Pagoniškojo lietuvių ir prūsų panteono raida 9789955187882 [PDF]

Zitiervorschau

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

RIMANTAS BALSYS

PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA Metodinė priemonė

KLAIPĖDA, 2014

Leidžiama Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto redakcijos kolegijos nutarimu Nr. 78. Aprobuota Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros posėdyje 2014 02 06, protokolas Nr. 46H-BKE-4. Recenzentai: Prof. dr. Maja Burima (Daugpilio universitetas / Latvija) Doc. habil dr. Ilja Lemeškin (Prahos Karlo universitetas / Čekija)

Leidinio parengimas ir leidyba finansuoti iš ES projekto „Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas“ Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-006.

© Rimantas Balsys, 2014 © Klaipėdos universitetas, 2014 ISBN 978-9955-18-788-2

Turinys

Pratarmė

7

I. BENDROJI PAGONIšKOSIOS LIETUVIŲ IR PRŪSŲ RELIGIJOS CHARAKTERISTIKA 13 1. Pagonybė

16

2. Pagrindiniai terminai ir sąvokos

23

3. šaltiniai ir jų pobūdis

32

4. Dievų, jų galių nuosmukio etapai

38

5. Panteonų rekonstrukcijos

41

II. LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVAI, DEIVĖS, MITINĖS BŪTYBĖS IR PAMĖKLĖS

53

1. Aukščiausieji

55

2. Žemės, vaisingumo, derlingumo

63

3. Javų

72

4. Linų ir kanapių

78

5. Naminių gyvulių ir paukščių

84

6. Bičių, bitininkystės

92

7. Mirties, mirusiųjų, požemio

98

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

5

6

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

8. šviesos ir paros

107

9. Kelio, keleivių, kelionės

113

10. Turto, gausos

119

11. Vandens

126

12. Ugnies

135

13. Miško, žvėrių, medžioklės

142

14. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo

151

15. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės

158

III. BAIGIAMOSIOS UŽDUOTYS

173

Pratarmė

Norint suprasti kurios nors tautos istoriją, papročius, tautosaką, liaudies muziką, tautodailę, architektūrą, pirmiausia būtina pažinti jos religiją ir mitologiją, senuosius dievus, perprasti jiems skirtas apeigas. Šios metodinės priemonės tikslas yra padėti susigaudyti gausiame ir painiame įvairių amžių šaltiniuose minimų lietuvių ir prūsų dievų sąraše; padėti suprasti lietuvių bei prūsų senųjų dievybių demonizavimo, virtimo tautosakiniais personažais procesą; sudominti ir paskatinti tirti įvairiu laiku įvairiomis kalbomis rašytus šaltinius (ypač pirminius); padėti atsirinkti naujausius ir reikšmingiausius mokslo darbus, kuriuose analizuojami senieji lietuvių ir prūsų dievai bei jiems skirtos apeigos; padėti atpažinti, suprasti tradicinio laikotarpio ir šiandieninėje kultūroje tebefunkcionuojančias ikikrikščioniškojo laikotarpio apeigų, skirtų seniesiems dievams, refleksijas. Metodinės priemonės sandara. Pirmojoje šio leidinio dalyje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrajai ikikrikščioniškosios (pagoniškosios) lietuvių ir prūsų religijos charakteristikai – pagonybės ir jai giminingų, sinonimiškų terminų sampratai,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

7

8

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

šaltinių ir jų pobūdžio apžvalgai, mitologų rekonstruotų lietuvių ir prūsų panteonų, lietuvių ir prūsų dievų galių nuosmukio etapų analizei. šioje dalyje taip pat pateikiamas ir pagrindinių sąvokų bei terminų žodynėlis. Antroji darbo dalis skirta bendrai lietuvių ir prūsų panteono raidai pažinti. Visa medžiaga suskirstyta į penkiolika poskyrių pagal lietuvių ir prūsų dievų funkcijas. Kiekvieno poskyrio pradžioje pateikiama susisteminta rašytinių šaltinių informacija apie konkrečią sritį globojančias dievybes, po jos  – užduotys savarankiškam darbui; pranešimų, referatų temos. Kiekvieno poskyrio pabaigoje pateikiamas gana platus literatūros bei šaltinių sąrašas. Pagrindiniai, svarbiausieji duomenys apie atskirus dievus šio darbo autoriaus yra susisteminti ir pateikti lentelėse. Atkreiptinas dėmesys į paskutiniąją lentelės grafą, kur įrašyta galima (tikėtina, siūloma) teonimo / eufemizmo kilmės versija. Pastaraisiais metais iš naujo imtasi baltams priskiriamų rašytinių šaltinių, o sykiu ir baltiškų mitologemų verifikacijos (žr. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas. T. I. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012), paneigiamos jau lyg ir įsitvirtinusios, visuotinai priimtos teonimų / eufemizmų etimologijos, pateikiamos naujos hipotezės dėl vieno ar kito dievavardžio kilmės. Vienos jų – pakankamai argumentuotos ir įtikinamos, kitos dar gali būti koreguojamos (keičiamos, atmetamos). Belieka pasiūlyti nuolat skaityti naujausius šios srities mokslininkų darbus ir patiems atsirinkti labiausiai

argumentuotus, mokslinėse diskusijose patikrintus rūpimo teonimo / eufemizmo kilmės aiškinimus. Klasifikavimo kriterijai. Visuose tokio pobūdžio darbuose iškyla medžiagos klasifikavimo kriterijų problema. Jau M. Pretorijus mėgino susisteminti prūsų dievus, suskirstęs juos pagal veikimo sferas į dangaus, žemės, vandens, gyvulių, žmonių, darbo bei prekybos, miško, laimės ir pykčio bei nelaimės dievus. Vienokius ar kitokius dievų ir deivių klasifikavimo kriterijus taikė ir kiti lietuvių bei prūsų mitologijos tyrinėtojai – P. Dundulienė ir M. Gimbutienė visas dievybes skirstė pagal kilmę ir funkcijas, L. Klimka – pagal lygmenis, G. Beresnevičius – pagal struktūras. šiame darbe visas dievybes (nesvarbu, kuriame amžiuje paminėtos ir kam istoriškai priskirtinos) autorius siūlo klasifikuoti pagal funkcijas (pvz.: miško, žvėrių, medžioklės dievybės ir mitinės būtybės; naminių gyvulių ir paukščių dievybės ir pan.). Suprantama, toks skirstymas gana sąlygiškas. Mat dėl informacijos stokos kartais tik apytikriai galima nustatyti kurios nors dievybės ar mitinės būtybės funkcijas (pvz.: Gabartai / Gabvartai, Girstis, Biržulis, Diewogindiwe, Jsodas, Dirwoksznis ir pan.). Sudėtinga nubrėžti patikimesnę liniją ir tarp žemės, vaisingumo, javų, linų dievybių. Su žemės vaisingumu, javų derlumu glaudžiai susijusios ir turto bei pilnatvės dievybės ir t. t. Tačiau tik toks skirstymas pagal funkcijas leidžia pažvelgti į chronologiją,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

9

10

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

XV–XVII a. vykusią dievų kaitą, jų sinkretizmą, o sykiu pasekti ir XIII–XX a. vykusią pasaulėžiūros raidą. Gali kilti dar vienas klausimas  – kodėl autorius siūlo analizuoti ne atskirus lietuvių ir prūsų, o bendrą lietuvių ir prūsų panteoną. Iš dalies į šį klausimą jau atsakyta (žr. šaltiniai ir jų pobūdis). Kitos priežastys: a)  duomenys apie dievus ankstyvuoju laikotarpiu (XIII–XIV a.) yra itin fragmentiški, tad to laikotarpio prūsų panteono rekonstrukcija iš viso neįmanoma, o lietuvių panteono (žr. Panteonų rekonstrukcijos) rekonstrukcija – tik hipotetinė; b) XVI a. prūsams priskiriamuose šaltiniuose užfiksuotas ne visų prūsų, o tik Sembos sūduvių panteonas. Tai labai vėlyvas dievų sąrašas, todėl neįmanoma nustatyti ar net įsivaizduoti, kokius dievus pažino ir garbino visos prūsų gentys ikikrikščioniškuoju laikotarpiu ir bent du šimtmečius po krikščionybės įvedimo; c) daugelis XVI a. autorių menkai teskyrė arba iš viso neskyrė etninės dievų ir jiems skirtų apeigų priklausomybės, todėl dažnai rašė, jog šiuos dievus garbina visos baltų, o kartais ir slavų gentys; d) XVII a. pabaigoje rašęs M. Pretorijus bei vėlesni autoriai mini dievybes, kurios, jų teigimu, buvo žinomos nadruviams, skalviams, žemaičiams ir lietuviams. Įvertinus visas šias aplinkybes, pasirinktas bendro lietuvių ir prūsų panteono rekonstrukcijos būdas. Autorius viliasi, kad šis darbas ne tik praskleis šimtmečių ūkanose skendintį mūsų protėvių dvasinį pasaulį, bet ir padės

sugrąžinti studentus, taip pat ir visus kitus, besidominčius lietuvių ir prūsų dievais, jiems skirtomis apeigomis, į bibliotekas, skaityklas, o esant galimybei – ir į rankraštynus. Dėl šios priežasties leidinyje teorinių tekstų nėra daug, kur kas daugiau įvairių užduočių, galimų pranešimų ir referatų temų (kai kurios jų gali tapti ir seminarinio, kursinio ar net baigiamojo darbo temomis).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

11

Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X-XI a. Šiandien galima pamatyti Olštino pilies (Lenkija) teritorijoje. Prieiga per internetą: http://forum.istorija.net/forums/thread-view. asp?tid=4605&mid=81668

I.

Bendroji pagoniškosios lietuvių ir prūsų religijos charakteristika

Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X–XI a. Prieiga per internetą: http:// www.panoramio.com/photo/4191010

Lietuvių ir prūsų ikikrikščioniškoji religija sulaukė daugelio tyrinėtojų dėmesio. Vertingų pastebėjimų, įžvalgų randame jau XVII a. pabaigoje – M. Pretorijaus veikale; dar daugiau – XIX a. antrosios pusės  – XX  a. pradžios D.  Poškos, S.  Stanevičiaus, T.  Narbuto, V.  Mannhardto, A.  Miežinskio, A.  Briuknerio ir kitų to laikotarpio tyrinėtojų darbuose. Svarios ir reikšmingos V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Vėliaus, M. Gimbutienės, A. J. Greimo, G. Beresnevičiaus, N. Laurinkienės, B. Kerbelytės, R. Balsio, V. Vaitkevičiaus, V. Ališausko, D. Razausko, R. Kregždžio ir kitų XX a. pabaigos – XXI a. pradžios mitologų, etnologų, folkloristų studijos. Pastaraisiais dešimtmečiais atgimęs dėmesys šiai religijai paskatino neopagonybės radimąsi, o sykiu ir tinkamesnio (autentiškesnio) termino ikikriščioniškajai religijai pavadinti paieškas, todėl pastarųjų dešimtmečių teologinėje, etnologinėje ir populiariojoje literatūroje greta pagonybės kaip sinonimai vartojami ir stabmeldystė, gamtinė, prigimtinė, protėvių, gentinė, baltų, aisčių, senamaldžių, senoji lietuvių, ikikrikščioniškoji religija. Deja, vien pavadinimas dažniausiai neatskleidžia reikalo esmės. Dėl šios priežasties tikslinga apžvelgti termino pagonybė ištakas, jo vartojimo istoriją, būdingiausius požymius; pasiaiškinti, kokią vietą pagonybėje užima dievams skirti ritualai; kokie paskutiniųjų Europos pagonių – lietuvių ir prūsų panteonai.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

15

16

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

1. Pagonybė

Lotynų kalboje pāgānus „kaimo, kaimiškas, kaimiečių, paprastas, pagoniškas“. Romėnams pagonis – „asmuo, gyvenantis toje vietoje“, vėliau pagonis  – „valstietis“, dar vėliau pagonimi laikomas žmogus, kuris glaudžiai sieja save su vietove, kurioje gyvena (nesvarbu, kaimas tai ar miestas) ir gerbia savo miesto-valstybės dievus. Nuo IV a. žodis pagonybė krikščioniškoje literatūroje vartojamas kaip terminas archajinėms religijoms apibūdinti. Viduramžiais pagonybė įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Mat priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge. Daugelyje Europos vietų (taip pat ir Lietuvoje) tokia situacija išliko iki šių laikų. Toks reiškinys nusakomas religinio sinkretizmo, inkultūracijos (akultūracijos), liaudiškos krikščionybės ir kt. terminais.

XX a. enciklopediniuose leidiniuose pagonybė dažniausiai apibūdinama kaip pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai; politeistinė religija, paaiškinant, kad terminas vartojamas kaip priešprieša krikščioniškoms monoteistinėms religijoms arba kaip terminas visoms pirmykštėms ir istoriškai egzistavusioms politeistinėms religijoms, išskyrus krikščionybę, judaizmą ir islamą, nusakyti. Pažymėtina, jog terminas pagonybė kai kuriais atvejais vartojamas su pejoratyviniu atspalviu arba pagonybė net nelaikoma religija, o tik „praktikomis ir įsitikinimais“, šitaip akivaizdžiai aktualizuojant monoteizmo ir politeizmo priešpriešą. Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į pagonybę. Jis regimas tų tyrinėtojų (pvz., M. Eliade, E. Durkheimas, G. Menschingas ir kt.) darbuose, kurie mano, jog visi religiniai reiškiniai yra unikalūs ir negali būti aiškinami kitaip, t. y. juos galima ir reikia lyginti, ieškant panašumų, skirtumų ar ypatumų, bet netinka priešpriešinti iškeliant vienas religijas aukščiau kitų. Minėtų mokslininkų darbuose keliama idėja, kad visos religijos turi bent vieną bendrą esminį požymį. Jam nusakyti M. Eliade vartoja hierofanijos terminą, kuris apibūdinamas kaip universalus visų religijos formų bruožas. E.  Durkheimas linkęs manyti, jog pagrindinis bet kurios religijos bruožas – tikėjimais ir apeigomis paremtas dvasinis bendruomeniškumas. Universalaus, visas religijas aprėpiančio požymio išskyrimas paskatino ir universalaus religijos apibrėžimo paieškas. Tokiu gali būti laikytina kad ir G. Menschingo for-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

17

18

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

muluotė: „Religija – išgyventas susitikimas su šventenybe (hierofanija) ir atsakomoji šventenybės paveikto žmogaus veikla.“ Taigi priėmus tokį apibrėžimą pagonybė laikytina viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios hierofaniškumas, atsižvelgiant į istorinį laikotarpį, etnosą ir pan., gali pasireikšti per politeizmą, šamanizmą, animizmą, totemizmą, panteizmą, protėvių kultą ir t. t. Pavyzdžiui, lygindamas antikinę ir ikikrikščioniškąją pagonybę su krikščionybe, M. Yorkas išskiria tokius pagonybės bruožus: a)  čia daug vyriškosios ir moteriškosios lyties dievų; b) praktikuojama magija ir burtai; c) pabrėžiama apeigų svarba; d) pripažįstamas kūno dvasingumas; e)  dievai ir žmonės suvokiami kaip tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi. Pirmieji autoriai krikščionys, rašę apie XII–XIII a. baltų kraštuose dar gyvuojančią pagonybę, į ją žiūrėjo priešiškai, stengėsi ją sumenkinti ir parodyti kaip barbarišką „velnio išmonę“, o pačius pagonis – kaip netikėlius, kurie „Dievui prideramą garbę teikia kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms...“, ir juos žūtbūt reikia palenkti į krikščionių tikėjimą. Panaši baltų pagonybės samprata raštijoje išliko iki pat XX a., o kai kuriais atvejais ir iki pat šių dienų. Ir šiandien baltiškoji pagonybė dažniausiai (ypač krikščionių) suvokiama kaip laikas, kai laisvai buvo garbinami senieji dievai, kai krikščionybė dar nebuvo įsigalėjusi. „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, pa-

gonystė – daugelio dievų garbinimas, o pagonis – a) pagonystės išpažinėjas; b) nenaudėlis, netikėlis. Taip pagonystė bei pagonys apibūdinami ir senojoje raštijoje – K. Sirvydo, P. Ruigio ir kituose žodynuose. Krikščioniškąją pagonybės sampratą apibendrino dar M.  Valančius, sakydamas, kad „tikėjimas tas buvo klaidingas ir išganymo dūšioms atnešti negalėjo, vienok Lietuvos kunigaikštystei labai giliavo“. Nors senoji baltų religija (pagonybė), kaip jau pažymėta, tyrinėtojų dėmesio sulaukė dar XIX a. viduryje, reikšmingiausi darbai (šaltinių publikacijos, monografijos, studijos) sudaryti ir parašyti, o sykiu ir pagonybės kaip religijos reabilitacijos procesai pradėti tik XX a. pabaigoje – XXI a. pirmojoje pusėje. Remiantis šiandien žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat kitų mokslų (kalbotyros, tautosakos, etnologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis ir paskelbtais tyrimais, galima teigti, jog pagrindiniais baltiškosios pagonybės bruožais laikytini: a) hierarchiškai ir funkciškai skirtingų dievų gausa (politeizmas); b) protėvių kultas; c)  atviros šventvietės su nuolat ar ritualų metu kūrenama ugnimi; d)  kulto tarnų atliekami bendruomeniniai ritualai, kuriais užtikrinama kosminė tvarka ir bendruomenės narių gerovė; e) dieviškų galių pasireiškimas ir atgalinis ryšys su dievais per mediumus, o iš čia ir ypatinga pagarba gamtai; f) pomirtinio pasaulio kaip atpildo už lojalumą dievams ir jų nustatytai tvarkai samprata ir t. t.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

19

20

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Pagrįskite / paneikite teiginį „pagonybė laikytina viena iš daugelio pasaulio religijų“. 2. Aptarkite teologinėje, etnologinėje ir populiariojoje literatūroje vartojamus pagonybės sinonimus. 3. Išvardykite pagrindinius baltiškosios pagonybės bruožus.

Pagrindinė literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

21

22

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 15. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. 16. Michael York. Pagoniškoji teologija: pagonybė kaip pasaulinė religija. Vertė Povilas Kuprys, Vilius Gibavičius, Dainius Razauskas. Vilnius: Asveja, 2008. 17. Émile Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo formos:  toteminė sistema Australijoje. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Jonė Ramunytė. Vilnius: Vaga, 1999. 18. Элиаде Мирча. Священное и мирское. Москва: Издательство Московского университета, 1994.

