Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija : žymiausi menininkai [PDF]

Zitiervorschau

Mindaugas Paknys

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: ž y m i a u s i

m e n i n i n k a i

UDK 73/76(474.5X091) Pa-101

Knygos rengimą ir išleidimą rėmė: Lietuvos R espublikos kultūros m in iste rija Lietuvos tūkstantm ečio m inėjim o d irek cija

Redaktorė Laima K unickytė

© M in d a u g a s P ak n y s, 2 0 0 9 © V iln ia u s d ailė s ak ad e m ijo s le id y k la , 2 0 0 9 ISBN 978-9 9 55 -8 54 -2 4 -1

Turinys

¡vadas/6 GIANOTIS Bernardus Zanobius de (7-1541)/12

CINI Giovanni (1495-1564)/12

PADOVANO MOSCA Giovanni Maria (7-1574)/ 16

CARAGLIO Giovanni Giacopo (1505-1565) /18

BERNARDONI Giovanni Maria (apie 1541-1605)/20

KASPARASTomas (minimas 1615-1641 m .)/2 4

MAKOVSKISTomas (1575 (?)-1630(7))/28

GOETKE Conradus (minimas 1636-1652 m.) / 32

TENCALLA Constante (apie 1590-1646)/36

CAMPANA Giacinto (apie 1600-apie 1650) / 40

STROBEL Bartolomaeus (1591-po 1647)/40

MELICH Christian (minimas 1604-1655 m.) / 40

SCHROETERJohann (7-prles 1685 m. vasario 20 d.) / 44

PUTTI NI Pietro (1633-1699)/46

MERLI Giovanni Battista (1646-iki 1695)/50

PALLONI Michelangelo (1642-apie 1712)/52

BERCHHOFF Johann Gotthard (7-ikl 1701)/56

ZAORAS Jonas (7-1672)/60

GALLI Giovanni Maria (minimas 1677-1684 m.) / 62

PERTI Giovanni Pietro (1648-1714)/64

ALTOMONTE Martino (1657-1745)/68

TARASEVIČIUS Aleksandras (apie 1650-1727)/70 SCEIMIDT Johann Christian (1701-1759)/74 EIEDEL Johann (7-1764)/76 HESKIS Ksaveras Dominykas (7-1764)/78 GLAUBITZ Johann Christoph (7-1767) /82 FONTANĄ Juozapas (1716-1773)/88 ŽEBRAUSKIS Tomas (1714-1758) / 90 ČECHAVIČIUS Simonas (1689-1775) /94 LEIBOVIČIUS Hiršas (?-po 1785) / 98 SLUŠČANSKIS Matas Motiejus (?-po 1769)/100 PODGAISKIS Tomas (1741-po 1794) /102 EGGENFELDER Ignatius Ernestus (7-1776)/106 GRUŠECKIS Antanas Ignotas Juozapas (1734-1798)/108 ANTOŠEVSKIS Kazimieras (?-po 1805)/110 KNAKFUSAS Martynas (apie 1740-1821)/ 112 GUCEVIČIUS Masiulis Laurynas (1753-1798)/114 ROZALINAS Petras (?—po 1820)/118 JELSKIS Karolis (7-1824)/120 SMUGLEVIČIUS Pranciškus (1745-1807) /122 Iliustracijų sąrašas /128 Asmenvardžių rodyklė /136 Vietovardžių rodyklė /140

įvadas

Meno istoriją galima pristatyti įvairiai: papasakoti vien rašytiniu tekstu, su­ pažindinti vien rodant vaizdus. Kartais dėstoma tik vienos epochos meno istorija, kartais —apsiribojant atskira meno šaka. Čia meno istorija pristatoma per LDK menininkų biografijas. Svarbiausi šios knygos veikėjai —ne žanrai, technikos arba stiliai, o patys menininkai. Iki šiol menininkai dažniausiai minimi tik šalia paskirų, nustatytos atribucijos meno paminklų, tarsi jų etiketės užrašas. Ne mažiau įdomu būtų aptarti ir meno kūrinių užsakovus, mecenatus, tačiau tai atskira užduotis. Todėl šioje knygoje apsiribojama žymiausiais LDK menininkais. Stengiamasi parodyti kūrėjų profesionalumą ir naujas idėjas, meninį ir kultūrinį jų kontekstą, taip pat ryšius su amžininkais, užsakovais, socialinę padėtį. Kaip kartą sakė kolegė meno istorikė, suteikiama galimybė „pažvelgti žymiausiems meno kūrėjams į veidus.“ Žinoma, mūsų krašte dirbusių menininkų biografijos nebuvo tokios ryškios, o darbai tokie novatoriški kaip Renesanso archi­ tekto Brunelleschi, kūrybiški kaip Leonardo, universalūs kaip Michelangelo arba trykštantys aistra kaip Rubenso. Tačiau į šią knygą surinkti menininkai ypač prisidėjo prie naujausių meninių stilių ir europinių meno madų paplitimo LDK. Jų biografijos rodo, kaip keitėsi menininko statusas mūsų krašte, kokie buvo mūsų dailininkų ir architektų kūrybos socialinė aplinka, visuomeninis statusas, santykių su užsakovais formos arba kasdienybė. Istorinės žinios apie mūsų krašte dirbusius menininkus gerokai skurdesnės negu apie žymiausius Vakarų Europos meistrus, tačiau ir tokių duomenų užtenka siekiant apžvelgti LDK meno procesų savitumą. Knygoje pateikiamos 40-ies dailininkų ir architektų biografijos. Atrenkant asmenis žiūrėta, ar menininkas įtakingas (t. y. turėjo pakankamai užsakymų, buvo pripažįs­ tamas amžininkų, sukūrė vertingų kūrinių), ar galima pateikti jo gyvenimo faktus (ar išlikę pakankamai žinių apie jo kūrybą, meninę aplinką), ar galima parodyti jo kurto meno pavyzdžių. Aptariant menininkus stengtasi išryškinti kūrėjo specifiką, tik jam būdingus bruožus. Knygoje apžvelgiami įvairūs aspektai - tiek atskirų me­ nininkų įvestos meninės arba technologinės naujovės, tiek ir socialiniai, santykių su užsakovais klausimai. Kiekvienas menininkas vertintinas pagal savitą kontekstą, jų biografijos skiriasi ir pateikia įvairių Lietuvos meno istorijos pavyzdžių. Šiandien apžiūrinėdami išlikusius dailės ir architektūros paminklus retai kada pasvarstome, koks menininkas tai kūrė. Dailininkų ir architektų biografijos parodo, kad menas buvo kuriamas labai skirtingų žmonių, gyvenusių visiškai skirtingose terpėse. Vie­ nokioje meninėje ir kultūrinėje aplinkoje atsidurdavo, pavyzdžiui, XVII a. pradžios

6

Nukryžiuotą Kristų vaizduojanti freska Vilniaus katedros rūsyje. Manoma, kad tai vienas seniausių dabartinės Lietuvos teritorijoje išlikusių sienų tapybos pavyzdžių LDK, sukurtas XIV a. pabaigoje arba XV a. pradžioje iš Europos atvykusio dailininko.

7

architektas, kitokioje XVIII a. tapytojas. Štai Tomo Makovskio biografija rodo jį kaip meistrą, kurio darbai vertinami vieno žymiausių to meto LDK didikų, Vilniaus vai­ vados Mikalojaus Kristupo Radvilos dvare. C onstante Tencalla biografija pateikia kitą būdingą pavyzdį, kaip iš tolimos Italijos atvykęs puikus meistras pateko į valdovo Zigmanto Vazos dvarą. Vėliau tai leido jam padaryti nemažą karjerą Lenkijos ir Lie­ tuvos valstybėje. Joh an n o Schroeterio biografija pateikia dar kitokį pavyzdį: iš svetur atvykęs dailininkas iš pradžių dirbo didikų dvaruose arba jų aplinkoje, vėliau kelis dešimtmečius vertėsi ir gyveno kaip vilnietis dailininkas. Ne visos meninės naujovės Lietuvoje prigijo, išpopuliarėjo. Mūsų dailėje iki XIX a. buvo nepopuliarūs peizažai arba natiurmortai. Nerasime ir „buitinių“ mies­ tiečių arba prie prieplaukos besišvartuojančių laivų vaizdų. Meninė rinka nebuvo plati, nebuvo organizuojami meno dirbinių turgūs, meno kūrinių parduotuvės. Meno kūriniai dažniausiai atliko reprezentacines ir religines funkcijas. Ankstyviausios knygos biografijos tik iš XVI a. I pusės. Mat XV—XVI a. pradžios istoriniuose šaltiniuose retai minimi LDK dirbantys menininkai. Žinome keletą meis­ trų vardų, tačiau beveik nieko konkretaus negalime pasakyti apie jų kūrybą. Nemažai išlikusių šio laikotarpio meno kūrinių (skulptūros, relikvijoriai) į Lietuvą atvežti iš kitų šalių. Vietoje sukurti to meto tapybos darbai taip pat anoniminiai. Todėl meni­ ninkų veiklą iki XVI a. vidurio apibūdinti sudėtinga - nėra žinoma meistrų darbo LDK trukmė, kūrybos specifika, profesionalumo lygis, jų socialinė padėtis, santykiai su užsakovais. Pirma grupė dailininkų ir architektų, kuriuos galima smulkiau aptar­ ti - XVI a. I pusėje ir viduryje Vilniuje dirbę valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto meistrai. Būtent šie menininkai padarė didžiulę įtaką vietinei meninei tra­ dicijai, atvežė ir padėjo krašte populiarinti naujas menines idėjas. Ne vienas to meto valdovo meistras atliko ir Lietuvos didikų užsakymus. Todėl neatsitiktinai nuo jų ir pradedamas žymiausių menininkų pristatymas. Dauguma aukščiausio lygio LDK menininkų - atvykėliai. Lietuvoje nebuvo menininkų lavinimo mokyklų, o dauguma vietos dailininkų nepasiekdavo aukštesnio profesinio lygio. XVI—XVII a. daugiausia dailininkų atvykdavo iš Italijos, o XVIII a. — jau iš germanų kraštų. Vis dėlto nuo XVIII a. vidurio gausėja ir iš Lietuvos kilusių profesionalių bei talentingų dailininkų ir architektų. Bene žymiausi tokie XVIII a. pabaigoje buvo Pranciškus Sm uglevičius ir Laurynas G ucevičius. Jie svariai prisidėjo prie Lietuvos meno atsinaujinimo. Žinoma, galima sakyti, kad vietos meistrai nesukūrė visą Europą stebinančių meno kūrinių. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad XVIII a. II pusėje jau ir vietos meistrai kūrė vertingus paminklus. Prie pateikiamų asmenų biografijų nurodyta tik pagrindinė bibliografinė informa­ cija. Platesnes nuorodas į istorinius šaltinius ir literatūrą apie dailininkus galima rasti Lietuvos dailininkų žodyno I tome. Šios knygos biografijų pabaigoje pateikiama bibliog­ rafija tik tų leidinių, kuriuose konkrečiai nagrinėjami aptariami dailininkai.

8

Šv. Kazimiero paveikslas Vilniaus katedroje. Jis tapytas apie 1520 m., XVI a. pabaigoje pertapytas. Legenda pasakoja, kad dailininkas tapant paveikslą norėjęs šiek tiek pakeisti dešinės rankos vaizduojamą judesį. Vis dėlto po kiek laiko iš po dažų išlindo ir seniau tapyta ranka, kurios jau niekas nedrįso užtepti. Taip šventasis ir liko vaizduojamas su trimis rankomis.

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi paveikslas Trakų parapinėje bažnyčioje. Paveikslas tapytas XVI a. I pusėje, vėliau kiek pertapytas. Jau XVII a. pradžioje paveikslas pagarsėjo malonėmis, o 1718 m. buvo iškilmingai karūnuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųsta karūna. XVII-XVIII a. paveikslas buvo itin populiarus ir ne kartą kopijuotas.

9

Asmenvardžių formos čia pasirinktos kaip kompromisinis variantas. Vardai ir pa­ vardės lietuvinamos tuo atveju, jeigu menininkas gimė Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, neatsižvelgiant į tai, ar menininko tėvai buvo vietos gyventojai, ar atvykėliai. Šiuo atveju svarbu, kad meistras gyveno šiame krašte nuo vaikystės, perėmė vietos kultūrą ir meninę tradiciją. Lietuvinamos ir bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės didikų pavardės. Kitais atvejais, jeigu menininkas buvo atvykėlis, forma nelietuvinama. Toks principas, žinoma, negali atspindėti politinio asmenų „lietuviškumo“. Tačiau toks kompromisinis principas leidžia paprasčiausiu būdu parodyti, kurie meistrai augo ir brendo svetur, kurie - šiame krašte. Knygoje pateikiamos tik konkretiems menininkams priskiriamų kūrinių rep­ rodukcijos. Tik dviem atvejais nepateiktos menininkų darbų iliustracijos (G iacinto C am pana, Christian M elich), tačiau šių įtakingų meistrų biografijos įtrauktos. Deja, kai kuriais atvejais darbų autorystė gana hipotetinė, paremta tik analogijomis arba nevienprasmiškomis žinutėmis istoriniuose šaltiniuose. Tokiu atveju autorystės klausimas smulkiau komentuojamas įraše po iliustracija. Visais atvejais iliustracijos praplečia pažintį su konkrečiais menininkais, jų epocha, menine aplinka.

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi skulptūra Seinų katedroje. Drožinėta XVI a., tikriausiai ne Lietuvoje. Ji yra retesnio atidaromų skulptūrų tipo. Atvėrus skulptūrą jos centre matoma nutapyta Svč. Trejybės scena.

10

Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Kristumi. Tai viena gražiausių gotikinių medžio skulptūrų Lietuvoje, sukurta Veliuonos parapinei bažnyčiai, o šiandien saugoma Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje. Ji sukurta XV-XVI a. sandūroje iš Europos atvykusio dailininko. Gotikos epochos pabaigoje išdrožta skulptūra pasižymi monumentalumu, susikaupusia nuotaika. Tačiau ramybę drumsčia atskiri skulptūros akcentai - besiplaikstantis Marijos drabužis, besiraitantys plaukai, o vos vos prilaikomas Kūdikėlis, atrodo, neatsargiai elgdamasis gali nuvirsti aukštielninkas. Marijos dešinėje rankoje laikoma vynuogių kekė simbolizuoja Eucharistijos vyną ir Kristaus kančią. Skulptūroje galime pastebėti ir kitų Europos drožybai būdingų XV—XVI a. pradžios elementų —įrašas Marijos drabužio klostėse arba vyriškas veidas, suteiktas po Marijos kojomis pavaizduotam mėnuliui.

