami mirtininkų arba džiovininkų karta (Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas). XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojančių atgimstančiai Lietuvai. Šimtmečio pabaigoje lietuvių literatūra tęsia XIX a. realizmo ir romantizmo tradicijas, bet ryškėja pastangos jas moderninti. Prozos pasakojimas darosi subjektyvesnis, sudėtingesnis. Rašytojai nebesiekia visko paaiškinti, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas, todėl leidžiama pačiam žmogui kalbėti apie save. Biliūnas pasirinko ne kunigo, o rašytojo profesionalo kelią ir po jo apsakymų niekas daugiau nebegrįžo prie Žemaitės rašymo principų. Jis pasirinko kitokį, daug intymesnį kalbėjimą nebe trečiuoju, o pirmuoju asmeniu, visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, o vidinį konfliktą. Buvo turtingų ūkininkų vaikas, bet šie atsisakė jį remti ir gimnaziją teko baigti iš savo santaupų. Literatūrą studijavo Leipcige ir Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką, meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nepriteklius. Taip pat jis sirgo džiova. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui. Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę, todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą, nors vėliau nuo aktyvios politinės veiklos atitolo. Gyvenimą paskyrė kilniam tikslui – darbuotis atgimstančios Lietuvos valiai. Jo kūryba yra autobiografiška, nes dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslai užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, permainų troškimas - būdinga XX a. pradžios jauno intelektualo, ypač pavergtos tautos piliečio, laikysena. Savijautai nuolat prastėjant rašytojas jautėsi vienišas, nutolęs nuo visuomeninių reikalų. Rimtai sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje Biliūnas parašė brandžiausius savo kūrinius - Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, Liūdna pasaka. Fragmentiškumas, dėmesys detalėms, niuansams, teigusiems, kad rašytojas privalo kurti objektyvų epochos ir visuomenės vaizdą - visa tai būdingos Biliūno prozos ypatybės.  Biliūno veikėjai neskirstomi į teigiamus ir 16

neigiamus, jiems nepritaikomos stereotipinės schemos. Pasakotojas dažnai neatskleidžia, kurio pusę jis palaiko, nors gali su skaitytoju pasidalyti abejonėmis, nesislepia už savo veikėjų. Jo kūryboje suteikiamas žodis bepročiams, atstumtiesiems. Nebereikia daug gamtos vaizdų, iš jos paimama tik tiek, kiek reikia tragedijai sukurti. Daug prisiminimų ir išpažinties. Praeities ir dabarties kontrastas. Žmogus be galo subtilus, „girdintis“. Palieka be atsakymo, žmogus gali pabaigti piešti vaizdą pats (atvira kompozicija) Esminiai Biliūno motyvai susiję su žeminamo, įskaudinto žmogaus jausminėmis reakcijomis – kalte, skriauda, nuoskauda.. Lyrinėje novelėje „Ubagas“ susitinka du nelaimingi, tačiau nieko nesmerkia, sugeba vienas kitą užjausti ir paguosti (santykių grožis), pasakotojas jaučia amžiną vaikų kaltę prieš skriaudžiamus tėvus, apysakoje „Liūdna pasaka“ taip pat susitinka du nelaimingi: sergantis pasakotojas ir Išprotėjusi Juozapota, pasakotojas supranta, kad ne jis vienas nelaimingas. (Jos akys – du juodi taškai). Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Jis dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Pasakotojo svarstymai neretai tampa kūrinio prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ (novelė „Kliudžiau“). Toks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasakojimą trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas. Kūrybos bruožai:  Fragmentiškumas, dėmesys detalėms  Svarbi ne tik realybė, bet ir žmogaus jausmai, psichologija  Veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, jiems netaikomos stereotipinės schemos  Pasakotojas neatskleidžia, kurią pusę palaiko, tačiau nesislepia už savo veikėjų, neimituoja objektyvaus pasakotojo, būdingo klasikinio realizmo prozai  Suteikiamas dėmesys visuomenės atstumtiesiems – elgetoms, bepročiams  Esminiai motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus emocijomis – kalte, skriauda, nuoskauda  Kūriniai vientisi, pasakojimo tonas netrūkinėja  Gyvenimo trapumo akcentavimas

„Kliudžiau“: daug mažų detalių novelėje. Baimė ir viltis (dviem būdais spręsti katino likimą: mirtis arba prieglauda).  Vaikas kalba kaip žmogus, turintis namus, jaučia katytės vargšiškumą („gailestingu balsu sukniaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė baimė, ir viltis“) iki kol pasako „bet kas man darbo“. Jis jautėsi, kaip milžinas, kuris ir vilkų būrio neišsigąstų, o čia tik maža, sudžiūvusi katytė. „Kliudžiau“ – pagalvoja, kaip smagu, o po to viskas staiga nutrūksta „ūmai pajutau širdyje šaltį“. Tik po trijų dienų išdrįso išeiti į lauką, nes jis jaunas, jam mirtis nesuprantamas ir nesuvokiamas dalykas. Biliūnas siunčia žinia, kad negalima atstumti gyvūno, žmogaus (katytės, šuns, savo tėvo). Vaizduojama fabula nuo vaikystės iki dabar. Kūrinyje įvyksta nuotykis ir įvykis – pažaidė, pašaudė, smagu lengva – kas įvyko viduje, patirtis, branda. Skaudi pamoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silpnesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo žiaurumo. „Brisiaus galas“ – šuo yra viduasly – prie suolo – kieme, ant spalių krūvoj – pašalėj – pamiškėj. (kaip jis yra pašalinimas iš gyvenimo) – viduasly žmonės valgo, bendrauja, ten žmogus šarvojamas – bendruomeniškumo vieta, o šuo iš ten yra išvaromas. Šuo yra taikus, nesipriešina – pats pasitraukia ir lenda pasuolėn, po to nuliūdęs dūlina pro duris. Kol buvo jaunas, šuo buvo labai branginamas, mylėjo vaikus. Kai šeimininkas Brisių pakviečia, jis seka paskui, nesupranta, kas vyksta „kam čia mane atavedei?“, „negali būti“, galvoja, kad iš jo seno juokiasi. Brisius supranta, kad jį nušovė už senatvę, bet kam iškart bėgti? Juk jis tik norėjo paskutinį kartą šeimininkui kojas palaižyti.

„Ubagas“ – jaunuolis klausosi garsų gimtosios žemės, tarsi atsisveikina su ja. Didžiausia kūrinio moralinė problema yra, kad žmogus jaučiasi kaltas dėl kitų žmonių problemų, nelaimių ir skausmo (tarsi intuityviai sąžinė už tuos vaikus, kurie tėvą varė), jis pasimeta, nežino kaip padėti senoliui. Pasirodęs ubagas nėra įprastas: skiriasi savo eisena, pasakotojas jį painioja su paprastu žmogumi, kadangi šis atrodo išlaikęs garbaus žmogaus laikyseną. Taip pat šis ubagas nėra toks įžūlus – netgi priešingai, jis, norėdamas užeiti, elgiasi nedrąsiai, tą rodo “drebantis” balsas ir rankos. Šiam ubagui nebūdinga “ubagiška” apranga, daiktai: lazdos geležiniais galais, botagas. Kartu ubagas neįprastas ir poterių kalbėjimu: juos senelis sakė nuoširdžiai, lyg tikrai būtų nelaimingas žmogus, priešingai nei valkatos, kurie meldžiasi suvaidintai, kad tik gautų daugiau išmaldos. Senelio paveikslas kuriamas labai įtaigiai, tai sukuria veiksmažodžiai drebėjo, virpėjo, gniaužė, epitetai gailios, karčios ašaros. Tai rodo, kad šiam žmogui gėda, jog turi prašyti duonos. Elgeta elgiasi kaip tėvas: pasakotojui moralizuoja, kad galėjo būti kunigas, palinki sveikatos. Pasakotojas liūdnas, grįžta į tėvynę, kad gautų „gero“ oro (dėl ligos ir ramybės), pirmas jaunuolio įspūdis tarsi sako „netrukdyk, elgeta“, bet kai atpažįsta savo kaimyną jam pasidaro labai gėda. Pasakotojas atpažįsta ubagą, kaip seną tėvų bičiulį. Anksčiau Petras Sabaliūnas buvo pasiturintis žmogus, pasižymėjęs geranoriškumu, dosnumu: turėjęs daug bičių avilių, medumi dalinęsis su kaimynais, jų vaikais. Tačiau vienturtis Petro 17

Sabaliūno sūnus išvarė tėvą iš namų, tai atskleidžia žmonių susvetimėjimo (net su artimiausiais žmonėmis) problemą. Petras Sabaliūnas prisipažįsta apie tai su ašaromis, teksto emocionalumą pabrėžia nebaigtų minčių, daugtaškių gausa: “Sūnus išvarė...” Susvetimėjimą, santykių atšalimą simbolizuoja bičių nykimas, kurios gyvena tik darniuose namuose. Apgailestavimą dėl tokios situacijos senelis išreiškia pasaka, pagal kurią senas žmogus rogėmis išmetamas iš namų, o pasigailima ne senelio, o rogių.. Pasakotojas empatiškas, supratingas, jautriai reaguoja į ubago situaciją. Jaučia kaltę už Petro Sabaliūno sūnų ir apskritai visus vaikus: “dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.” Jis prisimena, kad tai tas pats Petras, kuris vaikystėje visada atnešdavo medaus, buvo šeimos bičiulis. Jaunuolis prisimena Sabaliūną kaip turintį didelę šeimą, jaukų būstą, o dabar jis belikęs elgeta. Sabaliūnui nelengva susitaikyti su ubago dalia, nelengvas prašyti kitų žmonių pagalbos, pripažinti, kad jos labai reikia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai visko turi, nei imti, kai neturi nieko. Toks yra pasaulio dėsnis – nereikalingi išmetami. „Girdėjau, ir tamsta sergi?” sugretina pasakotojo ir Petro Sabaliūno likimus. Pasakotojas taip pat kaip ir Sabaliūnas yra niekam nereikalingas “visi buvo išvažiavę bulvių sodintų, ir aš vienas namie atlikau”. Tik toks žmogus gali suprasti nuskriaustąjį. Pasakotojas ir Sabaliūno sūnus priklauso tai pačiai vaikų kartai: abu jie vienmečiai, vaikystėje kartu medų iš korių čiulpdavę. Sabaliūno sūnus padaro nusikaltimą, nutraukia šventą kartų ryšį, o jo kaltė pereina krikščioniškąsias vertybes ir humanizmą puoselėjančiam pasakotojui. Pasakotojas pats atsiduria paribyje, todėl jam dar lengviau suprasti Sabaliūno tragizmą. Pasakotojas pajutęs kaltę jaučiasi privaląs ją išpirkti:” jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.” Pasiektas aukščiausias humanizmo lygis. Svarbi bičių metafora, parodanti Petro Sabaliūno tvirtas dvasines, krikščioniškąsias vertybes: dosnumą, geraširdiškumą. Bitės kolektyvinis gyvūnas, jos tradiciškai simbolizuoja gėrį ir pasižymi šventumo reikšme. „Piestupys“ – piestu stojanti upė (mistinis). Rašytojas grįžta į jaunystę. Tai yra viena šviesiausių Biliūno kūrinių (mamos ir tėčio šiluma, rūpinasi ar nesušals, toks turėtų būti pasaulis). Katalikiška aplinka – vaikai bijo mirties. Vaikai eina iš namų iki bažnyčios, tada turi praeiti piestupį ir taip išsivalyti baimes, kad galėtų juoktis. Kai jam motina pasiūlo skarą, jis ją atstumia, nes nori būti tikras vyras kaip tėtis, tačiau išėjus iš kiemo visa drąsa išgaruoja. Kūrinio gale juokiasi, kad girdėjo gaidį, bet vis tiek bijojo numirėlių. Pagaliau supranta, kad nėra dėl ko. Apie berniuko įvesdinimą į vyrų pasaulį. Pasakos formulė – kad pasiektum laimingą pabaigą, turi kažką įveikti. Juokas išvalo žmogų nuo įtampos.

„Vagis“ – vienas ryškiausių psichoanalizės pavyzdžių. Ji parašyta kaip vidinis pasakotojo ir kartu pagrindinio veikėjo monologas, kuriame atskleidžiami dvasinio sukrėtimo padariniai. Akcentuojamas ir pasakotojo/pagr veikėjo arklys, kuris jam buvo itin svarbus, juo didžiavosi (Lietuvoje buvo itin svarbu turėti arklį, tai – lyg svarbus statuso įrodymas). Grįžęs po piršlybų, pasakotojas negali užmigti, turi nenugalimą nuojautą, kuri liepia jam nueiti pas arklį. Šiame epizode įtampa kuriama trumpais, fragmentiškais sakiniais, retoriniais klausimais, kurie išsakomi labai greitai, nes pasakotojas turi staigiai priimti sprendimą. Tokie trumpi, fragmentiški sakiniai sukuria savotišką ritmą, širdies plakimo įspūdį. Pabrėžiama mirtina nakties tyla, kuri kontrastuoja su pasakotojo vidine būsena. Užmušęs vagį, pasakotojas apie jį užmiršta, puola prie arklio, o tai parodo, koks brangus jam yra jo arklys. Vėliau pasakotojas lyg atsipeikėja, supranta, ką padaręs, jaučiasi sutrikęs, nežinantis, ką daryti (retoriniais klausimai).Netyčia nužudęs vagį (Kaip daviau kūle per galvą, – net žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, nei vieno žodžio neprataręs.), Jokūbas suvokia nusikaltęs ir negali susitaikyti su lemtimi. Savo gyvenimu jis įrodo, kad yra geras ir doras žmogus, bet neranda atsakymo į klausimą, ką jam už tai pasakys Visagalis. Jis supranta, kad pažeidė Dievo įsakymą „nežudyk“. Apie sąžinės kančią, kuri gadina gyvenimą. Visuomenėje jis būtų išteisintas (Žmonės kone visi atvirai pripažino, kad taip „tokiam“ ir reikėjo) , tačiau yra kitas teismas – vidinis. Pradžioje kuriamas šaunaus, stipraus lyderio paveikslas (fizinė sėkmė), tačiau „dabar ir pusės manęs nebeliko“. Pasakojama greitai ir dalykiškai, trumpais sakiniais. Šviesi, šalta naktis – pranašystė (sąžinė spengianti, balta). Kai kalbama apie dvasinius dalykus, tempas sulėtėja, nes šiaip viskas vyksta labai greitai. Sąžinė neišvaloma. Ieško ramybės išpažintyje, maldoje, nes bijo, kas bus po mirties – tikinčio žmogaus siaubas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali. Kaltė persekioja jį visą gyvenimą. Bando save pateisinti, tai parodo jo vidinę kovą. Sąžinė graužia dėl to, kad negavo bausmės, negali niekam prasitarti apie tai. Gąsdina mintys apie dievo teismą. Iš tiesų buvo pavogta žmogaus ramybė, galimybė pajusti laimę, dvasinę pilnatvę. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės: „O dėl to ir dabar dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis…” Vidinis sąžinės teismas kur kas svarbesnis už visuomenės. Žmogžudystei nėra jokio pateisinimo šiame pasaulyje. Vagis ir pasakotojas priešinami tik kūrinio pradžioje, bet vėliau ši riba išnyksta. Kodėl? Pats

18

žmogus yra vertybė ir niekam nevalia atimti iš jo gyvybės, o pagrindinis žmogaus vertės kriterijus buvo ir lieka jo dvasingumas. „Tikėjimas“ – „šventadienio rytas“ – sakralus laikas. Pasakotojas – nusilpęs, sergantis, nebe energingas. Sėdi Ciuriche, tarsi mato viską iš aukščiau, yra pakylėtas, jo savijauta rami.  Sukuriamas mielas gero, doro vaiko paveikslas, kurį pasakotojas atstumia, manydamas, kad mergaitė kiša jam reklamą. Svarbiausia yra žmogaus ryšys su žmogumi, pasitikėjimas – visa kita tušti dalykai. Sėdėdamas užsienyje pasakotojas galvoja apie tėvynės paveikslus (kaip Maironis), tai buvo vienkartinis, labai trumpas susitikimas su mergaite. Iš savidestrukcijos gali išvest tik santykiai su kitu žmogumi, jos išklausymas ir išgirdimas.) Apsakymas “Nemunu” - Apie žmonių susvetimėjimą, atskirtį. Nemunas vaizduojamas kaip didelė, galinga upė. Palyginamas su audeklu, o šis palyginimas – aliuzija į tautosaką; Nemunas sujungia tautą. Besimainantys vaizdai palyginami su kaleidoskopu – sukuria dinamiškumo įspūdį. Gamta atgaivina, nuramina pasakotoją. Sukuriamas kontrastas tarp monotoniškų, migdančių garlaivio garsų ir žadinančio vaizdo. Plaukdamas upe žmogus pamato bažnyčią, kontrastuojančią su nuskurdusiomis žmonių trobelėmis. Pasakotojas sau kelia klausimus, jam įdomi to krašto istorija. Tuo pačiu prisimena ir savo tėviškę, jaučia nostalgiją, prisirišimą prie sodžiaus, tačiau suvokia, jog dabar nebepritaptų prie sodžiaus žmonių, nes dabar jis inteligentas (autobiografiškumas). Pasirodę sielininkai dar labiau pabrėžia atskirtį tarp pasakotojo ir sodiečių – sielininkų darbas sunkus, daug dėmesio skiriama jų sunkaus yrimosi aprašymui, o pasakotojas sėdi garlaivyje. Garlaivyje sėdinti jauna mergina neįprasta savo išvaizda, jos paakiai pamėlynavę, skruostai ne natūraliai rausvi, o padažyti – tai rodo, jog mergina parsidavinėja. Jos žvilgsnis atrodo lyg daug mačiusios, patyrusios moters. Apie sodietišką kilmę liudija balta skarelė. Ji, kaip ir pasakotojas, “išmesta iš sodiečių tarpo”. Pasakotojas lyg norėtų ją užkalbinti, paklausti apie jos praeitį, istoriją, tačiau bijo kitų žmonių reakcijų. Žmonės laive jos šalinasi, nenori jos matyti, prisiliesti, o viena moteris džiaugiasi, galėdama ją įžeisti. Pasakotoją apima dvejopi jausmai: jis tarsi norėtų ją apginti, pasižiūrėti, kur ji eis, kur nakvos, tačiau neišdrįsta ir pasuka savo keliu.

„Lazda“ – šioje novelėje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galima sakyti, kad tai psichologinis pasakojimas. Tėvas moko vaikus atleisti priešui (krikščioniška pasaulėžiūra), neleidžia sudeginti lazdos: „Tegul šitoji lazda lieka tarp jūsų, į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai buvo baudžiami“. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse - graži žmogaus dvasingumo apraiška. Nors Dambrauckas buvo senas ir piktas, viską pralošęs, negailestingas, tėvas vis tiek jį vertina su pagarba. Tėvas priima gyventi Dambraucką norėdamas parodyti, kad jau pamiršo visas nuoskaudas. „Liūdnai nusišypsoti“ tėvui reiškia atleisti. Tėvas, gavęs dovanų lazdą, net susigraudino, nes niekada negalvojo, kad Dambrauckas ją jam padovanos. Šioje novelėje mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino. Leitmotyvo “liūdnai nusišypsoti” reikšmė - skriaudos atleidimas. Liūdni prisiminimai slopinami šypsena. Lazda, padovanota dovana  tarsi abipusis susitaikymas be žodžių. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taip ir šioje novelėje - mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. (Mušė už tai, kad pono dobilais pono jautukus šėrė, taip skaudžiai sudavė per nugarą, kad tris savaites lovoj išgulėjo). „Liūdna pasaka” – Rašo 1906-1907 m., kai senka jėgos, kai ligonio padėtis darosi kritiška. Todėl apysakoje skamba skausmo, praradimo motyvas, tarsi bethoveniškais dūžiais beldžiasi likimas. Apysaką galima vadinti Biliūno gulbės giesme. Apysakos pradžioje išnyra ligotas ir jautrus pasakotojas, paskutinėmis dvasios galiomis įsižiūrintis į gyvenimo grožį, į žmones, besistengiantis juos suprasti. Pasakotojas išgirdęs moters balsą suprato, kad taip sudejuoti galėjo „tik senas, labai senas ir nelaimingas”. Jos akys buvo kaip du juodi taškai – dvi užgesusios žvaigždės (o anksčiau akys kaip dvi gražios žvaigždelės). Vis sakydama, kokie visi ponai gražūs ir klausdama, kur jos vienintelis Petriukas moteris praleidžia visa likusį gyvenimą, tikriausiai net nelabai suprasdama, ką daro. Paleidimas iš baudžiavos abiem labai džiaugsmingas, nes nebereikės dvaran eiti ir žemė bus jų, ir vaikų bus, ir sodą įsiveis.  Taigi Juozapotos svajonė – grynai moteriškas laimės suvokimas: šeima, vaikai, nuosavybė. Kada to nebeliks, šeima suduš. Petras irgi džiaugiasi namų židiniu, bet jam to negana. Jo laimės samprata remiasi platesniu visuomeniniu turiniu, todėl nepaisydamas, kad sunku palikti mylimą moterį, gimsiantį vaiką jis eina į sukilimą. Taip trokšdamas laisvės, jis su kitais jaunais vyrais nusprendžia sukilti (1863 m.) prieš esamą valdžią. Praradusi vyrą, ji nebegali būti laimingą, visa likusį gyvenimą Juozapota kamuoja tie patys klausimai, jos kūnas pagijo, bet siela nebe. Juozapota be galo rūpinasi savo vyru, ji būgštauja dėl jo likimo, eina į tolimą miestą tarsi galėtų jį išgelbėti ir jam padėti.  Nors tas vyro ieškojimas racionaliai mąstant yra visiškai beprasmis, tačiau tas jos beprasmiškumas čia morališkai yra labai prasmingas. Juozapotos meilė vyrui yra tas akstinas, iš kurio kyla jos svajonės apie laimę, dėl kurios ji išgyveną maištininkų nedalią, nerimą, netenka gyvenimo, gyva miršta gyvenimui drauge su savo Petru. Juozapota džiaugiasi ir užsidega maištininkų mintimis, ta pati Juozapota, vyrui išėjus į sukilimą, pradeda abejoti maištininkų gerumu: www.studijoms.lt/jonas-biliunas-liudna-pasaka-2.htm Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis.) “Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės” “Maloniai žiūrėjo į moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”

19

“Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, – galima tik jausti...” “Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...” – pažymi socialinę atskirti. Nutylėjimas. “Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?”- amžina meilė, aprašyta ir impresionistinės manieros eilėraščio proza prakalboje “Baltasai šešėlis”. Juozapotos siela miršta kai ji pamato savo pakartą vyrą. Netekusi savo atramos Juozapota nebegali išgyventi. Caro valdžia paleidžia Juozapotą. Bet rašytojui labiau rūpi dvasinė veikėjos būsena. „Pagijo kūnas, bet ne dvasia”, – taip ištaria Biliūnas apie Juozapotą, kankintą kalėjime, ilgai sirgusią, pagimdžiusią negyvą kūdikį, išvarytą iš savo kampo… Jos dvasia negalėjo tiek skriaudų išlaikyti. Rašytojas itin atidžiai seka Juozapotos dvasios kelią į nebūtį. Kartojamas klausimas apie Petriuką (mažybinė vardo forma sutapatina vyrą ir negyvą kūdikį, kurį mylinti moteris dvasios gilumoje visada regi kaip vyro atvaizdą) yra jos dvasią užgulusios tamsos motyvacija. Pabaiga: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus jį pamatyti?.. Vienas Dievas težino…“ Daugtaškis pabaigoje – po dviejų žmonių likimo istorijos, nesibaigiančios, pereinančios į didžiąją nežinomybę, į kitų žmonių gyvenimus. Į pasaką, kaip į nesibaigiantį pasakojimą apie žmogų. Psichologizmas pakeitė žmogaus apibūdinimo, informacijos apie jį teikimo prozoje sistemą. Iš esmės pakito žmogaus aprašymas. Beveik išnyko išorinis portretas. Imta vis daugiau kreipti dėmesio į momentines ar pastovias jo dvasios apraiškas. Pasirodęs epizode žmogus dažnai apibūdinamas įspūdžiu, kurį jis kelia stebinčiam ar scenoje dalyvaujančiam veikėjui. Pirmiausia veido išraiška, akimis kaip „sielos veidrodžiu“. Juozapota į „Liūdną pasaką“ įvedama tuo klaikiu žvilgsniu, kurio negali pakelti pasakotojas. Įžanginio teksto atkarpoje akys lyginamos su žvaigždėmis. Pradžioje pasakotojui jos primena užgesusias žvaigždes, toliau, vaizduojant Juozapotą jauną, svajojančią apie ateitį, jos kontrastingai apibūdinamos kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės. Tačiau daugiausia Juozapotos akys pasirodo kaip „klaikios, be gyvybės akys“, t. y. kaip šiurpus „liūdnos pasakos“ ženklas. Akys apibūdina ir kitą kūrinio veikėją – Petrą. Poroje vietų minima, jog jo akyse degė nesuprantama, ypatinga ugnis. Sutrikimui žymėti autorius greta imasi ir akių išraiškos – „akyse švietė ir baimė, ir viltis, ir abejojimai“ (tarp kita ko, šis apibūdinimas vartojamas ir „Kliudžiau“). Žodžių, akių, veido išraiška Biliūnui irgi dažna dingstis vidinei būsenai, momento nuotaikai aptarti. Pilna kontrastų ir „Liūdna pasaka“, jų galima rasti skirtinguose kūrinio lygmenyse. Juozapotą matome kūrinyje jauną, kai ji žavi visus savo žvilgsniu, ir greta piešiama senatvėje, kai ji – jau nepagydomas ligonis, vieniša, apleista, kai jos akys kiekvieną šiurpu nukrečia. Įvadinėje scenoje pasakotojas nusiteikęs džiaugtis gamta, ilsėtis, ir čia pat klaikus susitikimas su Juozapota, kaip šiurpulingas mirties priminimas. Biliūnas mėgsta tyrinėti sukrėtimo, šoko situaciją kaip aplinkos poveikį, kaip reagavimo atvejį. Jo veikėjo dvasios būsenų tėkmė paprastai eina sukrėtimo link, todėl daugelis elementų siejasi kūrinyje kaip kontrastinės opozicijos. Juozapota labai mylinti, rūpestinga moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji puoselėja gražios šeimos idealus, siekia laimės, šviesios ateities. Moters tema - pagrindinė apysakos veikėja Juozapota vaizduojama besąlygiškai mylinti, rūpestinga ir pasiaukojanti. Banių šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos, laimingai gyventi. Tačiau Autorius net apysakos prakalboje, pavadintoje „Baltuoju Šešėliu“, moteriai išreiškia gražiausius padėkos jos vyras Petras Banys, trokšdamas laisvės, išeina į 1863 ir m.nuoširdumo sukilimą ir žodžius, sukuria mylinčios moters – jo žmonos, meiliai vadinamos Ramūta, -  paveikslą. Tai tarsi įžanga, kuria tragiškas Biliūnas nebegrįžta. Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o jos likimas siekia išaukštinti pagrindinę „Liūdnos pasakos“ heroję, jos moralės normas, atskleisti begalinį rūpestį ir ryžtą siekiant – Juozapota išprotėja. surasti savo mylimą vyrą, dalyvaujantį sukilime prieš carinės Rusijos valdžią. Juozapota buvo pakirsta istorinio laikmečio tragizmo, neteko jaunystės grožio, tačiau išliko ištikima meilei, vilčiai bei atsidavimui. Kūrinyje aprašomas nuoseklus moters laukimas (siūna baltarūbius), nuojautos (kūrinyje jos išryškinamos sapno motyvu), užgęstanti ir vėl pabundanti viltis, jog vyras sugrįš. Visa Juozapotos meilė ir atsidavimas išėjimu savo vyro ieškoti Jokūbas, anksčiau jausdavęsis vainikuojami labai stiprus irjos užtikrintas, naktį ir beprotybe suvokus, kad mylimo žmogaus nebėra. Taigi J. Biliūnas, kaip psichologinio realizmo atstovas, dėmesį skyrė užklumpą vagį, bandžiusį pavogti jo arklį. Jokūbas vagį užmuša, tačiau žmogaus, šiuo atveju moters, vidiniam pasauliuinesiryžta ir su tuo susijusioms užuojautos, meilės ir jausmingumo temos. Šias niekam prisipažinti. Iš tikrųjų pavogiama jo vidinė ramybė: moters savybes Lietuvos rašytojas Jonas Biliūnas „Liūdnoje pabrėžė siekdamas idealų Jokūbas išgyvenapasakoje“ didelį dvasinį skausmą, sąžinėspavaizduoti graužatį, negali moters paveikslą, įrodyti, kad net istorinės aplinkybės susitaikytinepriverčia su lemtimi. jos apleisti savo vertybių bei moralės normų. Apsakymuose pagrindinis dėmesys skiriamas vieno veikėjo išgyvenimams o kiti veikėjai juos išryškina (apysaka „Liūdna pasaka“).  Jono Biliūno kūriniuose nėra realizmui būdingų ilgų gamtos, žmogaus išvaizdos aprašymų, jam svarbiausios detalės, kurios atspindi žmogaus vidinius išgyvenimus, jausmus, todėl Biliūnas labai jautrus veido išraiškai, balso Vaizduojami baudžiavos laikais,būdingas atskleidžia intonacijai. Šiuo aspektu Biliūnas yra novatorius, nes tų metųžmonių lietuviųsantykiai realistams, pvz. Žemaitei, daugiau skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą, pabrėžia atleidimo motyvą. epiškas tikrovės vaizdavimas, o Biliūnui – lyriškas, emociškas jos traktavimas. Dėl to Biliūnas dar vadinamas “detalių meistru”, nes puikiai pabrėžia tuos epizodus ir tas detales, kurios leidžia jam sukurti tam tikrą jausmą. Jonas Biliūnas Dambrauskas dvaro prižiūrėtojas. Po baudžiavos panaikinimo tampa psichologinius išgyvenimus sukoncentruoja tik teigiamų herojų– paveiksluose. nebereikalingu ir yra priverstas glaustis pas buvusius baudžiauninkus. 20

Temos:  Meilė tėvynei  Įsipareigojimas tėvynei  Žmogus ir visuomenės netobulumas  Atjauta  Skriauda  Sąžinė  Žmogaus dora  Žmogaus santykis su kitu žmogumi  Socialinis teisingumas  Laisvė  Gyvenimo pilnatvė  Laimės sąvoka  Pasiaukojimas  Tikėjimas/ Dievas  Heroizmas  Meilė  Gerumo teigimas  Dvasinio pasaulio turtingumas  Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika  Asmens vienišumas  Moters tema  Liūdesio tema  Gailestis  Skausmas  Kaltė  Moralinė vertybės

Sūnaus iš namų išvarytas tėvas Petras Sabaliūnas, kuris viską aukojo savo vaikui, ateina pas kaimynus. Jaunasis kaimynas iš pradžių Petro Sabaliūno neatpažįsta, duoda bent duonos riekę, prisiima dalį kaltės, kad negali daugiau pagelbėti vargstančiam žmogui

Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė –  XX a. pradžios rašytoja (neoromantikė). Gyveno prieškario laikotarpiu ir taip pat pirmojo pasaulinio karo metais. P. Višinskis paveikė Marijos tautinį apsisprendimą ir paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą.  Marija išdėsto savo pažiūras, kodėl ji, lenkiškai išauklėta, jaučiasi lietuvė ir nori dirbti savo tautai. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje, Užventyje. Šių dvarų aplinka formavo jos pasaulėjautą ir kūrybą. Mariją nuo mažų dienų siejo labai glaudūs ryšiai su jos mama, kurią visada vadino mamate. Šatrijos Ragana iš mamos perėmė nuoširdumą, nuolankumą, rūpestingumą žmonėms, atlaidumą. Ji visą gyvenimą mokytojavo, buvo šeimos žmogus. Labai anksti mirė jos du broliukai, vėliau ir mama, o tai buvo labai skaudu, nes ryšis su mama buvo labai tvirtas iš to ir kilo knyga „Sename dvare“ – tarsi himnas mamai.  (Anot V. Daujotytės, apysakos « Sename dvare » impulsas – ilgesys mirus broliams ir mamai. Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas yra brangiausia, pajauta). Labai graži moteris, daugelis vyrų jos norėjo, bet taip ir liko viena. Prarastojo laiko ieškotoja kaip Milošas. Studijavo Šveicarijos universitete, pažino to meto Europos kultūrą, jos naująsias kryptis, ypač simbolizmą. Mėgo ir išmanė muziką. Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo ir idealo siekimo. Jos kūryba priklauso pirmajam lietuvių grožinės kūrybos etapui, prasidedančiam XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Svarbu prisiminti, kad Šatrijos Ragana buvo religinga, tada žmogaus gyvenimas žemėje jai neatrodė baigtinis. Apysaka „Sename dvare“ pateikia nauja požiūrį į dvarą, pasakojimo centras yra Mamatė – lenkė (tai tik rūbas, širdyje lietuve, „nors pati esu užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą.“, „Man rodos jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė.“, „Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo“). Eseistinė kūryba – kas atėjo į galvą, ta ir rašo. Mamatė visą laiką nori išeiti, ji nepatenkinta savo gyvenimu, nepaisant to pats kūrinys yra šviesus. „Mamatės užrašuose“ ataidinti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Romantizmo pasaulėvokai, ji susipina su simbolizmui būdingu pasaulio metamu, kai regimas pasaulis suvokiamas tik kaip „tikrojo“ anapusinio pasaulio atspindis: „Nesu nuliūdusi. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus – jau vieną. Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą.“, „Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalybėn. Ir eina tuo keliu mano siela.“, „ir žavi mane mirtis.“, „Amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.“, „Jei kas paklaustų manęs, kuris žodis žmonių kalboje yra baisiausias, atsakyčiau: vergas.“ , „Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos“. Kūrinio pradžia yra pasakiška, tai tarsi sugrįžimas į vaikystę, į savo senąjį dvarą, taip Š.R. remiasi savo pačios patirtimi. Irutė yra Mamatės vaizdinys vaikystėje. Tarp mamos ir vaiko labai glaudūs santykiai: „čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateis į tavo galvelę“, „Taip man saldu, linksma mąstant, kaip nudžiugs mamatė, šį mano darbelį pamačius“, Mamatės pilkas rūbas buvo panašus į „saulės nušviestą debesėlį“, antakiai lyg „kregždės sparnai“, brolis Jonelis kaip „išlindęs iš krūmų nykštukas“. Irusia nujaučia, kad mamatė tarsi

21

kažkur kitur „Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo...“ , „Jos tokios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu.“ Irusia mato, kaip stipriai mamatė myli muziką: „Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama.“ Tačiau ji jaučiasi kalta, kai užsimiršta begrodama ir vaikai užmiega šalia, tada ji labai stipriai juos išbučiuoja, rūpestingai apkloja, mielais žodeliais kalbina. Kai vieną sykį Irusia paprašo tėvelio netrukdyti mamatei groti, kad ir kaip sunku jai buvo išdrįsti tai padaryti, mamatė labai nuliūsta ir sako daugiau niekada taip nedaryti: „Jei mane myli, turi man padėt eiti savo priedermes, ne kliudyti.“ Su vyru Liudviku žiūri į skirtingas kryptis: „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavimi.“ Jis jai sako, kad ji turėtų suprasti, kad jos švelnumo kiti neatjaučia ir nebrangina ir kad ji yra per daug gera, ją galima išnaudoti ir apgaudinėti. Mamatė tiki pasakomis, ji sako vaikams, kad gėlės yra žemės šypsena iš džiaugsmo, kad jas Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsotis ir žmogaus siela, o nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru. Mamatė sako, kad be galo mėgsta skaityti: „Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės.“ . Tik skambindama pianinu, vaikščiodama laukuose, mėnesienoje, klausydama Jonavičiaus griežiamų melodijų, Mamatė jaučiasi pakylėta, laiminga. Ji turbūt jaustųsi daug laimingesnė būdama su Jonavičiumi. Viso šio gėrio ji atsisako dėl šeimos vertybių ir visada nusileidžia savo vyrui, nes kaip visados įvyksta tai, ko nori tėvelis. Jonavičius jai labai patinka, vakarų, kai groja kartu su juo ji laukia kaip didžiausio gėrio. Ji niekada niekam neišliejai savo sielos, nes jai drovu rodyti savo jausmus, tik kartais atveria siela vaikams ir supranta, kad jie negali visko suvokti. Bet juk vaikai – tai ji pati. Mirtis mamatei nėra baisi. Darbas jai nebaisus: „Darbas – mieliausias prietelius ir linksmintojas, jei ne per ilgas ir jei duoda laiko augti kitoms žmogaus dvasios jėgoms“. Mamatės paveikslas labai panašus į ketvirtosios Mačernio vizijos senolę. Marija yra vaikų gynėja, namų šilumos ir saugumo sergėtoja, mylinti juos taip pat kaip ir Mačernio sukurta senolė. “Prarandami dvarai, sunyksta protėvių garbė, išnyksta valstybės. Sunyksta, sumenksta dvasinės patirties švytėjimas. Ryškėja kita patirtis, bet ji dar neatpažįstama. Pereinamųjų laikų žmonės yra liūdni. “Šatrijos Raganos pasaulyje ašaros yra gražu. Gražu liūdėti, gražu verkti, kad viskas praeina, sunyksta, gražu gražiai liūdėti, kad šitaip gražiai leidžiasi saulė ir kad grožio slaptis neapleidžia ir besileidžiančio dangaus baugumo. „Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą“, – užsirašo mamatė Marija” – V. Daujotytė.

Vincas Krėvė – Mickevičius – XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė. universalas: neoromantikas, romantikas, simbolistas, realistas. Nuo vaikystės pasižymėjo gyva vaizduote, išmone. Rašytojo kūriniai tarsi savaime išsiskleidžia iš jo gyvenimo, iš kaimiškos aplinkos. Dėl ūmaus charakterio, lengvai pažeidžiamo garbės jausmo sunkiai tai išgyveno. Slėgė santykiai su namiškiais, Mickevičių šeimoje mirė du vaikai ir tai Vincą sukrėtė. Taip radosi amžinos kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmas, o įskaudinto vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė pats artimiausias. VU buvo uždarytas, tad studijavo Kijeve, Lvove, Austrijoje. Vėliau gyveno Baku, ten kūrė apie rytų kultūrą, grįžęs į Vilnių tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi. Domėjimąsi istorine tematika lėmė Lietuvos kova dėl nepriklausomybės. Rašytojas bandė darbuotis tėvynės labui, dalyvavo politiniame gyvenime, 1940 m. tapo ministru pirmininku, organizavo Klaipėdos krašto sukilimą. Nusivylęs sovietais 1944 m. iš valdžios pasitraukė. Parašė pirmąją lietuvišką tragediją – SKIRGAILĄ. Joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms – konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į LT kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. Svarbiausia vertybė yra individualizmas. Daugelis jo kūrinių veikėjų yra išskirtinės asmenybės, norinčios išsilaisvinti, gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie esamos situacijos. „Skirgaila“ - tai yra deherojizuota istorija (konfliktas tarp daugelio skirtingų dalykų, todėl jam pačiam sunku būti laisvam, nes jis yra toks suvaržytas visų atsakomybių. Tarsi išoriškai yra laisvas, nes yra valdovas ir gali daryti, ką nori, tačiau viduje, jis negali apsispręsti). Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virsta apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime. Pagrindinis dramos veikėjas despotas Skirgaila susiduria su nepakeliamomis atsakomybėmis: jam tenka apsaugoti Lietuvą nuo Lenkijos ir Kryžiuočių ordino, išspręsti vidinį konfliktą tarp bajorų, išlaikyti naują tikėjimą, kurio nepripažįsta, ginti šalį ir neprarasti teritorijų. Pasak daktarės Redos Pabarčienės, jis turi maksimalistinę prigimtį, tačiau gyvena kompromisinį gyvenimą būdamas nekompromisinis žmogus. Ji teigia, kad valdovas atsiduria ant negalimumo ribos: negali eiti išvien su kryžiuočiais, bet jų nepaisyti irgi negali, negali nuoširdžiai priimti krikšto, bet negali jo atšaukti, negali gyventi be užuojautos, bet pats niekam jos neduoda. Šie svarstymai neleidžia gyventi ramiai ir varžo jį patį. Skirgaila pavydi drąsos ir laisvės pojūčio vokiečių riteriui Keleriui, atvykusiam kartu su kitu kryžiuočių ordino pasiuntiniu. Despotas vadina riterį atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“ ir malonėtų tokį turėti „kaipo draugą, ne kaip priešą.“ Skirgaila norėtų įgyti šių savybių, kurios padėtų jam įveikti vidinę nelaisvę, verčiančią jį sužvėrėti ir priimti neteisingus sprendimus. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą, tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui: „Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!..” Skirgaila dažnai negirdi pašnekovo, gilinasi tik į save (nėra kitos valios, kai jis pasako savo), svarsto gyvenimo prasmės klausimus. Su Ona Duonute ir šiaip priiminėdamas sprendimus nori pasielgti gerai, bet jam neišeina, tai, ką jis mano atrodo, kad yra gera, o iš tikrųjų pasirodo pikta. Sako, kad nori sunaikinti viską, kas yra piktą, o pats keršija ir smurtauja – per prievarta veda Oną Duonutę, gyvą palaidoja Kelerį (šis morališkai stipresnis nei Skirgaila, nes pamiršęs savo interesus žūsta dėl kito žmogaus). Stardas šiame kūrinyje yra Skirgailos oponentas, jis ištikimai saugo tautos garbę, gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais sutelkti valią ir imtis veiklos, kaltina Skirgailą už senųjų dievų išdavystę, jam atrodo, kad geriau žūti nei vergauti. Stardas sako, kad ateities kartos ims pavyzdį iš Skirgailos ir atsižadės senų papročių, vėja užželdins takus į tėvų kapus ir pamirš šventą dainų kalbą. Dabartis jam niūri, neverta herojinių dainų, niekas jų nebeklauso: „Nebeliko didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.“ Tada Stardas sudaužo kanklius (sudužęs, nebesurenkamas senasis pasaulis), nes mato, kad nieko nebepakeis (nebedainuojanti tauta – stagnacija, jos išsekimas). Kūrinio pabaigoje Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei tautai, praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynęs riterio idealus, jis norėjo padėti Lietuvai, bet nusižengė žmogiškumui. Didžiausia Krėvės veikėjų vertybė – laisvė. Skirgailos savigriovos procesas – Stardo ap(si)krikštijimas, Skirgailos karių perbėgimas, Skurdulio kalba, sakanti, kad Dievą (Religiją) reikia keisti kaip rūbą, kai vaikas auga, jis irgi keičia rūbus), Skirgailos kaip vyro pralaimėjimas (kai netenka O. Duonutės). Skirgaila jaučia situaciją, jis ne užkariautojas, o gynėjas, bet nežino, kaip tai padaryti teisingai, nusivylęs Dievais, meile, pralaimėjęs karus išeina, jei būtų tironas būtų nužudęs O.D., TAČIAU jis neatleidžia Onai Duonutei, nes nemoka būti atviras ir atleisti. Dramoje ,,Skirgaila“ vaizduojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila, kurio tikslas išlaikyti žemių vientisumą ir išsaugoti Mindaugo laikų Lietuvą. Kad to pasiektų, sutinka pakrikštyti kraštą, tačiau daugelis žmonių, tarp jų ir pats Skirgaila, tiki pagonybe. Skirgaila kalbasi su Stardu, Skurduliu, kurie baiminasi, kad po krikšto tauta praras papročius. Valdovas prometėjiškai atsakingas už tautą: ,,Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Nenorėdamas atiduoti lenkams Jogailos pažadėtų Voluinės ir Podolės žemių(,,Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu..“), Skirgaila pagrobia ir

22

įkalina savo pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kurią ketina vesti. Jis nori, kad ir moteris aukotųsi dėl Lietuvos, tačiau kunigaikštytė, pamilusi vokiečių riterį Kelerį, išdidžiai atsisako valdovo meilės. Negalėdamas susitaikyti su pralaimėjimu kaip vyras, nusivylęs dvasinio vadovo Stardo tariamu apsikrikštijimu, Skirgaila puola į mizantropiją, lieka vienas ir pralaimėjęs. Tautos ateitis jam buvo svarbiau už asmeninę laimę, tautos interesai už jo paties, tačiau taip aukotis gali ne visi.

