147 36 10MB
Lithuanian Pages 332 [336] Year 1996
RALF DAHRENDORF
MODERNUSIS SOCIALINIS KONFLIKTAS ESĖ APIE LAISVĖS POLITIKĄ
Pradai ALK
RALF DAHRENDORF
MODERNUSIS SOCIALINIS KONFLIKTAS
RALF DAHRENDORF
MODERNUSIS SOCIALINIS KONFLIKTAS ESĖ APIE LAISVĖS POLITIKĄ
Iš anglų kalbos vertė RASA DRAZDAUSKIENĖ
VILNIUS pradai
1996
UDK 316-3/42 Da 93
Versta iš: Ralf Dahrendorf. The Modeni Sočiai Conflict. University of Califomia Press: Berkeley and Los Angeles, 1990 Copyright ©1988 by Ralf Dahrendorf
This edition published with the support of Central European University Press (Budapest) and Open Society Fund-Lithuania Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas ir Vidurio Europos universiteto leidykla Budapešte
Viršelyje Algimanto Kezio nuotrauka
ISSN 1392-1673 ISBN9986-405-91-2
©Vertimas į lietuvių kalbą Atviros Lietuvos fondo, 1996 ©Pabaigos žodis Algimanto Valantiejaus, 1996 ©Maketas - „Pradų" leidyklos, 1996
TURINYS
P rata rm ė............................................................7 1. MODERNYBĖS REVOLIUCIJOS............... !....... 18 Pasakojimas apie du miestus..............................18 Martinezo paradoksas........................................27 Gyvenimo šansai............................................... 36 Modemybė........................................................43 2. PILIETYBĖ IR SOCIALINĖ KLASĖ.................... 52 Nelygybės šaknys.............................................. 52 Pilietybės iškilimas.............................................58 T. H. Marshallo atvejis...................................... 66 Tobulas pasaulis?............................................... 74 3. POLITIKA INDUSTRINĖJE VISUOMENĖJE...... 84 Kaitos momentai ir motyvai............................... 84 Maxas YVeberis ir moderniosios politikos problema........................................................92 Apie mišrias konstitucijas..................................101 4. TOTALITARIZMO PAGUNDOS....................... 117 Išnykstantis proletariatas................................... 117 Totalitarizmas.................................................. 127 Diktatorystė ir paprasti standartai.....................138 5. ARONO PASAULIS.........................................146 Industrinė visuomenė....................................... 146 5
Konvergencija, socializmas ir įvairovė...............156 Demokratinė klasių kova.................................. 165 1968 metai....................................................... 173 6. AŠTUNTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ................181 Suyra pasaulio tvarka...................................... 181 Debatai ekonomikos augimo klausimu.............. 188 Netikrumo būsena............................................196 Postindustrinė visuomenė?................................206 7. KONFLIKTAS IŠNYKUS KLASĖMS................. 213 Be darbo......................................................... 213 Apibrėžimo klausimas 1: užribio klasė.............. 224 Apibrėžimo klausimas 2: piliečiai ir separatistai................................................232 Anomijos pavojai............................................. 238 8. NAUJA VISUOMENĖS SUTARTIS....................247 Kas nori pokyčių?............................................247 Liberalų darbotvarkė........................................256 Kreipimosi į jaunus žmones pastabos................266 Pasaulinė pilietinė visuomenė...........................274 Apie strateginius pokyčius................................279 Nuorodos........................................................286 A. Valantiejus. Ralfo Dahrendorfo teorinė mintis ir politinė savivoka.......................315 Rodyklė.............................................................. 322
