Pseudo Makarijus Homilijos iš III rinkinio [PDF]

Zitiervorschau

DVASINIAI RAŠTAI

Homilijos iš III rinkinio

Pseudo Makarijus

2019

In memoriam Randy Rhoads

Dalis I. Įžanga

Pratarmė

Trumapai apie autorių Pseudo Makarijus, kuris tikrovėje tikriausiai vadinosi Simeonas, yra IV-V amžiaus vienuolis. Šis dvasinis autorius, ilgą laiką tapatintas su Makarijumi Egptiečiu, vienuolių kolonijos Sketės dykumoje įkūrėju, gyveno tarp Mezopotamijos ir Mažosios Azijos pietinės dalies IV amžiaus pabaigoje ir V amžiaus pradžioje. Yra išlikusių apie šimtą jo homilijų arba kalbų, perduotų pagrinde keturiais dideliais graikiškais rinkiniais, kurių antrasis – 50 dvasinių homilijų (PG 34, 449-822), jam pelnė didžiulį pripažinimą tiek Rytuose tiek ir Vakaruose. Kai kurie jo teiginiai (pvz., galimybė arba būtinybė jusliniu būdu patirti Kristų ar Šventąją Dvasią; nenugalima blogio įtaka žmogui; nuodėmės išlikimas net po krikšto; žmoguje tuo pat metu yra šėtonas ir Šventoji Dvasia) turi ryšio su mesalianų sekta ir buvo jos narių pavartoti sektos doktrinai išdėstyti. Todėl kartu su sektos pasmerkimu 431 metais buvo pasmerkti dalis ar net visi Pseudo Makarijaus veikalai. Autoriui teko išgyventi panašų likimą kaip ir Evagrijui. Po pastarojo pasmerkimo antiorigenistiniame ginče beveik visi jo veikalai graikų kalba buvo sunaikinti, o išliko tik tie, kurie buvo priskirti kitam autoriui, dažniausiai šventajam Nilui. Lygiai taip nutiko ir su Pseudo Makarijaus, arba veikiau Simeono, veikalais. Jie buvo priskirti garsiajam Sketės vienuoliui Makarijui, žinomam iš Dykumos Tėvų apoftegmų, ir tokiu būdu buvo apsaugoti nuo neišvengiamos žūties.

Pagrindinė literatūra Pseudo-Macaire, Œuvres spirituelles I, Homélies propres à la Collection III, trad. et introd. par Vincent Desprez, SC 275, Paris : Éditions du Cerf, 1980 . Преподобный Макарий Египетский (Симеон Месопотамский), Духовные слова и послания, Собрание I, trad. et introd. par А. Г. Дунаев, Москва : Афон & Москва, 2015 .

3

Versta iš: E. Klostermann und H. Berthold, Neue Homilien des Makarius/Symeon, I aus Typus III, TU 72, Berlin, 1961 . Versta iš graikų kalbos. Pastaba: Senasis Testamentas cituojamas pagal septuagintą.

Dalis II. Vertimas

I Krikščionybės didybė ir reikalavimai

Klausimas: Kodėl Paulius sako: Įstatymo neturintys pagonys yra patys sau įstatymasa ? Jeigu neturėjo prigimtinio įstatymo, kokiu būdu jie tapo įstatymu sau patiems? Atsakymas: Šie žodžiai reikalauja daryti skirtumą: vidinis žmogus yra (nuodėmės) pažeistas, bet sykiu ir nepažeistas; jis apakintas, bet sykiu jo akys yra šiek tiek pramerktos; jis yra miręs, bet sykiu gyvena prigimtinį gyvenimą. Žmogui neįmanoma patekti į gyvenimąb kitaip, jei ne per daugybę išbandymų, gausių treniruočių, daugybę užgaulių. Mat tik taip, šį mūsų indą ištreniravus, reikia įeiti į Karalystę, o nė vienas neištreniruotas ten kojos neįkels. Tarkime, kad turime grubų metalo gabalą. Paėmęs jį kalvis įdės į ugnį, po to ištrauks, tada apdirbs plaktuku, o vėliau ir vėl įdės į ugnį, kol galiausiai tas gabalas taps lankstus ir bus paverstas į brangų indą, tinkamą tarnauti šeimininkui. Arba dar štai vaškas. Būdamas šaltame ore jis yra sukietėjęs, o atsidūręs ugnyje ir ten suminkštėjęs bei sušvelnėjęs, gali priimti antspaudo įspaudą ir jo tobulą atvaizdą. Taip ir pati siela, dažnai patenkanti į ugnį ir mėginama, stokoja išbaigto auklėjimo, idant tokiu būdu galėtų savyje priimti tobulą Kristaus paveikslo įspaudą bei dangiškąjį antspaudą. Ir puodžius įdeda molinius indus į krosnį bei vandenį ir šitaip juos tikrina: vieni iš jų tampa tinkami vartojimui, o kiti tuo tarpu suskyla ir nueina niekais. Taip yra ir su tais, kurie pasitinka išmėginimus ir patenka į karo pratybas, vienas iš dviejų: arba jie nugali, arba krenta ir žūva ir atsiduria toli nuo Dievo bei tampa svetimais gyvenimui. O tie, kurie kantriai pakelia išmėginimus bei vargus, krenta ir vėl keliasi, stato ir būna nugriaunami, – gauna pergalės laimikį ir šitaip galiausiai pasidaro nepajudinami ir nenugalimi. Tokia tad yra besilavinanti siela: krenta ir vėl keliasi, stato ir būna nugriaunama lig kol ji laimi pergalės laimikį. Regimoje kasdienybėje daugybė vaikų eina kartu į mokyklą, tačiau iš jos vieni išeina nedrausmingi, kiti – teatro aktoriai, kiti – pasileidėliai, kiti – medžiotojai, dar kiti – mokslo žmonės ar pareigūnai. Lygiai taip ir vienuolynuose daugybė brolių gyvena kartu: savo laisvojo apsisprendimo pagrindu vieni iš jų patenka į gyvenimą, o kiti – ne. Kaip ir su augalu: kolei dar jaunas, jis gležnas ir negali įsišaknyti žemėje; jei užklups atšiaurūs orai – augalas išseks; jei užeis smarkūs vėjai, jie augalą stipriai supurtys ir priplos prie žemės. Bet kada augalas iš tiesų giliai įsišaknys žemėje, tuomet jam pakenkti negali nei orai, nei atšiaurus klimatas, kadangi jis yra giliai įsišaknijęs ir tapęs tvirtas. Lygiai taip ir broliai vis dar tebėra maži vaikai, tiesiog kūdikiai, kuriems reikia išsamaus ugdymo, mat tiems, kurie a Rom 2, 14.

b Plg. Mt 18, 8; 19, 17; Apd 14, 22.

7

11

2

3

4

5

I Krikščionybės didybė ir reikalavimai

21

2

3

31

2 3

tampa Dangaus karalystės mokiniaisa , visuomet reikia vadovų, kurie eitų jų priešakyje, kolei jie įsišaknys malonėje ir taps nepajudinami bei neblaškomi. Išties, krikščioniai pranoksta aistras ir demonus, jie yra šeimininkai netyrosioms dvasiomsb ir Kristaus, Sužadėtinio bičiuliai, taipogi ir Dievo paveldėtojaic ; jie pasiekė Kristaus pilnatvę, patapo tikrais vyrais pagal (Kristaus) pilnatvės amžiaus saikąd , ir jiems negali padaryti žalos nei kūno skausmai, nei karščiavimas, nei demonai, kadangi jie yra visų šeimininkai, ir nuodingi laukiniai žvėrys yra jiems pavaldūs. Nes ir pats pirmasis žmogus, būdamas kūrinijos valdovas, įsakinėjo aistroms ir demonams, tačiau po to kai peržengė paliepimą, pavirto vergu aistroms ir demonams, ugniai ir kalavijui. Tačiau po Kristaus atėjimo, žmonės, per krikšto suteiktą galią, pasiekia pirminį Adomo statusą, tampa demonų ir aistrų valdovai, o paskutinis priešas – mirtis, yra paguldytae prie Adomo kojų. Mat krikščioniui reikia būti atokiau nuo piktybės strėlių pasiekimo, siekti išganymo ir turėti savo dalį visuose apdovanojimuose. Jei žmogaus akis ir veidas sveiki, tačiau rankos bei kojos sužalotos, – du jo nariai sveikutėliai, o kiti negaluoja. Vis dėlto reikia, kad visi krikščionio nariai būtų sveikutėliai ir puikios formos. Krikščionybės lenktynės ir kova1 , vienybė ir visa gyvensena yra ne šiame pasaulyje ir būtent todėl daugybė žmonių nežino, ko ieško. Jie tampa žemės meistrais, nepakeliančiais žvilgsnio į dangų; jie net nesiekia išmokti amato, galinčio užlaipinti į dangų. Net dažnai sutikęs pirklius ar filosofus, aptiksi, kad jie priklauso šiam pasauliui. O tuo tarpu krikščionybės slėpinys yra didisf , – jis lieka didelio troškimo siekiniu tik tiems, kurie yra ne iš šio pasaulio. Tarkime, yra toks didelis miestas ir to miesto gyventojai visi kilmingieji, visi karaliai, visi kunigai, visi turtingieji; jeigu nutiktų taip, kad kiekvieną iš jų išblaškytų po skirtingas tėvynes, tuomet visiems anų kraštų gyventojams, kai tie juos susitiks, jie pasirodys esą barbarai ir svetimšaliai, o taip beje atrodys ir jie patys aniems. Tik pamatę vienas kitą jie atpažįsta, jog turi tą pačią kalbą ir priklauso tam pačiam miestui. Iš tiesų, anie žmonės priklauso kitam pasauliui, jie yra piliečiai kitokio miesto – šventųjų; jie yra kitokio laikmečio, – juk tie, kurie yra Kristuje, yra nauja kūrinijag ; jiems priklauso kitokia išmintis, jie turi dalį kitokioje dvasioje, kitokiame šlovinime, kitokiame turte, kitokiame kilmingume, kitokiame pasirinkime; jie turi kitokią savimonę – Kristaush ; jie yra šviesos vaikaii , Sužadėtinio bičiuliaij , paguodos vaikaik , Naujosios Sandoros vaikai. Taigi, tikra tiesa, kad daugelis nieko nenutuokia apie nenykstančius ir nepraeinančius dangaus dalykus. Įsivaizduok karalių – argi jis nepriklauso šiam pasauliui? Ir dar: retorius ar filosofas – argi jie nepriklauso šiam pasauliui? Bet jei priklauso anam pasauliui, tuomet jis žino aną kalbą ir turi dalį anoje išmintyje, mat šitie dalykai neįsisavinami nei iš daugaus, nei iš žemės, nei jie egzistuoja, nei tikroviškai galima juos pažinti aktualiai ar potencialiai, kadangi visi regimieji dalykai tėra tik miražas ir akių apgaulė. Ir per ką žmogus turi praeiti, kad pasiektų gyvenimą? – Per daugybę išbandymų. Išties, jokiam žmogui nėra įmanoma patekti į gyvenimąl , jei jis nepraeis atšiauriu keliu ir pro šiurpą keliančias vietas. Kaip tamsumos apgaubia orą, lygiai taip šėtono galybė pripildė Adomo palikuonių širdį, a Plg. Mt 13, 52.

g Plg.

2 Kor 5, 17.

l Plg. Mt 18, 8.

b Plg. Mt 10, 1.

h Plg.

c Plg. Rom 8, 17.

1 Kor 2, 16.

1. Pažodžiui: „karo vežimas ir ginklas“.

8

i Plg.

d Ef 4, 13.

Lk 16, 8; Jn 12, 36.

e Plg. 1 Kor 15, 26–27. j Plg.

Mt 9, 15.

f Plg. Ef 5, 32.

k Plg.

Apd 4, 36.

ir dūmų debesis apniko visus jų valios pasirinkimus. Beje yra tiesos mylėtojų, kurie, nežiūrint tos dūmų debesies, uoliai stengiasi atsispirti ir kovoti, tačiau jie ne iškart patenka į gerąją dalį, o tik per įtemptą bėgimą ir kautynes. Šitie žmonės yra kilnesni už visiškai nekovojančius. Visgi daugybė žmonių, paragavusių truputėlį atgaivos ir ūgtelėjusių malonėje, ėmė pūstis 4 ir puikuotis: jie pamanė jau esą pasiekę laisvę ir save paskelbė tobulaisiais, tačiau piktybė juos apmulkino, o jie patys to ir nepastebėjo. Išties, niekas nepražudo krikščionių giminės, o tik puikybė. Mat ir Adomą angis suviliojo pažadu: Jūs tapsite kaip dievaia . Kadangi dieviškumas yra labai priešingas puikybei. Krikščionybės skiriamasis ženklas yra šis: tas, kurį tu pamatysi alkstantį, trokštantį, vargstantį, beturtį dvasiojeb , save laikantį nuolankume, be paliovos dieną naktį beieškantį, – šitoks stovi tiesojec . Ir priešingai, jei žmogus pasisotinęs ir daugiau nestokoja, jei jis plūsta turtu, – šitoks yra paklydimo narys, kaip Raštas sako: Jūs jau esate sotūs, jau turtingid ir dar: Vargas jums, šio pasaulio turtuoliaie , tačiau tai liečia ir tuos, kurie save jau laiko kažin kuof . Dievui tebūnie garbė!

a Plg. Pr 3, 1–4.5.

b Plg. Mt 5, 3.

c Plg. Jn 8, 44.

d 1 Kor 4, 8.

e Lk 6, 24.

f Plg. Gal 6, 3.

9

II Apie prisikėlimą

Klausimas: Ar prisikėlę Adomo palikuonių kūnai stojasi priešais Dievybę nuogi ar turi drabužius, ir ar maitinasi kitokiu maistu? Kaip tuomet kūnas yra pridengiamas drabužiais ir minta maistu – juk gyvenantiems šiame pasaulyje vyrams ir moterims yra būtina pridengti savo gėdą ir maitintis pražūvančiu maistua ? Ar prisikėlusiesiems po žemiškojo suirimo ir sugrįžusiems į ankstesnę kompoziciją dar bus reikalingi tokie dalykai ar ne? Atsakymas: Klausimas man atrodo netinkamas ir neapgalvotas. Juk mes žinome, kad visa kūrinijos išvaizdos grožybėb ir sąranga sunyks vykstant irimui, ir žemė daugiau nedaigins vaisių maitinti kūnams, o ir dangus praeisc su visu savo grožiu. Tad iš kur dar bus gaunama maisto žmonėms ir kaip bus daromi drabužiai, jeigu, anot Viešpaties ištarmės, suirs tai, kas regima? Argi neakivaizdu, jog be regimųjų yra kiti dalykai, kurie bus duoti? Iš tiesų, reikia ir apsirengti, ir maitintis. Jeigu mana, kuri buvo duota izraelitams dykumoje, jų prigimčiai buvo neįprasta ir kitoniška – mat parašyta: žmogus valgė angelų duonąd – tai juo labiau būsimajame amžiuje Dievas duos žmonėms maisto ir drabužių, kurių jų prigimtis nepažįsta. Visi, kurie nuo šiol į savo širdis priima Dvasios laidąe bei dangiškąjį lobį, visi, kurie dabar dėvi dangiškus šlovės drabužius, kurie apsėja savo širdies dirvą dangiška bei dvasine sėkla – visi tokie žmonės be jokios abejonės mėgausis ir kūno šlove. Kadangi šiuo metu sieloje slypintis ir buvojantis Dievo grožis prisikėlimo metą, prasiveržęs į išorę ir išsiliejęs, apipils kūną amžinąja šviesa ir garbe. Taigi yra būtina, kad intelektas, esantis brangus, dar šiapus būtų evangelizuotas ir priimtų Dievo Dvasią, ir tokiu būdu savo laiku kūnas taip pat sulauks garbės. Nes Dievas, jau nuo dabar apgaubiantis sielą garbe ir ją pagirdantis savo Ugnimi, tą laukiamą momentą ir patį kūną aprengs ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūnąf , tada pagaliau suteikdamas dangiškųjų maisto ir drabužių atgaivą bei nevystančią angelų darbuotę. Regimuose dalykuose savitą darbą turi naktis ir savitą – diena. Nakties darbai yra pikti, mat jos metu piktadariai parodo savo nedorumą, prisidengę tamsa jie rezga sąmokslus ir vagia, noriai žudo ir paleistuvauja, ir niekas jų nesudraudžia. O tuo tarpu dienos darbai yra šviesūs, – tai teisingumo ir pamaldumo darbai. Kadangi visa, kas įvyksta šviesoje, yra šviesag , nes atlikta Dieve. Tokiu būdu ir tie, kurie daro nedorybę, dabar tarsi naktį pasislepia nuo daugybės žmonių akių, tačiau galų gale visa, ką šviesa smerkia, tampa regimah . Tie, kurie nuo dabar į savo širdį priima Piktojo sėklą, jų protui pritariant gėdingiems Piktojo darbams, stena Plg. Jn 6, 27.

h Ef 5, 13.

b Plg. Jok 1, 11.

c Plg. Mt 24, 35.

d Ps 77, 25.

e 2 Kor 1, 22.

f Fil 3, 21.

g Plg. Ef 5, 14.

11

11

2

3

21

II Apie prisikėlimą

2

3

31

2

41

giasi nuslėpti ir pridengti savo piktuosius darbus, tačiau jie negali likti Dievo nepastebėti, nes visa yra gryna ir atidengta jo akims, jam turėsime duoti apyskaitąa . Išties toji tamsa, kuri dabar dengia sielą ir širdį, aną dieną sykiu uždengs ir užtamsins ir patį kūną, mat jis yra uždengiamas Piktojo ūkanotu glėbiu, o tuo tarpu teisiųjų gerieji darbai sužibės kaip saulėb , nes jų niekaip negalima nuslėpti. Vaisius mezgantis medis, per visą jų brendimo sezoną juos laikęs savyje, daugiau nebegali nuslėpti tai ką savyje nešiojo, nes atėjęs metas kažkokia nesulaikoma galia priverstinai vaisius išnokina valgymui; į žemę beriamas grūdas iš pradžių išorėje neregimai išleidžia šaknis žemės įsčiose ir pats pasunkėja, o po to ūgtelėjęs ir prasiskverbęs iki žemės paviršiaus pasirodo želmuo, maitinamas stiebiasi daigas ir galiausiai pribręsta iki pilnos grūdų varposc ; vynuogės daigas, persodintas į vynuogyną, iš pradžių tarsi brandina vaisius savo viduje, augalo šerdyje, ir tik po to aiškiai išorėje duoda užsimezgusius vaisius bei vyną savo metu. Lygiai taip ir krikščioniai, jau dabar pasėti, jau dabar pasodinti dangiškame vynuogyne ir išleidę saldžiausias šaknis pažado žemėje, negali nuslėpti vaisių, bet tai, kas pradėta viduje, prisikėlimo dieną apgaubs kūną, jį džiugins ir linksmins. Šitaip, kita vertus, taps aiškūs ir nusidėjėlių darbai. Kaip skaisti mergelė, puolusi į paleistuvystę ir pastojusi, nors ir stengiasi nuslėpti savo bjaurų pasileidimo aktą, tačiau negali išlikti nepastebėta, kadangi pradėtas vaisius, pasiekęs savo reikiamą susiformavimą, išeina į išorę, taip demaskuodamas gimdyvės anksčiau padarytą nusižengimą; lygiai taip ir tie, kurie savo širdyje pradeda nuodėmę ir pagimdo nedorybės vaikus, aną dieną negalės išvengti siaubą keliančios ir viską ryjančios ugnies, nes jų sielos drauge su kūnais bus pasmerktos. Toks yra siekis: jau nuo dabar uoliai stenkimės per šį trumpą mums skirtą laiką pelnyti į savo širdis priimti bei pradėti šventąją Dievo Dvasią, idant per ją teismo dieną ir mūsų kūnai būtų apvilkti garbe bei atgaiva; mat Viešpats tokius žmones atstato į naują ir nevystantį amžių, sutverdamas jiems naują dangų ir naują žemęd bei jaunus šviesulius; jis duoda jiems savąjį atvaizdą ir visą pažadėtąjį paveldąe . Šitokie žmonės yra brangūs akmenys ir rinktiniai perlai Dievybės akivaizdoje. Išties teisuoliai yra pavadinti brangiais akmenimisf , ereliaisg bei balandžiaish . O pagrindinis statytojas Kristus suardo piktų minčiųi ūkanotus statinius, apie kuriuos pasakyta: nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimąj . Mat šie dalykai, įėję tarsi į dykumą, staugia mūsų širdyje; nugriovęs šiuos dalykus, Kristus paguldo mūsų širdyse pamatą ir savo uolą, o taipogi ir kitus akmenis – turiu omenyje mintis, kylančias iš prigimties – surengia pastatą iki pačių dangaus skliautų, priderindamas prie šventojo Kristaus kūno ir prijungdamas prie šventųjų apaštalų statybos. Mat Dievo statyba susideda iš dviejų tikrovių. Iš pradžių Kristus įvesdina mūsų vidinį žmogų į statinį savo Kūno, taipogi angelų ir šventųjų dvasių, pasiekusių tobulumą. O po to jis iš viršaus nusileidžia pas žemiškuosius ir, pasirinkęs vietą bei pasistatęs joje sau palapinęk , tenai pasilieka. Kaip juslinės akys mato juslinę saulę, lygiai taip sielos akimis mes matome teisingumo Saul lės dvasinę šviesą. Ir kaip kregždės, kurios išskrenda žiemos metą, nes negali pakelti vėjų atšiaurumo ir šalčių stiprumo, sugrįžta pavasarį, kada jos suranda švelnesnį ir šiltesnį orą, o pati žemė jau atšyla; sugrįžusios jos įskrenda į žmonių namus kaip į savo gimtuosius; be jokios baimės įskridusios ir pasidariusios sau lizdus, išperi paukščiukus ir ištisas valandas čiauška savo prigimtine kalba. Lygiai taip ir Viešpats, atvykęs į mūsų sielų namus, atsiilsi mūsų širdies liza Plg.

Žyd 4, 13. b Plg. Mt 13, 43. c Plg. Mk 4, 28. d Apr 21, 1. e Plg. Žyd 9, 15. h Mt 10, 16. i Plg. Mt 15, 19. j 2 Kor 10, 4–5. k Žyd 8, 2. l Mal 3, 20.

g Mt 24, 28.

12

f1

Kor 3, 12.

de ir tenai gyvena, kuomet jau būna praėjusios audros, atšiauri žiema ir ūkanos, ir tada tenai šviečia kupini maloniausios jo šviesos spinduliai, pripildantys tuos namus gilios ramybės. Va- 2 saros metu, kai pagaliau priartėja ir užsilaiko saulės šiluma, pažadinta žemė pražysta su visais joje esančiais vaisiais bei augalais; vynuogės, visi atžalyno medžiai bei šilai tankiai sužaliuoja, pasidabindami šviežiais lapais ir pasipuošdami žiedais. Neprotaujantys gyvūnai taip pat darosi vaisingi, iš savo įsčių išleisdami mažylius, taip kad galop su laiku atsiranda jauni kūnai ėriukų bei kitų sutvėrimų ir nekaltos, be vyliaus širdys ką tik gimusių vaikelių. Ir visa, kas dar visai neseniai buvo niūru, susigūžę, nejudru ir nevaisinga, dabar staiga persimaino, tampa vaisinga, judru ir auga. Žemė, buvusi nuo šalčio sustingusi, atitirpusi nušvinta įvairiomis laukų gėlėmis; dyki kalnai, apsivilkę žaluma, pameta savo atšiaurumą; visi šaltiniai, praturtinti vandens intakais, išlieja malonius ir skaidrius upelius, ir bet koks žvėrelis ar gyvūnėlis, paukštis ar keturkojis tik šokinėja ir džiūgauja, persimainę per šį malonų ir palankų metą, ir džiaugiasi peno gausa. Visgi visa tai yra dvasinių ir nematerialių dalykų įvaizdžiai. Išties nuo baisios ūkanos ir 5 1 piktų vėjų intelektas susigūžia, tampa sukaustytas ir nevaisingas, o visos mintys pavergtos dideliame liūdesyje, kadangi tenai užklysta daugybė minčių, svetimų tavo prigimčiai, ir bet kokia mintis iš šėtono. O Šventosios Dvasios apsilankymo metą įvyksta didžiulis virsmas 2 bei pokytis. Išties intelektas pradeda žydėti ir nokinti dvasinius vaisius iš širdies dirvos, o usnys, užtvaros ir piktieji demonai yra Dvasios galybės sutriuškinami. Pati širdis ima atkusti ir savin priimti dangiškąją sėklą, įdirbama tikrojo Žemdirbio su didele ramybe ir didele taika. Palaiminti tie, kuriuos aplanko ir įdirba Šventoji Dvasia. Kaip balandžiai, atskrieję prie angų, tupiasi į savo lizdus, taip teisieji skrieja atgaivai prie Kristaus kūno garbės (kadangi: Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiaia ). Jam garbė.

a Mt 24, 28.

13

III Pakelti išbandymus sekant paskui Kristų

eginkluotas medis, kryžius be metalo ir numiręs kūnas nugalėjo ir nugalabijo velnią N bei jo angelus . Išties, panaudodamas jo paties ginklus, galingesnis nugalėjęs nudėjo galiūną kovotoją. Ir dabar jis ateina pas kiekvieną sielą, kuri jo iš tikrųjų ieško, ir, prisiartinęs a

b

prie sielos, sutraiško ir pašalina tamsybės galią, kuri buvo įkalinusi ir sukausčiusi sielą. Siela jai pažadėtajam Jaunikiui Kristui privalo jausti tokį ilgesį ir tokią aistringą meilę, kokią jaučia padori ir savo vyrą mylinti žmona, kada ji dažnai regi savo vyrą kalėjime, ar sukaustytą grandinėmis, ar dar kaip nors kitaip kankinamą; dėl savo meilės jam, ji atrodo esanti drauge sukaustyta ir kartu kenčianti, ir jos atjauta ją skaudžiau kankina ir varsto, nei patį suimtąjį. Ir kaip Marija, stovėdama prie nukryžiuotoc Viešpaties, ilgesio badoma, verkė raudodama, ir atrodė drauge nukryžiuota, taip ir siela, pamilusi Viešpatį ir pajutusi gyvą prisirišimą, iš tikrųjų skubanti susijungti su savo Jaunikiu Kristumi, privalo turėti dalį jo kentėjimuose, visados prieš akis turėdama ir atmindama jo žaizdas, kurias jis gavo dėl jos: kiek daug dėl jos iškentėjo Beaistris ir kaip dėl jos buvo nubaustas tas, kuris yra anapus bet kokios bausmės, ir kaip jis, esybe būdamas Dievas, prisiėmė tarno išvaizdąd ; ir šitaip ji visuomet su juo kentės ir bus drauge sukaustyta, mat šitaip ji su juo bus taipogi pagerbtae . Ir kaip anuomet Dievo galybe akmuo buvo nuritintas nuo kapo rūsiof , ir Marija išvydo Viešpatį, taip ir Šventosios Dvasios galybe ir aplankymu, akmuo, užristas ant sielos, nuodėmės gaubtuvas, yra nuritinamas ir pašalinamas, ir siela yra palaikoma verta išvysti Kristaus veidą ir atsigaivinti jo Dvasioje, atrišta ir išlaisvinta nuo nuodėmės akmens, kuris užgulęs slėgė. Išties, kiekviena siela, kuri myli Viešpatį, yra varginama piktųjų demonų, kurie kovoja prieš ją ir neleidžia artintis prie gyvybę teikiančiojo Kristaus. O tai nutinka su Dievo leidimu ir sutikimu. Išties, jis ją tiria, ar ji iš tikrųjų myli savo Šeimininką, ar pasilieka savo nusistatyme, net jeigu vargina kentėjimai, o gal kartais bailumo pagauta jo išsižadės, nusikratydama kelionės vargo ir vengdama kovos su piktybės dvasiomisg ; o gal veikiau ji kantriai tvers, net ir ilgus metus alinama nedorybės išmėginimų, ir pilnai užtikrinta pas Viešpatį svarstys, kad jei jau yra apleista, vadinasi, jokios ir nenusipelnė pagalbos. Ir Viešpats, pamatęs sielos drąsą ir ištvermę išmėginimuose, ir kad mėginama ji pasirodė a Plg.

b Plg. Lk 11, 21–22. Mt 24, 41. g Plg. Ef 6, 12.

f Plg. Mt 28, 2.

c Plg.

Jn 19, 25.

d Plg.

Fil 2, 6–7.

e Plg.

Rom 8, 17.

15

11

2

3

4

5

21

III Pakelti išbandymus sekant paskui Kristų

2

3

31

2

3

41 2

ištikima, savo maloningumu jai apsireiškia; jis pasirodo ir ją nušviečia ryškumu visa pranokstančia savo šviesa; ir pasišaukęs ją pas save sako: Eikš ramybėje, mano brangiojia ; ir ji, pribėgusi prie jo, jam papriekaištauja ir sako: „Viešpatie, kodėl tu mane taip ilgai apleidai kęsti daugybę kančių1 ir priešų užgaulių? Tavęs beieškančios užtiko mane panaktiniai, apeidami miestąb ; jie sumušė mane“. O Viešpats, pilnas neapsakomos šviesos, įkalbinėdamas ir guosdamas jai atsako žodžiais: „Teisybę sakai, Eikš ramybėje, mano brangioji, mano dailioji, mano balandec “. Po to jis su ja bylinėjasi, jai parodydamas vinių žymes ir tardamas: „Štai, pažvelk, vinių žymės, štai plakimas, štai spjūviai, štai žaizdos. Visa tai aš iškentėjau dėl tavęs, kuri buvai sužeista daugybe žaizdų ir daugybės priešų nutempta į sunkią vergystę. O aš, dėl savo bičiulystės žmogui, atėjau tavęs ieškoti ir išlaisvinti, nes nuo pat pradžių aš tave padariau savo paveikslu, sutvėriau būti manąja nuotaka. Ir dėl tavęs kentėjau aš, kurs esu Beaistris; esantis anapus bet kokios užgaulės, pakėliau daugybę užgaulių, idant tu būtum išpirkta. O tuo tarpu tu, turinti tiek daug ydų, paskendusi tokiose giliose tamsybėse, argi neturėtum savo pačios labui pakentėti ir sielvartauti?“ Šitaip taikiai bylinėdamasis ir kalbėdamasis su siela, Viešpats parodo, kad būtent jis pats jai suteikė malonę kantriai pakelti sielvartus, jog tai jis ją stiprino išmėginimuose ir slapčia jai priduodavo drąsos. Šitai išgirdusi siela supranta, kad ji nieko neturi savo, bet kad viskas priklauso Viešpačiui, dailiam ir išvaizdžiam Jaunikiui. Ir ji, iš visos širdies įvertindama gyvenimo tikslą, meilę ir apsisprendimo galią, kuriuos jis jai suteikė, atsako ir taria: „Štai, Viešpatie, štai skaistus kūnas, štai tyra siela – paimk mane visą, paslėpk mane po savo dešined , atgaivink mane savo glėbyje“. Viešpats jai pasirodo dviem pavidalais: su savo žaizdomis ir savo šviesos garbėje, ir siela kontempliuoja kančias, kurias jis dėl jos iškentėjo; ji taip pat kontempliuoja jo dieviškosios šviesos nepamatuojamo spindesio garbę ir yra keičiama į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiama Viešpaties Dvasiose . Ir darydama pažangą pagal tuos du pavidalus: kančios ir šlovingos šviesos, ji tarsi užmiršta savo pačios prigimtį, Dievo pastverta ir glaudžiai sujungta bei sumaišyta su dangiškuoju žmogumif ir Šventąja Dvasia, ir pati tapusi dvasia. Ir tarsi koks elgeta, visiškas bėdžius, duoneliaujantis nuo durų prie durų, kad gautų kasdienio peno, akimirksniu ir netikėtai pataptų karaliumi, iš tos laimės, kurią dabar turi rankose, pamirštų savo skurdą, taip ir siela, praturtėjusi dangiškuoju turtu, jau daugiau nebeprisimena ankstesnio nepritekliaus. Mat jeigu Kristus, savo prigimtimi ir esybe būdamas Dievas, tam tikra prasme užmiršo savo kilmingumą prisiimdamas tarno išvaizdą ir savo išvaizda tapęs kaip žmogusg , juo labiau siela, įgavusi Dievo esiniją, galią ir prigimtį, užmiršta savo pirminę gėdą. Tad maldaukime Viešpatį ir laukime, kad jis savo meilėje apsireikštų ir mus jau dabar išvaduotų iš tamsybės, idant prisikėlimo metą ir pats silpnumo kūnas nušvistų šviesa, kuri glūdi sieloje ir ją apšviečia, būdamas ir pats pagerbiamas drauge su siela. Viešpats yra artih mūsų, tik svarbu, kad mes su atvira širdimi jo ieškotume. Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų žodžių, tegul tikisi priimti hipostatinį2 Žodį ir iš jo išmokti visą teisingumą. Žiūrėk tu, kurs klausai, a Plg.

Gg 2, 10.13.

f Plg. 1 Kor 15, 47–48.

b Plg.

c Gg 2, 10.14. Gg 5, 7. h Plg. Fil 4, 5.

g Fil 2, 6–7.

d Plg.

Gg 2, 6.

e Plg.

2 Kor 3, 18.

1. Palyginti su Antano skundu Kristui: „Kur tu buvai? Kodėl iš pat pradžių nepasirodei ir nenutraukei mano kančių?“, Atanazas, Antano gyvenimas 10. 2. T. y. asmeninį, kitaip tariant, asmenį Žodį.

16

kuris viliesi paveldėti Dievą ir sujungi savo sielą su Viešpaties Dvasia, kokią tau privalu turėti gyvenseną ir elgesio kilnumą, kokį gyvenimo būdą tau reikia gyventi ir kaip elgtis! O visa tai tu turi pats, kiek tik leidžia jėgos, padaryti ir parodyti. Amen.

17

IV Krikščioniai yra svetimi pasauliui

ra netobulas pasaulis ir yra tobulas. Netobulas ir praeinantis pasaulis turi daugybę dalykų, panašių į tuos, kurie priklauso tobulam ir amžinajam. Šiapus mes turime rūmus ir imperatorių, vilkintį purpuru ir turintį vainiką iš brangakmenių; dar yra jo tarnai ir sargybiniai, kurių vieni jam tarnauja rūmuose, o kiti tuo tarpu yra aukšti pareigūnai arba skirtingų rangų didikai; jie taip pat vilki spindinčius ir prabangius drabužius. Danguje yra rūmai, ir juose Karalius Kristus vilki karališkąjį purpurą. Ten tarnauja dvariškiai, aukščiausiojo rango pareigūnai ir didikai, ir patys apsupti tos pačios garbės, turintys vainikus iš brangakmenių – mat yra parašyta: Tu uždėjai jam ant galvos vainiką iš brangakmeniųa . Šioje žemėje yra kovotojų ir karvedžių, kurie praėjo daugybę mūšių, laimėjo pergalę gausiuose karuose, parsigabeno tūkstančius trofėjų, paimtų iš savo priešų. Tenai taip pat sutinkama daugybė drąsiųjų ir kovotojų, kurie nugalėjo velnią ir jo angelus ir užsitarnavo savo laipsnius. Regimuose romėnų rūmuose yra kilmingi vyrai, atleisti nuo bet kokio nerimo ir kovos, kurių niekas neverčia nešioti ginklų ar stoti į mūšio gretas – juos vadina karališkaisiais eunukais. Visi žmonės juos gerbia ir pats karalius juos myli; jie nešioja ir jiems yra patikėtas purpuras, kitiems – diadema: kiekvienam skirtingas kilmingas karališkas ženklas. Ir danguje yra žmonių, kuriuos dangiškasis Karalius apipylė garbe – tai tikrieji eunukai, kurie išliko skaistūs ir apvalyti iš kovos su nuodėme. Jiems buvo patikėti gimtieji palaiminti miestai, kuriuose viešpatauja taika ir atgaiva, ir jų rangas padaro juos atsakingus už karališkąjį purpurą ir dangiškuosius lobius; jie visiškai išlaisvinti iš kovos ir nuo šiol gyvena be rūpesčių. Mūsuose turime amatininkus ir išminčius, o ir ten savo ruožtu yra išminčiai, kuriuos dvasinėje išmintyje išugdė tobulai išmintingas Kristus; jie turi spindinčius apsiaustus ir dvasinį turtą, kuris niekuomet nepraeis. Būtent dėl to krikščionių darbas yra daug vertingesnis už bet kokią kūnišką sampratą ir bet kokį pradėtą darbą. Mat jie atlieka dievišką darbą, kurio pasaulis nepažįsta. Intelektas skiriasi nuo intelekto, vienas žmogus vertingesnis už kitą. Man atrodo, kad visi regimieji dalykai yra priešingi ir svetimi protiniams. Išties, yra intelektas, kuris keliauja ir bėga lig pat dangaus, žingsniuoja savo tyrų minčių keliu ir juo pasiekia takelius ir kelius, paruoštus šventiesiems danguje. Ir yra kitas intelektas, kuris šliaužia pažeme ir voliojasi kūno keliuose. Yra kūniškas intelektas ir yra dvasinis intelektas, tačiau dvasinis intelektas labai skiriasi nuo

Y

a Ps 20, 4.

19

11

2

3

4

21

IV Krikščioniai yra svetimi pasauliui

2

3

31

2

3

4

kūniškojo. Sparnuotieji gyviai lengvu sparno mostu pakyla į aukštį ir sparnų pagalba skrodžia orą; pats oras juos palengvina (kadangi mojuodami sparnais jie tarsi pritraukia oro srovę, kuri juos palaiko ir pagelbsti skrydžiui). O tuo tarpu sparnų neturintieji ir prikaustytieji prie žemės, net jei turėtų gyvą troškimą pakilti į orą, tačiau jėgų tam neturi. Taip ir nuskaistėjęs intelektas, įgavęs dvasios sparnus, staigiausiu polėkiu pakyla į dangų, dievybės pakylėtas į orą. O tuo tarpu gyvuliškas, laukinis ir medžiaginis intelektas šliaužia voliodamasis žemėje, ieškodamas apleistų vietovių. Toks nepajėgia nei aprėpti, nei suprasti aukščiau paminėto intelekto. Yra rūšis medžių, kurie nenumeta lapų nei vasarą, nei žiemą, bet visuomet yra apsitaisę ir pasipuošę lapais, kaip antai alyvmedžiai, kiparisai ir į juos panašūs; ir, kita vertus, yra kitų, kurie apsinuogina ir žiemą numeta lapus. Šis pavyzdys tinka krikščioniams: šventasis Raštas juos pavadino medžiaisa ; ir jie niekuomet nepraranda lapųb puošmenos ir puikumo, net jei juos purto smarkūs vėjai, net jei užklumpa vasaros sausros – jie visuomet apvilkti Dvasios garbe. Tai reiškia žodžiai: Jis duoda savo vaisių laikui atėjus, ir jo lapai nevystac . Yra taip pat ir kiti, kurių intelektas yra paviršutiniškesnis: dėl savo silpnumo, užgriuvus išmėginimams, žiemoms bei vėjams, jie neatsilaiko ir neištveria. Taigi, dvasingieji savo mąstysena yra priešai kūniškiems dalykams. Gyviai, gyvenantys ir besivystantys vandenyje, nepakelia gyvenimo ant sausos žemės, bet ištraukti iš vandens pražūsta. Ir, kita vertus, gyvūnai, gyvenantys žemėje, vengia atsidurti vandenyse, nes jie neapkenčia gyventi panirę po vandeniu. Lygiai taip ir krikščioniai, užimti ir įtraukti į šio pasaulio reikalus, yra slegiami ir atrodo, tarsi juos kas nors smaugtų. Panašiai kūniški žmonės, atsitraukę nuo medžiaginių dalykų ir verčiami atsidėti dvasiniams, slegiami ir dusinami, jaučia galvos svaigimą. Būtent todėl labai reti yra drąsieji, kurie ištvermingai lig pat galo tęsia savo darbą. Jiems reikia labai daug ryžto ir smarkumo ieškant Dievo dabartiniu metu. Išties, kaip mikliausi paukščiai lengvu sparno mostu atsiduria viršum pinklių ir šaiposi iš medžiotojų kėslų, taip ir įžvalgus žmogus, pasižymintis minčių skvarbumu, išvengia velnio kėslų ir pinklių. Kadangi daugybė dvasių slegia sielą, ir visa, kas tik šliaužioja ant žemės, traukia į save – tai užima sielą ir skatina intelektą klaidžioti. Būtent todėl krikščionis privalo būti kaip atletas ir kovotojas. Svetimšalis žmogus, nesusigaudantis miesto reikaluose, atvykęs apsigyventi kokiame nors mieste, kur spiečiasi minios žmonių ir gyventojų skaičius labai didelis, nepasitikėdamas savo asmenine patirties stoka ir silpnumu, nuskuba prisišlieti prie kokio nors prityrusio globėjo1 , sugebančio atmušti minios smarkumą. Tol kol jis nesidairydamas į šalis bėga sekdamas paskui tikslą, jis tiesiai skinasi kelią; bet jeigu jis blaškysis ir per nerūpestingumą bus miesto minios šen bei ten nešiojamas, jis nutols, nukryps į šalį ir neteks pagalbos. O jei, priešingai, energingai paskubės ir nekreips dėmesio į sunkumus, jėga susijuosęs savo strėnasd , tuomet jis perkirs minios smarkumą, pasieks globėją ir pelnys jo pagalbą. Analogiškai yra ir su žmonių sielomis: jos yra pavadintos Dievo miestase ; nūnai aikštėse jos turi minią dvasių, o širdžių ir intelekto skersgatviuose visą daugybę minčių, tačiau jos prieš akis mato savo Valdovą ir Globėją, Jėzų Kristų, kuris yra protingas ir didelių kilmingumo titulų davėjas. Būtent todėl ir a Plg. Mt 7, 17; 12, 33.

b Plg. Ps 1, 3.

c Ps 1, 3.

d Plg. Ef 6, 14.

e Plg. Mt 5, 14; Apr 3, 12.

1. Προστάτης, svetimšalių globėjas Atėnuose ir graikų miestuose, tolygus romėnų patronus.

20

jos privalo su didžiuliu narsumu ir pasipriešinimu išsklaidyti ir prakirsti jas varginantį minių šurmulį. Nes būtent šitaip jos įstengs turėti viršaus ir atkeliauti į palaimintąjį glėbį Kristaus, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

21

V Tikrai atsižadėjusiajam pasaulio Viešpats slaptai padeda ir jį apšviečia. O kas nėra toks, skendi tamsoje

isi, kurie pasitraukė iš pasaulio į nuošalę ir nuoširdžiai paklausė Dievo žodžių bei gyvena garbingai, bet vis dar tebesantys po aistrų uždangalu – kurį visi gavo dėl Adomo nusižengimo – kitaip tariant, gavo piktų minčių kūnišką mastymą, ką Apaštalas vadina mirtimi, sakydamas: Kūno mąstymas – tai mirtisa – šitokie panašūs į žmones, kurie žingsniuoja naktį. Nors juos ir apšviečia žvaigždės (t. y. užrašyti šventieji įsakymai), visgi jie yra naktyje, neregimai veikiami aistrų, ir suklumpa ir nepajėgia visko aiškiai įžiūrėti dėl aistrų tamsybės įtakos. Būtent todėl jiems, su pastangomis ir dideliu tikėjimu gyvenantiems dorybėse, reikia maldauti dangiškąjį Valdovą, kad jų širdyse išauštų teisingumo saulėsb diena ir jie galėtų viską aiškiai įžvelgti: tiek dvasinių laukinių žvėrių gausią ir įvairiopą žalą, tiek, kita vertus, palaimos gėrybių negendančiame pasaulyje nenusakomą įvairovę ir neeilines grožybes, kurias dvasingieji ir tobuli žmonės, kurių širdis veiksmingai nušvietė dvasinė šviesa, sugeba teisingai skirti tiek geresniųjų dorybes, tiek blogesniųjų pavojingumą sulig kiekvieno skirtingu veikimu, kaip palaimintasis Paulius sako: Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogoc ; ir palaimintasis Petras sako: Ir mes turime pranašų žodį, ir jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinėd ; ir kitoje vietoje randame: Jums, bijantiems Viešpaties, patekės teisumo saulė ir išgydymas jo sparnuosee . O tie, kurie susimaišę pasaulyje, yra panašūs į žmones, kurie žingsniuoja tamsią naktį, kupiną debesų ir ūkanų, kur nesimato jokio žvaigždės šviesos spindulėlio – t. y. Dievo žodžio, nušviečiančio sielą – todėl jie panašūs į akluosius. Tokie esti tie, kurie yra visiškai pasinėrę į medžiaginius verpetus, dievobaimingai neatlieka nei įsakymų nei kokių nors kitų geradarysčių, bet yra pasaulio tuštybės pilnai suvedžioti į negerus darbus. O gyvenantys pasaulietinį gyvenimą yra apšviečiami Dievo įsakymų tarsi žvaigždžių; jie gyvena besivadovaudami tikėjimu ir Dievo baime ir neskendi visiškoje nakties tamsoje bei ūkanose, todėl gali turėti išganymo viltį. Išties, kaip griebdamiesi įvairių amatų ir įvairių užsiėmimų žmonės šiame pasaulyje sukaupia turtą, kaip įvairiais būdais skirtingose valdžios pareigybėse plaukia aukso pajamos, ir kaip iš turimos įvairios nuosavybės, ar galvijų, ar dar ko nors šeimininkui kaupiasi auksas, lygiai taip iš skirtingų Dvasios dovanų (kaip pasakyta: Turime įvairių dovanų, nelygu kokia Dievo

V

a Rom 8, 6.

b Plg. Mal 3, 20.

c Žyd 5, 14.

d 2 Pt 1, 19.

e Mal 3, 20.

23

11

2

3

4 21

V Viešpats padeda atsižadėjusiajam pasaulio malonė mums suteiktaa ) ir dėka įvairių asketinių praktikų, teisumo darbų bei dorybių, atliekamų dėl Dievo, kiekvienas kaupia dangiškąjį auksą (t. y. dangiškąjį Dvasios lobį amžinajam gyvenimui), atitinkamai savo dorą pasišventimą, uolumą bei tikėjimą. Dėl to niekam nėra leistina teisti artimą, jį smerkti ar nieku laikyti, tegul tik kiekvienas ištikimai bėga lenktynėse dėl Dievo, tekovoja ir teįsigyja dvasinio pelno. 31 Be to, regis, kad kasantieji auksą ieško pačių aukso gystų, t. y. bėga be sustojimo ir nenuilsdami, turėdami prieš akis galutinį tikslą – pasiekti tobulumą. Mat per kantrybę ir ištvermę besiverčiantieji amatais arba tie, kurie su viltimi pluša dirbdami žemę, palaipsniui ir dalimis darosi turtingesni ar net įsigyja garbės pasaulyje, o tuo tarpu samdiniai – tinginiai Lakonijos vergai, kurie tuojau pat suvalgo, kas jiems papuola, kurie vargsta neturėdami kantrybės, 2 visuomet pasilieka nuogi ir skurdžiai. Taip tie, kurie visados turėdami viltį su kantrybe ir ištverme uoliai pluša dorybės darbuose ir ištikimai laukia išsipildymo, prieš akis turėdami dangiškąją viltį bei malonės pagalbą, – šitokie iš tikrųjų kaupia Dvasios turtą dėka savo ištvermės, pakantumo, triūso ir maldos, būtent todėl jie aname amžiuje taps garbingi Dievo akyse; o tuo tarpu neturintieji kantrybės, kurie pasiruošę tik priimti malonę, tačiau kas liečia plušėti, sunkiai dirbti ir visame kame patikti Dievui, neturi nei ištvermės nei kantrybės, – iš tokių bus paimta ir ta malonė, kuri jiems buvo suteikta. Kadangi visuomet paliegęs ir vangus valios apsisprendimas, neatliepiantis malonei ir dėl to nuogas kas liečia gerus darbus ir skurdžius dorybių atžvilgiu, aname amžiuje pasirodys netikęs ir negarbingas Dievo akyse.

a Rom 12, 6.

24

VI Neturtas, tikroji išmintis ir Kristaus sekimas

ie, kurie pasitraukia iš pasaulioa , pamilsta neturtą ir tampa svetimi kūniškiems santykiams ir visiems apgaulingiems pasaulio dalykams, kurie paniekina garbę ir viską, kas gyvenime atrodo kažin kas, kurie pasilieka neturte ir kreipia įdėmų žvilgsnį į Viešpatį, – tokie teisingai suvokia dalykus ir yra sau užsibrėžę gerą bei dorybingą tikslą. Taigi šitie žmonės stengiasi įžengti į garbingą šventųjų miestą, į dangiškąją tėvynę, į ne žmogaus rankomis surengtus pastatus ir namusb . Ir kadangi jų intelektas yra sutelktas į tuos dalykus, jie tarsi jau būtų įžengę tenai, sulaukė pagarbos ir tapo paveldėtojais; šitaip, dėka jų kilnaus gyvenimo krypties ir tikslo, vis dar tebegyvendami kūne, jie savyje nešiojasi ir tas (būsimas) realybes; mat tebebūdami šiame pasaulyje, jie laukia įžengti į miestą, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievasc . Išties šio pasaulio pastatai yra niekam tikę ir neturi tvirto pamato, kadangi pasaulio pabaigoje visi jo darbai ir pastatai bus sunaikinti; kaip knyga užsiskleis dangus, ir žemė praeisd . Kur gi dėsis gyvenimo garbė ir didybė, kuomet išmuš metas, kuris visa tai sunaikins? Surink man turtą, auksą, sidabrą, gėrybes ir visą turtuose esantį puošnumą bei laiduojamą saugumą, ir pradėk iš visos šios medžiagos statyti miestą; išmintį, garbę, aukštuosius titulus, valdžią – visa tai, o kartu ir visą šio pasaulio gražumą, panaudok tarsi statytum miesto sienas. Ir kai būsi miestą užbaigęs, pasirodo, kad miestas neturi nei atramos, nei tvirtumo. Nes štai, sienų pamatai yra prastos kokybės ir nugriūna, ir visa, kas mieste, suyra ir pranyksta. Taip visa šio pasaulio margaspalvė įvairovė suyra ir pranyksta. O jūs gerai darote, statydami nesugriaunamus ir niekuomet nesuyrančius pastatus; mat jūs stengiatės paguldyti savo pamatus ant uolose , o pamatas, paguldytas ant uolos, niekuomet nesusmuks. Išties, Raštas sako: Su dangaus karalyste yra kaip su protingu žmogumif , kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniuig ir atsitrenkus vėjams, jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolosh . Ir kas yra ta, ne žmogaus rankų statoma, statyba? – Ištikimos sielos, kurios myli Viešpatį; mat išmintingas architektas, Jėzus Kristus, jas stato ant uolos, ant paties Viešpaties, ant jo gyvybę teikiančio žodžio, ant dieviškosios galios, ant Šventosios Dvasios. O kokie yra akmenys? – Tai Adomo prigimties tyrosios ir gerosios mintys, kadangi jos yra panašios į dangiškąjį akmenį ir atitinkamai jo apimtį ir pačios naudojamos statybose. Ką sako Raštas? – Kol mes visi tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saikąi . Tačiau yra ir kitas pastatas, kuris stovi ant smėlioj – tai sielos nusidėjėlės, pasaulietiškas in-

T

a Plg.

1 Kor 5, 10.

f Plg. Mt 13, 31; 7, 24.

b Plg.

c Plg. Žyd 11, 10. 2 Kor 5, 1. h Mt 7, 25. i Plg. Ef 4, 13.

g Lk 6, 48.

d Iz

34, 4. Mt 24, 35.

j Plg. Mt 7, 26.

e Plg.

Lk 6, 48.

25

11

2

21

2

3

VI Neturtas, tikroji išmintis ir Kristaus sekimas

31

2

3

4

5

41

telektas, tie, kurie grimzta į kūno aistras. Šitie žmonės yra statomi ant blogos minties, ant velnio dvasios. O kokie yra akmenys? – Tai blogosios mintys, kurios myli nuodėmės malonumus. Taigi šitoks pastatas, stovintis ant smėlio, suyra ir pabyra. Tie, kurie dabartiniu laiku beldžiasi į durisa ir svarsto apie būsimuosius dalykus kaip jau dabar esančius, yra daug nuovokesni. Išties, mąstydami apie šio pasaulio suirimą ir pabaigą, jie paniekina kūniškus santykius, žinodami, kad po viso to ateis ir kūnų sunykimas; ir dar, mąstydami, kad regimiesiems turtams gresia sudūlėjimas ir jų praradimas, jie paniekina visus regimus dalykus; o taip pat prisimindami pasmerkimus, skirtus nusidėjėliams, ir įvairias bausmes, kurioms jie bus atiduoti, jie išlaiko susirūpinimą (savimi) ir baimę ir sutvirtina savo sielas, kad nepakliūtų į pragarą ir kankinimus. Ir, kita vertus, mąstydami apie šventųjų miestą ir jo aukštus pareigūnus, mūsų tėvus, pranašus, apaštalus, kankinius, o taip pat ir apie dangiškąsias grožybes bei dieviškas garbes, kuriomis vilkės šventieji už jų kilnų gyvenimo nusistatymą, jie patys, nors dar ir tebegyvena šiame pasaulyje, tačiau elgiasi taip, tarsi jau dabar mėgautųsi anomis gėrybėmis. Ir, praeidami tokias treniruotes, jie yra panašūs į jų dangiškąjį Tėvą: mat kadangi po įsakymo pažeidimo iš paties žmogaus vidaus sunkiasi tiek gėris, tiek blogis, jie užbėgo už akių ir pradėjo kovą su nedorybe, iš savo dangiškojo Tėvo jie paprašė ginklo ir jo dėka kovojo, laimėjo pergalę ir užgesino liepsnojančias nuodėmės strėlesb . Būtent todėl, ten, kur jie įžengia, angelai trokšta juos išvystic . Mat jiems ant galvų yra uždedami garbės vainikai. Taigi angelai pradeda vienas kitam sakyti: „Kas gi yra šitie žmonės, kurie nusipelnė tokios didelės garbės ir tokių vainikų, jog net užima garbingesnę vietą už mūsiškę?“ Ir Viešpats jiems sako: „Jie pagrįstai yra labiau pagerbiami nei jūs, kadangi jie yra tie, kurie dėl mano vardod ir dėl manojo paliepimo, išėjo iš pasaulio ir jį paniekino; jie patapo beturčiais, buvo užgauliojami ir pajuokiami aname pasaulyje; Šėtonas prieš juos vedė karą, ir jie prieš jį kovojo bei rungėsi ir jo nebuvo įveikti; jie vargo, o jų akys buvo patvinusios ašaromis naktį ir dieną man tarnaujant; ant savo pečių jie nešė manojo kryžiaus pažeminimą, o savo kūne turėjo mano kentėjimus“. Taigi Viešpats priglaudžia šitokias sielas ir jas pristato Tėvui, sakydamas: „Štai, tyrosios mergelės, kurios pakluso tavo paliepimui, priimk jas į tavosios Dvasios rankas ir į palaimintąjį tavosios šviesos glėbį. Mat dėl jų aš žemėje priklaupiau ant kelių ir savo akis pripildžiau ašarųe , sakydamas: Šventasis Tėve, pašventink juosf ir sergėk juos nuo Piktog , ir tegul jie drauge su mumis taps vienas kūnas ir viena dvasiah . Ir ne tik anuomet, ne tik už juos vienus aš tave prašiau ir meldžiausi, bet ir už visą šventųjų Bažnyčią“ – mat Dievas pasirodė pakantus ir šio pasaulio dienos buvo pratęstos dėl tų, kurie ruošėsi tapti jo tarnais ir būti jam mieli, ir kuriuos dangiškoji Bažnyčia pilnai suburs į taikingą jo Karalystę. Ir juos matydamas Tėvas pradžiunga ir sako: „Paveldėkite paruoštą jums Karalystęi ; aš ir mano Sūnus būsime drauge su jumis viena dvasia ir viena bendrystė“. Ir jis nuveda šias sielas į poilsį, į garbinguosius sostus ir į palaimą. Jiems taip pat paliudija angelų kariauna, juos lydinti, kada jie kovojo, kada kantriai tvėrė grumtynėse ir savo maldas, pasninkus ir budėjimus pateikdavo Viešpačiui. Taigi jūs, pasilikdami neturte, dėka to paties neturto laimėkite sau dangiškąjį turtą. Išmankštinę savo kūnus gulėjimu ant kietos žemės, klūpėjimu ir maldomis, jūs būsite kilmingesni už tuos, kurie gyvena purpure. Kadangi tie, kurie gyvena purpure, Viešpačiui netarnaua Plg. Lk 13, 25.

g Plg. Jn 17, 15.

26

b Plg. Ef 6, 16.

c Plg. 1 Pt 1, 12.

h Plg. 1 Kor 6, 17. Jn 17, 22.

d Plg. Mt 24, 9.

i Mt 25, 34.

e Plg. Žyd 5, 7.

f Plg. Jn 17, 11.17

ja, o tuo tarpu jūs, su jūsų atšiauriu gyvenimo būdu ir varganu maistu, ateinate nusilenkti ir pagarbinti Dievo. Visgi, būdami šiame neturte ir nuogume, nepraraskite užsidegimo; prieš akis turėkite nupieštą pavyzdį ir tikslą – Viešpatį, kuris šitokiu būdu praėjo savo kelią. Kada tavo kūnas kentės ir tu vargsi, prisimink Viešpaties kūną, kaip jį mušė Pilotas ir kaip 2 jis nuvargdavo kelionėse. Kada tau pristigs pastogės, atmink, kad kūrinijos Viešpats, atėjęs į žemę pasakė: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglaustia ir pailsėti. Kada žingsniuoji, atmink, kad Viešpaties kojos buvo aplipusios dulkėmis per visą jo gyvenimo žemėje laiką, išskyrus tą vienintelį atvejį, kada dėlei pranašystės, jis buvo užsisėdęs ant asilaičiob . Kada tu užtvindysi savo akis ašaromis, atmink, kad Viešpats raudojo dėl tavojo nupuolimo, melsdamasis Tėvui su balsiu šauksmu ir gausiomis ašaromisc , idant tu būtum ištrauktas iš mirties. Kada žmonės tave užgaulios, tu pažvelk į jo antausius ir spjūvius, ir kantriai laikykis savo pažeminime. O beje ir tavo gulėjimas ant kietos žemės nėra atšiauresnis išmėginimas už erškėčių vainiką, kuris buvo uždėtas ant jo galvosd . Šitaip visi angelai ir šventųjų kariaunos džiūgauja Jaunikiu ir Jaunąja, pūsdami trimitus 3 ir skambindami citromis. Šio pasaulio turtuolio vestuvėse, į kurias subėga visas miestas ir apylinkės, tarpininkaujantys asmenys apstoja jaunikį ir jaunąją. Taip ir dabar susibėga visa dangiškoji Bažnyčia: juk tai siela susijungia su dangiškuoju Jaunikiu. Kaip ir vasaros metą kiekvienas tikisi nupjauti tai, ką prieš tai bus pasėjęs, ir iš žemės nu- 4 rinkti vaisius, taip ir šiuo atveju: jei žmogus ką nors nudirbo dabartiniu laiku, tie vaisiai jį pasitiks dangaus Karalystėje. Kadangi yra krikščionių, kurie yra tokie tik žodžiais, ir yra krikščionių darbais. Tad melskimės, kad sakomi žodžiai darbu ir galia išsipildytų mumyse visoje pilnatvėje. Nes patirtis yra daug patikimesnė už kliovimąsi vien tik paprastais žodžiais. Garbė Kristaus atjautai ir jo begaliniam gailestingumui per amžių amžius. Amen.

a Mt 8, 20. Lk 9, 58.

b Plg. Mt 21, 7.

c Plg. Žyd 5, 7.

d Plg. Mk 15, 17.

27

VII Tikrasis krikščionis yra dvasios žmogus

mogaus maistui skirtą gyvūną iš pradžių reikia papjauti, o po to pašalinti odą su šeriais; vėliau praskrodus reikia išimti pilve esančias išmatas, po to kruopščiai vandeniu išplauti išmatas, subtilesnes ir sunkiau pašalinamas, užsilikusias taip vadinamojoje antroje pilvo ertmėje ir slypinčias šios antros pilvo ertmės raukšlėse; tik tuomet mėsa šaunama į krosnį ir pamažu kepama įgauna malonų skonį ir šitaip virsta maistu bei pasigardžiavimu namų šeimininkui. Analogiškai ir krikščionis: pasitraukęs iš pasaulio jis tarsi numarinamas ankstesnei niekingai savo gyvensenai ir išrengiamas iš pasaulio tarsi iš odos su plaukais ir kraujo; tačiau jis vis dar savo viduje turi smirdinčių išmatų – blogas mintis, negerų darbų prisiminimus, į akis krentančias ir žemas aistras bei kitas, subtilesnes ir sunkiai susekamas, o taip pat ir sunkiai suvaldomas. Taigi tas, kuris trokšta tapti tobulu krikščioniu, privalo numarinti save piktiems pasaulio darbams, kuriuos anksčiau darė, ir išorėje išsivilkti iš šio pasaulio kaip iš odos su plaukais dėka visiškos anachorezės ir pilnutinio atsižadėjimo; o po to skrodžiant, kitaip tariant, dieviškosios malonės apsilankymu, dvigubu būdu viduje išplauti širdyje esančias blogų minčių išmatas: aiškiai matomas aistras ir tas, kurios yra subtilesnės ir sunkiau susekamos. Ir tuomet, dangiškąja Šventosios Dvasios ugnimi pakepintas, jis pames visą savosios valios šiurkštumą ir įgaus pilną bei tobulą perkeitimą, dėka ko jis taps tinkamu ir maloniu, kad būtų pateiktas ant dangaus stalo dangiškojo karaliaus pamaloninimui; šitaip jis taps ir Karalystės paveldėtoju, kaip ir Viešpats Evangelijoje yra pasakęs: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbąa . Anksčiau, pagal Įstatymo reikalavimus, avį iš pradžių atidžiai patikrindavob ir tik tada ją skirdavo aukai; patepus gyvulį suskystintais ant ugnies riebalais, jis buvo aukojamas Dievui kaip malonaus kvapo deginamoji auka. Taip ir dabar dangiškasis vyriausiasis Kunigas – Kristus atidžiai patikrina sielą, kuri save pačią bei savo kūną nori paaukoti kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią aukąc ; jis patikrina, ar siela turi Dvasios riebalų, užsiaugintų dėka kilnių įstatymų ir malonės bei dorybių pamokymų. Per dvasinę ugnį ji tikrai kaip deginamoji atnaša ir gyvoji auka yra tikrojo vyriausiojo Kunigo – Kristaus pristatoma dangiškajam Tėvui gyvojoje dangaus Karalystėje, palaikyta verta tapti amžinųjų gėrybių paveldėtoja. Taigi kiekvienas visur ir visuomet privalo save patį atidžiai stebėti ir tyrinėti, ar gyvena pagal tiesos žodį ir seka Viešpaties pėdomis, arba tegul jis nusprendžia, kad jį atidžiai tyrinė-

Ž

a Jn 4, 34.

b Plg. Kun 22, 20–25.

c Rom 12, 1.

29

11

2

3

21

2

VII Tikrasis krikščionis yra dvasios žmogus

3

4

31

2

3

4

tų dvasios žmonės; jam visuomet reikia ieškoti tokių žmonių, kurie skelbia tiesos žodį ir yra įsisavinę krikščionybę darbu ir tiesaa . Kai žmonėms paduodama gerti daugybę taurių, – tos, kuriose yra sumaišytas labai gardus vynas, aiškiai skiriasi nuo tų, kurios yra pripildytos tik paprasčiausio vandens. Išties, tos taurės, kuriose yra sumaišytas vynas, geriančiam suteikia malonų skonį, jėgą ir linksmumą. Lygiai taip ir pasaulyje: iš daugybės žmonių, kurie girdo kitus įvairiais žodžiais bei išmintimis, tik tie pradžiugina sielas dangiškuoju linksmumu ir veda į dorą pasikeitimą, kurie kalba Šventojoje Dvasioje ir yra malone pasūdyti, kurie byloja gyvuoju širdies balsu, o ne per kraštus išsilieję nugirdo daugelį savo lūpų tauškėjimais ir gyrimusi. Anie besiklausančiai sielai suteikia dangiškosios galios bei linksmumo dėka juose kalbančios malonės; jie perkeičia žmones į panašų kaip jų pačių šventumą, atsiradusį iš malonės. Būtent apie tokius žmones, kaip jau anksčiau minėjome, reikia teirautis ir jų ieškoti, kurie byloja gyva širdimi Dvasioje, prie jų reikia tvirtai šlietis, iš kurių tikrai galima gauti naudos pagal Dievą, – žmonių, kurie yra išties išminčiai Viešpatyje, o ne pasaulyje; apie juos yra pasakyta: Jei pamatysi išminčių, nuo pat ankstyvo meto eik pas jį ir tenudilina tavo kojos jo durų slenkstį! b Išties, tie, kurie jų klauso, pasilikdami prie jų su laiku gali tapti į juos panašūs. Šiame pasaulyje yra daugybė tokių, kurie pas save laiko didžiulį kiekį aukso; jie ne visiems yra žinomi, bet pasirodo kukliai kiek galima didesniam žmonių ratui, savęs neafišuodami nei savo nuosavybėmis, nei namais, nei įvairiais namų apyvokos daiktais, nei tarnais ar gyvuliais; ir šitaip su didžiausiu saugumu jie laiko savo lobį paslėptą. Ir yra daugybė kitų, kurie visiškai neturi jokio aukso, tačiau dėka sumanaus daugybės buitinės apyvokos daiktų ir namų aprašymo, sudaro kitiems įspūdį, tarsi jie turėtų daug aukso; savo išoriniu gyrimusi jie apdumia akis daugeliui, ir žmonės mano juos esant turtuolius, o jie tikrovėje tik vargšai bei skurdžiai. Taip ir krikščionių tarpe: yra vieni, kurie savyje turi Dvasios dangiškąjį lobį su galybe; jie nėra visiems krentantys į akis, bet save slepia, laikydamiesi kukliai, tarsi nenorėdami, kad kiti žinotų, kas jie yra tokie. O taip pat yra ir kiti, kurie dėka kažkokių kelių matomų dorybių: pasninkų, ar budėjimų, ar hesichijos, ar išminties žodžio, ar į jas panašių, nori skaitytis kaip dvasiniai žmonės, neturėdami nei Dvasios veiksmingumo, nei galios. Sugrįžkime prie mūsų pavyzdžio: jeigu tas, kuris savo didžiulius lobius laiko paslėptus, panorėtų dalį aukso leisti apyvarton, už mažą sumelę jis nusipirktų visą nuosavybę to, kuris tik afišuoja save esant turtuoliu ir nori, kad būtų laikomas tuo, kuo nėra. Tačiau jeigu jis paviešintų savo turimą turtą ir atvirai visiems pasirodytų, daugelis apstulbę užsidegtų kuo didžiausiu jam pavydu: Kaip šitas, kuris visų buvo laikomas neturtėliu, akimirksniu įgijo tokį didelį turtą? Tada ims iš jo reikalauti padengti valstybines tarnybas ir apkraus daugybe mokesčių. Negana to: vagys ir plėšikai naktį ir dieną tykos jį užmušti ir pagrobti jo turtą; ir iš visų pusių jis papuola į pavojus, nuostolius, netikėtus nemalonumus, kadangi jis iš karaliaus vis dar nėra gavęs titulo ar įgaliojimo. Būtent todėl protingas žmogus, kuris turi daug paslėpto aukso, tačiau vis dar neturintis titulo, kuo saugiausiai paslepia savo turtą, kad kartais, jei daugybė žmonių apie tai sužinotų ir užsidegtų jam pavydu ar imtų prieš jį sąmokslauti, jis drauge su savuoju turtu neprarastų ir gyvybės. O jeigu iš karaliaus rankos gaus kokios nors valdžios ar įgaliojimo titulą, tuomet toks žmogus jau nesibaimins, net jeigu ir paviešins savojo lobyno turtus, veikiau atvirkščiai – jie jam pasitarnauja šlovei: jis nusiperka didžiules valdas, pasistato prašmatnius namus, savo lobio dėka įsigyja visą minią tarnų, tūkstančius įvairių rūšių galvijų; jis nesibaimina plėšikų a Plg. 1 Jn 3, 18.

30

b Sir 6, 36.

užpuolimo, nes iš karaliaus yra gavęs kalavijo įgaliojimus prieš sąmokslininkus ir piktadarius. Ir šitaip, dėka kilmingumo titulo, jis dar daugiau prikaupia turto po turto, dėka visos savo nuosavybės jis krauna auksą ant aukso, kol galiausiai tampa neapsakomai turtingas, kad net jau tiesiog nebežino, kokio dydžio yra visa jo nuosavybė. Taip ir krikščionis, suradęs savyje Dvasios charizmą ir besidžiaugiantis dieviškosios malonės paguoda, – tegul jis savyje saugiai paslepia Dvasios paguodą ar dangiškųjų slėpinių pažinimą! Nes jei jis puikuosis ir save afišuos aplinkiniams, žiūrėk, paklius į nagus pavyduliavimo piktumui, ir neregimieji plėšikai slapčiomis jį apvaginės bet kokiomis aplinkybėmis. Ir jis bus tol apiplėšiamas, kol dangiškasis karalius jo nebus paskyręs kokio nors aukšto dvasinio rango tvarkymui. Mat Dievo slėpinių tvarkytojaia , kurie iš tikrųjų gali suteikti naudos sieloms ir buvo tam tikslui Dvasios paskirti, visados turi dvasinį turtą ir apie jį byloja su galybe, nesipuikuodami ir be tuščios garbės troškimo. Mes ją ir skelbiame taip, – sako Apaštalas, – kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris skaito mūsų širdies gelmėjeb ; ir dar: Skelbiame Kristuje, Dievo akivaizdojec . Išties, krikščioniai privalo su tokiu dideliu troškimu veržtis prie geresnių ir didesnių Dvasios charizmųd , jausdami nenumalšinamą alkį dangiškajam turtui, ir šitokiu būdu alkti bei trokšti teisybėse , kuri yra tobula ir nepajudinama Dvasios meilė. Palaimintasis Paulius ragina ir skubina tuos, kurie turi dideles charizmas, neapsistoti jau gautose Dvasios dovanose, bet su kuo karščiausiais maldavimais uoliai stengtis įsigyti tą dovaną, kuri padaro griuvimą daugiau neįmanomuf , ir kuri yra ne kas kita, kaip tobula ir nepajudinama Dvasios meilė. Išties, ji savyje aprėpia visas charizmas, dar daugiau – Apaštalas mokiniams apreiškė, kad ji tuo pačiu yra ir visa toli pranokstantisg kelias. Tiems, kurie jau pasiekė šią pakopą, nedorybės aistros tampa nebeveiksmingos, kaip yra parašyta: Meilė nepavyduliauja; meilė neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumuih ir t. t. Gyvas Dvasios šaltinis nepaliaujamai ir neišsenkamai trykšta juose iš dievybės gelmių, kaip pasakyta: O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimąi , kuri visados pakylės intelektą į nenusakomus dangaus slėpinius ir tarsi ant sparnų neš nuo garbės prie garbės, nuo pasaulių prie pasaulių, nuo slėpinių prie slėpinių, nuo galybių prie galybių, nuo atokvėpių prie neišreiškiamų atokvėpių, nuo dorybių prie dorybių, nuo virš kosminių šviesulių prie virš dangiškų šviesulių. Ir tokios sielos nuovoka, visiškai atsidėjusi dieviškiems ir didingiems dalykams, užsiliepsnoja aistringa dvasine meile (ἔρως) ir didingu troškimu garbingesnėms ir labiau spindinčioms Dvasios grožybėms; ji yra sužeistaj nepasotinamu troškimu dangiškajam Jaunikiui ir, jei galima taip išsireikšti, nuo šiol ranka numojusi į menkesnius dalykus, savo troškimą nukreipia į didingesnius ir prakilnesnius, kurių nei žodis negali nusakyti, nei žmogaus mintis aprėpti. Analogiškai yra kaip ir su karaliaus sūnumi ar dukra, kuri, ranka numojusi į savo tėvų brangius daiktus, juos atmeta ir ieško brangesnių; pavyzdžiui, vietoj sidabrinių indų ji norėtų auksinių, vietoj puošnių apdarų ir brangių gryno šilko suknelių ji rinktųsi brangakmeniais nusėtus ir auksu išsiuvinėtus drabužius, vietoje seno ir puikaus vyno ji geistų dar senesnio ir brangesnio; turėdama geresnių dalykų troškimą, ji su panieka žiūri net ir į tai, kas laikoma brangu, ji tiesiog juos laiko vulgariais dalykais ir iš tėvų prašo to, kas yra dar prašmatniau. a Plg. 1 Kor 4, 1.

g Plg. 1 Kor 12, 31.

b 1 Tes 2, 4.

c 2 Kor 2, 17.

h 1 Kor 13, 4–5.

i Jn 4, 14.

d Plg. 1 Kor 12, 31. j Plg. Gg 2, 5.

e Plg. Mt 5, 6.

f Plg. 1 Kor 13, 8.

31

41

2

51

2

VII Tikrasis krikščionis yra dvasios žmogus 3

Lygiai taip ir tikrai karališkos sielos, kurios pelnė gauti karališkąją ir vadovaujančiąją Dvasią, kurios savyje priėmė nepajudinamą meilės galią ir buvo sužeistos tobulos meilės (ἔρως) dangiškajam Jaunikiui, daugiau nebejaučia jokio pomėgio nedorybės aistroms. Išties, per didelius vargus ir įtampas, per ilgą laiko tarpą ir kovą iki galo tikėjime, jos buvo Dvasios išvaduotos iš nedorybės aistrų ir yra visados pakylėjamos į dangiškuosius Dvasios slėpinius; jos pilnai įsitraukia į įvairias Dievybės grožybes ir su didžiuliu troškimu siekia to, kas prakilniau ir didingiau. Mat Dvasios dieviškumas turi įvairių ir gausiai margų grožybių, kurios yra žodžiais nenusakomos ir mintimi neaprėpiamos, kurios atsiveria to vertoms sieloms jų pamaloninimui, džiaugsmui, gyvenimui ir atgaivai; tos grožybės šventą, vis stipresnės ir ugningesnės meilės savo dangiškajam Jaunikiui sužeistą sielą atitraukia nuo dairymosi į žemiškuosius dalykus ir ją visą ir visiškai pašvenčia karštam jo troškimui. 61 Taigi krikščioniška siela, gavusi (dieviškosios) malonės dalį, neturi sustoti vietoje ir būti užtikrinta tarsi jau būtų kažką pasiekusia , bet privalo kreipti savo žvilgsnį į jau paminėtą galutinį tikslą, apie kurį kalba Apaštalas; ji turi visados stengtis per didelę kovą ir sunkumus su tikėjimu laimėti tobuląją meilę, kurią pažadėjo Dvasia, ir kuri išveja baimęb , anot Jono; jai visados reikia alkti ir trokšti teisybėsc , visuomet save laikyti tarsi tik dabar pradedančia1 , dėlei visa pranokstančio Dvasios turtod , kuris pažadėtas tikintiesiems. Ir tokiu būdu pamaldi siela, užsidegusi karštu didingesnių dalykų troškimu, nepraranda tų vertybių, kurias turi įsigijusi, bet dar priedo gauna tas, kurių dar neturėjo. Krikščionis neturi kaip samdinys ar vergas, paskirtas į darbą, tykoti progos pasprukti, bet kaip sūnus ir paveldėtojase tarnauti savo Tėvui su visu atsidavimu ir uolumu iki pat galo. Šitaip jis taps Tėvo nuosavybės paveldėtoju. 2 Mat šiame pasaulyje visi atrodo besimėgaują gyvenimu: pradedant nuo karaliaus ir iki elgetos, ir kiekvienas yra tvirtai įsitikinęs, jog gyvena. Tačiau jeigu tu palyginsi turtuolių gyvenimą ir prabangą su vargšų, – tu aptiksi didžiulį kontrastą. Jei tu palyginsi vargšą su turtuoliu pagal mėgavimąsi ir gardžiavimąsi įvairiais patiekalais, skirtingais vynais, pagal jų drabužius, auksą ir sidabrą bei kitas nuosavybes, – tuomet vargšas pasirodys prieš turtuolį kaip negyvėlis. Kadangi turtuolis savo rankomis čiupinėja tik auksą, jis skaičiuoja auksines monetas, o tuo tarpu vargšas, dėl savo didžiulio skurdo, net jei šiukšlyne aptiks viso labo smulkų varioką, nesusigės pasilenkti ir jį paimti. Taigi jei tu palyginsi vargšo gyvenimą su turtuolio, pamatysi, kad jo gyvenimas tarsi nebūtis palyginti su būtimi, o jis pats kaip negyvėlis palyginti su gyvuoju. 3 Taip yra ir dvasinėje plotmėje. Kiekvienas save skaito esant krikščioniu dėl savo tikėjimo išpažinimo į Kristų arba dėl kai kurių retų dorybių, tačiau tikrų krikščionių reta – tų, kurie turtingi Šventosios Dvasios ir kurie mėgaujasi įvairiais (dieviškosios) malonės skanėstais, kuriuos džiugina dangiškasis Dvasios troškimas, kurių siela papuošta įvairiais dangiškaisiais a Plg. Fil 3, 12.

b 1 Jn 4, 18.

c Plg. Mt 5, 6.

d Plg. Ef 2, 7.

e Plg. Gal 4, 7.

1. Palyginti su šventojo Antano Didžiojo laikysena, kurią pamini jo biografas šventasis Atanazas: „Jis pats atmintyje nelaikė jau praėjusio laiko, bet diena iš dienos, tarsi tik pradėdamas askezės kelią, dėjo vis didesnes pastangas, kad padarytų pažangą, nuolatos sau kartodamas šventojo Pauliaus posakį: Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn (Fil 3, 13). Jis taip pat prisiminė pranašo Elijo žodžius: Kaip gyvas Viešpats, kurio akivaizdoje aš stoviu šiandieną (1 Kar 17, 1). Jis atkreipdavo dėmesį, kad sakydamas ’šiandien’ pranašas neskaičiavo jau praėjusio laiko, bet tarsi nuolat tik pradėdamas, kas dieną uoliai stengėsi Dievo akivaizdoje pasirodyti toks, kokiam dera stovėti prieš Dievą: tyros širdies ir pasiruošęs paklusti tik Jo valiai ir niekam kitam“, Antano Gyvenimas 7.

32

charizmų drabužiais, kurie yra įsisavinę krikščionybę ne žodiniu išpažinimu ir paprasčiausiu tikėjimu, bet su Dvasios galybe ir veiksmingumu; tokių, kurie dangiškąjį auksą, kitaip tariant, Dvasios slėpinių pažinimą ir išaiškinimą, prote be paliovos čiupinėja sielos rankomis. Tokie yra tikrieji krikščioniai. Mat jeigu tu palyginsi pastarųjų intelekto laikyseną ir sielos gyvenimą su kitų, aptiksi didžiulį skirtumą, tarsi lygintum gyvuosius su numirėliais. Mat tie kiti yra baisiame pasaulio dvasios skurde; jie stokoja dangiškojo turto galybės ir dėl aistrų jų intelektas visiškai sutrikęs, todėl jie tik vargais negalais sugeba savyje surasti vieną gerą mintį tarpe gausybės blogų; jie ilsisi sau, tuo tarpu kai juos valdo skurdas, pilnai pasitenkindami varganais mažyčių dorybių drabužiais, neturėdami skirtingų Dvasios veikimų, pasireiškiančių dieviškose dorybėse. Kaip ir Viešpats aiškiai parodė, koks didžiulis yra skirtumas tarp tikrųjų garbintojųa , kurie ruošėsi iškilti, ir tarp minios tų, kurie atrodė garbiną paviršutinišku ir tik išoriniu pagarbinimu, bet negarbino dvasia ir tiesa. Išties, jis sakė: Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesab . Taip jis skiria dangiškuosius dvariškius ir turtuolius Dvasioje nuo tų, kurie tūno baisiame nuodėmės skurde ir tariasi, kad gyvena dėka jų tikėjimo išpažinimo į Kristų, tačiau visgi neturi turtingo gyvenimo, paženklinto Dvasios veikimo galybės. Lygiai kaip ir visi turi tokio pat pavidalo kūną, tačiau pas vienus jis yra sveikas ir nesuluošintas, o tuo tarpu pas kitus – ligotas ir sužeistas. Be to, net ir pačios kūno ligos turi labai didelių skirtumų: kadangi vieni kenčia nuo plika akimi matomų sužalojimų, o tuo tarpu kiti, nors ir neturi matomų sužalojimų, tačiau jų kūną krečia baisus drebulys, kad jie net negali pajudėti; iš pirmo žvilgsnio jų kūnai atrodo tarsi sveiki, tačiau kas liečia skausmus ir judėjimo sutrikimus, būklė atrodo prastesnė ir liga sunkiau pagydoma negu pas tą žmogų, kurio žaizdos matomos išorėje. Tas, kuris turi akimi konstatuojamus sužalojimus, atėjęs pas gydytoją, greitai sulauks pagijimo. O tuo tarpu visos vidinės kūno ligos yra pavojingesnės ir sunkiau pagydomos nei matomos išorėje. Taip ir su krikščioniais. Daugelis tariasi esą sveiki, kitaip tariant, dvasingieji, dėl kelių paviršutiniškų ir kūniškų dorybių, tačiau viduje yra pavergti slypinčių baisių aistrų; kiti, regimų nuodėmių surišti, daugelio akyse laikomi niekam tikę ir atmestini, kaip muitininkas atrodė fariziejuic ; bet jeigu jie gręžiasi į tikrąjį gydytoją – Kristų, artindamiesi prie jo pasveiksta greičiau nei pirmieji, kaip ir muitininkas palyginus su fariziejumi, mat Raštas paliudija: nuėjo į namus nuteisintasd . Tačiau taip nėra su vidiniu žmogumi, kaip tie, kurie yra sužeisti slaptomis aistromis, tokiomis kaip arogancija, puikavimusi, pasipūtimu, netikėjimu, puikybe, apsimetimu, veidmainyste, tuščia garbe, bailumu, gėdingomis mintimis ir panašiais dalykais. Raštas sako: Žmogus žiūri į veidą, o Dievas tuo tarpu – į širdįe . Trumpai tariant, reikia, kad žmogus būtų sveikas tiek išorėje, tiek viduje dėka dieviškosios malonės ir savo laisvu apsisprendimu vedamos kovos; ir tuomet jis bus palaikytas vertu tapti Karalystės paveldėtoju Kristuje Jėzuje, kuriam garbė ir viešpatavimas per amžių amžius. Amen.

a Plg. Jn 4, 23.

b Jn 4, 23–24.

c Plg. Lk 18, 11.

d Plg. Lk 18, 14.

e 1 Sam 16, 7.

33

4

71

2

3

VIII Vidinis teisumas, Kristaus paveikslas ir sugrįžimas pas Dievą

okia yra naujoji Sandoraa , toks yra Dvasios įstatymasb – tas, kuris yra įrašytas širdyse, iš anksto paskelbtas pranašų; su šiuo įstatymu siela veda teisingumo vaisius ir gyvena Dieve amžinąjį gyvenimą. Tad jeigu žmogus negavo malonės iš Dievo, jeigu jis nesivylė ir negavo Šventosios Dvasios dovanos, – vadinasi, jis paneigė Dievo sumanymą ir veiksmu išsižadėjo viso Rašto. Jeigu jis negavo (Dvasios) veiksmingumo, vadinasi, jo mintys jam dumia akis, jis yra svetimas pirmagimių dangiškajai Bažnyčiai, neturi bendrystės ryšio su teisuolių ir tobulumąc pasiekusiųjų dvasiomis, nepriklauso Jeruzaleid iš aukštybių. Toks žmogus nepradėjo garbinti Tėvo dvasia ir tiesae . Kadangi tas, kuriame negyvena Dievas, nė Dievo nepažįsta, nes: Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievąf . Kas gimė iš Dvasios, yra dvasiag , ir gimimas iš Dievo saugo jį, ir Piktasis jo nepaliečiah . Šie žmonės nori padengti namą stogu dar nepaguldę pamato. Vaikas negimsta be motinos, be lytinio santykio vaikas neatsiras: taip ir negimus iš Šventosios Dvasios, niekas netampa Dievo vaiku, o nebūdamas Dievo vaiku žmogus neįžengs į amžinąjį gyvenimą. Mat visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikaii . Išties statomam namui reikalingi pamatai. Juk niekas nestato paprasčiausiai ant smėlio, bet iš pradžių pašalina visą smėlį bei giliai iškasa ir tik tuomet paguldo pamatus ant uolos, kad namas išliktų nepajudintas užklupus žiemoms, vėjams, bangoms ir upėmsj ; o tie, kurie stato paprasčiausiai ant smėlio, bergždžiai vargstak , kadangi namas greitai griūna ir nuvirsta. Taip ir tiesą mylinti siela, norinti sau pasistatyti namą pagal Viešpaties žodį, nestato ant sugedusių nuodėmės minčių smėlio, bet rausia ir giliai kasa, pašalindama, kiek tik jai įmanoma, smėlingas ir blogas nelabumo mintis, iki kol suras nepajudinamai tvirtas tikėjimo į Kristų mintis, iki kol suras Kristų – tikrąją uolą, prieš kurią pragaro vartai nieko nevaliojal . Ir tada ji stato ant viršaus dėka savo doros gyvensenos, turėdama tyrą širdį, ramią sąžinę, neveidmainišką tikėjimąm , anot Apaštalo, ir taip iki galo užbaigia dvasines Dievo namų statybas, kurios yra švarios savo vidumi ir dar švaresnės išorėje. Išties, dar prieš šį Kristaus Dvasios apreiškimą, dar prieš jo atėjimą ir pasirodymą, visas teisingumo papuošalas buvo išorinis, taip pat ir Įstatymas, apipjaustymas, apsivalymas, aukos ir

T

a Plg.

Lk 22, 20. b Plg. Rom 8, 2. h 1 Jn 5, 18. i Rom 8, 14. m Plg. 1 Tim 1, 5.

g Jn 3, 6.

c Plg.

Žyd 12, 23.

d Plg.

f Jn 17, 3. Gal 4, 26. e Plg. Jn 4, 23. k Plg. Ps 126, 1. l Plg. Mt 16, 18.

j Plg. Mt 7, 24–27. Lk 6, 47–49.

35

11 2

3

4

5

VIII Vidinis teisumas, Kristaus paveikslas ir sugrįžimas pas Dievą

21

2

3

31

2 3

atnašos bei visas kultas. Bet nuo tada, kai pasirodė Kristaus gelbstintis žodis ir jis siuntė Šventąją Dvasią į žmonių širdis – žodį, kuris nėra rašalu surašytasa , – viskas atsidūrė viduje: vidinis kultas, teikiamas sąžinės tyrumo, ir aukos viduje, nes psalmininkas sako: Mano iškeltos rankos yra vakarinė aukab . Trumai tariant, Dievas ieško vidinės švaros ir sielos puošnumo, ir tokiu būdu pati išorė tikrai gali tapti švari, kaip Viešpats byloja: Aklasis fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir indo vidų, idant tikrai švari būtų ir išorė! c Kadangi tas, kuris sukūrė išorę, sukūrė taip pat ir vidųd . Jeigu tad anksčiau žmonės, neturėdami vidinio apsivalymo, puošėsi Įstatymo teisumu, juo labiau dabar, kai siela yra apvalyta nuo tamsybės ir glaudžia savyje tikrąjį Kristų, ir pats kūnas tikrai yra pašventinamas ir papuošiamas. Stambiam, didelės vertės ir karališkam perlui, kuris tinka papuošti karališkąją diademą, tetrūksta tik karaliaus; ir tik karalius gali nešioti šitokį perlą, o tuo tarpu kitam žmogui jo nešioti neleidžiama. Analogiškai ir tuo atveju, jei žmogus nėra gimęs iš karališkosios ir dieviškosios Dvasios, jeigu jis nepriskiriamas dangiškajai ir karališkajai giminei ir nėra Dievo vaikas, kaip parašyta: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikaise , – tokiu atveju jis negali nešioti dangiškojo didelės vertės perlo, tikrosios šviesos paveikslo, kas yra Kristus, kadangi jis negimė kaip Karalystės vaikas. Kadangi tie, kurie tą perlą turi ir nešioja, gyvens kartu su Kristumi ir su juo karaliaus per amžius; mat šitaip pasakė Apaštalas: Kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveiksląf . Patį Kristų nešioja siela nenusakomoje šviesoje; tik tiems, kurie jį nešioja, jis yra tikrai pažįstamas ir regimas sielos akimis, o tuo tarpu neįvesdintajam (į dieviškuosius slėpinius) nėra įmanoma pažinti Dvasios dalykų, ar net priimti tikėjimą, kol ir jame atsiras dangiškasis Kristaus paveikslas: tuomet jis patirtimi tikrai sužinos Viešpaties maloningumą. Garbė tam, kuris taip pamilo žmonių giminę ir juos palaikė vertais tapti jo prigimties dalininkais. Juk Petras sako: Kad taptumėte dieviškosios prigimties dalininkaisg . Taigi, kadangi yra pažadėtos tokios didelės gėrybės ir dieviškosios charizmos, tad ir mes skubėkime ir maldaukime, kad taptume dalininkais, kaip ir Apaštalas pasakė: Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse susiformuos Kristush . Vargas tam, kuris neieškojo ir nesurado dvasinių ir nenusakomų gėrybių, kadangi negimęs iš Dvasios negalės patekti į Karalystęi , mat šitaip Viešpats pareiškė. Pradžioje žmogus, Dievo rankų nulipdytas, gyveno didžiuliame tyrume ir švelnume; bet kada peržengė Dievo įsakymą, pateko po teismo sankcija. Piktajam jam viešpataujant, jis drauge pasidavė savo laukinėms užgaidoms, ir visa iš jo kilusi giminė tapo valdoma žiaurume ir vienišume, nepasiduodanti teisingumo jungui. Būtent todėl, gyvenimo žodžio kviečiamas sugrįžti, žmogus, dėl nusistovėjusio žvėriškumo įpročio, sunkiai grįžta prie švelnaus ir malonaus jungo. Kaip ir jautis, paimtas iš laukinės bandos, kad būtų įkinkytas į jungą ir artų žemę, iš pradžių muistosi ir priešinasi jungui; vėliau, jaučių prižiūrėtojo ištreniruotas ir sutramdytas, po truputėlį, drauge su naminiu jaučiu, galiausiai ir be jokios prievartos spontaniškai prisiartina prie jungo, pasiruošęs žemės darbui. Taip ir siela, kuri tiki į Dievą, vis dar nuodėmės dominuojama ir būdama dyka, kratosi kaip laukinė prieš tikrąjį jungą; tačiau įkinkyta drauge su šventomis sielomis, kurios puikiai išmano dirbti tikrosios žemės darbą, galiausiai, veikiama Dvasios malonės, švelnėja ir pamažu yra nuvedama į tiesąj , kol galop ji visiškai sušvelnėja ir nuo tol jau su malonumu prisiima švelnų Viešpaties jungąk , įdirbdama širdies dirvą, a Plg.

b Ps 140, 2. c Mt 23, 26. d Plg. Lk 11, 40. e Jn 1, 12. 2 Kor 3, 3. h Gal 4, 19. i Plg. Jn 3, 3–5. j Plg. Jn 16, 13. k Plg. Mt 11, 30.

g 2 Pt 1, 4.

36

f Plg.

1 Kor 15, 49.

kad neštų Dvasios vaisių; badoma ir plakama karčių išmėginimų, ji dar su didesniu ryžtu ir uolumu dirba dieviškąjį darbą. Arba dar, žirgas, klajoja su kaimene ir drauge su laukiniais žvėrimis gyvena dykynėje; jis ir 4 pats yra laukinis ir nepavaldus žmonėms. Po to jis paimamas iš laukinių žirgų kaimenės ir iš pradžių visaip dresiruojamas, kol jo laukinis būdas pagaliau aprimsta; jam uždedami sunkūs žąslai, kol jis išmoksta tvarkingai ir tiesiai vaikščioti. Prityręs jojikas treniruoja žirgą, kad jis taptų tinkamas kautynėms. Vėliau jis aprengiamas ginkluote, šarvais arba pinta šarvine apsauga ir kitais dalykais, ir iš pradžių jam prieš akis pakabina ir žvangina žąslus, idant jis įprastų ir nesibaidytų. Ir šitaip jojiko mokomas, žirgas išmoksta kovoti su priešais, kadangi be jojiko ir be šarvų žirgas negali kovoti. O kada jis jau išmoks ir įpras prie kautynių, tuomet vos tik užuos ar išgirs kautynių garsus, pats savaime metasi į priešus, kad net vien jo žvengimas supurto kovotojus. Taip pačiai ir siela, nuo įstatymo pažeidimo tapusi laukine ir nepaklusnia, klajoja pasaulio 5 dykvietėje drauge su laukiniais žvėrimis – piktybės dvasiomisa , ir gyvena tarnaudama nuodėmei. O kai ji išgirdo Dievo žodį ir įtikėjo, Dvasios pažabota ji atmeta savo laukinius papročius ir kūnišką protavimą, vedama jojiko – Kristaus. Po to ji įžengia į suspaudimą, tramdymą ir suvaržymą, kad būtų mėginama; palaipsniui per Dvasios veikimą ji švelnėja, kai pamažėle tirpsta ir nyksta joje buvusi nuodėmė. Ir šitaip siela, apsivilkusi teisumo šarvus ir užsidėjusi išganymo šalmą, paėmusi tikėjimo skydą ir Dvasios kalavijąb , yra mokoma kariauti su savo priešais, ir taip Kristaus Dvasios apginkluota, ji kovoja su piktybės dvasiomis ir užgesina ugningas Piktojo strėlesc . Išties, be Dvasios ginklų nuodėmė nėra sunaikinama, tačiau jei siela turi Viešpaties ginkluotę, vos išgirdusi ir pajutusi įnirtingus mūšius, ji veržiasi priekin su karo šauksmud , kaip sakoma Jobo knygoje, kadangi vien nuo jos maldos garso parpuola priešai. Ir taip po kovos ir pergalės kare, Dvasios dėka, ji su visišku pasitikėjimu nešioja pergalės vainikus ir šitaip susijungia su dangiškuoju Karaliumi per amžių amžius. Amen.

a Plg. Ef 6, 12.

b Ef 6, 14.17.16.17.

c Plg. Ef 6, 16.

d Plg. Job 39, 25.

37

IX Apie tai, kad mus ištinkantys vargai ir išbandymai išeina mums į naudą ir kad reikia kantrybės

orintis patikti Dievui ir per tikėjimą tapti Kristaus bendraįpėdiniua , uoliai besistengiantis būti Viešpaties pasekėju, kad ir pats būtų pavadintas „Dievo vaiku“, gimusiu iš Dvasios, visų pirma, įsitvėręs į pakantumą ir kantrybę, privalo drąsiai pakelti įvairius ištinkančius vargus, suspaudimus ir prislėgtumus, ar tai būtų kūno ligos ir kentėjimai, ar žmonių įžeidimai bei užgaulės, ar įvairūs akimi nematomi vargai, kuriuos sielai užtraukia piktosios dvasios, kad jai sukliudytų nueiti į Karalystę ir privestų prie ištižimo, abejingumo ir kantrybės stygiaus. Visa tai nutinka pagal Viešpaties išganingąjį planą, jam leidus bandyti kiekvieną sielą įvairiuose varguose, idant būtų atskleistos tos, kurios myli Viešpatį iš visos širdies, kilniai pakelia visus Piktojo užtraukiamus išmėginimus ir neapleidžia vilties į Viešpatį, bet visuomet su tikėjimu ir didele kantrybe laukia išvadavimo malonės. Būtent todėl jos pajėgs išbristi iš bet kokio išmėginimo. Ir šitaip sulaukusios Dvasios pažadob , jos tampa vertos Karalystės. Taigi siela, sekanti Viešpaties žodžiu, privalo su džiaugsmu paimti Viešpaties kryžių, kaip parašytac , t. y. būti pasirengusi dėlei Viešpaties pakelti bet kokį pasitaikiusį išmėginimą, ar vidinį, ar išorinį, ir visuomet viltimi kabintis į Viešpatį, kadangi jo galioje yra su jo leidimu sielą varginti ir, kita vertus, jo dėka ją išvaduoti iš bet kokio išmėginimo bei vargo. Tačiau jeigu siela nesielgia drąsiai ir kilniadvasiškai nepakelia bet kokio vargo, bet liūdi, pasiduoda bodesiui ir kartėliui, susigūžia, tampa abejinga kovai ir praranda viltį, tarsi jai niekados daugiau neišsivaduoti (kas taipogi yra blogybės gudrybė, įstumianti sielą į bodesį ir abejingumą), ir jeigu ji tvirtai nesilaikys vilties, nuolatos tikėdamasi Viešpaties gailestingumo su nesvyruojančiu tikėjimu – šitokia siela netampa gyvenimo vaiku, kadangi ji nesekė paskui visus šventuosius ir nevaikštinėjo Viešpaties pėdomis. Suprask ir pamatyk, kaip nuo pradžių tėvai, patriarchai ir pranašai, apaštalai ir kankiniai, praėjo siauru vargų ir išmėginimų keliu ir šitaip sugebėjo patikti Dievui, kilniadvasiškai pakėlę bet kokį išmėginimą bei vargą; jie džiaugėsi suspaudimais ir sielvartais dėlei turimos būsimojo atlygio vilties, kaip Raštas sako: Mano vaike, jei nori tarnauti Viešpačiui, paruošk savo sielą išmėginimui, pagilink savo širdį ir būk tvirtasd , ir savo ruožtu apaštalas: Jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiaie , ir kitoje vietoje: Visus tau nutinkančius dalykus priimk kaip gėrį, žinodamas, kad be Dievo niekas nenutinka. Ir Viešpats sako: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir

N

a Plg. Rom 8, 17.

b Plg. Gal 3, 14. Apd 2, 33.

c Plg. Mt 16, 24.

d Sir 2, 1–2.

e Žyd 12, 8.

39

11

2 3

4

5

IX Išbandymai išeina mums į naudą

6

7

21 2

3 4

5

6

persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis dangujea , ir dar: Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystėb . O jie būna persekiojami arba regimai – žmonių, arba slaptai – piktybės dvasių. Mat jos kovoja prieš sielą, kuri ieško Dievo, ir užtraukia įvairius vargus, kad jai sukliudytų įžengti į amžinąjį gyvenimą; visgi tai nutinka ir tam, kad išmėginama siela atsiskleistų, ar ji tikrai myli Dievą, jei kantriai pakelia bet kokį vargą ir iki galo, su nesvyruojančiu tikėjimu, laikosi įsikibusi vilties, laukdama išvadavimo, o gal priešingai – ji kantriai nepakelia, bet, pasidavusi bodesiui ar abejingumui, traukiasi nuo vargų ir susilpnėja viltyje ir taip aiškiai pasimato, kad Dievo nemyli iš tikrųjų. Kadangi įvairūs vargai ir išmėginimai parodo nevertas ir vertas sielas, – tas, kurios turi tikėjimą, viltį ir kantrybę ir, iš kitos pusės, tas, kurios šito stokoja, idant vertosios sielos, visame kame pasirodžiusios išmėgintos ir ištikimos, kurios ištvėrė iki galoc ir tvirtai laikėsi vilties ir to dėka per malonę sulaukusios išgelbėjimo, vertai pataptų Karalystės paveldėtojomis. Taigi kiekviena siela, kuri nori patikti Dievui, pirm visų dalykų privalo tvirtai laikytis vilties ir kantrybės ir tokiu būdu galės praeiti pro visas Piktojo kliūtis bei vargus. Mat Dievas neleidžia, kad siela, kuri juo viliasi ir kliaujasi, būtų bandoma taip, kad atsidurtų labai dideliuose sunkumuose ir būtų atiduota išmėginimams ir vargams, kurių negalėtų pakelti, kaip ir Apaštalas sako: Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet drauge su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte jį atlaikytid . Kadangi Piktasis negundo ir nevargina sielos tiek, kiek jam norėtųsi, bet tik tiek, kiek Dievo jam leista; tik svarbu, kad siela drąsiai įsitvertų vilties ir su tikėjimu priimtų Dievo pagalbą bei apgynimą. Ir nėra įmanoma, kad ji būtų apleista, mat kuo labiau ji, apsiginklavusi tikėjimu ir viltimi, kovoja, bėgdama pas Dievą, ir neginčijamai sulaukia jo pagalbos bei išgelbėjimo, tuo greičiau Viešpats ją išgelbsti iš visų ją supančių vargų. Kadangi jis pats puikiai žino, kiek sielai naudinga pabūti mėginimuose, drausmėje ir gundymuose, tad jis ir leidžia, tik svarbu, kad ji tvirtai iki galo laikytųsi kantrybės ir vilties, ir tuomet ji tikrai nebus sugėdinta, kaip pasakyta: Sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis nesugėdijae ; ir dar: Kaip Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuosef ir t. t. Ir Viešpats sako: Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtasg bei: Savo ištverme jūs išlaikysite savo sielash ; ir kitoje vietose sakoma: Ar kas nors, pasitikėjęs Viešpačiu, buvo apviltas? Ar kas, buvęs ištikimas jo pagarbiai baimei, buvo apleistas? Ar kas nors, šaukęsis jo pagalbos, buvo atstumtas? i Išties jeigu žmonės1 , pasižymintys nedideliu supratimu ir minties trumpumu, tyrinėja ir skirsto kokio dydžio naštą ir krovinį gali panešti vienoks ar kitoks galvijas, pavyzdžiui mulas, ar asilas, ar kupranugaris, ir užkrauna tokią, kokią gyvulys gali panešti; puodžius, nužiedęs dubenis, žino, kad jeigu jų iš pradžių neįdės į krosnį, kad jie ugnyje sukietėtų, dubenys netaps tinkami žmonių vartojimui, tačiau jis taipogi žino, kaip ilgai reikia juos palikti krosnyje, kad jie pasidarytų tinkami; jis nepalieka jų krosnyje ilgiau nei reikia, kad kartais jie nesuirtų, nė, kita vertus, – trumpiau, kad jie neliktų neišbaigti ir nenaudingi. Jeigu regimoje tikrovėje žmonės pasižymi tokiu dideliu įžvalgumu ir pažinimu, tad juo labiau Dievas, kurs yra neaprėpiamas ir žodžiais nenusakomas Pažinimas bei Suvokimas ir visapusiškoji Išmintis, žino, kokio skaičiaus išmėginimų, vargų bei pagundų reikia sieloms, kurios nori jam patikti ir trokša Mt 5,

11–12.

g Mt 10, 22; 24, 13.

b Mt 5,

1. Žr., 23 homiliją, 2 8s.

40

10.

h Lk 21, 19.

c Plg.

Mt 10, 22; 24, 13.

i Sir 2, 10.

d1

Kor 10, 13.

e Rom 5,

3–5.

f2

Kor 6, 4.

ta pasiekti amžinąjį gyvenimą. Ir tokiu būdu drąsiai, su tikėjimu ir viltimi, iki galo pakėlusios bet kokį vargą, jos bus paskelbtos išmėgintomis ir tinkamomis dangaus Karalystei. Iš tiesų, kaip būna su kanapių pluoštu: jis nebus tinkamas, kad iš jo išeitų kuo ploniausias siūlas, nebent pirmiau bus stipriai karšiamas; ir kuo labiau jis apdirbamas, tuo darosi labiau švaresnis ir tinkamesnis. Lygiai taip ir Dievą mylinti siela: patekusi į gausius išmėginimus, gundymus ir vargus, o pati viską drąsiai pakėlusi, darosi vis tyresnė ir tinkamesnė subtiliam dvasiniam darbui ir galiausiai nusipelno paveldėti dangiškąjį Karalystės chorą. Mat kaip ką tik nužiestas dubuo, dar nepabuvojęs krosnyje, netinka žmonių apyvartai, arba kaip nebylus kūdikis dar yra nepasiruošęs pasaulio darbams: išties, jis negali nei statyti miestų, nei sodinti, nei berti sėklos, nei atlikti jokio kito pasaulio darbo (mat jis tebėra kūdikis), lygiai taip ir sielos, net jeigu jos turėtų dieviškosios malonės dalį, dėlei savo kūdikystės iš Viešpaties gailestingumo pamaloninamos Dvasios saldybe bei atgaiva, vis dėlto, dar neištirtos ir piktųjų dvasių neišmėgintos įvairiuose varguose, per ką jos atsiskleidžia, dar tebėra kūdikystėje ir, galima sakyt, dar netinka Karalystei, kadangi jos stokoja pratybų, kaip pasakyta: Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiaia . Štai tokiu būdu vargai ir gundymai išeina žmonėms į naudą, kadangi jie sielą padaro išbandyta ir tvirta, su sąlyga, jei siela, kliaudamasi ir vildamasi Dievu, drąsiai ir energingai pakels užklumpančius dalykus, su nepajudinamu tikėjimu laukdama Viešpaties išlaisvinimo bei jo gailestingumo. Ir nėra įmanoma, kad ji nesulauktų Dvasios pažado ir išvadavimo iš blogybės aistrų, kadangi ji, išmėginta ir ištikima, iki galo su didele ištverme išsaugojo viltį į Viešpatį. Išties šventieji kankiniai regimai pakėlė gausius kankinimus ir, ėję net iki mirties, išliko gerame išpažinimeb dėka vilties į Viešpatį, ir šitaip pasirodę išmėginti buvo palaikyti vertais gauti teisumo vainikąc ; o tie, kurie pakėlė gausesnius ir žiauresnius kankinimus, įsigijo didesnę garbę ir pasitikėjimo drąsą pas Dievą. O tuo tarpu tie, kurie susigūžė prieš vargus ir, pabijoję kirčių, nepasiliko iki galo gerame išpažinimed , atsiskleidžia kaip stokojantys pasitikėjimo drąsos ir sugėdinti tiek dabar, tiek ir teismo dieną. Lygiai taip ir sielos, atiduotos vargams, kad būtų mėginamos, yra nematomai ir įvairiais būdais piktųjų dvasių kankinamos, arba viduje slaptai – vargų sunkumais ar blogomis mintimis, arba net ir regimai – per kūno ligas; o jeigu jos drąsiai pakelia ir tvirtai laikosi vilties, tikėjimu laukdamos Viešpaties atpildoe , tuomet bus palaikytos vertomis to paties teisumo vainikof , dar šiapus sulauks išgelbėjimo, o teismo dieną suras tą pačią kankinių pasitikėjimo drąsąg pas Dievą. Kadangi šie žmonės pakėlė tą pačią vargų kankinystę, ir ką anie patyrė iš žmonių, pastarieji iškentė iš pačių piktybės dvasių; ir kuo gausesnius vargus ir Piktojo antpuolius jie patiria ir iki galo tvirtai laikosi vilties, tuo įsigyja didesnę garbę pas Dievą, šiame gyvenime yra išvaduojami, atitinkamai jų vilties lūkestį, tapę verti Dvasios paguodosh , o anapus tampa dangaus Karalystės amžinųjų gėrybių paveldėtojai. Tačiau tos sielos, kurios iš baimės ir išgąsčio traukiasi, nepakeldamos vargų, bet įpuola į abejingumą, ištvermės stoką ir neviltį, ir pasuka iš teisingumo kelioi ir nelaukia iki galo Viešpaties gailestingumo, – kaip tokios sielos, pasirodžiusios nepajėgios praeiti mėginimo, galės gauti amžinąją Karalystę? Mat kiekviena siela turi lig pat mirtiesj kaip skolininkė dėlei Viešpaties, kuris už mus numirė, išlikti pakanti iki galok , tvirtai laikytis vilties į jį, ir tokiu būdu pelnyti a Žyd

12, 8.

f Plg. 2 Tim 4, 8.

b Plg.

1 Tim 6, 12.13.

g Plg. Žyd 10, 35. 1 Jn 4, 17.

k Plg. Mt 10, 22; 24, 13.

c Plg.

2 Tim 4, 8.

h Plg. Apd 9, 31.

d Plg.

1 Tim 6, 12.13.

i Plg. Mt 21, 32; 2 Pt 2, 21.

e Plg.

Žyd 10, 35.

j Plg. Mt 26, 38.

41

7

8

9

31 2

3

4

IX Išbandymai išeina mums į naudą 5 amžinąjį atpirkimą. Kadangi visi tie, kurie nori tobulai išvengti būsimosios Gehenos, kuri baus nusidėjėlius, ir gauti dangaus Karalystę, turi čionai pakęsti Gehenos vargus per išmėginimus, kuriuos užtraukia Piktasis. Ir jeigu jie ištvers iki galo, viltimi per tikėjimą priėmę Viešpaties gailestingumą, tuomet malonės veikimu jie yra išvaduojami iš išmėginimų ir vargų, jau čia palaikomi vertais Šventosios Dvasios bendrystėsa , ir tuo pačiu išvengia amžinosios Gehenos ir paveldi amžinąją Kristaus Karalystę. Išties tokį Viešpats nubrėžė kelią, kuris veda į gyvenimą, kelią ankštą ir atšiaurų, kaip parašytab , ir kaip tik todėl nedaugelis juo žingsniuoja. 6 Taigi, prieš akis turėdami tokią viltį ir tokius pažadus, kuriuos davė melo neturintis Dievas, drąsiai pakelkime bet kokį Piktojo antpuolį ir vargą, dėlei vilties, kuri mums atidėta danguje. Nes nors ir kokius vargus mes pakeltumėm dėl Viešpaties, jie nieko verti palyginus su būsimuoju pažadėtu amžinuoju gyvenimu, arba su dabar patiriama Šventosios Dvasios paguoda, skirta ištvermingoms sieloms, arba su išvadavimu iš blogybės aistrų tamsumos, arba palyginus su mūsų nuodėmių gausybės užsitraukta skola. Kaip pasakyta: O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliuc ir dar: Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikštad . 41 Tad būkime šaunūs kareiviai, pasiruošę guldyti galvas už savo Karalių. Kodėl gi, kai tebebuvome pasaulyje, kai sukomės gyvenimiškuose reikaluose, mes nepatyrėme šių kančių ir neturėjome tokių vargų, bet dabar, kai žengėme žingsnį patikti Viešpačiui, Piktasis užsiundo ant mūsų tokius skaitlingus antpuolius, gundymus ir vargus? Matai, kad mes kenčiame šiuos dalykus dėl Viešpaties, kadangi Priešas mums pavydi ir gundo, kad išvestų iš gyvenimo kelio arba pastūmėtų į ištižimą ar abejingumą, idant patikdami Dievui mes nebūtume išgelbėti. 2 Taigi, kadangi Piktasis sukyla prieš mus, jei mes iš savo pusės išliksime kantrybėje ir drąsoje, pasiruošę iki mirties tverti dėlei turimos vilties į Viešpatį, tuomet visa jo mums priešiška taktika suyra. Kadangi mes turime Gynėją ir Galiūną – Jėzų, kuris ir mums, engiamiems ir juo besiviliantiems, suteikia ištvermės, ir anas (t. y. Priešas) bus sugėdintas, kai mes gausime už 3 mūsų triūsą pergalės trofėjus, t. y. Viešpaties Karalystę. Būkime kaip priekalai: jei mus plaka išmėginimų rykštėmis, nepasiduokime ir neparodykime savyje net ir ženklo ištižimo ar abejingumo, ar bodesio; kai mums neriamas kailis, nugalėkime priešininką savo kantrybe. Kadangi ir mūsų Viešpats šiame amžiuje tai praėjo: jis buvo plakamas, užgauliojamas, genamas, išjuokiamas, apspjaudomas, o galiausiai – buvo bedievių pasmerktas negarbingai kryžiaus mirčiai. Ir visa tai jis pakėlė dėlei mūsų išganymo, mums palikdamas gyvenimo pavyzdįe , kad tuo pačiu išmėginimų, vargų ir mirties keliu, kuriuo jis praėjo, taipogi žingsniuotų ir tie, kurie iš tikrųjų jį tiki ir nori tapti jo bendraįpėdiniaisf , idant kaip jis nugalėjo per daugybę kentėjimų, galiausiai – per mirtį ant kryžiaus, ir nukryžiuotas nukryžiavo bei numiręs numarino, 4 pasmerkęs nuodėmę per kūnąg ir nuvertęs priešiškas galybes, kaip pasakyta: Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias ant kryžiaus, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jash , – taip ir mes, jeigu iki mirties iškęsime bet kokį Piktojo antpuolį bei vargą, tuomet nugalėsime priešininką dėka tikėjimo, ištvermės bei vilties į Viešpatį; ir šitaip pasirodę išmėginti, mes pelnysime išvadavimą, prisipildysime Dvasios pašventinimo ir tapsime amžinojo gyveni5 mo paveldėtojais. Mat dvasinėje kovoje pergalė prieš priešininką pasiekiama per kentėjimus ir mirtį. Mes nugalime priešininką tuomet, kada su užsidegimu kenčiame ir mirštame dėl a Plg. 2 Kor 13, 13.

g Plg. Rom 8, 3.

42

b Plg. Mt 7, 14.

h Kol 2, 15.

c 1 Kor 11, 32.

d Rom 8, 18.

e Plg. 1 Pt 2, 21.

f Plg. Rom 8, 17.

Viešpaties. Tad jei norime nelaikyti bet kokio vargo ir išmėginimo alinančiais ir atšiauriais, bet lengvai pakelti visokį Piktojo antpuolį, tuomet nuolatos trokštamą prieš akis turėkime mirtį už Viešpatį, ir kaip Viešpats sako, kasdien paėmę kryžiųa (kitaip tariant, mirtį), sekime paskui jį, ir šitaip mes lengvai pakelsime bet kokį vargą, ar jis būtų vidinis, ar išorinis. Nes 6 jeigu mes su troškimu lauksime numirti už Viešpatį ir visados prieš akis turėsime tokį gilų norą, tad juo lengviau, paprasčiau ir su džiaugsmu pakelsime vargus, kad ir kokie sunkūs jie bebūtų. Išties vargai mums, kai stokojame kantrybės, atrodo alinantys, sunkūs ir slegiantys todėl, kad prieš akis neturime pasiryžimo numirti dėl Viešpaties ir mūsų mintis ne visuomet jo trokšta. Mat tas, kuris trokšta paveldėti Viešpatį, tegul nuosekliai trokšta ir jo kentėjimų. Todėl mylintieji Kristų apsireikškia tuo, kad visus juos užklumpančius vargus pakelia drąsiai ir energingai dėka jų vilties į jį. Tad prašykime Dievą suteikti mums nuovokos, kad pažintume jo valią ir uoliai įvykdytu- 7 me su didžiule kantrybe bei pakantumu ir džiugiaib , – ką jis pats mums suteiks, sustiprinęs mus visokeriopai jam patikti, idant, pasirodę išmėginti ir jo verti, pelnytume amžinąjį išganymą Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriam garbė ir valdžia ir galybė per amžius. Amen.

a Plg. Lk 9, 23.

b Kol 1, 11.

43

X Tikroji askezė yra dvasinė

egimajame pasaulyje tie, kurie turi gyvenimo patirties ir yra pažengę amžiumi, nepraranda vilties, jei ištinka badas, tarsi pasaulis ruošiasi tuoj tuoj pražūti ir jau daugiau nebebus derlingų metų; nė, kita vertus, atėjus labai derlingiems metams, jie nemano, kad daugiau nebebus bado. Jie ir gausos metu visuomet laukia stygiaus, ir stygiaus metu – gausos. Tokių žmonių būklė visados yra vienoda. Taip yra ir dvasiniame bei neregimame pasaulyje ir Dvasios malonės gyvensenoje: tie, kuriuos ugdė patirtis ir ilgi metai, nepraranda vilties, jei susiduria su kokiu nors nuodėmės suspaudimu, tarsi jie jau niekuomet nesulauksią (dieviškosios) malonės; nei, kita vertus, būdami poilsyje ir Dvasios džiaugsme, nepasiduoda išglebimui ir nesipuikuoja, tarsi suspaudimai daugiau neužklups, bet visuomet išlaiko pastovią būklę, turėdami tą pačią sąmonę ir neprarasdami galvos; stovintys ant tvirto pamato ir nepajudinami, jie prieš akis turi tikslą – tobulumo siekimą ir tikisi iš įsūnystės Dvasios išlaisvinimo, kitaip tariant, – visiško išvadavimo iš senojo žmogaus. Palaiminti, kurie praėjo šiurpą keliančias tamsybės vietas, baisią naktį ir išdžiovinančius bei nesveikus nuodėmės orus, ir kurie įžengė į poilsį bei džiaugsmą! Yra ir kiti: jaunesni, protingi, įžvalgūs, pamaldūs, ir malonė juos lydi; jie pradeda jau kalbėti žodį, ir jų žodis yra gražus. Protingi žmonės jų klausydamiesi ima juos girti, jais žavėtis ir labai vertinti, kadangi anie skelbia Dievo žodį. O tuo tarpu kas liečia juos, net jeigu tai (dieviškoji) malonė įkvepia jų žodį, tačiau visgi blogis egzistuoja jų prote ir įkalbinėja pamilti garbę ir mielai pritarti jiems skirtiems pagyrimams, idant juos privestų prie tuščiagarbiavimo. Kaip žmogus nusigręžia nuo kūno geismo ir jam priešinasi, lygiai taip jis privalo prote ir savo mintyse priešintis tuščiai garbei; net jei žmogus kalba iš (Dievo) malonės ir yra kitų spiriamas skelbti savo pamokymo žodį, tačiau jis pats privalo jausti pasidygėjimą ir tarsi nuo ugnies bėgti bei priešintis protui, kad jį sulaikytų, kad kartais dėl savo pamokslavimo nepasidarytų tuščiagarbis. Mat ir Mozė, Viešpaties tarnas, verčiamas kalbėti ir skelbti žodį Izraeliui, atsikalbinėjo, sakydamas: Aš nesugebu kalbėtia . Panašiai ir Jeremijas buvo verčiamas – mat jo širdis degė kaip ugnisb – o jis atsikalbinėjo, sakydamas: Aš esu dar vaikasc ir negaliu, kad kartais per pranašavimą neprisitraukčiau garbės ir pagyrimo. Ir Paulius: Jeigu tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, tai atlieku tik man patikėtą tarnybąd . Ir kaip regimajame pasaulyje architektas dirba savo darbą, taipogi kalvis ir auksakalys, kurie įkiša medžiagą į ugnį ir gamina dirbinius, ir kaip statybininkas atlieka savo darbą iki galo, lygiai

R

a Plg. Iš 4, 10; 6, 12.

b Plg. Jer 20, 9.

c Plg. Jer 1, 6–7.

d 1 Kor 9, 17.

45

11

2

3 21

2

3

X Tikroji askezė yra dvasinė

4

31

2

3

4

taip ir Dievo žmonės yra vienąkart visiems laikams paruošti kalbėti, tačiau ne tam, kad būtų žmonių giriamia , bet kad jų žodis atliktų savo darbą iki galo. Mat jie netaria paprasčiausiai tuščio ir nenaudingo žodžio, bet duoda naudos sieloms ir apšviečia apsunkusį bei į nedorybę panirusį protą, rodo jam kelią ir perkeičia į gerus papročiusb bei dorybingas manieras; jie parengia keliauti į gyvenimą. Taigi nedorybė turi daugybę tvirtovių: pirmiausiai, tai kūno geismas ir gobšumas; kaip žmogus priešinasi malonumų troškimui mintyse, taip privalu priešintis ir gobšumui. Nes nutinka taip, kad žmogus išorėje yra beturtis ir skurdžius, o viduje mėgaujasi turtu ir yra turtuolių draugas; ir jei nutiktų taip, kad kas nors jam paliktų turto, – jis nuklysta. Taigi aš siekiu elgsenos be gobšumo, kad net ir atsitiktinai suradus turto, veikiau jis sukeltų šleikštulį, neapykantą, priverstų bėgti kaip nuo ugnies. Po šių dalykų dar yra ir kitų tvirtovių – tuščios garbės ir pasipūtimo: reikia būti pajėgiam pramušti šiuos sutvirtinimus ir šias skiriančias sienas, reikia turėti sieloje triūsą, ašaras, alkį ir troškulį. Pasitaiko žmonių, atsižadėjusių pasaulio, kurie yra beturčiai ir pasninkauja, ir kadangi tai daro įtempę jėgas, skaito, kad tai kažkas didingo; jie mielai priima pagarbą ir pagyrimus. Yra taip pat ir kitų, kurie dėka Viešpaties paguodos, mieliau džiaugiasi ir randa atgaivą neturte ir askezėje, labiau nei koks turtuolis, smaguriaujantis ir save lepinantis medžiaginiuose dalykuose. Ir jeigu tu versi tuos žmones apleisti jų asketišką gyvenseną, jie susikrimsta, kaip susikrimsta šio pasaulio turtuolis, jeigu jį versi gyventi neturte. Triūsas, alkis ir troškulys apie kuriuos čia kalbame, nekyla vien tik iš prigimties, bet didesniąja dalimi iš dieviškosios galios. Ir tie, kurie pateko į malonės tinkląc , būtent jie gali turėti triūsą ir baimę, alkį ir troškulį, o tuo tarpu be dieviškosios malonės jie negali turėti triūso ir baimės: nes tie, kurie turi šiuos dalykus, pateko į (dieviškosios) malonės tinklą. Visgi daugelis patenka į tinklą: vieni darniai sutaria su malone, išsigelbsti ir patenka į gyvenimą; o kiti nukrypsta į šalį ir nueina į pražūtį. Be to, (dieviškoji) malonė neturi tik vieno pavidalo ir vieno veikimo būdo. Išties, vieni triūsia, kiti jaučia alkį ir troškulį, kiti gyvena baimėje ir drebėjimed , dar kiti visuomet pasilieka malonės atgaivoje, meilėje, džiaugsme, džiūgavime, lygiai taip ir drebėjime, nes pasakyta: Tarnaukite Viešpačiui su pagarbia baime, džiūgaukite jo akivaizdoje drebėdamie . Visgi dabartinis metas yra širdgėlos (πένθος) ir ašarų metas, o būsimasis amžius – juoko ir džiaugsmo; šis metas yra kryžiaus ir mirties metas, o būsimasis – atpirkimo ir nenusakomos palaimos; šis metas yra ankšto ir siauro keliof metas, o būsimasis – atokvėpio ir taikos. Vis dėlto Dvasios pirmienosg ir paguoda šiame pasaulyje lydi slegiamus, o tuo trapu tobuloji atgaiva bei atlygis laukia tenai, būsimajame amžiuje. Ir tu surasi tokių, kurie atsižadėjo pasaulio, ir turi ligotą sielą; dėl savo ligoto proto jie yra svyruojantys, atbukę ir klajojantys. Reikia, kad jų protas ir vidinis žmogush būtų kilnios dvasios, kad jie turėtų ryžtingą širdį, drąsius ir kilnius sykiu mintis bei apsisprendimus, kad paimtų karo ginklus ir ryžtingai leistųsi į karą, laikytųsi vyriškai ir tenai kovotų, idant turėtų atsparumo ir kovingą protą. Visa tai realizuojasi vidiniame žmoguje: nes tai yra sielos postūmiai, jei tik širdis yra gyva. Mat yra daugelis tokių, kurie išorėje nešioja abitą, o jų protas skystas vandenėlis, nesugrįžtamai klajojantis. Vidiniame žmoguje reikia įsigyti naują širdį, dangiškąjį protą, sieloje – dieviškąją sielą, kūne – kūną, idant žmogus taptų dvigubas. Tu a Plg. Mt 6, 2.

b Plg. 1 Kor 15, 33.

g Plg. 2 Kor 1, 22. Apd 9, 31.

46

c Plg. Mt 13, 47.

h Plg. Rom 7, 22.

d Plg. 1 Kor 2, 3.

e Ps 2, 11.

f Plg. Mt 7, 14.

įtikėjai, tave savo ruožtu palaikė pasitikėjimo vertu; tu pamilai, tu savo ruožtu esi mylimas; tu pažinai (Dievą), ir pats savo ruožtu esi pažintas; kadangi žmogus priedo gauna tam tikrą dalyką, kuris nepriklauso jo prigimčiai – dangiškąjį gėrį, ir tampa dvigubas.

47

XI Apie blogas mintis, kaip jos veikia širdyje

ažai yra norinčiųjų sverti perlus ir tikrinti brangakmenius: mat daugelis turi perlą, bet M kadangi jie neturi gebėjimo skirti, todėl nežino, kokį turi lobį. O tie, kurie turi gebėjimą skirti ar nuovokumą, žino, kaip patikrinti gryną pinigą ir padirbtą.

11

Ir yra kiti, kuriuose buvoja pasislėpusi malonė, ir gėris krypsta į juos; jie daro gera, bet 2 nenutuokia, kas juos stimuliuoja, nes jie tai turi jiems nesuprantamu būdu ir neregimai. O protingieji ne vien tik maldoje turi pasakyti: „Mes meldžiamės“, o kai pakyla (iš maldos) – pasilikti dykais, bet privalo visuomet turėti tokį rūpestį ir visuomet melstis1 , kadangi drauge buvojantis blogis, dūmai ir giminaitė nuodėmė visuomet trykšta kaip šaltinio versmė, ir mintys niekuomet nenurimsta sieloje; beje, mintys yra ne vien tik tuomet kai meldiesi, bet ir tada, kai esi kažkuo užsiėmęs ir kai guliesi – jos visuomet trykšta. Taip ir tu turi valią, kad joms visuomet atkirstum žodžiu. Pamatai pasaulio turtuolį, tuojau tau peršama mintis, kad 3 jis yra garbingas, ir tu tuojau pat atkirsk žodžiu: „Visa tai sunyksta, man rūpi tas turtas, kuris nepraeina“. Tau parodo dailią moterį, perša geismą, tuojau pat sakyk: „Tai netyrumas! Štai, pilni kapai mirusiųjų kaulų“. Matai garbe spindinčius dalykus gyvenime, pastatus, miestus, – tu nuolatos statyk savo sielą dvasiškai ir nuolatos duok atkirtį drauge buvojančiai nuodėmei, kadangi tam turi valią, ir visuomet melskis Dievui. O kai meldiesi, ką sakai? Prašau tave, prašau tave, Viešpatie. Kartok tuos pačius žodžius kai vaikštinėji, kai valgai ir geria , ir niekuomet nepaliauk; nes jeigu gėris kada ir ateina pas žmogų, malda niekuomet nepaliauja, bet visuomet pati Dvasia meldžiasi jame. Visgi ši pakopa priklauso didiems ir tobuliems; kai jie vaikštinėja ar su kuo susitinka, net ir tada meldžiasi Viešpačiui. Taigi, jei kas nors sako: „Kai 4 atsiklaupiu, meldžiuosi, ir galiu duoti atkirtį nuodėmei, o kuomet darbuojuosi ar darau ką kita, – tuomet negaliu duoti atkirčio“. Šitoks žmogus yra neišprusėlis ir neturi įžvalgos. Mat nuodėmė visados veda kovą, ir intelekto galioje yra visuomet atsispirti ir priešintis kartu buvojančiai blogybei, nesvarbu, ar žmogus vaikštinėja, ar keliauja, ar dar ką nors veikia. Kokiu dalyku žmogaus intelektas yra susietas, šitai ir bus jo dievas; jeigu tu susietas geismu, arba rajumu, arba gobšumu – tai, kas tave susaistė, ir bus tavo dievas, juk nugalėtasis tampa nua Plg. 1 Kor 10, 31.

1. Palyginti su Dykumos Tėvų žodžiais: į klausimą: Kokio saiko reikia laikytis maldoje?, senolis atsako: „Saikas nėra nurodytas, kadangi paliepimas: Visados nepaliaujamai melskitės (Žr. Rom 12, 12; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 17), savyje neįtraukia saiko. Išties, vienuolis, kuris meldžiasi tik tuomet, kai stovi maldoje, visai nesimeldžia“, N 104 arba Apophthegmata Patrum, Coll. Syst. XXI, 23.

49

XI Apie blogas mintis, kaip jos veikia širdyje

21

2 3

4

galėjusiojo vergua . O jeigu, atsižadėjęs pasaulio, tu per plyšį vėl įeisi į jį ir, išsigynęs kūniškų santykių, neskubėsi susijungti su dangiškuoju Jaunikiu bei Šventąja Dvasia, – kokia tau nauda iš to, kad išėjai iš pasaulio? Jei, palikęs savo turtus, nuosavybę ir daiktus, vietoje regimojo turto neįsigijai kitokio turto, vietoje pasitenkinimo – dangiškojo pasitenkinimo, vietoje vaiko – pats netapai Dievo vaiku, kokia nauda iš tavo atsižadėjimo? Tu patapai išsikvėpusia druskab : nei tu turi pasaulio daiktų, kadangi juos palikai, nei įsigijai dangiškuosius ir dvasinius, galop, visai nieko nelaimėjai. Kaip akies lėlytė, nors ir būdama mažytė, gali matyti daugelį dalykų: dangų, žemę, saulę; o kai kokia nors maža kliūtis užkris ant lėlytės ir ją pridengs, tuomet akis apanka ir tūno tamsybėse, lygiai taip jei šiek tiek dūmų ar ūkanas skleidžianti galia aptemdys intelektą, šis apanka ir nieko nebemato; o jeigu vėl nušvis, tuomet matys dvasinius ir dangiškus dalykus. Kaip įdirbama žemė tampa vedanti vaisius, taip ir širdies dirva, įdirbama Šventosios Dvasios, paliauja būti dykyne. Įsivaizduokim, kad aukštoje vietovėje ar ant kalno stovi miestas, kuriame viešpatautų atgaiva ir didžiulė taika, jame būtų turtų ir lobių, o ten gyventų žmonės kilmingi ir rinktiniai. Tačiau kelias, kuriuo žmogus pasiekia tą miestą, būtų siauras, vieno žingsnio pločio, vienos žmogaus pėdos, o tuo tarpu iš dešinės pusės būtų didžiulė ugnies praraja, o iš kairės – jūros gelmė, tad jei žmogaus žingsnis bent kiek kryptelėtų iš siauro kelio keteros į kurią nors pusę, žmogų prarytų ugnis arba vanduo. O jeigu kas nors saugiai žengdamas praeis sunkų kelią ir pasieks miestą, jis atsidurs atgaivoje, gausiuose turtuose ir pilname rūpesčių neturėjime. Lygiai taip ir dvasinėje tikrovėje. Sunkus yra kelias, kuriuo žingsniuoja krikščioniai, kadangi juos supa netyrųjų dvasių ugninė praraja. O jeigu jie įstengs jas nugalėti ir pereiti blogybės užtvaras, tuomet įžengs į dangiškąjį miestą, ramų, pilną gausių gėrybių ir gilios taikos, kur teisiųjų dvasios atsiilsi drauge su Viešpačiu, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

a 2 Pt 2, 19.

50

b Plg. Mt 5, 13.

XII Malonė ir silpnumas. Gėrio ir blogio patirtis

Klausimas: Dėl kokios priežasties žmogaus atnaujinimo eigoje ankstesnioji būklė nėra pilnai transformuojama? Juk nutinka taip, kad žmogus išsireiškia nemokšiškai, tuo tarpu turėdamas energingą (dievišką) postūmį, ir tai pasilieka net po malonės gavimo. Atsakymas. Tai nutinka su (Dievo) leidimu ir dėl tikėjimo ekonomijos. Mat ir apaštalai, į kurį tik miestą užsukdavo, darydavo didelius stebuklus, kad net jų metami šešėliai nugindavo ligasa ir prikeldavo numirėlius. Jei tad nutiktų taip, kad kas nors tame mieste numirtų, argi apaštalus lydėjusi malonė, kuri buvo prikėlusi vieną numirėlį, negalėjo prikelti visų numirėlių? Panašiai ir su įvairių ligų varginamais žmonėmis, kurie pas juos ateidavo: vieni jų sulaukdavo pagijimo, o kitiems tuo tarpu malonė nesuteikdavo, ir apaštalai nepagydydavo. Vadinasi, jie nedarydavo visko, ko tik panorėdavo. Lygiai taip ir Paulius: kada teoforas buvo nuleistas pintinėjeb , argi, pasitelkdamas galią, kuri jį lydėjo, negalėjo nugriauti sienos, arba žodžiu ištarti: leisk praeiti? Tačiau taip neįvyko, idant pasimatytų tikinčiųjų tiek laisvas apsisprendimas, tiek ir jų prigimtinis silpnumas. Taigi ne visi sulaukė ko pageidavo, idant taptų akivaizdūs tie, kurie pasirenka blogį ir tie, kurie nori būti dori. Fariziejai Viešpačiui sakė: Nuženk nuo kryžiausc , bet jis nenužengė. Kadangi silpnumas pagal apvaizdingą planą (ekonomiją) patikrina tuos, kurie nori tvirtai laikytis tikėjime ir parodo, ar jie yra nepajudinami, ar po mažų pasisekimų vėliau pasipiktina, suklupę dėl silpnumo. O kodėl? Jie yra galingi tada, kada jaučiasi silpnid . Kadangi krikščionybė yra suklupimo akmuo ir papiktinimo uolae . Lygiai taip ir tuos, kurie yra malonėje, lydi lobis bei atgaiva: vis dėlto atėjus metui ji šiek tiek pasitraukia, idant jie būtų išmėginami ir puolami. Klausimas: Kodėl tame pačiame kūne, kada veikia malonė, ir vėl savo ruožtu veikia nuodėmė? Atsakymas: Iš pradžių pas žmogų, kuris paragavo malonės, siela atgavo kvapą ir atsikvėpė dangiškoje atgaivoje, kuri yra svetima šiam pasauliui, idant siela patirtimi pažintų gėrio saldybę. Vėliau, jei protas šiek tiek nuklys, ar leisis į šnekas, ar dar ką nors padarys, siela ir vėl prisipildo nuodėmės, kad pajustų suspaudimą ir savo kailiu išmoktų nuodėmės kartėlio: ir tada ji mikliau jos vengs, ieškodama tos nenusakomos paguodos ir atgaivos. Žmogui ir vėl pasiseka, jis šiek tiek atgauna kvapą ir turi atokvėpio; jeigu jis ir vėl apsileidžia, tuomet nedorybė randa sau ganyklą ir karčiai prislegia žmogų, visgi su malonės sutikimu, idant žmogus a Plg. Apd 5, 15.

b Plg. 2 Kor 11, 33.

c Plg. Mt 27, 40.

d Plg. 2 Kor 12, 10.

e Plg. Rom 9, 32–33.

51

11 2

3

4

21

2

XII Malonė ir silpnumas. Gėrio ir blogio patirtis patirtimi sužinotų malonės saldumą, atgaivą ir paguodą, ir iš kitos pusės – nuodėmės kartėlį, skausmą ir nusiminimą; tokiu būdu jis jos kuo atkakliau šalinsis, jei tik nori būti išganytas, ir visas pilnai šliesis prie malonės, visuomet save pavesdamas ir pajungdamas Viešpačiui; ir dar, kad žmogus už nuodėmės kartėlį, jos bjaurumą ir sukeliamą nusiminimą labiau trokštų ir uoliai siektų malonės saldumo, pagalbos, atgaivos ir džiugesio; kad dėka paties dviejų skirtingų stovių patyrimo siela, kuri paragavo ir nuodėmės kartėlio, ir malonės saldumo, pataptų daug kartų labiau imlesnė ir blaivesnė, kad visiškai šalintųsi nedorybės ir visa pilnai šlietųsi prie Viešpaties, kol galiausiai taps su juo viena dvasiaa . 3 Mat jei siela nepertraukiamai turėtų saldumą, atgaivą ir džiaugsmą, ji nepažintų skirtumo, ji nežinotų, ką įsigijo ir taptų apsileidusi; ji nenutuoktų apie gėrio neišmatuojamumą ir apie Viešpaties maloningumo neaprėpiamumą, ji nesuprastų, kas yra palaima. Net jeigu ji visa tai turėtų įsigijusi, ji nežinotų, ką turi, ji nežinotų nuodėmės neišmatuojamo kartėlio ir siaubo, nesuvoktų jos piktumo. Bet nenusakoma Dievo išmintis šitaip tvarko dalykus, kad siela patirtimi pažintų tiek savo pačios gerumą, palygindama ir sugretindama su pikto kartėliu, tiek pati siela gautų naudos dvigubu būdu: savo kailiu patyrusi nuodėmės kartėlį ir apmaudą 4 prieš tai paragavusi Viešpaties maloningumo. Ir ji nori visomis jėgomis vengti pikto ir būti visados uoli bei energinga gėriui, ir daugiau nebūti nesubrendusi kaip kūdikis ir neprityrusi, nežinanti kas dora, o kas ne; ne, bet ji savo patirtimi turi tobulą abiejų dalykų pažinimą, per veikseną ir pajutimą. Ji šitaip yra ugdoma ir, bėgdama tobulas lenktynes su dideliu uolumu gėriui ir jo troškimu, turi tobulai išlavintus pojūčius, kaip pasakyta, kad sugebėtų atskirti gera nuo blogob . Ji gaus ir tobulą vainiką ir, pasiekusi dvasinio amžiaus saikąc , bus paskirta tapti Karalystės paveldėtoja. Tokiu tad būdu klostosi reikalai: siela tik po truputėlį paragauja Karalystės tik dėl to, kad mylėtų Dievą visu savo troškimu ir visu savo laisvu apsisprendimu, kad jos laisvas apsisprendimas aiškiai parodytų, į kurią pusę ji linksta ir ką gerbia; o taip pat, kad ji teisėtai paveldėtų Karalystę ir, iš visų jėgų kovojusi ir bėgusi, turėtų visišką pasitikėjimą Viešpaties akivaizdoje per nesibaigiančius amžių amžius. Amen.

a Plg. 1 Kor 6, 17.

52

b Žyd 5, 14.

c Plg. Ef 4, 13.

XIII Praktikuoti dorybę nuolankiai, vengiant viešumos

ra dvi karalystės: karalystė šviesos ir karalystė tamsos. O kokiam karaliui tu priklausai – patikrink pats save! Nes su kuo tu bičiuliaujiesi ir sudarai sutartis, su tuo ir esi bendrystėje. Mat yra parašyta: Viskas išeina į gera mylintiems Dievąa . Tu turi savo valią ir į ką pakreipsi savo siekį bei paklusnumą, tam tapsi nuosavybe, sūnumi ir bičiuliu. Jeigu myli ir simpatizuoji nedorybės įnoriams, jie tuojau pat ima tau talkininkauti ir prilimpa, mat nuodėmė yra lengvai apraizgantib ir greitai prisistato; išties ji yra kunigaikštis, kuris džiaugiasi nedorais žmonių darbais. Ir, iš kitos pusės, jei myli ir simpatizuoji gėriui, ir jis savo ruožtu prisistato ir pagelbsti. Bet čia jis įsigyjamas per didžiulę kovą, kadangi tai Karalystė be galo ir kraštoc . Būtent todėl tai yra reta brangenybė ir kas sunkiai pasiekiama – šlovinga, nes amžina, kadangi visi nori patekti vidun ir mėgautis gerove neįdėję triūso, tačiau priešakyje dar laukia ilgos lenktynės bei kova, ir iš daugelio tik keletas pasiekia tikslą. Visgi nugalėtojai priėjo prie Valdytojo ir Karaliaus, taikaus ir ramaus, kuris džiaugiasi žmonių geradaryste; tokie žmonės jau dabar paveldi pažado žemę ir pasiekia atgaivos uostą, įžengia į šventąjį miestą ir į atilsįd . Išties, kaip yra regimasis dangus, kuris yra vadinamas dangaus skliautu, taip virš jo yra kitas dangus, šviesos pavidalo, kur angelų pulkai (nors beje ypatingai Dievas ir angelai nėra apibrėžiami materialiomis ribomis), ten yra ne rankų darbo padangtėe . Visa tai dieviška, nenusakoma ir spindi, nes dvasiška ir esminga, nepriklauso šiam amžiui, bet kitam pasauliui, kur nėra nei tamsos, nei nakties, nei karo, nei pragaro duobės. Bet kadangi ne visiems leista išorine akimi kontempliuoti tuos dangiškuosius dalykus, dėl šios priežasties buvo sukurtas šis dangaus skliautas nelyginant kokia užuolaida, kad nebūtų leista kam papuolė šitai kontempliuoti, o tik tiems, kurių širdis tyraf ir intelektas nuskaidrintas, šventųjų bendrapiliečiams ir drauge įšventintiesiems (į slėpinius). O kai bus suvyniotas šis dangaus skliautas, tuomet tas nematomasis priims išrinktuosius. Išties, daugelis priklausančiųjų gerajai daliai ir kuriuose aktyviai veikia geroji Dvasia, pamanė, kad jau pasiekė tobulumą ir po to patyrė piktųjų dvasių antpuolį bei sąmokslą, – kaip kareiviai, pamanę, kad jau nugalėjo priešus, nusviedė į šalį savo ginklus ir dėl nieko daugiau nesuko sau galvos, o priešai tuo tarpu, surengę pasalas ir netikėtai užklupę, vienus nugalabijo, o kitus surišę paėmė į nelaisvę. Šitaip pasielgė ir pakirdusi nuodėmė: vienus ji surišo savo prarajoje bei blogybės saituose, o kitus įkalino

Y

a Rom 8, 28.

b Plg. Žyd 12, 1.

c Plg. Lk 1, 33.

d Plg. Žyd 4, 3.

e Plg. Žyd 9, 11.

f Plg. Mt 5, 8.

53

11

2

3

4

XIII Praktikuoti dorybę nuolankiai, vengiant viešumos 5 gėdingose aistrosea . Taigi visi žmonės, teisuoliai ar nusidėjėliai, negali išsivaduoti iš blogybių ir ištrūkti iš velnio galingos įtakos kitaip, jei ne per Dvasios įstatymąb , t. y. per Jėzų Kristų. Išties Paulius, aprašydamas žmogaus nupuolimą, sako: Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš mirties? Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! c Kadangi gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo mane iš mirtiesd . 21 Kaip trykštantis šaltinis nė kiek nesenka, nesvarbu, koks skaičius iš jo gertų, taip ir tie, kurie viduje, intelekte, turi Dvasios intakus bei lobius, kaip gausiai jie bekalbėtų, klausytojams jie pasitarnauja tikėjimu, o patys išlieka tokie kokie ir buvo anksčiau1 . Išties dvasingiesiems jau nuo dabar Dvasia stato rūmus, poilsio menes ir nepaprastai didelius namus; jiems taipogi yra ruošiami įvairūs bei garbingi drabužiai, ir kai jie iškeliauja iš šio pasaulio pas Kristų, savieji juos priima su dideliu džiaugsmu: teisiųjų dvasios ir visa dangiškoji Karalystė. Išties Viešpats jiems sako: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmąe . Mat daugelis iš brolių, gavę malonę ir jai atliepdami, kiekvieną dieną auga, daro pažangą ir pasiekia aukštas pakopas, o kiti tuo tarpu, kai gauna Dievo dovaną, nors malonė ir sugyvena su jais, nukrypsta į pasileidimus ir gausias nedorybes. 31 Klausimas: O kada įpuolama į nuodėmes, ar malonė pasilieka, ar tuojau pat pasitraukia? Atsakymas: Pasitaiko, kad net žmogui prasikaltus, dėl (Dievo) bičiulystės žmogui, kolei siela yra kūne, malonė pasilieka, o kada siela apleidžia kūną, tuomet ir malonė pasitraukia, 2 o siela patraukia į jai skirtą vietą, atiduota į nagus piktosioms dvasioms. Kadangi žmoguje yra du įstatymai: blogybės įstatymas, kuris pagrobia į savo pusę, ir malonės įstatymas, patraukiantis į dangų. Ir kiek žmogus įžengia į išmėginimus, tiek jis stiprėja, įsigyja tvirtą pagrindą ir tampa nepajudinama uola. Ir toks intelektas, stovintis prie durų ir neatsukantis nugaros priešams, bet rodantis pasipriešinimą, kai palieka kūną, yra gerųjų angelų paimamas drauge su siela į Karalystės dalį ir įeina į amžinąjį gyvenimą. 3 Kaip būna regimajame pasaulyje: karalius išdalins dovanas savo tarnams, ir vieni gavę jas iššvaistys paleistuvystėms, nesaikingumui ir apsirijimams, o tuo tarpu kiti gavę jas išsaugo bei priedo dar įsigyja sau brangių daiktų, – šitokie yra visapusiškai garbingi, kurie stipriai pa4 gausina savo turtą iš jiems suteiktų dovanų. Mat tie, kurie iš tiesų paragavo to saldumo, matydami žemiškąjį karalių, apsisiautusį purpuru, turintį garbės titulus ir lobius, visa tai laiko dvokiančiu dalyku, visa tai jiems atrodo pasibjaurėtina ir žema, nes jie patys įžengė į Kristaus karališkuosius ir dangiškuosius namus, jiems atvėrė duris dangiškieji namai, ir jie paveldėjo kitokį turtą, tapę dangiškosios šviesos, nesibaigiančiojo amžiaus, vaikais. Taigi, palyginę žemiškus dalykus su dangiškaisiais, jie konstatuoja tarp jų egzistuojančią prarają ir skirtumą. a Plg. Rom 1, 26.

b Plg. Rom 8, 2.

c Plg. Rom 7, 24–25.

d Rom 8, 2.

e Mt 25, 21.

1. Galima palyginti su viena istorija iš Dykumos Tėvų gyvenimo. Sketėje buvo vienas senolis, labai griežtai laikęs savo kūną, bet migloto proto. Jis atėjo paklausti abos Jono apie užmaršumą. Išgirdęs abos Jono žodį grįžo į savo celę, bet pamiršo, ką tas buvo jam sakęs. Vėl nuėjo pasiklausti, išgirdo tą patį ir sugrįžo. Bet priėjęs savo celę vėl viską pamiršo. Taip darė daug kartų; nueidavo, bet grįžtantį jį įveikdavo užmaršumas. Vėliau sutikęs senolį jis jam tarė: „Ar žinai, aba, kad aš vėl pamiršau, ką man sakei? Bet nenorėjau tavęs trukdyti ir negrįžau“. Aba Jonas jam paliepė: „Uždek lempą“. Tas uždegė. „Atnešk daugiau lempų ir uždek jas nuo pirmosios“. Jis taip ir padarė. Aba Jonas tarė senoliui: „Ar ta lempa nukentėjo, kad kitos lempos buvo nuo jos uždegtos?“ – „Ne“. Senolis tęsė: „Taip ir Jonas – net jei visa Sketė ateitų pas mane, niekas neatskirtų manęs nuo Kristaus meilės. Todėl ateik pas mane, kada tik nori, ir nedvejok“, Apophthegmata Patrum, Coll. Alph. Jonas Kolobas 18.

54

Įsivaizduok žmogų suimtą karštinės dar pačiame jo negalios siautėjime: jei tokiam žmogui pateiksi skirtingų patiekalų, ar saldumynų, ar kitokio maisto, jis tik raukosi ir bjaurisi, būdamas jau pilnai persisotinęs ir prisigėręs nuo karščiavimo, kurį dabar laiko nelyginant maistą. Lygiai taip ir dvasios žmonės: degdami dangiškosios meilės karščiu ir dieviškąja ugnimi, nesvarbu, kiek jiems kas nors atneštų šio pasaulio regimųjų gėrybių: ar garbės titulus, ar karalystę, ar turtą, ar šlovę, – jie tik raukysis, kaip jaučia pasibjaurėjimą žmogus, praeinantis pro lavonus ir baisiausią smarvę. Ir, iš kitos pusės, tie žmonės, kurie yra su kaupu pilni priešingos galybės ir priklausantys šio pasaulio dvasiai, kuomet yra skelbiamas dvasinis žodis apie šviesą, apie Karalystę, apie kitą pasaulį ir dieviškąją galybę, – jie tarsi pajunta pasibjaurėjimą ir bodėjimąsi, negalėdami įsisavinti Dievo žodžio. Mat tie iš tikrųjų išmintingi ir drąsūs, tie kovotojai, kurių intelektas yra aukštybėse, kurie pyksta ant juose esančių geismų ir malonumo troškimų, kurie veikia priešingai nedorybės užmojui, bet paklūsta ir džiaugsmingai pritaria Dievo įsakymuia . O ką gi retorius ar filosofas? Iškils prieš akis geismas, ir jis paleistuvauja bei pasiduoda nesaikingumui, o piktosios dvasios pagrobia jo intelektą. Ir kur pasidėjo jų didžiulė išmintis? Klausimas: Kodėl kai nueinu melstis, mane užklumpa daugybė minčių ir išsiblaškymų? Atsakymas: Melskis drąsiai ir su užsidegimu, o ne vangiai ir mieguistai; būk budrios minties, tarsi dirbdamas darbą, o ne slampinėk mintimis tarsi nieko nedarydamas. Išties kaip žmogus, dirbantis medžiaginį darbą, yra visiškai ir pilnai pasinėręs jame savo intelektu, mintimis ir kūnu, lygiai taip tu turi artintis prie maldos, kaip ketindamas atlikti dvasinį darbą. Išties Dievas mato intelektą ir kreipia dėmesį į mintis. Uoliai stenkis visuomet sukaupti save darbui, Dievo ieškojimui ir troškimui, ten išsitiesk, mąstyk ir medituok, kur meldžiasi kūnas, ar reikia šauksmo, ar tylos, ar dar ko nors, bet tik su budria ir dėmesinga mintimi. Mat kaip ikonų tapytojas, kuris tapo imperatoriaus ikoną, jei visus kūno narius ikonoje atliktų puikiai, o akies šiek tiek neišbaigtų ar padarytų neaiškią, – tokiu atveju neatlikęs ikonos kaip dera, visą savo darbą paverstų niekais. Jis sugadino imperatoriaus ikoną ir dėl savo aplaidumo pelnytai užsitrauktų bausmę. Taip tegul ir kiekvienas lygiai ir tiesiai iš minčių tapo dangiškojo karaliaus ikoną sieloje ir teišpuošia ją visomis gražiomis mintimis. Arba kaip statytojas su liniuote tikrina tiesumą, kad neišeitų kreivai šleivai, arba kaip artojas, akimi fiksuodamas vagą, jokiu būdu dėmesio kitur nenukreipia, bet visas paniręs užduotyje, kad padarytų vagą tiesią. Jei šitaip esti medžiaginėje tikrovėje, tad juo labiau siela privalo būti dėmesinga maldoje kaip autentiškame darbe ir su didžiausiu budrumu tiesiai vesti suvokimus ir mintis pas Dievą, visuomet į gera. Išties tokiu būdu žmogus, įdėtomis pastangomis sėkmingai pasiekęs intelekto tiesumą, galės pelnytai sulaukti pagyrimo ir laimėti dvasinių dovanų. Šitaip galima jo vargus apvainikuoti atgaiva, jei žmogus diena iš dienos darys pažangą ir darysis gražesnis, tapęs išganymo priežastimi daugeliui; tuomet, priimtas kaip Dievo bičiulis ir jam malonus, jis bus paskirtas dangaus Karalystės paveldėtoju Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriam garbė per amžius. Amen.

a Rom 7, 22.

55

5

6

7

41

XIV Apie išorinę askezę ir koks geras sumanymas yra didžiausias ir pirmas

Klausimas: Kodėl neturintieji savyje Šventosios Dvasios negali pasakyti tinkamo ir gyvenimą teikiančio žodžio? Atsakymas: Kaip gimstantis kūdikis išeina iš savo motinos įsčių turėdamas sveikus kūno narius ir neturėdamas kūne sužeidimo, lygiai taip užgimusieji iš Dvasios malonės: nors dėl turimo kūno ir yra matomi šiame pasaulyje, tačiau savo dvasia jie pilnai mėgaujasi atgaiva aname pasaulyje, iš kur jie ir yra užgimę. Tiktai jie gali pasakyti broliams tobulą žodį, nes savyje turi pilnai sveikus dvasinius narius. O kas nėra gimęs iš ano pasaulio, tas negali pasakyti dvasinio žodžio, kadangi neturi gyvosios Dvasios, kuri įkvėptų jam dangiškus dalykus. Ir kaip gimęs iš motinos įsčių kūdikis, kuris būtų apsigimęs, ar raišas, ar aklas nuo gimimo, pasauliui yra tarsi pabaisa ir lemtingas ženklas, lygiai tokie yra išminčiai, kurie nori būti Raštų aiškintojais, neturėdami dangiškosios Dvasios, mat dar nesusilieję su Dievybe jie yra išsigimėliai, neturintys sveikų narių, bet skleidžiantys peiktiną ir pagedusį žodį. Lyg turėtum monetą, kurios viena pusė atrodytų turinti antspaudą, o kita pusė subraižyta, neverta ir netinkanti prekybos mainams – tokie yra ir tie, kurie pažeisti nuodėmės; iš savo proto ar išminties jie nori kalbėti apie dalykus iš dangaus, iš kur patys nėra užgimę. Išties pristatyk man asmenį, kuris būtų išminčius, mergelė ir nepriekaištingas išoriniuose dalykuose, pasninkaujantį, budintį, atsižadėjusį pasaulio ir tapusį jam svetimu, besimeldžiantį. Ir tuomet aš su juo pasikalbėsiu. Tu esi mergelė? Aš labiau už tave. Esi neturtėlis? Aš dar didesnis. Pasninkauji? Aš labiau nei tu. Taigi visuose šiuose dalykuose aš tave lenkiu. Noriu tik pasakyti, kad žmogus neturi nurimti ties šitomis regimomis praktikomis, intelektas neturi pamesti bet kokį rūpestį ir ilsėtis šiuose dalykuose, tarsi jau būtų tobulas, bet reikia, kad intelektas siektų dangiškosios galybės, kuri susilietų su intelektu, ir būtina kiekvienu metu tikėtis dangiškosios dovanos, t. y. kad tavo prigimtis būtų sumaišyta su dvasiniais vaisiais, idant visa, ką bedarytum, darytum tyrai. Kaip karalius, turintis visus kūno narius sveikus, tačiau nevilkėtų purpurinių drabužių, nėra iškilmingai pagerbiamas kaip karalius, – taip ir tu, veltui turi prigimties narius sveikus, jei nebūsi apsivilkęs Dvasios purpuru, nebūsi vainikuotas ir negalėsi atsisėsti karališkame soste, taigi anuos dalykus turi veltui. Bet atsakyk man: Jei būdamas trisdešimties ar keturiasdešimties aš negausiu Dievo galybės ir tektų man iškeliauti iš gyvenimo, kas tada? Ir aš savo ruožu į tai tau atsakau: Dievas tavęs 57

11

2

3 4

5

21

XIV Apie išorinę askezę ir koks geras sumanymas yra didžiausias ir pirmas neteisia kaip piktžodžiautojo, sulig tavo parodytu gausesniu užsidegimu gėriui. Dievas tau pasakys: Kadangi tu nusekei paskui mane, liejai ašaras, dieną naktį ieškojai, ir nors anksčiau gyvenai be rūpesčių regimų praktikų apsuptyje ir puikavaisi jomis, o dabar su dar didesniu uolumu ieškai tiesos sekdamas Raštais, kad į save priimtum dieviškąją galybę, aš tavęs neteisiu už tai kaip piktžodžiautojo. Jokiais būdais! Atvirkščiai, tave priimtu kaip tapusį gražesnį, nei buvai anksčiau. Ir tu pats save patikrink ir įvertink, kad dabartinė tavo gyvensena ir darbuotė yra prakilnesnė. O aš savo ruožtu sakau tau iš Raštų: Kas ieško, randa, kas prašo, gauna ir beldžiančiam atidaromaa . 2 Visgi tu sakai: Parodyk man, kaip dieviškoji galybė buvoja drauge su kai kuriais šiame amžiuje. Aš tau atsakau: bet kaip tave įtikinti, kad dieviškoji galybė lydi ištikimuosius – remiantis Senuoju ar Naujuoju Testamentu? Eikime iš pradžių prie šešėliob . Kas suteikė jėgų Abraomui, kuris jau buvo senis ir kurio kūnas jau buvo apmiręsc , vėl atjaunėti ir pagimdyti sūnų? Tačiau tu sakai: Dievas priėmė jo aukas, tačiau su juo pačiu nebuvo. O koks gi draugas, norėdamas susitikti su savo draugu, iš pradžių pasuka į jo valdas, į laukus ar vynuogyną, ir tik tuomet išvysta draugą ir jį pabučiuoja? Nejaugi tad Dievas bus priėmęs Abraomo aukas – tai kas buvo jo nuosavybė – o tuo tarpu pas jį patį nebuvojo nei gyveno jame? O kai Abraomas patraukė į karą, – kas buvo nugalėtojas? Ar vien jo prigimtis, ar Dievas, gyvenantis jame ir užtikrinantis pergalę? Eikime prie Nojaus. Kas buvo tas, kuris jam padarė pavaldžius visų rūšių laukinius žvėris? Ar jo prigimtis, ar kažkas dangiško, kas gyveno su juo ir buvo aukščiau už prigimtį, būtent kas ir sutvėrė pačius gyvius ir padarė jam pavaldžius anuos laukinius žvėris? Nejaugi Jokūbas savo paties jėgomis galėjo nuritinti tokį didelį akmenįd , ar dieviškoji galybė, esanti su juo, nuritino akmens svorį? Dievas buvo su juo taip pastoviai, kad net ir nuo miegančio nesitraukdavo. Išties Dievas jam atvėrė dangaus duris, parodė pačius dangiškuosius namus, apsireikšdamas jam kopėčiųe provaizdžiu. O vėliau galynėjosif su juo kaip žmogus su žmogumi.

a Lk 11, 10.

58

b Plg. Kol 2, 17.

c Rom 4, 19; Pr 17, 17.

d Pr 29, 2.8.10.

e Pr 28, 12.

f Pr 32, 25–26.

XV Dvasinės sielos laisvė

verti krikščioniai mokosi ir kalba ne iš raidės, bet viską išmoksta iš Dievo DvaKristaus sios, ne mokytais literatūriniais žmogiškosios išminties žodžiais, – kaip pasakė Apaštalas,

11

– bet tais, kurių išmokė Šventoji Dvasiaa . Išties jų Sandora, Įstatymas ir knyga yra Dvasia, kaip Dvasia byloja pranašo lūpomis: Ir bus paskutinėmis dienomis, kad aš sudarysiu naują Sandorą su Jokūbo namais, ne tokią, kokią buvau sudaręs su jų tėvais, bet štai Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais: aš įdiegsiu savo įstatymus į jų protą ir juos užrašysiu jiems į širdįb , ir t. t. Kaip kitados ankstesnių kartų žmonės kūno akimis skaitė Senajame Testamente 2 kūniškas raides, taip krikščioniai vidinėmis sielos akimis skaito ir mokosi iš Dvasios Testamento; jie kalba su vidiniu nauju liežuviu ir klausosi vidinėmis ausimis. Išties Viešpats šitaip išsirinko apaštalus – žmones neišprususius ir beraščiusc , ir juos pripildė Šventosios Dvasios; Dvasios pamokyti išminties, jie kalbėjo ir mokė išmintinguosius ir Rašto aiškintojus: Ir net jei šitie tylės, – sakė jis, – akmenys šauks! d Viešpats iš anksto šitai paskelbė apie apaštalus, arba apie visas sielas išlaisvintųjų nuo sunkiausio nuodėmės akmens, kuris riogso jas užgulęs: kai jis pašalinamas, tuomet sielos šaukia ir šlovina Dievą. Ir kaip anuomet akmenys ir uolos, regėdamos Viešpatį, skilinėjo, ir atsivėrė kapų rūsiaie , 3 taip ir tuomet, kai Viešpats Jėzus Kristus nušviečia ir parodo savo gerąjį veidąf sieloje, sunkusis nuodėmės akmuo suskyla ir užleidžia vietą Valdovui, idant įėjęs vidun pats joje apsigyventų. Taigi kuomet sielos it akmenys išvysta taip trokštamą Kristaus veidą, jos ima šaukti. Tarkime, stovi kalnas, neturintis viduje jokių ertmių, bet būtų vientisas akmuo; ateina koks žmogus, meistras, išmanantis tašyti akmenis, ir įrengia tenai kuo puošniausias buveines. Taip pačiai ir Kristus, tikrasis ir šaunusis meistras, ateina pas jį mylinčias sielas, jas tašo, iš jų pašalina nuodėmės dvasią, įsirengia sau rūmus, įsikuria jose sau buveinę. Taigi sielos kaip ir akmuo šaukia, kai Viešpats parodo savąjį veidąg . O kas liečia apaštalus: jie šaukė, norėjo to ar nenorėjo; kaip fleita, papūtus į ją orui, praby- 4 la taip, kaip nori į ją pučiantis, lygiai taip ir apaštalai bei į juos panašūs, gimę iš aukštybiųh ir gavę Dvasią Guodėją: kaip pati Dvasia panorėjo, taip juose ir kalbėjo. Išties Viešpats, aiškindamas Nikodemui apie gimusįjį iš aukštybių, kalbėjo: Vėjas (Dvasia) pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueinai . Kaip niekas nežino, kur yra vėjo namai, iš kur jis ateina, kur kaupiasi ir kurlink nueina, kaip niekas negali jo suvaldytij , nei a1

Kor 2, 13.

f Plg. Ps 66, 2.

b Jer

38, 31–33 (LXX). h Plg. Jn 3, 3.7.

g Plg. Ps 66, 2.

c Plg.

d Lk 19, 40. Apd 4, 13. j Plg. Koh 8, 8.

i Jn 3, 8.

e Plg.

Mt 27, 51.52.

59

XV Dvasinės sielos laisvė pamatuoti, nei sučiupti, lygiai kaip ir su upių tėkmėmis – niekas negali užkirsti joms kelio 5 ar jas sučiupti – lygiai taip pat nutinka ir su siela: niekas negali suturėti minčių, arba dar – suvaldyti proto tėkmių, arba užkirsti kelią, ar žinoti protavimo minčių šaltinį, iš kur jis trykšta nei sulaikyti kurlink nuteka. Išties, kur tik sielos nėra? Čia randasi kūne, o tuo tarpu kitur protu, o mintimis – tolimuose kraštuose. Jeigu, anot Viešpaties, šiapusiniai žemiškieji dalykai, esantys mums po ranka, yra tokios prigimties ir taip neaprėpiami, tad juo labiau tas, kuris gimė iš aukštybių ir gavo dangiškąją Viešpaties Dvasią, kuris savo vidiniu žmogumi su ja susiliejo, – argi jo siela nėra juo labiau neaprėpiama? Išties, kur ji užsinori, žiūrėk, ten ir yra; mat jai esant šiapus, atėjo dangiškoji ir dieviškoji Dvasia ir ją nulydėjo į dangiškąsias sritis ir pamokė: ir šitokia siela yra visiškai neaprėpiama (nesugaunama). Garbė Viešpaties didybei per amžių amžius. Amen.

60

XVI Dvasios patirtis ir tikroji Kristaus meilė

iešpaties ištartus Evangelijoje žodžius: Koks ankštas ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis juo praeinaa , pirmiausia reikia suprasti turint omenyje dorybės viršūnę dėl jos varginančio pobūdžio ir dėl to, kad žmogus ją įsigyja tik per vargą ir kovas. Tačiau, kita vertus, kai jis sako, jog kelias yra ankštas nenorintiems juo eiti, – tai reiškia, kad jis yra ankštas to kelio priešams, kurie negali juo žingsniuoti, kaip parašyta: Jis atrodo labai sunkus nedrausmingam, – kvailys nuo jo traukiasib . Mat reikia daug suvokimo, įžvalgumo, kantrybės ir tikėjimo, kad žmogus galėtų tvirtai ir saugiai pasiekti palaimintąjį ir dieviškąjį teisumo keliąc . Tarkime, štai stovi labai aukštas kalnas su stačiais šlaitais: jis turi labai siaurą takelį, maždaug vieno žingsnio1 pločio; šiuo taku negali vaikščioti ir praeiti keturkojai gyvūnai ir kiti, nebent išskyrus tik paukščius, kuriuos palengvina jų turimi sparnai. Taip ir Evangelijos didingiausieji įsakymai ir Dievo kelias yra ankštas ir siauras šio pasaulio žmonėms, kurie neturi dalies Dievo Dvasioje, ir nėra įmanoma, kad kas nors iš jų praeitų – kitaip tariant, kad jie būtų rasti paklusnūs ir nepriekaištingi visuose evangeliniuose paliepimuose, jeigu jie prieš tai neįsigys Šventosios Dvasios sparnų. Ir tuomet, Šventosios Dvasios padaryti lengvesni, jie galės lengvai praeiti evangeliniu teisumo keliu, idant būtų palaikyti vertais įžengti į gyvenimąd , kaip Viešpats yra pasakęs: Mano jungas švelnus, manoji našta lengvae ; ir tuomet jie patirs, jog Jėzaus įsakymai nėra sunkūsf , kada, gavę Šventosios Dvasios sparnus, jie su visišku lengvumu ir pakilia nuotaika praeis tą kelią, kuris kitiems žmonėms atrodo siauras. Išties, be šventųjų Dvasios sparnų žmogui nėra įmanoma praeiti minėto kelio – kitaip tariant, įvykdyti visus Viešpaties įsakymus tyrai, tobulai ir be priekaištų, – ir šitaip būti palaikytu vertu įžengti pro dangaus Karalystės vartus. Dvasios malonė daugybe įvairių būdų suteikia jai visame kame paklūstančioms sieloms pasiekti tobulo tyrumo saiką, įvertinant jų pažangą, augimą ir laiko trukmę. Kai kurie paukščiai, bijodamiesi žvėrių, slampinėjančių ant žemės paviršiaus, sau lizdus susisuka nuošalesnėje ir aukštesnėje vietoje, ant stogo, ar kokio nors aukšto medžio viršūnėje. Paukštė motina, skraidydama šen bei ten, neša paukščiukams švelnų maistą, kurį jie galėtų priimti, kadangi jie tebėra dar visai mažyčiai; vėliau, metui atėjus, jiems neša tvirtes-

V

a Mt 7, 14.

b Plg. Sir 6, 20.

c Plg. 2 Pt 2, 21.

d Plg. Mt 18, 8.

e Mt 11, 30.

f Plg. 1 Jn 5, 3.

1. Maždaug dvi su puse pėdos.

61

11

2

3

21 2

XVI Dvasios patirtis ir tikroji Kristaus meilė

3

4

5

31

nio maisto, atitinkamai paukščiukų amžiaus brandą; ir tuo pat metu, paukščiukų sparnams formuojantis ir didėjant, ji juos moko po truputėlį mankštintis skrydžiui ore ir iš pradžių treniruotis aplink lizdą, po to aplink medžio šakas, nuo šakos ant šakos, vėliau šiek tiek tolėliau, kol pagaliau jie suaugs ir jų sparnai sutvirtės. Ir nuo tada jie nuskrenda nuo kalvos ligi kalvos, nuo kalno lig kalno lengvai, be vargo ir atsipūtę. Taip yra ir su Dievo vaikais, kuriuos pagimdo Šventoji Dvasia savo galybe. Pirmiausiai, pačioje pradžioje, ji maitina širdis dvasiniu pienu, pilnu dangiškosios saldybės ir troškimo. Maitinau jus pienu, – sako Apaštalas, – o ne kietu maistua ; ir Petras taip pačiai kalba: Lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pienob . Vėliau, atitinkamai atnaujinamos sielos pažangą ir augimą, Dvasia jai duoda tvirtesnio Dvasios maisto; ir tuo pat metu malonės sparnai – t. y. Dvasios galybė – auga sieloje, kai ši daro pažangą geruose darbuose. Po to dieviškoji malonė, geroji dangiškoji motina, moko protą skraidyti: iš pradžių aplink širdies ar minčių lizdą, – t. y. melstis be išsiblaškymų, Dievui priimtinu būdu, su Dvasios galybe. Vėliau, kuo stipresnio siela gauna dievybės Dvasios maisto, tuo labiau ji yra pajėgi nuskristi toliau ir aukščiau, Dvasios vedama ir prilaikoma. Kai galiausiai ji pilnai subręsta ir pasiekia dvasinio amžiaus saikąc , tuomet intelektas lengvai nuskrieja nuo kalvos ligi kalvos, nuo kalno ligi kalno – t. y. nuo šio pasaulio lig pasaulio iš aukštybių, nuo šio amžiaus lig palaiminto, negendančio ir begalinio amžiaus – visiškai be jokio susirūpinimo, didžioje atgaivoje; intelektą neša ir lydi Dvasios sparnai į dangiškųjų slėpinių vizijas ir apreiškimus bei į nenusakomas dvasines kontempliacijas, kurių negali išreikšti kūno liežuvis. Galop Dievo vaikai atsiduria anapus nedorybės ir viršesni už ją; Dvasios sustiprinti ir turėdami savo gyvenseną danguje, jie daugiau nesibijo netyrųjų dvasių žvėriškumo. Kaip pilnai subrendę paukščiukai, kurių sparnai jau galutinai išsivystė, daugiau nesibaimina laukinių žvėrių ar žmonių kėslų, kadangi jie daugiausia laiko praleidžia skraidžiodami ore, ir kaip nė vienas iš žmonių nežino paukščių kalbos, lygiai taip ir Dvasios kalbos su galybe nežino nė vienas žmogus, kuris yra pripildytas šio pasaulio dvasios; vien tiktai Dvasios malonės vaikai žino savo motinos kalbą, anot Apaštalo žodžių: Dvasiniais žodžiais mes aiškiname dvasines tiesas. Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailysted . Kaip kregždės ar kitų paukščių kalbėsena žmonėms yra nesuprantama, lygiai taip ir dvasinių žmonių žodžiai yra nesuprantami kūniškiesiems. Panašiai savo ruožtu ir dvasingiesiems – kūniškųjų žodžiai, t. y. šio pasaulio išmintis, yra kvailystė: nors jie juos žino, tačiau nusisuka kaip nuo niekniekių ir tuščių pasaulio paistalų. Visa tai aš dėsčiau pasitelkdamas regimuosius dalykus: paukščius, gyvūnus ir visą regimąją aplinką: išties kitaip nėra įmanoma išreikšti ir paaiškinti dvasinius dalykus; kaip ir Viešpats daugiausia kalbėjo palyginimais, pavyzdžius paimdamas iš regimojo pasaulio, palygindamas Karalystę su garstyčios grūdeliu, raugu ir lobiue . Mat jis sakė: Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykusf . Tikrai, dvasiniai dalykai yra neišreiškiami, jų negalima nusakyti žmogiškais žodžiais, nebent pati Dvasia patyrimu ir veiksmingumu pamokys vertą ir ištikimą sielą. Mat nėra įmanoma kaip reikia nusakyti, kas išties yra dvasinis atgimimas, augimas ir tobulumas, ar net tikėti, kad tokius dalykus atlieka Dievas žmonėms, pasirinkusiems jam mielą gyvenimo būdą. Taigi dvasinių žmonių pokalbis šio pasaulio žmonėms nesuprantamas. a 1 Kor 3, 2.

62

b 1 Pt 2, 2.

c Plg. Ef 4, 13.

d 1 Kor 2, 13–14.

e Plg. Mt 13, 31s.

f Mt 13, 35. Ps 77, 2.

Kaip ir jūros žuvys žino viską, kas joje yra, takelius ir jos gylį, ir nėra įmanoma nei žmogui, nei laukiniam žvėriui, nei jokiam kitam gyvūnui pažinti, kas joje randasi ar tiesiog joje užsibūti, nes kitaip prigers ir gaus galą, lygiai taip nėra įmanoma tam, kuris negimė iš Šventosios Dvasios, iš anapusinio pasaulio, pažinti tas anapusines realybes tokias, kokios jos yra, žinoti Dievo gelmesa ir nutuokti apie Karalystės Dvasios takus; vien tik tie, kurie elgiasi pagal pačią Dvasią, iš jos gyvena, turi joje dalį ir joje vaikščioja, anot Apaštalo žodžių: Tuo tarpu mūsų tėvynė dangujeb . Ir dar: Niekas nežino tai kas Dievo, tik Dievo Dvasiac ; Dievas mums tai apreiškė per Dvasiąd . Jis ir vėl sako: Dvasia pažįsta net Dievo gelmese . Taip nėra įmanoma tam, kuris turi pasaulio dvasią ir negimusiam per Šventąją Dvasią, su iš patyrimo kylančiu pažinimu žinoti ką nors iš Dvasios dalykų taip, kokie jie yra iš tikrųjų; net jei panorėtų pamėginti, tokie žmonės tik be reikalo pučiasi nuo savo kūniško protof . Mat remdamiesi šio pasaulio išmintimi ir įsivaizduodami, kad savuoju suvokimu gali apčiuopti dvasinius dalykus be Dvasios aplankymo ir apreiškimo, jie pakliūva į didelius keblumus ir pražūva, neturėdami tiesos pagrindo – t. y. Viešpaties, kurio dėka vertieji aprėpia visą dvasinį pažinimą. Anų žmonių intelektas prieina kažkokį netikrumą ir įvairių prielaidų prasimanymą, kadangi jie tariasi aprėpsią dvasinį pažinimą savo pačių supratimu ir jėgomis; net jeigu jie atmintinai deklamuotų visą Šventąjį Raštą, tačiau jie nesupranta sakomų žodžių prasmės. Kaip vaikai, kuriuos moko mokytojas, išmoksta įgudusių retorių pasakojimus ir savo burna deklamuoja išminčių žodžius, tačiau visgi nežino tų žodžių prasmės ir nesupranta, nei ką skaito, nei ką deklamuoja, nes jie vis dar vaikiško amžiaus, lygiai taip ir tie, kurie deklamuoja Raštus ir juos medituoja, jeigu jie neperims juose slypinčios tikrosios prasmės iš dvasios žmonių ir jei savyje pačiuose neturės gyvojo balso – t. y. pačios dieviškosios galybės, kuri įkvėpė Raštus – jie negaus iš to naudos, kurią turėjo gauti. Mat jie vis dar apsivilkę senu žmogumig , t. y. pasaulio dvasia – kas yra nuodėmės įstatymas, kuris kovoja su proto įstatymuh . Ir kaip negimusiojo tiesiog nėra šiame pasaulyje, bet tik gimęs žmogus tokiu keliu atsiduria šiame pasaulyje, lygiai taip ir negimusiojo per Šventąją Dvasią nėra Dvasios pasaulyje ir jis negali į ten patekti. Taigi jeigu žmogus jau šiapus neturės naujo ir dangiškojo atgimimo – kuris reiškia, kad siela gimsta iš Dvasios aname pasaulyje, tenai maitinasi, auga ir pasiekia tobulumą Dvasioje – jis negalės patekti į aną pasaulį. Išties šitaip yra tiksliai apibrėžtas Viešpaties mokymas, jam taip patiko ir jis pareiškė: Jei kas neatgims iš aukštybės, jokiu būdu neįeis į dangaus Karalystęi . Kadangi gimęs iš Dvasios yra dvasia, kaip ir kita vertus, gimęs iš kūno yra kūnasj . Kadangi Šventoji Dvasia panoro susilieti su siela ir ją nuvalyti nuo nuodėmės dvasios, kuri tūno jos nariuosek , ir tapti su ja viena dvasia, idant galėtų ją sau pristatyti kaip tyrą ir nepeiktiną sužadėtinęl . Garbė tam, kuris taip pamilo sielą, sutvertą pagal jo paveikslą, kuris ją atpirko iš tamsybės karalystės ir ją perkėlė į šviesos ir gyvenimo Karalystęm . Tad ir mes melskime Dievą ir jo prašykime, kad mus atgimdytų iš Šventosios Dvasios, išvaduotų iš pasaulio dvasios ir jau nuo dabar įvesdintų į Šventosios Dvasios dieviškąjį pasaulį. Kad, neduok Dieve, mirtis – kuri yra pasaulio dvasian , kūniška mąstysenao – mūsų nelaikytų sugniaužusi savo valdžioje ir mes nebūtume atiduoti amžinajam pragarui; tuomet mes jau bergždžiai darytume atgailą, kadangi, savo laiku turėdami progą, mes neprašėme išvadavimo a Plg.

b Fil 3, 20. c 1 Kor 2, 11. 1 Kor 2, 10. h Plg. Rom 7, 23. i Jn 3, 3.5. j Jn 3, 6. n Plg. 1 Kor 2, 12. o Plg. Rom 8, 6.

g Plg. Kol 3, 9.

d1

Kor 2, 10.

k Plg. Rom 7, 5.23.

e1

Kor 2, 10. l Plg. Ef 5, 27.

f Plg.

Kol 2, 18.

m Plg. Kol 1, 13.

63

2

3

4

5

41

XVI Dvasios patirtis ir tikroji Kristaus meilė

2

3

4

51

ir Dievo gailestingumo. O tuo tarpu jis yra pasiruošęs – jei tik žmogus prašys, ieškos ir belsa – savuosius pažadus įvykdyti kaip žmogaus bičiulis: nes ištikimas ir tiesakalbis yra tas, kuris pažadėjob duoti savo malonę ir gyvenimą tiems, kurie jo su tikėjimu prašo. Tad visuomet priimkime Viešpatį, tikrąjį gyvybės davėją, kuris vienintelis gali atėjęs išvaduoti mūsų sielas iš neregimų priešų, sugėdinančių aistrų; padarykime mūsų elgesį be dėmės ir be priekaištų, diegdami visas dorybes. Nebūkime kaip piktos, nemylinčios savo vyrų, moterys, kurios, kai nusivaręs nuo kojų vyras sugrįžta į savo namus pailsėti, jos pačios išeina iš namų ir nueina kitur bastytis. Nes jis labai trokšta atsipūsti savo namuose, mūsų kūnuose ir sielose, tas šaunusis ir vienintelis vyras – Kristus, kuris daug vargo dėl mūsų ir išpirko mus savuoju kraujuc ; jis nuolatos beldžia į mūsų širdžių duris, kad mes atidarytume, ir jis įeitų ir atsiilsėtų mūsų sielose, mumyse pasidarytų sau buveinę, idant mes išvengtume priekaištų. Evangelijoje Viešpats bara šeimininką, kuris nenuplovė ir aliejais nepatepė jo kojų bei nesuteikė jam malonaus atokvėpiod ; Viešpats kitoje vietoje sako: Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimie . Taigi mes nutoliname save nuo Viešpaties jo tikrai neieškodami. Mat jis pats visados artinasi prie mūsų sielų, beldžia ir siekia patekti vidun ir mumyse atsikvėpti. Būtent todėl jis ir pakėlė didžiulius kentėjimus, atiduodamas savo kūną mirčiaif ir išpirkęs mus iš tamsybės vergijos, idant, įžengęs vidun į kiekvieną sielą, įsikurtų joje sau buveinę ir atsikvėptų, šitiek daug jos labui triūsęs. Tokia buvo jojo palankumo valia: kad mums vis dar tebebūnant šiame pasaulyje, jis mumyse apsigyventų ir vaikštinėtųg , sulig jo duotu pažadu. Išties, stovintiems kairėje pusėje teismo dieną, kuriuos Viešpats drauge su velniu pasiųs į pragarą, jis sako: Buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis – ir jūs manęs neaplankėte, buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau kalinys ir jūs neatėjote pas maneh . Šiuos žodžius pirmiausia reikia suprasti apie akimi regimas geradarystes, padarytas jam, mat Viešpats sau priskiria patarnavimą, kurį gavo jo tarnai. Tačiau tikresne ir gilesne prasme reikia suprasti turint omeny kiekvieno vidinį žmogų: kadangi tikrasis Viešpaties maistas ir gėrimas, jo drabužis, pastogė ir atgaiva – tai mūsų sielos. Jis nori, kad siela priimtų pas save Viešpatį, įeitų į bendrystę su jo Dvasia ir taptų su juo viena dvasiai , idant įvyktų širdies atnaujinimas ir perkeitimas, aistrų sunaikinimas ir užgesinimas, ir kad, kita vertus, mumyse pasimatytų Šventosios Dvasios veikimas ir dorybių darbai. Tokie tad yra tikrieji Viešpaties maistas ir gėrimas. Taigi Viešpats alksta ir trokšta mūsų sielų, jis mumyse yra tarsi keleivis ir ligonis, vis dar nesuradęs atgaivos ir neturintis buveinės mūsų sielose. Tad jis nuolatos beldžia, norėdamas pas mus užeiti ir atsikvėpti, ir iš anksto mumis visokeriopai pasirūpina, vesdamas į šį tikslą. Tad priimkime jį su dideliu tikėjimu ir meile, įvesdinkime jį į mūsų vidų, parodykime jam svetingumą, pamaitinkime ir pagirdykime, aprenkime jį, jam atiduodami pačius, jam visiškai atsidavusius, mūsų laisvos valios pasirinkimus ir sekdami jo Dvasios valia. O veikiau patys maitinkimės ir gerkime jo Dvasią, apsivilkime pačiu Viešpačiu, nes tai jis yra mūsų maistas ir gėrimas, mūsų drabužis ir lobis, mūsų paveldas ir nuosavybė, mūsų atgaiva ir namai – žodžiu: jis pats yra mūsų amžinasis gyvenimas, ir kiekviena siela, kuri jo nepriėmė pas save vidun a Plg.

Mt 7, 7.

b Plg.

Žyd 10, 23. c Žyd 9, 12. d Plg. Lk 7, 44–46. h Mt 25, 43.42.36 i Plg. 1 Kor 6, 17.

g Plg. 2 Kor 6, 16. Kun 26, 12.

64

e Apr

3, 20.

f Plg.

Iz 53, 12.

dabar ir nesuteikė jam atgaivos dorybės vaisiais – arba veikiau, pati neatsigavo ir nepradėjo gyventi Dvasios gyvenimo – tokia siela neturi paveldo dalies dangaus Karalystėje drauge su šventaisiais ir negali įeiti į pirmagimių dangiškąjį miestą. Išties, jeigu Viešpats, priėjęs prie figmedžio pasistiprinti ir neradęs ant jo vaisiaus, jį pasmerkė bausmei ir medis bemat nudžiūvo – Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai! a , – ištarė jis, – tad juo labiau sunku net nusakyti, kokie kentėjimai ir kokia bausmė laukia sielos, kuri Viešpačiui pasistiprinti nepateiks savosios valios vaisių ir dorų įpročių. Išties ta bausmė bus amžina, anot apaštalo žodžių: Jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, nepaisydami tokio didžio išganymo? b Taigi tas geras vaisius, kurio Viešpats pas mus ieško, – tai mūsų laisvas apsisprendimas už gėrį ir visos mūsų valios pastangos jį mylėti visa siela; tuomet jis paims mūsų sielos dorybes kaip puikų maistą ir padarys, kad mes duotume išliekančių ir tikrų Dvasios vaisių – dieviškų ir kupinų amžinojo gyvenimo. Ir kaip anuomet nebuvo figų metasc kai Viešpats ieškojo vaisių ant medžio, taip ir dabar Viešpats ateina dar prieš bendrystę Dvasioje ir ieško sieloje laisvo apsisprendimo už gėrį vaisiaus. Tas Evangelijos epizodas aiškiai buvo taikomas Izraeliui: nes jie, atsisakę tikėti į jį, nedavė Viešpačiui deramo vaisiaus. Tačiau tai alegoriškai išreiškia, kad kiekvienoje sieloje, dar prieš malonės veikimą ir anksčiau nei siela mezga Dvasios vaisius, Viešpats ieško pačiai sielai priklausančio vaisiaus: tai pati jos valia, jos laisvas apsisprendimas, tikėjimas ir visa meilė, kuriuos ji turi jam atiduoti, o taip pat ir palinkimą geriems darbams, tiek viduje, tiek išorėje, kiek tik leidžia jėgos. Būtent šito Viešpats pas mus ieško, o sykiu ir mūsų nepaliaujamo jo siekimo; ir kai jis pastebės tokį sielos laisvą apsisprendimą už gėrį ir nuoširdų Viešpaties siekimą, tuomet jis suteikia jai malonės, atėjęs pas mus ir apsigyvenęs; tada jis suteikia sielai, pilnai pribrendusiai prie figų meto, duoti Dvasios vaisių. Taigi Viešpats apeina kiekvieną sielą, ieškodamas vaisiaus kaip patekti vidun ir joje atsigaivinti; kadangi jis numirė už visus ir savąja mirtimi atpirko visą Adomo giminę. Taigi kiekviena siela turi numirti sau ir gyventi jamd , jį priglausti, išvalyti ir paruošti vietoj namų Viešpačiui save pačią bei savo kūną. Šitaip jis galės įeiti vidun ir surasti atgaivą mūsų doruose laisvos valios išugdytuose papročiuose; mūsų sielos dorybėmis pamaitintas, pagirdytas, aprengtas ir suradęs atgaivą, galiausiai jis mums pasakys: Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėtee , ir t. t. Taigi turėdami tokį lūkestį ir tokią viltį, kad Viešpats užeis ir atsigaivins mūsų sielose, arba veikiau – kad mūsų pačių sielos atsigaivins Viešpatyje, visa, ką matai dedantis šiame pasaulyje, dėka dvasinės (intelekto) akies ir apsisprendimu už gėrį, tu privalai paversti dvasine nauda. Pavyzdžiui, jei pamatai žemišką turtą, tu trokšk dvasinio turto, galvodamas apie jį. Kai pamatysi pasaulyje džiaugsmą ir keliamas šventes, tark sau: Kada gi mano siela bus palaikyta verta švęsti dvasinę (dieviškosios) malonės šventę, kada mano vidinis žmogus prisijungs prie šventųjų angelų bei dieviškųjų galybių? Ir bet kokiomis panašiomis aplinkybėmis stebėdamas regimuosius dalykus, pajusk troškimą negendantiems ir neregimiems dalykams, idant ir patys regimieji dalykai tau darytų ne žalą, bet veikiau naudą, jei tik mokėsi kreipti savo mintį neregima ir dvasine (intelekto) akimi, išskirdamas iš regimųjų daiktų dangiškųjų gėrya Mt 21, 19.

b Žyd 2, 2–3.

c Plg. Mk 11, 13.

d Plg. Rom 6, 11; 14, 7.

e Mt 25, 34–35.

65

2

3

4

61

XVI Dvasios patirtis ir tikroji Kristaus meilė 2 bių supratimą. Tad uoliai stenkimės visame kame patikti Viešpačiui, nepaliaujamu tikėjimu išlaikyti malonės laukimą bei gyventi įdiegus dorus papročius, kad visa širdimi patikėtume žodžiu nenusakomais jo pažadais – nes tiesakalbis yra tas, kuris pažadėjoa – jį mylėtume, ir visais būdais uoliai stengtumėmės, bet kokia dorybe ir prašymu, su pastovumu ir atkaklumu, priimti jo pažadėtąją Dvasią, pilnai ir tobulai, idant mūsų sielos taptų gyvos mums dar tebesant kūne. Nes jeigu siela šiame pasaulyje negaus Dvasios pašventinimo dėka didelio tikėjimo ir maldos, jeigu ji netaps dieviškosios prigimtiesb dalininke susiliejusi su malone, kurios dėka pajėgtų įvykdyti bet kokį paliepimą, – ji yra netinkama dangaus Karalystei. Išties, būtent tas gėris, kurį žmogus įsigijo šiapus, bus jo gyvenimas anai dienai atėjus. 71 Tad uoliai stenkimės, melsdami Viešpatį nesvyruojančiu tikėjimu, pasiekti Dvasios, kuri yra sielos atgaivintoja, pažadą. Mat elgeta dėlei kūniškos duonos visai nesivaržo belstis į duris ir prašyti; ir jei negaus, jis įžengia giliau į vidų ir dar įkyriau prašo duonos, ar drabužio, ar apavo savo kūno patogumui, ir kol jis negaus, tol neatstos, net jeigu jį gena lauk. Juo labiau mes, kurie siekiame gauti tikrosios dangiškos duonos mūsų sielos pastiprinimui, kurie trokštame apsivilkti dangiškaisiais šviesos drabužiais ir labai norime apsiauti Dvasios nemedžiagines kurpes dėl nemirtingosios sielos patogumo, – juo labiau nenuilstamai ir atkakliau, su tikėjimu ir meile, privalome visuomet būti kantrūs ir belstis į dvasines Dievo duris, bei su didžiausia kantrybe prašyti, kad mus palaikytų vertais amžinojo gyvenimo. 2 Kaip ir Viešpats pasakė palyginimą apie tai, kad reikia visuomet melstis ir nepaliautic , ir užbaigdamas pasakojimą pridūrė: Tad nejaugi mūsų dangiškasis Dievas neapgins teisių tų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis! d Ir dar, kalbėdamas apie draugą: Jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia; ir jis priduria: Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaromae . Ir pabaigoje jis priduria: Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašof . Būtent todėl Viešpats mus ragina visuomet prašyti nenuilstamai ir atkakliai, visuomet ieškoti ir belsti, nes jis pažadėjo duoti tiems, kurie prašo, ieško ir beldžia, o ne tiems, kurie neprašo; mat jis nori mums duoti amžinąjį gyvenimą kai yra prašomas, maldaujamas ir mylimas. 81 Tad artinkimės prie jo, dvasinių vartų, ir belskime, kad mums atidarytų; prašykime jo – gyvenimo duonos, ir jam sakykime: „Duok man, Viešpatie, gyvenimo duonos, kad aš gyvenčiau, nes siaubingai alinamas nedorybės bado einu pražūtin. Duok man šviesų išganymo drabužį, kad pridengčiau savosios sielos gėdą, nes esu nuogas, stokojantis tavos Dvasios galy2 bės, ir gėdingai tūnau aistrų nepadorume“. Ir jei jis tau pasakys: „Turėjai drabužį, ką su juo padarei?“ Jam atsakyk, tardamas: „Papuoliau plėšikams į nagus, jie mane apnuogino ir paliko pusiau gyvą pusiau mirusįg , nuvilkę drabužį jie paėmė jį iš manęs. Duok man dvasines kurpes, kadangi mano dvasios kojas perduria erškėčiai ir dagiai; aš klaidžioju dykynėje ir negaliu žingsniuoti. Duok man širdies regą, kad praregėčiau, atverk mano širdies akis, kadangi mane apakino mano neregimieji priešai, apgaubę mane tamsybės skraiste, ir aš neįstengiu įžvelgti tavo dangiškojo ir taip trokštamo veido. Suteik man dvasinę klausą, kadangi mano protas apkurtęs ir aš nevalioju išgirsti tavo saldaus ir malonaus pašnekesio. Duok man džiūgavimo a Plg.

Žyd 10, 23.

g Plg. Lk 10, 30.

66

b Plg.

2 Pt 1, 4.

c Lk

18, 1.

d Plg.

Lk 18, 7.

e Lk

11, 8–10.

f Lk

11, 13.

aliejausa ir dvasinio džiaugsmo vynob , idant juos užpilčiau ant savo žaizdų ir galėčiau atgauti kvapą. Išgydyk mane ir padaryk sveiką, nes mano priešai ir nenaudėliai plėšikai, paliko mane tysoti pusiau gyvą pusiau mirusį“. Palaiminta siela, kuri nuolatos nenuilstamai prašo, su 3 pastovumu ir tikėjimu, kaip vargšė ir sužeistoji, nes ji gaus savo ieškinį ir sulauks amžinojo išgijimo bei slaugymo, jos byla bus apginta nuo jos priešų – nuodėmės aistrų, kadangi ištikimas yra Dievas, kuris šitai pažadėjoc . Tesuteikia jis mums mūsų ieškinį. Garbė jo gerumui! Štai mieste pasirodo valdžios pareigūnas, labai nepatenkintas piktadariais ir pasalautojais; 9 1 jei prie jo prisiartins žmogus, kurį apiplėšė vagys ar plėšikai, ir pasakys: „Prašau tavo pagalbos: mano priešas mane pastvėrė, apiplėšė ir mane apipylė žaizdomis, padarė tą ir aną“. Ir tada valdžios pareigūnas, atsisėdęs į teismo krasę, tuojau pat paveda surasti tą priešą bei piktadarį, ir jį suradęs atiduoda kankinimams ir bausmėms. Šitaip žmonės gali sulaukti pagalbos ir jų teisės apgynimo iš aukštybių, prisiartinę prie Viešpaties, pateikę jam savo reikalą ir atkakliai prašydami. Kadangi jis gali palengvinti protinę sielos žemę, apgultą aistrų ir tamsybių kar- 2 tėlio jūros, piktybės galybių, ir ją iškelti virš jūros paviršiaus, jeigu tik siela tiki jo pažadais, nuoširdžiai jį myli ir jo šaukiasi, jeigu ji visados tikisi, kad Dvasia, jos neaprėpiamoje meilėje, ją visiškai išvaduos iš aistrų. Garbė jo didenybei per amžių amžius. Amen.

a Plg. Ps 44, 8.

b Plg. Ps 103, 15.

c Plg. Žyd 10, 23.

67

XVII Apie ištvermę ir tyrą meilę

ie, kurie savo širdies pastatą stato ant smėlioa ir priima žodžio sėklą į užkietėjusios širdies uolėtąją žemęb , savyje neturi tikrojo pamato ir neįstengia kantriai pakelti Piktojo išmėginimų vargo, bet visus juos užklumpančius vargus perneša nekantriai; jie neįstengia pakelti piktųjų dvasių išpuolių bei išmėginimų, kurie juos ištinka dėl to, kad jie ieško Karalystės. Išties tokių žmonių nusistatymai yra tokie: „Jeigu aš tuojau pat, – sako jie, – negausiu Dvasios malonės, einu iš čia; man nėra įmanoma išsilaikyti, aš negaliu ilgą laiką kantriai tverti. O jeigu ją gausiu, tuomet pasiliksiu“. Toks žmogus net ir gavęs malonę neišsilaiko, kadangi jis negali kilniadvasiškai pakelti suspaudimų, nes iš anksto tam nepasiruošė. Argi po malonės gavimo jau daugiau nebebus karo, nebebus suspaudimų, daugiau nepakils Piktojo bangos? Kaip tik tuomet gausiau išbandymų, didesnis prakaito liejimas, galingesni antpuoliai. Kadangi atitinkamai sielos pažangą malonėje, atitinkami užgriūva ir Piktojo išmėginimai, ir nedorybės galia užsipuola mėginti sielą tiek, kiek ji įstengia kantriai pakelti. Mat aukščiau paminėtieji asmenys atėjo tarnauti Viešpačiui tarsi dėl užmokesčio, kaip kokie kitataučiai ir svetimšaliai, ir jie nepasirinko patikti ir plušėti šeimininko namuose kaip ištikimi tarnai ir namiškiai. Tie žmonės dar net nedirbę jau prašo užmokesčio, o privalėtų kaip skolininkai ir gerai nusiteikę bei ištikimi savo Viešpaties tarnai, nori nenori, save spausti gerajai ir šauniajai Kristaus įsakymų tarnystei ir stengtis visuomet visame kame patikti Dievui, nesvarbu, ar jau būtų gavę iš jo kokią nors dovaną, ar vis dar jos nebūtų gavę. Ir reikėtų samprotauti šitaip: Mano šeimininkui aš skolingas visą savo palankų nusiteikimą jam tarnauti ir visados patikti; nepriklausomai, ar jis man duoda savosios Dvasios malonę, ar jos neduoda; tiek kiek tai mano galioje, aš neapleidžiu bėgimo lenktynių ir savosios tarnystės; aš nepametu vilties į savo Viešpatį – nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadusc ; aš jam visuomet dėkoju už visus man jau suteiktus dalykus, už patį mano egzistavimą, už jo vadovavimą, už tai, kad jis mane palaiko vertu visos savo Apvaizdos globos, ir kad jo dėka aš pasirinkau tokią gyvenseną ir šį askezės gyvenimą. Jis pajėgus mane pripildyti savo malonės – nes jis ištikimas ir teisus, ir ką pažadėjo, tą ištesi, jeigu aš kantriai tversiu iki galo tikėjime ir diegsiu visas dorybes kiek tik pajėgsiu. O dar ir šitaip sau galvočiau: Kas gi toks esu aš ir kokios nusipelniau garbės, kad bent jo vardas ant manęs būtų ištartas, juk aš esu absoliučiai niekam tikęs? Taigi jeigu aš tvirtai laikysiuosi ir užsidegęs su visu uolumu iki pat galo darysiu tai, kas jam patinka, bei jam tar-

T

a Plg. Mt 7, 26.

b Plg. Mt 13, 5.

c Plg. Žyd 10, 23.

69

11

2

3

4

XVII Apie ištvermę ir tyrą meilę nausiu visomis dorybėmis, jis, būdamas maloningas ir teisingas, kada nors įvykdys savuosius pažadus, kadangi jis nemeluoja. Net jeigu jis nori mane atiduoti pragarui, kad ten būčiau baudžiamas už savo nuodėmes, aš jo neapleidžiu ir nesikratau meilės jam, kaip ir palaimintasis Jobas pasakė: Net jei tu mane ir užmuštum, aš tavęs neapleisiu ir savojo nekaltumo jokiu būdu nepamesiua . 5 Šitoks žmogus kaip ištikimas tarnas ir gerasis prievaizdas, kuris parodė savo visišką atsidavimą savajam šeimininkui, daug triūsęs ir kentėjęs ir nieko neapleidęs savo puikioje tarnystėje, aprėpiančioje visas dorybes, būdamas teisus ir šventas, tampa gyvenimo paveldėtoju, kadangi jis ne dėl užmokesčio atėjo tarnauti ir įtikti, bet su užsidegimu save visiškai pavedė savo šeimininkui, kad būtų jam paslaugus ir įtiktų, ir kaip tik dėl to jis yra palaikytas vertu Dvasios įvaikinimo ir tampa Karalystės paveldėtoju. Išties Viešpats sako: Geras ganytojas už avis guldo gyvybęb , – tai reiškia tą, kuris kovoja dėl Karalystės ir išgelbsti savo sielą, jis pasišvenčia iki mirties; o samdinys, ne ganytojas, pamatęs sėlinantį vilką, kitaip tariant, vargus ir išmėginimus, palieka ir pabėgac iš Dievo tarnystės ir savo širdies sergėjimo dėl šventųjų įsakymų. 21 Tad uoliai stenkimės su viltimi, tikėjimu ir su visa ištverme save tobulai patikėti Viešpačiui, stipriai įsikibę į visus įsakymus ir apsirūpinę visokia dorybinga būdo savybe; ir jis savo ruožtu greitai mums ištesės savo pažadus, kadangi jis nemeluoja, su sąlyga, jei tik mes kaip ištikimi tarnai ir namiškiai su nuolatiniu uolumu ir spontanišku mūsų laisvos valios pasirinkimu įvykdysime visa, kas jam patinka; ir šitaip palaikyti vertais jo malonės ir paguldę mūsų širdyse tikrąjį pamatą – Dvasios galybę, mes sugebėsime kantriai pakelti visus išmėginimus ir vargus, ir tokiu būdu, Dvasios padaryti nepriekaištingais, mes tapsime verti amžinųjų gėrybių per amžių amžius. Amen.

a Plg. Job 13, 15; 27, 5.

70

b Jn 10, 11.

c Jn 10, 12.

XVIII Dievo ir sielos neaprėpiamumas

as regėjo ir surado namų šeimininką, tas regėjo ir surado viską, kas yra jo namuose. Analogiškai ir tas, kuris ieško Viešpaties ir jį suranda, surado visas dangiškąsias gėrybes: kadangi jame slypi visi išminties ir pažinimo lobiaia . Tad ką pasakysime? Kur yra Dievas, kuris nėra matomas? Ar žemėje? Ar danguje? Ar po jūra? Ar po žeme? Kas gali jį pagauti ar pamatyti? – Nė vienas iš kūrinių. Jis leidžiasi pagaunamas ištikimos ir jį mylinčios sielos, kadangi jis taip pamilo šį kūrinį – sielą. Ir, kita vertus, panašiai, kas gali išvysti ar pagauti sielą? Arba kokia ji yra? Ji nesirodo. Pats žmogus savęs nepažįsta, kolei Viešpats jam apreiškia. Išties, kur tik žmogus nebuvoja savo mintimis? Kaip Išmintis byloja: Bedugnę ir širdį kas ištyrinėsb ? Ir dar, psalmininkas sako: Bedugnė šaukia bedugneic . Taigi vien tik Dievas gali surinkti jos mintis ir ją išlaikyti savo valioje. Taigi, kaip buvo pasakyta, siela pagauna Dievą savo meile; mat Dievas savo valia panorėjo, kad būtų pagaunamas ištikimos sielos, ir Dievas pagauna sielą į save, ištiesina visas jos mintis, ją veda ir nuo jos atskiria įsimaišiusią, jai svetimą, pasaulietišką dvasią. Išties nuo Adomo nusižengimo laikų visa žmonių giminė į savo prigimtį, į sielą bei kūną, priėmė karčius mirties, tamsybių bei nuodėmės nuodus, kurie skatina nusidėti, ir niekas negali slaugyti, išvaduoti ir išgydyti žmonijos bei nužudyti mūsų žudiko, išskyrus tik Dievo Dvasią. Išties yra parašyta: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmęd . O kadangi blogis, kuris tūno žmoguje, žino, kas vienintelis gali jį nužudyti, todėl atpalaiduoja ir praskiedžia žmogaus intelektą, paskatindamas leistis į pasaulietiškus reikalus, ar į kokius nors kitus, laikomus pagirtinais, su vieninteliu tikslu, kad tik jį nukreiptų nuo to ieškojimo bei triūso. Mat jis žino, kad jeigu bus ieškomas tas, kas jį nužudo, tuomet jis greitai pražus. Todėl jis visomis priemonėmis kovoja, siekdamas suskystinti laisvą apsisprendimą ir pasėti gražiai atrodančių patarimų, kad tik intelektas nuo to siekinio atsiskirtų, nukryptų ir iš akių pamestų ieškoti to, kuris nužudo nuodėmę. Tad mes, o mylimieji, visuomet turėkime tenai mūsų tikslą, kovą ir triūsą, nė minutėlės sau nesuteikdami atsipalaidavimo, ir nekreipkime dėmesio į blogio patarimus nei mažame nei dideliame reikale, idant mumyse atsirastų toji dvasinė ir apčiuopiama darbuotė, kuri nužudo mumyse esančią nedorybę. Kadangi tūkstančiai žodžių neduoda jokios naudos, o yra reikalinga dvasinė apčiuopiama darbuotė. Išties, vienoks yra tas, kuris klausosi žodžio ir džiaugiasie , ir kitoks yra tas, kuris savyje jaučia energingą dieviškosios galybės veikimą, dėka ko yra

K

a Kol 2, 3.

b Sir 42, 18; 1, 3.

c Ps 41, 8.

d Jn 1, 29.

e Plg. Mt 13, 20.

71

11

2

3

4

XVIII Dievo ir sielos neaprėpiamumas

21

2

3

4

5

nugalabijama nuodėmė. Vienoks yra šis ir kitoks anas. Klausytis žodžio taip pat šaunu, tačiau tas, kuris jaučia energingą dieviškosios galybės veikimą, priartėja ir turi bendrystės ryšį su dieviškąja prigimtimi, kaip yra parašyta: kad taptumėte dieviškosios prigimties dalininkaisa , – ir, turėdamas savyje Dievo sėkląb , jis turi dalį Šventojoje Dvasiojec , kaip jau būdamas tiesos vaikud . Taigi vien tik Dievas pajėgia suturėti sielą ir suburti jos mintis, kaip mes jau paminėjome aukščiau, niekam kitam to padaryti neįmanoma. Tad kurgi yra siela? Štai ji visa randasi kūne, ir visa anapus kūno, ji mąsto apie būsimuosius dalykus, samprotauja apie įvyksiančiuosius. Kūnu ji yra žemėje, o mintimi – danguje, jei tik ji verta ir ištikima. Panašiai ir nusidėjėlio siela, kūnu ji yra žemėje, o išorėje atlieka nedorybes tolimuosiuose kraštuose. Tačiau vertoji, kūnu būdama žemėje, savo mintimi gyvena danguje, ir Viešpats, kuris yra danguje, patalpino šios sielos kūne savo paveikslą. Garbė didingumui to, kuris taip pamilo žmonių giminę! Mat kas gali sutraukti pieno skystumą į vientisumą ir tirštumą jeigu ne šliužo fermentas įpiltas į pieną? Analogiškai, kas gali palengvinti sielą, išsibarsčiusią mintimis ir savo prigimtimi tik tvarinį, ir ją užkelti į dangų, suteikti jos mintims tirštumo, tvirtumo ir vientisumo, jeigu Dievo Dvasia, nevirtusi nelyginant sparnai, nepalengvins sielos, neiškels jos virš prigimties ribų ir nesuburs jos minčių į vieną dievišką mintį? Išties pranašas sako: Jų širdis sutirštėjo kaip pienase . Čia jis turi omenyje du sutirštėjimus: sielas, kurios sutirštėja Dieve, įsitvirtina malonėje ir pasaulyje iš aukštybių, bei kitas sielas, kurios sutirštėja nedorume, įsitvirtina šiame pasaulyje ir tampa sklidinos nedorumo. Mat kaip šios įsitvirtina ir sukietėja nedorume, taip ir anos įsitvirtina ir sukietėja Viešpatyje. Kaip paukščiui žemė yra dangus, kuriame jis buvoja, taip yra ir su nusidėjėlių mintimis bei intelektu: visados tūnodami blogose mintyse, jie gyvena ūkanotoje bei tamsioje žemėje drauge su piktybės dvasiomis, ten vaikštinėja bei buvoja. Lygiai taip ir teisiųjų intelektas bei mintys buvoja gyvybės žemėje, šviesioje Dvasios žemėje, jie ten vaikštinėja ir jau nuo dabar ten gyvena, nuolatos būdami gerose ir dangiškose mintyse. Apie tai kalbėjo Viešpats: Ir Sūnus padarys dar didesnių darbų, kad jūs stebėsitėsf ; – gyvenimo darbų, nemirtingų ir nepraeinančių, skirtų tikinčiųjų sielai bei intelektui, ir ten jie vaikštinėja ir atremia minčių žingsnius. Jis paruošė naują šviesos žemę ir naują Dvasios dangų, trumpai tariant, – naują pasaulį ir amžinąją Karalystę. Į ją iš mirties žemės ir ūkanotos dvasių piktybės, kur anksčiau buvojo jų mintys, jis perkėlė jį priėmusias ir mylinčias sielas, – į gyvenimo ir šviesos žemę, kur gyvena šventųjų dvasios; į čia remiasi intelekto žingsniai ir vaikštinėja mintys, iš mirties perkeltos į amžinąjį gyvenimą. Taigi Viešpats pažadėto nuveikti dar didesnių darbų, kurių dar lig šiol nebuvo, nors kas liečia regimuosius dalykus, visa pasaulio sąranga egzistavo: kalnai, medžiai, debesys, dangus, saulė, žvaigždės, mėnulis, žmonės, gyvūnai, vandenys, jūros, upės ir visas jų darnus išdėstymas. Taigi, kalbėdamas apie naujus ir amžinuosius darbus, jis turi omenyje sielos perkeitimą, jos sveikatą ir amžinąjį išgijimą, amžinąsias statybas, kylančias iš Dvasios, – ką jis padovanojo vertajai ir ištikimajai sielai. Tad prašykime Viešpatį ir laukime jo nesvyruojančiu tikėjimu, kad mumyse atsirastų Šventosios Dvasios apčiuopiamas veikimas, kuris nužudytų nuodėmę, idant jau šiapus apvalyti ir pašventinti, mes taptume verti dangiškosios Karalystės Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kua 2 Pt 1, 4.

72

b Plg. 1 Jn 3, 9.

c Plg. Žyd 6, 4.

d Plg. 1 Jn 3, 19.

e Ps 118, 70.

f Plg. Jn 5, 20; 14, 12.

riam šlovė ir galybė per amžių amžius. Amen.

73

XIX Siela – dvasinis miestas

idis ir brangus kūrinys Dievo akyse yra siela. Prie jos subtilios sąrangos supratimo ga- 1 1 lime priartėti štai tokiu pavyzdžiu: tarkime, stovi miestas, turintis prospektus, patarėjų rūmus, viešuosius pastatus, gatves, kvartalus, rūmus ir daugybę kitų įvairių pastatų. Jame yra vietos, pritaikytos miesto kilmingiesiems susirinkti bei drauge visiems piliečiams; tenai sėdi teisėjas, sprendžia bylas ir pasmerkia myriop visus miesto piktadarius, plėšikus, vagis, raganius, svetimautojus ir sąmokslininkus. Mieste teisėjas gavo karaliaus įgaliojimus, t. y. karaliaus atvaizdus ir antspaudus; tokiu būdu jis, remdamasis karaliaus įgaliojimu, gali teisti ir mirtimi nubausti piktadarius. Taip yra ir su didžiu dvasiniu Dievo miestu – siela drauge su joje esančiais piliečiais – mintimis: jeigu ji, dėka tikėjimo ir jos dorybingos gyvensenos, gaus įgaliojimus iš aukštybių, Dvasios kalavijąa , dangiškąjį Kristaus atvaizdą ir šviesius dangiškuosius bei dvasinius antspaudus, tuomet ji gali pasmerkti ir nuteisti joje esančius priešus, piktadarius, sąmokslininkus bei plėšikus – kitaip tariant, piktybės dvasiasb . Tačiau pagal kitą palyginimą tai tinka ir Viešpačiui. Tarkime, kad miestą vargina priešai 2 bei sąmokslininkai, o jis neturi teisėjo ar valdytojo; iš to miesto miestelėnų atsiranda vienas žmogus, kuris nuvyksta pas karalių ir, atidavęs jam visą savo nuosavybę, gauna iš jo įgaliojimus ir šitaip sugrįžta atgalios; o sugrįžęs jis sulaikė ir mirtimi nubaudė mieste esančius priešus bei sąmokslininkus. – Lygiai taip pat ir Viešpats, antrasis Adomasc , vienintelis atsirado iš visos Adomo giminės, kuris atidavė savo kūną už visą žmonių giminę; ir, gavęs valdžią, karalystę bei viešpatavimą, sunaikino visą tironišką piktybės galybę; Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jas prismeigdamas prie kryžiausd . Mat jis prisiėmė (žmogaus) kūną ir jo dėka nugalėjo priešą ir, pasmerkęs jį per savo kūniškumą, pakilęs į dangų tenai atsisėdo, kur prieš jį kniūbsti parpuola visos dangiškosios būtybės, visi žemiškieji bei požemio gyventojaie . Ir tokiu būdu jis nuo šiol dvasiniams savo miestams – sieloms, kurios jo ieško, jam paklūsta bei trokšta, kad jis jiems karaliautų, – iš aukštybių pasiunčia šviesų ir dievišką savosios Dvasios paveikslą, dangiškąjį žmogų; pastarajam jose įsispaudus ir įsimaišius, sielos gyvena ramybėje, džiaugiasi ir krykštauja iš nenusakomo džiugesiof ; ir šitaip, pasirodžius dangiškajam teisėjui, sielos priešai yra pašalinami, ir dvasiniame mieste įsiviešpatauja didžiulė taika. Jeigu žmogus nebus gavęs karaliaus įgaliojimų, kalavijo ir antspaudų, jis negali teisti ir mir- 3

D

a Plg.

Ef 6, 17.

f Plg. 1 Pt 1, 8.

b Plg.

Ef 6, 12.

c Plg.

1 Kor 15, 45–47.

d Plg.

Kol 2, 15.14.

e Plg.

Fil 2, 10.

75

XIX Siela – dvasinis miestas timi nubausti piktadarių, bet jis yra lygiai kaip ir visi kiti. Taip yra ir su siela: jeigu ji savyje nebus gavusi dangiškojo Kristaus paveikslo, nenusakomos šviesos drabužių bei dangiškųjų antspaudų, kurie yra Dvasios dovanos, – ji negali padaryti, kad josios priešai ir sąmokslininkai būtų nubausti mirtimi bei pasmerkti. Ir vos išgirdusi apie dangiškojo valdytojo atvykimą, ji džiaugiasi ir krykštauja, o tuo tarpu jos priešai – piktybės dvasios, yra suimami baimės, dre4 bėjimo ir išgąsčio. Kai į miestą atvyksta valdytojas teisti ir mirtimi nubausti mieste esančių plėšikų ir piktadarių, miesto piliečiai džiaugiasi, o priešai tuo tarpu yra apimami išgąsčio ir baimės, o kai jie stojasi priešais valdytojo veidą, susigėsta ir dreba; o tuo tarpu piliečiai turi kuo didžiausią pasitikėjimą (παρρησία) ir džiaugsmą, kadangi yra pašalinami visi miesto piktadariai, priešai bei sąmokslininkai. Analogiškai, kai atvyksta ir pasirodo tikrasis ir dangiškasis valdytojas – Kristus sielos mieste, ji pajunta didžiausią tikėjimo drąsą (παρρησία) bei džiaugsmą drauge su visais piliečiais – savo pačios mintimis; o tuo tarpu visi sąmokslininkai ir jos priešai – nedorybės aistros – atsiduria gėdoje, drebėjime bei išgąstyje. 5 Tad ir mes prašykime Viešpatį, kad sulauktume Dvasios dangiškosios dovanos ir nugalabytume mumyse esančias mums svetimas nedorybės aistras, idant tokiu būdu, tapę jam priimtinais ir be priekaištų įvykdę jo įsakymus, taptume vertais jo Karalystės Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriam šlovė ir viešpatavimas per amžių amžius. Amen.

76

XX Dvasios galybė ir nauja kūrinija

aip Tėvas myli Sūnųa ir kaip pats Tėvas moko jį visų dalykų, taip yra ir su krikščioniais, 1 1 kurie myli Viešpatį: pats palankus metas, darbas ir Viešpats moko juos dangiškosios doktrinos ir mokslo. Kaip nutinka kasdieniame gyvenime: jei žmogus turi aukso, sidabro, nuosavybės ir daug 2 turto, jis nori iš savęs paties pagimdyti vaikų, idant jie paveldėtų tai, kas priklauso tėvui; o jeigu tas žmogus neturės paveldėtojo, tuomet jis liūdės ir neturės ramybės. Taip ir Viešpats: sutvėręs Adomą, šią žemę ir dangų jam įrengė už namus ir paskyrė jį visos kūrinijos karaliumi; Viešpats jam dar paruošė ir dangiškąjį paveldą, idant žmogus taptų Kristaus draugu ir broliu, Šventosios Dvasios sužadėtine bei bendrininke. Išties, kaip jūs mylite Viešpatį iš visos širdiesb ir tampate svetimšaliais bei pakeliate suspaudimą, lygiai taip ir Viešpats pamilo mus iš visos širdies, kentėjo ir buvo nukryžiuotas, idant į savo paveldą bei gyvenimą įvesdintų žmones: juk jis nužengė (į žemę) dėl nusidėjėlių. Ir liūdi Viešpats, dangiškasis Tėvas, jei iš savo prigimties nepagimdys vaikų ir nepatikės jiems paveldo – dangaus Karalystės, kurią jiems prirengė. Išties visi gyvenę teisuoliai buvo žmonės kaip visi kiti ir vilkėjo kūną, visgi jie žemėje atliko 3 darbą, pranokstantį likusių žmonių darbus, kadangi jie viešpatavo kūrinijai bei mirčiai. Mozė kreipėsi į vandenį, ir šis pavirto kraujuc , kreipėsi į žemę – ir išropojo varlėsd , kreipėsi į mirtį: „neperžengsi slenksčio“, ir mirtis pakluso ir įvykdė Mozės valią; ir galop mirtis sužinojo, kad nuo tol jau daugiau nebekaraliauja, kai pabijojo Mozės duoto paliepimo ir jam pakluso. Mat Mozės veide atsispindėjo dieviškosios šviesos garbės antspaudas, – tas pats antspaudas, kuriuo buvo pasipuošęs Adomas prieš nusižengimą: kadangi pats Adomas buvo apsivilkęs Dievo garbe ir dieviškuoju drabužiu. Taigi niekas iki Mozės neturėjo to ženklo savo veide, vien tik Mozė jį turėjo. Tad nustėro mirtis, išvydusi tą ženklą, kadangi nuo Adomo laikų iki to laiko niekas to ženklo neturėjo; ir ji apie save pranašavo, jog žmonių giminė ruošiasi jai karaliauti ir padaryti ją pavaldžia, ir taip iš tikrųjų įvyko. Mat vėliau pasirodė ir dangiškasis Adomas ir per kryžių pasmerkė mirtį; jis nusileido į kapus ir apsireiškė anksčiau numirusiems pranašams bei teisuoliams. Kadangi jie liūdėjo neva nesulaukę pažadų, o Viešpats juos prikėlė iš kapų ir apvilko juos dieviška garbe; ir jie pasirodėe Jeruzalės mieste, pamatė savo bičiulius bei giminaičius, o po to vėl užmigo. Juk būtent tada Viešpats sutraukė Piktojo saitus bei grandines ir nugalabijo velnią.

K

a Plg. Jn 3, 35; 5, 20.

b Plg. Mk 12, 30.

c Plg. Iš 7, 20.

d Plg. Iš 8, 2–3.

e Plg. Mt 27, 53.

77

XX Dvasios galybė ir nauja kūrinija 4

21

2

3

4

Elijas valdingai surišo dangaus raktus ir nekrito lietusa . Kaip jis įstengė šitai padaryti? Prisiartino prie Dievo, jį įtikėjo ir pamilo. Ir aš tau nesakau, kad jis ištiesė savo rankas į dangų, nei kad savo paties galia nuleido žemyn dangiškąją ugnį ir sudegino aukų altorių bei netikruosius pranašusb , bet dieviškoji galybė veikė drauge ir talkininkavo jo meilei bei tikėjimui ir būtent ji visa tai įvykdė per Eliją. Kitas teisuolis ištarė žodį, ir sustojo saulėc ; dar kitas užčiaupė liūtų nasrusd . Matai, kaip teisuoliai yra kūrinių karaliai, ir visi kūriniai atbėga priešais juos. O kraujoplūdžiu serganti moteris, kurios neįstengė išgydyti gydytojaie , – negi pats Viešpats atėjo pas ją? Argi ne ji pati prilietė jo drabužio kraštelįf ? Nuo pat gimimo aklas, – argi ne jis pirmas ėmė šauktig ? O Zachiejus, – argi ne jis pirmas įkopė į medįh ? O dabar žmonės gyvendami yra numirėliaii , Viešpats ateina į tuos, kurie tiki, apsigyvena jų sielose; jis nupurto nuo jų širdžių akmenis bei kapų rūsius – netyrąsias dvasias, padaro jų sielas nemirtingas ir atgaivina, prikeldamas iš jų merdėjimo. Kaip pirmieji teisuoliai įtikėjo Viešpatį ir atbėgo pas jį, taip ir mes savo ruožtu turime mylėti Dievą visa širdimij , tikėti jį bei klausyti, ir šitaip jis ateina į mūsų mintis bei samprotavimus; jis sutrauko visą šėtono statinį, jo grandines bei saitus, ir apvalo mūsų širdis nuo raupsų, jas atgaivina iš merdėjimo ir apšviečia apakusį intelektą. Mat visi kūriniai, kuriuos sutvėrė Dievas, egzistuoja nuo pat pradžių: upės, kalnai, kalvos, gyvūnai bei šaltiniai. Ką tad reiškia, kad atėjęs ir žmogaus kūną apsivilkęs Viešpats atlieka didesnį darbąk už anuos, kai regis nieko nestigo kūrinijai? Kokia jo žodžių prasmė: Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir aš darbuojuosil bei: atlieku darbus dar didesnius už šituosm , jeigu jau egzistavo apsodinta žemė, augalai, dangus, saulė bei mėnulis? Tačiau yra aišku, kad jis ateina atlikti didesnio už regimuosius darbo, kuris kūno akims nėra matomas. Išties jis ateina atitiesinti šėtono slaptai pagadintus protus ir sielos žemėje pasėti dangiškąją sėklą, kaip kad žemdirbys apsėja dirvą regimame pasaulyje. Negi Viešpats įkinko jaučius? – Tikrai ne. Nejaugi jis pasodina regimus sodinukus? – Tikrai ne. Nes siela – tai vynuogė Viešpačiui, ir Viešpats – sielai; ir jis ten pasodina meilės bei malonaus džiaugsmo šaknis ir gyvenimo šaltinius, trykštančius širdyje, naują dangų ir naują žemę bei naujus šviesulius. Išties, jeigu jis šitokia garbe apgaubia žemės gėlesn ir aprengia žibuokles purpuru, juo labiau jis pagerbs protingąją sielą, ją papuoš dvasiniais papuošalais bei apvilks Dvasios purpuru. Mat tokia buvo jo valia ir tokį darbą jis dirba sielose, idant siela susijungtų su dangiškąja Dvasia ir gautųsi žemiškųjų būtybių su dangiškosiomis mišinys bei bendrystė, su sąlyga, kad mes mylėsime vieni kitus ir tikėsime į Dievą; ir tada jis mums dovanoja savo paveldą. Nes tai jis užgesina mumyse esančią ugnį, o kas liečia mus – svarbiausia, mylėkime jį, o jei ko neįstengiame padaryti, jis pats ateina ir sunaikina mirtį. Juk žmonės neįstengė nugriauti Jerichoo sienų, bet jos nuvirto dėka dieviškos galybės. Jeigu valdytojas turi priešais save antspaudą bei paveikslą, dėka to paveikslo, einančio jo priešakyje, jis gali autoritetingai bausti mirtimi ir ištremti visus nepaklusniuosius. Ir jeigu negyvas paveikslas įkvepia tokią didžiulę baimę bei pagarbą, juo labiau dangiškasis paveikslas, gyva Dievo galybė ir dieviškasis dangiškasis antspaudas, jeigu jie bus atvaizduoti širdyse, nužudo ir padaro galą tamsos galybėms, slapta įsimaišiusioms į širdį, bei išnaikina bet kokią a Plg. 3 Kar 17, 1.

f Mt

9, 20.

l Jn 5, 17.

78

g Plg.

b Plg. 3 Kar 18, 36–38.

Jn 9, 1. Mk 10, 47.

m Plg. Jn 5, 20; 14, 12.

h Plg.

c Plg. Joz 10, 13.

Lk 19, 4.

n Plg. Mt 6, 29–30.

i Plg.

d Plg. Žyd 11, 33.

1 Tim 5, 6.

o Plg. Žyd 11, 30.

j Plg.

e Plg. Mt 9, 20. Lk 8, 43.

Mk 12, 30.

k Jn

5, 17.

priešo galybęa . Garbė Viešpaties didžiadvasiškumui bei jo neaprėpiamam gailestingumui per nesibaigiančius amžių amžius. Amen.

a Plg. Lk 10, 19.

79

XXI Statyti ant Kristaus

ats mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra pamatasa , jis pats atbaigimas, kertinis akmuob . Išties Viešpats yra iš žemės ir iš dangaus: nes Dievas nužengė iš dangaus ir priėmė žmogų1 iš žemės ir susimaišė su žmogumi. Štai jis iš dangaus ir štai jis iš žemės, štai jis pamatas ir kertinis akmuo. Tokia buvo jo valia veikti; tiems, kurie yra iš žemės, jis suteikė Šventąją Dvasią iš dangaus, idant esančius iš aukštybių bei esančius iš žemai padarytų viena Bažnyčia, įmaišęs dievybę į žmogystę. Kai išgirsi kalbant apie pamatą – suprask, kad kalba eina apie Viešpatį: mat jis yra nustatytas pamato matmuo ir tie akmenys, kurie skirti panaudoti statybose, privalo turėti tuos pačius matmenis kaip ir pats pamatas, idant visas pastatas būtų vieningos struktūros. Išties statyboms netinka nei per trumpi akmenys, nei per ilgi, bet puikiai tinka tik tie, kurie lygiai atitinka pamato matmenis. Taip ir Kristus, būdamas tikrasis pamatas ir kertinis akmuo, pakvietė visus žmones pasiekti tą patį Kristaus tobulumo matą. Apie tai kalba Apaštalas: Kol mes visi kaip vienas tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saikąc , ir dar: kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristujed , bei: kad būtumėte pripildyti visos Kristaus pilnybėse . Kristus pašaukė žmonių giminę pasiekti šitą saiką, į tokias statybas žmonės yra kviečiami, tiksliai atitinkant matmenis pamato, kuris yra pats Viešpats: šlovė jo didingumui. Visas pasaulis stoja regimojon tarnystėn, o tuo tarpu Dievo tarnai atlieka neregimąją tarnystę slėpinyje, ir žmonės to nežino. Mat kaip angeliškoji prigimtis, būdama neregima, tarnauja neregimajam Dievui neregimame pasaulyje, taip ir siela, būdama dvasia, neregimu būdu tarnauja neregimajam Dievui. Ir šėtonas, būdamas dvasia, ir pats slaptu būdu veda kovą širdies gelmėse. Tačiau tie, kurie dabar turi dvasinę darbuotę, anot Apaštalo žodžių: grumiasi ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovaisf . Tokia yra dievybės galybė: būdama neregima ji sutvėrė pasaulį, kuris regimas. Panašiai ir siela, būdama neregima, sutvėrė pasaulį, kuris nėra regimas. Lygiai taip veikia ir Piktasis: nematoma galia jis įkalina matomoms bedievystės tarnystėms. Klausimas: Kodėl velnias, kai jo paklausė: Iš kur ateini?, atsakė: Klajojau po žemę ir štai g aš ? Atsakymas: Didžioji dalis tokių klausimų yra neišsprendžiami, visgi man teko girdėti tokį

P

a Plg. 1 Kor 3, 11.

b Plg. Ef 2, 20.

c Ef 4, 13.

d Kol 1, 28.

e Ef 3, 19.

f Ef 6, 12.

g Job 1, 7.

1. T. y. įsikūnijo.

81

11

2

3

2

XXI Statyti ant Kristaus

31

2

3

4

dalyką: burtininkai laiko demonus sau pavaldžius. Ir nutinka taip, kad vienu metu dvidešimt arba ir trisdešimt burtininkų užkeikimais bei burtais šaukiasi tų pačių demonų, idant darytų bloga; ir kiekvienas iš tų demonų, būdamas vakarų ar rytų pakraščiuose, pasiskubina tą pačią valandą visiems pasirodyti ir atlikti savo piktąjį darbą. Jeigu tad blogis tą pačią akimirką suskuba visiems paklusti, juo labiau gėris gali pasirodyti ir pagelbėti visiems, kurie jo šaukiasi! Didžioji dalis tokių klausimų pranoksta mano silpnumą. Karališkosios taurės pagaminimas nėra užbaigiamas vienu ypu, bet ji daugybę kartų įkišama į ugnį, po to apdirbama plaktuku ir įvairiais būdais dailinama ir tik tuomet išeina brangi taurė, tinkama karaliaus stalui. Lygiai taip ir siela, įvairiai puošiama bei mankštinama, su laiku tampa brangia taure dangiškajam karaliui. Yra žmogus, kuris turi daugybę gyvenimiškų dorybių, tokių kaip: neturtą, pasninkus, budėjimus, bet kadangi jis darbuojasi dėl žmogiškos garbės, o ne dėl Dievo, todėl šiapus gauna savo užmokestįa , mat žmonės, kurį jį pagerbia, būtent jie yra jo dievai. Ir yra taipogi kitas, kuris nori likti žmonių nepastebėtas ir patikti Dievui; dažnai jis padaro ką nors neapgalvotai ir ganėtinai naiviai palyginus su anuo, kuris viską daro tiksliai; bet kadangi antrasis daro dėl Dievo, jis yra labiau priimtinas nei pirmasis, kuris dirba vaikydamasis žmonių garbę. Kadangi esi sūnus to, kuris peržengė įstatymąb , todėl neišvengiamai, tave, kaip jo sūnų, yra paženklinusi tiršta tamsa, voratinklisc , nepaklusnumas ir kalavijas, lygiai kaip ir visus kitus jo vaikus. Tau reikia atitolti nuo pragaištingos giminystės su nuodėme bei apgailėtino jai įpročio ir įsisavinti antrojo Adomo, kuris yra dangiškas, gyvenseną, giminystę ir dvasinius papročius, įsigyti Kristaus nuovokąd , idant taptum jo sūnumi ir paveldėtoju. Išties visas įstatymų teisynas, pranašai, apaštalai, angelai ir (Viešpaties) atėjimas yra nukreipti prieš blogį, kuris prasibrovė į pasaulį ir įsiviešpatavo, kad jį pašalintų ir švęstų pergalę; beje ir romėnų įstatymai savo ruožtu užkerta kelią blogiui, tačiau kas liečia šėtoną, – to negali padaryti nei pranašai, nei apaštalai, nei Raštas. Tuo tarpu tu regi grėsmingą blogį, kuris suėmęs pasaulį, žmones, kurie mėgaujasi mirtimi ir yra jos sučiupti, ir retą gėrį, jog iš daugybės tik nedaugelis yra išgelbėjimo kelyjee . Tad yra būtina mums, kurie artinamės prie gyvojo Dievo per dorybingą gyvenseną, tampriai su juo susiderinti ir prie jo prisišlieti, kadangi jis yra galvaf , perlas, pamatas; ir jei žmogus neįsigyja šio pamato, jis nežino, kur statyti. Mat jei koks nors žmogus, įsikūręs nuošaliose vietose, praktikuoja askezę ir yra susilaikantis, bet jeigu jis nestatys ant Viešpaties, – statys ant smėliog , ant sunykstančių ir nepatvarių dalykų. Mat jeigu pašalinti žmogui galvą, kiti kūno nariai negalės drauge išsilaikyti, bet netrukus jie suyra bei pagenda, lygiai taip ir siela yra nepajėgi išgyventi be Galvos, kitaip tariant, be Kritaus, kaip ir žuvis neišgyvena be vandens. Tas, kuris turi tokį pamatą, savo darbą stato ant uolosh . Garbė jo gailestingumui per amžių amžius. Amen.

a Plg.

Mt 6, 2.

f Plg. Kol 1, 18.

82

b Plg.

Pr 2–3.

g Plg. Mt 7, 26.

c Plg.

Job 8, 14. Ps 38, 12.

h Plg. Mt 7, 24.

d Plg.

1 Kor 2, 16.

e Plg.

Lk 13, 23.

XXII Tikrasis Dievo pažinimas

odžių disputai ir pasitikėjimas pažinimu neduoda sielai jokios naudos, bet atvirkščiai – tik blaškymąsi ir žalą. Tie, kurie įsivėlę į šitokius dalykus, yra panašūs į žmogų, kuris vietoje duonos valgo žolę, kuri neturi jokio malonaus skonio ir nesuteikia kūnui jėgų; arba – į žmogų, kuris yra nupieštas ant sienos: tas atvaizdas, tiesa, turi visus reikiamus kūno narius, tačiau nei jis vaikšto, nei juda. Išties visos erezijos nuo pat pradžių iš čia turi savo ištakas: mat žmonės nepatikėjo Apaštalo žodžiais: O (Dievo) turtų gelmea ! Išties, panorėję žodžiais aprėpti Dievo išmintį, jie nuklydo į lankas. O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintįb ? Taigi negali surasti nei tie, kurie siekia tikslaus Dievo apčiuopimo per studijas, nei įgudę mokytojai, kurie save laiko pajėgiais išaiškinti tai, kas liečia Dievą, nepajėgia nieko aiškaus pasakyti ar apibrėžti. Tiesa pranoksta visus drauge: tiek mokinius, tiek ir mokytojus; tiek vieni tiek ir kiti net nenutuokia, kad klysta. Išties jei mokytojas tau pasakys, kad Dievas yra ugnisc , tu aptiksi, kad jis yra tapęs gyvybės vandeniud . Jei tau pasakys, kad jis pasirodo ir yra matomas kaip karalius, tu aptiksi, kad vienam jis pasirodo kaip šešėlis, kitam – kaip elgeta, vieniems kaip Dievas, o tuo tarpu kitiems – kaip eilinis žmogus. Jei ieškosi jo danguje, jis surandamas žemėje; o jei ieškosi žemėje, jis persikelia į dangų. Vienus jis pasitinka kaip apvaizdingas suspaudimas, o kitus tuo tarpu – kaip atgaiva. Būtent todėl reikia atmesti daugžodžiavimą ir tuščias šnekas, kadangi iš to nieko negalima spręsti. Mes svarstome apie dalykus, kurie pranoksta mūsų prigimties lygmeniui būdingą pažinimą, atsisakę priimti Dievo žodį. Taigi, pametę visa tai į šalį, patyrinėkime, kaip žmogus gali ateiti ir prisiartinti prie Dievo, tapti jo mokiniu ir į savo širdį priimti kažką tokio, kas yra svetima šiam pasauliui. Pritarkime tam, kuris pasakė: nė vienas iš žmonių nepažįsta tai kas žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia, esanti jamee . Tad jeigu žmogus, iš to paties molio kaip tu, negali žinoti ar apčiuopti tavo ketinimo, tai kaip gi mirtingieji žmonės veršis ištyrinėti ar apčiuopti Dievo ketinimą? Ir nė vienas žmogus nepažįsta tai kas Dieve, išskyrus tik Dievo Dvasią, esančią jame. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas: apie tai ir kalbamef . Tad ieškokime Viešpaties, ir jis pats mums rodys kelią bei mokys, ir mes galėsime pažinti Dievo slėpinius tiek, kiek juos galima pažinti žmogui, bet ne išsamiai koks yra Dievas. Taigi mums priklauso sužinoti, kaip gimsta žmogus iš Dvasiosg , kaip reikia

Ž

a Rom

11, 33.

f 1 Kor 2, 11–13.

b Rom

11, 33–34.

g Plg. Jn 3, 5.

c Plg.

Įst 4, 24; Žyd 12, 29.

d Plg.

Apr 22, 17.

e1

Kor 2, 11.

83

11

2

3

21

2

XXII Tikrasis Dievo pažinimas

31 2

3

4

priešintis piktybės dvasiomsa ; mes turime būti pamokomi kreiptis pagalbos pas Viešpatį ir kovoti su Priešininku. Mat Viešpats džiaugiasi nuoširdžia žmogaus siela, jis pagrobia į savo karalystę tuos, kurie artinasi prie jo su baime ir nekaltumu. Dar vieną dalyką galiu tau pasakyti: kas ieško Dievo, tas gauna Šventosios Dvasios galią, ir jo prigimtis išlaisvinama kas liečia klaidą ir bailumą; jis gauna krentančio (iš dangaus) maisto, šventosios Ugnies prigimtį. Štai, nudžiūvęs ir nevaisingas medis be žievės; jis turi daugybę šakų, tačiau yra niekam tikęs ir visi praeiviai, ant jo atsisėdę, nusivalo purvą, prilipusį prie jų sandalų. O jeigu jis bus įmestas ir pateks į ugnį, tuomet persimaino į žariją, tuo pat metu ugnies apsuptyje savo prigimtimi pasilikdamas medžiu, ir tada jau niekas negali jo priliesti nei ant jo atsisėsti. Tokią pat gali įsivaizduoti esant ir mūsų prigimtį po nusižengimo – bevaisę, nudžiūvusią, turinčią piktų ir netyrų dvasių šakas; tačiau ji pasikeičia į Dievo galybę, užsidega ugnimi ir šviesa, ir jeigu demonai panorės pagal savo seną įprotį prisiartinti prie sielos ir jai kenkti, ugnis juos nusvilina ir juos nuvaro šalin šviesa, kuri yra panardinusi ir apgaubusi sielą. Nes siela yra taip pakeičiama, kad pats žmogus jaučia tą perkeitimą ir žino, kad jau nebeturi ankstesnės žemiškosios mąstysenos nuovokos. O tai įvyksta, nes siela bendrauja su Dievu ir pakeičia savo prigimtį į atitikimą su Dievu. Kaip motina, turinti mažą kūdikį, jį myli ir, paėmusi į savo glėbį, su dideliu švelnumu apkabina, lygiai taip ir Dvasia ateina į sielą ir priglaudžia prie savo krūtinės, suteikdama didžiulę atgaivą bei džiaugsmą; toks žmogus per dieviškosios galios veikimą yra Dvasios pilnai įtraukiamas, pagrobiamas ir įkalinamas į dangiškųjų slėpinių nelaisvę ir jame atsiranda Dievo persmelkta nuovoka. Ir tuomet jis sunaikina visus daiktus, kurie per nerūpestingumą buvo sukaupti sieloje, išstumia lauk ir išnaikina visus stabų paklydimus, kurie veikė sieloje ir kūne; ir tada toks žmogus tampa visas svirduliuojantis ir apgirtęs nuo meilės, džiaugsmo ir didelio nuolankumo. Taigi visi, kurie atsisakė žodžių tuštybės ir su nuoširdumu atėjo ieškoti Dievo, ir visą savo rūpestį bei intelektą pavedė jamb , iš tikrųjų surado kažką tokio, kas svetima šiam pasauliui ir nepriklauso jų prigimčiai, prisišliejusio prie jų; po truputėlį jie pralobo ir tapo karaliais. Kadangi Viešpaties pasirodymas kūne, apaštalai ir visas vargas, kurį nuo pat pradžių patyrė šventieji, sėkmingai įvykdė ir padovanojo žmonėms šį didžiulį laimėjimą – kad žmonės taptų Dievo šventyklomis, kad Dievas ateitų ir apsigyventų jų sielose, ir kad mirties palikimas, kuris buvo įsibrovęs, būtų išvarytas ir pašalintas. Tad paveskime save pačius Viešpačiui ir siekime surasti Dievo teikiamą dovaną, ir kai surasime, iš jo išmoksime viską, ko negali išmokyti nei įstatymo mokytojai, nei įgudusieji svaidytis žodžiais.

a Plg. Ef 6, 12.

84

b Plg. 1 Pt 5, 7. Ps 54, 23.

XXIII Reikia kilniadvasiškai pakelti įvairius išmėginimus, kurie mus ir ištobulina

ievo žmogus, kuris iš tiesų žengia teisingumo keliu, ir paklusnus Viešpaties tarnas visuomet daro pažangą bet kokiame gėryje bei kiekviename dorybės stovyje ir, kiekvieną dieną taurėdamas, darosi geresnis už save ir įsigyja pamatą visiems dorybės veiksmams, pavyzdžiui, nuolankumui, romumui, maloningumui, kantrybei, pakantumui, meilei, tikėjimui, vilčiai, susilaikymui, drąsai, gerumui. Mat kiekviena ši dorybė turi didelį gylį, apimtį bei veiklos subtilumą. Kaip kad sode būtų daugybė įvairių vaismedžių, ir kiekvienas medis turėtų šakas, o šakos savo ruožtu – mažas ir plonas šakeles bei visą gausybę lapų, lygiai taip ir kiekvienoje dorybėje glūdi gausi veiklos subtilumo įvairovė, didelis gylis, kiekviena iš jų tarsi būtų kažkas atbaigto savyje. O viso šito pamatas, sutvirtinimas ir aukščiausioji viršūnė, ant ko privalo remtis ir statydintis kiekvienas, kuris artinasi prie Dievo, yra pasitikėjimas Dievu ir tikėjimo tvirtumas, – ką kiekvienas, kuris nori patikti Dievui, privalo įsigyti ankščiau už visa kita ir įsitvirtinti pasitikėjime Dievu. Nes tie, kurie pirmiau neįsigijo pasitikėjimo Dievu, yra panašūs į tuos, kurie stato namą be pamatų. Juk ir Makabiejai, didingai kovoję ir daugybėje didelių mūšių didžiadvasiškai parodę kilnumą, savo priešus materialiame kare palenkė dėka tikėjimo į Dievą ir pasitikėjimo juo. Paimkime juos sau pavyzdžiu nematomojoje kovoje prieš piktybės dvasiasa , kadangi tikrieji Kristaus kovotojai privalo būti lygiai tokie veržlūs, drąsūs, kilnūs ir didžiadvasiški. Išties Apaštalas byloja: Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigojeb . Taigi įvairiuose suspaudimuose ir gausiuose išmėginimuose, kuriuos prieš mus sukelia piktybės dvasios, mes, kilnūs Kristaus atletai bei kovotojai, turime išlikti kantrūs, vyriški ir ištvermingi, idant galėtume taipogi būti dėkingi malonės paguodose bei dovanose. Iš tiesų, šis regimasis žmonių pasaulis yra Dievo valdomas malone ir teisingumu: malone, – kai klesti vaisių gausa ir derlingumas, sveikata, sezonų palankumas ir visokia gėrybių apstybė; teisingumu ir drausme, – per badmečius, marus, suspaudimus, nepriteklius, katastrofas, krušas, žlugimus ir visus kitus panašius dalykus, kuriuos Dievas panaudoja drausmei dėl žmonių teisingumo ir naudos. Taip ir siela, kuri nori paveldėti Dievybės pasaulį iš aukštybių, yra malonės vedama įvairiais būdais: kartais ji džiūgauja Dvasios atsipalaidavime ir linksmybėje, linksminasi malonės paguodoje, o kartais ji atiduodama auklėjimui ir šio pasaulio dvasios įvairiems išmėginimams bei visokio plauko suspaudimams, idant, visomis šio-

D

a Ef 6, 12.

b 1 Kor 10, 11.

85

11

2 3 4

5

21

2

XXIII Kilniadvasiškai pakelti įvairius išmėginimus

3

4 5

6

7

8

9

31

mis priemonėmis ištreniruota ir rasta patikima, visuose išmėginimuose kilniai ištvėrusi ir niekur neprasikaltusi savo įtikimui Dievui, šitaip patikrinta Kristuje taptų verta Dievo, malone ir teisingumu paveldėdama amžinąjį gyvenimą. Šiame gyvenime žmonių visąlaik nelydi tik atsipalaidavimai, našumas, derlingumas ir taika, bet Dievas teisingumo svarstyklėmis bei saiku pasaulį auklėja, pasigaili ir apvaizdingai rūpinasi. Taip ir siela, kuri trokšta gimti pasauliui iš aukštybių, ne visą laiką praleidžia Dvasios atsipalaidavime, linksmybėje ir džiaugsme, bet Dievas ją auklėja, pasigaili ir išganingai tvarko su teisingumo ir malonės svarstyklėmis. Nes jei žmonių gyvenime tebūtų vien tik atsipalaidavimas, pasimėgavimas, sotis ir turtai be jokių suspaudimų ir skausmų, tuomet žmonės nepakeltų ir neišlaikytų, bet paniekintų Dievą ir stačia galva pilnai pasinertų į kūno malonumus. Raštas liudija: Jokūbas valgė iki soties, nutuko, tapo apkūnus ir išpurtęs ir nusigręžė mylimasisa . Šitai suprask ir dvasinėje tikrovėje. Jeigu siela be paliovos gyventų vien tik džiaugsme, atsipalaidavime ir Dvasios linksmybėje, ji tikriausiai nepažinotų savęs pačios, nežinotų lavinimosi ir teisingumo kelio ir pūstųsi, ji augtų vien tik klaidingoje nuomonėje apie save, save keldama virš visų, ir tikriausiai savęs jau nebeskaitytų esant tik žmogumi. Kaip sako Apaštalas: Dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiaub . Matai, kad tokiam šventam vyrui suspaudimai buvo pravartūs? Kaip ir jis pats sako: Suspaudimas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgaunac . Išeina, kad suspaudimai yra pravartūs ir sielą padaro labiau išbandyta. Svarbiausia, kad pats žmogus su užsidegimu ir kilniadvasiškai pakeltų visus jį ištinkančius dalykus, o ypatingai suspaudimus, nė kiek sau nenuolaidžiaudamas ir nepasiduodamas tingumui, nerūpestingumui, ištižimui, išsiblaškymui ar kitoms valingoms nuodėmėms, bet pilnai ir visiškai atsidavęs tarnautų kaip patinka Dievui ir, save patikėjęs Viešpačiui, visus ištinkančius vargus ištvermingai pakeltų su dvasios kilnumu ir užsidegimu; tegul jis visuomet bus nukreipęs savo žvilgsnį į malonę ir Dievo bičiulystę žmogui, ir iš čia telaukia pagalbos, idant tokiu būdu jis visais atžvilgiais taptų vertas Dievo. Mat Dievas žino, kiek kiekvienam žmogui reikia patekti į išmėginimą, drausmę ir gundymus, idant taptų labiau išmėgintas, – jeigu tik tas žmogus turi ištvermės. Jeigu žmonės, pasižymintys nedideliu supratimu ir minties trumpumu, tyrinėja ir skirsto kokio dydžio naštą ir krovinį gali panešti vienoks ar kitoks galvijas, pavyzdžiui, mulas, ar asilas, ar kupranugaris, ir jeigu puodžius, nužiedęs dubenis, žino, kad jeigu jų neįdės į krosnį, dubenys jam netaps tinkami vartojimui, ir jis taipogi žino, kiek ilgai reikia juos palaikyti krosnyje, kad jie pasidarytų tinkami; jis jų nepalieka krosnyje ilgiau nei reikia, kad kartais jie nesuirtų, nė, kita vertus, – trumpiau, kad jie neliktų neišbaigti ir nenaudingi. Tad juo labiau Dievas, kurs yra nenusakomas ir žodžiais neišreiškiamas, tikrasis Pažinimas, begalinis Supratimas ir neaprėpiamoji Išmintis, žino, kokio skaičiaus išmėginimų, vargų bei pagundų reikia sieloms, kurios trokšta jam patikti. O po visų vargų sielos laikomos vertomis sulaukti malonės pilnatvės, jos įsigyja visišką tyrumą bei pašventinimą per Dvasios bendrystę; jos yra pilnai išvaduojamos iš aistrų, po to kai pagaliau joms pavaldžios tampa piktosios dvasios. Ir šitaip tokie žmonės, Dvasios padaryti nepriekaištingi ir nepeiktini, nusipelno gauti dangaus Karalystę Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. Krikščionių sielos, kurios šiame pasaulyje dėl Piktojo patenka į daugybę vargų, yra panašios į kanapę. Iš tiesų, kaip būna su kanapių pluoštu: kuo labiau jis yra daužomas ir karšiamas, a Plg. Įst 32, 15.

86

b 2 Kor 12, 7.

c Rom 5, 3–5.

tuo labiau jis darosi plonesnis, tinkamesnis ir švaresnis, kad iš jo gautųsi kuo ploniausias siūlas, ir kuo labiau jis apdirbamas ir šukuojamas, tuo labiau jis darosi tinkamesnis. Lygiai taip ir Dievą bei teisybę mylinčios krikščionių sielos: kiek jos per piktybės dvasias patenka į įvairius vargus, išmėginimus ir gundymus, o pačios tuo tarpu išlaiko kantrybę ir pakantumą, tiek jos darosi tyresnės, tinkamesnės ir išbandytos dvasiniam subtiliam malonės darbui ir galiausiai nusipelno apsigyventi dangiškame šventųjų chore. Mat jei siela, tiriama daugybėje gundymų ir įvairiuose varguose, malonės padedama kantriai ištveria su viltimi į Viešpatį, tuomet visokios rūšies blogybės po truputį joje tirpsta ir sunki gyvenančios drauge su ja nuodėmės našta nusimeta tokiu būdu: sakykime, eina žmogus ilgą kelią, traukdamas į kokį nors miestą, ir nešasi pilną smėlio maišą, o šis apačioje turėtų mažą skylutę. Kaip ilgai jis eitų, viso kelio metu smėlis byrėtų, ir nešulys lengvėtų. Galiausiai, kai žmogus jau būtų pasiekęs miestą, sunkiausiasis smėlis būtų ištuštėjęs, o pats žmogus palengvėjęs ir visiškai atsikvėpęs nuo smėlio naštos. Lygiai taip yra ir su tikrai kovojančia siela, kuri žingsniuoja teisingumo keliu ir skuba į Karalystės miestą, tačiau su savimi nešasi nuodėmės aistrų sunkią naštą: kiek ji žingsniuoja dorybių keliu ir šliejasi prie Viešpaties, proporcingai mažėja nuodėmė bei aistros, o ji pati pajunta savyje lengvumo ir romumo jausmą. O jeigu siela tobulai ir pilnai prisišlies ir pražingsniuos teisingumo keliu nepriekaištingai ir dorai, tada ji bus palaikyta verta įžengti į pačią malonės pilnatvės atgaivą, prieš tai visiškai išlaisvinta nuo nuodėmės aistrų sunkiausiosios naštos. Tačiau iš pradžių reikia praeiti pro daugybę išbandymų ir vargų, ir tik tuomet žmogus įžengia į malonės pilnatvės atgaivą, kitaip tariant, yra palaikomas vertu beaistriškumo. Kaip ką tik nužiestas dubuo, dar nepabuvęs krosnyje, netinka žmonių apyvartai, arba kaip nebylus kūdikis dar yra nepasiruošęs pasaulio darbams: išties, jis negali nei statyti miesto, nei sodinti, nei berti sėklos, nei atlikti jokio kito pasaulio darbo, mat jis tebėra kūdikis, lygiai taip ir sielos, neištirtos ir piktųjų dvasių neišmėgintos įvairiuose varguose, dar tebėra kūdikystėje, visiškai stokoja parengties ir, galima sakyt, dar netinka Karalystei, kaip sako palaimintasis Paulius: Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiaia . Štai, kaip vargai, išbandymai ir gundymai išeina į naudą žmogui, kurie jo sielą padaro tinkama ir išbandyta. Tik svarbu, kad žmogus energingai, kilniadvasiškai ir drąsiai save ruoštų, kantriai pakeldamas užklumpančius vargus, ir kad tvirtai įsikibtų į viltį bei pasitikėjimą, visuomet tikėdamasis išlaisvinimo ir drąsiai kliaudamasis Kristaus gailestingumu. Nes jis iki galo nepaliks jo ieškančios sielos būti mėginamai virš jos jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte jį atlaikytib . Žmogus samprotauja dar ir šitaip: net jei mane užmuš ir teks pakęsti tūkstančius kitų dar baisesnių dalykų, kenčiant su Dievo leidimu ir piktybės dvasių kamuojamam, tačiau aš savo ruožtu jo nepaliksiu. Juk ištikimas yra tas, kuris ištrauks mane iš visokio vargoc ir vėlei išves mane iš žemės prarajųd . Ir tokiu būdu žmogus, pilnai ir visiškai pavedęs save Viešpačiui ir ištvėręs iki galo, galiausiai patirtimi pajus Dievo geradarybę, apsaugą ir atlyginimą gėrybėmis, kaip Viešpats sako: Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtase . Išties kaip ir šiame gyvenime nutinka: žmonės negali gauti garbės titulų ar palypėti valdžioje, ar iš karaliaus gauti didesnio garbės titulo, jeigu iš pradžių nesiims gausių pratybų ir neparodys didelių žygdarbių leidęsi į karą, prieš tai įsisavinę visą kareiviavimo meną, išsitreniravę ir patirtimi pasiekę pergalę, paėmę iš priešų pergalės trofėjus ir visame kame įtikę karaliui, – išties, tik tuomet jie bus verti garbės titulų a Žyd 12, 8.

b 1 Kor 10, 13.

c 1 Kar 26, 24.

d Ps 70, 20.

e Mt 10, 22; 24, 13.

87

2 3

4 5

41 2

3

51

2

XXIII Kilniadvasiškai pakelti įvairius išmėginimus 3 ir didelių karališkų įvertinimų. Tad juo labiau nė vienas nepelnys iš dangiškojo tikrojo Karaliaus iš karto gauti malonės titulų, Dvasios dovanos bei dangiškųjų Dievo apdovanojimų, jei iš pradžių žmogaus intelektas nuolatos nesimankštins dorų minčių meditacijoje, budrume šventiesiems įsakymams ir pasitikėjime Dievu, ir tik taip bus palaikytas vertu malonės, gaus dangiškąjį ginklą – pačią Dvasią – ir su juo didingai pasižymės prieš piktybės dvasias, kovodamas bei deramai ir sutartinai atliepdamas jam suteiktai Dievo malonei, tapęs dangiškosios kariaunos nuolatiniu kovos ir karo bičiuliu kovoje prieš nedorybę, pasiekęs pergalės trofėjų per daugybę sunkumų, kovų ir išmėginimų kovoje prieš piktybės dvasias. Ir tada jis išplėš pergalę iš priešų rankų, tada bus palaikytas vertu gauti iš dangiškojo Karaliaus dieviškuosius ir dangiškuosius garbės titulus, šlovingos bei dvasinės pagarbos, nuo šiol jau ir pats 4 galėdamas parengti ir pamokyti karui kitus. Bet jeigu paprasčiausiai iš minios paimsi eilinį žmogų, kuris nieko nenutuokia apie karą ir neturi jokios patirties kariniuose reikaluose, ir iškart jis bus paskirtas visų karvedžiu, tuomet toks žmogus bus tik juoko vertas, mat jis imasi vadovauti kariniams veiksmams, pats tuo tarpu iš pradžių nepažinęs, kas yra karas. Taip ir dvasinėje tikrovėje: tas, kuris komentuoja Dievo žodį ir vadovauja sieloms, privalo turėti patirties visuose dvasiniuose dalykuose, idant, patirtimi pademonstruodamas komentuojamųjų žodžių veiksmingumą, kiekvienąkart savimi teiktų naudos ir pagalbos klausytojams. 5 Kadangi Dievo išmintis, krikščionybės kelias ir malonės darbas, realizuojamas tikinčioje sieloje, yra atliekami su dideliu subtilumu, augant ir tobulėjant; ir kai žmogus pamanys, kad tas darbas jau atliktas, tuomet jam reikia imtis labiau vidinio darbo, kai sieloje dedasi Dvasios slėpiniai ir dvasinė pažanga; ir ne vienas pagalvojęs, kad jau užbaigė, dažnai turi ir pradėti. 6 Išties, jei šiame gyvenime su pasaulio išmintimi būna taip, sakykime, pirmiausiai mokomės pas pradžios mokytojus, po to pas gramatikus, vėliau pas retorius, po to dar pas sofistus ir galiausiai pas filosofus, ir kai žmogus praeis visus mokytojus, pabaigdamas vieną formaciją ir imdamasis kitos, tuomet prie viršininkų pradės spręsti bylas, po to, su laiku pasižymėjęs, ir pats metui atėjus tampa viršininku, o dar vėliau pats sau pasiima pagalbininką, kad pro šalį 7 nepraeitų niekas, kas priklauso teisingumui. Taigi jei šiame pasaulyje konstatuojamas toks išminties subtilumas bei laipsniškumas, tad juo labiau nenusakoma ir begalinė Dievo išmintis bei krikščionybės kelias turi didžiulį subtilumą bei gausų laipsniškumą. Ir kuo labiau žmogus daro pažangą, atitinkamai pradeda kitus dalykus, giliau įsiskverbia į Dvasios slėpinius ir paslėptus išminties lobius; kuo labiau jis auga malone, daro pažangą ir darosi turtingas Dievo pažinimo, atitinkamai jis atpažįsta blogybės mintis bei kėslus, kaip Apaštalas sako: Mes juk ži8 nome jo kėslusa . Taigi, turėdami prieš akis tokią viltį, kai yra paruoštos tokios didelės dvasinės gėrybės tiems, kurie iš tikrųjų nori kovoti, ir mes patys visomis jėgomis pasišvęskime patikti Dievui, idant, sulaukę dvasinių charizmų, darydami pažangą Dievo išmintyje ir Kristaus malonės dėka peržengdami visus gundymus bei vargus, palaikyti verti tobulo pašventinimo, taptume verti amžinojo gyvenimo Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

a 2 Kor 2, 11.

88

XXIV Sielos kilnumas

itokios sielos labai skiriasi ir yra nepalyginti geresnės už kitas, kurios randasi pasaulyje, sakytumei kaip šviesa palyginti su tamsa, ar gyvieji – su numirėliais. Ir ne vien tik jos, bet ir tos, kurios klausydamos priima tiesos žodį, su visu nuoširdumu įtiki ir išsilaiko šitoje viltyje laukdamos malonės, nors dar ir nebūtų pilnai sulaukusios Dvasios charizmų, visgi jos labai skiriasi nuo likusių žmonių savo tikėjimu, viltimi bei uolumu visoms dorybėms. Mat jos, galima taip sakyt, jau yra prieangio viduje dėka vilties, kurią laidavo priimtas žodis ir apsigyvenęs pas jas. Išties tai nėra menkas dalykas, priimti patį didingąjį tiesos žodį, apgyvendinti jį savyje, apsivalyti nuo visų savo arogantiškų ir įtaringų ketinimų, pasivesti viltimi Dievui ir jo žodžiui ir šitaip su Dievo pagalba kovoti prieš piktybės dvasiasa . Taigi tai jau nemenka kova ir pažanga galėti bent išsilaikyti Dievo žodyje, sudėti visas savo viltis į Viešpaties gailestingumą ir, kovojant su malonės pagalba, tikėti, kad būsi išgelbėtas, bei turėti viltį, remiantis Viešpaties galybe bei parama, nugalėti piktybės dvasiasb ir dėka Dvasios įveikti visas aistras. Išties tokios sielos dabar labai skiriasi nuo kitų, tik svarbu, kad jos iki galo išliktų viltyje, tikėjime, bėgime ir veržimesi į tikslą: tokiu būdu jos pačia gyva patirtimi pažins malonės geradarybes ir išlaisvinimą iš nedorybės aistrų ir taip sulauks amžinojo išganymo. Išties dienos vaikaic vykdo dienos reikalus, o tuo tarpu nakties vaikai – t. y. svetimautojai, vagys ir burtininkai – panašiai atlieka nakties darbus: dienos metu jie miega, o naktį imasi savo veiklos. Lygiai taip, kai Adomas nusižengė įstatymui ir patapo įstatymo laužytojas, nakties vaikai – t. y. piktybės dvasios, sulaužė gražius ir dailius sielos narius ir paliko ją be jėgų ir paliegusią gėriui, ją aptemdę ir nepagydomai sutraiškę; joks patriarchas nei pranašas nevaliojo jos išgydyti, bet tik vienas Viešpats, kuris ją sukūrė. Būtent todėl įvyko jo neišmatuojamo gerumo apsilankymas tokiame dideliame nusižeminime ir kuklume, idant būtų vėl atstatyta nupuolusi į niekšybę siela. Išties jis byloja: Vėl atstatysiu ir atkursiu suirusią Dovydo padangtę. Aš prikelsiu jos griuvėsiusd . Tuomet kai siela gyveno naktyje ir tamsoje bei darė nakties darbus, stačia galva puolanti į piktybės aistras, Viešpats nušvietė ją šventąja savosios šviesos diena, idant ji pagaliau atsipeikėtų ir žingsniuotų nesuklupdama, darydama dienos ir gyvenimo šviesos darbus, kad tokiu būdu taptų verta dangaus Karalystės. Išties, kur siela maitinasi, ten ji ir yra, ten taipogi ir prisiriša, ar tai būtų pasaulio dvasia, ar Dievo Dvasia; o iš kur maitinasi, iš ten ji ir gyvena. Galop, jei kiekvienas nori patirti save ir sužinoti, iš kur maitinasi ir kur randasi jo širdis, idant, taip susivokęs ir įsigijęs įžvalgumo, pultų

Š

a Plg. Ef 6, 12.

b Plg. Ef 6, 12.

c Plg. 1 Tes 5, 5.

d Apd 15, 16. Am 9, 11.

89

11

2

3

4

5

XXIV Sielos kilnumas uoliai veržtis į gera, tuomet tegul kiekvienas atsideda maldai ir patiria savo širdies mintis bei savo proto veiksmus iš kur pastarieji kyla: ar iš pasaulio dvasios, ar iš Dievo Dvasios, ir kokie teikia širdžiai peno – ar esantieji iš aukštybių, ar iš šio pasaulio. Ir panagrinėjusi ir sužinojusi, o siela, su didelėmis pastangomis prašyk Viešpatį, kad tavoji širdis maitintųsi vien tik tuo dangiškuoju maistu, idant ji tenai bręstų, tenai darbuotųsi, tenai gyventų pilnai ir integraliai su dangiškąja Dvasios mąstysena, mat iš ten pat jai yra teikiamas dangiškasis maistas, anot žodžių: Tuo tarpu mūsų tėvynė dangujea ; ir taip, tapusi maloni Viešpačiui, siela bus padaryta tobulai verta dangiškojo paveldo, per amžius apdovanota amžinomis gėrybėmis. Amen.

a Fil 3, 20.

90

XXV Dvasinis perkeitimas

isi žmonės kalba apie kilnius veiksmus. Visi Dievo įkvėpti Raštai, Įstatymas, pranašai, Viešpaties žodžiai Evangelijose ir apaštalai nustatė bausmes piktadariams ir, iš kitos pusės, pritaria tiems, kurie nuveikia dorybės darbus, ir pažada jiems amžinąją Karalystę. O kas liečia iš išorės, kitaip tariant pagonių įstatymus bei jų valdytojus, – pastarieji nubaudžia nusikaltėlius visų akivaizdoje, kad įvarytų baimę kitiems, tuo siekdami pažaboti ir pašalinti piktadarių darbus. Nėra nė vieno tokio mokytojo ar šauklio, kuris viešai mokytų nedorų darbų, bet atvirkščiai, visi giria kilnius darbus, bet štai, kaip mes konstatuojame, daugumoje atvejų blogis ima viršaus, būtent jis yra padaromas ir viešpatauja pasaulyje. Iš čia protingieji ir sumanieji gali iš patirties suvokti – ką beje jie perima taipogi iš Raštų – jog egzistuoja kažkokia priešinga blogybės galia, kuri slapčia veda ir suvedžioja žmonių giminę į blogį ir nematomu būdu moko širdžiai visokios niekšybės. O toliau kiekvienam belieka tik įvykdyti tai, kas buvo anos slapta pasėta, sekant savo paties laisvu apsisprendimu; dauguma žmonių nenutuokia, iš kur kyla tos įtaigos, bet spėja, kad tai koks nors prigimtinis polinkis, remdamiesi įpratimu pastebėti iš širdies kylančias blogas mintis, priešingas prigimčiai. Tačiau sielų mąstymas ir protavimas žmonijoje yra įvairiai Kūrėjo sudėliotas. Lygiai taip tarsi vienas žmogus turėtų didžiulę nuosavybę: gėrybių, daiktų, aukso ir sidabro, įvairaus kilnojamo turto, kitas žmogus tuo tarpu visų dalykų turi tik po truputį, o trečias – turi vidutinę nuosavybę – taip yra ir su žmonių sielomis. Išties jos labai skiriasi turima neregima nuosavybe ir gebėjimu skirti mintis. Vieni žmonės yra plataus intelekto akiračio, o kiti tuo tarpu – ankšto. Taigi egzistuoja šviesi prigimtis, gera, protinga ir dvasinė, kuri yra Dievas; ir egzistuoja tamsi prigimtis dėl savo laisvo apsisprendimo, ir tai yra paklydimoa dvasios bei šio pasaulio kunigaikštisb . Sielai, kuri nepasižymi dideliais intelekto ir įžvalgumo ištekliais, kaip ir, kita vertus, tai sielai, kuri turtinga minčių suvokimo bei skyrimo įgūdžiu, yra reikalinga kova, didelės pastangos ir bėgimas bei siekimas būdo, kaip pelnyti prisišlieti prie dieviškos, dangiškos ir dvasinės, šviesos prigimties. Jos dėka siela galės būti apsaugota nuo aistrų ligos, bus mokoma ir vedama į pilnutinį ir deramą šventųjų įsakymų atlikimą. Mat siela, nuskaistinta dieviškosios galios, pasirodys šventa ir tyra. Kiekviena siela ir vėl turi imtis aštrios kovos ir dėti pastangas, kad išsivaduotų iš dvasinių ir piktų tamsybių valdžios, piktybės dvasių bei nedorybės aistrų, kadangi nuo Adomo nusižengimo momento išvardintosios blogybės neatsitraukia nuo sielos ir ją atakuoja. Taigi toks turi būti siektinas tikslas kiekvieno, kuris nori

V

a Plg. 1 Jn 4, 6.

b Plg. Jn 12, 31. 1 Kor 2, 6–8.

91

11

2

3

21

2

XXV Dvasinis perkeitimas

3

4

31

2

3

būti vertas Karalystės, nesvarbu, ar jo intelekto akiratis būtų platus, ar siauras, idant būtų išvaduotas iš nedorybės aistrų ir palaikytas vertu tapti Dvasios prigimties dalininku. Kadangi pergalė ar pralaimėjimas priklausys nuo laisvo valios apsisprendimo, nuo to ar žmogus pasiduos priešininkams už pavaldinį, ar su malonės pagalba kovos ir nugalės aistras; tuomet nuskaistinta siela bus Dvasios bendrininkė, ir, susivienijusi su malone, taps verta Viešpaties; šitaip ji pelnys paveldėti Karalystę. Jei nuo sielos nesitraukia aistrų tamsybės bei piktųjų dvasių blogybės galia, jeigu paskui sielą sekioja ir slampinėja nematomos paklydimo dvasios jos minčių keliuose ir takuose, kad pasitelkdamos aistras skleistų savo įtaką, ir jeigu toji siela pataps jų bendrininkė, – tuomet, kai ji, palikusi kūną, išeis, ją paims paklydimoa dvasios ir kunigaikštis, kuris džiaugiasi nedorybe, tamsybių pasaulio valdovasb , ir nusives bei pasiliks pas save kaip saviškę ir kaip namiškę, kuri vykdė jo valią ir iki galo visur drauge lydėjo gyvenimo kūne dienomis. Ir atvirkščiai, siela, nuo kurios nesitraukia dieviškosios Dvasios šviesos trokštamo bei nenusakomo grožio prigimtis, siela, kurią lydi ir kurioje vaikštinėja Kristaus tiesos malonė jos minčių keliuose bei takuose, siela, kuri šiapus tapo verta širdies nuskaistinimo ir Kristaus apsigyvenimo, – tuomet, kai ji, palikusi kūną, išeis, ją priims šviesos šventųjų dvasios ir Kristus, ramybės Karaliusc , kuris džiaugiasi šauniomis sielomis, ir ją priglaus pas save kaip savo nuotaką ir artimą namiškę, kuri žemėje vykdė vien tik jo valią. Galop, tegul kiekvienas patyrinėja savo širdį ir kuo atidžiau pasilenkia prie savo minčių: kur siela, kur linksta intelektas, su kuo jis bendrauja – ar su Dievo Dvasia, ar su pasaulio dvasia? Prie ko jis prisirišęs, ką myli? Ar buvoja gyvenimo įsakymuose ir Dievo valioje, kad tik jį vieną mylėtų visa širdimi ir sielad , anot Rašto žodžių, ir į nieką kitą nesidairytų, niekur kitur neieškotų atgaivos, bet vien tik ant jo meile kabintųsi ir Dvasios paguodą laikytų tikrąja atgaiva? O gal atvirkščiai, galbūt intelektas užsidaręs žemėje, materijoje, įstatymų pažeidime ir žemiškose šio pasaulio mintyse, yra suviliotas šių dalykų ir juos myli? Ir kiekvienas, atidžiai save patyrinėjęs, kur ir kokiuose dalykuose buvoja, tegul atgailauja, gedi ir šaukiasi Viešpaties dieną naktįe , kaip jis yra paliepęs, kolei patirs, kad jo siela, intelektas bei mintys yra saugomi Kristaus ramybėje, idant pats atsidurtų anapus nedorybės. Išties, visas dėmesys, kurį Dievas parodė per Tėvus, pranašus, patriarchus, Įstatymą, galiausiai, ir pačiu Viešpaties atvykimu bei apsilankymu, buvo dėl dvasinės ir protingos, labai jam brangios, sielos, sukurtos pagal jo paveiksląf , dėl intelekto bei minčių atitaisymo ir išgydymo nuo didžiulio puolimo į aistras. Nuo ko labai kentėjo siela, patekusi į nagus piktybės dvasioms, kunigaikštystėms, valdžioms, šių tamsybių pasaulio valdovamsg dėl pačioje pradžioje įvykusio Adomo nusižengimo; dėl jo siela apsivilko blogybės nuodėmių aistromis ir ko pasėkoje tapo Dievui svetima. Mat Apaštalas, turėdamas mintyje dvasinės sielos išgydymą bei išlaisvinimą, sako: Kristaus ramybė, pranokstanti visokį intelektą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristujeh . Tokiu būdu sielos žaizdų išgydymas ir intelekto atsistojimas iš nuopolio bus šitai: sielos pamąstymai, protavimai bei mintys yra įtvirtinti Kristuje ir jo ramybės Dvasios saugomi dangiškoje šviesoje; sielos esinija drauge su jos minčių kraičiu yra sergima nuo tamsybės dvasių, nuo piktų, materialių ir tuščių minčių. Toks yra Viešpaties įgyvendintas atpirkimas, jo atėjimas ir žmonių giminės aplankymas: idant dabar atstatytų brangią, dvasinę ir protingą a Plg. 1 Jn 4, 6.

g Plg. Ef 6, 12.

92

b Plg. Ef 6, 12.

h Fil 4, 7.

c Plg. Žyd 7, 2.

d Plg. Mk 12, 30.

e Plg. Lk 18, 7.

f Plg. Pr 1, 26–27.

sielos prigimtį į jos pirmykščio skaistumo kilmingumą, ir dar priedo, kad ją padarytų savo dvasinės prigimties dalininke – aukštos kilmės savo karališkąja nuotaka. Tad kaip gi šią brangią dvasinę sielą, mylimą ir labiau vertinamą už visą regimąją ir neregimąją kūriniją, mes per nenuovoką, aplaidumą, nerūpestingumą ir užmaršumą iškeisime į raupsuotus, apgailėtinus, gendančius medžiaginius reikalus dėl mūsų atsidavimo žemei, materijai, pasauliui bei garbei, dėl mūsų meilės tam, kas regima, dėl prisirišimo prie šio pasaulio praeinančiųjų dalykų ir mūsų perdėto jiems pomėgio, tuo tarpu kai mums reikėtų visus šiuos dalykus nuo savęs nusviesti, it dulkes nuo savęs nusipurtyti praeinančius žemiškus dalykus ir pagedusius, medžiagos bei purvo, samprotavimus; tik prie Kristaus reikia prisirišti meile, jam vienam jausti dangiškosios aistringos meilės žaizdąa , tik jį vieną dvasiniu švelnumu karštai įsimylėti. Iš tiesų, dvasinės ir protinės sielos orumas yra didelis ir vertingas, kilnus ir žavingas, dėl kurios vedė kovą Dievas su angelais ir šventomis galybėmis tarpininkaujant Tėvams, patriarchams, pranašams, per patį Viešpatį, kuris atėjo jos užstoti ir susigrąžinti, taipogi per apaštalus, mokytojus, tiesos vykdytojus, kurie ją kreipė į Viešpaties valią ir uoliai stengėsi padaryti saviške ir ją priglausti pas save amžinajam gyvenimui. Ir, iš kitos pusės, panašią kovą, įnirtingas pastangas, kautynes bei triūsą parodė šėtonas, piktųjų dvasių kunigaikštystės ir valdžios, pasitelkiant netikrus pranašus ir apaštalus, suvedžiotojus, klastos skleidėjus, erezijas, galiausiai – patį antikristą, kad galutinai sielą padarytų savo bendrininke, jog ši negalėtų nuo jų pasprukti, bet kad drauge su jais per amžius pasiliktų pasmerkimo tamsybėse. Iš tiesų, šitą sielą, brangų Kristaus paveikslą, įpuolusią į nedorybės aistrų, tamsos ir piktųjų galybių tarpeklį, kuri savo laisva valia nori prisišlieti prie Kristaus, dabar reikia perkeisti, transformuoti, permainyti, atnaujinti ir atkurti, kolei ji dar tebėra kūne, tomis priemonėmis, kokios yra perduotos Raštų pamokymuose. Įsivaizduokime vietą, kurioje tvyro baisi smarvė ir kurioje purvynas; joje pilna mėšlo krūvų ir visokių nešvarumų sankaupų, kupina puvėsių ir visokios bjaurasties. Atvyksta įtakingas ir turtingas žmogus ir paliepia išvalyti tą vietą nuo visų tų bjaurių dalykų ir šiukšlių; jis įdeda visas pastangas, kad švaria padarytų tą visiškai prasmirdusią vietą. Po to jis ten pastato karališkuosius rūmus su auksu išdabintais kambariais, marmurinėmis pokylių salėmis, įvairius spindinčius pastatus, įrengtus karaliaus apsistojimui bei poilsiui. Galop iš tos ankstesnės smarvės ir nešvarumo virsta vieta, kvepianti kvepalais, maloniais aromatais ir spindinti švarumu. Arba dar: štai dykynė žemė, perdžiūvusi, pilna usnių ir erškėčių. Atvyksta į tą vietą puikus žemdirbys ir su visu kruopštumu ima įdirbti tą dykynę, iš jos pašalina usnis bei erškėčius ir juos sudegina; jis įdirba žemę ir atnaujina, atveda į ją labai gausius vandenis, pasodina vynuoges, įveisia sodus, išdaigina rožes ir visokiausių rūšių gėles bei vaismedžius. Galiausiai toji vieta tampa malonaus poilsio oaze, duodančia vaisių, gerai palaistyta ir vaisinga. Štai, pažvelk, kokia įvyko transformacija, koks pasikeitimas! Iš kokios laukinės vietos, iš kokios dykynės aplinka virto malonia ir vertinga. Arba ir vėl: štai moteris, elgetaujanti ir nuskurdusi, iš kurios bet koks praeivis panorėjęs šaiposi ir išnaudoja ją savo malonumui; bet štai ją karštai įsimyli didingas karalius ir pasiima pas save ir iš tos begėdiškos gyvensenos ir prostitucijos ją perkelia į garbingą skaistumą ir a Plg. Gg 2, 5.

93

41

2

3

4

5

XXV Dvasinis perkeitimas

51

2

3

4

61

2

laisvoms moterims priklausantį statusą. Vietoje tų kiaurai prasmirdusių skarmalų karalius ją aprengia karališkais papuošalais, auksu siuvinėtais drabužiais ir išpuoštais brangakmeniais, jis ją sujuosia karališkąja diadema, suteikia garbės titulą, kad ji taptų jo gyvenimo bendrininkė bei garbinga karaliaus nuotaka. Štai kokia tai moteriai įvyko transformacija ir pasikeitimas; iš kokios gėdos ir skurdo ji buvo perkelta į tokią didelę šlovingumo garbę bei turtus. Lygiai taip ir intelektas bei siela drauge su kūnu puolė į blogybės nuodėmę; nuo Adomo nusižengimo dienos siela nugarmėjo į tikrąjį skurdą, t. y. į piktybės aistrų tamsybes. Ji buvo teršiama ir užgauliojama paleistuvystėje, netyrume ir piktybės aistrų susiteršime, piktos ir begėdės pasaulio dvasios paversta laukine ir nuniokota. Tad reikia, kad siela įtikėtų ir nuoširdžiai, visu savo laisvu apsisprendimu ir noru, artintųsi prie Viešpaties, su jo Dvasios meile, kad pasikeistų ir persimainytų iš to savo ankstesnio žvėriškumo ir sterilumo, iš nuodėmių dvoko, nedorybės aistrų, iš tų gėdingų sudriskusių skarmalų, t. y. piktybės dvasių, netikėjimo, godumo, neapykantos, nedorybės, piktumo, vyliaus, beprotybės, pikto geidulingumo ir visokio plauko netyrumo: dabar jai reikia per malonę pasikeisti, atsinaujinti, transformuotis, būti iš naujo nužiestai. Ir vietoje usnių, blogų minčių erškėčių ir blogybės nuodėmių, kurias gausiai želdino jos širdies žemė, reikia, kad joje suvešėtų ir būtų vaisingas teisingumas ir Dievo dangiškosios Dvasios šventumas bei gerumas. Vietoje smarvės, purvyno, gėdingų užkampių ir vietų, kurias neregimoje sielos erdvėje įrengė piktybės dvasios pasitelkdamos aistras, dabar reikia pastatyti dangiškuosius rūmus, gyvenamąją ir poilsio vietą dangiškajam karaliui. Vietoje murzinų ir pajuodavusių drabužių, kuriuos siela dėvėjo, dabar ji apsivelka švytinčius dieviškosios Dvasios drabužius: tikėjimą, meilę, gerumą ir visas dorybes. Vietoje tos siaubingos gėdos ir piktųjų dvasių ištvirkavimo, su kuriomis siela ištvirkavo per savo nedoras mintis, dabar ji yra vedama į skaistumą, šventumą, tyrumą ir bendrystę su dangiškuoju karaliumi Kristumi, ji yra apjuosiama dangiškąja Dvasios garbės diadema su dieviškosios malonės pagarba. Vietoje pasaulio ištvirkimo dvasios, kuri blaškė ir įkalino sielos intelektą medžiagoje, žemėje, nedorybėje ir visokiame piktame išsibarstyme, dabar Kristaus gerumo dvasia iš dangaus įkalina sielos intelektą nenusakomuose Dievo slėpiniuose ir įvairiuose Dvasios gerumo šventuosiuose vaisiuose. Tame dabar buvoja intelektas, o visos sielos mintys yra įkalinamos dieviškose ir dangiškose Dvasios mintyse, lygiai kaip ir blogybės aistrų dvasia įkalina sielą prieš jos norą pasaulio mintyse ir medžiagos tuštybėje. Išties, Dvasia pagrįstai byloja pranašo lūpomis: Kokia jos tamsa, tokia yra ir jos šviesaa . Šitaip turi būti pakeista ir siela, įtikėjusi Kristų ir nuoširdžiai jį mylinti, šitaip ji turi būti atnaujinta ir pajusti perkeitimą visame kame, tapti Dvasios nuskaistinta tiek slaptose širdies mintyse, tiek ir šauniuose teisingumo darbuose, gerajai Dvasiai aktyviai veikiant tiesoje, visiškai užtikrintai, juntamai ir energingai, kaip ir tamsybės aistrų dvasios įvykdo blogį juntamai, užtikrintai tiek sieloje, tiek kūne. Išties visos erezijos visiškai pasitiki absoliučiai tuščiais žodžiais tiesaus samprotavimo dingstimi ir tuščiu teisingumo įsivaizdavimu; o tuo tarpu tikrieji Kristaus Bažnyčios vaikai atsiskleidžia tiesos ir tikėjimo darbais, o taip pat per aktyvų veikimą Dievo Dvasios, kuri aplanko sielą ir pridengia savo šešėliu; ji parodo vaisius, vertus malonės, su galybe, pajutimu ir visiškai užtikrintai, sykiu su intelekto atnaujinimu, perkeitime ir naujame bei jauname kūrime, atliekamame vidinio žmogaus širdyje. Tokia yra tikroji krikščionybė ir tiksli apaštališkoji tradicija, tiesoje perduota visais šventaisiais Raštais; toks a Ps 138, 12.

94

yra Viešpaties atėjimas ir žmogaus, puolusio nuodėmės įtakon, išvadavimas ir tokia yra tikrai tikinčiųjų Kristų viltis. Tad ir mes patys uoliai stenkimės su visų dorybių pagalba įsigyti tokios vilties laiduojamą 3 pilną tikrumą, idant palaikyti vertais gėrybių, kurių viliamės, kitaip tariant – Viešpaties apsigyvenimo, ir gavę savo širdyje Dvasios pašventinimą, bei savo induosea atidėję dangiškąjį lobį, malonės dėka nepriekaištingi visuose įsakymuose, mes pelnysime mėgautis amžinomis gėrybėmis drauge su Kristumi per amžių amžius. Amen.

a Plg. 2 Kor 4, 7.

95

XXVI Siela sukurta Viešpačiui

iela, kuri turi įžvalgumą, jį įsigijo iš dieviškosios malonės per žodžio klausymąsi. Iš tiesų, krikščionių viltis, atgaiva ir nuosavybė nėra šiame pasaulyje; kadangi tai ne visos žemės grožybė, nei visų joje esančių gėrybių, nei dangaus ir jame esančių šviesulių ko ieško krikščioniai. Išties, pažvelk, kiek daug įvairių gerų dalykų yra žemėje, kiek skirtingų grožybių ir atgaivos, lygiai taip ir danguje – kokia žvaigždžių įvairovė, koks šviesulių grožis: išvardytuose dalykuose nėra nė vieno, kurio ieško ir kurio stigtų krikščioniams. Tačiau yra dalykas, kurio nesurasi nei žemėje, nei danguje, bet būtent jame gyvena ir jo siekia visi tie, kurie myli Viešpatį. Kiek daug pasaulyje kalbų, kiek daug skirtingos išminties, kiek daug samprotavimų, amatų, mokslo šakų, užsiėmimų, pastangų bei turto žemėje – nė vieno iš šių dalykų krikščioniai nesivaiko, nė viename iš jų negyvena. Taigi dalykas, kurio jie ieško, yra didesnis už dangų ir viską, kas yra jame, didesnis už žemę ir joje esančias gėrybes bei grožybes, trumpai tariant – jis didesnis už visas regimąsias gėrybes bei grožybes, jo su niekuo nepalyginsi. Tad reikia atitinkamai tokios pat minties ir sielos, kad būtų galima ieškoti ir nagrinėti tokį su niekuo nepalyginamą ir vienintelį Grožį ir Gėrį; išties ir pati mintis bei siela turi būti didesnė ir viršesnė už viską, kas yra danguje bei žemėje, už bet kokią žmogišką išmintį, pasaulietišką samprotavimą bei pažinimą, turiu omeny, didesnė ir viršesnė tikėjimu bei meile, kadangi niekas nuo aukšto dangaus iki pat žemės sielai neduos jokios naudos. Kaip už visus danguje, žemėje bei ore esančius įvairius žavingus dalykus dorybė yra didesnė, prakilnesnė ir viršesnė, arba veikiau, ji vienintelė yra tas gėris bei grožis, kurio ieško ir kame gali gyventi krikščioniai, lygiai taip ir siela privalo būti taip nusiteikusi, verždamasi ištirti bei ieškoti to Gėrio bei Grožio: ji turi peržengti visą pasaulyje esančių išminties atšakų grožį, kalbų įvairovę, žemišką supratimą, garbę, prabangą ir mėgavimąsi; ji privalo būti už visa tai didesnė bei viršesnė, tikėjimu ir meile krypdama į vienintelį, su nieku nepalyginamą, Grožį, viską peršokanti ir nieko nestokojanti, bet vien tik jo vienintelio tetrokštanti. Tad kas gi yra tas, su niekuo nepalyginamas, Gėris ir Grožis, kurio ieško ir kuriame gyvena krikščioniai? – Tai pats Viešpats. Išties jis pats yra su niekuo nesulyginamas, kadangi bet koks egzistuojantis grožis yra kildinamas iš jo, jis pats yra krikščionių paveldas bei gyvenimas. Parašyta: Viešpats yra man skirtosios paveldo ir manosios taurės dalisa . Ir kita vertus, vienintelis Gėris ir Grožis, kas yra Dievas, neieško nieko kito iš žmonių – nei aukso, nei sidabro, nei gėrybių, nei galvijų, nei ko nors kito, kas yra žemėje ir ką jis pats su visais dalykais sukūrė, bet

S

a Ps 15, 5.

97

11

2

3

21

XXVI Siela sukurta Viešpačiui

2

3

4

31

2

vien tik tikro tikėjimo ir meilės jam iš širdies. Ir tuomet žmogus pelno įsigyti tą vienintelį Gėrį ir Grožį: tokia siela pelno Šventosios Dvasios bendrystės malonę ir tampa verta nuo šiol susijungti su Kristumi. Ir jeigu žmogus pirmiau netaps palankia (išganymui) dingstimi, savo meile patraukdamas į save Dievo meilę jam, – į jo sielą neįžengs gyvenimas ir Gėrio bei vienintelio Grožio turėjimas. Taigi kiekvienas sau tampa savo gyvenimo arba savo mirties dingstimi per laisvą savo sielos valios apsisprendimą. Išties, priklausomai nuo to, kur link siela nukreips savo prigimtinę meilę, ji prie savęs pritrauks gyvenimą arba mirtį, anot Rašto žodžių: Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duotaa , kadangi ir visi paniekos verti žmonės pasikeitę įsigijo tokį gyvenimą. Juk, kaip Apaštalas sako: Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimąb . Ne taip, kad jiems nepriklausytų nukreipti savo prigimtinę meilę bei gerą valios apsisprendimą į Dievą: kadangi Viešpats neprievartauja valios prieš jos norą, bet analizuoja ir stebi žmogaus valią bei meilę, kurion kryptin jos linksta ir veržiasi. Jei Dievas pamatys, kad sielos meilė šliejasi prie jo, tuomet ateina, įsikuria sau buveinę, tampa paveldu jį pamilusiai sielai ir pats ją paveldi, kadangi kitaip ir negali būti. Išties, jei Dievas nepasinaudos žmogaus jam rodomos meilės bei tikėjimo dingstimi, jis netaps žmogui gyvenimu ir vieninteliu brangiu bei gražiu turtu. Taigi kiekvienas, kaip aukščiau pasakyta, tampa ta dingstimi, kad galėtų pas jį ateiti gyvenimas bei pažadas, jei jis tiki ir myli, nežiūrint į visa kas regima. Mat Dievas tik šito vienintelio dalyko ir tikisi iš žmogaus. Ir šitokia siela yra didesnė ir viršesnė už visą pasaulį bei visą jo išmintį, garbę, turtus, teikiamą atgaivą, visus jo samprotavimus ir visas jame esančias grožybes, kadangi ji įtikėjo į vienintelį Gražųjį, pamilo vienintelį Gerąjį, pamynusi ir atsižadėjusi viso pasaulio dailumo, garbės, pamaloninimo, kalbų išminties, ir šitokiu būdu ji pasiekia ir mėgaujasi tikruoju Grožiu ir Gėriu bei vieninteliu Dailiuoju. Taigi tegul niekas nesako: nepajėgiu mylėti, galvoti ar tikėti vienintelį Gėrį, kadangi esu nuodėmės vergystėje ir pančiuose. Iš tiesų, kas liečia pajėgumą tobulai nudirbti gyvenimo darbus, savo paties jėgomis save išplėšti ir išvaduoti iš gyvenančios tavyje nuodėmėsc – tai nėra tavo paties galioje, nes šiuos dalykus Viešpats rezervavo sau pačiam. Mat jis vienintelis pasmerkė nuodėmęd , tik jis pašalina pasaulio nuodėmęe , jis pats pažadėjo išvaduoti jį mylinčius bei tikinčius iš nuodėmės aistrų vergijos; ir kuriuos jis išlaisvina, tie iš tikrųjų tampa laisvif . Tačiau kas liečia galvoti, tikėti ir mylėti Viešpatį arba jo ieškoti – tai priklauso nuo tavęs ir tu tai pajėgi, lygiai kaip ir nesusidėti su tavyje gyvenančia nuodėme ir su ja drauge nesidarbuoti; tu tik tapk sau laiduojamo gyvenimo dingstimi, ieškodamas Viešpaties, galvodamas apie jį, mylėdamas ir jo laukdamas, ir jis suteiks galią bei išlaisvinimą. Iš tavęs jis telaukia vien tik šito. Jeigu kūnas, sukaustytas deginančios karštinės, negali imtis ir susilaiko nuo šios žemės veiklos ir darbų, tačiau sergančiojo intelektas tuo tarpu nenutraukia savos veiklos ir nelieka pasyvus: veikiau atvirkščiai, dar labiau galvoja ir rūpinasi savo darbais, jo mintis samprotauja, pavyzdžiui, apie pjūtį, ar apie vynuogienojus, ar apie kelionę, ar apie prekybą, ar apie dar ką nors panašaus. Štai jo kūnas guli paslikas lovoje, karštinės sukaustytas, o intelektas tuo tarpu nenurimsta ir nepameta savo darbų – jis svarsto apie tuos dalykus – ir nesiliauja ieškojęs gya Sir 15, 17.

98

b 1 Tim 2, 4.

c Plg. Rom 7, 17.

d Plg. Rom 8, 3.

e Jn 1, 29.

f Plg. Jn 8, 34.36.

dytojo ir prašyti savo artimųjų bei juos siųsti pas gydytoją, idant šis ateitų ir jį aplankytų; šis žmogus turi lūkestį pasveikti. Bet jeigu šis žmogus nei kalba, nei samprotauja – tuomet jis jau visiškai miręs; kolei slegia karštinė, kūnas, tiesa, suvaržomas ir susilaiko nuo savo darbų, bet štai intelektas apie juos gyvai samprotauja ir rūpinasi. Lygiai taip ir siela, papuolusi į nuodėmės aistrų tamsos vergystę ir įtaką bei sukaustyta nuodėmės įstatymoa karštinės, yra suvaržoma ir negali imtis gyvenimo darbų, tobulųjų Dvasios dorybių, nevaliodama viso šito nepriekaištingai įgyvendinti; tačiau niekas jai nekliudo apie juos mąstyti ar jais rūpintis ir pagal išgales vykdyti įsakymus, mylėti gyvenimą, jeigu tik ji tikrai trokšta pasiekti amžinąjį gyvenimą. Taigi niekas jai nekliudo balsiai šaukti ir kviestis į pagalbą tikrojo gydytojo bei tikėtis išgijimo. Išties net jeigu siela ir bus numirus Dievui, kitaip tariant, dėl nusižengimo atskirta nuo jo švytinčios garbės skonėjimosi ir apgaubta blogybės aistrų šydu, tačiau ji nėra mirusi savo įgimtam pažinimui bei samprotavimui, bet turi gebėjimą rūpintis gyvenimo darbais, mylėti, kviestis ir balsiai šauktis tikrojo gydytojo. Taigi ji nėra mirusi savo pažinimui. Būtent šitai Dievas ir tikisi iš žmogaus, kadangi jis turi laisvę samprotauti apie gyvenimą, mylėti ir kviestis į pagalbą tikrąjį gydytoją, nenusileisti blogybei, bet sulig turima galia pasišvęsti geriems darbams. Dievas iš žmonių telaukia tik tokios dingsties; kadangi kas liečia sustiprinti sielą, išgydyti ją nuo nuodėmės karštinės ir ištraukti iš aistrų vergystės bei įtakos priklauso tik jam ir jam vienam, nes parašyta: Galybė priklauso Dievui, ir tau, Viešpatie, gailestingumasb . Mat ir jis pats puikiai supranta, kokiose blogybėse skendi siela ir kaip jai yra kliudoma daryti gyvenimo darbus, kaip ji guli paslika sunkioje negarbės aistrųc ligoje: sielai belieka galimybė tik protu ir meile patikti Dievui. Tačiau patį aktyvų pajėgumą jis pats netrukus sukuria, kaip yra pasakyta: juo labiau apgins teises tų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktisd . Bet ir vėl, kaip kūnas, sukaustytas karštinės, negali imti darbuotis žemės darbuose, o siela savo ruožtu, sukaustyta nuodėmės ir karščiuojanti dėl aistrų, negali imtis ir yra sulaikoma nuo gyvenimo darbų, lygiai taip ir siela, palaikyta verta dangiškos gyvybės Dvasios ugnies ir užvaldyta dieviškosios ugnies galybe, negali imti ir nudirbti nuodėmės darbų, būdama visuomet savo prisirišimo bei išsiilgimo traukiama pas dangiškąjį Sutuoktinį. Jei tad kūno karštinė sukliudo kūnui nudirbti žemės darbus, o savo ruožtu nuodėmės aistrų karštinė sukliudo sielai imtis gyvenimo darbų, tai juo labiau dangiškoji Dvasios ugnis, įkaitinanti ir uždeganti to vertą ir ištikimą sielą dangiškosios Karalystės troškimu bei išsiilgimu, ją sulaikys ir neleis nuveikti nuodėmės darbų, bet padarys, kad ji pamirštų visą šio pasaulio tuštybę. Išties šitokia siela, kuri ieškojo Dievo savo valios noru ir savo meile, patraukia jį prie savęs, kad jis jai karaliautų, vadovautų ir vestų pagal savo valią. Mat ir pats Viešpats nori būti šitaip ieškomas, mylimas, tikimas ir sielos meilės patraukiamas, kad galėtų ateiti, įsikurti joje buveinę, karaliauti ir vadovauti kiekvienai sielos minčiai ir ją vesti į Dievo valios pilnatvęe . Ir tegul niekas nemano, jog siela yra mažytė, kad gyvena mažame kūne ir visa esti kūne. Štai ji randasi kūne, bet ir anapus kūno; ji visa esti jame, bet ir visa anapus jo savo mąstymu bei mintimis. Išties Dievas padarė sielą indu bei tvariniu didingu, brangiu, dailiu ir pranokstančiu visus kitus kūrinius; ji yra taip brangus šedevras, kad skirtas tapti Dievo buveine ir sutvertas pagal jo paveikslą. Išties siela turi dvasinį ir nematerialų paveikslą, atitinkamai jos prigimtinį subtilumą, kaip ir kūnas turi savo paveikslą. Visgi tikrasis Dievo paveikslas yra a Plg. Rom 8, 2.

b Ps 61, 13.

c Plg. Rom 1, 26.

d Lk 18, 7.

e Plg. Jn 16, 13.

99

3

4

41

2

3

4

XXVI Siela sukurta Viešpačiui

51

2

3

61

2

3

siela ir tas paveikslas, gyvas ir nemirtingas, nešioja ir palaiko šitą paveikslą. Siela išlieka sau pačiai nematoma ir neperprantama dėl šios priežasties: ant jos yra uždėtas tarsi koks tamsus blogybės šydas, kuris ją dengia, kad ji neapčiuoptų ir savo dvasinėmis akimis neįžvelgtų savo savasties, nesuprastų ir nekontempliuotų savo pačios Kūrėjo, idant nesimėgautų, negyventų ir neatgautų kvapo savojo Kūrėjo maloningumo šlovės šviesoje, nesigardžiuotų jo gerumu bei meile. O šitą šydą mes gavome nuo Adomo nusižengimo valandos, visi savo eile perėmę mirties paveldą. Taigi siela yra iš visų pusių apsupta ir apdengta aistrų tamsybėmis, atskirta nuo džiūgavimo Dieve ir jo suvokimo bei sykiu nuo savo pačios aprėpimo. Tačiau dirbinys išlieka sveikutėlis, siela kaip kūrinys pasilieka išbaigtas, net jei ji randasi po šydu ir yra nugabenta į kalėjimą; ji ir toliau turi sveikutėlį dvasinį paveikslą bei sąrangą, kuriuos pačioje pradžioje buvo jai įdiegęs Kūrėjas. Kaip ir tuo atveju, kai žmogus yra iš visų pusių užsklęstas kalėjimo sienų, kur nėra nei durų, nei angos, nei lango, nei absoliučiai jokio išėjimo; ir žmogus yra atsidūręs kalėjimo viduje. Viduje užsklęstas žmogus negali nieko padaryti, kad išeitų laukan, jam belieka tik kviesti ir šauktis išorėje esančiųjų, kad jam atidarytų; savo mintį nukreipęs į tuos, kurie yra pastato išorėje, jis šauksis ateiti jam į pagalbą. Lygiai taip ir siela: atskirta nuo Dievo ją dengiančiu aistrų šydu ir užsklęsta nuodėmės tamsybių kalėjime, ji pasilieka sveikutėlis dirbinys ir brangus kūrinys po tuo šydu, tokia kokia buvo sukurta, ir nieko negali padaryti, kad išeitų laisvėn, ji tegali tik galvoti, samprotauti ir turėti rūpestį apie gyvenimo šviesą ir šauktis Viešpaties ir Gelbėtojo, kuris yra anapus tamsybės šydo, idant jis, matydamas mūsų šauksmą į jį, mūsų tikėjimą bei meilę, savo paties galia perplėštų tamsybės šydą ir savo šviesa nušviestų sielą, ją išvaduotų iš nuodėmės aistrų tamsos ir ją vestų pagal savo valią. O siela, būdama dengiančio šydo viduje, nukreipia savo mintį į Viešpatį ieškojimu bei troškimu, ranka numojusi į visa kas regima; ji su tikėjimu ir troškimu pasineria ieškoti neregimosios dieviškos galios ir laukia malonės apsilankymo. Ir Viešpats, būdamas aukštybėse, nukreipia savo mintį į ją, pasidarydamas jai surandamu, jai apsireiškia ir atgaivina dvasine atgaiva bei veda ją į savo valios pilnatvęa . Jeigu Viešpaties mintis neateis pas sielos mintį ir jos neves, ji nemokės įvykdyti Dievo valios. Išties jeigu ji pati visuomet glaudžia savo mintį bei intelektą prie Viešpaties ieškojimu, tikėjimu ir troškimu, tai juo labiau jis pats dėl savojo maloningumo, atsižvelgdamas į jos įgimtąją meilę, prisišlieja prie jos minties ir tampa su ja viena dvasiab , anot Apaštalo žodžio. Mat kai siela šliejasi prie Viešpaties, ir Viešpats savo ruožtu parodo jai gailestingumą, ją myli, ateina pas ją ir prie jos prisišlieja; kai nuo tol mintis be paliovos išlieka Viešpaties malonėje, tada siela ir Viešpats patampa viena dvasiac , vienas junginys, viena mintis. Kai jos kūnas guli paslikas ant žemės, jos mintis tuo tarpu pilnai gyvena dangiškoje Jeruzalėje, užkopianti iki trečiojo dangausd ir prisišliejanti prie Viešpaties bei jam tarnaujanti. Ir jis, sėdintis didybės sostee danguje dangiškame mieste, visas yra pas ją, jos kūne. Sielos paveikslą jis patalpino aukštybėse, dangiškame šventųjų mieste Jeruzalėje, o jos kūne patalpino savosios dievystės nenusakomos šviesos paveikslą. Siela tarnauja Viešpačiui dangiškame mieste, o jis jai tarnauja kūno mieste. Siela paveldėjo Viešpatį danguje, o jis ją paveldėjo žemėje. Išties Viešpats tampa sielos paveldu, o siela – Viešpaties. Jei ir tamsybėse tūnančių nusidėjėlių mintis ir intelektas gali atsidurti tokiu dideliu nuotoliu nuo kūno, toli nukeliauti ir akimirksniu nukakti į tolia Plg. Jn 16, 13.

100

b Plg. 1 Kor 6, 17.

c Plg. 1 Kor 6, 17.

d Plg. 2 Kor 12, 2.

e Plg. Žyd 8, 1.

miausius kraštus, o dažnai savo kūnu prikaustytieji prie žemės taško mintimi atsiduria kitoje šalyje greta to ar tos, kurią jie myli, ir save įsivaizduoja tenai buvojant – tad jeigu nusidėjėlio siela yra tokia skrajūnė ir lengva, kad jos intelektui nesudaro kliūčių atsidurti tolimiausiuose taškuose, tai juo labiau toji siela, nuo kurios Dvasios galybė nuėmė tamsybės šydą, kurios dvasines akis apšvietė dangiškoji šviesa ir kurią malonė visiškai išlaisvino iš negarbės aistrųa ir padarė švaria, – tokia siela pilnai tarnaus dvasia Kristui danguje; ji taipogi jam pilnai tarnaus kūne, ir savo mintimi ji taip išsiplečia, jog buvoja visur ir tarnauja Viešpačiui kada tik nori ir kur tik nori. Štai ką sako Apaštalas: Kad galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybėsb . Kontempliuok nenusakomus slėpinius sielos, nuo kurios Viešpats pašalino gaubiančią tamsybę, kurią jis atidengė ir kuriai apsireiškė; stebėk, kaip jis išplečia ir nudriekia jos intelekto mintis į visos regimosios ir neregimosios kūrinijos plotį, ilgį, gylį bei aukštį. Taigi siela yra didis, nuostabą keliantis ir dieviškas šedevras. Ir, kaip regis, Dievas ją sutvėrė dar anksčiau už kūno nulipdymą, mat su žodžiais: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumąc , siela yra sukuriama pas Dievą ir tada, paėmęs dulkių iš žemės, jis nulipdė kūną ir per Dvasią įpūtė į kūną tą sielą, kurią buvo sukūręs. O tverdamas sielą, jis ją padarė tokią: jos prigimtyje jis neįdiegė jokios blogybės, jos prigimtis nepažinojo blogybės, bet Dievas ją padarė pagal Dvasios dorybių paveikslą. Joje jis įdiegė dorybių įstatymus, įžvalgumą, pažinimą, protavimą, tikėjimą, meilę ir likusias dorybes atitinkamai Dvasios paveikslą. O ir dabar ji nestokoja pažinimo, protavimo, meilės bei tikėjimo, ir Viešpats jai apsireiškia. Jis įdiegė joje protą, mintis, valią, vadovaujantįjį intelektą, garbingai joje įkurdindamas ir kitą didį subtilumą. Jis padarė ją judria, skrajojančia, nenuilstančia, kad galėtų akimirksniu prisistatyti ir jam mintimis tarnauti kur tik Dvasia to panorės: trumpai tariant, jis ją sukūrė tokią, kad ji taptų jo nuotaka ir dalininke, kad galėtų su juo susijungti ir tapti su juo viena dvasiad , kaip pasakyta: Kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juoe . Išties nei išminčiai savo išminties pagalba, nei protingieji savo protavimu nesugebėjo suprasti sielos subtilumo nei pasakyti, kas ji yra; supratimas ir tikslus sielos pažinimas atitenka tik tiems, kuriems tai apreiškiama per Dvasią. Bet dabar žiūrėk, būk įžvalgus ir supratingai klausykis: jis yra Dievas, siela nėra Dievas; jis Viešpats, ji – tarnaitė; jis Kūrėjas, ji – kūrinys; jis Meistras, ji – dirbinys. Tarp jo ir jos prigimčių nėra nieko bendro, bet dėl begalinės, nenusakomos ir nesuvokiamos savo meilės ir gailestingumo jis nusprendė sukurti tokį dvasinį, brangų bei išskirtinį dirbinį bei kūrinį, kaip Raštas sako: Kad būtume tarsi jo kūrinių pirmienosf ; kad siela būtų skirta sąjungai su juo ir bendrystei, būtų jo nuosava buveine, taptų jo brangia ir tyra nuotaka. Taigi, kuomet mums, o vaikai, prieš akis yra pateiktos tokios gėrybės, kuomet duoti tokie pažadai ir toks mums parodytas Dievo prielankumas, mes savo ruožtu į tai nežiūrėkime pro pirštus, nedelskime veržtis į amžinąjį gyvenimą ir visiškai pasišvęsti tikslui – patikti Viešpačiui. Tad prašykime Viešpatį, kad savosios dievybės galia išvaduotų mus iš tamsybių bei negarbės aistrų kalėjimo ir, apgynęs mūsų teises, vėl skaisčiai nušviestų savąjį paveikslą bei kūrinį, padarydamas sielą sveikutėlę ir tyrą, idant, sulaukę ir pelnę jo Dvasios bendrystę, būtume palaikyti verti su juo nepaliaujamai mėgautis per nesibaigiančius amžių amžius. Amen. a Plg. Rom 1, 26.

b Ef 3, 18–19.

c Pr 1, 26.

d Plg. 1 Kor 6, 17.

e 1 Kor 6, 17.

f Jok 1, 18.

101

71

2

3

81

2

XXVII Atsiliepti į motinišką Dvasios meilę

ūsų mylimieji broliai alksta ir trokšta tiesos žodžio, trokšdami jį išgirsti su didžiule meile. Nors, kas liečia mus, mes esame neišprusę, tačiau jie džiūgauja, su dideliu noru ir švelniu rūpestingumu priimdami Dievo žodį, ir Šventoji Dvasia dėl to džiaugiasi, kada jos žodis yra skelbiamas šiame pasaulyje. Išties net jeigu naujagimis yra nebylus kūdikis, nesugebantis kalbėti motinos kalba, tačiau pati motina prisitaiko prie vaiko ir kalbasi su juo vapėdama kaip jis; motina kiekvienąkart džiaugiasi, kai kūdikis jai kalba, iš šalies su meilumu stebėdama vaikelį. Taigi ir mes patys, net jei esame tik kūdikiai prieš begalinę ir neaprėpiamą Viešpaties šlovę, galybę ir pažinimą, nesugebantys kaip dera išreikšti ar išsakyti Dvasios slėpinių, tačiau, nežiūrint to, Dvasios malonė, šventųjų Motina, kiekvienąkart džiaugiasi, kada pasaulyje šnekamasi apie ją. Kadangi vaikai, gimę iš Dvasios, niekur kitur nesuranda atgaivos ir krykštavimo, kaip tik tame žodyje, kuris juos pagimdė. Išties kiekviena būtybė suranda atgaivą ir džiaugsmą tik savo tėvynėje ir toje vietovėje, kur gimė. Egzistuoja kūrinių įvairovė ir kiekvienas kūrinys turi savas atžalas. Žemė turi visus joje augančius augalus bei gimstančius gyvūnus: laukinius žvėris, roplius ir galvijus bei dar kitus. Panašiai ir vandenys turi savas atžalas – didžiulę įvairovę žuvų. Lygiai taip ir oras savo ruožtu turi savyje didžiulę įvairių paukščių gausybę; ir vėl, dangus turi savas atžalas – žvaigždes bei tai, kas randasi virš dangaus; ir visos šios sritys skiriasi viena nuo kitos, kaip ir jų atžalos. Išties vienokia išvaizda bei gyvenimo būdas priklauso dangaus būtybėms, kitokia – žemės būtybėms; ir jeigu kokia nors būtybė, svetima kokiai nors sričiai, panorėtų persikelti ir gyventi ten, kur nėra gimusi – tuomet jos laukia uždusimas, mirtis ir išnykimas. Pavyzdžiui, jeigu jūros žuvys panorėtų gyventi ant sausos žemės – jos nugaištų, kadangi nėra gimusios iš žemės. Jeigu savo ruožtu žemės keturkojai užsinorėtų apsigyventi vandenyse – jie tik prigers ir gaus galą, kadangi tenai negimė. Jeigu dangaus sparnuočiai, pametę judėjimą ore, apsistotų gyventi ant žemės paviršiaus – pražūtų nuo laukinių žvėrių ar roplių arba net ir nuo žmonių. Iš tiesų, kiekviena būtybė gyvena ir suranda atgaivą toje aplinkoje, kuri atitinka jos prigimtį, esatį ir pasaulį, kuriame ji gimė. Taigi tokiu būdu ir Dievo žodis, kilęs iš aukštybių, sušildo, atgaivina ir maitina Dvasios vaikus, o tuo tarpu pasaulio žodis juos uždusina, sunaikina ir numarina. Mat Dievo žodis ir pasaulio žodis neturi jokios bendrystės nei panašumo. Iš tiesų, Dievo Žodis yra Dievasa , o pasaulio žodis yra pasaulis, ir egzistuoja labai didelis skirtumas bei atstumas tarp Dievo žodžio ir pasaulio žodžio, tarp Dievo vaikų ir pasaulio vai-

M

a Plg. Jn 1, 1.

103

11 2

3

4

21

XXVII Atsiliepti į motinišką Dvasios meilę

2

3 4

31

2

41

kų: kiekviena atžala yra panaši į savo gimdytojus. Jei gimusysis iš Dvasios panorėtų pasinerti į pasaulio žodį, į žemiškuosius reikalus ir šio amžiaus garbę – jis gautų galą ir pražūtų, negalėdamas surasti tikrojo gyvenimo atgaivos. Kadangi jo tikroji atgaiva yra tenai, iš kur jis yra kilęs: mat, kaip pasakyta, Dievo žodžiui yra užgožiamas ir pasilieka bevaisisa tas, kurį spaudžia gyvenimiškieji rūpesčiai ir supančioja žemiškieji saitai. Lygiai taip ir tas, kuris iš arti seka kūniškos valios norais – kitaip tariant, pasaulietiškas žmogus – kada jis tik išgirs Dievo žodį, jam pristinga oro ir jis tampa tarsi praradęs protą. Išties žmonės, įpratę prie nedorų paklydimų, kai tik išgirsta apie Dievą, jų protas tarsi būtų alinamas jokio patrauklumo neturinčia šneka ir jie pajunta pasišlykštėjimą. Apie tai ir Apaštalas sako: Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailysteb . Ir pranašas: Dievo žodis jiems tapo kaip vėmalasc . Matai, jog nėra įmanoma gyventi tame pasaulyje, kuriame nesi gimęs. Tai galima suprasti ir kitaip. Jei kūniškasis žmogus susiims ir stengsis pasikeisti, iš pradžių jis numiršta tam pasauliui ir tampa bevaisis ankstesniam senam piktam savo gyvenimo būdui, ir tuomet jis gali pradėti gyventi Dievo žodžiui. Iš tiesų, tas, kuris nori pasišvęsti naujam gyvenimui, privalo atgimti iš savo ankstesnio bjauraus gyvenimo. Kai žmogus yra sukaustytas ligos ar karštinės, jo kūnas guli paslikas lovoje ir nevalioja nuveikti jokio žemės darbo; bet, esant tokioms aplinkybėms, liežuvis ir toliau kalba apie tuos darbus ir intelektas nenurimsta: jis jaudinasi ir rūpinasi dėl darbo, kviečiasi gydytoją, nusiųsdamas pas jį savo draugus. Lygiai taip ir siela po prasižengimo įstatymui atsidūrė aistrų paliegime ir visiškai išglebo; tačiau ji prisiartino prie Viešpaties, įtikėjo gausianti pagalbos ir atsižadėjo savo ankstesnio bjauraus gyvenimo, ir nors siela tyso nuodėmės paliegime, nevaliodama tiesoje nuveikti gyvenimo darbų, tačiau, nežiūrint to, ji geba ir gali su triūsu rūpintis gyvenimu, maldauti Viešpatį ir ieškoti tikrojo gydytojo. Taip nėra kaip tvirtina kai kurie, suvedžioti klaidingo mokymo, kad žmogus numirė kartą visiems laikams ir daugiau nebegali nuveikti absoliučiai nieko gero. Mat ir kūdikis, nors dar ir nevalioja nuveikti jokio darbo ar savo kojomis nueiti pas savo mamą, tačiau jis vartaliojasi, šaukia ir verkia ieškodamas motinos, ir šitai giliai sujaudina pamalonintą motiną, ji džiaugiasi, kad vaikelis dėdamas pastangas ir su šauksmu jos ieško; nors kūdikis nevalioja nusigauti iki jos, tačiau pati motina, dėl vaikelio didelio jos ieškojimo ir troškimo, nueina pas jį, įveikta savo meilės kūdikiui; ji vaikelį paguodžia ir su dideliu švelnumu pamaitina.. Beje, motinai net ir paėmus kūdikį, jis ne tuojau pat nurimsta, bet ir toliau inkščia kolei ji paima jį į glėbį ir paduoda jam krūtį, kad pamaitintų savo pienu; ir tuomet galiausiai atitekantys pieno upeliai pradžiugina vaikelį. Vis dėlto kūdikis, motinos net ir paguostas, paimtas ant rankų, priartintas prie krūties ir jos pienu skaniai pamalonintas, toliau verkia, kadangi motina ne tuojau pat jį paėmė ant rankų ir paguodė, bet leido ilgai kęsti apmaudą. Net jeigu kas nors siūlytų kūdikiui tūkstančius patiekalų, ar aukso, ar sidabro, ar kažko panašaus, jis niekuo taip nesidžiaugs, niekur neras atgaivos, niekas taip nepatrauks jo dėmesio, išskyrus tik jo motinos spenelį; nuo motinos vaizdo jis tirpsta iš džiaugsmo ir gaudamas iš jos maisto džiūgauja, o ją regėdamas yra linksmas ir krykštauja. Lygiai taip yra su visomis regimomis būtybėmis net iki galvijų, ar tai būtų keturkojai, ar sparnuočiai: natūraliu dėsniu prigimtis išsaugo švelnumą ir rūpestingumą savo mažyliams, ir, kita vertus, mažylių glaudimąsi bei meilę savo motinoms. Tokiu būdu, pavyzdžio dėlei a Plg. Mt 13, 22.

104

b 1 Kor 2, 14.

c Plg. Iz 28, 13.

pasitelkę paukščius, matome kregždes darant savo lizdus viršuje, aukštėlesnėse vietose; taip ji saugosi nuo roplių ir ten maitina bei augina savo mažylius; o paukščiukai nekreipia dėmesio į jokius kitus balsus – nei žmonių, nei gyvūnų, nei į kieno nors kito, bet lieka dėmesingi tik motinos balsui, kurį išgirdę, bemat pašoka ir čirškia jos ieškodami. Tuo tarpu kregždė, visur savo nuožiūra skraidydama, renka maistą savo vaikeliams ir, sukramčiusi bei padariusi malonesniu, jį jiems pateikia, kad jos mažyliai galėtų gerai ir naudingai maitintis. Taigi lygiai taip ir sielos, kurios pasilieka pasaulio kūdikystėje, kurias varžo aistros ir kurios neįstengia tiesoje nuveikti gyvenimo darbų dėl blogybės galios, kuri egzistuoja drauge su jomis, taigi jos šaukia ir ieško pagalbos iš Dievo, daug vargsta ir dega dideliu troškimu amžinajam gyvenimui; ir jos šaukiasi dangiškosios motinos, Šventosios Dvasios, su verksmu ir balsiu šauksmu, ir joks šio pasaulio dalykas joms nesuteikia atgaivos, bet vienintelė jų atgaiva – tai Dvasios turėjimas, o maistas – tai troškimas. O ji, malonioji dangiškoji motina, Dvasios malonė, ateina pas ją ieškančias sielas ir paima jas į savąsias gyvenimo rankas, sušildo maistingu, dvasiniu ir dangiškuoju, trokštamuoju ir šventuoju, protingu ir neatmieštu pienua , idant jos pajustų ir pažintų dangiškąjį Tėvą, kiekvieną dieną darydamos pažangą dvasinėje brandoje kol pasieks tobulą saiką ir tikėjimo vienybę bei Dievo Sūnaus pažinimąb , anot Apaštalo žodžių: ir taip jos pelnys dalį amžinajame gyvenime. Mat tik pats Viešpats, savo gerume bei palankume, gali suburti išbarstytas pasaulyje sielos mintis į vieną Dievo įkvėptą ir į aukštybes besistiebiančią mintį. Pienas dėl savo skystumo visur teka ir mažas jo tirštumas leidžia jį pilti į indą; bet jeigu bus įpiltas šliužo fermentas, pienas susitraukia į vientisumą ir tirštumą. Panašiai ir miltai lengvai pabyra dėl savo lengvumo, bet jeigu pridėsime raugo – kaip Viešpats pateikė palyginimą, sugretinęs dangaus Karalystę su trimis saikais miltų, kol viskas įrūgoc – tuomet miltai, gauti iš daugybės grūdų, vandens dėka sulipdomi į vientisą tešlą, ir kas gi kita, jeigu ne ugnis, gali jai priduoti kietumo bei teikiamos žmogui maistinės naudos, kad ji pavirstų duona? Lygiai taip ir sielą, kuri pašlijo dideliame išglebime ir pasaulio nepastovume dėl nusistovėjusio polinkio į aistras ir kuri dėl lengvabūdiškų minčių tarsi miltai pabiro į visas puses šiame pasaulyje, – kas pajėgs suvienyti išbarstytas jos mintis ir padaryti vieną tvirtą, dievišką ir tiesią mintį, jeigu malonės galia ir Dvasios dangiškoji ugnis, dėka sielos tikėjimo, jos per savitą išbandymą nepadarys vėl naudingos bei skaisčios priešais dangiškąjį Tėvą: ir tokiu būdu ji galės tapti verta dangaus Karalystės. Panašiai ir piemuo savo balsu suburia išsklaidytasd avis į vieną kaimenęe , ir jos seka paskui jį, būdamos suburtos draugėn ir jo vedamos. Vargas tai kaimenei, kurios neturi vedlio, kuris jas nuvestų į geras ganyklas, kurias jis žino, kadangi ji pražus nuo vilkų ir laukinių žvėrių. Vargas sielai, kuri su pilnu tikrumu savyje neturi jos minčių vedlio bei ganovo Kristaus, kadangi baisūs vilkai bei laukiniai žvėrys, t. y. piktybės dvasios, išsklaidys jos mintis ir ji pražus. Šie žodžiai turi dvi puses: kūnišką bei dvasinę, mat mes turime tiek kūną, tiek sielą. Išties visi palyginimai gali būti išoriškai kūnišku (t. y. raidišku) požiūriu pritaikyti Bažnyčiai, bet juos taipogi galime suvokti dvasine prasme ir pritaikyti kiekvienam iš mūsų atskirai, kalbant apie sielos minčių subūrimą ir vienybę. Panašiai ir daugybės grūdų rugių varpose paveikslą galima suvokti kitaip žvelgiant kitu požiūriu. Išties mes matome, kad javai, išsimėtę po įvairius laukus bei teritorijas, yra sugabenami į vieną kluoną; po to juos sumindžioja ir sutria Plg. 1 Pt 2, 2.

b Plg. Ef 4, 13.

c Plg. Mt 13, 33.

d Plg. Jn 11, 52.

e Plg. Jn 10, 16.

105

2

3

51

2

3

61

XXVII Atsiliepti į motinišką Dvasios meilę

2

71

2

3

na gyvuliai ir šitaip šiaudas atsiskiria nuo grūdo; ir kas galėtų atskirti pelus nuo grūdų, jei nepapūstų vėjo gūsis ir jų vienus nuo kitų neatskirtų. Lygiai taip ir su siela: kas gi pajėgtų sielą, išsibarsčiusią ir pasklidusią šio pasaulio žemėje, šio amžiaus aistrų paklydime, surinkti į širdies kluoną ir nuo jos atskirti įsimaišiusią nuodėmę, kylančią iš blogybės minčių, jeigu dangiškoji Kristaus Dvasia nepadvelks į ją? Išties evangelistas sako: Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimia . Tad ir mes melskime Viešpatį dieną naktį ir prašykime, ieškodami jo vienintelio su širdies triūsu bei švelniu troškimu, nesustodami ties jokiu šio pasaulio dalyku – malonumu, ar garbe, ar valdžia, ar dar kuo nors – bet vien tik jam išlaikydami visą troškimą, kad jis surinktų išbarstytas mūsų mintis, idant, palaikyti vertais jo aplankymo bei rūpestingo dėmesio, jo priglausti ir pakančiai traktuojami, mes taptume verti amžinojo gyvenimo. Tokiu būdu mes, apvalyti ir tapę it švarūs grūdai, būsime jo padėti į dangaus plotus. Kaip darbininkas ar žemdirbys nekreipia dėmesio į jokius medžius, augalus ar žoles ir imasi tik javų priežiūros bei nurinkimo – mat jis žino, kad būtent iš čia jam kyla visa nauda ir gyvenimo garantas – lygiai taip ir gerasis bei tikrasis mūsų gyvenimo žemdirbys, Viešpats, savojo antrojo atėjimo metu, palikęs bei ranka numojęs į visas pagonių tautas ir medžiagines bei pasaulietiškas valias kaip neduodančias jam jokios naudos, ateis pas savo artimuosius, ištikimuosius bei bičiulius, – tuos, kurie myli vien tik jį ir kurie virto gerais grūdais, skirtais atidėti į gyvenimo saugyklą; jis tik juos surinks į dangiškąją Tėvo Karalystę, o tuo tarpu kitus nevaisingus žmones, paniekinęs kaip bevaisius šiaudus, atiduos ugniaib , kadangi jie nevykdė jo valios. Tad ir mes patys uoliai stenkimės su pilnai šaunia gyvensena, vykdydami jo šventuosius įsakymus, visuomet paisyti ir visų gyvenimo paliepimų bei įsigyti Dvasios bendrystę, idant, tapę it švarūs grūdai, būtume verti, kad jis mus surinktų į Karalystę. Amen.

a Mt 3, 12.

106

b Plg. Mt 3, 12.

XXVIII Tikrasis Raštų atitikimas

anau, kad ir man dabar kuo puikiausiai tinka pakartoti pranašo žodžius: Lūkuriavau kaip gimdyvėa , visuomet karštai trokšdamas Šventosios Dvasios pažangos tavyje, – pažangos, kuri nėra apčiuopiama tik žodžiu ar šešėliu, bet įgyvendinama tiesos veiksmingumu ir Dievo galybeb , sulig Viešpaties ištarme, kad Dievo karalystė yra ne kalboje, bet veiksme ir galybėjec , ir dar: Dievo karalystė yra tarp jūsųd . Mat vieni yra išmintingi pagal Kristų išoriškai, kiti – dar ir žodžiu, dar kiti – priedo dar ir pačiu veiksmu. Iš tiesų, tokių, kurie tai daro su Dievo galybe, tikrai labai reta. Tačiau jie yra tie, ant kurių nužengia Šventoji Dvasia ir Aukščiausiojo galybė pridengia savo šešėliue . Yra nuoseklu, kad kiekviena siela, kuri bėga nuo liūdesio, kuris išplaukia iš Ievai skirto pasmerkimo, ir vaikosi Marijos džiaugsmą, gyventų mergystėje tobulai ir nepriekaištingai nepalytėtajam Jaunikiui Kristui. Išties kaip per žemišką galvoseną ir kūniškas aistras atpažįstame, jog esame Ievos ir Adomo vaikai, lygiai taip mums reikia atpažinti mūsų įvaikinimą dėka dangiškosios galvosenos bei Kristaus kančių. Patikrinkite patys save, ištirkite save, ar laikotės tikėjimo, ar Jėzus Kristus gyvena jumysef . Išties, jei nešiodami žemiškojo atvaizdą, mes jautėme piktų, gėdingų ir nešvarių minčių veikimą, tad mums, nešiojantiems dangiškojo atvaizdąg , juo labiau privalu pajusti šventos ir garbintinos Dvasios veikimą. Taigi tegul protinga mergelė žinos, kad jai reikia savyje turėti Kristų taip, kaip kad ir Marija turėjo; kaip pastaroji nešiojo įsčiose, tu turi nešioti širdyje, ir tuomet galėsi supratingai giedoti psalmesh ir sakyti: Per pagarbią tavo baimę, Viešpatie, mes pradėjome įsčiose, raitėmės skausmuos ir pagimdėm išganymo dvasiąi . Taip ir Ekleziastas išsireiškė: Kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiosej , toks yra ir Dvasios kelias. Tad jeigu turi šį lobį savo moliniame indek , jei tas, kuris pasakė: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito tavo širdyje, kad apšviestų Evangelijos pažinimąl , jeigu Dievo ramybėm nepaliaujamai viešpatauja tavo širdyje, jeigu vaikeisi ir pasiekei ramybę kartu su pašventinimu, jeigu tavo vidiniame žmogujen apsigyveno Kristus, jeigu Tėvas drauge su savo viengimiu Sūnumi pasidarė pas tave buveinęo , jei buvai palaikytas vertu palaiminimo dėka širdies tyrumop , jei tapai Dievo šventykla ir jo Dvasia apsigyveno tavyje, jei tikėjimo pilnatvėje tavo širdis yra nuvalyta

M

a Iz

42, 14. b Plg. 2 Kor 6, 7. c Plg. 1 Kor 4, 20. 1 Jn 3, 18. Mk 9, 1. d Lk 17, 21. e Plg. Lk 1, 35. g Plg. 1 Kor 15, 49. h Plg. Ps 46, 8. i Plg. Iz 26, 17–18. j Plg. Koh 11, 5. 2 Kor 13, 5. k Plg. 2 Kor 4, 7. l Plg. 2 Kor 4, 6. m Plg. Kol 3, 15. n Plg. Ef 3, 16–17. o Plg. Jn 14, 23. p Plg. Mt 5, 8.

f Plg.

107

11

2 3

21

2

XXVIII Tikrasis Raštų atitikimas 3 nuo nešvarios sąžinėsa , jei ramybės Dievas tave iki galo pašventino ir laiko tobulą bei nepeiktiną dvasią, sielą ir kūnąb , jei esi protinga mergelė, turinti žibintą ir alyvos indelyjec , jei žinai, ką reiškia: Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegtid , jei apsivilkai vestuviniu drabužiue , – jei turi visų šių dalykų patyrimą per širdyje vykstančią veiklą, tada tu vertai galėsi tekėti už dangiškojo Jaunikio, o jeigu ne – net jei aš nutilsiu, akmenys šauksf . 31 Taigi aš liudiju paties mano Viešpaties akivaizdoje bei priešais garbintinąją Šventąją Dvasią, kad kaip šios žemės mergelė, net jei būtų priėmusi pirmąsias dovanas kaip užstatus, o vėliau po jų dar ir kitas gausias dovanas, net jeigu turėtų valdžią visai nuosavybei, bet nesulauktų (santuokinio) kūniško santykio, ji pasiliktų svetima tam vyrui, kurio pavardę ji ne2 šiotų – lygiai taip ir siela, kuri išlieka mergele Kristui, net jeigu per krikštą gauna dovanas pirmienas – kadangi krikštas yra būsimojo paveldo tobulos pirmienos – o po krikšto tuojau pat gauna įvairiausias dovanas: žodžio, aiškinimo, gydymo ar dar kokią nors kitą charizmą, tačiau nebūtų apdovanota susijungimu su negendančiuoju Jaunikiu, ji pasiliks jam svetima. Kadangi džiugesio patepimasg ir vestuvinis drabužish neglūdi charizmose, bet pačiame įvaikinime, kuriame yra nepajudinama meilė. 3 Taigi, turėdama krikšto laiduojamas pirmienas, tu turi tobulą talentąi , bet jeigu jo neleisi apyvarton, liksi netobula, negana to – jo neteksi. Tad nemanyk, kad išdalijusi visą savo nuosavybęj jau esi kažin kas. Jei priedo turi žodį, jei kalbi angelų ir žmonių kalbomisk – nesipuikuok: nes tu dar nepasiekei to, kas tobulal . Jei dar priedo turi aiškinimom dovaną, neapsistok 4 ties tuo. Jeigu taipogi turi visą tikėjimąn , keliauk prie meilės, kuri neleidžia nupulti. Išties meilė niekuomet nenupuolao ir, būdama nepajudinama, ji padaro beaistriais ir nepargriaunamais tuos, kurie jos trokšta. Taigi charizmos išsiskleidžia sekant išganymo ekonomija pagal tai, kaip Dievas jas savo laisvu noru paskirsto tiems, kurie tebėra kūdikiai ir netobuli, tuo tarpu kai meilė, kaip jau sakiau, padaro beaistriais ir nepargriaunamais tuos, kurie jos nusipelnė, nes ji yra Dievasp , ką mes sužinojome iš visuotinių laiškų. 5 Taigi kiekviena siela, kurioje aktyviai veikia nešvarios mintys bei pikti sumanymai, nėra mergelė skirta Kristui, nes ji paleistuvauja su priešininku. O ta, kuri trokšta tyra stoti priešais Viešpatį, gyvena širdies skaistume, anot Jaunikio pabrolio žodžių: Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. Bet aš bijau, kad kaip žaltys savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kad nesugadintųq . Taigi visi tie, kurių mintys sugadintos, yra velnio sugedimo bendrystėje, o ne Gelbėtojo negendamumo bendrystėje. Kas gi bendra tarp šviesos ir tamsosr ? Arba kaip suderinti Dievo šventovę su stabaiss ? 6 Reikia patikėti šiais žodžiais, idant galėtume neklaidingai skaityti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristust . Iš tiesų tie, kuriuose negyvena Kristus, būdami numirėliai, nešlovina Dievo kaip reikia, nes pranašo pasakyta: Ne numirėliai šlovins tave, Viešpatieu . Tad tegul mūsų gendančiame kūne viešpataus Jėzaus gyvenimasv . Turėkime savyje Kristaus Dvasią, kad būtume jo, nes pasakyta: Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jow . Išnaikinkime mumyse esančias pagonių tautas, sakykime Dievui: Išblaškyk tautas, kurios nori karųx , Svaidyk žaibus ir išblaškyk juosy . Išties mes save pačius kaltiname, o ne izraelitus, sakydami: Jie neišnaikino a Plg. Žyd 10, 22.

g Plg.

Žyd 1, 9.

l Plg. 1 Kor 13, 10. r2

Kor 6, 14.

x Ps 67, 31.

108

s2

b 1 Tes 5, 23.

h Plg.

c Plg. Mt 25, 4–13.

Mt 22, 11–12.

m Plg. 1 Kor 14, 26.

Kor 6, 16.

y Ps 143, 6.

t Gal

i Plg.

d Lk 12, 35.

f Plg. Lk 19, 40.

j Plg. 1 Kor 13, 3. k 1 Kor 13, 1. Mt 25, 27–28. o 1 Kor 13, 8. p Plg. 1 Jn 4, 8. q 2 Kor 11, 2–3. u Ps 113, 25. v Plg. 2 Kor 4, 10. Rom 6, 12. w Rom 8, 9.

n Plg. 1 Kor 13, 2.

2, 20.

e Plg. Mt 22, 11–12.

pagonių tautų, kurias Viešpats jiems liepėa . Mes save pačius kaltiname, o ne stabus: Mat mes turime ausis, bet negirdime, turime akis, bet nematome, ir nėra mumyse dvasiosb . Tad melskime, kad mūsų proto akys būtų apšviestosc , idant suprastume, ką reiškia: Atmerk man akis, ir tavo įstatyme aš suprasiu tavo nuostabius dalykusd . Šaukime iš širdies: Rabuni, kad praregėtumee . Tas, kuris atgauna regėjimą, net jei tebėra kūne, tačiau kovoja ne kūniškai: Kadangi jo kovos ginklai nėra kūniški, bet, su Dievo pagalba, gali griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimąf . Kelkime be paliovos šventas rankas maldose, be pykčio ir be gudravimųg . Tapkime gentainiais Viešpaties, kuris kilo iš Judo giminėsh . Būkime žydais viduje, nes ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, bet tiktai tas yra žydas, kuris toksai vidujei , kuris per tuščių gudravimų bei nešvarių samprotavimų visišką neveiklumą pastoviai laikosi šabo ir gavo apipjaustymą savo vidiniame žmoguje. Taigi apipjaustę pašalinkime širdies netyrumą, nupjaudami intelekto bereikalingą dalį, kitaip tariant – mirties dyglį, nuodėmęj , kurią priešas pasėjo per nepaklusimą. Priimkime į savo širdis dvasinį Dievo įstatymą, kurį jis pažadėjo, sakydamas: Aš duosiu savo įstatymus į jų širdis, įrašysiu juos į jų protusk , ir Dovydas sako: Dievo įsakymas yra jų širdyse, ir jų žingsniai nesuklupsl . Tad jei tu nenori suklupti, priimk viduje Dievo įsakymą, kuris per pašventinimą įkurdins tave beaistriškume. Štai kokie dalykai mums priklauso, o veikiau – priklauso Dievui, kurio išmonė yra teisinga, o žodis nedviprasmiškas. Šių dalykų sulaukę, prašykime, kad turėtume Kristaus išmonęm ir vaikštinėtume gyvenimo naujovėjen , kad nebūtų taip, kad širdyje turėtume vieną dalyką, o išorėje parodytume kitą. Iš tiesų Dievas neapkenčia melagingo ir vylingo elgesio. Būtent todėl Viešpats aiškiai ir visiškai suprantamai parodė, kad tai, kas sutepa žmogų, išeina iš širdies vidauso . Ir dar, pasmerkdamas fariziejų, arba veikiau – kiekvieną iš mūsų, dėl vidinio žmogaus aklumo dieviškiesiems slėpiniams, Viešpats pasakė: Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorėp ! Išties tas, kuris įdėjo uolias pastangas maksimaliam vidiniam spindesiui, t. y. visame kame buvo atsidėjęs intelekto bei sielos priežiūrai, be jokios abejonės bus kartu nuvalęs ir išorę. Tad aš raginu, neapsistokime ties išoriniais elgesiu bei manieromis, tapkime tyra Dievo šventyklaq , paklausykime mus raginančiojo žodžių: Kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikair . Išties nepeiktinas yra tas, kuris savo širdyje nedaro niekšybių, kuris neturi nei dėmės, nei raukšlės, nei kažko panašauss , kuris žino, ką reiškia: Visa karaliaus dukters šlovė glūdi vidujet , o ne išorėje, kuris sako nemeluodamas: Tu suteikei džiugesio mano širdžiaiu , kuris yra pažymėtas Kristaus veido, arba veikiau – kuriame jis aktyviai veikia, kuris kovoja, kad pasiektų tikro vyro brandą pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saikąv , kuris šalinasi garbės pas žmones, o vaikosi garbę kylančią iš Dievo, aktyviai veikiančią tyroje širdyje. Išties, kaip šios saulės garbingas spindesys aktyviai paveikia kūniškas akis, lygiai taip Šventosios Dvasios garbė aktyviai veikia vidinio žmogaus tyras akis, todėl tas, kuris stengiasi būti nuteisintas dėka išorinio žmogaus dorybės darbų ir jo tuščios galios, yra kaip tas, kuris turi Dievo uolumą, tačiau ne taip kaip reikalauja pažinimasw ; kaip tas, kuris su laiku turėtų būti mokytojas, tačiau ir toliau reikalingas pamokymų; kaip tas, kuris turėtų teisę kietam maistui, a Ps 105, 34.

g Plg. 1 Tim 2, 8. m Plg.

b Plg. Ps 113, 14.13. h Plg. Žyd 7, 14. n Plg.

1 Kor 2, 16. t Ps 44, 14.

s Ef 5, 27.

Rom 6, 4.

u Ps 4, 8.

c Plg. Ef 1, 18.

d Ps 118, 18.

i Plg. Rom 2, 28–29. o Plg.

p Mt 23,

Mk 7, 15–21. w Plg. Rom 10, 2.

v Ef 4, 13.

e Plg. Mk 10, 51.

j Plg. 1 Kor 15, 56.

26.

q Plg.

f 2 Kor 10, 3–5.

k Jer 38, 33.

1 Kor 3, 16.

l Ps 36, 31. r Fil 2,

15.

109

41

2

3

4

5

XXVIII Tikrasis Raštų atitikimas

51

2 3

4

tačiau ir toliau maitintųsi pienua ; kaip tas, kuris pradėjo Dvasia, bet dabar užbaigia kūnub . Tad tegul toks žmogus žinos, kad visas išorinio žmogaus teisumas, pranašo žodžiais, yra nelyginant suterštas skudurasc , o anot Apaštalo – tai sąšlavosd . O kas liečia mus, tebūsime mes pavaldūs Dievo teisumui, kuris įvykdomas vidiniame žmoguje, kur stovi Kristaus teismo krasė drauge su nesuteptąja šventove. Juk diena iš dienos kenčiu vargą, sako pranašas, kol įeisiu į Dievo šventovęe , kad sąžinės paliudijimasf didžiuotųsi kryžiumig Kristaus, kuris išvadavo mūsų gyvenimą iš dūlėjimo ir nuvalė mūsų sąžinę nuo negyvų darbų, idant tarnautume Dievo Dvasioje ir nesudėtume pasitikėjimo į kūnąh , kad žinotume, ką garbiname, anot Viešpaties žodžių: Mes garbiname, ką pažįstamei . Išties visų šių dalykų liudytojas danguje yra tiesakalbis, nes: Mes kalbame Kristuje Dievo akivaizdojej , nesvarstydami nieko kita, o tik tai: Gera, kai širdis sustiprinta malonėsk , o ne daugybės svetimų mokslų klaidinama. Taigi mes meldžiame, kad tu būtum išgelbėtas iš garbės pas žmones, kuri, kaip paprastai būna, gudriai ir sumaniai apraizgo tinklu, kad negautum vadovavimo, ateinančio iš Dievo galybės; šitaip tavęs niekuomet neįveiks nei žmonių panieka, nei, kita vertus, neišpūs pagyrimai. Paklusk tam, kuris tave veda į visą savo tiesos pilnatvęl . Tegul tavo siela susijungia su Kristumi, kaip jaunoji susijungia su savo jaunikiu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristųm ir į nepriekaištingą sielą. Mat niekas nėra įrašomas į pirmagimių Bažnyčią dangujen , išskyrus tik nepriekaištingą sielą, ir nė vienas negaus vainiko, jeigu nebus grūmęsis pagal taisykleso .

a Plg.

b Plg. Gal 3, 3. c Plg. Iz 64, 5. d Plg. Fil 3, 8. e Plg. Ps 72, 16–17. Žyd 5, 12–13. g h i j k Žyd 13, 9. 2 Kor 1, 12. Plg. Gal 6, 14. Plg. Fil 3, 3. Jn 4, 22. Plg. 2 Kor 2, 17. l Plg. Jn 16, 13. m Ef 5, 32. n Plg. Žyd 12, 23. o Plg. 2 Tim 2, 5.

f Plg.

110

Turinys

I.

Įžanga

Pratarmė

Trumapai apie autorių . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pagrindinė literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

II.

Vertimas

I Krikščionybės didybė ir reikalavimai

1 3

3 3

5 7

II Apie prisikėlimą

11

III Pakelti išbandymus sekant paskui Kristų

15

IV Krikščioniai yra svetimi pasauliui

19

V Viešpats padeda atsižadėjusiajam pasaulio

23

VI Neturtas, tikroji išmintis ir Kristaus sekimas

25

VII Tikrasis krikščionis yra dvasios žmogus

29

VIII Vidinis teisumas, Kristaus paveikslas ir sugrįžimas pas Dievą

35

IX Išbandymai išeina mums į naudą

39

X Tikroji askezė yra dvasinė

45

111

Turinys XI Apie blogas mintis, kaip jos veikia širdyje

49

XII Malonė ir silpnumas. Gėrio ir blogio patirtis

51

XIII Praktikuoti dorybę nuolankiai, vengiant viešumos

53

XIV Apie išorinę askezę ir koks geras sumanymas yra didžiausias ir pirmas

57

XV Dvasinės sielos laisvė

59

XVI Dvasios patirtis ir tikroji Kristaus meilė

61

XVII Apie ištvermę ir tyrą meilę

69

XVIII Dievo ir sielos neaprėpiamumas

71

XIX Siela – dvasinis miestas

75

XX Dvasios galybė ir nauja kūrinija

77

XXI Statyti ant Kristaus

81

XXII Tikrasis Dievo pažinimas

83

XXIII Kilniadvasiškai pakelti įvairius išmėginimus

85

XXIV Sielos kilnumas

89

XXV Dvasinis perkeitimas

91

XXVI Siela sukurta Viešpačiui

97

XXVII Atsiliepti į motinišką Dvasios meilę

103

XXVIII Tikrasis Raštų atitikimas

107

112