Juozas Tumas – Vaižgantas – XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė (priklauso pirmajai neoromantikų kartai Lietuvoje). XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro politinio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai. Į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dvasininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek galėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. Derino realistinį ir neoromantinį vaizdavimo būdus – „Dėdės ir dėdienės“ (apysaka). Įstojo į kunigų seminariją, visą laiką skatino jaunimą nusiteikti patriotiškai, dirbti tėvynės naudai. Per penkerius metus seminarijoje išsiugdė tvirtą charakterį ir pareigingumą. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai. Vaižgantas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado teikėjas. Kartu tai yra dievybė, tarpininkaujanti tarp kultūros ir gamtos. Toks ir yra Vaižgantas, užaugęs valstiečių šeimoje, kurioje buvo 10 vaikas – mylimas ir lepinamas. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas – jaunatviškos energijos šaltinis. Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus tik pasakotojas. Jis žino daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas“ groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirbtinai nepasigaminsi“, ir apie baudžiavos nežmoniškumą, net daro išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą. Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti“. Apie jų savimonę pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė“, „nežinojo“. Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė buvo aukštesnės savimonės, bet ir jis vadinamas „protingu beraščiu“. Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Mykoliukas - jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Visko jam užteko - ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Net žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vienam girdimą. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia. Viena tebuvo aišku: tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas“. Tą kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą geriausiai išreiškia negudrus, nesudėtingas Mykoliuko smuikavimas paties pasidirbtą skripkelę, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją. Mykoliuko muzika sukviesdavo žmones draugėn - jie klausydavosi, kalbėdavosi, šokdavo. Severją - nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro“, kaip pačios gamtos liepiamos viena į kitą palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys. Vaižgantui labiausiai rūpi, ką jaučia, kaip gyvena, ką pasirenka žmogus, kurio galimybės labai apribotos vien tuo, kad jis jaunesnis brolis. Toks ir yra Mykolas-Mykoliukas, gyvenimo pabaigoje tapęs Dzidorium Artoju. Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi kiti baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas, o pats ryžtasi aukai. Mykoliuko širdyje meilė išjudina pačius pamatus, suardo ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: kas kaltas? už ką? kuriomis teisėmis? Bet ar gali palikti brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? ,,Ne, tikrai ne!“ Mykoliukas traukiasi į save, jau apsisprendęs, jau aukai pasiryžęs. Dėl tokio sprendimo jo dvasia kyla į viršūnę, taurėja. Severja atitenka kitam stipresniam, tijūnui Rapolui Geišei. Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu. Gandas, kad Severja išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas - „nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti“. Mykoliukas skaudžiai liūdėdamas susitaiko su viskuo. Vaižganto nuomone, susitaikymas su viskuo - lietuvio bruožas: „Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas.“ Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jamparagauti savo saldybių.“ Tačiau Severjos atsisveikinimas, moteriškumo atsivėrimas, jam yra ne paskatinimas ko 23

nors imtis ir ne atlyginimas. Šią valandą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Jis visą amžių liko laimingas, kad tos akimirkos, tų rūmų neišmainė į ką nors pigesnį. Prarasdamas mylimąją, Mykoliukas nepraranda meilės, nušviečiančios jo gyvenimą prakilnumu. Mykoliukas groja Severjos vestuvėse tol, kol nutrūksta stygos. Save įveikęs, savo skausmą numaldęs žmogus tarsi įgauna vidinės stiprybės. Vaižgantas atveda savo veikėją, bedalį dėdę, iki išminties spindėjimo. Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame gyvenime atrodo bereikšmis, kiekvieno pastumiamas. Tačiau susikaupimo valandomis – bažnyčioje, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, tarp žmonių - jis išsiskiria iš kitų: „laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus - net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną“. Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti“. Dzidorius - vienas iš krikščionių šventųjų, žemės darbų globėjas, todėl Vaižgantas rašo jį didžiosiomis raidėmis. Rašytojas mato šventojo įsikūnijimą lietuvio artojo paveiksle. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai, žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintis glaudų ryšį su gamta asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas. Severjos Pukštaičios paveikslas - rašytojas moters paveikslą tapo šviesiomis spalvomis. Jos veidelis buvo baltas ir švelniai rausvas. Portretą užbaigia storos kasos, blizganti, lyg lakuota oda, baltos, rūpestingai prižiūrimos kojos. Rašytojas kuria savotišką lietuvaitės grožio pavyzdį. Vaižgantas pateikia ir jos būdo, ir žmogiškųjų savybių charakteristiką: ji labai darbšti, sumani, tvarkinga, kupina gyvenimo džiaugsmo ir jaunystės žavesio, todėl ,,verta nemenko likimo“. Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: apsigyvena klėtelėje, kuri iš tolo kvepia švara (,,taip švaru, kad net nedrąsu stotis“), džiovintais žolynais (,,grindys išbarstytos smarkiai, bet gražiai kvepiančiais ajerais“) ir raugintais grybais – krembliais, pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Iš kaimo jaunimo savo prigimtimi jai artimiausias Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Juos abu sieja širdies jautrumas, grožio jausmas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, ,,taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams“. Severiutė mylėjo Mykoliuką, apie savo meilę ji kalba ne žodžiais, o akimis, šokiu, muzika. Jos meilė labai švelni, bet giliai nepaliečia jos esybės. Ištekėjusi Severja patenka į kitą aplinką, į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta mylinčia ranka. Tačiau ir čia ji gražiai tvarkosi, yra visų gerbiama, vyro mylima ir lepinama. Severja, sukūrusi šeimą, patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau likimas nepasigailėjo ir Severiutės, panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji taip pat tampa „dėdiene“ – ujama ir niekinama. Dažnai pabrėžiamas Severiutės darbštumas, sumanumas, tvarkingumas ir švarumas. Bet mirus vyrui, netekus vienintelio žmogaus, kuriuo ji rūpinosi, Severja pajunta darbo beprasmiškumą, dėl ,,per didelioneramumo“ neberanda sau vietos nei Geišių namuose, nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. ,,Jai kažin ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta.“ Severja bejėgė prieš kasdienybės nuobodulį, kaimo gyvenimo rutiną. Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, o iš jos nuveda ir karčemon. Severja pasikeičia, pradeda lankytis karčemoje kartu su kaimo vyrais. Rapolienė jau nebe namų, šventos gamtos prieglobstyje, o karčemos. Severjos nuopuolis trumpalaikis. Ji sugeba atsitiesti, paguodą rasdama maldoje. Tampa tokia dėdiene, kaip Mykoliukas dėde kantriu, nieko sau nereikalaujančiu darbininku, išpažįstančiu ir bendraujančiu tik su dievu. Vaižganto moterys - gamtos dukterys, tebejaučiančios gyvą, motinišką žemės šilumą. Tauriausias jų prigimtis iškelia gamta. Moterų jautrumas, moteriškumas, jausmų tikrumas yra tie ,,deimančiukai“, kurių ieškojo Vaižgantas gyvenime ir kūryboje. Pagrindinių veikėjų charakteriai atskleidžia nacionalinio charakterio bruožus: lietuviai nuolankūs, darbštūs, prisirišę prie savo gimtos vietos ir artimųjų, užsisklendę, pasiaukojantys, mylintys gamtą, jaučiantys grožį, melancholiški. Vaižgantas, be veikliojo, sukūrė altruistiškąjį lietuvio tipą, „galintį atsisakyti savo norų ir troškimų, jeigu jie kelia pavojų kitų laimei, saugumui.“ ŠEIMOS VERTYBĖS - Šiukštų ir Dovydų šeimos panašios – tai tradicinės darbščios lietuvių šeimos, kurios paremtos išskaičiavimu, nauda (vertėtų prisiminti tose šeimose susiformavusį socialinį dėdžių ir dėdienių statusą ar Adomo žmonos šykštumą rakinant maisto atsargas ir pan.). Visa tai ne tik sunkiai dirbančio žemdirbio apdairumas, bet ir pasiaukojimas saugant pačius artimiausius (vertėtų prisiminti Mykoliuko ar Severjos auką). Vaižganto kūryboje nuolat svarstomas santykis tarp žmogaus ir gamtos, tarp gamtos ir tautos. Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas“ groja 24

sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirbtinai nepasigaminsi“. Gamtos jausmo Vaižganto veikėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra: „Stiprios gamtos stiprūs padarai“. Mykoliukas užuovėją nuo vienatvės suranda gamtoje. Paradoksas, tačiau vienintelė vieta, kurioje Mykolas jaučiasi neatskirtas nuo kitų ir išsilaisvina yra „pamiškė, kurioje nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs“. Iš prigimties jis myli savo žemę, o neturėdamas prie ko prisiglausti dėdė šliejasi bent prie „dirvos motinėlės“.  Kūrinyje Mykoliukas ir žiogas palyginami kaip gamtos broliai, kurie čirškia „į gamtos akordą, o ne kam kitam“. Natūrali Mykoliuko prigimtis yra dedikuota gamtai, todėl jo grojimas – nuoširdus, nenuobodus, nors ir vienodas. Gaivališkas Mykolo gyvenimas suteikia jam ramybę, padeda pasislėpti nuo svetimų žmonių. Gamtoje jis „reiškia visą savo įpykimą“ ir jaučiasi saugus: „Jam rodės, nieks į ji nebežiūri, niekas jo nebeklauso“. Tad Mykoliuką supantys miškai yra didžiausias jo prieglobstis. Žmonėms Mykoliukas nereikalingas kaip draugas, ji reikalingas tik neintelektiniam lygiui. Visą laiką Mykoliuko akys nukreiptos į tolį, tarsi jis išplaukęs. Jam priklauso tik kailiniai ir milinė, tačiau daugiau nieko ir nereikia. Pasakotojas subjektyvus (šiltas, ginantis, užjaučiantis). Severiutė yra pirmas jo emocinis pokytis, išėjimas iš jo erdvės, tad jo gyvenime atsiranda tikslas visada groti, kad pamatytų Severiutę. Dvisluoksnis kūrinys – istorinis laikas (prieš ir po baudžiavos) ir biografinis laikas (trijų žmonių gyvenimai nuo jaunystės iki senatvės), visi veikėjai kūrinyje kažkuo ypatingi. Mykoliukas visą laiką groja (liaudies menininkas), Severja šauni, jos menas – krembliauti, Geišė autoritetas, bet neaišku, už ką gerbiamas (bijos moterų ir įsipareigoti). Kiekvienas personažas genamas intuicijos (jaučia, kad čia jų gyvenimo vieta). Protingas, sąžiningas Rapolas, bet tinginys. Jo pašaukimas tijūnauti, pareigas vykdė teisingai. Su darbininkais elgėsi gerai, jei bardavosi, tik rimbu pliaukštelėdavo. Tas rimbas lyg tijūno simbolis, o ne atliekantis savo funkciją. Pats Rapolas protu neapmąsto meilės, jis nesuvokia, kas darosi, jam atrodo, kad tai liga, nes visos “bobos kvailės”. Jis šiek tiek panašus į Pričkų, eina tokias pat pareigas, myli žmones. Mykoliukas – tylūs, džiaugiasi ir šypsosi, visą laiką patenkintas, neturi asmenybės, tačiau labai nuoširdus, nors jo niekas niekada nėra pagyręs, bet jis „šypsosi visai kitam pasauliui“, nesiekia pripažinimo, jam nereikia to, ko nori kiti, nors gyvena skurdžiai, nemato gyvenimo sunkumo ir liūdesio. Jis gyvena tik akimirka, groja sau. (VISI MYKOLIUKĄ PRIIMA KAIP GAMTOS DĖSNĮ, KAIP SAVAIME SUPRANTAMĄ DALYKĄ, O ŠIS TAM NESIPRIEŠINA, NES NETURI JOKIO INDIVIDUALUMO). Mykoliukas nepasiperša Severjai ne dėl aplinkybių, o todėl, kad jis neturi paskatų, gyvena akimirka ir jam daugiau nieko nereikia. Jis myli Severją, kiek ji užpildo jo vidų, meilė Severjai yra jo gilumo išraiška. Severiutės išskirtinumas tampa Mykoliuko įkvėpimu. Praradęs Severją, Mykoliukas praranda dalį savęs, patiria asmeninę krizę. Dėl Severjos Mykoliukas supranta save patį, jis jaučiasi mylimas ir toliau lieka gyventi pats sau, daugiau jam nieko nebereikia. 2 dalyje pasikeičia Mykoliuko veikla: iš griežiko į artoją, iš Mykoliuko į dėdę Mykolą. Arimas – garbingiausias vyro darbas (Rytas į Aužbikus ateina kartu su ariančiu Mykoliuku). Jo buitis ir aplinka pasikeitė, santykiai su bendruomenė ne, tačiau jam kaip ir anksčiau tai nerūpi. Kiekvienas veikėjas yra sąžiningas kitiems, tačiau nesuprastas, tad trijų veikėjų likimai yra panašūs. Mykolas – į aplinką nekreipiantis dėmesio individas. Geišė – dvaro simbolis ir didžiulis autoritetas. Severja – žmona, namų šeimininkės puikus pavyzdys, archetipas. „Dėdės ir dėdienės“ aptariama emocinė lietuvių kultūros prigimtis. Kūrinys sukonstruotas kontrasto principu: kasdienio kaimo gyvenimo vaizde “sužiba” momentėliai. Nepaisant to, Mykoliuko pastangos nėra pastebimos, įvertinamos – vietiniams jis tarsi saulė, už kurios šilumą niekada nėra padėkojama. Tačiau net tokioje niūrioje rutinoje veikėjas geba atrasti gyvenimo šviesą. Nuo kasdienių problemų bei vienatvės Mykoliukas pabėga gamtos apsuptyje. Niekas jam nesuteikia tokios palaimos, kokią suteikia grojimas savadarbiu smuikeliu paraistėje. Tai lyg jo meditacija, kurios metu Mykoliukas, grieždamas smagią melodiją išvien su žolyne čirškiančiu žiogu, atsiriboja nuo rūpesčių, pasijaučia laisvas. Taip pat veikėjo išorinis portretas atskleidžia jo prigimtinį vienišumą. Mėlynos ir ramios akys, rodos, šypsosi kitam pasauliui, kuriame negali būtų žmonių, „nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas“. Be to, šis jautrios sielos žmogus visą gyvenimą praleidžia kaip atstumtasis – nepastebimas visuomenės, engiamas brolio šeimos. Kadangi Mykoliukas neturi nei motinėlės, nei mylimos žmonelės, senatvėje kasryt ganomi jauteliai tampa savotiška šeima, o žemelė – vienintele motute. Natūralioje aplinkoje jis jaučiasi saugiai, randa atjautą, tad šį apysakos veikėją galima laikyti ne žmonių, o gamtos pasaulio atstovu. Kai Mykoliukas su Severija ėmė vienas kitu domėtis, tai atrodė tarsi jie tik tada būtų vienas antra pažinę, o ne nuo mažens. Severija stebėjosi: Nejaugi tai tas pats Mykoliukas? Ji vis grįždavo ir grįždavo prie griežiko Mykoliuko, vis dirstelėdavo į jį, o tad ir Mykoliukas ėmė stebėti mergelę, rijo ją akimis, artino į save. Mykoliuko ir Severijos meilė yra dvasiška, Mykoliukas visa gyvenimą prisimena ta vieną laimingą akimirką, kai buvo Severijos glamonėjamas, tačiau daugiau jam nieko ir nereikia (visa gyvenimą jaučia mylimosios delno švelnumą, skruosto degimą, kuriuo ji glaudės prie jo skruosto). Jų meilei nebuvo lemta išsipildyti ir pasakotojas tai ramiai konstatuoja sakydamas, kad Dievas jau buvo juos besurenkąs į dvejetą, tačiau gyvenimas išskyrė. Mykoliuko meilė 25

Severijai tarsi brendo 20 metų, nuo pačios vaikystės, kai mylėjo ją kaip jaunesniąją seserį, prižiūrėjo ją, atsiminė ir jos krikštynas, nešdavo verkiančią pasupti, tai nekalta meilė iš “pirmo žvilgsnio” – tai kaip šeimos jausmo modifikacija. Likusią gyvenimo dalį jis nešioja Severijos prisiminimą šalia ir jos tarsi net nebemato, jam tai tik svetima dabar jau moteriškė. Severijos meilė yra nenuosekli, dvilypė – dvasiška Mykoliukui, kūniška Geišei. Severija prieš vedybas Geišės sužadintą aistrą nukreipia į savo vaikystės draugą Mykoliuką ir tai rodo jų atsisveikinimo scena. Iš pradžių pavergta fizinės aistros, Severija po vedybų jau kilniadvasiškai rūpinasi savo vyru, tai jau labiau ne žmonos jausmas vyras, bet dukters meilė tėvui. Žmogus reiškiasi melsdamasis ir tikėdamas – harmonijos su aplinka pasiekimo galimybė (pvz. Mykoliuką maldingumas iškelia virš kasdienio gyvenimo – tai padaro jį lietuviškuoju Zaratustra). Tikėjimas tiesiogiai susijęs su savigarba (Severija negali gyventi tarp žmonių, kuriuos apvogė – padeda pinigą į vietą ir nusiramina bažnyčioje – pajaučia darną pati su savimi). Asmuo istorijos ir politikos verpetuose - Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir Dėdienės” atsispindi istorijos ir politikos įtaka asmens gyvenimui. Kūrinyje išryškėja Vaižganto požiūris, kad ne tik Dievas yra pagrindinis žemdirbio gyvenimo lėmėjas (ką, pavyzdžiui, savo poemoje skelbė K. Donelaitis), o būtent baudžiavinė santvarka, istorinės bei politinės aplinkybės. Kūrinio herojų finansinę ir dvasinę padėtį bei sprendimus veikia priespaudos ir suvaržymų našta. Puikus to pavyzdys tarp Severjos ir Mykoliuko meilės stojęs materialinės padėties klausimas, pastūmėjęs ją į geresnę visuomeninę padėtį užimančio Rapolo Geišės glėbį. Skaitant kūrinį išaiškėja, kad pats apysakos pavadinimas byloja apie meilės ir šeimos kaip vertybių nebuvimą. Čia dėdėmis ir dėdienėmis vadinami ne tie žmonės, pas kuriuos „užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi”, o savotiški neapmokami samdiniai, kurių kraujo ryšys nebeturi reikšmės, giminės, tarp kurių stojusi susvetimėjimo siena bendravimą nužemina iki buitinio lygio. Būtent tokią padėtį kūrinyje užima Mykoliukas – savo brolio namuose jis neturi nei sau mielos vietos, nei šeimyniškos šilumos. Tai įrodo, kad bendravimas šeimoje yra suprimityvėjęs, santykiai atšalę, o nuolatinis baudžiavoje patiriamas vargas ir skurdas visai atitraukė žmonių dėmesį nuo dvasinių vertybių. Politinių ir istorinių vingių įtaka dar labiau paaštrėja antroje kūrinio dalyje, kurioje aprašomi įvykiai po baudžiavos panaikinimo. Severja išsižadėjusi meilės dėl saugumo jausmo atsiduria paradoksalioje padėtyje, jos vyras Rapolas praranda savo padėtį dvare ir lieka beturtis paliegėlis, kuriuo jai tenka rūpintis. Tuo tarpu Severjos tėvai linkėję jai lengvesnio ir geriau aprūpinto gyvenimo tegalėjo stebėti, kaip jų dukra rezignuoja – susitaiko su skaudesnėmis ir skurdesnėmis aplinkybėms. Taigi, senatvėje Severja atsiduria Mykoliuko vietoje - ji irgi vejama dėdienė. Taigi užaugę ir suformuoti baudžiavinėje priespaudoje kūrinio herojai rezignuoja ir leidžia aplinkybėms spręsti už juos.

Temos:                      

Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus nereikalingumas Asmuo ir gamta Darbo etika Žmogaus ir visuomenės netobulumas Skriauda Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Gyvenimo pilnatvė Laimės sąvoka/paieškos Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Meilė Gerumo teigimas Žmogaus orumas Dvasinio pasaulio turtingumas Žemdirbio gyvenimo vertė/etika Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus statusas, kai jis tampa niekam nebereikalingas.  Mykoliukas yra be galo darbštus, nuolankus, malonus, gyvenantis savame pasaulyje. Kiti žmonės jį išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį galima laikyti savotišku benamiu. Mykoliukas pažadina Severjos moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka „stipresnį“ ir turtingesnį - dvaro tijūną Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos panaikinimo taip pat kaip Mykolas tampa niekam nereikalingu „dėde“. Tačiau Mykoliukas, praradęs mylimąją, nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu, ryžtasi aukai ir įgauna vidinės stiprybės. Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su gamta: jis griežia tik pievoms, miškams ir laukams, bet ne žmonėms ar Serverjai. „Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeitų elgetautų.”

26

Vincas Mykolaitis – Putinas – XX a.  pirmos pusės - vidurio rašytojas, poetas (simbolistas, realistas, filosofinė literatūra – vėlyvoji kūryba). Dramatiška prieškario ir pokario metų patirtis veikė lietuvių rašytojų kūrybą. Tas metas apsispręsti, ką pasirinkti puikiai atsispindi Putino kūryboje (pasirinkimai, ar trauktis į Vakarus, ar dėtis prie partizaninio judėjimo, taigi poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais vaizdais). Putinas suformulavo moderniosios lietuvių literatūros teorinius pagrindus. Putino gyvenimas susijęs su dramatiškiausiais XX a. istoriniais įvykiais. Jo indėlis į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Pats autorius yra artimas kūrinio pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui ir jo išgyvenimams. Religingoje ūkininkų šeimoje gimęs V. Mykolaitis-Putinas dar jaunystėje tapo kunigu, tačiau nesugebėjęs kūrybos suderinti su kunigyste 1936 metais buvo ekskomunikuotas. Vincas Mykolaitis – Putinas  buvo labai silpnas vaikas, beveik nebendravo, užsidaręs savyje, tačiau tėvai mylėjo, nes tikėjo, kad jis bus kunigas. Pats Putinas rašė, kad grįžęs namo ir prisėdęs prie stalo su šeima nešnekėdavo, o mama vadindavo jį „jūs“. Ankstyvoji poezija. Simbolistai savo mintis ir jausmus reiškė netiesiogiai – simboliais, garsų sąskambiais, asociacijomis. Pasaulis pažįstamas ne rega, ne realistiniu stebėjimu, bet ypatinga nuojauta, kuria apdovanoti menininkai. Menas gali daugiau pasakyti apie nematomas, bet egzistuojančias esmes nei mokslas. Negalėdamas savyje suderinti poeto ir kunigo, jis išgyveno apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti pasitelkta simbolių kalba. “Tarp dviejų aušrų” - pavadinime “Tarp” reiškia tarpinę būseną (tarp dviejų pasaulių: matomo ir jaučiamo, realybės ir idealų; fizinio ir idėjų). Eilėraščio laikas – naktis, tokią tarpinę būseną žmogus patiria naktį. Pasirinktas 2 asmuo priartina eilėraštį prie skaitytojo, leidžia suprasti, jog kiekvienas gali patirti tokią būseną, kiekvieną domina egzistenciniai klausimai. Suteikia intymumo. I posme pasaulis vaizduojamas lyg pasakų šalis, tik naktį žmogus gali matyti tokį pasaulio vaizdą. Matomas pasakų motyvas – bokštas, kuriama erdvės vertikalė (aukštai iš bokštų žiūrima į žemę). Vartojamas archajiškas žodis veizi, kuris reiškia įdėmų stebėjimą. Iš bokštų stebinčios akys apibūdinamos epitetu “visareginčios” – pamatančios tai, ko iš tiesų nematyti, įžvelgia prasmę. Šios akys – tartum dievo akys, stebinčios savo kūriniją. Tad žmogus naktį gali priartėti prie dieviškojo pasaulio: “Ir jų regėjimais žaviesi tu pats”. Tačiau žmogus gali šį pasaulį tik patirti, bet nesuprasti, ši patirtis brandina žmogų kaip asmenybę. Būtis apibūdinama epitetais, kuriems skirtos atskiros posmelio eilutės, taip pabrėžiant šiuos žodžius, sukuriant pauzes. “Būtis” šiame eilėraštyje – tai aukštesnis buvimas, ji “tolima” (žmogui nepasiekiama, nepažini), “paslaptinga” (dominanti žmogų, traukianti), “nesibaigiamoji” (amžina), “vientisa” (harmoninga). Eilėraštyje yra daug priešpriešų: šviesa-atošvaistos, giedojimai-aidai (turi sakralią prasmę), rytai-vakarai. Eilėraščio žmogus rytuose mato artėjančią dienos šviesą, dieną – žemiškąjį pasaulį, tačiau jo atmintyje atgyjavakarų atošvaistos – pojūčiai, patirti naktį. Daiktai ir jų šešėliai, minimi 3 posme, yra tiesioginė sąsaja su Platono olos alegorija – žmogus nebežino kas tikra, o kas ne. Šiame posme žodis “būtis” apibrėžiama ne kaip aukštesnis buvimas, o žmogaus egzistencija. Ši yra tarsi “nykus aidėjimas” – paprastas, nuobodus žmogaus, žemiškasis pasaulis. II posmą galima laikyti atokvėpiu – rimo jame nėra, tačiau struktūra klasikinė.

Rašytojo intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“– tai savęs ieškojimo ir skaudžių apsisprendimų istorija. Prie stiprios ir poetiškos Liudo Vasario prigimties yra „prisegamas“ kunigo vaidmuo, kuris jį įkalina. Jaunuolis jaučiasi nelaisvas tarp kunigų seminarijos mūrų, kuriuose girdisi „metaliniai skambalo dūžiai“, tačiau jam tenka pasipriešinti savo prigimčiai ir tapti  „vienu rateliu to didžiulio mechanizmo.“ Stipriausiai laisvės problema atsiskleidžia, kai L. Vasaris grįžta namo į gimtinę ir pajunta, kokias privilegijas seminarija iš jo atėmė. Jis jaučia, kad gamtos suteikiamų malonių patirti jam nevalia: „Tas jausmas buvo nudažytas gilaus liūdesio; vis tiek visa tai ne tau“ ir tai kelia jam nepasitenkinimą, kunigas nenori išsižadėti savęs, klausia, kam visa to atsisakyti. Seminarijos diegiamos mintys, kurios žemina žmogų vis labiau piktina L. Vasarį: „Dievas – begalinė gėrybė, tobulybė ir visų teigiamų atributų suma. Žmogus – begalinė mizerija ir visokių blogybių nešiotojas.“ Šis nelaisvas ir suvaržytas žmogus seminarijoje gyvena pagal F. Tiutčevo eilėraštį, kuriame sakoma: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/Svajones savo ir jausmus...“ Tačiau jo siekiamybė yra vadovautis K. Tetmajerio eilėraščiu, liepiančiu „nusimesti kaukę, kuri smaugia ir varžo“. Rašydamas šį stambų prozos kūrinį, autorius sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir kartu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius. Romane vaizduojama sudėtinga XX a. žmogaus dvasinio brendimo istorija, susieta su specifinėmis lietuvių inteligentijos formavimosi sąlygomis. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas vasaris, pasidavęs inertiškam aplinkybių poveikiui atsiduria kunigų seminarijoje, gyvena tarytum ne savo gyvenimą ir ilgainiui ima ieškoti tokio kelio, kuris jam leistų būti savimi, jaustis naudingu visuomenei. Galiausiai Vasaris įsitikina, kad “religinis gyvenimas niekada nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu“. 1 tema. Kūrybos ir kunigystės suderinimas, Liudo vasario vidinis konfliktas 1.Vasaris kaip ir daugelis to meto jaunuolių stodamas į seminariją žavėjosi kunigų visuomenininkų pavyzdžiais, o ypač Maironiu. Tai paskatino jį taip pat kurti.

27

2. Gana greitai seminarijoje į poeto kūrybinius bandymus ima smelktis nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimų nuotaikos. Liudas Vasaris pratinamas į tikrovę žiūrėti dogmatiškai, jis mato pavojų savo žmogiškam pilnavertiškumui. Jo individualybėj trukdoma plačiau išsiskleisti, o kūrybai nerandama realaus emocinio pagrindo. 3. Kūrybos šaltiniai meilė, gamta. 2 tema. Kunigų luomo subiurokratėjimas 1. Kunigavimą kunigai vertina kaip ir kiekvieną kitą profesiją, duodančią progos vieniems ūkininkauti (Stripaitis), kitiems užsiimti visuomenine veikla. 2. Laibio filosofija. Jis sako, kad šiuolaikiniai bažnyčiai reikia „gabių politikų, diplomatų, administratorių ir valdininkų“. Kunigai smerkia dogmatiškai gyvenusius kunigus (Šlavantų tėvelį). 3.Vaizduodamas savo herojų šitokioje aplinkoje Mykolaitis-Putinas turėjo pagrindą visokeriopai aštrinti jo dvasinę krizę, sustiprinti Vasario nusivylimą dvasininkų luomų, vidinio konflikto tragizmą. Net ir būdamas geras kunigas, Vasaris negalėtų susitaikyti su savo kolegų dvasine krize. Dar sunkiau jam tai padaryti kaip poetui, dvasinę harmoniją saugančiai asmenybei. Romane rodomos vasario pastangos išjungti savo kūrybą iš realiosios aplinkos, izoliuoti ją nuo kunigystės. Tačiau izoliacija vyksta ir kitu atžvilgiu. Vasario santykis su tikrove silpsta, jis pats vis labiau susvetimėja, neranda savo vietos gyvenime. 4. Romane pabrėžiama ir idėjinės bei kultūrinės krizės reiškiniai. „Spindulių“ žurnalo redaktoriaus kritika. 5. Dramatiška kūrybingos asmenybės krizė visuomenės idėjinio ir moralinio nuosmukio sąlygomis – vienas svarbiausių Mykolaičio-Putino romano idėjinių momentų. Seminarijos valdžia. Tiesioginis seminarijos viršininkas - Rektorius. Jis nebuvo lenkininkas, bet ir lietuvių kultūros nepripažino: pašiepdavo naują ,,uodeguotą“ rašybą, o su klierikais niekad neištarė nė vieno žodžio lietuviškai, draudė skaityti lietuviškus laikraščius. Antrasis seminarijos viršininkas, inspektorius Mazurkovskis, buvo tikras lenkas ir uoliausias lenkiškų tradicijų gynėjas. Seminarijos vyresnybė stengėsi malšinti lietuvių klierikų patriotinius jausmus, juos persekiojo, o tai stiprino tarpusavio nepasitikėjimą, vertė klierikus imtis konspiracijos, veidmainiauti, pataikauti, užsisklęsti savyje. Visas maldas seminarijoj skaitydavo lotyniškai su lenkiškais įterpimais, visi reikalai buvo tvarkomi tik lenkų kalba, visos pamokos aiškinamos tik lenkiškai, todėl svarbiausia buvo išmokti lenkų ir lotynų kalbas. (Iš pradžių Liudas, kaip ir dauguma pirmakursių, nieko nesuprato, tik apie Kalėdas ėmė suprasti, kas sakoma, o metų pabaigoj ir pats prakalbo lenkiškai.) 3 Tema. Gamta Kaip didžiausią gaivalinių jėgų skatintoją Mykolaitis-Putinas iškelia gamtą, emocingą žmogaus bendravimą su ja. Pasivaikščiojimai po kalnynų apylinkes Vasariui tikra sielos puota. Jis gamtoje suvokia gyvenimo pilnatvę, tariasi gamtoje suvokiąs visą savo paties žmogiškąją esmę. Išėjęs į gamtą herojus atsipalaiduodavo nuo visų jo sąmonę kaustančių varžtų, „Tokiais momentais jis pajusdavo save patį  kaip kokią  nepaliestą  versmę, kurioje glūdi dar daug niekam nežinomų  pajėgų.” Romano protagonistas Liudas Vasaris puoselėjo artimą ryšį su gamta, jausdavo jos grožį, nuo kurio “stačiai svaigo” ir “negalėjo pakelti to jausmo dydžio”. Tai atskleidžia epizodas, kuriame aprašoma Liudo kelionė namo po pirmųjų mokslo metų seminarijoje: jis pasijaučia laisvas, į gamtą ištrūkęs iš šaltų ir svetimų jam seminarijos mūrų, varžiusių jį. Galima pastebėti, jog šiame epizode nėra spalvų, detalių vaizdų aprašymų; tai sietina su autoriaus regos sutrikimu – daltonizmu. Todėl Liudas neįsižiūri į besikeičiantį peizažą, smulkias gamtos detales, tačiau jaučia jų formuojamą darnią visumą, kuri teikia ramybę ir harmoniją dvejojančiai, neramiai jauno klieriko sielai. Šią Liudo Vasario būseną pasakotojas palygina su aklo žmogaus džiaugsmu, pirmąsyk pamačiusio vidudienio šviesą ir grožį bei su kurčiojo jaučiama didybe ir harmonija, pirmąsyk išgirdusio darnų orkestro skambesį. Šiais palyginimais parodomas staigus pokytis Liudo Vasario sieloje, begalinis ir neapsakomas džiaugsmas, kurį teikia gamtos grožio pajauta. Kartu buvimas gamtoje įkvepia jauną poetą kurti – nuo Aušrakalnio atsiverdavusi plati gimtųjų vietų panorama, kurias buvo galima stebėti tarsi iš paukščio skrydžio itin žavėjo ir traukė svajingą būdą turintį Liudą. Saulės ir debesų metamų šešėlių žaismas Liudo vaizduotėje piešdavo du skirtingus pasaulius: tamsią, paslaptingą, pasakišką vietovę ir saulės apšviestus medžius bei laukus, kurie jaunajam poetui priminė rūmus. Šiame epizode matoma paralelė tarp Liudo Vasario ir autoriaus, kadangi ši scena primena simbolistinį V. Mykolaičio-Putino eilėraštį “Tarp dviejų aušrų”. Jame taip pat vaizduojamas pasakos motyvas – bokštas, pabrėžiamos priešpriešos: itin svarbūs šviesos ir tamsos - nakties ir ryto kontrastai, simbolizuojantys du skirtingus idealų ir realybės pasaulius. Nuo Aušrakalnio atsiveriančios panoramos grožis sukurdavo svajingą nuotaiką ir teikdavo įkvėpimo Liudui Vasariui, kurio pagautas jis rašė ankstyvąsias eiles. 4 Tema. Moterys ir kiti veikėjai.

28

Beveik vienu metu į jaunuolio sąmonę įsiskverbia žemiškas, realus, gundantis linksmos klebono giminaitės Liucės paveikslas ir romantiška katedros Nepažįstamosios vizija. Rašytojas psichologiškai įžvalgiai ir lyriškai vaizduoja Vasario širdyje bundantį meilės ilgesį, bręstantį vyriškumą, išryškindamas skirtingas šio jausmo projekcijas herojaus vaizduotėje. Liucė ir katedros Nepažįstamoji — tai du savaimingi moteriškumo pradai, kurie savaip skaldo visą emocinę Vasario prigimtį ir uždeda ryškų antspaudą tuo pat metu pabudusiam jo meniniam talentui. Katedros Nepažįstamoji: Paskutinį sekmadienį  prieš atostogas jisai matė Katedroje savo Nepažįstamąja. Atsitiktinis momentų sutapimas padarė tai, kad saulė, įspindusi pro Katedros vitražą, apipylė ją įvairiaspalvių spindulių srovėmis, ir Vasariui ji atrodė  kaip kokia vizija, visai nustojusi žemiškos moteries realumo. Jisai žiūrėjo į ją, ir jo sąžinė neprikaišiojo jam tų pažvelgimų. Rengdamasis prie savo išpažinčių, jis nė karto nematė jos savo nuodėmių šešėly. Jis kovojo dėl Liucės ir buvo pasiryžęs jos išsižadėti. Bet šitos jis neišsižadės niekados. Nepažįstamoji Liudui Vasariui yra idealinė meilė, idealybės simbolis, bet jis bijo ją analizuoti. Jam fiziškai Nepažįstamosios nereikia, užtenka meilės kaip jausmo. Liucė: Tiek Liucę, tiek vasarį persekioja altorių šešėlis. Būdama neteisėta dvasininko Kimšos duktė, Liucė iš pat prigimties yra pažymėta apgaulės ir netikrumo ženklu. Šis netikrumas lydi ir jos meilę Vasariui. Tarp dviejų širdžių krinta altorių šešėlis, kuris neleidžia išsipildyti tiek Liudo tiek Liucės meilei. Autoironija Liucės laiške yra vienas iš pretekstų L.V. iškunigėti, jame ji sako, kad yra „ujama kaip laukinė katė“, nes visi jai sako kaip elgtis, jautėsi pažeminta, sako, kad neturėjo teisės gimti. Liucija yra vienintelė moteris, su kuria jis išgyveno visa jausmų  ir žmogiškųjų “sutarčių” gamą: susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Per savo jungtuves Liucija apsitaiso juodai, tuo lyg pabrėždama savo atsiskyrimą nuo pasaulio džiaugsmų. Bet gyvenimo realybė yra Liucijai palanki — ją išgelbsti motinystė. Ji tampa rūpestinga, mylinčia motina. Meilė sūnui kompensuoja neišsipildžiusią jaunystės meilę. Bet vyro mirtis ir nelaimingos antrosios vedybos sielos „išganymą" panaikina ir Liucija grįžta į chaotišką, baugią tamsiųjų galių valdžią. Po sūnaus mirties jos „užverktose akyse klaidžiojo negeros karščio liepsnelės". Neteisėtas gimimas (norėdamas paguosti, kanauninkas pasisako esąs jos tėvas), sūnaus mirtis kaip bausmė. Fatališkos lemtys ir klaidos. Liudas jaučia Liuciją kaip šešėlį, jos mirties valandą regi ją pačią, žengiančią prie lovos. Paskutinis Liucijos balius iš tiesų panašus į kraupią viduramžišką puotą, virstančią piktųjų žmogaus jėgų orgija. Tik keliems mėnesiams praėjus nuo sūnaus mirties, Liucija šoka baugų, tarsi apeiginį šokį — „su didele aistra, beveik su įnirtimu". Tai paskutinis palaužtos moters protestas. Liuciją prislegia tragiška gyvenimo kaltė ir gyvenimo realybė: „Daug kas laikė mane turtinga, išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė...", — rašo ji priešmirtiniame laiške. Liucija — sudėtingas ir meniškas charakteris. Moteris, iš tiesų mylinti. Juodu apdaru einanti prie altoriaus. Liucija — motina. Liucija — piktųjų galių vis labiau užvaldoma fatali moteris. Liucija — maištaujanti savižudė, nenorinti, kad jos laisvas pasitraukimas iš gyvenimo būtų nuslėptas... Liucija yra vienintelė Liudo Vasario moteris. Su ja jis kaip vyras simboliškai išgyveno visą jausmų gamą: susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Jaučiama net ypatinga jungtuvių simbolika: į savo jungtuves Liucija eina apsirengusi juodai, o į Vasario primicijas ji atvažiuoja be skrybėlaitės, bet su baltu šilkiniu šaliu ant galvos — panaši į nuotaką. Liudo Vasario ir Liucijos gyvenimai yra paralelūs: juodai apsirengusi Liucija išeina į šeimą kaip būsima motina, Vasaris į parapiją kaip dvasios tėvas, Liucija suranda ramybę motinystėje, Liudas bando įsitvirtinti kūryboje, Liucija netenka šeimos ir nelaimingai išteka antrą kartą, Liudas Vasaris išgyvena pašaukimo krizę. Krizės momentais jiedu suartėja. Vasaris suvokia, kad Liucija temylėjo jį vieną, tebuvo jo viena moteris. Bet jis lieka nesuvokęs, kad ir jo gyvenime reikšminga ir tebuvo tik Liucija, o kitos moterys tik atspindėjo skirtingas jo gyvenimo peripetijas, norus, siekimus, bet ne esmę. Baronienė Rainakienė: Iš savo sielos viduramžių, iš moters gundymų ir vizijų, iš platoniškos meilės Vasaris pereina į savo renesansą. Lietuviški viduramžiai — tai patriarchalinio kaimo buitis, papročiai. Renesansas — tai šviesuomenės, dvarų kultūra. Reformacija išjudina daugelį katalikybės postulatų. Vasaris galvoja apie tai, kad ,,jiems niekas nebandė nuplėšti nuo Biblijos maldos formulių trafareto ir parodyti, kad ji yra ne tik dieviškojo, bet ir poetiškojo įkvėpimo kūrinys". Tai Renesanso požiūris į Bibliją. Vasaris ilgisi Lietuvos dvarų kultūros lobių. Ponia baronienė - tarsi Renesanso dvasios moteris. Ir savo laisvu elgesiu, ir pažiūromis į meną. Meilėje lygios teisės abiem pusėm, nes „tik abipusis žaismas ir yra malonus". Baronienė skatina Liudo domėjimąsi literatūra, knygomis. Dėsninga aliuzija į antiką, Renesanso idėjų šaltinį ir atramą. „Pažiūrėk, tamsta, kokie seniau buvo gražūs žmonės. Kaip dievai!..", — sako baronienė Vasariui, paduodama žurnalą, kur pavaizduotos „nuogos statulos ir scenos iš antikinio pasaulio". Iš viduramžiškų nuogos vergės košmarų grįžtama į šviesią antikos kūno harmoniją. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Jiedu skaito K. Tetmajerį - meilės himnų autorių. Vasaris vis labiau jaučiasi esąs kūrėjas. 29

Bendravimas su baroniene Rainakiene, rafinuota, išlavinto skonio moterimi, įkvepia romano herojui pasitikėjimą savimi, žmogišką savigarbą ir kūrybinį užsidegimą. Iš bendravimo su baroniene jaučiame, kad jokia moteris niekada negalės užkariauti visos Liudo širdies, nutildyti nuolatinio jo nerimo, veržimosi į tolius. Šis nuolatinis dvasios alkis, nepaliaujamas asmenybės troškimas aprėpti pačiam išgyventi būties visumą ir pabrėžiamas Vasario paveikslu. Baronienė labiau už viską vertina malonumus. Ji filosofuoja apie žmones “gėles”, kurių paskirtis yra vien tik puošti pasaulį. Baronienei L.V. yra žaidimas, nes jis įdomus, gražus, malonus. Ji sugeba Vasariui sukelti pavydą, nes šis grįžęs į parapiją ir griaužiasi, liūdi, jo jauna ambicija sužeista. Baronienė jį provokuoja ir lenda gilyn į jo vidų, pati yra hedonizmo išpažinėja, tik smagumų gyvenime ieško, nes jai yra nuobodu. Vasaris ir baronienė — priešpriešos, viena kitą traukiančios. Auksė: Vasario charakteris iš esmės jau susiformavęs. Keistis gali tik aplinkybės ir situacijos. Auksė palengva įtvirtinama kaip moderni moteris. Pirmąjį pasibučiavimą su Aukse Vasaris taip aptaria: „Išėjo tarsi kokia improvizacija. Ir gana moderni. Be sentimentalių žodžių, be mėnulio ir atodūsių". Po viduramžių, Renesanso, naujųjų laikų dėsningai pasirodo modernizmas. Auksė yra grįžusi iš Amerikos, turtinga, išsilavinusi, muzikali ir laisva rinktis. Net jos tėvas pasitraukia iš klasikinei lietuvių literatūrai įprastos griežto lėmėjo vietos. Dukra jis visai pasitiki, yra jos bičiulis. Auksė moderni, bet ne koketė; blaivaus proto, bet romantikė. Tačiau jos požiūris į Vasarį yra pragmatiškas — ji siekia šeimos. Baronienės meilės žaidimą Auksė pakeičia šeimos laime. Stripaitis: Stripaitis yra veikiamas tų pačių vidaus prieštaravimų kaip ir Vasaris, tačiau Vasariui vidinės asmenybės skaldymas turi dramatiškos reikšmės ir yra skaudžių sielvartų šaltinis. Stripaitis yra komiškoji Vasario likimo paralelė, nes jis sugeba suderinti kunigo darbą su pasaulietine veikla. Ši paralelė išryškina Vasario kunigo kelyje glūdinčius dvasinius žlugimo pavojus. “Tu manai, kad man buvo labai smagu pardavinėti bobom pipirus ir silkes?.. Bet ką  darysi? Juk kitaip pasiusti reiktų iš nuobodumo” Šlavantų tėvelis: Jis bijo visko, kas yra „nepaprasta, kilnu ir šventa“. Po pokalbio su Šlavantų tėveliu, Vasaris supranta, kad kunigas turi būti toks kaip Šlavantų tėvelis, o kūrybos su kunigyste suderinti neįmanoma (Šlavantų tėvelis pasako, kad kunigo gyvenimas yra nuolatinis išsižadėjimas savęs pačio ir pasaulio). Kunigystė yra pašaukimas. Be pašaukimo ji virsta sunkia, kartais nepakeliama našta. Iškunigėjimo kelias: gamta, poreikis laisvės, Variokas, Liucė, Kalnynų parapijos absurdas, Baronienė, Šlavantų tėvelis, 10 metų vakaruose. Kalnynų bokšto sugriuvimas kaip jo vilčių sugriuvimas, noro stengtis praradimas. Pats Vasaris yra egoistas, jis į Dievo vietą stato poetinį talentą, tačiau jis jam jį ir suteikė. Tad gavęs talentą Vasaris ima tarnauti Dievui, bet kad galėtų jam tarnauti, turi tą talentą nužudyti. Moterys - pirmoji pagrindinio romano veikėjo kelyje pasitaikiusi mergina Liucė, kūrinyje pasirodo trejais skirtingais pavidalais: „Aš dažnai mainau iškabą: čia Brazgienė, čia Glaudžiuvienė, ką čia besuvaikysi“. Savęs pažinimo ir apsisprendimo kelias: Liudas Vasaris ne iš karto suprato savo tikrąjį pašaukimą. Jis turėjo nueiti ilgą išbandymų ir dvejonių kelią, kad suprastų, jog kūryba yra jo gyvenimo prasmė. Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją. Taip nori jo tėvai. Tačiau ir jis nėra abejingas kunigystei. Juk tiek didžių Lietuvos poetų buvo kunigais. Vasaris jais žavisi. Tada, dar būdamas jaunas, Liudas daug ko gyvenime nesupranta, neturi patirties. Liudas Vasaris privalo gyventi ir pažinti save. Jau pirmaisiais seminarijos metais Vasaris pajuto, kad slogi tų rūmų atmosfera varžo žmogiškus jausmus, bet tada jis nesuprato, kad tai pirmas žingsnis į savęs pažinimo kelią. Tai buvo ir užuomazga konflikto, kuris vėliau lėmė ir Liudo Vasario apsisprendimą. Seminarijoje iškilę vidiniai prieštaravimai pasilikdavo jo viduje, jo sąžinėje. Klierikas Liudas Vasaris tikėjo Dievu, tikėjosi su juo suartėti, pajusti jį visa širdimi. Jau seminarijoje Vasaris bando rašyti. Jo įkvėpėja — Katedros Nepažįstamoji. Liudas Vasaris — jautrios sielos, poetiškas žmogus. Jo širdis veržiasi į laisvę, šviesą. Jis trokšta poetizuoti moterį, o tai draudžia kunigo luomas. Tapęs kunigu, Liudas Vasaris ryžtasi ištikimai tarnauti Dievui ir Lietuvai. Taip jis bando užgniaužti savo prigimties balsą. Liudo Vasario viduje vyksta kova - pažinimas, kelias į tobulėjimą. Kunigaudamas Liudas Vasaris susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ji skatina analizuoti save, vis toliau eiti pažinimo keliu. Pažintis su baroniene — viena iš svarbiausių Liudo Vasario apsisprendimo priežasčių. Tai Rainakienė Liudui pasakė, kad pirmiausia jis yra poetas, o tik paskui kunigas. Bėgant metams, Vasario viduje užsidegęs konfliktas auga. Kunigas Liudas Vasaris kankinasi. Jis negali pakęsti dvilypio gyvenimo. Liudas trokšta poetizuoti meilę ir moterį, trokšta rašyti apie viską iš širdies, o tai prieštarauja kunigystei. Vis dažniau jam iškyla klausimas: kam jis gyvena? Liudas Vasaris išvyksta į Vakarų Europą. Matyt, gyvenimas ten padėjo jam įsigilinti į kamuojančius klausimus, padėjo rasti atsakymus, paskatino apsispręsti. Grįžęs Liudas Vasaris jau visai kitas žmogus. Praėjo netrumpas gyvenimo etapas, susikaupė nemaža patirtis. Aprimo audra, kuri jaunystėje siautė maištingoje sieloje. Nors Liudo Vasario dvejonės dar visai neišsisklaidė, tačiau jis jau turi tvirtą savo nuomonę. Nerimą kelia tėvai. Liudas myli savo tėvus, todėl nenori jų skaudinti mesdamas kunigystę. Tačiau jis 30

supranta, kad negalima paaukoti savo gyvenimo kitiems. Žmogui duotas tik vienas gyvenimas ir jis turi būti nugyventas prasmingai. Pokalbis su vienuoliu Severinu, kuris kaltina Liudą Vasarį kunigystės išniekinimu, — tarsi paskutinis taškas jo apsisprendimo kelyje. Jo apsisprendimas teisingas, nes Liudas Vasaris pakluso savo tikrajai prigimčiai, nenusidėjo savo sąžinei. Jis buvo gimęs poetu ir privalėjo juo būti. Išbandymų kelias Liudui Vasariui padėjo suprasti ir pažinti save. Tik pažinęs save žmogus gali suprasti, kas užima svarbiausią vietą jo gyvenime, kam jis turi atiduoti visą savo energiją. Tačiau pažinimo neužtenka. Reikia ryžto, valios norint nepalūžti dvejonių kelyje, norint rasti teisingą apsisprendimą. 5 Tema. Žmogaus psichologizmas Praėjęs ilgą vidaus kovų kelią herojus ne tik pasitraukia iš kunigų luomo, bet ir nori būti naudingas visuomenei. Labai svarbu yra tai, kad jis, pradėdamas naują biografinį kelią, yra pasirengęs kentėti tik dėl tokių idealų, kurie sutaps su jo nuoširdžiais įsitikinimais. Vasaris dėl savo prigimties yra linkęs į savianalizę, savikritiką, siekia idealo, dvasios laisvės. Tokiai gaivalingai asmenybei kaip Liudas Vasaris vargu ar įmanoma kada nors pasiekti absoliučią laimę. Tiek jo viduje, tiek gyvenimo aplinkoje visada atsiras tokių kolizijų, kurios vers nerimauti, sielvartauti, ieškoti aukštesnio idealo. Jo dvasinis alkis niekada nebus pasotintas, jo noras atsinaujinti liks pastovus iki paskutinio atodūsio. Iš beprasmiško dvilypumo, veidmainystės ir kompromisų Vasaris išsivaduoja pasukęs savo prigimties linkme - pasirinkdamas poeto kelią. Jis žino, kad dar čia jo laukia sunkumai ir kova, bet tikrai prasmingesnė, nes keliama dėl vieningo tikslo: “Būdamas kunigu aš kovojau ir kentėjau, jausdamasis esąs ne savo vietoj, dėl savo vidaus disharmonijos - ir tai buvo egoistiškas skausmas, savęs narpliojimas ir analizavimas. Išsivadavęs aš turėsiu kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių ir santvarkos, o gal stačiai ir dėl duonos kąsnio... Bet aš manau, kad tai bus prasmingesnė kova ne tik man, bet ir kitiem.” Romane analitinis kalbėjimas, analizė, intelektualinis lygis labai aukštas – parodoma individuali žmogaus būtis. Liudas Vasaris negali nekelti prasmės klausimo. Jis iš prigimties nepakenčia kompromisų, tačiau jam tenka gyventi kompromisinį gyvenimą. Kuo toliau nuo seminarijos per atostogas, tuo geriau darosi Vasariui. Patekęs į gamtą ir pabėgęs iš seminarijos mūrų, jis išjungia mąstymą ir visas jo kūnas pavirsta vienu jutimu. Vasaris tikėjosi, kad seminarija padės jam suvokti, pajausti tikėjimą, bet tas neįvyko, nes meilė žmogų jaudina, o tikėjimas negali to suteikti. L.V. norėdamas kažką pajausti pradeda rūšiuoti nuodėmės kuo gražiau, paeiliui, nenatūraliai, nes nebeturi, ką pasakyti eidamas išpažinties. Jis nenori būti kaip Variokas, kuris viską seminarijoje vadina „komedijomis“, tačiau daugelis jo žodžių įstrigo jaunajam kunigui į širdį ir jis ėmė kritiškiau žiūrėti į seminariją. „Klūpėdamas prie grabo“ L.V. klūpi kaip poetas, o ne kaip kunigas, jis stebi aplinka, mato, kad vidurnaktis, gražiai dega žvakės, mirganti šviesa, gėlės, grabo papuošimai. Jaunuolis „iš savęs“ paties negali būti kunigu. Kunigo pašaukimui pavojus ateina iš įvairių dalykų: nedorybių, pasaulio tuštybių, blogų draugysčių, blogų knygų, o jo pašaukimui didžiausias pavojus kyla iš paties savęs, nes jis tiesiog „nejaučia dievo“. „Altorių šešėly“ atitinka visus gero romano kriterijus - yra įdomus, turi pakankamą intrigą, turi puikiai išplėtotą pamatinę meilės liniją, turi gelmę, vidinę introspekciją, psichinės-dvasinės analizės lauką ir - būtina paminėti - gana skvarbią socialinę analizę... – Daujotytė

Savimonės raida: I d. Bandymų dienos I romano dalyje užsimezga vidinis prieštaravimas tarp kunigo ir poeto. Poetinė Vasario kūryba gimsta iš jo slaptojo vidinio gyvenimo – jaunuoliško nerimo, nepasitenkinimo. Seminarijoje jausdamasis menkas ir bejėgis, poezijai jis patiki savo maištingą vaizduotę, laisvės troškimą. Lietuvių literatūroje sunku surasti kitą personažą, kurio vidinis gyvenimas būtų toks gilus ir turiningas, kaip Liudo Vasario „Altorių šešėly". Nedaug ką tenuveikdamas, vien pats save stebėdamas ir analizuodamas, Mykolaičio-Putino herojus per visas tris romano dalis labai intensyviai ir dramatiškai išgyvena kiekvieną savo buities žingsnį, kiekvieną išorės refleksiją savo sąmonėje. Šis jo vidinis dramatizmas kyla ne iš perdėto jausmingumo ar egzaltacijos, o iš natūralaus poreikio ieškoti prasmingo gyvenimo kelio, kuo pilniau išskleisti savo individualybės žiedą ir talentą, gintis nuo gausių pavojų žmogiškajam orumui, glūdinčių tiek kasdieninėje aplinkoje, tiek savo paties prigimtyje, būdo ypatumuose, psichikos gelmėse. Vasario vidaus drama prasideda nuo pat pirmų dienų, įstojus į seminariją. Pradžioje ji mezgasi tartum herojaus pasąmonėje, jo neaiškiame dvasios nerime, prieštaringuose emocijų susikirtimuose. Kietų, plieninių skambalo dūžių ritme sukaustytos jaunučio klieriko dienos ir naktys dvelkia šalčiu, rūsčia nelaisve, nejaukiu asketizmu, bet kažkas ir intriguoja jį. Seminarija skatina kažko tikėtis, laukti, bet kartu ir baugina, kausto, kursto nesuprantamą vidinį pasipriešinimą jai. Nerimas ir dvilypumas smelkiasi ir į herojaus religinį jausmą. Priimant pirmuosius šventimus, Vasariui didelį įspūdį daro liturginė ceremonija, bet ,,gilesnio dvasios prasiskleidimo kontakte su dievybe“ jis nepajunta ir pats dėl to gerokai nustemba. (III, 18). Šitokiems emociniams herojaus „siurprizams" romane skiriamas ypatingas dėmesys. Rašytojas fiksuoja kiekvieną jausmų plūstelėjimą Vasario širdyje, pabrėždamas netikėčiausius jo pasaulėjautos prieštaravimus. 31

Vasaris – drovus, neryžtingas. Būdamas iš prigimties drovus ir savyje užsidaręs, Vasaris sugeba gyventi (bent tam tikrą laiką) vidinių prieštaravimų skaldomas, eiti į vidinius kompromisus. Dar dažniau jam tiesiog trūksta drąsos ir energijos iš tų prieštaravimų išsivaduoti. Antai dar pirmaisiais klierikavimo metais jis savotiškai žavisi savo draugo Varioko apsisprendimu išstoti iš seminarijos. Ir kartu supranta, kad pats tokio žingsnio padaryti neišdrįstų, nors jo argumentai prieš seminariją ir kunigystę yra svaresni, negu Varioko. Seminarijai Vasaris priešinasi vien psichologiškai, užsidarydamas savyje, susikurdamas sau atskirą vidaus pasaulį, griežtai slepiamą nuo pašalinių akių, atribotą nuo seminarijos gyvenimo. Tas jo užsidarymas psichologiniu atžvilgiu labai komplikuotas, kupinas įdomių dramatiškų peripetijų. „Šitoks jo vaizduotės maištingumas, valios nuolaidumas ir tik paviršutinis susitaikymas su priešingybėmis buvo ne vien stambi jo charakterio yda, bet ir ypatybė, kuri šalia kitos jo būdo ypatybės, užsidarymo, išlaikė jį seminarijoje ir apsaugojo nuo suvirškinimo." (III, 100)  Seminarijos laikotarpiu visi Vasario vidaus konfliktai yra emocionalaus pobūdžio. Tai prieštaravimai tarp širdies troškimų ir proto išvadų, kurios yra paveiktos dogmatinio seminarijos auklėjimo. Todėl k1ierikavimo metais Vasaris palyginti nesunkiai išbrenda net iš tokių sudėtingų kazusų, kaip meilė Liucei. Jis pajungia širdies potroškius iš dalies proto išvadoms, iš dalies kūrybai, pasiima iš širdies pergyvenimų tam tikrą dalį ir tariasi nugalėjęs save. II d. Eina dienos Kitokią prasmę Vasario vidaus drama įgauna po to, kai jis pradeda daugiau ar mažiau savarankišką gyvenimą. Daugelis tų prieštaravimų, kuriuos anksčiau romano herojus tik nujautė arba išgyveno vien emociškai, dabar tampa realiais, praktiškais jo būties klausimais, turinčiais lemiamos reikšmės jo dvasiniam gyvenimui, pasaulėžiūrai, charakteriui ir meninei kūrybai. Būdamas seminarijoje ir paklusęs jos režimui, Vasaris bandė įtikinti save, kad konfesiniuose suvaržymuose — prigimties paklusime dogmai yra kažkokia prasmė, kad to reikalauja pasiruošimas  apaštalavimo misijai. Atvažiavęs vikarauti į Kalnynų parapiją, jis pajunta, kad visos jo pasiaukojimo ir savęs tramdymo pastangos buvo beprasmiškos. Dabar jau dramatiškai griūva jo puoselėtas pašaukimo idea1as. Vasaris – kunigas. Antrojoje romano dalyje herojus iš karto pastatomas į šiurkščiausią,  jam svetimą ir atstumiančią rea1ybę. Klebonas Platūnas ir jo padėjėjas vikaras Stripaitis iš aukšto žiūri į Vasarį kaip į savo konkurentą, kaip į nereikalingai jiems primestą žmogų. Savo elgesiu jiedu nuvainikuoja bet kokį kunigišką idealizmą. Prieš jauno seminaristo akis dramatišku kontrastu atsiskleidžia tiek Platūno ūkininkavimas, tiek Stripaičio kooperatinė veikla. Vasaris bando atgauti pusiausvyrą stropiai atlikdamas bažnytines pareigas, aplankydamas „idealų kunigą" — Šlavantų tėvelį, bet visa tai jam ištvermės nesuteikia. Atvedęs herojų iki kraštutinės nusivylimo ribos, Mykolaitis-Putinas su giliu psichologiniu įžvalgumu parodo asmenybės dvasinį atgimimą. Vasario individualybė po ilgų tramdymo ir slopinimo pastangų pamažu ima atsigauti ir vėl grįžti į save. Prasideda atvirkščias procesas: nebe bėgimas nuo savęs, o grįžimas į save. ,,Jame atbus poetas, bet ir kunigas nenorės išsižadėti savo teisių. Jo sąžinė taps skaudžių konfliktų arena. Pažadintas kovos, jis vėl ims rašyti, bet dar ilgai analizuos vien save; ilgėsis plataus pasaulio, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės į jį žengti." (IV, 107) Vasaris ir gamta. Vasario grįžimas į save visų pirma susijęs su jo poetiškaisiais sielos pojūčiais. Juo toliau praeityje lieka seminarija, tuo stipriau romano herojus ima jausti savyje nubundant poetą. Kaip didžiausią gaivalinių jėgų skatintoją Mykolaitis Putinas iškelia gamtą, emocingą žmogaus bendravimą su ja. Dabar daug stipriau, negu seminarijos atostogų laikais Aušrakalnyje, jis suvokia gamtoje gyvenimo pilnumą, jo gaivią jėgą, tariasi gamtoje suvokiąs visą savo paties žmogiškąją esmę. Išėjęs į gamtą, romano herojus atsipalaiduodavo nuo visų jo sąmonę kaustančių varžtų, ,,pajusdavo save patį, kaip kokią nepaliestą versmę, kurioje glūdi dar daug niekam nežinomų pajėgų. Tuomet jis įtikėdavo savim ir gerbdavo save". (IV, 63] Vasario troškimas patekti į dvarą ir santykiai su Rainakiene tiesiogiai yra susiję su romano herojaus kūrybinių požiūrių formavimusi. Jeigu seminarijos laikotarpiu Vasaris, norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, vadovavosi Tiutčevo eilėraščio „Silentium" devizu: „ Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones savo ir jausmus“- tai Kalnynuose jo išgyvenimai ima kristalizuotis į daugiau ar mažiau apibrėžtą individualistinę pasaulėžiūrą ir dekadentinį kūrybos supratimą. Visa tai Vasaris įgyja per baronienę — šią daugeliu atžvilgių gana tipišką moderniosios buržuazinės Vakarų kultūros atstovę. Ji stengiasi gyventi vien savo pačios malonumui. Tokia dvasia yra persunktos ir baronienės knygos, kurias Vasaris glėbiais nešasi iš dvaro. Šios herojaus vidinio maištingumo nuotaikos įdomiai išryškinamos epizode, vaizduojančiame, kaip vėjuotą ir tamsią rudens naktį, jausmų antplūdžio pagautas, Vasaris išeina iš klebonijos ir klajoja laukuose. Jis eina per šventorių, pasuka pro baugų klebono kapą, prie kurio jis turėtų atsiklaupti ir sukalbėti poterį, bet keistų impulsų valdomas, kepurės nesiima, nesiklaupia ir poterio nekalba. Jis eina palei dvaro sodą, mato žiburius rūmuose, nuklysta į tą vietą, kur pirmą kartą pamatė baronienę. Sąžinė jam sako, kad šis žygis nesuderinamas su jo, kaip dvasininko, padėtim, bet jis šio balso nebeklauso. „Jam, kunigui, kurio kiekvienas žingsnis turi būti racionalus ir dievo garbei skirtas, ši kelionė tai didelis žygis, tai maištas prieš savo pasyvumą, nusižeminimą ir prieš kasdienišką pilkumą, kuris jį slopina ir smaugia." (IV, 110) 32

Pabudusi Vasario simpatija baronienei — įkvepia romano herojui pasitikėjimą savimi, žmogišką savigarbą ir kūrybinį užsidegimą. Šios pažinties įkvėptas, jis ima atsitiesti, įgyja drąsos ir pasiryžimo kovoti dėl savo žmogiško ir poetinio pilnavertiškumo. „Seniau jis manydavo, kad meilė tai yra širdies, jausmų dilginimas, erotika arba kažkoks idealas, padangiškas susižavėjimas ir garbinimas. Dabar gi jis pamatė, kad meilė, be viso to, yra visai reali gyvenimo parama..." (IV, 300) Ilgainiui Vasaris įsitikina, kad jo kova dėl žmogiškos teisės į laimę ir gyvenimo džiaugsmą nėra beprasmiška, kad ji visais atžvilgiais stovi aukščiau už bet kokį asketizmą. Jei ne tikrovėje, tai bent poezijoje jis nori būti nuo kunigystės nepriklausoma individualybė, nevaržomai atskleisti savo prigimtį. Nors ir dangstydamasis simbolinių įvaizdžių šydais, Mykolaičio-Putino herojus savo poezijoje ima drąsiau reikšti savo intymius jausmus ir išgyvenimus, nebežiūrėdamas,  ką  į tai pasakys jo dievobaimingas konfratras Ramutis ar prelatas Girvydas. III. Išsivadavimas. Trečiojoje romano dalyje sutinkame Vasarį išsimokslinusį filosofijos daktarą, moderniosios Vakarų kultūros auklėtinį. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o „pasaulietis" inteligentas, kuris sarmatijasi ne tik nešioti sutaną, bet ir turėti ryšių su klerikaliniais sluoksniais. Jo poezija jau yra įgavusį modernų europietinį pobūdį. Tačiau ir taip toli pažengusią kūrybinę individualybę tebedrasko vidiniai prieštaravimai. Jo sąžinės priekaištai, svyravimai, abejonės pasidarė netgi dar dramatiškesnės, dar skaudesnės. Gimtojo krašto poveikis. Visos Vasario širdies žaizdos grįžus į gimtąjį kraštą tartum iš naujo atsiveria ir kraujuoja. O juk sprendžia jis, rodos, patį paprasčiausią klausimą iš visų jo gyvenimo problemų — formalų pasitraukimą iš kunigų luomo. Tam klausimui išspręsti buvo netgi visiškai palankios aplinkybės. Dar prieš grįždamas iš Paryžiaus į Lietuvą, Vasaris žinojo, kad Kauno inteligentijos tarpe jau seniai yra paplitęs gandas, kad jis nebe kunigas. Belieka tiems gandams sutelkti realų pagrindą. Ir štai, rodos, nei iš šio, nei iš to, romano herojus ima ir išglemba, pasiduoda klerikalinių sluoksnių spaudimui, vėl užsivelka (nors ir sarmatydamasis) sutaną, vėl pradeda laikyti mišiąs, pasidaro aplinkybių vergas ir dėl to dar labiau kankinasi. Vaizduodamas šią naują dvasinės krizės koliziją, rašytojas dar plačiau praveria duris į Vasario vidaus pasaulį, rodo dar labiau susikomplikavusius jo santykius su gyvenimo aplinka. „Kad ir kažkoks būtum individualistas, — sako Vasaris, — vis tiek priklausai vienai ar kitai visuomenės grupei. Aš, pavyzdžiui, esu suaugęs su katalikais, su jų pasaulėžiūros bendraisiais bruožais, su jų visuomeniniais siekimais, pagaliau surištas su jais plačiu asmeninių reikalų ir pažinčių tinklu. Pasiskelbdamas ekskunigu, aš turiu visa tai nutraukti ir pakibti ore. Vadinasi, ir čia reiktų keisti orientaciją. Tuo tarpu aš to negaliu." (V, 63) Vasariui belieka vienas kelias — ieškoti atramos pačiame savyje, kartu stengiantis surasti ir naują visuomeninę poziciją. Kaip ir ankstyvesnėse romano dalyse, taip ir trečiojoje, Vasario vidaus konfliktai žymiu mastu bręsta emocinių stimulų veikiami. Kulminacijos ir atomazgos epizoduose šis momentas yra ypatingai svarbus, nes čia personažo gyvenimas yra susijęs iš karto su dviem moterim — Aukse ir Glaudžiuviene. Šios dvi moterys — tai du Vasario charakterio ir jausmų katalizatoriai, kurie vienas kitam prieštarauja ir vienas kitą papildo. Atnaujinęs pažintį su Glaudžiuviene, Vasaris tarsi atsiima tai, ko jis neteko jaunystėje, bėgdamas nuo Liucės. Panašią satisfakciją gauna ir daug gyvenimo smūgių patyrusi jo draugė. Tačiau dabar, kai romano herojus yra sugriovęs daugelį savo ankstyvesnių prietarų, šie santykiai nebeteko ne tik savo poetiškumo, bet ir aktyvizuojančios prasmės. Naujas ryšys turi tragišką prasmę abiem personažam. Glaudžiuvienė suliepsnojusioje aistroje sudegina paskutines savo gyvenimo iliuzijas ir pamato visišką savo nenusisekusio likimo klaikumą. Jai ši meilė ir baigiasi tragišku savižudybės aktu. Taipogi ir Vasaris, leisdamas vakarus šalia ponios Glaudžiuvienės, jaučiasi einąs moralinio smukimo ir oportunizmo keliu. Liucės salono „erotiška pasyvi atmosfera" nežadino jokių gilesnių emocijų ir svarstymų, pamažu liūliavo jo sąmonę, pratino į lengvai pasiekiamą smagumų komfortą. Šioje galbūt pačioje kritiškiausioje situacijoje į romano veiksmą įjungiama Auksė Gražulytė. Su jos paveikslu siejami lemtingi pagrindinio herojaus apsisprendimai, ilgai užsitęsusių svyravimų atomazga. Gana ilgą laiką Vasario širdyje vienodai randa vietos ir Auksė, ir Glaudžiuvienė. Dėl šio paralelizmo herojaus sąmonėje vyksta lemtinga reakcija. Slapukavimas prieš Auksę, juokingai nevykę pasiaiškinimai dar labiau skaldo jo asmenybę, ardo jo charakterį, stato į visai nebepakenčiamą padėtį. Gelbėdamasis nuo viso to, jis yra priverstas ryžtis esminiams apsisprendimams, mobilizuoti savo dvasines pastangas. Nežinia, kaip tai būtų pavykę, jeigu ne tragiška Liucės mirtis, su kuria nutrūko ir svarbūs Vasario saitai su praeitimi. Liucės lemtingas žingsnis nutraukti savo iš pat pradžios nevykusiai pradėtą gyvenimą paskatino ir Vasarį apsispręsti. Iki Auksės nė viena moteris nebuvo Vasariui atskleidusi ir įdiegusi realios, ir pilna to žodžio prasme natūralios pažiūros į meilę. Iki tol jo santykiai su moterimis buvo be gyvenimiškos perspektyvos ir reiškėsi komplikuotomis aplinkybėmis. Auksė iškėlė Vasariui realią šeimos sukūrimo problemą, kurios sprendimas nulėmė ir jo oficialų pasitraukimą iš kunigų luomo. Rašytojas buvo užsibrėžęs išvesti savo herojų į visuomeniškai prasmingos gyvenimo veiklos dirvą. Vasaris, praėjęs ilgą vidaus kovų kelią, pasmerkia ne tik savo kunigišką praeitį, bet ir savo individualizmą. Jis trokšta ne tik asmeninės laimės, vidinio pasitenkinimo, bet ir nori būti naudingas visuomenei, tarnauti gyvenimo progresui. „Būdamas kunigu, — sako Vasaris, — aš kovojau ir kentėjau, jausdamasis esąs ne savo vietoj, dėl savo vidaus disharmonijos — ir tai 33

buvo egoistiškas skausmas, savęs narpliojimas ir analizavimas. Išsivadavęs aš turėsiu kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių ir santvarkos, o gal stačiai ir dėl duonos kąsnio... Bet aš manau, kad tai bus prasmingesnė kova ne tik man, bet ir kitiems." (V, 342—343) Mykolaičio-Putino herojus — tai lyg vaižgantiškojo Mykoliuko brolis, kuris savo poetišką sielą, švelnią meilę, jautrumą gyvenimo grožiui ir gėriui atsineša į kitą, daug sudėtingesnę epochą ir aplinką. Jo patrauklumas — nebe tylioje rezignacijoje, bet žymiai aktyvesniame ir sudėtingesniame vidaus dramatizme, virstančiame intelektualios šių laikų asmenybės gyvenimu ir pasaulėjauta. Temos:  Individo egzistencijos prasmės klausimas;  Pasirinkimo klausimas;  Pareiga;  Meilės tema;  Individo vadavimasis iš dogmų;  Poeto laisvės tema;  Konfliktas su visuomene;  Kūrybinės savirealizacijos tema;  Savęs pažinimo problema

Liudas Vasaris – jaunuolis, skatinamas tėvų ir aukštų idealų dirbant tėvynės labui, įstoja į kunigų seminariją. Liudas Vasaris nuolat save analizuoja, mąsto, ar pasirinkęs teisingą gyvenimo kelią. Jo draugai jam sukelia abejonių, o jaunatviškas maksimalizmas ir meniška siela netelpa tarp kunigų seminarijos sienų. Liudas Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, tyliai maištauja. Jaunuolis nuo mažens jaučia stiprų ryšį su gamta, atsiskleidžia jo poetinis talentas. Vis dėlto, jis pabaigia kunigų seminariją, tačiau kunigo darbas jam nepatinka. Jam sunku suderinti kunigo ir poeto kelius. Didelę įtaką Liudo Vasario gyvenime padaro 3 jo moteris (Liucė, Auksė, Rainakienė), kurios įvairiapusiškai padeda atsiskleisti jo asmenybei. Nors ir po daugelio metų svarstymų ir abejonių, Liudas Vasaris išsprendžia vidinį konfliktą ir pasirenka poeto kelią.

Jurgis Savickis -  XX a. pirmos pusės rašytojas (prozos atnaujintojas, modernistas). Novelėse gausu teatro elementų (kaukė, marionetė), pasakotojas ironiškas, personažai nei idealizuojami, nei peikiami. Mokėsi Maskvoje, Peterburge, Krokuvoje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo diplomatas Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, etc. Vakarų kultūros žmogus, visą gyvenimą domėjosi menu, dirbdamas diplomatu daug keliavo buvo susipažinęs su įvairialypių Europos kultūriniu gyvenimu. Natūralu, kad jo kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo patirtis ir platus vakarietiškas akiratis.  Reikia būti nemenkai išprususiam, kad būtų galima greitai suprasti netikėtas Savickio metaforas, pagauti ironijos žaismą. Jo kūryboje daugiausia ekspresionizmo. Priešingai nei kiti to meto autoriai,  negarbino gamtos, nebuvo jos vaikas. Jo novelėse viskas vyksta kaip teatre, o žmonės yra tarsi tuščios marionetės. Laikomasi atstumo nuo veikėjo, pasakotojas nėra užjaučiantis, viskas ironizuojama, kalbama su sarkazmu. Savickį nuo kitų to meto rašytojų neretai skiria patirtis, įgyta užsienyje, iš arčiau pamatyti karo sunkumai, kitokios literatūrinės ir filosofinės pažiūros.  pateikia „sergančios civilizacijos“ vaizdą, laisvalaikio pasikeitimą, urbanizaciją. Pranašas masinės popkultūros atėjimo, vartotojų eros atėjimo (kaukės, pramogos, žaismas), jis kuria destrukciją, disharmoniją. Naujam estetiniam įspūdžiui sukurti Savickis reformuoja įprastą sintaksę ir leksiką. Sakinys suskaldomas į mažas atkarpas, naudojamos elipsės, staigūs peršokimai, lietuvių kalba sąmoningai “užteršiama” tarptautiniais terminais, naujadarais, naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba. APIE PRIGIMTĮ, VIENATVĘ, ŽMONIŲ SANTYKIUS, GYVENIMĄ – PARODIJĄ, VISI MES AKTORIAI, VISUOMENĖS YDOS, JUOKAS, VAIKŲ PASAULIS, APIE TĖVUS IR VAIKUS, IDEALIZMO IR MATERIALIZMO KONFLIKTAS. Jis dažnai rašo apie žmogaus vienatvę, ryšių su kitais žmonėmis netvirtumą, įsitikinimų iliuziškumą, jo kūrybos žmogus yra tarsi marionetė, valdoma prigimties arba nenuspėjamo likimo. Savickio veikėjai - neįprasti ar neįprastai traktuojami. Savickio kaimiečiai - vangūs, primityvūs, godūs, nesąžiningi. Visų jų galvose daug vietos užima erotiškos mintys, įsivaizdavimai - taip rašytojas laužo dar vieną lietuvių literatūros tabu. Savickis sukuria daug moteriškų tipažų iki tol nesutiktų lietuvių literatūroje, jos - lengvo gyvenimo ištroškusios “gerų partijų” medžiotojos, manipuliuojančios savo jaunyste ir žavesiu, besistengiančios apskaičiuoti vyrų lūkesčius ir jais pasinaudoti (“Koketė”, ”Užburtos jachtos”, “Kova”, “Kaukės”, Motina”). Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi principų arba juos sulaužo, personažus dažnai apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros, hedonistiniai polinkiai, nešvarūs ketinimai, nesveikos idėjos, paiki įsivaizdavimai, noras staiga pakeisti gyvenimą. Tokie pasirinkti vaidmenys dažniausiai būna per sunkūs, todėl Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas - tai intrigų, manipuliacijų ir dūžtančių iliuzijų arena. A. Nyka–Niliūnas yra pasakęs, kad J.S  yra kone vienintelis europietiško tipo rašytojas XX amžiaus lietuvių literatūroje. Rašytojas mėgsta drąsią, efektingą detalę, ryškius spalvinius įvaizdžius, kuria sodrų, tapybišką vaizdą. Savickis ištobulino lietuvių novelę, priartino ją prie pasaulinių standartų. Bruožai: 1) negatyvi prigimtis kartais slepiama po doro žmogaus kauke (Ūkininkas iš „Vagis“, Dalba iš „Ad astra“), 2) kartais negatyvios prigimties nesigėdijama (mama ir tėvas iš „Kovos“), 3) transformacijos principas novelėje „Kova“ (ne tėvai laukia sūnaus, bet mažametis vaikas turi visada traukti 34

tėvus iš linksmybių ir vežtis namo, neturi vaikystės), 4) berniukas iš „Kova“ nekaltina tėvų, jam reikia bent tokių jų, jis žiūri į žvaigždes ir galvoja apie aukštesnius siekius, yra svajoklis. Taigi, negatyvi prigimtis – žiaurumas, vergavimas instinktams būdingi bruožai Savickio novelėms.  Išeina iš agrarinės kultūros lauko, tyrinėja miestą. Savickis keitė lokalią problematiką universalia, rodė Lietuvos pilietį kaip visos Europos žmogų, į pasakojimą įtraukė platų spektrą pasaulinės kultūros intertekstų, atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų, taip aktyvindamas skaitytojo dėmesį, ryškindamas sakinio ar žodžio semantiką, detaliam psichologizmui bei neoromantiškam lyrizmui priešpriešino ironišką mąstyseną, griovė harmoningo ir tobulėjančio žmogaus, dvasingo kaimiečio mitą. Savickis sąmoningai ėjo prieš lietuvių ligtolinės prozos tradiciją, ją laužydamas ir kartu smarkiai praturtindamas. Svarbiausias kūrybos bruožas ironija, paradoksas, sarkazmas. Jurgis Savickis įteisino ironišką kalbėjimo būdą: iki tol beveik niekas humoro, ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos problematika. Teatriškumas, tapybiški vaizdai būdingi ekspresionizmui. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai atrodo dirbtini, primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Poetas, literatūros kritikas Alfonsas Nika-Niliūnas tokį savickio piešiamą vaizdą apibūdino: ”viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta.” Veikėjai yra veidmainiai, dėvi kaukes, dažnai turi kažkokią rolę. Jiems svarbi tik dabartis. Novelėse vaizduojamas pasaulis yra žiaurus ir negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus tokiame pasaulyje yra lyg likimo marionetė. J. Savickio kūryboje nėra sentimentalumo, nėra empatijos, į viską žvelgiamą su ironija. Žmogus šiame gyvenimo spektaklyje negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai į pasaulį žiūri su ironija. Daugiaprasmiškumas. Į novelėse kuriamas situacijas, veikėjų charakterius pasakotojas žvelgiama iš įvairių pusių.

„AD ASTRA“ - Apie ūkininką, kuris nuskandino šunį, nes yra linkęs visus darbus pabaigti iki galo, žmogus vaizduojamas racionalus ir konstruktyvus. Nusenęs šuo nereikalingas. Kuriamas sėkmingo žmogaus paveikslas modernioje visuomenėje. Dalba gerbiamas, nes jo namuose lankosi kunigas, akivaizdus išskyrimas iš kaimo bendruomenės. Turtingas ūkininkas, troba naujoviška ir moderni. Veiksmas vyksta tarpukariu, žemės reforma, rėžių sistema keičiama į valakų sistemą – vienas pagrindinių moderniosios kultūros žingsnių – išardyti gatviniai kaimai. (Gatvinis kaimas ankstesnėje lietuvių literatūroje – kultūros ženklas.)

Gamta atrodo tarsi netikra, tarsi nupiešta, vaizdas tapybiškas. Pabrėžiamas baltos ir juodos spalvos kontrastas, vaizdas tartum “rašalo piešinys”: “Žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys su kai kur žymiais paišiuko bruožais – krūmų stabarais ir šarkomis, skrendančiomis dangum.” Kuriama niūri, tamsi atmosfera, saulė atrodo tolima, kartais parodydama spalvas, kurios atrodo tarsi nenatūralios – oranžo ar žydriai melsva. Šiai scenai būdingas teatriškumas – debesys lyg užuolaidos teatre susiskleidžia, paslepia saulę.  Dalba naujos sistemos pradininkas, pasiturintis žmogus, gerbiamas ir vertinamas. Dalba prisimena kaip buvo anksčiau – medžiai, miškai ir žmonės gyveno tarp miškų, o dabar kelmai. Kontekste Anykščių šilelis įvaizdžiu, kelmai vietoj medžių – dvasingumo praradimas. Biliūno Brisiaus galo motyvo, skiriasi, nes Brisiaus gale žmogui gaila nužudyti šunį, žmogui tai baisu, sąžinė. Ironiška, kad čia nebeveikia pasakos principas, nors šuo išgelbėja ūkininką, jis vis tiek šunį nužudo, jam buvo sakyta, kad nieko nedarytų šuniui šventą dieną, nes ištiks nelaimė, tačiau ji kaip ir neištinka. Kaimo kultūra nyksta, tačiau Dalba prisitaikęs ir pasiruošęs pokyčiams. Nyksta miškas, žmonės turi galimybę sueiti, tačiau dalba su jais nesueina. Kai žmonės eina per jo kiemą, jam nepatinka (imsiu ir užtversiu). Žmonės eina per jo kiemą, nes seniau čia buvo kelias, toks žmonių ėjimas dalbai sudaro Aliaskos vaizdą – tai ekspresionizmas. Tai lyg intertekstualumas su filmais, afišomis. Lyg nostalgija jaučiama kalbant apie vyšnių rovimą, bet ji tiesiogiai neišreikšta. Savickis vaizduoja lietuviškos kultūros ištakas ir priemones. Dalba reiškia kūjį. Bukas praktiškumas ir energija – tai kas visuomenę veda į priekį. Ironija – (ir dviejų valakų ūkininkas pradeda skęsti) nes kai skęsti nebesvarbu, kiek valakų turi. Pasakotojui dalbos tokiu metu visai negaila. Vardas atskleidžia požiūrį į veikėją. Pavadinimas – į žvaigždes. Šuo kaip ištikimybės simbolis, ten kur atsiranda šuo atsiranda ir ryšio būtinumo įvaizdis. Šunų susirinkimas – šuo eina mirti ir aplink jį susispiečia daugiau šunų – jie jo neužjaučia (pasielgta buvo labai šuniškai). Pasielgti šuniškai – nedorai. Šunys vaizduojami kaip žmonės, jie net įvardijami kaip žmonės. Šunų epizodu išreiškiama miesčioniškos visuomenės kritika, šaržuojama. Nelaimingas šuo paliekamas vienas, išryškinama susvetimėjimo problema. Inteligentai, perteikti daktaro įvaizdžiu, parodijuojami. Šuns – gydytojo patarimas tuščias ir abstraktus, jis tarsi plakatiškas, panašu į kanceliarinę kalbą. Visa tai modernios visuomenes metafora. Šunys parodo, kas aktualu moderniai visuomenei – išvaizda... Per bažnyčia sukuriamas modernios kultūros šaržas. J. Biliūnas užjaučia katytę ar Brisių, čia  tarsi ignoruoja, pašiepia: „Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis“, „Kaip veršis“. Novelėje esantis šunų teatras atspindi visuomenę (visuomenės vaizdas). Apsimeta žmonės, kad jiems rūpi, bet galiausiai vis tiek palieka vieną. Dalba šunį kviečia „cukriniu“ balseliu (Veidmainiauja), o šunį bando įtraukti eketėn iš visų jėgų. Elgiasi nežmoniškai (užgulęs iš visų jėgų traukia šunį), siaubingas noras žudyti. Tačiau kai tik Dalba pradeda  skęsti, jo mąstymas pasikeičia, maldauja pagalbos ir galvoja, kad nieko nepagailėtų jį išgelbėjusiam žmogui. Dalbai

35

prasiveržia emocijos - ašaros. Kai šuo jį išgelbėja, prižada tapti geresniu žmogumi (sekundei susimąsto, tačiau iš tikrųjų negali įveikti savo prigimties) „Papasninkausiu! Tris dienas nevalgysiu...“  Nuėjęs pas zakristijoną gauna naujus vailiukus ir sermėgą, juk negalima į bažnyčią su suplėšytais, klausydamas pamokslo atsipalaiduoja ir visi pažadai dingsta: „Tarytum šiltas vėjelis kuteno ir vertė marškinių atlapus.“ Grįždamas namo pamato duobę ir vėl sukyla begalinis noras pabaigti pradėtą darbą, šalia kaip tyčia stovėjo šuo (ironiškai) „tarytum taip pat galvojo kaip jo šeimininkas“. Greitai Dalba nužudo šuniuką „Vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė eketėn“. Savickio sarkazmas pačioje pabaigoje: „Kaip čia šviesu ir šilta.“ O tuo metu per stogą žybčiojo dangus kaip žvaigždė (DALBOS PASIEKIMAS). Lyginimas su J. Biliūno “Brisiaus galas”. Abiejuose kūriniuose vaizduojamas šuns nužudymas. Jaučiamas kontrastas tarp žmogaus ir šuns moralės (J.B. apsakyme šuo mirdamas nori palaižyti šeimininkui kojas, o J.S. novelėje šuo išgelbėja šeimininką). Savickio novelėje sprendimas nužudyti šunį nepagrįstas, spontaniškas. J.B. tekstas emocionalus, gausu nutylėjimų, sakiniai ilgi, o J.S. sakiniai fragmentiški, kapoti, stebima iš atstumo. J.B. apsakyme siekiama emociškai sujaudinti skaitytoją, o J.S. – šokiruoti. J.B. apsakyme žmogui gaila šuns, jį graužia sąžinė, o J.S. novelėje žmogus brutalus, žiaurus. J.B. apsakyme nujaučiama šuns mirtis, o J.S. novelėje vyrauja fragmentiškumas, nenuspėjamumas (skęsta šuo – žmogus – šuo); kinematografiškumas. 

„VAGIS“ - Prieš Savickį apie kaimiečio susidūrimą anksčiau rašė ir Biliūnas, tačiau Savickio novelėje vagis gretinamas su kunigu, Kristumi. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir pagrindinio veikėjo - vaiko - paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai - išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; kita vertus jis išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo šeimą. Vaiko poelgis impulsyvus, nes toliau vagies likimas vaiko nedomina. Vaikui buvo svarbu pats paleidimo veiksmas, jis taip įvykdo teisingumą, o to teisingumo veiksmo centre jis pats, vagis lyg priemonė. Vaikas gina tą, kuris yra mušamas, nekreipia dėmesio į tai, jog tai vagis, kuris apvogė ūkininką, vaikas elgiasi pagal bendrą principą. Tačiau vaikas užaugs aplinkoje, kurioje vagis yra baudžiamas, nes padarė kažką negerą, tad tikėtina, kad ateityje jis ir pats muš vagį. Tėtis elgiasi pagal taisykles. Veikėjai įvardijami pagal vietą visuomenėje ir vaidmenį vienas kitam. Šioje novelėje galima matyti psichologinį vaiko brendimą (jis nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti) ir etinę parabolę - vagis irgi žmogus, savyje turinti dieviškąją prigimtį, nes lyginamas su Kristumi. Daug minties šuolių, peršokimų, nes ekspresionizmas. Šeimininkas, sugavęs vagį, yra veidmainis, šlykštus žmogus. Jis sako Vagiui: „Gal, sveteli, pusryčių nori? Kiaulienos?“ Vėliau jis supyksta ir ima mušti vagį, jį primušęs pabėga (pabėgti nuo pririšto žmogaus yra silpna, tai parodo pralaimėjimą). Vaiko pagarba tėvui nukrinta, jis nesupranta, kodėl tėvas taip skaudžiai mušė vagį, todėl jis buvo pasirengęs jį išlaisvinti, tuo metu jam daugiau niekas nerūpėjo (ekspresija). Vagis negali patikėti, kad vaikas jį išlaisvino, jis tokio gerumo nėra patyręs savo gyvenime: „Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje.“ Išeidamas apkabina vaiką, tai yra dviejų kankinių „sudieu“, nes vaikas paleido vagį ir ant jo pyks, o vagis dėl gėrio neturėjimo. Tačiau vėliau vaikui jau neberūpi vagis, tai buvo tiesiog viena emocija ir jau nebesvarbu, kas bus toliau, jis jau padarė, ką norėjo ir daugiau tai nebesvarbu. „FLEITA“ - Viksvos (viksvų šeima) – blogi kaip piktžolės, ieško iš miestiečio naudos, o kai negauna, tada palieka jį vieną. Į realų pasaulį patekęs Žiogas jaučiasi svetimas, jam tikroji realybė – teatro scena.  Visus gamtoje juntamus pojūčius jis lygina su sau įprastas teatro vaizdais: saulę jis lygina su prožektoriumi, kuris nedega dėl mechaniko kaltės, varnų krankimą – su fleitos garsais, smuklę – su teatro scena, todėl ji atrodo pernelyg dirbtina. Autorius ironiškai vaizduoja ir Žiogo elgesį. Jis formaliai elgiasi su vežiku, jam “gracingai nusilenkė”, nesupranta jo juokų. Šis žiogo elgesys parodo, kad jis pateko į visiškai jam svetimą aplinką, jis joje jaučiasi nejaukiai. Jam realybėje nejauku, bet į ją žiūri kaip į teatrą, nes per Žiogas per daug suaugęs su teatru. Kai iš pradžių Žiogas atvažiuoja iš miesto, visi, neturėdami supratimo prašo jo pagroti. Žiogas groja klasikinę muziką, bet Viksvos pradeda groti klumpakojį. Autorius taip ironizuoja Viksvų neišsilavinimą, kvailumą. Tačiau taip pat atskleidžiama ir Žiogo tragedija. Jam pradžioje duodama seklyčia miegoti, baltas porcelianinis bliūdas praustis, o tai jau atsitinka tik labai retai ir lankantis labai svarbiems žmonėms. Kai pamato, kad iš jo jokios naudos, kad negali jis negali padaryti jokių svarbių darbų, pradeda elgtis kaip su nereikalingu žmogumi, viską atima (šviesos nebeleidžia naudoti, atima bliūdą). Žiogas negali gyventi be fleitos, jam tai yra neįmanoma. Vidinis dramatizmas atskleidžia, kai fleitininkas išgirsta moterų pokalbį, jog iki pavasario jis turėtų mirti. Žiogas miršta kaip tarakonas, net ir su juo nepajėgtų kautis, laikydamas rankoje savo vienintelį ginklą – fleitą. Net ir į tai galima pažvelgti su ironija, nes  tas vienintelis ginklas nesugebėjo jo apginti, net nebegalėjo juo grodamas uždirbti.  Atsiraukęs nuo šio įvykio, jis neužjaučia (ekspresionistinė pozicija). Žiogo likimas tarakoniškas. Žiogas mirties akivaizdoje groja. Mirtis vienintelis Žiogo išsigelbėjimas iš šio negailestingo pasaulio. pasaulio, jis supranta, kad fizinė mirtis geriau nei dvasinė. Jo sielai ateina pavasaris, o kūrinio laikas žiema atspindi Žiogo būseną. “Ištysęs ant krosnies, laikė sustingusiomis rankomis savo gyvenimo ginklą - fleitą prie krūtinės.” Novelė apie dviejų skirtingų pasaulių nesuderinamumą. Moderniame pasaulyje nebelieka dvasinių atramų, žmogus yra vienas. Visgi suprantama, kad už Savickio ironiško požiūrio slypi amžinųjų vertybių ilgesys.

„KOVA“ - Apie vaiko dramatišką likimą, nes jis neprižiūrėtas ir turi grumtis už tai, kas jam natūraliai turėtų priklausyti. Apie visos visuomenės supuvimą, nes daug suaugusių nekreipia dėmesio į vaiką. Primena Migelio Sarvanteso sukurto personažo Don Kichoto “kovą su vėjo malūnais”. Vaikas yra per silpnas, kad galėtų pasipriešinti suaugusiesiems. Taip pat pagrindinis veiksmas vyksta traktieriuje – karčemoje, kuri vadinasi „Laisvė“ ir apkabinėta lietuviškomis 36

vėliavomis – tai labai ironiška (sėdi į sienas įaugęs inventorius). Ji lyg to pasaulio centras, kur ūkininkai susirenka išgerti, o tokio pasaulio pašonėje yra kelios bažnytėlės, tuščias miestas. Vaiko problemiškumas atsiskleidžia per tokią aplinką. Vaikas gyvena atvirai jam priešiškoje aplinkoje, kuri visai nepadeda jam užaugti. Vaiko ir žyduko susitikimas: vaikas bastosi po miestą, kinta erdvė, žaidžiama laiko fragmentais. Susitinka du vaikai iš skirtingų aplinkų, išryškinamos tarsi dvi kultūros. Vienas vaikas – prasigėrusių lietuvių, o kitas išauklėtas žydų vaikas. Kuriama dviejų skirtingų kultūrų gyvenančių vienoje vietoje priešprieša. Lietuvių vaikas eina per sau svetimą erdvę – miestą, mieste daug žydų, tuo išryškinama visuomenės laiko spalva – laiko dokumentas, parodomos kultūrinės skirtybės. Žydukas varlinėja, gaudo buožgalvius – nieko nedaro, dykaduoniauja, trainiojasi, vaikas lyg savo kieme, užsiima tuo kuo ir turėtų vaikas – žaidžia. Lietuvių vaikas eina per miestą irgi neturi ką veikti, tačiau lietuvis priverstas nieko neveikti, trainiotis, jis eina piktas, o žydukas tą daro savo noru – yra vaiko vaidmenyje.  Pasakotojas į vaiką žiūri iš šalies (vaikas džiūsna, jo sermėga per didelė...), išryškina svarbiausias vietas, į ką reikia atkreipti dėmesį. Jis nepasakoja, kaip vaikas jaučiasi, bet skaitytojui primeta savo nuomonę. Savickis mėgsta vaizduoti gyvenimą kaip sceną, lyg tai nebūtų tikra. (Per neprižiūrimus vaikus atskleidžiamos sudėtingesnės problemos panašu į Vandos Juknaitės „išsiduosi balsu“ yra universalių dalykų) Žydukas į lietuvį metė akmenį, nes žmogaus prigimtis yra destruktyvi, ir “Ad astroj” ryšku. Lietuvis bando žyduką klausinėti, kad šis parodytų, kad yra nelaimingas, tačiau žydukas parodo, nes yra laimingas. Žydukas vaizduojamas, nes stereotipiškai žydų šeimose glaudūs tarpusavio ryšiai, žydai myli savo vaikus. Vaikui žyduko kalbos tarsi įžeidimai, nes jis to nesupranta, nėra patyręs, o mušamas žydukas irgi nesupranta lietuvio veiksmų.  Šitie du atsitiktinai susitikę vaikai yra  modernios visuomenės simbolis, vaizduojama ironiškai 20a. pirmos pusės filosofinė situacija, išryškinta egzistencinis žmogaus ir pasaulio priešiškumo kontekstas (kafkos metamorfozė). Miestas – pasaulio simbolis. Santykis vaikų yra prigimtinai priešiškas – akmens metimas- pasisveikinimas.  Jie nesusikalba, nes jų pasauliai išsiskiria, gyvenimo patirtys skiriasi. Vadinami draugais ironiškai, nes tai toks tik įmanoma šitame pasaulyje, pasakotojas pasišaipo. Pasakotojas viską žino, jis ironiškas, tarsi mėgaujasi pasakodamas istoriją, atrodo, jog rodo tik tai ką nori, pasakotojas išreiškia visuomenės požiūrį, tačiau kitame epizode labai poetinis intarpas, kurio metu dingsta ironija, pasakotojas susitapatina su vaiku, pradeda pasakoti iš vaiko perspektyvos. Vaikas svajoja apie normalią šeimą, vaiko svajingumas atsiskleidžia, kai jis pats sau, kitiems jis kietas, kad išgyventų. Pasakotojas pateikia pasakojimą keliais rakursais, tuo pačiu metu apibendrinama iki egzistencinės, išreiškiančios to laiko nuostatas – stilius, efektas, fenomenas. Motina žino, kad blogai yra gerti ir nesirūpinti vaiku, bet ji vis tiek geria. Tėvas geria, nes yra silpnas (mano tėvas tik girtuoklėlis), neturi charakterio. Motina buvo atsitiktinai atsiradusi pasaulyje, neturėjo jame užuovėjos, ji toliau dėl to gyvena palaidūnišką gyvenimą. Savickis rodo, jog nelabai įmanoma pabėgti, nuo tave supančios aplinkos.  Vaiko gyvenimo perspektyvos prastos, nes tėvas girtuoklėlis, o mamanka per graži. Ironija kyla iš to, kad ir kaip norėtum, kad ir kokių idealistinių siekių turėtum, vis dėlto esi įkalintas savo laike ir aplinkybėse. Veikėjai įvardijami pagal  vietą visuomenėje, socialinį statusą. (Vaizduojami vaikai, nes vaikus ugdo jų palaipsniui suvokiami visuomenės gyvenimo principai, suaugusieji tuos principus diktuoja. Vaikus ir suaugusiuosius skiria intuityvus ir savaiminis teisingumo pojūtis. Tai reiškia, jog žmogus nori elgtis teisingai, tačiau vėliau jis elgiasi pagal suformuotas taisykles) Kova už vaikystę. Tragiškas personažas berniukas. Mažo vaiko supratimas: „Viskas būtų gerai, jei mano mamanka nebūtų tokia graži.“  Vaikas gyvena suaugusiojo gyvenimą – vaikšto gatvėmis vienas, stebi aplinką. Pats vaikas yra svajotojas, jis kuria paveikslą, kai turi daug laiko ir laukia tėvų slankiodamas: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats „kaip ir kiti“. Vaikas svajoja, kaip būtų jei tėvas nebūtų girtuoklis, tačiau jis toks yra „Dėl to, kad durnas.“ Geros širdies, bet durnas. Mamanka irgi tokia pati: „Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta.“ Arkliai, pažinę savo šeimininką nusižvengia (vadinasi, kad berniukas, o ne tėvai atsakingas už gyvulius). Vaikas vėl kuria istorijas, svajoja apie dangų, angelus, bažnytėlę. Motina –  šaiposi ir kalba, kad jos žvilgsnis yra ištikimas ir didžiausio nekaltumo, ji šoka įsivaizduodama, kad yra dvaro poniutė, kad kampe griežia pasipuošę muzikantai, po karčema sukas jaukūs kavalieriai. Jos prigimtis yra visus gundyti. Moters galva yra farforinė (ji kaip lėlė, tuščia, bet graži, tik truputėlį kas ir iškart dūžta, tad visa šventė ir fantazija sudūžta). Į trobą įėjęs vaikas bando apginti savo motiną nuo vyrų, įsikabina į jų rankoves, tačiau yra per silpnas ir čia nereikalingas. Jam spiria į blauzdikaulį, o vėliau, kai jis stengiasi sustabdyti vežimaitį, jis yra smarkiai parbloškiamas rato. Tačiau raudonas velnias, šluodamas savo uodega kelią, parodo, kad nieko šiame pasaulyje nepareguliuosi ir bus taip kaip yra.  Paskutinis sakinys parodo, kad viskas kartosis nuolatos, nes „ūkininko šeimos nariai turės VĖL visi greitai susirinkti į krūvą.“ “It iš cirko išleistas į gatvę pajacas.” “Ir vaikas retkarčiais išgerdavo degtinės, tėvo verčiamas ir nenoromis, vien tik tam, kad pavaidintų“ „JONO GRAUŽOS NUOTYKIAI“ – daug tarptautinių, žargoninių žodžių, greitas tempas. Grauža yra pasipūtęs, tuščias donžuanas. Tai graužos vidinis pasaulis yra tikroji provincija, o ne visa tai, kas yra aplinkui jį. Jis yra hedonistas, savo statuso kūrėjas. Mauna į Berlyną, nes ten linksma, ten galima pasislėpti nuo savęs pačio (palieką žmoną ir vaikus). Novelė apie provinciją Graužos viduje. Jo prigimtis yra nepataisoma, jam nepavyks pasitaisyti. Pokalbyje su Račiene atsiskleidžia jo meilės supratimas kaip impulsas, negali suvokti, kad moteris galėtų būti nebe jo.

37

Labiausiai jį domina moterys, jos jam reikalingos čia ir dabar, o ne pastoviai mylėti. Šiame miestelyje jaučiasi svetimas ir nori grįžti į „aukštesnę kultūrą“. Vietoje jis negali nusėdėti, nuolat kažką veikti, o dar visa diena prieš akis šitame mieste. Nori grįžti į Berlyną, „linksmą miestą“, nes čia galima „mirti iš nuobodulio“. Ponia Račienė jį mylėjo labai ilgą laiką, o Grauža negalėjo net prisiminti moters pavardės. Ironijos meistru tituluojamas rašytojas veikėjo charakteriui atskleisti pavartojo žodžių žaismą – nors vyro pavardė – Grauža, jis visai nesigraužia dėl savo likimo. Miškininkystės mokslus baigęs vyriškis, sugrįžtantis iš Vokietijos į Kauną, dėl nesuderinto traukinių tvarkaraščio priversta išlipti mažame Lietuvos miestelyje. Jis pavadinamas medžiotoju, jo linksmybių miestas Berlynas – giria, o moterys – trofėjai. „Mėnesiena“ – tokioje šviesoje matomas netikras vaizdas, nes jis yra iškraipomas. Viskas mėnesienoje yra kaip surežisuotas scenarijus. Jis dorojo omarus, o ji gnaibiojo vynuoges. Labai svarbus jų įvaizdis visuomenėje. Ji buvo labai graži, ji buvo viskas, dvarininko duktė, skaisti, gerai išauklėta – idealus scenarijus. Jis nori pasirodyti ir paprašo atsiųsti dar aukštesnio šefo automobilį. Viskas yra vaidyba – dirbtinas džiaugsmas važiuojant automobiliu tarsi gondola Venecijos kanalais. Viskas nulieta keistos mėnesienos šviesos, nes viskas slepiama, vadina turtingus. Viskas subliūkšta, kai panelė pameta auskarą, o valdininkas nori vaidinti didvyrį ir sako, kad nupirks naują tam neturėdamas pinigų. Sužinojęs, kad mergina jį apgavo net nenusivilia, o tik nusikvatoja ir pasikviečia bendradarbius vakarienes valgyti tuos pačius omarus ir vynuoges. Pinigų neturėjo, bet pasirodyti ir parodyti savo didybę norėjo. Apie žmogaus blogybes (buvimas ne savimi, o kaukės visur, menkystos, pamaivos, išpuikėliška prigimtis). „Sachara“ - Apie mokyklinio amžiaus žmogų, kuris iš kaimo persikelia gyventi į miestą, ten jaučiasi vienišas, nerandantis sau vietos, taip pat bando išsiaiškinti, kas yra meilė, remdamasis savo jausmais Stasei. Vaikas jaučiasi nemaloniai, nes į jį visi kreipiasi „jūs“(kaip ir Liudas vasaris). Vaikas įstatomas į suaugusiojo rolę ir jam yra negera, sukuriamas diskomfortas. Išvažiavus į mietą jam blogai, nes ten jis vienišas, namie jam gerai, nes jis tarp savo amžiaus vaikų ir yra savo vaidmenyje, kurį jis pažįsta. Scenoje kur vaikai žaidžia jis atsisako to, nes jis matuojasi suaugusiojo gyvenimą, nors norėtų žaisti. Sachara plati ir tuščia, taip jaučiasi ir šitas vaikas. Jis apie tai sužino per geografijos pamokas. Čia parodoma žmogaus mąstysena, kai norint suprasti nepažįstamus žodžius ieškoma asociacijų. Atvažiavus į miestą šis jam panašus į eglyną, nes eglynas yra jam pažįstamas kaip klaidžiausia vieta. Knygų pasaulis plečia žmogaus patirtį, bet tik tada kai šis turi asociacijos galimybę.  Veikėjai  pagal socialinį statusą, išskyrus Stasytė, nes ji mylimoji, o literatūros  kultūroje mylimosios turi vardus.

Temos:  Meilės tema  Jauno žmogaus brendimas  Žmogaus vienišumas  Žmogaus būtis  Žmogiški ryšiai  Žmogaus kančia  Kultūros, meno tema  Miesto ir kaimo santykis  Vertybių kaita

Jonas Aistis – XX a. naujas (3-4 dešimtmečio) neoromantizmas. XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų eksperimentai jau nebedomino skaitytojų taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Neoromantikų ypatumas atsispindi pačiame kartos pavadinime - tradicijos ir modernumo jungtis. Neoromantikai tęsia romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Visgi jie aiškiai supranta, kad nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai literatūrai būdingas distancija ir ironija. Aistis neretai pavadinamas „Liūdnojo veido riteriu“ (jautrus santykis su aplinka). Eilėraščiuose atvira emocija tarp eilėraščio – išpažinties ir žaidimo kaukėmis, gausu nuovargio, nerimo, pasakos bruožų, skaudžių įvykių. Jam svarbi kūrėjo ir skaitytojo santykio problema, kūrybos ir gyvenimo sankirta. Jo poezijoje ryški nuopuolio, žlugimo, katastrofos nuojauta. Katastrofos nuojauta – antrasis pasaulinis karas. Nepriklausomoje Lietuvoje augo, tad jo gyvenimas buvo susietas su modernėjančia Lietuva, svarbiausius savo kūrinius parašė nepriklausomoje Lietuvoje, skaudžiai reagavo į okupaciją. Gyveno skurdžiai, kiti vaikai iš jo juokdavosi, buvo neišvaizdus. Motina svajojo, kad J. Aistis būtų kunigas, bet šis nenorėjo. Kauno „Aušros“ gimnazijoje jautėsi užguitas, niekinamas, išsigelbėti padėjo tik skaitymas. Svarbu buvo nebe modernizmo srovių mėgdžiojimas, bet susitelkimas ties savimi ir savo jausmais. Poeto pasaulėjautai būdingi dalykai – kančia ir džiaugsmas. Aisčiui labai svarbi yra pasaka, iš žodžių yra sukuriamas stebuklas, kuriuo vieninteliu ir įmanoma pasidalyti su skaitytoju („susikūriau savo pasakišką šalį - / Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžių,“ – Karunka). Iš visų neoromantikų būtent Aisčiui pasakiškumas yra svarbiausias. Šis poetas ne tik mėgsta naudotis pasakos motyvais ir situacijomis (pvz. karalaitė), bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, kuris paneigia realybės dėsnius. J. Ivanauskaitė yra pasakius, kad žmonės yra lyg medžiai. Jie liečiasi tik šakoms, bet kamienais niekada. Aisčio kūryboje skyla kuriančio žmogaus tapatybė: žmogus ir poetas. Kaip žmogus jis yra asmenybė, o kaip poetas jis sulindęs į save ir pasislėpęs nuo visų: „Ak, kaip būtų gera šiam margam pasauly,/Ak, kaip būtų gera gyvent be eilių. (liūdesys ir ironija). Jis yra eleginio eilėraščio meistras, liūdesio poetas. Per biblinius motyvus pažiūri į gamtos reiškinius. Kai kurie eilėraščiai yra naratyviniai, yra šiek tiek ironijos iš viso savo jausmingumo. Jam svarbus kūrėjo ir skaitančiojo santykis (kaip ir Stardo dainų nebegirdi žmonės, taip ir poeto eilių), realybės ir pasakos pasaulio supriešinimas.

„Apie rudenį ir šunį“ – liūdesys ir labai nestiprus žmogus. Pasikartojanti pabaiga apie karalaitę, išguitą pamotės, įvirtina tragizmą. Karalaitė yra kaip ir pats Aistis, kuris visada jautėsi atstumtasis. Žmogus yra kaip šuva išvarytas, jis niekam nerūpi, tik gamta susirūpina (berželis, kuris rauda rauda nesava).

38

„Imago mortis“ –  mirties (ji atjoja, žemė tiesia šaltą glėbį), skausmo motyvas. Nakties atėjimas per barokinį vaizdinį/katastrofinės nuotaikos. Visas gyvenimas yra kaip šuo po kojomis susirangęs ir cypiantis. Eilėraštyje randamas barokinis įvaizdis: „Tu, žmogau, iš žemės dulkių kilęs, / Žemės dulke tapsi.“ „Atėjo vakaras“ - pasakiškumas, tikrovę paneigiantis dėsniai eilėraščiuose. Vakaras ateina suraukęs antakius, rimtas, nerimastingas kaip žmogžudys (paslaptingas). Parodo poeto galią: „Turėjau galios tarti „Tapk!“ ir tapo.“ – jis leidžia įvykti stebuklui. Tačiau antroje eilėraščio dalyje Aistis paneigia sukurtą vaizdinį ir sako, kad deja, nebuvo nei vakaro, nei antakių, kad visas vakaras buvo netikras ir sukurtinis, tai buvo jo vizijos ir vaizduotė. Tačiau žmogus gali klajoti jo „meilės sentakiu“ paėmęs knygą ir skaitydamas pasakiškus dalykus. „Ir pasakys“ - suskilęs, kenčiantis kuriantis žmogus. Pradžioje poetas kalba apie save sakydamas, kad turėjo giedrą veidą, bet labai graudų žodį. Jis negali nekurti, tačiau niekam jo kūrybos nereikia. Poetas kalba apie realybę ir tėvynės ydas ekspresionistiškai ( myli moteris, degtinė,  tėviškė knarkia), tačiau kaip ir visas pasaulis jis turi daug kaukių, nes jis ir poetas, ir žmogus, tad visur aplinkui kaukės. „Karunka“ apie kūrėjo kančias– lyrinis subjektas sako, kad neateina mintys, nesirašo eilės (neranda įkvėpimo) ir dėl to pačiam be galo liūdna ir skaudu. Aplinkoje jis ieško įkvėpimo tarp dangaus blakstienų, šilo, marių mėlynų. Vėliau iš visų vaizdų pats sukuria pasakišką šalį, kuria net nespėję pasidžiaugti atiduoda skaitytojui. Deja, poetai nesuranda ryšio su žmonėmis, nėra komunikacijos ,jie „nesusišneka“ : „Aš ieškojau laimės ir nesuradau...“ Kūrėjo skausmas, Aistis rašo krauju ir išlieja visą save, o žmogus skaito žodžius, parašytus rašalu, tiesiog nesigilina. Aistis rašo širdimi, o skaitytojas mato negyvą raidę. „Katarsis“ – dvasinis apsivalymas, pasiekiamas per baimę ir per užuojautą eilėraštyje. Pašnekovas lyriniam subjektui svarbus, nes labai dažnai vartojamas žodis „tu“, ne tik „aš“. Aistis rašo, kad „žodis – žiedas pumpure nuvytęs“. Žodis kaip ir žiedas numiršta prieš pasiekdamas skaitytoją.  Poetas trokšta būti išgirstas – „netelpa many, tai veržias dėkingumas“, nori gauti bent kažkokio supratimo: „Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt, / O tiktai norėjau palytėt tave!“ Neįmanoma visiškai susilieti su skaitančiu žmogumi, nėra tokios komunikacijos. Siųsdamas katarsį – vidinį savęs apsivalymą – lyrinis subjektas išgyvena dramatiškus jausmus, ieško santykio su skaitytoju. Didelę kūrėjo kančią̨ nurodo metafora „kruvina auka“ – rašytojas dalį savęs aukoja kūrybai. Toks poeto santykis su skaitytoju eilėraštyje palyginamas su Jėzaus Kristaus santykiu su visa žmonija. Kristus savo kraują̨ pakeičia vynu, o rašytojas savo skausmą̨ – poezijos eilėmis. Kruvinos širdies žaizda ir negyvo žodžio motyvu atskleidžiama priešprieša – skaitantysis niekada nepatirs gilaus pajutimo, kurį jaučia kūrėjas. “Žodis – žiedas pumpure nuvytęs”, - teigia lyrinis subjektas. Minties prasmė miršta pakeliui, skaitytoją pasiekia tik šukės rūmų – poeto vidinio pasaulio. Dėl šios priežasties yra kvestionuojama kūrybos prasmė ir lyrinio subjekto pasaulį apima nerimas, kančios. „Kūrimo valanda“ – naratyvinis eilėraštis. Kūrybinio impulso, momento apmąstymas. Milžino įvaizdis eilėraštyje parodo vidinę jėgą kurti, ji ateina kaip audra, kyla pikti debesys. Visa aplinka sukuriama kūrybai (Saulės spinduliai nusvyra žemėn), pasakos motyvai atsiranda (karalaitės, milžinai). Vis kyla eilėraščio tonacija ir veiksmas jame (tas debesis tolydžio auga, grasus kaip slibinas pakyla debesis). Pačiame aukščiausiame pakilimo taške ateina ekstazė (tarytum ekstazėje nušvitusi širdis). Tačiau tas nuostabus momentas labai greitai išnyksta, viska įvyksta tik vienai sekundei. O tada tokio paties momento tenka laukti labai ilgai. „Aistringos vakaro lūpos“ – pasakos erdvė ir tikrovės atmetimas. Neoromantikai – vakaro poetai. Mėlyni šilo poakiai – vaizdingas gamtos aprašymas. Daug pasakos įvaizdžių (laumės, smakai, vilkolakiai, Šeherezadė, šeichai). Kliedėdamas imdavau sekti meilės pasaką – jausmingumas. J. Aistis: „Peizažą mėgstu, bet ne realų“. Kai jis seka meilės pasaką, tai dar jausmingiau nei kaip sekė tūkstantis ir vienos naktys.

Salomėja Nėris – XX a. pirmoji pusė, lyrikė neoromantikė. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmo, svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poetės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Kairysis žurnalas „3 frontas“ 1931 m. prisivilioja S.V. ir ji parašo ten eilėraštį su pareiškimu, kad atsisako visų savo buvusių pažiūrų.  Į Liaudies seimą buvo išrinkta poetė ir taip pat įtrauktą į delegaciją su dar keliais lietuvių rašytojais važiuot į Maskvą ir sudaryti įspūdi, kad pati Lt nusprendė prisijungti prie SSRS. Perskaičiusi „Poemą apie Staliną“, ji atsidūrė dėmesio centre, o vėliau tapo sovietų surengto spektaklio puošmena. Prasidėjus WW2 poetė traukėsi į Rytus su sūneliu (bėgdama jį pameta ir kelias dienas jo neranda). Traukimasis buvo labai skausmingas ir rizikingas. Rusijos gilumoje poetė leido sunkius karo metus. Pati buvo labai emocionali asmenybė, neturėjo jokio racionalumo, spręsdavo viską staigiai čia ir dabar. Daujotytė yra pasakiusi, kad Salomėja „neturėjo pažiūrų, turėjo tik emocijas“. Jos tėvas buvo labai turtingas ūkininkas ir labai džiaugėsi, kad ji tapo poete. Ereto ir Salomėjos drama – susipažino „Šatrijos draugijoje“. Profesorius Eretas jai rodė dėmesį, nors ir buvo vedęs, turėjo vaiką. Po kiek laiko jam pagrasino, kad bus išmestas iš universiteto ir tada jis ją paliko. 1936m. susituokia su Buču, Palemone statosi namą. Eilėraščiuose labai matyti motinystės džiaugsmas, šilti namai. Rinkiniai: „Anksti rytą“ – 1927m. merginos optimistinė poezija, „Pėdos smėly“ 1931m. – meilė Eretui, „Per lūžtantį ledą“ – 1935m. skausmas, kančia dėl meilės, „Diemedžiu žydėsiu“ – motinyste, menine prasme geriausias, du perdaryti sovietų (Lakštingala negali nečiulbėti), o šitą perleido tik 1994m. „Prie didelio kelio“ (mes lietuviai prie didelio kelio, kiti juo vaikšto, o mes tik stovime prie jo). Poetė turėjo gebėjimą didelius egzistencinius išgyvenimus perteikti trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą. Augindama sūnų parašė eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, kuris visiškai skiriasi nuo prieš tai išleisto. Jame dvelkia dvasinė ramybė, susitaikymas, dingęs nepasitenkinimo apmaudas. Žmogaus gyvenimas – tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus gamtos dalis. 1940-1941m. Nėries poezija imama tapatinti su komunistų partijos pozicija, tačiau Nėrį žeidžia pikti kaltinantys žodžiai. Ją apniko abejonės, tačiau suprato nuėjusi per toli, kad išsižadėtų to, kas jau pasakyta. Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių. Gimtieji gamtovaizdžiai gaubiami ypatingos auros, vaizduojami su subtiliausiomis detalėmis. Nėries karo metų lyrika – viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu ir tragiškos epochos prieštaringas liudijimas.

„SAULĖS KELIAS“ – gamtiška poezija, saulė nudažo pasaulį vaivorykštės spalvomis, gamta taip kuria žmogų. Ji nepatyrusius žmonės „apkloja šilko spinduliais“ – žmogus mylimas gamtos. Eilėraščio pabaigoje nujautimas, kad visą laiką toks gražus gyvenimas nebus, nes naktis ateis – ties jūra nusileis. „ANKSTI RYTĄ“ – išaušta nauja pradžia ir jau daug naujų kūrėjų (daug naujų vardų) aplink. Deja, ne visiems žmonėms duoti sparnai, daugelis yra „keleiviai be sparnų“, kurie nepasiekia poetų lygio, o ji pati „ateina su saule“, nes yra aukščiau už kitus. Poetė sako, kad jai lemta būti jaunai amžinai, tarsi nujaučia, kad jos gyvenimas bus trumpas. Tai yra eilėraštis apie atėjimą į poetinį pasaulį, kai randamas savo vardas „auksu parašytas“.

39

„VĖJAS“ – daug laisvės, vėjas visur aplinkui, palaidi plaukai, jutimai – bučiniai, akys užmerktos, juokiasi veidas, dega krūtinė. Lekia, skuba, viskas aplinkui tarsi mainosi – “lėkti, lėkti”. „Pėdos smėly“ ir „Per lūžtantį ledą“ meilė Eretui, atsiranda skausmo ir ironijos poezijoje, išėjimo iš šio pasaulio motyvų, meilės pasekmių. Poetė suvokia, kad jai skirtos ne linksmybės, o kūryba. Matosi kuriančio žmogaus laikysena – laimė, džiaugsmas  ir beprotybė kurti. „SUGRĮŽTU“ – eilėraštis poezijai, baltajai mūzai.  Poezija yra poetės našta, aistra ir beprotybė – su ja sudėtinga, bet be jos neįmanoma. Lyrinis subjektas buvo ten, kur „juokas, kur taurės putoja“ , bet ten jam ne vieta, laimė ne ten, kur „vainikai ir vynas“, lyrinio subjekto laimė yra kūryba, poezija, tai yra jos „baltoji mūza“ ir „motina“. „PABUČIAVIMAS“ – eilėraštis mylimajam Eretui. Aprašyta dramatiška jų meilė ir pavogtos meilės motyvas: „Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.“ Salomėja Nėris niekaip negali pamiršti „įkaitusių mylimojo lūpų“ ir nežino kaip gyventi be jo. Jos mintys kaip vergės liks ištikimos mylimajam ir prie jo „naktį dieną rymos.“ . Labai gilus jausmingumas, apie tai, kaip atmintyje “įsirėžė” mylimojo atsiminimas, kokia buvo “galinga pagunda”. Buvo abipusis jausmas – “bendro laužo liepsna”. „DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU“ – pokalbis su pavasariu. Eilėraščio pradžia „ir“ parodo cikliškumą, o pavasaris ateina drąsiai, tačiau bus vienas kartas, kai viskas bus kitaip, nes bus laikas, kai „Manęs jau neberasi“. Eilėraščio pabaigoje lyrinis subjektas susilieja su gamta: „Aš diemedžiu žydėsiu.“ – amžina gamta, laikinas žmogus. 1938 m. rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, apdovanotas valstybine premija – tai poetės kūrybinis pikas. Beveik visi eilėraščiai parašyti Paryžiuje po sūnelio gimimo ir kuriant savo namus su vyru Bernardu Buču. Eilėraščiuose jaučiama ateinanti ramybė, palaima, atsiranda jausmų brandumas, apmąstomi egzistenciniai dalykai, pasiekiamas išmintingumas. Jaučiamas gyvenimo trapumas, tačiau mirtis negąsdina, harmoningas lyrinis subjektas kalba apie mintį ramiai, susitaikydamas: „Ir vienąkart, pavasari,/ Tu vėl atjosi drąsiai. - / O, mylimas pavasari, /Manęs jau neberasi “.  „ALYVOS“ – parodomas žmogaus laikinumas ir gamtos amžinumas, nes alyvos visada žydėjo ir kai žmogus yra ir kai žmogaus jau nebebus, tačiau visa tai dvelkia ramybe, lyrinis subjektas yra ramus. Smėlio saujos kris ant širdies – kaip laidojant žmogų beria. „TU NUBUSI“ – su pavasariu ateis atgimimas. Pokalbis su savimi. Ateina pavasaris greitai, energingai „žarstydamas žvaigždes“, „vartydamas tvoras ir pavartes“. Žmogus tada nubus vidury nakties, nes gimtoji žemė šauks – gaivališkumas, kraujas užverda. „Prie didelio kelio“ atsiprašymų eilėraščiai. Nors visuomenėje paplitusi nuomonė teigia, kad poetė išdavė tėvynę ir neišpirko savo klaidų, tačiau jos poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“ atskleidžia ką kitą: Salomėja Nėris visada puoselėjo ryšį su gimtine tačiau per vėlai suprato klydusi, kelio atgal jau nebuvo. Kaip pasakytų Justinas Marcinkevičius: „Kažkas mane apgavo – tai mano laikas.“  Savęs atvirai gailimasi, ji susitaiko su tuo, kad jai į rankas paduodamas akmuo vietoj duonos, nes Nėris to nusipelnė. Salomėja tenori būti sliekeliu savo gimtojoje žemėje ir priklausyti jai. Krikščioniški motyvai atsiranda tik karo lyrikoje: „Aš keliais į tave pareisiu/Per lietų, gruodą, šaltį...“ ir „Pikto dievo rykštė“. Kalbama apie lietuvių tautą, kuri nelemia istorijos, jai yra paskirta stovėti šalia didelio kelio, bet niekada nebūti jame ir jam nepriklausyti. Priklausomi nuo svetimo krašto, kuriame ir virto beržais prie stepės plačios. Norima numirti namuose ir mirtis yra geriausia išeitis, gyvenimo palaima. „MAIRONIUI“ – atsiprašymas. Poetei labai skaudu, kad mirdamas Maironis ją keikė. Lyrinis subjektas klausia ar galėjo būti kitaip, ar galėjo nenusikalsti. Tačiau jį gena „pikto dievo rykštė“ – krikščioniškasis Dievas atsiranda. Vienas ryškiausių rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščių „Maironiui“ įamžina nuoširdų poetės atsiprašymą. Kūrinyje nebėra jokio išdidumo, lyriniam subjektui tereikia būti „tėviškės arimų slieku“ ar „mėlyna rugiagėle rugiuose“. Viso eilėraščio metu įžvelgiamas labai svarbus ir gilus poetės ryšis su adresatu Maironiu, nujautusiu Nėries kūrybinę galią. Nepaprastas artumas išryškėja visame eilėraštyje: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tėvynę nors ir žino, kad sugrįžus akmuo bus paduotas vietoj duonos, lauks „atpildas skurdus“. „TOLIMAS SAPNAS“ – lyrinis subjektas nusikelia į vaikystę, tačiau viskas kitaip, nes jis jau kaip nusikaltęs žmogus – „nedrąsiai stovėjau“, „pilioriun prisiglaudus“, „kojos žengt nedrįsta“ – nedrįsta eiti prie altoriaus tiek daug kartų klydęs. Prašo, kad būtų atleista, nes nepiktavališkai elgėsi ,viskas tik iš meilės, naivumo nesupratimo, kritiškumo neturėjimo. Lyriniam subjektui be galo graudu, asonansas eilėraščio pabaigoje rodo, kad jis pradeda verkti. „SAVĘS AŠ GAILIUOSI“ – žvėris, užguitas ir įvarytas į kampą, baimės genamas. Vilkė bėga laukais į savo namus „miško žalią glūdumą“. Lyrinis subjektas susitapatina su žvėrimi, kuris bėga numirti į namus, nes mirtis bus palaima ir išeitis, užliūliuos amžinuoju miegu. Kaip lyrinis subjektas trokšta vieno dalyko – numirti tėvynėje, numirti namuose. „PRIE DIDELIO KELIO“ – savo tautos likimo apmąstymas. Tauta tik stovėjo šalia didelio kelio, tačiau nelėmė istorijos, tauta yra menka, pavasaris palieka ją, jam neberūpi, jis „eina didžiuoju keliu“. Kartu su savimi jis išsineša „Gęstančią saulę, su balta diena“. Žmonės kaip eglėje – žalčių karalienėje virsta medžiais, prie to didelio kelio prie „stepės plačios“ – svetima erdvė, priklauso rytams.

Henrikas Radauskas – XX a. pirmos pusės - vidurio rašytojas, savęs nepriskiriantis jokiai literatūros krypčiai ir tuo didžiavęsis, estetizmas jam būdingas. Kultinis poetas, valdomas pasakos ir burtų, magijos, atitrūkęs nuo žemiškosios kasdienybės, paniręs į pasaulio kultūrą ir grožio adoraciją. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ – rodo poeto atsiribojimą nuo visuomeninių aktualijų. 1944 m. artėjant sovietų kariuomenei, pasitraukė iš Lietuvos. 1949 m. persikėlė į JAV. Poetas išgyveno du pasaulinius karus, traukimąsi iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumos, o eilėraščiuose beveik to nejusti. Suprasti jo kūrybą padeda ne pilki biografiniai faktai, o Radausko asmenybė. Išoriniams dalykams poetas neteikė didelės reikšmės, buvo linkęs laikytis stebėtojo pozicijos. Menas jį domino kur kas labiau nei gyvenimas. Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę, tėvynės gamtą ar asmeninius išgyvenimus, bet į meną, mitą, poetinio žodžio gebėjimą tarsi iš nieko sukurti savitą pasaulį. Todėl pasitraukęs iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio. Tai poezija, kuri ne yra, o vyksta. Radausko poezijoje nerandama jokių išskirtinių lietuviško peizažo elementų – gamta neatskiriama nuo kultūros. Eilėraščiuose neretai perteikiamas poeto požiūris į kūrybą. Pasakojimas prasideda tikrovės neigimu, išnykimu, tai tarsi išlaisvina kelią vaizduotei ir leidžia rastis kitaip – poetinei – tikrovei, kurioje įmanomi visokie stebuklai, pasaulis transformuojamas, keičiamas, tampa pasakiškas. H. Radauskas turėjo gebėjimą labai sklandžiai eiliuoti, jo eilėraščių kompozicija vientisa – joje nesunkiai randamos atskiros dalys: pradžia, pabaiga, kulminacija. Eilėraščio vaizdas gana dinamiškas – viskas jame 40

juda, mainosi. Eilėraščiuose beveik nerandama lyrinio subjekto, todėl daugelis kūrinių naratyviniai eilėraščiai. Buvo nelabai draugiškas, nedomino jo tėvynės ilgesys, patriotizmas. Jonas Blekaitis yra pasakęs: „Jis dvelkia nepriklausomybe, yra neprijaukinamas kaip katės.“, „Visame šitame triukšmingame pasaulyje jisai svečio teisėmis.“ A. N. Niliūnas sakė, kad H. Radauskas yra „menų alkoholikas“. Radauskas sako, kad žmogus taiso tai, ką jam įkvėpia mūzos ir kad Dievai duoda tik pirmąją eilutę, o kitas žmogus turi pats formuoti. Vienas iš prietarų, kad poezija turi kažko mokyti, kažkur vesti, Radauskas tiesiog nori pasiųsti žmonėms „estetinę injekciją“. Menas, poezija neturi tikslo – jų prasmė yra tikslo neturėjimas. TRANSFORMUOTI REALYBĘ IR SUKURTI PASAKĄ. Kiekvienas eilėraštis lyg teatro scena, kurioje veikia nematomo režisieriaus sukurti personažai. Kartais veiksmas vyksta gamtoje, bet ji yra butaforinė. Radausko pasaulėjauta, kurioje aukščiausia jėga pripažįstamas iracionalus likimas, artima pagoniškam Antikos menui, siekusiam tobulo grožio ir harmonijos. Tačiau ji persmelkta ir moderniam žmogui būdingo nerimo, prieštaringų emocijų. Nors ir išgyveno du pasaulinius karus, emigracijos bangą, to kūryboje per daug nereflektavo, išliko abejingas to meto įvykiams. Dėl to iš kritikų sulaukė neigiamos nuomonės, buvo kaltinamas kuriąs besielį, šaltą, tuščią, kiek ironišką pasaulį. Radauskas šią mintį oponavo teigdamas jog “poezija privalo kurti estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją, kas jau grynai yra krosnies arba kai kurių gėrimų uždavinys”. Biografijoje matomas pasinėrimas į meno pasaulį, gyvenimas užsidarius savo “dramblio kaulo bokšte” atskleidžia ir jo “monolitinėje” poezijoje. 

„PASAKA“ - Tikrovė perteikiama kaip svetima, atšiauri eilėraščio žmogui. Urbanistiniai motyvai: traukinio dūmai, telefonų vielos, šaltas žiburys, nepoetinė kalba sukuria atšiaurų tikrovės vaizdą: “Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną”. Ši geltona spalva – nejauki, gąsdinanti. Tikrovė – piktdžiugiška, klastinga, su panieka žiūri į žmogų. Išvardijami “vieškeliai, takai, takeliai” sukuria įspūdį, lyg tikrovės “paspęstas tinklas” apima visą pasaulį. Tačiau pro realybę veržiasi pasaka, kuri yra realybės priešingybė. Iš realybės vaizdas perkeliamas į pasaką, vaizduojamos gervės, gnomai – pasakų motyvai. Pasaka – laisva lyg paukštis, karšta lyg atogrąžos, kurios asocijuojasi su ryškiomis, šiltomis spalvomis. Pasaka sukuria tokį gražų vaizdą, jog net įvyksta stebuklai: “Našlaitės neliečia vilkai pikti.” Tačiau žmonės kaip tik vaizduojami žiaurūs: “O Eglės broliai dalgiais sukapoja”. Svajones, iliuzijas perteikia “jojimas ant aklos kumelės”, kurių žmogus ieško, bet neranda. Žmogus tikrovėje gali išgyventi susikurdamas savo pasaulį, tai pabrėžia paskutinė eilėraščio eilutė: “Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.” “Dainos gimimas” - eilėraštis apie kūrybos procesą. Eilėraštis sudarytas iš vieno sakinio, taip pabrėžiant kūrybos proceso nedalomumą, vientisumą. Lyrinis subjektas – tai kūrėjas, kurio tikslas yra perteikti gamtos grožį. Čia matoma priešprieša su Bernardo Brazdžionio eilėraščiu “Šaukiu aš tautą”, atsiskleidžia skirtingi šių poetų požiūriai. B. Brazdžionio požiūriu, poetas turi vesti tautą, o H. Radausko poetas turi perteikti, kurti grožį. Keletą kartų pakartotas įvardis “aš” akcentuoja, pabrėžia poeto požiūrį. Eilėraščio žmogus yra gamtoje, sėdi po balta akacija, kuri yra meno simbolis; inversija pabrėžiamas žodis “baltos”, taip pabrėžiant begalinį gamtos grožį (kadangi balta – grožio, skaistumo, tyrumo spalva). Inversiškas epitetas “vėjas dangiškas” bei vėjo personifikacija tarsi nukreipia į stebuklingą pasaulį. Paukštis šiame eilėraštyje irgi yra meno simbolis. Žmogus gamtoje išgirsta melodiją, o ne ją sukuria. Užrašymas smėly rodo laikinumą. Žmogus ne vienas, jis kuria gamtoje, su ja (vėju, paukščiu, baltuoju medžiu). Galiausiai įvyksta kūrybos proveržis, garsų prisipildę debesys, “nežemiškos”, žmogaus sukurtos spalvos, ima ūžti, vartojama metafora “dainuojanti ir grojanti kalva” rodo įvykusį stebuklą – gimusį meno kūrinį. „Aš nestatu namų, aš nevedu tautos, /Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ “Veneros gimimas” - eilėraštis proza, susidedantis iš dviejų pastraipų, kurių pradžia anaforiškai prasideda žodžiais “žaibas muša”. Žaibas pastraipose įgauna skirtingas jėgas – pirmojoje pastraipoje jis ženklina pradžią, gimimą, o antrojoje pastraipoje – naikinimą. Pirmojoje pastraipoje vaizdas sutelkiamas į vandenyną, kaip galingą gamtos jėgą, o antrojoje pastraipoje matomas žmonių pasaulis – žvejų kaimelis. Pirmojoje pastraipoje vaizduojamas gimdymo procesas, gimimas, kuris iš pradžių gali pasirodyti neestetiškai – Venera vaizduojama kaip aplipusi dumblais ir jūros žolėmis. Tačiau visa tai – natūralu, dėl to tai yra tam tikra grožio išraiška. Venera tarsi kūdikis pasitrina akis, ką tik išvydęs pasaulį. Veneros “gėdingo gimimo liudininkus” sunaikina žaibas, nes deivė gimė natūraliai, kaip žmogus; o ir pats gimdymas yra itin intymus procesas. Venerą, lyg kūdikį, vandeniu nuplauna debesis, o ji sušvyti perlamutro spalvomis – aliuzija į Botičelio paveikslą, kuriame Venera stovi kriauklėje. Tik gimusi, iš dieviškojo pasaulio atėjusi Venera žengia į tikrovę, kur patirs “purviną žemės gyvenimą”. Tai tarsi apibendrina H. Radausko kūrybą: tikrovė sunaikina grožį.

“Lietus”- Kuriama žaisminga nuotaika, kuri pagyvinama lietaus įasmeninimu, vaizdingu veiksmažodžiu “bėginėja”. Sukuriamas įspūdis, jog lietus džiaugsmingai, greitai laksto lyg vaikas. Šį bėgiojimo veiksmą paryškinti vartojama metonimija – kojos. Taip pat “stiklinės kojos” – metafora, kuri primena trapius, skaidrius lietaus lašelius. Spalvų gausa, tapybiškas vaizdas siejamas su gaiviu vasaros lietumi. Lietus tartum atgaivina gamtą, epitetas “džiaugsmingai krūpčioja alėja” pabrėžia, kad lietus – nebaisus. Ši vieta primena lietaus sujudintus augalų lapelius. Matoma geltona spalva, kuria piešiamos purienos – geltoni žiedeliai – žaismingos tarsi moterys, jas vanduo nuplauna, išryškina jų grožį. Vartojama metafora “kiauras skėtis” atitinka beržo lają, beržas tarsi slepiasi, bet ir priima lietų. Žaibas visai nebaisus – tam įspūdį sudaro vaizdingas veiksmažodis “liejas”, kuris suteikia tapybiškumo; žaibas atrodo lyg nulietas akvarele. Taip sustabdoma akimirka, kuria reikia džiaugtis, nes grožis – trapus. „VIENARAGIS“ – kultūros įvaizdžiai – flamandiški kilimai, alchemikai, heraldiški liūtai (herbuose vaizduojami), vienaragis – švelnumo, skaistumo simbolis. Kinta erdvė, vienaragis palieka savo pasaulį, bėga toliau į užnuodytą upę (nužudo realybę, sukuria pasaką). Vienaragis išgelbėja tą užnuodytą pasaulį (vanduo giedrėja ir plaukdamas gieda) menas ir estetika gali pagražinti pasaulį), vienaragis laimingas (jis krato vaivorykštes, žirgai ir lakštingalos geria vandenį ištroškę). Vienaragis grįžta į niekada nebuvusį laiką (pasakos, nes jos neturi laiko mato, neturi konkretaus laiko). Jis grįžta į vietą, kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganosi (tarsi kūrėjai, o Radauskas vienas iš jų). Eilėraštis lyg apie H.R. gyvenimą (Jis vis nukeldavo į tą fantastikos erdvę, o po mirties ten ir liko).

41

„STRĖLĖ DANGUJE“ – lyrinio subjekto santykis su visuomene (visgi nepavyksta visuose eilėraščiuose 100 proc. atsiriboti). Anafora eilučių pradžiose „aš“ – svarbus yra aš. Eilėraštis apie šiuolaikinį žmogų, kuris patiria visas 20a. vidurio katastrofas. Strėlė – ginklas, skrydžio simbolis, laisvės pojūtis. 1) posmelyje vaikas paleidžia strėlę (labai baltos eilutės, balta banga ir gulbė, ir žiedas), tai yra tarsi švarus popieriaus lapas, vaiko gyvenimo pradžia, tačiau pasaulis labai trapus ir geri balti dalykai greitai išnyksta, tai parodo 2,3 posmeliai. 2) posmelis – medžiotojas, stiprus ir jaunas. Iš grožio erdvės į jėgos erdvę. Medžiotojas yra žudikas, jis žudo arą (laisvės, individualybės, galios simbolis). Jaunas žmogus nori galios – atsiranda antžmogių. Žmogus sužeidžia tai, kas yra sena, gera, harmoninga (sena saulė). 3 posmelis – beprotis kareivis paleidžia strėlę. Jis yra įkaitas, paleidžia strėlę, kad Dievas atsiųstų pagalbą iš dangaus išprotėjusiam žmogui. Strėlė nesugrįžta, baisu grįžti pas žmones, laukiančius Dievo, be Dievo. 1 – baltas , 2 – raudonas, 3 – juodas (juodoj nakty). „FLEITA“ Bacho instrumentas gieda apie mirtį visiškai ramiai kaip apie pavasarį: „Fleita čiulba vis linksmiau/Apie mirtį, apie dangų, apie nieką“. Mirtis autoriui nesuteikia jokių sentimentų, jam rūpi tik estetinis vaizdo pateikimas, nes kaip pats yra pasakęs: „Vienas iš prietarų yra toks, kad poezija turi kažko mokyti, kažkur vesti.“ „KARO METAI“ – H.R. asmeninis santykis su visuomene ir aplinka. Eilėraštyje pasityčiojama iš karo – „kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu“. Kol visas baisumas vyksta, lyrinis subjektas stovi ant kalno, žiūri ir tyli, nes jam nerūpi, aplink važiuoja patrankos, šautuvai blizga, o jis supranta, kad nieko negali pakeisti. vaizduojamas žmogaus, stovinčio ant kalno, ir prieš jį griūvančio pasaulio ryšys. Trumpais, suprimityvintais sakiniais išreiškiamas atsiribojimas nuo aplinkinio pasaulio. Eilėraščio lyrinio subjekto pozicija yra pasyvi “Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu...”, jis mato kartu einančius kareivius ir karves. Šiuo absurdišku žodžių dariniu ironizuojamas karo įsimaišymas į paprastą gyvenimą, o karo kraujas regimas tarsi kosminės valios pėdsakas.  „SUTEMOS“ – pasaka gamtoje, apie išlyjantį debesėlį, palikusį savo pasakų šalį. Eilėraštyje kalbama apie debesėlius – balčiausius gyvulius, kurie palieka pasakas ir klajoja realybe. Matomas gamtos grožis ir estetika – žalsvas lapų stiklas, dangaus skliautai beribiai. Debesėlių formos yra kuriamos dieviškų rankų, kurios gali apkarpyti vilnas. „MŪZA“ – siužetas tarp paveikslo/mūzos ir gimstančio kūrinio, šis eilėraštis yra tipiškas Radausko realybės nužudymas. Kultūrinis įvaizdis – mūza iš prancūzų. tapytojo Denis paveikslo. Nužudoma realybė, kai mūzą pamatę vaikai ima blaškytis ir cypti, o ji juos išmeta pro langą, o tada jie plasnodama sparnais ima skraidyti ir jau kaip angelai į aikštę nusileidžia, o gėlė pragysta gatvėj paukšteliu. (Žiauriuose dalykuose grožis ir estetika Radauskui). O tada gimsta eilėraštis: „O akmuo/Paduoda vyrui stilių ir lentelę/Ir ima neskubėdamas diktuoti.“

Temos:  Gamtos grožis  (kaip įkvėpimas kūrybai)  Kūryba, kūrėjas (jo misija)  Priešprieša neoromantizmui  Meilė  Atsiribojimas nuo realybės  Pasakiškosios tikrovės kūrimas  Mirtis

Vytautas Mačernis (XX a. pirma pusė) – žemininkas, poetas, filosofas, ypatingas juslinis jautrumas („žmogaus prasmės žemėje poezija“), egzistencializmas. Šviesiausias vaikystės prisiminimas – babūnė. Tėvas, aistringas medžiotojas, anksti mirė, o motina liko su dviem paaugliais ir penkiais mažais vaikais.  Motina rašiusi, kad Mačernis labai mylėjo knygas.  Nuolatos skaitė  giriose, medyje, iš kur matėsi visą apylinkė. Nesuprato šeima, iš kur jis toks « paprastų mužikų » šeimoje atsirado. « Vizijose » vadinama senole, kuri labai mažąjį Vytuką mylėjo ir saugojo. Iš visos šeimos išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumą.  Save dažnai vadino svajotoju ir fantastu. Kartais jį pagaudavo regėjimai – vizijos, tas akimirkas labai brangino: „Vizija – tai mano turtas, mano svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu. “ Gimnazijoje išsiskyrė rimtumu, buvo nuolatos į kažką įsigilinęs, susikaupęs. Jis buvo kuklus žmogus, vengė prabangos. Mačernis anksti subrendo, draugai rašė, kad tarsi „peršoko jaunystės laiką“ . Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria galima atsitverti nuo kraupios tikrovės: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose.“ Pasak poeto H. Nagio, būdavo sunkus suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu kurti ir planuoti, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Vokiečiams uždarius universitetą, Mačernis grįžo į gimtąją Šarnelę (prislėgtas rūko, kamuolinių debesų, pelkių kraštas). Ten jis galėjo būti vienas su poezija, jautėsi saugus, užsisklęsdavo apmąstymuose, panirdavo į savo regėjimus. Kaimo pasakojimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba – svarbiausios poeto atramos. Mačernis menininkui kėlė aukštus reikalavimus: pasak jo, poezija turi būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti. O norint tokią poeziją rašyti reikia amžinai degti ir liepsnoti. Ramybę, pasitenkinimą ir gerą gyvenimą verčiau užmiršti. Su žemininkais Mačernį sieja kūrybos tematika: namų, gimtinės svarba žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo prasmes ieškojimas. Vakaro, nakties žmogus, „Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui.“ Vizijos – gimtoji žemė, sodyba, menanti praeities kartas ir išsaugojusi jų dvasią – pastovi vertybė. Namai – tai, kas pastovu, amžina, statiška. Į namus nuolat grįžtama. Jausmingas individualios sąmonės išpažintis, asmeninė patirtis. Vizijų žmogus – žinantis, teigiantis. Vyrauja lyrinis pasakojimas, kuriame konkretūs dalykai virsta regėjimų vaizdais. Intonacijos artimos šnekamajai kalbai. „Ketvirtoji vizija“ – pelkynų gėlėmis papuoštas kambarys (Mačerniškas įvaizdis), namai jauki, graži, rami vieta – daug maldaknygių. sekmadienį, kai žmogus nedirba ir galvoja apie savo būtį. Paukštis – tie dalykai, kurių pasakotojas dar nespėjo pažinti, suprasti, tai, ko nėra namuose, nes visi namai – jaunystė, saulės langas. Senolė kaip ir rašytojo gyvenime yra saugotoja, mokytoja ir ramintoja. Senolė yra harmoniją kurianti jėga: „Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai“. 2 dalyje kalbantysis yra jau patyręs, daug matęs žmogus, nebe vaikas. Be senolės jo namuose nebeliko šviesos ir tikėjimo, neliko jokių gėlių ir skaistaus anų dienų tikėjimo. „Įžanga“ – namai visada saugi vieta, o baisiai svetimas ir neramus vakaras blaškosi aplinkui, bet jo nieks neįleidžia į saugiausią vietą, kalbama apie žmogų, jauną ir pranašų – vertina žmogų. Kalba apie žmonių kartas, jų vasarų auksinius derlius, jų darbą ir kančias. Žmonės ateina kaip šešėliai (prisiminimai) ir atgimsta vėlei per kalbantįjį, jis juos apmąsto ir įvesdina į būtį.)

42

„Pirmoji“ Pirmojoje vizijoje lyrinis subjektas pabunda vidurnaktį dėl kylančių prisiminimų̃, jam „ima širdį plakti, õ smilkiniais  tiksent kančià". Jis regi ramybe alsuojančių namų̃ vaizdinį: vidudienio saulę, mergaitę varpeliais, sakralaus pasaulio simboliu, kviečiančią pietų̃. Namai idealizuojami „saule degantys namai“, juose skambina varpeliu pietums, o tai vykdavo tik dvaruose, o ne paprastuose valstiečių namuose. Namai saugūs, ramūs, jie atsilaiko prieš audrą, kuri ateina atgaivinti laukų. Kai praeina audra, saulė vėl suspindi, vyturėliai juokias, visi laimingi pamaitini audros. Tėviškėje ramu, bet „pas mane tamsus vidurnaktis“ – tarytum Mačernio nuojauta, kad kažkas nutiks, tuštuma. „Penktoji“ – žemininkų kūrybos esmė – namai, ramybė, egzistencializmo poezija, vietos turėjimas, saugumas. Laimė yra turėti, kur įkišti šaknis, turėti savo „žydinčią žemę“. Idealizuojama gimtoji žemė, artojų šeimos, pribrendę laukai. Saugumas turėti protėvius, artimus, neįsivaizduojama, kaip reikėtų be jų gyventi. Viskas yra kaip šventas ratas: „Gyvenk per mus, kad mes galėtume amžinai gyventi per tave.“ – amžinai turėti namus ir jų niekados nepamiršti. Kiekvienoje eilėraščių ciklo „Vizijos“ dalyje atsispindi tam tikras regimasis įspūdis, kuris pažadina lyrinio subjekto prisiminimus ir sukelia regėjimą. Grįžus į tikrovę vėl apima dvasinės tuštumos jausmas. „Metų sonetai“, kaip ir visi žemininkai, Mačernis yra minties poetas, jo eilėraščiai kelia gyvenimo prasmės, laimės, mirties klausimus ir ieško atsakymų. Gyvenimo prasmę Mačernio poezijos žmogus mato žemės paslaptį saugančios senosios žemdirbių kartos gyvenime – ryškiausiai tai atsiskleidžia „Vizijose“. Sonetuose jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes tik ji skatina eiti, kovoti ir laimėti, nebijo vienatvės, nes vienumoje gali apmąstyti savo patirtį. Idėjos – pasaulyje nėra nieko pastovaus, abejojame visomis tiesomis ir vertybėmis. Mokslų ir meno pažinimas išveda iš namų, namų palaima iliuzinė – už jų baugi tuštuma. Sonetų žmogus – klausiantis, nežinantis. Mintis aiški, primena aforizmą, mąstoma antitezėmis. “Vidunaktį dažnai“ nerimas vidunaktį, namuose tyla yra keista. Žmogus yra pati didžiausia paslaptis, lyrinis subjektas klausiantis žmogus.  Jis nesugeba suprasti viso pasaulio, esančio aplinkui, bet to siekia. O žmogus pats yra „pati didžiausia paslaptis visatos slėpinių“ ir lyrinis subjektas nori suprasti savo buvimo prasmę, tačiau jam vis sunkiau „išspręst gyvybės ir mirties lygtis/Su begale nežinomųjų...“.  „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį“ Siela negali būti pažabota, ji yra kaip „alkana pantera“, trokšta laisvės ir pažinimo - pažinimo maksimumas. 1 posmelyje ji maitinama mokslu ir menu – „geriausiais žemės vaisiais“, žmogui duodamas visas pažinimo džiaugsmas (ir gėris, ir nuodėmės „leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti“). Norėtų siela su Dievais kartu šokti meilės šokį (amžinybė, susilygina su Dievais). „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu“  Vėl kylantys egzistenciniai klausimai, žmogus nežino, kur nueis, jis gyvena be prasmės. Gyvenimas yra ir „Vaisius“, ir „našta ant peties“. Žmogus vis bando užsimiršti „užsimiršimo smuklėje“, ten „per dienas naktis puotauja“ bet vis yra iš naujo išmetamas į klausimo kelius. „Aš buvau visada per daug rimtas“ Žmogus neria į gelmes – „patiko tik vandenys gilūs“, bet jam tuo pačiu metu patinka ir niekingi dalykai – „iškilau vėl į patį paviršių“, greit sudūžtančių stiklo žaislų. Pavargęs žmogus nuo įtampos, ieškojimų, gilumo. „Einu, sustoju ir klausaus“ Apie vienatvę, nakties motyvas, pasikalbėjimas su savimi. Taip gera būti vienišam nakty, kad jis net patiria palaimą. Lyrinis subjektas klausiantis, pavargstantis nuo amžino budėjimo, intensyvios sąmonės žmogus, vienatvę mėgstantis. Apskritai, sonetų žmogus, priešingai negu vizijų, pasaulyje neįžvelgia nieko pastovaus, abejoja visomis tiesomis ir vertybėmis, netgi namų apsauga. Pažinimo alkis jį išveda į pasaulį, didžiausia vertybė žmogui – laisvės, laisvė klysti, mąstyti, klausti. ŽMOGAUS vertybė – „laisvės turtas“.

Bronius Krivickas – XX a. pirma pusė. Pokariu Lietuvoje beveik dešimtmetį vyko nuožmi nepriklausomybę ginančių partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene ir jos talkininkais, sovietinį režimą palaikančiais stribais. Jėgos buvo nelygios. Kas galėjo įsivaizduoti, kad pasiryžę aukai partizanai įveiks ką tik pasaulinį karą laimėjusią kariuomenę? Tai buvo veikiau moralinis pasipriešinimas okupacijai. Bronius Krivickas – vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lietuvių. Artėjant frontui 1944 m. Krivickas mąstė apie pasitraukimą į Vakarus, bet galiausiai nusprendė likti Lietuvoje ir ėmė dėstyti Biržų gimnazijoje. Sovietų valdžia aiškiai nurodė: kas ne su mumis, tas prieš mus, trečio kelio nėra, tad mokytojas pasitraukė į mišką. Kurti Krivickas sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėsdavo kur nuošaliau ir rašydavo, o vakare prie laužo deklamuodavo eiles. Jis buvo vienas žymiausių lietuvių rašytojų, iki pat žūties dalyvavusių ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Prisimenama, kad partizanaudamas Krivickas visada buvo labai geras ir jautrus žmogus. Prieš įskundžiant kažkokį žmogų, jis mėgindavo jį įtikinti, kad negalima išduoti priešui savo tautiečių. Partizanaudamas Krivickas kūrė eilėraščius, sonetus, satyras, kuriose šaipėsi iš sovietinės tikrovės, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip aiškiai apsisprendusi herojiškai aukai ir ją apmąstanti asmenybė. Partizanų kūryboje stebina visiškai natūralus savojo pasiryžimo išsakymas, kai kalbantysis nepalieka sau jokios vilties – kelio kryptis tik viena, tragiška finalas neišvengiamas. Mūšį laimės tas, kas renkasi aukojimosi kelią ir HEROJIŠKA LAIKYSENA yra moralinės pergalės įrodymas. Bronius Krivickas netikėdamas pergale pasirinko mišką. Jo kredo: „Privalai nešti savo likimą.“ V. Mačernis yra pasakęs, kad „gyvenimas – naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“ Būtent ši frazė parodo, kad tuometinis partizanų gyvenimas buvo tamsi naktis, tačiau ji mums atvėrė žvaigždėtą skliautą. Krivickas rašė labai aiškiai ir kritiškai, buvo įžvalgus. Putinas gyrė Krivicką, kaip puikų literatūros interpretatorių. Kai dirbo mokykloje, vedė pamokas taip tarsi skaitytų paskaitą studentams, o ne septintokams. Mokėjo vokiškai, rusiškai, latviškai, vertė Gėtę.

„Rudenio lygumose“ panašios mintis kaip Salomėjos „Alyvos“ ir „Diemedžiu žydėsiu“, kad pasaulis amžinas, o žmogus laikinas. Eilėraštyje atsikartoja vienatvės, rudens izotopija, mirties izotopija. Žmogus „Be galo vienas“, saulė jau „vakarop palinkus“ beria auksu mirštančius laukus, o lyrinį subjektą aplanko mirties nuojauta.  Krivickas labai ramus, jam patinka rudens įvaizdžiai, nes ruduo „auksinis ir saulėtas“, ruduo – „karalius lygumų“. Laikinumas, nes lyrinis subjektas rašo, kad vos keletas dienų beliko gyventi, o po to visi – ir pumpuras, ir auksas kris purvan, tačiau prieš likimą lyrinis subjektą stovi išdidus, jis pasitinka mirtį iškelta galva. Metų laikų kelias yra be pradžios ir eisena jų amžina, o lyrinio subjekto metai praskambėjo pro šalį „kaip viena diena“. Rudens karalystėje yra „Taip liūdna ir gražu“ – krivickiškas įvaizdis, artimas jo širdžiai. Ruduo jau nori pasiimti su savimi „Vienišą rudens keleivį“ ir iškeliauti su juo į kitas šalis – mirtis. Eilėraščio pabaigoje lyrinis subjektas jau patyręs „smilkiniai šarmot jau ima“ ir daug matęs, ateina gyvenimo pabaiga. Lyriniam subjektui „ruduo yra kaip tikras brolis“, nes jie laukia to paties likimo, jis toks pats melancholiškas, vienišas ir liūdnas. Lyrinis subjektas nujaučia artėjančią pabaigą ir dega priešmirtinėje ekstazėje. „Iš namų, vos vakaro sulaukus“ – meilės sonetas, aprašytas pasimatymas slaptas. Vakaro sulaukus, laukais atbėga mylimoji, kai danguje matosi „sidabrinis plaukas“ – mėnulis. Laumių motyvas – mylimoji plaukus šukuoja prieš mėnulį. Mėnulio pasikeitimas, ryto atėjimas. Žvaigždynai primena mylimąją, ji kaip sidabro peteliškė (mėnulio šviesa). „Mano dienos nebūtin pasvirę“ – mirtis yra neišvengiama, tačiau ji ne problema, jis mąsto apie didžią baigtį. Vienatvė dažnas motyvas, nes žmogus miršta vienas. Jis kovoja kartu su kitais vyrais, tačiau mąsto pats vienas: „Aš keliauju rudenio taku.“ – rudens izotopija. Nėra klausimų, ieškojimų, tėra žinojimas. Gyvybės nebėra, nes kaktą puošia mirę lapai. Išeinantysis svaigsta, jis myli savo paskutines gyvenimo valandas: „Gera

43

grožiu rudenio man svaigti“. Lyrinis subjektas palyginamas su Kristumi, nes neša savo likimą, kenčia ir kenčia už kitus. Kristui sviestas prakeiksmas krito jam.  „Dovydas prieš Galijotą“ – Dovydas toks pats kaip ir buvo partizanai – paprastas, su svaidykle akmenis svaidyti, stoja prieš didelį ir galingą priešą Galijotą. Taip kaip partizanai prieš SSRS. Lyrinis subjektas, nors ir žinodamas, kad jo ranka per silpna stoja prieš galingą priešą, nes kitaip sudegtų iš gėdos. Jau geriau jis mirs nei lenks šmeižikui kelią. Dievas laimina partizano kelius, o šis vykdo jo valią. Apie partizanų kovą dėl teisingesnio pasaulio. Nelygi kova prieš okupantus it Dovydas prieš Galijotą. Ateina į karo stovyklą palikdamas savo „Avių bandą“ – visą įprastą gyvenimą. Partizanai gina vakarų civilizaciją Lietuvoje (Jie gynė tiesą, laisvę, tėvynės idėją, kultūrą – anot D. Kuolio). – Egzistencializmas jo kūryboje, prasmės klausimų tyrinėjimas. „Pralaimėjimas“ – kai šaltos žvaigždės sužėrės, tada ginklai partizanų rankose jau tylės, tai parodo Mačernio mintį, kad kai partizanų nebebus, jų palikti bus spindintys žvaigždžių skliautai. „Kai pradėjo skriet ties begalybe“ – jaunam žmogui reikia mąstyti, jis siekia daugiau, nes turi „jaunus sparnus“, o jo būtis atrodo tokia „siauraribė“. Žmogaus būtis atrodo tokia menka šioje visatoje  kaip Sarbievijaus odėse trapi būtis. Žmogus mąsto apie mirtį, jeigu neįmanoma įveikti siauraribės būties ir išeiti į platesniąją būtį. Vėl vienatvės izotopija „Rymojau po skliautu“. Lyrinis subjektas siekia dieviškų dalykų: saulės, žvaigždžių, muzikos, gėlių, jis serga maištu – nelaimingas. „Bet kai vėtroj savo skaudų skundą“ – neviltis, nuovargis. Žmogus nori lėkti, jo sieloje kyla nauja jėga, kyla lėkti ilgesys, tačiau tada lyrinis subjektas paklysta ir kelių neranda, jį apninka mintys apie mirtį. Savo sielą lyrinis subjektas maitino vien tikrai tamsia nelaime, tad kai nori, kad pavyktų kilti į šviesą, jis nesugeba rasti kelių į jį, renkasi tamsą, nemato išeities. „Kada žvaigždės, auksu sužėrėję“ – meilė būčiai, kai viskas aplinkui taip didinga, jis krūtinėj jaučia „šventą gėrį“ – jaučiasi toks mažas. Lyrinis subjektas savyje jaučia gėrį, meilė būčiai, jaučia Dievą sieloj ir erdvėj. „O audra, kuri užpuolus girią“ – tvirta laikysena, nepasiduodantis. Nors ir šaukia „kovon mirtinėn“, žino, kad teks mirti, jis vis tiek kovos iki galo. Gali jam daryti ką nori, žerti žaibų lietų, smogti kamienais ąžuolų, lyrinis subjektas neatleis „rankų atkakliųjų“, kol nesunaikins priešininko – jo „pulsas mušti nenustos.“

Antanas Škėma (MODERNIZMAS) –XX a. pirmoji pusė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Šeimai teko patirti pilietinio karo Rusijoje baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Vėliau jie grįžo į Lietuvą, tačiau motina taip ir neatsigavo po patirtų traumų ir buvo uždaryta į psichiatrinę ligoninę. Lietuvoje daugiausia laiko Škėma skyrė teatrui, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos. 1944m. Buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir pasitraukė į Vokietiją. Nuo to laiko visuomet kritiškai vertino patriotizmą, sakydamas, kad pirmaeiliai didvyriai žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. Po pabėgėlių stovyklos persikėlė į JAV, kur dirbo gamyklos darbuotoju, liftininku. (Tarp autoriaus ir bendravardžio pagrindinio veikėjo Garšvos gyvenimų galima rasti nemažai paralelių: likimo išstumti iš tėvynės atsiduria JAV, dirba liftininkais, abiejų tėvai mėgsta muziką, groja smuiku, o motinų pamokos namuose atmintyje pasilieka kaip keistos improvizacijos.) Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Jo romanas „Balta drobulė“ net ir dabar – vienas skaitomiausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių problemų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, gyvenimo absurdą. Škėmos kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį. Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką. Nuolat atsiranda nuorodų į kitų kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų detalių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina – iš tiesų kuriama prasminga meninė visuma. Tikrumas – viena svarbiausių Škėmos kūrybos vertybių. 6 dešimtmetyje, kai vilties kada nors grįžti į Lietuvą nebeliko, išeivijoje tėvynės ilgesys ir praeities idealizavimas tapo pagrindine literatūros tema. Į literatūrą atėjo daug žmonių, kurie rašė patriotinėmis temomis, jų veikalai buvo spausdinami nors ir literatūra buvo žemo meninio lygio. Škėma kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties, atsisako pripažinti savo kalte ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tremiami į Sibirą ar kovoja miške.  Rašytojas visą gyvenimą jautėsi „pakibęs atsiskyrėlio pozicijoje“. Svarbus Škėmos kūrybos bruožas – modernus pasakojimas, kuriame pinasi praeitis ir dabartis. Autentiškumas – svarbiausia vertybė, o turinio ieškojimai neatsiejami nuo eksperimentų formos srityje. Jis vertino autentišką lietuvių liaudies meną, kuriame matė modernistinio meno užuomazgas. Herojus išgyvena dėl savo tragiško likimo, nes supranta, kad vartotojų sociumui jis reikalingas kaip darbuotojas, o ne kaip kūrėjas. Toks veikėjo ir pasaulio prieštaringumas vis labiau slopina visas poetines Garšvos ambicijas. Dar gyvendamas Lietuvoje protagonistas niekaip nesugeba paklusti sovietiniam režimui - nesutinka tapti marionetiniu kūrėju. Garšvos nepaklusnumas yra baudžiamas smurtu, o tai kūrėjui ateityje atsiliepia protarpiniais šizofrenijos priepuoliais, kurie trukdo gyventi įprastą gyvenimą. Vieninteliu savo harmonijos šaltiniu Antanas Garšva laiko prisiminimus iš Kauno bei Elenos 44

meilę. Antanas Škėma būdamas sąmonės srauto rašytoju kūrinyje naudoja ironiją, kuri tampa pagrindiniu herojaus ginklu prieš pasaulio absurdą. Romano pabaigoje Antanui Garšvai rodos pagaliau susidėlioja visą gyvenimą kurtas eilėraštis turėjęs paaiškinti „patį gyvenimą“, atrodo, kad jis net pajunta pilnatvę, tačiau neilgam. Net nespėjus užrašyti eilėraščio dar vienas šizofrenijos priepuolis kūrėją galutinai palaužia ir pastarasis išprotėja. Taip Garšva pralaimi visą gyvenimą trukusią kovą su pasaulio absurdu. Taigi Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ yra kuriamas pasaulyje pritapti nesugebančio, vidines dramas išgyvenančio ir su pasaulio prieštaringumu kovojančio herojaus tragiškasis likimas. Antanas Garšva vis bando susirinkti savo skeveldras, susikurti vaikystės namuose patirtą dvasinę pilnatvę, susigrąžinti ramybe, patirtą stebinti efemeriškus motinos judesius ar tėvą gamtos apsuptyje, ir taip turėti dalele namų pasaulio su savimi. Romane egzistuoja du vertybių poliai – tai, ką vertina visuomenė, ir tai, kas svarbu kūrybiškos sielos asmenybei. Pagrindinis veikėjas poetas Antanas Garšva dideliame Niujorko viešbutyje dirba liftininku. Visa romano erdvė (kelias į darbą ekspresù, požemiai, 34 gatvė, keltuvas) yra labai suspausta - tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nevisavertės žmogaus būties simbolis. Kaip ironiškai mąsto Garšva, „aštuoniamilijoninė niujorkinė didybė“ telpa viešbučio vestibiulyje. Garšvos lifto lankytojai - tipiški amerikiečiai, pragmatikai, besirūpinantys tik savo išvaizda ir asmeniniais poreikiais. „Uždrausta nepaklusni poeto garbana.“ Taip jis ironizuoja savo padėtį – liftininko darbas jam neleidžia būti savimi, naikina individualumą, kurį poetas taip vertina. Garšva, vilkėdamas ryškiaspalvį keltuvininko kostiumą, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs lietuviškasis kaukas - atsiskyręs nuo susvetimėjusios visuomenės. Garšvos prievolė darbe dėvėti baltas pirštines, uždengiančias senelės dovanotą autentišką žiedą, pabrėžia romane dažnai sutinkamą kaukės – kauko motyvą, kai sistema verčia žmogų pasislėpti po kauke ir tapti tokiu pat, kaip visi. Niujorko erdvė, viešbutis Romane “Balta drobulė“ Niujorkas vaizduojamas kaip atšiauri, svetima  erdvė pagrindiniam kūrinio veikėjui Antanui garšvai. Kūrinyje iškyla urbanistiniai Niujorko vaizdai: peronas, parduotuvių vitrinos, didmiesčio gatvės, kurie labai kontrastuoja su Garšvos augimo aplinka Lietuvoje, kupina gamtos detalių (pvz., pelkių aprašymo epizodas), todėl Garšvai tokia aplinka atrodo neįprasta, šalta, nenatūrali. Niujorko nenatūralumo idėja išryškinama  ir “Įvado” epizode, kai manekenai virsta vaškinėmis panoptikumo figūromis. Ši asociacija remiasi manekenams ir vaško figūroms bendra „negyvumo“ reikšme, o kad Garšva žiūri į pasaulį ypatingai, traktuodamas tikrovę kaip negyvą, dirbtinę. Kūrinyje kaip atskiras pasaulis iškyla ir viešbutis, nes “Aštuoniamilijoninė niujorkinė didybė telpa main floor lobby”. Jame Garšva praleidžia daugiausiai laiko. Viešbučio vaizdai taip pat kuria pasaulio dirbtinumo įspūdį: dirbtinė matinių lempų šviesa, Plymauthas apibūdinamas epitetu “nuodingai žalias”, o krautuvių darbininkai primena sufalsifikuotus, suparodijuotus personažus, taiga neatrodo tikri.  Svarbu ir tai, kad tokioje dirbtinėje, daugiakultūrėje erdvėje išnyksta natūralūs jausmai, žmonės nužmogėja. Toks visuomenės įvaizdis, kuriamas epizodu, kai Garšvos pertraukos metu moteris bando numirusiam vyriškiui įkišti jo pamestus riešutus. Šiuo epizodu parodoma, kad miesčioniškoje visuomenėje išnyksta užuojautos, empatijos jausmas, nesigilinama į kito asmens išgyvenimus. Miesčionių suprimityvėjimo simbolis kūrinyje – šinšilas, teigiama, kad primityvaus žmogaus egzistencija nedaug, kuo skiriasi nuo šinšilo vegetacijos. Tačiau Garšva nepriklauso šiam vertybes praradusiam miesčionių sluoksniui, jis atvirkščiai savo sudėtinga modernia kūryba kovoja su pasaulio primityvumu, absurdu.   Garšva Niujorke jaučiasi tarsi nelaisvėje. Romane yra daug aiškių laiko nuorodų, Garšva nuolat žvilgčioja į laikrodį, laukia pertraukų, o tai rodo, kad jis yra įspraustas į laiko rėmus. Taip pat toks laiko sutankinimas ypač būdingas moderniajai literatūrai, vaizduojančiai intensyvų žmogaus vidinį gyvenimą.  Antanas Garšva yra įkalintas ir gyvenimo aplinkybių: savo darbo, rutinos. Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome dirbantį didžiausio New Yorko viešbučio keltuvininku. Šis darbas yra labai monotoniškas. Darbo monotoniškumo įspūdis kūrinyje yra kuriamas pakartojimais “Up and down” ir dažnais, lakoniškais garšvos pasisveikinimais su klientais. Garšva dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą, privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Taip pat žiedas simbolizuoja kilmingumą, nes įvade jis prikelia jo vaizduotėje 1864 metų sukilėlio, šviesiaplaukio bajoro, paveikslą.  Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką „sąžiningu rato dančiu“, neturinčiu jokių individualybės žymių. Antanui Garšvai ryškiaspalvis keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso operetę, o jis pats, vilkėdamas šį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas. Lietuvių mitologijoje kaukais vadinamos mitinės gamtos būtybės, dar nepasiekusios žmogiškiškumo statuso. Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo, kuriame nuasmenintas žmogus virsta mechaniškai judančia

45

marionete, lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą anglų kalbos apsuptyje: ironiškai save apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Apskritai garšvai būdingas ironiškas požiūris į pasaulį. Įvade Garšva sako:” Imkiet mane ir numarinkiet, ir tatai marindami permanykiet.” Kartu tai ir interteksto pavyzdys. Taip pat ironiškai apibūdina vienuoles, matytas Elenos 1941 metais : “sunkvežimiukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės.” Taip parodoma, kad pasaulis reikalauja neįmanomų, nerealių dalykų. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogumi, kūrybine asmenybe, tačiau jo laisvė yra negailestingai suvaržoma būtinybės užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi.  Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia vidinio ir išorinio monologų kontrastingas sugretinimas tekste. Pavyzdžiui, 4 skyriaus pabaigoje, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras Garšva mintyse plūsta viešbučio klientus: „Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?“ Po šio vidinio monologo iš karto pereinama prie trumputės scenos keltuve, pateiktos jau trečiuoju asmeniu: „Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau“, sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. „Jūs esate žavus“, atsako ji. Ir abu šypsosi. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis aktorius. Bendrauti kaip žmogus, o ne paskirto vaidmens atlikėjas Garšva gali tik nustatytomis poilsio valandomis ar iškilus nenumatytoms aplinkybėms. Net lemtingu jo gyvenimo momentu, kai jį aplanko Elena, jis negali palikti savo darbo vietos ir su mylimąja kalbasi važinėjančiame keltuve. Garšvos bendradarbiai vadina keltuvus „dėžutėmis galvijams“, o Stanley sako, jog „po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje“. Pagrindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas – jis kenčia lyg narve uždarytas išdresiruotas žvėris, kuris dar neužmiršo laisvės. Taigi keltuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo-kalėjimo simboliu, metafora, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu : ” Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys.” (Ironija). Tačiau garšva labiau yra susijęs ne su graikų mitologijoje vaizduojamu sizifu, o su Kamiu Sizifu, nes Garšva maištauja prieš pasaulio absurdą, primityvumą kurdamas modernistinius eilėraščius, jam gyvenimas yra ne kančia, o viena svarbiausių vertybių. Kaip kūrėjas jis nuolat puoselėja viltis įvykdyti savo gyvenimo tikslą – įsiamžinti savo kūryba, “Keletos brūkšnių marmure”, o kaip žmogus trokšta sukurti šeimą. Garšvos viltį, kad jam pavyks įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus metaforiškai parodo jo mėlynos spalvos kambarys. Mėlyna spalva kūrinyje- vilties spalva. Iš visų išskiriami trys personažai: starteris O’Casey ir keltuvininkai Joe ir Stanley. Visi keltuvininkai kaip ir Garšva yra menininkai. Stanley domisi muzika ir žavisi Mozartu, o Joe yra baritonas. Šiais trimis personažais parodomas pasaulio absurdiškumas, nes jie, išsilavinę žmonės, inteligentai, turi dirbti monotonišką, išsilavinimo nereikalaujantį darbą darbą.  Taip parodoma, kad jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nereikalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, – intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Menininkų nepritapimas visuomenėje ir skaudus likimas parodomas ir sąlyginiame paskutiniojo teismo Juozapotos pakalnėje epizode. Garšva yra nuteisiamas, kad gyveno ne pagal visuomenės nustatytas gyvenimo normas – “nevykdė tikinčiųjų įstatymų, o buvo ieškotojas, kūrėjas. Stanley yra svarbiausias iš visų bendradarbių, nes Stanley ir garšvos likimai panašūs (abu keltuvininkai, nelaiminga meilė, ironiškas žvilgsnis į gyvenimą (Stanley atsikelia, garsiai pagadina orą, „kokia gaida?“, klausia ir išeina į koridorių.” Arba „Dėkui. Sakiau, mudu antrininkai“. „Mes trise“. „Kas trečias?“ „Moteris, kuri siūlė riešutus“. Stanley nusijuokia. Jaunuolišku juoku, baltais dantimis.)) .Tačiau Stanley skirtingai nei garšva yra nusivylęs gyvenimu ir nebemato prasmės gyventi : „Kodėl noriu nusižudyti? Aš niekuo nebetikiu. Ir nieko negaliu“. Kūrinio pabaigoje kuriamas paradoksas, Garšva trokštantis gyventi miršta, o Stanley nusižudo, taip dar kartą pabrėžiamas pasaulio absurdiškumas. Garšvos santykiai su O’Casey šilti. Nors O’Casey yra viršesnis (jis yra starteris, kuris kontroliuoja Garšvos darbą) jis nenubaudžia Garšvos, kai jis sugadina šinšilo narvelį ir leidžia susitikti su Elena. Taigi jis yra vienas iš dorųjų žmonių. Svarbi Niujorko gyvenimo dalis ir Garšvos santykiai su mylimąja Elena. Visame kūrinyje Garšva mąsto apie tai ar įmanoma suderinti poeto ir mylinčio vyro gyvenimus. Garšva svajoja apie šeimyninį gyvenimą, savo mintyse, kuria jo idilę: „ir saulelė vėl atkopdama pabudina mūsų svietą; ir gyvename vėsioj, begalinėj šiaurėj; kur laukas, kelias, pieva, kryžius; palmės mano, palmės, dainuokite lieknos vėjų oazėj!” Intertekstualumas padeda suvokti šią garšvos svajonę. ( Jonas Aistis, Donelaitis)  Tačiau dėl ligos Garšva nusprendžia atsisakyti Elenos, nes pats puikiai supranta, kaip sunku gyventi su sergančiu žmogumi (pats gyveno su šizofrenija sergančia motina). Be to išsiskirimas suteikia skausmą, kuris yra svarbiausia medžiaga Garšvos kūrybai, jis suabsoliutina kančią: “Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.” Garšva nori sekti Kristaus pėdomis- jo kančia tai kūrybinis kelias pagal filosofą Šopenhauerį. Kūryba atšiauriame Niujorke gyvenančiam vienišam menininkui tampa vienintelė atrama, kuri leidžia Garšvai išlikti. Tai kūrinyje parodoma Stanley 46

personažu. Stanley dirbdamas varginantį keltuvininko darbą nebegroja, jis sako, kad „Dabar tepaliko žinojimas, kad yra tokia muzika“, o Garšva kuria todėl jis išgyvena. Menininkas Stanley be meno palūžta (tai parodo alkoholio vartojimas, jis žilas, nusižudo), o Garšva kurdamas yra dvasiškai stiprus. Šią situaciją atspindi egzistencialisto filosofo Frydrico Nyčės žodžiai: „Menas, vien tik menas, – sako Nietzsche, – menas mums duotas tam, kad nemirtume nuo tiesos.“ Kūrinyje kūryba yra svarbiausia vertybė, nes Garšva, kuriam būdingas ironiškas žvilgsnis į pasaulį, niekada neironizuoja kūrybos. Garšvos psichinė liga sukelia įvairias haliucinacijas, kurios romane parašytos sąmonės srauto technika. Garšvos ligą rodo ir I ir III asmenų kaitymasis.(Svarbiausi epizodai rudasis žmogus - dvasia, kuri pranašauja ateinančia mirtį, ir kūrėjų atėjimas ir išejimas pokalbio su Stanley metu).  Svarbiausias Garšvos gyvenimo posūkis įvyksta, kai jo liftu važiuoja porelė įsimylėjėlių. Tuomet Garšva vėl užsimano sukurti šeimą ir suvokia, kad reikia ieškoti praeityje „žėručių“ – laimingų valandų, kuriomis jis galėjo „laimėti save“. Atradęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, personažas patiria tikrąją ramybę ir atsisako jį užvaldžiusios idėjos palikti savo vardą literatūros istorijoje. Dabar jis sako: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.“ Jis suvokia vienintelę apčiuopiamą tiesą, kad reikia gyventi “čia ir dabar”, o ne praeitimi, parašo užmirštąjį eilėraštį, tačiau kartu įvyksta ir Garšvos tragedija – jis kūrinio pabaigoje išprotėja. Romane pavaizduota tik vieno personažo - keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku, t. y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skirtingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą - tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, kalėjimą primenančioje keltuvo erdvėje. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad gelbsti ir nuo mirties, žmogų daro žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai, kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis. Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone maniakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti“, - sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti, nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš Garšvos keliamų egzistencinių klausimų - ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tradicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas siekinys ir svajonė. Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo. Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja mintyse - scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas“ eilėraštis. Kitaip nei klasikinė literatūra, vaizduojanti pasaulį amžinybės perspektyvoje, modernus romanas „Balta drobulė“ pasakoja apie žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį sulig mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernusis žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi kas atleistų kaltes, kurios jam nebepakeliamos. Antanas Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, bet netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškojoje būtyje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.“ Romano veiksmas prasideda 15.54 (šešios iki keturių popiet) ir baigiasi kitos dienos vidudienį (kelios minutės iki dvyliktos), tai yra vaizduojama dabartis - nepilna para iš poeto ir keltuvininko gyvenimo. Dabartis pasakojama pereinant nuo subjektyvaus pirmojo prie objektyvesnio trečiojo asmens. Skyriuose „Iš Antano Garšvos užrašų“ pagrindinis veikėjas prisimena tolimos praeities įvykius - savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie prisiminimai pasakojami pirmuoju asmeniu, todėl pasakojimas subjektyvus. Tai, kas vyko maždaug prieš mėnesį ar porą savaičių 47

Niujorke, Garšva dar iki galo neįsisąmonino, juos sutrikusios atminties veikėjas sunkiai prisimena, todėl atskleidžia ne pats Garšva, o trečiasis asmuo. Šiuose epizoduose galime pamatyti Garšvą iš išorės, sužinome, kaip jis atrodo kitiems veikėjams. Garšva nuolat prisimena kai ką iš savo praeities, ir tas prisiminimas paaiškina Garšvos dramatiškai išgyvenamą dabartį. Jeigu iš romano išimtume prisiminimus, praeitį, tai įvadą, likusį tekstą ir pabaigą galėtume skaityti kaip rišlų pasakojimą, savarankišką novelę, kuriai labai tiktų pirmasis romano pavadinimas - „Keltuvas“. Sąmonės srauto technika labai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteikti. Keltuvo judėjimas (aukštyn ir žemyn) keičia ne tik personažo vietą erdvėje, bet ir jo mintis, jausmus, perkelia iš uždaro, varžančio, slegiančio išorinio pasaulio į daug platesnį, turtingesnį vidinį pasaulį. Todėl dabartyje vyrauja sąmonės srautas, tai yra pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, sužadina prisiminimus ir sukelia asociacijas, vizijas. Pasakojant apie dabartį Garšvos vidiniai monologai persakomi pirmuoju asmeniu, o trečiasis asmuo reikalingas tam, kad paaiškintų, ką personažas veikia ir kur jis yra. Jeigu neįsikištų šis pasakotojas, kai kurių dalykų tiesiog negalėtume suprasti, nebūtų įmanoma ir papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Be to, pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas sukelia išprotėjančio Garšvos įspūdį, kuris apie save mąsto ir kaip „aš“, ir kaip „jis“. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, kuriuos jis sako mintyse ir viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse plūstasi: „Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikų alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?“. O keltuve su viešbučio svečiais kalba labai maloniai: „Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau!“ Taigi su viešbučio klientais Garšva turi elgtis kaip nuolat besišypsantis aktorius, besistengiantis įsiteikti jiems. Menininkas, poetas. Erdvė aplink Garšvos tėvų namus buvo ypatinga, priminė sakmių pasaulį: virš šalia esančių pelkių, žolynų, varlių ir pempių nuolat kabojo migla, kuri slėpė tikrąjį vaizdą, o žmogaus sąmonėje iškraipė jį lyg šimtametis veidrodis. Taigi Garšva jau vaikystėje pajuto galią kurti, o jo kūrybai svarbus buvo miglos įvaizdis. Jauną, laimingą ir dar sveiką Garšvą kaip poetą formavo ir birželio naktį Kaune rastas pamestinukas, leidęs sugalvoti būsimo eilėraščio temą, ir devyniolikmečio meilė Jonei. Vos sulaukęs dvidešimt vienerių metų patyrė pirmą priepuolį. Tik po šio pirmojo priepuolio, išgyvento kaip „plaukiantis siaubas“, Garšva tampa tikru poetu, tik tada jo eilėraštį priima spausdinti griežtasis kritikas. Garšvai eilėraščio gimimas prilygsta pasaulio kūrimui: poetas iš žodžių miglos atsirenka tinkamus žodžius, kaip Dievas iš chaoso sukūrė visatą. Daugelyje lietuvių sakmių teigiama, kad kadaise tamsybėje lakiojusi dvasia, panaši į karvelį. Tai buvo Dievas Kūrėjas, kuris prasklaidė miglas ir sukūrė pasaulį. Toks mitologinis kosmoso kontekstas leidžia suvokti, kad Garšvos pasaulėvaizdis buvo glaudžiai susijęs su baltų kultūra, lietuvių tautosaka. Poetinį Garšvos brendimą nutraukia NKVD persekiojimai per pirmąją sovietų okupaciją. Gyvendamas Kaune, Aukštojoje Panemunėje, jis rašo mitologinį eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Į jo verandą įsiveržę saugumiečiai, siekia priversti poetą rašyti naująją santvarką šlovinančią poeziją. Poetas atsisako bendradarbiauti su sovietų valdžia, todėl yra kankinamas, už nepaklusnumą sužalojamas smūgiu į galvą. Norėdamas apsaugoti savo eilėraštį, Garšva jį suplėšo ir skutus sumeta į Nemuną. Galiausiai Garšva pasirenka modernaus meno kelią ir pirmą kartą suranda būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį. Jau Amerikoje per ilgąją pertrauką kavinėje Garšvos vizijoje vėl atgyja mitinės būtybės iš Aukštosios Panemunės eilėraščio ir grįžęs namo kitos dienos rytą poetas nori užrašyti naują atgijusio eilėraščio variantą. Sutikęs Eleną Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Bet atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga eilėraščiams (mūza), o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Jis išsižada Elenos ne savo noru, o verčiamas aplinkybių: puikiai žino, kaip kenčia psichine liga sergančio žmogaus artimieji. Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin didelę reikšmę skiria kūrybai, tapusiai vienintele jo gyvenimo atrama. Tačiau užtenka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos išankstinės nuostatos, kad kūrėjui būtina vienatvė, išsisklaido. Romano pabaigoje prieš išprotėjimą Garšva sėdi prie stalo ir užrašo išgyventą eilėraštį. Jis mąsto, kad nenori būti absoliučiai originalus, užtenka būti kaip nežinomu senovės japonų tapytoju. Skausmo kankinamas poetas pažada Dievui sudraskyti savo eilėraščius. Ir Garšva, virtęs idiotu šinšilos veidu, laimingas suplėšo popieriaus lapą, kuriame ir buvo užrašytas eilėraštis (pirmąkart eilėraštį irgi suplėšo, kad nepatektų bolševikams). Meilės samprata. Garšva sprendžia daugybę jam egzistenciškai svarbių klausimų. Vienas jų yra toks: ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prisirišęs prie jos. Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina - romantiškos sielos moteris, dėl šeimos išsižadėjusi

48

meilės, nelaiminga ir palūžusi. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną - grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį. Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę - Jonę - Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Tokią netikėtą agresiją galima paaiškinti tik būsimos ligos požymiu. Antroji labai mylima moteris - Elena. Intelektu ir estetine nuovoka (grožio supratimu) ji nenusileidžia Garšvai, o intuicija ir dvasios stiprybe kovojant už žmogišką laimę net pranoksta jį. Elena nenori būti nei kankine, nei šventąja, pasiryžusi kovoti už savo laimę. Garšva ją labai myli, pasitiki ja, vertina, nes pirmai duoda skaityti savo užrašus. Kūrinio pabaigoje Elenos atėjimas pas Garšvą įgyja visatos harmonijos reikšmę, nes šis pavadina Eleną madona, bučiuoja lyg motiną. Apibendrinant galima teigti, kad poeto Garšvos gyvenimas Niujorke yra nuolatinė kova su pasaulio absurdu, žiaurumu, kuris Garšvą lydi nuo gyvenimo pradžios. Šios kovos neįmanoma laimėti, tačiau ji yra graži ir prasminga, nes Garšva kovodamas išlaiko savo orumą, nesuprimityvėja, kova išaukština žmogų. Temos:  Žmogaus egzistencija  Emigracija (jos poveikis žmogui)  Kūryba  Kančia  Meilė  Susvetimėjimas  Absurdas  Mirties baimė  Asmenybės susiskaldymas  Laisvė  Darbas  Žmogaus likimas katastrofų laikotarpiu  Gyvenimo prasmė

Apmąstoma skaudžių XX a. įvykių nulemta emigranto patirtis. Romane vaizduojama Antano Garšvos gyvenimo istorija, bet į ją žvelgiama įvairiais požiūriais. Kūrėjo gyvenimo pabaiga tragiška: jis išprotėja. Šis veikėjas:  Individualybę praradęs keltuvininkas numeris 87  Kasdienybei besipriešinantis poetas, pasirinkęs modernaus meno kelią  Ligos priepuolius patiriantis, tikėjimo krizę išgyvenantis, pasaulio katastrofų slegiamas nevykęs žemės gyventojas  Vyras, romantiškai žvelgiąs į meilę, bet dėl įvairių aplinkybių jos išsižadąs.

Citatos:  „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas-karas  „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.“  „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę“  „Gyvenimas-blogis, nes gyvenimas-karas“  „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.   „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.”  „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“

Balys Sruoga – XX a. pirmoji pusė – (memuarų romanas. Kaip teigia literatūrologas Vytautas Kubilius, memuarinė knyga – tai ištisa kalbančių ir jaučiančių žmonių galerija.) katastrofų literatūra, realizmas. Moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas. Antrojo pasaulinio karo metais jam teko išeiti fašistinės koncentracijos stovyklos (lagerio) mokyklą. 1943m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas ir įkaltintas Štuthofo koncentracijos lageryje. Baigiantis karui grįžęs į Lietuvą rašytojas neberado šeimos – žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Tada besigydydamas sanatorijoje per du mėnesius parašė atsiminimų knygą “Dievų miškas“. Pavadinimas toks, nes anksčiau ten gyveno visokie lietuvių pagonių dievai, o prasidėjus karui „apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius“. Pasakotojas - beteisis kalinys, savo akimis matantis lagerio kasdienybę ir dokumentiškai tiksliai aprašantis veikėjus. Pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – jis viską 49

vertina humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo požiūriu. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug ir pasipiktinimo, protesto žodžių. Lageris – “labai sudėtingas giltinės malūnas”. Pats Sruoga sakęs, kad ironija buvo tas skydas, kuriuo jis prisidengė nuo mirties pavojaus. Sovietmečiu tai buvo be galo drastiškas ir per daug individualią nuomonę reiškiantis kūrinys, tuo metu tokių kūrinių leisti buvo negalima. Tada rašytojas jautėsi lyg išmestas ir niekam nereikalingas lyg staugiantis šuo. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami įvykiai, tačiau pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės laikomas „pavyzdingu“. Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tačiau pasirinkta sarkastiška pasakojimo maniera autorių apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą. Rašytojas pasakoja taip gyvai, sąmojingai, kad prieš akis iškyla ne tik išorinis prižiūrėtojo portretas, bet ir būdo bruožai, kartu atskleidžiami vidiniu monologu... Lagerio vadų bruožai, iškrypusios jų psichikos formos kūrinyje perauga į totalitarinės žmogų naikinančios sistemos smerkimą. Sarkazmas, humoras, groteskas, daug palyginančių hiperbolių, frazeologizmų – aplinkos vertinimo priemonės, skydas nuo žiaurios realybės. Sruoga rašo, kad gyvenimo lageryje prasmė yra krutėjimas ir kankinimasis, kad „greičiau kojas pakratytum“, darbo vaisiai nėra svarbūs, reikia tik rodyti, kad dirbi, o ne sėdi vietoje. Lageryje niekada nepasakoma kaip ir ką daryti, viską turi suprasti pats, o tai suvokti padeda lazda. Su niekuo nesiginčyti ir klausyti valdžios. Katorgininkų dantys įeina į SS aukso fondą, todėl pasakotojas turi beatodairiškai tuos dantis saugoti. Lagerio sistema reikalauja sužvėrėti, jei nori išgyventi. Lageryje pakinta žmogaus moralė, nes žvėriškas gyvenimo būdas padeda išsigelbėt ir nemirti. Atsidūręs klipatų būry Sruoga labai džiaugiasi, nes ten galima sėdint dirbti ir nekreipti dėmesio į „pasipūtusias“ kojas. Lagerio buitis – tamsu, skersvėjis (išdaužyti langai), kaliniai guldomi vienas prie kito kaip marmeladiniai saldainiai dėžutėje, kai suvaro maudytis, visi net nespėja sušlapti, blusos ir utelės neduoda ramybės. Majeris šventai įsitikinęs, kad kaliniai ne žmonės, juos galima mušti, žiemą rikiuotėje verčia stovėt valandas. Draugystė lageryje: išgyvenimas svarbiau nei bet kokie žmogiški santykiai. Žmonių bendravimas dažnai pagrįstas nauda – žmonės draugiškai elgiasi tik tada, kai tikisi kažko gauti ar įtikti valdžiai. Valdžios kritika: lageryje galima kalbėti laisvai ir ką nori. Vis tiek valdžia yra įsitikinus, kad nieks gyvas iš lagerio neišeis, tai ar ne vis tiek, ką jie šneka? Sveikata: į gydytoją galima kreiptis tik tada, kai temperatūra didesnė nei 39 laipsniai, su mažesnes yra visiškai sveiki. Humoras: tik atvykusius į stovyklą esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „ Vis dėlto keistoki šitos šalis papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“ Groteskai: „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami.“ – kultūrinis kontekstas irgi. Labai daug frazeologizmų: „iškeliauti pas Abraomą“, „nepakartas pakaruoklis“, „kinkas pakratyti ir į dausas pasikelti“. Pasakojimo ir analizės objektas – pats vidinis mechanizmas. Knygos skyriai skirti lagerio tvarkai, papročiams, supažindinama su įvairiomis kalinių grupėmis. Knygoje daugiau kaip 100 veikėjų. Didžiąją jų dalį sudaro stovyklos viršininkų ir prižiūrėtojų paveikslai . Daugelis “Dievų miško” esesininkų ar kapų – „razbaininkai–meisteriai”, „galvažudžiai–menininkai”. Jie turi savo pamėgtą kalinių kankinimo būdą , net savą „mušeikizmo”, žmonių naikinimo “filosofiją”, kuri Sruogą ypač domina, nes leidžia prasiskverbti iki šiuos personažus suformavusios visuomeninės politinės sistemos šaknų. Majerio neteisėtai vykdytas nuteistų kalinių šaudymas knygoje įvardijimas kaip „lagermeisterio privilegija, jo sportas“. Ten, kur asmuo yra fiziškai bejėgis, kur negali pasipriešinti brutaliai jėgai, juokas tampa vieninteliu skydu, apsaugančiu jo žmogiškąjį orumą. „Barakinė kultūra“ – taip sarkastiškai, bet su giliu nusivylimu pasakotojas vadina Hitlerio nustekentą Vokietiją. Aliuzija į iškilią germanų Baroko epochą piešią groteskišką tikrovės atvaizdą – aukščiausiu „nusususios Vokietijos“ kultūros vaisiumi patapo barakas. Kaip matome, įspūdžiui išreikšti Sruoga neretai pasitelkia tarmiškumo, liaudiškumo elementų. Tyrinėtojai juos kildina iš specifinės kalbinės ir folklorinės gimtojo Biržų krašto aplinkos, taip pat iš moderniojo, o ypač šekspyriškojo teatro tradicijos. Mat rašytojas ne tik dėstė teatro istoriją, bet ir buvo įsteigęs nuosavą dramos studiją. Tad iš viso šio kūrinio išplaukia išvada, jog tą akimirką, kuomet nustoja egzistuoti bet kokios adekvačios priemonės pakelti pasaulio absurdui, vienintelis likęs būdas išlikti žmogumi yra juoktis. Į lagerį išvežamas mylimas, didelę kultūros patirtį turintis žmogus. Iš čia (meilės artimiesiems, kultūros) jis semsis stiprybės ištverti, išlikti, išsilaikyti. Mylintys ir mylimi net baisiausiomis aplinkybėmis yra saugesni. Bet šita meilės, prisirišimo, gerų žodžių erdvė uždaroma tuoj pat, išėjus iš namų. Rašytojas jau kitas, kai rašo: „Iki gestapo rūmų Vilniuje 50

man netoli. Šlepu trepu - ir jau ten“. Ir toliau bus kalbama būtent šiuo ironizuojamos tikrovės tonu. Tai dvasinės savisaugos tonas - neanalizuoti, neapibendrinti, nes viskas aplinkui nežmoniška, neįtikima, baisu, žiauru, siaubinga. Lageryje praranda vertę visa, kas normaliame gyvenime turi prasmę, - pirmiausia kultūra, inteligentiškumas. „Eilėraščius, dramas rašyti moku... Galėčiau dėstyti dramaturgiją“, - sako rašytojas. „Tai ne darbas, padoraus darbo nemoki“, - išgirsta lagerio tvarkytojo atsakymą. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos. Humanizmo požiūriu lageris - žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Fizinis ir moralinis smurtas tampa sistema. Dėl išlikimo paminamos etinės normos. Kaliniai aprašomi kaip pilka bevardė masė, už savo būvį kovojanti žiauriausiais būdais, kenčianti fizinį ir moralinį smurtą, „išrūkstanti“ per krematoriumo kaminą. Jie nelaikomi žmonėmis, o tik gyvūnais. Žmogus, pakliuvęs į lagerį, pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus. Kalinių surašymas, utėlių naikinimas, dezinfekcija, dušas, sveikatos patikrinimas, drabužių išdavimas, rikiuotės mokymas, darbas, miegas, bausmės - visa tai paversta fiziniu ir moraliniu smurtu. Šiam sistema tapusiam smurtui, niekšybėms, žudymams, barbariškumui apibūdinti Sruoga vartoja aukštos kvalifikacijos profesijų, elgesio kultūros terminus („kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis“). Lagerio taisyklė - bet kokia kaina išlikti. Skųsk, mušk, niekink - toks būsi reikalingas viršininkams. Bet ar kitų gyvybių kaina išlikęs būsi žmogumi? Ne. Pavirsi kankinančia, bejausme, besiele būtybe. Toks Lemanas, toks Zelionkė lagerio viršininkai, tokie ir kai kurie kaliniai. Dehumanizuojanti sistema veikia taip stipriai, kad dėl išlikimo paminamos etinės normos: kaliniai dalyvauja stovyklos „savivaldoje“, daro „karjerą“, išsigimsta. Kalėjimas pasakotojui primena valstybę su savitais visuomenės luomais, tarpusavio santykiais (spekuliacija, meilikavimu, kyšiais, šiltesnių vietų ieškojimu, bausmėmis, tyčiojimusi). Įsigyvenęs lageryje kalinys - tai utėlių sukandžiotas, badu marinamas, mušamas ir kitaip žeminamas padaras. Jis nelaikomas žmogumi, o tik gyvūnu. Tokią jo padėtį groteskiškai išreiškia scenos, kur kaliniai verčiami šliaužioti driežais, šokuoti varlėmis, vogti maistą iš šuns dubenėlio. Žmogaus nuvertinimą atskleidžia gyvuliniai keiksmažodžiai. Beteisis kalinys nuolat šaukiamas gyvuliu, prilyginamas gyviui, ims pagaliau ir tuo patikės. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus, vertybės, žinios, jausmai, pati asmenybė nieko nereiškia: - Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! - šaukia į mus bloko raštvedys,padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. - Ei, jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj! - Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jums košę padarysiu! Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėt. Brrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk! - Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskių išvažos! – putoja padūkęs tirolietis Toni Fabro, - nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat! Kad prisiderintų prie brutalios aplinkos, kad neimtų savęs gailėtis, kalinys taip pat ima keiktis. Senas katorgininkas moko naujokus: „Nekreipkite dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip - neišgyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia“. Tai savigynos būdas. Tačiau galutinai ir visuotinai žmogiškumo lageryje sunaikinti nepavyksta. B. Sruoga savo knygoje demonstruoja ne vieną tikro žmogiškumo faktą. Sruoga nepamiršta paminėti kai kurių esesininkų geresnių bruožų (verkia esesininke mergina, palydėjusi į mirtį koloną žydų tautybės moterų), liudija buvus ir prievarta į šią organizaciją įtrauktų vyrų. Antroje XX a. pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje plėtojo Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir Sruogos kūrinyje, išsakoma abejonių dėl žmonijos kultūros: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyrėjęs, žmogui nelikę jokių atramų - gali tik šaipytis iš gyvenimo absurdo ir savo beviltiškos padėties. Kaip tik dėl egzistencinės ironijos Škėmos romanas artimas „Dievų miškui“.

Romualdas Granauskas – XX a. pusės rašytojas. „Jaučio aukojimas“ – apysaka apie senovės kuršių žynio ėjimą aukoti pagonybę jau uždraudus. Pasakojimas apie viduramžius ir pagonybės/krikščionybės konfrontaciją, kai tautybei kyla grėsmė. Vaizduojamas žmogus, praradęs moralinį pagrindą (modernus žmogus). Pasakojama antruoju asmeniu (tai neįprasta), tarsi apeliuojant į skaitytoją, kad jis galėtų geriau suprasti (provokuoja). Žaidžiama laikais – provokacija skaitytojui mąstyti, modeliuoti situaciją. Turi galimybių atsidurti okupuotojo, išdaviko kailyje. Granausko pozicija radikali – kuršius išduoda kuprotas luošys, simbolina išdavystę tarsi luošumą, nes nenormalu tai. Išdavystė – išsigimimas (kunigas – sadistas). Atsakomybė – savo prigimties išpildymas. Granauskas svarsto santykį tarp (pilietinės) sąmonės ir gamtinės prigimties. Svarstoma laisvės, nelaisvės, genocido tema. Pasakojama sąmonės srauto technika. Nuolatinė agresija į skaitytoją. Antras asmuo leidžia iš arčiau pažinti pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį skaitytojui. Pasakojama pastraipomis! Iš pastraipų dėliojimo galima matyti pasakotojo poziciją. 51

Matoma griežta ir tvarkinga kompozicija. 1 dalis apie gamtą ir žmogų (gamtos mirgėjimas pradžioje ir gale, ėjimas į mišką ir iš jo), 2 dalis prasideda nuo žynio sėdėjimo, vėliau baigiasi sėdėjimu ir žiūrėjimu į švenčiančius po aukojimo, 3 dalis prasideda vora ir baigiasi mišiomis kaliniams. Dalys vaizduoja asmenybės raidos etapus. 1 – žmogaus santykis su gamta, žmogus išsiskiria iš gamtos, būtinybė atsidurti nuo gamtos. 2 dalis – socialinėje struktūroje kaime, žmogaus santykis su bendruomene, kaip ji daro įtaką raidos kely. 3 dalis – žmogaus atsidūrimas priešiškoje aplinkoje, išėjimas iš santykinai saugios pozicijos į agresiją ir pasirengusį jį sunaikinti pasaulį. Egzistencialistai sako, kad žmogus atsitiktinis, vienišas ir be prasmės, kol žmogus pats ją susikuria. Vaizduojama okupuota ir engiama kuršių visuomenė. Struktūra glaudžiai susijusi su kūrinio koncepcija. Žmogaus raida iki žmogiškosios prasmės suvokimo. 1 apysakos dalis – pradžioje veikėjas neišsiskiria. Viskas mirga, tarsi ėjimas pro mišką – nuolat kintanti, amžina erdvė. Žmogus nereikšmingas, laikinas. Vanduo tarsi simbolinamas iki laisvės (iškeitimas, pasikeitimas, bėga iš būtinybės nepaklusti). Žmogus meluoja sau, nes nėra linkęs išgyventi prievartos, okupantų įsiveržimo. Jis iškyla, kai atsiranda jo istorija. Trečioje pastraipoje atsiranda žmogus ir laisvės/okupacijos/išardytos bendruomenės tema. Žmogus gyvena ąžuole, drevėje, lizde, jis prisitaiko atsidūręs už bendruomenės ribų, jis jaučiasi saugiai. Pirmas įspūdis sukuria gamtos ir žmogaus harmoniją, žmogus gyvena miške, bet nesijaučia laimingas (vėliau jis žiūri į kaimą, žmones, jį traukia ten). Pastraipos gale jis prie savo ąžuolo randa žmones. Žynys pats sau vardu nesikreipia, kol jis vienas, jis negalvoja apie savo socialinį vaidmenį ar jo būtinybę. Žmogų žmogumi padaro kiti žmonės. Žynio išėjimas į mišką tarsi ištrina žmogiškumą, jis tarsi save apgaudinėja, kad nėra žmogus. Tai – dramatiška! Pas žynį vyrai ateina pagalbos, nes dingo žuvys – tai parodo, kaip žmonių pasaulėjautoje įsišaknijusi pagoniška pasaulėžiūra (kaip ir Mažvydo ąžuolas). Pagoniškumas vaizduoja pavergtą nacionalinę vertybę, prarastą nacionalinę kultūrą (Ezopo kalba). Žynys sako, kad aukoti nesvarbu, nes jie patys priėmė krikštą ir nesipriešino. Granauskas svarsto nesipriešinimą prieš ir per 2 pasaulinį karą. Tautinė kultūra sulyginama su tikėjimu. Yra naudingiau paklusti, nes išlieki gyvas. Žynys klausia „ko jūs dabar iš manęs norit“ – jis vienintelis, kuris priešinosi. Nieko nebepakeisi, jis šiek tiek ironiškai parodo, kad jis dabar bejėgis. Degimų laukas – naujas kaimas, kai seni sudegė, pastatytas kitoje vietoje ir pavadintas, kad primintų padarytas skriaudas. Vyrai pastatė Degimų lauko kaimą, kad apsaugotų savo šeimas. Granauskas parodo, kad žmonės nesunaikinami, nes jie stato namus, kad išgyventų. Žmogų žmogumi daro istorinė pasąmonė. Jie nesipriešino, kad apgintų šeimas (tai stipriau). Žynys supranta, kad aukoti bevertiška, nes žmonės netiki savais dievais, jie klaupiasi kitiems, niekas netiki aukojimo svarba. Žynys supranta, kad žmonės ne iš blogos valios atėjo, žmonės nori žuvų, galvoja, kad naujas dievas neduoda, reikia prašyti senojo. Nebelieka idėjos. Trys vyrai, atėję pas žynį, yra bailūs, pavargę, savanaudžiai, menki, nors ir kalba mandagiai. Žynys juos įžeidžia, jiems skaudu, o jis klausia, nes nori parodyti, kad jie be charakterio (duona ir žuvis – krikščionybės simboliai, jis nori duonos, nes ji žmogiška). Jis klausia vardų parodydamas, kad jie praradę save. Įžeisdamas motiną įžeidžia labiausiai – jis pabando vyrus, ar jie dar gali priešintis. Žynys pasitikrina iki kraštutinumo. Jie negali priimti aukojimo kai pasipriešinimo, jis supranta, kad jiems nieko neduos. Žynys sutinka su vyrais išeiti iš miško, net nematydamas tame prasmės, jis jaučia, kad jam miške būtų patogiau, saugiau – jis nebeturi ką prarasti. Žynys nenori slėptis, „reikia padaryti viską, ką gali“. Jis žino, kad šita žmonių karta prarasta, tačiau tikisi, kad jų vaikai „gali būti išgelbėti“. Aukojimas buvo slaptas – pasipriešinimas. Veikėjas save identifikuoja kaip žynį, jo paskirtis – bendrauti su dievais ir būti tarpininku su žmonėmis. Atėję žmonės nėra iki galo pilietiški, nes jiems reikia pagalbos gauti žuvų, bet neprašo pagalbos kovoti prieš okupaciją. Žynio pareiga auklėti savo gentį, jis supranta, kad reikia parodyti, kitaip jie nesupras. Jis yra žynys ir turi eiti, savo pasirinkimą priima kaip savo dramatiškumą. Saugiau būtų neiti, bet neidamas atsisakytum savęs.      2 apysakos dalis – įvardijama namų reikšmė žmogui – saugumas, tvirtovė, sava vieta. Žmonės išskirstomi į 3 grupes: vieni gyvenantys paprasčiausiais dalykais (buitiški darbai daro gyvenimą prasmingą), kiti – gyvenantys bendruomenės rūpesčiais, kiti – seniai ir vaikai. Išryškėja bendruomenės paskirtis, silpnieji apginti, o stiprūs turi kuo rūpintis. Asmeninių problemų bendruomenė nesprendžia. Jo vieta tarp miegančių, tačiau jis nemiega, nes jo vietoje nėra kito – jis ne savo vietoje. Žynio drabužių užsidėjimas simbolizuoja grįžimą į bendruomenę. Žynys išsikelia sau klausimą – „kaip tu tai padarysi?“. Žmonės kelia savo interesus, jiems reikia žuvų (pavalgyti). Žynys prašo dievų pagalbos, nes kitaip žmonės praras save. Kad aukojimas vyktų, reikia, kad aukotojas tikėtų. Žynys mato netvarkingą žmonių judėjimą, daug spalvų, nėra senių, sergančių vaikų, nes žynys pats prašė, kad jų nebūtų. Iš žmonių energijos susidaro aukojimo energija. Aukojimo peilis įgauna kovos ginklo vaizdą žynio akyse. Aukojimo ritualas išryškina jėgos grožį ir išryškėja žynio problema – jis per silpnas. Žynys atlieka aukojimą iš būtinybės, nes nėra kito, kuris tai padarytų. „Ar gali senas žynys prašyti dievų jėgos?“ Jaučio nudobimas siejasi su pasipriešinimo idėja. Tik išėjęs į žmones žynys supranta, koks yra senas. Aukojimo grožis ir vertė – bendruomeniškumas, jėgos sutelkimas. Aukojimas – silpno žmogaus akistata su gamta, drąsos – žiūrėjimas likimui į akis – idėja. Laisvas žmogus – drąsus jaustis teisiu. Jautis įkūnija agresiją. Aukojimo peilis 52

suteikia galimybę parodyti savo jėgą. Aukojimu žynys sėja tikėjimo sėklą. Antra dalis baigiasi žynio sėdėjimu ant kopos, kol kiti švenčia. Žynys supranta, kad aukojimas skirtas įkvėpti stiprybės, pasipriešinimo ir priimti likimą be nuolankumo. Aukojimas moko išdidumo, moko gyventi. Aukojimas skirtas įkvėpti atkaklumo, pasipriešinimo dvasios prieš neišvengiamybę. Per pirmas dvi dalis žynys suvokia, atskleidžia, kam reikalingas aukojimas. Jaučiasi tragiškumas, kad tai jau paskutinis aukojimas, jo gyvenimas lyg norėjo įvykdyti aukojimą, nes žynys – paskutinis. Pradžioje žynys mano, kad jis toks, kaip kiti, o gale jis tarsi geresnis – galingesnis. Gyvenimo prasmės klausimas priklauso nuo to, kas tą gyvenimą gyvena. Jis – paskutinis žynys, tai – jo asmeninė drama, jo misija, pareiga. 3 apysakos dalis – žynys nepabėga iš kaimo, nors galėjo, nes pasiduoda likimui, susitaikė, nepabėga dėl nevilties, pareigos – to pačio, dėl ko ir išėjo iš miško – jis nebeturi ko prarasti. Žynys viską padarė, jis nebeturi, kur eiti. Žynys, eidamas voros priekyje ir vilkėdamas žynio drabužius parodo, kad jis prisiimą pareigą, jam reikia eiti priekyje, nes jis mato kitų vilties nušviestus veidus, jie laukia stebuklo, tačiau jis jo padaryti negali, jis juos nuvilia – tai dramatiška. Jis padarė viską ką galėjo, tačiau juos nuvylė, nes jie norėjo daugiau. Žynys eina nesidairydamas aplink, nes taupo jėgas, žyniui pasaulis gražus (savaiminis pasaulio grožis), tuo neabejoja net kalbėdamas apie pavergimą. Apysakoje miestas – prieštaravimas gamtos dermei, miestas - raudonas (skausmo ir agresijos spalva), bažnyčios su kryžiais. Miestiečiai tyčiojasi. Mieste žmogus gyvena nelaisvėje – miesto pastatų išdėstymas primena kariuomenę. Žynio palikimas vienatvėje kalėjime išryškina jo skausmą (fizinį). Skausmas nebeleidžia galvoti, jam pasipriešinti neįmanoma. Pas žynį kalėjime ateina kuršis, apsirėdęs priešų drabužiais, išdavikas. Žynys vaizduojamas orus ir didingas, nes žynio rūbas akinamai baltas, o kunigo nenuplaunamai juodas. Žynys nieko nesako, nes negali, o kunigui atrodo, kad taip jis priešinasi. Kunigo balse nėra pagarbos žmogui, gyvybei (sadizmas). Per kunigą žynys pamato savo genties ateitį. Kai kunigas išeina, žynį apima baimė, nes jis pradeda suvokti, kad mirs. Mirties akivaizdoje žmogus negeba išlaikyti sveiko proto. Nuo mirties baimės ji išgelbėja didelis fizinis skausmas, kai jis pasuka rankas. Žynys supranta, kad fizinis skausmas nėra blogiausia, neviltis yra blogiau. Sėdėdamas ant suolo jis prisimena, kaip jam buvo gerai anksčiau – sentimentalumas. Aukojimas kalėjime reikšmingas, nes jis tikriausias, nes žynys aukoja save, jis pats yra ir aukotojas, ir atpirkėjas. Šis aukojimas vyksta tamsoje, kai niekas nemato. Jautį aukojo dievams, save aukoja kažkam (jis nežino pats, kam). Nėra tikinčiųjų, nėra adresato, nėra prasmės. Žynys jaučia nuoskaudą, nes nebėra tų, kuriems jis tarnavo (dievams), patiria nusivylimą, nes jam nėra, kur savęs padėti. Žynys išsprendžia egzistencinės prasmės klausimą nuspręsdamas, kad jis viską padarė teisingai, o dievai nepadarė. Tačiau kartu jis supranta, kad pats pasirinko tarnavimą dievams, jie jo neprašė. Žynys suvokia, kad jo tarnystė, jo pasirinkimas ir negalima kaltinti dievų dėl išdavystės. Geriau nusikalsti ir gauti bausmę, nes gauti bausmę nekaltai yra skaudžiau. Žynys supranta, kad jis mirties patale dėl nuoseklių savo sprendimų. Paskutinės scenos prasmė yra tokia, jog ateina suvokimas, kad žmogus per silpnas valdyti savo gyvenimą. Jis randa virvę ir mąsto apie savižudybę, tačiau jam neleidžiama, jį išsiveda ir sudegina - kai žmogui neišeina pačiam, už jį padaro gamta. Mirtis vaizduojama didinga. Aukojimas baigiasi. Žynio aukojimas parodo pasipriešinimą, nepasidavimą, jam pavyksta pasėti sėklą!

Marcelijus Martinaitis – XX a. antra pusė – XXI a. pradžia. – poetinis debiutas sutapo su chruščioviniu „atšilimu“. Sovietiniu laikotarpiu poezija buvo labai svarbi. Išmokusi kalbėti užuominomis, užšifruoti eilėraščio mintį, ji pasakydavo daugiau nei publicistas ar stambioji proza, cenzūros stebima kur kas akyliau. Autorius VU baigęs lituanistiką, dirbo įvairiose redakcijose, ilgą laiką dėstė universitete tautosaką (tautosakos motyvai, visuma, per tautosaką ateinančių simbolių eksploatavimas – Martinaičio kuriamas personažas akivaizdžiai veikiamas tautosakos), aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Žinomas ne tik kaip poetas, bet ir kaip literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicistas. Poetas išliko ištikimas savo šaknims – žemdirbių kultūrai. Martinaitis – liaudies poetas. 8-9 dešimtmečiuose Martinaičio lyrika ne tik plačiai skaityta, bet ir dainuota – ne vienas eilėraštis tapo populiaria daina („Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“). Martinaitis, pats būdamas pietų žemaitis, atstovauja žemaitiškam tapatumui savo poezija (labai išryškinamas lokalumas – daug kartų minimas jo gimtasis vietovardis, sugriauta bažnyčia), gali būti prilyginamas Granauskui, tik šis jau rašė prozą. Kas lieka, kai pasaulis kinta? Martinaitis savo poezija ieško atsakymo į šitą klausimą – kur link eina tradicinė pasaulėžiūra, kai jai reikštis nėra leidžiama (kaip ir Granauskas savo kūriniais). EZOPO KALBA – ypatingai Kukutis – jis yra tautosakinis „trečio brolio kvailio“ atitikmuo – kvailelis, sakantis tiesą (kuriamas personažas SSRS Brežnevo laikais 8 dešimt.). Marcelijus Martinaitis yra ypatingai daugiaplaniškas – nors jis ir linksta į tautosaką, tačiau jis yra labai pagrįstai modernus (modernus tuo, kad į literatūrą žiūri kaip į žaidimą (visi Kukučio bendruomenės nariai, pvz. kvailutė Onulė) – palyginama su Radausku, kuris tarpukario Kauno visuomenę taip pat suskirsto į tam tikras kategorijas žaidimo pavidalu. Bet Radausko personažai vienkartiniai, o Martinaitis kuria tam tikrą serialą iš tų pačių veikėjų – kaip keičiasi tradicinio žmogaus požiūris į modernų, besikeičiantį gyvenimą). 53

Kukutį poetas buvo pasiryžęs nubaigti kartu su XX a. pabaiga. Jis miršta užleisdamas vietą naujam personažui K.B. – modernaus pasaulio karikatūrai – jam nesvarbu jo paties vardas interneto platybėse. 2012 metais Martinaitis perleidžia Kukučio balades – paverčia Ezopo kalbą į poezopinę, prideda daug paaiškinimų. Iš Kukučio personažo mes pamatome autoriaus požiūrį į laiką ir besikeičiantį žmogų. Negalime į Kukutį žiūrėti tik kaip sovietinio grotesko išraišką – tai yra apskritai modernybės groteskas. Martinaitis – poetinė atsvara lyrinei prozai (be Radausko neturime baladinės poezijos tradicijos – iki Martinaičio). Marcelijus Martinaitis labai deklaratyviai kūrė meilės lyriką – išskirtinumas. Apie lietuvių agrarinę kultūrą ir jos suardymą rašo ne vienas poeto bendraamžis (pvz. Marcinkevičius), tačiau Martinaitis siekia giliausiai. Jis apmąsto ne tik šio reiškinio istoriją (nepriklausomybės praradimą, prievartinę kolektyvizaciją, industrializaciją), bet ir kultūrinius aspektus (bendruomeninių ryšių, dorovinių principų, mitų praradimą). Martinaitis augo tarp keistų, tylių – „mykoliukiškų“ žmonių, iš to kyla tokia poezija apie paribio žmones. „Kaltumo be kaltės“, beasmenės, bet visur esančios grėsmės motyvai taip pat rodo totalitarinės valstybės propagandos ir muštro sistemos veikimą. Prieštaringas asmens ir pasaulio santykis bene geriausiai atsiskleidžia „Kukučio baladėse“. Jose veikiantis personažas, savotiškas autoriaus antrininkas, perteikia susvetimėjimo, susidvejinimo būseną. Vienur Kukutis apsimeta, kad besąlygiškai ir pažodžiui tiki sovietiniais idealais, ir taip atskleidžia jų absurdiškumą, kitur užuominomis kalba apie to meto nuotaikas, aktualius įvykius, demonstruodamas smurtišką sistemos prigimtį. Kukučio baladėse jungiami du laikai – realus ir mito, tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Jo ir kitų veikėjų naivumas slepia gilią išmintį – dengdamiesi kvailio kauke, veikėjai gali pasakyti tiesą. Tai gana tipinis vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų ištobulintos sovietmečiu, pavyzdys – tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie  tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas. Poeto kūriniuose dažnai naudojamos meninės priemonės: aliteracija, inversiškas pakartojimas, ironija.  Poeto santykis su valstietiška pasaulėjauta daugiaprasmis – jai akivaizdžiai simpatizuojama ir drauge ji suvokiama kaip nesugrąžinamai nykstanti. Tad Martinaičio kūrybą galima laikyti bandymu įamžinti nykstantį žemdirbių kultūros klodą. „Berašydamas eilėraščius poetas tarsi susidvejina. Yra dalykų, kuriuos jis ir toliau išsakys labai rimtai, savo vardu. Kitur – apsimetęs šiuo amžinu tautosakos personažu. Kukutis pavaduoja autorių. Tai ir pats autorius, ir jo antrininkas. Ir asmuo, ir ne asmuo. Taip ir ne. Kalbėjimas tampa ir suinteresuotas, ir beasmenis. Tiesos – ir universalios, ir indvidualios“. „Severiutės rauda“ – jai nėra vietos pasaulyje. Už nugaros, jai negirdinti apie ją kalbama, bet nesirūpinama. Nebėra tėvo ir ji nebe sesuo, ji tik ausdavo baltinius ir buvo daugiau niekam nereikalinga – prie didelio užtiesto stalo nėra jai vietos. Gali kalbėtis tik su žolele, nes kiti jos neklauso. Tik norėtų turėti mažą baltagalvį vaikelį – tai moters svajonė. Jos nieks nepaguodžia, tik nori gauti naudos – jiems reikėjo piemenės, meilužės, guodėjos. „Žuvelis žvejys“ – kvailiojimo, naivumo, žaidimų laukas – o po tuo yra paslėpti svarbūs dalykai ir idėjos. Pačioje pradžioje Žuvelis puoselėjo labai žmogiškas idėjas – turėti moteriškę, ristis kartu su ja žemyn nuo šiaudų. Velvetinė kepurė gali padėti jam tai pasiekti, nes tai yra pasidemonstravimas, pasimaivymas. Tačiau pasirodo Dievas, kuris duoda „donelaitišką“ pamokymą, kad vis tiek mergelė nepamils jo, nes visiems matant nepavyks taip pasidemonstruoti, padainuoti gražiai, visi tiesiog mėgsta girtis. „Kvailutės Onulės rauda“ – per primityvumą sugeba pajausti nuostabius dalykus, kurių kiti nepastebi. Lyriniam subjektui pagailsta siūlo, kuris gali būti iš vaikiškos kojinės, o gal iš vaivorykštės – estetiniai dalykai. Kalbančiajam rūpi ir bitė nuskendus ir vyturio lizdas, ji šiuos dalykus apverkia, nes mąsto toliau, kaip skaudės kitiems, nes bitė nesugrįš. Antroji ir trečioji strofos pratęsia pirmosios strofos vaikystės motyvus, bet taip pat atskleidžia ir autoriui būdingą senosios lietuvių kultūros ir gamtos detalių naudojimą savo kūryboje bei jų svarbą. Nuo minčių apie raudonąjį siūlą Onulė staiga nukrypsta kitur ir jai pagailsta „vyturio lizdo dirvone/šį rytą į kūdrą įkritusios bitės/ ir smėlyje vaiko pėdos“. Vyturio lizdas, bitė ir smėlis yra tarsi sąryšis su gamta. Visi šie trys motyvai sudaro neišvengiamumo ir laikinumo jausmą. Vyturių lizdai neišvengiamai naikinami dirvonuose ir dabar jau to nepakeisi, nes taip buvo ir bus, „plūgai apars vyturio lizdą dirvone“. Kūdron įkritusi bitė jau niekada nebeatgis, „bitė ratuota namo nesugrįš“ ir gailesčio ašaros jai jau nebepadės. Vaiko pėdos smėlyje taip pat laikinas dalykas- jos labai greit bus užpustytos smėliu ir išnyks, kaip ir pati vaikystė. Tie vaikai „užaugs ir pasens/ o raudonos vaikiškos kojinės/ bus per mažos jų kojoms“. Trečioje strofoje jau galima suprasti, kad lyrinis subjektas  galbūt yra vyresnio amžiaus žmogus, nes jis mąsto plačiau apie pasaulį. Tai  sukuria teigiamą veikėjos paveikslą, nes ji kupina taip vertinamo tyro jautrumo ir gerumo.  

„KUKUČIO BALADĖS“ – galiausiai kukutis paliko Martinaitį, jis poeto antrininkas, kai kurie Martinaičio veikėjai įamžina prigimtinius lietuvių bruožus, daugelis gyventojų kyla iš kaimo. Poeziją poetui tam tikras komunikacijos jausmas, kuris sukuria bendruomeniškumo jausmą, visos baladės paremtos prieštaravimais, paradoksais (vadovautis logiką ar ne?), pokštaujama, žaidžiama. Kukutis yra keistuolis, kuriam nutinka sveiku protu nesuvokiamų  dalykų. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas ir, anot autoriaus, „ bet kurioj situacijoj, pačioj pavojingiausioj, jis gali tiesiog pajuokauti“ Kukutis minimas žemaičių tautosakoje, ir pats žemaitis kartais pavadinamas kukučiu. Veikėją galima vadinti kvaileliu išminčiumi, užsidedančiu vis kitokią kaukę. Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų.  „Didžiausias mano gyvenimo nuotykis buvo „Kukučio baladės“, - teigia poetas. – Tas absurdiško veikėjo, kurio veiksmų buvo beveik neįmanoma cenzūruoti, dalyvavimas įvairiose to meto situacijose. Tai buvo tiek sovietinės sistemos komentaras, tiek savotiško mitinio personažo, kilusio iš folkloro, veikimas, atpažįstamas ne vien lietuvių tradicinėje kultūroje.“ Kukutis tapo mitinės, archajinės sąmonės simboliu. Per jį prabyla išmintis, gerumas, nuoširdumas ir gailestis.

54

GROTESKAS KAIP MODERNĖJIMO VEIKSNYS MARCELIJAUS MARTINAIČIO KUKUČIO BALADĖSE Lietuvių poezijos modernėjimo procesuose sovietmečiu Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės yra vienas iš svarbiausių kūrinių. Šis baladžių ciklas iki šiol daugiausia skaitytas mitopoetikos kodu; visuotinai pripažįstama, kad tautosaka buvo vienas iš poezijos atsinaujinimo ir modernėjimo šaltinių sovietmečiu. Šalia originalios folkloro interpretacijos kaip vieną iš svarbiausių ir inovatyviausių Kukučio baladžių poetikos ypatybių galima matyti groteską. Kukučio baladėse tikrovės transformacijos sovietinės kultūros kontekste iš pažiūros atrodo politiškai „nekaltos“ ir atsiranda tarsi savaime, ne maištingai ir ne programiškai. Kukučio groteskiškumo prielaidas natūraliai sukuria ir motyvuoja visų pirma pats Kukučio vardo daugiaprasmiškumas. Lietuvių kalbos žodynas nurodo keletą gana skirtingų šio žodžio reikšmių: paukštis, perkūnas, nekrikštytas kūdikis, senoviškas šokis, kablys, kabliukas nerti, meškerės kabliukas, plaktukas, paršiukas, kiaulaitė, kankorėžis, bulvinis pelėžirnis; kukučiuoti – šaukti (apie kukutį), šaukti kiaules; užkukučiuoti – užguiti, nuskriausti (užkukučiuotas žmogus); pasigerti. Taigi jau žodžio semantikoje skleidžiasi Kukučio paradokso šaknys. Taip gana natūraliai motyvuojamos Kukučio metamorfozės tarp gyvybės ir mirties, tapatybės susidvejinimas, žmogaus ir daikto, žmogaus ir augalo supynimas bei kiti paradoksai, martinaitiško graudulio bei ironijos dermė. Toks nevienalytiškumas, ambivalentiškas paradoksalumas, priešybių jungimas yra būdingas įvairiems Kukučio baladžių lygmenims. M. Martinaitis sukuria būtą nebūtą personažą – Kukutį, vienu metu veikiantį tiek mitiniame, tiek istoriniame laike, skirtingose erdvėse, karnavališkai keičiantį savo kaukes, nei gyvą, nei mirusį, neturintį pastovios kūno formos, maišantį sapną su realybe. Kukutis vienu metu ir kvailas, ir išmintingas, linksmas ir rimtas, anekdotiškas ir lyriškas, čia besidžiaugiantis savo paties laidotuvėmis, čia bijantis mirties. Kukučio kūnas yra deformuotas, negražus , jis neturi pastovios formos (tai jis pasidaugina ir atsiranda keli Kukučiai, tai Kukutis pameta savo kukutį), jo kūnas tarsi nuolatos yrantis po mirties, tačiau niekaip nepranykstantis, disharmoniškas, visas yra išbarstytas, atskirtas nuo savo kaulų. Eilėraštyje „Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“ jis prašo grąžinti nors burną – kalbėti ir valgyti. Pirmojoje ciklo baladėje Kukutis pasirodo pusiau apakęs, vienkojis, o kitame eilėraštyje hiperbolizuojama nutraukta Kukučio koja, apimanti visą pasaulį („Joje yra kažkas baisus, / man nesuprantamas, / didesnis už ją pačią: / siekia net Verdeną / ar Japoniją“, KB 7). Kukučio kūnas tampa ir groteskiško požiūrio į mirtį prielaida: Kukučio laidojimo ceremonija tampa groteskiškai juokinga, kai laidotuvininkai įsivelia į svarstymus, nuimt ar nenuimt medinę Kukučio koją ir taip suardo laidotuvėms būdingą mirties atmosferą. Kukučio baladėse matome groteskišką mirties sampratą, kada vienu metu egzistuoja priešingi poliai – nauja ir sena, mirtis ir gimimas, metamorfozės pradžia ir pabaiga. Kukutis nei gyvas, nei miręs; miręs jis tampa dar gyvesnis, vitališkesnis; gyvybė ir mirtis dažnai suveja į vieną paradoksų kamuolį („koks aš laimingas, / kad gyvas / sulaukiau savo mirties“, KB 33). Mirtis Kukučio baladėse netenka tragiškumo bei rimtumo. Mirties scenos, kai Kukutis stebi save nebegyvą, kai jis naiviai džiaugiasi gražiomis savo laidotuvėmis, kai po mirties rašo raštus gauti pašalpai arba tikisi pomirtinės premijos, parašytos su tokia pakilia intonacija, kad sukuria groteskišką efektą. Esama Kukučio baladėse ir klasikinio grotesko – būtent įvairių formų, augalų, kūnų, negyvų daiktų susipynimo motyvų. Eilėraštyje „Kukučio kiemas“ lietuvių literatūros klasikų vardai sumezgami su augalais, gyvūnais, daiktais: „žydi justinas“, „įsisegęs juditą“, „urvely smalsus mikita“, kalena snapą geda. Techninio grotesko bruožų (organinio ir neorganinio pasaulio elementų deriniai ) esama eilėraštyje „Įrankių, žodžių ir žmonių susimaišymas Kukutinėje“, kitame eilėraštyje savo moterį Kukutis gretina su mašina, kurią rytais reikia užvesti. Kukučio baladėse nesunkiai galima nujausti tebesant tvirtą vertybių pagrindą aiškias etines, metafizines orientacijas. Tad groteskas ir ironija yra orientuoti ne į metafizinį, o veikiau į istorinį, socialinį, ideologinį-politinį lygmenį. Neatsitiktinai M. Martinaitis Kukučio balades yra pavadinęs autobiografiškiausiu savo kūriniu ir pabrėžęs stiprią jo sąsają su istorine situacija: Esant kitokiems laikams niekada nebūčiau rašęs ir parašęs Kukučio baladžių, kurios man yra labiausiai biografiškos, tačiau nieko, kas tikrai su manim buvo, nėra ir negali būti. Visa tai vyko sąmonės, įsijautimų, vaizduotės lygmenyse, panaikinant ribas tarp galimo ir negalimo, tarp laisvo ir uždrausto, vaikščiojant iš mirties į gyvenimą ir atvirkščiai ir tokiu būdu sukuriant negyvenimo, absurdiškos laisvės iliuziją, kuri buvo įvairiausių kompleksų bei neurozių šaltinis. Kukučio baladėse tampa grotesko šaltiniu. Jau pirmajame Kukučio baladžių eilėraštyje „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“ vienu metu matome Trojos karą, Prūsų išnykimą, Berlyno griuvimą, Paryžiaus bombardavimą, žuvėdų mirtį Žemaitijoje, ištisų kraštų ir valstybių suirimą, Lietuvos okupaciją („Kol žemaičiavo jis vokiškai / rusiškai, / lenkiškai“, KB 6). Pasaulis staiga pasikeičia, susvetimėja, atitolsta, atsiranda keista distancija su netolima praeitimi, su vaikyste, su nunykstančia valstietiška kultūra ir sykiu su tolstančiu ištisu socialiu bei kultūriniu pasauliu. M. Martinaitis į dramatišką pokario metų Lietuvos likimą įveda kaukėtą ir „naivios“ mąstysenos personažą, kuris ir sukuria keistą tragiškumo ir juokingumo derinį. Prisidengiant kvailelio kauke, šokinėjant per istorinius laikus ir skirtingas erdves, o ne imituojant tiesioginį išgyvenimą ir išsipasakojimą, kuriama baladiškai šiurpi, tragiška praradimo metafora. Kukutis netekęs savo pasaulio, savo namų, bet vis dar gyvas, priverstas gyventi kitame, naujame pasaulyje, kuriame jaučiasi juokingas ir svetimas, ir kuris nesupranta paties Kukučio. Kukutis priklauso praeičiai, jis nepersitvarko, nepersiauklėja, kaip buvo reikalaujama sovietmečiu. Visa, kas siejosi su nesovietine praeitimi, buvo įtartina, stengtasi tai izoliuoti ir eliminuoti. Šiuo požiūriu jis yra disidentas. Bet būdamas praeities personažas, jis daugiau pasako apie naujuosius laikus. Jo deformacija, jo elgsena, disonuodama su naujuoju laiku, daug 55

iškalbingesnė nei teisingas, tvarkingas pagal naująsias taisykles, sąlygas besielgiantis „naujasis žmogus“. Prarasto gyvenimo, jo neišnaudotų galimybių ir naujo gyvenimo priešprieša struktūruoja tiek individo, tiek visos žmonijos likimo refleksiją. Jau minėtas eilėraštis „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“ parodo, kokie keisti, paradoksalūs žmogaus ryšiai su prarastu, neišsipildžiusiu gyvenimu. Nutraukta koja čia tampa ryšio su prarastais namais, prarastu gyvenimo būdu, lūžtančio mentaliteto metafora. Skausmas, kurį sukelia kojos netekimas, metaforiškai apima ir keičia visą pasaulį. Dalis, kurios netenkama, paradoksaliai tampa didžiausiu apsėdimu, svarbiausiu emocijų orientyru, neduoda ramybės: Kukučiui „nėra kur dėtis – / nuo savo nutrauktos kojos“ (KB 8). Taip sukuriama visa persunkiančio netekties ir prisirišimo jausmo metafora. Šis kultūros lūžis formuoja suskaldytą asmenybę, su neaiškia, nepastovia, neapibrėžiama tapatybe. „Kukučio kiemas“ – žaidimai Kukučio kieme, Martinaitis draugiškai pašiepia tuo metu kuriančius rašytojus. „švarke įsisegęs juditą“ – Vaičiūnaitė, „mikita“ – Mikuta, „gedučio gedauto geda“ – S. Geda, „velka skruzdė juozaputį“ – , „po langu pražydo justinas – Marcinkevičius. „Kukutis važiuoja troleibuse“ – paradoksas – iš vienos pusės gera važiuoti troleibusu, kuriame gali būti savimi, niekas nestebi, nes niekam nerūpi, kas tu toks ir kokios tavo asmeninė detalės, tai vieta, kurioje gali pabūti su savimi. Ten žmonės fiziškai arti, bet visai nesusieja dvasiškai. Tačiau tai keista, nes anksčiau kaime visi vieni kitus žinodavo, mieste viskas kitaip : „Dabar niekas nepastebės, jei kurią dieną visai nevažiuosi...“ Atskleidžiamos sovietinės realijos, kaip valdžia apie žmogų žinodavo viską, sekdavo jį, išveždavo: „Po to daug kas negrįždavo/ į laukiančiųjų koridorių/Kaip į nežinia  kur važiuojantį troleibusą.“ „Kukučio šarka“ – atskleidžiamos sovietmečio realijos. Vaizduojamas žemdirbio gyvenimas, bet šalia kažkas negero vyksta – žmogutis žmogų duria. Parodoma, kad šiame pasaulyje žemdirbio nėra vietos blogiems dalykams, nes „Ant imperijos visos/Arklio mėšlė – nė vienos/Nė vienos avižos!“ „Kukutis daboklėje“ – apie tai, kad žmogus negali reikšti savo minčių, sakyti, ką iš tiesų galvoja. Jeigu atsakytum savo žodžių prasmę, su revolverio rankena išgrūstų dantis.  „Instrukcija iš daboklės paleistam Kukučiui“ – reikia vaizduoti, kad negalvoji apie viešas problemas, apsimesti, kad nerūpi, bet iš tiesų visą tai matyti ir suprasti – „virtuvinė politika“. „Kukutis – pasaulinei parodai“ – Kukučio klystkeliai. Eilėraščio pradžioje Kukučiui nutinka kažkokia būties egzistencinė krizė – jam nebešviečia saulė pro langus, surūdijo plaktukas, neėmė malkų ugnis. Susierzino Kukutis, suprato, kad reikia kažką daryti: „Rupūžės!” Nusprendžia patapti preke, kurią kiti nupirktų, tad turguj Raseiniuose paleido save kaip prekę „pasirodyt bajorams ir ponams“.  Nekreipdamas dėmesio į savo mergaitę, jis visiškai atsiduoda – lėkdamas aplink turgų, kad tik jį gerai apžiūrėtų. Primena Plaučiūną truputį. Kai Kukutį nuperka ir jis gauna 20 dolerių, ai atrodo labai daug jam, o iš tikrųjų tiek mažai. Tuos visus pinigus prageria – Raseinius, Jurbarko vieškelį. Tad prageria visas savo atramas  ir vėl lieka nepatenkintas. Grįžta namo į savo apleistą šeimą, į kurią jis nebekreipia dėmesio, o sušalusi mergaitė, vis dar čiulpia Kalėdų saldainį.  Moralas, kad visą tai reikia sušildyti, negalima apsimetinėti kitu, tereikia būti savimi. „Kaip Kukutis protą atgavo“ – apie žmogaus prisitaikėliškumą. Iš pradžių matomas mitinis pasaulio vaizdavimas – kai žemei dangų dirbo, kai jūrai dugną dėjo – žemę atskiria nuo vandenų. Bet tada jo kūrybines galias pažabojo ir pakorė po Blinstrubiškės ąžuolu. Dėjo pančius, bandė sutvardyti kūrybiškumą ir taip atvedė į protą – ateiti į protą tai kolaboruoti, paklusti valdžiai, priešintis neprotinga. Kukutis atsižadėjo žemės, dangaus ir Lietuvos – tai yra kita pasaulio pusė, kurioje turi veikti blaivus protas, kur turi pritapti prie sistemos. Tam realiam pasauly žmogui duoda butą, du sieksniu pievos, jam nieko nereikia daryti (nei arti, nei akėti) – tarsi žemėje sukurtas rojus, kur nereikia mąstyti, dirbti, galvoti. Ten kartais ateina karvė, kuri žmogui jau nebepriklauso (kolūkiai) ir viską patręšia – tarsi viską paniekina. Visgi tie namai (gautas butas) pasirodo yra senelių prieglauda, kur žmogus yra nuo viso veikimo izoliuotas, ji nebemąsto, nes tokioje sistemoje nereikia jokio kritinio mąstymo.,, „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“ - vienu metu matome Trojos karą, Prūsų išnykimą, Berlyno griuvimą, Paryžiaus bombardavimą, žuvėdų mirtį Žemaitijoje, ištisų kraštų ir valstybių suirimą, Lietuvos okupaciją („Kol žemaičiavo jis vokiškai / rusiškai, / lenkiškai“ Eilėraštyje jaučiamos dvi erdvės: mitinė (Kukutis vienakojis, nei gyvas, nei miręs, pelėdų trobelė apsamanojus) ir kasdienybės laikas. Atrodo niekas neskuba, amžina erdvė, ramybė  - kapai dumba, jautis giliai atsidūsta, tačiau visi istoriniai įvykiai prabėga pro šalį – visą šimtmetį gaidys išgiedojo per vieną naktį. Eilėraštyje randama paradoksų: radijas praneša, kad išnyko prūsai.  (M. Martinaitis į dramatišką pokario metų Lietuvos likimą įveda kaukėtą ir „naivios“ mąstysenos personažą, kuris ir sukuria keistą tragiškumo ir juokingumo derinį. Prisidengiant kvailelio kauke, šokinėjant per istorinius laikus ir skirtingas erdves, o ne imituojant tiesioginį išgyvenimą ir išsipasakojimą, kuriama baladiškai šiurpi, tragiška praradimo metafora. Kukutis netekęs savo pasaulio, savo namų, bet vis dar gyvas, priverstas gyventi kitame, naujame pasaulyje, kuriame jaučiasi juokingas ir svetimas, ir kuris nesupranta paties Kukučio. Kukutis priklauso praeičiai, jis nepersitvarko, nepersiauklėja, kaip buvo reikalaujama sovietmečiu. Visa, kas siejosi su

56

nesovietine praeitimi, buvo įtartina, stengtasi tai izoliuoti ir eliminuoti. Šiuo požiūriu jis yra disidentas. Bet būdamas praeities personažas, jis daugiau pasako apie naujuosius laikus.), „Kukutis nori pamatyti tėvynę“- apie tai, kaip darbas atėmė regėjimą, nes kukutis taip ir nematė tėvynės. Nors kukutis ir dirbo jos laukus, taisė šiaudinius stogus, tačiau vis gyvenimas nedavė laiko pabūti „su tėvyne“. Bet net ir tie, kurie daug ir gražiai kalba apie tėvynę, dar nėra patys didžiausi jos mylėtojai ir patriotai. Temos:  Vaikystė / tėviškė  Valstietiška / žemdirbių kultūra  Tautosaka  Mitologinis mąstymas  Senosios, archajiškos pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas

Juozas Aputis  – XX a. antra pusė – XXI a. pradžia. 7-9 deš. - novelės aukso amžius. Šio laikotarpio prozoje vyrauja lyrikai, o ne epikai artimesnė žmogaus ir pasaulio samprata: pasakojimą apie įvykį pakeičia būsenos aprašymas – kas nors vyksta žmogaus jausmuose, sąmonėje, nors išoriškai tarsi nieko neatsitinka. Čia itin svarbus pasakotojas. Paprastai jis yra autoriaus minčių reiškėjas, neslepiantis savo požiūrio, neretai tiesiogiai išsakantis emocinį vertinimą. Prozininkas, žymiausias Lietuvos XX a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Kitaip nei daugelis sovietmečiu susiformavusių lietuvių prozininkų,  sugebėjo kūrybiškai atsinaujinti posovietinėmis sąlygomis. Debiutavęs tada, kai literatūroje vyravo epiniai kūriniai,  pasirinko lyrinės prozos kryptį. Dėl tematikos jis yra laikomas kaimo rašytoju. Net miestietiškuose apsakymuose veikėjai inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su juo, kuriame buvo gautos pirmosios tikrumo ir žmoniškumo pamokos. Rašytojas vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. Autoriui vertinga tik tai, kas tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai šaiposi iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove. Aukštinama tradicinės vertybės – atjauta, ištikimybė, rūpestingumas. Apučio kūryboje itin svarbu žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas, Rašytojui rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išbandymo situacijos, rašytojas jaučiasi įsipareigojęs saugoti gėrį. Didelę reikšmę turi atminties galia, meilė, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, padedantys susigaudyti pakitusiame pasaulyje. Vadindavo savo vaikystės laiką gražiu, nors daug vargta, kalbėdavo apie tą laiką ne apgailestaudamas dėl patirtų sunkumų, o būdamas dėkingas už patirtį. Jo veikėjai skausmingai jaučia bėgantį laiką, suvokia, kad kaita yra neišvengiamas gyvenimo dėsnis, kuriam žmogus negali pasipriešinti. Dėl įvairių užuominų  yra pripažįstamas ezopinės kalbos meistru, kuris sovietmečiu galėjo rasti būdų, kaip pasakyti nors dalį tiesos. Prozininkas mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, nebijo pavartoti vieno ar kito barbarizmo, archaizmo, kartais šmėsteli ironija. Žavesio tekstui suteikia tarmiškumai (dažniausiai dzūkiški, nes rašytojas daugelį metų nuolat gyveno Zervynų kaime). Žmogiškumo ir smurto susidūrimas – pagr. tema, o išeities ieškojimas – didžiausias autoriaus rūpestis; Jautrumo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi kitų jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvini kito dalią, o jeigu nepalengvini, tai nors nuoširdžiai nori palengvinti; „subtilaus jautrumo įtaisas“ duodamas žmogui; Apučio herojai atkakliai braunasi į vaikystę ir paauglystę, ieškodami ten tikrųjų savo ištakų, bandydami suvokti, kada jie buvo taurūs, kada niekingi, nes kaip tik tada žmogus save suklijavo kaip kregždė lizdą. Apučio žmogus – homosovietinis „homo sovieticus“ – baimė, prisitaikymas, pataikavimas, veidmainystė. Būdinga deepizacija – siužeto fabulos panaikinimas (Svarbus ne įvykis, o situacija). Pagr. Temos: žmonių nesusikalbėjimas, dvisluoksniškumas, daug liūdesio, nusivylimo žmogumi, ilgimasi žmogiškumo. Sovietinės ideologijos kontekste svarbus Apučio siekis kalbėti apie žmogaus norą ir gebėjimą pasipriešinti smurtui. „Autorius ieško išeities“ – novelė kaip filmo scenarijus, pateikiama situacija, novelės personažai, pranešama, kas ką darys. Viskas vyksta „siloso duobėje“ – velnių duobėje. Situacija sovietmečio metu, kolūkyje, žmonių vienam darbui kiek per daug – tuo metu taip neproduktyviai vykdavo, užtekdavo apsimesti, kad dirbi. Vieno iš veikėjų galva pilna zomšinių lopų – tai parodo, kad daug demonstruoja jėgą (sovietinės realijos). Šis traktoristas ir laikys po to baltakaklį, kuris visada žiūri į pievas, kramto storą žolės kotą (svajoja). Dar vienas veikėjas – liesas kaip pagalys – turi įdomų pomėgį vaikui geležine ranka taip suspausti ranką, kad šis pradėtų cyptis – parodomas sadizmas. Šiam atsitikimui reikia ir dviejų moterų – Vincės ir Jogasės. Autorius jas panaudojo tam, kad galbūt atsirastų kas nors, kas galėtų visam šiam įvykiui sutrukdyti ir atskleisti savo žmogiškumą, tačiau jos to nepadaro. Trumpasprandžiui užkliūva baltakaklio elgesys, tas drovumas ir paprastumas, jam nepatinka, kad jaunuolis nevalgo lašinių. Storasprandis pradeda dar labiau siusti, galvoja gal ne vyras, kad taip elgiasi – bepriežastinis pamišimas, prisikabinimas. Visi su studentu elgiasi baisiai: laiko rankas geležiniai pirštais ir suko jas, laikė kojas, o storasprandis sėdėjo ant jo pečių – „benzinu smirdantys kūnai“. Baltakaklis nėra šio sociumo žmogus, bet visas jo gėris yra izoliuojamas, jis nebegali ištrūkti, tad „žiūrėjo į žalias pelkes tolumoj...“ Jis mąsto, ką galėtų padaryti, už ką jam taip atsitiko – atsiduria amoralių žmonių pasaulyje – siloso duobėje. Kai pagaliau baltakaklis yra patikrinamas ir paleidžiamas, jis atsistoja ir

57

pradeda nežmonišku juoku juoktis – tai pažeminto, nuolankaus žmogaus elgesys. Na, o trys inkvizitoriai tik žiopsojo buku žvilgsniu į visa tai. Autorius kūrinio pabaigoje iškelia klausimus skaitytojui: „Ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?“ „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ – tai atsitinka gegužės vidury, kai yra „nenusakoma kaitra“ – karštis veikia žmogų. Pašiepiamas įvairių praeities mylėtojų elgesys, kurie skėsčioja rankomis, kiek daug senas medelis gali papasakoti apie mūsų žilą praeitį, kiek senasis kaimas gali daug reikšti, dėkoja Vinculiui už suteiktas žinias: „Kokie titaniška dvasia...Ačiū, tėvuk, ačiū...“  Autorius pašiepia tokį elgesį sakydamas, kad žmonės galėtų parsivežti tokį tėvuką savo „išverkta mašinėle“, išsibalzamuoti gyvą ir turės tokį daiktelį pilną titaniškos dvasios. Veiksmas vyksta aplink seną ąžuolą, išpuvusiu pilvu (kaip ir senstantis žmogus), po kuriuo yra nedidelė būda, kurioje gyvena pasenusi Marazyno kalė. Autorius žino, kad priešais ąžuolą yra Vinculio troba, kurioje jis sėdi ir pro langą stebi visą šį įvykį. Žinojimas, kad Vinculis greitai sulauks gražių obuolaičių, parodo, kad autorius yra žmogus iš kaimo. Į veiksmo vietą atkeliauja pienininkas, kuris užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigtas varno plunksna. Jis kaip iš kito pasaulio – kaip ateivis, nepanašus į kaimo žmogų, esantis pavyzdys visiems vaikams. Jis sugeba mostu sustabdyti iš paskos sėlinančiu vaikus, kurie nori būti kaip jis ir nueina prie ąžuolo. Pienininkui nušovus kalę, vaikai prasiskiria iškišę liežuvius ir duoda pienininkui kelią – kaip koks dievas jiems pienininkas. Dabar autorius tikisi iš Vinculio užuojautos, suteikė galimybę pasirodyti jo žmogiškumui, gerai mato jį prisiplojusį prie stiklo, rankas išskėtusį. Jis atrodo kaip „žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo“ – stebėdamas pienininką jis mėgina apsispręsti, kaip reaguoti. Jis pasirenka neteisingai, vaidina tokį, koks iš tiesų nėra, jo balsas pilnas suvaidinto pasitikėjimo, pastiprintas: „Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?“ Tad jis pasirinko tą „šaudančiųjų ir stipriųjų pusę“. Gale kūrinio vėl pilna klausimų: kodėl niekas nebesipriešina žiaurumui šiame pasaulyje, kodėl nebandėme skverbtis į pienininką ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinių, kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę?

„Vakarėjant gražios dobilienos“ – pavadinimas rodo, kad jau tarsi kažkas gero nuveikta, aplanko ramybė. Vaikas kaunasi su sugadinta sistema, abejingumu. Vaikas kūrinyje be galo savarankiškas, jis viską daro pats – ištempė vežimo ratus, stipriai suveržė įskilusią ieną, primurdė maišą šieno. Kai pirmą kartą vaikas su tėvu važiavo į miestą, dėdė važiavo kartu, nes manė, kad vaikas dar nepakankamai didelis, nelabai moka šnekėti su įvairių įstaigų žmonėmis. Kai jie bandė gauti pažymą sergančiam tėvui, vaikas vis bandė įsikišti ir pasakyti kokį žodį, nes dėdė buvo labai nuolankus, nesipriešino sistemai, pripažino, kad gal ir ne kokį jie pažymėjimą turi. O vaikas, nesuprasdamas dėdės elgesio pašoko, ėmė rėkti, kad tėvui jau visai prastai – jis nesugeba tylėti prieš tokią neteisybę. Ta labai suneramino dėdę, jis piktai pažiūrėjo į vaiką ir suprato kad dabar jau reikia įtempus laikyti pavadžius, kad tik neprisidirbt – vergiškas nuolankumas. Vaikas buvo toks piktas ant dėdės, kad pats pėsčiomis namo „pylė penkiolika kilometrų“, o kitą dieną dėdės pagalbos jau nebeprašė. Sūnus labai gražiai rūpinasi tėvu, jis „įdėmiai laiko įtempęs vadžias, net rankos nutirpsta“, aplenkinėja akmenis, kad tik mažiau tėvui skaudėtų, pats apglėbė kaulėtą tėvą ir laikė prispaudęs prie savęs, kad tik mažiau kratytų tėvą, nes jam viduje labai skaudėjo. Vaikas kovoja iki galo, o sužinojęs, kad jų ir kitą dieną gal net neužrašys pas gydytoją visai nevaikišku balsu sako: „Šito jau nebus!“ Vaikas pradėjo pro žmones kišti registratorei pasą ir nors žmonės ėmė šaukti, stumdydami jo ranka, ji buvo per stipri, nors ir aptirpusi nuo vadžių laikymo. Vaikui nuoširdžiai rūpi tėvas, jis bijo dėl jo, saugo jį.  Berniukas primena suaugėlį, jis mąsto apie pasaulį, į viską žiūri plačiau, suprantamiau. Jis vėl grįžta pas tą patį valdininką, kuris vakar neišrašė pažymos ir dabar jau pikčiau sako, kad niekur neis. Valdininkas negali patikėti, kad tą raštą daktarai išrašė dar šiandien, kad kažkoks vaikas jį verčia dirbti ir daryti ne tai, ką jis nori, tačiau vaiko noras toks stiprus, kad įveikia ir tokį blogį. Grįždamas atgal tėvas jaučiasi geriau, tik įvažiavęs į savo kaimo laukus tėvas sėdi tiesus, pakėlęs galvą, jis tarsi pasijaučia geriau dėl visos kovos, kurią berniukas atliko, kad įrodytų savo, kad kovotų prieš neteisybę. „Vieniša sodyba“ – randamas tikrasis žmogiškumas, kai tokią sunkią akimirką traukinio prispaustos mergytės tėvai, nešioja tokio subtilaus stiprumo įtaisą, kad sugeba permatyti nepažįstamą žmogų ir suprasti tą našta, kuri jo niekad nepaliks ir kad ją visi kartu turės dabar nešti.)

„Erčia, kur gaivus vanduo“ – vieta, kurioje yra artimieji, vaikystė, kur viskas aišku, ramu ir saugu. Sesuo jau yra išėjusi iš namų, visa savastimi ji kitur ir laukia buvimo mieste. Ji mintimis jau ne Erčioje: „Ji pajuto, kaip kartu pati atsispiria, amžinai nutraukdama natūralius ryšius ir tą pačią akimirka uždarydama viską atmintyje...“ Motina prisimena praeitį, kaip būdavo gera, kai mergytė buvo maža. Dabar ji bijo, kad miestas gali ją nuvilti – ypač meilės dalykai, saugo nuo vyrų. Ji įsikabindama į išdėvėtą rūbelį tarsi įsikabina į praeitį, kurią visada prisimins. Na, o jos dukra jau išvažiuojanti, visai negalvoja apie praeitį, jį mąsto apie naujus dalykus, kurie jos laukia („būsimo laiko tarpe ji matė didelę, gražią jėgą, kuriai būtinai reikės paklusti...“) Mama klausia, kas dukrai negerai, ar jai nebegera būti po ąžuolu. O dukra tiesiog atsako, kad bijo tėkmės laiko, kuri erčioje taip stipriai jaučiasi, gamtoje matosi greitai bėgantis laikas, reikia permainų ir kažką veikti, kad to laiko nešvaistyti. Mergina supranta, kad į erčią niekada nebesugrįš taip pat, ši vieta tik išliks likusį gyvenimą atmintyje. „Šunelis alksnio viršūnėje“ – pasakojama užaugusio vaiko akimis. Grįžęs į senąsias vietas geria tą atmintį (atsiminimus). Novelėje yra kalbama apie du mokytojo įrašus dienoraštyje (kurį pasakotojui kažkada pats mokytojas pasiūlė paskaityti) : 1947m. yra daug ką papasakoti, vyksta baisūs dalykai – reikia nužudyti šunį, kad niekas neišgristų, jog kažkas naktį ateina – pokario siaubai. O 1936m. nėra ką papasakoti, viskas įprasta – parginė karves, motina padėjo suvaryti į tvartą, o paskui valgė virintų bulvių su rūgusiu pienu. Tabokos išmindžiojimas – tik pasiteisinimas dėl šunio nužudymo. Tėvo raukšlės vaikui rodo saugumą, vyriškumą, jis pats nori tokias turėti, be galo myli tėvą, net ir suprasdamas, kad jis padarė kažką baisaus, jis jaučiasi saugus tėvo glėbyje. Kai mama vaiką prausdavo išrūgomis jam labai nepatikdavo, nes tai reikšdavo, kad jis niekada nepasens, o jam kaip tik labai patiko raukšlėtas tėvo veidas, su randais.  Didelės dvi saugančios tėvo rankos: „O tėvas su kiekvienu virptelėjimu spustelėdavo jį kieta ranka..“  Vaikas nujautė, ką padarys tėvas, „melagė“ surėkia motinai, kai ji sako, kad jis turbūt taboką tvarko, ir pats nulekia iki alksnio, ant kurio jau kaba Myrta. Jis beviltiškai stengiasi ją išlaisvinti, bando pasiekti alksnio viršūnę, jam nieko neišeina, tada 58

pats lipa į ją, norėdamas nulaužti ir galiausiai kartu su Myrta drioksteli ant žemės. Jis toliau stengiasi norėdamas ją išlaisvinti, bando atskleisti virvę, griaužia ją dantimis, pradeda springti kalaitės plaukais ir pagaliau ją išlaisvina. Begalinis berniuko gerumas laimi, jis pasiekia savo. Myrta jau nebegrįžta namo, ji lieka tik kieme, nebenori sugrįžti vidun. „Horizonte bėga šernai“ – pavadinimas (tai, kas susiduria ties horizontu: gėris ir blogis, dievas ir velnias, o šernai tarsi simbolizuoja velnišką jėgą.)  Gvildį apima egzistencinė krizė, jis jaučiasi keistai, tarsi atrodo, kad daugiau taip gyventi nebegali ir reikia kažką daryti. Gvildys suvokia, kad yra nereikalingas daugiau niekam, kad gyvenime tiesiog ritina akmenį į kalną ir niekada jo neužritins – visus žmones veikia tokia velniška jėga. Jis žino, kad šeimoje neatlieka jokios svarbios funkcijos  reikalinga tik atnešti pinigų, jis visada girtas. Grįžęs namo jis jaučia kylančią įtampą, tarsi žmonos nesuprantamas pyktis vis auga, kol galiausiai ji su šluotražiu duria vyrui į veidą – kaime nebelikę šiltų santykių, įvyksta ribinė situacija. Iš Gvildžio yra atimamos akys, atimamas regėjimas, tačiau duodamas kitas – dvasinis regėjimas, supratimas, kas vyksta šiame kaime, pasaulyje. Žmona beviltiškumo valandą užsikabino už smurto, nes kitaip nebegalėjo iškęsti, ji nežino, kaip tokį gyvenimą kęsdavo jos mama. Gvildžio žmonos tėvas apsakyme kaip žynys, jis supranta Gvildį, jam jis rūpi. Senis atsisėda nugara į žmones, tarsi uždengdamas Gvildį nuo visų žmonių žvilgsnių ir šis iškart pasijuto geriau. Du vyrai supranta, kad kažkas svetimas vaikšto tarp žmonių, jis ateina į kiekvienus namus, sugriauna santykius, trukdo normaliam gyvenimui, tačiau žmonės jo nemato ir nepažįsta. Senis čiumpa Gvildžio ranką ir pradeda ją bučiuoti lyg pamišęs tartum galvotų, kad tai gali panaikinti „neišaiškintą nusikaltimą“. Vėliau Gvildys sėda ant dviračio ir išvažiuoja, žmonės dar bando vytis, senis klupdamas dar bando sulaikyti Gvildį, bet visi supranta, kas šis jau kažkoks kitoks. Kitą rytą visi žmonės, kas ant dviračio, arklio, kas pėsčias ėmė ieškoti Gvildžio, žmona išdžiūvusios akim sėdėjo ant bulvių vagos. Visiems rūpi tas žmogus, tarsi vienybė, žmogiškumas, kurio taip trokšta . Rado Gvildį kemsynuose, gražioj salelėj, jis sėdėjo sukryžiavęs kojas, lyg koks šventasis ir ramiai valgė. Taip Petras tarsi susikauna su „monstru“, esančiu šalia, įveikia patį save ir atranda ramybę – tam ir buvo skirtas regėjimas, kad suvoktų, kas vyksta aplinkui.

Marius Katiliškis – XX a. vidurys – pabaiga (išeivijos rašytojas, romanas). Katiliškis buvo 9/11 vaikų. Labai mėgo piešti, drožinėti, tačiau labiausiai jį domino knygos. Pomėgį skaityti ir apskritai palinkimą prie kultūros perėmė iš šeimos. Jo tėvai prenumeravo keletą laikraščių, kaime pirmieji įsigijo radiją, dviratį. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą – nė viena talka neapsieidavo be Katiliškio pasakojamų nugirstų ar skaitytų istorijų. Iš tėvo gautus pinigus sūnus dažnai išleisdavo knygoms, namie turėjo sukaupęs biblioteką, tad galima teigti, jog rašytojas vaikystę praleido intelektualioje aplinkoje. Jam buvo labai sunku 1944 m. pasitraukti į Vakarus, vis kamavo tėvynės ilgesys, daug ir sunkiai dirbo, nes reikėjo išlaikyti sūnų. Istorijos viesulų nublokštas toli nuo gimtinės, visą gyvenimą nešiojosi ją širdyje ir teigė, kad svarbiausia išlikti lietuviui. Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas. Katiliškis vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimą, jis tautos išlikimą sieja su žemdirbių kultūra. Kūrybos temos: tėvynės palikimas, ilgesys; agrarinės kultūros rekonstrukcija; individo buities, likimo klausimas; žmogaus santykis su iliuzijomis ir tikrove; individo ir bendruomenės santykis; meilė aistra; žmogaus, tautos santykis su gamta. Santykis tarp lietuvių ir gamtos, tarpukario kaimo gyvenimas iš kitos perspektyvos, savęs ieškojimo kelias, kontrastas tarp norų, iliuzijų ir realybės. Agnės paveikslas – energinga, jausminga, dažnai praranda sveiką protą (lekia nusižudyti prie upės, kai sužino, kad ją nori išsivežti teta). Labai naivi, bet pati supranta, kad tokia yra – „pūkuotas vieversėlis“. Neryžtinga, visai nekovoja dėl Tiliaus. Dažnai palyginama su gyvūnais, augalais (stirna, žibuoklė). Monika labai ryžtinga, manė galinti pasmaugti Doveiką ir ramiai nueiti šalin, kaip stipriai jo neapkentė. Su Tiliumi susitikdavo laukuose, daržinėje (intymumas, aistra). Agnė visai nepatyrusi, su Tiliumi pirmoji meilė. Ji susitikdavo su Tiliumi ant tilto, kartu supdavosi, kalbėdavosi (Dvasinė meilė, noras pažinti vienas kitą). Tilius rūpestingas ir atsakingas žmogus, gamtoje jam gera, ramu, savęs nesureikšmina, savimi nepasitikintis ir mėgsta save sumenkinti: „Jis juk Doveikos samdinys ir niekas kitas.“ Jis nemoka pirkti dovanų, nedaro tokių dalykų (kai Agnei nuperka odekoloną). Pavydi savo tėvui kelionių (jis žuvo nelaimėje malūne, o vaikams paliko daug pasakojimų), moterys gali jį pakeisti, pats nelabai priešinasi kitų valiai. Yra iš skurdžios šeimos, vyriausias vaikas, kilę iš tokio krašto, kur tokių turtingų kaip Doveika nėra.  Labai jautrus, netvirtai stovi ant žemės: „Tilius klimpo svajonėse lyg sužiedėjusiame sniege.“ Jis netgi atsisako pirmagimio paveldėjimo teisės „lengva širdimi“, nes nemano, kad galėtų taip gerai susitvarkyti su ūkiu. GAMTA – turi širdį, gamtos vaizdiniais reiškiama veikėjų būsena. Gamta yra mylinti ir sauganti. Agnei labai sunku atsisveikinti su mišku išvažiuojant, atrodo, kad gamta liūdi jai išvažiuojant. Romane žmonės gyvena laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Pavasaris – Agnės ir Tiliaus meilė, gaivi, linksma kaip vėjas, pabundanti kaip pumpuras, o vasara – Tiliaus ir Monikos romanas kaip degantis vasaros karštis. Rudens gaisras – nelaimingi veikėjų likimai, Tiliaus ir Monikos meilės pražūtingumas. Gamta per žmogaus jusles pasiekia jo širdį ir juslėmis žmogus susilieja su gamtos paslaptimis: pasakojama kaip Eigulys užsimerkė ir stengėsi įsigauti į didų miško alsavimą. Kiekviename žemės spindulyje jis jautė medžius, krūmus, samanas, vabalus, kurie pjovėsi dėl drėgmės lašo, dėl vietos. Romano ašis – lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta. Miško vaizdai – romano kompozicinė jungtis. Šie vaizdai rodo metų laiką, padeda atskleisti veikėjų charakterius. Žmogiškojo pasaulio įvykių pasakojimas kiekviename skyriuje pradedamas gamtos aprašymais. Katiliškis plėtoja paralelę tarp Lietuvos kaimo žmonių, kurie yra likimo kontrolėje, ir gamtos, kuri yra metų laikų kontrolėje. Veikėjo jausmai, vidinis chaosas vaizduojami išplėtotais gamtos aprašymais. Agnės bundantys jausmai, nerimas, nujaučiamas pavojus išreiškiamas pelkės, miško, drumstos nakties, audros motyvais: „Agnė nerimo. Veržėsi eiti, bėgti, pasileisti į tyrelį, nubristi samanomis iki ežero. Nusidaužti bet kur į dar niekad nebūtas vietas. Pasiklysti ir vaikščioti iki juodos drumstos nakties. Gal tada užeitų audrą, prasivertų žemė.“ Doveika apie Monika svajoja kaip „į seną stuobrį įskiepytą šakelė, kuri duos vaisių“. MITO atšvaitai romane. Vanduo. Archetipinis vandens vaizdinys susisieja su mirties ir meilės temomis: jeigu nieks neateis ir neišgelbės Agnės, ji šoks į patilės duburį ir pati nusiskandins. Monika nori nusiskandinti ežere, iš kurio dugno „vidurnakčiais išnyra žalčiai, įsisupę į miglų marškinius ir ugnies liežuviais išliežią žmogaus ar žvėries akis“ – sakmės apie klajojančius ežerus, archetipinis žalčio vaizdinys. Moterį vanduo savotiškai traukia, nes jis yra ir gyvybės, ne tik mirties šaltinis (Vaisingumas), o vyras jo stichijos bijo – Tilius ir Agnė prie upės, kai Tilius bijo, kad Agnę įtrauks. Vandens stichija – jausmai, apėmę T. ir A. „Aną atmintiną naktį“. Žemė – maitintoja, žmonių nešiotoja, susijusi su nauja gyvybe, augalų atsiradimu. Moterų meilės paslaptį saugo rugiai: Agne su Tilium eidavo ežia ir versdavo rugius nuo tako, o Monika su Tilium būdavo rugių šepečio įsiurbti savin, užklostyti ir uždangstyti. Ugnis. Žaibas suskaldo liepą, kuri tarsi saugojo Agnės ir Tiliaus meilę, jie pradeda tolti vienas nuo kito. Gaisras romano pabaigoje susijęs su žmonių likimais. Liepa – gyvybės, pasaulio medis. Vasarą jos šakos susisiekdavo su rugiais – ne tiktai civilizacijos nepaliestos gamtos simbolis, bet ir rugių saugotoja (Rugiai – meilės prieglobstis). Velnias – Laurynas primena velnią. Šlubas, bet rankos

59

stiprios, lengvai galėtų sutramdyti šėlstantį jautį – mitologijoje velnias siejamas su gyvuliais. Liaudyje paplitęs tikėjimas, kad velnias jodo arklius: Laurynas padeda Tiliui pradanginti arklį. Jis žmoniškai juoktis nemokėjo, o tik „šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis.“ Romano pasakotojas yra labai svarbus, jis tampa pagrindiniu knygos veikėju, turi bent tris skirtingus stilius aplinkos apibūdinimams aprašyti: 1) neutralus, lakoniškas 2) hiperapibūdinimas 3) išdailintas, poetiškas, vaizdingas. Doveika - materialaus, o ne dvasinio pasaulio gyventojas. Sumanus, verslus, gudrus (250psl) Pagyrūnas (patinka dėmesys, nori, kad žmonės pavydėtų jam jaunosios Monikos. Norėjo iškelti vestuves, kad visi žinotų, visi matytų, visi susirinktų. Visada norėjo Moniką demonstruoti savo svečiams, patiko, kai ją girdavo.) 182-183psl, 256psl. Labai saugo savo ūkį, žmoną (101psl., 104psl., 285psl.) Išlaidautojas, kad ūkis atrodytų puikiai negaili pinigų (108psl.), gobšus (Gaila atiduoti vieną daržinę Krivickui). Kartais pasireiškia naivumas, vykdo visus žmonos norus, užrašo jai savo ūkį, vos tik ji paprašo, išsižada sūnaus, nors jis sakė, kad Monika jam labiau tiktų į žmonas nei į pamotes (230psl., 274psl., 308psl.). Labai gerai mano apie save patį (231psl.). Vedė Striūnų vienturtę dukrą, kuri turėjo paveldėjusi daug turto, buvo neišvaizdi, bjauri ir Doveika vis laukė, kol senoji Doveikienė pabaigs savo dienas. Jai mirus nupirko labai brangų antkapį, vaidino labai nuliūdusį. (114psl.) Tik ją vedęs labai iškilo Basiukliškėse, tvarkė ūkį, parsivedė berną ir mergą, ėmėsi ūkininkauti (154psl.) Žmona kaupė pinigus, o leido vyras, Bet jie nemažėjo. Ne. Tiek jau ji išmanė. Nemažėjo jie net tada, kai Doveika pradėjo naujas trobas statyti. Pamažu, ne iš karto. „Jis visą laiką laukė, kol senė pabaigs savo dienas, bet ji vis laikėsi „lyg iš ketaus nulieta“. Belaukdamas jis plėtė ūkį, tai klojosi pagal jo valią. Stengėsi įsitvirtinti valdžioj, siekė galios, norėjo atnaujinti Basiukliškes ir parodyti visiems, kas tai per „daiktas“. Pravedė vieškelį per miškus, tačiau jis dulkėjo pro pat jo kelią – kaip visada ieškojo naudos sau. (155psl) Doveikai baisiausia buvo, kad jam pačiam neteks paragauti „jaunatviško meilės gėrimo gyvenant tokiame pertekliuje.“ Belaukdamas senės mirties jis ėmė „dairytis naujų“. Gyvenimo būdą nusako citata: „Kad taip sausais dantim būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Leido sau per šalį pasiglemžti kokią traškią moteriukę, našlelę ar merginą, bet tai visa tik tam kartui. „Gera buvo moteriškė, bet jau labai suvėlino Doveikos gyvenimą. Senoji Doveikienė buvo dora moteris, tačiau ja pasinaudojo naujasis viršaitis. (156psl) Gyvenimas atsisuko prieš Doveiką ir jis pas nesuprato, kad visą laiką buvo apgaudinėjamas jaunosios žmonos. Ji puikiai rasdavo priežastį su juo nebūti, nemiegoti kartu vienoje lovoje. (420psl.)Kai Doveika sužinojo apie išdavystę, jam viskas tarsi susidėjo į savas vietas. (416psl., 419psl.)Jis pasijautė vienišas ir niekam nereikalingas, pasirodė tikrasis jo būdas, sužvėrėjimas. Jam buvo atlyginta už visus blogus darbus. Save laiko kovingu žmogumi, jo būdas ir moto: “Eiti per gyvenimą ir laimėti. Prisijaukinti tai, kas naudinga tau, o kas ne, pastumti toliau pavarinėti.” (304psl.)Petras Doveika stokoja moralės, nors ir yra raštingas, „kultūringas“ žmogus, tačiau jo elgesys kartais yra labai necivilizuotas. Jam pati svarbiausia jo paties laimė ir jaunoji Monika tarsi Doveikos suvenyras, padarantis jį pačiu nuostabiausiu vyru. Svarbiausia tai, kaip jis atrodo visuomenėje, ką apie jį galvoja kiti. Negali gyventi nesulaukdamas dėmesio. Svarbiausia vertybė – turtas. Jokio nuoširdumo ar tikro nuoširdaus jausmo Doveika nepuoselėja. Net Monika sako, kad liečiant jo ranką jaučią ne kraują ir karštį, o vien tik kaulus ir šaltį. (iš Gerdos kalbėjimo: Kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ autorius vaizduoja glaudžiai su kaimo žmonių rūpesčiais bei darbais susijusį gamtos gyvenimą. Panašiai kaip Donelaičio „Metuose“, romane cikliškai besikeičiantys metų laikai į kasdienybę atneša pokyčių. Gaivališkas pavasaris ne tik sujaukia miškakirčių darbą, bet ir atneša permainų veikėjų jausmuose. Žavi bei graži kaip stirna, žadinanti šunų vijikų alkį, Agnė atsiduoda meilei Tiliui. Mergina yra tarsi apkerėta pirmosios meilės - ji trokšta būti nutrenkta kartu su vaikinu po liepa, kad niekada nereikėtų atsiskirti. Tyras džiaugsmas ypač pastebimas Velykų epizode. Jame šaukiamaisiais sakiniais atskleidžiama išvien su vėju besisupančios Agnės pakylėta būsena. Tačiau, prasidėjus vasarai, šį vaikišką susižavėjimą pakeičia brandi bei aistringa Tiliaus ir Monikos meilė. Jau nuo pirmojo susitikimo jaunas vyras negali nustoti galvoti apie raudono vyno lašelį ant moters lūpų. Tilius svaiginasi Monika kaip vagis, patekęs į miesto iždinę ir įmerkęs rankas į aukso maišus. Įsimylėjėlių susitikimų vietos – daržinė, rugių laukas – sietinos su slaptumu, intymumu. Vyras nepajėgia priešintis seksualumui bei aistrai, nors mąsto, kad Monika jį galbūt sudegins. Pasibaigus vasarai, karštis atslūgsta.)

Česlovas Milošas –  ( XX a. Dantė) - katastrofistas, modernios epochos atstovas. Iš Lietuvos kilęs poetas (Lietuvos literatūra, ne lietuvių literatūra rašinys skambėtų), prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, 1980m. Nobelio premijos laureatas, vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio Europos kultūros autoritetų, kartais pavadinamas XX amžiaus Dante. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuvių, jautėsi esąs LDK žmogus, stengėsi Lietuvą, Vilnių padaryti artimesnį Vakarų skaitytojams. Didžiąją gyvenimo dalį svetur, jis niekada neužmiršo savo šaknų: „Gera gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą.“ Gimtinė, gamta joje, kuri yra „žmogiško masto“ – poetinio įkvėpimo erdvė. Poeto teigimu, jo vaizduotę formavo lietuviškas kaimas prie Nevėžio, Vilnius apylinkių miškai ir vandenys. Milošo gyvenimas aprėpia beveik visą XX a., todėl itin svarbi asmeninė patirtis, neretai skaudi, gelianti: jam teko patirti XX a. vidurio dramatiškus įvykius, emigracijos sunkumus, nepritapimą, vienatvę. Poetas gimė ir augo Šetenių dvare Kėdainių apylinkėse, ant vaizdino Nevėžio kranto. Pats yra pasakęs: „Gimiau lenkiškai kalbančioje šeimoje ant lietuviškai pavadintos upės kranto.“ Lietuvoje praleidęs vaikystę ir jaunystę po to emigracijoje rašė apie savo gimtinę, bandė atkurti jos vaizdą. Pradžia kūrybos su 1933m. „Poemą apie sustingusį laiką“, kūrybos pabaiga 2002m. „Kita erdvė“. Vaikystę ir jaunystę paleidęs gimtinėje, Milošas ilgą laiką gyveno Lenkijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasak rašytojo bičiulio Tomo Venclovos: „XX a. lenk ų literatūroje Milošas užima vietą, panašią į tą, kuri XIX a. teko A. Mickevičiui. Abudu suformavo daugiasluoksnė Vilniaus ir Vilnijos kultūra...“  Šeteniuose, kur „aplinkiniai kaimai kalbėjo lietuviškai“, vaikystėje Milošas kalbėjo lenkų kalba, kuri „buvo lietuviškais žodžiais praskiesta.“ Į pasaulio, Europos likimą Milošas žvelgė mistiko akimis (įvairūs ženklai, religija). Poeto santykis su poezija – pasaulio aiškinimosi būdas. Jis kalbasi su kartomis, tyrinėja žmogaus pojūčius, akimirką. Yra sakęs: „Poezija ir himnas, ir ekstazė, ir me ditacija, ir kronika, ir filosofija.“ Senelių dvaro gyvenime buvo neatskiriamai susipynę skirtingi pradai – lenkiškosios Lietuvos bajorijos kalba, unijinis Respublikos patriotizmas, XIX a. sukilimų atmintis, lietuviško kaimo aplinka, senos dainos, archajiškų tikėjimų persmelkta katalikybė ir Kėdainių krašto protestantizmo maištingumas, savitas „Lietuvos širdies“ kraštovaizdis.  Milošo nuomone, poezija – tai tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos ieškojimui, tai ji yra epochos liudytoja. Būti poetu – vadinasi, susieti savojo ir praeities laiko, asmeninę ir pasaulio patirtį ir ją paversti tekstu. Poezija nėra tik saviraiška, estetinis žaidimas. Poetas pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą, viltį. Taigi Milošas ir gana žemiškas poetas, ir intelektualas, mąstantis apie esminius žmogaus būties klausimus. Šio autoriaus kūrybą darė ir tebedaro įtaką lietuvių rašytojams, apskritai intelektualams. Ji buvo svarbi Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Mūsų dienomis Milošo poezija, eseistika skleidžia tolerancijos, darnaus sugyvenimo su kitais žmonėmis ir su gamta idėjas, skatina apmąstyti savo tapatybę atvirame pasaulyje ir puoselėti prisirišimą prie pačių brangiausių vietų. Kūryba turėtų padėti rašytojui suvokti ir išsakyti savo ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį. Anot rašytojo, jį suformavo Lietuvos gamtovaizdis. Jis kruopščiai kūrė legendą apie vaikystės gražiąją Lietuvą ir apie jos garbingą praeitį – apie LDK, daugiatautę ir tolerantišką šalį. Jo lenkiškai rašytoje kūryboje vaikystės Lietuvos prisiminimai įsiliejo į kitų šalių aprašymus ir pasaulio skaitytojams leido pamatyti Lietuvą kaip itin gražų, nepaprastai svarbų Europos kampelį. Lietuva buvo pristatyta pasauliui kaip jo kultūros istorijos dalyvė. Milošas susikalba su Vaičiūnaite vadindamas Vilnių „keisčiausio baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestu“. Nors jaunystėje jį laikė provincialiu miestu, „baisia skyle“,

60

norėjo ištrūkti į pasaulį, tačiau vėliau Vilnius jam tapo suvokiamas kaip miestas, esantis ties mito ir istorijos riba. Ilgo kūrybinio kelio poezijoje vyrauja emigracijos, arba išvykimo, ir sugrįžimo (ir sapnais, ir prisiminimais) į tėvynę, jos ieškojimo tema, kuri siejasi su kitas – dramatiškos istorijos tema, karų ir okupacijų patirties liudijimu. 1) „Debesys“ – meilė Lietuvos barokiniams debesims. Jie suteikia ir meilę, ir išgąstį – jie baisūs, liūdesiu žemė tvinsta. Tokie tylūs, ramūs ir sunkūs, atnešantys Europos griūtį ir tragediją. (kokie baisūs jūs esat, pasaulio sargai! Milošas: „Vilnius man yra debesų miestas. Nejuokauju, bet dangus virš Vilniaus iš tiesų yra scena nuolat besikeičiančio debesų teatro, kuris harmoningai dera su barokine miesto architektūra.“ 2) „Mano tėvynėje“ – amžinas atsisveikinimas, jau sakoma, kad mano tėvynę, į kurią niekad nesugrįš. Nerimastingi, gąsdinantys atsisveikinimo ženklai: juodų žuvėdrų klyksmas, speiguoto vakaro degimas, tamsus šnabždesys iš ežero. Ežero dugne didžiausias baimė netekti atramų, nebeturėti saugumo, nuplėšti šaknis. Baimė išliks ten, kol mirtis ateis. 3) „Campo di Fiori“ – eilėraštyje vaizduojamos dvi skirtingos erdvės: gėlių aikštė Romoje, kur inkvizicijos teismo sprendimu buvo sudegintas Renesanso filosofas ir astronomas Dž. Brunas, ir karuselės aikštelė prie degančio žydų geto sienos Varšuvoje. Ir Romos, ir Varšuvos liaudis „prekiauja, mylisi, žaidžia“, jie net nepastebi ten esančio laužo. Kai pasaulis nebemato tų, kurie žūva vienatvėj, tik poetas gali įžiebti maištą prieš užmaršties kultūrą ir linksmybes. Užmarštis yra bėgimas nuo atsakomybės – toks požiūris poetui nepriimtinas. Juk vos tik sudeginus Bruną buvo „pilnos tavernos,/Alyvų, citrinų kraitės/Vėl ant galvų lingavo.“ Prie degančio geto „Linksmos minios klegėjo“, visi užsimiršta, gyvenimas teka tolyn, „užmarštis gilėja“. Poetas prisimena visus tuos mirštančius, išgirsta juos. Eilėraštis ir poezija geriau aiškina istorija nei publicistika. 4) „Niekad tavęs, mieste“ – poezijoje svarbūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Jis kuria legendą apie gražią vaikystės žemė, apie Vilnių, miestą ties mito ir istorijos riba. Vaikystės pasaulis eilėraščiuose virsta prarastuoju rojumi, kuriame stebuklingai atgyja daiktai, kvapai, garsai. Nuolat grįžtama apie pirminių vaizdinių, įstrigusių vaikystėje, prie gyvenimo Vilniuje detalių: „Bet vis atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,/Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų...“ Aprašomos miesto gatvės, kurios anksčiau buvo kitaip pavadintos (šv. Jurgio gatvė pavadinta Mickevičiaus) , o dabar pervadintos. Nebėra jau Kinų Lux ir Helios – kino teatrų. 5) „Po“ – po kažkokio didelio virsmo brandoje ar senatvėje. Visi požiūriai, aksiomos ir įsitikinimai yra pastumiami į šoną, nes nebe tai svarbiausia. O tai atmetus atsiduriama ant civilizacijos kriaušio. Jis tarsi atsikrato visko, kas anksčiau jam buvo diegiama, nors ir dar ne visos „lotyniškos sentencijos išgaravo“. Ir dabar jis pasijaučia savimi, jaučia malonę stovėdamas lig juosmens žolėje ir žiūrėdamas į debesis. 6) „Emigruoti“ – už durų yra slepiama tai, ko nenorime išgyventi. Kaip bitės vašku užlipina pažeistas vietas taip elgiasi ir žmogaus sąmonė, laiku užslopindama prisiminimus. Lyrinis subjektas klausia, kas pajėgų gyventi atminty išsaugodamas visus tuos ambicijų pažeminimus, gyvenimą svetur, tarsi neįmanoma gyventi neužlipinant visko. 7) „Ars poetika“ ir „Daina apie pasaulio pabaigą“ palyginimas sąsiuviny – nepasiduoti, apie viltį, kad ir kokios negandos būtų, tikėti, kad viskas bus tvarkoje, nesusitaikyti su pasaulio pabaiga. „ISOS SLĖNIS“ - https://mokovas.wordpress.com/2015/05/25/atminties-raiskaczeslawo-miloszo-romane-isos-slenis/  Aprašomas Lietuvos atšiaurus kraštovaizdis, pasakotojas fiksuoja estetinius dalykus kaip šeimininkės ausdavo namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu ir tt. Kalbama apie Isą, kuri buvo gili, juoda, vangiai tekanti, apaugusi įlankiais karklynais, pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius, abiejuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Tautosakos rinkėjai prie pačios Isos užrašė daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus – mistiška vieta. Labai gražiai aprašoma tai, kad Isos slėnyje labai daug velnių, kurie yra maždaug devynmečio vaiko ūgio, plaukai supinti į kaselę, mūvi baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – mitinės būtybės, kuriančios vaiko aplinką. Išdykę velniukai mėgsta šokti įvairiose pašiūrėse. Kalbama ir apie velnių seimą žemės gelmėse, kuriuose jie bando išlikti pasaulyje, kuriame gyvena uolūs katalikai. (likęs konspektas raudonam vadovėly, pažymėta viskas pieštuku).

Judita Vaičiūnaitė – XX a. antra pusė. Miesto ir moters tematika ji esmingai atnaujino moderniosios lietuvių poezijos tradiciją. Savitas eiliavimo būdas – nuo griežtos rimavimo sistemos tolstantis sinkopinis ritmas, eilučių laužymas, vidiniai rimai. Naują vertę įgauna kasdienybė, mažųjų žmonių istorijos. Humanistinės vertybės ir dukterų lavinimas jos šeimoje buvo prioritetai, gimė Kaune. Ilgą laiką pragyvenusiai Vilniaus senamiestyje, miesto gatvės, architektūra, jo kasdienybės scenos buvo vienas pagrindinių poetinio įkvėpimo šaltinių. Per vaizdus, konkrečias metaforas, tankų įvaizdžių tinklą atsiskleidžia vidinė eilėraščio dinamika, gilusis poetiškumas, leidžiantis suderinti kasdienybės pajautas ir pro jas šviečiančias aukštąsias būties akimirkas. Praeitis Vaičiūnaitei – išskirtinis laikas, kūrybine programa virto siekis įtvirtinti romantinį tautos istorijos jutimą, barokinio Vilniaus dvasią. Vaičiūnaitė (kaip ir Martinaitis, Geda) priklausė kartai, kuri juto socialistinio režimo bergždumą ir nuo oficialių lozungų, aukštų frazių pasisuko prie asmeninės individo vertės, tautos tradicijų ir istorijos, kad bent sąmonėje būtų panaikintas pertrūkis okupuotos tautos kultūroje. Ši rašytoja - viena pirmųjų į literatūrą atėjusių ne iš kaimo ir poetizavusių ne nykstantį žemdirbio pasaulį, o miestą ir jo kultūrą. Miestas poetės kūryboje – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams gamta. Tačiau gamta nėra suvokiama kaip miesto priešingybė – abu šie dalykai jaukiai sugyvena. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios yra jų sugyvenimo formos. Nors parašyti vadinamuoju verlibru (nerimuotai), Vaičiūnaitės eilėraščiai itin muzikalūs, ryškiai ritmiškai organizuoti. Eilėraštis dažnai primena impresiją, dialogo ar monologo fragmentą – pradedamas jungtuku ar daugtaškiu, pastaruoju neretai ir baigiamas. Linkstama į save žiūrėti iš šalies, kreiptis į save antruoju asmeniu. Intymus poetės santykis su pasauliu ryškus ir eilėraščiuose istorine tema : istorija yra ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas, atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę – pastebėta senovinio koklio nuolaužą, senovinį paveikslą. Jos eilėraščiai istorine tema dažnai parašyti pokalbio, kreipimosi į kitą asmenį ar net daiktą forma, kuri rodo intymų poetės santykį su pasauliu.

„Aš išeinu“ yra panašumų su „Erčia, kur gaivus vanduo“. Lyrinis subjektas tarsi pakylėtas virš žemės, viską mato iš aukštai „kaip atvirukų stendas/apačioj visi kvartalai sukas“, eilėraštis simbolizuoja tą išėjimą, palikimą vietos, kur jau kelios kartos matė „šimtametę kriaušę“, lyrinis subjektas lengvas, naivus, jaunas – „išpučia įvairiaspalves saules kaip muilo burbulus“, atsigeria sauja vandens iš surūdijusio fontano kaip ir pasisemia energijos, gyvybės. Išeidamas į kelią – gyvenimą lyrinis subjektas nieko su savimi neima. „Kavinė su balandžiais“. Geležinkelis, turgus, kavinė prie troleibusų stotelės sukelia vaizdinius, tarsi viziją, „tai balandžių ulbavimas, jų apšarmojusių sparnų rytini šnaresį“. Tų kavinių, kuriose renkasi senutės ir čigonės jau  tikriausiai greitai nebeliks. Vėliau lyrinis subjektas tarsi grįžta iš užsisvajojimo ir plyštant širdžiai palieka miestą, jam liūdna, galbūt jis išvažiuoja tuo pačiu geležinkeliu, pro langą žiūrėdamas į tolyn plaukiančius debesis. „Vėl kirpyklos kvadratiniam veidrody“ eilėraštis apie dvasinį sustojimą kirpykloje, kai trumpam sustojama bėgti ir apsižvalgoma aplinkui. Eilėraščio kasdienybė : „Kerpami plaukai, vaza, troleibusas, veidrodžiai“. Tuose kirpyklos veidrodžiuose matosi, kaip keičiasi žmogus – kinta metų laikai. Kaip kerpami plaukai, taip kerpamas ir liūdesys, norima atsikratyti beviltiško nerimo, vyti jį šalin. „Mergaitė su šermuonėliu“ įkvėpimas pajaučiamas cukrainėje. „Cinamonas, vanilė ir saulė“, kava ir sekmadienis – iš pirmo žvilgsnio tai įprasta diena, tačiau lyriniam subjektui šios kasdienybės detalės sužadina vaizduotę. Kalbantysis nusikelia į vaikystę, atsimena save ant „skolinto dviračio“,

61

„mergaitę su džinsais“. Nors grįžti į tas erdves lyrinis „aš“ nebegali, kasdienybė padeda prisiminti visą šviesų praeities grožį, sukelia džiaugsmą. Už kaustytų durų ta visas erdvė yra, kurios jau nebėra, tai tarsi atskyrimas nuo dabarties ir praeities. „Kavinukas su pastoralėm“. Įvairios buities detalės: „neplauti indai“, „ vandens ir viryklės ūžimas“, primena violas, fleitas ir klavesinus, o garai, veikiami vaizduotės, patampa „pavasario rūku“. Tai Vaičiūnaitės kasdienybėje randamas grožis ir stebuklai, kurie primena tokią branginamą vaikystę, padeda atleisti artimam žmogui už „neplautus indus“ – visus buityje patirtus pykčius ir negandas. Neplauti indai taip pat iššaukia kavinuko su pastoralėm vaizdinį iš vaikystės, tai tarsi sužadina atmintį ir sugrąžina ją. „Funikulierius“ – vaikystės prisiminimas, jo vaizdinys sužadina prisiminimus – vaikystės funikulierius, išniręs iš sapno. Lyrinis subjektas stveria už odinių kilpų tarsi norėdamas išlaikyti pusiausvyrą – noras į kažką įsikibti, įsitverti, kad numalšinti nerimą. Kalbantysis keliasi atgal į vaikystę – „užneštas dugnas su grynu blizgančiu vandeniu“ ir prisimena tuos laikus, kai girdėjosi šventadienio juokas – tėtis, mama, vaikai, šeima. „Ižo rožės“ – tirpstantis skylinėjantis ledas, toks šaltas ir rožės – ryškios, karštos (paradoksas). Kalbama apie ižo grožį, apie jo sukuriamas rožes, kurios yra šaltos ir bekvapės (paradoksas).

Jurgis Kunčinas – XX a. antra pusė – XXI a. pradžia. Modernistas, poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Jis laikomas bene geriausiu pasakotoju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje kūryboje užfiksavo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. 2002-ųjų Frankfurto knygų mugėje, kurios svarbiausias svečias buvo Lietuva, iš visų mūsų autorių Kunčino žvaigždė žibėjo ryškiausiai. Jam buvo pranašaujama didelė sėkmė Vokietijoje ir kitur, tačiau tų pačių metų gruodį rašytojas mirė. Septintame dešimt. Jis studijavo VU vokiečių filologiją, bet kaip ir „Tūlos“ pasakotojas, universiteto nebaigė. Kunčinas – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, sėkmingai pasinaudojusių šnekamąja kalba, įvairiakalbiu šiuolaikiniu slengu. Be abejo, Kunčino tekstuose netrūksta ir literatūrinės išmonės: rašytojas mėgsta intriguoti užuominomis, laisvomis asociacijomis, retoriniais klausimais ir sušukimais. Pasakojimuose skamba visos juoko atmainos “nuo geraširdiško šypsnio iki pašaipos ir pikto sarkazmo arba grotesko. Ne veltui autorius yra vadinamas „vienu autentiškiausių savojo laiko rašytojų, su metraštininko kruopštumu liudijusiu žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje...“  Jo kūryboje rasime ir režimo atstovų, ir saugumiečių, milicininkų, taip pat jaunų, dar neįsitvirtinusių rašytojų, dailininkų, meninės bohemos atstovų portretų (Daugelis jų turi realius prototipus kaip pvz. Tūla). Pažvelgiama ir į visuomenės dugną – girtuoklių, narkomanų, nusikaltėlių pasaulį. Tūlos „aš“ – romantiškos prigimties vyras, kuris neišsitenka sistemoje, reikalaujančioje paklusnumo ir veidmainystės. Tačiau herojus taip pat neturi vilties, kad sistema pasikeis, nei plano, kaip iš jos ištrūkti, todėl pasitraukė į viešojo gyvenimo „paraštę“. „Tūlos“ valkata gyvena rizikingą, bet nuotykingą gyvenimą. Protagonistas supranta, kad alkoholio teikiamas išsilaisvinimas yra iliuzinis, bet gaivališkas jo temperamentas, aplinkybės ir įpročio galia neleidžia ištrūkti iš to tamsaus rato. Kunčinas neslepia antipatijos sovietinei ideologijai. Tačiau jis nepasiduoda politinės publicistikos pagundai, teikdamas pirmenybę konkretiems pavyzdžiams: pasakojimams apie valdžios siekį kontroliuoti viską iki menkiausių smulkmenų, žiauriai persekiojant net už nekaltus pokštus, apie režimo sulaužytus žmonių gyvenimus. Kunčinas turėjo daug moterų gyvenime (4 žmonos ir 3 vaikai), jam trūko atsakomybės, ir pats beveik visą gyvenimą neturėjo namų (draugas Jonynas rašė, kad niekas nežinojo, kur Kunčinas gyveno.) Irgi turėjo bėdų su alkoholio, neprisitaikęs prie režimo, nenorėjo jam dirbti. Jis buvo labai pastabus ir lengvai perprasdavo žmones (A. Jonynas taip rašė). Geriausias sovietinio gyvenimo enciklopedistas, puikus pasakotojas, jo labai skaidrus sakinys, istorijos pasakojimo meistras, slengo žinovas, juoko daug, ironijos, sarkazmo.  Romanas „Tūla“ meilė - Tūla – paslaptingiausias romano personažas. Kūrinyje nėra atskiro Tūlos paveikslo. Ji „atvirai nepasirodo“ – į vientisinį įvaizdį ji susidėsto iš atskirų pagr. veikėjo prisiminimų – fragmentiškų jos išvaizdos, kalbos, elgesio, pomėgių užuominų. Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos, sujudintos žemės, dvasios balsas“. Tačiau pagrindinis veikėjas stebėjosi kokia ji „dosni, tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“) Tūla savo darbo nemėgo, nemokėjo jo dirbti, o ir nenorėjo „vis susigūžus, vis tarsi ko išsigandus, nė nenutuokianti, ko jai reikia šiame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje...“ Išmintinga, jautri ir mylinti romane vaizduojama kaip itin nesavarankiška, tampa grynuoliu visuomenės atstumtam, nepritapusiam ir degradavusiam pasakotojui. Ji buvo be galo vienišas žmogus: „Toks gražus liūdnas svetimkūnis nuo rūpesčių ir godulio pakvaišusiame mieste...“ Ji tokia trapi ir nekasdieniška lyg „laumžirgis, drugelis, peteliškė...“ ; „Jai reikėjo devynioliktame amžiuje gyvent...“ Be galo priklausoma nuo savo pragmatiškų tėvų, kurie „vis nekantriau laukė tos dienos, kai tu [Tūla] atsiveši ir parodysi jiems dorą vyriškį, mokantį dirbti darbą...“ (194) Tarsi neturinti tvirto pagrindo sau po kojomis, nepasitikinti nei pasauliu, nei savimi: „vieniša, nelaiminga svajotoja“. Tūla yra per silpna, kad galėtų savo gyvenimą susitvarkyti pati, tad leidžia kitiems ja manipuliuoti. Per daug stipriai ir giliai jaučianti asmenybė, per daug nežemiška, tad ir pilna bejėgiškumo, pasyvumo, negali prisitaikyti prie visuomenės. Ji pati kitam žmogui dovanojo pačią tyriausią ir tikriausią meilę, „kuri nesidangstė meilės žodžiu priešingai prasmei nuslėpti“. Anot R. Rožinskienės, Tūlos portrete akivaizdžios folkloro gijos – ji daug kuo panaši į lietuviškų pasakų heroję – moterį, kuri nėra labai drąsi, nei labai laisva. Viena vertus, ją vilioja pasaulis, net ir domina valkatos dalia su visom valkatavimo privilegijomis ir trūkumais. Kita vertus, ji paklūsta tėvų autoritetui, jų valia renkasi vyrą. Antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas natūraliai pasikeičia. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis. Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti, lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja. Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja už savo santykius.  Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“). Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos interpretacijoms. „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.“ ;  “Esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus…” ; “Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.„ ; „Tikriausiai mus abu iškart persmelkė noras gelbėtis, laimingas instinktas pargriovė mus į tavo menką guolį ir nenuvylė: beveik iškart pajutom dvasinę giminystę...“  Romanui būdingi mistiniai dalykai, susiję su tuo, kad svarbiausia romane – meilė. Veikėjas pavirsta begarsiu šikšnosparniu, kuris „be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio žvėrelio kaukolėje“. Jis pavirsta tokiu, nes kaip ir pats – žmogus yra „pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolat saugotis ne tik žmonių, bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų“. Žvėrelis įskrenda į Tūlos kambarį ir stebi ją iš viršaus. Jis kabo palubėje ir niekieno nematomas žvalgos, kas vyksta pasaulyje, ką veikia jo mylima mergina. Tūla šikšnosparnio nemato, neatpažįsta, nesapnuoja, nes jiems jau nelemta būti drauge: „Šikšnosparnis,

62

kuris jau niekada nenusileis į tavo [Tūlos] kūną, o jei ir nusileis, tai vien tam, kad tu staiga nubudusi iš miegų, sukliktum nesavu balsu ir nuo klyksmo į šukes pažirtų mūsuotas grafinas“. Net ir po daugelio metų „Tūlos“ personažas vis dar įskrenda „tankiai plasnodamas žvėrelio – paukščio sparnais“ į tuščią kaip „išgertas vyno butelis“ kambarį. Dar ir tada stebi Tūlos namus, įsivaizduodamas, kad ji ten. Visas veikėjo gyvenimas yra skirstomas į „iki Tūlos“ ir „po Tūlos“. Judviejų meilė buvo skirta tik savaitė. Gyvenimas „iki Tūlos“ nebuvo nei sklandus, nei malonus, nei lengvas. Tad toji savaitė tikro jausmo, nesumeluotos meilės pasakotojui tampa lyg viso gyvenimo atrama ir valkataujant, ir alkoholikų gydykloj, girtuoklių kalėjime. Kalbantysis Tūlos juoke išgirsta viską, ko jam stigo – šilumą, meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru. Tai suteikė laimę. Na, o Tūlą domino toks gyvenimas su mylimu žmogumi, kuris ją supranta, tačiau abu jautė, kad jų laimingas gyvenimas netruks ilgai – tik savaitę. (85) Lemtingas judviejų susitikimas (Tūla manė, kad tai buvo „likimo dovana“) lyg iš anksto buvo pasmerktas: „Negalėjom vienas kitu atsidžiaugti, o vis dėlto aš nepuoselėjau jokių iliuzijų, kad taip tęsis ilgai – vengiau įsipareigojimų ir atsakomybės, bijojau nuskriausti ją.“ Visus septynerius metus be Tūlos pasakotojas negalėjo jos pamiršti. Rašė laiškus, nors ir buvo paprašytas to nedaryti, bandė užsimiršti ir užsienyje, ir būdamas alkoholikų gydykloje, kalėjime. Tačiau susitikus po ilgų septynerių metų „šilta banga plūstelėjo iki kulnų. Suėmiau jos [Tūlos] trumpaplaukę galvutę delnais, priglaudžiau: sava, sava.“ (184,185) Šie knygos veikėjai taip neilgai tebuvo kartu, taip arti buvo tą vieną laimingą savaitę, nepaleido „vienas antro nei iš akių, nei iš rankų“, kad niekas net nespėjo pasikartoti, atsikvosti. Romano pabaiga pratęsia neaiškumo motyvą: iki galo neaiški Tūlos ir personažo išsiskyrimo priežastis, neaiški ir istorijos pabaiga. Kaip ir būdinga dramatiniam atviros struktūros romanui, problemos sprendimas – mirtis. Tūlos mirtis – taip pat neaiški, ji sudega (sudeginama?) kaimo pirtelėje ant miškų upelės kranto tarsi savotiška pagonybės laikų vaidilutė („švari mirtis...tikrai!! Ideali pagoniška mirtis!“) Pagr. Veikėjas atkasa miške palaidotus Tūlos pelenus ir pagaliau žino, kad ji jau niekur nebedings, visą laiką bus su juo: „Tu visa dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nebereikalinga, palikta vidury miškų...“ (222, 223) Jis palaidoja merginą ten, „kur kitados po skliautu tamsavo jos mergautinis guolis, virš kurio aš kabėdavau ilgas naktis...“ (232) Pagrindinio veikėjo paveikslas: nonkomformizmas, atlaidžiai žiūri į žmonių elgesį, kritiško proto (kritiškai vertina save, pasaulį, net pačią Tūlą), ironiškas ir kartais nihilistiškas. „Išėjęs“ iš saugumo, niekur nepritampantis (nei prie visuomenės, nei prie benamių, nei prie šikšnosparnių), subtilus ir poetiškas, turi daug draugų menininkų, pas kuriuos gali prisiglausti. (temos: apie sovietmečio realijas ir išlikimą žmogumi tokiomis sąlygomis, apie bohemišką gyvenimą, apie spontanišką ir paveikiančią meilę, apie žmonių laikinumą). Pasakotojas yra linkęs svajoti, tačiau nelinkęs siekti tų svajonių išsipildymo, alkoholikas ir rūkorius, neatsakingas, labai prie žmonių neprisiriša, avantiūristas „laisvas išminčius“, lakios vaizduotės. Bohema - meninės inteligentijos aplinka; dažniausiai laisvųjų profesijų asmenys (aktoriai, muzikai, dailininkai, rašytojai), kurie gyvena palaidai ir netvarkingai. „Ne, valkata privalo gyventi kitaip negu jie, valkatiškai... Nėra laiko krimstis, graužtis, susiėmus galvą sėdėti. Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, ką gersi, kur nakvosi...“  Kad lengviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis – neatsiejama jo gyvenimo  dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą. Be to, alkoholis suartina valkataujantį inteligentą su įvairiausiais žmonėmis, bet apsunkina ryšius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos gyvenimas kupinas chaoso, pavojingų nuotykių, nežinomybės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų – gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek vadinamajame girtuoklių kalėjime. Tačiau visų pirma toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga. Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą: Aurelita Bonapartovna yra kaukių dirbėja (pasakotojas jaučiasi esąs „žaislas jos rankose“), „pasiutusi senė“ pani Daševska nuomoja jam kambarį Daševskių „urve“. Tokie yra ir menininkas litografas Herbertas Šteinas; pasakotojo bičiulis Užupio grafikas Valentinas; garsenybė Romanas Būkas, „seniai nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus“; girtuoklė estė Kaira Primea; atsitiktinis sugėrovas kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo De Golis; dvi nuomininkės tapytojos Jolanta ir Dovilė, „kaip viesulai“, kurių lovoje atsiduria herojus; pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė Erna, gyvenanti „Antrajame mieste“ (Kaune); Rododendra iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“ (91); Užupio ekshibicionistas, rašantis politinius provokacinius lozungus ant sienos; ir kiti personažai. Alkoholizmas, Narkotikai („Tadekas, girdi, išdurnėjęs nuo odekolono ir acetoninių klijų kalėjime, patys matot, koks išgeltęs, koks sukata!“) („aguonų kvaišalas“), Nepriteklius („tame pačiame kambariūkštyje, kur mudu su kolega Četru kitados stūmėme smagias pusbadžio dienas su kiemo katėm, po grindim šmirinėjančiomis žiurkėm, čia raudančiu, čia () gyveno Čiurlionis“), Paleistuvystė („savo lovutėje neretai rasdavau visiškai nepažįstamus vyrus ir moteris, pani sakydavo – jie trumpam!“), („tik trečią naktį ji pakvietė mane į savo patalą:“), Alkis („puikūs, alkani, bohemiški laikai“) Kūrybinė laisvė („Mergos — būsimosios tapytojos — pasitaikė kaip viesulai: gėrė, dainavo, rūkė, mirkčiojo man, beveik prišnekino Petrylą pozuoti joms nuogam, nupiešę anglim ant virtuvės sienos nepadorų vyriškio siluetą, apsvaidė jį žaliais kiaušiniais...“) Naujas požiūris į santykius (laisvi, nesuvaržyti) (butelis alaus). (Antanas A. Jonynas) teigia, jog „Rašytojas tikriausia žodžio prasme romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu“. J. Kunčino romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, – taigi, tvarkingo pasaulio požiūriu, veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistas nėra visiškas valkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti. J. Kunčinas – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinančiai. Pasakojo apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. Rašytojo veikėjai renkasi laisvę, protestuodami prieš melagingas vertybes, bet laisvė tampa ir savęs paties naikinimo keliu. Vilnius visu pirmas pasakotojui yra Užupis (girtas, niūrus drėgnas, atskirtas Vilnelės). Norėjo išmaudyti Tūlą Vilnelėje, kad ji būtų švari. Tūla gyvena tarp dengto ir betoninio tiltelio, kuris sujungia Vilnių su Užupiu. Nejaukiuose olandų g. miškuose pagr. veikėjas jautėsi labai gerai. Jam labai svarbios buvo bažnyčios, kurios priverčia užversti galvą į viršų, o tada matosi dangus. Jį žavi Vilniaus istoriškumas. Vilniaus panorama iš girtuoklių kalėjimo jam labai svarbi, stebi miškus, Markučius, Šeškinės kalvas. Niūri, požemius primenanti erdvė. Miesto gamta „visuomet truputėlį netikra“. „Dar ne dekoracija, ne muliažas, ne butaforija, bet ir ne gamta.“

Justinas Marcinkevičius – XX a. antroji pusė – XXI a. pradžia – tautos dainius, poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas. 63

Poetinės jo dramos laikytos tautiškumo, lietuviškumo, etiškumo, dvasingumo etalonu, o pats poetas vertintas kaip vienas didžiausių to meto autoritetų. Sovietiniais metais J. Marcinkevičius buvo laikomas tautos poetu, į jo kūrybos vakarus suplaukdavo minios žmonių. Nors valdžia jį pripažino ir globojo (tai liudija įvairūs titulai, apdovanojimai), skaitytojai laikė tautinių vertybių gynėju. Pats poetas nuolat pabrėždavo dainuojantis Lietuvą: „Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena...“ Ne kartą kalbose, interviu, susitikimuose poetas pabrėžė sąmoningą ryšio su skaitytojais ieškojimą, abipusį tikėjimą ir pasitikėjimą. Tokia kūrėjo – artimo, savo – laikysena 1988m. rudenį jis perskaitė istorinį pranešimą, kuriame reikalavo lietuvių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą, grąžinti tautinę vėliavą ir himną, Vytį. Priešingai nei XX a. Vidurio Europos egzistencialistai, istoriją laikantys siaubo ir mirties sinonimu, J. Marcinkevičiaus pirmųjų rinkinių poezijos žmogus istoriją, kratu ir socialistinę santvarką, supranta kaip protingą jėga, tiki jos pažanga, išlaisvinančią žmoniją iš priespaudos. Iš tikrųjų poeto lyrikos žmogus neįsipareigoja istorijos tiesai ir nekalba apie asmeninę atsakomybę. Kita vertus, pati mintis, kad įmanoma viešai bent užsiminti apie rezistencinę kovą, daugeliui to metų skaitytojų atrodė drąsi. Ir vėlesniuose lyrikos rinkiniuose Marcinkevičius dažnai pavartoja priešpriešas „kalbėti“ – „tylėti“, „melas“ – „tiesa“, bet jų nekonkretizuoja. Pasikartojančios metaforos „kraujo lempa – gimtinė“, „kruvinos lūpos“, „kryžiaus ir kraujo keliai“, „istorijos sparnas rūstus“ skatina mąstyti apie sutrikusį, kenčiantį žmogų, kalbantį prislopintu balsu, atodūsiu ir nutylėjimu. J. Marcinkevičiaus lyrikos subjektui dvasine atrama tampa tėviškė, gimtoji kalba, namai, žemė, žemdirbio darbai, liaudies dainos. Kaip svarbiausia idėja lyrikoje iškyla žmogaus ir tėvynės ryšys. Žemdirbio gyvenseną Marcinkevičius laiko bene vienintele atspara tautos naikinimo akivaizdoje. Kaimas suvokiamas ne kaip gyvenamoji vieta, o kaip prieglobstis, kur gamtos aplinkoj dar gyva liaudies kultūra. Į kaimą žvelgiama miestiečio akimis. Tai pasaulis – tyrumo, ramybės, vidinės darnos, socialinių ir etninių vertybių saugykla. Sovietmečiu jo poezija – nemaištinga, susitaikėliška, leido lietuviui pasijausti lietuviu. Rašė labai saugiai, kad išliktų, neparėmė nei vienos, nei kitos pusės. J. Marcinkevičius: „Niekada apie tai nesu kalbėjęs, bet dabar būtina pasakyti, didžiuojuosi, kad esu lietuvis, bet būti lietuviu sunku, tragiškai sunku...“ Šiam poetui nereikėjo sudrausminimo, nėra jokio maišto ar pasipriešinimo „Nuosaikiai konservatyvus nuosaikumas“. 1 laikotarpis – socializmas, kolaboracija, pataikavimas režimui.  (pirmuosiuose Marcinkevičiaus eilėraščiuose ir poemose netrūko socialistinio realizmo klišių, kalbėjimo teisuoliško sovietinio žmogaus balsu, pakelto tono, kuris buvo būdingas ir kitiems to meto poetams. Maždaug apie 7ojo deš. vidurį poetas vis sąmoningiau ėmė krypti į nacionalinės kultūros puoselėjimą – istorijos pasakojimą, lietuvių epo rekonstravimą) 2. Laikotarpis – istorinių šaknų ieškojimas, šeimos motyvai: tėvas, mama, vaikystė. 3 laikotarpis – laisvės kvapas „Mažvydas“. 4 laikotarpis – nepriklausomybės metai. Žemė, duona, rankos motina – standartiniai Marcinkevičiaus įvaizdžiai. Marcinkevičiui svarbios humanizmo idėjos, svarbus pats žmogus – KAIMO žmogus. Ieško kontakto su skaitytoju, jam jis reikalingas. Kuklus rašytojas, netrokšta šlovės. Labai produktyvus – daug parašęs. Laisvės metu labai dažnai pasisakė už santarvę, prieš tautos susiskaldymą. Tėvynė yra vienintelė žemė, gyvybiškai svarbus centras, suteikiantis motyvaciją žmogaus egzistencijai (Eil. „Lopšinė gimtinei ir motinai“). Poetas jautė pareigą ir atsakomybę kalbėti bendruomenės vardu (eil. „Kad giedočiau tave“). Skaitytojai tai suprato ir palaikė. Juk tuo metu net žodį „Lietuva“ parašyti be epiteto „Tarybinė“ nebuvo taip paprasta. Skaitytojai atpažino kolektyvinę patirtį, nacionalinius archetipus, besitęsiančius dabartyje, kartu su poetu išgyveno žemdirbiškos tradicijos trūkinėjimo, irimo dramą. Marcinkevičiaus kūryba įkūnija tipišką XX a. antrosios pusės lietuvio inteligento sąmoningumo trajektoriją – kilęs iš kaimo, jį palieka, mieste baigia mokslus, dramatiškai apmąsto kaimo praradimą. Išėjęs iš kaimiškos bendruomenės, vienaip ar kitaip imasi sekti, kurti, rekonstruoti lietuvių tautos istoriją. Marcinkevičius savo kūryboje sutelkė esminį lietuvių kultūros vardyną, rodantį, jo paties žodžiais tariant, aukščiausius nacionalinio patyrimo momentus: Lietuvos karalius Mindaugas, pirmosios knygos autorius Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, lotyniškai rašęs ir visoje Europoje garsėjęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai – lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pagrindus tarpukario Lietuvoje padėjo V. Krėvė, B. Sruoga, klestėjimo metas. Poetinėje dramoje nesiekiama nuodugniai atkurti istorinės tikrovės. Poetinės dramos konfliktas rutuliojasi veikėjo viduje, skaitytojui arba žiūrovui prieš akis iškyla sudėtingas veikėjo paveikslas su žmogiškomis aistromis, charakterio prieštaringumu. Pagrindinė Marcinkevičiaus draminės trilogijos mintis – apmąstyti ir atskleisti svarbiausius, pasak poeto, nacionalinės būties elementus, pagrindines tautinio sąmoningumo formas: „Mindauge“ įprasminamas valstybės kūrimas, „Mažvyde“ – lietuviško rašto ir knygos radimasis, „Katedroje“ – tautos kultūros formavimasis.

64

Akivaizdu, kad „Mažvyde“ autoriui rūpėjo išryškinti ne tik knygos reikšmę žmonijai, bet ir spausdinto žodžio svarbą mažos tautos likimui. Pagrindinį veikėją Mažvydą Marcinkevičius vaizduoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562m., nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo praėjus 15m. Savo apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas miglotai aiškina kaip troškimą padėti ten gyvenantiems lietuviams: „Aš privalėjau čia atvykti, čia/Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių/Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties...“ Mažvydas su kartėliu prisimena kunigaikščio, buvusio Kryžiuočių ordino magistro, išsakytą siekį knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai yra Lietuvą pavergti, o vėliau germanizuoti: „Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!/Kokia ironija!” Trokšdamas atremti šią grėsmę, Mažvydas išsikelia priešingą tikslą: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu.“ Iš pradžių pirmenybė atidavęs Dievui: „Jaunystėje kartojau:/Geriau prarasti Lietuvą nei dievą...“, vėliau savo gyvenimo tikslu iškelia Lietuvą. Mažvydas išsižada Dievo dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Mažvydo – dvasininko – vidinį prieštaringumą rodo ne tik savo misijos istorijoje apmąstymai, bet ir pokalbiai su šeimos nariais. Sunku įsivaizduoti pastorių, abejojantį Šventojo Rašto mokymu, ar tikėjimu apskritai. Kristupui pasakius, kad Dievas myli žmones, Mažvydas suabejoja, ar tikrai ir bara Kristupą, kad šis nieko negali pasakyti apie žmogų. Mažvydo supratimu, tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda – tik beverčiai žodžiai, kaip ir tuščios yra kalbos apie žmogų, jeigu meilė jam neįrodoma darbais: „Tikėjimas – ir tas be gero darbo - /Kaip valtis be irklų.“ Ir leisdamas lietuvišką knygą, ir dirbdamas pastoriumi Ragainėje, Mažvydas nepatiria konflikto su aplinka, nesusiduria su prieštaravimais, trukdančiais jam atlikti įsivaizduojamą savo misiją. Didžiausias yra jo vidinis konfliktas, kai reikia apsispręsti ir pasirinkti, kam tarnauti: Prūsijai ar Lietuvai. Ryškiausia draminė kolizija kyla tada, kai Mažvydą susitinka su Marijos (sužadėtinės iš Lietuvos) sūnumi KASPARU ir atpažįsta jai dovanotą žiedą, sužino apie jos mirtį. MAŽVYDAS jaučiasi nusikaltęs, kad ją paliko, bet ginasi, kad taip pasielgė dėl pareigos Lietuvai, nori Kasparą įsisūnyti, kai sužino, kad šis jo sūnus. Kasparas kaltina tėvą bailumu, pažado netesėjimu, taip pat noru įsisūnyti savo sūnų – kaltina dėl baimės pasakyti, kad turi nesantuokinį vaiką. Asmeninė Mažvydo ir jo mylimosios Marijos auka tarsi atperka vienas kaltes, bet gimdo kitas. Jis nepajėgia apginti Kasparo - kareiviai jį išsiveda, nes kunigaikštis susitarė jį perduoti Lietuvos valdžiai. Anot R. Pabarčienės, MAŽVYDAS skelbia tarnystę žmogui, skatina daryti gerus darbus, tačiau pats išduoda brangiausius savo žmones – mylimąją Mariją ir jų sūnų. Galbūt iš šios dramatiškos situacijos kyla Mažvydo svarstymai apie ištikimybė tikėjimui, Lietuvai ir žmogui kaip apie karčia pareigą, kurią dažnai sunku vykdyti. Sovietinių laikų menininkai, kaip ir Mažvydas, jautėsi įsprausti į kultūrinės rezistencijos situaciją, kai be kompromiso su savo sąžine buvo neįmanoma kurti – VIENAS pasirinkimas vyko kito pasirinkimo kaina. Nemunas dramoje padalija erdvę į dvi dalis (geografinę – Didžioji Lietuva ir Mažoji Lietuva, laiko – praeitis ir dabartis, praeity jaunystė, o čia senatvė, dvasinė – bijo persikelt per Nemuną, nes pasiliks. Lietuvoje laimingas, o čia ne, religinė – katalikybė ir protestantizmas, moralinė – kaltė nuo sąžinės graužaties, tautinė erdvė – lietuviai vokietėja Prūsijoj, o Lietuvoje labiau lietuviška viskas). 1 prologas – apie tai, koks buvo Mažvydas, kaip jis iš „grieko traukė“ (nuodėmių), vedė teisingu keliu ir „Dangų žadėjo“ Ragainės žmonėms. Kalbama kaip jis nuo šėtono traukė prie savo šono, taip pat padėjo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai visokiomis žolelėmis ir šaknelėmis gydydamas. 1 scena – kalbama apie ąžuoliuką, kuris yra svarbiausias lietuviškumo simbolis, pagonybės simbolis. Mažvydas labai rūpinasi medžio saugumu ir šiek tiek matoma bedievystės, nes jam jau nesvarbu, kokiomis apeigomis bandys padaryti, kad ąžuoliukas prigytų, svarbu, kad prigytų. Šaknys Mažvydui pačios svarbiausios, nes ne tik medžio, bet ir lietuvybės šaknys turi būti ginamos tame vokietėjančiame krašte. Nors pastorius ir elgiasi su Ragainės gyventojais šiurkščiai, jie net pasako, kad jiems Mažvydas tik duoda duona, bet nemyli, tačiau pats Mažvydas sako, kad kol pasaulyje yra skurdas, skausmas, tol jis turi dirbti žmonėms – visuomeninis interesas jam aukščiau už asmeninį interesą. Pats bijotų persikelt per Nemuną ir ten sugrįžti, nes bijo, kad ten pasiliktų – ten gera. Kai Tirva pasako, kad pardavė Mažvydo Cicerono knygą už pusantros markės, jis supyksta, sako, kad jį tokį žioplą apgavo, bet galiausiai nepyksta: „Žmogus brangesnis nei knyga. O ypač/Kai jis ir purvo kelias...“ 2 scenoje kalbama apie tai, kad žmogui priklauso skausmas, vargas, žinių ir mokslo troškimas, meilė, Lietuva, svajonė. Kančia ir skausmas – negęstanti žaizda įamžina tai, kad dvasinis skausmas dėl kito žmogaus yra gyvas. Mažvydas yra pastorius, tačiau jam kyla pagoniškos mintys. Jis kalba apie tai, kaip jo kūnas yra Dievo nuosavybė, jis jam nebepriklauso, tad kai Dievas jį paprašys grąžinti, taip ir teks padaryti – hamletiškas monologas, apmąstomas žmogaus laikinumas ir kaip jam niekas nepriklauso. „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu!” – jis norėjo sujungti tuos du krantus, bet po to suprato, kad nepavyks. Nemunas – pykčio upė, Dubysa – jaunystės, meilės upė. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ Marcinkevičius iškėlė svarbiausius savo kartos moralinius klausimus, todėl dabar šį kūrinį skaitome kaip kūrėjo sąžinės dramą. Citatos:  „Aš privalėjau čia atvykti, čia, / Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių / Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.“  ,, aš turėjau / ateiti į čia privalėjau / prakalbinti jų sielas / suteikt amžinybėje balsą / tai žemei / tai Lietuvai / Aš jos liežuvis / kurs šaukia / istorijos tamsai ir vėjui: / aš čia aš čionai.“  „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu“ 65

       

,,Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ „Klausykitės gerai... Širdim klausykit! / Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų / Pajusite medaus ir kraujo skonį, / Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, / Užuosit šieno ir liepynų kvapą, / Regėsit baugų debesio šešėlį / Per lauką bėgant ... Taigi pamėginkim. / „El – ie“ tai „Lie“, „tė –u“ tai „tu“,/ „vė – a“ tai „va“... / Lie – tu – va!“   „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas.“ „Nežinau, gal tai erezija, bet man atrodo, kad  ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gera padarai. Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi.“ „Kur du lietuviai - ten peilis prie gerklės.“ „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“ „Ką aš pasakysiu, kai manęs/ Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats/ Savęs klausiu? Ką aš pasakysiu?/ Galbūt aš pasakysiu: Lietuva.“ (iš „Mažvydo“ apie laimę) „Veizėk, žmogau, ant pareigos,/ Nebodams meilės nei ligos./Ant lietuvystės/ Ir kunigystės/ Stovėl lig pabaigos.“

Aidas Marčėnas – XX a. antra pusė – XXI a. pradžia. Postmodernistas, lietuvių poetas ir kritikas, studijavo Lietuvos konservatorijoje, bet baigęs tik mokyklą. Poetas yra dirbęs įvairiausius darbus: ir autoserviso sargo, ir apšvietėjo Operos ir baleto teatre, ir gaisrininko, ir knygų pakuotojo. Savo autobiografijoje Marčėnas rašė: „Nuo 1982m. galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė...“ Poetinė kalba, transformuojanti, perkurianti autoriaus asmeninę patirtį, eilėraštyje sukuria naują tikrovę. Panašiai kaip Henrikui Radauskui, poetinės transformacijos principas Marčėnui labai svarbus. Radauską jis neabejotinai laiko vienu pagrindinių savo mokytojų. Senamiesčio suformuotas žmogus, Nacionalinės premijos laureatas, metaforos, ironijos, žaidimo meistras. V. Daujotytė: „Išmokytas Radausko žaisti.“ „Būti garsiam negarbinga“ – Pasternachas (Marčėnas sako, kad poetas tik vienas iš mūsų) „Per poeziją kalba prasivalo plaučius.“ ; „Rašydamas kalbiesi su tais, kurie buvo ir bus, bet turi vilties, kad išgirs ir tie, kurie yra dabar.“ Teminės gijos – santykis su tradicija, dievoieška, mirtis, poezijos paskirties klausimas, eilėraštis kaip žaidimas. Būdingas palimpsestas – antras rašymas pergamente ant to, kas jau nusitrynė. Marčėno tokia kūrybą, ant nunykusių dalykų kiti dalykai parašyti. Marčėno poezijoje užfiksuota tam tikro laiko atmosfera – konkrečios detalės, sutikti žmonės, vakaro, praleisto Vilniaus kavinėje, nuotaika, draugų vardai, muzika, klajojimai po Vilnių. Šlaistymąsi po miestą, bohemišką gyvenimo būdą Marčėnas ir jo kūrybiniai bendražygiai suvokė kaip hipišką galimybę atsiriboti nuo sovietinės tikrovės. Poetas suvokiamas kaip juokdarys ir kaip tarpininkas tarp kalbos ir pasaulio, ir kaip dieviška jėga, sugebanti kurti naujus pasaulius. Marčėnas mėgsta tradicines, poetinio amato išmanymo reikalaujančias eilėraščio formas, pavyzdžiui, sonetą. Poetas mėgsta žaisti šiek tiek nuvalkiotais įvaizdžiais, į pakilų sakinį įterpti sąmojingą frazę – taip jis kuria naują poetinį pasaulį. Vertybių hierarchijos pagrindu poetui tampa pati poezija. Ji suvokiama kaip galimybė pasipriešinti šiuolaikinio pasaulio chaosui ir jį suvaldyti. 1) „Ars poetika“ – kai pasaulis baigiasi, reikia rašyti eilėraščius, nes šie suteikia viltį. Poezija padeda išgyventi. Gal bus tik tada, kai „Dievas numirs anksčiau nei kalba, ir kalba anksčiau nei pasaulis.“ Dievas – poezija – mes. Ji sujungią Dievą su žmonėmis, suteikia šviesą, tikėjimą. 2) „Lietaus uždanga“ – palūžęs žmogus abejingame pasaulyje, kuriame yra vertybes, bet jos neveiksnios. Pirmuose dviejuose posmeliuose jaučiamas negatyvumas ir susitaikymas – viskas nesvarbu, viskas jau išspręstą, nieko nereikia. Aplinka irgi suteikia atšiaurias emocijas – vienatvės šaltis, neišaušęs rytas, šalčio vienuma. Tačiau tokiame pasaulyje staiga atsiranda „Sodas“ – gerovė, pačios paprasčiausios ir svarbiausios vertybės (kaip ir Mačernio, Š. Raganos kūryboje sodas irgi saugumas). Jis tarsi yra pagrindinių vertybių simbolis. Lyriniam subjektui jau nebebaisu, lyg iš dangaus kas drąsintų. Pabaigoje eilėraščio lyrinis subjektas supranta, kad naktis tebuvo spąstai, kad visas liūdesys ir negatyvumas per daug sureikšminamas. 3) „Aš sėdėjau prie knygos“ – kūrybos tema. Lyrinis subjektas užsnūsta prie knygos ir patenka į tą kitą pasaulį. Matoma, kaip skiriasi realybė ir tai, kas vyksta žmogui skaitant poeziją. Lyrinis subjektas pajunta, kad yra kūrybos „ir šeimininkas, ir tarnas“. Tame pasaulyje jis ne eina, o skrenda, tai nepažįstama žemė, kurios „regis niekur nėra“. Lyrinis aš užduoda sau klausimus, kas toji poezija jam, ir čia jis susikalba su J. Aisčiu sakydamas, kad poezija poetui yra minties ir mirties vienuma – mirtis miršta, vos tik yra poetui suteikiama; ji laikinumas terbos ir karūnos, ir didybė, ir paprastas dalykas tokie pat laikini. Pati poezija yra ir „giliausia gelmė, ir sekliausia sekluma“ – nes nors ir pateikiamos labai svarbios problemos, jos negali būti išsprendžiamos eilėraščiu. Kūryba yra Marčėno deguonis, ji išvalo žmonijos mintis. Kalbantys nori likti tame pasaulyje, pilyje ir gyventi ten amžinai. 4) „Dovana“ – apie lyrinio subjekto praregėjimą, nušvitimą. Eilėraštis rašomas 30 metų, tai atsakymų ieškojimo metas, Marčėno virsmas iš Bohemiško pasaulio į harmonijos radimą, ramybę. Tai eilėraštis apie lyrinio subjekto praregėjimą, kokias svarbi yra būtis ir nesvarbu, ar tu intelektualumo nepasižyminti „debilė, iškėlus saldainio blizgutį“, ar tu intelektualus lyrinis subjektas. Juk jie abu gyvena viename pasaulyje, abudu daro tą patį. 5) „Aš esu“ – apie tai, kai kažkam visgi skaitant įvyksta kontaktas tarp kūrėjo ir žmogaus, o tada pro „lakštingalų krūmus“ (Radauskiškas įvaizdis) nušvinta žvaigždynas ir žmonės yra sujungiami tarpusavyje. 6) „Klaida“ – kaip prieš tai lyrinis subjektas lieka pilyje, taip čia lieka kleve (vaikystėje, prisiminimuose), į kurį įlipo prieš 15 metų žaidžiant slėpynių. 7) „Šitoj erdvėj prieš pat užmiegant“ – radauskiškų įvaizdžių eilėraštis. Kalbam apie erdvę, laiką, kuriame dar nemiegama, veikia budrumas. Ten pasirodo kitas pasaulis, fontas panas liejas fleitom, aukštos marmuro skulptūros, o vėliau atsiranda ir mylimosios, kuri lieka tame pasaulyje, motyvas. Poetas paliekamas budėti tame parke numirusio parko šeimininko. Poezija jam yra būtina, tačiau nieko neišsprendžia. 8) „Plikledis Katedros aikštėj“ – apie tai, kad kažkas tėvynei atsitiko. Žiūrint į tėvynę sušunkama: „Viešpatie, kaip tu sergi...“ Tėvynė beveik kaip baltakė pigi – degtinės džiugesys Lietuvoje. Visur aplink slidu, nėra už ko įsikabinti. Tačiau kažkur toli yra viltis, nors ir nėra stebuklo, jo negali būti, bet jis yra, taip mąsto lyrinis subjektas. 9) „Second hand“ – apie savitumą ir originalumą. Palimpsestas eilėraštyje. Pirmame posmelyje išreiškiamas lyrinio subjekto nenoras elgtis kaip kiti jau kadaise elgėsi: „Negi tuoj imsiuosi ir Vaižganto kančią išbūsiu...“ Žmogui reiki turėti talentų, kad jis kažką pasiektų (ir pinigas, ir gebėjimas). Tad kyla klausimas, kaip būti savitam, nepasiduoti kitų įtakai?

Marius Ivaškevičius – XX a. antra pusė – XXI a. pradžia (postmodernistas) – prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius. 66

Pats sakė, kad kartu su brandos atestatu gavo išėjimą į laisvę, pačiu metu atėjo „gerieji laikai“.  Jis turėjo laimės patirti dvi sistemas, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems. M. Ivaškevičių labiausiai domino individo, tautos santykis su istorija. Tragiški įvykiai vaizduojami žaismingai, kartais net komiškai. Apie tautai svarbius dalykus rašytojas kalba be išankstinių nuostatų, pasišaipydamas iš to, kas yra atgyvenę, siūlo naują požiūrį. Šiuo aspektu itin unikali ir provokuojanti yra pjesė „Madagaskaras“. Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius prototipus, iš jų pagrindiniai – Kazimieras Pakštas ir Salomėja Nėris. K. Pakštas – geografas, keliautojas sumąsto perkelti Lietuvą į Afriką ir ten sukurti „atsarginę tėvynę“. Ši idėja įkvepia režisierių R. Tuminą ir dramaturgą M. Ivaškevičių sukurti spektaklį apie tarpukario Lietuvą ir jos žmonių svajones bei ateities projektus. Taip Ivaškevičiaus interpretacijoje atsirado Madagaskaras, Pakštas virto Pokštu. Vienos raidės pakeitimas pavardėje keičia ir skaitytojų požiūrį į jo idėjas, siūlo viską traktuoti kaip savotišką pokštą. Ivaškevičiaus pjesės verčiamos ir statomos užsienio teatruose. Na, o spektaklis pagal pjesę „Išvarymas“ tapo vienu lankomiausių. Pjesėje originaliai panaudojami pasakų elementai, merginas viliojančių slibinų paveikslai, kuriuose atpažįstami istoriniai prototipai: keturgalvis slibinas – keturi Smetonos laikais sušaudyti komunistai, trigalvis slibinas Tr Fr – kairiųjų pažiūrų literatūros žurnalas „Trečias frontas“, visa ryjantis slibinas – Jozifas Visaryjoničius Stalinas. Pati Salė tarsi visai nesuvokia politinės tikrovės, svarbiausias jos gyvenimo siekis – ieškoti amžinosios meilės ir tobulo vyro „antžmogio“. Helė – Elena Vilčinskaitė (Artima Nėries studijų draugė), Milė – Emilė Kvedaraitė, poeto Putino žmona. Oskaras – rašytojas Oskaras Milašius, Lietuvos atstovas Prancūzijoje. „Madagaskaro“ erdvėje susitinka žmonės, kurie tikrame pasaulyje niekada nebuvo susitikę ir taip išryškėja kiekvieno jų idealas ar prisiimtasis gyvenimo uždavinys. Pokšto idėja – Lietuvos gelbėjimas ją perkeliant į kitą šalį, jo šūkis – „Veidu į jūrą“. Salės tikslas – meilė vyrui, dėl jos vėliau bus kaltinama: „Klaidingai atsukote tautą priešinga kryptimi.“ Lakūnai skelbia būtinybę atsigręžti į debesis, Oskaras gyvena atsigręžęs į mėnulį. Autorius bando atkurti tarpukario Lietuvos rašto kalbą: sąmoningai vartojami barbarizmai, neprigiję to meto naujadarai, gremėzdiški, situacijos neatitinkantys posakiai. Naudojama saviironija, gebėjimas į save pažiūrėti iš šalies. Verčiama į daug kalbų. Pjesė apie tapatybę, kas mes tokie esame, požiūrį į save, nori perkelti Lietuvą, nes ją labai slegia visi kaimynai. Stilius – žaidžiama, improvizuojama, įvairios juokų rūšys, sarkazmas, juodas humoras, jaučiamas rytų aukštaičių kalbėjimas, tarpukario Kauno žmonių kalbėsena, panaudojami tautosakiniai įvaizdžiai. Pradžioje vykstantis pokalbis su tėvais parodo patriarchalinę dvidešimto amžiaus pradžios sistemą. Tėvai norėtų, kad vaikas būtų kunigas. Žaidžiama su kalba, tėvą ir motiną erzina sūnaus „prostitutavimas su knyga“, „sėbrystė su knygomis“ – konservatyvumas, nenori, kad sūnus imtųsi gerų, naujų idėjų. Jiems nepatinka, kad vaikas nori lavinti „išvidinį svietą“ nesupranta, kas iš to. „Pramatymas“ – idėjų turėjimas. Pokštui nepatinka, kad yra papjaunamas ariamas jautis, tai yra tarsi progreso sunaikinimas, už kurį jis kovoja. Jis pyksta ant tėvų sakydamas, kad jie yra fatalizmu užsikrėtę – prisitaikėliai, paklūsta likimui ir nieko nebando keisti. Pokštas nori, kad jie atsuktų veidą į jūrą – į progresą , kad pagaliau žemdirbiai pakeltų akis nuo žemės. Kalba, kad lietuviai yra tokie menki, pakrypę vyriukai, išblyškę, apšepę vaikai ir visa tai flegmos persunkta. Būtent tokia sveikata ir neįleidžia lietuviui juoktis, numuša visą ūpą. Kai sutvarkytas bus lietuvių kūnas, bus galima tvarkyti į jų išvidinį svieta – pirma kūnas, tada siela. Tai reikalaus labai didelio triūso, ne vieno dešimčio metų ir tolimiausio pramatymo – taip tik galima „išgydyti“ visus lietuvių kompleksus, tam reikės daug darbo. Pokštas yra visiškai idealistas – Don Kichotas. Bažnyčioje sakoma kalba atskleidžia jo pasaulėžiūrą – lietuvių ydos: besaikis vyno stikliukų kilnojimas, baisiausi pypkoriai, lytinis ištvirkimas juos kamuoja. Dar jis liūdi, kad atleido vargonininką, nepatinka jam, kad niekas kokybiškai neatliks darbo, reikia viską atlikti su meistryste. Giesmės turi kilti vertikaliai, pasiekti prisnūdusį Viešpatį, kad šis pakeltų žmonių dvasią ir duotų iniciatyvą jiems, o tada jau jie atsisuktų į jūrą – progresą. Siūlo perstatyti bažnyčias į jūros pusę, nešiotis ne tik rožančių, bet ir kompasą. O Veronika jam siūlo įsimylėti moterį, sako, kad su moteriškom paprasčiau nei su tauta, teigia, kad kompasas turėtų jį užvesti ant kokybiškos moterijos. Pokštas pasiūlo Oskarui būti ambasadoriumi Angoloje ir ten prižiūrėti lietuvius, iš pradžių turėtų apsaugoti nuo kontakto su juodaisiais piliečiais, o jau pastiprėjus ir pripratus prie aplinkos, būtų galima apsėklinti vieną ar kitą kaimyno tautinę moterį. O taip sustiprėję galima bus ir amžiniems priešams: lenkams, vokiečiams ar rusams pagrūmoti pirštu. Nesusišneka su Oskaru Pokštas, nes šis nepritaria, sako, kad ananasai neprimena juodos lietuviškos duonos, o į tautinį lašinį irgi nepanašus. Kitoje scenoje Pokštas kreipiasi į madagaskariečius ir paaiškina jiems, kaip čia bus toliau gyvenama. Pasakoja apie lietuvišką tautą, apie tai, kaip Madagaskarą bus galima pavadinti Skarotąja Lietuva, kad moterys lietuvės labai gražios, bet iš pradžių gali būti nedrąsios ir nereikėtų jų gąsdinti. Jos baltos kaip pienas, tada reikėtų kiek palaikyti ant saulės. Pristato savo šalies gyventojus, iš pradžių bus sudėtinga, nes jie „flegmos apsėsti“, visai kitokie.  Kai Salė atiduoda Lietuvą Stalinui (Slibinui), žmonės bėga, bėga ir Pokštas. Jis vis dar bando surasti savo Lietuvai namus, šaukia namo, namo tarsi mėgindamas atrasti namus, saugią vietą. Galima būti tik savimi, nereikia apsimetinėti, nes namie visiems yra vietos, kad ir kas tu bebūtum, padugnė ar elitas. Pabaigoje Pokštas pasako, kad nieko nėra už mūsų, tarsi tardamas, kad gyvenimas tęsiasi, istorija reikšminga, bet ji jau praeitis, o šiandien reikia žiūrėti į jūrą. Salė – jausmų kratinys, visada apimta romantizmo būsenos, jos draugė Milė tarsi racionalus balsas. Salei vyras yra kaip simbolis, jai tiesiog reikia kažką mylėti, ji nori būti kaip Joanna iš Francijos, būti drąsi, garbinga. Salei svarbi pati meilė, nesvarbu, ką mylėti, bet dėl to žmogaus atiduotų viską, gali būti ir vedęs, vaikuotas, kunigas – niekas nerūpi. Ji pasako ir savo prigimtį, kad į ją Viešpats sukrovė visą pasaulio jautrumą ir todėl yra tokia, kokia yra. Kai Milė ir Salė nuvažiuoja prie jūros vėl atsiskleidžia Saulės neoromantinė pasaulėžiūra, jai netinka Milės pasakymas, kad jūra didelė, nes ji tegali būti milžiniška. Kai jūroje pamato Pokštą, jos mėgina su juo susišnekėti, tačiau vyrui moterys nerūpi, jis mąsto „valstybiškai, kompleksiškai“. Jo svarbiausias rūpestis yra apsaugoti visą tautą. Milė pažeria išminties sakydama Salei, kad ji Pokšto pavieniai nedomina, domina tik kompleksiškai kartu su visa tauta. Pokšto ginklai yra pramatymai ir skaičiavimo. Salė jo nesupranta, ji neturi atsakomybės prieš tėvynę, tad ima siusti, kad šis taip nekreipia į jas dėmesio, pavadino tamistos veidą „špyginiu“ – labai audringa. O tada tarsi supranti, kad čia buvo jis, tas kurio ieškojo – nepastovumas. Trečia draugė Helė yra emancipacijos skleidėja, tačiau gale kūrinio vis tie susituokia su senu vyru ir pakeičia savo nuomonę. Salė susižavi Literatu slibinu ir pati pradeda eiti į kairę. Slibinui nepatinka tai, kas netinka kairiesiems, tai įvairūs burbulai ir miglos, gyvenimas ir taip aiškus, nereikia jo spalvinti. Galiausiai slibino idėjos pasiglemžia Salę ir ši tampa trečiafrontininkė. Helė sako, kad stipriai joje buvo pasėta kairuoliška sėkla, dabar jau ji mąsto apie Maskvą, politrukus. Kalba, kad muštų ją taip, tarytum karščiausiai mylėtų – visai išprotėjusi dėl meilės. Kūrinio pabaigoje Salė atsiduoda slibinui, Josifui Visaryjoničiui, prašo išmaudyti jį meilė, kurią tautoms dalina – toks naivumas. Tarsi parduoda tėvynę, odoje išrašoma poema apie antžmogį. Salė jaučiasi taip tarytum po ja kas kūrentų laužą, ji nebetelpa tautoje, prašo nekeikti jos – neišmesti iš tautos (kaip Hamsunas), gili neapykanta iš žmonių jai net nebeleidžia  kvėpuoti. Ji nori atsisukti veidu į mirtį, ne į progresą, dangų ar jūrą. s – sietinos su slaptumu, intymumu. Vyras nepajėgia priešintis seksualumui bei aistrai, nors mąsto, kad Monika jį galbūt sudegins. Pasibaigus vasarai, karštis atslūgsta.)

Sigitas Geda (1943 - 2008) Sukūrė meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo, ir šiandienos. Jau pačioje kūrybos pradžioje sukuriamas Strazdo įvaizdis - pusė paukščio, pusė žmogaus. Strazdas - poeto įsikūnijimas, naujųjų laikų mito herojus. Jis ir maištingas kunigas - poetas Antanas Drazdauskas, ir virš Lietuvis sparnus išskleidęs paukštis. S. Geda

67

žmogaus paukščio metaforą perima iš tradicijos - ir iš Antikos (Ikaro mitas), ir iš senosios baltų pasaulėjautos (deivė paukštė) ir šią tradiciją kūrybingai pratęsia. Geda sukūrė - strazdą, įmitino lietuviško poetiškumo simbolį - sparnuotą kentaurą. "Varnėnas po mėnuliu"- ryškiausias, garsiausias, jaunystėje sukurtas rinkinys.  Varnėnas - asmenybinis, kūrybinis Gedos bruožas. Eilėraštis "Jotvingių mišios" -  apie gamtą, pavasarį, atrodo paprastas, bet Geda savo paradoksaliąja logika jungia natūrą ir kultūrą - gamtą ir religiją. "Varnėnas juoda kamža laiko mišias ir man tai gražiausios mišios". Per šitą eilėraštį mums ateina gamtatikiškumo, mūsų specifinės, keistos kitiems nesuprantamos katalikybės esmė. Sakralumas ateina per gamtą, gamtos veiksmą ir juo pasireiškia. Emocinių, juslinių įspūdžių junginys su kultūrine patirtimi - tai ir yra Sigitas Geda. Būtų sunku nusakyti poeto kalbančio apie gamtą ir sakralumą savitumą, tačiau Sigitas Geda kitoks, jis labiausiai atpažįstamas pasaulyje, daug verčiamas. Skirtingų patirčių jungimas į universalią erdvę. Geda daug ekspermentuoja, stengiasi įsilieti ir į kitas kultūras, išvertė Koraną, indišką kažką, japonišku haiku… iš to universalumo ateina savitumas. Gedos poezija rodo kelią išjausti savo kultūrą, jie sukuriami vaizduotės ir sąmonės srauto technika, jie yra ir giliai kontekstualūs. Baranauskas statomas prie Homero, Poška neva diskutuoja su Mickevičium...

Kūrybos prasmės tema lietuvių literatūroje Kūrybinių galių realizavimas yra vienas iš esminių žmogaus kaip aukščiausios gyvybės formos bruožų, todėl visias laikais visuomenei buvo svarbus menas, ieškota jo prasmės. Bėgant laikui keitėsi žmonių požiūris į kūrybą, taigi ir jos prasmė suvokta skirtingai. Lietuvių literatūros pradininkams literatūra tapo edukacine priemone. Martynas Mažvydas „Katekizmo“ prakalboje ir Mykalojus Daugša „Postilės“  „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ skatino lietuvius neužmiršti lietuviškų tradicijų ir vartoti lietuvių kalbą, siekti mokslo.  XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje dėl carinės Rusijos okupacijos, ilgamečių karų literatūra tapo vienu svarbiausių priemonių vienyti tautą, kelti ją į pasipriešinimo kovą su okupantais. Šią literatūros prasmės sampratą, kuri vėliau tapo tradicine, formavo literatūros klasikai: Jonas Mačiulis- Maironis ir Vincas Kudirka. Tačiau literatūros prasmės tema šių rašytojų kūriniuose mažai analizuojama, jiems svarbiau buvo žadinti tautą, kelti moralinį imperatyvą. Posūkis lietuvių literatūroje įvyko XX a. viduryje, kilus antrąjam pasauliniui karui, kai kultūra, vienas pamatinių žmogaus egzistencijos poreikių, tapo būdu išlikti, išsaugoti orumą. Kūrybos svarbą katastrofų laikotarpiu geriausiai apibūdina filosofo, egzistencializmo pirmtako Frydricho Nyčės žodžiai: „Menas, vien tik menas, mums duotas tam, kad nemirtume nuo tiesos.“ Kūrybos svarbą ypač pabrėžė išeivijos rašytojai Henrikas Radauskas ir Antanas Škėma, kurių kūriniuose kūryba tampa aukščiausiąja vertybe, o literatūros funkcija viena pagrindinių temų. XXa. vidurio poetui estetizmo atstovui Henrikui Radauskui nuo pat vaikystės menas buvo svarbiausia vertybė, jis buvo kultūros žmogus, todėl jam kūrybos prasmės tema buvo ypatingai svarbi, aktuali. Programiniame eilėraštyje “Dainos gimimas” rašytojas tiesiogiai išsako savo požiūrį į meno funkciją. Tiesiogiai išsakomą poeto poziciją rodo Radausko poezijoje neįprastas kalbėjimas pirmuoju asmeniu ir vartojamas įvardis “aš”, kuris suteikia asmeniškumo įspūdį. Jau eilėraščio pradžioje galima pastebėti aiškią polemiką su Bernardo Brazdžionio eilėraščiu “Šaukiu aš tautą”: ” Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos”.  Taip eilėščio lyrinis subjektas prieštarauja tradicinei kūrybos prasmės sampratai, kad poeziją turi šaukti tautą į kovą, ir išreiškia Henriko Radausko, kaip grynosios poezijos atstovo, nuostatas, kad  pagrindinis kūrybos tikslas – išreikšti ir ugdyti estetinius jausmus, grožio išgyvenimą. Grožio šaltinis, iš kurio galima semtis estetinio išgyvenimo, Henriko radausko lyrikoje tampa gamta. Ji eilėraštyje “Dainos gimimas”  iškyla kaip tobulo grožio erdvė. Estetikos įspūdis eilėraštyje kuriamas baltos spalvos, kuri Henriko radausko lyrikoje simbolizuoja grožį , motyvais: “akacijos baltos”, “medžiu baltuoju”. Inversija  pabrėžia epitetą “baltos”, todėl sukuriamas idealaus grožio įspūdis. Gamta įgauna ir sakralumo įspūdį, jį Henrikas Radauskas kuria epitetu “dangiškas vėjas”.  Lyrinis subjektas, kuris yra poetas, jaučia artimą ryšį su gamta: jis ne tik sėdi po akacija, bet ir stebi gamtą,  klauso jos garsų,mąsto, todėl tik jis sugeba pajusti estetinį išgyvenimą – išgirsti “tylią melodiją”. Kūrybinio įkvėpimo valandą kūrėjui,  pasaulis kaskart atsiveria kaip naujas grožio stebuklas, harmoninga visuma. Šį vaizdą Henrikas Radauskas kuria sinestezijos principu. Pasak literatūrologo Juozo Girdzijausko, čia susilieja visos tikrovės ir meno galimybės – susimaišo gamtos ir tapybos spalvos, susipina kosmoso stichijų ir muzikos melodijos: ” Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju /Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju.” Lyrinis subjektas mėgaujasi kūrybos stebuklu, grožio pajutimu. Iš šio pajutimo ir gimsta kūryba. Menų sintezę Henrikas Radauskas pabrėžia “ir” polisindetonu:” ir užrašau smėly,/ Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju” Taip sustiprinamas įspūdis, kad menininkas paveiktas nepaprasto gamtos grožio siekia estetinį išgyvenimą įamžinti savo kūryboje o gamta tampa tampa kūrybos šaltiniu. Tačiau lyriniam subjektui kūryba padeda ne tik įkūnyti patirtą grožį, bet ir sukurti kitą, stebuklingą pasaulį. Eilėraščio “Dainos gimimas” paskutinėje strofoje iškyla transformuotas pasaulis: akacijos krūmas virsta pasaulio medžiu, kurio viršūnė primena grojančią ir dainuojančią kalvą, o debesys apibūdinami epitetu “nežemiškos spalvos”, kuris ir parodo, kad eilėraščio vyksmas yra perkeliamas į sukurtąjį pasaulį. Šis žodžio galia tranformuotas, idealizuotas pasaulis (daugsiai analizuojamas eilėraštyje “Pasaka”) Henriko Radausko lyrikoje tampa tikrąja realybe ir padeda atsiriboti nuo gyvenimo žiaurumo. Taigi eilėraščio “Dainos gimimas” lyriniam subjektui grožis, kurio kvintesencija yra menas, tampa aukščiausia vertybe, o meno kūryba – vienintele gyvenimo prasme. Kaip ir H. Radauskas, XX a. vidurio rašytojas modernistas Antanas Škėma kūryba atskiria nuo politikos, jo nuomone tikrasis menas turi gimti iš paties kūrėjo išgyvenimų, o kūryba jam turi  būti tarsi psichologinis interview, kuriame jis atveria savo žaizdas. Šis Škėmos požiūris atskleidžiamas jo intelektiniame – egzistenciniame romane “Balta drobulė”.  Romano  14 skyriuje plėtojamas kūrinio protagonisto Antano Garšvos, atstovaujančio moderniajai poezijai, ir Vaidilionio, atstovaujančio patriotinei Maironio laikų poezijai, konfliktas kilęs DP stovykloje. Vaidilionis, kuris romane yra Bernardo Brazdžionio prototipas, yra kritikuojamas už perdėtą, dirbtinį patriotizmą, populiarumo siekį, nes Antano Škėmos nuomone “pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje”, o ne kuria eilėraščius pabėgėlių stovykloje. Dirbtinumas pabrėžiamas ir paties Vaidilionio paveikslu: jis kiekvieną rytą formuoja “nepaklusnią poeto

68

garbaną”, skaitydamas Garšvos eilėraštį burną sučiaupia trafaretiniu įtempiu taip siekdaas parodyti susikaupimą, rimtumą, dažnai su Garšva kalba liepiamąja nuosaka, tarsi prisiima mokytojo vaidmenį, jaučiasi autoritetas: ”Lauk iš kambario! Lauk tučtuojau! “ Kaip kontrastas romane iškyla Antano garšvos paveikslas. Garšva, kaip ir Vaidilionis, savo eilėraščiuose taip pat rašo apie tėvynę, tačiau nesistengia įsprausti žodžio “Lietuva” į savo eilėraščius, jam tikrumas viena svarbiausių vertybių, todėl jis kuria tai, kas svarbu jam pačiam. 8 skyriuje matoma Garšvos ir lakštingalos paralelė: lakštingala negali suokti to, ką jai liepia: “Lakštingala suokė. Ji nebuvo išdidaus arba persijausminusio poeto sekretorė. Ji buvo – lakštingala.” Taip pat ir Garšva negali kurti prievarta, negali rašyti dirbtinės poezijos, išduoti savo įsitikinimus, todėl jis atsisako, kurti tai kas yra nenuoširdu. Taigi Garšvos nuomone prasminga kūryba, kuri paveikia skaitytoją ir patį kūrėją, gali gimti tik iš sukrėtimo, kančios. Antano Garšvos kūrybą Elena ir apibūdina metafora “verdąs aliejus, pilamas į žaizdas“, kuri ir parodo tikrosios kūrybos poveikį skaitytojui. Tačiau kuryba poetui Garšvai yra svarbi ne tik kaip saviraiškos priemonė, bet ir kaip vienintelis būdas kovoti su pasaulio absurdu, kuris jį lydi nuo pat vaikystės. Škėma stengėsi realistiškai atskleisti beprotišką išeivijoje gyvenančio, vienišo personažo būklę, todėl romane yra daug autobiografinių detalių: tiek pats rašytojas, tiek romano pagrindinis herojus gyveno Niujorke, dirbo keltuvininkais. Keltuvininko darbas meniškos prigimties poetui Garšvai atrodo beprasmis, monotoniškas. Darbo monotoniškumo įspūdis kūrinyje yra kuriamas pakartojimais “Up and down” ir lakonišku Garšvos bendravimu su klientais: “ prašau dėkui, prašau dėkui”. Garšva dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą, privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Pasak literatūrologės Loretos Mačianskaitės, švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką „sąžiningu rato dančiu“, neturinčiu jokių individualybės žymių. Taigi meniškos sielos poetui Garšvai, kuriam kaip kurėjui buvo tokia svarbi asmeninė laisvė, darbas ir keltuvas tamba gyvenimo-kalėjimo simboliu. Poetas savo tragediją išreiškia metafora: „Esu persodintas akacijos krūmas.“ Akacijos krūmas negali priaugti persodintas, taip ir Garšva negali pritapti prie suprimityvėjusio gyvenimo būdo ir visuomenės Niujorke. Tačiau, nors Garšva ir atsiduria beviltiškoje situacijoje, jis kaip ir Albero Kamiu Sizifas iš filosofinės esė „Sififo mitas“, kurios pagrindu ir parašytas romanas „Balta drobulė“, trokšta gyventi, savo kūryba priešinasi pasaulio banalumui, primityvumui. Kūryba Antanui Garšvai tampa vienintele atrama, kai jis sužino apie savo ligą ir praranda žmogiškosios laimės viltį, atsisako kurti šeimą. Jausdamas artėjančią mirtį garšva trokšta palikti pėdsaką literatūroje, todėl kūryba tampa ne tik pasipriešinimo įrankis, bet ir būdas įsiamžinti – palikti „keletą brūkšnių marmure”. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir ne daug kuo skiriasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi, todėl Garšva mąsto: “Aš dar nesu gimęs, neparašiau geros knygos.” Garšva netiki amžinuoju gyvenimu po mirties, todėl kūryba jam vienintelis būdas pratęsti savo egzistenciją kūrinyje. Taigi, kaip ir Alberas Kamiu, Garšva mano, kad “kurti – vadinasi gyventi dukart”, be to jam kūryba yra būdas kovoti su pasaulio beprasmiškumu, išlaikyti orumą. Tiek XX a. vidurio rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“, tiek XX a. poetasHenrikas Radauskas eilėraštyje „Dainos gimimas“ kūrybą iškelia kaip svarbiausią vertybę, padedančią išgyventi. Romano „Balta drobulė“ pagrindiniam herojui Antanas Garšva savo kūryba kovoja su pasaulio absurdu, primityvumu, o Henriko Radausko poezijoje lyriniai subjektai atvirkščiai – atsiriboja nuo pasaulio žiaurumo. Henrikas Radauskas pabržia meno galią įamžinti grožį, o Antanas Škėma pratęsti žmogaus egzistenciją kūrinyje. Tiek Škėma tiek Radauskas atstovauja moderniajam požiūriui į literatūrą, kad me

Gamta ir žmogus Gamtos ir žmogaus santykis. „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“ (Jahanas Volfgangas Gėtė) „Mes per daug stebime gamtą ir per mažai gyvename su ja.“ (Oskaras Vaildas) „Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją.“ (Leonardas da Vinčis) Gamta – visas materialus pasaulis – visa materija, apimanti medžiagą bei įvairių formų energiją. Tai, kas nepaliesta žmogaus.; Aplink mus esantis pasaulis su įvairiomis savo apraiškomis. Gamta yra objektyvi realybė, egzistuojanti už sąmonės ir nepriklausomai nuo jos. Gamta neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji begalinė laike ir erdvėje, be perstojo juda ir kinta. Pagrindinė mintis – gamta nuolat supa žmogų, sukelia daugybę jausmų, išgyvenimų ,taip pat ji  gali paskatinti ir būti įkvėpimo, ramybės šaltiniu. Galimi aspektai:  Gamta  gali suteikti žmogui džiaugsmo. Romualdas Granauskas apysaka „Gyvenimas po klevu“ : Senolė džiaugiasi kiekvienu pavasariu, kurį sutinka savo skurdžioje trobelėje, esančioje toli nuo miesto. Ji sako „Jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.“

Antanas Baranauskas poema „Anykščių šilelis“:  „Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;/Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Jis apie mišką pasakoja trimis aspektais: vaizdu “Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!”, kvapu “Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!”, ir garsu “ Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!”. Baranauskas tais trimis aspektais

69

nusako visą miško grožį, jis netgi tylai suteikia garsų – “Vidurnaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakų kraunas”.  Gamta – ramybės šaltinis. V. Mykolaitis – Putinas psichologinis romanas „Altorių šešėly“ : „Vasaris paėjo toliau ir pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis, o pro jį Kalnynų dvaras ir bažnytkaimis. Vietelė buvo jauki ir reginys gražus. Kunigas pasitiesė apsiaustą ir pusiau gulsčiomis parvirto ant kvepiančios, saulės sušildytos žemės. Štai pagaliau jis vienų vienas, su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu - ir jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savim pabūti - niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys.“ Antanas Baranauskas poema „Anykščių šilelis“:  A. Baranauskas taikliai pastebi, kad „lietuvis nežino, ko miške verkia“ – tiek čia jam jausmų, minčių ir išgyvenimų persipina. Mišką iki šiol jis jaučia labiau širdimi negu protu: „Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus eilėraštis „Vienuoliško poilsio pašlovinimas“: Dvasinio pasitenkinimo M. K. Sarbievijui teikia Lietuvos gamta, kaimo gyvenimas: „O sielos rūpesčius sunkius visad padės/ Palengvint užmiesčio vila, Bezdonių gal drėgna giria;“

 Gamta – įkvėpimo šaltinis. V. Mykolaitis – Putinas psichologinis romanas „Altorių šešėly“: „Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu. Jo vaizduotė gyva ir laki. Jis sugeba gyventi ir jaudintis savo fantazijos padariniais.    Kartais jis bandydavo suvokti gamtos gyvenimo ritmą, jo sielą ir nuotaiką. Jis ėmė ieškoti tokių žodžių, sąskambesių ir ritmų, kurie tiktų išreikšti nepasakomam ir pasakyti neišreiškiamam.“  Žmogus gamtoje patiria neišdildomų įspūdžių. V. Mykolaitis – Putinas psichologinis romanas „Altorių šešėly“: „Liudas Vasaris mylėjo gamtą ir jau nuo pat kūdikystės buvo patyręs iš jos neišdildomų įspūdžių. Vienas iš ankstyviausių jo atsiminimų buvo toks. Šienapjūtės metu voliojosi jisai šieno pradalgiuose ir, pargriuvęs aukštieninkas, ėmė žiūrėti į dangų. O dangum plaukė dideli baltų debesų gabalai. Ir pamažu didelė baimė ėmė spausti Liuduko širdį. Persigandęs jisai leidosi bėgti į motiną, pro verksmus šaukdamas: "Mama, dangus bėga!"“  Gamta gali paguosti žmogų. Antanas Baranauskas poema „Anykščių šilelis“: Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas, dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus. Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities prisiminimą: „Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio/Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!/Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,/Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,/Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,/Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Vaižgantas (Juozas Tumas) apysaka „Dėdės ir dėdienės“:  Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryšys su gamta. Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą ryškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko smuiku čirpinama melodija: “ Lygiai taip pat čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.” ; „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur - „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį.“ Maironis (Jonas Mačiulis) eilėraštis „Nuo Birutės kalno“: Gamtos vaizdai, elgsena gali nuraminti žmogų: „Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;/Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:/Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,/Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.“  Gamta gali padrąsinti žmogų. Romualdas Granauskas apysaka „Gyvenimas po klevu“: Senolė mano, kad pavasarį, vėjui sujudinus klevo šakas, jos sujudina šaknis, o šios, skverbdamosios vis giliau ir plačiau, judina po grindimis žemę, jos lovą. Jai atrodo, kad klevas žadina ją bemiegančią, sako „Kelkis, negulėk, stokis sulig auštančia diena, jau nedaug tų dienų beliko.“ 

 Gamta šaukia žmogų į darbą. Kristijonas Donelaitis poema „Metai“: Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, pats gyvenimo būdas. Gamta nuolat skatindavo būrus į darbą: Gandrai grįžę tvarko savo lizdą, ir žmogus raginamas rūpintis savo būstu, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę,/Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.“  Gamta glaudžiai susijusi su žmogumi. Vaižgantas (Juozas Tumas) apysaka „Dėdės ir dėdienės“:  „Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.“ Kristijonas Donelaitis poema „Metai“: Gamtos pasaulis nuo žmogaus nepriklauso. Tai atskiras, dinamiškas pasaulis. Kitimai vyksta cikliškai, todėl viskas vis pasikartoja: kiekvieną pavasarį saulelė “budina svietą”, rudenį “nuo mūsų atstodama ritas”…  Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos būtybės, panašios į žmones. Toks supratimas atsirado iš 70

būriškųjų K.Donelaičio kūrybos pagrindų. Būrui gamta atrodo gyva: laukai  ledais užsikloję miega, žemė rudenį įmurusi verkia, laukus glosto drungni orai. Pagrindinė gamtos jėga – saulė: ji pradeda amžinąjį žmogaus ir gamtos  judėjimo ratą. Pavasarį ji lyg motina pažadina visus gyvenimui, džiaugsmui, juokdamasi pargriauna žiemos darbus ir šalčio “pramones”; vasarą ji, ant dangaus sėdėdama, žaidžia, o rudenį “savo spindulį slepia”. Taigi saulelė, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Būrą nuolat supa gamta, nuo jos priklausomas.  Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, pats gyvenimo būdas. Justinas Marcinkevičius eilėraštis „Prisipažinimas“: „kas aš be medžio, be žolės, be paukščio”. Harmonija su gamta ir yra jo siekis, jo troškimas. Kiekvieną dieną jis supranta, kad turi į ją eiti ir eiti amžinai (su amžinybe yra lyginamas fakelas), siekti idealios meilės sampratos, ieškoti idealaus ryšio su aplinka ir pasauliu. Ne tik jis yra gamtos dalis, bet ir gamta yra dalis jo. Žodžiais „gėlele, tavo žiedas manyje” jis tarytum įkūnija savyje trapų ir švelnų žiedelį, mažytį stebuklą, už kurį jis yra pasiruošęs būti atsakingas, kuriam pasiruošęs būti ištikimas, kurį pasiruošęs gerbti ir saugoti. Vincas Krėvė apsakymas „Skerdžius“: “Skerdžius” pradedamas gamtos ir žmogaus paralele: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas- žemo ūgio žilas senelis, tačiau vis dar drūtas, stiprus, kupinas jėgų. Jis yra seniausia kaimo gyventojas, turintis virš šimto metų, tačiau iki šiol mylintis gyvenimą ir spinduliuojantis džiaugsmu bei energija. Jis yra glaudžiai susijęs su gamta, ją myli ir labai brangina. Ypatingai brangus ir svarbus jam yra miškas. Skerdžius laikosi senovės tikėjimo, pagal kuri medis yra šventas. Medžio nukirtimas Lapinui prilygsta žmogaus nužudymui. Anksčiau miškai buvo tankūs, ištekiniai, ir zmonės gyveno stiprūs, galingi, tačiau dabar miškas vis nyksta ir nyksta, o be jo žmogus skursta. Kadaise čigone Lapinui išbūrė, kad jis gyvens tol, kol žaliuos Grainio liepa. Tačiau vieną dieną dėl kvailo ginčo Grainis nukirto liepa, ir skerdžiui tai buvo didžiulis smūgis. Senelis nusivylė žmonemis, jis negalėjo suvokti, kaipgi galim būti tokiems abejingiems, beširdžiams ir negailestingiems. Jis pasakė, kad jam nėra vietos pasaulyje, kuriame žmonėms nebeliko nieko švento, ir geriau jau mirti, nei gyventi tokiais laikais. Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) apysaka „Sename dvare“: Mamatė nupasakodama savo nuotaiką, palyginimui naudoja esamo oro, gamtos aprašymą.:“ Pilku rūku apsiaustas visas pasaulis“ ir „mane visą apsiautė rudens nuotaika“,“ Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies.“

LITERATŪRINIO RAŠINIO KŪRIMAS: 5 ŽINGSNIAI  1 Literatūros tekstų parinkimas ir grupavimas juos tarpusavyje lyginant (ieškant paralelių ar kontrastų):   Rinktis bent du autorius (vienas iš privalomų sąrašo),  Nesistengti aprėpti kuo daugiau autorių ar kuo daugiau kūrinių – nuo kiekybės dažniausiai kenčia kokybė. Geriau paimti po vieną autoriaus kūrinį ir jį atidžiai, siejant su tema, išanalizuoti,  Geriau imti tuos autorius, kurių kūryba turi panašumų – ypač skirtingų autorių tekstus sunku „sukabinti“,  Reikia ieškoti aspekto ar aspektų, kurie kūrinius susietų – tai labai svarbu, nes nesusieti kūriniai skaitytojui (mokytojui) sukuria aplaidaus autoriaus (mokinio) įspūdį. 2 Pastraipų teiginių ir išvadų formulavimas:  Teiginiai labai konkretūs (minimas autorius ar kūrinys),  Teiginys turi išplaukti iš teksto,  Teiginys turi būti susijęs su rašinio tema,  Suformulavus teiginius, numatyti galimas išvadas – jos platesnės negu teiginiai,  Išvados susijusios su rašinio tema ir pastraipų teiginiais. 3 Terminijos numatymas:  Žinant autorius ir jų tekstus, kurie bus analizuojami, reikia numatyti terminiją, kitaip literatūrinis rašinys gali tapti tik atpasakojimu,  Terminija – tai meninės priemonės, mokslinės sąvokos, istorinės nuorodos, kuriančios literatūrinio rašinio „aplinką“, be kurios tokio tipo rašinys būtų primityvus, neinformatyvus, nerodytų mokinio išprusimo ar gebėjimo suprasti literatūrą kaip mokslo sritį. 4 Įžangos numatymas:  Galima įžangoje temą aiškinti, bet nereikia pamiršti, kad literatūrinis rašinys pradedamas nuo literatūros,  Pristatomi autoriai, kurių kūriniai bus analizuojami,  Įvardijamas aspektas / aspektai, kurie susies kūrinius,  Įžangos pabaigoje galima formuluoti klausimą, grąžinantį skaitytoją prie konkrečios temos. 5 Pabaigos kūrimas:  Nurodyti, kuo autorių kūriniai skirtingi,  Nurodyti, kuo autorių kūriniai panašūs  Aptariant skirtumus ir panašumus nenutolti nuo rašinio temos.

71