PRATARME
Ši knyga - idėjų ir analizės knyga. Tai bandymas suprasti modernią visuomenę, remiantis patyrimu auto riaus, kurio socialinių mokslų studijas ilgai trikdė prak tiškesni rūpesčiai, tokie kaip rinkimų laimėjimas ar va dovavimas institucijoms. Pavadinau knygą „esė", turė damas galvoje švietimo dvasią, kurios įkvėptos Esė apie pakantumą (An Essay Conceming Toleration) arba Esė apie pilietinės visuomenės istoriją (An Essay on the History of Civil Society), parašytos daugiau kaip prieš du šimtme čius. Ir pakantumas, ir pilietinė visuomenė vaidina ma no diskusijoje tam tikrą vaidmenį, nors tai yra, kaip matyti iš pavadinimo, esė apie modernųjį socialinį kon fliktą ir laisvės politiką. Paskutiniajame XX a. ketvirtyje viešųjų debatų toną nustato tie, kurie rūpinasi novatoriškumu. „Kaip mes galime skatinti ekonomikos augimą?" - šis klausimas vadovų sąmonėje yra svarbiausias. Daug vilčių siejama su naujomis technologijomis, informacine visuomene, bet kartu ir su verslininkais bei varomąja paskatų jėga. Tai Schumpeterio, o ne Keyneso laikai. Didėjantis lankstu mas, socialinių paslaugų nykimas ir mokesčių mažini mas tapo kasdienybe. Net didžiosiose socialistinėse Ki nijos ir Sovietų Sąjungos imperijose pertvarka reiškia 7
PRATARMĖ
iniciatyvos, rinkos, o ne planavimo skatinimą. Laisvės šalininkus tai džiugina. Laisvė reikalinga pasikeitimų, naujumo ir iniciatyvumo jausmo; nejudrumas, sąstingis ir sklerozė yra laisvės priešai. Tačiau tai tik pusė istorijos apie žmogaus gyvenimo galimybes. Palikdami nuošalyje klausimą, ar didžioji de vintojo dešimtmečio pertvarka buvo tikrai veiksminga, atsižvelkime į tai, kad yra dalykų, kurių ji nepalietė. Dar blogiau: kai kuriuos klausimus tapo dar sunkiau svarstyti dėl to, kad vėl pabrėžiami augimas ir verslu mas. Daugelyje Europos šalių visų pirma išaugo nedar bo mastas, o po to pasunkėjo pati problema; beveik pusė iš 10 ar daugiau procentų bedarbių nedirbo ilgiau negu metus. Jungtinėse Valstijose stebuklingai sukurti milijonai darbo vietų atrodytų iš dalies atitraukė dėme sį nuo to, kad padaugėjo žmonių, gyvenančių žemiau oficialios skurdo ribos. Dalis jų dabar gyvena nuolati niame skurde; jie tapo užribio klase (underclass). Maža to, atrodo, kad ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose tie, kurie labiausiai rizikuoja, lemtingai pakeri kitus. Daug žmonių bijo, kad vieną dieną jie irgi gali būti išbraukti. Nuosmukio pojūtis įsivyravo netgi ten, kur realiai net nemažėja pajamos. Anapus ekonomikos, visuomenės pa ribiuose esantys žmonės spinduliuoja keistą magnetiz mą, itin traukiantį jaunimą. Jų kultūra, jei ją galima taip pavadinti, pradeda įtraukti visus kitus tarsi disko mu zikos garsai. Jeigu pažvelgsime plačiau, šios problemos atrodys ne tokios jau svarbios. Išsivystęs pasaulis ieško naujų augimo šaltinių; tuo tarpu mažiau išsivystęs pasaulis vis giliau grimzta į bado, ligų ir tironijos klampynę. Iš penkių milijardų žmonių, gyvenusių Žemės rutulyje 1989 m., maždaug vienas milijardas vienaip ar kitaip 8
PRATARMĖ
priklauso pasauliui, kuriame gyvenimas teikia vis dau giau galimybių. Tačiau kitame skalės gale - vienas mi lijardas tų, kurie tenkinasi tik egzistencijai būtinu mini mumu. Dauguma iš jų turi nedaug šansų išgyventi dar vieną dešimtmetį. Dauguma tų, kurie nepriklauso šioms dviem grupėms - tai trys milijardai žmonių - gali ge riausiu atveju tikėtis išgyventi savo skurdo rutinoje. Nėra nė mažiausio požymio, kad dalis Pirmojo pasaulio tur tų ar bent kuklaus Antrojo pasaulio pertekliaus, o ką kalbėti apie naujų industrinių šalių dinamizmą, tektų ir kitoms šalims. Laisvės šalininkams tai nepakeliama. Taigi, yra augimas, yra ir skurdas. Naujovių būtinu mas rungtyniauja su teisingumo reikalavimais. Tokios antinomijos leidžia užmesti akį į modernųjį socialinį kon fliktą. Aš pavadinsiu jas techniškesniais vardais, tačiau jos nieko nepraras dėl to, kad vieni žmonės eikvoja sa vo energiją kurdami gerovę, kiti - plėsdami pilietines teises, ir abi šios grupuotės nesutaria dažniau, negu su taria. Tai keista, nes toks dalykas nėra neišvengiamas. Laisvei reikia ir vieno, ir kito, ir klestėjimo, ir pilietiš kumo, nors galbūt pilietybės teisės visiems - tai ilgalai kės tautų gerovės sąlyga. Tačiau istorijoje maža buvo momentų, kada juos abu kartu iškeldavo viena politi kos kryptis ar net viena grupė. Dažniausiai didesnių galimybių rinktis ir didesnių visų žmonių teisių gynėjai kovodavo tarpusavyje. Daugelis įsitikinę, kad šiame konflikte būtina palai kyti kurią nors grupę. Tam tikru konkrečiu momentu jie gali būti teisūs. Atsižvelgiant į šiais laikais dominuo jančią augimo nuotaiką, šioje esė mėginama iš naujo pateisinti pilietiškumo svarbą. Nėra geresnio būdo pa siekti šį tikslą negu įgyvendinti strateginius pokyčius, kurie išplečia žmonių galimybes rinktis, leisdami tai 9
PRATARMĖ
daryti didesniam žmonių skaičiui. Tačiau, siekdami to kių pokyčių, turime saugotis vieno nesusipratimo. Ne galima žmonių gyvenimo šansų didinti dirbtinai, „tre čiuoju" keliu, vedančiu kažkur tarp didžiųjų istorijos jėgų. Kompromiso pusiškumas kelia tokią pat grėsmę laisvei kaip ir kraštutinumų dogmatizmas. Pastarasis reiškia autokratiją, o pirmasis sukuria biurokratiją; abu juos lemia klaidingas požiūris, kad egzistuoja vienas pa tikimas atsakymas į klausimus. Mano požiūris visiškai kitoks. Laisvės politika - tai politika gyventi su konflik tu. Santvarka, siekianti kiekvienam suteikti kuo dau giau gyvenimo šansų, garantuoja ir įvairovę, ir lygybę. Prieš aiškindamiesi, kaip ši knyga siejasi su šita te ma, norėčiau pasakyti keletą žodžių apie tuos, kuriems ji skirta. Žinoma, rašytojai gali baisiausiai klysti, steng damiesi įsivaizduoti savo skaitytojus, tačiau rizika ne trukdo turėti nuomonę. Vienu metu aš galvojau apie George'ą Bernardą Shaw, kuris prieš 60 metų parašė Kapitalizmo ir socializmo vadovą protingai moteriai (The Intelligent lNomans Guide to Socialism and Capitalism). Ši esė tik iš dalies skirta kapitalizmui ir socializmui, o kur kas svarbiau yra tai, kad protingos šių dienų moterys nebūtų patenkintos tokiu išskyrimu. Tačiau, tiesą sakant, rašydamas savo esė, aš tikrai turėjau galvoje kai kurias moteris. 1986 m., kai skaičiau šia tema paskaitas Baze lio universitete, tarp klausytojų buvo nemaža dėmesin gų ir kritiškų šio miesto garbingų piliečių žmonų, ku rios norėjo pranokti savo vyrų pažiūras, nulemtas inte reso, ir susidaryti savo nuomonę. Atvykęs kaip Russello Sageo fondo mokslininkas, gavau daug naudos iš pokalbių su kolegėmis apie lyginamąją vertę ir moterų teises, taip pat apie tai, kaip veiksmingiausiai atsikraty ti vyraujančių struktūrų bei nuostatų be katastrofiškų 10
PRATARMĖ
padarinių. Mano žmoną Eilėn ir mane sieja bendras po reikis matyti šios dienos įvykius tam tikrame kontekste. Po to pagalvojau apie savo dukteris Nicola, Alexandra ir Daphne, kurioms devintojo dešimtmečio pasaulis ne atrodo lengvai suprantamas; tačiau jos nenustojo ieškojusios to, ką daro, prasmės. Oxfordo universitete, kur buvau Šv. Antano koledžo rektoriumi, kai baigiau rašyti šią knygą, vartojamas po sakis „miestiečiai ir universitiečiai". Manau, kad ši esė skirta tiems „universitiečiams", kurie nori žvelgti pla čiau, pranokdami savo dalykų sritis, ar tai būtų ekono mika, istorija arba kokia kita mokslo disciplina, ir tiems „miestiečiams", kuriems rūpi tas pat, kas ir „protingoms moterims". Tikiuosi, kad mano kolegos sociologai nepa tirs bereikalingo nusivylimo. Čia jie gali rasti arba per nelyg daug politikos, arba pernelyg daug asmeninio pa tyrimo. Tačiau ši knyga rašyta ne kaip originalus indė lis į mokslą. Tai mėginimas suprasti jėgas, veikiančias moderniose visuomenėse, ir apibrėžti ateities viltis. Knygą sudaro keli sluoksniai, kuriuos stengiausi su sieti sudarydamas gyvybingą visumą. Vienas iš šių sluoksnių yra istorinis, jeigu tik visuomenės mokslų at stovas gali turėti tokių pretenzijų. Aš apžvelgiu moder nųjį socialinį konfliktą, prasidėjusį prieš du šimtmečius po didžiųjų revoliucijų. Todėl čia neišvengiami nukry pimai ir papildomos studijos, kaip antai skyrius apie totalitarizmą, kuris kartu paaiškina mano paties libera lių įsitikinimų kilmę. Septintasis, aštuntasis ir devin tasis mūsų amžiaus dešimtmečiai verti atskirų skyrių. Visoje knygoje akivaizdus šiuolaikinis istorinės analizės pamatas. Kitas visumos sluoksnis, žinoma, yra socialinio konflikto siauresne prasme tema, konkrečiau - klasių konflikto ir to, kas jį ištiko, tema. Sakau „žinoma", nes 11
PRATARMĖ
kai kurie skaitytojai galbūt yra girdėję apie mano kny gą Klasė ir klasių konfliktas industrinėje visuomenėje (Class and Class Conflict in Industrial Society), parašytą prieš trisdešimt metų. Anuo metu aš pateikiau svarstyti po žiūrį į konfliktą kaip į pažangos galimybę; laikausi jo iki šios dienos. Tačiau tam, kad konfliktas būtų vaisin gas, jį turi „prijaukinti" institucijos. Todėl dabar vieną šios knygos sluoksnį sudaro tai, kad aptariamas revo liucijos apgaulingumas bei atskleidžiamas strateginių po kyčių, turinčių užimti jos vietą, poreikis. Galbūt tie, kurie, kaip ir aš, nemėgsta etikečių, bus nustebinti, pamatę knygos pavadinime žodį „modernu sis". Jis pasirinktas daugiausia praktiniu tikslu. Ši esė skirta ne senovės, bet moderniesiems žmonėms. Iš tiesų čia pasakojama tik apie kai kuriuos moderniuosius žmo nes tam tikrame modemybės tarpsnyje, nes pradedama XVIII a. ir menkai užsimenama apie besivystančias šalis (aš dėl to apgailestauju ir tikiuosi vėliau pasitaisyti) bei apie realiai egzistuojančio socializmo šalis. Aš rašau apie tai, ką vadinu OECD pasauliu (OECD - Organization for Economic Cooperation ai. Development) - „turtuolių klu bo" nares, šalis, priklausančias Ekonominio bendradar biavimo ir plėtros organizacijai. Pirmiausia - apie tris šalis, užvaldžiusias mano protą ir širdį: Vokietiją, An gliją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Vis dėlto ne taip lengva pabėgti nuo moderniųjų žmonių ir jų epochos. (Tiesą sakant, ši tema bus dera mai nagrinėjama pirmame skyriuje.) Jau pats žodis „mo demus" yra ypatingas. Ar gali taip būti, kad jis reikštų daugiau negu tai, kad tam tikri aprangos ir galbūt mąs tymo stiliai yra ti la mode, madingi? Keletas autorių ne seniai išaiškino šio žodžio istoriją: jis siekia Baudelaire'ą, kuris tikrai taip jį ir suprato („modernumas, tai 12
PRATARMĖ
yra praeinantis, prabėgantis, atsitiktinis..."), ir ginčą apie antikos žmones ir moderniuosius žmones, įsiliepsnojusį 1687 m. Acadėmie Franęaise (ar antikos žmonės buvo tobuli ir ar gali modernieji jiems prilygti?), o dar anks čiau - Surrey'aus arkidiakonas George'as Hakevvillas, iš kurio pasiskolinau šios knygos moto1. Jis taip ir būtų likęs vienas iš tų didžiosiomis raidėmis surinktų vardų, kurie rašomi po citatomis Oxfordo žodyne, jei ne puiki ir įdomiai parašyta Roberto Mertono studija apie Hakewillo indėlį į nepaprastai reikšmingą ginčą apie tai, ar mes stovime ant milžinų pečių (On the Shoulders of Giants). Mertonas netgi cituoja pilną knygos pavadinimą: Dievo galios ir apvaizdos apologija ar apsireiškimas pasaulio valdyme (Apologie or Declaration of the Poįver and Providence of God in the Government of the World). Pirmas jos leidimas pasirodė 1627 m., o paskutinis - trečiasis, pa pildytas leidimas - 1635 m. Hakevvillas pasisako prieš „menamą irimą" ir aiškiai sako, kad modemybė - tai reiškinys, kurį norint su prasti ir įvertinti, būtina remtis požiūriais ir vertybė mis; galima jį pripažinti, galima jam ir priešintis. Aš pacitavau Hakevvillą todėl, kad aš, kaip ir jis, esu už modemybę. Nors aš dažnai ir žiauriai „juodinsiu da barties laikus", tai nereikš, kad juodinu modemybę. Pir miausia ši esė - tai ne postmodernizmo apraiška. Prie šingai, ją galima laikyti dar stipresniu argumentu prieš postmodemistus2. Nėra reikalo vartoti tokią kalbą. Modemybės jėgos stiprios kaip visada. Negana to, nuo sen timentų postmodemizmui tik vienas žingsnis iki senti mentų antimodemizmui. Pastarųjų jau turime daugiau, negu reikia. Naujasis fundamentalizmas - tai ne kas kita kaip ekstremistinė kultūrinės nevilties politikos ver sija, o ji niekada nebuvo suderinama su laisvės politika. 13
PRATARMĖ
Mūsų laukia dar ilgas kelias iki pasaulinės pilietinės visuomenės sukūrimo, tad geriau eikime juo. Žinoma, „postizmas" jau tapo tikra autorių liga: vis daugiau rašytojų nori įtikinti mus, kad pastaruoju metu iškyla daug negirdėtų dalykų, bet, kadangi jie negali šių dalykų aiškiai užčiuopti, tai tik pareiškia, jog mes gyvename post-kokiais nors laikais. Galbūt neturėčiau būti jiems pernelyg griežtas. Viena, kai kurie iš šių au torių rašo labai gerai. Danielo Bello Postindustrinės vi suomenės iškilimas (Corning of Post-lndustrial Society) tebė ra reikšminga knyga, nors Bellas ėmė domėtis kitais, galbūt svarbesniais dalykais. Aš pats savo knygoje apie klases kalbu apie „postkapitalistinę visuomenę". O pa veiktas aštuntojo dešimtmečio, pradėjau ilgą rankraštį, pavadintą Užtemstanti modernybė (Modernity in Eclipse), jo, laimei, neišspausdinau\ Šį pavadinimą pateisina tik tai, kad čia nėra „postizmo", nors tik per plauką: užte mimas praeina, ir per patamsintą stiklą matome, kaip saulė vėl pasirodo nepakitusi. Šiaip ar taip, man modemybės saulė sugrįžo. Tai esė apie laisvės politiką. Politinis jos kryptingu mas puikiausiai matyti; analizuojant nesitenkinama nei rinkų pusiausvyros aprašymu, nei amorfiškų socialinių jėgų žadinimu. Aiškiai atsiskleis polinkis į liberalizmą. Čia aš ginu konstitucinį liberalizmą, kuris tiek pat su interesuotas pažangos metodu, kiek ir tolesniais žings niais einant šiuo keliu. Pagrindinis esė pavadinimas Mo dernusis socialinis konfliktas yra pakankamai iškalbingas. Aš daug apie jį mąsčiau. Kurį laiką darbinis knygos pavadinimas buvo „Pilietiškumas, gyvenimo šansai ir laisvė" - šios trys sąvokos, o ypač pirmosios dvi tarsi gija drieksis per visą analizę. Siekimas, kurį rodo pava dinime vartojamas žymimasis artikelis the (the modem 14
PRATARMĖ
sočiai cotiflict), yra sąmoningas. Analizuodami aptarsime daugybę konfliktų, bet aš manau, kad vienas antago nizmas atveria mums akis į esminius moderniosios vi suomenės ir politikos procesus. Tai konfliktas tarp ge rovės ir pilietiškumo, arba, kaip aš jį pavadinsiu, kon fliktas tarp aprūpinimo ir teisių suteikimo. Esu parašęs keletą knygų, tačiau nė karto, jas rašy damas, nesusilaukiau tiek daug draugiškos paramos kaip dabar. Iš dalies tai buvo institucinė pagalba. Jau minė jau Bazelio universitetą Šveicarijoje, kuriame dirbau vi zituojančiu mokslininku 1986 m. vasarą (šią galimybę man suteikė miesto Universiteto bičiulių draugija, Freiloillige Akademische Gesellschaft). Tai leido man, o galbūt netgi privertė gerai apmąstyti visą šios knygos argu mentaciją. Dar viena paskata rašyti tapo kitas paskaitų kursas, kurį skaičiau Fondazione Giovanni Agnelli kvie timu Turine, Italijoje. Giovanna Zincone iš Luigi Einaudi centro Turine pati yra parašiusi žodynui didelį straipsnį apie pilietiškumą ir man pateikė vertingų pa siūlymų antram skyriui4. Konstancos universitetas (Vo kietijoje), su kuriuo esu susijęs nuo pat jo įkūrimo 1962 m., dar kartą pasirodė suprantąs klajojančio profe soriaus poreikius. 1986-1987 m. Russello Sage'o fondas Niujorke faktiškai suteikė klajojančiam profesoriui var dą ir pavadino jį „vizituojančiu mokslininku". Mano skola Russello Sage'o fondui yra didžiulė. Būs tas 64-ojoje Rytų gatvėje - tai tas komforto ir skatinimo derinys, kurio reikia rašytojui. Ir Fondo pareigūnai, ir kolegos mokslininkai rėmė mane įvairiausiais būdais, kartais nė patys nesuprasdami, kad tiesia pagalbos ran ką ar taria pagalbos žodį. Fondo prezidentas Ericas VVanneris ir viceprezidentas Peteris de Janosis padarė dar daugiau. Jie perskaitė visą rankraštį ir pateikė apgalvo 15
PRATARMĖ
tų komentarų, paskatindami mane pabrėžti svarbiausias problemas: kad modernusis socialinis konfliktas susijęs su ekonominių ir socialinių jėgų susidūrimu ir kad gy venimas „su konfliktu" yra tiek pat aprašymas, kiek ir priesakas. Russello Sage'o fonde turėjau laimę iš arčiau susipa žinti su didžiu sociologu Robertu K. Mertonu. Per pas taruosius 40 metų jis nuveikė daugiau negu kas nors kitas, įgyvendindamas XVIII a. mąstytojų viltis dėl nau jojo visuomenės mokslo. Struktūrinė analizė (taip aš ją vadinsiu) pirmiausia siejama su Mertono vardu. Jis pa dėjo iškilti daugeliui mano kartos atstovų, netgi tiems, kurie, kaip ir aš, iš pradžių taikė jo metodą siekdami kitokių tikslų. Mertonas pateikia standartus. Jis subtilus ir geraširdis, tačiau kartu griežtas prižiūrėtojas. Šios kny gos rankraštį jis perskaitė nuo pradžios iki galo. Šimtai (tiesiogine prasme) jo pasiūlymų, kaip tobulinti, aiškinti ir išskleisti dažniausiai pernelyg aptakius teiginius, ge rokai pakeitė šį tekstą. Kurį laiką apskritai nebuvau įsi tikinęs, ar jam ši knyga patinka, tačiau, darbui artėjant į pabaigą, jis daug ir palankiai jį komentavo. Mano pa garbą Robertui Mertonui ir žavėjimąsi juo papildo gilus dėkingumas. Mano draugas istorikas Fritzas Stemas dar daugiau prisidėjo prie šios knygos rašymo negu anksčiau. Visas rankraštis buvo pilnas jo asmenybės dar jam nepradė jus jo komentuoti. Jis mano, jog tai santūri knyga - aš neprieštarauju, nes pats labiau vertinu proto discipliną negu emocingus įrodymus. Vis dėlto kur ne kur turėtų prasiveržti mūsų bendros aistros. Viena iš jų yra sieki mas suprasti tai, ką jis pavadino Antruoju trisdešimties metų karu - nuo 1914 iki 1945 m., ir laiduoti, kad šis žmogžudiškas kelias niekada nebūtų pakartotas5. Ant16
PRATARMĖ
roji - nerimą keliantys Vokietijos santykiai su Vakarais, kurie, viena vertus, smarkiai susiję su kultūrine nevilti mi, o kita vertus - su laisve. Fritzas Stemas ir aš kartu nuėjome ilgą kelią. Mūsų stiliai skiriasi, tačiau mus do minantys dalykai panašūs, o mūsų draugystė ne tik su šildo sielas, bet ir stimuliuoja protus. Mano žmona Eilėn - vienintelis žmogus, matęs vi sus rankraščio variantus, pradedant Uztemstančia modernybe prieš dešimt metų. Ji drąsino mane, kai jausdavau si nusivylęs, ir skatino tęsti darbą, kai jausdavausi sil pnas. Dar ji įtikino mane, kad analizė pati savaime yra gerai, tačiau plunksnos imtis verta tik tada, kai gali kuo nors padėti gerinti žmonių padėtį. Eilėn davė man daug kritiškų patarimų tiek dėl teksto apskritai, tiek ir dėl specifinių dalykų iš savo profesijos srities - tai Ru sijos istorija ir sovietologinės studijos bei šiuolaikiniai žmogaus teisių klausimai. Mes abu viliamės, kad pilie tinės ir civilizuotos visuomenės plis, ir abu žinome, kad tai nevyksta savaime, o reikia didelių mūsų pastangų. 1987 m. rugpjūtis
1. MODERNYBĖS REVOLIUCIJOS
Pasakojimas apie du miestus
Revoliucijos - melancholiški istorijos momentai. Trum pas vilties švystelėjimas vėl nuskęsta skurde ir nusivy lime. Tai ypač pasakytina, kai kalbama apie didžiąsias pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijos ar 1917 m. Rusijos revoliucijas, tačiau taip apibūdintini ir mažesni politiniai perversmai. Iki jų ilgus metus viešpatauja priespauda, arogantiška valdžia ir piktavališkas žmonių poreikių ne paisymas. Senoji santvarka užsispyrusi laikosi savo pri vilegijų, o kai pagaliau pradeda reformas, jos nebūna nei įtikinamos, nei veiksmingos. Žmonėms ši santvarka nepatinka. Konflikto energija kaupiasi, sukurdama įtemp tos priešpriešos būseną. Tai tikra parako statinė. įme tus į ją kibirkštį - vilties kibirkštį, nenoromis vykdant politinę reformą, arba pykčio kibirkštį, iššovus netinka mu laiku,- įvyksta sprogimas ir senasis pastatas ima griūti. Staiga pradeda atrodyti, kad žlunga viskas. Tai, kas vakar laikyta valstybės išdavimu, šiandien tampa įstatymu visai šaliai, o vakarykštis įstatymas šiandien jau išdavystė. Greičiau susijaudinantiems žmonėms at siveria neribotų galimybių erdvės; „liaudies valdžia"; su silydo viskas, kas buvo tvirta ir stipru; utopija. Daugelį apima pakili nuotaika. Atrodo, jog panaikinamos ne tik senosios santvarkos negerovės, bet ir pačios visuome18
1. MODERNYBĖS REVOLI UCI J OS
nes priespauda. Tačiau medaus mėnuo trunka neilgai. Normalumas pasiveja žmones. Pagaliau negalima kas dien eiti į demonstracijas ar netgi kariauti pilietinį karą. Socialinės sąlygos atspindi individualias aplinkybes. Su maištis nepadeda plėtoti ekonomikos, o politinis nesta bilumas kelia baimę. Staiga nuotaika pasikeičia. Kar tais įsikiša išorinė jėga ir šitaip utopija išlieka nepalies ta, bet ne revoliucija. Kartais vidaus jakobinų grupuotė perima valdžią iš bejėgiškos daugumos. Ar frazė „liau dies valdžia" nėra vidujai prieštaringa? Geresnių laikų lozungai mikliai išverčiami siekiant pateisinti naują tero ro režimą. Tai gali būti „laikina" diktatūra, nepaprastoji padėtis atsakant į išorinį spaudimą ar tiesiog patrauk lus dalykas, visiškai išnykus įstatymams. Šiaip ar taip, tai lemia kitą priespaudos laikotarpį. Po daugelio metų žmonės supranta, jog ilgalaikiai pasikeitimai vis dėlto įvyko. Pirmoji revoliucijos diena tampa valstybės šven te. Tačiau visą laiką iliuzijas praradusių vyrų ir moterų karta blaškėsi tarp niūraus paklusnumo ir bergždžio protesto. Jeigu viskas taip vyksta, tai kodėl norima revoliuci jų? Vargu ar dauguma žmonių jų nori; daugeliui įtaru mas ir baimė su kaupu atsveria sveikintiną kasdienės rutinos sugriovimą. Kai po ilgų karščių ir sausros pra trūksta audra, žmonės džiaugiasi lietumi, tačiau jiems labiau patiktų nesmarkus lietutis kasdien negu audrin gas dangaus prasivėrimas. Visiškai aišku, kad ne visi žmonės vienodi. Visuomet egzistuoja laisvai plūduriuo jančios grupės, kurių nariai greičiausiai labiau džiaugsis visuomenės išnykimu, negu tvirtais saitais su ja susiję individai. Be to, revoliucijos dvelkime esama visuotinio patrauklumo. Kartais revoliucija atrodo vilties - būtino gyvenimo principo - sinonimas. Pagaliau tikroji revoliu 19
1. MODERNYBĖS R EVOLI UCI J OS
cija dar gali įvykti. Argi, viską įvertinę, negalime Ame rikos revoliucijos laikyti sėkminga? O Kinijos revoliucija? Tačiau iš tikrųjų visa tai nesvarbu. Žmonių niekas ne klausia, nori jie revoliucijos ar ne. Revoliucijos įvyksta tada, kai nebėra kitos išeities. Jos tikrai panašios į perkūnijas ar žemės drebėjimus. Žinoma, jas daro žmo nės, tačiau vyrai ir moterys veikia sąlygomis, kurių jie negali visiškai kontroliuoti. „Žmonija neišvengiamai kelia sau tik tokias užduotis, kurias ji pajėgia išspręsti." Žmogus, kuris parašė šį teigirtį, yra taip pat talen tingo - nors ir ne be ydų - revoliucijų aiškinimo auto rius - Karlas Mancas. Laimei, tos ydos yra pakankamai įdomios, tad jas būtų verta aptarti. Marxo teoriją suda ro dvi dalys - sociopolitinė ir socioekonominė. Šiose dalyse glūdi moderniojo socialinio konflikto supratimo raktas, nors tai, kaip Mancas jas susiejo, kelia rimtų abe jonių. Šie teorijos apie pasikeitimus revoliuciniu keliu elementai liečia dviejų šiuolaikinių „miestų" gyvento jus- biurgerius ir piliečius (■
► CEU P R E S S r4.
v
ISSN 1392-1673 ISBN 9986-405-91-2