11

GIANOTIS Bernardus Zanobius de (7-1541) A R C H I T E K T A S , S K U L P T OR I U S CINI Giovanni (1495-1564) A R C H I T E K T A S , S K U L P T OR I U S

XVI a. I pusėje valdovas Žygimantas Senasis subūrė nemažai statybos meistrų. Mat tuo metu išpopuliarėjo mūro architektūra, plito Renesanso meninės mados, pastatai gausiau dekoruoti marmuru ir smiltainiu. Ypač daug italų meistrų XVI a. antrajame—trečiajame de­ šimtmetyje atvyko į valdovo Krokuvoje sumanytas statybas. Kaip tik ten abu italai, Gianotis ir Cini, pelnė valdovo meistrų vardus, o vėliau, baigę valdovo užsakymus, įkūrė bendras dirbtuves (kartu su Filippo di Bartolomeo da Fiesole). Tokie kelių meistrų susivienijimai buvo populiarūs Vakarų Europoje viduramžiais, o Lenkijoje pasitaiko XVI a. Kelių meistrų dirbtuvės gaudavo daugiau užsakymų, galėjo greičiau atlikti darbus. Abu menininkai įsitvirtino svetimame krašte, įgijo nekilnojamojo turto įvairiuose Lenkijos miestuose. Būdinga, kad meistrai atlikdavo labai įvairius darbus —nuo dekoro elementų arba antkapių iki bažnyčių arba rūmų statybų. Gianotis ir Cini į Vilnių pateko jau palikę nuolatinę tarnybą valdovo dvare. Po sėkmingos Plocko katedros statybos (1531-1534 m.) jie 1534 m. pasirašė sutartį su Vilniaus vyskupu Jonu iš Lietuvos kunigaikščių dėl Vilniaus katedros, degusios 1530 m., atstatymo. Su nauju Vilniaus vyskupu Pauliumi Alšėniškiu sutartis buvo atnaujinta 1536 m. Abu meistrai atstatė katedrą, prisidėjo ir prie Žemutinių rūmų statybų. Kaip atrodė tuometė perstatyta šventovė, nėra tiksliai žinoma. Nors jos vidaus tūriai nelabai keitėsi, katedra kito ir vėliau —atstatinėta po 1610 ir 1655 m. gaisrų, o dabartinė per­ statyta pagal Lauryno G ucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje. Gianotis priskiriami pirmieji antkapiai Vilniaus katedroje. Jis dar 1535 m. galėjo, kaip manoma, karalienės Bonos Sforcos užsakymu padirbdinti Vytauto antkapį (dingęs), o vėliau, apie 1540 m., sukūrė LDK kanclerio Alberto Goštauto antkapinę plokštę. Gianotis mirus, Vilniuje dar kurį laiką liko dirbti Cini (minimas iki 1553 m.). Čia jis prižiūrėjo katedros skliautų mūrijimą, kūrė Žygimanto Augusto žmonų antkapius, įsi­ pareigojo padirbdinti Sv. Onos ir Barboros bažnyčios didįjį altorių, vadovavo Žemutinės pilies mūrininkams. Gianotis ir Cini darbų išliko nedaug, bet jų įtaka LDK menui buvo didelė. Italijoje išsilavinę meistrai patys rūpinosi tiek mūrinių (tuo metu LDK dar neišplitusių) pastatų statybomis, tiek jų puošimu retesnių medžiagų (marmuro, akmens) detalėmis (antkapiai, portalai, langų apvadai ir pan.). Jų antkapiai jau renesansinio stiliaus, nors architektūroje nereti ir gotikos elementai (aukšti langai, smailiaarkiai portalai). Vilniaus katedra ir Že­ mutiniai rūmai tapo pavyzdžiu ne vienoms XVI a. II pusės LDK didikų statyboms. 12 '

Alberto Goštauto antkapis ir jo fragmentas Vilniaus katedroje. Antkapyje asmuo pavaizduotas dvejopai - gulintis ant pagalvės, tarsi iškilmingai pašarvotas, ir, kita vertus, stovintis, tvirtai suėmęs ranka vėliavą. Toks dvejopas dar viduramžiškas vaizdavimas buvo būdingas Siaurės Europos Renesansui. Asmuo vaizduojamas labai realistiškai, be renesansinės idealizacijos ir pagražinimų. Goštautas pavaizduotas senyvas, jo veido oda suglebusi.

L ite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 86-87 (G. Jankevičiūtė, B. R. Vitkauskienė), 112—113 (M. Matušakaitė). S. Cercha, F. Kopera. Nadworny rzežbiarz krola Zygmunta Starego Giovanni Cini z Sieny ijego dziela w Polsce. Krakow, 1916. H. Kozakiewiczowa. Spotka architektoniczno-rzežbiarska Bernardina de Gianotis i Jana Cini, Biuletyn historii sztuki, 1959, Nr. 2, p. 151—173. H. Kozakiewiczowa. Rzežba XVI wieku w Polsce. Warszawa, 1984, p. 80-92.

13

Plocko katedros centrinė nava ir presbiterija. Prieš atvykdami j Vilnių 1531-1534 m. Gianoti ir Gini perstatė Plocko katedrą. Jos vaizdas gali leisti įsivaizduoti, kaip atrodė šių meistrų šiek tiek vėliau perstatyta Vilniaus katedra.

14

Plocko katedra. XVI a. I pusėje perstačius gotikinę katedrą pastatas įgavo renesansinių elementų, virš jo buvo iškeltas kupolas. Dabartinis katedros išorės vaizdas suformuotas XX a. pradžioje atlikto remonto metu.

15

P A D O V A N O M O S C A G i o v a n n i Maria (7-1574) SKULPTORIUS

Giovanni Maria Mosca, vadintas Padovano (Paduviečiu), skulptūros ir auksakalystės mokėsi gimtojoje Paduvoje. Pirmieji jo darbai Italijoje sukurti jau 1516 m. (Venecijoje ir Paduvoje). Į Žygimanto Senojo dvarą Krokuvoje jis atvyko apie 1530 m. Ankstyvųjų darbų žinoma nedaug, todėl atrodo, kad valdovo pasitikėjimą Padovano laimėjo pama­ žu, atlikdamas nedidelius užsakymus. Po poros metų skulptorius sukūrė karališkosios šeimos narių portretinius medalius. Tokie dovanoti skirti, valdovų šeimos autoritetą stiprinantys medaliai buvo gana populiarūs Europoje, tačiau dar reti Lenkijos ir Lie­ tuvos valstybėje. Vilniuje medaliai pradėti kalti dar vėliau —XVI a. II pusėje monetų kalykloje. Ten tuo metu dirbo profesionalus medalininkas Steven van Hervijk. Vėliau Padovano daugiausia atlikdavo užsakymus iš raudonojo marmuro. Kitaip negu dau­ gelis XVI a. I pusėje atvykusių italų skulptorių, dirbusių įvairius skulptūros darbus (akmenines ir marmurines įvairių pastatų detales), Padovano specializavosi - d i­ džiausią jo užsakymų grupę sudaro antkapiai. Jis pasižymėjo kaip puikus skulptorius, išpopuliarinęs Lenkijoje ir Lietuvoje naują renesansinį laisvai gulinčio mirusiojo figūros tipą. Padovano visą laiką dirbo valdovams Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui, tačiau daugybę užsakymų atliko ir valdovui artimiems didikams, paskiroms vienuolijoms arba bažnyčioms. Manoma, kad skulptorius lankėsi Vilniuje, nors nėra tiksliai žinoma kada. Padovano sukūrė keletą antkapių Vilniaus katedrai bei Sv. Onos ir Barboros bažnyčiai Žemutinės pilies teritorijoje. Visi antkapiai buvo iškalti Krokuvoje, vėliau vežami į Vilnių ir čia montuojami. Dar 1546 m. Padovano įsipareigojo (kartu su G. Cint) su­ kurti Žygimanto Augusto žmonos Elzbietos antkapį (atgabentas 1552 m.). 1553 m. kūrė Barboros Radvilaitės, 1555—1558 m. —Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių antkapius, 1558 m. kalė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus antkapį. Manoma, kad jo padirbdintas ir Vilniaus katedroje išlikęs vyskupo Pauliaus Alšėniškio antkapis.

L it e r a t ū r a

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 201-202 (M. Matušakaitė). A. M arkham Schulz. Giammaria Mosca called Padovano: a Renaissance Sculptor in Italy and Poland. Pennsylvania, 1998.

16

Padovano 1532 m. sukurtas Žygimanto Augusto medalio aversas ir reversas. Ankstyvieji karaliaus užsakymai Lenkijoje šiam dailininkui buvo būtent medaliai su karališkosios šeimos arba jai artimų narių atvaizdais.

P. Alšėniškio antkapis Vilniaus katedroje, sukurtas XVI a. viduryje. Antkapį pradėjo Padovano, o baigė, kaip manoma, jau kitas meistras. Tai vienintelis visiškai išlikęs iš kelių Padovano atliktų antkapių Vilniaus bažnyčioms. Vyskupas vaizduojamas jau sekant renesansinėmis meninėmis madomis, tarsi lengvai prigulęs, ranką pakišęs po galva ir nerūpestingai sukryžiuotomis kojomis.

17

CARAGLIO Gio van ni Giacopo (15 0 5 -1 5 6 5 ) AUKSAKALYS, MEDALININKAS, RAIŽYTOJAS

C araglio gimė ir mokėsi Italijoje. Kaip subrendęs raižytojas ir medalininkas jis atvy­ ko į Krokuvą apie 1538 m., dirbo Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvaruose. Tuo metu Krokuvoje jau gyveno gausi italų dailininkų kolonija, itališkas buvo ir valdovės Bonos Sforcos dvaras. 1545 m. meistrui jau mokama 60 auksinų metinė alga iš valdovo dvaro iždo —daugiausia iš visų valdovui dirbusių auksakalių. Pradėjęs nuo kuklių užsakymų, jis vėliau gaudavo vis svarbesnių ir reikšmingesnių darbų. Štai 1553 m. minimas valdovui Caraglio atliktas daugiau negu 2 000 auksinų kainavęs auksuotas ir meniškomis rai­ žytomis scenomis puoštas skydas. Žinoma, kad gyvenimo pabaigoje Caraglio įgijo itin didelį Caraglio portretas, tapytas Paris Bordone apie valdovo pasitikėjimą. 1552 m. Dailininkas vaizduojamas architektūros fone, gaunantis iš valstybę simbolizuojančio 1552 m. jam suteiktos Krokuvos miestiečio Baltojo erelio grandinę su portretiniu medalionu. teisės, o Žygimantas Augustas už ištikimą tarnybą Portretas nutapytas tikriausiai indigenato savo meistrui patvirtino bajorystę. Valdovas pa­ suteikimo proga. Nors tiksli portreto sukūrimo data nėra žinoma, užrašas kolonos dešinėje pusėje dovanojo savo meistrui namą Petrikave Lenkijoje. liudija, kad dailininkui tuo metu buvo 47 metai. Krokuvoje Caraglio įsigijo turto, ten liko gyventi iki mirties. Caraglio biografija —tipinga XVI a. Tuomet ne vienas puikus dailininkas atvyksta į tolimą Lenkijos ir Lietuvos valstybę ir su ja susieja likusį gyvenimą. Tiesa, Caraglio pavyzdys pranoksta eilinio užsienio meistro laimė­ jimus: jis padarė karjerą valdovo dvare, kur buvo itin vertinamas, jam suteikta bajorystė. Nemažai XVI a. valdovo dvaro dailininkų lydėdavo valdovą iš vienos rezidencijos į kitą. 1545-1562 m. laikotarpiu Caraglio dažnai lankydavosi Vilniuje su Žygimanto Augusto dvaru, čia jis praleido apskritai ne mažiau negu penkerius metus. Kai kurie jo darbai buvo sukurti būtent Vilniuje. Čia jis raižė formas monetoms kalti. Įvaldęs įvairias technikas, jis pasižymėjo kaip universalus dailininkas. Valdovo dvare Caraglio tekdavo įvairūs užsakymai - medaliai, intalijos (raižytinis atvaizdas ant nušlifuoto akmens paviršiaus), kamėjos (raižytinis atvaizdas ant pjaustyto akmens, stiklo arba kaulo) su Bonos Sforcos, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Barboros Radvi­ laitės atvaizdais. Išlikę jo darbai saugomi įvairiuose Europos muziejuose. 18

Caraglio dirbtuvėms priskiriami Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto medaliai. Valdovus išaukštinantys medaliai sukurti profesionaliai, tiksliai, su atitinkamais vaizduojamus asmenis apibūdinančiais įrašais. Tokie reprezentatyvūs medaliai Lenkijos ir Lietuvos valdovų dvaruose išpopuliarėjo būtent XVI a. I pusėje.

L ite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 80—82 (G. Jankevičiūtė, B. R. Vitkauskienė, G. Mickūnaitė). J. Wojciechowski. Caraglio w Polsce, Rocznik historii sztuki, 2000, t. 25, p. 5-63. E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė. XV-X1Xamžius. Vilnius, 2001, p. 225—226 (kaip Karalijas). B. R. Vitkauskienė. Ziotnictwo wilenskie: ludzie i dziela. XVI-XVIII wiek. Warszawa, 2007.

19

v BE R N A R D O N I G i o v a n n i Ma ria, j ė z u i t a s (apie 1 5 4 1 - 1 60 5 ) ARCHITEKTAS

Bernardoni biografija atskleidžia keletą nauji} aspektų Lietuvos meno istorijoje. Pirmiausia susiduriame su iki tol mažai regėta jėzuitų statybos darbų organizacija. Antra, Bernardoni veikla Nesvyžiuje glaudžiai susijusi su mecenatu Mikalojumi Kristupu J Radvila Našlaitėliu —tokių išsilavinusių meno užsakovų LDK iki tol nebuvo. Trečia, Bernardoni sukūrė pirmus Lietuvos barokinius statinius. Bernardoni gimė Italijoje, Komo apylinkėse. Jaunystėje mokėsi mūrininko ama­ to, o 1564 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Visą laiką dirbo įvairiose statybose Italijoje, bendravo su žymiais architektais, todėl puikiai išmanė naujausias architektūros madas. Nuo 1579 m. jis pradėjo savarankiškai projektuoti. 1583 m. vienuolija architektą pasiuntė į Lenkiją. Kelerius metus jis ten dirbo jėzuitų vienuolynuose —Liubšine ir Poznanėje. Įdomu, kad kaip architektas Bernardoni Lenkijoje susidūrė su jam gana netikėtu reiškiniu. Čia jis buvo raginamas ne tik vadovauti savo projektuotų pastatų statyboms, bet ir kartais net pamokyti mūrijimo vietinius meistrus. Italijoje išsilavi­ nusį architektą tai nemenkai stebino. Į LDK Bernardoni atvyko 1586 m., kur daugiausia vykdė Vilniaus vaivados Radvilos Našlaitėlio užsakymus. Būtent Radvilos dvare prasidėjo jo kūrybingo ir intensyvaus darbo laikotarpis, trukęs 13 metų. Toks ilgas darbo vienam užsakovui laikas nebuvo būdingas jėzuitų meistrams. Įvairių profesijų amatininkai ir menininkai jėzuitai dažnai keliaudavo iš vieno vienuolyno į kitą, vykdavo atlikti konkrečių darbų, tačiau retai užtrukdavo vienoje vietoje ilgesnį laiką. Jėzuitų vienuolijoje egzistavo ne tik atskirų amatų meistrų grupės, bet ir lavinimo sistema - patyrusių meistrų dirbtuvėse dirbdavo jaunesni broliai, norėdami ir pramokti amato, ir sukaupti me­ ninės patirties. Bernardoni iki tol taip pat dažnai keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Visoje Lenkijos ir LDK provincijoje tuo metu dirbo vos keletas jėzuitų architektų J projektuotojų, o Bernardoni ilgiau pasiliko Nesvyžiuje neabejotinai dėl mecenato Radvilos užmojų. Pastarajam, vykdančiam didelius architektūrinius užsakymus, rei­ kėjo būtent tokio - profesionalaus, Italijoje išsilavinimą įgijusio ir su naujausiomis meninėmis madomis susipažinusio architekto. Todėl būtent mecenatas pasirūpino, kad Bernardoni Nesvyžiuje užtruktų kiek galima ilgiau ir parengtų ne tik jėzuitų, bet ir kitų bažnyčių projektus.^

20

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. Fasadas dar artimas vėlyvojo Renesanso Romos bažnyčioms, tačiau planas ir kupolas jau liudija ankstyvojo baroko menines nuotaikas.

21

Jėzuitų bažnyčių ir kolegijų statybas griežtai kontroliavo vienuolijos vyresny­ bės. Pastatų planai dažniausiai buvo sudaromi pačių jėzuitų architektų, tačiau po to dar turėjo būti siunčiami į Romą, kur juos patvirtindavo vienuolijos generolas. Pagal vienuolijos steigėjo šv. Ignaco Lojolos idėją būtent kryžiaus formos (vienanavė arba trinavė bažnyčia su transeptu) planas geriausiai tiko bažnyčioms. Todėl neatsi­ tiktinai jėzuitai išpopuliarino savo pagrindinės bažnyčios Romoje, II Gesū, statytos XVI a. II pusėje pagal Giacomo Barozzi Vignolos projektą, planą, vėliau tapusį pa­ vyzdžiu daugeliui barokinių XVII a. bažnyčių. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia paprastai laikoma pirmu barokiniu statiniu LDK. Čia pirmą kartą panaudotas baroko laikais išpopuliarėjęs lotyniško kryžiaus planas ir virš transepto iškylantis kupolas. Bažnyčios fasadą suskaido piliastrai ir karnizai. Plokštumą pagyvina nišos ir sudvejinti bei sutrejinti piliastrai. Nesvyžiaus bažnyčios pagrindinis fasadas irgi gana artimas Romos II Gesū bažnyčiai. Manoma, kad Bernardoni suprojektavo ne tik Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčią ir kolegiją, bet ir kitas Našlaitėlio funduotas bažnyčias bei vienuolynus: Nesvyžiaus benediktinių ir bernardinų bažnyčias, Sv. Rapolo koplyčią. Tuo pat metu Našlaitėlis finansavo mūrinių Novy Svežanio ir Myro bažnyčių statybas netoli Ne­ svyžiaus, jų projektai taip pat priskiriami Bernardoni. Nėra žinoma, kiek Bernardoni prisidėjo prie pasaulietinės architektūros, pavyzdžiui, prie tuo metu Našlaitėlio stato­ mų rezidencinių rūmų. Tačiau beveik neabejojama, kad jis dalyvavo XVI a. pabaigoje rengiant naują Nesvyžiaus miesto suplanavimą. Baigęs darbus Nesvyžiuje Bernardoni 1599 m. išvyko į Krokuvą. Ten dirbo iki mirties ir beveik pabaigė jėzuitų Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčios statybas. Našlaitėlio statybų organizavimo smulkmenos atskleidžia iki tol LDK dar nere­ gėtą mecenato kišimąsi į architektūros projektavimo ir statybos darbus. Nesvyžiaus jėzuitų kolegija, pavyzdžiui, 1586 m. tiesiai iš Romos atsiųstame plane mecenatui pasirodė per maža, panaši, anot jo, į arklidę, todėl jis pareikalavo didesnio pastato. Statydindamas Dievo Kūno bažnyčią Nesvyžiuje jis teigė norįs matyti ją panašią į Romos Sv. Petro baziliką, dėl to nieku gyvu nesutiko atsisakyti kupolo. Jėzuitams netgi teko surasti atskirą architektą, galėjusį virš bažnyčios iškelti proporcingą kupolą, mat pats Bernardoni šio darbo imtis nesiryžo. Tad kupolui statyti 1592 m. į Nesvyžių buvo pakviestas kiek vyresnis ir labiau patyręs jėzuitas architektas Giuseppe Brizio. Ši ansamblio statybos istorija liudija, kad tik dėl meno užsakovo užsispyrimo ir at­ kaklumo bažnyčios architektūra įgavo šiandien regimą vaizdą.

22

1. II Gesū bažnyčios Romoje planas. 2. Nesvyžiaus bažnyčios, projektuotos Bernardoni, planas. 3. Jėzuitų Sv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje, statytos sekant Romos ir Nesvyžiaus bažnyčių pavyzdžiais, planas. II Gesū bažnyčios, pradėtos statyti Romoje 1568 m., planas suvienijo pailgą bazilikinį ir centrinius bažnyčių tipus. Tokioje bažnyčioje išsiskiria plati ir erdvi pagrindinė nava ir prie jos tarsi šoninės navos prišlietos pereinamos koplyčios. Didžiulis kupolas virš transepto sukuria erdvės centrą bažnyčioje.

L ite ra tu ra T. Bernatowicz. Miles Christianus et Peregrinus. Fundacje Mikolaja Radziwilla „Sierotki”w ordynacji Nieswieskiej. Warszawa, 1998. T. Gabrus, G. Galenczanka. G. M. Bernardoniego projekty kosciolów na Bialorusi, Kultura artystyczna Wielkiego Ksiptwa Litewskiego w epoce baroku. Warszawa, 1995, p. 163—175J. Poplatek, J. Paszenda. Slownik jezuitów artystów. Kraków, 1972, p. 83-84. J. Paszenda. Kosciól Bozego Ciala (pojezuicki) w Nieswiezu, Kwartalnik architektury i urbanistyki, 1976, z. 3, p. 195-216. L’architetto Gian Maria Bernardoni (1541-1605) e la sua raccolta di disegni. Venezia, 1998.

23

KASPARAS (Kasprowicz) Tomas (minimas 1615-1641 m.) ARCHITEKTAS

Kasparo (arba Kasparaičio) biografija žinoma labai fragm entiškai. Dirbo XVII a. I pusėje, tačiau jam dar buvo svetima tuo metu naujoviška barokinė archi­ tektūra. Vis dėlto meistras nusipelno būti aptartas šalia tokių puikių vienalaikių italų meistrų kaip G. M. B ernardoni arba C. Tencalla. Nežinoma nei Kasparo kilmė, nei išsilavinimas, tačiau drąsiai galima teigti, kad jis tęsė vietos architektūros tradicijas. Ir ne šiaip tęsė - vietinių didikų užsakymų nestokojo, o tai rodo, kad jis vertintas kaip profesionalus meistras. Žemaitijoje, kur dirbo Kasparas, beveik visos bažnyčios ir didikų rūmai XVII a. pradžioje tebebuvo mediniai. Tokiame architektūros kontekste jo statytos bažnyčios išsiskiria dydžiu ir renesansinėmis puošybos detalėmis. Kasparas nė viename šaltinyje nėra įvardytas kaip architektas, minimas tik kaip mūrininkas. Pagal XV—XVII a. pradžios LDK tradiciją statytojai arba architektai pa­ prastai kitaip ir nebuvo vadinami, tik dailidėmis arba mūrininkais. Pastatą suprojek­ tavęs meistras dažniausiai pats buvo atsakingas ir už jo pastatymą, todėl prižiūrėdavo mūrijimo darbus arba net pats mūrydavo. Prisiminkime, būtent tuo piktinosi į mūsų kraštus atvykęs italas G. M. Bernardoni. Kasparas XVII a. I pusėje prisidėjo bent prie dviejų bernardinų ansamblių sta­ tybų —Kretingoje ir Tytuvėnuose. 1615 m. jis dirbo Kretingoje LDK etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, kurio lėšomis tuo metu ten buvo statomas bernardinų vie­ nuolynas ir bažnyčia. Ar Kasparas dirbo Kretingos statybose nuo pradžių, galima tik spėlioti. Tačiau tai, kad po kelerių metų jis jau ėmėsi kitų didelių statybų, liudytų, jog užsakovai liko patenkinti jo darbu. Abiejų, Kretingos ir Tytuvėnų, ansamblių autorys­ tę priskirti vienam meistrui leidžia architektūros panašumas. Itin artimi vienuolynų planai, pastatų puošybos renesansinės detalės, gotikinio tūrio bažnyčių erdvė. Tiesa, Kretingoje dėl vėlesnių perstatymų pradinės bažnyčios ir vienuolyno architektūros išlikę mažiau negu Tytuvėnuose. Kasparą tvirtai vadinti architektu leidžia išlikusi jo sutartis su Tytuvėnų bernar­ dinais. 1619 m. sausį jis pasirašė sutartį su vienuoliais dėl naujos bažnyčios mūrijimo pagal jau sudarytą projektą. Tai nebuvo detalūs būsimo pastato brėžiniai, tik bendro pobūdžio eskizai. Sutartyje nurodyta, kad viena projekto kopija liks pas Kasparą, kita pas bernardinus. Iš tikrųjų be detalių brėžinių buvo statoma visais viduramžiais, tokia tradicija gyva dar XVII a. pradžioje Lietuvoje. Todėl konkrečios būsimo pastato

24

Kretingos (1,3) ir Tytuvėnų (2, 4) bernardinų bažnyčios ir vienuolynai bei ansamblių planai. Nors abu ansambliai vėliau buvo nemažai perstatomi ir remontuojami, jų artimumą geriausiai atskleidžia planų palyginimas. Iš pradžių Kretingos bernardinams dirbęs architektas Tomas Kasparas vėliau gavo Tytuvėnų bernardinų užsakymą.

25

detalės aprašytos pačioje sutartyje - bažnyčia turi būti tinkuota, įrengti didysis ir šoni­ niai altoriai, du rūsiai, stogas dengtas čerpėmis, taip pat išvardytos patalpos, turinčios būti skliautuotos. Buvo numatytas dvibokštis bažnyčios fasadas, kuriame Kasparas turėjo sumūryti tik vieną bokštą. Kitas, kaip galima numanyti, paliktas nesumūrytas, kadangi bernardinai dar nebuvo įsigiję didžiojo varpo (nuo jo svorio turėjo priklau­ syti bokšto sutvirtinimas). Bernardinai Kasparui pažadėjo sumokėti 8 000 auksinų, o visais darbais turėjo pasirūpinti architektas. Būtent toks ir buvo viduramžiškas ar­ chitekto arba mūrininko statytojo darbo principas - pasirūpinti pastatu nuo kertinio akmens iki stogo. Vieną pastatą architektai statydavo iki keliolikos metų. Tytuvėnų bernardinų ansamblyje galima aptikti įvairių meninių stilių sąsajų. Bažnyčia, paprastai puošniausia ansamblio dalis, statyta dar gana tradiciškai, laikantis gotikinės architektūros principų —raudonų plytų mūras iš išorės netinkuotas, presbi­ terijos langai aukšti su masverkais, presbiteriją nuo navos skiria smaili triumfo arka, stogo konstrukcija aukšta ir smaili. Bažnyčia bazilikinė, su itin didele ir ilga centrinės navos aukščio presbiterija. Tiesa, tiksliai nežinome, koks buvo bažnyčios fasadas, nes dabartinis perstatytas XVIII a. pabaigoje. Tačiau bažnyčios ir vienuolyno pastatų puo­ šyboje matyti jau ir nemažai renesansinių motyvų —pusapskričiai langai, tinkuoti ir baltai dažyti langų apvadai, dvigubos pusapskritės nišos vienuolyno sienose. Skirtingų meninių nuostatų (gotikinių, renesansinių ir, prisiminkime, tuo metu jau pradėjusių plisti naujų barokinių) laikymasis vienu metu - gana būdingas XVII a. I pusės LDK meninės kultūros bruožas. Apie kitus Kasparo darbus nėra žinoma. 1636 m. valdovas jam suteikė privilegiją, pagal kurią jį su žmona Darata atleido nuo prievolės savo mediniame name Vilniuje Jobo (dabar Švarco) gatvėje priimti Lietuvos Vyriausiojo tribunolo deputatus. Papra­ stai tokios privilegijos buvo suteikiamos valdovui nusipelniusiems asmenims arba meistrams didikų prašymu. Todėl privilegijos suteikimas ir turimas namas pačiame Vilniaus centre liudija tiek gerą architekto socialinę padėtį, tiek turtingų meno už­ sakovų palankumą.

j

L it e r a t ū r a

Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas. Sud. D. Klajumienė ir A. Butrimas. Vilnius, 2004.

26

Tytuvėnų bažnyčios fasadas ir vidaus puošyba dabartinį vaizdą įgijo po XVIII a. II pusėje atliktų remontų. Tačiau bažnyčios šoninis fasadas ir apsidė išliko nepakitę nuo statybos pradžios XVII a. I pusėje. Juose aiškiai matomi architektūroje derinami gotikiniai, manieristiniai ir renesansiniai meniniai bruožai.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno refektoriumo skliautas. Kadaise vienuolių valgomasis buvo papuoštas puikiu žvaigždiniu skliautu, išlikusiu iki šių dienų.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pietinio fasado fragmentai. Langų ir durų apvadai dekoruoti jau renesansinėmis formomis.

27

^ VMAK0VSK1S Tomas (1 575 (?)-1 630 (?)) R A I Ž Y T O J A S , KAR T OGR AF AS

Medžio ir vario raižinių LDK spausdintose knygose pasitaiko jau XVI a. II pusėje, tiesa, dar gana retai. Barokinės alegorijos, portretų išpopuliarėjimas ir, žinoma, spaus­ dinimo technikos tobulėjimas lėmė, kad XVII a. I pusėje įvyko svarbus tiek kiekybi­ nis, tiek ir kokybinis raižinių rengimo lūžis. LDK tikrą šios srities perversmą padarė Makovskio ir K. Goetkės graviūros. Žinių apie Makovskio asmenį nėra gausu. XIX a. nurodytos jo gyvenimo datos nėra patvirtintos istoriniuose šaltiniuose. Makovskis beveik visą laiką buvo susietas su vieno didiko - Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dvaru. Manoma, kad jis buvo dvare dirbusio Jeronimo Makovskio sūnus. Anksčiausia žinia Makovskį įvardija irgi kaip Našlaitėlio dvaro tarną - 1600 m. sąraše jis minimas tarp arklininkų. Tiesa, tiksliai nežinoma, ar tokios iš tikrųjų buvo jo pareigos, ar tiesiog tokio tarno statusui prilyginta jo padėtis dvare. Makovskio meninė veikla suaktyvėja XVII a. pirmajame dešimtmetyje. Tuo metu jis išsiskyrė puikia raižytojo technika — kruopščiai atliekamos smulkios detalės, preciziškas piešinys, tiksli perspektyva. Greičiausiai Makovskis studijavo Gdanske ir Braneve (Braunsberge). Ten leistose knygose spausdinti pirmi žinomi jo vario raižiniai (tarp jų —Radvilos Našlaitėlio portretai ir Jeruzalės Sv. Kapo bazilikos planas, 1601 m.). Vėliau Makovskis grįžo į Nesvyžių, kur sukūrė raižinius Radvilos Našlaitėlio artimo bičiulio Kristupo Manvydo Dorogostaiskio knygai („Hippica...“, 1603 m., Krokuva). 1604 m. jis viešėjo Dorogostaiskio dvare Šereševe. Ten išraižė 1601 m. vykusio Kuoknesės mūšio graviūras. Radvilai Našlaitėliui tapus Vilniaus vaivada, 1604 m. išleista sveikinimo panegirika („Panegyrica...“, Vilnius), kurios frontispisą taip pat kūrė Makovskis. Jis iliustravo ir paties Radvilos Našlaitėlio kelionės po Šventąją žemę aprašymą („Hierosolymitana peregrinatio...“, 1604 m., Nesvyžius). Devyni raižiniai papuošė 1609 m. pasirodžiu­ sią knygą („De sanctis angelis...“, Nesvyžius). Jeronimo Bildzukevičiaus knygai apie šventuosius LDK globėjus („Divi tutelaris...“, 1610 m., Vilnius) raižytojas parengė 24 alegorinių graviūrų ciklą. Taigi žinomas Makovskio meninės veiklos dešimtmetis pasižymėjo ir intensyvumu, ir įvairove. Jis raižė herbus, emblemas, gyvūnus (žirgus), karo scenas. Makovskis labiausiai išgarsėjo LDK žemėlapiu (parengė kartu su Motie­ jumi Strubičiumi, o leidinys išspausdintas Radvilos Našlaitėlio užsakymu Antverpene 1613 m.), bene pirmu tokiu tiksliu. Šiandien labai vertingos ir Makovskio raižytos miestų panoramų graviūros, atliktos tarp 1600 ir 1609 m. Šios panoramos - vie-

28

v

A.