2. Pagrindiniai terminai ir sąvokos

*

Alkas – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta.

*

Animizmas (lot. anima – siela)  – tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.

*

Antropolatrija (gr. antrōpos – žmogus + latreia – garbinimas) – žmonių kultas, jų garbinimas kaip dievų. Antropolatrijos pavyzdžių galima aptikti J. Lasickio veikale.

*

Antropomorfizmas (gr. antrōpos – žmogus + morphē – pavidalas, forma) – žmogaus bruožų priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams; dievų sužmoginimas, dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu.

*

Antroponimas (gr. antrōpos – žmogus + onyma – vardas) – asmenvardis – žmogaus vardas, pavardė, tėvavardis, pravardė, slapyvardis; taip pat ir dievavardis – mitologinės antropomorfinės būtybės vardas.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

23

24

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

*

Auka – tai, kas aukojama dievams (daiktas, gyvulys, žemės ūkio produktai).

*

Aukvietės – aukojimo vietos valstiečių sodyboje (klojimas / jauja, troba, pirtis, dirbamos žemės laukas ir pan.), minimos XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose.

*

Chaosas (gr. chaos – neapibrėžta) – neturinti aiškių fizinių savybių būtis, buvusi prieš visa ko atsiradimą (pasaulio sukūrimą).

*

Christianizacija (gr. Christos – Kristus)  – sukrikščioninimas, atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas; suteikimas kam nors, pvz., papročiams, krikščionybės reikalavimus atitinkančio pobūdžio.

*

Chtoninės dievybės (gr. chton – žemės vidus, chtonios – požeminis)  – požemio pasaulio, mirties, mirusiųjų, tamsos, taip pat augalų vegetacijos ir žemės derlingumo dievybės.

*

Dausos – mirusiųjų buveinė.

*

Deivė – moteriškosios lyties dievybė; bendrinis moteriškų dievybių (dvasių) pavadinimas.

*

Demonizacija (gr. daimōn – dievybė, dvasia) – demoniškų ypatybių suteikimas, priskyrimas.

*

Desakralizacija (lot. de- iš-, nu- + sacer – šventas) – reiškinių, daiktų, laikytų šventais, supasaulietinimas.

*

Dievas – svarbiausia daugumos religinių sistemų sąvoka, vaizdinys, esybė, pagrindinis religinio kulto objektas. Politeistiniuose panteonuose dievų yra daug, visi jie valdo, globoja kurią nors sritį.

*

Dievybė – politeistinėse religijose paprastai tas pats, kas dievas.

*

Eufemizmas (gr.  euphēmismos  – švelnesnis pasakymas) – švelnesnis, neutralesnis žodis, žodžių grupė, posakis, pavartotas vietoj šiurkštaus, bauginančio ar draudžiamo (kai kuriose religijose gali būti pakaitalas dievo vardo, kurio ištarti neleidžiama).

*

Euhemerizmas – religijotyros koncepcija, skelbianti, kad dievai  – tai sudievinti valdovai, herojai, o religiniai mitai  – fantastiškas realių istorinių įvykių perteikimas. Koncepcija pavadinta senovės graikų filosofo ir rašytojo Euhemero (IV–III a. pr. m. e.) vardu.

*

Etimologija (gr. etymon – tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + logos) – žodžio kilmės ir jo giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas.

*

Fetišas (pranc. fetiche – padarytas daiktas, amuletas, talismanas)  – kai kuriose religijose žmonių garbinamas daiktas tikint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė (dievai, protėvių dvasios).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

25

26

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

*

Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas fetišų garbinimu. Fetišizmo apraiškų pasitaiko ir šiandieninėje visuomenėje (amuletų, talismanų nešiojimas tikint, kad jie neša laimę, saugo nuo ligų ir pan.).

*

Idioma (gr. idiōma – savotiškas posakis) – sustabarėjęs ir prasmiškai nedalomas frazeologizmas, būdingas tik vienai kuriai kalbai; idiomų leksinė reikšmė nesuvokiama iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių.

*

Inkultūracija (akultūracija) – keitimasis kultūriniais, religiniais ir kitokiais elementais; dalinis ar visiškas kultūrinių, religinių ar kitokių elementų perėmimas.

*

Kaukė – ritualinė priemonė, dengianti veidą, viršugalvį arba visą galvą ir vaizduojanti antropomorfinės arba zoomorfinės būtybės galvą, o kartas ir visą tokią būtybę.

*

Kultas (lot. cultus – garbinimas) – visuma veiksmų, kuriais tam tikra žmonių bendrija „palaiko ryšius“ su užpasaulinėmis, transcendentinėmis galiomis; tai sakralinė praktika, sudaranti išorinę tikybos turinio išraišką; dažnai laikomas viena pagrindinių religijos dalių.

*

Libacija (lot. libatio – aukojamasis nupylimas)  – senovėje praktikuota aukos forma – keletas geriamo gėrimo lašų, šlakų nupylimas dievams.

*

Magija – vaizdinių ir veiksmų sistema, pagrįsta įsitikinimu, kad antgamtines jėgas galima valdyti mokant atitinkamus veiksmus ir žodžius.

*

Malda – viena svarbiausių religinio kulto formų – kreipimasis į dievybę žodžiais arba mintimis norint užmegzti su ja ryšį, gauti iš jos pagalbą, pagarbinti ją arba atlikti ritualinę priedermę.

*

Metempsichozė (gr. metempsychōsis – sielų persikėlimas) – samprata, kad mirusio žmogaus siela persikūnija į naują gimstantį organizmą (žmogų, gyvūną, augalą); kitaip – reinkarnacija.

*

Mitas (gr. mythos – padavimas, sakmė)  – pasakojimais apie dievų ar senovės didvyrių žygius.

*

Mitinė būtybė – antgamtinis mitologinių sakmių personažas.

*

Mitinis mąstymas – archajinė visuomenės sąmonės forma, pasireiškianti religinių vaizdinių, meninės kūrybos bei empirinio pasaulio pažinimo elementų sinkretine vienybe. Mitinio mąstymo stadijoje žmogus neišskiria savęs iš gamtos, savo elgesį ir išgyvenimus jis aiškina analogiškai gamtos reiškiniams ir atvirkščiai – gamtą supranta analogiškai savo vidiniam pasauliui.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

27

28

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

*

Mitologema – lyginamosios religijotyros sąvoka, žyminti įvairiuose mituose besikartojantį motyvą (pvz., mirštančio ir vėl prisikeliančio dievo motyvas įvairiose religijose).

*

Mitologija – mokslas, tiriantis mitus.

*

Nekrokultas (gr. nekros – miręs + cultus – garbinimas) – mirusiųjų protėvių garbinimas.

*

Pagonybė (lot. paganus – kaimietis, pakraštinis)  – nuo IV  a. krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas archajinėms religijoms apibūdinti. Religijotyroje pagonybė  – viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios vienas pagrindinių bruožų – politeizmas.

*

Pamėklė – šmėkla, vaiduoklis, baidyklė, žmogaus pavidalo iškamša.

*

Panteonas (gr. pantheion – visų dievų šventykla) – politeistinės religijos dievų visuma.

*

Politeizmas (gr. poly – daug + theos – dievas) – tikėjimas daugelį dievų.

*

Protėvių kultas – mirusiųjų protėvių garbinimas, pagrįstas tikėjimu jų sielų pomirtiniu gyvenimu ir galimybe daryti poveikį kitiems.

*

Religija – tai žmogaus ryšys su šventybe, su transcendencija; pasaulėžiūra, pagrįsta Dievo tikėjimu, religinio

kulto veiksmais, kuriais žmogus išreiškia savo požiūrį į Dievą ir užmezga su juo ryšį per maldas, aukas ir apeigas. *

Religinis sinkretizmas (gr. synkretismos – sujungimas)  – įvairių religijų elementų (apeigų) susipynimas, susimaišymas, susijungimas.

*

Ritualas (lot. ritualis – apeiginis) – kulto veiksmų atlikimo būdas, forma, tvarka.

*

Sakralinis luomas (lot. sacer – šventas) – atskiras socialinis luomas, jam priklauso asmenys, kurių pagrindinė funkcija yra atlikti kulto veiksmus.

*

Sekuliarizacija (lot. saecularis – pasaulietiškas) – dvasinio gyvenimo supasaulietinimas.

*

Simbolis (gr. symbolon – sumesti kartu)  – kiekvienas objektas, veiksmas, įvykis, ypatybė ar santykis, perteikiantis kokią nors sampratą, kuri laikytina to simbolio reikšme.

*

Šventykla – apeigų vieta, kurioje būta ne tik natūralių bei dirbtinių aplinkos elementų, bet ir statinių.

*

Šventvietė – gamtinės prigimties apeigų vieta.

*

Teonimas (gr. theos – dievas + onyma – vardas) – dievo vardas.

*

Teofanija (gr. theos – dievas + phainein – pasirodyti) – dievybės pasirodymas, apsireiškimas pasauliui, žmonėms.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

29

30

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

*

Totemas (odžibvių k. ot-otem – jo giminė) – gyvūnas (rečiau augalas ar negyvas daiktas, reiškinys), laikomas giminės (genties) mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu.

*

Totemizmas – tikėjimas, kad giminė (gentis) kilusi iš totemo, su kuriuo ją sieja bendrumo, giminiškumo ryšys.

*

Transcendencija (lot. transcendere – peržengti)  – tai anapusinis pasaulis, tas, kuris yra anapus galimo patyrimo, pažinimo ribų.

*

Zoolatrija (gr. zōon – gyvūnas + latreia – garbinimas) – gyvūnų garbinimas tikint, kad kai kurios jų rūšys yra dievybių įsikūnijimas arba jų pasiuntiniai.

*

Zoomorfizmas (gr. zōon – gyvūnas + morphē – pavidalas, forma) – dievų vaizdavimas gyvūnų pavidalu.

*

Žynys – politeistinės religijos dvasininkas.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Naudodamiesi nurodyta literatūra, plačiau aptarkite ritualo sąvoką. Koks ritualo santykis su mitu? 2. Remdamiesi straipsniu „Apie baltiškas teofanijas“, išvardykite pagrindinius lietuvių ir prūsų dievų apsireiškimo būdus. Parinkite pavyzdžių. Referatų, pranešimų temos X mitologemos analizė. Literatūra 1. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Sudarytoja Vida Savoniakaitė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. 2. Gintaras Beresnevičius. Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidai, 1997. 3. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 4. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 5. Rimantas Balsys. Apie baltiškas teofanijas.  Res humanitariae. T. XIII. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013, p. 74–94.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

31

32

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Šaltiniai ir jų pobūdis

1. Svarbiausias, reikšmingiausias šaltinis, teikiantis žinių apie lietuvių ir prūsų turėtus, garbintus dievus, yra įvairūs rašytiniai šaltiniai  – XIII–XVIII  a. kronikos, teisynai, kelionių aprašymai, įsakai, žodynai. Naudojantis šiais šaltiniais, atkreiptinas dėmesys į jų pobūdį: a) žinios apie senuosius dievus atskiruose šaltiniuose (ypač ankstyvuosiuose) dažniausiai itin fragmentiškos; b) daugelis šaltinių yra kompiliaciniai, t. y. ankstyvesniųjų šaltinių duomenys dažnai naudojami ir vėlesnių autorių, nenurodant pirminio šaltinio. Dėl šios priežasties būtina žinoti ne pavienius, bet visus šaltinius. Tik tada galima surinkti patikimą informaciją apie vieną ar kitą dievybę; c) rašė kitakalbiai, todėl nemaža dalis dievavardžių iškraipyti, t. y. išgirsti ir užrašyti klaidingai. Dėl šios priežasties ypač sunku nustatyti teonimų / eufemizmų kilmę;

d) rašė išpažįstantieji kitas religijas, todėl į lietuvių ir prūsų garbintus dievus, jiems skirtas apeigas žiūrėjo priešiškai. Dažnai senieji dievai ir jų adoravimas demonizuojami; e) žinias apie lietuvių ir prūsų garbintus dievus kronikų autoriai ne visada rinkdavo patys, kartais naudojosi įvairių talkininkų, kurių informacijos patikimumo patikrinti neįmanoma, pagalba; f) XVI–XVII a. rašytinių šaltinių autoriai dalį informacijos užrašydavo iš vietinių, kurie kitataučius ir kitatikius sąmoningai klaidino; g) 1996–2005  m. publikuotų rašytinių šaltinių sąvaduose pasitaiko vertimo į lietuvių kalbą netikslumų. 2. Pačios baltų kalbos. Ypač mitinę prasmę išlaikę idiominiai posakiai, vietovardžiai, asmenvardžiai (pvz., „Laumė pirtį kūrena“, „Laumės šluota“, Perkūnkalniai, Raganinės). 3. Tautosaka. Pasakose, sakmėse, padavimuose, pasakojimuose veikia velniai, raganos, laumės, kaukai, aitvarai; maldų seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbėjimuose, palinkėjimuose; ritualinės elgsenos pėdsakų esti dainose; mitinės informacijos – patarlėse, priežodžiuose, mįslėse.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

33

34

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. Kalendoriniai ir šeimos papročiai. Didžioji dalis tradicinio laikotarpio papročių radosi iš ritualų, skirtų seniesiems dievams pagerbti. 5. Liaudies menas, architektūra. Mitinę informaciją saugo piešiniai ant kraičio skrynių, raižiniai ant įvairių namų apyvokos daiktų ir įrankių ir pan. Tas pats pasakytina ir apie trobesių, kitų pastatų bei mažosios architektūros puošybą. 6. Archeologiniai duomenys. Ikikrikščioniškojo laikotarpio archeologų radiniai leidžia rekonstruoti iš rašytinių šaltinių nežinomus pasaulėžiūros, religijos dalykus, patikrinti rašytinių šaltinių informacijos autentiškumą. Ypač svarbūs archeologiniai duomenys siekiant ištirti šventyklų ir senųjų dievų atvaizdų problemą.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Išsamiau aptarkite išvardytus šaltinius, kurie teikia žinių apie senuosius lietuvių ir prūsų dievus. 2. Iš vietovardžių, vandenvardžių žodynų, sąvadų parinkite pavyzdžių, iliustruojančių toponimuose esančią mitinę informaciją. 3. Parinkite nurodyto tautosakos žanro pavyzdžių, kuriuose veikia ar minimos mitinės būtybės, išlikę ritualinės elgsenos pėdsakų. 4. Aptarkite tradicinio laikotarpio architektūrinės detalės – „žirgelių“ mitinę prasmę. 5. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Dievo stalas“ XVI–XVII  a. rašytinių šaltinių duomenimis“, aptarkite galimas apeigų, skirtų seniesiems dievams, ir tradicinio laikotarpio švenčių sąsajas. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/rimantas-balsys/. 6. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose“, pagrįskite  / paneikite teiginį: „Maldų seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbėjimuose, palinkėjimuose.“ Prieiga per internetą: http: // tautosmenta.lt/rimantas-balsys/.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

35

36

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo pėdsakai frazeologijoje. 2. X teonimo / eufemizmo pėdsakai toponimikoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 3. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 4. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 5. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 6. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

7. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. 8. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. 9. Vilius Pėteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 10. Frazeologijos žodynas. Redaktorių kolegija: Jonas Paulauskas...[et. al]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. 11. Rimantas Balsys. „Dievo stalas“ XVI–XVII  a. rašytinių šaltinių duomenimis. Logos, 2011 spalis-gruodis, Nr. 69, p. 150–162. 12. Rimantas Balsys. Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII  a. rašytiniuose šaltiniuose. Tautosakos darbai, 2008, t. 35, p. 249–268.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

37

38

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. Dievų, jų galių nuosmukio etapai

1. XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto išgriaunamos centrinės šventyklos ir šventvietės, prarandamas žynių luomas, nelieka galimybės aukoti aukščiausiems dievams, tačiau prastuomenėje senoji religija dar gyvuoja iš inercijos. 2. XVI a. pabaiga. Pagrindinis požymis – dievų gausa (tikėtinas funkcijų skilimas, vietinių, sritinių dievybių radimasis). Minėtini M. Strijkovskio 16 dievų sąrašas, J. Lasickio 76 dievų sąrašas. Bemaž visi šiuo laikotarpiu aprašyti, paminėti dievai priklauso ekonominei sferai, o dievams skirtos apeigos slapta atliekamos aukvietėse. 3. XVII  a. pabaiga. Slapta dar atliekamos apeigos seniesiems dievams, tačiau jų galiomis vis mažiau pasitikima, todėl pagreta jau pagerbiamas ir krikščioniškasis Dievas (žr. M. Pretorijaus veikalą).

4. XIX a.– XX a. pirmoji pusė. Valstietiškasis religinis sinkretizmas. Lieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kaukai, aitvarai), sufolklorinti senojo panteono asmenys (Perkūnas, laumės, velniai). Senųjų dievų vietą užima krikščioniškieji globėjai.

Perkūnas. Vytautas Ulevičius, 2007 m.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

39

40

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Išsamiai aptarkite kiekvieną nuosmukio etapą. Parinkite pavyzdžių iš XIV–XVII a. rašytinių šaltinių. 2. Kokiais kriterijais remiantis nustatomi dievų ir jų galių nuosmukio, o sykiu ir christianizacijos procesai? 3. Kokius naujus christianizacijos proceso kriterijus savo straipsnyje siūlo taikyti M. Bumblauskas?

Referatų, pranešimų temos 1. Religijų sinkretizmo pavyzdžiai M. Pretorijaus veikale.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 3. Mangirdas Bumblauskas. Žemaitijos virsmo iš pagoniškos į krikščionišką visuomenę klausimu. Sakralieji baltų kultūros simboliai. Senovės baltų kultūra. T. IX. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107–138.

5. Panteonų rekonstrukcijos

Lietuvių panteono rekonstrukcija. Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių dievus ir deives (jei neskaitysime P. K. Tacito informacijos apie aisčius ir jų garbintą dievų motiną) randame dviejuose XIII a. įvykius aprašančiuose šaltiniuose – Ipatijaus metraštyje (Ипатьевская летопись) ir Malalos chronografijos (Хронография) intarpe. Ipatijaus metraštyje ties 1252  m. data rašoma: „...savo dievams slapta aukojo: visų pirma Nunadieviui (Нънадееви) ir Teliaveliui (Телявели), ir Diviriksui (Диверикъзоу), Zuikių dievui (заеячемоу богу) ir Medeinai (Меидеиноу)...“ Tame pačiame metraštyje ties 1258 m. data minimi Andajas ir Diviriksas: „...šaukėsi savo dievų Andajo (Андая) ir Divirikso (Дивирикса) ir minėjo visus savo dievus, kipšais vadinamus...“ Į J. Malalos kronikos slaviškąją redakciją 1261 m. įterptas pasakojimas apie Sovijų, kuriame minimi ir svarbiausi to meto lietuvių dievai: „šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui (Андаеви) ir Perkūnui (Перкоунови), kitaip tariant, griaustiniui,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

41

42

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

ir Žvėrūnai (Жвороуне), kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui (Телявели), nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų...“ Tyrinėtojų bemaž vieningai sutariama, kad abiejuose šaltiniuose minimos tos pačios, tik skirtingai įvardytos dievybės: Šaltinis

Data

Ipatijaus 1252 m. metraštis Ipatijaus 1258 m. metraštis Malalos 1261 m. kronika

Teonimas / eufemizmas Nunadievis

Teonimas / eufemizmas Teliavelis

Andajas Andajas

Teonimas / eufemizmas Diviriksas

Teonimas / eufemizmas Zuikių dievas, Medeina

Diviriksas Teliavelis

Perkūnas

Žvėrūna

Taigi, turimų šaltinių duomenimis, XIII a. lietuvių aukštuomenės, t. y. kunigaikščių, karių panteoną sudaro dievų ketvertas: Aukščiausiasis dievas (Andajas, Nunadievis), dievų rikis, t.  y. dievų valdytojas (Perkūnas, Diviriksas), dievas kalvis, nukalęs Saulę (Teliavelis), ir medžioklės dievybės (Zuikių dievas, Medeina, Žvėrūna). Deja, aptartuose šaltiniuose nėra jokių duomenų apie žemesniojo socialinio sluoksnio  – valstiečių ir žemdirbių garbintus dievus. Informacija apie juos mus pasiekia tik iš XVI  a. pabai-

gos – XVII a. šaltinių: J. Lasickio, J. Strijkovskio, M. Pretorijaus veikalų, Vilniaus kolegijos jėzuitų metinių ataskaitų, Lenkijos jėzuitų istorijos, bei dar vieno kito šaltinio. Tiesa, dievų sąrašai čia dažniausiai sudaryti tarsi atsitiktinai, t. y. be jokios tvarkos, vardai kartais neatpažįstamai iškraipyti, ne visada aiškios jų funkcijos, paplitimo arealas, nes medžiaga fiksuota ir skirtingu laiku, ir skirtingose vietose, be to, nevengta ir kompiliacijos. Vis dėlto šio laikotarpio šaltiniai yra vieninteliai kad ir apirusio, bet dar iš inercijos funkcionuojančio senosios lietuvių religijos panteono liudininkai. J. Lasickis 1582 m. parašytame ir tik 1615 m. išleistame veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum), remdamasis, kaip manoma, žodine (arba rašytine) J. Laskausko informacija, iš viso yra išvardijęs net septyniasdešimt septynias dievybes. Daugelio jų nurodytos ir funkcijos, nors yra ir tokių, kurie įvardijami tik kaip „žmonių pagalbininkai ir todėl į juos reikią kreiptis“. Į autentiškų dievybių sąrašą dėl įvairių priežasčių (pateikėjai sąmoningai klaidino, rašiusieji nemokėjo kalbos ir kt.) pakliuvo ir maginių formulių, daiktų ar objektų pavadinimų (pvz., šluotražis, Vblanicza, Luibegeldae, Smik Smik Perleuenu). J. Strijkovskis 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintame veikale „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (Kronika

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

43

44

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Polska, Litewska, Żmòdzka i wszyskiej Rusi) išvardija šešiolika, jo žodžiais, lietuviams ir žemaičiams priskirtinų dievybių. 1619 m. Lenkijos jėzuitų istorijoje minimi devynių dievų vardai (iš jų bent šeši – pirmą kartą). Keletą iki tol neaprašytų dievybių, kurias garbino buvusiose prūsų žemėse (Skalvoje, Nadruvoje) apsigyvenę lietuviai, charakterizuoja M.  Pretorijus XVII  a. pabaigoje rašytame veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“. Dar po vieną kitą iki tol nepaminėtą dievybę aprašo J. Lavinskis, Vilniaus kolegijos jėzuitai 1585–1618 m. ataskaitose, K. Sirvydas, K. Sapūnas, J. Brodovskis. Iš paminėtų XVI–XVII a. šaltinių pateiktos informacijos gali būti rekonstruojamas to meto žemdirbių panteonas, kuris pagal dievų funkcijas, jų globojamas sritis skirstytinas į penkiolika grupių: 1) aukščiausieji dievai, 2) žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės, 3) javų dievybės, 4) linų ir kanapių dievybės, 5) naminių gyvulių ir paukščių dievybės, 6) bičių, bitininkystės dievybės, 7) mirties, mirusiųjų, požemio dievybės, 8) šviesos ir paros dievybės, 9) kelio, keleivių, kelionės dievybės, 10) turto, gausos dievybės,

11) vandens dievybės, 12) ugnies dievybės, 13) miško, žvėrių, medžioklės dievybės, 14) jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės, 15) namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės. Prūsų panteono rekonstrukcija. Pritarę įsigalėjusiai tradicijai P. K. Tacito 98 m. „Germanijoje“ paminėtus aisčius (Aestii) laikyti prūsais, iš šio laikotarpio turėtume ir pirmųjų duomenų apie prūsų garbintą dievų motiną. Minėtame šaltinyje rašoma: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britų. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemonė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty.“ P. K. Tacito paminėta dievų motina sietina su vėlesniuose šaltiniuose aprašyta Žemyna ir laikytina daugelio tautų moteriškųjų dievybių prototipu. Fragmentiškai atskiri prūsų dievai (Kurkas, Patulas ir Natrimpas) minimi XIII–XV a. šaltiniuose. Kurkas paminėtas 1249 m. Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutartyje: „... jie prižadėjo stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka (Curche) – ir kitiems

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

45

46

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokias jie būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų.“ Natrimpas ir Patulas minimi 1418 m. Varmės vyskupų pranešime: „Iš šio krašto nuo pat pradžių buvo ketinama išvaryti ir buvo išvaryti demonams tarnaujantys žmonės, garbinantys Patulą (Patollu), Natrimpą (Natrimpe) ir kitus gėdingus vaizdinius…“ Aukščiausiųjų prūsų dievų trejetas (Patulas, Patrimpas, Perkūnas) aprašytas prieštaringai vertinamoje S.  Grunau (XVI a.) kronikoje, kurioje išsamiai charakterizuota prūsų religija iki kryžiuočių invazijos. Aprašant 523 m. įvykius, teigiama, kad prūsai, dievų valia, privalo garbinti tris „...aukščiausius dievus, t. y. Patulą (Patollo), Patrimpą (Patrumppo), Perkūną (Perkuno)...“. Patulas, kronikos duomenimis, buvo „baisenybingas nakties“ ir mirusiųjų dievas, kurio garbei per šventes buvo deginamas lajus. Patulas vaizduojamas kaip senas numirėlio spalvos vyras su žila barzda, vainikuotas balta skara, susukta į turbaną. Jo ženklas – žmogaus, arklio ar karvės kaukolė. Patrimpas – jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, vadinamas javų dievu. Taip pat sakoma, kad Patrimpas „lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Patrimpą turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis tris dienas pasninkautų ir ant grynos žemės miegotų, o pirmiausia deginti smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama; šis velnias dar

norėjo, kad jo garbei žmonės mažą vaiką nužudytų, ir tai buvo daroma“. Patrimpo ženklas – gyvatė, laikoma dideliame puode. Ji, S. Grunau teigimu, vaidilučių buvo penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais. Perkūnas vaizduojamas „kaip piktas vidutinio amžiaus vyras“, garbiniuota barzda, ugniniu veidu ir su liepsnojančia karūna. Ties Perkūno stabu dieną naktį buvo kūrenama ąžuolinių malkų ugnis, į jį kreipiamasi prašant lietaus, giedros, maldaujant, kad griausmas ir žaibai žalos nepadarytų, taip pat klausiant patarimo dėl karo žygių. Prūsų dievų trejetas, sekant G. Diumezilio teorija, galėjo atstovauti trims to meto prūsų socialiniams sluoksniams: Patulas – žynių, Patrimpas – žemdirbių, Perkūnas – karių. Be šios išsamios dievų trejeto charakteristikos, S.  Grunau kronikoje parodoma ir prūsų panteono raida. Teigiama, kad ilgainiui prūsų dievų triadą papildo dar trys dievai  – Wurschayto / Borsskayto, Szwaybrotto ir Curcho. Pirmieji du, kronikos duomenimis, „iš meilės“ savo buvusiems krivaičiui (Bruteniui) ir karaliui (Vaidevučiui) prūsų paversti dievais, o trečiasis (Curcho) – perimtas iš mozūrų. Dar gausesnis Sembos sūduvių panteonas, apie kurį žinių turime tik iš XVI a. parašytų šaltinių. „Sūduvių knygelėje“ ir J. Maleckio-Sandeckio išvardyti dievai laikytini ne visų prūsų, o tik Sembos sūduvių, atkeltų į šias žemes po Didžiojo prūsų sukili-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

47

48

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

mo, dievais. Dar pažymėtina, kad šie dievų sąrašai sudaryti praėjus keliems šimtmečiams po senosios religijos uždraudimo, tad nieko stebėtino, kad šalia aukščiausiųjų dievų minimos ir žemesniosios mitinės būtybės (Barstucke, Markopole), o kai kurie dievai (Pockols) jau net sudemoninti. „Sūduvių knygelėje“, parašytoje nežinomo autoriaus apie 1520–1530 m., minimos šios Sembos sūduvių dievybės: 1) Ockopirmus – pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas, 2) Swaixtix – šviesos dievas, 3) Auschauts – luošųjų, ligotųjų ir sveikųjų dievas, 4) Autrimpus – jūrų ir marių dievas, 5) Potrimpus – tekančių vandenų dievas, 6) Bardoayts – laivų dievas, 7) Pergrubrius – augina lapus ir žolę, 8) Pilnitis – tas dievas praturtina ir pripildo kluonus, 9) Parkuns – griaustinio, žaibo ir lietaus dievas, 10) Peckols – pragaro ir tamsos dievas, 11) Pockols – skraidančios dvasios, arba velniai, 12) Puschkayts – žemės dievas po šventuoju šeivamedžiu, 13) Barstucke – mažieji žmogeliai, 14) Markopole – žemės žmonės. „Sūduvių knygelės“ sekiniu laikytinas J. Maleckio-Sandeckio veikalas „Apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių gen-

čių religiją ir aukojimus“, parašytas 1551 m., tačiau dievų sąrašas išdėstymo tvarka, atskirų dievų charakteristika kiek skiriasi nuo „Sūduvių knygelės“. J. Maleckio-Sandeckio žiniomis, žynys, aukodamas ožį, šaukia tokius savo dievus: 1) Occopirnum – dangaus ir žemės dievą, 2) Antrimpum – jūros dievą, 3) Gardoaeten – jūrininkų dievą, toks kažkada buvo romėnų Portūnas, 4) Potrympum – upių ir šaltinių dievą, 5) Piluitum – turtų dievą, kurį lotynai vadina Plutu, 6) Pergrubrium – pavasario dievą, 7) Pargnum – griaustinio ir audros dievą, 8) Pocclum – žemės gelmių ir tamsybių dievą, 9) Poccollum – oro dvasių dievą, 10) Putscaetum – dievą, kuris globoja šventuosius miškelius, 11) Auscautum – sveikatos ir ligos dievą, 12) Morcoppolum – didikų ir kilmingųjų dievą, 13) Barstuccas – kuriuos vokiečiai Erdmenlen, t. y. požemiukais, vadina. Vėlesni šaltiniai („Prūsijos, Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimai“, L. Davido „Prūsijos kronika“, J. Bretkūno „Prūsų krašto kronika“, K. Hanenbergerio „Didesnių Prūsijos krašto že-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

49

50

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

mėlapių paaiškinimas“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“) kartoja S. Grunau arba „Sūduvių knygelės“ informaciją ir jokių naujų duomenų apie prūsų garbintus dievus nebepateikia.  Pažymėtina, jog XVII  a. pabaigoje pagrindiniai kaimo bendruomenės gyvenimo momentai buvo galutinai suderinti su bažnytinio kalendoriaus datomis. Senieji dievai ir deivės pamažu virsta folkloriniais personažais, mitinėmis būtybėmis, pamėklėmis, demonais. Lygiagrečiai vyksta ir kitas procesas – šalia senųjų dievų ir deivių ima funkcionuoti, o ilgainiui ir visiškai jų vietą užima krikščioniškieji šventieji. Tačiau tautosakoje, papročiuose, agrarinėje magijoje, tikėjimuose, sapnų aiškinimuose iki pat XX  a. vidurio išliko pavienių detalių, susijusių su senųjų dievų garbinimu.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Palyginkite aukščiausiųjų lietuvių ir prūsų dievų sąrašus. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? 2. Palyginkite rekonstruotą lietuvių panteoną ir Sembos sūduvių panteoną. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? 3. Atkreipkite dėmesį į Markopole (žemės žmonių) „Sūduvių knygelėje“ ir Morcoppolum (didikų ir kilmingųjų dievo) J. Maleckio-Sandeckio veikale charakteristikas. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią funkcijų kaitą? 4. Palyginkite dievo Patrimpo funkcijas S. Grunau kronikoje, „Sūduvių knygelėje“ ir J. Maleckio-Sandeckio veikale. Kuo aiškintini šie skirtumai?

Literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

51

52

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 9. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012. 10. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 11. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.

II.

Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, mitinės būtybės ir pamėklės

Paslaptingosios akmeninės prūsų skulptūros, datuojamos X–XI a. Prieiga per internetą: http://aidai.us/index.php?option=com_content&task= view&id=221&Itemid=63

I. Aukščiausieji

Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus šviesa. Lyginamosios indoeuropeistikos duomenys rodo, jog žodžiai dievas (deivė) ir diena yra giminingi, t. y. kilę iš tos pačios veiksmažodžio šaknies *dei- „šviesti, spindėti“. Lietuvių dievas (taip pat ir deivė) giminingas latvių dievs, prūsų deiwis, deiws; lotynų deus ir t. t. Tačiau dievas (tautosakiniuose tekstuose dar ir dievaitis) vargu ar gali būti tikrinis vienos sakralios būtybės vardas, kadangi taip gali būti vadinama bet kuri vyriškoji dievybė (Perkūnas, Mėnuo, Bangpūtys, Dievaitis vėjas, Dievaitis karionės ir t. t.), stabas ar net bet kuri su senąja religija susijusi hierofanija. Tas pats pasakytina ir apie deivę – moteriškosios lyties dievybės pavadinimą. Įvairiuose XIII–XVI a. lietuviams bei prūsams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose bei XIX a. mitologų romantikų darbuose randame tokius devynis teonimus (eufemizmus?), kuriais galėjo būti vadinamas aukščiausiasis lietuvių bei prūsų dievas:

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

55

56

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

1 lentelė. Aukščiausieji dievai Teonimas / eufemizmas 1. Andajas 2. Nunadievis 3. Teliavelis 4. Perkūnas

4. 1. Diviriksas

4. 2. Varpulis

Pirmą kar- Veiklos tą pamisritis nėta

Aukojimai

Ipatijaus metraštis (1252 m.) Ipatijaus metraštis (1252 m.) Ipatijaus metraštis (1252 m.) J. Malalos kronika (1261 m.)

Slapta aukoja An (t) -deiv-? Slapta aukoja *No- / an / -deiv-? Slapta aukoja *kal-ev-ys

Ipatijaus metraštis (1252 m.)

J. Lasickis (apie 1582 m.) 4. 3. Percu- J. Lasicna tete kis (apie 1582 m.) 5. Ukopir- Sūduvių mas knygelė (apie 1520– 1530 m.)

Galima teonimo / eufemizmo kilmė

Griausmą danguje kelia Žaibo ir griausmo motina Pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas

Lie. perti, peria, pėrė „mušti, pliekti“; 2) lot. quercus „ąžuolas“ Slapta aukoja Lie. dievas ir rykauti „valdyti, tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti“ Lie. varpas su priesaga -ulis Perkūnaitėlė? Garbinamas per ožio aukojimo apeigas, švenčiant pjūties pabaigtuves

Pr. ucka „visų“ ir lie. pirmas

Teonimas / eufemizmas 6. Auxtheias Vissagistis

Pirmą kar- Veiklos tą pamisritis nėta J. Lasickis (apie 1582 m.)

Aukojimai

Aukščiausiasis dievas?

7. Prakori- M. Strijmas kovskis (1582 m.)

Įžymiau- Aukoja balsias dievas tus romytus gaidžius

8. Karalus Dungaus

Aukščiau- Aukojamas siasis die- ėriukas vas? Pirmasis dievas

9. Praamžimas

Lenkijos jėzuitų istorija (1619 m.) T. Narbutas (XIX a. vid.)

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Aukščiausias, visagalintis, visą gyvastį teikiantis (*Visagyvastis)? Rus. кара, lenk. karaċ, karowaċ / lie. prakorimas „likimas“ Lie. karalius, dangus Lie. praamžius „amžinasis, viešpats, dievas“

XIII–XVI  a. šaltiniuose įvairiais teonimais (eufemizmais) įvardytą aukščiausiąjį Dievą patikimai liudija XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etiologinės ir mitologinės sakmės, kalendorinių ir šeimos švenčių apeigos, liaudies dainos, vaikų žaidimai, frazeologija, toponimika, hidronimika. Aukščiausiasis Dievas XIX–XX a. tautosakoje yra pirmapradis visatos egzistencinės tvarkos bei bendrabūvio normų kūrėjas ir jų prižiūrėtojas, pagal nuopelnus baudžiantis ir apdovanojantis, jo vardu prisiekiama, susitaikoma, linkima gerovės, skalsos,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

57

58

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

sveikatos; prašoma sulaikyti vagis, apsaugoti nuo ligų ir plėšrių žvėrių gyvulius, laukus. Regis, jog šios pagrindinės funkcijos būdingos ir ikikrikščioniškajam, ir krikščioniškajam Dievui. Vadinasi, XIX–XX a. tautosakoje, papročiuose minimas Dievas jau atspindi religijų sintezę. O vietovardžiai, vandenvardžiai su šaknimi diev- liudija buvus čia senąsias šventvietes, nors ir nerodo, jog šitose vietose buvo aukojama būtent aukščiausiajam Dievui. Mat minėti pavadinimai (kaip ir pavadinimai su šaknimi švent-, alk- ir kt.) galėjo rastis iš aukojimo vietų bet kuriam senųjų baltų dievų. Juolab kad ir XIX–XX a. užrašytuose padavimuose, atsiminimuose dažniausiai teigiama, jog šiose vietose buvusios pagoniškos šventovės, kur garbinti senieji dievai. Dėl krikščionybės įtakos ėmė rastis nauji padavimai, bylojantys, jog čia buvusi velnių mokykla, velnias nešęs akmenį bažnyčiai sudaužyti ir pan. T.  Narbuto XIX  a. užrašytose legendose veikiantis Praamžimas, nors ir sukurtas paties T.  Narbuto, vis dėlto laikytinas ankstesniųjų šaltinių sekiniu.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. TeoniŠaltinis mas / eufemizmas

Funkcijos Aukojimai Pastabos

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

59

60

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 15. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

61

62

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

16. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

Teliavelis. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas (Druskininkai)

2. Žemės, vaisingumo, derlingumo

Įvairiuose lietuviams bei prūsams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose (pradedant P. K. Tacitu ir baigiant J. Brodovskiu) minimas gana gausus būrys su žeme, žemės vaisingumu, derlumu susijusių dievybių ir mitinių būtybių. 2 lentelė. Žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės Teonimas / Pirmą eufemizmas kartą paminėta 1. Dievų mo- 98 m. tina 2. Lada, Didis Lado

Veiklos sritis

J. Dlugošas Prilygina(XV a. II ma Marsui pusė)

Aukojimai Nešioja šernų atvaizdus

Galima teonimo / eufemizmo kilmė

Rus. ладь „sutarimas, darnumas, taika“; rus. лад (kilm. l. ладo) „sužadėtuvės, sutartuvės; tėvų palaiminimas per vestuves, sutarimas, darnumas, taika“

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

63

64

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas / Pirmą eufemizmas kartą paminėta 3. Pergrubri- Sūduvių jus knygelė (apie 1520– 1530 m.)

Veiklos sritis

Aukojimai

Augina lapus ir žolę

4. Puškaitis

Sūduvių knygelė (apie 1520– 1530 m.)

Žemės dievas po šventuoju šeivamedžiu

Parūpinama didžiulė statinė (dvi statinės) alaus Atneša duonos, alaus ir kito maisto

5. Barstukai

Sūduvių Neša javus, knygelė juos saugo (apie 1520– 1530 m.)

6. Markopo- Sūduvių liai knygelė (apie 1520– 1530 m.) 7. Žemėpatis M. Mažvydas (1547 m.) 8. Laukosar- M. MažPasėlių, gis / vydas javų dieLaukpatis / (1547 m.) / vybė Laukpatimas J. Lasickis (apie 1582 m.)

Atneša duonos, alaus ir kito maisto Atneša duonos, alaus ir kito maisto

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Pr. pergubuns, pergubons „atvykęs“, pergūbons, pergūbans „ateis“ iš *per- „at-, iš-“ ir *gūb- „vykti“ 1) pr. posty „ganykla“ + -ait; 2) pr. posty „ganykla“ + pr. *kaita „karštas, šiltas“ Lie. barstyti „sėti“, berti „sėti, gerinti kuo maistą, daryti uždarą, tankiai dygti“ Vok. marka „siena, pasienio ruožas“ ir gr. polis, ru. поле Lie. žemė ir pats „vyras“ Lie. laukas ir sargas, pats

Teonimas / Pirmą Veiklos eufemizmas kartą pa- sritis minėta 9. Apidomė Volfenbutelio postilė (1573 m.)

Aukojimai

10. Žemyna

Gaidys, višta, duona, alus Aukoja juodas vištukes

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Žemės deivė

11. Žeminin- M. Strijkas kovskis (1582 m.) 12. Dvargan- J. Lasictis kis (apie 1582 m.) 13. Salavas J. Lasickis (apie 1582 m.)

Žemės dievas

14. Atlaibos

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Žmonių pagalbininkas

15. Smik Smik Perleuenu

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Garbina rengdamiesi arti

Žmonių pagalbininkas Žmonių pagalbininkas

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. apydėmė „sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų“; „panamė“; „išvara“; „mažas laukelis tarp trobų“ Lie. žemė

Lie. žemė

Lie. dvaras ir ganyti „prižiūrėti, saugoti“ Lie. sala „vandens apsuptas sausumos plotas“, „dirvos plotelis tarp pievų“ Lie. atlaida „lauko dalis prie namų“, „žardiena“ Jam ski- Lie. burtažodis riama pir- smik smik per moji žagre velėną išvaryta vaga

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

65

66

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas / Pirmą eufemizmas kartą paminėta 16. Beaukuris Vilniaus kolegijos jėzuitų ataskaita (1605 m.) 17. Dirwoks- Lenkijos nis jėzuitų istorija (1619 m.)

Veiklos sritis

Aukojimai

Derliaus sargas

Galima teonimo / eufemizmo kilmė ?

Svirnuose Aukojama Lie. dirvokšnis „nedidelis dirvos gyvenan- kiaulė, čios deivės rengiama sklypas“ iškilminga procesija prie jaujos 18. Žemeliu- M. PretoriLie. žemė kas jus (XVII a. pab.) 19. GabarD. Kleinas Lie. gab- ir artas tai / Gabvar- (1666 m.) / „žambis“ / tai K. Sapūnas vok. wart „miško (1973 m.) sargas, eigulys“ 20. Žėlius M. Pretori- Žolės augiLie. želti jus (XVII a. mo pab.) 21. Samba- J. Brodovs- PrilyginaPr. same „žemė“ rys kis mas Plutui (apie 1740 m.)

Senųjų žemės dievų funkcijas po Lietuvos krikšto perėmė krikščioniškasis Dievas, šv. Izidorius, šv. Jurgis. šventasis Izidorius Artojas – Madrido ir žemdirbių globėjas, gyvenęs apie 1070–1130  m. Teigiama, jog Izidorius buvo ne-

turtingas žemdirbys, visą gyvenimą su savo žmona dirbęs ūkininkams. Kartą Izidorius su žmona meldėsi. Ūkininkas pamatė, kad jie nedirba, ir norėjo nubausti. Tačiau nustebo išvydęs du angelus, vietoj Izidoriaus ariančius lauką. Lietuvoje šv. Izidorius vadintas sėjėju, artojumi; Žemaitijoje – Dzidoriumi, Zidoriumi. Dievdirbių vaizduojamas kaip paprastas valstietis: basas, su paraitotomis kelnėmis, trinyčiais, šiaudine skrybėle, sėtuve rankose. Žemdirbių globėju Lietuvoje šv. Izidorius greičiausiai tapo dėl kai kuriems žemės darbams tinkamos ir šventajam pagarbinti skirtos datos, t. y. gegužės 4-osios, sutapimo. Sakoma, jog šv. Izidorius „pats buvo artojas, tai mirdamas prižadėjo globoti artojus“; „šv.  Dzidoriaus dieną artojai turi nuvalyti plūgus, tai jais ariant laukai bus vešūs“, „Norint apsaugoti javus nuo sausros ir ledų, reikia šv. Izidoriaus dieną šventinti laukus“ , „jei kas giliai išaria, tai tam sako: „Išvertei tą žemę, kur šv. Dzidorius vaikščiojo – neaugs“. Dar ir XX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje elgetų prašyta melstis šv.  Izidoriui, žemdirbių globėjui, kad geriau sektųsi ūkininkauti, kad būtų lietaus be krušos ir be perkūnijų.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

67

68

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai

Pastabos

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

69

70

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012. 9. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 10. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 11. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 12. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 13. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 15. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

16. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 17. Nijolė Laurinkienė. Žemyna ir jos mitinis pasaulis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.

Žemyna. Tautodailininkas Antanas Vaškys. R. Balsio nuotr.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

71

72

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Javų

XIII–XVIII  a. prūsams ir lietuviams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotos penkios su javų auginimu susijusios dievybės, o XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės tautosakoje, tikėjimuose gausu įvairių javų dvasių bei demonų. 3 lentelė. Javų dievybės ir mitinės būtybės TeoniPirmą kartą Veiklos mas / eu- paminėta sritis femizmas 1. Curche

Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutartis (1249 m.)

2. Krūmi- M. Strijkovs- Visus nė Pradžių kis (1582 m.) javus Varpų duoda 3. Dirvolira

Vilniaus kolegijos jėzuitų ataskaita (1605 m.)

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė 1) v. balt. *kurkā „ryšulys, tai, kas surišta, susukta, sulenkta“; 2) pr. curvis „jautis“ Aukoja vištas Lie. krūminti, su žemom krū- krūmyti „keminėm skiau- roti“ terėm Aukai skerdžia Lie. dirva paršą

TeoniPirmą kartą Veiklos mas / eu- paminėta sritis femizmas

Aukojimai

4. Nosolum Vilniaus kolegijos jėzuitų ataskaita (1605 m.) 5. Nuose- Lenkijos jėtas zuitų istorija (1619 m.) 6. Javinė J. Brodovskis (apie 1740 m.) 7. Javų XIX a. boba 8. Javų XIX a. pab. – pamėklės XX a. pr.

Lemia javų derlių

Aukoja ožį, o jo kraują išpila į upę

Pasėlių prievaizdas Javų deivė

Aukojamas ėriukas, ožka arba jautis

Galima teonimo / eufemizmo kilmė ?

? Lie. javas, javai

Derlingumo, javų augumo dievybių, mitinių būtybių (Krūminės Pradžių Varpų, Rugių bobos) vietą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įvairiuose Lietuvos regionuose pakeitė vaikus gąsdinančios pamėklės: Nuogaliai, Žaliaakiai, Ruginiai, Dirikai, Maumai, Baubai, Žvaginiai ir t. t. Vykstant senųjų derliaus dievybių desakralizacijai, t. y. joms virstant javų laukų mitinėmis būtybėmis ir pamėklėmis, lygiagrečiai vyko ir kitas procesas – pasėlių apsaugą pamažu perima krikščioniškasis Dievas bei kai kurie šventieji. Apie šio proceso pradžią dar XVII a. pabaigoje užsimena M. Pretorijus. Jo liudi-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

73

74

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

jimu, rugiapjūtės pradžios, rugiapjūtės pabaigos bei sambarių šventėse žemyneliavimo apeigos atliekamos prieš tai pasimeldus ir padėkojus krikščioniškajam Dievui: „Kai šeimininkas su savo šeimyna eina javų pjauti, atsiriekia gerą kampą duonos, atsipjauna atitinkamą gabalą lašinių ir po gerų pusryčių meto eina į savo lauką. Kiekvienas savo bare pradeda pjauti; supjovę po gerą javų saują ant jos sėdasi. Tada šeimininkas padalija duoną ir lašinius į tiek dalių, kiek yra žmonių, ir pradeda balsu melstis; dėkoja Dievui, kad leido sulaukti šio meto, meldžia palaimos derliui ir apginties nuo viso pikto.“ Taip pat elgiamasi ir baigiant rugiapjūtę: „Kai pjūtis baigiama, – tą jie vadina rugiapjūtės pabaigtuvėmis, – palieka mažą rugių plotelį nepjautą. Apie tą plotelį sustoja visi pjovėjai. šeimininkas pasimeldžia, padėkoja Dievui, kad ligi šiol padėjo, ir prašo leisti laimingai baigti pjauti, suvežti ir suvartoti javą.“ Tada supjaunama paskutinė sauja, iš kurios pinamas ir iškilmingai į namus parnešamas vainikas. Krikščioniškasis Dievas prižiūri javus (sukuria javus, sėja, laimina juos, kulia, baudžia žmones, kurie niekina javų derlių) ir lietuvių tautosakoje. Kai kuriais atvejais apsaugoti, pagerinti derlių prašoma šventųjų Antano, Izidoriaus, Onos, Jono. Pavyzdžiui, dar XX a. pirmojoje pusėje tikėta, jog siekiant geresnio javų augumo, kad ledai pasėlių nenaikintų, reikia sukalbėti visą rožinį ir atgiedoti šv. Antano litaniją.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai

Pastabos

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

75

76

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

77

78

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. Linų ir kanapių

Archeologiniai linų ir kanapių apdorojimo įrankių, taip pat lininio bei kanapinio pluošto radiniai liudija, jog pirmaisiais mūsų eros amžiais dabartinės Lietuvos teritorijoje linai ir kanapės buvo plačiai auginami. Nuo XVI a. antrosios pusės ypač padidėja linų plotai, nes jų pluoštu ir sėmenimis mokama duoklė feodalams, XVIII–XIX a. linai – vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinių aprašų žinoma, jog linai (kaip ir avių vilna) buvo pagrindinė žaliava rankšluosčiams, drobei, milui, iš kurių siuvami ir apatiniai, ir viršutiniai drabužiai, patalynė, o kanapių pluoštas naudotas virvėms bei tinklams. Linų derliumi rūpinosi ne tik valstiečiai, bet ir samdiniai – tiek vaikinai, tiek ir merginos, nes derant atlyginimą už pas šeimininką ištarnautus metus būta papročio kaip dalį užmokesčio pasėti tam tikrą saiką (plotą) linų. Kaip jie užaugs  – jau pačių samdinių rūpestis. Linus sėjo ir broliavoje dirbantiems ūkio šeimos nariams – bandininkams. Todėl įvairiose kalendorinėse šventėse gausu tikėjimų, burtų

(spėjama iš paukščių parskridimo, Grabnyčių dienos oro, Kalėdų mėnulio fazės), maginių veiksmų (pasivažinėjimas, supimasis, šokimas aukštyn), kuriais siekiama linų derlių pagerinti, pluoštą pailginti. Tokiame kontekste neturėtų stebinti ir dviejų linininkyste bei kanapių auginimu besirūpinančių dievybių paminėjimas XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. 4 lentelė. Linų ir kanapių dievybės TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 1. Vaižgan- J. Lasictas kis (apie 1582 m.) 2. Alabatis

J. Lasickis (apie 1582 m.)

3. Kuršis

XX a. pr. papročių aprašai

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Linų ir Nulieja alaus Lie. viešė „kiekanapių ir išbarsto mas, kaimas“ dievas paplotėlius ir ganyti „saugoti, prižiūrėti“ Linų dievas Lie. alas „nualintas, plikas“ ir slavų batis „tėvas, tėtušis“? AntropoSietinas su morfinio etnonimu pavidalo kuršis iškamša

Su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei Alabačiu, matyt, reikėtų sieti ir XX a. pradžios etnografų aprašuose minimą paprotį per linamynio pabaigtuves nešioti antropomorfinę pamėklę – kuršį.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

79

80

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Ryšys tarp Vaižganto, Alabačio ir kuršio įmanomas dėl kelių priežasčių: 1) sutampa arealas, t. y. minėtos linų dievybės J. Lasickio aprašytos Žemaitijoje, tik ten žinomas ir kuršio nešiojimo paprotys; 2) iš dalies sutampa Vaižganto, Alabačio garbinimo ir kuršio nešiojimo laikas (per linamynį); 3) Vaižganto / Alabačio virtimas pamėkle  – įprastas senosios religijos nuosmukio procesas. Su krikščionybe linų sėjos, derliaus, linamynio priežiūra pereina krikščioniškojo Dievo bei šventųjų žinion. Sakoma, jog linus reikia sėti šv.  Petronėlės (gegužės 31), šv.  Elenos (gegužės 22) dieną arba tiesiog sėjant žiūrėti, „kad būtų moteriškos patronkos diena, tada jie esti geri ir našūs, dideli ir tankūs“. Taip pat laikomasi papročio pieš beriant pirmąją sėmenų saują peržegnoti dirvą, nes „Dievo laiminti linai geriau auga“; pirmosios saujos sėmenis berti kryžiškai, tariant „Viešpatie, padėk paauginti linus“ arba „duok, Dieve, visų daliai: ir man, ir vaikams, ir biedniems, kas reikalaus!“

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos Aukojimai

Pastabos

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

81

82

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.

9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

83

84

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

5. Naminių gyvulių ir paukščių

Archeologų duomenimis, baltų kraštuose gyvuliai buvo prijaukinti jau neolite. To meto žmonės, sprendžiant iš gyvenvietėse randamų kaulų, jau augino ožkas, avis, kiaules. Kiek vėliau pradėti auginti ir stambieji raguočiai bei arkliai. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose užfiksuota nemaža medžiagos apie vieno ar kito gyvulio priklausomybę dievams, jų aukojimą, taip pat ir penkiolika naminių gyvulių ir paukščių veisimu, auginimu bei apsauga besirūpinančių dievybių. XIX a. pirmojoje pusėje šešias senąsias lietuvių naminių gyvulių dievybes įamžino J. Pabrėža, suteikdamas jų vardus įvairiems augalams1.

1

Minėtini Eraičinas (Festuca) – pievų ir ganyklų žolė; Gardunytis (Anthoxanthum odoratum) – pievos žolė; Gangelis purvinis (Isnardia palustris); Sotvaras (Myrica gale); Valgynė (Cynara scolymus); Ratainyčia šakotoji (Schoenus mariskus).

5 lentelė. Naminių gyvulių ir paukščių dievybės Teonimas / eufemizmas 1. Sutvaras

Pirmą kartą paminėta M. Strijkovskis (1582 m.) 2. Ganiklis M. Strijkovskis (1582 m.)

Veiklos sritis

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė

Visokių galvijų

Lie. su + tverti

3. Valgina J. Lasickis (apie 1582 m.) 4. Baubis V. Martinijus (1666 m.)

Maistui auginamų gyvulių Naminių gyvulių, galvijų

Aukojami įvairių spalvų romyti gaidžiai Aukoja eržilų, jaučių, ožių ir kitų gyvulių pautus Nenurodyta

5. Gota

Naminių gyvulių, dauginimosi Kiaulių

Aukojami pirmieji gyvulių prieaugliai

Lie. guotas „banda, būrys, gauja“

Nenurodyta

Lie. krukis, kriukė

Paršų ir kiaulių

Aukoja alų, liedami jį ant kiaulių Nenurodyta

Lie. krimsti

M. Pretorijus (XVII a. pab.) 6. Krukis J. Lasickis (apie 1582 m.) 7. Krema- J. Lasicta kis (apie 1582 m.) 8. Pripar- J. Lasicšis kis (apie 1582 m.)

Girinis piemenų dievas

Žindomų paršiukų

Lie. ganyti

Lie. valgis

Ką nors pasker- Lie. baubti džia, kad sergėtų gyvulius

Lie. paršas, prieparšis „paršelių vada“

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

85

86

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas / eufemizmas 9. Chaurirari

Pirmą Veiklos kartą sritis paminėta M. Strij- Žirgų kovskis (1582 m.)

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė

Aukoja augalotus, stiprius įvairių spalvų gaidžius

1) lie. *kaukarinis „priklausantis Kaukariui“; 2) lie. kauras „plaukai, šeriai“? Lie. ratai, ratainyčia (ratinė) „patalpa vežimams, rogėms“ Pr. curwis „jautis“ ir lie. ėras, ėrytis Lie. gardanas, gardas „užtvaras gyvuliams suginti“ Lie. pesti „vargti, ilsti“?

10. Ratai- J. Lasic- Arklių nyčia kis (apie 1582 m.)

Nenurodyta

11. Kurvaitis Ėraitis 12. Gardunytis

Nenurodyta

J. Lasic- Ėriukų kis (apie 1582 m.) J. Lasic- Ėriukų kis (apie 1582 m.)

13. Pesseias

J. Lasickis (apie 1582 m.) 14. Swiet- M. Strijpuncynis kovskis (1582 m.) 15. Birutė M. Strijkovskis (1582 m.)

Tik ką atsivesto prieauglio Naminių ir laukinių paukščių

Nenurodyta

Nenurodyta Aukų neaukodavo, nes tai lakiojantis dievas

Sl. svietas „pasaulis“ ir lie. puncinti „eiti, tipenti“ Lie. birėti „duoti derlių, derėti“

Atkreiptinas dėmesys, jog beveik visi naminiai gyvuliai turi globėjus (kiti net po kelis), o štai apie ožius (ožiukus) prižiūrinčias dievybes jokių duomenų senuosiuose šaltiniuose nerandama. Taip galėjo atsitikti dėl ypatingo ožio statuso senojoje baltų religijoje. Mat ožys (kaip, beje, ir ąžuolas) – ryškiausio ir valdingiausio baltų dievo Perkūno gyvulys. Suprantama, jog jokia kita dievybė ar mitinė būtybė negali kėsintis į rūsčiojo griausmavaldžio nuosavybę (dar XIX a. tikėjimuose sakoma, jog žmogus neturi teisės nei sodinti, nei persodinti ąžuolo). Priklausomybe Perkūnui, matyt, galėtume paaiškinti ir staigų ožio demonizavimo procesą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautosakiniuose tekstuose  – sakmėse, patarlėse; tikėjimuose bei sapnų aiškinimuose. Su krikščionybe naminių gyvulių ir paukščių globa rūpinasi krikščioniškasis Dievas bei šv. Jurgis (visų gyvulių), šv. Antanas (kiaulių), šv. Barbora (avių), šv. Martynas (visų naminių paukščių, o ypač žąsų). Pavyzdžiui, palyginę XVI  a. Ganikliui skirtus aukojimus ir XVIII a. – XX a. pradžios Jurginių papročius, matome, jog tiek ikikrikščioniškajam Ganikliui, tiek krikščioniškajam Jurgiui skirtos apeigos (auka, aukos paskirtis, vieta) beveik visiškai sutampa.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

87

88

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytais V.  Ališausko, J.  Mičiulienės straipsniais bei rašytiniais šaltiniais, pagrįskite arba paneikite deivės Birutės autentiškumą. Kodėl ji priskirtina / nepriskirtina dievams, globojantiems naminius gyvulius ir paukščius? 5. Pasidomėkite, kokius senųjų dievų vardus augalams XIX a. suteikė J. Pabrėža.

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

89

90

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 14. Vytautas Ališauskas. Kulto tradicija lokalioje religinėje bendrijoje: Birutės atvejis. Bažnyčios istorijos studijos  V.

Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. T.  36B. 2012, p.  9–24. Prieiga per internetą: http://www.academia.edu/4197499/Kulto_tradicija_lokalioje_religineje_bendrijoje_Birutes_atvejis_Baznycios_istorijos_ studijos_5_2012_p._9–24 (žiūrėta 2014 01 23). 15. Jūratė Mičiulienė. Birutė – tikrai Vytauto motina. Prieiga

per

internetą:

http://lzinios.lt/lzinios/print.

php?idas=70747. 16. Jurgis Pabrėža (1771–1849). Vyr. redaktorius K. Jankevičius. Vilnius: Mintis, 1972. 17. Jurgis Pabrėža. Botanika, arba Taislius auguminis. Shenandoah, 1900.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

91

92

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

6. Bičių, bitininkystės

IX–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose gausu žinių apie baltų žemėse klestėjusią drevinę bitininkystę: medaus, midaus ir vaško gausybę, ritualinį jų vartojimą bei šių produktų aukojimą dievams. Istorinėse baltų žemėse išliko nemažai iš bitės ir bitininkystės kilusių hidronimų: Bitė up. Pagėgiuose, Biteikis, Bitupis, Bitupaitis, Bitežeris, Bitpelkis, Biotėniškis up., Bitinėlis ež. ir t.  t.; vietovardžių – Bitėnai, Užbičiai, Bitėniškiai, Bitkalniai, Bitmeškiai; pavardžių – Bitė, Bitelė, Bitinas, Bitikis ir kt. Bitė, medus, midus, vaškas dažni ir įvairių žanrų tautosakos tekstuose, tikėjimuose, papročiuose, sapnų aiškinimuose ir t. t. Bitėmis, bitininkyste, medumi besirūpinančios dievybės minimos XVI–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose.

6 lentelė. Bičių, bitininkystės dievybės Teonimas

Pirmą Veiklos kartą pa- sritis minėta 1. Austėja J. LasicBičių kis (apie 1582 m.) 2. Babilas J. Lasickis (apie 1582 m.)

Bičių

3. Bubilas M. Strijkovskis (1582 m.)

Medaus ir bičių dievas

4. Aukie

Gausinančioji deivė

Lenkijos jėzuitų istorija (1619 m.) 5. Bičbir- M. Prebis, torijus Birbulis, (XVII a. Bičių pab.) birbulis 6. Bibcziu J. BroBobelis dovskis (apie 1740 m.)

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. austi „gaminti audeklą, šen ir ten bėgioti, nuolat varstyti, darinėti duris“ Lie. bab-, plg. babaliuoti „bumbuliuoti, bambėti, veblėti“ Lie. bub- (plg. bubinti „bildinti, dundinti, mušti, smarkiai ką daryti, kulti“

Sukalbėjęs reikiamas maldas, didelį gorčių, pilną medaus, su didžiu riksmu trenkdavo į pečių, prašydamas dievą Bubilą, kad bitės gausiai spiestų Aukojamos bal- Lie. augti tos ožkos arba baltos vištos

Bičių dievas

Lie. bitė ir birbti

Sodo dievaitis

Lie. bitė ir bobelė „pribuvėja, motinėlė“?

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

93

94

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

M.  Strijkovskio bei M.  Pretorijaus veikaluose gana plačiai aprašytos ir apeigos, skirtos bičių dievams Bubilui, Bičbirbiui (Bičių birbuliui). šių apeigų reliktų dar aptinkame ir XIX a. pabaigos  – XX  a. pradžios etnografiniuose aprašymuose. Skiriasi tik adresatas. Įsigalėjus krikščionybei, su bitininkyste susiję maginiai religiniai veiksmai skiriami krikščioniškajam Dievui. Antai bitėms gausinti, spiečiui prišaukti skirta apeiga, kurios metu šeimininkas eidamas aplink darželį su laumšluoste turi kalbėti tokią maldelę: „Bitelės, ateikit į mano darželį! Čion su žiedeliais, bitinėli, eikš į mano darželaitį. Čion angelų lovaitės, minkšti patalėliai, pailsėste. Amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen. Pondieve, žegnok mano darželaitį.“ Dievo veiksmų imitacija reikėtų laikyti ir kitą XIX  a. užrašytą apeigą, atliekamą dviejų bičiulių anksti pavasarį sėjant pupas. šeimininkas su svečiu (bičiuliu) eidami aplink gryčią kartoja Dievo ir bitininko dialogą: „Svečias: „Kas čia eina?“ šeimininkas: „Ponas Dievas!“ Svečias: „Ką jis neša?“ šeimininkas: „Geras dienas!“

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Kodėl deivė Aukie priskiriama bičių, bitininkystės dievybėms?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

95

96

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.

8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 14. Laura Piškinaitė-Kazlauskienė. Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

97

98

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

7. Mirties, mirusiųjų, požemio

Rašytiniuose XV a. pradžios – XVII a. baltų mitologijos šaltiniuose bei XIX–XX a. lietuvių tautosakoje, tikėjimuose randame keliolika su mirtimi (mirusiaisiais, požemiu) susijusių dievybių ir mitinių būtybių vardų. Darbe aptariamos ir tos dievybės, dėl kurių autentiškumo iki šiol nesutariama (pvz., Veliona, Ežiagulis), ir tos, kurios laikomos XIX  a. mitologų romantikų kūryba (Nijolė), ir tos, kurių vardai XIX–XX a. tautosakoje bei tikėjimuose vartojami kaip Giltinės sinonimai (Maro mergos, Kolera, Kaulinyčia ir kt.). 7 lentelė. Mirties, mirusiųjų, požemio dievybės ir mitinės būtybės TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 1. Patulas

Varmės vyskupo pranešimas (1418 m.)

Aukojimai Galima teonimo / eufemizmo kilmė „Baisenybin- Jo garbei Pr. pa „po“ ir gas nakties deginamas *tula „žemė“ dievas“ lajus

TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 2. Pikulas

Sūduvių knygelė (apie 1520– 1530 m.) 3. Pikulai Sūduvių knygelė (apie 1520– 1530 m.) 4. DideiLabguvos vaitė amtmono raštas (1571 m.) 5. Ežiagulis J. Lasickis (apie 1582 m.) 6. Veliona J. Lasickis (apie 1582 m.) 7. Giltinė Rankraštinis vokiečių–lietuvių kalbų žodynas (XVII a. vid.) 8. Velinas K. Sirvydo žodynas (1620 m.) 9. Magyla M. Pretorijus (XVII a. pab.)

Pragaro ir tamsos dievas

Aukojimai Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. piktas, pykti

Skraidančios dvasios, arba velniai Mirties, maro deivė?

Lie. piktas, pykti Aukoja juo- Lie. didžioji dą ožį dievaitė Kviečiamas Lie. ežia ir į skerstuves gulėti

Vėlių dievas

Aukojami kepinti paplotėliai

Lie. vėlė, vėlys

Mirtis (smertis)

Lie. gilti

Piktoji dvasia

Lie. vėlė, vėlys

Giltinės tarnaitė

Sl. magyla „kapas“

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

99

100

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 10. Drebkulis

M. Pretorijus (XVII a. pab.)

11. Nijolė

T. Narbutas (XIX a.)

12. Giltinė (Kaulinyčia, Maras, Maro mergos, Kolera, Pavietrė, Kapinių žmogus)

M. Pretorijus (XVII a. pab.), XIX– XX a. tautosaka

Aukojimai Galima teonimo / eufemizmo kilmė Pikulo tarnas Lie. drebėti „virpėti, kulti, pliekti, mušti“ ir kulti „mušti“ Pokliaus Iš slavų požmona, Krūžemio deivės minės duktė Nija (Nyja) Mirties deivė Lie. gel- / gil„gelti“

Analizuojant pomirtinio pasaulio valdovo Patulo virtimo Pikulu, t. y. piktąja dvasia, procesą, matyt, vertėtų prisiminti, jog antikinio pasaulio mirties dievas Hadas (taip pat graikai vadino ir vėlių buveinę žemės gelmėse), nuolat gyvenantis požemio viešpatijoje, yra vadinamas ir „nematomuoju“, ir „siaubinguoju“ (taip pažodžiui į lietuvių kalbą verčiamas Hado vardas). Antikiniai mitai byloja, jog į vėlių pasaulį Hadą patenkama pro angą, kurią saugo trigalvis šuo Cerberis. Renesanso ikonografijoje lygiai taip pat vaizduojamas ir įėjimas į pragarą – urvas (rečiau

pastato tarpdurys), kurį saugo tas pats trigalvis Cerberis2. Išeitų, jog Patulo virtimas Pikulu XVI a. pirmojoje pusėje yra dėsningas religijų kaitos rezultatas, kuris atitiktų G. Beresnevičiaus siūlomą penktąjį tikėjimų užpasauliniu gyvenimu lygmenį, kai atgaivinami į pasakas išvirtę mitai apie požeminį nusidėjėlių likimą, o to požemio ir mirusiųjų valdovas dėl krikščionybės įtakos galutinai sutapatinamas su piktąja dvasia. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog lygiagrečiai galėjo funkcionuoti, o paskutiniaisiais šimtmečiais iki krikšto tapo ypač aktuali ir intensyvėjanti, sprendžiant iš Brutenio ir Videvučio bei šventaragio legendų, Dievo valdomo pomirtinio pasaulio samprata. Krikščionybėje ši samprata realizuojama Giltinės (Kaulinyčios, Maro, Maro mergų, Koleros, Pavietrės) – Dievo tarnaitės arba angelo (arkangelo Mykolo) – Dievo pasiuntinio vaizdiniais. Atskirai minėtini Veliona ir Ežiagulis, dėl kurių autentiškumo mitologai itin nesutaria. Regis, jog tiek Velioną, tiek ir Ežiagulį reikėtų laikyti tiesiog ežioje (kape, kauburyje) gulintįjį, t. y. velionį (tai, beje, rodo ir aptariamųjų teonimų  / eufemizmų etimologija). Išeitų, jog Veliona (velionis) ir Ežiagulis yra tapatūs. Tačiau šiandien sunku atsakyti, ar minėti Ežiagulis ir Veliona XVI a. buvo tik bendriniai žodžiai, apibūdinantys bet kurį miru2

Iš čia greičiausiai radosi ir lietuvių tikėjimai, jog šuo mato, nujaučia besiartinančią mirtį (Giltinę), mirusiuosius. Kartais šunimis įsivaizduojami ir patys mirusieji.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

101

102

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

sįjį, ar vartojami norint nurodyti ypatingą, kilmingą, sudievintą mirusį protėvį. Kad mirę protėviai neretai tapdavo ne tik namų dvasiomis, globėjais, bet ir dievais, paliudijimų tiek rašytiniuose šaltiniuose (plg. Brutenį ir Videvutį, Pajautą, J. Lasickio minimus Simonaitį, Sidzių ir t. t.), tiek ir tautosakoje turime pakankamai.

Giltinė. šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje (apie XVII a. pab.)

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Dievo Ežiagulio funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia jį priskirti šiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

103

104

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.

8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 11. Gintaras Beresnevičius. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda: Taura, 1990. 12. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 13. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 15. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

105

106

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

16. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 17. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

M. K. Čiurlionis. Laidotuvių simfonija

8. Šviesos IR paros

Apie baltų pagarbą dangaus šviesuliams užsimenama jau ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. P.  Dusburgietis, J. Dlugošas (taip pat ir vėlesni, jais sekusieji autoriai) net teigia, jog saulė, mėnulis, žvaigždės buvę garbinami kaip dievai. Malalos kronikos (1261 m.) intarpe saulė dievybe nelaikoma, tačiau teigiama, kad Saulę nukalęs mitinis kalvis Teliavelis ir užmetęs ją ant dangaus. Visos su šviesa, reikšmingiausiais paros momentais susijusios dievybės minimos XVI–XVII a. šaltiniuose. 8 lentelė. šviesos ir paros dievybės Teonimas / eufemizmas

Pirmą kartą paminėta

Veiklos sritis

1. Svaikstikas (Swayxtix)

Sūduvių šviesos knygelė dievas (apie 1520– 1530 m.)

Aukojimai

Išgeria dievo garbei pilną kaušelį alaus, neliesdamas rankomis

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Pr. svaigstas „šviesa“

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

107

108

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas / eufemizmas

Pirmą kartą paminėta

Veiklos sritis

2. Aušra

J. Lasickis (apie 1582 m.)

3. Bežlėja

J. Lasickis (apie 1582 m.)

„Nusileidžiančios ir vidudienio saulės spindulių deivė“ Vakarinė deivė

4. Brėkšta

J. Lasickis (apie 1582 m.) J. Lasickis (apie 1582 m.)

5. Budintoja 6. Žvaigždunoka 7. švaistikas

Sutemų deivė Pažadina miegantį žmogų

M. Pretori- Žvaigždžių jus (XVII a. deivė pab.) XX a. pr. tautosaka

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. aušti

Lie. žlėja „ryto arba vakaro prieblanda“ Žemaičių brėkšti „temti“ Lie. budinti „žadinti, kelti iš miego šeimyną“ Lie. žvaigždė Iš prūsų dievo Svaikstiko (Swayxtix)

Dėl prūsų šviesos dievo Svaikstiko, kildinamo iš prūsų svaigstas „šviesa“, autentiškumo abejonių nekyla. Prūsų religijos nuosmukio metu, nykstant Svaikstiko įtakai, greičiausiai radosi ir M.  Pretorijaus minima „žvaigždžių deivė“, „dangaus sužadėtinė“ Žvaigždunoka. Žvaigždikiu, švaistiku virtęs Svaikstikas išliko XX a. pradžios tautosakiniuose tekstuose – padavimuose,

užkalbėjimuose. Beje, V. Krėvės-Mickevičiaus užrašytame užkalbėjime švaistikas pateikėjų netgi tapatintas su šventuoju Jurgiu. J.  Lasickio veikale paminėtos šviesos (aušros, vakaro, sutemų) dievybės iki šiol sulaukė gana prieštaringų tyrinėtojų vertinimų. Į klausimą, kodėl žemaičiai turėjo net tris atskiras dievybes, susijusias su šviesa (dvi iš jų – nusileidžiančios saulės), atsakymo būtų galima ieškoti XIX a. – XX a. pirmosios pusės papročiuose, tautosakoje, tikėjimuose. Tekanti saulė giesmėmis pasitinkama rugių pjovėjų. Tie patys pjovėjai lenkiasi ir besileidžiančiai saulei, dėkodami už suteiktą šilumą, šviesą, taip pat ir už siunčiamą nakties poilsį. Analogiškos ir piemenų maldos bei giesmelės į Saulę. Vis dėlto sutemos – tai plyšys tarp pasaulių, durys į nežinomybę. Saulei leidžiantis žadinami sunkūs ligoniai, baigiasi gerųjų ir prasideda destruktyviųjų, žmogui pavojingų jėgų veiklos metas.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

109

110

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

111

112

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 12. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

9. Kelio, keleivių, kelionės

Istoriniais laikais kelionė buvo (ir tebėra) ne tik naujais įspūdžiais, atradimais, galimybėmis viliojantis, bet ir pavojingas (dažnai pasibaigiantis mirtimi) dalykas. Neatsitiktinai graikų dievas Hermis ankstyvuoju laikotarpiu buvo kelių, keliaujančiųjų globėju, taip pat ir sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį. Romėnų mitologijoje šios funkcijos priskiriamos Merkurijui. Iš XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių žinomos ir trys kelio (keleivių, kelionės) globa besirūpinančios dievybės, kurios priskirtinos lietuviams. 9 lentelė. Kelio, keleivių, kelionės dievybės Teonimas / eufemizmas 1. Kelio dievas

Pirmą kartą Veiklos paminėta sritis

Aukojimai Galima teonimo / eufemizmo kilmė M. Strijkovs- Kelio dievas Aukodavo Lie. kelias kis (1582 m.) baltas vištas

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

113

114

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

TeoniPirmą kartą mas / paminėta eufemizmas 2. Bentis J. Lasickis (apie 1582 m.) 3. Gužė J. Brodovskis (1713– 1744 m.)

Veiklos sritis Dievas, išviliojantis į kelionę Kelionės deivė

Aukojimai Galima teonimo / eufemizmo kilmė ? Lie. gužėti „visu būriu su triukšmu atvykti“

Atkreiptinas dėmesys į kelio dievų ir akmenų sąsajas. XIX a. – XX a. pradžioje užrašytuose tikėjimuose sakoma, jog akmenyse (taip pat ir medžiuose, vandenyje), po akmenimis „pakūtavoja“ atgailaujančios vėlės, todėl, jei eidamas žmogus suklumpa ant akmens, tai turi sukalbėti „Amžiną atilsį“, nes šioje vietoje palaidotas kūnas, „kurio siela kenčia čysčiuje“. Išeitų, jog per akmenis kelio dievai yra glaudžiai susiję ir su mirusiaisiais. Aukos ar pagarbos kelio dievams (ypač per akmenis) pėdsakų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose bei tautosakoje galima rasti ir daugiau. Antai Dzūkijoje užrašytas toks pasakojimas: „švintas akmuo stovėjo ant kelio. Ė anas labai buvo didelis. Visuomet, jeigu nori būti laimingas, kad būt gera kelionė, tai jį reikėjo labai gerbt. Kaip pro jį aini, visuomet raikia pabuciuicia...“ Virtimas, pavertimas akmenimis sakmėse taip pat gali būti suprantamas kaip nesėkmingos kelionės pradžia ar pa-

baiga. Taip akmenimis virsta Mokų šeimyna, kuriai nepasiseka persikelti per upę ar ežerą, taip akmenimis paverčiami jaunieji, kuriuos vykstant į bažnyčią prakeikia tėvas ir t. t. 1883 m. Raseinių apylinkėse užrašytos mitologinės sakmės pabaigoje vilktakis dar vadinamas ir kelio dievaičiu. Sugretinimas greičiausiai bus atsiradęs iš tikėjimo, jog kelyje sutikti vilką yra geras ženklas – laimė, o sutikti zuikį – nelaimė. Su krikščionybe keliaujančiųjų globa ėmė rūpintis Dievas. Visoje Lietuvoje žinomas ir paplitęs paprotys prieš išvykstant į kelionę trumpam prisėsti ir pasimelsti. Antai apie švenčionis, išvykstant šeimos nariui į kelionę, visi melsdavosi, prašydami Dievą globoti kelionėje ir sugrąžinti namo sveiką.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

115

116

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

117

118

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 12. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

10. Turto, gausos

Vienas iš penkių svarbiausiųjų žmonijos ir atskiro individo siekių yra noras įsigyti, turėti materialinių gėrybių. Bėgant laikui, keitėsi žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, pragyvenimo šaltiniai, buitis, tačiau minėtas siekis išliko iki šiandienos. Kiek pasikeitė tik pačių materialinių gėrybių samprata. Jų kasdien reikia vis daugiau ir vis įmantresnių. Tačiau negali sakyti, jog ir mūsų protėvių norai buvo itin kuklūs. Svajota ir apie septynmylius batus, ir apie maistu bei gėrimais pasidengiantį stalelį ar staltiesę, košę verdantį katiliuką, grįžtantį pinigą, niekad nesibaigiantį drobės rietimą ar vis ataugantį kiaulės kumpį. 10 lentelė. Turto, gausos dievybės ir mitinės būtybės Teonimas

Pirmą kartą paminėta

1. Pilnytis

Sūduvių knygelė (apie 1520– 1530 m.)

Veiklos sritis

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Turto, gau- Išgeriamas Pr. pilnan sos dievas alaus kaušelis (*pilns) „pilneliečiant nas“ rankomis

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

119

120

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas

Pirmą kartą paminėta

Veiklos sritis

2. Datanus 3. Tavalas

J. Lasickis (apie 1582 m.) J. Lasickis (apie 1582 m.)

Gėrybių davėjas Paveldimo turto dievas

4. Aitvaras

M. Mažvydas (1547 m.)

5. Kaukas

M. Mažvydas (1547 m.)

6. Jsodas

Lenkijos jėzuitų istorija (1619 m.) 7. Skal- M. Pretorijus sa (XVII a. pab.)

Aukojimai

Turtų die- Aukojamos vas kiaulės Prilyginama gausybės ragui

Iškepti duonos kepaliukai dedami į aruodus

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. duoti? V. balt. *tāvas, „tėvas“ su priesaga -alas Lie. aitas „vaikštikas“ ir varas „skersinis, kuriuo kas nors skersai sujungiama“? 1) pr. cawx „velnias“; 2) lie. kauk„pakiluma, gumbas, kupra“ Lie. įsodas „užkurys“ Lie. skelti, skilti, skaldyti, t. y. skaldant dauginti, gausinti

Dataną reikėtų laikyti eufemizmu, kuriuo galėjo būti įvardytas tiek ikikrikščioniškasis, tiek jau ir krikščioniškasis Dievas. Tačiau iš J.  Lasickio pateiktos informacijos neįmanoma nusta-

tyti, ar tai dievas, padedantis žmonėms gausinti gėrybes per įvairius žemės ūkio darbus kaip Pilnytis, ar dievas, duodantis, dalijantis naudą, skiriantis gerą dalią kaip Laima. Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės išliko gausybė tradiciškai iš kartos į kartą perduodamų apeigų, papročių, tikėjimų, kuriais siekiama išlaikyti, gausinti, skalsinti namų naudą. Visi šie papročiai, tikėjimai bent iš dalies galėtų būti siejami su prūsų dievu Pilnyčiu, lietuvininkų bei lietuvių Skalsa ir tuo pačiu laiku rašytiniuose šaltiniuose paminėtais, o vėliau ir tautosakoje minimais aitvarais bei kaukais. Nuo XVII  a. antrosios pusės lygiagrečiai formavosi bei ėmė gyvuoti ir kita tradicija – įvairių gėrybių, turto, naudos davėju, skalsintoju tampa krikščioniškasis Dievas. Panaši tendencija (krikščioniškųjų elementų gausėjimas) pastebima ir žvelgiant į tradicinių palinkėjimų, siekiant pilnatvės, raidą. Senesniais laikais sveikinimais bei linkėjimais su skals- šaknies žodžiais norėta padidinti sveikinamojo turtą, naudą, išteklių, konkrečiai nurodant, kas turėtų skelsti, t. y. ko turėtų ilgam užtekti, kas turėtų darytis didesnis ir pan. Antai kepančiajam duoną sakoma: „Skalsu miltų jums!“, kisielių raugiančiajam  – „Skalsu rūgšties!“, audeklą metančiajai  – „Skalsu metmenų!“, besiperiantiesiems – „Skalsu lapienės!“, „Skalsą garui!“, „Skalsą šilimai!“ ir t. t.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

121

122

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Gausos, turto, ištekliaus linkėjimas ilgainiui buvo susietas su krikščioniškojo Dievo vardu. Taip radosi tradiciniai palinkėjimai valgantiesiems „Skalsyk, Dieve, kas valgo“, „Kad Dievas paskalsintų“ ir pan. Dar vėliau pagal analogiją atsirado ir imti vartoti palinkėjimai vien su Dievu: „Padėk, Dieve!“, „Žegnok, Dieve!“, „Derink, Dieve!“, „Paganyk, Dieve!“, „Dieve, užderink!“.

Ratas – gausos ir apsaugos ženklas. Sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke. R. Balsio nuotr.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Kodėl prie turto, gausos dievų priskiriami aitvaras ir kaukas?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

123

124

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.

8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 12. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

125

126

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

11. Vandens

Jau ankstyvuosiuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose (IX–XII a.) gausu žinių apie baltų garbintus „skaidrius vandenis“, „šaltinius“, „vandenis, kur niekas nedrįso žuvauti“ ir t. t. Sutariama ir dėl to, jog vanduo, kaip ir kiti gamtos objektai, garbintas arba laikytas šventu, tikint, kad jame reziduoja arba per jį yra pasiekiami dievai. Iš įvairių prūsams ir lietuviams priskiriamų XV–XVII  a. rašytinių šaltinių bei XIX–XX a. užrašytos tautosakos ir tikėjimų žinoma per dvidešimt su vandenimis, laivyba, žvejyba susijusių dievybių ir mitinių būtybių. 11 lentelė. Vandens dievybės ir mitinės būtybės Teonimas Pirmą kartą Veiklos paminėta sritis 1. Natrim- Varmės pas vyskupo pranešimas (1418 m.)

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Pr. *natrimp- „užtrepsėti, užtrypti“

Teonimas Pirmą kartą Veiklos paminėta sritis 2. Patrim- Sūduvių pas knygelė (apie 1520– 1530 m.) 3. Autrim- Sūduvių pas knygelė (apie 1520– 1530 m.) 4. Antrim- J. Maleckispas Sandeckis (1551 m.) 5. Bardaitis

Sūduvių knygelė (apie 1520– 1530 m.)

6. Gardaitis

J. MaleckisSandeckis (1551 m.)

7. Upinis

M. Strijkovskis (1582 m.) 8. Ežerinis J. Lasickis (apie 1582 m.)

Tekančių vandenų dievas (lyginamas su Kastoru) Jūrų dievas

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė šaukdamie- Pr. *pasi jo, pila trimp- „pavašką į van- trepsėti, denį patrypti“ Pr. *autrimp- „nutrepsėti, nutrypti“

Jūros dievas

Pr. *antrimp- „nutrepsėti, nutrypti“ Laivų dievas Verda žuvį, Pr. *bara geria iš kau- „šėlimas, šelių arba kunkuliagilių dube- vimas, virinėlių mas“ + dāt „duoti“ Jūrininkų Pr. *gara dievas „šėlimas, kunkuliavimas, virimas“ + dāt „duoti“ Upių dievas Lie. upė Ežerų dievas

Lie. ežeras

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

127

128

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas Pirmą kartą Veiklos paminėta sritis 9. Audros dievas 10. Lietuvonis

J. Lasickis (apie 1582 m.) M. Strijkovskis (1582 m.)

11. Laumė M. Pretorijus (XVII a. pab.) 12. šulininis 13. Bangpūtys

M. Pretorijus (XVII a. pab.) M. Pretorijus (XVII a. pab.)

14. Vėjopatis

M. Pretorijus (XVII a. pab.)

15. Blizgulis

J. Brodovskis (apie 1740 m.)

16. Jūratė T. Narbutas (XIX a. vid.)

Audrų dievas

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. audra

Duoda lietų Aukoja įvai- Lie. lietus rių spalvų vištas Vandens Ide. *leud-, deivė *loudh„augti“ Valdo šuliLie. šulinys nius Audros die- Pavagia ir Lie. banga ir vas sudegina pūsti šaukštą (kepa ant žarijų pirmąją lydeką?) Audros die- Garbintas Lie. vėjas ir vas esant aupats drotam orui Sniego dieLie. blizgėti vas „švytėti spindėti, žibėti, tviskėti, šviesti“ Jūrų karaLie. jūra lienė

Teonimas Pirmą kartą Veiklos paminėta sritis 17. Čeltyčios

T. Narbutas (XIX a. vid.)

18. Dzivs- T. Narbutas vytis (XIX a. vid.) 19. Undinės, sirenos narės, gudelkos 20. Žuvų piemenys, žuvų karaliai, vandens šeimininkai 21. Jumpyra

Jūros dievaitės Jūreivių globėjas, jūros dievas

Aukojimai

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Sl. čelna „valtis, laivelis“ ?

XIX–XX a. tautosaka XIX–XX a. tautosaka

A. Dėvilaitis (1964 m.)

Bangpūčio palydovė

Vok. Jungfrau „mergina“

Pažymėtina, jog dievybės fiksuojamos XVI–XVII  a. rašytiniuose šaltiniuose, XIX  a.  – XX  a. pradžios tikėjimuose ir tautosakoje jau regime tik vandenyse ar prie vandenų veikiančius (savus ir pasiskolintus) mitinius sakmių personažus. Įvairios mitinės figūros, vandens (kaip stichijos) sakralumas įžiūrėtini ir žvejų liaudies dainose.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

129

130

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Seniesiems vandens dievams virstant tautosakiniais personažais, lygia greta vyko ir kitas procesas – su krikščionybe vandens telkiniais ir jais keliaujančiaisiais, juose žuvaujančiaisiais ima rūpintis krikščioniškieji globėjai  – šv.  Mikalojus, šv.  Kristoforas, Palaimintoji Mergelė: „Mikalojus, tarsi antrasis Neptūnas, rūpinąsis jūra. Į jį kreipiasi atsidūrę pavojuje: „O šventasis Mikalojau, trauk mus į jūros uostą.“ Jam taip pat statomos koplytėlės pakrantėse. Mikalojaus draugas – milžinas Kristoforas. Ir Palaimintajai Mergelei, kilus audroms, giedama tokia giesmė: „Sveika, jūros žvaigžde! Dievo Motina maitintoja!“ ir „Sveika, gailestingumo karaliene! Mūsų gyvybe ir viltie! Tavęs šaukiamės!“ Dviejų religijų sinkretizmą iliustruoja tai, jog XIX–XX  a. tautosakoje ir tikėjimuose minimi vandens telkinių valdytojai dažnai yra krikščioniškojo Dievo valios vykdytojai (plg. Giltinė – Dievo tarnaitė).

Užduotys savarankiškam darbui

1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Palyginkite informaciją apie dievo Patrimpo funkcijas „Sūduvių knygelėje“ ir S. Grunau kronikoje. Paaiškinkite dievo Patrimpo funkcijų kaitos priežastis. 5. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir tyrinėtojų darbais, išsamiai aptarkite deivę Laumę (vardai, išvaizda, funkcijos). Pasamprotaukite, kaip ir kodėl keitėsi Laumės funkcijos.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

131

132

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

133

134

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

šulininis. Tautodailininkas Antanas Česnulis (Druskininkai). R. Balsio nuotr.

12. Ugnies

XIII–XV  a. lietuviams priskiriamuose šaltiniuose bei XVI  a. pirmosios pusės prūsų dievų sąrašuose joks ugnies dievas neminimas. Tiesa, J. Dlugošas XV a. Lenkijos istorijoje užsimena, jog „lietuviai garbina dievą Vulkaną, manydami jį slypint ugnyje“. Ugnis dievybe laikoma ir S. Grunau kronikoje, tačiau joks konkretus teonimas nepaminėtas. XVI a. pabaigos – XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose (daugiausia J. Lasickio veikale) randame net devynias su ugnimi susijusias dievybes, vieną XIX  a. viduryje mini T.  Narbutas, dar keli tikriniai ugnies vardai fiksuoti XIX–XX a. tautosakoje. 12 lentelė. Ugnies dievybės ir mitinės būtybės Teonimas Pirmą Veiklos kartą pa- sritis minėta 1. Gabija

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Ugnies deivė

Aukos turinys, tikslas; kitos pastabos Maldaujama pakelti garą, neleisti kibirkščių

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. gobti (giminiškas gabenti, gobsoti)

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

135

136

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas Pirmą Veiklos kartą pa- sritis minėta 2. Pelengabija

J. Lasickis (apie 1582 m.) 3. UžpeJ. Lasiclenė kis (apie 1582 m.) 4. Mater- J. Lasicgabija kis (apie 1582 m.) 5. Tratitas J. LasicKibirkščių kis (apie 1582 m.) 6. Dimsti- J. Lapatis vinskis (1583 m. ) 7. Gabjau- K. Sapūnas jis (1673 m. ) 8. Panicke M. Pretorijus (XVII a. pab.) 9. Jagau- P. Ruigys bis (1747 m.) 10. Prau- T. Narburimė tas (XIX a. vid.) 11. Ramu- XIX a. – tė, Mitu- XX a. pr. lis, Ugnija, maldelės, Tamuoni- užkalbėjija, Zabieli- mai ja, Visija

Aukos turinys, tikslas; kitos pastabos

Galima teonimo / eufemizmo kilmė

Užkurto židinio dievaitė Kampo deivė

Lie. pelenas „židinys“ arba pelenai Lie. pelenas „židinys, ugniakuras“ Aukojamas pir- Pr. mote „motimasis kepalėlis na“ ir lie. gobti duonos Žiežirbų Lie. kibirkštis ir išblėsinitratėti arba sl. mo dievas trotyti „netekti, prarasti“ Dūmų ir Aukoja du viš- Lie. dimstis židinio čiukus, „kiemas“ ir viešpats kiaulę pats Svirno Lie. gobti ir dievas jauja Ugnies Pr. pannu deivė „ugnis“ Ugnies Lie. gobti ir dievas jauja šventosios Deginama nie- ? ugnies kad neužgęsdeivė tanti ugnis Prašoma ilsėtis, miegoti

Didesnioji dalis lentelėje išvardytų dievybių laikytinos autentiškomis. Senosios religijos nuosmukio metu, išgriovus senąsias šventvietes ir užgesinus jose ugnį, sakrali tampa jaujos, pirties, namų židinio ugnis. Dievų garbei kūrenama ir nešanti jiems aukas ugnis nueina užmarštin, ją keičia nuraminta, užmigdyta, apgobta, t. y. saugi ugnis ir troboje, ir jaujoje. ši ugnies savybė akcentuojama dar ir XIX a. – XX a. pradžioje užrašytose maldelėse, užkalbėjimuose, kuriuose prašoma, kad Gabija (šventa Gabija, Gabieta, Gabėja, Gabijonėlė ir pan.) ramiai per naktį miegotų. Atskirai aptartina Panicke, kuri laikytina ne teonimu, o deminutyvine ugnies forma (ugnikė), t. y. priesagos -ik- vediniu iš prūsų kalbos žodžio pannu „ugnis“. šis M.  Pretorijaus darinys, t. y. Panicke, pateko į A. Miežinskio, K. Skirmuntaitės, J. Basanavičiaus, P. Dundulienės, M. Gimbutienės, V. Toporovo, V. Ivanovo ir kitų senosios lietuvių bei prūsų religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbus. Kritiškai vertintina ir T. Narbuto (greičiausiai jo paties sukurta) dievybė Praurimė. Su krikščionybe ugnies globą perėmė šv. Agota, apsauga nuo ugnies rūpinasi šv. Florijonas. Be šv. Agotos ir šv. Florijono, Lietuvoje minimi ir kiti ugnies globėjai: šv. Barbora, šv. Laurynas, šv.  Benediktas, šv.  Liucija, šv.  Cecilija ir kt. Iš legendų matyti, jog visų šių šventųjų gyvenimas yra kaip nors susijęs su dangaus arba žemės ugnimi. Antai Agota buvo sudeginta anglyse, o per jos mirties metines išsiveržusio Etnos ugnikalnio lava buvo su-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

137

138

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

stabdyta jos skraiste; kai tėvas už atsisakymą grįžti prie senojo tikėjimo nukirto Barborai galvą, į jį trenkė žaibas ir jo kūnas sudegė, tad tikima, jog šv.  Barbora apsaugo nuo staigios mirties per audrą ir nuo žaibų; šv. Laurynas buvo nuplaktas ir iškeptas ant grotelių; šv.  Benediktas sudegino velnią, kuris trukdė vienuolyno statybai; šv.  Liucijos nepavyko sudeginti ant laužo, o šv. Cecilijos – uždusinti karštoje pirtyje. šventųjų ugnies globėjų gausa iš dalies patvirtina XVI–XVII a. šaltiniuose minimų senųjų ugnies dievybių autentiškumą.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Įvertinkite M. Pretorijaus aprašytos Panikės ir T. Narbuto minimos Praurimės autentiškumą.

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

139

140

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.

8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 15. Dainius Razauskas-Daukintas. Krosnis mitologijoje. Vilnius: Aidai, 2011.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

141

142

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

13. Miško, žvėrių, medžioklės

Senieji baltų rašytiniai šaltiniai pateikia duomenų apie miškų ir ypatingų medžių garbinimą. XIII a. jau minimi net trys su miškų, medžioklės ir laukinių žvėrių globa susiję teonimai – Medeina, Zuikių dievas, Žvėrūna. Dar dešimt su miškais bei medžiokle susijusių dievybių suminėta XVI–XIX a. raštijoje. Gausu įvairių mitinių gyvūnų, miškų bei žvėrių dvasių ir XIX–XX a. užrašytose sakmėse, tikėjimuose. 13 lentelė. Miško (žvėrių, medžioklės) dievybės ir mitinės būtybės Teonimas

Pirmą kartą paminėta

1. Kiškių Ipatijaus dievas metraštis (1252 m.) 2. MeIpatijaus deina metraštis (1252 m.) 3. Žvė- Malalos rūna kronika (1261 m.)

Veiklos Aukos tu- Galima teonimo / sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė las; kitos pastabos Slapta auLie. kiškis koja Slapta aukoja

Lie. medė, medis

„Aukoja nelabiems dievams“

Lie. žvėris

Teonimas

Pirmą kartą paminėta

4. Ragai- J. Lasicna kis (apie 1582 m.) 5. Biržu- J. Lasiclis kis (apie 1582 m.)

6. Lazdona

Veiklos Aukos tu- Galima teonimo / sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė las; kitos pastabos Miškų Lie. regėti deivė Lie. biržė „vienu ėjimu apsėjamas dirvos ruožas, sėjamo lauko plotas nuo vienos nubiržytos linijos iki kitos“; „tam tikras miško ruožas, miško plotas, paskirtas (atmatuotas) kirsti, nusakinti ir pan.“ Lie. lazda

J. Lasickis (apie 1582 m.) 7. Kirnis J. Lasickis (apie 1582 m.)

Riešutų deivė

8. Kerpyčius

Samanų Aukoja eidievas dami rinkti samanų

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Vyšnių dievas

Pjauna ir sumeta po vyšniomis gaidžius

Lie. kirna, kirnis, kirnos „vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante; krūmuota, šlapia vieta; vieta, kur suvirtę medžiai, laužas; lūžtvė; nukirsto krūmo kelmas; vyčių grįžtė; klampynės“ Lie. kerpė

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

143

144

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas

Pirmą kartą paminėta

9. šiliny- J. Lasicčius kis (apie 1582 m.) 10. Girs- M. Pretorijus tis (XVII a. pab.)

11. Iwullis 12. Medžiojma

M. Pretorijus (XVII a. pab.) T. Narbutas (XIX a. vid.)

13. Miš- XIX–XX a. kų ir tautosaka žvėrių dvasios (miškinėlis, samanėlis, mitiniai gyvūnai)

Veiklos Aukos tusritis rinys, tikslas; kitos pastabos Kerpy- Aukoja eičiaus dami rinkti padėjė- samanų jas Miškų Medžioriai dievas pašventina medžius, žvėronys garbina šventuosius žvėris miškuose Miškų dievas Medžioklės deivė Pirma uogelė, pirmas grybelis

Galima teonimo / eufemizmo kilmė Lie. šilas, šilai

Regis, ši dievybė padaryta iš J. Lasickio minimo Prigirstyčio

Lie. yvas „apuokas“ Lie. medžioti

Miško, medžioklės dievybių garbinimo atspindžiu reikėtų laikyti lietuvių sakmėse minimus miško žvėrių globėjus. Antai vienoje sakmėje (užrašyti tik du variantai) žmogus, vežantis per

mišką gyvulį, pamato prie ugnies vilkų apsuptą senelį, kuris prašo parduoti gyvulį ir pašerti jo žvėrelius. Išpildęs senelio prašymą žmogus yra apdovanojamas  – jam parodomas lobis. Kitoje sakmėje herojus, išėjęs medžioti per Kūčias ir įsilipęs į medį, stebi, kaip kažkoks žmogus maitina žvėris; vilkui, kuriam pritrūko maisto, liepiama suėsti tą, kuris sėdi medyje; žmogus kūrena naktigonėje laužą ir ateina vilkas / kudlota baidyklė; žmogus palieka savo drabužius arba stebi iš už medžio – vilkas drasko drabužius / žmogus šauna sidabriniu pinigu / persižegnoja – vilkas dingsta ir t. t. Iš XVII–XX a. užrašytų papročių bei tikėjimų matyti, jog miško žvėrių (ypač plėšriųjų) globėju tampa šv. Jurgis. Dar XVII a. M. Pretorijus pažymi, jog meškos ir lapės yra šv. Jurgio kurtai, o A.  L.  Jucevičiaus liudijimu, šv.  Jurgis buvęs medžiotojas ir vietoje kurtų į medžioklę vesdavęsis vilkus ir kitus plėšriuosius žvėris. Iš čia radosi ir daugybė įvairiausių draudimų, kurių paisoma šv. Jurgio dieną, kad vilkai gyvulių nepjautų: negalima austi, nešioti jokių daiktų nuo audimo staklių; draudžiama galąsti peilį arba jį piemeniui neštis einant gyvulių ganyti; nevalia minėti vilko vardą ir net dirbti žemę. Miško, medžioklės dievybių reliktu reikėtų laikyti ir XIX– XX  a. užrašytose sakmėse randamus miško (medžių) globėjus, dvasias. Dvasių buvimą medžiuose patvirtina ir liaudies dainos, raudos, tikėjimai. Sakoma, jog „nuvažiavus miškan kirsti mal-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

145

146

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

kų pasirodo žila moteriškė ir vėl pasislepia miško tankynėje, o vėliau, kai atvažiavusysis kerta medžius, ji aimanuoja, dejuoja, verkia...“, „Ir stengiasi ūkininkai advento metu nei mažiausio žabarėlio nepajudinti, tuo labiau nekirsti didelių medžių. Malkos, advente kirstos, labai smarkiai dega, bet užtat kartais liepsna su baisiu trenksmu išeina per kaminą ir uždega sodybą. Iš advente kirstų rąstų pastatytame trobesyje dažnai lankosi numirėliai, ir šiaip dvasios neduoda ramybės gyviesiems...“, „Taip pat pasakojama, jog advente medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda blogai augti, medžiai pasidaro gumbuoti“. Sakmėse per šventes kertančiam mišką žmogui nepažįstamas žmogus pasisiūlo padėti ir užverčia ant kirtėjo medį / žmogų vejasi vilkai; žmonės kerta mišką  – juos varo šalin nepažįstamas eigulys / lokys ir pan. Tikėjimą miško dvasiomis XX  a. pirmojoje pusėje paliudija Dzūkijoje užrašytos maldelės: „Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanieli, aš gyrelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Eidamas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuogautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“. Prie pastarųjų (miško dvasių) priskirtinos ir XX a. išlikusios ta-

riamos mitinės būtybės (pvz., šilų Barbė), kuriomis gąsdinami vaikai. Miško, medžioklės dievybių naudai liudytų ir iki pat XX  a. pirmosios pusės išlikę tikėjimai, jog statybų metu reikia ką nors paaukoti, po kertiniu akmeniu, pirmojo vainiko sujungime: „Aukštadvario apylinkėse, pradedant statybą, po pamatais būdavo dedama auka žemei – duonos ir pinigų. Dusetiškiai dėdavo puodą su Sekminių berželių pelenais, prie jų dar pridėdami ir kiek pinigų“, „Naujai pirkiai pamatus dedant reikia po jais pakasti viščiuko galvą ir ją pakasus taip kalbėti: „Sienoja globoja, imk globon šiuos namus, globok mano drougį, mano vaikus, kas šitoj pirkioj gims, kas joj gyvens, kad vargų nekentėtų, ligų nežinotų, nesirgtų, bėdų neturėtų. Sienoja globoja, išgirsk mani. Išklausyk, šituos namuos savo globoj laikyk. Amen, amen, amen.“ Tai auka-atsiprašymas tiek žemės, tiek ir miško dievybių už nukirstus medžius. Atskirai aptartinas T. Narbuto XIX a. paminėtos Medžiojmos paveikslas, kuris, nors ir sukurtas paties T. Narbuto bei juo sekusiųjų mitologų romantikų, vis dėlto laikytinas ankstesniųjų šaltinių (Ipatijaus metraštis, Malalos kronika, J. Lasickis, M. Pretorijus) bei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sakmėse pavaizduotų mitinių personažų sekiniu.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

147

148

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti aptariamajai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

149

150

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

14. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo

Daugelis tautų turi meilės, vedybų ar bent vaisingumo dievybes. Minėtini Babilono-Asirijos Ištarė, Egipto Izidė, graikų mitologijoje – Afroditė ir Erotas, kuriuos romėnai tapatino su Venera ir Kupidonu (Amoru); skandinavams vaisingumo, meilės ir grožio deivė yra Frėja. Falo pavidalu (arba falas yra dominuojantis atributas) vaizduojami graikų dievas Priapas, skandinavų Freiras; moterų dievybė Mokoš, kuri, galimas dalykas, rūpinosi iniciacijų, vedybų, nuotakų vaisingumo reikalais, žinoma ir slavams. 14 lentelė. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės Teonimas / eufemizmas 1. Pizius (Pizio)

Pirmą kartą paminėta

Veiklos sritis

J. Lasickis (apie 1582 m.)

Jaunimo, vedybų dievybė (?)

Aukos turiGalima nys, tikslas; teonimo / kitos pastabos eufemizmo kilmė Aukoja jaunuo- Lie. pizė menė, rengda- „cunnus“ masi nuotaką lydėti pas jaunikį

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

151

152

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Teonimas / eufemizmas 2. Gondas (Gondu) 3. Laima

4. Gražulė 5. Milda

Pirmą kartą paminėta

Veiklos sritis

Aukos turiGalima nys, tikslas; teonimo / kitos pastabos eufemizmo kilmė J. LasicMerginų Lie. ganda kis (apie „išgąstis, 1582 m.) baimė, neganda“ V. MartiniLie. laimė jus „likimo pa(1666 m.) lankumas, sėkmė, pasisekimas“ S. Daukan- „Deivė graLie. gražus tas (XIX a. žybės“ vid.) T. Narbutas Meilės, Jotvingių (XIX a. vid.) piršlybų miłdat „mydeivė lėti“

J.  Lasickio paminėtus dievus Gondu ir Pizio reikėtų laikyti patikimais. Jų autentiškumo naudai liudija jau paminėtos kitų tautų dievybės bei XVI a. – XX a. pradžios lietuvių tikėjimai, papročiai, tautosaka. Ištekančių merginų bei vaikų susilaukusių jaunamarčių aukos seniesiems dievams ir deivėms paliudytos ne tik J. Lasickio, bet ir kituose rašytiniuose XVI–XVII a. šaltiniuose. Antai M. Pretorijus išsamiai aprašo Laimai skirtus aukojimus per kūdikio gimimo ir krikštijimo apeigas.

Gausu erotinės simbolikos ir lietuvių liaudies papročiuose bei tautosakoje. Minėtini jojančių ant šluotražio, pagaikščio, pečšluostės raganų vaizdiniai sakmėse; įvairių aukų (juostelių, skarelių, linų, rankšluosčių, marškinių) dėjimas ant akmenų, laikomų suakmenėjusiomis nuotakomis, vestuvėmis, arba ant pėduotų akmenų; vestuvių imitavimas „su gana nepadoriomis viešai atliekamomis scenomis“ rytelninkų apeigose, tradicija vestuvių pabaigoje gaminti piršlio iškamšą su smarkiai padidintomis vyriškomis genitalijomis, padarytomis iš įvairių daržovių  – morkų, burokų, bulvių; erotiniai simboliai ir įvaizdžiai liaudies dainose ir t. t. Visa tai aiškinama tuo, jog „senovėje žmogui lytinis geidulys (libido) dažnai nustelbdavo kitus geidulius ir instinktus“, jog „žmonių ir žemės vaisingumas buvo stipriai susietas“, jog vieni svarbiausių žmogaus ir šeimos siekių – vedybų partnerio paieška ir noras susilaukti sveikų palikuonių. šitiems siekiams realizuoti ir pasitelkiama visa „meilės magija“ įvairių kalendorinių švenčių metu, vaisingumą skatinančios apeigos bei simboliai vestuvių, gimtuvių, krikštynų papročiuose ir t. t. Tad nieko stebėtino, jog tokiai svarbiai ir reikšmingai funkcijai atlikti dar ir XVI a. pabaigoje žemaičiai turėjo net dvi dievybes. Dviejų šios srities dievybių atsiradimą galėjo nulemti ir kita priežastis. Antai B. Kerbelytė, analizavusi sakmių apie pieną atimančių ir ant šluotos skraidančių raganų semantiką, pažymi,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

153

154

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

jog „ritualus, kuriais buvo siekiama sėkmingų vedybų ar vaisingos šeimos, vyrai ir moterys atlikdavo atskirai“. Ta pati tradicija išliko ir įsitvirtinus krikščionybei. šeimą, santuoką, seksualinius santykius globojusių dievybių vietą užėmė, jų funkcijas perėmė šventieji globėjai. Norėdamos ištekėti arba sužinoti, koks būsimojo vyro vardas, merginos kreipiasi į šv. Andriejų; šv. Mikiforo, šv. Barboros ir šv. Ambraziejaus dieną „pasninkauja ir meldžiasi“; šv. Kotrynos išvakarėse nevedusieji prašo ir meldžiasi, kad jiems Viešpats Dievas teiktųsi duoti gerą žmoną. Negalinčios susilaukti vaikų moterys meldžiasi, aukoja žvakes ir juosteles, skiria votas šv. Antanui. A. Kriauzos liudijimu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje už dukters sveikatą, t. y. „kad Dievas vaisių užlaikytų“, motina duodavo išmaldos elgetoms, užprašydavo bažnyčioje šventas mišias, o prieš pirmąsias mėnesines nusivesdavo per švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už ją melsdavosi. Iki pat XX a. vidurio išliko ir paprotys padėkoti už sėkmingą gimdymą. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lazdijų rajono moterys, po gimdymo eidamos įsivesdinti į bažnyčią, prie švč. Mergelės Marijos altoriaus padėdavo linų grįžtę, keletą kiaušinių, sviesto, o XX a. viduryje aukodavo pinigų.

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir paskelbtais tyrinėjimais išsamiai charakterizuokite deivę Laimą (funkcijos, vardai, aukos). 5. Plačiau aptarkite deivės Mildos autentiškumo problemą.

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

155

156

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

157

158

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

15. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės

ši dievybių grupė bemaž pati gausiausia. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių: a)  bent kelių dievų funkcijos rašytiniuose šaltiniuose tiksliai nenurodytos, tik pažymima, kad jie yra „žmonių pagalbininkai“; b) dalies dievų funkcijos taip ir apibrėžtos – „namų dievas“, „šeimynos dievas“, „žmogaus sargas“; c)  šiai funkcinei grupei priskirtos ir tos leksemos, kurios šaltinių autorių per klaidą laikomos teonimais  / eufemizmais (Vblabicza, Luibegeldae, šluotražis). 15 lentelė. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 1. Aušautas Sūduvių (Auschauts) knygelė (apie 1520– 1530 m.)

Luošųjų, ligotųjų ir sveikųjų dievas

Aukos turi- Galima teonys, tikslas; nimo / eufekitos pasta- mizmo kilmė bos Pr. *auschaut „skolinti“, šaũt „šauti“, „nušauti“

TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 2. Klamalas J. Lasickis (apie 1582 m.)

Žmonių pagalbininkas

3. Gyvatės, J. LasicPagirniai kis (apie (Dugnai) 1582 m.)

Namų dievai

4. Rūgutis, J. StrijRaugų že- kovskis mėpatis (1582 m.); J. Lasickis (apie 1582 m.) 5. šeimos J. Strijdievas kovskis (1582 m.)

Raugintų patiekalų dievas; alaus dievas

6. Gulbi Dziewos

Žmogaus sargas

J. Strijkovskis (1582 m.)

šeimynos dievas

Aukos turi- Galima teonys, tikslas; nimo / eufekitos pasta- mizmo kilmė bos 1) lie. *klamti / *klemti „sukabinti, surakinti, sugnybti“ ir priesaga -alas; 2) lie. *kalmal(i)s „kaulas“ + „malti“ Lie. girnos „įrankis grūdams malti“; dugnas „indo apačia“ Aukoja raiLie. rūgti, raubas vištytes, gas alaus ąsotį

Aukojami Lie. šeima įvairių spalvų gaidžiai ir vištos Vyrai auko- Lie. gelbėk, davo baltus dieve? romytus gaidžius, moterys – višteles

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

159

160

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 7. Numėjai J. Lasickis (apie 1582 m.) 8. Algis 9. Derintojas

J. Lasickis (apie 1582 m.) J. Lasickis (apie 1582 m.)

10. Ligyčius

J. Lasickis (apie 1582 m.) 11. Miechu- J. Lasictele kis (apie 1582 m.) 12. Srutis 13. Tiklis

J. Lasickis (apie 1582 m.) J. Lasickis (apie 1582 m.)

14. Siriczius J. Lasickis (apie 1582 m.)

Aukos turi- Galima teonys, tikslas; nimo / eufekitos pasta- mizmo kilmė bos Namų Lie. numiejas, dievai namiejas „tas, kuris yra namuose, šeimos narys“ Aukštųjų Lie. algti dievų pa„šaukti“, algoti siuntinys „rėkauti“ Taikos Lie. derinti, davėjas derėti „tartis, sutartį daryti, taikyti“ Santarvės Lie. lyginti saugotojas „derinti, taikyti“ Dažų dieSl. miech (rus. vybė мех „gyvulio plaukai, kailis“) ir lie. telė „laumė“ Dažų dieLie. sruta „žovas lės sultys“ Žmonių pagalbininkas Žmonių pagalbininkas

Lie. tiklus „ištikimas, doras, garbingas, taurus, ramus“ ?

TeoniPirmą kar- Veiklos mas / eu- tą pamisritis femizmas nėta 15. Prigirs- J. Lasictitis kis (apie 1582 m.) 16. šluotražis 17. Vblabicza

J. Lasickis (apie 1582 m.) J. Lasickis (apie 1582 m.)

Nugirsta pašnibždom kalbančiuosius Žmonių pagalbininkas Rūpinasi kiekvienu maldautoju

Aukos turi- Galima teonys, tikslas; nimo / eufekitos pasta- mizmo kilmė bos Lie. prigirsti, prigirsta, prigirdo

18. Luibegeldae

J. Lasickis (apie 1582 m.)

19. Diewogindiwe

Lenkijos jėMoterys auzuitų istorija koja gaidį (1619 m.) M. Pretori- Nesantaijus (XVII a. kos dievas pab.)

20. Žalius (Zallus)

Moterys kreipiasi

Lie. šluotražis „sena, sudilusi šluota“ Lie. ublas, ubladė „ūkio pastatas, skirtas duonai kepti“ Lie. luobas „plona žievė, lupena“ ir gelda Lie. dievas ir gimdyti Lie. žala „nuostolis, eibė, liga, negalia, ginčas“

Aušauto etimologiją iš dalies paremtų gausybė įvairių XIX– XX  a. užrašytų tikėjimų, užkalbėjimų, kuriais liga nuvejama, išvaroma į sausus medžius, gilius raistus, negyvenamas vietas;

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

161

162

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

atitolinama aprūkant įvairiomis žolelėmis; liga atsikratoma išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant ir t. t. Tokios dievybės egzistavimą liudytų XVI–XX a. tautosaka, tikėjimai, papročiai, kuriais siekiama užsitikrinti, išsaugoti, stiprinti savo ir šeimos narių sveikatą arba atvirkščiai – atsikratyti ligų ir negalavimų. Prisimintinos čia visoje Lietuvoje itin populiarios maldelės į jauną mėnulį, ugnį, žemę prašant sveikatos. Sveikatą visiems metams turėjo užtikrinti maudymasis svarbiausių kalendorinių švenčių (Joninės, Velykos, Didysis ketvirtadienis) metu. Grąžinti prarastą sveikatą, pašalinti negalavimus galėjo padėti maudymasis, prausimasis ypatinguose (dažniausiai iš vakarų į rytus tekančiuose) šaltiniuose ar upėse, pasivoliojimas ryto rasoje; lindimas pro ypatingų medžių keistai suaugusias šakas, dvikamienių medžių tarpus, medžių dreves. Daugelis tokių senųjų šventviečių ilgainiui buvo sukrikščioninta, prikabinant prie medžio kryžių arba kokio šventojo statulėlę, prie ligas gydančių šaltinių ir upelių taip pat radosi šventųjų paveikslai ar statulėlės. Su krikščionybe sveikatos prašoma švč.  Mergelės Marijos, šv. Antano, šv. Roko ir kitų šventųjų. Antai dar 1602–1603 m. siaučiant epidemijai iš Vilniaus organizuota procesija prie stebuklingojo Maloningosios Dievo Motinos paveikslo Trakuose. Įvairių šaltinių duomenimis, tokios procesijos prie minėto paveikslo Trakuose, taip pat ir prie kitose parapijose esančių

švč.  Mergelės Marijos paveikslų (pvz., šiluvoje, Pažaislyje, Žemaičių Kalvarijoje ir kt.) vykdavo nuolat. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje įkurta imitacinių Lurdų (Plungėje, Palangoje, Kretingoje), kur ligoniai pagyja pavartoję šaltinio vandens, melsdamiesi apsireiškimų vietoje arba procesijų metu laiminant švenčiausiuoju. Daugelis tyrinėtojų sutaria, jog rašytiniuose šaltiniuose minimi Pagirniai / Dugnai (taip pat ir Giuoitos) yra ne kas kita kaip žalčiai, kurie svetimose kalbose greičiausiai nebuvo skiriami nuo gyvačių. Žalčiai senosios baltų religijos klestėjimo laikais buvo garbinami kaip dievai arba kaip mediumai tarp žmonių ir aukščiausiųjų dievų pagrindinėse šventvietėse (žr. Patrimpas, Aušautas). Įsigalint krikščionybei ir išgriovus senąsias šventvietes, žalčiai garbinami namų aplinkoje ir tampa namų globėjais, gerovės, santarvės, sveikatos garantais. Žalčių garbinimo pėdsakų išliko mitinėje tautosakoje. Sakmėse teigiama, jog jei žmogus užmuša žaltį – miršta šeimos nariai, krenta gyvuliai; jei žmogus užmuša gyvatę – saulė verkia; jei žmogus degančiame miške išgelbsti gyvačių karalių  – gauna dovanų karaliaus karūną, kuri padaro žmogų visa žinantį. Aukojimo žalčiams (kaip namų dievybėms) pėdsakų galime rasti XIX–XX  a. vestuvių aprašuose. Pavyzdžiui, parvedliauta į vyro namus nuotaka turėjo „apdovanoti“ rankšluosčiais arba

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

163

164

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

juostomis sodybos vartus, šulinį, krosnį, t. y. vietas, kuriose galėjo reziduoti namų dievai. Juolab kad žaltys tikėjimuose ir tautosakoje dar siejamas ir su seksualiniu gyvenimu. Tai paliudyta ir rašytiniuose šaltiniuose. S.  Grunau rašė, jog moterys žalčių melsdavusios, idant jie teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms atlikti. Populiarus žaltys ir XIX–XX  a. lietuvių liaudies mene. Jis vaizduojamas ant darbo įrankių: verpsčių, prieverpsčių, baldų, ant apeiginių indų, medinių ir geležinių kryžių, juostų ornamentuose. Dėl krikščionybės įtakos žalčiai (kaip ir kitos senosios hierofanijos) sudemoninami, laikomi kenkėjais. šis procesas itin gerai pastebimas iš XIX–XX a. užrašytų sakmių, tikėjimų, sapnų aiškinimų, keiksmų. Keikiamasi „žalčio išpera, žalčio pūga“. Sakmėse žmogus mato, jog žalčiai žinda iš karvių pieną. Teigiama, jog sapnuoti keliu šliaužiantį žaltį reiškia kliūtis, kurių nepavyks išvengti; žaltys namuose – sutuoktinio klasta, daug žalčių – liga; besiraitantis žaltys pranašauja nuostolius; prie lovos ar namų šliaužiantis žaltys pranašauja kalėjimą ar kitokius blogus įvykius; užmušti sapne žaltį – priešą nuginkluosi ir jį nugalėsi. Su aukojimais šeimos dievui galėtų būti sietinas ir paprotys per krikštynas kirsti gaidžiui galvą arba užkasti žemėn visą gaidį (vištą): jei kurioje šeimoje vaikai dažnai miršta, tai gimstant kūdikiui reikia nukirsti gaidžiui galvą, o vežant krikštyti tą gaidžio

galvą nunešti ant kapų ir pakasti, tai nebemirs; kai gimsta mergaitė, tai reikia užkasti žemėn gyvą vištą, o jei berniukas – gaidį, tada vaikai augs sveiki. Dar XX  a. pradžioje Valkininkų apylinkėse būta papročio krikštynų metu sugauti juodą gaidį ir juodą vištą ir padėjus ant slenksčio kirviu nukirsti galvas taip, kad jos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Gaidžių ir vištų aukojimo tolimu atspindžiu, matyt, būtų galima laikyti ir XIX–XX a. išlikusius vedybinius būrimus iš vištos ar gaidžio elgesio Kūčių, Kalėdų, Naujųjų metų tarpušventyje; vištavimo ir gaidžio valgymo paprotį vestuvėse bei paprotį, pastačius naują namą, į vidų pirma įleisti gaidį, o vėliau – dovanoti įkurtuvių proga gaidį ir vištą. Gulbi Dziewos galime suprasti arba kaip senosios religijos realiją, kiekvieno žmogaus dvasią globėją, arba kaip krikščioniškojo Angelo Sargo perdirbinį. Pirmąją versiją paremtų babiloniečiams ir kai kurioms Sibiro tautoms žinomos dvasios globėjos arba asmeniniai dievai. Toks Gulbės globėjos (galbūt kaip mirusio protėvio) vaizdinys galėjo atsirasti iš tikėjimo, jog po mirties vėlė paukščio pavidalu keliauja į dausas. Prisimintina, kad Gulbino (kitaip  – šiaurės kryžiaus) žvaigždynas yra viena ryškiausių Paukščių Tako dalių. Abejones dėl šio dievo autentiškumo išsklaidė V. Ališausko atrastas ir paskelbtas iki tol nežinomas šaltinis – Lenkijos jėzuitų istorijos (1619 m.) fragmentas.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

165

166

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

J.  Lasickio paminėtas Numeias nelaikytinas teonimu, o tik bendriniu žodžiu, tinkančiu bet kuriai namuose gyvenančiai dievybei apibūdinti. Forma numėjis „kas visada būna namie“ gerai žinoma žemaičiams ir kildintina iš numas – seniausio gyvenamojo trobesio pavadinimo. Vėliau numu dar vadinta didelė, skersai namą einanti priemenė dviejų galų gyvenamajame pastate. Pagal nusakytas funkcijas lietuvių Algiui bent iš dalies artimas egiptiečių Anubis, graikų – Hermis, romėnų – Merkurijus. Sunku pasakyti, ar yra koks nors ryšys tarp dievų pasiuntinio arba šauklio Algio etimologijos ir įvairiose šeimos bei kalendorinėse šventėse žinomo papročio šūkauti ar kitaip kelti triukšmą. Iki šiol šis paprotys labiau aiškinamas kaip patikimas būdas nuvaikyti piktąsias dvasias. Tačiau galime įtarti, jog galinčios pakenkti jėgos yra neutralizuojamos prisišaukiant (algojant) dievus globėjus. Apie kai kurias J. Lasickio XVI a. pabaigoje paminėtas dievybes (pvz., Derintojas, Ligyčius, Tiklis, Siryčius) informacija yra gana fragmentiška. Dažniausiai nurodoma, jog šie dievai yra žmonių pagalbininkai. Nors pirmųjų trijų čia paminėtų dievybių vardus ir įmanoma sieti su lietuvių derinti, lyginti, tiklus, labiau tikėtina, jog tai eufemizmai. Tiek Sručio, tiek ir Miechutėlės autentiškumas įmanomas, nes Lietuvoje gamtiniais dažais dažytų audinių fragmentų randama jau iš III–IV a. Taip dažyti linai, vilna, oda, kailiai. Nuo seno

žinoma, kad ąžuolo žievė nudažo ruda arba gelsvai pilka, beržo lapai – gelsvai žalia, dilgėlės šaknys – geltona, baltojo gluosnio žievė – ruda, juodalksnio žievė – rausvai geltona, klevo lapai – juoda, putino uogos – tamsiai raudona, rūgštynės – žalia spalvomis. Įvairių atspalvių galima išgauti minėtų augalus sumaišant. Beje, augalų sultimis ar nuovirais moterys dažydavo ir plaukus. Antai dilgėlių sultys plaukus stipriai patamsina, o ajero lapai ar šakniastiebiai, ramunėlių žolė ar žiedai – pašviesina.

Dievas ir artojas. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. R. Balsio nuotr.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

167

168

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Užduotys savarankiškam darbui 1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios dievybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompiliaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. Teonimas / Šaltinis eufemizmas

Funkcijos

Aukojimai Pastabos

4. Palyginkite ir detaliau aptarkite J. Strijkovskio paminėtą Gulbi Dziewos ir Lenkijos jėzuitų istorijoje (1619 m.) aprašytą Galb Dewe. 5. Kodėl šiai funkcinei grupei gali būti priskiriama Diewogindiwe?

Referatų, pranešimų temos 1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra 1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

169

170

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gintaras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vienos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vilnius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žodynas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 12. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.

14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 15. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

Laima. Dūkštų ąžuolynas. R. Balsio nuotr.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

171

Dievas, Perkūnas, Velnias. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas (Druskininkai). R. Balsio nuotr.

III.

baigiamosios užduotys

174

PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA

Perkūnas, Vaiva ir Straublys. Ipolitas Užkurnys, Dainavos parkas (netoli Alytaus)

1. Išsamiai charakterizuokite X dievybę (siūloma laikytis tokios schemos: 1) rašytinių šaltinių apžvalga, atkreipiant dėmesį ir į šaltinių pobūdį, t. y. jų parašymo laiką, autorius, galimas kompiliacijas ir t. t.; 2) galima teonimo / eufemizmo kilmė; 3) dievybės funkcijos; 4) pagrindiniai šiai dievybei skirti ritualai; 5) paplitimo arealas; 6) ryšiai su kitais baltų ar kitų tautų dievais bei krikščioniškąja tradicija; 7) dievybei skirtų apeigų pėdsakai XIX–XX a. tautosakoje, papročiuose, tikėjimuose). 2. Atskirai aptarkite kiekvieną funkcinę dievų, deivių, mitinių būtybių grupę. Kiek chronologinis dievybių išdėstymas grupėje iliustruoja, atitinka senųjų dievų ir jų galių nuosmukio pagrindinius etapus? 3. Pasvarstykite, kodėl lietuviai ir prūsai garbino būtent tokius (žr. funkcines grupes) dievus. Kaip to laikotarpio pasaulėjauta, pasaulėžiūra siejasi su materialine šio krašto kultūra? 4. Pagrįskite / paneikite M. Jučo teiginį: „...lietuvių pagonių tikėjimas buvo dangaus kūnų, gamtos reiškinių ir dvasių kulto apraiška. Pagonių religija buvo animistinė, t. y.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

175

176

PAG ON I ŠKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA

pagrįsta gyvosios ir negyvosios gamtos sudvasinimu“ (žr. Krikščionybės kelias į Lietuvą. Vilnius, 2000, p. 19). 5. Kokie baltiškosios pagonybės požymiai regimi ritualuose, skirtuose seniesiems dievams? Išvardykite šiuos požymius ir pateikite pavyzdžių. 6. Plačiau aptarkite aukų seniesiems dievams turinį (kas, kada ir kaip aukojama).

Siūlome aplankyti 

Pagonių dievų skulptūrų muziejus Naisiuose. Šiaulių rajonas. Prieiga per internetą: http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/left/kultura-1/ naisiai-kulturos-zidinys/pagoniu-dievu-muziejus/ Bubilas. R. Sūdžius. Vilkų kampo piliakalnis. Šilutės rajonas. Prieiga per internetą: http://www.vipt.lt/ cms/app?service=external/ComGalleryAl bum&sp=2186&sp=9367

Vandenis. T. Averka. Skulptūrų parkas „Vėjų uostas“ Molėtuose. Prieiga per internetą: http:// www.lietuvostautodaile.lt/_sites/tautodaile/media/pdf/moltai2.pdf

Žaltės slėnis Punios šile. Alytaus rajonas. Prieiga per internetą: http://www.valstybiniaimiskai.lt/lt/RekreaciniaiObjektai/ Alytausmiskuuredija/Puslapiai/%C5%BDalt%C4%97ssl%C4%97nis.aspx

Austėja. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. Ignalinos rajonas. Prieiga per internetą: http://www.way2lit­ huania.com/lt/keliones-lietuva/senovines-bitininkystes-muziejus

Bubilas. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. Ignalinos rajonas. Prieiga per internetą: http://www. way2lit­huania.com/lt/keliones-lietuva/ senovines-bitininkystes-muziejus

Dūkštų ąžuolynas. Vilniaus rajonas. Prieiga per internetą: http://www.keliauk.info/ dukstu_mitologines_skulpturos.html

Bangpūtys. Baltų mitologijos parkas. Kretingos rajonas. Prieiga per internetą: http://baltuparkas. webs.com/galerija

Kalvis (Teliavelis). Baltų mitologijos parkas. Kretingos rajonas. Prieiga per internetą: http://baltuparkas. webs.com/galerija

Rimantas Balsys – daktaras (HP), Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorius, KU žurnalo „Res humanitariae“ vyriausiasis redaktorius. Moksliniai interesai: etnologija, mitologija, folkloristika. Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (darbo). El. paštas: [email protected]. Rimantas Balsys – doctor, associated professor, Department of Baltic linguistics and ethnology, Dean of the Faculty of Humanities. Scientific interests: ethnology, mythology, foklor. Adress: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (office). E-mail: [email protected].

Rimantas Balsys PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA Redagavo Brigita Pranevičiūtė Maketavo Danguolė Stepukonienė Dailininkas Vilhelmas Giedraitis

Klaipėda, 2014 2014 04 04. Apimtis 11 sąl. sp. l. Tiražas 500 egz. Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda Spausdino spaustuvė „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius