Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos : straipsnių rinkinys 9955601205 [PDF]

Zitiervorschau

TARP KAIRËS IR DEÐINËS, TARP LIETUVOS IR AMERIKOS

1

L I E T U V I Ø

I Ð E I V I J O S

I N S T I T U T A S

Vincas Rastenis

TARP KAIRËS IR DEÐINËS, TARP LIETUVOS IR AMERIKOS

Straipsniø rinkinys

UDK

325.2(=882:73) Ra224

Sudarytoja Daiva Dapkutë Dailininkë Kornelija Buoþytë

ISBN

4

9955-601-20-5

© © © ©

Straipsnis, Leonas Sabaliûnas, 2004 Sudarymas, Daiva Dapkutë, 2004 Lietuviø iðeivijos institutas, 2004 Versus Aureus leidykla, 2004

„BE FANFARØ, BE KËLIMO VËLIAVØ“ Vinco Raste nio sugráþimas Rastenio Nors Vinco Rastenio ánaðas á lietuviø iðeivijos þurnalistikà, politikos ir visuomeninës veiklos istorijà didþiulis, Lietuvos visuomenei jo vardas iki ðiol nëra plaèiau þinomas. 5–8 deðimtmeèiais iðeivijoje V. Rastenis buvo viena ryðkiausiø ir aktyviausiø asmenybiø ávairiose politinëse–visuomeninëse organizacijose, jo vardas buvo daþnai randamas iðeivijos spaudoje. Daugelá metø jo draugai, bendraþygiai planavo surinkti ir iðleisti V. Rastenio straipsniø rinkiná, taèiau tik dabar, po jo mirties praëjus daugiau kaip 20 metø, tokia knyga iðvysta dienos ðviesà. Kas gi buvo Vincas Rastenis? Trumpai apibûdinant, tektø pastebëti, kad V. Rastenis iðeivijoje buvo laikomas kontroversine asmenybe. Tikriausiai kitaip ir negalëjo bûti. Jo ávairiapusë veikla, dràsûs sumanymai, nenoras stovëti vietoje, nuolatinis verþimasis á prieká ir naujø veiklos galimybiø paieðkos, jo atviri, daþnai ironiðki straipsniai, analizuojantys visas (daþnai skaudþias, paprastai kitø nutylimas) iðeivijos visuomeninio bei politinio gyvenimo problemas, sukeldavo prieðtaringø vertinimø. Bûdamas aktyvus V. Rastenis negalëjo bûti nekontroversinë asmenybë. Dël jo veiklos, atviro ir tiesaus þodþio vieni já apðaukdavo jei ne komunistu, tai bent tarnaujanèiu komunistinei propagandai, kitiems jis buvo uþkietëjæs „smetonininkas“, tretiems per daug linkæs kairën, per liberalus, dar kitiems per daug pasukæs á deðinæ. Vincas Trumpa já laikë „vidurio þmogumi“, kuris ieðkojo draugø ir kairëje, ir deðinëje1. Tà liudytø ir visa V. Rastenio politinë bei visuomeninë veikla, ir jo gyvenimas.

Nepriklausomoje Lietuvoje Vincas Rastenis gimë 1905 m. Zarasø apskrityje, Juozapinëje. Mokësi Daugailiø ir Salako pradinëse mokyklose. Karo metais (1915–1917), tik spëjus baigti vienà rusiðkos gimnazijos klasæ, V. Rasteniui teko porà metø praleisti namuose, nes lietuviðka gimnazija tebuvo Vilniuje2. Kaip jis raðë vëliau, tie dveji metai, praleisti namuose, jam tapo skaitymo metais – jis skaitydavo viskà, kas pakliudavo po ranka: nuo Utenos klebono kun. Pranciðkaus Turausko lietuviðkos bibliotekëlës, rusiðkø knygø (nuo 1 2

V. Trumpa. Su Vincu Rasteniu atsisveikinant // Dirva, 1982 03 04. Nr.9. V. Rastenis. Kaip pasidaryti veikëju net ne perdaug stengiantis // Akiraèiai, 1974. Nr.10(64).

5

rusø klasikinës iki verstos nuotykinës literatûros) iki senø lietuviðkø laikraðèiø rinkiniø. Knygø ir spaudos skaitymas leido susipaþinti su praeitimi ir dabartimi bei paþadino jame tai, kà jis pats vadino „visuomeniðkumo gyslele“. „Kai po tokio, tegu ir apgraibinio pasivaikðèiojimo po anuometinës dabarties prieangá 1917 rudeniop atëjo ið Vilniaus „Lietuvos aido“ pluoðtas su staèiai pasakiðkai skambanèiais pranaðavimais, kad gal turësim Lietuvoj nebe rusiðkà, nebe vokiðkà ar lenkiðkà, o tikrai savà Lietuvos valstybæ, viskas buvo ne tik ádomu, bet ir lyg savaime suprantama. Nors man tai buvo tik tryliktieji amþiaus metai, bet gyventi (dar tik gyventi, ne veikti) ne vien naminës aplinkos, o ir visos Lietuvos vieðai vykstanèiame gyvenime jau nebebuvo kokia staigmena ar nesuprantama bei neádomi svetimybë. Tai greièiau atrodë, kaip pradëjimas plaukti ið prigimties jau paþástamuose vandenyse. Visuomeninë gyslelë – visiðkai be sunkiøjø priverstiniø pastangø – jau buvo pabudusi ir gerokai suðilusi“. 3 Nuo 1917 m. V. Rastenis mokësi Utenos, Vilniaus ir Panevëþio gimnazijose. Jau tuo metu iðsiskyrë savo veikla (jau nebe gyvenimu, kaip vëliau raðë, o aktyvia veikla): dalyvavo Ðauliø ir Ateitininkø sàjungos, Utenos gimnazijoje veikusios Blaivybës draugijos veikloje, redagavo Utenos gimnazijoje leistà laikraðtëlá Pirmieji þingsniai. 1924– 1927 m. V. Rastenis studijavo matematikà Lietuvos universitete, vëliau teisæ, 1935 m. baigë VDU Teisiø fakultetà. Po universiteto baigimo metus tobulinosi Vienos universitete Austrijoje, studijavo konstitucinæ ir tarptautinæ teisæ. Studijø metais V. Rastenis patraukë tautininkø partijos dëmesá. Nuo 1927 m. priklausæs Tautininkø sàjungai, 1931 m. jis tapo ðios sàjungos valdybos generaliniu sekretoriumi. Nuo tada V. Rastenis savo gyvenimo kelià susiejo su tautininkø veikla (ne tiek su partija, kiek su tautininkø, arba, kaip jis daþnai pabrëþdavo, „tautine“ ideologija). Nors apie savo tuometiná darbà tautininkø „ðtabe“ vëliau jis kukliai patikslindavo – „tik raðtinëje“4 – taèiau penkeri metai generalinio sekretoriaus poste suteikë jam progà geriau susipaþinti su to meto Lietuvos vidaus ir uþsienio politikos uþkulisiais, o paþintys su aukðèiausiais tautininkø vadais, bendras darbas su Juozu Tûbeliu, Antanu Smetona, Vladu Mironu ir kitais tautininkais turëjo didþiulæ átakà V. Rastenio asmenybës formavimuisi. Vëliau V. Rastenio veikla dar labiau plëtësi: jis dirbo Kauno radiofono sekretoriumi – praneðëju, Lietuvos þurnalistø sàjungos valdybos sekretoriumi, tarptautinës teisës dëstytoju Prekybos institute Klaipëdoje, Ministrø tarybos juriskonsulu. Kaip ir daugelis kitø to meto lietuviø veikëjø, V. Rastenis brendo kartu su nepriklausoma Lietuva. Jam teko matyti Lietuvos kilimà ir nuosmuká, bûti daugelio garbingø ir ne visai garbingø, dþiaugsmingø ir liûdnø Lietuvos gyvenimo ávykiø liudytoju. Vëliau ðie nepriklausomos Lietuvos gyvenimo epizodai, prisiminimai sugráþdavo ir ásiterpdavo á jo straipsnius. Iðeivijoje V. Rastená jo kolegos kartais pavadindavo vaikðèiojan3 4

6

Ibid. V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu // Metmenys, 1982. Nr.43. P.162.

èia Lietuvos nepriklausomybës enciklopedija5. Pasak jø, vargu, ar kas kitas þinojo tiek daug trumpo, bet gana turiningo valstybinio gyvenimo detaliø, o svarbiausia – jis mokëjo vaizdingai papasakoti tai, kà þinojo. Ne vienà kartà aplinkiniai kalbindavo já raðyti atsiminimus, bet vis atsirasdavo kitø darbø bei reikalø6. Permainos Lietuvos padangëje uþklupo V. Rastená dirbant laikraðèio Lietuvos aidas sekretoriumi. Tuos metus, ypaè paskutiná Lietuvos aido numerio iðleidimà vëliau jis apraðë savo straipsnyje Paskutinio vedamojo istorija 7. Atëjus bolðevikams, V. Rastenis buvo suimtas, kalintas Vilniuje, Maskvoje Butyrkø kalëjime, vëliau Kaune, kur buvo iðlaisvintas birþelio sukilimo metu. Ðis trumpas laikas, praleistas sovietø kalëjime, ástrigo ilgam. Sovietø propagandos maðina, nukreipta prieð kai kuriuos iðeivijos politinius veikëjus, net ir po daugelio metø stipriai palietë ir já: 1959 m. Tiesoje buvo iðspausdinti Maskvos kalëjime jo duoti parodymai, kurie vëliau, siekiant sukompromituoti V. Rastená, buvo dalimis perspausdinti iðeivijos laikraðtyje Vienybë. V. Rastenis tuomet reagavo labai ramiai – nepuolë gintis prieð Vienybëje prasidëjusius puolimus ir kaltinimus, teisintis ar neigti, tik paraðë savo nuomonæ ir paskelbë Dirvoje ir Darbininke 8. Nei tada, nei vëliau tos istorijos ir sovietinio kalinio patirtis niekada nebûdavo deklaruojama, nuskriaustojo ar herojaus kaukë jam nebuvo reikalinga 9. V. Rastenis savæs nesigailëdavo, neleisdavo gailëtis ir kitiems, to paties reikalavo ir ið kitø. Visa skaudi patirtis ir vëliau leido jam daug realiau ir kritiðkiau vertinti sovietinæ sistemà bei þmones, likusius Lietuvoje. Vokieèiø okupacijos metais V. Rastenis dëstë Ðiauliuose Prekybos institute tarptautinæ teisæ, 1941–1942 m. ëjo Ðiauliø teisëjo pareigas, vëliau dirbo advokatu Ðiauliuose. Karui baigiantis drauge su lietuviø pabëgëliø banga pasitraukë á uþsiená, su þmona Emilija iðvyko á Prancûzijà. Nuo 1944 m. jo gyvenimas pasisuko visai kita vaga.

Politinë veikla Savo politinæ, visuomeninæ veiklà V. Rastenis pradëjo dar nepriklausomos Lietuvos metais, aktyviai ásijungæs á Tautininkø sàjungos gyvenimà, taèiau ypaè aktyviai á politinæ veiklà jis ásitraukë tik iðvykæs ið Lietuvos. Pasikeitus istorinëms sàlygoms, vykstant neiðvengiamai naujos kultûrinës aplinkos kaitai, á emigracijà nublokðtas lietuvis buvo priverstas ið naujo permàstyti viskà, kas iki tol jam atrodë aiðku ir 5

6

7 8

9

Zenono Rekaðiaus atsisveikinimo þodis Vincui Rasteniui // Akiraèiai, 1982. Nr.4(138); V. Trumpa. Vincui Rasteniui septyniasdeðimt penkeri // Dirva, 1980 02 07; V. Trumpa. Su Vincu Rasteniu atsisveikinant // Dirva , 1982 03 04. V. Rastenio archyve (jis saugomas Kaune, Lietuviø iðeivijos institute) yra iðlikæs rankraðtis „Kai að maþas buvau“, tai yra prisiminimai apie atskirus vaikystës momentus. Ar tai buvo bandymas raðyti prisiminimus, lieka neaiðku. Akiraèiai , 1970. Nr.6(20). Solidarus redaktoriø kompromitavimasis. Vinco Rastenio pasisakymas dël „Naujienø“ ir „Vienybës“ puolimø // Dirva , 1959 07 02. V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P. 162.

7

savaime suprantama, todël reikëjo naujø argumentø savo kaip emigranto egzistencijai pagrásti bei pateisinti10. Pokario metais ið Lietuvos á Vakarus pasitraukë daugiau nei 60.000 þmoniø. Vokietijos DP (Displaced Persons) stovyklose gyvenimas vyko pagal nepriklausomos Lietuvos modelá – buvo atkuriamos visuomeninës, politinës organizacijos bei institucijos, egzistavusios nepriklausomoje Lietuvoje. Uþsienyje atgaivintos ir Lietuvoje veikusios politinës partijos. Tuo tarpu tautininkai emigracijoje iðgyveno krizæ. Kaip buvusi valdþioje partija jie buvo labiausiai nukentëjæ nuo represijø okupacijos metais, o iðeivijoje tautininkai visà laikà buvo siejami su autoritariniu reþimu. 1947 m. suvaþiavime Ðtutgarte susirinkæ tautininkai atsiribojo nuo visø diktatûriniø tendencijø ir aiðkiai pasisakë uþ demokratijà11. Tuo metu tautininkai pasiþymëjo savo pozityvia, dinamiðka veikla, ieðkojo naujø veiklos galimybiø ir bûrësi ant platesniø nei Lietuvos Tautininkø sàjunga pagrindø (ideologiniu poþiûriu tautininkai Europoje laikësi tø paèiø pagrindø, kaip „viltininkuose“ pradëjusi formuotis tautininkø srovë). Vëlesniais metais toji pozityvi veikla blëso, vis daugiau nustelbiama praeities sàskaitø suvedinëjimø, asmeniniø ambicijø, uþsidarymo tradicinëje lietuviðkosios emigracijos politinëje veikloje. Po karo emigracijoje buvo svarstomos Lietuvos politinio gyvenimo nesëkmës. Vienu svarbiausiø nepriklausomos Lietuvos demokratijos silpnybës ðaltiniu laikytas visuomenës susiskaldymas á per didelá partijø skaièiø. Konstatuota, kad ateities Lietuvoje, kurios santvarka turëtø bûti „vakarietiðkai demokratiðka“, politinë diferenciacija turëtø apsiriboti keliø (trijø – keturiø) partijø sistema12. Vis daþniau buvo kalbama apie vidurio srovës13 organizacijø susijungimo idëjà. Jà pirmiausia propagavo tautininkai, save laikæ vienu ið branduoliø, ið kuriø ateityje pageidaujama suformuoti platesnæ vidurio srovæ14. Átakos tokiai jø pozicijai turëjo noras atsiriboti nuo praeities bei ágyti átakà ateities Lietuvoje. 1946 m. vasarà vykusioje tautininkø konferencijoje buvo nuspræsta neatkurti Tautininkø sàjungos ir pasisakyta uþ ásiliejimà á vidurio srovës organizacijà, kai ji pradës realiai formuotis15. Jaunesni tautininkø lyderiai V. Rastenis, Bronius Nemickas, Bronius Dirmeikis ðiuo klausimu privaèiai tarësi su kitomis organizacijomis. 1945 m. Paryþiuje vyko konkretûs pasitarimai tarp tautininkø, Lietuvos laisvës kovotojø sàjungos (LLKS) ir 10 11 12

13 14 15

8

J. Eretas. Iðeivijos klausimais. Roma: Lietuviø katalikø mokslo akademija, 1974. P.17. Liberalø politikos vingiai // Santarvë, 1956. Nr.5. P.284. 1945 metø rugsëjo mënesá, Paryþiuje. Pasitarimo dël lietuviðkos tautiðkai demokratiðkos srovës konsolidavimo konstatavimai ir iðvados. Vytauto Didþiojo universiteto Iðeivijos studijø centras ( toliau – VDU ISC) Karolio Drungos fondas (toliau – KDF). F.5 Ap.1-10 B.12220-13. Vidurio srovë buvo suvokiama politine prasme, kaip vidurys tarp deðinës (katalikø) ir kairës (socialdemokratø). Mûsø praneðimai. 1946 09 15. Nr. 9. L.1. VDU ISC Broniaus Bieliuko fondas. V. Rastenio 1946 08 09 laiðkas V. Abraièiui. VDU ISC Vinco Rastenio fondas (toliau – VRF). F.2 Ap.1-2. B.9308-87.

valstieèiø liaudininkø dël vidurio srovës sujungimo kuriant Lietuviø demokratø unijà16. Taèiau, kaip ir reikëjo tikëtis, ið tokio sumanymo nieko konkretaus neiðëjo – aiðkiai uþ vidurio srovës susikûrimà pasisakë tik tautininkai, nei ið valstieèiø liaudininkø, nei ið laisvës kovotojø tokio pritarimo nebuvo gauta, o tautininkø iniciatyva ir uþimta pozicija buvo vertinama labai átariai. Tautininkai 1946 m. konferencijoje susibûrë á laikinà organizacijà, pavadintà Lietuviø tautiniu sàjûdþiu (LTS). LTS atstovavo tautininkams bendrose lietuviø organizacijose, pirmiausia emigracijoje atgaivintame VLIK‘e. Informacijai ir ryðiui su nariais palaikyti LTS centras leido nevieðà biuletená Mûsø praneðimai, kurio administratorium jau vëliau Amerikoje kelerius metus buvo V. Rastenis. Po Antrojo pasaulinio karo nesustabdomai slenkant laikui, blëstant greito konflikto tarp Vakarø ir Sovietø Sàjungos euforijai, penktojo deðimtmeèio pabaigoje – ðeðtojo deðimtmeèio pradþioje dauguma lietuviø pabëgëliø ið Vokietijos DP stovyklø emigravo á uþjûrá. Prasidëjus emigracijai ið Vokietijos á kitus kraðtus, dauguma Lietuviø tautinio sàjûdþio nariø atvyko á JAV, kur jie susidûrë su èia jau anksèiau aktyviai veikusia tautininkø organizacija – Amerikos lietuviø tautine sàjunga (ALTS)17. LTS neásijungë á Amerikos tautinæ sàjungà, liko atskiru vienetu, nors savo skyriø Amerikoje ir nekûrë. Buvo nuspræsta, kad tautininkams VLIK‘e ir toliau atstovaus LTS 18. Vincas Rastenis Amerikoje aktyviai dalyvavo abiejø organizacijø – Amerikos lietuviø tautinës sàjungos ir Lietuviø tautinio sàjûdþio – veikloje. 1949 m. jis dalyvavo steigiamajame ALTS seime, ir buvo vienas pagrindiniø kuriamos organizacijos statuto autoriø19, vëliau kelerius metus (1949–1951 m.) buvo ALTS vicepirmininkas. Tuo paèiu metu dalyvavo LTS veikloje, 1952–1958 m. buvo Lietuviø tautinio sàjûdþio valdybos narys. 1948 m. ir V. Rastenio ðeima ið Prancûzijos persikëlë gyventi á JAV. K. S. Karpiaus kvietimu jie atvyko á Klyvlendà, kur iki 1951 m. V. Rastenis buvo tautininkø leidþiamo laikraðèio Dirva leidëju bei redaktoriumi. Dirva tapo V. Rasteniui dar viena visuomeninës–politinës veiklos priemone, laikraðèiui jis skyrë visà savo laikà, finansus bei energijà. 16

17

18

19

V. Rastenis. Kad neuþsimirðtø... (Keleto dabartiniø laikø „intymiosios istorijos“ smulkmenø uþfiksavimas), Paryþius, 1946 06 18 Tremties ir rezistencijos muziejus, Algirdo Vokietaièio archyvas; Tautininkø laikinosios vadovybës 1946 01 01 laiðkas vienminèiø rateliams; 1945 metø rugsëjo mënesá, Paryþiuje. Pasitarimo dël lietuviðkai tautiðkai demokratiðkos srovës konsolidavimai ir iðdavos. VDU ISC KDF F.5 Ap.1-10 B.12220-13. Amerikos lietuviø tautinë sàjunga (ALTS) ásikûrë 1949 m. sujungdama anksèiau veikusias Amerikos lietuviø tautininkø organizacijas: Amerikos lietuviø tautininkø centrà, Lietuvai vaduoti sàjungà ir Amerikos lietuviø misijà, kuriø dvi pastarosios buvo ásikûrusios 1943–1944 m., o Tautininkø centras veikë anksèiau kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradþios lietuviø tautininkø veiklos Amerikoje tæsinys. Tautinës minties keliu. Lietuviø tautininkijos istoriniai bruoþai. Red. Jonas Puzinas ir Jonas Pranas Palukaitis. Chicago: Viltis, 1979. P.392. Ibid. P.294.

9

„Dirva“ nëra man viso ko tikslas, kaip kartais sakai. Tik priemonë: gana netikusi, nepatogi, sunkus vartoti árankis (...) Tikslas yra toliau ir didesnis. Gal ir donchichotiðkas, bet atmesti já, rodos, dar ne laikas. Tikslas tas, apie kurá visi iðkilmingai su priesaikavimais kalba, tik kuriam daugumas maþai daro – tai tas palaikymas gyvos lietuviðkos liepsnelës, iðneðtos ið sugriautø namø (...)“, – raðë jis savo þmonai20. 1952 m. globojant ALTS buvo ákurta Amerikos lietuviø spaudos ir radijo draugija Viltis, per kurià Tautinë sàjunga tvarkë lietuviø tautinës srovës spaudos leidimo reikalus. Nuo 1952 m. Viltis perëmë ir Dirvos savaitraðèio leidimà. Perleidæs Dirvos tvarkymo reikalus kitiems, V. Rastenis ir vëliau nuolat rûpinosi Dirvos leidimo reikalais. 1952 m. V. Rastenis pradëjo dirbti Laisvosios Europos komiteto Niujorke lietuviø spaudos ir organizacijø skyriaus vedëju ir persikëlë gyventi á Niujorkà. Greta veiklos tautininkø sàjungoje ir Laisvosios Europos komitete jis aktyviai dalyvavo ir kitø organizacijø veikloje, buvo Amerikos Lietuviø tarybos (ALT) narys, vëliau Pavergtø Europos tautø seimo (PETS) lietuviø delegacijos narys, bendradarbiavo Liberty radijuje, buvo vienas ið Lietuviø enciklopedijos redaktoriø. Tuo metu iðeivijos politiniame gyvenime pagrindiná vaidmená vaidino Vokietijoje atkurtas VLIK‘as, 1955 m. perkeltas á JAV. VLIK‘as emigracijoje nepasiþymëjo vienybe – vidiniai nesutarimai tarp katalikø ir laicistø bloko, noras dominuoti iðeivijos politiniame gyvenime, pagaliau ásivëlimas á ilgai uþsitæsusá konfliktà su Lietuvos diplomatine tarnyba ir jos ðefu Stasiu Lozoraièiu, palaipsniui smukdë VLIK‘o prestiþà visuomenës akyse. Ðeðtajame deðimtmetyje vis didëjantys nesutarimai paèioje organizacijoje greitino VLIK‘o skilimà. 1952 m. ið VLIK‘o pasitraukë Lietuviø Frontas, o 1955 m. Lietuviø tautinis sàjûdis pareiðkë nebematàs prasmës toliau dalyvauti VLIK‘e, kuris yra netekæs Lietuvoje sukurtojo laisvinimo organo pobûdþio, ir atðaukë savo atstovà ið organizacijos. Maþdaug tuo paèiu metu ið VLIK‘o pasitraukë ir Lietuvos laisvës kovotojø sàjunga. 1955 m. ið keturiø organizacijø (Lietuvos laisvës kovotojø sàjungos, Lietuviø rezistencinës santarvës21, Lietuviø tautinio sàjûdþio ir Lietuvos atgimimo sàjûdþio22), buvo ákurta Lietuvos nepriklausomybës talka (LNT). LNT buvo dar vienas ið bandymø pakeisti emigracijoje VLIK‘à 23, vystyti veiklà, kuriai VLIK‘as neskyrë dëmesio. LNT þinioje veikë Lietuvos nepriklausomybës fondas, skirtas lëðoms telkti, ir Lietuvos Bûklës studijø centras, finansuojamas ðio fondo. LNT leido Lietuvos naujienø atrankà (LNA) – neperiodinius biuletenius lietuviø ir anglø kalbomis, kuriuose buvo telkiama informacija ið Lietuvos ir apie Lietuvà. V. Rastenis buvo vienas ið ðios organizacijos ákûrimo organizatoriø, ilgà laikà (iki 1961 m.) LNT pirmininku, taip pat redagavo jos leidþiamà biuletená Lietuvos naujienø atranka. 20 21

22 23

10

V. Rastenio laiðkas be datos þmonai Emilijai. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-3 B.8077-32. Lietuviø rezistencinë santarvë (LRS) – liberalios krypties politinë ir kultûrinë organizacija, Stasio Þymanto ir Stasio Lozoraièio iniciatyva ákurta 1950 m. Londone. Lietuvos atgimimo sàjûdis (LAS) – nacionalistø partijos nariø emigracijoje 1948 m. ákurta organizacija. LNT nepavyko ágauti didesnës reikðmës ir uþimti VLIK‘o vietos – 1964 m. Niujorke buvo pasiraðytas VLIK‘o apsijungimo protokolas, pagal kurá LNT su visomis savo organizacijomis buvo priimta á VLIK‘à.

Renkant informacijà apie Lietuvà tuo metu buvo susiduriama su tam tikromis problemomis, pirmiausia ðaltiniø trûkumu. Informacija Vakarus pasiekdavo ávairiai kanalais – ið sovietinës spaudos bei knygø, radijo praneðimø, gaunamø laiðkø, pabëgëliø pasakojimø. Nei vienas ið ðaltiniø nebuvo pilnas, nei vienu nebuvo galima pasitikëti, tik sudëjus visà informacijà á vienà vietà ir kritiðkai jà ávertinus, buvo ámanoma gauti apytikrá vaizdà. Taèiau ir to buvo sudëtinga pasiekti. Visos þinios nesuplaukdavo á vienà vietà, jos buvo iðsibarsèiusios po spaudà, daþnai skelbiamos tik gautos ir be jokios atrankos. Ne kartà ir ne vienas asmuo iðeivijoje këlë idëjà apie vieningo centro ákûrimà, informacijos apdorojimà, paruoðimà propagandiniam darbui, taèiau tai ir likdavo tik neágyvendintomis idëjomis. Prie LNT ákurtas Lietuvos bûklës centras ir Lietuvos naujienø atrankos biuleteniai buvo vienas ið bandymø ágyvendinti panaðias V. Rastenio idëjas. LNA leido biuletenius, kuriuose buvo spausdinamos atrinktos þinios, kaip skelbë leidëjai „bûdingos bendrai padëèiai Lietuvoje, tik patikimai atrodanèios, nors ir ið okupantiniø ðaltiniø“24. LNA stengësi apèiuopti ir sàþiningai atspindëti Lietuvai prieðo daromà þalà, áþvelgti ne tik jo nesëkmes, bet ir laimëjimus vengiant iðankstiniø sprendimø ir spëliojimø. Reakcija á ðiuos biuletenius buvo ávairi: vieni sutiko dþiaugsmingai, informacijà naudojo savo leidiniuose (Margutis, Dirva, Australijos lietuvis, Laisvoji Lietuva, Vienybë, Santarvë, kita iðeivijos spauda), kiti ignoruodavo LNA biuletenius, vengë naudotis jø þiniomis, kadangi, jø nuomone, tai buvo „VLIK‘o opozicijos“ ir „VLIK‘o ardytojø“ darbas, ir todël su jais geriau neturëti nieko bendra25. Kitø nuomonës buvo dar aiðkesnës: „teikiamos þinios yra daugiausia sovietinës propagandos turinio. Mums gi sovietinës propagandos ir taip jau perdaug. Jeigu taip bûtø kokiø vertingø informacijø ið neigiamos pusës, jos bûtø naudingesnës“26. Pakeisti ásigalëjusias tradicijas bei kalbëjimo apie Lietuvà bûdus nebuvo taip lengva. Dalyvaudamas politiniame gyvenime V. Rastenis susidûrë su emigracinio gyvenimo kasdienybe, su ávairiomis iðeiviðkomis visuomeninëmis ir politinio gyvenimo problemomis. Juo toliau, juo daþniau jis kritikuodavo politinius veiksnius, politines partijas, jø politikà, tarpusavio kovas ir nesutarimus. Jis ragino þvelgti á ateitá, neuþsidaryti siauros politinës veiklos ribose, kritikavo tuðèià savo ir savo veiklos panegirikà, savikritikos nebuvimà, tuos paèius, kasmet kartojamus skambius ðûkius, priimamas rezoliucijas, skelbiamus naujus þygius, kurie greit tapdavo beprasmiai, niekieno nevykdomi ir neplanuojami vykdyti, o daþnai ir neámanomi ávykdyti. Visà tà kritikà jis vadino tik „tiesà supanèiø miglø praskleidimu“, – net ne iðsklaidymu, o tik trumpalaikiu praskleidimu. Kita vertus, tai buvo ne vien tik kritika, bet ir bandymas kà nors daryti kitaip, pakeisti. Nusivylæs VLIK‘u V. Rastenis buvo vienas iniciatoriø 24

25 26

LNT pirmininko V. Rastenio 1956 02 22 laiðkas Lietuvos diplomatijos ðefui, Lietuvos pasiuntinybëms ir Konsulatams. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.9348-127. V. Rastenio 1956 03 30 laiðkas „Þiniø“ redaktoriui Al. Bumbliui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.9350-129. „Nepriklausomos Lietuvos“ redaktoriaus J. Kardelio 1956 02 16 laiðkas LNA. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-7. B.9387-162.

11

kuriant LNT. Vëlesniais metais jis neatsisakë idëjos sukurti stiprø politiná centrà, sugebësiantá vadovauti iðeivijos politiniam gyvenimui27. Daugelis jo projektø suþlugo, nemaþà dalá jis sugebëjo vienaip ar kitaip ágyvendinti. V. Rastenis ið tautininkø iðsiskyrë energija, veiklumu. Juozas Baèiûnas pastebëjo, kad V. Rastenis nebuvo vien tik „siauras tautininkas“, kaip daugelis jo aplinkos þmoniø, bet iðsiskyrë kaip plaèiai galvojantis þmogus28. Jis buvo tolerantiðkas ir liberaliø paþiûrø þmogus, kuriam pagrindinis liberalizmo principas buvo „þmogus turi turëti laisvæ savarankiai màstyti ir veikti. Tai yra tiesioginë iðdava ið pripaþinimo, kad þmogus yra pajëgus savarankiðkai màstyti bei veikti, ir kad jis sugeba skirti gërá nuo blogio“29. Ðio principo jis visà laikà laikësi ir já taikë kitiems. Daþnai dël to sulaukdavo priekaiðtø, net nurodymø: kadangi yra vienas ið tautininkø vadø, tai turi susilaikyti kalbëjæs apie svarbius, o ypaè susilaikyti kalbëti apie kontroversinius dalykus30. Laikui bëgant tautininkai Amerikoje vis labiau konservatyvëjo, uþsidarë siauruose „tautininkø“ rëmuose. Tokius, kaip, pvz., V. Rastenis, kurie stengësi ieðkoti naujø keliø ir veiklos bûdø, buvo stengiamasi „pastatyti á vietà“, neutralizuoti, gal net paðalinti. Prasidëjo skirstymasis á „tikruosius“ tautininkus ir „netikruosius“, patriotizmo stokos prikaiðiojimas, smerkimas. Dël V. Rastenio straipsniø kliûdavo ne tik jam, bet ir Dirvos redakcijai. J. Baèiûnas raðë, kad kitas þmogus V. Rastenio vietoje bûtø seniai viskà (t.y. ir Dirvà, ir tautininkus) metæs uþ jø toká elgesá, bet ne V. Rastenis, – jis norëjo viskà ágyvendinti iki galo31. Nei oponentø smerkimas, nei bendraþygiø priekaiðtai, niekas negalëjo pakeisti jo nuostatos kalbëti atvirai apie viskà ir tuo bandyti kaþkà pakeisti ar bent átakoti. V. Rastenis bendravo su ávairaus amþiaus, ávairiø politiniø, pasaulëþiûriniø nuostatø þmonëmis. Jis mëgo dalyvauti ir jaunimo susirinkimuose, taèiau daþniausiai tik stebëdavo ið ðono, vertindavo, patardavo, bet nesikiðdavo, nebandydavo primesti savo nuomonës. Bûtent su jaunimu jis siejo tiek Lietuvos, tiek ir iðeivijos ateitá. Dël savo liberalios tolerantiðkos pozicijos ilgainiui jis suartëjo su Studentø Santara, stebëjo organizacijos kûrimà, dalyvavo jø suvaþiavimuose. Vytautas Kavolis savo pirmàjá susitikimà su V. Rasteniu Niujorke, studentams santarieèiams atvaþiavus vienyti lietuviø liberalø, prisiminë taip: „Vincas Rastenis iðsivedë du studentus á saulëtà New Yorko popietæ – anais 1953 metais – ir ilgai su mumis ðnekëjosi apie dabarties problemas, negirdamas saviðkiø, nekaltindamas svetimøjø, o svarbiausia: nebandydamas mûsø paveikti, mûsø klaidas ati27 28 29

30 31

12

Apie tai plaèiau raðo L. Sabaliûnas savo ávade apie V. Rastená – „Gyvastá tesaugoja prasmë“. J. Baèiûno 1954 04 20 laiðkas B. Railai. VDU ISC Bronio Railos fondas. V. Rastenis. Liberalizmà reikia geriau paþinti // Lietuviðkasis liberalizmas. Chicago: Santaros-Ðviesos federacija, 1959. P.194. V. Rastenio 1964 11 17 laiðkas V. Abraièiui, A. Senikui, J. Èiuberkiui ir kitiems. VDU ISC VRF. J. Baèiûnas. Susitarkime dël Dirvos su jos bendradarbiu. Konfidencialiai. VDU ISC VFR. F.2 Ap.1-4 B.8043-99.

taisyti, mus á savo partijà atvesti. Kalbëjome ið karto draugiðkai, su tarpusavio pasitikëjimu, nors tuomet jis buvo vyresnis uþ mus abu su Raimundu Mieþeliu paëmus drauge“. Gráþdami ið Niujorko V. Kavolis su R. Mieþeliu stebëjosi, kad „yra toje kartoje þmogus, su kuriuo galima visiðkai racionaliai apie viskà kalbëti!“ 32. Tokia santarieèiø nuomonë turëjo bûti labai geras ávertinimas, turint omenyje jø norà visiðkai atsiriboti nuo vyresnës kartos ir kurti viskà ið naujo. V. Rastenis buvo vienas ið nedaugelio, kuris, nepaisant didelio amþiaus skirtumo, ilgainiui tapo santarieèiams savu. Ðeðtojo deðimtmeèio pabaiga lietuviø iðeivijos gyvenime atneðë ðiek tiek ryðkesniø pokyèiø. Atëjus á valdþià prezidentui J. F. Kenedþiui, Amerikos uþsienio politika pradëjo keistis, prasidëjo prekybiniø ryðiø ir kultûriniø mainø su sovietais planavimas ir vykdymas. Kaip atskleidë spaudoje kilusi diskusija, lietuviø iðeivija nebuvo pasiruoðusi tokiems politiniams pokyèiams. Ji susidûrë su rimta problema – kaip vertinti susidariusià padëtá, kuri ið esmës galëjo ir turëjo pakeisti visà iki tol vykdytà emigracinæ laisvinimo politikà. Iðkilo klausimas, ar pasinaudoti plyðiais, atsiradusiais geleþinëje uþtvaroje, sovietø siûlomais kultûriniais ryðiais, ar ne. Iðeivija labai atsargiai þiûrëjo á „pravertas“ duris ir „kultûriniø mainø“ siûlymus. Átakos turëjo ir nesutarimai iðeivijoje, þiniø apie Lietuvà neturëjimas, baimë, átarimai, taip pat ir neigiama iðeivijos politiniø veiksniø (t.y. pagrindiniø politiniø organizacijø – VLIK’o, ALT’os, PLB) pozicija ðiuo klausimu. Buvo skelbiama, kad „organizuotas laisvøjø lietuviø bendravimas kultûriniais ir kitokiais reikalais su okupacinio reþimo organais ar jø agentûromis Lietuvoje reikðtø Lietuvos aneksijos pripaþinimà“ ir tai bûtø „savanoriðka talka Sovietø Sàjungai legalizuoti agresijà prieð Lietuvà ir jos inkorporavimà á Sovietø Sàjungà“33. 7 deðimtmeèio pradþioje iðeivijos spaudoje iðsivystë diskusija, ar reikalingi santykiai su okupuotu kraðtu bei dël tø santykiø pobûdþio. Buvo iðsakomos prieðingos nuomonës, taèiau konkreèiø susitarimø nebuvo pasiekta. Pagal paþiûras á Lietuvos padëtá, dabartá ir ateitá iðeivijos visuomenë palaipsniui skilo á dvi dalis: konservatorius, pasisakiusius prieð kultûrinius ryðius, ir revizionistus, tapusius tokiø ryðiø ðalininkais. Konservatoriai, anot V. Rastenio, buvo „iðtikimi principams“, „iðtikimi tautai“ ir Lietuvos laisvës kovoje „tvirtai sëdëjo apkasuose“, t.y. niekuo nerizikavo. Revizionistai, prieðingai, bandydavo „iðlásti ið apkasø“, arba pasisakydavo, kad reikia iðlásti, apsidairyti ir pabandyti kà nors daryti34. Pastariesiems, tarp kuriø buvo ir pats V. Rastenis, kliûdavo daugiausia, nes, nespëjus „ið apkasø“ iðlásti ir „susitikti su prieðais“, vien uþ tokius bandymus ar svarstymus tekdavo nukentëti nuo savøjø, kurie galëdavo apðaukti iðdavikais, principø lauþytojais, parsidavëliais, arba bent jau pasidavëliais komunistø provokacijoms. 32 33

34

V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P.161, 162. Mockûnas L. Kultûrinës infiltracijos pradþia – 1967 m. iðeivijos krepðininkø iðvyka á Lietuvà // Akiraèiai, 1998. Nr.7. P. 4. V. Rastenio 1966 12 22 laiðkas J. Meiliûnui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7923-39.

13

Politiniø organizacijø bandymas reguliuoti ryðiø klausimà bei jø 1966 m. priimtoji Klyvlendo rezoliucija35 norimø rezultatø nedavë, – padëtis iðeivijos visuomenëje nepasikeitë, tik dar labiau ákaito. Po Klyvlendo rezoliucijos dauguma laikraðèiø, prisilaikydami „tautinës drausmës nuostatø“, pradëjo vengti spausdinti remianèiøjø platesnius ryðius su kraðtu straipsnius, iðeiviø politinës organizacijos pradëjo ðalinti ið savo tarpo þmones, palaikanèius ryðiø su kraðtu idëjà36. Nemaþa iðeivijos visuomenës dalis jau buvo praradusi viltis, kad Vakarø valstybës artimiausiu metu imsis kokiø nors þingsniø dël Lietuvos valstybës atstatymo. Branduoliniø ginklø pusiausvyra tarp JAV ir SSRS garantavo, kad status quo tæsis dar ilgai. Tuo tarpu iðeivijoje buvo jauèiama, kad silpnëjant ryðiams su Lietuva, nebegaunama informacijos apie lietuvius, likusius Lietuvoje, bijoma, kad per tuos ilgus metus lietuviø tauta bus paveikta sovietinimo politikos. Vienintelis realus ámanomas kelias ðioje situacijoje jiems atrodë galimybë pasinaudojant siûlomais kultûriniais ryðiais uþmegzti ryðá su lietuviais (pirmiausia su kultûrine inteligentija) ir per juos bent ðiek tiek atidaryti langus á Vakarus. Minimumas, kurá bûtø galima pasiekti tokiu keliu – tai suteikti moralinæ pagalbà, palaikymà, viltá likusiems Lietuvoje. 1966 m. kovo 26–27 d. Èikagoje susirinko liberaliosios pakraipos intelektualai ir visuomenininkai aptarti santykiø su kraðtu klausimà bei susidariusià padëtá iðeivijoje. Konferencijoje, pavadintoje „Liberalø þvilgsnis á politikà be svajoniø ir mitø“, dalyvavo ávairiø politiniø partijø bei organizacijø atstovai: liaudininkas Bronius Bieliukas, K. Drunga (LRS narys), tautininkas V. Rastenis, socialistas J. Kiznis, Santaros-Ðviesos atstovai A. Gureckas, R. Mieþelis, Z. Rekaðius, J. Ðmulkðtys, L. Sabaliûnas, L. Mockûnas ir kiti. Chruðèiovinis atlydys iðeivijai teikë tam tikrø vilèiø, kad yra galimybë bandyti kà nors pasiekti tëvynainiø labui per tarpusavio ryðius. Kà ir kaip daryti, dar niekas neþinojo, bet visi sutarë, kad reikia pradëti veikti. Konferencijoje iðkilo bûtinybë steigti naujà periodiná leidiná, propaguojantá ryðiø su kraðtu idëjas37. Buvo labai aiðkiai suvokiami ir galimø tokiø ryðiø pavojai, nes okupanto kontrolë visada reiðkë ávairius pavojus, taèiau „nëra kovos be galimø nuostoliø, nes prieðingu atveju nebûtø jokios kovos, o tik tuðti plepalai“, – raðë K. Drunga38. Apie ryðius su kraðtu buvo skelbiama: „Santykiavimas su okupuota Lietuva, kiek tik tai leidþia okupaciniai varþtai, gali turëti naudos tik tuo atveju, jei tà santykiavimà atlieka ir atliks þmonës ar grupës, kuriø aukðèiausias tautinis tikslas yra ir liks Lietuvos nepriklausomybës 35

36

37

38

14

1966 m. politiniø veiksniø priimta Klyvlendo rezoliucija skelbë, kad laisvøjø lietuviø bendravimas su vadinamos LTSR pareigûnais, ástaigomis ar organizacijomis bûtø tolygus Lietuvos Respublikos tæstinumo ir Lietuvos ájungimo á Sovietø Sàjungà nepripaþinimo atsisakymui, taip pat, kad „tautinë drausmë“ reikalauja, kad tol, kol Lietuva okupuota, ryðiai ribotøsi tik privaèiais kontaktais. Plaèiau þr.: Dapkutë D. Lietuviø iðeivijos santykiø su okupuota Lietuva dinamika XX a. 6–9 deðimtmetyje // Istorija, 2001. T.XLVII. P. 34-47. Politinës konferencijos organizacinës komisijos 1966 03 07 praneðimas politinës konferencijos reikalu, Tomo Remeikio asmeninis archyvas; Mockûnas L. Knygø keliai á Lietuvà. Prisiminimai apie nuskendusá laivà // Akiraèiai, 1993. Nr.6. P.4; Konferencijos pasisakymø projektai, Henrietos ir Vytauto Vepðtø asmeninis archyvas. „Þalia medþiaga pirmam projektui“. Karolio Drungos 1966 m. ruoðtas projektas dël ryðiø su kraðtu. VDU ISC, Liûto Mockûno fondas.

atstatymas.“39 Kadangi buvo siekiama ryðiø su kraðte likusiais lietuviais, infiltravimo á kraðtà prieðiðkos reþimui informacijos, patikimø þiniø apie padëtá kraðte rinkimo ir pan., buvo atsisakyta nuo vieðø savo tikslø afiðavimo. V. Rastenis vienas pirmøjø pasisakë prieð Lietuvos izoliacijos politikà, paremdamas, netgi ið dalies ir formuodamas jaunøjø iðeivijos intelektualø ðûká „Veidu á Lietuvà“. Jam priklauso garsioji frazë apie ryðius su Lietuva: „jei nori susitikti su kalëjime kalinèiu broliu, turësi praeiti pro kalëjimo priþiûrëtojà, taèiau tai nereiðkia, kad bendradarbiausi su priþiûrëtoju“. Laiðke Algirdui Juliui Greimui jis raðë: „Vien dël to, kad Lietuva yra rusø–bolðevikø valdoma bei stumdoma, mes neturime teisës nuo jos nusisukti ir jà drauge su jos okupantais boikotuoti. Jei mano brolis yra kalëjime, að stengiuos su juo pasimatyti, stengiuos jam padëti, stengiuos jam perduoti maisto, stengiuos pajudinti jo bylà, gal organizuoju net malonës praðymus, ir tuo tikslu nevengiu matytis net ir su jo kalintojais, nespjaunu á akis kalëjimo sargams, laikausi jø nustatytos tvarkos pasimatymams ar ko nors perdavimams... Visa tai jokiu bûdu nereiðkia, kad að jau pripaþástu kaltintojus teisius, o brolá kaltà. Mano tikslas santykiauti ne su kalëjimo administracija, o su ten laikomu broliu. Pakeliui, kiek bûtinai tam tikslui reikia, tenka ðiokiø tokiø santykiø turëti ir su kalëjimo administracija. Bet tai nëra koks nors bendradarbiavimas su kalëjimo administracija (...)“.40 Ðio savo skelbiamo principo V. Rastenis laikësi visà gyvenimà. Nepaisydamas „tautinës drausmës“ ðalininkø smerkimø ir prakeiksmø, jis nebijodavo susitikti ir pabendrauti su atvaþiuojanèiais ið sovietinës Lietuvos þmonëmis, neskubëdavo daryti iðankstiniø iðvadø, nebijodavo nueiti á solistø ið Lietuvos koncertà ar sovietiniø filmø demonstravimà. Tiesa, daþnai dël tokio savo elgesio jam tekdavo aiðkintis tiek tautininkams, tiek LNT41. Kadangi ðiose organizacijose jis buvo vienas ið pagrindiniø vadovaujanèiø asmenø, tai tokie jo susitikimai bei veikla daugumai atrodydavo nesuderinama su jo uþimama padëtimi ir politiniø veiksniø skelbiamomis taisyklëmis bei „tautinës drausmës“ reikalavimais. Tuo tarpu V. Rasteniui atrodë, kad jokia jo veikla ar uþimami postai nëra toks svarbus dalykas, kuris trukdytø turëti savo nuomonæ ir atvirai pasisakyti apie rûpimus ir aktualius dalykus. Tuo metu iðeivijoje visuomenës santykiai vis labiau kaito. Tarpusavio kova, kurios pagrindine prieþastimi 6–7 deðimtmetyje tapo ryðiai su kraðtu, pasiþymëjo ne tik aðtriomis diskusijomis spaudoje, organizacijø susirinkimuose, vieðuose renginiuose, bet ir rimtesniais susidûrimais. 7 deðimtmeèio viduryje JAV iðeivijos bendruomenæ sukrëtë keletas „skandalø“. Vienas toks „stambus smulkaus masto ávykis“, sukëlæs didelá triukðmà visuomenëje, lëmë V. Rastenio ateitá tautininkø organizacijoje. 39 40

41

Ibid. P.4. V. Rastenio 1960 01 19 laiðkas A. J. Greimui. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraðèiø skyrius A. J. Greimo fondas. F.245-125. V. Rastenio 1958 08 20 laiðkas LNT, LTS ir ALTS (New Yorko skyriø) valdybos nariams. VDU ISC VFR F.2 Ap.1-2 B.7943-59.

15

1966 m. per vieðà Santaros–Ðviesos Niujorko skyriaus susirinkimà, kuriame buvo diskutuojama apie „þodþius á tautà“ (t.y. rezoliucijø, manifestø poveiká, reikalingumà), buvo suteiktas þodis bibliotekininkui ið Lietuvos Levui Vladimirovui, tuo metu vadovavusiam Niujorke esanèiai Jungtiniø Tautø bibliotekai. Ðis, atrodo, nekaltas ávykis, kuris truko kelias minutes ir nesulaukë didesnës reakcijos ar nepasitenkinimo paèiame susirinkime, sukëlë nemaþà krizæ iðeivijos visuomenëje. Po trijø dienø Darbininke buvo iðspausdintas straipsnis „Kà daro VLIK‘as?“, kuriame buvo pareikðti kaltinimai dël „tautinës drausmës“ lauþymo. Pirmasis kaltinimas buvo Santarai–Ðviesai, kad ji „apgavo visuomenæ“ ir nepaskelbë, kad paskaitoje dalyvaus sovietinis pareigûnas. Kitas kaltinimas teko Vincui Rasteniui, moderavusiam ðià diskusijà, kaip jis, bûdamas PETS lietuviø delegacijos narys, VLIK‘o leidþiamø „Eltos informacijø“ biuleteniø redaktorius, suteikë þodá L. Vladimirovui. Pagrindinis kaltinimas teko VLIK‘ui, kadangi auditorijoje buvo du VLIK‘o nariai (B. Bieliukas ir A. Vendeckas), kurie niekaip nereagavo á toká pasisakymà, neiðëjo ið salës, nepareiðkë protesto ir pan.42 Pasirodë straipsniø ir kitoje spaudoje, dauguma smerkë tokius „ryðius“ su sovietiniu pareigûnu. Kilus triukðmui, Vaclovas Sidzikauskas, tuometinis VLIK‘o pirmininkas pareikalavo, kad susirinkime dalyvavæ VLIK‘o nariai atsistatydintø. VLIK‘o tarybai balsø dauguma nepritarus tokiam siûlymui, V. Sidzikauskas protestuodamas pats atsistatydino ir suardë Tarybos posëdá bei paèià VLIK‘o tarybà43. Dël ðio ávykio V. Rastenis nukentëjo daugiausia. Jo laikysena buvo ávertinta kaip nesuderinama su PETS lietuviø delegacijos atstovo padëtimi ir jis buvo paðalintas ið delegacijos. Taèiau, kaip bebûtø keista, jam ir toliau buvo leista eiti VLIK‘o leidþiamos „Eltos informacijø“ redaktoriaus pareigas. Ðis incidentas buvo palankus pretekstas tautininkams paðalinti V. Rastená, jau anksèiau iðsiskyrusá savo liberalia pozicija. 1967 m. sausio mënesá Niujorko Richmond Hill 11-ojo skyriaus valdyba paðalino V. Rastená ið skyriaus. Nors ALTS valdybos posëdyje ir buvo pripaþinta, kad V. Rastenis paðalintas neteisëtai, skyriaus nutarimas nebuvo panaikintas44. V. Rastenio ir tautininkø keliai iðsiskyrë: nuo tada V. Rastenis realiai ALTS veikloje nebedalyvavo. Tiesa, nuvaþiuodavo á seimus, susitikdavo su draugais, domëjosi tautininkø reikalais, raðydavo apie juos spaudoje. Glaudesnis ryðys iðliko su Tautiniu sàjûdþiu: po Vladimirovo incidento V. Rastenis buvo ágaliotas LTS posëdþiuose atstovauti Kanados LTS. Dar prieð ðá ávyká V. Rastenis dël savo straipsniø kontroversiniais klausimais buvo iðstumtas ir ið Dirvos. Neiðlaikæs nuolatiniø priekaiðtø, daromø jam ir Dirvai, 1966 m. viduryje jis pasitraukë ið laikraðèio redakcinës kolegijos. Kai kurie draugai ragino V. Rastená nepasiduoti, kovoti, protestuoti prieð toká tautininkø elgesá. Taèiau jis laikë42 43 44

16

V. Rastenis. Kas atsitiko New Yorke? VDU ISC VRF F.2 Ap.1-1 B.7846-24. Ibid. V. Rastenio susiraðinëjimas su ALTS valdyba. ALTS valdybos 1967 04 03 laiðkas V. Rasteniui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-4 B.8038-94.

si kitokios pozicijos: jei jis tautininkams reikalingas, jei jie mano, kad paðalintas neteisëtai, tegul protestuoja, kelia triukðmà. „Man nebûtinai reikia. Ið tautininkø mane gali iðmest koks pustuzinis kûmø – kûmuèiø, bet ið tautos neiðmes...“, – raðë jis45. Vis tik paðalinimas ið tautininkø V. Rasteniui turëjo bûti didelis smûgis, árodantis, kad nemaþai jo darbø bei pastangø pasirodë bevaisës. Ðie ávykiai, taip pat ir V. Rastenio liberali pozicija, dvasinis bei idëjinis artumas, ar net „liberalinis temperamentas“ (anot V. Kavolio, retas net tarp paèiø liberalø) lëmë, kad vis daþniau jis pradëjo dalyvauti Santaros–Ðviesos suvaþiavimuose, savo planus ir projektus sieti su jaunosios kartos veikla. Vis daugiau linko á liberalø pusæ, iðlaikydamas nemaþai ir tautininkiðkø bruoþø, dël kuriø já dràsiai galima buvo vadinti liberalu tarp tautininkø ir tautininku tarp liberalø. V. Rastenis buvo vienas ið Metmenø þurnalo steigëjø ir redaktoriø, taip pat vienas ið aktyviausiø Akiraèiø steigëjø, redaktoriø, autoriø.

Þurnalistas V. Rastenio politinës visuomeninës veiklos bei jo gyvenimo neámanoma atskirti nuo þurnalistikos. Bûtent èia jis galëjo iðsakyti savo nuomonæ, pozicijà ávairiais klausimais. Leonas Sabaliûnas raðë, kad V. Rastenis buvo politikas „tik ið reikalo“, tik todël, kad „taip viskas susiklojo“. „... turi jis apsèiai polinkiø, kurie já, politikà, kiek nupolitina. Tie kiti interesai – tai jo bièiulystë su groþine ir moksline literatûra, muzika (ypaè opera), þurnalizmu, publicistika, teise, administracija, kalbotyra ir teatru. (...) Daugumoje tø srièiø jie ne specialistas; visose, taèiau, jis kur kas daugiau negu mëgëjas“. 46 Bûtent þurnalistikoje V. Rastenis atsiskleidë ne tik kaip politikas, bet kaip ir visuomenininkas, plaèiø interesø þmogus, sugebantis raðyti atvirai, vaizdingai, tik jam paèiam bûdingu stiliumi. V. Rastenio þurnalistinio kelio pradþia buvo dar Utenos gimnazijoje, kur jis redagavo ten leistà laikraðtëlá Pirmieji þingsniai. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje pradëjo raðyti 1925 m., ávairiuose laikraðèiuose pradþioje raðë kultûros, ðvietimo ir politikos klausimais. Vëliau buvo dienraðèio Vakarai redaktoriaus pavaduotoju, ir vyriausiu redaktoriumi, Lietuvos aido sekretoriumi, Vairo, Jaunosios kartos bendradarbiu. Taèiau labiausiai jo þurnalistinis talentas atsiskleidë iðeivijoje – straipsniais Mûsø kelyje, Lietuvoje, Dirvoje, Tëviðkës Þiburiuose, Metmenyse, Akiraèiuose. Lietuvoje ir iðeivijoje jis raðë daugiau kaip deðimèiai laikraðèiø, paraðë tûkstanèius straipsniø. Jo publicistika apëmë ávairias gyvenimo sritis: jis raðë apie daug kà – nuo lietuviø kalbos problemø iki teatro, nuo politikos iki muzikos, nuo tarptautinës padëties vertinimo iki literatûros, nuo asmenybiø pristatymo iki Lietuvos padëties analizës. 45 46

V. Rastenio 196612 22 laiðkas J. Meiliûnui. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7923-39. L. Sabaliûnas. Rastenis ið arèiau. Fragmentai // Metmenys, 1965. Nr.10. P. 167.

17

Geriausiai kaip þurnalistà save apibûdino pats V. Rastenis, pavadinæs save „reakcionieriumi“, – reaguojanèiu á viskà, kas vyksta47. Net ir savo skiltá Akiraèiuose jis pavadino „Atodairos“ (atseit „pasidairymai atgaliop“), nes visi jo straipsniai, temos, samprotavimai daþnai atsirasdavo „pasidairius atgal“ – paþvelgus á koká nors ávyká ar reiðkiná, ávykusá netolimoje ar net ir gana tolimoje praeityje48. Surinkus jo visus straipsnius galima bûtø susidaryti iðsamø iðeivijos gyvenimo, politinio veikimo, kultûriniø momentø ir ðiaip aktualijø vaizdà. Vis tik V. Rastenio straipsniai nebuvo tik reakcija á ávykius. Bet kokiam darbe, kurio jis imdavosi, jam reikëjo viskà atlikti kuo sàþiningiausiai ir kruopðèiausiai, todël prieð raðydamas jis surinkdavo visus duomenis, visà tiesà „su aureolëmis ir dëmëmis“, perversdavo knygas, spaudà, problemà apþvelgdavo ið visø pusiø ir tik po to sësdavo raðyti ir savo nuomonæ tarti49. Raðydavo straipsná su rimtais árodymais, komentarais, palyginimais, patikslinimais. Jis iðsiskyrë principingumu, erudicija ir áþvalgumu, giliu þvilgsniu á þmogaus ir tautos gyvenimo gelmes, ir, þinoma, tolerancija. Neskirstydamas vien tik á teisingà – klaidingà, blogà – gerà, juodà – baltà, neieðkodamas nei angelø, nei nusidëjëliø, jis mokëdavo pasiðaipyti ið vienø ir surasti kà nors gero kituose. Didelë lietuviø iðeiviø dalis dël tautinio identiteto iðsaugojimo emigracijoje gyveno tarsi dvasiniame gete, o uþdarumas nenuteikdavo blaiviai, kritiðkai savianalizei. Tai buvo bûdinga ir spaudai, kurioje buvo pasigendama objektyviø politiniø– visuomeniniø faktø analizës. V. Rastenis buvo vienas tø, kurie bandë kovoti su tokiu uþdarumu, uþsikonservavimu. Jo nuomone, nereikia slëpti nuo visuomenës nei savo paèiø, nei savo kraðto, nei aplinkiniø klaidø, reikia prisiminti ir analizuoti visus istorijos faktus, ir malonius, ir liûdnus, ir garbingus, ir kartais net gëdingus50. Savo straipsniuose jis pajudino ne vienà stereotipà, jam nebuvo draudþiamø temø. Todël jo straipsniai susilaukdavo ávairios, kartais net gana audringos reakcijos. Turbût vienas pagrindiniø V. Rastenio kaip þurnalisto bruoþø buvo jo stiprus gyvenimo realybës pajutimas. Nemëgdavo jis „miglø á akis pûsti“, o dar labiau nemëgdavo, kai kiti tas miglas pûsdavo. Todël nuolat stengdavosi iðsklaidyti tas miglas bei iliuzijas, suteikti þmogui teisingà informacijà be nereikalingø pagraþinimø, savæs ar kitø iðkëlimo. Jam atrodë, kad tiesa, kartais gal ir skaudi, yra daug geriau nei apgaulingos iliuzijos. „Vertëtø regis, bent kiek apvalyti pasakojimus apie mûsø vieðojo gyvenimo faktus nuo dirbtiniø pagraþinimø. Jie veda iliuzijø pasaulin ir daugelis pradedame nebesiorientuoti, kà mes ið tikrøjø darome ir kur stovime“ 51, – raðë jis. V. Rastenis labai vertino atvirà þodá – galbût subjektyvø, netikusá, klaidingà, prieðtaraujantá, absurdiðkà, bet atvirà. Aiðkindamas Akiraèiø funkcijà iðeivijos visuomenëje, jis pateikë palyginimà: kai kûne kas nors negerai, tai tam tikri nervai duoda 47 48 49 50 51

18

V. Kavolis. Rimtai ir laisvai su Vincu Rasteniu... P.162. V. Rastenis. Srautas per koðtuvà // Akiraèiai , 1979. Nr.6(110). S. Santvaro atsisveikinimo þodis Vincui Rasteniui // Akiraèiai, 1982. Nr.4(138). P.6. V. Rastenis. Kaip Lietuva prieð 10 metø áþygiavo á Vilniø // Dirva, 1949 10 28. Nr.43. V. Rastenis. Nereikalingi pagraþinimai // Dirva, 1958 01 30. Nr.9.

þenklà ir pajuntame skausmà. Vietoj gydæsi, daþnai griebiamës kokiø skausmà malðinanèiø ar raminanèiø vaistø, bet ilgainiui ramybës neduodantieji nervai priverèia gydytis. Iðeivijos spauda, anot jo, praeidama tylomis pro problemas atlikdavo tik raminanèiøjø, bet ne gydanèiø vaistø vaidmená, o Akiraèiams teko skausmo jutimà þadinanèiø nervø vaidmuo52. Ðá palyginimà galima bûtø pritaikyti ir paèiam V. Rasteniui. Jo „ramybës neduodanèiø“ nervø vaidmuo iðeivijoje buvo reikalingas, svarbus, taèiau ne visø mëgiamas ir suprantamas. Jo straipsniai buvo visada atviri, net kieti, bet ne pikti. Ironija buvo jo geriausias ginklas, taèiau ir uþ tos ironijos daþnai slëpësi noras ne tik kritikuoti, bet ir priversti kaþkà pakeisti á gerà pusæ tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime. Jis dþiaugdavosi, kai jo kritika rasdavo atgarsá. V. Rastenis paskelbdavo ir kontroversiniø straipsniø, daþnai tai darydavo norëdamas sukelti ginèà, diskusijà, kad tokiu bûdu bûtø surasta daugumai priimtina ar artima teisybë. Ne visada tai pasisekdavo, daþnai iðkelti klausimai labai greit uþgesdavo, nesulaukæ oponentø ir skaitytojø reakcijos. Galbût tai bûdavo ið nesupratimo, o gal ir nenoro diskutuoti, pripaþinti problemas, rûpesèius, apie kuriuos raðë V. Rastenis ir kuriø iðeivijos visuomenë daþnai nedrásdavo pajudinti ir pripaþinti. Kai kuriais klausimais kildavo diskusija Dirvoje bei kituose laikraðèiuose. Þinoma, jo straipsniai neretai susilaukdavo ir neigiamos reakcijos, didþiulës kritikos ar net smerkimo. Tokia kaip V. Rastenio pozicija (bandymas neuþsimerkti prieð esamas problemas ir atkreipti á jas visuomenës dëmesá) daliai iðeivijos atrodë „griovimas“, „vienybës skaldymas“. Daþnai net neásiskaièius á pagrindines mintis, vien uþ V. Rastenio kritikà politiniø veiksniø atþvilgiu jam buvo suteiktas lietuviø prieðo ar bolðevikø pagalbininko vardas. V. Rastenis visada domëjosi Lietuvos ir ten likusiø þmoniø gyvenimu. Jis buvo vienas pirmøjø, atkreipæs dëmesá á tai, kad iðeivijoje pateikiama informacija apie Lietuvà neatitinka realios situacijos. Jis puikiai suvokë, kad laikas nestovi vietoje, viskas aplink keièiasi. V. Rastenis këlë klausimà, ar prasminga rodyti padëtá Lietuvoje juodesnæ, negu ji yra, net nebandant ásigilinti á tikrà situacijà. Iðeivijoje buvo áprasta kalbëti apie Lietuvà tik blogai, kiekvienà pasiekimà ir pasigyrimà laikyti melu. V. Rastenis raðë: „Sàmoningai vengiama paminëti kà nors, kas galëtø atrodyti teigiama, ar bent ne taip jau labai nepakenèiama. Kai kam atrodo, kad, pavyzdþiui, yra tiesiog „tëvynës iðdavimas” iðsitarti, jog atskirais atvejais net ir kolûkyje gali bûti geras derlius, arba pramonës darbininkø gali bûti ir neblogiau ar net atskirais atvejais geriau gyvenanèiø, negu nepriklausomybës laikais... Arba, kad vis dëlto ir dabartinëse sàlygose þmonës ne vien tik verkia ir aimanuoja, kad gyvenimas vis dëlto vyksta, kad þmonës ne tik mirðta, bet ir gimsta, veda, ir net linksminasi... O juk ið tikrøjø ir tai yra. Tai nëra árodymas, kad gyvenimas geras ar kad jis „bent pakenèiamas”, bet faktas, kad þmogus net ir labai sunkiai pakenèiamomis sàlygomis vis dëlto gyvena ir ne vien tik kruvinas aðaras lieja“53. Jo nuomone, svarbu ne viskà ið anksto neigti, bet pirmiausia reiktø pabandyti áþvelgti, suþinoti, ávertinti, nes Lietuva nebe ta, kokià jà paliko pasitraukdami pabëgëliai 1945 m. 52 53

V. Rastenis. Sudrumsta ramybë // Akiraèiai, 1970. Nr.9(23). V. Rastenis. Neigti ar áþvelgti // Santarvë, 1955. Nr.6. P.237.

19

Vienintelis dalykas, kuris reikalingas iðeivijai, tai „tikra tiesa“, kiek tik jos galima patirti ar kiek jos galima iðpeðti ið turimø labai kritiðkai ir atsargiai vertinamø dokumentø. Pasak V. Rastenio, svarbu pastebëti okupantø nepasisekimus, bet nemaþiau svarbu bûtø iðdrásti paþvelgti ir á jø pasisekimus, nes tik taip galima suvokti, kà jie ið tikrøjø duoda lietuviø tautai, juk daug lengviau kovoti su prieðu, kurá paþásti54. V. Rastenis smulkmeniðkai rinko visà informacijà apie Lietuvà – jis gaudavo beveik visà vilniðkæ tarybinæ spaudà, bendraudavo ir rinkdavo þinias ið Lietuvos atvykusiøjø, klausydavo Lietuvà aplankiusiøjø áspûdþiø, viskà dëdavo á vienà krûvà, studijuodavo, lygindavo. Ilgainiui toks studijinis–politinis veikimas jam tapo svarbiausias. Vis tik net ir po daugelio metø tokio informacijos rinkimo bei analizavimo jis savæs nelaikë „geru Lietuvos dabarties þinovu“, o tik „nusivokianèiu, kas ten dabar yra“55. Taèiau toks kuklumas neatspindi tikrovës, nes surinktos þinios bei turimos informacijos leisdavo jam laisvai pristatyti ir analizuoti Lietuvos gyvenimo aktualijas, pvz., serijoje straipsniø nagrinëti naujà baudþiamàjá kodeksà, studijuojant naujai iðleidþiamus Lietuvos þemëlapius atkreipti dëmesá á administracinius pasikeitimus Lietuvoje, ar skaièiuojant Lietuvos spaudoje skelbiamø ávairiø kolûkiø derliø skaièius diskutuoti, kas tai yra sovietinis centneris (100 ar 50 kg)56. Dabar tie straipsniai atrodytø nuobodûs, gerai þinomi, ypaè gyvenusiems to meto Lietuvoje, taèiau tuo metu reikëjo bûti tikrai gerai susipaþinusiam, norint visa tai apraðyti ir pristatyti iðeivijos spaudoje. Daugiausia kontroversijø, þinoma, sukeldavo V. Rastenio pozicija dël ryðiø su okupuota Lietuva. Skaitant jo 1960 m. raðytà straipsná „Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje“ negali nesistebëti, kaip jis galëjo tuo metu tiksliai nuspëti situacijà, kuri kilo Lietuvoje atgavus nepriklausomybæ. Tuo metu jis raðë apie tai, kad sovietø vykdomi pakeitimai Lietuvoje gali padaryti taip, kad bus neámanoma gráþti prie to, kas buvo anksèiau, daugelio dalykø bus neámanoma ignoruoti ar panaikinti: pvz., ið gyvenimo gali bûti iðtrintos savarankiðko gamybininko ir verslininko sàvokos; Lietuvos pramonës integravimas á Rusijos ûká sudarys daug kliûèiø Lietuvai ið tos sistemos iðsikrapðtyti, ámonës, dirbanèios ne Lietuvos rinkai ir naudojanèios Rusijos þaliavas, atskirtos nuo Rusijos, taptø nereikalingomis; bandymai iki smulkmenø atkurti buvusià nuosavybæ ateityje gali sukelti daug sunkumø ir konfliktø ir t.t. Ðiam straipsniui pasirodþius Metmenyse bei Lituanus, iðeivijoje kilo pasipiktinimo banga, pasipylë kaltinimai V. Rasteniui, kad jis sutapo su komunistø propagandistais ir raðo taip kaip ir jie. Santykiø su Lietuva klausimuose V. Rastenis daþnai iðsiskirdavo kitokia nuomone. Pvz., net R. Kalantos istorijoje jo pirmoji reakcija buvo kritiðkas þvilgsnis á iðeivijos politikø dþiaugsmà, tuðèias kalbas ir pasigyrimus, kad pagaliau Lietuvos byla iðgarsinta pasaulyje. Jam atrodë, kad ðios tragedijos fone pirmiausia reikëjo patylëti, nes tai buvo skaudi tragedija, galinti sukelti daugeliui þmoniø Lietuvoje dar skaudesnes pa54 55 56

20

Ibid. P.238. V. Rastenis. Kritiðkas þvilgsnis á enciklopedijos kritikà // Akiraèiai, 1972. Nr. 4(38). P.13. V. Rastenis. Naujø ástatymø kruða ant Lietuvos. 1–11 // Dirva, 1961 08 23–10 11. Nr.97–117; V. Rastenis. Propagandiniø centneriø svoris // Dirva, 1955 01 27. Nr.4,5.

sekmes57. Kitàkart jis ásivëlë á diskusijà su Vytautu Alantu dël partizanø vaizdavimo ir A. Landsbergio „Penkiø stulpø“. Jis raðë: „V. Alantas teisus, sakydamas neskaitæs nei vieno mano straipsnio, siûlanèio revizuoti paþiûras á partizanines kovas Lietuvoj. Bet niekas neskaitë ir tokio mano straipsnio, kur bûèiau palaikæs „pilëniðkàjà“ tos legendos versijà... Nes manau (ir ne nuo ðios dienos), kad pilëniðkasis heroizmas ðiais laikais nëra vienintelë ir pati tikslingiausia bei pati aukðèiausia heroizmo rûðis. Pilënø tragedija nesudëtinga, ir jos sprendimas paprastas, nors ir labai radikalus. Dabartinë partizaninë kova daug sudëtingesnë savo pobûdþiu ir psichologija (kaip ir visas gyvenimas sovietinëj santvarkoj)“. 58 V. Rasteniui atrodë, kad daug sudëtingiau buvo iðlikti, kaip iðliko daugelis þmoniø Lietuvoje, neturëdami kitos iðeities ir priversti eiti á kompromisà su reþimu, iðlikti bet kokiomis sàlygomis. Dël to jis neskubëjo smerkti, skirstyti lietuviø á iðdavikus ir patriotus, bandë ieðkoti to lietuviðko patriotizmo net ir tarp lietuviø komunistø. Daþnai dël prieðiðko nusiteikimo ryðiø su kraðtu klausimu V. Rastenis kritikuodavo politines organizacijas iðeivijoje. Nors ir vertindamas jø darbus Lietuvos laisvës byloje, jis ragino juos þvelgti á prieká – veikti ne „trumpomis distancijomis“, bet orientuotis á Lietuvà ir ten likusius lietuvius, nes „tautos negalima nuraðyti á nuostolius“, ir bûtent tauta, Lietuvos þmonës yra pagrindinis laisvës kovos veiksnys59. V. Rastenis nujautë, kad daugeliui jø neteks sulaukti nepriklausomybës atstatymo, todël ir planus, uþdavinius jis formulavo á tolesnæ ateitá, á ateinanèià kartà – greta nepriklausomybës atstatymo uþdavinio rûpintis ir tautos dvasiniu iðlikimu, pasitikëti tauta, kiek galima padëti jai per kontaktus su atskirais tautos atstovais, neðant jiems tà „laisvës deguoná“, kurá gali iðeivija duoti. Nemëgo V. Rastenis kalbëti apie patriotizmà ar já afiðuoti, jam buvo svetimi ir nepriimtini ðovinizman iðsigimæ patriotai. Nuo jo plunksnos kliûdavo visiems, mëgstantiems pasididþiuoti savo bûtais ar nebûtais nuopelnais – vienà straipsná jis net pavadino „Graþu ir garbinga nusifotografuoti uþ tëvynæ“. Patriotizmas jam nesiderino su legendø kûrimu, bet tik su realiu kasdieniniu darbu. Patriotizmà pirmiausia jis siejo su darbais tautos labui, su tikëjimu tauta ir Lietuvos nepriklausomybës atkûrimu. Taèiau skirtingai, nei kiti Nepriklausomos Lietuvos politikos veikëjai, iðeivijoje visà veiklà grindæ praeities atstatymu, V. Rastenis þvelgë á ateitá ir kalbëjo apie „dabartinæ“ Lietuvà ir jos ateitá. „Klausimas ðioje kryþkelëje – ar laikytis tik, lyg ðiaudo ásikibus, kadai didþiai teisingo, Kudirkos net tautinën giesmën áraðyto ðûkio – ið praeities tavo sûnûs te stiprybæ semia, ar, atiduodant praeièiai, kas jai priklauso, ieðkoti atramos dabarty ir þiûrëti, kokia ant jos galëtø bûti statoma Lietuvos ateitis“60. Jam buvo artimesnis jaunesniosios kartos patriotizmas, praktinis patriotizmas þmoniø, kurie, padëjæ á ðalá lyriðkus pasakojimus apie senàjà buvusià Lietuvà, stengësi pirmiausia paþinti esamà Lietuvà ir jai bent kiek padëti savo darbais. „Toks patriotizmo posvyris man 57 58 59 60

V. V. V. V.

Rastenis. Rastenis. Rastenis. Rastenio

Mintys klaidþioja ties Kauno teatru // Akiraèiai, 1972. Nr.7(41). Pasiklydome tarp stulpø? // Dirva, 1959 04 09. Nr.28. Tolimos distancijos // Akiraèiai, 1968. Nr.4. straipsnis apie patriotizmà. VDU ISC VRF F.2 Ap.1-2 B.7861-39.

21

þymiai viltingesnis, negu pastangos didinti patriotø skaièiø ákalimu á atmintis skaudþiai lyriðkø deklamacijø apie tëvynës praeities narsius þygius ar þavias idilijas“. 61 V. Rastenio tikëjimas nepriklausoma Lietuva ir tautieèiais, likusiais Lietuvoje, niekada nesusvyravo ir neiðnyko. Jis dþiaugësi net menkiausiais lietuviø pasiekimais, auganèiu perspektyviu Lietuvos jaunimu, stengësi paþinti Lietuvà ir jos þmones bent ið tolo, kiek tai yra ámanoma gyvenant Amerikoje. Dþiaugësi ir auganèiu iðeivijos jaunimu, kuris dirbo lietuvybës labui, tuo paèiu palaikë ryðius su Lietuva. Vertinant visà V. Rastenio þurnalistiná palikimà, reikia paminëti dar vienà jo straipsniø bruoþà. Galima dràsiai teigti, kad V. Rastenis sukûrë savità ir individualø publicistikos stiliø, paremtà grieþta logika, dalykiðka ir plaèius akiraèius aprëpianèia argumentacija, daþnai papuoðtà ironija. Svarbiausia – jis sukûrë stiliø, alsuojantá gyva, taisyklinga lietuviø kalbos iðraiðka. Skaitant jo straipsnius galima rasti nemaþai „rasteniðkø“ palyginimø, replikø, þodþiø, kuriø neámanoma pamirðti, kurie gali bûti netaisyklingi, keisti, bet kartu ir þavûs, papuoðiantys jo stiliø, darantys savità ir gyvà. Todël jo straipsnius taip gera ir lengva skaityti. Skaitant V. Rastenio straipsnius galima su daug kuo nesutikti, prieðtarauti, atmesti, taèiau jo minèiø bei argumentø poveikis, savitos interpretacijos, platus ávykiø kontekstas patraukia ir neleidþia likti abejingu. Ið ðiø dienø pozicijos þvelgiant vieniems jis gali atrodyti kaip savotiðkas pranaðas (jo áþvalgios mintys iðsipildë su kaupu, o kai kurie jo pamàstymai, kad ir, pvz., apie „tautines Velykas“ (t.y. Vasario 16 d. ðventimà), atrodo aktualûs net ir dabar). Kitiems jo mintys gali bûti nepriimtinos dël mûsø visuomenëje gyvuojanèiø mitø, kai kuriø asmenø, organizacijø ar ávykiø „nuvainikavimo“, pateikimo jø kitoje, kasdieniðkoje, ne herojiðkoje ðviesoje. Taèiau ir vieniems, ir kitiems skaitytojams V. Rastenio straipsniai bei mintys turëtø suteikti nemaþai informacijos apie iðeivijos gyvenimo aktualijas, sukelti naujø pamàstymø ar net idëjø tolimesniems iðeivijos gyvenimo, istorijos, literatûros ar þurnalistikos tyrinëjimams. Daiva Dapkutë

61

Ibid.

22

GYVASTÁ TESAUGOJA PRASMË 1. Nors ilgainiui þmoniø sàmonëje prisiminimai pamaþu blunka, pirmoji paþintis su Vincu Rasteniu manyje iðliko pakankamai ryðki. 1954 metais Amerikoje buvo ásteigta Santaros organizacija, skatinusi mûsø tautinës liberaliosios krypties studentijà telktis visuomeniniam ir kultûriniam darbui. Visuomeniðkasis jos sparnas, laikæsis atokiai nuo katalikø ir socialistø partijø, tada labai domëjosi pusëtinai liberaliø vidurio grupiø – tautininkø ir valstieèiø liaudininkø – vienybës galimybëmis. Vincas Rastenis ir Liudvikas Ðmulkðtys, du vadovaujantys tø grupiø asmenys, tada ir buvo pakviesti atvykti á kitø metø santarieèiø suvaþiavimà, kuriame jie turëjo apsvarstyti tø partijø bendradarbiavimo klausimà. Tas ankstyvojo rudens suvaþiavimas, kaip ir visi kiti tø laikø mûsø metiniai suvaþiavimai, vyko Juozo Baèiûno62 Tabor Farm vasarvietëje, nutásusioje pagal St. Joseph upæ bei apsuptoje sodø, vynuogynø ir golfo laukø. Svarstydami vidurio politinës srovës susitelkimà Rastenis ir Ðmulkðtys rëmë toká santarieèiø siekimà, nors abu, tuo lyg pranaðaudami ðio sumanymo galutinæ nesëkmæ, gilinosi ir á sunkiai nugalimas kliûtis. Pati didþiausia bëda, pasirodo, buvo tuos du sàjûdþius giliai supjudþiusi praeitis: 1926 metø gruodþio septynioliktoji. Tà dienà karininkø grupës ávykdytas politinis perversmas padarë galà demokratiniam Lietuvos laikotarpiui, kuriam tada vadovavo liaudininkai, ir davë pradþià autoritetinei santvarkai, á paèià aukðtumà iðkëlusiai tautininkus. Vyresnës kartos politikai, tokie kaip Rastenis ir Ðmulkðtys, dar buvo labai jautrûs tiems nepriklausomos Lietuvos ávykiams. Po jø praneðimø keletas santarieèiø këlë klausimus ir iðsakë savo nuomones. Apskritai kalbant, jie mojo ranka á tuos pykdanèius tolstanèios praeities ávykius ir ragino politikus kaip nors dirbti drauge, o klausytojai ðiems raginimams pritardavo griausmingais plojimais. Pasibaigus sekmadienio posëdþiui, popiet pradëjom skirstytis á namus. Kadangi að turëjau automobilá, Èikagon turëjau nuveþti Kostà Ostrauskà ir Vincà Rastená. Automobilá vairuoti papraðiau savo sesers, nes að pats, vienintelá kartà gyvenime tris 62

Amerikoje Juozas Baèiûnas ið tikrøjø vadinosi J. J. Bachunas. Pavardæ raðant ðitaip, jos amerikietiðkasis iðtarimas buvo artimiausias lietuviðkajam.

23

naktis nesudëjæs akiø, prie vairo sësti nebegalëjau. Graþina (vëliau Jasiukaitienë) maðinà vairuoti mokëjo, tik að jos neáspëjau, kad mano senas Hudson beveik nebeturëjo stabdþiø. Nors nelaimë ant plento nebuvo didelë, kelionæ baigti jau reikëjo traukiniu. Sesuo, þiûrëdama pro langà, verkë, Rastenis su Ostrausku ðnekëjosi apie lietuviðkas aktualijas, o man tik suvaþiavimo dienos sapnavosi. Pirmoji paþintis... 2. Urbana ir Champaign yra giminingi miesteliai, kuriuos, vaþiuojant ið Èikagos pietø kryptimi, galima pasiekti per dvi geras valandas – tai valstybinio universiteto namai (University of Illinois). Ðeðtojo deðimtmeèio vidury jie pavirto á lietuviø studentijos centrà. Kai klausdavo, kur studijuoji, sakydavom – Urbanoj. Mokslus daugelis pradëdavo to universiteto Èikagos padaliny, ásikûrusiame Navy Pier patalpose, o po dvejø metø persikeldavo Urbanon. Tais laikais ten kasmet susirinkdavo apie 80 lietuviø studentø. Socialiniø mokslø studentams labiau bûtø tikæs toje srityje tuomet pranaðesnis Èikagos universitetas (University of Chicago), bet Urbanoje buvo pigiau, linksmiau ir „saugiau“. Kas nors mat puse lûpø þebteldavo, kad Èikagos universitetas yra ruþavas, atseit paveiktas komunistiniø idëjø. Nukentëjæ nuo Sovietø Sàjungos iðsiplëtimo, ateiviai ið Rytø Europos galëjo bûti átarûs ir perdëtai jautrûs nepageidaujamiems poveikiams. Po Santaros suvaþiavimo sugráþau Urbanon pradëti paskutiniø mokslo metø. Kas studijas baigdavo bakalauro laipsniu, tais paskutiniais metais jau pradëdavo ieðkoti darbo, o kas galvodavo apie aukðtesnius laipsnius, pradëdavo susiraðinëti su ávairiais universitetais ir siuntinëti finansinës paramos praðymus. Pirmiausia doktorato siekti galvojau Indiana universiteto politiniø mokslø departamente, ir ten jau buvau gavæs studento asistento vietà. Taèiau 1956 metø pradþioj su manim apie tai pradëjo kalbëti Vytautas Vygantas, Urbanoj bebaigiàs doktorato studijas pramonës psichologijos srityje. Vygantas buvo ateitininkø sàjûdþio vadovybës narys ir pagrindinis „Lituanus“ þurnalo reikalø tvarkytojas. Kadangi prie to þurnalo redagavimo að jau buvau ðiek tiek prisidëjæs, Vygantas nenorëjo, kad nuo jo nutolèiau, atsidûræs lietuviðko gyvenimo uþkampyje esanèiame universitete. Jis mane átikinëjo, kad studijas tæsèiau Niujorko mieste. Ten buvo spausdinamas tas þurnalas, ir ten, jo nuomone, iðvis buvo pati tinkamiausia aplinka tarptautiniø santykiø studentams. Vygantas þadëjo Vinco Rastenio pasiteirauti apie sàlygas ir galimybes tame mieste apsigyventi, o að pradëjau galvoti apie Columbia universitetà. Stengdamasi sustiprinti Lietuvos laisvës bylos këlimà uþ lietuviø bendruomenës ribø, Amerikos Lietuviø Tautinë Sàjunga (ALTS) tà vidurvasará Vaðingtone surengë didelá sàskrydá. Organizatoriai, kuriems pirmininkavo Antanas Olis, pasirûpino, kad ið Italijos atvyktø Stasys Lozoraitis, ir kad bûtø ið anksto sutarta dël susitikimø su

24

átakingais amerikieèiais. Rengëjai Amerikos lietuvius kvietë sàskrydyje gausiai dalyvauti ar bent savo aukomis prisidëti prie renginio iðlaidø padengimo. Nors santarieèiai tautininkø sumanymus kartais paremdavo, ið pradþiø dvejojau, ar ten vaþiuoti, ar ne. Urbanoje diplomø áteikimas, visiðka pinigø stoka ir, svarbiausia, motina mirties pavojuje. Bet gavau Zenono Rekaðiaus laiðkà. Levai, – jis man raðë, – vienas pilietis ðiandien davë man deðimt doleriø vienam geram vyrui kelionei – ðtai jie. Þinau, kad pinigo kelionei reikia daugiau – ðiuo metu að jo neturiu. Taèiau duodu þodá – sukombinuosiu ir gausi daugiau. Bûk þmogus, vaþiuok!63 Paveiktas Zeniaus nuoðirdumo, pradëjau rengtis kelionën. Ligoninëje motina irgi skatino vykti á sàskrydá: jai patiko mano domëjimasis visuomenës reikalais. Tad atsisveikinom, atsisveikinom paskutiná kartà. Bene tame sàskrydy su Rasteniu ir susitarëm, kad nuo rudens jø bute nuomosiu kambará. Praëjus treèiam Santaros suvaþiavimui, kartu su Vytautu Kavoliu pradëjom ilgà kelionæ á rytus. Pirma vaþiavom á Bostonà, nes ten Harvardo universitete studijavo Kavolis, o paskui að pasukau á Niujorko pusæ – reikëjo registruotis Columbia universitete. Vaþiuodami kalbëjom daugiausia apie Santarà, aptarëm ir vëliau jos centro valdybai nusiuntëm keliolika pasiûlymø organizacijos veiklai sustiprinti. 3. Enciklopedijoj patalpinta Vinco Rastenio nuotrauka sutapo su tokiu jo ávaizdþiu, koká po deðimties metø ir iðsiveþiau ið Niujorko: ðvelnus veidas, nuostabiai ramus þvilgsnis, virðun ðukuojami plaukai. O tas pilkas kostiuminis ðvarkas dengë kaklaryðiu papuoðtus baltus marðkinius. Fotografinë iðvaizda tada dar buvo bûdinga „aniems laikams,” kai formali kostiuminë apranga atrodë bûtina ir kai ðypsenos dar buvo galima iðvengti. Ðitokià iðoræ priminë ir kita nuotrauka. Viename Santaros suvaþiavime ðnekasi koks trisdeðimties þmoniø bûrelis – visi susëdæ ant þemës, ant þolës. Ið keliolikos vyrø beveik visi, áskaitant Rastená, su kostiumais ir kaklaraiðèiais. Po gero deðimtmeèio Amerikos fotoiðvaizda pakito: kostiumai uþleido vietà visokiems ðvarkams ir megztiniams, marðkinius ávairino spalvø gausa, o veidø rimtá sujaukë ásakymai ðypsotis. Palengva keitësi ir Amerikos lietuvija. Kostiumas Rasteniui, þinoma, labai derëjo. Kai mes studentai dar tik ruoðëmës savo profesinei ateièiai, o mûsø tëvai prakaitavo þemiausiose fabrikø, skerdyklø ar verslo ámoniø pakopose, Rastenis ir bûrelis kitø Lietuvos politikø bei literatø puikioje Park Avenue aplinkoje dirbo savo sritims gana artimus darbus. Amerikos valdþios iðlaikomame Laisvosios Europos Komitete (Free Europe Committee) Rastenis ëjo spaudos skyriaus vedëjo pareigas, o Jonas Aistis beveik ðeðerius metus ten turëjo pavaduotojo vietà. Tiesa, Rastenio atlyginimas, kaip ir tø kitø politikø, buvo kuklus. Taèiau kaip beþiûrësi, valdþios pagalba tiems politikams sudarë pakenèiamas 63

Z. Rekaðiaus 1956.06.09 laiðkas L. Sabaliûnui. Visi ðiame straipsnyje cituojami laiðkai ir dokumentai yra L. Sabaliûno asmeniniame archyve.

25

sàlygas dirbti okupuotos tëvynës gerovei, o tuo paèiu ir laikytis visuomeninëje Amerikos lietuviø veikloje. Vincas ilgà laikà tame lietuviø spaudos skyriuje dirbo vienas – tai yra, tuo pat metu buvo ir vedëjas, ir eilinis tarnautojas. Jo darbui atitverta vieta, kuri buvo perkrauta knygomis, þurnalais ir laikraðèiais, galëjo bûti keturiø kvadratiniø metrø dydþio. Gal nesuklysiu sakydamas, kad Rastenis gaudavo beveik visà pagrindinæ periodinæ spaudà, leistà iðeivijoje ir sovietinëje Lietuvoje. Ðitoks darbo pobûdis ir platûs uþmojai paskatino já ir jo politinius bendraminèius ákurti Lietuvos Bûklës Studijø Centrà. Centras glaudësi 1955 metais atsiradusios Lietuvos Nepriklausomybës Talkos (LNT) paðonëje, o pati LNT buvo savotiðkas tautininkø bei jiems artimø trijø kitø grupiø atitikmuo Vyriausiajam Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetui (VLIK‘ui), su kuriuo tautininkai tada vaidijosi dël svarbiø iðeiviðkosios politikos klausimø. Centro ásteigimas turëjo tikslà (tam daugiausia pastangø dëjo Rastenis) stebëti ir teisingai vertinti tuometinës Lietuvos gyvenimo reiðkinius. Visà 1957 metø vasarà tam Centrui dirbau ir að, uþ tai tautininkai ir jø sàjungininkai man gerai mokëjo. 4. Reikðmingas Vinco Rastenio politinis vaidmuo nacionalistiniø grupiø aplinkoje man buvo þinomas dar prieð atsikraustymà Niujorkan. Taèiau kai dabar perbëgu mintimis tenykðtæ savo pradþià – studijas universiteto Tarptautiniø Santykiø Mokykloj ir Rusø Institute, spaudos skyriaus rinkiniø vartymà, vasaros darbà Studijø Centre, laisvalaikiu ðnekëjimàsi su Rasteniu – prisimena tos dvi kitos tiktai tada iðryðkëjusios jo veiklos sritys, kuriose jisai pasiekë didelio meistriðkumo: tai „þodþio menas“ ir administracinë veikla. Kai tà vasarà, dirbdamas Studijø Centre, turëjau versti Rastenio lietuviðkàjá tekstà á anglø kalbà, ne syká tyliai keikiausi, plaukus roviausi, pyliausi ant galvos ðalto vandens, bet kartu ir pavydëjau jam sugebëjimo ásiskverbti á paèias kalbos gelmes. Gausi kalbos þodþiø visuma, vaizdingi þodþiø junginiai, sakiniø ilgumas kaip pas Vincà Krëvæ – ir versk tu visa tai á kità kalbà! Vertimo rûpesèiai vertë tartis ir svarstyti, kaip sutrumpinti sieksninius sakinius, kokiu bûdu priartëti prie amerikieèiø laikraðtinës kalbos vartosenos, kaip geriau tekstà versti, – paþodþiui, ar neiðkraipant pagrindinës minties. Mezgësi kalba apie kalbà. Gilintis á kalbà ir terminijà vertë ir kitos prieþastys. Pradëjæs studijuoti sovietø politinæ, administracinæ ir ûkinæ organizacijà, pakliuvau á sàvokø painiavà. Neaiðkumus didino struktûrinës visumos ásisavinimas trimis (anglø, rusø ir lietuviø) kalbomis, federacinës valstybës pakopos, santvarkos pobûdis prieð 1936 metais priimtà Stalino konstitucijà ir jai ásigaliojus, ir santykinë politiniø institucijø reikðmë. Kokie, pavyzdþiui, buvo ministrø kabineto atitikmenys trijose kalbose, prieð 1936 metus ir po jø, visasàjunginiame sluoksnyje ir respublikinëje bei vietinëje plotmëje, ir pagaliau kokia jø politinë svarba britø, amerikieèiø ir rusø valdymo sistemose? Va-

26

dovëliø, laikraðèiø ir moksliniø straipsniø pagalba su Rasteniu stengdavomës suprasti bei lyginimo keliu pasvarstyti ir kitus panaðius klausimus: politiniø partijø vaidmená, rinkimø paskirtá bei eigà ir pastebimas prarajas tarp konstitucijø teksto ir politinio elgesio. Kalbos dalykams ir dalykëliams mes laiko negailëdavom. Kai atrodydavo, kad vis tik jo per daug prarandam, Rastenis nuramindavo: „Nesirûpink dël gaiðto [laiko] kalbos pastaboms: èia gi vien malonumas!”64. Juokdavomës, kai kokia prestiþinë leidykla vietoj þodþio „foreword” (áþanga) iðspausdindavo þodá „forward” (pirmyn), ar kai kokio straipsnio autorius, laikydamas þmogø abejingu, já pristatydavo kaip abuojà. Aptardavom Santaros rinkiminiø lapeliø bei kai kuriø laikraðèiuose spausdintø mano straipsniø gramatinæ sandarà. Rastenis aiðkindavo, kodël koká nors susirinkimà vertëtø nukelti „kitam” sekmadieniui, o ne „sekanèiam” sekmadieniui, ir kodël nereiktø vartoti þodelyèio „gi” norint iðreikðti prieðingumà. Jis galvojo, kad tokiais atvejais rusiðkas „þe” yra klaidingai verèiamas á „gi,” nors turi bûti verèiamas á „o.” Patarimas saugotis vokiðkos sintaksës átakos atëjo laiðku. Teigiamai ávertinæs mano þodiná minèiø reiðkimà, Rastenis davë man ir pastabà: „Bendrai paëmus, tai lietuviðkai raðai gerai, duoèiau B+ ar net ir A- ... skaitant, kad pilnas A gali priklausyti tik [Pranui] Skardþiui, [Antanui] Saliui ir kitiems tokiems”65. Pasirodo, minusà prie A gavau uþ áprotá kelti veiksmaþodþius sakinio galan. Ko reiktø vengti, Rastenis paaiðkino pridëta iðtrauka ið laikraðèio LIETUWISZKA ZEITUNGA: „Nedeldienio rytà and dziegoriaus pusë deszimts, greittrûkis, katras isz Wieno ing Budapestà ëjo, ing orà paplaiszintas tapë!” Per kalbos pamokas þiovulys manæs nekankindavo. Pagaliau su Rasteniu mes apðnekëdavome ir prastà iðeiviðkosios kalbos padëtá. Kai syká jam uþsiminiau, kad raiðkos, stiliaus ir korektûros perþiûra atsiminimø autoriams – tokiems, kaip Kipras Bielinis, Steponas Kairys, Rapolas Skipitis, Kazys Ðkirpa, ar net Mykolas Birþiðka – bûtø labai pravarti, jis ilgu laiðku tuojau pat sutiko: ðventa teisybë. Taèiau jis ten taip pat apgailestavo, kad gerø redaktoriø trûksta ir kad autoriai jø vengia: „Nagi pabandyk pirðtu parodyt, kas èia tarp mûsø bûtø buvæs kviestinas redaguoti Kairio, Bielinio, Raðtikio ar, sakysim,... Ðkirpos memuarus? ... O jeigu toká atrastum ... tai manai, kad autoriai prisileistø?”66. Rastenis pasakojo girdëjæs, kad, pavyzdþiui, Kairys baidësi ne tik redaktoriø, bet ir korektoriø; pats korektûras skaitë. Net pyktelëjo ant leidëjo Juozo Kapoèiaus uþ jo patarimà klaidø taisymà patikëti kam kitam – tai kà, manot, kad að kalbos nemoku! Tik kai knygos pristatymo metu spaustuvei buvo papriekaiðtauta uþ nepastebëtas klaidas, Kairys vieðai prisipaþino, kad tai jo kaltë – patarimo nepaklausiau. Laiðkais ar gyvu þodþiu nagrinëjant sàvokø turinius, raiðkos bûdus ar atitikmenis kitoms kalboms, Rastenis daþnai þvelgdavo á rusø ar prancûzø vartosenà, o að 64 65 66

V. Rastenio [1958].08.11 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1958.07.29 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio [1973].04.11-12 laiðkas L. Sabaliûnui.

27

græþdavausi á angliðkàjá tekstà. Aiðkinimuisi, þinoma, gelbëdavo ir gauja talkininkø – ávairiø rûðiø enciklopedijos, þodynai, vadovai ir almanachai. (Iðvykstant ið Niujorko, Rasteniai man uþsakë trisdeðimties tomø naujàjà Encyclopaedia Britannica.) Nors kalbos aptarimai mums buvo pasitenkinimà teikiantis dalykas, vienà kità kartà buvau Rastená suerzinæs su visokiais savo teisingumo árodinëjimais. Kaip mokytojas mokiniui jis tada neiðtvëræs pasakydavo, kad taisyklës yra tokios ir kad turi bûti taip, o ne kitaip. Matydamas stebinanèià kalbos kaità Amerikoje, að tvirtindavau, kad net aiðkiai klaidingas ir netinkamas þodis ar iðsireiðkimas su laiku gali kalboje ásipilietinti, jei jis itin paplinta ir iðsilaiko þmoniø vartosenoje. Tiktai po tokiø mano iðvedþiojimø Rasteniui kartais iðsprûsdavo grieþtas þodis. Teiginys, kad paprasti þmonës, o ne vien lingvistai, galëjo kalbà padaryti leistinà, jam atrodë átartinas. Daþni pasikalbëjimai su Rasteniu, be abejo, turtino ir tobulino mano anglø ir lietuviø kalbà. Netrukau ásisàmoninti, kad yra svarbu ne tik turëti, kà pasakyti, bet ir mokëti, kaip tai pasakyti. Uþsikrëtus savosios kalbos sukultûrinimu, sumaþëjo mano pasisakymø þodþiu ar raðtu; bûtinybë kalbà dailinti vertë svetur augusius kûrëjus kamuotis dël kiekvienos eilutës ir kiekvieno þodþio. Laimei, atpildà þadëjo prasmës pajautimas. Nors Rasteniø namai man paliko daug materialiniø gërybiø, brangiø paþinèiø, giliø jausmø ir anos Lietuvos vaizdiniø, tikrasis paveldas buvo ten sukeltas noras smelktis á kalbø gelmes. 5. Amerikoje katalikiðkoji ateitininkija buvo svarbiausia santarieèiø varþovë studentiðkosios veiklos pradþioje. Santaros steigëjams tai buvo akivaizdus, suprantamas, darbo naðumo dinamikà skatinantis reiðkinys. Taèiau jiems buvo kur kas sunkiau ið anksto numatyti tà kitø organizacijø nerimà, kurá sukëlë Santaros ásikûrimas. Akademinio Skautø Sàjûdþio atoveiksmis, pavyzdþiui, buvo greitas ir nenuolaidus: abiem grupëm priklausyti negalima. Pirma laikæsi iðvien, dabar turëjome skirtis. Rytas Babickas, Remigijus Gaðka, Raimundas Mieþelis, að ir keletas kitø dëjomës su Santara, bet daugelis liko Skautø Sàjûdyje. Po kiek laiko nuo Santaros nutolo ir Bronius Juodelis bei Liûtas Grinius. Nors gretos pagausëjo, kai 1957 metais Santara federacijos pagrindais susijungë su pokario Vokietijoj ásteigtu Ðviesos sambûriu, taèiau rûpesèiø netrûko. Apie Èikagos laikraðtá „Sëja“ susispietæ liaudininkai vylësi atnaujinti Lietuvoje gyvavusius varpininkus, o Niujorke Demokratinio Darbo Talka (ypaè kai Juozas Repeèka pakeitë „Darbo“ þurnalo iðvaizdà, medþiagos atrankà ir pagyvino já ðmaikðèia emocija), siûlë pasvarstyti ir socialistinës krypties galimybes. Pirmà 1958 metø pusæ pablogëjo santarieèiø santykiai ir su tautininkais. Tvirtai nusprendæ atkurti Lietuvoj klestëjusià savàjà Neo-Lithuania korporacijà, tautininkai ëmë abejoti dël riboto bendravimo su Santara – ypaè pastarajai suartëjus su Ðviesa, kuri jiems kviptelëjo socializmu. Tautininkø vadovybëj atsirado grieþto sprendimo ðalininkø: arba dëkitës su mumis, arba nesitikëkit mûsø paramos. Ðitoká sprendimà

28

Eugenijus Bartkus, Amerikos Lietuviø Tautinës Sàjungos vadovas, sukonkretino tø metø pradþioje. Per Santarai pirmininkavusá Valdà Adamkø (tada dar Adamkavièiø) Bartkus pageidavo, kad be paties Adamkaus ir tautininkams jau priklausiusio Zenono Rekaðiaus á ALTS ástotø dar trys santarieèiai: Mieþelis, Kavolis ir Sabaliûnas. Þinodamas, kad tie santarieèiai su partija nesusirið, Adamkus dar svarstë galimybæ, atsisakius pirmininkavimo Santarai, tapti ALTS nariu. Taèiau to Bartkui neuþteko67. Rûpesèius dël Bartkaus buvo galima atidëti á ðalá – „pakalbës ir nurims,” ranka numojo Mieþelis68. Taèiau pasiryþimas atgaivinti neolituanijà darë mûsø santykius su tautininkais vis labiau sudëtingus. „Neolituanø neturime kaip sustabdyti,” – tame paèiame laiðke raðë Mieþelis. – „Organizuoja juos juk fanatikai.” Apie pablogëjusá bendradarbiavimà, ðásyk su „Dirvos“ redaktoriumi Baliu Gaidþiûnu, mus Adamkus painformavo vasaros vidury69. Nors su Gaidþiûnu santarieèiai paprastai susikalbëdavo, tà vasarà jis jø jau praðë „Dirvoje“, kur jie turëjo savo skyriø, nieko neraðyti prieð „kepuraites ir spalvas” – tai yra, prieð neolituanus. Tokiame redaktoriaus pageidavime santarieèiai matë cenzûros galimybæ. „Po Gaidþiûno ultimatumo man neatrodo, kad su „Dirva“ gali bûti nuoðirdûs santykiai,” – baiminosi Kavolis70. Sugráþæs ið Ritos Ðimanskytës ir Vytauto Kavolio vestuviø á Tabor Farm vasarvietæ, kur tà vasarà dirbau, laiðke Rasteniui pradëjau atvirà pasakojimà apie du man tuo metu svarbius reikalus. Pirma, atkreipiau jo dëmesá á ketinimà „Dirvoje“ riboti mums þadëtà þodþio laisvæ, tautininkams siûliau palikti laikraðtá atvirà idëjiniam dialogui. Antra, jam sakiau, koká gilø áspûdá man padarë paskutiniai „Darbo“ bei „Varpo“ þurnalø numeriai ir apgailestavau, kad mes, santarieèiai, dar vis neturëjom savo periodinio leidinio. Rastenis tuojau pat ilgu laiðku atsiliepë á abu klausimus. Ðiø ir kitø panaðiø reikalø svarstymai ir sprendimo bûdai rodë Rastená buvus pilnutiniu vadovu, kurs nutarimø priëmimo eigoje savyje gabiai sutelkdavo politinës iniciatyvos ir jos procedûrinio rutuliojimo pareigas. Jo vadovaujanèioji elgsena atskleisdavo svarstomàjá klausimà gaubusios aplinkos nuovokà, pirminá jo paties polinká, reikalingos medþiagos ginèams parûpinimà, kompromisiniø galimybiø ieðkojimà ir, pagaliau, tikslià nutarimø iðraiðkà bei jø skubø vykdymà. Visa tai Rasteniui atrodë bûtina, tai jam patiko – ir siûlomos krypties akstinas, ir (kaip aukðèiau prabëgom pastebëta) administracinë viso vyksmo pusë. Pajutæs santarieèiø jautrumà raðto laisvës susiaurinimui „Dirvos“ laikraðtyje, Rastenis pradëjo sankirtà silpninti iðsamiu redaktoriaus laikysenos aiðkinimu. Pasak jo, tautininkai buvo linkæ remti ir santarieèius, ir neolituanus („simpatizuoti ið karto 67

68 69 70

V. Adamkavièiaus 1958.01.14 laiðkas J. Ðmulkðèiui, L. Sabaliûnui, V. Kavoliui, R. Mieþeliui, Z. Rekaðiui ir G. Gedvilai. R. Mieþelio 1958.02.03 laiðkas V. Kavoliui ir L. Sabaliûnui. V. Adamkavièiaus 1958.07.07 laiðkas J. Ðmulkðèiui, L. Sabaliûnui, R. Mieþeliui, V. Kavoliui ir G. Gedvilai. V. Kavolio 1958.07.18 laiðkas L. Sabaliûnui.

29

dviem merginom”), ir todël jie tenorëjæ, kad tos jaunimo grupës neitø á atvirà kovà savo tarpe tautininkø laikraðèio skiltyse. Rastenio þiniomis, durys idëjiniam dialogui tebebuvo atviros – „idëjø diskutavimui nei Gaidþiûnas nedës interdikto”71. Tada, tartum norëdamas iðsklaidyti santarieèiø átarimus, Rastenis netikëtai pakiðo ádomià mintá. Jis pasiûlë „Dirvoje“ pradëti spausdinti iðtisà poleminiø straipsniø serijà, Jauniaus ir Þiliaus svarstymus. Að turëjau bûti L. Jaunius, kaþkoks jaunesnës kartos atstovas, karðèiavæsis dël liberaliosios studentijos rûpesèiø. O jis, V. Þilius, jau atsilieptø kaip nuosaikus vyresnës kartos visuomenininkas, tuo gal net padëdamas ryðkinti vidurio tautininkijos veidà. Manyta, kad tø dviejø pusiø ginèai gali bûti smarkûs. Prasidëjæ svarstymai sutelkë dëmesá á kai kuriuos visuomeninio gyvenimo klausimus. Jausdami pabëgëliø skausmà dël tos Lietuvos, kurià paliko, ir girdëdami jø aimanas dël to, kà prarado, vis tik këlëm klausimà, ar galima tëvynës iðlaisvinimà sutapatinti su praeities atkûrimu. Matydami iðeivijos áprotá savo politinæ vadovybæ sudarinëti visokiø (gyvø, merdinèiø, ar net pramanytø) organizacijø atstovø pagrindu, savo svarstymuose gvildenome galimybæ patiems þmonëms vadovybæ sudaryti rinkimø bûdu. Vartydami paðvieþintà „Darbo“ þurnalà, dvejojom, ar èia ðiuolaikinës socialistinës krypties pastangos, ar bendros visuomeninës kritikos ádomybës, ir ar sudomins jis lietuviø studentijà. Pagaliau, galvodami apie tada dar gana jaunà Santarà, apmàstëm galimybæ jai virsti visuotines kultûrines problemas diskutuojanèiu klubu. Ðitokiø aktualijø aptarimas tæsësi keletà mënesiø. Daugëjant studijiniø darbø, Jauniaus – Þiliaus svarstymai po to iðblëso. 6 Mano gërëjimasis liaudininkø „Varpo“ ir socialistø „Darbo“ þurnalais patraukë Rastenio dëmesá. Skubiu laiðku jis paminëjo dar ir tik kà gautà frontininkø leidiná „Á Laisvæ“72, ir pasakë, kad ir jam ateina tokios paèios mintys – „o kodël gi mes ko panaðaus vis dar neturim!”73. Pagunda leisti liberalios krypties þurnalà Santarai– Ðviesai nedavë ramybës. Matyt, tokia galimybë domino ir Rastená. Savojo leidinio bûtinybë tapo itin svarbi suþinojus, kad Londone spausdinamas „Santarvës“ þurnalas, kuriame santarieèiai talpino savo straipsnius ir turëjo net atskirà skyriø, dël pinigø stokos galëjo 1959 metais jau nebepasirodyti. Artëjant prie tarimosi atomazgos, atsiskleidë galimybiø, dvejoniø ir savitarpio sankirtø raizginys. Ið pradþiø galvojom apie palaipsniui vykstantá daliná „Santarvës“ perëmimà á savo rankas. Paskui kilo kita mintis: Santara–Ðviesa gali leisti Vytauto Meðkausko redaguojamà naujà „Santarvæ“. Labai rimtai þiûrëjom ir á pasiûlymà kviesti „Santarvës“ redaktoriø Fabijonà Neveravièiø Europoj redaguoti liberaløjá Santaros–Ðviesos ið71 72

73

30

V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui. Dienraðtá „Á Laisvæ“ Lietuviø Aktyvistø Frontas pradëjo leisti Kaune 1941.06.25. Amerikoje, kaip Fronto Bièiuliø þurnalas, jis buvo atgaivintas 1953 metø pabaigoj. V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui.

laikomà leidiná. Svarstant ðiuos klausimus, mus, þinoma, nuolat persekiojo ákyrios mintys: þurnalo leidimas gali tapti nepakeliama finansinë naðta, Santara–Ðviesa gali apleisti kitus darbus. Á ðitoká aiðkinimàsi, kà daryti, Rastenis ásijungë svariu, mus nustebinusiu pasiûlymu: þurnalà leidþia tautininkø Vilties draugija, o já redaguoja santarieèiai ir ðviesieèiai. Viltis þurnalà leistø, spausdintø ir platintø, bet redagavime nedalyvautø. Pasiûlymà Rastenis pateikë 1958 metø pradþioj, o tø metø vasarà já pakartojo74. Rudená Santaros suvaþiavime tà sumanymà vienà naktá aptarinëjo gal keturiolikos dalyviø grupë, tarp jø Juozas Baèiûnas, Bronys Raila ir Vincas Rastenis. Po ilgø ir aðtriø pasisakymø, vëliau tæstø jau vienø santarieèiø, pasiûlymas buvo atmestas. Pagrindinë tokio nutarimo prieþastis galëjo bûti mumyse slypëjusi abejonë, ar tesës tautininkai jø vardu Rastenio duotà þodá nesikiðti á þurnalo redagavimo darbà75. Santarieèiø nepasitikëjimas organizuota tautininkija buvo nuolatinis reiðkinys. Julius Ðmulkðtys buvo nepatiklus ir ðiuo atveju: „Kaip galime Vilèiai atiduoti spausdinti mûsø þurnalà, jei Bartkus nori visà mûsø aktyvà per jëgà á tautininkø partijà suvaryti.”76 Valdas Adamkus, Vytauto Kavolio þiniomis, irgi manë, kad „su Viltim absoliuèiai nebus galima susitart”77. O pats Kavolis blaðkësi. Ið pradþiø jam atrodë, kad „tautininkø finansuojamas þurnalas reikðtø tik mûsø priklausomybæ jiems...”78. Kiek vëliau jis dar pridëjo, kad „tautininkai per daug grobuoniðki, per maþai kultûringi, per daug savanaudiðki.”79 Taèiau po pusmeèio, matydamas „Santarvës“ þlugimo þymes, jis pradëjo galvoti, kad naujà þurnalà gali leisti „Santaros–Ðviesos federacija pusiau ir lygiomis teisëmis su Vilties Bendrove.”80 Taèiau tautininkø prieglobsèio Santara–Ðviesa atsisakë. Bartkaus ðiurkðtus elgesys galëjo pabloginti tà nuotaikà, kuri veikë santarieèiø laikysenà svarstant Rastenio sumanymà. Taèiau jo elgesys galëjo bûti tik pretekstas, kuris santarieèiams tiktai padëjo atmesti tai, kas jiems buvo sunkiai priimtina. Drauge su Rasteniu jie galëjo dirbti ilgà laikà, bet glaustis prie paèios tautininkijos, kuri darësi gana grieþta savo vidinës tvarkos atþvilgiu ir nejautri naujiems poslinkiams visuomenëje, atrodë rizikinga. Tiems santarieèiams ir ðviesieèiams, kurie tebebrangino paveldëtas politinës kairës tradicijas, tautininkø pastogæ buvo nelengva net ásivaizduoti. Pagaliau, nutarimø priëmime dalyvaujantiems literatûros ir menø atstovams bendradarbiavimas su politikais panaðëdavo á darbà svetimoj erdvëj. Leisti naujà þurnalà Santara–Ðviesa ryþosi pati viena. Toks þurnalas – „Metmenys“ – pasirodë 1959 metais. Kviesdami bendradarbius á talkà, jo steigëjai þvelgë ir 74

75 76 77 78 79 80

L. Sabaliûno 1958.01.05 laiðkas V. Adamkavièiui, V. Kavoliui, R. Mieþeliui, J. Ðmulkðèiui ir A. Gureckui; V. Rastenio 1958.07.10 laiðkas L. Sabaliûnui. L. Sabaliûno 1958.09.25 laiðkas V. Donielai. J. Ðmulkðèio 1958.01.19 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1959.02.08 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1958 kovo mënesio laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1958.07.18 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Kavolio 1959.01.21 laiðkas L. Sabaliûnui ir R. Mieþeliui.

31

á politiná jautrumà nuosaikiojoj kairëj ir deðinëj. Vytautas Kavolis þurnalà redagavo, o Vincas Rastenis jam talkino kaip redakcijos bendradarbis. Ásipareigojimus abu iðtesëjo iki pat mirties. Mûsø rûpinimasis periodine spauda tæsësi ir po naujojo þurnalo atsiradimo. „Metmenims“ tapus pusmetiniu leidiniu, po kiek laiko pradëjom galvoti apie priemones kasdieniniø gyvenamojo meto reikalø aptarimui – apie biuletenius, aplinkraðèius ir kitoká tarpusavá susiþinojimà. Berods ið Adamkaus iðgirdæs apie sumanymà leisti biuletená „Lietuva“, Rastenis iðkëlë blogàsias tokio pavadinimo puses. Vardas, anot jo, atrodë pretenzingas; be to, jau daug visokiø „Lietuvø“ buvo. Jis pasiûlë kità biuletenio pavadinimà – „Nuomonës“. Ðitoks pavadinimas man pasirodë netinkamas: visiðkai neátaigus, lyg mes patys neturësim ko pasakyti, o tik rinksim visokias nuomones, „dûðeles be vietos,” kuriø niekas kitas nespausdina. Pajuokavau, kad „Nuomonës“ bûtø tas pat, kas „Krepðis“, „Liuosybë“, ar „Tuðèias laukas“. Rastenis apie visa tai galvojo, nurodë turinio kryptingumo keblumus, pastebimus tuose leidiniuose, kurie jo siekë, bet prie „Nuomoniø“ nebesugráþo. Vieton biuletenio ir minëtø jo pavadinimø jis pakiðo kità mintá. Rastenis pastebëjo, kad namuose guli deðimtys neatsakytø laiðkø panaðiais visuomeninës veiklos klausimais: „Visiems reiktø paraðyti apie daug kà, ir visiems apie tà patá”81. Kaip protingiausia tai atlikti? Jo sugalvotas bûdas buvo „Atviri laiðkai“ – periodiðki laiðkai apie viskà, siunèiami kelioms deðimtims þmoniø. Laiðkai galëjo bûti net siaurai asmeniðki, bet ne „konfidencialûs” ar „slapti.” Tuo siekta neatmesti galimybës jø iðtraukas pateikti laikraðèiams. Rastenis vylësi, kad mes tos idëjos ne tik neuþprotestuosim, bet, raðydami ir jam siøsdami savo laiðkus, prisidësim prie jos ágyvendinimo. Mûsø laiðkus ar jø iðtraukas jis paverstø nedideliø straipsneliø rinkiniu, kurá, jau kaip „Atvirus laiðkus“, iðsiuntinëtø tokiu savitarpio informavimusi ir tarimusi susidomëjusiems artimiesiems. Nors santarieèiø protesto nebuvo, „Atvirø laiðkø“ idëja gimë negyva. Tiesa, Rastenis panaðià priemonæ iðbandë dar 1966 metø rudená, kai keliolikai þmoniø iðsiuntinëjo pasakojimà apie „Dirvos“ laikraðèio ávairias problemas, ir pridëjo savo paties, mano, Juozo Baèiûno ir Jono Èiuberkio – Vytauto Gedgaudo laiðkus. Taèiau ði priemonë nebuvo nei periodiðka, nei tolygi „Atvirø laiðkø“ planui. Nëra visiðkai aiðku, kodël ið to plano nieko neiðëjo, bet vienai prielaidai pagrindo yra: Santarà–Ðviesà jau buvo sudominusi 1966 metais Èikagoje vykusioje liberalø konferencijoje þiebta viltis leisti naujà laikraðtá. Toks atviros dvasios laikraðtis 1968 metais ir iðëjo. Konferencijoje dalyvavæs Rastenis buvo vienas ið to laikraðèio pradininkø ir jo nuolatiniø bei svarbiausiø talkininkø. O kai naujagimiui laikraðèiui reikëjo vardo, Rastenis pasiûlë pavadinimà – „Akiraèiai“. 7. Aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje politinë iðeivijos vadovybë matë ir juto poslinkius, kurie palengva keitë jos darbo organizacijà ir darbo pobûdá. Menkëjo Niujorke su81

32

V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui.

sispietæ þidiniai, pvz., VLIK‘as, o stiprëjo visoje Amerikoje veikianti Lietuviø Bendruomenë. Siauros politinës pastangos padëti Lietuvai pasidarë plaèiai visuomeniðkos. Tiesa, VLIK‘as dar laikësi, bet buvo jau apmiræs. Anot Vinco Rastenio, jo posëdþius lankydavæs Bronius Nemickas pavadino tai „ubagyne,” kurios net nebebuvo kaip taisyti – „reikia laukt, ligi iðmirsim, o tada jaunesnieji darys taip, kaip jiems atrodys geriau”82. Prislëgta nuotaika vertë Rastená susimàstyti. Jam atrodë, kad po Vietnamo karo tarptautiniø santykiø plëtotë nebepaliko jokio pagrindo tikëtis apèiuopiamos Amerikos paramos Lietuvos iðlaisvinimo veiksmuose. Ðiems lûkesèiams þlugus, Lietuvos ateitis jau tepriklausë tik nuo paèiø tëvynëje gyvenanèiø lietuviø susipratimo, valios ir jëgø. Dar ne taip seniai pervertinta iðeivijos reikðmë Rasteniui dabar teliko aiðkiai pagalbinë – „kuo nors padët, kà nors patart, ko nors pamokyt.” Tik ar buvo iðeivija tinkamai pasirengusi duoti vertingà pagalbà? Rasteniui atrodë, kad ji nebuvo pasirengusi: iðeiviø santykiai su Lietuva buvo atsitiktiniai, savo patirtimi ir samprotavimu jie maþai tesidalino su kitais, padëdami Lietuvai blaðkësi saviðkai, o jø lietuviðkos ateities vizijos blëso. Nors tokios iðeiviðkosios bûsenos ávardijimas galëjo lemti pasidavimà likimui, Rastená jinai, prieðingai, paskatino imtis dar vienos iniciatyvos – tai buvo jo nauja tautinë politika. Ðiuo sumanymu Rastenis ketino sukviesti krûvon (suvaþiavimais ar kolektyviniais susiraðinëjimais) tuos jaunesnës kartos visuomenininkus, kurie turëjo sugebëjimà màstyti ir dràsos iðradingiau palaikyti santykius su Lietuva. Jam atrodë, kad bûtina atidþiai tyrinëti, ne tik ko lietuviai nori, bet ir ko jie dabartiniu metu turëtø norëti. O numaèius atliktinus darbus, reiktø jau sumaniai parinkti veikimo bûdus ir ágyti elgesio ágûdþius. Glaustai pasakius, Rastenis ragino galvoti, kaip bûtø naudingiausia „lietuviams sklandyti esamose situacijose.“ Ðitokios politikos vykdymui reikëjo ðiokio tokio centro, kuris pastangas derintø, jas kreiptø norima linkme, ir po kiek laiko pakeistø apmirusius „ubagynus.“ Kas turëtø bûti tokio centro pradininkas, Rasteniui buvo aiðku – „senasis kietasis Santaros branduolys.“ Nauja tautinë politika nesirëmë jokiais pagrindiniais strateginiais posûkiais kelyje á Lietuvos laisvæ. Abejonës, ar Vakarai begali bûti lemtingoji nepriklausomybës siekusios Rytø Europos atrama, ëmë kilti jau po neveiksmingos Amerikos laikysenos 1956 metø Vengrijos sukilimo metu. Vieni jau tada pradëjo galvoti, kad sprendþiamosios reikðmës Baltijos tautø iðsivadavimui gali turëti dideli poslinkiai Sovietø imperijos viduje, o ne Vakaruose. Vëliau kitiems viltá teikë galima prislëgtos Rytø Europos ir laisvës siekianèiø kolonijiniø tautø sanglauda, ar net galimybë pasinaudoti aðtrëjanèiu konfliktu tarp Kinijos ir Sovietø Sàjungos. Nors tiems iðeiviams, kurie senu ápratimu tebevarstë Amerikos politikø duris, dar reikëjo priminti jø abe82

Ðios iðtraukos, kaip ir kitø naujos tautinës politikos pasiûlymà apibûdinanèiø iðtraukø, ðaltinis yra V. Rastenio 1973.01.25 laiðkas L. Sabaliûnui.

33

jotinà tikrovës suvokimà, netikëjimas politine Vakarø parama aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje jau nebebuvo svarbus strateginës màstysenos indëlis. Svajodamas apie tai, kad Santaros branduolys taps koordinaciniu naujos politikos centru, Rastenis pasikliovë tuo, kuris to nebuvo vertas. Jeigu Santaros–Ðviesos visuomenininkams buvo sunku susitelkti á atskirà politinës veiklos branduolá anksèiau, tai to padaryti dabar jau nebuvo ámanoma. Þinoma, tuðèiø svajoniø apie santarieèius– ðviesieèius Rastenis neturëjo, mûsø atsiliepimus apie naujà politikà jis nujautë: „Bet kad jûs visi á profesûras sulindæ jau turbût manot, kad jums toks þaidimas per prastas.” Viltis, taèiau dar buvo neuþgesusi. Sulindimas á profesûras, verslo ámones, valdþios ástaigas ir kitas uþsiëmimø rûðis, tiesa, galëjo maþinti mûsø domesá Rastenio pastangomis. Taèiau Santaros–Ðviesos vengimas telkti savo visuomenininkus á savarankiðkà politinio darbo þidiná buvo dar svarbesnë prieþastis. Liberalø jaunuomenës sukvietimas á bendros veiklos grupæ domino mûsø rytiniø pakraðèiø (Niujorko) narius, bet vakaruose (Èikagos aplinkoj) intereso buvo maþiau. Ið pradþiø galvojimà apie savarankiðkos grupës sukûrimà sunkino paveldëtas ar kitaip susidaræs pavieniø santarieèiø–ðviesieèiø partinis palankumas liaudininkams, socialistams ar tautininkams. Vëliau jungimosi galimybes þymiai susiaurino institucinis ásipareigojimas. Rima Èerkeliûnienë, Jurgis Valaitis ir Jonas Vilgalys talkininkavo VLIK‘ui, Jonas Valaitis, o vienu metu ir Vytautas Vepðtas, dirbo Amerikos Lietuviø Taryboje, o Algimantas Gureckas, Horstas Þibas ir Valdas Adamkus ásijungë Lietuviø Bendruomenës veiklos sistemon. Raimundà Mieþelá tarnybiniai paskyrimai iðsiuntë á uþsienius, o Saulius Ðimoliûnas pradëjo ieðkoti veiklos galimybiø ðalia mûsø organizacijos. Pagaliau, ypatingai svarbus ir ankstyvasis praradimas: Jurgis JaksTyris (kartu su Judita Audënaite ir Antanu Ðkëma) 1961 metø rudená þuvo automobilio nelaimëj. Jo mirtis apardë mûsø politinio ryþto pagrindus. Viltys susibûrus stoti á visuomeniná darbà ilgainiui iðseko. Algimantas Gureckas priëjo teisingos iðvados: „... Santarà–Ðviesà tenka laikyti kultûrine organizacija su politine pretenzija”83. Jos ginèai savo tarpe liberalø politinës vienybës idëjà paliko uþmarðtyje: tokia atomazga buvo didþioji organizacijos nesëkmë. Bene paskutiná kartà mus kviesdamas burtis prie jo siûlytos naujos politikos darbo ir ruoðtis uþimti „ubagynø” vietà, Vincas Rastenis norëjo nugalëti mûsø nesugebëjimà sutelkti savo jëgas. Nepavyko jam nei su „Nuomoniø“ biuleteniu, nei su „Atvirais laiðkais“, nei su kolektyviniu susiraðinëjimu ar su nauja politika. Jo rûpestis naujø darbø kryptimi ir jø reiðkimosi bûdais, kuriø tarp politiniø iðeivijos sutemø jis nuolat ieðkojo, prasmës niekada nestokojo. 8. 1967-ieji buvo posûkiø metai. Pirmà pusmetá Marygrove vienuolës man atvërë pusiau uþdaras savo kolegijos duris, o antrà – komunistai mane ásileido á pusiau uþdaras savo bibliotekas. Vienuolëms daviau Rusijos istorijos pagrindus, o ið komunistø ga83

34

A. Gurecko 1965.11.27 laiðkas R. Mieþeliui.

vau kalnus medþiagos apie nepriklausomà Lietuvà. Kelionë á Lietuvà kainavo lygiai tiek, kiek buvau gavæs ið vienuoliø. Tiesa, darant posûká nuo deðinës á kairæ, su Onute Ëringyte dar suspëjom uþmegzti vedybinius ryðius. Áspûdþiai ir padariniai susikaupë visam mano laikui. Vilniaus universitete mane priëmë rektorius Jonas Kubilius, o Partijos istorijos institute atsidûriau pas jo direktoriø Romà Ðarmaitá. („Tai kieno pinigais tu ten nuvaþiavai?” – Èikagoj klausë átarûs lietuviai, kai sugráþæs vieðame susirinkime jiems pasakojau apie kelionæ. „Ar gali tu mums pasakyti, su kuo tu ten mateisi?”) Abi bibliotekos man davë visa, ko ið jø praðiau. O ieðkojau ir praðiau medþiagos apie tautininkø valdymo laikus. Bet koks netikëtumas – uþtikau iðsamø, atskiromis dalimis iðspausdintà Alfonso Moravskio straipsná apie Lietuvos socialdemokratijos pradþià! Padarytas dar vienas posûkis – Smetona laikinai uþleido vietà Moravskiui. Nors mokslo tiriamojo darbo pirmenybë laiko atþvilgiu keitësi, domesys tautininkija iðliko. Besilankant bibliotekose, jø priestatuose, sandëliuose, ir net voniø kambariuose, þodþiu, kur tik galëdavai rasti senø laikraðèiø ir þurnalø, ilgainiui pavyko surinkti bene visas Prezidento Smetonos kalbas ir visus pareiðkimus. Þinodamas, kad jo „Pasakyta paraðyta“ baigësi 1934 metø kalbomis, nutariau pasistengti iðleisti tokio rinkinio antrà dalá: 1935-1940 metais paskelbtus vieðus pareiðkimus. Vincas Rastenis sutiko bendradarbiauti. Nesismulkinant, að surinkau tekstus, o Rastenis pasirûpino jø iðleidimu ir apipavidalinimu, sekdamas anà Smetonos knygà. Kalbø iðspausdinimà besvarstant, kaþkaip pastebëjau, kad knyga gali pasirodyti ðimtosiomis Smetonos gimimo metinëmis. Á tai tautininkai atkreipë dëmesá ir tai juos paskatino mano pastangas paremti. Tiesa, Teodoras Blinstrubas, tuo metu turbût dar Tautinës Sàjungos pirmininkas, uþmojui buvo abejingas, tuo jis uþkrëtë ir Vilties leidyklà. Susidomëjimo stokà galëjo lemti dvi aplinkybës: savas rûpestis tautininkø srovës istorijos raðymu, ir svetimas – santarieèio pasiûlytas – kalbø iðleidimo sumanymas. Tada Rastenis metë kelià dël takelio: á tautininkus jis pradëjo kreiptis ne per valdybas, o per átakingus asmenis – per Broniø Nemickà ir Juozà Kapoèiø. Nemickas projektui pritarë ir pradëjo já judinti ið naujo. Laimei, spaustuvininkas Kapoèius, nors jau buvo prisiekæs po „Lietuviø enciklopedijos“ nebeleisti nieko daugiau, irgi susigundë: „Na, Smetonos kalbas gal dar ir iðleisèiau”84. Smetonos þodþiai, matyt, sukëlë Kapoèiui gerus prisiminimus ir ðvelnius jausmus; jø iðspausdinimo jis ëmësi noromis. Nors piniginës paramos jam reikëjo, Kapoèius buvo pasiryþæs tas kalbas iðleisti net ir tuo atveju, jei pinigo ið ðalies nesurastø. Bostone su Kapoèium aptaræs visas spausdinimo aplinkybes, Rastenis gráþo namo ásitikinæs, kad „tas leidinys jam visai pagrástai atrodo kaip vienas ið skaisèiausiø deimantø jo, kaip leidëjo, karûnoj”85. Darbas stûmësi á prieká. Tiesa, nei pati Neo-Lithuania, nei Tautinë Sàjunga knygos iðleidimui lëðø neskyrë. Mat ir Èikagoj, ir Niujorke kai kas baiminosi, „kà tas Sabaliûnas 84 85

V. Rastenio 1974.02.26 laiðkas L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1974.06.21 laiðkas L. Sabaliûnui.

35

apie Smetonà priraðys”, juk vienà blogà knygà jau paraðë. O kai Nemickas posëdþiautojams padarë pastabà, kad „Lithuania in Crisis“ toli graþu nëra bloga, jie nustebo – tai kodël Jonas Balys apie tà knygà blogai atsiliepë? Tada Nemickas pavartojo svarø argumentà: o apie kà Balys gerai atsiliepia? Ar atsiliepia Balys gerai net ir apie patá Smetonà?86. Ðitokiu bûdu savo artimuosius apraminæs, Nemickas sutelkë paskirø rëmëjø bûrá, kurá jis pavadino Neo-Lithuania Filisteriø Kolektyvu. Susidarë finansinë talka prezidentiniø kalbø rinkiniui iðleisti. Kà tik iðspausdintà knygà pats Kapoèius nuveþë á 1974 metø rudená Èikagoje surengtà pagrindiná Smetonos minëjimà. Papasakota knygos leidybos istorija paryðkina tà santykiø dinamikà, kuri atsirasdavo santarieèiams–ðviesieèiams bendradarbiaujant su tautininkais. Sàveikos vyksmo panaðumai matësi svarstant politiniø vidurio grupiø glaudà, kandidatø këlimà á Lietuviø Bendruomenës ástaigas, tautinio–liberalinio pobûdþio þurnalo leidimà ar ryðiø su Lietuva sampratà. Santaros–Ðviesos laikysena, suvaþiavimø darbotvarkës, su pavojais susijæs elgesys ar kandûs jos nariø pasisakymai daþnai sulaukdavo neigiamo atgarsio tautininkø partijoje ar net paèioje visuomenëje87. Kadangi mûsø ryðiai su Rasteniu buvo jau gana artimi ir prieðiðkø pasisakymø ið jo nesulaukdavom, tautininkø nerimo atvejais nuomoniø suðvelninimo (kaip, pvz., pagalbos Smetonos kalbø iðleidimui) kartu siekdavome per jø nuosaikiuosius. Bostone tokiu galëjo bûti Stasys Santvaras, Klyvlende Balys Gaidþiûnas, bet pats þymiausias – Bronius Nemickas – gyveno Niujorke. Dar Lietuvoj vienerius metus pirmininkavæs Neo-Lithuanijai, tos organizacijos nariams jis buvo visiðkai savas. Jø akyse Rastenis tautininkijà pranoko, tartum perþengë jos ribas, o Nemickas iðliko anø laikø tautininko ákûnijimas. Visada ribojæs reiðkimosi visuomenëje mastà ir vengæs kraðtutinës laikysenos, savo motyvuota nuomone, ramiu bûdu ir ágimtu humoru Nemickas padëdavo iðbristi ið kebliø padëèiø. Panaðiø bendravimo bruoþø pasitaikydavo ir Santaros–Ðviesos santykiuose su liaudininkais. Þinoma, santykiai su jais buvo retesni, negu su tautininkais, bet aptartinø reikalø atsirasdavo. Nuostatos mûsø atþvilgiu ávairavo ir èia. Atsitikdavo, kad ant santarieèiø pyktelëjæs koks liaudininkas juos pavadindavo „faðistiniu prieaugliu.” Tuomet liaudininkams artimi mûsiðkiai, pvz., Julius Ðmulkðtys ar Jurgis Jaks-Tyris, pradëdavo ieðkoti sprendþiamos nuomonës, kreipdamiesi á Juozà Pajaujá, Juozà Audënà, ar kurá kità partietá. Susikalbëti bûdavo galima. 9. Jà primena man daug kas ir gana daþnai. Mano sàmonëje ji iðkyla ir þvelgiant á Romo Viesulo nutapytà jos portretà. Juodà suknelæ siekia tamsûs plaukai. Juos kiek pri86 87

36

Broniaus Nemicko pasipasakojimas apie paðnekesá su vietiniais tautininkais, þr. ibid. Pavyzdþiui, cituodamas 1965.12.02 „Vienybæ“, J. Balys piktinosi, kad „V. Kavolis, savo paskaitoje kanadieèiø lietuviø akademikø draugijai, mûsø iðeiviø visuomenæ pavadino „supuvusia, bejëge ir garbinanèia palubëse pakabinto arklio lavonà“ (pasityèiojimas ið mûsø valstybës þenklo...).“ J. Balio 1965.12.27 laiðkas J. Baèiûnui.

dengia ant deðinio peties krentantis violetinis ðalis, kurá jinai prilaiko kairiàja ranka. Palikdamas kaklà atvirà, bet pridengdamas krûtinæ, ðalis ilsisi ant kairiojo peties. Tamsokoj þaliø ir rusvø daiktø aplinkoj matyti jos pilna kakta, tamsios akys ir raudonos lûpos – Emilija Germanavièiûtë Rastenienë. Vincui jinai buvo tiktai Milë arba Miliuka, o jisai jai paprastai Vinculis. Tik kai ant jo pykteldavo, jis jau kartais bûdavo Vincas. Man jie – tiktai Ponia ir Ponas. Tamsus drabuþis jai ir tiko, ir patiko. Turëjo ji visokiø kostiumëliø ir sukneliø, bet linkdavo prie juodø. Net vaþiuodama á darbà daþnai puoðdavosi juoda spalva. Bûdavo, gráþtam abu ið darbo perpildytu poþeminiu traukiniu. Vieni snaudþia, kiti skaito popietinius laikraðèius ar garsiai kalba, o jinai, ásitvërusi kokios rankenëlës, stovi juoda, prie jos laibo liemens limpanèia suknele. Namuose, kai turëdavo sveèiø, jinai irgi daþnai vilkëdavo juoda, jos krûtinës groþiui pataikaujanèia suknia. Ðis jos paveikslas, kad ir likæs deðimtmeèiø tolumoj, nesiliauja manæs þavëjæs. Emilijos ir Vinco artimieji buvo (ar Lietuvos sutemø metu dar tik rengësi bûti) aktoriai, dailininkai, raðytojai, þurnalistai, teisininkai ir konsulinës bei diplomatinës tarnybos þmonës. Iðeivijoj kai kam ið jø pasisekë likti savoje ar giminingoje darbo srityje, kai kas ásitaisë bibliotekose, radijo stotyje Amerikos balsas ar aukðtosiose mokyklose, o keletas prasimuðë á aukðtesnes verslo bendroviø vietas. Pagaliau, ne vienas atsidûrë ir þemutinëse pramonës ámoniø pakopose. Sveèiavimosi prie valgiais ir gërimais apkrauto stalo pas Rastenius nebuvo daug. Bet kai kartais jø artimieji tokios vakarienës susirinkdavo, paprastai atvykdavo Antanas Rimydis, Vytautas Staðinskas, Bronius ir Ligija Bieliukai, Henrikas Kaèinskas su þmona, ir kiek vëliau ið Europos atkeliavæ Jonas ir, rodos, Galina Stoniai. Vieðëdavo ar ðiaip daþnai uþsukdavo ir Vitalis Þukauskas su þmona Marija, uþmiesty gyvenæ Vytautas ir Birutë Ignai, o kartais dar ir Vladas Þilinskas. Patiekalai bûdavo tokie, prie kuriø lietuviai buvo pripratæ, kinietiðki, meksikietiðki, ar italiðki valgiai namuose dar bûdavo retai gaminami. Áprastinio gërimø stiliaus ir skonio jie taip pat dar nebuvo linkæ keisti – apðarmojusi vodka, kuri kartais uþsibûdavo net atëjus eilei vynà ragauti, ir pagaliau konjakas ar likeris. Rasteniai tebuvo proginiai gërëjai. Abu iðgerdavo po stiklà vyno, o kartais paragaudavo ir likerio, ypaè jeigu turëdavo Danutës Statkutës dovanoto Curacao. Vyno ar likerio stiklas jiems tebuvo sveèiavimosi, ðeimos ðvenèiø ar kokiø kitø iðkilmiø atlikimo tvarkos dalis, kaip kalëdinë atvirutë gruodþio mënesá ar kaip gimtadiená puoðianti gëlë. Ðnekëdavosi jie daug, ilgai ir linksmai. Susitikæ glamonëdavosi ir buèiuodavosi, girdami vienas kito iðvaizdà, suknià, ar ðukuosenà – mat buvo draugës ir draugai. Kalbos tuoj nukrypdavo á bendrus paþástamus: jø atvykimà ið Europos, darbø viltis ir vietà lietuviðkojoje aplinkoje. Savo paèiø prisiminimais, nerimu dël ten likusiø artimøjø, ar kokiu visuomeninës veiklos reikalu jie visada atsidurdavo Lietuvoj, kuri tada dar buvo tokia artima ir akivaizdi, kaip uþvakarykðtë diena. Stabteldavo ties pokario Europos vargais ar taip vadinamos laisvinimo politikos sàvoka, þinoma,

37

nepamirðdami vienas kito paskatinti iðtuðtinti taureles. Pagaliau, pasipasakodavo ir apie savo paèiø kûrybines pastangas – meno parodas, literatûros vakarus ar spaudos darbo postûmius. Apie savo apmokamus darbus, pragyvenimo ðaltiná jie nekalbëdavo. Namuose mat gaivinosi savàja kalba, savuoju rûpesèiu. Be ðito bûrelio Niujorke Rasteniams visà laikà buvo labai artimi dar Bronius ir Valerija Nemickai, o galbût ir vëliau ten atvykæ Antanas bei Genovaitë Dirþiai. Gana pastoviai vieni pas kitus lankydavosi Rasteniai ir Anicetas Simutis su þmona Janina bei jos tëvais Èiurliais. O paskutiniais metais Emilija jau krûvoje laikësi su Amelija Markevièiene ir Jadvyga Kregþdiene. Pasiþmonëjimo dargi bûdavo ir pas toliau ásitaisiusius saviðkius. Susirasdavo progø pasimatyti su Klyvlende gyvenusiu Vinco broliu Jonu ir jo þmona Aldona ar su Jonu ir Kazimiera Sakalais. Niujorko paðonëj buvo ásikûræ Chester Bogushas ir jo þmona Else, pas kuriuos Rasteniai daþnokai patraukdavo. O dar toliau, Bostone, gyveno mielos Juozo Kapoèiaus ir Stasio Santvaro ðeimos. Taèiau bene brangiausi þmonës, nemaþa Genovaitës Statkienës ir nuo jos sovietinës policijos atskirto Jono Statkaus ðeimyna, buvo apsigyvenæ toliausiai – Venesueloj. Ten jø dukra Jûratë iðtekëjo uþ vieno brolio, Luis Rosales, o jos sesuo Danutë iðëjo uþ kito – Hugo Rosales. Labiausiai paplitusi susiëjimø rûðis buvo lietuviðkø renginiø lankymas – tai organizacijø suvaþiavimai ir jø vietiniø skyriø susirinkimai, ðvenèiø ar sukakèiø minëjimai, meno parodos, koncertai, vaidinimai, literatûros vakarai ir vieðos paskaitos bei tokie pat paðnekesiai. Po tokiø renginiø vieni dar likdavo pasiðnekuèiuoti, kiti uþsukdavo á kavines ar susimesdavo kieno namuose buvimui pratæsti. Pasitaikydavo, kad Rasteniai sugráþdavo namo gerokai po vidurnakèio. Pas Rastenius su visais jø artimaisiais ir kitais paþástamais kartais pasisveèiuodavau ir að. Kadangi ten jauèiausi jau kaip namuos, Emilija vienà syká mane jiems pristatë kaip savo sûnø. Kai ðitaip ji mane pristatë ir kità kartà, papraðiau, kad manæs sûnumi nevadintø. Praðymo kartoti nebereikëjo. Pusdieniai prie artimojo Niujorko pajûrio, prie smëlëtø Riis Park ar Rockaway krantø buvo svarbi mûsø vasarø dalis. Pasiimdavom skëtá nuo saulës prisidengti, koká patiesalà, këdutæ ir kà nors odai apsaugoti. Vincas dar ásidëdavo krûvà laikraðèiø, o Emilija ásimesdavo knygà – ir taip prabëgdavo mûsø valandos besikalbant, beskaitant, begulinëjant ar bevaikðèiojant. Kartais prie jûros Vincas su mumis vaþiuodavo tik ið reikalo; likæs namuose jis mat galëdavo daug kà atlikti. Uþtat kai pajusdavom, kad já spaudþia darbø darbai, á pajûrá iðsiruoðdavom su Emilija dviese. Keletà kartø buvau jà prikalbinæs pasiþvalgyt po tolimàsias Jones Beach ar net Fire Island pakrantes, kur savaitgaliais jau plûsdavo studentija, bet daþniausiai jinai pasitenkindavo pamiesèio paplûdimiais. Opera ir teatras viliojo abudu, nors Emilija daugiau linko á teatrà, o Vincas á operà. Jis net buvo ðiek tiek prisidëjæs prie operø libretø vertimø lietuviø kalbon. Þinau, kad buvo iðvertæs Orfëjø ir Euridikà, o gal ir Andre Chenier ar Gianni Schicchi, bet to negaliu tvirtinti. Á operà, teatrà ar pramoginius pastatymus Rasteniai

38

nueidavo, bet nedaþnai. Spektakliai paèiame Niujorko centre, kur visada ir buvo ta kûrybinës gyvybës versmë, tada mums atrodë gana brangûs, o kituose miesto rajonuose gyvenusiems dargi á juos suvaþinëti reikdavo bent dviejø valandø. Be to, paðëlusiai daug ið mûsø reikalaudavo ir tas kitas – lietuviðkas – gyvenimas. Opera tad daþnai tebuvo plokðteliø muzika arba radijo garsai. Teisybë – opera, teatras, ðokio menas, ar ið kitur atvykusiø ansambliø pastatymai pokario pabëgëliams galëjo bûti prabanga. Ir vis dëlto per tà manàjá Niujorko deðimtmetá, gyvenant kartu su Rasteniais ar ðalia jø në karto neteko ið jø girdëti kokiø aimanø dël pinigø stokos ar barniø dël pirkiniø. Sakytum net be ypatingo tarimosi jiems buvo aiðku, kà jie ásigyti gali ir ko negali, kur pinigà leisti verta ir kur neverta. Aplamai sakant, Vincas ið savo algos mokëdavo buto nuomà (vëliau namo paskolà ir mokesèius), o kasdieninëms iðlaidoms Emilija panaudodavo savàjá atlyginimà. Atsiskaitæ uþ tas bûtinybes, abu þinojo, kam teks pastoviai skirti nemaþà likusiø pajamø dalá – lietuviðkajai spaudai ir Lietuvoje gyvenantiems saviðkiams. Visa tai jie sutartinai ir darë, kol buvo gyvi. O atsidûræ mirties pavojuje, savo labdaringu palikimu jie uþtikrino gana didelæ pagalbà Lietuvos vargdieniams. Uþtekdavo pinigo dar ir savo pomëgiams patenkinti. Vincas gana daug iðleisdavo savo darbo kambario reikmenims: stalams, lentynoms, spausdintuvams, raðomosioms maðinëlëms, þodynams, didþiuliams popieriaus kiekiams, kartotekoms, aplankalams, segtuvams, sàvarþëlëms ir krûvoms paiðeliø bei koteliø. Traukdavo já ir nepigûs daugiatomiai techniniai leidiniai, mokantys, kaip ir kokiais árankiais kà nors sutaisyti, sunarstyti, sustatyti ar árengti. Bûdavo, ateina didþiulis siuntinys ir mes su Rasteniene jau nujauèiam, kad jis vël bus kaþkà uþsisakæs. Siuntiná jis palengva iðpakuoja – keliolika tokio pobûdþio knygø. Rastenienë stovi, þiûri ir ðvelniai pusbalsiu suabejoja: Vinculi, argi tau to ið tikrøjø reikia? Tai kaipgi – prireiks, – jisai aiðkinasi dël savo elgesio. – Va, matai, èia viskà iðaiðkina, nurodo... Na, jeigu jau reikia, tai gerai, – Emilija nuduoda sutinkanti. Þvilgtelim vienas á kità, suprantam – visa tai jam nëra bûtina, bet turët patinka. Pati Emilija irgi mëgdavo po darbo dar pasidairyt po Macy’s ar po 34-tos gatvës krautuvëles. Paprastai sugráþdavo netuðèiomis rankomis. Tada pradëdavo mums rodyti megztinukus, palaidinukes, rankðluoðèius, staltiesëles ar Vincui parinktus marðkinius. Atvyniodavo artimiesiems skirtas dovanëles gimtadieniø ar Kalëdø ðvenèiø progomis. Pagaliau supirktus daiktelius daþnai nuneðdavo tiesiai á kokià atskirà vietelæ ir ten palikdavo – ðitaip, iðvaikðèiojus dar ir þydø rajono parduotuves, susidarydavo siuntiniai á Lietuvà. Trumpai sakant, abudu ásigydavo, kà norëdavo, ir vienas antram niekada nepriekaiðtaudavo, bet saujomis pinigø neleisdavo. Pavyzdþiui, po Amerikà keliaudami, Rasteniai stengdavosi apsistoti ne vieðbuèiuose ar moteliuose, o privaèiuose paplentës nameliuose, kur buvo galima pigiau iðsinuomoti kambará. O susigundæ vykti á tolimas ðalis paatostogauti, ilgai dairydavosi ypatingø galimybiø. Prisimenu, kaip á Havajus, tà „rojø ant þemës,” jie pakilo tik tada, kai neprisipildæs lëktuvas pradëjo pardavinëti atliekamas vietas uþ pusæ kainos.

39

Pragyveno Emilija daugiausia ið sàskaitybos darbo. Niujorke darbø bûdavo, bet dolerius uþdirbti jai nebuvo lengva. Valanda poþeminiais traukiniais á vienà galà, valanda á kità, o stotyse tokios grûstys, kad á darbà beskubantys þmonës kartais net sugyvulëja. Ámonëse didelë sparta, tarnautojø trintis ir vedëjos, kurios kartais tau visà dienà lipa ant kulnø. Kartais jinai sugráþdavo namo taip iðsisëmusi, kad tik po valandëlës, Vincui jà iðklausius, apsikabinus ir apraminus, tegalëdavo susigràþinti gerà nuotaikà. Mes, iðeiviai, ðitokià darbo aplinkà jau paþinojom, bet Rastenienë, kuri troðko Lietuvoje likusiø giminiø meilës, ávertinimo ir dëkingumo, norëjo, kad jos buitá paþintø ir jie. Jai buvo labai svarbu jiems iðaiðkinti ir priminti, kad ta siunèiama pagalba jai sunkiai atsiëjo. Gyvu þodþiu namuos, laiðku ar telefonu ji man atverdavo savo nusiminimo jausmus: ar tu manai, kad jie supranta, kaip sunkiai að turëjau dirbti? Ar tu þinai, kad dar nepadëkojo? O kaþin, ar jie apie mane pagalvoja? Ponia, jai sakydavau, nereikia taip galvoti. Gyvenam labai toli vieni nuo kitø, sunku vieniems kitus pilnai suprasti. Laimei, ilgai savyje krimstis ji negalëjo, nes rûpestis broliø ðeimomis buvo vis vien nepaliaujamas. Emilija buvo tvirto bûdo moteris, kuri neatidëtinus reikalus tvarkë veikliai ir kuri mokëjo susivokti aplinkybëse. Ji taipgi nevengdavo á savàjà aplinkà atsiliepti aðtriu bei pamokomu þodþiu. Kartais tai atsitikdavo dël tokiø menkniekiø, kaip, pavyzdþiui, èia pat esanèios þydø mokyklos vaikø iðdykavimas. Bûdavo, neria tie berniukai kieman per pertraukà pabëgioti, juokauja, kelia triukðmà, laksto kaip padûkæ. Tik þiûrëk, susiradæs pagalá kuris nors jau taikosi voþt á langà. To iðtverti Rastenienë jau nebegali. Prasidariusi langà ir grasindama pirðtu, ima juos pusiau angliðkai, pusiau lietuviðkai barti. Vaikeliai staiga nutyla ir labai nustebæ þiûri, kas juos pro tà antro aukðto langà ðitaip tramdo. Aðtrokai galëdavo Emilija iðsireikðti ir kitokiais atvejais. Darbe, aiðkindamasi raðtinës reikalus, draugëms kartais kà nors paðiepiamai pasakydavo. Susirinkimuose ar Santaros suvaþiavimuose, paskaitininkams ásismaginus, jinai, þiûrëk, pradës ið vietos girdimai svaidyti savo nusistebëjimà. O politiniø demonstracijø metu jausmø prasiverþimo bûdavo dar daugiau. Protestui prie Sovietø atstovybës mes rinkdavomës, kai tik Niujorke pasimaiðydavo jø didikai – Nikita Chruðèiovas, Frolas Kozlovas ar Anastazas Mikojanas. Mums, studentams, tos demonstracijos tebuvo mûsø nuostatà liudijantis veiksmas, bet Emilija á jas kartais ásigyvendavo visais savo jausmais. Ir kai þmoniø spûsties atvejais raitoji policija mus netyèia stumteldavo, jinai pradëdavo ant jø ðaukti ir jiems kumðèiu grûmoti. Ponia, bandydavau ásikiðti, taip nedarykit – juk jie tik savo darbà dirba. Tada rëþdavo jau man: tu nutilk, tu man nesakyk, kà að turiu daryti. Liûdesys buvo esminis Emilijos jausmø bûsenos poþymis. Nusiminimas, þinoma, daþnai ásisunkia á iðeiviðkàjà bûtá, taèiau jos liûdesio skausmas buvo gilus ir nuolatinis, o gal jos paèios net ir palaikomas. Jis jai galëjo bûti reikalinga susisiekimo priemonë, padëjusi jai mintimis apsilankyti ir pabuvoti pas tuos, kurie jai buvo brangiausi – pas suidealintà tëvà Jonà, mylimà motinà Grasildà, brolius Sevà ir Jonà bei jø ðeimas. Visi jie, gyvi ar jau miræ, buvo ten – Lietuvoj. Vincas Amerikoj turëjo

40

brolá Jonà ir dëdæ Nadà Rastená, o Emilija ta prasme èia neturëjo nieko. Metø metais pabût kartu su tais þmonëmis ji tegalëjo jausmø ðuoliais á tenai, ðimtais laiðkø, þvilgsniais á ðalia savæs laikytas ðventas nuotraukëles, jø palytëjimu ar pabuèiavimu. Jinai greièiausia net norëjo, kad jos liûdesá mes pastebëtume. Bûdavo, sveèiuojamës vieni pas kitus, nuotaika gera, einam fotografuotis. Tik staiga, besiruoðiant spausti aparato mygtukà (arba Romui Viesului pieðti tà portretà), jos linksmà ir þaismingà veidà jau ima ir pritemdo matomas liûdesys. Turbût jai buvo svarbu, kad paveikslas jà rodytø tokià, kokia ji buvo ið tikrøjø. Nors Vincà ji labai mylëjo ir neretai su juo drauge vykdavo á svarbius suvaþiavimus, Emilija kartais jausdavosi be galo vieniða. Vincas, kaip politinis veikëjas, buvo giliai visuomeniðkas, o Emilija, kad ir turëjo tikrà domesá visuomenine kultûra, buvo jau privatus asmuo. Politinë veikla – susirinkimø ar suvaþiavimø posëdþiai, diskusijos, taisyklës, iðeièiø ieðkojimas, kandidatûrø iðkëlimas, rinkimai, spauda – buvo Vinco pasaulis, o ne Emilijos. Tik kadangi politika jis buvo persismelkæs iki kaulø smegenø, ðitokio darbo baruose noromis nenoromis tekdavo dalyvauti ir jai. Bûdavo, atvyksta abudu á susirinkimus, suvaþiavimus, ar didþiuosius kongresus, o tada, þiûrëk, jo jau ir nebëra – su kuo nors tariasi, kur nors posëdþiauja. Ar tu manai, kad man su Vinculiu lengva? – atsiveria ji man. Palieka mane vienà su kitomis poniomis – o kà að turiu su jomis bendra? Ne, nelengva man su juo. Gyvenimo vidurdiená Emilijà suspaudë sunki liga. Rasteniai, kaip daugelis ateiviø, ðaukësi lietuvio gydytojo, ðiuo atveju anksèiau Kaune praktikavusio dr. C. Finkelstein, kurio darbo kambarys dabar buvo viename Niujorko priemiesty. Kadangi reikëjo operacijos, Finkelstein pasiûlë jam paþástamà ir aukðtai vertinamà chirurgà. Operacija buvo sudëtinga ir ne visai sëkminga; Emilija dargi tvirtino, kad ligoninëje chirurgas dël savojo tikëjimo reikalavimø jai vienu metu buvo nepasiekiamas. Bûklë po operacijos vertë nuolat tikrintis ir priþiûrëti sveikatà. Emilijai ta liga buvo tokia skaudi ir giliai asmeniðka þaizda, kad jinai norëjo jà nuslëpti savo ðirdyje, liga ir jos detalës net artimiesiems turëjo likti nusakytos tik uþuominomis. 10 Vincas Rastenis visada turëjo ir vertino kurianèiàjà vaizduotæ. Lietuvoje tautininkiðkasis sàjûdis já traukë savo didþiosiomis naujo gyvenimo statybomis, o iðeivijoje jame ásigalëjusios praeities atkûrimo pastangos já nuo savæs atstûmë. Artëdamas prie naujas áþvalgas skatinusiø santarieèiø ir ðviesieèiø, Rastenis tolo nuo tø tautininkø, kurie telkësi á kovà uþ pastoviuosius iðeiviðkosios visuomenës tikslus, kelius, praeities vaizdinius ir màstymo bûdus. Nors tos slinktys prieðingomis linkmëmis nebuvo visada aiðkios, sparèios ar nuoseklios, takoskyra vis tik vyko. Tautininkus visø pirma pradëjo skirti savosios esmës sàvoka. Þiûrëk, iðkyla klausimas, koks yra, ar koks turëtø bûti ðiø dienø tautinës minties supratimas – kas dar yra tikras tautininkas, o kas jau nebetikras? Santarieèiai ne kartà yra kvietæ Rastená pasisakyti, kaip bûtø galima apibendrinti esminius iðeiviðkojo tautininko poþymius.

41

„Bet ásidëmëk vël,” – jisai raðë Stasiui Santvarui, – „kvieèia santarieèiai, ne neolituanai, ne tautininkai”88. Tuo jis norëjo pasakyti, kad kai kurie tautininkai já jau laikë klaidatikiu. Tokie atviro þodþio rëmëjai, kaip Juozas Baèiûnas, galvojo, kad tautininkø laikraðtis „Dirva“ turëtø bûti „... ko plaèiausios tautinës srovës ávairiø nuotaikø ir nuomoniø balsas – vis naujas, ieðkantis, kuriantis...”89 Ieðkantis? Tie, kurie save vadino tikrais tautininkais, buvo prasitaræ, kad „mûsø ideologija jau 70 metø kaip aiðki”90. Tokie tautininkai pradëjo Rastená vertinti nepalankiai. Tautininkams, linkusiems palaikyti áprastinæ tvarkà, Santara–Ðviesa buvo kaip rakðtis panagëj, arba, anot Rastenio, kaip tai pelei katë – nër þvëries baisesnio. Niekas Rastenio nevertino labiau negu ði organizacija – kaip kûrybingà savo suvaþiavimø dalyvá, vietiniø skyriø sveèià, nuolatiná periodiniø leidiniø bendradarbá, savo knygose talpintø straipsniø autoriø ir iðeiviðkosios gyvybës puoselëtojà. Rastenis prisimena, kaip já pasikvietusiems Niujorko tautininkams jis Santarà pavadinæs sambûriu, „kurs dar „ieðko savæs“ ir yra tuo ieðkojimu taip smagiai uþsiëmæs, kad net ir atrasti dar nesiskubina“91. Prie paþástamo ideologinio skaidymosi ir organizavimosi pripratusiems klausytojams tokie „palaidi barðèiai” áspûdþio nedarë. Net ir saikingas Stasys Santvaras Santarà–Ðviesà laikë „Austro–Vengrijos imperija,” kurioje „susispietë perdaug ávairiø paþiûrø visuomenës.”92 O kai tos visuomenës nariai pagilino susipaþinimà ir ribotà bendravimà (apsilankymu, pasikvietimu, diskusija, susitikimu bibliotekoje, scenoje ar krepðinio aikðtëje) su þmonëmis sovietinëje Lietuvoje, tradicinë tautininkija pradëjo juos ir jø rëmëjus átarinëti nuolaidþiavimu komunistams ir nuo jø atsiriboti. Pavyzdþiui, kreipdamasis á J. Baèiûnà (o tuo paèiu ir á V. Adamkø, jo vasarvietës reikalø vedëjà), J. Balys tvirtino, kad „Santara nebëra tokia, kokia ji buvo... Dabar ji sunkiai serga, komunizmo bacilø apkrësta”93. Ðis tautosakininkas uþtikrino, kad ið Lituanistikos Instituto jis pats pasistengs iðmesti tuos, kurie puèia á komunistø dûdà. O Baèiûnui, Pasaulio Lietuviø Bendruomenës pirmininkui, jis pagrasino „dideliu nemalonumu,” jeigu jis santarieèiams, tam „prosovietiðkam gaivalui,” neparodys savo vasarvietës durø94. Nors ðitoks Balio pasielgimas pasiekë kraðtutinæ ribà ir todël nebuvo tautininkams bûdingas, Rastenio ypatinga bièiulystë su Santara–Ðviesa vis tik ardë ir tautininkø vienybæ. Pagaliau, prarajà tarp grieþtëjanèios tautininkø daugumos ir Vinco Rastenio gilino pastarojo kone maironiðkas noras iðgirsti nors vienà, bet gyvà þodelá ið okupuotos Lietuvos. O progø tokiø þodeliø iðgirsti atsirasdavo, kai kas nors ið ten atvykdavo ar sugráþdavo 88

89 90 91

92 93 94

42

V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui kaip V. Rastenio 1966.09.15 pasipasakojimo apie „Dirvoje“ susidariusià padëtá priedas. Nedatuotas J. Baèiûno pasisakymas kaip V. Rastenio 1966.09.15 pasakojimo apie susidariusià padëtá priedas. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. V. Rastenis, „Santara sukaktuvininkë: paðalieèio stebëtojo áspûdþiai,“ in „Santara-Ðviesa: 25 metø sukaktuvinis leidinys“, red. Valdas Adamkus (Chicago, 1979). P. 100. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. J. Balio 1965.12.27 laiðkas J. Baèiûnui. Ibid.

namo tenai pabuvæs. Rastenis klausydavosi mano pasakojimø apie susitikimus Niujorke su Sofija Kanopkaite, Levu Vladimirovu ir Albertu Laurinèiuku bei jo þmona Izolda, arba vëliau Lietuvoj su kai kuriais raðytojais, dailininkais ir universiteto þmonëmis. Jisai piktinosi Amerikos Lietuviø Tarybos raginimu parodyti slepiamà ið Lietuvos atvykstanèiø agentø esmæ ir nuo jø ðalintis – patarimas, koká ta organizacija davë raðytojui Juozui Baltuðiui sveèiuojantis Amerikoj. Rastenis raðë, kad tai „kvailiausias manifestas, koká galima ásivaizduoti”95. Jis vertino dailininkà Viktorà Vizgirdà uþ jo dràsø nusiteikimà aplankyti Lietuvà. Rasteniui tai atrodë „pirmas toks platus prasiverþimas pro uþdangà...”96. Galø gale, kai Santaros–Ðviesos nariai pasikvietë Jungtiniø Tautø bibliotekos direktoriø Levà Vladimirovà, kad juos supaþindintø su akademiniu gyvenimu Lietuvoje, Rastenis nuëjo tos paskaitos pasiklausyti. Kai kurie iðeivijos vadovai á tai kreivai paþiûrëjo. Gausëjanèios uþatlantinës paþintys, daþnëjantys abipusiai lankymaisi ir noras þvilgtelti á „uþdraustus” kultûros darbo vaisius stiprino vidinæ nesantaikà. Iðeivijoj atsiskleidë pilnutinë jausmø ir pagrástø nuomoniø vaivorykðtë97. Vieni tuose santykiuose matë ryðius su Kremliaus tironø agentais, okupantø pastangas palauþti lietuviø kovos dvasià, ir susitaikymà su okupacija. Pataikûnus ir silpnavalius jie reikalavo paðalinti ið lietuviø visuomeninës veiklos98. Kiti, tvirtai tikëdami laisvø þmoniø pergale, manë esant bûtina bendrauti kaip galima daugiau, su kaip galima didesniu okupuotos Lietuvos gyventojø skaièiumi99. Abejos paþiûros, þinoma, rodë kraðtutinius nusiteikimus; grieþtàjá reikalavimà kone visi laikraðèiai atsisakë spausdinti, o viltingàjà laikysenà kartais tekdavo riboti atsarga. Taèiau oficialioji iðeivija (kaip seimai, tarybos, valdybos ir kai kurios redakcijos) rëmësi kieta áproèio jëga, vengdama naujoves siûlanèiø asmenybiø – tokiø, kaip Vincas Rastenis. Atëjo traukimosi ir atsiribojimo laikas. Lietuvos Nepriklausomybës Talka, ta keturiø tautininkams artimø grupiø sàjunga, pradëjo nesutarti dël savojo darbo pobûdþio, santykiø su kitais veiklos þidiniais, laisvinimo politikos sampratos bei tos politikos pasekmës. 1960 metais jai pirmininkavusiam Rasteniui LNT jau atrodë kaip „kritiðkai nusiteikusiø þiûrovø talka”100. Iðgirdæs apie savo kolegø svyravimà, abejones, ir pasitikëjimà juo paèiu griaunanèias paðnibþdas, Rastenis ruoðësi perduoti pirmininkavimà kam kitam, tai kitàmet ir buvo padaryta. Po keleriø metø tarpusavio trintis persimetë á tarptautinæ plotmæ. Aðtuoniolika metø Niujorke veikë Pavergtø Europos Tautø Seimas (Assembly of Captive European Nations), siekæs pagreitinti Rytø Europos iðsilaisvinimà ið komunistinës priespaudos. Seimo nuomone, komunistinës valdþios – Sovietø Sàjungos primestos, o ne paèiø gyventojø iðrinktos – neturëjo teisës savo kraðtams atstovauti Jungtinëse Tautose. Prie tø politiniø pastangø prisidëjo Baltijos tautø iðeivija ir ið tø kraðtø kilæ amerikieèiai 95 96 97

98 99 100

V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. Ibid. Apie paþiûrø vienodumo stokà LNT grupiø tarpe þr.: V. Rastenio 1960.09.30 kalba Amerikos Lietuviø Tautinës Sàjungos Tarybos ir skyriø pirmininkø suvaþiavime. Þr.: Amerikos Lietuviø Tarybos Klyvlendo skyriaus 1965.12.23 reikalavimas. L. Sabaliûno 1966.12.06 laiðkas V. Sidzikauskui. V. Rastenio 1960.09.30 kalba.

43

bei jø talkininkai. To Seimo Lietuvos delegacijai priklausë ir Vincas Rastenis. Taèiau, paaðtrëjus ginèams dël ryðiø su okupuota Lietuva ir jos kuo nors pasiþymëjusiais þmonëmis, savo vietà delegacijoje jam teko palikti. Prieðtaraujant Juozui Audënui ir Broniui Nemickui, Rastená iðstûmë daugumos valia: Vaclovas Sidzikauskas, Vytautas Vaitiekûnas, Pranas Vainauskas ir Jonas Puzinas101. Sunkiausios atomazgos, kurias Stasys Santvaras pavadino „saviþudybiniu priepuoliu,”102 vystësi bendraminèiø aplinkoje – tai atsiribojimø eiga „Dirvos“ laikraðtyje ir paèioje tautinëje srovëje. Ginèø iðsprendimas èia baigësi skyrybomis, nes partinës nesantaikos metu tos srovës ankstyvesnæ amerikietiðkàjà vadovybæ jau buvo pakeitusi europietiðkoji. Ta iðmirusi ar pasitraukusi vadovø karta (Juozas Baèiûnas, Steponas Bieþis, Bronius Balutis, Matthew J. Colney, Kazys Karpius ir Antanas Olis) brangino ir gyvenime taikë anglosaksø kraðtuose ásiðaknijusià savybæ – kompromisà. Ávykus susidûrimams, ji bûtinai ieðkodavo priimtinos iðeities abipusiø nuolaidø bûdu; paðalinimai jai buvo svetima sàvoka. Prieðingai, dvikovø bei riteriø luomo tradicijø paveikta þemyninë Europa kompromisà daþnai átardavo principø iðdavimu; jà tad þavëjo pergalës galimybë. Septintàjá deðimtmetá tautinëj srovëj ásivyravusi dvasia áteisino tokià vadovybæ, kuri iðeiviðkojo tautininko esmës nesvarstë ir jos tiksliai nereiðkë; ji tik pabrëþiamai tvirtino jos neabejotinà buvimà. Atsiradusi idëjø ávairovë drumstë jos sàmonëje ásitvirtinusius savosios praeities ávaizdþius ir simbolius, jà netgi baugindama tos praeities sumenkinimo galimybe. Tokiai vadovybei parankiausia iðeitis buvo iðstumti naujoviø diegëjus ið savøjø tarpo. „Dirvos“ laikraðtyje Rastenis dirbo bene ðeðiolika metø. Trejetà metø jis buvo laikraðèio savininkas; pastabi akis netgi tvirtintø, kad kartu su þmona jis buvo to laikraðèio vergas. Visà kità laikà, gyvendamas Niujorke, laikraðèiui talkino redakcinëje kolegijoje. Kintant laikams ir nusistatymams, Rastenis pradëjo jaustis ten nebereikalingas. Keliems átakingiems tautininkams pusiau vieðai suabejojus dël jo bendradarbiavimo naudos, o vadovybei prabilus dviprasmiais þodþiais, jø noras nuo jo ðalintis pasidarë aiðkus. Rastenis ið redakcinës kolegijos pasitraukë 1966 metais: „... pasiryþau leisti atsikvëpti „Dirvai“ be manæs, ir leisti sau paèiam atsikvëpti be „Dirvos“103. Savo ásitikinimus Rastenis apgynë gana dideliø nuostoliø kaina – teko palikti talkà, delegacijà, redakcinæ kolegijà, pirmàsias tautininkø gretas. Kaip jis pats mums raðë: „... reikëjo suspët bëgt, ið visur vejamam”104. Ðitokios pabaigos jautraus bûdo Rasteniui këlë vidiná skausmà. Traukdamasis ið tø vietø, jis durø neuþtrenkdavo. Viltis mat dar nebuvo iðnykusi – jeigu pasakysit, „norime, kad bûtum su mumis,” tai gal vël visi galësime dirbt drauge. „Tikri tautininkai” jam to niekada nepasakë. Tà Rasteniui pasakë Santara–Ðviesa. Leonas Sabaliûnas 101 102 103 104

44

V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui. V. Rastenio 1966.11.23 laiðkas S. Santvarui. V. Rastenio 1966.09.15 pasipasakojimas. V. Rastenio 1967.01.04 laiðkas V. Adamkavièiui ir L. Sabaliûnui.

APIE VINCÀ RASTENÁ. PLUOÐTAS ATSIMINIMØ Su Vincu Rasteniu, tuomet buvusiu „Dirvos“ savaitraðèio vyriausiuoju redaktoriumi, susipaþinau 1950 metø vasarà. Tiesa, tai buvo neakivaizdinë paþintis – pasiunèiau „Dirvai“ korespondencijà apie tai, kaip mes, naujieji lietuviai emigrantai, suardëme Binghamtono miesto „paþangieèiø“ lietuviø susirinkimà. Tame susirinkime Antanas Bimba, þinomas JAV lietuviø komunistø veikëjas, skundësi, kad Amerikos valdþia já nori deportuoti á Lietuvà ir praðë paramos. O supykdë jis mus meluodamas, kad ið Lietuvos á Sibirà þmoniø niekas netremia. Uþ savaitës gavau „Dirvà“ su pirmuoju savo þurnalistiniu bandymu, o netrukus atkeliavo ir laiðkas, kuriame V. Rastenis pagyrë mane, kad gerai valdau plunksnà ir kvietë daþniau bendradarbiauti. Tokia tad buvo pradþia...

Vincas Rastenis ir tautininkai Apie V. Rastenio veiklà tautininkø organizacijoje iki sovietinës okupacijos þinau labai nedaug. Þinau, kad jis porà kartø buvo tautininkø valdþià remianèio „Lietuvos aido“ redaktoriumi, o vienu metu (1931–1935) buvo Lietuvos tautininkø sàjungos generalinis sekretorius. Atmintyje iðliko poros paties Rastenio pasakojimø ið to laikotarpio fragmentai. Vienas tø pasakojimø – apie vairininkø grupës, kurià sudarë revizionistiðkiau nusiteikæ jaunesnës kartos tautininkø intelektualai, kelionæ á prezidento Antano Smetonos ûká Uþulënyje. Kelionës tikslas – pabandyti perkalbëti Prezidentà truputá liberalizuoti Pasaulinës krizës metø ministro Juozo Tûbelio vedamà „valiutos nenuvertinimo“ politikà, kuri leido kraðtui didþiuotis, kad iðlaikëme nenuvertintà lità, kai visa likusi Europa nuvertino savo valiutas. Lietuvos ekonomikai, ypaè þemës ûkiui, ðitokia „garbingo uþsispyrimo” politika buvo labai sunki naðta, bet Tûbelis buvæs neperkalbamas. Vaþiuodami automobiliu „revizionistai“ dþiaugësi, kad pagaliau gaus progà papasakoti savo susirûpinimà Prezidentui, nedalyvaujant J. Tûbeliui. Atvaþiavusiø sveèiø lauke jau laukë A. Smetona ir tuoj pasiûlë aprodyti jiems savo ûká. Taip po ðlapias rasas pravaikðèiojæ visà pusdiená. Prie kiekvieno lauko Prezidentas stabtelda-

45

vo, prisimindavo, kas jame buvo pasëta uþpernai, pernai ir ðiais metais. Kaip ir pridera geram ûkininkui, kiekvieno lauko sëjomainà Prezidentas buvo iðmokæs atmintinai. Gráþus pagaliau á sodybà ten jau laukë gërybëmis nukrauti stalai, o pradëjus vaiðintis A. Smetona prabilæs maþdaug taip: „Tai turbût ne mano ûkio paþiûrëti atvaþiavote. Tad sakykite, kas guli ant ðirdies“. Vienam ið atvykusiøjø pradëjus aiðkinti, kad atvaþiavæ pasikalbëti dël ekonominës ir finansinës politikos, Smetona ji pertraukë sakydamas, kad tai ekonominiai reikalai, kuriuos tvarko Juozas (Tûbelis – ZVR), tai su juo ir kalbëkite. Po to sekë gan detalus pasakojimas, kaip jie gráþo á Kaunà nusiminæ ir nieko nepeðæ. Kitas pokalbio fragmentas buvo apie 1938 m. Konstitucijos ruoðà. Esà prez. A. Smetona pasiuntë vienà teisininkà, konstitucinës teisës specialistà (jo pavardës, deja, nebeprisimenu) susipaþinti, kaip praktikoje veikia JAV konstitucija ir ar bûtø ámanoma jà pritaikyti Lietuvai. Anot Smetonos, JAV konstitucija visai nebloga, nes praktiðkai uþtikrina valdþià vienai ið dviejø partijø. Jà, esà, reikëtø tik truputá patobulinti, kad vietoj dviejø liktø viena. 1940 m. sovietai Rastená suëmë ir iðveþë á vienà ið Maskvos kalëjimø. Taèiau 1941 m. jis buvo gràþintas á Kaunà kaþkokiai akistatai ir taip, kilus karui birþelio mënesá, iðsilaisvino ið Kauno sunkiøjø darbø kalëjimo. Apie vargus kalëjime jis nebuvo linkæs daug ðnekëti, kiek plaèiau papasakojo tik apie iðsilaisvinimà ið kalëjimo, kai jie, kaliniai, pajutæ, kad nebëra priþiûrëtojø, iðlauþë kameros duris ir iðëjo á laisvæ. Iðeidamas ið kameros Rastenis pastebëjo, kad senas paþástamas þydø bendruomenës veikëjas tebesëdi kameroje ir nesiruoðia niekur eiti. Rastenio paklaustas, ar nenori eiti á laisvæ, atsakæs jam, þydui, nebuvo laisvës prie bolðevikø, nebus jos ir prie vokieèiø. Rastenio veikla iðeivijos tautininkø organizacijoje nebuvo toli graþu tokia sëkminga ir tokia vienareikðmë kaip Lietuvoje. Tiesa, ið Prancûzijos iðkviestas ir pradëjæs redaguoti vos bekvëpuojanèià „Dirvà“, gabus ir patyræs þurnalistas jà netrukus padarë vienu ið ádomesniø ir autoritetingesniø iðeivijos laikraðèiø. Jis taip pat ið B. Gaidþiûno perëmë vadovavimà Lietuviø tautiniam sàjûdþiui – pusiau fiktyviai organizacijai, iðeivijoje atstovaujanèiai Lietuvos tautininkø sàjungai, dalyvaujanèiai VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos iðlaisvinimo komiteto) veikloje. Daugiausia V. Rastenio ir J. Baèiûno pastangomis buvo ásteigta Vilties draugija, perëmusi „Dirvos“ leidimà ir pastaèiusi laikraðtá ant truputá tvirtesniø finansiniø pagrindø. Be jokios abejonës, tuo metu V. Rastenis buvo vienas ið pagrindiniø Amerikos lietuviø tautininkø autoritetø, nors Amerikos lietuviø tautinës sàjungos vadovybëje ir nedalyvavo. Taèiau netrukus padëtis ëmë keistis. Tiek Tautinëje sàjungoje, tiek Vilties draugijos valdyboje kaskart vis daþniau ëmë pasigirsti niurnëjimas prieð Rastená. Nepatenkintieji paprastai priekaiðtaudavo Rasteniui dël nepakankamo dëmesio tautininkø ideologijai, nors vëliau tapo atviresni ir teigë, esà Rastenis nëra tikras tautininkas, nes studentu bûdamas nepriklausë studentø tautininkø korporacijai Neolituania. Klivlendo tautininkø tarpe susiorganizavo jau visiðkai ekstremistinis

46

Konservatoriø klubas, pradëjæs gan aktyvias idëjiðkai nepatikimø tautininkø paieðkas. Daugelá konservatyvesniø tautininkø supykdë Rastenio straipsnis „Lietuvos“ þurnale, teigæs, kad po ilgalaikës sovietinës okupacijos iðsilaisvinusioje Lietuvoje nebebus ámanoma atkurti senø ûkiø ribø. Visà Amerikos lietuviø tautininkø sàjungà apëmë keista savæs susinaikinimo epidemija. Dël vietiniø intrigø ir pasisakymo uþ ryðius su Lietuva ið Tautinës sàjungos buvo paðalintas V. Rastenis. Juozas Baèiûnas, kurio Tabor Farmoje buvo ásteigtos beveik visos JAV lietuviø tautininkiðkos organizacijos, buvo apðauktas komunaru. „Dirvos“ redaktorius Balys Gaidþiûnas buvo apkaltintas laikraðèio pinigø pasisavinimu. Man paklausus, ar kas nors turi árodymø tokiam kaltinimui paremti, vietoj atsakymo buvau iðbrautas ið Vilties draugijos valdybos. Gaidþiûnas netrukus buvo iðvarytas ið redakcijos, neleidus jam net atsisveikinti su laikraðèio skaitytojais. Ðitokioje situacijoje V. Rastenis net nebandë iðlaikyti savo turëtas pozicijas tautininkø organizacijoje. Jis nutraukë bendradarbiavimà „Dirvoje“ ir netrukus tapo vienu ið aktyviausiø „Akiraèiø“ mënraðèio steigëjø bei ilgameèiu nuolatiniu bendradarbiu.

Vincas Rastenis ir Santara–Ðviesa Neprisimenu, kada V. Rastenis pirmà kartà pasirodë Santaros suvaþiavime Tabor Farmoje. Spëju, kad kaip ir keletas kitø tautininkø ar tautininkams artimø þmoniø, jis atvyko á sveèius pas Tabor Farmos ðeimininkà Juozà Baèiûnà. O Santaros renginiai visada bûdavo atviri, á juos uþsukti galëjo kas tik nori. Taip Santaros „atlaiduose“ kaip Baèiûno sveèiai yra dalyvavæ A. Olis, B. Raila, St. Lozoraitis (vyresnysis), vëliau ir St. Lozoraitis (jaunesnysis). Pats Baèiûnas yra man sakæs, kad taip jis norëjo parodyti savo draugams tautininkams, koká ðaunø studentø bûrá subûrë savo Farmoje. Atvaþiuodavo á Santaros suvaþiavimus ir kitø paþiûrø vyresnës kartos politikø (pvz., liaudininkø veikëjas L. Ðmulkðtys), taèiau Rastenis vienintelis ið jø, kuris uþsiliko, pritapo, tiesiog „áaugo“ á Santaros–Ðviesos federacijà, tapo „vienu ið mûsø“. Todël bûtø ádomu pasvarstyti, kas þinomà tautininkø – iðtikimybe demokratijai nepasiþymëjusios partijos – veikëjà traukë prie pragmatiná liberalizmà skelbianèiø jaunesnës kartos þmoniø sambûrio. Atsakymo neþinau, nes su V. Rasteniu tuo klausimu nesu kalbëjæs, taèiau spëèiau, kad tokià transformacijà skatino kelios prieþastys. Viena ið jø galëjo bûti jo tarp bendraminèiø tuo metu jau ryðkiai pastebimas minties sustabarëjimas, gyvenimas praeitimi ir svajonës kada nors atkurti Lietuvà tokià, kokia ji buvo praeityje. Tai, beje, pasakytina ir apie beveik visas kitas ið Lietuvos iðeivijon atsiveþtas politines partijas. Rastenis turëjo aðtrø protà ir neeilinius analitiko gabumus, todël jam buvo ádomesnë dabarties analizë ir ateitin kreipiamos iðvados. Tokià kritiðkà, analitiðkà, ðiandieniniø atsakymø á ateities klausimus ieðkanèià aplinkà jis galëjo áþvelgti kaip tik Santaroje–Ðviesoje. Kita prieþastis galëjo bûti ásiti-

47

kinimas, kad ateitis priklauso liberaliajai demokratijai ir kad Antrasis pasaulinis karas vis tik buvo demokratijos pergalë. Nors tarp laimëtojø buvo ir labai nedemokratiðka, totalitaristinë Sovietø Sàjunga, jai savos ideologijos apologetika darësi vis sunkesnë. O galëjo bûti ir dar paprasèiau: Santaros–Ðviesos pusën já traukti galëjo ten esantys ádomûs panaðiø interesø ir panaðios màstysenos þmonës. Sunku atsispirti tokiø kaip Kavolis, Mackus, Gimbutienë, Greimas ir visos eilës kitø intelektualinio magnetizmo traukai. Ypaè tokiam, kaip V. Rastenis, kitus savæsp traukianèiam savu intelektualiniu magnetizmu... Dël savo „susantarëjimo“ Rasteniui teko patirti ir ðiek tiek nemalonumø. Atmintin ástrigo garsiai iðeivijos spaudoje nuskardenæs atvejis su þinomu sovietinës Lietuvos kultûrininku Levu Vladimirovu, tuo metu dirbusiu Jungtiniø Tautø bibliotekoje. Tenykðèio Santaros skyriaus susirinkime Vladimirovas esà kaþkà kalbëjæs, o V. Rastenis tuo metu buvæs salëje ir neprotestavæs, kad buvo leista kalbëti „sovietø agentui“. Ðis incidentëlis ðiuo metu atrodo beveik juokingai, taèiau anuo metu, karðtø kovø uþ ir prieð ryðius su Lietuva fone jis iðeivijos spaudoje susilaukë daug atgarsiø, o Rastenis dël to turëjo nemalonumø, ypaè tarp tautininkø.

Vincas Rastenis ir „Akiraèiai“ Á valdþià Sovietø Sàjungoje atëjus N. Chruðèiovui ir prasidëjus destalinizacijai, arsirado ir ðiokios tokios galimybës tiesioginiams iðeivijos ryðiams su Lietuva. Pagrindinës iðeivijos organizacijos á tai reagavo gan bailiai: jeigu sovietai leidþia tokius ryðius, tai todël, kad jiems tai naudinga. Todël iðeivijai veltis á tokius ryðius nevalia. Taèiau atsirado ir mananèiø, kad tokiomis galimybëmis reikëtø bandyti pasinaudoti. Tada Klivlende susirinkæ iðeivijos politiniai vadai paskelbë garsiàjà rezoliucijà, leidusià ryðius palaikyti beveik tik laiðkais. V. Rastenis turbût pats pirmas iðeivijoje pradëjo sekti èia gaunamà Lietuvos spaudà ir jos pagrindu ruoðti praneðimus apie padëtá Lietuvoje, todël jam buvo labai svarbu savo analizæ patikrinti pokalbiais su ið ten atvykusiais arba ten apsilankiusiais þmonëmis. Taèiau pastangos spaudoje ðiuo ryðiø su Lietuva klausimu pareikðti kitokià nuomonæ ar pradëti diskusijà buvo bevaisës. Politiniai iðeivijos veiksniai, paskelbæ tà beveik viskà draudþianèià rezoliucijà, paragino iðeivijos laikraðèiø redaktorius nespausdinti kitokiø nuomoniø. Norint iðeivijoje iðlaikyti laisvo galvojimo ir atviro svarstymo galimybæ bei pakreipti visuomenës nuomonæ ryðiams su Lietuva palankesne kryptimi nebebuvo kitos galimybës, kaip pradëti leisti naujà laikraðtá / þurnalà. Ir tai buvo tuomet, kai daugelis iðeivijos laikraðèiø ëmë uþsidarinëti. Tam 1966 metais Èikagoje buvo suðaukta vad. liberalø konferencija, kuriame ir buvo nutarta pradëti leisti „Akiraèius“. V. Rastenis buvo aktyvus ðio suvaþiavimo dalyvis. Prisimenu porà fragmentø ið to suvaþiavimo. Nusprendæ leisti naujà leidiná kartà per mënesá (tuo metu ir mums metai dar turëjo 12 mënesiø, nors netrukus ne ið

48

gero gyvenimo jie „sutrumpëjo“ iki deðimties), ëmëme aiðkintis, kaip reikës vadinti toká keistà padarà. Kasdien iðleidþiamas laikraðtis vadinamas dienraðèiu, kartà per savaitæ – savaitraðèiu, o kartà per mënesá? Mënesinraðèiu? Kaþkaip blogai skamba. Tada Rastenis mums paaiðkino, kad kartà per mënesá iðleidþiamas leidinys bus mënraðtis, o dël mûsø abejoniø, kad tokio þodþio ið viso nëra, nusiðypsojo ir tarë: jeigu nëra, tai bus. Taip þodis tapo kûnu... Daug ilgiau uþtruko diskusijos dël mënraðèio pavadinimo. Beveik vienbalsiai sutarëme, kad pavadinimas neturëtø bûti pretenzingas, neimplikuotø tiesos þinojimo ar jos neþinanèiøjø pamokymo. Jokios pretenzijos á neklaidingumà. Prieðingai, pavadinimas turëtø atsispindëti ieðkojimà, netikrumà, nebijojimà net suklysti. Be to, nenorëjome, kad anksèiau tokiu pat pavadinimu leistas leidinys siûlytø kaþkokià ideologinæ giminystæ. Taèiau daugumai priimtinø pasiûlymø taip ir nesulaukëme. Be didelio entuziazmo buvo sutiktas ir V. Rastenio siûlymas mënraðtá pavadinti „Akiraèiais“. Kaþkoks neskambus, akëèias primenantis pavadinimas. Taèiau kai reikëjo á spaustuvæ atiduoti pirmàjá numerá, nieko geresnio nesugalvodami likome prie „Akiraèiø“. Taip V. Rastenis tapo naujo mënraðèio krikðtatëviu... Skaitant Rastenio skiltis „Akiraèiuose“, nesunku pastebëti, kad Rastenis arba rimtas, arba labai rimtas. Dauguma jo straipsniø galëtø puikiai tikti á mënraðèio vedamuosius. Taèiau jumoro ar ironijos juose reikia gerai paieðkoti, o sarkazmo nerasi beveik niekada. Beveik... Vienà dienà laiðkaneðys atneðë V. Rastenio laiðkà, kuriame buvo ir jo skiltis kitam mënraðèio numeriui. Dëmesá patraukë skilties pavadinimas OK. LITVA. Kodël OK? Ir kodël LITVA? Tai buvo gan sarkastiðka polemika su tais, kurie reikalavo, kad „su prieðu bendradarbiauti linkæ“ akiratininkai savo patriotizmà árodytø kiekvienà kartà prie þodþio „Lietuva“ pridëdami paaiðkinimà „okupuota“. Jei straipsnyje Lietuva minima, tarkim, dvideðimt kartø, tai ir okupuoti jà reikia dvideðimt kartø. Mums tokie reikalavimai buvo nepriimtini ið principo: laisvoje visuomenëje raðantysis pats nusprendþia, kà ir kaip raðyti, be „tautinës drausmës sargybiniø“ pagalbos. O be to, nuolatinis gerai þinomo fakto kartojimas pradþioje atrodytø gan kvailai, o vëliau kritiðkesniam skaitytojui pradëtø ákyrëti. Be to, ne okupacija, o jà sekusi aneksija buvo didþiausia blogybë, bet tai „patriotizmo sargams“ jau buvo vanduo virð galvos. Uþ poros dienø atkeliavo kitas Rastenio laiðkutis, kuriame jis raðë, kad nëra patenkintas ta savo OK. Litva. Liepë jà iðmesti ðiukðliø dëþën ir þadëjo uþ poros dienø atsiøsti kità. Vël skambinu kitiems redakcinës kolegijos nariams, kad tokià gerà skiltá reikia iðmesti. Berods vienbalsiai nutariame, kad reikia derëtis su Rasteniu ir já átikinti, kad tai labai gera ir mums visiems labai patikusi skiltis. Skambinu Rasteniui ir po ilgokø árodinëjimø jis nusileidþia, nors ir vëliau ta savo skiltim nebuvo patenkintas. O mums, kitiems redakcinës kolegijos nariams, tiek dar gyviems, tiek jau mirusiems atrodë, kad iðgelbëjome skiltá, kurios vieta ne tik „Akiraèiuose“, bet ir kokioje lietuviðkos þurnalistikos chrestomatijoje...

49

V. Rastenis redakcijai daug padëdavo ir patarimais, gera savo kalbos nuovoka, ilgamete spaudos darbo patirtimi. O kad painiuose ryðiø su sovietine Lietuva labirintuose iðvengëme didesniø klaidø, tai èia taip pat yra didelis V. Rastenio politinës patirties ir iðminties ánaðas. Tai tiek apie þmogø, mokytojà ir bièiulá, kuris man buvo ir liko lietuviø þurnalistu Nr.1. Geresniø kol kas neteko sutikti. Turbût ir neteks... Zenonas V. Rekaðius

50

SUBJEKTYVÛS DUOMENYS. PER INDIVIDUALØ PLYÐELÁ PAÞVELGUS Paskutinio vedamojo istorija Birþelio 15-tà laiðkaneðis atneðë Dirvà, kurios pirmajame puslapyje atspausdintas Rytinis LIETUVOS AIDAS, Nr. 281 (5490), Sekmadienis, birþelio 16 d., 1940 m. Nors ir sumaþinta, bet pakankamai ryðki nuotrauka. Tai pats taikliausias ir ryðkiausias visoje dabartinëje mûsø spaudoje priminimas prieð 30 metø Lietuvà iðtikusios tragedijos. Tà saulëtà, bet kraupø sekmadienio rytà Rytinis LIETUVOS AIDAS bailiai buvo iðneðiotas á Kauno gatves. Ir ið karto tapo mûsø laikraðtijos retenybe. Ne vienà ir ne kità kartà buvo parûpæ ið naujo paþvelgti á tà anos nakties gaminá, bet vis nepasitaikë progos. Tik dabar, lygiø lygiausiai po 30-ties metø, skaitau: Ávykiø eigos metu sunku tuos ávykius visai tiksliai ávertinti. Todël palikime jø apibûdinimà ateièiai... Skaitau ðio birþelio 15-tos pavakariais. Lietuvoj jau po vidurnakèio. Lygiai prieð 30 metø tà paèià valandà tuos þodþius dar tik raðiau... --Dirvos redaktorius tame retenybiðkame suvenyre nerodë pirðtu á „dramblius“, – stebëtojai juos ir patys pamatys. Atkreipë dëmesá tik á „musæ“, – á aukðtyn kojom apverstà Eltos paraðà po vyriausybës pareiðkimu. Spëja, kad spaustuvës darbuotojai tyèia já taip reikðmingai apvertæ. O gal ir netyèia. Spaustuvëje, ant metrampaþo (rinkiniø á puslapiø formas dëliotojo) stalo, visada gulëdavo bent keliolika ðvininiø liejiniø (eiluèiø) su þodeliu Elta. Kai tik kur to paraðo pristigdavo, dëliotojas bûdavo atsilauþia reikiamo ilgio ðvinà su tuo þodeliu ir ákiða, kur reikia. Formø tvarkymo pabaiga visada esti kiek nervinga. Ypaè tà naktá buvo. Abejoju, ar formos tvarkytojas tose aplinkybëse pagalvojo apie tokià subtilià politinæ demonstracijà, kaip ðvino gabaliuko atvirkðèias ákiðimas á formà. Greièiau tai galëjo pasitaikyti dël sutrikusio atidumo... Apie antrà valandà po vidurnakèio jis paklojo man ant stalo to puslapio, kuris dabar Dirvoj nufotografuotas, nuotraukà paskutinei revizijai. Aukðtyn kojom pakibusi Elta ið karto „dûrë á aká“. Bet... Atrakint formà vien tam, kad tà vienà þodá atitiestø? Tuðèia jo! Argi ne didesni dalykai aukðtyn kojom virsta? Nieko nesakiau... Taip ir pasiliko ta, greièiausia visiðkai atsitiktinë, uþuomina apie visus tos dienos apsivertimus...

51

--Tûlà ano meto betarpiðkai nepergyvenusá gali stebinti to Aido tonas. Kaip praneðimas pilieèiams, kaip paskutinis Lietuvos vyriausybës pareiðkimas, taip ir redakcijos þodis – vedamasis straipsnis, visi greièiau panaðûs á buèiavimà rykðtës, kuri plaka, negu á staèio þmogaus atvirà þodá. O taèiau pirmadienio rytà, dar nespëjus iðeiti sekanèiam Aido numeriui, á redakcijà jau atvyko Jonas Ðimkus su palydovu ið Dekanozovo ðtabo ir pasiskelbë, kad jam esà pavesta perimti Lietuvos Aido vyriausio redaktoriaus pareigas. Taip skubiai komisarinis redaktorius buvo atsiøstas tik á Aidà: kitiems dar buvo leista keletà ar keliolika dienø bandyti patiems laikytis prie „naujos eros“. Kodël Lietuvos Aidui tokia iðimtis? Á tai në neklaustas atsakë pats Ðimkus, iðeidamas ið Dirmeikio kabineto, kà tik atlikæs trumputæ „pareigø perëmimo“ ceremonijà. Në á vienà tiesiogiai nesikreipdamas, o þiûrëdamas kaþkur pro ðalá, vos girdimai pasiaiðkino, kad taip turëjæ bûti padaryta „dël neleistinai provokatoriðko pasireiðkimo sekmadienio laidoje“... Ðimkus tada nepaklausë, kas tà sekmadienio rytinæ laidà leido, nei neaiðkino, kur tà provokacijà matë. Tik, lyg atsipraðydamas, ëmë man aiðkinti, kad kiti redaktoriai esà praðomi toliau dirbti savo darbà, bet esà, – „Dirmeikis, Raila ir pats tai negalësit pasilikti“... --Kaip tik dël tos Ðimkaus uþuominos apie „provokacijà sekmadieninëj laidoj“ vëliau buvo ne kartà parûpæ pasiþiûrëti ir patyrinëti tà klaidà, – kur gi, bûtent, glûdëjo ta „provokacija“. Dabar ið pirmo ar net antro þvilgsnio atrodo, kad nieko ten nëra, tik susitramdymas ir pasidavimas jokiø pasiaiðkinimø nepripaþástanèiai jëgai. Tik prisiminus minèiø chaosà, kurs sukosi anuomet, raðant tà paskutiná ið ðalies dar nediktuotà to laikraðèio pareiðkimà, ir prisiminus, kokia mintis labiausiai verþësi bûti pasakyta, galima áþiûrëti, kad ta mintis ir prasiverþë. Gal maþa kam ji buvo aiðki, bûdama paslëpta painiose uþuominose. Bet Dekanozovo ðtabas jà suprato. Suprato, jog tarp tø uþuominø glûdi tvirtinimas, kad – ne, netiesa, kà jûs apie mus sakot! Mes nepadarëm to, kuo jûs teisinatës galá mus kojom trypt ir tankais traiðkyt... Tokios uþuominos, kad ir storiausiai á vatà ávyniotos, komunistø akyse, be abejo, turëjo atrodyti „Neleistina provokacija“. Rodydamas tà 30-metá laikraðtá, Dirvos redaktorius pavadino já istoriniu. Tûlas gal spëlios, kaip tas vadinamasis istorinis laikraðtis atsirado: kaip buvo suplanuotas, kaip suorganizuotas. O ið tikrøjø – niekas jo neplanavo, niekas neorganizavo. Jis iðëjo toks, ir ið vis iðëjo tik todël, kad visiðkai atsitiktinai taip, o ne kitaip susidëstë keletas kà tik suduþusios kasdieninës rutinos ðukiø. --Vakarop buvau redakcijoj vienui vienas ir dairiaus, kà daryt ar ko nedaryt... O tai jau buvo ne taip, kaip visada. Paprastai ðeðtadieniø vakarais redakcijoj nieko nebûdavo. Buvau dabar tenai turbût tik dël to, kad visa ta diena buvo ne tokia, kaip kitos. Ið

52

ryto redakcijoj buvo sàmyðis su „vyriausybës sudarinëjimu“. Buvo gautas spëjamø ministrø sàraðas (gen. Raðtikis turëjo bûti premjeras), ir mûsø reikalas buvo ne svarstyti, patinka mums tie ministrai ar ne, o ko greièiausiai surinkti jø fotografijas ir biografijas. Daugiausia bëdos buvo su J. Ðlepeèiu, kuris buvo numatytas bûsiàs vidaus reikalø ministru. Ligi tol buvo tik apskrities virðininkas (tiesa, paskutiniu metu – Vilniaus apskrities), tai redakcijos archyve dar neturëjo uþëmæs tvirtos pozicijos. Fotografijos buvo surastos, kliðës padarytos, biografijos suraðytos, surinktos, ir kai pirmasis dieninës laidos puslapis jau buvo sutvarkytas su visu (vis dar tik spëjamu) vyriausybës sàstatu, buvo gautas praneðimas, kad nebereikia, kad – viskà mest lauk... Maskva Raðtikio nepriima... Po to, kas valanda – vis tamsesnë þinia. Kai vakarop dairiaus tuðèioj redakcijoj, jau buvo praëjæ dvi valandos nuo þinios, kad prezidentas iðvyko á pasiená. Ir jau buvo praëjusi beveik valanda, kai Laisvës alëjos asfaltas buvo lyg stambiais dantimis iðkandþiotas. Tai buvo rusø tankø vikðrø áspaudos... Tankø vora jau buvo pravaþiavusi, Laisvës alëjoj buvo tylu, – taip tylu, kaip niekad nebuvo buvæ ðeðtadienio vakarà... Uþëjo á redakcijà rûmø ûkvedys ir sako: – Peèiø uþkûriau. Gal pakurø turësit? Kà? Birþelio vidury – peèiø? Ir, nesuspëjæs garsiai nustebt, supratau, kokiø pakurø jis teiraujasi. Gerai, sakau, eik visø pirma á honorarø apskaièiavimo skyriø. Ten bendradarbiø kartoteka su pavardëm ir jø straipsniø sàraðais – kaitriai degs. O paskui gal ir èia ðis tas atsiras. Bet nei Dirmeikio (vyr. redaktoriaus), nei savo stalèiuose neradau nieko tokio, kuo bûtø buvæ svarbu tà naktá peèiø pakûrent. Surinkau tik tà ir vakarykðèià dienà ið provincijos gautas korespondencijas, – jos dabar kaip tik geriau tiko á peèiø, negu á rinkyklà. Skambinau spaustuvën (kitoj gatvëj) – ar kas nors daro rytinæ laidà? Atsiliepia korektorius. Sako, yra pora linotipininkø, Beleckas telefonogramà ið Berlyno priiminëja, yra metrampaþas, tik nëra redaktoriaus... (Turëjo bûti gal Gricius, gal Dëdelë, bet abu gyveno tolimuose miesto pakraðèiuose, nebeprisiðauksi, jei nëra.) Pasiuntinio, kurio darbas tam tikromis valandomis bûdavo – vaikðèioti tarp spaustuvës ir Eltos ir atneðinëti ið tenai biuletenius, irgi nebuvo. Tai palieku ûkvedá „peèiø kûrenantá“, uþsuku á Eltà, randu ten jau prieð kelias valandas iðleistus du stambokus biuletenius – vienas TASS’o, apie „konflikto su Lietuva likvidavimà“, kitas – mûsø vyriausybës papasakojimas, kas atsitiko paëjusià naktá ir ðiandien iki vidurdienio: ultimatumas, jo priëmimas, nebaigtas bandymas sudaryti naujà vyriausybæ, þinia, kad popiet pradës þygiuoti rusø kariuomenë per sienà á Lietuvà. (Á Kaunà atþygiavo Gaidþiûnø poligone jau anksèiau buvæ motorizuoti padaliniai.) Eltoj tamsu. Tik pora þmoniø prie staliniø lempø. Telegrafo aparatai tarðka, juostelës ið jø þaibiðkai raitosi su angliðkomis, prancûziðkomis, vokiðkomis þiniomis, bet niekas jø lietuviðkai nebeverèia ir nebemultiplikuoja, nes kà gi su tomis þiniomis dabar bedarysi... Man ten tebesant, sako, – atëjo svarbi þinia. Po keleto minuèiø gaunu dar vienà biuletená – apie Dekanozovo atvykimà. Neðuos visa tai spaustuvën...

53

--Spaustuvëj irgi tamsu. Dega tik kelios pagaubtos lempos ant stalø ir prie dviejø linotipø, kurie dar èeþëjo, kaip vëþliai maiðe: rinko telefonogramà ið Berlyno. Atidaviau jiems atsineðtus biuletenius. Pas metrampaþà randu jau surinktos medþiagos maþdaug trims puslapiams. Atsineðtieji biuleteniai uþims daugiau kaip pusæ pirmojo puslapio. Ið Eltos telefonu praneða, kad bus dar vienas svarbus biuletenis – vyriausybës praneðimas. Suskirstau esamà medþiagà á puslapius, duodu rinkti antraðtes ir einu pats á Eltà to vyriausybës pareiðkimo. Nueinu, – dar nëra. Kas, kur tà vyriausybës pareiðkimà raðo, – niekas aiðkiai neþino. Tik reikia laukti. Gráþtu spaustuvën, ten baigiam tvarkyti tris puslapius, suguldom jau ir á pirmà puslapá surinktuosius biuletenius, bet dar tik laikinai, kadangi neþinia, kiek ir kokios vietos reiks vyriausybës pareiðkimui... Paklausta telefonu, Elta atsako, kad vyriausybës pareiðkimas jau yra. Didelis? Ne, tik apie pusë maðinraðèio puslapio. Nueinu, atsineðu. Per keletà minuèiø jau surinktas, ir jau aiðku, kad apie treèdalis pirmojo puslapio dar tuðèias. Atseit, yra dar vietos ir vedamajam straipsniui, redaktoriaus komentarui apie... aktualiausià to ryto dalykà, kaip ir kiekvienà rytà bûdavo daroma. Ið vienos pusës, nesmagi tai aplinkybë, nes tà naktá tokios paskirties straipsná raðyti atrodë, lyg kalnà versti. Ið kitos pusës atrodë – puiku, kad yra proga daugiau pasakyt, negu biuleteniuose pasakyta. Vyriausybës paskutinis pareiðkimas (kas já paraðë, gal nebent ið V. Maðalaièio dar bûtø galima suþinot) ragino pilieèius laikytis ramiai, dirbti savo áprastiná darbà, padëti palaikyti tvarkà ir vykdyti pareigûnø ásakymus. O TASS’as kaltino Lietuvà, kaltino vyriausybæ ir jos pareigûnus, kad sabotavæ sutartá, kad pagrobæ kelis rusø karius ið jø águlø, kad rengæ kaþkoká sàmokslà kartu su Latvija ir Estija – sudaræ Baltijos santarvæ, nukreiptà prieð Sovietø sàjungà... Mes, taèiau, þinojom, – að pats asmeniðkai þinojau, – kad tai netiesa, kad tik ið gandø ar ið kokio neatsakingo ir neatsargaus asmens paplepëjimo sufabrikuoti tie klausimai. Ðtai èia, dabar – paskutinë proga ðioj dar tuðèioj puslapio daly pasakyti, kad tai, kas èia ðalia dedamajame TASS’o komunikate ir ultimatume sakoma, yra melas! Bet reikia pasakyti, nesukompromituojant vyriausybës „testamento“, raginanèio pilieèius laikytis iðmintingai ir rimtai, vadovautis „tëvynës meile ir jos reikalø supratimu“... O tai reiðkë, kad negalima sau leisti visa gerkle ðûkauti ir vadinti dalykus tikrais jø vardais. Kalbëti galima tik atsargiomis, „diplomatiðkomis“ uþuominomis. Taip kalbëti jau buvom ápratæ nebe nuo vakarykðèios dienos. Jau iðtisa eilë metø, – galima sakyt, kone visà nepriklausomybës metà, – vieðai kalbëdami, vis jautëmës, kad reikia apsidairyti, ar kas nors nesusirauks dël kurio þodþio Berlyne, Maskvoj, o pastaraisiais metais – net ir Varðuvoj... Trapi buvo Lietuvos nepriklausomybë, ypaè, kai ëmë niauktis Europos padangë ir kilo grësmingi karo debesys... „Perðukavom“ su metrampaþu nuo dieninës laidos likusius rinkinius, atsirinkom ið jø keletà trumpø Eltos þineliø, uþkiðom puslapyje tuðèias vietas taip, kad vedamajam straipsniui liktø kiek galima maþiau, kad nereiktø daug raðyti.

54

Þiûriu dabar á vienà ið tø þinuèiø ir stebiuos: kada gi ið tikrøjø buvo atidaryta „IV Baltijos savaitë“ Taline, Estijoj? Paraðyta, kad „Balandþio 15“... Iðeitø, kad tà naktá buvo ádëta ir dviejø mënesiø amþiaus „naujiena“?... Ne, tai tik likusi nepastebëta Eltos (ar gal mûsø rinkëjo) klaida. Tos iðkilmës Taline buvo „ðiandien“ – birþelio 15, tuo metu, kai rusø kariuomenë jau pradëjo þygiuoti á Lietuvà. Estijos premjeras iðkilmëse tà valandà kalbëjæs, jog „Baltijos tautos galëjo gyventi taikoje dël to, kad buvo sudariusios paktà su Sovietø Sàjunga“... Estijoj ta „taika“ pasibaigë pirmadiená, birþelio 17... --Po vidurnakèio likom spaustuvëj tik trys: vienas linotipininkas, metrampaþas ir að pats. Kol buvo baigiamos tvarkyti formos, sëdau raðyti to vedamojo... Tai buvo vienas ið „skausmingiausiø gimdymø“. Kaip pasakyti, kad èia pat ádëto TASS’o komunikato teigimai yra melas? Ðtai kas iðëjo ið pastangø tà mintá „kitais þodþiais“ pasakyt: „Bandymai vertinti aplinkybes, kuriose ðiø dienø ávykiai kilo, visø pirma turime dar kartà pabrëþti, kad visoje lietuviø tautoje santykiø su Sovietø Sàjunga atþvilgiu visada vyravo vienas nusistatymas: jie turi bûti kuo geriausi. Sudarant pereità rudená su Sovietø Sàjunga sutartá, kuri kalbamuosius santykius ávedë á naujà fazæ, minëtasis nusistatymas lietuviø tautoje dar labiau sustiprëjo. Ir sustiprëjo visai nuoðirdþiai, kadangi naujasis santykiø sutvarkymas ir aplinkybës, kuriose tai ávyko, tokiam nusistatymui tik sustiprino pagrindà. Bet kokios uþpakalinës minties, kuria bûtø linkstama kalbamuose santykiuose ið gera valia ir atvirai prisiimtøjø santykiavimo ribø iðkrypti, lietuviø tauta negali laikyti savo mintimi. Jei vis dëlto galëjo kilti dël to abejojimø ar prieðingø ásitikinimø, tai tas galëjo bûti tik pasëka giliai apgailëtinø nesusipratimø. Ðioje vietoje mes èia nedrástame imtis teisëjø vaidmens ir nagrinëti, kas iki kokio laipsnio ðia prasme yra nusikaltæs, bet nedvejodami turime pamato pareikðti, kad kiekvienas toks nusikaltimas, jeigu jis kurioje vietoje yra ávykæs, vis vien – sàmoningai ar nesàmoningai, lietuviø tautai yra skaudus ne vien dël pasëkø, bet ir grynai moraliai. Lietuva visada laikësi nuoðirdþiausio visø savo tarptautiniø pasiþadëjimø vykdymo dësnio ir ið principo smerkia bet koká nuo to dësnio nukrypimà“... Kas èia Dekanozovo – Pozniakovo ðtabui galëjo atrodyti „provokacija? Visø pirma, manau, – atsisakymas nurodyti „kas iki kokio laipsnio yra nusikaltæs“. Jiems tai atrodë akibrokðtas, nes kaip gi galima abejoti, kas kaltas, jei jie Lietuvà, jos vyriausybæ ir konkreèius jos pareigûnus jau apkaltino, jau nuteisë ir jau baudþia! Be to, Sovietø pasiuntinybës ðtabe tuos þodþius, matyt, skaitë kaip tik „vagys su deganèiomis kepurëmis“, kuriems vien paminëjimas „atbukusios atsakomybës bei lengvapëdiðkø pasielgimø“ atrodë kaltinimas tik jiems, Lietuvoj siautëjusiems Maskvos këslø ðaukliams. Jie negalëjo pakæsti tokios prielaidos, anot kurios, „neþinom, kas ið tikrøjø kaltas“. Nes tas „neþinom“ kiekvieno ðiek tiek susivokianèio akyse reiðkë „þinom“, bet þinom ne taip, kaip Molotovas ir jo ðaukliai skalbia, dëdamies avinëliais nekalèiausiais.

55

--Nebuvo laiko iðtikslinti tuos komentarus, nebuvo laiko svarstyti ir derinti kiekvienà þodá. Tie þodþiai buvo raðomi ant nedidukø popierio lapukø, kurie tuojau, nelaukiant pabaigos, buvo duodami linotipininkui. Á pabaigà jau reikëjo taikyti ne tik mintá, bet ir þodþiø skaièiø, þiûrint, kiek dar liko vietos: kad tilptø, bet ir nestigtø... Ið tikrøjø tas straipsnis atsirado daugiausia dël to, kad jam buvo vietos puslapyje. Niekas neliepë raðyti, niekas neágaliojo, niekas nenustatë „linijos“. Buvo galima uþkiðti tà vietà kokiu kitu senu rinkiniu. Buvo galima ið viso tos rytinës laidos neiðleisti. Ji iðëjo tik dël to, kad tam reikalingi darbininkai buvo pareigingai atëjæ á spaustuvæ ir kad að pats „neturëdamas kur dëtis“ nuslinkau patvarkyti to iðleidimo. Redakcijos darbo rutina jau buvo suduþusi. Bet, ðtai, kai kurios jos ðukës dar sugriuvo á vienà vietà taip, kad iðëjo laikraðtis, kurá ðiandien vadina istoriniu... Jis vis tiek nebûtø iðëjæs, jei apie treèià valandà, prieð saulëteká, nebûtø atëjæ spaustuvën stereotipininkas (plokðèiø rotacinei maðinai liejikas) ir maðinistas. Bet jie atëjo ir ëmë leisti á maðinà, kà mes tenai virðuj buvom vidurnaktá sulipdæ. Palikau juos besirengianèius spausdinti. Iðëjau á gatvæ. Jau auðo. Ties Lietuvos Banku stovëjo tankas. Ko jam tenai? Paþangos rûmø durys uþrakintos, á redakcijà áeiti nëra kaip ir nëra ko: peèius, turbût, jau iðkûrentas. Kaunas, atrodë, miegojo, – tyliau, negu kada nors. Bet ar ramiai miegojo? Mickevièiaus gatvëj prie Laisvës alëjos stovi „taxi“. Pavaþiuosim á stotá? Taksistui – áprastas dalykas tokiu metu á stotá vaþiuot: traukiniø dar nëra, bet bufetas gi bûna atdaras, kai visos kitos iðgertuvës jau uþsidaræ... Stoty irgi tuðèia: nei savø policininkø, nei svetimø kareiviø. Saulë teka. Po kokio pusvalandþio yra rytinis greitasis traukinëlis á Vilniø. Sëdu á já, – paþiûrëkim, kas dedas sostinëj... Á tà traukiná turëjo atveþti ir Rytiná LIETUVOS AIDÀ. Neþinau, ar tà rytà suspëjo. Vilniuj tà sekmadiená jo nemaèiau. Nebemaèiau jo ir Kaune pirmadiená. Kiti ávykiai já iðstûmë ið akiø. 30 metø prabëgo, kol pasitaikë proga pamatyt. Akiraèiai, 1970. Nr.6(20)

Pasakyta – neparaðyta. Ið mûsø laikraðtininkystës maþosios istorijos Maþdaug prieð 50 metø Kaune, tada kà tik neseniai tapusiame laikinàja Lietuvos sostine, augo ir brendo naujitelaitë lietuviø – inteligentø visuomenë. Tarp deðimèiø tûkstanèiø maþareikðmiø ir vidurkiniø þmogënø, sukiojosi ir ne visai menkas kiekis ávairaus stambumo visuomenës ðulø (juk sostinë gi!), o taip pat ir kokia ðimtinë ar kita ávairaus ryðkumo visuomeniniø þvaigþdþiø, tai yra, kuo nors iðsiskirianèiø, aplinkoje smalsumà þadinanèiø asmenybiø. Tankiausias þvaigþdþiø spieèius, þinoma, buvo teatras. Bet ir visam mieste buvo jø pusëtinai apsèiai pasibarsèiusiø – raðytojø, dailininkø ir kitokiø menininkø pavidalu. Tø þvaigþdþiø stebëtojai mëgdavo vieni

56

kitiems kà nors pasakoti apie tà ar kità ið jø, kas neva atskleisdavo koká nors ne visai banalø tokios mistiðkai atrodanèios asmenybës bruoþà. Á treèiaeilio ar net ir antraeilio ryðkumo visuomeniniø þvaigþdþiø kategorijà netruko ásirikiuoti ir bûrys laikraðtininkø, – irgi kà tik neseniai prasikalusiø ið idealistinio mëgëjiðkumo kevalø ir apsiplunksnojusiø profesinëmis plunksnomis. Kaip geroka dalis menininkø, taip ir nemaþa dalis laikraðtininkø verþësi, skubëjo pasijusti (kas be ko, – ir pasirodyti!) panaðiais á legendinius didmiesèiø, ypaè Paryþiaus, menininkus ar laikraðtininkus. Nors nedaug apie anuos buvo girdëjæ ir dar maþiau jø buvo matæ, daþnas tikëjo, kad bûdingiausias menininko ar laikraðtininko bruoþas – tai bohemiðkas gyvenimo bûdas. Kaune tai reiðkë – vakarai ir naktys, o kartais ir iðtisos dienos praleidþiamos uþeigëlëse, kuriose bûdavo uoliai praktikuojami „senovës lietuviø paproèiai”, atseit – þmogus su þmogum pakalba, pakalba ir iðgeria... Vël pakalba, ir vël iðgeria... Vieðojoj nuomonëj ásigalëjo ásitikinimas, kad, girdi, koks èia þurnalistas, jeigu neiðgeria! Nors daugumas buvo gal tik gana kukliai teparagaunanèiø, bet aktyvioji maþuma atrodë staèiai herojiðkai besistengianti anà visuomenës nuomonæ gyvais pavyzdþiais patvirtinti... Á tuos, þinoma, daþniau ir krypo þvaigþdþiø stebëtojø dëmesys, nes gi kaip tik ðiame þurnalistø buities sektoriuje, – pasikalbant, pasikalbant ir iðgeriant – tegu ir ne vien, bet daþniausiai ðvystelëdavo ðmaikðtumu ir taiklumu þërinèiø posakiø, kurie paskui bûdavo su pasigardþiavimu ir pasididþiavimu kartojami, kaip bûdingi ádomiø asmenybiø ádomûs pasireiðkimai, patirti (svarbiausia!) „privilegijuotose, intymiose aplinkybëse”, tai yra, ne ið visiems prieinamø laikraðèiuose iðspausdintø straipsniø, o ið – Antano Bruþo þodþiais tariant – „burniðkø pasimatymø”. (Vadinasi, – tiesioginiø pasikalbëjimø). Daþniausiai tai bûdavo humoru amalgamuotomis pastabomis iðreikðta gyvenimo patirtis, – pasakyta, bet neparaðyta, taigi nors ir daugelio kartota, bet ilgainiui vis tiek beveik iðtisai pamirðta. O taèiau, V. Kasniûno primygtinai (telefonu, ið Èikagos New Yorkan!) kalbinamas paraðyti „dar kà nors ið þurnalistø istorijos”, atkrapðtau atminty lyg „ið amþiø glûdumos” atskambanèiø keletà tokiø kadai pasakytø, bet neparaðytø trupinukø, gyvai primenanèiø vieno kito mûsø pirmosios profesiniø laikraðtininkø kartos korifëjø bûdingus asmenybinius bruoþus. --MATAS BAGDONAS buvo mano aritmetikos ir gimnastikos mokytojas Vilniaus gimnazijoj 1917–18 mokslo metais. Paskui trejetà metø jau kitur mokiaus algebros ið jo raðyto (ar jo ið rusø kalbos versto) vadovëlio. O jis pats per tà laikà suspëjo mesti matematikà ir pasinerti þurnalistikon, – netgi valdinio dienraðèio (LIETUVOS) vyriausiu redaktorium tapti! Ðmaikðtus ir matematiðkai tikslus buvo ið jo publicistas. Gerokai vëliau ir að pats ásivëlæs þurnalistikon (irgi metæs trejus metus prieðakom studijuotà matematikà), dar turëjau progos matyti Bagdonà, diktuojantá vedamàjá straipsná staèiai linotipininkui. Diktuoja tik tiek tepadelsdamas, kiek bûtinai reikia, kad pats sparèiausias linotipininkas vos suspëtø rinkti. O kai atneða nuotraukà korektûrai – jei reikia taisyt, tai nebent tik rinkëjo klaidas. „Tai todël, – pats aiðkino, – kad mintys jau iðvakarëse surikiuotos”. Þinoma, surikiuotos kurioj nors uþeigoj pagal senovës lietuviø paproèius „pasikalbant, pasikalbant ir...”

57

LIETUVOJ redaktoriavimo laikais Bagdonas su kolegø bûreliu lankësi Suomijoj, lietuviø spaudà reprezentavo. Po kiek laiko valstybës kontrolës revizoriai, tikrindami LIETUVOS atskaitomybæ (LIETUVA buvo valstybës leidþiamas laikraðtis, tai jos biudþetas buvo valstybës biudþeto dalis ir priklausë valstybës kontrolës revizoriams tikrinti), rado, kad Bagdono lankymasis Suomijoj LIETUVOS iþdui kaðtavæs apie 1,500 litø (didelis dalykas! –150 doleriø). Revizoriams stigo smulkesnës tø iðlaidø apyskaitos, tad pasiðaukæ ëmë Bagdonà klausinëti. Bagdonas apytikriai prisiminë, kiek kaðtavo traukinio bilietas, vieðbutis, veþikai Helsinkyje, – susidarë apie 600 litø. O kam daugiau? Bagdonas á tai: – Þmogus ne kiaulë, iðgerti reikia... 900 litø. Revizoriai, sako, buvæ tiesiog pritrenkti tokio átikinanèio apyskaitos paragrafo ir priëmæ jà nebesiginèydami. --ANTANAS BRUÞAS, mokslus ëjæs tik pradþios mokykloj ir paskui staèiai gyvenimo universitetuose, á mûsø laikraðtininkø virðûnes iðkilo tuo, kad suorganizavo nepriklausomybës metu Lietuvoj didþiausià (vienu metu bene 130 tûkstanèiø) tiraþà pasiekusá laikraðtá, kaimui skirtà savaitraðtá MÛSØ RYTOJØ. Pats buvo vidutinio áspûdingumo publicistas, bet sutelkë á savo RYTOJØ keletà kitø ðmaikðtuoliø ir su jais padarë sëkmingà, patrauklø laikraðtá. Svarbiausi Bruþo sàmokslininkai buvo Pranas Klimaitis, Ksaveras Urbonavièius, kà tik minëtasis Matas Bagdonas, na, ir didþiausià vaidmená ten suvaidinæs K. Alijoðius, atseit, Kazys Binkis su savo TAMOÐIUM BEKEPURIU. Kaip laikraðtininkai, kiekvienas ið jø buvo skirtingo polëkio, bet – gal bent Urbonavièiø iðskyrus – visi savo sumanymus ir idëjas mëgo daiginti bei auginti ilgas valandas kalbëdamies, kalbëdamies ir jas vis palaistydami Medþiotojø ar kurioj kitoj senovës lietuviø paproèiams praktikuoti skirtoj uþeigoj. Þinoma, ið to susidarydavo nemaþa duomenø susikurti filosofijai ir apie pagiriojimà. Viena ið klasiðkø Bruþo sentencijø tuo klausimu buvo tokia: – Viskas yra niekai, palyginus su amþinybe. Bet ir amþinybë yra niekai, palyginus su gerai iðraugintais agurkais. Kartà tokiais agurkais nuo vakarykðèios besigydanèiø kolegø draugën prisiartino Dirvianskis, valstybinës draudimo ástaigos agentas, ir ëmë jiems aiðkinti, kaip yra verta ir teisinga apsidraust nuo mirties, ugnies, vagiø ir kitokiø nelaimiø. – O nuo þmonø barimo ar draudi? – agresyviai paklausë Bruþas. – Jei ne, tai mes ne klientai: jokiø kitø nelaimiø nebijom... O kartà pasiûlytas „tarti þodá” vienose pagerbtuvëse, Bruþas aiðkinosi: – Kalbëtojas tai að geras, tik bëda su manim, kad kai pradedu, tai niekaip negaliu pabaigt. Ir ðypsos ðelmiðkai. Suprask, ne að vienas toks... Viena ið gudrybiø, padëjusiø Bruþo RYTOJUI taip neregëtai iðsiplatinti, buvo dràsus, staèiai akiplëðiðkas prenumeratos kainos nupiginimas. Þinoma, pradþioj ga-

58

vo valdþios subsidijà, o kitais metais subsidijos nebereikëjo, RYTOJUS ëmë net pelno duoti. Bet po kokio penketo metø, pasekus Bruþo pavyzdþiu ir porai kitø panaðiø savaitraðèiø, RYTOJAUS finansai ëmë braðkëti ir teko Bruþui vël dairytis pagalbos valdþios kiðenëj. Bruþas ir aiðkina reikalà paèiam Tûbeliui, ministrui pirmininkui bei finansø ministrui: – RYTOJAUS finansai, pone pirmininke, stovi tvirtai: aktyvai didesni uþ pasyvus. Bëda tik, kad aktyvai pasyvûs, o pasyvai aktyvûs... Atseit pajamos vëlinasi, o iðlaidos uþ gerklës griebia. Deja, toká laikraðèio ekonomikos charakterá Bruþas per vëlai perprato. Savo gausiø debitoriø net ir valdþios kiek padedamas, nesugaudë, o nuo kreditoriø nebespëjo pabëgti. RYTOJUI teko uþsidaryti. --VALENTINAS GUSTAINIS, LIETUVIO, paskui LIETUVOS AIDO vyriausias redaktorius visiðkai nepriklausë prie bohemiðku gyvenimo stilium uþsikrëtusiø ir juo besididþiuojanèiø þurnalistø. Buvo gabus ir uolus tautininkø ideologijos bei politikos apaðtalas ir á tà apaðtalavimà þiûrëjo labai rimtai. „Bohemiada” jam buvo netgi nesuderinama su þurnalisto, ypaè atsakingo redaktoriaus, orumu. Ið kitos pusës, apaðtalaujanèio visuomenininko – laikraðtininko orumas jam nesiderino nei su Kauno visuomenës virðûnëse anuomet gana daugelio mëgdþiotomis miesèioniðkomis bei pseudoaristokratinëmis manieromis. Nevengë nepalankiai atsiliepti apie inteligentijos bei valdininkijos „iðpaikimà”, suponëjimà. Kritikavo valdininkijos darbo valandø trumpumà (nuo 8 iki 2), naujametiniø ir velykiniø vizitø pas tarnybinius virðininkus ir bendradarbius absurdiðkumà, masiná egluèiø naikinimà per Kalëdas, „labdaringus” balius, rankø ponioms buèiavimà ir t.t. Pokyliuose dalyvaudavo tik tiek ir tada, kiek kada tai bûdavo oficialiai bûtina oficiozo redaktoriui. Dël to „antiponiðko” nusiteikimo pretenzingesnieji visuomenës ðulai Gustainiu buvo nepatenkinti, – ko jis „toks kaimietis”. Nors savo iðvaizda ir elgesiu galëjo pritikti ne tik pseudo, o ir tikrø aristokratø kompanijon. Taèiau tas Gustainio antiponiðkumas nebuvo nei kaimiðkø – berniðkø manierø idealizavimas. Prieðingai, puoselëjo idealà iðugdyti lietuviø tautoje intelektiná ir bioelità. Ilgainiui ásigilino eugenikos (þmoniø veislës gerinimo) mokslà ir tiek loginá elità daug ëmë apie tai raðyti, taip uoliai ëmë pirðti eugenikos dësnius net á valstybës santvarkà, kad eugenika AIDE ëmë staèiai „per briaunas tekëti”, ir daugiausia dël to prezidentas su tautininkø vadovybe ëmë dairytis kito redaktoriaus. Dar gerokai prieð tà Gustainio uþsidegimà eugenikos populiarizacija, pasirodë AIDE Pivoðos (Augustino Griciaus) humoreska (tada FELJETONU vadinta), vardu ESKULAPAI. Uþ kaþkuriuos atgaliarankiðkumus buvo patraukti per dantá gydytojai (buvo galima suprasti, kad tai karo ligoninës gydytojai). Dël to sprogo pasipiktinimu karo sanitarijos virðininkas generolas Nagevièius, – nuolatinis redakcijø siaubas, visada triukðmingai telefonu reaguodavæs á kiekvienà spaudoje pasirodþiusá þodelá, kaip nors „ne taip, kaip pridera” palieèiantá generolà ar kurià ið jo vadovaujamø institucijø (Karo muziejø, invalidus ar ligonines).

59

Kaip paprastai, generolas reikalavo „áþeidþiantá raðiná” atðaukti, visus paliestuosius vieðai atsipraðyti ir autoriø nubausti. Gustainis gal ir bûtø bandæs tà „áþeidimà” kaip nors uþglostyti, bet visus generolo reikalavimus tenkinti nematë pagrindo. Pasikalbëjimas pasibaigë generolo pagrasymu ginti karinës sanitarijos garbæ „iki galo”. Kità popietæ pasibeldþia Gustainio kabinetan du rimti pulkininkai. Mandagiai atstumia kvietimà sëstis ir iðkilmingai stati ima dëstyti reikalà. Generolas Nagevièius dvikovon! Pulkininkai (abu esàs LIETUVOS AIDO áþeistas ir ðaukiàs redaktoriø dvikovon geri Gustainio paþástami) pasisakë esà generolo sekundantai, ágalioti pareikðti iððûká ir paaiðkinti redaktoriui, kad jis turás irgi pasirinkti sekundantus, ir kad jis taip pat turás teisæ pasirinkti dvikovoj vartotinø ginklø rûðá. Gustainiui tai buvo komiðka, staèiai groteskiðka staigmena. Dar kartà pasiûlë pulkininkams sëstis, tie nebeatsisakë, ir visi ëmë bandyti aiðkintis, kà èia dabar daryti su ta dvikova. Gustainis abejojo, ar pasiseks jam sekundantus susirasti: juk dvikovos ir ið mados jau iðëjusios, o ir ástatymai jas draudþia... Tai, sako, gal bus geriau, jei papraðysiu jus, ponai pulkininkai, perduot mano atsakymà tik dël ginklø. Èia pulkininkai vël pakyla, iðsitempia formalioj pozoj, o Gustainis sako: – Praðau pasakyt ponui generolui, kad að, kaip ûkininko vaikas, nemoku nei karspragilais... dais kapotis, nei pistoletais ðaudytis. Jei man leista pasirinkt, tai siûlau – spragilais (Spragilai – javams kulti árankiai. Nemaèiusieji þiûrëkit Liet. Enc. XIII tomo 309 psl.) Pulkininkai turëjo stipriai prikàsti lûpas, kad savo rimtoj pozoj nesuprunkðtø juokais. Skubiai uþsidëjo kepures, atsaliutavo redaktoriui ir iðskubëjo. Apie dvikovà Gustainis daugiau nieko nebegirdëjo. (Man tà epizodà pasakojo pats Gustainis, o vëliau ir vienas ið tø pulkininkø, B. Ðtencelis, taigi faktas autentiðkai paliudytas ið dviejø ðaliø. Lietuvis Þurnalistas, 1974. Nr.5(11). P.11–13

Painios sàskaitos I. Subjektyvûs duomenys Kauno kalëjimo (Mickevièiaus 9) treèiojo skyriaus 64-toj kameroj 1941 metø pradþioj mûsø buvo nuo 18 iki 24 galvø, bet ilgiausiai iðsilaikëm 20. Ir ilgiausiai mûsø buvo 15 lietuviø ir 5 þydai. Kartà, visiem sugulus ant þemëj patiestø èiuþiniø, pagalvojau apie tokià proporcijà ir prisiminiau vaizdelá, matytà Vilniaus Gedimino gatvës ðaligatvyje maþdaug prieð pusmetá, dar prieð, atsipraðant, liaudies seimo rinkimus, 1940-tø liepos pradþioj, apie trys savaitës nuo, ðeiniðkai tariant, „Raudonojo Tvano” antplûdþio. Keletà þingsniø pirma manæs eina sau kaþin kaip mieste dar uþsilikæs pamestinukas – lietuviðkas kareivëlis. Prieðais já paðokom atþygiuoja trys þydiðkai klegantys jaunuoliai, turbût kà tik ið pogrindþio iðlindæ komjaunuoliai. – Starhanis’, teperh naðe vrhemia! (Ðalinkis, dabar mûsø laikas), – ðûktelëjo rusiðkai, tardami labiau h negu r, ir visi, kaip ëjo susikibæ, taip ir nustûmë kareivëlá

60

ðalin. Tas sumiðæs prisiðliejo prie sienos, o anie kvatodamies nuðokinëjo toliau gërëtis „savo laikais”... Na, po keliø mënesiø mûsø kameroj dalykai atrodë gerokai kitaip. Kai Lietuvoj þydai sudarë apie 7–8% gyventojø, mûsø kameroj jø buvo 25%. Nesidþiaugëm mes, neturëjo ko dþiaugtis naujais laikais ir þydai. Jei pats nebûèiau to matæs dienà naktá be pertraukos daugiau kaip pusmetá, tai tokià situacijà, kieno kito pasakojamà, átarèiau buvus beletristine fikcijà. Tik pamanykit: advokatai Ruvimas Rubinðteinas ir Levas Garfunkelis Garfunkelis, vienas „burþujinio” sionistø dienraðèio redaktorius, kitas „liaudinio” (kairaus, socialistinio) savaitraðèio, apie 17 metø kibæ viens kitam á atlapus dël ideologiniø sionizmo problemø, per èekistø malonæ atsidûrë toj paèioj 64-toj kameroj... Èia nebepolemizavo tarp savæs, bet atrodë vis tiek prieðingai, ir ne tik viens prieð kità, bet ir prieðingai kiekvienas savo ideologiniam ávaizdþiui. „Burþujinis” redaktorius Rubinðteinas, ir pirma buvæs gana lieknas, buvo jau visai sudþiûvæs, bet ramus, orus – tikras Gandhi (Mahatma, þinoma!). O „socialistinis” Garfunkelis buvo vis dar storokas, gleþnas ponas, daþnai neramus, susikrimtæs dël anapus kalëjimo sienø likusio gyvenimo ir besijaudinàs „kas su mumis bus”. Taip susidëjo, kad beveik visi „bendraklasiai” rodë Rubinðteinui netgi iðskirtinio respekto, o Garfinkeliui ne kartà tekdavo atkentëti kameros aðtrialieþuviø „patraukimus per dantá”. Visi þinojom, kad mûsø likimas yra kaip tik þydo Rozovskio rankose, nes jis, kaip „ypatingojo pasitarimo” pirmininkas Kaune, raðë suimtiniams „receptus”: kà á XI armijos teismà, kà 8-ms metams á Gulagà, kà 5-ms metams á „laisvà tremtá”. Bet mûsø kameros etninë statistika vis tiek neliudijo, kad þydams Lietuvoj bûtø uþëjæ „jø laikai”. Bene balandþio l, 1941, Rubinðteinà iððaukë ið kameros su daiktais ir mes jo daugiau nebematëm. Vëliau paaiðkëjo, kad jam teko palyginti laimingas bilietas – 5-ms metams iðtrëmimas. (1947 balandþio mënesá Miunchene pirmininkavo þydø konferencijai, priëmusiai deklaracijà apie lietuviø tautos kaltæ Lietuvos þydø þudyme). Kai birþelio mënesá likom kameroj tik 16, mus perkëlë á maþesnæ, treèiame aukðte. Ten kartà sutûpëm su Garfunkeliu kampe ir jis ëmë man dëstyt kai kuriø mûsø „bendraklasiø” charakteristikas, o paskui ëmë samprotaut apie Smetonà („Að nepeikiu Smetonos, kad buvo diktatorius, ale að peikiu, kad nemokëjo bût...”). Ir pagaliau sako, – jeigu iðeisiu gyvas, tai raðysiu atsiminimus „apie visa ðita”, ir apie tamsta bus paraðyta... Birþelio 22-já rytà, kai atsivërë kamerø durys ir kiemo vartai, mûsø koks tuzinas su Vladu Venckum prieðaky (dabar Venezuelos LB pirmininkas) sukilom þygiuot á jo èia pat netoliese esantá butà – atsigaut kiauðiniene su laðinukais: taip mûsø buvo jau nutarta dar kovo mënesá! Tik þiûriu – Garfunkelis sëdi ant èiuþinio galvà á delnus panarinæs ir lyg visai nesirengia namo. – Tai kà, – sakau: – Gaila palikt jaukø kampelá? Atsistojo, priëjo... Veidas buvo aðarø srovëm uþtvinæs. Vargiai besusitvardydamas, iðtarë: Taip, jûs einat laisvën, o kas manæs laukia?

61

Tardamies („kai iðeisim”) kiauðinienës pas Venckø kept, nebuvom pagalvojæ, kas ir kokià kam tà laisvæ atneð. Na, vis tiek, sakau, einam, èia gi neliksi, o ten jau þiûrësim... Ne, sako, jûs eikit, o man geriau vienam iðeit... Tai buvo pirmadienis. O ketvirtadiená gavau beatsikurianèios ELTOS patalpose kambará su telefonu ir savavaliðkai ásteigiau „iðsivadavusiø politiniø kaliniø registracijos biurà”. Ið ten pasukau Garfunkelio telefonà. Atsiliepë jis pats. Klausiu, kaip laikosi, kà daro. O jis sako: Ar þinai, kà á toká klausimà atsakë Robespjeras, bûdamas panaðioj padëty? Sakë, darau viskà, kad likèiau gyvas. Að irgi... Pokalbis buvo neilgas ir melancholiðkas. Nieko nepraðë, nieko nesiûliau, nes abu matëm, kad mano galioj nëra nieko to, ko jam kaip tik labiausiai reiktø. Visgi gyvas iðliko. Neþinau, ar paraðë þadëtus atsiminimus, bet yra vieðai þinoma, kad Tel-Avive redaguoja knygà – dokumentacijà apie Lietuvos þydø likimà. --Bene tos paèios savaitës gale áþengë kavinën Obolënas, buvæs Trimito, vëliau Mûsø Kraðto redaktorius: nusigandæs, sumiðæs, ëmë kiek padrikai sakyt, kad „bjaurûs dalykai daros” Vytauto prospekte, garaþo kieme... Esà, suvarë didelá bûrá þydø ir ëmë juos pirma pilti stipria vandens srove, paskui muðti ðautuvø buoþëm ar dar kuo, – kas gi þino, gal ir negyvai... – Kas, ar vokieèiai? – klausiam. – Taigi, kad ne vokieèiai, o mûsiðkiai, civiliai. Neþinia, kas tokie... Lietuviðkai rëkauja. Keli vokieèiai tik atstu vaikðto ir fotografuoja... – Vëliau paaiðkëjo, kad tai buvo nuotraukos Berlyno laikraðèiams, – parodyti, kaip „ánirtæ Kauen (vokieèiai Kaunà taip pavadino) lietuviai atsiskaito su bolðevikais þydais”. Nuðèiuvom valandëlæ, tokià naujienà iðgirdæ, bet netrukus – „perëjom prie kito dienotvarkës punkto”. Kitose aplinkybëse, turbût, bûtumëm ðokæ „kà nors daryt”, – policijos, ministerijø, gal net paties prezidento ðauktis. O tada tai buvo tik dar viena pastaruoju metu taip greit ilgëjanèios bjauriø dalykø grandinës grandelë, á kurias tada jau buvo tesuskumbama reaguoti tik „viena minute tylos”... Beje, tada dar nebuvom girdëjæ, kas atsitiko Èervenëje su apie 90-èia vyrø, kuriuos praëjusio sekmadienio vakarà èekistai buvo pagrobæ ið mûsø kauniðkio kalëjimo gretimo skyriaus. Netrukus suþinojom, kad juos ten ne vandeniu, o kulkomis ið kulkosvaidþiø nuðvirkðtë. Irgi reagavom „tylos minute”. Nes nieko kita tada negalëjai dël to padaryt. --Rudeniop, teisingumo tarëjo Mackevièiaus ásaku pavestas eiti teisëjo pareigas, kartà buvau iðsiøstas keliolikos bylø spræsti á Pakruojá. Ten ðeimininkë, kur buvau apsistojæs, papasakojo apie Pakruojo þydø likimà. Visi, visiðkai visi buvæ „sutvarkyti” dar prieð vokieèiams pasirodant. Antrà ar treèià karo dienà visà valdþià Pakruojy apëmæs advokatas Petras Poþëla su keliolika „kaþkokiø ginkluotø pusberniø”. Þydø „sutvarkymas” (iðþudymas ir turto sugrobimas) ir buvæs bene vienintelis tos „valdþios” pasi-

62

reiðkimas. Ypaè ta moteris gailëjosi gydytojø ðeimos (gydytojas Ðreibens, jo þmona dantø gydytoja). Ir stebëjosi, kad Poþëla po tos egzekucijos tuojau kaþkur iðvykæs. Ji tai neþinojo, kur iðvyko, bet mes Ðiauliuose visi puikiai þinojom. Petras Poþëla tapo Ðiauliø apygardos komisaro (Gewecke) pirmuoju patarëju. Ne prieð Geweckà, o prieð Poþëlà sudrebëjo Ðiauliø apygardos lietuvija, ypaè ðviesuomenë. Bet mûsø aktyvistai ir iðlikusieji saugumieèiai suuostë, kad advokatas Petras Poþëla dar Lietuvos laikais beesàs buvæs slaptas sovietø agentas, slapyvarde Popovas. Vokieèiai ið pradþiø nenorëjo kreipti á tai dëmesio, bet kai jiems buvo árodyta, kaip tas Popovas kurstë èekistus neiðleisti Vokietijon Pakruojo dvarininko barono Roppo, tada Petro Poþëlos dienos tapo labai greit suskaitytos. Netruko në savaitës, kaip ið komisariato atsidûrë po þeme. --Tà patá rudená Ðiauliuose, netoliese nuo apylinkës teismo kartà sutinku Zislæ. Zislë – Lietuvos kariuomenës savanoris kûrëjas, Vyèio kryþiaus kavalierius, þydø, kariavusiø dël Lietuvos nepriklausomybës draugijos pradininkas ar pirmininkas ir t.t. Be to, þymus dar ir tuo, kad buvo maþdaug pustreèio vyro storumo. Ir tada sutiktas dar buvo dvigubo storumo. Ëjo drausmingai grindiniu, ne ðaligatviu, ir Dovydo þvaigþdæ uþsisegæs, bet vienas, be palydovo. Pasveikintas sustojo, ið pradþiø neatpaþino, bet primintas nuðvito, apsidþiaugë. Pokalbis ir èia, taèiau, melancholiðkas, maþdaug „Na, kaip? – Nu, teip”... Gete tada dar nebuvo taip grieþta, ðtai, já siunèia patá vienà kaþkur atlikti koká darbelá. „Nu, mato, kad að nepabëgsiu”, – paaiðkina su ðypsena save apþiûrëdamas... Na, tai laikykis kaip nors, – Nu, pamatysim... Ne, tai nebuvo susitaikymas su padëtim. Tai buvo tik pripaþinimas mûsø visø visiðko nepajëgumo ir neturëjimo ko prasmingo, paveikaus padaryti, kad ta padëtis pasitaisytø. --Vienà ið mûsø kameros „kolegø”, buvusá Ðiauliø policininkà Kimerá, Garfunkelis apibûdino, kaip vasariná (atseit lengvai apsirengusá, maþai teprisidengusá, taigi lengvai atpaþástamà) kvailá kvailá. Pasirodë, tai bûta pavojingo kvailio. Ið kalëjimo iðëjæs tuojau nuskubëjo veikti. Bet kariniø uþdaviniø nebebuvo. „Veikimo” uþdaviniø atsirado jau tik maþdaug tokiø, kaip... minëtame garaþo kieme. O po metø ar daugiau jau Ðiauliuose turëjau nemalonià progà pasiklausyt to paties vasarinio kvailio pasigardþiavimo vimo, kaip „apvalomos” ið geto á ligoninës statybà varomø þydø gretos. Girdi, kai susidaro kiek daugiau sunkiai kojas bepavelkanèiø, tai pakvieèiam pasivaþinët, o tenai tik pa-pa-pa-pa, ir ðvaru! Kità kart labai peikë mûsiðkës kriminalinës policijos taktikà pogrindininkus gaudant: popieriukø tai ðiek tiek randa, o „paukðèiukus” tai vis ið tolo pabaido, kad pabëgtø... Jau iðaiðkinæs tà vokieèiams ir dabar á tokias ekspedicijas tik su vokieèiais eisiàs... Pagalvojau, kaip gi tavæs niekas nesusipranta nudët! Ir atsitiko, kad tà patá vakarà ið tikro buvo nudëtas. Namie, kojà kibire pamerkæs, kulka tiksliai á nosies skylutæ. Kas tà

63

padarë, vokieèiai atidavë aiðkinti lietuviø kriminalinei policijai, o tie pasirûpino skubiai palaidot ir lengviau atsiduso, kad nebëra to pavojingo pakvaiðëlio. --Tik tiek asmeniðkai matyta, kas atsitiko Lietuvos þydams, kai mes visi, lietuviai ir þydai, netekom Lietuvos valstybës pavidalu turëtos uþuovëjos. Tai nedaug, bet juk pro individualø plyðelá vargu kas bus matæs daug daugiau. Pagaliau, kas kiek matë ar kitaip patyrë, vis tiek visø, lietuviø ar þydø, asmeniniai áspûdþiai yra ir pasiliks subjektyvûs, – kitaip ir bût negali. O taèiau ir su tik tokiais duomenimis tûlas ið þydø ir ið lietuviø, net po trijø su virðum deðimtmeèiø, eina vieðumon sàskaitø suvesti suvesti, – katrie katriems kiek kalti dël to, kas anuomet dëjosi ásibrovëliø triuðkinamoj Lietuvoj. Kokia tø sàskaitø teisingo suvedimo tikimybë? Ir ypaè – kokia jø suvedinëjimo prasmë? Besirengiant tai apmàstyt, atgamintos tos kelios iðkarpos ið ano meto dramos. Akiraèiai, 1977. Nr.4(88)

Painios sàskai tos II. Padirginta þaizda sàskaitos Yra tokia rusiðka patarlë: Kto staroje pominajet, tomu glaz von von! Lietuviðkai sakytum, – Kas sena mini, tam aká lauk! Tai lyg kokio rambios sàþinës niekadëjo filosofija: – Jei að tau kadai kà padariau, tai padariau ir man èia dabar nezirzk, o jei nesusièiaupsi, tai saugokis, – tas mane erzina! Betgi áskaudintam, nuskriaustam juk taip þmogiðka ieðkot teisybës. Þalos tegu ir neatitaisys, neigi skriaudos gal nebeatlygins, bet kad tuos piktadarius iðaiðkintø ir nubaustø, ar bent pasmerktø atsakanèiai... Taèiau paskui teisybës geidimà daþnai pridurmui atsiveja ir kerðtingo atsiskaitymo aistra aistra. O tà tik prisileisk, tai bematant viskas kitokioj ðviesoj atsidurs: jau bus nusispjaut á kaþkokias tenai teisybes, nes jau degsi, nekantrausi vien tik kaip èia koká nors bent kiek átariamà ar gal bût ir tikrà skriaudëjà prigriebt ir uþ vienà aká abi jam iðlupt, o uþ vienà dantá visus iðmaiðyt. Va, èia tai jau net ir ta piktoji rusiðka patarlë ima atrodyt gal ir iðmintinga. Aplamai, praeitá minët ne tik nesmerktina, o net bûtina. Kitaip, – tektø uþdraust visas biografijas ir uþdraust net istorijà. Bet kai praeities minëjimuose þvilgsnis á tiesà tebëra aptemdytas pagieþos, tegu ir ið labai skaudþios nuoskaudos kilusios, ir kai ta pagieþa ima beatodairiðkai tykðti á visas ðalis urminiais kaltinimais kam nekam gal ir kaltam drauge su visais nieko nedëtais, tai tokiems minëtojams tikrai linkëtina jei jau ne nebûtinai „aká lauk”, tai bent „kad jiems lieþuviai sutintø”. --Sako, kad gana greit po karo, 1947-tø gale, Miunchene buvusi Lietuvos þydø konferencija. Jos prezidentu buvæs R. Rubinðteinas, tas pats, su kuriuo nuo 1940 gruo-

64

dþio 8-tos iki 1941 balandþio bene pirmos pragyvenom tarp tø paèiø keturiø Kauno kalëjimo 64-tos kameros sienø. (Þiûr. Akiraèiø 1977 m. balandþio mën. 16 psl.) 1947-tais vegetavau Paryþiuj, kur su Vokietijoj „ásistovyklinusiais” susiþinojimas tada buvo menkas. Nepamenu, kad bûtø tekæ tada kà nors girdëti apie iðlikusiø Lietuvos þydø konferencijà Miunchene. Jei bûèiau buvæs Vokietijoj ir bûèiau iðgirdæs, kad Miunchene yra „bendrabutietis” Rubinðteinas, tikriausiai buèiau bandæs pasimatyt, iðsikalbët apie viskà, kà matëm, kà girdëjom per tuos ðeðerius metus nuo iðsiskyrimo Mickevièiaus gatvës rûmuose. Sako, kad ta Rubinðteino vadovautoji konferencija priëmusi deklaracijà apie lietuviø tautos kaltæ 1941–44 metø þydø þudynëse Lietuvoj. Nesivaidena atminty jokia ano meto lietuviø spaudos ar Vliko reakcija á tà deklaracijà. Neteko girdëti, kad ir kitose visuomenëse ar valdþiose ta deklaracija bûtø buvusi iðgarsinta, ásidëmëta, ir kad ið jos kas bûtø kokiø Lietuvà lieèianèiø iðvadø daræs. Ðiaip ar taip, jei kas tà deklaracijà ir buvo iðgirdæs ar paskaitæs, tai po metø kitø – o daugumoje atvejø tai rytojaus dienà... – ji buvo kitø aktualijø iðstumta ið akiø – gal laikinai á archyvus, o gal ir staèiai á makulatûrà. Toks ðiais laikais yra daugumo tokiø dokumentø likimas. Ir nemaèius galima suvokti, kad tokios konferencijos tokia deklaracija buvo emocijø kupinas skundas, o ne teisiðkai motyvuotas ir teisiðkai nereikðmingas kaltinimas. Þinoma, urminis kaltinimas visai lietuviø tautai dël to, kas atsitiko þydams tada buvusioj jau dukart sutriuðkintoj Lietuvoj, lietuviams buvo ne tik nemalonus girdëti bet ir akivaizdþiai neteisingas. Gerai, kad anuomet, neþinia dël kokiø laimingai susidëjusiø aplinkybiø, beveik niekas ið lietuviø nekibo þydams á atlapus dël tos deklaracijos ir neðoko jiems akiø draskyt. (Leiskim, gal nebûtø pajëgæ iðdraskyt.) Ið tikrøjø tokiose deklaracijose nebuvo tiek svarbos, kad bûtø buvæ verta dël jø „karà skelbt”. Ið emocijø kilusios, tokios deklaracijos ir veikë tik emocijas. Lietuvai tokie emociniai kaltinimai teisiniø ar politiniø pasekmiø negalëjo turëti ir neturëjo. Vëliau kada nekada kur ne kur pasirodydavo tai straipsnis, tai knyga, kur ir vël buvo palieèiamas þydø likimas Lietuvoj anais nelemtaisiais metais, tokiomis progomis pabraukiant ir lietuviams kartais maloniu, o daþniau tai piktu þodþiu. Bet aplamai tai ir þydai ir mes, turëdami pilnas sterbles dabartiniø bëdø, apsipratom apie tas painias praeities sàskaitas beveik nebeuþsiminti. Tik dabar, trisdeðimt ðeðtais metais nuo kalbamøjø þudyniø, vël atgijo ir bent kai kuriuose mûsø laikraðèiuose ásismagino kaltinimø bei kontra-kaltinimø verpetas, o mûsø vadovybëse kilo susirûpinimas, „kà daryt dël þydø puolimø“. Pirmas tos audrelës debesëlis bus buvæs Journal of Baltic Studies VI t. 4 nr. ádëtas Dovo Levino straipsnis, – santrauka hebraiðkai paraðytos knygos, kurios paskirtis, matyt, beesanti, kiek ámanoma iðsamiau parodyt, kad Lietuvos þydai Antrajame Pasauliniame kare nebuvæ vien tik pasyvios jo aukos, o kad daugumas tos nedidelës Lietuvos þydø dalelës, kuriai pavyko á naciø nagus nepatekti ar ið jø iðtrûkti, labai veikliai ir nuoðirdþiai kariavæ, – þinoma, sovietø pusëj, daugiausia vadinamojoj „lietuviðkoj” divizijoj ir ðiek tiek prie uþfrontiniø sovietiniø partizanø prisidëjæ. Visos

65

Lietuvos þydø masës likimo to karo metu nei aplinkybiø, nei prieþasèiø tas straipsnis nelietë, arba kiek lietë, tai tik prabëgom, taigi, ir neapdairiai. Vienas toks neapdairus sakinys uþkliuvo dr. Antanui Musteikiui, kuris negaiðdamas suskambino pavojaus áspëjamuoju varpu Tëviðkës Þiburiuose (1976 bal. 29), kad, ðtai, Jeruzalës universiteto profesorius baltieèiø þurnale lietuvius kaltina. Bûdingiausias kaltinimo pavyzdys esàs ðtai ðis sakinys: Þydai laikë sovietiná valdymà maþesniu blogiu, palyginus su naciðkuoju. Lietuviai ðitai laikë iðdavimu ir atsikerðijo (retaliated), vokieèiams uþplûdus Lietuvà, kolaboruodami su naciais ir þudydami þydus þydus. (A. Musteikio vertimas). Vietoj paraðæs ar bent paskatinæs baltieèiø studijø þurnalo redakcijà parûpinti studijà ir apie lietuviø padëtá tame paèiame kare, ar bent parûpinti atitinkamà rezervo pareiðkimà dël tokio neatsakingo opios problemos lyþtelëjimo, kaip tame Levino posakyje, A. Musteikis stojo ginèytis su D. Levinu kitoje auditorijoje ir ëmë barti já ne tiek uþ tai, kà jis paraðë, kiek uþ tai, ko neraðë. O neraðë Levinas apie þydus, kolaboravusius su sovietiniu reþimu ir padëjusius likviduoti daugybæ lietuviø... Uþsimezgë dialogas pagal klasiðkà pavyzdá: Tu melagis, – o tu paleistuvis! Tu plëðikas, – o tu þmogþudys! Neraðë D. Levinas nei apie lietuviø bandymus uþtarti þydus, nei apie iðgelbëjimus, nei apie daugelá kitø dalykø, rodanèiø lietuviø–þydø santykius ne kerðto ir ne þudymo aikðtelëse. Jo knygos uþsibrëþtoji tema tø dalykø nesiekë. Gal kitose knygose, kiti autoriai apie tuos dalykus ir raðys, ir tada bus laikas vertinti tø raðymø teisybæ ar neteisybæ. Mënesá vëliau, 1976 geguþës 27, Tëviðkës Þiburiuose pasirodë ir vedamasis su niûria antraðte: Jie mus kaltina kaltina... Priekaiðtaudama D. Levinui dël neobjektyvumo, T.Þ. [Tëviðkës Þiburiø] redakcija atmetë, kaip neátikinamà neátikinamà, A. Musteikio anksèiau cituotà D. Levino teigimà, anot kurio lietuviai kolaboravæ su vokieèiais ir þudæ þydus ið kerðto tik uþ þydø paþiûrà paþiûrà, kad sovietinis valdymas jums butø maþesnë blogybë, negu nacinis. Kà èia kalbët „neátikinamà”! Toks kerðto „pagrindimas” ne tik neátikinamas, bet tiesiog stebinantis, nes tikrai nuostabu, kaip ðitokia mintis galëjo ateiti aukðto intelekto þmogui, turinèiam bent pusëtinai susivokti psichologijoje. Juk net patys lietuviai nesutarë, kuri ið tø dviejø blogybiø bûtø jiems maþesnë, o apie þydus tai nei þydams, nei lietuviams nebuvo jokios abejonës, kad pas bolðevikus daugumai jø bus gera ar bent pakenèiama, maþumai gal bus ðiaip ir taip, bet pas nacius tai ið karto visiems „kaput”. Ne, uþ toká numatymà ir apsisprendimà niekas Lietuvoj negalëjo þydø net ir papeikt, kà jau ten kalbët apie koká nors kerðijimà. Bet dar nuostabesnis iðëjo T[ëviðkës] Þiburiø paaiðkinimas. Esà, „Jeigu ávyko þudynës, kuriose dalyvavo ir kai kurie lietuviai, tai visø pirma dëlto, kad gausûs kompartijos þydai pirmieji pradëjo naikinti lietuvius, ypaè talkindami sovietiniams rusams. Þydø ánaðas á lietuviø naikinimà sovietinëje okupacijoje buvo toks svarus ir skaudus, kad, pasikeitus sàlygoms, iððaukë apgailëtinà reakcijà” reakcijà”. Ðtai kaip! Þudynës, anuot T. Þ. [Tëviðkës Þiburiø] ávyko ne pagal naciø planà ir iniciatyvà, kaip mes ið pat pradþiø manëm ir kaip naciø archyvuose rasti dokumentai liudija, o tik visø pirma ið kerðto prieð þydus, bolðevikø kolaborantus, padëjusius ru-

66

sams lietuvius naikinti! Jei taip, tai koks gi buvo vokieèiø, naciø vaidmuo visoj toj klaikioj istorijoj? Ar toms þudynëms uþteko tik „kai kuriø lietuviø padalyvavimo”? Ar naciai, jei dalyvavo (ir net vadovavo), tai tà darë tik ið kerðto uþ lietuviø naikinimà naikinimà? Ið kitos pusës, – jeigu priekaiðtaujam tiems, kurie dël „kai kuriø” lietuviø dalyvavimo tose þudynëse visus lietuvius urmu kaltina, tai kuo geresni tie, kurie teisina ar bent bando lengvinti nusikaltimà tø „kai kuriø”, kurie, girdi, „tik kerðijo” uþ „gausiø kompartijos þydø” talkinimà rusams Lietuvà traiðkyti. Juk tie „kompartijos þydai” jau buvo pabëgæ su visa savo kompartija ir jiems kerðyti nebuvo kaip. Tai tie „kai kurie”, girdi, „apgailëtinai reagavo”: ðoko þudyti likusius nieko nedëtus þydus, be lyties ar amþiaus skirtumo, vien tik todël, kad jie þydai, nusikaltusiøjø tautieèiai. Argi tai ne kerðtas visiems tik uþ „kai kuriuos”? Þydams tai priekaiðtauja uþ generalizuotus kaltinimus kaltinimus, o savøjø „kai kuriø” net generalizuotà þudymà bando pateisint... --Po tokio plaèiakampio atsiðaukimo á atgalia ranka mûsø darþan atmestà akmenëlá, atsiliepë ir D. Levinas (T.Þ. [Tëviðkës Þiburiai], 1976 liepos 8), pareikðdamas, kad lietuvius kaltina ne jis, o faktai. Kaip ið T.Þ. [Tëviðkës Þiburiø], pusës buvo stengtasi toj polemikoj „suduoti” vis kiek stipriau, negu „gauta”, taip ir D. Levinas pasirodë tos atsiskaitymo su kaupu aistros kiek pagautas. Jo faktai ne visi taip jau grieþtai faktiðki. Pirmas, lyg ir labiausiai pritrenkiantá áspûdá turëjæs padaryti faktas tai, – kad Lietuvoj vietiniø þydø 92% buvo iðþudyti, o Danijoj 92% buvo iðgelbëti. Leiskim, kad ta statistika faktas. Bet jos sugretinimas lietuviø ir danø tautø dorumo laipsniui matuoti yra ne faktas, o demagogija. Danijos ir Lietuvos okupacijos ir ypaè þydø persekiojimo bei gelbëjimo sàlygos buvo tiek skirtingos, kad priekaiðtauti lietuviams, kodël jie neiðgelbëjo tokio paties nuoðimèio „savo” þydø, kaip danai, yra tas pats, kaip priekaiðtauti, kodël Lietuvoj sodininkai neiðaugina apelsinø bent tiek, kiek Izraelyje. Kitas faktas – tai þudynës, kurios „nekartà” prasidëjusios dar prieð vokieèiø armijos áþengimà. Taip, praëjusá kartà minëtas Pakruojo þydø sunaikinimas buvo vienas ið tokiø faktø. Bet kà reiðkia D. Levino „nekartà”? Vokieèiø armija visà Lietuvos teritorijà uþëmë per keturias dienas. Be Pakruojaus, regis tik dar viena vieta kaþkur Þemaitijoj buvo minëta, kur panaðus dalykas suspëjæs ávykti be vokieèiø iniciatyvos ir prievartos. Kol nebus konkreèiau toki faktai nurodyti ir paliudyti, tol jie turës bûti laikomi tik „ið rankovës” iðtraukti. Sako, tarp þudikø buvæ ir inteligentø (studentø, advokatø, mokytojø) ir daug karininkø bei ðauliø. Ðaudytojø tarpe buvæ 80% lietuviø, ir tik 20% vokieèiø... Vis tik „ir”, tik „daug”, tik „%”... Bet konkreèiai kiek? Deðimtys, ðimtai, tûkstanèiai? Apytikriai spëjam, kad á tuos bjaurius darbus buvo ásivëlæ gal keletas ðimtø lietuviø, ir tikrai ne vien tik ið padugniø. Bet vis tiek tai nëra pateisinimas visà tautà vadinti þudikais. --Uþsimindamas apie þydø gelbëtojus, D. Levinas jau operuoja ribotu skaièium: esà, atsirado keli ðimtai dorø lietuviø lietuviø... Tik tokià iðimtá teikësi rasti tarp pustreèio

67

milijono „þudikø”... Ir vëliau priduria, kad neutralus ir doras skaitytojas sutiksiàs, jog anais laikais lietuviø tautà charakterizavo ne tokie þmonës, kaip Ona Ðimaitë (uoliausioji þydø gelbëtoja). Taip, ne tokie. Tokiø buvo tik keletas ðimtø. Bet kodël keletas ðimtø Tumo þodþiu tariant, padliecø turëtø charakterizuoti visà tautà neutralaus ir doro stebëtojo akyse? Na, D. Levinas (kaip ir daug kitø) nëra neutralus. Bet argi nëra ir doras? Tomas Venclova, tiesa, jauèiasi, kad tauta yra viena asmenybë, todël kiekviena (nors ir vieno tautieèio) papildyta nuodëmë apsunkina visos tautos ir kiekvieno jos nario sàþinæ. Valia (ir graþu!) jam – poetui filosofui – taip jaustis, bet mes, kasdieniðkesnieji, balanso nesuvestumëm, su tokiu dësniu be rezervø sutikæ. Tiesa, „padliecà” tautietá matyt labiau nemalonu, negu koká visiðkai svetimà. Lygiai kaip ir graþiai pasireiðkusiu saviðkiu malonu pasididþiuot, kad ir nepelnytai. Bet kalbant ið rimtøjø, uþ gerus darbus pagyrimai, o uþ piktus pasmerkimai priklauso tik tiems individams, kurie juos padarë padarë, ir niekam kitam. Todël nepretenduoju, kad mane – taip pat ir visà lietuviø daugybæ – charakterizuotø (reprezentuotø) bûtinai tokie þmonës, kaip Ðimaitë ar Binkienë. Bet ir nesutinku bûti suplaktas su tokiais vardais, kaip anà kartà minëtas advokatas Petras Poþëla – Popovas ar policininkas Kimeris. Tik vienas þmoniø, – ne tik lietuviø, o ir lenkø, rusø, vokieèiø, þydø ir visø kitø þmoniø daugumos bûdingas bruoþas iðryðkëjo ásisiautëjus smurto audroms. Tai nesusigriebimas ir nesiryþimas solidariai pasiprieðinti smurtui, fatalistiðkas pasidavimas susidariusiai padëèiai: Kas bus, tas bus bus... Solþenicinas stebisi, kodël rusai ið pat pradþiø nepasiprieðino prieð savo èekistø smurtà. Girdi, jeigu kiekvienas naktá pro duris ásiverþusiam èekistui bûtø kirtæs á kaktà kirviu, plaktuku ar bent kuoka, tai gal ir èekistai butø susigûþæ, matydami, kad aukos ne taip pigiai paimamos. Bet taip nebuvo nei Rusijoj, nei niekur kitur. Nebuvo ir Lietuvoj. Neðoko visa lietuviø tauta solidariai ginti ir gelbëti „savo” þydø. Bet priekaiðtaujantiems uþ toká apsileidimà ar abejingumà derëtø prisiminti (arba suþinoti, jei savo laiku nepastebëjo nepastebëjo), kad kai anà birþelio 14-tà per vienà naktá beveik du nuoðimèius visos lietuviø tautos iðplëðë ið namø, sukrovë á galvijinius vagonus ir siuntë galvijiðkam likimui, tai visa lietuviø tauta irgi neðoko solidariai ginti ir gelbëti uþ þydus savesniø gi savo tautieèiø, kaimynø, draugø, giminiø ir net ðeimos nariø. (Jei ir bûtø ðokæ, negi bûtø apgynæ.) Taèiau iðtikusiø ano meto tremtiniø memuaruose neteko pastebët priekaiðtø tada Lietuvoj dar likusiems, kodël negynë. --Vienas ið D. Levino faktø (sàraðe atþymëtas Nr. 9) yra þydø tautos nuo pat Biblijos laikø susikurtoji tautinë atmintis atmintis, kurios dëka, esà, þydai niekad neuþmirðo, kas buvo jø prieðas ir kas bièiulis. Bûtø galima pridurti, kad dar gana daug þydø net ir ðiais visuotinio tautø lygybës pripaþinimo laikais nepamirðta ir kito biblinio postulato, – kad þydai esà Dievo iðrinktoji tauta. Gal tokia tautinë atmintis ir ne veltui yra pasididþiavimà þadinanti vertybë, bet ji, gal bût, yra ir viena ið svarbiøjø ar net pati svarbiausioji þydø tautos tragedijø prieþastis. Kadangi ta atmintis nesitenkina

68

tik faktø registracija istorijoje, o verda – dega irgi ið Biblijos atskambanèiu linkëjimu prieðams, kad prakeikimas kristø ne tik ant jø, bet ir ant jø vaikø ir jø vaikø vaikø galvø. Tai atsiskaitymo su kaupu ideologija. Atsiskaitymo ne tik su paèiu piktadariu, bet ir su visa jo gimine, tauta, netgi su bûsimomis jos kartomis. Kas beiðgalvotø efektingesná bûdà savo prieðø skaièiui palaikyti ir vis be paliovos didinti didinti! --Tokia „tautinë atmintis”, taèiau, nëra vien þydø patentas. Nesvetima tai apraiðka ir mûsø lietuviø tarpe. Pernai D. Levino áskeltas ir A. Musteikio su T[ëviðkës] Þiburiais ápûstas lauþelis, po D. Levino dar kartà siûbtelëjimo þibalu, ásiliepsnojo lietuviø laikraðèiuose ir organizacijose smarkiau, negu kada nors. Lietuviø „tautinëj atminty” jei ir atgijo ðiek tiek draugiðkø þydø prisiminimø, tai nepalyginti ryðkiau ir daugiau atgijo prieðiðkø þydø vardø ir darbø, kuriais lietuviai, ásiþeidë uþ generalizuotus urminius priekaiðtus ið þydø pusës, lygiai taip pat generalizuotai svaidosi kaltinimais urmu á visus þydus, – uþ gal tik keliolikos deðimèiø ar keleto ðimtø buvusiø Lietuvos þydø kadaise padarytus Lietuvai þalingus darbus. Tokiose „tautinës atminties” demonstracijose teisybës vieta esti, kaip pelenës, – uþpeèkyje. Ið tokios „atminties” tik trykðta ir auga pyktis ir neapykanta tarp þmoniø, niekad gyvenime net nesusitikusiø ir niekad nieko vieni kitiems nepadariusiø. Net ir Pr. Èepëno turininga, dokumentuota apþvalga (Tëv. Þiburiai 1977, Nr. 11– 14) ne kaþin kiek teiðkilo ið atsikertamosios polemikos lygio. Þydø laikysenos pirmaisiais bolðevikinës okupacijos metais Lietuvoj apibûdinimas, pailiustruotas teroro dirigentø postuose buvusiø þydø pavardëmis, ðiaip jau nebûtø reikalingas svarstant vokietmetyje ávykusias þudynes. Nebent ið tikrøjø bûtø linkstama „suprasti” þudynëse aktyviai dalyvavusius lietuvius, kaip uþsidegusius uþ su bolðevikais pabëgusiø þydø darbus atkerðyti bet kokiems po ranka pasitaikiusiems þydams... Ði kerðto „supratimo” gaida skambëjo daugelyje ðios polemikos straipsniø, pradedant paèiu A. Musteikio debiutu. Laikraðtinë polemika nepadëjo iðpainioti senø lietuviø – þydø sàskaitø. Ji tik ið naujo padirgino aprimstanèià þaizdà. Tenka dar apmàstyt, ar iðpainios tas sàskaitas Tel-Avive, Jeruzalëj, New Yorke ir Èikagoj raðomos ar þadamos knygos. Akiraèiai, 1977. Nr.5(89)

Painios sàskaitos III. Knyginë iliuzija Taip. Tel-Avive, Jeruzalëj, New Yorke ir Èikagoj, ar gal ir dar kur nors, raðomos ar þadomos raðyti ir leisti knygos apie þydø likimà Lietuvoje 1941–44 metais. (Þr. Akiraèiø 1977 geg. mën. 11 psl.) Ið þydø puses jau yra ir paraðytø bei iðleistø – anglø kalba – knygø, maþiau ar daugiau lieèianèiø ir tuos ávykius Lietuvoje. Tenai esanèiuose uþsiminimuose apie Lietuvà – jei ir ne visur, tai berods daþniausia – esti maþiau ar daugiau lietuviams, retkarèiais net lietuviø tautai aplamai, kaltinamojo pobûdþio teigimø. Lietuvius tai jaudina ir net erzina.

69

Suprantama. Tie, kurie patys tø þudyniø nematë ir neturëjo progos apie tai girdët ið tiesioginiø liudininkø, daþniausia visai nuoðirdþiai tiki, kad prie tø þudyniø kaip nors prisidëjusiø lietuviø visiðkai nebuvæ nebuvæ, arba jei buvo, tai kas nors ið „visuomenës padugniø” padugniø”. Kurie yra ðiek tiek kitaip tà dalykà matæ ar girdëjæ, visà atsakomybës svorio centrà noriai verèia ant vokieèiø komandos, o tos komandos paklausiusius lietuvius teisina buvus tik neatsakingais árankiais. Tad, susidûræ su kitokiais þydø teigimais, reaguoja á juos, kaip á nepagrástus, neteisingus, galbût net tyèia piktybiðkus uþsipuolimus. O tie tariami uþsipuolikai paprastai visiðkai nesijauèia turá savo teigimuose agresyviø tyèinio kaltinimo intencijø. Jie jauèiasi, kad tik konstatuoja jiems tikrai þinomus faktus. Deja, tas þinojimas daþniausia irgi nëra, net negali bûti, objektyvus. Þydø turimosios informacijos apie tai, kas anuomet juos Lietuvoj iðtiko, yra gaunamos tik ið nedidelio kiekio kuriuo nors bûdu iðlikusiøjø ið tos katastrofos. Tie liudininkai tikrai daugiau ir ið arèiau, negu bet kas kitas, yra matæ, kas tenai tada dëjosi. Bet jie matë juos naikinusios maðinerijos tik vienà dalá – sargus, varovus, budelius. Jei tie buvo aprengti kokiomis surinktinëmis Lietuvos policijos ar kariuomenës uniformos liekanomis ar net civiliðkai apsirengë, ir jei jie kalbëjo lietuviðkai (sako, kad buvæ ir kitaip kalbëjusiø), tai liudininkai ir negali paliudyti kitaip, kaip tik taip, kad juos saugojo, varinëjo ar ðaudë – lietuviai. Knygas raðantieji vis dëlto turëtø atsiþvelgti á liudininkø perspektyvos ribotumà ir turëtø bûti atsargesni duomenis suvesdami, ypaè iðvadas apibendrindami. Knygø autoriai turëtø itin kritiðkai priimti sovietiniø saugumieèiø ar jø átaigotø þurnalistø pervirðkintus duomenis, nes paprastai tai yra tik pagal jø skoná sufrizuota ir tik jø interesams priderinta medþiaga. Pagal dësná „mûsø prieðo prieðas yra mûsø draugas” þydø veikëjai per naiviai ir per ilgai pasitikëjo sovietiniais duomenimis apie naciø kolaborantus „þydø klausimo sprendime”. Dël to gana daugeliu atvejø jie buvo planingai nukreipiami nuo savø interesø á aklà talkininkavimà sovietiniams saugumieèiams. Net ir dabar, kai paaiðkëjo, kad buvusio þydø prieðo prieðas toli graþu nëra toks geras þydø draugas, kaip manyta, vis tiek dar yra þydø veikëjø, mielai tebepasiduodanèiø sovietinio saugumo siundymams vaikytis paskui neva tebesislapstanèius þydø þudikus Baltijos kraðtø ir apskritai Rytø Europos politiniø pabëgëliø tarpe. Gal ir buvo, gal ir tebetûno kur nors toks vienas kitas sukiuþæs senukas, bet kiek gi bûtø to laimëjimo Izraeliui ar Lietuvos þydø palikuonims ið tø ðen ten iðlikusiø tikrø ar gal ir tik tariamø nusikaltëliø sudorojimo? O ðalia tø vargiai besurandamø ar iðaiðkinamø, visa eilë siundymø buvo nukreipta kaip tik á tokius asmenis, kurie – mums dël to nëra jokios abejonës – në trupinëlio pikta nëra padaræ þydams, tik kuriuos pasiekti sovietiniams saugumieèiams kitais sumetimais nagai nieþti, o pirðtai per trumpi. Tokiais ðtai atvejais paslaugûs þydø veikëjø tarpininkavimai visà ryteuropinæ politinæ ir nepolitinæ iðeivijà piktina ir drumsèia jos nuotaikas þydø atþvilgiu.

70

--Kiekvienà kartà, kai tik pasklinda þinia apie þydø iðleistà knygà kalbamuoju klausimu, daþnam mûsiðkiam veikëjui ar veikëjø patarëjui bematant ðauna á galvà geniali mintis: – Ir mes turim paraðyt, turim iðleist knygà, bûtinai angliðkà, kurioje turim bûtinai atremt „visus tuos piktus þydø kaltinimus”! Pernai rudená net dviem knygom toki nutarimai priimti: Vliko – Jasaièio ir Tarybos – Prunskio. Ar ne per ðviesiø iliuzijø tie mûsø veikëjai ir patarëjai yra susikûræ apie knygas knygas? Visø pirma – argi mes pajëgsim èia tokià knygà paraðyt? Tai yra, argi mums ámanoma èia surinkt tokiai knygai reikiamos medþiagos, kad tai bûtø rimtas, svarus veikalas, o ne vien tik irzlus atsispjaudymas, kaip dauguma atsispjaudymø laikraðèiuose? Nëra èia ko stypèiot apie krûmus. Prisipaþinkim tiesiai, kad nieko nebus. Domas Jasaitis sakë, kad dar Vokietijoj, maþdaug 1947 metais raginæs Vlikà rinkti duomenis tokiai knygai ir grasinæs pats per savo vadovaujamà Raudonàjá Kryþiø rinkt, jeigu Vlikas nerinktø. Bet Vlikas tada jau klimpo á keliolika metø trukusá ginèà su Diplomatijos Ðefu, ir jam, matyt, neliko laiko uþsiiminëti dar ir „þydiðkais reikalais“. Jasaitis gal ðá tà ir surinko, bet iki knygos tai buvo dar labai toli. Praëjo 30 metø ir – vis dar labai toli. Po pernai pakartoto jau galutinio nutarimo tokià knygà iðleisti, buvo dar kartà kreiptasi „á visuomenæ“ – siøskit medþiagos. Jeigu taip, tai nereikëjo bûti nuostabiu aiðkiaregiu, kad numanytum, jog knygos nebus. O jei ir bus, tai tik kaþkoks spausdintas uþkamðalas, kurá maþdaug apie 1980 metus pasidalinsim patys savo tarpe ir pasiguosim, kad „darëm, kà galëjom“. Nes gi, jeigu dabar, 1977 metais, medþiagos dar nëra, tai jau ir nebus. Tiesà sakant, ta medþiaga mums ne tik dabar, bet ir prieð 30 metø jau buvo neprieinama. Patikimoji medþiaga liko Lietuvoj ir pateko á nepatikimas rankas, kuriose ji buvo panaudota tik tiek, kiek tiko prosovietinei propagandai, o visa kita sudëta – „saugumasþinkur“. DP stovyklose tada, tiesa, dar buvo daugiau ir nepalyginti ðvieþesniø liudytojø, negu dabar. Bet liudytojai, bûdami toli nuo ðaltiniø, svetur, neámanomi patikrinti, visada neþinia, kas jie daugiau: liudytojai, ar gandoneðiai. Tad liudijimai, jei ir anuomet surinkti, tokiam rimtam reikalui bûtø tik treèios ar ketvirtos rûðies medþiaga. Be to, visai galimas dalykas, kad kas daugiau þinojo, tas daþniausiai maþiau tebuvo linkæs atvirai kalbët. Dabar jau ir tos ketvirtarûðës medþiagos dauguma uþkasta kapuose, o kiek dar ne, tai ji 30 metø senesnë, 30 metø tolesnë nuo ávykiø, 30 metø dulkiø sluoksniu apneðta. Tik vienas dalykas atrodo yra iðlikæs laiko nepaveiktas. Tai vengimas prasitart apie dëmes tautieèiø ano meto pasielgimuose. Bendruomenës optimistai buvo pasiðovæ padët Vlikui (jei norëtø, tai ir Tarybai) rinkti iðlikusius liudijimus per apylinkes apylinkes, tiesiog kontaktuojant kiek galima daugiau vyresniø kaip 40 m. amþiaus lietuviø pokariniø ateiviø ir teiraujantis, ar jie kà atsimena apie

71

1) þydø suëmimus ir ðaudymus pirmomis vokieèiø – rusø karo dienomis Lietuvoj, 2) þydø surinkimà á getus, 3) vëlesnius suðaudymus ir 4) þydø gelbëjimus bei slapstymus. Visais atvejais manyta ðá tà atsimenanèius kalbinti, kad paliudytø – kur, kada, kas, kà ir kaip. kaip Girdëjau, kad pakalbinti apylinkiø veikëjai tokio uþdavinio iðsigandæ. Sako, ryþtøsi rinkti liudijimus, lieèianèius tik ketvirtàjá klausimà, apie þydø gelbëtojus. Dël pirmøjø trijø, tai, girdi, toki klausinëjimai tik sukeltø visuotiná pasipiktinimà Bendruomenës vadovybe. Atrodo, kad Bendruomenës Vadovybë, bent kol kas, nuo tos medþiagos rinkimo susilaiko. O intencija jos buvo gera: suregistruoti, kiek dar ámanoma, visà teisybæ, su aureolëmis ir dëmëmis, dëmëmis nes tik objektyviais duomenimis paremta studija galëtø bûti vertinga. Deja, to nesupranta ir nepripaþásta ðovinizman iðsigimæ patriotai. Kad ir ne kaþin kiek jø mûsø tarpe, bet rëksmingi, ir B[endruome]nës vadovybë, matyt, dël ðventos ramybës, traukiasi á ðalá. Domas Jasaitis vis tiek buvo optimistas ir, sako, tikëjosi, net þadëjo knygà paraðyt, gal net ðá rudená. Bet mirë ðá pavasará... Ápëdinio tam darbui tæsti ir baigti nematyt, ir vargu ar toks beatsiras. O ar reikia reikia? --Visø pirma yra ásidëmëtina, kad niekad nereikia plëðtis bûtinai daryti tai, ko negali padaryt. O jeigu ir galëtumëm kà bent pusëtinai vertinga pagamint, – kà tai reikðtø lietuviø bei Lietuvos reikalui? 1941 metø ávykiai lietuviø – þydø santykyje buvo tragiðki, bet jie jau niekad nebesugráðianti praeitis. Jei kai kurie þydai – toli graþu ne visi ir nei ne dauguma – sviedþia dël to lietuviams ar Lietuvai pagieþø þodá, tai yra tik paskirø individø pareiðkimai. Nei þydø tauta in corpore corpore, nei Izraelio valstybë nekelia lietuviø tautai ar Lietuvos valstybei bylos su reikalavimu atsakyti uþ tuos ávykius, ir negali kelti, kadangi Lietuvos valstybë tada nebefunkcionavo ir lietuviø tauta nebuvo Lietuvoj ðeimininkë. Privaèios neigiamos opinijos apie lietuvius, þinoma, gali istorijà mums nemaloniai priðiukðlinti. Bet ðiukðlëms praðluot geriau tinka taiklios, tinkamoj vietoj áspraustos recenzijos. Tam reikia iðtisø atsiðaudomøjø knygø. Jei manom, kad, kai á mus „sviedþia“ knyga, tai reikia „sviest“ atgal irgi knyga ar dviem, tai turëtumëm suprast, kad mes su þydais tokio „knygø karo“ në ið tolo negalëtumëm laimëti. Jø intelektiniai ir finansiniai resursai tam reikalui nepalyginti didesni ir kuo ne kuo, o knygomis tai prieð juos tikrai neatsisvaidysim. Ir viena ar pora, tegu ir neblogø, tegu ir átikinanèiø knygø – jei kokio nuostabaus laimikio dëka ir pavyktø kam ið mûsø tokias paraðyti – padëtø labai maþai ar beveik visiðkai nieko nepadëtø. Dabar knygø priraðo ir iðleidþia tiek, kad net geriausiøjø atrankos ne tik iðsamesniø recenzijø, o ir trumpø paminëjimø þmogus nespëji paskaityt. Tai kiek tikimybës, kad mûsø tokia tema iðleista knyga susilauks dëmesio tarptautinëj ar bent Amerikos vieðojoj nuomonëj? Aukðta tikimybë tik tokia, kad ðitokios mûsø knygos uþimtø labai tvirtà pozicijà tarp „worstselleriø” „worstselleriø”. O ið tokios pozicijos knyga niekaip negali atlikti to uþdavinio, kurio ið jos tikimasi.

72

Paguodai verta pastebëti, kad ir tos „á mus svaidomosios” knygos taip pat daþniausia nëra kaþin kiek iðkilusios ið „worstselleriø”. Nors mes ir jaudinamës dël jø, kai iðgirstam ar pamatom, bet manyti, kad ir „visas svietas” jas girdi ir mato, yra tik „baimës dideliø akiø” sukurta iliuzija. --Antra vertus, ne visos þydø apie Lietuvà raðomos knygos Lietuvai negeros. O kai kurios, kad ir ne visai mums malonios, gal vis dëlto ir ne visai neteisingos. Gal ne tik þydø, o ir mûsø raðymuose tuo klausimu yra kai ko taisyt ir „atremt”. Pagaliau, visada pasiliks dalykø, dël kuriø niekad nesutarsim ir nebûtina stengtis sutart. Yra dalykø, taip skirtingai pergyventø, kad neámanoma visiems vienodai juos atminty neðiotis. Norëtøsi sulaukt tos didþiosios knygos apie Lietuvos þydijos likimà II Pas. karo metu, kurià, anot D. Levino, ruoðia Lietuvos þydø iðeivija Izraelyje su dr. J. Robinsonu ir L. Garfunkeliu prieðakyje. Toje knygoje, sako, bûsià suraðyti faktai apie tai, kas atsitiko kiekvienoje Lietuvos gyvenvietëje – kiek þydø buvo nuþudyta ir kas juos þudë. (Atskirame straipsnyje bûsià pasakyta ir kas buvo gelbëtojai.) Mano „bendrabutieèio” ið kauniðkio kalëjimo advokato Levo Garfunkelio ir buvusio Lietuvos uþsieniø reikalø ministerijos juriskonsulto, nuopelningo Lietuvos interesø gynëjo tarptautinëj plotmëj, dr. Jokûbo Robinsono vardai, reikia tikëtis, yra stipri garantija, kad knyga bus parengta kruopðèiai, kompetentingai ir ámanomai objektyviai. Betgi nereikia turëti iliuzijø, kad tai turëtø bûti lietuviø vaidmens Lietuvos þydø likime iðteisinamoji ar bent ginamoji knyga. Nors Tel-Avive ar Jeruzalëj yra daug geresnës galimybës duomenims rinkti, negu mums New Yorke ar Èikagoj, vis tiek jie negalëjo tø duomenø gauti ið kitur, kaip tik ið liudininkø, faktus maèiusiø ne laisvai skraidanèio paukðèio, o tik kaèiø gaudytos ir po ðluotomis ar urvuose iðsislapsèiusios pelytës akimis. Arba ið stalininio saugumo pervirðkintø ir perfrizuotø dokumentø. Jei ta knyga irgi uþtruko daugiau kaip tris deðimtmeèius, tai gal ir todël, kad tik neseniai, imigracijai ið Lietuvos Izraelyje pastaraisiais metais þymiai padidëjus, atsirado daugiau liudytojø. Bet jø prisiminimai irgi jau 30 – 35 metø amþiaus, arba ið antrø – treèiø lûpø perduodami. Visos aplinkybës stumia ir traukia tà knygà bûti greièiau skundø knyga knyga, negu ðalta, interpretacijomis nesuinteresuota faktø registracija. Nenustebkime, kam teks jà matyti, jei rasime joje didþiulá skausmingø skundø rinkiná, skundø ir prieð lietuviø tautybës budelius. Gal, visai to nenumanydamas, bûsiu irgi kiek prisidëjæs prie sudarymo tos knygos rengëjams áspûdþio ir apie lietuviø visuomenës nusiteikimà þydø atþvilgiu tà arðiausio þydø þudymo vasarà, arba ir kiek vëliau. Prieð keliolika metø paskolinau dr. Robinsonui, tada buvusiam Izraelio delegacijoj Jungtinëse Tautose, Lietuviø Archyvà ir Lietuvos keliø þemëlapá. Po ilgoko laiko suþinojau, kad dr. Robinsonas iðvykæs á Izraelá ir nenumato New Yorkan gráþti. Dabar spëju, kad tie leidiniai jam galëjo bûti reikalingi tai knygai rengti. Þemëlapyje juk yra suþymëti visi Lietuvos miestai ir miesteliai, kur

73

gyveno þydai. O Lietuviø Archyve buvo rinkinys straipsniø ir net kaip ir studijø apie tai, kà Lietuvai atneðë 1940–41 metø bolðevikinë okupacija. Kai kuriuose straipsniuose autoriai, kiek pamenu, pabrëþtinai ir net patetiðkai dëstë þydø – paskirø asmenø, pavardëmis nurodytø, ir apskritai þydø – vaidmená okupacinëje valdþioje. Lietuviø Archyvas (keturi tomai) buvo leidþiamas vokieèiø okupacijos metais, generalkomisariato prieþiûroje, ir buvo gana aiðkiai matyt, kad redaktoriai ir bent kai kurie bendradarbiai arba buvo paraginti, ar gal ir patys „susiprato” stipriau pabrëþti antiþydiðkà gaidà. Taigi tie leidiniai gali daryti áspûdá kaip ir dokumentø neva liudijanèiø „lietuviø visuomenës” ano meto nusiteikimà þydø atþvilgiu... Ir vis dëlto, net ir prileidþiant, kad ir ta þadamoji knyga gali bûti lietuviams ne maþiau nesmagi, kaip ir kai kurios kitos, neatrodo, kad bûtø prasminga ir reikalinga stengtis bei rengtis kaip nors, bûtinai irgi knygos pavidalu, ir jà „atsverti”, „atremti” ar „nuginèyti”. Jeigu mes èia vis dar raginamës veikti, raginamës kà nors daryti Lietuvos labui, tai tie mûsø veikimai turëtø bûti orientuojami visø pirma á Lietuvos ateitá, nes gi neturim ið ko eikvoti pastangas praeities sàskaitoms, ir dar tokioms painioms, o Lietuvos ateièiai në kiek nelemtingoms sàskaitoms narplioti. Ko ið tikrøjø reikia, tai kad bent keletas tø mûsø visuomenininkø, publicistø ir istorikø, kurie ligðiol uþkliûdavo uþ tø sàskaitø ar dël jø jaudinosi, ryþtøsi labai atidþiai, kad ir kritiðkai, bet be iðankstinio prieðtaringumo ásigilinti á þydø sukauptuosius duomenis apie tuos nelemtus ávykius. O besigilinant, bûtø prasminga jiems turëti po ranka ir viskà, kas ir ið lietuviø pusës apie tai liudyta bei kas mûsø publicistikoje apie tai teigta ir ginèyta. Jei Bendruomenei ar kam kitam dar pasisektø kaip nors papildomai surankioti paðalëse iðlikusius liudijimus, jie, be abejo irgi bûtø labai naudingi turëti prieð akis, besigilinant á Izraelyje suraðytus liudijimus „nuo leisti o á tam kito duobës kraðto”. Bet visa tai tûrëtø bûti kaupiama ne knygoms leisti, tikrà archyvà, prieinamà tiems, kas tikrai nuoðirdþiai tuo klausimu domësis ir stengsis áþvelgti ámanomai daugiau tiesos tiesos. Tà tiesà gerai paþinti nëra pirmos eilës skubumo reikalas. Ne skubiai, o kruopðèiai dera jos siekti. Ir ne ðiø dienø veiklos programai jos reikia, o reikia tam, kad ateinanèiai kartai bûtø parengtas sàþiningas paaiðkinimas, kai kas ið jos pasidomës ir pasiteiraus, – o kas gi, kaip ir kodël ið tikrøjø ten tada atsitiko? Gal kas á visà tà – þydø ir mûsø sukauptà – medþiagà ásigilinæs, pasijus tiek atradæs ir tiek beturás ko pasakyt, kad ir knygà – be jokio Vliko ar Tarybos nutarimo ir „spaudimo” – paraðys. Tai bûtø knyga ne polemikos verpetams tarptautiniuose vandenyse kelti, o mums patiems, mûsø bûsimosioms kartoms skaityti. Tai bûtø pats tikslingiausias tø painiø sàskaitø atpainiojimas. Akiraèiai, 1977. Nr.6(90)

74

„SU AUREOLËMIS IR DËMËMIS...“ NE VIEN APIE ASMENYBES Mykolas Sleþevièius – Lietuvos „kairës” simbolis Kà tik minëjome 10 metø sukaktuves nuo Lietuvos ministerio pirmininko Juozo Tûbelio mirties. Pereità savaitæ suëjo 10 metø ir nuo kito þymaus Lietuvoje asmens, kelis kartus buvusio Lietuvos ministeriu pirmininku, nors ir ne po ilgà laikà. Tai buvo Mykolas Sleþevièius, Lietuvos Valstieèiø Liaudininkø Sàjungos þymiausias vadas. Gaila, tuo tarpu neturime po ranka nei plaèios objektyvios medþiagos, nei artimai já paþinojusiø asmenø, galinèiø padëti – plaèiau apibûdinti jo asmená. Tad teks ðá kartà pasitenkinti tik keliais bruoþais. Mes èia pavadiname já Lietuvos politinës „kairës” „kairës”, tai yra kairiosios srovës simboliu. Tiesa, politiniu atþvilgiu jis nebuvo tikras „kairysis”. Jis nebuvo socialistas, nors jo politinë grupë kurá laikà ir neðiojo Socialistø Liaudininkø Demokratø Partijos vardà. Bet kiekvienu metu, kada þymesnës Lietuvos „kairiosios” grupës, tai yra, socialdemokratai ir liaudininkai eidavo iðvien, tai jø prieðaky formaliai ar bent faktiðkai stovëjo Mykolas Sleþevièius. Kaip katalikiðkøjø politiniø partijø virðûnëje visada buvo kun. Mykolas Krupavièius, neþiûrint, kas formaliai toms grupëms vadovavo, taip kairiojoj pusëj vyriausiu autoritetu visuomenës akyse buvo Mykolas Sleþevièius. Tie du Mykolai ir buvo þmoniø nuomonëje lyg tø grupiø simboliai. Kai rinkimø metu eidavo kova tarp kataliðkosios ir kairiosios srovës, tai þmonës paprastai statydavo klausimà – uþ katrà Mykolà: Krupavièiø ar Sleþevièiø? (Tarp ko kita – Krupavièiø vadindavo „Mykolu juoduoju”, nors Ðleþevièius buvo nei kiek ne ðviesesniø plaukø, kaip ir Krupavièius, tik gal atrodë ne toks „juodas”, kad neneðiodavo barzdos ir buvo daugiau praplikæs...) --Sunku pasakyti, kaip bûtø buvæ Lietuvoj, jei Sleþevièius bûtø buvæs vyriausybës virðûnëje ilgesná laikà. Sprendþiant ið jo vadovaujamos politinës grupës ðûkiø, bûtø buvæ galima laukti daugiau platesnes mases viliojanèiø uþsimojimø, tik neþinia, kaip bûtø buvæ su ávykdymu... Ðità abejojimà sukelia tarp ko kita ir ðitas faktas, kad

75

Sleþevièiaus vadovaujama vyriausybë ið karto pasijuto neðama verpetø, nebeiðlaikanti vairo rankose... Kas kita butø buvæ, jeigu ta vyriausybë bûtø turëjusi seime tvirtà daugumà ir nebûtø turëjusi lankstytis á visas puses, kad iðlaikytø savo pusëj reikalingà seimo nariø skaièiø. Bet tà reikiamà skaièiø sudaryti, buvo sunku. Reikëjo daryti nuolaidas arba krikðèionims demokratams, su kuriais tada liaudininkai buvo, kaip ugnis su vandeniu, arba... tautiniø maþumø atstovams: þydams, lenkams, vokieèiams... Nëra jokios abejonës, kad nei Sleþevièius, nei jo ðvietimo ministeris prof. V. Èepinskis – socialdemokratas ir... ðventraðèio þinovas – neturëjo jokio palinkimo leisti bangai bet kadangi vyriausybei reikëjo lenkø atstovø plëstis Lietuvos lenkinimo bangai, balsø, tai buvo leista ið karto atidaryti net kelios deðimtys naujø lenkiðkø mokyklø Lietuvoje, kuriø tikslas buvo neabejotinai propagandinis. Reikëjo daryti visà eilæ ir kitø panaðiø nuolaidø – ne dël to, kad tai áeitø á vyriausybës vadovø ásitikinimu reikalingà programà, o dël to, kad reikëjo sumokëti duoklæ uþ balsus, reikalingus vyriausybei laikytis. Ðita kaina ano laiko vyriausybë manë laikytis savo vietoje ir vykdyti savo programà. Ið to galima spræsti, kad Sleþevièius buvo politikas politikas, jam nesvetima buvo politinë „komercija”, jis nevengë dësnio „duotas uþ duotà”. Bet bandydamas savo gabumus ðioje politinëje „komercijoje” ir turëdamas prieð akis labai idealius tikslus, jis, matomai, perdaug pasitikëjo politiniø kombinacijø galingumu ir permaþai kreipë dëmesio á tai, kas dedasi praktikoje, kas dedasi èia pat aplinkui... Visa Lietuva pradëjo ðaukti, kad komunistai perdaug kelia galvà ir kad su tuo negalima juokauti, reikia kà nors daryti. Sleþevièius ir jo vyriausybë, gal nenorëdama nustoti populiarumo tuose sluoksniuose, kuriø balsø dëka paëmë á savo rankas valdþià, – nesiëmë jokiø energingesniø priemoniø komunistams sudrausti, net nepadarë nieko tokio, kas susirûpinusià visuomenæ nuramintø, duotø pasitikëjimo, jog vyriausybë kà nors daro... Ið kitos pusës, pasakojama, Sleþevièius buvæs áspëtas apie gruodþio mënesio 17 dienos perversmo rengimà. Ir tuos áspëjimus jis priëmæs labai abejingai, lyg netikëdamas, kad kas nors panaðaus galëtø bûti. Ið to tenka daryti iðvadà, kad Sleþevièius labai idealistiðkai pasitikëjo demokratinës santvarkos veikimu, á dalykus þiûrëjo perdaug teoriðkai. Tas faktas, kad gruodþio 17 d. perversmas ávyko be jokio pasiprieðinimo, ginanèio vyriausybës pozicijas, – kaip beþiûrëtumëm á patá perversmà, gerai ar blogai já vertintumëm, – rodo, kad vyriausybë buvo maþiausiai neatsargi ir bet kas galëjo jà lengvai paðalinti. Todël daug kam iki ðiai dienai tebëra neaiðku, kaip Sleþevièius, kuris yra ne kartà pasirodæs didelës iniciatyvos þmogus (garsiausias jo ryþtingumo apsireiðkimas yra labai daþnai minimas jo vyriausybës 1919 metø pirmasis atsiðaukimas, kuris kvietë Lietuvos vyrus eiti savanoriais ginti Lietuvos nepriklausomybës), 1926-ais metais tokio ryþtingumo neparodë nors turëjo savo rankose didelæ galià.

76

Ðiaip ar taip, idealiø sàlygø savo, kaip politiko, gabumams parodyti Sleþevièius neturëjo. Bûtø galima sakyti, jeigu ne sàmokslininkai, tai tos sàlygos bûtø buvusios... Taip, jeigu þmonës nebûtø þmonës, tai kiekvienas geros valios þmogelis galëtø bûti puikiu ministeriu pirmininku arba prezidentu. Mykolas Sleþevièius buvo vadovas politinës grupës, kuri skelbësi atstovaujanti smulkiuosius ûkininkus, smulkiuosius savininkus, smulkiuosius verslininkus... Bolðevikø vartojamu pavadinimu tariant – „smulkiàjà burþuazijà”. Sleþevièiaus grupës programoje buvo áraðyta maþesnë þemës nenusavinama norma, negu kitos grupës siûlë. Pats Sleþevièius, ið profesijos advokatas ir miesto þmogus, vargiai ar galëjo apskaièiuoti, kokio didumo þemës ûkis Lietuvoje gali bûti ekonomiðkiausias, ir ko bei kiek reikia, kad smulkûs ûkiai galëtø tinkamai iðsilaikyti, ðioje srityje jam turëjo bûti autoritetais tos srities specialistai. Galima bûtø ir ðiandien ilgai ginèytis, ar gilesnë þemës reforma bûtø gerai ar blogai pasisekusi. Aplinkybës neleido Ðleþevièiui árodyti, kad jo tiesa... Jei Sleþevièius bûtø ilgiau pasilikæs prie Lietuvos vairo, be abejo, Lietuva bûtø daug anksèiau susilaukusi tokiø dalykø, kaip civilinës metrikacijos, tikybos neprivalomumo mokyklose, o gal net ir formalaus Baþnyèios nuo Valstybës atskyrimo. Bet galimas dalykas, kad ir tais klausimais jam bûtø reikëjæ skaitytis su jëgø santykiu seime, su þmoniø paþiûromis á dalykus, ir daugelio dalykø nesiskubinti vykdyti, kas programoje numatyta. Ir jam, kaip ir kiekvienam kitam, tarp kitko, bûtø reikëjæ skaitytis su finansiniais kraðto galimumais. Jeigu Mykolas Sleþevièius koká deðimtmetá bûtø buvæs Lietuvos ministeriu pirmininku, nereikëtø stebëtis, jei já bûtumëm matæ jau ne kaip plaèiø sumanymø këlëjà, o aiðkintojà, kas galima, ir ko negalima... Gal tada kiti bûtø raginæ statyti ûkininkams mûrinius trobesius, elektrifikuoti Lietuvà, maþinti þemës mokesèius, o já bûtumëm girdëjæ raginantá sulaikyti uþsimojimus kraðto pajëgumo ribose... Bet ðiandien tai tik spëliojimai. Aplinkybës lëmë Sleþevièiui daugiausiai bûti oficialios bei neoficialios politinës opozicijos virðûnëj. Ir jis toks buvo. Tiesus, ne perdaug verþlus, ne perdaug nuolankus. Tiesa, stebëtojui ið tolo Sleþevièius niekad nedarë áspûdþio, kad tai maþaturèiø sluoksniø politinis vadas. Jis pats buvo geras advokatas, gerai uþdirbdavo, gyveno, Lietuvos mastu imant, turtingai. Ir pati jo iðvaizda, laikysena darë áspûdþio, lyg jis bûtø tikras miestietis ir nemaþas „ponas”. Bet su juo santykiavusieji pasakoja, kad buvo ne tik geras teisininkas, bet ir teisingumo principø þmogus, autoritetingai draugiðkas. Advokatai já gerbë, kaip savo vyresnájá ir mielai já rinkdavo savo organizacijos vadovybën. Teisingai vienas paminëtojas pareiðkë, kad to asmens platesnio ávertinimo dar tenka palaukti. Tai buvo þymus asmuo Lietuvos nepriklausomybës atstatymo laikotarpyje. Deðimèiai metø praslinkus nuo jo mirties, aplinkybëms taip nepaprastai pasikeitus, yra tinkama proga neðaliðkai iðkelti aikðtën jo, kaip politiko, intymesnius,

77

ne tiek daug vieðumoj pasireiðkusius nusistatymus. Tai gali padaryti buvæ artimesni jo bendradarbiai. Tikime, kad jie tai padarys. Ir linkime, kad tà darbà darant, kiekvienam ið jø vadovautø tik noras atskleisti tiesà. Tokiu atveju, kiekvienas, kas ir nesutiko su asmens politiniais nusistatymais bei sumanymais, tinkamai pagerbs þymø lietuviø tautos asmená, ávertindamas nuopelnus ir surasdamas þmogiðkas klaidas, nuo kuriø nei vienas ðios þemës mindþiotojas nëra apsaugotas. Dirva, 1949 10 21. Nr.42

Balys Sruoga prabilo ið anapus... Deðimtme èiui nuo jo mirties sueinant Deðimtmeèiui „Ilgà, ilgà pradalgëlá Pievoj iðvarysiu!“ Kas ið dabartinës pusamþës kartos nëra jaunystëje kartojæs Balio Sruogos jaunatviðko uþmojo suþvanginti þvangiau neg varpà dalgæ plieno kieto ir iðguldyti dobilëlius taip, kaip pusná baltà! Ilgà pradalgëlá jis iðvarë, jei ne pievoj, tai kultûriniame Lietuvos gyvenime: poezijoj, literatûros kritikoj, teatre, dramaturgijoj, visuomenës kultûrinio lygio këlime... Spalio 16 dienà bus lygiai deðimts metø anapus.... Ir mirë jis anapus anapus... Gal artimiekaip nebëra Balio Sruogos. Jis kaþkur anapus siems ðiandien ir yra kiek daugiau þinoma, kaip, kur, kodël ir kokiose aplinkybëse jis mirë vos 52-us metus ápusëjæs (g. 1896 m. vasario 2 d.), bet tie, kurie daugiau galëtø pasakyti, tuo tarpu misteriðkai tyli, arba puse lûpø suverèia kaltæ tik naciø koncentracijos stovyklai, ið kurios iðëjæs, B. Sruoga dar gyveno ir dirbo pustreèiø metø. Tik deðimtaisiais metais po mirties jie kaþkaip suskato iðleisti raðtus – bent tø anapus... Skaitai ir klausi: ið kurio raðtø didþiumà. Ðeðios raðtø knygos atplaukë ið anapus „anapus“ tie raðtai? Kodël beveik deðimtmeèio jiems reikëjo pasirodyti ten, kur net valstybinë literatûros leidykla tam gi reikalui tarnauja, biudþeto tvirtai atsirëmusi? Kai paskaitai, á antràjá klausimà atsakymas lyg ir aiðkëja. Prieð porà – trejetà metø dar bûtø buvæ sunku net ásivaizduoti galimybæ tenai tokius raðtus iðleisti... Ar ir dabar visa eilë redaktoriø ir komentatoriø lieja prakaità, stengdami árodyti, kad – ðiaip ar taip – tie raðtai „áeina á tarybinës lietuviø kultûros paveldimø tradicijø lobynà, yra reikðmingi ir brangûs ðiø laikø tarybiniam skaitytojui“... Taip... Ypaè jie, turbût bus brangûs tenykðèiam skaitytojui todël, kad padës kai kada bent valandai kitai uþsimirðti ir nejusti primestos „tarybinio þmogaus“ etiketës. Balys Sruoga taria ið anapus: supraskit, pajuskit – uþuolankomis slinkau, bet nenusilenkiau nenusilenkiau. Tiesa, kartà buvo nusilenkæs. Gal ir patikëjæs, kad tikrai „ið rytø ðalelës saulelë tekëjo“ (literatûros, teatro poþiûriu toji „rytø ðalelë“ jam visada buvo miela), ar ðiaip

78

ið tos „ðalelës“ atslinkusiam ðakalui neiðvengiamai bûtinà kàsná numesdamas, jis dar 1940 metais paraðë kantatà „Lietuvos keliu“, kurioj, tarp graþiø ir patriotiðkø posmø, ir ðtai koká buvo ádëjæs ar lieptas ádëti: „O Rytuos pro Kremliø, pro senyvai jaunà Maskvà saulë teka visai þemei“... Bet tai pirmas ir paskutinis toks nusilenkimas. Po daugiau kaip dviejø metø þemiðkam pragare vos gyvas iðlikæs ir gràþintas Lietuvon, B. Sruoga kompartijos suðauktai Vilniaus inteligentijai pasakë kalbà. Kalbà, kuri truko tik penkias minutes! Bet tai buvo kalba, kuria sunku atsistebëti: kas galëjo iðdrásti pasakyti tokià kalbà Vilniuje, komunistø partijos pavedimu suðauktame susirinkime, 1945 metais metais! O, ne, ten nëra kontrrevoliuciniø ðûkiø. Yra net kaþkaip prabëgomis prasitarta „tebûnie man leista èionai vieðai padëkoti Vyriausybei ir Partijai uþ iðgelbëjimà“... Bet visa kalba tose aplinkybëse vis tiek skamba kaip ryðkus akibrokðtas vieðpataujantiems iðgelbëtojams. Net ir pradëta ji ne tenykðèio etiketo reikalaujamu kreipiniu „Draugai“, o intymiu, saviems skiriamu „Brangieji“. Ir netrukus, lyg pirðtu á naujuosius valdovus rodydamas, kalbëtojas taria: „Paèiu sunkiausiu, paèiu neviltingiausiu metu mane stiprindavo ir gaivindavo nesidalomas tikëjimas mûsø ateitimi, tikëjimas tiesa ir teisingumu. Kartais gi koncentracijos lagery mus paguosdavo neviltiðka, gal ir ne visai protinga vokieèiø dainelë: – Es geth alles vorueber, es geth alles vorbei... – viskas praeina, viskas slenka pro ðalá...“ Ir baigë tà trumpà kalbà jis ðtai kaip: „Ne að, poetas, nurodinësiu tamstoms, kas ir kaip reiktø daryti, kad mûsø Tëvynë greièiau pagytø, – per menkos tam mano jëgos ir visuomeniðka patirtis per skurdi. Tiktai að pats, patyræs savo nedalioje tiek daug neteisybës, tiek daug klastos, norëèiau palinkëti, kad mum, besikeliant á kûrybos þygius, bûtø mûsø ðirdyse amþiam ugnimi áraðyta: „Ir ðviesa, ir tiesa mûs þingsnius telydi!“ Paprastas dalykas bûtø panaðiai kur kitur pakalbëti. Bet tenai ir tada baigti vieðà kalbà vietoj „Tegyvuoja tautø iðgelbëtojas Stalinas!“ Lietuvos himno þodþiais – tai tikra maiðtininkiðkai iðdidþios asmenybës manifestacija. --Verta pripaþinti deramos garbës ir ðlovës redaktoriams bei leidëjams, kad jie, atrodo, B. Sruogos raðtø nefrizavo ir paliko juose daugybæ tokiø dalykø, kurie net ir su ðiek tiek modifikuota dabartiniø valdovø politine linija nepakeliui. Tiesa, pas Sruogà pakeliui su ta linija beveik nieko ir nëra. Greièiausia tik dëlto tie raðtai ir negalëjo pasirodyti, ligi vadovai pagaliau ryþosi rizikuoti á „palikimo lobynà“ traukti net ir ne „linijinæ“ kûrybà. Kruopðtus originalaus teksto prisilaikymas pabrëþiamas iki tokio laipsnio, kad paliekamos net akivaizdþios klaidos (pav., teigimas, kad Ðtuthofas esàs prie Ðiaurës jûros, o ne prie Baltijos), tik iðnaðose nurodant, kaip ið tikrøjø turëtø bûti. Bet ne visi atsilaikë prieð pagundà kai kà pataisyti... Sibiro pavadinimas klasikine katorgininkø ðalimi pasirodë sunkiai nuryjamas... „Dirvoje“ (34 nr.) perspausdintas skyrelis ið „Dievø miðko“, pavadintasis „Vaþiuojam...“, atrodo, turëjo bûti ir greièiausia buvo pati to pasakojimo pradþia. Ðiame

79

skyrelyje kaip tik ir yra tas posakis apie Sibirà. Bet knygoje tas skyrelis jau yra treèias. Prieky yra dar du, kurie atrodo, lyg koks priestatas, nenorom prilipdytas prie jau pastatytos trobos fasado... Tame priestate yra kitas panaðus posakis: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinë lageriø ðalis“. Tik vienas þodelis pakeistas: Sibiras – klasikinë katorgininkø ðalis, Hitlerio Vokietija – klasikinë lageriø ðalis. Vienas kito vertas... B. Sruoga ðio nelabai tepaslëpto nurodymo niekur nebeatitaisë. O kai priestatas atsirado priekyje, tai ir liko ryðki logika: Hitlerio lageriai – ðtai koki, bet nepamirðkit, kad ir Sibiro katorga ið tokio paties gi molio lipdytas puodas... R. Ðarmaitis, oficialus partijos istorikas prie partijos centro komiteto Vilniuje, vis dëlto susilaikë nuo pakeitimø tekste, tik bando bent komentarais apsaugoti savo „tikinèiuosius“ nuo eretiðkø minèiø. Todël jis rûpestingai pabrëþia, kad B. Sruoga knygos pradþioje „taikliai pastebi, kad hitlerizmo vieðpatavimo laikais Vokietija virto klasikine lageriø ðalim“. Bet Ðarmaitis èia pat kukliai (ir taikliai!) nepastebi B. Sruogos atsiliepimo apie Sibirà... Uþtat vertëjai á rusø kalbà tà pastebëjo ir nebeiðkentë busavo pirðto neprikiðæ. Rusø kalba skelbiamajame tekste Sibiras jau pavirto tik á „buvusià katorgininkø ðalá“ vietoj klasikinës... Turëjo, matyt, B. Sruoga nemaþai vargo su savo pergyvenimø apraðymu. Jis, atrodo, buvo paþadëjæs juos greit apraðyti. Ir tai padarë, nes po to dar spëjo ið tos medþiagos ir inscenizacijà paruoðti („Pajûrio kurortas“, 4 veiksmø, 6 paveikslø tikrovinë legenda teatrui). Ið kai kuriø dabar iðspausdintø komentarø bei pasipasakojimø spaudoje matyti, kad Balys Sruoga buvo raginamas raðyti, reikðtis, tad jis, be abejo, visø pirma ir pasirodë ragintojams ne su kuo kitu, kaip su „Dievø miðku“ – Ðtuthofo lagerio pergyvenimø apraðymu. Ir èia, matyt, turëjo susidurti su kritika, greièiausia kietesne, negu dabar R. Ðarmaièio prijungtoji. Svarbiausias kritikos punktas bus buvæs ir dabar R. Ðarmaièio tebepalaikomas priekaiðtas – kodël Sruoga savo apraðymuose neiðkelia rusø komunistø vaidmens, kodël jø net nemini, o kur paminëjæs – juos „per paikus drimelius“ laiko („Ruseliai bëgo, ðunes juos draskë, esesininkai juos muðë, Zelionkë juos korë“...). Aiðku, taip raðyti visai nedera pagal „linijos“ reikalavimus. R. Ðarmaitis ir dabar dar aiðkina, kaip reikëjo raðyti: „Stovyklose atsirasdavo pasiryþëliø, kurie, nepaisydami gresianèiø pavojø, sutikdavo rizikuoti, áveikti didþiausius sunkumus ir pabëgti, kad vël ásijungtø á kovà prieð faðizmà... Aiðku, kiekvienas pabëgimas neapsieidavo be aukø, bet kà gi tos represijos reiðkia, palyginti su ta kanèiø jûra...“ Sruoga, taèiau, pasiliko prie tos nelemtos „beidëjinës“, bet natûralios þmogiðkos paþiûros á lagerio realybes. Raðydamas tà patá dalykà scenai („Pajûrio kurortà“), ávedamuose paaiðkinimuose jis lyg ir tiesiog atsako á tà dabar Ðarmaièio kartojamà ir greièiausia jo paties ar kieno kito jau tada Sruogai sakytà priekaiðtà: „Klaikios, kvailos, beprasmës mirties neiðvengiamumas, net jos bûtinumas atsiliepia gyvojo þmogaus elgesio linkmëje ir formoje. „Ðiandienà tu, o að – rytoj“ – koks

80

gi skirtumas?! Ir vis dëlto pasàmonëje kaþkas kuþda, skambina: – þinoma vis dëlto geriau, kad ðiandien tu, o að dar rytdienos luktersiu...“ Vadinasi, Sruoga pasakojo ir vaizdavo, kaip ið tikrøjø buvo, ir nesutiko nebûtø dalykø deklamuoti, nesutiko trimituoti partiniam heroizmui, kurio lagery arba nebuvo, ar kuris nei prasmës neturëjo. (Pagal Sruogà, ruseliai jei ir bëgo, tai tik per padëties nesupratimà, tiesiog per kvailumà, instinktyviai bëgdami nuo kankinimø, o ne ið komunistinio herojiðkumo ar uþsispyrimo „tæsti antifaðistinæ kovà“. Pav., vienas bëgæs taip „planingai pasiruoðæs“, kad pasiëmæs su savim tik... mediná ðaukðtà, „lyg Vislà juo iðsemti tikëdamasis“...) Taèiau, matyt, susidûræs su reikalavimais bûtinai parodyti komunistø ir rusø herojiðkumà, á „Pajûrio kurortà“ Sruoga jau ávedë ir pora idëjiniø komunistø, ir pabëgimo organizavimà, nusisekusá pabëgimà, ir net vienà toká pabëgusá galø gale parodë leitenanto uniformoj rusø tanke atvykstantá gelbëti kaliniø, kurie esesininkø jau buvo jø paèiø likimui palikti. (Uþraðuose tokiø faktø B. Sruoga visai nemini.) Vadinasi, ðekit, jeigu jau taip norit... Bet visa tai ávesta taip blankiai, taip neátikinanèiai, kad politiniø kritikø irgi, matyt, nesuþavëjo. O pats Sruoga tà savo „Pajûrio kurortà“ ið abiejø galø apraðë pastabomis bei paaiðkinimais, kuriuose permatomai nebuvo!“ Jis raðo: stengiasi pasakyti: „Netikëkit, taip gi nebuvo!“. „Vadinamoji ðv. Onos baþnytëlë Vilniuje, tasai architektûros stebuklas, yra gi sudëta ið paprastø „natûraliø“ raudonø plytø, bet gi ji nëra – plytø krûva. Èia plytos yra sukrautos pagal tam tikrà architektoniðkà idëjà; tàja idëja besivadovaujant, plytos atitinkamai suskirstytos, kai kur deformuotos, nuskeltos, paðlifuotos, paspalvintos vintos... „Pajûrio kurorto“ nëra uþdavinys fotografiðkai atmuðti naciø sureigztà lagerinæ tikrovæ. Dramaturgas – ne fotografas“. --Baigæs raðyti tà, regimai, reikalautà ir paþadëtà inscenizacijà, B. Sruoga vël raðo pastabas – kritikuoja savo kûrinio juodraðtá. Sako, veikalas spektakliui per ilgas, teksià II ir III veiksmus sujungti, daug kà juose iðbraukti (kaip tik tenai ir yra ávesti komunistai – sëkmingo pabëgimo organizatoriai) ir t.t. Bet ádomiausias yra tø pastabø paskutinis skyrelis, kur autorius jau ið esmës pasisako prieð partijos reikalavimus literatûrai. Tas skyrelis pavadintas „Taðkai ant i“ i“: „Visiðkai suprantamas ir pateisinamas noras, kad tarybinëje literatûroje bûtø, tariant, statomi ant „i“ taðkai. Pageidavimas visiðkai teisingas, tiktai vargas, kad ðis sveikas veiksnys praktikoje ne kartà virsta visiðkai nesveika taðkomanija: taðkø tiek prikleksinama, kad to vargðo „i“ net visiðkai nebematyti: iðeina tokia „deðiovka“ (= pigybë, menkybë), kad net trys sieksniai prieð vëjà nuoboduliu dvelkia. Ðià manijà sugundo noras: viskà pasakyti, nieko neapleisti, nieko neuþmirðti, – kad skaitytojui ar þiûrovui nieko paèiam nebereikëtø galvoti, kad jis gautø jau visà gatavà, suvirðkintà, – kad jam beliktø tiktai praryti aptiekoje rûpestingai paruoðtà „proðkelá“... Gi dar senasai Volteras mokë: „Le secret d‘enuyer est celui de tout dire“ – „nuobodumo sekretas – nepalik nieko nedasakæs“... O raðytojui pasidaryti nuobodþiu – paskutinis

81

reikalas: tai – jo moralinë mirtis. Ir ðiame raðiny tø „taðkø“ ant „i“ tiek yra prilaðinta, kad kai kur „i“ pasiliko vos – vos beáþliebiamas... Kaþin ar nebûtø gera tie „taðkai“ kai kur paskutinëti – kad „i“ pasidarytø ádomesnis, atseit, gyvesnis, be pamokslininko pozos? Ðiaip ar taip, „taðkø“ ant „i“ gremëzdijimas – yra meniðko skonio, meniðko saito jutimo, meniðko takto reikalas. O ðiuo reikalu ar nebûtø jau pats metas gràþinti pilietines teises senajai iðminèiai, formuluotai: Caesar non supra gramaticos?! gramaticos?!“ Ðis paskutinis sakinys, gal tyèia èia lotyniðkai paraðytas ir neiðverstas („Cezaris ne aukðèiau uþ gramatikus“, tai yra, nepamokys gramatikos þinovø. Raðtø redaktoriai komentaruose iðvertë: „Në valdovas negali nepaisyti gramatikos taisykliø“) – juk tiesiog rëþia partijai á akis: Nors tu ir galinga, bet ne tau raðytojà kûrybos mokyti! --Abu tie – tiesioginis ir inscenizuotas – konclagerio pavaizdavimai 1946–47 metais, kai jie buvo kà tik paraðyti, be abejo, buvo didþiausia aktualija. Taigi bûtø buvæ visiðkai natûralu, kad tie raðtai tuojau ir bûtø iðëjæ vieðumon, laikantis dësnio, kad geleþis turi bûti kalama, kol karðta. Bet... Rankraðèiai politiniams kritikams, matyt, nepatiko ir nebuvo në spausdinti, në vaidinti. Pagaliau jie atsidûrë Lietuviø Kalbos ir Literatûros Instituto archyve: gavo numerius ir atsigulë lentynose beveik deðimèiai metø... Laimei, tie rankraðèiai, drauge su visa eile kitø, B. Sruogos tada dar nespausdintø raðtø, pateko á kruopðèiø saugotojø rankas, kurie – ar formalios pareigos, ar gal ir kilnesniais sumetimais – juos gerai iðsaugojo ir, papûtus ðvieþesniam vëjeliui, juos net dienos ðvieson dabar iðkëlë. --Komentatoriai, uþsimindami apie B. Sruogos mirties ankstyvumà, prasitaria, kad to prieþastis buvusi „hitlerinës koncentracijos stovykloje palauþta sveikata“ („Literatûra ir Menas“, 1956 m. vasario 4 d., 60 metø nuo B. Sruogos gimimo sukakties proga). Bet ið dokumentø neatrodo, kad jis bûtø gráþæs visiðkas ligonis. Prieðingai, matyti, kad tuojau stojo dirbti universitete. Raðtuose yra 1945 metais universitetui áteiktos, maðinële raðytos ir B. Sruogos pasiraðytos autobiografijos fotokopija. Ten, po trumpo mokslinës karjeros faktø suminëjimo, taip paraðyta: „1943-III-16 suëmë mane Gestapo ir iðveþë á Ðtuthofo koncentracijos lagerá, ið kurio gráþæs 1945-V-13 vël pradëjau eiti buvusias pareigas Vilniaus Valstybiniame universitete. Jokiom politinëm partijom bei organizacijom niekuomet nepriklausiau, jokioje kariuomenëje niekad nebuvau. Literatûros kûrybiná darbà pradëjau dar tebûdamas Realinëje Mokykloje, spausdintis pradëjau 1912 m. Balys Sruoga“. Nei pasigyrimø, nei pasiþadëjimø, nei nuolankavimø... Tai vieðumoj. Ne vieðumoj bûta kebliau. Visko, þinoma, niekad nesuþinosime, bet vienà dalykà patys raðtø leidëjai atskleidþia, cituodami B. Sruogos laiðkà P. Cvirkai, tada raðytojø pirmininkui, taigi ir politvadovui. Pamanykite tiktai: literatûros profesorius, vienas ið þymiausiø raðytojø – Balys Sruoga raðo laiðkà ir maþdaug aiðkinasi – kam?! – Ogi tokiam autoritetui, kaip Petrukas Cvirka, kuris, tegu ir ne be talento, bet prieð

82

B. Sruogà vis tiek tebuvo vaikëzas visais poþiûriais, ne tik amþium. Bet reikëjo jam aiðkinti ir jo... patarimø klausytis... 1946 metø spalio 3 d. B. Sruoga taip raðo P. Cvirkai (Cituojama ne ið raðtø IV tomo, o ið pirma minëto 1956 m. „Lit[eratûros] ir Meno“, kur laiðkas kiek pilniau perduotas): „Esu pratæs duotàjá þodá, ypaè pasiþadëjimà, iðlaikyti. Ir nesu tinginys. Man rûpi, kaip að iðlaikysiu þodá, duotàjá T[arybiniø] Raðytojø susirinkimui. Taèiau kankina mane kai kurios abejonës, dël kuriø laikau savo pareiga painformuoti ir praðyti patarimo. Ðiuo tarpu surasti naujà kûrybos formà ir naujà darbo metodà man kol kas dar sunku, – to beieðkodamas, per ilgai sugaiðèiau, – negi galiu þinoti, kada ir kaip sëkmingai pavyks man tai rasti. Greitu laiku nieko vertingesnio nepadaræs, vël atsidurèiau padëty, apie kurià man kalbëti sunku. Man atrodo, man tinkamiausia kol kas bûtø pasirinkti tokià darbo formà ir metodà, kuriuos að jau galiu laisvai pagal patyrimà naudoti. Konkreèiai: norëèiau paraðyti dramà, pagrástà faðistinës katorgos (N.B.: èia vokiðkas lageris jau pavadintas katorga katorga, kaip ir Sibirinë Katorga) iðgyvenimø medþiagà“. Paaiðkinæs, kodël jam lengviau bûtø toká dalykà, ne kà kita, raðyti, B. Sruoga toliau aiðkinasi P. Cvirkai, kodël jis to kito nenorëtø raðyti: „Imti medþiagà ið kaimo ar miesto tarybinës statybos, – man kol kas dar sunku: kad galëèiau rasti tinkamus teisingus þodþius, að pats turëèiau tuo gyvenimu pagyventi, – matyti tarybinius kûrëjus jø gyvenimo eigoje, – nuvaþiuoti kartà kità paþiûrëti, kaip kas vyksta – negana: nerasiu teisingø þodþiø. Dabartinëje savo bûklëje að dar neþinau, kokiu bûdu turëèiau padaryti, kol surasiu tà bûdà, kol surinksiu medþiagà, kol suplanuosiu veikalà – paraðysiu – nusitæs, o kitø metø susirinkime sakys: va, þadëjo padaryti – nepadarë – apgavo! Ðitokia perspektyva mane staèiai gàsdina, – juk bus gi manoma, kad èia mano blogos valios reiðkinys! Tad að ir norëèiau imti tokià medþiagà, su kuria galëèiau kiek galint greièiau susidoroti ir dël pasekmiø bûèiau kiek galint tikresnis...“ Kà gi didysis autoritetas P. Cvirka atsakë B. Sruogai á tà visaip iðsisukinëjantá, uþuolankomis einantá B. Sruogos laiðkà? Minëtame „Lit[eratûros] ir Meno“ numeryje apie tai tik tiek tepasakyta: „P. Cvirka atsakë labai nuoðirdþiu ir draugiðku laiðku, ragindamas B. Sruogà sukurti poemà apie tarybinio þmogaus didybæ“... didybæ Þodþiu sakant, „Pop svojo, èort svojo“... B. Sruoga to Cvirkos raginimo vis dëlto nepaklausë ir sulipdë tà ásipareigotos inscenizacijos juodraðtá, èia pat já ir sukritikavo. Ir po to nesigriebë poemos apie „tarybinio þmogaus didybæ“, o raðë visai kà kita: gráþo á savo pamëgtà sritá – istorinæ dramà. Raðë „Barborà Radvilaitæ“. Èia jis vël pasinërë á laikus, kur nerado reikalo mokytis „gramatikos“ pas tokius naujuosius „Cezarius“ kaip P. Cvirka, R. Ðarmaitis ir kiti. Deja, ðis veikalas liko nebaigtas. Autorius suklupo prieð kità galià, aplinkiniams „cezariams“ nenusilenkæs ir jø nepalenktas. Dirva, 1957 09 26, 10 03. Nr.38,39

83

Dr. Pranas Skardþius. Didþiojo kalbininko sukaktis „... kiekvienà dienà prieidamas vartau ir stebiuos profesoriaus Skardþiaus kruopðtumu“ (Ið laiðko, raðyto Panevëþy, 1957 metø gruodþio 8 d.) Niekur neteko matyt tokiø ryðkiø „klasiniø skirtumø“, kaip Panevëþio gimnazijoje apie 1922 metus... Draugavimai tarp ne savo klasës mokiniø buvo retenybë. Ávairiaklasiai susieidavo tik chore ir vaidinimuose. Todël ir á vos viena klase vyresná Pranà Skardþiø ið arèiau ásiþiûrët buvo progos tik „Èigonës Azos“ (muzikinës dramos!) repeticijø bei spektakliø metu: buvau techchore èigonu, o Skardþius vaidino èigonø taboro vadovo rolæ... Taip nuo dvideðimts pirmøjø rudens iki dvideðimts treèiøjø pavasario kone kasdien po kelias valandas praleidæ toj paèioj pastogëj, koridoriuj ir kieme, likom paþástami „tik ið matymo“: rankø nepasidavæ, þodþio viens kitam nepasakæ. Þinoma, mes ðeðtokai, vëliau septintokai gana atidþiai stebëjom savo pirmtakus ir þinojom apie juos daugiau, nei vardus – pavardes. Skardþiaus klasë buvo spalvinga, o jis pats tenai atrodë vyriausias ir rimèiausias, gimnazisto suole tik dël formalumo besëdás, o ðiaip jau – net uþ kai kuriuos mokytojus daugiau beþinàs... Baigë jis tà „sëdëjimà“ jau áþengæs á 25-tus amþiaus metus, o tai mums, aðtuoniolikmeèiams, atrodë nepaprastai daug... Tai kokia ten galëjo bût paþintis, kai ne tik klasës, bet ir amþiaus „toks baisus“ skirtumas! 1924 metø pavasará iðëjo K. Bûgos pradëto rengti didþiojo lietuviø kalbos þodyno sàsiuvinys, kuriame buvo pirmà kartà iðdëstytas lietuviø kalbos „Kirèio ir priegaidës mokslas“. Mûsø lietuviø kalbos mokytojas Matas Grigonis uþsispyrë neiðleist mûsø ið gimnazijos, neiðmokusiø to naujo mokslo. O iðleidþiamieji egzaminai jau buvo netoli, pamokø tvarkaraðty naujajam mokslui nebeliko valandø. Tai Grigonis pasiðaukia mane ir sako: – Iðmok ir suorganizuok kirèiavimo kursà vakarais. Pats ir dëstysi. – Kodël að? – O kad bent vienas klasëj tikrai iðmoktum! Ir prasidëjo, kad, girdi, jei bûtø Skardþius, tai jam pavestø, bet dabar tas jau pas Jablonská su Bûga... Taip suþinojau, kokià karjerà Skardþius buvo pasirinkæs. --Ne kaþin kiek ta paþintis prasiplëtë ir po maþdaug tuzino metø, kai teko þurnalistø bûrelio vardu kviesti Pr. Skardþiø – tada jau filologijos daktarà ir docentà, – kad pamokytø mus, kas darytina su mûsø laikraðtine kalba. Nedëkingas tai buvo uþdavinys. Nederlingon dirvon krito pamokymai. Neiðrovë piktþoliø ið laikraðèiø kalbos, o jei kiek ir paravëjom, tai èia pat naujø pridygo, net daugiau... Kaip reikiant susipaþint atsitiko tik Clevelande, maþdaug po 26 metø nuo gimnazijos laikø. „Darëm bizná“. Prikalbëjau já raðyt Dirvoj „kalbos kampelá“ – Ameri-

84

kos lietuviø laikraðèiuose neáprastà dalykà, o ið savo pusës ëmiau rûpintis jo perþiûrëtø Lietuviø kalbos vadovo korektûrø persiuntimu á Vokietijà, kur Vadovà spausdino. Èia ilgainiui ir ásisiûbavo ginèas dël Vadovo „raðybos reformø“... Gal kas pasakys, kad tebesu veikiamas gimnazijos prisiminimø suþadinto solidarumo jausmo, bet, kaip bebûtø – Vadovo prieðininkø argumentai manæs niekad neátikino, nors pats Pr. Skardþius, regis, lyg ir bûtø nusileidæs ir sutikæs Vadovo rekomendacijas palikt „ramesniems laikams“... Sunku, be juoko, sunku suprast, kodël kiti mûsø kalbininkai ir ypaè kalbos dalykuose nuolat beklumpantieji laikraðtininkai uþëmë tokià atkakliai atþagareiviðkà pozicijà prieð logiðkà paþangà mûsø raðyboj. Vadove gi nëra jokiø beatodairiðkø perversmø keliama, o yra tik labai nuosekliø pastangø atitiesti laiku nesuspëtà pataisyti kreivà keleto dësniø praktikavimà. Didþiausià audrà sukëlë Vadovo siûlymai ðiose srityse: 1) kilme ar garsu vadovaujantis, raðant vienodai besigirdinèius priebalsius (augðtas, ar aukðtas), 2) kur raðyti j savuose þodþiuose ir skoliniuose (spiauti ar spjauti; milijonas ar milionas), 3) kada kà raðyti skyrium, ar drauge (negeras – ne geras; kai kuris – kaikuris; per geras – pergeras). Neteko matyt, kad Vadovo oponentai bûtø árodæ dr. Skardþiaus teikimuose esant esminiø klaidø, nenuoseklumø ar prieðtaravimø neginèijamiems mûsø raðybos dësniams. Kiek prisimenu, svarbiausias argumentas buvo netgi ne filologinis, o greièiau politinis – administracinis. Be juokø. Sakë, mûsø raðyba Lietuviø ðvietimo ministerijos patvirtinta, tai tik tokia pati ministerija, kai vël bus, galës jà ir keisti! Be to, esà, netgi okupacinë valdþia tos mûsø („jablonskinës“) raðybos nelieèia, tai kaip gi galima mums uþsieniuose imti kitaip raðyti: „nebesuprasim vieni kitø“! Þavu ir net graudu buvo girdët tokius patriotiðkus argumentus, ypaè tuo metu, kai kiti net Lietuvos konstitucijà, kad ir svetur bûdami, kësinosi keist ir taisyt. Ádomu buvo girdët ir toká aiðkø „kraðto primato“ (bent raðybos reikaluose!) pripaþinimà, kai visà kità Lietuvos likimà dar toks daugelis tebebuvo pasiðovæ spræst kaip tik svetur... Keistoka buvo tik, kad ðis „primato“ pripaþinimas buvo teigiamas ne tautai, o... okupaciniam reþimui. Reþimas nekeièia, tai nedráskim ir mes... Neátikino tie patriotiðki argumentai dël labai paprastø prieþasèiø. Prie „reþimo“ pasilikæ jaunesnieji kalbininkai ilgokai „sëdëjo ausis suglaudæ“ ar tik ne ið baimës, kad nepasiðauktø ko nors taisyt ano meto didysis filologas Josifas Visarionovièius... Nes argi ne jo globotiniø kiðimasis ir á kalbos mokslà pastûmë toká Skardþiø ir kitus mûsø vyresniuosius kalbininkus verèiau neþinion trauktis, negu likt uþ rankutës vedþiojamiems mokslo darbe? Antra vertus, net ir atkutæ, bet reþimo ðeðëly tebebûdami, kalbininkai vargu ar gali ryþtis kà nors daryti taip, kas atrodytø, tæsimas to paties darbo, nuo tos paèios vietos ir ta paèia linkme, kaip „burþuaziniais laikais“. Tik svetur, kur nesiekia vadinamojo marksistinë – lenininë kontrolë, tebebuvo ir tebëra galima savaimingai ne tik galvoti apie tuos dalykus, o net tæsti dar Lietuvoj (ir jos ðvietimo ministerijos sutikimu bei pavedimu) pradëtà mûsø raðybos patikslinimo

85

darbà. Pr. Skardþiaus laikrodis, net „kylant tautoms ir svyrant karalystëms“ nesustojo. Gaila, kiti sustabdë. Bet neátikino, kad gerai padarë. Pr. Skardþiui teko pûst prieð vëjà, teko aiðkint, kodël taip, o ne kitaip Vadove paraðë. Ir pûtë stipriai, átikinanèiai. Bet sunku vienam prieð vëjà... --Pradþioj pradëtieji þodþiai ið Panevëþio – tai apie Vadovà. 1957 metais „kultûrmainiavimas“ buvo dar tik prasidëjæs, ginèai dël jo buvo dar toli nuo paèiø aðtrybiø. Bet jau nestigo þinovø, garantuojanèiø, jog tai tik vienos krypties gatvë, atvira tik propagandai ið anapus. O á ten – niekas nenueis. Teorija – gerai, bet bandymas – tikriau. Pabandþius paaiðkëjo, kad daug kas tikrai nenueina (ar nueina balaþinkur), bet ðis tas vis dëlto ir gerai pataiko. Taip ir ið keliolikos „bandomaisiais balionais“ iðsiøstø Vadovø vienas kitas (o gal ir visi?) pateko ir á tikrai geras rankas. Tai ir raðë: vadovà Dabar pas „Nebeþinau, kaip ir besidþiaugti, kai gavau Lietuviø kalbos vadovà. mane nuolatos uþeina lietuviø kalbos ir literatûros mokytojai ir su pasigërëjimu varto ðià taip ádomià ir brangià knygà. Praðo paskolinti net namo parsineðti. Geriems draugams neatsakau, nors pats kiekvienà dienà prieidamas vartau ir stebiuos profesoriaus Skardþiaus kruopðtumu“. --Kruopðtumas – bene svarbiausias ið bûtinøjø kalbininko dorybiø. Kiek jo kalbininkui reikia ir kiek prof. dr. Pranas Skardþius jo turi, gal net uþ Vadovà geriau liudija praëjusiø metø gale Pedagoginio Lituanistikos Instituto (Lietuviø Fondo suteiktomis lëðomis) iðleistas dr. Prano Skardþiaus Lietuviø kalbos kirèiavimas kirèiavimas. (Nepalyginti su tuo, kà buvau priverstas „dëstyti“ 1924 metø pavasará.) Lig ðiol dr. Skardþiaus raðtams buvo itin bûdingi du bruoþai: atsargus ir iðsamus dalyko apmàstymas bei apsvarstymas, o po to – tiesios, nei abejonëmis, nei dviprasmybëmis neaptemdytos iðvados. Kiek kitoks dr. Skardþius kà tik minëtame vëliausiame savo darbe (Kirèiavime). Èia jis nesiûlo normø, ir paaiðkina, kodël: „... skaitytojui tiesiog niekur nepasakoma, kur ir kaip jis koká dalykà turi praktiðkai kirèiuoti, bet jam duodama tiek medþiagos ir þiniø, kad jis vienas ar su daugiau nusimananèiojo pagalba galëtø sàmoningai nuspræsti, kas kiekvienu atveju darytina. Tai atrodë esant reikalinga dël to, kad dabar, kada kyla visos lietuviø kalbos likimo klausimas svetur, bet kokios grieþtesnës normalizacinës kirèiavimo direktyvos vargiai pasiektø savo tikslà, nes tam ávykdyti beveik neturime jokiø veiksmingesniø priemoniø“. Panaðiai pasisako ir apie raðybà, bûtent: „Ðiame darbe vartoju beveik tà paèià raðybà, kurià esu vartojæs ir nepriklausomoj Lietuvoj savo raðtuose ar straipsniuose, nes ji, mano nuomone, kalbotyriniam darbui ar ðiaip labiau tinka ir daugiau pagrásta paèiais kalbos duomenimis. Skaitytojai, kurie bûtø apie tai kitokios nuomonës, patariami to nelaikyti kokia taisykle“.

86

Taip dr. Skardþius dabar kalba apie raðybà, aiðkintà ir siûlytà 1950 metais Lietuviø Bendruomenës iðleistame Vadove. Turbût irgi todël, kad „neturime jokiø veiksmingesniø priemoniø“ kokioms nors taisyklëms ágyvendinti... O turëjome. Tik jas prieð beveik 20 metø sugriovë vienas kitas prieð Vadovà kaþkodël pasiðiauðæs kalbininkas ir keletas jiems patalkininkavusiø redakcijø. Kalbininkai, sakytum, gynë iðtikimybæ J. Jablonskio 1922 metø gramatikai, o redakcijos bene bus labiausiai gynusios taisyklæ – kaip mokam, taip raðom, ir netrukdykit mûsø nei naujais vadovais, nei senomis gramatikomis... Jei anuomet bûtø buvæ daugiau ir vieningesnio kalbininkø sutikimo bei paskatinimo ir vieðai (t.y. laikraðèiuose, knygose) raðanèiøjø palankios valios, tai Vadovas – kurio buvo iðleista net 5000! – bûtø tapæs puikia priemone vieðajai lietuviø iðeivijos kalbai aptvarkyti ir jos raðybai ne tik patikslinti, bet ir suvienodinti suvienodinti. Taip, ir suvienodinti, nes juk Vadovas bûtø tapæs vienintele „tvora“, á kurià kalbos – raðybos dalykuose visiems vienodai galëjo bûti prieinama ásikibti ir atsiremti. Bet kai daugumas mielai pasidavë ákalbami Vadovu nesiremti, tai mûsø raðybos praktika liko laisvai beðlitiniuojanti. Nes raðto praktikuotojø daugumas, nuo Vadovo nubaidyti, neturëjo pasiryþimo në prie senosios (nelabai iðmoktos ir gerokai pamirðtos) gramatikos atidþiai sugráþti. Ilgainiui ir „pastovumà bei vienodumà“ gynusieji kalbininkai ëmë kapituliuoti prieð laisvojoj praktikoj atkakliai (piktþoliðkai?) plintanèius reiðkinius, ir net ryþosi juos siûlyti pripaþinti, nepaisant, kad juos ásibrovëlëmis svetimybëmis laikë ir Jablonskio gramatika, ir Skardþiaus Vadovas, ir tebelaiko kalbininkai Lietuvoj. Argumentai, kurie buvo kadai pavartoti prieð Vadovà, dabar net ir prieð „anarchijà“ nebevartojami. Vargu ar bûtø tekæ taip kûliais apsiversti, jeigu anuomet nebûtø buvæ be reikalo pasiðiauðta prieð kruopðèiai ir nuosekliai parengtà Vadovà. Dabar – nuostabus paradoksas: mûsø aukðtosios klasës kalbininkas lituanistas maþdaug atsipraðinëja skaitytojø masæ dël savo vartojamos raðybos... Girdi, kas esat kitokios nuomonës (atseit manot, kad geriau iðmanot), nepaisykit manæs... Gal tai ir atitinka mûsø ðio meto aplinkos dvasià, kur studentai pasiðauna diktuot profesoriams ir gimnazistai mokytojams, ko ir kaip tie turi mokyti. Bet toks „masiø“ santykis su apie 50 metø kalbos mokslui paðventusiu kalbininku greièiau primena scenà po àþuolu ið Krylovo pasakëèios. Kovo 26 dienà dr. P. Skardþiui suëjo 70 metø amþiaus. Visus praðau atleidimo, kad èia bûsiu prikalbëjæs ne tai, kas tokiomis progomis sakoma „oracijose ir kongratuliacijose“. Akiraèiai, 1969. Nr.3(7)

87

Jonas Mekas. Þvilgsnis á brolá juodvarniu skraidantá Amerikos ir kitø kraðtø laikraðèiuose ar þurnaluose kada ne kada ðvysteli ir viena kita lietuviðka pavardë. Kiek pagaunam, tokius atvejus vieðai uþraðom ir rodom vieni kitiems: þiûrëkit, mûsø tautieèiai garsëja! Bet ar kas matët ne mûsø paraðytà ir ne mûsø paèiø pastangomis iðleistà knygà, kurioj raðytø apie koká nors mûsø tautietá, ypaè ið dabar tebegyvenanèiøjø tarpo? Dar neseniai bûèiau gana dràsiai kirtæs laþybø, kad tokios knygos nëra. Bûèiau pralaimëjæs. Vartau, ðtai, neseniai (1968) Londone iðleistà knygà, – dar nesakysiu kokià. Jos ilgoj, 22-jø puslapiø vardø ir dalykø rodyklëj matau prie kiekvieno vardo ar dalyko paþymëtus skaitmenis. Tai puslapiø, kuriuose tie vardai minimi, numeriai. Prie kai kuriø tik vienas numeris, prie kitø – du, trys, prie kai kuriø net apie pustuziná, o prie vienos pavardës – tik prie vienos! – ið tolo á aká krinta stambokas skaitmenø bûrelis: net 17! Pavardë prie jø – Mekas, Jonas. (Yra ir Adolfas Mekas, minimas dviejose knygos vietose.) Dabar jau laikas ir knygos vardà pasakyt: The Underground film. An introduction to its development in America. Iðleista Studio Vista, Londone, antra laida. Pirmosios laidos bûta iðleistos Amerikoj, E. P. Dutton & Co., 1967. Autorius amerikietis, Sheldon Renan. Lietuviø visuomenëj „pogrindþio“ filmø kûrimo sàjûdis beveik neþinomas, nors jis jau apie 20 metø amþiaus ir turi „rinkoj“ per 600 ávairiø filmø, daugiausia tik trumpø, trunkanèiø vos per keletà ar keliolika minuèiø. Apie pora tuzinø, taèiau, yra ir ilgesniø kaip valanda, o vienas jø tarpe net 6 valandø ilgumo! Maþai tas sàjûdis paþástamas ir amerikieèiø visuomenëj. Kaip gi bus, kai juda be kapitalo, be „þvaigþdþiø“ ir – svarbiausia – yra „skersas“ visoms „ðventmiðkio“ (Hollywoodo) tradicijoms, skoniui bei temoms. Bet neramiuosiuose (ieðkanèiuose ir maiðtaujanèiuose) ne tik Amerikos, o ir Vakarø Europos menininkø sluoksniuose ðis sàjûdis turi gana tvirtà vietà. Tà liudija ir faktas, kad apie já net knygos raðomos. Ir ðtai – mûsø Mekas tame sàjûdyje viena ið ryðkiausiø figûrø. Tiesa, jis pats, anot knygos, sakosi vaikðèiojàs kino kûrybos tik „pakraðèiais“, bet knygoj prie jo neretuðuotos nuotraukos paraðyta „Poeto aistra ir kaimieèio gudrumu, Jonas Mekas pradëjo asmeninæ filmø kûrybà iðvilkti ið Bedugnës“. Kitoj vietoj já vadina centrine figûra ðio sàjûdþio iðkëlëjø tarpe. Nors ir suklupdamas kai kuriø ávykiø pasakojime, autorius mini daug Meko biografiniø bruoþø: iki 14 metø amþiaus piemuo Lietuvos kaime, paskui mokinys, rusø – vokieèiø okupacijø metu (autoriui okupacijø eilë iðëjo atvirkðèia) su broliu Adolfu pogrindinio rezistencinio laikraðèio leidëjas, paskui naciø koncentracijos stovyklos kalinys, toliau – penkeri metai „iðvietintøjø“ stovykloj, kur Mekas ëmæs mokytis filmavimo meno. O ið ten – „Amerikon, kur jau treèià dienà nuo kojos iðkëlimo

88

pradëjæs filmuoti. Po penkeriø metø ásteigë New Yorke Film Culture, America’s Independent Motion Picture Magazine, ðiandien savo srity pasiekusá jau tarptautinio masto autoritetingumo. „Átakingiausias tarp pogrindþio kritikø, þinoma, yra Jonas Mekas“, tvirtina knygos autorius (222 psl.). „Jis raðo, siekdamas iðaiðkinti, paskirstyti, o kartais ir plytgaliu sviesti“... Tipiðkiausi „plytgaliai“ buvæ New Yorko Village Voice, Meko savaitinëj skilty, kur jis itin temperamentingai puolë New Yorko miesto valdþià uþ vieno (ne Meko) filmo, jo nuomone, nepagrástà pripaþinimà pornografiðku ir konfiskavimà. O taèiau, sako, Mekas esàs ne kartà raðæs „su kolegijos profesoriaus precizija ir racionalumu“. Tai ðtai kur skraido mûsø brolis, Jonas Mekas. Kaip ta dvylika broliø, juodvarniais lakstanèiø, jis irgi kada ne kada parskrenda ir á mûsø tarpà. Su Semeniðkiø idilëmis, su Gëliø kalbëjimu, su Pavieniais þodþiais... Parskrenda vienas, broliu atvirtæs, tik ðiek tiek sumiðæs ir susimàstæs, klausiamai besidairydamas: tarp broliø, ar tarp pilkvarniø atsidûriau? Toks klausimas atrodë tyliai besklindàs ið jo akiø ir anø metø vakarà, kai atëjæs mûsø keliolikos deðimèiø bûrin, kalbëjo savo pavienius þodþius. Derlingon dirvon, ar ant plikø uolø krito tie þodþiai? Ar kas supratom? Suprast gal kiek ir supratom, tik ne ið karto apsipratom su þodþiais, skambëjusiais ne ið paties prieð mus stovinèio poeto lûpø, o ið ðalia besivyniojanèios magnetinës juostelës dirginamø garsiakalbiø... Paskui, nuoðalëj já apstojusiø bûrelis, klausëmës kità ir treèià kartà tø paèiø þodþiø – vis juostelës kartojamø, – ir bandëm jaustis, ir jautëmës draugëj su juo. Ir jis truputá kalbëjo su mumis, o juostelë kartojo – yra – tikrai – naktis – ir að – stoviu – stoviu – vienas. Pabuvo brolis tarp mûsø ir vël iðskrido, – juodvarniu, kaip gi kitaip... Dabar, kai vartau knygà, pasakojanèià, kur ir kaip skrido mûsø brolis Jonas Mekas, rytiniame laikraðtyje matau paraðyta, kad mirë Upton Sinclair. Mintis bëga á Vilniuje leidþiamà literatûros þurnalà, kuriame esu matæs – tiesa, ne vienu metu – minimus abu tuos vardus: Sinclairà ir Mekà. Naujosios marksizmo – leninizmo religijos kunigai ir levitai Lietuvoj nekantriai skuba áraðyt ko daugiau vardø á savo ðventøjø ar bent palaimintøjø sàraðus. Upton Sinclair jau senokai áspraustas. Pagrindas – jis gi smerkë kapitalistinës santvarkos dþiungles, raðë ir apie mûsø tautieèius, á tas dþiungles ápainiotus, kovojo prieð þmogaus iðnaudojimà ir priespaudà. Kad lygiai grieþtai smerkë ir bolðevizmo sukurtà prievartà – kam tà minëti... Panaðiu pagrindu tie patys „kanonizuotojai“ kësinasi ir Mekà áraðyt á savus palaimintøjø sàraðus. Girdëjo, mat, kad ðis irgi stebi bei rodo dabartinëse dþiunglëse, sirenø kauksme, tarp atominës bombos ðmëklø ir policijos arkliø kanopø ásipainiojusias pavienio þmogaus gyvenimo idiles. Vengdami veidrodþio, kaip Sinclairo, taip

89

Meko vaizduose mato protestà tik prieð „Amerikos imperialistø monopolijø“ smurtà... Taigi, – varþybos! – Jis mûsø! – Ne, ne jûsø, o mûsø! O ið juostelës tebeaidi kirèiuoti pavieniai þodþiai: – stoviu – vienas – vienas – vienas... Tuo tarpu knygose raðo, kad, kai ið mûsø tarpo iðskrenda, tai – centrinë figûra. Figûra, þinoma, tarp juodvarniø, kuriø nepaþástam ir, regis, në paþint nesistengiam, vengdami sudrumsti savo rutininæ ramybæ... Akiraèiai, 1969. Nr.3(7)

Pijus Grigaitis. Konservatyvus pirmeivis Stulpas, àþuolas, milþinas ir kiti toki tvirtybiniai bei didybiniai epitetai, kuriais tapo iðpuoðtas velionis Pijus Grigaitis laidotuvinëse kalbose ir raðiniuose, negalëjo patenkinamai atlikti to uþdavinio, kurá tiems epitetams skyrë juos, be abejo, su nuoðirdþiausiu ásitikinimu tarusieji bei raðiusieji. Mat, tie epitetai susijaudinimo valandoj mûsuose didþiai daþnai segami ne tik labai, o ir nelabai ryðkioms asmenybëms. Dël to jais pieðiamas paveikslas iðeina greièiau banalus, negu áspûdingas, nes taip apibûdinamas asmuo tiesiog netyèia tampa árykiuotas á vargiai beaprëpiamas àþuolais bei dvasios milþinais pavadintøjø gretas, kuriose spalvingos retenybës blanksta pilkø vidutinybiø aibëse... O Pijui Grigaièiui bûdingas buvo, sakytumëm, ne tiek jo, kaip intelektualo visuomenininko, dydis, kiek to dydþio nebanalumas. Greièiau graþbyliðka puoðmena, negu tikrovës pabrëþimas buvo ir iðsitarimai, kad mirtis P. Grigaitá iðplëðë ið mûsø tarpo netikëtai, ir kad mûsø visuomenei ar bent atitinkamai jos daliai padarë nepataisomà nuostolá. Tiesa, mirtis P. Grigaitá iðtiko ne ligonio patale, o iðëjusá pasivaikðèioti, bet 86-tuosius metus einanèio þmogaus net ir staigi mirtis ið tikrøjø tëra labai jau reliatyviai staigmena. Tokio amþiaus sulaukusio asmens mirtá vadinti netikëta netgi naivu. Ir nuostoliø visuomenei padaryti mirtis Pijaus Grigaièio atveju jau nebesuspëjo. Nes gi savo ágimtàjá fiziná ir protiná potencialà P. Grigaitis iðnaudojo veikliai, negaiðdamas, o tuo potencialu paremtàjà duoklæ lietuviø visuomenei iðeivijoje jis atidavë taip iðsamiai ir taip visiðkai, kaip reta kam tepasiseka ir dar reèiau kas pasiryþta. Pijus Grigaitis suspëjo atiduoti visuomenei viskà, kà tik turëjo, net ir „trupinius suðluostæs“. Apgailestauti visuomenei yra ko, tik ne to, kad neva dar ne viskas suspëta ið velionies pasiimti, o to, kad nespëta bent ið dalies jam atsilyginti. Bet visuomenë, kaip ir daþnas kolektyvas, yra begëdë egoistë: skuba tik pasiimt ið individo, kiek tik iðspaudþia, o atsilyginti – vis nesuspëja... --Tarp daugelio senø patarliø, pribrendusiø, kad bûtø perþiûrëtos ir patikslintos, yra ir populiarioji romënø – o gal tik vëliau kitø lotyniðkai pasakytoji? – patarlë De mortuis aut bene, aut nihil. Ðiais laikais ji jau atsiduoda veidmainingumo pelësiais. Apie mirusius (arba ir jubiliatus) graþiau yra kalbëti atvirai, dalintis áspûdþiais apie

90

tuos jø asmenybës bruoþus, kuriais jie pastebimai iðsiskyrë ið vidutinybiø, vis tiek, teigiamai ar neigiamai, patinkamai ar nepatinkamai. Vienas ið ryðkiausiø su Pijaus Grigaièio asmenim susijusiø faktø yra tas, kad jis, nors nieko bûdu neápraðytas á kelintà kartà atkuriamàjà Lietuviø Þurnalistø Sàjungà, buvo vienatinis toks lietuviø þurnalistikos èempionas mûsø þurnalistø tarpe: buvo aktyvus dienraðèio redaktorius penkias deðimtis metø! Niekas kitas ið lietuviø nëra tiek metø praleidæs taip tiesiogiai þurnalisto – redaktoriaus darbe nei Amerikoj, nei juo labiau Lietuvoj, kur ne tik në vienas redaktorius, bet ir në vienas laikraðtis nëra taip ilgai iðsilaikæs. Tas faktas juo labiau nepaprastas, kad P. Grigaitis ne dabar, o prieð pirmàjá pasauliná karà – þurnalistikon atëjo neðinas teisës mokslø daktaro laipsniu, papildytu filosofijos studijomis ir daugiau kaip deðimties metø praktika visuomeninëj, net revoliucinëj veikloj. Tai kvalifikacijos, þurnalisto darbe svarbesnës uþ geriausios þurnalistø mokyklos diplomà. (Beveik visi kiti mûsø þurnalistai toj specialybëj ásitvirtino daugiausia „gizeliniu“ bûdu. Tik A. Smetona, keletà metø anksèiau uþ Grigaitá ëmë dirbti kaip redaktorius ir publicistas bûdamas irgi iðëjæs aukðtàjá teisës mokslà ir filosofijà gerokai „ábridæs“. Bet Smetona tà darbà dirba ðalia kitokios tarnybos, be to, Smetona tà darbà dirbo keleriopai trumpiau uþ Grigaitá.) --Atkreiptas dëmesys á tokius duomenis, tûlas galëtø pamanyti, kad dr. Grigaièio per pusæ ðimtmeèio redaguotos Naujienos turëtø bûti tapusios klasikiniu lietuviø þurnalistikos pavyzdþiu. Ið tikrøjø taip neatsitiko. Tiesa, dr. Grigaitis sukûrë Naujienoms savità veidà, taèiau lietuviø laikraðtijoj jis neágijo klasikinio pavyzdþio vaidmens. Pastaraisiais metais, dr. Grigaièiui likus tik patarëjo vaidmeny, pastebimai nubluko net ir tie bûdingieji to laikraðèio bruoþai, kurie dr. Grigaièio laikais, jei ir ne visiems patikdavo, tai bent neiðvengiamai traukdavo á save dëmesá. Nors dr. Grigaitis redagavo laikraðtá, pavadintà Naujienomis – vargu siûlanèiu spëti, jog tai grynai informacijø laikraðtis, – jo dëmesys ir þurnalistinës pastangos buvo daug daugiau paðvæstos indoktrinacijai, negu informacijai. Nenuostabu. Mûsø laikraðtininkai, kaip mëgëjai, taip ir profesionalai, vis maþiau ar daugiau sergam polinkiu á indoktrinacijà. Tai kone visos vidurinës ir ypaè rytinës Europos (áskaitant ypaè senàjà ir dabartinæ Rusijà ir jokiu bûdu neiðskiriant Lietuvos) spaudos tradicija. Tai mûsø laikraðtininkø „prigimtoji nuodëmë“, arba – daugelio akyse – dorybë. Dr. Grigaitis buvo áaugæs ir formavæsis kraðtutiniðkai indoktrinacinës spaudos atmosferoj. Nuo tos ryteuropinës tradicijos savo laikraðtyje jis vos vienu poþiûriu regimai tenukrypo: ávedë ir bene vienintelis taip tvirtai ir ilgai iðlaikë keleto trumpø vedamøjø – editorialø sistemà. Èia jis informavo, kas dedas namie ir pasauly, bet ávykis ar reiðkinys jam niekad nebuvo tik praneðimas – papasakotinas dalykas, o buvo pagrindas ir proga átaigoti skaitytojui tam tikrà paþiûrà á tà dalykà, formuoti skaitytojo nuomonæ. Kaip visø pirma tam tikrø paþiûrø skiepytojas, dr. Grigaitis savo komentarus raðë ne dedukciniu, o indukciniu metodu. Atseit, ne ið pastebëtø ávykiø ar reiðkiniø

91

darydamas iðvadas („pasimokymus“), o atvirkðèiai – teigiamai ar neigiamai juos vertindamas pagal tai, kaip tie dalykai dera prie jau turimo tvirtai nusistatytø paþiûrø masto. Tai savo rûðies „Prokrusto lova“. Priimtina ir teigiamai ávertintina tik tai, kas á jà tobulai tinka. Kas per trumpa – tempiama, kas per ilga – tam kertamos kojos ar net ir galva... Tokia pozicija gyvenimo ávykiø bei reiðkiniø atþvilgiu liudija keletà labai aukðtai vertinamø asmens bûdo bruoþø. Daþniausiai tai rodo, kad asmuo yra grieþtai principingas, kad jis turi aiðkias, apmàstytas paþiûras, nesvyruojantá apsisprendimà, net àþuoliðkà atsparumà vietoj nendriðko lingavimo, ir t.t. Bet yra tarp tø dorybiø ir „Achilo kulnas“. Bûtent, stoka tikrumo, ar toji „Prokrusto lova“ tikrai teisingo ilgio? Kaip tik tà dr. Grigaitis ne visada ir ne visiems yra árodæs, o daugelio to savo masto tikrumu ir niekad neátikinæs... --Dr. Grigaièio publicistika stebëtojui neiðvengiamai këlë nuostabà nuspalvintos pagarbos. Ne dël turinio, apie kurá galëjo bûti ávairiausiø áspûdþiø ir nuomoniø, bet dël joje glûdinèio þvalumo ir energijos. Net ir septintame ar aðtuntame savo amþiaus deðimtmetyje dr. Grigaitis tesëdavo sugriebti nepalyginamà gausà vieðojo gyvenimo faktø ir tesëdavo juos visada ryðkiai (aiðku, savo mastu) ávertinti. Vietoj amerikietiðkø „kolumnø“ (be abejo, dël „kolumnistø“ stokos), ðalia editorialø raðë Apþvalgà, kur jau buvo vieta ne tik iðsamesniems dalykø vertinimams, bet ir to vertinimo masto aiðkinimams bei pagrindimams, taip pat ir polemikai su bet kurio ðono pasireiðkianèiais oponentais. Èia ásirëþë eilë paèiø ryðkiausiø dr. Grigaièio asmenybës bruoþø. Visø pirma – intelektinis pranaðumas. Aiðku, – reliatyvus, ne absoliutinis. Skaitytojø ir net daugumo oponentø masëj daþniausia bûdavo akivaizdu, kad apie dalykà, kuris jis aiðkina, vertina, ar dël kurio ginèijasi, jis yra daugiau skaitæs, daugiau patyræs, geriau þino, apie kà kalba. (Ypaè tai bûdavo ryðku jo ginèuose su vietiniais oponentais marksizmo – leninizmo temomis.) Antra – gabumas ir ágûdis ðmaikðèiai pavartoti demagogines priemones. Praðom nesijaudinti ir neásiþeisti – neskaityti demagogijos termino tik blogybine prasme! Èia ðis terminas vartojamas visø pirma etimologine prasme: kaip pedagogas yra vaikø mokytojas, taip demagogas yra liaudies mokytojas. Publicistas, siekiàs indoktrinuoti ne intelektualus, o daugiausia liaudá, netoli tenueitø, jei naudotø tik intelektualams teoretikams bûdingas átikinëjimo priemones. Èia reikia, kad bûtø átikinti þmonës, kuriems ne per sunkiai prieinami tik vaizdingi (tegu ir nebûtinai labai tikslûs) argumentai. Dr. Grigaitis dëstyme ir ginèe teturëjo ir mokëjo naudotis visø pirma eiliniam þmogui suprantamais ir átikinantá áspûdá daranèiais argumentais. Þinoma, lengva ir visada yra daug pagundos ið aukðtos demagogijos nuslysti á vadinamàjà þemà demagogijà, ypaè, jei atrodo, kad þemàja greièiau gali pasiekti tikslo... Kas be ko, – ne tik P. Grigaièio oponentø raðtuose, o ir jo paties Apþvalgoje nebûdavo labai reti sve-

92

èiai toki argumentai, kaip oponentø apibûdinimas þlibiais, neiðmanëliais, melagiais, apgavikais, arba, sakysim, kolegos redaktoriaus apibûdinimas „keturiø pëdø milþinu ið Clevelando“ ir t.t. Nesvarbu, kuo ir kaip toks stilius galëjo bûti pateisintas, – vis tiek tai jau toli ðaukia nuo britø parlamento debatø stiliaus... Toks polemikos stilius buvo labai populiarus (ir gal net bûtinai reikalingas) 1905 metø revoliucijos laikais, jis dar graþiai klestëjo ir Lietuvos nepriklausomybës pirmajame deðimtmetyje Lietuvoj, vëliau ten pastebimai „sudþentelmenëjo“, bet daug ilgiau iðsilaikë Amerikos lietuviø spaudoj, tarp kitø ir dr. Grigaièio laikraðtyje, neiðskiriant ir ne visai menkos jo paties raðtø dalies. Blykstelëjo ðis bruoþas net ir paèiame paskutiniame dr. Grigaièio pasiraðytame straipsnyje – prieð ALB pirmininkà, dël tø nelaimingø „pinigëliø“. Kaip virtuoziðkai jis paèiupo ALB valdybos iðsitarimà apie „vienà tautà ir vienà politikà“ ir vienu mostu iðvedë lygiagretæ tarp Nainio ir Hitlerio! Tai tikras senøjø revoliucijos laikø polemikos mokyklos perliukas... Dabar – nesektinas pavyzdys. Dr. Grigaièio veiklos pradþioj lietuviuose garsëjo du frontai, vienas kità vadinæ pirmeiviø ir atþagareiviø vardais. Dr. Grigaitis, aiðku, buvo paèiose prieðakinëse pirmeiviø eilëse. Bet grieþtas principingumas ir anuomet populiarus doktriniðkumas, matyt, buvo nepalankûs veiksniai jo kartà nusistatytoms ir vieðai paskelbtoms paþiûroms kaip nors besikeisti. Taip energingasis pirmeivis, tuo ar kitu klausimu priëjæs iki tam tikro taðko, ëmë sustoti ir tvirtai „ásikasti uþimtose pozicijose“. Tad, laiko tëkmëj, pirmeivis susifermentavo kietu savo pirmeivybës konservatoriumi... Didþiosios audros Amerikon atpûstieji lietuviai radom dr. Grigaitá jau apsiðarvojusá tradiciðkais paþiûrø ðarvais, kietai atsparø laiko poveikiams ðimtmeèio pradþios socialistà – menðevikà, atsimieðusá vyraujanèia doze nekompromisinio lietuviðko nacionalizmo ir nemenkesne doze amerikinës (kapitalistinës!) demokratijos idealizavimo... Tokio jo susiformavimo ryðkiai ir neiðdildomai ábrëþtoji, visai lietuviø tautai reikðminga þymë Amerikos lietuviø visuomenëje yra tai, kad didþiuma ankstesnës Amerikos lietuviø pirmeivijos nepakibo ant pirmojo karo metu Kapsuko èia uþmestos meðkerës ir nenuëjo garbinti rusuose ásigalëjusiø lietuviams svetimø stabø. Po Lietuvos katastrofos dr. Grigaitis bus lemiamai prisidëjæs prie kito ryðkaus bruoþo ábrëþimo iðeivinëj lietuviø visuomenëj. Tai laiko tëkmëj irgi perdëm konservatyvø pobûdá ágijusi paþiûra á Lietuvos politinës padëties sprendimo bûdà bei priemones. Savo gaivaliðku valingumu, nors principe ir bûdamas ðimtanuoðimtinis demokratas, visuomenës veiklos praktikoj dr. Grigaitis kone kiekvienu atveju vyravo kaip ðimtanuoðimtinis autokratas. Ypaè tai buvo ryðku Amerikos Liet. Taryboj, kur dr. Grigaitis buvo „tik“ sekretorius, bet kur daugiau kaip 20 metø beveik nieko neatsitiko be jo valios, ir tikrai nieko prieð jo valià. Lengvarankis Roosevelto iðsitarimas 1940 metais, kad Lietuvos nepriklausomybë esanti nepanaikinta, o tik laikinai padëta á ðalá, dr. Grigaièiui buvo padaræs neiðdildomà áspûdá, ir jis metai ið metø kartojo

93

tà posaká visuose ataskaitiniuose ALT praneðimuose (net pastarajame Vliko seime tà epizodà priminë), ir juo nekintamai rëmë visà ALT veiklos strategijà Lietuvos reikalu. Tos strategijos esmë – Lietuvos nepriklausomybës atstatymo garantija glûdi Jungtiniø Valstybiø politikoje. Ðiai politikai átaigoti kompetentinga tëra Amerikos Lietuviø Taryba, kurios taktikos bei konkreèiø þygiø vairas, jei ir ne formaliai, tai faktiðkai buvo dr. Grigaièio rankose. Jo átakos atspaudas Taryboje ir per jà didþiumoje iðeivinës lietuviø visuomenës liko ryðkus ir po to, kai prie Tarybos vairo liko tik jo „viena ranka“, ir greièiausia dar ilgokai liks neiðdilæs net ir po jo mirties. Minëtoji strategija Lietuvos reikalu ilgainiui tapo didþiai konservatyvi, nes uþðaldyta ir budriai saugoma nuo bet kokiø revizijø, ið esmës iðlaikyta 1940 metø formulavime. Tiesa, ne vienas dr. Grigaitis buvo tos strategijos formuluotojas, ir ne vien Amerikoj iðkilo bei susitelkë iðtikimø tokios strategijos idealizuotojø kadrai. Bet dr. Grigaitis bus bene daugiausia lëmæs sukurti atmosferai, kurioje iki ðiai dienai dar keblu garsiai pamàstyti apie kokius nors kitokius Lietuvos problemos sprendimo ar jo metodø variantus. Dalykø raida jau senokai kelia stipriø abejojimø to konservatyvumo neklaidingumu bei tikslingumu, nors, þinoma, abejojimai dar nëra jo klaidingumo ar netinkamumo neginèytini árodymai. Lietuvos ateitim rûpinimosi strategijos revizija greièiausia dar uþtruks netrumpà laikà dël daugelio prieþasèiø, þymia dalim ir dël ilgo ðeðëlio veikliøjø mûsø visuomenës sluoksniø sàmonëje, kurá paliko taip ilgai ir taip veikliai tà sàmonæ átakojæs velionis dr. Pijus Grigaitis. Akiraèiai, 1969. Nr.5(9)

Nepriklausomybës palaima Neornamentuotos pastabos apie jos paliestà gyvenimà Paèioj 1973 gruodþio antrosios paros pradþioj, vos tik vidurnakèiui pro New Yorkà praslinkus, sustojo vienas gyvenimas, ëjæs su kaupu aðtuonis deðimtmeèius. Telefonais sklido þinia, kad mirë Vaclovas Sidzikauskas. Laikraðèiai, vieni nuo savæs pridëjæ keletà sparnuotø sakiniø, kiti në nepridëjæ, persispausdino ið Enciklopedijos ðiek tiek jo biografijos, ir – tartum taukðtelëjo perskaitytos, uþdaromos ir lentynon dedamos knygos virðelis. Kiti gyvenimai tebeeina, melancholiðkai palikdami sustojusá praeity. O juk Sidzikauskas buvo vienas ið ilgiausiai, plaèiausiai ir daþniausiai vieðumoje minëtø mûsø tautieèiø. Daugiau kaip penkis deðimtmeèius – tik palyginti su neilgais atoslûgiais – tas vardas mirgëjo mûsø, o kartais pasirodydavo ir Vakarø Europos bei Amerikos spaudoj; arba buvo daþnai tariamas daugybës lietuviø, o kartais gana daugelio ir nelietuviø lûpomis. Tie aðtuoni deðimtmeèiai tai buvo ne vien tik asmens gyvenimas. Tai buvo ir Lietuvos valstybinës nepriklausomybës apraiðka.

94

Kad ir trumpas ðá kartà – dvideðimtajame ðimtmetyje – buvo tas nepriklausomybës epizodas, betgi jis ið pagrindø perkûrë visos Lietuvos gyvenimo bûdà ir anksèiau Lietuvoj neregëtu turiniu pripildë daugybës lietuviø biografijas. Ðtai, Vaclovas Sidzikauskas, studijø universitete në ápusëti nespëjæs 26-metis studentas – jau diplomatinës misijos narys Ðveicarijoj, o netrukus ir valstybës atstovas paèiame to meto diplomatinio santykiavimo sûkuryje, Tautø Sàjungoje; netrukus ir paèiose centrinëse Europos sostinëse, – Berlyne ir Vienoje; vëliau Haagoje ir Londone; taip pat oficialus Lietuvos atstovas pusëtinai gerai laimëtose bylose Tarptautiniame Tribunole. Beveik 15 metø V. Sidzikauskas sukosi didþiuosiuose tarptautinës diplomatijos centruose, o tai yra neapsakomos vertës proga ir patirtis gyvenime, kokios suteikti neástengtø niekas kitas, kaip tik sava nepriklausoma valstybë. Tûkstanèiams, net ðimtams tûkstanèiø lietuviø Lietuvos nepriklausomybë sudarë tokiø progø bei galimybiø, kokiø priklausomybëje jie niekad nebûtø turëjæ ir kokiø kiti be nepriklausomybës niekad neturës. V. Sidzikauskas buvo vienas ið tø, kuris pateko ant nepriklausomybës bangos paèios keteros ir tapo iðneðtas á plaèiuosius tarptautinës politikos vandenis. Nebuvo jie nei prityræs, nei genialus plaukikas tuose vandenyse, bet nebuvo ir pasyvus plûduriuotojas. Dabar ponepriklausomybiniais laikais, jis ne kartà apgailestavo, kad Lietuvoje taip neilgai, vos ðeðetà metø teiðlaikë parlamentarinë santvarka. Sakydavo, kad parlamentas tai puiki politikos mokykla. O mes ðtai – sakydavo – dabar kaip ir neturim savo veikëjø tarpe tokioj mokykloj politiniø ágûdþiø ásigijusiø asmenybiø. V. Sidzikauskas pats toje jo taip vertinamoje mokykloje nebuvo nei tada, kai ji Lietuvoje veikë. Patirtá sëmësi daugiausia kitur, ir ne vidujinio valstybës tvarkymosi vyksme, o laviruodamas tarpvalstybiniø santykiø bangose. Imlus patirèiai ið sutinkamø pavyzdþiø, verþlus ko daugiau praskinti bei praminti takø savo atstovaujamos Lietuvos interesams, ir visada dþiugiai atrodanèios iðvaizdos, buvo kaip nulietas daryti geram áspûdþiui. Lietuvos valstybës jam pavestasis vaidmuo buvo nepamainoma dirva toms jo savybëms iðvystyti ir panaudoti. O jø reikia atstovui valstybës, negalinèios daryti áspûdþio savo galybe ar kitokia reikðme. Vis dëlto, gal didþiausià áspûdá kaip diplomatas V. Sidzikauskas darë paèios Lietuvos visuomenëje. Ypaè po pusëtinai laimingai nusisekusiø bylø Tarptautiniame Tribunole su Lenkija dël tranzito per administracinæ linijà neleidimo ir su Vokietija dël Klaipëdos gubernatoriaus veiksmø prieð autonominæ direktorijà ir seimelá. Sidzikauskui teko „plojimai ir gëlës“, kadangi jis ten buvo oficialus Lietuvos atstovas, daræs visus pareiðkimus Lietuvos vardu, nors ir iðtiso savø bei samdytø patarëjø smegenyno parengtus. Arèiau prie tø reikalø stovëjusieji tikroviðkiau vertino Sidzikauskà supusià aureolæ. Niekas neneigë jo lipðniø manierø, gyvumo, iniciatyvinio verþlumo, nesukaustytos laikysenos bet kokioje aplinkoje, bet buvo ir rezervø dël gebëjimo daryti brandþius, iðmàstytus sprendimus. Nes jis vis skubëjo veikti. Todël sakydavo – þavingas, taip, bet neduok plunksnos á rankas, nes nei pajusi, kaip jau bus pasiraðæs kieno nors mikliai pasiûlytà ið pirmo þvilgsnio neblogai atrodanèià sutartá...

95

Ðiaip ar taip V. Sidzikauskas buvo didþiojo ryðkumo þvaigþdë Lietuvos diplomatijos þvaigþdynëlyje. Tik ne visà Lietuvos nepriklausomybës metà jis tenai iðliko. Jo diplomatinë karjera pasibaigë ne su Lietuvos nepriklausomybe, kaip vienas kitas laidotuvëse tarë, o ðeðetà metø anksèiau, ir pasibaigë maþdaug panaðiai (tik ne taip staigiai ir ne taip garsiai), kaip 1973 vasarà Vaðingtone pasibaigë viceprezidento Spiro Agnew karjera. Iðkilo priekaiðtø dël kai kuriø administracinio – finansinio pobûdþio operacijø Berlyno ir Londono pasiuntinybëse etiðkumo ir net teisëtumo. 1934 metø pavasará Kauno apygardos tesimas bent dalá tø priekaiðtø pripaþino pagrástais, paskyrë dël jø tik minimalià bausmæ, ir tà paèià suspendavo. Nebent tik kas nors ið tuo metu Kaune praktikavusiø teisininkø gal prisimena, ar ta byla buvo toliau svarstoma aukðtesnëse teismo instancijose, ir ar pagrásta L. Enciklopedijos informacija, anot kurios, „teismas S.(idzikauskà) reabilitavo“. Ðiaip ar taip, po kad ir visiðkai ðvelnaus apygardos teismo sprendimo V. Sidzikauskas á diplomatinæ tarnybà nebegráþo. (Baigë teisës studijas Kaune, dëstë Prekybos institute Klaipëdoj, pagaliau tapo SHELL bendruomenës atstovu Lietuvoje.) Kiek teismas Sidzikauskà reabilitavo ar nereabilitavo dël tø gal ir ginèytinø priekaiðtø, Lietuvos visuomenës akyse jis nebuvo labai reikalingas reabilitacijos. Tie priekaiðtai nebuvo plaèiai iðgarsinti, o juos girdëjusiø daugumai neatrodë labai svarbûs. Pasitraukimas ið valstybinës tarnybos nevertë Sidzikausko slëptis nuo visuomenës akiø. Jo politinë (daugiausia valdininkaujanèiø „ûkininkø“) partija tuo metu buvo „draugingoj opozicijoj“, tad nebuvo nei vieðai, nei slaptai labai veikli. Bet jis netruko uþimti kità jo patyrimà gerai atitinkanèià vietà prieðakinëse Lietuvos visuomenës eilëse: tapo Vakarø Sàjungos pirmininku, kuri, politinei átampai dël Klaipëdos kraðto aðtrëjant, ëmë tuo metu vytis populiarumu didþiàjà Vilniui Vaduoti Sàjungà. Nepriklausomybei þlugus, V. Sidzikausko kadai ágytas águdimas akis á aká susitikinëti su kitø valstybiø politikais, visuomenininkais ar laikraðtininkais pasirodë esàs nepalyginti svarbesnis ir naudingesnis, negu bûtø, pavyzdþiui, águdimas „daryti politikà“ parlamente tarp saviðkiø. Net karo metu, kà tik vos ne vos iðtrûkæs ið praþûties naciø kacete, Sidzikauskas sugebëjo bematant sumegzti santykius su tø paèiø naciø valdþios atitinkamais pareigûnais ir dar po tos valdþios sparnu jau ásteigti Berlyne ástaigëlæ lietuviams pabëgëliams padëti. O po karo, jau Amerikoj susikontaktavæs su èia rastais Vidurio bei Rytø Europos egzilais ir tø kraðtø likimu anuomet dar gana gyvai susirûpinusiais amerikieèiais, taip pat pritraukæs ta paèia linkme veikti latvius su estais, sprauste ásispraudë su baltieèiø reprezentacijomis á tada èia besikurianèio Free Europe komiteto sistemà. Toj tada gana dosniai amerikieèiø finansuojamoj sistemoj ákurdino Lietuvos Laisvës Komitetà – ne koká ten tik laisvalaikiu paposëdþiauti susirenkantá bûrelá, o „nuo 9 iki 5“ veikianèià ástaigà, susidedanèià ið aðtuoniø pareigûnø – teisininkø bei politikø, atsidëjusiø vien tik Lietuvos laisvës reikalà judinti. Tas komitetas buvo sudarytas maþdaug pagal Vliko „paveikslà ir panaðumà“, buvo beveik Vliko dublikatas New Yorke, tik turëjo nepalyginti geresnias veikimo sàlygas,

96

negu originalas Pfullingene. Toliau, V. Sidzikauskas buvo vienas ið uoliausiø ir atkakliausiø vadinamojo Pavergtøjø Europos Tautø Seimo (Assembly of Captive European Nations) organizatoriø, kuris irgi tapo suorganizuotas Free Europe institucijø sistemoje bei buvo per jà finansuojamas ir kuriame V. Sidzikauskas visà laikà vaidino jungiamàjá ir daþnai net vadovaujamàjá vaidmená. Savo águdimu „prieiti“ V. Sidzikauskas ir Pfullingene likusiam Vlikui padëjo kurá laikà gauti labai apèiuopiamos paramos ið amerikiniø fondø. Pagaliau (ypaè anai paramai nutrûkus), Vlikas atkeliavo ið Pfullingeno New Yorkan ir faktiðkai tapo „Sidzikausko komiteto“ ánamiu. Maþa to: kone visi ðio komiteto nariai tapo tuo paèiu metu ir Vliko nariais, galop pats Sidzikauskas tapo ne tik LLK, o ir Vliko pirmininku. Ðiose aplinkybëse, jis, be abejo, buvo pats kvalifikuoèiausias ir turbût pats efektyviausias Vliko pirmininkas. Þinoma, prileidþiant, kad ið viso tuose veikimuose galëjo bûti apèiuopiamo efektyvumo. Pradþioje – tebeesant Liberation ðûkiui populiariam – atrodë, kad to efektyvumo gal ir yra ar bent galës bûti. Bet greitai iðaiðkëjo, kad Liberation tikrai yra ne daugiau, kaip ðûkis be akcijos. Netrukus jo vietoj ëmë rastis naujø iðkabø Amerikos politikai Rytø Europoj apibûdinti: Containment, Peaceful, Coexostence, Cultural Exchange, etc., etc. Lygiagreèiai blëso ir mûsiðkiø – á Amerikà atremtøjø veikimø efektyvumo atrodymas. Blëso net pats atrodymas. Realaus efektyvumo, pasirodë, ið viso nebûta. Betgi Amerikos politikos vairininkai neskubëjo staigiai nutildyti egzilus. Laisvës komitetai su PET seimu tebebuvo palaikomi greièiausia kaip voþtuvai egzilø „garo spaudimui“ nuleisti, kad nesprogtø ir nesukeltu per didelio triukðmo. Pro tuos voþtuvus galëjo bûti sakomos narsios antisovietinës prakalbos, priimamos Rytø Europai laisvës reikalaujanèios rezoliucijos, reiðkiami protestai, vaidinami Jungtiniø Tautø posëdþiø pamëgdþiojimai, siunèiami apie visus tuos dalykus iðsamûs praneðimai spaudai. Spauda, taèiau, visas tas kalbas (netgi kongresmanø, senatoriø arba ambasadoriø èia pasakytas kalbas) totaliðkai ignoravo, neskelbë. Patys to veikimo rëmëjai bei finansuotojai visiðkai nesijaudino dël tokio spaudos elgesio ir nei pirðtu nepajudino, nei dolerio neiðleido spaudos palankumui á tuos dalykus patraukti. Norom nenorom teko ásitikinti, kad tie rëmëjai ið tikrøjø në neturi intereso garsinti pro tuos jø átaisytus voþtuvus palaipsniui iðleidþiamà egzilø karðèiavimàsi. Jie tik lëtai, ðvelniai, bet nuosekliai ir neatlaidþiai patarinëjo egzilams pratintis susilaikyti savo pareiðkimuose nuo neharmonizuojanèiø su aktualiàja Amerikos politika tonø. Vienas PET Seimo pareigûnas, vieðai uþëmæs pozicijà grieþtai prieðingà koegzistencijos laikysenai, buvo ðvariai iðmanevruotas ið pareigø. Mûsø Sidzikauskas atsargiai vengë ir gerai mokëjo iðvengti tokiø „kampuotumø“, todël Free Europe virðûnëse tapo labai palankiai vertinamas ir labai maloniai priimamas, kaip The Most Flexible Exile. Bûdamas LLK ir Vliko pirmininku, taip pat ir PET Seimo pirmininku ar bent vicepirmininku, V. Sidzikauskas atrodë ne juokais besijauèiàs dar senosios, nepriklausomybës meto bangos neðamas per tarptautinius vandenis Lietuvos interesø ginti. Ir ne veltui: jei anuo metu nepriklausomybës banga nebûtø jo plukdþiusi 15

97

metø tarptautiniuose vandenyse, tai dabar pats, be valstybës uþnugario, nebûtø nei ryþæsis, nei mokëjæs juose su tuo uþdaviniu net 30 metø iðsilaikyti. Ir tokio uþdavinio dabar ið viso nebûtø buvæ, jei anuomet nebûtø buvæ nepriklausomos Lietuvos. Tiesa, apie tà uþdaviná bei paþangà jo vykdyme – kaip ir apie daugumà dabartiniø mûsiðkiø politiniais vadinamøjø veikimø – buvo ir tebëra nemaþa iliuzijø. Sidzikauskas turbût, daugiau negu kas kitas yra prisidëjæs prie neatvangaus „dulkiø ðluostymo“ nuo Lietuvos bylos. Ir jis, su savo LLK bei PET Seimu sugebëjo tà daryti visiðkai be piniginiø rinkliavø ar kitokios pagalbos maldavimø ið èionykðtës lietuviø visuomenës. Betgi, nors ir daug dulkiø nuo Lietuvos bylos per tiek metø nupûsta, niekam dar nepavyko pasiekti, kad ta byla bûtø bent nuimta nuo neribotam laikui atidëtø bylø lentynos. Taèiau Sidzikaukas, dar ið nepriklausomybës laikø talentingas gero áspûdþio darytojas mûsø èionykðtëj visuomenëj prikûrë ir priskleidë daug toliau siekianèiø iliuzijø apie savo vadovaujamo veikimo reikðmæ ir efektyvumà. Þinoma, neatsiliko tokiø iliuzijø skleidime ir visi kiti mûsø veikimo þidiniai. Kadangi visi þino, kad þmonës mëgsta svaigintis graþiomis iliuzijomis, uþtat ir veikëjus bei vadus labiau mëgsta tuos, kurie nesigaili pradþiuginti graþesniais padëties paveikslais. Ir vargas tam, kas neiðkenèia neprasklaidæs apgaulingø iliuzijø, nepabandæs pagauti tikrovæ dar nesuspëtà sufrizuot ir nupudruot: tai „pasiðventimo niekinimas“, „laisvës kovos griovimas“, staèiai „prieðui tarnavimas“... Tas ájunkimas svaigintis iliuzijomis, lyg kokiais visuomenës sàmonës narkotikais, tas ájunkimas pernelyg blizginti autoritetus ir visus savo vieðuosius „pasikrutinimus“ (atseit, judëjimus), irgi daugiausia yra nepriklausomybës meto (ne taip jau labai palaimingas) palikimas. Pradiniame, demokratiniame, ar autoritariniame periode – vis mums ðiek tiek stigdavo visiðko savim pasitikëjimo, vis dar nebuvom nusikratæ nepilnavertiðkumo komplekso. Jam áveikti, patiems pasidràsinti prireikdavo dirbtiniø pasisvaiginimø iliuzijomis apie mûsø dar maþametës valstybës, apie jos valdþiø, vadø, atstovø ir mûsø paèiø darbø bei þygiø sëkmingumus ir laimëjimø dydá. O kartais ásigrauþia ir besiteiraujanti mintis – ar veikëjai ir jø veikimø vaizduotojai bei vertintojai (reporteriai ir redaktoriai) kartais nëra cinikai, besielgià pagal ið bene Viduramþiø iðlikusià patarlæ Mundus vult decipi, ergo decipiatur (Þmonija nori apsigauti, tad tebûnie apgaudinëjama). O gal ir jie patys yra iliuziomanai (kaip narkomanai), ájunkæ svaigintis iliuzijomis ir be jø jauèiasi nelaimingi? Kas ne kas, o Sidzikauskas buvo per daug patyræs, kad bûtø nematæs ir nesupratæs, kiek ið tikrøjø turi poveikio Lietuvos bylai visos tos rezoliucijos, deklaracijos, demonstracijos, deklamacijos bei kitokios suplikacijos. O taèiau su kokiu pasigroþëjimu ir smulkiausiø smulkmenø reikðmës iðryðkinimu pasakodavo apie ávairius savo susitikimus, pasimatymus ar prieðpieèiavimus ne tik su tos ar kitos valdþios pareigûnais, bet net ir su tokiais paèiais egzilais, kaip ir jis pats. Ne, tai buvo ne vien tik planingas kitiems gero áspûdþio kûrimas apie Lietuvos bylos eigà. Tai buvo ir paèiam sau maloniai nuteikianèiø iliuzijø átaigojimas.

98

Pasitaikë net tris kartus ið eilës iðklausyti jo entuziastingà pasakojimà apie PET Seimo delegacijos lankymàsi Pietinëj Korëjoj ir Taivane, – su kokiu respektu bei pasitikëjimu delegacijos pirmininkui (tame paèiame asmenyje ir LLK bei Vliko pirmininkui!) Taivano vyriausybës pareigûnai aprodinëjæ komunistø artilerijos apðaudomà Quemoy salà! Bûtø staèiai þiauru garsiai paabejoti, tos ekskursijos konkreèia reikðme Lietuvos bylai, nors ið tikrøjø tos reikðmës ten ir su padidinamu stiklu nebuvo ámanoma rasti. Bet dar savotiðkesnis tø pasakojimø bruoþas tai buvo Sidzikausko susiþavëjimas (Korëjoj ið pasakojimø patirta) Ðiaurës Korëjos atstovø – komunistø laikysena prieð amerikieèius „amþinøjø paliaubø“ komisijos posëdþiuose. Esà, ateina suakmenëjusiais veidais, pasëdi apie pusvalandá sustingæ, ir vël iðeina nei sveiks, nei sudie netaræ. Atseit, boikotuoja, nesikalba. Ðtai kaip atrodo principinga laikysena! Nors Sidzikauskas tada pats paþymëjo, kad amerikieèiai tai tik ðaiposi ið tokios komunistø laikysenos, bet vis tiek jis tokià laikysenà rodë, kaip mums sektinà pavyzdá vyzdá, jei pasitaikytø susidurti su kokiais nors okupanto agentais. Nesusitikti, susitikus nekalbëti su skriaudëju – buvo principas, Lietuvoj irgi giliai ásiðaknijæs dar nepriklausomybës laikais, santykiuose su Lenkija. Nors valdþia ir buvo galop priversta nuo to principo atsitraukti, jis nesudilo visuomenëje, nei namie, nei dabar svetur. Sidzikauskas, tiesa, buvo vienas ið pirmøjø su lenkais susitaikiusiø, – kitaip jis nebûtø galëjæs Lietuvos reikalo ámanevruoti á Free Europe sistemà. (Be to, dar ir Vokietijoj, 1946, kitais sumetimais buvo suskubæs sudaryti su londoniðke egziline lenkø vyriausybe savitarpinio pripaþinimo sutartá, nuo kurios mûsø diplomatai vienbalsiai Vlikà sulaikë.) Dël to Sidzikauskas nuolat turëjo keblumø su tais ið mûsø, kurie mano, kad kova su lenkais dël Vilniaus dar nebaigta ir turi bûti tæsiama. Bet Sidzikauskas pasiliko tos nuomonës, kad nesikalbëjimo principas anuo metu buvæs pats teisingiausias santykiuose su lenkais, o dabar jis turëtø bûti naudojamas prieð dabartinius Lietuvos okupantus. Arba, – manë, kad tokio principo pabrëþtas prisilaikymas bus besàlygiðkai populiarus lietuviø visuomenëje, todël Vliko pirmininkui dera bûti tokio principo prisilaikymo èempionu. Vos tik spëjus Sidzikauskui taip ryðkiai deklaruoti savo posûká á tà kietai uþgrûdintà principingumà, iðtiko ir ið anksto nenumatytas to principingumo iðbandymas. Viename susirinkime pasirodë „okupanto agentas“, o ten buvæ du Vliko valdybos nariai nepasielgë taip principingai, kaip Korëjos komunistai prieð amerikieèius: neatsistojo ir neiðëjo demonstratyviai ið to susirinkimo. Vliko pirmininko deklaruotas principingumas reikalavo pasielgti principingai, – tokius neprincipingus narius ið Vliko valdybos paðalinti. Bet Vliko tarybos dauguma tam nepritarë ir linko pasitenkinti tik incidento apgailestavimu ar panaðia nenervinga reakcija. Tokio net ir tarybos daugumos „neprincipingumo“ akivaizdoje V. Sidzikauskas staigiai (netgi groteskiðkai) pareiðkë negalás pasilikti Vliko pirmininko pareigose ir atsistatydinæs. Tai buvo pradþia antro ir paskutinio atoslûgio jo plaukime ant Lietuvos bangos. Katalikiðkos ideologijos grupiø branduolys Vlike pasinaudojo ta proga atsiimti Vliko

99

pirmininko postà ið „laicisto“ rankø, ir Sidzikausko nebekalbino gráþti. Dar iðtisus septynerius metus po to jis tebepirmininkavo savajame LLK-te ir buvo PET Seimo prezidiume. Nepaisydamas, jog jau buvo prasidëjæs tø institucijø saulëleidis!, o galop jos jau ir sutemon ëmë skæsti, ir neþiûrëdamas, kad ir amþius, ir medþiaginës sàlygos jau seniai leido jam „paatostogauti“ bei sau paèiam pagyventi, jis tose institucijose iðtvërë ir vis „darë, kà galëjo“ iki paties paskutinio akiø uþmerkimo. Tai ne tarnybinis pareigingumas. Tai pats jo toksai gyvenimas, á koká savo metu já iðplukdë Lietuvos nepriklausomybës banga. Ta banga iðkëlë já anuomet kalbëtoju uþ Lietuvà tarptautinës politikos sluoksniuose, ir tas kalbëjimas, tas „priemeniavimas“ (lobbying) Lietuvos reikalais tapo jo vienintelë pamëgta, staèiai á kraujà ásisunkusi profesija ir net stichija. 15 metø kalbëjo, uþnugary turëdamas realià Lietuvos valstybæ. O paskui jau ir be valstybës, nestumiamas, nevaromas, nebandæs në pasidairyt kitokio uþsiëmimo bei pragyvenimo ðaltinio, gráþo vël „eit per pasaulá“ ir kalbët uþ Lietuvà, ir ëjo, ir kalbëjo dukart ilgiau, nei anuomet: taip ilgam iðteko nepriklausomybës ágyto ákvëpimo. Nors ðio antrojo periodo þygiai ir kalbëjimai per daþnai buvo tik pavaros neturinèio motoro birbinimas, Sidzikausko talentas susidaryti bei sudarinëti gerà áspûdá kad ir ið retokai pasitaikanèiø, kad ir ið nedidukø pasisekimø, teikë gana daug paguodos èionykðtei mûsø visuomenei ir nemaþa pasitenkinimo jam paèiam. Tai kas, kad kalbëjimas uþ þlugusià valstybæ taip daþnai esti susijæs su nesëkmëmis ir susikrimtimais. Sidzikauskas vis tiek jautësi laimingas, kad sugebëjo kaip tik tokiame uþsiëmime ásitvirtinti, ir jis tikrai nebûtø to uþsiëmimo mainæs á niekà kità. Gal tai vadintina patriotiniu pasiðventimu. Ar gal greièiau tai pergyventos nepriklausomybës tokia palaima. Daugumas gyvøjø lietuviø, regis, esame maþiau ar daugiau tos palaimos paliesti ir esam vienaip ar kitaip apsikrëtæ rûpesèiu dël Lietuvos likimo, ar bent domëjimusi jos dabartim ir ateitim. Tai nei dorybë, nei nuopelnas. Tai buvusio, du deðimtmeèius trukusio Lietuvos nepriklausomybës fakto poveikis. Tas faktas mus visus ir visur, net ir toli nuo Lietuvos maþiau ar daugiau tebeveikia. Be jo, turbût nebûtumëm ten, kur esam, neigi nebûtumëm toki, koki esam. V. Sidzikauskas buvo vienas ið ryðkiausiø to fakto palaimos paveiktøjø pavyzdþiø. Akiraèiai, 1974.Nr.1(55)

Pulgio Andriuðio metamorfozë. Per þurnalistikà á beletristikà Þurnalistas ir beletristas viename asmenyje niekur nebuvo retenybë ankstesniaisiais laikais, – tada, kai laikraðtija dar nebuvo ásispecializavusi beveik vien tik á vieðøjø aktualijø praneðinëjimus, atskleidinëjimus ir svarstymus; kai laikraðèiuose dar bûdavo palyginti daug vietos ir groþinës literatûros kûriniams. Vakaruose jau senokai beletristui laikraðtyje maþa kas beliko veikti. Ankstyvasis, beletristika paspalvintasis

100

laikraðtijos veido bruoþas ilgiau iðliko Rytø Europos kraðtuose, ypaè Lietuvoj, kur laikraðtija jauniausia: gimusi XIX amþiaus gale, jaunystæ ir brendimo amþiø pergyvenusi jau ðiame, XX-tajame ðimtmetyje. Tas bruoþas dar palyginti ryðkus tebëra ir dabar lietuviø (kaip ir kitø „ryteuropieèiø”) iðeiviø laikraðtijoj. Daugumas ankstyvøjø lietuviø beletristikos þvaigþdþiø kartu buvo ryðkios þvaigþdës ir þurnalistikoje. Ðtai virtinë pavyzdþiø: Vincas Kudirka – Kapsas, Juozas Tumas – Vaiþgantas, Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakðtas, Gabrielë Petkevièiûtë – Bitë, Gabrielius Landsbergis – Þemkalnis, Kazys Puida, Liudas Gira, Sofija Kymantaitë – Èiurlionienë... Vëliau – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis – Putinas, Kazys Binkis, Ignas Jurkûnas – Ðeinius, Antanas Rimydis, Faustas Kirða, Vytautas Jakðevièius – Alantas, Augustinas Gricius – Pivoða, ið dalies net Vincas Mickevièius – Krëvë, etc. Nesvetimas tas reiðkinys ir ðiais laikais Lietuvoj, o iðeivijoj irgi turim gerà tuzinà tokiø dvilypio talento individø, pasireiðkusiø ar dar ir tebesireiðkianèiø ðiose abiejose raðtijos rûðyse: Juozas Tysliava, Aloyzas Baronas, Kazys Bradûnas, Jurgis Gliaudys – Gliauda, Henrikas Nagys, Bernardas Brazdþionis, Antanas Gustaitis, Paulius Jurkus, Kazimieras Barauskas – Barënas, Vincas Kazokas, jau minëtasis Vytautas Alantas, Stasys Santvaras, pagaliau ir Bronys Raila, anksti perbridæs ið beletristikos á þurnalistikà, betgi ne visiðkai nuo pirmosios atitrûkæs. Visiems minëtiesiems bûdinga tai, kad jie visà laikà ar bent protarpiais reiðkësi abiejose kalbamosios raðtijos rûðyse simultaniðkai. Daþnà jø, ypaè ankstyvøjø, nelengva ir apèiuopti, kuo jie tapo pirma – beletristais ar þurnalistais. Prieðnepriklausomybiniai visuomenininkai turëjo bûti „devyndarbiai”, turëjo daryti ne vien tik tai, kà geriausiai sugebëjo ir labiausiai mëgo, o viskà, kas reikëjo. Taigi, kas turëjo ir norëjo kà visuomenei pasakyti ir sugebëjo mintis dëstyti raðtu, negalëjo sau leisti prabangos – raðyti tik eilëraðèius ar apysakas: turëjo raðyti ir straipsnius apie „kasdieninius” reikalus turëjo ir „redakcijose sëdëti”. (Dël panaðiø prieþasèiø ir dabar, iðeivijoj, yra mûsø raðytojø – beletristø, veikliai besireiðkianèiø publicistikoj, arba ir „sëdinèiø” ne tik prie redaktoriniø stalø, o netgi prie linotipø.) Betgi ne visi ir prieðnepriklausomybiniais laikais buvo toki „dvilypiai”. Pavyzdþiui, Maironis, ano metu lietuviø poezijos korifëjus, neámerkë plunksnos raðyti „paprastiems straipsniams” apie kasdieniðkus reikalus. O Antanas Smetona, chronologiðkai imant, antrasis po Kudirkos mûsø publicistikos klasikas, visiðkai nebandë beletristikos. Taèiau beletristikos ir þurnalistikos praktikavimo sutapimas tuose paèiuose asmenyse buvo toks reliatyviai daþnas reiðkinys, netgi Lietuvos respublikos pirmajame deðimtmetyje, kad riba tarp þurnalistø ir beletristø vis dar nebuvo ryðki, ir net iki 1929 metø Lietuvoj turëjom tik vienà, visiems savo mintis raðtu skelbusiems bendrà Lietuvos raðytojø ir þurnalistø sàjungà. Tik 1929-taisiais laikraðtininkai nuo raðytojø atsiskyrë, kadangi „grynø” þurnalistø, dirbanèiø toj srity jau profesiniais pagrindais, skaièius buvo paûgëjæs bent keleriopai, o raðytojø, dirbanèiø ir redakcijose ar pasireiðkianèiø publicistikoj tebebuvo maþdaug tiek pat, kaip ir anksèiau. Raðytojø – þurnalistø nuoðimtis „grynø” raðytojø ir „grynø” þurnalistø visumoje tapo jau nelabai þymus.

101

--Pulgis Andriuðis (oficialiai buvæs Fulgencijus Andrusevièius, o savo gimtajame kaime daugiausia buvæs þinomas Þemaièio pravarde) irgi buvo ir þurnalistas, ir beletristas, bet ne taip, kaip kiti: ne simultaniðkai. Kol Lietuvoj gyveno (iki 1944 vidurio), raðë tik laikraðèiams, – raðë daug, gerai, ið to daugiausia ir gyveno, taigi buvo þurnalistas profesionalas be jokiø abejoniø. O beletristikos tik ið svetimø kalbø ðiek tiek vertë. Vertimai, netgi Don Kichoto, nesudarë pagrindo ásirikiuoti á raðytojø gretas. Bet pasitraukæs ið Lietuvos, vokieèiø þemëj prasidëjus „stovyklinei erai”, Pulgis, pasiramsèiuodamas pluoðtu stovyklinëj spaudoj paskelbtø naujø – vis daugiausia humoristinio paðaipinio pobûdþio – raðiniø, ramiai, lyg nieko nedëtas, áþingsniavo iðbëgëliø raðytojø draugën, ir èia buvo draugiðkai sutiktas, jei ir be trimitø, tai ir be egzaminø. O 1947 metais, maþdaug paèiame stovyklinës eros zenite, netikëtai, kaip ið pasalø, Pulgis iðniro á pavirðiø su lyriniø apysakø rinkiniu Anoj pusëj eþero, – su knyga, sudominusia anuomet dar godþiai skaièiusià mûsiðkæ ðvieþiø iðeiviø visuomenæ, literatûros þinovø gerai ávertinta ir premija apdovanota. Stovyklø erai baigiantis, Pulgis iðplaukë Australijon, bet á mûsø rankas atplaukë dar kelios knygos: Sudiev, kvietkeli, Tipelis, Rojaus vartai, Daina ið kito galo, Purienos po vandeniu... Andriuðis – þurnalistas liko namie, Lietuvoj. Svetur iðvykæs buvo tik Andriuðis – beletristas. --Net didelëse tautose nedaþnas raðytojas pragyvena ið beletristinës kûrybos. Lietuviø tokiø visiðkai nebuvo. O ið þurnalizmo net ir neblogai pragyvenanèiø jau buvo. Dël to tas ar kitas, kad ir jutæs savy rusenanèià raðytojiðkà þarijëlæ, apsispræsdavo verèiau þurnalistikos vandenyse nuleisti inkarà. Toki paskui skøsdavos, esà, þurnalizmas palaidoja raðytojà. Ir Andriuðis tà nuomonæ buvo girdëjæs, tik nebuvo jos átikintas. „Lieka tai dar árodyti” – iðsitarë jis apie tai autobiografijoj. (P. Andriuðis, Rinktiniai raðtai, I, 157 psl.) Faktas, – Andriuðis, ið pat jaunystës svajojæs tapti raðytoju (ir bent kiek dailininku), keliolika pirmøjø savo savarankiðkø gyvenimo metø prabraidþiojo þurnalizme. Betgi þurnalizmas nenuþudë jame glûdëjusio raðytojo. Prieðingai, jo þurnalistinis darbas ið tikrøjø buvo beveik iðtisai lyg pasirengiamoji mankðta beletristikai. Daugumas Lietuvos nepriklausomybinës kartos laikraðtininkø – turbût, ir raðytojø – tas savo karjeras pradëjo moksleiviø laikraðtëliuose, kuriø, ypaè pirmajame to periodo deðimtmetyje, buvo pridygæ visose vidurinëse mokyklose – gimnazijose, moksleiviniø (ateitininkø, vëliau skautø ar kitø) organizacijø rëmuose. Tie laikraðtëliai buvo neblogi inkubatoriai laikraðtininkiðkiems ar raðytojiðkiems polinkiams perëti. Kad ir nedidelis nuoðimtis, bet vis dëlto „ið daugelio paðauktø” iðëjo ðiek tiek ir „iðrinktø”. Ið paèiø ankstyvøjø Utenos gimnazijos (1921 m.) laikinai sustojusios tik penkiø klasiø ûgyje) laikraðtëlio „redaktoriø” á tikrus laikraðtininkus ar raðytojus iðëjo trys:

102

Vincas Rastenis – tik laikraðtininkas, Teofilis Tilvytis – tik raðytojas, Pulgis Andriuðis – ir laikraðtininkas, ir raðytojas. Visø trijø kaimynystës, o dviejø dar ir giminystës ryðiai, jei ne lemiamai, tai bent reikðmingai prisidëjo prie Pulgio patekimo á tà „grandinëlæ”. Toj katalikiðkos Saulës draugijos laikytoj mokykloj (anot Andriuðio – kunigo Butvilos gimnazijoj) ateitininkais bûti buvo ne menkiau bûtina, kaip dabar Lietuvoj komjaunuoliais. Tik visiðkai apkiautëliai ir pirmokai buvo paliekami ramybëj. Kai kuriems ir to nebuvo gana: reikëjo ateitininkuose pirmininkauti, sekretoriauti arba ir redaktoriauti... 1919 vasaros gale susirinkom po bolðevikø invazijos atsigavusion gimnazijon, dabar jau atidariusion iðtisas keturias klases. Þinoma, buvo tuojau atgaivintas ir ateitininkø kuopos veikimas, formaliai buvæs pradëtas dar 1918 gruodyje, prieð pat bolðevikø antplûdá. Lietuviø kalbos mokytoja kartà pasikvietë mane á savo butà, vaiðino arbata ir saldumynais, ir paaiðkino, kad ateitininkø kuopa turës leisti laikraðtëlá, ir kad man teksià bûti jo redaktorium. Ji, mokytoja, padësianti, parodysianti, kaip tai daryti. Laikraðtëliui vardas buvo parinktas taiklus: Pirmieji þingsniai. Antruoju redaktorium buvo pakviestas pora metø vyresnis bendraklasis Kazys Rimkus, pradþioj ëmæsis darbo entuziastingai, net eilëraðtá á pirmàjá numerá paraðæs, bet vëliau atvësæs (tolesnëj ateity tapo ne raðytoju, ne laikraðtininku, o inþinierium hidrologu). Pulgis ëjo dviem klasëm uþ mus þemiau, taigi dar kà tik á antrà áþengæs, gal dar në á ateitininkus nebuvo spëtas átraukti, o apie jo kandidatûrà á „redaktorius” tada dar niekam në á galvà negalëjo ðauti. Bet likimas jo ið akiø nepaleido. Apie mokslo metø vidurá ið Panevëþio pas mus á treèià klasæ persikëlë Teofilis Tilvytis, poeto kunigo Jurgio Tilvyèio jauniausias brolis, Pulgio dëdë (nors tik trejais metais uþ Pulgá tevyresnis). Atsitiko mudviem su Tilvyèiu kurá laikà apsigyventi viename kambaryje. Tilvytis buvo ne tik þinomo poeto brolis, o ir pats pasiðovæs Pegasu pajodinëti. Be to, jo raðysena buvo labai daili. O mûsø laikraðtëlis gi ranka buvo raðomas (ir ðapirografu, tokiu primityviu dauginimo árankiu „spausdinamas”). Tai Tilvytis buvo puikiausias „redaktoriaus padëjëjas”, staèiai kaip á sterblæ ákritæs. Su Tilvyèiu mûsø Pirmieji þingsniai smarkiai pagraþëjo ir praturtëjo turiniu. Bet mûsø gimnazija, kitais metais iðaugusi iki penkiø klasiø, tame lygyje laikinai sustingo, ir mums, penktokams, teko dairytis kur kitur iðsikelti, tad artëjo laikas ir man nuo redaktorystës „nusiimti”. Tilvytis, tada dar ketvirtokas, liko vyriausias. O èia kaip tik ir iðtiko natûralus, nekaltas „nepotizmo” reiðkinys: vyriausio redaktoriaus asistentu tapo jo brolvaikis – Pulgis, jau maþdaug ápusëjæs treèiàjà klasæ. Tada jam „visa tai” ir prasidëjo! Atrodo, kad Pulgis tenai daugiau telkësi á laikraðtuko apipavidalinimà, iliustravimà ir multiplikavimà, negu á turiná. Bet vis tiek tai buvo jam, kaip ir mums kitiems, praktinis laikraðtininkystës elementorius ir pirma proga paragauti laikraðtininkystës skonio.

103

--Grieþta ideologinë disciplina Utenos gimnazijoj jau ir mano laikais buvo uþraugusi nepasitenkinimo bruzdesá, netgi „pogrindiná rezistencijos sàjûdá” paèiame ateitininkø kuopos „elite”. Iðeinam, bûdavo, koki ðeði ar aðtuoni „pikti jauni vyrai” á laukus, sugulam kniûbðti dirvone ir liejam kartybes prieð direktoriø kunigà Butvilà ir inspektoræ Onà Dzvilaitæ. Tilvytis mûsø tarpe buvo pats praðmatniausias, – mokiniø ir mokytojø akyse gimnazijos paþiba: poetas, dailininkas, dainininkas solistas – aksominis baritonas, ir ið viso – garbanotas blondinas graþuolis (ne tik gimnazistës, o ir viena mokytoja buvo pastebëta smailokai á já beþvilgèiojanti). Mûsø „pogrindyje” jis buvo daugiausia „svieto matæs”, ne tik apie Panevëþá, o ir apie Kaunà nemaþa þinojo, tai greitu tempu darës paèiu akiplëðiðkiausiu – nors tuo tarpu dar tik lieþuviniu – maiðtininku. Mudviem su Rimkum ið tø „pogrindininkø” iðsikëlus á Panevëþá (1921), Tilvytis jau ir atviriau pamaiðtavo (regis, kaþkoká maiðtingà referatà klasëj ar ateitininkuose paraðë), ir tapo be ceremonijø iðvytas ir ið ateitininkø, ir ið gimnazijos, në penktos klasës nebaigæs. (Po poros metø Kaune iðplaukë á plaèiuosius mûsiðkës literatûros vandenis. Pradëjo su Keturiais Vëjais, baigë – komunistinio reþimo iðgirtas, apdovanotas ir globojamas „LTSR Liaudies poetas”.) Neaiðku, ar ir kaip po to dar praktikavosi „þurnalizmo pradþiamokslyje” Pulgis Andriuðis. Berods – taip. Bûdamas kaimietiðkas aplinkos stebëtojas rezonuotojas, jis niekad nebuvo linkæs aistringai angaþuotis kieno nors pozicijø gynybon kontroversijose, ypaè ideologinëse ar politinëse. Tai ir á dëdës Tilvyèio maiðtavimus neásivëlë, dar pusantrø metø ten pat mokësi, ligi baigë penkias klases, o paskui pësèias iðþygiavo Kaunan, garsiojon Auðros gimnazijon. Èia nepraëjo në pusantrø metø, ligi pasitvirtino, kad uteniðkë pirmapradë patirtis vis dëlto buvo áþiebusi Pulgyje þurnalisto kibirkðtá. Kauno Auðroj jis vël ëmë leisti „laikraðtëlá”. Tik èia jau be jokios organizacinës ar ideologinës globos ar prieþiûros, o pats vienas, nepriklausomas, niekieno uþ rankutës nevedamas. Pats leidëjas, pats redaktorius, pats bendradarbis, pats administratorius, pats spausdintojas, pats ir platintojas. Turiny – nei informacijos, nei indoktrinacijos, nei agitacijos, nei idëjø ar svajoniø deklaracijos, o tik linksmi arba ir kandûs, daugiausia eiliuoti ir paties redaktoriaus pieðinëliais iliustruoti pasiðaipymai ið savo gimnazijos kasdienybës reiðkiniø, ypaè ið nemëgiamesniøjø mokytojø. Tai buvo Ðepðeliada – leidinukas su pretenzija á pavidalà – þurnaliná, á turiná – beletristiná. Tik dar tolokai nuo vieno ir kito. --Kai po keleto metø (apie 1932) Andriuðis buvo jau ásipilietinæs þurnalisto darbe Kauno ar Klaipëdos dienraðèiuose, jo þurnalistiniai raðtai vis tiek staipstësi daugiausia beletristikos padarþëse, neretai ir á patá darþà áðokdami. Neminint negausiø bûtinybës atvejø Klaipëdoje, Andriuðis niekad nebuvo þurnalistas – reporteris, neigi þurnalistas publicistas – vedamøjø ar ðiaip visuomeniniams reikalams svarstyti skirtø straipsniø autorius. Jo raðtai laikraðtyje bûdavo nei laikraðèio duona, nei mësa, retai ir darþovës, o daugiausia tik prieskoniai ir desertas.

104

Ðalia informacijos, orientacijos ir indoktrinacijos, Lietuvos laikraðèiai stengdavosi turëti (daugiau, negu dabartiniai) taip pat ir atvangos bei poilsio valandai parinktø skaitiniø, kur pamirðtami aktualieji rûpesèiai, o pasakojama apie ávairiausias savo arba ir tolimø kraðtø gamtos ar þmoniø gyvenimo ádomybes ar keistumus. Tokiai medþiagai redakcijose net ir tam tikras pavadinimas buvo prigijæs – ávairenybës. Kaip tik ðioj srity Pulgis daugiausia ir specializavosi. Kaip tik ði þurnalistinio darbo ðaka geriausiai ir tiko ðlietis arèiau prie beletristikos. Vokietmetyje (1941–44), prisiminæs savo kadaise (1926) neilgai trukusias gamtos mokslø studijas universitete ir pasitaikindamas populiariomis vokiðkomis ir prancûziðkomis botanikos ir entomologuos (vabzdþiamokslio) knygomis, Pulgis „agronomø laikraðèiuose” priraðë iðtisà virtinæ maþdaug mokslo populiarizacijos straipsniø – vaizdeliø apie augalus ir vabalus. Informacija buvo teisinga, net tiksli, bet tie pasakojimai labiausiai domino ir traukë skaitytojus savo vaizdingumu ir visokiomis „uþpakalinëmis mintimis”. Vabalai, geri ir blogi, Andriuðio pasakojimuose gyveno ir elgësi labai panaðiai, kaip geri ir blogi þmonës. Kartais vieni vabalai pasitaikydavo sëslûs, nuo seno savo „sodybose” ásigyvenæ, o kiti – atëjûnai, ásibrovëliai, gobðai, plëðrûs, tikri nevidonai, nuo kuriø ramiesiems sësliams tekdavo visokiausiomis gudrybëmis gintis... Asociacijos apie okupantus kaip musës sukdavosi skaitytojø mintyse, bet tai buvo papasakota taip nekaltai, taip beletristiðkai, kad okupantø cenzoriams tos pasakaitës neuþkliûdavo. Gamtos mokslø studijas Andriuðis savo þurnalistiniame darbe panaudojo labai negreit. Kitaip iðëjo su studijomis humanitariniø mokslø fakultete, konkreèiai – teatro seminare. Ið tenai pats prof. Balys Sruoga Pulgá, seminarà dar tebelankantá, ástatë á, kad ir neplaèià, bet rimta ir orià þurnalizmo ðakà: átaisë já dramos recenzentu, ir tai ne bet kur, o paèiame oficioze, Lietuvos Aide. Ir P. Andriuðiu Sruoga já, ligi tol Andrusevièiø, pasiraðinëti pamokë. Kad ir nevengdamas ironijos ar net kandaus sarkazmo savo neretai peikiamosiose nuomonëse apie recenzuojamus vaidinimus, aplamai P. Andriuðis recenzijose buvo labai rimtas ir dalykiðkas. Kurie já buvom paþinojæ tik ið Ðepðeliados, net ne iðkart patikëjom, kad tai tas pats Andrusevièëlis – Þemaitëlis raðo. Pulgis net dviem atvejais buvo lankæs ir Kauno Meno (dailës) mokyklà. Bet þurnalistiniame darbe tuos savo mokslus irgi negreit tepanaudojo, – tik minëtuose vokietmeèio augaliniuose – vabaliniuose pasakojimuose, o vëliau dar ir stovykliniame Dievo Paukðtelyje, Vokietijoje. Ryðkesnë iðimtis buvo Klaipëdos dienraðtyje Vakarai. To dienraðèio iniciatoriaus ir pirmojo faktinio vyriausio redaktoriaus – planuotojo Igno Ðeiniaus (Klaipëdos gubernatoriaus patarëjo spaudos reikalais) paskatintas – turbût, pagal ðvedø laikraðèiø pavyzdá, nes Ðeiniø viskas þavëjo, kà buvo ðveduose matæs – Pulgis kurá laikà pieðë tam laikraðèiui „vedamuosius”. Tai buvo comic’ø pobûdþio pieðinëliai su dialogais prieraðuose, tik ne ðiaip sau juokeliai, o vis „ið linksmosios pusës” papieðta ir papasakota kokia politinë – visuomeninë tos dienos aktualija.

105

Ið pieðinëliø ir prieraðiniø dialogø bûdavo aiðku ne tik, apie kà kalbama, bet ir kokia nuomonë apie tai sakoma. Tai ið tiesø buvo laikraðèio nuomonës pareiðkimai, taigi – kaip ir vedamieji straipsniai, tik kitokiu pavidalu pateikiami. Tai buvo sëkminga atrakcija laikraðtyje: daugumas skaitytojø Vakarus skaityti pradëdavo nuo „Pulgio vedamojo”. Temas bei nuomones greièiausiai pateikdavo Ðeinius, o Andriuðio uþdavinys buvo tik pasakyti visa tai dailininko ir beletristo priemonëmis. Ið to, kad Andriuðis tik svetur pasireiðkë kaip raðytojas, galëtø atrodyti, kad, ðtai, apsigimæs raðytojas Lietuvoj ekonominiø sàlygø buvo priverstas kapstytis þurnalistiniuose darbeliuose, ir tik svetur tepajëgë tapti tas, kas ið tikrøjø buvo. Bet tas iðskirtinis pavyzdys nebûtø pakankamas árodymas pagrásti tokiai nuomonei apie Lietuvos kultûrinio gyvenimo sàlygas apskritai. Andriuðio atvejis savotiðkas. Gal kiek ir dël aplinkos, gal kiek ir dël ekonominiø sàlygø, bet, turbût, daugiausia dël savo paties dvasinës prigimties, Andriuðis savo kelyje á raðytojus perëjo vabaliðkà metamorfozæ. Lietuvoj Andriuðis – raðytojas buvo dar tik „vikðro” stadijoj. Traukimosi á Vakarus metas buvo jo „lëliukës” stadija. Tik po to, „stovyklinëj eroj” atëjo laikas raðytojo „plaðtakei” sparnus iðskleisti. --Nereikia në statistikos, gana vien prabëgom apþvelgti pastarøjø trijø deðimtmeèiø mûsø iðeivinës literatûros panoramà, ir ásitikinsi, kad joje didþiai daug, gal net visø daugiausia esama tezinës beletristikos. Ryðkiausias pradininkas buvo Vincas Ramonas su savo Kryþiø (1947) teze – Roma ar Maskva, treèio kelio nëra. Ir po ðiai dienai daugumas raðytojø, kas atvira burna, kas bent puse lûpø, kas tiesiog, kas uþuolankom, bet vis skelbë ar bent rëmë savo puoselëjamas ideologines tezes – kas krikðèioniðkas, kas pagoniðkas, kas laisvamaniðkas, kas nacionalistines, patriotines, antikomunistines, liberalines, demokratines ir t.t. O Pulgis buvo, jei gal ir ne vienintelis, tai vienas ið tos raðytojø maþumos, stovinèios atokiai nuo ideologiðkai sroviniø teziø. Jis, koks buvo ið pradþios, toks ir liko visados – „nepartinis” ne tik politiniu, o ir pasaulëþiûriniu poþiûriu. Ið pradþios, tai yra, toj „vikðrinëj” laikraðtininko stadijoj, iðlikti „nepartiniu” nebuvo taip jau labai paprasta. Kone visi Lietuvos laikraðèiai buvo daugiausia politiniø ideologiniø sroviø arba atviri garsiakalbiai, ar ðiek tiek uþmaskuoti satelitai, ir þurnalistui nebûdavo natûralu ásitvirtinti laikraðtyje, kurio ideologiniams interesams jis buvo drungnas ar visai neutralus. Pirmuosius þingsnius á didþiuosius laikraðèius Andriuðis bandë liaudininkø (liberalinës kairës) dienraðtyje Lietuvos Þiniose. Tai buvo visai natûralu, nes tos srovës veikëjø globojamame bendrabutyje tada gyveno. Bet laikraðtininkystëj ásitvirtino tik „reþiminiuose” laikraðèiuose, tautininkø tiesiai ar per tarpininkus vairuojamuose. Ypaè „palankûs vandenys” Pulgiui buvo Klaipëdos dienraðèiuose, kurie buvo valdþios remiami ir priþiûrimi – diriguojami, bet kuriuose buvo vengiama kauniðkiø tarppartiniø kontroversijø. Èia Pulgis jautësi geriausiai galás iðsilaikyti nepriklausomo stebëtojo ir samprotautojo pozicijoje.

106

Hitleriui mus iðvijus ið Klaipëdos 1939 ankstyvà pavasará, Pulgis Kaune nesvyruodamas prisiðliejo prie paties tautininkø oficiozo Lietuvos Aido, ir jame – tarp ko kita – net ir savo individualinæ „tribûnà” ásitaisë. Tai buvo nedidukas, keleto deðimèiø eiluèiø kampukas laikraðtyje, pavadintas Diena dienon, pasiraðomas lotyniðku vardu – Homo simplex, paprastas þmogus. Èia Pulgis, tikrai ið „paprasto þmogaus” pozicijos, apþvalgydavo Kauno politiniø ir kultûriniø vyksmø panoramà ir paðaipiðkai „patraukdavo per dantá“ pastebëtus paslydimus nuo nuoðirdumo, nuoseklumo ar staèiai nuo paprasto þmogaus sveiko proto. Þinoma, tie krimstelëjimai ir bakstelëjimai daþniau bûdavo nukreipti á opozicijà (ypaè á katalikiðkàjà opozicijà), negu á oficiozo atstovaujamo reþimo aplinkà. O vis tiek, net ir taip tautininkø dienraðtyje bendradarbiaudamas, nesàlygotu tautininkø bendraminèiu Pulgis nepasidarë, o liko uþkietëjæs „nepartinis”. Ar ne tuðèiaviduris toks raðytojas ar þurnalistas, kurs nëra apsisprendæs dël pasaulëþiûros ir politikos? Ar toks nëra lyg jûreivis be kompaso? Vis tiek, kaip kas á toká klausimà atsakytø, Pulgio Andriuðio tas atsakymas neliestø. Nes jis nebuvo „neapsisprendæs” ir nebuvo „be kompaso”. Tik jo kompasas (ir apsisprendimas) nenuvedë jo á në vienà tada egzistavusià pasaulëþiûrinæ srovæ ar politinæ partijà. 1940 pavasará Kaune, prie kavos puoduko Konrado kavinëje, vienas ið mûsø lyg rimtai, lyg juokais paklausë Pulgá, kokios jis valstybës santvarkos norëtø Lietuvoj (santvarkos problemos tada buvo vis daþnëjanèios pokalbiø temos). Pulgis, ðá kartà në kiek nesiðaipydamas, visiðkai rimtai atskleidë savo politiná idealà ðiais þodþiais: – Tokios, kurioj nebûtø sarmata saugume tarnaut. Metmenys, 1976. Nr.31. P. 111–124

Gen. S. Raðtikio memuarø treèiasis pasiteisinimø tomas Ðiø, 73 - metø paèioj sausio pradþioj mûsø knygleidybos bare meteoriðkai ðvystelëjo praneðimas, kad gen. S. Raðtikio memuarø treèioji knyga iðparduota per du mënesius nuo iðleidimo. Ar buvo Amerikos lietuviø istorijoj kitas toks atvejis, kad lietuviðka knyga bûtø buvusi taip greit iðgaudyta? Tiesa, tas iðpardavimas tuo tarpu dar nebuvo ðimtaprocentinis. Leidykla sakësi dar laikanti apie 100 knygø atsargoj svarbiems klientams. Be to, spëliojo, kad ir pas platintojus dar gali pasitaikyti neparduotø knygø. Pagaliau, nepamirðtina, kad ðios knygos iðleista tik 1,500, o ne 4,000, kaip, regis, buvo iðleista dviejø pirmøjø. Kaip bebûtø, bet jei leidinys beveik iðpirktas per du mënesius, tai leidykla bus apsiskaièiavusi. Per þemai ávertino galimà tokio leidinio populiarumà, ir per maþai jo atspausdino. Ogi buvo galima numatyt, kad kaip tik ðis leidinys net ir dabartinëj gerokai apsnûdusioj mûsø knygø rinkoj, vis dëlto dar gali bûti populiaresnis uþ gana

107

skeptiðkai ir tingiai perkamuosius groþinës literatûros leidinius. Prieð 15–16 metø S. Raðtikio (ir E. Raðtikienës) memuarai ðioj rinkoj buvo ,”bestseleriai”, ir tai buvo, turbût, dël dviejø lig ðiol neiðnykusiø prieþasèiø. Viena, tai kad yra taip atsitikæ, jog S. Raðtikio ir tik jo asmuo mûsø ponepriklausomybinës iðeivijos sàmonëje yra – geruoju ar bloguoju – visiðkai sutapæs su Lietuvos kariuomenës vado sàvoka, nors kariuomenës vadø ar vyriausiø virðininkø Lietuvoj yra buvæ kone tuzinas. Ir kaip tik S. Raðtikio, o ne kurio kito kariuomenës vado ar kitokio pareigûno reikðmë valstybëje toje mûsiðkiø sàmonëje – teisingai ar klaidingai – tebeatrodo buvusi didþiausia po ar net ðalia respublikos prezidento. Antra, tai kad – gal ið dalies ir dël pirmosios prieþasties – gen. Raðtikio atsiminimø pirmosios knygos buvo sutiktos gausybës arba saldþiai draugiðkø, arba itin rûgðèiai prieðiðkø atsiliepimø, kuriø susikirtimai iðpopuliarino jas maþiausia kita tiek, kiek paties autoriaus populiarumas. Pirmøjø knygø skaitytojai dar ne visi iðmirë ir dar ne visiðkai iðëjo ið rikiuotës. Tad dar daugelis jø griebë ir treèiàjà. Prie jø, be abejo, prisidëjo ðiek tiek ir jaunesnës inteligentijos, tokiais dalykais pasidominèios, kuriai, turbût, Akademinë Skautijos Leidykla didþia dalimi ir skyrë ðá leidiná. Tos aplinkybës tam tikro lygio pasisekimà leidiniui uþtikrino ið anksto, ir knyga buvo perkama greit, nelaukiant recenzentø informacijø bei rekomendacijø. Tad ir kalbëti apie toká leidiná jau galima nebesidairant, kaip toks ar kitoks iðsitarimas atsilieps jo platinimui. Greit iðpirktoji knyga godþiai ir skaitoma. Turbût, dël tø paèiø, smalsumà þadinanèiø prieþasèiø: kà gi èia dar pasakys, kà atskleis generolas Raðtikis, Lietuvos kariuomenës vadas! Tik beskaitydamas, ypaè perskaitæs, suvoki, kad èia gi beveik nieko nauja, tik „more of the same”. Ið vienos pusës, tai labai gerai. Pirmose knygose, nepaisant ginèytinø interpretacijø, buvo suregistruota daug istorinës reikðmëj duomenø. Treèiajame, jei ir nëra reikðmingø naujø reveliacijø, yra anksèiau minëtøjø dalykø papildymø, paryðkinimø, ir vien tai sudaro pakankamà pagrindà jos pasirodymui sveikinti ir teigiamai vertinti. Bet ir kitais poþiûriais ði knyga yra dar vienas ðiûptelëjimas to paties, ko buvo apstu ir pirmosiose: patriotiniø ir asmeniniø autoriaus sentimentalumø, jo gerø norø bei nepartiðkumo árodinëjimø, nusiskundimø, tautininkø jam nedraugiðkumu ir jø politiniu þalingumu, nusiskundimø kritikuotojø neteisumu, áþûlumu, nesàþiningumu, perdëtais reikalavimais ir perdëtos atsakomybës dëjimu. Tokiais dalykais ðis tomas perpintas tankiau uþ pirmuosius. Jie kartojasi, netgi maþai skirtingais variantais, po keletà ar net keliolika kartø. Autorius, matyt, nejuto, kad jeigu kartà kà gerai iðdëstai, tai ir gana, nes átikintiems kartoti nëra reikalo, o neátikintiems – nëra prasmës. Tie dalykai, kaip pirmuosiuose, taip ir ðiame tome maþina kariuomenës vado memuarø ginamàjá svorá.

108

POLITINË NEKALTYBË

Vienas ið paèiø ryðkiausiø siûlø, nusidriekianèiø per visus S. Raðtikio memuarus, tai vis tie jau ið pirmøjø knygø pagarsëjæ „politinës nekaltybës” árodinëjimai, pradëti dar kariuomenës vadu tebebûnant. Mat, jau anuomet bûta kalbø, anot kuriø kariuomenës vadas Raðtikis leidæsis krikðèioniø demokratø ar apskritai katalikinës politinës srovës panaudojamas kaip árankis Smetonai jei ne visiðkai iðstumti, tai bent pastûmëti nuo valdþios. – Ne vienà kartà buvau kalbëjæs Respublikos Prezidentui, – tebesiteisina S. Raðtikis ir treèios knygos 348 psl. – kad tai netiesa, kad nebuvau jokios partijos árankiu, kad að buvau tik karys, kad að nieko nedariau ir nesakiau prieð Prezidentà, kad að já gerbiau ir visada buvau jam iðtikimas, taèiau man vis labiau aiðkëjo, kad Prezidentas daugiau tikëjo savo bendraminèiams tautininkams, negu man. Kà jûs pasakysit! Smetona, matykit, pats nesugebëjo susidaryti nuomonës apie kariuomenës vado pasireiðkimus, o tik pasidavë tautininkø piktybiðkiems átaigojimams! Galbût, „leiskit nepatikëti”? Ásidëmëtina, kad netgi ðioje tarnybinio lojalumo iðpaþintyje, S. Raðtikis aiðkiai pasisako stovëjæs prieðprieðiais su prezidento bendraminèiais. Kitoj savo pasiteisinimø pastraipoj (346 psl.) jis visiðkai aiðkiai iðliejo savo politiná nusiteikimà tada kardinaliniu Lietuvos vidaus politikos klausimu, bûtent: – Taip, að siekiau visos tautos vienybës, kaip ir daugelis lietuviø patriotø siekë to paties. Skirtumas buvo tik tas, kad tuo metu valdanèioji politinë partija ir jos vadovybë siekë lietuviø vienybës jai pritarimo keliu, tuo tarpu að vaizdavausi nuoðirdþià visos lietuviø tautos vienybæ, visø politiniø partijø ir grupiø nuoðirdø bendradarbiavimà ir visø patriotinæ atsakomybæ tada buvusiu Lietuvai labai pavojingu metu. Nuvyniok nuo ðio politinio credo graþbylingàjà „vatà”, ir liks – „að siekiau partijø koalicijos koalicijos”. O Smetona siekë partijø iðnykimo ir homogeniðko tautos sutelkimo vieno autoriteto (tuo metu – paties Smetonos) vadovybëje. Nëra reikalo èia svarstyti, katras ið tø siekimø turëjo bûti Lietuvai geresnis. Tik lieka matyti, kad Raðtikio ir Smetonos siekimø bûta ne „tik”, o labai skirtinø, tiesiog diametriðkai prieðingø. Tiesa, kad gen. Raðtikis „nepakëlë rankos” prieð Smetonà, nebandë jëga primesti jam savo paþiûrø, nors, jei bûtø norëjæs, tai bûtø galëjæs sëkmingiau uþ gen. Kubiliûnà tà padaryti. Taèiau savo tø opoziciðkø paþiûrø ir uþanty nelaikë. 216–17 psl. pasiteisinimuose jis liudija, kad opozicija kalbinusi kariuomenæ „atversti” gruodþio 17-tosios (1926) perversmà, tai yra nuversti Smetonos reþimà ir gràþinti seiminá, parlamentiná reþimà. Raðtikis perversmo daryti nesutikæs, bet opozicijos vadai to visiðkai atvirai në nereikalavæ, tik skatinæ „imtis reikalingos iniciatyvos”. Raðtikis, matyt, sutiko ir ëmësi bûti opozicijos „ðventuoju patronu – uþtarëju prezidentûroje: visi opozicijos vadai þinojæ, kad „kariuomenës vadovybë pakartotinai kelis kartus buvo këlusi klausimà pas Respublikos Prezidentà apie Lietuvos seimo suðaukimo reikalingumà ir apie buvusiø partijø bei grupiø atstovø ásileidimà á vyriausybæ”.

109

Po ðiø ir daugelio kitø prisipaþinimø, S. Raðtikis vis tiek tebesistebi, kodël tautininkai jam prikaiðiojæ stojimà politinës opozicijos pusëje. Ir vis dar graudþiai tebesipiktina, kad kai kurie pirmøjø jo knygø kritikai ið tø uoliø, bet neátikinanèiø (ir dabar nebereikalingø) politinio neutralumo ir „nekaltybës” árodinëjimø gana spalvingai pasiðaipë. Yra pavojaus, kad tokiø pasiðaipymø ir po treèiosios knygos dar gali atsirasti. Tik vienu atveju (529 psl.) S. Raðtikis prasitarë lyg ir jau supratæs savàjá anuomenesupratimà. Sako: – Buvusiam reþimui buvo reikalintiná turëto politinio vaidmens nesupratimà gas kitoks ir tikrai politikuojantis kariuomenës vadas. Bet ir ðioj diagnozëj dar reikia pataisos: þodá „tikrai” reiktø pakeisti þodþiu „kitaip”. Nes gi Raðtikis, kaip matyti ið minëtøjø prisipaþinimø, tikrai tai politikavo, taip, kaip reþimui bûtø buvæ pageidautina, o taip kaip politinei bet politikavo ne taip opozicijai netgi labai patiko. Aiðku, ðitaip politikuojantis kariuomenës vadas jokiam reþimui, jokiai politinei pozicijai negalëtø patikti. Ðiandien tik ið knygø su ano meto Lietuvos vidaus politika susipaþástantiems gali atrodyti nuostabu ne tai, kodël gen. Raðtikis anuomet susilaukë tautininkø priekaiðtø, o nuostabu, kaip tai galëjo bûti, kad net kelis kartus pasiûlæs prezidentui paèiam pasidaryti politiná charakirá, jis vis tiek dar porà metø liko, kad ir nebelabai mylimas, bet toleruojamas... TAI KAM TA KARIUOMENË?

– Ar galëjo bûti nors maþiausiø ðansø tokius karus laimëti? – atsikerta S. Raðtikis (558 psl.) priekaiðtaujantiems, kodël nekariauta dël lenkø ultimatumo (1938), dël Hitlerio Klaipëdon ásibrovimo (1939) ir pagaliau prieð rusø antplûdá (1940). Toks klausimas styrojo prieð akis daug kam – opozicijoj ir pozicijoj – jau 1935 metais, kai gen. Raðtikis pateikë savàjá rimtà (ir brangø) kariuomenës modernizacijos ir apginklavimo planà. Kad ir su didele (Vilniaus) spraga, bet vis dël to, esmingai laimëtas Nepriklausomybës karas dar palaikë Lietuvos visuomenëj iliuzijà, jog ir ateity, jeigu kas pultø – apsiginsim. Bet tarptautinius vyksmus atidþiau stebëjusieji nebe visi taip dràsiai jautësi. 1935 - tieji ir vëlesnieji metai nebebuvo, kaip 1919. Ir daug kam jau tada ëmë atrodyt, jog Lietuva, kaip ji besiginkluotø, vis tiek neturëtø ðansø ginklu prieð kurá nors ið kaimynø atsispirti. „Nebent prieð latvius...”, iðsitarë kartà Tûbelis, premjeras ir tautininkø pirmininkas, tas pats, kuris ið pat pradþiø skeptiðkai paþiûrëjo á Raðtikio planà – ne ið taupumo, ne ið ðykðtumo, o ið visiðkai realistiðkos paþiûros, kad tas planas geras paradams, manevrams, bet karo laimëjimo jis neuþtikrins. Kadangi – tà ir Raðtikis dabar pripaþásta – jau buvo tokia padëtis, kad kaip besimodernebuvo. nizuotum, kaip besiginkluotum, vis tiek karui laimëti ðansø nebuvo Raðtikis átikino prezidentà, kad vis dël to reikia jo septynmeèio planà ávykdyti. Nusileido ir Tûbelis, nes alternatyvinio plano nebuvo, o buvo tik paguoda, kad „darom, kà galim”.

110

Bet kaip opozicijoj, taip ir tautininkuose liko netikinèiø tikslingumu sukiðti didþiulæ tautos resursø dalá á ginklus ir rengimàsi karui, kurio neámanoma laimëti. Tiesa, kai opozicija pajuto kariuomenës vado asmenyje savo politiná uþtarëjà ir galimà pagalbininkà jai á valdþià sugráþti, kariuomenës kritika jos sluoksniuose pritilo. Bet vis daþniau „balsà gaunanèiø” jaunesniøjø tautininkø (smetonininkø, ne voldemarininkø) tarpe „antimilitaristiniai” nusiteikimai brendo diena ið dienos, ir jau ne retenybë buvo iðgirsti nuomoniø, anot kuriø nebe ðautuvuose, patrankose ir nebe kariuomenës iðblizginime Lietuvos stiprybë, o greièiau plaèiausiø sluoksniø protiniame – dvasiniame iðsilavinime ir tokiame gyvenimo lygyje, kuris visiems tëvynæ bei valstybæ daro svarbià ir brangintina. Ið tø „herezijø” tautininkuose ir kilo „Raðtikio klausimas”. Raðtikis tebeatrodo to nenugirdæs, nepajutæs, nesupratæs. Jam ta nesimpatingoji tautininkø ðutvë tai tik valdþios gobðai. Jis savo memuaruose atrodo visiðkai uþmirðæs, ar gal niekad në dëmesio neatkreipæs á tokius ið tos ðutvës á kariuomenës „establishmentà” atskambëjusius klausimus, kaip – kuo pateisinti, kad ðvieþiai iðkeptas jaunesnysis leitenantas ið karto dvigubai geriau atlyginamas, negu taip pat ðvieþiai iðkeptas ir netgi ilgëliau keptas pradþios mokyklos mokytojas? Arba – kodël mes kreipiame Lietuvos resursus á rengimàsi pasisekimo perspektyvos neturinèiam konvencionaliniam karui, o neplanuojam, kà reiktø daryti, kaip Lietuvai iðsilaikyti nepriklausomybës atveju? Arba dar – kodël Ðauliø Sàjunga, pradþioje ákurta, kaip civilinë ginkluota pajëga, nerengiama eventualiam partizaniðkam pasiprieðinimui, o visas dëmesys nukrypo á kultûriniø ideologiniø jaunimo organizacijø – jaunalietuviø ir pavasarininkø – pamëgdþiojimà: dainos, ðokiai, teatrai, sportas. Leiskime, kad egoistiniais sumetimais jaunalietuviø – tautininkø galvose buvo kilæs reikalavimas, kad ðauliai dainavimà – ðokimà paliktø kultûrinëms jaunimo organizacijoms (pirmoj vietoj – jaunalietuviams), o patys koncentruotøsi savo originalinei paskirèiai. Betgi, toks principas, regis, kaip tik turëjo bûti priimtinas kariuomenës vadui, jeigu jis bûtø buvæs nors kiek atviras minèiai apie kokià nors ginkluotos pajëgos alternatyvà Lietuvoj. (Gen. ðtabo karininkai uþsieniø karo akademijose, þinoma, tokiu dalykø nebuvo studijavæ.) Ne, kariuomenës vadas tokioje mintyje nepamatë nieko daugiau, kaip tik „tautininkø numatytà Lietuvos ðauliø sàjungos likvidavimà ir jos ájungimà á jaunalietuviø organizacijà”! (348 psl.). Ir tebesididþiuoja gen. Raðtikis, kad prieð toká tautininkø pasikësinimà pasiprieðinæs, Ðauliø sàjungà apgynæs... Apgynë tai apgynë, bet tiesioginei paskirèiai ðauliø vis tiek iki pat paskutiniø metø nerengë. Visa Raðtikio ðauliø klausimu konfrontacija su tautininkais bei jaunalietuviais (su kuriais susitikti ir iðsiaiðkinti jis në nesiteikë), o taip pat ir konfrontacija su ministru pirmininku bei paèiu prezidentu labai spalvingai pavaizduoja, kaip jis tik savo veiksmuose niekad nematë opoziciniø partijø interesø protegavimo, o prezidento, premjero ir jø bendradarbiø tautininkø kiekviename projekte matë tik

111

savanaudiðkus partinës politikos këslus. Ir matyt, kad ligi ðiai dienai neperprato tokio labai paprasto dalyko, kad valdþioje stovintiems ar jà remiantiems ne tik natûralu, o ir bûtina politikuoti tik taip, kad gautø ko daugiau pritarimo ir sutiktø ko programai. Kad valdþios prerogatyva yra ir maþiau kliudymø vykdyti savo politinei programai ginkluotas pajëgas tvarkyti taip, kaip jai atrodo reikalinga ir tikslinga. Kad kariuomenës vadas, prieðindamasis tiems ar kitiems valdþios politikos elementams, tampa opoziciðka rakðtim reþimui. (Tà kaip tik prabëgom paminëjo ir L. Sabaliûnas savo knygoj „Lithuania in Crisis”. Bet to nesuprato ir neprisipaþino gen. Raðtikis savo memuaruose. Netgi uþginèijo Sabaliûno uþsiminimus apie tai, nors ir apibûdinæs Sabaliûno knygà, kaip objektyviai paraðytà.) NETURËJOME LIETUVIÐKO MANNERHEIMO

Treèiojo tomo pradþioj S. Raðtikis mini, kad Lietuvos kariuomenë turëjusi net 12 vadø. Apgailestaudamas toká nepastovumà tame poste, S Raðtikis iðsitarë, kad taip negerai buvæ gal todël, „kad Lietuva neturëjo savo lietuviðkojo Mannerheimo” (17 psl.). Tas Mannerheimo, Suomijos kariuomenës vado paminëjimas, priminë ir Mannerheimo memuarus, kurie sutilpo tik vienoj knygoj, bet kurie yra iðleisti ne tik suomiðkai, o ir vokiðkai, angliðkai, prancûziðkai ir dar keliomis kalbomis. Koks skirtumas tarp tø dviejø kariuomenës vadø memuarø! Kiek ten valstybininkiðko orumo, ir kiek èia asmeniðko sentimentalumo! Ir ypaè kiek èia daug polemikos bei pasiteisinimø! Kadangi polemika, nors ir ujama bei smerkiama, bet visada godþiai skaitoma, tai ir Raðtikio memuarai, ypaè pastaroji knyga smalsu skaityti. Bet joje minimiems dalykams jau pasitraukus á maþiausia pusketvirto deðimtmeèio perspektyvà, ima vis didesnë abejonë, argi buvo S. Raðtikiui reikalo dar kartà tiek daug, taip uoliai ir taip neátikinanèiai dël jø aiðkintis bei teisintis. Skaitai ir pagalvoji, kad ðventà teisybæ buvo paèioj knygos pradþioj pastebëta: Lietuva neturëjo savo Mannerheimo. Akiraèiai, 1973. Nr.5(49)

112

NUO VILNIAUS KLAUSIMO IKI NACIONALIZMO SAMPRATOS Lenkø – lietuviø santykiai dabar ir ateityje Nesenas tebëra tas laikas, kada lenkas ir lietuvis, susitikæ bet kurioje pasaulio vietoje ir suþinojæ vienas kito tautybæ, automatiðkai pasijusdavo prieðais, maþø maþiausia, prieðais ex officio. O jeigu jie bûdavo vienas ir kitas neabejingi bendriesiems savo tautos sentimentams, tai uþtekdavo jiems pasikeisti keliais sakiniais ir paaiðkëdavo, kad jø savitarpinis prieðiðkumas yra ne vien oficialus, bet lydimas ir jø giliausiø ásitikinimø bei karðèiausiø jausmø. Paskutiniai ávykiai ðioje srityje nepaprastai daug pakeitë. Ðiandien lenkas ir lietuvis svetimuose kraðtuose susitinka daþniau nei kada nors, ir tie susitikimai esti jau kitokios nuotaikos. Be instrukcijø, be oficialiniø sutarèiø ir be specialios propagandos pasidarë aiðku ir vieniems ir kitiems, kad dabar jie visø pirma kovos uþ toká patá tikslà ir kovos prieð tà patá prieðà kaip bendrininkai, ðios bendrosios kovos objektai abejiems yra daug reikðmingesni, nei objektai tø ginèø, kurie anksèiau lenkà ir lietuvá taip grieþtai skyrë vienà nuo kito. Bet ar tai reiðkia, kad seni lenkø – lietuviø ginèai automatiðkai iðsisprendë visiems laikams? Pasklaidæ ir lenkø ir lietuviø europinës ar amerikines spaudos puslapius, galime lengvai ásitikinti, kad lygiai lenkai apie lietuvius, lygiai lietuviai apie lenkus gana daþnai paraðo su uþuojauta, nuðviesdami vieni kitø esamà padëtá ir su simpatija paminëdami vieni kitø kovos pastangas. Bet lygiai taip pat galime ásitikinti, kad visi tie klausimai, kurie anksèiau buvo lenkø – lietuviø ginèo ir nesantaikos objektu, dabar yra ið abiejø pusiø nutylimi. Bet gi tas nutylëjimas reiðkia tik tiek, kad dël susidëjusiø aplinkybiø tie klausimai yra tik laikinai suspenduoti, taèiau jokiu bûdu ne galutinai iðspræsti. Ir jeigu dabar kada vis dëlto esti paminimas, pavyzdþiui, Vilniaus miestas, tai jis lietuviðkoje spaudoje paminimas, savaime suprantama, kaip Lietuvos sostinë, o lenkiðkoje spaudoje – kaip vienas ið tø Lenkijos miestø, be kuriø lenkui Lenkija nesuprantama... Kà tai reiðkia? Tai reiðkia, kad dabartiniai geri lenkø – lietuviø santykiai yra pastatyti ant laikinio pamato: ant dabartinës abiejø tautø maþdaug vienodos nelaimës. Jeigu abiems tautoms pavyktø tà nelaimæ paðalinti, jeigu abi tautos vël atgautø

113

tikrà nepriklausomybæ, tai to dabartiniø santykiø pamato nebeliktø ir seni ginèai neiðvengiamai atgytø visu savo aðtrumu. Bet vien jau tokios galimybës perspektyva yra kenksminga mûsø bendram reikalui, nekalbant jau apie tai, kad tikrai bûtø nemalonu atnaujinti tà nesantaikà nuo pat pradþios. Ásivaizduokime, kad ateis laikas, kada kai kuriems pasaulio galiûnams pasidarys patogu paremti mûsø siekimus. Èia tuojaus jiems kils klausimas: tai kà gi, ar gráðime vël prie to, kad jûs atsistojæ ant savø kojø tuojau ðoksite á akis vieni kitiems dël Vilniaus ir kitø dalykø? Savaime aiðku, kad mûsø reikalai pasaulio galingøjø akyse daug geriau atrodytø, jeigu jau dabar mes jiems galëtumëm padëti ant stalo iðdëstymà, jog mes numatome sutvarkyti savo santykius taip, kad jokiø ginèø mûsø tarpe jau nebebus. Ar tai galima? Þinoma, kol mes ginèø objektus tik nutylime vardan bendros mûsø nelaimës, tol tokio sprendimo nëra ir negali bûti. Sprendimas gali bûti surastas tik objektyviai ir su gera valia svarstant konkreèius pasiûlymus bei kontrapasiûlymus. Kas yra kompetentingas tai padaryti? Savaime aiðku, galutinius susitarimus gali padaryti tik toki organai, kurie bus pakankamai kompetentingi pasiþadëti tautø vardu. Bet eventualus sprendimo juodraðtis, principinis projektas gali gimti ir visai privaèiose diskusijose. Net gi, pavyzdþiui, du visai neatsakingi asmenys gali surasti toká sprendimà, kuris galëtø pasirodyti priimtinas ir abiejø tautø reprezentantams ir paèioms tautoms... Todël kiekvienas bandymas rasti toká sprendimà, jei ir neturi pasisekimo garantijø, tai visada turi pasisekimo progø. --Bûsimøjø lenkø – lietuviø santykiø pobûdis labai daug pareis nuo to, kokia bus bendra santvarka Europoje ar bent toje Europos dalyje po rusiðko bolðevikinio imperializmo likvidavimo. Po to likvidavimo tie santykiai gali pasilikti tik dabartinëje stadijoje... Ar tai bus Europos Jungtinës Valstybës Rytø Europos Federacija arba Konfederacija, ar vël bus gráþtama prie paèiø individualiø valstybiø, kurios buvo ir 1939 metais? Ávairûs Federacijø ar Konfederacijø projektai dar nëra pakankamai studijuoti ir galimybë juos greit realizuoti dar tebestovi po daugeliu klaustukø. Todël atgijimas visø buvusiø dar ir naujø individualiø valstybiø, bent pradþioje, yra greièiausiai galimas dalykas. Bet individualiø Lenkijos – Lietuvos valstybiø atgijimas savaime sukeltø visu aðtrumu visus buvusius ginèus ðiø kraðtø tarpe. Todël, kalbant apie tø ginèø sutvarkymà labiausiai reikia turëti galvoje, kaip tai bûtø galima sutvarkyti individualiø valstybiø sistemoje. Jei ðioje plotmëje bûtø rastas tinkamas sprendimas, tai tà sprendimà bûtø lengva pritaikyti bet kokiai eventualiai konfederacinei ar federacinei sistemai. O pagrindinis klausimas èia buvo ir bus ne kas kita, kaip, Vilniaus klausimas klausimas, kurio dabartinis nutylëjimas dar nereiðkia jo iðsiþadëjimo nei ið vienos pusës... Manau, kad visiems lenkams yra puikiai þinoma, jog naujos Lenkijos – Lietuvos unijos idëja lietuviø tarpe absoliuèiai nepopuliari, vis vien kokia forma ji bebûtø

114

siûloma. Tiesa, lietuviai gal per daug nesikratytø nuo artimesniø ir draugiðkesniø santykiø su Lenkija eventualioje konfederacijos formoje, jei toks junginys bûtø plataus pobûdþio ir taip organizuotas, kad nei Lenkija nei kuri kita didelë valstybë neturëtø persvaros. Nes kiekvienam, turbût, aiðku, kodël maþesnë tauta su nepasitikëjimu þiûri á bet kokias sàjungas su didesne. Pagaliau, buvusi lietuviø – lenkø unija lietuviams jau yra davusi neigiamo patyrimo ir lietuviai nëra linkæ to bandymo kartoti jokiame variante. Neoficialiniuose lietuviø sluoksniuose vis daugiau populiarumo ágyja Lietuvos – Latvijos – Estijos federacijos mintis, jeigu tokiai federacijai susidarytø tinkamos sàlygos. Realizavus toká junginá, lengviau galëtø bûti kalbama ir apie to junginio tolimesná ásijungimà á kokià nors platesnæ atitinkamo rajono valstybiø organizacijà. Bet tai bûtø tolimesnës ateities klausimas. Pradþioje mums reikia rasti bûdà sutvarkyti tiesioginiams lenkø – lietuviø santykiams, santykiams tarp individualiø Lenkijos ir Lietuvos valstybiø. Ar bûtø tinkamas sprendimas – gráþti á tà paèià padëtá, kuri buvo prieð 1939 metø rugsëjo l dienà? Galimas dalykas, kad tas sprendimas patenkintø daugumà lenkø, bet yra visiðkai aiðku, kad lenkø – lietuviø santykiai tuo nepasidarytø patenkinami, nes tuo bûdu bûtø sugráþta á tokià padëtá, kuri negalëjo bûti apibûdinta kitaip, kaip tik padiktuota taika. Lenkø pusëje liktø laimëjimas, paremtas jëgos baze, lietuviø pusëje pasiliktø tas pats senasis skriaudos jausmas ir galima bûti tikriems, kad ir vël per kartø kartas lietuvis susitikæs su lenku jausis kaip prieðai, taip, kaip tai buvo ir prieð keletà metø... Tas santykiø uþnuodijimas galëtø ateityje sukelti dar labai daug nemalonumø. O ar bûtø tinkamas sprendimas – remtis dabar sudarytomis tarp Lenkijos ir „sovietines Lietuvos” sienomis? Tas sprendimas faktiðkai daugiau patenkintø lietuvius, taèiau turi bûti kategoriðkai pabrëþta, jog niekas ið lietuviø nenori remti savo aspiracijø á Vilniø tais aktais, kurie buvo Maskvos padiktuoti po 1939 metø rugsëjo l dienos. Kad nuo 1939 metø spaliø pabaigos ligi 1940 metø birþelio 15 dienos Vilnius buvo nepriklausomos Lietuvos administracijoje, kad paskui Vilnius áëjo ir á susovietintos Lietuvos ir á vokiðko Lietuvos „Generalbezirko” ribas, o dabar vël yra laikomas sovietiðkos Lietuvos sostine – visa tai lietuviø akyse yra tik faktai, bet ne juridiniai argumentai Vilniaus byloje. Klausimo iðsprendimas Lietuvos naudai, remiantis agresoriø sukurtais faktais, lenkø pusëje sukeltø suprantamo pasipiktinimo, o tai bûtø irgi santykiø uþnuodijimas. Vadinasi, reikëtø ieðkoti sprendimui kokios nors kitos bazës, nesiremiant aklai nei prieðkarine, nei dabartine padëtimi. Paprastai tokiais atvejais sakoma, kad reikia rasti kompromisà... Taèiau tai yra daug lengviau pasakyti, nei realizuoti. Nes kompromisas kompromisui nelygu... Vienas ið tokiø toliausiai einanèiø kompromisø yra siûlymas padaryti ið Vilniaus Lenkijos – Lietuvos kondominiumà. Jei neklystu, tai tokiø siûlymø yra kilæ ið kaþkuriø privaèiø lenkø ðaltiniø. Reikia pripaþinti, kad toks siûlymas ið lenkø pusës yra

115

labai tolimas þingsnis ir tikrai didelis kompromisas. Bet... Èia prisimena Salomono teismas... Turbût ne kiekvienam ir lenkui simpatiðkas toks sprendimas, bet lietuviø tarpe tai tikrai sunku rasti, kas jam pritartø. Ið senos Lietuvos sostinës padaryti lyg kokià Afrikos dþiungliø kolonijà, valdomà kondominiumo bûdu! Teko girdëti atsargesniø sumanymø, kurie maþdaug taip motyvuojami: „Mes þinome, kad Vilnius jums, lietuviams, yra istoriðkai reikðmingas, bet mums, lenkams, jis irgi labai reikðmingas, nes tik pasiþiûrëkite, kiek jis davë mûsø tautai dideliø þmoniø! Didelë dalis mûsø dvasinio gyvenimo suriðta su Vilniumi, tai kaip gi mes galime su juo skirtis? Mes negalime ásivaizduoti Lenkijos be Vilniaus. Gal ir jûs negalite ásivaizduoti Lietuvos be Vilniaus. Bet gi þinote, kad Vilnius yra stipriai lenkiðkas, bet tik labai silpnai lietuviðkas, jeigu jau pripaþinti, kad jame gyvendavo vienas kitas tûkstantis lietuviø, skaitant su gimnazistais... Bet tiek jau to, istorija ir visa kita reikia priimti dëmesin ir reikia pripaþinti, kad lietuviø aspiracijos á Vilniø irgi nëra visai tuðèios. Bet kodël negalëtumëm padaryti ið Vilniaus vietoj mus skirianèio, mus jungiantá dalykà! Padarykime taip, kad Vilnius bûtø tokia ypatinga vieta, kur ir lenkas ir lietuvis galëtø jaustis kaip namie! Padarykime taip, kad ir vieni ir kiti galëtø èia ir lankytis ir apsigyventi ir tvarkytis taip, kaip namie, pas save! Pamatytumët, jûs, lietuviai ið to tik laimëtumët, nes jûsø penetracija á Vilniø greièiausiai bûtø aktyvesnë ir laikui bëgant jûs tikrai jaustumëtës Vilniuje gal stipriau, net negu mes...” Ði labai graþiai nupieðta perspektyva taèiau dar nëra visai iðbaigta. Kà gi tai reiðkia? Ar ið Vilniaus turi bûti padaryta kokia maþutë valstybëlë, pavyzdþiui, kaip Monaco? Ar jis turi bûti kieno nors suverenume? Jei taip, tai Lenkijos, ar Lietuvos? Vis dëlto, neþiûrint èia paminëtø neiðbaigtumø, ðioje mintyje yra kai kas, kuo verta susidomëti, ties kuo verta sustoti. Tai toji mintis – „padarykime, kad ir lietuviai ir lenkai èia jaustøsi kaip namie”. Kas èia turima galvoje? Manau, kad visø pirma èia galvojama apie tai, kas anksèiau abiems pusëms daþniausiai skaudëdavo. Bûtent, nekalbant apie aukðtosios politikos problemas, buvo susidariusi dar taip vadinama „persekiojimo” problema problema. Vilniuje, Ðvenèionyse, Melagënuose ar kur nors kitur lietuviai skundësi, kad lenkiðka administracija juos persekioja ir neduoda jiems naudotis natûraliomis teisëmis. Lenkai Kaune, Panevëþyje, Ukmergëje, Vandþiogaloje ar Babtuose savo keliu skundësi, kad lietuviðka administracija juos persekioja. Ir ið tikro, ir vienoje, ir kitoje pusëje – kratos, areðtai ir kitoká nemalonumai... Dël ko visa tai buvo? Ogi dël to, kad ir lietuviø patriotinë veikla Vilniaus kraðte, ir lenkø patriotinë veikla Lietuvoje daugeliu atvejø neiðvengiamai turëjo iridentinio pobûdþio, tai yra buvo arba atvirai, arba bent uþmaskuotai antivalstybinë. O tai todël, kad Lenkijos ir Lietuvos oficialiniai santykiai nebuvo sutvarkyti, sàskaitos nebuvo suvestos geruoju, kad lietuviðki ir lenkiðki patriotiniai jausmai stojo vieni kitiems opozicijon automatiðkai.

116

Ásivaizduokime tokià padëtá. Bolðevikija sugriûva, Lenkija ir Lietuva, anglø ir amerikieèiø palaimintos, atsistoja ant kojø. Lietuviai pasinaudoja bolðevikø okupacijos susidariusia padëtim ir ásikuria, ásitvirtina Vilniuje taip, kad lenkai ar tai dël vidaus, ar dël tarptautiniø prieþasèiø nebegali pakartoti 1920 metø spaliø 9 dienos þygio... Lenkai protestuoja, reiðkia nepasitenkinimà, bet lietuviai triumfuoja. Aiðku, kiekvienas, patriotas lenkas, kuris dar tebegyvens Vilniuje, jei ne vieðai, tai slaptai bus Lietuvos valdþios prieðas, o lietuviðka administracija kiekvienà lenkà átars, kad jis nieko gera negalvoja... Ið to ir kils konfliktai, kurie bus vadinami persekiojimais... Ásivaizduokime dabar atvirkðèiai. Lietuva ir Lenkija atsistato, bet lenkai, surinkæ visas vietines ir ne vietines jëgas, paèioje pradþioje sulikviduoja bet kokius lietuviø bandymus paimti valdþià Vilniuje, ir gràþina 1939 metø padëtá. Kas gi susidaro? Ogi toji pati padëtis, su kerðtu, neapykanta, su irridentiðkomis nuotaikomis, su visokiø kiaulysèiø krëtimu ir vienoje ir kitoje pusëje, su tais paèiais areðtais, teismais, persekiojimais, su daugeliu nereikalingø tragedijø ir t.t. Nëra jokios abejonës, kad kiekvienu atveju, kai ðis klausimas bus iðspræstas vienaðaliðku aktu, kitai ðaliai protestuojant, visada bus nepasitenkinimai, visada bus ir pagrásti ar nepagrásti persekiojimai. Raèiau galima tikëti, kad tikrai ir lietuvis ir lenkas, lygiai Vilniuje, lygiai kitur Lietuvoje ar Lenkijoje galëtø jaustis maþdaug kaip namie, jeigu sàskaitos „bûtø suvestos geruoju ir taip, kad abi pusës galëtø nusiraminti, pasakydamos, jog reikalas pagaliau sutvarkytas bent pagal galimumà arèiausiai prie teisingumo. Tada nebeliktø nepasitenkinimo vienos tautos prieð kità, tada neliktø prieðiðkume jausmo, nebûtø pagrindo átarimams ir nepasitikëjimui. Liktø tada gal tik kultûrinis, o gal ir ekonominis lenktyniavimas, bet jis visada gali eiti dþentelmeniðkose ribose. Ið to iðeina, kad padarymas Vilniaus tokia vieta, kur lenkas ir lietuvis jaustøsi kaip namie, greièiau yra ne klausimo iðsprendimo priemonë, bet galëtø bûti tik to klausimo iðsprendimo pasëka, arba bent papildomoji iðsprendimo dalis. Teoretiðkai prie tokio rezultato galima bûtø prieiti, davus Vilniui abiejø valstybiø bendrai garantuotà „laisvo miesto” statutà, kuris tvarkytøsi suvereniðkai, tai yra visiðkai nepriklausytø nei Lenkijos, nei Lietuvos administracijai, bet garantuotø tam tikras teises ir vieno ir kito kraðto pilieèiams bei savo abiejø tautybiø gyventojams. Bet vargiai ar tai ámanoma praktiðkai. Visø pirma, Vilnius nëra nei Danzigas, nei Monaco, jis negalëtø gyventi be savo natûralaus uþnugario, kurá sudaro þymiai daugiau Lietuva, o ne Lenkija. „Laisvam miestui” negalëtø bûti ekonominiu uþnugariu nei Lietuva, nei Lenkija, nes nebûtø pakankamai ekonominio tikrumo, nebûtø tiek ir interesø. Lenkø sentimentø toks Vilniaus atskyrimas gal taip labai neáþeistø, taèiau lietuviø sentimentø tas nei kiek nepatenkintø, nes Lietuvai Vilnius turi specialià reikðmæ, kurià jis pilnai gali atitikti tik bûdamas jos politinio ir kultûrinio gyvenimo centru, tikra sostine. Visa tai turint galvoje, atrodo, kad toks klausimo iðsprendimas niekam neduotø laukiamo pasitenkinimo ir bûtø nepatvarus, galëtø

117

greit sugriûti... Yra visai natûralu, kad Vilnius bûtø organine valstybës dalimi. Bet kurios – Lietuvos, ar Lenkijos? Lietuviai, þinoma, palaiko ir toliau savo tvirtà norà, kad Vilnius turi bûti organine Lietuvos dalimi. Ir ðtai kodël. Bûdamas Lenkijos ribose Vilnius yra tik „kresø” miestas, nepatogioje susisiekimo padëtyje, nepalankioje ekonominëje situacijoje, atskirtas nuo savo natûralaus „hinterlando”. Kad Vilnius klestëtø Lenkijos ribose, reikia, kaip tûli lenkai nori, kad Lenkijos ribose bûtø ir... visa Lietuva. Bet apie tai negali bûti kalbos: Lietuva visomis jëgomis yra pasiryþusi bûti savarankiðka ir turi tam pakankamai daug svarbiø motyvø. O Lietuvos ribose Vilnius bûtø ne tolimas treèiaeilis provincijos miestas, bet valstybës, kad ir nedidelës, centras, sostinë. Jis bûtø centras kraðto, kuris jam noriai neðtø visas savo jëgas. Daugelis svetimðaliø pastebëdavo, palyginæ Kaunà paskutiniais metais su Kaunu ið 1920 metø, sakydami: „Jeigu jûs ið Kauno padarëte toká miestà, tai galima ásivaizduoti, kokià paþangà bûtø padaræs Vilnius, bûdamas Lietuvos sostine!” Ir mes esame tikri, kad ta pastaba yra neklaidinga. Vilnius tikrai susilauktø daugiau resursø ið nedidelës Lietuvos, negu ið didelës Lenkijos, kuri turi daug kitø vietø savo resursams investuoti. Lietuvai tai bûtø svarbiausias investavimø centras. Nes Vilnius savo geografine situacija yra natûraliai ekonominiu atþvilgiu sujungtas su Lietuvos ûkiu ir turëtø su juo patogø ryðá. Jeigu paliesime teisës klausimà, tai lietuviai nëra átikinti, kad teisë ne jø pusëje. Juk Vilnius ligi 1920 metø niekad nëra buvæs Lenkijos teritorijos dalimi. Lenkijos – Lietuvos unijos laikotarpis nepadarë Vilniaus Lenkijos miestu lygiai taip, kaip, pavyzdþiui, Austrijos – Vengrijos unijos laikotarpis nepadarë Budapeðto Austrijos miestu. Jeigu dël tos unijos Lietuva netapo amþiams Lenkijos provincija, tai ir jos sostinë negalëjo teisiðkai pasidaryti Lenkijos miestu. Lenkijos valdþioje Vilnius atsidûrë tik 1920 metais ir tai visiems þinomu ne teisinio pobûdþio keliu. Ið lenkø pusës á Vilniø yra remiama daugiausiai tuo faktu, kad amþiø bëgyje yra ávykusi labai didelë lenkiðkos kultûros ir lenkø kalbos penetracija á tà miestà. Mes girdime aiðkinimø, anot kuriø, lenkai negali skirtis su miestu ir kraðtu, kuris lenkiðkai kalba, lenkiðkai galvoja ir kuris yra davæs tiek daug þymiø asmenybiø, suvaidinusiø Lenkijos istorijoje didelá vaidmená. Ðis argumentas, þinoma, yra svarbus, bet ar jis turi lemiamos reikðmës. Visa eilë pavyzdþiø rodo, kad kitais atvejais ir patys lenkai galvoja kitaip. Imkime Lenkijos Pamará. Juk tas kraðtas 1919 metais buvo tikrai ne daugiau lenkiðkas, negu Vilniaus kraðtas lietuviðkas. To kraðto miestai, atrodo, gal net iki galo pasiliko ne maþiau vokiðkai kalbà ir galvojà, negu Vilnius lenkiðkai. O vis dëlto nei vienas lenkas neabejojo, tuo, kad teisinga yra tuos kraðtus priskirti Lenkijai. Kodël? Todël, kad, visø pirma, Lenkijai reikia prieiti prie jûros. Tai ûkiðkas motyvas. O kodël tas priëjimas padarytas per tà vietà, o ne per Karaliauèiø? Todël, kad tas kraðtas istoriðkai yra buvæs lenkiðkas. Tai istoriðkai etnografinis motyvas.

118

Kodël, pavyzdþiui, Vengrija, neturëjo iðëjimo á jûrà? Ar jai nereikëjo. Þinoma, reikëjo ne maþiau, kaip ir kitiems. Bet neturëjo todël, kad nebuvo tokios vietos, kurios priskyrimà Vengrijai pateisintø istoriðkai etnografiðkas motyvas. Galima ir daugiau rasti pavyzdþiø, kur teritorijos priskyrimas yra gavæs tarptautiná pripaþinimà ko ne kiekvienu tuo atveju, kada tam priskyrimui paremti sutampa ekonominis ir istoriðkai etnografiðkas motyvai. Pavyzdþiui, kad ir Klaipëdos Kraðto pripaþinimas Lietuvai. Ûkiðkai Klaipëda, kaip iðëjimas á jûrà, reikalinga. Istoriðkai etnografiniu atþvilgiu tai yra buvusi lietuviðka þemë. Tie du motyvai nugalëjo tà faktà, kad dabartiniu metu ten jau buvo ávykusi didelë vokieèiø kalbos ir kultûros penetracija, kad didþiuma gyventojø kalbëjo ir galvojo vokiðkai. Jei bûtø þiûrima vien tik ekonominio motyvo, tai Lietuvai bûtø dar maloniau pretenduoti á latviø Liepojà, nes juk tai geresnis uostas... Taigi Vilniuje, mums atrodo, lietuviø tezës pusëje yra ir ûkiðkas, ir istoriðkai etnografiðkas ir teisinis momentas. Lenkø tezës pusëje yra tik ávykusios lenkiðkos penetracijos faktas. Mes, lietuviai, visai nuoðirdþiai manome, kad teisinga yra pripaþinti persvarà pirmiesiems trims argumentams prieð ðá paskutiná vienà. Imkime dar vienà pavyzdá. Senoji Lenkijos sostinë Krokuva ilgokà laikà buvo Austrijos ribose ir á tà miestà juk buvo ávykusi nemaþa vokiðkos kultûros ir kalbos penetracija. Ásivaizduokime, kad Krokuvoje 95% gyventojø jau bûtø kalbëjæ vokiðkai. Ar vien dël to lenkai sutiktø iðsiþadëti savo Krokuvos? Ar tai bûtø teisinga — priskirti Krokuvà prie Vokietijos ar Austrijos? Tarp ko kita, turi bûti pastebëta, kad ypaè miestø gyventojø kalbos vartojimas nëra labai pastovus dalykas. 1914 metais, net ir 1919 metais, pavyzdþiui, toks Kaunas ir net Panevëþys atrodë daugiau lenkiðkas nei lietuviðkas. Prieð Pirmàjá pasauliná karà Kaune, sako, ið 70.000 gyventojø vos keletas tûkstanèiø buvæ lietuviø ir tie ið þemiausiø sluoksniø. Ðiandien dël Kauno gyventojø sàstato lietuviðkumo niekam nebekyla jokiø abejojimø. Tame paèiame Vilniuje, praslinkus vos keliems mënesiams nuo Lietuvos valdþios atëjimo, paaiðkëjo, kad jau beveik kiekvienoje krautuvëje, beveik su kiekvienu amatininku, gali susikalbëti lietuviðkai. Senose vilnieèiø ðeimose daþnas prisiminë, kad jo teta ar bobutë, o daugelio ir mama kalbëjo lietuviðkai ir jis pats keletà sakiniø dar atsimena ir greit pradeda iðmokti lietuviðkai susikalbëti. Jei nuo 1919 metø Vilnius bûtø buvæs Lietuvos sostinë, tai ðiandien Vilniaus vaizdas kalbiniu atþvilgiu bûtø panaðus á Kaunà... Èia, gal bût, ir yra tas nemaloniausias kabliukas, kuris kiekvienà lenkà skatina visomis jëgomis spirtis prieð lietuviø tezæ. Nes kiekvienas lenkas èia gali prikiðti: „Tik duok jums Vilniø, tai jûs ten pradësite tokià lenkiðkumo eksterminacijà, kad tikrai po keliø metø nieko neliks, o su tuo mes ir nenorime sutikti, nenorime, kad tas mums brangus þidinys bûtø negailestingai iðdraskytas!” Tenka sustoti ties klausimu – ar Vilniui pasilikus Lietuvos ribose pasiliktø toji ligi ðiol akcentuota lenkø lietuviø kultûrinës kovos dvasia, ar ji iðnyktø ir uþleistø vietà taikingam sugyvenimui?

119

Kodël ligi ðiol lygiai Lietuvos administracija savo valdomoje teritorijoje, o Lenkijos administracija savo teritorijoje nepalankiai traktuodavo vieni lenkø, kiti lietuviø ðvietimosi ir savo kultûrinio veikimo pastangas, o ypaè patriotizmo palaikymà. Ogi todël, kad ligðiolinëse aplinkybëse lietuviðkas patriotizmas Vilniuje, o lenkiðkas patriotizmas Lietuvoje automatiðkai darësi irridentiðku, antivalstybiðku. Tai buvo todël, kad tarp abiejø tautø ir valstybiø buvo jeigu ne normalaus karo, tai faktiðkos kovos padëtis. Bet ar tai bûtinai privalo bûti, jeigu tarp abiejø tautø ir valstybiø bûtø tikra taika, taika dþentelmeniðka, ne ginklu padiktuota? Kaip tokia taika galëtø ávykti? Nuoðirdi taika ávyksta tiktai ten, kai abi ðalys mato, kad jos pagaliau vienà kitai pripaþino suum cuique. Jeigu Lietuva buvo arba ir toliau bûtø priversta norom nenorom atsisakyti nuo savo teisiø á Vilniø, tai kiekvienas lietuvis per kartø kartas jaustø, kad vardan ðventos ramybes, vardan taikos, jis turëjo atsiþadëti ir savo teisës, ir savo ûkiðkø interesø, ir savo istoriniø sentimentø, þodþiu sakant visko, kas kalbëjo jo naudai. Ir jis matytø, jog tai ávyko tik dël to, kad lenkai savo laiku, pasinaudodami palankiomis aplinkybëmis, sukûrë sau palankø vienà faktà – ávykdë á Vilniø savo penetracijà. Ir jis þinotø, kad jis atitinkamu momentu buvo fiziðkai silpnesnis, kad kita pusë, bûdama fiziðkai stipresnë, nepanorëjo daryti jokios nuolaidos, o prieðingai, remdamasi tuo faktu, kad jau yra ákëlusi kartà kojà á Vilniø, ji nori ten ir pasilikti visiðku ðeimininku... Aiðku, ðitokia prievartos taika negali bûti tikra taika ir ten, kur kova dar gali reikðtis, ji visada pasireikð, lenko ir lietuvio prieðiðkumas ir toliau liks tradiciniu. Pripaþinimas suum cuique, mums atrodo, ðiame klausime turëtø taip atrodyti: lenkai, neþiûrint jø didesnës fiizinës jëgos, dþentelmeniðkai pareiðkia – jûsø sostinë tepalieka jûsø sostine, jûsø teisë tepasilieka realia teise, o mes pretenduojame tiktai á tà, kad mûsø jau ávykæs penetracijos faktas bûtø tinkamai respektuojamas. Toks klausimo pastatymas savaime sukeltø lietuviuose pasitikëjimà lenkø nuoðirdumu ir gera valia, parodytø, kad teisæ jie vertina labiau uþ jëgà ir ávykusius faktus, ir galima neabejoti, kad lietuviai ið savo puses visiðkai kitokia nuotaika prieitø prie klausimo, kaip sutvarkyti padëtá, kad lenkø interesai ir Vilniuje ir apskritai Lietuvoje ið tiesø bûtø teisingai ir dþentelmeniðkai respektuojami. Manau, kad tai bûtø atskira tema – iðplëtoti visus sumanymus, kaip lenkø kultûriniai, ekonominiai ir kiti interesai galëtø bûti apdrausti Vilniuje ir apskritai Lietuvoje. Esu tikras, kad tokiu atveju lietuviai bûtø neðykðtûs pageidaujamø garantijø srityje ir galëtø árodyti absoliutiðkà lojalumà tas garantijas vykdant. Nors, þinoma, kiekviena nacionalinë ambicija yra linkusi, kad kur ne kur, o kraðto sostinëje bûtø ko ryðkiausias to kraðto nacionalinis veidas, – lietuviai vis dëlto be dideliø abejojimø sutiktø daryti ið savo pusës reikiamà koncesijà tam lenkø ávykusios penetracijos faktui. Matydami, kad ið lenkø pusës pripaþástama lietuviams tai, kà yra jø, jie nesiðykðtëtø ið savo pusës pripaþinti lenkams tai, kas jiems priklauso. Lietuviams bûtø ne taip jau sunku sutikti su tuo, kad lenkø kalboj ir kultûros penet-

120

racija á Vilniø ar kitas Lietuvos vietas yra ávykæs faktas, ir kad tai nëra koks nors nusikaltimas, kurá reikia iðnaikinti, bet faktas, kurá, reikia pripaþinti. Ðitoks þestas ið lenkø tautos pusës panaikintø visus buvusius nepasitenkinimus ir nepasitikëjimus, ir lietuviai visiðkai nuoðirdþiai galëtø pasistengti sukurti Vilniuje tà pageidaujamà padëtá, kurioje lygiai, lietuvis, lygiai lenkas jaustøsi kaip namie. Detalizuotas projektas, kaip tà realizuoti, bûtø jau techniðkas klausimas. Bet gi, ið kitos pusës, gali bûti ir taip sakoma: „O kodël jûs negalite patikëti to paties lenkams? Ir mes, pasilikdami Vilniuje, galime jums uþtikrinti tas laisvës sàlygas, kurias jûs siûlote mums. Juk mûsø Vilniuje daugiau, tai teisingiau yra, kad mums toji pirmenybë bûtø pripaþinta...” Ðitaip klausimà statant, bûtø vël sugráþtama prie paèios pradþios. Visø pirma, ðiandien mes ne labai tvirtai galime skaièiuoti, kuriø bus Vilniuje daugiau tuo metu, kada ðis klausimas galës bûti sprendþiamas ið esmës. Savo laiku didþiausiu skaièiumi Vilniuje galëjo dràsiausiai pasigirti þydai... Dabar gali taip atsitikti, kad Vilnius liks ir be lenkø, ir be lietuviø... Bet, leiskime, kad ir ateityje dar bus Vilniuje daugiau lenkiðkai galvojanèiø, nei lietuviðkai. Vis vien tai butø tik to vienintelio ávykusios penetracijos fakto pasëka. Vis vien tai bûtø toks pats argumentas, kaip ir eventualiai galëtø bûti buvæs vokieèiø pretenzijø argumentas á Krokuvà, jei ten gyventojø dauguma kalbëtø vokiðkai... Be to, atvirai kalbant, lenkams yra lengviau pasitikëti lietuviais, kad jie lojaliai vykdys tas „kaip namie” sàlygas, negu atvirkðèiai, nes Lenkija visada bus uþ Lietuvà stipresnë ir visada turës daugiau svorio padaryti átakos, kad Lietuva savo duotas garantijas vykdytø, tuo tarpu lietuviams visada gali bûti baimës, – o kà mes darysime, jeigu Varðuvos pasodintas Vilniuje vaivada pradës elgtis vël taip, kaip Kirtiklis ar ten kuris kitas buvæs vaivada? Taèiau ne tai yra esminis dalykas. Svarbiausia tai, kad Vilniaus priskyrimas prie Lenkijos lietuviø akyse bûtø paneigimas tø argumentø, kuriu jokia logika jø akyse dar nesugriovë... Tai bûtø tik pripaþinimas pliko fakto: dabar mûsø èia daugiau ir todël mes norime èia ðeimininkauti, o visi kiti samprotavimai nesvarbu... Jûs turit sentimentø, bet ir mes turim, o tai svarbiau, negu jûsø sentimentai. Istorija? Jos nebëra. Ekonomika? Prisijunkite prie mûsø su visa savo Lietuva, tai gal ekonomiðkai bus dar geriau... Na, þodþiu sakant, lietuviai jaustøsi prieð Lenkijà tokioje paèioje padëtyje, kaip ðiandien mes visi jauèiamës prieð Maskvà. O tai yra blogas sprendimas. --Taigi ðtai mes daugelis dabar þiûrime á tuos lenkø – lietuviø santykius ir galvojame: kaip jie atrodys, jeigu mes vël pradësime ant savo kojø stotis? Galimas dalybas, kad lenkai apie lietuvius galvoja ðtai kaip: „Jie dabar po visø tø bëdø dþiaugsis, jeigu tik galës surinkti savo kaulus ið buvusio skeleto ir jau nebegalvos apie senas pretenzijas, paliks Vilniø ramybëje ir neerzins mûsø tuo klausimu. O mes ið savo pusës paliksime juos ramybëje, tesiþino sau, tesitvarko, kaip nori... Jeigu norës, galës jie ir su mumis arèiau sueiti, ir bus tvarka ir taika...”

121

O lietuviai tikisi, kad lenkai po visø ðiø ávykiø, tiek nukentëjæ nuo jëgos ir ávykusiø, faktø politikos, revizuos savo paþiûras á santykius su Lietuva Vilniaus byloje ir pripaþins principà, panaðø á tà, kuris sako „Kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui”, kitaip sakant, „Kas fakto, tai faktui, o kas teisës, tai teisei”. Ar lietuviø pusëje, taèiau, paþiûra á ðio klausimo perspektyvas nei kiek nepasikeitë, palyginus su praeitimi? Bûtu galima gana uþtikrintai pasakyti, kad, kiek tai lieèia patá principà, tai jis geruoju pasikeisti negalá. Bet kiek tai lieèia pripaþinimà lenkø egzistavimo Vilniuje faktà, tai galima pripaþinti, kad lietuviø nuotaikos ðiuo atþvilgiu tikrai yra toli nuo tø nuotaikø, kurios vyravo anksèiau, abipusio „kulturkampfo” metu. Jei lietuviai pajustø ið lenkø pusës laukiamà þestà, jie yra linkæ nelikti skolingi. O ar tas þestas ið lenkø pusës galimas, tas lietuviams ligi ðiol neaiðku, nes dabartiniuose santykiuose ðiuo klausimu dar vieðpatauja perdaug neaiðkumø... Pastaba prie straipsnio apie lietuviø santykius su lenkais Paskutiniuose „Dirvos” numeriuose iðspausdintas straipsnis apie lietuviø – lenkø santykius ateityje yra paraðytas 1946 metø vasarà, Paryþiuje, vienam lenkø laikraðtininkui (kilusiam ið Lietuvos) praðant pareikði tuo klausimo nuomonæ ið lietuviø pusës. Ði nuomonë anuomet buvo perduota, kaip visiðka privati nuomonë. Straipsnis tada buvo iðverstas á lenkø kalbà ir svarstytas nedideliame tuo metu Paryþiuje gyvenusiø lenkø bûrelyje. Nebeteko tada patirti, kokio atgarsio tos mintys susilaukë tame lenkø bûrelyje, nes „ryðininkas” gyvenimo buvo nublokðtas neaiðkiai teþinoma kryptimi... Po ðeðeriø metø þvilgterëjus á tà raðiná, paaiðkëjo, kad ið esmës beveik niekas nepasikeitë, kai kurie dalykai, kurie anuomet buvo tik spëjami, dabar jau pasitvirtino. Paskatintas vieno veiklaus vilnieèio pritarimo, ryþausi tas mintis dabar paskelbti – irgi tik kaip visiðkai privaèià nuomonæ, kuri, galbût, gali tikti kaip medþiaga diskusijoms tuo klausimu mûsø tarpe, arba gal ir pasitaikanèiuose kontaktuose su lenkø veikëjais. Suprantama, tos mintys nieko ið mûsø oficialiai neápareigoja. Dirva, 1952 07 17 – 08 07. Nr.29–32

Kvieèiai ir raugës I Ðiais laikais daþnai susiduriame su þodþiu „tolerancija”. Kalbos vadove yra nurodyti toki to þodþio lietuviðki pakaitalai: „apkanta, pakanta”. Taigi iðeitø, kad tolerancija yra lyg ir tiktai sutikimas pakæsti ðalia savæs kokià neiðvengiamà, dël kuriø nors sumetimø neðalintinà blogybæ. Þinoma, pirminës prasmës atþvilgiu Vadovo teikiamas ðio þodþio vertimas yra teisingas ir tikslus. Taèiau visuomenës santykiø apibûdinime ðis þodis yra ágijæs ir

122

kiek kitokios reikðmës. Tolerancija suprantama nebe vien tiktai vienaðaliðka pakanta (arba apsikentimas), bet daþniau kaip savitarpinis paskirø asmenø ar grupiø paþiûrø, ásitikinimø bei veiklos gerbimas ir nekliudymas, neniekinimas. Ten kur vyrauja ðitaip suprantama tolerancija, ten visuomenë nesiskirsto á toleruojanèius ir toleruojamus, tai yra, á pakenèianèius ir pakenèiamuosius. Teisybë, kiekvienas mano, kad jo paþiûros bet kuriuo klausimu yra teisingos. Kitaip ir bûti negali, nes, jei kas ásitikina klydæs, tai jis jau tuo paèiu savo paþiûrà yra pakeitæs. Ið to iðplaukia ir natûrali nuomonë, kad kiekvienas kitas, kas kitaip mano, tikriausiai klysta, ar gal net tyèia gina klaidà, net þinodamas, jog tai klaida... Taèiau kiekvienas þino, kad ir jis pats, nors to ir nenorëdamas, gali klysti. Todël net ir labai tvirtai pasitikint savo paþiûros teisingumu, yra kiek per dràsu ir net nemandagu prieð kitus perdaug pabrëþti tø paþiûrø absoliuèiai neginèijamà teisingumà. Skelbtis neklystanèiu ir kiekvienà nuo savosios skirtingà paþiûrà grieþtai atmesti vien tik todël, kad ji skirtinga, yra per didelës puikybës poþymis, ði puikybës rûðis paprastai vadinama fanatiðkumu. Ir fanatikas gali bûti „tolerantas”... Bet jis toks gali bûti tik þodynine prasme. Bûtent, jis gali neskelbti þûtbûtinës kovos kitokioms paþiûroms, jis gali pakæsti ðalia savæs „plyðtanèius”, bet tai tik pakanta pakanta, tai tik tarytum princo þvilgsnis á elgetà, þvilgsnis ið aukðto, jauèiantis kaþkuo aukðtesniu, atsidûrusiu tarp menkesnës vertës bûtybiø... Ðitokia pakanta yra tik paþabotas fanatiðkumas, o ne tai, kas ðiø dienø visuomenëje yra vadinama, tolerancijos vardu. Tikroji tolerancija ðiais laikais reikalauja tam tikro kuklumo. Tolerantingam asmeniui bûdinga paþiûrø pareiðkimo forma paprastai taip atrodo: „Að manau”, arba „Esu ásitikinæs”, „Man atrodo” ir panaðiai. Turima galvoje, kad kitas irgi gali manyti, gali bûti ásitikinæs, ir kad jam irgi gali tas pats dalykas kitaip atrodyti. Ir tas kitas irgi gali jaustis esàs teisus... Tolerancijos esmë yra ne tik pakæsti kito kitokià paþiûrà, bet ir bûti mandagiam kitokiø paþiûrø atþvilgiu, tai yra, susilaikyti drëbus á akis tvirtinimà kad, ðtai, mano paþiûra yra tiesa tiesa, o tavo, kadangi ji kitokia savaime suprantama, yra klaida klaida. Tolerantas gindamas savo nuomonæ stengiasi átikinti, o jei tatai nepavyksta, mandagiai palieka klausimà atvirà. Tik fanatikas, neáveikæs kitokios paþiûros átikinimu, pasmerkia jà, kaip klaidà, bent tuo bûdu pasijusdamas galás pasipûsti, kaip „laimëtojas”. Tik tas „laimëjimas” yra gana abejotinos vertës, ypaè kai susitinka du vienodi „absoliutûs tiesos þinovai” ir vienodai nutrenkia viens kità á klaidos tamsybes... Tolerancija, þinoma, nëra priemonë tiesai atrasti. Bet tai yra þmoniø sugyvenimo bûdas bûdas. Toks bûdas, kuris þmoniø santykius daro malonesnius, ðvelnesnius, kultûringesnius, þodþiu sakant – þmoniðkesnius. Dël to tolerancija ir skatinama. Dël to ji laikoma esanti viena ið labiausiai pageidaujamø dorybiø þmoniø santykiavime. --Ðiuos samprotavimais suþadino A. Maceinos straipsnis „Tiesa ir teisë” (Aidai, 1952 m. rugsëjo mën.).

123

Straipsnio iðvadoje A. Maceina pripaþásta, kad Ispanijos studentai katalikai visgi negerai darë lauþydami protestantø koplyèiose këdes, dauþydami langus, naikindami bibliotekas ir tuo paneigdami protestantams teisæ Ispanijoje vieðai atlikinëti savo religinæ praktikà. Bet apie Ispanijos konstitucijos 6-tàjá straipsná, kuriuo neva pasiremdami, studentai taip elgësi, jis taip ir nepasisakë. Tas straipsnis skelbia katalikø tikybà Ispanijoje valstybine religija ir tik katalikø tikybines apeigos leidþia vieðai atlikinëti kitø tikybø apeigos pakenèiamos tik kaip „privatinë kulto praktika”. Studentai tà iðsiaiðkino taip, kad protestantai gali savo pamaldas atlikinëti gal kur nors savo butø nuoðalesniuose kambariuose, bet ne baþnyèiose ar koplyèiose... Ðitokio konstitucijos straipsnio A. Maceina ásakmiai nesmerkia, galbût, todël, kad konstitucija esanti net ir Romos patvirtinta (?)... Jis iðdráso iðkelt tik labai kuklø abejojimà dël to straipsnio tikslingumo tikslingumo. Bûtent ar tas konstitucijos straipsnis padëjo Ispanijai tapti dar katalikiðkesnei, negu ji buvo? Jis mano, kad nepadëjo – tik dëlto jis to straipsnio ir negiria. O ðiaip jau jis toká konstitucijos dësná net teigiamai ávertina, sakydamas, kad „Ispanijoje tiesai ir klaidai pagrindinis valstybës ástatymas neteikia tø paèiø teisiø” teisiø”... Vadinasi, yra primenama, kad katalikø religija, be abejojimo, kaip aksioma, yra tiesa, o visos kitos religijos – klaidos. A. Maceinos akyse, valstybë gerai daro pabrëþdama katalikø religijos pirmenybæ, kaip tiesos pirmenybæ prieð klaidas. Rûpestá jam sudaro, tik klausimas, ar praktiðka taip daryti... Mat, ið to kilo nesusipratimai, svetimø valstybiø protestai, uþsienio spaudos pasiðiauðimas ne tik prieð Franko reþimà, bet net ir prieð Katalikø Baþnyèià ... Ne malonu, þinote... --Palygindamas Lietuvos konstitucijos nuostatus tikybos reikalais su minëtuoju Ispanijos konstitucijos nuostatu, A. Maceina jau turi daugiau vargo. Nes èia ne taip, kaip Ispanijoje: èia visoms religijoms ir jø baþnytinëms organizacijoms buvo pripaþástamos visiðkai vienodos teisës. Èia ir „tiesa”, ir „klaida” turëjo tas paèias teises! A. Maceina atskleidþia Leono XIII enciklikas, Pijaus IX pareiðkimus, ir atranda, kad popieþiai ásakmiai smerkë tokius visø tikybø teisiø sulyginimus su katalikø teisëmis. Popieþiai tokias konstitucijas, kaip Lietuvos, (net ir 1922-jø metø!), laiko tolygiomis su bedieviðkø valstybiø konstitucijomis.... Bet galvosûká A. Maceinai sudaro ðtai kas: 1) tà „bedieviðkà” Lietuvos konstitucijà Steigiamajame Seime redagavo ir savo balsais priëmë tikrø tikriausi krikðèionys demokratai, visiems „bedieviams” balsuojant prieð; 2) nei vyskupai, nei Roma dël tos konstitucijos niekad neprotestavo; 3) duodant visoms tikyboms lygias teises, nieko bloga neatsitiko: Lietuvos þmonës dël to nesubedievëjo... Ieðkodamas ðiai painiavai iðaiðkinimo, A. Maceina ásileido á ilgus samprotavimus. Kristaus pagalba jis vargais negalais atranda pateisinimà tokiai padëèiai. Nors religi-

124

jø teisiø lygybei dësnis jam ir atrodo „kurioziðkas” (tiesos teisiø lygybë, su klaidos teisëmis), bet atranda tam pateisinimà: pats Kristus liepæs nerauti raugiø ið kvieèiø iki pjûties. Taigi ir valstybë galinti nesiimti þmoniø tarpe naikinti „rauges”, tegul tatai bus atlikta po mirties... --Èia, nukrypstant nuo pagrindinio klausimo, paminëtinas A Maceinos iðsitarimas, anot kurio lygios teisës visoms religijoms Lietuvoje buvo nepakeistos ir net praktikoje nesuþalotos tà „visà demokratiná tarpsná (ligi 1926 metø)”. Ið tikrøjø, taèiau, kaip visi puikiai atsimename, ne tik ligi 1926 metø, bet ir 1926-ais metais, ir visais vëlesniais metais ligi Lietuvos nepriklausomybë nebuvo uþgniauþta svetimøjø tikybø teisiø lygybës dësnis nebuvo pakeistas pakeistas. 1928 metø konstitucijos pakeitimas visiðkai nepalietë tuos reikalus lieèianèio skyriaus, o 1938 metø konstitucijoje tos teisiø lygybës dar plaèiau buvo pabrëþtos. Vienintelë teisinë permaina ðioje srityje tikrai, yra ávykusi jau po 1926 metø, bet tai buvo ne kas kita, kaip konkordatas konkordatas, specialiai uþtikrinæs Katalikø Baþnyèios teises ir tuo bûdu, galbût, bent teorijoj (kai kuriais atþvilgiais ir praktikoj), padidinæs katalikø teises, kai kitø tikybø teisës pasiliko tos paèios. Taigi, jei lygybë nebuvo visiðkai iðlaikyta, tai kaip tik tàja prasme kurià A. Maceina laiko teisingà nebent tik ne visiðkai praktiðkà... II. Po ilgø samprotavimø, paremtø Evangelijos palyginimu apie kvieèius ir rauges, A. Maceina pagaliau prieina priimtinos iðvados. Bûtent, kad ir ateityje, iðlaisvintoje Lietuvoje, turëtø bûti pripaþintos, visoms religijoms vienodos teisës. Nesmagø áspûdá sudaro tik pagrindai, kuriais tokia iðvada paremta. Visuomenë, pagal ðá galvojimo bûdà, vis tiek turëtø jaustis sudaryta ne ið ðiaip þmoniø, o ið þmoniø – kvieèiø ir þmoniø – raugiø, tai yra, ið teisiøjø ir ið pakenèiamøjø. Valstybë neturës daryti tarp jø skirtumo, bet uþtat „kvieèiai” jau dabar tà skirtumà daro. Èia jau ryðkëja ir tos frontininkø skelbiamos „nepasaulëþiûrinës valstybës” apibraiþos: valstybë bus neutrali, bet uþtat „kvieèiai” vaikðèios iðkëlæ galvas ir nuolat primins „raugëms”, jog jos turi bûti dëkingos „kvieèiams”, kad ðie jas pakenèia. (A. Maceina, kaip þinoma, yra laikomas vienu ið frontininkø ideologø). Ðtai kitas frontininkø ideologijos aiðkintojas, P. Stravinskas, „Drauge” (rugs. 18 d.) iðrado dar vienà naujà terminà – „pasaulëþvalginës maþumos”. Ligi ðiol buvo þinomas terminas – tautinës maþumos. Jis teisinës reikðmës turëjo, þinoma, tik nacionalinëse valstybëse, tai yra tokiose valstybëse, kurios buvo sukurtos tam tikros tautos. Tokia nacionalinë valstybë buvo ir Lietuva. Lietuviø tauta joje ne tik faktiðkai sudarë gyventojø daugumà, bet ir teisiðkai buvo neabejotina valstybës ðeimininkë. Tarptautinës konvencijos dël tautiniø maþumø teisiø reikalavimai uþtikrinti ir tautinëms maþumoms tam tikras (lygias) teises Lietuvoje juk buvo kreipiami ne á kà kità, kaip á lietuviø tautà, kaip Lietuvos valstybæ sukûrusià ir joje faktiðkai ðeimininkaujanèià. Kur

125

yra maþuma kaip teisiø subjektas, ten turi bûti suponuojama ir dauguma, lemianti teisiø nustatymà. Kokiu gi atveju gali bûti pasaulëþiûrinë maþuma” kaip teisiø subjektas? Manau, kad tik ten, kur yra „pasaulëþiûrinë dauguma”, vienu ar kitu bûdu ágijusi galimybæ lemti, kokiomis teisëmis gali naudotis „pasaulëþiûrinës maþumos”. Tokia padëtis, ið tikrøjø, yra A. Maceinos minëtoje Ispanijoje, kur katalikybë pripaþinta valstybine religija. Ispanija laiko save ne tik ispanø, bet ir katalikø valstybe. Lietuva lig ðiol teisiðkai buvo tik lietuviø valstybe, jø religinio ar pasaulëþiûrinio poþymio su tuo visiðkai nejungiant. Bet, jeigu atsiranda ir „pasaulëþiûrinës maþumos”, tai ið to jau kyðo nebe ligðiolinis Lietuvos valstybës supratimas, o ispaniðkasis... Neþinau, kaip tà dalykà galima suderinti su „nepasaulëþiûrinës valstybës” idëja, kurià frontininkai irgi skelbia. Bûèiau linkæs manyti, kad P. Stravinskas su „pasaulëþiûriniø maþumø” terminu á vieðumà iðëjo grynai partizaniðkai, frontininkø ðtabo greièiausiai neautorizuotas ir ðtabui tokio termino galimos prasmës neapsvarsèius. Betgi P. Stravinskas kalba ne paskiram asmeniui bûdingu iðdidumu. Jis kalba „pasaulëþvalginës daugumos” (savaime suprantama, katalikiðkos) vardu ir dosniai þada net „Dr. Jono Ðliupo Laisvamaniø Etinei Draugijai” lygias teises „netgi su Katalikø Baþnyèia”! Ðtai kaip „kvieèiø” nusiteikimø reiðkëjas atvërë kilnià ðirdá „raugëms”! Taip, prieð kilnià ðirdá nieko negalima sakyti. Tik, kai mes galvojam apie laisvà Lietuvos valstybæ, tai drástam vaizduotis, kad joje visi lietuviai savaime turës lygias teises. Jei tai bus atkurta lietuviø valstybë, tai galës bûti kalba apie tai, kad lietuviai savo valstybëje ir kitatauèiams pilieèiams pripaþintø lygias teises. Bet tarp paèiø lietuviø bei tø kitø lygiateisiø pilieèiø kitais atþvilgiais, atrodo, nebeturëtø bûti tokio santykio, kur vieni teises duoda duoda, o kiti jas tik gauna gauna. Atrodo, kad Lietuvoje visi pilieèiai tokias teises, kaip religijos ar pasaulëþiûros laisvë, savaime turi turëti turëti, o ne laukti, kol jas teiksis duoti ar pripaþinti kuri nors „pasaulëþiûrinë dauguma”. Kokiu pamatu P. Stravinskas þada suteikti tenai, galbût, bûsimai laisvamaniø grupei teises, netgi su Katalikø Baþnyèios” teisëmis? Argi tos teisës neturëtø bûti ið karto lygias „netgi visiems automatiðkai lygios, be jokiø „netgi” „netgi”, ir be kurios nors lietuviø grupës – didelës ar maþos – malonës? (Dar neþinia, kada kokia grupë kada gali bûti „dauguma” ar „maþuma”...) Kai pasaulëþiûrinë grupë, pretenduojanti á daugumos titulà, ið anksto skelbiasi pripaþinsianti visoms pasaulëþvalgoms lygias teises – praktiðkai tvarkoj. Bet tokiame „dosnume” glûdi tik þodyninë pakanta pakanta, o ne tai, kas ðiandien yra suprantama tolerancijos þodá tariant. Tokia „kvieèiø daugumos” tolerancija negali bûti nuoðirdaus, tikrai þmoniðko sugyvenimo pagrindu nei savame kraðte laisviems gyvenant, nei svetur prisiglaudusiems bebûnant. Nes ðitokioje „tolerancijoje” vietoj nuoðirdumo ar bent jau kultûringo mandagumo kyðo iðdidus (paties A. Maceinos samprotavimais sekant – per

126

ankstyvas!) „tiesos” monopolizavimas ir kitø, kaip pasigailëtinø „klaidos” aukø, þeminimas, nuolaidþiai tepakenèiant jø egzistavimà. Maþa to. Net ir ði iðmaldiðku mostu reiðkiamoji pakanta uþtikrinta neilgam. Nes, pagal viená ið tos pakantos skelbëjø (P. Stravinskà), Katalikø Baþnyèios nusistatymas frontininkø sàjûdþio atþvilgiu pareis nuo to, kiek jø paþiûros bus suderinamos su Baþnyèios paþiûromis. O ið A. Maceinos atpasakojimø matome, kad Baþnyèia smerkia „tiesos” teisiø sulyginimà su „klaidos” teisëmis. Per maþa yra duomenø spræsti, kad frontininkai pasaulëþiûriniø teisiø lygybës atþvilgiu iðdrástø spirtis prieð enciklikø svorá, jei tas svoris vienà graþià dienà bûtø á juos atkreiptas. Tokiu atveju greièiausiai iðdidingi P. Stravinsko paþadai laisvamaniams ar jokiems kitiems suteikti teises lygias „netgi” su katalikais iðnyktø, kaip dûmai stipresniam vëjui papûtus... Tuo tarpu dar nëra nei progos pamatyti, kaip tas „kvieèiø” pakantumas „raugëms” atrodytø valstybës veiklos plotmëje. Dabartinëse aplinkybëse, þinoma, kieno nors dëjimasis „kvieèiais” nëra toks dalykas, dël kurio bûtø vertà þymiau susirûpinti. Bet, vis dëlto, visuomeniniuose santykiuose tatai sukelia savotiðkà prieskoná... Panaðø, kaip pobûvyje, kur atsiranda dalyviø, besidedanèiø bajorais tarp kumeèiø. Kiti dëlto netampa kumeèiais, bet jaukumo tokioje draugëje nëra. Dirva, 1952 10 02, 09. Nr.40, 41

Kas sumaþins partijø skaièiø? Daugelis mûsø prisiþiûrëjæ Amerikoj ar Anglijoj á „dviejø partijø” sistemà ir, be to, matydami Prancûzijos ar Italijos bei kitø kraðtø vargus su „daugpartine” sistema, protarpiais ima svarstyti, ar nereiktø siekti, kad ir lietuviø tautos politinëje veikloje (dabar, ir ypaè laisvoje Lietuvoje) beliktø tik dvi, ar bent ne daugiau kaip kokios keturios politinës partijos. Partijø kiekio klausimas senas. Ir jø skaièiaus sumaþinimo pasiûlymai ávairuoja. Atsimenu, dar Pirmojo pasaulinio karo metu vokieèiø kareiviai Lietuvoje turëdavo metalinius degtukø dëþuèiø aplankus, ant kuriø viename ðone buvo kaizerio, kitame – Hinderburgo paveikslas. Neatsimenu tik po katruo ið jø buvo iðspausdintas posakis: „Ich kenne keine Parteie mehr, ich kenne nur noch Deuthche”. (Að nebeþinau jokiø partijø, þinau tik vokiðkà.) Ar gi neatpaþintume to kaizerio (ar Hinderburgo) posakio daugelyje dabartiniø ðûkiø? Argi nekartoja daþnas – nepripaþástu jokiø partijø, iðskyrus vienà – lietuviðkà. Lietuvos nepriklausomybës pradþioje pergyvenome prancûziðko (kontinentinio) tipo daugpartinæ sistemà. Paskui vienpartinæ (oficialiai ir þymia dalimi praktiðkai – bepartinæ). Buvo apsivylimo ir viena, ir kita. Dabar, atrodo, daugelis linksta á vidurio sistemà – á maþiau ar daugiau riboto skaièiaus partijø sistemà. Tas rekomenduojamas skaièius svyruoja tarp dviejø ir keturiø, nors yra nemaþa „ðalin partijas” ðûkio

127

ðalininkø, ir taip pat tokiø, kurie mano, kad vis dëlto net ir menkiausia politinë grupë turi turëti jai pritinkamà átakà, taigi, anot jø, partijø turi bûti tiek, kiek jø natûraliai savaime atsiranda, netaikant jokios „gimimø kontrolës”. --Daþnai pabrëþiama, kad politinës partijos yra prasmingos ir praktiðkai ámanomos tik nepriklausomos valstybës plotmëje, o, pavyzdþiui, iðeivijoje, kovojant tik dël valstybës atkûrimo, jos yra tiesiog nesàmonë. Ðis teigimas bûtø visiðkai teisingas, jeigu: a) politiniø partijø veiklos sritis bûtø tik valstybës tvarkymas, b) jeigu siekiant atkurti uþgniauþtà valstybës nepriklausomybæ niekam nerûpëtø, kokio pobûdþio ta valstybë bus, kaip jis tvarkysis. Bet taip nëra. Politinës partijos, gimsta nebûtinai tik nepriklausomose valstybëse. Jos gimsta, veikimas o jis yra galimas ir tada, kai atitinkamos neprikai tik prasideda politinis veikimas, klausomos valstybës, dar nëra. Argi lietuviðkos pagrindinës politinës partijos nëra gimusios dar prieð Pirmàjá pasauliná karà, kai Lietuva tebebuvo carinës Rusijos okupuota? Argi jos, dar tik miglotai tesvajodamos apie nepriklausomybës galimybæ, jau neturëjo maþiau ar daugiau formulavusios kokios tvarkos jos norëtø Lietuvoje (kad ir priklausomoje!)? Argi ne iðeivijoj, ne uþsieniuose rusø socialdemokratø partija skilo á dvi skirtingas bolðevikø ir menðevikø partijas? Abi grupës siekë vieno tikslo – nuversti monarchinæ valdymo sistemà, bet dël galvojimo kaip to pasiekti bei kas bus toliau nuomonës iðsiskyrë... Yra natûralu, kad politiniame veikime atsiranda nuomoniø skirtumai ir gimsta skirtingos politinës partijos, vis tiek, kokiose aplinkybëse tas politinis veikimas vyktø. O pagaliau, ar nëra to paties kultûriniame veikime? Ar negimsta skirtingos srovës, susigrupavimai literatø, dailininkø tarpe? Ar jie maþiau pasireiðkia diskusijomis, ginèais ir net kova, kaip vadinamieji politikai? Lietuvoje tik keletà metø partijos oficialiai reiðkësi valstybës reikalø tvarkyme. Toliau, nuo 1927 metø kovo mënesio Lietuvoje jau nebebuvo partinës reprezentacijos principu paremto parlamento, ir valdþios organai nebebuvo sudaromi tuo principu. Nuo 1940 metø politiniø partijø reiðkimasis jau ne tik valstybës reikalø tvarkyme, bet ir vieðosios nuomonës sudaryme tapo absoliuèiai uþgniauþtas. O vis dëlto pirmiau, negu joms buvo progos reikðtis valstybës tvarkai kurios partijos, gimusios pirmiau to, kai tos progos vël neteko. Ir kaip tik tokiu laiku, kada tos kyme, nemirë ir po to progos nebebuvo, naujø partijø taip pat gimë. Vadinasi, politinëms partijoms dalyvavimas valstybës reikalø tvarkyme nëra tas pats, kas þuvims vanduo... --Ar vadinamoje vienpartinëje, arba dvipartinëje sistemoje ið tikrøjø ir yra tik viena ar dvi partijos? Ne. Tai yra tik „optinë” iliuzija. Taip tik atrodo. Ið tikrøjø ir ðiais atvejais visada, netgi maþiau ar daugiau, ir vieðai, pasireiðkia keletas partijø. Imkime kad ir Sovietus, kur tik viena vienintelë partija yra legali ir formaliai valdanti. Ar toje subpartijos, nors ne tik valdymo sistema, bet ir partipartijoje nesireiðkia skirtingos subpartijos

128

jos santvarka tam grieþèiausiai nepalanki? Argi nejauèiama ten nuolatinë kova tarp „agresingøjø” ir „kantriøjø”, tarp „senosios gvardijos” ir „naujøjø”, tarp „biurokratø” ir „militaristø”, nekalbant jau apie grupeles, besikurianèias apie paskirus asmenis, kaip Berija, Malenkovas, Þukovas ar kiti. Panaðiai buvo ir Hitlerio nacionalsocialistø partijoje arba Mussolinio faðistø partijoj. Negi kitaip buvo ir Lietuvos partijose, kuriø kiekvienoje visada buvo ir dabar tebëra ávairûs skirtingi „sparnai”. Imkime tokià tipiðkà dvipartinæ Jungtiniø Amerikos Valstybiø sistemà. Argi èia tik dvi partijos? Respublikonø partijoj yra dvi ryðkios „internacionalistø” ir „izoliacionistø” sub-partijos, nekalbant apie smulkesnius susigrupavimus specialiais interesais. Demokratai yra „ðiaurieèiai” ir „pietieèiai” (arba „Dixikratai”), su visa eile atspalviø. Prie kiekvienos net formaliai dar yra prisiðliejæ po vienà, kità „nepriklausomà”, kur socialistai, komunistai ir visoki kitoki, kurie beveik negauna progos bûti iðrinkti á Kongresà? Juk kandidatø á prezidentus ir pastaruosiuose rinkimuose buvo ne du, o ðeði ar daugiau... JAV senate formaliai yra dvi frakcijos ir vienas „nepriklausomas”, kuris beveik turi lemiamà balsà (visai panaðiai kaip kokia nors ðiaip jau nereikðminga maþuma daugiapartinëje koalicijoje!). O kai paanalizuoji Senato balsavimus, tai kartais gali, susidaryti áspûdá, kad èia yra ne dvi, o kone... 96 partijos, t. y., tiek, kiek paèiø senatoriø. Kas ið to iðeina? Ogi tik tai, kad esmëje nei piktuoju, nei geruoju negalima politikoj dalyvaujanèiø þmoniø suvaryti á vienà, á dvi ar apskritai á kokius nors nustatytus galvojimo rëmus. --Tad, kai kalbama apie „partijø skaièiø”, reikia turëti galvoje ne þmoniø paþiûrø, toká disciplinavimà, kad jis bût tilptø á riboto partijø skaièiaus rëmus, bet sudarymà pagal galimybæ patogesnës ir priimtinesnës (paþiûrø, reprezentavimo atþvilgiu kompromisinës) valstybës santvarkos sistemos, kurioje valstybës tvarkymas galëtø vykti su kiek galima maþiau kliûèiø. Proporcinë rinkimø sistema, be abejo, yra palankiausia tiksliam visos tautos (bent, rinkimuose dalyvaujanèios jos dalies) nusistatymams atsispindëti. Bet ir tai reprezentuojanèiame organe jau ne viskas smulkmeniðkai tegali atsispindëti, panaðiai, kaip maþoje fotografijoje negalima beáþiûrëti kiekvienos nufotografuoto objekto smulkmenos. Bet kiekvienos liberalios proporcinës rinkimø sistemos rezultatas yra tas, kad iðrinktame organe susidaro didelis kiekis partiniø frakcijø, ið kuriø sutarianèià daugumà esti labai sunku ar net neámanoma sudaryti. Prancûzija yra ryðkiausias to pavyzdys ðiomis dienomis, nors jos rinkimø proporcingumas kiek ir apkarpytas. Italijoje buvo bandyta kiek koreguoti panaðià padëtá, bet nepavyko. Buvo priimtas ástatymas, kad, jeigu kokia partija ar jø koalicija gaus nors kiek daugiau kaip 50% balsø, tai tai grupei automatiðkai atiduodama 65% vietø parlamente, o tada jau kitos „smulkios þuvelës” dalinkitës tarp savæs proporcingai likusius 35%. Tai jau nepalanku smulkesnëms grupëms. Joms balsas visiðkai neatimamas, bet jø átaka

129

sumenkinama, siekiant galimybës sudaryti pastovià valdþià ir tuo bûdu nuskriaudþiant „veidrodiðko” reprezentavimo idealà. Lietuvoje 1920–26 metø seimo rinkimo ástatymai buvo bene arèiausiai prie tokio „veidrodinio”, reprezentavimo idealo. Èia buvo tik du nutolimai: a) padalinimas teritorijos ne visiðkai lygiomis rinkimø apygardomis, dël ko vienoj rinkimø apygardoj atstovas galëjo bûti iðrinktas maþesniu balsø skaièiumi, negu kitoj; b) partija, apygardoje negavusi balsø tiek, kiek ten reikia vienam atstovui, buvo nuðalinama ir nuo dalyvavimo likuèiø pasidalinime. Vadinasi, kas per maþas, jau negali bûti reprezentuojamas... Maþas partijas labiausiai rinkimuose „smaugia” maþoritarinë sistema. Ir jeigu Amerikoj ar Anglijoj formaliai vyrauja „dvipartinë” sistema, tai tik dëka tokios rinkimø sistemos. Ir tai rezultate nëra iðrenkamos, absoliuèiai tik dvi partijos (dëka distriktinës sistemos – vienas distriktas vienam renkamam atstovui). Ar ði sistema nedemokratiðka? To nebûtø galima pasakyti. Bet èia reiktø klausimà statyti kitoje plotmëje: ar siekiama turëti reprezentaciniame organe „veidrodá”, ar aritmetinës rinkikø daugumos valià? Maþoritarinë sistema proteguoja daugumà, ir tai grynai praktiðkais sumetimais – kad valdþia galëtø bûti pastovesnë. Ji neuþkerta kelio kitu atveju susidaryti kitokiai daugumai (daugumà gauti tai paþiûrai, kuri buvo maþumoje), bet tam tikram periodui èia pripaþásta tik daugumos valia. Tai yra vienintelis bûdas apriboti partijø skaièiui valdanèiuose organuose, bet ne visuomenëje. --Taigi ir mûsø lietuviðkoje visuomenëje partijø skaièiø gali apriboti ne koki nors dabartiniai tarppartiniai susitarimai susilieti ar kaip kitaip susitvarkyti. Dabartinëse aplinkybëse ir diskusijos tuo klausimu tegali turëti teorinës arba opinijà parengianèios prasmës. Praktiðkai tai gali padaryti tik rinkimø ástatymas... galimas iðleisti jau tik veikianèioje, savoje valstybëje. Jei smulkioms mandatø apskaièiavimo bûdas grupëms nepalankus, jos esti priverstos jungtis, susitarti, arba pasitraukti ið kovos. Smulkesnës grupës tada stengiasi iðsikovoti savo nuomoniø pripaþinimà stambesniuose politiniuose junginiuose, tampa sub-partijomis, bet valdþios organus jos tiesiogiai nebepatenka. Jei norima, kad ateityje Lietuvoje partijø bûtø „nei per daug, nei per maþa”, reikia suplanuoti ir savo laiku ápirðti toká rinkimø ástatymà, kuris savaime verstø partijas atitinkamai susigrupuoti. Kokiais pagrindais ir kas su kuo susigrupuos, apie tai jau pagalvos paèios suinteresuotos grupës, kai matys, iki kokio laipsnio reikia grupuotis, kad neliktum uþkurø. Ðiuo metu nëra autoriteto, kuris kaip nors galëtø reguliuoti susigrupavimø skaièiø. Niekas nekliudo susigrupavimams laisvu noru jungtis, juo labiau niekas nekliudo ir naujiems susigrupavimams atsirasti. Dirva, 1953 08 20. Nr.34

130

Kas tas lietuviðkasis nacionalizmas? Skundþiamës, kad politiniø sàvokø þodynas susipainiojo, lyg Babelio laikais. Tik anuomet þmonës nesusikalbëjo, ëmæ tuos paèius dalykus vadinti kitokiais þodþiais, o dabar – tais paèiais þodþiais vadina kitokius dalykus... Tiesa, gal ir neteisingai tik ðiems laikams priekaiðtaujame. Ogi, sakysime, kai kryþiuoèiai Lietuvà ëmë puldinëti, – argi tada þudynës, grobimai, niokojimai ir pavergimai nebuvo vadinami... tikrojo tikëjimo platinimu? Nacionalizmo þodis ne iðimtis. Ir jis vartojamas labai skirtingiems reiðkiniams pavadinti: nuo tauriausio idealizmo iki brutaliausio savanaudiðkumo. Net negali sakyti, kad tai kiekvienu atveju melas. Nes kaip þmonës ávairûs, taip ir jø nacionalizmas ávairus... Gal bûtø gera turëti ávairiø þodþiø ávairioms nacionalizmo apraiðkoms vadinti. Ið dalies taip ir yra. Pavyzdþiui, ðovinizmas. Net ir faðizmo bei nacizmo terminai tam tikslui vartojami, nors ðiedu þodþiai savo prasme apima ir daugiau, ne tik tam tikras nacionalizmo rûðis. Bet visoms nacionalizmo apraiðkoms bei visiems jo atspalviams tiksliau atþymëti dar jokia kalba neturi savo þodyne pakankamai þodþiø. Tad kalbant apie atskirà nacionalizmo apraiðkà; netikslu ir net nesàþininga suplakti jà su visomis ámanomomis, arba tik nuoþiûriðkai parinktomis jo apraiðkomis. Tas pats, þinoma, pasakytina ir dël krikðèionybës ar apskritai dël religijos, dël liberalizmo, ir dël visos eilës kitø tokios rûðies sàvokø. Apie lietuviðkàjá nacionalizmà (drauge ir liberalizmà) pastaruoju laiku daug priraðë Stasys Yla. Tik jis su tuo lietuviðkuoju nacionalizmu elgësi visai beatodairiðkai, negailestingai atplëðdamas nuo jo, kas galëtø atrodyti bent kiek teigiama, ir prikergdamas, kà tik jis tarësi galás dràsiai smerkti... NACIONALIZMAS NETELPA POLITINËSE GRUPËSE

Net ir dabartinëje babeliðkoje sàvokø painiavoje, jei tik neðaliðkai apsidairysime, lengvai atrasime, kad nacionalizmu visø pirma vadinamas prisiriðimas prie savo tautos ir gynimas jos interesø. Gali atsitikti, kad kai kur ir kai kieno tas prisiriðimas bei gynimas net ir smerktinomis priemonëmis ar bûdais pasireiðkia, bet ne tai yra nacionalizmo esmë. Ir ne vienas nacionalizmas turi nesigërëtinø augliø. Turi jø, tarp kitø, net ir krikðèionybë... Nacionalizmas esmine savo prasme ne tik nëra svetimas jokiai lietuviø politinei srovei (iðskyrus komunistinæ, besistengianèià lietuviðkà nacionalizmà pakeisti sovietiniu neva daugybiniu nacionalizmu, uþtat ið lietuviðkos visuomenës ir iðsiskyrusià), bet faktiðkai yra vienas ið jø buvimo pagrindø. Jei kuri lietuviðka politinë srovë absoliuèiai iðbrauktø nacionalizmo elementà ið savo siekimø ir veiklos, ji turëtø iðnykti ið lietuviø tarpo, kadangi ji tuo paèiu atsiribotø nuo lietuviðkos visuomenës, kaip atmetusi idëjà, vienintelæ jungianèià lietuvius á tautinæ bendruomenæ.

131

Nacionalizmas yra tautos jungtis. Jei kuri tauta atmestø nacionalizmà (jo esmæ, vardas èia maþa teturi reikðmës), tai tas reikðtø, kad tauta „iðsivaikðèioja kas sau”. Tauta yra tol, kol yra reliatyviai þymus kiekis asmenø, neðiojanèiø prote, valioje ir jausmuose savojo nacionalizmo idëjà, tai yra, jauèianèiø savo priklausomybæ savai tautai, branginanèiø tà priklausomybæ, geidþianèiø iðlaikyti tos tautos tæstinumai, jos garbæ ir gerovæ. Ðia prasme nacionalizmas yra neatskiriamas nuo tautos buvimo taip, kaip sàmonë nuo asmenybës. Jei savo laiku apslopintoji lietuviø tautos sàmonë nebûtø buvusi atgaivinta iki tokio laipsnio, kokiu ðiais laikais reiðkiasi ir kitø tautø sàmoningas nacionalizmas, lietuviø tauta bûtø jau arba galutinai mirusi, arba bebaigianti mirti. Kà gi vadiname dvasiniu genocidu, jei ne tautos nacionalizmo slopinimà? Todël absurdiðkas nesusipratimas – nacionalizmà laikyti tos ar kitos politinës srovës iðradimu ar atradimu. Nacionalizmas tautoje glûdi anksèiau, negu joje gimë bet kuri partija, ir glûdi giliau, negu bet kuri partija gali pasiekti. Jei ne nacionalizmas, nebûtø nei lietuviø socialdemokratø, nei lietuviø krikðèioniø – demokratø, nei jokiø kitokiø lietuviðkø politiniø junginiø. Kai kurie ið tø sroviø veikëjø gal kartais ir suktø koká ratelá kurios kitos tautos (ar valstybës) panaðios politinës srovës maðinerijoje, o gal net ir to negautø. Pabandytø, pavyzdþiui, St. Yla sukurti anacionalinæ ir antinacionalistiðkà politinæ srovæ, paremtà tik universaliomis ir amþinomis krikðèioniðkomis idëjomis, bet ásakmiai nesidominèià lietuviø tautos interesais, – ar toli nueitø lietuviø visuomenëje? Arba ir bet kurios kitos tautos visuomenëje, – ðiais vis dar... nacionalizmo laikais. NACIONALIZMAS POLITINIØ SROVIØ VARDUOSE

Jei galëtø, politinës organizacijos visà savo programos santraukà á vardus ásiraðytø. Bet kai á tris – keturis þodþius netelpa, tai toje savo iðkaboje paprastai stengiasi pabrëþti bent tai, kas bûdingiausia, kà laiko svarbiausiu bei „ðirdþiai visø artimiausiu”. Todël klystumëm manydami, kad, pavyzdþiui, krikðèioniø – demokratø partijai tik krikðèionybë ir demokratija, arba valstieèiams liaudininkams tik valstieèiai bei liaudis terûpi. Bet jø pasirinkti vardai rodo, kad tie dalykai jiems labiau uþ kitus rûpi, arba jie kuriais kitais sumetimais juos storiau pabraukia. Ir nacionalistø vardà savo pavadinimuose vartojantieji politiniai sambûriai ne vien tik nacionalizmu sielojasi. Bet reikia suprasti, kad jie nacionalizmu grindþia savo paþiûras visais kitais klausimais. Nacionalizmui lietuviðkai pavadinti neturime tinkamo þodþio (tiksliau tariant, neturime tinkamos galûnës iðreikðti visiems –izmams). Uþtat turime gana tikslø nacionalisto vertimà á tautininkà. Abu ðie þodþiai, tarptautinis ir lietuviðkasis, pasitaiko mûsø politiniø sambûriø pavadinimuose. Yra jau beveik ásigalëjæs supratimas, kad tautininkais vadinasi nuosaikesnieji, santûresnieji lietuviai nacionalistai, o nacionalistais – radikalesnieji, atseit, linkæ ta prasme veikti dràsiau, grieþèiau ir giliau. Ta-

132

èiau tas skirtumas iðplaukia ne ið tø þodþiø prasmës skirtumo, kurio nëra, bet greièiau ið atsitiktinai priprastos tø þodþiø vartosenos. Ðiek tiek nesusipratimo kelia ir toki vadinimai, kaip tautinës (ar net tautinës minties) organizacijos, arba tautiðka (tautinë) veikla. Tautiðkumas ið tikrøjø reiðkia kà kita (arba daugiau), negu nacionalizmas. Ir tautinis nebûtinai yra visiðkai tas pats, kas nacionalistinis, nes nacionalistinis nëra tas pats, kas nacionalinis. Tiksliau yra vadinti tautininkø organizacijos, tautininkø ar tautininkiðka veikla, kai norima atþymëti nacionalizmo idëja paremtà veiklà bei atitinkamas organizacijas. Ne kitokia prasmë ir turima galvoje sakant „tautinës organizacijos” ar „tautiðka veikla”. Jei á tai bûtø visada atkreipiamas dëmesys, atkristø daug ginèø. Kaip mûsiðkëje vartosenoje atsirado tautinis ðalia ar net vietoj tautininkiðko? Taip atsitiko greièiausia dëlto, kad (ne be pagrindo) tikima, jog tautininkiðkas (nacionalistiðkas) dalykø supratimas neturi skirtis ir stengiasi nesiskirti nuo visai tautai bûdingo ir bendro màstymo bei dalykø supratimo. Ið kitos pusës, ir propagandinis sumetimas gal bus suvaidinæs savo vaidmená, siekiant pastoviu teigimu pripratinti visuomenæ prie minties, kad taip pasivadinusios organizacijos ir jø veikla yra ne tik nacionalizmu pagrásta, bet ir nacionalinë, tautai visuotinë. To nereikia laikyti kokiu nusiþengimu, nes ir kitø politiniø sambûriø pavadinimuose bandoma sudaryti panaðaus áspûdþio. Imkim „Lietuviø Fronto” vardà. Juk tai irgi aiðkus „pasikësinimas” á visus lietuvius, nors puikiai þinome, kad tai yra tik tam tikros ideologijos lietuviø sambûris, – ne tik visø lietuviø – katalikø frontas, o tik krikðèioniø demokratø srovës atskala ar atþala. St. Yla dar prikaiðioja nacionalistinëms lietuviø organizacijoms (toms, kurias jis á tà kategorijà priskyrë), kad jos savo kësinimàsi monopolizuoti reprezentavimà tautai iðreiðkianèios net ir vengimu vadintis partijomis. Matyt, jis bus nepastebëjæs, kad ne tik jo „Lietuviø Frontas” nesivadina partija, bet kad net ir seniai paþástamoji Lietuviø Krikðèioniø Demokratø Partija jau vadinasi... Sàjunga. Ið suvirð tuzino þinomø lietuviðkø politinio bei rezistencinio pobûdþio susigrupavimø yra likæ tik... dvi partijos: socialdemokratø ir ûkininkø (R. Skipièio – V. Sidzikausko). NACIONALIZMAS IR LIBERALIZMAS

Nacionalizmas yra senas reiðkinys. Gal nedaug jaunesnis uþ ðeimos bei giminës solidarumà, lyg natûralus to solidarumo tæsinys. Þinoma, nacionalizmo apraiðkos kitø laikø aplinkybëmis buvo atitinkamai skirtingos nuo dabartiniø. Feodalinë santvarka ir visuotinumo siekianèios religijos ásigalëjimas buvo gerokai sustabdæ sàmoningo nacionalizmo plëtojimàsi. Bet Amerikos atradimo ir technikos paþangos sukurtos naujos ekonominës sàlygos paskatino liberalistiná màstymà, o ðiø paþiûrø iðplitimas savo keliu sudarë sàlygas ir nacionalizmui atgimti. Teberusenæs nacionalizmo jausmas pasinaudojo liberalistiniø paþiûrø atneðta laisve.

133

Jei ne liberalizmas, nebûtø Basanavièius iðleidæs „Auszros”, nebûtø Kudirka skambinæs lietuviams „Kelkite!”, nei Maironis turëjæs progos paskleisti po Lietuvà gando, kad „Jau slavai sukilo nuo Juodmariø kraðto” ir kad jau „Pavasaris eina Karpatø kalnais”. Liberalizmo kûdikis yra ir tautø apsisprendimo teisës dësnis, kuriuo ir Lietuva pasinaudojo bei kuriuo ir ðiandien tebesiremiame, gindami Lietuvos teisæ bûti nepriklausoma. Tai ir nenuostabu, kad nacionalizmas turi daug ryðio su liberalizmu. Dr. V. Kudirka, be abejo, buvo stambiausias ankstyvojo lietuviðko liberalizmo ðulas. Bet kartu jis ir didþiausias lietuviðko nacionalizmo ðulas. Ðiandien visi giedame jo sukurtà Lietuvos himnà, o argi tai nëra ryðkiausia lietuviðko nacionalizmo idëjø santrauka? BÛDINGIAUSI LIETUVIÐKO NACIONALIZMO BRUOÞAI

Senovës Lietuva tikriausiai neþinojo tokiø terminø, kaip liberalizmas ar tolerancija. Bet kaip nuostabiai ji buvo liberali ir tolerantinga! Tà liudija visi duomenys apie senovës lietuviø religijà ir politikà. Lietuvos kunigaikðèiø valdytoji Ukraina dar ir ðiandien tebeliudija nuostabø lietuviø („pagoniø”!) liberalumà ir tolerantingumà jø valdytoms tautoms bei tø tautø religijoms ar paproèiams. Visiðkai kitoki liudijimai yra apie jau tada buvusius ðimtanuoðimtinius krikðèionis – katalikus lenkus. O Lietuvos kunigaikðèiø (irgi ”pagoniø”) laiðkai popieþiams, kryþeiviø ordinui ar svetimø kraðtø pirkliams bei amatininkams argi neliudija, kad ir be „visuotiniø ðaltiniø” pagalbos lietuviø tauta sugebëjo susikurti taurumo ir doros mastà, kuris ne tik anais laikais, bet ir dabar galëtø sugëdinti ne vienà dorovës mokytojà... Atgijæs lietuviðkas nacionalizmas buvo ne kas kita, kaip idëja atgaivinti gyvosiose tautos pajëgose tradicinius tautos bûdo savumus, nesistengiant taèiau sustingti praeities pavidalu, o þengti tolyn, tobulyn, tradiciniø bruoþø neatmetant, tik jais nuosekliai sekant. Todël lietuviðkasis nacionalizmas ið principo visada buvo prieðingas ðovinizmui. Kas be ko, ir lietuviuose yra buvæ paskirø ðovinizmo pasireiðkimø, kurie taèiau jokiu bûdu negali bûti lokalizuoti tik nacionalistø ar tautininkø vardu besivadinanèiuose lietuviø susigrupavimuose. Ðovinizmas ið esmës yra prieðingas lietuviø bûdui ir tradicijoms, todël lietuviai tautininkai (nuosaikûs ar radikalûs) ið principo nepalaiko ir jo vengia. Kita bûdinga lietuviðko nacionalizmo þymë yra tolerancija, liberalumas religijø – pasaulëþiûrø atþvilgiu. Laisvë kiekvienam savaip iðpaþinti (ar neiðpaþinti) „savus dievus” yra tradiciðkai lietuviø tautoje praktikuota paþiûra, daug senesnë uþ ðiø laikø liberalistines teorijas. Bet esmëje ji sutampa su tomis teorijomis. Tad lietuviðkas nacionalizmas ðiuo poþiûriu yra visiðkai natûraliai liberalus. To liberalumo pagrindas taèiau yra ne tiktai tarptautinëje plotmëje þinomoji paþiûra, kad kiekvienam priklauso laisvë paèiam susidaryti savo pasaulëþiûrà, bet taip pat ir tautinis interesas.

134

Bûtent, lietuviø tautos interesas, be abejo, yra, kad bûtø sutelkta ko daugiau lietuviðkai tautiðkai susipratusiø pajëgø veikti bendram tautos labui. Pasaulëþiûros þmones skiria, nacionalizmo idëjos jungia juos á vienà tautà. Lietuviðkas nacionalizmas nesmerkia to, kas skiria, bet ragina tatai palikti daugiau kiekvienam sau, o i bendrà darbà einant visø pirma remtis tuo, kas jungia. Sàmoningø ar potencialiø skirstymas á „kvieèius ir rauges” pagal jø pasaulëþiûras tautos interesø poþiûriu netikslingas, nereikalingas ar net þalingas, nes tai tik be reikalo silpnintø lietuviø pajëgas, iðjungdamas visus, kas gali bûti priskirtas prie „raugiø”. Liberalistinë paþiûra yra, kad asmuo pats turi teisæ, turi turëti laisvæ ir yra pakankamai pajëgus pasirinkti savo idëjø sistemà. Bet þmonës su savo idëjomis nepasilieka izoliuoti vieni nuo kitø. Þmoniø bendruomenëse savaime iðsikristalizuoja joje vyraujanèiø principø atranka, tampanti visai bendruomenei sava, laisvai pripaþinta, ne ið virðaus ar ðalies ásakyta. Toks bendrø principø sistemos iðsikristalizavimas vyksta ir tautose (jei jos nepakrikusios), todël nëra pagrindo jungtis prie St. Ylos teigimø, anot kuriø tauta esanti idëjinë tuðtuma, arba „teisumui ir taurumui lietuvybë juk nëra nei ðaltinis nei maistas”. Prisimenu visiðkai kitoká, negu St. Ylos, vyskupo V. Brizgio pasisakymà Paryþiaus lietuviø kolonijai pamoksle bene 1947 metais. Vysk. Brizgys tada maþdaug taip kalbëjo (atpasakojama ið atminties): „Mums, lietuviams, dabar beveik viskas atimta, liko tik geras vardas. Tad branginkime ir iðlaikykime tà gerà lietuviø vardà, bûkime geri þmonës. Bûkime geri, kokiais tik kas nori sumetimais: ar ið patriotizmo, ar ið asmeninës savigarbos, ar ið dievobaimingumo, bet tik bûkime geri ir iðlaikykime gerà lietuviø vardà”. Tada, iðëjæ á baþnytëlës kiemà, kalbëjomës apie tà par excelence nacionalistinæ (ir kartu liberalià) vyskupo mintá, pripaþástanèià, kad dorovës mastas gali bûti ne vien tik dievobaimingume (ypaè, kad sàmoningai ar atsitiktinai dievobaimingumas dorovës masto ðaltiniø tarpe paminëtas net treèioje vietoje)... Gal ir „ðventvagystæ papildþiau”, bet tada iðsitariau, kad net ir Jonas Ðliupas, turbût, bûtø panaðiai pasakæs, jei jam bûtø tekæ èia vietoj vyskupo kalbëti... TIKËJIMO ELEMENTAS NACIONALIZME

Kadangi nacionalizmas yra rûpinimasis savo tautos interesais, tai jo pagrinde turi bûti tikëjimas, kad tauta yra iðlaikytina ir gintina vertybë. Vargu ar bûtø grynai racionalistiðkai árodyti tautos „reikalingumà”. Lengviau „árodyti”, kad asmeniui susiriðti su atskira þmonijos dalimi, ypaè su maþa tauta, visiðkai „neapsimoka”, kad tai be reikalo suvarþo jo laisvæ, ir kad ið viso þmonijos susiskirstymas tautomis tai tik nesantaikos ðaltinis... O vis dëlto kone visa þmonija yra prieðingos nuomonës. Ir mes, lietuviai, atmetame tuos tautos „nereikalingumo” árodymus. Giname savo tautos gyvybæ, iðsilaikymà ne kad tai naudinga asmeniðkai, o kad tiesiog, gal net patys sau neiðsiaiðkindami kodël, norime savo tautà iðlaikyti, kad tikime, jos reikalingumu.

135

Todël negalima sutikti su St. Ylos smerkimu, taikomu V. Alantui (ir daugeliui kitø) dël minties, anot kurios „að neþinau kuo, að tik þinau, kad ji (mano tauta man pranaðesnë”. Kiekvienam susipratusiam tautieèiui sava tauta jam pranaðesnë, artimesnë, brangesnë. Kaip gi kitaip gali bûti? Ið to visai neseka, kad reiktø pripaþinti St. Ylos tam reiðkiniui daromà priekaiðtà, girdi, „nacionalizmo atstovai” ir visiems norëtø uþkarti savo tautos pranaðumà. Tai bûtø ðovinizmas, kuris (neskaitant pasitaikanèiø individualiø iðimèiø), lietuviams taip pat ir lietuviams nacionalistams (tautininkams) yra svetimas. Juk neprikaiðiojame gi vaikams, kad jie savas motinas myli ir tiki, kad jø mamos yra graþiausios ir geriausios. Tas jø tikëjimas visiðkai nelieèia èia nei kitø vaikø, nei jø motinø. NACIONALIZMAS IR VALSTYBË

Valstybë yra tam tikroje teritorijoje gyvenanèiø þmoniø, organizacija. Tai yra aukðèiausios kategorijos, tobuliausia organizacija, nes monopolizuojanti suvereninæ valdþià, privalomos teisës nustatymà bei jos sankcijø taikymà. Valstybë gali bûti tik tam tikros teritorijos gyventojø organizacija, bet gali bûti ir tautos organizacija, tai yra tautinë arba nacionalinë valstybë. Kaip palyginti tobula organizacinë forma, valstybë yra svarbi ir veiksminga priemonë jai priklausanèiø þmoniø gerovei kurti (jei tinkamai, tam panaudojama). Todël ji gali bûti ir puiki priemonë ir tautai iðsilaikyti, stiprëti, jos gerovei kurti. Dëlto vienas ið ryðkiausiø nacionalizmo bruoþø ir yra siekimas, kad tauta turëtø tà priemonæ . Kitaip sakant, nacionalizmas siekia turëti tautos reikalams nacionalinæ, tautinæ valstybæ, kiek tik galima apimanèià visà tautà, ir tik tà tautà. Ið to – valstybiø etnografinëse tautø teritorijose kûrimo principas. Atskirø tautø nacionalizmas skaldo imperijas, multinacionalines (daugiatautines) valstybes á nacionalines, vienos tautos valstybes, skirtas tarnauti tik tø tautø reikalams. Tautø apsisprendimo teisë yra nacionalizmo pripaþinimas. Neiðkrypæs nacionalizmas yra nesuderinamas su imperializmu. Tik ðovinizmo liga nacionalizmà gaji vël ávesti á imperializmo kelià. Nacionalizmo akimis, ideali valstybë turi apimti savo teritorijoje visà tautà, ir tik savà tautà. Taèiau tikrovëje, dabarties sàlygomis, tai beveik niekur neámanoma, kadangi retai kurioje teritorijoje gyventojai yra tik vienos tautybës, ir retai kuri tauta neturi savo tautieèiø dalies iðsiblaðkiusios po ávairius pasaulio kraðtus. Todël tenka daryti ávairiø kompromisø, nutolimø nuo grynai nacionalinës valstybës idealo (tautiniø maþumø teisiø garantijos, savo tautieèiø globa svetur ir t.t.) Taèiau daugumas dabar esamø valstybiø yra nacionalinës – tautinës valstybës, nors ir neidealiai nacionalinës. Ir Lietuva, atgaivinusi savo valstybæ ne visas etnografines þemes apimanèiame plote bei turëdama nevisai menkà kitø tautiniø elementø dalá savo viduje, stojo á valstybiø eilæ kaip lietuviø tautinë valstybë. Juk ji lietuviø iniciatyva ir pastangomis atstatyta, lietuviø tautai visø pirma skirta. Ðia prasme visi lietuviø politiniai susigrupavimai, siekdami Lietuvos nepriklausomybës, pasireiðkë nacionalistiðkai.

136

Bet nacionalizmas, laikydamas valstybæ viena ið svarbiausiø ar net paèia svarbiausia priemone tautos reikalø rûpinime, nelaiko valstybës tikslu. Nacionalizmas valstybës neigimà ar jai kenkimà, be abejo laiko kenkimu tautos interesams, nes kenkti tø interesø rûpinimo priemonei savaime yra kenkimas ir paèiai tautai. Bet priemonë negali bûti laikoma svarbesnë uþ tà, kam ji tarnauja. Valstybës iðkëlimas uþ viskà aukðèiau, padarymas jos lyg ir savaimingu tikslu, bûtø jau ne nacionalizmas, o etatizmas, kuris galëtø valstybës labui net ir tautos interesus aukoti. Jei kada koks publicistas ir bûtø ið ásismaginimo taip toli nukalbëjæs valstybës naudai (maþiausiai vienas toks atsitikimas man þinomas), tai jokiu bûdu nereiðkia, kad lietuviðkasis nacionalizmas bûtø valstybæ bandæs iðkelti aukðèiau uþ tautà. Kunigaikðèiø laikais, kada nacionalizmas ne tik Lietuvoje, bet ir visur dar nebuvo pasiekæs ðiø dienø sàmoningumo, buvo gerokai nueita etatizmo linkme. Sukurta milþiniðka valstybë permaþai tarnavo ar gal vietomis visai nebetarnavo lietuviø tautos stiprinimui. Kai tas pastatas griuvo, tauta liko silpna. Ðiuo poþiûriu dabartinis lietuviðkas nacionalizmas nëra linkæs sekti anø laikø tradicijos. Bet tai nereiðkia, kad jis turëtø eiti valstybës reikðmës nuvertinimo linkme. Ðiandien, kovodami dël tautinës lietuviø valstybës atstatymo, visi lietuviai nacionalistai – tautininkai sàmoningai stengiasi, kol ámanoma, „kabintis” nors ir silpnos, bet vis dëlto dar savos valstybës ðakelës. Laiko reikalinga iðlaikyti kuo ilgiausiai, stiprinti jà, kiek tik ámanoma. O kai kas nors „visuotines idëjas” aukðèiau uþ lietuviðkà nacionalizmà norëdamas iðkelti, ar kuriais kitais sumetimais, nors ir kiðeniniais peiliukais ima tà ðaknelæ „pjaustinëti”, tai visai nuoseklu, kad nacionalistiðkai màstantieji prieð tai protestuoja ir stengiasi apsiginti nuo to lietuviø tautos interesams sàmoningo ar nesàmoningo kenkimo. LIETUVIÐKASIS NACIONALIZMAS IR VALSTYBËS SANTVARKA

Nacionalizmo paþiûra á valstybæ, kaip á veiksmingiausià priemonæ tautos gerovei siekti, savaime nenustato, kokia turi bûti valstybës santvarka. Lietuviðkasis nacionalizmas, bûdamas liberalus pasaulëþiûrø atþvilgiu, suprantama, atmeta „teokratijà”, lygiai kaip ir kitokià santvarkà, paremtà vienos (vis tiek, teistinës ar ateistinës) pasaulëþiûros vieðpatavimu, privilegijavimu ar persekiojimu. Nacionalizmo siekimas yra, kad valstybë tarnautø visai tautai, ne katram ar katriems jos ûkiniams – socialiniams sluoksniams. Todël nacionalizmas siekia, kad valstybës santvarka tiktø siekti ávairiø tautos sluoksniø interesø harmonijai, o ne tø sluoksniø kovai vykti ir tos kovos laimëtojø interesams tetarnauti. Ið to seka, kad valstybës santvarka turi sukurti ne autokratiðkà valdþià, o kilusià ið tautos valios, numananèià ir suprantanèià tautos reikalø visumà, sàþiningai veikianèià tø reikalø ko geriausio patenkinimo linkme. Taigi esmëje ta santvarka turi bûti demokratinë. Ði iðvada iðplaukia ne ið iðankstinio tikëjimo, kad tik demokratinë santvarka tautai yra gera (doras, iðmintingas ir sàþiningas monarchas ar diktatorius gali valdyti

137

naudingai visai tautai), bet ið þmoniø bûdo bei silpnybiø paþinimo bei praktikos, rodanèios, kad demokratinëje santvarkoje yra daugiau garantijø (nors ir ne absoliutiniø) tautai naudingam valstybës veikimui pasiekti. Patys þymiausi Lietuvos nacionalistai, visi kovotojai dël Lietuvos nepriklausomybës, neturëjo ðia prasme abejojimø. Savo laiku Lietuvos Taryboje priimtas sutikimas ásteigti Lietuvoje monarchijà to nei kiek nenuneigia, kadangi buvo kalba tik apie konstitucinæ monarchijà su visomis demokratinës santvarkos ypatybëmis (Demokratijos lopðyje – Anglijoje ligi ðiai dienai tebëra monarchija, nors niekas negali sakyti, kad Anglijos santvarka nedemokratinë). Bet demokratijos formos ávairios. Lietuvoje buvo griebtasi „demokratiðkiausios ið demokratiniø” formos, ir ji stipriai apvylë. To pasëkoje (ir, be abejo, kitø kraðtø pavyzdþiø átakoje) Lietuvos „nacionalistinis frontas” gavo progos pabandyti surasti tinkamesnæ valstybës santvarkà Lietuvai. Nacionalizmo ideologai ar reiðkëjai, atsidûræ prieð tà uþdaviná, negalëjo susilaikyti nekritikavæ buvusios santvarkos ir nepabrëþæ jos silpnybiø. Tai buvo ir reikalinga, nes siekiant iðvengti neigiamybiø, bûtina jas iðryðkinti. Vienos ið demokratiniø formø kritika, þinoma, skambëjo ne vienam kaip apskritai demokratijos kritika ir jos neigimas. Ðiandien daugumas (o gal ir visi?) lietuviø nacionalistø (tautininkais ar kitaip besivadinanèiø) yra nuomonës, kad anuo metu, stengiantis nutolti nuo „seimokratijos” silpnybiø ir neigiamybiø, buvo perdaug ásibëgëta á kità „demokratijos zonos” pakraðtá ir gal net uþ tos. zonos ribø, kur susidurta su kitomis negirtinomis ir net ir nacionalizmo siekimams nepalankiomis santvarkos ydomis. Todël ðiandien, smulkmeniðkai valstybës santvarkos problemø nesprendþiant, vis dëlto tarp „visokio plauko” (tai yra, ávairiuose susigrupavimuose esanèiø) lietuviø nacionalistø vyrauja nuomonë, kad ateity Lietuvos valstybës santvarka turi neiðeiti ið „demokratijos zonos”. Tai nereiðkia linkimo gráþti á jau iðbandytà (ir kitø kraðtø, ypaè Prancûzijos praktikoje neþavingai atrodanèià) „seimokratijà”. Savo laiku Lietuvos nacionalistiniø sluoksniø kalbëtojø lûpose pasigirsdavo priekaiðtø ir liberalizmui – daugiausia tais atvejais, kai „seimokratija” buvo laikoma „liberalizmo kûdikiu”. Ið tikrøjø gi liberalizmas, kaip ir nacionalizmas, nedogmatizuoja konkreèios demokratijos santvarkos formos. Jis palaiko tik pagrindinius demokratijos principus, kuriø detalizavimas jau yra ne liberalizmo doktrinos, o atskirø jos interpretatoriø kûryba. Todël nëra pagrindo lietuviðkàjá nacionalizmà laikyti ið esmës kada suëjusiu á konfliktà su liberalizmu. Savo laiku J. Tûbelis (ministeris pirmininkas ir Lietuviø Tautininkø Sàjungos pirmininkas) viename tautininkø susirinkime gerokai „uþpylë ðalto vandens” visiems „grieþtos linijos” reikalautojams. Sako, reikalaujate grieþtumo, vaizduojatës pasidarysià lietuviðkais faðistais, ar kuo panaðiu, o juk pasiþiûrëkit tiktai, ko jûs norite, kà siûlote, ir pamatysite, kad jûsø lûpomis kalba gryniausias liberalizmas. „Mes visi”, – sakë, – „esame liberalai ligi kaulø smegenø: ir að, ir prezidentas, ir jûs visi iki vieno!”

138

Þinoma, lietuviðkasis nacionalizmas nesutiko ir nesutiks su viskuo, kas kartais gali bûti liberalizmo titulu skelbiama. Juk, pavyzdþiui, Amerikoj daugelis liberalizmu laiko paprasèiausià „salioniná komunizmà”, ir manoma net, kad liberalas tai yra... komunistas be partijos bilieto. Su ðitokiu „liberalizmu”, suprantama, lietuviðkasis nacionalizmas tikrai neturi nieko bendra, ir ið tokio tariamo liberalizmo idëjø nei valstybës santvarkai nesiskolins. Bet lietuviðkasis nacionalizmas, bûdamas liberalus pasaulëþiûrø atþvilgiu, bûdamas liberalus ir ásitikinimø atþvilgiu kitose srityse, tik siekdamas, kad politinë veikla ir valstybë sëkmingiausiai siektø visø tautos sluoksniø interesø harmonijos, de facto susieina su liberalia paþiûra á valstybës santvarkà ir pageidaujamà santvarkà apibrëþia kaip liberalià demokratijà, siekianèià kiek galima iðvengti chaoso vykdomojoje valdþioje. Aiðku, anglosaksø kraðtø valstybës santvarkos pavyzdþiai ðiam supratimui yra artimesni, negu prancûziðki – kontinentiniai pavyzdþiai, nors tai ir, nereiðkia, kad bûtø rekomenduojama aklai sekti tà ar kità anglosaksø kraðtø pavyzdá. NACIONALIZMAS IR INTERNACIONALAI

Ið nacionalizmo ðalininkø neretai iðgirstama, kad nacionalistinë linkmë veda keliu á Lietuvà, á savus namus, o kitos linkmës eina „á Romà arba á Maskvà”. Arba ir prieðingai: esà, yra tik du keliat ðiais laikais: kas nenori eiti á Maskvà, lieka tik Roma, treèio kelio nëra... Þinoma, tas vaizdingas graþbyliavimas gerokai iðkreipia tikràjá ir nacionalizmo ir kitø sroviø pobûdá. Ið to susidaro net toks nesusipratimas, kad vienaip ar kitaip organizuotø lietuviø ryðiai su atitinkamomis tarptautinëmis organizacijomis jau imama laikyti kone „tautos iðdavimu”. Nacionalizmas tuo poþiûriu esàs vienintelis „ðvarus”, nes ið prigimties negalás bûti jokiuose internacionaluose, kadangi nacionalistinio internacionalo negali bûti... Ið tikrøjø gi dalyvavimas panaðiø idëjø tarptautinëse organizacijose negali bûti net ir nacionalistiniu poþiûriu smerkiamas vien tik ið principo. Jis gali bûti negeras tik tuo atveju, jeigu dalyvaujanèius tas ápareigotø laikytis tokiø nusistatymø, kurie bûtø prieðingi tautos interesams. Bet dalyvavimas internacionaluose nebûtinai turi bûti ir daþniausia nesti susijæs su tokiomis pasëkomis. Prieðingai, ypaè tokiais laikais, kada tautai reikia ir tarptautinës pagalbos, toks dalyvavimas gali bûti ir esti naudingas, todël ir ið nacionalistinio taðko þiûrint sveikintinas. O tokie tarptautiniai sambûriai, kaip sakysime, dabar Pavergtøjø Europos Tautø Seimas galëtø bûti laikomi net ir „nacionalistiðkais internacionaliais”, kadangi juose ávairiø tautø veikëjai susirenka bendrai siekti absoliuèiai nacionalistiðkø tikslø – nepriklausomybës savo tautoms. Èia esmë yra visai kita. Ne dalyvavimas tarptautinëse konferencijose, bet tarptautinio pobûdþio idëjø ið principo statymas aukðèiau uþ tautos interesus nacionalizmo akimis yra negeras dalykas. Tos idëjos gali bûti tautai visiðkai priimtinos, naudingos, ir tuo

139

atveju viskas tvarkoj. Bet gali bûti ir kitaip. Ryðkiai tas blogumas geriausiai apibûdinimas kur ne kur iðlendanèiais prasitarimais ar net ðûkiais, anot kuriø „Jei Lietuva nebûtø katalikiðka, tai verèiau jos tenebûnie!”, arba „Jei Lietuva nebus socialistiðka, tai jos nereik!”. Ið nacionalistinio taðko toks klausimo pastatymas absoliuèiai nepriimtinas. Reikia pripaþinti, kad lietuviðkos politinës srovës ir vengia taip grieþtai klausimà statyti. Bet pats faktas, kad kurios nors tarptautinio pobûdþio idëjø sistemos demonstratyvus pastatymas aukðèiau uþ tautinius siekimus, principe tautiniø interesø pripaþinimas kaip ir priklausomais nuo kurios idëjø sistemos sudaro pagrindo átarti, kad tam tikromis aplinkybëmis tautos gerovë gali bûti aukojama tam, kad laimëtø anos idëjos. Nacionalizmo akimis, Lietuvos siektina visø pirma lietuviðkos, savaimingos. „Visuotiniø ðaltiniø” idëjos, kurios gali bûti ávairios, vienos kitoms prieðingos, ne atmetamos, priimamos liberaliai, be specialiø privilegijø leidþiant joms taikingai surasti savo vietà ir kompromisiná sugyvenimo sambûvá tautoje, o ne monopoliðkai uþvaldyti tautà. Ar tai reiðkia, kad nacionalizmas irgi propaguoja internacionaliná liberalizmà? Teisingiau bûtø pasakius, kad nacionalizmas, jeigu jis visus tautos sluoksnius lygiai vertina, jau pats savaime ið prigimties yra liberalus (o lietuviðkas nacionalizmas dar, kaip minëta, turi ir ið praeities paveldëtas liberalias tradicijas). Lietuviðkajam nacionalizmui nëra reikalo semtis liberalumo idëjas ið kokio nors „internacionalinio ðaltinio”, ið kurio nors liberalinio internacionalo. Lietuviðkas nacionalizmas ið savojo lietuviðkojo ðaltinio yra ákvëptas bûti liberalus, ir jis toks greièiausia bûtø, jei ir nebûtø „tarptautinio liberalizmo”. Tai yra daugiau sutapimas, negu átaka. O jeigu ir átaka, tai nacionalizmo akimis visiðkai gera, priimtina, nes tautos taikingam gyvenimui ir paþangai palanki. Ta proga paminëtina, kad ir mûsø tautininkø yra praktikuojami ryðiai su tarptautinëmis liberalø organizacijomis. Ne tam, kad bûtø reikalo dar liberalizmo idëjø mokytis ar „pasisemti”, o tam, kad bûtø iðnaudotos visos progos tarptautinëje plotmëje Lietuvos reikalui padëti. Tautininkai, lygiai kaip ir liberalaus nusiteikimo lietuviai tautininko ar nacionalisto vardo neprisiëmusieji, mielai santykiauja su kitø tautø liberalais net ir tam, kad prisidëtø prie liberaliniø paþiûrø stipresnio reiðkimosi pasaulyje, nes, kaip praeityje tø paþiûrø iðkilimas yra padëjæs lietuviø tautai, taip ir dabar tai gali padëti. Tarp kita ko, yra esminis skirtumas tarp santykiavimo su liberalinëmis ir „dogmatinëmis” tarptautinëmis organizacijomis. „Dogmatiðkas” internacionalas gali pareikalauti paklusti sprendimams, kurie su atskiros tautos interesais ir susikirstø, o ið liberalinio, kad ir internacionalo, to netenka laukti, nes liberalø organizacija visada bus liberali ir savo dalyviø neprievartaus... Liberalas gali bûti (gali ir nebûti) nacionalistas, bet liberalas negali bûti ðovinistas (arba jis jau nebus liberalas). Todël lietuviðkas nacionalizmas, visiðkai nepriklausomas nuo „tarptautinio liberalizmo”, vis dëlto turi su juo daug „bendrø taðkø” paþiûrose.

140

Daug lietuviø tautininkø jauèiasi savaime „lietuviais liberalais”, nemaþa pasijunta nejaukiai sutapdami su liberalizmu. Vieniems gal tai atrodo kaþkoks prieðtaravimas sau (toks pat „suinternacionalëjimas”, kaip ir kitø...), kitiems tas liberalo sàvokos turinys atrodo átartinas... To prieþastis daugiausia yra pradþioje minëta painiava sàvokose. Kaip nacionalizmo, taip ir liberalizmo yra ávairiø atspalviø, ávairiø „augliø”, kurie taèiau nekeièia pagrindinës jø esmës. Ir liberalui gali bûti nejauku sutapadinamam su nacionalizmu, jeigu nacionalizmo sàvokon jo akyse áeina ir imperializmas, ir diktatûra, ir visa eilë kitokiø blogybiø, kuriø ir St. Yla nepaðykðtëjo prikergti lietuviðkajam nacionalizmui. Dedant ir á nacionalizmo ir á liberalizmo sàvokas neiðkraipytà jø prasmæ, lieka tik prisidëti prie minëto J. Tûbelio pareiðkimo: „esam liberalai ligi kaulø smegenø”. Neveltui ir St. Yla, uþsibrëþæs uþdaviná „sumalti” lietuviðkàjá nacionalizmà, visø pirma „malë” liberalizmà. Tik „malë” ið tikrøjø ne lietuviðkàjá nacionalizmà ir ne liberalizmà, o tiktai savo paties tam tikslui pasigamintas baidykles, kurias jis pavadino nacionalizmo ir liberalizmo vardais. Nei nacionalizmas, nei liberalizmas dël to nenukentëjo. TAUTININKØ „NUKRYPIMAS”

Lietuviðko nacionalizmo kritikai bei neigëjai, prikalbëjæ apie já visokiø ámanomø fantazijø, paprastai gale griebiasi paskutinio ðiaudelio: esà, dabar lietuviðkasis nacionalizmas galutinai nukrypo nuo A. Smetonos nacionalizmo... Tas A. Smetonos nacionalizmas ðiaip jau nei kiek negailestingiau maiðomas su purvais. Bet kai prireikia „nutrenkti” dabartiná nacionalizmo reiðkimàsi, tai tada A. Smetona jau geras, o blogi tik dabartiniai „neiðtikimi jo sekëjai”... Vien tai liudija to „ðiaudelio” trapumà, todël nëra reikalo plaèiau apie tai ir kalbëti. Pastebëtina tiktai, kà net ir St. Yla prisimena, jog „pats A. Smetona tikëjosi, kad jaunesnieji áneð daugiau aiðkumo, koks turëtø bûti nacionalistinës srovës vaidmuo”. Taigi, A. Smetona nepretendavo palikti kaþkà panaðaus á Evangelijà, kurià sekëjai tik skaitytøsi, atmintinai mokytøsi ir nieko nebegalvodami jàja paþodþiui tesivadovautø. Naujos aplinkybës daug ir naujø iðvadø reikalauja. Taigi „nukrypimai” visai normalus reiðkinys. Bet tie „nukrypimai” daþniausia yra visai ne tie, kuriø St. Ylos tipo kritikai prifantazuoja. Ryðkiausias dabartinës tautininkø kartos „nukrypimas” yra tai, kas èia ðiek tiek apibûdinta kalbant apie paþiûras á valstybës santvarkà. A. Smetona savo laiku leidosi valstybës santvarkos srity ið dalies nuþengti net uþ „demokratinës zonos” ribø. Dabartiniai „nukrypëliai” mano, kad ateityje lietuviðkas nacionalizmas ðiuo poþiûriu turi laikytis „demokratinës zonos” viduje, ir gal mano, kad anas iðþengimas nebuvo visiðkai patenkinamas valstybës santvarkos klausimo iðsprendimas ir nacionalizmo akimis þiûrint. Taèiau, kiek þinoma, ir pats A. Smetona buvo spëjæs „nukrypti” nuo to, kas buvo daryta 1938 metais. Bet, tarp ko kita, tautininkai vis

141

tiek mano, kad uþsienyje esanèios partijø nuotrupos nëra kompetentingos jau dabar keisti Lietuvos konstitucijà. KATRIE SAMBÛRIAI NACIONALISTIÐKI

St. Yla (ir daugelis kitø) á nacionalistiðkø ar tautininkiðkø sambûriø eilæ be ceremonijø suraðo LTS, LAS, LLKS ir LRS organizacijas (ir tik jas!). Be abejo, ðios organizacijos, dabartiniu metu veikimà Lietuvos nepriklausomybei atgauti laikanèios svarbiausiu arba net vieninteliu uþdaviniu, yra neabejotinai nacionalistiðkos. Ir jø sudarytoji Lietuvos Nepriklausomybës Talka yra ðia prasme absoliuèiai nacionalistiðka, kà neginèijamai ir pats vardas liudija (visiðkai nacionalistiðka paskirtis). Bet kaip gi su visomis kitomis, á LNT neáeinanèiomis grupëmis bei grupelëms? Ar jose jau nei kiek nebeliko lietuviðko nacionalizmo? Ar tuo nejuokais norima pabrëþti, kad ir dabar kiti dalykai, o ne lietuviðkas nacionalizmas yra aukðtesnëj kategorijoj ir didesnio skubumo, negu Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës iðkovojimas? Jeigu taip, tai lieka tik taip tà ir uþraðyti. Ir pageidauti, kad tai juo aiðkiau ir juo daþniau bûtø pakartojama, kad bent ta nedidelë iðeivijoj esanti lietuviðkos visuomenës dalis þinotø, kas kaip veikia, kas ko visø pirma siekia, ir kad atitinkamose organizacijose dalyvaujantieji þinotø, kur jie ið tikrøjø yra. Minëtos keturios organizacijos pagrindiniam, tikrai lietuviðkam nacionalistiðkam tikslui veikia bendrai. Kitais (jø tarpe gali bûti „amþinieji” bei „visuotinieji” klausimai) reikalais jos pasilieka savarankios ir vienas kitø savo paþiûromis nei á praeitá, nei ateitá neriða. Ir apie krikðèionybæ, ir apie socializmà, net ir apie liberalizmà kiekviena ið jø gali, jei nori, turëti savo nuomonæ. Todël St. Ylos didysis ðûvis, uþtaisytas antinacionalizmo ir antiliberalizmo bacilomis, bet taikytas á ðias ir tik á ðias keturias organizacijas (aiðkiai ðiø dienø praktinës „politikos” sumetimais), faktiðkai pralëkë pro visus taikinius, nepataikydamas nei á nacionalizmà, nei á liberalizmà, ir netgi nei á tuos keturis, Reutlingene sunaikinti nutartus vardus. Santarvë, 1956. Nr.2(31) P.63–66; Nr.3(32) P.127–131

Pasimetimai tarp kairës ir deðinës, Lietuvos ir Amerikos 1 Svarbiausias dabartinio mûsø iðeivinës lietuviø visuomenës vieðo reiðkimosi akstinas yra nuoskaudos ir pasipiktinimo jausmas dël lietuviø tautos patirtø skriaudø ir paþeminimø. Dël to ir mûsø pareiðkimai yra, tirðèiau negu kuo kitu, persunkti protestu ir suvokimu reikalo kà nors daryti daryti, kad tie paþeminimai liautøsi ir kad þala pagaliau bûtø pradëta atitaisinëti. Skriauda atëjo ið rusø bolðevizmo, kuris yra komunizmo idëjø padarinys, tapæs netgi veiksmingiausiu komunizmo þidiniu.

142

Komunizmas visada, nuo paties pirmojo mûsø iðgirdimo apie já, buvo daugelio mûsø – nebûtinai visø – sutiktas kaip prieðas, kadangi jo teorija, perðanti visiðkai kitokià visuomenës santvarkà, negu bet kokia mûsø tautoje turëtoji ar svajotoji, daugumui atrodë aiðkiai grësminga tautos gerovei. O kai komunizmas, ásikûnijæs rusø bolðevizmo pavidalu ir naudodamasis savo apkëstos didþiulës valstybës jëga, atëmë ið mûsø tautos svarbiausià jos gerovës ugdymo sàlygà – nepriklausomybæ, tada jis tapo mûsø ne tik teorinis, ne tik ideologinis, bet ir politinis, netgi ir fizinis prieðas. 2 Politiniai bei socialiniai sàjûdþiai, kadai tik parlamentiniø këdþiø pasiskirstyme, o dabar jau ir sàvokojimuose bei apibûdinimuose, rikiuojami á deðinæ, kairæ, ar kur nors tarp tø pakraðèiø. Visuomenës sàmonëje deðinë tapdinama su gëriu, tiesa, teise, teisingumu, o kairë – su blogiu, kreivumu, taigi ir netiesa, neteise, neteisingumu. Krikðèioniø tikëjimo iðpaþinime kalbama apie Dievo Sûnø, sëdintá Tëvo deðinëje. Biblijos pranaðavimø apie paskutiná teismà atpasakojimuose pateikiamas vaizdas, pagal kurá ten þmonës bûsià surikiuoti vieni deðinëj – dangaus linksmybiø nusipelniusieji, o kiti kairëj – á pragaro tamsybes nusmerktieji. Vaiðëse ðeimininkës gerbiamiausá sveèià sodina sau ið deðinës. Daugelyje kalbø deðinë, tiesumas ir teisë vadinama tuo paèiu þodþiu. right, vokiðkà Recht Recht, prancûzø droit arba ir rusø Prisiminkim, pavyzdþiui, anglø right pravo pravo... Ir mûsø kalboj, bent aukðtaièiuose, þodis deðinë þinomas tik ið knygø, o ðiaip þmonës deðinæ rankà ir deðinæ linkmæ vadina tiese tiese: aiðkus ryðys su tiesumu, tiesa, taigi ir su teise bei teisybe. O kairiaranká daþnai pavadina kreivarankiu, taigi, kairë sàmonëj yra artima su kreive, atseit, kas kairu, tai ir kreiva, tad ir neteisinga ar ðiaip nelabai gera ar net visiðkai negera... Taèiau ne visi kairiarankiai yra ir kreivarankiai. Jie turi pagrindo nesutikti su tiesiarankiø arba deðiniarankiø daugumos palaikomu iðankstiniu ðaliðku sprendimu, pagal kurá kairë visada blogesnë uþ deðinæ. Juo labiau visuomeniniø sàjûdþiø rikiuotëj daþnas turi pagrindo nesutikti su iðankstine paþiûra, pagal kurià lyg ir savaime bûtø suprantama, jog deðinë esanti gera, o kairë bloga. Deðinës pasivadinimà paèioje tokiø rikiavimøsi pradþioje uþëmë tradicininkai arba konservatoriai, tai yra, ið tëvø – protëviø paveldëtos, áprastos, ásigyvenusios santvarkos bei gyvenimo bûdo saugotojai ir gynëjai. Kairë, tas tariamai blogybinis pavadinimas ir tariamai maþiau pagarbos – o kai kieno akyse net paniekà – reiðkianti vieta visuomenëje liko ávairiems naujovininkams bei maiðtininkams prieð tradiciná gyvenimo bûdà. Tas savaime perspëja, kad netikslu ir nepatikima ið anksto, nesvarsèius, pasitikëti deðinës – kairës iðkabomis ir tik pagal jas spræsti, katrie sàjûdþiai eina bei veda á gerovæ, katrie á blogovæ ar piktovæ. Tarp tradicininkø ir naujovininkø, tarp kietø konservatoriø ir radikaliø maiðtininkø rungtynës ar net aðtrios kovos vyksta per amþius: jei ne tarp visuomeniniø –

143

politiniø sambûriø, tai bent tarp vyresniøjø ir jaunesniøjø kartø. Ir mûsø Lietuvoj, net tada, kai dar nebuvo apèiuopiamiau susibëgusiø srauniø visuomeniniø sroviø, jau buvo lyg ir deðinës ir lyg ir kairës ðûkiø: vieni pamaldþiai atsidûsëdami kartojo „Gyvenkim, kaip tëvai gyveno”, kiti ið visø plauèiø ðaukë „Uþtrauksim naujà giesmæ, broliai, – ne taip giedosim, kaip ligðioliai!” Gyventi, kaip tëvai gyveno, vadovautis tais paèiais supratimais ir màstymais, kuriais tëvai vadovavosi – vertinga, nes tai reiðkia naudotis kartø kartose sukauptais patyrimais ir jais paremta iðmintim. Bet drauge tai gali bûti – ir daþniausia esti – atmetimas naujø patyrimø, naujø iðvadø, o tai savo keliu gali bûti arba sustingimas vietoj, atseit, santykinë, arba reliatyvi, atþanga, arba net ir tikra atþanga atgal nuo to, kas jau buvo pasiekta. „Naujos giesmës” irgi nëra visiðkai tikras teigiamos paþangos laidas. Neretai jos tik suardo tai, kas iki jø uþgiedojimo pasiekta, bet nesukuria nieko geresnio. Taèiau tikra paþanga ámanoma tik naujus þingsnius þengiant, ir ji neámanoma, besilaikant konservatoriðkai ásikibus tik tradicijø. 3 Kraðtuose, po kuriuos esame pasklidæ, niekas mûsø neverèia tapti pilieèiais, o ir ásipilietinæ galim likti tik ið smalsumo visuomenine – politine veikla ðiek tiek besidominèiais stebëtojais ar net ir visai nesidominèiais nestebëtojais. Taèiau, jei visuomeniðkumo nervas mumyse gyvas, mums yra atviras kelias ðlietis prie tø ar kitø mûsø paèiø pasirinktø sàjûdþiø ir, jei ne ið karto prasiverþti á jø avangardiniø riteriø – kovûnø pozicijas, tai bent pritapti ðiokiais tokiais ginklaneðiais jø ariergarduose ir èia bandyti bent netiesiogiai ir savo tautai kà nors laimëti. Pirmas þingsnis ðiuo atveju esti – pasirinkimas prie ko ðlietis, kam kokias paþiûras savo aplinkoj populiarinti arba ir ginti. Tai pasirinkimas vietos kur nors tarp kairës ir deðinës ribø. Amerika – tiksliau tariant, Jungtinës Amerikos Valstybës, bet patogumo sumetimais jas vadiname tiesiai Amerika – ðiuo metu yra ar bent bando bei stengiasi bûti vadovaujanti politinë jëga þmonijoj. Ðioj Amerikoj yra susitelkusi ir mûsø, lietuviø, iðeivinës visuomenës didþiausioji ir, turbût, pajëgiausioji dalis. Ðio kraðto lietuviø vieðasis visuomeninis reiðkimasis, taigi ir pasirinkimas vietos tarp kairës bei deðinës, duoda tonà ir kituose kraðtuose vykstanèioms lietuviø visuomeninës veiklos apraiðkoms. Kas dedasi Amerikos lietuviø visuomenëj, yra bûdinga ir visai lietuviø iðeivijai. Todël nedaug tenukrypstama nuo tikslumo, imant pavyzdþius ið reiðkiniø Amerikos lietuviø visuomenëj. Amerikoj dël politinio vadovavimo varþosi tik dvi srovës ar partijos, abi visuomeniniø sàjûdþiø rikiuotëj stovinèios gana atstu nuo kraðtutinës kairës ar kraðtutinës deðinës. Bet tose partijose ir ðalia jø yra daugiau sroviø – sroveliø, veikianèiø didþiàsias sroves ir traukianèiø jas á deðinæ ar kairæ. Tad ir èia, ið tikrøjø, yra gana didelë visuomeniniø sroviø ávairybë. O juo didesnë ávairybë, juo painesnis pasirinkimas.

144

4 Lietuviø kilmës amerikietis, vis tiek, ar èia gimæs, ar tik neseniai ásipilietinæs, jei tik nëra pamirðæs ar tyèia nutraukæs savo ryðio su savàja tauta, kai ateina á visuomeninæ – politinæ veiklà Amerikoje, tai ateina neðinas kiek kitokiais sumetimais, negu ðimtanuoðimtinis amerikietis, neturás jokio ryðio su kokiu nors anapus vandenyno esanèiu kraðtu ir tokio kraðto interesais. Lietuviui, tegu tuo paèiu metu ir nuoðirdþiai lojaliam amerikieèiui, visuomeninius – politinius idealus ir siekimus rodo ne viena, bet dvi þvaigþdës — Amerikos ir Lietuvos, ði pastaroji Lietuvos þvaigþdë, nepaisant formaliø atsiþadëjimø ir pasiþadëjimø, nepaisant visiðkai sàþiningø „allegiance” pareiðkimø, lietuviui daugeliu atvejø tebëra ryðkesnioji, daugiau dëmesá prie savæs pririðusi, labiau átakojanti, ðviesesnioji ir pastovesnioji ðiaurës þvaigþdë – lemiamasis atramos taðkas visuomeniniuose – politiniuose apsisprendimuose. Grynieji amerikieèiai, þinoma, turi pagrindo þvelgti á tai priekaiðtinga akim, bet mes net nebesistengiam slëpti fakto, kad daugelis lietuviø amerikieèiø, pavyzdþiui, rinkdami Amerikos prezidentà, ne tiek domisi, ar jis geras Amerikai, kiek þiûri, ar jis Lietuvai uþ kità geresnis. Mes stovim ne prieð vienà gulstinæ kairës – deðinës visuomeniniø sroviø rikiuotës linijà, o lyg prieð dviejø koordinaèiø sistemà, kurioje yra ir statmeninë linija, ðios apaèioj – Amerika (ar kitas mus adoptavæs kraðtas). Tai pagrindas, ant kurio stovim ir gal visà savo amþiø stovësim, dël kurio todël, bent praktiniais sumetimais, neturëtumëm bûti abejingi. Tos paèios linijos virðuj – Lietuva: atimtas ir atitolintas, bet svarbus, brangus, nepamirðtamas ir gyvai rûpimas idealas. Tie du traukos poliai veikia mûsø pasirinkimus tarp politinës bei ideologinës kairës ir deðinës. Visa tai primena kompasà ir jo pagrindines linijas su Vakarø Rytø (kaip kairës – deðinës) ir Pietø – Ðiaurës (kaip Amerikos – Lietuvos) simboliais atitinkamø linijø galuose. Kompasui bûtina tinkamai ámagnetinta rodyklë. Juo naudojantis bûtina þinoti du dalykus: kur esam ir kur yra mûsø kelionës tikslas. Visuomenë sudëtingesnë ir uþ jûrà ir uþ klaidþiausià girià. Ir orientacinës priemonës joje ne tokios paprastos, kaip kompasas. Tik tûli simboliniai panaðumai gundo pasinaudoti tuo palyginimu. intelektas, tai yra, pajëgumas suprasti daKas kompase rodyklë, tas visuomenëj intelektas lykø esmæ ir reikðmæ. Retai teaðtrinamas ar ið viso neaðtrinamas apkiautæs intelektas tiek tepadeda susivaikyti visuomenëje, kiek iðsimagnetinusi ir dël to palaidai, beprasmiðkai tabaluojanti kompaso rodyklë padeda girioj paklydusiam. Arba „fiksuotø idëjø”, perimtø ar ásigalvotø nepagrástø mitø bei prietarø sukaustytas intelektas vëlgi tëra tik kompaso rodyklë ant surûdijusios aðies, kurios rûdþiø sukeliama trintis nugali magnetinës traukos jëgà ir ne visada teleidþia ar net visiðkai neleidþia rodyklei pasisukti tikràjà dalykø prasmæ rodanèia kryptim.

145

Lyg tyèia, mûsø iðeivinëj visuomenëj ima palaipsniui daugiau ir daugiau rodytis ne tik pasyvaus, bet ir arogantiðkai agresyvaus antiintelektualizmo reiðkiniø. Nuostabiausia, kad antiintelektiniai iðpuoliai ar ðiaip iðsiðokimai sklinda ne tiek ið kuklaus ar vidutinio iðsilavinimo sluoksniø, kiek ið – gal tenka sakyti – buvusiø gana gerai mokytø þmoniø, kurie prieð trejetà ketvertà deðimtmeèiø yra buvæ ne tik, anot Maironio, raidþiø bent kiek palaiþæ, o ir gana soèiai prisilaiþæ, tiek, kad tarias jau tada visà iðmintá iðlaiþæ, ir ðiandien nebepripaþásta nei reikalo, nei prasmës – o ypaè neturi noro ir ryþto – dalykus ið naujo bepermàstyti, ypaè priimti dëmesin kitø màstymø. Ne ið kur kitur, o ið mûsiðkës iðeivinës ðviesuomenës iðgirstam pretenzingø pareiðkimø, – kuriems gal geriau tiktø ignorantiðkos arogancijos vardas, – anot kuriø visi Amerikos, o gal ir ið viso visi universitetai, iðskyrus nebent vienuolynø priþiûrimuosius, esà ne tiek mokyklos, kiek politinës tvirkyklos, ir kad mûsø jaunosios kartos smegenys tenai esanèios perplaunamos tik mûsø tautiniams idealams prieðiðka prasme. Mûsø visuomenës nuopelningieji veikëjai kvieèia jaunimà, ypaè mokytesnájá jaunimà jungtis á jø ligi ðiol vadovautà, tebevadovaujamà ir iki paskutinio atodûsio vadovausimà darbà. Bet, þiûrëk, kas nors ið tø paèiø ar kitø veikëjø kita ranka smogia kiekvienam taip auksaburniðkai kvieèiamajam, kai tik kuris iðsitaria ne pagal áprastà standartà bei ðablonà, ir be atodairos – iðtartos minties nei svarsèius, nei supratus – deda ant kaktø tautiniø paklydëliø ar net ir iðdavikø antspaudus. Tiesa, intelektas, net ir stipriai „ámagnetintas”, nëra tokia tobula, tokia nedviprasmiðka tiksli rodyklë dalykams suprasti ir vertinti, kaip gero kompaso rodyklë manoma esanti patikima krypèiai nustatyti. Betgi intelektualinio màstymo bei svarstymo atmetimas, apsiribojant kadai gal ir apmàstytais ar kitu bûdu priimtais nusistatymais, nëra, sakysim, netobulo intelekto pakeitimas kokia tobulesne orientacijos priemone, o prieðingai – tai tik nusistatymas naudotis dar netobulesne arba ir visiðkai netikusia priemone. Tai yra ánoringas uþsispyrimas vadovautis ne s-à-m-o-n-e, aumone, atseit, pasitikëjimu, kad net ir neþinodao – aukðtaitiðku þodþiu tariant – aumone mas nei kur esi, nei kur kelionës tikslas, jei tik eisi, norëdamas gerai nueiti, tai ir nueisi, nes geras noras rodysiàs gerà kryptá... 5 Ne visa mûsø visuomenë yra taip netyèia ar tyèia pasimetusi tarp tø keturiø taðkø – kairës, deðinës, Amerikos ir Lietuvos. Bet pasimetimo reiðkiniø nemaþa, ir vienu uþsimojimu vargu ar bûtø ámanoma juos visus paminëti. Keli pavyzdþiai tebûnie ðá kartà bent apytikris jø apibûdinimas. Atrodo, lyg daugumas tø pasimetimø bûtø tos paèios kilmës. Bûtent, mûsø iðeivinë visuomenë, neskaitant tik nuo jos atsiskyrusios „progresyvia” bandanèios vadintis atplaiðos, yra Lietuvos nepriklausomybininkai. Lietuvos nepriklausomybæ uþgniauþë

146

rusø bolðevizmas, arba komunizmas. Vien dël to, neskaitant kitø sumetimø, komunizmas mums tapo tiesioginis prieðas. O komunizmas yra politinëje kairëje, kraðtutinëje kairëje. Ta aplinkybë savaime lyg ir siûlo sudëti savo viltis á prieðingà poliø – á politinæ deðinæ. Ið èia ásitikinimas, kad juo garsiau kur girdim pasisakant prieð komunizmà, juo geresniø ten tariame esant draugø Lietuvai. Ir juo kas toliau nuo deðinës, juo piktesnis esàs mûsø prieðas. Ið kitos pusës, dël tos paèios prieþasties linkstama manyti, jog mums dera stoti prieð viskà ir neremti nieko, uþ kà stoja, pasisako ar kà remia komunistai. Tuo remiant politiná apsisprendimà, ið tikrøjø, apsispræsti gana lengva. Nes patiems nebereikia nieko tirti, nereikia nieko aiðkintis, nereikia samprotauti ir nereikia komunistai.. net ir spræsti, kadangi ðitaip uþ mus viskà nusprendþia kiti, daþniausiai komunistai Kà jie peikia, – ginam, kà pagiria – automatiðkai sukruntam peikti... Dël to tariamai paprasto, perdaug jau paprasto ir todël átartino aiðkumo ir prasideda pasimetimai. Argi tikrai tas mûsø siekimø geriausias draugas, kas garsiausiai prieð komunizmà kalba? O kaip Hitleris? Ne tik labai garsiai ðaukë, bet net kariavo prieð patá rusø bolðevizmà, net Lietuvà ið jo visiðkai efektingai buvo atëmæs! O ar buvo jis Lietuvai draugas? Arba prisiminkim senatoriaus McCarthy itin triukðmingà akcijà neva prieð komunizmà. Nemaþa ir mûsø tautieèiø buvo ir tebëra tàja akcija susiþavëjæ, dëjo á jà didþiø vilèiø, stengësi remti. Gal atrodys neátikëtina, bet faktas, kad anuomet netgi, sakysim, Salomëja Narkeliûnaitë – dabar jau kita prasme (ne visai aiðku, kiek pelnytai) iðgarsëjusi — rinko paraðus Mc Carthy akcijai remti. Ir kur? Ogi santarieèiø surengto vakaro metu Brooklyno Grand Paradise salëj. Jei ðiandien kas ásigeistø sizifiðko darbo, tepabando atrasti „makartijadoj” bei tolesniuose ir dabartiniuose jos tæsiniuose bent vienà smûgá, kuo nors naudingà ir mûsø, lietuviø nepriklausomybininkø, siekimams. Veltui vargas, nes tie sàjûdþiai niekad neturëjo ir ligi ðiai dienai dar neparodë intencijos kaip nors padëti Lietuvai ar kitiems panaðioj padëty atsidûrusiems kraðtams ne tik tiesiogiai, bet ligi ðiol dar nieku nepadëjo nei netiesiogiai. Nepadëjo, nes tikroji to balsingo antikomunizmo intencija buvo ir dabar dauguma atvejø tebëra ne komunizmà nugalëti, o diskriminuoti valdþioj esanèius, iðmuðti juos ið pozicijø, uþimti tas pozicijas ir jose ásitvirtinintelekto, – kuris pas triukðminguosius kovûnus gal ti. Nepadëjo ir todël, kad vietoj intelekto „iðsimagnetinæs” ar „parûdijæs” – griebiamasi primityvios demagogijos, kaip svarbiausios ir vienintelës kovos priemonës. O primityvi demagogija, tiesa, neretai pasirodo esanti gana veiksminga intelektui uþrëkti, bet ji atðimpa prieð gudresnius demagogus. Yra rimto pagrindo manyti, kad, jeigu „makartinë” arba ir „birèinë”, „reverinë”, „smitinë”, „ðvarcinë” ar dar kokia ten bebûtø panaðios giminës akcija pasisektø, ko-

147

munizmui smûgis ið to galëtø iðeiti panaðus á Stalino „smûgá faðizmui” 1936 – 38 metais, kai tasai, iðsigandæs profaðistinës infiltracijos, nukapojo paèias geriausias galvas ne faðistø, o savo partijos ir kariuomenës kariuomenës. Ir prisimena Kazio Binkio pasipasakojimas, kaip jisai kadai savo ûkyje kovojæs su viðèiukus ëmusiomis uþpuldinëti þiurkëmis. Iðsiperinæs jisai inkubatoriuj viðèiukø pulkà. Ir pastebëjæs, kad pasvirnëj ar patvartëj ásiveisusios þiurkës kësinasi á tuos geltonsnapius. Pirmuoju traukiniu nuvaþiavæs Kaunan, nusipirkæs gerà belgiðkà medþiokliná ðautuvà, ir tykojàs þiurkiø prie atdaro lango atsisëdæs. Ir ðtai, þiurkë besëlinanti prie viðèiukø. Pykðt – bum, du ðûviai vienas po kito. Triukðmas, kaip ið Didþiosios Bertos! Kai dûmai ir dulkës iðsisklaidë – þiurkës, sako, kieme nebebuvo, bet apie treèdalis viðèiukø këpsojo aukðtyn kojom... 6 Dr. Julius Ðmulkðtys prieð kiek laiko New Yorke bandë atkreipti mûsø dëmesá á kai kuriuos mus klaidinanèius mitus ir nurodë, tarp kitø, á mità, anot kurio Amerikos respublikonø partija esanti laikoma efektyvesnë komunizmo prieðininkë, negu demokratø, èia gal tiktø patikslinimas: mitas, kurs mûsø visuomenëje tikrai yra paplitæs, tà teigia ne apie respublikonø partijà apskritai, o greièiau apie Amerikos visuomenës radikaliàjà politinæ deðinæ, pereitais metais stipriau ákëlusià kojà ir á respublikonø partijà, ne tiek paties prezidentinio kandidato, kiek tûlø jo uþnugariø pavidalu. Respublikonø partija pereitø metø rinkimams – toli graþu ne radikaliosios deðinës dëka – buvo paskelbusi ir mums patrauklià tarptautinëje plotmëje komunizmo këslams prieðinimosi programà. Nors tiesiai Lietuvos reikalu nedaug tenai tebuvo mums paguodos, bet, apskritai imant, pareikðtieji nusistatymai ir principai mums buvo viltingesni. Kiekvienu atveju, mums jie buvo patrauklesni, negu bet kuri ligðiolinë bet kurios partijos programa tuo reikalu. Tad nenuostabu, jei daug mûsiðkiø politikoj veiklesniø visuomenininkø geidë ir linkëjo laimëjimo tiems, kurie savo vëliavon áraðë prieð mûsø tiesioginá prieðà nukreiptø pasiryþimø, ir nenuostabu, kad daugelis ryþosi visomis iðgalëmis jiems padëti. Bet atsitiko, kaip su tuo èigonu, kurs siûlë gana gerà arklá uþ penkis rublius, kurs, taèiau, susidomëjusiems pirkëjams skubiai pareiðkë, jog arklá uþ penkis rublius tai jis parduoda, bet kad drauge su arkliu turás parduoti ir gaidá, kurio kaina – ðimtas rubliø! Tas „neatskiriamas gaidys” èia pasirodë beesàs naujasis, vyraujantá balsà ágijæs uþnugaris ið radikaliosios politinës deðinës, kuris, tiesa, itin balsingo gaidþio balsu gieda prieð komunizmà, bet kuris komunizmo etiketæ lipdo ant visai kitø dalykø. Paskaityk tik atitinkamus „traktus”, „pamfletus” ar rinkimø metu po 30 graðiø pardavinëtas knygeles, kaip None Dare Call It Treason – ið kuriø ir mûsø spaudoj neabejotinai gilûs lietuviai patriotai ir lojalûs Amerikos pilieèiai rekomen-

148

davo semtis iðminties – ir ásitikinsi, kad to neva antikomunistinio „kryþkario” strëlës lekia toli pro komunizmo ðalá, o yra nukreiptos visø pirma á visus be iðminties trijø pastarøjø deðimtmeèiø Amerikos prezidentus, á visus karvedþius (iðskyrus vienà), á visà valstybës departamentà, á daugiau kaip du treèdalius Amerikos kongreso, á daugumà mokslininkø, raðytojø, laikraðèiø – radijo – televizijos komentatoriø, redaktoriø ir net leidëjø. Anot tø liepsningø átikinëjimø, Amerika jau maþiausiai 30 metø esanti iðdavikø rankose. Belieka stebëtis, ko visi tie iðdavikai, bûdami visose vadovaujanèiose pozicijose, vis dar laukia ir kaip Amerika vis dar tebëra Amerika, o ne Maskvos kontroliuojama satelitinë „liaudies respublika”. Ir kas yra tie „komunizmo reiðkiniai”, prieð kuriuos triukðmingai kreipiama tø „antikomunistø” rûstybë. Tiesa, pusës Europos ir Azijos uþgrobimà jie pamini. Daug reèiau, nenoromis, tik ásakmiai ápraðyti, teikiasi kartais ir Pabaltijo uþgrobimà paminëti. Tarptautinëj plotmëj garsiau komunizmui priekaiðtauja dël tø vietø, kur yra daugiau áklimpusio ar pavojuj atsidûrusio privataus Amerikos kapitalo investicijø. Bet sunkiausioji artilerija nukreipta á neva komunizmo apraiðkas paèioj Amerikoj, á tokias apraiðkas kaip: civiliniø teisiø problema, socialinis draudimas, prieinamesnio gydymo aprûpinimas platesniems ir maþiau pasiturintiems sluoksniams, darbo ir atlyginimo sàlygø gerinimo priemonëms, pagalbos á skurdà patekusiems organizavimas ir apskritai valstybës iniciatyva nukreipta didesnio socialinio teisingumo ir platesniø sluoksniø gerove rûpinimosi linkme. Visa tai be atodairos ir be svarstymo antspauduoja „socializmo” ar tiesiai „komunizmo” antspaudu ir tuo pagrindu atmeta bei smerkia. Mûsø, lietuviø iðeivinei visuomenei, sunkiai besigrumianèiai su iðeivinio gyvenimo keblumais ir dar neaukðtai pakilusioje ûkiniø bei socialiniø laiptø pakopose, tas „gaidys” ðalia antikomunizmo programos ne tik nereikalingas, bet visiðkai prieðingas lygiai asmeniniams, lygiai bendriesiems visuomeniniams mûsø interesams. Todël èia ir pasimetam, nes atsiduriam, kaip Voldemaras nupieðtas Bûdvyèio kadai redaguotoj „Spaktyvoj” „Spaktyvoj”,– kryþkelëj, ties kuria paraðas: „Kairën pasuksi – galvos neteksi, deðinën josi – þirgo nustosi, tiesiai eisi – pelkën klimpsi”... 7 Staigmenos, kuriø pasigirsta visuose mûsø visuomenininkø pasisakymuose politinës ideologijos srityje, sudaro didþiai savotiðkà spektaklá, tikrà pasimetimø demonstracijà. Þiûrëk, ðtai, buvæs þinomas uolus decentralizacijos principo ðalininkas Lietuvoj (sakysim, savivaldybiø kompetencijos santykyje su centrinës valdþios kompetencija) ðiandien Amerikoj jau atvirai stoja uþ centrinës valdþios kompetencijos didinimà. Ir atvirkðèiai, – buvæs autoritetininkas, stiprios centrinës valdþios principo puoselëtojas, gina vietiniø valdþiø kompetencijas, centrinës kompetencijos plëtimà smerkia, kaip kësinimàsi „susocialistinti” ar staèiai „sukomunistinti” Amerikà. Arba ðiaip jau ligðiol tebeiðtikimas „smetonininkas”, Lietuvoj uoliai rëmæs Smetonos valdþios ûkinæ

149

politikà, stipriai paremtà valstybës dalyvavimu ûkinëj iniciatyvoj, dirbtiniu þemës ûkio kainø palaikymu, þemës ûkio gaminiø ir reikmenø prekybos centralizavimu valdþios prieþiûroje, apskritai privaèios ûkinës iniciatyvos kontrole ir vadinamu rikiavimu bei ápareigojimu derintis prie bendrø tautos ûkio interesø, turëjusiø net ástatymà, leidþiantá valdþiai nusavinti þemës ûká, kai savininkas nesugeba ar nesistengia tinkamai ûkininkauti, – tas pats tebeiðtikimas anos politikos gynëjas bei teisintojas Amerikoj jungiasi prie gàsdinimø, anot kuriø centrinës valdþios kiðimasis á þemës ûkio reikalus vedàs Amerikà á sovchozø – kolchozø sistemà, þodþiu, á komunizmà! Visø Lietuvos politiniø partijø atstovai nuo kairës iki deðinës, nuo socialdemokratø iki nacionalistø – voldemarininkø imtinai, rengdami pirmàjà Vliko deklaracijà prieð 20 su virðum metø, aiðkiai sutarë, kad iðsilaisvinusioj Lietuvoj sieks liberalesnës santvarkos, negu buvo pastaraisiais pirmosios Lietuvos respublikos laikais. Aiðkiai sutarë, kad visi svajoja laisvës tautai þmonijoje ir laisvës þmogui tautoje. Vadinasi, savo politiniais idealais tada skelbë paèius pagrindinius liberalizmo principus: reikalavimus tø tautos ir þmogaus laisviø bei teisiø, kurios menamos esanèios esminës sàlygos, kad gyvenimas bûtø vertas þmogiðko gyvenimo vardo. Ðiandien Amerikoj visos eilës tø paèiø visuomenininkø – politikø bei jø sekëjø lûpose liberalizmas jau keiksmaþodis: jis vedàs á prokomunistiná iðdavimà! Kaip galëjo ávykti tokia màstymo kulverta? Yra pagrindo átarti, kad tai ávyksta kaip tik visiðkai be màstymo màstymo, o tik pasidavus pagundai daryti sprendimus bei apsisprendimus vadinamu „lengvuoju” bûdu: kairëj mûsø prieðas, tad laikykimës taip kaip deðinë èia laikosi... O Amerikos deðinë, tiksliau tariant, radikalioji kraðtutinë deðinë, pilnom rieðkuèiom beria idëjas komunizmui staèiai sterblën. Tam belieka, besiðypsant á ûsus, tik semti, tik semti... Komunizmas ðiandien, poviðkai didþiuodamasis, dedasi esàs visø populiariøjø idëjø gynëjas – èempionas. Komunizmas dedasi esàs visø nuskriaustøjø globëjas tautø apsisprendimo bei þmogaus pilietiniø teisiø ir laisviø gynëjas, rasinës lygybës neðëjas, kovotojas prieð badà ir skurdà, prieð darbininko iðnaudojimà, prieð kapitalo gobðumà ir egoizmà, prieð apsileidimà ir nelygybæ mokyme bei auklëjime, uþ taikà, uþ kultûrà, þodþiu, prieð viskà, kas tik kuo pagrástai skundþiasi, ir uþ viskà, ko daugumas pagrástai nori. Kas gi sudaro sàlygas komunizmui dëtis tø neabejotinai gerø idëjø èempionu, ir dëtis regimai apgaulingai, o betgi pajëgti net ið paþiûros nekvailø þmoniø daugybëje suþadinti tikëjimà ar bent viltá, jog komunizmas gal ir ið tiesø esàs vienintelis galás tas idëjas ágyvendinti geriau, ar jei ir ne visiðkai gerai, tai bent greièiau, negu kas kitas? Ásiþiûrëkime á pastarojo ðimtmeèio socialiniø kovø revoliucijø ir evoliucijø eigà ir iðvysim, kad daugiausia komunizmui tø nepelnytø iliuzijø apie save sudaryti bus padëjæs atkaklusis, aklasis, fanatiðkasis, egoistiðkasis konservatyvumas, uþëmæs sau politinës deðinës kraðtutinæ pozicijà.

150

8 Kai Vytautas Kavolis laiðke á laikraðtá iðsitarë, kad moraliniu atþvilgiu Mississippi negras ir pavergtasis lietuvis ðiandien yra kovos brolis, pasipylë pasipiktinimai ið mûsø lietuviø tautininkø – nepriklausomybininkø (deja, jø tarpe buvo net tautininkø ir partine prasme), ir pasipiktinimai ne tik prieð Kavolá, ne tik prieð liberalizmui simpatizuojanèius visus mûsø jaunesniuosius intelektualus, bet ir prieð laikraðèio redaktoriø, uþ tai, kad esàs toks neapdairus ir drástàs spausdinti tokias „blasfemiðkas” mintis ir tuo automatiðkai save diskvalifikuojàs bûti lietuviø patriotinio laikraðèio redaktorium. Nëra statistikos, kiek toks pasipiktinimas mûsø visuomenëj paplitæs. Gal bûtø teisinga manyti, jog didþioji dalis tà Kavolio tezæ sutiko abejingai, be dëmesio. Atseit, tas klausimas gal daugumui nei ðilta, nei ðalta. Bet faktas, kad karðtø tos minties gynëjø aikðtën neiðëjo. Uþtat puolëjai, kad ir nelabai gausûs, buvo aistringai ánirðæ. Ið kur tas susijaudinimas? Ar mûsiðkiuose jau bus iðaugæs ir rasinio pranaðumo kompleksas? Lietuvoj tokio komplekso mes gi neturëjom. Prieðingai, daugelis patys esam pergyvenæ paþeminimø, panaðiø, kaip negrai Amerikos pietuose, kai hitlerinës okupacijos laikais susidurdavom su uþraðais prie kai kuriø restoranø ar krautuviø „Nur fuer Reichsdeutsche”. Ne, lietuvis gali nelabai mylëti ar net nemëgti konkretaus negro, gali kito net bijoti, kaip ir bet kokio balto brutalaus tipo – brutalumas, kriminaliniai polinkiai, gerai þinom, nei Amerikoj nei kur kitur toli graþu nëra negrø patentas, – bet kad lietuvis ið principo pritartø, jog juododis Amerikoj nenusipelno bûti traktuojamas vienodai, kaip ir kiekvienas kitas ðio kraðto gyventojas bei pilietis, tai atrodo visiðkai nenatûralu, beveik neámanoma, bent neátikëtina. Tai kas gi sukelia mûsø tarpe bent kai kuriems tokià aðtriai juslià reakcijà prieð mintá, jog Mississippi negras bent moraliniu poþiûriu poþiûriu, gal bût, yra pavergto lietuvio kovos brolis? Vienintelis paaiðkinimas galimas nebent tas, kad ir èia apsisprendimai daromi „lengvuoju” bûdu, bûtent, ne savo galva, o tik automatiðkai adoptuojant balsus, girdimus ið tolimosios deðinës, irgi automatiðkai prisiimtos idëjiniu kelrodþiu. O „birèininkø popieþius” paskelbë gi, kad tai, kas dedasi Missisippi, esà ne kas kita, kaip komunistø darbas, komunistø pastangos Misissippi paversti MSSR, tai yra, Mississippi Socialistine Sovietine Respublika... Ach taip? Komunistø reikalas? Tai aiðku, mes esam viso to prieðai, ir kaip èia dabar kaþkas gali taip piktþodþiauti, Mississippi negrà vadinti lietuvio kovos broliu! Vadinasi, á ðá reikalà tûlas uolus Lietuvos patriotas jau þiûri ne ið Lietuvos pozicijos ir nebe lietuvio akimis akimis, o ið tûlo èionykðèio savo rasiniu pranaðumu svaigstanèio saliûnininko ar benzino pardavinëtojo pozicijos ir jo akimis. Dar daugiau. Kai ðeimoj buvo pasalûniðkai nuþudyta moteris talkininkavusi demonstracijoj dël balsavimo teisës – jau ðimtas metø pripaþintos konstitucijoj, bet vis dar suvarþytos – ið mûsø ðiaip jau labai gerø patriotø ir netgi didþiai krikðèioniðkø moralistø galëjai iðgirsti reakcijà – o ko jai ten reikëjo, ko lakstë kur nereikia, ko

151

vaikø neþiûri! Bet negirdëjai ið tø paèiø lûpø panaðios reakcijos tais atvejais, kai skaitë þinias apie misionieriø, vienuoliø þudymus Azijoj ar Afrikoj: tada piktinosi, tada nesakë, o ko jiems ar joms ten reikëjo... Arba, ðtai, skaitom didþiai katalikiðkame laikraðtyje anoniminio stebëtojo, pretenduojanèio parodyti „antràjà medalio pusæ”, pastabas ið apsilankymo Ðeimoj. Informuotojas atrado, kad Mississippi negrai esà nesuinteresuoti balsavimo teise, kad juos tik atëjûnai – kairieji liberalai – kursto, atseit, jie, tie ásibrovëliai viso pikto ðaltinis. Negali neprisiminti, kad to paties laikraðèio puslapiuose nesistengiama pastebëti, jog dar yra daugybë negrø, nesuinteresuotø nei krikðèionybe Afrikoj nei higiena, nei elementorium, ir kad, taèiau, Afrikon vykstanèiø misijonieriø ir ðvietëjø niekas nevadina ramybæ ir tvarkà ardanèiais paðalieèiais ásibrovëliais. Dabar klausimas – ar prieð tokià klaikià moralæ dël Alabamos negro kils bent pusë ar treèdalis pasipiktinimo, kiek prieð Kavolio moralæ apie Mississippi negrà? Jei ne, tai ta tyla bus lyg ir liudijimas, kad mûsø visuomenës, jei ne itin aktyvus, tai bent pasyvus nusiteikimas yra stoti ne Mississippi, Alabamos ar kito panaðioj padëty esanèio negro, o arogantiðko saliûnininko, benzino pardavëjo ir dar arogantiðkesnio gubernatoriaus pusëj. Niekas neginèija laisvës pasirinkti ir tokià pozicijà. Tik argi tai nëra pasimetimas kelyje ne tik krikðèioniðkos, ne tik apskritai þmogiðkos moralës kely, bet ir kely á Lietuvos laisvæ? Kavolis Mississippi ar apskritai Amerikos negrà pavadino pavergto lietuvio kovos broliu tik moraliniu atþvilgiu. O kaip tas reikalas atrodo grynai politiniu atþvilgiu? Siejame Lietuvos viltis su Amerika. Tikime, kad èia esanti bene vienintelë – politinë, ûkinë, karinë ir moralë – jëga, galinti, kai tik panorës ir pasiryð, áveikti Lietuvos prieðà ir sudaryti galimybæ jai laisvæ atgauti. Kokia nauda Lietuvai, jei toji iðganingoji jëga kompromituojama? Hitlerio ratai pradþioje riedëjo prieð bolðevizmà, kaip sviestu patepti, ir ne tik pavergtø tautø, bet ir paèiø rusø kariai masëmis persimetinëjo Hitlerio pusën, susidaræ iliuzijà, kad èia ateina iðlaisvinimas ið tironijos. Visi þinom, kaip tos iliuzijos buvo apviltos ir kaip dël to pasidavimus pakeitë grieþtas pasiprieðinimas. Ðiandien vël ir, turbût, ne be pagrindo, manom, jog, jeigu Amerikos ir kitø Vakarø demokratijø karinës pajëgos pakiltø þygin prieð Maskvos imperijà, visos pavergtos tautos, artimiausiai galimybei pasitaikius, atsisuktø prieð Maskvà, uþ Vakarus, stotø á kovà iðlaisvintojø pusëj. Bet ar tikrai ten su Amerikos vardu taip glaudþiai siejasi iðlaisvinimo viltys, kai apie Amerikà ima sklisti garsai apie Little Rock, apie Mississippi, Alabamà ir netgi New Yorkà, Clevelandà, Chicagà – garsai, kompromituojantieji Amerikos, kaip laisvës ir teisingumo neðëjos vardà? vardà Kas Amerikos vardà gali atitaisyti: ar sàjûdþiø dël civiliniø teisiø numalðinimas, ar nuoðirdus ávykdymas to, kas konstitucijoj áraðyta ir kuo Amerika – dar nevisiðkai pagrástai – prieð visà pasaulá didþiuojasi? Organizuojamos rezoliucijos Amerikos kongrese, kuriomis stengiamasi suraginti Amerikos vyriausybæ kelti Lietuvos klausimà Jungtinëse Tautose. Amerikos balsas

152

èia labai svarbus, net bûtinas. Kiek ten bûtø tos naudos ið Jungtiniø Tautø net ir palankaus pasisakymo Lietuvos reikalu – kitas klausimas, bet viena aiðku, kad palankaus pasisakymo ið ten negalima tikëtis vien dël Amerikos palankaus pasisakymo. Bûtina, kad daug kitø, ypaè Afrikos valstybiø, balsai bûtø pridëti prie Amerikos balso. Ar galima to prisidëjimo tikëtis prie Amerikos keliamo reikalo, kol paèioj Amerikoj nëra iðspræstas negrø klausimas, ir bûtent, nëra iðspræstas teisëta, teisinga, o tai yra – jiems palankia prasme? Kaip mes galim drásti tikëtis mums politiðkai reikalingos talkos ið afrikieèiø ar azijieèiø, jei mes patys nusiplausime rankas dël jiems maþiau ar daugiau artimø þmoniø skriaudos, arba netgi stosim ne skriaudþiamøjø, o skriaudþianèiøjø pusëj? Kur–ne–kur, o ðiame klausime, jei vadovaujamës ne tik morale – ypaè krikðèioniðkàja kàja, kurios vëliavà taip daþnai plevësuojam – ir jei priimam dëmesin ir politiná lietuviø tautos interesà interesà, mûsø nusiteikimui ir laikysenai visiðkai nepakeliui su Amerikos kraðtutine deðine, tegu ir garsiausiai prieð komunizmà ðûkaujanèia. Regimieji mûsø nusiteikimai ir pasireiðkimai gana daþnai esti pasimetimo, nesusivaikymo liudininkai. 9 Prisiminëm ðámet, kad jau baigiasi 25 metai, kai Lietuvai atimta nepriklausomybë. Ir sukrutom þadëti, kad kada – nekada, o ðámet tai jau privalom atlikti didþiø þygiø tos nepriklausomybës atgavimo linkme. Kodël 25-ti metai ypatingesni, negu, sakysim, 24-ti ar 26-ti, vargu kas galëtø ámanomai iðaiðkinti. Bet viena aiðku, – horizontuose nematyt jokiø þymiø, kad jau bûtø susidaræ bent minimaliausiø sàlygø þygiui. Sunku numatyti, kada vëliavos iðkeltos plaksis ir muðti bûgnus – trimituoti þygiui kada tas þygis bus. Tik gal ir gerai, kad tuètuojau dar nebus, nes kelyje pasimetusiø þygis vargiai galëtø bûti sëkmingas. Per 25-ris metus, ið tiesø, spëjom pasimesti savo politinëj ideologijoj. Tas pats Vytautas Kavolis neseniai New Yorke kalbëjo, kad ið viso dabar gyvename lyg ir nuideologëjimo ar ideologijø iðsekimo amþiuje. Bet jisai neátikino, tiesa, ir nesikësino átikinti, kad taip gerai, kad taip ir reikia. Ideologija yra lyg ryðkiai þemëlapyje nubrëþtas, apsvarstytai pasirinktasis kelias á tikslà. Mes dar retas kas esam jau tiek pasimetæ, kad bûtume pamirðæ ir didájá dabarties mûsø tautiná idealà. Tik kelio á já þemëlapyje nubrëþimas jau arba nublukæs, arba neatitinka tos vietos, kurioj esam atsidûræ. Kartais atrodo, lyg kaip tik nebesusivaikytumëm, kuri þemëlapio vieta atitinka tà vietà, kurioj ið tikrøjø esam... Argi nebûtø tad prasmingiausias pasiryþimas ðiuo metu iðsiaiðkinti, kur dabar esam ir koki keliai ið ðios vietos tinkamiausi á tikslà? Toks iðsiaiðkinimas ir bûtø mûsø ðio meto politinës ideologijos iðsiryðkinimas. Ne pasaulëþiûrinës, ne partinës ideologijos iðsiryðkinimas, ne klausimo – yra Dievas ar nëra Dievo, ne valstybiniø ar privatiniø mokyklø klausimo, ne kiek hektarø þemës Lietuvoj turëtø bûti nenusavinama, ne klausimas – proporcinë ar maþoritarinë rinkimø sistema Lietuvai geresnë, o visø lietuviø nepriklausomybininkø – plaèiàja prasme nacionalistø – tautininkø – dabarties politinës ideologijos „inventorizacija” „inventorizacija”.

153

Ðtai tik orientacinë eilë klausimø, pavyzdþiø, kuriuos svarbu giliai persvarstyti ir á kuriuos svarbu patiems sau atsakyti. Kas Lietuvos prieðas: ar tik tarptautinis komunizmas su savo socialine sistema, ar Rusijos imperializmas? Ar tik vienas kuris, ar bûtinai abu? Ar komunizmo nugalëjimas tarptautinëj plotmëj neðtø savaime Lietuvai nepriklausomybæ, jei Rusijos imperializmas tos pergalës liktø nepaliestas? Ar Lietuvos inkorporacijos nepripaþinimas de jure ir uþtikrinimai, kad nepripaþinimo politika nepasikeitë, pakankamas atsparos taðkas Lietuvos nepriklausomybei kada nors atgauti, ar ne? Ar Rusijos imperializmo nugalëjimas atskirai nuo komunizmo nugalëjimo bûtø þingsnis Lietuvai á jos nepriklausomybës idealà? Prieð kà: ar prieð komunizmo ideologijà, ar prieð Rusijos valstybæ mums svarbiau stengtis surasti paramos? Ar kapitalistinës santvarkos gràþinimas á Lietuvà mums yra ar nëra bûtina Lietuvos laisvës sàlyga? Ar tà klausimà mes sprendþiame èia, ar tiriame dabartiniø Lietuvos þmoniø nusiteikimà dël jo? Ar visomis jëgomis ir besàlygiðkai siekiam visø istoriðkai etnografiniø srièiø sujungimo Lietuvos valstybëj, ar prileidþiam galimybæ nuraðyti á nuostolius etnografiðkai svetimøjø suvirðkintas tø þemiø dalis? Kokiø idëjø turim dël prievarta vykstanèiø demografiniø pakeitimø Lietuvoj? Kà manom apie tautieèius, kurie nesiprieðina arba ir padeda vadinamajai „komunizmo statybai” Lietuvoje? Kerðtà ar atlaidumà jiems skelbti? Kas tikslingiau: ar herojiðkos „mes be Vilniaus nenurimsim” laikysenos kartojimas, ar kokio pereinamo „modus vivendi” ieðkojimas? Religijos laisvæ ar prievolæ Lietuvai pirðim? Ir tautybës iðpaþinime – laisvës ar prievolës sieksim: sulietuvinti, atlietuvinti Lietuvà, ar laikyti Lietuvos pastogæ visiems, kas ten yra ar bus, Lietuvai savarankumà atgavus? Ar primestinës bei savaiminës transformacijos, Lietuvos visuomenëje ir jos gyvenimo bûde vykstanèios ir dar ávyksianèios dël svetimo valdymo turës bûti laikomos niekinës ir lyg neávykusios po 1940 metø birþelio, ar turim ryþtis sutikti su gyvenimo tæsiniu nuo tos padëties, kuri bus rasta nepriklausomybës atgavimo metu? Ar karas tëra vienintelë Lietuvos iðsilaisvinimo viltis, ar galutinës praþûties pavojus? Ar kitø keliø Lietuvai ieðkotina, ar jie atmestini, kaip naivios svajonës? Ir ið viso – ar mes uþ taikà, ar uþ karà? Ðie ir daugybë kitø klausimø vis ir vis iðkyla prieð akis nebe ðiandien. Pradþioj jie buvo paprasti, per 25-rius metus palaipsniui vis sudëtingesni ir daugëja. Ðiø klausimø dalinis paminëjimas èia neturi savyje jokiø sugestijø, siûlanèiø taip ar kitaip á juos atsakyti. Sugestija èia tik viena: 25-ri metai yra dar nepasibaigæs, bet jau gerai pribrendæs laikas labai sàmoningai tuos klausimus apgalvoti ir á juos sau atsakyti. Atsakymai – mûsø politinë ideologija: ne ið ðalies atskambanèiais ðûkiais, o mûsø intelekto rodykle vadovaujantis patikrintas tolesnio mûsø visuomeninio – politinio kelio brëþinys, didþiai reikalingas iðbristi ið gausiø pasimetimø tarp kairës, deðinës, Amerikos ir Lietuvos. Metmenys, 1965. Nr.10. P.101–115

154

Tauta – aplinkos ugdytoji þmoniø bendruomenë Praëjusio birþelio vidury suëjo 30 metø, kai buvo paskelbtas geriems lietuviams prideramo elgesio bei laikysenos dësniø sàraðas, iðkilmingai pavadintas Lietuviø Chartos vardu. Trylikoje numeruotø posmø sugrupuotuose 34-iuose sakiniuose pusëtinai graþbylingai iðsakyti dësniai atrodo lyg bûtø skirti ne paprastiems ðios þemës pavirðiuje pasibarsèiusiems mûsø tautieèiams, o stipriai suidealizuotiems ir tobulai susipratusiems bei nepaprastai pareigingiems lietuviams. Turbût todël tie dësniai ir atrodë pakilæ þymiai aukðèiau uþ mûsø kasdieniðkàjà aplinkà. Tai matydami, daugumas mûsø – o gal ir visi – tenkinamës tik ðiokios ar tokios tø dësniø dalies toli graþu ne visiðkai grieþtu prisilaikymu. Gerbdami tø dësniø prakilnø skambesá, paliekame juos ramybëj, neginèijamus ir nekritikuojamus, nors ir suvokiame jø vietomis gana ryðkø netikroviðkumà. Pirmà kartà skaitant tà Lietuviø Chartà, daþnam ar gal net ir visiems ji þadino pakilø áspûdá ir entuziastingà, nekritiðkà tikëjimà, kad – ðtai, kaip tik ðitaip viskas ir turi bûti mûsø, „pasaulyje pasklidusiø lietuviø” gyvenime. Gal daugumui tos Chartos daþnai neskaitanèiø ir á jos dësnius nesigilinanèiø tas áspûdis ir po ðiai dienai tebëra toks pat. Turiu taèiau prisipaþint, kad man tai vienas klaustukas iðkilo jau ið pat pirmo þvilgsnio á tà Chartà prieð 30 metø, ir kaip tik ties paèiu pirmuoju jos sakiniu. Laikui slenkant, tas klaustukas në kiek nedilo, netgi augo, stambëjo ir goþë savo ðeðëliu tà pirmàjá Chartos sakiná. Taèiau tik dabar, po 30 metø, ryþtuos ir su kitais pasidalinti to klaustuko seniai keliamomis abejonëmis. Net uoliø bendruomenininkø tarpe ne retenybë sutikti neprisimenanèiø, koks gi bûtent yra tas pirmasis mûsø Bendruomenës tarsi evangelijos sakinys. Kai primeni, prisipaþásta girdëjæ ir skaitæ, bet paprastai sako, kad tas sakinys jiems niekad neuþkliuvæs, jokio klaustuko nepaþadinæs. O pasakyta jame ðtai kas: Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë bendruomenë. Man kilo klausimas: – Argi tikrai prigimtoji? Visø pirma èia svarbu iðsiaiðkinti, kas Chartos autoriø turëta galvoje tame sakinyje tariant þodá prigimtoji. Ar èia kalbama apskritai apie þmogaus prigimtá, kaip þmogaus fizine ir dvasinæ sandarà, ar tik apie paskirø þmoniø prigimtis, kaip ið tëvø biologiniame procese paveldimus bruoþus. Jeigu tauta bûtø siejama su kuriuo þmogaus kaip þmogaus prigimèiai bûdingu bruoþu, tai samprotavimas bûtø toks: maþdaug visa þmonija yra susigrupavusi tautomis ir tai yra todël, kad þmonës ið prigimties yra linkæ gyventi tokiuose savitarpinio bendravimo telkiniuose. (Prisiminkime Aristotelio teiginá, kad þmogus esàs zoon politikon, atseit, politiðkas arba visuomeniðkas gyvis.) Ta prasme kalbant apie þmoniø prigimtá, yra ðiek tiek pagrindo vadinti tautas tartum prigimtosiomis þmoniø

155

bendruomenëmis, taèiau su dideliu rezervu. Bûtent, sekdami tuo savo prigimties polinkiu, þmonës bûriuojasi ne vien tautomis (ar gentimis), bet ir valstybëmis, o ðalia jø ar jose dar bûriuojasi daugybë ávairiausio pobûdþio ir masto draugijø, bendroviø ir kitaip vadinamø sambûriø. Visi tie sambûriai turbût yra skatinami to paties þmogaus prigimtyje glûdinèio polinkio organizuotis, todël visiems jiems lygiai tinka „prigimtøjø þmoniø sambûriø” apibûdinimas, ir vien tautai toks apibûdinimas bûtø nebûdingas, o iðimtinai tam vartoti net ir netinkamas. Todël lieka beveik visiðka tikimybë, kad þodis prigimtoji mûsø svarstomuoju atveju buvo suprastas antràja – biologinës prigimties – prasme, ir atrodo, kad Vlikas, anuomet pateikdamas Chartà, sankcionavo jau ið seniau Lietuvoje iðpopuliarëjusià tautos sàvokos sampratà, turinèià rasistiná prieskoná prieskoná. Pagal tà sampratà lietuviø vaikai savaime yra lietuviai, ir taip yra kaip tik dël to, kad jie toki pagimdyti. Toliau, pagal tà sampratà lietuvis, kartà toks gimæs, nebegali pasikeisti. Ir Chartos penktasis sakinys tà patá ásakmiausiai teigia: Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada! O kaip jo tëvai tegalëjo já pagimdyti tik lietuvá, taip ir jo vaikai, o paskui ir vaikø vaikui, ir taip toliau, iki begalybës, galës bûti tik lietuviai! Taip pagal ðià sampratà tauta gyvuoja ir auga netgi ðventraðtyje kadaise pabrëþtu veisimosi ir dauginimosi bûdu. Chartoje irgi tas pat – tik puoðniau ir saloniðkiau – pasakyta ðeðtajame ir devintajame sakinyje, bûtent: Savo tëvø iðlaikytà Lietuviø Tautos gyvybæ lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amþinai gyventume, ir – Ðeima yra tautos gyvybë. Sklandi biologinio tautos gyvybës palaikymo ir augimo teorija taèiau susiduria su dideliu ir labai akivaizdþiu keblumu, kai individo tëvai yra skirtingø tautybiø. Skirtingø tautybiø poros vaikai pagal tà biologine prigimtimi pagrástà paþiûrà negali bûti priskirti nei prie tëvo, nei prie motinos tautos, kadangi jie hibridai ir tiktø nebent á naujà tokiø paèiø hibridø „tautà”. Kad á toká keblumà vedanèio klausimo nereiktø spræsti, mûsø Chartà nurodo lietuviams, kaip nuo to apsidrausti. Deðimtasis Chartos sakinys nustato, kad Lietuvis kuria lietuviðkà ðeimà, ir taðkas! Lietuviðkoj ðeimoj gims tik lietuviukai, kitaip negali bûti bûti. Tam patvirtinti turime net ið Lietuvos gilaus kaimo kilusiø labai akivaizdþiø argumentø: katës gi niekad negimdo ðuniukø, nei karvës negimdo kumeliukø! O kai èia, Amerikoj, koks paauglys ima klausinëti tëvus, kodël jam liepia vadintis lietuviu, kai jis gi Amerikoj gimæs, todël turëtø bûti amerikietis, tai tëvas, kurs juk visada ir viskà þino geriau, atkerta: – Laimë, kad tau, varliamuðy, neatsitiko gimti kiauliatvarty, o tai bûtum tikras parðas! Taigi nëra abejonës, kad Lietuviø Chartoje uþfiksuotoji tautos samprata tautà ið esmës laiko kaip ir rase rase. Anot Chartos, Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada, lygiai taip, kad negras lieka juodas visur ir visada. Anot Chartos, lietuviø vaikai lygiai taip uþtikrintai yra lietuviai, kaip juodø tëvø vaikai uþtikrintai bûna juodi.

156

Betgi tikrovëje toli graþu ne viskas yra taip, kaip Chartoje paraðyta. Ir ne viskas yra taip, kaip daugelis mûsø yra ásikalbëjæ, besistengdami patys sau átaigoti lietuvybës svarbà ir bûtinumà. Jei bûtø teisybë, kad tautinis sàmoningumas ir savitumas yra biologiðkai prigimtas, ið tëvø – protëviø per kartø kartas nekintamai paveldimas ir vëlesnëms kartoms tuo paèiu bûdu perleidþiamas, tai bûtø nesuprantama, kaip galëjo atsitikti, kad, sakysim, apie Vilniø ir uþ Vilniaus, kur nuolatos gyveno Mindaugo – Gedimino laikø lietuviø ápëdiniai, nepraskiesti masinës svetimø imigracijos ar kolonizacijos, ilgainiui atsirado tiek daug gyventojø, nebesuvokianèiø savo vadinamosios prigimtosios tautybës ir beveik neturinèiø jos bûdingøjø poþymiø, ypaè nebemokanèiø savo protëviø kalbos ir mananèiø, kad jie esà ar tai lenkai, ar gudai, ar daþniausia ið viso neturinèiø nuovokos apie priklausomumà kokiai tautai. Arba, kaip galëjo atsitikti, kad Maþojoj Lietuvoj, kur, nepaisant þymesnës kolonizacijos, iki pat mûsø laikø buvo iðlikæ daugybë ne tik lietuviðkø vietovardþiø bet ir lietuviðkø þmoniø pavardþiø, visgi mûsø laikais jau daugumas tu þmoniø sàmoningai nebenorëjo në girdët apie savo lietuviðkà prigimtá ir tvirtino esà ir norá likti vokieèiais, nors ir neginèijo, kad jø tëvai, o ypaè tëvø tëvai tai tikriausiai bus buvæ „lietuvninkai”. Ir pagaliau, kodël gi Amerikoj tik kalbam apie milijonà lietuviø ateiviø ir jø èia – jau iki ketvirtos ar penktos kartos – prigimdytø ápëdiniø, bet to milijono ið tikrøjø neapèiuopiam kur jis yra, nes, matyt, jau koki du jo treèdaliai tautine prasme greièiausia yra iðtirpæ, o likæs treèdalis irgi jau didele dalimi praskydæs. Þinoma, galima guostis, kad jei daugumas ið to milijono ir neiðmoko lietuviðkai, priprato prie Amerikos ir apie savo lietuviðkumà gal nei þino, nei rûpinasi, bet vis tiek gi tø tikrø lietuviø ateiviø biologiniai ápëdiniai yra lietuviø kilmës kilmës, ir jø tas milijonas, ar net daugiau, tikrai yra! Taip, yra. Bet kilmë tai ne tautybë. Kilmë yra inertiðkas, neveiksmingas poþymis. Tik kilmë, be atitinkamos tautinës sàmonës ir ambicijos siekti kokiu nors tautai bendrø kultûriniø ar politiniø tikslø tikslø, praktiðkos reikðmës gali turëti nebent statistikai ar, geriausiu atveju, romantiðkam smalsumui padirginti. Kilmës motyvà gana gyvai bando naudoti Lietuvos etnografiniø sienø braiþytojai. Ir Vilniaus kraðte, ir Maþojoj Lietuvoj jie linkæ tylomis apeiti gyvøjø gyventojø aiðkiai ar bent abejotinai iðpaþástamà tautybæ ir skuba pabrëþti istoriðkai neabejotinà jø kilmæ. Lietuvos interesui tai geriau skamba tol, kol netenka sienø klausimo spræsti plebiscito bûdu. O plebiscite balsuoti ateitø gyvieji gyventojai, ne jø protëviai, ir èia lemiamos reikðmës turëtø dabartinë tø þmoniø tautinë savijauta, o ne jø kilmë. Tie pavyzdþiai, ðalia daugelio kitø matomi mûsø paèiø tautos gyvenime, akivaizdþiai rodo, jog Lietuviø Chartos skelbiamoji tezë yra klaidinanti. Ji tvirtina tai, ko ið tikrøjø nëra. Biologinis gimimo procesas asmeniui tautybës nenustato lygiai taip, kaip ir, pavyzdþiui, religijos.

157

Imkim tegu ir toká hipotetiðkà pavyzdá. Jauna lietuviø pora su poros mënesiø kûdikiu II Pasaulinio karo metu traukiasi nuo rusø antplûdþio ir, per visà Vokietijà, nusikapsto á Lotaringijà, kur taèiau, uþeinant prancûzams su Vakarø sàjungininkais, þûsta nuo bombø. Kûdikis iðlieka ir, rastas be jokiø kilmës dokumentø, paimamas á prieglaudà, vëliau patenka á prancûzø ðeimà ir iðauginamas, kaip savas vaikas – tikras prancûzas, be jokiø lietuviðkos tautinës prigimties þymiø. Tad kodël gi vis dëlto yra taip, kad paprastai kokios tautybës tëvai, tokios daþniausia esti ir vaikai? Ogi todël, kad paprastai vaikai nebûna ankstyvoje kûdikystëje atskiriami nuo tëvø ir nuo jø átakos, kaip anose karo aplinkybëse galëjo ávykti ir ne kartà yra panaðiai ávykæ. Kur ne kur, o Lietuvoje, ypaè senesniais laikais, kai mûsø tautieèiai, ypaè kaimuose, gyveno sësliai, beveik niekur nekeliavo, nedaug turëdavo sàlyèio su kitø tautybiø þmonëmis, tai savo vaikus jie be jokie galvosûkio, be jokio specialaus plano ar metodo savaime, apie tai net negalvodami iðauklëdavo maþdaug tokius, kaip ir jie patys. Tokiose aplinkybëse tai savaime suprantama, ir net neásivaizduojama kitaip, kaip tik taip, kad lietuviø vaikai irgi yra lietuviai. Bet tai ne prigimtas paveldëjimas, o aplinkos poveikis poveikis. Aplinkos, kurios ankstyviausias veiksnys vaiko gyvenime yra motina, toliau visa ðeima ðeima, paskui kaimynystë, toliau vis platesni apylinkë, mokykla ir pagaliau neigi visa to kraðto visuomenë. Ne tik þmonës, o ir aplinkinë gamta su savitu klimatu, augmenija, gyvûnija ir gamtovaizdþiu veikia toje aplinkoje fiziðkai bei dvasiðkai augantá ir bræstantá þmogø. Visi tie sudëtingi ávairûs aplinkos elementai toli graþu ne uniformiðkai veikia savo auklëtinius, bei prigydo jiems eilæ ir panaðiø, tik tai aplinkai bûdingø savitumø ir interesø – kuriø tarpe reikðmingiausia yra kalba, – ir tais savitumais bei interesais susieja tos aplinkos ugdytà masæ á tokià bendruomenæ, kokiai esame pasirinkæ tautos pavadinimà. Palankiausia aplinka lietuviðkam sàmoningumui ir lietuviðkoms tautinëms savybëms ugdyti Lietuvoje buvo nepriklausomybës metas. Èia ne tik ðeima ir kaimynija, o ir savos mokyklos, sava kariuomenë, savos valstybinës ástaigos, spauda, daugiaðakë visuomeninë veikla, – visas gyvenimas nudaþytas lietuviðkai. Tokioje atmosferoje ne tik lietuviø vaikai automatiðkai augo lietuviai ir daþnas darës net egzaltuoti Lietuvos patriotai, bet neretai ir nelietuvis ëmë justi palinkimà þengti koja kojon su lietuviais, ásijungti á lietuviø tarpà ir savo ápëdiniams leisti augti bendrosios lietuviðkos aplinkos tautiðkai ugdomiems. Taigi aplinka ne tik ugdo originalià þmogaus tautinæ sàmone, bet gali jau ir subrendusio þmogaus turimà tautinæ sàmonæ pakeisti kita. Tà ypaè matome tarp iðeiviø svetimuose kraðtuose, kur aplinka jø tautybei prieðiðka, arba geriausiu atveju indiferentiðka ir ignoruojanti, Ne taip jau didelë retenybë, kad iðeivis – kartais ir lietuvis – pasistengia ámanomai greièiau tautiðkai asimiliuotis naujame kraðte, kitaip sakant, savo tariamai prigimtà tautybæ pakeisti kita. Tai nebûtinai laikytina apsimetimu. Þmogus gali visiðkai nuoðirdþiai prisiriðti prie kito kraðto, prie kitos tautos ir sutapti su ja, persiimti jos bûdu ir interesais, ypaè, jei su savo tëvø tauta nebuvo itin stipriai susijæs.

158

O iðeiviø vaikai savo tariamai prigimtojoj, atseit tëvø tautybëj gali bûti iðugdyti ir iðlaikyti tik ásteigus jiems, ðalia gyvenamojo kraðto aplinkos, dar ir savo ðeimos ar keleto ðeimø mini-getto aplinkà aplinkà. Netenka aiðkinti, jog tokioj maþoj aplinkoj uþsimotas tautinis ugdymas yra reikalingas heroiðkø pastangø, kad savo intensyvumu padarytø átakos, prilygstanèios didþiosios aplinkos átakai átakai. Ásidëmëtina, kad mûsø visuomenëje yra matoma ne visai maþai tokiø atvejø, kur tokios mini aplinkos visgi yra pasiekusios tikrai áspûdingø pasekmiø. --Taigi, prieðingai Lietuviø Chartos teigimui ir sutinkamai su tikrovëje regimais faktais, tauta nëra prigimtoji þmoniø bendruomenë. Ji yra tik savitai susidëjusios aplinkos tolydþio ugdoma bendruomenë. Ryðium su tuo siûlosi keletas atþymëtinø pastabø. 1. Þmones á tautinæ bendruomenæ suugdanti aplinka nëra nei homogeniðka, nei centralizuotai diriguojama. Todël paskirø individø tautinë sàmonë nebûna nei uniformiðka, nei vienodo intensyvumo. 2. Istorijos eigoje á savità tautos aplinkà kartais ásiterpia átakø, orientuojanèiø tos tautos þmoniø sàmonæ tapdintis su kita tauta. Tokiø átakø ásiterpimas tautinæ aplinkà maþiau ar daugiau modifikuoja ir to pasëkoje kokia nors tautos dalis tampa arba tautiniu poþiûriu dezorientuota, arba ir visai aiðkiai pritampa prie kitos tautinës bendruomenës. 3. Tautà ugdanèios aplinkos esminis elementas yra þmonës. O jie nuolat keièiasi. Keièiasi ir patys tebegyvendami, keièiasi ir ið gyvenimo iðeidami, kitiems savo vietas uþleisdami. Ðitaip tolydþio kintanèios aplinkos veikiama tauta irgi nelieka per amþius vis tokia pati. Niekad ne skubiai, bet ir ne visada vienodai lëtai kinta tautos paèios savæs suvokimas ir jos interesø kompleksas. Prieð apie ðimtà metø nuo dabar, tautinio atgimimo laikais, lietuviø tauta pakëlë galvà tikriausiai toli nebe tokia, kaip buvo buvusi Vytauto ar Mindaugo laikais. Greièiausia ji tada buvo jau þymiai ne tokia net lyginant su, pavyzdþiui, aðtuoniolikto ðimtmeèio kartomis, gyvenusiomis prieð Lietuvai patenkant ið unijinës Respublikos á rusiðkàjà Imperijà. O nepriklausomybës metu juk irgi mes, kaip tauta, jau buvom nebe tie, kas buvo lietuviai netgi nesenais Auðros laikais. Turbût netenka turëti iliuzijø, kad neþinia dar kiek deðimtmeèiø iðbûsianti nustelbianèios svetimos átakos vieðpataujamoj aplinkoj, mûsø tauta iðsikapstytø ið jos visiðkai tokia pati, kokia buvo á tà padëtá patekdama 1940-taisiais metais. 4. Iðeivija visiðkai svetimoje aplinkoje savo ðiaip taip iðsaugomuose lietuviðkos aplinkos mini-getuose irgi dar ugdo tautos dalelæ, kuri savo bruoþuose irgi neiðvengiamai

159

turës skirtingø niuansø, lyginant ir su nepriklausomybinio, ir su dabartinio meto tautieèiø bruoþais. Nuo vieni kitø paþinimo bei supratimo, arba nuo kuriø nors dogmatiðko uþkietëjimo savo bruoþuose priklausys, ar iðeivinë tautos dalelë susisies su namie iðlikusia tauta, ar nebegráþtamai nuo jos atsiskirs ir liks svetimame vandenyne beplûduriuojantis laivelis. 5. Net sava tautinë valstybë, net su autoritetine santvarka arba netgi su nacionalistiðkiausia diktatûra neástengtø uþtikrinti tautai planingai suvienodinto ir iðlygintai intensyvaus tautinio auklëjimo. Valstybë to nepajëgia duoti ne tik ðimtu procentø visiems priaugantiems ir bræstantiems tautieèiams, bet gal nei pusei jø ar net dar maþesnei jø daliai. Didelës dalies ar net didelës daugumos tautinis auklëjimas visada lieka jokios centralizacijos nei jokio dirigavimo nepasiekiamosios aplinkos átakoje. Ypaè iðeivijos lietuviø priauganèiojo jaunimo tautinis auklëjimas pagal pageidaujamà standartà neámanomas sutvarkyti taip, kad apimtø tà jaunimà visiðkai visà ir pajëgtø skiepyti jam lietuviðkumà iki visiðko prisotinimo. Jeigu tokio dalyko net valstybë nepajëgia, tai kà bekalbëti apie mûsø èionykðtes Bendruomenes ir jø varganas ðvietimo ar kultûros tarybas. 6. Liepos pradþioj Kennebunkporte buvusiose frontininkø studijø dienose dr. Sungaila, sako, net grafiðkai pavaizdavæs, kaip tautinio ugdymo ir reiðkimosi apimtis mûsø iðeivijoje tolydþio maþëja. Iðvadoje iðsitaræs, kad iðeivija esanti sunkus ligonis. Suprask, ligonis tautinio iðsilaikymo poþiûriu. Tokia iðvada, aiðku, susidaro lyginant tikrovæ su standartais, iðeivijai suraðytais ir raginamais iðlaikyti mûsø idealistø svajotojø, gerai þinanèiø, kad tas jø rodomas idealas jokiu bûdu negalës bûti pasiektas. Toks ið anksto numatytas nepasiekiamo idealo nepasiekimas ið tikrøjø nëra liga liga, o yra tik savaime suprantamas gyvenimo faktas. Nëra pagrindo dël to kaltinti kà nors neleistinu apsileidimu ar neiðtikimybe tautai. Aimanavimas ar raginimas imtis nepaprastø priemoniø to gyvenimo fakto þymiai pakeisti negalës. Nebent kur ne kur laikinai tos priemonës galëtø paveikti, kaip stimuliantai natûraliai silpstanèiam organizmui. Palyginti su daugeliu kilø tautø iðeivijø, mes savo tautiðkumo ugdymu svetur laikomës ne blogiau uþ kilus, gal uþ kai kuriuos net þymiai geriau, bet turim sutikti, kad vis tiek nesam koki nepaprasti fenomenai fenomenai, pajëgûs neribotà laikà ðimtu procentø pergalingai atsispirti prieð nustelbianèios aplinkos spaudimà. 7. Staigmena kalbamose frontininkø svarstybose buvo jø sveèio Zenono Rekaðiaus pareiðkimas, jeigu, þinoma, jis teisingai V. Rociûno Drauge atpasakotas. Zenonas sakæs, kad negali bûti jokio tautinio apsisprendimo: gimæs lietuviu – esi lietuvis! Staigmena todël, kad vargu ar kas uþ Zenonà yra kieèiau patyræs, kaip sunkiai tenka grumtis, stengiantis svetimoje aplinkoje sukurti ir maþiausia 20 metø iðlaikyti savà lietuviðkà mini aplinkà aplinkà, kurioje lietuviais gimæs atþalynas èia iðmoktø ir áprastø lietuviais ir

160

bût bût. Teisybë, apie apsisprendimà èia tikrai netenka kalbët, kadangi be savos intensyviai lietuviðkos aplinkos atþalynui, nepaisant kokios jo gimimo metrikos, niekad nesusidarytø progos ne tik apsispræsti, bet në pasijusti lietuviðkai, nes be jokio atsiklausimo jis bûtø suvirðkintas didþiosios aplinkos. Teigimas, anot kurio gimæs lietuviu – esi lietuvis, yra formalistiðka, biurokratiðka ir simplicistiðka paþiûra á tautybæ, nekreipianti dëmesio á tautybës esmæ, o pasitenkinanti tik tëvø dokumentuose áraðyto tautybës pavadinimo automatiðku priskyrimu ir vaikams, neþiûrint, kas tie vaikai ið tikrøjø bus. O taèiau tas teiginys apie tautybës prigimtumà daugelio paþiûrose tebëra stipriai ásiðaknijæs ásiðaknijæs. Ðtai, kai per porà pastarøjø metø èionykðtëj spaudoj pasirodë dr. Aleksandro Ðtromo straipsniø bei svarbiuose seimuose sakytø kalbø, lieèianèiø, labai svarbius lietuviø visuomeninius ir politinius reikalus, praskambëjo mûsø lietuvijos paðaliuose iððaukiantis klausimas: – O kas tas Ðtromas? Jei jo tëvai buvo þydai, tai ir jis gi þydas. Tai ko jis èia sukiojasi tarp lietuviø ir kiðasi á lietuviø reikalus, kaip á savus! Ðitaip klausimas gali bûti pareiðkiamas tik tikinèiøjø tuo mitu, kad tauta yra prigimta prigimta, kad vaikai yra automatiðkai tos paèios tautybës, kaip tëvai ir niekad kitoká negali bût... O kà gi sako apie tai tegu ir ðtai ðis Ðtromo atvejis? Faktas, kad jo tëvai buvo þydai ir kad jo tëvas yra þuvæs paèioj pirmojo Kauno þydø þudynëj 1941 metais. Beje, paþinojau Ðtromà – tëvà, kurs anuomet Kaune buvo matomas daugiausia lietuviø, ne þydø visuomenëje. Aleksandras Ðtromas tada jau mokës lietuviðkoj mokykloj. Naciø laikais likæs naðlaitis, pateko lietuviø ðeimon ir buvo iðsaugotas uþmaskuotas lietuviðka Strimaièio pavarde ir lietuviø ðeimos gyvenimo rutina. Vëliau augo, mokësi ir auklëjosi svetimo komunistinio reþimo vieðpataujamoj, bet vis tiek daugiausia lietuviðkoj aplinkoj, kuri jo atveju nugalëjo svetimàjà svetimàjà, ir ðtai dabar turime savo tarpe Ðtromà, ne tik pavyzdingai mokantá ir vartojantá lietuviø kalbà, bet ir paþástantá bei pergyvenantá Lietuvos padëtá, lietuviø tautos aspiracijas, kaip savas, ir besisielojantá jomis giliau ir intensyviau uþ daugybæ metrikiniø grynakraujø lietuviø. Gimimas nepadarë to þmogaus þydu nors formaliai to vardo bei giminystës jis ir neiðsiþada. Lietuviðka aplinka já ið maþumës iðugdë lietuviu viu. Jokio „apsisprendimo akto pasiskelbti lietuviu” jam neteko atlikti: toje aplinkoje, kurioje iki pat subrendimo iðgyveno, jis kaþkuriuo aiðkiai nenustatytu metu pasijuto lietuviø tarpe savas, kaip ir kiekvienas lietuvis. Jei þmogus visa savo sàmone, intelektu ir jausmais jauèiasi susiliejæs su tauta, tai argi jis nepriklauso tai tautai, nepaisant jo tëvø tautybës? Ar bûtø koks skirtumas, jei to asmens tëvai bûtu neþinomi, arba bûtø sudaryti suklastoti dokumentai, rodantys jo tëvus neva buvus grynakraujus lietuvius? Vis tiek tai bûtø tik tas pats asmuo kaip dabar, tos paèios iðvaizdos, to paties charakterio, to paties intelekto, tø paèiø paþiûrø... --Tai kaip dabar susitaikysim su Lietuviø Charta, su ta mûsø Bendruomenës evangelija, kai paèiame pirmajame jos sakinyje atrandame nenuginèijamø faktø aiðkiai demaskuotà klaidà?

161

Turbût patogiausá kompromisà siûlo patarlë, sakanti, kad ápratimas tai antras prigimimas. Prileiskime, kad Chartos autoriai, skelbdami, kad tauta esanti prigimtoji þmoniø bendruomenë, ið tikrøjø turëjo galvoje áprastoji áprastoji, atseit, tokia sava, tartum bûtø lyg ir prigimta… Ið tikrøjø juk tautinë sàmonë ir visi tautiniai savitumai, visø pirma tautos kalba, ir yra ágyjama ne indokrinacija, ne paklusnumu reikalavimams ar ásakymams, o kaip tik ápratimu prie to, susigyvenimu su tuo, pamëgimu to, netgi lyg ir ásimylëjimu á tai, kas yra tauta ir kas tatai bûdinga. --Uþsklandoje dera pripaþinti, kad biologinis momentas tebeturi tautoje savo vietà vien jau todël, kad tautieèiai ugdydami naujas tautieèiø kartas daugiausia gi ugdo savo, o ne svetimus vaikus. Bet tai ne pagrindas tauta laikyti prigimta lygiai taip, kaip nëra pagrindo religijà laikyti prigimta, netgi jei kone visi tëvai per kartø kartas auklëja savo vaikus tam tikroje religijoje. Akiraèiai, 1979. Nr.9(113)

162

IÐEIVIJOS VISUOMENËS GYVENIMO KASDIENYBË IR AKTUALIJOS „Pas mus viskas demokratiðka!” Kai á Lietuvà apsilankydavo amerikieèiai lietuviai, tai labai daþnai primindavo mums, kad, girdi, „Amerikoj tai viskas demokratiðkai, pas mus ponø nëra!”. Ir dabar, susitikæ naujai atvykusius, senieji amerikieèiai lietuviai retai kada iðkenèia to paties nepriminæ ir tuo nepasididþiavæ. Koks gi tas skirtumas tarp Lietuvoje buvusio „poniðkumo” ir to Amerikos garsinamo „demokratiðkumo”? Þinoma, pabrëþiant, kad èia kalbama ne apie demokratijà valstybinëje santvarkoje, o apie þmoniø paproèius, apie jø santykiavimà. Paþvelgus ið arèiau, ir vël noris pakartoti tà patá: „Kaip þemëje, taip ir danguje...” Tiesa, èia ðiek tiek vëliau nusiimama skrybëlë tokiose vietose, kur Europoje jà kiek anksèiau nusiima, èia greièiau nusivelkamas ðvarkas ten, kur Europoje to dar varþomasi... Èia maþiau sutiksi tø rafinuotø mandagumo „reveransø” pasisveikinimuose bei pasikalbëjimuose, kuriais Europoje gal daugiau pasiþymi prancûzai (oi toli jau nebe!) ir lenkai, bet Lietuvoje irgi maþai tebuvo... Joks kitoks „demokratiðkumas” santykiavime tarp þmoniø nekrenta á akis. Tiesa, lietuviø tarpe kai kur vengiama vartoti þodþiai „ponas”, „ponia”, „panelë”... Betgi ir mes Lietuvoje ir ne Linkuvoje – ne dël kokiø „demokratiðkø” sumetimø, o daugiau dël to, kad tie þodþiai vis dëlto svetimi, álindæ á mûsø kalbà ir besilaikà, kad neturime jiems gero pakaitalo. Daþniausi „ponø” prieðininkai Amerikoje, net lietuviðkai kalbëdami, be jokiø svyravimø vartoja „Mister, „Missis”, „Miss” ir net „Lady”, nors kai kuriuos labai sunku ir net neámanoma átikinti, kad tai yra tas pats... Daugelis èia pabrëþia, kad, girdi, èia pas mus tai visi lygûs, visiems vienoda pagarba ir nëra jokiø privilegijø – ar tu mokytas, ar nemokytas, ar tu koks aukðtas pareigûnas, ar paprastas darbininkas. Bet neilgai tereikia èia tarp þmoniø pabuvoti, kad ásitikintum, jog ðiame tvirtinime yra labai daug savæs apgaudinëjimo. Tai netiesa. Socialinës padëties skirtumai kaip tik labai juntami ir net pabrëþiami. Gal tik tuo skirtumu, kad Europoje respekto tendencija daugiau yra nukreipta á intelektualines pozicijas visuomenëje, èia daugiau á materialines: èia gal „100.000 doleriø vertas” asmuo daro daugiau „áspûdþio”, negu, pavyzdþiui, koks nors universiteto rektorius...

163

Europoje (tik ne Lietuvoje) kai kur bent iki ðiol daugiau respekto gal buvo kreipiama á ðeimos „kilmingumà”, o èia principe á tai lyg ir nekreipiama dëmesio, bet vis dëlto... Pavyzdþiui, kad Rockefelleris vedë lietuvio imigranto dukterá, tai nemaþa èia buvo ir pasipiktinimo, kodël á tokià ðeimà áëjo ne kokios senos þinomos amerikieèiø ðeimos duktë... Lyg èia visi nebûtø imigrantai... O kas ðiandien Amerikoje bûtø kreipæs dëmesio á jaunuosius Rooseveltus, jeigu jie nebûtø F.D. Roosevelto sûnûs? Pasakoja, kad èia ligoninëse tarp paprastø ir vyresniøjø seserø pabrëþiamas skirtumas net tokiu bûdu, kad jaunesniosios seserys (ne amþiumi, o uþimama vieta jaunesniosios) bendroje valgykloje neturi teisës sëstis prie to paties stalo su vyresniosiomis, o darbo metu vyresniajai seseriai á kambará áëjus, jaunesnioji neiðdrásta atsisësti. O kà jau bekalbëti apie vieðøjø tarnybø pareigûnus! Mes pasakytumëm, kad tai kaþkoks vergiðkumas, o èia, toje iðgarsintoje demokratijoje, taip priimta... Studentø daugelis á universitetà atvaþiuoja automobiliais. Profesoriai paprastai ateina pësti, geresniu atveju dviraèiu atvaþiuoja. Jø atlyginimas neleidþia automobilá laikyti. Bet jeigu mokslo ástaiga yra nedideliame miestelyje, tai profesorius, nors jam ir labai reikia biudþeto skyles lopyti, negali leisti savo þmonai eiti dirbti á fabrikà, kadangi tai... negarbinga! Nors visi labai daþnai primena, kad èia, Amerikoje, niekas neþiûri, koká darbà dirbi, nes èia demokratija! Primenama gana daþnai, kad Amerikoje tarnaièiø tai jau neturësite, èia ne Lietuva... Bet kai kas nors pasako, kad prieðingai, norëtø tarnaitæ ne samdyti, o pati gauti tarnaitës vietà, tai paprastai tie patys demokratai su pasibaisëjimu á tai paþiûri: kaip tai – eiti tarnaite, moteriai, turëjusiai „geresná gyvenimà”? Ne, taip negalima leisti, reikia jau kaip nors kitaip! O tarnaièiø profesija Amerikoje taip pat yra, matyti, nemaþa, nes sekmadieniø laikraðèiai turi iðtisus puslapius jø paklausø ir pasiûlymø. Tik tarnaitë namuose samdyti èia yra daug didesnis liuksusas, negu tai yra Europoje, be to, –ji ið tikrøjø èia maþiau reikalinga, nes namø ruoðos darbus galima daug lengviau atlikti. Bet kas pakankamai turtingas, neatsisako kartais net ir nuo keliø tarnaièiø samdymo ir jokia demokratija to nesukliudo... Beveik kiekvienuose tø mûsø didþiøjø demokratijos garsintojø namuose rasi iðtisà eilæ rûpestingai surinktø ir matomose vietose pakabintø fotografijø, kuriose namø ðeimininkai viena ar kita proga yra nusifotografavæ su garbingais þmonëmis þmonëmis. Vienas didþiuojasi fotografija savo vestuviø, kuriose dalyvavo bent du ar trys þymûs to miestelio biznieriai, kitas laiko istoriná paminklà ávykio, kada jis sëdëjo prie vieno stalo su miesto majoru (burmistru), treèias po stiklu laiko áamþintà ávyká, kada jis buvo toje paèioje salëje, kur buvo kongresmenas ar senatorius... Ir pas mus galëjai matyti pagarboje laikomas nuotraukas su klebonu, virðaièiu, nekalbant jau apie apskrities virðininkà arba kai kur ir ministerá ar net prezidentà. Bet pasididþiavimo tuo èia daug daugiau. Parapijos vargonininkas ir vietos visuomenës veikëjas varþosi ir èia, kaip ir kitur, uþeiti á „bet kokià” karèiamà, nes jis jauèiasi, kad gali tuo paþeisti savo orumà kitø

164

akyse. Vieni pas kitus èia sveèiuotis þmonës èia maþiau turi paproèio, kaip Lietuvoje, bet jeigu jau lankosi, tai irgi kaþkaip savaime „toki pas tokius”. „Profesionalai”, t.y. advokatai, gydytojai, ypaè jeigu jie nëra ásisukæ plaèiau á visuomeniná darbà, faktiðkai nieko bendro neturi su paprastais darbininkais, nors ðie kartais esti net ir turtingesni. Bendruose pobûviuose sveèiø susodinimas prie stalø ir pakvietimas „tarti þodá” socialiniam rangui atitinkama eile èia sudaro rengëjams rûpesèiø gal net þymiai daugiau, nei tai sudarydavo pas mus Lietuvoje, ir rengëjø klaidos ðioje srityje, pasirodo, kelis metus neuþmirðtamos, jos kartais turi átakos net labai svarbiems reikalams... Mes Lietuvoje uþsienieèiams rodydavome Paþaislio baþnyèià ir kartais Puntukà. Gal kai kam ið mûsø bûdavo ir keista, kodël tie þiûrovai per daug nenustebdavo tas áþymybes pamatæ... Mûsø bièiuliai amerikieèiai naujai atvykusiems visø pirma nurodo á savo paproèiø demokratiðkumà. Ir nesistebëkime, jeigu jiems keistai atrodo, kai kas nors prasitaria, kad toks paproèiø demokratiðkumas nëra neregëta naujiena... Mûsø kelias, 1948 06 03. Nr.23(135).

Pasiryþimas ir stabdþiai. Kokios reikia ir kokià galima iðleisti enciklopedijà? Vienas ið didþiausiø pasiryþimø mûsø ðio meto kultûriniame gyvenime, be abejonës, yra pasiryþimas iðleisti „Lietuviø Enciklopedijà”. Tai, galima sakyti, ne tik pasiryþimas, bet ir staigmena. Bet, kaip ir paprastai visuomeninio pobûdþio sumanymas, taip ir èia, atsiranda stabdþiø. Bematant iðdygo patarimø: „Gerai, bet kam mums reikia pilnos enciklopedijos!? Iðleiskim maþesnæ, vien tik lituanistikos klausimais, tai yra, tokià, kurioje bûtø átraukti tik lietuviø tautà lieèiantieji dalykai, apie kuriuos kitose enciklopedijose neraðoma”. Patarimas, bent ið pirmo þvilgsnio, daro teigiamo áspûdþio. Vien lituanistikai skirta enciklopedija bûtu maþesnë, taigi „savaime suprantama” pigesnë (koks jautrus argumentas!). Antra – didelá uþsimojimà ávykdyti sunku, o maþesnë enciklopedija iðleisti bus, „savaime suprantama”, lengviau. Praktiðka iðvada – susilaikykim nuo didþiosios enciklopedijos uþsakymo, tegul leidëjas pakeièia savo nusistatymà. Praktiðka pasëka – sumanymà sustabdyti ir likti ir be bendros, ir be... lituanistinës enciklopedijos enciklopedijos. KÀ LENGVIAU IÐLEISTI?

Kalbëjausi tuo klausimu su enciklopedijos leidimo sumanytoju ir organizatorium J. Kapoèium. Ir klausiau, kodël gi ið tikro jis nesitenkina maþesniu ir, kaip sakoma, reikalingesniø uþsimojimu. Jo atsakymas labai trumpas:

165

– Duokite man parengtà grynai lituanistinës enciklopedijos medþiagà – tuojau pradedu spausdinti! Tada bendros, pilnos enciklopedijos leidimo klausimas atkristø. Bet tos medþiagos nëra parengtos. Jà parengti – keleto metø darbas. – Tam að neturiu tiek pinigø, – sako J. Kapoèius. – Ir neþinau, ar ið kur nors kitur jø bûtø galima gauti tiek, kiek reikëtø. Èia jau kiekvienam akyse pasirodys klaustukas. „Kas tai? Nëra pinigø lituanistinei enciklopedijai, o yra didesnei?” Paslaptis esama ðtai kur. „Lietuviø Enciklopedijos” didþiausia iðlaidø skylë ir bus lituanistinës medþiagos parengimas. Kita medþiaga medþiaga, naudojantis jau Lietuvoje iðleistàja enciklopedijos dalimi, bei kitais ðaltiniais, gali bûti paruoðta, palyginti, greit, nesunkiai ir nebrangiai. Pirmieji tomai gali pasirodyti 1953 metais. Juose jau ir lituanistinës medþiagos atitinkama dalis gali pasirodyti, neádedant tam ypatingai dideliø pastangø. Pirmiesiems tomams iðëjus jau susidarys apyvartos kapitalas kapitalas, kuris, jei tik bus enciklopedijos prenumeratoriø reikiamas skaièius, leis ne tik spausdinti tolesnius tomus, bet taip pat iðlaikyti ir reikiamà redakcijos bei bendradarbiø ðtabà ðtabà, kuris tuo paèiu metu ne tik galës patiekti bendruosius enciklopedijos dalykus, bet kartu rengs ir enciklopedijon áterptinà visà lituanistinæ medþiagà medþiagà. Koks skirtumas? Ogi toks, kad rengiant vien tik lituanistinæ enciklopedijà, reiktø jau dabar suorganizuoti apmokamà redakcijà ir bendradarbiø ðtabà, o pirmasis tomas galëtø pasirodyti gal tik po kokio trejeto metø. Kol nëra nei vieno tomo, tol visas darbas turëtø bûti atlyginamas vien tik ið leidëjo kiðenës, nes ið anksto rinkti prenumeratà tokiam dalykui negalima nei galvoti. O leidþiant pilnà enciklopedijà, pradþia greit galës bûti apèiuopiama. Leidëjas ryþtasi savo lëðomis rizikuoti pirmam tomui iðleisti ir antram parengti. Pirmajam pasirodþius, jau susidarys bent 20 su virðum tûkstanèiø doleriø apyvartos kapitalas, kuris, iðleidþiant tolesnius tomus, nuolatos pasipildys. Pagal apskaièiavimà, pasipildymas vyks maþdaug tokiu paèiu tempu, kokiu turës bûti daromos ne tik spausdinimo, bet ir medþiagos (ir lituanistinës medþiagos!) rengimo iðlaidos. Leidëjas pradþiai ir dabar turi ádëti nemaþà pinigø sumà bei daug organizacinio darbo, taèiau ne tiek, kiek reiktø pradþioje, nieko negaunant, ádëti á vien tik lituanistinës enciklopedijos pirmø dviejø tomø parengimà. Nors tai ir paradoksiðkai atrodo, bet ið tikrøjø taip iðeina, kad didesnæ enciklopedijà ðitokiose aplinkybëse iðleisti yra lengviau, negu maþesnæ, vien tik lituanistinæ... (J. Kapoèiaus apskaièiavimu, 4–5 tomai vien lituanistinës enciklopedijos kaðtuotø ne maþiau, kaip 20 tomø bendros, o prenumeratoriø ratas bûtø siauresnis. Bûtø galima leisti imant prenumeratà ið anksto ir bent po 50 doleriø uþ tomà...). TAI YRA SAVOTIÐKAS KULTÛROS FONDAS

Kiek kartø jau kalbëta, kad reikia sudaryti koká fondà, ásteigti koká „kultûrininkø rezervatà”, kad bent dalis þymesniøjø mûsø kultûrininkø galëtø bûti iðtraukti ið

166

fabrikø ir galëtø atlikti mums bûtinai reikalingus darbus. Padejuojame, kad mûsø mokslininkai bei raðytojai „rûdija” visai ne savo specialybës darbu uþsidirbdami duonà, ir vël taip paliekame. Enciklopedijos leidimas bus kaip tik toks fondas, kur pradþioje keli, vëliau net ir keliolika mûsø mokslininkø galës bûti átraukti á pageidaujamàjá darbà ir galës ið to pragyventi pragyventi. Ir tas fondas susidarys ne ið kokiø aukø, bet ið pajamø pajamø, kurios galës vaisius Toká fondà galima sudaryti tik bûti gautos, patiekiant apèiuopiamus darbo vaisius. neatidëliojant pradëjus tuos darbo vaisius tiekti. O tai ámanoma tik leidþiant pilnà enciklopedijà, bet ne laukiant dar trejetà metø, kol galëtø pradëti rodytis susiaurintos lituanistinës enciklopedijos tomai. Ar tikrai toks fondas susidarys? J. Kapoèius, nors ir laikomas nepataisomu optimistu (ypaè dël ðio savo pastarojo manymo), yra drauge ir tiek realistas, kad yra nusistatæs „eiti á maðinà” tik tada, kai bus bent 3,000 enciklopedijos uþsakymø. Ar jø tiek bus? Per pirmà porà mënesiø, kaip veikia prenumeratos rinkëjø tinklas (reikia pripaþinti – gana tobulai suorganizuotas), jau yra gauta per 1,000 uþsakymø uþsakymø. Nejaugi neatsiras dar du kart tiek lietuviø Amerikoje bei kituose kraðtuose, kurie panorës ir sau ásigyti ir savo atþalynui palikti, arba á Lietuvà parsiveþti, toká paminklinës reikðmës leidiná? Juk ið prenumeratoriaus tai nereikalauja jokios rizikos, ir nereikalauja dideliø iðlaidø. Jei net po tris tomus per metus iðeitø – tai kà reiðkia per metus sumokëti 22 su puse dolerio? Ir mokëti niekas nepraðo tol, kol nieko nëra: iðeis tomas, paðtininkas atneð, tada sumokësi pusaðtunto dolerio. Yra net tokiø atsargiø, kurie sako, kad enciklopedija tik tada vertinga, kai ji yra visa. O kas, girdi, uþtikrins, kad ji bus iðleista iki galo? Pamanykite tiktai: gal iðeis 20 tomø, jie man kaðtuos net 150 doleriø (!), o 21-mas ir nebeiðeis, taigi, Z raide prasidedanèiø þodþiø paaiðkinimø að jau ir nebeturësiu, mano pusantro ðimto doleriø bus nuëjæ perniek... Argi? Lietuvoje enciklopedijos iðëjo tik 9 tomai, iki I raidës, o ir tai, jei að ðiandien po ranka tuos tomus turëèiau, jie daþnai man bûtø labai vertingi. Deja, jie pasiliko tenai. Ir buèiau laimingas, jei nors ir tiek galëèiau atgauti, net ir uþ daugiau kaip 70 doleriø... Leiskime, tà darbà gali ir vël kas nors nutraukti. Sakysime, pasaulinis karas ar ðiaip kokia didþiulë katastrofa. Bet tiek jau tikrai galima rizikuoti. O argi didelë bûtø bëda, jei net tik vienà tomà tegautumëm uþ 7,50. Þinoma, tokiu atveju nedaug naudos turëtumëm, bet kad tai bûtø toks milþiniðkas nuostolis, dël, kurio pavojaus reiktø visà sumanymà stabdyti, tai tà gëda, regis, bûtø ir iðsitarti. Jei jau kas ðiame reikale rizikuoja, tai tik Kapoèius... TURIME PROGÀ

Tikrai, ðiuo atveju turime progà ásigyti kiekvienam (á dvasinæ tamsà nenorinèiam tyèia nertis) lietuviui brangø turtà, ir ásigyti be rizikos, palyginti, labai pigiai. Turime

167

progà ir, be ypatingai dideliø pastangø bei didelio triukðmo, sukurti tai, kuo visa iðeivija ateityje tikrai galës pasididþiuoti. Enciklopedijos iðleidimas ðitokiose sàlygose tikrai bus daug didesnis paminklas ir lietuviðko ryþtingumo árodymas, negu jos iðleidimas normaliose sàlygose, savos valstybës pastogëje. Nejaugi nepasinaudotumëm tokia proga? Po keleto metø, kai darbas bus baigtas, kiekvienam, kas turës savo bute ar net kelioninëje dëþëje „Lietuviø Enciklopedijà” (o jai turëti ne bûtinai reikia iðtaigingo buto, kaip to kai kas pageidauja...) bus tikrai malonu. Dirva, 1952 10 30. Nr.30

Amerikos prieangyje Dabar jau bûsiu du kartus keliavæs ið Europos á Amerikà, ir abu kartus per Anglijà. Anglijoje gyvenantieji greièiausia uþsigaus dël to kraðto prilyginimo prie Amerikos prieangio, nes visi jie laiko save Europoje gyvenanèiais ir europieèiais. Bet ið tikrøjø, atsidûrus Londono gatvëse, ypaè ðá kartà, man jau buvo sunkoka spræsti, ko èia daugiau: ar europiðkumo, ar amerikietiðkumo... Visø pirma kalba, paraðai ir visa eilë iðvirðiniø poþymiø daug kuo primena Amerikà. Tik èia daugiau senø laikø palikimo. Visiðkai suprantama, kodël yra to panaðumo. Juk Amerikos gyveniman daugiausia paproèiø ir stiliaus yra atneðæ emigrantai ið Anglijos, tiksliau tariant, ið visos Didþiosios Britanijos. Tik naujø aplinkybiø ir susimaiðymo su kitais emigrantais átakoje èia susidarë visa eilë naujø bruoþø, kuriø Anglija neágijo ir pasiliko daugeliu poþiûriø artima ir Europai. Pagaliau, juk ir pati Amerika ne taip jau ypatingai nuo Europos skiriasi, ypaè, kad daugelis iðvirðiniø (ir gal net gilesniø) Amerikos gyvenimo bruoþø pastaruoju laiku skubiai persimeta ir á visà Europà, neiðskiriant net tokiø senovës kultûros þidiniø, kaip Roma arba Atënai... Vis dëlto yra ir skirtumø tarp Amerikos su Anglija. Per kelias dienas visko negi palyginsi, bet vienas skirtumas ypatingai krinta á aká susitikus su Anglijos naujakuriais lietuviais. Tai pragyvenimo sàlygos, ypaè uþdarbiai. Kai jie ima minëti uþdarbius, kai pamini savaitinius uþdarbius, vis kaþkaip sunku iðkæsti nepaklausus: kaip? Ar að gerai supratau ? Ar per savaitæ tiek? Ne per dienà? Nedrástu minëti tiksliø skaièiø, net neuþsiraðinëjau jø, taèiau man atrodo, kad daþniausiai girdëjau minint uþdarbius – penki, septyni svarai... Ir nesu tikras, ar teko sutikti daugiau kaip porà asmenø, minëjusiø (savo ar kitø) uþdarbá, iðreiðkiamà dviþenkliu skaièiumi (dviþenkliu, kurio pirmasis þenklas yra l, o ne 2 ar 3...). Turint galvoj, kad 10 svarø yra apie 27 doleriai, iðeina, kad retas kas ið mûsø tautieèiø tenai uþdirba tiek, kiek Amerikoj bedarbio paðalpos vienam asmeniui mokama... O kai pasiþiûri á kainas ir doleriais iðverti, tai jos toli graþu ne tiek daug atsilieka nuo amerikiniø kainø, arba kai kur net prieðingai: ne tik neatsilieka, o jas netgi pralenkia. Tai kaip gi jie tenai iðsiverèia?

168

Prisipaþinsiu, man tai pasiliko máslë, kurios per ðeðias dienas ir tas paèias ne ekonominëms studijoms paskirtas, nei nebandþiau atspëti. Tik maèiau, kad kaþkaip verèiasi. Tiesa, automobiliais labai maþa kas tevaþinëja, o jei vienas kitas ir vaþiuoja, tai tik „blusomis” (atseit, Volkswagenais ar kitais panaðaus tipo automobiliais), kurios yra uþvieðpatavusios ir Prancûzijos, ir Ðveicarijos, ir Italijos, ir Vokietijos, ir þymia dalimi Anglijos gatves bei kelius. (Tik Graikijoje vyrauja didieji amerikiniai automobiliai.) Bet namai – „nuosavi” (nuosavi kabutëse, nes kiek ant jø stogø yra skolø uþgulusiø – kam gi klausti ir nuotaikà gadinti!) – nëra retenybë Bëgo ið èia geresniø ekonominiø sàlygø ieðkodami daugelis, ir daugelis jau iðbëgo, daugelis ir dabar dar galvoja bëgti, bet lyg ir jau nebe taip skuba, vadinasi, galvoja pagalvodami: gal bëgsim, o gal dar èia kaip nors iðsilaikysim... Bet kaip iðsilaiko su tais uþdarbiais – paðalieèiui vis tiek lieka máslë, o tiems iðsilaikantiems – meniðka specialybë. --Ir vis dëlto, Anglijos Lietuviø Bendruomenë, skaièiumi prilygstanti vidutinæ Amerikos vieno miesto lietuviø kolonijà, sugebëjo ásikurti sau du þidinius, tokius, kokiø nesugeba ásikurti net kai kurios gana nemaþos amerikinës lietuviø kolonijos. Atsirado tenai pakankamai entuziastø, pasiryþëliø, kurie sugebëjo ásteigti – ágyti vietos lietuviams namus Londone ir vasaros sodybà uþmiestyje. Ir tai ne ðiaip kokias landynëles – paðiûres, o namus ir sodybà, kad yra ko paþiûrëti! Ypaè ið lauko. Namai Londone ið lauko atrodo lyg kokia turtuolio rezidencija! Viduj, tiesa, dar daug ko reiktø. Tenai tebevyrauja su visokiais trûkumais atkakliai kovojanti improvizacija. Bet galimybës didelës. Èia ir redakcija, ir organizacijø centrai, susirinkimø – pobûviø salës, ir vieðbutis – pensionatas, ir valgykla, ir – paèioj gelmëj – „Rago Baras”. Visur, kur dar reikia taisymo, atnaujinimo, atðvieþinimo, tinkamesnio apstatymo ir, þinoma, papuoðimo – menininko rankos (o, kad bûtø jëgø nukelti á ten keletai mënesiø V. Andriuðá su Brièkum ið Bostono, kurie iðpuoðë ALTS skyriaus namus!). Labai bûdinga (ir kartu kiek gaila...), kad „Rago Baras” turi bûti dar þymus ekonominio pamato akmuo namams iðsilaikyti. Jis ir glûdi „paèiame pamate”. Já ir dailininko ranka yra atitinkamai palietusi. Pagalvoji: nejaugi gerklë yra vienintelis kanalas mûsø tautieèiø pinigui nukreipti lietuviðkiems kultûriniams reikalams? Na, bet jeigu jau ðis „kanalas” yra vienas ið sëkmingøjø, tai gal geriau, kad per já irgi pinigas nueina lietuviðko þidinio naudai, negu daugelyje vietø jis nueina á svetimø karèiamininkø kiðenes... Tokios mintys ateina þiûrint á dailininko tame bare patiektus vaizdus, skatinanèius sekti „protëviø pavyzdþiais”, kurie rodo, kaip tie protëviai linksminosi alø – midø maukdami... Iðeivijoje taip verktinai reikalingi lietuviðki pasaulietiðki visuomeniniai þidiniai turi du stiprius konkurentus: karèiamos ir baþnyèios su vienuolynais. Að èia nesirengiu pasisakyti nei prieð vienus, nei prieð kitus, ir juo labiau nelyginu jø naudingumo visuomenei ar paskiriems þmonëms. Tik viena yra aiðku, kad tiems trims reikalams

169

mûsø þmoniø skiriamøjø lëðø proporcija nëra teisinga. Bûtent, ir karèiamoms ir baþnyèioms mûsø þmonës daug lengviau ir daug dosniau atiduoda dalá savo uþdirbamø pinigø, negu lietuviðkiems pasaulietiðkiems visuomeniniams – kultûriniams þidiniams. Nei karèiamos nei baþnyèios neturi vargo aiðkinti pinigø davëjams, kur kada ir kaip jie katrà dolerá sunaudos, ir niekas nereikalauja ið jø apyskaitø, niekas nedaro revizijø, o pinigus visgi gausiai neða. Joks kitas lietuviðkas reikalas tokiø privilegijø ið lietuviø visuomenës nesusilaukia, èia reikia daugybës aiðkinimø, átikinëjimø, graudenimø, sàmatø, apyskaitø, revizijø, o rezultatas – sulûþæ skatikai, uþ kuriuos beveik kiekvienas, kas jais operuoja, susilaukia pelnytø ar nepelnytø, bet labai nemaloniø priekaiðtø ir pasmerkimø... Ot, kad taip ásivyrautø mûsuose toks dësnis: dalinti tas lëðas lygiomis trims poreikiams. Jeigu kas nori ir melstis ir iðgerti, tai kad paskaièiuotø taip, kad jeigu doleris pragertas, tai po tiek pat skirti ir baþnyèiai ir pasaulietiðkiems visuomeniniams – kultûriniams reikalams. Jei kas negeria, tai per pusæ – baþnyèiai ir visuomenei. Jei kas nesimeldþia, bet geria – irgi per pusæ... Jei kas negeria ir nesimeldþia – viskà visuomeniniams reikalams, bet ne maþiau, negu kiti visiems trims dalykams iðleidþia. Tada ir pasaulietiðki visuomeniniai þidiniai atsigautø! Britanijos lietuviai, atrodo, bene bus, bent jø dalis, kiek arèiau prie to dësnio priëjæ. Negirdëjau, kiek jie tenai baþnyèiø bei vienuolynø pastatë, bet turi lietuviðkus namus ir lietuviðkà sodybà! Neþinau, kiek ir á karèiamas jie nuneða, bet teko matyti, kad bent dalá prageriamøjø atneða á tuos paèius namus bei sodybà. Gal tik reiktø dar keletà þingsniø toliau ta paèia linkme... --Sodyba – gyvø diskusijø objektas Anglijos lietuviø visuomenëje ir spaudoje. Bet ne tik jos ásigijimo rëmëjai, o ir skeptikai bei kritikai, apsilankæ joje, uþsikreèia romantiðku entuziazmu ir noru tà sodybà lietuviams turëti bei iðlaikyti. Atrodo ji net efektingiau, kaip Vasario 16 Gimnazija: ir rûmai, ir natûralinis gero valako ploto parkas, ir eþeriukas, ir maudymosi baseinas, ir... 200 metø amþiaus apleistas malûnas su neapskaièiuojamomis galimybëmis ekscentriðkai fantazijai... Jau ir ðià vasarà kelios deðimtys lietuviø ir net kitatauèiø praleido tenai atostogas, nors ir èia, kaip namuose, vyrauja tas pats provizoriumas. Galbût, èia reikalinga ir ekspertiðka akis su patarimais, kaip bûtø geriausia tà vietà ekonomiðkai sutvarkyti, þinoma, jei èia pasireikðtø nors truputá panaðaus dosnumo, kokio susilaukia savi ir net mums svetimi vienuolynai, tai jokios problemos nebûtø. Bet tuo tarpu... Daugelis, iðgirdæ, kad ðá rudená bene apsilankysiàs Anglijoj J. Baèiûnas, mano bûtinai já nusikviesti á tà sodybà ir jam parodyti. Nemanykite, kad jie toki akiplëðos ir praðys pinigø! Ne, jie mano, kad geriausia dovana sodybai ið p. Baèiûno gal bûtø jo ekspertiðkas padëties ávertinimas ir patarimai, kuriø ið to prityrusio tokiø vietø tvarkytojo tikisi tikrai iðganingø. Ir apskritai jie tenai praðë perduoti nuoðirdþiausá kvietimà visiems Anglijoj besilankantiems Amerikos lietuviams bûtinai uþsukti á Lietuviø

170

Namus Londone, o ið ten skirti keletà valandø laiko apsilankyti ir Lietuviø Sodyboj. Tie þidiniai, sukurti lietuviø, gyvenanèiø ekonominëse sàlygose, kurios mums, gyvenantiems Amerikoj, yra máslë, ið tikrøjø yra dar didesnë máslë. Ir ne tik máslë, bet ir malonaus susijaudinimo dvelktelëjimas, akivaizdþiai parodàs, kad lietuviðka ugnelë dar vietomis karðtai rusena. --Paminëjus Londonà, reta kam neprisimena ir Lietuvos vëliavos saugotojas toje diBalutis Kaip jis? – jau klausë daugelis, iðdþiausioje Europos sostinëje, ministeris Balutis. girdæ, kad lankiausi Londone. Prisimenu, nuo pereitø metø daþnai tekdavo sutikti já asmeniðkai paþástanèius ir nepaþástanèius, liûdnokai galva palinguojanèius: þinia, kad ministeris Balutis ligos pririðtas prie lovos, nelinksmai visus nuteikë. Ir eidamas á 17 Essex Vilias pats spëliojau: kaþin, ar teks su juo matytis prie lovos, ar gal pataikysiu tokiu momentu, kad bus pakilæs bent kiek pavaikðèioti po kambará. Bet buvau maloniai nustebintas, kai á pasiuntinybës oficialøjá kambará, kur kalbëjomës su p. Balicku, áëjo p. ministeris Balutis – kaip niekur nieko, apsirengæs „pilnoj formoj”, ir su kaklaryðiu, ir su ðvarku... Joks ligonis! Kalbëjomës apie tris valandas... Kità dienà dar matëmës, ir tas pasimatymas uþtruko net... 5 valandas, o po to p. Balutis net 3 ar 4 blokus palydëjo mane iki autobuso. Tatai pasakoju, norëdamas visus kiek galima vaizdingiau átikinti, kad p. Balutis, anot jo betariant, gana graþiai ið savo ligos „iðsilaiþæs”, nors ir turás bûti gana atsargus. Gerokai prijaudintas gausiø sveikinimø jo jubiliejaus proga, jis toliau kukliai, tyliai, atsargiai, bet budriai tebeina sargybà prie Lietuvos vëliavos ir visiems já prisimenantiems siunèia nuoðirdþiausius sveikinimus su geriausiais linkëjimais. Dirva, 1955 08 25. Nr.34

Nereikalingi pagraþinimai Pereitø metø pabaigoje eilëje laikraðèiø, buvo paskelbtas Pavergtøjø Europos Tautø Seimo posëdþiø apraðymas. Kalbu èia tik apie vienà to apraðymo pastraipà, imdamas jà pavyzdþiu pavaizduoti mûsuose plaèiai ásiðaknijusiai tiesos pagraþinimø ydai. Tokiu pavyzdþiu, þinoma, galëtø bûti imamas ne tik tas apraðymas, bet ir daugybë kitø praneðimø apie visokius mûsiðkës vieðosios, ypaè politinës veiklos ávykius. Pasirenku ðá pavyzdá tik dël to, kad jame pasakojama kaip tik apie mano dalyvavimà apraðomajame ávykyje, taigi gerai þinau, kaip ið tikrøjø buvojo, be to – tai leidþia ðiuo atveju neliesti kitø asmenø. „Atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá”... Apraðyme pasakyta: „V. Rastenis atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá á tai, kad sovietø perðamas ...” ir t.t.

171

Pareiðkime buvusi mintis ið esmës atpasakota teisingai, taèiau kaip su tuo „atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá”? Pagalvokime. Susirenka devyniø tautybiø politiniai iðeiviai ir nutaria priimti tam tikrà pareiðkimà, rezoliucijà, ðiuo atveju dël sovietiniø „taikingos koegzistencijos” pasiûlymø. Rezoliucija parengiamuosiuose posëdþiuose jau suredaguota, bendrajame didesniame susirinkime (PETS plenume) ji tik formaliai visø vardu nubalsuojama priimti. Priimta rezoliucija perspausdinama ir iðsiuntinëjama – daug kur: Jungtiniø Tautø sekretoriatui, delegacijoms, gal net uþsieniø reikalø ministerijoms, uþsieniø politikos komisijoms, laikraðèiams ir t.t. – ir tai, be abejo, yra pastanga reikiamai atkreipti á atitinkamà reikalà laisvojo pasaulio politikø, o jei pavyks, tai ir visuomeniø dëmesá. Ðiek tiek laukiamø vaisiø tokios pastangos duoda, bet ir tai butø perdaug pasakyaisvojo pasaulio dëmesys jau atkreiptas. ta, jei imtumëm teigti, kad tuo bûdu laisvojo Faktiðkai sunku net nustatyti, kiek kieno dëmesio tuo bûdu pasiekiama. Bent didþiøjø laikraðèiø dëmesio toki dalykai dabartinëse nuotaikose paprastai nepatraukia, arba jie to bent neparodo (retai kada apie tai teparaðo). Tokias rezoliucijas priimant laikomasi tam tikro „ceremonialo”, kaip ir kituose panaðiuose susirinkimuose, ypaè Jungtinëse Tautose. Bûtent, nors visi þino kad rezoliucija jau yra nusistatyta priimti ir niekas nebeturi ko nei prieð pasakyti nei pataisyti, vis tiek kiekvienos delegacijos vardu laikoma reikalinga kà nors dël jos pareikðti, „árodyti”, kad rezoliucija tikrai gera. Tie „árodinëjimai” neina á joká „laisvàjá pasaulá”, o pasakomi tik savo tarpe, kelioms ar keliolikai deðimèiø salëje esanèiø dalyviø, kurie visi tà puikiai þino, ir kuriø átikinëti bei kuriø dëmesá atkreipinëti á tuos dalykus jau nebereikia. Tos kalbos ar jø santraukos eina tik á PETS darbø (bei kalbø) spausdintas apþvalgas ir jos vargu ar atkreipia kieno nors dëmesá dabar dabar. Bet jos gal savo laiku turës reikðmës ðiø laikø istorijos tyrinëtojams, nes bus pavergtøjø, Europos tautø politiniø veikëjø „beldimosi á pasaulio sàþinæ” dokumentai. Istorikai, be abejo, ras, kad tarp visos eilës lëkðtumø èia bus buvæ pasakyta ir dideliø tiesø, kurios galës ne vienam ir ið didþiøjø politikos vadø akis pabadyti... Þinoma, gal PETS posëdþiø organizatoriai, atsiþvelgdami á tokias aplinkybes, tikslingai pasielgtø, jei PETS posëdþiuose pasektø Amerikos Kongreso pavyzdþiu ir patvarkytø, kad tos rûðies kalbø posëdþiuose faktiðkai nereikia sakyti ar skaityti, o gana tik papraðyti prezidiumà, kad nutartø átraukti raðtu parengtà pareiðkimà á spausdinamas apþvalgas (kaip ir daugelis Kongreso nariø pareiðkimø esti tik „Congressional Records” atspausdinami, bet niekad posëdþiuose iðtisai neskaitomi)... Ðitaip dalykams faktiðkai atrodant, prisipaþinsiu, man gana nejauku skaityti laikraðèiuose teigimà, kad „V. Rastenis atkreipë laisvojo pasaulio dëmesá” á kà nors. Dievaþi, tai jau tikrai per spalvingas „pagraþinimas”!

172

„Nuðvietë koegzistencijos praktikà” Toliau toje paèioje pastraipoje buvo paskelbta, kad „Rastenis taip pat nuðvietë Lietuvos – Sov. Sàjungos koegzistencijos praktikà ir jos tragiðkus rezultatus Lietuvai”. Visa ta kalba, apie kurià praneðime pasakojama, truko apie... keturias minutes. Kiekvienas gali numatyti, kiek galimybiø tokiame pareiðkime suskubti ir laisvojo nuðviesti!! pasaulio dëmesiui á svarbius dalykus atkreipti ir dar tokiai didelei problemai nuðviesti Ið tikrøjø mano tame pareiðkime buvo maþdaug toks „nuðvietimas”: „Mes, lietuviai, jau turime tam tikro patyrimo koegzistencijos dalykuose. Lietuva savo laiku irgi koegzistavo su Sovietais, ir labai taikingai koegzistavo. Taèiau, kaip visiems þinoma, toji koegzistencija pasibaigë „K. O. egzistencija” (= „Knock Out” egzistencija)”. Labai abejoju, ar tà paprastà fakto paminëjimà (skirtà tik rezoliucijos priëmimo apeigai atlikti) galima laikyti ko nors nuðvietimu. Kà reiðkia „pagraþinimas” Klausydamiesi kieno nors per puoðniø pasakojimø lietuviai skeptikai paprastai sako nepagraþinimai... Visi gi þinom, kad tai yra mandagus pasakymas, – kaþin ar èia nepagraþinimai nepamelavai“... kuris reiðkia ne kà kita, kaip tik „kaþin ar nepamelavai Vertëtø, regis, bent kiek apvalyti pasakojimus apie mûsø vieðojo gyvenimo faktus nuo dirbtiniø pagraþinimø. Jie veda iliuzijø pasaulin ir daugelis pradedame nebesiorientuoti, kà mes ið tikrøjø darome ir kur stovime. Beje, minimoji pastraipa prasidëjo þodþiais „Lietuvos Delegacijos vardu V. Rastenis...” ir t.t. Pavergtøjø Europos Tautø Seimas yra sudarytas devyniø sovietinio vieðpatavimo aprëptø Europos tautø politiniø iðeiviø, arba, kaip tarptautiniu þodþiu sakoma – egzilø. Bendra PETS oficiali kalba yra anglø (nors vartojama kartais ir prancûzø kalba), ir angliðkai paskirø tautybiø delegacijos vadinamos bûdvardiðkai – Hungarian, Latvian, Estonian, Lithuanian, Polish Delegation etc. Lietuviðkai taèiau vietoj „Lietuviø Delegacija” linkstama sakyti Lietuvos Delegacija. Tai jau lyg ir Lietuvos valstybës delegacija... Ar, geriausiu atveju, – dar viena „tautos atstovybë”, ðalia tos, apie kurià jau seniai girdime... Man atrodo, kad tai irgi vienas ið dirbtiniø pagraþinimø. Dirva, 1958 01 30. Nr.9

Jei atvyks Chruðèiovas... Ið ciklo prieð (A. Gustaièio „iðpaþinty“ suformuluotà) ðûká: „Patriotinë pareiga – daryti tai, ko nepajëgiame!“

Chruðèiovui þalia ðviesa á New Yorkà atidaryta. Nuo jo pareis, ar jis èia pasirodys. Anot tûlo A. Pupelio (DRAUGE, liepos 25) iðdëstyto „tremtiniø balso“, èia esanèiø lietuviø (ir kitø vadinamø tremtiniø) pareiga – „parodyti visam pasauliui pasauliui... tikràjá

173

komunistø veidà... pravesti demonstracijas, paruoðti tinkamus plakatus, atspausdinti broðiûras ir þemëlapius. Spausdintoji medþiaga, nurodanti Maskvos diktatoriø atliktus iki ðiol uþgrobimus, þudymus, trëmimus turëtø ko plaèiausiai pasklisti visame þemës rutulyje rutulyje“. Visa tai „turi bûti atlikta organizuotai, bendradarbiaujant Vlikui, LLK, ALT, Liet. Bendruomenei.“ Nepraþiopsojo tas Pupelis priminti, kad toki dalykai turi bûti daromi „uþmirðtant visus ambicinius nesklandumus“, o taip pat ir uþtikrinti, jog veiksniai „mûsø eilinës visuomenës pritarimà ir paramà bendram darbui visuomet ras“. Taigi, uþdavinys duotas, priemonës ir vykdytojai nurodyti, parama uþtikrinta – ko daugiau bereikia! Kai tik Chruðèiovas pasieks New Yorko pakraðtá, visas þemës rutulys bus taip apsëtas broðiûromis, plakatais ir þemëlapiais, rodanèiais nedorus Sovietijos darbus, kad beveik saulë aptems, o Chruðèiovas susigëdæs apsisuks ir nudûlins atgal á Kremliø... Nes kas gi gali abejoti, kad ambicijas pamirðæ vieningi veiksniai, netgi eilinës visuomenës pritariami ir remiami, negalëtø to ávykdyti! Þinoma, jeigu paimtumëm, pavyzdþiui, nors ir vien tik tokio „U. S. News & World Reports“ þurnalo pastarøjø keleriø metø komplektus ir iðrankiotumëm ið jø apþvalgas, diagramas, þemëlapius ir dar pridëtumëm ið ten pat vedamuosius (David Lawrence) straipsnius skirtus Maskvos diktatoriø tikrajam veidui parodyti, susidarytø stori tomai literatûros, kaip tik tokios, kurià A. Pupelis ragina dar tik gaminti dabartiniø ávykiø proga.Visa tai paraðyta kompetentingai, vaizdþiai, átikinamai, anglø kalba, ir jau iðspausdinta ir paskleista tokiais klausimais besidominèiuose sluoksniuose maþiausia po keliolika deðimèiø tûkstanèiø egzemplioriø. O jeigu iðrinktumëm ið viso pasaulio spaudos ir radijo bei televizijos komentarø tokius straipsnius bei praneðimus, tai susidarytø kalnai raðtø, parodanèiø tikràjá sovietinës politikos veidà taip gerai, taip smulkmeniðkai, kad gal net ir A. Pupelis stebëtøsi, ið kur gi jie visa tai þino, ir turbût pamanytø, kad ar tik ne mûsø veiksniai tuos laikraðtininkus ir komentatorius bus pamokæ taip raðyti ir kalbëti... Tais visais raðtais tikrai turbût jau bûtø galima apkloti bent jau visas apgyventas þemës rutulio vietas. Kà mûsø veiksniai, net visus á vienà gardà suvarius, per visà savo buvusá ir bûsimà amþiø galëtø paraðyti, tai bûtø vis tiek lyg kurmarausis prieð Elbrusà, palyginus su tuo, jau paraðytu, iðspausdintu ir paskleistu raðtø kalnu. Tai ar verta tuðèiaþodþiauti uþsibrëþimu uþdaviniø, kurie jau atlikti ir atliekami daug didesniu mastu, ir kuriuos atlikti tikrai ne mûsø jëgoms? New Yorko policijos vadovybë jau dabar sujudusi, kaip apsaugoti Chruðèiovà nuo nemalonumø, kuriø galima tikëtis ið New Yorke gana gausiø politiniø pabëgëliø, turinèiø su Chruðèiovu begalybes neiðlygintø sàskaitø. Policija demonstracijø turbût neuþdraus, bet darys viskà, kad jos bûtø kiek tik galima toliau nuo Chruðèiovo ir jo palydovø, gal tiek toli, kad anie demonstrantø nei nematytø .... O vis dëlto – ko tokios rûðies triukðmais pasiekiama? Paguoda sau, kad „visgi padarëm, kà galëjom“! Bet, jeigu demonstracija tvarkinga, be skandalø, tai ji lieka

174

beveik ir nepastebëta. Jei ávyksta koks susirëmimas, ásikarðèiavæ demonstrantai sumindo porà uniforminiø kepuriø, sukruvina policininko nosá ir dël to keletas jø patenkà á „þaliàjà girelæ“, tada laikraðèiai paraðo (kaip ir apie kiekvienà skandaliukà). Bet demonstrantai, vietoj pasiekæ tikslo, patenka á vieðosios tvarkos ardytojø kategorijà. (Tokiø patyrimø jau turima ið New Yorke gana daþnø vengrø rengiamø demonstracijø.) Protestas yra bejëgiø ginklas. Daug yra atvejø, kada ir tas ginklas bûtina vartoti, ypaè kai jokio kito nebelieka. Bet protestas, deja, neiðvengiamai yra, ir bejëgiðkumo rodymas. Ar visada reikia garsintis bejëgiðkumu? Jei jau reikðti nepasitenkinimà ir kritikà, tai ðiuo atveju nuosekliau bûtø ne á Chruðèiovà ið tolo paðûkauti, o iðdëstyti nuomonæ tiems, kurie nepajëgia atsilaikyti prieð istorijos jau pasmerktø Miuncheno klaidø kartojimo pagundà. Tokios kritiko adresatai ðiuo atveju bûtø ne Kremliuje, o greièiau Londone Paryþiuje ar net Washingtone. Ðiems pareiðkimams nereikia masinio kepuriø svaidymo ir plakatais mosikavimo. Be to, ið anksto ásidëmëtina kad dël tokiø pareiðkimø, kaip jie bebûtø rimti, pagrásti ir átikinami, pasimatymai su Chruðèiovu vis tiek nebûtø atðaukti lygiai, kaip nebûtø, atðaukti dël galimø demonstracijø su plakatais ir broðiûromis. Skirtumas tik tas, kad rimtas (geriausia bendras ne kokiø nors vien mûsø veiksniø, o visø suinteresuotø tautø laisvës kovotojø) pareiðkimas bent nebûtø per skambus uþsimojimas sukelti tik smulkø, prasmës neturintá triukðmelá. Dirva, 1958 07 31. Nr.58

Kova ar vaidinimas? Chruðèiovas apsigalvojo. Tuo tarpu bus atkritæs reikalas spræsti, kaip já èia tinkamiau pasitikus. Bet klausimas, kas ið viso tokiais atvejais darytina, pasilieka gyvas. „Kepurininkø“ ðûkiai Prieð kiek laiko iðsitariau, kad verèiau neðûkaukime padarysià tai, ko nepajëgiame. O nepajëgiame „apipilti visà pasaulá“ plakatais, broðiûromis, atsiðaukimais. Nepajëgiame surengti ir „milþiniðkø demonstracijø“, kurios tiktai didþiulës bûdamos neturi prasmës. Nepajëgiame ir „tikrojo Sovietø veido parodyti“ plaèiau, ryðkiau ir átikinamiau, negu tai padaro didþiosios spaudos, radijo ir televizijos komentatoriø dalis. Tik dalis þurnalistø – komentatoriø tai daro (kiti daro ir prieðingai), bet kurie daro, tikrai nepadaro ðimteriopai daugiau, negu mes dar kà galëtumëm prie to pridëti. „Kepurëmis uþmëtymo“ entuziastø tarpe pastaruoju laiku labai mëgstama á tai ðtai kaip atsikirsti: Tai kà? Nieko nedaryti? Nebekovoti, pasitraukti, uþmigti, numarinti Lietu–Tai vos bylà?

175

Ir skamba seniai paþástami ðûkiai: – Tas laisvës nevertas, kas negina jos! – Iki paskutinio kraujo laðo kovosim! – Budime ir budësime, kol Tëvynë nebus laisva! O ið tolumos atsiliepia senas aidas: – Nei pëdos savo þemës be kovos neuþleisim!... Lawrence prieð Rastená... DRAUGO apþvalgininkas (rugp. 11) pasikvietë á talkà prieð Rastená net USN&WR [U.S. News & World Reports] vyr. Redaktoriø Davidà Lawrencà, cituodamas jo raginimà: „Privaloma kasdien kurdinti Chruðèiovo ausis jo þmogþudybiø ir tironijos faktais. Tegu diena ið dienos New Yorko miesto gatvëmis paraduoja pavergtøjø tautø giminaièiai su nuleistomis vëliavomis ant karstø, kol Chruðèiovas bus New Yorke, kad jisai þinotø, jog Amerikoje þudikai negerbiami. Tebûnie plakatuose paraðyta: „Welcome, Murderer!“. Ta D. Lawrenco nuomonë (raginimas) esanti daug realesnë ir mums tinkamesnë, negu Rastenio... D. Lawrence yra ið tø Amerikos laikraðtininkø, kuris pats vienas tikrajam Sovietø veidui atskleisti yra padaræs keleriopai daugiau, negu mûsø veiksniai ir veiksneliai per visà savo gyvenimà galëjo ar galës padaryti. Gal jis ið dalies ir mûsø kuklias informacijas yra panaudojæs savo nuomonei susidaryti, bet jis gali tiek padaryti todël, kad turi priemones ir galimybes, kokiø mes neturime ir neturësime. Mûsø plakatëliai, broðiûrëlës, jeigu ir pagaminame sukrapðtæ kiek savø skatikø, vargu ar gali susilyginti net ir su anos ant jauèio rago sëdëjusios musës „iðartomis vagomis“. Nëra smagu tà pripaþinti, bet kokia gi prasmë save apgaudinëti? Taèiau ðá kartà ir D. Lawrencas prabilo, lyg bûtø sumanæs reþisuoti melodramà. Jis suskaitë (ið statistikos), kiek New Yorke yra gyventojø, kilusiø ið Sovietijos uþimtø kraðtø, ir atrado jø apie pusæ milijono (jø tarpe beveik 15,000 lietuviø!). Ir vaizduoja, kad tas pusmilijonis senø, vidutiniø, jaunø þmoniø ir vaikø pasigamins (kelias deðimt tûkstanèiø?) karstø ir eis nuleidæ vëliavas ant jø, iðkëlæ plakatus „Welcome, Murderer!“... Jei bûtø!... O jei tokia demonstracija tikrai galëtø ávykti! Visi laikraðèiai, ne tik Amerikoj, apie jà raðytø, televizijoj, kino teatruose rodytø! Bûtø áspûdis! Ir tai: kokiø minèiø galø gale sukeltø tokia demonstracija? Nukentëjusieji, jø giminës slenka nuleidæ vëliavas ir galvas, pilni liûdesio ir bejëgio pasipiktinimo. Stiprios policijos uþtvaros saugo, kad jie neprislinktø perdaug arti prie „didþiojo sveèio“, kad

176

nesugadintø jam nuotaikos, kad nesupykdytø. Laisvø kraðtø valdþiø galvos sëdi su tuo sveèiu prie vieno stalo, kaip lygûs su lygiu (nors jis plakatuose ir „Murderer“ vadinamas...) ir ieðko bûdø, kaip su juo susitaikinti, kaip ir kiek deðimèiø milijonø þmoniø, tegu ir nenorom, palikti jo valioj, kad „bûtø geras“... O praeiviai, pusiau smalsiai, pusiau abejingai þiûri á demonstracijà, kaip á liûdnos melodramos vaidinimà atvirame ore... Bet nebus... TOKIOS demonstracijos, taèiau nebus. Didþ. gerb. redaktoriaus D. Lawrenco sparnuotas ðûkis ðá kartà nerealus. Nei jis, nei talentingiausias tokiø dalykø organizatorius New Yorke Bela Fabianas, nei juo labiau mûsø komitetai tokios demonstracijos nesuorganizuos. Realybë yra tokia, kad gali bûti kalba apie tûkstantá kartø menkesnæ demonstracijà (500 vietoj 500,000). Tokiu atveju, ðaunusis demonstracijos áspûdis susitrauktø iki nieko, o liûdnoji jos pusë atrodytø dar liûdnesnë. Tai ne teorija, o patyrimas ið praktikos, nes ðiame „kovos fronte“ man teko asmeniðkai dalyvauti beveik visais atvejais, kiek jø tokiø buvo „New Yorko ruoþe“. Visai kitaip atrodytø, jei D. Lawrence siûlytø taip demonstruoti, pav., visiems Amerikos karø veteranams! Ne NIEKO, o NIEKØ nedarykim Ar tai siûlymas nieko nedaryti? Ið kur tokia mintis? Jei kas blogai nugirdo, tai kartoju: siûlau nedaryti niekø, o ne nieko nieko. Kà daryti – atskira kalba. Dabartinio sujudimo atveju Lietuvos klausimas buvo deramai primintas Jungtinëse Tautose (LDÐ nota Gen. Sekretoriui, Gen. Konsulato iðsiuntinëti visoms delegacijoms ir spaudos agentûroms jos nuoraðai, ið ávairiø vietø raðyti redakcijoms bei radijo komentatoriams laiðkai ir t.t.). pavergtøjø Tautø seimo Gen. Komitetas be atvangos bombarduoja atitinkamas vietas (ir lietuviø vardu bei reikalu) telegramomis ir notomis. Nereikia turëti iliuzijø, kad dël to ávyks stebuklai, bet tai yra racionalios priemonës, kuriø pajëgiame griebtis, besistengdami, kad Lietuvos klausimas bûtø gyvas. Ðûkavimai ir raginimai, girdi, padarykime dalykus, kuriø tikrai niekas nepadarys ir nedarys – ðtai kas yra tikras bûdas nieko nedaryti. Tai ne kova, o tik vaidinimas ir tuðèiaþodþiavimas. Sakytum, toki ðaunûs pasiraginimai nuotaikà palaiko... Svaigalai irgi daþnà padaro labai „narsø“, o kas ið to. Dirva, 1958 08 18. Nr.63

Riðam raðytojà prie stulpo be teismo „Partizanø gadynë liks mûsø istorijoje, kaip skaistaus heroizmo amþiø akiraèius apðvieèià gaisai...“

177

„... perkeliant jø kovà á idëjinæ bei moralinæ plotmæ, mes niekad nesutiksime, kad jie stovëtø þemiau savo prieðø, kad pralaimëjo jø idëja...“ „Visus paskutiniuosius partizanus Landsbergis savo veikale iðþudo...“ „... autorius ið partizanø sàjûdþio padaro lavoninæ. Ið prieðingos pusës þûva tik tardytojas...“ „Tai visiðkas kraugeriø triumfas...“ „Jei Landsbergis savo veikalu norëjo nuvainikuoti partizanø, sàjûdá, tai jam visai pavyko...“ „Tik að nemanau, kad jam bûtø pavykæ tûkstanèiø lietuviø ðirdyse...“ Dirvos 11 nr.) V. Alantas. Kitais þoTokius sprendimus padarë ir paskelbë (Dirvos dþiais, bet tas paèias mintis pakartojo Drauge V. Kutkus ið Detroito (ne A. Kutkus, Lietuvos operos solistas). Beskaitant tuos sprendinius, lyg koks gràþtelis ëmë gilyn ir gilyn spraustis prisiminimas: kur að kà tik neseniai kaþkà panaðaus jau skaièiau? Ne taip narsiai, ne taip iðsamiai, bet kaþkas jau panaðiai kalbëjo... Suradau. Tai mûsø geras paþástamas, Augustinas Gricius, Tiesoje Tiesoje, ðiø metø sausio 25 d. kritikavo A. Gudaièio – Guzevièiaus, buvusio enkavedisto (todël kritikavo nedràsiai) naujà scenos veikalà, kurio meniniu poþiûriu kritikuoti jis nei nesikësino. Neátikëtinà narsybæ Gricius parodë, suabejodamas Guzevièiaus veikalo idëjiniu vertingumu. Jis raðë: „1940 metø birþelio mënesio dienomis laimëjusios liaudies tikslai nebuvo tik tie, kad á paleistø politkaliniø kameras bûtø sutupdyti Skuèas, Povilaitis ir kiti á juos panaðûs. Kovojusios liaudies tikslai buvo labai dideli, visai lietuviø tautai labai svarbûs. Tie tikslai turëjo bûti (m. p.) iðkelti ir pabrëþti“. Gricius taip raðo, kad taip raðyti reikalauja Sluckis. Sluckis reikalauja, kad reikalauja Snieèkus. Snieèkus reikalauja, kad reikalauja Chruðèiovas, kuris savo garsiajam dokumente apie literatûrà aiðkiai nurodë, kaip literatûros kûrinius vertinti ir ko ið jø reikalauti: „... spauda yra pagrindinis mûsø idëjinis ginklas. Ji turi kirsti smûgius darbininkø klasës prieðams... Vienas svarbiausiø principø yra nenutrûkstamas tarybinës literatûros ir meno ryðys su komunistø partijos politika... Literatûra ir menas vystosi vykstant idëjinei kovai prieð svetimos mums burþuazinës kultûros átakas, prieð atgyvenusius vaizdinius ir paþiûras, vardan mûsø komunistinës ideologijos átvirtinimo“ (Cituota ið Pergalës Pergalës, 1957 m. 10 nr.). Galbût ir mums èia, bevaizduojantiems kovotojus dël laisvës, kovotojus prieð prievartavimà, ypaè prieð kûrybos prievartavimà, prieð menininko pajungimà tik politiniuose centruose patvirtintoms idëjoms ir linijai, galbût reikia atsakyti prieðui jo paties ginklu ir... literatûros bei apskritai meno kritikai taikyti mutatis mutandis toká patá principà, koká nurodo naujasis bolðevikø iðminèius, nusimanàs apie viskà, taigi ir apie literatûrà, panaðiai, kaip ir jo ðiek tiek pasmerktasis Stalinas.

178

Atleiskite, bet minëtieji pasisakymai apie Landsbergio „Penkis stulpus“, man atrodo, paremti tokia paèia formule, kaip ir Chruðèiovo, tik á formulës simbolius ástatyti kiti konkretûs dydþiai. Nei per nago juodymà neginèiju niekam teisës ðitaip vertinti literatûros kûrinius. Nors, turbût, ne nuodëmë literatûrai taikyti ir kitoká mastà. Ypaè, kad daugeliu kitø atvejø mes kritikuojame, net smerkiame bekompromisiná meno pajungimà tam tikrai idëjinei linijai. O neiðkenèiu neprabilæs apie tà reikalà todël, kad dalykai nepasibaigë V. Alanto ar V. Kutkaus pasisakymais. Ðtai Darbininke Darbininke, ryðium su tais pasisakymais ir þinute, kad „Penkiø stulpø“ vertimas ar variantas anglø kalba rengiamasi vaidinti viename „Lambs Club“ teatre New Yorke, pasirodë samprotavimai, esà, gal ir tas teatras „rausvas“, jeigu toká Lietuvos laisvës kovotojus nuvertinantá veikalà griebia vaidinti... Nuo ðios pastabos atsiradimo momento padëtis ima atrodyti visiðkai rimta. Veikalo neskaitæ, nematæ, tik dviejø maèiusiø nuomonëmis pasiremdami, nekreipdami dëmesio á kitas irgi vieðai pasakytas kitokias nuomones, riðame prie stulpo raðytojà ir net teatrà, apie kurá, rodos, nieko nesam girdëjæ ir neturim jokiø duomenø apie jo „rausvumà“, „þalsvumà“ ar kokià kitokià „spalvà“. Tokiai padëèiai susidarius, gavau veikalà paskaityti. Kol veikalas neatspausdintas, o tik kartà kità scenoje vaidintas, dar nëra paranku smulkiau já nagrinëti, kadangi dar tik nedaugelis gali patys patikrint svarstomuosius faktus (veikalo turiná) ir vertinti vieno ar kito apie juos sakomas nuomones. Taèiau, jeigu jau yra vieðai tvirtinama, kad autoriui tuo veikalu pavyko nuvainikuoti Lietuvos partizanø sàjûdá, tai leiskite pareikðti ir tokià nuomonæ, kad – mano supratimu – autoriui kaip tik pusëtinai pavyko Lietuvos laisvës kovotojus reabilituoti ti, tai yra, atskleisti jø kovos tragiðkumà tragiðkumà, tà kova áprasminusá jø tikëjimà tikëjimà, toj kovoj sutiktas kliûtis ne tik ið prieðo pusës, o ir ið savo tarpo bei ið paèiø savæs; atskleisti jø atsparumà, tiesiog atkakpadëties beviltiðkumà ir vis dëlto iðlaikytà idëjiná, dvasiná atsparumà lumà aiðkaus fizinio pralaimëjimo akivaizdoj. Dar daugiau. Atskleidþiamas ir bandymas psichologiðkai persiorientuoti, pakeisti kovos metodus, á kuriuos ákalkuliuota kantrybë kantrybë, prisitaikymas prie aplinkybiø ir net ásiliejimas á patá prieðø tarpà, ir naujos kliûtys kliûtys, ðiuose metoduose irgi dygstanèios ne tik ið prieðø, bet ir ið savos prigimties. Gyvø liudininkø yra paliudyta, kad toki reiðkiniai tikrai buvo pergyventi, vyko ir ávairiausiomis formomis tebevyksta. Tai yra tiesa, o ne partizaninio sàjûdþio abstraktus vaizdavimasis vien tik ðviesiais heroizmo gaisais. Ar tà tiesà Landsbergiui visiðkai pavyko atskleisti? Èia, man regis, yra klausimas – iki kokio laipsnio. Nemaèius vaidinimø, ið kuriø daromos vieðai pasakytosios iðvados, sunku pasakyti, ryðkiai ar neryðkiai tatai buvo matyti scenoje. Tekste man aiðkios tos intencijos. Landsbergis partizanø kovà ir padëtá padëtá, matyt, yra supratæs kitaip, negu ji vaizduojama daugelyje mûsø vieðøjø deklaracijø. Ir gal tas supratimas stato á keblià padëtá

179

rutininæ propagandos linijà... Bet, turint prieð akis ne propagandinæ graþbylystæ, o dabar nebemaþà pluoðtà patikimø þiniø apie faktinæ padëtá atrodo, jog kaþin ar ne raðytojo meninë intuicija bus tiksliau nuvedusi á psichologines tos tragedijos gelmes. Ir didelis klausimas, ar raðytojas turëtø mokytis ið visuomenës veikëjø, kaip tà tragedijà interpretuoti, ar gal visuomenës veikëjams – Lietuvos vaduotojams ir publicistams bûtø pravartu paþvelgti, kà raðytojo intuicija atskleidþia. Paþvelgti ir gal pasvarstyti, ar kartais ne savàja linijà reikëtø rimtai perþiûrëti, vietoj riðus raðytojà prie stulpo netgi be teismo. Dirva, 1959 03 12. Nr.20

Paklydome tarp stulpø? Jei, anot prieþodþio, kai kas net tarp trijø berþø paklysta, tai nenuostabu ir tarp „penkiø stulpø“ paklysti... Todël atsiliepiu á V. Alanto ðûksnius („Dirvos“ 27 nr.) – galgi pavyks nustatyti, kas kur esam, ir gal taip bus lengviau ið to „miðko“ iðbristi... --„Penkiø stulpø“ autoriaus reakcija „Darbininke“ buvo ne ryðium su V. Alanto ir V. Kutkaus recenzijomis, o ryðium su „Darbininke“ pareikðtomis aliuzijomis. Aliuzijose, nors ir apkaiðytose klaustukais, kyðojo du átarimai: 1) kad autorius bene bus paraðæs bolðevikine idëja apkrëstà veikalà, 2) kad savo repertuaran tà veikalà priëmæs teatras bene bus ið tø, bolðevikinëms idëjoms simpatizuojanèiøjø. Su minëtomis recenzijomis autoriaus reakcija turëjo nebent tà netiesioginá ryðá, kad pirmoji „Darbininko“ aliuzija rëmësi tomis recenzijomis. „Skryningø“ laikais pasitaikydavo komisijoms pakiðtø átarimø, kad tas ar tas esàs buvæs palankus naciams, arba esàs kitoks nusidëjëlis. Paliestieji, ypaè kurie jautësi nekaltai átarti, savaime aiðku, gynësi. Negi jie turëjo denunciacijas „priimti gulomis“? Ið „Darbininko“ aliuzijø kyðojusieji átarimai prieð lietuvá raðytojà ir prieð jo veikalà teigiamai ávertinusá amerikieèiø teatrà, esamose aplinkybëse, tam raðytojui gresia, ir nepelnytai gresia nustojimu dalykø, kurie jam, greièiausia, yra daug reikðmingesni, negu vieta DP stovykloj ar viza Amerikon. Todël pats reagavimo faktas nëra koks,„negirdëtas neregëtas ásiðokimas“, o tik iðvada ið kitø sudarytos padëties. Ávairesniems to reagavimo vertinimams èia yra vietos nebent kalbant apie jo kokybæ. Galbût, kad A. Landsbergio pareiðkimus bus diktavæs dar tik negraþaus átarimo sukeltas pasipiktinimas, o ne teisinis patarëjas... Ðiame raðytojo reagavime nesugebu drauge su V. Alantu áþiûrëti antburnio recenzentams. Matau jame ne daugiau, kaip tik bandymà áspëti piktavalius, ar ðiaip beatodairiðkus áskundikus politiniø nusikaltimø srityje.

180

Ir straipsnis „su keistoku uþvardijimu“ atsirado ne po V. Alanto ir V. Kutkaus recenzijø, o tik tada, kai ið jø pasëtø grûdeliø ëmë dygti nuodingos dilgës. Kas gi nesutiks su V. Alanto priminimu, jog raðytojas, iðleidæs veikalà scenon, savaime atsiduria visuomenës teisme! Tik sunkoka sutikti, kad dviejø Vytautø ið Detroito nuomonë jau yra visuomenës teismo sprendimas. „Penkiø stulpø“ byla visuomenës teisme dar tik prasidëjo. Visuomeninë komisija veikalui pripaþino net premijà. Du ar trys recenzentai pasisakë apie veikalà teigiamai du pasisakë neigiamai. Bet atsirado „sprendimas“, spaudþiàs autoriui ant kaktos tam tikrà antspaudà ir riðàs raðytojà prie gëdos stulpo, paremtas tik pastarøjø dviejø recenzentø nuomonëmis, veikalo neskaièius, nei maèius. Ðtai kà vadinu raðytojo riðimu prie stulpo dar be teismo. --Bolðevikø „socialistinis realizmas“, kaip jie já ten teoriðkai beaiðkintø, praktikoje yra labai paprastas dalykas: vaizduokit dalykus ne tokius, koki jie realybëje yra, o tokius, koki jie pagal bolðevizmo ðûkius turëtø bûti. Pagal tuos reikalavimus, pavyzdþiui, kolchozas turi bûti ávaizduojamas ne kitaip, kaip tik medþiagiðkai turtingo ir dvasiðkai kûrybingo, gyvenimo laime spinduliuojàs þidinys, kur, þinoma, gali pasitaikyti tinginiø ar net kenkëjø ið buvusiø buoþiø tarpo, bet kur juos bûtinai turi sutramdyti idealaus þmogaus ypatybiø kupini proletarai, ir kur viskas galutinai nuðvinta, kai rajono komitetas atsiunèia pirmininkà komunistà... Toki reikalavimai literatûrai nëra paèiø bolðevikø iðradimas. Jie nusiþiûrëti ið ankstesnës romantiðkosios patriotikos arba net ið pramoginës – nuotykinës ar ðiaip „happy end“ literatûros. Bet ðiandien toks gyvenimo vaizdavimas ir jo problemø sprendimas daþniausia atrodo naivus melas, falsifikacija, arba, geriausiu atveju, primityvas. V. Alantas, nors ir iðsigynæs partijø ir jø programø, neiðsigins taèiau, kad jo „Penkiø stulpø“ recenzijos pagrinde yra literatûros vertinimo programa, pagal kurià kûrinys vertinamas tokiu paèiu poþiûriu, kaip ir pagal „socialistinio realizmo“ nurodomà programà. Tik vietoj „socializmo“ (t y., bolðevizmo) èia ástatytas tautinis patriotizmas. Pakeitimas labai girtinas, bet literatûrai statomø reikalavimø programos jis, deja, nepagerina. Ið tø reikalavimø iðplaukiantieji priekaiðtai dramai yra permenki, kad bûtø galima daryt iðvadas apie dramà: personaþai parodyti gudresni ne tie kurie reikëjo, þuvusiø statistikos balansas negeras, nematyti proþektoriais apðviesto laimëjimo, – þodþiu sakant, kortos nesudëstytos taip, kad bûrimas iðeitø malonus... Bet, argi raðytojas bûtinai turi ið anksto sudëstyt „kortas“ ir spræsti uþdaviná tik taip, kaip „turi bûti“ pagal, sakysim, „patriotinio realizmo“ programà? Ir ar tikrai á tautos problemà ið neáprasto taðko paþvelgæs raðytojas jau tuo paèiu apkaltintas, lyg perëjæs á prieðø pusæ, kaip ðiuo atveju sakoma? Èia man prisimena kaip tik V. Alanto drama „Gaisras Lietuvoje“, kuri, vos ðvystelëjusi Kauno scenoje, iðnyko ið repertuaro, nes.. irgi pasigirdo murmëjimø, esà, ji

181

geriau tinkanti bolðevikiniam teatrui, nes bolðevikines idëjas skleidþianti... O juk Alantas tikrai tokiø intencijø neturëjo. Jis tik ádëjo rutininio màstymo ribose netelpanèiø minèiø, jis pakalbëjo kitaip, negu buvo áprasta... --Pats V. Alantas partizaninës kovos paveikslà vadina mûsø laisvës kovotojø heroizmo legenda legenda. O legenda nëra patvirtintas protokolas. Ji gali bûti ávairiai pasakojama. Mûsuose yra paplitusi tokia ðios legendos versija, pagal kurià partizaninë kova primena maþdaug Pilënø tragedijà. V. Alantas, atrodo, tà vienà versijà telaiko gera ir suderinta su lietuviðka linija. „Penkiuose stulpuose“ ta legenda kitaip pasakojama. Ir èia nuomoniø skirtumai. V. Alantas teisus, sakydamas neskaitæs nei vieno mano straipsnio, siûlanèio revizuoti paþiûras á partizanines kovas Lietuvoj. Bet niekas neskaitë ir tokio mano straipsnio, kur bûèiau palaikæs „pilëniðkàjà“ tos legendos versijà... Nes manau (ir ne nuo ðios dienos), kad pilëniðkasis heroizmas ðiais laikais nëra vienintelë ir pati tikslingiausia bei pati aukðèiausia heroizmo rûðis. Pilënø tragedija nesudëtinga, ir jos sprendimas paprastas, nors ir labai radikalus. Dabartinë partizaninë kova daug sudëtingesnë savo pobûdþiu ir psichologija (kaip ir visas gyvenimas sovietinëj santvarkoj). „Penkiø stulpø“ autorius bando atskleisti tà sudëtingumà. Jau esu pastatæs klaustukà ties tuo bandymu – iki kokio laipsnio jam tai pavyko? Tas klausimas automatiðkai prasipleèia: ar tinkamas priemones autorius pavartojo tam sudëtingumui atskleisti, ar sëkmingai jis jas panaudojo? Ðtai klausimai, kuriuos „visuomenës teismas“ galëtø ir turëtø dar gerokai pasvarstyti. Sprendimo drama nedaro. Tiesa, dramon ávestas teatrinis (ne realistinis) ateities simbolis, kuris ðaiposi ið (ateities mastu) menkø pastangëliø – taip, kaip jau ir dabar vadinamasis laisvasis, tai yra, nekovojàs pasaulis daugeliu atvejø abejingai ðaiposi ið desperatiðkø laisvës kovotojø, – bet ir tà simbolá autorius pagaliau atveda á abejonæ: o gal tai ir ne menkniekis, gal tai rimtas dalykas... Bet autorius, vietoj statæs taðkus ant i (apie taðkø ant i statymà ásidëmëtinas B. Sruogos pareiðkimas partiniams jo kûriniø kritikams!), palieka þiûrovui paèiam toliau tàja tragedija gyventi ir ieðkoti (gal nei nerasti) sprendimo. Kilusios diskusijos liudija, kad drama nëra ið tø, kurias þiûrovai pamirðta greièiau, negu namo pareina. --Paþiûrø á Lietuvos rezistencijos kovas revizija, þinoma, netelpa diskusijose apie dramà. Drama gali bûti tik akstinas pasvarstyti tà klausimà atskirai, ðiuo atveju tik primintina, kad jau prieð eilæ metø, tada, kai ginkluotos kovos tebesiautë Lietuvoje, V. Alantui berods ðiek tiek paþástamuose Liet[uviø] Rezistencinës Santarvës sluoksniuose jau buvo reiðkiamos gerokai skirtingos paþiûros á tà dalykà, negu vyravusios Vlike, ið kur, kiek pavëluotai, iðsivystë ir sklido „pilëniðkoji“ legendos versija. Nenoriu tuo pasakyti, kad LRS paþiûra bûtø ta pati, kaip „Penkiø stulpø“ vaizduojamoji, bet panaðiø elementø yra.

182

Kategoriðkiems tos kovos ávertinimams èia duomenø pakankamai neturime. Bet, kiek man þinoma, ne vien tik LRS sluoksniuose neatmetamos nuomonës, jog tos kovos heroizmas ir prasmingumas glûdëjo ne vien tik kovoj kritusiøjø statistikos balanse, ne vien pilëniðkuose susisprogdinimuose, ir ne vien tragiðkoje tos ginkluotos kovos pabaigoje. To dalyko supratimo nebus galima uþkonservuoti tik tam tikroje legendos versijoje. Man atrodo, kad ir lietuviðkai „linijai“ bus tinkamiausia (atseit, lietuviðkiems interesams geriausia ir herojams garbingiausia) toji interpretacija, kuri prieis arèiau prie tiesos. Tad pritariu V. Alanto minèiai, jog prie to opaus dalyko reikia prieiti su dideliu atsargumu ir jautrumu. Ir kaip tik dël to nepritariu jo reikalavimui tesilaikyti paèios primityviausios interpretacijos. Dirva, 1959 04 09. Nr.28

Vatikano kalëdinë dovana Spëjama, kad vyksta kaþkoks sambûvis tarp baþnytinës vyriausybës ir sovietinës valdþios Lietuvoje. – Ar to sambûvio pirkimo kaina bus nepriklausomos Lietuvos pripaþinimo atðaukimas? Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybiø pripaþinimas, nepaisant sovietinës okupacijos fakto Lietuvoje, yra pasididþiavimà ir pasigërëjimà këlæs reiðkinys. Jis liudija atitinkamø politikos vadovø paþiûrø itin aukðtà moralumà. Atrodë savaime suprantamas dalykas, kad Vatikanas yra tarp ar net prieðaky tø, kurie pasiþymëjo tokia aukðta morale tarptautiniø santykiø srityje. Gal todël daugelis labiau kreipë dëmesá á grynai pasaulietiðkos didþiosios galybës – Jungtiniø Amerikos Valstybiø laikysenà tuo reikalu. Vatikano valstybë, ðio pasaulio dalykuose turinti simbolinio pobûdþio, paremta ne „divizijomis“, o moraline galia, daugeliui atrodë nei negalëjusi kaip nors kitaip „ðiuo pripaþinimo – nepripaþinimo reikalu laikytis. Bet ðtai, Kalëdø rytà pasklido þinia, kad kaip tik Vatikane tuo reikalu papûtë nauji vëjai. Tai didelis smûgis moralës dësniais paremtosios laikysenos frontui, – taip bent ið pirmo þvilgsnio atrodo. Po antro – treèio þvilgsnio, galbût, galima pamatyti tam tikrø aplinkybiø, kurios maþiau ar daugiau paaiðkina, kodël kai kada praktiniai iðskaièiavimai verèia moralinius principus nusilenkti... Ðiuo atveju Lietuvos reikalas bus buvæs nemaloniai paliestas ne dël kokiø ydø jame paèiame, o tapo – ar atsidûrë pavojuje tapti – auka kur kitur susidariusiø ia jo susidariusios srovës. srovës Kaip jau aplinkybiø. Lietuvos reikalas yra tempiamas ðal ðalia nebe pirmà kartà istorijoje, ir èia ta nelemta srovë susidarë Lenkijoje. Lenkø katalikø baþnytiniai vadai laiko esant tikslinga susikurti koká nors sambûvá su komunistine Gomulkos valdþia dël Baþnyèios gerovës, ar bent tikslu iðvengti jai didesniø blogumø. Senosios Lenkijos vyriausybës tebeegzistuojanti ambasada Vatikane

183

áþiûrëta kaip viena ið kliûèiø tam sambûviui sklandþiau veikti. Pats kardinolas Viðinskis panorëjæs, kad ta kliûtis bûtø paðalinta. Valstybiniu poþiûriu tai smûgis Lenkijai, bet kardinolui ðiuo atveju Baþnyèios reikalai, be abejo, yra pirmoje vietoje. Jei Vatikanas atðauktø pripaþinimà vien tik Lenkijos ambasadai, tame akte bûtø perdaug iðryðkintas politinio sandërio vykdymas. Diplomatinio protokolo þinovams, be abejo, patogesnë atrodë grynai formali iðeitis. Diplomatinës atstovybës, kurios neturi atnaujintø kredencialø naujo popieþiaus sostan atëjimo proga, uþmirðtamos... Tokios atstovybës Vatikane tëra dvi: Lenkijos ambasada ir Lietuvos pasiuntinybë. Tiesa, ir Lenkijos ir Lietuvos atveju, yra nepaprastam metui sukurtos priemonës tiems kredencialø formalumams sutvarkyti. sutvarkyti Nuo tø, kuriems tie kredencialai adresuojami, geros valios pareina, ar jie tas priemones laiko patenkinamomis. Nepaprastas metas nei Lenkijai, nei juo labiau Lietuvai, nëra praëjæs. Moraliniai principai, rodos, skatintø to atsiþvelgti ir kredencialø formalumo nedaryti esminiu dalyku. Bet praktiniai iðskaièiavimai Lenkijoje gali tà dalykà ir kitaip nulemti... Nelengva suprasti, kodël lyg ir per lengva ðirdim, dël lenkø iðskaièiavimø (uþ kuriuos gal ir lenkai ne visi galvà guldo), bûtinai turi ir Lietuvos reikalas nukentëti. Tiesa, nebe nuo ðiandien spëliojama ar net uþjauèiama, kad kaþkoks sambûvis tarp baþnytinës vyresnybës ir sovietinës valdþios Lietuvoje irgi galbût vyksta. Gal ir Lietuvoje tam sambûviui perkamos sàlygos, mokant uþ tai nepriklausomos Lietuvos pripaþinimo atðaukimu? Kodël pati Lietuvos pasiuntinybë, kodël Lietuvos Diplomatijos ðefas neapgynë ar negina Lietuvos reikalo Vatikane. Klausimas, kuris, berods, pasigirdo nebe ið vienø lûpø mûsø tarpe. Kas to klausia, lengvai galëtø sau ir atsakyti. Pakanka tik pagalvoti, kà mes kiekvienas galime padaryti ir kaip „reikalà apginti“, kai, pavyzdþiui, geriausias bet katro ið mûsø draugas, be mûsø þinios kieno átakojamas ar ðiaip apsimàstæs, ima ir be jokiø paaiðkinimø atsuka nugarà, neberodo noro su mumis bekalbëti ir mus matyti.... Èia ne Diplomatijos ðefo kompetencijø klausimas. Tiesa, ið mûsø tarpo yra buvæ padëta nemaþa pastangø toms kompetencijoms nuneigti, bet vargu ar tos nelemtosios pastangos ðiuo atveju turi kokios nors reikðmës. Jei tik tas bûtø, tai Lenkijos egzilinës vyriausybës kredencialai bûtø pakankami. Èia lemia toliau einà iðskaièiavimai, kuriems ir Lenkijos ir – pasroviui Lietuvos valstybiniai interesai Vatikane turi nusilenkti... Ar turi reikðmës mûsø, lietuviø, visuomeninë akcija: telegramos, laiðkai, praðymai, priekaiðtai? Gal sunku bus daugeliui sulaikyti kartumo jausmus, bet priekaiðtai èia daug pagrindo neturi. Diplomatinis pripaþinimas yra ne mûsø tvirta teisë, o kitos ðalies dekrecinë malonë. Tai yra kaip ir dovana, kurià Lietuvai dar daug kas teikia, bet kurià Vatikanas ðiø Kalëdø proga parodë esàs linkæs atsiimti, jos daugiau nebeteikti. Nedþiugu nebegauti áprastos dovanos. Bet priekaiðtauti dël to nëra pagrindo. O pasakyti, kaip mums tai yra svarbu – turime teisæ, turime pagrindà ir turime tai padaryti.

184

Faktiðkai jau daug kas tatai padarë. Ir verta tai daryti kiek tik galima platesniu mastu. Mintis, kad laiðkai gali bûti siunèiami ið visur, net ir maþiausiø organizacijø ar paskirø asmenø, ir net svetimos kalbos nesivaikant, o raðant sava lietuviðka kalba, teisinga ir vykdytina. Tuo tarpu, kiek þinoma, jokio lemiamo akto Vatikane dar nepadaryta. Bet jeigu jau yra nusistatymas, vargu ar já galës pakeisti ir ðimtai tûkstanèiu laiðkø. Bet tebyloja jie istorijai, kaip lietuviai rûpinasi savo valstybës idëja. Bûsim susilaukæ dar vieno smûgio, þinokime, kodël ir kur jis atsirado. Atsiminkime, kad gali bûti ir daugiau smûgiø. Juk, jeigu jau aukðèiausias moralinis autoritetas laikys esant tinkama padaryti Lietuvos reikalui nepalankø sprendimà, tai daug kam gali kilti klausimas, kodël gi kiti turi bûti principiðkesni uþ patá popieþiø ... Mûsø reikalas yra ginti Lietuvos valstybës de jure gyvybæ tarptautinëj plotmëj iki paskutiniosios. Bet net ir tai paskutiniajai atëjus, Lietuvos nepriklausomybës idëja vis tiek nebus þuvusi, ir kova dël jos nei baigta, nei pralaimëta pralaimëta. Dirva, 1959 01 08. Nr.2

Kur ir kaip eina Santara (V.Rastenio, vieno ið þymesniøjø tautininkø veikëjø, praneðimas skaitytas New Yorko Lietuviø Tautiniø Korporacijø Sambûrio susirinkimui. – Red.)

Pirmutinë mano reakcija á pasiûlymà papasakoti ðiame susirinkime apie studentø Santaros (1958 m. – Red.) suvaþiavimà buvo: negi yra prasmës protokoliðkai pasakoti, kas ten dëjosi? Juk tai buvo jau laikraðèiuose paraðyta. Tad sutarëm, kad, naudodamasis tame suvaþiavime ir kitomis progomis pastebëtais reiðkiniais, pabandysiu èia paanalizuoti kità daþnai uþkliudomà klausimà, bûtent, kurlink Santara eina. Kartà toká klausimà iðgirdæs vienas santarietis prasitarë pusbalsiu, lyg pats sau: – „Taigi, kad bent mes patys þinotume...“ Aiðku, tai gana toli graþu nuo tiesos. Formaliai Santara þino ne tik kur, bet net ir katruo keliu eina. Tai raðoma ant visø jos leidiniø: „Laisvo þmogaus keliu á lietuviðkumà!“. Bet su tais ðûkiais yra tokia bëda, kad jais vis norima pasakyti trumpai labai daug. Tad iðeina kaþkas sunkokai apèiuopiama. Jeigu taip ið ciniðkai skeptiðkos kertës imtumëm vartyti paèius graþiausius ir populiariausius ðûkius, sakysim, tokius, kaip Pro patria, Tautos garbë – valstybës gerovë, Vienybë – galybë, Viskà atnaujinti Kristuje, ar Visø ðaliø proletarai vienykitës, kiekvienà rastume dël ko paðiepti, iðversti nesàmone, arba maþø maþiausia nurodyti, kad á tuos skambius þodþius galima ádëti net visiðkai nesitikëtà turiná.

185

Ðtai ir Santaros ðûkiui bûtø galima prikiðti: o kodël gi jie raginasi dar tik eiti á lietuviðkumà? Ar ne lietuviai gimæ? Bet nepriekabiaujant, turbût, aiðku, jog èia kaip tik norëta iðreikðti abejojimø nekeliàs apsisprendimas bûti, likti, reikðtis, veikti ne kitaip, kaip lietuviø tautoje, gyventi jos dvasia, siekti ir toliau kurti jos bûdà, bûti lietuviø visuomenës dalimi, o gal, jei pavyks, tai ir jos avangardu, siekianèiu ir tautos laisvës, ir jos garbës, ir jos gerovës, ir visko, kà tik galima geriausio numatyti ryðium su tautos interesais, siekimais ir svajonëmis. Todël nei netikslu klausti, kur toki santarieèiai eina. Jie eina, arba bent jau uþsimojæ eiti lygiai ten pat, kur eina ar bent norëtø eiti ir visi kiti tautiðkai susipratæ jauni, viduriniai ir seni lietuviai. Vietoje èia bûtø kitas klausimas, bûtent, kaip jie eina. Jie sakosi einà ir norá eiti laisvo þmogaus keliu. Kas gi yra tas laisvo þmogaus kelias? Studentø Santaros atsiradimo istorija vienu poþiûriu, galima sakyti, kiek panaði á populiariàjà pasaulio atsiradimo istorijà, bûtent: pradþioje buvo chaosas. Buvo keletas ar keliolika jaunø, energingø, protaujanèiø galvø, kurios norëjo bûti sau galvos, nesitenkinanèios natûralinio ar moralinio tëtës ar mamos pamokymais kaip reikia gyventi ir màstyti. Individualinë minties, tiesos ieðkojimo, ir kûrybos laisvë bei nepriklausomybë – tas, man regis, buvo jø þydrasis paukðtis, kurá pagauti juos traukë gal stipriau, negu traukia daugelá kitø, ramesniø, mieliau pasinaudojanèiø jau pramintais keliais. Jie, þinoma, ne pirmieji toki pasauly, ne pirmieji ir mûsø lietuviø tarpe, bet jie toki buvo. Asmeninë màstymo nepriklausomybë neiðvengiamai reiðkiasi dideliu ávairumu, nesgi kas galva tai protas. Bet tokios nepriklausomybës idealas jø bendras bruoþas, kuris prieð pustuziná metø suvedë á bûrá dalá mûsiðkio intelektualinio atþalyno. Pradþioje sunku jiems buvo save net apibûdinti, kitaip kaip tik Nepriklausomieji. Bûta juose ir dar vieno bendro bruoþo, sakykim, kaip norim – ágimto, iðauklëto ar ásiþiûrëto – tai jautimasis, kad yra lietuviai, kad nori bûti lietuviai. Toks apsisprendimas savaime yra kiek prieðingas absoliuèiam minties nepriklausomumo idealui, nes jis màstymui, ieðkojimui, kûrybai nustato, tegu ir savanoriðkai pasirinktà, bet jau privalomà konkreèià linkmæ, konkretø tikslà, santyky su kuriuo nepriklausomas màstymas tampa metodas ar priemonë, o nebe visiðkai savaimingas idealas. Taèiau ðis individualios laisvës intelektualiniame vyksme apribojimas jiems, matyt, buvo tik savaime suprantamas ir bûtinas, kad, rodos, nekilo nei minties, jog tuo gal iðsiþadës pagauti geidþiamàjá þydràjá paukðtá. Lëmë, turbût intuicija, o gal ir þinojimas ið þmonijos istorijos, kad tas paukðtis bene apèiuopiamiau pagaunamas kaip tik tautinëje plotmëje besireiðkiant. Tas antrasis bendras Nepriklausomøjø bruoþas, berods, ir bus buvæs lemiamas akstinas, sutelkæs juos ið dalinai chaotiðkos bûklës á organizuotus Santaros rëmus. Bet individualios minties, ieðkojimo, tyrimo, kûrybos laisvës idealas, kad ir priklausomai susietas su tikslu reikðtis bei veikti tautinëj plotmëj, Santaros pasiliko ir toliau nerimastaujamai rûpimas idealas.

186

Ir ðtai, girdëjom ir girdim santarieèius labai daþnai ir daug kalbanèius apie liberalizmo principus, apie liberalius dalykø vertinimus, apie liberalius nusiteikimus. Liberalizmo sàvoka yra daugiareikðmë. Daþnas á jà priskiria jai priklausanèiø ir nepriklausanèiø dalykø. Tad gal ir ne vienas ir santarieèiø tarpe skelbia liberalizmà ir liberalumà esant jo màstymo ir reiðkimosi principu, tik apytikriai tenujausdamas visas galimas to implikacijas. Bet tai ne skandalas, nes juk þmonijos istorijoje yra þinoma labai daug liberaliniø idëjø skelbëjø, kurie pritrenkianèiai vieni nuo kitø skiriasi. Nes liberalizmo turinys niekad nebuvo ir dël savo prigimties nei negali bûti galutinai, neatðaukiamai ir nepakeièiamai suformuotas tokiomis tezëmis, kurias bûtø gana tik atmintinai iðmokti ir jomis iðtikimai vadovautis. Prieðingai, esminis, ir turbût vienintelis nekeièiamas jo bruoþas juk yra gi kaip tik individualinë màstymo, tyrimo, ieðkojimo laisvë, laikanti nuolat atviras duris naujoms iðdavoms, naujiems dalykø vertinimams, jei toki iðkyla ið atrastø ar ið naujo ávertintø duomenø. Toks yra kelias, toks yra bûdas, kokiu santarieèiai yra pasiryþæ auklëtis bei reikðtis lietuviðkoje tautinëje plotmëje. Ar tas kelias, kurá jie pavadino laisvo þmogaus keliu, nëra perdaug ambicingas, ar jis tinkamas eiti á uþsibrëþtà tikslà, ar nëra jame perdaug pavojø paklysti – tai klausimai, kuriuos, sekant tuo paèiu liberalumo dësniu, turi teisæ bandyti atsakyti kiekvienas. Kalbant palyginimais, galbût galima pasakyti, jog tai yra uþsimojimas eiti ið viso ne keliu, o plaèiu baru per gyvenimo dþiungles, kur kiekvienas pionieriðkai tiria aplinkà ir kerta sau takà, vadovaudamasis nebent tik kompasu ar ðiaip pasirinktosios krypties jutimu. Bûtø galima sakyti, kad tai nepraktiðka, bet, turbût, vis tiek tektø pripaþinti, jog tai ádomu ir neretai net herojiðka. Að asmeniðkai dar nematau, kad Santara jau bûtø praktikoje taip plaèiu baru iðëjusi á dþiungles ir bekertanti naujus takus ar kelius – ateities vieðkelius lietuviø tautos bendrajame, vieðajame gyvenime. Daþniau matau juos betyrinëjanèius, tiesa, savarankiðkai, nepriklausomai betyrinëjanèius ir kritiðkai bevertinanèius kaip tik tuos jau esamus kelelius, kuriø mûsø visuomeniniame gyvenime jau yra pramintø, simboliðkai gana panaðiø á Lietuvos kaimo kelius: ne per platûs, vietomis duobëti, vietomis uþþëlæ, senokai betaisyti. Tikëdami, kad geidþiamasis þydrasis paukðtis esgs-individualinë intelekto reiðkimosi laisvë, santarieèiai visø pirma pripaþino, kad jiems nepriimtinas ir netinka á konfesinius pagrindus atremtasis kelias. Nes jame viskas esà nustatyta ið anksto, reikià tik tikëti ir klausyti, paèiam galvoti nesà pakankamai laisvës. Þinoma, tai nëra ið principo religijos paneigimas ar atmetimas, bet tai yra pasiprimetimà. Atseit, pagalvosiu, gal ir sutiksiu, gal ir prieðinimas prieð jos visø dësniø primetimà priimsiu, o gal ir ne, jei mano galva sakys, kad jai ne taip kas nors atrodo. Panaðus, tik gal ne taip kategoriðkas nusiteikimas netruko susidaryti juose ir socializmo, marksizmo atþvilgiu, nekalbant jau apie komunizmà, toká, koks jis yra praktikoje paþástamas.

187

Palankiau, bet irgi gana skeptiðkai jie paþvelgë á tarp tø dviejø, kaip manoma, kraðtutinumø bevingiuojanèius kitus mûsø visuomenës ideologinius – politinius kelelius. Daug kas juose jiems atrodo priimtina, bet ne maþiau ir ið pagrindø remontuotina, tiesiog perstatytina. Ið èia prieðingumas vyresniosios kartos konservatyviðkumui, tai yra prisiriðimui prie jau áprastø, sakysim, „medþiagø“ ir formø. Ið èia, man regis, kyla ir „skersakiavimas“ á tradiciniø akademiniø korporacijø pastangas prisikelti bei atgyti dabartinëje aplinkoje, dabartiniame jaunime. Èia ne tik yra jø paèiø, santarieèiø, jau susidariusio organizmo savisaugos jausmas – susirûpinimas, kad gal bus nusekintos gyvosios jëgos nuo jø sàjûdþio, kurá mano bûsiant iðganingà, todël ugdytinà, kiek tik galima plaèiau. Èia gal dar didesnës reikðmës turi tikrai liberaliðkas nepasitikëjimas ið vadinamøjø „uþðaldytø“, „nekintamø“, „dogmatiðkø“ paþiûrø pusës galima átaka, varþtø baimë màstymo ir ieðkojimo laisvei. Atrodo, jog santarieèiai mano, kad kiekviena tradicinë organizacija (ypaè korporacija!) neiðvengiamai turi savo „katechizmà“, kuris vien dël to, kad yra „katechizmas“, jau yra nelankstus priderinti prie nuolat besikeièianèiø sàlygø ir naujai besiformuojanèiø idëjø, todël pasidaro intelektualinës, idëjinës ir net praktinës paþangos stabdis. Ar toki átarimai pagrásti, tai kitas klausimas, bet man atrodo, kad jø santarieèiuose faktiðkai yra. Jei kam pasisektø árodyti, kad toki átarimai nepagrásti, gal tai galëtø turëti teigiamos átakos ne tik studijuojanèio jaunimo, bet net ir platesniø intelektualiniø sluoksniø santykiams. Kai kuriems pirmutiniams Santaros pionieriams buvo ypaè kritæ á aká su ideologiniai–politiniai lietuviðkos visuomenës keliai, tautininkø ir liaudininkø pramintieji. Jie, vertindami tuos kelius pagal tai, kiek buvo juos paþinæ, padarë iðvadà, jog tai yra keliai, kurie nors vietomis ir tolokai viens nuo kito nuvingiavæ, vis dëlto pagrindine savo kryptim ir pobûdþiu yra maþdaug lygiagretûs ir panaðios konstrukcijos. Tai, esà, kodël nesuliejus jø á vienà platesná ir moderniau iðtaisytà vieðkelá! Jie, þinoma, buvo per optimistiðki, nors principe teisûs. Ðiandien tas uþsimojimas pas juos, berods, jau nuðèiuvæs ta prasme, kad ásitikinta, jog tø dviejø keliø tàsa iki dabarties, galbût, geriau paliktina ramybëje, bandant nebent tolesnæ jø linkmæ artinti taip, kad susibëgtø á vienà tautiná liberalø vieðkelá. Vietoj to, pastaruoju metu, þinoma, toli graþu ne visø, o visuomeniniais ir net politiniais klausimais toliau uþsikrëtusiø santarieèiø dalies dëmesys yra stipriai patrauktas dar kartà á – tariant skambiai – lietuviðkø socialistø reiðkimàsi. Sakau, tariant skambiai, nes tikrumoje tas, kas traukia dalies santarieèiø, ir ne vien santarieèiø, o ne vieno ir vyresniøjø dëmesá, yra toli graþu ne lietuviø socialistø koks nors atgimimas, o tik gyvesnis ir energingesnis pasireiðkimas keleto asmenø ið jaunesniøjø socialistø tarpo, kurie lyg ir pradeda duoti tonà neva visam lietuviø socialistiniam sparnui, kiek jo tëra.

188

Antra, dëmesys ir simpatija, gal net iki tam tikro laipsnio þavëjimasis krypsta ne á socializmà, kaip toká, bet á ðvystelëjusià energijà, ryþtumà, á kûrybingumo kibirkðtá, áþiebtà, kaip sakiau, keleto asmenø, ar galbût beveik tik vieno asmens, – pagyvinant, patobulinant kadai blankø DARBO þurnalà. (Raðyta prieð dr. J. Repeèkos pasitraukimà ið DARBO redakcijos. Red.) Tai, þinoma, nedidelë ir dar labai apsvarstytinos reikðmës kibirkðtis. Bet gerokai apsiblaususiame mûsø dabartiniame intelektualiniame vieðajame gyvenime gal ið tiesø ji yra toks þybtelëjimas, á kurá, nesant ko kito ryðkesnio, neiðvengiamai krypsta dëmesys. Ið to santarieèiuose gimsta pakartotinas uþsidegimas „ir mums bent kà panaðaus ar geresnio padaryti“, arba – jeigu nepajëgtumëm, tai gal eiti ir padëti tà þieþirbà iðpûsti didesne liepsna, nes juk vis tiek gi tai reiðkimasis lietuviðkoje plotmëje, lietuviðko intelektualinio gyvenimo stiepimasis á aukðtumas. Treèia, kas ryðium su tuo pastebëtina, yra tai, jog dëmesio nukrypimas á socialistø pasireiðkimà galëjo ávykti ypaè dël to, kad tame pasireiðkime áþiûrimas, gal ir suliberalëjimas, nuoðirdþiai besiformuojàs, o gal tik gudriai vaidinamas tam tikras suliberalëjimas tai yra, lyg ir atsitraukimas nuo grieþtos socialistinës (ar, sakysim, marksistinës) „dogmatikos“. Atseit, jeigu tame kûrybiniame pasireiðkime yra galima individualistinë minties laisvë, tai ko nuo jo bëgti, kodël jame nedalyvauti? Tik pastaruoju laiku toki optimistai susilaukë smûgio ið tø paèiø socialistiniø radikalumà, kaip antitezæ tariamai nublukusiam intelektualø, nes anie iðkëlë savo radikalumà liberalumui. Þinoma, toks klausimo pastatymas yra greièiau nesusiprasantarieèiø liberalumui timas, nes radikalumas istorijoj tiek daug buvæs vienas ið bûdingiausiø liberalizmo poþymiø, sunkoka ásivaizduoti kaip liberalizmo antitezë (tarp ko kita, tipiðkiausia prancûzø liberalø partija tebeneðioja – radikal-socialistø vardà, nors ið tikrøjø nëra nei formalia prasme socialistai, nei radikalai iki revoliucionieriðkumo). Ðitoks klausymo pastatymas yra greièiau þodþiø þaidimas, kurio uþnugaryje glûdi greièiau socialistinës grupës individualumo iðlaikymo interesas, negu skirtinga filosofija. Èia prieisiu prie to, kà ir pastarajame (1958 m.) santarieèiø suvaþiavime teko pastebëti. Jei yra santarieèiø, gana karðtai susidomëjusiø minëtu, ðiaip ar taip pastebëtinu reiðkiniu mûsø intelektualiniame gyvenime, tai yra ir visiðkai kitaip nusiteikusiø. Bûtent, yra tokiø, kurie sako, esà, jeigu esame nuoðirdûs, tai vertinkim dalykus objektyviai, be diskriminacijos. Konkreèiai kalbant, jeigu ieðkom gerøjø reiðkiniø DARBE, tai neuþmerkime akiø ir á AIDUS. Negalima pasakyti, kad tokioj paþiûroj nebûtø rezono. Taèiau tas dar labiau pabrëþia mûsø intelektualinio kultûrinio gyvenimo spragà: tie, kurie nelinkæ nuolankiai stoti á konfesiná ar socialistiná kelià, tuo tarpu neturi kur reikðtis bei kurti savo savarankø, nepriklausomà màstymà, ir jiems tik dairytis, populiariai tariant, á deðinæ ar á kairæ, þiûrëti, kas ten darosi, ir svarstyti, – ar pasilikti iðdidþioj nuoðalëj, ar bandyti kur nors pritapti su savo dvylekiu... (Raðyta prieð „Metmenø“ þurnalo ásisteigimà. Red.)

189

Bet visa tai yra sritys, iðeinanèios ið grynai studentijos gyvenimo rëmø. Gal dël to, kad pirmieji Santaros pionieriai tebebûdami universiteto suole, jau buvo tuos rëmus peraugæ, panaðiai, kaip juos kadai buvo peraugæ Lietuvos prieðnepriklausomybiniø laikø veikëjai – studentai. Dabar ta padëtis jau gerokai pasikeitusi. Buvau Santaros antrajame ir dabar penktajame suvaþiavime. Aname diskusijos vyko ekscentrine linkme. Buvo lieèiami dalykai, daugiausia iðeinà ið akademinio jaunimo gyvenimo á plaèiàjà visuomeninæ plotmæ. Galima sakyti, vyko dialogas tarp Santaroj – viduj – esanèiø su kitais, su vadinama vyresniàja karta, esanèia uþ Santaros ribø. Dabar tas dialogas jau beesàs persikëlæs á patá Santaros vidø. Dialogas vyksta tarp vadinamøjø reguliariø nariø ir buvusiø jaunikliø, „seniø“ rolën, greièiausia prieð jø paèiø pageidavimà, dabar pastatytø filisteriø. Ir dialogo objektai, galima sakyti, jau þymiai ásitraukë á vidujinius rëmus, beveik pasitraukë ið platesniø visuomeniniø srièiø. Taip yra, galbût, dël to, kad nariai dabar jaunesni, visuomeniniu poþiûriu, taip sakant, þalesni. Jø interesai dar nedrásta stiebtis iki didþiøjø tautos problemø, dar nesigriebia tvarkyti tautos reikalø, o daugiau þiûri á savæs formavimà, á savo þiniø plëtojimà bei nuomoniø pagrindimà asmens, þmogaus lavinimo srity. Todël, turbût, ðiame penktajame Santaros suvaþiavime vyravo nebe visuomeninës–politinës, bet daugiau kultûrinës temos: sava veikla kultûrinëj srity, organizacinio veikimo metodø problemos, literatûra, muzika, dailë. Ten buvo susipaþinimo su naujais raðytojø kûriniais, ten buvo tikrai informatyvus ir nuotaikingas raðytojo Kazimiero Binkio paminëjimas, ten buvo ir toki labai skirtingo pobûdþio dalykø nagrinëjimai, kaip dþiazinës muzikos analizë (iliustruota pavyzdþiais), ir tautiðkumo–nacionalizmo vystymasis istorijos eigoje iki ðiø laikø. Ypaè vertas dëmesio ðis pastarasis dalykas. Èia pat New Yorke studijuojantis santarietis V. Krivickas patiekë, tiesa, kiek per sunkioj, besiklausant sunkokai suvirðkinamoj formoj, bet gana iðsamiai dokumentuotà nacionalizmo evoliucijos apþvalgà. Tai labai bûdinga Santarai. Nacionalizmas, tautiðkumas mûsø organizuotoj visuomenëj, deja, daþniausiai bûna tik skambiø deklamacijø objektas. Èia nieko nebuvo deklamuota, o prieita prie to objekto tyrinëtojo akimis, pabandyta iðsiaiðkinti, kas gi jis buvo, kas yra, kaip kada reiðkësi tas nacionalizmas, tuo tarpu ties tuo tik ir tesustojant, paliekant ir kitam kartui, ar kiekvienam atskirai vëliau daryti iðvadas apie já. Susipaþástama su faktais, labai maþai teþinomais net paèiø didþiausiø nacionalizmo entuziastø, su kuriais kaip tik bûtø labai verta ir jiems susipaþinti, kad galëtø iðvengti tà puoselëjamà idëjà kartais net ir kompromituojanèiø teigimø. Pagaliau, kaip visuose organizuotuose junginiuose, taip ir Santaroj, pastebimas tas pats reiðkinys: toli graþu ne visi yra vienodai sàmoningi ir vienodai aktyvûs bei entuziastingi neðëjai tø idëjø, kurios skelbiamos arba svarstomos organizacijoje. Kaip visur, taip ir èia yra nedidelis aktyvas ir maþiau ar daugiau pasyvokai sekanti, jei þaliava. nesakytum masë – tas þodis èia per didelës apimties, – tai reiktø sakyti þaliava

190

Iðvada: gal tiktø tarti, kad Santara yra ádomus, teigiamas reiðkinys dabartiniame mûsø gyvenime, kuris bus iðleidæs á gyvenimà potencialiai pajëgiø ir pozityviø asmenybiø. Sunku pasakyti, ar ji ta kryptimi dar stiprës, ar gal ir ims prigesti. Ji, þinoma, kokiu bûdu nëra medelynas kurios nors vienos esamos ideologinës ar politinës grupës sodo prieaugliui papildyti. Bet dël to vargu ar yra pagrindo tokioms grupëms ant jos pykti. Kiekvienu atveju tai yra lietuviðkas, tautiðkas ir tuo tarpu dar gaivus medelynas. Politiniø – ideologiniø sodininkø dairymasis á tà medelynà yra visiðkai suprantamas ir niekas, nei patys santarieèiai, neturëtø to smerkti, lygiai kaip sodininkai neturi pagrindo pykti, jei tame medelyne auga nebûtinai tik jø kultivuojamos rûðies vaismedþiai. Kas mokës, sugebës, – tebando ásiskiepyti, aklimatizuoti. Kam nesiseks, – lai verkia. Þvilgsniai, Lietuviø studentø Santaros centro valdybos leidinys, 1960. Nr.1

Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos 1961-mieji metais bus atëjæ á mûsø spaudà, „inteligentiniu” þargonu betariant, „geleþinio fondo þenkle”. Dr. Razmos pereitø metø pabaigoje pagarsintas pasiûlymas kurti nelieèiamà milijono doleriø fondà, kurio tik palûkanos tebûtø naudojamos mûsø visuomeniniams reikalams ir kurá valdytø bei vartotinàsias lëðas skirstytø paèiø fondo sudarytojø seimas ar taryba, uþkûrë ilgà atsiliepimø grandinæ, pakaitomis sproginëjanèià tai sumanymo gyrimais, tai jo kritika arba ir atmetimais. Dvi tiesos tuose atsiliepimuose tai tikrai yra: kad nelieèiamo arba „geleþinio” fondo mintis keliama jau nebe pirmà kartà ir kad ið visos tokiø sumanymø eilës dar nei vienas neágyvendintas ir nei nepradëtas gyvendinti. PAVARGUSIØJØ IR ABEJOJANÈIØJØ SUMANYMAS

Nelieèiamo fondo mintis greièiausia vilioja tà, kam darosi jau ákyru kasmet po kelis ar keliolika kartø davinëti aukø visokiems tautiniams ir visuomeniniams reikalams. Be to, mintis apie nelieèiamà fondà ateina ir tam, kà ima grauþti abejonë dël duodamøjø aukø tikslingumo Ir ið viso dël visø tø reikalø reikalingumo. Esà, jei bûtø tikrai didelis reikalas, tai bûtø vienas malonumas aukoti. O dabar – vis tik kaþin koki smulkûs prasimanymëliai: pinigà iðleidþia, o nei naudos, nei þymës... „DIDYSIS REIKALAS”

O koks gi visuomeninis reikalas tikrai bûtø didelis reikalas? Atsakymø bûna visokiø. Vienam kitam, þiûrëk, atrodo, kad reiktø turëti toki fondà, ið kurio, atitinkamam laikui atëjus, bûtø galima nupirkti laivø ar lëktuvø okupantams ið Lietuvos vyti. Kitas vël numato, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, reiks gi lëðø pirmosioms valstybës iðlaidoms, todël reikia sudëti fondà bent pirmøjø metø valstybës biudþetui...

191

Reikalai tikrai dideli, nebe milijoniniai, o ðimtamilijoniai ar net bilijoniniai. Dar kitø uþsimojimai kiek kuklesni, bet ið esmës panaðûs. Sudëkim, sako, stamaukim aukim, kada bus rimta proga jai panaudoti – tiesiogiai padëti Lietubesnæ sumà ir laukim vai iðsilaisvinti arba atsikurti. Tokiø visø sumanymø tuo tarpu niekas nei nepradëjo vykdyti. Ne tik dël lietuviams nepasiekiamo reikiamø sumø dydþio, bet ir dël sumanymø keistumo. Juk tokie sumanymai kuklias lietuviø turimas lëðas visiðkai atitrauktø nuo ðiandien gyvø reikalø. NEBENT BÛTUMËM PERTEKÆ TURTAIS

Toki nelieèiami fondai bûtø pateisinami nebent tada, jeigu mes jau turëtumëm lëðomis aprûpinæ visus gyvuosius visuomeninius kultûrinius bei politinius reikalus, kuriais reiðkiasi ir kuriais laikosi mûsø tautinë gyvybë ðiandien. Jeigu ir tada dar jaustumëm kiðenëse nerimstanèiø lëðø, kurias dar norëtøsi ið tenai iðimti ir atiduoti lietuviðkiems visuomeniniams reikalams, tai jau bûtø protinga dëti tas lëðas ir á atsarginius, tuo tarpu neliestinus fondus, numatomus naudoti tik sëkmingai priartëjus prie dabar dar nepasiektø tikslø. Bet dabartinëse sàlygose nelieèiamø fondø siûlymai yra lyg sumanymas, sakysim, ðámet nevalgyti nevalgyti, o maistà, kuris liks nesuvalgytas, krauti ðaldytuvan... darþelá tebelankanèiø vaikø bûsimai vestuviø puotai! Ar sulauktumëm vestuves, taip joms besirengdami? FONDAS, KURIS UÞ MUS AUKOTØ

Ðiuo metu svarstomasis fondo sumanymas yra kiek kitoks. Jis nëra nukreiptas á kokià neáþiûrimà ateitá. Prieðingai, jis planuojamas skirti kaip tik dabartiniams reikalams. Bet jis grindþiamas kapitalistiniu dësniu. Jis primena Vaiþganto apraðytàjà skudurø pirklio tûkstantinæ. Kan. J. Tumas – Vaiþgantas dar prieð Pirmàjá pasauliná karà iðleistoje knygelëje vardu „Ten gerai, kur mûsø nëra”, pasakodamas savo áspûdþius apie lietuviø iðeivijos gyvenimà Amerikoje (kuriø jis prisirinko berinkdamas aukas „Saulës” draugijos namams Kaune statyti), lygino lietuviø ir þydø bûdo skirtumà versluose. Lietuvis sako, net ir geresniame versle, nëra kantrus, nemëgsta spaustis: jei geriau uþdirba, tai gerai ir iðleidþia. Todël ir neturtëja. Jeigu viskas gerai, tai laikosi vienodai, o jei koks nepasisekimas, tai ir smunka. Kas kita þydas. Tas, sako, koks nors skudurø ar stiklø pirklelis, gyvena duona su vandeniu, kada nekada silkës uodegà ar bulvæ su svogûnu prisidurdamas, bet deda skatikà prie skatiko tol, kol sukala bent pirmàjá tûkstantá (doleriø ar anuometiniø rubliø). Tada pavadina tà tûkstantá lenkiðkai – tysiàc (taria kaip „tysionc”). Bet lenkiðkai visiðkai taip pat skamba ir ty siàdz, reiðkia „tu sëskis”. Atseit, tas sutaupytas pinigas („tûkstantinis fondas”) tarytum sako savininkui: „Tu dabar sëskis, atsikvëpk, nes dabar að, kapitalas, uþ tave dirbsiu” Dr. Razmos (arba ir Liet. Bendruomenës) planuojamas fondas irgi „þydiðkas”. Siûlo kartà pasispausti, sudëti milijonà doleriø, o tada tegu jau tas milijonas uþ mus „aukoja” kam tik reikës, ir tegu jau tada tie visi reikalai palieka mûsø kiðenes ramybëj...

192

Labai patrauklu. Ir gana protinga. Tiesa, vienas kritikas pagristai pastebëjo, kad èia gi ne iðradimas. Ar bûtinai reikia, kad tûkstantis þmoniø iðimtø ið savo taupomøjø sàskaitø po tûkstantá doleriø ir sudëtø tas tûkstantines á vienà vietà ir tik tada imtø ið ten palûkanas? Ar ne paprasèiau bûtø, jei tas tûkstantis tautieèiø savo tûkstantines pasiliktø savo sàskaitose, bet tik sutvarkytø taip, kad tø tûkstantiniø palûkanos kiekvienà sausá ar vasará bûtø áneðtos á tà paèià vietà, á kurià turëtø eiti numatomojo milijoninio fondo palûkanos. Rezultatas turëtø bûti tas pats... Tik maþiau garantijos. Palûkanø davëjai gali pakeisti savo nusistatymà, gali pabëgti ið tos „sudëtinës”, pagaliau, gali numirti, testamentu reikalo nesutvarkæ... Saugiau, kai pats palûkanø ðaltinis atiduotas. KOKS SKIRTUMAS TARP VIENKARTINIO IR „IÐBARSTYTO” AUKOJIMO?

Kitas kritikas dar ðtai kaip samprotauja. Gerai, sako, ið milijono visuomeniniai reikalai kasmet gaus, sakysim, 5% palûkanø, tai yra 50,000 doleriø. Tam tikslui reikia dabar ið karto pakloti visà milijonà. O kas ið to? 50,000 doleriø kas metai? Bet argi mums ne lengviau kas metai patiems sudëti po 50,000 doleriø, negu ið karto dëti visà milijonà? Visuomeniniams reikalams juk tai bus visiðkai tas pats, ar ne? Taigi, kad ne. Visø pirma, ið milijono (ið fondo) gauti 50,000 kasmet bûtø jau labai paprastas dalykas. Nebereikëtø vargingø ir iðlaidingø rinkliavø tai sumai surinkti. Tai labai svarbu. Ið karto visam milijonui surinkti gal pakaktø tik dukart tiek pastangø ir iðlaidø, negu jø reikia 50-èiai tûkstanèiø surinkti. Na, gal triskart daugiau, bet tikrai ne dvideðimts kartø daugiau.Tai jau didelë fondo nauda. Bet yra dar ir didesnë nauda. Darant „lietuviðkai”, per 20 metø po 50,000 tikrai bûtø sudëtas milijonas, bet jis per tà laikà visas bûtø ir iðleistas, ir iþdo 21-mais metais ðvilptø vëjas lygiai ðauniai, kaip ir pirmaisiais... O darant, anot Vaiþganto, „þydiðkai”, tai yra, pasistengus sudëti milijonà ið karto, per 20 metø galëtø bûti sunaudotas toks pat milijonas, kaip ir pirmuoju atveju, bet uþtat ir po 20 metø pagrindinis, dabar sudëtasis milijonas tebebûtø ne tik nepaliestas, bet netgi pasiruoðæs ir toliau „aukoti ir aukoti” po kokias 50,000 kasmet, tegu tik bus kas tas jo „aukas” ima ir gerai naudoja! Tai jau labai didelë nauda. Tokia nauda, kuri rimtai giliau, negu paprastai. gundo jos vardan dabar vienà kartà pakrapðtyti kiðenes giliau Taèiau reikia prisiminti, kad kai èia kalbama apie „giliau”, tai tas turi reikðti ne taip giliau, negu paprastai... sau „bent kiek giliau”, o visiðkai rimtai: dvideðimt kartø giliau Ðis priminimas, galbût, bus akstinas stabtelëti ir dar kartà pasvarstyti tokio fondo naudas ir nenaudas. Dirva, 1961 03 08. Nr.28

193

Geleþiniø fondø naudos ir nenaudos (2) Kas yra milijonas? Milijonas tai tik tûkstantis tûkstanèiø. Labai paprasta: tûkstantis tautieèiø, prasigyvenusiø tiek, kad galëtø be didelio vargo pakloti po tûkstantinæ, juk dabar tikrai yra. Reikia tik jiems praneðti, kad organizuojamas milijoninis fondas, ir tûkstantis èekiø po $1000 bus paraðyta... Taip padëtá pieðia entuziastingi optimistai. Bet ar tikrai taip yra, tai dar reikia pabandyti. Kiekvienu atveju yra visiðkai aiðku, kad ðitokiu bûdu ásijungti galëtø tik ne daugiau kaip kas deðimta visuomeniðkai sàmoninga uþsienio lietuviø ðeima. Nes, atrodo, kad bent deðimtis tûkstanèiø visuomeniðkai sàmoningø lietuviø ðeimø visuose pasaulio kraðtuose (Lietuvos èia nelieèiame) tikrai dar yra. O jeigu yra daugiau, tai tûkstantis bûtø dar maþesnë dalis. Visi visuomeniðkai sàmoningieji lietuviai, net ir norëdami, negalëtø prie to reikalo prisidëti, nes tikrai daugelio ðeimø padëtis nëra tokia, kad jos pajëgtø ðiandien, ið savo sàmatos iðimti po tûkstantá doleriø. Betgi milijonas nebûtinai yra tûkstantis tûkstantiniø. Tai yra taip pat ir deðimts tûkstanèiø ðimtiniø! Gal geriau bûtø kreiptis á deðimtá tûkstanèiø, ne á vienà tûkstantá, ir kalbinti tik dël ðimtiniø, o ne dël tûkstantiniø? Bet deðimts tûkstanèiø kreipimøsi ir átikinëjimø – jau nebe juokai. Toks uþsimojimas ið organizatoriø pareikalautø, o! – jau tikrai dideliø pastangø. Ir kaþin, ar mûsø tarpe yra tokiø pajëgiø, – pajëgiø ne tik tikëjimu bei energija, bet taip pat laiku, technikinëmis priemonëmis, darbo rankomis ir lëðomis – kurie galëtø toká uþsimojimà ávykdyti. Èia, broliukai, ne straipsná, ne ástatus, ir net ne $1000 èeká paraðyti! AR MILIJONO GANA?

Kaþin ar yra kas suskaitæs, kiek dabar ávairiais keliais mes sudedam visø rûðiø aukø lietuviðkiems visuomeniniams reikalams? Tikriausiai daugiau, negu 50,000 per metus. Aiðku tik viena: dabar sudedamomis lëðomis lietuviðkieji visuomeniniai reikalai finansuojami toli graþu nepakankamai. Daþnas sako, kad jie tefinansuojami „ubagiðkai”. O kiek reikalø dar ið viso nefinansuojami! Tik pasiklausykim kalbëtojø reikia! susirinkimuose, paskaitykim straipsniø, kurie aiðkina, ko mums bûtinai reikia Jeigu ryþtumëmës ávykdyti tik paèius reikalingiausius reikalus ið tø reikalingøjø, tai ne 50, o maþiausiai 150 tûkstanèiø doleriø per metus tam bematant praverstø. Tai norint turëti „uþ mus dirbantá” fondà, kuris savo palûkanomis mums toká biudþetà parûpintø, reiktø ne vieno, o bent trijø milijonø fondo... TURTINGESNIØJØ FONDAS?

Jeigu nebûtø pajëgta á fondo sudarymà átraukti bent maþdaug visø visuomeniðkai susipratusiø tautieèiø (o to greièiausia neleis pirma minëtos kliûtys), ir bûtø kilæs tik ið pasiturinèiosios visuomenës dalies. Jeigu, kaip siûloma, fondà sudëjusieji lem-

194

tø ir ið jo gaunamø lëðø paskirstymà tiems ar kitiems visuomeniniams reikalams, tai ikimas bûtø lesavaime susidarytø padëtis, kurioje paskirø visuomeniniø reikalø likimas miamas kaip tik tø pasiturinèiøjø. Þinoma, bûtø visiðkai teisinga, kad tas, kas pinigà duoda, turëtø teisæ ir spræsti, kam jis duoda. Bet, sakysim, nepinigingi, o kûrybingi kultûrininkai, tûkstantiniø á fondà neádëjæ, ne tik neturëtø balso sprendþiant, kokius kultûrinës kûrybos pastangos finansuotinos ir kurios nesmerktinos þûti (nes visø nebûtø ið ko finansuoti), bet netgi turëtø bejëgiðkai stebëti, kaip tuos dalykus sprendþia pinigingesni, taèiau nebûtinai tuose reikaluose nusimanà sprendëjai... Turtingesniøjø sudëtas ir jø vëliau valdomas fondas, o per tai valdomas ir visuomeninis veikimas, galbût, visuomenëje ágytø „plutokratijos” vardà ir, ko gera, susilauktø net pasiprieðinimo, „revoliucijos”... Nepasitenkinimo tuo „valdymu” visuomenëje galëtø kilti ir tokiu atveju, jeigu lëðø skirstyme sprendimo galia atsitiktinai atsidurtø kurios politinës ar kultûrinës srovës (pvz., realistinës ar abstrakcinës meno linkmës ðalininkø) átakoje. Ðie pavojai bûtø juo maþesni, juo daugiau gyvøjø reikalø fondas pajëgtø aprûpinti. Vienas milijonas savo palûkanomis galëtø aprûpinti tik dalá gyvøjø reikalø. Ir èia yra pavojus tam fondui tapti visuomenës nesantaikos obuoliu. „PARLAMENTO” YDOS

Dr. A. Razmos plano viena dalis kalba apie tam tikrà „fondo parlamentà”. Tai yra, tûkstantininkai ágytø po balsà fondo reikalø (lëðø skirstymo) tvarkyme. Kadangi lëðø paskyrimas ar nepaskyrimas turëtø lemiamos reikðmës bet kokiø visuomeniniø programø vykdyme, tai toks tûkstantininkø „parlamentas” faktiðkai taptø vyriausiu visuomeniniu organu mûsø visuomenëje. Visi kiti „veiksniai”, kaip politiniai taip kultûriniai, taptø priklausomi nuo to „parlamento” palankumo ar nepalankumo. Bet milijoninio fondo atveju tûkstantininkø bûtø tûkstantis, o didesnio – dar daugiau. Praktikoje toks „parlamentas” niekad nesusirinktø, o jeigu susirinktø, tai vienas jo susirinkimas kaðtuotø dvigubai ar trigubai daugiau, negu metinës pajamos ið fondo palûkanø (kiekvienas turëtø iðleisti bent po 100 –150 doleriø). Taigi, vietoj to „parlamento” gal turëtø bûti nedidelë, pigiai galinti veikti tûkstantininkø rinkta ar kitaip ágaliota fondo prieþiûros taryba. Tada toji taryba bûtø „vyriausias veiksnys”, o tûkstantininkai bûtø elektoratas, vieninteliai mûsø visuomenës arba bendruomenës nariai, turintieji balso teisæ (ágytà uþ $1000). SKYLËS FONDO AMÞINUMO VILTYSE

Vienas ið labiausiai viliojanèiø dalykø tuose „geleþiniuose” fonduose yra jø amþinumas. Tariamas amþinumas. Tariamas, nes jis turi dideliø prieðø. Klastingiausias amþinø fondø prieðas yra infliacija. Jau turime pakankamai áspëjimø, kad jokia valiuta nëra apdrausta nuo infliacijos. Kalbame, kad nelieèiamas fondas per 20 metø atiduos milijonà palûkanomis ir vis tiek pasiliks nepaliestas

195

milijonas. Bet net Jungtinëse Valstybëse, jeigu kas sudarë „geleþiná”, milijoniná fondà 1941 metais, ðiandien po 20 metø, atsiëmæs apie milijonà doleriø palûkanø, ið vardo tebeturi milijonà „nepaliestà”, taèiau tas jo „milijonas” bevertas vos apie pusæ milijono 1941-øjø metø doleriø... Ir per 20 metø gautos palûkanos, nors skaièium ir siekia milijonà, toli graþu neapmokëjo to, kà atitinkama doleriø suma bûtø apmokëjusi, kai fondas buvo steigiamas. O pabandykim paskaièiuoti, kaip ðiandien atrodo koks nors prieð 50 metø (1911 metais) ásteigtas „nelieèiamas” milijoninis fondas. Kokià dalá anuomet planuotø reikalø ðiandien begalima finansuoti jo palûkanomis arba net ir juo paèiu? „Geleþis”, pasirodo, ilgainiui smarkiai nudyla... Kitas dalykas, tai pats amþinumas. Kiek gi yra tas numatomas bei pageidaujamas fondo amþinumas? Iki „pasaulio pabaigos”? Milijonas metø? Gal tik tûkstantis metø? O gal ir ðimto uþteks? Ið tikrøjø tai gal ir ðimto metø tokiam reikalui perdaug. Ádomu bûtø patirti: ar kas nors ið tø amþinø ir geleþiniø fondø siûlytojø siekë savo mintim toliau, kaip iki treèios kartos nuo savæs? Po 20 metø nuo ðios dienos mûsø visuomeniniam veikime bus jau daugiausia kiti þmonës. Pasauly bus gerokai kitokios aplinkybës, taigi gal bus ir kitokiø reikalø, kitokiø uþdaviniø. Kitokios gal bus ir paþiûros á veikimo bûdà. Gal ir priemonës kitokios... Gal ðiandien sunkiai sukurto fondo reikalingumas bei reikðmë po 20 metø gerokai kitaip atrodys tiems, kurie tada bus gyva lietuviø visuomenë. Taigi ar nëra didelë dalis tik iliuzijø tame fondø „amþinume”? Gali bûti, kad ðiandien su didþiausiu pasitikëjimu kuriamas „pastovus, amþinas” dalykas dar mûsø paèiø akyse pasirodys beesàs nepakankamas, arba net ir maþa kam bereikalingas. Gali bûti ir prieðingai. Tai yra loðimas patamsy su ateitim... UÞ AR PRIEÐ?

Fondø sumanytojai kiekvienà kritikà ar net abejonæ apie sumanymo tobulybæ atrodo linkæ priimti, kaip pasisakymà (ar net „kovojimà” prieð sumanymà). O pasisakymas prieð savo keliu bandomas atþymëti, kaip nusikaltimas prieð visuomenës labà. Nenorëdamas bûti ástumtas á tokiø visuomenës kenkëjø gardà, skubëèiau pasisakyti uþ tà ar kità (geriau L. Bendruomenës) „geleþinio” fondo sumanymà. Bet nesinorëtø taip pat, kad pultumëm á tokio sumanymo vykdymà visiðkai aklai, uþsimerkæ nuo þibanèiøjø sumanymo spindëjimo, nei neþvilgterëjæ á ðeðëlius, kuriø irgi yra, ir kurie siûlo ðaltai pasvarstyti, ar tikrai ið to bus tiek naudos, kad turëtumëm stengtis ðiandien bent dvideðimts kartø giliau, negu paprastai raustis piniginëje. Dirva, 1961 03 10. Nr.29

Nëra gaisro be dûmø Nëra namø, nëra ir gaisro be dûmø. Net skautø lauþelis ne visada iðkart suliepsnoja visu skaistumu. Pasitaiko drëgnø ðakø, tai ir smilksta tik dûmai, ligi ásikuria.

196

Pasmilko ir Jaunimo Metø gaisras. Ypaè dvi per drëgnos ðakos pasitaikë, ið kuriø pasklido tik akis grauþianèiø dûmø ir në kiek ar maþai liepsnos. Per drëgnà ðakà reikia atmest á ðalá, bent ligi gaisras ásiliepsnos, o pusëtinai sausà – pakaitint. --Liepsnai ne ádegt, o tik slopint ðaka ðiuo atveju buvo bûrelis patriotinës iðtikimybës sargø, átarusiø ir nepaprastai veikliai paskleidusiø pavojaus gandà, esà, bene bûsià á paèias Jaunimo Kongreso rengëjø virðûnes ásisukæ kaþkoki nuolaidþiautojai komunistams, bebandà atsikviesti kongresan komjaunuoliø delegacijà ið Vilniaus!.. Rengëjai lyg þado neteko ið nustebimo. Prasitarë tik, kad nieko panaðaus nebuvæ ir kad bûtø nerimta dël to rimtai aiðkintis... Gandoneðiams, tartum, to tik ir reikëjo: Aha, nesiaiðkina! Tai reiðkia, kad kaþkas yra! Nuðalint, negalim pasitikët! Kaþin, ar tai nusisekæs rengëjø nusistatymas nepaisyt tø dûmø. Vis tiek gi, net ið tolo matëm, jog negi dël ko kita, o dël jø teko „vidury upës arklius perkinkyt“ viename ið svarbiausiø kongreso rengimo veþimø – finansø komisijoj. Todël pagalvojam: buvo ar nebuvo dël ko kelt „nepasitikëjimo“ klausimà? Kaip ið viso gali kam nors kilti mintis apie „komjaunimo delegacijos dalyvavimà“ kongrese, kurs, tarp ko kita renka paraðus peticijai su reikalavimu gràþint Lietuvai nepriklausomybæ? Nagi, sako, pats kongreso komiteto pirmininkas matësi su „tuo ir tuo“ ir teiravosi apie galimumà dalyvauti kongrese jaunimui ið Lietuvos... O „tas anas“ atsakæs, kad tuo reikalu reikia tartis su sovietine pasiuntinybe... Neþinau, buvo taip ar nebuvo, bet jeigu bûtø buvæ, tai ne triukðmà kelèiau, verèiau siûlyèiau apsvarstyti tokià galimybæ nuo pradþios. Jeigu kongreso komiteto pirmininkas ið tikrøjø tà padarë, tai yra, jeigu jis ryþos sueit akis á aká su pasitaikiusiu Vilniaus universiteto rektorium (kurio prieþiûroj mokos keli tûkstanèiai Lietuvos jaunimo), ir jeigu tas rektorius atsakë, kaip daugelio aiðkinama, kad tuo reikalu jis nekompetentingas kà nors pasakyt, ir kad apie tai, esà, reikia tartis su “tarybine”, atseit, su rusø pasiuntinybe, tai kur gausi ryðkesná pavaizdavimà, liudijantá, nelaisvëj!! Juk kvieèiant lietuviø jaunimà ið kaip Lietuva, kaip Lietuvos jaunimas yra nelaisvëj kitur, nëra jokios kalbos, kad reiktø dël to aiðkintis su kokiomis nors pasiuntinybëmis ar vyriausybëmis. Visi ið visur kvieèiami ir rengias atvykt, kaip laisvi þmonës, be valdþiø tarpininkavimø ar kontrolës. Tik ið Lietuvos nëra kaip nei pakviest, nei atvykt be rusø valdþios tarpininkavimo ir leidimo. Tai ne naujiena, bet jei kongreso komiteto pirmininkas dar kartà ásakmiai to paklausë, ir jeigu rektorius atvirai pasakë teisybæ, tai aèiû jiems abiems! Ne piktintis, ne priekaiðtaut dël to reikia, o toká „dialogà“ tik iðgarsint ko plaèiausiai ryðium su Jaunimo Kongresu, visur ir visiems aiðkinant, dël ko lietuviø jaunimo kongrese nëra jaunimo ið Lietuvos. Tas paaiðkinimas turëtø bûti vienas ið geriausiø paaiðkinimø, kodël lietuviø jaunimas kelia reikalavimà iðpainioti Lietuvà ið pinkliø, á kurias ji ápainiota su visu jaunimu, su visais studentais ir jø rektoriais bei prorektoriais. O gal pavojinga net pagalvot ar prasitart apie galimybæ turët Chicagos kongrese kokiø nors sveèiø ið Lietuvos – okupuotos, pavergtos, prievartaujamos? Gal – o kà

197

reiktø daryt, jei net privaèiai prasitartà pageidavimà priimtø, kaip kvietimà ir atsiøstø... organizuotà komsomolo delegacijà, indoktrinuotø „janièarø“ bûrá? Galima eit laþybø, kad tokio „pavojaus“ nëra. Saugo Vilniuj komsomolà Betevas, saugo Maskvoj Kamðalovas ir kiti priþiûrëtojai – nei jie siøs, nei leis tokios „delegacijos“ laisvo lietuviø jaunimo kongresan. Ne mums to bijot, – jie bijo. Jie jau dabar vieðai aimanuoja, kad jø treniruojami – dresiruojami jaunuoliai „susidurdami su uþsienieèiais... nemato skirtumo tarp þmoniø ir... tampa bejëgiai „burþuazinës propagandos akivaizdoje“... Bet jeigu anie ir iðdrástø, – ar tai mums iðsigàst? Prieðingai: jeigu, iðdrástø atsiøst, – tegu pamato savo akimis, koks gi yra tas laisvas lietuviø jaunimas! Gyvo, uþ pavadþio nevedþiojamo jaunimo sambûris argi ne ðá tà daugiau jiems pasakytø, negu betevø – kamðalovø pamokslavimai? Bet tai tik „tikimybiø teorija“. Tikriausia tikimybë, deja, yra ta, kad jokios – nei laisvos, nei komsomoliðkos delegacijos ið Lietuvos ðiame kongrese nebus. Dirva, 1966 04 08. Nr.41

Protestuotinas ALT pirmininko „þodis“ þodis“ – Geguþës 2 d. Naujienose yra atspausdintas ALT pirmininko Antano J. Rudþio „þodis“ kalba, pasakyta ALB tarybos suvaþiavime, Detroite. Po eilës lyriðkai patriotiðkø bendrybiø pirmininkas palietë ir madingàjà „bendradarbiavimo su okupantais“ temà. – ... mûsø paèiø tarpe, – sako, – atsirado þmoniø, kurie patys nori ir kitiems siûlo visoká politiná bendradarbiavimà su Lietuvos okupantais ir tautos naikintojais jais. Jø tarpe yra þmoniø ir su girdëtais vardais. Ir kodël jie nori sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ kovoje uþ Lietuvos laisvæ! (M. pabr. V. R.) Jeigu tai bûtø kokio neatsakingo, persekiojimo manijos trenkto isteriko ðûkalojimas, nebûtø prasmës ties juo nei stabtelti. Bet tai yra ALT pirmininko vieðas „ex officio“ pareiðkimas, didþiai sunkus kaltinimas kaþkokiam skaièiui mûsø tarpe esanèiø tautieèiø. Todël iðkyla bûtinas reikalas þinoti, kas kaltinami esà, piktadariai, tykojantieji palauþti Lietuvos laisvës kovotojø jëgas. Kaltinimas piktadarybe – vis tiek, ar ástatymo baudþiama, ar tik moraliai smerktina – gali bûti pagrástas ar nepagrástas. Kaltinimas yra pagrástas tik tada, kai jame nedviprasmiðkai nurodomi tikri faktai – kas, kur, kada ir kà smerktina padarë. Jei tokiø faktø kaltinime nëra, arba jei kaltintojas neárodo, kad toki faktai tikrai buvo, tai toks vieðas kaltinimas turi kità vardà. Tai yra ðmeiþimas ðmeiþimas. O ðmeiþimas irgi yra piktadarybë piktadarybë, visada smerktina moraliai, o jeigu nukreipta á nurodyta asmená, tai ir pagal ástatymus baustina.

198

Dvigubai smerktinas ðmeiþimas yra, kai nepagrástas kaltinimas yra nukreiptas á vardu nepaminëtà, o tik ið aplinkybiø galima numatyti asmená, arba á miglotai teapibrëþtà asmenø grupæ. Toks ðmeiþimas dvigubai smerktinas todël, kad jis ne tik pats savaime antimoralus aktas, bet ir antimoraliu bûdu gudriai uþmaskuotas nuo atsakomybës ir nuo ástatyme uþ já numatytos bausmës. Atsakomybei iðvengti èia vartojama atvirkðtinio anonimiðkumo technika technika: pats ðvaistosi kaltinimais nesislëpdamas po anoniminiais laiðkeliais, bet anonimiðkoj prieblandoj palieka kaltinamuosius. Atseit, pavardþiø nepaminëjau, tai kas prie manæs prikibs – galiu sakyt, kà tik noriu! Kaip tik tokià atvirkðtinio anonimiðkumo technikà pavartojo (kas?) ALT pirmininkas Antanas J. Rudis savo kalboje (kur?) Detroite, ALB tarybos suvaþiavime, (kada?) 1966 m. balandþio 30 dienà, atspausdintoje geguþës 2 d. „Naujienø“ 103 nr. 1–2 puslapiuose. (Kaip? – galima ten ásitikint). Jei ALT pirmininkas bûtø sustojæs su pradþioj cituotu kaltinamøjø suanoniminimu („mûsø paèiø tarpe atsirado þmoniø“ ir „Jø tarpe yra þmoniø ir su girdëtais vardais“), tai jo kaltinimai irgi vargu ar bûtø verti dëmesio, kadangi jie bûtø likæ pernelyg jau plaèiai „vëjais paleisti“. Visgi þmoniø vardai kur nors kieno nors yra girdëti, taigi ir kaltinimai iðeitø pasëti be atodairos ant visø galvø. Iðeitø nebent nenusisekæs bandymas pajuokaut... Bet pirmininkas savo kaltinimø taikiná tam paèiam „þody“ sukonkretino ir nukreipë ne á visus pavardes turinèius þmones, o tik á tam tikrà jø grupæ, apkaltindamas tos grupës tik anoniminæ dalá dalá. Bûtent, jis tvirtino, kad – ... kai kurie vadovaujantieji asmenys laiko rankose kaip ir po dvi triûbas: su viena puèia apie reikalà kietai kovoti uþ Lietuvos laisvës atgavimà, o su antra puèia apie reikalà bendradarbiauti su Lietuvos okupantais okupantais... (M. pabr. V. R.) Ðtai kokiø „dvigubø agentø“ esama mûsø vadovaujanèiøjø asmenø tarpe! O kas yra vadovaujantieji asmenys? Èia, þinoma, akys tuojau krypsta á Vliko, ALT, PLB, ALB, pirmininkus, gal ir á Diplomatijos ðefà. Vienas ið jø, ALT pirmininkas, kaltina „kai kuriuos“ kitus. Kuriuos? Pagal atvirkðtinio anonimiðkumo technikos dësná, – to jis nepasako. Na, gal galima á vadovaujanèiøjø rûðá áskaityti ne tik tuos pirmininkus, bet ir tø institucijø valdybø narius bei pareigûnus (èia jau patektø ir ALT valdybos nariai). Arba, gal vadovaujanèiaisiais reikia laikyti ir apskritai visø mûsø turimø organizacijø, draugijø, sambûriø, sàjungø bei partijø valdybø – vadovybiø nariai? Visi gi ðiam tam vadovauja... Tai kas ið jø yra tie „kai kurie“, laikantieji po „dvi triûbas“? Kurie ið jø perða bendradarbiavimà su okupantais okupantais? Kol neárodyta prieðingai, tol bûtina ðia proga vieðai teigti, kad mûsø – lietuviø nepriklausomybininkø – tarpe, ne tik vadovybëse, bet ir ið viso nëra nei vieno vieno, kas pats bûtø linkæs ir kitiems siûlytø bendradarbiauti su Lietuvos okupantais okupantais. ALT pirmininko kaltinimas vadovaujantiesiems asmenims – vis tiek, visiems ar tik „kai kuriems“ – yra nieko nepagrástas kaltinimas kaltinimas, kitaip sakant, – mûsø visuomeninës

199

vadovybës ðmeiþimas ðmeiþimas. Toks „þodis“, nors jis ir ALT pirmininko iðkilmingai tartas, yra vieðai protestuotinas protestuotinas, reikalaujant, kad já iðtaræs asmuo arba tà kaltinimà atðauktø ir dël jo atsipraðytø arba já galutinai sukonkretintø, nurodydamas tuos „vadovaujanèius asmenis“, katras, kur, kada ir kokiu bûdu „pûtë triûbà“ apie reikalà bendradarbiauti su Lietuvos okupantais, ir apsiimdamas árodyti, kad toki faktai ið tikrøjø yra buvæ arba tebevyksta. Protestuoti prieð toká „þodá“ yra pagrindo ir reikalo visoms mûsø visuomeninëms organizacijoms, ypaè jø vadovybëms. Neaiðku, kokios aplinkybës buvo taip iðblaðkiusios ALB tarybos suvaþiavimo dalyviø dëmesá, kad jie nepastebëjo to „þodþio“ implikacijø ir ten pat nepareiðkë grieþto protesto. ALT pirmininkas panaudojo savo pareiginá autoritetà sëti nepasitikëjimo sëklai prieð „kai „ kuriuos“ – o tai tas pats, kaip prieð bet kuriuos – vadovaujanèius asmenis. Kyla klausimas, tiksliai iðreiðkiamas jo paties pasakytais þodþiais: kodël jis panoro sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ kovoje (ar veikloje) uþ Lietuvos laisvæ? Kyla ir kitas klausimas: ar ALT valdyba valdyba, pagaliau, – visa AL Taryba Taryba, sudaryta ið tylës ir solidarizuos vadovaujanèiø asmenø svarbiausiose organizacijose, su savo neseniai iðsirinkto pirmininko tokiu „maiðtavimu“, galbût, net prieð juos paèius? Ar pateisins toká savo pirmininko pasielgimà? Kokiais sumetimais galëtu já „pridengti“? Vienintelis pasiteisinimas galëtø bûti nebent toks, kad pirmininkas... neþinojo, kà daro. Bet pirmininkui privalu þinot. Dirva, 1966 05 27. Nr.60

ALT pirmininko „dûda“ jaunimo kongresui ALT pirmininkas yra ávairiomis progomis iðtaræs graþiø þodþiø apie Jaunimo Kongreso idëjà ir pareiðkæs pasisekimo linkëjimø tam uþsimojimui. Bet Detroito „þodyje“, apie kurá jau kalbëta ( Dirva 60 nr.), ALT pirmininkas pasirodë irgi, bent tuo reikalu, turás dar ir kità „dûdà“ (kaip tie jo kaltintieji dviveidþiai „vadovaujantieji asmenys“), ið kurios praskambëjo prieð penketà mënesiø paskleistas neurotiðkas gandas, tikæs niekam kitam, kaip tik „sëti piktà sëklà mûsø tarpe ir palauþti mûsø vieningumà ir stiprybæ“ – rengiantis Jaunimo Kongresui. Anuomet gandas skambino, esà, Jaunimo Kongreso komitetan ásisukæ „prokomunistai“, siekiantieji „sukomunistinti“ kongresà, ir tuo tikslu pats komiteto pirmininkas (A. Zaparackas) lankæsis sovietinëj ambasadoj Washingtone tartis dël galimybiø atsikviesti Jaunimo delegacijà ið Lietuvos, – aiðku, sovietinës valdþios parinktà „delegacijà“!

200

Daþnai atsitinka, kad juo absurdiðkesnis gandas, juo daugiau atsiranda lengvatikiø, patenkanèiø ant jo meðkerës, ðá kartà tokia „taisyklë“ nelabai pasitvirtino, nes, palyginti, nedaug kas pakibo ant to kabliuko, o ir uþkliuvusiø daugumas netruko atsikabint, kai kongreso rengëjø (komiteto ir net PLB valdybos) buvo pareikðta, kad nieko panaðaus nëra ir kad kongreso rengëjai nemato prasmës „atlikinëti iðpaþintá“ dël to absurdiðko prasimanymo. Prieðinimasis sumanymui kviesti jaunimo „delegacijà“ ið Lietuvos per okupantø ambasadà bûtø visiðkai suprantamas, jei toks sumanymas bûtø bûtø. Taèiau, kai jo visiðkai nëra, tai kyla klausimas, ið kur kilo atkaklus tvirtinimas, kad yra? Pagal dësná „þiûrëk, kam ið to gali bûti naudos“, pirmas átarimas siûlosi, kad toká gandà galëjo pakiðti kas nors ið probolðevikiniø sluoksniø. Nes jiems tikrai bûtø smagu, jei mûsø visuomenëj kiltø nepasitikëjimas kongreso rengëjais, visuomenë jo neberemtø ir kongresas nepasisektø ar gal net visai neávyktø. Bet patys bolðevikai kà nors mûsø visuomenëj skleisti visiðkai neturi palankiø sàlygø, ir jie to nei nemëgino. Gandas sklido kaip tik paèiø karðèiausiø antikomunistø lûpomis ir priemonëmis priemonëmis. Galimas dalykas, kad èia nei nereikëjo „pirmojo degtuko“ ið bolðevikø pusës. Tokia mintis galëjo susikurti ir ðiaip kurioj „antikomunizmu“ ásiaudrinusioj vaizduotëj, nusivaizdavusioj iki „sutemø srities“ ir nebesusivokusioj, kad tokià „kovà prieð komunizmà“ matydami, pirmieji ir gal vieninteliai rankas ið pasitenkinimo trina ne kas kitas, kaip bolðevikuojantieji, ið visos ðirdies linkintieji, kad Jaunimo Kongresas suþlugtø. Ta nelemta ir jokio pateisinimo neturinti nepasitikëjimo sëkla, laimei, nesudygo. Rodës, kad gal tik kur nors tolimuose uþkampiuose bus palikusi abejonës nuosëdø nuosëdø. (Ið Kalifornijos – Bakersfield – prie èekio kongreso iðlaidoms prijungta pastaba: – Gyvendamas èia, Amerikos uþkampy, iðgirdau þinias, kurios man kaip lietuviui nedaro garbës. Bet tiek to... Bent laikraðèiuose atrodo viskas gerai... Jei bûèiau tikras tikras, kad kai kurie komisijos nariai neiðkrës „iðdaigø“, kad ir nebûdamas turtingas, siøsèiau daugiau... Priede èekis ir peticija.) Bet, ðtai, ne kas nors ið „Amerikos uþkampio“, o pats ALT pirmininkas tà absurdiðkà gandà tebepalaiko ir tebeskelbia savo kalboj paèiame ALB tarybos suvaþiavime! Ðaudydamas kaltinimais dël bendradarbiavimo su okupantais á vadovaujanèius asmenis (kaip ðratais ið medþioklinio ðautuvo á ásivaizduotà þiurkæ tarp tikrø viðèiukø!), ALT pirmininkas sustiprino ðûvá dar ir tokia uþuomina: – Sakysim, argi bendradarbiavimo ðalininkams priderëtø partizaniðkai kreiptis á bolðevikø ástaigas, teiraujantis, ar jie iðleistø pavergtos Lietuvos jaunimo delegacijà á Pasaulio Lietuviø Jaunimo Kongresà, labai gerai þinant, jeigu okupantas tokia delegacijà jei ir iðleistø, tai ji bûtø sudaryta bûtinai tik ið iðtikimø komjaunuoliø, ir jà lydëtø prityræ ðnipai... Ir èia, kaip ir visais kitais ðio „þodþio“ atvejais, ALT pirmininkas kartoja gandà, kurá þino esantá faktais nepagrástà ðmeiþtà ðmeiþtà, bet kartoja irgi vartodamas tà paèià atvirkðtinio anonimiðkumo technikà, netgi patobulintà tariamosios nuosakos

201

pavartojimu. Ið anksto pasiruoðë „nusiplauti rankas“: – Að gi nesakiau, kas kreipësi á bolðevikø ástaigas, ir net nesakiau, kad kreipësi, o tik klausiau, argi priderëtø kreiptis... Bet implikacija vis tiek pasilieka. Toks dvigubai suktas þinomai neteisingo prasimanymo kartojimas paèiame Jaunimo Kongreso rengimo ákarðtyje yra itin protestuotina ALT pirmininko „antra dûda“, grojanti visiðkai prieðingai jo linkëjimams kongresui pasisekimo. Maþa to – ir ði „antroji dûda“ savo keliu dviðaka. Nes pirmininkas, kà tik neigiamai pasisakæs prieð kreipimàsi á bolðevikø ástaigas, tuo paèiu atsikvëpimu leidþia á jas kreiptis. Esà: – Jeigu jau kreiptis, tai reikëtø praðyti praðyti, kad iðleistu delegacijà ið Sibiro darbo stovyklos vergø... Taigi ðtai, – grieþtasis kovotojas prieð bendradarbiavimà su okupantu ástaigomis, staiga leidþia net praðyti jose malonës, ir ðiuo atveju jau nebeþino, kad ir ið Sibiro, ar ið kalëjimø Kremliaus valdþia, jei tik norëtø, irgi galëtø sudaryti „delegacijà“ ir ið iðtikimø komjaunuoliø, ir ðnipø priþiûrimà. Èia jau iðkyla visai kitas klausimas, bûtent – ar ALT pirmininkas ið viso suprato, kà jis kalbëjo kalbëjo? Tai nëra privataus smalsumo klausimas. Jei asmuo nesusivaiko dalykuose, kuriems yra apsiëmæs vadovauti, tai èia visø problema, o pirmoj eilëj – paèios AL Tarybos. Faktas, kad, turbût, dël to nesusivaikymo ir visa ALT valdyba Jaunimo Kongreso reikalu tebeklaidþioja abejonëse giliau, negu tas tautietis ið Kalifornijos uþkampio: vis dar neapsisprendþia – remti ar neremti Jaunimo Kongresà! ALT turi teisæ apsispræsti vienaip ar kitaip (tai yra, remti arba ir neremti), bet neleistina jai tûnoti neapsisprendime, neapsisprendime pasiskandinusiai „pilnesniø informacijø stokos“ fantastiðkø gandø ir átarinëjimø migloj. Jaunimo Kongresas ðiandien jau visos mûsø gyvosios visuomenës dëmesio centran áëjæs reikalas reikalas. Ypaè viltingà dëmesá jam sukëlë kà tik ávykæs, visus garsinimus pralenkæs Kongreso peticijos dël Lietuvos laisvës iðgarsinimas tarptautinëj spaudoj spaudoj. ALT pirmininkas, atrodo, dar lig ðiol nesuprato, kad ðis iðgarsinimas ávyko, lyg tyèia, Jûratës Reisgytës (girdët, bûsimos Kongreso dalyvës) „abendradarbiavimu“su paèiu aukðèiausiu Lietuvos okupacinës valdþios kvislingiðku pareigûnu... Tuo tarpu ALT valdyba vis dar „stokoja pilnesniø informacijø, kiek ir kokioje formoje J. Kongrese Lietuvos laisvinimo reikalai bus keliami“.. ALT pirmininkas átaringomis uþuominomis klausinëja, „irgi priderëtø partizaniðkai kreiptis“... Nieko nuostabaus, jei jaunimas pagalvoja ir pakalba apie ieðkojimà efektingesniø formø ir priemoniø bendradarbiauti su pavergta Lietuva (ne su okupantais, kaip ALT pirmininkas tebeátarinëja). Arba ir okupantà apstatyti! Ir nenuostabu, kad net toks „skandalas“ ávyko Australijoj – pamanykite, lietuvaitë gi kreipësi á Palecká (okupacinës valdþios delegacijos pirmininkà!), su juo kalbëjosi, ið jo paraðà gavo! Tai ávyko partizaniðkai partizaniðkai. Kitaip ir negalëjo bût, nes, jeigu bûtø buvæ atsiklausta ALT pirmininko ar paèios neapsisprendþianèios Tarybos, tai greièiausia bûtø uþdraudæ.

202

Teko matyt, kad ALT pirmininkas nuogàstauja, ar neiðkilsianti Jaunimo Kongrese „kokia staigesnë ir neáprasta mums“ platforma „bendradarbiavimo su Lietuvos okupantu“ ir kad „Amerikos Lietuviø Taryba jokiu bûdu negali sutikti su organizuotu bendradarbiavimu su Lietuvos okupantais“ okupantais“. Atseit, ne tik vieðoj kalboj, bet ir ALT vardu vykstanèiame oficialiame susiraðinëjime ALT pirmininkas su jaunimo vadovais atkakliai juos áþeidinëja, vis ir vis ne vien uþuominomis, o staèiai tvirtindamas, tartum jie Lietuvos laisvës kovos iðdavikai, tartum jie ið tiesø planuotø ne kovà, o bendradarbiavimà su Lietuvos okupantais. Supranta Supranta, ar nesupranta ALT pirmininkas, kad jis elgiasi, lyg bûtu aklas Lietuvos laisvës kovos prieðø árankis? Turbût, nesupranta, kaip nesupranta ir daugelio kitø daneáprastø mums“ platformø ar bûdø, ir lykø. Nesupranta, kad gali bûti ðioje veikloje „neáprastø kad, jeigu kas „neáprasta mums“, tai nebûtinai yra perëjimas prieðo pusën. Dirva, 1966 05 30. Nr.61

Ateina nauji vadai? Susidomëjæ ir susiþavëjæ, arba susirûpinæ, daugybë ið mûsø visuomenës pernai þvelgë á „þygininkus” – 1965 m. demonstracijø – manifestacijø rengëjus. Keliø jaunø vyrø branduolys sujudino, sukrëtë visà, ar bent Amerikos, lietuviø iðeivinæ visuomenæ. Taip sukrëtë, kad ið ávairiausiø tos visuomenës sluoksniø pasigirdo: – Ðtai, nauji vadai. Dabar (tai yra, 1966 m. balandþio mën.) þiûrint á tà jø sukeltà sàjûdá ið maþdaug pusmeèio perspektyvos, prisimena prieð beveik 35 metus atsitikæs Jaunøjø Teatro „ásibrovimas” á Valstybës Teatro scenà Kaune su „Dëdës Tomo trobelës” ir „Milþino paunksmës” vaidinimais. Ir tada daugelis ið publikos dþiûgavo, kad, ðtai, ateina nauji talentai. Ir tada „senieji scenos vilkai” (ne visi) þiûrëjo á tà ásiverþimà kritika ir susirûpinimu iðsirietusiais klaustukais. Bet ne visi ið karto tie nauji talentai ásivieðpatavo scenoj. Tik ilgainiui vieni ið tikrøjø iðkilo á virðûnes, kiti liko vidutiniai arba ir visiðkai nutrupëjo. Ir „þygininkai” dar neperëmë vairo nei Vlike, nei Bendruomenëj, nei kituose vieðojo visuomeninio veikimo þidiniuose. Nepasakyta, kad jie niekad á juos neateis. Arba, kad jie – ar kiti toki – niekad savais bûdais netaps „vadovaujanèiais veiksniais” vietoj dabartiniø. Todël ádomu stebët, kà su savim atsineða toks gyvybingas, naujas ir jaunas vienetas, kaip „þygininkai”. --Þygininkø” branduolys (pagrindinë trijulë) yra amerikinës aplinkos vaisius: èia gimæ, èia augæ ir mokæsis, èia su visuomeninëmis apraiðkomis susipaþinæ, èia ir lietuviðkà tautiná susipratimà – su visu jo idealizmu ir romantika – perëmæ daugiausia ið amerikietiðkai lietuviðkos bei katalikiðkos Lietuvos Vyèiø organizacijos tradiciniø sampratø ir veikios stiliaus. Tokio amerikietiðkai lietuviðko jaunimo yra daug tûkstanèiø. Tik jo pasireiðkimø stilius ilgainiui yra tapæs tiek áprastas ir paprastas, kad nesukelia visuomenæ iðjudinaniø bangø.

203

„Lietuvos vardo garsinimas” ðiam lietuviø jaunimui buvo ir yra labai gerai suprantamas ir pastangø vertas uþdavinys. Greièiausia to uþsikrëtimo vedami ir kai kurie dabartiniai „þygininkai” jau 1964 m. uoliai darbavosi kultûrinës (folklorinës), lietuviø ðventës rengime New Yorko mugëj ir ypaè lietuviðko kryþiaus – koplytstulpio tos paèios mugës (bûsimo parko) aikðtelëj statybos bei prieþiûros darbuose, èia jie susidûrë nebe vien su jaunimo, o ir su platesniø mûsiðkës lietuviðkos visuomenës sluoksniø vieðuoju veikimu ir su to veikimo bûdais bei priemonëmis. Èia, turbût, ir kilo jiems áspûdis, kad to maþa, kad lietuviams reikia didesniø ir kitokiø þygiø. Bet „þygininkai” neatsineðë jokiø naujø iðradimø. Iðsiliejimas ið draugijiniø bei „parapiniø” rëmø ir spaudimas á Amerikos visuomenæ bei valdþià masinëmis eisenomis bei sukëlimu kalbø spaudoj ir televizijoj yra tik sekimas kasdien Amerikoj ir kitur matomø populiariausiø pavyzdþiø. Ir lietuviai Amerikoj tokias priemones (savo metui atitikusiu mastu) jau yra vartojæ. Pavyzdþiui, Juozas Ginkus su nesutramdomu pasididþiavimu pasakodavo, kad jis kadai, tuoj po pirmojo karo, – baltu þirgu raitas! – vadovavo daugelio tûkstanèiø lietuviø eisenai New Yorko Broadwayum ir Penktàja Avenue. Antrojo karo metu Antanas Olis suorganizavo „Lietuviø Misijà Washingtonan” ir pradëjo Amerikos valdþios ir spaudos þmoniø informavimà apie Lietuvos padëtá ir teisæ á nepriklausomybæ. Tai dabar nuolat tæsiama Amerikos Lietuviø Tarybos ir visø kitø veikëjø. (Prisiminkim dar ir milijono paraðø peticijà dël Lietuvos pripaþinimo po pirmojo karo.) Mintis „garsinti Lietuvos reikalà” tokia kryptim ir tokiu mastu sena. Tik ne vienodai sëkmingai ji virsta þodþiu ir kûnu. „Þygininkai” ðalia ðiø seniai þinomø minèiø atsineðë tik tà „naujienà”, kad atëjo sklidini energijos ir amerikietiðkø sugebëjimø pritaikyti lietuviams rûpimos idëjos populiarinime jø gerai ásiþiûrëtus amerikinius propagandos bûdus bei priemones. Kadangi mûsø veikëjijoj tokios energijos ir organizacinio talento ne per daugiausia ar net aðtrokai stokoja, tai „þygininkø” uþsimojimai ir atrodë netgi labai nauji ir nepaprasti. --„Þygininkai” pasirodë, kaip energingi propagandininkai, ne kaip visuomeninës veiklos politikos modifikuotojai. Vietomis atrodë, kad jie ar neturëjo laiko, ar nematë nei reikalo apmàstyti, kokias politines tezes propaguoti. Pirmuoju savo þygiu (Washingtone) jie automatiðko reflekso bûdu pasiðovë demonstruoti nesàlygotà Amerikos lietuviø jaunimo pritarimà ir skatinimà prezidento „tvirtai politikai Vietname”. Demonstracijà jie suorganizavo greit ir visai patenkinamo masto. Tuo árodë savo prasisiekusá energingumà ir organizaciná gabumà. Bet tai nieko nesakë apie politiná intelektà. Demonstracijos ðûkis, þinoma, atitiko mûsø, ypaè naujosios ateivijos vyresniojoj kartoj populiarià ir kartu pavirðutiniðkà paþiûrà, anot kurios komunizmas ir tik komunizmas esàs vienintelë Lietuvos nelaimës prieþastis, todël bet koks, bet kur (ir bet kokia kaina) ágnybimas komunizmui esàs „þingsnis á Lietuvos nepriklausomybæ”. Atitiko tos demonstracijos ðûkis ir panaðiai pavirðutiniðkai nuomonei, anot kurios, kas tik nepritaria Vietnamo karui ar abejoja jo tikslingumu, tas savaime pritariàs

204

komunizmui. Taigi, kai „þygininkai” nuþygiavo Washingtonan remdamies tik pirmàja po ranka pasitaikiusia populiaria paþiûra, tai jie tik storesniu brûkðniu pabrëþë tà, kas mûsø visuomenës „politinëj filosofijoj” jau seniai yra, bet neáneðë iðsamesniu apmàstymu pagrástø naujø idëjø. Manifestacija New Yorke buvo politiðkai bent kiek apmàstyta. Pritraukus pajëgø ið „antikolonijinës lygos” (nemanifestuojanèio, bet daugiau màstanèio – svarstanèio jaunesniøjø veikëjø sambûrio), atsirado „revizionistiðkø” átakø bent raðytiniø manifestacijos dokumentø rengime ir jø pavartojimo plane. Vyraujanèioj politinëj filosofijoj perversmo neávyko, bet atsirado naujo atspalvio. Ði manifestacija paèioj savo uþuomazgoj buvo skirta ne abstrakèiai urminei kovai prieð komunizmà, o konkreèiam Lietuvos nepriklausomybës reikalavimui. Reikalavimo dokumentacijoj argumentai buvo ásakmiai nukreipti prieð Rusijos (ðiuo metu kaip tik ir komunistinës) imperialistiðkà politikà. Tuo remdamies, „þygininkai” bei jø atstovai tvirèiau jautësi, kalbëdamies su ávairiausiø – ne tik anti- ir neantikomunistiðkø, bet net visiðkai komunistiðkø – valdþiø atstovais. Buvo kreivø þvilgsniø dël to ið mûsiðkiø institucijø, buvo aðtriø priekaiðtø (uþ nuolaidþiavimà komunizmui!) ið kai kuriø visuomenës sluoksniø, bet „þygininkai” iðlaikë tà Lietuvos tezës gynimo linkmæ, taigi áneðë ir á veiksmà, ne tik á pasikalbëjimus tarp savæs, – geros ar negeros, bet – kiek kitokios politinës màstysenos. Taèiau nei manifestacijos dalyviø dauguma, nei juo labiau platesni lietuviø visuomenës sluoksniai to nei nepastebëjo. Neatrodo, kad ir patys „þygininkai” – dabar oficialiai iðsiskirstæ – bûtø tvirtai prisiriðæ prie tokiø ar kitokiø Lietuvos laisvës kovos teorijø. Jie veiksmo þmonës ir, galimas dalykas, þavëdamies pirmaisiais pasisekimais, vël planuoja, kokià èia, anot J. Ðoliûno, „pasiutpolkæ” sukëlus – su kokia nors „filosofija” ar ir be jos... --Ðalia kur ne kur sava nerimstanèia galia „kamðèius iðneðusiø” jaunimo prasiverþimø, ðalia vyresnës kartos tëviðkai globojamø, auklëjamø ir skatinamø pasireiðkimø, yra dar ir ne taip triukðmingø, ne taip girdimø bei matomø „naujo vyno vaikðèiojimø”. Tradiciðkoms vadovybëms ir prie jø pripratusiems sekëjams tie neaiðkiai girdimi ir neaiðkiai matomi „vaikðèiojimai” neretai atrodo átartini, todël beveik vengiama jais domëtis ir dar labiau vengiama á juos dëti viltá. O taèiau màstanèiøjø – svarstanèiøjø vaidmuo jau juntamas: bent taip, kaip „off-Broadway” teatrø ðalia populiariøjø scenø. Jei pagrindinis vaidmuo mûsø visuomenëj atitektø tik energingiems ir iðradingiems propagandininkams, gal netruktumëm pasijusti, kad trankiai þygiuojam, tik nebeþinom kur ir ko. Jei tas vaidmuo atitektø tik aiðkiaregiams màstytojams, ilgainiui liktumëm istorijos archyve su visomis protingomis idëjomis. Be minties ir energijos santuokos jaunojoj kartoj, jos atëjimas á visuomenës virðûnes nebûtø eros pradþia. O tai santuokai dar reikia pirðliø. Metmenys, 1966. Nr.11. P. 196–199

205

Laikraðtis ieðko „tylinèios daugumos“ Ásiþiûrëjusi á madingus vieðosios nuomonës tyrimus, ryþosi to amato pabandyti ir vieno ið mûsø laikraðèiø, bûtent, Dirvos redakcija: pasiskelbë vykdanti anketà (pasiteiravimà) visuomenës nuomonei tirti ir pateikë klausimø ratà. Atsakymai bûsià paskelbti, o tada, sako, „mes matysime savo visuomenës atvaizdà statistikoje“. (Turbût norëta pasakyti „visuomenës nuomonës atvaizdà“.) Puikus, entuziastingai sveikintinas uþsimojimas. Ádomu ir smalsu toká atvaizdà ko greièiausiai pamatyt. Deja, entuziazmà ir smalsumà èia pat sutramdë rengëjø paaiðkinimas, kokia to sumanymo intencija ir vykdymo priemonë. Sumanymas, pasirodo, beesàs apsigimæs... abiem kojom luoðas. NEREIKÐMINGAS OBJEKTAS

Kad ir þadëdama „visuomenës atvaizdà“, Dirva pabrëþtinai pareiðkë ieðkanti tik nuomoniø ið „tylinèios daugumos“, kuri (neaiðku kodël) neturinti progos pareikðti savo nuomoniø kitaip, kaip „tik panaðiu bûdu“, atseit, tik kryþiukais ar ratukais atspausdintame klausimø lape... O ir tos „daugumos“ ieðko ne visoj lietuviø ar bent Amerikos lietuviø visuomenëj, o tik tarp savo skaitytojø, nes klausimø lapas pateiktas tik laikraðtyje. Taigi, tyrimo objektas èia tik vienas, visuomenës sektorius toli graþu nei ið paèiø didþiøjø, nei netgi ið paèiø bûdingøjø iðeivinës lietuviø visuomenës sektoriø. Pagaliau, ir tas sektorius tiriamas ne visas, o tik jo „tylinèioji dauguma“, tik tie, kurie savo nuomoniø raðtu ar þodþiu nepareiðkia vieðai nei Dirvoj, nei kur kitur. Þodþiu sakant, ðio tyrimo objektas nedidelë ir visiðkai pasyvi visuomenës dalis, kuri lig ðiol (kol nebuvo klabenama anketomis) savo nuomoniø vieðai nereiðkë ne todël, kad nebûtø tam progø (visiems tokios progos kraðtuose, kuriuos gi ne veltui vadinam laisvais, yra atviros), o nereiðkë tik todël, kad arba tingi kalbëti, arba nelaiko savo tø nuomoniø pakankamai svarbiomis, arba tø nuomoniø visiðkai neturi, nes nesuka sau galvos visuomeniniais klausimais. Tad, jeigu ir visa toji Dirvos skaitytojø dauguma staiga sukrustø ir susiøstø savo kryþiukus bei ratukus klausimø lapuose, ið to vis tiek nesusidarytø visos mûsø visuomenës nuomonës atvaizdas, o tik galbût nuomoniø (ar nesusivaikymø?) atvaizdas ið maþokos, nelabai bûdingos, pasyvios, tad ir menkareikðmës dalies. Be to, labai nerealu tikëtis, kad tylinèioji, taigi pasyvioji, nerangioji laikraðèio skaitytojø dalis (redakcija ið anksto vadina jà dauguma) tai jau labai pultø ir á klausimø lapà kryþiukus raðyti. Patyrimas (kaip tik tos paèios Dirvos) rodo, kad á anketas atsiliepia vos keletas ar, geriausiu atveju, keliolika deðimèiø skaitytojø, ir tai, daugiausia, kalbanèiøjø, o ne tylinèiøjø. Kadangi naujasis klausimø lapas numatytas ne vardinis, o anoniminis, tai atsakymø skaièiuotojai negalës net patikrinti, ar tai „tylinèios daugumos“, ar „kalbanèios maþumos“ atsakymai. Tai galëtø bûti net visiðkai neþinomø iðdaigininkø „nuomonë“. Juk, anketai esant anonimiðkai, ne taip jau sunku kam nors surankioti kokià porà ðimtø atitinkamo Dirvos numerio egzemplioriø,

206

iðsikirpti ið jø klausimø lapus ir netgi pagal vieno linksmo ar pikto iðdaigininko nuoþiûrà sukurti lemiamà pluoðtà duomenø, ið kuriø bûtø per akis medþiagos skaièiavimo þaidimui, bet kurie negali bûti pagrindas dëmesio vertam rezultatui. Taigi tame, ið esmës ádomiame sumanyme „viena koja luoða“ yra dël to nereikðmingo ir neapèiuopiamo tyrimo objekto pasirinkimo. Dël to sumanymas nustoja savo reikðmës ir ádomumo, ir lieka tik vienas gal ðiek tiek ádomus klausimëlis, – kokia gi psichologinë prieþastis tokio savotiðko reiðkinio, kad laikraðtis ëmë egzaltuoti „tylinèià daugumà“ ir visuomenës iðminties lobiø þvejoti su fanfarais iðplaukia ne á visuomenës gelmes, o á paèias seklumas? TYLINÈIOS DAUGUMOS MITAS

„Tylinèios daugumos“ sàvoka Amerikoj pagarsëjo prieð dvejus metus, kai ji buvo pavartota prezidento rinkimuose, Nixonui pasisiûlius bûti tylinèiøjø amerikieèiø interesø gynëju. Demokratai, liberalai, radikalai ir visi kiti antikonservatoriai bei antinuosaikieji propagandoje buvo paþymëti „rëksniø“ þenklu, o visi kiti „tylinèiøjø“ vardu. Átikinanèiai skambëjo teigimas, kad, nepaisant didelio „rëksniø“ sukeliamo triukðmo, „tylinèiøjø“ yra dauguma. Ið 73.211.562 balsavusiøjø (ásidëmëkim, ið balsavusiø, o ne tylëjusiø!), uþ Humphrey pasisakë 31.257.165, uþ kitus smulkius „rëksnius“ 244.444, taigi vadinamøjø „rëksniø“ ðalininkø pasirodë bûta 43.052%. Bet ir uþ Nixonà pasisakiusiøjø tariamø tyliøjø buvo ne kaþin kiek daugiau: 31.785.480, arba 43.416%. Likusi „antirëksniø“ dalis pabalsavo uþ Wallace. Tø buvo 9.906.473, arba 13.532%. Sudëjus Nixono ir Wallace gautuosius balsus, visa tariama „tylioji dauguma“ bûtø beveik 57% ið balsavusiø tarpo. Bet balsuoti turinèiø teisæ (21 ir daugiau metø amþiaus) JAV 1968 metais buvo 118.788.000. Atseit, 45.567.000 su virðum nebalsavo. Ið viso elektorato Nixono gauti balsai sudarë tik 26.76%, Humphrey – 22.33, Wallace – 8.34, maþai tegirdëtø „rëksniø“ – 0.20, o niekieno negauti – 38.37%. Tai ðie 38 Amerikos elektorato nuoðimèiai ir yra tikroji tylinèioji (tiksliau sakant, „don’t care“) dauguma: ne absoliutinë, bet stipri reliatyvi dauguma. Taèiau gudriai pavartotas propagandinis ðûkis tebepalaiko mità, kad „tylioji dauguma“ esanti kaip tik ta, kuri iðrinkusi Nixonà prezidentu, (taip pat ir kuri uþ Wallace balsavusi). Tai bûtø visas balsavusiøjø sektorius nuo vidurio á deðinæ, nuo atsargiai santûriø liberalø iki radikaliausiø konservatoriø imtinai. Kalbanèiø mûsø visuomenës virðûniø dalyje (gal ir daugumoje, bet to dar jokia anketa netyrinëjo) yra puoselëjama iliuzija, kad kaip tik ið ðio deðininio Amerikos politikos sektoriaus dar galima tikëtis veiklios ir apèiuopiamos paramos aktualioms mûsø tautinëms aspiracijoms. Leiskime, kad daugiausia tuo lietuviðkojo patriotizmo sumetimu, o ne vien dël savo pasiektos socialinës padëties interesø, minëtoji mûsø kalbanèiøjø dalis stengiasi ko daugiausia lietuviø árikiuoti á tà menamai palankesná Amerikos politiná sektoriø, ar bent prie jo prisiðlieti ir identifikuotis su tuo sektorium, uþsidëjusiu (kad ir

207

nepagrástai) Amerikos „tylinèios daugumos“ iðkabà. Dël to ir ði iðkaba yra ágijusi gerà vardà mûsø „kalbanèiose virðûnëse“. Tokia iðkaba, turbût, laikoma tinkanti ir mûsø visuomenei kviesti á, sakysim, pro-konservatyvøjá sparnà. Turbût todël ir Dirva, kaip Nixonas anàmet, atkreipë (ið anksto palankø) dëmesá á „tylinèios daugumos“ nuomonæ. Bet ið jos uþsimojimo tyrinëti tà nuomonæ nematyt, kad èia bûtø dairomasi kaþkokios dar neþinomos, nepaþástamos nuomonës. Dairomasi, atrodo, kaip tik tø paèiø nuomoniø, kurios jau ne tik þinomos, bet ir tolydþio skelbiamos, árodinëjamos, ginamos. Dairomasi ne nepasakytø nuomoniø, o daugumos titulo jau skelbiamoms nuomonëms. Jei nëra po ranka kokios geresnës daugumos, tai nors tylinèios... Ypaè, kad „tylinèioji dauguma“ ne tik tebedëvi propagandinio mito sukurtà aureolæ, bet dar ir tuo patogi, kad ji vis tiek tylës, kokias nuomones jos aureole bepapuoðtum... PRETENZINGAS PASILYGINIMAS

Antras graþus Dirvos uþsimojimo luoðumas yra pats klausimø lapas. Tokio klausimø lapo tinkamumas visuomenës nuomonëms tirti vargu gali pralenkti ið siûlo ir skardinëliø sumontuoto „telefono“ tinkamumà long distance pasikalbëjimui. Betgi rengëjai teigia, lyg jø anketa ne kaþin kiek tesiskirianti nuo Gallupo anketø... Ji tik esanti ne tokia sudëtinga, kaip Gallupo, ir èia nereikësià tokios sudëtingos skaièiavimo maðinerijos, kaip tenai. Mat, èia bûsiàs „tam tikro pobûdþio atsiklausinëjimas“, suprask, ne toks, kaip ten, kur „pasitenkina tam tikru nuoðimèiu“, o paskui jau „maðinerija“ viskà atlieka... Sunku bûtø rasti kità toká pretenzingà ir toká faktø neatitinkantá pasilyginimà. Tikrasis skirtumas tarp Gallupo ir Dirvos anketø yra tas, kad Dirva tyrinëjimà pradeda ið prieðingo galo, negu Gallupas ar kiti to darbo profesionalai. Pats sudëtingiausias studijinis ir skaièiavimo darbas tenai atliekamas pirma, negu daromas atsiklausimas. Profesionalai vieðosios nuomonës tyrinëtojai pradeda nuo atitinkamos visuomenës sandaros studijø, kurios nuolat atðvieþinamos. Jie visuomenæ iðanalizuoja socialiniu, ekonominiu, kultûriniu, politiniu, etniniu, rasiniu, profesiniu, teritoriniu ir visokiais kitokiais poþiûriais, galinèiais turëti átakos á þmoniø problemines nuomones. Sudaroma lyg mozaikiná visuomenës paveikslà (þemëlapá) ið grupiø, susiklosèiusiø pagal ávairias minëtøjø paþiûrø kombinacijas. Tada ið kiekvienos tokios „mozaikinës plokðtelës“ kruopðèiai atrenka daþniausiai tik po vienà tipiðkiausià tos grupës paþiûrø reiðkëjà ir remiasi prielaida, kad kokia bus to vieno asmens nuomonë tam tikru reikalu, tokia maþdaug bus ir visos grupës. Profesionalai vieðosios nuomonës tyrinëtojai þino, kà klausia, ne taip, kaip Dirva – ðtai klausimø lapas, atsiliepkit, kas nepatingësit... Klausiamøjø parinkimas ir yra tenai pats didþiausias ir sudëtingiausias darbas. O klausia nuostabiai nedaug. Ne koká nors „tam tikrà nuoðimtá“, kaip Dirvoj sako, o tik apie pusantros tûkstantosios nuoðimèio dalies, t.y. maþdaug vienà ið 65.000 turinèiø teisæ balsuoti. (Apie keliolika ðimtø ið visos Amerikos.) Klausimø paskiru atveju èia esti vienas ar du, retai kada trys ir daugiau, ir jie lieèia tik vienà temà.

208

Klausimai konkretûs, preciziðki, toki, kad atsakinëtojas neturëtø nei abejojimø, nei galëtø iðsisukinëti nesuprantàs, ko klausiama. Atsakyti galima trejopai: taip, ne, ir neþinau (dar nesu susidaræs nuomonës). Keliolika ðimtø tokiø atsakymø suskaièiuoti ir statiðkai sugrupuoti sudëtingos maðinerijos nebereikia: ið bëdos, pakaktø paprasto pieðinuko. Dirva savo tariamai „nesudëtingoj“ anketoj viskà padarë atvirkðèiai. Jokios parengiamosios analizës tiriamojoj visuomenëj ar jos daly nedarë. (Ne juokai tà ir padaryt.) Klausimø lapai nepaskirstyti á sistemingai iðaiðkintus visuomenës sluoksnius, o tik iðmesti urmu „á minià“ ir tai tik á savo prenumeratoriø „minià“. Kas ið tos „minios“ atsilieps, – neþino ir þinoti nesikësina: klausimø lapø siûlo nepasiraðyti ir nepadaryti jø vardiniais. Vis dëlto siûlo tiems anonimams patiems pasisakyti, kas jie tokie. Tam tikslui lape yra net devyni klausimai su 24-iais langeliais kryþiukams. (Faktiðkai net su 26iais, kadangi á vienà langeliø porà áleidþiamos tik moterys, ir á vienà porà tik vyrai...) Atsakovai turi á tuos langelius áraðyti bent po devynis kryþiukus, bet gali ir iki keturiolikos. Keturiais kryþiukais reikia suteikti faktiniø informacijø apie save (lytis, santuokinis statusas, amþiaus grupë ir formalaus iðsimokslinimo lygis). Tai dalykai, kuriuos kiekvienas atstovas, jei nesumanytø tyèia pameluoti (o kas anonimà patikrins?), gali „ákryþiuoti“ visiðkai objektyviai ir tiksliai. Kiti penki klausimai reikalauja autoatestacijos, turbût, turinèios liudyti atsakovo nuomonës kompetentingumà. Èia tø anonimø atsakymai tegali bûti subjektyvûs. Todël ði klausinëjimo dalis tiek teverta, kiek bûtø verti iðleidþiamieji mokyklos egzaminai, kur mokiniai savo egzaminø darbus raðytø uþsidaræ nuo mokytojø, net ir vienas nuo kito slëpdamiesi po kaukëmis, ir kur vietoj savo identifikacijos prie raðiniø kiekvienas pridëtø tik savo paties sprendimà apie savo iðsimokslinimà ir dalykø þinojimà... Kadangi á kiekvienà klausimà gali bûti po du, tris ar penkis skirtingus atsakymus (o á vienà, kur klausia, kuo domisi Dirvoje, gali bûti net 24-os atsakymø kombinacijos), tai ið viso atsakymø kombinacijø gali bûti net 116.640 variantø... Tokia atstovø charakteristikos pulverizacija („plaukø skaldymas“) statistikai sudaryti tinka në kiek ne geriau, kaip vandens srautas lauþui uþkurti. Esminëj klausimø lapo daly lieèiamos net keturios visiðkai skirtingos temos. Atsakyti reikia á 14 klausimø. „Bendravimo“ temoj penki klausimai, á kuriuos atsakymai priimami tik „taip“, ar „ne“ („treèio kelio nëra“!). Bet ir tai atsakymø kombinacijø gali bûti net 32. O „meno atstovø“ nominacijoj (ið visø septyniø mûsø ákvëptiniø tarpo) galimø atsakymø ávairybë ne tik neapskaièiuojama, bet ir neásivaizduojama, ypaè, kad neaiðku, apie kokius „meno atstovus“ èia klausiama: ar tik JAV lietuviø, ar visos iðeivijos, ar visos lietuviø tautos (taigi ir „ið anapus“), ar gal net viso pasaulio menininkø... Klausimai suformuluoti ne tik nepreciziðkai, o net keliaprasmiðkai, ir kai kurie, be to, dar atrodo lyg ir „pafrizuoti“, kad paskatintø atsakyti taip, kaip klausëjas ið anksto pageidauja...

209

VIS DËLTO ATÞYMËTINAS REIÐKINYS

Ið ðitaip renkamø duomenø, kiek jø bebûtø surinkta, patikimo þadëto „savo visuomenës atvaizdo statistikoje“ nebus. Taèiau pats faktas, kad, ðtai, vienas mûsø laikraðtis ëmësi tokios iniciatyvos, vis tiek yra atþymëtinas ir aptartinas. Neprivalu uþsimerkti ir dëtis nematanèiais tos nelemtos aplinkybës, kad tà reikðmingà ir ádomø uþdaviná vykdyti yra uþsimota neturint tam reikiamø pajëgø në bûtiniausio minimumo. Ir nebûtø teisinga ðiuo atveju suniekinti ar smerkti Dirvà, kam ryþosi daryti toká dalykà, nepaisydama tos taip gerai þinomos aplinkybës (pajëgumo stokos). Nes kas gi ið mûsø nesam toj ar kitoj srity, tuo ar kitu metu bandæ plika kakta sienà pralauþti!.. Juk narsieji gi pilis ima. Tik, þinoma, vien narsumu retai kada tepaima... Dirva ðiuo atveju nusipelno pagyrimo uþ narsumà ir uþuojautos dël neiðvengiamai atslenkanèio nusivylimo, jeigu turëjo intencijà atrasti daugiau tiesos apie mûsø visuomenëje esamas nuomones pateiktaisiais klausimais. Jeigu... O jeigu viso ðio sumanymo intencija bus buvusi tik paþvejoti ið anksto pageidautø nuomoniø ið kaþkokios menamos anoniminës „tylinèios daugumos“ ir sukurti ið to atsitiktiná ar net ir suplanuotà vieðosios nuomonës padirbiná, tai apie toká reiðkiná turëtø bûti visiðkai kitokia kalba. Akiraèiai, 1970. Nr.8(22)

Lituanistikos instituto suvaþiavimas. Nevedë tautos, bet buvo verta klausyti Nepasversi visuomeninio ávykio svarais. O taèiau sàmonëj yra svarstyklës, bent apytikriai rodanèios, kas svaru, kas tik „taip sau“. Guldau sàmonëj kabanèiø svarstykliø padëklan Lituanistikos instituto suvaþiavimà, ávykusá paèiame geguþës gale Èikagoj. Vienu ypu tas nusvyra þemyn. Aukðtyn iðkilusin padëklan dedu visø pirma – kà gi kita, jei ne tomis paèiomis dienomis Filadelfijoj laikytà, panaðios apimties Amerikos Lietuviø Tautinës s-gos atstovø seimà, savo turiná pusëtinai plaèiai garsinusá. Svarstyklës – në ið vietos. Dedu ðalia jo vienà po kito Bendruomenës, Tarybos, Vliko suvaþiavimus ir seimus, akivaizdiniu ar neakivaizdiniu bûdu stebëtus per porà trejetà pastarøjø metø. Jau beveik ir netelpa, per briaunas virsta, o vis dar pirmojo padëklo në iki pusiausvyros nekilsteri. Patriotinë retorika kûpa putø kamuoliais, rezoliucijos pûpso spalvingø balionø kekëmis, o ten, þemyn tebenusviræs, guli kietomis plytomis susislëgæs Lituanistikos instituto suvaþiavimo turinys... Trys deðimtys ávairiø paskaitø ir praneðimø. Dalis laikyta lygiagreèiai tuo paèiu metu, tai pasirinktinai iðgirsti galëjai ne daugiau kaip 23. Bet – kas girdëta, buvo verta klausyt klausyt. Vis nauji, o jei ne visiðkai nauji, tai bent ið naujo paryðkinti duomenys apie virtinæ rûpimø dalykø, lieèianèiø Lietuvos praeitá ar dabartá, vietomis praardanèiø bent plyðelá ir ateities uþdangoj. Kaip poetas Henrikas Radauskas (kurio kûryba viename ið praneðimø irgi buvo áspûdingai aptarta), taip ir Lituanistikos instituto suvaþiavimas „nevedë tautos“, tai

210

yra, neskelbë kovon ar darban ðaukianèiø manifestø nei rezoliucijø, o tik dalinosi patirtomis, kruopðèiai sutvarkytomis þiniomis ne apie tai, kas turëtø bûti, o tik apie tai, kas yra buvæ ar dabar yra. Ir nesikësino pakalbëti apie viskà. Kalbëjo tik apie tai, á kà kiekvieno paskiro praneðëjo sugebëta ir suskubta paþvelgti giliau, negu kas kitas esam paþvelgæ. Kiekvienas praneðimas buvo ðaltinëlis suþinoti, ko neþinojai, ar jei ir þinojai, tai suþinoti daugiau ar geriau. Tik taip ir gali visuomeninio ávykio turinys bûti svarus. Nebandau tuo sakyt, kad tautà ar visuomenæ kur nors vesti pasiðaunantieji suvaþiavimai ar seimai nieko neverti ar nereikalingi. Tik, bandant kà nors vesti, reikia ir raginti. O raginanèiam sunku atsispirti prieð pagundà siûlomuosius tikslus bei sumanymus rodyti padidintus ir pagraþintus. Propaganda yra idëjø infliacija. Negali sakyt, kad jos visiðkai nereikia. Nebegerai tik tada, kai infliacija iðsprûsta ið kontrolës ir kai kietasis idëjø branduolys, neretai ið pat pradþiø apykuklis, beveik visas taip ir iðsipuèia balionais ar iðsiplaka putomis, kuriø tik apimtis didelë, ne svoris. Turinio infliacijai sunkiausia atsispirti ten, kur vertinama ar planuojama aktualiøjø veikimo ðakø politika. Ir Lituanistikos instituto suvaþiavime lyginamasis svoris buvo staiga kritæs iki burbulinio lygio, kai vieno vakaro pridëtinëj programos daly – Lietuviø fondo vadovø pageidavimu – buvo uþsimota svarstyti mûsø iðeivijos kultûrinë politika politika. Kas tà vakarà tegalëjo ávykti ir, þinoma, ávyko, tai tik pradinis prisiðaudymas bei apsiðaudymas dël tos politikos. Iðryðkëjo tik tiek, kad reikalas tà dalykà iðsamiau iðstudijuoti tikrai yra gyvas, bet kad tai padaryti ámanoma „tiktai ne ðiandien, tiktai ne ðièia“. Kultûrinës politikos klausimai èia negalëjo bûti ne tik iðspræsti, bet në suformuluoti. Svarstybø rengëjai pakvietë du instituto narius – þurnalø redaktorius, filosofà ir sociologà – patarti, kokia bûtø geresnë iðlaidø politika kultûrinei veiklai bei kûrybai skatinti. Jie abu pabërë rimtai svarstytinø preliminariniø pasiûlymø. Bet kà gi iðsvarstysi apie iðlaidø politikà, kai ji jau sukaustyta geleþiniais pajamø politikos panèiais! Kiti du referentai – praktikai, bendruomenës ðvietimo ir geleþinio fondo vadovai – aiðkino tik turimuosius pajamø politikos vaisius vaisius, kuriø nepakanka aprûpinti në penktadaliui skubiøjø kultûrinës veiklos bei kûrybos reikalø. Tie paaiðkinimai dar kartà pirðtu prikiðamai rodë, kad didþioji problema yra ne iðlaidø linkmës, o pajamø telkimo politika. Kas per 10 metø ið tos geleþinës pajamø politikos iðëjo: palaima ar kilpa kultûrinei veiklai? Tuo tarpu pajamø politikoj ásivyravæs geleþinio fondo principas yra tabu tabu, lyg nediskutuotina, o tik girtina ir skelbtina religinë dogma. Ðitaip esant, svarstyti kultûrinæ politikà visoj jos apimty teámanoma abstrakèiai, be perspektyvos iðvadas ágyvendinti. Todël apie pustreèios valandos trukusios kultûrinës politikus svarstybos, pasiblaðkiusios tarp visam plotui skirtø idëjø ir geleþine tvorele aptvertam sklypely pastebëtø faktø, pasibaigë besiskirstanèiøjø tarpe tesusidëjusia iðvada, kad „mûsø kultûrinës politikos fronte nieko nauja“. Þinoma, tas epizodas, ið ðalies áspraustas á Lituanistikos instituto suvaþiavimo programà, në neáskaitytinas á pagrindiná to suvaþiavimo turiná. Pagrindinis turinys akivaizdþiai nuneigë durimis ið lauko trinktelëjusio buvusio instituto prezidento vieðà aliarmà apie instituto krizæ. Suvaþiavimo svoris liudija,

211

kad krizës institute nëra. Jei kuo institutas ðiek tiek negaluoja, tai gal tik santvarkos nuostatø ydomis. Tai daugumo mûsiðkiø sambûriø chroniðka ligelë. Atsitiko netyèia pabuvoti menkà valandëlæ ir instituto organizaciniame posëdyje. Kaip þemëj, taip ir danguj... Tai yra, kaip kitur, taip ir èia: kalbasi apie naujà statuto projektà... Gal ir reikia. Bet, – atsargiai su tais statutø taisymais! Nebe kartà yra taip atsitikæ, kad po dideliø taisymø statutai vis tiek iðëjo tik kitaip perraðyti, bet në kiek ne geresni... Nusiþengdamas paðalieèio nesikiðimo dorybei, papraðiau balso ir sakau: argi tokiam kolegiðkam, mokslo tikslais sudarytam sambûriui tikrai reikia, ir netgi ar moralu turëti statute dësná, numatantá nariams „civilinës mirties bausmæ“, tai yra, paðalinimà ið instituto, ypaè net visiðkai nenurodantá, uþ kà tokia bausmë gali bûti pritaikyta. (Nuoþiûriðkas baudimas, kaip absoliutinëj tironijoj!). Keletas pritarë, kad tai nemalonus ir gal tikrai nereikalingas nuostatas. Bet atsirado ir vienas to nuostato gynëjas: o kà, girdi, darysim, jei kas ið nariø ims komunistinæ propagandà per institutà skleisti! O – o! Kà, þmogau, gali sakyti prieð toká pritrenkiantá argumentà... Nebent gal – áraðykit á statutà, kad moksliniø darbø laisvë ðiame institute suspenduojama, ir steigiama ypatinga komisija (èekà) herezijoms instituto nariø darbuose medþioti. Tada tai nebeilgai tektø laukti ðiame institute mirtinos krizës. Akiraèiai, 1971. Nr.5(29)

Jaunimo kongresas. Iðtesëtinas ásipareigojimas Dr. J. P. Kazickas, Antrojo pasaulio lietuviø jaunimo kongreso Finansø komiteto pirmininkas, vienà lapkrièio vakarà supaþindinëjo mûsø laikraðèiø New Yorke turimøjø atstovø bûrelá su savo vadovaujamu komitetu, jo uþdaviniu, atliktais pasirengimais, ir kalbino laikraðtininkus bei radijininkus á talkà: – Reikia, kad visuomenë pajustø Jaunimo kongreso svarbà. Ið tikrøjø tame þodyje pajustø glûdëjo ir daugiau prasmës. Bûtent, reikia, kad visuomenë ne tik pajustø, bet ir pripaþintø, ir ásakmiai spræstø, jog jaunimo kongresas ne tik ðiaip sau svarbus, o yra vertas ir extra aukos. Nes, jei tokio sprendimo nebûtø, ir visuomenë iki 1972 metø pavasario nesumestø jaunimo kongresui apie pusantro ðimto tûkstanèiø doleriø ðalia visø kitø duokliø vieðiesiems tø metu veikimams, tai jokio jaunimo kongreso neturëtumëm. Prieð penkerius metus Pirmasis P[asaulio] L[ietuviø] Jaunimo kongresas tokio pripaþinimo palyginti lengvai susilaukë. Pripaþinimas buvo árodytas maþdaug devyniomis deðimtimis tûkstanèiø doleriø. Ar nesusvyruos tas pripaþinimas dabar, kai jam pareikðti reikia jau pusantro ðimto tûkstanèiø? Praplëstas turinys ir infliacija patenkinamai paaiðkina, kodël dabar iðlaidø sàmata þymiai didesnë, bet 150 ar net 160 tûkstanèiø suma vis tiek þymiai atkakliau palaiko abejonæ – ar tikrai kongresas ðitiek vertas?

212

Tûlas maþameèiø tëvas ar mokytojas pusbalsiu skaièiuoja, – kiek vadovëliø ir skaitiniø, kiek mokymo priemoniø mûsø mokyklëlëms bûtø galima parûpinti uþ kongresui iðleidþiamàja suma! O juk visa tai bûtø irgi mûsø jaunimui. Ir nauda bûtø iðtisai kartai, ne taip, kaip ið to „poros savaièiø kermoðiaus”... Kitas vël svajoja, kiek puikiø knygø bûtø galima iðleisti, kiek kûrybingø mokslo ar meno uþsimojimø finansuoti tokiu pinigu!.. Ogi tas kongresas, tas pirmasis, – staiga vieni ir kiti prisimena: – argi neapvylë, argi iðëjo toks vertingas, kaip buvo pranaðauta ir þadëta?.. Teisybë. Bet vis tiek tas pirmasis kongresas pasibaigë nesvyruojanèiu dalyviø ir visuomenës nusiteikimu, kad toki – arba pagerinti! – kongresai turëtø bûti ir toliau rengiami. Nusivylimai bei nepasitenkinimai paskirais pirmojo kongreso kreivumais ar trûkumais nenustelbë, netgi pastebimai neaptemdë visuotinio juo pasitenkinimo. Jei tas pasitenkinimas net nebûtø buvæs rimtai pagrástas, jei tai bûtø buvæs, leiskime, tik lengvabûdiðkas svaigulys, vis tiek jo sukeltasis nusiteikimas buvo vyresniosios mûsø visuomenës (áskaitant ir ano meto vyresniàjà jaunimo dalá) vieðas uþsiangaþavimas priauganèiajam jaunimui, – uþsiangaþavimas sudaryti sàlygas kitam jaunimo kongresui. Ligi ðiai dienai tas uþsiangaþavimas ne tik neatðauktas, o vis ásakmiau patvirtinamas. Todël dabar, priþadëto kongreso beveik iðvakarëse bûtø nerimta ir negarbinga kelti abejones kongreso vertingumu, ar vilioti visuomenæ nusisukti nuo jo á kitas gal ir vertingesnes, o gal ir ne maþiau ginèytinos vertës alternatyvas. Ateinanèiø metø rudená, po II Jaunimo kongreso, bus metas persvarstyti tokiø kongresø svarbà, ir persvarstyti nusistatymà, ar juos ateityje rengti, ar kuo kitu pakeisti. Dabar apie jaunimo kongreso rëmimà yra likusi tik viena garbinga kalba: ko greièiau ir pilniau tà paþadà iðtesëti. Ðitaip esant, neprasminga ir lëðø teikëjø planus bekritikuoti, netgi jei juose ir áþiûrëtumëm netikslingumø. Nes planø taisinëjimai, darbui jau vykstant, daugiau pagadina, negu pataiso. O vis dëlto – teisingumo vardan – viena aplinkybë turi bûti aptarta. J. Kazickas, aiðkindamas kongreso rengëjø pasirinktàjá lëðø telkimo politikà, pareiðkë, kad rinkliava daugiausia bûsianti nukreipta á „neþinomàjá aukotojà”, á tà „pilkàjá herojø”, kurs, esà, nesëdi nei garbës prezidiumuose, nei prieðakinëse eilëse, kurio nei fotografija, nei pavardë nemirguliuoja laikraðèiuose, kurio auka mûsø tautiniams – visuomeniniams reikalams labai kukli, bet visada atiduota visada iðtikimai atsiliepusi á kiekvienà kreipimàsi. Tø iðtikimø aukotojø esà tûkstanèiai, ir jie esà tvirèiausia bei patikimiausia visu mûsø visuomeniniø darbø atrama. Jie, sako, neða ant savo peèiø viso mûsø visuomeninio veikimo finansø naðtà. Kongreso finansø komitetas turás sàraðà ir tokiø tautieèiø, kurie ne per daug save tenusiskriaustø net po tûkstantinæ kada nekada geriems tautiniams reikalams paskirdami. Tokiø esà suraðyta apie ðeðetas ðimtø. (Kas ketvirtas po tûkstantinæ padëjæ jau aprûpintø jaunimo kongresà). „Èikagos bomba” – 35,000 doleriø Jaunimo kongresui vienos vakarienës metu! – kaip tik kilusi daugiausia ið to sàraðo. (Paaiðkëjo, kad tie tûkstanèiai suplaukë ne per vienà vakarà ir daugiausia ne ið Èikagos, o ið kitø miestø ir net ið kitø kontinentø.) Komitetas taèiau pasistengsiàs nesudaryti áspûdþio, lyg Jaunimo kongresas tai tik nedidelio pinigingø mecenatø ratelio renginys. Kongresas yra – ir turi atrodyti –

213

visai mûsø visuomenei rûpimas reikalas. Todël ir rinkliava esanti tvarkoma taip, kad kongreso finansavime turëtø progos dalyvauti ko plaèiausi visuomenës sluoksniai. Todël ir lëðø teikëjø tinklai daugiau bûsià taikomi ne kur ne kur plaukiojanèioms stambþuvëms, o bûsià metami ties gausiaisiais smulkiøjø þuveliø telkiniais, – taip, kaip daroma „nuo amþiø”, kaip daroma ypaè per pastaruosius tris deðimtmeèius, po kartà ar net po kelis kartus kasmet... Atseit, kurie tiek daug naðtø pakëlë lig ðiol, gaus pasiûlymà paimti ir dar vienà extra naðtà – Jaunimo kongreso finansavimo naðtà... Nusistatant tokià rinkliavos politikà, kaþin ar buvo atkreiptas dëmesys á tai, kad tø iðtikimøjø smulkiø aukotojø tûkstanèiø kiekis yra þymiai sumaþëjæs, nes nemaþa tûkstanèiø jø jau yra iðëjæ ið mûsø tarpo... O ir likusiøjø daugumas jau toli paþengæ „vakarop”. Ir jø iðtekliai daþniausia skurdþiai bepapildomi, ar net visiðkai iðsekæ. Tai ar tikslinga ir ar teisinga taip sau ið papratimo vis dar bandyti ant jø peèiø tas visuomenines naðtas krauti? Sakyèiau, tenebûnie Jaunimo kongreso rengëjams staigmena, jei tas dr. Kazicko su tokiu pietizmu pagarbintasis „neþinomasis aukotojas” ðá kartà ims ir paklaus: ar nemanot, pagaliau, kad ið manæs jau gana? Geras ir teisingas yra siekimas, kad jaunimo kongresas turëtø bûti plaèios visuomenës, o ne kokio siauro „plutokratø” ratelio aprûpintas. Neteisingas bûtø tik manymas, kad visuomenæ tokiu atveju vis dar tebeturi atstoti tie kuklieji, iðtikimieji, senalaikiai (tartum koki „etatiniai”) aukotojai. Ne, jie ið tos arenos jau baigia trauktis. Jø vietà visuomenëj uþëmë prieð 10–20 metø buvæs jaunimas, anuomet ðiø besitraukianèiøjø remtas ir globotas. Ðtai ðiam, neseniai buvusiam jaunimui, o dabar jau pusamþiui visuomenës kamienui dabar privalu imti ant savo peèiø visuomeniniø reikalø, ypaè tokiø, kaip Jaunimo kongresas, finansavimo naðtà. Ðis naujasis mûsø visuomenës kamienas, deja, skaièium nebe toks gausus, kaip kad buvo apgraibom teskaièiuotosios neþinomøjø aukotojø minios. Uþtat sudëtas jis ið finansiðkai nepalyginti pajëgesniø vienetø, Jeigu jø tarpe irgi yra nemaþa „neþinomø aukotojø”, tai paprastai tik todël, kad daþnas dar neprisirengë toj srity pasireikðti. Jiems visø pirma ir turëtø bûti pasiûlyta proga tapti, sakykim, prideramai þinomais aukotojais. Ne savo laikà jau atitarnavusieji ramsèiai, o visø pirma neblogai pasiturás buvæs jaunimas turëtø bûti Jaunimo kongreso rinkliavos pagrindinis taikinys. Neseniai buvusiam jaunimui turbût maþiausia tereiks aiðkinti, kam tø jaunimo kongresø reikia ir kokia jø svarba. Bet gali tekti labai ásakmiai jam priminti, kad dabar jau yra atëjusi jo eilë tesëti jaunimui duotàjá visuomenës paþadà. Þinoma, visø pirma patys kongreso lëðø teikëjai turëtø tà tiesà prisiminti, pripaþinti ir áraðyti jà savo lëðø telkimo politikos pagrindan. Akiraèiai, 1971. Nr.10(34)

214

LIETUVIÐKOS SPAUDOS PROBLEMOS Pasiraðyti ar nepasiraðyti? Prof. Vikt. Birþiðka pakëlë protestà prieð slapyvardþius, tuo vël atgaivindamas diskusijas apie straipsniø spaudoje pasiraðymà tikromis pavardëmis ar nepasiraðymà. Reikalavimà pasiraðyti vienas kitas siûlo átraukti net á mûsø spaudos etikos kodeksà, kurá, esà turëtø ko greièiausiai sudaryti mûsiðkë, kaip tik dabar uþsimojusioji atsigaivinti, þurnalistø sàjunga. Pagrindas, dël kurio reikalaujama tikrø paraðø, iðkeliamas toks: jei po straipsniø reikës bûtinai pasiraðyti, tai autorius labiau apsvarstys savo þodþius, jaus didesnæ atsakomybæ ir maþiau bebus vadinamojo „spaudos banditizmo”. Tokia teorija nëra visai be pagrindo. Taèiau, prieð apsisprendþiant dël jos, verta paþvelgti á faktus, kokius norima tuo bûdu sutvarkyti. --Ðtai tas pats prof. Vikt. Birþiðka tarp kitø nurodë ir á J. Kedainá, kuris pereità vasarà, prisidengæs slapyvardþiu, neatsakingai perdavæs prezidento K. Griniaus atsiminimus. Bet, kas netingi suþinoti, tai þino ir tikràjà J. Kedainio pavardæ, taèiau tas þinojimas nieko nepakeièia. Reikia, manyti, kad ir pats J. Kedainis þino, jog jo tas slapyvardis ið tikrøjø nëra joks slapyvardis, tad ið esmës nebëra skirtumo, ar jis pasiraðo J. Këdainiu, ar tikràja pavarde. O taèiau jis ir dabar tebetvirtina, kad jokiø iðkraipymø ir netikslumø jo raðiny nebuvo. Maþa to. P. Kr. Griniuvienë, prez. Griniaus naðlë, pasiraðydama tikra savo pavarde, paliudijo, kad J. Kedainis viskà teisingai ir tiksliai uþraðë, o pats velionis prezidentas, pasakodamas savo atsiminimus bei nuomones J. Kedainiui, tebeturëjæs gerà atmintá. Vadinasi visa atsakomybë uþ tame raðinyje buvusius teigimus yra sudëta jau nebe slapyvardþiui, o paèiam prez. Griniui. Kà jis ðiandien dël kai kuriø ten paskelbtø teigimø sakytø, negalime suþinoti, bet jo vardu kalbantieji asmenys ir be slapyvardþiø tvirtina, kad viskas buvo tvarkoj. Deja, viskas tvarkoj vis dëlto nebuvo. Min. K. Ðkirpa, prez. Griniaus paskirtas ðtabo virðininkas ir bene vienintelis ið aukðtøjø kariuomenës pareigûnø bandæs ano meto vyriausybæ apginti nuo perversmininkø, visiðkai kategoriðkai paneigë prez. K. Griniaus – J. Kedainio teigimus apie kariuomenæ apskritai ir apie raðinyje paminëtus aukðtuosius karininkus specialiai.

215

Toliau, dr. J. Paplënas, net paþymëdamas atitinkamus „Vyr[iausybës] Þiniø“ numerius, nurodë, kad prez. Griniaus – J. Kedainio raðiny buvo visai neteisingai atpasakota socialinio draudimo (Ligoniø kasø) ástatymo istorija: ástatymas buvo dar prez. Stulginskio laikais paskelbtas, o jo pakeitimas paskelbtas prez. K. Griniaus ir min. pirm. M. Sleþevièiaus paraðais. Neþinia per koká nesusipratimà taip iðëjo kad prez. Grinius su J. Kedainiu visa tai perkëlë á poperversminës vyriausybës laikotarpá, tvirtindami, kad toji vyriausybë ástatymà susiaurino... Á ðituos ir kai kuriuos kitus konkreèius, faktø iðdëstymo atitaisymus niekas nei þodeliu neatsiliepë, bet dabar ir slapyvardþiai ir ne slapyvardþiai vienodai tvirtina, kad viskas buvo labai teisingai paraðyta... Ið to iðvada, kad tikrø pavardþiø pasiraðymas visai nepaðalina galimybës skelbti net ir þinomai neteisingus tvirtinimus... --P. Stravinskas per „Draugà” barë „Dirvà”, kad ji esanti pagoniðka ir t.t. Tûlas p. Kerpë „Keleivyje” atsiliepë prieð P. Stravinskà, bet jis ten þymia dalimi stojo ne tiek prieð P. Stravinsko mintá, kiek prieð patá P. Stravinskà, kaip... buvusá teisëjà, pakeliui uþkliudydamas ir apskritai Lietuvos teismø veikimà vokieèiø okupacijos laikais. Þinom, kad Kerpë yra ir pavardë, bet ar po tuo straipsniu „Keleivyje” padëtasis paraðas yra irgi pavardë, ar tai slapyvardis, negalima numanyti. Pagaliau, jeigu skaitytojas jokio Kerpës nepaþásta, tai jam visiðkai nëra skirtumo, ar tai pavardë, ar slapyvardis. Juk buvo gi toks atsitikimas, kad viename laikraðtyje straipsnelis buvo pasiraðytas J. K. Gasio. Þinau, kad tai pavardë, paþástu tà asmená, o vis dëlto „Naujienose” jis buvo ta proga pavadintas slapuku... Taigi ir keleivinio Kerpës atveju buvo visai nesvarbu, ar tai tikra pavardë, ar ne. Að, laimei ar nelaimei, paraðiau pastabà dël to raðinio, atsiribodamas nuo diskusijø su P. Stravinsku Stravinsku, tik nurodydamas, kad p. Kerpë Lietuvos teismus palietë be jokio reikalo ir ryðio su diskutuojamu klausimu, ir palietë nevykusiai, neteisingai bei lietuviø interesams þalingai. Tada atsirado tûlas „Teisininkas” (?), kuris „Naujienose” jau ëmë priekaiðtauti man asmeniðkai, kam að ginu... P. Stravinskà. Tas „Teisininkas” taip piktas dël to, kad net Lietuvos valstybës juridiná egzistavimà kaþkaip bando uþginèyti lyg tuo bûtø árodomas... P. Stravinsko nuomoniø klaidingumas apie „Dirvos” „pagoniðkumà...” Èia, þinoma, jau buvo toks kûrinys, kurá vargu kas laikytø sau garbe tikra pavarde pasiraðyti... Taigi ðis atvejis lyg ir kalbëtø uþ nedëjimà straipsniø be tikro paraðo. Taèiau, jei mano straipsnis bûtø buvæs irgi slapyvardþiu pasiraðytas, tai „Teisininkas” bûtø likæs be temos ir jo straipsnio nebûtø gal nei buvæ... O jeigu ir P. Stravinskas nebûtø pasiraðæs pavarde, tai në Kerpë nebûtø uþkliuvæs uþ Lietuvos teisëjo pareigø Lietuvoje vokieèiø okupacijos metu. Tada ir mano straipsnio visai nebûtø buvæ... Ðtai kiek nereikalingø kalbø bûtø atkritæ, jei viena tiktai pavardë bûtø buvusi nutylëta...

216

--Vyt. Alanto „Pragaro poðvaistës”, o anksèiau jo „Jonas Pakrantis” irgi prigadino nervø daugeliui, kurie norëtø, kad visi raðytø tik pagal jø nusistatymà. Ir kas bûdingiausia, tai kad tø jo raðtø kritikai retai kada tesusilaikë nepriminæ, kad Alantas yra tas pats, kuris kadai „Lietuvos Aidà” redagavo, taigi jis esàs ðioks ir anoks. Kità kartà sunku net susigaudyti, ar èia kritikuojamas pernai iðleistas romanas, ar pernai paraðyti straipsniai, ar net anuo metu Lietuvoje buvusi vyriausybë... O jeigu Alantas bûtø ëmæs ir pasiraðæs romanà savo senàja pavarde, kurià kritikai gal jau yra pamirðæ ar net nei neþino? Arba, jei jis bûtø ëmæs ir tylomis pasiraðæs romanà kokia nors kita nieko nepasakanèia pavarde, pav., „Jonas Pakrantis”? Ir jeigu B. Raila savo recenzijà bûtø pasiraðæs ne tikra pavarde, o sakysim „A. K. Ðerelis” ir bûtø atidavæs jà ne á „Dirvà”, o á „Naujienas“? Kaip tada? Ar bûtø galima kalba, apie „tautininkus – pagonis”, ar reiktø á ðio romano „vertinimus” átraukti Alanto, Railos, „Dirvos” redaktoriø beveik biografijas ir „senøjø” bei „Naujøjø” tautininkø religiniø paþiûrø skirtumus? Þinoma, ne. Slapyvardþiai ir ðioks toks pëdø sumëtymas iðjungtø ið to klausimo paðalinius dalykus ir, greièiausia, jei bûtø kalbama, tai bûtø kalbama tik apie romano literatûrines vertybes ar nevertybes, apie jo geras ar blogas idëjas, bet ne apie asmenis ir ne apie politikà... --Daugelis nenori savo raðiniø pasiraðyti ið kuklumo: juk ne visi raðo tik tam, kad savo pavardæ matytø laikraðtyje iðspausdintà. Kitas nenori „per daþnai lásti á akis” skaitytojams su savo pavarde, o jei daþnai raðo, tai pasirenka ávairiø paraðø ar visai nepasiraðo. Ir redakcijai ne visai patogu net ir geriausius straipsnius dëti vis to paties autoriaus. Todël mielai priima ávairiai pasiraðytus. Kità kartà autorius geriau pasirenka visai neþinomà naujà slapyvardá ir sàmoningai nori „pasislëpti” vien tik tam, kad kitaip, jau ið patyrimo þino, atsiras oponentø, kurie vietoj kalbëjæ apie dalykà, ims ieðkoti asmeniniø priekabiø. Ir turi pagrindo, nes demagogiðkø priekabiautojø nestinga. Kam jiems duoti progà? Pagaliau, slapyvardis kartais rodo didesná atvirumà, negu tikroji pavardë. Jei koks paraðas yra jau daug kartø matytas po straipsniais, tai jei tikroji autoriaus pavardë ir neþinoma, vis tiek skaitytojams jis jau yra paþástama asmenybë, o kai jis pasiraðys tikrà pavardæ, tai atrodys, kaip pirma kartà sutiktas asmuo. --Diskusijas visuomeniðkais klausimais nuo nukrypimø á grynai asmenines ar ðiaip nuo kalbamo reikalo nutolusias sritis apvalyti tegali laikraðèiø redakcijos: jø pareiga (ir teisë) yra uþdëti savo „veto” tokiais atvejais, visai neatsiþvelgiant, ar straipsnis pasiraðomas tikra pavarde ar slapyvardþiu. Dirva, 1952 05 29. Nr.22

217

Nuostabûs skaièiai Prie KNYGØ LENTYNOS, lietuviø bibliografijos biuletenio, yra pridëtas lapelis, kuriame sakoma: „Pereitais metais turëjome 80 prenumeratoriø JAV ir kitose ðalyse. Ðiemet iki birþelio 12 d. uþsiprenumeravo KNYGØ LENTYNÀ 59 (43 – Amerikoje, 12 – Europoje, 2 – Australijoje, l – Azijoje). Padëkite surasti dar bent vienà prenumeratoriø 1955 m. Mes turime bent kiek atsilyginti Vlikui uþ jo paramà bibliografijai. Nemaþai siunèiama nemokamai: savo spaudai, leidykloms (mainais uþ jø leidinius), savo ir kitatauèiø mokslo ástaigoms, daugiausia stambioms bibliotekoms. Naudinga uþprenumeruoti KL [Knygø Lentynà] toms vieðosioms bibliotekoms, kurios turi lietuviðkø knygø. Kitos bibliotekos paèios kreipiasi pas mus. Dëkojame ið anksto uþ pagalbà. Laukia KNYGØ LENTYNA ir kultûrininkai kraðtuose, kurie varþo valiutos iðveþimà”. Ar ne nuostabus skaièius: 58 lietuviai tesidomi lietuviðka bibliografija! Net maþiau, kaip raðytojø! Maþiau, kaip knygø leidëjø ir knygomis prekiautojø! Þinoma, bibliografijos biuletenis ne visiems reikalingas, bet... argi tik 58-iems? Ir tai dar klausimas, ar tie 58 visi lietuviai. Atsiminkim, kad ir uþ tà patá mûsø knygos istorijai toká svarbø dokumentà turime bûti dëkingi ne lietuviui, o Lietuvos gudui, A. Ruþancovui, kuris atkakliai neða mûsø bibliografijos vedimo naðtà sunkiausiais laikais, dabar bent Vliko kiek finansiðkai padedamas, o prieð kiek laiko neðë net ir visai nepadedamas. Maþa to. Redaktorius raðo (jau paèiame biuletenyje, kronikoje): „Mëginau átikinti visus leidëjus tikslaus (leidiniø) apraðymo svarbumu, gauti raðtiðkus pasiþadëjimus dël „privalomojo egzemplioriaus”. Atrodo, kad nepavyko, nes nesulaukiau nei atsakymø, nei leidiniø leidiniø” (m. pabr.). Vadinasi, net knygø leidëjai nesidomi tuo jiems patiems tiesiogiai svarbiu moksliniu – kultûriniu darbu. Visa tai rodo gilaus apsnûdimo ásigalëjimà net tuose mûsø sluoksniuose, kuriuos dar laikome tebedalyvaujanèiais kultûrinëje veikloje ir kurie kartais net labai garsiai pakalba apie tuos dalykus dalykus. Þinoma, èia gal ir tos mûsø KNYGØ LENTYNOS begalinis kuklumas kiek kaltas: daugelis nei neþino, kad toks dalykas yra. Jei enciklopedija, nepalyginti brangiau atsieinàs leidinys, turi bene daugiau kaip porà tûkstanèiø ëmëjø, tai jø tarpe, rodos, turëtø bûti bent jau deðimtadalis tokiø, kuriems ir KNYGØ LENTYNA bûtø reikalinga. O ji juk kaðtuoja tik pusantro dolerio per metus... (Adresas: Lithuanian Bibliographic Service, Danville, Ill.) --Bet, ðalia ðio nuostabaus esamo (tikro!) KNYGØ LENTYNOS ëmëjø skaièiaus, toje paèioje kronikoje randame visà eilæ kitø, daug nuostabesniø skaièiø skaièiø. Tai yra skai-

218

èiai apie eilës mûsø laikraðèiø iðsiplatinimà, paimti ið tai statistikai skirto amerikieèiø leidinio. Neþinau, ar KNYGØ LENTYNOS redaktorius pats tikëjo tais skaièiais (ið savo kartaus patyrimo paþindamas mûsuose esamà spaudos „troðkulá”), bet sutikau vienà KL [Knygø Lentynos] skaitytojà, kuriam tie skaièiai yra padaræ labai didelá áspûdá. Ypaè áspûdingas jam atrodë mûsø dviejø dienraðèiø iðsiplatinimas (taigi ir átakingumas), palyginus su savaitraðèiais (ypaè su „Dirva”, kuri atrodo esant viena ið sàþiningiausiai savo iðsiplatinimà nurodþiusiøjø. Mûsø dienraðèiai sakosi turá vienas per 44, kitas net per 60 tûkstanèiø ëmëjø. (Sakosi, nes minëtas leidinys, ið kurio KL [Knygø Lentynos] duomenis ima tokius skaièius nurodo remdamasis leidëjø priesaika patvirtintais praneðimais, privalomai skelbiamais laikraðèiuose kiekvienø metø spalio pradþioje.) Tie skaièiai, minëtø praneðimø prasme, reiðkia ne ðiaip skaitytojø, per petá pas kità pasiþiûrinèiøjø kieká, bet uþsimokëjusiø prenumeratoriø arba nuolatiniø paskirais numeriais perkanèiøjø. 60000 – tai graþus ir labai nuostabus skaièius lietuviðkam laikraðèiui. Jeigu taip, tai toks laikraðtis vien ið prenumeratos pajamø turëtø (9 x 60,000) apie 540000 doleriø per metus. Pridëk dar skelbimø pajamas, kukliai skaitant, po 200 doleriø numeryje (apie 300 numeriø per metus) – ir vël bus apie 60000 doleriø. Taigi, tokio dienraðèio metinës pajamos turëtø bûti apie 600000 doleriø. Iðlaidø, skaièiuojant dosniai, sakysim, vidutiniðkai po 1000 doleriø numeriui, susidarytø apie 300000 doleriø. Taigi turëtø bûti apie 300000 doleriø pelno per metus! Ir 44000 taip dar duotø neblogo pelno. Bet argi mûsø laikraðèiai ið tiesø tiek turi skaitytojø? Tiesa, galëtum taip pamanyti, girdëdamas þinias apie milijonines statybas. Bet tos statybos rengiamos tik to laikraðèio, kuris uþ savo peèiø turi institucijà gaunanèià pajamø ne laikraðèio prenumeratos keliu. Juk 44000 ëmëjø turás dienraðtis irgi galëtø geriau ásirengti, bet kai neturi ðalia savæs vienuolyno, tai ir apie statybas nieko negirdëti... Prof. Pakðtas, tas didysis optimistas statistikoje, lietuviø kultûros rëmëjø Amerikoj priskaièiuoja (su ðeimomis) ðiaip taip iki 90000. Tai ið kur gi galëtø atsirasti vien tik dienraðèiø ëmëjø daugiau kaip 100000, jei net skaitytumëm, kad mûsø tarpe nëra suaugusio asmens (!), kuris neprenumeruotø bent vieno ar dviejø dienraðèiø? Ir savaitraðèiai, kurie sakosi turá apie 10000 ëmëjø, taip pat neturëtø pamato aimanuoti dël spaudos ekonominiø sunkumø, nes jø biudþetai (su skelbimø pajamomis) siektø iki 55000 doleriø per metus, arba daugiau kaip po 1000 doleriø per savaitæ. Að þinau, kad savaitraðèiui labai sunku iðsiversti su 500 doleriø per savaitæ, bet su 1000 jau bûtø galima visai pakenèiamai laikytis ir laikraðtá gerokai patobulinti. Todël tuose KNYGØ LENTYNOS persispausdintuose skaièiuose apie lietuviðkø laikraðèiø iðsiplatinimà galai su galais nesusieina. Jeigu tie skaièiai teisingi, tai turëtumëm dþiûgauti, kad spauda, bent jau jos dalis, þydëte þydi, yra „geras biznis”,

219

kuriam ne tik nereikia paðalinës paramos, bet kuris pats galëtø kai kà paremti (bent jau KNYGØ LENTYNAI per metus pusantro dolerio uþsimokëti...) Taèiau daugiau yra pagrindo tikëti laikraðèiø leidëjø nuolat girdimiems aimanavimams apie spaudos vargus, nes jie, sprendþiant ið visø aplinkybiø, labai panaðûs á teisybæ. Juk, jei 100000 lietuviø vien dienraðèius prenumeruotø, tai ir kiekviena bet kiek vertesnë lietuviðka knyga turëtø susilaukti nors deðimtà to skaièiaus dalá, tai yra, nors 10000 pirkëjø. O ið tikrøjø, knygø leidëjai kiekvienà kartà rimtai galvoja, ar iðdrásti spausdinti knygos daugiau kaip 1000 egzemplioriø, ar susilaikyti... Taigi, þiûrint á tuos KNYGØ LENTYNOJE perspausdintus skaièius, kyla klauburbulas Juose kai simas: ar tie skaièiai yra informacija, ar jokios vertës neturás burbulas? kur tiesiog atrodo, lyg bûtø per klaidà nulis nepamatuotai prilipæs... Kitur – lyg ið prenumeratoriø gautø doleriø skaièiaus bûtø ásirioglinæs vietoj paèiø prenumeratoriø skaièiaus... Suprantama, kad leidëjai stengiasi nurodyti áspûdingesná laikraðèio ëmëjø skaièiø net dviem sumetimais: ir laikraðèio átakingumà pabrëþti, ir skelbimø davëjus palankiai nuteikti. Ðvelniai tariant, tai „tik politinis ir komercinis manevras”... Bet, nei spaudos padëtá vertinant, nei jos istorijai medþiagà renkant ðiais skaièiais naudotis nepatartina. Jie perdaug nuostabûs. Red. Pastaba (Red. Pastaba: Redakcijos turimomis patikimomis þiniomis minëtø laikraðèiø prenumeratoriø skaièiai nesàþiningai padidinti 5–6 kartus). Dirva, 1955 08 04. Nr.31

Persilauþimo metai l948–51 metai buvo savo rûðies persilauþimo metai beveik visoje Amerikos lietuviø spaudoje. Tai buvo metai, kada á ðá kraðtà kliûsterëjo didelë naujø ateiviø banga. Ið jos susidarë lyg ir nauja, þymiai skirtinga skaitytojø bei bendradarbiø karta. Skirtumas buvo gal ne paèioje esmëje, nes lygiai senieji lygiai naujieji ateiviai savoj spaudoj reiðkë ir svarstë tuos paèius lietuviðkus rûpesèius. Tik tø reikalø supratimas naujoj ateivijoj buvo kiek kitokiu atspalviu nusidaþæs. Naujoji ateivija gyveno daugeliu tokiø reikalingø ir kartais gal net nebereikalingø rûpesèiø, kurie senajai buvo gana tolimi arba ir visiðkai nepaþástami. Ið kitos pusës, kas senajai ateivijai buvo labai áprasta, naujajai atrodë ar neádomu ar nepakankamai svarbu. Pagaliau, pats spaudos stilius, net kalbos atspalvis, kuris senajai ateivijai buvo áprastas, naujajai atrodë „pasenæs”, „atsilikæs”, ir tie naujieji, kurie pradëjo bendradarbiauti èionykðtëje spaudoje, nei nemokëjo prie ano stiliaus prisitaikyti. Jie raðë, kaip buvo iðmokæ ir papratæ. Spaudos „veidas” ëmë keistis. Dalis senøjø skaitytojø tà keitimàsi pripaþino kaip paþangà, kita dalis þiûrëjo á tai abejingai ar net kaip á koká svetimos dvasios ásiverþimà. Ðie, kartais net pyktelëjæ, ëmë trauktis.

220

--„Dirva” turbût buvo viena ið pirmutiniø ðio kraðto lietuviðkø laikraðèiø, savanoriðkai pergyvenusiø toká persilauþimà. Èia ir nebuvo ámanoma kà nors daryti ðia prasme dalimis, palaipsniui. K. S. Karpiui nutarus perduoti kam nors tà 30 su kaupu metø jo neðtà naðtà ir ëmus ieðkoti sau ápëdinio tarp naujøjø ateiviø, tas persilauþimas jau tuo paèiu buvo nuspræstas. K. S. Karpiaus asmenyje jungësi ir lemiantysis leidëjas, ir redaktorius, ir administratorius, ir rinkëjas, ir svarbiausias laikraðèio turinio autorius... Vadinasi, vieno asmens pasikeitimas savaime buvo „viso ðtabo” pasikeitimas. Taèiau ne tas buvo svarbiausia persilauþimo prieþastis. 1948 metais rudená perëmæs „Dirvà”, greit pastebëjau ðtai koká reiðkiná. Neskaitant tada dar visai maþo bûrelio naujøjø ateiviø ir keleto tokiø skaitytojø, kurie buvo Amerikon atvykæ jau ið nepriklausomos Lietuvos, visa skaitytojø masë susidëjo ið atvykusiø gerokai prieð paèios „Dirvos” ásteigimà, prieð Pirmàjá pasauliná karà. Taigi, daugumas skaitytojø buvo jau iðgyvenæ Amerikoj apie 40 ar daugiau metø, ir daugumo amþius buvo arti ar per 60 metø. Todël nenuostabu, kad tuo metu tarp gaunamø laiðkø kasdien bûdavo po vienà, du, daþnai net po kelis tokius, kuriuose skaitytojas praneðdavo, jog jo akys jau susilpnëjusios ar ðiaip kokia negerovë ásisukusi ir jis esàs priverstas susilaikyti nuo laikraðèio skaitymo; arba kas nors ið ðeimos nariø angliðkai praneðdavo, kad tëvas ar mama mirë ir namuose nebeliko, kas bemokëtø lietuviðkà laikraðtá skaityti... Tokiu þingsniu skaitytojams traukiantis bei mirðtant, per porà – trejetà metø jø bûtø likæ tik tiek, kad laikraðèio leidimas nebebûtø nei ámanomas, nei prasmingas. Bet tuo paèiu metu pradëjo atvykti bûriai naujø ateiviø ir naujø skaitytojø bei bendradarbiø, kurie su kaupu pildë susidaranèias spragas. Per trejus metus „Dirvos” skaitytojai pasikeitë maþdaug trimis ketvirtadaliais. Vidutiniðkas ið kiekvienos 20 buvusiø skaitytojø per tà laikà iðnyko apie 13, bet á tos trylikos vietà atsirado apie 22 nauji. Tiesa, tarp pasitraukianèiø buvo ir tokiø, kurie aiðkiai sakë, jog nebenori toliau skaityti laikraðèio, kuris jiems nebeádomus, sunkiai suprantamas, taèiau tokiø buvo palyginti reta iðimtis tarp pasitraukianèiøjø dël senatvës ar mirusiø. Toks pagrindinis laikraðèio skaitytojø, drauge ir bendradarbiø pasikeitimas neiðvengiamai turëjo sudaryti atitinkamà persilauþimà visame laikraðèio pobûdyje. Tatai yra maþiau, ar daugiau pergyvenæ beveik visi Amerikos lietuviø laikraðèiai. Ar tuo „persilauþimu” Amerikos lietuviø laikraðèiai pagerëjo ar pablogëjo? Vargu galima á tai grieþtai atsakyti. Sakytum, gal pakilo „intelektualinis lygis”... Daugiau svarstoma neva svarbesniø visuomeniniø–politiniø klausimø ir maþiau kreipiama dëmesio á vadinamuosius ðeimyniðkus reikalus, kuriuos kai kas net paðiepdavo, vadindami „kopûstø ir deðrø gyrimu”... Bet tas ðuolis á „aukðtà” politikà, dejà, ne visada esti reikiamai aukðto lygio ir ne visada duoda tiek gero, kiek reiktø. Ið kitos pusës, vadinamøjø „ðeimyniðkø” ávykiø apleidimas irgi ne visada geras dalykas. Tà sritá apleisdama spauda neatlieka ypaè

221

iðeivijoje svarbaus patarnavimo lietuviø tarpusavio ryðiui tampriau palaikyti. Tas trûkumas yra pastebëtas ir bandomas uþpildyti, tik ne visada sekasi tai pakankamai pilnai atlikti, kadangi dabar ðiam reikalui yra labai sumaþëjusi paèiø skaitytojø talka redakcijoms. --Dabartiniuose skaitytojuose vyrauja kiek kitokia paþiûra á jø santykius su savu laikraðèiu. Uþsimokëjæs skaitytojas á laikraðtá daþnai þiûri kaip á prekæ: jeigu uþmokëjo, tai ji turi bûti „gera”. Pats skaitytojas nepagalvoja, kad jis galëtø ir turëtø prisidëti prie to pagerinimo. Jeigu kvieèiamas raðyti straipsniø ar tiekti þiniø, þiûri, ar uþ tà patarnavimà bus atlyginta. Arba, jei jau atlyginimo ir neieðko, tai ið viso nejauèia reikalo savo darbu prisidëti. Laikraðtis turi tà ir tà duoti, o kaip tai pasidaro, tegu sau redaktorius galvà lauþo. Skaitytojas, uþmokëdamas prenumeratos mokestá, skaito, kad jis yra pilnai apmokëjæs visas iðlaidas reikalingas geram laikraðèiui pagaminti ir jauèiasi nusipirkæs teisæ reikalauti, kad ta jo pirkta prekë bûtø aukðto lygio. Jeigu tø prenumeratoriø lietuviðki laikraðèiai turëtø nors tris – keturis kartus daugiau, negu dabar, tada skaitytojas maþai beklystø. Taèiau dabar taip nëra. Laikraðtis nëra prenumeratoriaus pakankamai apmokëta prekë. Taèiau tuo dabartiniø skaitytojø didelë daugumà beveik nesirûpina, ir daþnai jauèiasi, jog daro kaþkam didelæ malonæ, jei teikiasi, kad ir gerokai pasivëlavæ, nustatytà, nors nepakankamà, kainà sumokëti... Senojoj ateivijoj á savus laikraðèius buvo kitokia paþiûra. Atsimenu, 1948 metø rudená eilë senøjø (dar ir dabar nepasitraukusiø) skaitytojø pradëjo teirautis, kada gi bus rengiamas „Dirvos” vakaras... – Koks vakaras? Kaip gi mes, tik dviese su þmona vos spëdami apsisukti, kad laikraðtis laiku iðeitø, galime dar vakarà rengti? – Jûs ir nerengsit, – sako. – Surengsim mes, tik mums pasakykit dienà, kada patogu. Be vakarø, vien ið skaitytojø, laikraðtis neiðsilaikys. Reikia paremti, reikia padaryti pinigo. Mes viskà padarysim, tik jau, kai dabar naujø þmoniø yra atvaþiavæ, gal ið jø gausit pagalbos programai. Vakaras ávyko. Programa buvo sulipdyta naujøjø pajëgø pagalba, kad ir mëgëjiðka, bet nauja ir turëjo neblogà pasisekimà. Tik buvo tam tikras skirtumas tarp senøjø ir naujøjø skaitytojø talkos. Senieji dirbo, pluðo, prakaitavo – be praðymø, be kalbinimø, kad tik daugiau to pelno bûtø. Su naujaisiais skaitytojais buvo ne visai taip. Èia reikëjo ir kalbinimø, ir praðymø, ir priminimø, buvo ir abejojimø, ar kiekvienam politika leidþia tokioj talkoj dalyvauti, o kitam kilo klausimas ir kas atlygins uþ sugaiðtà laikà... Tiesa, tada tokia talka ávyko pagal senàjà tradicijà, be atlyginimø, taèiau tas klausimas vis tiek jau „kybojo ore”. Jau buvo juntamas skirtumas: senøjø tradicijø skaitytojai ëjo talkon savo laikraðèiui laikraðèiui, naujø skaitytojø veiduose daþniau buvo matyt mintis, kad laikraðtis yra leidëjo, redaktoriaus ar kaþin kieno tenai biznis ir vienas kitas talkininkas atrodë besijauèiàs lyg ir atëjæs mano privataus namo talkos bûdu daþyti ar lentomis apkalti...

222

Senosios kartos skaitytojai piktinosi iðgirdæ toká jiems labai keistà þodá, kaip honoraras, tai yra atlyginimas uþ straipsniø ar þiniø laikraðèiui tiekimà. Jie puikiai noraras þino, kad didieji ðio kraðto laikraðèiai uþ tokius dalykus moka net geriau, kaip Europoje, bet kad bûtø galima to reikalauti ið lietuviðko laikraðèio Amerikoj – jiems tatai buvo didþio tautinio nesusipratimo þenklas... Mes, sako, bûdavo prie raðto pridedam porà doleriø ar penkinæ, o ne sau uþmokëti reikalaujam! Ir tikrai, dar 1949 metais esu gavæs „Dirvoje” porà ar trejetà raðiniø ið senosios ateivijos tarpo, prie kuriø buvo prijungta po penkinæ, kaip raðë, „sustatymo iðlaidom”... Èia buvo paþiûra, kad jei laikraðèio leidëjas ar redaktorius ir „padaro gyvenimà” ið laikraðèio – ið ko gi jis gyvens, jei visà laikà tik prie laikraðèio dirba — tai padaro sunkiai ir nepavydëtinai, ir kad parama laikraðèiui darbu ar pinigu yra visuomeninis patriotinis darbas. Per tai ir laikraðèiuose daugiau atsispindëjo tos visuomenës gyvenimas, bûdas, dvasia, – su visomis gërybëmis ir silpnybëmis. Naujoj ateivijoj daug maþiau to jausmo, kad laikraðtis yra visø bendra gërybë, ir kad visiems verta ne tik já kritikuoti, bet ir prisidëti prie tos „prekës” trûkumø sumaþinimo. Kad laikraðèiø reikia – daugumas ne tik su tuo sutinka, bet jø net reikalauja. Reikalauja, kad jie bûtø tobuli, ir kad bûtø daug pigesni negu alaus stiklinë. Ir kad kaþkas juos padarytø, kaþkas juos kas savaitæ ar kasdien padëtø ant stalo. Keista, bet senoji, aukðtøjø mokslø beveik neparagavusi ateivija ðilèiau þiûrëjo á savo laikraðèius, negu dabartinë, vadinamoji mokytoji... Jiems nereikëjo aiðkinti, kad tas kaþkas yra taip pat ir jie patys. --Bûdinga mûsø visuomenei dar ir tai, kad pas mus, uþsikreèiant beveik kiekviena sutinkama mada, niekaip nepajëgiama uþsikrësti èia taip plaèiai paplitusia mada raðyti laikraðèiø redakcijoms laiðkus ávairiais laikraðtyje paliestais ar paliestinais klausimais. Visi redaktoriø bandymai ávesti tokias skiltis laikraðèiuose baigësi nepasisekimu. Tokià skiltá redakcija gali palaikyti nebent pati laiðkus prasimanydama... Ið ðalies, jei kas raðo, tai nebent tik nuospaudø uþmintas. Apie kitus dalykus – pakalbëti tai daug pakalba, bet paraðyti – vis laukia, kad „kas nors kitas” paraðytø... Taip skaitytojai patys padaro savo laikraðèius nuo jø lyg ir atitrûkusius, tai yra, kalbanèius á juos lyg ið kaþkokiø tolimø „aukðtybiø”. --Kad „Dirva” per savo 40 metø amþelá, iðlaikydama savo prigimtàjà dvasià ir lietuviðkas tautiðkas paþiûras lietuviø visuomeniniuose reikaluose, nebuvo sustingusi ir atitinkamai keitësi su gyvenimo paþanga, tuo galima tik pasidþiaugti. Linkëtina, kad ir toliau ji sugebëtø nuosaikiai ir rimtai þengti su gyvenimu. Taèiau taip pat linkëtina, kad ir tarp visø tø, kurie jà laiko „savu laikraðèiu”, ávyktø dar vienas „persilauþimas”. Bûtent, kad visi ðio laikraðèio idëjomis gyvenantieji imtø uoliau patys reikðtis bendravimu ir kûrybingais ánaðais bei savanoriðka, draugiðka talka. „Dirvos” Redaktoriui linkiu, kad vietoj reikalavimø uþpildyti tuos ir

223

kitus trûkumus, jis vis daugiau susilauktø laikraðtá kelianèiø raðtø ir darbø ypaè ið tø, kurie „Dirvoje” dar to ar kito dalyko pasigenda. Ðitaip rûpindamies savo laikraðèiu netruksim susilaukti galimybës jaustis, kad jis yra ne ðiaip jau kaþkieno mums tiekiamas, o yra tikras mûsø laikraðtis, mûsø visø nuolatos kuriamas, savo dvasinio, visuomeninio bendravimo þidinys. Dirva, 1955 10 06. Nr.40

Sukilimas prieð smilkalus Ðeðios deðimtys menininkø, visuomenininkø ir raðto þinovø ragina pasiprieðinti kultûrinio nuosmukio pavojui. Nurodo, kad mûsuose „verþlûs diletantai, uoliai reikðdamiesi jiems be atodairos suteikiamose spaudos skiltyse, visuomenës akyse darosi autoritetai“ ir kad „dël to visuomenëje vyksta dezorientacija, kuria naudojasi grafomanai ir teplomanai, sumaiðydami visa vienan katilan, sudarydami gyvo kultûrinio gyvenimo iliuzijà, kai ið tiesø turime reikalo ne su tikra gyvybe, o tik su reklamine muge“. Pabrëþia, kad „atsiranda sàlygø verþtis nebe savo kûrybiniu pajëgumu, o reklama, kûrybiná impotentiðkumà imant dangstyti apeliavimu á patriotinius jausmus“ ir pareiðkia, kad „nëra patriotinës pareigos imtis kûrybiniø uþdaviniø, kuriame neturima jëgø... Kultûrinë kûryba yra sritis, kur mëgëjiðkumui vieðumoje nëra vietos“. --Nenumatytu sutapimu, geguþës 31 dienà, New Yorke, vieðame susirinkime pasitaikë man iðsitarti: „Lásti á akis kam nors su menkybëmis ir girti, kad tai ðedevrai, arba net ir vertingus dalykus skurdeiviðkai patiekti bûtø greièiau þala, negu nauda... Pirkti menkà knygà, þiûrëti klojiminio lygio vaidinimo, klausyti menkø koncerto nëra patriotinë pareiga, kaip tai dar daugelio bandoma átikinëti“. (Þr. „Dirvos“ 45 nr., 3 psl.) Tiems þodþiams buvo paplota delnais. Taigi, sukilëliai prieð smilkymus bet kam, kas tik pretenduoja á kultûrinës kûrybos ar veiklos vardà, turëjo pritarëjø, net neþinojusiø apie rengiamà skelbti atsiðaukimà. (Atsiðaukimas datuotas Bostone, birþelio 1 d.) Prie to galima tik pridurti, kad diletantiðkumas, jo smilkymas ir ið to kylanti dezorientacija yra ásikraustæ ne vien kultûrinën sritin. Neaplenkia tie sveèiai ir kito visuomeninio veikimo, ypaè politinio. --Intencija teigiamai atsiliepti apie nepriklausomàjá Lietuvos gyvenimà yra graþi ir girtina. Bet sukilëliai prieð smilkalus, regis, bus paèioj savo pareiðkimo pradþioj kiek

224

nuslydæ nuo ten pat skelbiamo dësnio, anot kurio dalykai neturi bûti ne tik be pagrindo peikiami, bet nei be pagrindo giriami. Jie be rezervø teigia, kad laisvoje tëvynëje ávairiose kûrybos srityse jau buvo pasiekta rimto lygio, ir kad tik dabar gresiàs pavojus smukti á primityvø mëgëjiðkumà. Bet argi „nedulkëdavo kudlos“ ir Lietuvoje po kiekvienos dailës parodos? Argi nekildavo audrø po premjerø teatre, jei kas iðdrásdavo ávertinime nutolti nuo diplomatiðkai mandagiø ir stilistiðkai puoðniø komplimentø padalinimo? Ar literatûros vertime jau buvo iðnykæ nuo pat tautinio atgimimo laikø ásivyravæ du pagrindiniai vertinimo metodai – vaiþgantiðkai ðlovinti visus gerus norus, arba tik mandagiai atpasakoti turiná? Argi iðdrástantieji atviriau pasisakyti nepasijusdavo „vieniði vilkai“ menininkø–kultûrininkø sluoksniuose? Argi jau nebuvo kritikos „ðaliðkumo“, „partiðkumo“, „asmeniðkumo“ problemos? Ar buvo bent vienam kûrybos kritikui visuotinai pripaþintas autoritetas ir neginèijama kompetencija? Ar, ir kiek buvo kûrybos kritikø, turëjusiø pakankamai pagrindo pretenduoti á toká pripaþinimà? Atrodo, jog bûtø teisinga pripaþinti, kad net ir valstybës bei akademiniø institucijø paunksmëje diletantizmas, ignorancija ir kiti gajûs jo bendrakeleiviai tebesisunkë vieðumon pro daugelá plyðiø, ir painiavos bei dezorientacijos kûriniø vertinimuose ir tada tebebuvo apstu. Todël vargu ar dabartiniø netobulybiø pirminë prieþastis glûdi tik savos valstybës bei savø akademiniø institucijø paunksmës nebuvime. Tikroji trûkumø prieþastis ar tik nebus aukðtesniam kultûros lygiui reikalingø asmenybiø stoka stoka. Arba tokiø asmenybiø tylëjimas, jei jø yra. --Sukilëliai sudarë koalicijà, margà ne tik atstovaujamø kultûrinio reiðkimosi srièiø, bet ir savo simpatizuojamø pasaulëþiûrø poþiûriu. Ði koalicija, taèiau, nerodo noro (kaip koalicijai derëtø) „imti valdþià á rankas“. Ji pasirinko opozicijos vaidmená. Ðiuo atveju – opozicijos prieð periodinæ spaudà, prieð laikraðèiø bei þurnalø redaktorius. Redaktorius jie laiko lyg kokia uþ viskà atsakinga ir viskà sutvarkyti privalanèia „valdþia“, kuriai opozicija priekaiðtaus ir ið kurios reikalaus imtis priemoniø kultûriniam lygiui gelbëti. Redaktoriai turi þiûrëti, kad kiekvienas mûsø kultûrinis laimëjimas susilauktø dëmesio ir deramo ávertinimo visuose laikraðèiuose, ir kad joks kultûrinis laimëjimas neliktø nutylëtas bei paniekintas partiniais sumetimais. Redaktoriai, taèiau turi atskirti grûdus nuo pelø ir neleisti spaudoje smilkyti pagyromis pelus lygiai su grûdais, ar net labiau uþ grûdus. Redaktoriai turi skelbti tik kompetentingai paraðytas kûrybos analizes, o ne kokius áspûdþiø pasakojimus. Redaktoriai turi mokëti atskirti kompetentingus þinovus nuo ignorantø ir diletantø. O jeigu jie to nemoka, tai, esà, tegu apie kûrybos dalykus verèiau tyli. Reikalavimai, þinoma, visu ðimtu nuoðimèiø teisingi ir pagrásti. Taèiau... kaip atrodytø, jei redaktoriai, sàþiningai apsvarstæ savo nusimanymà, prieitø prie pastarosios sukilëliø iðvados – apie kûrybà spaudoje tylëti tylëti? Ne veltui gi romënai sakydavæ „Si tacuisses, philosophos mansisses“ (Jei tylësi, kiti manys, kad esi iðminèius ...)

225

Galbût, vis dëlto, reikia „versti valdþià“? Redaktoriams, kurie patys nesijauèia esà kompetentingesni uþ kompetentingus kritikus, gal reiktø pasiûlyti atsistatydinti ir uþleisti vietà kompetentingesniems? Bet kas jie ir kur jie? Sukilëliø koalicija nei siûlo, nei siûlosi... --Priëjus prie tokios kryþkelës, tebûnie man leista iðkelti ðtai koká klausimà. Jeigu paèiai sukilëliø koalicijai, visai kapai pasiraðiusiø atsiðaukimà, reiktø ðtai dabar èia pat iðspræsti trejetà klausimø, tokiø, kokius redaktoriams tenka spræsti kone kasdien, ar paèioj koalicijoj neatsirastø dezorientacijos? Ar visø nuomonës bûtø vienodos apie konkreèius kultûrinës kûrybos vaisius, arba apie jø konkreèius vertinimus? Jeigu jauèiatës, kad turite savo dispozicijoj nuostabø iðminties akmená – objektyvaldþià Bûtent, imkivø ir tinkamo lygio mastà, tai mano pasiûlymas bûtø: imkite valdþià! te á savo rankas kultûrinës kûrybos kritikà! Tikiu, kad redaktoriai tokià talkà sutiktø iðskëstomis rankomis. Jei kuriø ambicija to neleistø – tuðèia jø! Juk jie negi atsilaikys, atsistojæ diletantiðkumo ir ignorancijos pusëje prieð aukðtà lygá ir nusimanymà. Ir nebijokite atsitiktinai atsidurti greta diletanto ar net ignoranto, kurá redaktorius, nebûdamas visø srièiø specialistas, be blogos valios kada ásileis á tas paèias skiltis ðalia kompetentingøjø. Atleiskite, ir að jauèiuos nusidëjëlis: neseniai paraðiau tik... áspûdþius apie M. Katiliðkio kûriná, ir „Dirvos“ redaktorius juos iðspausdino. Bet gi, jei ðalia tø áspûdþiø (áspûdþiais ir pavadintø, nepretenduojanèiø bûti literatûros kritika) iðsitiestø aukðtos erudicijos þinovo paraðyta kûrinio analizë – argi jai bûtø pavojinga diletantiðkø áspûdþiø kaimynystë? Argi skaitytojai nematytø, ið ko galima pasimokyti ir katra nuomone pasikliauti? --Gráþkime prie susirûpinimà kelianèiø netobulybiø prieþasties. Ne valstybës, ne akademiniø institucijø ir ne redaktoriø „valdþia“ tas netobulybes sukelia, ir ne ta „valdþia“ gali jas iðnaikinti. Stipriø asmenybiø stoka (arba jø ðalinimasis) yra pagrindinë trûkumø prieþastis, ir tik stipriø asmenybiø aktyvus iðëjimas á kultûrinio gyvenimo arenà gali pakelti jo lygá. Nei redaktoriø nei kieno kito „valdþia“ stipriø asmenybiø negimdo. Bet ir nekliudo joms pasireikðti. Stipri asmenybë nereikalinga jury komisijø pripaþinimø, ir visuomet nereikia, kad bûtinai kas nors pirðtu parodytø – gerbkite ir sekite já, nes tai stipri asmenybë. Stipri asmenybë iðeina á gyvenimà pati ir savo talentu bei intelektu uþvaldo protus ir ðirdis. Prieð stipriø asmenybiø reiðkimàsi ignorancija ir diletantiðkumas traukiasi á uþkampá ir uþsidaro tenai, kur net ir sukilëliai leidþia jiems reikðtis. --Sukilimo prieð esamà padëtá paskelbimas greièiausia turës teigiamø pasëkø. Jis bus pusëtinai sëkmingai atkreipæs dëmesá á nepamatuotø smilkinimø þalingà reikðmæ ir gal daugelá paskatins rimtai pagalvoti ir apsispræsti, kad „jei likimas lëmë man kai kuriose srityse likti ignorantu, stengsiuos bent nebûti arogantu“. Be reikalo ir be

226

pamato kai kurie redaktoriai ir net menininkai ðokosi ásiþeidæ protestuoti prieð neabejotinai geras „sukilëliø“ intencijas. Bet vien opozicijos pareiðkimu nebus galima paðalinti esamø trûkumø ar neigiamybiø. Vienintelis viltingas bûdas dalykus pasukti teigiama linkme yra ta linkme veikti veikti. Spaudoje kultûriniø apraiðkø vertinimai nepilni, klaidingi, diletantiðki? Duokite objektyviø, kompetentingø, aukðto lygio analiziø, parodykite, kas yra deimantai, kas grûdai ir kas tik ðiukðlës, ir kultûriniø apraiðkø bei jø vertinimo lygis neiðvengiamai pakils arti tokio lygio, iki kokio... patys faktiðkai esate pakilæ. Nematau kito ðios problemos sprendimo. Dirva, 1958 06 26. Nr.50

Trûksta dar vieno fondo

Leidëjai visos lietuviø spaudos, vienykitës! Mûsø laikraðèiø tiraþo, turbût, apie 90%, o daugelio tai beveik ir visas 100% tenka prenumeratoriams. Taigi laikraðèiai turi beveik visø savo skaitytojø adresus. Turi, bet slepia juos vieni nuo kitø, ir ið viso nuo „paðalieèiø“. PASLAPTIES PRIEÞASTYS

Ta paslaptis ið dalies komercinë. Jokio laikraðèio leidëjas nenori, kad jo skaitytojus paviliotø kitas. Jis negali anam to uþdrausti, bet neprivalo jam ir padëti. Atseit, að susiradau savo prenumeratorius, susirask ir tu, – adresø nerodysiu. Bet ðiais laikais, kai þmogus uþsiprenumeruodamas antrà ir treèià laikraðtá nebûtinai atsisako pirmojo, ir kai, ið kitos pusës, prenumeratorius ir neviliojamas lengvai gali pabëgti pas kità arba ir ið viso, pavydus adresø slëpimas vargu ar beturi reikðmës. Visoms mûsø leidykloms yra interesas turëti visø lietuviø potencialiø skaitytojø adresus. Kiekvienam atskirai jø beieðkant, keliose ar keliolikoj vietø dirbamas tas pats darbas. Argi netaupiau ir ar neefektyviau bûtø, jei tas darbas bûtø gerai padarytas vienoj vietoj ir jo vaisiais galëtø naudotis visi, atsilygindami atitinkamà iðlaidø dalá? Seniau mûsø laikraðèiai savo adresynus vieni nuo kitø slëpdavo dar ir idëjiniø varþybø sumetimais. Sakysim, katalikø leidyklai bûdavo labai opus rûpestis apsaugoti savo skaitytojus nuo kokio nors bedieviðko laikraðèio gundymø (arba atvirkðèiai). Ðalia kitø savo bandos ganymo priemoniø, buvo prasmingas ir adresø saugojimas, kad idëjiniai prieðininkai jais nepasinaudotø ir neimtø siuntinëti jiems visokiø nepageidaujamø gundymø. Dabar, kada niekas nebesijaudina, jei tas pats asmuo prenumeruoja, sakysim, Darbininkà ir Keleivá, ir kai sunkoka beapèiuopti politinës linijos skirtumus tarp, pavyzdþiui, Laisvosios Lietuvos ir Naujienø, idëjiniais sumetimais slëpti vieniems nuo kitø savo adresynus jau irgi maþa prasmës.

227

Dar vienas sumetimas slëpti adresynus yra prestiþinis. Visi numanom, kad mûsø prenumeratoriø kiekiai neimpozantiðki, tikrai menkesni, negu nurodomi oficialiuose (priesaiklauþiðkuose!) kiekvienø metø spalio pirmosios savaitës, ðvelniai tariant, pasigyrimuose. Prestiþas neleidþia kolegoms konkurentams atskleisti kortas ir atvirai pasisakyti, kaip ið tikrøjø silpnokai kvëpuojama. Bet toks plikbajoriðkas prestiþo saugojimas irgi vargu be prasmingas, kai matom, kad visø „bajorø“ surdutai panaðiai skylëti. AMERIKINË PRAKTIKA

Kas prenumeruoja bent kiek amerikiniø laikraðèiø bei þurnalø, tikriausiai bus turëjæs progos ásitikinti, kad tie savo adresynø neslepia. Prieðingai, jie savo turimus adresus vieni kitiems pardavinëja ! Vos tik uþsisakei koká þurnalà, þiûrëk, po kiek laiko jau ir gauni pasiûlymø ið kitø trijø ar keturiø. Ið kur jie suþinojo, kad toks ir toks esi ten ir ten? Aiðku, jie uþ kokius 25 centus ar panaðiai tavo adresà nusipirko ið pirmojo. Uþsisakyk kità þurnalà, ir po kiek laiko gausi naujø pasiûlymø, ko gero, net ir ið to, kurá seniai prenumeruoji. Atseit, jie perka adresus vieni ið kitø net neþiûrëdami, ar visi jiems nauji. Daþnai prie pasiûlymo esti ir prieraðas, kad, girdi, jeigu jau esi mûsø prenumeratorius, tai nekreipk dëmesio á ðità pasiûlymà: atsipraðom, kad neturëjom laiko patys patikrinti... Vadinasi, kas tik kà nors uþsiprenumeravo, tas menamas esàs potencialus prenumeratorius ir kitiems. Jo adresas eina á bendrà tokiø potencialiø prenumeratoriø fondà ar birþà, já ásigyja kiti leidëjai ir ima kibinti. Ákyriai kibina, bet tai ir yra ne tingus, o verþlus spaudos ëjimas pas skaitytojà. Mûsø laikraðèiø leidyklos nesiryþta taip uoliai verþtis prie potencialiø skaitytojø. Daugumas net visiðkai pasyviai ir pavydþiai tupi ant savo jau turimø adresø, kaip perekðlës ant kiauðiniø, ir vien tuos adresatus kartà per metu ar net ir reèiau pagraudena, praðydami prenumeratos atnaujinimo maþdaug kaip iðmaldos: pasigailëkit pavargëliø, palaikykit... Kai kurios leidyklos – redakcijos bando ilgabarzdá bûdà: kvieèia agentauti jau turimus prenumeratorius, kalbina juos, kad jie surastø kiekvienas dar po vienà naujà prenumeratoriø. Taip, rodos, lengva prenumeratoriø skaièiø ið karto dvigubai padidinti... Bet, turbût, jau visi atkando dantis tuo nepatentuotu iðradimu. Rezultatas paprastai ne kaþin kiek tedidesnis uþ nulá. Tai, ðtai, ir paniþo lieþuvis pasiûlyti mûsø laikraðèiø ir knygø leidykloms susikurti bendrà potencialiø prenumeratoriø adresø fondà ar birþà. Pirmutinë tam sàlyga, – kad visi, kaip maþieji, taip ir didieji leidëjai pasiryþtø ir apsispræstø radikaliai pakeisti savo vienø su kitais santykius: tradiciná pavyduoliðkà apsitvërimà pakeisti atviru solidarumu. Spaudos leidyba turëtø bûti visuomenëje vykdoma panaðiai, kaip þvejyba atviroje jûroje, o ne kaip meðkeriojimas kiekvieno atskirai prasikirstoje ir dar po palapine paslëptoje eketëje. Kad ta jûra taptø atvira ir visiems leidëjams lengviau bei pigiau

228

prieinama, reikia, kad leidëjai pasiryþtø visø pirma iðtraukti ið uþanèiø savus adresynus ir sudëti juos á bendrà adresø fondà. Kartu reikia sutarti, kam pavesti toká fondà tvarkyti ir kaip tvarkymà finansuoti. Finansuoti, aiðku, tektø patiems adresø naudotojams, atseit leidëjams, gal ir organizacijoms, suinteresuotoms plaèiau paskleisti savo atsiðaukimus, kvietimus ar bilietus á jø vieðus renginius. Dovanai nieko negalima gauti, bet bendru adresø fondu naudotis (iðsirinkti ið jo, kam ko reikia), tikrai turëtø bûti pigiau ir naudingiau, negu kiekvienam atskirai visà adresø surinkimo darbà kaskart pradëti ið pradþios. Ne laikas èia tuojau smulkmeniðkai svarstyti tokio adresø fondo tvarkymo sistemà bei technikà. Tam bus laikas tada, kai (ir jei) bus ið principo sutarta toká fondà steigti. Pradþioj reikia pradininkø: kas pradës tà ratà sukti, sukvies kompetentingus leidyklø bei suinteresuotø organizacijø atstovus apie tà reikalà pasitarti ir, galbût, susitarti? Toká susirinkimà sukviesti ðiek tiek keblu: juk tai bûtø lyg kokia nusiginklavimo konferencija arbatiniame ðaukðtelyje. Todël man ir atrodë, kad geriausia vieta tokiam sumanymui iðkelti bûtø buvusi PLB sukviestame laikraðèiø ir radijo redaktoriø – leidëjø susirinkime. Bet taip atsitiko, kad ir leidyklø reprezentacija ten buvo nepakankama, ir Bendruomenës vadovai jiems patiems, regis, gyvybiðkai svarbø adresø telkimo reikalà pastûmë á ðalá. Vis dëlto pirmininko vaidmuo èia geriausiai tinka PLB (ne JAV ar kurio kito kraðto, o tik PLB) vadovybei. Teisybë, ir á PLB vadovus kai kurie redaktoriai – leidëjai kreivokai pasiþiûri, o, sakysim, Naujienos tai net ir perkûnais á juos pusëtinai daþnai pasisvaido. Bet nejaugi mûsø leidëjuose bei redaktoriuose bûtø taip giliai ásisunkæs aklas nepasitikëjimas viskuo, kas ne jø palapinëse daroma, kad net ðitokiu visiems bendru reikalu nepatikëtø maþdaug neutralioje pozicijoje esanèiai PLB vadovybei kvietimo iniciatyvos? Ir nejaugi PLB vadovybë kratytøsi tokios jai ið prigimties deranèios iniciatyvos? Ypaè, kai lietuvybei dar nemirusiø tautieèiø kvietimas naudotis savàja spauda yra vienas ið PLB pagrindiniø (paèioje Chartoje áraðytø!) uþdaviniø! Siûlau PLB valdybai nuoðirdþiai pakalbinti visas leidyklas susidomëti bendro adresø fondo idëja ir prikalbinti jas, kad sutiktø tuo reikalu pasitarti. Gavus bent svarbesniøjø leidyklø sutikimà tartis, reiktø parengti jau konkretø adresø fondo sudarymo bei funkcionavimo dësniø projektà. Raðtu iðdëstytas projektas turëtø bûti iðsiuntinëtas leidykloms drauge su kvietimu á jø kompetentingø atstovø susirinkimà, á kurio rankas ir bûtø atiduotas tolesnis to reikalo svarstymas bei sprendimas. PLB vadovybë tame svarstyme turëtø dalyvauti ne kaip kokia privilegijuota kvietëja – ðeimininkë, o tik kaip viena ið suinteresuotø dalyviø. Jei toks susirinkimas nutartø adresø fondà steigti, tai jis nutartø ir kam bei kaip jis bûtø pavestas tvarkyti. „BESTSELERIØ“ SKELBIMAS

Ta proga knygø leidyklø atstovai galëtø sutarti ir dël mûsiðkiø „bestseleriø“ skelbimo tvarkos. Tai ádomi priemonë patraukti visuomenës dëmesá á naujas knygas.

229

Mûsø knygø rinkos mastui „bestseleriø“ apskaièiavimø ir skelbimø uþtektø dvylikos per metus, – kas mënuo, ne kas savaitæ, kaip tai daroma Amerikos knygø rinkoj. O gal pakaktø net ir keturiø kartø, – pavasará, vasarà, rudená ir þiemà? Leidyklø ir knygø visuose pardavyklø kraðtuose vargu daugiau, kaip puskapis, tai duomenø surinkimas nebûtø labai sudëtingas ir ið knygø platintojø nepareikalautø labai þymaus rûpesèiø priedo. Laikraðèiai ir net þurnalai tikriausiai negailëtø vietos praneðimams, kokios knygos kurá mënesá (ar sezonà) geriausiai „ëjo“. Skaitytojams tie praneðimai bûtø vieni ið ádomiausiø. Knygø pardavimas tuo greièiausia bûtø pagyvintas sëkmingiau, nei tais jau gerokai apdilusiais knygos mënesiais. Ir ðiam dalykui ágyvendinti nematyt tinkamesnio pradininko, kaip PLB vadovybë. Ðis reikalas nebûtinai sietinas su bandymu kurti adresø fondà. Èia maþiau institucijø lieèiama, maþiau ir inercijos tektø nugalëti. Tuo reikalu gal bûtø galima susitarti ir be „nusiginklavimo konferencijos“, o tik raðtu pasitarus su knygø leidëjais ir paskui su pardavinëtojais. Adresø fondas bûtø gera pagalba knygom platinti paðtu. Bet „bestseleriø“ skelbimas galëtø knygø rinkà pagyvinti dar ir be adresø fondo. Tad, spaudos leidëjai ir platintojai: ar ne gana pasyviai aimanuoti apie menkëjanèias spaudos platinimo perspektyvas? Nejaugi jau neberasit ryþto energingiau „uþpulti“ mûsø visuomenëj dar tebegyvà tik kai labai nedràsiai teatakuojamà, tai jau ir snustelëjusià potencialiø skaitytojø masæ. Akiraèiai, 1970. Nr.7(21)

Jaunimo nuomonës apie spaudà Taboro Farmoj rudeniop surengtame „þurnalistø kermoðiuje” buvo uþsimota suþinot, kodël mûsø jaunimas neskaito lietuviðkø laikraðèiø. Nekilo rengëjams klausimo, ar skaito, ar neskaito. Matyt, nëra abejonës, kad nekodël? skaito. Tad ir klausë tik, – kodël KÀ DERËJO KLAUSTI?

Kas tikrai þino atsakymà á toká klausimà? Sakytum, kad autentiðkiausias atsakymas turëtø bûti ið to paties jaunimo, kuris neskaito. Nes kas gi kitas gali geriau þinoti, kodël neskaito, negu tie patys, kurie neskaito! Bet tà atsakymà galima ir paðalieèiams, në nesiklausinëjus, numanyt. Viena, kaþin ar ne pati daþniausioji lietuviðkø laikraðèiø neskaitymo prieþastis esti ta, kad gana daug jaunimo yra „laukiniðkai” iðsiauklëjæ, ir daþnas neskaito ne tik lietuviðkø, bet ir jokiø kitokiø laikraðèiø. Arba, jei paima laikraðtá á rankas, tai tik siaurai, vienðaliðkai á koká specialiam jo interesui skirtà kampelá prabëgom tepaþvelgia. (Beje, tokiø „laukiniø” nestinga ir tarp senimo.) Antra lietuviðkø laikraðèiø neskaitymo prieþastis yra ta, kad daugeliui mûsiðkiø jaunuoliø (ir ið jaunuoliø amþiaus jau iðaugusiø) atrodo neádomûs, staèiai nuobodûs

230

ne tik lietuviø laikraðèiai, bet ir patys lietuviai (neiðskiriant në jø paèiø tëvø bei giminiø) su visais jø tais specifiðkais lietuviðkais interesais, paproèiais ir elgesiais. Daugeliui tokiø lietuviais ir lietuviðkumu nesuinteresuotø jaunuoliø yra prisidëjusi ir treèia, paprasèiausioji lietuviðkai neskaitymo prieþastis: jø gi didþiuma yra „analfabetai”. Jie lietuviðko raðto në nemoka paskaityt, kadangi lietuviðkai arba maþai tesupranta, ar net ir ið viso nesupranta. (Kiek dël to kaltas likimas, kiek aplinka, ir kiek tëvø ir visø vyresniøjø apsileidimas ar nesugebëjimas, tai jau klausimas.) Tuos dalykus, be abejo, þinodami, rengëjai në neklausë pasiaiðkinimo tø, kurie lietuviðkø laikraðèiø visiðkai neskaito. Klausë tokiø, kurie ne tik bent vienà kità paskaito, bet kurie á juos ir raðo, kurie net redaguoja juose jaunimo skyrius. Tie atsakë ir uþ neskaitanèius, ir uþ ðiek tiek paskaitanèius, ir net nuo savæs pridëjo nuomoniø, dël ko jie patys, sako, net ir skaitydami lietuviðkus laikraðèius nelabai jais suþavëti. Jie, þinoma, yra tie ið jaunimo, kurie apie lietuviðkus laikraðèius kalbëdami, visgi maþiau ar daugiau þino, apie kà kalba. Tad ir buvo tikslinga, jei jau klausti nuomonës, tai kaip tik tokiø. PAVIRÐUTINIÐKUMO VAISIUS

Besiklausant tø jaunimo reprezentantø nuomoniø apie mûsiðkius laikraðèius, palaipsniui darës aiðku, kad tos nuomonës susidarytos tik gana pavirðutiniðkai, apgraibom su vienu kitu lietuviðku laikraðèiu tesusipaþinus ir laikantis dësnio, anot kurio „jeigu matei vienà, tai vis tiek, lyg visus bûtum matæs”... Sako, straipsniai lietuviðkuose laikraðèiuose toki ilgi, kad per nuobodulá neámanoma jø iki galo perskaityti... Ið tikrøjø tai lietuviðkøjø laikraðèiø straipsniø vidutinis ilgis nepralenkia angliðkøjø laikraðèiø straipsniø vidutinio ilgio. Mûsiðkiuose gal jie atrodo kiek ilgesni dël to, kad stambesnëmis raidëmis spausdinami. Pavartykit mûsø laikraðèius daþniau ir atrasit, kad vidutinis jø straipsniø ilgis apie pusantros skilties, apie 29 coliai. Retas siekia iki pustreèios skilties (48 coliø) ir visiðkai retai pasitaiko ilgesniø kaip trys skiltys (58 coliai). Vienai skilèiai perskaityt vidutinio greitumo skaitytojui gana 4 minuèiø. Kà rûpi! A, jeigu nerûpi, tai tada ir per reiðkia 12 minuèiø, jeigu dalykas, apie kurá raðo, rûpi minutæ pasidaro nuobodu. Nerûpi, tai niekas gi uþ pakarpos ir nestumia skaityt. Bet kad paaiðkëtø, rûpi ar nerûpi, ir kad paaiðkëtø, ar straipsnio autorius turi ko svarbaus, ásidëmëtino pasakyt apie tà dalykà, bûtina straipsná bent pradët skaityt, – tik tada gali spræst, ádomu, ar neádomu ir svarbu, ar nesvarbu skaityt. Jei apie laikraðèio ádomumà kas sprendþia visiðkai jo në nebandæs skaityt, o tik nusigandæs „ilgø” vaizdo, tas, galbût, praslysta pavirðium ir pro ðalá daugelio tikrai ádomiø straipsniø vaizdo ir vertø paskaityti minèiø. „ÐMEIÞTAI” IR GINÈAI

Pavirðutiniðko su laikraðèiais susipaþinimo vaisius yra ir priekaiðtas, kad mûsø laikraðèiuose esà daug ðmeiþtø (!) ir ginèø, ypaè tarp Tarybos ir Bendruomenës.

231

Netiesa. Ðmeiþtø – tikra to þodþio prasme – mûsø spaudoje, laimë!, labai retai tepasitaiko. Daþniau pasitaiko asmenis ar grupes áþeidþianèiø, paþeminanèiø pareiðkimø. Ir tie patys daþniausia esti tik „prieð plaukà brûkðtelëjimai”, reèiau sàmoningi tyèiniai þeminimai, niekinimai, kaitinimai su aiðkiu geidimu áþeisti, áskaudinti. Dar daþniau esti tik menkiau ar stipriau pagrástø pasipriekaiðtavimø, nuomoniø skirtuginèø. mø ir ginèø Ðie pastarieji dalykai laikraðèiuose ne yda, o normalus gyvenimo reiðkinys. Jei tarp laikraðèio bendradarbiø arba tarp skirtingø laikraðèiø kyla ginèas dël vieðo visuomeninio reikalo, tai, laikraðèiai tokio ginèo vieðu vedimu suteikia svarbø patarnavimà visuomenei. Jei ginèas nerimtas, tai jis iðryðkina kità visuomeninæ bëdà, iðryðkina ydingus visuomenës elementus. Ið to irgi, bent ilgainiui, gali bûti naudos. Sako, kad nuo laikraðèiø skaitymo graso itin gausûs ginèai tarp Tarybos ir Bendruomenës. Jei á laikraðèius bûtø kiek arèiau ir giliau ásiþiûrëta, bûtø visø pirma ásitikinta, kad ginèas tarp Tarybos ir Bendruomenës juose faktiðkai uþima labai nedidelæ vietos dalá. Net ir Naujienos, kurios daugiausiai specializuojasi erzelio prieð Bendruomenæ këlime, kartais iðtisas savaites apie tà neuþsimena. Betgi ir Taryba, ir Bendruomenë – þymios, svarbios mûsø visuomeninës institucijos. Spaudoje dera jø reikalus svarstyti. Jei yra kilæ toms institucijoms kokiø priekaiðtø, irgi spaudoj vieta juos svarstyti. Priekaiðtai gali bûti rimti ar nerimti, teisingi ar kreivi, ið geros ar piktos valios, taigi ið priekaiðtø paprastai kyla ir ginèai, kuriuose gali bûti iðkelta tiesiø ir kreivø argumentø, kuriuose tiesa gali bûti arba iðryðkinta, arba dar labiau aptemdyta... Toks ginèas yra mûsø visuomeninio gyvenimo reiðkinys: sveikas ar liguistas, – vis tiek mûsø. Jis gali nedþiuginti, jis gali atrodyti staèiai priklus, bet jeigu kam lietuviðki reikalai rûpi, tai tas negali ir neturi nuo to reiðkinio nusisukti ir iðdidþiai nusiplauti rankas, girdi, man tai nesvarbu, neádomu, nuobodu, nesuprantama ir t. t. Jei tau apskritai lietuviø reikalai rûpi, tai turi rûpëti ir toks ginèas. Þinoma, kam lietuviðki visuomeniniai reikalai rûpi, tam – mûsø laikraðtijos sandaroje – negali pakakti vieno laikraðèio, reikia gana atidþiai sekti keletà. Tik tada nuomonë – skaitytini ar neskaitytini mûsø laikraðèiai – gali susidaryti geriau pagrásta, giliau apmàstyta. IRZLI VYRESNIØJØ REAKCIJA

Kritiðkas jaunimo reprezentantø atsiliepimas apie mûsø laikraðtijà paðiauðë mûsø vyresniøjø – senesniøjø spaudos gerbëjø ðerius. Daugumas ðaltai tylëjo, lyg nesiryþdami jaunimo metais su jaunimu pyktis. Pratrûko tik toks „XerX” Dirvoje spalio 13 – 18. Atsikirtimas ið esmës pagrástas, teisingas, tik perdëm irzlus, piktas, ir tuo kaip tik iðsiduoda, kad jaunimo priekaiðtuose vis dëlto esama ir bent dalies tiesos, – nemalonios, akis svilinanèios, tad ir supykdþiusios. Senimo dominuojamos laikraðtijos gynëjas savo ásiþeidimo átûþime bombardavo jaunuosius kritikus lokiais „sviediniais”, kaip ignorantai, arogantai, áþûlûs negatyvis-

232

tai, papûgos, apsileidëliai, nemokðos, kultûriniai „drop-out’tai” (iðkriteivos, anot Algirdo Landsbergio), be sàþinës melagiai ir ðmeiþikai... Pranaðavo jiems mizantropø, niurzgø, ergomanø, sociopatø ateitá. Ypaè temperamentingai pamokslavo uþ nepakankamà lietuviø kalbos iðmokimà ir „tëvø partijomis” nesidomëjimà... Kai Jupiteris ðitaip supyksta, tai kaþin ar jis taip jau visiðkai teisus... Ne vien jaunimui, o ir vyresnimui bei paèiam senimui mûsø laikraðtija gana daþnai sudaro blogà áspûdá. Ir ne vien jaunimo, o ir senimo didþiulë, staèiai vyraujanti didþiuma lietuviðkø laikraðèiø nebeiðsiraðo, o iðsiraðanèiøjø tik neþymi maþuma iðsamiai skaito. Jei þurnalistø vadai pasiteirautø, patyrinëtø, kodël vyresnioji bei senoji karta irgi taip menkai teskaito lietuviðkus laikraðèius, tikriausiai iðgirstø labai panaðiø pasiaiðkinimø, kokiø ið jaunimo girdëjo. Ir jiems ne jie patys, o laikraðèiai bûtø kalti, kad nuobodûs, kad straipsniai per ilgi, kad per daug ginèø, per daug tuðèiø pagyrø ar visako peikimø, per daug pasenusiø pamokslavimø, per daug visokiø aukø praðymø, per maþa þiniø apie vietiná veikimà, ir t. t., ir t. t. Beje, ir prie tø „tëvø partijø” ið senimo taip pat tik kelios saujelës bepriklauso... Tad, jeigu jauni ir seni tokius maþdaug vienodus priekaiðtus laikraðèiams skaièiuoja, tai negi jie visi nesàþiningi melagiai ir ðmeiþikai, negi tuose priekaiðtuose në kiek nëra tiesos? Sàþininga bûtø iðtikimiausiems mûsø laikraðèiø gerbëjams nepurkðtauti beatodairiðkai prieð kritikuojanèius, tegu dar ir jaunas, tegu ir nelabai teprityrusius, bet vis dëlto teisingai pastebëjusius mûsø laikraðèiuose eilæ mirguliuojanèiø ydø. Nenusipelnë mûsø spauda mirtinio pasmerkimo dël tø ydø, bet tenesideda ji ir skaisèiausia nekaltybe ar aukðèiausia iðmintim. BURBULAI

Ðtai ir vël iðkilo dar vienas ginèas laikraðèiuose, – dël paèiø laikraðèiø, dël jø neskaitymo. Vieni sako, kad neskaito, nes laikraðèiai niekam tikæ, o kiti – kad laikraðèiai idealûs, tik skaitytojai iðdavikai... Kvaè! – pasakytø vokietis. Atseit niekai, tuðti burbulai visi tie svaidymaisi ir atsisvaidymai kaltinimais ir pasiteisinimais. Sakykit atvirai, kad tam, kam lietuviðkas laikraðtis neádomu, tai jam neádomu ir ið viso lietuviai, neádomu nei ta jø lietuvybë, nei tos kalbos apie Lietuvà, apie jos vadavimà, apie jos praeitá, apie istorijà, tradicijas, – viskas, viskas tas neádomu, nuobodu, nesvarbu, nereikalinga ir tik trukdo gyventi taip, kaip noris! Ðtai kur tikroji laikraðèiø „neádomumo” prieþastis pas visus, pas jaunus ir pas senus. Jeigu tos prieþasties nebûtø, jeigu tau bûtø svarbu patys lietuviai, tai tau ir jø laikraðèiai bûtø svarbu ir ádomu, nors ir menkiausi, nors ir prasèiausi. Nes bûtø ádomu kiek galima daugiau apie tuos lietuvius suþinot, ir suþinot ne apie save patá ar kas paraðyta, o apie visus nors ðiek tiek lietuviðkai tebesijauèianèius, kà nors lietuviðkai tebedaranèius ar tebemàstanèius. Bûtø svarbu turëti ir jausti ryðá su kitais lietuviais. O laikraðtis kaip tik ir yra – tvirtas ar menkas – visgi ryðis.

233

Jaunimo reprezentantai, iðkeldami eilæ priekaiðtø lietuviðkiems laikraðèiams, lyg ir bandë kaip nors pateisinti tuos, kurie tais laikraðèiais nesidomi. Tuðèios pastangos. Èia ne pateisinimas. Kurie nesidomi, nesidomëtø ir tada, jei tie mûsø laikraðèiai bûtø idealiausi. Nëra prasmës juos ðitaip teisinti, kaip nëra pagrindo ir kaltinti, kadangi jie nuostoliai, – tik senimo praganytasai jaunimas. ne koki nusikaltëliai, o tik nuostoliai Netoli tas laikas, kada nepraganytasis jaunimas, tas jaunimas kuriam dar svarbu lietuviai, kuriam dar svarbu bei ádomu ir lietuviðki laikraðèiai, susilauks þalios ðviesos tuos laikraðèius ne tik kritikuoti, bet ir reformuoti pagal savo skoná bei supratimà. Kai (ir jeigu) jie tas reformas ávykdys, tada gal ir jie ims teirautis, kodël gi tie visas jaunimas, ir kodël net jie patys ne visi tuos laikraðèius skaito... Akiraèiai, 1972. Nr.10(44)

Spauda tarp visuomenës ir vadø VLIKo pirmininkas, „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] redaktoriaus telefonu pakalbintas, pareiðkë sunkø priekaiðtà mûsø spaudai, imtinai su „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiais]. Spauda ignoruojanti VLIKo atliekamus darbus arba nepakankamai informuojanti visuomenæ apie juos („T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiai] ’78 spalio 19, nr. 42). Nuostabu. Staèiai á galvà netelpa priekaiðtas uþ ignoravimà, sakomas redaktoriui ið tolimo miesto, ið kitos valstybës telefonu besiteiraujanèiam pas VLIKo pirmininkà þiniø apie VLIKo darbus... Priekaiðtas apie nepakankamà visuomenës informavimà, jei ið esmës ir netoks jau nepagristas, ðiuo atveju atrodo visiðkai klaidingu adresu nukreiptas. Kaip tik gi pats VLIKo pirmininkas, ásakmiai klausiamas, ar yra VLIKo veikloje reikðmingø dalykø, apie kuriuos reikëtø spaudoje raðyti, tarë, kad yra, bet pakalbëjo apie ðá ir apie tà, o apie VLIKo darbus taip ir nepasakë nieko tokio, kuo visuomenë bûtø tapusi apðviesta bent kiek geriau, negu jau yra. Sakë, gruodyje bûsiàs VLIKo seimas, gal bûsiàs iðrinktas naujas pirmininkas su valdyba, bet gi tai reguliarus rutininis susirikiavimas ar persirikiavimas, o ne darbas. Kad po Belgrado konferencijos svarbu ruoðtis numatomai panaðiai konferencijai Madride, – jau nekartà kalbëta ir raðyta. Smalsu ir net svarbu bûtø iðgirsti, kà VLIKas mano galis tuo reikalu padaryt ar kà daro. Bet kol ið VLIKo lûpø apie tai dar në þodþio, tai negi spauda turëtu uþ VLIKà apie tai kà sufantazuot? Neatskleidë apie VLIKo veiklà daugiau ðviesos ir pirmininko pakartojimas jau ELTOS spaudai praneðtos þinios, kad jis lankysis net ðeðiose Europos sostinëse. Ta þinia tik sukëlë ir paliko neatsakytà klausimà: kur ir kokius þygius Lietuvos reikalu pirmininkas numato galësiàs ðiuo metu atlikti tose sostinëse? Jei neþinia, tai tas praneðimas apie kelionæ neduoda visuomenei nieko daugiau þinotino, kaip kieno nors pasigarsinimas, kad skrenda á Floridà ar Havajus... Todël nebûtø pagrindo prie-

234

kaiðtauti, jei kuris laikraðtis tà ELTOS praneðimà ir bûtø ignoravæs. Kad gi pirmininkas, taip klausinëjamas, bent bûtø susipratæs atsiliepti á prieð porà mënesiø kaip tik „T[ëviðkës] Þiburiø” visoms virðûnëms pareikðtà priekaiðtà uþ nepakankamà rûpinimàsi lietuviais politiniais kaliniais Sovietijoje. Nes VLIKas, vyriausioji virðûnë, kad ir maþa kà tegalëdamas, vis dëlto bandë ir tebebando savo jëgomis ir ypaè kitø pagalba bei talka ði tà daryti tuo reikalu. Tà, gal ir dar viena kità konkretø darbelá nutylëjæs, VLIKo pirmininkas pasirodë tartum pats, o ne spauda, ignoruoja kai kuriuos VLIKo darbus, kurie gi tikri, tik gal nelabai teatraliðki. --Bet argi toks vadovybiø apie save teikiamos informacijos liesumas savaime jau ir iðteisina spaudà dël nepakankamo visuomenës informavimo apie jø veiklà? Gal taip, gal ne, bet pabandykime pirma iðsiaiðkinti, kas gi tai yra tas pakankamas ar nepakankamas informavimas. Vadai, tai, regis, visada norëtø, kad spauda apie juos kalbëtø daþnai daug ir gerai. O visuomenei nëra – normaliai bent neturëtø bûti – svarbu tos informacijos daþnumas, gausumas ar pagyrimais iðpuoðimas. Visuomenei geriau patirti apie vadovybiø darbus tik tiesà. Gerà ar blogà, malonià ar nemalonià, bet tik tiesà. Visa tiesà, o ne kokià atrankà. Kaip tik tokios informacijos mûsø visuomenë ið spaudos pakankamai ir negauna. Savotiðka ironija: vieðoj veikloj, pasirodo, neviskas vieða. Tai ðá, tai tà, þiûrëk, kas nors ir vengia atvirai parodyt arba rodo tik gerokai iðkreipianèioje ðviesoje. Spaudai prasiskverbti pro miglas ar klaidinanèius apðvietimus ne taip jau paprasta. Mat mûsø spauda, bûdama netvirta finansiðkai, nepajëgë ir turbût nebepajëgs prisiugdyti ir iðlaikyti profesionaliø reporteriø, visur prieinanèiø ir sugebanèiø detektyviðkai tiesà tarp supainiotø duomenø surasti, iðpainioti ir sàþiningai, atvirai, iðsamiai atskleisti visuomenei. Mûsø spauda neturi ir nepraktikuoja vadinamojo „investigative reporting”, t.y. tyrinëjamojo arba kvoèiamojo reportaþo. To neturim ne tik dël nepakankamo finansinio pajëgumo, o ir dël nepalankios mûsø spaudos tradicijos. Nuo pat „Auðros” laikø mûsø laikraðèiai buvo neatsiejami nuo vieðosios veiklos vadø, kurie patys buvo laikraðèiø steigëjai, leidëjai, redaktoriai, ir kuriems jø laikraðèiai buvo jø paèiø tiesiogiai vartojami árankiai visai visuomeninei veiklai vesti. Taigi laikraðèiø paskirtis ið pat pradþiø buvo – ir dabar dar gerokai tebëra – visø pirma visuomenës indoktrinacija (vadovø puoselëjamø idëjø skiepijimas) ir agitacija (raginimas tas idëjas ágyvendinti), o tik ðalia to dar kiek praktikuojama ir vadovø pageidaujamo turinio informacija. Dabar, iðeivijoj, mûsø spauda jau nëra taip glaudþiai susijusi su vadovybëmis. Ypaè ji nëra tiesiogiai priklausoma vadinamiesiems politiniams veiksniams. Todël ji, regis, jau galëtø stoti tarp visuomenës ir jos vadø maþdaug kaip „treèioji jëga” ir ið tos pozicijos stebëti veiksnius, objektyviai kritiðkai vertinti jø darbus ir savo áspûdþius, susidarytas nuomones bei motyvuotus sprendimus atvirai, be nutylëjimø pasakyti visuomenei.

235

Taèiau ta mûsø spauda, iðskyrus retas iðimtis, tebëra linkusi pasilikti tradicinëj pozicijoj tarp visuomenës ir jos vadø. Bûtent, vis dar nesiryþta patarnauti visuomenei tikroviðkomis informacijomis apie faktiðkàjá vadovybiø veikimà, o tebeprisilaiko maþdaug vadovybiø dispozicijoj, pasirengusi visuomenæ net ir indoktrinuoti ar agituoti pagal vadovybiø pageidavimus. Spaudos informacija apie vadovybes, ypaè apie politinius veiksnius, vis dar daugiausia sukasi tik apie dailiai padekoruotus jø fasadus. Nebent kurios vadovybës susipeða, – tada jø atitinkami „oficiozai” nebetaupo priemoniø prieðingos ðalies fasadui murzinti. Nei vienu, nei kitu atveju visuomenë negauna jai reikiamos teisingos informacijos. --Bet ir vël „gyvenimiðka ironija”. Mûsø visuomenës didþiuma visiðkai nepyksta ant spaudos uþ tà nepakankamà ar netgi klaidinanèià informacijà. Graþiø fasadø rodymas kaip tik plaèiai mëgstamas. Lyg ir pasiteisina sena, dar lotyniðkai kadai sakyta patarlë: „Mundus vult decipi, ergo decipiatur.” Atseit, þmonës nori bûti apmulkinti, tad ir tebûnie mulkinami... Mûsø visuomenei tikrai malonu tikët veiksniø ir vadø kad ir tariamu galingumu, veiklumu ir pergalëmis. Tad spauda, gal kartais dabar jau kiek ir kitaip dalykus matydama, vis dar nesiryþta nusidët veiksniams ir nesiryþta nuliûdint ar net papiktint visuomenës kokiu nors prasitarimu, kad tas malonusis tikëjimas ið tikrøjø remiasi gerokai klaidingomis iliuzijomis. Ðtai ir dr. A. Ðtromas pasakoja (tame paèiame 42 „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] numeryje), kad ir Lietuvoj esanti susikurta labai graþi iliuzija apie mûsø visø, ypaè apie VLIKo èionykðèius veikimus. Ir kai jie tenai pamatæ mûsiðkës spaudos kaip tik tà retàjà iðimtá „Akiraèius”, kurie bent kada nekada iðdrásta atvirai pasakyt, kad tas ar kitas mûsø karalius andai iðjojo vieðojon aikðtën visai ne sabaline mantija, o tik paprastu emigrantiðku ðvarkeliu apsisiautæs, tai, sako, ne juokais pasipiktinæ tokiu, jø nuomone, antipatriotiðku, staèiai kenkëjiðku mûsø vyriausios vadovybës suniekinimu. Dabar, ketverius metus mûsø veikimus ið arèiau stebëjæs ir su veikëjais pabendravæs, tas pats dr. A. Ðtromas jau pamaþu ima sutikti, kad atvirai pareiðkiamos kritiðkos nuomonës apie kai kuriuos vadovybiø á padanges leidþiamus spalvingus balionus gal ir turi tam tikros racijos. Patikëkim – tikrai turi. Mûsø visuomenëje ðiuo metu praverstø naujas vyskupas Valanèius, kuris suvarytø mus naujon blaivybës draugijon, skatinanèion atprasti nuo svaiginimosi kad ir maloniomis, bet klaidingomis, todël ir þalingomis iliuzijomis visuomeninëje veikloje. Nesant Valanèiaus, ji patenkinamai atstoti, man regis, galëtø redaktoriai, ypaè plaèiau skaitomøjø laikraðèiø. Be detektyviðkai tirianèiø reporteriø jie, þinoma, niekad negalës smulkmeniðkai iðsiaiðkinti, kas dedasi visuose veiklos vadovybiø uþkampiuose. Bet vis dëlto jie galëtø uþimti pozicijà kiek atokesnæ nuo vadovybiø, negu dabar, kiek artimesnæ prie pusiaukelës tarp vadovybiø ir plaèiøjø visuomenës sluoksniø ir èia sudaryti savo laikraðèiuose atmosferà, palankià atviriems pasikeitimams kritiðkais áspûdþiais bei nuomonëmis, kylanèiomis bestebint

236

mûsø vieðosios veiklos vieðai matomuosius fasadus, o kartais gal ir ið uþdarø kabinetø kada nekada koká balsà iðgirsiant. Sveiko proto mastu grindþiami atviri svarstymai spaudoje turëtø tapti ne reta iðimtimi, o visuotine taisykle. Retomis arba net ir visai iðvestinomis iðimtimis tegu lieka tik beatodairiðkai negatyvûs niekinimai ir pagyrûniðki tuðèiais puodais skambinimai. Leiskite pavaizduoti esamà padëtá tik vienu, bet bûdingu pavyzdþiu. Vienas ið labiausiai apgailëtinø mûsø laikraðtijos su politiniais veiksniais besàlyginio konformizmo atvejø buvo Brazinskø byla. Visi politiniai veiksniai, imtinai su konsulais, kaip þaibo trenkti, uþsiliepsnojo deklaruoti tarptautinëj plotmëj Brazinskus kaip politinius pabëgëlius, sovietø persekiojamus Lietuvos laisvës kovotojus, ir todël jø vadavimà laikyti lyg ir integralia visos Lietuvos vadavimo dalimi. Mûsø laikraðèiai tà tezæ absorbavo nesvarstydami, jà sustiprino ir paskleidë visuomenëje, kuri irgi bematant uþsiliepsnojo ta paèia mintimi. Niekas neabejojo, kad bëdon patekusiems tautieèiams dera ámanomai padëti, paliekant nuoðaliai klausimus, kokiais teigiamais ar neigiamais nuopelnais neðini jie tokiu gana nedalingu bûdu atsidûrë Turkijoje. Bet buvo labai rimto pagrindo kvestijonuoti veiksniø uþsidegimà tà pagalbà bûtinai motyvuoti politiðkai ir tø pabëgëliø bylà susieti su Lietuvos laisvës byla. Taèiau ne tik tokiam klausimui atvirai pasvarstyti palankios atmosferos mûsø spaudoje nebuvo, bet në abejonës dël tokios taktikos pareikðti nebuvo kur, iðskyrus nebent pirma minëtàjà iðimtá. Menkiausias pyptelëjimas apie ta reikalà kiek kitaip buvo tuètuojau – balsø ið visuomenës! – ðaukte uþðaukiamas kaip antipatriotiðkas... Tai buvo þenklas, kad ir patys laikraðèiø redaktoriai buvo palankûs ar bent nuolankûs vienaþiûriðkai nuomonei apie tà reikalà. Po keleto metø, vien tik VLIKui tai bylai iðleidus, sako, kone pusantrø metø biudþeto, o viso to erzelio kaltininkams „atklydus” Amerikon, daug kas kitaip paaiðkëjo veiksniams ir konsulams. Dabar, jei norëtum kà ið jø suerzinti, tai imk teirautis apie tø herojø bylà. O visuomenëj vis dar tebeplaukioja legenda... Veiksniuose nëra ryþto atvirai pasakyti spaudai, per jà ir visuomenei, kad paaiðkëjo, jog nebûta gero pateisinimo tà privatø pabëgimà skelbti buvus Lietuvos laisvës kovos þygiu ir kad vis dëlto bûta netikslinga materialinës ar teisinës pagalbos parûpinimà ðioj byloj VLIKui prisiimti kaip politiná savo uþdaviná. Gal net ir paèiø Brazinskø padëtá tas jø bylos supolitinimas – jiems patiems to labiausiai norint! – tik sunkino. O Lietuvos laisvës bylai tai tas dalykas tikrai atsiliepë, gal net ir ateity dar galës atsiliepti, tik kaip vienas ið nemaloniausiø ir brangiausiai atsiëjusiø balastø. Taèiau per spaudos malonæ, tiesa apie tà dalykà visuomenës dar beveik nepasiekë. Nes kai veiksniai apie tà bylà jau vengia uþsiminti, tai tyli ir spauda. Tai gal reikia vis dëlto sutikti su dr. Valiûnu, kad mûsø spauda tikrai nepakankamai informuoja visuomenæ apie VLIKo darbus? Tëviðkës Þiburiai, 1978. Nr.48

237

Spauda savybëje. Iðeivinës spaudos problemos Praëjusiø metø gale ir ðiø pradþioj „Tëviðkës Þiburiuose” buvom beásileidþià á mûsø spaudos vaidmens tarp vadø ir visuomenës svarstymà. Bet ëmus á svarstymà terptis priekaiðtingai polemikai, kreipianèiai kalbà nuo esmës á priekabes, svarstymas nutrûko be racionaliai sutartø ar bent aptartø iðvadø. Tiek to. Dabar ðtai iðkilo iððûkis pasikalbëti apie savo spaudà savybëje – apie periodikoj raðanèiø spaudos darbuotojø santykiavimà tarp savæs. Tas iððûkis kilo ið neseniai paskelbto Lietuviø Þurnalistø Sàjungos garbës teismo vieðo pareiðkimo. (Pareiðkimas buvo paskelbtas „Drauge” geguþës 11, „Tëviðkës Þiburiuose” – geguþës 17. Èia jis pasirodë paredaguotas – kalba pataisyta. Be to, tas „T.Þ.” [Tëviðkës Þiburiø] numeris mane pasiekë tik birþelio pradþioj. Todël, kalbëdamas apie tà pareiðkimà, turiu galvoje „Drauge” paskelbtàjà jo versijà, kuri atrodo esanti nepakeistas originalas, toks, koki á vieðumà paleido jo autoriai.) Pareiðkime yra smerkiami dalykai, kurie ið tiesø visam mûsø laikraðtininkø „korpusui” yra negarbë, staèiai sarmata. O taèiau tas LÞS teisëjø pareiðkimas vis tiek man atrodo grynas nesusipratimas. Trys geri vyrai – J. Dagys, J. Vaièeliûnas ir J. Karka, kalbëdami savo vardu, be teismo titulo, be abejonës, bet kada ir bet kokiu jiems prieinamu bûdu gali skelbti tokius ar kitokius savo pareiðkimus ar atsiðaukimus, laisvai pasirinkdami jø ir turiná, ir formà. Bet su teismo vardu tai toks pareiðkimas, kaip jø dabar paskelbtasis, niekaip nedera. Teismo Teismo, tarptautinio, valstybinio ar tik draugijinio vadinamo garbës teismo, sprendimas ar nuomonë visada esti konkreèios bylos svarstymo iðdava. Bylos, kurioje dalyvauja ne kokie anonimai ar simboliai, o visiðkai konkretûs teisybës ieðkotojai – kaltintojai ir kaltinamieji arba ieðkovai ir atsakovai. Teismas turi bûti jø praðomas pasisakyti dël konkretaus kaltinimo ar ieðkinio. Sprendimà teismas daro ar nuomonæ pareiðkia tik iðsiaiðkinæs tà bylà lieèianèius faktus ir ávertinæs tø bylininkø pateiktus árodymus bei argumentus. Nieko panaðaus ðiuo atveju nëra buvæ kalbamajame LÞS teisme. Ðis jo pareiðkimas paskelbtas tik kaþkokiam anonimiðkam „LÞS nariui”, netgi neþinia apie kà „uþklausus”... Na, tik ðitaip „bylai” teiðkilus, tai netgi dëmesio vertos teismo parodijos nëra ið ko suvaidinti. Teismo sprendimas ar nuomonë esti veikianèio ástatymo (ar draugijinio nuostato) pritaikymas konkreèiam byloje svarstytam atvejui. O kalbamasis pareiðkimas nekalba apie joká konkretø atvejá ir neoperuoja jokiu bent LÞS nariams privalomai galiojanèiu nuostatu. Jie tik patys griebiasi ne teismo, o ástatø leidimo funkcijos ir skelbia, kas neturi teisës to ir to daryti, adresuodami tà draudimà ne vien LÞS nariams, kuriø teisëjais jie iðrinkti, o visiems laisvojo pasaulio lietuviø laikraðèiø redaktoriams ir korespondentams. Beje, su ta savo „legisliacija” ðis teismas verþiasi á atviras duris. Argi mums visiems ir be to jø pareiðkimo nëra þinoma ir nëra aiðku, kad tikrai joks laikraðtis, ne tik „laisvajame pasaulyje iðeinantis lietuviø laikraðtis”, o ið viso absoliuèiai joks laik-

238

raðtis, joks redaktorius, joks korespondentas neturi nei teisës, nei galios kam nors (ne tik LÞS nariui) atimti ar apriboti teisæ „lankytis okup. Lietuvoj ir kt. komunistø valdomuose kraðtuose”. Tà teisæ tam tikrais atvejais mums èia galëtø suvarþyti tik mûsø gyvenamos ðalies valstybinë valdþia (nekalbant apie anas komunistines valdþias kurios gali neásileisti). Tai kam tas pamokslëlis kiekvienam lietuviø leidþiamam laikraðèiui su tokiu pasipûtusiu reikalavimu „asmens laisviø (Human Rights) respektavimo”? Antroje pareiðkimo dalyje teisëjai kiek pamotyvavo tà lietuviø laikraðèiø iðbarimà. Mat, tie laikraðèiai „perdaug talpina” „kità” paniekinanèiø, ðmeiþianèiø laiðkø, daþnai „su anoniminiais paraðais”. Bet ir èia teisëjai kalba bendrybëmis, nenurodydami nei á jokius konkreèius nusikaltëlius, nei á jokius konkreèius nusikaltimus. Laikraðèiai, girdi, „perdaug talpina” negerø dalykø. Tartum, jei „talpintø” kiek maþiau, tai gal në nusikaltimo nebûtø... Beje, lietuviø kalbà geriau mokantieji redaktoriai raðinius á laikraðtá deda (arba skelbia skelbia, spausdina spausdina), o ne „talpina”. („T[ëviðkës] Þiburiai” teisëjø pareiðkimà taip ir pataisë). Tik kai vietos maþoka, tai ilgà straipsná ar vëlai gautà praneðimà vargais negalais áspraudæs redaktorius giliau atsikvepia ir pasidþiaugia: ðiaip taip sutalpinau viskà viskà, kas bûtinai reikëjo! Teisëjai, beje, skliaustuose pastebëjo, kad „ne visi” mûsø laikraðèiai verèiasi nedorais ðmeiþtais. Bet kaltinimø papliaupà pasëjæ ratu, neminëdami taikiniø, jie palieka tà bylà spræsti mums mums, visuomenei, ir palieka mums patiems atsirinkti, kurie mûsø laikraðèiai kalti ir kurie paliktini tarp tø „ne visø”, atseit, iðteisinti ar bent neapkaltinti. Gali atsitikti, kad tûlas ið visuomenës apkaltins ar iðteisins kaip tik ne tuos paèius, kuriuos „ðirdyje” smerkia ar teisina gerbiamieji teisëjai... Smerkdami ðmeiþtø pasiraðinëjimà anonimiðkai, patys teisëjai taèiau irgi nesisaugo anonimiðkumo, tegu ir atvirkðtinio anonimiðkumo anonimiðkumo. Þinoma, ðis suklupimas ant spaudos etikos slenksèio ne jiems vieniems atsitiko. Atvirkðtinio anonimiðkumo yda yra apsèiai priðiukðlinusi, geruosius mûsø spaudos paproèius. Ta yda tiek paplitusi, kad atrodo lyg daugelis mûsø spaudos bendradarbiø manytø, jog tai ne tik ne yda, o net dorybë... Atvirkðtiná anonimiðkumà matom kiekvienu tokiu atveju, kai autorius savo pareiðkimus dràsiai pasiraðo savo tikru vardu pavarde pavarde, bet pareiðkimø (galbût gerai pagristø peikimø, smerkimø, demaskavimø, o neretai gal vien tik ið gandø pagautø ar staèiai prasimanytø átarimø ar uþuominø) objektø identifikacijà bailiai nutyli nutyli. nerizikuosiu vardus Atseit skaitytojai patys atspëkit, apie kà að èia kalbu, o að tai pavardes minët minët, nes – paminësi, tai kerðys, ar ko gero net bylà tikrame, nebûtinai tik garbës teisme iðkels... Tokia yra atvirkðtinio anonimiðkumo „etika”. Bet daþnas taip pasielgia nebûtinai vengdamas atsakomybës uþ savo þodþius prieð tø þodþiø paliestuosius, o taip pat ir prieð skaitytojus. Daþnas mano, kad „mandagumas taip reikalauja”, vieðai kalbant apie kieno nors peiktinà pasielgimà ar iðkeliant

239

vieðumon koká neigiamà reiðkiná, á kaltininkà ar kaltininkus tiesiai pirðtu nerodyt, o tik uþuolankomis apie jø ydas ar nuodëmes pakalbët. Atseit vieðai pasmerkti tik neigiamybæ, o jos sukëlëjø dar nekaltinti, bet duoti jiems progos patiems susiprasti ir tylomis pasitaisyti... Gal kai kuriais atvejais tokia „pedagogika” ir pateisinama, nes taip gal ir blogybë gali bûti iðbaidyta, ir jos kaltininkas, jeigu dar tik neþymiai tepaslydæs, liktø iðsaugotas nuo gal dar nelabai pelnytos vieðos kompromitacijos. Bet kaþin ar negeriau tokius paslydëlius visø pirma paèius nevieðai perspëti, uþuot iðkart raðius apie juos vieðai, bet uþuolankom (vardus nutylint)? Ir tik jeigu tiesioginis nevieðas perspëjimas negelbsti, tada bûtø pateisinamas blogybës iðkëlimas vieðai ir jau be ceremonijø pirðtu á kaltininkus rodant. Kalbëjimas uþuolankom apie smerktinus reiðkinius, neminint konkreèiu faktø ir neidentifikuojant kaltininkø, skaitytojus visada glumina ir sukelia spëliojimø, daþnai pataikanèiø visiðkai ne á tuos taðkus, á kuriuos negerovës smerkëjas yra taikæs. Atvirkðtinis anonimiðkumas, net ir su gera intencija spaudoje praktikuojamas, vis tiek yra neatsakingas elgesys. Ir LÞS teisëjai (ðiuo atveju nevietoj tà titulà pavartojæ) urmu pabërë kaltinimus: nepasakyta kokiam mûsø laikraðèiø skaièiui skaièiui, nepasakyta kuriems redaktoriams ar korespondentams ir nepasakyta uþ kur bei kada padarytus prasiþengimus. Argi tai nëra neatsakingi ðûviai á redakcijø langus aplamai, „be diskriminacijos”? Jei bandytumëm paklausinëti didesná kieká skaitytojø, kiek rastumëm susivokianèiø, apie kà èia tie teisëjai ið tikrøjø kalbëjo ir kodël barësi... Arba gal kai kurie visuose laikraðèiuose, neiðskiriant në „T[ëviðkës] Þiburiø”, ëmë susirûpinæ dairytis „teismo pasmerktø” prasikaltimø... O tik „Lietuvius Amerikos Vakaruose” ir „Naujienas” reguliariau matantieji galëjo atspëti, kad LÞS teisëjai savo pareiðkime gynë LÞS pirmininkà J. Kuprioná nuo tuose laikraðèiuose skelbtø uþsipuolimø uþ jo lankymàsi Lietuvoj pernai vasara. Jei teisëjai bûtu aiðkiai tà pasakæ, dalykai atrodytø þymiai kitaip. Nors vis tiek nematyt, kad prof. J. Kuprionis pats bûtø kreipæsis á teismà su skundu prieð minëtø laikraðèiø redaktorius ar kuriuos korespondentus. Teisëjai tan savo þygin pakilo tik neþinomo, turbût në nepraðyto kolegos „uþklausti”. Þurnalistiðko solidarumo ir uolaus lojalumo pirmininkui vedami, teisëjai bus paskubëjæ ir paskelbæ neapgalvotà, nekompetentingà „sprendimà”. Faktas, kad prof. J. Kuprionis praëjusià vasarà kelias savaites vieðëjo Lietuvoj, buvusioj okupuotoj, dabar jau seniai aneksuotoj Lietuvoj. Berods, Lietuvos miðkininkø buvæs pakviestas kaip pasiþymëjæs miðkininkystës specialistas, skaitæs tenai paskaitø, susipaþinæs su dabartine miðkininkystës padëtimi Lietuvoj, ta proga gal turëjæs ir eilæ kitø vertingø patyrimø bei pasimatymø bent su vienu kitu ið jaunystës draugø, profesijos kolegø ir pan. Faktas taip pat, kad tas vieðëjimas ávyko prof. J. Kuprioniui esant mûsø vargais negalais tebeegzistuojanèios þurnalistø sàjungos pirmininku.

240

Visa tai esamose aplinkybëse nekasdieniðka, ádomu ir turbût net gana svarbu. Todël natûralu, kad dël to gali bûti komentarø – privaèiø ir vieðø. Ir ávairiø. Jei mane kas klaustø, sakyèiau, kad ðiek tiek pavydþiu J. Kuprioniui jo turëtos tokios puikios progos taip prasmingai ðiais laikais pabuvoti Lietuvoj. Neabejoju, kad ir ten paliko, ir sau parsiveþë lietuviðkà savijautà didþiai sutvirtinusiø ir ilgai neiðdilsianèiø áspûdþiø. Ar toks dalykas leistinas þurnalistø pirmininkui? O kam ir kaip tas kenkia? Na, pats J. Kuprionis turëjo þinoti ir turbût þinojo, kad bus dël jo tos vieðnagës ir kitokiø nuomoniø. Þinojo, kad sakys, girdi, þurnalistø pirmininkas tai „oficialus asmuo”, tai tokio net ir turistinis apsilankymas Lietuvoj jau bûtø „okupacijos pripaþinimas”, o „privilegijuotas” vieðëjimas tai jau visiðkai blogai, nes gi tokiø maloniø tai okupantai uþ niekà negi dalina... Taip dabar ir sako. Ir kaip niekas negali uþdrausti Lietuvoj lankytis (jei tik ásileidþia), taip niekas negali uþdrausti tokius apsilankymus peikti ir net smerkti smerkti. Taip, gerbiamieji teisëjai! Èia valia kiekvienam savo nuomonæ apie dalykus turëti ir jà garsiai pasakyti. Neigiamos nuomonës apie kieno nors vieðëjimà Lietuvoj pareiðkimas neturi nieko bendro su „þmogaus teisiø – Human Rights” (!) varþymu. Visai kas kita tai insinuacijos insinuacijos, pabirusios ið minëtø laikraðèiø apie J. Kuprioná, kuriomis „tautinës drausmës sargai”, matyt, tarësi sustiprinsià savo ðiaip jau neátikinanèius smerkimus ir kaltinimus ir sumalsià Kuprioná á miltus. Ðtai kur pavyzdþiai gëdingø piktþoliø, pridaranèiø sarmatos visam mûsø spaudos vardui, ðiaip jau dar, berods, gana neblogam. Kaip tas piktþoles iðnaikinti? Deja, niekas tam priemonës dar neiðrado. Tik viena aiðku, kad èia netinka nei þurnalistø teismas, nei visa jø sàjunga. Jokios þurnalistø sàjungos nenustatinëja net savo nariams, kà ir kaip jie gali ar turi raðyti, o kà bekalbëti apie tokius nurodymus ar draudimus laikraðèiams, kuriø redaktoriai ir gal þymi dalis (paèiø „narsiausiø”) bendradarbiø nëra sàjungoj ir në nemano á jà dëtis. Galëtø padëti... cenzûra, bet prisimintina, kad tas „vaistas”, jei kur vartojamas, tai tik valdþios, o ne þurnalistø valdybos, juo labiau ne þurnalistø teismo. Todël ir yra aiðku, kad kolegos Dagys, Vaièeliûnas ir Karka savo vardu tai galëjo reikðti savo pasipiktinimà tam tikromis „spaudos piktþolëmis”, tam tikrais kolegø nekolegiðkais raðymais, bet teismo titulà tai nevietoj panaudojo. Pats J. Kuprionis, pradþioje prieð tà priekaiðtavimà porà kartø atsisvaidæs, toliau, matyt, nutarë pasekti pasakëèios keleivio pavyzdþiu... Gal tuo tarpu tik tokia ir tëra priemonë atsilaikyti prieð mëgëjus spaudoje ðvaistytis ðmeiþtiðko pobûdþio insinuacijomis. Kita galinti bûti paveiki priemonë yra paminëta kaip tik kalbamajame teisëjø pareiðkime. Jie sakë: „Visuomenë tuo piktinasi, nebenori skaityti laikraðèiø”. Bûtø puiku, jeigu ið tikrøjø taip ir bûtø! Tegu tik visuomenë piktinsis, tegu tik atsisakinës skaityti tuos laikraðèius laikraðèius, kurie, „savo teisybei” árodyti, kitaip mananèius, ne pagal jø

241

dûdelæ ðokanèius pamazgomis ðlaksto. Jei visuomenë, laikraðèius tebeskaitanèioji visuomenë, ðitaip susiprastø ir nuo prisiðiukðlinusiø laikraðèiø pagrasytø nusisukti (arba ir nusisuktø), – mûsø spauda bematant ðia prasme taptø ðvariausia ir pavyzdingiausia. Gaila taèiau, kad toje mûsø visuomenëje tuo tarpu dar netrûksta mëgstanèiø ne ðmeiþtiðkas insinuacijas á laikraðèius raðyti: netrûksta mëgstanèiø ir visa tai skaityti... Deja. Tëviðkës Þiburiai, 1979 07 12. Nr.28

242

KAS YRA LIETUVIØ BENDRUOMENË? Pasklidusiø lietuviø bendruomenë Ðiemet birþelio 14 prasidëjo dvideðimtieji metai nuo Pasaulio Lietuviø Bendruomenës sàvokos iðkëlimo vieðajame lietuviø iðeiviø veikime. Skambi sàvoka. Ið pirmo þvilgsnio atrodo, lyg ji apima visà lietuviø tautà, kadangi visi lietuviai gyvena tame paèiame pasaulio vadinamame þemës rutulio pavirðiuje. Bet tos sàvokos iðkëlimo dokumente, Lietuviø Chartoje, o ypaè autentiðkame (M. Krupavièiaus) aiðkinime PLB apimtis numatyta daug siauresnë – tik „pasaulyje pasklidæ“, bet ne Lietuvoj gyvenantieji lietuviai. Praktikoje PLB sàvoka nesikësina apimti në Rusijoj ir kituose komunizmo apsemtuose kraðtuose pasklaidytø lietuviø. PLB sàvoka apima tik vadinamajame Vakarø Pasaulyje esanèius lietuvius. O organizuotoji PLB dalis yra tik naujas, dar Lietuvos nepriklausomybës laikais pradëtos organizuoti Pasaulio Lietuviø Sàjungos variantas, – sàjungos, kuri siekë sutelkti iðeivijoje ásikûrusius lietuvius. NEÁGYVENDINAMA SVAJONË

Visus „po pasaulá pasklidusius lietuvius“ apimanti organizacija, tegu ir bendruomenës vardu vadinama, ágyvendinti neámanoma. Per 19 metø niekas nesiryþo pabandyti net suregistruoti tuos visus lietuvius, o be to nëra net kaip pradëti kokius nors kitus visø suorganizavimo þingsnius. Esamoji, prieð 10 metø „iðbaigtoji“ bendruomenës organizacija apèiuopiamai apima tik iðrinktuosius á bendruomenës organus: jie maþiau ar daugiau aktyviai dalyvauja bendruomenës vardu atliekamuose veiksmuose. Prie jø pridëkim pasidarbuojanèius ad hoc komitetuose, ateinanèius á susirinkimus, pagaliau ir tuos, kurie kartà per metus paðtu atsiunèia simboliná solidarumo ánaðà (dauguma atvejø tai maþiau kaip vienos valandos uþdarbis), arba kartà per trejetà metø pabalsuoja rinkimuose á kraðtø tarybas. Net ir toks sunkiai beapèiuopiamas dalyvavimas bendruomenës valdymosi organizacijoje apima apie vos keliolika tûkstanèiø tø Amerikos, Europos, Australijos kontinentuose „pasklidusiø“ lietuviø. Kiek ið viso yra tariamai esanèiø mûsø bendruomenëje – neþinom. Jeigu uþsimojam paminët, kad mûsø gal esama net iki pusantro

243

milijono (!), tai turim pripaþinti, kad á bendruomenës organizacijà átraukti yra pavykæ vos vienas nuoðimtis visos tos bendruomenës. Padidinti tà nuoðimtá vargu ar pavyks... Jeigu numosim ranka á Lietuviø Chartos braviûriðkà teigimà, esà, „Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada“ ir sutiksim, kad gal koki du treèdaliai ar daugiau buvusiø lietuviø ar potencialiai turëjusiø tokiais bûti neiðliko lietuviai, ir nusileisim iki gal nepilno pusmilijonio mûsø bendruomenæ „sudaranèiø“ tautieèiø, tai vis tiek bendruomeninës organizacijos apimtøjø bus ne daugiau kaip koki trys nuoðimèiai Chartoje svajotos bendruomenës. Tai didelis skirtumas tarp Chartos idealiai aptartos PLB ir tikrovëje suorganizuotos. Bûdinga dar ir tai, kad tikrovinë PLB toli graþu neapima në visø aiðkiai sàmoningø ir veikliø lietuviø, dalyvaujanèiø mûsø visuomeninëje veikloje, organizacijose, skaitanèiø lietuviðkus laikraðèius (ar juose ir raðanèiø, net redaguojanèiø!), leidþianèiø vaikus á tos paèios PLB ar kieno kito laikomas lietuviðkas mokyklas, perkanèiø ir skaitanèiø (arba ir raðanèiø) lietuviðkas knygas, vidutiniðkomis ar net stambiomis aukomis remianèiø ávairius mûsø visuomeninius darbus. Nëra statistikos, bet galima ir „ið akies“ spræsti, kad tokiø visiðkai sàmoningø ir veikliø lietuviø uþ bendruomenës organizacijos tebëra koks trejetas ar ketvertas kartø daugiau, negu bent ðiek tiek dalyvaujanèiø bendruomenës organizacijoje. Taigi PLB kaip visus lietuvius iðeivius apimanti organizacija yra nepasiekta ir nepasiekiama svajonë. Yra kita PLB – nedidukë anos teorinës PLB dalelë, jos tikintysis ir veiklusis ekstraktas. Kitaip ir bûti negali. APKARPYTI SPARNAI

Iðskëlë Vlikas PLB organizacijà ið kiauðinio kaip Þydràjá Paukðtá, bet, prieð iðleisdamas á mûsø visuomenës platumas, apkarpë jai sparnus, kad per toli nenuskristø. Bûtent, kad nenuskristø á „politikos“ laukus... Auk, stiprëk ir dirbk kultûriniam darþe, atiduok derliø, bet nesikiðk á „politikà“, nes tà gudrybæ tik mes iðmanom. Paskelbæ vieningos bendruomenës idëjà, èia pat tà vieningumo principà perskëlë maþiausia á dvi dalis ir veikliàsias jëgas suskirstë á dvi rûðis: èia politikai, èia kultûrininkai. Sukûrë teorijà, kad rûpinimasis Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës reikalais – tai vien politikø, ir tai tik tam tikrø (tam tikroms politinëms ar rezistencinëms grupëms priklausanèiøjø) politikø kompetencija, o bendruomenës organizacijoj veikliai reikðtis vieta – tik „kultûrininkams“. Bendruomenës organizacija, lyg ir turëjusi bûti ryðkiausia bendrinë – visø lietuviø bendrøjø reikalø rûpinimo organizacija tapo pastumta á nors ir visiems lietuviams bendrà, bet tik specialios paskirties sritá. Vlikas ne tik në ið tolo neprisileido minties ásilieti á savo paties paskatintà iðeivijos lietuviø bendruomenæ, bet buvo per iðdidus net pasisiûlyti tai bendruomenei vadovauti. (Gal bûtø ir nepasisekæ, jei bûtø pasikësinæs.) Bet kiek gi beliko prasmës ið bendruomenës organizacijos ir jos vadovybës, kai ji tapo atitverta nuo rûpinimosi svarbiausiu ir tai bendruomenei labiausiai rûpimu visiems bendru reikalu?

244

Taip apkarpytais sparnais bendruomenës organizavimo idëja ne skrido, o tik ðokèiojo, ðiek tiek paplasnodama... dël to, greièiausia, ta idëja susilaukë daug maþiau jàja tikinèiøjø, negu galëjo bûti. NEIÐKENTË

Kai tik PLB seimas iðsirinko pirmàjà PLB valdybà, jai bematant prigijo, tegu ir kiek su rezervu tariamas, „vyriausios lietuviø valdþios“ vardas. O mûsø visuomenëj – plaèiojoj bendruomenëj – stambiausia rakðtis panagëj buvo „vieningos politinës vadovybës“ trûkumai, konkreèiai kalbant – skilimas Vlike. Ir neiðkentë „vyriausioji valdþia“, t.y., PLB valdyba, nepabandþiusi ásikiðti ir uþlopyti plyðius Vlike, neatmesdama galimybës ir sau iðsikovoti atitinkamà „vaidmená“ politikos srity. Nedaug tai valdþiai tepavyko pasiekti, bet jos pradëtasis spaudimas á Vlikà ir jo „rabinus“ ilgainiui davë ðiokiø tokiø vaisiø. Tos valdybos vadovams tada kai kuriø buvo sakyta, kad gal verèiau jûs nesistenkit þût bût sutvarkyti tà painiavà dabar. Verèiau ruoðkitës ateièiai. Nes ateis laikas, kada mûsø tø organizacijø, institucijø, tarybø ir komitetø polëkiai ims trumpëti, jø skaièius ims maþëti, vienas po kito ims iðkilti testamentai su palikimais... Bendruomenës organizacija atrodo galinti ilgiausia iðlikti gyva ir tapti visø palikimø paveldëtoja. Vietoj pluðæ su dabartiniais komitetais ir tarybomis, geriau padarytumët, jeigu jau dabar pradëtumët ruoðti „vadovybinæ medþiagà“ bendruomenës organizacijoje, ir paruoðti jos tiek, kad laikui atëjus PLB turëtø ið ko iðsirinkti sau valdybà, pakankamai kvalifikuotà perimti palikimus ir paimti á savo rankas visø mûsø laivø vairus. (Pirmoji PLB valdyba, beje, daugeliu poþiûriu atrodë tik kaip uþ originalà truputá blankesnë Vliko prezidiumo kopija.) Nesusiþavëjo tokia mintim toji PLB valdyba, ir pliekësi, besistengdama „sutvarkyti dalykus“ dabar. Pliekësi iki kadencijos galo, su labai neþymiais rezultatais. O ateities vaidmeniui bendruomenës organizacijà rengti nesiryþo net pradëti. Nematyt, kad ta linkme bûtø apèiuopiamai kà nors pradëjusi ir antroji PLB valdyba. Nebent tiek, kad buvo þymiø, rodanèiø, jog ði valdyba netramdë jaunuomenës bandymø (tegu vietomis ir ginèytinø) imtis iniciatyvos ta prasme. Uþtat ji pati patyrë neðvankiø tramdymø... Nuo dalyvavimo „politinëj“ veikloj PLB valdyba visiðkai neatsisakë, bet pasitenkino bendradarbiavimu su Vliku, „kaip lygûs su lygiais“, ir tas bendradarbiavimas tapo iðreikðtas „ambasadoriø“ vieni pas kitus paskyrimu... O LAIKAS EINA

Galbût pirma minëtoji pranaðystë apie neiðvengiamà esamø vadovybiø nuvytimà gali atrodyti buvusi per ankstyva. Ið tikrøjø, ðtai praëjo jau septyneri ar aðtuoneri metai nuo to „varniðko kranktelëjimo“, o viskas tebër, kaip buvo. Net geriau! Vlikas ne tik „apsijungë“, bet ir „atjaunëjo“. (Taip pat ir ALT!) Visuose kituose kraðtuose irgi dar niekas nesusilikvidavo. Tai ar nëra pagrindo pasitikëti, kad taip ir pasiliks iki tuo tarpu dar neáþiûrimos ateities?

245

Bet „laikas eina visà laikà“. Keièia þmoniø kartas, keièia ir jø sukurtas institucijas. Visiems tinka „memento mori“. Dar vieno ar kito penkmeèio tesëjimas laiko nenugalës. Bendruomenës organizacija ir ðiandien tebëra rimèiausia kandidatë iðtesëti ilgiausiai. Ji turi bræsti ir rengtis perimti vairus. Jei ðis, treèiasis seimas dar ir neturëtø iðsamiai apmàstæs tokiai perspektyvai rengimosi priemoniø, bëda dar nedidelë, nes „paveldëjimo“ metas dar ne ryt – poryt ateina. O vis dëlto bûtø iðmintingai pasielgta, jei bûsimoji – ta pati ar nauja – PLB valdyba ðá kartà bûtø jau ásakmiai ápareigota per ateinantá penkmetá daugiausia dëmesio kreipti á telkimà ir „pratinimà“ bûsimos vadovybinës medþiagos, jau ir dabar kur ne kur parodanèios polinkiø mokytis vaikðèioti bûsimaisiais mûsø tautinio – visuomeninio veikimo keliais. DVIGUBAS VEÞIMAS

Kaip ir pirmøjø dviejø, taip ir ðio treèiojo PLB seimo rengëjai neiðkentë neuþkrovæ jam lygiagreèiai dviejø uþdaviniø. Pirmas – paprastinis, PLB valdymosi reikalai: praëjusio penkmeèio apþvalgos, gairës ateinanèiam penkmeèiui, valdybos rinkimas. Kitas – nepaprastasis uþdavinys, kurio paskirtis, kaip tyèia, „politinë“: Lietuvos laisvës bylos klausimø kedenimai ir tos bylos garsinimo pastangos uþ lietuviø bendruomenës ribø. Ðá kartà á tas „politinës“ paskirties (kad ir kultûrinio – meninio turinio) manifestacijas kreipiama tiek daug dëmesio, kad pagrindinis seimo uþdavinys bene bus atsidûræs pavojuje likti paliestas tik apgraibom. Nepopuliaru prasitarti, kad PLB seimo kinkymas ið karto á du veþimus apgailestautinas. Nes – kaip gi galima neiðnaudoti tokio didelio ávykio Lietuvos bylai judinti! Mûsø tarpe toks seimas, þinoma, ávykis ne ið menkøjø. Bet kiek gi jis didelis ne lietuviø visuomenei, ypaè New Yorko spaudai? Juk atstovø jame kokia ðimtinë, kurios apie du treèdalius „vietiniø“. Jei ðalia jø bus ir „minia“, tai bus tie patys ið New Yorko ir apylinkiø, kuriø tiek pat gali susirinkti ir be seimo. Parodø, manifestacijø, koncertø seimas neatlieka, bet tie dalykai uþima daugiau kaip du treèdalius jø programos, ir lieka tik kokios 5–6 valandos pagrindiniam darbui. Seimas panaudojamas, kaip iðkaba. Tegu ir geras tos iðkabos tikslas, bet organizacijai skriauda. Organizacija dar nesusitupëjusi, turi daug kryþkeliø prieð akis, o èia – po penkeriø metø susirenka seimas (kito vël reiks laukti penkerius metus), ir neturi kada pasvarstyti, kurioj kryþkelëj kur pasukti... Gal po seimo ir bus galima pakeisti nuomonæ apie tris maþdaug politines paskaitas seimo programoje: dr. Valiûno apie laisvinimo kovà ir politines perspektyvas, S. Lozoraièio (jr.) apie okupuotos Lietuvos padëtá ir iðeivijà, ir K. Keblio apie valstybingumà ir tautiðkumà. Dabar, taèiau, kyla du klausimai: 1) ar norima, kad PLB seimas tais reikalais padarytø kokiø sprendimø, ar bent pareikðtø savo nuomonæ? 2) ar PLB seimas bus pasirengæs tokius klausimus spræsti ar bent reikðti atsakingà nuomonæ dël jø? Jei bent á vienà ið tø klausimø atsakymas neigiamas, tai kas tada tos paskaitos: informacija? indokrinacija? Nei vienu, nei kitu atveju jos neturëtø atitraukti ðio, taip

246

retai susirenkanèio seimo nuo jo tiesioginiø uþdaviniø. Galima tikëti, kad tose paskaitose bus pasakyta visai PLB, ne vien tik jos seimo dalyviams girdëtø dalykø. Tad juo labiau ne seimas yra tinkamiausias tarpininkas toms mintims ar þinioms paskleisti. SEIMAS IR KONGRESAS

Seimas ir kongresas – vienareikðmiai þodþiai. Iðversk juos á dabartinæ lietuviø kalbà ir turësi tà patá „suëjimà“. Gal todël, bekalbant apie bûsimà PLB seimà prisimena ir pernykðtis Kultûros kongresas Chicagoj. Nors kitos valdybos, kiti komitetai tuos abu suëjimus bus rengæ, bet abu jie bus ávykæ bendruomenës, faktiðkai Ðiaurës Amerikos lietuviø bendruomenës globoje. Vienas vadinosi kultûros kongresu, kitas – organizacijos vyriausiu sprendþiamuoju organu, bet abiejø turinys panaðus. Pusë, jei ne daugiau, kultûros kongreso turinio bûtø buvusi visai savo vietoj, jei bûtø buvusi paskirta á PLB seimà. Ten buvo eilë apþvalgø apie paskirø kultûrinës kûrybos bei veiklos srièiø sàlygas, laimëjimus ir trûkumus. Bet tas kongresas nebuvo kompetentingas kà nors nutarti dël tø reikalø, o jei ir nutarë, tai be prasmës, nes tas kongresas iðsiskirstë, ir nëra, kas vykdo jo nutarimus. Tik PLB seimas bûtø kompetentingas tokiais reikalais nutarti, kas darytina, ir tik jo nutarimams bûtø vykdytoja – PLB valdyba. Ið kitos pusës, PLB seimas meninës programos mastu beveik varþosi su pernykðèiu kongresu. Per vëlu, bet, jei bûtø ámanoma, tai imtum, þmogus, ir perkilnotum tø suëjimø programø atitinkamas dalis ið vieno á kità... Juk kultûros kongresas turëtø bûti ne kas kita, kaip mûsø kultûrinës kûrybos derliaus ðventë, kur vieta ne svarstyti, o pasirodyti su praëjusiame penkmetyje iðauginto kûrybos derliaus grûdingiausiomis varpomis ir sultingiausiais vaisiais. PLB seime, ne derliaus ðventëj, vieta visokiems referatams ir koreferatams apie tø ar kitø kultûrinës kûrybos ir veiklos srièiø padëtá, sàlygas ir priemones toms sàlygoms pagerinti. Kad bendruomenës valdybos ir rengimo komitetai neapèiuopë to skirtumo tarp kultûros kongreso ir PLB seimo, gal galima ir atleisti. Sunkiau tà atleisti PLB Kultûros Tarybai, kuri, kaip ekspertø kolektyvas, buvo papraðyta sudaryti kongreso programà. KATASTROFA

Nelaimingai pasibaigë Kultûros Tarybai tas uþdavinys. Suklupo ji ant to „kelmo“ ir faktiðkai suiro – trys ið septyniø nariø protestuodami pasitraukë. Kai tokia pastato dalis nugriûva, pastatas atrodo, kaip griuvësiai. Tokio pavidalo Kultûros Taryba „iðduos raportà“ PLB seimui... Kas labiausiai apgailëtina, tai kad toji Kultûros Taryba sugriuvo visiðkai ne dël tos prieþasties, dël kurios sugriuvimas bûtø ðiek tiek suprantamas. Juk Kultûros Taryba ásiûlë á kultûros kongreso turiná virtinæ referatø su koreferatais, kuriems tikra vieta pateikti ir svarstyti bûtø arba paskirø kraðtø bendruomenës tarybose, arba paèiame PLB seime. Jeigu ji taip padarë savo sumanymu, tai didelis nusivylimas: tai reikðtø, kad netgi pati PLB Kultûros taryba in corpore nesuvokë, kas kur dera... Jeigu

247

ji tai padarë tik nusileisdama rengëjø reikalavimams, tai taip pat iðeitø nusivylimas, tai iðeitø, kad taryba nusileido ið architekto á rangovo funkcijà. Jei nuo tokios tiktai funkcijos atlikimo taryba bûtø atsisakiusi (nes tam nereikia Kultûros Tarybos nei kompetentingumo, nei autoriteto), tai nebûtø buvæ prieþasties jai paèiai sugriûti. Arba, jos sugriuvimas bûtø buvæs suprantamas, jei tik dalis tarybos nariø bûtø nesutikusi su tokiu kompromisu paþiûroje á kultûros kongreso esmæ. O sugriuvo taryba dël smulkmenos: dël trijø „lentø“, kurias ji atrinko pavartoti kultûros kongreso pastatui, bet kurias uþsakovai atmetë... Tai yra dël trijø referentø ar koreferentø... Atmetimo motyvai, þinoma, nebuvo nei kultûrinio nei kultûringo pobûdþio. Ið tikrøjø, nei tø referentø kvietëjai (Kultûros Taryba), nei kongreso rengëjai (kuriø vardu ðiuo reikalu, sako, veikë patys didþiøjø mûsø bendruomenës ðakø pirmininkai J. Jasaitis ir A. Rinkûnas) neþinojo ir nesiteiravo, kà tie referentai rengiasi kongrese pasakyti, ir net ar ið viso rengiasi. Neþinau, kaip kiti, bet, pavyzdþiui, að pats (vienas ið tø „kelmeliø“, dël kuriø sugriuvo PLB Kultûros Taryba ir kone sugriuvo pats kultûros kongresas...) iki to konflikto paties ásiliepsnojimo nesulaukiau sàlygø, leidþianèiø apsispræsti, eisiu ar neisiu á tà kongresà.Vaizduodamasis já kaip kultûrinës veiklos derliaus ðventæ, labai vargiai tegalëjau ásivaizduoti, su kokiais mûsø spaudos kultûros pastarojo penkmeèio laimëjimais pritiktø tokioj ðventëj pasirodyti. O tik apie tai kalbëti, lieèiant spaudà, man atrodë ðiame kongrese nedera. Ar mûsø spauda turi kuo ðiame kongrese pasirodyti? Ar apie tai ámanoma kalbëtis? Kultûros Taryba nurodë tik referatø temà – apie spaudà ir visuomenæ. Tai jau átartina – argi derliaus ðventei tokia tema? Bet daug kas gali pareiti nuo pagrindinio referato, – kaip jis prie to dalyko prieis. Tad, neatmesdamas Kultûros Tarybos kvietimo, praðiau, kad taryba pasistengtø teisingiau padalyti pasirengimo laikà tarp referato ir koreferatø, – ne taip, kad referantas turëtø laiko keturis mënesius, o koreferentai vos porà savaitëliø, jei ne maþiau... Bet mënesiai slinko, laikas iki kongreso trumpëjo, o su juo dilo ir prasmë besirengti jame dalyvauti. Ðioj padëty iðgirdau, kad ... sugriuvo Kultûros Taryba, tarp kita ko ir dël manæs... O, kad tu surûgtum! Koks absurdas! Dël kokiø kultûrinës ar bendruomeninës veiklos principø ávyko tokia „katastrofa“? „POLITIKA“

Netruko paaiðkëti, kad JAV ir Kanados lietuviø bendruomeniø pirmininkai, „tikriausi bendruomenininkai – ne politikai“, prieð tris Kultûros Tarybos pakviestus referentus pavartojo politiná ostrakizmà. Nusprendë, kad jie neiðtikimi politiniø veiksniø linijai, todël neásileistini ir á bendruomenës rengiamà kultûros kongresà... Prapliupo apsiðaudymas kaltinimais, kad „á kultûros kongresà kësinasi ávelti ar áveliama politika“. Ar uþkliuvusieji referentai rengësi skelbti kongrese kokià „politinæ linijà“, duomenø nëra. Viena aiðku, kad temos labai tolimos nuo „linijose“ lieèiamø reikalø, o

248

be to – paèiø referentø intencijø niekas nei nepasiteiravo. Ar Kultûros Taryba kësinosi per tuos referentus „áðmugeliuoti“ á kongresà kokià „politikà“? Irgi nëra tokiø duomenø, kadangi ji referentus tik pakvietë, bet jokiø, net ir nepolitiniø, sugestijø nedavë. Ir bendruomeniø pirmininkai tiesiogine prasme nevëlë á kongresà „politikos“. Jø veiksmas buvo tik negatyvus: jie tik gynë kongresà nuo „politikos“ áterpimo pavojaus. Tiesa, ne nuo realaus, o tik nuo nepagrástai átarto pavojaus. Ir gynë ne apskritai nuo politikos, o tik nuo tam tikros, nuo „kontraveiksniðkos“ paþiûros iðtarimo pavojaus. (Kongrese buvo tiek ir tiek „politikuojanèiø“ kalbëtojø, kuriø pareiðkimuose buvo matomi neslepiami pamuðalai, nudaþyti jø paþiûromis á mûsø vadinamuosius politinius klausimus.) Tad pirmininkai ne tiek „vëlë politikà“ á kongresà, kiek patys aiðkiai uþëmë politinæ pozicijà, spræsdami kongreso turinio reikalus. Arba, – tai gal net arèiau prie tiesos – jie pasiðovë pabûti kitø mûsiðkës politikos diktuotojø árankiais ir padëti „nubausti“ diktuojamai linijai ne visai palankius asmenis... GELBËJO – NEIÐGELBËJO

Ið Kultûros Tarybos suskilimo (beveik pusës nariø pasitraukimo) susidarë áspûdis, lyg tai ávyko „nubaustøjø“ referentø garbei apginti ir protestuoti prieð kongreso turinio þalojimà. Gaila, tokia priemonë nebuvo tikslinga në vienu tuo sumetimu. Referentams „bausmë“ nebuvo reikðminga, ir nematyt, kad jø kokia nors garbë bûtø nuo to nukentëjusi. O ar jø atmetimu buvo suþalotas kongreso turinys, visai neámanoma iðmatuoti, kadangi, ið vienos pusës, neþinia kokiø paþibø jie bûtø áneðæ, o ið antros – ir pasilikusi kongreso turinio didelë dalis (Kultûros Tarybos pasiûlyta), deja, neatrodë pasigërëtinai tobula. Kaip kas beaiðkintø, o man atrodo, kad Kultûros Tarybos krizë ávyko dël paèios tarybos prestiþo... Kultûros Taryba – ne kongreso rengëjø, o vyriausios PLB valdybos sudarytas organas. Kongreso rengëjai kreipësi á já, kaip á autoritentingà ekspertà. Kultûros Taryba kongreso rengëjams nebuvo atsakinga, ji tik sutiko jiems padëti. Ir ðtai, uþsakytojai patarnavimo dalies nepriëmë, ir nepriëmë tarybai gana nepatogiu metu – kai visi programos dalyviai jau pakviesti. Dvejopai nemalonus akibrokðtas. Berods taryba ið pradþiø buvo ið viso beatsisakanti tà uþdaviná tæsti: jei geriau iðmanot, tai tvarkykitës patys. Bet kaip gi dabar: palikti pavojuje kongresà? Dël trejeto „tautinës drausmës“ nelabai paisanèiø asmenø? Ir kur stovi Kultûros Taryba: gina „tautinæ drausmæ“, ar ne? Padëtis kebli, nes pats Kultûros Tarybos pirmininkas sëdi tarnyboj „tautinës drausmës“ puoselëtojø ðtabe... Pirmininkas linksta „kultûros labui“ nusileisti, sutinka, kad „pavojingieji“ referentai bûtø pakeisti. Tik nesiryþta kvietimø atðaukti, ieðko tarpininkø, kas su jais „graþiuoju pasikalbëtø“. Asmeniðkai á mane nutiestosios tarpininkø grandinëlës gale atsirado patys aukðèiausi bendruomenës pareigûnai: PLB pirmininkas ir JAV LB tarybos pirmininkas! Ar ne graþu? O dar graþiau buvo, kai vienas ir kitas lengvai atsikvëpë, paèioj kalbos pradþioj iðgirdæ, kad man tas „iðmetimas“ tai kaip varlei á balà...

249

Taryboje trys su pirmininko nusileidimu sutiko, o trys ne. Nei vieni, nei kiti Kultûros Tarybos prestiþo neiðgelbëjo... Nes sunku pasverti, kas tauriau: ar atsistatydinimas, susidûrus su „nepasitikëjimo pareiðkimu“ ið paðalieèiø (ne ið tarybà sudariusios PLB valdybos), ar oportunistiðkas nuvaþiavimas „á Kanosà“... Pradinis tarybos nusistatymas ðiame susirinkime buvo daug oresnis. IR SEIME

Panaðus reiðkinys neaplenkë ir ateinanèio seimo. Èia renginio komitetas irgi „politiðkai sutvarkë“ paèià PLB valdybà! Natûralu, kad beveik iðtisai Clevelande reziduojanti PLB valdyba átraukë á seiminio koncerto programà Èiurlionio ansamblá (pats ansamblio vadovas gi PLB valdybos narys, kaip tik kultûros reikalams). Bet rengimo komitetas New Yorke suuodë, kad Èiurlionio ansamblyje yra vadovo padëjëjas (koncertmeisteris) Rytas Babickas, tas pats, kurs pernai drauge su krepðininkais buvo nuvykæs Lietuvon. Niekas neturi duomenø, kiek jis ten „pridarë þalos Lietuvai“, bet „teisingosios politinës linijos“ ir „tautinës drausmës“ uolieji sargai paskelbë jam karà. Reikalavo, kad Èiurlionio ansamblis já paðalintø. Ansamblio vadovas ir visas ansamblis su tuo nesutiko. (Ið kelionës þalos, ið tiesø, nematyt, o ansambliui ir kultûriniam veikimui tas paðalinimas bûtø akivaizdi þala.) „Tautos iðtikimieji“, taèiau, nesiliovë. Vasario 16 d. pats Julius Smetona, nepaisydamas nei pagarbos savo paveldëtam vardui, suorganizavo þygá net nuodingø dujø ðvirkðtu sukliudyti R. Babickui dalyvauti su ansambliu Nepriklausomybës Dienos iðkilmiø koncerte. Nukentëjo tik pora kitø nieko nedëtø asmenø. Ansamblis nepasidavë. Clevelande þmonës dar ir ðiandien rausta ið gëdos, paklausti apie tà ávyká. Bet nerausta Clevelando kovûnø bendraminèiai New Yorko seimo rengimo komitete. Veiklûs bendruomenininkai. Uoliai rengia seimo programà (ypaè antràjá jos „veþimà“ ir „politinæ linijà“ saugo atkakliai). Tos „politikos postulatas“ ðiuo atveju – jei ansambly dalyvauja Babickas, tai nepriimsim ir ansamblio, nebus koncerto! Kà turi daryti PLB valdyba tokio fanatiðko politinio ðantaþo akivaizdoj? Atsistatydinti seimo iðvakarëse? Ar „bendruomenës labui“ (?) atsisakyti koncerto, atsiimti kvietimà ið ansamblio? (Ansamblio pertvarkyti në PLB valdyba negali, nebent nuodingø dujø griebtøsi...) Iðeitá parûpino, berods, pats Babickas. Ansamblio prirengimo darbà atliko ir – skrisk, ponas Mikulski, su ansambliu be manæs. Politiniams „ðventiesiems“ akiø negadins. O nuo „neklauþados“ parengtø garsø ausys galgi ir nesprogs... Taigi. O kartojam kadai prel. Krupavièiaus (kaþin ar nuoðirdþiai) pasakytus þodþius, kad, á bendruomenës veiklà einant, partijos bilietà reikia laikyti giliai kiðenëj... KOKIOS PARTIJOS?

Prieð visus bendruomenës organø rinkimus, taip pat ir prieð laukiamus PLB valdybos rinkimus ðiame seime, atgyja kalbos, kad nereikia þiûrëti, kokios partijos þmogus

250

bus iðrinktas arba kad gal reikia net saugotis rinkti „partinius“. Kà tai reiðkia? Ar bendruomenëje geriausiai tinka jokios nuomonës apie visuomeninius reikalus neturintieji? O juk, kas turi nuomonæ, su kuria vieni sutinka, o kiti ne, tai gi „partinis“... Bendruomenës organø, ypaè kraðtø tarybø rinkimai ið tiesø sutvarkyti „antipartiðkai“: ðiukðtu neprasitarti apie kandidato paþiûras! Skelbia vardà, pavardæ, amþiø, uþsiëmimà (ne visada tiksliai, bet argi tas turi reikðmës!). Jeigu að kandidato nepaþástu ið kitur, tai tie duomenys pasako apie já ne daugiau, kai XYZ. Kodël turëèiau uþ já balsuoti? Ir jeigu visame sàraðe tik atsitiktinai girdëtos ar net ir negirdëtos pavardës, – tai uþ kuriuos balsuoti? Kokie èia rinkimai? O jei ir þinau vienà kità, kokiai jis priklauso „partijai“, tai kà tas sako apie jo tinkamumà uþ mane veikti ðioje iðeivinëje bendruomenëje? Èia gi nesvarbu, kà jis mano apie religijos laisvæ ar nelaisvæ valstybëje, kà jis mano apie nuosavybës teisæ; nesvarbu, ar jis kapitalistinës, ar socialistinës sistemos simpatikas; nesvarbu, ar jis uþ ar prieð civilinæ metrikacija, uþ ar prieð divorsus – ne mûsø bendruomenëje dabar ðie dalykai sprendþiami, ne Amerikà, ne Australijà ir, deja, ne Lietuvà ðioje mûsø bendruomenës organizacijoje tvarkome. Bet svarbu patirti, kokià nuomonæ, o gal ir kokiø sumanymø kandidatas turi apie tokius dalykus, kaip: kokiomis priemonëmis bûtø galima sudaryti geresnes sàlygas mûsø tautinei kultûrai èia, svetimuose karðtuose; kaip geriau tvarkyti lietuviðkà ðvietimà; kaip pastiprinti lietuviðkos knygos, pagaliau ir periodinës spaudos leidybà; kaip geriau suorganizuoti tokiø uþsimojimø finansinius pagrindus; pagaliau, svarbu þinoti ir kokios gi jo ðio meto „politinës“ paþiûros, tai yra, kas jo nuomone, reiktø dabar daryti ar ko nedaryti ryðium su Lietuvos ateitim. Nes gi tas klausimas nuo mûsø vieðo bendruomenës gyvenimo ir veikimo neatsiejamas, nors ir kaþin kaip kas norëtø já uþdaryti tik „pateptøjø“ bûrelyje. Gal jis mano, kad visko ið karto neturime daryti. Ir gal jis teisus. Bet tada – kuriems dalykams kandidatas mano bandyti teikti pirmenybæ? Gal á daugelá tø klausimø kandidatas dar neturi konkreèiø atsakymø, bet ar jis turi bent nuovokos apie tai, ir kurlink maþdaug jo mintys krypsta? Ðtai, jei kandidatai pabandytø atsakyti sau ir visiems á tokius klausimus, – iðryðkëtø jo paþiûrø ir sumanymø programos. Tos programos tikriausia nebûtø vienodos, ar gal net ir þymiai skirtingos. Apie skirtingas programas natûralu susidaryti ir skirtingoms jø ðalininkø partijoms. Bet jeigu programos kalbëtø, kaip, mûsø èionykðtëje bendruomenëje tvarkytis, tai jos bûtø naujos, ne politinës, o bendruomeninës partijos. Balsuotojai tada galëtø pasirinkti á bendruomenës organus ne bûtinai gerai paþástamà Jonà ar Petrà, ir nebûtinai koká visiðkai nepaþástamà X-à ar Y-à, bet patinkamà, priimtinà programà ginanèius kandidatus. Bendruomeninës partijos, greièiausia, bûtø naujos, ir jos greièiausia nesutaptø su Vlike suraðytais vardais. Bet kas gi uþdraustø po senosiomis iðkabomis sukurti programas ðios mûsø dabartinës bendruomenës reikalams? Nereikia èia amþinø dogmø, kurias bûtø „negarbë“ pakeisti, ásitikinus, kad kitaip geriau. Net ir politinës

251

partijos Amerikoj prieð kiekvienus rinkimus ið naujo perraðo savo programas ateinanèiam laikotarpiui. Mûsø bendruomenei reikia ne baidytis „partijø“, bet kurti savo reikalams pritaikytas partijas. Kitaip ji niekad neiðsikapstys ið jà susinanèios amenijos. Sunku numanyt, ar treèiasis PLB seimas bus pasirengæs ðitaip „partiðkai“ prieiti prie valdybos rinkimø ateinanèiam penkmeèiui. Bet jis galëtø bent pakeisti tà dabar bendruomenëje áskiepytà neatvirà, tiesiog „á pakulas susuktà“ paþiûrà á „partiðkumà“. Gali pavesti valdybai per ateinanèius penkerius metus áskiepyti bendruomenëje kitokià paþiûrà á „partiðkumà“ ir paskatinti paskirø kraðtø bendruomenëse kurti tikra to þodþio prasme bendruomenines partijas, – ne praeities politinëms programoms aiðkinti ir teisinti, nei bûsimajam Lietuvos, nei ne pomirtiniam, o dabartiniam Pasaulio Lietuviø Bendruomenës gyvenimui tvarkyti. Akiraèiai, 1968. Nr.2

Didingieji momentai Antiseimizmas „Nuo ðios dienos, jei bendruomenëj dar kà darysiu, tai visø pirma agituosiu vadus, kad neberengtø seimø!..“ Taip antràjà PLB seimo dienà kalbëjo pavargæs, nusivylæs ir net pasipiktinæs bendruomenës atstovas. Anot jo, jeigu mûsø seimø – ne tik ðito, o ir kitø – rengëjai per tiek metø to amato neiðmoko, tai ir nebeiðmoks. Todël turi rasti bûdà susitvarkyti kitaip, be seimø, ypaè be ðitokiø, kaip ðis, kuris, anot jo, iðëjæs tik beatodairiðkas ir beprasmiðkas laiko, energijos ir pinigø eikvojimas... Þinoma, tas ir daugelis kitø á toká tamsø pesimizmà nusmukusiø PLB seimo dalyviø gal, gráþæ namo ir atsipeikëjæ, tokià nuomonæ perþiûrës ir jà ðiek tiek pakeis. Nes, ðalia nereikalingos ir nenusisekusios miðrainës, treèiajame PLB seime buvo ir sveikos, netgi optimistiðkai nuteikianèios esancijos. Niûrø „antiseimizmo“ nusiteikimà suþadino megalomaniðkai suplanuota seimo programa. Rengëjams, matyt, atrodë, kad „Laisvës Kovos Metais“ ávykstàs seimas þûtbûtinai privalo bûti didingas, o didingumas, atrodo, buvo suprastas taip, kad èia bûtinai reikia apþioti ko daugiau ir ko didesniu kàsniu. Tad ir sudarë programà, kuriai aprëpti seimà teko „iðþiodyti beveik iki þiaunø iðnarinimo“. O neapskaièiavo, ar seimui ámanoma tiek suvirðkinti. Kai prireikë, tai ne tik nesuvirðkino, bet ir paèioj pradþioj pasiûlyta „virðkinimo tablete“ (reguliamimu) kone paspringo... „Antiseizmo“ mintis kai kuriuose seimo dalyviuose pakilo iki „virimo temperatûros“ ypaè po to, kai drausmingieji atstovai, susodinti á autobusà ir ájungti á motorkadà (kiti sakë – „motorizuotà maskaradà“) turëjo „neðti Lietuvos laisvinimo idëjà á gyvenamojo kraðto mases“, – ið tikrøjø á futbolo aikðtæ, kur vietoj tø masiø tik mûsiðkiø

252

futbolo þiûrovø bûrys buvo pavaiðinti ðauniomis, patriotiðkomis A. Vakselio ir V. Braþëno prakalbomis. Kontrastas Laikraðtininkai neðykðèiai ir ávairiai informuoja visuomenæ apie PLB seimà. Vieni raðë oficioziðkus protokolus (kada prasidëjo, kas atidarë, kas sveikino, kas buvo prezidiume, kas komisijose ir t.t.), kiti ryðkino „didinguosius momentus“, kiti savo informacijose prismaigstë ir rimtø ir net keistø kritikos pastabø, bet vienas dalykas, atrodo, lieka ar nepastebëtas, ar kaþkodël nutylimas. Tai paèiose atidarymo kalbose iðkilæs paþiûrø kontrastas kontrastas, kuris nuo pat seimo pradþios ðiureno seime „povandeninëmis srovelëmis“, nukreiptomis á naujos PLB valdybos rinkimà. Pirmuose dviejuose seimuose vyko ðiokios tokios varþybos tarp Kanados ir JAV veikëjø, kam teks imti PLB vairà. Ðá kartà irgi buvo varþybos tarp „New Yorko“ ir „Clevelando“, bet ðios geografinës etiketës jau buvo aiðkiai pamuðtos skirtingais politinës filosofijos pamuðalais pamuðalais. Esmëje tai buvo varþybos tarp „konservatyvios“ ir „liberalios“ krypties bendruomenës veikime. Nors tiesiai to ir nepasakius varþybos buvo pareikðtos paèioje seimo pradþioje. Pirmas toká pareiðkimà padarë „seimo ðeimininkas“, tai yra, seimo rengimo komiteto faktiðkasis vadovas Aleksandras Vakselis ið New Yorko. Pats „ðeimininko“ titulas seimo akyse iðkilo jau su klaustuku. Suaugusiø laisvø þmoniø seimai ar kitaip vadinami susirinkimai paprastai jauèiasi patys sau ðeimininkai, arba jie ðeimininku vadina savo pirmininkà arba prezidiumà. Komitetas, kuris prieð seimà atlieka jo ûkinius, techninius bei administracinius darbus, yra greièiau tø darbø rangovas, bet ne ðeimininkas. Ðeimininko titulas ðiuo atveju atsirado gal ir visai nekaltai, tik apyakliai iðsivertus angliðkà „host“ titulà, kuris ið tikrøjø reiðkia – sveèiø sutikëjas, vaiðintojas, priëmëjas, rûpintojas... Lietuviðkas „ðeimininkas“ turi ir tà reikðmæ, bet neiðvengiamai reiðkia ir daugiau: ðeimininku vadinamam ir ðeimos ar namø, arba ûkio ir institucijos ir personalo valdytojà ar savininkà, turintá galià ðeimininkaujamoje – valdomoje vietoje vadovauti ir net ásakinëti... Seimo rengimo komiteto vadovas, taèiau, nepasitenkino vien seimo pasveikinimu ir PLB valdybos pirmininko pakvietimu imtis naudotis komiteto sutvarkytais reikmenimis. Jis pats ëmë nurodinëti seimui, kokius klausimus ir kaip seimas turi spræsti, kokios politinës filosofijos laikytis laikytis. Bûdingiausias ið tø nurodymø bene bus buvæs ðis: Teneranda vietos Jumyse Lietuvos laisvës klausimuose tariami gudrûs posûkiai sugyvenimo ir susigyvenimo su Lietuvos okupantu... Taip vadinamoji liberalinë srovë neða mus á komunistø glëbá; konservatyvinë gi tvirtai laikosi nusistatymo kovoti uþ laisvà ir suvereninæ Lietuvos valstybæ... Visiðkas kontrastas buvo PLB pirmininko Juozo Baèiûno atidaromoji kalba. Tas sakë: Mums bendruomenës organizacijoj reikia nusistatyt, – ar ugdyt jos paunksmëj ávairiø paþiûrø ðalininkø tolerantiðkà ir taikingà koegzistencijà, ar padaryt bendruomenæ tik

253

vienos kurios paþiûrø sistemos nuosavybe ir ágyvendinti tos vienos partijos bekompromisinæ diktatûrà? Mums taip pat reikia nusistatyt, ar pajëgesnius lietuvius, kad ir ávairiø paþiûrø arba taktikos prisilaikanèius, stengtis mûsø visuomeniniam darbe iðlaikyt, ar juos vienas po kito iðvaikyt vien uþ tai, kad kà pasakë ar padarë ne visiðkai taip, kaip kas nors kitas reikalavo? Pagaliau, mums reikia nusistatyt, ar mes – susikalæ bendruomenës veikimui ðioká toká pastatà – taip jame ir stovësim, ligi sugriûsim, ar jau turim dabar pradët rimèiau pasirûpint, kas tan pastatan galëtø ir turëtø ateiti toliau darbuotis?“ Taip apibûdinæs „konservatoriðkos“ ir „liberalios“ krypties alternatyvas, J. Baèiûnas teigë, kad pastaroji PLB valdyba stengësi vadovautis krypties rodykle, „kuri vedë á tolerantiðkai taikingà ávairiø paþiûrø ir partijø koegzistencijà“. Ir dar pridûrë: Vadovavomës ta rodykle ir toliau, uþ valdybos sienø, – eidami á visas mûsø visuomenës ðakas, ypaè eidami á jaunesniuosius, kad ir kritikuojanèius, kad ir pamaiðtaujanèius, kad ir kai kada visiðkai nepaklusnius, bet verdanèius nuo karðtos lietuviðkai patriotiðkos iniciatyvos. Kryptis Pagal ðias dvi kontraversiðkas kryptis siûlësi kandidatai á PLB vadovybæ. Nominacijø komisijos pirmininkas J. Kapoèius atneðë ant prezidiumo stalo du kandidatø sàraðus. Juos vadino „Clevelando“ ir „New Yorko“ sàraðais, bet nebuvo jokios abejonës, kad viename susitelkë „liberalai“, o kitame – „konservatoriai“, pasiðovæ apsivalyti nuo srovës, „neðanèios á komunizmo glëbá“. Tiesa „valytojai“ savo prieðaky irgi buvo ásiraðæ J. Baèiûnà su S. Barzduku, bet tiems pareiðkus, kad jie negalá ið karto ant dviejø këdþiø sëdëti, „New Yorko“ sàraðas liko visiðkai nedviprasmiðkas. Seimas greit pasirinko kryptá: trim penktadaliais balsø pasisakë uþ sàraðà, kuriame matë ligðiolinës valdybos krypties tæsëjus. Tas pasirinkimas dar paryðkëjo galutiniame balsavime uþ paskirus kandidatus. „Clevelando“ sàraðe taip pat buvo keletas ryðkiø „bendruomenës valytojø“ ið Clevelando „konservatoriø klubo“. Bet uþ tà kryptá nebesusidarë në pilno penktadalio seimo balsø. Tam krypties pasirinkimui paaiðkëjus, buvo komentarø, anot kuriø tie rinkimai buvæ „tautininkø bandymas atskiesti frontininkø monopoliná vieðpatavimà bendruomenëj“... Jei tas „frontininkø monopolis“ bendruomenëj bûtø neginèytinas faktas, tai tokios tautininkø pastangos bûtø sveikintinas herojiðkumas. Bet tasai pasiaiðkinimas kelia stambiø abejoniø. Ar tikrai mûsø bendruomenëj (ypaè senoj ir naujoj PLB valdybos) yra tas „frontininkø monopolis“? Ir kodël ðiame seime operavusiø tautininkø grupë taip atkakliai siekë alternatyvos, siûlanèios kità monopolá – konservamonopolá Ir kodël tyviø tautininkø, ne tiek „antifrontininkø“, kiek antiliberalø monopolá? tie tautininkai èia veikë prieð tautininkø kadais skelbtà dësná „Þiûrëkim visø pirma to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria“?

254

Senas tautininkas Juozas Baèiûnas paèioj seimo pradþioj kvietë kiek galima daugiau iðlaikyti pajëgiø lietuviø bendruomenëj. Jaunesnis tautininkas („seimo ðeimininkas“), kad ir nepavartojo ðá kartà þodþio „iðvaikyti“, tai visgi implikavo iðvaikymo mintá, suskirstydamas mus tik á dvi sroves: konservatoriø ir liberalø, konservatoriams vieniems tepripaþindamas Lietuvos nepriklausomybës idëjos monopolá, o kitus skelbdamas „nesanèiais mus á komunizmo glëbá“... Dabar dar per anksti spræsti, bus ar nebus naujoj PLB vadovybëj frontininkø ar kokio kito „monopolio“ þymiø. Dël tautininkø, tai lieka áspûdis, kad ðio seimo kuluaruose operavusieji tautininkai nelaimëjo, bet senasis tautininkø dësnis – lietuvius telkti, ne vaikyti – gal ir bus kiek laimëjæs, tegu ir neregistruotø tautininkø pritarimu... Akiraèiai, 1968. Nr.3

Bendruomenës sàvoka. „Kas sudaro JAV Lietuviø Bendruomenæ” Daugumo JAV LB skausmø prieþastys glûdi jos ástatø ydose. Penktoji taryba nesuskubo ar, skausmø kankinama, në nepajëgë tø ydø paðalinti. Ðeðtoji ið pat pradþiø suskato gydytis. Sudarë gydytojø – ástatø keitimo – komisijà, kuri ligoná jau apþiûrinëja ir klausinëja. Atseit bando nustatyti diagnozæ, kokiø reikia vaistø ar operacijø. Pirmas komisijos vieðai paskelbtas klausimas – Kas sudaro JAV Lietuviø Bendruomenæ? Ima pagunda á tà klausimà atsiliepti „þydiðkai“, tai yra, irgi klausimu. Bûtent, – kodël to tebeklausiate dar ir dabar, kai jau beveik 20 metø kaip ta JAV LB sudaryta? Argi á toká klausimà nëra atsakymo paèioje Lietuviø Chartoje, kur (l str. treèiajame sakinyje) jau 1949 metais buvo pareikðta, kad Pasaulyje pasklidæ lietuviai sudaro vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ? Ástatykit á tà formulæ „JAV” vietoj „Pasaulio” ir bus atsakymas. Ið tikrøjø toks atsakymas jau yra ir JAV LB ástatuose (3 str. pirmajame sakinyje): JAV Lietuviø Bendruomenë yra visi JAV lietuviai. Tai kodël gi dabar tas klausimas keliamas ið naujo? Matyt, todël, kad komisija bus „susvyravusi tikëjime” ir suabejojusi ðio ástatø dësnio teisingumu. Kitaip, – kam gi klaustø, kai jau yra toks kategoriðkas atsakymas. Dera suabejojusià komisijà paguosti ir padràsinti: ne ji viena, o daugelis, labai daugelis abejojame tuo ástatø teisingumu, ar net në neabejojame, o staèiai juo netikime. Beje, yra ir formalaus pagrindo tam klausimui kelti, kadangi tarp Chartos ir JAV LB ástatø teigimø apie tà patá dalykà esama skirtumo. Skirtumas gal tik stilistinis, bet gal ir esminis. Charta sako, kad bendruomenæ sudaro lietuviai. O ástatai teigia, kad bendruomenë yra lietuviai. Chartoje bendruomenæ sudaro pasklidæ lietuviai. Ástatuose – bendruomenë yra visi lietuviai. Tai kas èia: ar ástatø autoriai, interpretuodami ir parafrazuodami Chartos dësná, jo mintá tik paryðkino, ar pakeitë? Kitaip tariant, yra ar nëra Chartoje iðreikðta ta pati mintis, kuri kategoriðkai pasakyta ástatuose?

255

DVIPRASMIS TURINYS

Þodis sudaro yra dvejopos reikðmës. Vienais atvejais sudaro reiðkia tà patá kaip yra. Pavyzdþiui: sako: Dvylika sudaro tuzinà, arba Dvylika yra tuzinas; Jauni þmonës sudaro jaunimà, arba Jauni þmonës yra jaunimas; Daug medþiø sudaro miðkà, arba Daug medþiø yra miðkas. Ar tuose sakiniuose tariniu pavartotas þodis sudaro, ar yra, – jais pasakytoji mintis yra ta pati. Skirtumas tik stilistinis. Yra bûdingas ðnekamajam stiliui. Sudaro – skamba „moksliðkiau”, „knygiðkiau”, kai kam gal atrodo net iðkilmingiau... Bet kitais atvejais sudaro nëra tas pats, kas yra, ir jø tada negalima vieno kitu pakeisti. Pavyzdþiui: Prezidentas sudaro vyriausybæ, ar Taryba sudaro komisijà. Èia yra pavartotas vietoj sudaro visiðkai pakeistø pasakytàjà mintá. Èia sudaro reiðkia ne yra, o (kà nors ið atskirø daliø ar dalykø) sudeda, sustato, sukuria, suorganizuoja. Todël be juokø yra dël ko klausti, – ar JAV LB ástatuose teisingai interpretuotas Lietuviø Chartos dësnis, anot kurio lietuviai sudaro bendruomenæ? Kuria prasme Chartoje pavartotas þodis sudaro? Ar Chartos autoriai, taip sakydami, tik atþymëjo (konstatavo) faktà, kad pasaulyje pasklidæ lietuviai savaime yra bendruomenë, ar jie tuo norëjo uorganizuoti sudaryti, atseit, suorganizuoti uorganizuoti? paskatinti pasklidusius lietuvius bendruomenæ sudaryti BENDRUOMENËS SÀVOKA

Aiðkintis, kurià ið tø dviejø prasmiø Chartos autoriai dëjo á þodá sudaro, bûtina iðsiaiðkinti, kokià prasmæ jie skyrë ir bendruomenës þodþiui. Ar jiems bendruomenë buvo tik atsitiktinis, savaiminis lietuviø rinkinys, ar tam tikriems reikalams atitinkamai suorganizuota lietuviø tautinë savivaldybë? Pirmuoju atveju lietuviø bendruomenë bûtø tik daugis lietuviø, kaip miðkas – daugis medþiø. Tokios bendruomenës nereiktø sudarinëti, organizuoti, nes, jeigu yra lietuviø, tai ir taip suprasta jø visø yra. Panaðiai, kaip visos kokiame nors plote auganèios puðys yra bendruomenë jau yra puðynas, arba, jei norit praðmatniau pasakyt, – sudaro puðynà. Bet aplinkybës, kuriose Lietuviø Charta raðyta, taip pat ir tolesni jos skelbëjø veiksmai bei skatinimai rodo, kad Chartoj apie lietuviø bendruomenæ tikrai negalvota, kaip apie inertiðkà „lietuvynà”, lyg koká miðkà, kurio medþiø vardas – lietuviai. Lietuviø Charta, toks graþbylingas, átaigojimais persunktas pareiðkimas, vargu bûtø buvusi raðyta ir skelbta, jei autoriai tebûtø manæ iðeivijoje esamam „lietuvynui” tik naujà, bendruomenës, vardà duoti. Ne. Jie aiðkiai galvojo ir svajojo apie iðeivijos savivaldybæ, kurià reikëjo dar sudaryti sudaryti, tai yra, suorganizuoti, reilietuviø tautinæ savivaldybæ kiamai sutvarkyti. SAMPRATØ SKIRTINGUMAI

Jeigu bendruomenë bûtø buvusi suprasta kaip „lietuvynas”, tai bûtø visiðkai teisinga visii Kanados lietuviai, JAV LB – yra sakyti, kad, Kanados lietuviø bendruomenë yra vis visi JAV lietuviai, Pasaulio LB – visi bet kur ðiame pasaulyje esantieji lietuviai... Tiesa, pasauliu Chartoje, berods, vadinama tik Lietuvà pasiglemþusios galios nepa-

256

siektoji pasaulio dalis. Tad net ir ðioje pirmojoje bendruomenës sàvokos sampratoje bendruomenë yra tik ðioje pasaulio dalyje esantieji visi lietuviai. Ðiuo atveju bûtø galima visiðkai dràsiai kalbëti apie visø lietuviø buvimà lietuviø bendruomenëje, kadangi èia nelieèiamas klausimas, kas yra ar kas nëra lietuvis, o be to, visø urminis áskaitymas á bendruomene nieko neápareigoja. Þinoma, tokia bendruomenës samprata bûtø visiðkai tuðèiavidurë. Taip suprasta bendruomenë reikðtø ne daugiau, kaip ir iðeivija ar visuomenë. Ðalia visuomenës, bendruomenë bûtø tik antras tos paèios reikðmës, todël nereikalingas þodis. Kas kita bendruomenë – tautinë savivaldybë, ne augaliðkai gyvuojanti, o sàmoningai ir tikslingai susitvarkiusi savo tautiniams reikalams rûpinti bei tautiniams tikslams siekti. Yra visiðkai akivaizdu, kad Lietuviø Chartos autoriai, skelbdami lietuviø bendruomenës sudarymo idëjà, geidë, kad lietuviai iðeivijoje sudarytø, sukurtø savo tautinæ savivaldybæ. Ásidëmëtina, kad jie kalbëjo apie vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ, taigi, apie glaudesnæ, tampresnæ lietuviø bendravimo sandarà (organizacijà), negu visuomenë. Visuomenë irgi yra bendravimo pavidalas, bet ðis bendravimas ir jame kylantieji bendraujanèiøjø pasireiðkimai bei jungtiniai veikimai ne vieningai vairuojami, o savaiminiai (spontaniniai). Vairavimui, ypaè vieningam vairavimui visuomenë pasiduoda ne kà daugiau, kaip oras. Ir numatyti, kaip kada visuomenës gyvenimo apraiðkos susiklostys, tuo tarpu sekasi ne lengviau, kaip numatyti, koks kur bus oras ateinanèià savaitæ. Lietuviø Chartos autoriai iðkëlë bendruomenës idëjà, bûdami ásitikinæ, kad „pasaulyje pasklidusiems lietuviams” visuomenes pavidalo jungties nepakanka. Tad jau ir jø sampratoje bendruomenë turëjo bûti ne tas pats, kas visuomenë. Vietoj ar ðalia savaimiðkai ir atsitiktiniðkai begyvuojanèios ir besireiðkianèios lietuviø visuomenës jie ryþosi sudaryti, sukurti bendruomenæ – dësningai besitvarkanèià ir besivaldanèià vienà visuotinës apimties lietuviø savivalorganizacijà. dybiðko pobûdþio organizacijà Bendruomenës ideologai nesustojo ties tuo vienu uþsimojimu – sukurti tampresnæ visuomeniðkà bendravimo organizacijà. Idealas buvo (ir tebëra), kad bendruomenë visiðkai apèiuopiamai susiurbtø á savo organizacinæ sistemà absoliuèiai visus iðeivijoj esanèius lietuvius. Tai kitas ryðkus skirtumas visuomenës ir bendruomenës sàvokø sampratoje. Etimologinë visuomenës þodþio reikðmë irgi yra visi. Sakydami Èikagos lietuviø visuomenë, mename, kad tai yra Èikagoje gyvenantieji lietuviai. Bet taip tik mename. Ið tikrøjø tai tik maþa, nevienodai maþa ir ne visada visiðkai ta pati maþa dalis tø visø tedalyvauja kalbamosios visuomenës pasireiðkimuose. Dauguma gal nei nenumano, kad ir juos turim galvoj, minëdami tà visuomenæ, o jei kurie ir numano ar bent kada apie tai prisimena, tai vis tiek daþniausia në pirðto nepajudina kaip nors apèiuopiamiau á tos visuomenës reiðkimàsi ásijungti. O bendruomenë, pagal jos ideologø skelbiamà sampratà, yra ar bent turëtø bûti visai kas kita: joje visi lietuviai priklausyti, joje dalyvauti dalyvauti. turëtø bûti ne tik tà þodá tariant menami, bet ir jai priklausyti Apimti plaèiau, o suorganizuoti tampriau – sunkiai vienoj vietoj suderinami uþsimojimai. Tampresnë organizacija paprastai reikalauja atrankos, taigi veda á apimties

257

maþinimà. Bet bendruomenës sumanytojai aiðkino ir tebeaiðkina, kad bendruomenë, jei ir yra organizacija, tai visiðkai ne tokia, kaip kitos... Nes, esà, lietuviø bendruomenei jau priklauso kiekvienas lietuvis. Atseit lietuviø bendruomenë vis dëlto yra tik „lietuvynas”, ið kurio dar tik norima sudaryti organizacijà. Dalykai dar labiau susipainiojo, kai uþsimojimo sumanytojai ir vykdytojai nesugalvojo tai lietuviø bendruomenës – „lietuvyno” organizacijai – savivaldybei atitinkamo pavadinimo, o paliko tà patá vardà, kaip ir neorganizuotai masei, tik raðomà didþiàja B – Bendruomenë. Didþiàja raide raðomoji Bendruomenë ið tikrøjø nëra tas pats, kas maþàja raðomoji bendruomenë. Klausimas, kas sudaro didþiaraidæ Bendruomenæ, ar ið ko ji sudaroma (kas yra teisëti jos nariai), tebëra lig ðiai dienai aiðkiai neiðspræstas, ir todël JAV LB ástatø komisija vieðai klausinëja, kaip á já atsakyti. GRAÞBYLYSTËS NUODËMËJ GIMUSI

Bendruomenës (didþiaraidës) organizavimo sumanytojai, matyt, ið pat pradþiø suvokë, kad nebus lengva visiems lietuviams tà sumanymà „parduoti”. Todël, matyt, sprendë, kad tai gali greièiau pasisekti, kalbant á tautieèiø patriotiná jausmà, negu á tikrovei daugiau dëmesio skiriantá protà. Todël sumanymo skelbimuose ir aiðkinimuose ásivyravo graþbylystë, nustelbusi sàvokojimø tikslumà. Graþbylystës ásibëgëjime bendruomenës sàvoka ið pat pradþiø tapo suplakta su tautos sàvoka. – Á draugijà raðosi nariu, kas nori, tautinei bendruomenei gi priklauso kiekvienas lietuvis, – raðë M. Krupavièius oficioziniame bendruomenës kûrimo idëjos aiðkinime. – Tautinë iðeiviø bendruomenë principiðkai yra tokio pat pobûdþio santalka, kaip ir tauta, – kartojo Juozas Girnius knygoje apie tautà ir tautinæ iðtikimybæ. Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë, – skelbë Vlikas Lietuviø Chartoje. – Priklausymas savo tautinei bendruomenei yra, tiesioginë patriotinë pareiga. Kas ryþtasi laikytis nuoðaliai nuo savo tautinës bendruomenës, tas nusikalsta paèiai tautai, – tæsë Juozas Girnius minëtoj savo knygoj. Ðiø teziø parafrazëmis lig ðiol tebemirga prakalbos, atsiðaukimai ir publicistika bendruomenës reikalais. Ir klausimas, kas yra ar turëtø bûti konkreèioji medþiaga konkreèios Lietuviø Bendruomenës, kaip savivaldybiðkos organizacijos, vis dar neatsakytas, nes atsakymas tebëra neáþiûrimas per spalvingà graþbylystës miglà. Bendruomenë niekad negalëtø bûti organizuotas esmuo (entity), jeigu priklausymas jai bûtø tik toks pat, kaip priklausymas tautai. Nes priklausymas tautai kaip tik nëra sutvarkytas visuotinai pripaþintais ir privalomai galiojanèiais dësniais, ir tauta nëra organizuotas esmuo. Aiðkinimas, kad tautinei (lietuviø) bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, ið tikrøjø nieko neiðaiðkina Lietuviø Bendruomenës organizavimo reikale, nes nëra visuotinai pripaþintø dësniø, kas ir kokiais duomenimis sprendþia kas yra ar kas nëra lietuvis, o taip pat nëra apibrëþimo, kokios yra priklausymo þymës. Chartoje skelbiamas biologinis (rasistinis) dësnis lietuviams nuo nelietuviø atskirti. Mat, tauta esanti prigimtinë (prigimtoji) þmoniø bendruomenë.

258

Atseit, þmogus priklauso tai tautai, kurioje gimæs. Ar bent kurioje jo tëvai, net protëviai gimæ. Taip pasididinam lietuviø tautà, áskaitydami á jà ðimtus tûkstanèiø „sulenkëjusiø, sugudëjusiø, suvokietëjusiø, taip pat ir suamerikonëjusiø lietuviø”, nesiklausdami jø paèiø nuomonës apie tai. Nesiklausiam todël, kad iðmanom, jog jie gali neprisipaþinti ir greièiausia, neprisipaþins esà lietuviai. Bet ten, kur toks prisipaþinimas yra, biologiná (prigimties) dësná bematant pamirðtame. Turim savo tarpe (bent Lietuvoj nemaþa turëjom) sulietuvëjusiø rusø, totoriø, lenkø, vokieèiø, net ið Napoleonmeèio uþsilikusiø prancûzø, tebesivadinanèiø ið protëviø paveldëtomis pavardëmis, kai kuriais atvejais veiduose turinèiø ryðkiø paveldëtiniø protëviø rasiniø bruoþø, ir mielai laikom juos lietuviais: tais atvejais mums gana vien jø prisipaþinimo, vien jø jautimosi lietuviais. Á tautà teoriðkai áskaityti ir vienus ir kitus, tai yra, ir lietuviais prisipaþástanèius prigimtinius kitatauèius ir nutautusius, bet menamai prigimtinius lietuvius, niekas nekliudo, bet ir praktinës reikðmës tas áskaitymas neturi. Todël, kad tauta nëra organizacija. Todël, kad nëra apèiuopiamø dësniø, kaip asmuo priklauso tautai. Galima iðkilmingai skelbti, kad priklauso ir tie, kurie nei neþino, kad priklauso, arba kurie, pagal geneologijà kieno nors priskirti prie lietuviø tautos, net ir ásakmiai ginèija tà priklausymà. Galima sutikti, kad priklauso tie, kurie prisipaþásta „turá lietuviðko kraujo”, bet tik tuo savo priklausymu ir apriboja. Aiðkiau priklauso tie, kurie nevengia ir pabendrauti su kitais lietuviais. Turbût priklauso ir tie, kurie kurá laikà glaudþiai bendravo su kitais lietuviais, bet paskui dël kuriø nors prieþasèiø atsiskyrë. Tiesa, kad „kiekvienas lietuvis priklauso lietuviø tautai”. Tik tas priklausymas yra labai ávairios átampos, ávairuojanèios beveik „tarp begalybës ir nulio”. Ðitokio priklausymo pagrindais sudaryta Bendruomenë bûtø ne kokiems nors uþdaviniams atlikti tinkama organizacija, o tik antras (nereikalingas) pavadinimas tautai, ar iðeivijoje esanèiai tautos daliai. Turbût daugiau atgraso nuo aiðkaus ásijungimo á Bendruomenës organizacijà, negu skatina á jà jungtis, ir átaigojimai, kad priklausymas savo tautinei bendruomenei esàs tiesioginë patriotinë pareiga, o laikymasis nuoðaliai nuo tautinës bendruomenës esàs nusikaltimas paèiai tautai. Atseit, jeigu priklausai (leiskime, sàmoningai ir noriai priklausai) tautai, tai priklausyk ir „tautinei bendruomenei”, pavyzdþiui, JAV Lietuviø Bendruomenei... Gal manyta pareigos (ypaè patriotinës) ir nusikaltimo (tautai) sàvokomis botagiðkai papliauðkinus greièiau suvaryti visus lietuvius (ar bent nuoðirdþiai lietuviais besijauèianèius) á organizuotà Lietuviø Bendruomenæ – tautinæ lietuviø savivaldybæ. Bet, ðtai jau 20 metø, o vis dar koki keturi penktadaliai tebëra nei suvaryti, nei sukviesti. Turëtø atrodyti pasibaisëtina, kad tiek daug esama neatliekanèiø patriotinës pareigos ir nusikalstanèiø tautai... Bet ne taip pasibaisëtina, ásiþiûrëjus, kad átaigojamoji „pareiga” ir „nusikaltimas” yra tik retoriðkos figûros, kad tie þodþiai pavartoti tik perkeltine prasme. Nes juk priklausymas tautai – daþniausia be paties priklausanèiojo iniciatyvos susidaræs faktas, – savaime dar nesukuria pareigos priklausyti kitaip, negu jis jau priklauso, tai yra, nesukuria

259

pareigos tà priklausymà vienokiu ar kitokiu bûdu suaktyvinti. Ið tikrøjø ir paèiai tautai priklausyti vieniems gal yra palaima, pasitenkinimas, gëris, daugeliu atvejø net ir nauda, antriems – pasididþiavimas, bendravimo ar net pasiaukojimo aistra, tretiems – nelabai svarbi ar net ir nemëgiama aplinkybë, bet niekad ne pareiga. Ir nusikalsti tautai, þinoma, galima, padarius jai, kaip asmeniui, kokios nors þalos ar nuoskaudos. Bet nusiðalinimas, pasitraukimas nuo kokios nors tautieèiø organizacijos ar net ið viso nuo tautos (nuo visø tautieèiø) yra kiekvieno asmens tokia pati teisë, kaip ir priklausymas tautai, tad negali bûti nusikaltimas. Teisybë, kiekvienas kolektyvas esti nepatenkintas, gailisi ar pyksta, kai koks kolektyvo narys ima ir pasitraukia. Jeigu jis buvo þadëjæs ar prisiekæs priklausyti kolektyvui, kol bus gyvas, ir jei jo pasitraukimas kolektyvui þymiai nuostolingas, tai kolektyvas já kaltina arba baudþia, jei turi kaip bausti, bet daþnai ir kolektyvas esti kaltas kad nesugebëjo sau reikalingo nario savo tarpe iðlaikyti. Bet tarp asmens ir tautos tokios sutarties nëra. Tad uoliai priklausantieji tautai gali liûdëti, gali pykti, jei kas ið, jø nuomone, turinèiø priklausyti nusiðalina, bet kaltinti galëtø nebent save, kad nepajëgë pakankamai stipriai „pririðti”. Ir iki 1951 metø „milijonas“ lietuviø Jungtinëse Amerikos Valstybëse tampriau ar palaidþiau priklausë lietuviø tautai. Daugybë ne ið pareigos, o ið noro ne tik pasyviai priklausë, bet ir labai veikliai dalyvavo èionykðtëje tautinëje lietuviø, sakysim, visuomenëje. Bet niekas neturëjo autoriteto apkaltinti tà, kuris ilgainiui to noro neteko. Uþsimojimas tautai tebepriklausanèius lietuvius ápareigoti bûtinai priklausyti tam tikru nurodytu bûdu ir skelbimas tokios „pareigos” nevykdymo nusikaltimu tautai yra nepateisinamas akibrokðtas laisviems tautieèiams. Nëra ko stebëtis, kad daug jø kaip tik dël to akibrokðto nusiteikë nepalankiai, vietomis netgi prieðiðkai Bendruomenës idëjos atþvilgiu. Besistengiant átikinti, kad visi lietuviai turi bûti automatiðkai, be jokio atsiklausimo, laikomi Lietuviø Bendruomenës (savivaldybiðkos organizacijos) nariais, buvo pavartota ir kitokiø netinkamø pavyzdþiø. M. Krupavièius, pavyzdþiui, teigë, kad Bendruomenës pavyzdys – Lietuvos valsèius ar parapija. Kaip parapijos narys – kiekvienas krikðtytas krikðèionis, kaip valsèiaus narys – kiekvienas valsèiaus ribose gyvenàs Lietuvos pilietis ... taip PLB narys yra kiekvienas lietuvis. Deja, pagal tokius pavyzdþius „pasaulyje pasklidusiø” Lietuviø Bendruomenæ suorganizuoti ir neámanoma, ir nepriimtina. Nei valsèius, nei parapija nëra savarankiðki esmenys. Jie esti suorganizuoti pagal aukðtesnës galios (valstybës ar baþnyèios) nuostatus, ir savø reikalø patys tvarkyti jie gali tik tiek ir taip, kiek ir kaip jiems leidþia bei paveda ta aukðtesnioji galia. Svetur kuriamai Lietuviø Bendruomenei tokios aukðtesnës galios, vyresnës valdþios nebuvo ir nëra, o jei kas bûtø kësinæsis tokià galià pavartoti, tai nebûtø pajëgæs, nes maþa kam ið „pasklidusiø lietuviø” tai bûtø priimta. Net ir Vlikas, tada M. Krupavièiaus pirmininkaujamas, skatindamas Bendruomenæ organizuoti, nesikësino jos steigti ir valdyti tokiu bûdu, kaip valstybës valdþia valdo valsèius ar vyskupija parapijas. Valsèiaus „nariø” kvalifikacija nustatoma pagal apèiuopiamà materialiná poþymá – gyvenamà vietà. Ið valsèiaus galima pasitraukti, iðsikeliant kitur gyventi. Bet jei

260

ten gyveni, tai neiðvengiamai esi „narys“. Pagal tà pavyzdá, jei esi lietuvis, tai neiðvengiamai tampi kuriamos Bendruomenë narys ir lieki tokiu laikomas iki gyvos galvos, nebent gráþtum Lietuvon, kur ðios Bendruomenës veikimas nenumatytas. Ðitaip iðaiðkinta bendruomenë, turbût, didesná kieká visai sàmoningø lietuviø nuo savæs atbaidë, negu paskatino á jà ásijungti. Dar maþiau patrauklus – ypaè Amerikoj, ðiais laikais! – parapijos pavyzdys: jei krikðtytas, tai ir parapijietis. Net ir Lietuvoj, bent jau ðiame ðimtmetyje, ir ne tik apskritai krikðèioniø, bet ir katalikø parapijose toks grieþtas automatiðkas priklausomybës dësnis jau nebebuvo ámanoma ágyvendinti. Tai kà èia bekalbëti apie tokio dësnio taikymà tautinëje savivaldybëje, svetimuos kraðtuos pasklidus! MINI-TAUTA IR QUASI-VALSTYBË

Neiðsklaidë visø minëtø graþbylystës miglø nei kitas, þymiai áspûdingesnis palyginimas, kur (maþaraidë) kurio nors kraðto lietuviø bendruomenë, aiðku, automatiðkai apimanti visus tame kraðte gyvenanèius lietuvius, laikoma kaip ir tauta, o bendruomenës titulu susirinkimus laikanti ir piramidæ valdybø bei tarybø turinti organizacija laikoma tai nedidukei „tautai” valstybæ atstojanèia institucija. Sako, ásakmiai skiriame bendruomenæ nuo bendruomenës organizacijos, kaip skiriame tautà nuo valstybës, kuri taip pat tëra tautos organizacija. (V. Vaitiekûnas yra ryðkiausias ðios teorijos skelbëjas.) Vieni ðios teorijos – pritarëjai skirtumà tarp bendruomenës (mini-tautos) ir bendruomenës organizacijos (quasi-valstybës) þymi tik skirtingomis – b ir B – raidëmis. Kiti, konkreèiausiai V. Vaitiekûnas, siûlo sugalvoti bendruomenës organizacijai pavadinti skirtingà þodá, nes raidþiø skirtumà tik raðte gali ðiaip taip pastebëti, o gyvoj kalboj jis lieka neapèiuopiamas. Sako, tautos organizacija gi turi savo specialø vardà – valstybë, tai ir bendruomenës organizacija turëtø turëti specialø vardà. Palyginimas bûtø neblogas ir gal dalykus ðiek tiek iðaiðkintø, jeigu nebûtø klaidos paèiame jo pagrinde. O klaida yra ta, kad valstybë nëra tautos organizacija. Valstybë yra tam tikros teritorijos gyventojø valdymo ar valdymosi organizacija. Valstybë gali bûti tam tikros tautos iniciatyva savo tikslams sukurta, ir ji gali bûti laikoma tautine valstybe, jeigu vienos tautybës gyventojai toje valstybëje (jos teritorijoje) savo daugumu, gabumu gudrumu ar brutalumu turi vyraujanèià galià. Bet niekad nebuvo, nëra ir tikriausia niekad nebegalës bûti tokios tautinës valstybës, kuri bûtø iðimtinai tik vienos ir visos tautos organizacija – valstybë. Ji galëtø bûti, jei visa tauta gyventø jos valstybei priklausanèioje teritorijoje, ir ten visiðkai nebûtø ásileidþiama kitatauèiø. Tokio idealo (jei tai idealas) niekur nëra. Nepriklausoma Lietuvos respublika buvo tautinë lietuviø valstybë, bet geras penktadalis jos pilieèiø buvo nelietuviai, kai apie treèdalis (o gal ir pusë?) lietuviø buvo arti ir toli uþ tos valstybës sienø, nepriklausydami tai „tautos organizacijai”. Taigi valstybës pavyzdys taip pat neiðgelbsti iliuzinës teorijos, kad, sakysim, JAV lietuviø bendruomenë yra visi JAV lietuviai.

261

Dr. Pr. Skardþius irgi yra bandæs padëti bendruomenës veikëjams iðbristi ið neaiðkumø, taèiau, deja, ir jam nepavyko. Jis teisingai nurodë, kad þodis bendruomenë yra naujadaras, sudarytas tuo pat bûdu, kaip, pvz., diduomenë, jaunuomenë, maþuomenë, tikruomenë, kariuomenë... Visi toki þodþiai, sakë, yra kolektyvø, santalkø pavadinimai: diduomenë – didþiø, jaunuomenë – jaunø santalka, ir t.t. Aiðkindamas, kuo bendruomenë skiriasi nuo draugijos, dr. Skardþius nurodë, kad draugija yra grupë, sambûris þmoniø, laisvai draugën susijungusiø dël bendrø specifiðkø reikalø ar bendro specifiðko tikslo, o bendruomenë yra tam tikras kolektyvas kaip vienetas, draugën susietas ilgameèiais, istoriniais arba prigimtiniais saitais – kalba, praeitimi, paproèiais, tradicijomis, tikëjimu ir kt. Akivaizdu, kad èia kalbininkas, pabandæs þodþio reikðmæ aiðkinti remdamasis jo darybos analogijomis, pateko ankstesniø bendruomenës ideologø propagandos srovën ir nuplaukë su ja. Bûtent, ir jis bendruomenës þodþiui pripaþino visiðkai tokià pat prasmæ, kokia teikiama ir tautos þodþiui. Bendruomenë iðaiðkinta kaip tautos sinonimas. O juk bendruomenës sumanytojø uþsimojimas buvo tikrai didesnis, negu tik sugalvoti þodá tautai vadinti. Bendruomenës sàvokos turinys turëjo bûti numatytas kaþkaip skirtingas nuo tautos sàvokos turinio. Bendruomenës þodþio darybos analogija irgi neiðaiðkina, kokia reikðmë turëta galvoje ðitaip tà þodá sudarant. Jeigu –uomenë suteikia þodþiui surinktinæ reikðmæ, tai tik þodþio ðaknis tenurodo tuo þodþiu pavadinto rinkinio kvalifikacijas. Tad, pvz., jaunuomenë yra jaunø, kariuomenë – kariø, diduomenë – didikø, varguomenë – vargðø rinkinys. Tad ko rinkinys bûtø bendruomenë? Bendrø atseit bièiuliø, draugø, bendrininkø, santarvininkø? Galbût ið tikrøjø pasàmonëje ir buvo tokia mintis, sudarant bendruomenës þodá. Taip tinka vadinti santalkà þmoniø, kurie kokiu nors sumebendrais, negu timu ar tikslu sutaria glaudþiau susibendrauti, tapti artimesniais bendrais vien tik tautieèiais. Bet tokia samprata niekur nebuvo nei pasakyta, nei paraðyta. (Bendras, kaip daiktavardis, draugo, bièiulio ar bendrininko sinonimas, mûsø bendrinëj kalboj maþai bevartojamus, daugumui net neþinomas.) Imta átikinëti, kad lietuvisø, tai kodël ne visuomenë ? viø bendruomenë yra visø lietuviø santalka. Bet, jeigu visø Dr. Pr. Skardþiaus aiðkinime prabëgom buvo paminëta ir, jo þodþiu tariant, pirmoji bendruomenës þodþio reikðmë, bûtent, ta reikðmë, kuri anglø, prancûzø, vokieèiø ir rusø kalbose pasakoma þodþiais community, communaute, Gemeinschaft, obðèina. Ar tik nebus ta pirmoji reikðmë pripaþintina ir vienintele tikràja to þodþio reikðme? Tiesa, tose kalbose ðiø þodþiø reikðmë nëra visada vienokia, bet bûtiniausieji tos reikðmës poþymiai visur toki, kaip, pvz., Websterio þodyno pagrindiniame sàvokojime: A body of people having common organization or interests. Bendra organizacija arba bent bendri interesai yra bûdingi visiems community variantams. Gyvi community pavyzdþiai rodo, kad dësninga organizacija yra neatskiriamas community poþymis. Bendrø interesø pajutimas esti akstinas susiorganizuoti, bet tik statutiðkai susitvarkæs ar sutvarkytas þmoniø rinkinys tampa community. Kol nëra organizacijos, kol nëra konkreèiø nuostatø, kaip tam tikras þmoniø rinkinys rûpinasi savo bendrais

262

interesais, tvarko savo bendrus reikalus ir tuo tikslu valdosi, tol tie þmonës yra tik þaliava, ið kurios community gali bûti sudaryta. Tauta nëra organizacija. Nei visuomenë, nei organizacija, nes neturi jai visai bendrø nuostatø. Ir iðeivijoje kur nors susimetæ tautieèiai, kiek jie beturëtø bendrø interesø, kol atitinkamai nesusiorganizavæ, nëra community, nëra bendruomenë, o yra, geriausiu atveju, tik þaliava bendruomenei sudaryti. Tad ir teigimas (net ástatuose áraðytas!), kad JAV LB yra visi JAV lietuviai, yra tik ásikalbëjimas ir bandymas ákalbëti to, ko ið tikrøjø nëra. Taip bûtø tik tuo atveju, kai Bendruomenës organizacijai bûtø pasisekæ visus èia gyvenanèius lietuvius átikinti ir patraukti, kad jie visi kiekvienas ásakmiai ásiraðytø á bendruomeninæ organizacijà dalyvauti joje jos ástatø numatytu bûdu. Tuo tarpu JAV (ar kurio kito kraðto) Lietuviø Bendruomenæ sudaro (joje yra) tik ásiraðiusieji ir ástatuose numatytø ásipareigojimø bent minimumà atliekantieji lietuviai. O ásiraðymas yra ásakmus pareiðkimas sutikimo ir net noro bendrai rûpintis ir veikti, kad lietuviuose bûtø stiprios Lietuviø Chartoje minimos lietuvio dorybës ir toki, o ne visi kad lietuviai gerai atliktø Chartoje minimàsias lietuvio pareigas. Tik toki JAV lietuviai tëra pageidaujami ir priimtini JAV Lietuviø Bendruomenëje. Ligi ðiol uþtvarø, kai kuriø lietuviø veikianèiuose ástatuose, kad ir be reikalo, yra áraðyta net uþtvarø neásileidþianèiø á JAV LB. Neásileidþiami kenkëjai – lietuviø tautai ar JAV santvarkai –, ypaè gi Lietuvos nepriklausomybës prieðininkai, pritariantieji sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai... Tai akivaizdus prieðtaravimas teigimui, kad LB sudaro visi lietuviai. Tai aiðkus pripaþinimas, kad ne visø lietuviø interesai tokie patys, taigi ne visi tinka á bendrø interesø pagrindu organizuojamà bendruomenæ. Bet nëra jokio reikalo raðinëti ástatuose, koki lietuviai netinka á ðià lietuviø bendruomenæ. Uþtenka aiðkiai nurodyti, kokia yra ðios bendruomenës paskirtis. Nuo tai paskirèiai prieðingø nereiks gintis: jø ir kvietimais neprisikviesi. Tik apsisprendusieji ásakmiai prisilieti prie tos paskirties atlikimo sudaro ðià bendruomenæ. JAV LB yra visiems JAV lietuviams pasiryþusi tam tikrais poþiûriais patarnauti institucija, bet tam nëra reikalo skelbtis, kad joje yra visi, kuriems ji ryþtasi tarnauti. Visi lietuviai yra tik þaliava bendruomeniðkai organizacijai. Organizacija susidaro tik ið savanoriðkos atrankos. Bendruomenë yra ypatinga organizacija, bet ypatinga savo paskirtimi, gali bûti ypatinga ir savo santvarka, bet þalinga sudarinëti jos ypatingumo áspûdá vaizduojant jà tokià, kokia ji tikrai nëra. Akiraèiai, 1971. Nr.4(28)

Prasidëjo virðûnës brendimo penktasis penkmetis Povilas Þadeikis, 1935–1957 buvæs Lietuvos pasiuntinys Vaðingtone, apie senojoj ir naujojoj mûsø iðeivijoj sudygusias naujas vadovybes, ëmusias vadintis abstrakèiu

263

veiksniø vardu, kartais pamurmëdavo, kad joms reiktø ásitaisyti kepuræ kepuræ. Tik neteko girdët, kad bûtø iðsitaræs, ið ko ir kaip jo manymu, ta kepurë turëtø bûti pasiûta. Veiksniai tai kepurinei minèiai visada bent puse lûpø pritarinëjo, bet nieko nedarë jai ágyvendinti. Atrodë, lyg kiekvienas lûkuriuotø tokio aplinkybiø susiklostymo, kuriame gal kaip tik jis pats savaime iðkils ar liks besëdás aukðèiau uþ visus kitus ir taip taps neginèijamu visø vadø vadu, virðininkø virðininku. Tiesa, Vlikas jau buvo ið namø atsiveþæs vyriausiojo vardà, bet ðiapus Geleþinës tuètuojau atrado Lietuvos diplomatinæ tarnybà, kuri ne tik nenorëjo, bet árodë net ir teisës neturinti bûti pavaldi visuomeninës prigimties komitetui, netgi jei jis ir bûtø iðeivijoje vyriausias ar net vienintelis. Amerikinë Taryba sutiko Vlikà tada tikrai plaèiai iðskëstomis rankomis ir apsiautë já maþdaug motiniðka globa. Pavaldumas tam globotiniui jai në á galvà neatëjo. Arba, jei pavaldumo mintis ir buvo kieno nors iðkelta, tai tarybininkø galvose ji vis tiek negalëjo tilpti. --Vlikas, girdi, „pagimdë Bendruomenæ” 1949-tais. Nesusipratimas. Vlikas „pasaulyje pasklidusiø lietuviø”, t.y., lietuviø iðeiviø bendruomenës negalëjo gimdyt, nes ta bendruomenë apie 50 ar 60 metø vyresnë uþ Vlikà. Ir susiorganizavusi ji buvo jau seniai, gana gyvai, tik ávairiai, margai, policentriðkai. Vlikas pagimdë tik paskatinimà tai bendruomenei organizuotis monocentriðkai, kone monolitiðkai. Metai ið metø monocentrinio bendruomenës organizavimosi þodis palaipsniui ëmë tapti kûnu. Nors ir negreit – tik 1958-tais – vis dëlto susirinko New Yorke jau ir pats PLB seimas. Iðrinko „viso pasaulio” lietuviø bendruomenës valdybà (Toronte), kuri ir buvo „kepurë”, tik ne pirma minëtøjø veiksniø, o iðeivinës lietuviø bendruomenës arba iðeivijos masës naujosios organizacinës sistemos kepurë ar virðûnë. Ði sistema, pavadinta tikriniu Lietuviø Bendruomenës vardu, nëra visa lietuviø bendruomenë, nëra visa ta ávairioji, margoji, policentriðkoji arba daugiausia amorfiðkoji ir visuomeniðkai pasyvioji mûsø iðeivijos masë. Tai yra tik tos masës ar bendruomenës veiklusis ir monocentriðkai organizuotasis branduolys branduolys. Leiskime, gal jis teapima vos keletà nuoðimèiø visos tos pasyvios arba kad ir kiek aktyvios, bet ávairiomis kryptimis pasibarsèiusios masës. O vis tiek, – kito tokio apèiuopiamo ir savo mastu nors ið tolo teprilygstanèio organizuoto branduolio mûsø tarpe nëra nëra. Tad ðis branduolys, visuotinai jau þinomas Lietuviø Bendruomenës vardu, ir yra svarbiausioji visos lietuviø iðeivijos de facto reprezentacija. O tai – jau prieð 20 metø – tûlam ið mûsø sukëlë tam tikrø „nepadoriø” minèiø. Bûtent, tokiø minèiø, anot kuriø, – jeigu veikëjams, taigi ir jø sudarytiems veiksniams bei organizuotiems sambûriams yra lemta kada nors iðsisemti ir sunykti, tai neiðvengs to në Bendruomenës organizacinë sistema, kuriai, taèiau, vis tiek yra didþiausia tikimybë iðsilaikyti uþ visas kitas ilgiau ilgiau. Todël anksèiau ar vëliau turi ateiti metas, kada per 30 metø sau bendros kepurës nepasisiuvusieji mûsø vadinamieji

264

politiniai veiksniai atras, kad jø veiklai tæsti ðiek tiek jëgø ir sàlygø belieka nebent tik po Lietuviø Bendruomenës kepure. Toks veiksniø á kitus puodus persisodinimo metas atslenka ne taip labai greit, kaip tûlas prieð 20 metø buvo spëliojæs, bet penktajame PLB seime to meto artëjimo þymës jau buvo regimos ryðkiau, nei ketvirtajame, ir galimas dalykas, kad penktosios PLB valdybos penkmetyje jau teks intensyviau tokiam persisodinimui rengtis ar, ko gero, já gal net ir pradëti. --PLB seimo proga kalbëtina tik apie Vliko santyká su PLB valdyba virðûne, nes tik ðiø organø funkcijos yra, taip sakant, „globalinës apimties”. (A.L. Taryba yra toj paèioj plokðtumoj su JAV L. Bendruomenës valdyba. Seime buvo prasitarta, kad ir tenai bene esàs uþmaiðytas viltingas blynas, nors dar neþinia, ar tikrai bei kada jis galëtø bûti kepamas.) „Globalinëje” veikloje Vliko ir PLB valdybos galimybës kai kur gal maþdaug ir vienodos, bet daugiau kur PLB turi nepalyginti geresniø galimybiø. Vlikas yra skyræs ágaliotinius ar iðtisas atstovybes ávairiuose kraðtuose, bet toms atstovybëms, regis, beveik nëra pasitaikæ progø kà nors efektyvaus atlikti. O PLB keliolikoj kraðtø turi ne kokias delegacijas, bet iðtisas suorganizuotas tenai gyvenanèiø lietuviø Bendruomenës. Nors PLB valdyba ir neturi galios kraðtø B[endruome]nëms ásakinëti, bet vis tiek jos kreipimaisi ar paskatinimai ten yra respektuojami, kaip ið tiesioginës vyresnybës ateinàs þodis. Australijos B[endruome]në, paskatinta ir PLB valdybos kiek pagelbëta (pats pirmininkas buvo ten nuvykæs ir konkreèiai ásijungæs á akcijà), pasiekë diplomatijos istorijoj ligðiol precedento neturintá laimëjimà – Baltijos valstybiø inkorporacijos pripaþinimo atðaukimà! Pasiekta net tiek, kad ir pripaþinusioji partija tà pripaþinimà ið savo programos iðbraukë, tad Australijoj, regis, jau nebûtø pripaþinimo pavojaus, jeigu net ir anàmet pripaþinusioji partija vël laimëtø rinkimus. Taigi èia Bendruomenë labai gerai atliko normaliai Vlikui priklausantá uþdaviná, – toká kokiam atlikti tik B[endruome]në, o ne Vlikas, tenai turëjo reikiamo pajëgumo. Tokia pati padëtis yra visuose lietuviø gausiau gyvenamuose kraðtuose, kai tenka kreiptis á vietos valdþià kokiu Lietuvos bylos reikalu. Taigi teisingi ir iðmintingi buvo Vliko pirmininko pareiðkimai ðiame PLB seime, kai siûlë bei þadëjo PLB valdybai glaudþiausá Vliko bendradarbiavimà ir praðë PLB valdybos bendradarbiavimo su Vliku. (Tà V. Kamantas naujos valdybos vardu tvirtai priþadëjo.) Buvo, tiesa, apie toká bendradarbiavimà kalbëta ir prieð 20 metø (tada gi PLB pirmininku buvo iðrinktas neseniai buvæs Vliko pirmininkas). Bet ðiandien padëtis kiek kitokia. Australijos atvejis jau bûdingas bûsimo bendradarbiavimo perspektyvai. Ten Bendruomenë atliko uþdaviná be Vliko instrukcijø ir pagalbos (net ir be finansinës). Vlikas be B[endruome]nës turimø pajëgø, tegu ir su ið tos paèios

265

bendruomenës surinktais doleriais, daug kur neturëtø galimybës atlikti net ir maþesniø, kaip Australijoj, uþdaviniø. Naujoji PLB valdyba, regis, visiðkai neturi intencijos uzurpuoti Vliko funkcijas ir iðstumti já á bedarbiø eiles. Bet realybë yra tokia, kad Vliko su PLB bendradarbiavimo turinyje turbût turës bûti ir svarstymai, kaip ðiø abiejø „globaliniø” veiksniø funkcionavimà ne tik mandagiai pavirðutiniðkai derinti, o ir kaip juos tikslingiau organiðkai suugdyti suugdyti. Tam nebûtinai reikia iðsiþadëti Vliko vardo ir nebûtinai reikia atmesti ligðioliniø partijø atstovavimà Vlike (kol ir kiek jø dar yra), bet bûtø bûtina atverti duris á Vliko darbà ir ið kitø ðaltiniø ámanomoms gauti jëgoms, aprobuotoms ar rekomenduotoms PLB valdybos, valdybos kaip visos gyvosios lietuviø iðeivijos veikliojo branduolio rinktos reprezentantës. --To, kas dëjosi Toronte birþelio paskutinæ bei liepos pirmutinæ savaitæ, nebûtø pajëgæs suorganizuoti joks kitas mûsiðkis veiksnys, nei jokia kita, tegu net ir kaþin kaip ambicinga organizacija ar federacija. Tokia ðakota daugiatûkstantinë, jaunimo pertekusi lietuviø tautinës gyvybës manifestacija galëjo ðitaip iðsiskleisti tik Pasaulio Lietuviø Bendruomenës vardu ákvëpta, paskatinta ir suorganizuota. Ir, þinoma, taip sëkmingai visa tai galëjo bûti padaryta tik tos paèios plaèiosios Bendruomenës rëmuose gal net tampriau nei kur kitur susilipdþiusioje Kanados Lietuviø Bendruomenëje, ypaè jos Toronto padalinyje susitelkusiø energingø ir gabiø organizatoriø dëka. Tiesa, galëjai girdët vienà kità ir nusivylusá (o ið Bendruomenës atskalûnø tai net ir piktybiðkai dþiûgaujantá!) þodá apie tà manifestacijà. Girdi, ðitiek darbo, ðitiek vargo, ðitiek iðlaidø, o va, þiûrëk, joki – netgi vietiniai torontiðkiai – laikraðèiai, radijai ir televizijos viso to mûsø pasirodymo nei pastebëjo, nei paminëjo... Þinoma, jei tik pasirodymas kitiems tebûtø buvæs torontiðkës manifestacijos tikslas, tai jà tikrai tektø vertinti, kaip katastrofiðkai nepasisekusià. Pastebëtina, kad mûsø veiksniø ar paskirø veikëjø darbai ir þygiai per daþnai kaip tik ir esti nukreipti beveik vien tik á tà kitiems pasigarsinimo tikslà. Þygiø vertë per daþnai tik tuo ir matuojama, kiek jie paminëti „didþiojoj” popierinëj ar elektroninëj þiniosklaidoj. O gaila, kad tokia naivi, tiesiog tuðtybiðka paþiûra yra ágijusi mumyse tiek populiarumo, visiðkai nebûdama to verta. Lyg nematytumëm, kad þiniogaudos daugiausia gaudo þinias tik apie masiø dëmesá labiausiai traukianèius ávykius bei nuotykius, o tai, deja, paprastai esti kaip tik menkos vertës ar net visiðkai apgailëtinos reikðmës iðtiktys. Tuo tarpu daug ir ne mûsiðkiø labai rimtø, vertingø vietojo gyvenimo faktø lieka „nepastebëti” ar bent vieðai nepaminëti lygtai taip pat, kaip ir tos mûsø Lietuviø Dienos Toronte. (Mûsø sportininkø varþybos, beje, buvo pastebëtos ir ðiek tiek paminëtos.) Antra vertus, tie paminëjimai, jei ir bûtø, kaip beveik niekad nebûna, paskelbti netgi paèiose ryðkiausiose pirmøjø puslapiø vietose, vis tiek jie bûtø tik vienadieniai

266

laimëjimai laimëjimai, kadangi sporadiðkai pasirodanèios þinios ið tolimøjø galulaukiø paprastai paskæsta aktualiosios informacijos sraute ir, rytà kieno akies jei kiek ir uþkliudytos, iki vakaro tampa daugumo pamirðtos. Todël dël Toronto Lietuviø Dienø, ypaè dël Dainø Ðventës nepagarsëjimo „tarp svetimøjø” ne tik nëra ko nusiminti rengëjams, bet dar maþiau tëra ko delnais ið pasitenkinimo trinti rengëjø nedraugams. Nes ðis renginys – „kombinatas”, su sporto ir dainos ðventëmis, kuriose vien aktyviøjø dalyviø kiekvienoj buvo po keliolika ðimtø, net ið trijø kontinentø suskridusiø; su lietuviø mokytojø ir kunigø konferencijomis; su „Vilniaus paviljonu”, su paèia aukðèiausia mûsø organizuotos iðeivijos reprezentacija – PLB seimu, turëjusiu atstovø net ið dvylikos (ar net 14-kos?) ðaliø; ir, pagaliau, su keliolikos tûkstanèiø minia tautieèiø sveèiø stebëtojø – toks renginys buvo visø pirma mums patiems didþiai svarbus, iðkalbingas árodymas, jog toje mûsø nuo Lietuvos smurtiðkai atkirstoje iðeivijoje, èia suaugusioje ir auganèioje jaunojoje jos kartoje tautinë gyvybë dar tokia gaji, kad ji tikrai iðtesës iki ðimtmeèio pabaigos ir, turbût, dar gerokai ilgiau. Toji manifestacija buvo ne tik liudijimas to, kas yra, bet ir akivaizdus mûsø visø, ypaè jaunimo, tautinio gyvybingumo sustiprinimas ateièiai. O tai nepalyginti svarbesnis pasisekimas ir laimëjimas, negu akimirkà tetrunkàs pagarsëjimas „tarp svetimøjø”. --PLB seimas, tegu dalyviø ir þiûrovø skaièiumi toli graþu ne didþiausias Toronto manifestacijos sektorius, vis tiek turëtø bûti laikomas svarbiausiu, – kaip smegenys ir nugarkaulis kûne. O paèiame seime svarbiausias ir atidþiausiai ásiþiûrëtinas momentas paprastai esti naujos valdybos rinkimai. Nes gi PLB valdyba savaime yra, bent turëtø bûti, Bendruomenës krypties rodyklë penkeriø metø ateitin. Vlikas anuomet skatindamas iðeivijà organizuotis Bendruomenës pavidalu gal siekë tik tvarkingo finansiniø ir intelektiniø resursø ðaltinio savo apsiimtai Lietuvos vadavimo akcijai palaikyti. Bet kai PLB piramidës statyba iðkilo iki virðûnës, tai neiðvengiamai susidarë áspûdis, kad ta virðûnë logiðkai galëtø bûti ir visko virðûnë virðûnë, o ne vien tik pinigø ir uþdaviniø vykdytojø telkimo administracinis centras. Jau pirmoji, J. Matulionio (vëliau J. Sungailos) pirmininkaujama PLB valdyba bandë savo autoritetu paveikti kitus veiksnius ir patvarkyti jø tada itin sutrikusius santykius. Misija buvo nedëkinga ir nesëkminga. J. Matulioniui tada buvo vieno kito patarta palikti visus tuos veiksnius dar paðusti savam padaþe, o PLB valdybai tuo tarpu susikaupti paèiai savyje ir augti bei rengtis virðûninëms funkcijoms perimti tiek ir tada, kiek ir kada to bûtinai prireiks. Sunku apèiuopti, ar bei kiek PLB valdybos tam sàmoningai rengësi, bet jos tikrai palaipsniui augo ir brendo: kiek skirtingai J. Baèiûno, vël kiek kitaip S. Barzduko metais. Pastaroji, B. Nainio pirmininkaujama PLB valdyba ëmë ryðkiau pasireikðti virðûniðko pobûdþio vaidmenyje. Ta linkme ji ypaè paaugo ir pabrendo labai þymiai pagyvindama kultûriná bendravimà – nepagalvokit ko nors pikta! – su Lietuviø

267

Bendruomenëmis tø kraðtø, kuriuose lietuvybei gyvuoti sàlygos daugeliu poþiûriø nepalankesnës uþ ðiaurinës Amerikos sàlygas. O Australijoj, kaip minëta, buvo sumegztas su tenykðte Bendruomene ryðys ir svarbios politinës akcijos plotmëj. Uþtat tø kitø kraðtø atstovai seime, sako, praðyte praðë, kad „Nainio valdyba” pasiliktø ir penktajam penkmeèiui. Tik átikinti, kad ir kiti, ypaè èikagiðkiai kandidatai yra pasiryþæ veikti ta paèia linkme, nusiramino ir atidavë uþ juos savo balsus. Penktoji PLB valdyba, iðrinkta, vidutiniðkai imant, 82% seime balsavusiø atstovø dauguma ir sukomplektuota ið ligðiolinës valdybos bei jos rëmëjø laiminamø kandidatø, yra neabejotinas þenklas, kad PLB ir toliau ugdys bei brandins savo virðûnæ toms, dar P. Þadeikio geidautoms „veiksniø kepurës” funkcijoms. Jeigu tai bus daroma taip diplomatiðkai, kaip V. Kamantas vadovavo seimo posëdþiams, tai net ir ðiame penkmetyje jau galima tikëtis reikðmingos paþangos ta linkme. Ar ir visoj sàmoningoj bei pakankamai pasiinformavusioj mûsø visuomenëj bûtø 82% pritarimo tam kursui, tuo tarpu dar abejotina. To kurso prieðininkai, regis ne tiek gausûs, kiek balsingi, labai daug erzelio yra dël to sukëlæ. Bet, jeigu B[endruome]në nesikarðèiuos ir nesiskubins, jai neteks daug ginèytis su prieðginomis: laikas pats, niekieno neraginamas, be atvangos ir net tolydþio greitëjanèiu tempu vis didins ir didins tam kursui pritarëjø ir maþins prieðginø skaièiø. Kai iðtisas kandidatø sàraðas, laiminamas veikianèios valdybos, gauna tokià balsø daugumà, ið ðalies gali kilti klausimas, ar èia kartais nebûta kokio ypatingo spaudimo á balsuojanèius, ar ðiaip kokios rinkimø „reþisûros”. Faktai yra toki, kad èikagiðkis („Kamanto”) sàraðas ne tik seime, o ir prieð seimà turëjo nemaþa opozicijos, – ne tiek stiprios, kiek plaèiai pasibarsèiusios. Pretendentø á valdybà ir pirmininkus buvo minima esanèiø Klivelande, Toronte, Bostone, New Yorke, net Vaðingtone. Tai nebuvo opozicija dël kokiø politiniø ar ideologiniø principø, bet, pavyzdþiui, – atitraukti PLB valdybà toliau nuo èikagiðkio nesantaikos lizdo. Arba – nuo frontininkø vieðpatavimo... Ðis antrasis motyvas, tiesa, greit atkrito, kai èikagiðkëj devyniukëj nebuvo rasta në vieno aiðkaus frontininko (nebent koks uþsimaskavæs slapukas bûtø ásifiltravæs...). Seimo kuluaruose èikagiðkiø kandidatø sàraðas su informacijomis apie juos buvo padalintas atstovams susipaþinti ið anksto ir jau nebebuvo kaitaliojamas. Ið keliolikos kitø kandidatø, po ilgokø derybø nominacijø komisijoje pagaliau buvo sudarytas kitas devyniø kandidatø sàraðas, su R. Kudukiu, JAV LB tarybos pirmininku prieðaky. Èia ðeði kandidatai buvo ið Klivelando ir po vienà ið Toronto, Bostono ir New Yorko. Èikagiðkio sàraðo platintojai ið anksto sakësi turá apie 40 paþadëtø balsø ið 106 ásiregistravusiø atstovø. Taigi sprendimas atrodë dar ne kiðenëj, o kaþkur ore pakibæs. Ásidëmëtini du momentai prieð balsavimà. Kai lentoje buvo suraðyti du, vienas nuo kito balta linija atskirti kandidatø sàraðai (kiekviename po devynis), tai veikianèios valdybos vicepirmininkas pasiûlë kandidatus sumaiðyti ir sutarti, kad bus bal-

268

suojama ne pagal sàraðus, o pasirenkant 9 asmenis ir visø, nepaisant kas kuriame sàraðe buvo pasiûlytas. Tas pasiûlymas ið veikianèios valdybos pusës ið tikrøjø buvo potencialiai palankus „opozicijai”. Ir jis buvo priimtas. Sàraðus skyrusi linija buvo nuðluostyta, liko tik vienas 18-kos kandidatø sàraðas. Bet èia pat du kandidatai ið buvusio „Kudukio” sàraðo susilpnino tariamøjø opozicininkø pozicijas. Bûtent, vienas ið Klivelando pasisakë norás ið viso savo kandidatûrà atsiimti (nebegalëjo, nes jau buvo per vëlu), o kitas ið Toronto pasiaiðkino nebeturás apetito vaþinët á Klivelandà, jei reiktø... Bet abu ðie momentai, vienas nepalankus vieniems, kitas kitiems kandidatams, turbût jau nebeturëjo reikðmës, kadangi per tà laikà jau bûta susidariusios labai aiðkiai apsisprendusios lemiamos daugumos. Balsavo lygiai ðimtas (ðeði, matyt, vietoj balsavæ, iðvyko uþmiestin á didþiàsias pamaldas). Vienas kaþkà supainiojo, tad balsai buvo suskaièiuoti ið 99-niø lapeliø. Kai suskaièiavo, – visi, net ir patys optimistiðkiausi èikagiðkiø kandidatø rëmëjai apstulbo nuo staigmenos. Uþ èikagiðkius kandidatus vidutiniðkai pabalsavo 81 atstovas, o uþ kitus – 18. Santykis ne 1:4, kaip laikraðèiuose raðë, o net l :4,5. Trys èikagiðkiai kandidatai gavo 84 balsus, o maþiausiai gavæs devintasis – 71. Sekantis po jo kandidatas R. Kudukis gavo 26, o paskutinis jo buvusiam sàraðe – 13. Taigi Klivelando ir kitø vietø kandidatø bandymo bûta beviltiðko. Taèiau jø ryþtas vis tiek turëjo labai teigiamos reikðmës: seimo valia, tiesa, pasirodë nebuvusi jø pusëj, bet jø dalyvavimas varþybose sudarë akivaizdø paliudijimà, kad ta valia nebuvo nei padiktuota, nei „sureþisuota”. --Sekmadiená ið ryto ávykusiø PLB valdybos rinkimø duomenys oficialiai seimui buvo praneðti tik pirmadiená po vidudienio. Èia „keistas dalykas atsitiko pakeliui á Forumà”... A. Juodvalkis, vienas ið valdybon iðrinktøjø, pareiðkë savo nusistebëjimà ir net pasipiktinimà, kad tuo tarpu, kai jis apie savo ir kitø iðrinkimà autoritetingà praneðimà iðgirdæs tik dabar, kai iðrinktieji dar neturëjæ progos susirinkti ir pasiskirstyti pareigomis, taigi ir pirmininkà iðsirinkti, Vytautas Kamantas jau vakar, iðkilmingos vakarienës metu, jau buvo vieðai pasveikintas, kaip naujas PLB pirmininkas ir pats jau kalbëjo, kaip pirmininkas. Jam, Juodvalkiui, susidaræs áspûdis, kad èia „sprendimai ateina ið kaþkur aukðèiau”. Tokioje padëtyje esanèioje valdyboje jis dalyvauti negalësiàs ir ið jos atsistatydinàs. Ðis kà tik iðrinktos valdybos nario pareiðkimas seimui ir jo tada itin gausiems sveèiams buvo didesne staigmena net uþ vakar daugelio suþinotà nesitikëtà balsø persvarà valdybos rinkimuose. O Juodvalkiui tariant tà uþuominà apie sprendimà „ið kaþkur aukðèiau”, þaibiðkai blykstelëjo ir klaustukas – o kokia gi bitelë bus patá Juodvalká ákandusi, kad jis taip pasipiktino tuo, anot jo, per ankstyvu ir neva nepagrástu Kamantui pirmininko titulo prisegimu? Argi prieð kelias savaites èikagiðkës devyniukës nebuvo sutarta ar bent savaime suprasta, kad jeigu juos visus ar bent jø

269

daugumà iðrinks, tai PLB pirmininkas bus Kamantas? Ir argi tie devyni kandidatai nebuvo bent provizoriðkai sutaræ, kaip pareigomis pasiskirstys, jei bus iðrinkti? Ir – argi visos televizijos nepaskelbia, kas iðrinktas, pav. Amerikos prezidentu, jau tà patá vakarà po balsavimo, kai balsø skaièiavimas dar nebaigtas, ir kai iðrinkti tik elektoriai, kurie po keliø savaièiø formaliai prezidentà teiðrinks? Ið aukðèiau, ar ið þemiau, ir kieno labui bus ðovusi á galvà mintis suriesti toká formalistiná akibrokðtà Kamantui ir visiems iðrinktiesiems kolegoms? Laimë, Kamantas nebuvo to pareiðkimo uþkluptas ið netyèiø: Juodvalkis jam jau buvo privaèiai savo priekaiðtus iðdëjæs. Në akimirkà nebandydamas iðsisukinëti, Kamantas prisiëmë sau visas bûtas ir nebûtas kaltybes, atsipraðë visus uþ savo pasidavimà entuziazmui, neapdairumà, nekuklumà, ir t.t., ir t.t., ir tiesiog nuþemintai praðë Juodvalká visas nuodëmes jam dovanot ir vardan vienybës pasilikt valdyboj bendrai pasidarbuot. Tà atsipraðinëjimà nutraukë tikriausia to þodþio prasme griausmingas plojimas, kuriam po ilgos minutës aprimstant, gráþo prie mikrofono Juodvalkis ir tarë – nenorás dalykø dramatizuoti, kà sakæs, tai sakæs atvirai ir nuoðirdþiai, bet ðiose aplinkybëse, priimdamas dëmesin Kamanto pareiðkimà, savo atsistatydinimà atðaukiàs. Padavë Kamantui rankà, skersai stalà pasibuèiavo su juo, ir vël viskas paskendo dar griausmingesniame plojime, sutirðtintame bravo ir valio ðûksniais. Viskas graþu, kas graþiai pasibaigia. Tos pasakos moralë, manding, tokia: Ketvirtoji valdyba turëjo pirmininkà, apie kurá buvo kalbama, kad temperamentingas, gal kartais net daugokai; penktoji, matyt, turës amþiumi vyriausá nará, iðsiskiriantá ryðkiu temperamentingumu. Ir gerai. Pipirai taiso skoná ir stiprina áspûdá. Graþià to epizodo pabaigà buvo besugadinàs populiarusis torontiðkis A. Rinkûnas, ið naujo teigdamas, kad Kamantà á bëdà ávëlæs kaþkoks centras, kurio paslaptingas veikimas esàs juntamas ir ðio seimo aplinkoj. Rûsèiai reikalavo, kad pasiaiðkintø Nainys, kokio centro valia jis per anksti paskelbë Kamantà pirmininku ir tuo „suvedþiojo tûkstantinæ minià”... Bet Kamantas neleido Nainiui aiðkintis, sakydamas, kad ne Nainys já, o greièiau jis Nainá suvedþiojæs, kai neiðkentæs ir pasidþiaugæs jau sekmadiená popiet suþinotais balsavimo duomenimis. Gana, sako, mums èia viens kità tardyti, nes kai ásileisim, tai ir galo nebus. Ir èia plojimai buvo smarkûs, – Kamantui, ne Rinkûnui. --Dar vienas drûèiai keistas dalykas prasikiðo paèioj seimo pradþioj, – Vliko pirmininko sveikinime seimui. Pasiûlæs naujai (tada dar nerinktai) PLB valdybai pilnà paramà, bendradarbiavimà ir net rankà rankon, Vliko pirmininkas pabrëþë, kad jis jau keli metai praðàs Alto ir JAV L. Bendruomenës vadovybes apsijungti taip, kad bûtø tokia darna, kaip Kanadoj. Turbût tais þodþiais manyta atkreipti seimo ir visuomenës dëmesá á Vliko pirmininko pozityvias pastangas JAV lietuviø vienybës labui, ir norëta tas pastangas vieðai atþymëti. Bet, atkreipus dëmesá á kelis metus trunkantá praðymà, lig ðiol dar neiðklausytà, tuo paèiu tapo atkreiptas dëmesys ir á tai, kad, gal praðytojo autoritetas JAV

270

lietuviuose, bent minëtose dviejose jø organizacinëse virðûnëse, turbût nelabai aukðtas... Be to, tie Vliko pirmininko þodþiai kelia klausimà, ar jis suvokia, kad siûlymas (ar praðymas) „apsijungti, kaip Kanadoj” èikagiðkei Altai turi daryti áspûdá, kaip jauèiui raudona skara. Juk Kanadoj prieð Bendruomenës organizavimàsi veikusi á èikagiðkæ kiek panaði Taryba, neilgai pasiginèijusi, be jokiø sàlygø savo vykdytas funkcijas paliko rûpintis Bendruomenei, o buvæ tos tarybos veikëjai arba ásijungë á B[endruome]nës veikimà, arba pasitraukë pelnyto poilsio. Èikagiðkë taryba, bent lig ðiol, turbût giliai ásiþeidþia, girdëdama toká pavyzdá siûlomà ir jai pasekti. Bet dar keistesnë keistenybë buvo á tà Vliko pirmininko sveikinimà áterptas ðtai koksai „specialus” praneðimas: – Manæs praðë daktaras Dargis, – sakë Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas – atskilusios Amerikos lietuviø bendruomenës pirmininkas, praneðti jums, gerbiami vadovai Jungtiniø Amerikos Valstybiø Bendruomenës, kad jie nori su jumis pradëti dialogà ir nori galø gale turëti vienà Bendruomenæ Jungtinëse Amerikos Valstybëse. Be abejo, tokiai linksmai þiniai buvo ðiek tiek ir paplota, bet turbût ne maþiau, kaip plojanèiø rankø, buvo ir ið nustebimo pakilusiø antakiø. Visø pirma, Vliko pirmininko lûpomis tokioj vietoj daktaro Dargio titulavimas, kad ir atskilusios, bet visgi Amerikos Lietuviø Bendruomenës pirmininku implikavo pripaþinimà tai atskalai tolygaus statuso su originaliàja JAV L. Bendruomene. Ar Vlikas jau bus nutaræs toká pripaþinimà tai atskalai suteikti, ar tai tik paties dr. Valiûno autokratiðkas pasielgimas? Antra, ar derëjo Vliko pirmininkui prisiimti netgi kurjerio pareigas prie tos atskalos vado? Treèia, jeigu tas dr. Dargio praneðimas buvo kreipiamas á JAV LB vadovybæ, tai kodël jis nesiuntë to praneðimo paðtu ar telegrafu Geèiui staèiai á Philadelphijà, o angaþavo Vliko pirmininkà nuneðti já á keturiolikos Bendruomeniø seimà Toronte? Toks nenatûralus komunikacijos kelias ir bûdas liudija, kad dr. Dargiui greièiausia rûpëjo ne kaþkoks dialogas su JAV L. B[endruome]nës vadovybe, o tik populiarumo pameðkeriojimas platesniuose PLB seimo vandenyse. Nuostabu, beveik neátikëtina, bet faktas, kad jam pavyko pagauti dr. Valiûnà ir uþmauti já ant savo meðkerës vietoj slieko. Bet þuvys nekibo. Visiðkai kitaip, bet irgi nustebino savo sveikinimu A.L. Tarybos pirmininkas dr. K. Bobelis. Pamanykit tik: vos keliolika skaidriai skambanèiø pasveikinimo þodþiø su gerais linkëjimais Bendruomenës seimui nuo Amerikos Lietuviø Tarybos! Be nepatikimai saldlieþuvingø komplimentø, be pamokslavimø ir be priekaiðtø, – nei Bendruomenei, nei jokiems kitiems tamsiems gaivalams. Ðtai kur pavyzdingas pasveikinimas tokioj vietoj ir tokia proga! Kad taip visi sveikintojai iðmoktø, jeigu tø sveikinimø vis dar kur neiðvengiamai reikia! Net ranka kilo akiø prasitrinti: nejaugi tai Bobelis? Taip, tas pats. Gal tai geras þenklas èikagiðkës lietuvijos padangëj? --Kità kartà kiti ir kitur gal kedens kitas seimo kalbas ir mintis. O buvo ten ir nebûtinai Bendruomenës seimui bûdingø dalykø, nors jø turinys gal kaip tik bus buvæs visø svariausias. Sakysim, A. Gurecko su koreferentais (T. Remeikiu ir kt.) pokalbis

271

apie Lietuvos reikalus turbût didþiai pakeltø bet kurios politiniø studijø savaitës arba ir Vliko seimo, ar dar geriau – paèios Vliko tarybos ir valdybos svarstymø ir planavimø lygá. R. Ðilbajorio kalba – svajonë apie Lietuvos kultûros þidiná vakarø pasaulyje bûtø puikiai tikusi ir didþiame kultûros kongrese (kuriø neberengiame), o dar geriau – kokiai ðimtinei kitai tautieèiø, tautiniu poþiûriu dar ne visiðkai uþmigusiø, bet þymiai pinigingesniø uþ tuos, kurie tos kalbos klausësi PLB seime... Ið visø organizacinei rutinai artimesniø seimo dienotvarkës skyriø (pareigûnø ir atstovø praneðimai bei pasipasakojimai, ðvietimo, jaunimo, sporto reikalai), – keistoka ir apgailestautina, bet – labiausiai „beletristiðkas” buvo Bendruomenës finansø telkimo svarstymas. Bent kiek praktiðkesniø planø Bendruomenës finansams stiprinti neiðkilo. Milijoniniai – geleþiniai fondai vis dar linksniuojami, kaip veikiausioji priebëga ir paguoda varguose. Vis ir vis primenama, kad, ðtai jau beveik pusë milijono dividendø (per 15 metø!) laimëta ið didþiojo milijoninio fondo, kurs nominaliai greit jau bûsiàs pusantro milijono. Bet ant pirðtø galø pasistiepus atsargiai apeinamas nepaminëtas klausimas, kokia dalis to milijono ir jo dividendø vertës per tà laikà nurûdijo infliacijos naikinama, ir kiek tos rûdys dar nuës kasmet ateity. Tik þodþiø tame „finansø svarstyme” tai buvo pasakyta tokios begalës, kad apëmë sunkiai beapvaldomas noras, – ach, kad èia ateitø tasai pasakos burtininkas ir uþburtø tuos kalbëtojus taip, kad su kiekvienu iðtartu þodþiu jiems nuo lieþuvio bent po doleriukà kristø! Ið karto naujajai valdybai bûtø susidaræs graþus biudþetas visam penkmeèiui! Keturias dienas trukæs seimavimas neiðvengiamai turëjo bûti apvainikuotas nutarimais, kuriø buvo suraðyta ir, po ne perdaug komplikuotø diskusijø, nubalsuota ilga ilgutëlë virtinë. Mat, pasaulinis seimas, toks aukðèiausias autoritetas negi galëjo palikti neatsakæs visø kam nors á galvà atëjusiø aktualiø klausimø ir net nelabai aktualiø klausimëliø. Daugumas, bet ne visi atsakymai atrodo gana gerai. Ið jø du, bent man, labiausiai ásmigo dëmesin. Vienas – pats ilgiausias ir graþbyliðkiausias, drauge ir maþiausiai prasmingas bei maþiausiai reikalingas „Þodis lietuviams” (ar „þodis tautai?”). Kitas – trumpai, tirðtai ir labai protingai suformuluotas patarimas, kaip laikytis dël „þydø kaltinimø lietuviams”. Seimas pasibaigë ir penktasis PLB penkmetis prasidëjo viltingai. Akiraèiai, 1978 Nr.7(101)

272

POLITINIAI VEIKSNIAI – TARP ILIUZIJØ IR REALYBËS Galva á smëlá Strausø esama ir Chicagoj, ne vien tik Sacharoj... Tokia mintis ateina paskaièius balandþio 8 d. „Draugo” raðiná, pavadintà „Po svarbaus pasitarimo...” Ten pasakojama, kad „Lietuviø tautos vienybës prieðai ir tie, kurie yra Lietuvos suardytø Jie manë to tiksiðlaisvinimo prieðai, dëjo daug pastangø, kad Vlikà visai suardytø. lo pasieksià.” Bet, esà: „Malonu yra praneðti, kad prieðø pastangoms nepavyko. Vlikui pasisekë nugalëti didelæ kliuviniø dalá. Já sudaranèios grupës susitarë veik visais klausimais, dël kuriø net mûsø spaudoje jau buvo „prasidëjæ aðtrûs ginèai”. Paskaièius toká malonø praneðimà, rodos, nieko kito nebeliktø, kaip tik giedoti Aleliuja... Taip ir prisimena nelemto atminimo Liudo Giros garsusis vedamasis, kadaise paskelbtas Lietuvos Krikðèioniø Demokratø Partijos organe, pavadintas „Tauta gali bûti rami...” Deja, visa tai yra arba strausiðkas galvos slëpimas á smëlá arba raminimas, kurio negalima pavadinti visiðkai sàþiningu. Tikroji padëtis nëra nei taip labai tragiðka, nei taip labai þvilganti, kaip „Draugas” nuðvietë. Prieðai, kurie „dëjo pastangø Vlikà iðardyti” yra prasimanytas baubas. Þinoma, yra tokiø – Maskvoje ir jos agentûrose Chicagoje bei Brooklyne, – kurie norëtø Vlikà iðardyti, bet tuo tarpu jø pirðtai taip toli dar nesiekia ir ne ðis pavojus ðiuo metu kelia rûpesèius, suriðtus su Vliko bûsena. Tø rûpesèiø linkmë yra nukreipta ne á Vliko suardymà, bet á iðtraukimà jo ið dabartinio akligatvio, kuriame bebûdamas jis niekad negalës atlikti savo uþdaviniø. Yra sumanymø, kaip bûtø galima ið to akligatvio iðeiti. Ar tie sumanymai yra geri vaistai, tai dar klausimas. Vieni mano, kad pakanka tik átraukti á Vlikà Maþosios Lietuvos Tarybos atstovà ir viskas bus tvarkoj. Kitiems atrodo, jog gana bûtø tik patvirtinti pernai Reutlingene suraðytà susitarimà ir pradëti já vykdyti. Pagaliau pats Vlikas, pripaþinæs, kad taip toliau nebegalima ir reikia kà nors daryti, bet negalëdamas prieiti jokio susitarimo dël pirma paminëtø priemoniø, nutarë bandyti treèià

273

bûdà – atskirti nuo savo prezidiumo Vykdomàjà Tarybà, jà perorganizuoti, sustiprinti, perkelti á Paryþiø... Tikima, kad tai irgi bûtø bûdas pereiti prie gyvesnio praktiðkø uþdaviniø vykdymo ir tai savaime jau sudarytø sàlygas iðbristi ið áklimpimo. Yra nuomoniø, kad visø ðiø priemoniø arba neuþteks, arba jos, aklai laikantis dabartinës Vliko struktûros, gali nepasisekti. Todël yra keliama mintis paþvelgti á gilesnes nesklandumø ðaknis ir pabandyti jas iðrauti. Taèiau ir èia – arba tebetrûksta apèiuopiamo pasiûlymo, kaip tà bûtø galima padaryti, arba nenumatoma galimybës kà nors daryti, kada bent pusë Vliko grupiø jauèiasi esama padëtimi patenkintos ir nesileidþia á jokias kalbas apie gilesnes reformas. To akivaizdoje visos Vlikà sudaranèios grupës yra sutikusios iðbandyti, galgi pasiseks ðio to pasiekti Vykdomosios Tarybos numatytuoju perorganizavimu. Kaip tai sekasi? Pagal malonøjá „Draugo” praneðimà, jau viskas tvarkoj, jau „tauta gali bûti rami”. Esà „Vykdomàjà Tarybà sudaryti yra pavesta prof. J. Kaminskui, kuris, dar ðá mënesá gráþta Europon, kad savo pareigas pradëtø” Prof. Kaminskas ið tikrøjø rengiasi iðvykti á Europà. Taèiau Vykdomoji Taryba dar nesudaryta ir jos sudarymo eiga atrodo turës persikelti á Europà, tuo paèiu persikelti net á geguþës mënesá. Ið to aiðku, kad tuo tarpu nieko neávyko neávyko, kas bûtø pakeitæ Vlike esamà padëtá. Tuo tarpu nëra jokio pagrindo dþiûgauti, kad „Vlikas sustiprëjo”, kaip tai skelbia „Draugas”, lygiai kaip nebûtø pagrindo tvirtinti, kad „Vlikas susilpnëjo”. Vlikas ið tikrøjø kaip buvo taip ir tebëra vieningas dël reikalingumo já iðlaikyti kaip veiksmingà ir autoritetingà Lietuvos iðlaisvinimo veiklos centrà, centrà vaizdingai tariant – kaip tos kovos aukðèiausá simbolá, vëliavà. Tik jis pats, kaip ir lietuviðkoji visuomenë, yra susirûpinæs dël tos vëliavos „koto” sutvirtinimo. Bet tuo reikalu tuo tarpu dar nieko nepavyko padaryti. Vlikas, kaip lig ðiol taip ir toliau, vargais negalais sutaria dël paèiø aktualiausiø veiksmø bei reikalø, nors ir tai sekasi ne lengvai. O tas nelengvumas yra dël dvejopø prieþasèiø: dël iðoriniø sàlygø ir dël Vliko viduje esamo nusistatymø susiskirstymo. Iðorinai sunkumai bûtø lengviau nugalëti, jei sumaþëtø Vliko „vidaus trintis”. Ði tuo tarpu tebëra ta pati, kaip buvusi. --Pasakodamas apie New Yorke ávykusá pasitarimà, „Draugas” stengiasi átikinti visuomenæ, kad èia buvo apsvarstyti jau atlikti veiksmai, jie „uþgirti” ir palaimintas tolimesnis planas. Taèiau kadangi faktiðkai jokiø reikðmingø dalykø neávyko, tai ir „uþgyrimai” yra be objekto. Ið tikrøjø padarytas tik vienas nutarimas ir tas pats platoniðko pobûdþio, bûtent: „pareiðkë pritarimà konsolidacijos pastangoms ir reikalui artimiausiu laiku sukviesti veiksniø konferencijà”. Dar nutarime yra sakoma, kad „Pasitarimas pripaþino reikalà nedelsiant spræsti visus Lietuvos laisvinimui reikðmingus klausimus bei nustatyti tiems sprendimams vykdyti priemonæ, ir ðalinti laisvinimo veiksniø susipratimo ir visuomenës konsolidacijos kliûtis...”

274

Nejaugi galima ásivaizduoti, kad ALT prezidiumas, specialiai atvykæs á New Yorkà ir susitikæs su kitais veikëjais, galëjo nutarti kitaip, pvz., konsolidacijos pastangoms nepritarti nepritarti, su Lietuvos laisvinimui reikðmingø klausimø sprendimu nesiskubinti nesiskubinti, jiems spræsti priemoniø neieðkoti neieðkoti, susipratimo ir konsolidacijos kliûèiø neðalinti neðalinti? Be to, jeigu nutarime kalbama tik apie priemoniø ieðkojimà, tik apie kliûèiø ðalinimà, tai argi jis nesako visai ko kita, negu „Draugo” aiðkinimas? Bûtent, ar nesako, kad priemonës dar nesurastos ir kliûtys nepaðalintos? --Ak, þinoma, atsiras vël koks nors P. Urbonavièius, „Drauge” balandþio 10 d., kuris vël sakys, kad „Clevelande yra vienas savaitraðtis, kuris pasiþymi uþpuldinëjimu”, kuris ims kalbëti apie „lietuviðkos veiklos kurmius”, kurie „knisasi po Lietuvos laisvinimo veiklos pastangomis, jas diskredituodami, niekindami...” Atsiras, kas sakys, jog tokiais atvejais reikia tylëti, nekelti tokiø dalykø vieðumon, neerzinti visuomenës, neapsunkinti ir taip sunkiai vykstanèiø pastangø. Gerbiamieji! Jei jau reikia nekelti vieðumon, tai jau verèiau nekelti ið viso. Pavyzdþiui, jeigu ávyko pasitarimas, kuriame ið tikrøjø nieko nenutarta, geriau jau sutarti arba visai niekam nieko nesakyti, kad toks apsitarimas buvo, arba pasakyti, kad buvo, kad pasiinformuota, priimta dëmesin faktinë padëtis. O nesamø dalykø skelbimas nëra ir nebus „Lietuvos laisvinimo pastangos”. Tai yra tik visuomenës galvos grûdimas á smëlá. Visas Vlikas pats yra prisipaþinæs, jog reikia taisytis. Ir kalbamasis pasitarimas taip pat pripaþino, kad reikia. Taèiau „Draugas” skelbia, kad jau viskas tvarkoj tvarkoj, jau viskas ávyko, jau „dþiaukitës ir linksminkitës...” Ið to galima tik vienà iðvadà daryti, jog kai kam padëtis yra dabar gera ir jokios konsolidacijos nebereikia... --Tarp kita ko – argi „Draugas” mano, jog niekam nekrito á aká, kad dël tokio „nutarimo” reikëjo visam ALT prezidiumui keliauti á New Yorkà? Juk svarbiausias konferencijos organizatorius lankësi Chicagoje su ALT prezidiumu tuo reikalu kalbëjosi. Tas pats prezidiumas jei ir ne visas, neseniai lankësi Washingtone ir ten tuo reikalu taip pat kalbëjosi. Ir argi ðitais atvejais principe nebuvo sutikta, kad tokia konferencija „artimiausiu laiku” suðauktina? Kelis gi kartus toká nutarimà reikia daryti? Dirva, 1952 04 17. Nr.16

Gripas vardu – „Egzilinë vyriausybë” Ðalia paprastojo lengvos formos gripo epidemijos, sugráþo á mûsø maþosios politikos sluoksnius ir kita protarpiais pasikartojanti epidemija – egzilinës vyriausybës sudarinëjimo epidemija. Plinta ið lûpø á lûpas gandai, kad tûlas kongresmanas ar ðiaip koks pareigûnas, kuriø vardai paprastai nutylimi, jau ásakmiai paðnibþda á ausá – „kuriø

275

galø jûs dar laukiate su savo vyriausybës sudarymu”... Spaudoje ið ðios pusës jam pritarë L. Prapuolenis, treèiuoju uþgiedojo G. (ne E.!) Galva... Tai neiðvengiamai sukelia þmonëse susirûpinimo: „Ið tikrøjø, kuriø gi galø mes dar laukiame?”... Epidemija bus paskleidæ estai. Jie pasiskelbë Skandinavijoje jau sudaræ savo egzilinæ vyriausybæ. Tad, kaip gi èia dabar mums atsilikti! Tik visa nelaimë, kad daugelis estø, patys tos kai kuriø savøjø sudarytos vyriausybës, nenori pripaþinti ir net rengiasi sudaryti kità, kurios, greièiausia, nepripaþins pirmieji... Ta aplinkybë kiek numuða mûsiðkës epidemijos temperatûrà, nes neiðvengiamai pakiða protinga mintá, kad dvi egzilinës vyriausybës yra blogiau, negu jokios... Bet ne visi tam vësinimui pasiduoda. Egzilinës vyriausybës sudarymo reikalingumas árodinëjamas tokiais patriotiðkais sumetimais, kad tiesiog nebepatogu net kokius nors abejojimus dël to garsiai pareikðti. O vis dëlto negaliu nuvaikyti abejojimø, ar jau reikia mums egzilinæ vyriausybæ dabar sudaryti, nors, prisipaþinsiu, perspektyva matyti bent uþsieniuose jau veikianèià, kad ir egzilinæ, bet vis dëlto laisvà Lietuvos vyriausybæ atrodo viliojanti... Visø pirma – kas pasikeistø, jei bûtø kaþkas sudaryta ir tuo skambiu vardu pavadinta? Atsakymas á tà klausimà galëtø bûti, greièiausia, toks: vyriausybës autoritetas bûtø didesnis, ji galëtø daugiau padaryti, be to, bûtø iðspræsti visi ginèai dël kompetencijø. Bet ar tikrai taip bûtø? Sakoma, Vlikas nebeturi savo ankstyvesnio autoriteto. Kodël? Esà, todël, kad já ëda vidaus nesusipratimø vëþys, kad jo nariai nesà parinkti pagal sugebëjimus, o tik pagal neturëjimà galimybiø iðvykti ið Europos... Galbût, kad tos prieþastys ðiek tiek ir turëjo átakos Vliko veiklos sutrikimams, bet að bûèiau linkæs manyti, kad ne tai yra svarbiausia Vliko aureolës nublankimo prieþastis. Didþiausia prieþastis, man regis, yra iðorinës aplinkybës, kurios nesudaro progos Vlikui ðiuo metu padaryti kà nors ypatingai svarbaus bei áspûdingo. Ir jeigu mes turëtumëm galimybës surinkti ið tikrøjø „geriausius ið geriausiø” (jei, leiskime, tikrai jau bûtø toks komplektas politiniø veikëjø ryðkiai geresniø, uþ tuos, kurie ðiandien sudaro Vlikà...), ir jei mes juos pavadintumëm paèiu skambiausiu vardu, koká tik galëtumëm iðgalvoti – tos iðorinës aplinkybës nuo to vis vien nepasikeistø (ar jei pasikeistø, tai ne nuo to). Ásivaizduokime, kas atsitiktø su egziline vyriausybe, jei ji sudaryta, palydëta graþiø sveikinimø, linkëjimø bei vilèiø, ilgesná laikà irgi neturëtø progos nieko ypatinga padaryti, kaip ir Vlikas ðiuo metu nelabai teturi... Ogi, praeitø keli ar keliolika mënesiø, ir toji vyriausybës aureolë pasirodytø lygiai tokia pati blanki, kaip ðiandien daugumui atrodo Vliko aureolë... Ir kas toliau? Ðtai dël to ir reikëtø nesiskubinti tokios, bent psichologiniu poþiûriu efektyvios priemonës, kaip vyriausybæ, naudoti per anksti – kad ji neaprûdytø anksèiau, negu bus atëjæs laikas rimtai jàja pasinaudoti!

276

Ið kitos pusës, nereikëtø ir „po þalia gelumbe” tà klausimà kiðti. Ypaè kiekvienas tas, kas sako, kad vyriausybës nereikia sudarinëti tol, kol nëra uþtikrinto nors vienos didþiosios valstybës pripaþinimo, turëtø pagalvoti: o kas, jei kokia didþioji valstybë vienà graþià dienà ima ir pasako (aiðkiai, o ne kam nors á ausá) – darykit! Argi neprasidëtø pakrikæs bëgiojimas ir ginèai, nuo ko ir kaip pradëti? Apie tà patá turëtø pagalvoti ir kiekvienas tas, kas jau ðiandien siûlo tai daryti. Daryti, daryti, bet ið kurio galo? Tik L. Prapuolenis siûlo tà iðkabà paprasèiausiai uþdëti ant Vliko... Bet juk etiketës pakeitimu vyno nepakeisi! Tad ðioje padëtyje visø pirma yra vienas neatidëliotinas reikalas: apsvarstyti ir sutarti procedûrà procedûrà, rodanèià, kas ir kokiu bûdu sudarys vyriausybæ tada, kai ji bus tikrai reikalinga. Reikia turëti jau uþsuktà mechanizmà, kuris, laikui atëjus paleistas, tà klausimà iðspræstø greit ir taip, kad nesusidarytø ið karto dvi ar kelios konkuruojanèios vyriausybës. Dirva, 1953 02 26. Nr.9

Keliais ar takeliais? „Nepamesk kelio dël takelio“ – iðmintinga patarlë, kurià ðiandien, atrodo, reikia gana pabrëþtinai kartoti Amerikoje besilankantiems Vliko vadams ir Reutlingene pasilikusiems jø pavaduotojams. Vlikà sudaranèiø grupiø vadovybiø pasitarimuose pastaruoju laiku buvo perþiûrëtas Vliko uþdaviniø sàraðas ir jis ið naujo suformuluotas, iðryðkinant dalykus, á kuriuos Vlikui ðiuo metu labiausia reiktø kreipti dëmesá. Kad ir ne smulkmeniðkai, bet gana plaèiai yra suþymëti dalykai, sudarantieji Lietuvos laisvinimo akcijos turiná. Yra pabrëþta Vlikà sudaranèiø grupiø nuomonë, anot kurios Vlikas turi bûti tos akcijos vadovas ir jos reikalø vyriausias sprendëjas. Tai yra tikslinga paþiûra, nes bûtø negerai, jei tuos paèius klausimus ávairûs centrai ávairiai spræstø ir ávairiais nusistatymais vadovautøsi akcijoje. Taèiau tø paèiø grupiø vadovybës pripaþino, kad Vliko vadovaujamoji akcija remiasi tautos reprezentavimu ir kad á ðios akcijos sàvokà neáeina Lietuvos valstybës reprezentavimas, kuris vykdomas Lietuvos diplomatiniø institucijø. Á Vliko uþdavisiekimas, kad tautos ir valstybës nius áraðytas ne valstybës reprezentavimas, o tik siekimas suderintas. Taigi, paèios Vlikà sudaranèios reprezentavimas kiekvienu atveju bûtø suderintas grupës nurodë Vlikui, kad valstybës reprezentavimo reikaluose Vlikas nëra sprendëjas, kad jis tik siekia savo akcijos derinimo su diplomatiniø institucijø vykdomu valstybës reprezentavimu. Tokia instrukcija Vlikui, þinoma, nenustato, kad Vlikas savo sprendimuose bûtinai turi tik bejëgiðkai sekti diplomatiniø institucijø veiksmus bei nusistatymus ir prie jø savo akcija tederinti. Gali bûti ir kitaip. Jis yra instruktuojamas siekti tø

277

abiejø srièiø harmonijos, o tai reiðkia, jog Vlikas kartais turi siekti, kad kaip tik valstybës reprezentavimo srityje bûtø irgi atsiþvelgiama Vliko akcijoje priimtø nusistatymø. Bet yra visiðkai aiðku, kad Vlikà sudaranèiø grupiø vadovybës nenumato galimumo esamose aplinkybëse paskelbti Vlikà vyriausiu sprendëju ir valstybës reprezentavimo reikaluose, ir jos nurodë Vlikui tik kelià, kuriuo jis turi eiti, pasitikëdamos, kad tas kelias savaime nesusikirs su valstybës diplomatiniø institucijø savoj srity daromais sprendimais; arba kad visa tai geros valios pagrindu galës bûti suderinta. O jei to ir negalëtø bûti pasiekta, tai vis tiek nëra numatyta, kad Vlikas turëtø pats imtis valstybës reprezentavimo veiksmø. Paþymëtina, kad ir be valstybës reprezentavimo veiksmø Vliko uþdaviniø sàraðas yra toks platus, toks didelis, jog valstybës reprezentavimo reikalai, jei ir bûtø á já átraukti, sudarytø tik labai maþà reikalø visumos dalelæ. Kitaip sakant, Vlikui yra nurodytas platus kelias, kurá uþpildyti Vlikui reikia nemaþo jëgø átempimo ir paèios jëgø mobilizacijos ið visuomenës tarpo. Taèiau pastarøjø dienø reiðkiniai dar kartà rodo, kad Vliko vadai ir jø pavaduotojai kaþkodël yra nukreipæ savo dëmesá kaip tik labiausia ne á tà platøjá kelià, o á tà ne jiems skirtà takelá, ir daro viskà, kad ko tvirèiau pastatytø savo kojà kaip tik tame takelyje. Platusis kelias tampa pametamas... Vliko vadai tvirtina, kad Lietuvos laisvinimo akcijai yra be galo svarbu atstatyti ávykiø eigoje suspenduotàsias Lietuvos diplomatines institucijas bei steigti naujø, kur tai ámanoma. Pagrindinis taikinys ðiuo metu yra Bonna, antros eilës taikiniai – Madridas ir Lisabona (kur net nepriklausomos Lietuvos laikais nei pasiuntinybiø nei konsulatø nelaikëme). Kadangi, esà, ið diplomatiniø institucijø pusës nieko nepadaryta toms „tuðtumoms“ uþpildyti, tai Vlikas turás tai padaryti. AR BONNOJ „TUÐTUMA“?

Èia, ir yra klausimas, ið kurio vienokio ar kitokio atsakymo kyla nesusipratimai. Þinoma, formalios pasiuntinybës Bonnoj nëra. Nëra ne dëlto, kad mûsø diplomatinës institucijos tuo bûtø nesirûpinusios, bet kad Vokietijos vyriausybë dël politiniø sumetimø tuo tarpu nesutinka priimti normalios pasiuntinybës. Todël savo laiku jau prieð eilæ metø, min. Lozoraitis yra sudaræs „modus vivendi“ Lietuvos Respublikos atstovavimui santykiuose su Vokietijos vyriausybe tvarkyti. Vliko vadai ir kai kurie jø pavaduotojai taèiau teigia, kad nieko nëra. (Savo laiku teigë ir Vokietijos vyriausybës organus átikinëjo, kad, jei ir yra koks reprezentavimas, tai jis netinkamas, neteisëtas ar panaðiai.) Pereitais metais Vliko vadai pagaliau sutiko, kad tas reprezentavimas bûtø tvarkomas diplomatiniø institucijø vardu formaliai, bet siûlë,kad bent dël atstovo asmens Liet. Dipl. Ðefas susitartø su Vliko Pirmininku Min. Lozoraitis su tuo nesutiko. Yra atskiras klausimas, ar gerai, kad nesutiko, ar negerai. Á já atsakyti bûtø galima tik turint prieð akis visus motyvus, kalbanèius uþ ar prieð toká nusistatymà. Yra

278

suprantama, kad Vliko vadams ligi tol buvæs „modus vivendi“ galëjo atrodyti nepatenkinamas ir buvo pageidaujama naudotis proga sudaryti ðiek tiek akivaizdesná atstovavimà Bonnoje, negu jis ligi tol buvo (arba nebuvo, tariant kai kuriø Vliko veikëjø þodþiais). Kadangi Vlikas veikia irgi Vokietijos teritorijoje, tai suprantamas Vliko susirûpinimas ir dël asmens, kurio þinioje bûtø Lietuvos valstybës reprezentavimas prie Vokietijos vyriausybës. Taèiau ið paèios Vokietijos vyriausybës sluoksniø Vlikui buvo aiðkiai pabrëþta, kad ji tuo tarpu negali priimti pilnateisio Lietuvos valstybës atstovo, bet sutinka santykiauti su Lietuvos pilieèiø (Vokietijoj tegyvenanèiø, ne visø Lietuvos pilieèiø) ryðininku. Tai bûtø visai kas kita. Nuosekliai galvojant, toks ryðininkas tegali bûti Vokietijoj gyvenanèiø Lietuvos pilieèiø organizacijos skirtas atstovas. Nei Lietuvos Diplomatijos ðefui, nei Vlikui nederëtø degraduotis tik tokio reprezentanto skyrimu. Ið kitos pusës, nenormaliose aplinkybëse, ir tokio ryðininko vaidmenyje gali bûti daugiau reikðmës, negu paprasto vietoje gyvenanèiø Lietuvos pilieèiø vardu veikianèio ryðininko. Gal bût, gali bûti toks „modus vivendi“, kad tas ryðininkas neoficialiai turëtø galimybës ir tam tikras valstybës reprezentacijos funkcijas atlikti. Liet. Dipl. Ðefas neseniai praneðë Vlikui, kad ligðiolinis kontaktavimo bûdas su Vokietijos vyriausybe yrà pavykæs pakeisti ir kad tam reikalui jis paskyrë dr. Gerutá. Esamomis þiniomis, dr. Gerutis ðias pareigas, tokiose ribose, kokios yra galimos, turi pradëti eiti nuo geguþës mënesio pabaigos. Taigi jokios „tuðtumos“ ðiuo atþvilgiu, kiek tai lieèia Lietuvos valstybës reprezentavimà Vokietijos vyriausybës akyse, ligi ðiol nebuvo. Jei Vlikas nebuvo patenkintas, kad ligi ðiol tas santykiavimas vyko per patá min. Lozoraitá, tai dabar padëtis pasikeitë Vliko pageidaujama linkme. Dr. Geruèio asmuo, kaip Vliko vadai pasisako, visiðkai priimtinas. Taigi tas reikalas galëjo bûti paliktas ramybëje. Taèiau jo nepaliko ramybëje Vliko Uþsieniø Reikalø Tarnybos valdytojas Dr. P. Karvelis (dabar pavaduojàs Vliko pirmininkà). Jis átikino Vliko daugumà, kad: 1. „Bonnos vyriausybë apie dr. Geruèio paskyrimà nieko neþino. 2. „Bonnos vyriausybë já, dr. Karvelá, dr. Z. Ivinskio ápëdiná, jau seniai laikanti lietuviø atstovu, ir ko trûksta, tai tik formalaus ágaliojimo raðto ið Vliko“. Tokiu átikinimu dr. Karvelis iðgavo Vliko nutarimà skirti já á „tuðèià“ vietà Bonnoj. Koks Vliko nutarimas buvo tuo reikalu, smulkiai neþinoma, nes protokolo teksto èia niekas neturi. Tik patirta, kad Vliko pirmininkas pasiraðë ágaliojimà, kuriame dr. Karvelá paskyrë ne tik Vliko ágaliotiniu ryðiams su Bonnos vyriausybe, bet ir pridëjo sakiná, specialiai pabrëþiantá, kad tuo ágaliojimu dr. Karvelis ágalinamas atRespublikai.. Ar toká prieraðà padaryti Vliko Pirmininkas ið tiesø stovauti Lietuvos Respublikai buvo Vliko ágaliotas? Tai nepatikrinta. Pats Pirmininkas, lygiai kaip ir VT Pirmininkas, teigia, kad „buvo, þinoma, buvo“... Jei buvo, tai Vlikas bus prasilenkæs su Vlikà sudaranèiø grupiø priimtàja paþiûra. Jei nebuvo, tai Vlike turëtø kilti klausimas dël Vliko pasitikëjimo Pirmininku Pirmininku.

279

Pirmininkams iðvykus, dr. Karvelis, atrodo, su gautu ágaliojimu veikë greit. Jis jau paskelbë, kad jo ágaliojimas priimtas, kad jis gali steigti biurà paèioje Bonnoje ir ten pradëti konsularines funkcijas. Tokiu bûdu iðeitø, kad dr. Karveliui pavyko iðgauti þymiai didesnës teises, negu Latvijos bei Estijos reprezentantams prie tos paèios vyriausybës, ir þymiai didesnes, negu tos vyriausybës pareigûnai paèiam Karveliui anksèiau yra teikæ vilties (ir didesnes, negu lig ðiol naudojasi tuose santykiuose min. Lozoraitis arba perimtø dr. Gerutis). Tik tuo tarpu, sako, dr. Karvelis dar neturás jokio raðtelio ið Bonnos... Visos tos informacijos yra paremtos vien tik paties dr. Karvelio teigimais, panaðiai, kaip ir informacijos apie vietos „tuðtumà“ Bonnoj... Ðtai dël ko priimam tas sensacingas þinias su rezervu. Tuo tarpu dr. Karvelis, sako, jau iðsiuntinëjæs visai eilei Lietuvos diplomatiniø pareigûnø raðtus, kuriuose prisistato jiems kaip naujas kolega. Jau ir spaudoje þinios apie jo paskyrimà ir priëmimà pasirodë. Rezultatai – Vlikà sudaranèiø grupiø susirinkimas rinkimas, ávykæs dalyvaujant Vliko ir VT Pirmininkams, irgi pametë kelià, o nuëjo á tà Bonnos takelá takelá: visà, dienà sugaiðo diskusijoms, gerai ar negerai padaryta, kas ið to gali iðeiti ir t.t. Ilgai trukusiame susirinkime nespëta padaryti nei vieno nutarimo tarimo, nespëta net rimèiau ir pakalbëti apie tà kelià, kuriuo Vlikui yra bûtina eiti. Ach, koks tai svarbus ir ádomus takelis, ta „ambasada“ Bonnoj! Dirva, 1954 05 27. Nr.21

Iðtiesta ranka Prieð trejetà savaièiø buvo paskelbtas lyg ir Vliko praneðimas ar pareiðkimas, kurio pagrindinë mintis buvo – Vlikas tiesia rankà Diplomatinei Tarnybai tikslu susitarti ir tikisi, kad toji ranka neliks pakibusi ore. Tuo tarpu jokios reakcijos ið niekur negirdëti. Ar tik nebus ta iðtiestoji ranka tikrai bepasiliekanti pakibusi? Toki „taikos ir koegzistencijos“ pasiûlymai seniau buvo áprasta taip vertinti, kad tas, kuris pirmasis pasiûlymà iðkelia, laikomas geros valios rodytoju, o, kas pasiûlymo nepriima, savaime visø akyse lieka kaltas. Tik pastaraisiais laikais toji taisyklë yra netekusi savo neabejotinos galios, kai pasaulis susidûrë su pavyzdþiais maskviniø taikos ofenzyvø, kuriø, deja, negalima laikyti nuoðirdþiomis... Todël ir ðiuo atveju, atrodo, niekas dar nesiskubina automatiðkai daryti iðvadà, kà nors apkaltinanèià nesukalbamumu. Prieð tokià iðvadà darant, svarstomas klausimas, kà gi ið tikrøjø reiðkia toji iðtiesta ranka. Bûtent, kas jà tiesia? Kam, kaip ir su kokiu pasiûlymu tiesia? Ir aiðkaus atsakymo á tuos klausimus tuo tarpu kaip ir nerandama. Tø rankos tiesimø istorija jau nebe trumpa. Jau prieð deðimtá metø Vliko kûrëjai pirmutinëje savo vieðoje deklaracijoje ásipareigojo glaudþiai bendradarbiauti su Lietuvos diplomatinëmis institucijomis. Atsikurdamas svetimame kraðte Vlikas, be abejo,

280

tà ásipareigojimà paveldëjo. Ir jis buvo vykdomas. Tiesa, daugiau vienaðaliðkai. Vlikas raðë pareiðkimus, memorandumus ávairioms tarptautinëms institucijoms, ir diplomatinës institucijos daug kartø atliko tarpininko vaidmená tuos memorandumus áteikiant atitinkamiems adresatams. Be tos diplomatiniø institucijø pagalbos daugelá dalykø Vlikui bûtø buvæ daug sunkiau ar net ir neámanoma atlikti. Bet tuo paèiu metu ið Vliko pusës prasidëjo ir kitoki „bendradarbiavimo” reiðkiniai. Visø pirma, atsirado paklusnumo reikalavimas. Buvo sukurtos komisijos, kurios ilgai posëdþiavo ir raðë rezoliucijas, árodinëjanèias Lietuvos Diplomatijos ðefo institucijos niekinumà. Vlikas ásteigë savo institucijà, pretenduojanèià á Lietuvos uþsieniø reikalø ministerijos funkcijas, pavadintà Uþsieniø Reikalø Tarnybà. Tos tarnybos vadovai, net kai kuriose svetimø valstybiø ástaigose ëmësi árodinëti Lietuvos Diplomatijos ðefo institucijos neteisëtumà ir vien tik savo tariamà teisëtumà kalbëti Lietuvos vardu. Paskui vyko derybos, kurios pagaliau priëjo iki ultimatumo, lieèianèio diplomatiniø atstovø skyrimà. Vëliausias þinomas Vliko nutarimas ðiuo reikalu yra toks: arba Lietuvos Diplomatijos ðefas iki tokios ir tokios dienos sutinka laikytis Vliko nutartos tvarkos, arba Vlikas atstovø skyrimo srityje veikia vienas. Tas nutarimas ligi ðiol nëra atðauktas. Prieðingai, ðiø metø pradþioje jis buvo uþsimotas labai energingai vykdyti. Tik kai dr. Karvelio, Vliko Uþsieniø Reikalø Tarnybos valdytojo, þodis apie Lietuvos konsulariniø funkcijø vykdymà Vokietijoje netapo kûnu, atsirado tas praneðimas apie vël iðtiestà rankà... Tad kas gi tiesia tà rankà? Atrodo, kad ðiose aplinkybëse prieð rankà iðtiesiant, reiktø atðaukti ultimatyvus nutarimus. Bet Vlike tas klausimas nebuvo net pasiûlytas svarstyti. Tikriau sakant, pasiûlytas buvo, bet lemianti dauguma nesiteikë net dëmesio atkreipti á toká siûlymà. Taigi Vliko nutarimas tebegalioja: arba Diplomatinë Tarnyba elgsis kaip mes pasakëme, arba mes su ja nesiskaitome. Papildomai ðià vasarà dar buvo nutarta ágalioti Vykdomàjà Tarybà imti þygiø „Lietuvos atstovavimo Vokietijoje klausimui sutvarkyti”. Bet nutarimo bendradarbiavimà su Diplomatine Tarnyba imti tvarkyti kokiais kitais pagrindais, negu pastaruoju laiku tai buvo daroma, nëra padaryta. Tai klausimas – kieno gi vardu, kieno autoritetu ta ranka tiesiama? Klausimas svarbus, nes nuo to kaip tik visø pirma ir pareina iðvada, ar toji ranka priimtina, ar yra pagrindo á jà dëmesá kreipti. Toliau – ar tas rankos iðtiesimas nukreiptas á kà nors konkreèiai, ar tik ðiaip sau vieðai paskelbtas, kaip koks varþytiniø pasiûlymas. Negirdëti, kad Vliko kuri institucija bûtø kreipusis á Diplomatinës Tarnybos institucijas tiesiogiai su kokiu nauju konkreèiu pasiûlymu. O jei tai tik vieðas paskelbimas, tai ar jis nëra vien propagandinës reikðmës, panaðiai kaip garsieji „taikos ir koegzistencijos” pasiûlymai, ne kartà daryti prieð þurnalistus? Tokius pasiûlymus, vadovaudamies turimu patyrimu, ið ðalies beþiûrëdami, mes ápratome vertinti ne kaip rimtai iðtiestà rankà, o tik kaip vieðumoj pakabintà pirðtinæ, kurià gali imti, kas naiviai patikës joje esant ir pasitikëjimo vertà rankà. Bet tokios pirðtinës daþnai kaip tik lieka kyboti ore ir niekas tuo jau nebesistebi...

281

Svarbiausia, kad pastarajam Vliko neva rankos iðtiesime nematyti nei aiðkiai pasakytos iðtiesimo intencijos, nei turinio, kuris iðtiestoje rankoje turi bûti. Tad kiekvienas, kas ið ðalies stebi tà vadinamàjá rankos iðtiesimà, neiðvengiamai turi pagalvoti: kà gi að daryèiau, jei toji ranka á mane taip bûtø iðtiesta? Imèiau jà, ar ne? Ar tai nuoðirdaus partnerio ranka, ar tik gudruolio, siekianèio mano rankà suèiupti ir ta proga nusukti? Turint galvoje, kad vadinamasis rankos iðtiesimas atsirado tik po to, kai ið pirma minëto ultimatumo vykdymo nieko konkretaus neiðëjo, nenuostabu, kad ligi ðiol á tà „rankos iðtiesimà” negirdëti reakcijos. Dirva, 1954 11 18. Nr.46

Pirmininkø konsolidacija Kaip toj komedijoj apie Pûkio pinigus: þiûri senis Pûkis pro langà ir laukia paþadëto raudono þiburëlio – þenklo seniui á „naujà gyvenimà” leistis, be vis – „jokio raudonio þiburio!” Ir mûsø visuomenë, bent toji dalis, kuriai dar nepabodo domëtis mûsiðke „aukðtàja” politika, laukia laukia prieð trejus metus iðkilmingai paþadëto konsolidacijos aplink Vliko vëliavà, ir vis – jokios konsolidacijos ... Kai Vlikas kadai smarkiai smarkiai prabilo apie konsolidacijà, atrodë, kad bus siekiama tikrai visà uþsieniuose organizuotàjà, Lietuvos nepriklausomybës siekimui pritarianèià visuomenæ taip sujungti Vliko „pastogëj”, kad jokiu bûdu niekas nebeliktø „uþ durø”. Bet ðtai, per tuos trejus metus kas gi pasikeitë? Iðsijungë ið Vliko Lietuviø Fronto grupë, ásijungë maþlietuviø, ir tuo visa konsolidacija pasibaigë. Tiesa, Vliko „tëvai”, atseit, Vlikà sudaranèiøjø grupiø centrai dar ir ðiais metais pakartojo deklaracijà, kad Vlikas turi siekti visuomenës konsolidacijos. Bet kaip siekia? Ðtai koks atsakymas. Vilnieèiø Sàjunga oficialiai padavë pareiðkimà norinti dalyvauti Vlike. Jau prieð gerus tris ketvirèius metø. Tautininkø ir laisvës kovotojø atstovams reikalaujant, klausimas buvo átrauktas á „tëvø” pasitarimø dienotvarkæ. Dviejuose pasitarimuose tas reikalas jau buvo dienotvarkëj, bet vis atsirado... svarbesniø reikalø: tam valanda, tam trys, tam penkios, o „tam maþuèiukui ir nebeteko”. Jei ðiandien ávyktø „tëvø” susirinkimas, tas klausimas turëtø bûti pirmasis dienotvarkës punktas, bet greièiausia jis negalëtø bûti svarstomas, kadangi... pareiðkimo originalas tebegulás kaþkur pas Vliko pirmininkà (jei ið viso jis ten dar yra) ir nëra kas drástø tà pareiðkimà ið jo gauti bei padëti ant Vlikà sudaranèiøjø grupiø pasitarimo stalo. Tà klausimà áraðant á dienotvarkæ, paskirø grupiø atstovai jau kiek ir prasitarë savo nuomonæ naujø ar Vlike buvusiø grupiø ájungimo reikalu. Tik dvi grupës siûlë,

282

kad, jeigu Vlikas deklaruoja konsolidacijos siekimà, tai turëtø atverti duris ir kviesti visas atitinkamai kvalifikuotas grupes ateiti, ásijungti. Dvi ar daugiau pasisakë – ne, Vlikas negali „þemintis”: jei kas nori, tegu praðosi, svarstysime – jei 4/5 mûsø pritars, tegu áeina. Dar kiti tylëjo, nevieðai prasitardami, kad jie gal ir nieko prieð neturëtø, bet palauksià, paþiûrësià, kurlink nuotaikos krypsta... Vadinasi, jei matysis, kad susidaro palanki dauguma, tai parems, jei ne, tai neis prieð vëjà... Kaþkas toká nusistatymà pavadino pilotiðku rankø nusiplovimu. Dël tø vilnieèiø sàjungos atvirai niekas nenori prieð pasisakyti, bet vis abejojimus kelia, panaðius, kaip ir dël maþlietuviø: girdi, èia tai jau bûtø aiðkus teritorinis principas ir t.t., ir t.t. Gerai J. Cicënas sako: o kodël gi pas lenkus „Zjednoczenie Polakow Ziem Wschodnich” turi vietà lenkø politiniuose centruose, kodël ten „teritorinis principas” ne tik nëra kliûtis, bet greièiau paskatinimas ðitokio pobûdþio junginá átraukti? O yra dar ir kitas kandidatas. Jei Vliko Pirmininkas nesuklydo, jau du ar daugiau pareiðkimø padavæs. Ir tie pareiðkimai lig ðiol neiðvydo to stalo, ant kurio jie turëtø bûti padëti. Jie, berods, net senesni, kaip vilnieèiø. Tai Lietuvos Atgimimo Sàjûdþio. Tie pareiðkimai ið Vliko raðtinës neiðeina, bet uþtat ið tos raðtinës neseniai pasklido spaudoje antra, kiek perredaguota tûlo, ið Gestapo archyvø sukompiliuoto, pamfleto laida. Kaþkas kadaise praðæs ið Gestapo pinigø Smetonos Lietuvoj nuversti. Gestapas nedavë tiek, kad nuverstø, bet lyg ir davæs, kad galëtø bent kiek patriukðmauti. Tai ðtai dabar atsirado tos valdþios „uþtarëjai”: tà nusikaltimà prieð Lietuvos valdþià prikergë vieniems faktiðkai nieko bendra su anuo nusidëjimu neturëjusiems – juos iðmetë ið Vliko, dabar tà paèià nuodëmæ kergia ápëdinystës keliu kitiems, kad bûtø prieþastis neásileisti... Tai vadinasi konsolidacija. Kas ið tikrøjø pinigø ið Gestapo praðë, to niekas tikrai neþino. Net ir pamfletø autoriai to nemoka pasakyti. Tik viena galima numanyti, kad tai bûta tais laikais, kai prasidëjusiø sukrëtimø aplinkoj Klaipëdoje susidarë vadinamasis „Bendras þygis”. Kad kaþkas ið tø „þygininkø” turëjo skelbiamuose Gestapo raðtuose minimus kontaktus, tø raðtø turinys gana aiðkiai rodo. Kas – neþinia. Ar kiti „þygininkai” apie tuos kontaktus þinojo – irgi sunku pasakyti. Bet, jeigu jau kokià organizacijà bûtø galima su tuo dalyku kaip nors suriðti, tai, atrodo, tik tà „þygá”. O kas buvo tame þygyje? Ar þinomas bent vienas ið grupës, kuri buvo tuo paèiu pagrindu iðstumta ið Vliko? Ar þinomas bent Vienas ið LAS, kurio tuo paèiu pagrindu nenorima ásileisti? Turbût reiktø ilgai ir nesëkmingai ieðkoti. Bet uþtat nereikia ilgai ieðkoti vienos ið ryðkiausiai anuo metu „þygininkø” tarpe pozavusiø figûrø. Ta pati figûra ir ðiandien tebëra Vliko aplinkoj: buvo net Vlike, paskui iðëjusi aplinkui sukinëjosi, dabar jau vël jame, tiesa, ne nario, tik pareigûno funkcijose, taèiau ne bet kokio pareigûno: ið Tëvynës atbëgëliø globotojo. Na, tai jeigu pinigø ið Gestapo praðymas sudaro pagrindo kà nors ið Vliko ðalinti ar ko á já neásileisti, tai kà gi ðiandien ið tikrøjø reiktø ið ten varyti?

283

Taigi, kai ðitaip vyksta „konsolidacija”, tai nenuostabu, jei nemaþa kas á besipra: ðanèius Vlikan ðiandien jau ima þiûrëti su ðypsenëlë, kuri reiðkia: nieko ið to, vyruèiai, nebus; o, pagaliau, ar ir verta... --Jokio þiburëlio... Bet ne visai. Tam tikra konsolidacija vyksta. Pereità penktadiená ðá kontinentà pasiekë þinia, kad bent jau dabartinës Vliko valdþios padëtis sukonsoliduota: ðeðiais balsais panaikintas Vliko statuto straipsnis, kuris Vliko ir Vykdomosios Tarybos pirmininkø pareigose buvimo laikà apriboja kalendoriniais metais. Vadinasi, valdþia gali likti savo vietoje nuo ðiol jau neribotam laikui. Kas ir buvo numatyta jau bene prieð trejetà mënesiø... New Yorke kaþkas tarësi, kaþkà projektavo, numatë ðiokias tokias reformëles, numatë, nors palengvële, kai kà pertvarkyti... Bet tenai kaip kirviu nukirto – ir kà jûs á tai pasakysit? Kas ne kas, o pirmininkø pozicijos formaliai (ar teisëtai, tai kitas klausimas) sukonsoliduotos konsoliduotos.. Ar tikrai tvirtai – gal po kiek laiko pamatysim. Dirva, 1954 12 23. Nr.51

Bûti ar nebûti New Yorke tapo sudaryta komisija aiðkintis kur dëti Vlikà. Svarbiausia – kelti ar nekelti já á Amerikà. Bet tikrumoje Vlikui yra iðkilæs kitas, daug didesnis klausimas: bûti ar nebûti? Paties Vliko sluoksniai su pasigërëjimu kartoja kitatauèiø atsiliepimus apie mûsø politiná susiorganizavimà. Juos suglaustai galima maþdaug taip iðreikðti: „Jûs, lietuviai, laimingi, kad turite du dalykus: bendrà politinæ organizacijà – Vlikà ir savo valstybës diplomatines atstovybës”. Prie to reikia pridurti ir tai, kas irgi ne tik mûsø tarpe, bet ir kitatauèiø kartais prasitariama, tik Vliko jau vengiama kartoti. Bûtent: „Jeigu tas jûsø Vlikas bûtø geras, ir jeigu jis gerai bendradarbiautø su jûsø diplomatais, tai tie dalykai jûsø politinei akcijai bûtø vertingesni uþ auksà” auksà”. Taigi, jei bûtø... Kad taip nëra, geriausiai þino visi tie, kurie yra Vlike arba arti jo (ðalia ar virðum). Tad nenuostabu, jei besidominèioje visuomenës dalyje tatai irgi nëra paslaptis. Nenuostabu, kad net ir ðalia mûsø ta aplinkybë kur ne kur þinoma. Tik viena (nors ir keturiais vardais bei balsais Vlike dalyvaujanti) srovë vieðumai primygtinai teigia, kad viskas gerai, o jei ir yra krislas akyje, tai tik tas vienas „Romos veiksnys”. Kai kurios kitos grupës, neretai savybëje aliarmuojanèios dël padëties,

284

vieðumoje irgi maþiau ar daugiau dailina vaizdà, siekdamos palaikyti susikûrusià iliuzijà apie tà vyriausiuoju iðgarsintàjá centrà. Ir susidëjo, kaip toj pasakoj: dvariðkiai iðsijuosæ aiðkina miniai, kaip dailiai karalius apsirengæs, o minia ðaukia „Tegyvuoja mûsø puoðnusis karalius!” Vargas tam, kuris, savomis akimis á dalykus þiûrëdamas, prasitaria, kad karalius nuogas nuogas... Dvariðkiai ir iliuzijas mëgstanèioji minia suðunka: „Iðdavikas! Griovikas!” O vis tiek, nors ant lauþo tuos apgaulingø iliuzijø griovikus degink, jokiais gyrimais mëgëjø teatro nepaversi motorizuota divizija... „Mundus vult decipi, ergo decipiatur”, – sakydavæ cinikai politikieriai. (Pasaulis nori bûti apgaudinëjamas, tad ir tebûnie apgaudinëjamas.) Dabar taip nebesako, o apgaudinëja bei apsigaudinëja neprisipaþindami, kartais gal net ir patys tuo tikëdami. Rezultatas tas pats. Ðalia skambiø deklamacijø ir super-patriotiniø ðûkiø Vlikas vis vien stovi prieð hamletiðkà klausimà: bûti ar nebûti? Nes pasilikti dabartinëje subiurokratëjimo ir iðsiðakojusios nesantaikos bûklëje reiðkia ne bûti, o þûti. Todël ir prieita – bent formaliai – iðvados: nepasilikti, keltis kitur. Kol tebesvarstoma, kur dëtis, mûsø „Hamletas” visgi lieka senoj vietoj, senoj bûklëj, riedëdamas á pakalnæ moraliai ir, galbût, net materialiai. Vien jau tas, kad vos apie pusë lemianèiø balsø teturi aiðkø nusistatymà, kur Vlikà dëti, nelemia nieko gera. Jei mûsø deðinë ir toliau laikysis paþiûros, kad nër geriau, kaip laikyti tà vyriausiu vadinamàjá centrà kiek galima nematomesnëj vietoj, kur ko maþiausia tegalima apie já þinoti, o lieka tik tikëti, kas apie já gera sakoma, tai komisija studijø negalës baigti nei per du mënesius, nei per dvejus metus. O jei sprendimas ir bus, bet tik dël bûstinës, tai pagrindinis klausimas tuo dar nebus iðspræstas. Patys deðinës motyvai, dël ko Vlikas esàs paliktinas arba dabartinëj vietoj ar bent Europoj, yra ið esmës prieðingi pagrindinës Vliko negalavimø problemos iðsprendimui. Vienas ið tø motyvø yra tikinimas, kad Vlike kaip tik viskas tvarkoj. Kitas – jog jam Europoj reikia pasilikti todël, kad juk ir Lietuva gi Europoj. Lyg Vlikas bûtø tankais bei patrankomis kovojanti armija... Treèias, bene pats nuoðirdþiausias motyvas – girdi, jei Vlikas nebebus Europoj, tai „Romos veiksnys” ágys laisvesnes rankas ir sunkiau bebus eliminuojamas... Tai jau absoliuèiai partinio intereso motyvas, su Vliko uþdaviniais neturás nieko bendra, tiems uþdaviniams netgi akivaizdþiai prieðingas prieðingas. Ir kairëje Vliko bûstinës keitimo sumanymas kartais grindþiamas ne esminiais Vliko uþdaviniais. Pavyzdþiui, dëstant, kad klimato pakeitimas Vlikà sustiprintø, pakeltø jo autoritetà ir dël to „Romos veiksnys” jau savaime atsidurtø antrame plane. Negi ið tiesø Vliko svarbiausias uþdavinys ir yra tik nuo to „Romos veiksnio” kaip nors nusikratyti? Kitiems – tebûnie Vlikas nors ir mënulyje, kad tik jo „egzekutyvas” pasiliktø nepajudintas, nors kaip tik tame „egzekutyve” ir glûdi daugiausia bëdø.

285

Pagaliau dar kai kam atrodo – nesiekim per toli: perkelkim á Amerikà, sudarysim þmonëms áspûdá, kad visgi jau þingsná esame padaræ, o èia jau paþiûrësim, pakombinuosim: kur kompromisëlis, kur nuolaidëlë, kur derybëlës – kas nors gal susipins… Taip klausimas negali bûti iðspræstas. Esamose aplinkybëse Vlikas, jei norime, kad jis bûtø, o ne þûtø, turi keisti ne tik savo veikimo vietà, bet ir savo darbo dvasià dvasià. Jei Vilkas turi apleisti savo dabartinæ bûstinæ, tai vël yra aiðku, kad vienintelë ne tik tinkama, bet ir ið viso ámanoma vieta jam tëra ðiame kraðte. Rimtø kliûèiø jam á èia persikelti nëra, jei, þinoma, neskaitysime kliûèiø, kylanèiø ið kitø, ne Vliko uþdaviniais paremtøjø sumetimø. Todël nebëra ko delsti. Reikia padaryti. Bet bûstinës klausimo iðsprendimas nëra Vliko problemos iðsprendimas. Vliko problemos tebëra: visuomenës konsolidacijos teigiamas sprendimas, jo bendradarbiavimo su kitais veiksniais sutvarkymas, naujos dvasios jo darbuose sukûrimas. Jeigu Vlikas, kad ir á Amerikà perkeltas, tæstø savo ekskliuzyvistinæ laikysenà jame neatstovaujamo politiðkai organizuotos visuomenës atþvilgiu, jis netaps tikru Vliku, tai yra Vyriausiu Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetu. Prieðingai, juo toliau juo labiau jis virs tik vienu ið tos akcijos veiksniø. Jo vardo pirmoji raidë netruks galutinai „nudþiûti” ir jis liks, geriausiu atveju atveju, tik „liku”, o nebe „Vliku”. Jeigu Vlikas pakeistø savo bûstinæ tik tuo sumetimu, kad mûsø politinio susiorganizavimo diplomatinis sektorius kaip nors liktø „á antrà planà” nustumtas, tai tas reikðtø, kad jis yra nusistatæs pasilikti, kaip ir dabar, tik „medkirèiø brigada”, bandanèia – ir bandanèia gana nesëkmingai – pakirsti kaip tik tà medá, á kurá Vlikui dera remtis ar gal já kartais net ir paramstyti, kad audros ne taip greit palauþtø negausias jo ðakas. Kad Vlikas neþûtø, o bûtø, ir bûtø toks, koks jis suprastas já kuriant, ar koks ir dabar tebesivaizduojamas þymios visuomenës dalies, esanèios toliau nuo tikrovës ir sàmonëje tesineðiojanèios iðidealizuotà vieningo politinio centro sàvokà, reikia keisti ne tik jo bûstinæ. Reikia pasiryþimo atsitraukti nuo padebesëse lakiojanèiø, skambiomis frazëmis reiðkiamø fantazijø, nuo falsifikuotos didybës. Nes tikroji Vliko didybë gali iðaugti ne ið graþbylystës, ne ið tuðèiø formø, o tik ið visai realaus, jam prieinamo darbo darbo. Dirva, 1955 03 03. Nr.9

Uþ smilkalø uþdangos Pusë Europos yra atsidûrusi uþ „geleþinës uþdangos“. Kinija – uþ „bambukinës uþdangos“. O mûsø veiksniø veikla – uþ „smilkalø uþdangos“. Kad jaustumëmës dràsiau ir uoliau remtumëm Lietuvos reikalø gynimà, mums kalbama apie laimëjimus ir sklandø veiksniø veikimà. Teisingai! Visø kariuomeniø vadovybës karo metu panaðiai daro.

286

Bet viskam yra savo ribos. Ið tø gyrimø bei pasigyrimø pagaliau susidarë ne tiek dvasià kelianti informacija, kiek stora ir per stora smilkaliniø dûmø uþdanga uþdanga, pro kurià nebegalima áþiûrëti, kas gi ið tikrøjø tuose veiksniuose dedasi. O vien tik smilkalai ne visus átikina. Nuotaikos pakilumà ima griauþti abejonës. Ir dar jeigu koks skersvëjis prasklaido smilkalø uþdangà, praveria tikrovæ, ne visai tokià kvapnià, kaip pagyrimø mira, smilkalai vietoj pasigërëjimo ima þadinti nusivylimà arba net ir pasipiktinimà. Politikos vyrai ir ypaè politiniai kolektyvai komplimentø smilkalus mëgsta ne maþiau kaip moterys. Todël nemalonu bûti storþieviu ir vietoj komplimentø mezgimo imti kalbëti apie dalykus taip, koki jie yra. Ðtai ir A. Olis, ALT vicepirmininkas, „Marguèio” redakcijos paklaustas nuomonës apie mûsø politinius veiksnius, stengësi bûti labai mandagus, nepasakyti ko nemalonaus. Taèiau, nebûdamas prisiekæs smilkintojas, visgi pasakë savo nuomonæ ir apie tai, kas jam atrodo esà ne taip ar bent ne visai taip, kaip turëtø bûti. Jis tarp ko kita iðreiðkë baimæ, kad tik tie Vlike ásisiûbavæ ginèai neásiskverbtø á Amerikos lietuviø visuomenæ ir nesuardytø jos bei Amerikos Lietuviø Tarybos darbo vieningumo. Neginèydamas nei „naujakuriams”, nei „senakuriams” Amerikos lietuviams svarstyti tuos ginèijamus reikalus ar turëti dël jø savo nuomonæ, A. Olis pabrëþtinai skatina saugotis ið tø ginèø kylanèius nesutarimus perkelti á ALT veiklà. Kas galëtø tam nepritarti. Jei tik tas sklandus vieningumas Taryboj yra! Bet, ðtai, tà graþø ir saugotinà Tarybos vieningumo vaizdà gerokai suþalojo ne kas kitas, o ALT sekretorius, kuris ant karðtø pëdø „iðtrinko galvà” savo vicepirmininkui uþ tariamas herezijas, iðtartas kalbant apie veiksniø vaidmená. Èia ir kyla klausimas, ar ALT ið tikrøjø yra „ásiskiepijusi” nuo uþsikrëtimo vadinamaisiais „vilkiniais” ginèais? Ar ji laikosi nuoðaliai nuo tø reikalø? Visø pirma, ALT vien jau dël to nëra visai izoliuota nuo uþsikrëtimo „vilkinëmis” karðtligëmis, kad ji telkia ir skiria lëðas Vliko veikimui. Tai savaime dar neveltø Tarybos á Vliko ginèus, jei bûtø aiðkiai Tarybos ir visuomenës priimtas dësnis: „nesvarbu, kà Vlikas daro; duodam jam tiek ir tiek doleriø ir tesiþinai”. Bet ðtai, ir ALT vicepirmininkas mano, kad ten kaþkur yra pati pradinë klaida, bûtent, noras „dirbti ne tà darbà, koks jiems dera ir koká sugebëtø”. Toji nuomonë, tegu gal ir kiek kitais þodþiais patikslinta, yra plaèiai pritariama daugelio lygiai „naujakuriø”, lygiai „senakuriø”. Bet ALT sekretorius vicepirmininkà kaip tik uþ tokià nuomonæ puola „nagais ir dantimis”. Jis palaiko ir uoliausiai gina tà paþiûrà, kuri yra viena ið svarbiausiø nesutarimo prieþasèiø tarp partijø ir veiksniø. ALT sekretorius atvirai ir visu uolumu jau yra ne tik uþsikrëtæs tais ginèais, bet ásivëlæs á patá jø sûkurá. Ir ne jis vienas. ALT pirmininkas su jo redaguojamu laikraðèiu neatsilieka. Jie nëra tik nuoðalûs nuomonës reiðkëjai. Jie aiðkiai palaiko vienà ginèo ðalá ir ginèà kursto kursto. Prisiminkim tik L. Ðimuèio – P. Grigaièio telegramà, kuria viena ginèo ðalis buvo instruktuota netvirtinti susitarimo. Ir ALT iþdininko

287

„ranka nesudrebëjo” (L. Ðimuèio þodþiai) pasiraðant èeká tai telegramai apmokëti, kaip nesudreba pasiraðant ir daug stambesnius èekius apmokëti veikimui, kuris ALT vicepirmininkui, kaip ir daugeliui mûsø, atrodo „ne tas, kuris Vlikui dera”. Taigi, vieningumo smilkalø uþdangai kiek „prakiurus”, pasirodo, kad jau vëlu saugoti Tarybà nuo uþsikrëtimo „vilkiniais” ginèais: ji tàja liga jau seniai serga ir yra net vienas ið þidiniø, skleidþianèiø tos ligos bakterijas. Tai kaip gi dabar bus su Amerikos lietuviø visuomene? Ar ji iðsilaikys uþsimerkusi, átikinëdama save, kad „pas mus viskas tvarkoj, tik tie europieèiai tegu mûsø neuþkreèia”? Èia kaþkur siûlës nesueina. Ginèø reikia saugotis, bet visgi bûkim vieningi ir... juos remkim? Mano galva, vieningumas èia gali bûti iðlaikytas tik dviem bûdais. Vienas bûdas – visi ALT nariai ir visuomenë turi pasiraðyti po P. Grigaièio paþiûromis á veiksniø uþdavinius, susilaikyti nuo bandymø pamatyti, kas yra uþ smilkalø uþdangos ir tik duoti daugiau pinigø. Kitas bûdas – kontroversiná dalykà ið ALT programos iðjungti. Tai yra, Tarybai apsiriboti savo tiesiogine veikla, o kitø veiksniø rëmimà ir ginèus dël jø palikti tiems „naujakuriams” ar „senakuriams”, kurie specialiai tuo domisi. Kuris ið tø dviejø bûdø ALT vienybei iðlaikyti, ámanomesnis nesiimu spræsti, tik tikiu, kad treèio nëra. Teisingai A. Olis pasakë, kad Lietuvos Nepriklausomybës Fondas yra „iðdava Vlike vykstanèios partinës kovos”. Pridëtina kad tai ne visai tiesioginë iðdava. Pirmoji kovos iðdava yra apverktina padëtis Vliko veikloj veikloj, kurios nebepajëgia paslëpti netgi stora smilkalø uþdanga. Dël tos padëties kilo susirûpinimas reikalingos veiklos likimo. Tas susirûpinimas, tarp kita ko, padiktavo ir LNF reikalingumà. Pats savaime LNF ásteigimo ir veikimo faktas nekliudo ir neturi kliudyti tiesioginiø ALT darbø vykdymo vieningumui. Bet netiesiogiai tatai gali ir èia atsiliepti, jei ALT neiðspræs, kà daryti su tuo kontroversiniu savo veiklos objektu, tai yra, bûti ar nebûti áskilusio ir visuomenæ suskaldinusio bei sau vietos neberandanèio Vliko iþdininku. Dirva, 1955 04 14. Nr.15

Olimpo dvasia. Po daug þadëjusios sesijos Man, vienam ið pasiraðiusiøjø ið Vliko iðstojimo pareiðkimà, sakytum, neprasminga benagrinëti, kas ten toliau dedasi. Slaptai komiteto posëdþiuose skaityti, taèiau dabar vieðai skelbiami praneðimai ið esmës neturi nieko rimtai susidomëtino. Iðskyrus tik vienà, bûtent, prof. J. Kaminsko praneðimà, kadangi jame uþsimota nagrinëti viso laisvës kovos organizavimo problemos. Ðio praneðimo turinys, sugretintas su tuo, kas jau pasigirsta komiteto sesijos, labai paryðkina prieþastis, kodël ið to komiteto traukiamasi, ir kodël taip nerimtai

288

atrodo ant visø tvorø kabinami, bet niekam konkreèiai nei nebandomi adresuoti neva kvietimai „gráþti pasitraukusiems”. Dël to ryþtuosi plaèiau panagrinëti tà praneðimà ir eilæ reiðkiniø, apibûdinanèiø, kas ið tikrøjø dedasi su pastangomis Lietuvos laisvës kovà „perorganizuoti”. --„Vlikas turi visiðkai nusileisti ið Olimpo ir sudemokratëti” Jei ðie þodþiai bûtø pasakyti mano arba, sakysim, dr. J. Paplëno, tai gal spaudoje vël atsirastø savaitinio ilgio atkarpa su p. J. Liûdþiaus paraðu, kurioje bûtø teigiama, jog èia yra posakis, „siunèiamas taiklia kryptimi, kad suþadintø skaitytojø blogas mintis bei vaizdus ir gaivalinius piktus polinkius”, siekiant, kad „susidarytø paveikslas visiðkai niekam verto Vyriausiojo Lietuvos Iðlaisvinimo Komiteto”... (Þr. „Naujienos”,1955m. spalio 11 m.) Bet ið tikrøjø ðie þodþiai yra ið prof. J. Kaminsko praneðimo. Jis pripaþásta Vlikà perdaug ásivaizduojanèiu ir nedemokratiðku... Su daugeliu prof. J. Kaminsko minèiø apie tai kas yra ir ko reikëtø, mes daugelis seniai sutinkame. Dël to visa eilë vadinamøjø „vadistø” ir socialdemokratø nuomoniø bei siûlymø visiðkai ar bent ið dalies sutapdavo, ypaè pastaraisiais metais, per kuriuos tiek daug prikalbëta apie reikalà mûsø politinëje organizacijoje tà ir tà taisyti. Bet ið to tuo tarpu nieko neiðëjo. Ið vienos pusës dël to, kad esamos sistemos ir dvasios kûrëjai bei ðalininkai yra daug kietesni savo nusistatymuose, nei kai kurie reformø ðalininkai, ið kitos – toji debesinga Olimpo dvasia atrodo nëra visiðkai pergyventa net ir kai kuriø jos smerkëjø... Ne ginèø, o tik paþiûrø iðsiaiðkinimo bei pagrindimo tikslu imuosi sustoti ties gerb. prof. J. Kaminsko pareiðkimais ið eilës, bandydamas paryðkinti, kur ir kodël mes sutinkame ar nesutinkame. --Praneðime kalbama, kad Vlikui Lietuvoje buvo patikëtas vadovavimas kovai dël Lietuvos iðlaisvinimo. Kalbama, kas ið Vlikui pavestø uþdaviniø daugiau ar maþiau sekësi. Kad Vlikas ir uþsieniuose tautos ágaliojimu vykdë tuos paèius uþdavinius, kaip ir Lietuvoje atseit vadovavo Lietuvos laisvës kovai. Ið kitos pusës, tame paèiame praneðime kalbama, kad Vlikas nustatë savo uþdaviná taip suformuluotus savo uþdavinius pradëjo vykdyti Lietuvoj, kad tenai viná, kad „taip buvo „bûtina uþkonspiruoti Vlikà ir nuo savøjø savøjø, jam suteikiant ar jam pasisavinant kiek diktatoriðkos veiklos ir sprendimo teisës teisës”. Toliau pripaþástama, kad uþsieniuose Vlikas „iðëjo vieðumon, bet diktuojanèio organo teises, ið kraðto paveldëtas, noriai sau pasiliko”... Kai þmogus yra nelaisvëj ar nelaimëj, kartais jis jokiu bûdu negali duoti ágaliojimø mø, kad kas nors imtøsi uþ já jo reikalus ginti ir já gelbëti. Ar laukiam ið skæstanèio ágaliojimo traukti já ið vandens? Ne, kiekvienas geros valios ir ryþtingas þmogus sku-

289

ba á pagalbà savo valia valia, atseit „diktatoriðkai”. Ieðkoti pagalbos priemoniø, organipavedimo Ir tautai zuoti kitus pagalbai nereikia nelaimën patekusiojo ágaliojimo ar pavedimo. esant nelaimëje, praktiðkai negalint niekam duoti ágaliojimø ar pavedimø, kiekvienas, kas ryþtasi ir gali pagelbëti, savaime turi teisæ veikti jos labui savo nusimanymu ir savo valia. valia Ir visi, kas veikë ar veikia Lietuvos laisvës bei nepriklausomybës atkovojimo tikslu, veikia ne kokiais nors ágaliojimais ar pavedimais remdamiesi, bet remdamiesi visø pirma tautine ir þmogiðka pareiga pareiga. Ta pareiga apima mus visus visus, kurie tik savo turimose aplinkybëse galim kà nors Lietuvos labui padaryti. Tai pareiga savaime pagrindþia ir teisæ jà vykdyti. Ði teisë nëra ir negali bûti monopolizuota tik tam ar kitam komitetui. Todël vartojimas tokiø sàvokø, kaip patikëjimas, pavedimas ar tautos ágaliojimas vykdyti nepriklausomybës atkovojimo uþdavinius arba nepriklausomybës kovai vadovauti, laikytinas tik kaip kalbos puoðmena, bet netikslinga ið jø daryti tokias iðvadas, kurios yra nepagrástos tikrove ir tik veda á nesusipratimus. Praneðime sakoma, kad „Vlikas Lietuvoje buvo vienintelis ir neginèijamo autoriteto organas kovai vadovauti vadovauti”, o uþsieniuose atsidûræs jis „vykdë tuos paèius uþdavinius tautos ágaliojimus ágaliojimus, kad ir jau negalëdamas á jà atsiremti”. Ðtai èia yra tezës, kurios graþiai skamba, bet kurios kartojamos labai neapdairiai, neatsiþvelgiant nei á buvusià, nei á esamà realybæ. Visø pirma gi reikia atsiminti, kad nei Lietuvoj Vlikui tikrumoje neteko bûti tokiu vieninteliu vadovaujanèiu organu, nekalbant, apie tautos ágaliojimus ágaliojimus, kuriø nebuvo galima nei papraðyti, nei duoti. Vlikas, kaip bendras, maþdaug centralizuotas kovos organas susiformavo tik treèiaisiais vokieèiø okupacijos metais, tai yra po to, kai prieð okupantus jau buvo kovojama apie pusketvirtø metø. Jei kalbëti apie tautà, tai ji nesiprieðino nei prieð vienà, vadinasi netiesiogiai ágaliojo visus visus, kurie organizuotai ar net ir neorganizuotai, o grynai „partizaniðkai” kà nors darë jos pasiprieðinimui prieð smurtà reikðti, ir nei vieno jø nepasmerkë, „neatëmë ágaliojimø”. Kai Vlikas atsikûrë ne savo valia atsiradæs uþsieniuose uþsieniuose, kova prieð okupantus Lietuvoje buvo tæsiama, neþinome tiksliai net kaip, tik jau tikrai ne Vliko ið uþsieniø vadovaujama. Ir per tà nepilnà Vliko Lietuvoje veikimo pusmetá Vliko reiðkimàsi nëra tikslu vadinti vadovavimu vadovavimu. Ið tikrøjø tai buvo daugiau atsparumo dvasios, kai kuriø veiksmø skatinimas skatinimas, bandymas instruktuoti, informuoti, palaikyti ryðius. Bandymas labai trumpai tetrukæs, nesuskubæs ásigalëti. Kontaktas su platesniais sluoksniais vyko per paskirø organizacijø leidþiamà ir platinamà spaudà. Tà darbà daugiausiai vykdë ir jam vadovavæ lygiai prieð Vliko ásikûrimà, lygiai ir jam ásikûrus, ypaè LLKS, LNP bei LF organizacijos – visos á Vlikà anuomet ásijungusios, jo kûrime dalyvavusios, bet dabar ið jo jau arba iðstumtos arba pasitraukusios. Neginèytina, kad per tà pusmetá Vlikas atliko tam tikrà derinamàjá vaidmená tø organizacijø veiklai, nes tos organizacijos paèios to norëjo ir siekë. Taèiau, jei galima kalbëti apie kokius ágalioji-

290

mus, tai Vlikas, kaip komitetas, turëjo ágaliojimus tik já sukûrusiø organizacijø veikëjø, kurie veikë savo iniciatyva iniciatyva, o ne kokiais nors tautos ágaliojimais, kuriø, kaip sakyta, nei reikëjo, nei buvo galima gauti. Politiniø grupiø atstovø dalyvavimas Vlike tada irgi turëjo teigiamos reikðmës suderintø nuomoniø sudaryme, nors jos, kaip grupës grupës, praktiðkoje to meto kovoje negalëjo reikðtis: reiðkësi tik jø þmonës, daþnai negalvodami, ar jie èia savo partijø vardu veikia. Kà reiðkia teigimas, kad Vlikas tada buvo „neginèijamo autoriteto organas kovai vadovauti”? Turime aiðkiai prisiminti, kad kovoti niekam autoritetas nebuvo ginèijamas. Betgi, kai Vlikas per spaudà (slaptàjà) bandë aiðkinti perspektyvas, þmonës tuos aiðkinimus skaitë, jais domëjosi, taèiau daþnas ir pats stengësi nugirsti kiek galima daugiau þiniø ið uþsieniø radijo ir pats susidaryti galimos ateities diagnozà. Raminimai, kad Vakarai jokiu bûdu neleis bolðevikams vël pereiti 1939-jø sienas buvo malonûs, bet... vienus klaidino, kiti ið anksto juos priëmë skeptiðkai, nepaisant „neginèijamo autoriteto”. O kas atsitiko su skatinimu niekam nesitraukti nesitraukti? Ar ne tas pats, kaip su vëlesniu, jau uþsieniniu skatinimu „jei emigruoti, tai tik kompaktiðka mase”? Uþsieniuose Vlikas ne tik nevykdë, bet nei negalëjo vykdyti tø paèiø uþdaviniø, kaip Lietuvoje, èia uþdaviniai galimi visiðkai kitoki. Prof. Kaminskas mano, kad „ir Vokietijoj Vlikas buvo vienintelis tautà Vakaruose atstovaujàs ir kovai vadovaujàs organas”. Bet tai jau ne tas pats uþdavinys, kaip Lietuvoj. Tenai buvo bent pastangos vadovauti aktyviøjø tautos pajëgø tiesioginei kovai, ar bent jà derinti, kreipti á apgalvotas vëþes. Èia jau tik „atstovavimas Vakaruose”. O tai jau visai kas kitas.Ten veikimas tarp prieðø,èia veikimas tarp draugø, arba ieðkojimas draugø, ieðkojimas pagalbos pagalbos, o ne kovai vadovavimas. Ágaliojimø ir èia, kaip ir tenai, nereikia nereikia. Nes visi esame ápareigoti (tuo paèiu faktu, kad esame lietuviai), patys bûdami uþsieniuose, èia pagalbos Lietuvai ieðkoti. Ta pareiga ágalioja visus, ne kà nors vienintelá vienintelá. Ar turi bei gali bûti ðiø, uþsieniniø pastangø vienintelis centras – to tauta ið anapus neturi galimybës nei pasakyti nei nustatyti, Tai pareina nuo mûsø paèiø, ðiapus uþdangos esanèiø. Ir tai lemia sàlygos, galimybës, praktiðki sumetimai, o labiausiai mûsø visø paþiûrø suderinamumas ar nesuderinamumas á tai kas ir kaip èia, uþsieniuose, darytina. Bet, kaip teisingai prof. Kaminskas sako, uþsieniuose Vlikas iðëjo vieðumon (nes èia kitos sàlygos ir kiti uþdaviniai), bet diktuojanèio organo teises sau mielai pasiliko, èia ir yra jo krizës ðaknys. Prof. Kaminskas, ieðkodamas keliø krizei paðalinti, vis dëlto ir pats tebepalaiko tà jo ðakná, reformø sumanymø pagrinde laikydamas tokius dalykus, kurie neatitinka ir net nevisai atitiko tikrovës. Vienas ið bûdingiausiø nesusipratimø, paminëtas prof. Kaminsko praneðime (kurá taèiau jis laiko natûraliu teigiamu reiðkiniu), yra, pavyzdþiui, toks: „Vliko uþdaviniø patikslinimà sudarë 1945 m. liepos 3 d. protokolas, papildæs Vliko 1944 metø deklaracijà”.

291

Argi tai patikslinimas? Tas protokolas, tarp kita ko paties Vliko padëtas á archyvà laikyti ir skelbti tik tinkamam laikui atëjus, bet oficialiai niekad nepaskelbtas (tik neoficialiais keliais tapæs þinomas), taigi formaliai niekad neágijæs galios, kalba apie tai... kokios konstitucijos dvasia Vlikas vadovausis. Tai neturi jokio tiesioginio ryðio su Vliko ir su mûsø visø uþdaviniais uþsieniuose. Tiesa, anot to paties praneðimo „Vliko energingos pastangos laimëti Lietuvos bylai supratimà ir simpatijø Vakarø vyriausybëse ir visuomenëj, ypaè Amerikoj Amerikoj, ávykiams padedant, davë gerø rezultatø”. Èia tai yra tikroji uþdaviniø uþsieniuose sritis. Veikla ðioje srityje yra davusi gerø rezultatø, bet reikia neuþmerkti akiø prieð tai, kad, anot prof. Kaminsko, tai atsitiko „ávykiams padedant”, o taip pat ir ne vien tik Vliko energingø pastangø dëka. Vliko daug energingø pastangø sudëta ir kovai dël to, kad viskas, kas bent uþsieniuose ðioje srityje dedasi, bûtø skaitoma besidedà jo vienatinëje vadovybëje vadovybëje. Ðiam reikalui sunaudotoji energija pridarë nemaþa ir þalos. Ir gaila, kad prof. Kaminskas, taip nuoðirdþiai besisielodamas laisvës pastangø organizacijos taisymu, tebeprisilaiko teziø, kuriomis yra pagrásta olimpiðka Reutlingeno dvasia, jo paties nepritariama. --Prof. J. Kaminskas patiekë Vlike likusiøjø grupiø vadø susitarimà, kaip jie mano Vlikà reorganizuoti. Ketvirtame to susitarimo punkte pabrëþiama, kad „Savo veikloj Vlikas yra nepriklausomas nuo bet kuriø iðoriniø veiksniø” veiksniø”. Taèiau tà susitarimà referuodamas prof. J. Kaminskas iðdëstë, kad tikrovëje yra prieðingai. Bûtent, kad Vlikas (kaip ir apskritai visa mûsø veikla uþsieniuose) yra labai priklausomas nuo ávairiø iðoriniø veiksniø. Ðtai, anot visiðkai teisingo prof. J. Kaminsko pasakymo, „Vakarø santykiai su Rytais, paþymëti ðaltojo karo ávykiais, lengvino ir Vlikui Lietuvos bylos aktyvinimà” aktyvinimà”. Tai yra labai svarbi tiesa, kiekvienu momentu prisimintina visiems, kurie daþnai ir per daþnai didþiuojasi, kad ðtai mes to ir to pasiekëm. Toliau prof. Kaminskas nurodo, kad „ðitoj konjunktûroj tenka planuoti Lietuvos laisvinimo veiklà, numatant, kad ji gali dar ilgam uþsitæsti ir kad sàlygos jai gali bûti vis nepalankesnës”. Vadinasi, pripaþástama (ir kaip galëtum to nepripaþinti!), jog visa laisvinimo taigi ir Vliko veikla yra priklausoma nuo tarptautinës konjunktûros, vadinasi, nuo labai daugelio iðoriniø veiksniø. O jeigu taip, tai kà reiðkia tas iðkilmingas teigimas, kad Vlikas yra „nepriklausomas nuo bet kuriø iðoriniø veiksniø”? Tai ne kas kita, kaip tik tos paèios „Olimpo dvasios” balsas... Gal èia norëta pabrëþti, kad Vliko veikla nëra subordinuota, sakysim, Lietuvos Diplomatinei Tarnybai? Jeigu taip, tai reiktø tik pastebëti, jog visø pirma Lietuvos Diplomatinë Tarnyba neturëtø bûti lietuviø veikloje laikoma kokiu „iðoriniu veiksniu”, o antra – Lietuvos Diplomatinë Tarnyba, regis, niekad nesikësino subordinuoti sau Vlikà: visà laikà dedamos kaip tik atvirkðèios pastangos... O gal èia turëta galvoje nepriklausomybë, sakysim, nuo Amerikos Lietuviø Tarybos? Èia bûtø galima pasakyti tà patá, kas sakyta ir dël LDT santykiø su Vliku, jei ne pastarojo laiko

292

kai kurie reiðkiniai, kurie rodo, kad Vlikas gali bûti gerokai priklausomas nuo AL Tarybos kai kuriø nusistatymø. Pavyzdþiui, ALT ne visai patenkinta dabartine „reorganizacija” ir jau per spaudà buvo gana aiðkiai pasakytas nusistatymas, nors gal ir neoficialus, anot kurio, jeigu Vlikas kësinsis savo svorio centrà kelti á Amerikà, tai negaus finansinës paramos, arba gaus tik veiklai Europoj, ar kitur, bet ne Amerikoj veikianèiø organø veiklai... Taigi „nepriklausomybë” truputá abejotina... O imkim „nepriklausomybës” klausimà nuo tø kraðtø, kurie teikia prieglaudà. Teorijoj, þinoma, niekas nediktuoja, kokius nutarimus Vlikas (ar bet kas ið mûsø organizuotos veiklos centrø) turi priimti, kokius þygius gali bandyti. Bet, kaip pirma minëta, visas tai priklauso nuo tuose kraðtuose susidaranèios politinës konjunktûros konjunktûros. Nuo jos pareina ir „nepriklausomumas” ar „priklausomumas”, kuris gali pasireikðti labai apèiuopiamai. Svetimuose kraðtuose prisiglaudusiems tokios veiklos organams gali bûti suteikta visiðka veikimo laisvë, gali bûti teikiama net ávairi parama, bet konjunktûsàlygos nuo kuriø pareitø laisvo rai pasikeitus, vietoj to gali atsirasti ir ávairios sàlygos, veikimo galimybës ar parama, ir gali atsirasti net ir suvarþymai ar visiðkas bet kokio veikimo uþdraudimas... Tad nepriklausomybës „nuo bet kokiø iðoriniø veiksniø” deklaravimas tokiose sàlygose yra visiðkas uþsimerkimas prieð tikrovæ ir tuðti þodþiai, kuriø niekas negali rimtai priimti, nes visi gi puikiai supranta, kad svetimame kraðte veikianèiø iðeiviø politinë veikla visada yra faktiðkai ar bent potencialiai priklausoma. Jei ðiuo metu daug kur yra galimumø veikti palyginti laisvai, remiantis savais interesais ir nusistatymais, tai niekad negalima uþmirðti, jog tai yra teikiamai malonë në, o ne teisë teisë. Ir kai prof. Kaminskas, kalbëdamas apie reikalà atsisakyti nuo Reutlingene ásivieðpatavusios „Olimpo dvasios, vis dëlto á vadinamàjá reorganizacijos projektà átraukia tokià „nepriklausomybæ nuo iðoriniø” veiksniø, tai tas rodo, kad èia nëra daug daugiau nutolta tos nerealios „Olimpo dvasios”, kaip ir dr. Karvelio svajonëse apie „exteritorialumo teises” Vlikui, ypaè teigimuose, kad Vlikas tokias „exteritorialumo teises” Vokietijoje tai jau maþdaug kaip ir turi... (Man atrodo, kad tokias „exteritorialumo teises”, kokias turi Vlikas, Vokietijoje turi kiekviena lietuviø organizacija ir kiekviena ðeima ar paskiras asmuo, todël kalbà apie Vliko neva turimas tenai privilegijas laikau paprasèiausiu miglos á akis pûtimu.) Lietuvos laisvinimo reorganizacijos klausimo referentas pareiðkë, kad, jo nuomone, „labai sunkià lietuvybës iðlaikymo problemà Vlikas turëtø visiðkai patikëti paèios mûsø emigrantinës bendruomenës iniciatyvai ir pastangoms” pastangoms”. Kitoje vietoje referentas pripaþino, kad „Vlikui bûtina artimiau susiriðti su savàja visuomene iðeivijoje”, kad jis turi „visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoj ir jà laikyti savo jëgø ðaltiniu ðaltiniu”. Þinoma, neturint ryðio su visa tauta, esant uþsieniuose, kuo gi daugiau tegalima remtis, jei ne emigracijoj esamomis jëgomis (jei ið viso norima kuo remtis). Bet Vlike ligi ðiol vyravo „Olimpo dvasia”, pagal kurià Vlikas turás bûti kaþkas aukðtesnis uþ tà emigrantinæ visuomenæ. Prof. Kaminskas jau pripaþásta, kad vis dëlto ið tos

293

emigrantinës visuomenes jis turi semtis jëgas, bet dar kalba senosios „Olimpo dvasios” stiliumi. Bûtent, siûlo labai sunkià lietuvybës iðlaikymo problemà patikëti patikëti, tai yra, pavesti, tai „emigrantinei visuomenei”. Vadinasi, ligi ðiol Vlikas ir tà problemà buvo rezervavæs pats sau tvarkyti, tik paaiðkëjus, kad nepajëgia su ja susidoroti, daro „kilnø mostà” ir atiduoda tà uþdaviná... Olimpo papëdëj besitrinanèiai, „emigrantinei liaudþiai”, kitus uþdavinius pasilikdamas lyg ir iðimtinëje savo kompetencijoje. Argi realu taip skirstyti uþdavinius: tà aukðèiausiasis Vlikas kam nors „patiki” ar „paveda”, o to ir to „nepaveda”? Ar toji „emigrantinë visuomenë” nepaklaus atvirkðèiai, bûtent, ar mes pavedam, ar patikim „olimpieèiams” kà nors? Tuo tarpu ið reorganizacijos svarstymo matyti, kad tebëra ta pati linija: „Olimpas” reikalauja, kad „emigrantinë liaudis” patikëtø jam kiek galima daugiau lëðø, o liaudþiai uþ tai gali bûti „patikëti toki darbai, kurie „Olimpui” nusibodo... --Kas „Olimpui” dar nenusibodo? Á tà klausimà atsako reorganizacijos referentas grupiø susitarimo ðeðtuoju punktu. Nenusibodo vadovauti, instruktuoti, koordinuoti ir kontroliuoti savo organø veiklà, ir, kas visø svarbiausia, nenusibodo skelbtis vyriausiu tautos organu pasaulyje (4 p.), taigi, nenusibodo pretenduoti ir á visos lietuviðkos veiklos vadovavimà, instruktavimà, koordinavimà bei kontroliavimà. O vëliau priimta rezoliucija rodo, kad dar nenusibodo ir kalbëti apie atstovø skyrimà prie vyriausybiø vyriausybiø... Visa tai prof. Kaminsko mintá apie reikalà nusileisti ið Olimpo iðsklaido kaip dûmà, kadangi tos minties pats këlëjas tebesamprotauja labai ir labai „olimpiðkai”. --Vliko reorganizacijos uþdaviniu referentas laiko ir Reutlingeno santykiø „oro iðvëdinimà” Pripaþásta, kad tam „reikia padoraus vienas kitu pasitikëjimo” pasitikëjimo”. Kà reiðkia, tas „vienas kitu”. Ar èia turimas galvoje tik „uþdaras Reutlingeno klubas”, ar èia manoma ir visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoje”? Jei uþdarame klube nemanoma „praverti langø”, tai negalima tikëtis, kad galëtø bûti „iðvëdintas oras”. O jei turima galvoje orientavimasis á visuomenæ, tai reikia á jà þiûrëti, kokia ji yra, o ne diskriminantiðkai. Savo laiku, ir gana ilgai, buvo siûloma, kad á Vlikà bûtø atvertos durys visoms dabartinëje iðeivijos visuomenëje veikianèioms politinio pobûdþio organizacijoms á tà vienà bendrà þidiná. Apie tai nenorëta nei kalbëti kalbëti. Vadinasi, visuomenës plotmëje nenorëta taikyti vienø kitais pasitikëjimo dësnio dësnio. Dabar gal jau kiek vëloka gráþti prie to klausimo... O „vienø kitais pasitikëjimas” uþdarame bûrelyje, jei ir gali kà pataisyti to bûrelio ribose, nieko nepakeis platesniuose visuomenës sluoksniuose. Ðiandien jau susidarë tokia padëtis, kurioje vieningo (su pretenzijomis á vyriausiojo titulà) veiklos organo sudarymas politiniø partijø ir kitokio pobûdþio grupiø (arba jø vardø) atstovavimo pagrindais jau vargu ar galimas. Perdaug fikcijos tokioj struktûroj. Juo labiau tolimas nuo realybës prof. Kaminsko minimas sumanymas

294

perorganizuoti Vlikà prieð 30 metø buvusiø seimø proporcijos pavyzdþiu. Jei jau taip, tai reiktø rasti ir atitinkamà kieká tautiniø maþumø atstovø, ir gal reiktø neuþmirðti, kad viename Lietuvos seime buvo net ir bene penki „Darbo kuopø” (uþmaskuotø komunistø) atstovai... Ið viso, kalbëti apie rëmimàsi pasiekiamàja emigracijoj esama visuomene, ir tuo paèiu metu kalbëti apie reprezentavimà to, kad buvo prieð 30 ar daugiau metø (juk kalbama apie „visus demokratinius seimus”) – yra jau tikras skraidymas debesyse, netgi aukðèiau, negu Olimpo virðûnë... --Bûdingiausi „Olimpo dvasios” pasireiðkimai yra puoðniø þodþiø srovës. Bûtø dþiugu gërëtis jø pieðiamais vaizdais, jei nebûtø þinoma, kad tikrovë kitokia. O tai, vietoj praregëjimo, neretai þadina pasipiktinimà. Kai prof. Kaminskas pasmerkë „Olimpo dvasià”, norëjosi tikëti, kad galgi bus imta kalbëti atvirai, realistiðkai apie padëtá ir reikalus. Bet, jei jau pats prof. Kaminskas kitose savo praneðimo vietose tà viltá gerokai iðsklaidë, tai visas naujasis Vliko prezidiumas savo atsiðaukimu verèia tokià viltá visai pamirðti. Èia senoji „Olimpo dvasia” pasirodo esanti gyva visoje savo groþybëje... „Stiprus tautos pavedimu ir talkininkaujamas visø lietuviðkøjø veiksniø, Vlikas per eilæ metø ëjo Lietuvos reikalø sargybà Vakaruose”... Taip ðlovinasi naujasis prezidiumas. Ðiandien su kartumu prisimename iðkilmingus priesaikavimus prie Neþinomojo Kareivio kapo, anot kuriø „savo þemës nei pëdos neatiduosime”... Bet argi maþiau kartumo kelia ðie skambûs þodþiai – ir tai ne koks pasidràsinimo ðûkis, o jau lyg ir ávykusio fakto atþymëjimas – kai þinome, koks tas stiprumas, koki tie pavedimai, koks tas su visais (!) bendradarbiavimas ir kokia, pagaliau ta sargyba... Arba: „Tautos kovos didvyriðkumas laimi Lietuvos laisvinimo reikalui pasaulio pripaþinimà ir paramà...” Piktindavomës, kai fronto nematæ prakalbininkai graudindavo klausytojus savanoriø krauju, o kà sakyti, kai tolimoj Amerikoj nesiliaujam didþiuotis „tûkstanèiais didvyriðkø þygiø kovojanèioje Lietuvoje”, kada visiems aiðku, jog didelë dalis tø tragiðkai didvyriðkø þygiø buvo nebûtina auka, Lietuvos draugø Vakaruose negeista, nepatarta, ir þymia dalimi ávykusi dël „sargybiniø Vakaruose” nesusiorientavimo laiku ir teisingai painformuoti pasiryþëlius apie padëtá... --Ne maþiau olimpiðku stilium naujasis Vliko prezidiumas stengiasi ákalbëti, kad lapkrièio mënesá New Yorke ávyko dideli ávykiai Lietuvos nepriklausomybës kovos bare. Ir ligi ðiol buvæ tik neesminiø (?) nesutarimø bei nesklandumø, kurie, taip iðeina, nei reikðmës bûtø neturëjæ, jei bûtø likæ nuslëpti. Tik ta nelemtoji Vliko (?) opozicija esanti kalta, kam nesutarimus iðkëlusi vieðumon ir tyèia këlusi visuomenës nepasitenkinimà, tuo sàmoningai kenkdama Vliko autoritetui ir orumui. Man atrodo, kad pagaliau reikia gi apsispræsti, kas ið tikrøjø kenkia bet kokio olimpo autoritetui ir orumui: orumui ar tas, kas iðdrásta reikale net ir paèiam Jupiteriui

295

pasakyti, jog jis neteisus, ar tie dievaièiai, kurie savo neolimpiðkus pasielgimus nori laikyti tik neesminiais paiðdykavimais, dël ðventos ramybës nuslëptinais nuo nevertø akiø? O vis dëlto, anot naujojo prezidiumo, tie „neesminiai” dalykai buvo galø gale toki svarbûs, kad reikëjo susigriebti ir padëtá gelbëti, bûtent: „Vlikas laiku sutarë reikalingas Lietuvos laisvinimo priemones sustiprinti!” Skambiai pasakyta, bet ið oficialiø ir neoficialiø praneðimø tos „Lietuvos laisvinimo priemonës” tik ðtai kaip sustiprintos: (1) vietoj prel. Krupavièiaus pastatyti p.p. Matulionis, Kaminskas ir Blazas, (2) vietoj, p. Þalkausko – p. Devenienë ir (3) vietoj p. Gailiaus – prel. Krupavièius. Tai yra paèios ryðkiausios lapkrièio mënesá nuspræstos „laisvinimo priemonës”, jei neskaitysime pavedimo prezidiumui paruoðti darbø programà ilgesniam laikui ir áterpti á Vliko statutà prezidiumo kompetencijas (su atstovø prie vyriausybiø skyrimu imtinai). Ar tai laiku padaryta, to gal nëra prasmës net svarstyti, nes Lietuvos laisvinimui, turbût, vis tiek, kada tai bûtø padaryta arba ir ið viso nepadaryta. --O ðtai ir garsaus visuomenës konsolidacijos klausimo tikrai olimpiðkas iðsprendimas. Po to, kai ið devyniø originaliøjø Vliko steigëjø jame beliko penki, prezidiumas aiðkina, kad „Pagrindinës partijos, kurios demokratiniu Lietuvos seimø laikais (t. y., kai visa dabartinë jaunoji ir vidutinio amþiaus karta dar nebuvo gimusi. – V. R.) atstovavo Seimuose 99% lietuviø tautos, kartu su kitø politiniø grupiø atstovais vieningai ávertino padëtá, vieningai sutarë Vliko ateities kelià á Lietuvos iðlaisvinimà ir vieningai nutarë juo eiti á tikslà, atidedant á ðalá viskà, kas trukdë Vlikui darbà dirbti”. Vadinasi, prezidiumas (p.p. Matulionis, Kaminskas ir Blazas), reikia suprasti, ir dabar atstovauja 99% tautos. Vlike neatstovaujamajai visuomenës daliai drauge su jame dalyvaujanèiomis maþlietuviø ir Ûkininkø Partijos grupëmis lieka tik vienas tautos nuoðimtis... Kaþin ar realybëje tikrai taip yra.. Be to, lapkrièio mënesá New Yorke priimtos rezoliucijos irgi rodo, kad realybëje yra ne taip kaip prezidiumas sako. Bûtent vieningo sutarimo nebuvo, jeigu darbø programa atidëta tik projektuoti, rengti ir galbût ateity kaip nors sutarti. Kiek girdëti, ir padëties vertinimas buvo toli graþu ne vienodas, ir dël to padëties vertinimo, iðskyrus bendrybiðkus posakius, nieko nenutarta. Pagaliau, dalykai, kurie, daugelio nuomone, trukdë ir tiesiog þlugdë Vliko darbà lig ðiol, tebëra átraukti á numatomo „kompetencijø pasidalinimo” yra kaip tame atsiðaukime tvirtinama. sàraðà. Taigi ne taip yra, Gerai, – gal daþnas sakys, – tegu sau ir yra toje saulutëje ðiek tiek dëmeliø, bet kas gi èia bloga, jeigu atsiðaukime viskas kiek dailiau pavaizduojama? Kam kliudyti pastangoms, skatinanèioms þmoniø tikëjimà, entuziazmà! Dar romënø politikuotojai, sako, þinojæ dësná, anot kurio „pasaulis nori bûti apgaudinëjamas, tad ir tebûnie apgaudinëjamas”. Kada nekada tokia priemonë gal ir

296

tinka panaudoti geram tikslui... Bet vis tiek tai yra ciniðka priemonë. Ir pasaulis, þmonës, toli graþu ne visada nori bûti miglà á akis puèiami. Ypaè, jei ji per ilgai puèiama, þmonës pradeda skirti tikrovæ nuo graþbyliðkø vaizdavimø. Ir kai skiria, tada toks graþbyliavimas ne tikëjimà, ne entuziazmà kelia, o áþeidþia áþeidþia. Naujasis prezidiumas, pasirinkæs tà patá „miglovariðkà” su visuomene kalbëjimo bûdà, ne teisingu keliu eina. Tebûnie atvirai pasakyta, kad bent jau tie ið visuomenës, kurie nesitenkina sparnuotais þodþiais, o stebi ir tikrovæ, negali bûti átikinti aiðkia netiesa, nors ir puoðniausiais þodþiais sakoma. --„Vlikas nepaneigë ir tø, kurie ið bendro darbo traukiasi... Visos grupës, kurios laikosi 1944 metø Vasario 16 dienos deklaracijos pagrindu, kurios siekia iðlaisvintàjà Lietuvà atkurti kaip demokratinæ valstybæ, lygiomis su kitomis gali Vliko darbe dalyvauti”. Ðtai ir èia visuomenei rodomas iðskëstø, meiliai apkabinti pasirengusiø rankø paveikslas... O tikrovëje dar tebeskamba ausyse ið Vliko „iðtrëmimo” nutarimas, kitai grupei vieða „ekskomunika”, treèios dvejø metø bergþdþias beldimasis á Vliko nepaneigë tø, kurie ið benuþdaras duris... Dar daugiau: prezidiumas skelbia, kad „nepaneigë dro darbo traukiasi” (bûtina pataisa: ne ið „bendro darbo”, o ið „bendro þalingo politikavimo”). O tuo tarpu dar daþai neseniai nudþiuvo ið Vliko raðtinës iðsiuntinëtam ir eilëje laikraðèiø atspausdintame „iðkeikime” LTS ir LLKS adresu. Tenai yra dviejø to paties prezidiumo nariø – prof. Kaminsko ir H. Blazo – paraðai. Tad kuriame gi raðte jie tikràsias savo mintis dësto? Iðskëstos rankos ir „iðkeikimas” negali vienu metu bûti tiesa. Vienur yra netiesa, ir að manau, kad ji yra atsiðaukime „Á Lietuviø Visuomenæ”. Saldø tautinës vienybës pavyzdá prezidiumas rodo ir Amerikos Lietuviø Tarybos suvaþiavimo nutarime, kuris, esà, „vienbalsiai nutarë remti Vlikà visomis iðgalëmis – moraliai ir medþiaginiai”. Tuo pavydþiu kvieèiama sekti visa iðeivija. Koki gi ið tikrøjø ALT suvaþiavimo nutarimai finansinio rëmimo reikalu? Vienas nutarimas sako: „...kad ateityje ALT Vykdomasis Komitetas kitiems organams finansinæ paramà visada skirtø atskirais nutarimais kiekvienam paskiram darbui apsvarstæs tokio darbo reikalingumà, jo vykdymo plano bei sàmatos tikslingumà ir atitinkamu laiku reikalaudamas lëðø sunaudojimo apyskaitø” apyskaitø”. Kitas, irgi vienbalsiai priimtas nutarimas sako (cituoju ið „Draugo”, 1955 m. lapkr. 25): „...aukos, renkamos Alto vardu, neturi bûti skiriamos kitiems, kad ir labai svarbiems tikslams” tikslams”. Interpretuok kaip nori ðiuos nutarimus, bet besàlyginio paþado remti Vlikà juose darbai, jei jie atitiks vis tiek nëra. Gali bûti remiami kitø organø (taigi ir Vliko) darbai nutarime numatytas sàlygas. Sulyginæ, kas pasakyta ALT nutarimuose, ir kà apie tai kalba Vliko prezidiumas, aiðkiai matome, kad prezidiumas faktus sunkiai beatpaþástamai nugraþino.

297

--„Vliko sesija pareiðkë nuoðirdø norà bendrai dirbti su Lietuvos pasiuntiniais atidedant á ðalá visus ginèus dël kompetencijø”, – skelbia prezidiumas. O pasiþiûrëjus á sesijos rezoliucijà dël numatomø prezidiumo kompetencijø, ir ypaè pasiþiûrëjus á buvusio pirmininko tuo klausimu padarytà praneðimà (kuriame santykiai su diplomatinëmis institucijomis senoviðkai statomi á „divide et impera” rëmus, ir kurá naujasis pirmininkas indorsavo be rezervø) matome, kad atsiðaukime á visuomenæ prezidiumas kalba netiesà, tai yra, sesijos nutarimà atpasakoja ne taip, koks jis yra. --Taigi, tikrovës neatitinkanti graþbylystë naujojo prezidiumo atsiðaukime tebeliudija, kad vieno prezidiumo nario pasmerktoji Reutlingeno olimpinë dvasia vis tiek tebegyvuoja ir, turbût, neiðvengiamai gyvuos, kol veikimas bus remiamas iðsvajotais „tautos pavedimais”, kuriø negalëjo bûti, nebuvo, nereikëjo ir nereikia. O kol ta dvasia gyvuos, tol jàja persiëmæs organas niekaip negalës ávykdyti gero, teisingo recepto, kurá prof. Kaminskas yra minëjæs savo praneðime – „visu veidu orientuotis á mûsø visuomenæ emigracijoj ir jà laikyti savo jëgø ðaltiniu”. Norint visuomenæ laikyti savo jëgø ðaltiniu, reikia jà, tarp kitko, ðiek tiek ir gerbti. Dirva, 1955 12 22,29. Nr.51, 52, 1956 01 12. Nr.2

Argi tauta nuraðytina á nuostolius? Dr. A. Trimakas Bostono kongrese raginosi bei ragino tvirtai stovëti Lietuvos bylos ir jos reikalø gynyboje. „Jei to nedarytume, – sakë, – niekas kitas to neatliktø, o pavergtoji tauta tauta, bûdama sovietø prispausta, yra nutildyta ir pati nieko negali daryti ti”. (M. pabr. V. R.) Sunku pasverti, kà toks teigimas labiau skatina: pasiryþimà, ar neviltá? Jeigu visa tauta nuraðytina á nuostolius (nes „nieko negali daryti”), o iðeivijoj esanti lietuviø tauta nenurims (o tai nëra daug), tai netruks pasisiûlyti iðvada, kad maþa prasmës taip apytuðèiai „budëti veikti ir ðaukti”, ypaè, kai tas pats kalbëtojas toje paèioje kalboje pabrëþia, jog (nepaisant keliolikos metø „budëjimo, veikimo ir ðaukimo”) „Laisvieji kraðtai... rodo tendencijà pavergtøjø reikalus atidëti á tolimesnæ ateitá ir bent laikinai atsiriboti nuo jø”. Ne ið kokios nors veikëjø opozicijos, o ið torontiðkiø „Tëviðkës Þiburiø” po Bostono kongreso (liepos 3 d.) pasigirdo balsas (V. Kvieskos) apie vadinamøjø politiniø veiksniø „veikimo ir ðaukimo“ reikðmæ: „Negalëdami paveikti valstybiø uþsienio politikos, veiksnininkai yra priversti iðpûsti atsitiktinius ir maþus dalykus, pvz., kaip pasikalbëjimà su kai kuriuo kongresmanu arba Valstybës Departamento valdininku. Jie, laikydami dëmesá ties ta sritim, kuri nepasiduoda lietuviams paveikiama, atitraukia jø dëmesá nuo lietuviðko kûrybinio darbo ir ruoðia toms masëms karèius apsivylimus”.

298

Þinoma, V. Kvieska nebe pirmas tà pastebëjo. Apie tai kalbama jau keleri metai ir tas dalykas – kadai pavadintas graþbyliðku miglø pûtimu á akis sau ir kitiems – yra tos vadinamosios „nevienybës” viena ið pagrindiniø prieþasèiø. Teigimas, kad, jei ne mes (þinoma, vienintelio vyriausiojo vadovaujami), tai „niekas kitas” Lietuvai nieko nebepadës, yra atkritys á senai jau paþástamà ligà – á perdëtà savæs iðkëlimà ir á visos tautos gajumo nevertinimà. Uþsieninës veiklos baras, be abejo, yra svarbus, bet visà tautà lengva ranka nuraðyti á nuostolius yra ir klaida ir netaktas. Mûsø tauta nebe pirmà gi kartà prispausta ir nutildyta, ir ne pirmà kartà jos priespaudos varþtai stiprûs. Bet varþtams anuomet vos kiek atsipalaidavus, pagrindinës iðsilaisvinimo jëgos atsirado namie. Uþsieniuose, buvusios jëgos suvaidino, nors ir didelá, bet vis tiek tik pagalbiná vaidmená. Ir dabar nëra pagrindo svaigintis pasididþiavimu, esà, tik mes ið svetur, jei kà darysime, tai dar padarysime, o „niekas kitas to neatliks”, nes „tauta... nieko negali”. Mitas, kad pavergta tauta galinti bûti „perauklëta” ir galinti „priprasti” prie nelaisvës yra nepaprastai parankus visiems tiems politikams, kurie ieðko iðeities, kaip nusikratyti ásipareigojimo pavergtoms tautoms padëti. Ar ne mûsø pareiga sugriauti tà mità? Lenkai ir vengrai tà þymia dalimi jau padarë, bet padarë kaip tik ne uþsienieèiai veikëjai, o paèios prispaustos ir nutildytos („nieko negalinèios”) pajëgos namie. Mes... ilgai tylëjom apie septynerius metus Lietuvoje vykusià ginkluotà kovà, paskui ëmëm garsinti jà lyg kokià melodramà, kuri maþa kam bedarë áspûdþio. Ir ðtai, dar ir dabar, vyriausiu Lietuvos laisvës kovoj organu besivadinanèio komitete pirmininkas oficialiame savo praneðime lietuviø kongresui tebeskelbia tà klaidingà ir þalingà mità, kad tauta nieko negalinti. Kokios gi tada reikðmës gali turëti „veiksmai – ðauksmai” be raðtai vyriausybëms, jei tø raðtø autoriai patys nuraðo á nuostolius tautà, uþ kurià dar kaþkodël kalba? Gal daugelis supras, kad tai turbût tik „lieþuvio paslydimas”, kad ne tas norëta pasakyti, bet daug kam tokia tautos visiðko sugniuþdymo tezë gali bûti kaip tik labai patogi suprasti taip, kaip ji pasakyta, ir gali bûti patogu padaryti iðvadà: „Jûsø tauta nieko daryti nebegali, – o kà jûs galit, tai mes labai gerai þinom, – todël, deja, nebelieka nieko, iðskyrus nuoðirdþiausios jums uþuojautos ir gilaus apgailestavimo pareiðkimà...” O ið tikrøjø, niekad nëra tokios padëties, kurioje nelaisvë nebrandintø tautoje laisvës kovos ir neugdytø tai kovai jëgø. Neseniai teko skaityti apie vienà ið dabartinio alþyrieèiø Tautinio Iðsilavinimo Fronto pradininku (Belkacem Krim, Portrait of an Algerian, TIME, July 7, 1958). Sako: „Kaip didþiulë dauguma vyriausiø sukilimo vadø jis praktiðkai yra analfabetas arabiðkai (t. y., nemokà arabiðkai; nei raðyti nei skaityti), ir kultûriniu poþiûriu jauèiasi labiau namie prancûziðkoj negu islamiðkoj atmosferoj“. (Vadinasi, suprancûzintas nesulyginamai labiau, negu kas nors dabar yra surusintas Lietuvoj.) 1942 – 45 metais kalbamasis B. Krimas tarnavo prancûzø kariuomenëj, ir kaip tik jam esant tame prancûziðkame tautinio „lydymo katile” subrendo jo (kaip ir daugelio kitø)

299

tautinis susipratimas bei pasiryþimas kovoti dël iðsilaisvinimo. Kariuomenëj B. Krimas susidûrë, kaip jis pats sako, su daugeliu neteisybiø. Vienas ið akstinø tam apsisprendimui buvo daug paprastesnis, ir kasdieniðkesnis, negu pav., V. Kudirkai buvo pirmasis ”Auðros” numeris. Bûtent, B. Krimas prancûzø kariuomenëje buvo raðtininkas ir turëjo vesti naujokø kartotekà. Viskas buvo gerai, tik arabus reikëjo áraðyti á korteles raudonu raðalu, o prancûzus mëlynu. „Atrodo nesvarbu? – sako B. Krimas. – Man tai buvo svarbu”. Yra Vakaruose populiarus mitas, kad, kai tik komunistams pasiseks perleisti per savo mokyklas uþimtø kraðtø jaunàjà kartà, tai jau baigta, tada tos tautos jau nebenorës ið tos sistemos „gráþti atgal”. Ir mûsø ne vienas tam mitui palaikyti parûpinam medþiagos. Graudþiais þodþiais ðaukiama apie indoktrinacijà, rusifikacijà, apie tautø naikinimà, kolonizacijà ir t.t. Visos tos bëdos tikrai yra, ir negalima apie jas nekalbëti. Bet tai nereiðkia, kad juo daugiau bus memorandumuose tautos „iðnaikinta”, juo daugiau „indoktrinuota” bei „surusinta”, tai greièiau ateis kokia pagalba. Prieðingai, toks átikinëjimas tik padeda ásigalëti tezei, anot kurios „gaila, bet jau per vëlu”. O tai nëra tikroji tiesa. Nei kitos tautos, nei lietuviø tauta dar nëra galutinai suklupusi po visø tø indoktrinacijø, rusifikacijø bei kolonizacijø spaudimø. Ðià tiesà kaip tik reikia kelti aikðtën, jà pabrëþti, vietoj skelbus, kad „tauta nieko negali”, kad vienintelë viltis belikusi – tai tik... mes, vyriausieji komitetai. Viltis bei jëga, pasirodo, beglûdinti daugiausia jaunojoj Lietuvos kartoj, kurià taip skuba nuraðyti „perauklëjimo” mito skleidëjai. Lietuvoj, berods, nevartoja spalvotø raðalø lietuviams nuo rusø, lojaliems nuo abejotinø skirti. Tam yra sudëtingesnës ir labiau iðstudijuotos priemonës, bet jas þmonës (ir jaunimas) vis tiek junta, ir jos veikia ne menkiau, kaip tam alþyrieèiui raudonas ir mëlynas raðalas kartotekoj. Rezultatas? – Senas sovietinis ministeris, buvæs pogrindþio komunistø veikëjas, vieðai, per jaunimui indoktrinuoti skirtà þurnalà piktinasi ir stebisi, kaip tai gali bûti, kad jauni studentai, vos spëjæ ið lopðio iðlipti „burþuaziniais laikais”, dabar vieðoj vietoj, autobuse, visiems (ir jam, ministeriui!) girdint, vieno uþ kità labiau giria anuos laikus ir viens kitam árodinëja, kad tada buvæ geriau! Ðiø metø partijos suvaþiavimo visas svoris buvo nukreiptas prieð „revizionistus” ir pasidavëlius „nacionalistiniams prietarams”. Kas gi kaltininkai? Ir vël – ne buvusieji senosios kartos veikëjai, kurie, kiek jø dar gyvø liko bei kiek jø dar parneðë kaulus ið Vorkutos ar Sibiro, tyli kaip pelës po ðluota ar kukliai bendradarbiauja reþimo institucijose, jei ásileidþia. Maiðtaujantieji „revizionistai” ir „nacionalistai” – vis jauni, vis tiek jau „perauklëti”, jau „indoktrinuoti”! Tai jauni raðytojai, jauni kompozitoriai, jauni dailininkai, jauni literatûros dëstytojai, na, ir studentai ar net moksleiviai! Jauni reþisieriai bei ekonomistai irgi, pasirodo, beturá savo tarpe „teisybës ieðkotojø”, „savos respublikos patriotø”, kuriems tenka geruoju ir net piktuoju priminti, jog „visasàjunginiai interesai yra svarbesni uþ vietinius” ir „kas nori atskirti Lietuvà nuo didþiosios rusø tautos, tas veda á praþûtá”. Net partijoj atsiranda tokiø „nesusipratëliø”.

300

Taigi tauta ne tik ne „nieko negali daryti”, bet net ir daro. Daro be vyriausiø vadovybiø instrukcijø ið uþsienio, daro ir be savø regimø „ðtabø”, daro taip, kaip kiekviena tauta daro tokioje padëtyje, vadovaudamasi pasiilgimu laisvës ir teisingumo. Tas darymas raðytinas ne á nuostolius, o á paèià pirmà vietà laisvës kovos aktyvø sàraðe. Tokie aktyvai kaip tik ir turëtø bûti pagrindinë rodyklë, dël ko budëti, kà veikti ir apie kà ðaukti, ar gal geriau nei neðaukti, o tik faktais griauti þalingà mità apie tautos bejëgiðkumà. Dirva, 1958 07 14. Nr.53

Pergalë Detroite Septintasis Amerikos Lietuviø Tarybos Kongresas Detroite parbloðkë ant menèiø visus Amerikos Lietuviø Bendruomenës suvaþiavimus ir net patá Pasaulio Lietuviø Bendruomenës seimà. Kas gi neatsimena, kaip tie suvaþiavimai ir seimas skendo netvarkoj, sukeltoj daugybës dalyviø, be atvangos praðiusiø balso „dël tvarkos“! Detroito kongrese kiekas në nepyptelëjo „dël tvarkos“. Argi tai ne „tarybininkø“ triumfas prieð „bendruomenininkus“? (Tai kas, kad ten ir ten dalyvavo nemaþa tø paèiø veikëjø!) Keista, kad në vienas laikraðtis, net ir ALT oficiozo pareigas eiti pasiðovusios Naujienos, á tokià akivaizdþià ir taip „nepalyginamai svarbià“ pergalæ neatkreipë dëmesio ir nepraneðë apie jà nuo átampos dël tarybininkø – bendruomenininkø dvikovës virpantiesiems visuomenës sluoksniams... Þinoma, tvarka kaip sveikata: kai normali, tai jos ir nepastebi. Kai po visam kongreso pirmininkas (V. Abraitis) klusterëjo „Na, kaip atrodë?“, ir kai pastebëjau jam, kad pasigedau tokiuose „klumpiø suneðimuose“ taip áprastø ðaukimøsi „praðau þodþio dël tvarkos!“, tasai susigriebë: „Teisybæ sakai! Në nepagalvojau!“ Þenklas, kad tvarka buvo normali. Ir ko jai nebûti normaliai, kai kongreso programoj jokiø valdþios rinkimø, jokiø kitø „arba – arba“ problemø, ir jokios opozicijos. 240 YRA 240

Anot ALT statuto 16 straipsnio, „Amerikos lietuviø kongreso tikslas – pademonstruoti Amerikos lietuviø vieningumà kovoje uþ Lietuvos iðlaisvinimà“. Straipsnis, taèiau, nesako, kam demonstruoti: „pasauliui“, „Amerikai“, ar pakanka tik sau? Kai teorijoj kas neaiðku, tai þiûrim, kaip tas dalykas vykdomas praktikoj. O praktikoj septintasis toks kongresas, maþdaug taip pat, kaip ir visi ðeði kiti, paaiðkino, jog nei „pasauliui“, nei „Amerikos visuomenei“ tokiais susirinkimais, kad ir kongresais pavadintais, nieko ypatinga nepademonstruosi. Net vietinë Detroito spauda apie ðià demonstracijà në þodþio neprasitarë, nors buvo ir komisija spaudai átaigoti, buvo ir kambarys su „bariuku“ laikraðtininkams vaiðinti, buvo ir interview su paèiu Eugenijum

301

Bartkum, Tarybos pirmininku. Tik, matyt, nebuvo ko nors tokio, kas amerikinæ spaudà imponuotø... (Informacijos komisijos vadovas iðplûdo vienà redakcijà uþ tokio svarbaus ávykio ignoravimà ir tà iðsiplûdimà net Naujienose paskelbë. Galimas dalykas, kad tuo narsumu ilgam laikui uþtikrino lietuviams bent jau to Detroito laikraðèio neprieinamumà.) Taigi praktikoje paaiðkëjo, kad èia demonstruojama tik sau, – kiek tos demonstracijos ið viso tokio masto susirinkime galëjo bûti. Dalyviø skaièium tai nebuvo itin imponuojanti demonstracija. Daugiausia dalyvavo pokylyje (bankete), per 300. Uþsiregistravusiø atstovø, sako, buvæ 253, plius „15 garbingø sveèiø ir 60, ë, sveèiø“ (negarbingø?), ið viso ... 290. (Aritmetikos galai su galais nesusiëjo, turbût, todël, kad vadinamieji atstovai, kai kurie turëjo raðteliø ne ið vienos draugijos ir buvo áregistruoti ne po vienà kartà.) Kiekvienu atveju, 290 salëj niekad nebuvo: 262 këdës (áskaitant ir prezidiumo su sekretoriatu) niekad nebuvo visos uþimtos. Vidutiniðkai tuo ar kitu metu posëdþiø salëje buvo apie 180 þmoniø, në vienu metu nebuvo daugiau kaip 240. O 240 yra 240, net ir patys savæs neátikinsim, kad tai 240-ties ar bent 24-iø tûkstanèiø demonstracija. ABUOJAS PAUKÐTIS

„Abuojas paukðtis – antis“, skundësi mëgëjas gausiai pavalgyti ir aiðkino, kad anties tai „vienos maþa, o dviejø perdaug“... Minëtame ALT statuto 16-tame straipsnyje, ðalia „pademonstruoti“, yra kongresams numatyta dar ir kitø uþdaviniø, bûtent, – „pasisakyti dël JAV vedamos politikos Lietuvos iðlaisvinimo reikalu, aptarti pasiruoðimà specialiai akcijai...“ Praktika rodo, kad kongresai, kaip tos antys: pademonstruoti jie per maþi, o pasisakyti ir aptarti – per dideli. Tiesa, kongresas priëmë keletà, kaip paprastai, pernelyg þodingø rezoliucijø (atseit, nutarimø), nepastebëjæs, kad be reikalo varginosi, kadangi ALT statutas nutarimø kompetencijà yra rezervavæs tik maþiesiems ALT suvaþiavimams ir ALT valdybai, o kongresams pripaþinta tik sugestijø (neprivalomø patarimø) kompetencija, ir tai tik „ALT ateities darbams“. „PINIGËLIØ TEZË“

Kadangi statutiniø uþdaviniø kongresas atlikti nepajëgus, tai já ðaukusieji, nors apie tuos uþdavinius ðiek tiek ir uþsiminë, dideliø pastangø ta kryptim në nedëjo. Ryðkiau buvo juntamas spaudimas á kità ðiemet iðsipûtusá uþdaviná, bûtent, – prigrasyt Bendruomenës vadovus, ypaè jø pirmininkà B. Nainá, kad, ðiukðtu, nebedrástø kësintis á „Tarybos pinigëlius“, tai yra, á Vasario 16-tosios minëjimø rinkliavas. Ir ið viso, – parodyti, kad MES („tarybininkai“) tai viskas, o JIE („nainininkai“) – niekas. Vieðai tik uþuominomis, o kuluaruose tai ir pilna burna kalbëjo, kad, girdi, þiûrëkit

302

– JIE sakë salë bûsianti pustuðtë, o matot, kiek suvaþiavo! JIE skelbia, kad MES pasenæ ir baigiam iðmirt, o ðtai MÛSØ net dviejø didþiausiø skyriø pirmininkai vos per puskapá metø perþengæ, ir net pats visos MÛSØ Tarybos pirmininkas – negi sakysit, kad ne jaunas! Mes turim ir jaunimo sekcijà, kuri jau pritarë ðio kongreso darbams. Pas MUS ir prityræ veteranai, ir jaunimas, o pas JUOS – nieko! Ðios abi tezës – apie Tarybos teises á vasario mënesio rinkliavas ir apie Tarybos visokeriopà pranaðumà – kongrese laimëjo totaliðkai, nesutikusios në ðeðëlio pasiprieðinimo... Tiesa, „pinigëliø“ tezës gynimas buvo truputá padrikas. Ðtai, Èaplikas ið Bostono tereikalavo Tarybai, tiesa, labai grieþtai, bet tik vienos Vasario 16-tosios, ir neapdairiai „atidavë“ kitiems tas likusias 364-ias dienas!.. Já tuojau pataisë Mikuþiûtë, teikdama, kad Tarybai legaliai priklausàs visas vasario mënuo. Kiti reikalavimus formulavo apdairiau, maþdaug taip, kad á Tarybos „pjûties metà“ patektø visas Vasario 16-tos minëjimø ruoðos ir baigimo metas, o tai yra visi trys pirmieji metø mënesiai. Vis tiek, ið paþiûros dar gana kuklu, nes juk tai tik ketvirtis metø. Paslaptis, taèiau, èia ta, kad manoma, jog pirmojo ketvirèio rinkliavø rezultatai – grûdai, o paskui lieka tik ðiaudai... Betgi net J. Daugëla, Tarybos „virtuviniø reikalø“ referentas kongrese, atvirai prisipaþino neturás jokiø iliuzijø, kad, kaip kongresas nutars, taip ir bus... Aukos yra savanoriðkos, tad, kaip ið viso nëra paveikiø priemoniø priversti aukoti, taip nëra kaip priversti, kad tada ir tada aukotø tik tam ir tam, o ne kam pats aukotojas nori. Todël visas reikalas èia ir sukasi tik apie tai, kad metø pradþioj tautieèiai bûtø gundomi aukoti vien tik tarybai, ir kad niekas nei gundytø, nei sudarinëtø progø aukoti Bendruomenës ar kieno kito planams paremti. Kadangi kongresas nekompetentingas tokiu reikalu kà nors nutarti, tai gali tik sugestijø pasiûlyti, tai Tarybos vadovai tik paskatino Kongresà, kad kongresas paskatintø Tarybos vadovus – plësti Tarybos skyriø tinklà. Kaip vadovai papraðë, taip kongresas juos ir paskatino. Atseit, taryba stengsis sulyginti savo padaliniø tinklà su Bendruomenës tinklu, kad niekur, o niekur, net paèiose maþiausiose lietuviø kolonijose, vasario ðventës nebûtø rengiamos kitu kaip tik tarybos vardu. Kà apie tai galvoja maþosios, Tarybos padaliniø dar neturinèios (bet Bendruomenës padaliniø, greièiausia, jau turinèios) kolonijos, kongrese nebuvo progos iðgirsti, kadangi tai buvo tik veikliøjø „tarybininkø“ kongresas. Pati Tarybos padaliniø tinklo plëtimo idëja savo esme, kà þada, ko ne, o jau esamo organizaciniø paralelizmø ir trinties lauko plotà praplësti tai aiðkiai þada. VAIRUOTOJO LIUDIJIMAS

Kai taip akivaizdþiai tryðko aikðtën þûtbûtinis ryþtas „nuðluostyt nosá“ tam tikriems bendruomenininkams, tai ta prasme kongresas Tarybai nusisekë, nes juo tapo pusëtinai kilstelëtas prestiþas. Gerà áspûdá darë saikinga apeiginiø kongreso daliø – pradinio ir baigiamojo posëdþio – reþisûra ir, palyginti, sklandus visø sveikintojø ir

303

prakalbininkø roliø atlikimas. Buvo iðvengta per didelio lëkðtybiø tvano, taip bûdingo daþnam panaðiam susirinkimui. Kas be ko, – pliaukðtelëjimø botagu á vandená nestigo. Skambiausias ið jø bus buvæs Vliko pirmininko anonsas, kad dar ðiemet ar ateinanèiø metø pradþioj turás kilti karas tarp Kinijos ir Sovietijos, kuris bûsiàs atominis, ir kad dël to netrukus atsiversianti nauja perspektyva Lietuvai. Tuo pareiðkimu Vliko pirmininkas, kaip sakoma, „pavogë spektaklá“ ið Tarybos, nes tai buvo vienintelis kongreso turinio dalykas, apie kurá dalyviai gyvai kalbëjosi ne tik tà patá vakarà, bet ir gráþæ namo. Visi buvo suintriguoti: ið kur Vliko pirmininkas suþinojo taip apykonkreèiai nurodytà terminà karui kilti? Kiti gailëjosi, kad pirmininkas barzdos neaugina ir nepasiûlë në vieno plauko ið jos iðsipeðti, jei pranaðystë neiðsipildytø... Arba apgailestavo, kad nepapranaðavo, katrie tà karà laimës, ir nepaaiðkino, katrø gi laimëjime kokias, bûtent, jis mato perspektyvas Lietuvai... Ði spalvinga raketëlë, taèiau, nepersmelkë viso apypilkio, ramaus, saikingo, veikslo, kuriuo taryba, be abejo, nevengs pasididþiuoti, kaip atnaujintu vairuotojo liudijimu, kà tik gautu, iðlaikius patikrinamàjá egzaminà. Nes Taryba ðiuo kongresu bent tà tikslà pasiekë: árodë, kad dar gali surengti pusëtino masto susiëjimà, ir já ramiai, tvarkingai atlaikyti. Kitu metu tai bûtø neypatingas pasiþymëjimas, bet po eilës toli graþu ne tokiø ramiø ir ne tokiø tvarkingø suvaþiavimø, ðis – staèiai pergalë. BRANGIOS PASKAITOS

Kongreso branduolys buvo paskaitos. Jose turëjo bûti to kongreso esmë ir prasmë. Nes negi rengtø kas kongresà tik sveikinimams ir atsisveikinimams iðklausyti ir paskui tik iðkilmingai pavakarieniauti. Paskaitø klausë, kaip minëta, vidutiniðkai apie 180 þmoniø, kuriø tarpe gal apie treèdalis buvo detroitiðkiai ar netolimi kaimynai, o kiti atvykæ ið toliau. Kai rytojaus dienà atëjo laikas apie paskaitas visam kongresui pakalbët, J. Jurkûnas lygiai per pusvalandá gana tiksliai priminë visà paskaitø turiná, o po to per 65 minutes ðeðiolika asmenø (kone 10% klausytojø) pareiðkë savo pastabø. Tos diskusijos, taèiau, nieko apèiuopiamo nepridëjo, kadangi apie pusë kalbëjusiø apsiribojo tik vienu kitu komplimentu prelegentams ir siûlë paskaitas atspausdinti, o likusiøjø dalis pakalbëjo ðá tà ir „nuo savæs“, beveik ar net visai be ryðio su paskaitomis. Ið to susidarë áspûdis, kad bene tik vienas J. Jurkûnas ir bus pakankamai ádëmiai visas paskaitas iðklausæs ir jas netgi gana gerai supratæs. Na, jis turëjo, kadangi buvo ápareigotas kità dienà vieðai árodyti, ar klausë... Tad ir kilo klausimas, jau nebe pirmà kartà toks: ar reikia dël paskaitø kongresus ðaukti ? Atspausdinti paskaitas galima ir be kongreso, o atspausdintas skaitys, ar bent galës skaityt, jei norës, tûkstanèiai, o ne keliolika deðimèiø, kuriø daugumui èia tos paskaitos, matyt, pro vienà ausá áëjo, pro kità iðëjo, ar net iðvis kaip reikiant neáëjo. Imkim, pavyzdþiui, tokià V. Vaitiekûno paskaità. Pagirtinai kruopðèiai surankiotas pluoðtas duomenø ið paties sovietinio reþimo Lietuvoj leidþiamø laikraðèiø bei

304

statistikos rinkiniø, liudijanèiø apie Lietuvoj dabar taikomas rusifikacijos ir politinës–ideologinës indokrinacijos priemones, jø apimtá, spëjamà poveiká. Beveik visi tie duomenys mums nebe nauji, nes ar VLIKo Eltos, ar kitø vilniðkës spaudos stebëtojø jau minëti èionykðèiuose laikraðèiuose, bet, kai per keletà metø tik po þiupsnelá pabarstyti, tai daugumo nelabai ásidëmëti, arba jau ir pamirðti. Èia jie vël surinkti á krûvà, papildyti ir sugrupuoti, pavirto pusëtinai aiðkiu paveikslu. Bet toká paveikslà aprëpti neámanoma, besiklausant skubiai skaitomo ir skaièiais iðmarginto teksto. Toká dalykà reikia paèiam skaityt, ir gal net ne vienà kartà. Todël nenuostabu, kad klausytojai tapo „apgluðinti“ ir, nors paskui ir kalbëjo, kad buvæ labai ádomu, vis tiek ið kiekvieno buvo aiðku, kad ið visos tos paskaitos yra ásidëmëjæ tik pabaigoj papasakotà, „bendrautojø“ ið Lietuvos atveþtà ir paskaitininko patobulintà anekdotà apie veltëdþio laþybas su prokuroru... Dar didesnis klaustukas pakibo ant kitø paskaitø, jø besiklausant. A. Devenienës paskaita – prakalba buvo, visø pirma, nepataikyta ar gal në netaikyta á dienotvarkëj skelbtà temà „Lietuviø padëtis iðeivijoj“. Tai buvo tik sentimentaliai oratoriðka A. L. Tarybos apologija. Betgi ðioj auditorijoj toki átikinëjimai buvo visiðkai nereikalingi: tikinèiøjø átikinëjimas, be to, motyvuotas padrikai ir, nors kadai ir buvusiais puoðniais, bet dabar jau nudilusiais, argumentëliais. Áspûdingiausia klausytojams buvo A. Kasulaièio temperamentingai paraðyta ir dar temperamentingiau paskaityta kalba apie „Lietuvos laisvinimo darbo sëkmes ir nesëkmes“. Gerà áspûdá ji sukëlë ypaè todël, kad, besiklausant vikraus ir graþia lietuviðka tarsena skaitymo (ryðkus kontrastas po A. Devenienës kalbos!), buvo beveik neámanoma pastebëti teigimuose glûdinèiø nenuoseklumø ir gausiø tuðèiaviduriø fraziø. Tokià prakalbà spausdinti, ið tikrøjø, rizikinga, nes tada atsiveria daug progø opinijai apie paskaità pasikeisti toli graþu ne á geràjà pusæ... Ðtai tik vienas kitas momentas, suspëjæs nelemtai uþkliûti jau ir ten pat, salëje. Kalbëdamas apie mûsø visuomenës sandaros „stulpus“ (Vlikà, Tarybà, Bendruomenæ), A. Kasulaitis sudramatintu balsu áspëjo tø stulpø griovëjus (?), kad, esà, neuþmirðkit, jog „power corrupts, and absolute power corrupts absolutely“... Kam taikytas tas áspëjimas? Tiems, kurie „griauna“ kà nors ið „valdþioj“ esanèiø? Atseit, nesikësinkit á „valdþià“, nes tai pavojingas þaislas, jis jus iðtvirkins? Betgi, manau sau besiklausydamas: Gerbiamasis, juk pats gi kaip tik jau kadai esi prie to „power“, – tai ar bûsi sumanæs èia dabar vieðai prisipaþinti, kad jau esi „corrupt“?... Arba, sakë, didelë nesëkmë – mûsø analfabetizmas komunizmo supratime. Tarëmës esà dideli komunizmo þinovai, tiesiog specialistai, o iðeina prieðingai... Mes, sakë, visiðkai nestudijuojam komunizmo. Prisiminiau, kad ir pats jau prieð koká deðimtmetá ginèijausi su besigirianèiais komunizmo paþinimo specialybe, ágyta ið 1940 – 41 metø patyrimø. Raðiau, kad besikësinantiems kovoti prieð komunizmà Amerikos ar tarptautinëj plotmëj, reiktø pirma daugiau tà dalykà pastudijuoti, kad ir ið knygø, o nesitenkinti vien 1941

305

metø prisiminimais... Manau sau, ðtai ir Kasulaitis, bent ðiuo punktu, besàs mano bendramintis... Bet kur tau! Po keleto tolesniø skambiø sakiniø paaiðkëjo, kad jis tik kaþkam kitam siûlo studijuoti, o pats ir be to ekspertas, ir jam absoliuèiai aiðku, kad komunizmas, tai niekas kita, kaip tik maðina þmogui paversti þvërim, ir kad komunizmas Lietuvos vaikus krikðtija þmogaus – þvëries þenklu... O, boy! Tai Lietuvoj dabar jau apie pusë milijono lietuviø paverstø „þmonëmis – þvërimis“! (Maþdaug tiek yra partijoj, komsomole, pionieriuose, spaliukuose.) O V. Vaitiekûnas prieð porà valandø buvo sakæs, kad net paèioj komunistø partijoj lietuviø labai nedaug esà patikimø Kremliui... Tai katruo tikët? Kan. V. Zakarausko kalbos vedamoji gaida buvo þodis „reikia“. Paminëjo porà tuzinø dalykø, kuriø mums bûtinai reikia. Teisybë, reikia, ir daþnas tà kartojam ne tik ðiame kongrese, o kalbose ir raðtuose nuo pat karo pabaigos, jau beveik 25 metai... Bet dar seniau yra pasakyta, kad „pirktø ðuo mësà, – pinigø nesà“... O mûsø tiems reikmenims ne tik pinigø, bet ir pajëgø nesà... Todël, vietoj tokios paskaitos reiktø kitokios, – tokios, kurioj bûtø ið visø reikiamø dalykø atsijoti tik tie, kuriuos galim padaryti. Deja, ir tokios reikalingos studijos dar niekas nesiryþo parengti... J. Daugëla, pabëræs, kad ir daug sklandesnës, bet vis tiek daugiau skambesiu, negu esencija turtingos retorikos apie A. L. Tarybos kilnumà bei vertingumà, siûlë ásakmiai nutarti du dalykus: plësti ALT skyriø tinklà ir kategoriðkai reikalauti, kad absoliuèiai visos Vasario 16-tosios minëjimø progomis surinktos aukos bûtø perduodamos tik á A. L. Tarybos iþdà, niekur kitur. Sakësi nesàs dar tiek susenæs, kad nematytø, jog ne visi tokio nutarimo paklausys, bet leido suprasti, kad, toká nutarimà èia ásakmiai priëmus, bûsià galima aiðkiai matyt, kas klauso, kas neklauso. Atseit, bus maþdaug kaip ir „juridinis pagrindas“ suskirstyti lietuvius ir jø organizacijas á dvi „partijas“: paklusniø aviø ir atkakliø oþiø... J. Jasaitis tik visiðkai trumpai pareiðkë, kad reikia (ir vël tas pats „reikia“) sukurti bendrà (tarpveiksniná) informacijos centrà, bet tik „idealistiniu pagrindu“, nes profesionalø, sakë, tokiam darbui neturime. Atseit, tà darbà turëtø atlikti ne profesionalai, ir dirbti „ið idëjos“, suprask, be atlyginimo (pensininkai?). Þinoma, tokiais pagrindais veikiàs centras bûtø daug pigesnis. Bet èia vël prisimena senas „ðuninis – mësinis“ prieþodis, bûtent, – „pigià mësà ðunes ëda“... Pagaliau dr. K. Ðidlauskas iðdëstë ALT valdybos jau svarstomà ir principe priimtà „Naujo þygio Lietuvos laisvinimo byloj“ planà, kuriuo ir buvo baigtas paskaitinis ðio kongreso branduolys. NAUJASIS ÞYGIS

Dr. Ðidlausko anonsuotasis „Naujas þygis“ liudija, kad A. L. Taryba ne juokais ieðko idëjø ir dairosi, kas jai daryti. Tarybos pirmininko ir kitø prasitarimai leido suprasti, kad dr. Ðidlauskas esàs ne tik ðios naujos idëjos praneðëjas, bet ir jos atradëjas bei naujo þygio plano autorius.

306

Principe jo samprotavimas geras. Reikia, kad Taryba turëtø uþsimojusi koká nors patrauklø uþdaviná, nebûtinai lengvà, nebûtinai greit atliekamà. Juo sunkesnis uþdavinys, juo ilgiau su juo teks gaiðti, juo ilgiau nereikës ieðkoti, kà èia vël prasimanius. Teisinga yra paþiûra ir á JAV vyriausybës politikà Lietuvos laisvës bylos atþvilgiu: pasyvaus Lietuvos inkorporacijos nepripaþinimo ir tik pusbalsiu kada ne kada pareiðkiamos neigiamos nuomonës apie esamà padëtá tikrai maþoka. Jeigu JAV vyriausybë mano, kad Lietuvai yra padaryta skriauda, tai galgi ði vyriausybë galëtø ir pozityviau padëti tà skriaudà atitaisyti, jei dar ne kaip kitaip, tai nors pagalba lietuviams, kurie rûpinasi Lietuvos nepriklausomybës atgaivinimu? ... Bet kaip? Dr. Ðidlausko tikinimu, esà pagrindo, remiantis ávairiais ankstyvesniais JAV Kongreso aktais, siekti, kad bûtø ásteigta tam tikra federalinë ástaiga Baltijos tautø bylai propaguoti („Baltic Countries Freedom Administration“). Kaip tik to siekti A. L. Taryba ir uþsimojusi. Detroito kongresas á ðá planà nesigilino. Naujas þygis – puiku! Dr. Ðidlauskas pasiûlë, kad ðis kongresas jau dabar staèiai kreiptøsi á prezidentà, praðydamas já pritarti atitinkamam Foreign Assistance Act papildymui. Kreipimosi á prezidentà teksto projektas buvo be kliûèiø priimtas, nors Vaðingtone jokios oficialios akcijos ta linkme dar nëra, ir prezidento kanceliarija, jei toká kreipimàsi gavo dabar (?), tai tikriausiai negalëjo susivaikyti, ko tie Detroite susirinkæ lietuviai panoro... O mums patiems tà planà pasvarstyti dar reikëtø, jeigu... jeigu bûtø bent kiek pagrindo manyti, kad ið to kas nors iðeis. Bet gal dar ir nëra reikalo gaiðti, nes „pavojaus“, kad ið to kas iðeitø, në ið tolo nematyt. Pats dr. Ðidlauskas aiðkino, jog reikia siekti, kad kalbamoji ástaiga bûtinai bûtø tiesioginëje prezidento, o ne Valstybës departamento kontrolëje, kadangi departamentas, esà, nepritartø prieð Sovietø Sàjungà nukreiptai propagandai. Betgi tas departamentas pats nëra savarankiðkas, o yra kaip tik tiesioginëj prezidento kontrolëj, ir jei prezidentas jam leidþia ar liepia laikytis „rusø neerzinanèios“ politikos, tai kaip èia dabar tas pats prezidentas ims ir steigs kità ástaigà, skirtà varyti „rusus erzinanèiai“ politikai? Todël tas planas, tegu bûtø ir ádomus ar net patrauklus (o dël to irgi gali bûti stipriai pagrástø skirtingø nuomoniø), dabartinëse aplinkybëse yra visiðka utopija, ir bus utopija bent ligi tol, kol Amerikos interesai – apsprendþiami padëties Vietname ar kitø prieþasèiø – vers jà palaikyti su Sovietija bent pavirðutiniðkai gerus santykius. Sunku patikëti, kad to nematytø plano autorius ir visa ALT valdyba. Bet, kad ir pripaþindami, jog tai sunkus uþdavinys, kalba apie já, kaip apie ámanomà ávykdyti gal net ateinanèiais metais (30 metø nuo okupacijos pradþios ir 30 metø nuo Tarybos ásikûrimo)... Tai þenklas, kad A. L. Taryba ir toliau mano „loðti iðimtinai Amerikos korta“. Tai yra, – laikytis ir toliau tos paèios tezës, anot kurios vienintelë pagalba Lietuvos nepriklausomybës atgavimo pastangoms gali bûti tik Amerikos valdþios pagalba.

307

Ir teisybë, – ði pagalba galëtø bûti efektyviausia, ... jeigu jos bûtø. Bet jos nëra (neskaitant 30 metø patvariai kartojamø paguodos þodþiø), ir nematyt jokiø þenklø, ar jos ið viso kada nors daugiau atsiras. Jokios alternatyvos nei taryba, nei ðis kongresas ne tai kad nerado (nelengva bûtø ir rasti), bet, kas itin bûdinga, – nebandë net ir uþsiminti apie kokios nors alternatyvos galimybæ. Lengvai kilstelëtos rankos pritarë papasakotam planui apie „naujà þygá“, ir niekas nei neklusterëjo, argi tai ne apsisprendimas ir toliau loðti vis tik ta paèia ir ta paèia korta, kurios nëra... Ið tikrøjø, anot Naujienø rugs. 2 d. pareiðkimo, tai buvo „Didelë lietuviðkos vienybës demonstracija“... Ið toliau atvykti á kongresà ir jame dvi dienas dalyvauti vienam asmeniui turëjo susidaryti iðlaidø vidutiniðkai bent 80 doleriø, skaièiuojant labai kukliai. Jei tokiø buvo, sakysim, koks 120 asmenø, tai jie turëjo iðleisti apie 10 tûkstanèiø doleriø. Tiek, vadinasi, atsiëjo tø ðeðiø – septyniø paskaitø pateikimas kelioms deðimtims asmenø... Akiraèiai, 1969. Nr.8(12)

Taip ginamos Lietuvos atstovybës „Kaip lietuviø tautos politinës valios reiðkëjas ir vykdytojas, Vyriausias Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetas, ypatingai vertindamas Lietuvos diplomatiniø misijø veiklà laisvës kovoje, ápareigoja Vliko Valdybà dëti visas pastangas talkinti tø misijø veikimui ir aktyviai pasiprieðinti bet kokioms pastangoms jø egzistencijà ar veiklà trukdyti“... Tokia rezoliucija buvo priimta Vliko 1968 m. seime. Maþa kam ið „nepaðvæstøjø“ buvo aiðku, kodël tokia rezoliucija tada buvo priimta ir kam jos reikia. Gal kai kas bus pamanæs, kad tai ilgai trukusio „karo“ tarp Vliko ir Diplomatinës tarnybos ar atskirø jos pareigûnø galutinio uþbaigimo þenklas. Tokiam spëjimui davë pakankamai pagrindo rezoliucijos turinys. Tik ið uþkulisiø galëjai suuosti, kad tai buvo savotiðkas Tonkino rezoliucijos (JAV senate) variantas, tos rezoliucijos, kuria remdamasis prezidentas Johnsonas iðplëtë karà Vietname ir ëmë bombarduoti ðiauriná Vietnamà... Vliko 1968 m. gruodþio 8 dienos rezoliucija irgi buvo reikalinga, kaip atrama ir priedanga sankcionuoti ir tæsti Vliko ir LLK pirmininkø (J. Valiûno ir V. Sidzikausko) jau pradëtai intervencijai á Lietuvos Diplomatinës tarnybos negraþiai susiklosèiusius vidujinius santykius. Ið lûpø á lûpas sklido aliarmuojanti þinia: Lozoraitis (LDÐ), sumobilizavæs Amerikoj esanèiø Dipl[omatinës] tarnybos pareigûnø pritarimà, „likviduoja Lietuvos diplomatinæ misijà“ (ar staèiai „pasiuntinybæ“) Paryþiuje. Èia ir buvo „pastangos sutrukdyti misijos veiklà ir egzistencijà“. Vliko ir LLK pirmininkai jau buvo pradëjæ toms pastangoms energingai prieðintis, ir tam konkreèiam atvejui jiems buvo reikalingas salomoniðkai iðreikðtas pritarimas ir net ápareigojimas. Þinia apie diplomatø bei konsulø pasitarime Vaðingtone sutartà pareiðkimà, kad

308

prof. J. Baltruðaièio ir A. Liutkaus jie nelaiko Lietuvos Diplomatinës tarnybos nariais, ið esmës buvo teisinga: toks pareiðkimas buvo, ir buvo sutarta painformuoti, kad buvo, Valst. Departamentà Vaðingtone. Ar tas nutarimas buvo pagrástas ir geras, – tai kitas klausimas, tik, mûsø paðalieèiø nuomone, dr. Valiûnas su V. Sidzikausku (ar atvirkðèiai), net ir viso Vliko seimo rezoliucija apsiðarvojæ, nebuvo ir netapo kompetentingi tà klausimà spræsti ir nei turëjo, nei ágijo priemoniø kaip nors tà reikalà „tvarkyti“. Intervencijos ið viso nepopuliarus dalykas, o intervencijos be kompetencijos ir be priemoniø daþniausiai baigiasi intervento kompromitacija. Paskiriems asmenims valia ir kompromituotis, jei neiðkenèia, bet èia á kompromitacijos rizikà tapo átrauktas ir visas Vlikas, nes jo seimas, vadovaudamasis tik ðaliðkø informacijø nuotrupomis, davë tai intervencijai savo sankcijà. Girdime, kad V. Sidzikauskas ið tos akcijos jau kaip ir pasitraukæs, bet dr. Valiûnas dar „iðtikimai vykdo Vliko seimo ápareigojimà“... Vieðos kompromitacijos dar neávyko, bet miglos á akis Vliko valdybai, tarybai ir visai visuomenei protarpiais papuèia. Rugpjûèio gale laikraðèiuose pasirodë Eltos pasiraðytas praneðimas, anot kurio „Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas 1969 m. rugpjûèio 5–7 d. Paryþiuje konstatavo, kad Lietuvos Diplomatinës Atstovybës paskutiniø mënesiø veikla po Prancûzijoje naujo Resp. Prezidento iðrinkimo ir naujos vyriausybës sudarymo labai pozityvi. Vliko pirmininkas patyrë, kad Lietuvos Atstovo prof. Jurgio Baltruðaièio santykiai su nauja vyriausybës galva ir Uþsienio Reikalø Ministeriu yra artimi ir asmeniðka paþintis bei draugiðkumas juos riða daugelá metø. Lietuvos Atstovas Paryþiuje prof. Baltruðaitis buvo uþtikrintas asmeniðkais laiðkais, kad naujoji Prancûzijos Vyriausybë ir toliau santykiaus su juo draugiðkoje ir mûsø laisvës kovos bylà remianèioje dvasioje“. Bûtø maloni naujiena, jei tai nebûtø naiviems lengvatikiams á akis papûsta migla. Vliko pirmininkas èia ne savo miglà papûtë, o tik Liutkaus jam Paryþiuje ápûstà perpûtë. Mums teko matyti kopijà bent vieno ið tø laiðkø (uþs. reikalø min. M. Schumanno), kuriuo „prof. Baltruðaitis buvo uþtikrintas, ... kad naujoji Prancûzijos Vyriausybë ir toliau santykiaus su juo“ ir t.t. Tai multiplikuota kortelë, kurioje yra ministro vardas ir pavardë, o po to áraðas – „Ið gilimos ðirdies aèiû!“ (padëka uþ pasveikinimà, kai buvo paskirtas ministru). Lygiai tokià paèià padëkos kortelæ turi ir min. S. Lozoraitis Romoj, kuris irgi M. Schumannà ta paèia proga buvo pasveikinæs... Þinoma, toká susiraðinëjimà irgi galima vadinti „asmeniðku“, bet padaryti ið to Prancûzijos Vyriausybës paþadà „ir toliau santykiauti ... laisvës kovos bylà remianèioje dvasioje“ – tai jau reikia labai lakios fantazijos. Ðá kartà nebrisdami á ðio atvejo detales, kurios, deja, klampios, þvilgterëkime á vienà ankstesná Eltos paskelbtà praneðimà, skaitytà laikraðèiuose birþelio vidury: „Vliko pirmininkas dr. J. K. Valiûnas birþelio 4 d., lydimas Lietuvos atstovo J. Kajecko, lankësi Valstybës Departamente, Vaðingtone, ir matësi su Baltijos skyriaus virðininku Barclay Ward. Pakartotinai kalbëtasi apie sovietiniø muitø dovaniniams siuntiniams

309

klausimà. Su ypatingu dëmesiu buvo priimta Vliko pirmininko pateiktoji informacija, lieèianti padëtá Lietuvoje“. Praneðimas, rodos, niekuo nesusijæs su atstovybiø problemomis... Bet birþelio 19 d. VLIKo pirmininkas paskleidë pro memoria apie tà patá pasimatymà, kuris, pasirodo visiðkai nebuvo oficialus, ávyko ne birþelio 4, o 3 d., ne Valst. Departamente, o restorane, kur dr. Valiûnas buvo pasikvietæs p. Kajeckà ir p. Wardà pietø, kurie trukæ daugiau kaip dvi valandas, ir kur tarp kita ko buvæ kalbëta ir apie atstovybes. Bûtent dr. Valiûno paklaustas, kaip bûtø galima sustiprinti Londono atstovybës personalà, kur beliko vienas asmuo, p. Ward atsakæs, kad „sunkiai bus ámanoma kà nors kità paskirti Londono Atstovybei sustiprinti, nes Jungtinës Amerikos Valstybës, taip pat, kaip ir Anglija, pripaþásta tik tuos diplomatus, kurie buvo paskutinës Lietuvos vyriausybës akredituoti diplomatinei tarnybai“. (Pilnas pro-memoria tekstas rëmuose). PRO - MEMORIA

State Departamento pakviestas apsilankyti Washingtone pasiûliau Pabaltijo Skyriaus Virðininkui p. Barkley Ward papietauti kartu su p. Kajecku ir su manim birþelio 3 d. Pietûs uþtruko virð dviejø valandø, tad buvo progos iðsikalbëti ávairiais mums svarbiais klausimais. Tarp kitko, padëkojau p. Ward uþ State Departamento vedamà tvirtà Lietuvos de jure klausimu politikà ir pareiðkiau, kad Vlikas remia mûsø diplomatinæ tarnybà. Kadangi Londone po p. Baluèio mirties yra likæs vienas p. Balickas, að principe pasiteiravau, kà mes ið savo pusës galëtume padaryti tokioms pozicijoms sustiprinti. Ponas Ward pareiðkë, kad jo nuomone sunkiai bus ámanoma kà nors kità paskirti Londono Atstovybei sustiprinti, nes Jungtinës Amerikos Valstybës, taip pat ir Anglija, pripaþásta tik tuos diplomatus, kurie buvo paskutinës Lietuvos vyriausybës akredituoti diplomatinei tarnybai. Jis toliau pareiðkë, kad Vatikane esanti tokia pat padëtis, kaip Londone, nes jie ponà Stasá Lozoraitá skaito tarnautoju, o ne diplomatu. Todël mûsø atstovui prie Vatikano mirus, bûtø sustabdyti ten siunèiami kreditai. Toliau tæsdamas p. Ward pareiðkë, kad mes turime nedaug oficialiai pripaþintø atstovybiø. Paryþius, jo nuomone, esàs labai svarbus postas ir todël Paryþiaus atstovavimo likvidavimas bûtø „fataliðkas ir katastrofiðkas“. Jis pareiðkë, kad kiðtis á Lietuvos diplomatinës tarnybos vidaus reikalus jam nepridera, bet jis jauèiàs pareigà mane perspëti, kad nesantaika mûsø diplomatinës tarnybos viduje kenkianti visai mûsø diplomatinei tarnybai. Jis pareiðkë, jog mûsø vadovaujantieji diplomatai turëtø þiûrëti á Lietuvos reikalus ið aukðtesnio poþiûrio taðko ir nedaryti sprendimo vadovaujantis asmeniðkumais. Jis mane kvietë, kai tik gráðiu ið Europos, pirma proga apsilankyti State Departamente, nes jie norëtø su manim pasidalinti mano kelionës áspûdþiais.

310

Ðià pro memorià suraðiau p. Kajecko praðomas, kuris yra uþsiëmæs. New York, N.Y. 1969 m. birþelio mën. 19 d. J. K. Valiûnas Kas ðio pro-memoria pradþioj papasakota (apie atstovybes Londone ir Vatikane), jei teisybë, tai yra kalba apie JAV vyriausybës planà „sutrukdyti tø diplomatiniø misijø egzistencijà“. Vliko seimas yra ápareigojæs (pradþioj cituotoj rezoliucijoj) Vliko valdybà, taigi ir pirmininkà, aktyviai pasiprieðinti bet kokioms pastangoms Lietuvos diplomatiniø misijø egzistencijà ar veiklà trukdyti. Jei bet kokioms, tai net ir Valstybës Departamento, ar ne? Dabar Vliko pirmininkui sako, kad departamentas tik laukia atitinkamø asmenø mirties, ir sustabdys misijoms kreditus, o Vliko pirmininkas ramiausiai klausosi ir niekur nieko... Mums atrodo, gelbës negelbës, o Vlikui privalu daryti visø ámanomiausiø þygiø, kad toks V. D. [Valstybës Departamento] nusistatymas bûtø pakeistas. Þinoma, reikëjo ir Vlikui, ir A. L. Tarybai ir ypaè patiems diplomatams jau prieð 20 metø derëtis su V. D. [Valstybës Departamentu], kad jis neprisileistø tokio nusistatymo, koká dabar tas p. Ward prie pietø stalo dësto jau kaip dogmà. Visi leido tam reikalui nuriedëti nepageidaujama kryptim, bet tai dar nereiðkia, kad iðgirdus toká pareiðkimà, Vliko pirmininkui nieko nebelieka, kaip tik ramiai nutylëti. Nuo birþelio 3 iki 19-tos priderëjo ne tà pro-memoria paraðyti, o sukelti aliarmà ir suorganizuoti iðsamø memorandumà tuo klausimu vyriausybei. Jei ir negelbëtø, tai bûtø bent istorijai dokumentas... Na, ir Vliko seimui susirinkus, pirmininkas turëtø kà pasakyt: ðtai, pavedët ginti diplomatines misijas, ir gyniau, netgi nuo paties Valstybës Departamento! O dabar?.. Bet antrojoj pro-memoria pusëj papasakoti dalykai (apie Paryþiaus atstovybës svarbumà ir apie pamokslà diplomatams) daro ðá dokumentà visiðkai neátikëtinà. Èia jau visiðkai nebeaiðku, kur èia katras kalba, arba – ar èia ið viso bent kiek kalba Ward, ar tik vienas Valiûnas? Galima dar patikët, kad p. Ward pareiðkë, jog jam kiðtis á LDT vidaus reikalus nedera. Tai bûtø ir p. Valiûnui sektinas pavyzdys! Bet kaip tai galëjo bûti, kad, kà tik pasakæs, jog nedera, ëmë toká pamokslà sakyt, ir tai ne vien p. Valiûnui, o ir èia pat prie stalo sëdinèiam vienam ið vadovaujanèiø diplomatø – p. Kajeckui! Ar tas p. Ward toks nenuoseklus, ar èia pats p. Valiûnas, anot rusø, „otsebiatinos“ (nuo savæs) pridëjo? Dar keisèiau skamba p. Ward nesiorientavimas apie Lietuvos atstovybes. Jis, anot dr. Valiûno atpasakojimo, teigæs, kad pripaþintø Lietuvos atstovybiø nedaug, ir kaip tik todël reikia iðsaugoti Paryþiaus atstovavimà, nes likvidavimas bûtø „fataliðkas ir katastrofiðkas“. Betgi, rodos, visiems trims ten sëdëjusiems turëjo bûti þinoma, kad kaip tik Paryþiuje pripaþintos atstovybës ir nëra nuo pat 1940 metø vasaros... Kas

311

ten yra, tai tik trys lietuviai dar su diplomatinëmis kortelëmis, ið kuriø tik du yra buvæ Lietuvos vyriausybës paskirti, o vyriausias, prof. Baltruðaitis net nëra buvæs Lietuvos vyriausybës paskirtas, vadinasi, toks, kokiø p. Ward nebesutinka pripaþinti diplomatais... Jeigu p. Ward, kuris tose pareigose naujokas, to neþino, tai jis ið viso joks autoritetas apie tokius dalykus kalbëti, be reikalo dr. Valiûnas jo nuomonæ perdavinëja Vliko valdybai ir diplomatinës tarnybos nariams maþdaug kaip „vox Dei“. O jeigu p. Ward þino, kokia ið tikrøjø Lietuvos atstovybë Paryþiuje yra, tai jis negalëjo tokiø dalykø sakyt, kaip dr. Valiûnas raðo. Nes argi nekeista, kad, prieð trisdeðimt metø jau likviduotos atstovybës dabar kaþkoks „likvidavimas“ (faktiðkai tai tik A. Liutkui poros ar trejeto ðimto doleriø per mënesá siuntinëjimo sustabdymas) bûtø „fataliðkas, katastrofiðkas“ ávykis, kai tuo tarpu dar tikrai esamø, tegu ir ribotai, bet visgi dar pripaþintø atstovybiø veikimo (bent finansavimo) sustabdymas ir ponui Ward, ir ponui Valiûnui, taip pat, turbût, ir ponui Kajeckui – nieko daugiau, kaip tik „fact of life“... Tarp kito ko, pradþioj p. Wardo papasakotasis nusistatymas apsiriboti tik senstanèiais ir anksèiau ar vëliau mirsianèiais Lietuvos vyriausybës paskirtaisiais pareigûnais, ir nusistatymas nebeásileisti (nebepripaþinti) naujø, kaip Londono, kaip Vatikano, taip gresia ir Montevideo pasiuntinybei. Taigi tikrai nedaug tø pripaþintø pasiuntinybiø, bet visgi, neskaitant Vaðingtono, dar trys. Ir jas visas tris Vliko pirmininkas Valst. departamento pareigûno lûpomis ramiausiai nuraðo á neiðvengiamus nuostolius, o tik labai energingai daro iðimtá pripaþinimo seniai netekusiai neva atstovybei. Aiðkus, paslëpti neámanomas ðaliðkumas. Dabar lieka tik klausimas, ar tai ðaliðkumas ið asmeniniø, ar ið dar kokiø sumetimø? LDT tarnyboje, beje, priimta pro-memoria apie ávyká raðyti tà paèià ar rytojaus dienà. Kad „memoria“ bûtø ko arèiau prie faktø... O ðis pro-memoria datuotas 16 dienø po ávykio (pasikalbëjimo). Ir paþymëta, kad „ðià pro-memorià suraðiau p. Kajecko praðomas, kuris yra uþsiëmæs“. Ið tikrøjø? Akiraèiai, 1969. Nr.8(12)

Be fanfarø, be këlimo vëliavø 1969 metø Vliko seimas nusipelnë nuoðirdaus pagyrimo uþ tai, kad jis bene bus buvæs pats nepretenzingiausias ið visø Vliko seimø, nuo jø prieð keletà metø ávedimo Vliko santvarkon. Ne tai, kad ðiame nebûtø buvæ tradicinio iðpûstø þodþiø antplûdþio (to buvo tiek ir tiek!), o tai, kad jame nesikësinta nei svarstyti, nei spræsti pretenzingu vardu vadinamoji Lietuvos „laisvinimo“ politika. Du treèdaliai seimo laiko buvo praleisti rutininiams metinio organizacijos atstovø susirinkimo formalumams: iðklausë ir „uþplojo“ ataskaitinius praneðimus, patvirtino senas pajamø – iðlaidø apyskaitas, priëmë naujø sàmatø projektus (viskà, kas pasiûlyta) ir paliko valdybai su-

312

tvarkyti nutarimø komisijos perskaitytà keleto nutarimø þaliavà. Todël, ðalia pagyrimo uþ kuklumo dorybæ, ákyriai lindo á akis ir klausimas, – kuo visi tie iðklausymai bei patvirtinimai prasmingi, kodël svarbûs ir kam, atvirai kalbant, reikalingi... Dar maþiau progos buvo uþtikti toj rutinoj koká nors ádomø momentà. Ið pirmininko ir vicepirmininko praneðimø iðsiskyrë vienintelë ádomi vieta, bûtent ta, kuri buvo nutylëta. Mat, buvo aiðkinta, kaip valdyba vykdë praëjusiø metø nutarimus, ir, rodos, visi nutarimai buvo paliesti, iðskyrus ápareigojimà ginti nuo pasikësinimø Lietuvos diplomatines misijas... Todël pertraukos metu gyvai buvo ieðkoma AKIRAÈIØ 8-to numerio, kadangi pasklido gandas, jog ten esàs „svarbus Vliko valdybos praneðimo papildymas“... Áspûdþius paávairino gen. konsulas A. Simutis vakarienës kalboje. Áspëjæs, kad kalba su niekuo nesusitaræs ir niekieno neágaliotas, A. Simutis pripaþino, kad Lietuvos Diplomatinëj Tarnyboj, þinoma, ne viskas puikiai sekasi, bet jis verèiau papasakosiàs, kaip maþas bûdamas su draugu „budilnikà“ (laikrodá – þadintuvà) taisæs. Gavom, sako, tà laikrodá ir buvom nepaprastai laimingi, tik buvo viena bëda – laikrodis ëjo, bet neskambino. Radom, sako, ir tà ratukà, kuris buvo sukliuvæs ir uþsikirtæs. Nutarëm, kad reikia pataisyti. Einam pas kalvá ir praðom árankiø, „budilnikà“, sakom, norim pataisyt. O kalvis þemaitiðkai nusiðypso ir sako: „Vakalia, vakalia, – nepataisyset, vuo pagadinset“... Bet árankiø visgi davë. Nieko tas kalvis nesupranta, pagalvojom, sako, ir ëmëm taisyt. Iðsukom parà sraigteliø ir jau sukliuvusi vieta atrodë visai greit bus pasiekiama. Sukam dar vienà ir staiga – cinkt! Kaþkokia visai nepastebëta spyruoklë iðlëkë, kone iki lubø, o paskui jà ir ratukas, svirtelë... Ëmëm, sako, rinkt, dël atgal, bet kur tau: iðsipildë seno kalvio pranaðystë... Ir viskas. Taðkà ant „i“ Simutis nedëjo. Atrodë, ir taip viskas aiðku. O taèiau seimo gale nutarimà þaliavoj ir vël buvo kaþkieno paduotas siûlymas pavesti valdybai kaþkà daryti diplomatiniø misijø reikalu. Iðeitø, kad vis tik dar yra norinèiø „budilnikà taisyt“.Vakalia, vakalia – nepataisyset, anot kalvio. Politiniame treèdalyje V. Sidzikauskas pateikë tarptautinës padëties apþvalgà, o J. Audënas 1970 metø Vliko darbø planà. Tarptautinëj padangëj, kaip visada: nepastovus debesuotumas arba debesuotas nepastovumas, o ið to iðvada – jeigu neims lyti, tai galëtø bûti ir ðiek tiek giedros... Priartëjus prie V. Sidzikausko þodþiø, iðeitø, kad telkiasi pavojingi Europos saugumo konferencijos debesys, kuriuose, esà, glûdi „iððûkis ir viltis“. „Iððûkis“, þinoma, pavojuje, kad Baltijos valstybës toj konferencijoj gali bûti ásakmiai iðjungtos ið Europos problemø ir galutinai uþkaltos Maskvos imperijos vidaus reikalø rëmuose. O kur „viltis“ – nepavyko toj metereologijoj apèiuopti. Á klausimà, kas daryt, V. Sidzikauskas susilaikë nuo vieðo atsakinëjimo. Atseit, kad prieðas neiðgirstø. Kai kas bandë su tuo nesutikt, bet atsakymo vis tiek nesugalvojo. Paaiðkëjo, kad ir neþinanèiam atsakymo verèiau nesisakyt, kad neþino, o sakyt, kad tik vieðai kalbët nenori... J. Audënas planà pateikë 12 punktø pavidalu, kuriuos Vliko tarybos politinës komisijos pirmininkas S. Luðys tuojau pavadino ne planu, o tik praëjusiais metais

313

neatliktø darbø sàraðu, vietomis tinkanèiu nebent á juokø laikraðtá... Vliko Tarybos pirmininkas pridëjo tryliktà ir keturioliktà punktà. Tada dr. J. Pajaujis ir klausia, – kodël tie pareigûnai pirma nesusikalbëjo: paþintis nutrûko ar kas? Bet kiti uþstojo J. Audëno planà sakydami, kad ir neatliktieji darbai tinka á kitø metø planà áraðyti. Pats J. Audënas leido suprasti, kad Politinës komisijos pirmininko kritika neimtina dëmesin, kadangi tai yra tik sveèio, o ne seimo nario nuomonë. Po tokio akibrokðto, Politinës komisijos pirmininkas ið seimo iðëjo ir á já daugiau nebegráþo. Darbø planas (arba sàraðas) buvo, þinoma, priimtas, ir tuo politinë seimo dalis pasibaigë. Ðalia seimo, buvo suðaukta ir Vliko taryba (tik treèdalis seimo, po vienà atstovà nuo kiekvienos Vlike dalyvaujanèios grupës). Ir ji maþdaug per pusvalandá atliko Vliko pirmininko ir valdybos patvirtinimo formalumà. Taryba turi teisæ pirmininkà ir valdybà rinkti laisvai, bet ðiuo atveju ji laisvai sutiko pasitenkinti tik patvirtinimo to, kas jau buvo ið anksto sutarta. Vlike ðiuo metu nëra kito kandidato á pirmininkus, kaip tik dr. J. K. Valiûnas. Jis sutiko, niekas kitas nei siûlësi, nei kalbinamas ëjo. Todël pirmininkas ir buvo tas pats patvirtintas, tik ne aklamacijos, o slapto balsavimo bûdu, kur teigiamai balsavo 11, o 4 susilaikë. Taryboje buvo noro bent valdybà rinkti ið kiek didesnio kandidatø skaièiaus, taèiau pirmininkas buvo jau pats valdybà iðsirinkæs ir praðë jà priimti visà urmu. Uþ tà pirmininko pasiûlymà buvo 10 balsø, prieð – 5. Ðie skaièiai buvo liudininkai, kad apie Vliko pirmininko, kad ir nepamainomojo, vedamàjà politikëlæ taryboj nëra visai vienodos paþiûros. Nebuvo ta paþiûra visiðkai vieninga net ir Vliko valdyboje. Dabartinis Vliko valdybos rinkimo arba pasirinkimo bûdas tartum skirtas bent valdyboje tokiam vieningumui uþtikrinti. Ið valdybos pasitraukë (ar nebuvo kviesti pasilikti?) Pr. Vainauskas ir A. Budreckis. Jø vieton pakviesti J. Puzinas ir S. Dzikas. Buvo pasitraukæs ir B. Nemickas, ir turëjo savo grupës (LTS) atitinkamo organo pritarimà tam pasitraukimui, bet Vliko ir ALT S-gos pirmininkø (Valiûno ir Blinstrubo) sukoncentruotomis pastangomis dar buvo ápraðytas pasilikti... Seimui besiskirstant, kai kas klausinëjo, kokiais sumetimais Vliko pirmininkas taip sustiprintai „apsistatë tautininkais“: T. Blinstrubà pasikvietë seimui pirmininkauti, o dabar valdybon net du ápraðë. Buvo paaiðkinta, kad J. Puzinas áeina, kaip „independent“. Pagaliau, – beveik sensacija: ðis Vliko seimas ne tik nepriëmë naujos rezoliucijos, draudþianèios „bendradarbiavimà“, bet apie tai jame niekas net neuþsiminë! Akiraèiai, 1969. Nr.10(14)

Lietuvos diplomatinë tarnyba Kovo gale suþaibavo mûsiðkiø nuomoniø susikirtimai dël Amerikos laikraðèiuose pasirodþiusiø straipsniø apie mûsø diplomatijà. Ðventiniame Vasario 16-tos pobûvyje

314

Lietuvos pasiuntinybëje Vaðingtone apsilankë Washington Post ir Wall Street Journal reporteriai. Pabuvojo, pasidairë, pasikalbëjo, pasiklausinëjo ir po kiek laiko abu paraðë po straipsná. – WP [Washington Post] kovo 11, o WSJ [Wall Street Journal] kovo 20. New Yorko savaitkalbis Laisvës Þiburys lietuviðkai ir angliðkai pasipiktino ypaè WSJ [Wall Street Journal] straipsniu ir ragino klausytojus raðyti protesto laiðkus redakcijoms. Èikagos dienraðèiuose AL Tarybos kanceliarija tuo paèiu metu paskelbë dþiaugsmingus praneðimus apie tuos straipsnius ir ragino skaitytojus siøsti padëkos laiðkus redakcijoms. L. Þiburys kità sekmadiená stebëjosi tokiu AL Tarybos apsidþiaugimu ir sakësi nebeþinàs kas daryt: ar èia juoktis, ar èia verkt. Paskelbë dr. B. Nemicko laiðkà á WSJ [Wall Street Journal], kuriame buvæ bandoma atitaisyti keletas WSJ [Wall Street Journal] reporterio klaidø, ypaè Baltijos pasiuntinybiø pavadinimà istorijos anomalija ir J. F. Dulles ðaltojo karo machinacijø produktu. (WSJ [Wall Street Journal] laiðko neádëjo.) Brooklyno savaitraðtis Darbininkas, kad ir pirðtu á AL Tarybà nerodydamas, kiek pasiðaipë ið tokiø, kurie skuba didþiuotis kiekvienu laikraðèiu apie juos paraðymu, net neásiþiûrëjæ, kà raðo. Clevelando savaitraðtis Dirva po trejeto savaièiø irgi ásikiðo: atpasakojo pagal Èikagos tarybininkø skoná sufrizuotà ir netgi „papildytà” WSJ [Wall Street Journal] straipsná, kaip árodymà, kad... „tie iðeiviðki desperados, kurie paðiepia arba ir visai nuneigia etniniø grupiø Washingtone lankymàsi, atrodo, gerokai klysta ir savo tuðèiais smerkimais ðauna pro ðalá”. Kai apie tà patá dalykà keli informatoriai informuoja vis kitaip ir vieni kitiems net grieþtai prieðingai, nebegalima në vienu ið jø pasitikëti. Betgi, jeigu apie Lietuvos Diplomatinæ Tarnybà raðë þymûs Vaðingtono ir New Yorko dienraðèiai, tai mums ne tik tas faktas svarbus, o ir straipsniø turinys ádomu þinot. Lietuviø visuomenë tø straipsniø paskaityt neturëjo progos, kadangi maþa kas ið lietuviø tuos dienraðèius skaito, o mûsø dienraðèiai, savaitraðèiai ir savaitkalbiai në vienas në nepabandë painformuoti teisingai, tik prikalbëjo ir priraðë virtinæ kartinanèiø ar saldinanèiø prasimanymø. Dël to pateikiame iðtisus tø straipsniø tekstus ir keletà prie jø bûtinai reikalingø patikslinimø. ATVIRAS ÞODIS

Ið tikrøjø tai nei ten buvo uþ kà dëkot, nei dël ko protestuot. Abiejuose straipsniuose apie Lietuvos pasiuntinybæ Vaðingtone ir apskritai apie Baltijos valstybiø diplomatines misijas paraðyta, kaip apie beveik neátikimai ilgai iðsilaikiusias, bet visgi jau vystanèias prieð 33 metus nukirstø medþiø ðakas. Tai atviri þodþiai apie melancholiðkà tikrovæ, su ðiek tiek uþuojautos dël nelaimingai susidësèiusio likimo, su ðiek tiek ironijos apie to likimo aukø vis dar puoselëjamas iliuzijas, ir su virtinële (tegu ir ne

315

esminës reikðmës) klaidø tø misijø padëties apibûdinime. (Labiausiai akis durianti klaida bene bûtø WSJ [Wall Street Journal] teigimas, anot kurio Baltijos valstybiø misijø pripaþinimas lyg ir esàs J. F. Dulles laikø ðaltojo karo manevrø produktas. Ið tikrøjø pripaþinimas galioja nuo 1940 metø, kada ðaltasis karas tebebuvo dar negimusi sàvoka.) RENGIMAS LIKVIDACIJAI?

Kalbamøjø laikraðèiø skaitytojø masei papasakojimai apie Baltijos kraðtø pasiuntinybes tiek teturi reikðmës, kiek ir bet kokia laikraðèiø teikiama „ávairenybiðka” laisvalaikio lektûra. AL Taryba, ragindama tos lektûros visai nemaèiusius lietuvius uþ jà dëkoti, turbût, buvo paskubom pamaniusi, kad jeigu straipsnyje mini Lietuvos pasiuntinybæ (ir netgi cituoja dr. C. K. Bobelá!) tai jau „garsina Lietuvos bylà”. Matyt, nesusiprato ásiþiûrët, kokia prasme garsina. O New Yorko savaitkalbis susijaudino, kadangi jam ðovë á galvà átarimas, bene bûsià tie raðymai netgi valdþios inspiruoti, kad palankiai nuteiktø Amerikos visuomenæ turbût jau rengiamam baltieèiø diplomatiniø misijø likvidavimui... Toks spëjimas galëjo iðdygti tik ið mûsuose gana bûdingo ásikalbëjimo perdëtai aukðtos nuomonës apie mûsø bylos reikðmæ Amerikoj. Ið tikrøjø Baltijos pasiuntinybiø pripaþinimà ar nebepripaþinimas Amerikos problemø komplekse yra toks palygint maþareikðmis reikaliukas, kad já vienaip ar kitaip vienu mostu patvarkyti gali prezidentas, vien tik aprobuodamas ar atmesdamas Valstybës D–to kanceliarijoj parengtà tà ar kità formulæ, nekvarðindamas galvø net kongresiniams uþsienio politikos komitetams, o kà, jau kalbëti apie kokià nors „strategijà” visuomenës opinijai manipuliuoti dël tokio menkniekio. Nebent prezidentas uþsimanytø skelbti karà Sovietijai dël Baltijos... Tokiam uþsimojimui tai reiktø ne juokais pasidarbuoti, kad palankiai nuteiktø kongresà ir visuomenæ. Bet juk dar 1945 metais Eisenhoweris mûsiðkiø delegacijà „atsodino” klausimu: „Nejaugi jûs manot, kad mes tæsime karà dël jûsø?” ÁSIDËMËTINAS TURINYS

Taigi pats tø straipsniø pasirodymas minëtuose laikraðèiuose nëra nei mûsø susirûpinimo nei ypatingo dëmesio reikalingas ávykis. Amerikos visuomenei ta tema nesvarbi, todël vieno kito straipsnio tuo klausimu pasirodymus tame ar kitame laikraðtyje nepalieka ir nepaliks apèiuopiamo poveikio Lietuvos bylos eigai ar neeigai. Taèiau prasminga mums patiems susipaþint su tokiais pasitaikanèiais raðymais, kadangi daumáslë. Kiek jos yra ir gumui mûsø, ypaè jaunesniems, Lietuvos Diplomatinë Tarnyba yra máslë kur? Kà ji daro? Kokia jos reikðmë? Nuo ko priklauso jos buvimas? Ar ilgam? Kas bus, kai nebus? Mûsø paèiø raðymuose bei kalbëjimuose apie LDT – nei seniau, kai be galo daug raðyta ir kalbëta, nei dabar, kai maþai beraðoma ir besakoma – atvirø atsakymø á tuos

316

klausimus nebûna. Jau yra pasidaræ lyg netgi nemandagu tokiø dalykø teirautis. Dabar tie du laikraðtininkai neklausiami parûpino ðiek tiek paaiðkinimø. Kai kurie duomenys minimi toki, koki jie, matyt, ið mûsiðkiø ðaltiniø pateikti, todël jø „tik blizganèioji pusë” matoma. Pavyzdþiui, nurodymas, kad Lietuvos Diplomatinës Tarnybos personalo esama 12 ar net „beveik 15” asmenø, ir kad yra pilnà diplomatiná statusà turinèios keturios Lietuvos pasiuntinybës... Liudija tie laikraðtininkai, kad LDT pareigûnai tikrai uoliai daro viskà, kà tik gali. Taèiau jie drauge liudija ir tai, kad gali labai nedaug, ir kad tø nedaugelio galimø dalykø reikðmë maþa. Kad jø funkcijos yra tik bûti simboliu nors teisaus, bet prarasto reikalo. Tie laikraðtininkai, tarp kita ko, atskleidë Lietuvos Diplomatinei Tarnybai lemtingiausios reikðmës turintá dalykà, apie kurá tik mûsø politiniuose centruose puse lûpø jau kuris laikas prasitariama, bet platesnei visuomenei paaiðkinti dar neturëta dràsos. Tai yra Londone jau seniai suformuluotas, o Vaðingtone tik gerokai vëliau galutinai adoptuotas dësnis, pagal kurá pripaþástamøjø buvusiø Baltijos valstybiø diplomatiniø misijø bei konsulatø personalo nariais pripaþástami tik tie, kurie á tø valstybiø uþsienio tarnybà buvo paskirti dar jø nepriklausomybës metu, tat yra, ne vëliau kaip 1940 metø birþelio 15. Tai reiðkia, kad LDT galës funkcionuoti ne ilgiau, kai iki tokiø jos pareigûnø gyvos galvos. Nebegali bûti kalbos apie to personalo „atnaujinimà”, apie naujø, jaunesniø pareigûnø paskyrimà, apie tø institucijø veikimo tesëjimà ligi nepriklausomybës atstatymo, nepaisant, kiek laiko reiktø to laukti. KIEK IÐ TIKRØJØ?

Teigimas, kad dar yra 12 ar net 15 kvalifikuotø Lietuvos Diplomatinëj Tarnyboj, skamba áspûdingai. Primerkus aká ties kai kuriø tø pareigûnø faktiniu statusu, tikrai dar galima jø tiek priskaièiuoti. Bûtent: (1) S. Lozoraitis, L. D. Ðefas, (2) J. Kajeckas, charge d’affaires Vaðingtone, (3) S. Baèkis, pasiuntinybës patarëjas Vaðingtone, (4) A. Griðonas, charge d’affaires Montevideo, (5) A. Simutis, generalinis konsulas New Yorke. (6) J. Bielskis, garbës gen. konsulas Los Angeles, (7) J. Þmuidzinas, garbës gen. konsulas Toronte, (8) S. Sirutis, garbës konsulas Bogotoj, (9) J. Dauþvardienë, garbës gen. konsulë Èikagoj (10) V. Balickas, charge d’affaires a. i. Londone, (11) S. Lozoraitis, jr., einàs pasiuntinybës rûpintojo pareigas Vatikane, (12) K. Èibiras, spaudos attache Montevideo pasiuntinybëj, (13) A. Gerutis, LDT ryðininkas Bonnoj, buvæs sekretorius buvusioj pasiuntinybëj Ðveicarijoj, (14) J. Baltruðaitis, buvæs kultûros attache buvusioj pasiuntinybëj Paryþiuje, (15) J. Lanskoronskis, buvæs karo attache buvusioj pasiuntinybëj Paryþiuje. Ið tiesø 15. Bet tik pirmieji penki turi maþdaug normalø statusà. Ir tai jø tarpe Ðefo (1) statusas yra greièiau extraordinarinis, berods, neturëjæs në pavyzdþio diplomatinëj istorijoj. Ðis statusas akivaizdþiai respektuojamas Ðiaurës ir tik ið dalies Pietø Amerikos kontinente, kur yra pripaþinta bent keliolika LDÐ padarytø LDT tarnybos

317

personalo rango pakëlimø ir paskyrimø. Vakarø Europoj, iðskyrus ryðininko priëmimà Bonnoj, LDÐ santykiavimas su valdþiomis (kaip ir su Jungt. Tautø organais) vyksta daugiausia tik proginiais kreipiniais ar memorandumais be oficialiø atsakymø, arba grynai privaèiais kontaktais, kai tokiø progø pasitaiko. Gen. Konsulas New Yorke (5) irgi formaliai nëra „tikras diplomatas“, taèiau kaip karjerinis pareigûnas nuo 1936 metø, atlaiko „pripaþástamumo bandymà”, ir jeigu, pvz., pasiuntinybë Vaðingtone liktø be personalo, jis – sekant estø precedentu – galëtø bûti pripaþintas „in charge of the Legation”. Tad tik trys (2–4) lieka beturá dar maþdaug visai normalø diplomatiná statusà: du Vaðingtone, vienas Montevideo. Aiðku, tas statusas pareina ir nuo pasiuntinybës reikðmingumo. Kai pasiuntinybës yra likusios be vyriausybës ir be valstybës, tai jø reikðmë savaime yra tapusi ribota, jeigu statusas formaliai ir tebepripaþástamas toks pat kaip anksèiau. Toliau, be abejo, Montevideo pasiuntinybë (ir jos charge d’alfaires a. i.) praktiðkai neturi lygios reikðmës su vaðingtoniðke, nors formaliai jø statusas ir toks pat. Vaðingtoniðkës pasiuntinybës reikðmë palyginti didesnë dar ir dël to, kad pagal kaip tik su ðia pasiuntinybe sutartà planà (biudþetà) atleidþiamos lëðos ne tik ðiai pasiuntinybei, bet ir visiems kiliems maþiau ar daugiau pripaþástamiems LDT postams kitose valstybëse. Tuo bûdu, jei LDÐ laikomas LDT galva, tai vaðingtoniðkë pasiuntinybë vaidina LDT nugarkaulio vaidmená. Padaugino laikraðtininkai ir apie Lietuvos pasiuntinybes, sakydami, kad jø, pilnai pripaþástamø, esanèios net keturios. Nëra tiek. Yra tik dvi – Vaðingtonas ir Montevideo. Londone Lietuvos pasiuntinybë neturi normalaus pripaþinimo nuo 1941. Ten tik personalui pripaþásta diplomatiná statusà asmeniniø diplomatiniø privilegijø srityje, bei oficialiuose sàraðuose neþymi, ar tie respektuojami asmenys atstovauja kokiai valstybei. Nekliudo pasiuntinybei teikti jos kompetencijoje nuo seno esanèius patarnavimus savo valstybës (buvusiems) pilieèiams, jei tokiø pasiuntinybën besikreipianèiø pasitaiko. Respektuoja jos kompetencijos ribose iðduotus dokumentus. Bet nekomunikuoja Lietuvos valstybës reikalais. Nuo 1956 metø savotiðkai susiaurintas ir pasiuntinybës Vatikane statusas, atðaukus pasiuntinio kredencialø pripaþinimà ir bepripaþástant já tik „pasiuntinybës rûpintoju”. To rûpintojo pareigus likus buv. pasiuntinybës sekretoriui, to posto statusas tapo net ribotesnis uþ londoniðkio. Londono V. Balickas (10) yra tarnyboj ið nepriklausomybës meto, o Vatikano pasiuntinybëj S. Lozoraitis, jr., yra tik nuo 1948 metø, todël Vaðingtono akyse – atleidþiant lëðas – Londono pasiuntinybëj dar yra pagal „pripaþástamumo dësná” tinkamas pareigûnas, o Vatikane – nëra. „Pasiuntinybës rûpintojas” ten pareigas eiti gali, bet LD Tarnybai skirtinøjø lëðø tos pasiuntinybës veikimui bent simboliðkai palaikyti nebeskiriama. Tokia pati padëtis susidarytø ir Montevideo, jei pasiuntinybëje liktø tik vienas K. Èibiras (14), kuris irgi á tà postà paskirtas tik 1948 metais. Pagal „pripaþástamumo dësná” ir 13–15 sàraðe paþymëtieji minëtini LDT pareigûnø tarpe bent todël, kad tebegyvena kraðtuose, kuriuose yra buvæ savo laiku oficia-

318

liai pripaþinti kaip Lietuvos atstovai, arba ir dabar dar þinomi, kaip buvæ, ar dar galá turëti privaèiø paþinèiø tø kraðtø ministerijose ar laikraðèiø redakcijose. Ryðininkavimas Romoj nëra buvusios Lietuvos pasiuntinybës Vokietijoje pakaitalas. Jis neátelpa á oficialiø diplomatiniø postø kategorijà, neigi jei tas ryðininkavimas ir galëtø bûti intensyvus. Dar maþiau oficialaus statuso bëra likæ Paryþiuje. Á normalø pripaþinimà turinèiøjø LDT pareigûnø sàraðà aiðkiau priklauso 6–9, bet tai yra garbës konsulai, gyvenamøjø kraðtø pilieèiai, ir jø funkcijos yra ribotos tik santykiais su vietos visuomene, praktikoj daugiausia su lietuviø iðeivijos vietinëmis kolonijomis, dar ðiek tiek su kitø kraðtø konsulais, sëkmingais atvejais ir su vietos laikraðtininkais. Trys ið tø garbës konsulø (6–8), yra savo laiku maþiau ar daugiau buvæ Lietuvos uþsienio reikalø ministerijos tarnyboje, bet dabar jau nebëra toj paèioj kategorijoj kaip pirmieji penki, nes nebe Lietuvos pilieèiai. Taigi visas tas 15-kos diplomatø sàraðas oficialaus statuso atþvilgiu labai margas. Aiðkiai oficialiai pripaþintoje ir aktyvioje padëtyje matom tik penkis. Visø kitø statusas arba apkarpytas, arba nei ir visai nebeáþiûrimas. AR ILGAM?

Iðskyrus pasiuntinybæ Vaðingtone, visuose dar bent mûsø akyse gyvuose LD Tarnybos postuose tëra po vienà asmená. Dël minëto „pripaþástamumo dësnio”. Prireikus ápëdiniø, nebûtø ið kur jø imti. Ypaè negalëtø bûti ápëdinio LD Ðefui (nes kas gi skirtø!). Vadinasi, visø tø postø funkcionavimas gali trukti tik tol, kol tie keli asmenys gyvens. Vaðingtono – New Yorko postø funkcionavimo trukmë pareis nuo to, kiek tesës paskutinis ið trijø dabar tuos postus uþimanèiø asmenø, kadangi jie savo tarpe galës vienas kito postà paveldëti. Vadinasi, reikia apsiprasti su mintim, kad LD tarnyba turës pasibaigti net ir jeigu ji nebus likviduota J. V. Vyriausybei atðaukus oficialø jos pripaþinimà. Gal kaip tik tos perspektyvos akivaizdoj J. V. Vyriausybei ir nëra reikalo savo veiksmu greitinti tà iðnykimà. Tvarkaraðèio, kada ir kokia eile esamosios LDT institucijos nyks, nëra. Yra tik duomenø tikimybiðkai spëlioti tø institucijø trukmës maksimalumà. O tai yra penkiø pagrindiniø pareigûnø (1–5) gimimo datos. Bûtent: 1 – 1898 rugs. 5; 2 – 1897 bir. 17; 3 – 1906 vas. 10; 4 – 1902 liep. 9; 5 – 1909 vas. 11. 57 metø amþiaus pareigûno LTD personalo nëra. W. Post informacija klaidinga. Jauniausias A. Simutis – 64 metø. LËÐØ KLAUSIMAS

J. V. iþde áðaldyti Lietuvos valstybës èia turëti fondai, berods, nelabai gausûs. Jiems iðsisëmus, nebûtø ið ko finansuoti LDT funkcionavimà. Todël lëðos atleidþiamos, turbût, nuolat pasiþiûrint, „ar toli dugnas”. Tarp kitø sumetimø turbût ir tas dugnas skatino J.V. vyriausybæ neatverti durø naujiems pareigûnams á LDT, neleisti LDT pasidaryti paèiai save pratæsianèia neribotam laikui.

319

Kai kieno berods siûlytas patikinimas, girdi, lietuviø iðeivija esant reikalui iðlaikysianti Lietuvos pasiuntinybes ir konsulatus, tegu tik jie bûna pripaþástami, atsakingiems J.V. pareigûnams negalëjo bûti nei patikimas, nei priimtinas. Iðeivijos, ypaè Amerikos pilieèiø aukomis finansuojama pasiuntinybë atsidurtø lygiai toj paèioj kategorijoj, kaip ir AL Tarybos atstovybë Vaðingtone. J. Kajeckas taptø tokio paties statuso „diplomatas” kaip ir J. Genys. Dabartinë padëtis, kaip galima ið ðalies numanyti, greièiausia yra tokia, kad Lietuvos fondø gali uþtekti iki esamo LDT personalo gyvos galvos. Bet jokiø personalo papildymø, jokiø spragø uþkaiðiojimø nebeprisileidþiama. Dël to (pradëjus grieþèiau taikyti tik nepriklausomybës laikø diplomatø pripaþinimo dësná) yra jau nutrûkæs vatikaniðkës pasiuntinybës finansavimas. Tokia pati perspektyva laukia ir kitø postø, kai tik juose neliks nepriklausomybiniø laikø pareigûnø. REIKÐMË

Teisingai amerikieèiai laikraðtininkai paþymëjo, kad tø mûsø pasiuntinybiø ar konsulatø reikðmë tik simbolinë. (Jiems gal niekas nepasakë, kad bent Lietuvos konsulatas New Yorke tai dar gerokai turi ir praktinës reikðmës, ypaè Lietuvoj gyvenanèiø ápëdiniø interesus ginant palikimø bylose.) Bet mûsuose dar vyrauja tikëjimas, kad kol yra pasiuntinybës ir konsulatai, tol esanti ir garantija, kad Lietuvos nepriklausomybë tikrai nepertoliausioj ateity bûsianti pilnai atgaivinta. Taip, pasiuntinybës bei konsulatai yra regimi, apèiuopiami, dar gyvi Lietuvos valstybës kûno sànariai. Vadinasi, kol yra sànariø dar gyvø, tai tikras dalykas, kad ir visas kûnas dar gali atgyti. Taèiau tas optimistiðkas tikëjimas drauge yra ir pesimistiðkas. Nes nepagrástai susieja Lietuvos atgijimà su ðiø institucijø iðlikimu. O kadangi jos, ðiaip ar taip, nebeilgai iðliks, tai toks tikëjimas veda á iðvadà, kad su jomis iðnyks ir Lietuvos atgijimo garantijos... Bet tai nepagrásta iðvada. Pasiuntinybiø ir konsulatø egzistavimas yra iðvada ið JV [Jungtiniø Valstijø] (ir kitø) vyriausybiø atsisakymo pripaþinti Lietuvos aneksijos teisëtumà. Taigi, jø egzistavimas priklauso nuo aneksijos nepripaþinimo politikos. Tai politikai pasikeitus, turëtø iðnykti DT institucijos. Bet ne atvirkðèiai. LDT institucijoms savaime iðnykus, aneksijos nepripaþinimo politika neprivalës iðnykti. Ið viso, ta politika në kiek nepriklauso nuo pasiuntinybiø iðlikimo. Ir, jei yra kokia „garantija” Lietuvai atgyti, tai ji ne pasiuntinybëse ar konsulatuose, o nebent toje aneksijos nepripaþinimo politikoje. Pasiuntinybëms ir konsulatams iðnykus, ta „garantija” gali likti, kaip buvusi. Bet ir aneksijos nepripaþinimo politika nëra tokia didelë Lietuvai garantija, kaip ji mûsuose iðaukðtinta. 1918 metais Lietuva ne tik neturëjo uþsieniuose iðlikusiø buvusios Lietuvos valstybës liekanø, bet neturëjo ir jokio „aneksijos nepripaþinimo”. Visi mus laikë Rusijos imperijos pavaldiniais ir niekas neginèijo tos padëties teisëtumo. O vis dëlto Lietuva tapo nepriklausoma ir tapo visø (Amerikos gana nenorom) pripaþinta. Taigi, valstybei atgyti reikia daugelio kitø palankiø sàlygø, bet aneksijos

320

nepripaþinimas nëra jø tarpe svarbiausia, nëra net bûtinai reikalinga sàlyga. Juo maþiau ji yra pagalbinë priemonë valstybei atgaivinti. Per 33 metus ji Lietuvai nedavë ir neþada duoti nieko daugiau, kaip tik paguodos. Paèiø vienø LDT institucijø informacinë – propagandinë akcija „palaikyti Lietuvos bylai gyvai” niekad nebuvo intensyvi, taigi nebuvo ir þymiai reikðminga. Pripaþástanèios vyriausybës berods nelabai ir pageidavo tos akcijos intensyvumo. (Latvijos pasiuntinys A. Bilmanis iðsiskyrë savo aktyvumu ið visø baltieèiø diplomatø. Vien 1942–48 m. laikotarpyje jis iðleido devynias knygas anglø kalba Latvijos politinëmis problemomis. Nuolat këlë Latvijos problemà Amerikos spaudoje. Valstybës Departamentas, sako, nesijautë tuo labai laimingas. Esà, lengviau atsikvëpë, kai Bilmanis mirë 1948 metais ir Latvijos pasiuntinybë tapo lygiai taip „santûri ir taktiðka” kaip ir kitø baltieèiø pasiuntinybës...) Tà propagandinæ – informacinæ akcijà plaèiau uþ diplomatus yra iðvystæ nevalstybiniai mûsø veiksniui su Vliku prieðakyje. Jiems, be abejo, turëjo ir tebeturi didelës paskatinanèios bei padràsinanèios reikðmës tas faktas, kad yra bent simboliðkai veikianèios ar egzistuojanèios Lietuvos Diplomatines Tarnybos institucijos. Lietuvos Diplomatinë Tarnyba neturëjo ir greièiausia nebeturës progø atlikti lemtingos reikðmës darbø bei þygiø savo valstybës, kuriai atstovauja, labui. Bet pats tø institucijø egzistavimas ir oficialiai pripaþintame, statuse bent simboliðkai funkcionavimas iðtisus keturis ar gal net penkis deðimtmeèius po Lietuvos valstybës suþlugdymo – diplomatijos istorijoj precedento neturás faktas! – liks Lietuvos istorijoj, kaip bûsimoms kartoms inspiracijos teikiantis reiðkinys. Tad nëra ko jaudintis ar pykti, kai paðalieèiui stebëtojai, ásiþiûrëjæ á buvusios valstybës dar esanèià diplomatijà, pakalba apie jà kaip apie savotiðkà, melancholiðkà, blëstantá reiðkiná ir su ðypsena lûpø kamputyje pamini mûsø kai kuriø bravûriðkas iliuzijas. Ir mums patiems sveikiau þvelgti á Lietuvos Diplomatinæ Tarnybà kaip á tokià, kokia ji ið tikrøjø yra, be jokiø padidinamøjø bei pagraþinamøjø stiklø. Akiraèiai, 1973. Nr.5(49)

Saldu ir garbinga uþ Tëvynæ nusifotografuoti Geguþës 6 Dirva, „pasidairiusi spaudoje”, pamatë, kad „melo trumpos kojos”. Melas buvæs pagautas JAV LB Kraðto valdybos biuletenyje, kuriame buvæ pasigirta, kad LB atstovë A. Zerr liudijusi demokratø partijos platformos komitete. Biuletenio neva melagingumas demaskuotas iðplëðos fotostatu ið The Providence Sunday Journal. Iðplëðoj ðtai kas matyt: Anthony J. Varnas, chairman of the Lithuanian Division of the All Americans Council, decried the Soviet occupation of Lithuania, Latvia and Estonia and called for „free, unfettered elections” in Eastern Europe. Toliau Dirva paaiðkino, kad „Kiti në vienas ið lietuviø straipsnyje nebuvo paminëti, bet LB bando sau vienai nuopelnus priskirti. Rimtoj informacijoj tokiø dalykø neturëtø bûti”. Taðkas.

321

Tas „pasidairymas” suintrigavo, kaip koks pieðtinis galvosûkis, kuriame reikia surasti „kur indënas”. Èia – þiûri ðiaip, þiûri taip, ir vis dar máslë: – kur gi tas trumpakojis melas? Átartiniausiai atrodo ta iðplëða ið Providence laikraðèio, kur A. Varnas pavadintas kaþkokios lig ðiol negirdëtos „Visø Amerikieèiø Tarybos” padalinio pirmininku. Mes èia, New Yorke, A. Varnà paþástam ir þinom, kad jis yra ilgametis N.Y. Lietuviø Tarybos – ne visada, bet daþniausiai prisipaþástanèios Altos skyriumi – veikëjas, prieð kokia 20 metø uþ pionieriðkà kelionæ á Vilniø buvæs iðmestas, bet dabar jau kuris metas vël akceptuotas ir ðiemet jai net pirmininkaujàs. Þinom taip pat, kad jis èia ir prie demokratø partijos organø reprezentuojàasi, kaip New Yorko lietuviø demokratø partieèiø atstovas. Bet All Americans Council ? Kas tai bûtø? Kas sugalvojo Varnui toká titulà? Ir kaip tas Providence reporteris tokià keistenybæ naiviai priëmë ir net skaitytojams pakiðo? Iðplëðoj nepaminëta, kada ir kur Varnas apraudojo (smerkë) Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijà, ir pareikalavo laisvø, nesuvarþytø rinkimø net visai Rytø Europai. Tenka pasitikët, kad ta iðplëða yra ið reportaþo apie etniniø grupiø liudijimus demokratø platformos komitete. Virðum to „galvosûkio” yra ir fotografija, po kuria padëtas paraðas sako, kad tai yra A. Varnas (èia tituluojamas jau tik ALT N.Y. skyriaus pirmininku) ir Regina Þymantaitë, Dirvos bendradarbë, kovo 29 nusifotografavæ su demokratø partijos platformos komiteto pareigûnais. Visa tai sudëjus krûvon, yra pagrindo spræsti, kad Varnas tame komitete liudijo kovo 29 d., pirmadiená, kad Dirvos bendradarbë irgi ten buvo, bet tik nusifotografavo su komiteto pareigûnais, Dirvai apie Varno liudijimà pati nieko neparaðë, o tik po mënesio nusiuntë ið Providence laikraðèio septyniø eiluèiø iðplëðà, kurioje tik vienas Varnas paminëtas, kaip kalbëjæs platformos komitete. Ar kartais ne èia tas trumpakojis melas? Argi tikrai daugiau niekas ið lietuviø ten nepasirodë? Bendruomenës biuletenis, kurá Dirva maèiusi kituose laikraðèiuose, bet kurio ar nebuvo gavusi, ar gavusi nespausdino, dràsiausiai, në akim nemirksëdamas, tvirtina, kad LB Kraðto valdybos vicepirmininkë Auðra Maèiulaitytë – Zerr tikrai liudijusi demokratø platformos komitete kovo 27, t.y., ðeðtadiená, dviem dienom anksèiau uþ Varnà. Kalbëjusi apie 15 minuèiø, paskui áteikusi ir 14 puslapiø memorandumà. Ar tai melas? Na, jei fotografijos nër, tai ir árodymo nër... Bet ið baigiamojo pamoksliuko atrodo, kad në Dirva neginèija B[endruome]nës biuletenio þiniø ið esmës, o tik piktinasi, kodël ir apie Varno pasirodymà jame nieko nepaminëta, taigi nuopelnai tapæ neva vien Bendruomenës sterblën suþerti... Bet èia tat jau atsiveria klausimas, kaip kas supranta þurnalistinio darbo rutinà. Spaudos rutinoje yra áprasta, kad, jeigu kas imasi pats painformuoti spaudà apie savo koká nors sumanytà ar atliktà darbà, tai jis tuo ir apsiriboja, neuþbëgdamas uþ akiø niekam kitam irgi paèiam apie save painformuoti. Bendruomenë taip ir pasielgë, informuodama tik apie savo atstovës þygá Providence, kovo 27. Kodël N.Y. L[ietuviø] Taryba neiðleido biuletenio apie savo pirmininko þygá kovo 29, tik ji pati galëtø paaiðkinti.

322

Visai kas kita laikraðèiø bendradarbiai – reporteriai korespondentai. Jie yra, bent turëtø bûti ávykio stebëtojai, ir ið jø laukiama iðsamios informacijos apie visus laikraðtá dominanèius ávykio momentus, aspektus ir dalyvius. Tarp ko kita, jiems dera ávyká fotografuoti, o ne jame fotografuotis. Taigi ir ið R. Þymantaitës, – jeigu tai tiesa, kas po fotografija paraðyta, kad ji Providence buvusi kaip Dirvos bendradarbë – priderëjo Dirvai gauti visà informacijà ir apie Varno ir apie Zerr liudijimus, taip pat ir apie viskà, kur bei kiek tie dalykai buvo paminëti visuose „þinioneðiuose” (laikraðèiuose, radijuose, televizijose), Ji, taèiau, prieðingai, – nieko panaðaus nepadarë, o tik nusifotografavo su komiteto pareigûnais ir Varnu, o paskui (gal) parûpino tà iðplëðà tik ið vieno tenykðèio laikraðèio su trumpute, daline ir gana nerimtai formuluota informacija. Va, ðitokiø dalykø rimtoj informacijoj tai tikrai neturëtø bûti. Bet, ðtai, ima ir atsitinka... --Bene pirmà kartà (A. Olio pastangomis) Baltijos reikalas buvo áraðytas respublikonø platformon 1952 metais, nominuojant Eisenhowerá. Tada buvom dar didþiai naivûs lengvatikiai ir dþiaugëmës neapsakomai. Paskui kiek atlyþom, pastebëjæ, kad platformos raðomos tik ketveriems metams, – teoretiðkai, o praktiðkai – tik maþdaug keturiems ar trims mënesiams, nuo konvencijø ligi rinkimø. Po rinkimø politika nustatinëjama pagal aktualiø situacijø reikalavimus, o ne pagal platformas. To, taèiau, nepaisant, A.L. Taryba ir Vlikas ëmë kas ketveri metai rûpintis, kad platformose bûtø pozityviai ásipareigojama remti Baltijos valstybiø nepriklausomybës atstatymo reikalà. Kartà kità tai ðiek tiek kaip ir pavyko, bet toliau mums rûpimieji áraðai platformose darës vis „diplomatiðkesni”, santûresni, kol pagaliau visai iðnyko. Vis dëlto dar ir 1972 metais platformø statytojai buvo mûsiðkiø veikëjø energingai atakuojami sakytais ir raðytais aiðkinimais, kà Amerikos valdþia turëtø daryti Lietuvos reikalu. Tada atakavo ir A.L. Tarybos ir L. Bendruomenës vadai ar kovûnai. Abejø pastangos liko be rezultatø. Istorijai liko tik A.L. Tarybos pirmininko fotografija prie respublikonø komiteto durø, ir jo áteikto ar bandyto teikti memorandumo tekstas Naujienose. Suþinojom, kad memorandumo bûta apgailëtino, ir kalbos, ir turinio atþvilgiu. Bendruomenë savo memorandumais nepasigyrë, ir buvom linkæ optimistiðkai tikëti, kad jos galgi buvo gerëlesni uþ Tarybos. Regis bûtø natûralu, jei Vlikas su Diplomatine Taryba, galbût ið ðalies talkon pasikvietæ kompetentingø patarëjø – tarptautiniø santykiø þinovø, ne skubom paskutiniu momentu, o per porà trejetà metø prieð rinkimus, bûtø atidþiai apþvelgæ tarptautiniø santykiø panoramà, iðtyræ juose ásivyravusià atmosferà, ir bûtø nusprendæ, verta ar neverta ðiuo metu belstis su Lietuvos bei Baltijos problema á Amerikos partijø rinkimines programas. Jeigu jie bûtø priëjæ iðvadà, kad dabar ið tø platformø nëra ko tikëtis, tai turëtø tà iðdëstyti ir A.L. Tarybai, ir JAV L. Bendruomenei, ir lietuviø respublikonø bei demokratø sambûriams su patarimu neeikvoti beprasmiðkai savo jëgø ir palikti tas platformas ramybëj. O jeigu Vlikas su Diplomatais manytø, kad vis tiek dar verta, tai jau ankstyvà ðiø metø pavasará bûtø turëjæ turëti suformuluotà

323

realistiðkà, tarp Amerikos ir Lietuvos interesø racionaliai iðbalansuotà projektà, siûlytinà á partijø platformas. Tada visi, kas ryþtasi ir randa progø prieiti prie atitinkamø komitetø, neturëtø sukti sau galvø, kaip ir kà ten pasakyti, o galëtø pasinaudoti ar pasekti kompetentingai apgalvotu vyriausio komiteto aprobuotu tekstu. Vlikas taèiau nesusiprato (ar nesiryþo, ar nepajëgë?) atlikti to jam natûraliai prideranèio uþdavinio. Paliko platformø reikalà „savieigai”, tai yra, – tegu daro ar nedaro, kas kaip nori ir kaip iðmano. Bet, – atsitiktinai teko nugirst, – kai Vlikas gavo Bendruomenës (Zerr) demokratams áteiktojo memorandumo tekstà, tai já kritikavo ir net gana piktai peikë. Tokia post factum kritika ir peikimas, kaip bumerangas, trenkia Vlikui atgal, kadangi kritikuojamasis memorandumas iðëjo negana geras tik todël, kad Vlikas neparûpino geresnio, nors turëjo parûpint. --Anais metais Tarybos memorandumas buvo labai prastas, bet Vlikas dël jo tylëjo. Dabar Varno recepto – jeigu jis buvo toks, kaip Providence laikraðty minëtas – irgi „siûlës nesusieina”, o Vlikas nieko nesako. Tai tas memorandumas, kurá peikia, turbût, ið visø blogiausias... Todël ir parûpo juo ið arèiau pasidomëti. Paaiðkëjo ðtai kas: Bendruomenës 1976 memorandumas vienu poþiûriu yra geresnis uþ Tarybos 1972 memorandumà, kitu poþiûriu – blogesnis, o treèiu ir svarbiausiu – maþdaug tokio pat blogumo. Geresnë yra B[endruomenës] memorandumo kalba, nors irgi – ar tai dël skubotumo, ar dël stokos prityrimo raðymo mene – vietomis pasitaiko logikos ”duobiø” ar ðiaip neaiðkumø. Blogesnis B[endruomenës] memorandumas yra savo betiksliu ilgumu. Jei á uþsienio politikos „balká” platformoje ir bûtø sutikta ágraviruoti koká áraðà, lieèiantá Lietuvos ar visø Baltijos kraðtø reikalà, tai tas bûtø tik vienu kitu sakiniu kondensuotai iðreikðtas principinis nusistatymas. Tad visas dëmesys ir turëtø bûti sukoncentruotas á gerà pageidaujamo nusistatymo suformulavimà. O kalbamajame B[endruomenës] memorandume suraðyta daugybë aiðkinamøjø pasakojimø ið artimos bei tolimos praeities ir keliama iðtisa serija ávairiø, mums tegu ir svarbiø, bet Amerikos mastu labai smulkiø reikaliukø, dël kuriø gal galëtø ar negalëtø padët atitinkamos administracinës ástaigos, bet tikrai ne partijø rinkimines programas redaguojantieji komitetai. Netikslinga memorandumà perkrauti dalykais, kuriø memorandumo adresatas nëra kompetentingas spræsti ir nesirengia në svarstyti. Bendruomenë ðiame memorandume, kaip ir keliuose ankstesniuose savo þygiuose Vaðingtone, neapdairiai kartoja tokius paèius savo tarpe prieðtaringus praðymus, su kokiais jau daugelis metø ir A.L. Taryba vaþinëja Vaðingtonan. Bûtent, ið vienos pusës praðo tvirtai laikytis Baltijos valstybiø aneksijos nepripaþinimo politikos, o ið kitos – praðo, kad Amerikos valdþia iðpraðytø, iðderëtø ar iðreikalautø ið Maskvos tam tikrø palengvinimø Baltijos kraðtuose (muitø, turizmo, religijos ir kt. srityse). Bet koks praðy-

324

mas, derëjimasis ar reikalavimas ið Maskvos kokiø nors palengvinimø Baltijos kraðtams implikuotø Maskvos suverenumo tiems kraðtams pripaþinimà. Taigi, visi, kas kreipiasi á Amerikos valdþià su tokios rûðies praðymais ar pamokymais, turëtø apsispræsti ko jie labiau Lietuvai nori: aneksijos nepripaþinimo, ar siuntiniams muitø sumaþinimo? Abiejø dalykø tuo paèiu metu praðyti – absurdiðka. Muitø dovaniniams siuntiniams sumaþinimas ar net panaikinimas keliavimo laisvës praplëtimas, visø kitø pagrindiniø þmogaus teisiø apsauga – vis tai dalykai, kuriø, teoretiðkai sprendþiant, net ir ið Sovietø Sàjungos tokia Amerika galëtø maþiau ar daugiau iðsiderëti, bet tai nelengvas dalykas, ir gal ámanomas tik, jeigu bûtø kalbamasi dël visø Sov. S-gos gyventojø, dël visos jos teritorijos, o ne iðskirtinai tik dët Baltijos kraðtø. Tokioj plotmëj tuos klausimus sprendþiant, Baltijos kraðtø politinis statusas galëtø bûti në nepaminëtas, taigi ir skirtingos ðaliø paþiûros á tà statusà galëtø likti nepajudintos. Bet ne tik tokiam susitarimui pasiekti, o net pasitarimams tokiu reikalu pradëti reikia ne vienos, o abiejø ðaliø noro ir intereso. Pvz., dël dovaniniø muitø Maskva ne tik nesiûlo lengvatø, o prieðingai – muitus dar kartà pakëlë, o siuntiniø tûrá dar labiau suvarþë. Ðiai Maskvos valiai pakreipti atgal reiktø labai uoliø Amerikos pastangø. Bet klausimas, ar Amerika pati suinteresuota tø siuntiniø lengvatomis? Tai sudëtingas ir opus klausimas, kurá reikia gerai iðtirti prieð einant á valdþià ko nors tuo reikalu praðyt. Pvz., koká memorandumà raðytumët, susidûræ su, sakysim, tokiu samprotavimu: Tie siuntiniai Amerikai tik nuostolis, Rusijai tik pelnas. Jeigu rusai atsisakytø nuo muitø, siuntiniø kiekis gal keleriopai padidëtø, taigi padidëtø ir mûsø kraðto nuostolis. Amerikai geriau, jei rusai muitus tiems siuntiniams kelia: tegu pakelia tiek, kad þmonës ið viso sustotø siuntæ, tada sustotø ir nekompensuotas mûsø gërybiø nutekëjimas... Tokiems materialistiðkiems argumentams nugalëti tektø sukaupti labai stiprià humanistiniø – moraliniø argumentø baterijà. Jei – ir kai – tie argumentai laimëtø, tada tektø ieðkot bûdo dovaniniø muitø, keliavimo ir kitiems panaðiems reikalams átraukti á bendrà ekonominiø santykiø sutartá, jei abiejose ðalyse bûtø pakankamai intereso ir noro atitinkamai jà iðvystyti. Tokius ilgus „kryþiaus kelius” vaikðèioti kaþin ar yra mûsø tarpe mokanèiø, ir net kaþin ar atsirastø norinèiø. Smagiau, lengviau ir tam kartui netgi efektingiau atrodo tik pasikeist komplimentais ir nusifotografuot su svarbiais þmonëmis. Ðtai ir turim „politinæ veiklà”. Akiraèiai, 1976. Nr.7(81)

Ið seimo Floridoje. Nauji vëjai Vlike? Kai Vlikas pasiskelbë 77-tøjø metiná seimà laikysiàs Floridos Petrapilyje (St. Petersburge), ne viena galva sukrypavo abejojimu: kaþin ar gera bus Vlikui propaganda ið tokio pasirinkimo? Mat apie tà vietovæ buvo garsas, kad tai grynai pensininkø

325

gyvenvietë, ir kad ten esà reta sutikti þmogø jaunesná kaip septyniø deðimèiø. Esà, ten þmonës renkasi gyvenimo baigt, kaip seni drambliai á Afrikos Drambliø Slëná. Nejaugi ir Vlikà jau bûtø apëmæs seno dramblio kompleksas? Taèiau, tenai atsidûrus, beregint paaiðkëjo, kad tame Petrapilyje susikûrusi lietuviø kolonija beesanti netgi smarkiai gyvybinga. Gal dël to, o gal ir dël kitko, Vliko seimas èia pasirodë irgi daug gyvybingesnis uþ eilæ savo pirmatakø. ARTYN PRIE TIKROVËS

Jau pernai, Vaðingtone, buvo matyt þenklø, kad Vliko vadovø màstymas ima leistis ið pompastiðkos retorikos padebesiø prie dalykiðko tikrovës vertinimo. Dabar ëmë atrodyt, kad per metus vël gana þymiai ta linkme paþengta. Tà lyg ir liudijo paties Vliko pirmininko K. J. Valiûno pradinë kalba seime, kuri, nors ir tebeturëjo savo stiliuje tam (ðiek tiek iðkilmingam) momentui deramo puoðnumo, ðá kartà neþaiþaravo bravûriðkais priesaikavimais ir jau neva pasiektø ar greit pasieksimø pergaliø aptrimitavimais. Tai buvo greièiau tik blaivus tautos ateitim besisielojanèiø lietuviø tikëjimo dëstymas. Vienas ið reikðmingø ir viltingø þenklø toje kalboje buvo, pavyzdþiui, pasisakymas, kokia politikos samprata vadovautis dabar geriausiai dera Vlikui ir, turbût, mums visiems kitiems. Bûtent, politika, sakë, esanti – ar gal bent nuo ðiol mums turësianti bûti? – realiø galimybiø kiek galint sëkmingesnio panaudojimo menas menas. Tokia politinës veiklos samprata, taèiau, dar toli graþu nëra ásisàmoninta nei apskritai visø mûsø veikëjø, nei netgi ðio Vliko seimo dalyviø didokos dalies. Betgi pusë jø, gal sàmoningai, ar bent netyèia, jau ir ðio seimo eigoje pasielgë, lyg bûtø tikrai nusisukæ nuo fantazijose susvajojamø projektø ir apsisprendæ dairytis tik realiø galimybiø. Vilius Braþënas, Lietuvos Atgimimo Sàjûdþio atsarginis atstovas seime (ðalia trijø tenai buvusiø formaliai ágaliotø) labai energingai protestavo ir apeliavo seimo plenume prieð politinës komisijos, anot jo, savavaliðkà pasielgimà su jo pasiûlytu rezoliucijos projektu. Mat, komisija to pasiûlymo ne tik nerekomendavo seimui priimti, bet nerado reikalo nei praneðti, kad toks buvo pateiktas. Prezidiumas leido V. Braþënui paèiam pasiûlyti savo rezoliucijos projektà tiesiai plenumui. Jisai siûlë kategoriðkai pareikðti, kad komunistinei diktatûrai Sovietø Sàjungoje, taigi ir Sovietø okupacijai Lietuvoje iðsilaikyti padeda Vakarø kraðtø valdþios valdþios, duodamos sovietams finansinæ, technologinæ ir politinæ paramà. Todël siûlë, kad Vlikas nutartø raginti Vakarø kraðtuose ásipilietinusius lietuvius naudoti tø kraðtø þiniø tarnybas ir politiná procesà jø valdþioms átaigoti, kad jos liautøsi rëmusios Sovietø komunistinæ diktatûrà... Ankstesniuose Vliko seimuose (gal net ir pernykðèiame) tokia taip aukðtai siekianti rezoliucija bûtø buvusi priimta greièiausia be jokiø nudelsimø, skubotu delnø paplojimu. Bet dabar dalis atstovø suabejojo, jei ne pirmàja, tai bent antràja

326

siûlymo dalimi. Mat, naudoti Amerikos ir kitø Vakarø kraðtø þiniø tarnybas ir net politiná procesà specifiniams mûsø interesams á tø kraðtø politikà ásprausti – mûsø visø rankos tokiam dalykui toli toli per trumpos. Vliko nutarimas – raginti lietuvius daryti tai, prie ko jie tikrai në ið tolo negalëtø prieiti – atrodytø visiðkai nerimtas. Vieni matyt jau suvokë tokio pasiûlymo nerealumà, kiti – dar ne. Balsuojant, ar svarstyti tà „komisijos nuslëptà” rezoliucijà, 16 balsavo prieð svarstymà, 16 – uþ. Tat reiðkë – nesvarstyt ir nesivaikyt nerealiø „galimybiø”. NETIKËTAS PASIÛLYMAS

Lietuvos valstybës atkûrimo deklaracijos 60-ties metø sukaktuvëms artëjant, Vliko seimo dëmesys buvo planingai sutelktas ties valstybingumo (savos valstybës turëjimo) idëja. Tai temai buvo skirtos dvi paskaitos: dr. J. Kaslo apie Lietuvos valstybæ bei jos reikðmæ praeity ir dr. A. Ðtromo apie Lietuvos valstybingumo galimybes ateity. Pirmoji paskaita buvo tikrai gera, naudinga ir reikalinga visiems dël kuriø nors istorija Tik – neprieþasèiø nepakankamai susipaþinusiems su Lietuvos valstybës istorija. jaugi kaip tik toki ir buvo susirinkæ á ðá seimà? Argi nederëtø Lietuvos valstybingumo idëjos puoselëtojams tokià valstybingumo istorijos pamokà iðmokti kur nors kitur ir kada nors anksèiau, negu Vliko seimo posëdyje? Su Vliko paskirtim daug organiðkiau suaugusi buvo antroji paskaita. Ir tai kaip tik todël, kad dr. Ðtromas nesileido á abejotino patikimumo pranaðystes apie ateitá, o kalbëjo daugiausia apie tai, kas galima ir reikia daryti dabar dabar, kad bûtumëm visada pasirengæ pasitikti anksèiau ar vëliau atgysianèià Lietuvos valstybæ. Visø pirma, dr. Ðtromo teigimu, dar galima, bet jau nebeatidëliojant reikia sutvarkyti tebegyvø Lietuvos valstybës elementø tæstinumo mechanizmà mechanizmà. Lietuvoje, sako, didelá áspûdá daro ávairiais bûdais patiriamas faktas, kad dar yra veikianèiø ir pripaþástamø Lietuvos diplomatiniø atstovybiø – pasiuntinybiø ir konsulatø. Bet prelegentas pasisakë buvæs gana nemaloniai nustebintas, kai radæs èia tas atstovybes lyg ir atkirstas nuo ðaknø tos valstybës, kuriai jos atstovauja. Anoj pusëj, esà, niekas në neátaria, kad Lietuvos atstovybiø uþnugaryje nëra struktûros struktûros, iðplaukianèios ið Lietuvos konstitucijos nuostatø, á kurià struktûra tos atstovybës bûtø atremtos ir kuri uþtikrintø atstovybiø tæstinumà, nenutrûkstantá jø aprûpinimà naujais pareigûnais, esamiesiems ið rikiuotës iðkrintant. Prelegentas pabrëþë, kad ið tikrøjø tai tokia struktûra yra, tik jos mechanizmas kaþkodël stovi neuþvestas. neuþvestas O tai esà labai negerai. Tà mechanizmà uþvesti, sakë Ðtromas, gali tik vienas asmuo, bûtent, Lietuvos Diplomatijos Ðefas Stasys Lozoraitis Lozoraitis, kuriam nepriklausomos Lietuvos valstybës konstitucijoje nustatyta tvarka yra atitekusios ir respublikos prezidento prerogatyvos prerogatyvos. Dr. Ðtromas skatino Vlikà neatidëliojant kreiptis á tà asmená su paakinimu, kad jis bent dabar pagaliau panaudotø tas savo prezidentines prerogatyvas ir paskirtø Lietuvos ministrà pirmininkà, kuris, pagal konstitucijà, bûtø ir jo ápëdinis. Be to,

327

A. Ðtromo manymu, bûtø tikslinga panaudoti prezidentines prerogatyvas ir dar vienam svarbiam konstituciniam aktui. Tai, esà, turëtø bûti laikinis (nepaprastos padëties) ástatymas, kuriuo Vlikas – toks, koks yra, ar gal bendrai visø sutarta prasme reformuotas – bûtø padarytas Lietuvos seimo (parlamento) moduliu. Tam moduliui – laikinam kondensuotam parlamento pakaitalui – esà, gal turëtø bûti suteikta teisë pritarimu ar nepritarimu aktyviai dalyvauti tolesniame nepriklausomos Lietuvos konstitucija paremto mechanizmo veikime. Jei kas bûtø ið anksto prasitaræs, kad toks pasiûlymas bus pateiktas Vliko (taip, Vliko!) seime, ir pateiktas ne paðnibþdomis uþdarame kokios komisijos posëdyje, o per garsiakalbius seimo plenume, ir bûtø tikinæs, kad toks siûlytojas nebus nei nuðvilptas, nei nutryptas nuo tribûnos, tai bûtø buvæ natûralu praðyti vieðpaties atleidimo tokiam naiviam pranaðui uþ neþinojimà, kà kalba. Nes gi èia buvo siûlymas Vlikui be rezervø pripaþinti garsiuosius „Kybartø aktus”, prieð kuriuos Vlike juk apie keliolika metø buvo taip atkakliai kovota, ir dël kuriø Vlikas tik tada nurimo, kai buvo átikintas, kad niekas nebesikësina daryti ið tø aktø konkreèiø iðvadø... Tais aktais paliktosios prezidentinës prerogatyvos Vlike buvo – o daþnam gal dar ir lig ðiol tebëra – anatema. Todël staigmena buvo ne tiek tai, kad dr. Ðtromas, to gal në neþinojæs, dabar atëjo á Vlikà su tokiu pasiûlymu, kiek tai, kad seimas visa tai sutiko plojimu ir vëliau priëmë netgi apytikriai to siûlymo linkme nukreiptà rezoliucijà. Kas galëjo pamanyt! NEPRIKLAUSOMYBINË PROGRAMA

Nepriklausomybinës programos terminas jau kuris laikas prieð ðá seimà buvo matomas ir girdimas: Sëjos þurnale, Londono studijø dienose ir gal dar ðen ten. Bet kà tai reiðkia, regis, buvo suvokiama gana ávairiai ir, pasirodo, daþniausia klaidingai. Vieni manë, kad tai strategijos planas Lietuvos nepriklausomybei atkovoti. Kiti tarë, kad tai bûsimosios Lietuvos valstybës santvarkos bruoþai ar net konstitucijos projektas. Dar kiti manë, kad gal tai tvarkaraðtis dabartinei Lietuvos ûkinei sistemai gràþinti á privatine nuosavybe ir privatine iniciatyva pagrástàjà. O ið tikrøjø tai tais þodþiais pasirodë besanti vadinama alternatyva dabartinei Lietuvos padëèiai padëèiai... kurios sukûrimo ið iðeivijos anàmet pageidavo T. Þenklys Akiraèiuose paskelbtame straipsnyje „Ko mes tikimës ið iðeivijos”. Tiesa, ta „alternatyva” irgi nedaug aiðkesnë uþ „nepriklausomybinæ programà”. Bet dabar A. Ðtromas Vlikui konkreèiais pavyzdþiais paaiðkino, kà turi galvoje apie tai kalbëdamas jis pats, Þenklys ir kiti tenai, anapus apie tuos dalykus màstantieji. Tai ne konstitucija, ne ûkinë bei socialinë ateities santvarka, o tik keli dësniai, dël kuriø, esà, visiems reikia bûti aiðkiai susitarusiems dar prieð nepriklausomybës gráþimà; dësniai, kuriais bûtø sutarta vadovautis paèioj atgaunamos nepriklausomybës pradþioj, kad esamajam reþimui þlugus, jo alternatyva bûtø ne chaosas, o ið anksto numatyta provizorinë tvarka tvarka.

328

Klausimai, á kuriuos, anot A. Ðtromo, reikia turëti ið anksto apgalvotus ir sutartus atsakymus, esà keli. Pavyzdþiui: – Kokiø Lietuvos sienø siekiame? Kas bus pripaþinti Lietuvos pilieèiais? Kokia ir kaip nustatoma bus atsakomybë uþ nusikalstamà kolaboravimà su dabartiniu reþimu? Kokia pagrindiniø þmogaus teisiø samprata bus vadovaujamasi ir kokia bus tø teisiø apsaugos praktika? Ar bus iðtaikyti (arba pagerinti) teigiamieji dabartinio reþimo ágyvendinti patvarkymai, kaip nemokamas gydymas, nemokamas mokslas ir kt.? Vlikas, anot dr. Ðtromo, turëtø nebedelsdamas imtis iniciatyvos sudaryti tam tikrà komisijà ar kitaip pavadintà sambûrá, kuriam bûtø pavesta iðdiskutuoti tuos klausimus ir suformuluoti aiðkius atsakymus. Lietuvoje, esà, daþnas apie tuos dalykus galvoja, bet ten nëra galimybës tuo susirûpinusiems susirinkti ir ten visa tai aptarti bei reikalingus atsakymus sutarti. Tik èia, laisvëje, tik iðeivijos màstytojai, sako, gali ir todël turi tai padaryti. Á tuos svarstymus siûlë átraukti ne tik Vlikà sudaranèiø politiniø grupiø veikëjus, bet ir daugiau „gerø galvø” ið ðalies, pvz., „ið Santaros intelektualø, arba kaip profesorius Vardys... gal pridëti kai kuriuos naujuosius ateivius ir panaðiai”... Jø visø sutarti atsakymai ir bûtø ta „nepriklausomybinë programa”, kurià reiktø paskui pertransliuoti á Lietuvà, kad tenai turimais bûdais ji bûtø plaèiai iðpopuliarinta, o laikui atëjus bûtø ir panaudota. Ir ðis pasiûlymas Vliko seimo plenume buvo sutiktas nerezervuotais plojimais. Niekas nepareiðkë nepasitenkinimo nei dël to, kad pasiûlymas buvo motyvuotas iðtrauka ið Akiraèiø, nei kad á tos programos rengimà buvo pasiûlyta átraukti „Santaros intelektualus” ir dar kaþkokius kitus su Vliko statuto paragrafais nesuderintus personaþus. KODËL TAIP SKLANDU?

Ðulø, kadaise sudëjusiø kone visà savo veikëjiðkà energijà á keliolika metø trukusià kovà prieð kiekvienà uþuominà, kad gal bûtø gera iðlaikyti ne tik diplomatiniø Lietuvos atstovybiø, o ir prezidento institucijos funkcionavimà, – tø Vliko ðulø Vlike jau beveik nebeliko. Tai kovai kadai lojaliai simpatizavusiø jø ápëdiniø ðiame seime irgi nebedaug tebuvo. Nuo to meto, kai Vlikas su savo seimais ëmë gastroliuoti kasmet vis kitame Ð. Amerikos kontinento pakraðtyje, á tuos seimus susirenka, tegu ir nejauni, bet daugiausia vis kiti Vliko grupiø ágaliotiniai. Penkiolika „partijø” turi teisæ deleguoti 45 atstovus. Bet tik vienuolika ðá kartà atsiuntë po tris. Uþ verþlumà ujamieji frontininkai kukliai teatsiuntë du, maþlietuvis buvo tik vienas, o dvi grupës – „ûkininkai” ir „tautininkai” – visiðkai nepasirodë. Ið pasirodþiusiø 36-iø, nutarimus priimant balsavo tik 32. 18 buvo ið Floridos, daugiausia ið St. Petersburgo kaimynystës. Regis, net 20 ið 36-iø ðio seimo dalyviø tame vaidmenyje buvo pirmà kartà, ir vos koks aðtuonetas galëjo pretenduoti á maþdaug prityrusiø Vliko veikëjø arba net jo veteranø vardà. Todël nenuostabu, kad A. Ðtromo net ir labai

329

neortodoksiðki, bet átaigingai iðdëstyti pasiûlymai tokiai visuotinei seimo nariø daugumai pasirodë neginèytinai patrauklûs. Jeigu vienas kitas ið veteranø tarpo ir suvokë tø siûlymø neortodoksiðkumà ir vietomis net aiðkø prieðingumà tradicinei Vliko politikai, tai plojimø sutramdytas nesiryþo visiems girdint paprieðtarauti. Vliko seime buvo susirinkæ visai nebe tie, kurie Vliko „politikà darë” prieð 25–30 metø. Tik todël èia ir galëjo „kitoks vëjas” gana dràsiai pûstelëti. ATSTOVAI IR „RABINAI”

Niekas Vliko seimo plenume nesuabejojo ir nepasvarstë, ar kalbamieji pasiûlymai (ar bent vienas katras ið jø) bûtinai reikalingi priimti. Arba, ar jie praktiðki, ar bus ið jø kokios apèiuopiamos naudos. Pagaliau, ar jie realistiðki, ar ámanomi ávykdyti. Klausimø buvo, bet tik dël smulkmenø greièiau apie tai, kaip tuos pasiûlymus vykdyt, o ne apie tai, ar juos vykdyt. Þodþiu, seimo plenume nebuvo pareikðta jokiø rezervø nei dël vieno, nei dël kito A. Ðtromo kalboje iðdëstyto pasiûlymo. Tik vienas klausytojas kiek baimingai suabejojo: – ar kitos vyriausybës pripaþintø tik dabar uþsieniuose rekonstruotus kokius nors Lietuvos vyriausybinius organus? Dr. Ðtromas „nupûtë” tà abejonæ labai drastiðkai: – O mums nusispjaut! – atrëþë jisai. Girdi, svarbu tik, kad patys pripaþintumëm... Ir vël seimas prapliupo plojimais, nes visiems gi patiko toks narsus paaiðkinimas. Taigi abu dr. Ðtromo pasiûlymus Vliko seimo plenumas sutiko tik su aiðkiu, nerezervuotu pritarimu. Bet kai tie spalvingi siûlymai ir skatinimai perëjo per Vliko „rabinø” karðyklas – pirma dar seimo komisijose, bet ypaè vëliau „galutinëj redakcijoj”– ir kai po trejeto savaièiø jie pasirodë laikraðèiuose ásprausti tarp tuzino kitø seimo neva nutarimø (Nr. 3 ir 6), tai nei dr. Ðtromas, nei seimo dalyviai tikriausiai juose nebeatpaþino savo sakytø ar girdëtø minèiø. O seime nebuvusieji ið tø „nutarimø” neágys në þaliausio supratimo, kas ið tikrøjø ten buvo kalbëta ir manyta nutarti. Naujas vëjas ið tikrøjø bus pûstelëjæs dar tik atviroj Vliko „didþiojoj salëj”, bet, pasirodo, nepasiekë uþdaro „maþojo kabineto”. Jame suglaistyti seimo neva nutarimai liudija, kad tenai ne tik naujo vëjo, o ir ðvieþio oro dar maþoka. Akiraèiai, 1978. Nr.2(96)

Veiksniø pasaulyje. Antras Kaimas pasiskubino Antras kaimas New Yorko lietuviø Þidinin atskrido balandþio pirmà. Kaip sakë, su nauja, dar nei Èikagoje nerodyta programa. Rengëjai mus viliojo pasiskonët naujais, aktualiais paglostymais prieð plaukà. Toki dalykai intriguoja. Ypaè, kai tikimës pamatysià ne save, o tik kitus prieð plaukà glostomus. Bet balandþio pirma lieka balandþio pirma: melagiø diena. Tai eidami kaimieèiø þiûrët taip ir kalbëjom: apgaus, ar neapgaus?

330

Na, pasakysiu, – amicus Prievaizda, bet teisybë dar „amykesnë”: apgavo... Pabarstë universaliø, visur pasitaikanèiø vos ne vos ðiokios tokios ðypsenos nusipelnanèiø reiðkinëliø, ir tiek. Mûsiðkiø aktualijø ðá kartà ne tik nei vienaip, nei kitaip nepaglostë, bet netgi në nepakibino. Turbût medþiagos nesusimedþiojo. Ar gal tik lieþuviø pasigalàst nesuspëjo? Pertraukos metu kaimynas parodë prieð porà dienø iðleistas Eltos informacijas. Turinyje – du svarbios iðvaizdos praneðimai. Vienas ið Romos, kitas ið New Yorko. Brendu akimis per ðlifuotus ir kone vilnon ávyniotus sakinius, ir þaibu nudiegia klausimas: Ir ko gi jûs taip pasiskubinot, antrakaimieèiai, o ko! Palaukæ bûtumët dar savaitëlæ, – tik pasiþiûrëkit, kokios auksinës medþiagos pilna sterblë jums bût ið èia pribirëjus! --Abu tie praneðimai skirti mûsø visuomenei painformuoti apie ávykusius pasimatymus bei pasitarimus ant paèiø aukðèiausiø mûsiðkës politikos laktø. Ið Romos praneða, kad Vliko pirmininkas matësi ir tarësi su Lietuvos Diplomatijos Ðefu, dalyvaujant ir Lietuvos atstovui prie Ðv. Sosto. Ið New Yorko – ðeði vyrai altieèiai buvo susirinkæ ir tarësi su ðeðiais irgi beveik paèiais vyriausiais vlikieèiais. Anàmet kaþkuris ið Vliko veikëjø aimanavo, kaip negerai, kad visuomenë, ypaè jaunimas, vis dar labai menkai tesupranta, kà tas Vlikas ið tikrøjø veikia. Raginos, kad bûtinai reikia pagerint komunikacijà. O dabar ðtai þiûriu á tà komunikacijà ir negaliu suprast, kodël gi èia taip daug kas pretenzingai iðraityta, o taip maþa atvirai pasakyta? Tad ar nebûtø èia dëkinga medþiaga Antram kaimui – pavaizduoti bent porà ar trejetà paprastø mirtingøjø ið mûsø visuomenës, bandanèiø ásigilinti á jiems ið politiniø Olimpø teikiamà informacijà? Kaip þmones reaguoja á tokius komunikatus? Kà sako, bandydami juos perprasti? Arba, – kà su jais daro! Tik buvæ Vliko seime ir gerai girdëjæ dr. Ðtromo kalbà, ar bent apie vëjus Vlike skaitë vasario Akiraèiuose gal ir galëtø ðiaip taip susivokti, apie kà kalba komunikatas ið Romos. Visiems kitiems jis liks másle. Neintriguojanti, tai ir dëmesio neverta máslë. Tad nepykit, meldþiamieji, ant tø nieko dëtø visuomenës eiliniø, senø ar jaunø, kad jie vis dar negana þino ar sunkiai supranta, kà tie mûsø veiksniai veikia. Kadangi natûrali tokios komunikacijos pasekmë paprasta: vadai sau, o eiliniai sau... O vis dëlto bus suklydæ tie eiliniai, kurie bus numojæ ranka á komunikatà ið Romos, manydami, kad jame nieko nëra ir kad Romoj nieko neatsitiko. Na, labai svarbus gal ir ne, bet iðkilo reiðkinys, dël kurio galbût yra ko ðiek tiek ir susimàstyt. Bûtent, Vliko ir diplomatø vyriausieji tarp keturiø (ar ðeðiø) akiø nusprendë svarbiausiøjø Vliko seimo nutarimø likimà. Vienà visiðkai palaidojo, kità dar sutiko ir paþadëjo atiduoti á kaþkada pasirinktinø ekspertø rankas. Tie nutarimai komunikate identifikuoti tik numeriais: treèias ir ðeðtas. Vliko seimo nutarimø buvo prinumeruota net keturiolika, ir laikraðèiuose jie pasirodë praëjusiø Kalëdø bei Naujø Metø tarpuðventyje. Be to, jie irgi buvo taip suraityti, kad

331

ne tik seime nebuvusiems, o ir buvusiems galëjo atrodyti per painûs versti á paprastà þmoniø kalbà, bandant susivokti, kas ten ið tikrøjø norëta ar nenorëta pasakyti. Reta, tikrai reta kas laiko tuos nutarimus savo dokumentø saugyklose. Tai kas gi dabar atrinks, kà bûtent reiðkia komunikate minimi nutarimai Nr. 3 ir Nr. 6? Kalbant tiesiai ir atvirai, tai yra Vliko seimo pritarimai dr. Aleksandro Ðtromo pasiûlymams: a) iðeivijos politiniø màstytojø talkoje suformuluoti principus, numatytinus vadovautis paèioj Lietuvos valstybës atstatymo pradþioj, kai tam atstatymui bus atsirandanèios galimybës; b) paskatinti ir visuotiniu pritarimu paremti min. S. Lozoraitá, kad jis pratæstø á ko tolesnæ ateitá Lietuvos Respublikos prezidento institucijos teisiná egzistavimà; kad jis tam tikslui pasinaudotø jam atitekusia tos institucijos prerogatyva ir sudarytø teisiðkai egzistuojanèià Lietuvos vyriausybæ, arba bent paskirtø jos pirmininkà, kuris, reikalui iðtikus, savaime bûtø ir eventualus ápëdinis prezidento institucijos egzistavimui toliau palaikyti. Tuos labai aiðkius ir seimo plenume labai palankiai sutiktus pasiûlymus paverèiant seimo nutarimais, jø prasmë tapo visiðkai suvelta. Pavyzdþiui, ið konkretaus siûlymo prezidento institucijos reikalu liko tik ëmimasis „atitinkamø veiksmø Lietuvos valstybiniam tæstinumui sutvirtinti ir siekti jo pilnaties atstatymo”... Toks suvëlimas kilo, matyt, ið to, kad bent dalis Vliko vadø, jø tarpe regis ir pats Vliko pirmininkas, jau tada turëjo dël tokiø siûlymø gana stipriø (ir nesakyèiau, kad nepagrástø) abejojimø. Tik kaþkodël abejojantieji nedráso savo abejojimø atvirai pasakyti ten pat, seime seime. Leido seimui nekritiðkai sumanymams pritarti, lyg iðtikimai laikydamiesi dësnio, kad „seimas sau, o mes sau: bus taip, kaip mums geriau atrodys”. Vliko valdyba, kiek girdët, per keturis mënesius nuo seimo, dar ne tik nenutarë, o nei nepasvarstæ, kada ir kaip tuos (arba ir kitus) vadinamuosius seimo nutarimus vykdyti. Nutarimà, labiausiai lieèiantá min. S. Lozoraitá (Nr. 6), Vliko pirmininkas jam Romoje bus pateikæs, matyt, tik savo asmeninëj interpretacijoj. Ne tik visuomenë, o netgi Vliko valdyba, sako, dar neturëjusi progos patirti, koks ið tikrøjø esàs jos pirmininko tikras nusistatymas tuo klausimu. Patyrë já tik dabar, ið Romos komunikato, kur pirmininkas su Dipl. Ðefu vienbalsiai nutarë, kad „tæstinumo pilnaties atkûrimas” – atseit parûpinimas ápëdinio Liet. Resp. Prezidento institucijos teisinei (ir fizinei) egzistencijai pratæsti – „ðiuo metu nëra aktualus” aktualus”... Ar tai reiðkia, kad tik dabar tas reikalas dar nedega nedega? Ar sutarusieji numato, kad kada nors tas dalykas dar bus aktualus? Vliko seime to reikalo aktualumas buvo ryðkiai ir átikinanèiai árodytas daugiausia iðlikusiøjø Lietuvos valstybës elementø iðsaugojimo sumetimais, arba, pagal to seimo vedamàjà mintá, – Lietuvos valstybingumo sumetimais. Jeigu dabar ið Romos ateina atsakymas, kad ne, neaktualu, – tai kaip gi: ar jiems ten tas valstybingumas jau ëmë atrodyt nebesvarbu, ar kà? Kodël gi, o kodël nebuvo pasiryþta atvirai pasakyt, kad tasai sumanymas, nepaisant jo niekad nenubluksianèio aktualumo, deja, turëjo bûti pripaþintas nepraktiðkas ir netikslingas. Vliko pirmininkas bûtø skolingas visuomenei, o ypaè Vliko sei-

332

mo dalyviams ir jø atstovaujamiems sambûriams paaiðkinti tik argumentus, kuriais Romoje buvo pagrástas neigiamas atsakymas á tà, seimui aktualiu atrodþiusá pasiûlymà. Visi þinom, kad tø argumentø apstu. Þymi jø dalis glûdi visiðkai ne tarptautinëj padëty, kurià Romoj susitariantieji sakosi apþvelgæ, prieð dëdami „neaktualumo” antspaudà ant nutarimo Nr. 6. Patys arðiausi argumentai prieð tame nutarime glûdanèià mintá tebekunkuliuoja kaip tik daugelio mûsiðkiø „rabinø” mentalitete. Tad nesistebëkim ir nepriekaiðtaukim, kad Dipl. Ðefas „ðiuo metu” nesusigundë priimti toká tiesiog neátikëtinai jam palankø Vliko pasiûlymà. Tik apgailëtina, kad neiðdëstë atvirai, kurie bûtent argumentai, cirkuliuojantieji kaip tik mûsø paèiø tarpe, yra pasidaræ ir lig ðiol iðlikæ taip neatremiamai svaresni uþ interesà bent simboliðkai iðsaugoti kuo ilgiau ir kuo daugiau nepriklausomos Lietuvos valstybës elementø. Kitam seimo nutarimui (Nr. 3) Vliko pirmininkas gavo nerezervuotà Dipl. Ðefo palaiminimà ir net paþadà duoti atstovà á „kvalifikuotø asmenø komisijà”. Ið to praneðimo, taèiau, visuomenë negalës patirti, kad, jeigu dalykai dësis taip, kaip dedasi lig ðiol, tai ta „kvalifikuotø asmenø komisija” kaþin ar tik nebus vien biurokratiðkas paminklëlis ant Vliko seime pagimdyto sumanymo kapo. Mat, per iðtisus keturius mënesius nuo seimo nei Vliko valdyboj, nei jo taryboj dar nieko nei buvæ daryta, nei kalbëta tikslu nustatyti, kas, kada, kaip ir ið ko sudarys tà komisijà, kas ir kokiu mastu matuos komisijon kviestinø asmenø kvalifikacijas ir kada ji turëtø pradëti laukiamàjá darbà. Palaiminimas ið Romos, deja, nepaðalina ties tuo sumanymu kasdien didëjanèio niûraus klausimo: Jeigu nieko nedarymui prireikë keturiø (ar daugiau) mënesiø, tai ar beuþteks ko nors darymui aðtuoniø (ar maþiau) mënesiø, likusiø ligi kito seimo pradþios ir ðios valdybos kadencijos pabaigos? --Komunikatas apie ðeðiø èikagiðkës Tarybos ðulø tarimàsi su ðeðiais Vliko ðulais irgi pribloðkia savo neatvirumu, savo tik bendrybiðkomis uþuominomis apie to pasitarimo turiná. Tik tyèia prisivertusieji á tas uþuominas atidþiai ásiþiûrëti (jei tokiø pasiryþëliø ið viso atsiras) galës pastebëti, kokios bergþdþios bûta tos ðeðiø vyrø kelionës ir kaip veltui bûta sugaiðto visos jø dvylikos, leiskime, galgi jiems ir neperbrangiausio laiko. Esà, sutartos gairës bei konkretûs þygiai (!) pobelgradinio laikotarpio veiklai. Dël to nesutarimø, þinoma, galëjo nekilt, nes visiems gi vienodai matyt, kad ryðkiausia veiklos gairë dabar turës bûti uþ poros metø numatomoji Madrido konferencija. O apie konkreèius þygius irgi nëra ko nesutart, kadangi visi vienodai tegali dar tik spëliot, kokiø jø gali prireikt ir koki bus ar nebus ámanomi atlikt. Toliau – pasidalino (jau keli metai vieðai skambanèiomis) nuomonëmis apie „tarporganizacinius” (atseit Tarybos – Bendruomenës) santykius ir, þinoma, nieko nauja dël jø neiðrado. Vël ið naujo ryðkino (turbût vis dar kiekvieni saviðkai) Vliko ir Tarybos darbø apimtá, ir vël nebeaiðku kelioliktà kartà ásipareigojo „stengtis palaikyti glaudþius abipusës informacijos ryðius”. Likusi be (Europon iðskridusio) pirmininko,

333

Vliko valdyba bent ðia proga prisiminë savo pernykðèio seimo nutarimus, ypaè Nr. 3-èià, ir sutarë su tarybininkais, kad tas nutarimas aktualus, ir kad já (pagaliau!) reikia vykdyti. Betgi ryðkiausia to pasitarimo bergþdumo demonstracija kyðo ið ðtai kokios klasiðkai „informatyvios” pastraipos: „Pakartotinai (kelintà kartà?) sutarta abipusiai finansiðkai remti atskirø projektø (kieno ir kokiø?) vykdymà ir skirti ðiai galimybei daugiau dëmesio kaip praeitais metais”... Argi ne dëkinga medþiaga Antrajam kaimui?! Akiraèiai, 1978. Nr.4(98)

Vliko seime. Kiti metai, kiti lapai Septyniasdeðimt septintøjø metø Vliko seimo dienomis termometrai Floridos Petersburge rodë apie 70–75 F. Aðtuntøjø seimas, gruodþio 9–10 suskridæs Èikagon, oro temperatûrà rado nusmukusià kaþkur tarp vos 14 ir 20 F. Bet paties seimo temperatûra – prieðingai! – èia buvo kur kas aukðtesnë. O tai nuo vidines átampos ir trinties ryðium su naujos Vliko valdybos, ypaè pirmininko rinkimø artëjimu. Pagal ið anksto paskelbtà dienotvarkæ, seimas turëjo bûti rutiniðkai blankus. Tiesa, kaip jau keliuose kituose seimuose, taip ir ðiame, pirmosios dienos popietëj, buvo numatytos dvi paskaitos, – vieninteliai du dienotvarkës punktai ið jø iðtisos ðeðiolikos, kuriuose galëjai tikëtis nebûsiant kasmet, su vos ne vos pastebimais paávairinimais, kartojamø trafaretø. Tø popietiniø paskaitø vaidmuo esti – iðryðkinti vykstanèio seimo „leitmotyvà”, atseit, vedamàjà mintá, aktualiausià temà. Floridos seime ta tema buvo rûpestis Lietuvos valstybingumu valstybingumu, o Èikagoje – rûpestis þmogaus teisëmis Lietuvoje Lietuvoje. Floridos klimate B. J. Kaslo ir ypaè A. Ðtromo ámantriai iðraityta valstybingumo gaida buvo sukëlusi seimuotojø entuziazmà neatidëliojant griebtis ramstyti, tvarstyti, laistyti, kone dirbtiniu kvëpavimu gaivinti Lietuvos valstybingumo elementus ir bendromis jëgomis formuluoti bent keliø punktø politikos programà pirmosioms kada nors atgysianèios Lietuvos valstybës dienoms ar savaitëms. Nors ið to viso netgi në atsakanèio ðnipðto neiðëjo, vis tiek graþu prisimint toká prakilnø patriotiðkai politiðkos nuotaikos suþvilgëjimà. Nieko panaðaus nebuvo þvarbiame Èikagos klimate. Tomo Venclovos paskaita apie dabartinæ þmogaus teisiø padëtá Lietuvoje buvo atkelta á paèià seimo pradþià, net prieð sveikinimus. Tas ið karto seimo turiná pakëlë á Lietuvos politine ateitimi besirûpinanèiam organui prideramà lygá. Á toká lygá, kurs toli graþu ne visiems mûsø politiniø grupiø delegatams ðiame seime atrodë pasiekiamas, gal net ne visiems atrodë ir siektinas. Turbût didþia dalimi kaip tik dël to, kad ðis seimas vyko Èikagoj, delegatø daugumas susidarë ið èikagiðkiø tautieèiø, ásikalu-

334

siø sau á galvas tokià paþiûrà, anot kurios, esà, jie ir tik jie geriau uþ bet kà kità þino, kaip ten dabar Lietuvoj yra. Todël jiems kiekvienas, kas apie tai prasitaria kà nors bent kiek kitaip, negu jie þino þino, tikriausiai yra arba okupantø apmulkintas, arba jø agentas. Nors T. Venclovos informacijoje buvo beveik neámanoma uþèiuopti kokià nors prosovietiðkai skambanèià herezijà (nebent tai, kad tenykðèius ástatymus jis apibûdina lietuviðku bûdvardþiu – tarybiniai, o ne rusiðku – sovietiniai...), vis tiek ðiame Vliko seime sëdëjusiems Lietuvos bûklës þinovams ta paskaita regis atrodë kiek átartina, galinti paminëti faktø, nesutampanèiø su jø þinojimu þinojimu, taigi galinti tà vaiskø þinojimà imti ir, ko gera, sudrumsti, todël ji èia nereikalinga ar net visiðkai nepageidaujama. Tiesa, visi iðklausë T. Venclovà mandagiai, bet drungnokai... Sveikinimai su praneðimais sugràþino seimà atgal á rutininá eilinës draugijos metinio susirinkimo lygá. Tik prieð pat pietø pertraukà vienas delegatas – berods LAS atstovas ið New Yorko – nei ið ðio, nei ið to pasiûlë toká dienotvarkës pakeitimà, kurs tikriausiai iðkilo klaustuku akyse bent jau tø sveèiø – o gal ir delegatø, – kurie mûsø vadinamuosius veiksnius ðiek tiek paþásta tik ið fasadø, bet maþai tenutuokia, kas dedasi jø viduje. Pasiûlymas buvo – nukelti dr. Nemicko paskaità ið popietinio posëdþio á sekmadiená. Kodël? Laiko stoka to paaiðkinti buvo tiesiog neámanoma, kadangi laiko ðeðtadienio popietiniam posëdþiui buvo likæ net daugiau, negu reikëjo: rytiniame posëdyje jau buvo atlikta ne tik visa jam skirtoji programa, bet buvo iðklausyta gi ir T. Venclovos paskaita, atkelta ið popietës. Taigi popietiniam trijø su puse valandø posëdþiui buvo likæ tik kokio pusvalandþio tereikalaujantys Fondo praneðimai ir ta Nemicko paskaita... Jei T. Venclovos paskaita buvo mums visiems, o ypaè Vlike kà nors veikiantiesiems itin svarbi informacija, tai B. Nemicko tema – Þmogaus teisës ir Madrido konferencija – buvo motyvuotai suformuluoti metmenys svarbiausiai Vliko 1979 metø darbø programos daliai. Jeigu Vliko seimas pretenduoja á Vliko veikimo gairiø nustatymà, tai ði tema turëjo bûti pats ðio seimo svorio centras, o tos temos svarstyme pareikðtos mintys turëjo bûti svarbiausioji medþiaga ðio seimo nutarimams. Ið tikrøjø taip ir buvo: Nemicko paskaitos tezës kaip tik ir buvo naudotos politiniø nutarimø komisijoje kaip bene gausiausias ákvëpimo ðaltinis. Tik, kaip paprastai, nei ta nutarimø komisija, nei pats – sekmadiená jau maþdaug pusiau iðsiskirstæs – seimas nebespëjo tai medþiagai suteikti graþbylingai apdailintø nutarimø pavidalo. Nutarimø apdaila buvo palikta atlikti valdybai, kuri, beje, uþkulisiniu sutarimu tapo palikta funkcionuoti dar penkias savaites. Ið tokios Vliko darbams reikðmingiausio reikalo svarstymo pabaigos atkeverzoja nebeatsikratomas áspûdis, kad ðiam seimui – bent didokam jo dalyviø kiekiui – tas reikalas nelabai ir terûpëjo. Siûlymas tà klausimà perkelti á sekmadiená ið tikrøjø buvo siûlymas jo svarstymà ið viso ið seimo iðstumti. Sekmadienio posëdis juk buvo

335

jau po visø komisijø posëdþiø, tai tada jau bûtø gi buvæ per vëlu bepradëti dëstyti ir bandyti apsvarstyti svarbiausià Vliko darbø programà sekantiems metams jau pusiau iðsiskirsèiusiame seimo plenume. (Ið komisijø á tà posëdá atneðtus, daugeliu atvejø nebaigtus redaguoti nutarimus „tik ið principo” priimant, dalyvaujanèiø delegatø buvo suskaityta 22, – lygiai pusë pirmà dienà uþsiregistravusiø.) Taigi tos centrinës seimo temos nukëlimas á sekmadiená ið tikrøjø bûtø buvæs jos visiðkas iðmetimas ið seimo dienotvarkës. Ji taèiau liko neiðmesta, nes pirmininkaujantis pietaut besukylantá seimà laiku prikalbëjo patá atidëjimo sumanymà dar atidët iki pavakariø, kol paaiðkës, ar ið tikro tai Nemicko paskaitai bus pritrûkæ laiko. Paaiðkëjo, kad nepritrûko, netgi nepaisant dienotvarkëje nenumatytø ávykiø... Paskaita buvo savo laiku iðklausyta. Tik joje iðdëstytus dalykus seimo plenume rimtai apsvarstyti tikrai buvo likæ maþai laiko ir dar maþiau delegatø intereso. Ir vël „alkûnëm ir peèiais” lenda á akis klausimas: – Kodël taip? Ogi todël, kad ðiame seime dalyvavusiø delegatø didþiumos interesas pasirodë beesàs susikoncentravæs á visiðkai kità, jø nuomone, visus neiðspræstus klausimus vienu ypu tinkamai iðspræsiantá uþsimojimà: iðrinkti Vliko pirmininku dr. K. Bobelá Bobelá. Tai nebe pirmas jau kartas, kaip mûsø „partijø centrai” ðitaip sprendþia Vliko kelyje sutinkamas sudëtingas problemas. Jie tartum jauèiasi kaþkokios aukðtesnës jëgos ásakyti bûtinai atmegzti (ar bent rodytis atmezganèiais) visø aktualiøjø tautos problemø Gordijo mazgus. O kadangi mûsø dabartinëse aplinkybëse daþniausia neaiðku net ið kurio galo tokius atmezgimus pradët, tai „centrai” griebtasi daug paprastesnio sprendimo: pastatykim Vliko pirmininku koká „Aleksandrà Didájá” ir paþadëkim visuomenei, kad – ðtai vyras, kurs sukapos visus neatmezgamus mazgus ir paðalins visas kliûtis pakeliui á Lietuvos laisvæ!... Tik tø „Aleksandrø” – kà bekalbët apie didþius! – net ir vidutiniokø nëra ið kur iðplëðt. Tenka dairytis savo tarpe, kas èia galëtø atrodyt turás koká bruoþelá panaðumo á pageidaujamà modelá. Ið ligðiolinës Vliko pirmininkø galerijos jau ámanoma pusëtinai apèiuopti, kokiø kvalifikacijø tie „partijø centrai” dairosi kandidatuose á Vliko pirmininkus. Steponas Kairys buvo pirmasis Vliko pirmininkas dar Lietuvoj, pogrindþio sàlygose. Ið visø devyniø tada fiziðkai á komitetà suëjusiø nariø jis buvo vyriausias amþiumi ir politiniu staþu. Tarp ko kita, jis buvo vienintelis jø tarpe netgi Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras. Antra vertus, pirmininkas Vlike nebuvo laikomas vienas pats visø mazgø atmezgiotoju ar perkirtinëtoju. Jis tada buvo tik pirmas tarp lygiø, kadangi Vlikas buvo sutaræs sprendimus daryti tik visø sutikimu. Nominaliai Kairys Vliko pirmininku buvo suvirð pusantrø metø, bet faktiðkai tai tik nepilnà pusmetá, kadangi apie 13–14 tolesniø mënesiø buvo areðtø, bëgimø ir ávairiø Vliko transplantacijø bei transformacijø metas. Kai, karo veiksmams sustojus, Vlikas – sudarytas jau net ið vienuolikos politiniø grupiø atstovø – iðniro pavirðiun Vokietijos Vakaruose, ið tam tikros dalies Vliko

336

uþnugariniø centrø (kurie tada dar buvo þymiai impozantiðkesni, negu dabar, po trijø deðimtmeèiø „brendimo” Amerikoj) iðkilo bent du ryðkûs kvalifikacijø reikalavimai Vliko pirmininkui: jis turëjo bûti (1) þymus valstybininkas (nes turëjo vadovauti kovai dël valstybës atstatymo! ir (2) katalikiðkos partijos atstovas (nes turëjo vadovauti kovai prieð bedieviðko okupanto ásigalëjimà katalikiðkoj Lietuvoj!). Tokiomis sàlygomis niekas kitas nebetiko á Vliko pirmininkus taip, kaip prelatas Mykolas Krupavièius. Jis ir buvo iðrinktas. Ir labai veikliai pirmininkavo iðtisà deðimtmetá, ligi partijos, iðplaukusios Amerikon, nutarë ir Vlikà parsigabenti arèiau prie savæs. Èia, 1955 lapkrièio gale, á Vliko pirmininkus tapo iðkeltas Jonas Matulionis, ið Kanados. Negali sakyt, kad tasai bûtø visiðkai neturëjæs abiejø pirma minëtø kvalifikacijø. Visø pirma, tikrai buvo krikðèionis demokratas. Na, ne toks didelis, kaip Krupavièius, betgi jau anuomet, kai Krikðèioniø Demokratø partija ir jos lyderis Krupavièius buvo valdþios virðûnëj, Matulionis, tada dar universiteto studentas, jau buvo Krikðèioniø Demokratø partijos centro komiteto reikalø vedëjas. Valstybininkas? Nepriklausomybës metais (Smetonai ásigalëjus) jisai aiðku, neturëjo progos patekti á aukðtesnes valdþios vietas, betgi bent vëliau buvo net finansø ministru penkias savaites funkcionavusioje 1941 metø sukiliminëje vyriausybëje, o po to beveik trejus metus buvo finansinis tarëjas prie vokieèiø generalkomisariato Lietuvoje. Pusantrø metø trukæs J. Matulionio pirmininkavimas Vlike liko kaþkaip nelabai teprisimenamas. Mat, tada ir Vokietijoj tebeveikë Vliko vykdomoji taryba – egzekutyvinis Vliko organas, kaip dabar paties Vliko pirmininko vadovaujama Vliko valdyba. Tada tam organui skambiai vadovavo Alena Devenienë. 1957 birþelio pradþioj vietoj Matulionio Vliko pirmininku buvo iðrinktas dr. Antanas Trimakas. Jis pirmininkavo beveik septynerius metus, iki, ðirdies smûgio pakirstas, mirë 1964 vasario gale. Á autoritetingo lygio valstybininkus jis irgi nebuvo spëjæs iðkilti, betgi nepriklausomybes laikais jau buvo buvæs diplomatinëj tarnyboj pasiekæs pasiuntinybës patarëjo rangà, buvæs generaliniu konsulu Vilniuje, paskui ten pat vyriausybës ágaliotinio padëjëju. Partinëje veikloje pasireikðti irgi nebuvo turëjæs progos, bet, nors anksti tapæs miestieèiu ir su ûkininkyste praktiðkai nesusidûræs, nominaliai priklausë Ûkininkø Sàjungai, Krikðèioniø Demokratø partijos satelitei. Ilgainiui, jau Amerikoj, net tos Ûkininkø Sàjungos pirmininku buvo patapæs, – nereta keistenybë mûsø politiniø partijø iðeivinëj sandaroj. Ðalia tø apykukliø kvalifikacijø, Trimakas turëjo dar vienà tuo metu Vliko pirmininkui labai svarbià kvalifikacijà: jis buvo prie amerikinio Laisvosios Europos Komiteto veikusios Lietuviø Patariamosios Grupës, vëliau pavadintos Lietuvos Laisvës Komitetu, narys (sekretorius). Tas komitetas, V. Sidzikausko pastangomis sukurtas ir jo pirmininkaujamas, buvo, ypaè tada, gana gerai finansuojamas ið amerikiniø fondø:

337

aðtuoni komiteto nariai buvo aprûpinti gana patenkinamo lygio algomis ir biudþete dar turëjo lëðø ástaigai su pora pagalbiniø tarnautojø iðlaikyti, studijiniams darbams, leidiniams, kelionëms, etc. Komiteto nariø darbas buvo maþdaug tokio paties pobûdþio, kaip ir Vlikui tiko. Tad tokio komiteto narys galëjo tuo paèiu metu visiðkai atsidëti ir Vliko darbui, neprivalëdamas rûpintis pragyvenimo ðaltiniu. Vlikui, Amerikoj dar naujakuriui, tada tai buvo itin svarbu, nes èia jis nebeturëjo kadai „draugø ið Vaðingtono” á Vokietijà teiktø subsidijø (irgi V. Sidzikausko 1950 metø susitarimu iðrûpintø), ir finansiniu poþiûriu priklausë beveik vien nuo A.L. Tarybos malonës, kuri tada JAV lietuvijoj turëjo dar maþai teginèijamà monopolá rinkti lëðas savo ir Vliko reikalams. Taigi A. Trimakas gana patenkinamai keletà metø Vlikui pirmininkavo patogioje L. L. Komiteto uþuovëjoje, su viso to komiteto, ypaè jo pirmininko V. Sidzikausko prielankia talka. Trimakui mirus, o Vlikui tà vasarà „apsijungus” ir persitvarkius pagal dar ir dabar tebeveikiantá statutà, Vliko „kingmeikeriø” akys rudeniop nukrypo nebe á kà kità, kaip á patá L. L. Komiteto pirmininkà V. Sidzikauskà. Ðis ir politiná – diplomatiná staþà, ir visas kitas Vlikui pirmininkauti palankias sàlygas bei ryðius turëjo daug geresnius, kaip Trimakas. Jis neturëjo tik vienos Trimako – Matulionio – Krupavièiaus turëtos kvalifikacijos: jis buvo ne ið „katalikø blokui” priklausanèios partijos. (Tas „blokas”, beje, tada jau buvo gerokai áskilæs.) Sidzikauskas irgi buvo savotiðka keistenybë mûsø egzilo – politinëj diferenciacijoj ir tos diferenciacijos vardyne vardyne. Tik pamanykit: visà amþiø buvæs diplomatas, kurá laikà ið bëdos ir prekybininkas, Amerikoj tapo neginèijamas lyderis... Lietuvos Ûkininkø Partijos, kurioje ðalia jo èia dar buvo toki „ûkininkai”, kaip tarptautinës teisës profesorius dr. Domas Krivickas, buvæs advokatas R. Skipitis, kone visà nepriklausomybës metà Lietuvos ministrø kabineto ástaigos direktorium – generaliniu sekretorium iðbuvæs V. Maðalaitis, buvæs Finansø, vëliau Uþsieniø reikalø prekybos departamento direktorius J. Norkaitis ir – jau Amerikoj „partijon ástojæ” miesèionys – du jaunesni vyrai, A. Danelis ir S. Þadeikis. Politinës diferenciacijos spektre ði partija tradiciðkai buvo „truputá deðinesnë uþ liaudininkus”. Kà tai reikðtø dabar, bûtø nelengvai atspëjama máslë, ypaè akivaizdoj dabartiniø oficialiøjø liaudininkø pasireiðkimø, pvz., Varpe ar Stravinsko – Gudelio klube: kas begalëtø ásisprausti „deðiniau” uþ tokius liaudininkus? Bet Sidzikauskas ir kiti minëtieji jo partieèiai regis teisingai tiko „truputá deðinëj” ðalia tradiciniø liaudininkø. Vlike ta jo Ûkininkø Partija ilga laikà priklausë vadinamam „laicistø blokui”, skirtingam nuo katalikiðkø grupiø tada susicementavusio „konfesinio bloko”. To „konfesinio bloko” ilgiau iðtvëræs branduolys – krikðèionys demokratai, Ûkininkø Sàjunga (ne Partija!) ir Darbo Federacija – su gana gilia ðirdgëla 1964 metø rudená sutiko iðleisti ið savo rankø Vliko pirmininko postà ir patikëti já „laicistui” Sidzikauskui.

338

Tada tarp Vliko ir Lietuvos Laisvës Komiteto susidarë tikra personalinë unija: abiejuose buvo ne tik tas pats pirmininkas, bet ir gera dalis Vliko valdybos nariø buvo ið L. L. Komiteto. Në vienas ankstesnis Vliko pirmininkas neatrodë toks efektyvus ávairiose tarptautinëse institucijose, koks atrodë Sidzikauskas. Visa tai buvo dëka Free Europe ir tada dar veiklaus Pavergtøjø Europos Tautø Seimo teiktø galimybiø. Sidzikauskas mokëjo mûsø visuomenei áspûdingai iðryðkinti visø savo þygiø ir dalyvavimø reikðmingumà. Mûsø Diplomatijos Ðefas min. S. Lozoraitis kartà, þvelgdamas á neapibrëþtà tolá, maþdaug tokiais þodþiais apie visa tat pameditavo: bepiga Sidzikauskui. Jis sako, ir jis gali sakyt sakyt, kad vaduoja Lietuvà. Þmonës guodþiasi, tiki, gaivina viltis. O jei ir nesuspës, neiðvaduos, tai vis tiek já prisimins, kad vadavo. O ðtai að nesakau ir negaliu sakyt sakyt, kad vaduoju. Kadangi nevaduoju. Kadangi þinau, kad tai, kà kalbu ar daryt deja, dar nëra vadavimas. Nemoku ir nepajëgiu sakyt darau, kad tai, kà galiu daryt, to, kà þinau, kad taip nëra... Dabar net neátikëtina atrodo prisiminus, kad Vlikas Sidzikauskà pirmininku turëjo vos dvejus metus. Regis, tiek daug apie tà pirmininkà girdëta... Galëjo jisai bûti pirmininku dar metus, o po to ir dar trejus, jei dël visiðkai nesvarbios prieþasties nebûtø ëmæs ir pareiðkæs, kad atsistatydina. (Tai buvo ta groteskiðkoji „Vladimirovo afera”.) „Partijø centrai” ta proga ëmë ir panûdo rasti kità pirmininkà. Ypaè buvusio „konfesinio bloko” branduolys griebësi progos atsikovoti menamà savo „pirmgimystës teisæ” – turëti Vliko pirmininkà „savo þmogø”. Bet tam tikslui maþdaug tinkamø valstybininkø po ranka nebebuvo. Nei L. L. Komitete nebebuvo centrø daugumos aprobatai patraukliø kandidatø. Tad centruose susiformulavo visiðkai naujas Vliko pirmininko kvalifikacijø reikalavimas: Vliko pirmininko reikia pinigingo, turinèio galimybiø savo lëðomis keliauti ir turinèio ar sugebanèio susidaryti paþinèiø su politikoje átakingais asmenimis asmenimis. Pagal tà sàlygà – o gal kaip tik tà sàlygà pritaikius jau ið anksto numatytam kandidatui? – 1966 gruodþio pradþioj Vliko pirmininku tapo dr. J. K. Valiûnas Valiûnas. Jis tikrai maþdaug atitiko ar bent atrodë atitinkàs ta naujàjà sàlygà. Ið abiejø anksèiau reikalautøjø kvalifikacijø jis maþdaug turëjo tik vienà, – buvo paaiðkinta, kad priklauso (nesvarbu kodël ir nuo kada) tai paèiai katalikinei Ûkininkø Sàjungai, kaip ir buvæs pirmininkas Trimakas. Apie valstybininko kvalifikacijas, þinoma, negalëjo bûti ir kalbos, nes Lietuvos valstybës funkcionavimo nutraukimas uþtiko Valiûnà dar tik gimnazistà. Studijavo okupacijø ir „tremties” metais, o Amerikoj gana sëkmingai iðkilo privaèiame komerciniame versle. Taip per 35 metus Vilkas jau turëjo ðeðis pirmininkus pirmininkus. Dr. Valiûnas buvo ilgiausiai, 12 metø, daugiau kaip treèdalá Vliko amþiaus. Nors tie pirmininkai buvo neðini ne vienodais tai vietai pageidaujamais duomenimis, jiems

339

visiems, ir juos iðkëlusiems bei palaikiusiems „partijø centrams” – daugiausia dëka mûsø spaudos palankaus paslaugumo – pusëtinai sekësi iðlaikyti visuomenëje áspûdá, kad jie tikrai efektyviai vykdë tà ambicingàjá, paèiame Vliko pasivadinime apsiimtàjá uþdaviná; kad sëkmingai atmezginëjo ar perkirtinëjo visus pakeliui á tà tikslà sutinkamø problemø mazgus; kad periodiðkai, jei ne kas mënuo, tai bent kasmet vis po koká laiptelá palypëjo artyn prie Lietuvos iðvadavimo... Bet atidþiau á dalykus paþvelgiantiems tas áspûdis prasisklaido ir atsiveria prieð akis gana melancholiðka tikrovë: daug apie þygius ðaunius prikalbëta, betgi aukðtyn tai dar nepalypëta... Ne bûtinai dël to, kad „centrai” bûtø permaþai teiðmanæ, ar kad jø pasirinkti vadovai bûtø buvæ per menki. Turbût jie ið tikrøjø buvo ir yra geriausia, kà savo tarpe galim surast. Betgi vis tiek Vliko uþdavinys prieð já (ir prieð mus visus) yra kaip didelis, didelis kalnas prieð maþà, maþà pelytæ... Be to, vietos ir laiko aplinkybës, kuriose gyvename ir kuriose tas mûsø Vlikas yra atsidûræs, tad didþiam uþdaviniui vykdyti ne tik nepalankios, bet prie to vykdymo mûsø tuo tarpu në prisiartint neleidþia. Todël kam nors priekaiðtaut, girdi, vaduojat vaduojat, o neiðvaduojat, – visiðkai nerimta. Klausimas tik, – gerai ar negerai yra dumti á akis sau ir kitiems debesis iliuzijø, palaikanèiø áspûdá, lyg kaþkur be paliovos dëtøsi mums svarbûs dalykai ir bûtø nuolat pasiekiama geras viltis patvirtinanèiø laimëjimø. Per iðtisus 33-jus metus, nuo pat Vliko atgijimo Vakaruose, tokios iliuzijos buvo intensyviai skleidþiamos, turbût, kaip priemonë palaikyt svetur atsidûrusiuose tautieèiuose gyvà tikëjimà Lietuvos nepriklausomybës idëja ir jos gyvastingumu. Ir prieð 12 metø renkantis Vilkui pirmininkà, „centruose”, matyt, tebevyravo nusiteikimas, kad nereikia gailëti visuomenæ maloniai nuteikianèiø iliuzijø. Ta prasme dr. Valiûnas protarpiais kone prilygo toj srity buvusiam itin iðsitreniravusiam savo pirmatakui V. Sidzikauskui. Prisiminkim tik „Lietuvos bylos iðgarsinimà”... Pietø Korëjos televizijoj (!) ir tenai maþdaug jau kaip ir sudarytà susitarimà, kad Korëja iðleistø paðto þenklà paminëti Lietuvai, kaip komunizmo agresijos aukai! (Matyt buvo apie tai su kaþkuo kalbëta, ir Korëjos paðtas, regis ta mintim pasinaudojo: iðleido þenklà paminëti Korëjai, kaip komunizmo agresijos aukai.) Arba – Vliko pirmininko audiencija pas... Filipinø prezidentà, o po to – Vliko atstovybës Filipinuose ásteigimas! Ir radijo programa ið Filipinø, „laisvu lietuviðku þodþiu apibërusi visà Sibirà ir guodusi Sibiran nutremtuosius lietuvius”... Arba paskelbimas Amerikos Lietuviø Kongresui Detroite, kad Vliko pirmininkas „ið visai patikimø ðaltiniø” patyræs, jog beliko ne daugiau kaip keli mënesiai iki Kinijos su Sovietais karo, kuris „atvers naujas perspektyvas Lietuvos laisvei”... Pagaliau, prisiminkim dvi dramatiðkas keliones á Helsinká, tiesa, nepataisiusias tenykðèiø susitarimø nei nesutrukdþiusias jø pasiraðymo, bet mûsø visuomenës opinijoj ne juokais nupelniusias Vliko pirmininkui ir jo palydovams kankiniø vainikus kovoje dël Lietuvos... O kà bekalbët apie „pusantro milijono lietuviø prezidento” vizità Pietø Amerikoje, arba apie kasmetinius ar daþnesnius pirmininko vizitus „Europos sostinëse” (paskutinis kelios savaitës prieð ðá seimà),

340

kur visada, sako, buvæ svarbiø pasimatymø ir nuoðirdþiø pasikalbëjimø Lietuvos reikalais su aukðtais ir net labai aukðtais asmenimis (kurie taèiau visada liko anonimus, taigi niekuo neuþsiangaþavæ). Ilgainiui tos iliuzijos net ir „centrams” ëmë atrodyt lyg ir nebe taip áspûdingos. Tik „centrø” valios reiðkëjø reakcija tuo reikalu dabar jau pasidarë nebe vienoda. Vieniems ëmë atrodyt, kad Vlikui gal bûtø sveikiau nesivaikyt dirbtinai dramatiðkø, nerealistiðkø, vien tik savo tarpe pasigirt tinkamø þygiø. Vietoj to, esà, verèiau apsiriboti tik kruopðèiu rûpinimusi, kad ne vien „partijose”, o ir visoje mûsø visuomenëje iðkylantieji sugebëjimai bûtø gerai panaudojami, pasitaikant atitinkamoms progoms „Lietuvos laisvës bylai palaikyti gyvai”. Atseit, Vlikas, juoba jo pirmininkas neturëtø dëtis esàs lyg ir pats vienas atsakingas Lietuvos bylos gynëjas, o verèiau turëtø bûti mûsø visø tame gynime dalyvavimo derintojas. Kiti Vliko uþnugario veikëjai prieðingai, – ëmë nerimaut ir dairytis, kaip èia Vlikui pasirodþius su ko daugiau ir vis spalvingesniø, „bekompromisiðkai kovingø” þygiø. Kai dr. Valiûnas prasitarë penktai kadencijai nebekandidatuosiàs, nei to, nei kito veikimo stiliaus ðalininkai nebekalbino jo pasilikti. Mat pirmiesiems jis atrodë per daug uolus, antriesiems — per daug blankus iliuzijø gamintojas... Be to, antriesiems Valiûnas bene labiausiai nusidëjo tuo, kad jis nedráso „nulipt nuo tvoros” ir aiðkiai stot èikagiðkës Tarybos pusëj jos konflikte su Bendruomene. Regis pirmà kartà Vliko istorijoj taip atsitiko, kad jau gerokai prieð valdybos kadencijos galà á Vliko pirmininkus „partijø centruose” (ir ðalia jø!) iðkilo du kandidatai. „Antiiliuzionistø” – kuriø kiek tirðèiau esama Atlanto pakrantës kolonijose – akys nukrypo á dr. Domà Krivickà Vaðingtone. Jisai, kadai buvæs tarptautinës teisës profesorius, o ir dabar blaivus, nesikarðèiuojantis tarptautinës politikos stebëtojas, jø manymu, bûtø kompetentingas mûsø turimø „Lietuvos bylai palaikyti gyvai” tinkamø pajëgø ir iniciatyvø koordinatorius, nesivaikantis tik spalvingø efektø ir teatriðko populiarumo. Buvo sugestija ir valdybos bûstinæ perkelti á Vaðingtonà, bet nepasisekus prikalbinti á valdybà kitø pageidautø vaðingtonieèiø, tas perkëlimas ir net pati Krivicko kandidatûra pakibo abejonëse. Tuo tarpu ið Èikagos trenkë þinia, kad kandidatuoja dr. K. Bobelis Bobelis! Ir ne bet kaip kandidatuoja, o pridëdamas labai dideliø paþadø: jei bûsiàs iðrinktas, tai nupirksiàs Vaðingtone patalpas Vliko bûstinei ir finansuosiàs Lietuvos pasiuntinybës namo Vaðingtone remontà ir iðlaikymà!!! Na, jei tai tiesa, tai tokio verþiaus, taip norinèio bûti pirmininku kandidato Vlikas dar niekad nebuvo uþtikæs... Per aðtuonerius K. Bobelio A.L. Taryboj pirmininkavimo metus, tiesà sakant, jau buvo progos pastebët, kad Taryba – per maþas vanduo tam laivui plaukiot. Tarybos veikimo teritorija tik JAV. Taryba visada buvo opi, – kad kas kitas (ið lietuviø organizacijø) èia neásibrautø su kokiais nors savo „politinës veiklos” këslais. Net ir Vlikà stengësi prigrasyt, – gali èia reziduot, bet su vadavimo þygiais tai rodykis, kur nori,

341

tik jau ne èia... Nebent su mumis susitaræs... Bet Bobelis ðioj teritorijoj neiðsiteko. Kartà buvo iðvykæs net á Taiwanà „Lietuvos bylos kelt” ir átraukë tà þygá á didþiuosius Tarybos nuopelnus. Tarybos atstovà pridëjo prie Valiûno á delegacijà „Helsinkio konferencijon” ir dalinosi tø delegatø suomiø policijos daboklëj ágyta kankiniø aureole. Pagaliau, „pirmà kartà istorijoj iðkëlë Lietuvos bylà tarptautinëj konferencijoj Belgrade”, apie kurá þygá paskui rengë „seminarus” ne tik JAV, bet ir Kanadoj. Tuose þygiuose buvo matomas pusiau teuþmaskuotas priekaiðtëlis Vlikui, ypaè pirmininkui, kad dël nepakankamo jo budrumo (ar sugebëjimo?) Tarybos pirmininkas esàs priverstas iððokt ið savo darþo ir vilkiniame pasidarbuot... Dël to Bobelis, þinoma, tapo „nesimpatiðkas” Valiûnui ir jo „partijai” (katalikiðkajai Ûkininkø Sàjungai). Uþtat bravûriðkas jo veikimo stilius labai suintrigavo ir patraukë kitus Vliko centruose turimus, daugiausia Èikagoje susitelkusius „iliuzionistus”, tai yra, nebûtinai efektingø, bet bûtinai áspûdingø pasireiðkimø mëgëjus. Vliko „nuosaikiøjø”, o ir paties Valiûno neapsiþiûrëjimas buvo – rengti Vliko seimà Èikagoje tais metais, kai baigiasi valdybos kadencija. Tai labai padidino progà patekti delegatais á seimà kaip tik èikagiðkiams Bobelio stiliaus entuziastams. Pridëjus dar keturis (ar penkis?) tokius ið kitur – ið New Yorko, Floridos, Kalifornijos – atvykusius, seime ir susidarë dauguma norinèiø Vliko prieðaky matyti Bobelá. Bet tai dauguma, kurios didelë dalis Vliko seiman buvo patekusi tik pirmà kartà ir nebuvo në su Vliko santvarka susipaþinusi, buvo labai netikëta staigmena, kai pamatë, kad seimo dienotvarkëj nëra jokiø rinkimø... Mat, pagal Vliko statutà, valdybà su pirmininku renka ne seimas (kuriame ið viso gali bûti 45 balsuotojai), bet taryba, kurià sudaro tik 15 atstovø, po vienà nuo kiekvienos Vlike dalyvaujanèios „partijos”. Ta taryba, ligðiol sudaryta ið New Yorko apylinkëse gyvenanèiø atstovø, jau prieð seimà buvo nutarusi Èikagon nevaþiuot, o valdybos rinkimus atlikt New Yorke, uþ savaitës po seimo... Ne ið tingëjimo Èikagon keliaut, o kaip tik dël to, kad toj taryboj Bobelio kandidatûra dar neturëjo daugumos ir èia dar buvo tikimasi kaip nors sulipdyt valdybà su D. Krivicku prieðaky. Èikagoj tam bûtø jau nepalanki atmosfera... Á Bobelio kandidatûrà ligðiolinëj Vliko taryboj dauguma kreivai þiûrëjo ne tik dël to, kad Bobelis pastaruoju metu su Vliku elgësi greièiau kaip su jam turinèiu bûti pavaldþiu, o ne kaip su vyriausiu veiksniu; ir ne tik dël to, kad kai kuriems Bobelis atrodë dar didesnis blefininkas, negu Valiûnas. Svarbiausià susirûpinimà këlë Bobelio toks neregëtas verþimasis á tà vietà; ypaè tas gandas apie jo siûlymàsi uþ iðrinkimà investuoti á veikimà sumà, turësianèià siekti gal net apie porà ðimtø tûkstanèiø doleriø... Ið kur toks neapsakomas troðkimas taip aukotis? Vienintelis paaiðkinimas – ánirtingai atkaklus uþsidegimas per Vlikà padaryti tai, kas nepavyko per Tarybà: sutramdyt, atimt ið „frontininkø” (perleist „reorgams”?) JAV L. Bendruomenës organizacijà ir iðvyt jà ið „politinio veikimo”... Iðskyrus fanatiðkus frontininkø ir kiekvieno jø ðeðëlio prieði-

342

ninkus (o tokiø bent kiek buvo ir ligðiolinëj Vliko taryboj), toks uþsimojimas panaudoti Vlikà Bendruomenei „sudoroti” daugumui dar atrodo ne tik nepageidaujamas, bet Vlikui netgi labai rizikingas. Stojæs á kovà prieð plaèiausius iðeivijos sluoksnius apimanèià organizacijà, ar tik Vlikas nenusikirstø ðakos, ant kurios sëdi? Klausimas, koki Vliko santykiai bûtø su Bendruomene, jei Vliko pirmininku taptø Bobelis, – buvo svarbiausias Bobelio kandidatûrai nepalankus motyvas. O seime toks spëliojimas apie Bobelio intencijas kaip tik pasitvirtino. Jis èia jau ið anksto bandë prastumti nutarimà, kuriuo Vlikas primintø Bendruomenei esàs jos pradininkas, todël ir dabar turás bûti jai aukðèiausias autoritetas bei santvarkos ir veikimo linkmës nustatytojas, ar panaðiai. Nutarimas nepralindo pro komisijà, bet jau paaiðkëjo, nuo ko Bobelis mus visø pirma vaduos tapæs Vliko vadu. Nuo „barzdukinës” Bendruomenës! „Slaptas” posëdis Popietiniame ðeðtadienio posëdyje, iðklausius fondo praneðimø – prakalbø, buvo iðkeltas reikalavimas, regimai daugelio delegatø remiamas, kad seimas neatidëliodamas imtøsi spræsti nepaprastà reikalà reikalà, kuriam tuètuojau turëtø bûti skirta posëdþio dalis, uþdara nuo laikraðtininkø, sveèiø ir kitokiø galimø paðalieèiø. (Ðtai kodël buvo kësintasi net ir þmogaus teisiø bei Madrido konferencijos reikalà ið ðio posëdþio iðstumti). „Nepaprastas reikalas” buvo – seimo prezidiumui pateiktas „devyniø Vliko grupiø” raðtas, adresuotas Vliko tarybos pirmininkui kuriame, remiantis statuto 31 straipsniu, buvo siûloma suðaukti Vliko tarybos posëdá èia pat, tuoj po seimo, ir rinkti jame Vliko valdybà. Raðtas, beje, buvo pasiraðytas ne devyniø, o tik aðtuoniø asmenø, titulavusiø save aðtuoniø „vlikiniø partijø” atstovais. (Turbût vilnieèiø „partija”, su ðiomis solidarizavusi, kaþkodël nespëjo pasiraðyt.) Pasiraðiusiøjø pavardës vertos ðiokio tokio dëmesio. Ne taip daþnai pasitaiko, matyt, sakytum, neblogai apsiðvietusius veikëjus, apsiëmusius net Vlike „tautai atstovauti”, pasiraðiusius patiems sau apie Vliko santvarkà nenusimanymo atestacijà... O ëmë ir pasiraðë: Vladas Ðoliûnas, Juozas Skorubskas, Meèys Mackevièius, Vladas Ðimaitis, kun. Ansas Trakis, Jonas Jurkûnas, Algis Sperauskas, Kæstutis Dirkis... Oriai teisininkiðkai jie pasirëmë Vliko statuto straipsniu, nustatanèiu tvarkà nepaprastiems tarybos posëdþiams ðaukti. Bet nepastebëjo, kad teisë nepaprasto tarybos posëdþio pareikalauti nëra suteikta bet kam, o yra rezervuota tik arba Vliko valdybai, arba bent trims Vliko tarybos nariams. Èia tarp aðtuoniø pasiraðiusiø buvo tik vienas tarybos narys, visi kiti – tokiam reikalui nekompetentingi „paðalieèiai”. Vliko statutas neápareigoja Vliko tarybos pirmininko kreipti dëmesá á toká raðtà. Antra, tas pats straipsnis sako, kad net ir kompetentingai pasiûlytas nepaprastas posëdis privalo bûti suðauktas ne bematant, kaip kokia ugniagesiø komanda á gaisrà, o tik ne vëliau kaip per septynias dienas nuo siûlymo gavimo dienos. O aðtuoniukë norëjo suðaukti per 24 valandas, ir tai ne nuo jø raðto tarybos pirmininkui áteikimo, o nuo jø paèiø pasiraðymo po tuo raðtu... Tarybos pirmininkui tà raðtà áteikti jie nei

343

nebandë, nes jis, staiga susirgæs, á seimà ið New Yorko nebuvo atvykæs. Be to, raðtà pasiraðiusieji þinojo, kad kaip tik uþ septyniø dienø po seimo, jau yra ir paprastas tarybos posëdis, su valdybos rinkimais, numatytas New Yorke. Nepaprastà greièiau suðaukti fiziðkai nebuvo ámanoma. Bet Bobelis taip spirgëjo ko greièiau atsisëst á Vliko pirmininko këdæ, kad në girdët nenorëjo apie iðtisos savaitës delsimà ir rinkimus New Yorke. Jis ir jo ðalininkai balsingai dràsinosi ir kitus primygtinai graudeno, kad Vlike pagaliau turinti bûti pradëta praktikuoti tikrai demokratiðka tvarka tvarka: seimas yra vyriausias organas ir jis dauguma balsø kaip nori, taip ir gali padaryt. Atseit – mes, visagalis seimas, nutarsim, kad taryba susirinks ir valdybà iðrinks èia pat, rytoj! Kai po geros pusantros valandos „slaptosios” durys atsivërë, nereikëjo teirautis, kas atsitiko: ið Bobelio ir uþdarame posëdy pirmininkavusio Jurkûno spinduliuojanèiø veidø buvo aiðku, kad „nutarë”. Per naktá tas spinduliavimas kiek apsiniaukë. Pirmininkystës „þydrasis paukðtis” dar suplasnojo ir paskrydëjo keletà varsnø tolyn: netoli, bet tà sekmadiená gaudyt vis tiek pasirodë nebepasiekiamas... Ir vis tai dël Bobelio strategø nesiorientavimo Vliko santvarkoj. Kà gi jie tame „slaptame” posëdy nutarë, pasiginèijæ apie demokratiðkà tvarkà? Ogi – 24 balsais prieð 15, dviem susilaikius (dar trims uþsiregistravusiems ið viso tame balsavime nedalyvavus) priëmë toká keistà pareiðkimà: – Sutinku, kad rytoj Tarybos posëdis bûtø ðaukiamas ðaukiamas... Niekas gi to sutikimo neklausia, ir kam tas sutikimas, kai nëra nei ðaukëjo, nei ðaukiamøjø... Su tokiu paèiu pasisekimu buvo galima nutarti – Sutinkame, kad rytoj bûtø ðiltesnis oras oras... (O jis tebuvo ðaltas.) O juk su maþdaug 58% balsavime dalyvavusiø Bobelio koalicija galëjo nesunkiai ir visiðkai teisëtai pasiekti savo tikslà. Reikëjo tik kam nors ið jø pamatyt, kad pagal Vliko statuto 4 str. Vliko seimas jei ir nëra toks „visagalis”, kaip Bobeliui vaidenosi, jis visgi gali pats savo galià padidint, nes gali keist statutà. Áterpus 4 str. e) punkte ir – buvo tarp ðeðto ir septinto þodþio dar keturis þodþius – renka Vliko valdybà ir... galima ten pat – seimo posëdyje – norimà valdybà ir iðsirinkti. O kas dabar? Sekmadiená kitø ðeðiø „centrø” atstovai („krivickininkai”) pareiðkë devyniems „centrams” („bobelininkams”), kad vakarykðtis „sutikimas” buvæs tik per neapsiþiûrëjimà ávykæs nesusipratimas; kad nekompetentingai bandomas suðaukti neva Vliko tarybos posëdis nebus teisëtas, ir jie á toká dalykà në kojos nekelsià. Po to pareiðkimo krikðèioniø demokratø atstovas dar pareiðkë, kad jø paraðas ið ðeðtadieninio raðto atsiimamas. Kai kurie kiti, taèiau, seimui pasibaigus, dar demonstratyviai vieni kitiems mojavo, skelbdami – Dabar einam á tarybos posëdá posëdá! Vis dëlto tas „tarybos posëdis” netrukus iðsisklaidë, kaip temperatûros pakilimo metu pasivaidenæs miraþas. Vietoj jo ávyko tik „rabinø pasikalbëjimas”, kuriame iki vëloko vakaro buvo pasiektas neva kompromisas. Tegu, sako, tarybos posëdis ávyksta, kaip numatytas, kità sekmadiená, New Yorke, bet tegu valdybos tame posëdyje neren-

344

ka. Tegu paskiria valdybai rinkti sekantá tarybos posëdá, sausio 14-tà, Èikagoj. Vadinas, – penkiø savaièiø moratoriumas... Tautos valia Per ðias penkias savaites sprendþiama, kaip – nuosaikiai, ar radikaliai – keisti Vliko charakterá. Sprendþia koks puskapis ar kiek daugiau vidutiniðkai arba ir visai maþai ðioje mûsø visuomenëje teþinomø tautieèiø, iðsibarsèiusiø daugiausia Èikagoje, ðiek tiek ir apie New Yorkà, Vaðingtonà ar Bostonà; kartais po keletà susieinanèiø vieno ar kito „prirûkytame kambaryje”, arba telefonais savo tarpe perskalbianèiø nugirstas þinias, gandus, nuomones ir átaigojimus. Tai yra tautieèiai, kuriems ðiokiu ar tokiu bûdu yra atitekusios rolës – reikðti kadai Vlikà sukûrusiø, vëliau já atremontavusiø grupiø („partijø”) valias. Pagal jø paveldëtà „Vliko prigimties” teorijà, per tø ir tik per tø grupiø valias reiðkiasi visos lietuviø tautos valia. Ásidëmëkim: visos tautos, o ne kokiø nors iðeivijoj atsidûrusiø tautos... (atplaiðø?). Tie „tautos valios reiðkëjai”, þinoma, yra toki patys „atplaiðos”, kaip ir mes visi kiti. Betgi, kai ima didþiuosius Vliko (atseit „Lietuvos iðlaisvinimo”) reikalus spræsti, tai jie apsigaubia visai kita „prigimtim”, ir mums kitiems siûlo tik – susièiaupus, ar prasiþiojus – laukti jø sprendimø, o paskui jiems tik pritarti, – þodþiais ir ypaè doleriais. Prieð seimà, seime ir po seimo regima átampa ir trintis tarp tø „vieningos tautos valios reiðkëjø” ne juokais þadino abejonæ, ar apsisprendþiant dël kandidato á Vliko pirmininkus bus þiûrima vien tiktai to, kas Lietuvos laisvës bylai bûtø geriau, ar ir ko kita? Susidarë áspûdis, kad gana daugeliui rûpi ne tik ir ir, bet vien kas kita. Bûtent, daugeliui rûpi vien tik þûtbût perimti Vlikà ið niujorkiðkio iðeivinio „establiðmento” átakos á visiðkà tos paèios iðeivijos èikagiðkio „establiðmento” valià. Èikagiðkio „establiðmento” priekaiðtai niujorkiðkiui: jie ten pasyvûs, nebekovingi; pasiduoda „bendradarbiautojø” átakai; flirtuoja su „frontininkø Bendruomene”, nesiskaito su A.L. Taryba ir „tikràja Bendruomene”... Priekaiðtai ið New Yorko á Èikagà: uþkietëjæ, agresyvûs netolerantai; arogantiðki, nors daþnai nekompetentingi vadovavimo monopolistai; Vlikas jiems reikalingas, kaip árankis Bendruomenei sutriuðkint... D. Krivicko kandidatûrà kelianèiø grupiø ðeðetas, aiðkiai pamatæs esàs maþumobus (Savotiðkai prisipaþino esà nekovinje, po seimo beveik rezignavo: kas bus, tas bus... gi.) Bet vilties ta maþuma galutinai dar nepametë, kadangi ið K. Bobelio koalicijos pasigirdo ne visiðko vieningumo garsø. Mat ne visi tø grupiø „rabinai” yra ið èikagiðkio „establiðmento”. Kai kuriuos ið jø net apstulbino èikagiðkiø jø partieèiø besàlyginis uþsiangaþavimas Bobeliui. Ið visos tos devyniø koalicijos tik „tautininkai” ir „lasininkai” atrodë be jokiø rezervø iðtikimi kandidatui ið krikðèioniø demokratø tarpo. Na, ir „laisvës kovotojai”, ad hoc Èikagoj sukomplektuoti. Visose kitose – socialdemokratø, liaudininkø, maþlietuviø, vilnieèiø, federantø ir net krikðèioniø demokratø — grupëse buvo ir liko abejojanèiø arba net, kaip vienas iðsitarë, iðsigandusiø: – Kad tik tas Bobelis nesulauþytø Vliko pirmininko këdës, ið tokio beatodairiðko ásibëgëjimo jon sësdamas!

345

Tokiø abejoniø ið didþiosios koalicijos girdint, buvo ðiek tiek pagrindo paspëliot, kad moratoriumas, ko gera, dar gali ir staigmenà pagimdyt... Ðiaip ar taip, ðie Vliko pirmininko rinkimai bus atþymëtini dr. K. Bobelio biografijoje, kaip kritiðkas momentas jo „politinëje karjeroje”... O Lietuvos reikalas ðiø rinkimø metu tûnojo migloje skendinèiame tolyje. Tai kaþin, – ar labai svarbu, kad visi mûsiðkiø ðeðtadieniniø mokyklø mokiniai suþinotø, kas 1979 metø sausio 14-tà buvo iðrinktas Vliko pirmininku? Akiraèiai, 1979. Nr.1(105), Nr.2(106)

346

ÞVILGSNIS Á ANAPUS – „PRIVERSTINËS REVOLIUCIJOS PADARINIAI LIETUVOJE“ Nuosavybës teisiø atstatymas Nuosavybës teisës pagrindai paprastai nustatomi valstybës konstitucijoje. Todël, bandant numatyti, kaip bûtø galima laisvæ atgavusioje Lietuvoje vykdyti privatinës nuosavybës teisiø atstatymo programà, yra svarbu numatyti, kokius nuosavybës teisës pagrindus nustatys bûsimoji Lietuvos konstitucija. Nuosavybës teisës Steigiamojo Seimo konstitucijoje nebuvo labai stipriai pabrëþtos. Vieðasis reikalas pastatytas aukðèiau uþ privatiná. Turtas vieðajam reikalui galëjo bûti nusavintas. Konstitucija nieko neuþsiminë net apie atlyginimà uþ nusavintà turtà... Þemës valdymo pagrindan dedama nuosavybës teisë, bet kartu tos teisës naudojimo srityje valstybei leidþiama ásikiðti, kad bûtø „taisyklinga þemës ûkio gamyba” bei proteguojamas smulkus ir vidutinis þemës ûkis. 1938 metø konstitucija dar labiau pabrëþia ið nuosavybës turëjimo iðplaukianèià socialinæ pareigà ir valstybiná rikiavimà. Èia ið vienos pusës sustiprinta nuosavybës teisës apsauga, nurodant, kad nusavinti turtà tegalima uþ atlyginimà; ið kitos pusës naudojimasis nuosavybës teise labiau apribotas, iðryðkinant valstybës teises priþiûrëti ir net rikiuoti tà naudojimàsi. Paþymëtina, kad ðitoks nuosavybës teisës apkarpymas, kuris, pvz., Amerikoje greièiausiai sukeltø didþiausià pasipiktinimà, Lietuvoje buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Ðis þvilgsnis á netolimà praeitá pagelbsti apytikriai atspëti, kokios tendencijos gali pasireikðti ateityje, nustatant iðlaisvintoje Lietuvoje nuosavybës teisës pagrindus. Nerizikuojant daug suklysti, galima numanyti, kad iðlaisvintoje Lietuvoje vyraus bendras nusistatymas: (1) gráþti prie nekilnojamo turto individualios privatinës nuosavybës; (2) nuosavybës teisës naudojimo nepalikti be socialinio ápareigojimo ir be valstybës prieþiûros. saugoti. DidþiauTaèiau tai yra tik statiniai dësniai jau esamai nuosavybës teisei saugoti atstatyti. Èia susidursime su sias keblumas susidarys apardytai nuosavybës teisei atstatyti trejopomis problemomis: (1) asmeninio naudojimo kilnojamøjø gërybiø nuosavy-

347

bës; (2) gyvenamøjø namø ir ámoniø nuosavybës; (3) þemës ir þemës ûkio árengimø nuosavybës. Pirmuoju atveju problema neturëtø bûti paini. Bus praëjæs ilgas laikas. Nebebus ámanoma ieðkoti kilnojamojo asmeninio turto senøjø savininkø. Visi senaties terminai bus praëjæ. Senaties eigos sustabdymo dësnius taikyti nebûtø tikslinga. Kilnojamos gërybës, jei kurios dar ir nebus iðnykusios, galës bûti jau perëjusios per rankø rankas, ir dauguma atvejø jø laikytojai jas bus sàþiningai ásigijæ. Todël, atrodo, tiksliausia bûtø taikyti bendrà dësná, kad tø gërybiø, savininkais pasilieka tie, kurie jas turi. Iðimtis ið to dësnio galëtø bûti tik ta, kad savininkais nepripaþástami þinomai nesàþiningai gërybes ágijæ jø turëtojai. Á tokiø nesàþiningø laikytojø kategorijà turëtø bûti priskaityti tokie, kurie bus gërybes ágijæ, piktnaudþiaudami okupacinës valdþios jiems suteikta galia arba pasinaudodami kitø tokios galios piktnaudþiavimu. Taèiau gërybës, paimamos ið tokiø savininkais nepripaþintinø asmenø, neturëtø automatiðkai tapti kieno kito nuosavybe. Tokias gërybes turëtø perimti valstybë ir tik nustatyta tvarka bei sàlygomis galëtø jas perleisti nuosavybën paskiriems individams. Tokiais atvejais, kur tai bûtø galima nustatyti, buvusieji gërybiø savininkai turëtø turëti pirmumà toms gërybëms nuosavybën gauti. Asmenims, netekusiems savo kilnojamojo turto dël suëmimo, deportacijos, pasitraukimo ið gyvenamosios vietos, svetimos valdþios veiksmø ar kitø prieþasèiø, – neturëtø bûti suteikta teisë automatiðkai atsiimti jiems kadai priklausiusius daiktus. Nebent tø daiktø laikytojai geruoju perleistø juos buvusiems savininkams. Nukentëjusiems tokia perspektyva, be abejom, gali atrodyti skriaudinga. Taèiau bandymas iki smulkmenø atstatyti buvusià nuosavybæ galëtø sukelti didesniø sunkumø, negu pati nuosavybës vertë. Ið to eitø principas: paimtas valstybës globon be savininkø likæs kilnojamasis turtas bet kieno nuosavybën turëtø bûti perleidþiamas tik uþ atlyginimà. Pajamos ið tokio turto gali bûti jungiamos ir su socialine pagalba bûtinai jos reikalingiems, ypaè ið sovietinio iðtrëmimo gráþtantiems ar nukentëjusiems kovoje dël laisvës. Keblesnë problema gali bûti su „pusiau nekilnojamu” turtu, tai yra su gyvenamaisiais namais bei ávairiø ámoniø patalpomis ir jø inventoriumi, medþiagomis bei gaminiais. „Pusiau nekilnojamu” turtu visa tai vadinu ne tik dël to, kad (ypaè ámoniø atvejais) èia priklauso ir atitinkamos kilnojamos gërybës, bet ir dël to, kad, nusavinus þemæ, net ir trobesiai, jei jie dar liko senøjø savininkø nuosavybëje, pagal áprastà mûsø teisës supratimà tapo jau kilnojamu turtu. Kaþin ar galës bûti priimtas dësnis, jog ámonës, namo mieste ar þemës ûkyje buvæs savininkas, – jei tik jis ar jo ápëdiniai atsiranda ir árodo savo nuosavybës teises, – automatiðkai jas atgauna ir pradeda jomis naudotis? Jei savininkas arba jo ápëdiniai tebegyvena name, vargu ar bûtø galima nustatyti kitaip, kaip tiktai atstatyti jø nuosavybës teisæ ir á namà ir á atitinkamà þemës plotà. Kebliau su nusavintais namais bei nusavintomis ámonëmis. Turint galvoje ne tik

348

asmenø, bet ir buvusios nuosavybës apimties pasikeitimus, bûtø tiesiog neámanoma teisingai atstatyti nuosavybës teisiø. Tenka spëti, kad net ir bandant tai padaryti, tik nedidelis buvusiø savininkø procentas galëtø atrinkti savo buvusios nuosavybës objektus. Savininkai bus arba dingæ arba turtas bus esmingai pasikeitæs. Todël greièiausiai teks atsisakyti nuo idëjos stengtis bûtinai gráþti prie to, kas pirma buvo. Suvalstybinti namai bei ámonës laikinai, turbût, turës likti valstybës globoje. Taèiau atitinkami organai nustatyta tvarka galës perleisti tà turtà iðpirktinai privaèion nuosavybën, þiûrëdami, kad tas turtas atitektø asmenims, kurie sugebëtø pagal konstitucijos dësná „tikslingai ir taisyklingai” kurti tautos ûkiui reikalingas gërybes, uþtikrinti tuo ir sau pragyvenimà ir tà turtà uþdirbti, t. y. per atitinkamà laikà já iðpirkti. Ir èia perleidimas galëtø bûti jungiamas su socialine pagalba ypatingai nukentëjusiems. Taèiau kiekvienu atveju, kur nuosavybës objekto vertë bus pakitëjusi (taip bus beveik su visomis ámonëmis ir su dauguma namø), buvæs savininkas vargu ar beturëtø bûti privilegijuotas, lyginant já su tais, kuriø paèiø nebus gyvø arba su tais, kurie savo buvusio turto neberas. Tai bûtø lyg neapdraustas nuostolis. Iðlikusiems teks kurti gyvenimà ið naujo, lyg tos kadai turëtos nuosavybës ir visai nebûtø buvæ. Ið principo maþa kuo nuo to skiriasi ir paèios þemës nuosavybës atstatymas. Gráþti ið stambiø kolektyviniø ûkiø á buvusius individualius ûkius dauguma atvejø nebebus ámanoma. Jei dar ðen ar ten bûtø galima atsekti buvusias ûkiø ribas aplink dar iðlikusius savo vietoje trobesius, tai ir ten daug kur nebebus nei senøjø savininkø, nei gal jø ápëdiniø. Tikslus þemës nuosavybës atskirais atvejais atstatymas galëtø ávykti tik nebent kaip retas laimikis loterijoje. Todël, atrodo, tikslingiau bûtø numatyti, kad visa þemës ûkiui skirtoji þemë turës bûti ið naujo iðparceliuota atitinkamais plotais individualiems ûkiams, þinoma, prisiderinant prie tuo metu bûsimø ar numatomø trobesiø ir ûkio racionalumo. Kiekvienas toks þemës ûkis iðpirktinai galëtø bûti perleidþiamas ûkininkauti pasiryþtanèioms ðeimoms. Manyèiau, kad pradþioje valstybë turëtø kurá laikà pasilikti þemës valdytoja: valstybës organai turëtø teikti nuosavybës teises, kaip pradines, o ne kaip buvusiø nuosavybës teisiø tæsiná. Taigi iðlaisvintoje Lietuvoje nuosavybës teisës atgaivinimas, atrodo, galëtø vykti tokia procedûra: (1) nuosavybë kilnojamam turtui ið principo pasilieka faktinëje padëtyje; (2) nuosavybë trobesiams, ámonëms ir þemei perskirstoma ið naujo, vengiant nebûtino þmoniø perkilnojimo, bet nebesiremiant senàja nuosavybës teise. Lietuva, 1952. Nr.2. P.129–132

Neigti ar áþvelgti? Lietuviðkuose laikraðèiuose palyginti daþnai matom pluoðtus þinuèiø ir samprotavimø, pavadintø „Þinios ið Lietuvos”, „Okupuotoje Lietuvoje”, „Pavergtoje Tëvynëje” ar panaðiai.

349

Tø þiniø ðaltiniai dvejopi. Vieni – ið liudininkø, patekusiø á Vakarus ið anapus uþdangos, kiti – ið Lietuvoje leidþiamø laikraðèiø ar Vilniaus radijo. ÞINIOS IÐ LIUDININKØ

Vienos rankos pirðtø beveik pakanka suskaièiuoti lietuviams, per iðtisà deðimtmetá ástengusiems prasiverþti ið Lietuvos á Vakarus. Ir tø dauguma toli graþu nëra matæ visos Lietuvos, tad gali tik ðá tà papasakoti apie siauras apylinkes, kuriose jiems teko bûti. Jø atsakymai á bendresnës reikðmës klausimus daþnai esti paremti tik jø nuomonëmis, spëjimais ar girdëtais gandais, bet ne jø paèiø patyrimu. Daug miglos á tuo keliu gaunamas þinias áneða ir klausinëtojai, neiðkæsdami neádëjæ á liudytojø lûpas savø samprotavimø. AR RUSAI DEDASI LIETUVIAIS?

Pasakojimuose apie dabartiná gyvenimà Kaune skaitëme teigimà, kad „Rusai lietuvina pavardes”. Tas teigimas Vakaruose jau seniai paþástamas. Ðiuo atveju bandyta tà teigimà patikrinti, tikriau tariant, patvirtinti. Bet kaip? Teigimas ið anksto priimamas, kaip jau maþdaug þinomas dalykas, ir ið liudininko tik laukiama patvirtinimo, o ne paneigimo. Liudininkas, taèiau, atsako neþinàs, ar yra toks patvarkymas, kuriuo Lietuvon atvykstantieji rusai bûtø skatinami pakeisti savo pavardes lietuviðkomis. Bet (jei norite...), liudininkui esà „þinomi keli atsitikimai, kai rusai sulietuvino savo pavardes”. Ið tø „keliø atsitikimø” liudininkas pamini tik vienà: jis paþinojæs po karo Lietuvoje atsiradusá rusà (pagaliau, jis apie tà rusà þinàs tik tiek, kad jis ir prieð karà Kaune negyvenæs), kuris vadinæsis Valanèium. Taèiau ir liudininkas nesako, ar tas Valanèius tik dabar taip pasivadino, ar jis tà pavardæ jau nuo tëvø paveldëjo. Tiesa, jis nemokëjæs lietuviðkai. Bet ar negalëjo jis bûti Rusijoje gimæs ir augæs tenai gyvenusiø lietuviø Valanèiø sûnus? Taigi ðis Valanèiaus atvejis nëra árodymas, kad tikrai rusai keièia savo pavardes, pasivadindami lietuviðkomis pavardëmis. Toliau ten pat nurodoma, kad laikraðèiø korespondentai esà daugiausia rusai, taèiau korespondencijas pasiraðinëja lietuviðkomis pavardëmis. Bet juk tai visai kas kita. Laikraðèiuose gali bet kaip pasiraðinëti – tai nëra pavardþiø keitimas. Tad, po tokio liudijimo, vis tiek lieka neþinoma, kaipgi su tuo „pavardþiø lietuvinimu”. Sekant spaudà, susidaro prieðingas áspûdis, bûtent, kad rusai nededa pastangø Lietuvoje dëtis lietuviais ir slëptis po lietuviðkomis pavardëmis. Jei taip bûtø, tai nebûtø Lietuvoje tiek daug rusiðkø pavardþiø. O jø spaudoje minima labai apsèiai. KAIP KALBA?

Kitas pavyzdys. Buvo paskelbta tokia iðvada, paremta pasikalbëjimu su Kaune gyvenusiu liudininku: „Lietuviai kalba tik lietuviðkai, o rusai su rusais, þinoma tik rusiðkai. Lietuviai kalbëdami su rusais, priversti kalbëti rusiðkai. Ástaigose, kur daugiau rusø virðininkø, vyrauja

350

rusø kalba, kur jø maþiau – abi. Taèiau yra maþesniø ástaigø, kaip artelës, kur vartojama tik lietuviø kalba”. Tiek daug apie kalbos vartojimà kiekvienas ir be tenai buvusiø liudininkø gali numanyti. O klausimai, á kuriuos niekas tenai nebuvæs negali atsakyti, vis tiek lieka be atsakymo. Bûtent: katra kalba susiraðinëjama tarp ástaigø? Katra kalba vedamos ámoniø knygos? Katra kalba vyksta ámoniø darbininkø susirinkimai? Jei direktorius kalba á darbininkus rusiðkai, ar gali kas nors pareikðti nesuprantàs jo kalbos? Ar rusai skatinami iðmokti lietuviðkai? Ar yra iðmokusiø? Ar rusø kalbos nemokëjimas yra kliûtis darbui gauti? AR SKELBTINA ÞALIAVA?

Ðie du pavyzdþiai yra paimti ið þiniø apie gyvenimà Lietuvoj, paremtø liudininkø lietuviø pasakojimais, skelbtø mûsø laikraðèiuose. Jeigu jau èia yra þiniø, kurios arba nieko nesako, ar net klaidina, tai kà bekalbëti apie þinias, paremtas atsitiktinai kurá laikà katrame Lietuvos kampely buvusiø nelietuviø liudininkø pasakojimais! Kiekvienu atveju, tokios þinios yra tik þaliava, kuri galëtø bûti naudinga tik bûdama visa nuosekliai sugretinta ir atsargiai ávertinta. Þaliavos iðleidimas tiesiai á spaudà maþai, kartais net neigiamai patarnauja. ÞINIOS IÐ SPAUDOS

Kitas þiniø ið Lietuvos ðaltinis yra ið tenai gaunami laikraðèiai ar radijas. Visiðkai suprantama, kad tai ne tik ribotas, bet ir stipriai nepatikimas ðaltinis. Taèiau bûtø klaida atmesti viskà, kas ten skelbiama, kaip melà. Imkim, pavyzdþiui, Kaune, sugriautojo Tilmanso fabriko vietoje pastatytà „Pergalës” turbinø fabrikà. Bûtø juokinga sakyti, kad tokio fabriko nëra. Jis yra. Ir kad jo pagamintos turbinos vartojamos didþiosiose elektros stotyse (Kachovkoj ir kt.), taip pat nëra pagrindo netikëti. Ið viso nëra pagrindo netikëti, kad Lietuvos teritorijoj dabar yra daugiau pramonës, negu buvo nepriklausomybës laikais. Kiek daugiau — èia jau reikia þiûrëti labai atsargiai. Ir ypaè svarbu ásiþiûrëti, kà tatai praktiðkai reiðkia Lietuvos ûkyje, kiek naudos ið tos pramonës turi pati Lietuva. Tas pats ir su visomis kitomis gyvenimo sritimis. AIÐKINTI AR NESIAIÐKINTI?

Perduodant ið spaudos ar radijo gaunamas þinias á mûsø spaudà, daþniausiai blaðkomasi dël bûdø, kaip jas perduoti. Ar tik pakartoti, kas ten sakoma, nurodyti ðaltiná ir skaitytojai tesiþino, kaip tas þinias vertinti? Ar prie kiekvieno ið ten paimto teigimo prijungti savo paaiðkinimà, kad skaitytojas nebûtø suklaidintas? Plikas sovietinës propagandos kartojimas vargu ar gali bûti pateisinamas. Tiesa, toje propagandoje yra ir faktø, bet tie faktai, neatskirti nuo propagandiniø pagraþinimø, taip pat yra tik þaliava. O juk retas skaitytojas ið tos kur ne kur pabarstytos medþiagos galës atrinkti ir sugrupuoti patikimus duomenis ir juos ávertinti. To ne-

351

galëdamas, jis neturës net ir apytikrio vaizdo, o tik tà patá chaosà, kuriuo propagandistai kasdien maitina Lietuvos gyventojus. Tariamosios nuosakos („esà”, „giriasi, kad”) pavartojimas ar kokio posakio á kabutes áterpimas beveik nieko nepadeda. Pavyzdþiui, kas ið to, jei pakartosime, kad Vilniaus radijas 15 metø okupacijos sukakties proga gyrësi, esà per paskutiná deðimtmetá Lietuvoje buvo iðleista 62 milijonai egzemplioriø knygø! Netikëti tuo skaièium? Jei netikëti, tai kam já ir minëti? O gal jis tikras? Greièiausia tas skaièius maþdaug tikras. Bet ar tai reiðkia, kad knygos troðkulys ir knygleidyba Lietuvoj taip nepaprastai pakilo? Tas klausimas kaip tik ir turëtø bûti patyrinëtas. Visø pirma, reiktø iðsiaiðkinti, jei yra prieinamø duomenø, kiek gi knygø kasmet bûdavo iðleidþiama nepriklausomybës laikais. Greièiausia ne tiek daug, tai yra, ne 6,2 milijonai per metus (iðeitø po 2 egz. asmeniui, áskaitant ir naujagimius). Bet èia pat reikia surinkti kiek galima daugiau duomenø, kiek per pastaràjá deðimtmetá Lietuvoj buvo iðleista propagandiniø broðiûrëliø (po 12–16 psl.), nes jos irgi, be abejo, áeina á tuos 62 milijonus „knygø”. O jø gi vien „Tiesos” leidykla kasmet papildavo gal iki poros milijonø: Stalino, Malenkovo. Berijos (!), Chruðèiovo ir kitø kalbos bei partijos nutarimai (maskviniai ir vilniðkiai) buvo leidþiami paskiromis broðiûromis po 100 ir net po 200 tûkstanèiø kiekviena! Pridëkim prie to begalybæ instrukcijø, kaip auginti verðiukus ir parðiukus, kaip ðerti kiaules ir karves, kaip auginti linus ir kukurûzus, kuriø paprastai leidþiama po 10, 15 ar daugiau tûkstanèiø, tai vël susidarys ðimtai tûkstanèiø ar net milijonai „knygø”. Toliau, reikia paþvelgti ir á storesniàsias knygas. Jø tarpe vyrauja politinë – marksistinë literatûra su Stalino, Lenino raðtais ir kompartijos istorija prieðaky. Atëmus visas tas knygas ir kas metai ið naujo leidþiamus visø mokyklø vadovëlius, tikrosios mokslinës ir groþinës literatûros pavadinimø ir egzemplioriø skaièius liks visiðkai kitoks. Be to, iðleisti pagal planus tai daug iðleidþiama, bet visa ta politinë literatûra arba parduodama tik tiesioginës ar bent netiesioginës prievartos keliu, arba metama á makulatûrà. Tai bûtø paaiðkinimas, ypaè jei bûtø surinkti á vienà vietà bent jau paèiø leidëjø vieðai paskelbtieji duomenys. Bet tuo tarpu retai tepasirodo ðitaip parengtø paaiðkinimø, Tam reikia turëti po ranka surinktus ir jau sutvarkytus duomenis kiekvienu klausimu. Duomenø yra nemaþa, bet beveik visi jie palaidi. Dëlto ir paaiðkinimuose tenka verstis palaidais nurodymais, kaip èia kà tik duotajame pavyzdyje. Kad taip nebûtø, vienas ið svarbiausiø uþdaviniø ir yra kiek galima greièiau susitvarkyti bent turimàjà medþiagà. Deja, tas darbas lig ðiol nëra ne tik atliktas, bet ir nebuvo deramai dirbamas ten, kur jis natûraliai, tikëjomës, turëjo bûti dirbamas. Ásitikinus, jog nedaug tëra vilèiø, kad jis artimiausiu laiku bûtø ástatytas á tinkamas vëþes ten, kur jo laukta, ðio darbo ëmësi specialiai tam tikslui ákurtas Lietuvos Bûklës Studijø Centras, kuris, Lietuvos Nepriklausomybës Fondo remiamas, per tam tikrà laikà tikisi uþpildyti susidariusià spragà, „pasivyti tikslà”, nuo kurio tolokai atsilikta.

352

Paþymëtina, kad su pirma pavaizduotais paaiðkinimais bûna dar blogiau. Nesant po ranka jiems reikiamos parengtos medþiagos, bandoma ið anos pusës gaunamus teigimus „griauti” bent „paprastesnëmis” (tai yra, maþiausiai pasirengimo tereikalaujanèiomis) priemonëmis: pasiðaipymu, pasimëgdþiojimu, arba bent plokðèiu pasiginèijimu su tais duomenimis. Pavyzdþiui, skaitëme spaudoje toká praneðimà su „paaiðkinimais”: „Per menka socialinë globa” globa”. Lietuvos pavergëjai giriasi, kad jie labai rûpinasi socialine þmoniø globa ir jiems ðelpti kasmet skiria dideles pinigø sumas. Vilniaus radijas pasigyrë, kad ðiems reikalams 1954 metais buvæ paskirti 88 milijonai rubliø. Girdi, nuolatinæ valstybës pagalbà gauna pensininkai, „didþiojo tëvynës karo” ir darbo invalidai. Tai yra tik pasigyrimas. Ið tikrøjø socialinë globa ðiuo metu Lietuvoje yra pasigailëjimo verta. Tai rodo ir nepaprastas elgetø skaièiaus padidëjimas. Daugumà elgetø sudaro rusai ir vad. „didþiojo tëvynës karo” invalidai. Iðmaldos praðanèiøjø ir elgetaujanèiø pilni miestai ir miesteliai. Jie neitø pas þmones duonos plutelës praðyti, jei valstybë jiems pensijà ar paðalpà mokëtø. Þmonës elgetauja tik nuo bado gelbëdamiesi. Laisvuose kraðtuose, kur valstybë tikrai socialine globa rûpinasi, nëra elgetø. Tuo tarpu pavergtoje Lietuvoje elgetø skaièius nemaþëja. Tai rodo, kad socialinë globa permaþa ir blogai organizuota”. Kiek gi tas pasiginèijimas pasako apie tikrà socialinës globos bûklæ? Ar tai nuginèija, kad 1954 metais tam reikalui buvo paskirta 88 milijonai rubliø. Visai ne. Tie 88 milijonai, minimi biudþete ir jo apyskaitose bei kitokiuose oficialiuose praneðimuose, matyti, ið tikrøjø tam reikalui buvo paskirti ir iðleisti. Kitas klausimas, kà jie praktiðkai reiðkia, kam ir kiek jie padëjo! Á tà klausimà tik apytikriai bûtø atsakyta patyrinëjus, kiek ðiuo metu ið 88 milijonø rubliø gali bûti iðmokëta pensijø bei paðalpø, kokio dydþio, ar ið tø pensijø galima pragyventi Lietuvoje. Taip sau pasakyti, kad tai tik tuðèias pasigyrimas tie 88 milijonai, labai lengva, bet ir nereikðminga. Iðtyrus gal pasirodytø, jog 88 milijonai yra ne pasigyrimas, o kaip tik prisipaþinimas, kad socialinë globa nepakankama... Toliau – kuo gi remiantis teigiama, kad Lietuvoje miestai ir miesteliai dabar „pilni elgetø”? Toks teigimas negali bûti paremtas tenykðtës spaudos þiniomis, nes ta spauda nieko panaðaus neraðo ir tikriausiai neraðys, vis tiek kaip bebûtø. O liudininkø tam patikrinti èia nëra arba yra maþai. Vadinasi, vartojamas argumentas, paremtas greièiausiai spëjimu ar gandu. Pagaliau, kà reiðkia „pilni” miestai elgetø? Pavyzdþiui, kiek elgetø reikia, kad Vilnius bûtø jø „pilnas”? Deðimties, ðimto, tûkstanèio? Taigi ginèe dël socialinës globos ar blogumo ðis elgetø argumentas nëra argumentas ið vienos pusës todël, kad nëra patikimø duomenø daug ar nedaug elgetø dabar Lietuvoje yra, ið kitos pusës – elgetos nebûtinai yra kraðto socialinës globos laipsnio rodiklis, ypaè tai nëra rodiklis socialinei globai iðleidþiamø lëðø rodiklis. Tai greièiau yra rodiklis policiniø nuostatø grieþtumo ir jø vykdymo rodiklis. Sovietinëj

353

santvarkoj labai lengvai gali visiðkai nebûti elgetø. Policija visus elgetaujanèius gali sugaudyti ir uþdaryti kur nors, kad vieðumoj nebûtø matyti nei vieno elgetaujanèio. Ar tai bus árodymas, kad socialinë globa puiki? O ðtai Amerikoj, ne tik valstybë, bet ir daugybë labdaringø organizacijø socialinei globai iðleidþia milþiniðkas sumas, taèiau elgetø yra. Að kasdien turiu praeiti New Yorko 57-tos gatvës protarpá tarp Ðeðtos ir Septintos Avenue – „geras rajonas”, prie garsiosios Carnegie Hali. Ir kone kiekvienà kartà matau èia du ar tris elgetaujanèius invalidus (daþniausia tuos paèius). Ar ið to darytina iðvada, kad New Yorkas „pilnas elgetø”, ir kad socialinë globa Amerikoj apgailëtina? Dar pavyzdys. Skaitëme laikraðèiuose tokià þinià: „Vilniaus radijo praneðimu, gyvulininkystës produktyvumui pakelti 1955 metais numatyta 200-uose kolûkiø ir visuose tarybiniuose ûkiuose ádiegti tvartinæ – stovyklinæ gyvuliø laikymo sistemà... Toks prisipaþinimas pats savaime pasako, kokia bloga padëtis yra Lietuvos kolektyviniuose ûkiuose su gyvuliø tvartais ir jø þiemojimu”. Aiðkintojas aiðkiai nesuprato, kà jis aiðkina. Tvartinë – stovyklinë gyvuliø laikymo sistema neturi nieko bendra su gyvuliø þiemojimu. Tai gyvuliø laikymo bûdas per apskritus metus, be palaido ganymo. Lietuvoj toks gyvuliø laikymo bûdas buvo retas, bet jis pripaþástamas naudingas. Jei ðiais metais ið tikrøjø visuose Lietuvoj esanèiuose tarybiniuose ûkiuose (jø yra 70) ir bent dviejuose ðimtuose kolûkiø (tai yra, kas devintame kolûkyje) jiems pavyktø ágyvendinti ðià gyvuliø laikymo sistemà, tai greièiau bûtø paþanga, o ne blogos padëties „pripaþinimas”. Tokiais aiðkinimais tik patys aiðkintojai maþina pasitikëjimà jø nusimanymu ir tuo paèiu pagerina padëtá tos propagandos, kurià jie neva stengiasi „griauti”. KO SIEKIAMA?

Vakaruose leidþiamoje spaudoje þiniø ið Lietuvos skleidimas gali turëti tik vienà tikslà: supaþindinti gyvenanèius èia lietuvius su tuo, kas ið tikrøjø vyksta Lietuvoj. Ar prasminga rodyti esamà tenai padëtá juodesnæ, negu yra? Yra nemaþa palinkimo kalbëti apie dabartinæ padëtá Lietuvoj, tik tamsiomis spalvomis jà pieðiant ir ið anksto apie kiekvienà ið ten girdimà pasigyrimà kokiais nors laimëjimais sakyti, kad tai bus melas. Sàmoningai vengiama paminëti kà nors, kas galëtø atrodyti teigiama, ar bent ne taip jau labai nepakenèiama. Kai kam atrodo, kad, pavyzdþiui, yra tiesiog „tëvynës iðdavimas” iðsitarti, jog atskirais atvejais net ir kolûkyje gali bûti geras derlius, arba pramonës darbininkø gali bûti ir neblogiau ar net atskirais atvejais geriau gyvenanèiø, negu nepriklausomybës laikais... Arba, kad vis dëlto ir dabartinëse sàlygose þmonës ne vien tik verkia ir aimanuoja, kad gyvenimas vis dëlto vyksta, kad þmonës ne tik mirðta, bet ir gimsta, veda, ir net linksminasi... O juk ið tikrøjø ir tai yra. Tai nëra árodymas, kad gyvenimas geras ar kad jis „bent pakenèiamas”, bet faktas, kad þmogus net ir labai sunkiai pakenèiamomis sàlygomis vis dëlto gyvena ir ne vien tik kruvinas aðaras lieja. Tai, kas Lietuvoje dabar ið tikrøjø

354

yra, jau pakankamai skaudu ir baisu, ir nëra reikalo tyèia tirðtinti spalvas tik paèiais dramatiðkiausiais ávykiais, kaip masiniai iðveþimai arba priverstinis moterø apvesdinimas su mongolais bei jø buvusiø vyrø pavardþiø tiems mongolams perdavimas... Vieni ið tø dramatiðkøjø ávykiø nëra nuolatiniai, kitø greièiausia ir visai nebuvo, tad kam mes patys sau turim iðkreipti vaizdà, kada mums kaip tik svarbu já turëti kiek galima tikresná. Be to, norint neva palaikyti tikëjimà, kad sovietinë santvarka netikusi ir neiðsilaikys, stengiamasi kreipti dëmesá tik á tos santvarkos nepasisekimus. Jei tenai kuo didþiuojamasi, tai tas ið principo priimama, kaip propagandinis pasigyrimas, melas, o jei kur anie prasitaria, kad ir pas juos kas nors negerai, tai tie prasitarimai gaudomi, kaip vienintelë tiesa jø kalbose, kaip neabejotini árodymai, kad tenai vieðpatauja tik netvarka ir viskas griûva. Jei tikrai taip ir bûtø, tai, regis, turëjo jau sugriûti. Bet, ðtai, Lietuva jau iðtisas deðimtmetis tebëra tose paèiose replëse ir nematyti, kad jos rengtøsi nulûþti. O pati sovietinë valstybë taip „griûva” jau beveik 40 metø, ir vis niekaip nesugriûva. Prieðingai, net galingieji bijo ne tik jos pastûmëti, kad greièiau griûtø, bet vengia net paliesti. Vadinasi, tuose nesisekimø ir griuvimo vaizdavimuose yra kaþkas netvarkoj. Matyt, tas vaizdavimas, kad sovietinëj valstybëj vieðpatauja tik netvarka ir griuvimas, nëra visai tikras. Kai toks vaizdavimas nepasitvirtina, tai net ir tie, kuriø tikëjimui palaikyti toks vaizdavimas skiriamas, gali bûti paskatinti suabejoti, imti nepasitikëti tokiu vaizdavimu. Vadinasi, tendencingas padëties vaizdavimas, vis tiek ar jis liestø tik padëtá Lietuvoj, ar visoj sovietijoj, galø gale teþada tik prieðingas pasëkas, negu jø laukiama. Vienintelis dalykas, kuris yra reikalingas, tai tikra tiesa, kiek tik jos galima patirti, ar kiek jos galima „iðpeðti” ið turimø, labai kritiðkai ir atsargiai vertintinø duomenø. NEPRASMINGA POLEMIKA

Maþiausiai reikalingas dalykas yra polemika èionykðtëje spaudoje su Lietuvoje skleidþiamàja propaganda. Juk èionykðèiai laikraðèiai á Lietuvà nepatenka, taigi atsikirtimø nepaskaitys nei tos propagandos autoriai, nei jos skaitytojai. Bûtø kas kita, jei bûtø ávykdytas Þenevos konferencijoj iðkeltas sumanymas „pakelti uþdangà” ir pasiekti laisvo apsimainymo spauda tarp Vakarø ir sovietijos, ir jei tai apimtø taip pat ir Lietuvà. Bet, jei taip ávyktø, tai bûtø þenklas, kad prasidëjo sovietinës sistemos iðsigimimas, ir kad jau yra vilèiø, jog iðsilaisvinimas ið jos tikrai gali per tam tikrà laikà ateiti „taikingomis priemonëmis”. Tuo tarpu beveik nëra pagrindo tikëti, kad tai artimoje ateityje galëtø atsitikti. Jei kas mano, kad tokia polemika su sovietine propaganda faktiðkai yra kreipiama á tam tikrà senosios iðeivijos dalá, esanèià Maskvai palankiosios spaudos átakoj, tai irgi klysta, nes tos spaudos skaitytojai (beveik be iðimties gyvenimà baigianèios kartos þmonës) kitø laikraðèiø irgi beveik nepaima á rankas.

355

Pagaliau, lieka nelietuviðkøjø visuomeniø, ypaè átakingøjø jø sluoksniø átikinimas. Bet argi juos pasieksime lietuviðkuose laikraðèiuose sovietinæ propagandà „griaudami”? Gal, sakytum, lietuviðki laikraðèiai turi „apginkluoti” kiek galima daugiau lietuviø, kad jie galëtø dalyvauti kitø átikinëjimo veikloje... Bet èia kaip tik ir prieinam prie klausimo – koks gi tas „apginklavimas” turëtø bûti? Palaidos þinelës arba tokio pobûdþio, kaip anksèiau èia paminëtieji, „aiðkinimai”, ar ðiaip beatodairinis tvirtinimas, kad ten „blogai ir baisu”, juk nëra ginklai. Èia dar labiau reikia kiek galima pilnesnio vaizdo, kas ið tikrøjø Lietuvoje vyksta. Vadinasi, svarbu ne ðiaip jau ið anksto viskà neigti, bet visø pirma áþvelgti ir paskui tinkamai ávertinti viskà, kas pastebima. Svarbu pastebëti okupantø nepasisekimus, bet nemaþiau svarbu iðdrásti paþvelgti ir á jø pasisekimus, áþvelgti, kà jie ið tikrøjø neða lietuviø tautai: èia kaip tik ir tenka susidurti su labiausiai baiminanèiais reiðkiniais, dël kuriø yra rimto, átikinanèio pagrindo ðauktis visø laisvës gynëjø uþuojautos ir pagalbos. Lygiai svarbu neuþmerkti akiø ir prieð tokius reiðkinius ar net okupantams tarnaujanèios valdþios bei jos atskirø pareigûnø veiksmus, kurie net ir esamose aplinkybëse galbût Lietuvai ûkiniu ar kultûriniu poþiûriu naudingi. Tokiais atvejais reikia apgalvoti bûdus, kaip toki reiðkiniai bei veiksmai galëtø bûti ávertinti ir kokios ið to iðvados turëtø bûti daromos mûsø veiksmuose. KOKYBË SVARBIAU UÞ KIEKYBÆ

Klaida manyti, kad „informacija gerai veikia”, jeigu paskleidþia daug visokiø palaidø þineliø ið Lietuvos. Svarbu tø þiniø – þineliø daug surinkti, bet „leisti á rinkà” tas þineles taip palaidas, kaip jos patenka á mûsø pusæ, neprasminga. Paskiras þinias skelbti prasminga tik tais atvejais, kai jos praneða neabejotinus faktus, ir faktus, turinèius reikðmës bendrajam Lietuvos gyvenimui. Visos smulkiosios þinelës, kurios yra tik paskiri gyveninio vaizdo „skuteliai” pirma turëtø bûti atitinkamai grupuojamos, vertinamos, ið jø didesnio kiekio turëtø bûti atidþiai sudaromos atskirø gyvenimo srièiø apþvalgos. Tik ið tokiø apþvalgø semiama informacija, paskleista ir mûsø visuomenëje ir plaèiau, gali bûti vertingas ginklas Lietuvos reikalui pasaulio opinijoj ginti. Santarvë, 1955. Nr.6. P.234–238

Priverstinës revoliucijos padariniai Lietuvoje Prosovietinëje propagandoje nestinga tvirtinimø, pagal kuriuos Lietuvoje esanti ávykusi ar dar tebevykstanti proletarinë revoliucija. Revoliucija yra radikalus kurios nors þmoniø visuomenës santvarkos keitimas, vykdomas kovà dël santvarkos laiminèio ar laimëjusio tos paèios visuomenës sluoksnio valia arba jëga.

356

Lietuvoje padarytø ar dar tebedaromø politinës, ûkinës bei socialinës santvarkos pakeitimø radikalumas neabejotinai revoliuciðkas. Tik tuos pa