1

T

P

V

2

Budrumo (1), Viešpatavimo (2), Skaistumo (3), Pamaldumo (4) emblemos, sukurtos Makovskio ir dekoruojančios J. Bildzukevičiaus knygą „Divi tutelaris...“ (Vilnius, 1610). Įvairių formų dekoratyviuose rėmuose vaizduojama ikona su ją išryškinančiais universaliais simboliais. Pavyzdžiui, Pamaldumo alegorijoje vaizduojamas suklupęs melstis ir karinę amuniciją priekyje sudėjęs bajoras, kurio šukuosena primena LDK XVII a. pradžios bajorų madas. Tokiu būdu paryškinamos religinės vertybės daug karų patiriančioje to meto XVII a. I pusės LDK visuomenėje.

29

S.

ni ankstyviausių miestų ikonografinių šaltinių, pateikiančių bendrą urbanistinį ir architektūrinį vaizdą. Miestų panoramos užsakytos taip pat Radvilų iniciatyva. Jose įamžinti keturi didieji LDK miestai (Vilnius, Trakai, Gardinas, Kaunas) ir keturi pagrindinių Radvilų rezidencijų miestai (Nesvyžius, Biržai, Kleckas, Olyka). Ir anksčiau buvo braižomi valstybės žemėlapiai, atliekami miestų piešiniai. Tačiau šį kartą jie užsakyti pačioje LDK, o, palyginti su ankstesniais, buvo tikslesni ir atitiko europietišką lygį. Apie tolesnį Makovskio gyvenimą žinoma nedaug. Dar 1616 m. jis pasirašė Nesvyžiaus magistrato aktus vietoj raštininko. Galima spėti, kad mirus jo mecenatui Radvilai Našlaitėliui (1616 m.) Makovskis gavo pakankamas pajamas garantuojančią raštininko pareigybę Nesvyžiuje ir kaip raižytojas nebedirbo.

L it e r a t ū r a

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 172-173 (J. Liškevičienė). J. Jakubovvski. Tomasz Makoįvski. Sztycbarz i kartografNiešmieski. Wa.rs7.awa, 1923. S. Aleksandrowicz. Stanowisko Tomasza Makovvskiego na dworze Niešvvieskim: przyczynek do biografu artyty, Biuletyn historii sztuki, 1964, Nr. 4, p. 522-531. T. Račiūnaitė. Tomo Makowskio graviūros. Autorinė intervencija ir emblematiškumas, Europos dailė: Lietuviškieji variantai. Vilnius, 1994, p. 65-76.

1

30

3 Makovskio parengtos Nesvyžiaus (1), Kauno (2) ir Biržų (3) panoramos. Jos gana patikimai liudija tuometį miestų urbanistinį vaizdą, perteikia vaizduojamų pastatų architektūrą. Šios graviūros, vaizduojančios miestus iš „paukščio skrydžio“ arba nuo aukšto kalno, seka XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjusiomis tokio tipo miestų vaizdavimo madomis.

31

* GOETKE Conradus (minimas 1636-1652 m.) RAIŽYTOJAS

Goetke veiklą galima sieti su dviem jam būdingais naujais reiškiniais —savarankišku darbu, nepriklausomu nuo vieno didiko užsakymų, ir grafikoje populiarintomis me­ ninėmis naujovėmis. Dauguma dailininkų iki XVII a. vidurio stengdavosi susieti savo gyvenimą su vieno didiko (arba valdovo) dvaru. Geram meistrui savarankiškai gauti gana daug ir neblogai apmokamų užsakymų buvo sudėtinga. Goetke pavyzdys liudija, kad XVII a. I pusėje puikus Vilniaus dailininkas jau galėjo dirbti nepriklausydamas vienam dvarui ir sulaukti pakankamai užsakymų. ■ j Goetke dirbo XVII a. II ketvirtyje, daugiausia Vilniuje, iliustravo Vilniuje ir Liubčioje leistas knygas. Per nepilnus du dešimtmečius jis sukūrė raižinių daugiau negu 50 knygų. T. Makovskis beveik visą laiką tarnavo viename dvare, o per visą ži­ nomą kūrybos laikotarpį Goetke bendradarbiavo su įvairiais užsakovais. Jis puošė tuo metu įtakingiausių didikų Radvilų, Chodkevičių, Kiškų, Sluškų, Pacų, Tiškevičių už­ sakymu spausdinamas knygas. Goetke taip ir netapo nė vieno didiko dvaro dailininku, išlaikė laisvai samdomo menininko statusą. Jis buvo vienas pirmųjų XVII a. I pusės menininkų, dirbusių savarankiškai ir sulaukusių plataus profesinio pripažinimo. Goetke buvo ne tik produktyvus, bet ir originalus dailininkas, mėgęs barokinės dailės naujoves, emblematiką, simbolius. Jo raižiniai pasižymi precizija, daugiapla­ nėmis kompozicijomis. Patys raižiniai taip pat labai įvairūs —nuo paprastų herbų, portretų iki sudėtingų genealoginių kompozicijų. Dauguma Goetke raižinių jau pasirašyti autoriaus pavarde. Pirmieji žymėti dirbiniai LDK pasirodo jau XVI a. auksakalystėje, o Goetke buvo vienas pirmųjų vaizduojamosios dailės meistrų, pradėjusių pasirašinėti savo kūrinius.

L it e r a t ū r a

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 114-115 (J. Liškevičienė). J. Liškevičienė. Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių embleminės graviūros kaita XVII amžiuje, Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje. Vilnius, 1996, p. 5—96. J. Liškevičienė. XVI— XVI11 amžiaus knygų grafika senuosiuose Lietuvos spaudiniuose. Vilnius, 1998. J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVLIa. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilnius, 2005.

32

Goctkc parengtas Tiškevičių giminę išaukštinantis raižinys A. Izdebskio knygoje J'haenomcna scu aspectus felicissimi syderum...“ (Vilnius. 1641). Knyga skirta pagerbti naujai Vilniaus vaivada tapusį Jonušą Skuminą Tiškevičių. Graviūrą rėmina dvi palmės, kuriose ir herbinėje žvaigždėje pavaizduota Tiškevičių giminė - protėvių ir giminaičių portretai su įvardytomis pareigomis. Graviūroje dailininkas vaizduoja daug alegorinių simbolių, taip pat dažnai kartoja Tiškevičių herbinį simbolį - pusmėnulį.

33

Goetke Iraku vaivados Petro Paco laidotuvių pamokslo iliustracija J. Slenskio knygoje „Decora lilieti...“ (Vilnius, 1642). Graviūroje vaizduojami du planai - sodas ir amfiteatras. Sodas simbolizuoja Pacų kilmę, protėvius, jame gausu Pacų giminės ir giminės atstovų einamų pareigų simbolių. Kruopščiai prižiūrėtas sodas ženklina Pacų giminės didybę. Amfiteatras simbolizuoja Tėvynę, kurioje pats velionis (pavaizduotas pačiame jo centre) suvaidino gana svarbų vaidmenį, beriami iš rankų pinigai žymi jo dosnumą ir sėkmingą karjerą. Šioje iliustracijoje atsispindi barokinė pasaulio, kaip Dievo teatro, vaizdavimo nuostata. Joje sugretinti du motyvai - šeimos / giminės ir tėvynės. Ypač baroko mene dažnai supriešinami du skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys motyvai - tokie kaip karinė sėkmė ir religingumas, valdžia ir saikingumas, stiprybė ir ištikimybė arba panašiai.

34

I .SXPTEM CH0DKIEWK1I HEROES ! E3££RcnVJ LlTH W JIC l ‘DVC£5 p

: JlXVSTRI55LMWmMAGNiec\ Dmim.D. CHRIST0PHORVAI CHODKIKWICH Pa l a t in v a ì

VtLNENSEM COMITRAI IN 0

Ahklcw •'» f **•+' «.Line ©omini Ai DC XLII.

Goetke raižyta Pacų giminės genealoginė lelija L. Pagirskio knygoje „Imago una ex omnibus...“ (Vilnius, 1640). Genealoginis medis pavaizduotas tarsi sode išdygusi lelija — Pacų heraldinis simbolis. Ant jos lapelių išdėstyti artimiausi Stepono Paco giminaičiai ir vaikai. Lelija vaizduojama darželyje, kuris simbolizuoja giminę.

Goetke raižinys „Septyni Chodkevičiai karžygiai“ P. K. Lackio knygoje „Septem Chodkevicii heroes exercitus...“ (Vilnius, 1642). Raižinys išaukština Vilniaus vaivada tapusį Kristupą Chodkevičių. Čia kiek kitaip išaukštinama giminė - vaizduojamas ne genealoginis medis arba puokštė simbolių, pristatančių giminės dorybes, tačiau septyni Chodkevičiai karvedžiai — pavaizduoti jų, sėdinčių karinių palapinių fone, portretai.

35

t TENCALLA Constante (apie 1590-1646) S K U L P T O R I U S , AR C H I T E K T A S

Valdovai Zigmantas Vaza ir jo sūnus Vladislovas ypač rūpinosi, kad jų dvare netrūktų gerų menininkų. Zigmanto Vazos meniniai užsakymai buvo gana įspūdingi ir to meto meniniame gyvenime itin novatoriški. XVII a. pradžioje Varšuvoje buvo pastatyti nauji puošnūs Karalių rūmai, po 1610 m. gaisro Vilniuje remontuoti Žemu­ tinės pilies rūmai. 1623—1636 m. prie Vilniaus katedros iškilusi Sv. Kazimiero kop­ lyčia, vietos architektūros kontekste tai buvo avangardinis, iki tol nematytas pastatas. Kupolinė koplyčia ir ankstyvojo baroko formos turėjo aiškiai išsiskirti LDK - iki tol vos kelios koplyčios ir pastatai buvo dengti kupolais, o barokiniai bruožai įkūnyti kai kuriuose pastatuose, tačiau dar niekada taip vientisai. Taip pat koplyčios puošy­ boje pirmą kartą LDK buvo taip gausiai panaudotas marmuras, interjere derinamas su tapyba. Dar nebaigus Sv. Kazimiero koplyčios, jos naujos mados imtos atkartoti kituose pastatuose, antkapiuose. Vienas svarbiausių ankstyvojo baroko populiarintojų mūsų krašte ir buvo Tencalla. Tencalla gimė ir augo Italijoje. Dar jaunas būdamas jis užsirekomendavo kaip geras meistras. XVII a. antrajame dešimtmetyje dirbo Romos Sv. Petro bazilikoje. Į Lenkiją ir Lietuvą Tencalla pakvietė jo dėdė architektas Matteo Castello. Pastarasis, Italijoje dirbęs vieno baroko architektūros pradininkų Carlo Madernos asistentu, dar XVII a. pradžioje pateko į Zigmanto Vazos dvarą ir tapo pagrindiniu jo architektu. Manoma, kad būtent Castello suprojektavo Sv. Kazimiero koplyčią, o ją pastatyti ir įrengti pakvietė savo sūnėną Constante. Dirbdamas mūsų kraštuose Tencalla visą laiką išliko Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvaro meistras. Iš pradžių, 1623—1637 m., jis dirbo Vilniuje, vėliau didžiąją laiko dalį —Varšuvoje. Į LDK Tencalla atvyko kaip skulptorius, tačiau greitai valdovo išlaidų dokumentuose pažymėtas kaip pagrindinis visų statybų prižiūrėtojas, atsakingas ir už Sv. Kazimiero koplyčios architektūrą, ir už vidaus dekoravimą. Jis tuo pat metu prisi­ dėjo ir prie Vilniaus Žemutinės pilies rūmų puošimo: marmuru ir smiltainiu dekoravo židinius, portalus, langų aprėminimus. Dar dirbdamas Lietuvoje Tencalla pasižymėjo ir kaip projektuotojas —1634 m. patvirtino Vilniaus katedros didžiojo altoriaus projektą, pats 1637 m. parengė Vilniaus vyskupo Stanislovo Kiškos epitafijos ir Sv. Kryžiaus altoriaus projektus (skirtus Vilniaus katedrai). Todėl manoma, kad jis projektavo ir kitus panašiu metu sukurtus antkapius —Samuelio Paco Vilniaus katedroje (tarp 1629— 1633 m.), Barboros Tiškevičienės bazilijonų Svč. Trejybės cerkvėje (po 1627 m.) ir kt.

Šv. Kazimiero koplyčia iš išorės. Koplyčia pradėta statyti pagal Matteo Castello projektą 1623 m., o baigta vadovaujant Tencallai 1636 m. Jis, kaip manoma, suprojektavo ir koplyčios vidaus dekorą. Pats pastatas gana paprasto kvadrato plano, tačiau užbaigtas proporcingu kupolu, atkartojančiu Romos S. M aria Maggiore bažnyčios didingo kupolo formas.

Šv. Kazimiero koplyčios interjeras. Koplyčios viduje iš XVII a. I pusės išliko tik marmuro dekoras. Juodasis marmuras derinamas su raudonuoju ir negausiu baltuoju marmuru. Pagal pirminį sumanymą koplyčią puošė mediniai juodai dažyti ir paauksuoti altoriai, sienas dengė sidabrinės raižytos lentelės ir tapyti paveikslai.

37

Kai kurių tyrinėtojai spėja, kad Tencalla galėjęs suprojektuoti ir Sv. Teresės bažny­ čios Vilniuje pagrindinį fasadą. Kartu su juo tuo metu Vilniuje dirbo dar keletas skulptorių, iš kurių išskirtinas Tencalla brolis Jacopo, tuo metu artim iausias Constante pagalbininkas. Broliui išvykus dirbti į Varšuvą, Jacopo liko Lietuvoje. Būtent jis ir galėjo būti ne vieno šiek tiek vėliau —XVII a. ketvirtajame—penktajame dešimtmetyje —sukurto antkapio projek­ tuotojas arba skulptorius. Valdovo dvare Varšuvoj e Tencalla dirbo tik kaip architektas ir statybų prižiūrėtojas. Jam buvo patikima organizuoti darbus, pri­ žiūrėti meistrus, rūpintis medžiagomis. Ta­ čiau projektavimo srityje Tencalla liko kitų italų architektų —Giovanni Battista Gisleni ir Agostino Locci—šešėlyje. Nuo 1640 m. jis rūpinosi Varšuvos Karalių rūmų rekons­ trukcija, aikštėje priešais Karalių rūmus or­ ganizavo Zigmantui Vazai skirto paminklo (skulptūra ant aukštos kolonos) statymą (1644 m.), 1645 m. vadovavo Stanislovo Koniecpolskio rūmų Varšuvoje statybai.

Samuelio Paco antkapis (tarp 1629-1633 m.) Vilniaus katedroje. Keliasdešimt metrų nuo Sv. Kazimiero koplyčios esantis antkapis įrengtas panaudojant koplyčios statybose naudotų medžiagų likučius.

Lite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 257 (M. Paknys). M. Karpowicz. Matteo Castello. Architekt wczesnego baroku. Warszawa, 1994. M. Karpowicz. Artyšci wloscy w Wilnie w XVII wieku, Kultūra artystyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego w epoce baroku. Warszawa, 1995, p. 60-67. M. Karpowicz. Artisti ticinesi in Polonia nei ‘600. Ticcino, 2002, p. 125-153. H. Osiecka-Samsonowicz. Agostino Locci (1601 - po 1660). Scenografi architekt na dworze krolewskim w Polsce. Warszawa, 2003. V. Ališauskas, M. Paknys. Sv. Kazimiero koplyčia. Vadovas. Vilnius, 2004. M. Paknys. Akmentašiai Vilniuje iki XVII a. vidurio, Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsakymai. Vilnius, 2006, p. 30-45. B. R. Vitkauskienė. Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsakymai. Vilnius, 2006, p. 46-66. P. Jamski. Kaplica šwiętego Kazimierza w Wilnie i jej tworcy, Biuletyn historii sztuki, 2006, Nr. 1, p. 22-27..

38

Kristupo Sapiegos antkapis (apie 1632 m.) Vilniaus bernardinių vienuolyne. Antkapis ankstyvojo baroko formų, santūrus, tačiau atliktas labai profesionaliai, kaip manoma, pagal Tencallos parengtą projektą. Ypač preciziškai ir tiksliai iškaltas jauno mirusio didiko portretas.

Jono Stanislovo Sapiegos antkapis (tarp 1635—1640 m.) Vilniaus Šv. Mykolo bernardinių bažnyčioje. Paminklas retesnio tipo, suformuotas kaip zakristijos portalas, simbolizuojantis perėjimą iš šio į amžinąjį gyvenimą. Virš įėjimo įkomponuoti plokštė su įrašu, liūdinčių angeliukų apsuptas sarkofagas, virš kurio buvo (šiandien jau dingęs) mirusiojo biustas.

39

CAMPANA Giacinto (apie 1600-apie 1650) TAPYTOJAS STROBEL Bartolomaeus (1591-po 1647) TAPYTOJAS MELICH C h r i s t i a n (minimas 1604-1655 m.) TAPYTOJAS

XVII a. ketvirtajame—penktajame dešimtmetyje Vladislovo Vazos iniciatyva V ilniuje buvo statoma ir dekoruojama karališkoji Sv. Kazimiero koplyčia prie Katedros ir bene paskutinį kartą remontuojami bei naujai dekoruojami Žemutinės pilies rūmai. Drauge su architektais ir skulptoriais valdovo dvare Vilniuje dirbo bent trys skirtingo stiliaus ir iš skirtingų kraštų atvykę tapytojai. Nesunku nuspėti, kad aukšto lygio tapytojų įtaka tuometei LDK meninei kultūrai turėjo būti didžiulė. Lietuvos didikai ir valdovo dvariškiai galėjo iš arti pamatyti valdovo užsakomus pui­ kius meno kūrinius, vėliau juos stengtis atkartoti savo rezidencijose arba statomose bažnyčiose. Visi trys minėti tapytojai didesnę gyvenimo dalį praleido Lenkijoje, tačiau būtent darbais valdovui Vilniuje jie pelnė profesinę šlovę. Visus tris tapytojus vienija ir dar viena aplinkybė —Lietuvoje, deja, nėra žinomas nė vienas tikrai jų atliktas ir iki šių dienų išlikęs užsakymas. Italų kilmės tapytojas Campana išsilavinim ą įgijo Bolonijoje (mokėsi pas Domenico Ambrogi, Francesco Albani ir Francesco Brizio), vėliau keliolika metų dirbo įvairiuose Italijos miestuose. Jau kaip pagarsėjęs tapytojas jis pateko į valdo­ vo Vladislovo Vazos dvarą. Tuo metu valdovo dvare jau dirbo būrys gerų meistrų. Campana iš Italijos atvyko valdovo vyriausiajam architektui italui Agostino Locci kviečiant ir tarpininkaujant. Campana Lietuvoje pasireiškė tik kaip valdovo menininkas. Apskritai nėra ži­ noma, kad jis ir Lenkijoje būtų dirbęs kitiems užsakovams. Valdovo dvare Campana prabuvo daugiau negu dešimtmetį (nuo 1637 m. iki mirties), nors nėra daug žinoma jo išlikusių darbų. Didžiąją laiko dalį jis praleido puošdamas Varšuvos Karalių pilį, ruošė spektaklių dekoracijas.

40 *

Apie 1635 m. Strobel tapytas Vladislovo Dominyko Ostrogiškio portretas. Jaunuolis vaizduojamas visafigūris, reprezentatyvus, viena ranka pasirėmęs į stalą. Portrete dar galima rasti ir manieristinių detalių, itin daug dėmesio skiriama puošniai didiko aprangai. Tačiau vaizduojamam asmeniui portrete trūksta stabilumo, atrodo, kad patraukus stalą apkūnokas jaunuolis susmuktų.

Vilniuje Campana svariai prisidėjo prie Sv. Kazimiero koplyčios dekoravimo. 1639—1643 m. koplyčioje atliko auksavimo ir tapybos darbus. Pavyzdžiui, 1639 m. jis gavo 400 talerių, kaip manoma, už koplyčios puošimą sienų tapyba. Yra žinomi laiškai, kuriuose Campana atsiskleidžia kaip gana ūmaus būdo žmogus, nenorįs paklusti vietos statybų organizatoriams (Vilniaus pilininkui) ir įsiklausąs tik į aukš­ čiausių valstybės pareigūnų ir valdovo nuomonę. Deja, jo darbų Vilniuje neišliko, o šiandienės koplyčios freskos tapytos tik po XVII a. pabaigoje atlikto remonto. 41

Strobelis buvo bendravardžio Vroclavo tapytojo sūnus. Iš pradžių jis mokėsi pas tėvą, vėliau Prahoje. 1634 m. tapytojas persikėlė iš Silezijos į Lenkiją, apsistojo Torūnėje. Dar dirbdamas Vroclave jis vykdė valdovo Zigmanto Vazos užsakymus, o vėliau žinomas kaip Vladislovo Vazos dvaro tapytojas. Apie 1635-1636 m. Vilniuje nutapė paveikslus Sv. Kazimiero koplyčiai ir, kaip manoma, Žemutinės pilies rūmams. Už darbą valdovo dvare 1639 m. jam suteikta privilegija, leidžianti laisvai verstis tapy­ ba ir apsauganti jo sukauptą turtą. Įdomu tai, kad privilegijoje nurodyti jo nuopelnai valdovui dirbant būtent Vilniuje. Kitaip negu Campana, Strobelis nebuvo vien tik dvaro tapytojas —jo darbų galima rasti įvairiose Lenkijos bažnyčiose, jis atliko ir didikų užsakymus. Strobelis nutapė nemažai portretų, tarp jų galbūt kai kurių LDK didikų (jam priskiriamas LDK pakamario Jonušo Radvilos portretas). Jis buvo gana universalus tapytojas, imdavosi tapyti įvairius siužetus —ir karinius, ir religinius, ir portretus. Apie Melicho ankstyvąjį gyvenimą žinoma mažiausiai. Manoma, kad jis buvo fla­ mandas, o prieš patekdamas į valdovo dvarą jau turėjo ryšių su Vilniumi. Dar 1604 m. Vilniuje buvo įkurta Sv. Martyno brolija (vėliau pagarsėjusi kaip užsieniečių katalikų, gyvenusių Vilniuje), kurią steigiant dalyvavo ir Melichas. Jo ryšius su Vilniumi pa­ tvirtina ir tai, kad XVII a. II pusėje Vilniuje gyveno Melicho sūnus žymus gydytojas Jonas Kristijonas, kartais net painiojamas su pačiu tapytoju. Melichas kūrė operų scenines dekoracijas, puošė rūmų interjerus, tapė portretines miniatiūras, veikiausiai ir freskas. Žinomi tik valdovo dvarui jo atlikti užsakymai. Žinoma, kad net ir išvykęs iš Vilniaus jis čia sugrįždavo su dvaru - lankėsi 1639 m. ir tikriausiai dar 1636 m., kai Vilniuje buvo pastatyta pirmoji opera „Elenos pagro­ bimas“ (prie jos scenos dekoravimo galėjo prisidėti ir Melichas). XVII a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis dekoravo Varšuvos Karalių rūmus, o penktojo dešimtmečio pradžioje puošė Vilniaus Žemutinės pilies rūmus. Pavyzdžiui, už penkių kambarių lubų ištapymą tuo metu Melichui valdovo nurodymu sumokėti 6 000 auksinų. Nė vieno tikrai tapytojui priskiriamo darbo, deja, iki šių dienų neišliko.

L it e r a t ū r a

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 79-80 (G. Jankevičiūtė, A. Paliušytė), 181 (M. Paknys), 243—244 (L. Balaišytė). Z. Batowski. Giacinto Campana i kaplica šw. Kazimierza w Vilnie, Biuletyn historii sztuki i kultury, 1932-1933, Nr. 2, p. 72-74. J. Tylicki. Bartlomiej Strobel malarz epoki wojny trzydziestoletniej. Toruri, 2000.

42

Strobel 1639 m. tapytas altorinis Šv. Onos paveikslas Fromborko katedroje. Paveiksle jau jaučiama barokui būdinga ekspresija bei šviesos ir tamsos žaismas. Nebijoma ryškių, kontrastą sustiprinančių spalvų. Tačiau taip pat nevengiama atkreipti dėmesį į detales. Pavyzdžiui, perlais ir deimantais puošta karūna nutapyta itin kruopščiai ir vaizduojama papildomai apšviesta. Todėl ji visuomet atitraukia dėmesį nuo pagrindinio siužeto.

43

SCHROETER Johann (?—p r ie š 1685 m. vasario 20 d.) TAPYTOJAS

Schroeterio veikla Lietuvoje minima daugiau negu keturis dešimtmečius. Jis —vienas iš nedaugelio menininkų, LDK dirbusių ir iki XVII a. vidurio karų su švedais bei rusais, ir po jų. Dirbo įvairiems užsakovams, tačiau išliko nepriklausomas tapytojas. Paskutinius porą gyvenimo dešimtmečių Schroeterių šeima Vilniuje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. 1668—1671 m. Vilniuje minimas tapytojo sūnus Rudolphas Schroeteris irgi vertėsi tapyba. Manoma, kad vokiečių kilmės Schroeteris į Lietuvą atvyko iš Gdansko. Tikėtina, kad atvykęs į Lietuvą jis pakeitė tikėjimą į katalikų - 1653 m. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios metrikose įvardytas kaip apostatas. Jau LDK XVII a. penktajame dešimtmetyje Schroeteris dirbo įvairiems užsakovams - ir katalikų vienuolynams, ir didikams evan­ gelikams reformatams. Štai 1646 m. jis nutapė LDK lauko etmono Jonušo Radvilos su žmonomis portretą, tačiau tais pačiais metais nutapė ir keletą paveikslų Gardino Brigičių bažnyčiai (išliko „Šv. Brigita“). Tvano laikotarpiu (XVII a. viduryje) dailininkas buvo pasitraukęs į Karaliaučių, ta­ čiau grįžo ir visą likusį laiką pragyveno Vilniuje. Čia buvo gerbiamas, aktyviai bendravo su miestiečiais, tarp jų ir su dauguma tuo metu Vilniuje dirbusių menininkų. Tiek jis, tiek jo žmona Kotryna dažnai buvo kviečiami kaip krikštatėviai ir santuokų liudininkai, o tai rodo puikius santykius su žmonėmis ir pagarbą Vilniaus bendruomenėje. Dvi Schroeterio dukros (Uršulė ir Barbora) ištekėjo už Vilniaus tapytojų Martyno Romanovskio ir Johanno Gothardo Berchhoffo. Schroeteris Vilniuje aktyviai dalyvavo Šv. Martyno brolijos veikloje, jai nutapė ir dovanojo arba pigiai pardavė keletą paveikslų (nė vieno neišliko). Gyvendamas Vilniuje tapytojas neapsiribojo siaura specializacija ir atliko įvairius užsa­ kymus. Žinoma, kad 1669 m. Šv. Jono bažnyčiai nutapė altorinį paveikslą „Šv. Kozmas ir Damijonas“, 1674—1675 m. piešė eskizus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje dirbusiems skulptoriams. Nėra daug žinoma Schroeterio išlikusių darbų, nors Lietuvoje jis dirbo gana ilgai. Jo tapyba preciziška, dėmesys skiriamas detalėms, tačiau vaizduojami asmenys dar gana sta­ tiški, susikaustę. Patyręs tapytojas buvo įvaldęs skirtingus žanrus, daugiausia tapė religinio turinio paveikslus, tačiau taip pat žinomi arba jam priskiriami ir portretai. Lite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XV1II a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 236-237 (M. Paknys). J. Jodkowski. Nieznane prace J. Szrettera i o. Lekszyckiego, Biuletyn historii sztuki, 1948, Nr. 1, p. 56-62. E. Kamienecka. Portrety Jana Szretera, Rocznik Muzeum Narodouiego w Warszawie, 1973, t. 17, p. 136-155. M. Kalamajska-Saeed. Košciol Brygidek w Grodnie, Sztuka ziem voscbodnich Rzeczypospolitej XVI-XVIII w. Lublin, 2000, p. 349-380.

44

'

Schroeterio teptukui priskiriami XVII a. 6-ajame dešimtmetyje nutapytas Nesvyžiaus benediktinių abatės Kristinos Eufemijos Radvilaitės ir 8-ajame dešimtmetyje tapytas Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Slupskio portretai. Abudu tipingi Baroko epochai, abiejuose lengvai atpažįstami atributai apibūdina portretuojamuosius. Radvilaitės pareigas, pasišventimą ir pamaldumą liudija rankose laikomi abatės pastoralas, rožinis ir ant stalo stovintis Nukryžiuotasis. Tamsiame fone išsiskiria vienuolės šviesi skraistė ir veidas, kurie iš karto patraukia žiūrovo dėmesį. Slupskis pavaizduotas pusiaufigūris, prie stalelio su knyga, nuo kurios, atrodytų, jį tik ką atitraukė dailininkas. Svč. M. Marijos su Kūdikėliu paveikslėlis ant stalo ir Marijos vardo monograma virš herbo liudija jo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, primena jo iniciatyva Vilniaus katedroje 1669 m. įsteigtą Marijos Vardo arkibroliją. Barokiniam kontrastingumui čia atstovauja tamsus fonas ir jam priešinamas lango arba kito šviesos šaltinio ryškiai apšviestas vyskupas.

45

V \JPUTTINI Pietro (1633-1699) ARCHITEKTAS

Dar visai neseniai Pažaislio architektu buvo laikomas istoriniuose šaltiniuose nepaliudytas legendinis Lodovico Fredo. Salia jo Puttini buvo minimas kaip pagalbinis ir neilgai prie Kauno dirbęs architektas. Šiandien jau galime sakyti, kad su Pažaislio ansamblio statybo­ mis XVII a. paskutiniame trečdalyje susiję bent keturi architektai. Tačiau ilgiausiai dirbo ir daugiausia prie statybų prisidėjo būtent Puttini. Italijoje, Albogasio vietovėje prie Lugano ežero, gimę Pietro ir jaunesnis brolis Carlo Puttini (1644—1678) į Lietuvą atvyko greičiausiai valdovui Jonui Kazimierui dirbusio inžinieriaus ir ar­ chitekto Isidoro AfFaitatti (1622-apie 1686) dėka. Mat Pietro buvo vedęs Affaitatti sesers dukrą Anastasią. Pastarosios broliai architektai Carlo ir Francesco Ceroni, beje, taip pat XVII a. II pu­ sėje atvyko į Lenkiją ir didikų užsakovų susirado Varšuvoje. Tokių pavyzdžių, kai menininkų giminaičiai vienas kitam padeda įsidarbinti tolimuose kraštuose, LDK žinoma ir daugiau. Prisiminkime, juk anksčiau aptartas vienas Šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje statytojų Constante Tencalla irgi atvyko būtent dėdės Matteo Castello kvietimu. Abiejų brolių Puttini likimai buvo labai skirtingi —Pietro atvyko jau vedęs (tiesa, žmona liko Italijoje), ilgą laiką vadovavo Pažaislio statyboms, vėliau išvyko atgal į Italiją ir mirė gimtajame Albogasio miestelyje. Jo brolis Carlo, buvęs vyresniojo brolio pagalbininkas statybose, Lietuvoje susirado savo antrąją pusę, vedė, tačiau dar besilaukiant pirmagimio pats netikėtai mirė ir buvo palaidotas Pažaislyje. Su Pažaislio ankstyvosiomis statybomis siejami bent keturi italų architektai. Be brolių Puttini, dar žinoma, kad mecenatas LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas konsultavosi su jau minėtu architektu Affaitatti, dirbusiu Varšuvoje. Į Pažaislį važinėjo ir ilgametis Paco inžinierius, architektas bei LDK kariuomenės pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Ta­ čiau šaltiniai liudija, kad daugiausia prie statybų prisidėjo būtent Pietro Puttini. Be didesnių pertraukų Pažaislyje jis dirbo 1673-1691 m. Pažaislio architektūra savita dviem pagrindiniais akcentais - centrinio plano šešiakampe bažnyčia ir jos įgaubtu fasadu. Toks bažnyčios planas, labiau primenantis koplyčią, buvo gana retas bažnyčių architektūroje. Greičiausiai sprendimui jį pasirinkti įtaką padarė būtent mecenatas K. Z. Pacas, bažnyčią traktavęs ir kaip savo šeimos laidojimo vietą. Pasirinktas pastato centrinis planas puikiai tiko kupolui, o pastarasis miškingoje vietovėje, pakilęs ant kalvelės, atrodė itin efektingai. Tyrinėtojai pažymi, kad įgaubtas Pažaislio bažnyčios fasadas apskritai pirmas Europoje. Tokio tipo architektūra tapo gana populiari XVIII a., tačiau visiška naujovė buvo XVII a. septintajame dešimtmetyje. Nėra tiksliai žinoma, kiek Pietro Puttini prisidėjo prie pirmojo projekto kūrimo, ar galbūt atvykęs koregavo svetimą projektą. Tačiau žinoma, kad jam vadovaujant buvo atliekami pagrindiniai architektūros darbai - iš­ keltas bažnyčios kupolas, pastatytas dvibokštis fasadas, dekoruotas bažnyčios vidus. 46

1. Pažaislio bažnyčios fasadas ir kupolas. 2. Pažaislio bažnyčios centrinė nava ir presbiterija. Ovalios, išgaubtos arba įgaubtos architektūrinės formos ypač populiarios tapo XVIII a. Tačiau XVII a. jos buvo dar gana retos ir liudija Renesanso epochoje populiaraus apskrito plano transformaciją į pailgą. Įgaubtas fasadas Pažaislio bažnyčioje įgyvendintas pirmą kartą Europoje. Taip pat bažnyčios puošyboje išsiskiria brangios medžiagos —juodasis ir raudonasis marmurai, smiltainis, sienų tapyba bei lipdyba. 3. Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas iš pietinės pusės.

47

Bažnyčios puošyboje derinti skirtingi dekoratyviniai elementai —sienų tapyba {M. Palionį), stiuko lipdyba (G. M. Merli) ir puošyba marmuru. Tiek sienų tapyba, tiek ir marmuras Pažaislio bažnyčioje pirmą kartą LDK buvo taip gausiai panaudotas. Iš laužyklų šalia Krokuvos atplukdytomis juodojo ir raudonojo marmuro plokštėmis dengtos sienos, arkos, piliastrai, langų rėmai, portalai, baliustrados. Iš raudonojo marmuro atlikta puošni zakristijos pagalbinei patalpai skirta prausykla, iš juodojo marmuro ketinta sukurti funda­ torių antkapinius paminklus. Be marmuro, fasado plokštumai, bažnyčios vidaus detalėms (karnizams, architravams, langų apvadams), vienuolyno vartams puošti naudotas atvežtinis smiltainis. Atliekant marmuro darbus, reikėjo ypatingo kruopštumo —į laužyklas meistrams buvo siunčiami reikalingų marmuro dalių matmenys, o ten paruoštos plokštės gabentos į Pažaislį ir rūpestingai montuotos. Pietro Puttini beveik du dešimtmečius buvo susijęs su intensyviu darbu Pažaislyje, tačiau reiškėsi ir kitur. Jis galbūt prisidėjo prie pačioje XVII a. pabaigoje pradėto statyti kito LDK kamaldulių vienuolyno Vygriuose bažnyčios projektavimo. Trūksta patikimų žinių apie Puttini veiklą tiek Vygriuose, tiek kitose Pažaislio mecenato K. Z. Paco globotose statybose - statant Vilniuje basųjų karmeličių Sv. Juozapo bažnyčią ir basųjų karmelitų Sv. Teresės bažnyčią, perstatant Jiezno rūmus. Visų šių pastatų architektai nėra žinomi, bet galima spėti, kad K. Z. Pacas ir čia buvo pasitelkęs savo Pažaislyje dirbusius menininkus. Deja, nėra tai patvirtinančių istorinių šaltinių. Tiesa, Puttini projektavo Jiezno rūmų puo­ šybai skirtas marmuro detales, taigi bent jau tikrai ten lankėsi. Dirbdamas Pažaislyje jis susi­ rado ir užsakovų Kaune. Puttini suprojektavo ir padėjo pastatyti dvi kupolines koplyčias prie Kauno dominikonų Dievo Kūno bažnyčios. Taip pat jis suprojektavo Kauno Svč. Trejybės bažnyčią. Pastaroji rekonstruota —XVIII a. II pusėje pristatytas dvibokštis fasadas, tačiau bažnyčios pagrindinis tūris išliko. Panašiai kaip ir Pažaislio bažnyčioje, čia virš presbiterijos kyla vadinamąjį „aklą kupolą“ primenantis skliautas. 1691 m. Puttini išvyko iš Kauno tiesiai į gimtinę. Ten jis dar kurį laiką gyveno (minimas kaip krikštatėvis ir santuokų liudininkas) ir netgi, atrodo, spėjo suprojektuoti kaimyninio Dasio miestelio Sv. Bernardino bažnyčios varpinę, kurios atskiros detalės akivaizdžiai pri­ mena Pažaislio bažnyčios bokštus. Tad galima teigti, kad Puttini ne tik atnešė į Lietuvą Italijoje sumanytas menines naujoves, bet ir Italijoje pritaikė jau Lietuvoje įgyvendintus architektūrinius sprendimus.

Lite ra tū ra

v ,

H. Kairiūkštytė-Jacinienė. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje. Vilnius, 2001. M. Karpowicz. Artyšci wloscy w Požajsciu: Pietro Puttini i Giovanni Merli, Rocznik historii sztuki. Wroclaw, 1995, t. 21, p. 317-334. M. Paknys. Nowe žrodla o artystach w Požajsciu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Paca, Biuletyn historii sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160. M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.

48

o

5

1. Kauno dominikonų bažnyčios planas. Manoma. Putrini suprojektavo dvi Šonines bažnyčios koplyčias. 2. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios planas. Šiandieninis bažnyčios vaizdas pakitęs po XVIII a. perstatymų, tačiau pirminis Puttini statytos bažnyčios planas liko nepakitęs.

3-5. Putrini atlikti Pažaislio fundatoriaus K. Paco sarkofago projektai. Kriptoje po prieangiu numatytas pastatyti sarkofagas iš pradžių planuotas labai prabangus. marmurinis, tačiau vėliau nebuvo įgyvendintas nė vienas j° projektas.

49

k \L MERLI Giovanni Battista (1646-iki 1695) SKULPTORIUS

Merli darbas Pažaislyje —dar vienas pavyzdys, kaip italų menininkai į savo statybas įtraukdavo ne tik giminaičius, bet ir kaimynus arba pažįstamus. Jis gimė tame pačiame Albogasio miestelyje Italijos šiaurėje, kaip ir Pažaislio architektas P. Puttini. Šeimos buvo artimos, antai vienos iš Merli dukrų (Angelą Maria) krikštamotė (1676 m.) buvo P. Puttini žmona Anastasia. Nieko nėra žinoma apie Merli lavinimąsi arba darbą Italijoje. Į Pažaislį jis atvyko netrukus po savo vestuvių (1672 m.), palikęs žmoną gimtajame Albogasio su kūdikiu ant rankų. Dirbdamas Merli palikta signatūra Pažaislio lipdiniuose. Pažaislyje Merli reguliariai lankydavo žmoną —žinoma, kad kas keleri metai šeima sulaukdavo naujagimių, krikštytų Italijoje. Lietuvoje dėl šalčių buvo beveik neįmanoma lipdyti stiuko žiemą. Todėl dekoravimo, kaip ir mūrijimo, darbai prasidėdavo tik pavasarį ir trukdavo iki vėlyvo rudens. Pažaislyje Merli dirbo tikrai ne mažiau negu tris sezonus. 1673 m. pabaigoje minimas Pažaislio bažnyčioje prastai dirbantis dekoratorius. Vietoj jo tuo metu jau atvykusių brolių Puttini iniciatyva buvo pakviestas Merli. Per trejus metus jis lipdiniais papuošė bažnyčios (vienuolių choro, zakristijos ir kapitulos patalpų, koplyčių, koridorių) ir vienuolyno (svečių namų bei vienuolių valgomojo) patalpas. Merli darbo datos (1674 ir 1676 m.) įrašytos ir dailininko paliktose Pažaislio lipdinių signatūrose. Lipdyba šalia sienų tapybos ir marmuro dekoro buvo labai svarbi puošybos dalis. Iki XVII a. vidurio LDK bažnyčių ir rūmų interjeruose stiuko lipdyba pasitaiko gana retai. Merli lipdyba Pažaislyje reprezentuoja XVII a. viduryje Italijoje populiarius motyvus. Gamtovaiz­ džių fonuose komponuojami siužetai, kaip dekoratyviniai elementai gausiai lipdomos vaisių girliandos, gėlių žiedai, susuktos voliutos, išraiškingos kriauklės. Merli lipdiniai skiriasi nuo beveik tuo pat metu Vilniuje pradėjusių dirbti P. G. Perti ir G. M. Gaili darbų. Jie masyvesni, ne tokie grakštūs, kartais net kiek gremėzdiški, tačiau techniškai atlikti taip pat idealiai. Pažaislio lipdyba anksčiau buvo dažyta švelniai melsva spalva, dabar lipdiniai balti. Lite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 183 (L. Šinkūnaitė). H. Kairiūkštytė-Jacinienė. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje. Vilnius, 2001. M. Karpowicz. Artyšci wtoscy w Požajsciu: Pietro Puttini i Giovanni Merli, Rocznik historii sztuki, 1995, t. 21, p. 317-334. M . Paknys. Nowe žrodla o artystach w Požajsciu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Paca, Biuletyn historii sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160. M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.

50

Merli sukurta lipdyba Pažaislio bažnyčioje - koridoriuje prie zakristijos (1). choro patalpoje (2) ir prieangyje (3). Lipdyba labai įvairi, tai ir įmantrūs kartušai, įrėminantys sienų tapybą, ir vaisių girliandos, žiedai arba lapai, ir šventųjų figūros. Lokio stiliaus lipdybos LDK daugiau neaptinkame.

5i

PALLONI Michelangelo (1642-aple 1712) TAPYTOJAS

Iš Florencijos kilęs Palloni iš pradžių mokėsi gimtajame mieste pas tapytoją Baldassarre Franceschini. 1673-1676 m. jis minimas jau studijuojantis Florencijos tapybos mokykloje. Tuo pat metu dirbo ir įvairiems užsakovams, nutapė Kozimo II ir Kozimo III Medičių portre­ tus, piešė Medičių gobelenų dirbtuvėms. Tai jau rodo tuometį Palloni, kaip tapytojo, įvertini­ mą. 1676 m. antrojoje pusėje kartu su žmona atvyko į Pažaislį, kur beveik dešimtmetį dirbo LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco statomame kamaldulių vienuolyne ir bažnyčioje. Ten gyvendamas tapytojas susilaukė sūnaus Merkelio (1681 m.) ir dukros Rožės (1685 m.), už skulptoriaus G. P. Perti ištekėjo jo vyresnioji dukra Marija Magdalena (1682 m.). Palloni gerai sutarė su čia dirbusiais architektais Pietro ir Carlo Puttini, dekoratoriumi Giovanni Merli. Manoma, kad Pažaislyje tapytojas dirbo su vienu arba dviem pagalbininkais. Pradžioje Palloni čia tapė paveikslus ant drobės (išlikę „Jėzus tarp mokytojų“, „Sv. Bonaventūro komunija“ ir „Nukryžiuotasis“), tačiau sulaukė mecenato priekaištų dėl pernelyg lėto darbo tempo. Vėliau jis sienų tapyba dekoravo bažnyčią, vienuolyną, svečių namus. Iš viso tapybos ant šlapio tinko (alfresco) technika sukūrė daugiau negu šimtą kū­ rinių, daugiausia bažnyčioje. Po mecenato K. Z. Paco mirties (1684 m.) Palloni netrukus paliko Pažaislį (1686 m. pradžioje). Tapytojas iš Pažaislio persikėlė į Lenkiją. Iš pradžių dirbo Jono Dobrogostos Krasinskio statomuose rūmuose Varšuvoje, valdovo Jono Sobieskio rezidencijoje Vilanove ir Bielianų kamaldulių vienuolyne (abu šalia Varšuvos). XVII a. paskutiniame dešimtmetyje buvo grįžęs į Lietuvą —dirbo Vilniaus Sv. Kazimiero koplyčioje ir, kaip manoma, tuo metu statomuose Vilniaus vaivados Jono Kazimiero Sapiegos rūmuose Antakalnyje. Paskutinius penkiolika metų praleido Lenkijoje (kūriniai - Misionierių seminarijoje Lovičiuje, Varšuvos basųjų karmelitų vienuolyne, Vengrovo parapinėje ir pranciškonų reformatų bažnyčiose). Palloni —didžiausią įtaką XVII a. Lietuvos tapybai padaręs dailininkas. Joks kitas tapytojas anksčiau viename ansamblyje nebuvo ištapęs tokio didelio ploto freskomis, kiek Palloni Pažaislyje. Kitas naujas bruožas - gausus architektūrinio fono naudojimas. Neretai jo scenos komponuojamos įspūdingos renesansinės ir barokinės architektūros fone - ir pa­ statų viduje, ir išorėje. Architektūros motyvai leido Palloni sukurti stulbinančių iliuzinės tapybos efektų. Toks architektūrinių kulisų naudojimas buvo pamėgtas jau Italijos Rene­ sanso meistrų, tačiau iki Palloni labai retai aptinkamas LDK tapyboje. Dar viena tapytojo populiarinta naujovė —personažų nuotaikų ir emocijų perteikimas. Dažnai jo vaizduojami asmenys emocingi, gestikuliuoja rankomis. Kelių tokių vaizduojamų asmenų grupė tapybinėje kompozicijoje lengvai sukuria reikiamą nuotaiką. Iki tol Lietuvoje žmonės (ir portretuose, ir religiniuose siužetuose) tapyti tarsi pozuojantys, susikaustę, jų emocinė raiška minimali.

2

1. Palloni tarp 1690-1692 m. tapyta Šv. Kazimiero koplyčios burių freska „Sv. Kazimieras pašlovina Dievo Motiną“. Iškilmingumo suteikia tapytojo pasirinktas žiūrėjimo kampas iš apačios (vadinamasis „varlės“ žvilgsnis), leidžiantis stebėti sceną, tarsi pakylėtą danguje. Sienų tapyba išeina už numatytų ribų, įgauna sunkiai geometriškai nusakomą formą. Tačiau taip kūriniui suteikia nepaprastumo. 2. Palloni tarp 1678-1685 m. nutapyta freska „Svč. M. Marija apsilanko pas Elzbietą“ Pažaislio bažnyčioje. Pasirinktas vaizdavimo rakursas sudaro įspūdį, kad stebime ne žemišką, bet tiesiogine prasme danguje vykstančią sceną. 3. Palloni tarp 1678-1685 m. tapyti angeliukai Pažaislio bažnyčioje. Net paprastoje, nedidelėje freskoje matyti tapytojui būdingi bruožai —ekspresija, nuotaikos ir judesio perteikimas. Angeliukai atrodo tarsi trumpam ištrūkę iš griežtos Dangaus priežiūros. 2

53

Sakoma, kad Italijoje jau Renesanso tapyboje stengiamasi ne tik pavaizduoti šokėjus, bet ir perteikti šokio muziką, ritmą, o ankstyvojo baroko nyderlandų natiurmortuose jau galima pajusti vaizduojamo vaisiaus skonį. Palloni LDK tapyboje išpopuliarina personažų nuotaiką, emocijas. Jo vaizduojamų asmenų draperijos perteikia besiplaikstantį vėją. Dar kita Palloni naujovė —religinio turinio tapyboje regimi asmenų portretai. Nuo viduramžių Vakarų Europos tapyboje galima aptikti religinio arba antikinio turinio tapybos darbų, kuriuose įkompo­ nuoti tapymo laikotarpiu gyvenę asmenys. Palloni darbuose tokie asmenys neretai išsiskiria siužetui nebūdinga (XVII a. II pusės) apranga. Kartais personažai nutapyti nesidomintys vaizduojamais įvykiais arba pavaizduoti atskirai nuo visos siužetinės grupės. Iki Palloni toks istorinių asmenų vaizdavimas LDK buvo retas, tiesa, nelabai pamėgtas ir XVIII a. Palloni tapyba ypač aukšto lygio ir išsiskiria visoje Lenkijos ir Lietuvos meno istorijoje. Jo honorarai taip pat buvo vieni didžiausių. Palloni užsakovai buvo turtingiausi didikai, valdovas Jonas Sobieskis, o vienam užsakovui dirbta palyginti neilgai. Siame kontekste išsi­ skiria jo dešimtmetį trukęs darbas Pažaislyje, kur gausūs ir ilgalaikiai K. Z. Paco užsakymai leido sukurti išskirtinį ansamblio tapybinį dekorą.

Palloni freska „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje, tapyta tarp 1690-1692 m. Istorinį XVII a. pradžios įvykį tapytojas perteikia taip, tarsi pats būtų jame dalyvavęs. Freskoje ramus ir emocijų nerodantis lieka tik šv. Kazimiero kūnas karste.

54

Palloni freska „Šv. Romualdas“ Bielianų seminarijos bažnyčioje Varšuvoje, nutapyta tarp 1686—1696 m. Šventojo veidas tapytojo dėka spinduliuoja ramybe ir susikaupimu.

Palloni freska „Kristus plauna kojas mokiniams“ Pažaislio bažnyčioje, tapyta tarp 1678—1685 m.

Palloni freska „Trys karaliai pagarbina gimusį Kristų“ Pažaislio bažnyčioje, tapyta tarp 1678-1685 m.

L it e r a t ū r a

s s

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 202-205 (G. M. Guidetti). . Karpowicz. Dzialalnosč artystyczna Michelangelo Palloniego w Polsce. Warszawa, 1967. . Paknys. Nowe žrodta o artystach w Požajšciu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Paca, Biuletyn historii sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160. L. Šinkūnaitė. Baroko pilnatis Pažaislio vienuolyno ansamblyje, Darbai ir dienos, 2001, t. 26, p. 7—28. M. Paknys. Postač fundatora w freskų Michelangela Palloniego w Požajšciu, Artysci ivloscy w Polsce. Warszawa, 2004, p. 293-299. G. M. Guidetti. Novità e precisazioni sulla formazione artistica di Michele Arcangelo Palloni, Artysci wloscy iv Polsce. Warszawa, 2004, p. 265-292. M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.

55

^ 'p BERCHHOFF Johann Gotthard (?-iki 1701) TAPYTOJAS

Berchhoffo biografija ir meninė veikla atskleidžia naują Vilniaus dailininko tipą. Jau/. Schroeteris ir C. Goetke buvo sulaukę profesinio pripažinimo ir užmezgę plačius ryšius Vilniuje. Tačiau Schroeterio žentas Berchhoffas šia kryptimi žengė dar toliau: sulaukė ir profesinio pripažinimo, ir finan­ sinės sėkmės, įgijo visuomeninį statusą. Jo socialinė padėtis išsiskiria iš visų ankstesnių savarankiškai dirbusių, jokiam didiko dvarui nepriklausiusių Vilniaus dailininkų. Dar visai neseniai apie Berchhoffą buvo žinoma vos keletas gyvenimo ir veiklos faktų. Šiandien apie jį galima pasakyti kur kas daugiau. Kilęs veikiausiai iš vokiškų žemių, išsilavinimą įgijo Vakarų Europoje. Į Vilnių dai­ lininkas atvyko apie 1675 m., nuo to laiko jo gyvenimas artimai susijęs su LDK sostine. 1679 m. Vilniuje jis vedė tuo metu gerai žinomo Vilniaus tapytojo J. Schroeterio dukrą Barborą, taip iš karto pateko į vilniečių dailininkų Berchhoffo piešinys tušu „Merkurijus būrį. Paskutinį XVII a. ketvirtį abu sutuoktiniai Bcrch- su palete ir teptuku“ - ankstyviausias hoffai aktyviai dalyvavo miesto gyvenime, bendravo su žinomas eskizas, atliktas 1675 m. žymiausiais tuomečiais Vilniaus dailininkais - tapytojais Vilniuje. Nors piešinyje įrašyta „Tai nesu aš“, jis atliktas kaip tipingas Gabrieliumi Rusochockiu, Jonu Aksinovičiumi, Martino autoportretas. Altomonte, drožėjais Kristupu Matiškevičiumi ir Mathiasu Leutneriu, liejiku Johanu Delamarsu, vargonų meistru Marcusu Wendtu. 1680-1693 m. Berchhoffams Vilniuje gimė sūnūs Jonas, Juozapas ir Mykolas Maurikijus bei dukros Kot­ ryna, Teresė, Barbora ir Magdalena. Krikštijant vaikus, kaip krikštatėviai buvo kviečiami ne tik dailininkai, bet ir turtingi miestiečiai. Berchhoffo socialinę padėtį liudijo jį supanti pagarba ir bičiulystė mieste. Jis pats ne kartą buvo kviečiamas kaip santuokų liudininkas arba krikštatėvis į Vilniaus patricijų šeimas, priklausė Vilniaus Dievo Kūno brolijai prie Šv. Jono bažnyčios, kurios vyresniuoju buvo 1691-1692 m., palaikė gerus santykius su bažnytine vyresnybe. Pavyzdžiui, 1687 m. Smolensko vyskupas nominatas Eustachijus Kotovičius su­ tiko būti jo dukros Barboros krikštatėvis. Vilniaus vyskupijos kancleris Jonas Varanavičius testamente 1693 m. nurodė, kad Berchhoffui paliekąs liepinį apskritą stalą su penkiais oda aptrauktais krėslais ir Šv. Marijos Magdalenos paveikslą. Visa tai liudija neeilinę tapytojo sėkmę Vilniuje.

56

1—3. 1676 m. Berchhoffas nutapė paveikslus „Svč. M. Marijos Dangun Ėmimas“ ir „Svč. M. Marijos Karūnavimas“ Kauno parapinės bažnyčios (dabar katedros) šoniniam altoriui. Baroko tapytojai neretai perimdavo ir išplėtodavo jau Renesanso epochoje naudotus populiarius siužetus. Tačiau labiausiai skyrėsi dangaus sferos vaizdavimas, nuotaikos perteikimas, emocijų išraiška. Tai labai gerai matyti tiek Palloni, tiek Berchhoffo tapyboje, kur dažnai kompozicijos viršuje arba šonuose tapomi emocingi angeliukai, kartais šventieji; net Svč. M. Marija pavaizduota gana nuotaikinga ir emocionali.

57

Berchhoffo meninė veikla plačiau žinoma du paskutinius XVII a. dešimtmečius. Tiesa, nemažai jam priskiriamų kūrinių nėra tiksliai datuoti, tarp jų galėjo būti sukurtų ir anksčiau. Vienas ankstyviausių žinomų svarbių darbų —Krokuvos bernardinams 1685 m. nutapytas altorinis paveikslas „Palaimintasis Simonas iš Lipnicos“. Kūrinys pasirašytas, jame Berchhoffas įsivardijo kaip „tapytojas iš Vilniaus“. Svarbu pažymėti ir tai, kokia proga buvo užsakytas paveikslas. XV a. epidemijos metu miręs bernardinas Simonas pa­ laimintuoju buvo paskelbtas būtent 1685 m. Ta proga Krokuvos Sv. Bernardino bažnyčioje jo garbei įrengta koplyčia, užsakytas juodojo marmuro antkapis, įrengtas altorius, kurio paveikslą nutapyti pakviestas ne kuris nors žinomas Krokuvos tapytojas, bet Vilniaus dailininkas. Tai irgi liudija Berchhoffo garsą ir užsakovų pasitikėjimą. Didžioji dalis jo darbų išsibarsčiusi po įvairias LDK bažnyčias. Kauno katedros altoriuje kabo 1686 m. tapyti paveikslai „Svč. M. Marijos Dangun ėmimas“ ir „Svč. M. Marijos Vainikavimas“. Vilniaus katedroje saugomas 1690 m. tapytas didžiulis kadaise altoriuje buvęs paveikslas „Sv. Seimą su šventaisiais“ (dar du jo tapyti ir šalia buvę paveikslai „Sv. Stanislovas“ ir „Sv. Kazimieras“ neišliko). Pagal stilių jam priskiriama nemažai tapybos darbų —„Sv. Te­ resės ekstazė“ (buvo Vilniaus basųjų karmeličių Sv. Juozapo, dabar Labanoro bažnyčioje), „Rožinio Svč. M. Marijos“ paveikslai (Merkinės ir Balbieriškio bažnyčiose), „Sv. Mykolas“ (Balbieriškio bažnyčioje), „Sopulingoji Svč. M. Marija“ (buvo Vilniaus karmelitų Visų Šventųjų, dabar Alšėnų bažnyčioje). Berchhoffui priskiriamos penkios freskos Vilniaus Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Būtent jį tuomečiam statybų globėjui Žemaitijos vyskupui Kazimierui Pacui 1686 m. rekomendavo tuometis Antakalnio klebonas. Išlikusios freskos liudija aukštą tapytojo lygį (preciziškai ir taisyklingai vaizduojamos asmenų figūros, tiksli kompozicija, perteikiama žmonių ekspresija). Kartu menką pažintį su sienų tapyba (tapyta ne ant šlapio, o ant sauso tinko, antraplaniai vaizdai neryškūs, sunkiai įžiūrimi). Kitų sienų tapybos darbų Berchhoffo biografijoje nėra žinoma. Neatsitiktinai Berchhoffą norisi lyginti su jo amžininku italų tapytoju M. Palloni. Abu jie dirbo LDK tuo pačiu metu, abiejų atlikti užsakymai - aukščiausio lygio tapybos darbai. Italas buvo universalesnis (tapė ir drobes, ir freskas), tačiau Berchhoffas ne prasčiau gebėjo perteikti vaizduojamų asmenų nuotaikas, kūno plastiką. Kitaip negu Palloni, Berchhoffas savo kūriniuose nenaudojo išraiškingos architektūros fono, tačiau dažniau negu italas mėgo dekoratyvines detales —angeliukų galvutes, debesėlius, gėlių žiedus arba girliandas. Skirtingi buvo ir jų užsakovai. Palloni visą dešimtmetį dirbo Pažaislyje LDK kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui ir taip susikūrė garsą, būtiną siekiant toliau pelningai dirbti LDK ir Len­ kijoje. Nėra žinoma, kad Berchhoffas ilgesnį laiką būtų dirbęs vienam užsakovui. Nuo pat atvykimo įsikūręs Vilniuje jis dėl įvairių užsakymų miestą tik trumpam palikdavo. Palloni karjeros siekė tarnaudamas vienam turtingiausių LDK mecenatų, o Berchhoffas savo iš­ skirtinę socialinę padėtį mieste ir užsakovų pasitikėjimą užsitarnavo atlikdamas pavienius užsakymus. Dailininkų biografijos skirtingos, tačiau abiem atvejais abu meistrai pelnė pri­ pažinimą kaip puikūs tapytojai.

58

j

1676 m. Berchhoffo tapytas paveikslas „Švč. M. Marijos Karūnavimas“ Kauno katedroje. Šį kartą paveiksle vyrauja, kaip ir dera siužetui, rimtis ir susikaupimas.

Berchhoffo paveikslas „Šv. Teresės ekstazė“, 1686 m. tapytas Vilniaus karmeličių Šv. Juozapo bažnyčiai (dabar Labanoro parapinėje bažnyčioje). Siužetui būdingas emocionalumas, kuris paveiksle sustiprinamas naudojant kontrasto principą - šv. Teresė vaizduojama alpstanti, o Kristaus apsuptyje pavaizduoti angeliukai džiūgaujantys būsimos šventosios patirta vizija.

Lite ra tū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 73—74 (M. Paknys). I. Vaišvilaitė. Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo altorius, Kultūros barai, 1990, Nr. 6, p. 48-50. M. Paknys. Vilniaus tapytojų padėtis XVII a. II pusėje, Menotyra, 1999, Nr. 4, p. 9-13. M. Paknys. Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios freskų autorystės problema, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Vilnius, 2001, p. 43-51. T. Račiūnaitė. Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas. Vilnius, 2003, p. 184, 202-208. Lietuvos sakralinė dailė, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 5: Alytaus dekanatas. Vilnius, 2003, p. 113-132.

59

A

ZAORAS Jonas (7-1672) ARCHITEKTAS

Zaoras, kaip Mūrininkų cecho narys, Krokuvoje minimas jau XVII a. viduryje. Gyveno Dievo Kūno bažnyčios parapijoje, kurią aptarnavo Laterano kanauninkai. Todėl ir jo atvykimas į Antakalnio Laterano kanauninkų vienuolyno ir bažnyčios statybas neatrodo atsitiktinis. Krokuvoje Zaoras dirbo keliose statybose, nors ir nepasižymėjo kaip išskirtinis architektas. Prieš atvykdamas į Vilnių XVII a. septintajame dešimtmetyje Krokuvoje jis vadovavo paulinų ir augustinų vienuolynų statyboms. Nors spėjama, kad Zaoras galėjo dalyvauti statant dar kelias Lenkijos bažnyčias, nėra tai patvirtinančių patikimų istorinių šaltinių. Antakalnio Laterano kanauninkai jį pasitiko jau kaip žymų architektą —vienuolių kronikoje ir išlaidų knygose ne kartą apdalytas komplimentais, jo darbas buvo labai vertina­ mas. 1668 m. į Vilnių meistras atsivežė būsimos Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčios medinį mo­ delį, vienuolių teigimu - jo paties padarytą, kurį vietoje pats dar šiek tiek pakoregavo. LDK mediniai pastatų modeliai nebuvo dažnai naudojami. Paprastai būsimo pastato projektas pristatomas pasitelkiant brėžinius arba eskizus, o statant pirminis projektas neretai būdavo tikslinamas. Matydamas medinį modelį, Antakalnio bažnyčios užsakovas Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas aiškiai galėjo įsivaizduoti, kaip atrodys būsima šventovė. Zaorui neteko pabaigti pradėtos statyti bažnyčios. 1672 m. pavasarį, besiruošdamas grįžti į Vilnių, jis staiga Krokuvoje mirė. Tuo metu jau buvo išmūrytos sienos, suskliausta nava ir koplyčios, tačiau trūko fasado, kupolo, o bažnyčia dar nė nebuvo pradėta puošti. Antakalnio bažnyčios projektavimo ir vadovavimo statyboms darbus perėmė italų architektas Giovanni Battista Frediani. Manoma, kad būtent Frediani galėjo kiek pakeisti bažnyčios pa­ grindinio fasado projektą - šis puošnumu išsiskiria iš visos bažnyčios architektūros. Tipiško II Gesu plano (panaudoto LDK dar XVI a. pabaigoje architekto G. M. Bernardoni) vienos navos su šoninėmis koplyčiomis ir transeptu bažnyčios projektas liko Zaoro. Nors žinių apie Zaoro veiklą nėra daug, jo amžininkų palankus vertinimas, atsivežtas modelis liudija jį buvus svarbų vietinės kilmės Lenkijos ir Lietuvos architektą. L it e r a t ū r a S. Lorentz. O architekcie Janie Zaorze i dekoratorach košciola šw. Piotrą i Pawla na Antokolu w Vilnie, Dauma sztuka. Wilno, 1938, z. 1, p. 51-64. S. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972, t. 2, p. 46-71. M. Krasnowolska. Przyczynki do dzialalnosci budowlanej Jana Zaora, Rocznik kraktnvski, 1978, Nr. 49, p. 170-173. S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998.

Vilniaus Antakalnio $v. Petro ir Pauliaus bažnyčios pietinis (1) ir vakarinis (2) fasadai bei bažnyčios planas (3). Bažnyčios architektūra labai tipinga Baroko epochai, tačiau nepasižymi originalumu. Ji seka // G en i bažnyčios populiariu planu su transeptu ir kupolu. Fasadas gana grakštus ir plastiškas, puoštas dvejintais piliastrais, laužytais karnizais ir nišomis. Būtent jis išsiskiria iš bendros masyvokos ir gana senamadiškos bažnyčios architektūros.

6l

* GALLI Giovanni Maria (minimas 1677-1684 m.) LIPDYTOJAS

Stiuko lipdytojas Galli Vilniuje dirbo su kitu lipdytoju Giovanni Pietro Perti. Abu dailininkai iš Milano į Vilnių atvyko vienu metu, 1677 m., ir kartu iki 1684 m. pabaigos dekoravo Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco statomą Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. Kaip liudija Laterano kanauninkų vienuolyno kronika, Gaili atliko puošybines lipdybos detales - gėles, arabeskas, plafonų rėmus. Abu kartu baigė darbus ir, 1684 m. lapkričio 8 d. gavę po 100 talerių kelionei, išvyko į Italiją. Vėliau Perti grįžo į Vilnių ir sėkmingai tęsė karjerą, o apie Gaili veiklą daugiau neturime žinių. Gaili bendradarbiavimas su Perti LDK buvo unikalus —tokių dviejų meistrų artelių iki tol nebūta. Dar XVI a. buvo įsikūrę ir sėkmingai veikė kelių meistrų susivienijimai (žr. Giovanni Cini ir Bernardus de Gianotis). Tačiau jie labiau priminė viduramžišką dirbtu­ vę - buvo dirbama su gausiu pameistrių būriu, o dalijamasi dažniau ne specifiniais darbais, o pačiais užsakymais. XVII a. Lenkijoje ir Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai atliekant konkrečius užsakymus (dažniausiai antkapius, altorius) bendradarbiaudavo architektas ir skulptorius. Gaili ir Perti partnerystė kitokia - abu buvo lygiaverčiai lipdytojai, tačiau vienas lipdė fi­ gūras, kitas kūrė ornamentus ir puošybines detales. Tik nėra žinoma, ar abu meistrai dirbo kartu jau prieš atvykdami į Lietuvą. Kad ir kaip būtų, tokio ilgo, aštuonerius metus trukusio dviejų lipdytojų bendradarbiavimo LDK daugiau nematysime nei XVII a., nei XVIII a. Jau vėliau be Gaili į Lietuvą grįžusio dirbti Perti lipdyboje akivaizdžiai sumažėja įrėminimų ir puošybinių detalių. Tai irgi parodo Gaili reikšmę jų bendram puošybos projektui. Pažymė­ tina, kad, nepaisant darbų specifikos, kartu dirbdami abu gaudavo ir vienodus atlyginimus. Šiandien gal pasakytume, kad Perti darbas kurti skulptūras buvo „atsakingesnis“, „meniškesnis“. Tačiau vienodas abiejų meistrų užmokestis tik dar kartą patvirtina, kad dailininkas pirmiausia buvo samdomas meistriškai atlikti savo amatą, o ne demonstruoti meniškumą. Ką Gaili veikė Italijoje nei prieš atvykdamas į Lietuvą, nei ją palikęs, nėra žinoma. Jo pavardė buvo labai populiari Ticino apylinkėse, iš kur kilęs G. P Perti. Todėl manoma, kad abu lipdytojai galėjo būti kraštiečiai. Gerai žinoma Vakarų Europoje dirbusio tapytojo Gio­ vanni Maria Gaili (1625—1665) biografija, tarp jo vaikų ir vaikaičių vėliau buvo ne vienas tapytojas ir architektas. Vis dėlto šis Bibienoje (Toskanoje) gimęs dailininkas netapatintinas su Ticino apylinkėse gimusiu, Vilniuje dirbusiu meistru. Netgi nežinome, ar abu bendrapavardžiai dailininkai buvo giminės.

62

Gaili Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje 1677—1684 m. sukurta lipdyba. Dailininkas lipdė natūralumo nestokojančių dekoratyvinių elementų. Štai plafone vienoje iš koplyčių matome XVII a. pabaigoje dvasininką supančių įvairių daiktų rinkinį —smilkytuvą, pintą krepšį su kieliku ar žvakides. Kitame plafone tarp vešlios augmenijos galime pastebėti du besišnekučiuojančius paukštelius. Nemažai bažnyčios puošyboje pavaizduota fantastinių būtybių arba kaukių.

L it e ra t ū ra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 111 (G. Jankevičiūtė, A. Paliušytė). L. Brentani. Antichi maestri d ‘a rte e di scuola delle terre ticinesi. Lugano, 1957, voi. 6, p. 137. L. Brentani. Arte e artisti del laghi Lombardi. Como, 1964, voi. 2, p. 298. S. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972, t. 2, p. 46-71. S. Beard. Stucco and Decorative Plasterwork in Europe. London, 1983, p. 68, 69, 211. S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998.

63

i/

* PERTI Giovanni Pietro (1648-1714) LIPDYTOJAS

Dailininkas buvo kilęs iš plačios menininkų giminės Italijoje, kurios nariai dirbo įvairiose Europos šalyse. 1677 m. jis minimas Vilniuje, atvyko kartu su G. M. Gaili. 1682 m. pradžioje Perti Pažaislio vienuolyno bažnyčioje susituokė su M. Palloni dukra Marija Magdalena, o kaip santuokos liudininkai buvo pakviesti menininkai —Perti kolega G. M. Gaili ir Pažaislio architektas P. Puttini. Abu sutuoktiniai italai Perti savo likusį gyvenimą susiejo su Lietuva. Savo testamente 1705 m. Perti prašė būti palaidotas Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, kurios dekoravimas buvo turbūt didžiausias jo įvykdytas meninis projektas, j Drąsiai galima sakyti, kad Perti - vienas geriausiai apmokamų XVII a. LDK dailininkų. Tai liudija ne tik žinomos sutartys, bet ir jo sukauptas turtas, užimamos pareigos. Dar iki 1693 m. iš savo užsakovo Vilniaus vaivados Jono Kazimiero Sapiegos Perti gavo Antakalnio ir Šnipiškių jurisdikų valdytojo pareigas. XVIII a. pradžioje minima, kad jis, be dviejų pa­ livarkų gimtinėje, dar turėjęs dvarelį Vilniuje ir palivarką šalia Vilniaus, sandėlį Gardine, kuriame buvusios gelumbės prekės įvertintos 10 000 auksinų. Taip pat pasiturimą gyvenimą liudija faktai, kad Perti skolino nemažas pinigų sumas. Atvykęs į Lietuvą, jis apie aštuonerius metus, iki 1684 m. pabaigos, dirbo Vilniaus vaivadai ir LDK etmonui Mykolui Kazimierui Pacui, dekoruodamas šio funduotą Laterano kanauninkų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. 1678-1679 m. Perti kartu su G. M. Gaili dir­ bo centrinėje navoje, Šv. Augustino, Šv. Mergelių Kankinių ir Šv. Karalienių koplyčiose. 1680 m. meistrai dekoravo Šv. Riterių Kankinių koplyčią, bažnyčios skliautą transepte virš Maloningosios Dievo Motinos altoriaus. 1681 m. dirbo Šv. Uršulės koplyčioje, presbiteri­ joje, priebažnytyje, 1682 m. dekoravo abi zakristijas, 1683 m. puošė transepto skliautą virš Penkių Jėzaus žaizdų altoriaus. Lipdybos technologijos specifika ir šaltos Lietuvos žiemos lemdavo, kad baigę darbą vienoje koplyčioje po kiek laiko jie neretai turėdavo į ją grįžti ir šį tą pataisyti. Po mecenato M. K. Paco mirties (1682 m.) Perti su Gaili baigė darbus bažnyčioje ir 1684 m. lapkričio 8 d. Laterano kanauninkai abu dekoratorius išlydėjo į Italiją. Kada Perti grįžo į Lietuvą, tiksliai nežinoma, tačiau maždaug nuo 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J. K. Sapiegai. 1689-1692 m. jis dalyvavo statant Sapiegų rūmus Antakalnyje, kur minimas netgi kaip architektas (greičiausiai prižiūrėjo kai kuriuos statybų darbus). Vėliau juos deko­ ravo stiuko lipdyba. Perti prisidėjo ir prie Sluškų rūmų Antakalnyje statybos ir dekoravimo XVII a. pabaigoje. Tarp 1690—1692 m. jis, kaip J. K. Sapiegos meistras, dekoravo Šv. Kazi­ miero koplyčios altoriaus retabulą Vilniaus katedroje. 1692 m. pabaigoje dirbo tam pačiam J. K. Sapiegai priklausančiuose rūmuose Gardine. Gali būti, kad paskutiniame XVII a.

64

Perti 1677-1684 m. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje nulipdė figūrines kompozicijas. Bažnyčios puošyboje gausu rimtų temų, tačiau galima rasti ir linksmesnių scenų. Šie Baroko epochoje labai mėgti putai, atrodo, nusiteikę paišdykauti. Virš arkų įtaisytos sėdinčios šventųjų skulptūros būdingos Perti kūrybai, aptinkamos ir kituose jo darbuose.

65

dešimtmetyje stiuko lipdiniais Perti dekoravo ir Gardino jėzuitų bažnyčios presbiteriją. Nuo 1694 m. dailininkas dalyvavo statant J. K. Sapiegos funduotą trinitorių vienuolyną ir bažnyčią Antakalnyje. Yra žinoma, kad už dekoravimo darbus bažnyčioje 1700—1705 m. jam buvo pažadėta po 200 raudonųjų auksinų kasmet - tiek pat, kiek ir už darbą Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje prieš porą dešimtmečių. Tiesa, testamente 1705 m. Perti skundėsi, kad J. K. Sapiega nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Todėl nėra tiksliai žinoma, ar jis pasiliko Vilniaus vaivados tarnyboje iki mirties. Gal kiek ir paradoksalu, tačiau iš tolimos Italijos atvykęs puikus meistras didžiąją laiko dalį dirbo viename iš Vilniaus priemiesčių - Antakalnyje. Vilniaus bažnyčiose geriausiai išliko ir jo darbai. Perti taikė nemažai meninių naujovių, tuo metu madingų Vakarų Europoje brandžiojo baroko skulptūroje. Naujas ir avangardiškas tuometėje Lietuvos lipdyboje buvo plazdančių uždangų vaizdavimas. Įtaigiai vaizduojama perspektyva. Raiškios figūrų emocijos, ekspresija taip pat atitiko barokines nuotaikas. Tai, kas iki tol Lietuvoje buvo randama tik barokinėje tapyboje, dabar perkelta į stiuko lipdybą. Perti kūrybą norisi lyginti su tuo pačiu metu dirbusio kito puikaus lipdytojo G. B. M erli darbu Pažaislyje. Tačiau pastarojo lipdyboje kai kurių naujovių iš viso nerasime (pavyzdžiui, plazdančių draperijų), kitoms (pavyzdžiui, perspektyvai) nebuvo teikiama didesnė reikšmė. Perti atnešė naują miestiečių vaizdavimo būdą - Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčios plafonuose nulipdyti skirtingų miestiečių sluoksnių asmenys. Greičiausiai jis vaizdavo ne konkrečius tuomečius vilniečius, bet stengėsi perteikti skirtingus tipus. Čia rasime ir elgetos skulptūrą, ir pasiturinčio bajoro arba skarele plaukus susirišusios miestietės atvaizdų. Antakalnio bažny­ čioje miestiečių tipai derėjo prie šventųjų, alegorines dorybes vaizduojančių figūrų ir dvylika pasaulio tautų simbolizuojančių skulptūrų didžiajame altoriuje.

L it e r a t ū r a

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI—XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 209-210 (P. J. Jamski). S. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972, t. 2, p. 46-71. P. J. Jamski. Dekoracja rzežbiarska košciola trynitarzy na Antokolu w Vilnie, Sztuka Kresow Wschodnich. Krakow, 1998, t. 3, p. 243-266. S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998. P. J. Jamski. Jėzaus šventovė Vilniuje, Antakalnyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Vilnius, 2001, p. 177—188. A. S. Czyž. Rzymskie inspiracje tworcow wystroju košciola šw. Piotrą i Paivta na Antokolu w Vilnie, Saeculum Christianum 2 (2003), t. 10, p. 165-175.

66

1. Perti Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios puošyboje panaudojo naują ir iki tol LDK skulptūroje neaptinkamą plazdančių draperijų motyvą. Sis su brandžiuoju baroku siejamas motyvas buvo gana naujas ir Europos mene. 2. Perti lipdyti angeliukai Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Beje, nors angeliukai iš pažiūros panašūs, tačiau jų emocijos, nuotaika arba judesiai labai įvairūs. 3. Tarp 1690-1692 m. Perti dirbo Vilniaus katedros Sv. Kazimiero koplyčioje, kur dekoravo koplyčios bures ir kupolą, taip pat sukūrė lipdytinį altoriaus retabulą. Toks altoriaus retabulas anksčiausias žinomas LDK dailėje. 3

67

f ALTOMONTE Martino (1657-1 745) TAPYTOJAS

Altomonte biografija ir plati meninė veikla labai įdomi. •Aar: