Gėdos diena : tiesa apie kraugeriškus įvykius kateryje "Vigilant" per Rusijos ir Amerikos susitikimą Martos Vynuogyne 9786094034817 [PDF]

Zitiervorschau

TIKRA ISTORIJA APIE LIETUVI SIMĄ KUDIRKĄ, KURIO DRAMATIŠKAS POELGIS 1970 M.

4

^^

IR JO ATOMAZGA SUKRĖTĖ JAV

ALGIS RUKŠĖNAS

Tiesa apie kraugeriškus įvykius kateryje Vigilant per Rusijos ir Amerikos susitikimą Martos Vynuogyne

Iš anglų kalbos vertė DALIA URŽAITĖ

Ii

OBUOLYS

UDK 325.2(73)(= 172)(092) Ru72

Versta iš: Algis Rukšėnas

Day of Shame The truth about the murderous happenings aboard the Cutter Vigilant during the Russian-American confrontation offMartha’s Vineyard

David McKay Company, Inc., 1973

ISBN 978-609-403-481-7

Copyright © 1973 by Algis Rukšėnas ©Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Uržaitė, 2013 © Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2013 © UAB MEDIA INCOGNITO, 2013

Savo tėvams

ĮŽANGA

Faktų santrauka 1970 m. lapkričio 23 d., po pietų, Masačūsetse, netoli Martos Vynuogyno, sovietų perbėgėlis iš laivo Sovetskaja Litva įlipo j JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant. Pakrančių apsauga gavo pranešimą, kad jis bandys pa­ bėgti, bet pranešimas nebuvo įtikinamas, o JAV vykdė politiką, skatinančią apsaugoti politinius perbėgėlius. Pagal netinkamą vadovybės sprendimą sovietų įgulos nariams buvo leista įlipti į Vigilant ir jėga grąžinti per­ bėgėlį į sovietų laivą. Čia pateikta nešališka faktų santrauka apie vieną keisčiausių įvykių šiuolaikinio JAVjūrų laivyno istorijoje. Faktus surinko oficialioji tyrimo taryba, kurią, atsakydama į viešą nepasiten­ kinimą incidentu, prezidento įsakymu sušaukėJungtinių Vals­ tijų pakrančių apsauga. Santrauka šalta, nešališka, profesiona-

ALGIS RUKŠĖNAS

Ii, bet tarp eilučių atsiskleidžia ugninga, be galo dramatiška ir skaudi vieno žmogaus susidūrimo su likimu istorija. Tas žmogus - radijo operatorius Simonas Kudirka. Jo gim­ tąją Lietuvą 1940 metais užėmė Sovietų Sąjunga. Nutrintoje užrašų knygutėje, kurią visada nešiojosi su savimi, jis parašė: „Urve gimęs žmogus negali suvokti, kas yra laisvė“ ir pridūrė: „Verta rizikuoti mirti už laisvę? S. Kudirka rizikavo tikėdamas, kad Jungtinės Valstijos yra rojus žmogui, ieškančiam išsigelbėjimo nuo priespaudos. Tai buvo didžiausia jo gyvenimo klaida. Tolesnis Simo likimas nukrypimas nuo normos - tapo šiurpiausiu incidentu, įvyku­ siuJAV teritoriniuose vandenyse. Teoriškai JAV iš tiesų yra rojus prispaustiesiems, ta mintis giliai jsirėžusi Amerikos etose. Niujorko prieplaukoje stovinti Laisvės statula akivaizdus to tikėjimo simbolis. Dar svarbiau, perbėgėliams ir persimetėliams palanki JAV politika tvirtai pagrįsta įstatymais. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnis skirtas atvykėliams ir jų tautybei, 1153 skirsnis (a) (7) nurodo, kad teisingumo ministras gali išrašyti vizas „svetimšaliams, ku­ rie atitinka imigracijos ir natūralizacijos įstaigų reikalavimus, jei patikrinimas atliekamas bet kurioje ne komunistinėje ar ne komunistų valdomoje šalyje, (A) jei (i) buvo persekiojami ar bijojo persekiojimo dėl turimų rasinių, religinių ar politinių pažiūrų ir pabėgo iš (I) komunistinės ar komunistų valdomos 8

G Ė D O S DIENA

šalies ar teritorijos... ir (ii) dėl turimų rasinių, religinių ar poli­ tinių pažiūrų negali arba nenori grįžti į tą šalį ar teritoriją“. Federalinių nuostatų kodeksas, pagal kurį atitinkamos val­ dybos vykdo įstatymus, dar konkretesnis. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnio 253 skirsnyje Teisingumo departamen­ to Imigracijos ir natūralizacijos skyriui teikiami nurodymui dėl „Svetimo laivo įgulos nario paleidimo“. Pagal 253.1 (f), įgulos narys, „tvirtinantis, kad negali grįžti į komunistinę ar komunistų valdomą, arba komunistų okupuotą šalį, nes bijo persekiojimo dėl rasinių, religinių ar politinių įsitikinimų, turi būti paimtas iš laivo ar lėktuvo apklausai. Po apklausos regio­ no valdytojas, kurio jurisdikcijai priklauso ta teritorija, kurioje yra svetimos šalies įgulos narys, gali savo nuožiūra patvirtinti jo paleidimą Jungtinėse Valstijose...“ Remdamosi savo įstatymais Jungtinės Valstijos per daugelį metų, ypač po Antrojo pasaulinio karo, į savo šalį įsileido daug perbėgėlių ir pabėgėlių. Tačiau iki 1950 metųJAVniekada ne­ buvo pasirašiusi jokio tarptautinio susitarimo, apibrėžiančio politinį prieglobstį, kurio galią pripažintų tarptautinė teisė. 1951 metais JAV prisijungė prie Jungtinių Tautų organizaci­ jos priimtos Ženevos konvencijos dėl perbėgėlių statuso. Kon­ vencija buvo atnaujinta 1967 metais kaip daugiašalis protoko­ las dėl perbėgėlių statuso, Jungtinės Valstijos jį pasirašė 1968 metų lapkritį. Sovietų Sąjunga taip pat pasirašė minėtą protokolą. 9

ALGIS RUKŠĖNAS

Šios sutarties pagrindas buvo Jungtinių Tautų Chartija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurių 1948 metų gruodį pasirašė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Deklaracija teigė, kad „kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, be diskriminacijos“. 33 Konvencijos straipsnis tinkamiausias Vigilant inciden­ tui. Jis teigia: „Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina perbėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“ Dėl JAV politinio nenuovokumo pernelyg skubotai iš­ spręstas incidentas pademonstravo totalitariniam režimui būdingą piktavališkumą ir oficialios Amerikos pasyvumą, at­ skleidė aukštų vyriausybės atstovų abejingumą, biurokratiją, sutrikdžiusią šventąJAVjūreivystės tradiciją, pakirto viešosios amerikiečių moralės pagrindus ir iki pamatų sukrėtėJungtinių Valstijų pakrančių apsaugą. Šioje knygoje pateikiama faktinė ataskaita apie įvykusį in­ cidentą. Ją sudaro dvi dalys: incidentas ir jo pasekmių bei at­ garsių analizė. Visi dalyvavusiųjų dialogai ir apmąstymai, pagrįsti jų at­ siminimais, buvo išrinkti iš pokalbių su jais arba iš oficialių JAV pakrančių apsaugos oficialiosios tyrimo tarybos įrašų. Dauguma telefoninių pokalbių paskutinėje knygos dalyje yra 10

G Ė D O S DIENA

pažodiniai arba paimti iš šifruotų stenogramų, gautų iš JAV pakrančių apsaugos pirmosios apygardos Bostone. Šie šaltiniai nurodomi. Simono Kudirkos žodžius ir didžiąją dalį informacijos pa­ teikė pareigūnai, tą dieną kontaktavę su juo Vigilant kateryje. Kita informacija apie jį paimta iš liudijimų, užrašytų nagrinė­ jant jo bylą Lietuvoje praėjus 6 mėnesiams po incidento. Kadangi kontradmirolas Viljamas B. Elisas (William B. Ellis), kapitonas Flečeris V. Braunas jaunesnysis (Fletcher W. Brown, Jr.) ir laivo vadas Ralfas V. Eustisas (Ralph W. Eustis) buvo pagrindinai incidento veikėjai, jie natūraliai atsiribojo nuo kai kurių klausimų, kurie galėjo būti labai trikdantys ir atskleisti jų charakterio savybes. Šiai knygai jau pasirodžius, keli incidente dalyvavępakrančių apsaugos pareigūnai visdar vilkėjo uniformą, todėl akivaizdu, kad kai kurie jų pareiškimai buvo atsargūs. Vis dėlto tai iš esmės nepaveikė incidento atkūrimo, nes pakankamai daug atskleidė oficialios tyrimo tarybos liudijimas. Pirma, ką veikė rusų ir amerikiečių laivai kartu prisišvartavę teritoriniuose JAV vandenyse, kad galėjo įvykti toks įspūdin­ gas perbėgimas? Pasimatymą paskatino ilgalaikis Naujosios Anglijos žvejų nepasitenkinimas sovietų žvejybine veikla.1 Vietiniai žvejai žinojo, kad užsienio žvejybiniai laivynai daug metų pažeidinėja ne vieną sutartį, skirtą tokių žvejybos įmo­ nių apsaugai. Bandymai paveikti Kongresą ir JAV komercijos 11

ALGIS RUKŠĖNAS

departamentą, kad priverstų vykdyti tas sutartis, visada su­ laukdavo tik tuščios užuojautos. Jvairios šalys bandė imtis veiksmų dėl žuvies išteklių išsaugo­ jimo, taip užliūliuodamos save tikėjimu, jog žuvies ištekliai ti­ krai išsaugomi. Pavyzdžiui, 1949 metais, daugiausia Jungtinių Valstijų pastangomis, šalių grupė sukūrė Tarptautinę Siaurės Atlanto žuvininkystės komisiją* (TSAZK), kuri turėjo regu­ liuoti, tuo metu manyta, didėjančią šiaurės vakarų Atlanto vandenų eksploataciją. Penkiolika valstybių sutarė, kad reikia saugoti žuvų išteklius, tačiau tik kelios ėmėsi konkrečių veiks­ mų. Kasmetiniuose iki 1960 metų vykusiuose susirinkimuose buvo sutelkiamas dėmesys j tinklų kilpų dydį ir įrangos tipus. Reikalavimai kiekvienos šalies laivynui buvo palikti jų pačių nuožiūrai, atrodė, labai mažai kam rūpėjo, kas ką veikia tarp­ tautiniuose vandenyse. 1958 metais, kai didžiuliai Sovietų Sąjungos laivynai pradė­ jo žvejoti komisijos prižiūrimuose vandenyse, ji taip pat įstojo į šią organizaciją. Tik 1962 metais JAVir Sovietų Sąjunga ėmė aptarinėti JAV žvejų ir sovietų laivynų interesų konfliktus. Sovietai ir kitos valstybės naudojosi labai modernia žvejybos įranga ir Siaurės Atlanto vandenis paliko beveik be žuvies iš­ teklių. Tiesą sakant, sovietų jūrų technologija taip ištobulėjo, *Angį. International Convention for the Northwest Atlantic Fishers (ICNAF). 12

G Ė D O S DIENA

kad 1960 metų pabaigoje buvo išeikvota 95 proc. buvusių gau­ sių šiaurės vakarų Atlanto silkės ir juodadėmės menkės ište­ klių. Tokie veiksmai paskatino JAV ir Kanados valdžią įsteigti sezoninę „juodadėmės menkės priežiūrą“, kuri užtikrintų, kad neršto metu nė vienos šalies žvejai tos žuvies negaudytų.2 Tačiau kai kurie biologai tvirtino, jog tokių priemonių nepakanka, jie rekomendavo visiškai negaudyti juodadėmės menkės ir leisti rūšiai atsinaujinti. Sovietų laivynai naudojo vadinamąją „pulsuojančią žvejy­ bą“ - jie išgaudydavo vienos rūšies žuvis beveik iki išnykimo ribos, tada imdavosi kitos, pakartodavo tą patį ir 1.1. Šią vei­ klą Jūrų prekybos namų ir žvejybos komiteto narys pavadino „bauginančia“, tačiau sovietai ją ir toliau naudojo, jokia sutar­ tis jos nedraudė. Norėdami apsisaugoti vietiniai žvejai I960 metų pradžio­ je bandė paveikti valdžią ir prašė išplėsti jų žvejybos teritoriją (susisiekiančią žvejybos zoną) iki dvylikos mylių. JAV leido užsienio žvejams žvejoti trijų mylių teritorinių vandenų zono­ je. Kitos šalys nuo seno turėjo dvylikos mylių žvejybos limitą. Tik 1966 metais JAV galop išplėtė savo teritorinės žvejybos ribas iki dvylikos mylių, kaip ir kitos šalys. Tačiau Naujosios Anglijos žvejai vis dar jautė, jog norint, kad išsaugojimas tikrai sektųsi, teritorinės žvejybos zonos turi būti išplėstos iki 200 mylių arba 100 jūros sieksnių (jūros sieksnis - 1,8 m - vert. past.). Jie tvirtino, kad JAV padarytų tik tai, ką kitos šalys vis 13

ALGIS RUKŠĖNAS

plėsdamos savo pakrančių žvejybos įmones, išskyrus Kanadą ir Meksiką, jau padarė. Bet Valstybės ir komercijos departamentas periodiniuose politiniuose dokumentuose ignoravo tokius pasiūlymus. Vie­ tiniai žvejai tuo nesistebėjo, jie buvo įsitikinę, kad vyriausybė nepaiso jų interesų. 1966 metais vietiniai žvejai įtikino vyriausybę pakviesti So­ vietų Sąjungąpasikalbėti apie žuvies išsaugojimą. Anot gerai in­ formuoto Niu Bedfordo Standard Times, kuris 1960 metų pa­ baigos straipsniuose pateikė žvejų bėdų kroniką, sovietai sutiko apriboti savo žvejyba, „jeigu būtina“. 1967 metų 17-ajame me­ tiniame TSAZK susirinkime buvo priimtas vienintelis teigia­ mas susitarimas dėl minimalaus tinklo kilpų dydžio menkėms ir juodadėmėms menkėms žvejoti. Tačiau net to sprendimo nebuvo galima primesti. Tiesą sakant, TSAZK buvo nevykusi organizacija. Tuo pat metu, ištisus 1967 metus, JAV tęsė dvi­ šalius pokalbius su sovietais, pagaliau lapkritį Sovietų Sąjunga sutiko apriboti žvejybą rytinėje pakrantėje ir pasirašė paktą. Ta­ čiau sutartyje labiau atsiskleidė tai, kas neįtraukiama, o ne kas įtraukiama. Neįtrauktas Džordžo krantas, Menkių kyšulio žve­ jybos plotai, vandenys šalia Martos Vynuogyno bei Nantaketo sala. Dauguma žuvų buvo susitelkę šiose teritorijose, bet jos ne­ įtrauktos, nes įrašytos ankstesniuose TSAZK susitarimuose.3 Vietiniai žvejai siekė dvišalio susitarimo, nes buvo įsitikinę, jog TSAŽK susitarimai nereikšmingi - taigi užburtas ratas. A-;;.

14

G Ė D O S DIENA

JAVvyriausybė tvirtino, kad daroma pažanga, politiniuose dokumentuose citavo įvairius susitarimus, tačiau žvejų valkš,nų tonažas vis menko. Problemą didino pranešimai, kad sovietų žvejybiniai lai­ vynai vykdo šnipinėjimo operacijas. 1966 metų gegužę JAV Senato pakomitetis atidžiai studijavo pranešimus, kad sovie­ tų traleriai mėto automatinio valdymo prietaisus, kurie gali nukreipti raketas į daugelio šalies miestų centrus.4 Tralerius nuolat pastebėdavo šalia povandeninių laivų trasų, vedančių į Konektikuto ir Virdžinijos bazes. 1969 metų pradžioje 20 iš 100 laivų laivyno pažeidė dvylikos mylių žvejybinės zonos ribą šalia Virdžinijos. Traleriai plaukiojo šalia NASA raketų centro Volopo saloje. Likusioji sovietų laivyno dalis išsidėstė 25-40 mylių atstumu nuo vieno didžiausių jūrų laivyno įrenginių Hampton Roudse. Jūrų pakrančių apsaugos kateriai kartais sulaikydavo įsiveržusius laivus ir įspėdavo sovietų kapitonus, jog pakartotiniai veiksmai gali reikšti „galimą sulaikymą“. Bet jokių atsakomųjų priemonių nebuvo. Vis dėlto pagrindinis Naujosios Anglijos žvejų rūpestis iš­ liko žuvų derlius. Niu Bedfordo komercinės žvejybos žvejai pastebėjo, kad nuo I960 metų vidurio vis mažiau pagauna geltonuodegių plekšnių - plokščių, bjaurių, dėmėtų, bet mė­ singų Niu Bedfordo žuvų. Jie įtarė, kad be saiko gaudę kitas žuvis sovietai kėsinasi į plekšnes. Kai vietiniai žvejai įvykdyda­ vo geltonuodegių kvotas, valdžia stropiai prašydavo išplaukti 15

ALGIS RU KŠĖNAS

iš žvejybos plotų, bet kitų valstybių laivynams leisdavo likti, nes jie tvirtindavo, jog gaudo kitas žuvis, o ne geltonuodeges plekšnes. Tuose pareiškimuose būta šiek tiek tiesos, bet vietiniai žvejai žinojo, kad JAV žvejybos pareigūnai pripažįsta, jog geltonuodeges gaudomos ir nelegaliai. Tikėdamiesi šiek tiek sumažinti problemą Niu Bedfordo žuvininkystės pramonės atstovai 1969 metų vasarį paragi­ no Komercijos departamentą pakelti perkamų geltonuodegių svorį nuo pusės iki trijų ketvirčių svaro (nuo 0,2 kg iki 0,33 kg - vert. past.), taip žuvys užaugtų ir geriau veistųsi. Tai buvo laikina priemonė, nes jie nesiliovė įtarinėję, kad sovietai pažeidinėja esamus susitarimus dėl geltonuodegių plekšnių. TSAZK sutartis leido sovietams pasiimti vieną procentą „atsi­ tiktinai“sugautų žuvų, bet vietiniai žvejai žinojo, be to, ir patys sovietai pripažino, kad be gaudomų sidabrinių menkių, silkių bei skumbrių jie pagauna ir daug geltonuodegių plekšnių. 1969 metų vasarą Halifakso susitikime Naujojoje Škoti­ joje sovietai sudarė „džentelmenų sutartį“ naudoti tinklus didesnėmis kilpomis ir negaudyti geltonuodegių, bet pagal mažėjančius laimikius Niu Bedfordo žvejai nustatė, jog sovie­ tai sulaužė duotą pažadą. Žvejai nenustebo ir veltui skundėsi Komercinės žvejybos biurui, kad sovietų laivynai taip iššvarina žvejybos vandenis, jog jie neranda net monkeyfish - tokį ter­ miną vartojo kalbėdami apie tuščius tinklus. -K

16

G Ė D O S DIENA

- Jie žvejoja itin švariai, net kirai neseka jų laivų, - ciniškai pasakojo Niu Bedfordo žvejys apie problemą klausinėjusiam reporteriui. Savo ruožtu, Komercinės žvejybos biuras, peržiūrėjęs iš oro darytas nuotraukas, tvirtino, kad jokių problemų dėl geltonuodegių plekšnių su sovietais nėra. Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovai buvo nepaten­ kinti ir 1970 metų pradžioje pateikė skundą Nacionalinei jūrų žvejybos tarnybai* (NJŽT) Komercijos departamente. Jie kal­ tino sovietus pernai Halifakse sudarytos sutarties pažeidinėji­ mais. Vietiniai žvejai norėjo susitikti su sovietais ir aptarti pro­ blemą. Jie norėjo patys apžiūrėti sovietų tralerius ir įsitikinti, ką rusai iš tikrųjų gaudo. Žvejybos tarnyba perdavė šį prašymą Valstybės departamentui. Iš pradžių išsiaiškinta ambasadorių lygmenyje, abi vyriau­ sybės susitarė leisti savo atstovams susitikti. Turėjo įvykti ne oficialus vyriausybinis, bet suinteresuotų pusių susitikimas. Vis dėlto, kaip sovietams būdinga, jiems vadovavo Rusijos vy­ riausybės ranka, nes Kombinats - laivynai - visiškai priklausė vyriausybei. JAV suinteresuota šalis buvo Niu Bedfordo žve­ jybos pramonės atstovai. Juos turėjo lydėti Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos pareigūnas, turėjęs būti formaliu delegaci­ jos vadovu. Taip pat turėjo dalyvauti vertėjas, kuris atsitiktinai *Anei. National Marine Fisheries Service (NMFS).

ALGIS RUKŠĖNAS

buvo Komercijos departamento užsienio žvejybos biuro parei­ gūnas, ir stebėtojas išJAVpakrančių apsaugos. Susitikimas turėjo būti neoficialus, vienas Amerikos parei­ gūnas net susilaikė nuo grupės vadinimo „delėgacija“ ir pasi­ rinko žodį „komanda“. Nurodymai iš JAV pusės buvo perduoti tiesiogiai dalyvau­ jančioms valdyboms: regioniniam Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos skyriui Masačūsetse, Glosteryje, Niu Bedfordo žve­ jybos pramonei ir Bostone įsikūrusiaiJAVpakrančių apsaugos pirmajai apygardai. Pakrančių apsauga turėjo dvigubą vaidmenį. Pirma, ji teisė­ tai domėjosi susitikimu, nes žvejybos susitarimų vykdymas pri­ klausė jos Įstatymų priežiūros valdybai. Antra, pakrančių ap­ sauga turėjo nugabenti JAV atstovus į sovietų laivyną ir atgal. Kadangi susitikimas buvo griežtai skirtas tik stebėjimui, svar­ biausias pakrančių apsaugos vaidmuo buvo transportavimas. Susitikimas buvo neoficialus, tad nė vienas JAV delegacijos narys neturėjo įgaliojimų pasirašyti susitarimus ar imtis kokių nors veiksmų geltonuodegių klausimu. Amerikiečiai tiesiog nuplauks ten, kur tuo metu žvejos sovietų laivynas, apžiūrės, ką jie gaudo, aptars problemą ir grįš. Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovams toks veiksmų išdėstymas atrodė tinka­ mas, bet iš susitikimo jie tikėjosi nedaug. Kelis kartus atidėliotas susitikimas tarptautiniuose vande­ nyse netoli Martos Vynuogyno salos buvo numatytas 1970 m. lapkričio 23 d.

1 SKYRIUS

Iš pradžių vos girdimas lygus unkštimas vis garsėjo, kol pasiekė absoliutų aukštį ir apėmė visą JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant, kuris ruošėsi atsišvartuoti nuo pagrindinės Niu Bedfordo prieplaukos. Vėlyvą lapkričio rytą balsas iš garsiakalbio perskrodė miglą: - Priimkite vienas, du, trys. Priimkite keturi, penki, šeši. Atsišvartavimas vyko sklandžiai, visi nurodymai buvo atlieka­ mi iš eilės. Trečiojo rango kapitonas Vigilant laivo vadas Ralfas V. Eustisas stovėjo prie dešiniojo borto tiltelio apytvaro ir stebė­ jo pasirengimą. Vairinėje vairininkas sumaniai valdė svirtis ir tikrino dviejų dyzelinių turbinų variklių sukamų propelerių, lengvinančių laivagalio atsitraukimą nuo molo, aukštį. Eus­ tisas pasilenkė per apytvarą ir stebėjo, kaip molas tolsta nuo laivo korpuso. Kai laivo priekis praplaukė molą, kateris lėtai 19

ALGIS RUKŠĖNAS

pasisuko į uostą ir pajudėjo prieplauka pietų kryptimi. Paten­ kintas Eustisas grįžo vidun pas penkis laive buvusius civilius ir Vašingtono pakrančių apsaugos štabo leitenantą. Susitikime jie visi atstovavo Amerikai. Baltas kaip kreida kateris lengvai siūbavo, nes buvo aukš­ tas, plonas ir turėjo tik 3,1 m grimzlę, bet plaukė taip lengvai ir be jokių pastangų, kaip spiegiantys kirai skrodė dangų virš prieplaukos. Vidutinio galingumo, 64 m ilgio kateris buvo naudojamas gelbėjimo operacijoms jūrose ir įstatymo priežiū­ rai užtikrinti teritoriniuose vandenyse. Jo gyvenimo paskirtį simbolizavo oranžinio stiebo pagrinde, šviesiai nudažyto dei­ manto fone, pavaizduotas erelis, naguose laikantis žiūronus ir išgelbėtą laivą. Vis dėlto šios kelionės tikslas buvo visiškai kitoks. Vigilant plaukė susitikti su Sovietų Sąjungos faktorijos traleriu Atlanto vandenyne. Jie nuplauks 14,5 km į pietus nuo piečiausio Martos Vy­ nuogyno taško Gei Hedo, ten, tarptautiniuose vandenyse, žvejybos problemoms aptarti jų jau lauks sovietų laivas. Trečiojo rango kapitonas laivo vadas Eustisas ir jo atsakin­ gasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Po­ las Pakosas (Paul Pakos) kalbėjosi su žvejybos įmonių atsto­ vais. Eustisas daugumą jų pažinojo iš bendrų reikalų jūroje ir Naujosios Anglijos žvejybos įmonėse. Kai delegatai trumpai pasikalbėjo ir ėmė spėlioti, kokių rezultatų galima tikėtis po 20

G Ė D O S DIENA

susitikimo, jis mintimis nukeliavo j sutartą vietą ir suabejojo, ar susitikimas apskritai įmanomas. Kelias praėjusias dienas buvo audringa, Eustisas jautė, kad neramioje jūroje bus nelen­ gva susitikti. Jis svarstė, jog galėtų nuvesti sovietų laivą j Martos Vynuogyno priedangą ir susitikti saugiuose vandenyse. Tai, žinoma, reikštų, jog reikėtų gauti leidimą į teritorinius vande­ nis atvesti užsienio laivą. Jis nutraukė pokalbį ir kreipėsi į operacijų karininką jau­ nesnįjį leitenantą Daglasą Lundbergą (Douglas Lundberg), kad šis susisiektų su pakrančių apsaugos stotimi Vuds Hole ir sužinotų tikslią sovietų laivo vietą. Trečiasis komandoje Lundbergas tarp visų pareigūnų ir sve­ čių vairinėje jautė nemenką įtampą, nuo visų sklindantį šiokio tokio jaudulio dvelksmą laukiant retai pasitaikančio susitiki­ mo su rusais. Lundbergas stovėjo šalia nedidelio P-58 siųstuvo laivagalyje, kairėje rankoje laikė mikrofoną, o alkūne rėmėsi į siųstuvą laikančią platformą. Apskritaveidis, jaunai atrodantis, nors šiek tiek apsunkęs savo trisdešimt vienerių metų amžiui. Lundbergas dėvėjo rusvai žalsvos spalvos kelnes, pilkai žalią striukę prastam orui ir buvo be įprasto juodo kaklaryšio. Vuds Holas ką tik pranešė, kad sovietų laivas jau jų laukia nuleidęs inkarą Martos Vynuogyno apylinkėse. Užsirašydamas didžiąsias šaukimo raides UBMD stabtelėjo ir tuščiai nužvel­ gė vairinėje esančius žmones, tada ištarė į mikrofoną: - UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau. 21

ALGIS RUKŠĖNAS

Trys su Eustisu kalbėjęsi civiliai vilkėjo dalykiniais kostiu­ mais, kiti du buvo apsirengę kasdieniškai - nuo žiemos oro saugančiais puspalčiais. Leitenantas iš Vašingtono stovėjo šalia kapitono. Jis kaip ir Eustisas vilkėjo mėlyna uniforma ir buvo užsidėjęs baltą karininko kepurę. - UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau, - pakartojo Lundbergas ir pastebėjo, kad keli vyrai vairinėje liovėsi kalbėję ir klausėsi jo. - UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau. Po kelių ilgų akimirkų pasigirdo: - Eta UBMD Zapryba Kaliningrad, - Lundbergas nesu­ prato iš imtuvo tarškančio balso. Jis paprašė vertėjo. Aleksisas Obolenskis (Alexis Obolensky), pareigūnas iš kito JAV Komercijos departamento Užsienio žvejybos sky­ riaus, priėjo prie siųstuvo. Jis buvo iš kilmingos rusų šeimos. Jo senelis tarnavo caro vyriausybėje, o tėvas per Pirmąjį pasauli­ nį karą buvo Rusijos armijos karininkas. Net 1918 metais po bolševikų perversmo pabėgęs iš Rusijos išlaikė „princo“ titulą ir buvo žinomas socialiniuose sluoksniuose. Obolenskis buvo penkiasdešimt vienerių, vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo, juo­ di plaukai sušukuoti atgal. Tankūs ir ilgi plaukai plačiai gulė jam ant sprando. Juodi ūsai tiko prie gilių, tamsių akių. Obolenskis gimė 1919 metais Vokietijoje, po metų, kai tė­ vai pabėgo iš Rusijos, ir ten gyveno iki 1929 metų. Tada šeima persikėlė į Italiją, Aleksisas Milano universitete studijavo poli­ 22

G Ė D O S DIENA

tiką. 1959 metais su žmona ir šeima atvyko {JAV, o po ketve­ rtų metų persikėlė į Vašingtoną. Komercijos departamente jau dvejus metus užėmė šias pareigas, su oficialiais vizitais lankėsi Sovietų Sąjungoje. Jo nuovokumą buvo galima pajusti pokal­ biuose, bet vien pažvelgęs j jį galėjai suprasti, kad tai daugiau nei žmogus iš gatvės. Obolenskis mūvėjo keletą žiedų, ant ka­ klo segėjo plonytę aukso grandinėlę. Ji kryžiavosi ant krūti­ nės ir slėpėsi marškinių kišenėje. Plaukų krestelėjimas priminė koncertuojančio pianisto judesį. Visa tai ir aristokratiškas an­ gliškas akcentas, sumišęs su Rytų Europos akcentu, akimirks­ niu išskyrė jį iš kitų. Leitenantas Lundbergas padavė jam mikrofoną, o laivo va­ das Eustisas pakartojo klausimą. - Kakajapagoda? (Koks oras ?) - paklausė, kai Lundbergas parodė, kaip naudotis mikrofonu. - Pagoda charošaja. (Oras geras.) Dar vienas civilis atidžiai klausėsi radijo pokalbio - Niu Bedfordo jūrų gėrybių gamintojų asociacijos prezidentas Ro­ bertas Briezė (Robert Brieze). Jis mokėjo rusų kalbą ir vertė žodžius savo draugui, Niu Bedfordo žvejų sąjungos uosto agentui Džonui Bertui (John Burt). Abu vilkėjo puspalčius, mūvėjo plačias darbines kelnes, buvo su kepurėmis - apsirengę darbininkiškai, bet šiltai. Džonas Bertas buvo nepriklausomo, savarankiškai tapusio žveju žmogaus, kuris seniai puikiai susikalba su jūra, įvaizdžio 23

ALGIS R UKŠ ĖNAS

įsikūnijimas. Jo tėvai kilę iš Niufaundlando, ten tėvas dar iki jam gimstant buvo žvejys ir plaukiodavo iš Niu Bedfordo, bet kai 1942 metais verslas smuko, išplaukė į Bostoną. Vėliau per audrą dingo jūroje. Dabar Bertas sekė tėvo pėdomis: nėrė, vil­ ko tinklus, žvejojo. Jis jau dvidešimt trejus metus versle. Robertas Briezė buvęs pabėgėlis. Jis spruko iš gimtosios Latvijos, kai 1944 metais sovietai per ketverius metus antrą kartą užėmė šalį. Obolenskiai iš Sovietų Sąjungos pasitraukė anksčiau, todėl nenukentėjo, tačiau Briezės šeimai nepasisekė. Sovietai ištrėmė jo tėvą, motiną, seserį ir svainį į Sibirą. Žemo ūgio, pilvotas penkiasdešimtmetis kalbėjo su ryškiu europietiškų akcentu spausdamas žodžius per šiek tiek atsiki­ šusį apatinį žandikaulį. Bet po niekuo neišsiskiriančiais bruo­ žais slėpėsi ryžtinga siela. Pabėgęs iš savo šalies Briezė įveikė ypač sunkius išbandymus. Šiurpiausia buvo be jokių garantijų kelionė per Atlanto vandenyną senu, iš britų minų tralerio per­ dirbtu laivu. Jis keliavo kartu su beveik šimtu kitų pabėgėlių iš neutralios Švedijos, kurioje ieškojo prieglobsčio. Baimė, kad švedai gali sugrąžinti juos sovietų valdžiai, buvo tokia siaubin­ ga, jog pabėgėliai verčiau rizikavo plaukti į atvirą jūrą ir ban­ dyti nelegaliai patekti į Ameriką, nei susidurti su menkiausia galimybe būti prievarta sugrąžintiems į sovietų teritoriją. 1945 metais dvidešimt ketverių Briezei pavyko patekti į Vokietijon plaukiantį transportinį laivą. Jis dažnai prisiminda­ vo šiurpų kelią tarp minų Baltijos jūroje. Buvo taip pavojinga, 24

G Ė D O S DIENA

kad laivui teko apsisukti ir po savaitės bandyti dar kartą. Galų gale jis atsidūrė Rytų Prūsijoje su žmona ir gyva likusia sese­ rimi. Briezei pavyko sunkvežimiu nuvažiuoti į Gdanską šalia esančioje Lenkijoje, brangi kelionė kainavo lašinių paltį ir bu­ telį degtinės, kuriuos buvo atsivežęs iš Latvijos. Jis gavo dar­ bą iš Gdansko uosto plaukiojančiame vilkike, nuo tos dienos Briezės gyvenimas neatskiriamai susijęs su jūra. Tadajis buvo šalia Baltijos jūros, natūralaus perbėgimo marš­ ruto į nežinomas vietas, bet sovietųvaldžios šmėkla su savoilgais čiuptuvais jam vis nedavė ramybės. Rusijos armijos liepsnojan­ čiu ir visa griaunančiu keliu veržėsi į vakarus. Labiausiai Briezę baugino slaptosios sovietų tarnybos, NKVD, kraujo troškimas. Per du mėnesius Vakarų frontas pavojingai priartėjo, Briezė, jo žmona ir sesuo kartu su kitais pabėgėliais pasiekė Danijos Bornholmo salą, o paskui Švediją, čia jis gavo leidimą pasilikti. Vis dėlto persekiojamas sovietų šmėklos, dvejus su puse metų jis gyveno klajoklio gyvenimą, nuolat lydimas baimės, kad sovie­ tai įtikins švedus grąžinti iš tos šalies pasitraukusius pabėgėlius. Šimtai tūkstančių pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio visoje Europoje, tapo visišku pažeminimu sovietams ir jų „išlaisvin­ tojų“ vaidmeniui, o pasipūtėliškai dosniai nusiteikę Vakarų sąjungininkai sutiko grąžinti tūkstančius pabėgėlių. Šis slaptas projektas buvo pavadintas „Operation Keelhaul“1(„Operacija pertempti vandeniu po kiliu“ - vert.past.).Raimi, kad bus pa­ gautas operacijos metu, paskatino Briezę prisidėti prie grupės 25

ALGIS R UKŠ ĖNAS

kitų pabėgėlių, planavusių trauktis į Jungtines Valstijas, kurio­ se tikėjosi geriausio. Daugiau nei šimtas pabėgėlių surinko menkus savo išteklius ir nusipirko seną britų minų tralerį, visur ieškojo ir rado tvirtą variklį ir po dvejų metų buvo pasirengę pavojingai kelionei per Atlantą. 150vyrų, moterų irvaikųišLatvijos, Lietuvos, Estijos ir Ukrai­ nos, be registracijos dokumentų ir vėliavos, 1950 m. rugpjūčio 4 d. naktį vogčia išplaukė iš Falkenbergo prieplaukos. Jų odisė­ jos kulminacija įvyko po septyniolikos dienų, kai netoli Bostono rūke taranavo Amerikos žvejybinį laivą. Briezė ir kiti pabėgėliai po to šešis mėnesius praleidoJAV,visąlaiką nežinodami, ar jiems bus leistalikti, ar ne. Galų gale pagal ypatingąJAVKongreso aktą visiems pabėgėliams buvo leista likti, ir jie pasklido po visą šalį. Briezė su žmona ir seserimi persikėlė į Niu Bedfordą. Čia jis rado darbą uoste, taupė pinigus ir galop nusipirko tralerį, jam gerai sekėsi žvejyba. Dabar jis turėjo du laivus - vieną bene didžiausią Niu Bedfordo laivyne. Šiandien Niu Bedfordo jūrų gėrybių gamintojų asociacijos prezidentas, užsitikrinęs JAVpi­ lietybę ir visą jos juridinę apsaugą, nesijaudino dėl būsimo su­ sitikimo sovietų laive ir pasimatymo su žmonėmis, kurių vadai pavergė jo šalį. Radijo pokalbio taip pat klausėsi žvejybos tarnybos asoci­ juotas direktorius Glosteryje Viljamas Gordonas (William Gordon). Jis buvo delegacijos vadovas ir vyriausias civilis laive. 26

G Ė D O S DIENA

Gordonas atidžiai klausėsi rusiškų žodžių, jis norėjo pasiti­ krinti, kiek pavyksta suprasti. Gordonas keletą kartų žvejybos reikalais lankėsi Sovietų Sąjungoje ir pramoko kalbos tiek, kad beveik galėdavo apsieiti be vertėjo. Gordonas buvo perkopęs penktąją dešimtį, maždaug 177 cm ūgio, truputėlį apvalokas, šviesių, nuo kaktos retėjančių plaukų vyras. Laivo vadas Eustisas paprašė Obolenskio sužinoti sovietų laivo koordinates. Balsas pranešė, kad jie išmetė inkarą 41° 22' šiaurės platu­ mos ir 70° 46,9' vakarų ilgumos. Kapitonas nuėjo prie stalo su jūrlapiu, palinko prie jo ir automatiškai surado koordinates piečiau Martos Vynuogyno, netoli Niekieno Žemės plūduro. Jis nustebo, kad dabartinė sovietų pozicija gerokai toliau į šiaurę. Tiesą sakant, buvo Menemšos įlankoje, maždaug už 0,8 km nuo Tisburio paplūdi­ mio, pietvakariniame Martos Vynuogyno pakraštyje. Sovietai be leidimo ar palydos išmetė inkarą JAV teritori­ niuose vandenyse.2 Eustisas nuo vaikystės plaukiojo šiuose vandenyse ir žinojo, kad įlanka idealiai tinka pasislėpti nuo blogo oro, bet niekas nesuteikė sovietams teisės įplaukti į teritorinius vandenis, juo labiau į įlanką. Eustisas jūrlapyje pieštuku pažymėjo tašką ir apvedė apskri­ timu. Jis nelabai jaudinosi, kad rusai išmetė inkarąJAVvande­ nyse, bet diplomatą būtų ištikęs priepuolis. 27

ALGIS RUKŠĖNAS

28

G Ė D O S DIENA

29

ALGIS RUKŠĖNAS

Pastarosiomis dienomis oras buvo bjaurus, jis privertė net Niu Bedfordo laivyną likti namuose. Bet šį rytą jūra nurimo, bangos nesiekė metro, o temperatūra jau pakilo iki 10 °C ir buvo tikimasi, kad dar kils. Sovietams tikrai nereikėjo tokios užuovėjos išmesti inkarą. Jų traleriai buvo labai modernūs ir turėjo puikių navigacinių įrenginių, todėl dauguma galėjo len­ gvai išsilaikyti esant 8 balų bangavimui (pagal Boforto skalę 8 balai - audra, bangų aukštis 5,5 m, vidutiniškai didelės bangos su lūžtančiomis keteromis, putų ruožai. - Vert. past.) ir vėjui iki 68 km per valandą. Taip arti kranto jie priplaukė dėl kitos priežasties, Amerikos delegatams ta priežastis greitai paaiškės. Vigilant pasirinko kursą Menemšos įlankos link, truputėlį toliau nei už dvylikos mylių, ir sugaišo ilgiau nei valandą. Visą tą laiką Eustisas savo dėmesį dalijo tarp katerio naviga­ cijos per Vanagų įlanką ir svečių linksminimo. Jam tai būdinga, nes iš prigimties buvo draugiškas žmogus. Laivo vadas Eustisas buvo „puikus, smarkus karininkas“, turėjęs stiprų pareigos jaus­ mą. Jis baigė Pakrančių apsaugos akademiją ir jau septyniolika metų dirbo pakrančių apsaugoje. Trisdešimt septynerių vyras buvo patyręs jūrininkas ir administratorius. Jis tarnavo įvairiuo­ se laivuose, vadovavo Ilgų nuotolių navigacijos stočiai* (INNS) Tolimuosiuose Rytuose, studijavo JAV jūrų laivyno magistrantūroje ir turėjo ekonomikos magistro laipsnį. Eustisas specializa*Angį. Long Range Navigation Station (LORAN). 30

G Ė D O S DIENA

vosi mokesčių klausimuose ir kurį laiką dirbo Pakrančių apsau­ gos valdybos aprūpinimo skyriuje. Jis buvo malonus aplinkiniams, jį mėgo kiekvienas sutiktas žmogus. Mėlyna uniforma rodė jo rangą ir prestižą, bet Eustisas vis tiek išliko tas pats kaimynų berniukas. Tiesą sakant, didelės apvalios akys, apvali nosis ir rausvi plaukai suteikė jam šelmiško patarnaujančio Mišioms berniuko išvaizdą. Amžių išdavė tik šiek tiek padribę skruostai, kuriuos paryškino dosni burna nuleistais lūpų kampučiais. Per pusantrų metų, nuo 1969 m. birželio, kai tapo Vigilant kapitonu, Eustisas pirmojoje pakrančių apsaugos apygardoje užsitarnavo labiausiai vertinamo laivo vado reputaciją. Nieko keisto, kad prestižines užduotis paprastai skirdavo trečiojo rango kapitonui laivo vadui Eustisui. Vigilant visai neseniai kontroliavo Bermudų lenktynes ir išgirtąsias Amerikos taurės lenktynes, be to, jį labai vertino ir įvairūs garbingus postus už­ imantys žmonės bei spaudos atstovai. Sis susitikimas su sovietais taip pat buvo gardus kąsnelis. Re­ tas pokytis nuobodžioje patrulio kasdienybėje, galimybė nors ir nedideliu mastu dalyvauti „tarptautiniuose reikaluose“. Kai kateris priartėjo prie Kvikshoulo ir atsivėrė visas stovėti nuleidus inkarą tinkamas plotas, Eustisas radijo telefonu pasi­ tikslino vedimo detales. Vigilant praplaukė kanalu tarp Pasko ir Našavenos salų. 31

ALGIS RUKŠĖNAS

Tada jie pamatė sovietų laivą. Dauguma vyrų išėjo iš vairinės ir žvelgė j priekį. Tolumo­ je, apsuptas pilkšvai žalių įlankos vandenų ir gaubiamas pilkų sluoksninių debesų, dunksojo laivas. Net iš toli jis atrodė di­ džiulis. „Jis tikrai arti priplaukė“, - pamatęs taip arti žemės stovin­ čią pabaisą pagalvojo leitenantas Lundbergas. Imtuve vėl sutraškėjo balsas ir Obolenskis angliškai pakar­ tojo, kad sovietai nori prisišvartuoti išilgai borto. Laivo vadas Eustisas dvejojo. Jis prisiminė skaitytą ata­ skaitą apie penktojoje apygardoje vykusį sovietų ir amerikie­ čių susitikimą. Delegatus pirmyn ir atgal gabeno kateriu. Jis trumpai pasitarė su atsakinguoju karininku, pasvarstė, ar leisti prisišvartuoti išilgai borto. Negaišdamas laiko nusprendė, kad delegatams įlipti į laivą bus saugiau ir patogiau, jei laivai stovės šalia. Įsakė ruoštis švartavimuisi. Leitenantą Lundbergą nustebino šis įsakymas, nes švartuotis nesiruošta. Jis mąstė, jog surišus abu laivus į laivą gali įšokti daug žmonių. Lundbergas prisiminė kaimynystėje gyvenusią moterį iš Latvijos ir jos tėvą, kai buvo paskirtas į Naująjį Lon­ doną. Jie pasakojo apie prieš jų perbėgimą po Antrojo pasauli­ nio karo Latvijoje sovietų vykdytus pažeminimus, brutalumą ir žudymus. Kai Lundbergas pamatė laivą, jam viskas pasirodė realu. 32

G Ė D O S DIENA

Vigilant artėjant prie sovietų laivo, atsakingasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas, klausė savęs, ar kas nors nebandys bėgti. Kai žiūrėjo j laivą, galvoje šmėste­ lėjo migloti pasakojimų apie 1956 metų Vengrijos sukilimą ir perbėgimus per Berlyno sieną prisiminimai. Lauke, atsirėmęs j tiltelio šoną, šalia Džono Berto ir Ro­ berto Briezės stovėjo žemas, lieknas, karingai atrodantis vy­ ras dalykiniu kostiumu ir ilgu apsiaustu. Tas vyras buvo Niu Bedfordo prekiautojų jūrų gėrybėmis asociacijos atsakingasis direktorius Hovardas Nikersonas. - Labai tikiuosi, kad nesulauksime perbėgėlio, - ištarė. Dėl to kiltų daug problemų. Nikersonas tarp kolegų buvo žinomas kaip labai kalbus ir savotiškas nenuorama. Prieš mėnesį, kai rengdamasis susiti­ kimui laivo vadas Eustisas ir kitas karininkas susitiko su Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovais, Nikersonas sąmonin­ gai pabrėžė, kad vienas susitikimo delegatų - Robertas Briezė - yra buvęs pabėgėlis. Bet Eustisas ir pirmosios apygardos žvalgybos ir įstatymų priežiūros valdybos viršininkas, trečiojo rango kapitonas Džonas F. Karis (John F. Curry) nematė rei­ kalo jaudintis, ypač, kad pats Briezė atrodė ramus. Dabar Briezė stovėjo šalia Nikersono ir stebėjo artėjančio sovietų laivo kontūrus. Jis taip pat svarstė, ar kas nors bandys pabėgti. 33

ALGIS RUKŠĖNAS

„Net Leninas vienu metu bėgo iš Rusijos ir ieškojo politi­ nio prieglobsčio“, - mintijo. Džonas Bertas žvelgė j virš vandens dunksantį pilką laivo korpusą. Daugiau nei prieš mėnesį metęs rūkyti, įkvėpdamas jautė gryną, vėjuotą ir sūrų orą. Apie vidurnaktį jis vėl rūkys vieną cigaretę po kitos. Vairinėje Obolenskis pasakojo leitenantui Lundbergui, kad sovietai nori, jog jie švartuotųsi „dešinėje“jų laivo pusėje. - Ką reiškia dešinėje pusėje? - nesuprato Lundbergas. Jis buvo pratęs prie įprastos terminologijos - „kairysis bortas“bei „dešinysis bortas“ - ir nežinojo, ar rusai taip pat kalba apie kairę ir dešinę. Obolenskis tikrino, o Lundbergas klausiamai žiūrėjo. - Dešinėje pirmagalio pusėje, - paaiškino vertėjas. Vigilant artėjo, o rusų laivas didėjo. Tai buvo 20,5 m virš vandens iškilęs, 155 m ilgio ir 14 000 tonų talpos milžinas. Geltonas, kreminis ir baltas gigantas su trimis deniais antstato viduryje per visą laivą, viename ir kitame gale trikampiai stie­ bai su keturiais prie pagrindo atsikišusiais gikais. Dvi išorinės švartavimosi sijos kabojo ant korpuso ir leidosi per visą laivo centrą, o dar dvi buvo netoli pirmagalio. Kūgio pavidalo tinklas, atrodė, be jokio reikalo kabojo ant laivagalio kėlimo gervės ir siūbavo, nors laivas stovėjo tvirtai, išmetęs inkarą. Virš korpuso kirilica buvo parašytas laivo pa­ vadinimas - SovetskajaLitva („Sovietų Lietuva“ - vert.past.). 34

G Ė D O S DIENA

Po kirilica parašytais žodžiais romėniškais rašmenimis para­ šyta: „Klaipėda“, miesto Lietuvoje prie Baltijos jūros ir laivo uosto pavadinimas. Laivo antstate kilo raudonai balto kamino kūgis, kurį puo­ šė didžiulis raudonas kūjis ir pjautuvas - tokia emblema pusę amžiaus simbolizavo Sovietų Sąjungą. Nė vienam Vigilant pareigūnui nekilo mintis patikrinti kirilica parašyto sovietų laivo pavadinimo - romėnų abėcėlė kabojo vairinėje priešais vairalazdės pertvarą. Kai sovietų ra­ diotechnikas apibūdino laivą „zapryba Kaliningrad“(„laivas iš Kaliningrado žvejybos laivyno“), sargybinis laivo žurnale įrašė „Zapryba Kaliningrad“. Tik vėliau visi karininkai suži­ nojo laivo pavadinimą. Kai kurie net nežinojo alfabeto, ku­ riuo ant priešais stovinčio laivo korpuso buvo parašytas pa­ vadinimas, nors dažnai sutikdavo sovietų laivų su užrašais ki­ rilica ir turėdavo juos tiksliai užrašyti ataskaitose. Karininkai įvairiai vadindavo užsienietišką alfabetą: „gėlą“(Gaelic) arba „akrilo“(acrylic). Sovietų buvimas šalia JAV krantų buvo toks kasdieniškai erzinantis, kad nekeldavo asmeninio smalsumo ar susidomėjimo. Vigilant turbinos lėtino apsukas, nes „švartavimosi postai“ perdavinėjo pranešimus per garsiakalbius. Įgulos nariai sto­ vėjo deniuose, daugelis buvo susikišę rankas į striukių kiše­ nes ir susigūžę nuo žvarbaus šiaurės vėjo. Dėvėjo kepures arba beisbolo kepuraites, laive naudingus galvos apdangalus. Jie 35

ALGIS RUKŠĖNAS

tyliai stebėjo prie turėklų išsirikiavusią Sovetskaja Litva laivo įgulą. Švartavimosi postų jūreiviai sovietų denio jūreiviams permetė lynus, šie pritvirtino juos prie už turėklų pasislėpu­ sių rusų laivo knechtų. Vigilant švartavimosi komanda prie laivo šono nuleido išorinę švartavimosi siją, norėjo užtikrinti, jog laivams susiglaudus nebūtų padaryta jokios žalos. Laivo lynai buvo įtempti suktuvais, kurie šonu traukė Vigilant prie Sovetskaja Litva. Buferių amortizatoriai susiglaudė, laivas staiga sustojo, jis šiek tiek siūbavo pirmyn atgal, tarp korpusų pakliuvęs vanduo lengvai teliūškavosi. Laivo korpusus skyrė maždaug 4,3 m. Sargybinis laivo žurnale įrašė: „10.30 Vigilant kairiuoju bortu prisišvartavo prie sovietų laivo Zapryba Kaliningrad, jo padėtis 41° 22' šiaurės ilgumos, 70° 46,9' vakarų platumos.“ Tokia žinia pasiųsta ir pirmajai apygardai. Pakilimo denyje įgulos nariai, šiek tiek jaunesni ar vyresni nei dvidešimties, atgijo. - Ei, laive yra moterų! Ei, merginos! Jie matė dailias, per liukus į juos žvelgiančias, kaip senelių apmuturiuotas galveles, taip pat pastebėjo, jog prie turėklų taip pat stovi kelios moterys. Buvo maloniai nustebinti, kad moterys imasi sunkių darbų jūroje. Keli švilptelėjimai per­ skrodė orą, bet juos greitai užgožė vėjas. Galų gale diena bus nenuobodi. Jie mojavo moterims ir išdykėliškai šnibždėjosi tarpusavyje. Kai kurie žmonės iš kito laivo taip pat pamojavo. 36

G ĖD O S DIENA

Keturi karininkai lydimi delegatų išėjo iš liuko tiesiai prie­ šais Vigilant katerį dviem aukštais žemiau vairinės. Jie ėjo siau­ ru taku pro katerį į atvirą teritoriją denyje, pakilimo aikštelę. Denis buvo nudažytas tamsia rausvai mėlyna spalva su violeti­ nėmis žymėmis, rodančiomis kelią sraigtasparniams. Spalvos aštriai, beveik psichodeliškai kontrastavo su katerio baltumu. Vigilant buvo trečdaliu mažesnis už didįjį laivą, bet jo aukš­ tas antstatas, iškilęs stiebas, plona ir aptaki užpakalinė denio dalis, nusitęsusi iki galinio Sovetską]a Litva stiebo, suteikė so­ vietų laivui labiau toleruotinas proporcijas. Briezė pastebėjo trečiajame denyje ant valčių keltuvo ka­ bančias tris brezentu uždengtas gelbėjimosi valtis. Virš valčių jis pastebėjo kažką panašaus į pagalbinį denį su ventiliatoriais ir oro siurbliais. Iš dalies uždengtas priekinės gelbėjimosi val­ ties ir pritvirtintas prie viršutiniojo denio turėklų romėniškais rašmenimis parašytas pavadinimas: SOVETSKAJA LITVA. Niekam nereikėjo versti kirilica parašyto laivo pavadinimo; jis buvo aiškiai pakabintas, visi galėjo jį perskaityti. Bet niekam tai nerūpėjo, laivo žurnale įrašė nurodytą pavadinimą. „Sovietų Lietuva“, - svarstė. Briezė nenoromis pripažino savo žavėjimąsi sovietų propagandos meistriškumu. Jungtinės Valstijos nepripažino sovietų įvykdytos Lietuvos, Estijos ir jo gimtosios Latvijos aneksijos, tačiau vis dėlto čia, Mėnemšos įlankoje, puikavosi „Sovietų Lietuva“.Jis svarstė, ar nors vienas laive esantis karininkas žino, kad prieškario Baltijos respubli­ 37

ALGIS RUKŠĖNAS

kos Vašingtone turi pasiuntinybes, ar nors vienas galėtų susi­ siekti su Vašingtonu ir pranešti, jog sovietai įžeidžia Jungtines Valstijas į jų teritorinius vandenis atplaukdami laivu, pavadin­ tu „Sovietų Lietuva“. Briezė ilgą laiką jautė kartėlį sovietams ir manė, kad jie net, atrodytų, menkuose principiniuose klausi­ muose gauna išJungtinių Valstijų viską, ką gali geriausia. Iš tikrųjų susitikimo sąlygose buvo siūloma, kad amerikie­ čiai nuplauktų į atvirą jūrą pas sovietų žvejybos laivyną, įliptų j laivąNikolajDanilov ir patikrintų, ką rusai žvejoja.3Bet sovie­ tai panaikino tokį susitarimą atplaukdami tiesiai į Menemšos įlanką laivu Sovetskaja Litva, ir atrodė, kad niekam tai nekelia jokių rūpesčių. Briezė įtarė, kad Valstybės departamentas koketuoja su Kremliumi, jis buvo nevienintelis tuo tikintis žvejys. Daug Niu Bedfordo jūrininkų tai jautė, o Briezė praėjusį mėnesį viską išdėstė oficialiame laiške valstybės sekretoriui Viljamui Rodžersui (William R Rogers), kuriame kaltino Valstybės departamentą „paslėpta biurokratine politika“, prieštaravu­ sia Naujosios Anglijos žvejų interesams. Laiške netgi siūloma Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš TSAŽK.4Todėl Niu Bed­ fordo atstovai gana atsainiai vertino artėjantį susitikimą. Jie ži­ nojo, kad nieko gero iš jo nebus. Susitikime turėjo dalyvauti Džono Berto viršininkas, bet perleido šį darbą jam. Hovardas Nikersonas dalyvavo nenoriai, atvyko tik todėl, kad nuolati­ nis delegatas dalyvauti negalėjo. Bostono žvejų atstovas net 38

G ĖD O S DIENA

nepasirodė. Žvejams šis susitikimas reiškė ne ką daugiau nei valdžios viešųjų ryšių gestą. Susitikimas Menemšos įlankoje, o ne žvejybiniuose plotuose buvo pirmasis jų skeptiškumo įro­ dymas, nes reiškė, kad sovietai nenori, kaip buvo sutarta, jiems rodyti dirbančių tralerių. Kol laivo vadas Eustisas ir denio karininkas* (DK) spren­ dė, kaip delegatus perkelti į kitą laivą, kažkas smarkai dunks­ telėjo ant Vigilant pakilimo denio. Prie giko kabeliu pririšta sena sunkvežimio padanga, apraizgyta krovinių tinklu, dusliai dunkstelėjusi nukrito ant denio. Suktuvus netoli sovietų laivagalio tvarkė vyras, vilkintis megztiniu aukštu kaklu, kostiu­ mo švarku ir užsidėjęs jūreivišką kepurę su snapeliu. Smulkūs bruožai ir ištįsęs it ožio veidas suteikė jam išskirtinę mefisto­ felišką išvaizdą. Sėdėdamas virš visų ant pertvaros jis puikiai valdė keltuvą. Pastebėjęs, kad kabelis tepaluotas, Eustisas paliepė įgulos nariams išdalinti visiems delegatams pirštines. Tada pasisuko į atsakingąjį karininką. - Polai, šiuo metu jokių kryžminių vizitų. Vėliau žiūrėsi­ me. - Gerai, kapitone, - sutiko Pakosas. Kai įgulos nariai grįžo su pirštinėmis, Viljamas Gordonas, Džonas Briezė ir Aleksisas Obolenskis užsimovė pirštines, at­ sistojo ant padangos ir buvo pakelti į orą. Jaunas sovietų denio *Angį. Officer of the Deck (OOD). 39

ALGIS RUKŠ ĖNAS

jūreivis valdė padangą virve, o Vigilant įgulos narys laikė kitą virvę, kad šiek tiek stabilizuotų įrenginį, ir keturi nesaugiai ka­ bantys vyrai svaiginamai nesiūbuotų virš siauro vandens ruo­ želio tarp dviejų laivų. Persikėlimą stebėjo grupė oficialiai atrodančių sovietų, sto­ vinčių atvirame trečiajame Sovetskaja Litva laivo denyje. Kita grupė sekė stovėdama vienu deniu žemiau. Viską taip pat stebėjo vieniša figūra, stovinti šalia gelbėji­ mosi valties trečiajame denyje. Įrenginys lėtai nusileido, palietė rūdžių spalvos pagrindinį denį, ketvertas nulipo ir žengė link kopėčiomis jų pasveikinti besileidžiančių sovietų pareigūnų. Obolenskis žengė prie jų, o Gordonas liko stovėti ten, kur nusileido. Obolenskį pasitiko žemas, raudono, plataus veido, kumpa nosimi ir banguotais juodais plaukais vyras, vienas ki­ tam nusišypsoję pradėjo pokalbį. Ivanas Burkalis buvo sovie­ tų laivyno vadas. Jie buvo susitikę su Obolenskiu prieš metus Rod Ailando universitete vykusiame seminare apie tarptauti­ nes žvejybos įmones. Vyrai gyveno viename kambaryje ir su­ sidraugavo. Dar keli pareigūnai sustojo lanku už dviejų vyrų, o kiti pasuko deniu kitų delegatų link. Priėję prie Gordono, Berto ir Briezės sovietai stabtelėjo svarstydami, ar jie turi pra­ dėti pokalbį. Amerikiečiai tingiai stoviniavo laivagalio stiebo šešėlyje, dairėsi aplinkui ir retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu. Abipusio netikrumo akimirka. 40

G Ė D O S DIENA

Tuo metu įtaisas nusileido antrą kartą su laivo vadu Eustisu, Hovardu Nikersonu ir leitenantu iš Vašingtono Leo Morhausu jaunesniuoju. (Leo Morehouse, Jr.) iš pakrančių apsaugos štabo {statymo priežiūros valdybos. Jis ir Eustisas buvo tik du uniformuoti žmonės JAV delegacijoje. Morhausas buvo pri­ siekęs karininkas ir pasiųstas j Pakrančių apsaugos akademiją mokyti karininkų. Jis buvo naujas Įstatymo priežiūros valdy­ bos narys, tik prieš tris mėnesius pradėjęs eiti pareigas. Jokių nurodymų dėl susitikimo jis neturėjo, tiesiog norėjo „apsipras­ ti“ su tuo, kas vyksta įstatymų priežiūros srityje. Si kelionė jam buvo tarsi pažintinė. Kai įtaisas palietė denį, amerikiečiai ir sovietai susibūrė kartu. Trumpai prisistatė, pavardes tuojau pat pamiršo, nors delegatai atpažino Burkalį, vilkintį trumpą, iki liemens, kari­ ninko švarką. Gordonas, Briezė ir Bertas taip pat buvo jį su­ tikę seminare Rod Ailando universitete ir kiekvienas svarstė, ar Burkalis juos prisimena. Per vertėją Burkalis atsiprašė, kad laivyno vadas serga ir dalyvauti negali. Jis bus vietoj vado. Burkalis ir Sovetskaja Litva kapitonas Vladimiras Popovas nuvedė delegaciją prie kopėtėlių į viršutinius denius. Popovą nuo Burkalio skyrė šiek tiek tvirtesnis sudėjimas. Jo plaukai buvo juodi, veidas platus, raudonas. Vesdami amerikiečius ko­ pėčiomis aukštyn per pertvaros duris į trečiąjį denį abu buvo linksmai nusiteikę.

2 SKYRIUS

Kai delegatai išnyko sovietų laive, vyresnysis kapitono padė­ jėjas leitenantas Pakosas pasisuko j vieną žemesnįjį karininką pakilimo denyje ir pajuokavo: - Niekam neleidžiama patekti į laivą, išskyrus perbėgėlius. Abu nusijuokė, tada Pakosas ir kiti karininkai pasuko til­ telio link. Abiejų laivų įgulų nariai ėmė rikiuotis prie turėklų mandagiai vieni kitiems šypsodamiesi. Pakosas ir leitenantas Lundbergas grįžo į vairinę. Čia Lundbergas jautėsi patogiausiai, jam niekas neužstojo vaizdo, matė Vigilant ir didžiąją dalį sovietų laivo. Pakosas trumpam liko su juo, paskui išėjo prie priekinio tiltelio. Pakosas buvo neaukštas, lengvai sudėtas trisdešimt dvejų metų vyras. Pagrindinis jo apvalaus veido su arti viena kitos įtupdytomis akimis akcentas buvo vešlūs, dailūs rudi ūsai, jis vilkėjo standartinę dulsvai žalią striukę ir rusvai žalsvos spal42

G Ė D O S DIENA

vos uniformą. Ant striukės nugaros buvo įspausti žodžiai „At­ sakingasis karininkas“. Tamsiai mėlyna beisbolo kepuraitė su žodžiu „VIG“ ant kaktos. Po raide I vyresniojo kapitono pa­ dėjėjo, leitenanto skiriamieji ženklai. Jo rangą tarsi atspindėjo šiugždanti uniforma. Jis buvo ambicingas karininkas, visi ko­ legos žinojo, jog Pakosas be vargo taps admirolu. Vyras atrodė pasitikintis savimi, neišdidus, savo slaptas mintis paprastai slė­ pė po draugiška šypsena. Jis atsirėmė į apytvarą priešais vairinę ir nužvelgė sovietų laivą. Keli įgulos nariai taip pat perėjo į laivo sparną prie tiltelio, norėjo geriau matyti laivą. Jie susirinko prie kairiojo borto, priešais Sovetskaja Litva. Po kelių minučių leitenantas Lundbergas pastebėjo, kad įgulos vyrai juokiasi ir triukšmingai kalbasi. Anapus jų, ant kito laivo tiltelio turėklų, stovėjo žmo­ gus. „Verčiau išeisiu ir pasižiūrėsiu“, - pamanė įtardamas, kad įgulos vyrai gali krėsti nekaltus juokus. Lundbergas išėjo iš vai­ rinės ir atsirėmė į apytvarą šalia jūreivio Džono Foulio (John Fowlie). Vyras Sovetskaja Litva laive buvo ne toliau kaip už 2,53 m. Jo dešinėje buvo didžiuliai, prie turėklų pritvirtinti laivo prožektoriai, o kairėje du balti konteineriai su pripučiamais gelbėjimosi plaustais. Vienos ilgos gelbėjimosi valties vairas buvo jam virš galvos, o priešais jį esantys aukšti turėklai rėmina vaizdą. 43

ALGIS RUKŠĖNAS

Vyras vilkėjo tamsiai mėlynu flaneliniu sportiniu kostiumu, buvo virš alkūnių pasiraitojęs rankoves, matėsi jo raumeningos rankos. Veidas šiek tiek atsikišęs, rudi plaukai sušukuoti atgal pagal Rytų Europos madą. Siek tiek praretėję plaukai atidengė iškilią jo kaktą. Nedidelė plaukų sruoga krito ant kairiojo an­ takio, atrodė, kad jis kažką labai intensyviai dirbo ir neturėjo laiko nusibraukti jos atgal. Buvo galima spėti, jogjam maždaug keturiasdešimt. Jis pažiūrėjo į Lundbergą, apsidairė, vangiai nužvelgė pus­ tuzinį toliau denyje stovinčių draugų, tada vėl atsisuko tiesiai priešais Lundbergą. Lėtai ryškiai kirčiuodamas ir ryžtingu bal­ su ištarė: - Aš noriu politinio prieglobsčio. Apstulbęs Lundbergas suabejojo, ar teisingai išgirdo. - Ką jis pasakė? - paklausė atsisukęs į jūreivį Foulį. - Pone Lundbergai, aš nežinau, bet manau, jog jis paprašė politinio prieglobsčio. Vyras nenuleido akių nuo Lundbergo. - Aš noriu politinio prieglobsčio, - pakartojo, tada stai­ giais judesiais sukiodamas galvą vis kartojo: - Gestapas. Gestapas. Lundbergas suprato, kad vyro gestai buvo skirti toliau už jo stovintiems sovietams. Nuo staigaus susijaudinimo jam į galvą plūstelėjo kraujas, jis skubiai žengė kelis žingsnius už vairinės, 44

G Ė D O S DIENA

ten stovėjo atsakingasis karininkas ir žvalgėsi laivo pirmagalyje. - Pone Pakosai, jūs nepatikėsite, bet tas vyrukas sako, kad nori politinio prieglobsčio. - Kas ?- tik švelniai nustebo Pakosas. - Tas vyrukas sako, kad nori politinio prieglobsčio. Jie grįžo atgal prie kitų įgulos vyrų. Vyras vėl pažvelgė už jų, paskui atsisuko į Lundbergą. - Aš plauksiu su jumis. -Jis atsakingasis. Aš antrasis padėjėjas, - kiek įmanydamas nepastebimiau atsakė Lundbergas. Vyras nesuprato ir vėl krei­ pėsi į jį. - Aš - antrasis padėjėjas. Jis yra pirmasis padėjėjas, - rody­ damas į save ir į Pakosą pakartojo Lundbergas. - Jis mano virši­ ninkas. Stebėjosi, kodėl vyras nesikreipia į Pakosą, paskui suprato, kad Pakosas užsidėjęs beisbolo kepuraitę, o jis su oficialia kari­ ninko kepure. „Jis turbūt galvoja, kad aš kapitonas.“ Rodyda­ mas į savo kepurę, paskui į Pakosą, pakartojo: - Aš antrasis padėjėjas. Jis yra pirmasis padėjėjas. Vyro veidas pagaliau išdavė, jog suprato. Savo prašymą pa­ kartojo Pakosui. Nė vienas jam neatsakė. Abu nuėjo į vairinę apsvarstyti keblios padėties, jūreivis Foulis su kitais vyrais liko tyliai smalsauti prie tiltelio. 45

ALGIS RUKŠĖNAS

- Manau, turėtume tuojau pat perduoti žinią, - pasiūlė Lundbergas, bet nereikalavo, nes žinojo, jog visas žinias per­ duoda kapitonas, o jis šiuo metu kitame laive. Jis net nežinojo, ar žmogus nejuokauja. Lundbergas nenorėjo veikti neapgalvo­ tai ir „sukelti daug triukšmo dėl nieko“. Pakosas neabejojo, jog vyro ketinimai rimti, ir įtarė, kad bet kurią akimirkąjis gali peršokti. Atsakingasis karininkas buvo nu­ siteikęs leisti, todėl nieko netaręs Lundbergui grįžo prie tiltelio. Buvo šiek tiek po vienuoliktos ryto, praėjo pusvalandis, kai Vigilant prisirišo prie Sovetskaja Litva. Susikišęs rankas į striukės kišenes Pakosas stovėjo prie tu­ rėklų. Vyras vis dar ten. Abu tyliai žiūrėjo vienas į kitą, laukė ženklo, gesto. Pakosas jaudinosi. Ką jis darytų, jeigu vyras šok­ tų? Nežinojo, bet tuo pat metu neabejojo, kad su viskuo su­ sidorotų. Prie vyro artinosi grupė jūrininkų. Jis pakėlė ranką, mostelėjo ir nuėjo. Atsakingasis karininkas liko kur buvęs, kai sovietai praėjo deniu, atsainiai žiūrėjo į kitą laivą. Ar jie įtarė? Po kelių minučių vyras grįžo. Atsirėmė į turėklus priešais Pakosą. - Nėra šalta. Aš plauksiu, - ištarė ištiesdamas rankas prieš krūtinę ir atlikdamas plaukimo judesius. Nenuleisdamas akių nuo Pakoso, staiga nuėjo deniu. Pakosas žengė atgal į vairinę, ten Lundbergas pasakojo ry­ šių karininkui, jaunesniajam leitenantui Džonui Burkei (John Burke), kas atsitiko. 46

G Ė D O S DIENA

- Manau, jis ruošiasi šokti, - įsiterpė Pakosas. - Mums ver­ čiau dėl viso pikto pakabinti virvines kopėčias. Įgulos vyrai prie dešiniojo borto, kurio nesimatė iš sovietų laivo, pakabino kopėčias. Vyrą būtų galima lengvai prie jų nu­ vesti. - Mes stebėsime, - tęsė. - Pone Lundbergai, imkitės prie­ kinio denio. Pone Burke, jūs stebėkite laivagalio atbrailą ir pra­ neškite DK, kad stebėtų vyrą nuo pakilimo denio. Visi vyrai susijaudinę nuėjo į savo postus, kiekvienas neri­ mastingai laukė, kol vyras įsmuks į vandenį ir nuplauks nedi­ delį atstumą iki Vigilant. Kai atslūgo pirmasis susijaudinimas, Pakosas susirūpino. Kapitonas ir kiti vis dar rusų laive. Kas, jeigu vyras šoks dabar? Ar rusai gali juos paimti įkaitais? Jis grįžo prie tiltelio spar­ no, laukė ir nerimavo. Vėl pasirodęs vyras atsistojo priešais jį. Nenuleisdamas akių nuo atsakingojo karininko žvelgė į jį lau­ kiančiu žvilgsniu. - Plaukti ?- paklausė. Pakosas nenorėjo jo skatinti, ypač kol amerikiečiai kitame laive. Bet nenorėjo ir sulaikyti. Lėtai gūžtelėjo pečiais. Tada pajuto, jogvyras suvokė situaciją ir nieko nedarys skubotai. Pa­ kosas nuėjo prie priekinio tiltelio sparno ir iš priekinio denio pasikvietė leitenantą Lundbergą. - Užimkite mano vietą ant tiltelio, - liepė Lundbergui, kai šis įėjo į vairinę. - Aš ketinu išsiųsti žinią į apygardą. 47

ALGIS RUKŠĖNAS

Jis nuskubėjo į radijo kambarį antrajame lygyje, priėjo prie įvairiomis įprastomis žinutėmis netvarkingai apkrauto stalo ir greitai ant standartinio dydžio geltono popieriaus lapo išspaus­ dino ir dviem linijomis pabraukė žodį: „Skubu“. Jis draugavo su Eustisu, palaikė su juo gerus darbo santykius, todėl žinojo galįs rašyti pranešimus savo iniciatyva ir tik vėliau pasakyti lai­ vo kapitonui, kuris juo visiškai pasitikėjo. Paprastai kapitonas pirmiausia turėtų patvirtinti raštą. Pakosas susikaupė, tada ėmė spausdinti pranešimą, kurį vis taisė: Nuo Vig PAKAPS A. Mano--------Slapta 1. Situacija: Salia stovi anksčiau minėta sovietų plaukio­ janti bazė. Egzistuoja 80 proc. tikimybė, kad vienas so­ vietų plaukiojančios bazės įgulos narys bandys perbėgti į Vigilant. Jis nebuvo viliojamas. Įgulos narys laužyta anglų kalba pasakė operacijų karininkui, kad nori po­ litinio prieglobsčio. Tas pats vyras vėliau atsakingajam karininkui davė suprasti, jog vanduo nėra šaltas, todėl jis plauks. Kapitonas vis dar laive ir nieko nežino. Bandysi­ me susisiekti su kapitonu. 2. Jei perbėgimas nebus pastebėtas, planuoju melagingu pretekstu atšaukti visą delegaciją ir išplaukti. Jei perbė48

G Ė D O S DIENA

girnas bus nustatytas delegacijai dar esant laive, numatau didelių problemų. Reikia patarimo. 3. Planuoju... Ką planuoja? Jis daugiau nieko negalėjo padaryti. Išbraukė „Planuoju“ ir parašė: „Laukiu tolesnių įvykių ir jokių veiksmų neplanuoju.“ Pakosas dar kartą perskaitė pranešimą ir perdavė radistui. - Patikrink, kad būtų tuojau pat išsiųsta, - paliepė ir išėjo. Kai leitenantas Lundbergas ėjo sargybą už atsakingąjį ka­ rininką, į vairinę įėjo kitas leitenantas. Jis pastebėjo dar vieną sargybinį ir pajuokavo: - Ei, ar jūs laukiate perbėgėlio? - Taip, laukiame, - rimtai atsakė Lundbergas. Leitenantas kurį laiką žiūrėjo į Lundbergą nesuprasdamas, ar šis juokauja, ar ne, paskui išėjo su klausiama išraiška veide. Grįžęs Pakosas papasakojo Lundbergui savo pranešimo apygardai turinį ir ketinimus pasikviesti laivo vadą Eustisą iš sovietų laivo. - Kaip mes jį pasikviesime nesukeldami įtarimo ?- paklau­ sė Lundbergas. Svarstė ir Pakosas. Jie aptarė kelias galimybes ir nusprendė, kad tinkamiausia būtų paieškos ir gelbėjimo gudrybė. Jie iš­ kviestų kapitoną apsimesdami, kad kokiam nors laivui reikia pagalbos. 49

ALGIS RUKŠĖNAS

- O jeigu jis šoks dabar? - tęsė Lundbergas. - Jie gali pra­ dėti šaudyti. Vigilant korpusas tik 0,95 cm storio, jei jo nenu­ šaus ar nesužeis, gali sužeisti ką nors kitą. Kulkos gali pereiti kiaurai korpusą. - Taip, ko gero, tu teisus, - pripažino Pakosas. Jie abu galvojo apie prieš kelerius metus įvykusį inciden­ tą. Keli kubiečiai mažu laiveliu bandė pabėgti iš savo laivo Virdžinijoje, Norfolke, ir buvo apšaudyti, o netoliese stovėjo pakrančių apsaugos kateris. Incidentas vyko tarptautiniuose vandenyse. Nė vienas negalėtų atmesti, kad sovietai bandys tą patį. - Gal tu verčiau eik ir apsidairyk aplink jų laivą. Pažiūrėk, ar jie turi paruoštų dėžių ar ginklų, kuriuos galėtų staiga pa­ naudoti, - operacijų karininkui nurodė Pakosas. Lundbergas išėjo apžiūrėti sovietų laivo. Pakosas apsidairė žaliu kilimu nuo sienos iki sienos išklo­ toje vairinėje, tada pažvelgė į Sovetskaja Litva ir svarstė, kas galėtų atsitikti. Pasikvietė viršilą vairininką ir paprašė atnešti jam iš ryšių kajutės senus paieškos ir gelbėjimo pranešimus. Kai viršila vairininkas grįžo, jis paėmė pranešimus, greitai peržvelgė, tada nusileido aliumininiais laiptais prie valčių de­ nio liuko ir nuėjo laivagaliu į pakilimo denį. Įrenginys su padanga gulėjo nenaudojamas šalia turėklų. Įgulos vyrai stovėjo aplinkui, mažomis grupelėmis, į kitą laivą mėtė amerikietiškas cigaretes ir kitus smulkius daiktus. Keli 50

G ĖD O S DIENA

abiejų {gulų nariai dainavo vieni kitiems pritardami gitaromis ir balalaikomis, kiti amerikiečiai ir sovietai stebėjo iš šalies ir pritariamai juokėsi. Tvyrojo nerūpestinga atmosfera, nuošir­ džią nuotaiką skatino ir iki penkiolikos laipsnių pakilusi oro temperatūra. Tik vienas žmogus kažkur sovietų laive buvo užsiėmęs daug svarbesniais reikalais, svarstė savo gyvenimo ar mirties žingsnį. Pakosas pastebėjo rusų karininką ir paprašė pakviesti laivo vadą Eustisą. Sis linktelėjo, jog suprato, ir nuskubėjo kopėčio­ mis į viršutinį denį. Pakosas laukė vidinį nerimą slėpdamas po išorine ramybe. Ar jie nuo tiltelio stebėjo vyro veiksmus? Ar jis tikrai gali išsikvieti Eustisą nesukeldamas įtarimo?

3 SKYRIUS

Laivo vadą Eustisą ir kitus Sovetskaja Litva laive trumpai pa­ vedžiojo po vairinę ir nuvedė j didžiulę atskirą kajutę šalia kapitono Vladimiro Popovo kajutės. Ceremonijai vadovavo laivyno vado padėjėjas Ivanas Burkalis. Jis susodino svečius prie dviejų didelių valgiais apkrautų medinių stalų. Ant stalo puikavosi įvairių rūšių dešros, kietas, baltas europietiškas sūris, juoda ir balta duona kieta pluta ir ikrai kartu su iškilmingai pa­ dėtomis skardinėmis su žuvimi - nesutarimo esmė. Brendžio ir degtinės buteliai strategiškai išdėlioti tarp patiekalų. Salia jų stovėjo įsotinto angliarūgšte mineralinio vandens buteliai ir skardinės su tirpia kava Sanka. Į kajutę įėjusios droviai besišypsančios moterys maloniai nustebino amerikiečius. Jos buvo parinktos vakaro šeiminin­ kėmis iš keturiasdešimties ar daugiau laive esančių moterų.

52

G Ė D O S DIENA

- Dabar valgysime priešpiečius, - be ceremonijų rusiškai pasakė Burkalis. Stambus, tvarkingai apsirengęs jo vertėjas iš­ vertė. „Priešpiečius? - mintijo kapitonas Eustisas. - Atrodo pa­ našiau j kelių patiekalų pietus!* Eustisas atsisėdo kartu su Gordonu ir Obolenskiu. Priešais juos sėdėjo Burkalis ir dar keli sovietai. Kiti amerikiečiai sėdėjo nuošaliai prie antrojo stalo kampe, prie sienos. Briezę, Bertą, Nikersoną ir leitenantą Morhausą linksmino kapitonas Popovas. Briezė sėdėjo stalo gale, o šalia jo, kampe, du karininkai, kurie kalbėjo su juo gimtąja latvių kalba. Jie buvo malonūs ir linksmi. Burkalis pristatė savo kolegas. - Kaliningrado laivyno kapitonas Valentinas Senikovas, vyriausiasis saugumo ir navigacijos inspektorius Vasilijus Poletajevas, vyriausiasis technologas Vsevolodas Morozovas, pir­ masis Sovetskaja Litva kapitono padėjėjas Emilis Grušauskas, vyriausiasis žvejybos meistras Levas Gartmanas, vertėjas Hen­ rikas Baltrūnas, - svečiai iš karto pamiršo pavardes, bet Obo­ lenskis užsirašė jas ant popieriaus lapo, pravers ataskaitai. Vieno vyro nepristatė. Jis buvo žemas, kresnas, raudono vei­ do plačia nosimi, juodi, tiesūs plaukai sušukuoti atgal. Vilkėjo pilku susagstomu megztiniu ir rūkė vieną cigaretę po kitos. Vy­ ras pilku megztiniu nieko nekalbėjo, bet visą laiką vaikščiojo nuo vieno stalo prie kito. Jo pavardė Zabiela, jį neseniai paskyrė

53

ALGIS R UKŠ ĖNAS

į Sovetskaja Litva „kapitono padėjėju politiniams reikalams“.1 Jo dalyvavimą pastebėjo visi - ir sovietai, ir amerikiečiai. Nors Zabiela buvo kasdieniškai apsirengęs, bet buvo akivaiz­ du, kad jis aukštesnio rango už visus kitus sovietus, nesvarbu, kokia jų uniforma ar pareigos. Jis buvo atsakingasis - specialiųjų tarnybų (saugumo) atstovas - nors nuošaliai, bet aukščiausias. - Aš Viljamas Gordonas. Esu trečiojo regiono Glosteryje asocijuotas nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos direktorius, sovietams baigus, prisistatė Gordonas. Jis turėjo zoologo išsi­ lavinimą, Žvejybos komercijos departamente žvejybos biologu pradėjo dirbti 1955 metais. Didžiųjų ežerų regione dirbo tol, kol tapo žvejybos įmonės administratoriumi, tada persikėlė į Vašingtoną dirbti žvejybos tarnybos programų planuotoju. Savo pareigų Glosteryje ėmėsi tik prieš keturis mėnesius. Po jo prisistatė kapitonas Eustisas. - Obolenskis, - po Eustiso padeklamavo JAV vertėjas. Tarptautinis jo kilmės prieskonis suteikė jam išskirtinumo. Prie kitų stalų iš eilės prisistatė visi delegatai. Džonas Bertas kalbėjo šiurkščiu, dalykišku balsu. Po jo leitenantas Morhausas, paskui Nikersonas. Toliau už Nikersono buvo Briezė, kuris kalbėjosi su kari­ ninkais latviais. Trumpam nutraukęs pokalbį, prisistatė. Tarp JAV delegatų Briezė ir Obolenskis buvo geriausiai susipažinę su sovietų sistema, o Briezė iki šiol nešiojosi skaudžius prisimi­ nimus apie sovietinę savo šalies okupaciją. To ryto susitikimas 54

G Ė D O S DIENA

jam buvo svarbus ne tik dėl žvejybos reikalų. Jam buvo smalsu sužinoti gyvenimo sąlygas tėvynėje, be perstojo apie tai klausi­ nėjo latvių karininkų. Vyrai pradėjo valgyti ir kelti tostus, netrukus visi kalbėjosi ir vieni kitų nesivaržė. Obolenskis jautė savotišką ryšį su Ivanu Burkaliu. Jie tris dienas gyveno viename kambaryje, kai Rod Ailando universite­ te vyko seminaras, ir be vargo bendravo. Savaime suprantama, kad Briezė turėjo įtarimų dėl sovietų ir jų ketinimų, Obolenskis buvo tolerantiškas ir priėmė juos už gryną pinigą. Briezė neti­ kėjo, kad laivyno vadas iš tikrųjų serga, bet norėdamas paže­ minti amerikiečius nutarė nedalyvauti susitikime. Obolenskis nematė priežasties netikėti, kad vadas serga. Briezė įtarė, kad sovietai sužlugdys susitikimą. Obolenskis tikėjo, kad jie nuošir­ dūs ir nori išspręsti žvejybos problemas. Kai atstovai įlipo į laivą, ant denio buvo padėtaviena silkių sta­ tinė. Briezė manė, jogji padėta tyčia, kaip kandi pašaipa; jie atėjo pasižiūrėti, ką sovietai gaudo, bet didžiulės plaukiojančios bazės deniai tušti - stovi tik viena silkių statinė. Briezei atrodė, kad sta­ tinė per daug krinta į akis. Obolenskis apie tai visai negalvojo. Briezės požiūrį lėmė skaudi patirtis sovietų valdžios metais, o Obolenskio kontaktai su sovietais buvo labiau lygiaverčiai, diplomatiniai. Jis niekada nebuvo jiems pavaldus. Vis dėlto vyras gerai suprato sistemą ir puikiai žinojo, kad represijas jie naudoja kaip įprastą politinį ginklą. 55

ALGIS RUKŠĖNAS

Laivo vadas Eustisas išankstinės nuomonės apie Sovietų Są­ jungą neturėjo. Susitikimas jam reiškė tik asmeninius kontak­ tus: jūros žmonės kalbasi apie bendras problemas ir patirtį. Jis paragavo konservuotų silkių, buvo skanu. - Jei mano gimtojoje Meino valstijoje taip gerai konser­ vuotų silkę, mūsų reikalai būtų visai neblogi, - mandagiai pri­ pažino kitoje stalo pusėje sėdinčiam stambiam rusui dalykiniu kostiumu, - turėsiu pasakyti savo draugui gubernatoriui. Vertėjui nespėjus praverti burnos, vyras nušvito ir atsakė rusiškai: - Mes pasistengsime, kad išeidami gautumėte skardinę. Eustisas kreivai šyptelėjo. Jis žinojo, jog rusai supranta an­ gliškai daugiau nei prisipažįsta. Dažnai adikdamas užduotis užsienyje sutikdavo žmonių, kurie mokėjo angliškai, tačiau apsimesdavo, kad nesupranta. Bet šis nedidelis žaidimas jo ne­ jaudino. Jis mėgavosi maistu, vis persimesdamas keletu žodžių su šalia sėdinčiu Gordonu. Prie kito stalo kapitonas Popovas žiūrėjo į priešais sėdintį Bertą ir įtraukė jį į audringą pokalbį. Popovas atrodė draugiš­ kas žmogus. - Kiek jums metų? - paklausė Berto. Kažkas išvertė. - Keturiasdešimt devyneri. - Man keturiasdešimt aštuoneri, - pasisakė Popovas, tada rodydamas į save ir į Bertą angliškai pareiškė: 56

G Ė D O S DIENA

- Stiprūs, stiprūs. - Taip, - tyliai nusijuokė Bertas. - Plauksit su manimi? - rusiškai tęsė kapitonas, platus jo veidas švytėjo. - Kas, aš?Ne, ne, - po vertimo atsisakė Bertas. Popovas kalbėjo rusiškai, bet Bertas jautė, kad jis supranta ir angliškai. Aiškiai jautė, kad sovietams buvo sunku nepereiti į anglų kalbą, tarsi jie būtų gavę nurodymą kalbėti tik rusiškai. Iš jų akių matėsi, jog supranta. Nikersonas klausėsi Berto ir kapitono ir kartais įterpdavo kokį žodį, bet didesnę laiko dalį tylėjo. Jam labiausiai rūpėjo, kada pamatys rusų tralerius. Stalo gale Briezė tęsė draugišką pokalbį su latvių karinin­ kais. Jaunieji karininkai sakė žinoję, jog latviai žvejoja šalia Niu Bedfordo, bet nustebo, kad vienas yraJAV delegacijos na­ rys. Jie domėjosi, ar jis aukštas JAVvyriausybės pareigūnas. Tuo metu vyras pilku megztiniu pastebėjo, kaip gerai Briezei sekasi su latvių karininkais. Jis tikslingai kelis kartus praėjo pro grupę. Kiekvieną kartą latvių karininkas trumpam nutil­ davo ir beprasmiškai žvelgdavo į stalą. Kai vyras pilku megzti­ niu nutoldavo, jis vėl tęsdavo pokalbį. - Mes norėtume pasikrauti čia, o degalų piltis Bostone, kalbėjo karininkas. - Kodėl, po galais, jūs bijote leisti mums pasiimti maisto prekių ir kitų atsargų? 57

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Briezė neatsakė. Jis pastebėjo, kad karininkas jau truputį įkaušęs. - Kaip jums sąlygos Latvijoje? - domėjosi Briezė. Karininkas papasakojo, kad laivyno žmonės sąlygiškai ge­ rai gyvena. Dirba sunkiai, labai sunkiai, bet gauna gerus atly­ ginimus - iki 800 rublių, pagal JAV standartus būtų apie 200 dolerių per mėnesį. - Latvijoje silpsta tikėjimas, - tęsė pasikeitusiu tonu. - Jau­ ni žmonės į bažnyčią eina rečiau nei anksčiau. Briezė buvo girdėjęs ir manė priešingai, bet nenorėjo tuo klausimu ginčytis. Pirmasis Sovetskaja Litva kapitono padėjėjas Emilis Grušauskas sėdėjo šonu į Briezę ir klausėsi. Jis buvo lietuvis ir su­ prato giminingą kaimynų latvių kalbą. Jis vis įsiterpdavo į po­ kalbį (rusiškai), kuris degtinės ir brendžio padedamas darėsi vis sklandesnis. Salia Briezės sėdintis apgirtęs jaunasis karininkas darėsi vis kalbesnis. Jis pasilenkė, užmetė Briezei ant peties ranką ir ėmė kažką jam murmėti. Staiga priešais jį atsirado vyras pilku megztiniu. - Ateik! - paliepė. Baimingai į jį pasižiūrėjęs karininkas pakluso. Jis išėjo su vyru pilku megztiniu, paskui grįžo tik pas­ tarasis. Likusieji prie stalo sunerimę stebėjo įvykius. Oficialūs priešpiečiai truko ilgiau nei valandą, buvo nuošir­ dūs, bet šiek tiek įtartini. Briezė ėmė įtarti kažką negero, kai 58

G ĖD O S DIENA

nepristatyti vyrai, kurie, jo manymu, buvo saugumo karinin­ kai, lydėjo jį ir kitus net į laivo tualetą. Net atliekant privačius reikalus jiems nebuvo leista likti vieniems. Bet tai Briezės nenustebino; jis tikėjosi, kad sovietai taip elgsis. Jo mintys sukosi apie malonesnius dalykus. Jis susitiko su viena iš šeimininkių, ji paklausė, ar galėtų jo padedama ap­ žiūrėti Vigilant. Karininkai ir šeimininkė Skaidrytė, kuri taip pat buvo latvė, padovanojo jam atviruką su Maskvos prospekto Leningrade vaizdu. Spalvos buvo negyvos, beveik rausvos, bet tai nesvarbu, nes ant atviruko pasirašė įgulos nariai: „Nuo La­ tvijos jūreivių, Lidumsas“; „E. Grušauskas“, pirmasis kapitono padėjėjas; Briezė greitai pamiršo tą pakeverzotą pavardę; „La­ bai laimingas susitikęs visus vyrus jūroje“, pasirašė kitas vytas, kurio vardą taip pat greitai pamiršo; „Nuo Latvijos mergaičių, Skaidrytė, 1970 11 23“. Kokie jie visi paslaptingi: išoriškai linksmi, draugiški, ta­ čiau tuo pat metu baikštūs. Buvo beveik vidudienis, kai vyras pilku megztiniu priėjo prie Burkalio ir kažką sušnibždėjo jam į ausį. Burkalis ką tik paklausė laivo vado Eustiso, ar jis ir dar keli jo pareigūnai ga­ lėtų persikelti į amerikiečių laivą. Eustisas sutiko. Dabar Bur­ kalis atsistojo ir šypsodamasis pasiūlė vyrams baigti valgyti ir pratęsti pokalbį kitoje patalpoje. Amerikiečiai vis svarstė, kada jiems pavyks pamatyti trale­ rius. 59

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Burkalis nuvedė j kitą atskirą kajutę, stalai buvo sustumti pokalbiams. Kambarys išmuštas tamsiu medžiu, stalai tvir­ tomis kojomis; pasirodė, jog tai poilsio kambarys. Prie sienų stovėjo keli televizoriai, ant stalų kampuose buvo knygų. Iš matomiausioje vietoje ant sienos kabančio paveikslo rūsčiu žvilgsniu viską stebėjo Leninas. Delegatai susėdo aplink stalus, amerikiečiai ir sovietai drau­ giškai susimaišė. Vyras pilku megztiniu vienas įsitaisė prie stalelio su telefonu. Eustisas susirado sau vietą, bet nenorėdamas savo asmeniui suteikti pernelyg daug dėmesio su kėde atsistūmė nuo konfe­ rencijų stalo. Susitikimui vadovavo civiliai, jis buvo tik delega­ cijos vežėjas, todėl jokios įtakos veiksmui neturėjo. Vyras dar nežinojo, kad labai greitai jį prislėgs niekada iki šiol neturėta nepakeliama atsakomybė. Kai visi aprimo, kambarį užliejo tyla. Gordonas mostelėjo Obolenskiui, kad šis būtų pasiruošęs, ir pradėjo kalbėti. Jis pa­ dėkojo sovietams, kad šie priėmė pasiūlymą susitikti, ir išdėstė vietinių žvejų pageidavimus. - Mums rūpi išteklių išsaugojimas, todėl nerimaujame dėl jūsų laivyno šiuose vandenyse sukeliamų sunkumų Niu Bedfordo žvejybos pramonei, nes jų žvejai žvejoja kitaip nei sovietų lai­ vynas. Obolenskis sklandžiai vertė. 60

G Ė D O S DIENA

- Mūsų žvejai yra mažų laivelių savininkai, jie trumpam iš­ plaukia iš vietinio uosto, o jūsų laivynas gali vykdyti ilgalaikes operacijas audringose jūrose. Jūsų žvejybos būdai gali sukelti grėsmę ištekliams, be to, jūsų buvimas ir lenktyniavimas suda­ ro sunkumų mūsų žvejams. Sovietai mandagiai klausėsi Obolenskio vertimo. - Kaip žinote, - švelniai tęsė Gordonas, - Niu Bedfordo uosto išgyvenimas ir ekonominė gerovė visiškai priklauso nuo žvejybos, mūsų žmonėms ir federalinei valdžiai rūpi palanki iš­ teklių ateitis. Mes čia susirinkome su jumis aptarti įvairių jūsų laivyno veiklos sričių, viliamės, kad patvirtinsite, jog neketina­ te daryti žalos ištekliams. Tikimės, kad abipusis pasikeitimas informacija ir galbūt papildomi jūsų žvejybos laivyno tokio pobūdžio apsilankymai padės ir žodžiais, ir darbais parodyti mums, kad nekeliate grėsmės mūsų ištekliams, - apibendrino. Kai Obolenskis baigė versti, Burkalis šypsodamasis pakilo ir atsakė. Jis kalbėjo trumpai, užtikrindamas, kad sovietai ište­ klių neeikvoja. - Mes nenorime išnaikinti išteklių ar kenkti jūsų žvejams. Mes žvejojame tokias žuvis, kokių jūs tradiciškai nevartojate: silkes, sidabrines menkes ir skumbres, - aiškino Burkalis. Stebėdamas kalbantį Burkalį Džonas Bertas prisiminė jų susitikimą praėjusią vasarą vykusiame tarptautiniame žuvi­ ninkystės forume. Akivaizdu, kad Burkalis jo neatpažino, bet 61

ALGIS RUKŠĖNAS

Bertas labai ryškiai prisiminė, kaip tada kalbėjo laivyno vadas. Tada Burkalis prisipažino, kad sovietai žvejoja ir geltonuodeges plekšnes, ir kitokias žuvis. Dabar jis teigė, kad sovietai žve­ joja tas rūšis, kurių JAV žvejai „tradiciškai“ nevartoja. - Ką jūs žvejojate ?- tada paklausė jo Bertas. - Geltonuodeges, skumbres ir Adanto silkes, - tada angliš­ kai atsakė Burkalis. - O ką žvejosite paskui? - domėjosi Bertas. - Geltonuodeges, skumbres ir Atlanto silkes, - pakartojo Burkalis. - Taip, bet ką jūs žvejosite, kai jų neliks ?- prisimena spau­ dęs Bertas. - Geltonuodeges, skumbres ir Atlanto silkes, - dar kartą pakartojo Burkalis. „Po perkūnais, jis kalba labai keistai, - mintyse pasvarstė Bertas, - kalba kaip robotas.“ Bet dabar atrodė, jog Burkalis JAV delegacijai sako tai, ką ši nori girdėti. - Mes padarysime viską, kad ištekliams nekiltų išnykimo grėsmė. Jo vertėjas Baltrūnas išvertė sakinį, bet užsikirto, Obolens­ kis įterpė reikiamų angliškų žodžių. Susitikimo metu jamkele­ tą kartų teko įsiterpti ir pataisyti sovietų vertėjo žodžius. Gordonas paaiškino, kadJAVatstovai norėtų pateikti klau­ simų. Burkalis sutiko. 62

G ĖD O S DIENA

- Ar jūs žvejojate geltonuodeges rinkai? - norėdamas pati­ krinti, ar Burkalis pakartos praėjusios vasaros sakinį, paklausė Bertas. - Ne. Gaudome jas maistui. Sugautomis plekšnėmis maiti­ name laivyną, - paaiškino vyriausiasis žvejybos meistras Levas Gartmanas. Amerikiečiai negalėjo patikėti savo ausimis. Joks laivynas negalėtų per metus suryti daugiau kaip dvidešimt septynis mi­ lijonus tonų geltonuodegių plekšnių, tiek sovietai prisipažino pagavę praėjusiais metais. Vietiniai žvejai įtarė, kad kiekiai dar didesni. Kaip tik tada suskambo telefonas, vyras pilku megztiniu skubiai pakėlė ragelį. Pasiklausė, padėjo ragelį ir priėjęs prie Burkalio kažką jam pašnibždėjo į ausį. - Atsakingasis Vigilant karininkas nori matyti laivo vadą Eustisą, - pranešė Burkalis. Buvo beveik pirma valanda dienos. Amerikiečiai klausiamai susižvalgė. Kas galėjo atsitikti? Briezė šiek tiek sunerimo. Jis suprato, kad kažkas negerai. Tu­ rėjo būti kažkas negerai. Lydimas pirmojo kapitono padėjėjo laivo vadas Eustisas iš­ ėjo iš kajutės. Tuo pat metu šiek tiek tolėliau į rusų laivą atėjusio apžiūrėti ginklų leitenanto Lundbergo dėmesį atitraukė keli atkaklūs 63

ALGIS RUKŠĖNAS

įgulos nariai. Vos tik spėjo įžengti į laivą, antrasis ir trečiasis kapitono padėjėjai pasičiupo jį ir jaunesnįjį leitenantą Džoną Hagesą (John Hughes) ir nusivedė į jūrlapių kambarį. Jaunes­ nysis leitenantas Hagesas nieko nežinojo apie Lundbergo tiks­ lą, jis persikėlė į laivą tik pasižvalgyti. Bet kapitono padėjėjai neleido Lundbergui ir Hagesui išeiti. Ryžtingi, atkaklūs, svir­ duliuojantys ir stipriai dvokiantys alkoholiu padėjėjai reikala­ vo apsilankyti pas amerikiečius karininkus. Po kelių mėnesių Lundbergas pasakos: „Galima sakyti, kad kai kurie jų atrodė kaip tikri, užkietėję alkoholikai. Akys raudonos, nosys išpurtusios, pusgirčiai.“ Jis norėjo išeiti, apžiūrėti laivą, bet padėjėjai nieko nenorėjo girdėti. Jaunesnysis leitenantas priėmė jų svetingumą už gry­ ną pinigą ir šis susitikimas jam vėliau išėjo į gera. Leitenantas Lundbergas priešinosi. Stengdamasis išlikti mandagus atsaki­ nėjo į ji^ klausimus, bet nekantravo pamatyti kitas laivo dalis, ypač į Vigilant atsuktą dešinįjį bortą. Jis taip pat tikėjosi susi­ tikti tą vyrą, bet padėjėjai viską žlugdė. Vis dėlto jie buvo draugiški ir malonūs, Lundbergas ėmė jaustis kaltas, kad jis laive melagingu tikslu. Padėjėjams kal­ bant apie jūrlapius, jis įsivaizdavo esąs šnipų filmo veikėjas. Lundbergas atpažino Masačūsetso pakrantę ir žavėjosi keista abėcėle sužymėtais pažįstamais vaizdais. Trečiasis padėjėjas visiškai nekalbėjo angliškai, tad vadova­ vo antrasis. 64

G Ė D O S DIENA

- Kokia srovė čia, Martos Vynuogyno sąsiauryje ? - rody­ damas jūrlapyje paklausė su labai ryškiu akcentu. - Keturi mazgai, - atsakė Lundbergas. - O kokia srovė čia? - paklausė rodydamas į Kvikshoulą. - Keturi mazgai, - ištarė Lundbergas, netyčia suteikdamas įkaušusiam kapitono padėjėjui informacijos apie teritorinius vandenis, kurią sovietams būtų tekę kaip nors sužinoti pa­ tiems. - Ar jūsų laivas karinis? - tariamai susirūpinęs klausinėjo padėjėjas. - Mes taikūs. Nenorime turėti ryšių su kariniu lai­ vu. - Ne, Vigilant nekarinis laivas. Mes išplaukiame tik gelbėti žmonių, - paaiškino Lundbergas. - Tada kamjums laive reikalingas pabūklas ?- neatlyžo pa­ dėjėjas. - Pabūklas? Tai, na, tarsi policijai, - paaiškino apie 40 mm pabūklą ant priekinio denio. - Kad galėtume priversti sustoti įstatymą pažeidžiančius laivus. Atrodė, jog kapitono padėjėjai suprato ir perėjo prie kitos temos. Jie abu buvo stambūs, tvirto sudėjimo, Lundbergo ma­ nymu, tokiems vyrams būdinga raudona veido oda. Vyrai iš­ didžiai kalbėjo apie savo jūrlapių kambarį, rodė Lundbergui ir Hagesui pažįstamus vaizdus. Jūrlapių kambarys buvo toks, kaip bet kokio kito laivo jūrlapių kambarys, tik šis kėlė praei­ ties pojūtį. Jūriniam stiliui būdingi stalai tvirtomis kojomis, 65

ALGIS RUKŠĖNAS

bet apšvietimo įranga atrodė sena, o spintelės mačiusios ir ge­ resnių dienų. Sovetskaja Litva buvo tik dešimties metų, bet jo apstatymas senesnis. Netrukus vidun įėjo žemas, apkūnus, šviesiai banguotų plaukų vyras. Lundbergas vėliau pasakojo, jog jis buvo „ne sa­ vame prote“. Prisistatė esąs inžinierius, bet švarkas išdavė, kad jis karininkas. Antrasis kapitono padėjėjas išvertė jo sunkiai besiverčiančiu liežuviu laidomus juokelius ir pasiūlė visiems eiti pasivaišinti. Trys sovietai sutarė ir išvedė leitenantą Lundbergą bei jaunesnįjį leitenantą Hagesą į koridorių. Jie buvo draugiški, noriai bendravo, bet buvo dar kažkas, tarp jų tvy­ rojo šiokia tokia baimės užuomina. Lundbergas ją jautė, kai ieškodami nematomų akių jie įtariai apsižvalgė koridoriuje. Kai jie praėjo uždaras duris su kirilica didelėmis raidėmis už­ rašytais žodžiais, Lundbergas sustojo. - Ei, o ką čia turite? - erzinamai paklausė siekdamas ran­ kenos. - Ne! Ne! Ne! - mojuodamas rankomis ir užstodamas du­ ris sušuko antrasis padėjėjas. Visų trijų veidai buvo susirūpinę ir išsigandę. „Gia turbūt jų saugomas kambarys ar kas nors panašaus“, pagalvojo Lundbergas. Sovietai buvo girti, bet vis tiek atsargūs. Lundbergas vis dar tikėjosi galėsiąs pasišalinti ir apsidairyti lai­ ve, paieškoti nedidelių ginklų. Kapitono padėjėjai galėtų bent pavedžioti po laivą, tačiau akivaizdu, kad net nesiruošė. Vėliau 66

G Ė D O S DIENA

jis prisiminė: „Mes mąstėme visiškai kitaip nei jie. Tą dieną man tai paaiškėjo...“ Jie priėjo prie nedidelės atskiros kajutės, antrasis kapitono padėjėjas stovėjo prie durų, apsidairęs koridoriuje, uždarė ir užrakino duris. Lundbergui ir Hagesui pasiūlę sėstis sovietai tuojau pat ištraukė sumuštinių ir butelį degtinės. Pasiūlė ame­ rikiečiams ir bandė užmegzti pokalbį, tačiau sunkiai sekėsi dėl menkų anglų kalbos žinių, Lundbergas ir Hagesas nesuprato rusiškai, o kapitono padėjėjai labai atkakliai siūlė tostus už kiekvieną į galvą šovusią mintį. Viešnagė buvo ganėtinai maloni, bet Lundbergui nesuteikė to, ko jis norėjo. Jų pokalbį pertraukė beldimas į duris. Vienas vyrų atrakino duris, įėjo pirmasis kapitono padėjėjas, iš susiti­ kimo išlydėjęs laivo vadą Eustisą. Žiūrėdamas į jį Lundbergas svarstė, iš kur jis sužinojo, kad jie būtent toje kajutėje. Korido­ riuje turėjo būti akys. Pirmasis kapitono padėjėjas buvo maždaug trisdešimt penkerių, aukštas, tvirto sudėjimo vyras. Juodi jo plaukai dailiai kontrastavo su tvarkingu, pilku dalykiniu kostiumu. Angliš­ kai, bet su akcentu, pranešė Lundbergui, kad Vigilant kapi­ toną iškvietė atgal į laivą. Staiga Lundbergas pajuto galimybę išeiti ir daugiau pasidairyti sovietų laive. Jis vis dar vylėsi, kad jie leis jam pasivaikščioti laive. - Na, mums jau laikas grįžti į savo laivą, - pranešė ir atsisto­ jo. Hagesas irgi pakilo. 67

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Laužyta anglų ir ženklų kalba sovietai primygtinai prašė amerikiečių likti, bet šį kartą Lundbergas buvo atkaklus. So­ vietai nusileido ir davė suprasti, jog palydės į denį. Grupė išėjo šypsodamasi ir kalbėdamasi. Lundbergas dar labiau nusivylė. Kaip jis apžiūrės laivą, jei tie vyrukai kaip šešėliai seka paskui. Denyje jis jau žengė ant padangos, paskui stabtelėjo. Juk dar neįgyvendino savo misi­ jos. - Na, - lėtai tarė, - galbūt vis dėlto mums dar nereikia kel­ tis. - Kol jie denyje, jis manė galėsiąs truputį pasivaikščioti. Kapitono padėjėjus jo persigalvojimas labai nudžiugino, jie tuojau pat palydėjo du karininkus į atskirą kajutę tęsti vieš­ nagės. Grįžę į kajutę vyrai dar pasikalbėjo ir amerikietiškas dvi­ dešimt penkių bei dešimties centų monetas pasikeitė į rusų kapeikas ir kitokius mažmožius. Kapitono padėjėjai pasiūlė karininkams pirštinių ir cigarečių pakelių. Lundbergas atida­ vė savo Camel cigarečių pakelį. Vienas padėjėjų pasiūlė jiems butelį degtinės. Lundbergas pažiūrėjo į butelį. Gėrimo likę nedaug, matyt, tai reiškė, kad jiems siūloma pabaigti. Jis ištarė „ačiū“, tai reiškė, jog baigs vėliau. Tiesą sakant, Lundbergas pa­ siliks butelį ir tai, kas jame liko, kaip prisiminimą - priminimą apie tuos pačius karininkus, kuriuos susitiks naktį, tik jau visai pasikeitusius.

4 SKYRIUS

Laivo vadas Eustisas išlindo iš liuko ant Sovetskaja Litva denio ir pasuko kopėčių link. Eidamas sąmoningai mojavo ranko­ mis, o jo eisena buvo apgalvota, priminė žygiavimą. Jis nusilei­ do kopėčiomis ir lydimas pirmojo kapitono padėjėjo pasuko prie giko. Laukdamas, kol įrenginys pakibs virš Vigilant, klau­ siamai žiūrėjo į trečiojo rango kapitoną Pakosą. - Bręsta potencialus pagalbos veiksmų reikalaujantis įvy­ kis (SAR - Search and Rescue), - iškeldamas senus pranešimus garsiai pranešė Pakosas. Sovietų karininkas abejingai žiūrėjo, kaip Eustisas priėmė žinią. Atrodė, jog Pakoso gudrybė veikė. Eustisas nušoko nuo padangos dar jai nepalietus Vigilant pakilimo denio ir paėmė vieną pranešimą. - Kas čia, vėl NancyJane skęsta? - Kai kurie labai seni Niu Bedfordo traleriai dažnai pakliūdavo į bėdą, bet jis prisiminė neseniai vilkęs NancyJane. 69

ALGIS RUKŠĖNAS

Pakosas skubiai nusivedė jj prie tiltelio ir ėmė aiškinti ti­ krąją jo iškvietimo priežastį. Jie įėjo į liuką šalia motorinės val­ ties ir pasuko siauru, kilimu išklotu koridoriumi, vedančiu į kapitono kajutę. Eustisas įdėmiai klausėsi. Jo atsakingasis kari­ ninkas papasakojo apie jūreivio ketinimus ir apygardai išsiųsto pranešimo turinį. Jam baigus, Eustisas paklausė: - Ar manai, kad vyras kalba rimtai ? - Manau, taip. - Na, kiekvienas tokį sprendimą priėmęs žmogus turi būti tam pasirengęs. Verčiau pasiruoškime galimiems veiksmams, jeigu jis bėgtų. - Prie dešiniojo borto mes jau pakabinome virvines kopė­ čias, keli karininkai eina sargybą. Jei jis nušoks nepastebėtas, gali būti palydėtas prie kopėčių. Ponas Lundbergas dabar jų laive bando pasižvalgyti, ar jie turi paruoštų dėžių. Pakosas pasirengė labai tinkamai, tai buvo viena iš prie­ žasčių, dėl kurios Eustisas neslėpė pasitikėjimo atsakinguoju karininku. Jie buvo seni draugai ir jau kelis kartus tarnavo kar­ tu. Pakosas buvo paskirtas į Vigilant, Eustisas tuo pat metu tapo jo kapitonu. 1959 metais jis baigė Pakrančių apsaugos akademiją, dvejus metus tarnavo laive vandenyne, paskui va­ dovaujančiu karininku 29,5 m patruliniame laive Niujorke. Nuo 1962 iki 1963 metų Pakosas buvo vadovaujantis karinin­ kas tolimoje INNS stotyje Siaurės Japonijoje, o kitais metais, 70

G Ė D O S DIENA

norėdamas gauti elektros inžinieriaus magistro laipsnį, įstojo į Masačūsetso technologijos institutą. 1965 metais baigė ir ėmė dirbti pakrančių apsaugos štabo elektronikos inžinerijos skyriuje, čia liko iki 1969 metų liepos, kai buvo paskirtas į Vi­ gilant. Bičiuliai karininkai vertino Pakosą sakydami, kad jis „ne šiaip protingas, bet talentingas“, o Eustisas manė, jog jis „ne tik puikus profesionalas, bet ir bendruomenės narys“. Savo santykius su Pakosu jis vadino „unikaliais“. Jie veikė ne kaip vadovaujantis karininkas su pavaldiniu, bet kaip „komanda“. Vyrai tardavosi visais sudėtingais atvejais, Eustisas labai verti­ no Pakoso patarimus. Eustisas ir Pakosas susipažino prieš dvidešimt metų, kai abu buvo paskirti į Japoniją. Pakosui iš karto patiko Eustisas. Gerokai po incidento jis pasakos: - Ralfas visiškai nesipuikuoja - jam labai rūpi kitų žmo­ nių gerovė, jis prieinamas, priešingai nei kiti viršininkai, kurie tik įsakinėja ir tikisi paklusnumo be jokių klausimų. Tuo metu mūsų santykius stiprino jo draugiškas požiūris ir bendradar­ biavimas. Vėliau jie kartu tarnavo Vašingtone ir labai nudžiugo su­ žinoję, kad kartu tarnaus Vigilant. Eustisas niekada nebijojo perduoti valdžios ir, išaiškinęs bendrąją politiką, nesikišdamas leisti pavaldiniams rūpintis visomis detalėmis. Jis turėjo retą 71

ALGIS RUKŠĖNAS

savybę pavaldiniams įdiegti pasitikėjimą savimi. Pakosas ypač džiaugėsi tokiais santykiais, nes Eustisas atsakingajam karinin­ kui perleido vadovavimą laivui. - Taip galėjau savarankiškai priimti daugiau sprendimų, nereikėdavo, kad jis prieš tai patikrintų, žinojau, jog mano sprendimai sutampa su jo sprendimais, - prisiminė Pakosas. Eustisas ir Pakosas buvo kaimynai nedideliame Naujosios Anglijos mieste Matapoisete, netoli Niu Bedfordo, turėjo bendrą jachtą ir kas antrą savaitgalį plaukiodavo ja Matapoiseto jachtklube. Jie draugavo kaip paprasti civiliai, tačiau būdami Vigilant palaikydavo tik darbinius santykius. Niekada nekildavo klau­ simų, kad Eustisas yra kapitonas, o Pakosas atsakingasis kari­ ninkas. Dviese jie buvo „Ralfas“ ir „Polas“, bet įgulos akivaiz­ doje „kapitonas“ ir „ponas Pakosas“. Dabar vyrai svarstė galimybę užkirsti kelią perbėgimui, bet abu buvo jautrūs ir užjaučiantys žmonės, nė vienas nejautė tu­ rįs moralinę teisę vienaip ar kitaip įsikišti. - Na, vienaip ar kitaip, jeigu jis šoks, perbėgimo galimybė labai menka, nes mūsų delegacija vis dar ten, sovietai gali pa­ imti juos įkaitais, - spėliojo Eustisas, - bet jeigu jis šoks kon­ ferencijai pasibaigus, jo galimybė pabėgti gana tikėtina. Suma­ niai manevruodami mes lengvai galime įgyti pranašumą prieš jų laivą ir jį paimti. Manau, kad jis pakankamai protingas ir supranta, jog negali šokti, kol mes nepasiruošę išplaukti. 72

G Ė D O S DIENA

Pakosas pritarė. - Bendrauk su tuo vyru, bet nebandyk jam daryti įtakos. Aš grįžtu atgal į susitikimą, kad jiems nekiltų įtarimų. - Gerai, Ralfai, bet kodėl tau nepakilus ant tiltelio, galbūt pavyktų pamatyti tą vyrą, - pasiūlė Pakosas. - Gerai, bet jokių kitokių veiksmų imtis negalime, kad nesukeltume įtarimų, jog norime jį prisivilioti. Eidami prie tiltelio abu karininkai buvo įsitikinę, kad situa­ ciją kontroliuos. Pakosas apžvelgė Sovetskaja Litva tiltelį ir diskretiškai per­ davė savo kapitonui, kad šalia turėklų stovintis ir į Vigilant pir­ magalį žiūrintis vyras yra galimas perbėgėlis. Vyras pastebėjo du karininkus ir ėjo šalia turėklų, kol atsidūrė priešais juos. Jis tyliai žvelgė į Eustisą, žinojo, kad jo mėlyna uniforma išduoda jį esant kapitoną. Eustisas minutėlę žvelgė į vyrą, bet prisimi­ nęs savo įspėjimą Pakosui greitai pasisuko ir nuėjo į vairinę. Jis nenorėjo suteikti vyrui jokių minčių apie bendravimą. Bet nepaisant įdėmių žvilgsnių ar jų nebuvimo, jau pats karininkų pasirodymas ir jų susidomėjimas skatino neramią figūrą kita­ me denyje. - Polai, geriau tegul įgula apie šią situaciją nežino. Reikia informuoti tik karininkus, kad jeigu kas nors įvyktų, jie būtų pasiruošę veikti. Eustisui nekilo jokių dvejonių, ar gali palikti laivą, nes va­ dovauti liko Pakosas, tad jis pasuko atgal į konferenciją. Atsi­ 73

ALGIS RUKŠĖNAS

stojo ant padangos. Mefistofeliško veido operatorius patraukė sraigto svirtis ir perkėlė Eustisą atgal į Sovetskaja Litva denį. Po kelių minučių į Vigilant grįžo leitenantas Lundbergas, nešinas pora pirštinių ir beveik tuščiu degtinės buteliu, kurį jam atidavė kapitono padėjėjai. Papasakojo Pakosui apie savo nedidelę nesėkmę ir pridūrė, kad nepastebėjo nieko įtartina. - Pone Pakosai, nemačiau paruoštų dėžių ar ginklų, bet ne­ abejoju, kad jie turi. Pakosas tik nusišypsojo dėl nemalonumo ir pasakė, kad perbėgimui šansai geri. Papasakojo informavęs kapitoną ir kad abu karininkai tiki, jog vyras šoks tik konferencijai pasibai­ gus. - Taip, toks laikas būtų tinkamas, - pritarė Lundbergas. Pasidėjęs dovanas nuėjo tiltelio link, vairinėje paliko Pakosą su komunikacijų karininku leitenantu Burke. Burkė atėjo su Instamatic fotoaparatu, norėjo nufotografuoti vyrą. Vyras atsargiai fotografavo, kai tik potencialus perbėgėlis buvo ma­ tomas nuo Vigilant tiltelio. Po savaitės tos nuotraukos taps sensacija, jų ieškos viršininkai. Pats leitenantas Burkė tik po kelių mėnesių pamatys tai, ką nufotografavo. Lauke Lundbergas prisidegė cigaretę, tarp užsitraukimų laikė iškėlęs riešą, o kairiąją ranką (taip buvo įpratęs) įsikišo į kišenę. Žiūrėjo į Sovetskaja Litva denį, ten trys vyrai ir dvi merginos atsirėmę į turėklus pozavo Vigilant įgulos nariui su fotoaparatu. Ant turėklų tupėjo senas dryžuotas kaip tigras 74

G Ė D O S DIENA

katinas. Viena mergina, daili blondinė, laikė mišrios veislės šuniuką, o du karininkai ir šį rytą padėjęs persikelti tankių plaukų denio jūreivis žiūrėjo ir šypsojosi. Lundbergas atpaži­ no vieną jūreivį. Tai buvo garbanotasis inžinierius, kurį buvo sutikęs jūrlapių kambaryje. Inžinierius glostė šuniuką, švelniai kažką jam murmėjo, nusišypsojo fotoaparatui, jo skruostuose atsirado duobutės. Įgulos nariai mėtė vieni kitiems cigaretes. Lundbergas dar kelis kartus užsitraukė savo cigaretę, įmetė nuorūką į jūrą ir nusileidęs į savo kajutę paėmė dar kelis pakelius. Užkopė į pa­ kilimo denį ir numetė juos prie turėklų stovintiems vyrams. Įvykius stebėjo vieniša figūra viršutiniame sovietų laivo denyje. Netrukus Lundbergas grįžo prie tiltelio. Vyras, kurį jis no­ rėjo pamatyti, vis dar stovėjo atsirėmęs į turėklus šiek tiek to­ lėliau nuo denio. Jis atidžiai stebėjo Vigilant laivo pirmagalį, bet pastebėjęs Lundbergą palei turėklus atėjo į tą vietą, kurioje pirmą kartą susitiko su karininku. Stovėjo vienas priešais kitą ir ieškojo vienas kito akių. - Sprechen ŠieDeutsch? (Kalbate vokiškai?) - pagautas im­ pulso staiga paklausė Lundbergas. - Ja!Ja! (Taip! Taip!) - plačiau atvėręs akis atsakė vyras ir pradėjo kalbėti vokiškai. - Palaukite! Palaukite! Aš nekalbu! - iškėlęs rankas sušuko Lundbergas. - Habla espanol? (Kalbate ispaniškai?) - paban­ 75

ALGIS R UKŠ ĖNAS

dė pasinaudoti savo pradinėmis ispanų kalbos žiniomis, kurias įgijo Panamoje tarnaudamas kariuomenėje. Prieš pradėdamas karjerą pakrančių apsaugoje jis dvi tarnybos pamainas buvo sausumos kariuomenėje. - Poquito (Mažai), - atsakė vyras ir priešais veidą pakėlęs nykštį ir smilių parodė „truputį“. Lundbergas prisiminė vieną Žaliajame Kyšulyje vertėju buvusį įgulos narį, bet greitai atmetė tą mintį kaip per daug akivaizdų žingsnį. Keli sovietai atėjo į denį už vyro. Jis greitai pasuko galvą, paėjo į priekį ir vėl sustojęs stebėjo Vigilant pirmagalį. Lund­ bergas sekė jį akimis. Jis vėl pagalvojo apie savo buvusius kai­ mynus latvius, jų kančias valdant sovietams ir svarstė, kokios negandos paskatino šią vienišą figūrą imtis tokių desperatiškų žingsnių. Lundbergas mąstė, kas iš tikrųjų galėtų būti šis vy­ ras.

5 SKYRIUS

Jis buvo lietuvis įgulos narys Simonas Kudirka, nenoromis ta­ pęs Sovietų Sąjungos valdžios, kuri valdė jo gimtąją žemę, pa­ valdiniu. Savo apranga ir išvaizda nedaug skyrėsi nuo kitų jūrei­ vių laive, buvo toks pats kaip dauguma Baltijos tautų žmonių Klaipėdos laivyne. Simas buvo paprastas žmogus, jo biografija panaši į daugelio bendraamžių lietuvių, latvių ir estų. Roberto Briezės kilmė buvo panaši j Kudirkos, bet Briezė šiuo metu buvo svečias sovietų laive, o Kudirka jautėsi esąs kali­ nys. Sis paradoksas atspindėjo ne tik jų dalią, bet ir liūdnai susi­ klosčiusius šalių likimus, kurie tais neramiais laikais, kai sovietai įsiveržė į Baltijos valstybes1, lėmė skirtingus žmonių likimus. Pagaliau dabar atrodė, jog likimas pasiruošęs nusišypsoti Kudirkai, kurį draugai ir plaukiojimo bičiuliai vadino Simu. Keturiasdešimt vienerių, labai jaunai atrodantis vyras teo­ riškai buvo sovietų ideologijos avangardo atstovas. Jis buvo 77

ALGIS RUKŠĖNAS

kančiose mirusios senosios tvarkos liudininkas ir stebėjo, kaip sovietai kūrė naująją. Simas brendo maitinamas griežtomis ko­ munistinėmis pasaulio interpretacijomis ir buvo tikimasi, kad griežtų bausmių grėsmės akivaizdoje atsispirs ir nugalės pasau­ lio prieštaravimus. Bet jo siela susijusi buvo su kitais dalykais, su ta senąja tvarka, kurios sunaikinimą matė savo tėvynėje.2 Kudirka jautėsi sužlugdytas. Žiūrėdamas j pilkai nudažytus plieninius Vigilant denius liūdnai galvojo apie savo likimą ir žinojo, kad palietęs juos ga­ lėtąjį pakeisti - stebuklingai pakeisti. Visa, kąjis turi padaryti, tik peršokti nuo vieno denio į kitą - 4,5-5 m šuolis virš šalto vandens^ Šuolis būtų sunkus, bet įmanomas. O pats veiksmas būtų pats drąsiausias jo gyvenime. Simonas Kudirka buvo labai gerai parengtas jūreivis. Jis bai­ gė radiotechnikos mokslus, mokėjo keturias kalbas, jo profesija pagal sovietinius standartus buvo gerai apmokama, turėjo retą privilegiją išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Bet to nepakako jo laisvės troškuliui numalšinti. Politiniai veikėjai tai žinojo ir pas­ taraisiais metais palengva, bet sąmoningai jį menkino. Kudirka tai aiškiai suprato, jis buvo stiprus, jausmingas žmogus, galintis apnuoginti savo sielą tada, kai patylėti būtų išmintingiau. Jis susidūrė su dilema ir nusprendė išspręsti ją savaip. Vyras stebėjo ir nekantriai laukė amerikiečių ženklo, laukė vieninte­ lės savo galimybės pabėgti. Norint suprasti, kas vedė jį be tiesioginių, slaptų minčių, reikia peržiūrėti daugiau nei trisdešimt Kudirkos gyvenimo 78

G Ė D O S DIENA

metų. Metai pilni spragų, kurios suteikia paslaptingumo tai dienai, bet jie artimai susiję su represijų, siaubo, nusivylimo ir Baltijos valstybėse plačiai paplitusios nevilties istorija. Kai 1940 m. birželio 15 d. sovietų armija įžengė į jo šalį, Si­ monui Kudirkai buvo vienuolika, jis gyveno Lietuvos centre, Griškabūdyje. Jo tėvai ir jų draugai buvo sutrikę, abejojantys. Buvusi suvereni, neutrali šalis, turėjusi draugiškus ryšius su savo kaimynais staiga tapo pavergta šalimi. Teroras prasismel­ kė iki pat šalies socialinio, politinio, ekonominio ir religinio gyvenimo šerdies ir vyko pačiomis žiauriausiomis formomis dar trylika metų iki pat Josifo Stalino mirties. Jauną k lengvai pasiduodantį įspūdžiams Simoną Kudir­ ką pribloškė bauginantys gyvenimo pokyčiai. Savo uždarame teismo posėdyje jis pareikš: „Aš užaugau labai neturtingoje šeimoje ir žinojau, kas yra socialinė neteisybė. Kai 1940 metais Raudonoji armija okupavo Lietuvą, socialinė neteisybė dar la­ biau išaugo, nes prie jos prisidėjo nacionalinė neteisybė!' Jis išgyveno masines 1940 m. liepos represijas. Taip pat dar vieną masinį naikinimą 1941 m. birželį. Į abu pakliuvo 50 000 ir 60 000 jo šalies žmonių. Niekas nežinojo, kas bus kitas, bet kiekvienas bijojo, jog atėjo jo eilė. Iš tikrųjų sovietų planuose buvo 700 000 Baltijos šalių žmonių sunaikinimas.3 Neišvengiamai kilo pasipriešinimo murmesių, vyresnieji Simono mokyklos draugai ir universitetų studentai slapta kūrė pogrindžio grupes. Jauni, ypač apimti patriotinių jausmų, pa79

ALGIS R UKŠ ĖNAS

T R E Č IA S Ž E M Ė L A P IS

BALTIJOS ARI ALAS

80

G Ė D O S DIENA

mokomi vyresnių ir veikdami kartu su jais rengė pasipriešini­ mą. Tauta sukilo 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą. Bet paskelbtas laisvės ir nepriklausomybės at­ kūrimas neilgai išsilaikė, nes nacių okupacija apėmė visą Rytų Europą ir didžiąją dalį Sovietų Sąjungos. Nuo 1944 metų vi­ durio naciams traukiantis rusai vėl užvaldė Baltijos valstybes, šį kartą liko ilgam. Pereinamuoju laikotarpiu Simonui Kudirkai suėjo pen­ kiolika, per tuos metus jis, be abejonės, subrendo, jo vaikystė baigėsi dviejų panašių svetimųjų priespaudų akivaizdoje, jau­ nuolis puikiai suvokė brutalią ir klastingą realybę, kuri aiškiai nesiderino su katalikišku auklėjimu. Teismo proceso metu apie tą laikmetį pasakojo: „...sklido gandai, kad sovietų sistema pa­ sikeitė, bet jei ji pasikeitė, tai tik į bloga... Vėl matėme nekaltų žmonių deportacijas j Sibirą, vėl matėme masines žudynes!“ Per pirmuosius dvejus gimnazijos metus vyresnieji moky­ klos draugai dalyvavo tautiniame pasipriešinime. Kiti įsitrau­ kė į slaptą veiklą prieš nacius. Dabar jis pats buvo pakankamai suaugęs ir galėjo įvertinti patriotizmo pavojus. Daug jo drau­ gų - penkiolikmečių, šešiolikmečių, septyniolikmečių - jun­ gėsi prie antisovietinių partizanų, bet Simas niekada nesukau­ pė tiek drąsos, kad galėtų sekti jų pavyzdžiu. Jis persikėlė į sostinę Vilnių, tikriausiai apsigyveno pas gimines, čia pagal naują ir keistą sistemą tęsė savo mokslus. Miestuose buvo saugiau nei kaime, kuriame nuolatos vykda­ 81

ALGIS R UKŠ ĖNAS

vo mūšiai tarp sovietų sistemos pajėgų ir Lietuvos partizanų. Pasibaigus karui kovos tęsėsi aštuonerius metus. Kai visame pasaulyje mūšių išvargintos armijos jau buvo demobilizuotos, sovietai Lietuvoje vis dar buvo kovinėje parengtyje. Iki 1952 metų žuvo daugiau kaip 50 000 partizanų, tarp jų buvo daug Kudirkos draugų. Nors jis niekada neprisidėjo prie savo draugų miškuose, jų idėjas palaikė vengdamas narystės komunistinio jaunimo ju­ dėjime {Komsomol*) ir komunistų partijoje. Narystė buvo rak­ tas į paaukštinimą, o nebuvimas nariu visada kėlė įtarimą, kad žmogus simpatizuoja nacionalistams. 1948 metais Kudirka baigė gimnaziją, tada mokiniai pagal talentą, gebėjimą mokytis, o svarbiausia pagal drausmę, buvo atrenkami papildomam mokymui. Kudirka, matyt, pasirodė gana gerai ir buvo atrinktas tęsti mokslus, bet tik technikos mokykloje, o ne universitete, greičiausiai dėl to, kad nebuvo komjaunuolis. Jam pasisekė tais metais išvengti dar vieno masinio valymo, didžiausio nuo 1940 metų, kai sovietai pirmą kartą okupavo šalį. Kudirka nusprendė tapti jūreiviu, per teismo procesą pa­ aiškino kodėl: „Mano senelis buvo jūrininkas, todėl ir mane traukė tolimos šalys. Norėjau pamatyti pasaulį, be to, tikėjausi, kad jūroje pamiršiu savo tautos tragediją. Norėjau pabėgti nuo *Komsomol - komunistinio jaunimo sąjunga (komjaunimas). 82

G Ė D O S DIENA

tos keistos scenos. Nebuvo tokios savaitės, kad įvairių Lietuvos miestų turgaus aikštėse nebūtų suguldyti suniokoti lietuvių [partizanų] kūnai. Norėjau pabėgti nuo bado, kuris viešpatavo kolchozuose [kolūkiuose], ir nuo visiško beteisiškumo.“ Jaunuoliams iš Pabaltijo buvo leidžiama mokytis jūreivys­ tės, nes ypač trūko vyrų, daugiausia dėl represijų ir dėl to, jog daug sveikų vyrų buvo partizanai miškuose. Tačiau ne rusais buvo akivaizdžiai nepasitikima. Iš esmės keliai į paaukštinimą atsiverdavo tik per komunistų partiją, bet jūrininkai sudarė savotišką išimtį. Režimas manė, jog tikslinga nedaryti kliūčių tokioje profesijoje, kuri savaime buvo reikalaujanti daug pa­ stangų, atskirta ir nuobodi. Kiekvienam jaunam vyrui buvo patraukli paskata tapti jūrininku. Įvairūs paskyrimai per mėnesį atnešdavo nuo 800 iki 1000 rublių per mėnesį. Baltijos jūreiviams profesija buvo ypač viliojanti - masino galimybė palikti Rusijos okupuotų ša­ lių krantus, galimybė pabėgti, kurią bėgant metams ne vienas išbandė. Dvidešimt vienerių Kudirka tapo pradedančiuoju jūreiviu, radiotechnikos specialistu. Po dvejų metų mirė Stalinas. Kai jo pasekėjai perėmė valdžią, buvo daug netikrumo. Teismo procese Kudirka pasakojo apie pereinamąjį laikotarpį: „Prisi­ menu, kai mokiausi Vilniuje, vietoj dviejų kalėjimų vokiečių laikais, valdant sovietams veikė septyni, o juose laikyta apie 20 000 kalinių. Iki 1955 metų jie visi buvo perpildyti. Jau 1950 83

ALGIS RUKŠĖNAS

metais lietuvių žmonos su vaikais važiavo j lagerius... Stalino mirtis išgelbėjo žmones nuo fizinio sunaikinimo. Tačiau poli­ tikos esmė išliko ta pati. Dabar mums lemta mirti daug lėtesne mirtimi - asimiliacija. Vis dėlto mes nenorime mirti. Dešimtį metų mūsų broliai miškuose [partizanai] kovojo tikėdami, kad Vakaruose žinoma ir net iš esmės palaikoma mūsų kova. Tie, kurie žuvo mūšyje ar lageriuose, taip pat tuo tikėjo. Paverg­ toms tautoms pažadėjusi išlaisvinimą Atlanto chartija buvo tik tuščias pažadas, kainavęs 50 000 mirčių ir 400 000 tremčių, iš jų 150 000 rado savo kapus Sibiro žemėje? Situacija šiek tiek pagerėjo apie I960 metus, kai griežtoji linija kartais būdavo šiek tiek atlaisvinama. Geriausias būdas išlikti - elgtis visiškai taip, kaip reikalauja ideologija ir socia­ listiniai principai. Išoriškai, nėra abejonių, Kudirka taip ir darė. I960 metais jis buvo patyręs trisdešimt vienerių metų jūrininkas. Tačiau vyras jautė savo pasiryžimo nestoti į komu­ nistų partiją rezultatus. Jo prašymas aukštesnio lygio moky­ mams prekybiniame laivyne buvo atmestas. Persikėlė gyventi į Klaipėdą, jam labai pasisekė, kad rado gyvenamąją vietą, nes aprūpinimas būstu buvo itin prastas - trys ar keturios šeimos turėdavo gyventi kartu labai mažuose butukuose. Iš Klaipėdos jis plaukiodavo nedideliais krovininiais pa­ krantės laivais. Kudirka susituokė ir kukliai gyveno su žmona Genele, augino dvejų metų dukrą Lolitą, neseniai jiems buvo gimęs 84

G Ė D O S DIENA

sūnus Evaldas. Sovietų teismui jis pasakys: „Aš kategoriškai prieštarauju... kad mano elgesį išprovokavo šeimos problemos. Aš myliu savo žmoną, ji man ištikima... Tikėjausi iš Amerikos padėti savo šeimai daugiau, nei su čia gaunamu vergišku atlygi­ nimu. Be to, tikėjausi juos išsivežti į užsienį? Kudirka gaudavo 500 rublių per mėnesį, tai 200 rublių mažiau nei vidutiniškai mokama už tokį darbą, bet jis išsiversdavo. Daugumoje kitų darbų adyginimas nesiekdavo 100 rublių per mėnesį. Septintojo dešimtmečio viduryje tarnavęs krovininiame laive Petras Cvirka pasiprašė perkeliamas į Bojevaja Slava [.Ko­ vinė šlovė].Jam sunkiai sekėsi pereiti į kitą laivą, bet kai paga­ liau pavyko, užuot gavęs dirbti radiotechnikų, turėjo tenkintis paprasto jūreivio pareigomis. Gyvenimas jūroje nelengvas, bet gyvenimą sovietų laivyne dar labiau apsunkino prisidedančios totalitarinės represijos. Kudirka atskleidė tik bendruosius savo sunkumus laivyne, bet įvairūs kitų pabėgėlių liudijimai visiškai atitinka jo pasakoji­ mą.4Laivyno nariai - neturėję giminių užsienyje - išplaukda­ vo į jūrą šešiems mėnesiams, negaudavo nė vieno savaitgalio, šventės ar laisvos dienos. Priklausomai nuo darbo, valandos būdavo ilgos, dažnai tekdavo dirbti dvi pamainas. Darbas ne­ pakeliamai sunkus, ypač krovininiuose traleriuose, kurie ap­ tarnavo plaukiojančias bazes. Nervai visada įtempti. Viską sekė ir kontroliavo politiniai veikėjai (ir saugumie­ čiai). Jie skaitė paskaitas per garsiakalbius ir politinio švietimo 85

ALGIS RUKŠĖNAS

valandėlėse. Kiekvienas turėjo dalyvauti politšvietimo pas­ kaitose, kurios vykdavo visų laivų „raudonajame kampelyje“. Darbo sutartyje tokios sąlygos nėra, bet kiekvienas nedaly­ vaujantis būdavo išskiriamas ir nuolat užsipuolamas. Kai kurie įgulos nariai turėjo radijo imtuvus, bet tik slapta galėjo klausy­ tis Amerikos pakrantės radijo stočių, kurių signalas sklido iki 1300 kmjūroje. Laive buvo televizorių, bet nė vienam nebuvo leidžiama žiūrėti Amerikos programų. Grįžę į uostą įgulos nariai būdavo pakeičiami, bet kartais atsitikdavo taip, kad žmonių neišleisdavo, ir bejėgis vyras ar moteris turėdavo išplaukti ir dirbti dar šešis mėnesius - visus metus jūroje be išeiginių. Uostuose rusus apgyvendindavo spe­ cialiuose viešbučiuose. Pabaltijo gyventojų - ne. Jei gyvendavo uostamiestyje, tada pasisekdavo, jei ne - turėdavo likti laive. Laivyno jūreiviams būdavo suteikiamos dviejų savaičių atosto­ gos, bet jos taip pat dažniausiai būdavo skiriamos tik rusams. Jūrininkai turėjo teisę išeiti iš darbo, bet kitų darbų retai pasitaikydavo, be to, ir atlyginimai buvo menki. Dar blogiau, išėjimas iš darbo reiškė, jog teks atsisakyti turimos gyvenamo­ sios vietos ir susirasti kitą, o tai buvo beveik neįmanoma. Likti jūreiviu reiškė didelius sunkumus, bet ieškoti kito darbo reiškė susidurti su dar didesnėmis bėdomis. Nieko stebėtina, kad laivyne buvo paplitęs alkoholizmas, jis suteikdavo užsimiršimo iliuziją. Leitenantas Lundbergas tai pastebėjo vos įkėlęs koją į Sovetskaja Litva. 86

G Ė D O S DIENA

Šioje socialinėje ir politinėje atmosferoje Kudirka jautėsi menkinamas, todėl pradėjo atvirai užsiminti apie savo panieką sovietų valdžiai. - Jis visada klausydavosi užsienio transliacijų, - pasakojo Kudirkos kolega jūreivis sovietų žurnalistui, rengusiam politi­ niams emigrantams skirtą straipsnį apie perbėgimą.5- Jis visa­ da pateikdavo mums antisovietinių argumentų ir kritikuodavo mūsų sistemą. Tai labai rimtas, beveik prilygstantis išdavystei, nusikalti­ mas. Kudirka turėjo žvėrišką apetitą naujienoms iš užsienio ir buvo politiškai sąmoningas. Perskaitęs Marksą ir Leniną buvo įsitikinęs, kad jų teorijos netaikomos praktikoje. Egzistavo, jo žodžiais tariant, tik „socializmo parodija“.Jis rinko užsienio žur­ nalų iškarpas, daugiausia iš šalių satelitų, ir viskąlygino su padė­ timi Lietuvoje. Vyras skundėsi dėl įvairiausių nusižengimų. Prieš Kudirkos antisovietinių sentimentų išaiškėjimą sau­ gumo organams, kurie tuojau pat diagnozavo antipolitinių polinkių požymius, saugumiečiai jį kankino klausimais per politinio švietimo valandėlę „raudonajame kampelyje“.Jis ne­ įstojo į partiją. Kodėl? Jis piktžodžiauja prieš sistemą. Kodėl? Tokia tema buvo ypač jautri, nes kai kurie partizanai liko gyvi ir ištirpo tautoje. Saugumas, kaip įprasta, įtarė, kad Kudirka kažką žino apie pogrindį. Jis paneigė turįs tokių žinių ir tuo pat metu atsisakė pasmerkti partizanų judėjimą. 87

ALGIS RUKŠĖNAS

Kudirka buvo tarsi „liaudies priešas“, bet režimas nebebu­ vo toks paranojiškas kaip Stalino laikais. Saugumas jo nesuėmč, bet pradėjo psichologinį spaudimą. Jam neleisdavo išlipti j krantą tada, kai paprastai galėdavo to tikėtis Bojevaja Slava sustojus remontui Vakarų Vokietijos uoste. Tokie veiksmai jį liūdino; jam buvo skiriama akivaizdi bausmė. 1970 metų pradžioje Kudirką pervedė į Klaipėdos laivyno plaukiojančią bazę Sovetskaja Litva. Laivynas ruošėsi plaukti į Džordžo kranto regioną ir šešis mėnesius likti jūroje. Kudir­ ka buvo paskirtas valyti tualetų, tvarkyti šiukšlių ir atlikti kitų primityvių užduočių, nesusijusių su jo radiotechniko išsilavi­ nimu. Tai ne biurokratinis aplaidumas. Kudirka buvo ideolo­ ginis kliuvinys, juo nepasitikima, naudojamas kaip pavyzdys kitiems. Erzinimai ir kankinimai klausimais tęsėsi. Jis skundėsi teis­ mui: „Atmosfera pablogėjo, kai kapitono padėjėju politiniams reikalams buvo paskirtas Zabiela. Jis tipiškas nusikaltėlių gru­ pės narys, jis labiausiai manęs nekentė.“ Vyras pilku megzti­ niu. Kudirka buvo įsižeidęs, žinojo, jog yra baudžiamas už savo įsitikinimus ir kilmę. Teismo proceso metu pasakojo: „Gaila, bet net laivyne susidūriau su neteisybe ir tautine diskrimina­ cija... Spaudoje skaičiau apie puikų Lietuvos laivyną, tačiau iš tikrųjų Lietuvos laivyno nėra. Jis lietuviškas tik dėl to, kad kai kurie paprasti jūreiviai - lietuviai. Tik labai retai laivo vadu 88

G Ė D O S DIENA

paskiriamas lietuvis. Dauguma net nemoka lietuviškai. Aukš­ čiausia vadinamojo Lietuvos laivyno valdžia gyvena Maskvoje ir nepasitiki mumis, lietuviais. Apskritai, leidimas plaukti į už­ sienį ir išlipti į krantą lietuviams negarantuojamas.“ Per 1970 metų žvejybos sezoną laivynas plaukiojo nuo Grand Banko Naujojoje Škotijoje iki Niujorko šiaurės rytuose esančios Bloko salos. Valandos ilgos, malonių užsiėmimų ma­ žai. Kudirka išnaudodavo kiekvieną laisvąvalandėlę rašydamas pastabas savo užrašų knygutėje, dar ir dar kartą skaitydamas romantiškus eilėraščius ir posakius, kuriuos buvo nusirašęs iš įvairių knygų, ir klausydamasis JAVpakrantės radijo stočių. Spalio 15 d. jis ir jo draugai, ko gero, išgirdoJAV radijo pra­ nešimą, kad lietuvis tėvas su penkiolikmečiu sūnumi pagrobė sovietų oro lainerį, nukreipė jį į Turkiją, ten paprašė politinio prieglobsčio ir jį gavo. Tai buvo pirmasis sėkmingas lėktuvo užgrobimas Sovietų Sąjungoje, po jo įvykdytas dar vienas ne­ sėkmingas bandymas.6 „Norėjau savo sūnų auginti laisvės atmosferoje“, - po kelių dienų žinių laida citavo tėvo žodžius. Jeigu Kudirka girdėjo šį pranešimą, o panašu, kad taip ir buvo, jis tikriausiai pajuto pavydo prieskonį ir užslėptą baimę, kad jo nesitaikstymas gali sukelti žiauresnių pasekmių jam pačiam. Žiūrėdamas iš tolo į JAV pakrantę tikriausiai svajojo apie pabėgimą visiškai nesuvokdamas, kad vos po mėnesio jis pats turės tokio pasirinkimo galimybę.

R ajo no v -b o s

P IR M O J I L E N T E L Ė

A p s k rič ių v -b o s

TRANSPORTO DEPARTAMENTAS

JAV PAKRANČIŲ APSAUGOS STRUKTŪRA

90 V a ld yb o s s kyria i

p a d a lin ia i/

ALGIS RUKŠĖNAS

ANTROJI LENTELĖ

JAV PAKRANČIŲ APSAUGOS STRUKTŪRA APSKRITIES V-BA

ČŽ5

o £

S*

91 G elbėjim o

K/J G '

ko ord ina vim o centras

«

VIGILANT

.t

W M E C -6 1 7

G Ė D O S DIEN A

E .s>

a.

6 SKYRIUS

Kudirkos likimas pradėjo spręstis nepastebimai toli nuo Vi­ gilant ir Sovetskaja Litva laivų denių. Prasidėjo ne ten, kur žmonės akis į akį susiduria su situacija ir instinktyviai jaučia priimantys teisingus sprendimus. Prasidėjo pirmojoje apygardoje Bostone Džono F. Kene­ džio (John F. Kennedy) federalinio pastato įstaigų komplekse. Sistemos administracijoje, kuri visiems žinoma kaip „biuro­ kratija“, nesvarbu, karinė, civilinė ar politinė. Viskas prasidėjo toje didžiulėje, nuasmenintoje, painioje, nelanksčioje ir letar­ giškoje biurokratijoje, kuri, atrodo, visur gyvena savo gyveni­ mą. Pirmoji apygarda buvo vienas iš dvylikos JAV pakrančių apsaugos skyrių, o Vigilant vienas iš apygardai priklausančių katerių. Apygardos biurams vadovauja apygardos vadas, jos turi operatyvines komandas, kurios atsiskaito tiesiog JAV pa­ 92

G Ė D O S DIENA

krančių apsaugos štabo komendantui Vašingtone. Štabas taip pat sudarytas iš biurų, o visa struktūra yraJAV transporto de­ partamento dalis. Lentelės iliustruojaJAVpakrančių apsaugos sandarą ir tipišką apygardą, tokią, kokia buvo pirmoji. Kadangi visi dvylika apygardų vadų buvo admirolai ir tie­ siogiai atsiskaitydavo komendanto biurui ar komendanto pa­ vaduotojui, techniškai jie buvo lygūs visų štabo biurų vadams, o kartais net aukštesnio rango. Nors dėl kasdienių reikalų apygardų vadai arba jų personalo nariai reikalus tvarkydavo su įvairiais pakrančių apsaugos štabo karininkais, galų gale jie tu­ rėjo atsiskaityti komendantui, jeigu komendantas neperduodavo oficialių nurodymų štabo personalo biurui. Trumpiau tariant, kai apygardų vadai turėdavo reikalų su štabo karinin­ kais, jie vartodavo apibendrinantį terminą „komendantas“ ir sakydavo: „Aš skambinau komendantui“ arba „Komendantas man patarė“, nepaisant to, kad komendantas galbūt net nieko nežinojo apie tą reikalą. Ši sistema gerai veikė tvarkant nusistovėjusius reikalus ir procedūras, kasdienius reikalus palikdavo pavaldinių ranko­ se. Vis dėlto egzistavo tvirtas komendanto nurodymas, jog jis „turi būti nedelsiant informuotas apie su pervežimais susiju­ sius incidentus, kurie gali turėti nacionalinės, tarptautinės ar vietinės reikšmės*“. *Žiūrėti A priede. 93

ALGIS RUKŠĖNAS

Vigilant atsakingojo karininko pirmajai apygardai išsiųstas pranešimas neabejotinai priklausė tai kategorijai. Jis buvo išspausdintas 120 žodžių per minutę greičiu viena šviesiai žalia teletaipo mašina JFK pastato komunikacijų cen­ tre dešimtajame aukšte. Tas slaptas pranešimas buvo per šešias minutes perduotas j erdvę, vienintelis, perduotas prieš tech­ niniams nesklandumams pakenkiant sistemai ir keturioms va­ landoms sustabdant visus vėliau perduotus pranešimus. Leitenantas Kenetas L. Rajanas (Kenneth L. Ryan), Gelbėji­ mo koordinavimo centro* (GKC) parą budintis karininkas, sė­ dėjo už epoksidu nudailinto rudo, pasagos formos darbo stalo. Stalas stovėjo per visą kabineto prie komunikacijų centro ilgį. Gelbėjimo koordinavimo centras buvo įsikūręs pietva­ kariniame dešimtojo aukšto kampe, jame pilna elektroninės įrangos, telefonų, įmantrių juostinių magnetofonų, jūrlapių, sieninių plokščių, nurodančių visų apygardos laivų ir lėktuvų buvimo vietą, dydį bei pajėgumą. Gelbėjimo koordinavimo centras buvo apygardos „nervų centras“ ir koordinavo visus laivus bei lėktuvus. Čia dvidešimt keturias valandas per parą dirbo žmonės ir perduodavo informaciją apie svarbius įvykius apygardos biurams ir į štabą Vašingtone. Dvi Masačūsetso pa­ krantės žemėlapyje netoli Martos Vynuogyno viena prie kitos pažymėtos figūros reiškė Vigilant ir iki šiol klaidingai Zapryba Kaliningrad vadinamą sovietų laivą. *Angį. Rescue Coordination Centre (RCC). 94

G Ė D O S DIENA

Visa įranga aplink leitenantą Rajaną atrodė nelabai tinka­ ma biurui miesto centre, labiau tiktų kokiame nors šnipų trile­ rio požeminiame bunkeryje. 12.50vai. iš šalia esančio komunikacijų centro atėjo puskari­ ninkis ir perdavė leitenantui Rajanui Vigilant pranešimą. Stam­ bus kaip statinė kontrolierius perskaitė ir nedelsdamas perdavė jį komunikacijų skyriaus viršininkui, kuris perskaitęs praneši­ mą liepė Rajanui susisiekti su apygardos vadu, Žvalgybos ir įsta­ tymų priežiūros poskyrio vadu, Paieškos ir gelbėjimo poskyrio vadu, kuris taip pat buvo ir atsakingasis operacijų vadas. Karininkai dar pietavo, tad Rajanas paliko žinią, kad tik grįžę susisiektų su Gelbėjimo koordinavimo centru. Kelios minutės po pirmos kapitonas Flečeris Braunas jau­ nesnysis (Fletcher Brown, Jr.) po ramių pietų įėjo į savo kabi­ netą. Jis buvo pirmosios apygardos personalo viršininkas ir an­ trasis vadas, bet pastarąsias tris savaites ėjo ir namuose gyjančio kontradmirolo Viljamo B. Eliso pareigas. Kai sekretorius pranešė jam apie leitenanto Rajano skambutį, Braunas pats nuėjo į Gelbėjimo koordinavimo centrą sužinoti, kas įvyko. - O, Dieve mano, - pamatęs pranešimą sumurmėjo kapito­ nas Braunas, - gerai, kad ten yra kapitonas Eustisas. Problema „nepaprasta“. Kapitonas Braunas niekada su tuo nesusidūręs. Per savo trisdešimt tarnybos metų pakrančių ap­ saugoje didžiąją dalį buvo aviatorius, niekada neturėjo reikalų su perbėgimu. Pabėgimo iš šalies niuansai buvo kiek per sudė­ tingi ir neatitiko įprastų standartinių situacijų. Jam teko au­ 95

ALGIS RUKŠ ĖNAS

droje vidury nakties skristi sraigtasparniais, gelbėti nelaimės ištiktus žmones ar sudužusius laivus. Šiems veiksmams reikėjo didelės drąsos ir šaltų nervų, bet jam tai buvo standartinė vei­ kla. Nesvarbu, kaip rizikuoji, ištrauki auką iš jūros - ir byla baigta. Tačiau su perbėgimu kitaip; jis painus. Peržvelgęs pra­ nešimą Braunas įsivaizdavo, kaip rusai ir amerikiečiai lenkty­ niauja, kas ištrauks vyrą iš vandens. Kas atsitiks, jei vyrą gaudys abi pusės ?Ar jie pradės šaudyti ?Jam reikėjo patarimo. - Nukopijuok šį pranešimą komendantui, - trumpai ir griežtai paliepė Braunas komunikacijų vadui, trečiojo rango kapitonui Smitui, - ir atnešk man kopiją. Paskui liepė Gelbė­ jimo koordinavimo centro kontrolieriaus padėjėjui pakviesti trečiojo rango kapitoną Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užti­ krinimo tarnybos vadą Džoną Karį (John Curry). Kapitonas Braunas nuskubėjo atgal į savokabinetą ir paprašė sekretorės paskambinti į štabą Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užtikrinimo tarnybos viršininkui. Toks sprendimas buvo logiš­ kas, nes Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užtikrinimo tarnyba* (ŽIĮPUT) dažnai turėjo reikalų su tranzitu per JAV vandenis plaukiančiais užsienio laivais ir žinojo kasdienes žvejybos įmo­ nių problemas. Tiesą sakant, vienas ŽIĮPUT žmogus, leitenan­ tas Morhausas, tuo metu su delegacija buvo SovetskajaLitva. - Kapitonas Haivardas Klivlande, - padėjusi ragelį pranešė sekretorė. - Gal dar su kuo nors norėtumėte pakalbėti? *Angį. Office of Law and Enforcement (OLE). 96

G Ė D O S DIENA

- Ne. Tada aš paskambinsiu admirolui Hamondui. Braunas nuėjo j savo vidinį kabinetą ir pats ėmė rinkti nu­ merį. Tuo metu įėjo puskarininkis su Vigilant laivo pranešimo kopija. Braunas pažvelgė į ją, paskui perdavė ką tik atėjusiam trečiojo laipsnio kapitonui Kariui. Kapitonas Braunas skambino senam draugui, operacijų va­ dui kontradmirolui Robertui Hamondui. ZIĮPUT, kurios va­ dui neprisiskambino, buvo Operacijų skyriuje, tad skambinti Hamondui logiška. Jo įstaiga tvarkė trumpalaikius ir ilgalai­ kius visų pakrančių apsaugos skyrių planus. Kaip rodo pavadi­ nimas, skyrius koordinavo operacijas. Čia pateiktas pokalbis atkurtas pagal Brauno prisiminimus ir jo bei admirolo Hamondo liudijimus tyrimo tarybai.1Hamondas, kurio vaidmuo išlieka kontraversiškas tarp karininkų ir buvusių karininkų, atsisakė komentuoti savo liudijimą. - Admirole? Čia Flečeris Braunas. Admirolas Elisas vis dar nedarbingumo atostogose. - Taip, žinau, - pasigirdo linijoje. Hamondas žinojo, kad apygardos vadas serga ir kad kapitonas Braunas atsakingas už apygardą. - Bobai, turime problemą. Ką tik gavome pranešimą iš Vigilant, kuriame sakoma, jog rusų jūreivis bandys pabėgti iš sovietų žvejybos laivo. Du laivai surengė susitikimą maždaug už 0,8 km nuo Gei Hedo. Siūlyčiau tau pačiam ateiti į komu­ nikacijų centrą ir perskaityti telegramą. 97

ALGIS RUKŠ ĖNAS

Hamondas buvo senas Brauno draugas dar nuo aviacijos laikų, todėl jis nedvejodamas vadino admirolą „Bobų“, nors šis buvo viršesnis. Braunas tęsė: - Laive yra mūsų žmonių, jeigu tas vyras šoks, jie gali būti paimti įkaitais. Mes susirūpinę, kiek pajėgų sutelkti siekiant jį ištraukti iš vandens. - Jis paklausė Hamondo, ko turėtų imtis apygarda, jeigu ir rusai, ir amerikiečiai vienu metu imtųsi per­ bėgėlio. Jis manė, kad jie gali pradėti šaudyti. - Bobai, tokiu atveju mums gali prireikti pagalbos, - baigė Braunas. Hamondas atsakė negalįs taip paprastai nuspręsti, įspėjo negalįs patarinėti, kokių veiksmų imtis, jeigu sovietai pradės šaudyti. Šių veiksmų svarstymas buvo kraštutinybė, bet turinti prece­ dentą pakrančių apsaugos patirtyje. Dauguma karininkų žinojo apie incidentą, kuriame komunistai kubiečiai tarptautiniuose vandenyse ėmė šaudyti įpabėgėlius. TačiauSovetskajaLitva buvo teritoriniuose vandenyse irJungtinių Valstijųjurisdikcijoje. - Tai nemenka problema. Ketinu skambinti admirolui Elisui ir viską papasakoti, - kalbėjo Braunas. - Na, mums nėra prasmės čia sėdėti ir toliau diskutuoti, atsakė Hamondas, - dedu ragelį, susisieksime su Valstybės departamentu ir bandysime gauti nurodymus. Palaikysiu su tavimi ryšį. 98

G Ė D O S DIENA

Braunas, atsijungus linijai, išgirdo spragtelėjimą. Jis negalė­ jo susisiekti su įstatymų priežiūros tarnybos viršininku, todėl paskambino admirolui Hamondui. Tai reiškė Vašingtono at­ sakomybės išsklaidymą ir susilpnėjimą - klasikinį savo atsako­ mybės suvertimą kitam. Kelias sekundes palaukė, kol ragelyje pasigirdo signalas, ir šį kartą surinko kontradmirolo Viljamo B. Eliso namų telefo­ no numerį Beverlyje, Masačūsetse. Kontradmirolas Elisas jau beveik dvi savaites buvo namuose po korekcinės pasikartojusios išvaržos operacijos. Jis buvo pir­ mosios apygardos vadas, gydymasis namuose turėjo baigtis po savaitės. Šiuo metu jis nedirbo. Telefonas suskambo, kai jis buvo bebaigiąs valgyti sumuš­ tinį ir gerti pieną viršutinėje svetainėje. Elisui buvo penkias­ dešimt septyneri, jis jau pasiekęs savo karjeros viršūnę. Trisde­ šimt ketverius metus ir septynis mėnesius tarnavo pakrančių apsaugoje. Dar penki mėnesiai, ir jis po trisdešimt penkerių garbingos tarnybos metų išeis į atsargą. Kai jo bičiulis ir Pa­ krančių apsaugos akademijos mokslo draugas ir admirolas Česteris R. Benderis tapo komendantu, Elisas paprašė jį pa­ likti ten, kur yra - pirmosios apygardos viršininku. Jis buvo laimingas Bostone ir jautė, kad pereiti į naujas pareigas tokioje vėlyvoje karjeros stadijoje būtų nepatogu. Benderis mielai pa­ darė jam paslaugą. 99

ALGIS RUKŠĖNAS

Elisas pagal metus atrodė gerai. Trumpai kirpti plaukai, prie smilkinių nužerti sidabro, teikė klasikinio orumo. 180 cm ūgio tvirtai, bet dailiai sudėtas, kalbėjo minkštu, maloniu balsu, plonas lūpas rėmino mimikos raukšlės. Gilios raukšlės kaktoje ir aplink akis liudijo, kad žmogui dažnai tenka priimti svarbius sprendimus. Elisas puikiai susidorodavo su įvairiais reikalais, priimdavo greitus sprendimus ir tvirtai, kartais net nepalenkiamai, jų lai­ kydavosi. Admirolas pakėlė telefono ragelį. - Sveikas Bilai, čia Flečeris, - skambutis nenustebino. Nors kapitonas Braunas techniškai buvo atsakingasis karininkas, gal tris kartus per savaitę skambindavo admirolui pasiteirau­ ti apie sveikatą ir papasakoti apie įvykius apygardoje. Jie buvo geri draugai, per dvejus metus dar geriau vienas kitą pažino. Braunas ėjo apygardos vado pareigas, bet suprato, jog svar­ bu apie viską informuoti Elisą, kad kitą savaitę grįžęs į darbą nebūtų atitrūkęs nuo reikalų. Vėliau Braunas pasakojo: „Jau­ čiausi įsipareigojęs - buvo gyvybiškai paskambinti jam, nes jis mano tiesioginis viršininkas.“ Braunas paaiškino Elisui situaciją, papasakojo apie savo skambutį į Vašingtoną ir pokalbį su operacijų admirolu Hamondu. - Admirolas pažadėjo viską apsvarstyti ir man paskambin­ ti. Dabar su manimi trečiojo rango kapitonas Karis. 100

G Ė D O S DIENA

Elisas žinojo apie planuojamą susitikimą su rusais, bet kol sirgo, buvo pakeista jo data, todėl jis nežinojo, kad susitikimas vyko būtent tą dieną.2Pasiteiravo Brauno detalių, tai, ką išgir­ do, jj nustebino. Jis manė, kad susitikimas, kaip buvo numaty­ ta, vyks atviroje jūroje, nesitikėjo, kad rusai atplauks j teritori­ nius vandenis. Stebėjosi, kad laivai išmetė inkarus, o Vigilant prisišvartavo šalia sovietų laivo. - Jie neturėjo prisirišti, - pareiškė. - Kaip manai, ką turėtume daryti su perbėgėliu? - paaiški­ nęs, kad laivo vadas Eustisas ir JAVdelegacija yra sovietų laive, paklausė Braunas. „Dezertyras!“ - blykstelėjo griežtai kariškai mąstančiam Elisui. Jis tuojau pat nusprendė. - Flečeri, turime ko nors imtis. Pasakyk Vigilant, kad jie jo­ kiais būdais neturi duoti suprasti, jog mes jam užtikrinsime... jog Vigilant suteiks jam prieglobstį. Jei žmogus įšoks į vandenį, jį reikia išgelbėti. Jei rusai šoks paskui jį, tegul. Jei ne, mes tu­ rime jį ištraukti. Jei ištrauksime, turime grąžinti jį į rusų laivą. Pasakyk jiems, kad turi į laivą susigrąžinti laivo vadą Eustisą. - Gerai admirole, nuolat informuosiu, - atsakė Braunas ir padėjo ragelį. Elisas grįžo valgyti sumuštinio, o kapitonas Braunas dvejojo. „Nustebau, kadjis priėmė sprendimą. Pasakiaujam, kadmes jau paskambinome į Vašingtoną“, - po kelių mėnesių pasakojo 101

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Braunas. „Suvokiau, kad tokiomis sąlygomis negalime be jokių svarstymų vyro grąžinti atgal. Buvau visiškai sutrikęs.“ Admirolas Elisas buvo paskirtasis viršininkas, bet kapitonas Braunas ėjo apygardos viršininko pareigas. Techniškai jis galė­ jo nepaisyti Eliso nurodymo, bet kas bus, jeigu jis pasipriešins savo admirolui ?Jautė, kad Elisui grįžus turės nemalonumų. Po kelių mėnesių prisimindamas incidentą Elisas pasakojo: „Mes turėjome būti pasirengę nepaisydami jokių gero elge­ sio taisyklių grąžinti jį atgal.“ Tačiau jis prisipažino, kad tuo metu visiškai nieko nežinojo apie priimtą nacionalinę politiką perbėgėlių atžvilgiu ar apie politinio prieglobsčio suteikimui būdingus principus ir procedūras. Elisas pasakojo: „Nesvarbu, kas jis toks, jis dezertyras, nemanau, kad aš iš tikrųjų galvojau apie... negalvojau apie jokią politinę potekstę.“ Elisas vertino griežtai kariniu požiūriu ir neįžvelgė skirtumo tarp paprasto dezertyro ir žmogaus, siekiančio pabėgti nuo priespaudos. Jis net neabejojo, kad Vašingtono patarimas bus toks pats. Admi­ rolo sprendimas buvo greitas, pernelygsupaprastintas ir, turint omenyje naujus faktus, neatšaukiamas. Kapitonas Braunas suprato, kad žmogus turi būti ištiktas visiškos nevilties ir jo negalima automatiškai sugrąžinti, tačiau admirolo Eliso argumentacija skambėjo logiškai ir mandagiai. Po šešių mėnesių, kalbėdamas apie incidentą, aiškino: „Mūsų laivą pakvietė stoti šalia jų laivo. Mes pakvietėme juos į savo 102

G Ė D O S DIENA

vandenis. Galima sakyti, kad tam tikra prasme [laikyti perbė­ gėlį] tai būtų pasitikėjimo sulaužymas.“ Pakrančių apsauga turėjo būti geri šeimininkai, jeigu no­ rėjo sovietų akyse išlaikyti pagarbos vertą įvaizdį. Bet laivas tą dieną nebuvo pakviestas į JAV vandenis; sovietai patys į juos įplaukė. Vienaip ar kitaip, toks jų elgesys buvo nereikšmingas, nes JAV tokioje situacijoje vis tiek priklausė visa fizinė ir teisi­ nė valdžia. Niekada anksčiau vyriausybė ar kokia nors jai ats­ tovaujanti valdyba nesvarstė apie aukščiausios valdžios panai­ kinimą dėl mandagumo, kol, pats to nežinodamas, tai padarė admirolas Elisas. Braunas vis dar dvejojo. „Čia buvo vyras, žmogiška bū­ tybė. Į bėdą pakliuvęs vyrukas. Aš buvau jo pusėje.“ Braunas žinojo, kad eidamas apygardos vado pareigas gali vadovauti kasdieniams apygardos reikalams, bet jis negalėjo patvirtinti apygardos politikos pakeitimo. Admirolo politika perbėgėlio atžvilgiu atrodė aiški. Nepranešęs admirolui Elisui nė vienas negalėjo priimti sprendimo, kaip elgtis su perbėgėliu. Kai Braunas padėjo ragelį, trečiojo rango kapitonas Karis pakėlė akis į jį: - Ką darysime? - Žmogus turi būti sugrąžintas. - Kodėl? - Nes taip nuspręsta. 103

ALGIS RUKŠ ĖNAS

- Nežinau, - abejojo žvalgybos vadas, - manau, kad ne mes turime priimti sprendimą. Tokį sprendimą turėtų priimti Vals­ tybės departamentas. Braunas jautė, kad Karis teisus, todėl ir nerimavo, tačiau ži­ nodamas, kad štabas stengiasi problemą išspręsti, šiek tiek ap­ siramino. Buvo įsitikinęs, kad štabas perduos nutarimą, kuris bus viršesnis už admirolo Eliso nuomonę. Nėra prasmės gin­ čytis su Elisu be aukštesnės valdžios sprendimo, nes Braunas pažinojo savo admirolą kaip „žmogų, tvirtai besilaikantį savo įsitikinimų“. Kapitonas Eustisas dėl jo užsispyrimo jau prieš keturis mėnesius turėjo keblumų. 1970 metų liepą Eustisas pastebėjo teritoriniuose vande­ nyse brakonieriaujantį Vakarų Vokietijos tralerį Konrad ir paprašė nurodymų, Pirmoji apygarda skubiai susisiekė su šta­ bu. Su viršininku, viršininko padėjėju ir personalo viršininku susisiekti nepavyko, tad atsakomybė už veiksmus krito štabo žvalgybos skyriaus viršininkui, kapitonui Volasui C. Dalgrenui (Wallace C. Dahlgren). Nieko nelaukdamas Dalgrenas paskambino į Įstatymų priežiūros valdybą ir paprašė Valstybės departamento patarimo. Įstatymų priežiūros valdyba tuojau pat susisiekė su Valstybės departamentu ir perdavė Dalgrenui, kad Valstybės departamentas davė leidimą sulaikyti. Dalgrenas paskambino į pirmąją apygardą ir pranešė, kad Konrad galima sulaikyti. Įsakymą telefonu patvirtino raštu 104

G Ė D O S DIENA

perduotas pranešimas. Sis atvejis buvo vienas iš tų retų JAV norų sulaikyti užsienio žvejybos tralerį. Tad admirolas Elisas perdavė kapitonui Braunui ir trečiojo rango kapitonui Ka­ riui įsakyti atsakingajam Vigilant karininkui įlipti į Konrad ir atplukdyti jį į uostą. Tokie veiksmai žemino laivo kapitoną, paprastai juos atlikdavo pavaldiniai, bet Elisas apie tai nepa­ galvojo. Jo įsakymas neturėjo precedento. Trečiojo rango ka­ pitonas netiesiogiai priminė apie jį admirolui. Kapitonas Braunas prisiminė pokalbį: „Karis paklausė: „Nori, kad kapitonas, kad Eustisas, įliptų į laivą ir jį atpluk­ dytų?“ O Elisas suriko: „Po velnių! Ką, nori, kad pasakyčiau tau paraidžiui?!“ Tada mes su Kariu iškėlėme rankas, gūžtelė­ jome pečiais, susižvalgėme ir atsakėme: „Taip, sere!“ Išėję iš jo kabineto aptarėme: „Na gerai, jei žmogus liepia taip padaryti, padarysime.“ Kai Eustisas įlipo į Konrad ir pats jį sulaikė, apygardoje trumpam kilo panika. Dabar Braunas vėl ruošiasi įvykdyti sprendimą, kuriam nei pats, nei trečiojo rango kapitonas Karis nepritaria. Vis dėlto šį kartą Braunas dar tikėjosi kitų šaltinių patarimo, tų šaltinių galia aukštesnė už Eliso. Eidamas į komunikacijų centrą min­ tyse dėliojo admirolo Eustiso nurodymus. Atėjęs greitai išsiun­ tė tokį pranešimą:

105

ALGIS RUKŠĖNAS

0231830Z 70 LAPKR. NUOPAKRAPS PAKRAPS K VIGILANT BT* SLAPTA A. JŪSŲ 0231830Z 70 LAPKR. L (S) NESIIMTI TIESIŲ ARVIEŠŲ VEIKSMŲ. BET PASIRUOŠTI NEDELSIANT NULEISTI VALTĮ. 2. (S) BET KOKIU PRETEKSTU KAP EUSTISĄ SUGRĄŽINTI Į LAIVĄ. 3. (SK) KOMEND PRANEŠTA APIE SITUACIJĄ 4. (S) JEI ŽMOGUS ĮŠOKS Į VANDENĮ SUDARYTI SSRS VISAS SĄLYGASJĮ IŠTRAUKTI. NUO AŠV Šiuo pranešimu perfrazuotas admirolo Eliso telefonu Brau­ nui perduotas įsakymas. Braunas šiuo atveju atliko ne apygardos vado pareigas, bet perdavė štabo viršininko nurodymus. Prane­ šime buvo parašyta: „nuo AŠV“, nuo apygardos štabo viršinin­ ko. Nesvarbu, kas dalykiškai buvo Braunas, jis veikė kaip admi­ rolo Eliso pavaldinys. Formaliai Braunas turėjo tvirtą pagrindą kaip lygus ginčytis su Elisu, bet Braunui taip neatrodė. Per *BT - plačiajuostė radijo signalų sistema. (Vert. past.) 106

G Ė D O S DIENA

trisdešimt metų jis išmoko gerbti vyresnybę. Tokia smulkme­ na kaip liga, Brauno įsivaizdavimu, nedarė jokios įtakos. Sau pačiam jis buvo tik formaliai paskirtas eiti viršininko pareigas, todėl skambino Elisui - tikrajam apygardos viršininkui. Nepai­ sydamas to, ką pats mano, dabar perdavė apygardos viršininko nurodymus. Tokia reakcija būdinga kariškiui, tai tūkstančius metų kartojosi tūkstančius kartų tūkstančiuose vietų. Bet šioje situacijoje turėjo atsiskleisti tikroji karininko narsa. - Pasistenk, kad pranešimas kuo skubiau pasiektų Vigi­ lant, - paduodamas pranešimą komunikacijų vadui paliepė Braunas. Koridoriaus laikrodis rodė 13:35. Vigilant pranešimas buvo gautas maždaug prieš valandą. Eidamas koridoriumi Braunas pastebėjo trečiojo rango ka­ pitoną Džeromą Flanaganą. - Sveikas, Džei, - pasisveikino, - eime į mano kabinetą. Atrodo, turime skubų reikalą, - ir abu kartu nuėjo į Brauno kabinetą. Flanaganas buvo keturiasdešimties metų, vidutinio sudėji­ mo, lieso veido, trumpai kirptų tamsių plaukų vyras. Vilkėda­ mas mėlyna uniforma atrodė aukštesnis nei 182 cm. Jis užėmė pirmosios apygardos Teisės skyriaus viršininko pareigas. Kai Braunas ir Flanaganas įėjo į kabinetą, jame vis dar buvo žvalgybos vadas. Vigilant pranešimą Braunas parodė apygar­ dos teisininkui. 107

ALGIS RUKŠĖNAS

- Mes jj nukopijavome ir nusiuntėme komendantui. - Pas­ kui Braunas papasakojo savo pranešimo kateriui turinį. - Ką manai, Džei? - Nežinau, kapitone, - atsakė Flanaganas. - Norėčiau šiek tiek apie tai pagalvoti. Šiaip ar taip, man atrodo, kad jei jis pa­ teks pas mus, turime jį pasilikti, atgabenti ir perduoti Valsty­ bės departamentui arba imigracijai. Braunas sutiko, teisės pareigūnas iš kabineto pasišalino. Braunas kreipėsi į žvalgybos viršininką Karį, paprašė, kad būtų pasiekiamas, ir grįžo į komunikacijų centrą patikrinti praneši­ mų judėjimą. Nors kapitonas Braunas išsiuntė Vigilant pranešimą, kuria­ me nurodė laivui „sudaryti SSRS visas sąlygas jį ištraukti“, vis dėlto jautė, kad klausimas lieka atviras. Jis laukė štabo žodžio ir tikėjosi, kad vyras neperbėgs, kol štabas atsiųs nurodymus. Jis nesąmoningai viską planavo taip, kaip norėjo, kad įvyktų. Kai Braunas vėl atėjo į komunikacijų centrą, centro vadas Smitas turėjo nerimą keliančių naujienų. - Jie mūsų pranešimų nepriima. Kažkas atsitiko jų tiesiogi­ nei kriptografijai. Tiesioginė kriptografija buvo tokia sistema, kai pranešimas surenkamas paprasta kalba, perduodant automatiškai užšif­ ruojamas, priimant vėl automatiškai iššifruojamas. - Turime jį iššifruoti ir siųsti kita linija, - pasiūlė Smitas. 108

G Ė D O S DIENA

- Gerai, bet pasistenkite kuo greičiau, - prašė Braunas žiū­ rėdamas į rankinį laikrodį. Buvo kelios minutės po dviejų. - Ar yra kokių nors naujų žinių iš Vigilant? - Nieko, sere. Braunas jaudinosi, kad laivo vadas Eustisas sovietų laive. Jis nenorėjo, kad Vigilant kas nors vyktų be Eustiso. Braunas nusprendė, jog būtų gerai gauti patarimą iš kitų šaltinių, todėl nuėjo į kitame kabinete įsikūrusį Gelbėjimo koordinavimo centrą. - Kur yra Bravo laivas ? - Sere, tai būtų Decisive, jis Niu Kasle, - atsakė leitenan­ tas Rajanas, turėdamas omenyje katerį kaimyniniame Naujojo Hampšyro uoste. - Kenai, paskambink jiems ir paliepk būti Bravo Zero pa­ rengtyje. Bravo Zero parengtis reiškė, kad kateris Decisive bus pa­ rengtas esant reikalui tuojau pat išvykti. Tuo metu trečiojo rango kapitonas Džeromas Flanaganas grį­ žo į savo kabinetą ir pasiėmė Viljamo V. Bišopo žinyną Tarp­ tautinė teisė. Rūkydamas pypkę ieškojo knygoje „prieglobsčio“ ar „dezertyravimo“ precedentų. Jis atrodė kaip koledžo pro­ fesorius, skyrėsi tik tuo, kad vilkėjo pakrančių apsaugos vado uniforma. Flanaganas nebuvo tik knygius, gavęs patogią kėdę 109

ALGIS R UKŠ ĖNAS

dėl to, jog buvo teisininkas. Jis tarnavo keliuose kateriuose ka­ rininku bei atsakinguoju karininku ir buvo tiesiogiai susipaži­ nęs su vyrų gyvenimu jūroje. Nespecialistui sunku rasti informacijos apie prieglobsčio sąvoką. Net teisės knygose nuorodų nedaug. Flanaganas sąra­ še nerado pavadinimų „Prieglobstis“ ar „Dezertyravimas“. Bet dėl to nesijaudino, nes žinojo, jog egzistuoja standartinė per­ bėgėlių sulaikymo bent formaliai apklausai procedūra. Vienintelės su šiuo reikalu susijusios nuorodos Bišopo kny­ goje buvo prie „jurisdikcijos“ - užsienio laivų kontroliavimo teritoriniuose vandenyse - jos esmę Flanaganas jau žinojo. Buvo skyrius apie Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje aprašyta žmogaus teisė išvykti iš šalies. Ir JAV, ir Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusios šią deklaraciją. Tre­ čiojo rango kapitonui Flanaganui nereikėjo nei žiūrėti, nei skaityti to skyriaus, jis žinojo, kad perbėgėlį reikia palikti, o procedūra visiškai paprasta. Aptarti problemos Flanaganas pasikvietė du štabo teisinin­ kus, visi trys sutarė, kad vyrą reikia nugabenti į Bostoną ir per­ duoti imigracijos tarnybai. Kapitonas Braunas jam anksčiau sakė, kad štabui pranešta, tad Flanaganas neabejojo, jog svars­ tomas klausimas bus perduotas Teisės valdybai Vašingtone ir Valstybės departamentui kaip visiškai paprasta procedūra. Palaikomas vieningos ir tvirtos savo štabo teisininkų nuo­ monės Flanaganas grįžo į kapitono Brauno kabinetą. Jis pate110

G Ė D O S DIENA

ko į neoficialų susirinkimą, kurį Braunas sukvietė dėl tikėtino perbėgimo. Dalyvavo kapitonas Braunas, žvalgybos viršinin­ kas Karis ir apygardos operacijų, paieškos ir gelbėjimo tarnybų viršininkas kapitonas Viljamas Merfis (William Murphy). Vadas Flanaganas atėjo keliomis minutėmis vėliau, todėl negirdėjo, kad Braunas pasakojo skambinęs admirolui Elisui į namus, o šis patarė grąžinti vyrą sovietams. Jeigu teisės parei­ gūnas būtų tai žinojęs, galbūt šios tragiškos dienos pasekmės būtų buvusios kitokios. Tuo tarpu Flanaganas manė, jog apy­ gardos lygmenyje visus veiksmus koordinuoja apygardos virši­ ninko pareigas einantis kapitonas Braunas. Flanaganas vėliau pasakojo, kad jei būtų žinojęs, jog priimant sprendimus daly­ vavo admirolas Elisas, būtų išsikvietęs jį patį ir pataręs negrą­ žinti perbėgėlio, pats būtų paskambinęs į štabo teisės skyrių ir sulaukęs šio patarimo palaikymo. Flanaganas norėdamas pa­ sitikrinti dėl svarbių admirolo Eliso sprendimų dažnai skam­ bindavo j štabo teisės skyrių. Tačiau Flanaganas į susirinkimą atėjo keliomis minutėmis vėliau - tikėtina, kad tos kelios minutės galėjo įvykius pakreip­ ti visai kitokia linkme. - Sėskis, Džei, - pakvietė Braunas. - Ką tik pradėjome ap­ tarinėti šį reikalą. Flanaganas atsisėdo šalia Kario. Karininkai laukė, kol Braunas tęs. Jis užsitraukė dūmą ir kasdieniškai pasakė: m

ALGIS RUKŠĖNAS

-Jeigu vyras bėgs, jis turi būti sugrąžintas, - Braunas atliko velnio advokato vaidmenį. Jau ne kartą tai darė kitose konfe­ rencijose kitais klausimais, bet šį kartą problema buvo ne tokia aiški kaip galbūt kitos. Braunas aidu atkartojo admirolo Eliso nurodymus. Kapitonas Merfis pareiškė Braunui, jog negali prisiminti jokio precedento, kurio metu būtų atsisakyta suteikti prie­ globstį. - Sis įvykis turi siaubingą potencialą sukelti reakciją, - įspė­ jo. Jis pateikė jo gimtajame mieste Niujorke įvykusio perbėgi­ mo pavyzdį. - Niujorke iš sovietų ambasados pabėgo moteris. Kažkas ją ištraukė tiesiog iš ambasados teritorijos.* Trečiojo rango kapitonas Karis pateikė kitą, ne tokį seną pavyzdį. Per 1968 metų žiemos olimpines žaidynes pabėgo Čekoslovakijos dailiojo čiuožimo šokėja, jai buvo leista likti Jungtinėse Valstijose. Abu pareigūnai miglotai žinojo detales, bet jų pateikti pavyzdžiai buvo tikslūs ir teisingi. Abiem atve­ jais perbėgėliai liko šalyje., Karininkai sakė Braunui nesupran­ tą, kodėl šį kartą turėtų būti kitaip. - Jeigu žmogus pabėgs, jis turi būti perduotas Valstybės departamentui irba imigracijos tarnybai Bostone, - pareiškė Flanaganas. Jis pakartojo tą patį, ką jau buvo Braunui sakęs ko­ * Iš tikrųjų iš sovietų konsulinės tarnybos. Sovietų ambasada buvo tik Vašing­ tone. 112

G Ė D O S DIENA

ridoriuje, bet nepaminėjo, kad jo nuomonei pritaria dar du jo valdybos teisininkai. Kadangi atvejis buvo slaptas, jis nenorėjo sakyti leidęs sau konsultuotis su dviem personalo nariais. Jis pasinaudojo vieno jų pateiktu pasiūlymu. - Jei įvykiai pakryptų tokia linkme, mes galėtume iš čia pasiųsti sraigtasparnį ir pakelti vyruką. Galėtume sakyti, kad nugabenome jį į ligoninę apžiūrai, - tai buvo vienas iš įprastų būdų laikyti perbėgėlį, kol ateidavo aukštesnės valdžios nuro­ dymai. - Nemanau, kad mūsų darbas nuspręsti, ar atsukti jam nu­ garą, ar ne, - kreipėsi į kitus Flanaganas. - Tai jau užsienio santykių ir diplomatijos sritis. Flanaganas suprato, kad visi nori pasilikti perbėgėlį, bet ka­ pitonas Braunas nesiryžo. Jis „jautėsi nei pakartas, nei paleis­ tas“. Kiti pareigūnai jautėsi taip pat.3Flanaganui toks elgesys atrodė natūralus, nes karininkai kartais norėdami apsvarstyti visas galimas alternatyvas laikosi priešingos ar neutralios pozi­ cijos. Teisininkas nežinojo, kad Braunas veikia pagal admirolo Eliso nurodymus sugrąžinti žmogų. Braunas ir Merfis kalbėjosi, o Flanaganas pakilo ir priėjo prie Kario. Karis ką tik pasisuko į Flanaganą ir purtydamas galvą murmėjo: - Jie negali jo sugrąžinti, tiesiog negali jo sugrąžinti. - Dėl ko, po galais, tu jaudiniesi ?Jie neketina jo sugrąžin­ ti, - atkirto Flanaganas, bet taip, kad kapitonas Braunas to ne­ 113

ALGIS RUKŠĖNAS

pastebėtų. Trečiojo rango kapitonas Karis iš ankstesnio pokal­ bio su Braunu žinojo, jog vyras turi būti sugrąžintas. Flanaganas negalėjo suprasti, kodėl Karis nusiminęs, o šis nesuprato, kad Flanaganas nieko nežino apie admirolo Eliso nurodymus sugrąžinti perbėgėlį. Susirinkimas tęsėsi beveik valandą. Visi štabo karininkai pasisakė už tai, kad perbėgėlio sugrąžinti nereikia. Vienas jų paminėjo įvykį su Kubos pabėgėliais, kai jų persekiotojai juos apšaudė ir kaip nukentėjo pakrančių apsaugos įvaizdis.4 - Na, šis reikalas pajudės pats, - ištarė Braunas, - tikiuosi, kad netrukus sulauksime nurodymų iš komendanto ar Valsty­ bės departamento. Sis sakinys tik patvirtino Flanagano spėjimą, kad perbėgė­ lio nesugrąžins. Kapitonas Merfis manė, jog klausimas labai slidus. Tačiau asmeninis kapitono Brauno požiūris kitiems pareigūnams taip ir liko neaiškus. Atrodė, kad jis linksta tai į vieną, tai į kitą pusę. Pareigūnai išėjo iš Brauno kabineto prieš pat trečią valandą, tačiaujokių specialių sprendimų nepriėmė. Kapitonas Braunas nedavė jokių nurodymų paieškai ar nuomonių pasiūlymams; jis laukė štabo patarimo. Kapitonas Merfis manė, jog reikalas jam nepriklauso, nes juo rūpinasi Braunas. Flanaganas manė, kad perbėgėlis, savaime suprantama, nebus grąžintas. Karis ži­ nojo, kad jį išgelbėti gali tik įsakymas iš Vašingtono.

7 SKYRIUS

Vašingtonas ėmėsi reikalo tuojau pat po pirmojo kapitono Brauno skambučio 13.15 vai. kontradmirolui Hamondui. Hamondas tik penkis mėnesius dirbo Operacijų valdybos viršininku. Jo biuras buvo tame pačiame pastate, kuriame buvo įsikū­ ręs JAV transporto departamentas, pakrančių apsauga buvo šio departamento dalis. Ilgame kaip gyvenamasis kvartalas ki­ limais išklotame aštuntojo aukšto koridoriuje buvo išsibarstę Įstatymų priežiūros ir Žvalgybos skyriai. Abu skyriai priklausė Operacijų valdybai. Vienas biuras šiame koridoriuje priklausė Teisės valdybai, kuri reguliariai įvairiais teisiniais ar tarptauti­ niais klausimais konsultavo Operacijų valdybą. Admirolas Hamondas galėjo įvertinti kapitono Brauno telefonu išdėstytą problemą. Jis persikėlė į štabą iš Aliaskos, kurioje buvo apygardos viršininku. Hamondas ne kartą turėjo 115

ALGIS RUKŠĖNAS

reikalų su užsienio laivais, ypač sovietų, jų buvo gausu Ramio­ jo vandenyno šiaurėje ir Beringo jūroje. Jam atrodė, jog problema jėgos panaudojime. Kiek galėtų ir ar turėtų pakrančių apsauga kovoti su sovietais norėdami iš­ traukti vyrą iš vandens? Nei Braunas, nei Hamondas nesvarstė galimybės, kad perbėgėlis gali peršokti tiesiai iš vieno laivo j kitą. Tokia mintis nė vienam iš jų nekilo. Taip pat nė vienas nesvarstė klausimo, ar jį sugrąžinti, - tai buvo savaime supran­ tama. (Jie kalbėjosi prieš Brauno skambutį admirolui Elisui.) Braunas paprašė admirolo Hamondo asmeniškai patikrinti štabui siunčiamą pranešimą ir pasistengti gauti patarimą. Bet Hamondas, nors ir kasdien su karininkais aptardavo įvairius klausimus, liudydamas teigė pats negalėjęs nieko padaryti: „Negalėjau pasiūlyti nieko, kas kaip nors jiems padėtų.“ Užuot pasistengęs, Hamondas pakvietė savo pavaldinį, Operacijų valdybos žvalgybos skyriaus vadą kapitoną Volasą Dalgreną. Tais retais atvejais, kai reikėdavo patarimo, tuo paprastai rūpindavosi Įstatymų priežiūros arba Žvalgybos skyrius. Tad jis pasikvietė kapitoną Dalgreną, o vėliau liudijo: „Jaučiau, jog jis geriau nei aš žinojo, su kuo susisiekti? Deja, kapitonas Dalgrenas nežinojo.1 Admirolas Hamondas savo draugo balse girdėjo skubą, bet kaip ir kapitonas Braunas jautė, kad vyras nesiryš bėgti tuo­ jau pat. Bus laiko manevrams. Hamondas buvo patenkintas, nes iš ankstesnių įvykių žinojo, jog Valstybės departamentas 1 16

G Ė D O S DIENA

delsdavo duoti svarbius patarimus. Tiesą sakant, kartais visai jų nepateikdavo. - Man ką tik iš pirmosios apygardos skambino kapitonas Braunas, - pasakė žvalgybos vadui Dalgrenui, kai šis įėjo į ka­ binetą, - tuojau atsiųs slaptą pranešimą ir paaiškins visas de­ tales. Tai susiję su sovieto žvejo siekiu perbėgti j Vigilant. - Jis paaiškino Dalgrenui, kad Vigilant ir rusų laivas susitinka neto­ li Martos Vynuogyno. Dalgrenas klausėsi ir nežinodamas jokių detalių įsivaizdavo šalia vienas kito išmetusius inkarus laivus. - Kodėl nepalaukus pranešimo iš pirmosios apygardos, o tada kuo skubiau susisiektumėte su kuo nors iš Valstybės de­ partamento, - tęsė admirolas, - paskui perduotumėte infor­ maciją kapitonui Braunui ir viską praneštumėte man. Išklausęs nurodymų kapitonas Dalgrenas išėjo. Patenkintas, kad problema pasirūpins kapitonas Dalgrenas, admirolas Hamondas grįžo prie savo administracinių pareigų. Tačiau dabar atrodo, jog admirolas kapitonui Dalgreniui pasa­ kė ne viską. Smulkesnė informacija galėjo pagelbėti Dalgrenui ieškant sprendimo, tačiau Braunas apie tai pagalvojo tik jam išėjus iš kabineto. Būdamas 17-osios* apygardos viršininku Aliaskoje admi­ rolas Hamondas kartą sulaikė rusų kapitoną, kurį šalia vienos * Nors pakrančių apsauga turėjo tik pagal seką nuo pirmos iki dvyliktos. 117

ALGIS RUKŠĖNAS

Aliaskos salos suėmė ledlaužio vadas. Hamondas saugojo so­ vietų karininką, kol valstybės sekretorius Dynas Raskas (Dean Rusk) asmeniškai įsakė jį paleisti. Sovietų karininką suėmė už tai, kad pažeidė teritorinius vandenis, o Hamondo apygarda pranešė pakrančių apsaugos štabui, jog atlikdama savo įstaty­ mo priežiūros pareigą karininko nepaleis. Vėliau kapitoną nubaudė federalinis apygardos teismas, bet Aliaskos valstija norėjo jį patraukti baudžiamojon atsakomy­ bėn pagal valstijos įstatymus. Hamondas atsisakė perduoti ka­ pitoną Aliaskos valstijai be tikslių nurodymų. Pakrančių apsaugos štabas neatsiliepė kelias valandas. Per tą laiką Hamondas perkėlė sovietų karininką į katerį, kuris buvo išmetęs inkarą už Aliaskos vandenų, ir liepė val­ dytojui nesiimti jokių veiksmų tol, kol sulauks nurodymų iš Vašingtono. Valstybės departamentas nurodymus perdavė tik kitą die­ ną, tada, kai štabo Įstatymų priežiūros skyrius su juo susisiekė. Hamondas žinojo, kad tą kartą patarimo buvo ieškota net Bal­ tuosiuose rūmuose. Tuo metu jis tinkamai įšaldė situaciją. Dabar, šiek tiek daugiau nei po dvejų metų, jo draugas kapi­ tonas Braunas pranešė apie kitokią situaciją, bet turinčią pana­ šių tarptautinių santykių aspektų - tuo situacija buvo panaši į tą, su kuria admirolas Hamondas susidūrė būdamas apygardos viršininku Aliaskoje. Hamondas žinojo, kad Valstybės depar­ 118

G Ė D O S DIENA

tamentas, ko gero, negreitai atsakys į paklausimą, bet kapito­ no Dalgreno neįspėjo. Jam tiesiog neatėjo j galvą. Hamondas žinojo, kad Pakrančių apsaugos valdyba su Valstybės departa­ mentu dažniausiai bendrauja per Pakrančių apsaugos įstaty­ mų priežiūros skyrių ir Teisės valdybą. Jis pats paprasčiausiais klausimais bent du kartus per dieną kreipdavosi į Teisės valdy­ bą. Tačiau tą pirmadienį jis ten neskambino, kadangi jau per­ davė problemą savo pavaldiniui - kapitonui Dalgrenui - kuris „geriau nei aš žinojo, su kuo susisiekti“. Kodėl nesusisiekė su Teisės valdyba, admirolas Hamondas paaiškino paprastai: „Man net į galvą neatėjo skambinti teisi­ ninkams. Suprantu, kad tai buvo klaida. Maniau, kad praneš­ dami Valstybės departamentui gausime žinių iš pirmųjų ran­ kų, man net nekilo mintis skambinti mūsų Teisės valdybai? Dabar už viską atsakingas kapitonas Dalgrenas. Tuo metu Dalgrenas ėjo į komunikacijų centrą pažiūrėti iš Bostono persiųstų pranešimų. Nesistebėjo, kadjam buvo paves­ ta gauti nurodymus, kaip išspręsti problemą. Hamondas - tie­ sioginis jo viršininkas, jis kasdien su juo tariasi. Dalgreno su­ pratimu, šis atvejis pirmojoje apygardoje yra žvalgybos reikalas. Jo skyrius turėjo reikalų su personalo saugumu (tikrino kilmę), vagystėmis ir perbėgimo atvejais; paradoksalu, bet Žvalgybos skyrius perbėgimams procedūrinių nurodymų neturėjo. Tyri­ mo tarybai Dalgrenas pasakojo: „Aš iš esmės... aš visiškai aiš­ kiai žinojau, kaip sprendžiame Kubos reikalus. Mes paimame 119

120

ta rp ta u tin e s o rg a n iza cija s

D ip lo m a tin ė s m is ijo s ir d e le g a cijo s į

ORGANIZACIJA 1969 M. GRUODIS

T R E Č IO J I L E N T E L Ė

ALGIS RUKŠ ĖNAS

G Ė D O S DIENA

bet kurį iš Kubos pabėgusį kubietį ir suteikiamejamprieglobstį. Žinojau, kad yra perbėgėlių politika, kurios laikosi žvalgybos bendruomenės žmonės. Žinojau , kad egzistuoja toks ko­ mitetas. Bet tuo pat metu nežinojau, kaip susisiekti su kuo nors iš to komiteto; tiesą sakant, nežinojau, kas yra komiteto nariai!* Kapitonas Dalgrenas žinojo, kad daugumą užsienio laivų atvejų tvarko Pakrančių apsaugos įstatymų priežiūros skyrius, su kuriuo jam teko bendrauti kitais atvejais, bet ieškodamas ryšio kanalų su Valstybės departamentu ten paskambinti ne­ pagalvojo. Jis gavo nurodymą „susisiekti su kuo nors iš Valsty­ bės departamento“. Su kuo? Šito Pakrančių apsaugos žvalgy­ bos skyriaus vadas kapitonas Dalgrenas nežinojo. Iš tikrųjų jo skyrius neturėjo reikalų su „žvalgyba“ pagal įprastą šnipinėji­ mo, kontržvalgybos ir užsienio intrigų sprendimo suvokimą. Jo skyrius dažniausiai tvarkė pakrančių apsaugos personalo charakteristikas ir rekomendacijas. Žvalgybos vado Dalgreno padėtis jau po kelių minučių, jam įėjus į komunikacijų centrą, pasirodė esanti abejotina. Jis tapo absurdiškų, jam pritaikytų biurokratinių sąlygų auka. - Ar jau yra slaptas pranešimas iš Vigilant?- paklausė sar­ gyboje stovinčio vyro. - Taip, sere. - Noriu jį pamatyti. - Sere, mes negalime jums jo duoti. - Kodėl ne? 121

ALGIS R UKŠ ĖNAS

- Nes jūsų nėra žmonių sąraše, kuriems suteiktas leidimas, sere. Greitai ir neaiškiai murmėdamas, jog ilgai nebuvo paskirtas atsakinguoju, kad turėtų leidimą, tačiau vis dar yra žvalgybos vadas, Dalgrenas klusniai grįžo į savo kabinetą. Jis žinojo, kad negali nesilaikyti griežtų taisyklių. Atnešti pranešimo pasiuntė saugumo leidimą turintį kari­ ninką. Laukdamas pradėjo ieškoti Valstybės departamento Ope­ racijų centro, kuris perduodavo klausimus visoms susijusioms valdyboms, telefono numerio. Valstybės departamento struk­ tūra jos neišmanančiam žmogui gali pasirodyti nesuvokiama. Sudėtingą struktūrą suprasti gali padėti supaprastinta lentelė (120 p.). Iš tikrųjų Valstybės departamentas buvo toks mil­ žiniškas, kad žmonėms surasti personalą padėdavo specialus „lokatorius“. Daugumos valdybų funkcijos, kaip ir bet kurioje biurokratinėje įstaigoje, iš dalies sutapo, tad informacija apie atvejį gali būti perduota ne vienai valdybai: Žvalgybos ir paieš­ kos biurui, Perbėgėlių ir migracijos valdybai, Valstybės depar­ tamento Teisės valdybai ar Sovietų Sąjungos reikalų valdybai. Visos jos be kitų reikalų rūpinosi ir perbėgimo atvejais. Taip pat galėjo būti nukreipta Baltijos skyriui, kuris, kaip ir Sovietų skyrius, buvo Europos reikalų valdybos dalis. Tačiau su šiuo įvykiu dirbantys pareigūnai visiškai pamiršo skirtumą tarp So­ vietų Sąjungos rusų ir ne rusų. Vigilant., Bostono ir pakrančių 122

G Ė D O S DIENA

apsaugos štabo pareigūnai automatiškai ir klaidingai manė, kad „sovietų perbėgėlis“ iš prigimties yra „rusas“.Jie nežinojo, kad Jungtinės Valstijos nepripažįsta Baltijos valstybių aneksi­ jos, jos pripažįsta Baltijos valstybių prieškario diplomatines misijas Vašingtone. Kapitonas Dalgrenas surinko kapitono Deivido Vebo (Da­ vid Webb) kabineto numerį, kurį žinojo mintinai. Vebas buvo pakrančių apsaugos ryšių tarnybos karininkas, Valstybės de­ partamente paskirtas į Tarptautinę mokslo ir technologijų reikalų valdybą.2Dalgrenas neabejojo, kad Valstybės departa­ mento ryšių tarnybos karininkas kapitonas Vebas ras tinkamų žmonių, kurie duotų patarimą. - Šiaurėje turime galimo perbėgimo atvejį, - pranešė Dal­ grenas Vebui, kai šis pakėlė ragelį, - kam turėčiau skambinti Valstybės departamente ? Liudydamas Dalgrenas aiškino: „Manau, kad iš mano tono buvo galima suprasti, jog reikalas skubus, bet neprisimenu, kad būčiau sakęs, jog reikia tuojau pat. Vis dėlto neabejoju, kad jis suprato reikalą esant skubų.“ - Gerai, palauk, išsiaiškinsiu ir paskambinsiu, - atsakė Ve­ bas. Kapitonas šiame poste buvo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį, tad visiškai nesijautė esąs ryšių tarnybos karininkas. Dalgrenas buvo tik trečias žmogus, teiravęsis informacijos. Jis jautėsi pa­ kliuvęs į bėdą ir pagalvojo, kad tas sunkai suvokiamas darbas labiau tiktų žemesnio rango pareigūnui. 123

ALGIS RUKŠĖNAS

Vebas liudijo: „Na, tam tikru lygiu, kurį turėjau... bandžiau kiek įmanydamas greičiau gauti reikiamos informacijos, taip, maniau, kad prašymas skubus... Kalbant apie skubumą, taip, bet dėl svarbumo, ko gero, ne.“ Nežinodamas ko imtis kapitonas Vebas kreipėsi į savo virši­ ninką - Erdvės, atmosferos ir jūros reikalų biuro, kuriam abu priklausė, direktoriaus pavaduotoją dr. Robertą Vėberį (Dr. Robert Weber). Tarnaudamas Amerikos ambasadose mokslo atašė Vėberis turėjo šiek tiek patirties su perbėgėliais. - Pabandyk paskambinti ponui Džentailui. Jis saugumo se­ kretoriaus pavaduotojas, - pasiūlė Vėberis. Vebas surinko Džentailo numerį, atsiliepė sekretorius: - Ponas Džentailas išvykęs. - Mes gavome žinią iš vienos pakrančių apsaugos apygardos apie galimą perbėgimą. Mūsų štabas nori sužinoti, į ką kreiptis patarimo Valstybės departamente? - paaiškino Vebas. - Ko gero, galėtumėte pasikalbėti su ponu St. Morisu (St. Morris) arba ponu Mortonu (Morton). Jie dirba Specialių ypatingųjų užduočių skyriuje. Kapitonas Vebas paprašė numerio, gavo jį ir surinko. Pa­ klausė sekretoriaus, ar kuris nors yra kabinete, sulaukęs pa­ tvirtinimo padėjo ragelį nepaprašęs nė su vienu sujungti. Jis nežinojo, ar kapitonui Dalgrenui tinka ypatingųjų užduočių skyriaus viršininkai. Po penkiolikos minučių Vebas paskambino Dalgrenui. 124

G Ė D O S DIENA

Iki to laiko admirolas Hamondas jau buvo gavęs Vigilant pra­ nešimo kopiją ir ėjo j komendanto pavaduotojo viceadmirolo Tomaso R. Sardžento III (Thomas R. Sargent, III) kabinetą. Koridoriuje susitiko Sardžentą ir pastebėjo, kadjis taip pat turi pranešimo kopiją. Eidamas koridoriumi papasakojo admiro­ lui Sardžentui, kaip jam sekasi tvarkyti šį atvejį, paminėjo, kad skambino kapitonui Dalgrenui ir prašė gauti Valstybės depar­ tamento patarimą. Kadangi Sardžentas ėjo į pakrančių apsau­ gos komendanto admirolo Cesterio R. Benderio (Chester R. Bender) kabinetą, Hamondas veiksmų eigos jam nekomenta­ vo, manė, jog papasakos Sardžentas. Nei Benderis, nei Sardžentas nesiėmė jokių veiksmų dėl juos pasiekusios informacijos, per visą dieną apie tai irgi ne­ pasiteiravo. Vėliau viceadmirolas Sardžentas vadovavo vieno žmogaus incidento tyrimo tarybai. Maždaug tuo pat metu karinis transporto sekretoriaus Džo­ no Volpės (John Volpe) patarėjas paskambino į trimis aukštais žemiau Volpės kabineto esantį pakrančių apsaugos Operacijų centrą (vėliavų lauką) paklausti, ar nėra kokios „kietosios ko­ pijos“. Svarbūs pakrančių apsaugos pranešimai visada būdavo perduodami į sekretoriatą, juos perduodavo karinis padėjėjas leitenantas, trečiojo rango kapitonas Džeraldas V. Silmanas (Gerald W. Seelman). 125

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Budintis karininkas pranešė Silmanui apie Vigilant pra­ nešimą, šis paprašė nedelsiant persiųsti jam. Gavęs pranešimą pagalvojo, kad jis ganėtinai svarbus, todėl turi būti perduotas sekretoriui Volpei, tačiau Volpė buvo susirinkime. Leitenan­ tas, trečiojo rango kapitonas Silmanas parodė jam pranešimą maždaug trečią valandą po pietų, Volpė liepė: - Informuok mane. Tos žinios tą dieną jiems abiem buvo paskutinės. Leitenantas, trečiojo rango kapitonas Silmanas incidento tyrimo metu Kongreso pakomitetyje sakė, kad budintis kari­ ninkas jam nepaskambino, prisipažino, jog mintis pačiam dar kartą paskambinti budinčiam karininkui nekilo.3 Leidimą gauti informaciją turintis klerkas taip pat perdavė slapto pranešimo kopiją kapitonui dalgrenui. Perdavęs įvai­ rius pavedimus grįžo į savo kabinetą ir rado raštelį „Vernui St. Morisui arba p. Mortonui“ bei telefono numerį. Paskambino tuo numeriu. Kai Dalgrenas susisiekė su Ypatingųjų užduočių skyriumi ir Mortonu, jau buvo pusė trijų. Kadangi pranešimas buvo slaptas, telefonu Mortonui jo ne­ skaitė, tik nupasakojo iškilusią problemą. - Nemanau, kad tai mano darbas, - atsakė Mortonas, manau, turėtumėte skambinti Sovietų skyriui. - Sovietų skyriui ? 126

G Ė D O S DIENA

- Taip, ponas Adolfas Dubsas (Adolph Dubs) atsakingas už Sovietų skyrių. Jis turėtų jums padėti. Kapitonas Dalgrenas grįžo ten pat, kur buvo prieš pirmą­ jį skambutį kapitonui Vebui. Vebas atliko savo pareigą, bet jo rasti kontaktai nepadėjo. Dalgrenas miglotai nutuokė, kad Valstybės departamente yra įvairių šalių skyriai, todėl galima skambinti tiesiai į Sovietų skyrių, tačiau jeigu Vebas būtų ge­ riau išmanęs tuos reikalus, būtų pasirinkęs ryšių tarnybos ka­ rininką. Tam aplinkiniam maršrutui Dalgrenas sugaišo dvi valan­ das - dvi beprasmiškas valandas biurokratijos labirintuose. Bet dabar priekyje degė šviesa. Dalgrenas grįžo į komunikacijų centrą ir liepė budinčiam karininkui persiųsti Vigilant pranešimą Valstybės departa­ mentui. Norėdamas apsidrausti įsakė nurodyti, kad praneši­ mas skirtas kapitonui Vebui, Mortonui, su kuriuo ką tik kal­ bėjosi, ir Sovietų skyriaus vadui Adolfui Dubsui. Tada grįžo į savo kabinetą, paskambino Mortono duotu numeriu ir paprašė pono Dubso. Dubso nebuvo. Skambutį perdavė už dvišalius santykius atsakingam Sovietų Sąjungos reikalų valdybos pareigūnui Edvardui L. Kilhamui (Edward L. Killham). Kilhamo biuras priklausė Sovietų skyriui. Kapitonas Dalgrenas pagaliau rado biurą, kuris gali padėti. Kilhamas buvo atsakingas už skyrių, kuris rūpinosi tik Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos reikalais. Jo skyrius atsi127

ALGIS R UKŠ ĖNAS

skaitinėdavo Sovietų Sąjungos reikalų valdybos viršininkui, o šis, savo ruožtu, - Europos reikalų biuro viršininkui. Europos reikalų biurui vadovavo valstybės sekretoriaus pavaduotojas, kuris atsiskaitydavo ministro pavaduotojui arba pačiam vals­ tybės sekretoriui. Tačiau ne visi reikalai pasiekdavo valstybės sekretorių, nes biurams ir valdyboms vadovavo aukšto rango užsienio tarnybų pareigūnai, kurie turėjo įgaliojimus tvarkyti įvairias staiga iškilusias situacijas. Edvardas Kilhamas tokius įgaliojimus turėjo. Jis jau trečią tarnybos laiką tarnauja Sovietų skyriuje dvi­ šalių reikalų sekcijoje; jau penkis mėnesius yra sekcijos virši­ ninkas. Jis žinojo, kad buvo numatytas sovietų ir amerikiečių susitikimas, nes diplomatinio lygio pasirengimai eidavo per jo skyrių. Kilhamas klausėsi Dalgreno aiškinimo. - Gavome pranešimą iš vieno savo katerio šalia Naujosios Anglijos krantų, kuriame teigiama, kad vienas žmogus nori perbėgti iš vieno laivo į kitą. Kateris susitiko su sovietų žvejy­ bos laivu, vienas jų įgulos narys pranešė norįs pabėgti, - taip Valstybės departamento pareigūnui situaciją paaiškino Dalgrenas. Taip pat vyras paminėjo, kad po daugelio neteisingų nurodymų ir perduotų skambučių jis buvo nukreiptas pas jį ir kad pranešimas persiųstas Valstybės departamentui. - Na, palauk, kol gausiu pranešimą, tada tau paskambin­ siu, - atsakė Kilhamas.

8 SKYRIUS

- Ei! Atvažiuokite j JAV! Dabar užsukite į JAV! - nuo Vigi­ lant pakilimo denio šaukė jaunas jūreivis dviem vyrų grupe­ lėms, tingiai stoviniuojančioms ant pagrindinio Sovetskaja Litva denio. Buvo gal penkiolika darbiniais drabužiais vilkinčių vyrų; kai kurie vilkėjo megztinius, kiti dėvėtus kostiumų švar­ kus, bet visi apsmukusias, tamsias, plačias kelnes. Keli traukė dūmą, kiti stovėjo susikišę rankas j kišenes. Išgirdę frazę „Atvažiuokite j JAV!“jie staiga sunerimo, bet ne dėl kelionės. Jų veidais perbėgo baiminga išraiška, keli tuo­ jau pat sušuko „Ne! Ne! Ne!“ ir pirštu perbraukė per gerkles, toks gestas reiškė mirtį. Vigilant jūreivis juokavo, bet pamatęs jų reakciją sutrikęs nuleido akis ir pasišalino. Ant pertvaros prie galinio Sovetskaja Litva stiebo stovin­ tis žmogus tyliai stebėjo sceną. Jis buvo apsirengęs kaip kiti, languotu megztiniu ir pilkomis kelnėmis. Jis nebuvo panašus 129

ALGIS R UKŠ ĖNAS

/

į pareigūną, bet stengdamasis neišsiskirti atrodė per daug pas­ tebimas. Susidėjęs rankas už nugaros, šiek tiek praskėtęs pėdas žvalgėsi po denį - labai priminė antikinės galeros prižiūrėtoją. Nė vienas denyje esantis vyras nepakėlė akių pažiūrėti jo reakcijos. Jis buvo partijos elito narys, galbūt net saugumie­ tis, geriausia jo akyse išlikti anonimiškam. Vyras galėjo sukelti pavojų, galėjo paprašyti paaiškinti bet kokį paprastą veiksmą, nors ir visiškai nereikšmingą. Kaip kas nors galėtų paaiškinti visiškai nereikšmingą veiksmą be reikalo jo neapkalbėjęs ir dėl to nesukėlęs įtarimo? Vyrai Sovetskaja Litva denyje rūkė savo cigaretes, tylėdami beprasmiškai žiūrėjo sau po kojomis. Tokie liūdnos tiesos ženklai buvo vienintelės užuominos, kad žmonės, priešaušrio tamsoje įplaukę į Menemšos įlanką, iš tikrųjų buvo nevisiškai tokie pat kaip jų kolegos amerikiečiai, nors jie ir šypsojosi, dainavo bei maloniai persimetė keliais žo­ džiais su Vigilant vyrais. Tas išorinis linksmumas - tos šypsenos ir malonios frazės nedingo ir po pietų. Tuo metu Sovetskaja Litva konferencijų salėje Robertas Briezė klausinėjo Ivaną Burkalį. - Kokias žuvis jūs gaudote? - Mes gaudome skumbres, silkes ir vieną procentą plekš­ nių, - per vertėją atsakė Burkalis. Jis paaiškino Briezei, kad pa­ gal TSAZK sutartį vieną procentą sovietų sugaunamos žuvies 130

G Ė D O S DIENA

gali sudaryti plekšnės. Tačiau prieš metus sovietai Halifakse sutiko visiškai negaudyti plekšnių. Burkalis pripažino, kad so­ vietai nesilaiko „džentelmeniškų susitarimų“. Anot Briezės, vietiniams žvejams daugiausia rūpesčių kėlė tai, kad tas vienas procentas, kurį sugaudavo sovietai, buvo di­ desnis nei visaJAV žvejams vyriausybės skirta ketvirčio kvota. Sovietams buvo visiškai nesunku tiek sugauti, nes vien du di­ džiuliai jų traleriai galėjo sugauti daugiau nei visas Niu Bedfordo laivynas, kurį sudarė 150 laivų. - Kokio dydžio žuvis jūs gaudote? - domėjosi Briezė. Vyriausiasis gaudytojas Gartmanas atsakė, kad jie gaudo žuvį nuo dešimties iki dvylikos centimetrų. Vadinasi, jie gaudė žuvų jauniklius. Amerikiečiams tai reiškė akivaizdų nesirūpi­ nimą rūšies išlikimu. - Sugautas plekšnes mes suvalgome laivuose, - aiškino Gartmanas. Jis patikino atstovus, kad geltonuodegės plekšnės nepatenka į konkuruojančią rinką. Bet ne tie dalykai jaudino amerikiečius. Jie bijojo, kad so­ vietų įprotis gaudyti žuvų jauniklius išeikvos visus išteklius, kad žuvies nebeliks nei rinkai, nei maistui. - Kokius tinklus jūs naudojate? - tęsė Briezė. - 3 cm akimis, - atsakė vyriausiasis technologas Morozo­ vas. Niu Bedfordo žvejai nenustebo. Jie dažnai rasdavo 2,5 cm ir mažesnėmis akimis tinklo nuoplaišų. TSAZK taisyklės rei­ 131

ALGIS RUKŠĖNAS

tr

kalavo 11,5 cm tinklo akių, amerikiečiai tokius ir naudojo, bet sovietai akivaizdžiai ir atvirai pažeidinėjo sąlygas. - Mūsų tinklai per toli nuo dugno, kad pagautume plekš­ nių, - patikino delegaciją Morozovas. - Į kokį gylį jūs nuleidžiate savo tinklus ?- neišlaikė Briezė. - Jei reikia, nuleidžiame juos iki 16 cm nuo dugno, - per vertėją atsakė rusas. - Tai netiesa, - griežtai atkirto Briezė, - jeigu jūs žvejojate šiose apylinkėse, turite pagauti geltonuodegių. Morozovas pakartojo sovietų Susitikimo temą: - Mes gaudome tik skumbres ir silkes, o visas sugautas plekšnes suvalgo mūsų laivynas. - Kada galėsime pamatyti jūsų tralerius? - nekantrauda­ mas įsiterpė Hovardas Nikersonas. Burkalis pažvelgė į jį. - Kadangi oras prastas, mūsų traleriai šiandien nežvejoja. Galbūt galėsite apsilankyti mūsų traleriuose kitą kartą, kai oras pagerės. Sis sakinys, nors jie ir tikėjosi kažko panašaus, Niu Bedfordo vyrus tiesiog sukrėtė. Vyriausybinių agentūrų atstovai Gordonas ir Obolenskis, kuriuos vietiniai žvejai įtarė minkštakūniškumu, diplomatiškai priėmė sovietų paaiškinimą. Viskas, ką amerikiečiams buvo leista pamatyti didžiuliame gamybiniame laive, buvo vieniša silkių statinė denyje. Burkalio pasiaiškinimas Niu Bedfordo vyrams prilygo rusų prisipažini­ 132

G Ė D O S DIENA

mui apie nelegalią žvejybos praktiką. Amerikiečiai žinojo ir pripažino, kad prieš savaitę oras buvo blogas, bet šis pirmadie­ nis idealiai tiko žvejybai. - Mes visada deramės tikėdamiesi gero, - skundėsi Briezė po incidento, - jokių sutarčių nesulaužėme, o sovietai visada laužo. Jie kvailina mūsų vyriausybę. Po šio sakinio išgaravo susitikimo prasmė, o pokalbis nu­ trūko. Bet pramonės atstovų tai nestebino. Jie jau anksčiau pajuto, kad ilgi oficialūs pusryčiai, gėrimai, paskui klausimų ir atsakymų tarpsnis buvo vilkinimo taktika. Dabar jie žino­ jo, kodėl sovietai atplaukė j Menemšos įlanką. Sovietai nė neketino rodyti jiems savo tralerių ir tyčia neteisėtai atplaukė netoli kranto, kad būtų kuo toliau nuo savo laivyno. Dabar jau buvo per vėlu plaukti 32 km pasižiūrėti dirbančių tralerių, nes Vigilant šeštą valandą turėjo būti uoste. Briezė, Bertas ir Nikersonas tarpusavyje juokavo, kad jie to ir tikėjosi. Juos čia atgabeno, nes išsisukinėdami norėjo suminkštinti. Vyriausybė norėjo parodyti, kad rimtai stengiasi spręsti su sovietais kylan­ čias problemas, todėl surengė šį susitikimą. Ir iš amerikiečių, ir iš sovietų pusės šis žingsnis buvo viešųjų ryšių akcija, Niu Bedfordo žvejai tik tapo jos dalyviais. Po Burkalio pareiškimo derybininkai nebeturėjo ką sakyti, kalbos baigėsi. Burkalis pasiūlė dar kartą pasivaikščioti laive ir vėl užkąsti. Delegatų vadovas Gordonas sutiko. Vėliau Briezė 133

ALGIS RU KŠĖNAS

/ prisimins: „Viskas vyko per JAVvyriausybės malonę ir sovietų pritarimą. Niu Bedfordo civiliai buvo tik stebėtojai. Mes netu­ rėjome galios ką nots pasakyti, galėjome tik paklausti.“ Burkalis ir kapitonas Popovas koridoriumi vėl nuvedė dele­ gaciją į didelę salę. - Čia kino ir poilsio salė. Joje gali susėsti 100 žmonių, pabrėžė Burkalis. Salė buvo iškalta tamsiu medžiu, grindys išklotos linoleu­ mu. Keliose vietose kabojo Lenino paveikslai ir kirilica užrašy­ ti komunizmą liaupsinantys šūkiai, raginantys darbininkus ga­ minti daugiau. Tarp Lenino portretų buvo įsiterpusios sovietų žvejybinių laivų ir įvairios laivyno veiklos nuotraukos. Šalia salės buvo „Raudonasis kampelis“. Toks politinio švietimo kambarys buvo kiekvienoje sovietinėje įstaigoje, jame pilna knygų ir politinių plakatų. Nėra abejonių, kad Simas Kudirka ne kartą sėdėjo tokiame kambaryje ir atsakinėjo į be­ galę klausimų, atsisakydamas išduoti nacionalinėje kovoje ko­ vojusius ar jai pritariančius tėvynainius. Varginantys pokalbiai su politiniu veikėju, be abejonės, dar labiau uždegė jo svajonę pabėgti. Briezė tuojau pat atpažino „raudonąjį kampelį“, min­ čių kontroliavimo vietą. Jam teko matyti tokių „kampelių“, kai sovietai 1940 metais pirmą kartą užėmė jo šalį. Dabar Burkalis pasakojo, kad čia yra biblioteka, ramių ap­ mąstymų ir įkvėpimo vieta. 134

G Ė D O S DIENA

Amerikiečiai vos spėjo greitai peržvelgti kirilica parašytus knygų pavadinimus, o juos jau vedė koridoriumi toliau j laivo galą. Visur tuščia. Denyje buvo žmonių, bet mažiau nei pusė iš 150 esančių laive. Visi kiti buvo kažkur apačioje. Briezė min­ tyse apmąstė tą tuštumą. Ar jiems uždrausta rodytis ?Ar j viršų išleisti tik patikimiausieji ? Delegaciją nuvedė į laivo gale esančią ligoninę. Burkalis labai išgyrė medicinines laivo sąlygas. Persimetę keliais man­ dagiais žodžiais su budinčiais žmonėmis, atstovai grįžo j Burkalio iškilmių salę. Patiektas maistas buvo dar prabangesnis nei pirmąjį kartą. Buvo ankstyva popietė. Maždaug tuo pat metu po vėlyvų priešpiečių su leitenantu Pakosu ir keliais kitais karininkais, kurie žinojo apie numanomą perbėgimą, leitenantas Lundbergas grįžo prie Vigilant tiltelio ir perėmė sargybą. Pareigūnai šiek tiek lengviau atsikvėpė. Apygardai pranešta. Vadui Eustisui pranešta. Visi buvo įsiti­ kinę, kad vyras nieko nedarys tol, kol susitikimas nesibaigs. Tada jis prasmuks, jie jį pagaus ir tuo viskas baigsis. Karininkų nerimas, tiesą sakant, ėmė virsti nuoboduliu; jie tiesiog laukė nieko neveikdami. Per tą laiką dauguma jau pastebėjo, kad lai­ vo pavadinimas Sovetskaja Litva, o ne Zapryba Kaliningrad. Lundbergas stovėjo vairinėje šalia spindinčio žalvarinio šturvalo. Vairinė patogiai nuo sienos iki sienos išklota kilimu, 135

ALGIS R UKŠ ĖNAS

baltos atraminės sienos liemens aukštyje pereina j didelius lan­ gus. Vigilant „nervų centre“ buvo ramu, kartkartėmis vienas karininkas ar jūreivis ateidavo su įprastais reikalais arba apsi­ dairyti, kas vyksta. Žiūrėdamas per liuką Lundbergas svarstė, kodėl Bostonas taip ilgai neatsako į jų pranešimą. Pakosas jį išsiuntė maždaug prieš dvi valandas. Tada pastebėjo, kad prie savo laivo turėklų stovi Kudirka. Lundbergas išėjo ir atsirėmė į tiltelio apytvarą, atsainiai pa­ žvelgė į jį, paskui kažkur į Sovetskaja Litva. Kudirka atsargiai parodė į kažką savo delne, nuleistame šalia diržo. Lundbergas atpažino cigarečių pakelį, bet suvokė, jog ten buvo kažkas dau­ giau. Kudirka vėl parodė į pakelį, tada į Lundbergą. Staiga Lundbergo širdis ėmė daužytis. Vyras ruošėsi mesti pakelį. „O jeigu pakelis atsitrenks į purkštuvo skydą ir atšoks atgal, - pagalvo­ jo. - O jeigu kas nors pamatys?“ Vyrai visą dieną į vieną ir į kitą pusę mėtė cigaretes, bet ne taip atvirai, kaip dabar, kai du žmonės stovi vienas priešais kitą. Lundbergas žinojo, jei vyras nepataikys, viskas baigta. Kas nors žemesniajame rusų laivo denyje paims pakelį. Jis įsitempė ir jautė, kaip pašėlusiai daužosi širdis krūtinėje. Kudirka staiga spragtelėjo pakelį, Lundbergas tą pačią aki­ mirką suvokė, kad pakelis kliudys skydą. Jis staigiai metėsi į priekį, pakelis pataikė į skydą ir atšoko. Lundbergas despera­ 136

G Ė D O S DIENA

tiškai čiupo pakelį ir pajuto rankoje spaudžiamą celofaną, vi­ siškai užmiršo, jog pats labai rizikingai persisvėręs per sparną. Po kelių sekundžių suvokė žvelgiąs tiesiai į vos metru žemiau teliūškuojantį vandenį. Jis grįžo atgal, išsitiesė, susitvarkė švarką ir kiek įmanyda­ mas nerūpestingiau ištarė „dėkui“. Drebančiais pirštais iš rau­ dono pakelio geltonu kraštu traukdamas cigaretę užčiuopė iš­ sipūtimą. Palenkęs galvą ir pakėlęs antakius į jį žvelgė Kudirka, jį trikdė karininko pastangos išgelbėti cigaretes. Susijaudinęs Lundbergas kelis kartus giliai užsitraukė sal­ daus tabako ir išpūtė tirštus dūmus. Tada atsainiai grįžo at­ gal į vairinę, uždarė liuką ir karštligiškai atplėšė pakelį. Tada pamatė tvirtai sulankstytą ir dugne tarp celofano bei pakelio įspraustą popieriaus skiautelę. Ištraukė ir išlankstė. Penkių centimetrų pločio popieriaus lapelyje tvirta ranka, Rytų Europos stiliumi primenančiu gotišką parašyta: Mano mielas drauge, aš pabėgsiu iš rusų laivo ir plauksiu kartu su jumis. Jeigu įmanoma, duokite man signalą, aš atidžiai stebėsiu = Simas Kitoje skiautelės pusėje Lundbergas perskaitė: 137

ALGIS RUKŠ ĖNAS

Aš aukštyn, žemyn tuo metu, kai baigsis susitikimas, o jūsų delegatai grįš j laivus! Vadinasi, jo vardas Simas, mąstė Lundbergas pirštais lies­ damas suglamžytą minkštą popieriaus lapelį. Simo ketinimas šokti pasibaigus susitikimui atrodo išmintingas. Lundbergas mąstė, jog tai sveiko proto ženklas. Žiūrėdamas į popierėlį pa­ galvojo, ar antroji pusė parašyta ne vėliau nei pirmoji su para­ šu. Gal pridėjo ją, kai negavo nei iš Pakoso, nei iš jo teigiamo atsakymo. Galbūt. Lundbergas įsivaizdavo Simą esant protin­ gą ir žinantį, ką daro. Pasikvietęs atsakingąjį karininką parodė jam raštelį ir papa­ sakojo, kaip jį gavo. Visos tvyrojusios abejonės išgaravo, kai raštelį perskaitė lei­ tenantas Pakosas. Jis iš karto suprato, kad vyras - Simas - tuo­ jau pat nešoks, o dabar jau tuo visiškai neabejojo. Leitenantas Pakosas nerimavo dėl to, ką reikės daryti, jeigu Simas peršoks, kol JAVdelegacija dar bus sovietų laive. Ta problema, nedavu­ si jam ramybės, dabar akimirksniu išnyko. Vyras tik vylėsi, jog Simui pavyks peršokti nepašautam rusų. - Vėl turėsime išsikviesti kapitoną, - pasakė Lundbergui. Bet laivo vado Eustiso konferencijoje nebuvo. Kai jis grįžo į Sovetskaja Litva sužinojęs apie galimą perbėgimą, kelio atgal 138

G Ė D O S DIENA

į salę nerado. Lydėjęs pirmasis kapitono padėjėjas čiupo jį ir nusivedė į savo atskirą kajutę. Eustisas mandagiai paaiškino turįs grįžti į konferenciją, bet pirmasis padėjėjas nieko nenorėjo girdėti. Eustisas geraširdiš­ kai nusekė paskui padėjėją. Jis buvo stambus, maždaug trisde­ šimt penkerių, vilkėjo kostiumu. Vapėdamas rusiškai patiekė sumuštinių, degtinės ir savo šeimos nuotraukų. Eustisas vis kartojo turįs grįžti į salę, bet padėjėjas jo neišleido. Pasijutęs bejėgis Eustisas mandagiai pakluso. Šypsodamiesi, gestikuliuodami ir rodydami nuotraukas kalbėjosi apie šeimas ir vienas kitą. Pirmasis padėjėjas parodęs savo žmonos ir vaikų nuotraukas paklausė, ar kapitonas irgi turi nuotraukų. Eustisas parodė savo žmonos ir dviejų raudon­ plaukių sūnų nuotraukas. Eustisas vis veržėsi grįžti į konferen­ ciją, bet padėjėjas liko nepalaužiamas. Kai jaunesnysis karininkas pabeldė į duris, vyras su Eustisu bendravo jau valandą. Pirmasis padėjėjas jas atrakino. - Jūsų reikiajūsų laive, - angliškai pranešė jaunesnysis kari­ ninkas. Eustisas nustebo. Iš kur karininkas žinojo, kur jis yra? Jo apsilankymas čia atrodė kaip spontaniškas pirmojo kapito­ no padėjėjo impulsas. Jie turbūt mane sekė, pagalvojo. Laivo vadas Eustisas grįžo į Vigilant tikėdamasis ko nors svarbaus ir vildamasis, kad nieko blogo nenutiko. Jam atėjus į vairinę, Pakosas ir Lundbergas parodė raštelį. 139

ALGIS RUKŠ ĖNAS

- Na štai. Jis tikrai nusiteikęs peršokti, - įkaitų problema atrodė išspręsta, bet Eustisas dabar jaudinosi, ar Simo veiks­ mai - prašymas, cigarečių pakelis, intensyvus žiūrėjimas į Vi­ gilant - ne per akivaizdūs. Galų gale, atrodo, jog sovietai žino kiekvieną Amerikos karininkų judesį. - Turime išplaukti iš čia prieš sutemas, - svarstė. - Sute­ mus bus sunku vandenyje ieškoti žmogaus. Galbūt netoli Gei Hedo stovi koks nors laivas, kuris galėtų jį paimti? Jokių žinių iš apygardos ? - Kol kas nieko, kapitone, - atsakė Pakosas. Pakosas irgi svarstė, kodėl Bostonas neatsako į jų pranešimą. - Gerai, pasiųskime jiems kitą pranešimą. Papasakokite jiems apie raštelį ir paklauskite apie katerį iš Gei Hedo. Pakosas paėmė standartinio dydžio lapą ir parašė tokį pra­ nešimą: NMF IDE NHIC 0231923 Z NUO PAK VIGILANT PAKAPS PA BT SLAPTA A. Mano 231743Z Lapkr. 70 1. Vig. kapitonas žino situaciją 140

G ĖD O S DIENA

2. Sovietų laivo Sovetskaja Litva įgulos nario raštelyje tvirtinama, kad jis perbėgs, kai Vigilant bus pasiruošęs išplaukti. 3. Gei Hedas pranešė, jog yra tinkamas laivas 231530Q. Laivui reikia pranešti, kad laikytųsi atokiai nuo Vigilant, kol šis nuplauks nuo sovietų laivo. Tuo metu laivas turi priplaukti prie Vigilant ir būti pasiruošęs paimti vyrą iš vandens. Eustisas savo parašu patvirtino pranešimą. Jie neprašė pata­ rimo, bet pateikė rekomendacijas. Raštelis išsprendė Kudirkos šuolio j Vigilant, delegatams dar esant sovietų laive, problemą. Dabar praktika jūroje suvaidins pagrindinį vaidmenį, o Eusti­ sas, Pakosas ir Lundbergas jos ekspertai. Palikę Lundbergą sargyboje Eustisas ir Pakosas su nauju pranešimu nuskubėjo į radijo kabiną.

9 SKYRIUS

Leitenantas Burkė buvo sutrikęs. Jis sėdėjo radijo kabinoje valandą nuo pirmojo pranešimo perdavimo. Jis suprato, kad kažkas negerai su imtuvu, bet negalėjo nustatyti kas. Bostonas kažką siuntė, bet žinia buvo iškraipyta. Burkė neseniai baigė Pakrančių apsaugos akademiją ir at­ liko pirmąją tarnybą kaip Vigilant komunikacijų karininkas. Truputėlį per didelės beisbolo kepuraitės snapelis paslėpė jo malonų veidą. Jam buvo tik dvidešimt ketveri, bet tankūs, juo­ di ūsai truputį jį sendino. Burkė buvo elektros inžinierius, kai kapitonas ir atsakingasis karininkas įėjo vidun, jis jau kurį lai­ ką krapštinėjosi prie imtuvo. - Ar jau yra kokių nors žinių iš apygardos? - pasiteiravo Eustisas. - Ne, sere. Atrodo, kažkokie šifravimo trikdžiai linijoje. Apygarda bando kažką atsiųsti, bet aš negaliu priimti. 142

G Ė D O S DIENA

- Supratau. Pabandyk prisijungti ne toje linijoje, - liepė Eustisas. - Paprašyk Bostono radijo siųsti mums pranešimus per Adonis*. - Taip, sere. Eustisas jam perdavė naują pranešimą. - Kai tik galėsi, išsiųsk. Leitenantas Burkė kartu su vyriausiuoju radiotechnikų ėmė ruoštis naujo pranešimo perdavimui. Jis pažymėjo laiką (14.23) ir išspausdino juostoje perdavimui - ta pačia sistema, kuri kėlė jiems problemų. Burkė paaiškino, kad nors Vigilant imtuvas funkcionuoja blogai, tačiau siųstuvas veiks gerai. Toks siuntimo būdas sutaupys laiko, kurio reikia kodavimui ir iškodavimui. Deja, apygardoje taip pat kilo sunkumų su šia sistema. Buvo kelios minutės po trijų, Burkė dar tebespausdino paskutinįjį pranešimą, kai per Adonis sistemą Bostonas pasie­ kė Vigilant. Tačiau Bostono operatoriai naudojo neteisingą skambinimo ženklą, todėl susisiekti nepavyko. Paprastai Ado­ nis sistema buvo retai naudojama atsarginė sistema, bet dabar, kai ji tapo būtina ryšio jungtis su Vigilant, paaiškėjo, jog apy­ gardos komunikacijų centro žmonės nelabai įgudę vartotojai. Vis dėlto per penkiolika minučių jiems pavyko sužinoti rei­ kiamą signalą ir jie pradėjo siųsti kapitono Brauno ankstyvą *Adonis - kita kodų sistema, kurią reikia ranka užšifruoti ir iššifruoti. 143

ALGIS R UKŠ ĖNAS

popietę parašytą pranešimą. Leitenantas Burkė tik po dviejų valandų, 15.36, patvirtino gavęs pranešimą. Leitenanto Burkės pranešimas buvo paruoštas išsiųsti, jis pasiuntė signalą apygardai persijungti įrangą ir tiesiogiai pri­ imti paskutinį Vigilant pranešimą apie Kudirkos raštelį ir apie prašymą Gei Hedo pakrančių apsaugos stotyje, kuri buvo tik už kelių minučių kelio nuo laivų prisišvartavimo vietos, pa­ ruošti katerį. Ketvirtą valandą Vigilant operatorius pabandė perduoti pranešimą. Tai buvo pirmasis iš aštuonių bandymų. Praėjo trys valandos, kol pavyko pasiekti apygardą, o nuo Kudirkos perduoto pranešimo daugiau nei keturios valandos.1 Tuo metu Eustisas grįžo atgal prie tiltelio ir kartu su Pakosu bei Lundbergu žvalgėsi Kudirkos. Pamatęs juos Kudirka priė­ jo prie tiltelio turėklų priešais karininkus. - Aš plauksiu, - tarsi skaitydamas jų mintis pranešė Eustisui. Kapitonas neutraliai į jį pažvelgė, apsisuko ir su kitais dviem karininkais nuėjo į vairinę. Laikas rengti sceną Simo perbėgimui. - Grįžtu parsivesti delegacijos, - pasakė ir nuskubėjo į apa­ čią. Po kelių minučių, kai Eustisą pakėlė į Sovetskaja Litva, į vairinę su apygardos pranešimu įėjo leitenantas Burkė. Pakosas garsiai skaitė, kaip telegramoje vienas paskui kitą suklijuotus žodžius. 144

G Ė D O S DIENA

„Vienas. Nesiimkite jokių tiesioginių ar atvirų veiksmų. Vis dėlto būkite pasirengę nedelsiant nuleisti nedidelę valtį. Du. Pasinaudodami bet kokiu pretekstu susigrąžinkite laivo vadą Eustisą. Trys. Komendantui pranešta apie situaciją. Keturi. Jei vyras šoks į vandenį, suteikite SSRS visas galimybes jį ištraukti!“ Leitenantui Lundbergui įstrigo žodžiai „nesiimkite jokių tiesioginių ar atvirų veiksmų“. - O kaip su virvinėmis kopėčiomis ?- paklausė Pakoso. - Parodyti jam virvines kopėčias - ne atviras veiksmas. Šiaip ar taip, jis bus vandenyje. Jie atkreipė dėmesį į nurodymą „suteikti SSRS visas galimy­ bes“ ištraukti Simą, tačiau buvo linkę jį sumenkinti. Nuo pat pradžių buvo nusprendę jo neskatinti, bet norėjo, kad jis pabėgtų. - Taip, - svarstė Lundbergas, - yra kelios vietos, kurias net neįkritęs į vandenį jis fiziškai pajėgtų peršokti. Kai tik per­ šoks - jis mūsų. Leitenantas Pakosas nenorėjo dar kartą kviesti laivo vado Eustiso, nes trečiasis iškvietimas galėtų sukelti sovietams įtari­ mų, jei dar nesukėlė ankstesni kapitono perkėlimai. Leitenantui Lundbergui viskas atrodė šaunu. Jis dar kartą perskaitė pranešimą, o Pakosas nuėjo prie tiltelio įsitikinti, kad Simas peršoks. Lundbergas vis galvojo apie „atvirus veiksmus“ ir padarė iš­ vadą, kad karininkai nesiėmė jokių atvirų veiksmų. Eustisas ir 145

ALGIS RUKŠĖNAS

Pakosas kelis kartus nusisuko nuo vyro. Jis pats pagavo cigare­ čių pakelį, bet tada daugžmonių mėtė cigarečių pakelius į vieną ir į kitą pusę. Jis svarstė, ar galėjo duoti Simui kokį nors ženklą. Ne, nusprendė, nedavė, nes bijojo jį išduoti. Mintyse vėl iškilo jo kaimynai latviai Naujajame Londone. Lageriai. Mušimai. Smurtinė mirtis. „Kaip žmonės gali taip gyventi?“ - svarstė. Lundbergas jautė, kad perbėgimas - didelis įvykis. Tikriau­ siai bus svarstomas žiniose. Lundbergas visada manė, jog civi­ lis gyvenimas šiek tiek monotoniškas, o kariniame gyvenime yra veiksmo. Nesigailėjo pasirinkęs karjerąJAV pakrančių ap­ saugoje. Lauke leitenantas Pakosas vėl susitiko su Kudirka. Jis turėjo žinoti, kaip tas vyras, Simas, peršoks, nes norėjo tam pasiruoš­ ti. Jis truputėlį blaškėsi, nes nežinojo, ką darytų, jeigu žmogus įšoktų į vandenį, nes vykdydamas Bostono nurodymus turėtų „suteikti SSRS visas galimybes jį ištraukti“.Jo draugai karinin­ kai pažinojo jį bei jo žmoną Patriciją ir žinojo, kad jie „labai rū­ pinasi žmonėmis“, ir ten, kur būna paskirti, aktyviai dalyvauja socialinėse bendruomenių tarnybose. Vienoje vietoje jie patys įkūrė organizaciją, kuri nugabendavo skurstančiuosius į ligo­ nines, pasiūlydavo jiems pramogų ir maisto. Dabar jo įgimtą gailestingumą žeidė nurodymai, prieštaraujantys asmeniniams polinkiams. Laimei, jis matė erdvės manevruoti. Pakosas nusprendė paklausti Simo, kaip jis ketina pabėgti. Kadangi Simas vis tiek pasiruošęs pabėgti, tai paklausdamas jo, 146

G Ė D O S DIENA

kaip ketina tai padaryti, tikrai jo neskatins. Pastebėjęs, kad nėra nieko, kas galėtų išgirsti, jis pirmą kartą užkalbino Kudirką. - Vandeniu? - O kaip geriau? - pasitikslino Kudirka. Pakosas jau beveik peržengė plonytę ribą tarp „atvirų“ ir „neatvirų“ veiksmų, tad vengdamas nusižengti subordinacijai labai lėtai gūžtelėjo pečiais. Kudirka pareiškė: - Aš plauksiu, - ir nuėjo deniu tolyn. Žvalgydamasis Amerikos delegacijos Pakosas akimis per­ metė kitus denius. Jis staiga pastebėjo pagrindinio denio tu­ rėklų link, priešais Vigilant pakilimo denį, skubantj Kudirką. Matyt, Pakoso klausimą jis priėmė kaip signalą ir ėmė ruoštis. Pakosas įsitempęs stebėjo, kaip Kudirka pasikėlė ant turėklų ir pažvelgė j jį, sustingusį judesyje. Dar per anksti! Kudirka pažvelgė aukštyn, akimirką dvejojo, tada nusileido nuo turėklų ir nuskubėjo prie kopėčių. Vis dar buvo prie turė­ klų stovinčių vyrų. Ar jie jį pastebėjo? Kai laivo vadas Eustisas grįžo pas delegatus, susitikimas jau buvo pasibaigęs, visi dar kartą vaišinosi. Konferencijos daly­ viai sėdėjo sugrupuoti prie dviejų valgiais ir gėrimais nukrautų stalų. Pastebėjęs Gordoną prie stalo su Burkaliu, sovietų ver­ tėju ir kapitonu Popovu nuėjo prie jo. Nuo kito stalo atidžiai viską stebėjo vyras pilku megztiniu. 147

ALGIS RUK Š Ė N A S

Eustisas pasilenkė Gordonui prie peties ir kažką pašnibždė­ jo j ausį. Gordonas pakilo, žengė kelis žingsnius atgal ir priėjo pasitarti su Vigilant kapitonu. - Būtų gerai, jei grįžtume, noriu išplaukti dar prieš sutems­ tant. - Bet jie mus pakvietė likti vakarienės, - atsakė Gordo­ nas. - Ką jiems sakyti? Vos girdimais sakiniais, kuriuos dar labiau slopino aplinkui tvyrančios linksmybės, Eustisas papasakojo jam apie Kudirką. Gordonas atidžiai išklausė, tada atsakė: - Gerai, kapitone, pasakysiu Aleksisui paskleisti žinią, kad turime eiti. Jis pasuko prie kito stalo, kviesdamas užkąsti Burkalis pa­ mojo Eustisui. Nikersonas ir Briezė pastebėjo, jog kažkas vyksta. Vėliau Briezė prisimins, kad Eustisas atrodė išblyškęs ir susijaudinęs. Nikersonas nuo pat susitikimo pradžios nepuoselėjo jokių vil­ čių, jis suprato, jog Eustisas grįžo jų pasiimti,.tad automatiš­ kai atsistojo pasiimti apsiaustų. Tuo tarpu Gordonas paprašė Obolenskio išeiti į koridorių. Kai jie išėjo per duris, Gordoną apėmė nerimas. Du sovietų karininkai saugojo abu koridoriaus galus. „Jie kažką žino!“ - pamanė, mintyse svarstė, ar juos iš­ leis iš laivo. Jis kažką sumurmėjo apie Kudirką ir grįžo atgal į iškilmių salę, sargybiniai juos stebėjo. 148

G Ė D O S DIENA

Tada Obolenskis rusų kalba pranešė, kad amerikiečių dele­ gacija norėtų grįžti namo iki sutemų, todėl jau turi eiti. Kai jis baigė, prie Burkalio priėjo vyras pilku megztiniu ir kažką su­ murmėjo. Burkalis pasilenkė prie Eustiso ir per vertėją pasakė: - Žadėjote mums apsilankymą savo laive. Norėtume apžiū­ rėti jūsų laivą. Laivo vadas Eustisas jautėsi privaląs gerbti prašymą. Jis anksčiau pakvietė aukštesniuosius sovietų karininkus, o dabar manė, jog apsilankymas Vigilant galėtų nuslopinti sovietų tu­ rimus įtarimus. Jis nebegalėjo pasinaudoti paieškos ir gelbėji­ mo gudrybe, nes Obolenskis jau pranešė, jog jie išeina tik dėl artėjančių sutemų. Eustisas tada prisidėjo prie Burkalio atsisveikinimo tostų. Netrukus amerikiečiai grįžo į Vigilant kartu su maždaug dvidešimčia sovietų ir Skaidryte, šviesiaplauke palydove, dėl kurios apsilankymo kateryje Briezė susitarė su kapitonu Po­ povu. Abiejų laivų įgulos stebėjo, kaip tuziną kartų kilo ir leidosi padanga. Aštuoni sovietai, tarp jų ir Kudirka, stovėjo kampe prie turėklų, toje pačioje vietoje, kur jis pirmą kartą bendravo su amerikiečiais. Buvo atsirėmęs ir tvirtai įsikibęs rankomis į turėklus. Kudirka buvo pasisukęs devyniasdešimties laipsnių kampu, kiti jūreiviai matė tik jo nugarą. Tik Vigilant jūreiviai matė tvirtai prie krūtinės suspaustas maldai Kudirkos ran­ kas.

10 SKYRIUS

Bostone kapitonas Braunas savo kabinete baigė neoficialų štabo susirinkimą ir antrą kartą skambino telefonu j namus kontradmirolui Elisui. Tikėjosi, kad jis atsižvelgs j karininkų nuomonę. Buvo 15.30. Admirolui atsiliepus Braunas pranešė: - Iš komendanto nieko negirdėti, nors pranešimas Vigilant jau išsiųstas. (Tuo metu, kai Braunas kalbėjo telefonu, Vigilant priėmė pranešimą.) - Mes štabe aptarėme šį reikalą, jūsų išvadai nepritariama, tęsė Braunas. - Manome, kad be komendanto nurodymo vyro grąžinti nereikėtų. - Na, nepasakei nieko naujo, kas mane priverstų pakeisti nuomonę, - atkirto Elisas. 150

G Ė D O S DIENA

Kapitonas Braunas nesiginčijo, jis vis tiek tikėjosi iš šta­ bo sulaukti viršesnio sprendimo. Neverta beprasmišku ginču prieštarauti savo admirolui. Elisui situacija atrodė tokia pati kaip ir prieš dvi valandas. Pasipildė tik tuo, kad kai kurie štabo nariai nepritarė jo spren­ dimui, bet admirolui Elisui jų nuomonė buvo nesvarbi. Jam tai buvo paprastas ir aiškus dezertyravimo atvejis.1 Admirolas Elisas neklausė, o kapitonas Braunas nepasakė, kad tarp štabo narių buvo ir trečiojo rango kapitonas, teisės pareigūnas Flanaganas. Kai kuriuose pasitarimuose ir konfe­ rencijose dalyvaudavo tik Operacijų skyriaus žmonės, o Flana­ ganas ne visada. Vėliau, po incidento, Elisas aiškins: - Aš labai pasitikėjau Flanaganu. Greičiausiai būčiau norė­ jęs su juo pasikalbėti. Nežinau, ar būčiau paklausęs Flanagano patarimo, bet tikrai būčiau jį apsvarstęs. Braunas nepasakė Elisui, kurią pusę jis palaiko, bet Elisas jautė, kad šis klausia jo galutinio sprendimo tik dėl to, jog tarėsi su štabo karininkais. Admirolo tai netrikdė. Ne pirmą kartą jo sprendimai svarstomi ir ne pirmą kartą jis tvirtai lai­ kėsi savo įsitikinimų. Admirolas Elisas neabejojo, kad jo nuo­ monė teisinga ir džentelmeniška, bet tyrimo tarybai sakys, jog jis nevertino jos kaip įsakymo kapitonui Braunui, tik kaip patarimą iš šalies žmogui, einančiam apygardos viršininko pareigas. 151

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Kapitonas Braunas baigė pokalbį užsiminęs apie bėgantį laiką ir pasakė admirolui Elisui, kad dar kartą paragins Vašing­ toną patikrinti, kokios informacijos jis gali gauti. - Jei situacija pasikeis, pranešiu jums. - Gerai, Flečeri, pranešk. Abu padėjo ragelius. Kapitonas Braunas ypač žavėjosi admirolu Elisu. Siek diek daugiau nei per dvejus jų pažinties metus Braunas pamatė, kad Elisas „labai nuovokus“ ir „įžvalgus“ žmogus, visada suvokian­ tis dalyko esmę. Elisas buvo „absoliutus vadovavimo įsikūnijimasu. Iš tikrųjų Eliso karjera buvo pavyzdinė. Antrajame pasauli­ niame kare jis tarnavo eskadrinių minininkų apsaugoje. Prieš karo pabaigą buvo šešių eskadrinių minininkų divizijos vadas. Už karo meto tarnybą gavo Bronzos žvaigždę, kitų medalių ir padėkų. Grįžęs į Jungtines Valstijas Elisas užėmė adminis­ tracinius postus Majamyje, paskui perėjo į pakrančių apsaugos akademiją mokyti artilerijos, navigacijos ir jūreivystės. Vėliau jis tapo kadetų komendantu ir vadovavo jų kasdieniams užsi­ ėmimams, mokė lyderystės. Tada devyneriems metams Elisas persikėlė į Vašingtoną, čia kelis kartus, bet ne iš eilės tarnavo štabo personalo valdyboje. Dvejus metus buvo personalo virši­ ninkas. 1966 metais tapo kontradmirolu. Būdamas kadetas Elisas specializavosi artilerijoje ir jūrei­ vystėje. Tuo metu visi kursai buvo techniniai, dauguma jų to­ 152

G Ė D O S DIENA

kie ir iki šiol. Išimtis buvo kalba. Elisas pasirinko prancūzų. 1940 metais jis pradėjo teisės studijas susirašinėjant, bet turėjo mesti, nes per ilgus karo meto kruizus jūroje paštas veikė nere­ guliariai. Po karo jam pasakė, jog esąs „per aukšto rango“ tęsti kursą. Visą savo karjerą jis domėjosi techniniais ir administravi­ mo reikalais, tą pirmadienį priimtas sprendimas atspindėjo jo pomėgius. Elisas savo sprendime neįžvelgė politinės įvykio reikšmės, jei jo politikos ir istorijos žinios būtų buvusios giles­ nės, šią situaciją galbūt būtų suvokęs šiek tiek kitaip. Apsaugos tarnyba buvo Eliso šeimos kraujyje. Jo sūnus no­ rėjo stoti į pakrančių apsaugą, bet negalėjo dėl kvėpavimo takų ligos. Dukra ištekėjo už pakrančių apsaugos karininko. Kai admirolas būdavo ne su šeima arba ne su šešiais savo vaikaičiais, laisvalaikiu dirbo dailidės darbus, restauruodavo baldus ar keisdavo jų apdailą, konstravo stereoimtuvus. Jam labai patiko bridžas, dažnai jį žaisdavo su kapitonu Braunu ir jo šeima. 1962 metais Elisui plyšo Achilo sausgyslė, todėl teko atsisakyti golfo. Daugelio nuomone, jis gyveno puoselėdamas viduriniosios klasės vertybes. Kai kurie jaunesnieji apygardos karininkai jį vadindavo „tipišku šunsnukiu, respublikonu jan­ kiu“. Admirolas Elisas nuo 1968 metų buvo pirmosios apygar­ dos viršininkas. Jis gerai atliko savo darbą, buvo gerbiamas karininkas, pasiekęs savo rangui derančio prestižo ir valdžios 153

ALGIS RUKŠĖNAS

viršūnę. Prieš mėnesį iki tos lemtingos lapkričio dienos, prezi­ dento vardu transporto sekretorius apdovanojo jį ordinu „už ypač pagirtiną vadovavimą ir pareigos atlikimą nuo 1968 metų birželio iki 1970 metų rugsėjo tarnaujant pirmosios pakrančių apsaugos apygardos viršininku“. Kapitonas Braunas neabejodamas pritarė, ir nors štabo ka­ rininkai tą pirmadienį rekomendavo imtis kitų veiksmų, Brau­ nas tyrimo tarybai pasakys, kad jautė, jog Eliso sprendimas grąžinti perbėgėlį buvo „gerai išmanančio reikalą žmogaus“, todėl nedrįso juo abejoti. Interviu metu Braunas pridūrė: „Jis puikiausias mano kada nors pažinotas karininkas... Tad, kai ištinka tokia situacija, į ką daugiau kreiptis?“ Paradoksalus Brauno požiūris buvo būdingas jam visą po­ pietę ir ankstyvą vakarą. Kiti karininkai štabo susirinkime pastebėjo, kad jis dvejoja. Liudydamas jis teigė sutikęs, jog perbėgėlį reikia pasilikti, bet taip pat prisipažino, jog pritarė Eliso nuomonei jį grąžinti, nes tai „gerai išmanančio reikalą žmogaus“ nuomonė. Jis išsiuntė pranešimą, kuriame nurodyta „suteikti SSRS visas galimybes jį ištraukti“, bet tuo pat metu laukė, kol štabas panaikins tą galimybę. Kapitonui Braunui apsispręsti kliudė asmeninė užuojauta nelaimėliui - Kudirkai - ir nuoširdus žavėjimasis admirolu Elisu. Taip pat trukdė nesąmoningas dviejų vienas kitam prieš­ taraujančių vaidmenų atlikimas - jis ėjo viršininko pareigas ir buvo personalo viršininkas. Kaip dera personalo viršininkui, 154

G Ė D O S DIENA

Braunas vykdė admirolo Eliso norus ir tuo pat metu, kaip ei­ nantis viršininko pareigas, veikė savo nuožiūra ir prašė štabo nurodymo. Netrukus jis paklius j viduryje esančius spąstus. Admirolą Elisą transporto sekretorius įvertino už „nedvejojimą prisiimant plataus spektro ir daug pastangų reikalau­ jančią atsakomybę“. Vienas aukšto rango karininkas, tarnavęs Eliso pavaldiniu, pastebėjo, kad tokia savybe jis pasižymi se­ niai. Jis apibūdino Elisą kaip žmogų, kuris pasakytų: „Pateik man faktus ir pirmyn.“ Bet šiuo atveju Elisas per greitai prisiė­ mė jam nepriklausančią atsakomybę. Be to, jo griežta nuomo­ nė, kad žmogui be ilgų svarstymų turi būti atsakytas politinis prieglobstis, buvo nepagrįsta politiniais ir istoriniais faktais, kuriuos jis, kaip aukšto rango karininkas, savo apygardoje daugiau nei dvidešimt metų turėjęs ryšių su sovietų laivynais, turėjo žinoti. To buvo pagrįstai tikimasi. Padėjęs ragelį kapitonas Braunas kurį laiką mąstė apie situa­ ciją. Svarstė, kodėl Vašingtonas taip ilgai neatsako. Pakrančių apsaugos valdyboje žvalgybos viršininkas kapito­ nas Dalgrenas nerimavo laukdamas Valstybės departamento skambučio. Praėjo penkios minutės... dešimt... penkiolika... dvidešimt. Nuėjęs pas kelis savo personalo narius paklausė, ar kuris jų turėjo reikalų su perbėgimais, ar žino instrukcijas, kaip reikia elgtis su perbėgėliais. Nė vienas nebuvo su tuo su­ sidūręs. 155

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Laukdamas skambučio iš Sovietų skyriuje dirbančio Edvar­ do Kilhamo negalėjo sugalvoti jokio kito būdo, kaip gauti Valstybės departamento patarimą. Bet vos prieš keturis mėnesius incidente su Konrad Dalgrenas vaidino labai aktyvų vaidmenį. Tas atvejis taip pat buvo susijęs su užsienio politikos reikalais. Kai pirmoji apygarda paskambino paklausti patarimo, o šalia nebuvo jokių viršinin­ kų, Dalgrenas nedelsdamas paskambino į Įstatymų priežiūros skyrių ir paprašė, kad jie patartų pirmajai apygardai. Įstatymų priežiūros skyrius savo ryšių kanalais tuojau pat gavo Valstybės departamento nurodymus, nepraėjus nė valandai Dalgrenas paskambino j pirmąją apygardą ir perdavė leidimą sulaikyti Vakarų Vokietijos tralerį. Sį kartą kapitonas Dalgrenas nebuvo toks aktyvus. Opera­ cijų vadas admirolas Hamondas davė nurodymus susisiekti su Valstybės departamentu, jis taip ir padarė. Dabar turėjo veikti Valstybės departamentas. Ironiška, bet visi - kapitonas Braunas, admirolas Hamon­ das ir kapitonas Dalgrenas - gerai žinojo, kad valdybos Įstaty­ mų priežiūros skyrius yra tinkamas patarimų kanalas, bet nė vienas to patarimo neieškojo: Braunas negalėjo pasikalbėti su viršininku, net jei tikėtina, kad budėjo kompetentingi parei­ gūnai; Hamondas tuo metu apie tai nepagalvojo; Dalgrenui buvo nurodyta pačiam susisiekti su Valstybės departamentu. 156

G Ė D O S DIENA

15:30, po keturiasdešimt penkių minučių nuo pirmosios ži­ nios apie įvykį, Edvardas Kilhamas atsakė į kapitono Dalgreno skambutį.2Dalgreno kabinete vėl nebuvo, bet netrukus jis perskambino. Kilhamas pasakė pagaliau gavęs Vigilant pranešimą [pir­ mąjį] ir pasiteiravo, ar yra naujos informacijos. Deja, nebuvo. - Nereikia imtis jokių veiksmų, kurie paskatintų perbėgi­ mą. Gali būti, jog tai provokacija. Vėliau Kilhamas liudijo: „...maniau, tokia yra standartinė operacijos procedūra. Kai vyriausybės pareigūnas gauna žinią apie potencialų perbėgėlį, pirmiausia pagalvoja: „Ar tas vyru­ kas nuoširdus?“ Kapitonas Dalgrenas nesekė Kilhamo argumentų, neko­ mentuodamas leido juos išsakyti. Jis norėjo konkretaus patari­ mo dėl galimo perbėgimo, ką daryti, jei žmogus perbėgs, o ne kaip jo išvengti. - O jeigu jis jau amerikiečių laive ?Jeigu jis peršoks tiesiai iš vieno laivo į kitą? Jie gali būti kartu prisišvartavę. - Kas sako, kad jie kartu prisišvartavę? - Na, man susidarė toks įspūdis iš pranešimo. Jie pradėjo spėlioti, kad galbūt vyko abipusiai apsilanky­ mai, kad laivai stovi vienas šalia kito, kad perbėgėlis gali ateiti kaip vienas svečių. 157

ALGIS RUKŠĖNAS

Kilhamas tada nurodė konkretų sprendimą, kurį reikia per­ duoti patarimo prašančiai pakrančių apsaugai. - Taigi, jeigu jis amerikiečių laive, tuojau pat praneškite mums, o mes perduosime jums nurodymus, kaip toliau valdyti situaciją. Tas sprendimas jau peržengė Dalgreno lauktų nurodymų ribą, jam reikėjo tikro perėmimo nurodymų. Tad Dalgrenas spaudė: - O ką reiškia jūsų gautas pranešimas, kad vyras gali ban­ dyti plaukti tarp dviejų laivų? Kokio lygio ar kokias pajėgas pakrančių apsauga gali naudoti norėdama jj ištraukti, jeigu so­ vietai irgi bandys jj ištraukti ? - Labai keblus klausimas, - atsakė Kilhamas. - Manau, kad pats atsakyti negaliu. Ir greičiausiai aiškaus atsakymo, kuris jums būtų naudingas, negausiu. Kilhamas galvojo apie fiziniams susidūrimams būdingus politinius niuansus ir bijojo, kad perbėgimas įvyks jam dar ne­ spėjus „paieškoti“ atsakymo. Linijoje trumpam stojo tyla. Kilhamas jautė, kad Dalgrenas nori ko nors tikslesnio, todėl mąstė, ką galėtų pasakyti pakran­ čių apsaugos kapitonui. - Turite didžiulės patirties gelbėdami žmones jūroje, - pa­ galiau prabilo Kilhamas. - Savaime suprantama, jeigu žmogus bus jūroje, jis yra nelaimės ištiktas jūreivis, todėl pakrančių ap­ sauga jj gelbėdama savo teisių nepažeistų. 158

G Ė D O S DIENA

Kilhamas siūlė ištraukti žmogų, kuriam iškilo pavojus nu­ skęsti. Jis bandė pašalinti politinį problemos atspalvį. Bet kapitonas Dalgrenas to niuanso nesuvokė. - Tradicinis mūsų, pakrančių apsaugos, vaidmuo, - sausai atsakė. Jau prieš skambindamas tai žinojo. - Tradicinis jūsų, pakrančių apsaugos, vaidmuo, - pakar­ tojo Kilhamas. Jis tikėjosi, kad turėdama tokias ilgametes jūreivystės tradicijas pakrančių apsaugos tarnyba pirmiausia lengvai ištrauks žmogų ir išvengs konfrontacijos, kurios bai­ minasi įvykyje dalyvaujantys karininkai. Galų gale Kilhamui atrodė keista, kad pakrančių apsaugos tarnyba, norėdama iš­ traukti žmogų iš vandens, turi prašyti nurodymų Valstybės departamento. - Praneškite man, kai jis bus laive, - pakartojo Kilhamas, tada galėsime duoti jums kitus nurodymus. Kapitonas Dalgrenas visiškai nusivylęs padėjo ragelį. Kil­ hamas pasakė tik tiek, kad skęstantis vyras turi būti išgelbėtas. Suvokė, kad nedaug ką turi pasakyti savo draugui iš pirmosios apygardos kapitonui Braunui. Surinko Bostono numerį. Telefonas suskambėjo prieš Braunui skambinant į Vašingto­ ną. Braunas atpažino Dalgreno balsą. Jie abu kartu dirbo avia­ cijoje ir daug metų vienas kitą pažinojo. 159

ALGIS R U K Š ĖN A S

- Taip, Vali? Dalgrenas papasakojo, kad admirolas Hamondas paprašė perduoti Braunui patarimą. Sakė kreipęsis į Valstybės depar­ tamentą. - Jie beveik niekuo nepadėjo. Sakė, kad niekaip neprovo­ kuotume perbėgimo. - Na, mums iš jūsų naudos nedaug, - atsakė Braunas. - Taip, žinau, - prisipažino Dalgrenas. - Jie pasakė tik tiek, kad jeigu vyras skęs, mes galime atlikti savo tradicinį vaidmenį ir išgelbėti jį. - Ak, Vali, ką, po velnių, jūs galvojate, kad mes kvailių kom­ panija? Tai mūsų darbas, - susierzinęs kalbėjo Braunas. Dalgrenas liudys, kad jis neabejoja pasakęs Braunui, jog Valstybės departamentas liepė „paskambinti mums, kai vyras bus Vigilant denyje“.Jis pridūrė, kad nesakė Braunui norįs pats žinoti, kai perbėgėlis bus laive. Jautėsi tik perduodąs savo virši­ ninko admirolo Hamondo nurodymus. Braunas pasakojo tarybai neprisimenantis, kad Dalgrenas būtų teigęs, jog Valstybės departamentas norės žinoti, kai per­ bėgėlis bus Vigilant. Savo liudijime jis tvirtino prisimenąs to­ kius žvalgybos viršininko žodžius: „Mes neturime Valstybės departamento instrukcijų, kaip elgtis tokiu atveju, bet jeigu vyras atsidurs vandenyje, atlikite savo, pakrančių apsaugos, tarnybos pareigą.“ 160

G ĖD O S DIENA

Tačiau pokalbio pabaigoje abu sutiko, kad Valstybės depar­ tamentas nedaug jiems padėjo. Vienaip ar kitaip, nesusipratimą dėl to, ką tiksliai Dalgrenas pasakė Braunui, užgožė nauji įvykiai. Tamsa jau gaubė vė­ lyvą lapkričio popietę, artėjo darbo dienos pabaiga, kapitonas Braunas jau ėmė galvoti, kad niekas niekur neperbėgs. Atsilošęs kėdėje jis svarstė tolesnius savo veiksmus, paskui pakėlė telefono ragelį ir surinko admirolo Hamondo kabineto štabe numerį. {ėjęs Flanaganas pastebėjo, jog Braunas užsiėmęs pokalbiu telefonu, todėl priėjo prie lango ir pažvelgė į dešimčia aukštų žemiau esančią vyriausybės centro aikštę. Dulksnojo, dangų aptraukė tamsa.

11 SKYRIUS

Antrasis kapitono Brauno, esančio pirmojoje apygardoje, po­ kalbis su štabe budinčiu admirolu Hamondu tapo esminiu priimant sprendimą dėl Vigilant incidento. Pokalbis vyko 16.00. Tai buvo paskutinis ryšys tarp aukšto rango pirmosios apygardos karininkų ir Vašingtono, todėl pa­ skutinė galimybė aukštesnei valdžiai pakeisti admirolo Eliso nurodymą sugrąžinti perbėgėlį, žinoma, turint omenyje tvirtą kapitono Brauno, ėjusio apygardos viršininko pareigas ir turė­ jusio teisinę valdžią imtis griežtų veiksmų (jis iš tikrųjų taip ir padarė, nes konsultavosi dėl įvykio su štabu), poziciją. Bet Brauno vaidmens dvilypumas taip pat turėjo įtakos, nors tai tapo akivaizdu tik gerokai vėliau. Paskambinus kapitonui Braunui, kapitonas Dalgrenas ir admirolas Hamondas buvo admirolo kabinete. Dalgrenas

162

G ĖD O S DIEN A

atėjo pranešti, ką jis pasakė Braunui prieš kelias minutes vy­ kusiame pokalbyje, paminėjo, jog iš Valstybės departamento pagalbos mažai. Tuo pat metu Taktikos ir navigacijos centre budintis ka­ rininkas ėjo kilimu išklotu koridoriumi admirolo Hamondo kabineto link, kuris buvo už kelių durų nuo Taktikos ir navi­ gacijos centro ir nuo komunikacijų centro. Taktikos ir navi­ gacijos centras štabe buvo panašus į apygardų gelbėjimo ko­ ordinavimo centrus, tik didesnio masto. Jis koordinavo visus paieškos ir gelbėjimo darbus apygardose. Tą dieną Taktikos ir navigacijos centre budėjo jaunesnysis leitenantas Veinas Tritbou (Wayne Tritbough), jis pamatė Vigilant pranešimą tuojau po pietų. Tritbou veikė greitai ir pranešė komunikacijų virši­ ninkui, kad nedelsdamas paskambintų kapitonui Dalgrenui, bet viršininkas pasakė, jog Dalgrenas jau viską žino. Dabar buvo ketvirta valanda dienos, o Tritbou nieko dau­ giau apie tai negirdėjo. Per tuos metus, kai buvo paskirtas j Taktikos ir navigacijos centrą, jis niekada nesusidūrė su per­ bėgimo atveju, bet instinktyviai suprato, kad atvejis pakanka­ mai svarbus reikalauti savo viršininkų instrukcijų. Taktikos ir navigacijos centre užimantis budinčio karininko pareigas jis bus pagrindinis žmogus, turėsiantis perduoti informaciją ne­ numatytų įvykių atveju, ypač tada, kai baigsis oficialus darbo laikas.

163

ALGIS RUK Š ĖN A S

Kai leitenantas Tritbou įėjo į admirolo Hamondo kabine­ tą, šis jau kalbėjosi su Braunu, o kapitonas Dalgrenas klausėsi per prijungtą telefoną. Ir kapitonas Braunas, ir admirolas Hamondas tyrimo tary­ bai pasakojo, kad tą pokalbį prisimena labai miglotai. Hamondas sakė pakartojęs Braunui tą patį, ką jam perdavė kapitonas Dalgrenas: „Valstybės departamentas „jokios pagal­ bos nesuteikia“. Ir dar pridūrė: „Paprašiau kapitono Brauno mus informuoti. Taip. Manau, kad nesakiau „pranešk mums, kai vyras įlips į laivą“. Sakiau „informuok mus apie įvykius“ arba kaip nors panašiai.“ Jis pasakojo, kad pokalbis nukrypo į kitą pusę, Braunas buvo susirūpinęs dėl sovietų požiūrio. Jis bijojo, kad sovietams nepatiks, jeigu pakrančių apsauga ištrauks perbėgėlį. Admiro­ las tarybai teigė: „Aš pasiūliau, esant galimybei, įkelti jį į valtį ir nuplukdyti tiesiai į krantą, į pakrančių apsaugos stotį Gei Hede, o tada paskambinti rusams ir pasakyti, jog palikote jį gydyti. Ir informuoti mus, kad galėtume pranešti Valstybės departamentui.“1 Tada jie apsvarstė galimybę leisti sovietams pasiimti vyrą, bet Hamondas liudijo nepritaręs tai alternatyvai. „Mes svars­ tėme, kaip galėtume jį paimti, jautėme, kad padarysime ką ga­ lėsime, siekdami jį pasilikti!* Kapitonui Braunui svarbiausia pokalbio dalis buvo klausi­ mas admirolui Hamondui, ar jis galįs eiti namo. Braunas ėmė 164

G ĖD O S DIENA

manyti, kad niekas apskritai neperbėgs. Jis nekantravo spėti j traukinį, kuriuo paprastai važiuodavo namo į Glosterį. Kai tik liudijant būdavo svarstomas ketvirtos valandas pokalbis, klau­ simas apie leidimą eiti namo Braunui atrodė svarbiausias. Tyrimo tarybai jis pasakojo: „Kiek prisimenu, admirolui pasakiau: „Artėja darbo dienos pabaiga. Iš Vigilant daugiau jokios informacijos negavome. Jeigu vyras įšoks į vandenį ir mes jį ištrauksime, viskas gerai.“ Braunas pasakojo kalbėjęs Hamondui, kad dangus aptemo ir pradėjo lyti. Priminė admi­ rolui, jog Vigilant atplaukė šalia sovietų laivo 10.30. Susitiki­ mas turėjo tęstis šešias valandas. Paminėjo, kad jeigu Vigilant dar nenuplaukė nuo sovietų laivo, tai netrukus turi nuplaukti. „Paklausiau, „ar manote, kad turiu likti biure ir laukti kokių nors įvykių, ar galėčiau eiti į traukinį ir kaip paprastai važiuoti namo?“ Jis atsakė: „Nematau priežasties, kodėl negalėtum iš­ vykti, jeigu kas nors įvyktų, pranešk mums.“ Nors Hamondas liudijo neprisimenąs liepęs Braunui va­ žiuoti namo, pokalbio klausiusieji karininkai patvirtino kapi­ tono Brauno versiją. Tačiau tai iš esmės nepakeitė reikalų, nes pokalbio pabai­ goje Hamondas priminė Braunui, kad jeigu perbėgimas įvyks, pirmoji apygarda turi pranešti į štabą Taktikos ir navigacijos centrui, o pastarasis perduos informaciją Valstybės departa­ mentui. Taktikos ir navigacijos centre budintis karininkas lei­ 165

ALG IS RUKŠĖNAS

tenantas Tritbou bei per kitą telefoną besiklausantis kapitonas Dalgrenas tai išgirdo ir suprato. Ir kapitonas Braunas, ir admirolas Hamondas liudijo, kad viskas turėjo vykti būtent taip.2Pirmoji apygarda perduos in­ formaciją Gelbėjimo koordinavimo centro leitenantui Rajanui, šis informuos štabą, Taktikos ir navigacijos centre budintj karininką Tritbou, o Tritbou perduos informaciją Valstybės departamentui. Tokia informacijos perdavimo seka nestebino - po darbo valandų apygardos su štabu bendraudavo būtent tokia tvarka. Braunas ir Hamondas įprastais kanalais perdavė žinią apie labai neįprastą galimybę. Braunas planavo, kad Gelbėjimo koordinavimo centras in­ formuos Taktikos ir navigacijos centrą, todėl admirolui Hamondui nepasakė, jog admirolas Elisas jam davė kitokių nuro­ dymų. Tuo metu jis vis dar ėjo apygardos viršininko pareigas ir nejautė reikalo perduoti Eliso nurodymų, nes ketino elgtis taip, kaip įsakė štabo admirolas Hamondas, todėl automatiš­ kai apėjo admirolą Elisą. Brauno nutylėti Eliso nurodymai tapo lemtinga klaida, ku­ rią sukėlė tai, kad jis užmiršo savo personalo viršininko ir apy­ gardos viršininko vaidmenį. Braunui kalbant, trečiojo rango kapitonas Flanaganas sto­ vėjo prie lango. Jis žvelgė pro plytomis išklotą miesto rotušės aikštę į šalia Erlicho cigarų parduotuvės Tremonto gatvėje sto­ 166

G ĖD O S DIENA

vintį laikrodį. Šalta dulksna permerkė tamsėjantį žiemos dan­ gų, o jis stebėjo vėjų gairinama aikšte į metro stotelę skuban­ čius darbininkus. Mirksintis elektroninis laikrodžio ekranas rodė 16.15 ir matėsi daugiau nei už šimto metrų. Braunas ką tik padėjo ragelį. - Ar ką nors sužinojai ?- atsisukdamas į jį paklausė Flanaganas. - Ne, Džei. Kalbėjau su Volių Dalgrenu ir admirolu Hamondu. Jie niekuo nepagelbėjo. - Na, aš vis tiek manau, kad jeigu jis pabėgs, turime atga­ benti jį į Bostoną, - kalbėjo teisės pareigūnas. Jo žvilgsnis vėl nukrypo į langą. - Zinai, kapitone, jei vyrukas ketino pabėgti, turėtų kaip tik dabar tai daryti, - svarstė Flanaganas. - Jie ten jau išbuvo šešias valandas, laivas kaip tik dabar turėtų išplauk­ ti. -Jau temsta, abejoju, kad jis šoktų, - atsakė Braunas. - Taip, gal tu ir teisus. - Štabas nemato priežasčių, kodėl turėčiau likti čia, todėl eisiu į traukinį ir važiuosiu namo, - pasukęs prie spintos, ku­ rioje laikė civilinį kostiumą, kalbėjo Braunas. Flanaganas pasitraukė nuo lango. - Aš dar kurį laiką pabūsiu. O jeigu kas nors įvyks gerokai vėliau, jie galės paskambinti man į namus. Kapitonas Braunas persirengė civiliniu kostiumu ir užraki­ no savo kabinetą. Manydamas, kad vyras perbėgti jau nebe167

ALG IS R U KŠĖNAS

bandys, jis nepranešė Gelbėjimo koordinavimo centro kon­ trolieriui leitenantui Rajanui, kad štabas nori žinoti, kai per­ bėgėlis bus Vigilant laive. Rajanas matė tik pirmąjį pranešimą iš katerio ir jokių kitų nurodymų negavo. Tačiau iš jo, kaip iš Gelbėjimo koordinavimo centro kontrolieriaus, buvo tikima­ si, kad jei apygarda gaus kokios nors svarbios informacijos, jis perduos ją į štabą. Trečiojo laipsnio kapitonas Flanaganas grįžo į savo kabine­ tą ir dar valandą tvarkė įvairiausius įprastus reikalus. Jis tik kitą rytą sužinojo, kas tą vakarą įvyko Vigilant laive.

12 SKYRIUS

„Atkreipkite dėmesį j spalvas“, - nuskambėjo per Vigilant garsiakalbius, virš Martos Vynuogyno sąsiaurio žemai kabanti saulė ties dešiniojo borto bimsu susiliejo su horizontu. Laivo karininkai ir žvejybos įmonių delegatai po laivą vedžiojo so­ vietų svečius. Jie metė visus darbus, pasisuko į signalinį tiltelį už vairinės ir saliutavo, kai jūreivis nuo oranžinio stiebo leido Jungtinių Valstijų vėliavą. Svečiai pasyviai stebėjo. Smarkiai plazdėdama vėliava nusileido iš daugiau nei pen­ kiolikos metrų aukščio. Ji visą dieną plevėsavo priešais raudoną sovietų vėliavą su didžiuliu kūju ir pjautuvu, pritvirtinta ant Sovetskaja Litva kamino. Dabar kūjis ir pjautuvas tirštėjančio­ se Menemšos įlankos sutemose liko vienintelis aukščiausios valdžios ženklas - tylus įspėjimas. įsijungė Vigilant navigacijos šviesos, Sovetskaja Litva laive kai kuriuose liukuose taip pat ėmė žiebtis šviesos. 169

ALGIS RUK Š ĖN A S

Sovietai laive svečiavosi apie pusvalandį; jų viešnagė buvo tarsi maloni pertrauka. Tik trims vyriausiesiems karininkams ir Gordonui su Obolenskiu teko slėpti savo nervingumą. Vie­ nintelis to nervingumo ženklas buvo 02 lygyje už uždarų rudų durų, pažymėtų užrašu: „Tik įgaliotam personalui“. Radio­ technikas be perstojo bandė perduoti pranešimą apie Kudir­ kos raštelį ir Vigilant prašymą atsiųsti patrulinę valtį. Jis vis bandė ir bandė, tačiau Bostonas signalo nepriėmė. Vėliavos nuleidimo ceremonija buvo tarsi užuomina, kari­ ninkai ėmė vesti svečius į pakilimo denį. Visi susirinko prie padangos keltuvo, o laivo vadas Eustisas skubėjo atsisveikinti. - Likite sveiki, likite sveiki, pasimatysime jūroje, - atsisvei­ kino su visais bendrai. Tada nuskubėjo atgal prie tiltelio, denio karininkas liko atsakingas už perkėlimus. Kai Eustisas grįžo, leitenantas Lundbergas ir Burkė jau buvo vairinėje. Vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas su keliais kitais karininkais ir telefono operatoriumi stovėjo šalia tiltelio. Atsirėmę į apytvarą ruošėsi stebėti atsišvartavimą. Pakosas pažvelgė į Sovetskaja Litva ir kitoje pusėje stovin­ tį ant tiltelio pamatė susijaudinusį Kudirką. Pakosas išsitiesė ir pažvelgė tiesiai į Kudirką. Negalėdamas išlaikyti neutralios pozos Pakosas lėtai ir sąmoningai pasuko galvą į priekinį denį, tarsi rodydamas galimą vietą nušokti, paskui lėtai nukreipė žvilgsnį į valčių denį po juo. 170

G ĖD O S DIENA

Kudirka klausiamai žiūrėjo. Pakosas lėtai gūžtelėjo pečiais, o Simas pasileido pirmyn pro gelbėjimosi valtis. „Kodėl jie taip delsia?“ - mąstė Eustisas, žvelgdamas pro galinį vairinės langą į nedidelę sovietų grupelę, vis dar stovin­ čią pakilimo denyje. Jis negalėjo atsišvartuoti, kol jie visi ne­ grįžo į savo laivą. Eustisas atpalaidavo savo juodą kaklaryšį ir pagalvojo, kad turėtų pakeisti savo mėlyną uniformą kuo nors kasdieniškesniu. Nuskubėjęs į savo kajutę apačioje nusiėmė kepurę, nusi­ vilko švarką ir nusirišo kaklaryšį. Nepersivilkęs rusvai žalsvos spalvos marškiniais, ant baltų marškinių užsimetė neperšlam­ pamą striukę. Įėjo leitenantas Morhausas. - Norėjote mane matyti, kapitone ? Eustisas anksčiau neturėjo progos pasikalbėti su jaunuoju leitenantu iš Vašingtono, todėl apie Kudirką papasakojo jam tik dabar. - Ką apie tai manai ? - Manau, kad apie tai turėtų būti pranešta Vašingtonui, atsakė Morhausas.

13 SKYRIUS

Kudirka užlipo ant priekinių savo laivo turėklų, akimirks­ niu atgavo pusiausvyrą, įtempė kūno raumenis ir stryktelėjo beveik keturis su puse metro į erdvę Vigilant pirmagalio me­ talinės užtvaros link. Jis priminė šešėlį ištiestomis rankomis, siekiančiomis įsikibti į 1,5 m storio metalo tvorelę, pritvirtintą prie keturių stovų ant laivo pirmagalio. Tą akimirką jis atmetė nekenčiamą sistemą, kurioje glūdėjo pats, viskas, ką jis mylė­ jo, viskas, ką jis žinojo. Tą akimirką sistemoje, kuri reikalavo visiško paklusnumo, jis tapo grėsme, nusikaltėliu. Nesvarbu, kaip įvykiai susiklostys dabar, tačiau jis niekada nebebus toks, koks buvo iki šios akimirkos, nes jo veiksmai buvo atviro ne­ paklusnumo simbolis ir reikalavo bausmės. Sistemos egzistavi­ mas priklausė nuo visiško nuolankumo; ir tą sekundės dalį, kai liuoktelėjo keturis su puse metro tarp dviejų laivų, jis padarė didžiausią nuodėmę totalitarinėje sistemoje. Jis pareiškė savo laisvą valią. 172

G Ė D O S DIENA

Kudirka perlipo metalinę tvorelę, per dureles perbėgo prie­ kinę pertvarą, per liuką į valčių denį ir laiptais j viršų vairinės link. Jis visą popietę apžiūrinėjo Vigilant ir tiksliai žinojo, kur eiti. Vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas, leite­ nantas Lundbergas ir leitenantas Burkė apstulbo, kai jis užbė­ go laiptais j viršų. Pribėgo prie Pakoso, apkabino jį ir susijau­ dinęs išpyškino: - Draugai! Draugai! Ačiū jums! Paskui greitai apkabino Lundbergą ir Burkę ir vis kartojo: - Draugai! Draugai! Lundbergas pačiupo jį už rankos, nieko nesakęs nuvedė į vairinės galą ir atidarė siauras „stulpo“ dureles. Ten buvo vidi­ nės tuščiavidurio stiebo kopėčios, vedančios į stebėjimo aikš­ telę, ant jų vos tilpo vienas žmogus. Lundbergas įstūmė atbulą Kudirką ir uždarė duris priešais jo švytintį veidą. Durų saugoti pakvietė raumeningą, 190 cm ūgio raudonplaukį jūreivį Džo­ ną Foulį. Foulis buvo vienas įgulos narių, kurie pirmieji tą rytą išgirdo Kudirkos politinio prieglobsčio prašymą. Tuo metu Pakosas skubėjo į kapitono kajutę, kurioje Eustisas ką tik klausė Morhauso, ką, jo manymu, reikėtų daryti dėl per­ bėgimo. Pakosas laimingas įbėgo į kapitono kajutę, jam buvo linksma, jis pajuto palengvėjimą. Simas jau čia, jis saugus. -Jis čia! - susijaudinęs sušuko. - Kas čia? - apstulbintas atsakingojo karininko elgesio pa­ klausė Eustisas. 173

ALGIS RUK Š ĖN A S

- Perbėgėlis! - Kur jis yra? - Stulpe! - Ar kas nors matė jj peršokant ? - Nežinau, kapitone! - Verčiau paslėpk jį, - atsakė Eustisas. - Nuvesk jį į sargy­ bos bokštelio tualetą ir nieko prie jo neprileisk. - Taip, sere, - atsakė Pakosas. Jis kunkuliavo iš džiaugsmo. - Ir paskambink kapitonui Braunui, - pridūrė Eustisas. Jam staiga atlėgo, pasijuto išsekęs. Baigta. Viskas pavyko. Pakosas ėjo atgal į vairinę. - Kapitonas sako paslėpti jį sargybos bokštelio tualete, grįžęs pasakė Lundbergui. - Verčiau nuvesk jį ten, kad niekas nematytų. Tada atsakingasis karininkas nuskubėjo į radijo kabiną. - Kapitonas nori skubiai susisiekti telefonu su kapitonu Braunu, - atėjęs pranešė radistui. Kol radistas sujungė pokalbiui, jis atgavo kvapą. Telefonu susisiekti buvo sąlygiškai nesunkus, bet nuobo­ dus procesas, kol buvo sujungiama tiesiogiai su apygardomis ir atvirkščiai. Kateriai naudojosi savo radijo stotimis, o apygarda priimdavo ir perduodavo signalus per pakrančių apsaugos ra­ dijo stotį. Gelbėjimo centro kontrolierius leitenantas Rajanas gavo Vigilant prašymą ir paskambino kapitonui Braunui. Niekas 174

G Ė D O S DIENA

neatsakė. Tada Rajanas surinko žvalgybos viršininko trečio­ jo rango kapitono Kario numerį. Taip pat niekas neatsakė. Ir Braunas, ir Karis buvo pakeliui į namus. Braunas Rajanui nepasakė, kad vos tik gavęs žinią, jog per­ bėgėlis jau Vigilant laive, jis turi susisiekti su Taktikos ir navi­ gacijos centru. Dabar Rajanas pranešė Vigilant, kad nėra nei kapitono Brauno, nei žvalgybos viršininko Kario. Pakosas nedvejodamas paprašė radiotechniko susisiekti su admirolu Elisu. Tokį lemtingą sprendimą priėmė pats Pakosas, tačiau esant tokioms aplinkybėms Eustisas būtų tam pritaręs.1 Admirolas Elisas dėl ligos nedirbo, bet Pakosas gerokai po incidento teigė: „Dėl tokių mūsų veiksmų aš visiškai neabejo­ jau, o jeigu laivo vadas Eustisas abejojo, tai tikrai to neparodė“ Pakosas nežinojo, kad admirolas Elisas buvo tas žmogus, kurį kapitonas Braunas ketino apeiti tiesiogiai bendraudamas su Vašingtonu. Kadangi susijungimas su Elisu užtruks kelias minutes, leite­ nantas Pakosas nuskubėjo atgal į kapitono kajutę. Grįžęs rado laivo vadą Eustisą Gordonui ir Obolenskiui pasakojantį, kas atsitiko. Pakosas klausėsi, jis vis dar džiaugėsi dėl perbėgimo. Bet tada Obolenskis vienu sakiniu nuslopino tą džiugesį. - Be jokių abejonių, - dalykiškai dėstė vertėjas, - jis turi grįžti atgal. 175

ALGIS RUKŠĖNAS

Pažvelgus j ateitį aišku, kad toks Obolenskio požiūris buvo laikinas, galbūt jį lėmė visą dieną girdėti sovietų mandagumo pareiškimai amerikiečiams. Vėliau jis ir visi civiliai laikysis tvir­ tos pozicijos, kad Kudirkos grąžinti nereikia. Bet dabar leitenantas Pakosas pirmą kartą šią dieną apstul­ bo. Tas sakinys jį sutrikdė. Leitenantas nusiminė ir ėmė plūs­ ti save už tokį paauglišką džiūgavimą. Jis padarė išvadą, kad pareigūno iš Vašingtono jausmus, ko gero, temdo kokia nors tvirta logika. Pakosas staiga susigėdo, kad taip džiaugėsi Simo perbėgimu. - Man neatrodo taip akivaizdu, - Obolenskiui atrėžė Eustisas. Jo žodžiai vėl praskaidrino Pakoso nuotaiką. - Susisiekti su kapitonu Braunu mums nepavyko, - atgavęs ūpą pranešė Pakosas savo kapitonui, - todėl paprašiau radiotechniko paskambinti admirolui Elisui. - Puiku, - atsakė Eustisas, pamiršęs, kad Elisas dėl ligos ne­ dirbo. Tuo metu leitenantas Lundbergas nuo jūrlapių stalo paėmė segtuvą ir nuvedė Kudirką iš „stulpo“ vienu aukštu žemiau, į 02 lygį. Jūreivis Foulis ėjo iš paskos. Sargybinio bokštelis buvo galinėje laivo dalyje tiesiai po stiebu. Kambarėlis buvo tokio dydžio kaip degalinės tualetas. Kudirka tame mažame kambarėlyje su viena taburete ir praus­ tuvu praleis šešias su puse valandos. Vienintelis vaizdas, kurį 176

G ĖD O S DIENA

matys per iliuminatorių, tiesiai priešais stovintis Sovetskaja Litva, kuris staiga tapo grėsmingas ir bloga nešantis. 02 lygyje koridorius buvo apšviestas, bet laivo priekyje tam­ su, Lundbergo ir Kudirkos pokalbis tamsoje atrodė konspira­ cinis.2 - Kaip patekai j laivą? - įvedęs Kudirką j vidų paklausė Lundbergas. - Peršokai? Kudirka vis dar nesitvėrė džiaugsmu. Jis šypsojosi ir giliai kvėpavo, nuo susijaudinimo kilnojosi krūtinė. Vyras nesupra­ to, ko Lundbergas klausia. - Ar tu šokai? Šokai? - klausinėjo Lundbergas. Truputį pritūpęs ištiesė rankas į priekį ir mostelėjo, tarsi ką čiuptų. Šokai? Šokai? - Ak, - nušvito Kudirka. - Taip, taip, aš šokau. Aš šokau jūsų laivą. - Savo raštelyje buvo parašęs „aukštyn, žemyn“, nes nežinojo žodžio „šokti“. Atkartodamas Lundbergo pritūpimą pakartojo naująjį žodį ir parodė šuolį: - Aš štai taip šokau laivą. - Aš leitenantas Duglas Lundbergas. Antrasis kapitono pa­ dėjėjas, - kalbėjo rodydamas į save. - Kas tu? Kudirka ranka parodė į segtuvą, Lundbergas padavė jį kar­ tu su valdišku tušinuku. Kudirka pakėlė jį virš kairiojo peties ir ėmė rašyti. Lundbergas pagalvojo, kad jo pastangos bepras­ miškos, apverstas šratinukas nerašo, bet maloniai nustebo, kai Kudirka baigė. Ant popieriaus lapo tvirta rašysena parašyta: 177

ALGIS RUKŠĖNAS

„Simas Kudirka“ ir adresas Lietuvoje, Klaipėdoje. Lundbergas žavėjosi Rytų Europos stiliaus braižu, jam buvo labai gražu. Gestais ir iš susijaudinimo trūkinėjančia anglų kalba Ku­ dirka papasakojo Lundbergui, kodėl jis pabėgo. Lundbergas paskui prisiminė, kad tuo metu jis pasakė nedaug: „Jis man sakė perbėgęs todėl, kad jo prastas butas, kad įstrigo nešva­ riuose, bjauriuose darbuose... Man susidarė įspūdis, kad jis dir­ bo kažkam, ko nemėgo. Jie skyrė jamvisą tą bjaurastį.“Kudirka iš karto patiko Lundbergui: „Jis atrodė protingas ir norintis bendrauti.“ Jiems kalbantis atėjo laivo vadas Eustisas ir leitenantas Morhausas. Kapitonas priėjo prie Kudirkos, šis jį apkabino. Eusti­ sas buvo nepratęs prie tokio vyriškų jausmų demonstravimo ir šiek tiek suglumo. - Ak, kapitone, kapitone, dėkoju jums! - apkabindamas Eustisą sušuko Kudirka. Eustisas nusišypsojo ir atsitraukė. Jis nuoširdžiai džiaugėsi dėl Kudirkos. Sis nesiliovė dėkojęs, jie vienas kitam daugiau nieko nepasakė. Kapitonas su leitenantu Morhausu grįžo į vairinę, Kudirka liko uždarytas pirmagalyje, jį saugojo jūrininkas Foulis, o ne­ toliese sukinėjosi leitenantas Lundbergas. Siek tiek tolėliau, tame pačiame koridoriuje esančiame ko­ munikacijų centre, radiotechnikas vis bandė gauti iš Bostono patvirtinimą, kad gavo 14.23 siųstą Vigilant pranešimą, kuris 178

G ĖD O S DIENA

jau buvo pasenęs. Kai tik radiotechnikas įdėjo j siųstuvą kitą juostelę, Bostonas pranešė „Laukite“ ir perdavė, jog apygarda turi jiems pranešimą. Radiotechnikas palaukė ir po kelių mi­ nučių gavo eilinį pranešimą apie orus. Jis vėl paprašė patvir­ tinti apie Vigilant pranešimą, bet Bostonas paprašė palaukti kitų Vigilant laivui siunčiamų pranešimų. Radiotechnikas laukė. Vairinės laiptų viršuje pasisukęs laivo vadas Eustisas per galinį langą pastebėjo, kad trys sovietai vis dar ant pakilimo denio. „Kodėl jie taip užtruko?“ - sunerimo, akimirksnį pagalvojo iš­ plaukti palikęs juos laive. Bet tuojau pat atmetė tokią mintį. Jie būtų vertinami kaip įkaitai, o tarptautinio konflikto Eustisas visiškai nenorėjo. Trys sovietai atrodė pasiruošę persikelti, bet Eustisas įtarė, kad jie žino, jog pabėgo vienas jų žmogus. Jis skubiai nusileido laiptais į komunikacijų centrą. Tele­ fono ryšys su admirolu vis dar buvo nesutvarkytas, tad jis vėl nuėjo pas Kudirką. Tuo metu leitenantas Rajanas Gelbėjimo koordinavimo centre surinko admirolo Eliso namų numerį. Atsiliepė jo žmo­ na. Jų pokalbis buvo įrašytas į magnetines juosteles apygardo­ je.3 - Čia leitenantas Rajanas. Ar galėčiau pasikalbėti su admi­ rolu? - Minutėlę palaukite. 179

ALGIS RUKŠĖNAS

- Admirole, čia leitenantas Rajanas iš Gelbėjimo koordina­ vimo centro. Atsiprašau, kad trukdau, bet negalėjau susisiekti nei su kapitonu Braunui, nei su trečiojo rango kapitonu Ka­ riu, todėl Vigilant atsakingasis karininkas nori pasikalbėti su jumis. - Rajanas paprašė admirolo likti prie telefono, kol pa­ skambins j radijo stotį ir paprašys konferencinio pokalbio su Elisu. Tada paskambino į radijo stotį. - Čia ponas Rajanas, ar jūs pasiruošę telefono ryšiui ? Radijo stotis patvirtino. - Gerai. Aš palauksiu ir surinksiu admirolo numerį, - kal­ bėjo Rajanas. - Taip, sere, aš pasiruošęs ryšiui, - pranešė radijo stoties operatorius, sakydamas, kad radijo ryšys su Vigilant veikia. Rajanas vėl surinko admirolo Eliso numerį ir pranešė, kad viskas parengta. - Gerai, - atsakė Elisas. Ryšys buvo užmegztas. - Pakrančių apsaugos kateri Vigilant, čia Bostono pakran­ čių apsauga, baigiau, - kreipėsi Rajanas. - Taip, sere, tai Bostono radijas. - Gerai, mes pasiruošę radijo ryšiui, - pranešė Rajanas. - Taip, sere, palaukite. Kateri Vigilant, Bostono radijas. - Bostono radijau, kateris Vigilant, - leitenantas Lundbergas priėjo prie mikrofono ir atsiliepė. 180

G ĖD O S D IEN A

- Čia Bostono radijas. Pokalbio laukia apygardos viršinin­ kas. Ar jūs pasiruošę telefono ryšiui ?Baigiau. - Bostono radijau, kateris Vigilant, - pakartojo Lundbergas. - Šią akimirką atsakingasis karininkas negali dalyvauti ra­ dijo pokalbyje. Tačiau tikiuosi, kad netrukus padėtis pasikeis ir jis dalyvauti galės. Ką manote? Baigiau. - Lundbergo ben­ dravimo stilius buvo panašus j daugelio kariškių stilių. Kalbėjo netiesiogiai, techniškai ir kartojo daugžodžių. Jis ką tik pasakė, kad Eustisas yra su Kudirka ir prie mikrofono prieis netrukus. - Čia Bostono radijas. Priėmiau, - operatorius pranešė lei­ tenantui Rajanui, kad po minutės radijo ryšys bus parengtas. Rajanas ir radijo operatorius dar kartą persimetė keliomis frazėmis, o Lundbergas nuėjo pakviesti laivo vado Eustiso. Įsiterpė admirolas Elisas: - Kateri Vigilant, čia Bostono pakrančių apsauga, admiro­ las Elisas laukia ryšio, baigiau. Eustisas priėjo prie mikrofono. - Bostono radijau, kateris Vigilant. Baigiau. - Ralfai? - paklausė admirolas. - Čia kateris Vigilant. Kalbėkite, admirole, baigiau. - Kalbėk Eustisai, - atkirto Elisas. Vigilant kapitonas papasakojo admirolui Elisui apie padėtį. - Mes vis dar šalia sovietų laivo. Mūsų laive yra žmogus, pabėgęs iš Sovietų Sąjungos laivo. Mes manome, kad jie žino apie jo perbėgimą. 181

ALGIS RUKŠĖNAS

Manydamas, kad trys sovietai iš laivo jau iškelti, Eustisas tęsė: - Jų žmonių denyje nebėra. Mes pasirengę išplaukti, - pa­ kartojęs Kudirkos prašymą Pakosui ir Lundbergui, pridūrė: - Kalbant apie šiandieninę politinę situaciją, galima sakyti, jog ji buvo sėkmingesnė, nei paskutiniosios valandos įvykiai, baigiau. - Susijaudinęs Eustisas klaidingai sudėliojo sakinį, bet turėjo omenyje, kad nepaisant perbėgimo, susitikimas buvo sėkmingas. Tiesą sakant, Eustisas nežinojo, kaip praėjo susitikimas, nes didesnę laiko dalį jame nedalyvavo; jis palygi­ no sėkmę su bendru tarptautiniu šios popietės linksmumu. - Ar laive žino, kad jis yra jūsų laive? - pasiteiravo admiro­ las. - Jei ne, manau, kad turi sužinoti, baigiau. - Bostono radijau, čia Vigilant. Priėmiau. Manau, jog jie įtaria, kad iš laivo pabėgo žmogus ir kadjis yra Vigilant katery­ je. Tačiau neišreiškė konkretaus noro jį susigrąžinti, baigiau. - Čia Bostonas, - kalbėjo Elisas. Jis išdėstė Eustisui priežas­ tis, kodėl nori, kad perbėgėlis būtų sugrąžintas. - Atsižvelgdami į dabartinius susitarimus ir nenorėdami sugadinti mūsų susitarimų dėl žvejybos situacijos, manau, turi­ me jiems pranešti. Jeigu jie nenorės jo pasiimti, palikite jį laive, kitaip - grąžinkite, baigiau. - Bostone, čia Vigilant. Priėmiau, - patvirtino Eustisas. Patikrinsime, ar jie žino, kad vyras yra mūsų laive, ir ar nori, 182

G ĖD O S DIENA

kad būtų sugrąžintas j sovietų plaukiojančią bazę. Jei jokių ženklų, jog žino, kad jis laive, arba noro jj susigrąžinti nesu­ lauksime, mes išplauksime, o jis liks mūsų laive. Eustisas tęsė: - Jeigu jie norės jj susigrąžinti, sugrąžinsime žmogų į plau­ kiojančią bazę. Jeigu jis norės mums išplaukiant iš plaukio­ jančios bazės peršokti j Vigilant, mes pabandysime jj priimti ir susigrąžinti iš plaukiojančios bazės, tada lauksime tolesnių nurodymų, baigiau. Eustisas jau aptarinėjo įsakymą. Elisas pritarė procedūrai, bet įspėjo: - Jeigu vyras įšoks į vandenį, leiskite rusams pirmiesiems bandyti jį ištraukti. Neleiskite jam nuskęsti. Jeigu jie jo ne­ trauks, ištraukite jūs, baigiau. - Bostono radijau, čia kateris Vigilant. Priėmiau. Eustisas vylėsi, kad jeigu turės grąžinti Kudirką, šis pakeliui pabėgs, o tada klausimo, kas pirmas jį paims, nekils. Apie tai pasakė admirolui Elisui. - Kadangi rusų laivas bus išmetęs inkarą, o mes jau išplau­ kę, manyčiau, jog būtų išmintinga ištraukti vyrą iš vandens, baigiau. Elisas dar kartą įspėjo. - Įsitikinkite, kad neužkirsite jiems kelio. - Admirolas tie­ siog norėjo, kad sovietai susigrąžintų Kudirką. Jis nepritarė dezertyravimui. 183

ALG IS R U K ŠĖNAS

- Bostono radijau, čia Vigilant. Priėmiau. Mes išplauksime ir laikysimės jūsų patarimo pagal situaciją. Baigiau. - Čia Bostonas. Priėmiau. Sėkmės. Atsijungiu. - Elisas, kalbėdamas su atsakinguoju karininku, retai vartodavo žodį „sėkmės“, bet tą kartą pavartojo. Admirolo Eliso ir laivo vado Eustiso pokalbis buvo trans­ liuojamas reguliariu jūros dažniu, kurio nuolat klausydavo žmonės iš Niu Bedfordo, nes jų vyrai ar tėvai buvo žvejai. Jo klausėsi Niu Bedfordo transliuotojas. Pokalbio taip pat klau­ sėsi ir Sovetskaja Litva radiotechnikas. Telefono ryšys su Vigilant baigėsi, bet admirolas Elisas ir leite­ nantas Rajanas liko prisijungę. - Rajanai? - paklausė Elisas. Juostelės vis dar įrašinėjo jų balsus. - Taip, sere, admirole. - Jeigu dar ką nors apie tai sužinosi, pranešk man. Verčiau susisiek su kapitonu Braunu ir papasakok jam apie šį pokalbį. - Taip, sere. Bandysiu. Kai su juo susisieksiu, informuosiu. - Netrukus jis bus namuose. - Supratau, sere. - Manau, kad šis reikalas gali tapti komplikuotas, - spėlio­ jo Elisas. - Net nežinau... - Sutinku, sere. Panašu į tai. 184

G ĖD O S DIENA

- Problema ta, kad jie neturėjo įsileisti jo į laivą, - pareiškė admirolas. - Aha, - tarsi išsisukinėdamas atsakė Rajanas. - Kita vertus, tai būtų buvę nelengva, - svarstė Elisas, paskui pridūrė: - Šiaip ar taip, pranešk man apie tolesnius įvykius. - Taip, sere, pranešiu. - Gerai. - Labanakt. Vigilant laive Džonas Bertas apie perbėgimą sužinojo iš jūrei­ vio. Tuo metu jam tai neturėjo didelės reikšmės, jis tik buvo pasakęs žmonai, jog grįš namo šeštą valandą, o dabar pranešė, kad grįš truputį vėliau. Kai Robertas Briezė pastebėjo, kad trys sovietai atsisako palikti laivą, nuėjo į vairinę pažiūrėti, kas vyksta. Vairinė buvo pilna karininkų. Taip pat priėjo du žvejybos įmonių pareigū­ nai. Briezė paklausė Obolenskio, kas vyksta. -Jūreivis iš rusų laivo prašo politinio prieglobsčio, - paaiš­ kino Obolenskis. - Su juo kalbėjosi kapitonas Eustisas. Briezėvisiškai nenustebo, kad kažkas norėjo pabėgti. Jis įta­ rė, kad jo ženklą gali priimti kiti ir taip pat bandyti peršokti. Palengva visi civiliai ir keli karininkai susirinko prie ka­ pitono kajutės. Hovardas Nikersonas apie įvykį sužinojo įei­ damas vidun. Apie tą naktį jis pasakojo mažai, nes teigė, jog nebuvo įvykio liudininkas. Nikersonas sakė jautęsis bejėgis ir 185

ALG IS RUKŠĖNAS

negalintis nieko paveikti: „Karinėje situacijoje blogiausia būti civiliu.“ Vyrams kalbantis kapitono kajutėje, vidun įėjo Ivanas Burkalis, vyras pilku megztiniu ir jų vertėjas. Jie atrodė pikti, bet tylėjo. Visi trys susėdo ant sofos šalia dešiniojo borto sienos, jie akivaizdžiai planavo likti. Stovėjusieji Pakosas, Gordonas ir Obolenskis susėdo ant kėdžių priešais juos. Vyrai žiūrėjo vieni į kitus iš priešingų kajutės pusių, nė vienas nepratarė nė žodžio. Kajutė atrodė kaip patogiai apstatytas motelio kamba­ rys, išklotas ryškiu kilimu, su sofa, kėdėmis, lempomis. Kajutė­ je vyravusios spalvos kontrastavo su vyrų nuotaika, po sovietų pasirodymo vyrai buvo baimingai nusiteikf. Jie sėdėjo tyloje. Obolenskis pagaliau išskubėjo ieškoti laivo vado Eustiso, netrukus paskui jį išėjo leitenantas Pakosas. Atsakingasis karininkas įėjo į komunikacijų centrą tada, kai Eustisas baigė kalbėtis su admirolu Elisu. Jis trumpai papasakojo Pakosui, ką sakė admirolas Elisas. Nei Eustisui, nei Pakosui įsakymas nepatiko. Nė vienam nerei­ kėjo sakyti, kaip jaučiasi. Abu instinktyviai jautė, kad Kudir­ kos sugrąžinimas - netinkamas sprendimas. - Kapitone, sovietai dabar jūsų kajutėje, bet nė vienas neiš­ tarė nė žodžio. - Polai, parenkite švartavimosi postus. Aš grįžtu pas perbė­ gėlį, pažiūrėsime, ką galime padaryti. 186

G Ė D O S DIEN A

Kartu su leitenantu Lundbergu jie nuėjo prie sargybos bokštelio, Lundbergas nusileido laiptais žemiau į valčių denį stebėti atsišvartavimo. Laivo vadas Eustisas akimirką dvejojo už durų svarstyda­ mas, ką pasakys Kudirkai. Kai švilpuku per garsiakalbius buvo sušaukti visi švartavi­ mosi postai, prie liuko stovintis leitenantas Lundbergas pa­ stebėjo kelis žmones iš Sovetskaja Litva, rodančius į Vigilant pirmagalį. „Jie turbūt matė, kaip jis nušoko“, - pagalvojo ir pažvelgė į tą vietą, kur jie rodė. Beveik keturių su puse metrų šuolis jam atrodė nesuvokiamas. Jis net spėliojo, kad Kudirka, ko gero, nepasiekė turėklų, bet įsikibo į valties virvę* ir prisi­ traukė į laivą. Stebėdamas sovietus neabejojo, kad Kudirka už­ šoko tiesiai ant turėklų. Jis pasakojo: „Šuolis buvo fantastiškas. Nemanau, kad aš būčiau taip sugebėjęs? Šuolis nuo Sovetskaja Litva turėklų buvo nukreiptas į viršų, jamprireikė nevilties pa­ gimdytos energijos. Lundbergas dar šiek tiek pastovėjo žiūrėdamas į dabar jau visą apšviestą Sovetskaja Litva. Laivo šviesos spindėjo tamsoje. Vigilant priešingai - buvo tamsu. Degė tik švartavimosi švie­ sos, nuo naktinių denio šviesų blausiai raudonai švytėjo ko­ ridoriai. Denį čaižė žvarbus, penkiolikos mazgų (27,78 km/ vai. - vert. past.) vėjas, norėdamas šiek tiek apsisaugoti Lund*Valties virvė - virvė, kabanti nuo valties pirmagalio ir naudojama vilkiniui ar sutvirtinimui. 187

ALGIS R U K Š ĖN A S

bergas susigrūdo rankas į kišenes, dengdamas kaklą, pakėlė pečius. Vyras laukė atsišvartavimo. Detalės priklausė nuo sto­ čių, bet niekas įsakymo atsišvartuoti neperdavė. Jis stovėjo ir dar kelias minutes žiūrėjo į kitame laive besikalbančius ir vis rodančius žmones. Tada vėl grįžo į tą vietą, iš kurios matėsi sargybos bokštelis. Radiotechnikas vis dar nesėkmingai bandė susisiekti su Bos­ tonu dėl 14.23 vai. pranešimo patvirtinimo. Po 17.29 katerio komunikacijų centrą pasiekė kitas pranešimas apie orus, eilinis pranešimas apie žvejybinę delegaciją ir apie Vigilant dešiniojo borto motorinę valtį, kuri buvo palikta remontuoti Portlande. Po dar kelių eilinių pranešimų iš Bostono radiotechnikas dar kartą pabandė susisiekti, bet šį kartą susidūrė su techniniais siųstuvo sutrikimais. Praeis dar keturiasdešimt penkios minu­ tės (18.38), kol apygarda pagaliau patvirtins gavusi 14.23 vai. Vigilant pranešimą. Pusę šešių kapitono kajutė buvo pilna žmonių; tarp delegatų įsimaišė dar daugiau karininkų. Burkalis ir vyras pilku megzti­ niu vis dar sėdėjo ant sofos prie sienos. Bet jų vertėjas perėjo į kitą pusę ir atsisėdo šalia Berto. Jis atrodė labai ramus. Kažkas įjungė televizorių, ekraną nušvietė pranešimai apie futbolo rungtynes. Niekas nekreipė dėmesio, todėl netrukus 188

G Ė D O S DIEN A

kažkas jį išjungė. Vyras pilku megztiniu ir Burkalis šnibždėjo­ si, o amerikiečiai kalbėjosi tarpusavyje pusbalsiu. Bertas ir sovietų vertėjas užmezgė neįpareigojantį pokalbį. - Aš esu mokytojas, - su ryškiu akcentu pasisakė vertėjas. - Ak, taip? - atsakė Bertas. - Aš laivyno mokytojas. Keliauju iš vieno laivo į kitą ir mo­ kau. Henrikas Baltrūnas, kaip ir Kudirka, buvo lietuvis. Jis šiek tiek papasakojo Bertui apie savo profesiją, bet nieko asmeniš­ ka. Prie jų priėjo Briezė. Jam natūraliai buvo įdomus žmogus, atvykęs iš šalies, kuri ribojasi su jo gimtąja Latvija. Nė vienas iš trijų neužsiminė apie perbėgimą, pokalbis greitai nuslopo. Po kelių minučių Bertas pasisuko į Briezę ir grubiai sumur­ mėjo: - Kas čia vyksta? Kada mes plauksime namo? - Nežinau, - Briezė jau ėmė jaudintis. Jis sakė savo šeimai grįšiąs apie septintą. O dabar jau aiškiai matyti, kad tikrai vė­ luos. - Mes turime išplaukti, sugrąžinti tuos vyrukus atgal ir par­ vežti perbėgėlį į namus, - pareiškė Bertas. / Briezė pritarė. Burkalis vis dar kalbėjosi su vyru pilku megztiniu. Obo­ lenskis pasiklausė, bet nieko nesuprato. Burkalis buvo rusas, visą dieną sovietai kalbėjo šia kalba. Bet dabar tuodu kalbėjosi 189

ALGIS RUK Š ĖN A S

lietuviškai. Obolenskiui tapo aišku, kad jie nenori, jog jis su­ prastų, apie ką jie kalbasi. Jie kažką planavo, arba, tiksliau, visiems esantiems buvo aiš­ ku, kad vyras pilku megztiniu - saugumietis - kažką planuoja. Pritariamai linktelėjęs Burkalis atsistojo ir priėjo prie Obolenskio, šalia jo stovėjo Gordonas ir leitenantas Morhausas. Jis atsistojo priešais JAVvertėją ir liūdnai pasakė: - Vienas mūsų jūreivių pasigėrė ir yra jūsų laive. Jis tikriau­ siai kalbasi su amerikiečiais. Prašau suorganizuoti paiešką ir jį sugrąžinti. Obolenskis išvertė pastabą kitiems. Leitenantas Morhau­ sas išskubėjo iš kajutės ieškoti laivo vado Eustiso. Kiti kajutėje buvę amerikiečiai priėmė Burkalio žodžius ciniškiau ir nekrei­ pė į juos dėmesio. Už kajutės jūreivis pasakė leitenantui iš Vašingtono, kad kapitonas yra su perbėgėliu, Morhausas nuėjo į vairinę, kur buvo matęs leitenantą Pakosą. Jis pranešė, ko ką tik kajutėje paprašė laivyno vadas. - Ar turėčiau įsikišti ir pasakyti kapitonui? - paklausė Morhausas. - Ne. Verčiau palaukite, kol jis išeis, - pasiūlė Pakosas. Pakosas nenorėjo, kad jis tokiu absurdišku prašymu truk­ dytų kapitoną. Jis stebėjo perbėgėlį visą dieną, mažiau nei prieš valandą kalbėjosi su juo akis į akį ir žinojo, kad Burkalio pareiškimas yra melagingas.

14 SKYRIUS

Kai viskas atrodė puiku, laivo vadas Eustisas susidūrė su di­ džiule dilema. Jj nustebino admirolo Eliso įsakymas sugrąžinti perbėgėlį, jis manė, jog tai neteisinga. Delsdamas už kamba­ rėlio durų sau pasakė, kad įsakymas dviprasmiškas. Jis vis tiek nugabens perbėgėlį į Niu Bedfordą. Jūrininkui Fouliui nuo durų pasitraukus, Eustisas jas atida­ rė. Kapitonas ir perbėgėlis tyloje žvelgdami vienas į kitą susi­ tvardė. Tada Kudirka, jo kūnas vis dar virpėjo nuo susijaudini­ mo, dar kartą padėkojo jam už išgelbėjimą. Siek tiek sutrikęs dėl Kudirkos emocingumo Eustisas žinojo, kad negalės sugrą­ žinti perbėgėlio. Jis paklausė Kudirkos, kas jis toks ir kokios jo pareigos so­ vietų laive.1 Pokalbis truko pusvalandį, bet Eustisas vėliau pasakojo, kad iš to pokalbio prisimena labai nedaug, tačiau Kudirkos 191

ALGIS R U K ŠĖNAS

vaizdas ilgai neišdils iš kapitono atminties. Skausmas ir paže­ minimas - įsakymas, tapęs iššūkiu moraliniam kapitono au­ klėjimui - ir laiko tėkmė, kuri apgaubs migla su Kudirka pra­ leistas akimirkas. Simas Kudirka pasisakė Eustisui savo pavardę ir tai, kad sovietų laive buvo radijo operatorius. Kalbėjo, kad yra iš Lie­ tuvos. Iš marškinių kišenės išsitraukė krūvelę dokumentų ir delno dydžio užrašų knygelę. Peržiūrėjęs juos - dokumentus, kurie įrodė jo egzistavimą, - padavė laivo vadui Eustisui. Ka­ pitonas peržvelgė juos, tačiau perskaityti negalėjo. Atvertė nuotrauką. Į jį žvelgė prieš kelerius metus nufotografuotas Kudirka. Dabar Kudirkos plaukai buvo praretėję, jis atrodė iš­ sekęs, veidas daug liesesnis, bet vis tiek Eustisas manė, kad jam maždaug trisdešimt penkeri. Perbėgėlis peržvelgė kitus popierius ir rado maždaug tris­ dešimtmetės moters nuotrauką. Moteris buvo graži, trumpais plaukais, bet atrodė apsimestinai kukli. Jos lūpų kampučiai buvo pakelti šypsenai. Kudirka pasakė, kad tai jo žmona ir kad jie turi du vaikus. Kudirka kėlė Eustisui pagarbą. Jis žinojo labai nedaug, ta­ čiau vis dėlto jautė jam simpatiją ir užuojautą. Pats būdamas mylintis vyras ir turėdamas du vaikus Eustisas prisiminė pagal­ vojęs: „Kaip galėjo žmogus palikti šeimą ir visą gyvenimą, kaip jam dabar seksis?.. Nusprendęs taip pasielgti ir žinodamas, kaip tai atsilieps jo šeimai, jis man padarė labai didelį įspūdį.“ 192

GĖDOS DIENA

Vigilant kapitonas pervertė ir kitus Kudirkos dokumentus, tačiau nieko nesuprato. Grąžindamas dokumentus Eustisas pasakė: - Jie žino, kad esi laive. Trys jūsų žmonės vis dar sėdi mano kajutėje. Kudirkos džiugesys išgaravo, jo veidas tapo niūrus. - Nesugrąžinkite manęs! Nesugrąžinkite manęs! Jie mane nužudys! Jie mane nužudys! - kartojo pirštais spausdamas sau gerklę. - Jie mane nužudys! Jie mane nužudys! Ten mano gyveni­ mas baisus! - sušuko Kudirka. Įpykęs Eustisas prisipažino nežinąs, ką daryti. Jis paaiškino Kudirkai admirolo Eliso įsakymą ir pridūrė, kad jeigu jis iššok­ tų už borto, valtis būtų pasiruošusi jį ištraukti. - Aš iššoksiu! Aš iššoksiu! - susijaudinęs Kudirka kartojo naujai išmoktą žodį. -Jūs mane išgelbėsite, tiesa? Taip, Eustisas jį išgelbės. Pasakė, kad valtis jo lauks. Eustisas vėliau vengs tiesiai atsakyti, ar iš tikrųjų skatino Kudirką šokti į vandenį, kad galėtų apeiti gautus įsakymus. Žmogaus gelbėjimas iš vandens buvo vertinamas kaip apsėdi­ mas, be to, visiems dalyvavusiems karininkams šlapias perbė­ gėlis skyrėsi nuo sauso perbėgėlio. Eustisas niekada nepasakys liepęs Kudirkai šokti per bortą, nes „taip būčiau sukėlęs pavojų laive esantiems žmonėms [atliekantiems tarnybą], bet neabe­ 193

ALGIS RUKŠĖNAS

joju, kad žmonės tai suprato“. Iš tiesų tokia taktika niekam nebuvo pavojinga, išskyrus patį vadovaujantį karininką Eustisą. Tačiau jis tą temą aptarinėti vengė, nes nenorėjo išduoti karininkų, kurie toleruodami subordinacijos nesilaikymą jam pritarė. Vėliau ta tema buvo iškelta liudijant tyrimo taryboje, o Eustisui labiau pakenkti nei jau pakenkta nebuvo galima. Nekalbėti apie tai netikslinga, nes, moraline prasme, ji kalba Eustiso naudai. Gordonas, Obolenskis, Briezė ir pats Kudirka vėliau kalbėdamiesi su Obolenskiu patvirtino, jog Eustisas lie­ pė perbėgėliui šokti per bortą, kad amerikiečių valtis galėtų jį ištraukti. Praėjus keliems mėnesiams, kapitonas apklausoje pats viską atsargiai papasakojo. Pasakęs Kudirkai, kad valtis bus paruošta, Eustisas kažkam įsakė paruošti Simui gelbėjimosi liemenę, o leitenantui Lundbergui davė nurodymus paskambinti į Gei Hedo pakrančių apsaugos stotį ir užsakyti 13,4 m patrulinę valtį. Kapitonas nelaukė apygardos leidimo, kurio jis paprašė savo 14.23 vai. pranešime - to pranešimo apygarda dar negavo. Apsivilkęs gelbėjimosi liemenę Kudirka tapo dar panašes­ nis į bėdon pakliuvusį žmogų. Susigūžęs blausiame kambarė­ lyje kapitonui dar šį tą apie save papasakojo. Abu turėjo kai ką bendra, nežymūs dalykai tokiomis aplinkybėmis sutvirtino jų trumpą draugystę. Abu beveik to paties amžiaus - Eustisas trisdešimt septynerių, Kudirka keturiasdešimt vienerių, bet at­ 194

G ĖD O S DIENA

rodė daug jaunesnis, abu turėjo po du vaikus ir buvo kilę iš jū­ reivių šeimų. Abu buvo krikščionys, tačiau augo skirtingomis sąlygomis, tai patvirtino jų susitikimas tokiomis dramatiško­ mis aplinkybėmis. Eustisas vėliau pasakojo: „Jis tikrai didžiąją laiko dalį kal­ bėjo, koks laimingas čia būdamas. Neprisimenu, kad būtų kal­ bėjęs, jog patyrė politinę priespaudą ar turėjo politinių proble­ mų, nors jo rūpinimasis savimi akivaizdžiai rodė, kad ne viskas gerai!' Per tą pusvalandį Eustisas įsitikino, kad perbėgėlio ketini­ mai nuoširdūs ir nepadiktuoti impulso. Tai suvokus kapitonui tapo dar sunkiau priimti liūdniausią savo gyvenime sprendi­ mą. Tuoj po šeštos Eustisą pakvietė prie radijo. Leitenantas Rajanas iš gelbėjimo koordinavimo centro inicijavo telefoninį pokalbį su Vigilant. Skubėdamas Eustisas susidūrė su leitenantu Morhausu, šis papasakojo, kad sovietai tvirtina, jog vienas jų jūreivis pasigėrė ir atsidūrė Vigilant laive, jie norį jį susigrąžinti. Eustisas ne­ kreipė dėmesio į pranešimą ir nuėjo prie siųstuvo į komunika­ cijų centrą. - Kateri Vigilant, Bostono radijas, - pranešė operatorius. Jo balsą kapojo trukdžiai. - Bostono radijau, čia kateris Vigilant. Jūs trakinėj ate, bet suprasti įmanoma, baigiau.

15 SKYRIUS

Šeštą valandą vakaro kapitonas Braunas priėjo žvyruotą taką j namus. Kuklus pilkos spalvos namelis įsitaisęs tarp j vande­ nyną atsigręžusių medžių guoto, Vakarinės Žvaigždės įvažiavi­ me Glosteryje. Į rytus driekėsi didžiulis žemės plotas, kuriame stovėjo akmeninė pilis - Hamondo muziejus, turtingas vidu­ ramžių istorijos lobynas bei riterių amžiaus ir asmeninės gar­ bės atspindys. Brauno namus buvo persmelkusi jo meilė jūrai ir tarnybai. Medinė lentelė su užrašu „Sveiki atvykę į laivą“ kabojo kai­ riojoje pagrindinio įėjimo pusėje šalia dengto perėjimo tarp namo ir garažo. Viduje per didžiulius langus atsivėrė puikus vaizdas į uolėtą jūros pakrantę. Šviesūs baldai ir stori kreminiai bei žali kilimai suteikė prabangos. Laiką skelbė švelnus laivo varpelis, kuris jam įeinant išmušė šeštą. Visur jautėsi dėmesys detalėms ir geram skoniui. Braunas savo namą vadino „Halcio196

G Ė D O S DIEN A

nu“. Pavadinimas buvo užrašytas medinėje lentelėje virš durų ir reiškė ramybę, tylą, laimingą interliudiją. Apačioje poilsio kambarys su ženklu ant durų „Kapitono patalpos“ buvo Brauno prieglobstis. Jis taip pat ne be pagrin­ do siejosi su jūra. Jo tėvas pradėjo šeimos tradiciją tarnauti pakrančių apsaugoje. Poilsio kambario sieną puošė balta uni­ forma vilkinčio natūralaus dydžio tėvo paveikslas. Ant ša­ lia durų stovinčio stalelio lempa apšvietė spalvotą kapitono Brauno, įšventinančio savo sūnų j pakrančių apsaugą, nuo­ trauka. Braunas 1942 metais baigė Pakrančių apsaugos akademiją. Po dvejų metų kelionių jūromis jis pradėjo mokytis skraidyti ir tapo aviatoriumi. Jį paskyrė į aviacijos stotį/Seileme, Masa­ čūsetse, čia tarnavo iki 1946 metų. Nuo 1946 iki 1947 metų leitenantas Braunas buvo Tarptautinės ledo patruliavimo tarnybos, veikiančios iš Niufaundlando, narys. Daug kartų gelbėjimo ir paieškos operacijose jam teko pakliūti į mirtinai pavojingas situacijas. Iš Belgijos oro lainerio sudužimo vietos jis išgelbėjo aštuoniolika žmonių, už tai jam buvo įteiktas oro pajėgų medalis už „pagyrimo vertus laimėjimus“. Atsidėkoda­ ma Belgijos vyriausybė suteikė jam Leopoldo ordino riterio vardą. Nuo 1947 iki 1952 metų Braunas Rytų pakrantėje ir prie Didžiųjų ežerų tarnavo aviatoriumi, per tą laiką tapo vyres­ niuoju leitenantu. 197

ALG IS RUK Š ĖN A S

Po ilgų skraidymo metų neišvengiamai atėjo nuovargis dėl amžiaus, be to, reikėjo užleisti vietą jaunesniems, todėl Brau­ nas buvo perkeltas j trečiąją kategoriją - tapo administrato­ riumi žemėje. Pirmosios jo pareigos štabe - devintosios apy­ gardos paieškos ir gelbėjimo operacijų vadas Ohajo valstijoje, Klivlande. Vėliau Braunas vieną po kito keitė postus Operacijų skyriuje ir štabe. 1964 metais gavo kapitono laipsnį, nuo 1966 metų tarnavo vyriausiuoju Bostono grupės karininku, vėliau tapo pirmosios apygardos operacijų viršininku, o 1970. metų birželį - vos prieš penkis mėnesius - admirolui Elisui paval­ džiu štabo viršininku. Dabar jis ėjo viršininko pareigas. Po minutės telefono skambutis įpainios jį į didžiausią krizę visoje karjeroje. Brau­ nas įžengė į savo namus. Jo žmona Ana - liekna tamsiaplaukė moteris - laukė su naujienomis. Ji iš ilgametės patirties žinojo, kad Gelbėjimo koordinavimo centro skambutis į namus yra svarbus. Kai ji pasakė, kad skambino leitenantas Rajanas, Braunas iš karto suprato, kokiu reikalu. Nenusivilkęs apsiausto nuskubėjo prie telefono ir paskambino į Gelbėjimo koordinavimo centrą. Ramybė baigėsi. Atsiliepė leitenantas Rajanas, jų pokalbis su Braunu buvo įrašytas Gelbėjimo koordinavimo centre. - Taigi, - pranešė Rajanas. - Šiuo metu vyras yra Vigilant kateryje, o rusai pasirengę atsišvartuoti. 198

G Ė D O S DIEN A

Jis persakė Eustiso pranešimą, kad rusų Vigilant nebėra, no­ rėdamas įsitikinti, jog jo žodžiai įrašyti, dar kartą pakartojo. - Ant denio nieko nėra, o jie pasiruošę atsišvartuoti. Atro­ dė, kad rusai žino, jog vyras yra laive, bet neišreiškė jokio noro jį susigrąžinti. Admirolas liepė užtikrinti, kad rusai sužinotų apie perbėgimą. Ir jiems pateikus prašymą, mes žmogų turime sugrąžinti. - Taip, - patvirtino Braunas. - O tada, jeigu jis grįš, atsišvartuoti. Jeigu vyras iššoktų už borto ir bandytų išplaukti į krantą, suteikti rusams galimybę jį išgelbėti. Jei rusai žmogaus negelbės, tada mes jį išgelbėsime. - Taip, - dar kartą įsiterpė Braunas. - Taip įsakyta. Admirolas norėjo užtikrinti, kad jūs apie tai žinotumėte. - Kaip vyrukas pateko į Vigilant? - Sere, aš nežinau. - Tu nežinai ? - Ne, jis tik pasakė, kapitonas tik pasakė, kad vyras laive. Tai paskutinės žinios. Rajanas papasakojo, kad jam paskambino iš Vuds Holo pa­ krančių apsaugos stoties Menkių kyšulyje ir paprašė paaiškinti Vigilant prašymą Gei Hedo stotyje paruošti patrulinę valtį. - Aš nežinau... Nežinau, ar vyras vis dar laive. Nežinau, ar Vigilant prašo gelbėjimo valties, jeigu vyras iššoktų už borto, kai Vigilant išplauks, nežinau, kaip ten viskas klostosi. 199

ALG IS RUK Š ĖN A S

- Štai ką pasakysiu, - atsakė Braunas. - Ar viskas klostosi ta pačia kryptimi ? - Taip, sere. - Supratau. Dabar klausyk. Manau, vyruką paliks Vigilant laive ir lieps plaukti j Niu Bedfordą. - Braunas vis dar buvo linkęs paklusti štabo patarimui, kurį jis, būdamas apygardos viršininku, galėjo teisėtai įgyvendinti nepaisydamas admirolo Eliso laivo vadui Eustisui duotų nurodymų. Pasiteiravo, ar Rajanas pranešė štabo Taktikos ir navigacijos centrui. - Ne, sere. - Tada pranešk Taktikos ir navigacijos centrui, kad Vigilant laive yra rusas. - Ar turėčiau prieš tai paskambinti į Vigilant ir patikrinti, ar vyrukas vis dar laive? - Taip, - atsakė Braunas. - Puiku. Mes taip pat pranešime Decisive būti Bravo Zero parengtyje. Ar buvome nutraukę parengtį? - paklausė Raja­ nas. Decisive visą popietę buvo skubioje parengtyje. - Kenai, dabar atšauk Bravo Zero. - Gerai, sere. Aš pasirūpinsiu... Susisieksiu telefonu ir gau­ siu naujausią informaciją. Kapitonas Braunas įspėjo Gelbėjimo koordinavimo centro kontrolierių išlaikyti paslaptį apie perbėgimą ir nurodė susi­ siekti suJAV imigracijos valdžia Bostono Logano oro uoste. 200

G Ė D O S D IEN A

- Susisiek su vadovu ir sužinok jo pavardę. Ir pasakyk, kad kol kas ši informacija neviešinama. Kitaip tariant... - Aha, - pertraukė leitenantas Rajanas. Braunas dar kartą jį įspėjo, kad telefonu per daug nepasa­ kotų. - Kol tu tvarkysi tuos reikalus, - tęsė Braunas, - manau, Moleris (Moller) gali... nežinau, gali sutvarkyti viską, ką rei­ kia. - Jis kalbėjo apie kontrolieriaus padėjėją, prie radiolokatoriaus dirbantį Molerį, siūlydamas budinčiajam karininkui imtis visų procedūrinių žingsnių ir pranešti apygardos bei šta­ bo pareigūnams. - Nežinau, kas šiuo klausimu bendraus su spauda. - Aha, - vėl pakartojo Rajanas. - Na, aš manau, mums ver­ čiau sužinoti... Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ar vyras liko laive. - Taip, - pritarė Braunas. - Tada veikti iš čia, pranešti Taktikos ir navigacijos centrui ir sužinoti, kaip jie nori sutvarkyti šį reikalą, - pasiūlė Raja­ nas. Jis pasinaudojo Brauno užuomina. Nors Rajanas girdėjo, kad admirolas Elisas liepė laivo vadui Eustisui sugrąžinti per­ bėgėlį, jis prisirišo prie minties, ar sovietai norės jį susigrąžinti. Eustisas minėjo, kad jis gali grįžti su perbėgėliu. Tad kapitono Brauno nurodymas nugabenti perbėgėlį į Niu Bedfordą ne­ prieštaravo Rajanui, jis pasiūlė atlikti būtinas procedūras. 201

ALGIS RUKŠĖNAS

Pirmiausia Braunas buvo toks susirūpinęs, kad nepasakė leitenantui Rajanui, jog atvejis turi likti tik Valstybės departa­ mento rankose. Jis svarstė naujas galimybes. - Galbūt mes galėtume susitarti, kad jie apie šį atvejį pra­ neštų labai paprastai, - Braunas manė, kad pranešimą spaudai turėtų perduoti Vašingtonas. Braunas paprašė Rajano susisiekti su pirmosios apygardos viešosios informacijos pareigūnu, jaunesniuoju leitenantu Grehemu Chinovetu (Graham Chynoweth), ir paprašyti būti pasiruošusiam, bet nesikišti. - Jam gali tekti vykti į Niu Bedfordą, bet kol kas turėtų būti tik pasiruošęs ir laukti. - Aha, - pritarė Rajanas. - Gerai, susisieksiu su Chinovetu ir paprašysiu palaukti, kol kas nors paaiškės. - Aš būsiu čia, - pranešė Braunas. - Gerai, sere. Kai viską sutvarkysiu, paskambinsiu jums. - Sutarta. - Labanakt, sere. Po dvidešimties minučių leitenantas Rajanas užmezgė tele­ fono ryšį su Vigilant. Tada laivo vadas Eustisas nutraukė pokalbį su Kudirka ir nuėjo prie siųstuvo. Eustisas pranešė Rajanui, kad Kudirka vis dar laive. Perbė­ gėlis bijo, kad jeigu amerikiečiai jį grąžins, jis bus nužudytas. 202

G Ė D O S DIEN A

- Jis tvirtina, a, jog nepaisydamas mūsų veiksmų, a, vos tik išplauksime, a, tikėdamasis geriausių pasekmių, a, vis tiek šoks už borto, baigiau. Atmosferiniai trukdžiai kapojo oro bangas, dėl to pokalbį stabdė nuolat įsiterpiantis „a“. - A, čia Bostono radijas. Ar norite kalbėti su kapitonu Braunu? Baigiau. - A, Bostono gelbėjimo tarnyba, čia Vigilant. A, priėmiau. Džiaugčiausi bet kokia, a, pagalba arba, a, informacija, kurią, a, štabo viršininkas šiuo metu galėtų suteikti, a, baigiau. Eustisas čia kalbėjo apie Brauną kaip apie štabo viršininką, o ne einantį apygardos viršininko pareigas. Jis, tiesą sakant, ne­ paisė admirolo Eliso nurodymų ir tikėjosi, kad kapitono Brau­ no patarimas bus palankesnis. - Čia Bostono gelbėjimo koordinavimo centras, priėmiau. Palaukite, aš jį sujungsiu konferenciniam pokalbiui. Sugrįšiu pas jus, baigiau. Po kelių minučių sujungė su kapitonu Braunu. - Ralfai, a, čia kapitonas Braunas. - Per visą dieną kapito­ nas Braunas pirmą kartą kalbėjo su laivo vadu Eustisu. - Kapitone, a, dabar tokia situacija, a, mano laive yra rusų perbėgėlis, komunikacijų karininkas, a, ir dar trys jo, a, virši­ ninkai kajutėje. Žinia Brauną nustebino. Iš pradžių pagalvojo, kad laive ke­ turi perbėgėliai, bet paskui suprato Eustiso pranešimą. 203

ALG IS R U K ŠĖNAS

- A, perbėgėlis tvirtina, jog nepaisydamas mūsų veiksmų šį vakarą, a, vos tik išplauksime, a, jei tik turės galimybę, a, vis tiek šoks už borto. Jis tęsė: i - Aš, a, visą pusvalandį kalbėjau su tuo žmogumi. Tikiu, kad jo, a, ketinimas pabėgti iš šalies yra nuoširdus. Suprantu, kad politinė situacija, a, šiuo metu įtempta. Iki šio įvykio, a, šiandien reikalai klostėsi gana gerai. A, aš rekomenduočiau a, verčiau palauksiu nurodymų. Eustisas jau gavo admirolo Eliso nurodymus, bet elgėsi taip, tarsi jų nebūtų. Braunui nespėjus atsakyti, Eustisas pasiūlė pasilikti perbė­ gėlį ir palydėti sovietų laivą atgal į tarptautinius vandenis. Tuo metu pokalbį nutraukė nusileidimo instrukcijų lau­ kiantis patrulinis lėktuvas. - Taip, a, Ralfai, ne viską supratau. Mus pertraukė, be to, trukdo pranešimų gaviklis. Dabar tiksliai pasakyk, kiek žmo­ nių yra laive? Eustisas kapitonui Braunui pakartojo informaciją apie pa­ dėtį, šis patvirtino supratęs. - Dabar laive yra keturi ar penki karininkai - ar jūs juos kvietėte į laivą? - Tie keturi ar penki karininkai laive yra mūsų kvietimu, atsakė Eustisas. - Kartoju, jie laive mūsų kvietimu. 204

G Ė D O S D IEN A

Pokalbį sunkino atmosferos trukdžiai, Braunas vis prašė pakartoti. Laivo vadas Eustisas dar kartą pakartojo, kad laive yra perbėgėlis ir keli sovietų karininkai. - Ar jie bando jį įtikinti lipti į rusų laivą? - Bostono gelbėjimo centre, čia Vigilant. Nuo to laiko, kai perbėgėlis yra laive, rusų karininkai su juo nesikalbėjo. Paaiškino Braunui, kad jis yra vienintelis su Kudirka kalbėjęs žmogus. - A, kapitone, priėmiau, a, suprantu, a, taip pat suprantu, kad jūs vis dar šalia Kaliningrad. Braunas iki šiol nežinojo, kad laivo pavadinimas Sovetskaja Litva. - Bostono gelbėjimo centre, čia Vigilant. A, jūsų paskutinį priėmiau, a, jūsų paskutinį priėmiau, baigiau. Kapitonas Braunas vis spaudė paaiškinti. Dar kartą klausė, ar sovietų karininkai buvo pakviesti į laivą. Ar jie žinojo apie perbėgimą? Laivo vadas Eustisas atsakė, kad karininkai žinojo, jog Ku­ dirka yra laive, bet pabrėžė, jog jie tai tik „neoficialiai“ patvir­ tino. Braunas greitai virškino informaciją. Jį persekiojo vienin­ telė baimė, neapleidusi jo visą dieną, kaip sovietai reaguos į situaciją. Svarstė, ar turi visą informaciją. - A, priėmiau. Hm, plaukite. Vigilant., hm, daugiau netu­ riu... - minutėlę pasvarstė ir paklausė: 205

ALG IS RUKŠĖNAS

- Dar vienas klausimas, a... Patrulinis lėktuvas klausdamas nusileidimo instrukcijų vėl įsiterpė į pokalbį. Braunas vis kalbėjo: - Vigilant, ar rusų karininkai prašė grąžinti žmogų, ar jie apskritai prašė jį grąžinti ?Baigiau. - Atsakymo jis neišgirdo. Įsiterpė Bostono radijo operatorius ir pranešė, kad Brauno pokalbio grandinėje nėra. Braunas pakartojo klausimą. - Bostono gelbėjimo centre, čia Vigilant. A, dėl jūsų pasku­ tinio klausimo. Sovietų karininkai, a, per atsakingąjį karininką pranešė, kad žmogus turi būti sugrąžintas į sovietų laivą. Pra­ šydami jie nepateikė nei jo pavardės, nei užimamų pareigų, a, baigiau. Braunas pasidomėjo, kiek laiko, Eustiso manymu, laive bus sovietų karininkai. Eustisas paaiškino, kad jie laukia sprendimo. - A, man atrodo, - pareiškė Eustisas, - kad politinė situacija tokia, a, jog turėtume sugrąžinti sovietų karininkus, a, atgal į jų laivą ir pranešti, kad mes su politiniu perbėgėliu laive, a, nieko nedarysime tol, kol sulauksime tolimesnių nurodymų, baigiau. Eustisas nekantravo, kad sovietai paliktų jo laivą. Bet Braunas nerimavo dėl to, ką darys sovietai. - Hm, ar tu manai, kad tavo prašymu jie paliks Vigilant su perbėgėliu laive? - Dar kartą pakartojo: - Ar tu manai, kad jie, a, paliks laivą su perbėgėliu? Bai­ giau. 206

G Ė D O S DIENA

Tai buvo neapsakomai svarbu, nes ir sovietų laivas, ir Vi­ gilant buvo Jungtinių Valstijų jurisdikcijai priklausančiuose teritoriniuose vandenyse. Eustisas priminė Braunui šj faktą. - Bostono gelbėjimo centre, čia kateris Vigilant. A, tikiu, kad jie, a, ko gero, šiuo metu, jeigu būtų liepta, a, paliktų laivą, bet būtų labai dėl to nepatenkinti. Jie šiuo metu JAV teritori­ niuose vandenyse, o mes turime, a, visišką juridinę situacijos valdymo galią, baigiau. - Priėmiau, - atsakė Braunas. - Šią situaciją turės išspręsti Valstybės departamentas. A, aš siūlyčiau paprašyti karininkų grįžti j savo laivą, paprašyk karininkų grįžti į savo laivą ir laiky­ kis dabartinės pozicijos, baigiau. Kapitono Brauno nusistatymas buvo aiškus; jis kategoriš­ kai pareiškė, kad sprendimą dėl Kudirkos turi priimti Vašing­ tonas. Eustisas patenkintas priėmė pareiškimą ir pakartojo nuro­ dymus: - Turiu pasakyti karininkams grįžti į laivą ir laukti JAV Valstybės departamento nurodymų, a, baigiau. - Čarlis. Čarlis*, - skelbė Braunas, patvirtindamas Eustiso žodžius. - Ar dar norite man ką nors pasakyti ? *Patvirtinimas jūreivių žargonu. 207

ALGIS RUKŠĖNAS

Daugiau Eustisas neturėjo ką pasakyti. Jis lauks nurodymų. Nuo šiol Vigilant kapitonas turėjo pagrindo manyti, kad visus vėlesnius nurodymus pateiks arba patvirtins Valstybės depar­ tamentas. Bet kapitonas Braunas nesąmoningai supainiojo visus savo paties planus. - Pasakyk laivo vadui Eustisui, kad aš paskambinsiu admi­ rolui ir supažindinsiu su situacija, - paliepė Braunas leitenan­ tui Rajanui, kai Eustisas nutraukė telefono ryšį. - Gerai, sere. Ar norite, kad paskambinčiau į Taktikos ir navigacijos centrą, ar, a... - Ne. Minutėlę, nepadėk ragelio. Netrukus grįšiu. Prabėgomis ištardamas „Ne. Minutėlę, nepadėk ragelio. Netrukus grįšiu.“, Braunas nutraukė lemiamą perdavimo tin­ klą tarp gelbėjimo koordinavimo centro kontrolieriaus Bosto­ ne ir Taktikos ir navigacijos centro štabe. Jei Braunas nebūtų to pasakęs, leitenantas Rajanas būtų, kaip įprasta, paskambi­ nęs Taktikos ir navigacijos centrui ir net pats to nežinodamas išjudinęs Valstybės departamento nurodymų perdavimą. Bet Braunas liepė leitenantui laukti. Jis pirmiausia norėjo pasitar­ ti su admirolu Elisu. Jis nenorėjo be admirolo žinios jį ap­ lenkti. Dabar viskas gulė ant kapitono Brauno pečių. Žinojo esąs įkalintas tarp dviejų viena kitai prieštaraujančių pozicijų: su­ 208

G Ė D O S DIEN A

prato, kad sprendimą turi priimti Valstybės departamentas, tačiau taip pat žinojo, kad admirolas Elisas nori, jog perbėgėlis būtų sugrąžintas. Turės arba įtikinti Elisą pakeisti nuomonę, nors suprato, kad tai beveik neįmanoma, arba nepaisyti Eliso nurodymų. Staiga pasijuto suvaržytas ir neišpainiojamai su­ gautas. Padėjęs telefono ragelį pajuto nemalonų jausmą, kad jo karjerai atėjo galas.1

16 SKYRIUS

Nusivilkdamas apsiaustą kapitonas Braunas ėmė svarstyti, kaip išspręs šią problemą. Jam vis labiau darėsi karšta. Žmona nune­ šė apsiaustą j spintą, o jis lėtai pakėlė telefono ragelį ir surinko admirolo Eliso namų numerį.1Turės jį įtikinti palikti perbėgėlį. Sveikdamas po operacijos Elisas apsiribojo tik dviemžygiais laiptais žemyn ir į viršų, jis ką tik nusileido į apačią vakarienės. Suskambus telefonui, buvo įpusėjęs valgyti. Braunas žinojo admirolo įpročius ir suprato, kad skambindamas tuoj po pusės septintos vakaro ras Elisą valgantį. - Admirole, adeiskite, kad nutraukiau jūsų vakarienę, - at­ siprašė Braunas. - Leitenantas Rajanas sakė, jog kalbėjotės su laivo vadu Eustisu, aš susisiekiau sujuo norėdamas atnaujintos informacijos. - Dieve mano! - pratrūko Elisas. - Ar Eustisas vis dar šalia sovietų laivo? - Jis įsivaizdavo labai paprastą, mandagų, įpras­ tą perdavimą. 210

G ĖD O S DIENA

- Taip, sere. Jis vis dar šalia laivo. - Brauną išgąsdino pir­ moji Eliso reakcija, tad sujuo kaip draugas su draugu nekalbė­ jo. - Jo kajutėje vis dar yra rusų karininkai, bet jie neišsakė nei savo norų, nei ketinimų. Jie kaip mumijos. - Liepiau Eustisui, jei jie paprašys, sugrąžinti vyrą. Ar jis išsiaiškino jų poziciją? - Nežinau, admirole. - Ar gavai kokių nors žinių iš komendanto? - Ne, sere. - Braunas papasakojo, kad vienintelis štabo nu­ rodymas - vykdyti tradicines gelbėjimo ir paieškos procedū­ ras, jeigu vyras atsidurs vandenyje. - Liepiau Eustisui laikyti perbėgėlį nuošaliai, paraginti rusų karininkus palikti denį, likti šalia rusų laivo ir suteikti mums laiko sulaukti tolesnių komendanto nurodymų. Elisas iš tokių nurodymų pasišaipė. - Jeigu iki šiol žinių iš Vašingtono negavote, niekada jų ne­ gausite. Sis sakinys apstulbino Brauną, bet nujautė, kad Elisas tei­ sus. Ką jam iki šiol pasakė Vašingtonas ? Nieko - ar bent jis taip manė. Kariškas Brauno protas veikė labai tvarkingai. Jis beveik visą gyvenimą pakluso karinei disciplinai ir nusisto­ vėjusiai tvarkai. Subordinacija buvo giliai įsirėžusi į jo protą: privalai paklusti įsakymams - nepaisydamas, kokie tie įsaky­ mai. Pareiga yra viskas, Braunas puikiai tą žinojo. Admirolas 211

ALGIS RUKŠĖNAS

Elisas davė konkrečius nurodymus, o admirolas Hamondas iš Vašingtono nedavė. - Susisiek su Eustisu ir pasakyk, kad jeigu rusai nežino, jog vyras yra laive, tegul užtikrina, kad sužinotų. Ir lai pasako, kad jei jie nori susigrąžinti vyrą j laivą, tegul pateikia prašymą. Jei­ gu sovietai nenorės jo susigrąžinti, tada patys galės jj nugaben­ ti j krantą. - Turiu susisiekti su Eustisu, - atsakė Braunas ir pokalbį nutraukė. Jis nebeieškos patarimo iš Vašingtono. Tyrimo tary­ bai Braunas paaiškino: „Aš supratau, kad paskutinai nurody­ mai buvo vietoj papildomo [štabo] komendanto patarimo.“ Kitam galimam ryšiui su Vašingtonu, Gelbėjimo koordina­ vimo centro Taktikos ir navigacijos skyriumi - Valstybės de­ partamento komunikacijos grandimi - jis nesąmoningai prieš kelias minutes užkirto kelią, liepdamas gelbėjimo koordinavi­ mo centro leitenantui Rajanui „minutėlę palaukti“. Įkvėptas nepalenkiamos pagarbos savo viršininkams ir par­ eigai, kuri trisdešimt metų lėmė jo karjerą, kapitonas Braunas norėdamas perduoti admirolo Eliso nurodymus surinko Gel­ bėjimo koordinavimo centro numerį kitam pokalbiui su Vi­ gilant. Vis dėlto nuojauta ragino užjausti perbėgėlį. Nuliūdęs ir apimtas šių prieštaringų jausmų kapitonas Braunas atsisėdo ant sofos krašto šalia telefono. Tyliai pažvelgė į netoliese sto­ vinčią žmoną. 212

G Ė D O S D IEN A

Vigilant laive kapitono Brauno skambutis laivo vadui Eustisui suteikė palengvėjimą ir dėkingumą. Jis iš komunikacijų centro nuskubėjo į sargybinę. - Aš vis dar laukiu savoviršininkų nurodymų, - įkišęs galvą pro duris nekaltai paaiškino, bet savo žodžiais sukėlė baimę ir susirūpinimą Kudirkai. - Negrąžinkite manęs atgal! Negrąžinkite manęs atgal! emocingai kartojo perbėgėlis. Eustisas nuramino jį ir nuėjo į vairinę perduoti Brauno žo­ džių atsakingajam karininkui. Jie abu apsidžiaugė, kad spren­ dimą priims Valstybės departamentas. - Einu į apačią paprašyti rusų grįžti į savo laivą, - leisdama­ sis laiptais pasakė Eustisas. Pakosas kurį laiką liko vairinėje, paskui irgi nusileido že­ myn. Jis nuėjo į karininkų kajutkompaniją, kurioje karininkai aptarinėjo situaciją. Atsisėdo prie jaunesniojo leitenanto Lo­ renco Heilo (Lawrence Hale). - Manau, kad mes jo negrąžinsime, - pasakė. - Kapitonas nenori jo grąžinti. Leitenantas Heilas, atrodė, nudžiugo. Po pokalbio telefonu su admirolu Elisu pasklido gandas, kad perbėgėlį teks grąžinti; dabar reikalai, atrodė, pasitaisė. Pakosas tęsė: 213

ALG IS R U K ŠĖNAS

- Jeigu man lieps perimti vadovavimą ir paklusti, nes laivo vadas Eustisas nepakluso, aš irgi atsisakysiu. Kapitono kajutėje, šiek tiek į priekį nuo kajutkompanijos, Aleksisas Obolenskis ir Viljamas Gordonas aptarinėjo padėtį su kitais civiliais. Nė vienam nekilo mintis, kad Kudirką reikia grąžinti. Reikalas jiems atrodė visiškai paprastas: sovietai JAV teritoriniuose vandenyse, todėl amerikiečiai visiškai kontro­ liuoja situaciją. Ant kortos pastatytos žmogaus politinės tei­ sės. Kudirka turi būti perduotas Valstybės departamentui, jie visi žinojo,.kad tokie reikalai - departamento kasdienybė. Ivanas Burkalis ir kiti du sovietai tą irgi jautė. Obolenskis vėliau pasakojo, kad su Burkaliu persimetė keliais žodžiais (tiksliai neprisiminė) ir nuėjo suvokęs, jog sovietai jaučiasi ne­ saugiai ir, jeigu bus liepta, paliks laivą. Kiti amerikiečiai teigė tą patį. Jie visi jautė, kad sovietai būtų palikę laivą, jeigu būtų gavę tokį įsakymą. Kol amerikiečiai tarėsi, vyras pilku megztiniu buvo perkel­ tas atgal į sovietų laivą. Buvo likusios vos kelios akimirkos iki Eustiso sugrįžimo po pokalbio su kapitonu Braunu. Kai ku­ riuos trikdė pareigūno veiksmai, bet Briezė tuojau pat sumetė, kad vyras pilku megztiniu grįžo su kažkuo pasitarti. Iš prigim­ ties nepasitikėdamas sovietais Briezė įtarė, kad jie klausosi te­ lefoninių pokalbių ir jais pasinaudoja. Vėliau paaiškėjo, kad neklydo. 214

G Ė D O S DIEN A

Visų žvilgsniai nukrypo į įėjusį kapitoną Eustisą. To žmo­ gaus - Vigilant kapitono - rankose buvo Kudirkos likimas. Jis priėjo prie Baltrūno, sėdinčio ant sofos šalia Berto ir Briezės. - Galiu pasirinkti vieną iš dvejų. Galiu atiduoti jums per­ bėgėlį arba liepti išlipti iš mano laivo ir nugabenti perbėgėlį į Niu Bedfordą, - dalykiškai paaiškino. Bertas ir Briezė klausė tylėdami, jie tikėjosi, kad sovietai bus išprašyti. Baltrūnas pakilo, nuėjo per kajutę prie Burkalio ir pakarto­ jo Eustiso žodžius. Kapitonas aiškino toliau: - Jeigu jis nori grįžti į savo laivą, gali eiti. Kitu atveju, jūs turėsite apleisti mūsų laivą, kol mes sulauksime Valstybės de­ partamento nurodymų. Kapitono žodžiai išryškino Burkalio perspektyvą. Atskleis­ damas savo pasirinkimo galimybes kapitonas suteikė jam in­ formacijos. Jeigu, kaip Obolenskis jautė pokalbio metu, Burkalis jautėsi nesaugiai, tai dabar įgavo drąsos, nes staiga atsira­ do derybų galimybė. Jausdamasis tvirčiau Burkalis atsisakė palikti laivą ir papra­ šė pasimatyti su Kudirka, bet Eustisas neleido. - Jiems negalima jo susigrąžinti, - klausydamasis pokalbio ir į nieką konkrečiai nesikreipdamas ištarė Briezė. Su savo dar­ biniais drabužiais ir kepure, komentuodamas lemtingas dviejų uniformuotų karininkų derybas, atrodė ne vietoje. Gordonas ir Obolenskis buvo sunerimę, kol Eustisas kal­ bėjo su Burkaliu, jie šnekėjosi tarpusavyje. Obolenskis ranka 215

ALGIS R U K ŠĖNAS

braukė sau per pakaušį, susimąstęs visada taip darydavo. Gordonas atrodė ramus, bet iš tikrųjų jaudinosi. - Ar galėtume pasikalbėti su jumis vienu? - paklausė Eustiso Gordonas. Kapitonas tuojau pat sutiko. Atrodė, kad jam rūpi kitų nuomonė. Du civiliai žvejybinių įmonių atstovai iš­ ėjo su kapitonu į šalia esančią atskirą kajutę, kurioje Gordo­ nas ir Obolenskis primygtinai reikalavo, kad reikalas netaptų atvirų diskusijų objektu, juo griežtai rūpintųsi tik Valstybės departamentas. Laivo vadas Eustisas patikino juos, kad jo viršininkai sten­ giasi susisiekti su Valstybės departamentu. Braunas jam tai pranešė vos prieš kelias minutes. Gordonas ir Obolenskis ragi­ no Eustisą dar kartą pasikalbėti su savo viršininkais, pasakyti, kad perbėgėlis nepalenkiamai tvirtai atsisako grįžti ir reikalau­ ja užtikrinti jam politinį prieglobstį. Jie kalbėjo, kad ant kor­ tos pastatytos žmogaus teisės, to negalima nepaisyti. Nė vienas neprisiminė pokalbio detalių, bet Gordonas vėliau pasakojo: „Mes su Obolenskiu buvome nepatenkinti, kad Valstybės de­ partamentas nepakankamai informuotas apie situaciją... Žino­ dami apie kitus incidentus, manėme, kad nepaisant to, kurioje vietoje yra Vigilant, bėglys yra JAV teritorijoje, ir kiekvienas, esantis laive, turi būti vertinamas kaip JAV pilietis arba kaip perbėgėlis būdamas krante... Techniškai jis [laivas Sovetskaja Litva] irgi buvoJAV žemėje, jam buvo galima įsakyti išplaukti arba jį sulaikyti... Būtent apie tai diskutavome.“ 216

G Ė D O S DIEN A

Laivo vadas Eustisas iš visos širdies pritarė ir patikino Gordoną bei Obolenskį, kad jo viršininkai kaip tik dabar tariasi su Valstybės departamentu. Kol pirmojo pokalbio su kapitonu Braunu atgarsiai laive sklei­ dė optimizmą, Braunas vėl paprašė sujungti su laivu, šį kartą jis norėjo perduoti ką tik admirolo Eliso pasakytus žodžius. Gelbėjimo koordinavimo centras ir vėl įrašė pokalbį. - Bostono radijau, čia kateris Vigilant. Priėmiau, - pranešė radiotechnikas. - Atsakingasis karininkas ant tiltelio. Kapito­ nas tariasi su rusais, baigiau. Pokalbį kontroliuojantis leitenantas Rajanas paklausė kapi­ tono Brauno, su kuo jis norėtų kalbėti. - Manau, kalbėsiu su laivo vadu Eustisu, - klusniai atsakė. - Vigilant, Bostonas, - perdavė operatorius laivui. - Jie no­ rėtų kalbėti su laivo vadu Eustisu. Prie radijo priėjo vyresnysis leitenantas Pakosas. - Bostono radijau, čia kateris Vigilant. Priėmiau. Šiuo metu kapitonas Eustisas, a, bando paaiškinti rusų karininkams, kad, a, mes ketiname palaukti Valstybės departamento sprendimo ir bandome paskatinti juos grįžti į savo laivą. Tačiau jei tai tikrai labai skubus pranešimas, pasistengsiu jį pakviesti. - A, Vigilant? Ar kalbuosi su kapitono padėjėju Pakosu? - Taip, sere. Čia kapitono padėjėjas Pakosas. 217

ALG IS RUKŠĖNAS

- Situacija tokia, - pradėjo Braunas, - aš suprantu, kad po­ kalbyje su apygardos viršininku laivovadui Eustisui buvo liepta paklausti rusų, ar jie nori susigrąžinti perbėgėlį. Ar, jūsų žinio­ mis, toks klausimas buvo jiems tiesiogiai pateiktas? Baigiau. - Čia Vigilant. Kapitone, konkrečiai pasakyti negaliu. - Man teks pasikalbėti su laivo vadu Eustisu. Pakosas jau ketino padėti mikrofoną, bet persigalvojęs tęsė: - A, kapitone Braunai. Gal aš galėčiau sutrumpinti žinios perdavimo kelią? Jeigu klausimas sovietams pateiktas, a, ir jei­ gu atsakymas teigiamas, ar norite, kad perduočiau laivo vadui Eustisui, kokių veiksmų jis turėtų imtis, ar, a, vis tiek norite kalbėti sujuo? Baigiau. - Jeigu jų atsakymas teigiamas, tada vyras privalo būti grą­ žintas į rusų laivą, baigiau. - Čia Vigilant. Priėmiau. A, suprantu, kapitone, po dviejų ar trijų minučių pasikalbėsiu su juo ir viską perduosiu. Pakosas padėjo mikrofoną ir išėjo ieškoti laivo vado Eustiso. Įsakymas jį sutrikdė. Pakosas rado Eustisą kalbantį su Gordonu ir Obolenskiu šalia kapitono kajutės esančioje atskiroje kajutėje. Pasakė jam, kad telefonu kalbėjosi su kapitonu Braunu. -Jis tvirtina, kad jeigu sovietai paprašys perbėgėlio, turime jį grąžinti. Gordonas ir Obolenskis pažvelgė į Eustisą, pasitvirtino jų blogiausi įtarimai. 218

G Ė D O S DIENA

Tuo metu kapitonas Braunas vis dar nenutraukė ryšio su Vi­ gilant. - A, ar šiuo metu ryšys užtikrintas iš abiejų pusių? - Ne, sere, neužtikrintas, - atsakė operatorius. - Ar norite, kad palikčiau šią liniją veikiančią ar kad atjungčiau ir paprašy­ čiau jų jums paskambinti ? - Ne. Kol kas tegul ši linija veikia. - Braunas laukė, kad prie mikrofono prieitų laivo vadas Eustisas. - Tik atjunk siųstuvą, - įsiterpė leitenantas Rajanas. - Kenai, ar gali pasikalbėti su manimi? - paklausė Brau­ nas. - Taip, sere. Nors Braunas vis dar nuogąstavo dėl admirolo Eliso nu­ rodymų, bet jų neatskleidė nei laivo vadui Eustisui, nei leite­ nantui Pakosui, nes nenorėjo sumenkinti nurodymų, kuriuos pareigos vedamas privalėjo perduoti. Bet su Gelbėjimo koor­ dinavimo centro kontrolieriumi kalbėjo daug atviriau. - Dabar, - kalbėjo Braunas, - kai laivo vadas Eustisas pasa­ kys, kad vyrukas bus sugrąžintas į rusų laivą, pasitaikius pirmai progai jis šoks per bortą? - Taip, sere, - pritarė Rajanas. - Pagal tai, ką kalbėjo, atro­ do, jog vyras bijo dėl savo gyvybės. Jis sakė, kad šoks per bortą, net jeigu, a, iš Vigilant nesulauks jokios pagalbos. 219

ALGIS R U K Š ĖN A S

- Gerai. Pranešiu tą informaciją admirolui, - Braunas vis dar tikėjosi galįs įtikinti Elisą pakeisti savo sprendimą. - Taip, sere. Jūs man vėl paskambinsite po keturių ar pen­ kių minučių? - Taip. Paskambinsiu kaip įmanydamas greičiau. - Gerai, sere, - Rajanas padėjo ragelį. Braunas vėl paskubomis surinko admirolo Eliso namų telefo­ no numerį, jis vis dar vakarieniavo. Kai admirolas atsiliepė, Brau­ nas pasakė tai, kas, jo manymu, turėjo būti pakankamai šokiruo­ jantis faktas, paskatinsiantis Elisas pakeisti savo nuomonę. - Kai kalbėjau su laivo vadu Eustisu, jis sakė, kad žmogus tvirtina, jog jeigu jį sugrąžins, jo gyvybei grės pavojus. - Braunai! Jie ne barbarai! - įtūžęs atkirto Elisas. - Nėra priežasties manyti, kad taip bus iš tikrųjų! Grąžinkite vyruką atgal! Po ilgo, nuolankaus, užtęsto atodūsio Braunas lūžtančiu balsu pakluso: - Taip, sere, - ir padėjo telefono ragelį. Nors teko reikalą svarstyti ir sprendimus priimti vietiniu lygiu, tuo pačiu metu Niu Bedforde, Vigilant namų uoste, atsirado galimybė plačiai paskleisti informaciją, kurią lydėjo tiriamas visuomenės žvilgsnis. Prieš pat šeštąvalandąvakaro žurnalistas Bobas Kouto (Bob Couto) skubėjo į darbą pakrantėje stovinčiame vienaukščia220

G Ė D O S D IE N A

me plytų name, kuriame buvo įsikūrusi WBSM radijo stotis. Pastatas stovėjo piečiau plieninio tilto, skyrusio Niu Bedfordą nuo kaimyninio Ferheiveno, šalia prieplaukos kanalo, o pieti­ niai jo langai žvelgė į pylimą, kuris saugojo nuo uraganų prie­ plauką gerokai už tilto. Panorama aprėpė valstijos prieplauką, kurioje Vigilant tu­ rėjo savo vietą. Tą vakarą prieplaukoje švartavosi didelio galin­ gumo kateris Escanaba, su Vigilant stovėdavęs tame pačiame doke. Bet tamsoje Escanaba buvo tik didelis šešėlis, iš radijo pastato matėsi tik naktinės miesto šviesos ir tiltu judantys au­ tomobilių žibintai. Kouto buvo beveik trisdešimties metų, patyręs radijo žur­ nalistas, trykštantis pasitikėjimu savimi ir pagarba savo dar­ bui. Vėliau jo atkaklumas renkant informaciją apie Vigilant incidentą ir sėkmė surandant detales, kurias citavo didžiausi laikraščiai, atnešė jam United Press International (UPI) radijo žurnalisto apdovanojimą ir metų istorijos apdovanojimą. Atėjęs į žinių skyrių Kouto peržvelgė UPI kanalu ateinan­ čias naujienas. Darbui vakare vilkėjo kasdienius drabužius, skaitė užsidėjęs akinius kauliniais rėmeliais, kurie suteikė jam uoliai studijuojančio žmogaus išraišką. Tą vakarą buvo pasi­ rengęs nepaprastam įvykiui. Žiūrėdamas į įprastą pranešimą, svarstė anksčiau girdėtą informaciją. „Aukštą padėtį užiman­ tis patikimas šaltinis“ pranešė, kad kažkas perbėgs į Vigilant. Apie tai jis sužinojo ankstyvą popietę, prieš pat Kudirkos per­ 221

ALGIS R U K ŠĖNAS

bėgimą. Kouto griežtai atsisakė atskleisti savo šaltinį, bet pati­ kino, kad „informacijos šaltinis labai patikimas, tarsi pats būtų buvęs laive.“2 Neoficialią informacijąKouto gavo apiepenkioliktąvalandą, praėjus pusvalandžiui po pasitarimo kapitono Brauno kabine­ te. Kas galėjo perduoti žurnalistui tą informaciją? Ar pirmosios apygardos karininkas? Vienas štabo susirinkime dalyvavusių karininkų? Kažkas, norėjęs, kad perbėgimas iškiltų į viešumą, prieš priimant neapgalvotą sprendimą? Laivo vadas Eustisas po kelių mėnesių irgi spėliojo, kad kažkas iš pirmosios apygardos nutekino Kouto informaciją, kuri turėjo žymą „slapta“. Paslap­ tis labai erzinanti ir viliojanti, tačiau kol kas neišaiškinta. Nors informacija apie pabėgimą perduota kaip „slapta“, tačiau per dieną tas pavadinimas tapo nereikalingas, ypač dėl to, kad Bostonas ir Vigilant savo telefoniniam ryšiui naudojosi įprastais, viešai pasiekiamais dažniais. Gerai žinoma, kad netru­ kus po admirolo Eliso laivo vadui Eustisui perduotų nurodymų 15.15 valandą žurnalistui telefonu perdavė informaciją moteris, kuri klausydavosi jūrinio dažnio. Po jos skambino dar kažkas. Admirolas Elisas tuo metu nurodinėjo laivo vadui Eustisui sugrąžinti perbėgėlį, bet nė vienas skambinusiųjų Kouto apie tai neužsiminė. Jie, matyt, nesusiejo tos informacijos, nes pats perbėgimas jau buvo pakankamai svarbus įvykis. Atvykęs į darbą Kouto aiškiai žinojo, kad Vigilant kateryje yra perbėgėlis, jis buvo pasiryžęs sekti tą istoriją. 222

G ĖD O S DIENA

Prieš pat septintą vakaro, tuojau po kapitono Brauno skambučio admirolui Elisui, Kouto paskambino j Gelbėjimo koordinavimo centrą Bostone. Navigacijos naujienos buvo jo įprastų pranešimų dalis, jį centre pažinojo. Atsiliepė kontrolieriaus padėjėjas, prie radiolokatoriaus budėjęs Moleris (Moller). Pasikartojantys pypsėjimai linijoje rodė, kad jų pokalbis įrašinėjamas. Prisistatęs Kouto paklausė, ar yra kokių nors naujienų iš vietinių laivų. Norėjo patikrinti, ar pasidalys informacija apie perbėgimą. - Viskas ramu, - atsakė Moleris. - Ar žinote, kur yra Vigilant?- pasiteiravo Kouto. Moleris dvejojo. Jis jau gavo nurodymą informacijos nevie­ šinti. Pasisukęs į šalia prie pasagos formos stalo sėdintį leite­ nantą Rajaną pasakė, kad Niu Bedfordo radijas nori žinoti, kur yra Vigilant. - Pasakyk jiems, kad patruliuoja atviroje jūroje, - patarė Rajanas, - bet nenurodyk geografinės padėties. - Moleris vis­ ką pakartojo Kouto. - Kur patruliuoja? - neatlyžo Kouto. Moleris vėl kreipėsi į Rajaną. - Sere, jis nori žinoti, kur patruliuoja. - Pasakyk, kad patruliavimas apima visą plotą nuo Meino iki krantų. Moleriui pakartojus, Kouto suprato, kad jį vedžioja už nosies. Bet tai tik patvirtino jo žinias, jog kažkas vyksta. Jis 223

ALG IS RUK Š ĖN A S

paprašė Vigilant šaukimų, kad pats galėtų jiems paskambinti, bet Moleris paaiškino, kad jūrų operatorius karinio laivo jam neiškvies. Tada Kouto pabandė kitaip. - Kurie dar pakrančių apsaugos laivai yra uoste? - Escanaba, - atsakė Moleris. - Kodėl norite žinoti? - Turime informacijos, kad Vigilant laive yra perbėgėlis, to­ dėl norime pasikalbėti su kuo nors iš to laivo. - Aš nieko apie tai nežinau. Nesuprantu, apie ką jūs kalba­ te, - pareiškė Moleris. Kouto padėkojo jam ir padėjo ragelį. Jis nieko nauja neišsi­ aiškino, bet savo istorijai informacijos turėjo pakankamai. WBSM buvo UPI klientė, o Kouto buvo neetatinis kores­ pondentas telegrafu. Po penkiolikos minučių jis paskambino į Bostono biurą ir pranešė apie perbėgimą. UPI nebuvo nieko girdėję, bet žadėjo patikrinti. Telegrafo tarnybai neabejotinai trūksta darbuotojų, todėl šie turi per daug darbo, tad gali būti, jog ne visos istorijos patikrinamos. Galbūt jie ir ketino pati­ krinti, bet tą vakarą Kouto informacija vis dėlto liko nepati­ krinta. Sniego baltumo plaukų reporteris veteranas Bilas Brenanas (Bill Brennan), specializavęsis navigacijos naujienose WBSM, irgi užfiksavo ankstesnius telefono ryšius ir nedelsdamas pa­ skambino į radijo stotį. Kouto jau rengė pranešimą, o Brenano skambutis tik patvirtino informacijos teisingumą. 224

G Ė D O S DIENA

Aštuntą vakaro savo stoties žiniose Kouto pateikė tokią in­ formaciją: WBSM naujienos vienintelės turi žinių, kad rusų jūrininkas perbėgo į Niu Bedfordo pakrančių apsaugos katerį Vigilant. Kol vyko trijų Niu Bedfordo jūrų gėry­ bių gamintojų asociacijos atstovų ir sovietų susitikimas, Vigilant buvo prisišvartavęs šalia sovietų tralerio žvejy­ biniuose plotuose. Pasakojimą apie įvykių eigą tęsime, kai gausime dau­ giau informacijos. Kouto tuo metu nežinojo, kad susitikime dalyvavo daugiau nei trys atstovai ir kad ne visi jie buvo iš jūrų gėrybių gamintojų asociacijos. Nei jis, nei kas nors kitas tuo metu nežinojo, kad Simas Kudirka ne rusas - esminė, bet mažai žinoma detalė.3 Kouto nepranešė, kad admirolas Elisas ir kapitonas Braunas liepė laivo vadui Eustisui grąžinti perbėgėlį, nes neturėjo pa­ kankamai faktų tai tvirtinti. Pirmojo telefoninio ryšio metu kapitonas Braunas paliko tą klausimą atvirą. Tuo metu Vigilant laive vyresnysis leitenantas Pakosas perdavė kapitono Brauno naujienas Eustisui, Gordonui ir Obolenskiui.

17 SKYRIUS

- Polai, kodėl turėtume jj grąžinti ?- paklausė laivo vadas Eustisas atsakingojo karininko. - Kapitonas Braunas ką tik sakė, kad sprendimą priims Valstybės departamentas. - Kapitone, jis pats man taip perdavė. Jeigu jie paprašys, turėsime jj grąžinti. - Pakosas pasakė, kad Braunas laukia jo prie telefono. Lydimas Pakoso ir dviejų civilių Eustisas nuskubėjo prie siųstuvo. Paėmė mikrofoną ir pranešė atėjęs. - Ar gavote mano paskutinį pranešimą, kurį perdaviau pa­ dėjėjui Pakosui? - Brauno balsas imtuve girgždėjo. Gelbėjimo koordinavimo centras Bostone vėl įrašinėjo jų pokalbį. - Kapitone, priėmiau, - atsakė Eustisas. Pranešė Braunui, kad sovietai oficialiai neprašė grąžinti Kudirkos. - Situacija, a, dabar atrodo tokia, kad, a, ant kortos pastatytos žmogaus tei­ sės. - Bandydamas pakeisti sprendimą spaudė Eustisas. - Jei­ 226

G Ė D O S DIENA

gu mes nurodysime sovietų karininkams grįžti j savo laivą, a, tikiu, kad jie taip ir padarys, a, laive liks perbėgėlis, a, o padėtį reguliuosime mes. A, patikėkite, jeigu nurodysime jiems grįžti į laivą su subjektu, a, patikėkite, jo gyvybei, ko gero, gresia pa­ vojus, a, baigiau. - Priėmiau, - atsakė Braunas. - Jums nurodoma gauti laivo šeimininko atsakymą: ar jie nori, kad žmogus būtų sugrąžintas į laivą, ar ne, baigiau. Laivo vadas Eustisas atsakė susisieksiąs su laivo šeimininku ir sužinosiąs, ko jis nori. - Jeigu jo atsakymas teigiamas, jeigu jo atsakymas teigia­ mas, žmogus turi būti grąžintas į laivą, baigiau, - dar kartą pa­ kartojo Braunas. Eustisas patvirtino, bet nepasidavė. - Pas mus šiuo metu yra Valstybės departamento ir žvejy­ bos įmonių, a, pareigūnas iš Vašingtono. A, perduosiu jam te­ lefoną, a, tegul jis pateikiajums savo kompetentingą nuomonę, kapitone, baigiau. - Eustisas klaidingai manė, kad Obolenskis iš Valstybės departamento. - A, Vigilant, čia Bostonas. A, žvejybos įmonės atstovas šiuo atveju vis tiek negali imtis atsakomybės, baigiau. Bet Eustisas nepasidavė. Pasakė Braunui sužinosiąs, ar so­ vietai nori susigrąžinti Kudirką, jeigu norės, tada nurodys jam sugrįžti. Vis dėlto jis pridūrė, jog tikisi, kad Kudirka pabėgs, ir jį paims kateris arba patrulinė valtis, kuri jau plaukioja netoli 227

ALGIS R UKŠ ĖNAS

prisišvartavimo vietos, bet stengiasi likti nematoma. Eustisas atskleidė Braunui jo paties sugalvotą įvykių eigą, kaip aplenkti nurodymus, bet Braunas tuojau pat viską suprato. - Priėmiau, priėmiau, - šaukė Braunas, - suprantu, ką tu sakai. A, tau įsakyta imtis visų reikalingų atsargumo priemo­ nių, reikalingų atsargumo priemonių ir užkirsti kelią bet ko­ kiam incidentui laive, baigiau. Eustisas priėmė Brauno pareiškimą. - Mes imsimės visų reikalingų atsargumo priemonių už­ kirsti kelią bet kokiam incidentui Vigilant laive, a, tačiau, įterpė, - jeigu žmogus įšoks į vandenį, pasistengsime jį ištrauk­ ti, nes, šiaip ar taip, atstovaujame tokiai organizacijai, kuri turi gelbėti žmogų, baigiau. Eustisas vis tiek įspėjo Brauną, kad Kudirka, vienaip ar ki­ taip, įkris į vandenį. - Čia Bostonas, - pranešė Braunas. - Manau, neteisingai interpretuojate paskutinį įsakymą. Turite imtis visų atsargu­ mo priemonių, kad incidentas neįvyktų. Ar suprantate? Visų atsargumo priemonių, kad incidento nebūtų, baigiau. Braunas norėjo užtikrinti, jog Eustisas neleis Kudirkai šokti į vandenį, bet Eustisas suprato, kad neturi jo gelbėti, jeigu jis įšoks į vandenį. Eustisas Braunui paaiškino: - Jeigu, a, žmogus įšoks į vandenį, mes nebandysime jo gelbėti, kol, a, sovietų laivas nebaigs visų įmanomų gelbėjimo veiksmų, baigiau. 228

G Ė D O S DIENA

Braunas ėmė ginčytis dėl smulkmenų. - A, aš paaiškinsiu daugiau, paaiškinsiu. Kai žmogus bus su­ grąžintas j savo laivą, žinoma, jeigujo vadovybė norės jj susigrą­ žinti, jūsų tiesioginės atsakomybės neliks, baigiau. Bet koks vė­ liau įvykęs incidentas turi būti sprendžiamas mūsų nuožiūra ir pagal pakrančių apsaugos gelbėjimo ir paieškos misiją, baigiau. Kapitonas Braunas taip siaurai apibrėžė paieškos ir gelbėji­ mo vaidmenį, kad jis atrodė absurdiškas. Jeigu Kudirka pabėgs iš sovietų laivo, kai bus sugrąžintas, tada kateris gali jo „ieškoti“ ir „išgelbėti“. Norėdamas visiškai atkartoti dabartinę situaci­ ją Eustisas turėtų dar kartą rizikuoti Kudirkos gyvybe tik dėl to, kad patenkintų beprasmišką sąlygą - „žmogus vandenyje“. Tokia sąlyga visiškai atsitiktinai atsirado anksčiau šią popietę, kai Bostonas iš štabo nesulaukė konkrečių nurodymų. Kadangi klausimas, ką daryti, jeigu „žmogus yra vandenyje“, skambėjo visuose štabo, Bostono ir Valstybės departamento pokalbiuo­ se telefonu, jis tapo lemiamu veiksniu. Taip ir liko neaišku, ką daryti su Kudirka, bet sakinys „žmogus vandenyje“ užstrigo ir tapo kontroliniu veiksmų faktoriumi. Kurmiarausis tapo kal­ nu. Tiesą sakant, pirmiausia kapitonui Braunui rūpėjo tik so­ vietų reakcija dėl perbėgimo. Nors sovietai apskritai nereagavo, bet sąlyga „žmogus vandenyje“ buvo giliai įsirėžusi karininkų, paruoštų be jokių išlygų vykdyti įsakymus, sąmonėje. Po kelių mėnesių Braunas teigė: „...Jeigu iš sovietų laivo jis šoka į vandenį, jeigu pabėga nuo jų, tai ne mūsų reikalas!* - Jis 229

ALGIS R UKŠ ĖNAS

nepaaiškins, kodėl pirmasis Kudirkos pabėgimas buvo pakran­ čių apsaugos reikalas, o jeigu jis dar kartą pabėgtų, staiga būtų nebe pakrančių apsaugos reikalas. Eustisas kartojo Brauno įsakymą, jo balsas nuo oro bangų tai kilo, tai leidosi. - A, priėmiau. Nurodysime, a, sovietų karininkams, a, grįž­ ti į savo laivą ir pasistengsime įtikinti vyrą grįžti į savo laivą. Bet kokį po jo grįžimo į laivą įvykusį incidentą, - Eustisas vėl įterpė apibrėžimą, - arba bandymą sugrįžti į savo laivą, mes priimsime, a, pagal įprastas paieškos ir gelbėjimo procedūras ir, esant reikalui, išgelbėsime žmogų. - Laivo vadas Eustisas vis dar bandė pasakyti Braunui, kad išgelbės perbėgėlį dar prieš jam pakliūnant pas sovietus, nes žinojo, kadjei Kudirka pateks atgal į sovietų rankas, šie jau pasistengs nesudaryti jam jokių sąlygų dar kartą pabėgti. - Vigilant, čia vėl Bostonas. A, darysime štai taip. Turi būti oficialus, konkretus rusų laivo šeimininko prašymas sugrąžin­ ti žmogų, sugrąžinti žmogų. Toks pirmas punktas. Antrasis punktas: jeigu šeimininkas konkrečiai prašys sugrąžinti žmo­ gų į laivą, jūs sugrąžinsite. Žmogus bus sugrąžintas ir perduo­ tas rusų laivo šeimininko globon. Čia, šioje vietoje, galite nu­ traukti ryšius su rusų laivu ir toliau įprastai patruliuoti. Kapitonas Braunas dar kartą pabrėžė: - Jūs užtikrinsite, kad žmogaus perkėlimo iš jūsų laivo į rusų laivą metu neįvyktų jokių incidentų. Suprantate? 230

G Ė D O S DIENA

- Priėmiau, - atsakė Eustisas. Gordonas ir Obolenskis bei vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas matė, jog nepaisant to, kad Eustisas priėmė nurodymus, vis tiek bandė apeiti juos. - Aptarsime tai su sovietų šeimininku, a, nurodysime jam ir jo personalui grįžti į savo laivą. Mes, a, pasistengsime, kad žmogus grįžtų į savo laivą, paskui leisime sovietų laivui iš­ plaukti ir išlydėsime jį iš teritorinių vandenų. Laivo vadas Eustisas išsiųs sovietus į savo laivą ir tik tada pabandys įkalbėti Kudirką grįžti atgal. Veiksmai skirsis nuo Brauno įsakymų, Braunas tai nujautė. Jis pakartojo oficialaus sovietų prašymo reikalingumą. Eustisas prie imtuvo girdėjo žodžių kratinį. Braunas dar kartą primygtinai spaudė dėl oficialaus prašymo. - Negrąžinkite jo taip, tarsi tai būtų savaime suprantama. Jis turi būti sugrąžintas tik tada, jeigu laivo šeimininkas kon­ krečiai kreipsis dėl jo sugrąžinimo. Ar suprantate? Baigiau. Eustisas vis dar girdėjo žodžių kratinį ir nesuprato. Bet so­ vietai Sovetskaja Litva laive sekdami pokalbį suprato. Tada įsiterpė prie antrojo imtuvo klausęsis kapitono padė­ jėjas, leitenantas Pakosas. - A, kapitone Braunai, čia kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas. Klausausi jūsų savo imtuve. Kapitonas girdi žodžių kratinį. Aš supratau pranešimą ir, a, ką tik perdaviau jam. Pa­ laukite, jis yra čia. 231

ALGIS RUKŠ ĖNAS

- Bostono gelbėjimo centre, a, čia kateris Vigilant, a, jūsų paskutinis pranešimas priimtas, - Eustisas kalbėjo j kitą mi­ krofoną. - A, čia kateris Vigilant, laukia šiame dažnyje, bai­ giau. - Jis ėmė nekantrauti, nes su kapitonu Braunu beveik nepasistūmėjo j priekį. - Priėmiau, čia Bostonas. Vadinasi, jūs suprantate paskuti­ nį mano perdavimą. Žmogaus negrąžinti, kol šeimininkas ne­ pateiks konkretaus prašymo sugrąžinti. Antras punktas: jeigu šeimininkas paprašys grąžinti, jūs patys užtikrinsite... Eustisas įsiterpė nelaukdamas, kol Braunas baigs: - Bostono gelbėjimo centre, čia kateris Vigilant. Aš kuriam laikui palieku šį dažnį ir einu aptarti reikalų su, a, sovietų ka­ pitonu ir nurodyti jam grįžti į savo laivą. Jūsų paskutinis pra­ nešimas priimtas. - Čia Bostonas. Čia Bostonas. Priėmiau, - atsakė Brau­ nas, - Kenai. - Bostono radijas, siųstuvas išjungtas, - įsiterpė leitenantas Rajanas. Kapitonas Braunas jaudinosi. Jis neabejojo, kad Eustisas ne iki galo suprato, ką jis pasakė. Savo nuogąstavimus pakartojo leitenantui Rajanui. - Man atrodo, kad jis suprato, ką jūs sakėte, - atsakė Raja­ nas. - Turi omenyje, pabaigoje? 232

G Ė D O S DIENA

- Taip, sere. Bet atrodo, jog ten dar kažkas vyksta, todėl jis, a, sakė jums vėl paskambins. - Taip, ir aš tą supratau, - pritarė Braunas. - Bet iki šiol, a, man susidarė įspūdis, jog mes atiduosime jiems tą vyruką, ir jie visi galės grįžti atgal. Rajanas jam priminė, kad Eustisas turėjo girdėti, jog reikia prašymo. - Taip, teisingai, - sutiko Braunas. - Atrodė, kad jis tą patvirtino. Kapitonas Braunas vis dar abejojo, jis paklausė Rajano, ar šis suprato, kad Eustisas sakė einąs išleisti visų sovietų, tarp jų ir Kudirkos. - A, ne, a, apie jo grįžimą aš nieko nežinau. Manau, jis sakė einąs nurodyti sovietų karininkams grįžti į savo laivą. - Teisingai, - pritarė Braunas. - Bet aš, a, nevisiškai suprantu, kodėl jis taip daro, - prieš­ taravo Rajanas. - Nes aš taip liepiau, - paaiškino Braunas, turėdamas ome­ nyje ankstesnį jų pokalbį. - Teisingai, teisingai. Jūs jam liepėte, bet kodėl jis turėtų... Aš nesuprantu, kodėl jis sakė, kad, žinote, a, kad rusai... kapi­ tonas turi prašyti jo sugrąžinimo. Rajanas galiausiai suprato Eustiso pareiškimo esmę. Kapi­ tonas ketino išlydėti sovietus iš Vigilant nepaklausęs jų apie 233

ALGIS R UKŠ ĖNAS

prašymą, tokiu būdu jis techniškai nenusižengtų įsakymui ir išgelbėtų Kudirką. Braunas niuanso nesuprato ir atsakė: - Reikia išsiaiškinti, ar jie tikrai nori susigrąžinti vyruką. - Teisingai. - Mes neketiname jo atiduoti, jeigu negausime jų prašymo, taškas. - Aha. - Aš manau, kad jis iš pradžių tai praleido. - Manau, turiu saugų kontaktą, - atsakė Rajanas. - Ar nori­ te, kad pabandyčiau susisiekti su juo raštu, perduočiau žinutę? - Kokią? - Tik tai, ką jūs sakėte, tris jūsų punktus, sere. - Kenai, ar tu nori užrašyti? Ketini išstuksenti Oręstu*? - Taip, sere. Tik kapitono Brauno žinutę laivo vadui Eustisui. - Stuksenk. - Gerai, sere, aš jums paskambinsiu. - Rajanas padėjo rage­ lį ir nuėjo į šalia esantį komunikacijų centrą išsiųsti žinutės. Tuo metu kapitonas Braunas nusiminęs sėdėjo ant sofos. Padėjęs telefono ragelį pažvelgė į žmoną, kuri visą laiką klau­ sėsi, ir liūdnai ištarė: * Orestes buvo tiesioginio ryšio slaptaraštis. 234

G Ė D O S DIENA

- Visą gyvenimą gelbėjau žmones, galų gale turiu duoti įsa­ kymą, kuris, mano manymu, pražudys žmogų. Gelbėjimo koordinavimo centre leitenantas Rajanas pama­ tė, kad įrenginiai vis dar veikia blogai. Galiausiai nutarė tiesiai paskambinti į Vigilant ir inicijavo dar vieną telefono pokalbį. Laivo vadas Eustisas nuvargęs grįžo prie siųstuvo. - Bostono radijau, čia kapitonas Eustisas. A, baigiau. - Taip, sere, kapitone. Čia Gelbėjimo koordinavimo cen­ tras. Aš bandžiau pasiekti jus kitokiais būdais, bet, matyt, praradome ryšį. Kapitonas Braunas susirūpinęs dėl, a, jo pa­ skutinių instrukcijų interpretavimo. Jis norėjo, kad paaiškin­ čiau jums, jog reikia laikytis pirmojo punkto - svarbiausio darbotvarkėje. Rusų laivo kapitonas turi paprašyti, kad sugrą­ žintumėte žmogų, tik tada galite jį sugrąžinti. Apie tai viskas ir sukasi. Kapitonas turi konkrečiai pateikti prašymą dėl vyro sugrąžinimo, baigiau. Eustisas dar kartą patvirtino instrukcijas. Dabar jis žinojo, jog nebegali apeiti įsakymų. Juos jam labai konkrečiai pakar­ tojo. - A, priėmiau. A, dabar einu prie tiltelio, a, aptarti reikalų, a, su sovietų karininkais. Pranešiu jums, a, visus tolesnius įvy­ kius, baigiau. Padėjęs mikrofoną jautėsi išsekęs. Leitenantas Rajanas vėl surinko kapitono Brauno numerį ir pranešė, kad Eustisas įsakymus supranta. 235

ALGIS R UKŠ ĖNAS

- Supranta? - Taip. - Koks bjaurus darbas, - pasibjaurėjo Braunas. - O jis įklimpo iki ausų, - pridūrė Rajanas. - Ne, ne neįklimpo. - Na, galbūt jūs įklimpote, aš nežinau. - Patikėk, mano mielas bičiuli. - Taip. - Ei, a, ar tu moki megzti? - juokais paklausė Braunas. - Megzti? - Taip. Braunas pasakė paraidžiui: - M-E-G-Z-T-I. - Ne, sere. - Ko gero, vertėtų pasimokyti. Rajanas šiek tiek sutriko. - Aš turėjau omenyje... - Vienaip ar kitaip, ašjau baigiu trisdešimtį, - tęsė Braunas, turėdamas omenyje savo tarnybos metus. Jis žinojo, kad po šio įvykio kažkas atsitiks. Leitenantas Rajanas nutraukė jo mintis ir paminėjo Bobo Kouto iš WBSM skambutį. - Kas tai? - pasiteiravo kapitonas Braunas. - Tai Niu Bedfordo radijo stotis. - Supratau. 236

G Ė D O S DIENA

Rajanas smulkiau papasakojo apie Kouto skambutį. - Visi tie Niu Bedfordo žmonės taip pat laive, - svarstė Braunas. Jis suprato, kad išlaikyti įvykį paslaptyje bus neįma­ noma. Braunas dar kartą nukreipė savo mintis, šį kartą į laivo vadą Eustisą. - Aš tiksliai žinau, ką jis bandė pasakyti. - Taip, jis... - pradėjo Rajanas. - Aš tiksliai žinau, ką jis bandė pasakyti. Bet šis atvejis yra vienas iš tų, kai negaliu jam leisti racionalizuoti. Leitenantas Rajanas suprato dilemą. - Jūs negalite pasakyti: „Gerai, jeigu vyrukas iššoks, galite jį išgelbėti.“ - Būtent. - Būtent. - Na ir bjauri padėtis, - pareiškė Braunas. - Manau, kad aš būčiau daręs kitaip. Kapitonas Braunas dar turėjo laiko ištaisyti situaciją, bet nei jo užuojauta Kudirkai, nei vidinė sprendimo kritika nebu­ vo tokia stipri, kad bent paremtų argumentą prieš nepalaužia­ mą admirolo Eliso nuomonę, nuo kurios Braunas dabar jautėsi visiškai priklausomas.

18 SKYRIUS

Aplink siųstuvą stovintys vyrai matė, koks prislėgtas laivo va­ das Eustisas po pokalbio su kapitonu Braunu. Jis pakabino mi­ krofoną ant kablio ir papasakojo Obolenskiui viską, ką šis jau girdėjo imtuve. - Tai pakrančių apsaugos reikalas. Mano viršininkai Bosto­ ne pranešė, kad jūsų j šį reikalą įtraukti negalima. Gordonas ir Obolenskis žinojo, kad tai visiškai ne pakrančių apsaugos, bet Jungtinių Valstijų valstybės departamento reika­ las. Dabar jie pakartojo jam politines šio atvejo implikacijas ir tai, kad apie įvykius reikia pranešti Valstybės departamentui. Eustisas atsakė, kad jo viršininkai konsultavosi su Vašingto­ nu, bet civiliai pastebėjo, jog jis pats nėra tuo įsitikinęs. - Turiu vykdyti įsakymus, - ištarė. Tada išėjo iš komuni­ kacijų centro link sargybinės tualeto, kuriame buvo uždarytas Kudirka. Pabėgėlio prieglobsčio artumas ir ramybės neduo238

G Ė D O S DIENA

dančios mintys žadino Eustisui sąžinės graužatį. Jis pasuko į vairinę, paskui jį sekė du civiliai ir leitenantas Pakosas, eidamas jis vis kartojo, kad yra karininkas ir turi vykdyti įsakymus. Leitenantas Lundbergas stovėjo prie vairo. Jis nematė įė­ jusios grupės, bet girdėjo jų pokalbį. Kai išgirdo Eustisą kar­ tojantį savo įsakymus, dar kartą įsivaizdavo savo kaimynų la­ tvių pasakojimus. „O, Dieve mano! Jie grąžina jį tokiam pat likimui!“ - mąstė. Lundbergas nužvelgė tolį, norėjo pamatyti, ar patrulinė valtis, kaip buvo nurodyta, plaukioja aplinkui. Jis įtemptai žvelgė į tamsą, sunerimęs dėl to, ką išgirdo, ir nutuok­ damas, kad patrulinė valtis aplinkui plaukioja veltui. Tačiau kapitonas skubėdamas vykdyti įsakymus vairinėje užtruko. Leitenantas Pakosas taip pat labai abejojo dėl įsaky­ mo, bet palaikė kiekvieną savo kapitono veiksmą. Visi vairi­ nėje buvę vyrai laikėsi tos pačios nuomonės - Kudirka neturi būti sugrąžintas, bet Eustisas nepaliovė kartojęs, jog privalo paklusti įsakymui. Po incidento pateiktame oficialiame prane­ šime Pakosas teigė, kad „viskas vyko nesąmoningai“. Viljamas Gordonas pakankamai ilgai dirbęs vyriausybinė­ je biurokratinėje sistemoje ir puikiai ją permanydamas, buvo nepatenkintas, kad ne visi keliai patikrinti. Jis įtarė, kad taip įsakyti galėjo tik kokia nors žemos kompetencijos įstaiga. - Leiskite man paskambinti pažįstamiems į Vašingtoną, paprašė Eustiso. - Turime bandyti pasiekti Valstybės departa­ 239

ALGIS R UKŠ ĖNAS

mentą savais kanalais, kad turėtume patvirtinimą, jog sugrą­ žindami vyruką nesukeliame pavojaus jo gyvybei. Laivo vadas Eustisas tuojau pat sutiko, bet pasakė Gordonui, kad pirmiausia pabandys įtikinti rusus išeiti iš laivo be Ku­ dirkos. Jie nusileido laiptais, Eustisas ėjo pirmas. Jo besąlygišką atsakomybę simbolizavo ant striukės nugaros įspaustos dvi rai­ dės - CO (atsakingasis karininkas - vert.past.). Žiūrėdamas į tas raides ant jo nugaros Gordonas suprato, kad jam ir kitiems civiliams situacija, į kurią įsipainiojo Eustisas, nesuvokiama. Vis dėlto jie su Obolenskiu sekė paskui, jautė, kad jam reikia moralinės paramos, jis vertino jų patarimus. Įėję į kajutę pamatė, kad vyras pilku megztiniu grįžo iš Sovetskaja Litva ir kažką labai tikslingai dėstė Burkaliui. Jis są­ moningai kalbėjo lietuviškai, kad Obolenskis ar kas nors kitas, kurį jie įtarė mokant rusiškai, negalėtų suprasti. Stovėdamas prie durų Eustisas laukė, kol tuodu baigs kalbė­ tis. Įtempti jo raumenys ir neramūs pirštai išdavė, kad stengiasi suvaldyti kylantį įniršį. Tada emocingai, bet taktiškai kreipėsi į Burkalį: - Gavau įsakymą jį sugrąžinti, - kalbant jo balsas buvo ties lūžio riba. - Kaip karininkas ir jūrininkas turiu klausyti aukštesnės valdžios įsakymų. - Jis paaiškino, kad įsakymas jam bjaurus, ir paprašė Burkalio, kaip karininko, suprasti situaci­ ją. - Prašau išeiti iš laivo ir leisti problemą išspręsti diplomati­ niu keliu. 240

G Ė D O S DIENA

Obolenskiui verčiant vyras pilku megztiniu ėmė kažką kal­ bėti Burkaliui. Tuo pat metu iš vietos pašoko Briezė. - Kapitone! Negalite taip elgtis! Lietuva yra šalia Latvijos, iš kurios aš esu kilęs! Rusai okupavo tą šalį! - Kai jis skelbė savo kreipimąsi, dar labiau išryškėjo jo akcentas. - Lietuva vis dar turi pasiuntinybę Vašingtone! Aš pats pabėgau nuo rusų 1944 metais! Žinau, ką jie daro perbėgėliams! Negalite to da­ ryti! Jis neteks gyvybės arba jj ištrems į Sibirą! - Atleisk Bobai, negaliu tau padėti. Man {sakyta, - liūdnai atsakė Eustisas. Pokalbio viduryje Burkalis dar kartą atsisakė palikti laivą, jis jau buvo atsisakęs pakilimo denyje ir kajutėje. Drebėdamas iš susijaudinimo Briezė atsisėdo, jj ramino Bertas ir Nikersonas. Kudirkos situacija prikėlė košmarišką jo paties praeitį. Eustisas suprato, ką kalbėjo Briezė, dėl to jam buvo dar skaudžiau. Bandydamas susitvardyti tylėjo. Burkalis vėl papra­ šė pasimatyti su Kudirka. Po kelių akimirkų Eustisas Burkalio prašymą atmetė. Suprato, kad jam pačiam laikas pasikalbėti su bėgliu. Paprašęs Obolenskio eiti kartu, išėjo į sargybos bokšte­ lį. Padedant vertėjui bus lengviau perduoti blogą žinią. Kai jie priėjo, duris saugojo kitas jūreivis. Jis be žodžių pa­ sitraukė į šalį, kapitonas atidarė duris. Kudirka stovėjo ir sune­ rimęs žvelgė į įeinančius Eustisą ir Obolenskį. Jie jau iš Simo išvaizdos suprato, kad jis įtaria kažką bloga. 241

ALGIS RUKŠĖNAS

- Nesiųskite manęs atgal! Nesiųskite manęs atgal! - mal­ davo Kudirka. Eustisas pasakė Obolenskiui, ką kalbėti, Obolenskis rusų kalba paaiškino: - Jums atsakė politinį prieglobstį, JAVlaivo kapitonas vyk­ do savo vyresnybės įsakymus ir turi grąžinti jus į laivą.1 Nepanikuodamas Kudirka taip pat rusiškai atsakė: - Aš negrįšiu. Geriau iššoksiu už borto ir nuskęsiu arba mirsiu nuo šalčio vandenyje. Išklausęs vertimą Eustisas nieko neatsakė. Jis tai jau žinojo. Kudirka tęsė. Jis buvo labai susijaudinęs, bet tvardėsi: - JAV kapitonas sakė, kad jeigu iššoksiu už borto, manęs lauks nedidelė valtis. Mane išgelbės. - Jis vis kartojo šoksiąs, net jei nebus jokių šansų išgyventi. Jis neturi ko prarasti. Obolenskis pastebėjo, kad Kudirka „buvo beveik ties palū­ žimo riba, bet labai susitelkęs, kiek įmanoma susitelkti esant tokioms aplinkybėms“. Jis nusisuko nuo perbėgėlio ir pakar­ tojo Kudirkos pareiškimą laivo vadui Eustisui. Eustisas pakvietė Obolenskį išeiti iš būdelės. - Eime. Turiu dar kartą pakalbėti su sovietais. - Jis žinojo, kad neįsakys Kudirkai palikti laivo. Galbūt leisti jam iššokti vienintelis sprendimas. Matydamas Kudirkos akyse nerimą Eustisas labiau nei bet kada tikėjo, kad jeigu perbėgėlį sugrą­ žins, jo gyvybei tikrai grės pavojus.

19 SKYRIUS

- Taip daryti negalima! Kas nors turi paskambinti j Valstybės departamentą! - laivo vadui Eustisui ir Obolenskiui sugrįžus į kajutę, Džono Berto maldavo Briezė. Jie priėjo prie Burkalio, stovėjusio šalia sofos, prie dešiniojo borto pertvaros. Eustisui nespėjus ko nors pasakyti, laivyno vado pareigas einantis Burkalis pakartojo savo norą pasimatyti su Kudirka. Eustisas dar kartą jam atsakė. Per Obolenskį kapitonas paklausė: - Ar jūs grįšite į savo laivą be perbėgėlio, kol mes pabandy­ sime jį įtikinti, kad grįžtų pats ?- Kapitono padėjėjas leitenan­ tas Pakosas stovėjo netoliese ir klausėsi. Eustisas suprato, kad šis palaiko jo veiksmus, dar svarbiau, žinojo, jog labai užjaučia dėl perbėgėlio dilemos. - Niet! (Ne!) - kietai atkirto Burkalis. Obolenskiui Burka­ lio veiksmai atrodė nederantys tam žmogui, kurį jis pažino tas 243

ALGIS R UKŠ ĖNAS

tris dienas seminare Rod Ailando universitete. Jis pastebėjo, kad Burkalis visiškai po padu vyrui pilku megztiniu, lygiai taip pat ir kiti. Tuo metu vyras pilku megztiniu dar kartą išėjo iš kajutės ir pasuko j savo laivą. Visi jį stebėjo suprasdami, kad jis vadovau­ ja kiekvienamsovietų veiksmui. Tikriausiai saugumietis nesiti­ kėjo, kad Eustisas bus toks nepalenkiamas, nes jis, be abejonės, paskutinį kartą grįžęs į Sovetskaja Litva iš savo radiotechniko sužinojo, ką admirolas Elisas ir kapitonas Braunas liepė Eustisui telefoninių pokalbių metu. Teks kaip nors priversti kapito­ ną veikti, tad dar kartą persikėlė iš Vigilant į savo laivą suregzti kažko, prieš ką Eustisas neatsilaikys. Gordonas priminė kapitonui, kad šis užsisakė telefono pokalbį, ir paprašė dar kartą pasikalbėti asmeniškai. Eustisas, Gordonas ir Obolenskis nuėjo į šalia esančią atskirą kajutę. Ka­ pitonas buvo nusiminęs ir susijaudinęs. Jis prisipažino dviem civiliams, kad labai nerimauja dėl Kudirkos gyvybės. - Tarsi jį sugrąžindamas įvykdyčiau žmogžudystę. - Leiskite man paskambinti tiems žmonėms, kuriuos pažįs­ tu, - paprašė Gordonas. - Gerai, skambinkite, - Eustisas akivaizdžiai norėjo, kad kas nors įsikištų iš išorės, kad teigiama linkme paveiktų šį sun­ kų sprendimą. Jie sugrįžo atgal į kapitono kajutę, kurioje Eustisas atsakin­ gajam karininkui paaiškino, kad Gordonas paskambins savo 244

G Ė D O S DIENA

bendradarbiams j Vašingtoną. Pakosas sutiko be komentarų. Jis besąlygiškai palaikė Eustiso veiksmus. Buvo šiek tiek po aštuntos vakaro. Staiga vyras pilku megztiniu vėl pasirodė kajutėje. Nuo skubėjimo greitai ir tankiai kvėpavo, atrodė labai savimi pa­ tenkintas. Priėjęs prie Eustiso arogantiškai ištiesė ranką ir pa­ davė popieriaus lapą. Eustisas pažvelgė j kirilica surašytą raštą. Jis žodžių neperskaitė, bet iš karto suprato, kas tai yra. Eustisas perdavė raštą Obolenskiui, kuris perskaitė tokį di­ džiosiomis raidėmis surašytą tekstą: LIETUVOS ŽVEJYBOS ĮMONĖS ADMINISTRACIJA REFRIŽERATORIŲLAIVYNO BAZĖKLAIPĖDOJE PLAUKIOJANTI BAZĖSOVETSKĄ]ALITVA 1970 M. LAPKRIČIO 23 D. JAVŽVEJYBOS ĮMONIŲ ATSTOVŲ VADOVAMS PAKRANČIŲ APSAUGOS KATERIO VIGILANT KAPITONUI PER MŪSŲ SUSITIKIMĄ 1970 M. LAPKRIČIO 23 D. RADIJO OPERATORIUS KUDIRKA ĮSIBROVĖ Į MANO KAJUTĘ, IŠLAUŽĖ SEIFĄ, PAĖMĖ IŠ SEIFO 3000 RUBLIŲ, PERŠOKO IŠORINĘ ŠVARTAVIMO­ SI SIJĄ IR PASISLĖPĖJŪSŲ LAIVE. PRAŠOMEJŪSŲ ATLIKTI PAIEŠKĄ IR GRĄŽINTI JĮ Į MANO LAIVĄ. 245

ALGIS R UKŠ ĖNAS

DĖL ŠIO ĮVYKIO PAREIŠKIU JŪREIVYSTĖS PRO­ TESTĄ. PLAUKIOJANČIOS BAZĖS SOVETSKĄ]ALITVA KAPITONAS POPOVAS

Tik baigus Obolenskiui versti, Briezė vėl pašoko ir ėmė šaukti: -Jie visada apkaltina kriminaliniu nusikaltimu tą, kuris sie­ kia laisvės! Tai melas! Vienas vyrų, jis neprisiminė kas, įspėjo jį sėstis ir nesikišti. Tai pakrančių apsaugos reikalas. Vyras pilku megztiniu paprašė Eustiso pasirašyti raštą. Eustisas lėtai, be žodžių paėmė lapą iš Obolenskio, žengė kelis žingsnius stalo link, pasiėmė parkerį ir pasilenkęs prie popie­ riaus parašė, kad suprato, apie ką rašte kalbama, ir pasirašė. Neapklausęs ir neapieškojęs Kudirkos, jis priėmė tai kaip „oficialaus prašymo“sąlygos įvykdymą. Dabar iškilo nauja pro­ blema su teisinėmis implikacijomis, bet nė vienas pareigūnas nesiėmė svarstyti. Tik vėliau šiurkštus, savamokslis profsąjun­ gos atstovas Džonas Bertas iškels šį klausimą. Eustisui tai buvo tiesiog formalus prašymas, kurį jis turėjo nurodymą gauti, bet negavo. Per radiją išgirdę sąlygą sovietai padarė jam paslaugą. Turinys Eustisui buvo visiškai nesvarbus, jis nesuprato, kad toks kaltinimas vagyste atvėrė naujas galimybes laikyti Kudir­ 246

G Ė D O S DIENA

ką ir ištirti pateiktą kaltinimą.1Jis apie tai sužinojo tik praėjus kuriam laikui nuo tos lemtingos nakties. Net admirolas Elisas, kurio trumpi pokalbiai su kapitonu Braunu atskleidė visą inci­ dentą, vėliau teigė: „Aš iš karto pajutau kažką įtartino.“ Laivo vadas Eustisas pasirašė raštą vis dar galvodamas apie kitą galimybę išgelbėti Kudirką. Tai bus jo paskutinis bandy­ mas. Jis paprašė Gordono paskambinti savo pažįstamiems. Pa­ prašęs leitenanto Pakoso ir Obolenskio eiti kartu pasuko prie tiltelio. - Norėčiau paskambinti Raselui T. Norisui (Russel T. Nor­ ris) į Glosterį, - pasakė Gordonas, kai jie visi sustojo aplink siųstuvą. Norisas buvo NJZT regiono direktorius ir Gordono kolega. Telefono ryšys veikė, bet Noriso nebuvo namie. Tada Gor­ donas paprašė paskambinti NJZT administracijos pareigūnui Karlui Depierui (Carl Depiero). Depieras tą vakarą buvo na­ muose, bet paskambinti sutrukdė techniniai nesklandumai. Po to jis paprašė dar kartą sujungti su Vašingtonu, šį kar­ tą skambino į namus Komercijos departamento tarptautinių reikalų viršininko padėjėjui Denisui Murui (Dennis Moore). Mūras buvo Obolenskio vadovas ir turėjo daugybę ryšių Vals­ tybės departamente. Muro namuose nebuvo. Visiškai nusivylęs Gordonas atsisuko į Eustisą ir tvirtai ar­ gumentuodamas tiesiog paklausė Eustiso, ar šis tikrai tiki, kad 247

ALGIS RUKŠ ĖNAS

įsakymas teisėtas. Laivo vadas Eustisas tiesiai neatsakė. Jį patį kankino tas klausimas. - Įprasta praktika perbėgimo atveju - suteikti perbėgėliui prieglobstį, - vėl priminė Obolenskis. Jis buvo susierzinęs ir nekantravo. Vyras stebėjosi, kaip tokia paprasta problema gali būti taip neteisingai sprendžiama.2 Abu civiliai pakartojo, kad Valstybės departamentas tikriausiai nedalyvavo priimant sprendimą, nes Eustiso įsakymas buvo neįprastas. - Ar jūs įsitikinęs, kad sprendimą priėmė ne tik pakrančių apsauga? - paklausė. Eustisas turėjo pripažinti, kad Obolenskis, ko gero, yra teisus, galbūt Valstybės departamentui nepranešta. Bet jis ne­ žinojo, ar reikia atsižvelgti į vertėjo argumentus. Ar jie reikš­ mingi, lyginant su jo paties sprendimais? Daug vėliau jis teigė: „Mano pirmoji reakcija į kai kuriuos jo komentarus buvo... Jis dirbo su Valstybės departamentu. Jis žino, kokia jų politika, tačiau jis ne patarėjas. Jis tik vertėjas - bent jau tokios jo par­ eigos. Vis dėlto jaučiau, kad jis turi informacijos ir gebėjimų, kurių mums tą dieną reikėjo!* Visgi Eustisas negalėjo nepaklus­ ti tam įsakymui, dėl kurio ginčijosi Obolenskis su Gordonu. Jis visiškai jiems pritarė; jautė, kad pakrančių apsaugos politi­ ka klaidinga. Bet ar turi teisę nepaklusti kapitonui Braunui ir admirolui Elisui, o paskui pateisinti savo veiksmus tvirtinda­ mas, kad paklausė dviejų civilių patarimo ? 248

G Ė D O S DIENA

Nors atrodė, kad Eustisas nori aptarti problemą su Gordonu ir Obolenskiu, kadangi šie kalbėjo apie moralines ir filosofines implikacijas, j sceną išėjo leitenantas Pakosas.3Iki šiol jis laikėsi atokiai ir parėmė savo kapitono įsitikinimą pasilikti perbėgė­ lį. Tačiau dabar atėjo laikas imtis veiksmų. Reikėjo veikti arba pagal įsitikinimus, arba paminti juos karinės drausmės naudai. Nenorėdamas tarp savęs ir kapitono įvaryti pleišto tuo metu, kai Eustisui reikėjo visokeriopos moralinės paramos, Pakosas subtiliai siūlė alternatyvas, tiesiogiai nepasakydamas, ką jis pats rinktųsi. Tokiu būdu, nepaisant galutinio Eustiso spren­ dimo, Pakosas galėtų jo iki galo neremti ir nebūtų priverstas atskleisti savo įsitikinimų. Vėliau Eustisas apie atsakingąjį ka­ rininką kalbėjo: „Jis buvo ne iš tų, kuris parodytų nors kokį nepasitenkinimo tavo sprendimu ženklą, ypač tuo metu.“ „Per pokalbį užsiminiau apie Niurnbergo procesą, - tyri­ mo tarybai pasakojo Pakosas. - Klausiau, ar toks įsakymas yra teisėtas? - Palyginkite su Mi Lai (My Lai), - pridūrė Gordonas.4Jis turėjo omenyje Pietų Vietname per JAV karių puolimą nu­ žudytus daugiau kaip 100 žmonių. Jaunesnysis armijos kari­ ninkas leitenantas Viljamas Kelis (William Calley) tuo metu buvo teisiamas už žmogžudystę, galop jis buvo pripažintas kal­ tu, nors tvirtino vykdęs įsakymus. Laivo vadas Eustisas apsvarstė paraleles. Jos skambėjo labai tikroviškai. 249

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Keturi dalyviai stovėdami aplink nebylų siųstuvą ilgai dis­ kutavo, bet jų prisiminimai bus migloti. Jie prisiminė sutarę, kad tikėtina, jog sugrąžintas Kudirka bus nužudytas arba liku­ sią gyvenimo dalį praleis kalėjime ar lageryje. Jie ir vėl svarstė, ar tokias pasekmes lemiantis sprendimas yra teisėtas. Eustisas paaiškino vyrams, jog jam buvo nurodyta neleis­ ti įvykti incidentui, bet ir Gordonas, ir Obolenskis tvirtino, kad incidentas jau įvyko. Dabar tai diplomatinis reikalas, jį turi išspręsti Valstybės departamentas. Ar Eustisas tikras, kad Valstybės departamentas informuotas apie šį įvykį ?Gordonas ir Obolenskis per daug gerai išmanė biurokratiją, todėl netikė­ jo, jog Valstybės departamentas žino. Perkėlinėjami nuo stalo ant stalo pranešimai dažnai dingdavo. Greičiausiai pastarasis pranešimas taip pat kažkur prapuolė, kitaip Eustisas niekada nebūtų gavęs įsakymo sugrąžinti Kudirką sovietams. Palengva Eustisas vis tvirčiau laikėsi savo pozicijos. Jis vis griežčiau tvirtino, kad įsakymas yra įsakymas. Gordonas ir Obolenskis dar kartą pakartojo senus faktus: - Sovietų laivas yra JAV teritoriniuose vandenyse. Galime teisėtai laikyti tą vyrą ir įsakyti sovietams palikti laivą. Jeigu norime, galima sulaikyti visą laivą. Pakosas palaikė mintį, kad įsakymas neteisėtas ir kad nėra jokios moralinės prievartos Eustisui jį vykdyti. Jis tiesiogiai to nepasakė, bet pateikė nukreipiamųjų klausimų. 250

G Ė D O S DIENA

- Jei nuspręsite nepaklusti įsakymui, ko gero, tapsite Jung­ tinių Valstijų visuomenės didvyriu, - kalbėjo Pakosas. - O jeigu paklusite pakrančių apsaugos įsakymui, būsite ištikimas pakrančių apsaugai, betJungtinių Valstijų visuomenė greičiau­ siai jus pasmerks. Laivo vadų Eustisą kankino abejonės. Pakosui ir dviem ci­ viliams buvo aišku, kad jis susidūrė su pasirinkimu palikti pa­ krančių sargybą ir tvirtą karjerą arba likti ir paklusti įsakymui, kuriam labai priešinosi. „Tas įvykis laivo vadui Eustisui tapo labai sunkia našta“, tarybai pasakojo Pakosas. Gordonas ir Obolenskis taip pat suprato, bet tik Pakosas - bičiulis karininkas - galėjo visapu­ siškai įvertinti dilemą. Stengdamasis palengvinti kapitono apsisprendimą Pakosas pasiūlė jam nedviprasmišką paramą. - Jeigu nuspręsite nevykdyti šio įsakymo, aš ir įgula 100 procentų palaikysime. Kapitonas šiek tiek pagalvojo, tada priminė trijulei, kad jie žiūri tik į vieną paveikslo dalį - tą dalį, kuri aiški čia, laive. Ta­ čiau galbūt yra dar kas nors. Kas nors turi turėti rimtą priežastį sugrąžinti perbėgėlį. Pakosas įsiterpė sakydamas, kad tai gali būti tiesa. - Galbūt kas nors derasi dėl Siaurės Vietnamo belaisvių paleidimo, o mes nevykdome to, kas liepta. Galbūt keičiamasi belaisviais ir amerikiečiai atiduodami už jį. 251

ALGIS RUKŠĖNAS

Eustisas įsikibo tokio logiško paaiškinimo. Mąstė, kad gali būti ir taip. Vyras jau griebėsi bet kokio šiaudo, galinčio paaiš­ kinti įsakymą. Jis nepagalvojo, kad valstybės nekeičia belaisvių į tuos, kurie nėra jų piliečiai: Kudirka šiaurės vietnamiečiams buvo niekas. - Aš esu tarpinė grandis, turinti vykdyti šį įsakymą, - liū­ dnai pareiškė. Veidas buvo įsitempęs, akys pilnos ašarų. Jis beviltiškai ieškojo savo galvoje, savo sąmonėje kokio nors rak­ to, kokio nors atsakymo. Vėliau Eustisas prisiminė: „Mintyse perbėgau visus tuos dalykus - Niurnbergą, Mi Lai, teisėto įsa­ kymo klausimą - tačiau dėl esamų priežasčių visų aplinkybių nežinojome, tai [Kudirkos sugrąžinimas] buvo viskas, ką ga­ lėjome daryti. Mūsų sistema funkcionuos tik tada, jeigu mes gerbsime savo vyresnybę.“ Laivo vadas Eustisas pažvelgė į Pakosą, Gordoną ir Obolenskį. Jie be žodžių suprato, ką jis darys. Jo kančia skelbė sprendimą. Eustisas nusikabino mikrofoną nuo kabliuko prie siųstuvo, spragtelėjęs įjungė ir paprašė Bostono radijo stoties sujungti su kapitonu Braunu. Sujungimas įvykopo kelių minučių, per kurias Rajanas turėjo paprašyti operatoriaus nutraukti kitą Brauno pokalbį telefonu. Kapitonas Braunas prisijungė pokalbiui su Vigilant 20.19. - Vigilant, hm, čia Bostonas, - pradėjo Braunas. - A, kal­ bėk. 252

G Ė D O S DIENA

- Bostono radijau, a, čia kateris Vigilant. A, dabar tokia situacija, a, aš vis dar prisišvartavęs šalia sovietų laivo. Turiu oficialų prašymą raštu sugrąžinti tariamą pabėgėlį. Eustisas pirmą kartą pavartojo žodį „tariamas“, būtent taip jis sureagavo į rašto turinį. - Viskas, - atsisukęs į leitenantą Pakosą pasakė Gordonas, - dabar jis pats paskelbė. - A, mes dabar ketiname, a, sugrąžinti perbėgėlį sovietų karininkams, kurie yra Vigilant laive, ir išlydėti sovietų laivą iš teritorinių JAVvandenų, - paskutiniuosius Eustiso žodžius užgožė trukdžiai. - Vigilant, a, kapitone, nieko nesupratau, - imtuve traškėjo Brauno balsas. Eustisas pakartojo, ką ketina daryti. Leitenantas Pakosas visiškai nusiminė, nes laivo vadas Eus­ tisas jau nusileido. Pakosas buvo pasirengęs palaikyti kapitoną atsisakant vykdyti įsakymą, bet dabar suprato, kad parems jį vykdydamas įsakymą. Nesvarbu, kokių veiksmų bus imtasi, jis jautė moralinį įsipareigojimą draugui ir vyresniajam karinin­ kui. Vyras vis dar neprarado vilties, kad įvyks kas nors tokio, kas paskatins pakeisti sprendimą. Eustisas kalbėjosi su kapitonu Braunu. - A, čia Bostonas. Priėmiau, - patvirtino Braunas. - Tu dar neatsakei į klausimą. Ar laivo šeimininkas pateikė prašymą su­ grąžinti perbėgėlį? Baigiau. 253

ALGIS RUKŠĖNAS

- Bostono gelbėjimo centre, čia Vigilant. Jau turiu oficialų raštišką sovietų laivo šeimininko prašymą sugrąžinti perbėgėlį, baigiau, - trumpai ir aiškiai atsakė Eustisas. - Priėmiau, priėmiau, a, tęskite veiksmus pagal savo per­ duotą pranešimą, baigiau. - Bostono gelbėjimo centre, čia kateris Vigilant. A, priė­ miau, a, aš jau pasiruošęs vykdyti, a, baigiau. Tas sakinys tapo lemtingas. Bostonas ir Vašingtonas klai­ dingai manė, kad reikalas baigtas. Kapitonas Braunas paprašė Eustiso pranešti, kada sovietų laivas išplauks iš teritorinių vandenų. - Turbūt reikia pasakyti jiems, kad ataskaita apie situaciją bus pateikta iš ryto, - pasiūlė Rajanas. - A, taip, - pritarė Braunas. - Gerai, sere. - O jeigu skambins spauda, a, jokių komentarų. Šiuo metu neturime informacijos, kurią galėtume perduoti laikraščiams. - Supratau, sere. Rajanas padėjo ragelį ir tuoj pat vėl jį pakėlė, skambino į pakrančių apsaugos štabo Taktikos ir navigacijos skyrių.

20 SKYRIUS

Pakrančių apsaugos Taktikos ir navigacijos centro leitenantui Veinui Tritbou diena praėjo ramiai. Aštuntą valandą ryto jis perėmė budėjimą, visą dieną registravo tik įprastus įvykius. Klivlando gelbėjimo koordinavimo centras pranešė, kad mo­ torlaivis Vermont užplaukė ant seklumos Detroito upėje ir už­ blokavo kanalą. Kitas laivas užstrigo tarp Maršalo ir Vašing­ tono forto. Įvairūs darbuotojai grįžo po ligos ar ėjo gydytis. Buvo manoma, kad vienas jūreivis San Chuane savavališkai pasišalino, bet po skambučio į San Chuaną paaiškėjo, jog jis yra bazėje. Visi šie reikalai buvo užregistruoti kaip įprastai. Buvo ypač svarbu juos užregistruoti, nes juostinių magnetofonų bankas plieninėse pilkose spintelėse su stalviršiais neveikė. Magneto­ fonais turėjo būti įrašinėjami visi į Taktikos ir navigacijos cen­ trą iš pakrančių apsaugos apygardų ateinantys skambučiai, bet 255

ALGIS R UKŠ ĖNAS

sistema neveikė jau metus, o gal dar daugiau. Niekas to netai­ sė, budintys karininkai su tuo jau susitaikė. Viskas buvo sukaupta kilimais išklotame Transporto mi­ nisterijos aštuntojo aukšto kabinete. Kambarys net nepriminė Taktikos ir navigacijos centro, tai buvo tarsi paprastas kabine­ tas. Bostono gelbėjimo koordinavimo centro, atliekančio pa­ našias funkcijas, interjeras buvo visiškai kitoks - jo Taktikos ir navigacijos centras labai asketiškas. Leitenantas Tritbou sė­ dėjo už žemų spintelių, kuriose buvo sukrauti nenaudingi ma­ gnetofonai. Dvi spintelės tarnavo kaip darbo stalas. 20.24 ant darbo stalo suskambo telefonas. Tai buvo skam­ butis, kurio leitenantui Tritbou nurodyta laukti. Nors Takti­ kos ir navigacijos centre įrašymas neveikė, Gelbėjimo koordi­ navimo centro žmonės pokalbį įrašinėjo. - Pakrančių apsauga, Vašingtonas, budintis karininkas, pakėlęs ragelį prisistatė Tritbou. - Čia leitenantas Rajanas iš Bostono gelbėjimo koordinavi­ mo centro. Ar jūs informuotas apie situaciją? - Taip. - Puiku. Vyras perėjo į Vigilant, bet dabar jis grįžta atgal į laivą, sovietų laivą. - Supratau. Kaip jis pateko į Vigilant? - Matyt, per ekskursiją. Jie kai kuriems rusams surengė eks­ kursiją laive. - Supratau. 256

JAV pirmosios pakrančių apsaugos apygardos vadas kontradmirolas Viljamas B. Elisas, Bostonas, Masačūsetsas (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka).

JAV pirmosios pakrančių apsaugos apygardos štabo viršininkas kapitonas Flečeris V. Braunas jaunesnysis (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka).

JAV pakrančių apsaugos katerio Vigilant kapitonas Ralfas V. Eustisas praėjus dviem dienoms nuo incidento skaito pranešimą spaudai. Jam buvo įsakyta pasitraukti iš patruliavimo, grįžti į Niu Bedfordą ir paaiškinti keistus įvykius laive (plačiai pasaulyje paplitusi nuotrauka).

Vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Polas E. Pakosas, Vigilant katerio atsakingasis karininkas, apmąsto incidentą praėjus keturiems mėnesiams nuo įvykio. Jam prireiks daug laiko įvertinti savo atsakomybės dalį (Romo Šležo nuotrauka).

Operacijų valdybos pakrančių apsaugos valdyboje Vašingtone kontradmirolas Robertas E. Hamondas (viršuje kairėje) (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka). Operacijų valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas kapitonas Volakas C. Dalgrenas (viršuje dešinėje) (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka). Sovietų Sąjungos reikalų valdybos dvišalių reikalų sekcijos prie JAV valstybės departamento atsakingasis pareigūnas Edvardas L. Kilhamas (apačioje) (valstybės departamento nuotrauka).

Pakrančių apsaugos kateris Vigilant (WMEC-617) - 64 m vidutinio patvarumo kateris. Bazė Niu Bedforde, Masačūsetse.

Sovetskaja Litva [Sovietų Lietuva] (M-26402) - 155 m plaukiojanti Sovietų Sąjungos žvejybos įmonė su įranga, veikianti rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje.

Padanga naudota perkelti delegatus iš Vigilant j Sovetską]a Litva. Ant jo stovi laivo vadas Eustisas (centre), pakrančių apsaugos valdybos stebėtojas leitenantas Leo Morhausas ir civilis delegatas Hovardas Nikersonas. Dešinėje nuo padangos sovietų laivyno vadas Ivanas Burkalis (antrasis iš kairės) sveikinasi su JAV vertėju Aleksisu Obolenskiu (šiek tiek matosi). Kairėje nuo padangos civilis delegatas Džonas Bertas, šalia jo Robertas Briezė ir dar vienas civilis delegatas (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka).

Taip Sovetskaja Litva atrodė iš Vigilant.

Jūreivis nuo Vigilant tiltelio žiūri j Kudirką, kuris atsirėmęs j Sovetskaja Litva turėklus apžiūrinėja katerio pirmagalį (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka).

Vigilant pakilimo denis ir aikštelė prie tiltelio, čia vyko incidentas. Kairėje Kudirkai perkelti naudota valtis. Sovietai pririšo jj prie keltuvo. Apačioje atviras liukas atsiveria j sraigtasparnių priežiūros būdelę. Joje sovietai sumušė Kudirką iki sąmonės netekimo ir suvyniojo į antklodę. Ant signalinio tiltelio su autoriumi kalbasi Vigilant operacijų karininkas JAV pakrančių apsaugos leitenantas Duglas Lundbergas. Tą dieną Lundbergas pirmasis bendravo su Kudirka. Jis stovėjo tiltelio sparne šalia nuotraukos kairėje esančio signalinio žibinto (Rimo Šležo nuotrauka).

Pirmoji Simo Kudirkos parašytos žinutės pusė. Paslėpė ją cigarečių pakelyje ir permetė leitenantui Lundbergui (oficiali JAV pakrančių apsaugos nuotrauka).

Leitenantas Lundbergas atsargiai kalbasi su knygos autoriumi. Tai pirmasis kontaktas su Vigilant žmogumi. Laivas ką tik grįžo iš įprasto patruliavimo be savo kapitono, laivo vado Eustiso, kuris buvo nušalintas nuo tarnybos, kol laukta pakrančių apsaugos tyrimo išvadų (Rimo Šležo nuotrauka).

Ivanas Burkalis - pagrindinė incidento figūra - su keliais kitais draugais likus astuoniems mėnesiams iki incidento lankosi Niu Bedforde, Masačūsetse. Iš kairės prie banginių medžiotojo skulptūros stovi Niu Bedfordo prekiautojų jūrų gėrybėmis asociacijos atsakingasis direktorius Hovardas Nikersonas, tą lemtingą dieną jis buvo Vigilant laive, ir Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos regiono direktorius Raselas Norisas. Sovietai: Siaurės Atlanto žvejybos laivyno vadas Viktoras A. Zacharovas, laivyno vado pavaduotojas Burkalis ir du pavaduotojai: Ivanas Moskvinas ir Levas Fominichas (Niu Bedfordo Standard-Times nuotrauka).

Akivaizdžiai susijaudinę (iš kairės j dešinę) Robertas Briezė, Hovardas Nikersonas ir Džonas Bertas kitą dieną po incidento susitiko prie Niu Bedfordo žvejų sąjungos salės. Visi trys buvo praėjusios nakties įvykių Vigilant laive liudininkai (Niu Bedfordo Standard-Times nuotrauka).

Leitenantas Lundbergas rodoį pakilimo denį, kuriuo sovietai pateko į laivą. Antrajame plane matosi Sargybos bokštelio tualetas, kuriame koridorius, kuriame, Roberto Briezės Simas Kudirka praleido šešias su puse žodžiais, bandantį saugiai perbėgti savo laisvės valandas (Romo Šležo į kapitono kajutę Kudirką sumušė nuotrauka). sovietai (Romos Šležo nuotrauka).

Kapitono kajutėje vyko didžioji dalis derybų dėl Kudirkos. Tokį vaizdą jis išvydo atidaręs duris ieškodamas pagalbos ir bandydamas išvengti jo atėjusių sovietų. Tuo metu kajutė buvo pilna karininkų ir civilių (Romos Šležo nuotrauka).

Šiaurės Amerikos lietuvių studentų asociacijos iš savo viešbučio žygiuoja Klivlando federalinio pastato link. Ši demonstracija įžiebė plataus incidento viešinimo kibirkštį (Jono Garlos nuotrauka).

„...KOKS DAR LIETUVIŲ PABĖGĖLIS TARP DRAUGŲ?"

-

Pat Oliphant

Szep, The Boston Globe

Kelios po incidento spaudoje pasirodžiusios politinės karikatūros

-

Hy Rosen

As Ąr®sef/~~, Sees It

MES A U TE N T IF IK A V O M E JO MEMUARUS!"

„PAGERBIAMAS - sovietų „BATO APDOVANOJIMU“ Suteiktas Metų Humanisto vardas perduodamas Bostono Apdovanojimų įteikimo ceremonijoje pirmosios pakrančių apsaugos apygardos vadui Viljamui B. Elisui. SSSRS atstovauja praėjusių metų apdovanojimo laimėtojas Vladimiras Blockofas (žodžių žaismas: Blockoff„užstoti, užblokuoti“ - vert. past.) Už dramatišką Čekijos liaudies išgelbėjimą nuo nedoro Dubčeko.

irūs laikraščių straipsniai ir vedamieji, pasirodę spaudoje po Vigilant incidento.

f»*r

G Ė D O S D IEN A

Leitenantas Rajanas paaiškino smulkiau. - Jis pateko j laivą su grupe, pakviesta pasižvalgyti. Paskui atgal grįžti nebenorėjo. Bet dabar, kai sovietų laivo kapitonas parašė raštą ir paprašė vyrą grąžinti, jis grąžinamas į laivą. Ne­ trukus Vigilant atsišvartuos ir išlydės rusų laivą iš teritorinių vandenų j gretimą teritoriją. - Aišku. Prašau palaukti, - paprašė Tritbou. Jis užsirašinėjo informaciją. - Sovietai paprašė, kad Vigilant vyrą sugrąžintų, tiesa? - Teisingai. Teisingai. - O jie sugrąžino ar dabar grąžina? - Ta informacija nu­ stebino Tritbou. Jis žinojo, kad sprendimas priimtas vien tik apygardos lygiu, nes pats buvo jungiamoji grandis su Valstybės departamentu. Tačiau jis nesuabejojo sprendimo teisėtumu.1 -Jie... na, mes ką tik baigėme kalbėti telefonu su Vigilant, tęsė Rajanas. - Jie sako, kad šiuo metu... kai baigs kalbėti, su­ grąžins vyrą į rusų laivą, rusų karininkų globai. Jie dabar yra laive. Kai tai atsitiko, tikriausiai... jie gėrė su kapitonu kavą. - Gerai. „Grąžina vyrą į laivą“, - užsirašinėdamas pakartojo leitenantas Tritbou. - Rusų karininkų globai, - pridūrė leitenantas Rajanas. - Kaip dėl to jaučiasi tas žmogus ? - paklausė Tritbou. At­ sakymo jis nesitikėjo. - Jis, a, iš pradžių jis nenorėjo grįžti ir teigė, kad jeigu tik bus galimybė, šoks per bortą. 257

ALG IS RUKŠĖNAS

- Supratau. - Vigilant žino apie tai, jie akylai jį stebės, - kalbėjo Rajanas. - Supratau. Supratau, - norėdamas įsitikinti, kad gerai viską išgirdo, Tritbou dar kartą pakartojo kelis esminius dalykus. - Stabo viršininkas sakė, kad jis ryte atsiųs įvykio ataskai­ tą, - patikslino leitenantas Rajanas. - Gerai. - Taigi, jeigu daugiau nieko svarbaus neatsitiks, mes... Tai viskas. Kaip elgtis su spauda? - paklausė leitenanto Tritbou. Informacija kažkaip nutekėjo. - Vajetau! - sušuko Tritbou ir trumpai nusijuokė. - Ar kas nors ko nors klausinėjo ? - Ne, niekas. Tik skambino iš Niu Bedfordo radijo stoties. Pareiškė: „Sveiki, girdėjau, kad yra rusų perbėgėlis? Turbūt su­ prantate. - Taip, suprantu, - atsakė Tritbou. Leitenantas Rajanas papasakojo paneigęs visą informaciją, bet pridūrė, kad kažkas vis tiek girdėjo žinių pranešimą. (Tai buvo Bobo Kouto dvidešimtos valandos vakaro žinios per WBSM.) Jis paklausė Tritbou, ar Vašingtonas norėtų užsiimti reikalo viešinimu. - Turėsiu apie tai pasikalbėti su žmonėmis, - atsakė budin­ tis Taktikos ir navigacijos centro karininkas. 258

G ĖD O S DIENA

- Supratau. Jeigu sulauksiu kokių nors skambučių, sakysiu „jokių komentarų“ arba „šį kartą negaliu komentuoti“, arba ką nors panašaus. - Gerai. Jeigu kitokių nurodymų nesulauksite, veikite pa­ gal šį planą. - Gerai. - Ačiū. Viso labo. Padėjęs ragelį leitenantas Tritbou pagalvojo, kad kontradmirolas Hamondas gali norėti pakeisti sprendimą, todėl pa­ skambino jam į namus. - Sere, aš turiu informacijos apie Vigilant, - pranešė Hamondui atsiliepus. Hamondas klausėsi leitenanto Tritbou perduodamų leite­ nanto Rajano žodžių. Admirolas informaciją patvirtino. Tyrimo tarybai jis vėliau pasakojo: „Aš maniau, kad jis atėjo į laivą ir... arba laivas, arba apygarda paragino jį grįžti ir nesukelti incidento tarp dviejų žvejybos konferencijoje dalyvaujančių laivų, ir kad vyras arba sutiko grįžti, arba jį parlydėjo atgal. Aš supratau, kad jis sugrį­ žo laisva valia. Maždaug taip.“ Admirolas Hamondas liudijo, kad jis buvo tuo įsitikinęs, nes Valstybės departamentas (Kilhamas iš dvišalės sekcijos So­ vietų skyriuje) anksčiau sakė, jog jie nenori skatinti perbėgi­ mo. Pirmajai apygardai kažkaip buvo perduota, kad jie atsisa­ 259

ALGIS RUKŠĖNAS

kytų priimti Kudirką. Admirolą Hamondą tenkino leitenanto Tritbou perduota informacija, ir jis nieko daugiau neieškojo, vėliau dėl to gailėjosi. Budintis karininkas pažadėjęs paskambinti kitiems kari­ ninkams ir perduoti informaciją pokalbį baigė. Aukšto rango karininkams retai skambinama, bet, leitenanto Tritbou many­ mu, ši situacija prilygo jūrų nelaimėms, naftos išsiliejimui ir kitiems ypač svarbiems įvykiams, apie kuriuos reikėjo infor­ muoti. Tritbou paskambino pakrančių apsaugos komendantui admirolui Cesteriui R. Benderiui (Chester R. Bender), viceadmirolui komendanto padėjėjui Tomasui R. Sardžentui III, štabo viršininkui kontradmirolui V. Džeringui (V. Goehring), Operacijų skyriaus viršininko padėjėjui kapitonui Donaldui H. Luziusui (Donald H. Luzius) ir Viešųjų ir tarptautinių ry­ šių skyriaus viršininkui admirolui Roberikui J. Edvardsui (Roberick Y. Edwards). Tyrimo tarybai Tritbou liudijo, kad visi aukšto rango kari­ ninkai išklausę informaciją reagavo tik „hmm“ ir „suprantu“. Admirolas Hamondas teigė prašęs Tritbou perduoti karinin­ kams informaciją. Tačiau Tritbou tvirtino, kad Hamondas ti­ krai nieko neprašė, jis paskambino savo iniciatyva.2 Vienaip ar kitaip, karininkai priėmė informaciją taip, kaip buvo minėta, jiems ji neatrodė neįprasta - ar bent neįprasta tiek, kad būtų verta susidomėti. 260

G Ė D O S DIEN A

Kai Tritbou informavo komendantą admirolą Benderj, pastarasis nieko nelaukęs paskambino admirolui Hamondui ir paklausė, ar yra kokių nors nurodymų. Hamondas atsakė, kad kiek jam žinoma, reikalas baigtas. Benderis liko patenkintas ir daugiau apie tai negalvojo. Po kelių mėnesių kapitonas Braunas prisiminė: „Visi grįžo miegoti ir viską pamiršę įvykiu nebesidomėjo. Tokie Vašing­ tono veiksmai man padarė didžiausią įspūdį. Nė vienas štabo karininkas nesusidomėjo... Nyku. Nes nė vienas nieko nepa­ tikrino? Nors jo balse skambėjo kartus suvokimas, kad štabo tyrimas būtų išgelbėjęs jo kailį, vis dėlto Braunas buvo teisus. Gavęs lemtingą informaciją iš leitenanto Rajano, maždaug po dvylikos minučių leitenantas Tritbou paskambino į Valsty­ bės departamento Operacijų centrą. Vadinamasis valstybės Opsas buvo įsikūręs per visą kvartalą Vašingtono centre nusidriekusiame Valstybės departamento pastatų komplekse. Čia buvo įsitvirtinę seni kaip respublika biurokratinio aparato darbuotojai, kurie matė ateinančius ir išeinančius prezidentus, tačiau jų administracijos užsienio politika jiems nedarė jokios įtakos. Valstybės departamentas gyveno savo gyvenimą ir atlikinėjo didžiulį biurokratinį dar­ bą. To milžino veiklos iš tikrųjų nei aprėpti, nei kontroliuoti per trumpą savo laiką kabinete nepajėgė nė vienas prezidentas. Daug prezidentų iš savo ypatingųjų padėjėjų ir užsienio politi­ kos patarėjų bei klestinčio Baltųjų rūmų personalo sukūrė savo 261

ALGIS RUK Š ĖN A S

mažus „Valstybės departamentus“. Tokie mažyčiai „valstybės departamentai“ buvo vienintelis apsigynimas nuo neišmatuo­ jamo Valstybės departamento, kuriame prezidento politika ir programos galėjo būti netyčia perdirbtos, sulėtintos ar tiesiog pamestos perdavinėjant iš vieno biuro j kitą ir iš vieno biuro­ krato kitam. Tą dieną Operacijų centre budėjo 6 kategorijos užsienio tarnybos pareigūnas Kevinas Makgvairas (Kevin McGuire).3 Jo darbas buvo panašus į tą, kurį adiko leitenantas Rajanas Gel­ bėjimo koordinavimo centre ir leitenantas Tritbou Taktikos ir navigacijos centre. Makgvairas buvo sargybos karininko padė­ jėjas. Su juo kartu budėjo Operacijų centro direktoriaus pava­ duotojas sargybos karininkas Robertas Ričas (Robert Rich). Suskambo telefonas. Atsiliepė Makgvairas, leitenantas Tritbou paklausė, ar jis ką nors žino apie įvykį. - Į Vigilant įlipo vyras ir pasiprašė jame likti, bet jo laivo šeimininko prašymu jis grąžinamas atgal. Vigilant išlydės juos už dvylikos mylių ribos ir stebės, ar vyras nešoks per bortą. Galbūt norėsite pranešti šią žinią Sovietų skyriui, - pridūrė Tritbou. - Galbūt, - stengdamasis prisiminti, ar buvo girdėjęs šią informaciją, atsakė Makgvairas. - Ar tokia santrauka teisingai perteikia jūsų žodžius: „Įvykis išspręstas sugrąžinant vyrą į jo laivą“? 262

G ĖD O S DIENA

- Taip, - patvirtino Tritbou. - Supratau. Mes perduosime informaciją budinčiam depar­ tamento pareigūnui. Leitenantas Tritbou liudijo, kad Makgvairas, norėdamas pasitikslinti informaciją, kuri atrodė jam nežinoma, pateikė keletą klausimų. Tritbou tvirtino nepamenąs, kad budintis Valstybės departamento pareigūnas perfrazuodamas jo infor­ maciją būtų vartojęs teiginį „įvykis išspręstas“. Vis dėlto spren­ džiant pagal iš Bostono perduotą informaciją galima pagrįstai manyti, kad Makgvairas, kaip ir kiti, kuriems buvo skambinta į Vašingtoną, tikėjo, kad viskas baigta. Manoma, kad Makgvai­ ras būtų pranešęs reikiamiems žmonėms, jei būtų manęs, jog laikas veikti, nes dar niekas neišspręsta. Makgvairas tvirtino neabejojąs, kad Tritbou pasakė „įvykis išspręstas“; tai reikštų, kad Valstybės departamentui įvykio eigos sekti nebereikia. Jeigu pakrančių apsaugos štabo Taktikos ir navigacijos cen­ tre būtų veikę įrašymo aparatai, dėl pavartotų žodžių jokių klausimų nekiltų. Negana to, Valstybės departamento Opera­ cijų centre įrašymo aparatūra taip pat neveikė ir jau anksčiau buvo išnešta. Padėjęs ragelį Makgvairas dar ne iki galo suvokė, ką pra­ nešė pakrančių apsaugos budintis pareigūnas. Valstybės de­ partamento budintieji pareigūnai dažnai gaudavo konkrečių nurodymų stebėti kokius nors įvykius ar pranešimus. Dvišalis Sovietų skyriaus padalinys apie Vigilant įvykį nepranešė nei 263

ALG IS R U K Š ĖN A S

Makgvairui, nei jo viršininkui. Pirmojo Vigilant pranešimo, išsiųsto j Bostoną ir perduoto į Vašingtoną, kopija buvo pri­ smeigta prie lentos Valstybės departamento operacijų centre. Apžvelgęs lentą Makgvairas matė žinutę, bet pamiršo. Per dieną j operacijų centrą ateidavo iki kelių šimtų pranešimų, juos turėjo sutvarkyti du pareigūnai. Nelengva juos visus prisi­ minti. Makgvairas liudijo, kad leitenanto Tritbou skambučio su jokiu pranešimu nesusiejo, nes Tritbou neminėjo „perbėgimo“ ar vyro tautybės. Tačiau Tritbou paprašė perduoti informaciją j Sovietų skyrių, tai turėjo tapti užuomina Makgvairui. Bet kurio įvykio metu informacija apie sprendimą būdavo perduodama ir negalėjo būti interpretuojama kaip nuoroda tolesniems veiksmams. Jeigu kas nors dvišaliame poskyryje būtų pasakęs, kad pakrančių apsauga susisieks su jais ir lauks nurodymų, galbūt Makgvairas ir Ričas būtų veikę kitaip. Šiuo atveju Tritbou, kaip įprasta, tik perdavė informaciją tinkamam departamentui. Makgvairas perdavė savo viršininkui Ričui leitenanto Trit­ bou pateiktą informaciją ir paklausė, ar šis ką nors apie tai žino. - Taip, turime vieną pranešimą, - atsakė Ričas. Jis priėjo prie lentos ir radęs pirmojo Vigilant pranešimo kopiją parodė Makgvairui, šis prisiminė matęs ją anksčiau. Vyras prisiminė su pranešimu susijusius nurodymus. 264

G ĖD O S D IEN A

Tiksliau tariant, nieko neprisiminė, nes jokių nurodymų nebuvo. Edvardas Kilhamas išėjo iš savo biuro apie pusę septintos, maždaug prieš dvi valandas informavo vieną iš trijų padėjėjų Edvardą Meinlendą (Edward Mainland). Tą vakarą Meinlendas buvo sargybos karininkas dvišaliame poskyryje.4Vadinasi, jis bus namuose, bet operacijų centras praneš jam apie visus dvišaliame poskyryje vykstančius reikalus. Jo darbas tą vakarą buvo panašus j leitenanto Rajano ir leitenanto Tritbou darbą, skirtumas tas, kad jis turėjo įgaliojimus veikti pagal informaci­ ją, o ne tik ją perduoti. Prieš pat išeidamas namo Kilhamas perdavė Meinlendui kapitono Dalgreno informaciją. Papasakojo pataręs Dalgrenui neskatinti perbėgimo. Vėliau (po kapitono Brauno skam­ bučio admirolui Hamondui 16 valandą po pietų) Dalgrenas perskambino ir pranešė, kad perbėgimas tikriausiai neįvyko. Kapitonas Braunas perdavė žinią admirolui Hamondui, o Hamondas paprašė kapitono Dalgreno perduoti informaciją Valstybės departamentui. Nė vienam informaciją perduodan­ čiam vyrui nė iš tolo nešmėstelėjo mintis, kad viskam pasiry­ žęs vyras gali imtis beviltiškų veiksmų nekreipdamas dėmesio į darbo valandas ir tamsų dangų. Visi dalyvavusieji pareigū­ nai tvarkingai įspraudė perbėgimo galimybę į oficialias darbo valandas. Ironiška, kad Kudirka peršoko į Vigilant beveik tą 265

ALGIS RUKŠĖNAS

pačią minutę, kai kapitonas Braunas ir admirolas Hamondas aklai vienas kitam pritarė. Dabar Kilhamas perdavė informa­ ciją Meinlendui, o Meinlendas išėjo namo nepranešęs budin­ tiems Operacijų centro pareigūnams. Makgvairas ir jo viršininkas perdavė informaciją apie per­ bėgimą, tačiau neteikė jai didelės reikšmės. Per daugelį metų būta ne vieno pranešimo apie perbėgėlių grąžinimą, šis nepa­ sirodė esąs išskirtinis. Supratęs, apie ką kalba leitenantas Tritbou, Makgvairas pa­ skambino Edvardui Meinlendui. Šis atsiliepė. - Gavau žinią išpakrančių apsaugos, kad galimo perbėgimo incidentas, apie kurį pranešta anksčiau, išspręstas sugrąžinant vyrą atgal į jo laivą, - kalbėjo Makgvairas. Meinlendas nustebo. Informacija atrodė miglota, jis žinojo, kad sprendimo priėmimas kažkur iškrito. - Ar galėtumėte dar kartą viską pakartoti ?- paprašė. - Pakrančių apsauga sako, kad galimo perbėgimo inci­ dentas išspręstas sugrąžinant vyrą atgal į jo laivą, - pakartojo Makgvairas. Makgvairas buvo Valstybės departamento veteranas, tar­ naujantis jame jau aštuonerius metus, o nuo 1968 iki 1970 tar­ navo Sovietų Sąjungos reikalų skyriaus Žvalgybos ir paieškos valdyboje. Jis visai neseniai buvo paskirtas dvišalio poskyrio pareigūnu. Čia dirbo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį. 266

G Ė D O S DIENA

Jis puikiai suprato, kad kažkas kažkur vyksta ne taip, kaip reikia. Meinlendas nežinojo, ar buvo pranešta Pabėgėlių ir mi­ grantų biurui ir Valstybės departamento teisės skyriui. Abu šie skyriai buvo atsakingi už perbėgėlius. Pats neseniai lankėsi Žvalgybos ir paieškos valdyboje ir žinojo, kad jo kolega Losonas Mojersas (Lawson Moyers) dirbo su perbėgėliais. Bet jis nežinojo, ar Mojersas dalyvavo tvarkant šj reikalą, ir visai nesi­ vargino jam paskambinti. Nors ir įtarė, kad kažkas negerai, nesiaiškino. Meinlendas liudijo: „Kadangi atrodė, jog įvykis, vienaip ar kitaip, išspręs­ tas, aš mintyse nutariau, kad pakrančių apsaugos kapitonas su­ rinks daugiau detalių ir tinkamu būdu pateiks išplėtotą atas­ kaitą.“ Meinlendas tiesioglaukė daugiau detalių, kurios turėjo būti pateiktos „tinkamu būdu“. Valstybės departamento operacijų centre Makgvairas savo žurnale įrašė: 1945 pakrančių apsaugos budintis pareigūnas pra­ nešė sargybai, kad telefonu 231850Z 70 m. lapkričio mėn. buvo išspręstas įvykis, o sovietų jūrininkas grąžintas į jo laivą. Pranešta EUR / budinčiam pareigūnui ponui Istmenui (Eas­ tman) ir EUR / SOV / budinčiam pareigūnui ponui Meinlendui. 267

ALG IS R U K Š ĖN A S

(Tiesą sakant, buvo ne 1945 [19:45], bet 2045 [20:45], va­ landa vėliau. Laiko klaida tyrimo metu buvo ištaisyta.) Makgvairas grįžo stebėti kitų pasaulio įvykių. 500 000 Rytų Pakistano gyventojų žuvo užplūdus siaubingam taifūnui ir potvynio bangoms, Valstybės departamentas buvo įsitrau­ kęs į pagalbos operacijas. Ganoje kilo neramumų. Valstybės sekretorius Rodžersas rengėsi kelionei. Pakrančių apsaugos štabo Taktikos ir navigacijos centro lei­ tenantas Tritbou savo žurnale išdėstė: 2030 Bostono gelbėjimo koordinavimo centras pra­ nešė, kad į pakrančių apsaugos katerį Vigilant patekęs ir prašęs pasilikti vyras šiuo metu pagal raštišką jo laivo šeimininko prašymą grąžina­ mas. Vigilantpalydės laivą už ribos zonos. Jeigu negaus kitokio nurodymo, Gelbėjimo koordi­ navimo centras nepateiks komentarų spaudai. Perduota O, CCS, CA, C ir valstybės opera­ cijų centrui. DO ir A neinformuotas. Budintis pareigūnas paskambins. CA sako, jog pritaria­ ma Gelbėjimo koordinavimo centro pozicijai nekomentuoti. Taktikos ir navigacijos centre tą vakarą nieko reikšmingo neįvyko. Viskas vyko taip lėtai, kad Tritbou vos po pusės vie­ 268

G Ė D O S DIEN A

nuoliktos, tikėdamasis, kad per pusantros valandos nieko neį­ vyks, 22:30 vakaro prirašė „2400 diena baigta“ ir baigė budėji­ mą. Kaip tik 22:30 prasidėjo patetiška įvykio kulminacija. Kai Bostono gelbėjimo koordinavimo centro leitenantas Rajanas skambino kapitonui Braunui visiškai nesusijusiu reikalu, Braunas paklausė, ar šis girdėjęs daugiau su perbėgimu susiju­ sių naujienų, apie kurias teiraujasi žiniasklaidos priemonės. - Ne, sere. Aš nieko negirdėjau. Tik kalbėjausi su Taktikos ir navigacijos centru ir paminėjau spaudos reikalą, jis pažadėjo man paskambinti. Gelbėjimo koordinavimo centro įrašymo aparatūra įrašinė­ jo jų pokalbį. - Šiuo metu, - kalbėjo Braunas, - manau, galėtume sakyti, kad yra... buvo galimas perbėgėlis iš rusų fabriko ar plaukiojan­ čios bazės arba tralerio, arba ko nors panašaus. Po galais! Kaip, po velnių, aš visa tai išdėstysiu! - šiek tiek patylėjęs tęsė: - Tas asmuo susisiekė su mumis dėl perbėgimo, bet laivo šeiminin­ kas paprašė jį sugrąžinti, buvo atsižvelgta į šeimininko prašy­ mą, nes situacija buvo nekontroliuojama. - Gerai, sere. - Manau, kad tai vienintelis dalykas, apie kurį galėtume... galima kalbėti, - pradėjęs kalbėti, Braunas netrukus nutilo. Pajuto, kad žodžiai netinkami, bet kitaip paaiškinti sugrąži­ nimo negalėjo. 269

ALGIS RUKŠĖNAS

Tiesą sakant, informacija buvo dviprasmiška."Jeigu „situa­ cija buvo nekontroliuojama“, tada ją kontroliavo sovietai; siau­ binga mintis, turint omenyje faktą, kad Sovetskaja Litva buvo išmetusi inkarą vos už 728 m nuo Tisburio paplūdimio, kuria­ me matėsi Martos Vynuogyno vasarnamiai. Vigilant laivo vadas Eustisas traukė iš tiltelio j savo kajutę grą­ žinti Kudirką sovietams. Kai Bostono ir Vašingtono Valstybės departamento parei­ gūnai užvertė šios bylos knygas, Eustisas tik įžengė į bjauriau­ sią jos dalį.

21 SKYRIUS

- Polai, paruoškite švartavimosi postus, - paliepė Eustisas at­ sakingajam karininkui, grupei išėjus iš Komunikacijų centro. Kai Eustisas lydėjo Gordoną ir Obolenskį prie aukštu žemiau esančio perėjimo, leitenantas Pakosas nuėjo j vairinę. Vos jie priėjo kajutę, laivo turbinos ėmė suktis. Gausmas buvo pri­ slopintas, bet katerio koridoriuose girdėjosi metalo gaudesys, įspėjantis įgulą, jog išplaukia. Kartu su variklių ūžesiu po lai­ vą pasklido pakili nuotaika. Kapitono kajutėje Briezė, Bertas ir Nikersonas susižvalgė. Sovietai atrodė sutrikę. Tik per ne­ didelį sargybos bokštelio liuką į Sovetskaja Litva laivo švie­ sas žiūrintis Kudirka liko ties panikos riba. Tik koridoriumi žingsniuojantis laivo vadas Eustisas kankinosi dėl to, ką tuo­ jau turės adikti. Kapitonui įėjus į kajutę, visų akys nukrypo į jį.

271

ALGIS RUKŠĖNAS

- Bostonas įsakė jį sugrąžinti, - nuolankiai pranešė į nieką konkrečiai nesikreipdamas. Obolenskis neištarė nė žodžio, tad sovietų vertėjas išvertė pastabą. - Prašau imtis priemonių ir sugrąžinti jūreivį į mūsų lai­ vą, - atsakė Burkalis. - Ar grįšite į laivą be jo? - tikėdamasis pats įtikinti Burkalį paklausė Obolenskis. Jis prisiminė, kad Burkalis Rod Ailando seminare pasirodė malonus ir supratingas žmogus. Burkaliui net nespėjus prasižioti vyras pilku megztiniu at­ kirto: - Ne! Jis nusikaltėlis, jį teis pagal sovietų įstatymus! Nė vienas amerikietis neatsiliepė į pareiškimą ir nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti, ar kaltinimas pagrįstas. Obolens­ kis kalbėjosi su Burkaliu, teigė, kad reikalą turėtų sutvarkyti diplomatai, bet Burkalis pakluso nepalenkiamam vyrui pilku megztiniu. Greitai persimetęs keliais žodžiais su saugumiečiu Burkalis dar kartą paklausė Eustiso, ar galėtų pamatyti Kudirką. - Ne! - atkirto Eustisas. Pasisukęs į Obolenskį paklausė, gal jis galėtų įtikinti perbėgėlį grįžti į savo laivą. Obolenskis pažvelgė į kapitoną taip, tarsi būtų gavęs nema­ lonų pavedimą, bet pabandyti sutiko. Iš kajutės jis išėjo vie­ nas. - Kapitone, ar galėčiau paskambinti į namus? - įsiterpė Briezė. - Jau vėlu, mano žmona jaudinsis. 272

G Ė D O S DIENA

Vėliau Briezė teigė, jog iš tikrųjų norėjo, kad jo žmona pa­ skambintų j Latvijos ar Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone ir praneštų apie įvykius.1 - Atleisk, Bobai, privačių skambučių nėra, - atsakė Eustisas. Eidamas koridoriumi Obolenskis mintyse galvojo, ką pasakys Kudirkai. Kapitonas paprašė jo atlikti sunkų darbą, bet ti­ kriausiai jis manė, kad lengviau įtikinti Kudirką ta kalba, kuria jie abu puikiai kalbėjo. Galbūt Kudirka geriau supras situaciją ir sutiks grįžti. Bet kaip pasakyti Kudirkai, kad jis yra našta? Obolenskis lėtai užkopė laiptais ir pažvelgė į jauno jūrininko saugomas Kudirkos prieglobsčio duris. - Kapitonas paprašė manęs su juo pasikalbėti, - Obolenskiui paaiškinus, jūreivis pasitraukė. Vertėjas lėtai pasuko ran­ keną, atidarė duris ir pamatė į jį žvelgiantį ir iš susijaudinimo tankiai alsuojantį Kudirką. Jis suprato, kad Kudirka žino. Nors perbėgėlis stebėtinai tvardėsi, baimė akyse ir išsipūtusioje gel­ bėjimosi liemenėje besikilnojanti krūtinė išdavė, kas dėjosi jos viduje. Kaip įmanydamas švelniau Obolenskis rusiškai paaiškino: - Suteikti jums prieglobstį atsisakyta, kapitonas gavo savo viršininkų įsakymą sugrąžinti jus į jūsų laivą. - Aš negrįšiu! Aš negrįšiu! - Kudirka atrodė susierzinęs dėl to, kad kitas rusiškai kalbantis žmogus negali suprasti, kodėl jis negrįš. - Kapitonas sakė, kad manęs laukia nedidelė valtis. 273

ALGIS RUKŠĖNAS

Sakiau, kad šoksiu j jūrą ir nuskęsiu, bet negrįšiu! Verčiau mir­ siu nuo šalčio! Daug vėliau Obolenskis tvirtino, kad neprisimena visų trumpo pokalbio su Kudirka detalių, nes tą vakarą jis pats buvo „siaubingai nusiminęs“. - O kaip jūsų šeima? Kaip jūsų žmona ir vaikai ?- prisime­ na klausinėjęs. - Žinote, kokios pasekmės dėl šio įvykio laukia

jH? - Žinau. Aš viską suvokiu, - paaiškino Kudirka. - Mano sprendimas nepakeičiamas! Aš negaliu grįžti! Suprantate? Aš negaliu grįžti! Pokalbis įtikino Obolenskį, kad Kudirkos sprendimas bėg­ ti nebuvo akimirkos įgeidžio paskatintas veiksmas, kurį nulė­ mė tai, jog du laivai prisišvartavo vienas šalia kito. Obolenskis suprato, kad Kudirka jau kurį laiką galvojo apie pabėgimą. Vė­ liau jis aiškino: „Manau, kad sprendimas nebuvo staigus, nes jis nesutriko, kai pasakiau, kas gali nutikti jo šeimai.“Jis manė, kad jeigu Kudirkos šuolis būtų buvęs impulsyvus, vyras bent akimirką būtų susimąstęs apie pasekmes šeimai. „Akivaizdu, kad jo veiksmas buvo gerai apgalvotas, - kalbėjo Obolens­ kis, - jis į tai nereagavo.“ Vos ne verkdamas Kudirka paaiškino: - Sovietai siūlė man tapti informatoriumi. Jie norėjo, kad skųsčiau į miškus išėjusius savo tėvynainius. Aš atsisakiau ir dėl to daug metų kentėjau. Visi kiti laivo įgulos nariai turi jūreivių 274

G ĖD O S DIENA

pažymėjimus ir pasus. Ar žinote, ką reiškia jų neturėti? Uoste jie man neleidžia išlipti iš laivo. Aš esu radiotechnikas, bet jie neleidžia man dirbti darbo, kuriam esu parengtas. Verčia mane valyti tualetus ir rinkti šiukšles. Jie mane diskriminuoja dėl to, kad atsisakiau išduoti savo tėvynainius. Aš neturiu teisių! Paveiktas akimirkos emocijų Obolenskis tiesiog nepagal­ vojo paklausti apie Kudirkos politinius ryšius. Tik asmeninės nuoskaudos ir pareiškimai įstrigo jo galvoje, apie juos trumpai pasikalbėjo su perbėgėliu. „Aš net nepagalvojau paklausti, - gailėjosi Obolenskis. Daugiausia kalbėjo jis. Net nepagalvojau apie tai paklausti [„apie tėvynainius, kurie išėjo j miškus“] arba apieškoti ir pati­ krinti, ar jis tikrai pavogė tuos rublius!“ Apskritai Burkalio bičiuliškumas skatino Obolenskį pati­ kėti sovietų žodžiu, jis neatmetė minties, kad Kudirka iš ka­ pitono Popovo seifo pavogė 3000 rublių. Visi kiti, net admi­ rolas Elisas, manė, jog kaltinimas melagingas. Bet Obolenskis laikydamasis, atrodytų, neutralaus požiūrio, niekada nebuvo visiškai tikras, jog Kudirka nekaltas. Vėlesni įvykiai atskleidė, kad bėglys niekaip negalėjo pavogti tų rublių, bet praėjus dau­ giau nei metams po incidento Obolenskis vis dar kartojo: „Aš nežinau. Aš tiesiog nežinau!“ Tuo metu Obolenskis mąstė apie kitus reikalus. - Dabar, kai pabėgau, jie mane užmuš, - kalbėjo Kudirka. Ten man gyvenimo nebus. - Jis pakartojo kapitono pažadą pa­ 275

ALG IS R U K Š ĖN A S

rūpinti nedidelę valtelę, kuri lauks jo, jei jis įšoks į vandenį. Aš šoksiu į jūrą! Verčiau nuskęstu nei grįšiu atgal! Kudirka vis dar šiaip taip tvardėsi, bet jo raumenys virpė­ jo, atrodė, jog jis dreba. Obolenskis suprato, kad jis pasiryžęs šokti į vandenį ir vis dar viliasi, jog bus išgelbėtas. Jis negalėjo įtikinti jį grįžti - nors nelabai ir stengėsi. Obolenskis grįžo į kapitono kajutę ir perpasakojo pokalbį Eustisui. Visi amerikiečiai, tarsi laukdami patvirtinimo žen­ klo, pasisuko į kitoje kambario pusėje stovinčius tris sovietus. - Turėtų būti koks nors teisės... - pradėjo Burkalis, bet vy­ ras pilku megztiniu tėškė: - Stoj! (Liaukis!) - Burkalis nutilo sakinio viduryje. - Perbėgėlis pats grįžti atsisako. Ar jūs grįšite į savo laivą ir leisite viską sutvarkyti diplomatiniais kanalais? - dar kartą paklausė Eustisas. Burkalis išeiti atsisakė ir dar kartą paprašė pasikalbėti su Kudirka. Sį kartą Eustisas jautė turįs sutikti. Jis sutiko ir palydėjo Burkalį, vyrąpilku megztiniu bei jų vertėją. Obolenskis ėjo paskui. Visi tyliai ėjo koridoriumi, paskui pakilo laiptais į sargy­ binę. Tarpduryje pamatęs sovietus Kudirka susigūžė tolimajame kambarėlio kampe ir vos nesuklupo užkliuvęs už kėdės. - Jie tik nori su jumis pasikalbėti, - ramino Obolenskis. Jis atsistojo šalia Kudirkos, Eustisas stovėjo kitame šone. Burkalis 276

G Ė D O S DIEN A

stovėjo priešais. Tolėliau liko vyras pilku megztiniu ir vertėjas, jam prie šono atsistojo duris saugantis jūreivis. - Semionai Ivanovičiau, kodėl jūs taip padarėte? - vardu ir tėvavardžiu kreipėsi Burkalis. - Ivanai Nikolajevičiau, - atkirto Kudirka, - jūs žinote, ko­ dėl aš taip padariau. - Kudirka buvo išsigandęs, bet dabar, kai susidūrė su Burkaliu, jo baimė virto įniršiu, jis drėbė Burkaliui viską, ką prieš tai kalbėjo Obolenskiui. - Jūs mane diskrimi­ nuojate! Skiriate man vergiškus darbus! Neduodate man ta­ patybės dokumentų! Žinote, kad turiu skrandžio problemų! Skiriate man tik tokį maistą, kuris kenkia mano sveikatai! - Žinau, žinau, - atsakė Burkalis bandydamas sustabdy­ ti protrūkį. Paskui ramiu tonu tęsė. - Semionai Ivanovičiau, atsitokėkite, ką jūs darote. Prisiminkite, kad turite žmoną ir vaikų. Pagalvokite, kokia bausmė jų laukia. - Žinau, žinau, - atkirto Kudirka mėgdžiodamas Burkalio žodžius. - O kaip tavo mama?.. - tęsė Burkalis, bet Kudirka per­ traukė. - Viską žinau, kvaily! - sušnypštė. Jo įniršis persipynė su beviltišku supratimu, kad Burkalis žino, ką kalba. Jie imsis re­ presijų ne tik prieš šeimą, bet ir prieš jo draugus. Burkalis teigė, kad Jungtinėse Valstijose jis žlugs, bet Ku­ dirka atsakė esąs nusiteikęs imtis bet kokių darbų. 277

ALGIS RUKŠĖNAS

Staiga Burkalis ėmė kalbėti lietuviškai. Obolenskis suprato, jogBurkalis nenori, kad amerikiečiai ką nors suprastų. Kalbos tonas Obolenskiui skambėjo grėsmingai. Kudirka automatiš­ kai atsakė lietuviškai, jie persimetė piktais žodžiais. Obolenskis vėliau svarstė, kad atsakydamas lietuviškai Kudirka, ko gero, buvo įtrauktas į Burkalio žaidimą ir nieko daugiau apie savo būklę ir kitas perbėgimo priežastis amerikiečiams neatskleidė. Ar Burkalis grasino Kudirkai? Ar jis pasakė ką nors, kas būtų pakeitę Brauno ir Eliso sprendimą? Ar pasakė tai, kas būtų pa­ skatinę Eustisą rizikuoti savo karjera ir nugabenti Kudirką j uostą? Šie kankinantys klausimai lieka spėlionėmis. Obolenskis tik liūdnai prisiminė pokalbį ir teigė, kad Bur­ kalis paskatino Kudirką nesąmoningai pereiti į lietuvių kal­ bą. Vis dar lietuviškai Kudirka piktai ir pompastiškai kalbėjo Burkaliui ir jo bendrininkams su tokia jėga, kuri leido numa­ nyti, jog išlieja visas susikaupusias nuoskaudas dėl pavergimo, slėptų minčių ir idealų, dėl išraiškos baimės ir veiksmų laisvės. Dabar jau nebesvarbu, kaip atvirai jis kalba su Burkaliu. Jo šuolis jau pasmerktas. Burkalis atsakė tuo pačiu tonu, bet į jo kalbą nuolat įsiterpdavo griežti vyro pilku megztiniu žodžiai. Nei Obolenskis, nei Eustisas nesuprato, ką jis sako, bet abu jautė, kad Burkalio ir saugumiečio pastabos grėsmingos. Išraudęs, iššokusiomis kaklo ir smilkinių kraujagyslėmis Burkalis išsiveržė iš sargybinės, paskui jį išėjo Eustisas ir Obo278

G ĖD O S DIEN A

lenskis. Jiems leidžiantis laiptais į koridorių, jūreivis uždarė duris, Kudirka sunkiai kvėpavo, jo kūnas virpėjo. -Jį galima susigrąžinti tik jėga, - eidamas pareiškė Burkalis. - Aš nepriversiu savo vyrų imtis tokių veiksmų, - staiga su­ vokęs turįs stipriausią kortą atsakė Eustisas. Kai tik jie grįžo į kajutę, jis priėjo prie vidinio ryšio stotelės ant sienos ir įsakė „sustiprinti švartavimosi postus“. Per minutę turbinų gausmas nuslopo, netrukus varikliai buvo visiškai išjungti. Jaunesnysis leitenantas Hagesas žurna­ le įrašė: „2125 [21:25] išjungti varikliai ir turbinos.“ Tai tik pastaba, bet nutilus varikliams karininkai ir įgula įtarė, jog at­ sirado kliūčių. Tylą jie priėmė kaip blogą ženklą perbėgėliui. Kitaip jie jau seniai būtų išplaukę. Bet laivo vadas Eustisas iš­ jungė variklius turėdamas kitokį tikslą. Jis žinojo, kad tai už­ truks, bet tikėjo, jog sovietai galų gale galbūt išeis be Kudirkos. Jis svarstė, kad norint Kudirką perkelti į sovietų laivą reikės panaudoti jėgą, bet jis tikrai nevers savo vyrų to daryti. Jeigu sovietai reikalaus, kad pakrančių apsauga grąžintų jį jėga, jie turės išeiti be perbėgėlio. Burkalis pakartojo: - Norint jį sugrąžinti į mūsų laivą, teks panaudoti jėgą. Eustisui nespėjus atsakyti Obolenskis paaiškino: -Jūsų siūlymas prieštarauja civilizuotamžmonių elgesiui. Jausdamas, kad Burkalis jam šiek tiek palankesnis nei kitiems, dar kartą paprašė grįžti be Kudirkos. 279

ALGIS R U K ŠĖNAS

Burkalis pasisuko į vyrą pilku megztiniu - jie abu buvo pa­ našūs savo išvaizda, skyrėsi tik drabužiai - ir trumpai pasitarė. Baigęs pokalbį pranešė: - Norėtume paskambinti j savo ambasadą Vašingtone. Jau nuliūdintas įvykių posūkio Džonas Bertas atsistojo ir šiurkščiu Bostono akcentu kreipėsi į Eustisą: - Jeigu mes su Robertu Brieze pareikštume protestą dėl to žmogaus sugrąžinimo, ar tai kaip nors pagelbėtų? Ar protestas atneštų kokios nors naudos ?Mes galime protestuoti, kol išsi­ aiškinsime, ar jis vagis, ir visa kita. Berto komentaras teoriškai buvo labai logiškas, bet kuriuo kitu atveju jie būtų turėję apieškoti Kudirką, tačiau Eustisas jau nebeketino imtis kokių nors veiksmų. Jis laikėsi savo galu­ tinio sprendimo: jeigu sovietai patys Kudirkos nesusigrąžins, jis to už juos nedarys. - Manau, prieš leisdami jiems skambinti į sovietų ambasadą turėtumėte pranešti Valstybės departamentui,—pastebėjo leite­ nantas Morhausas. Tai buvo viena išjo tą vakarą išreikštų pasta­ bų. Eustisas vėliau prisimins jo vaidmenį teigdamas: „Įvykiams komplikuojantis jis tarsi pamažu išnyko antrajame plane.“ Nors jis neatsižvelgė į Berto klausimą ar leitenanto Morhauso pasiūlymą, laivo vadą Eustisą suintrigavo skambučio į sovietų ambasadą idėja. Jeigu jis neįsakys savo vyrams grąžinti Kudirkos, o sovietai, atrodo, taip pat nelinkę naudoti jėgos, galbūt jų ambasada patars palikti perbėgėlį pas amerikiečius. 280

G ĖD O S DIENA

- Jeigu man pavyks užmegzti telefono ryšj, galėsite pasi­ naudoti mano telefonu, - pasiūlė Burkaliui ir pasiuntė pa­ kviesti radistą, kuris netrukus jau stovėjo prie durų. - Taip, sere. - Ar galėtum sujungti telefonu su sovietų ambasada? - Taip, sere, - patvirtino radistas ir išėjo. - Kas vyksta? - paklausė leitenantas Burkė komunikacijų ka­ rininko, kai radistas grįžo į radijo kabiną.3 - Kapitonas nori susisiekti su sovietų ambasada. - Hm. Gal geriau aš pats sujungsiu, - pasiūlė Burkė. Anks­ tesniems pokalbiams naudoti dažniai trūkinėjo, todėl jis su­ sisiekė su Bostono jūrine operatore ir paprašė paskambinti j sovietų ambasadą Vašingtone. Ji paskambino. - Čia SSRS ambasada, - pasigirdo, kai ryšys atsirado. - Jums skambina iš JAV pakrančių apsaugos katerio Vigi­ lant. Būkite pasiruošę priimti, - pranešė operatorė. - Sovietų ambasada, pakrančių apsaugos kateris Vigilant. Būkite pasiruošę priimti, - pakartojo leitenantas Burkė. Jis ne­ žinojo, ką sakyti. Linijoje tvyrojo tyla. Galop įsiterpė operatorė: - Ar kas nors ketina ką nors pasakyti ?- kelias minutes nie­ kas neištarė nė žodžio. - Operatore, tai svarbus skambutis, baigiau, - paaiškino Burkė. 281

ALG IS RUK Š ĖN A S

Maždaug po penkių minučių j kambarį įėjo leitenantas Pakosas. Per garsiakalbį jis girdėjo, kad buvo kviečiamas radistas, todėl iš smalsumo nusileido iš vairinės. - Kam skambinama? - Sovietų ambasadai, sere, - atsakė Burkė. - Atšauk, - nedvejodamas įsakė Pakosas. - Taip, sere, pone Pakosai, - atsakė Burkė ir nutraukė po­ kalbį. Tuo metu kapitono kajutėje Obolenskis įsikarščiavęs dėstė savo mintis kapitonui. Iš įpročio persibraukdamas ranka savo ilgus plaukus Obolenskis kalbėjo: - Jei Burkalis gali skambinti į sovietų ambasadą, Viljamui Gordonui taip pat turėtų būti suteikta galimybė paskambinti į Vašingtoną. - Jis siūlė skambinti žvejybos ir laukinių gyvūnų’priežiūros sekretoriaus ypatingajam padėjėjui arba pačiam valstybės sekretoriui. Obolenskis buvo įsitikinęs, kad kažkas prastai įvertino situaciją, kuri reikalavo aukščiausio dėmesio. Jis akivaizdžiai buvo susijaudinęs, bet Eustisui neprieštaravo; galėjo tik užjausti kapitoną dėl iškilusios dilemos. Civiliai suirzo sužinoję, jog sovietai galės laisvai konsultuo­ tis su savo ambasada, Eustisas bando išspręsti problemą pagal įsakymą, kuris, jų įsitikinimu, buvo neteisėtas. Jausdamas spaudimą išvisų pusių Eustisas į savokajutę pasi­ kvietė atsakingąjį karininką. Civilių nuomonė atrodė teisinga, bet Eustisas jau susitaikė su mintimi, kad turi veikti pagal įsa­ 282

G ĖD O S DIENA

kymą. Dabar jam reikėjo moralinio palaikymo, o ne pamoky­ mo, ką jis iš tikrųjų turi daryti. Atsakingasis karininkas iki šiol visada palaikydavo jo veiksmus, todėl Eustisas šiltai prisimins: „Polas buvo vienintelis tą vakarą tikrai man artimas žmogus!1 Atėjusį Pakosą Eustisas pasikvietė į šalia esančią kajutkompaniją ir pateikė praėjusio pusvalandžio įvykių santrauką Obolenskio pokalbį su Kudirka ir Burkalio akistatą su juo. - Jie teigia, jog reikės panaudoti jėgą, bet neatrodo, kad patys norėtų tai daryti. Sakiau jiems, kad savo vyrams tikrai neįsakysiu sugrąžinti Kudirkos jėga, tada jie paklausė, ar galėtų pasitarti su savo ambasada. - Ralfai, nemanau, kad derėtų sovietams leisti skambinti į savo ambasadą, kol apie tai nežino Valstybės departamentas. Ponas Burkė neseniai buvo susijungęs su ambasada, bet aš at­ šaukiau. Jis paaiškino Eustisui, kad jėgos klausimas yra naujas veiks­ nys, jie, ko gero, galėtų tuo pasinaudoti ir paskatinti kitokį sprendimą. - Gerai, pažiūrėkime taip, - atsakė Eustisas. - Jis nuo jų pabėgs, o mes jį perimsime, tada situacija bus kitokia. - Taip, - pritarė Pakosas. - Skirtųsi nuo tos, jeigu jis pa­ bėgtų iš mūsų, o mes patys jį sugautume. - Tada mes galime peržiūrėti situaciją, - Eustisas beviltiš­ kai ieškojo išėjimo iš painaus labirinto. 283

ALG IS R U K Š ĖN A S

- Rekomenduočiau perduoti jiems dar vieną pranešimą apie paskutinius įvykius, - pasiūlė Pakosas. Laivo vadas Eustisas sutiko. Paieškojęs Pakosas ant stalo rado standartinių matmenų po­ pieriaus aplanką, išsiėmė parkerį ir ėmė rašyti: „NUO VIG ... PAPA.“*Tada labai tikslingai prirašė: „INFO KOMDT“**, kad būtų tikras, jog pranešimas tikrai pasieks valdybą Vašingtone. Ankstesni pranešimai buvo perduoti tik pirmajai apygardai, bet leitenantas Pakosas intuityviai žinojo, kad dabar reikia užti­ krinti, jog būtų apeita pirmoji apygarda, o vadovybė Vašingtone žinotų, kas vyksta. Atvirai neabejodamas apie iki šiol kapito­ no adiktus veiksmus, Pakosas tarsi apėjo laivo vadą Eustisą. Iš tiesų jis taip pat aplenkė ir kapitoną Brauną bei admirolą Elisą pirmojoje apygardoje. Pakosas liudijo: „Jaučiau, kad tiesioginė valdžia [pirmoji apygarda] gali nevisiškai deramai įvertinti laive Vigilant susidariusią situaciją. Maniau, kad „informacija virši­ ninkui“paskatins rimčiau aptarti įvykį [štabe] T Po pavadinimo atsakingasis karininkas paskubomis spaus­ dino tokį pranešimą: 1. Radistas_____ , iš sovietų laivo Sovetskaja Litva peršoko per apytvarą į pakrančių apsaugos katerį Vigilant maždaug 2310630R ir paprašė politinio prie­ *Pakrančių apsaugos pirmoji apygarda (PAPA). **Komendanto informacija. 284

G Ė D O S D IE N A

globsčio. Vigilant buvo prisišvartavęs prie sovietų laivo teritoriniuose JAVvandenyse. 2. Pabėgimą pastebėjo sovietai ir oficialiai pareika­ lavo grąžinti įgulos narį. PAPA perdavė sutikimą ir Vi­ gilant pakluso. Tačiau sovietams aišku, kad norėdami sugrąžinti Simą, turės panaudoti jėgą. Simas grasino, jog bijodamas dėl savo gyvybės po sugrąžinimo pasitaikius pirmai galimybei šoksiąs už borto. Nenorėdami patys naudoti jėgos sovietai planuoja konsultuotis su sovietų ambasada Vašingtone. 3. Suprantu, kad alternatyvus sprendimas yra laikyti... Pakosas sustojo ir susimąstė.Jis norėjo pasakyti, kad pasiliks Kudirką, bet tai reiškė žaidimą su subordinacijos nesilaikymu, jis taip toli eiti nenorėjo. Išbraukė kelis žodžius ir pradėjo iš naujo. 3. Rekomenduojame alternatyvų sprendimą suteikti Simui prieglobstį JAV, kol sovietai diplomatiniais kana­ lais išreikalaus perdavimo. Atsakingasis karininkas buvo įsitikinęs, kad pranešimas pa­ keis sprendimą. Nors jis tiesiogiai adresuotas pirmajai apygar­ dai, bet žodžiai skirti Vašingtonui. Parodė juodraštį Eustisui, šis greitai perskaitė ir atmetė. 285

ALGIS RUK Š ĖN A S

- Ne, Polai. Mes paskambinsime kapitonui Braunui ir as­ meniškai su juo aptarsime. Tyrimo tarybai Eustisas paaiškino: „Sis pranešimas [infor­ macija viršininkui] būtų logiškas žingsnis, jeigu būčiau tą patį padaręs ankstesniuose pranešimuose, dabar jokiu būdu ne­ norėjau tiesiogiai kreiptis j viršininką, net ir pridėdamas jam informaciją.“ Nors situacija vis labiau komplikavosi, Eustisas buvo linkęs labai siaurai interpretuoti savo pareigas (laikytis procedūrų) ir nerizikuoti pridėdamas žodžius „informacija viršininkui“. Praėjus daugiau nei metams, prisimindamas tą momentą, Eustisas pasakojo: „Nemanau, kad jis bandė mane apeiti. Ma­ nau, jis bandė padaryti tą patį, ką aš bandžiau daryti su ka­ pitonu Braunu. Aš bandžiau laimėti laiko ir, siekdamas gauti kitokį sprendimą, pateikti daugiau informacijos. Manau, Po­ las bandė daryti tą patį.“ Bet lygiai taip pat, kaip laivo vado Eustiso pastangas nuvylė kapitonas Braunas, Eustisas nuvylė atsakingojo karininko pastangas. Akla pareiga buvo stipresnė už žmogiškąją užuojautą - jie buvo gerai parengti. Užuot ištrynęs pranešimą su „informacija viršininkui“, Eus­ tisas pasiūlė Pakosui: - Galėtum parašyti šių trijų punktų santrauką ir perduoti kapitonui Braunui. Galbūt dar yra koks nors būdas, kuriuo ga­ lėčiau pasinaudoti tiesiogiai, man labai rūpi to žmogaus gyvy­ 286

G Ė D O S DIEN A

be. - Paskata išgelbėti Kudirką buvo labai stipri, bet jis neleido sau pažeisti nustatytos tvarkos. - Gerai, kapitone, - atsakė Pakosas. Jis nusivylė, tačiau pa­ kluso viršesniam karininkui; gal vis dėlto pavyks įtikinti kapi­ toną Brauną. Pakosas iš aplanko išplėšė lapą, apvertė, apsuko išilgai ir di­ delėmis, plačiomis raidėmis, kurios reiškė neatidėliotiną sku­ bą, parašė: 1. Sovietai akivaizdžiai nenori naudoti jėgos. 2. Sovietai nori konsultuotis su ambasada. 3. Rekomend. altern. sprendimą - suteikti Simui prie­ globstį JAV, kol sovietai diplomatiniais kanalais išrei­ kalaus perdavimo. Eustisas pažvelgė į žinutę ir liko patenkintas, kad ji apėmė svarbiausius siūlomo pranešimo klausimus. Jis paėmė popie­ riaus lapą, ir abu karininkai nuėjo į radijo kabiną skambinti kapitonui Braunui norėdami įtikinti jį pakeisti savo įsakymą. Beveik tuo pat metu kapitonas Merfis paskambino į Gelbė­ jimo koordinavimo centrą leitenantui Rajanui. Tai buvo vie­ nas iš trijų tos nakties informacijos pasiteiravimų. Tą naktį apygardos operacijų viršininkas tris kartus teiravosi informa­ cijos. Žvalgybos viršininkas trečiojo rango kapitonas Karis vieną kartą skambino patikrinti, kaip klostosi reikalai. Jo ma­ 287

ALG IS RUK Š ĖN A S

nymu, jis rezultatų pakeisti niekaip negalėjo, kadangi viską tvarko viršininkai. Kitas karininkas, trečiojo rango kapitonas Flanaganas, dalyvavęs popietinėje štabo konferencijoje kapi­ tono Brauno kabinete, išėjęs iš biuro nesivargino pasikalbėti su Gelbėjimo koordinavimo centru. Kapitonas Braunas jį pa­ prasčiausiai įtikino, kad perbėgimo nebus. Kai tik kapitonas Merfis ištarė „alio“, leitenantas Rajanas žinojo, ką pranešti. - Taip, sere, a, reikalas sutvarkytas. A, kapitonas norėjo susigrąžinti žmogų, tad mes jį atidavėme, atrodo, jie ruošiasi išplaukti, mes išlydėsime juos iš vandenų. - Mmmm, hmmm, - numykė Merfis. - Tai paskutinės mūsų girdėtos naujienos. Jau maždaug pusvalandį nieko naujo negirdėti. - Supratau. - Bet, a, kapitonas norėjo susigrąžinti vyrą. Jis tai pranešė raštu. Taigi... - Ar tai kelia nuostabą? - atkirto Merfis. - Ne, ne. Vigilant sako ketinantys atsišvartuoti, suprantate, a, ir išlydėti vyruką iš teritorinių gretimų vandenų. Tai pasku­ tinės mūsų gautos žinios. - Supratau, - atsakė kapitonas Merfis. - Sėkmės Red Sox* komandai. *Angį. Red Sox - raudonosios kojinės, aliuzija j sovietus.

22 SKYRIUS

Laivo vadas Eustisas atėjo į radijo kambarį. Jis iškvietė Bostono radijo stotį ir paprašė operatorės, kad Gelbėjimo koordinavi­ mo centras perduotų kapitono Brauno namų telefono numerį Vigilant, nes jis nori paskambinti Braunui per paprastą jūrinį operatorių. Skambinant per pakrančių apsaugos stotį atsiras­ davo labai daug trikdžių. Leitenantas Rajanas paskambino kapitonui Braunui. Gel­ bėjimo koordinavimo centro garso įrašymo aparatai fiksavo tokį pokalbį (turint omenyje situacijos rimtumą jis atrodo len­ gvabūdiškas). - Laivas Vigilant vėl bando su mumis susisiekti, - Braunui prisijungus pranešė Rajanas. - Jie norėjo jūsų telefono nume­ rio, kad galėtų kontaktuoti per jūrinį operatorių. - Taip? - Atsakiau, kad be jūsų sutikimo neketinu jo duoti. 289

ALGIS RUK Š ĖN A S

- Taip, aš sutinku, - nuvargęs atsakė Braunas. Jis nesiruošė tokiu metu priekabiauti dėl telefono numerio. Tada Rajanas perdavė telefono numerį Vigilant, Eustisas paskambino Braunui. Po kelių minučių Braunas vėl atsiliepė telefonu.1 - Kapitone Braunai, čia kateris Vigilant. - Čia kapitonas Braunas. Kalbėkite, baigiau. - A, kapitone, šiuo metu mes vis dar prisišvartavę šalia so­ vietų laivo, - apsižvalgęs aplinkui Eustisas tęsė, - sovietai pa­ siūlė panaudoti jėgą, bet šį kartą atrodo, jog patys nelabai to nori. A, sovietai nori... - Kapitone Eustisai! - riktelėjo Braunas. - Jūs pasirinkimo neturite! Yra įsakymai! Naudokite jėgą, kokios tik reikia! Ne­ leiskite įvykti incidentui! Braunas atsisakė draugiško kreipinio „Ralfai“ir reikalaujan­ čiu tonu aiškiai įsakė Eustisui. Laivo vadas Eustisas priėmė įsa­ kymą net neužsiminęs apie kitus du savo pranešimo punktus. - A, priėmiau. Ar tai reiškia, kad esant reikalui galiu pasi­ naudoti pakrančių apsaugos pajėgomis? Baigiau. - Vigilant, čia kapitonas Braunas. Naudokite visas, kokias tik reikia, pajėgas! Baigiau. - Priėmiau. Kateris Vigilant lieka šiame dažnyje. Eustisas suprato, kad nebegali nei manevruoti, nei išsisuki­ nėti. Paskutinis įsakymas paskatino jo apsisprendimą paklusti. 290

G ĖD O S DIENA

Leitenantas Pakosas išėjo iš radijo kabinos ir dar kartą apgal­ vojo visas sprendimo pasekmes. - Nežinau kodėl, bet man vis labiau atrodo, jog privalome vykdyti įsakymą, - savo atsakingajamkarininkui pagaliau pra­ nešė Eustisas. - Man atrodo, turime tikėti tuo, ką mums liepia daryti. - Apklausoje paaiškino: „Suvokiau, kad aš susipažinęs tik su Vigilant laivo situacija, todėl turiu pasitikėti platesnėmis savo viršininkų žiniomis apie bendrąJungtinių Valstijų diplo­ matinę poziciją. Jie priims geriausią mūsų vyriausybei spren­ dimą.“ Pakosas nenoromis sutiko. Pokalbio su Obolenskiu ir Gordonu metu jis pats įdiegė šią alternatyvą Eustisui į galvą. Neri­ zikuodamas pakrančių apsaugos nepritarimu ar dar kuo nors blogesniu Eustisas pakluso. Pakosas buvo išsekęs, jo liesas kūnas nuo įtampos ir bandy­ mų išspręsti keblią situaciją atrodė dar labiau sulysęs. - Ralfai, - konstatavo, - jeigu mes tikrai nusprendėme, ne­ galime delsti, turime imtis šio siaubingo žingsnio. Eustisas sutiko be žodžių. Širdies gilumoje jis buvo dėkin­ gas savo vykdančiajam karininkui už palaikymą ir jo pasiūly­ mą imtis veiksmų. - Gerai, Polai, duok signalą švartavimosi postams. Aš grįž­ tu pasakyti rusams. Jis apsisprendė vykdyti įsakymą, tačiau visą kelią laiptais ir koridoriumi nerimavo. Tyliai žingsniavo kilimu išklotomis 291

ALGIS RUKŠĖNAS

grindimis savo kajutės link. Jj graužė sąžinė, iš veido buvo ma­ tyti, kad vyras labai susikrimtęs. Suprato darąs tai, kas, jo ma­ nymu, neteisinga, nuo įtampos rakino raumenis. Kai kapitonas įėjo į kajutę, Gordonas paprašė jo, kad pa­ skambintų į ypatingojo padėjėjo biurą arba valstybės sekreto­ riui. - Negaliu, - atsakė Eustisas. - Kalbėjau su man vadovau­ jančiu karininku Bostone ir turiu vykdyti jo įsakymus. Man įsakyta esant reikalui panaudoti jėgą. Civiliai suprato, kad jų argumentai būtų bergždi. Jie galė­ jo bandyti įkalbėti jį prašyti pakeisti įsakymą, bet žinojo, kad neįtikintų maištauti, todėl net nebandė. Burkalis ir vyras pilku megztiniu tyliai mėgavosi savo pergale, o vertėjas liko romus. Kaip anksčiau, Burkalis su saugumiečiais kalbėjosi lietuviškai. Eustisas tikėjosi, kad jie išeis, nes buvo pasiryžęs atsisakyti naudoti jėgą. - Jį sugrąžinti man reikia šešių vyrų, - pareiškė Burkalis. Nusiminęs ir pasibjaurėjęs Obolenskis tylėjo, sovietų vertėjui teko išversti pareiškimą. „Na, jeigu pora jūsų žmonių negali su juo susitarti, jums tikrai reikia šešių vyrų“, - mintijo Eustisas, bet garsiai pasakė: - Jūs su savo kapitonu turėtumėte jį parsivesti. - Ne, mes negalime, - paaiškino Burkalis. - Mes karinin­ kai, mums nedera. Mums reikia šešių vyrų. 292

G Ė D O S D IE N A

- Jūs trise turėtumėte pajėgti jį susigrąžinti, - nenusileido Eustisas. - Ne, kapitone. Trijų nepakanka. Briezė prisimins pokalbį kaip derybas dėl žmogaus gyvy­ bės, o kiti civiliai apskritai jo neprisimins. Asmeninė patirtis vertė Briezę jautriai reaguoti į tai. Eustisas ir Burkalis derėjosi, bet galų gale Eustisas paklausė: - Ar dar dviejų pakaktų? - Ne, - atkirto Burkalis, - reikia trijų. Eustisas pasidavė. - Gerai, galite iš savo laivo pasikviesti dar tris. - Eustisas Burkalį laikė tik kolega karininku ir pritarė jo nuostatai; ma­ tyt, jeigu jis pats parves Kudirką į laivą, bus pažeistas jo, kaip lyderio, orumas. Burkalio veidas nušvito plačia šypsena. Kažką rusiškai kal­ bėdamas skubiai priėjo prie Eustiso, čiupo jo ranką ir stipriai kelis kartus paspaudė. Briezė iš savo kėdės atidžiai stebėjo vaiz­ dą. Sis pasibjaurėtinas rankų paspaudimas, jo supratimu, reiš­ kė išdavystę. Jam buvo gaila kapitono, bet tuo pat metu jautė jam panieką, jautė, kad rusai juo manipuliuoja. Eustisas pats suvokė rankos paspaudimo reikšmę ir greitai ją atitraukė. Vyras pilku megztiniu liko nenuspėjamas; išgirdęs apie su­ sitarimą dėl trijų papildomų vyrų, išskubėjo iš kajutės. 293

ALGIS RUKŠĖNAS

Vykstant deryboms leitenantas Pakosas įėjo j kajutę. Laukė, kol jos pasibaigs, tada paprašė laivo vado Eustiso eiti kartu j ša­ lia esančią kajutkompaniją. Jiems likus vieniems, atsakingasis karininkas pranešė, kad švartavimosi postai parengti ir laivas paruoštasišplaukti. Tyrimų tarybai Pakosas pasakojo: „Mes ti­ kėjomės, kad žmogus šoks į vandenį, todėl buvome pasirengę jį išgelbėti.“ Jų užuojauta Kudirkai neišnyko, nors veiksmai iki šiol pri­ minė bevaises pastangas nuraminti savo sąžinę dėl Kudirkos gelbėjimo. Eustisas skausmingai suvokė, kad dabar viskas priklausys nuo to, ką jis darys. Pakosas grįžo prie tiltelio, o Eustisas nuėjo atgal į kajutę pasakyti Burkaliui, kad dar kartą pabandys įtikinti Kudirką grįžti savo noru. Prieš kelias minutes leitenantas Pakosas švilpuku įspėjęs „švar­ tavimosi postus“ pro vairinės langus žiūrėjo, kaip įgulos nariai užima savo vietas. Klaikiai inkšdamos vėl atgijo turbinos. - Pone Pakosai, ar mes išplaukiame ? - įėjusio į vairinę pa­ klausė leitenantas Lundbergas. Tą vakarą švartavimosi postai buvo sušaukti jau trečią kartą. - Taip, po kelių minučių išplauksime, - patvirtino Pako­ sas. 294

G ĖD O S DIENA

Lundbergas sugrįžo į uosto valčių denį, įsitaisė taip, kad matytų sargybinę ir pakilimo denį. Buvo ruošiama scena tragedijai. Jaunesnysis leitenantas Džonas Hagesas - artilerijos kari­ ninkas - kartu su dviem jūreiviais artileristais stovėjo pakili­ mo denyje. Išvairavęs laivagalį trečiosios kategorijos vairinin­ kas Santosas (Santos) atsirėmęs į liuką laukė atsišvartavimo. Netoliese stovėjo pirmosios kategorijos bocmano porininkas Taunis (Towne). Sovietų laivo pakilimo denis kyšojo virš laivagalio, todėl iš jų laivo nesimatė jokios šviesos. Trečiosios kategorijos inten­ dantas Džozefas Džeburas (Joseph Jabour) prie pertvaros ap­ graibomis ieškojo lizdo įjungti telefoną. Kažkas paskubomis įsakė jam būti laivagalio telefono operatoriumi. Pagaliau radęs lizdą įjungė telefoną ir grįžo prie laivagalio turėklų paskui save tempdamas ilgą laidą, nusidriekusį nuo prie krūtinės prisegto telefono. Buvo užsidėjęs didžiules ausines, iš dėklo ant krūti­ nės kyšojo mikrofonas. Jis perdavinės nuo tiltelio siunčiamus įsakymus dėl atsišvartavimo detalių. Laukdamas nurodymų Džeburas telefonu išgirdo, jog rei­ kia būti pasiruošusiam mesti visas linijas ir išvykti. Kapitono jimui, jei šis iššoks iš laivo. Pakosas įsakė valties įgulai likti pa­ siruošusiai, kad nepatraukdama dėmesio galėtų tuojau pat iš295

ALG IS R U K Š ĖN A S

plaukti. Jie turėjo būti pasirengę nuleisti valtį, kai tik pastebės žmogų. Trečiosios kategorijos bocmano porininkas Mereska (Maresca) lėtai traukė valčių keltuvo link ir tingiai vaikštinė­ damas kalbėjosi su jaunesniuoju leitenantu Hagesu bei kitais artileristais. Kai viskas buvo parengta, Pakosas nusileido pranešti, kad švartavimosi postai pasirengę, Kudirką ištraukti iš vandens pa­ siruošta. Tadajis išgirdo, jog išsivesti Kudirkos į laivą bus įleisti dar trys sovietai. Grįžęs į vairinę Pakosas pasiuntė leitenantą Lorencą Heilą saugoti į laivą nusileisiančių sovietų, tada pasu­ ko tiltelio link stebėti įvykių. Tik tada vyras pilku megztiniu išlindo per liuką ir nuskubėjo į pakilimo denį. Persilenkęs per turėklus kažką šūktelėjo Sovetskaja Litva prie apytvaro susibūrusiems vyrams ir skubiai sugrįžo į Vigilant vidų. Šviesų šešėliuose matėsi staigus sujudimas sovietų laive, vy­ rai ropštėsi ant pakėlimo įrenginio. Jie nesaugiai kibosi į lyną ir vienas į kitą, keliamasis įtaisas pakilo nuo denio ir siūbavo virš katerio kaip namus griaunantis rutulys. Sį kartą nė vienas įgulos narys nepasistengė išlyginti įrenginio. Juoda masė lais­ vai suposi tuščioje erdvėje tarp dviejų laivų. Atsidūręs vos už kelių pėdų nuo katerio įrenginys išsiskaidė į septynias tamsias formas, nusileidusias ant Vigilant pakilimo denio. Septyni grėsmingi veidai žvelgė į poste stovinčius ameri­ kiečių įgulos narius. Jaunesnysis leitenantas Hagesas vieną jų atpažino - antrasis padėjėjas, tą popietę linksminęs jį ir 296

G Ė D O S DIEN A

leitenantą Lundbergą. Šalia jo stovėjo rūsčios išvaizdos in­ žinierius. Aukštesnis už visus kitus buvo pirmasis Sovetskaja Litva kapitono padėjėjas. Visi kiti buvo bevardžiai, apsirengę darbiniais drabužiais, stiprūs ir augaloti, nesiskiriantys vienas nuo kito. Kapitono padėjėjai ir inžinierius buvo be uniformų, visi atrodė pasirengę nešvariam darbui. Vienas jų turėjo storą virvės ritinį. Kitas ant vienos rankos buvo persimetęs rusvą antklodę, o kitoje laikė kojinę, kurios viduje buvo kažkas įdė­ ta. Jis prisidėjo kojinę prie burnos parodydamas, kad ji bus panaudota burnai užkimšti. Judesys buvo labai sąmoningas ir visiškai nesiderino su priešiška septynių vyrų nuotaika. Kai kurie Vigilant įgulos nariai vėliau interpretavo, kad kojinės panaudojimas gali būti skausmingesnis - kojinėje galėjo būti metalo. Įgulos nariai judėjo įsibrovėlių link tarsi sudarydami pleištą prieš laukiamą antpuolį. Laukdami stovėjo tamsoje vieni prie­ šais kitus amerikiečiai ir rusai. Vos pamatęs persikeliančius sovietus leitenantas Lundbergas pasileido bėgti deniu. Sustojęs tarp amerikiečių ir sovietų liepė juos apieškoti, ar neturi ginklų. Sovietai atrodė nuolan­ kūs ir lengvai sutiko leistis leitenanto Lundbergo ir leitenanto Heilo apieškomi. Kai atėjo stambaus vyro su antklode ir kojine eilė, jis pakėlė rankas, kojinė liko nematoma. Pamatęs į denį nusileidusius sovietus atbėgo leitenantas Pakosas. 297

ALGIS RUK Š ĖN A S

- Jo pasiimti leisime eiti tik trims ar keturiems žmonėms, pranešė Pakosas. - Tegul kiti lieka, kur buvę. - Pakosas girdėjo Eustisą sakant, kad į laivą įleis dar tris sovietus, bet nesiėmė jokių priemonių įsakyti kitiems keturiems - nekviestiems palikti laivą. Vyras apsisuko ir grįžo į vairinę. - Tik trys ar keturi gali eiti toliau, - pakartojo Lundbergas leitenantui Heilui ir grįžo į patogią stebėjimo poziciją valčių denio angoje. Vos tik Lundbergas pasitraukė, visi septyni sovietai ėmė brautis pirmyn. Heilas ir keli įgulos nariai atstūmė juos atgal. Akivaizdu, kad sovietai jautėsi viršesni, jie Vigilant laive jautėsi kaip namuose ir nepaisė amerikiečių karininkų nuro­ dymų. - Ei, ar mus apginkluos? - pasitraukęs į tamsą paklausė vie­ nas įgulos narys. - Nežinau, tikiuosi, - pasigirdo atsakymas. Kitas irgi pritarė, tačiau nei leitenantas Heilas, nei jaunesnysis leitenantas Hagesas nesureagavo į mintį apginkluoti savo vy­ rus. Jie vis dar pajėgė kontroliuoti sovietų veiksmus savo lai­ ve - tačiau vargiai. Sovietai stengėsi išbandyti amerikiečius, tikrino, kaip jie reaguos. Po pirmojo susistumdymo pirmasis kapitono pa­ dėjėjas kažką sumurmėjo savo vyrams, keturi iš jų pasuko ta kryptimi, kurioje išnyko leitenantas Lundbergas, kiti du nuėjo per pakilimo denį aiškiai nusiteikę užimti kairiojo ir dešiniojo 298

G Ė D O S DIEN A

borto tiltelius. Įspėdami vieni kitus Heilas ir trys įgulos nariai šoko priešais keturis vyrus, kai šie susilygino su valčių keltuvu. Niurnėdami ir keiksnodami, sunkiai grumdamiesi atstūmė so­ vietus atgal. Prie dešiniojo pakilimo denio borto stovėjęs jūreivis Mereska ir dar vienas įgulos narys šoko priešais kitus du sovietus, bet šie pro juos prasibrovė.2 - Ei! Martinai! - pašaukė Mereska, už jo atsistojo kitas jū­ reivis. Jie abu atrėmė sovietus ir nustūmė prie kairiojo pakili­ mo denio borto. Priverstinai sugrąžinęs juos į nusileidimo vietą leitenantas Heilas nubėgo prie valčių denio liuko. - Pone Lundbergai! Negaliu jų sulaikyti. Jei ir toliau taip tęsis, aš jų nesulaikysiu! Jie tikrai labai neramūs! - Pasikviesk pagalbos! - šūktelėjo Lundbergas. - Ir laikyk juos ten! Leitenantas Heilas grįžo prie valčių keltuvo, ten jaunesnysis leitenantas Hagesas kalbėjosi su pažįstamu antruoju kapitono padėjėju. - Klausykite, turite likti ten, kur esate, kol gausiu įsakymą, kad galite eiti. Niekur neisite, kol negausiu įsakymo.3 Kapitono padėjėjas atsainiai klausėsi susierzinusio Hageso paliepimų, pasisukęs į savo kompanionus perdavė karininko žodžius. Sovietai pakluso, bet nenuleido akių nuo juos prižiū­ rėti paskirtų amerikiečių. 299

ALGIS RUK Š ĖN A S

Leitenantas Lundbergas iš savo vietos stebėjo sceną tikėda­ masis, kad įgulai pavyks sulaikyti sovietus. Pastebėjo, kad jie aprimo, bet po kelių akimirkų vėl pasigirdo triukšmas ir riks­ mai. Įsibrovėliai vėl bandė jėga veržtis prie liuko, kuriame sto­ vėjo Lundbergas. Jūreiviai vėl nustūmė juos atgal. Pasakęs Burkaliui, kad dar kartą pabandys įtikinti Kudirką grįžti savo noru, Eustisas išėjo iš kajutės. Lundbergas stebėjo jį einantį koridoriumi, tokio liūdno kapitono iki šiol nebuvo matęs. Praeidamas pro Lundbergą ir pasukdamas prie laiptų Eustisas neištarė nė žodžio. Iš Lundbergo liuko aiškiai matėsi sarginės durys. Akimirkai pamiršęs susistumdymus prie valčių keltuvo Lundbergas stebėjo atidarantį duris ir įeinantį į vidų kapitoną. Laivo vadas Eustisas įėjo pas žmogų, žinantį, jog išmušė jo valanda. Sunerimęs Kudirka žvelgė į kapitoną, baimės per­ smelktos akys viską išdavė. Drebančiu balsu, stabtelėdamas po kiekvieno sakinio Eus­ tisas kalbėjo: - Jūs man labai simpatiškas... kaip žmogus... aš pritariu... jūsų asmeniniams troškimams. Bet tikiuosi, kad suprasite, jog vykdau viršesnių už save įsakymus... Turiu atlikti tai, ko iš ma­ nęs reikalaujama... Turėsite grįžti į savo laivą. 300

G Ė D O S DIEN A

- Prašau! Nesiųskite manęs atgal! Aš negrįšiu! Jie mane nu­ žudys! Jie mane nužudys! Eustisas suprato, kad Kudirka pats negrįš, o norėdamas jį sugrąžinti turės leisti sovietams pasirūpinti nemaloniomis de­ talėmis. Jis nenorėjo dalyvauti tokiuose veiksmuose, kuriuo­ se jausis kaip prižiūrėtojas, vedantis pasmerktąjį į mirties ka­ merą. Matyt, šio pokalbio metu Eustisas pasakė kažką, ką Kudir­ ka interpretavo kaip pabėgimo galimybę. Dėl kažkurių Eustiso žodžių Kudirka išėjo paskui jį iš sargybos bokštelio. Tas kažkas galėjo būti tik patikinimas, kad Kudirka galės šokti per bortą, kol sovietų rankos jo dar nepasiekė. Niekas kitas neįtikino ir negalėjo įtikinti Kudirkos išeiti iš sargybos bokštelio. Laivo vadas Eustisas niekada neprisipažino siūlęs Kudirkai pabėgti, bet netiesiogiai leido tai suprasti.4 Kudirka atsargiai leidosi laiptais paskui Eustisą. Jis vis dar vilkėjo gelbėjimosi liemenę. Tuo metu Burkalis ir vyras pilku megztiniu išėjo iš kapitono kajutės ir, matyt, svarstydami, kas sulaikė Eustisą, žengė į koridorių. Nusileidęs laiptais Kudirka juos pastebėjo. - Ne! Ne! Ne! - suriko supratęs, kad iš siauro koridoriaus niekaip nepabėgs. Apsisukęs peršokdamas po dvi pakopas už­ bėgo laiptais ir vėl įsmuko į savo priebėgą. Eustisas pasipiktinęs dėbtelėjo į Burkalį ir jo parankinį ir pats pakilo laiptais. Du sovietai grįžo į kajutę. 301

ALGIS RUKŠĖNAS

Grįžęs į bokštelį Eustisas dar kartą pasakė Kudirkai, kadjei­ gu jis negrįš savo noru, sovietams bus leista ateiti ir jį išsivesti. Simonas Kudirka neteko vilties. Numalšinęs baimę, Kudirka ryžtingai paprašė: - Ak, kapitone, prašau, duokite man peilį! Aš nusižudy­ siu. - Tie žodžiai ilgus mėnesius persekios Eustisą, jis nieka­ da jų nepamirš. Paprašydamas peilio Kudirka staiga tapo savo likimo šeimininku. Jei amerikiečiai negali jam padėti, jis pats išspręs savo lemtį. Eustisas apstulbo, tačiau nelabai stebėjosi fatališku Kudir­ kos pasiryžimu. Jis visą laiką kalbėjo bijąs dėl savo gyvybės, o dabar, užuot kentęs visus jo laukiančius kankinimus, kuriuos tik galėjo įsivaizduoti, buvo pasiruošęs mirti nuo savo rankos. - Ne! Negaliu jums to leisti, - atsisakė Eustisas. Jis supra­ to, kokie galimi tokio įvykio atgarsiai, nenorėjo būti laikomas atsakingu už Kudirkos mirtį - iš tikrųjų visiškai nenorėjo, kad jis mirtų. Jau vien ši mintis Eustisui buvo nepakeliama. Nebebuvo ką pasakyti. Nebebuvo ko klausti. Paskutinis ir didžiausias Kudirkos prašymas atmestas. Dabar jis buvo tuš­ tumoje, pats tai suvokė, bet nesuprato, kaip toji jį apgaubė. Jis niekada nesužinos, kad toks nelemtas likimas jį ištiko dėl tar­ pusavyje persimaišiusio susitaikėliškumo, apatijos, naivumo, beširdiškumo ir biurokratinio nerangumo. Priešais stovėjo užjaučiantis ir suprantantis kapitonas, ta­ čiau Kudirkai jis dabar buvo tik įrankis, atiduosiantis jį į liki­ 302

G Ė D O S DIEN A

mo rankas. Jis buvo giliai metaliniuose amerikiečių laivo vidu­ riuose, bet taip pat galėjo plūduriuoti vėjo blaškomose jūros bangose. Jo atsižadėjo. Lėtai, drebančiomis rankomis Kudirka nusivilko gelbėji­ mosi liemenę, kuri buvo suteikusi šiokios tokios vilties ir ra­ mybės, ir padėjo ant kėdės. Tada iš marškinių kišenės išsiėmė knygelę su dokumentais ir nuotraukomis. Padavėjuos Eustisui. {kišęs ranką j kelnių kišenę ištraukė nedidelį žodynėlį, jį taip pat atidavė. Eustisas niūriai žvelgė į rankose gulinčią knygelę, nuo dažno naudojimo ji buvo minkšta ir apsitrynusi. Kyšojo keli popieriaus lapeliai. Kudirka atsisagstė ir nusivilko flanelinius marškinius, su­ vyniojo juos ir padavė Eustisui. Stovėjo vilkėdamas apatiniais berankoviais marškinėliais ir drebėjo. Kapitonas neišlaikė. Jis apsisuko ir išėjo iš bokštelio. Eusti­ sas leisdamasis laiptais duso. Ėjo koridoriumi rankose spausda­ mas Kudirkos daiktus, akyse tvenkėsi ašaros. -Jis jūsų, - pranešė įėjęs. Drebančiu balsu sunkiai išspaudė žodžius. Akyse spindėjo ašaros. Briezė, Gordonas, Obolenskis ir Nikersonas stebėjo bejėgiškai tylėdami, jie labai gailėjo Eustiso, žinojo, kad jį graužia sąžinė. Bertas su leitenantu Morhausu buvo išėję stebėti įvykių. Kai sovietai žengė durų link, vyras pilku megztiniu pranešė Eustisui, kad keli vyrai laukia norėdami paimti Kudirką. Eus303

ALG IS RUKŠĖNAS

tisas neatsakė, bet nuvedė Burkai}, saugumietį ir jų vertėją prie sargybos bokštelio. Tarsi bandydamas surasti daugiau erdvės Kudirka savo priebėgoje vaikščiojo pirmyn atgal. Per atviras duris pažiūrėjęs į Lundbergą sušuko: - Prašau! Duokite man lentą, ką nors! - Kudirka impulsy­ viai krito ant kelių ir sunėręs rankas meldė. - Prašau! Prašau! Nesiųsti manęs atgal! Nuo maldavimų Lundbergui nugara perbėgo šiurpas. Jis pasišlykštėjo vaizdu, bet jautėsi visiškai bejėgis ką nors pada­ ryti. Pakrančių apsaugos uniforma virto tramdomaisiais marš­ kiniais. Žvilgtelėjęs kairėn Lundbergas pamatė laivo vadą Eustisą, koridoriumi vedantį sovietus. Kudirka vis dar klūpojo. - Dar trys vyrai ateina perbėgėlio, - priėjęs prie Lundbergo pasakė Eustisas. Lundbergas persisvėrė, iškėlė ranką ir leitenantui Heilui parodė tris pirštus. - Trys! - mechaniškai šūktelėjo. Trys sovietai prasispraudė pro sargybą ir pasileido bėgti de­ niu. Lundbergas sustabdė juos prie liuko ir iš karto atpažino. Tie patys vyrai linksmino jį Sovetskaja Litva laive - pirmasis kapitono padėjėjas, antrasis padėjėjas ir inžinierius - garbano­ tas inžinierius su duobutėmis skruostuose. Dabar jų nuotai304

G Ė D O S DIEN A

ka buvo visiškai kitokia, Lundbergas jautė kupinus pagiežos žvilgsnius. Apimtas kartėlio, pažemintas ir nusiminęs laivo vadas Eustisas pasuko savo kajutės link. Jis be ceremonijų išdavė Ku­ dirką. Dabar leitenantas Lundbergas vienas stovėjo tarp laiptų viršuje klūpančio vyro ir tulžingais žvilgsniais jį varstančių še­ šių sovietų. Ivanas Burkalis nužvelgė Lundbergą, išpūtė krūtinę ir atvirkščių nykščiu rodydamas j save pasigyrė: - Kapitonas. Aš kapitonas.

23 SKYRIUS

Kai penki sovietai užbėgo laiptais jo suimti, Kudirka vis dar klūpojo. - O, Dieve! Padėk man! - gailiai sušuko žvelgdamas j puo­ lančiuosius. Burkalis, vyras pilku megztiniu ir pirmasis kapitono padė­ jėjas įsispraudė į kambarėlį. Eustisui sakęs, kad jam - karinin­ kui - nedera pačiam suimti Kudirką, Burkalis pirmasis moste­ lėjo kumščiu Kudirkos galvos link. Visi trys klūpantįjį aptalžė kumščiais. Nepajėgdamas išsisukti nuo kumščių ir spyrių kru­ šos Kudirka ėmė klykti perrėkdamas sovietų šūksnius. Sustingęs iš siaubo leitenantas Lundbergas stovėjo liuke ir stebėjo. Jis liko vienintelis stebintis amerikietis. Įprastomis aplinkybės būtų grįžęs į savo švartavimosi postą, bet dabar Lundbergas stovėjo sustingęs, tarsi tik savo buvimu būtų galė­ jęs padėti Kudirkai. 306

G ĖD O S DIENA

Trys pirmieji sovietai išvilko rėkiantį bėglį iš bokštelio, kiti du krito ant jo. Vilkdami laiptais be perstojo daužė ir spardė. Laiptų aikštelėje Kudirka šlubavo, buvo akivaizdžiai apsvai­ gintas smūgių. Pagriebę už parankių du sovietai ėmė vesti jį laiptais žemyn. Bet kai nusileido į apačią, Kudirka staiga iš­ silaisvino ir maldaudamas „Gelbėkite! Padėkite! Gelbėkite!“ nubėgo koridoriumi kapitono kajutės link.1 Kitoje pusėje esančiame liuke pasirodė Džonas Bertas ir leitenantas Morhausas, abu nustebę žiūrėjo į jų link bėgantį Kudirką. Burkalis ir saugumietis nespėdami kartu su juo bėgo paskui ir rusiškai rėkė. Vis dar šaukdamas: - Gelbėkite! O Dieve, padėkite man! - Kudirka čiupo ka­ pitono kajutės durų rankeną ir jas atidarė. Viena ranka laiky­ damas durų rankeną, kita mojuodamas tarpduryje, jis bandė įsmukti į vidų, tačiau Burkalis jau buvo čia, daužė jį ir stengėsi išplėšti iš tarpdurio. Kajutėje buvę vyrai apstulbo. Eustisas buvo atsirėmęs į sa­ vojo miegamojo durų staktą. Galva palenkta, ašaros laisvai ritosi skruostais - jis verkė. Briezė pašoko nuo sofos ir puolė prie durų, Gordonas paskui jį. - Ne! Ne! Ne! Taip elgtis negalima! - sušuko Burkaliui, kai šis prasmuko paskui Kudirką, kurio kūnas blizgėjo nuo pra­ kaito. Vėliau jis pasakos, kad per jo lūpas iš nosies bėgo bjauri 307

ALGIS RUK Š ĖN A S

kraujo srovelė. Briezė pastūmė Burkai}, norėjo iš jo gniaužtų išlaisvinti Kudirkos ranką, tačiau nesėkmingai. Keturi sovietai grumdėsi už Burkalio. - Bobai, prašau, nesikišk, - maldavo Gordonas, kai sovietai ištraukė Kudirką atgal j koridorių. Gordonas iš visų jėgų sten­ gėsi išlaikyti ramų balsą. - Viskas nuėjo per toli, mes jau nieko nebegalime pakeisti. Bobai, prašau, sėsk! Koridoriuje sovietai mušdami ir spardydami tempė Ku­ dirką prie liuko, kuriame vis dar stovėjo Lundbergas. Steng­ damasis apsiginti nuo užpuolikų gniaužtų Kudirka susilenkęs pašėlusiai mojavo alkūnėmis. Jį apsupo iš visų pusių. Sambrūz­ dyje Burkaliui pavyko ištaikyti momentą ir uždaryti kapitono kajutės duris, kad paslėptų savo ir savo draugų veiksmus.2 Stovintis prie dešiniojo borto liuko Bertas negalėjo patikėti tuo, kas čia vyksta. - Tai neįmanoma! - sušuko leitenantui Morhausui stebė­ damas, kaip daužydami Kudirką kumščiais švaistosi penki vy­ rai. Kitą savaitę jis pasakojo: „Turėjau tvardytis. Ar kada nors matėte amerikietį stovintį nuošalyje, kai mušamas silpnesnis? Taip stipriai prikandau lūpą, kad net pajutau kraujo skonį.“ Kajutėje įniršęs Briezė šaukė ant laivo vado Eustiso: - Matote! Matote! Leidžiate jiems mušti žmogų! - Bobai! Bobai! Aš nieko negaliu padaryti! - susiėmęs už galvos ir siūbuodamas pirmyn atgal dejavo Eustisas. Ašaros ri­ 308

G Ė D O S DIEN A

tosi jo skruostais, kai jis bejėgiškai susirietęs stengėsi negirdėti triukšmo. - Tai neteisinga! Jiems neturėtų būti leidžiama taip elgtis svetimame laive! - susijaudinęs tęsė Briezė. - Bobai, sėskis! - norėdamas jį nuraminti maldavo Gordonas. - Mes visi suprantame, kad tai neteisinga. Bet nieko negalime padaryti. Turime leisti Eustisui vykdyti įsakymus. -Jūs esate kariniame laive. Jus gali areštuoti, - Briezė prisi­ minė kažkieno pasakytus žodžius. Kai besikaunantieji spraudėsi pro liuką, pasitraukęs atgal Lundbergas pašaipiai įvertino: - Rusijoje rusai muša rusus. Antrasis kapitono padėjėjas nugirdo jo žodžius ir kažką pa­ sakė kitiems, matyt, pažeminti Lundbergo žodžių, jie šiek tiek apsiramino. Tą akimirką Kudirka dar kartą išsilaisvino ir nėrė po valti­ mi, kuri kabėjo vos už kelių metrų. Susirietęs į kamuoliuką po valtimi baimingai žiūrėjo į aplinkui trypiančias penkias poras kojų. Pasinaudojęs keliomis neįkainojamomis akimirkomis Ku­ dirka peršoko vienus vielinius turėklus, nusileido šalia kitų tu­ rėklų, tada prie kitų, kol Lundbergas matė tik jo pirštų galiu­ kus, kuriais įsikibęs laikėsi už valčių denio briaunos. Kudirka nesaugiai kabojo tarp dviejų laivų. Staiga pirštai dingo. 309

ALGIS RUKŠĖNAS

- Žmogus už borto! - sušuko Lundbergas ir siekė ant per­ tvaros kabančio gelbėjimosi rato. Laivo vadas Eustisas iš savo kajutės girdėjo tik duslų šauks­ mą. Palenkęs galvą klausėsi. - Žmogus už borto! - Išgirdo kažką šaukiant ir suriko: - Po paraliais, turime plaukti iš čia! - tą akimirką jis išsi­ vadavo iš paralyžiaus. Nubėgo prie durų - atsirado galimybė išgelbėti Kudirką, nes jis vandenyje. Šauksmą išgirdęs leitenantas Pakosas irgi čiupo gelbėjimo­ si ratą, kuris kabojo ant vairinės pertvaros. Jis sviedė ratą tarp dviejų laivų ir nubėgo prie tiltelio pabaigos, kur kabojo signa­ linė lempa. Įžiebęs lempą pasuko taip, kad sklistų daugiausia šviesos, ir ėmė vedžioti spindulį tarp dviejų laivų korpusų. Nieko nesimatė. Išgirdęs šauksmą jaunesnysis leitenantas nubėgo prie turė­ klų pakilimo denyje ir pastebėjo prie valties susibūrusius, su­ trikusius ir nežinančius ko griebtis penkis sovietus. - Nusivilk liemenę ir mesk ten! - paliepė šalia stovinčiam artileristui. - Nueik atnešti mūšio žibintą! - Hagesas įdėmiai apžvelgė vandenį, bet iėškančiame šviesos spindulyje matė be­ formę ir klaikią švartavimosi siją. Dar keli gelbėjimosi ratai pūkštelėjo į vandenį, bet neatsi­ rado, kas juos griebtų. Kudirka tiksliai žinojo, ką daryti. Ilgas valandas visą dieną jis atidžiai apžiūrinėjo visą Vigilant struktūrą, žinojo kiekvie310

G Ė D O S DIEN A

nąpilerį, kiekvieną atramą. Po sekundės, kai Lundbergas matė išnykstant jo pirštus nuo valčių denio briaunos, jis koja surado pagrindinio denio atitvarą (kairiojo borto ventiliacijos angas). Šoko į priekį ir atsitrenkęs į pertvarą nukrito ant pagrindinio denio. Išsitiesęs skubiai apsidairė ir metėsi laivagalio link. Bėg­ damas dešinėje girdėjo šūksnius. Pasukęs galvą pamatė, kad rusai Sovetskaja Litva laive šaukdami ir rodydami pirštais j jj bėga kartu su juo. Jie matė, ką jis darė. Burkalis su savo vyrais vis dar sukinėjosi aplink gelbėjimo valtį, kai pamatė bėgančius ir rodančius į Vigilant savo laivo įgulos vyrus. Visi puolė į koridorių, nusileido laiptais ir per liuką į pagrindinį denį. Tuo pat metu laivo vadas Eustisas bėgo tuo pačiu korido­ riumi tų pačių laiptų link, tik vairinės kryptimi. Kudirka kaip paklaikęs bėgo ventiliacijos taku link laivagalio atbrailos, pribėgęs užšoko ant .50 kalibro pabūklo atramos; nedidelės metalinės pakylos, nuo kurios apsidairė aplinkui. Nebuvo kur dėtis. Staiga pastebėjo esąs ne vienas. Jo akys susitiko su smalsiai į jį žvelgiančio Džeburo akimis. Telefono operatorius pirmą kartą pamatė perbėgėlį. Vilkėda­ mas tik apdriskusiais berankoviais marškinėliais ir mūvėdamas tamsiomis kelnėmis Kudirka atrodė šiek tiek kurioziškai. Jū­ reiviai Taunis ir Santosas prie galinės pertvaros matė jį tik iš 311

ALGIS RUK Š ĖN A S

tolo, bet fiziškai jautė jo baimę. Išplėtęs akis Kudirka vaikščio­ jo pirmyn atgal pakyla. Protą paralyžiavo baimė, jis nežinojo ko griebtis. Tada maldaudamas Džeburo parodė j save, paskui į vande­ nį. Jis norėjo šokti per bortą. Džeburas nesiliovė spoksojęs į Kudirką. Matė baimės apimtą virpantį jo kūną ir galvojo, kaip galėtų jam padėti, bet viskas vyko labai greitai. Artinosi Kudirkos medžiotojai. Bėglį vėl apėmė panika, jis nušoko nuo pakylos, metėsi prie laivagalio užtvaros ir ėmė kopti. Santosas ir Taunis instinkty­ viai sekė. |tempęs jėgas Kudirka padėjo vieną koją ant aptva­ ros, paskui kitą ir giliai įkvėpęs pasiruošė šaltos jūros šokui, kurį pajus įkritęs į vandenį. Tačiau jo dešinįjį riešą surakino plieniniai gniaužtai. Ne­ galėdamas patikėti Kudirka pažiūrėjo į Taunį, o po akimirkos kitą riešąjau spaudė Santosas. Jis beviltiškai troško šokti į van­ denį, ten jo jau lauks valtis, bet jauni jūreiviai jį išdavė. Kalbė­ jo su jais švelniai - jo balsas visiškai neišdavė jį užvaldžiusio nerimo - bandė juos tikinti, kad paleistų. Nė vienas jūreivis nesuprato, ką sakė Kudirka, bet žinojo, kad šis nori šokti per bortą.3Jie vis tiek jo nepaleido ir nesąmoningai atėmė vienin­ telę jam likusią galimybę. Liudydamas tyrimo taryboje Santosas paaiškins: „Paprastai žmonės nešoka į vandenį.“ 312

G Ė D O S DIEN A

Kol Taunis ir Santosas laikė Kudirką, j laivagalį atbėgo pir­ masis sovietų kapitono padėjėjas su inžinieriumi. Nelėtindami žingsnių jie šoko ant dviejų amerikiečių ir priversdami juos su­ silenkti siekė Kudirkos kaklo. Jis gaudė orą, o du sovietai tem­ pė jį j laivą, vienas laikė už kaklo, o kitas per juosmenį. Tauniui ir Santosui pavyko išsipainioti ir atsitraukti. Jie stovėjo neto­ liese ir žiūrėjo.4 Kudirkos rankos buvo laisvos, norėdamas atgauti kvapą, siekė kaklą spaudžiančių rankų. Vilkdami šonu įtraukė į laivą, jo šonkauliai barškėjo atitvaru, taip, lyg kas lazda brauktų per metalinę tvorą. Visas kūnas tvinkčiojo, virpėjo nuo skausmo, jis akivaizdžiai silpo. Kol jie tempė Kudirką į laivą, prie grupės atbėgo vyras pil­ ku megztiniu. Džeburo, Taunio, Santoso ir kitų švartavimosi postų jūreivių akivaizdoje visi sovietai talžė Kudirką. Vėliau jūreiviai liudijo, kad jiems dar prieš „švartavimosi postus“ buvo liepta „likti atokiai“. Niekas neprisiminė, kas taip pasakė, taip pat niekas neprisipažino ištaręs tuos žodžius, bet jūreiviai prisiminė tokius nurodymus ir manė, jog tai įsa­ kymas. Trys sovietai skaldė Kudirkai šonus ir kaklą. Jis šaukė iš skausmo, o Vigilant jūreiviai klausėsi smūgių į jo kūną dunksė­ jimo. Kudirka buvo nusilpęs, bet iš nevilties adrenalinas plūdo į kraują. Kovėsi bandydamas išsilaisvinti iš užpuolikų gniaužtų ir atremti smūgius. Kumščių kruša nerimo, Kudirka maldauja­ 313

ALGIS RUKŠĖNAS

mai žiūrėjo j maždaug už pusantro metro stovintį Džeburą ir tarp riksmų bandė kažką jam pasakyti.5 Džeburui šiurpo nugara - jis baiminosi dėl nelaimėlio. Staiga vienas sovietų čiupo Džeburo telefono laidą norė­ damas jį apvynioti Kudirkai apie kaklą. Džeburas truktelėjo laidą į save, pastūmė kapitono padėjėją ir iš jo rankų ištraukė laidą. Džeburo pasipriešinimas aiškiai nustebino padėjėją. Tuo metu į laivagalį atbėgo Burkalis ir prisidėjo prie mu­ šimų. Dabar jau keturi sovietai daužė Kudirką ir stengėsi pri­ versti jį paklusti. Jis vis dar atmušinėjo smūgius, pasitaikydavo, kad pats smogdavo, bet jo kova buvo beprasmiška. Išvertę jį iš kojų trise nešė gulintį prie galinių kopėčių. Kudirka dejavo. Jis bandė spardytis, rangytis ir išsilaisvinti, tačiau veltui. Keikdamiesi ir šūkaudami sovietai jo nepaleido. Vienas čiupo Kudirkos galvą ir ėmė ritmiškai trankyti į plieni­ nius turėklus.6Kudirka rėkė ir iš nevilties sukaupęs jėgas bandė pasisukti taip, kad galva būtų nepažeidžiama. Bet pastangos liko bergždžios. Kapitono padėjėjas vis dar trankė jo galvą į kopėčių turė­ klus. Ant pakilimo denįo, maždaug už dviejų su puse metro nuo kopėčių, stovėjo leitenantas Morhausas. Jis matė artėjančius sovietus ir liko stebėti jų smurtavimo. Jaunesnysis leitenantas Hagesas atbėgo nuo kairiojo borto užtvaros. Jis tik dabar su­ žinojo, kad perbėgėlis neiššoko už borto. Jūreivio Mereskos į 314

G ĖD O S DIENA

pakilimo denį nukreiptas prožektoriaus spindulys apšvietė ne­ įtikėtiną sceną; iš visų pusių daužydami Kudirkos kūną, sovie­ tai užnešė jį kopėčiomis ir pastatė pakilimo denio gale.7 Kudirka vargiai galėjo pakelti rankas ir apsisaugoti nuo smūgių. Hagesas pastebėjo savo pažįstamą, antrąjį kapitono padėjė­ ją, daužantį Kudirką ir pribėgo prie jo. - Liaukitės! Baikite! Amerikiečių laive tokie veiksmai ne­ leistini! Jūs galite naudoti jėgą, bet mušti jo negalima! Jis nenuleido akių nuo antrojo kapitono padėjėjo, šis pasi­ suko į savo bendrus ir liepė liautis. Jie liovėsi ir stūmė Kudirką prie padangos, bet vis dar kartkartėmis smogdavo į sprandą ir inkstų plotą. Pasirengęs padėti Kudirkai, Mereska su keliais vyrais pribė­ go prie grupės. - Nesikiškite! Pasitraukite iš kelio! - modamas jiems grįžti sušuko jaunesnysis leitenantas Hagesas. - Tai ne jūsų reika­ las!8 Įgulos nariai tuojau pat sustojo ir atsitraukė. Hagesas paliko sovietus su Kudirka ir nubėgo prie tiltelio link vedančių kopėčių pranešti apie įvykius. Tuo metu į vairinę be kvapo įbėgo kapitonas Eustisas. - Atjungti visas linijas, - perdavė telefono operatoriui, tada pasisukęs į vairininką įsakė: - Visu greičiu atgal! - Bijodamas 315

ALG IS R U K ŠĖNAS

sutraiškyti perbėgėlį tarp laivų korpusų, jis nenorėjo sukti lai­ vo. Nubėgo prie kairiojo borto tiltelio ir persilenkęs per apytvarą žiūrėjo į Sovetskaja Litva denius. Prisimindamas tą sceną po daugelio mėnesių pasakojo: „Tada man rūpėjo daugybė dalykų. Pirma, mano žmonės, būdami tipiški amerikiečiai, kuriems rūpi žmogaus teisės, gali vienaip ar kitaip įsitraukti į įvykius... Mano 62 m laivas su 50 žmonių įgula stovėjo šalia 124 m laivo su 200 žmonių įgula, jų žmonės stovėjo išsirikiavę prie turėklų ir stebėjo muštynes. Aš nusprendžiau, kad laikas iš čia dingti. Ir visai nesvarbu, sovietai yra laive, ar ne.“ Laivagalyje ant atbrailos Džeburas vis dar žiūrėjo į kopėčias, kuriomis sovietai nešė Kudirką. Telefonu išgirdęs nurodymus įsakė: - Atjungti trečią ir ketvirtą, - jis girdėjo viršuje vykstančias grumtynes, nors turėjo tiesioginį ryšį su tilteliu, apie brutalu­ mus, kurių liudininku ką tik tapo, nepranešė. Lynai buvo užkabinti už Sovetskaja Litva, norint skubiai atsišvartuoti reikėjo stengtis iš paskutiniųjų. Pirmagalio ir laivagalio lynai buvo valdomi suktuvais, jų neįmanoma atkabinti, įgulos nariai paskubomis nukirto juos kirviais. Kai tik jaunesnysis leitenantas Hagesas paliko sovietus ir nuėjo pranešti prie tiltelio, tie vėl ėmė daužyti Kudirką. Jis gūžėsi iš skausmo, bet kovoti nebepajėgė. Sukaupė paskutines 316

G ĖD O S DIEN A

jėgas ir gindamasis, kad sovietai ant galvos neužmestų antklo­ dės, iškėlė aukštyn rankas. Pakilimo denio gale dabar jį apsupo devyni vyrai; prie pir­ mosios grupelės prisijungė kiti keturi, stovėję prie valčių kel­ tuvo. Kai Kudirką atnešė kopėčiomis, jie prasibrovė prie savo draugų. Penkiese mušė kumščiais ir smūgiavo j sprandą, j inkstų sri­ tį, į sprandą, vėl į inkstų sritį.9 Daužydami stūmė jį prie padangos. Ant denio susirinkę įgulos nariai niršo. Jie buvo pasiruošę griebti Kudirkos užpuo­ likus, bet jų įniršis buvo persipynęs su nusivylimu ir netikru­ mu. Jaunesnysis leitenantas Hagesas įsakė jiems „likti nuoša­ liai“. Įgulos vyrai išgyveno dvilypius jausmus, jautėsi bejėgiai ir sutrikę dėl savo prieštaringų emocijų. Ar jie turi paklusti įsakymui, ar išreikšti žmogišką užuojautą ir ištraukti Kudirką iš sovietų gniaužtų? Amerikiečiai galėjo juos sustabdyti bet kuriuo metu, tačiau nieko nesiėmė. Maždaug tuo pat metu turbinų gausmas pasiekė kauksmo ribą, ir sovietai staiga liovęsi mušti Kudirką apsidairė aplinkui ieškodami nepažįstamo garso šaltinio; juos apstulbino tur­ binų galia. Joks žmogus jų nesustabdė, sustabdė Vigilant lai­ vas - varikliai kaukė tarsi protestuodami prieš nusižengimus deniuose. 317

ALGIS RUK Š ĖN A S

Laivui traukiantis nuo Sovetskaja Litva j jo laivagalį pašėlu­ siai plakėsi vanduo. Sovietai vėl daužė Kudirką, iš kitos pakili­ mo denio pusės su Bertu stovėjęs leitenantas Morhausas matė, kaip keturis ar penkis kartus smogė Kudirkai j veidą, o kitas vyras tuo metu tris ar keturis kartus kirto jam per sprandą. Karininkas ir džentelmenas leitenantas Morhausas tyrimo tarybai liudys: „Galbūt jie mušė vyrą švininiu vamzdžiu per galvą, aš nemačiau, kad būtų jį mirtinai sumušę, tam žmogui užuojautos nejaučiau.“10 Tuo metu Kudirka jau nebepastovėjo, jo užpuolikai patys laikė jį ir nesiliovė daužę. Staiga Ivanas Burkalis nustojo kumščiuoti, pažvelgė į savo laivą ir pamatė, kad jis tolsta tamsoje. Apstulbo. Pasitraukęs nuo gaujos nuskubėjo prie valčių denio liuko. Vyras pilku megztiniu taip pat pastebėjo, kad laivas juda, bet jo reakcija buvo visiškai kitokia. Jis riktelėjo įsakymą, jo pakalikai tuojau pat pristūmė Kudirką prie valčių keltuvo ger­ vės ir ėmė jį rišti. Vienas paskubomis užmezgė kilpą aplink Kudirkos kaklą. Paėmęs laisvąjį virvės galą užsimojo mesti vir­ vę Sovetskaja Litva laive esančiam bičiuliui. Kai laivai skirsis, ketino jį pakarti.11

24 SKYRIUS

Numetęs nuo tiltelio sparno gelbėjimosi ratą, leitenantas Pakosas laivagalyje išgirdo triukšmą ir pastebėjo kopėčiomis j pakilimo denį sunkiai kopiančius tamsius šešėlius, vienišas prožektoriaus spindulys apšvietė žiaurią sceną. -Jis ten! - Kažkas suriko vairinėje. Atėjęs perimti budėjimo leitenantas Lundbergas pasisuko j galinį langą ir pamatė pastatomą ir daužomą Kudirką. Kari­ ninkai be žodžių stebėjo, kaip pagrobėjai grūmėsi su savo auka tempdami jį per visą pakilimo denį. Laivo vadas Eustisas vis dar buvo tiltelio sparne ir stebėjo, kaip kateris ima trauktis nuo Sovetskaja Litva. Paskui visi girdėjo muštynių garsus ir krintančių plieninių lynų žvangtelėjimą. Atsitraukdamas Vigilant stiebu užkabino vieną Sovetskaja Litva gikų. Susidūrimo metu nutrūko prie stiebo pritvirtintos antenos, o keturias pakylas išilgai pirmaga­ 319

ALG IS R U K Š ĖN A S

lio, tas, ant kurių užšoko Kudirka, sulankstė padanga, besiridendama pirmyn katerio deniu, kol laivas stūmėsi atgal. Eustisas pakėlė akis. Pamatė virš Vigilant denio iškilusį giką, judantį jo link. Norėdamas apsisaugoti nuo krintančių daiktų rankomis užsidengė galvą ir susigūžė tiltelio sparno kampe. Pakosas vis dar stovėjo šalia vairinės ir tarsi tikėdamasis lietaus ramiai žvelgė į viršų. Lundbergas pamanė, kad triukšmą sukėlė krintantis stiebas, matydamas nesaugiai lauke stovintį Pakosą, čiupo jį už peties ir staigiai truktelėjo vidun. Atsakingasis ka­ rininkas atbulas suklupo: jis buvo ne toks sunkus, kaip Lund­ bergas tikėjosi. - Atsiprašau, pone Pakosai, maniau, kad krinta stiebas, suglumęs aiškinosi, kai Pakosas atsistojo. Lundbergas jaudi­ nosi, kad jį gali teisti karo lauko teisme už šiurkštų elgesį su karininku. Kai Sovetskaja Litva gikas atsitrenkė į katerio stiebą, jau­ nesnysis leitenantas Hagesas kopė signalinio tiltelio kopėčio­ mis pranešti apie įvykius pakilimo denyje. Pralėkęs viršumi nuskuodė slėptis į vairinę. Niekur nematydamas kapitono kreipėsi į atsakingąjį karininką. - Pone Pakosai! Vyras vis dar laive! Jie surado bėglį ir muša! Sustabdžiau juos, bet kai nusisukau, jie vėl ėmė jį daužyti. Ką man daryti? - Pasistenk sustabdyti, - atsakė Pakosas, - ir nuvesk juos į kajutkompanijos denį. 320

G ĖD O S DIEN A

- Klausau, sere, - sunkiai kvėpuodamas atsakė Hagesas ir išbėgo. Valčių keltuvas, prie kurio sovietai pririšo Kudirką, buvo laivagalyje prie krovininio giko, tad jie beveik nepajuto susi­ dūrimo. Sovietai akimirką nuščiuvo, tada ėmė ruoštis stebėti, kaip pajudėjus Vigilant Kudirka bus pakartas. Kaip tik tada grįžo jaunesnysis leitenantas Hagesas. Pama­ tęs šiurpų vaizdą šoko prie budelio ir iš pakeltos rankos ištrau­ kė virvę. Kudirka abejingai žiūrėjo į Hagesą, kitas virvės galas vis dar buvo užveržtas jam ant kaklo. - Amerikiečių laive tokie veiksmai neleistini! Turite liau­ tis! - šaukė Hagesas. - Turiu įsakymą nuvesti jus į kajutkompanijos denį! Eime su manimi! Jie atsisakė. Susierzinęs Hagesas vėl pasileido prie tiltelio pranešti apie įvykius. Jis nežinojo, ką jam nesant darys sovietai, bet jam rei­ kėjo nurodymų. Hagesui pasišalinus sovietai vėl ėmė mušti be­ jėgį, vis dar prie keltuvo pririštą Kudirką. Jūreiviai stovėjo denyje pasibaisėję, bet nedrįso nepaklusti įsakymams. Vienu momentu artileristo porininkas priėjo prie grupės ir primygtinai pareikalavo liautis, bet šie jo nepaisė. Jaunesnysis leitenantas Hagesas dar kartą įbėgo į vairinę. - Pone Pakosai! Pone Pakosai! Jie apvyniojo virvę jam aplink kaklą! Bando jį nužudyti! - Sulaikyk juos! - iš nevilties riktelėjo Pakosas. 321

ALG IS RUK Š ĖN A S

- Jie bando jį surišti. Ar turėčiau panaudoti pakrančių ap­ saugos vyrus ir padėti jį surišti ? - Taip, bet tik jeigu būtina, - sutiko Pakosas prisiminęs ka­ pitono Brauno įsakymą „esant reikalui naudoti visas pajėgas“. Jaunesnysis leitenantas Hagesas skubiai grįžo į pakilimo denį. Laivo vadas Eustisas pajuto, kad susidūrimo pavojus praėjo, pakilo iš savo kampo tiltelio sparne ir nubėgo į vairinę. Pako­ sas greitai nupasakojo situaciją. - Sukviesk visus į denį! - paliepė Eustisas. Po kelių sekundžių per garsiakalbius pranešė: „Visi į denį. Visi į denį.“ Visi ėmė slinkti į vidų, sovietai liko vieni su savo auka. Robertas Briezė, Viljamas Gordonas ir Aleksisas Obolenskis sėdėjo ištikti tylaus siaubo, kai Kudirka melsdamas pagalbos atidarė kapitono kajutės duris. Jų mintis nutraukė susidūrimo garsas, po kelių akimirkų į kajutę įsiveržė Ivanas Burkalis. Jis buvo išsigandęs, išblyškęs ir sutrikęs; tikriausiai manė, jog amerikiečiai jį su draugais gabe­ na į uostą. Be jokios abejonės galvojo peržengęs jų tolerancijos ribas ir sukėlęs tokią reakciją. - Prašau, man reikia pagalbos, - paprašė per vertėją, kuris prasidėjus mušimams grįžo į kajutę. 322

G Ė D O S DIEN A

Gordonas jautė, jog būtina keistų įvykių metu išlaikyti išo­ riškai draugišką atmosferą, todėl nuramino Burkai}.1 - Padarysime viską, kas įmanoma, kad išlaikytume stabilią situaciją, - patikino. - Pasistengsime, kad sugrįžtumėte į savo laivą. Mes labai apgailestaujame, - atsiprašinėjo jis Burkalio. - Aš taip pat apgailestauju, - maloniai atsakė Burkalis, ne­ abejotinai pamalonintas Gordono žodžių, išėjo su vertėju iš kajutės patenkintas ir pasipūtęs. Netrukus po nuskambėjusio per garsiakalbius pranešimo „Visi į denį“, į kajutę įėjo leitenantas Morhausas ir Džonas Bertas. - Grįžęs kapitonas norės pabūti vienas, - įspėjo civilius leitenantas iš Vašingtono. - Jums geriau nusileisti į karininkų kajutkompaniją. - Visi tyliai išėjo iš kajutės ir nusekė paskui Morhausą į kajutkompaniją. Kajutkompanijoje grupė rado kelis jaunesniuosius kari­ ninkus. Valgymui paruoštų indų nebuvo. Tą vakarą niekam nerūpėjo maistas. Vyrai sutrikę tyliai susižvalgė - visi žinojo, kad laive dedasi keisti dalykai. Jie sustojo ratu, pavaikščiojo po kajutkompaniją, atsisėdo ir vėl atsistojo. Vyrai buvo sunerimę, už sienų girdėjosi prislopinti riksmai ir triukšmas, persipynęs su vienodu turbinų gaudesiu. - Gal nugabens visą kompaniją į Niu Bedfordą, - Bertas viltingai ištarė Briezei. 323

ALG IS R U K ŠĖNAS

- Galbūt mes plaukiame namo, - atitarė Briezė. Bertas buvo sunerimęs, brazdus ir labai norėjo rūkyti. Buvo nerūkęs jau pusantro mėnesio, tačiau ant denio matyti vaizdai kėlė per didelį nerimą. Kajutkompanijoje visi atrodė nedrau­ giški; nuėjo į kambuzą ir paprašė jūreivio dūmo. Po kelių mi­ nučių paprašė dar vienos cigaretės, paskui dar vienos, pagaliau jūreivis davė jam visą pakelį. Tačiau susijaudinimas neatslūgo. Kajutkompanijoje buvo išskirtinai tylu. Jaunesnysis leitenantas antrą kartą grįžęs iš vairinės pamatė ar­ tileristo porininką, tuščiai bandantį prie valčių suktuvo įtikinti sovietus liautis mušti Kudirką. Hagesas dar kartą sutrukdė an­ trąjį kapitono padėjėją prašydamas liautis. Užpuolikai liovėsi. - Prašyčiau užeiti čia, - pakvietė į sraigtasparnių priežiūros būdelę, šalia signalinio tiltelio. Antrasis kapitono padėjėjas mostelėjo savo bendrams, kviesdamas juos į būdelę. Jie atrišo Kudirką nuo suktuvo ir pa­ likę virvę ant kaklo stūmė jį per pakilimo denį. Sovietai stum­ dė sunkiai einantį Kudirką.2 Vargiai perkėlęs kojas per liuko kraštą, įėjo vidun, jam iš paskos penki sovietai. Kudirka buvo sužlugdytas, jis nebeko­ vojo. Būdelė buvo ilga ir siaura, ant ilgo, pilko darbastalio buvo paskleisti įrankiai ir visokie prietaisai. 324

G Ė D O S D IEN A

Nuvedę Kudirką j kampą patys kalbėjosi stovėdami priešais jį. Kol Hagesas stebėjo iš lauko, vienas nuėmė nuo kaklo virvę. Atsisukęs antrasis patarėjas angliškai paaiškino: -Jis bus sugrąžintas j savo laivą. Turės būti surištas. Hagesas jautė, kad dabar nebūtina jo surišti, bet vis tiek at­ sakė: - Gerai, galite surišti. Penkiese puolė prie Kudirkos, prispaudė ir nuo galvos iki kojų tvirtai suvyniojo j antklodę. - Ei, tokie dalykai amerikiečių laive neleistini, - dar kartą įspėjo Hagesas. - Negalima jo mušti! Jei reikia jį surišti, suriš­ kite! Priverskite jį leistis surišamam, bet šiame laive nemuškite! Jie nebetrankė, tačiau vyniojo virve ir grumdė. Netrukus Kudirka buvo tvirtai surištas virve ir antklode, jis visiškai ne­ galėjo pajudėti. Gaudynės ir muštynės tęsėsi keturiasdešimt penkias minu­ tes. Buvo beveik pusė dvyliktos nakties. Vigilant plaukė maždaug 800 m atstumu nuo Sovetskaja Litva, laivo vadas Eustisas su leitenantu Pakosu vairinėje svarstė, kaip sugrąžinti sovietus į jų laivą. Jis nenorėjo artintis prie sovietų laivo, bijojo, kad rusai juos puls. 325

ALG IS RUKŠĖNAS

Tuo metu Eustisas buvo emociškai pervargęs ir nebenorė­ jo turėti nieko bendro su sovietais, nurodęs Pakosui Kudirkos sugrąžinimui panaudoti motorinę valtį vienas grįžo į savo kajutę. Pakosas nuskubėjo į radijo kabiną pranešti paskutiniųjų įvykių. Kol jūrinis operatorius jungė su kapitonu Braunu, jis svarstė, ar turėtų asmeniškai kreiptis į jį, kad peržiūrėtų įsaky­ mą. Bet Pakosas priešintis nebegalėjo - buvo fiziškai ir protiš­ kai išsekęs, tad nusprendė paraidžiui vykdyti Eustiso įsakymą. - Kapitone, čia kateris Vigilant, - pranešė Pakosas, kai telefono ryšys buvo įjungtas.3Per sumaištį jis nepaaiškino, o Braunas nepaklausė, kodėl pokalbį, kaip įprasta, inicijavo ne kapitonas Eustisas. - Laive turime problemų. Manome, kad išplaukdami pra­ radome anteną. Galvojome, kad žmogus iššoko už borto, ta­ čiau ne. Jis vis dar laive, - Pakosas paaiškino viską, ką tuo metu žinojo - sovietai įlipo į laivą, mušė Kudirką, jį gaudė, yra pasi­ ruošę jį susigrąžinti. Braunas klausėsi neištardamas nė žodžio. Jis suprato, kad Kudirkai blogai baigsis, tačiau nieko padaryti negalėjo. Jo nuomone, jis pakluso admirolo Eliso įsakymui. Pakosas vis dar aiškino: - Jis vis dar laive. Šiuo metu laivai atsiskyrę. A, prašau leidi­ mo perkelti rusus valtimi. Nežinau, kiek rusų yra laive - septy­ ni, aštuoni ar devyni, bet gana daug, baigiau. 326

G Ė D O S DIENA

- Vigilant, čia Bostonas. Kokios oro sąlygos? A, ar patenki­ namos plaukti maža valtimi ?Baigiau. - Bostone, čia kateris Vigilant. Oras palankus, sunkumų kilti neturėtų, baigiau. Pakosas nutraukė pokalbį. Buvo 23.30 nakties, paskutinis Vigilant pokalbis su kapito­ nu Braunu. Gerokai vėliau Pakosas prisiminė: „Žvelgiant į praeitį tai, ko gero, buvo dar viena neišnaudota galimybė [pakeisti įsaky­ mus], tai mano kaltė.“ Baigęs kalbėti telefonu atsakingasis karininkas nuskubėjo pažiūrėti, kas vyksta pakilimo denyje. Netoli valčių keltuvo pamatė stovinčius sovietus ir nuo gal­ vos iki kojų suvyniotą Kudirką. Jis linko, keli užpuolikai laikė jį stačią. Pakosui artinantis vienas jų smogė Kudirkai į kaklą. - Jei dar kartą jam smogsi, aš... - ištarė ir nutilo. Ką jis da­ rytų, jei šis dar kartą smogtų? „Tą akimirką mane apėmė nevil­ tis“, - pasakojo tyrimo tarybai. Netoliese stovėjo valties įgula. Jie buvo poste pasiruošę iš­ gelbėti Kudirką. Dabar valtis bus panaudota jo kelionei į pra­ žūtį palengvinti. - Pasiruoškite nugabenti rusus į jų laivą, - įsakė Pakosas jūrininkui Mereskai ir apsisukęs nuėjo prie tiltelio. Nepajėgė iškęsti to vaizdo. 327

ALGIS R U K Š ĖN A S

Išsigandfs ir susijaudinęs Mereska kreipėsi j leitenantą Heilą: - Aš jokiais būdais neplauksiu valtimi be karininko, - pa­ reiškė. Liudijimo metu Mereska paaiškino: „Matydamas, kaip rusų įgulos nariams buvo leista mušti ir spardyti perbėgėlį, abejojau dėl saugumo valtyje.“ Kiti įgulos vyrai taip pat atsisa­ kė plaukti be karininko. Jie bijojo, kad rusai pakeliui gali juos pulti. Leitenantas Heilas pasikalbėjo su jaunesniuoju leitenantu Hagesu ir patikino Mereską, kad juos lydės karininkas - su jais plauks Hagesas. Tada Mereska garsiai pasidomėjo, ar jie bus ginkluoti. - Ne, mums nieko nereikia, - patikino Hagesas. Kol jie kalbėjosi, sovietai paguldė Kudirką ant denio. Jis priešintis nebegalėjo. Ruošdamiesi grįžti į savo laivą sovietai nekantriai mindžiukavo. Sovetskaja Litva laivo šviesos spindėjo tamsoje už kairiojo borto. Pūtė smarkus vėjas, ėmė dulksnoti. Iš tamsos išniro laivo vadas Eustisas ir Aleksisas Obolens­ kis. Pasibjaurėjęs vertėjas ne tik nenorėjo eiti į denį, bet ir labai nenoriai sutiko adikli savo pareigą. Leitenantas Pakosas atėjo kartu su leitenantu Burke. Emociškai išsekęs leitenantas Lundbergas liko vairinėje. Jam neberūpėjo, kas vyksta. Jau per vėlu rūpintis. Jis stovėjo 328

G ĖD O S DIENA

prie vairo, vienintelis jo rūpestis - saugiai išleisti mažąją valtį. Pažvelgęs per galinį veidrodį patikrino, ar valtis paruošta nu­ leisti. Vis stiprėjančiame lietuje apimti smalsumo ir nerimastin­ gos nuojautos karininkai stovėjo aplink sovietus. Eustisas trumpai ir atžariai pranešė: - Mes sugrąžinsime jus į jūsų laivą. Jis pasilenkė prie ryšulio denyje ir žiūrėdamas Kudirkai į akis pabandė kalbėti. Jo balsas trūkinėjo. - Man labai gaila, kad jūs turite grįžti į tokį gyvenimą, ko­ kio akivaizdžiai nenorite. Man jūs tikrai rūpite. Tikiuosi, kad galų gale jūsų reikalai kaip nors susitvarkys. Kudirka viską suvokė, bet žvelgė į jį tuščiu žvilgsniu, Eus­ tisas įvertino tai kaip bejausmę fatalizmo išraišką. Jo žvilgsnis Eustisui bylojo: „Taip turi būti.“ Kapitonas išsitiesė ir netaręs nė žodžio nei Burkaliui, nei kitiems išėjo kartu su Obolenskiu.4 Vienas jūreivis įjungė gervę ir hidraulinis keltuvas lėtai nu­ leido siūbuojančią valtį, kol planšyras susilygino su deniu. Valtis buvo panaši į didžiulę polietileno vonią su užrašu ant priekio „VIG 1“. Lenktas purslų skydas priminė lanką ir sau­ gojo siaurą atvirą kabiną, kurioje vairininkas valdė valtį pana­ šiu į automobilio vairu, tik jis buvo statmenas deniui. Viduryje valties įtaisytas variklis buvo uždengtas stačiakampe variklio apdanga, kuri beveik siekė planšyrą. Abiejose variklio apdan329

ALG IS RUKŠĖNAS

gos pusėse įrengtos mažos atviros kabinos su suoleliais. Valtis buvo pagalbinė, trumpa, bet tinkama plaukioti. Pirmiausia į valtį sulipo įgula. - Klausyk mano nurodymų, - susijaudinęs pasakė jaunes­ nysis leitenantas Hagesas prie vairo stovinčiam Mereskai. Nedaryk to, kas savaime suprantama, bet klausyk mano nu­ rodymų. - Hagesas nerimavo dėl savo ir įgulos saugumo. Jis įtarė, kad Vigilant per susidūrimą buvo pakenkta sąmoningai, ir jautė, kad sovietai ką nors padarys valčiai, kai ši sustos šalia Sovetskaja Litva. Kai amerikiečiai sulipo į valtį, sovietai čiupo Kudirką už kojų ir už pečių ir kaip maišą sviedė nuo denio į valtį. Jo kūnas užkrito ant variklio liuko galva dunkstelėdamas į dugną.5 Denyje ir valtyje stovintys amerikiečių karininkai bei jūrei­ viai sutrikę tylomis stebėjo įvykius. Jūreivis Mereska pažvelgė į šalia jo ant variklio apdangos gulintį ir nejudantį į antklodę suvyniotą bei surištą kūną. Ku­ dirka buvo užsimerkęs. Jo smegenys, užpuolikų pertemptos už ištvermės ribos, nugrimzdo į išganingą užmaršties tamsą.

25 SKYRIUS

Tą pačią akimirką, kai sudaužytas ir j antklodę surištas Kudir­ kos kūnas buvo įmestas į valtį, budintis dvišalio Sovietų sky­ riaus padalinio Valstybės departamente karininkas Edvardas Meinlendas pradėjo rūpintis incidentu. Buvo 22.30 nakties, o jis nieko nežinojo. Iš tiesų tas reikalas ėmė kelti nerimą. Paskambino budinčiam operacijų centro karininkui Kevinui Makgvairui ir paklausė, ar jie turi papildomos informaci­ jos apie perbėgimą.1 - Ne, - atsakė Makgvairas, - ar kalbėjaisi su budinčiu pa­ krančių apsaugos karininku? Meinlendas atsakė nekalbėjęs. - Kodėl tau nepaskambinus ir nepaklausus, gal jie žino ką nors naujo? - pasiūlė Makgvairas. - Ar turi numerį ?

331

ALG IS R U K ŠĖNAS

Makgvairas surado jam numerį, Meinlendas paskambino j Taktikos ir navigacijos centrą. Paklausė raštininko, ar ką nors žino. - Sere, aš nieko apie tai nežinau, o budintis karininkas mie­ gaMeinlendas daugiau nebeklausinėjo. Padėkojęs raštininkui padėjo ragelį. Tyrimo tarybai paaiškins: „Iš karto nuspren­ džiau, kad jeigu raštininkas visiškai nieko nežino apie įvykį..., o budintis karininkas miega, vadinasi, Valstybės departamen­ tui jokių žinių neperduota, matyt, po 19.45 [taip!] pranešimo nieko neįvyko.“ Jam vis tiek buvo neramu. Meinlendas nenorėjo palikti ne­ išspręsto reikalo. Kažkas vis tiek nedavė ramybės. Situacija la­ bai neįprasta. Jis vėl paskambino Makgvairui. - Skambinau pakrančių apsaugai, - tarė Meinlendas, - bet jie sako, jog budintis karininkas miega. Ar manai, kad turėčiau primygtinai reikalauti su juo pasikalbėti? - Taip, manau, kad turėtum primygtinai reikalauti, - atsa­ kė Makgvairas. Meinlendas pasakė pasikalbėsiąs. Vėl surinko Taktikos ir navigacijos centro numerį ir šį kartą paprašė raštininko paža­ dinti budintį karininką.2Netrukus leitenantas Tritbou priėjo prie telefono.

332

G ĖD O S DIEN A

- Ar turite daugiau informacijos apie perbėgimo atvejį ? prisistatęs pasiteiravo Meinlendas. Tritbou atpažino jo balsą iš skambučių dėl kitų, su sovietais susijusių reikalų. - Ar gavote pranešimą iš Operacijų skyriaus ? - pasiteiravo Tritbou. Jis tikėjosi, kad Makgvairas perduos informaciją. - Taip, gavome, bet galėtumėte pakartoti informaciją, paprašė Meinlendas. Tritbou tarybai pasakos: „Man susidarė įspūdis, kad jis ne­ visiškai suprato perduotą informaciją [ką Makgvairas perdavė Meinlendui].“ Budintis karininkas trumpai papasakojo Meinlendui leite­ nanto Rajano iš Bostono perduotą informaciją. „Vyras pateko į laivą, paprašė pasilikti Vigilant, jo laivo savininko prašymu buvo sugrąžintas į savo laivą. Tada Vigilant išlydėjo laivą už dvylikos mylių ribos.“ - Ar reikėjo panaudoti jėgą? - domėjosi Meinlendas. - Tuo metu man buvo pranešta, kad vyksta vyro sugrąžini­ mas, apie jėgos panaudojimą nepranešta, - paaiškino leitenan­ tas Tritbou. - Ar tuo metu buvo pranešta apie perbėgėlio būklę? - ne­ atlyžo Meinlendas. Reikalai klostėsi ne itin gerai. - Ne, sere, apie tai irgi nepranešta. Tik tai, ką aš jums per­ daviau. Jis prašėsi paliekamas laive.

333

ALGIS RUK Š ĖN A S

- Supratau. Ar įmanoma gauti tokios informacijos ? Jis pareiškė Tritbou, kad kitą rytą norįs gauti tokią infor­ maciją. - Gerai, - sutiko Tritbou. - Neabejoju, kad ryte mes jau turėsime visą ataskaitą. Mielai jums paskambinsiu rytą apie pusę aštuntos. Meinlendas padėkojo ir padėjo ragelį. Buvo patenkintas, kad gaus ataskaitą laiku ir galės informuoti savo viršininkus, kai šie kitą rytą susirinks į darbą.

26 SKYRIUS

Įmetę Kudirką dešimt sovietų sulipo j valtį, du čiupo nejudan­ tį Kudirkos kūną nuo variklio apdangos ir nuvilko į laivagalį. Numetė veidu žemyn, inžinierius tvirtai atsisėdo jam ant sprando.1 Po kelių sekundžių valtis ėmė leistis juodų vandenų link, tylą denyje trikdė tik duslus hidraulinės sistemos dūzgimas. Džonas Bertas išsitiesė ir per karininkų kajutkompanijos langą spėjo pamatyti besileidžiančią valtį. - Tai bent, jie suvyniojo jį kaip mumiją. - Keli kiti karinin­ kai spėjo žvilgterėti į greitai iš akiračio išnykstančią valtį. Valtis nusileido į gilius vandenis ir švelniai yrėsi tarp dviejų bangų. Likęs be priežiūros Kudirkai ant sprando sėdintis inži­ nierius ėmė kumščiais daužyti jo galvą.2Jaunesnysis leitenan­ tas Hagesas atsisuko. - Ei! Aš nenoriu, kad daužytumėte žmogų! 335

ALGIS RUKŠĖNAS

Antrasis kapitono padėjėjas kažką pasakė inžinieriui, šis nulipo nuo Kudirkos ir atsisėdo ant suolelio šalia draugo. Bet vos spėjo Hagesas atsukti nugarą, inžinierius vėl šoko prie Ku­ dirkos ir ėmė daužyti jo smilkinius.3 Jaunesnysis leitenantas Hagesas nebeatsisuko. Išgirdęs triukšmą jūreivis Mereska atsisuko pasižiūrėti, bet susidūręs su grėsmingu inžinieriaus žvilgsniu išsigando ir nie­ ko nesakęs atsuko nugarą. Jis dar kelis kartus atsisuko bandy­ damas ką nors pasakyti, bet kiekvieną kartą jį sukaustydavo grėsmingas inžinieriaus žvilgsnis. Laivagalyje buvę jūrininkai Gonzalvesas (Gonzalves) ir Morinas (Morin) taip pat matė, ką daro inžinierius, bet bijo­ jo ką nors sakyti. Juos apsupo šeši sovietai,, visi žvelgė rūsčiais žvilgsniais, kėlusiais baimę jauniems jūrininkams. Kai priartėjo Sovetskaja Litva šviesos, sunerimęs Hagesas kreipėsi į antrąjį kapitono padėjėją. Paklausęs, kur būtų ge­ riausia sustoti, griežtai pasakė nenorįs švartuotis prie sovietų laivo. Antrasis kapitono padėjėjas patikino jį, kad viskas bus ge­ rai. Tuo metu vyras pilku megztiniu pastebėjęs, kad iš siaubo sustingę jūreiviai žiūri, kaip daužoma Kudirkos galva, sukūrė stingdančią atmosferą, kuri pranoko jūros, lietaus ir vėjo šaltį, angliškai pareikšdamas: 336

G Ė D O S DIEN A

- Jeigu jis dar nemiręs, tai po kelių minučių tikrai bus ne­ gyvas. Tą dieną saugumietis angliškai ištarė šj vienintelį sakinį. Valtis plaukė toliau, girdėjosi tik variklio gausmas, bangų pliaukšėjimas į pirmagalį ir inžinieriaus kumščių smūgiai Ku­ dirkai į galvą. Praėjo dvidešimt kankinamai slegiančių minučių, kol valtis sunkiai pūškuodama pasiekė Sovetskaja Litva. Kai pagaliu su­ stojo prie pirmagalio dešiniojo borto, palyginus su plaukiojan­ čia baze atrodė kaip mažas taškelis popieriaus lape. - Neužimkite jokių linijų, - įspėjo įgulą Mereska ir pažvel­ gęs į jaunesnįjį leitenantą Hagesą suprato, kad karininkas pri­ taria. Hagesas paaiškino antrajam kapitono padėjėjui, kad iš val­ ties išleis tik jį, kiti liks vietoje. Jis turėjo užtikrinti, kad sovie­ tai nepadarys amerikiečiams jokios žalos. Pritardamas Hageso pageidavimui antrasis kapitono padė­ jėjas šūktelėjo Sovetskaja Litva denio darbininkams. Padangos keltuvas pakibo virš denio ir nusileido į valtį. An­ trasis padėjėjas užšoko ant jo ir buvo įkeltas į laivą, likusieji sovietai žvalgėsi į denius. Keli šaukė savo draugams. Jie atrodė patenkinti. Dviese čiupo Kudirkos kūną už pečių ir kojų ir užmetė ant variklio angos. Jūreivis Mereska pažvelgė jam į veidą: įtampos 337

ALGIS R U K ŠĖNAS

raukšlės išsilyginusios, akys užmerktos, veidas be jokios išraiš­ kos. Ar jis jau miręs ? Po kelių minučių vėl nuleido antrąjį kapitono padėjėją. Kažką padavęs jaunesniajam leitenantui Hagesui užtikrino, kad viskas bus gerai, jokių nesklandumų nekils. Jis vėl virto tuo džiugiu vyruku, praėjusią popietę linksminusiu juos su leite­ nantu Lundbergu laive Sovetskaja Litva. Sovietai pakėlė Kudirką nuo variklio angos ir veidu žemyn užmetė ant padangos. Tada visi dešimt sušoko ant viršaus ir įsikibo į tinklą, įtaisas lėtai pakilo į laivą. Amerikiečiai stebėjo, kaip jis siūbuoja virš denio, jie pagavo paskutinį Kudirkos vaiz­ dą - nejudanti, neaiški į antklodę suvyniota forma, prispausta dešimties porų kojų. Taip jį paskutinį kartą matė jūreiviai ir visi kiti vakariečiai. Atlikęs savodarbą Mereska apsukovaltį ir nuplaukė Vigilant katerio link. Pakeliui jaunesnysis leitenantas Hagesas paklausė jūreivio Gonzalveso, ar sovietai paliko Kudirką ramybėje. - Ne, sere, - paneigė Gonzalvesas. - Vyras vėl atsisėdo ant jo. Jis atsisėdo perbėgėliui ant sprando. Tylėdami tęsė kelionę, kiekvienas mintyse svarstė, ką sovie­ tai daro su Kudirka dabar, kai liko vieni. Laivo vadas Eustisas laukė kajutkompanijoje su savo kari­ ninkais ir civiliais. Visi sustingę nuo šoko, jų mintys žiauriai 338

G Ė D O S DIENA

paveiktos matytų vaizdų. Kajutkompanijoje sunkia našta ka­ bojo kaltė. Bertas žingsniavo pirmyn atgal ir rūkė vieną cigaretę po ki­ tos. Briezė negalėjo įsivaizduoti, kaip sovietams, išmetusiems inkarą teritoriniuose JAVvandenyse, pavyko kontroliuoti visą situaciją. Gordonas gailėjo Eustiso. Obolenskis mąstė apie pokalbius su Burkaliu; jeigu saugumietis būtų neįsiterpęs, jis, ko gero, būtų įtikinęs jį išeiti be Kudirkos. Kai daugiau nei po metų jampasakė, kad Burkalis pirmasis smogė Kudirkai, Obo­ lenskis nustebo. Jis apie Burkalį buvo susidaręs kitokią nuo­ monę, tačiau ji buvo pagrįsta tik trumpa pažintimi. Eustisas ant stalo padėjo Kudirkos daiktus - užrašų knyge­ lę, dokumentus ir žodyną. Vienas jūreivis atnešė kitą žodyną, kurį jam Kudirka padavė tada, kai saugojo jo prieglobsčio du­ ris. Kai kurie vyrai pervertė popierius, jiems buvo smalsu dau­ giau sužinoti apie taip juos paveikusį nepažįstamąjį.* Jie girdėjo hidraulinių keltuvų gausmą, matė pro langus ke­ liamą valtį. Joje buvo keli jūreiviai. Į antklodę suvyniotos figū­ ros ir sovietų neliko. Viskas baigta. Leitenantas Lundbergas stebėjo iš vairinės grąžinamą valtį, bet jam nė kiek nerūpėjo pažiūrėti, kas joje yra. Vėliau jis pa­ aiškino: „Man tereikėjo tik paklausti. Bet supratau, kad jeigu *Žiūrėti B priedą. 339

ALGIS R U K Š ĖN A S

perbėgėlis vis dar laive, tada Eustisui galas, o jeigu jis ne laive, tada galas perbėgėliui.“Kitos alternatyvos Lundbergas svarsty­ ti nenorėjo. Jaunesnysis leitenantas Hagesas išsiropštė iš valties ir nu­ skubėjo j kajutkompaniją pasimatyti su kapitonu. Įėjęs j kajutkompaniją prisiartino prie šalia stalo stovinčio Eustiso ir padavė butelį škotiško viskio Johnnie Walker Red Label su linkėjimais nuo Sovetskaja Litva kapitono. Eustisas pratrūko. - Kokie mainai! Kokie, po velnių, mainai! Butelis gėralo už žmogaus gyvybę! Visi suglumę žiūrėjo į šį didžiausio pažeminimo simbolį. Johnnie Walker RedLabel. Eustisas gerokai vėliau teigė nepri­ simenąs, ką padarė su buteliu. Vis dar niršdamas pranešė turėsiantis išlydėti Sovetskaja Li­ tva iš teritorinių vandenų. - Ar jie jau pakėlė inkarą? - paklausė leitenanto Pakoso. - Ne, kapitone, - žvilgtelėjęs pro langą atsakė Pakosas. - Jeigu greitai neišplauks, aš sugrąžinsiu visą laivo krovinį į Niu Bedfordą, - nusivylęs pareiškė. Bet jo sprendimas buvo pavėluotas. Kai Sovetskaja Litva pagaliau leidosi į kelią, Vigilant parei­ gingai išlydėjo juos pietų kryptimi į Martos Vynuogyno są­ siaurį, pro Niekieno Žemę į tarptautinius vandenis. 340

G Ė D O S DIEN A

Visi vyrai žiūrėdami į tamsius, švieselėmis apibrėžtus milži­ niško laivo kontūrus lietuje galvojo apie tą patį. Už kurių šviesų?.. Ar jis dar gyvas, ar jau atšalęs lavonas?Ar jie išmes jo kūną už borto? Ar jie įdės jį j šaldytuvą kartu su žuvimi ir grįžę atsikratys? Kas privertė taip pasielgti? Prie dvylikos mylių ribos kateris sustojo, Sovetskaja Litva netrukus dingo lietuje. Pamažu įgulos nariai rinkosi į kajutkompaniją nutraukti pribloškiančios tylos ir žodžiu paremti jiems vadovaujantį ka­ rininką. - Mes jus palaikysime, kapitone, - pažadėjojaunesnysis ka­ rininkas. - Mes iš paskutiniųjų stengėmės susitvardyti ir nešokti mušti tų rusų. - Savo ir mašinų skyriaus įgulos vardu, - kalbėjo puskari­ ninkis, - noriu pasakyti, mes jus palaikysime, manau, kad si­ tuacija buvo siaubinga. Įėjo kitas karininkas. - Sere, situacija buvo baisi. Jei mums būtų sudaryta galimy­ bė, arba leista pasakyti padrąsinimo žodį, visa įgula būtume to ėmęsi. Siaubinga, kad tokie dalykai vyksta amerikiečių laive. - Mes nežinojome, ką daryti, - pripažino jūreivis leitenan­ tui Morhausui. - Nežinojome, ar šokti į pagalbą vyrukui ir juos sustabdyti. 341

ALG IS R U K Š ĖN A S

Laivo vadas Eustisas tylėjo. Išėjo iš kajutkompanijos ir vie­ nas grįžo į savo kajutę. Kapitonui išėjus, j kajutkompaniją įėjo valties įgula. Žmo­ nės norėjo sužinoti, kas atsitiko. - Jie spardė vyruką visą kelią iki rusų laivo, - pasakojo vie­ nas jūreivis. Kitas tęsė: - Vienas padėjėjas pareiškė, kad vyrukas tuoj bus negyvas. Tyla. Tada jūreivis iškilmingai pareiškė: - Dabar aš žinau, ko verta laisvė ir kaip gera gyventi šioje šalyje. Laivo vadas Eustisas sėdėjo prie stalo savo kajutėje, šiuo metu su juo kartu buvo tik skaudus kartėlis. Jo gniaužtai spaudė ger­ klę, atrodė, kad net slegia krūtinę. Per pusantrų metų Vigilant laive niekada nebuvo gavęs tokio tiesioginio įsakymo kaip šią­ nakt. Visada gaudavo nurodymus atlikti tokius darbus, kurie nekeldavo klausimų, kaip elgtis. Jis nejautė pykčio admirolui Elisui ar kapitonui Braunui, jis piktinosi „sistema“, kuri ver­ čiajį daryti tai, ką padarė. Žinojo, kad sprendimas neteisingas. Priimti tokį sprendimą privertė „sistema“. Jis veikė priešta­ raudamas savo moralės nuostatoms. Bet ar jam buvo skaudu dėl to, kas atsitiko Kudirkai, ar dėl to, kad žinojo, jog pabijo­ jo rizikuoti savo karjera, dėl kažko, kas tapo jo charakterio ir 342

G ĖD O S DIEN A

krikščioniško auklėjimo išbandymu? Kaip parapijos bažnyčios žmonės įvertins jo elgesį ?Ką juo dėti darytų? Tokiam įsakymui turėjo būti priežastis. Jis žinojo, kad įsakymas taip pat labai prieštaravo Polo Pakoso moralinėms nuostatoms; nors Polas galop pasakė: „Turi kuo nors pasiti­ kėti.“ Turėjo būti priežastis tokiam įsakymui. Tas įvykis buvo nedidelė JAV ir Sovietų Sąjungos santykių dalis. Turėjo būti svarbesnė, didesnės apimties priežastis. Kas jis pagaliau toks, kad žinotų, jog sprendimas neteisingas? O gal tai kraštutinis gero karininko, kuris paklūsta įsakymams nepaisydamas asme­ ninių jausmų, patikrinimas? Galbūt jis ką tik puikiai išlaikė patikrinimą? „Sistema turi funkcionuoti, - mintijo Eustisas. - Turi veik­ ti mūsų visų pagarbos savo viršininkams pagrindu!* Jis pakilo ir grįžo į kajutkompaniją. Briezė prisimins, kad atėjęs Eustisas po kelių sielą draskan­ čių akimirkų paprašė: „Norėčiau, kad įvykiai laive nebūtų vie­ šinami.“ Eustisas neneigė prašęs išlaikyti paslaptį, bet po daugelio mėnesių prašymą pakreipė truputėlį kitaip: „Situacija buvo įtempta, detalės nemalonios, bet kiekvienam žmogui teks su tuo gyventi, o kitiems žinoti nereikia.“ Tadajis išėjo iš kajutkompanijos į vairinę, kurioje rado tylią paguodą. Pakosas žvelgė pro langą į tamsą. Lundbergas stovė­ jo prie vairo. Visi tylėjo. 343

ALGIS RUK Š ĖN A S

Palydėjęs Sovetskaja Litva j tarptautinius vandenis Vigilant nuplaukė namų link. Jau buvo po vidurnakčio, kai nepaliauja­ mai gausdamas turbinomis kateris pasuko Niu Bedfordo link. Eustisas stovėjo netoli šturvalo ir žvelgė j tamsą. „Mušimas - kaip dėl mušimo?“ Mintys nedavė ramybės. „Buvo būtina panaudoti jėgą ir numalšinti šėlstantį vyrą“, liudijimo metu teigė taip pagalvojęs. Tamsoje Eustisas įžiūrėjo blausias naktinio Niu Bedfordo šviesas. Ar tikrai būtų buvęs didvyris, jeigu būtų atgabenęs Kudirką į uostą? Kas būtų atsitikę, jei būtų sulaikęs visą laivą, arba suėmęs Burkalį? Sensacija? Karo lauko teismas? Mąstė ir apie Burkalį. „Tai dar vienas žmogus, dar vienas už laivą atsakingas karininkas, jis taip pat turėjo įsipareigoji­ mų. Jam rūpėjo vykdyti vadovų nurodymus kaip man rūpėjo mano.“Jis neturėjo išankstinio nusistatymo nei prieš Burkalį, nei prieš ką nors kitą. Eustisas jautė, kad kažkas atsitiks. Tokie įvykiai negali tie­ siog likti šešėlyje. Turi paskambinti žmonai ir pasakyti nesijau­ dinti, jeigu per žinias ką nors išgirs. O kaip Simas Kudirka? Eustisas galėjo tik tikėtis, kad jam viskas gerai baigėsi, bet jautė kitaip, tos mintys nedavė jam ra­ mybės. Ar jis tikrai atidavė žmogų mirčiai? Kas iš tikrųjų pri­ vertė jį peršokti ?Vienas Kudirkos daiktas, kurį matė Eustisas, atsakė į jo klausimą, bet Eustisas nesuprato kalbos, kuria tai 344

G ĖD O S DIENA

buvo parašyta. Kudirka lietuviškai parašė: „Urve gimęs žmo­ gus negali suvokti, kas yra laisvė. Verta rizikuoti mirti už laisvę.u Eustisas pažvelgė pro vairinės langą j Niu Bedfordo šviesas. Vigilant artinantis prie pylimo, saugančio Niu Bedfordo prie­ plauką, jį lydėjo tik turbinų gausmas. Laive tvyrojo mirtina tyla, vyrai nekalbėjo. Jie žinojo grįžtą namo patyrę nešlovę. Beviltiškai stengdamasis jį kankinančiose mintyse patei­ sinti savo veiksmus Eustisas liko vairinėje. Jeigu būtų supratęs kitą vokiškai Kudirkos nurašytą sentenciją, Eustisas būtų galė­ jęs įvertinti savo veiksmus retrospektyviai. Kudirka kadaise užsirašė: „Dėl žmogiškumo reikia viską paaukoti, tik ne patį žmogiškumą.“

Pasekmės

27 SKYRIUS

Trečiąvalandą ryto Vigilantįplaukė įvalstijos prieplaukos doką. Droviai paspaudę rankas prieplaukoje civiliai nuėjo savais ke­ liais. Laivo vadas Eustisas liko Niu Bedforde. Kai išaušo, jis atsistūmė nuo kranto įprastampatruliavimui, taip per paskutinįjį pokalbį telefonu jam liepė kapitonas Braunas. Eustisas atliko savo pareigą ir nejautė reikalo skambinti į apygardos valdybą. Džonas Bertas grįžo namo „baltas kaip popierius“, papasa­ kojo žmonai, kas atsitiko, ir įspėjo niekamneprasitarti, „nes tai neturi iškilti viešumon“. Ji atsakė jau per radiją girdėjusi apie perbėgimą. Robertas Briezė namuose viską išklojo žmonai ir dukrai, bet nusiraminti negalėjo. Žinojo, kad turi ką nors da­ ryti dėl Vigilant laive vykusio smurtavimo. Negalėdamas už­ migti visą naktį vartėsi lovoje. Vos išaušus Briezė, Bertas ir Hovardas Nikersonas susitiko ak­ cininkų namuose trečiojoje prieplaukoje. Nedideliame raudonų 349

ALGIS RUK Š ĖN A S

plytų name žvejai rinkdavosi daugiau nei šimtą metų parduoti žuvies, pasiklausyti naujienų apie laivynų sėkmes ir nesėkmes. Niu Bedfordo Standard-Times reporteris ieškojo sensa­ cijos. Briezė priėjo prie jo, netrukus jis, Bertas ir Nikersonas sėdėjo pastarojo kabinete šalia garsiojo Banginių muziejaus ir pasakojo savo istoriją. Bertas ir Briezė nekantravo kuo greičiau iš širdies išdėstyti faktus, atrodė, kad Nikersonas nelinkęs pa­ sakoti, jis tik ištarė: „Buvau tik nekaltas įvykių, kurių dar kartą pamatyti nenorėčiau, stebėtojas.“ Jų pasakojimas tą pačią dieną pasirodė Standard-Times lai­ kraštyje ir tapo visų vėlesnių žinių varomąja jėga. Viljamas Gordonas liko nakvoti Niu Bedforde ir anksti rytą paskambino savo viršininkams į Nacionalinę jūrų žvejybos tarnybą Vašingtone. Nacionalinė jūrų žvejybos tarnyba neži­ nojo, kokios oficialios pozicijos laikytis, todėl paskambino j žvejybos ir laukinės gamtos sekretoriaus ypatingojo padėjėjo biurą; į tą pačią įstaigą, kuriai įvykių įkarštyje norėjo skam­ binti Gordonas ir Aleksisas Obolenskis. Ypatingasis padėjėjas Viljamas Salivanas jaunesnysis (William Sullivan, Jr.) atsakė gausiąs daugiau informacijos ir paskambinsiąs perduoti „nu­ rodymų“ Nacionalinei jūrų žvejybos tarnybai. Salivanas savo iniciatyva visą dieną ieškojo tų faktų. Kapitonas Braunas tą rytą įėjo į Bostono biurą „tarsi mir­ ties palydėtas“. Įprastos „kavos konferencijos“ metu kapitonas Flanaganas pasiteiravo, kas negerai, Braunas atsakė: 350

G Ė D O S DIEN A

- Manau, vakar pasiunčiau žmogų į mirtį, - jo pasakojimas visiškai pribloškė Flanaganą. Teisės pareigūnas dar labiau nu­ stebo sužinojęs, kad sprendimui priimti įtakos turėjo admiro­ las Elisas. Flanaganas nedelsdamas pasiūlė apygardai sudaryti neformalią vieno žmogaus tarybą, kuri įsigilintų į įvykio deta­ les, ir paprašė, kad laivo vadas Eustisas arba kapitono padėjėjas Pakosas būtų atskraidintas sraigtasparniu ir tiesiogiai papasa­ kotų apie įvykį. Flanaganas manė, jog nėra skubu sugrąžinti Vigilant į uostą, o Braunas, suprantama, nelabai veržėsi smul­ kiai analizuoti incidentą. Kai Braunas paskambino Elisui, admirolui įvykis sukėlė šoką. Jis įsivaizdavo labai paprastą situaciją: trapas, pakrančių apsaugos vyrai vienoje pusėje palydi Kudirką, o sovietai džen­ telmeniškai perimąjį kitoje pusėje. Dabar įvykiai įgavo visiškai kitokį, grėsmingą pobūdį. „Jaučiau, kad tuo viskas nesibaigs, vėliau pasakojo Elisas. - Man pasakojo, jog vyras buvo muša­ mas, rusai pakilo į laivą ir perėmė jį. Jie buvo pakviesti į laivą. Taip neteisinga... aš nebūčiau toleravęs. Su žmogumi taip elg­ tis negalimai“ Tuo metu Valstybės departamente budėjęs dvišalio skyriaus pareigūnas Edvardas Meinlendas, vakar pavėluotai susidomė­ jęs įvykio eiga, pateikė ataskaitą Edvardui Kilhamui. Kilhamas tyrimų tarybai guosis: „Buvau nustebęs, priblokštas ir nesupra­ tau, kas įvyko. Visą rytą stengiausi kuo. daugiau sužinoti apie įvykį, visos mane pasiekiančios žinios tik blogino situaciją.“Jis 351

ALGIS R U K ŠĖNAS

perdavė informaciją savo viršininkui Sovietų Sąjungos reikalų biuro direktoriui Adolfui Dubsui, šis užuodė pavojų ir paprašė susitikti su savo viršininku Europos reikalų sekretoriaus padė­ jėjo pavaduotoju Ričardu T. Deivisu (Richard T. Davis). Jie susitarė surinkti daugiau informacijos apie įvykį. Per tą laiką susirūpinimo ir smalsumo vedinas Salivanas pa­ skambino į Pakrančių apsaugos valdybos Įstatymų priežiūros skyrių, jo grupė šioje įstaigoje visada teiraudavosi informacijos. Stabo narys leitenantas Maiklas Ridas (Michael Reed) atsakė neturįs informacijos, bet gausiąs ir paskambinsiąs. Tada Salivanas paskambino Kilhamui, o Kilhamas liepė vi­ sus klausimus nukreipti Valstybės departamentui. Atsakydamas į Salivano skambutį leitenantas Ridas sujungė jį su leitenantu Morhausu. Morhausas ankstyvu skrydžiu grį­ žo į Vašingtoną ir jau sėdėjo prie savo stalo. Morhausas papa­ sakojo viską, ką žinojo. Oficialiame Valstybės departamento memorandume jo pasakojimas apibūdinamas kaip „nepilnas, nes jis nebuvo viso įvykio metu ir tiesiogiai jame nedalyvavo“. Iš tiesų Morhausas buvo beveik viso įvykio liudininkas, bet leido viską tvarkyti tiesiogiai atsakingiems asmenims. Jis net neparašė įprasto pranešimo, nors situacija buvo rimčiausia per visą jo karjerą. Tą rytą pakrančių apsaugos štabas gaūdė. Admirolas Hamondas paskambino į pirmąją apygardą sužinoti, kaip viskas išsisprendė, dabar jis ir kapitonas Dalgrenas jau žinojo detales. 352

G ĖD O S DIENA

Abu nustebino kapitono Brauno perduota žinia, kad Kudir­ ka buvo sugrąžintas jėga ir mušamas. Pasitarę su komendantu admirolu Benderių nusprendė leisti žvalgybos viršininkui kapi­ tonui Dalgrenui tęsti įvykio priežiūrą. Dar kartą paskambinę į apygardą sužinojo, kad Pakosas atvyksta į Bostoną perduoti in­ formacijos. Vašingtone niekas nepasivargino gauti tiesioginės informacijos iš Vigilant buvusio žmogaus, nors trečiojo rango kapitonas Flanaganas siūlė, kad Pakosas nuskristų į Vašingto­ ną perduoti informacijos. Stabo pareigūnai kartu su viešosios informacijos viršininku kapitonu T. Makdonaldu (T. McDo­ nald) pradėjo rengti informacinio pranešimo apmatus. Buvo jau po vidurdienio. Kapitonas Makdonaldas pranešė į Valstybės departamentą Dubsui ir Kilhamui, kad laivo vadas Eustisas rengia informaci­ nį pranešimą, jam štabas įsakė grįžti į uostą, pačiamperskaityti pranešimą ir atsakyti į reporterių klausimus. Ankstyvą popietę Valstybės departamento spaudos atsto­ vas paskambino į Baltuosius rūmus perduoti informacijos. Jis aptarė įvykį su štabo nariu Houdeku (Houdek), bet Houdekas neperdavė informacijos prezidentui, nes šis ruošėsi Padėkos dienos savaitgaliui Merilando valstijoje, Kamp Davide. Inci­ dentas baigėsi ir neatrodė toks svarbus, kad reikėtų juo apsun­ kinti prezidentą. Tuo metu leitenantas Pakosas buvo pasiųstas į Bostoną, su juo kalbėjosi vadas Flanaganas. Teisės pareigūnas Pakoso in­ 353

ALGIS RUK Š ĖN A S

formaciją vertino labai rimtai, jis pareikalavo, kad pakrančių apsaugos štabas nedelsdamas imtųsi veiksmų, tą patį, sukelda­ mas nuostabą, perdavė ir kapitonui Braunui. Stabas nereagavo j Flanagano raginimą imtis veiksmų, jie neabejojo, kad įvykis nublanks nepalikdamas jokių matomų pėdsakų. Jie buvo pasirengę perduoti informacinį pranešimą, bet tik tada, jeigu kas nors konkrečiai paklaustų apie inciden­ tą. Kitu atveju byla bus baigta. Niekas iki šiol nematė jokių pranešimų apie perbėgimą, pirmosios apygardos ir štabo kori­ doriuose nelaukė jokie reporteriai, dėl to jie buvo linkę many­ ti, jog yra saugūs, neįtariami. Bet Viljamas Salivanas iš Žvejybos ir laukinės gamtos tar­ nybos tą ketvirtadienį vis spaudė kapitoną Dalgreną reikalau­ damas daugiau detalių, kad Nacionalinė jūrų žvejybos tarnyba žinotų, ką atsakyti, jeigu kas nors teirautųsi. Laikydamasis savo pasirinktos krypties kapitonas Braunas papasakojo kapitonui Dalgrenui, ką girdėjęs iš leitenanto Pakoso, bet taip, kad būtų patikėta sovietų kaltinimais, jog perbėgėlis buvęs girtas, protiš­ kai nestabilus ir pavogęs 3000 rublių. Dalgrenas perdavė Salivanui, bet informacija buvo įvertinta šiek tiek skeptiškai. Valstybės departamento memorandume Dalgreno Salivanui perduota ži­ nia pateikiama taip: „Informacija nepatvirtino sovietų karinin­ ko teiginių, kad jūreivis buvo girtas ar protiškai sutrikęs.“ Pagal per dieną surinktus faktus Kilhamas, Salivanas ir pa­ krančių apsaugos ryšių tarnybos karininkas kapitonas Vebas 354

G Ė D O S DIEN A

susitarė dėl teksto, kurį Valstybės departamentas turi pateikti spaudos informacijai. Informacinis pranešimas perduotas su prierašu: „Jeigu bus klausiama apie pranešimus, kad sovietų jūreivis vakar bandė perbėgti į pakrančių apsaugos laivą.“ Informaciniame pranešime patvirtinamas nesėkmingas bandymas perbėgti ir nurodoma dviejų laivų susitikimo prie­ žastis. Pabaigoje rašoma: „Kiti sovietų įgulos nariai vadovauja­ mi atsakingojo karininko įgaliojo jį grįžti į savo laivą.“ „Įgaliojo“ buvo įdomus eufemizmas, bet niekada nevarto­ tas, nes daug tikslesni Briezės, Berto ir paties laivo vado Eustiso pasakojimai vers Valstybės departamentą kalbėti daug atvi­ riau. Darbo dienos pabaigoje kapitonas Dalgrenas, norėdamas gauti tikslesnių nurodymų, paskambino į Sovietų skyrių Adol­ fui Dubsui. Dubsas pareiškė jam užuojautą dėl to, kad jūreivio sugrąžinimas buvo „nesėkmingas“, bet jis turįs įvertinti tuo metu laivo vado Eustiso galvoje kilusias mintis žvejybos dery­ bų klausimais. Tiesą sakant, derybų klausimą Eustisas buvo visai pamir­ šęs. Dubsas liepė pakrančių apsaugai, kol Eustisas grįš į uostą, pranešti apie visus pasiteiravimus Valstybės departamentui, o štabas perdavė Dubso atsakymą pirmajai apygardai praneši­ mu, kuris tiesiog įteisino admirolo Eliso priežastis sugrąžinti Kudirką: 355

ALGIS R UKŠĖNAS

1. PATVIRTINDAMAS POKALBĮ TELEFONU, KOLVIGILANTGKįŠ ĮUOSTĄ, ATSAKINĖJUĮVALS­ TYBĖS DEPARTAMENTUI SPAUDOS PATEIKTUS KLAUSIMUS. SUGRĮŽĘS ĮGALIOTAS VADOVAU­ JANTIS KARININKAS PATEIKS PARENGTĄPRANE­ ŠIMĄ, KURIAME SPAUDAI BUS IŠDĖSTYTOS ĮVY­ KIO DETALĖS. 2. LEIDIMO PAŠALINTI ŽMOGŲ IŠ VIGILANT PRIEŽASTIS BUVO SUBTILIŲ TARPTAUTINIŲ DERYBŲ ŽVEJYBOS PROBLEMŲ KLAUSIMU PRO­ GRESAS, KURIAM KĖLĖ GRĖSMĘ KITAS VEIKSMŲ KURSAS.

Iš karto kilo kalbų dėl parankaus žodžio „subtilių“. Tos dienos pabaigoje pakrančių apsauga ir Valstybės de­ partamentas suvienijo savo pozicijas. Valstybės departamento pareigūnai manė esą dėl nieko nekalti ir kilniaširdiškai nurodė pakrančių apsaugai, kad jie gali „perduoti detalią informaciją“. Pakrančių apsauga, savo ruožtu, buvo pasirengusi prisiimti at­ sakomybę už admirolo Eliso paskubomis susidaryta nuomone, kodėl vyrui reikėtų nesuteikti politinio prieglobsčio, pagrįstą įsakymą. Bet logiškas paaiškinimas nepasitvirtino. Trečiadienį, devintą valandą ryto, Vigilant įplaukė į Niu Bedfordą, laivo vadas Eustisas buvo pasiruošęs pateikti Apy­ gardos viešosios informacijos biuro parengtą ataskaitą. Spau­ 356

G ĖD O S DIENA

dos pranešime bendrais bruožais nupasakotos susitikimo aplinkybės, apibūdintas perbėgimas ir patvirtinama, kad per­ bėgėlis sugrąžintas.* Paaiškinimas buvo šiek tiek komiškas, nes iš tikrųjų tai nuskambėjo kaip tarpininkavimas sovietų kapito­ nui, kad šis pareikalautų perbėgėlio, ir pakrančių apsauga tapo pajuokos objektu. Nė žodžiu neužsiminta apie mušimus, o žo­ džiai sąmoningai parinkti taip, kad publika jaustų, jog užkuli­ siuose vyko politiniai manevrai ar reikšmingos diplomatinės derybos, dėl kurių Kudirkos sugrąžinimas tapo neišvengiamas. Tačiau publikos apmulkinti nepavyko. Naujienų poreikis ypač sustiprėjo, nes Bostone labai grei­ tai susiformavo lobistų grupė „Simu susirūpinę piliečiai“, pa­ viešinusi Kudirkos vardą, kurį sužinojo paskambinę Briezei, perskaitę jo pasakojimą Standard-Times laikraštyje. Briezė net sutiko prisijungti prie grupės planuojamos protesto demons­ tracijos Bostone. Nors Eustisas pateikė apygardos viešosios informacijos biuro parengtą versiją, du Bostono laikraščiai Herald-Traveler ir Record-American - apie incidentą rašė tik paviršutiniškas žinutes. Eustisas nuo savęs pridūrė, kad su Kudirka buvo elgiamasi „labai grubiai ir gerokai peržengiant mūsų gyvenimo būdo leidžiamus standartus“. - Jis turėjo būti tvirtas vyrukas, jeigu priėmė tokį sprendi­ mą, - pridūrė, kitą dieną visi citavo jo žodžius. *Žiūrėti C priedą. 357

ALGIS RUKŠĖNAS

Vašingtone Europos reikalų biuro teisės patarėjas po pietų paskambino jaunam Nacionalinio saugumo tarybos nariui ir Henrio Kisindžerio (Henry Kissinger), pagrindinio preziden­ to patarėjo užsienio politikos klausimais, padėjėjui Artūrui T. Dauniui (Arthur T. Downey). Valstybės departamento teisės patarėjas „neoficialiai“papasakojo Dauniui apie incidentą, bet šis neperdavė šios informacijos prezidentui. Incidentas baigė­ si, viskas sutvarkyta, tuo metu niekas negalėjo numatyti, kokį furorą jis sukels. Vėliau Kilhamas paruošė informacijos memorandumą ir perdavė laikinai einančiam valstybės sekretoriaus pareigas U. Aleksisui Džonsonui (U. Alexis Johnson), nes sekretorius Rodžersas buvo išvykęs j kelionę. Kitą dieną buvo Padėkos die­ na, atsainų aukšto rango pareigūnų požiūrį į įvykį atspindėjo faktas, kad nė vienas nepasistengė iki švenčių pabaigos memo­ randumo perduoti Džonsonui. Visi dalyvavusieji jautėsi pa­ kankamai apsaugoti ir manė, jog incidentas nuslops. Tą trečiadienio vakarą Valstybės departamento spaudos pareigūnas vėl paskambino į Baltuosius rūmus perduoti dau­ giau informacijos apie įvykį, bet informacija liko pas štabo narį Houdeką (Houdek), nes prezidentas jau buvo išvykęs į Kamp Davidą. Padėkos dieną Herald-Traveler ir Record-American išspaus­ dino pasakojimų apie incidentą tęsinį ir pateikė daugiau deta­ lių, o Niu Bedfordo Standard-Times išleido Briezės ir Berto 358

G ĖD O S DIENA

pasakojimų tęsinį. Record-American savo straipsnyje, pavadin­ tame „Visuomenė kritikuoja atsisakymą suteikti prieglobstį“, teigė, kad Niksono (Richard Nixon) administracijai pranešta apie „Protestų srautą“. Pranešimas buvo šiek tiek ankstyvas, bet nekritikuotinas dėl entuziazmo stokos. „Simu susirūpinę piliečiai“, daugiausia baltų kilmės asmenys, priešais Bostono federalinį pastatą suorganizavo demonstraciją, reikalaujančią ištirti incidentą. Herald-Tribune savo straipsnyje „Pakran­ čių apsauga sugrąžino pabėgėlį, kai Valstybės departamentas nesiėmė jokių veiksmų“ citavo kapitoną Brauną. Pasakojime Braunas pripažino, kad nesulaukęs nurodymų iš Valstybės de­ partamento admirolas Elisas nusprendė sugrąžinti Kudirką. Grąžinta „atsižvelgiant į subtilias tarptautines diskusijas“. Prestižinis laikraštis Boston Globe apie bandymą perbėg­ ti neužsiminė iki penktadienio, kai tapo aišku, kad žmonės vis labiau piktinasi. Toli nuo įvykio vietos, Klivlande, Ohajo valstijoje, vyko kasmetinis Siaurės Amerikos lietuvių studen­ tų asociacijos suvažiavimas, penktadienį jo dalyviai atkreipė į incidentą visos šalies dėmesį. Kolegos iš Bostono studentų lyderiams trečiadienio vakare telefonu pranešė apie įvykį; stu­ dentai suplanavo penktadienio rytą vykdyti taikią demonstra­ ciją. Kelių šimtų studentų minia išėjo iš savo viešbučio ir neši­ ni juoda karsto kopija su užrašu „Žmogaus teisės“ nužygiavo iki Klivlando federalinio pastato ir aikštėje jį sudegino. Miesto valdžia visiškai juos palaikė, nors studentai neturėjo laiko pa­ 359

ALGIS RUK Š ĖN A S

prašyti leidimo demonstracijai. Valdžia kalbėjo organizato­ riams, kad jų santykiai su iš Rytų Europos kilusiais studentais visada buvo draugiški, o per daugelį metų vykusios demons­ tracijos - dažniausiai palaikančios pavergtas Rytų Europos tautas - visada buvo rimtos ir taikios. Atstovas garsiai perskaitė pareiškimą, kuriame apibrėžė stu­ dentų asociacijos poziciją, o svarbiausi klausimai buvo skirti Valstybės departamentui ir pakrančių apsaugai. Kudirkos su­ grąžinimą pavadinusi „tolygiu žmogžudystei“, asociacija rei­ kalavo admirolo Eliso atsistatydinimo, kvietė Kongresą ištirti incidentą, norėjo vyriausybės patikinimo, kad tokie tradicinės JAV politikos pažeidimai nepasikartos, ir reikalavo sugrąžinti Kudirką jJungtines Valstijas. Paaiškėjo, kad visi reikalavimuose minėti punktai, išskyrus Simo Kudirkos sugrąžinimą, buvo įgy­ vendinti. Admirolui Benderiui pasiųstoje telegramoje studentų asociacija incidentą pavadino „pasibjaurėtinu“ ir pridūrė: „Mes reikalaujame, kad jūs inicijuotumėte pilną žiaurių tradicinės Amerikos politinio prieglobsčio politikos pažeidimų tyrimą.“ Studentų demonstraciją plačiai paviešino žiniasklaidos priemonės visoje šalyje sukurdamos viešąjį furorą, kuris mėne­ sį ar ilgiau išliko antraštėse. Nors uždegančiąją kibirkštį įžiebė Baltijos šalių išeivių palikuonys, labai jautriai reaguojantys į tai, kad JAV vyriausybė nepaiso Sovietų Sąjungos pavergtų tautų padėties, incidentas sukėlė grėsmę tautos viešajai mora­ lei ir skatino visuotinę užuojautą Kudirkai. 360

G Ė D O S DIENA

Tą patį penktadienį Vašingtone sekretorius Volpė paprašė pakrančių apsaugos ataskaitos ir su einančiu valstybės sekre­ toriaus pareigas U. Aleksisu Džonsonu kalbėjosi, kaip ateityje išvengti tokių trikdančių incidentų. Apsvarstę turimus faktus Volpė ir Džonsonas padarė išvadą, kad kai kurie pakrančių ap­ saugos skyriai neturi veikiančių instrukcijų ir procedūrų, kaip elgtis su politiniais pabėgėliais ir perbėgėliais, o pakrančių ap­ sauga netinkamai informuota apie efektyviausius kanalus pa­ siekti Valstybės departamentą. Džonsonas ir Volpė kreipėsi į Valstybės departamentą, kad nusiųstų pakrančių apsaugai laikinus nurodymus, kaip elgtis ateityje, ir pasiūlytų pakrančių apsaugai prisijungti prie tarpagentūrinių įstaigų, kurios sprendžia pabėgėlių klausimus. Taip pat Džonsonas su Volpė nutarė sukurti specialų tiesioginį komunikavimo ryšį tarp pakrančių apsaugos štabo ir Valstybės departamento operacijų centro. Visą savaitgalį ir kitą savaitę Bostone, Niujorke, Čikagoje, Los Andžele ir kituose JAV miestuose vyko gausios demons­ tracijos, skatinusios visuomenės pagiežą. Laikraščiai - JAV ir užsienyje - griežtai kritikavo incidentą ir vertino jį kaip vieną didžiausių apmaudžių klaidų JAV istorijoje. Tą savaitgalį prezidentas Niksonas Kamp Davide peržiūrinėdamas spaudą aptiko pranešimų apie perbėgimą. Jis stebėjosi, kad niekas jam apie tai nepranešė, perskaityta informacija kėlė nerimą. Kudirkos sugrąžinimas buvo nemalonus ir atrodė, kad 361

ALGIS RUK Š ĖN A S

palies Amerikos visuomenės ir tautinių grupių jausmus, kurių balsaisjis visadaypač pasikliaudavo.Jis įvertino kylančiągrėsmę, nes Džonas Volpė, kurio jurisdikcijoje buvo pakrančių apsauga, buvo atsakingas už įvairių tautybių balsų sutelkimą 1968 metų rinkimuose, kuriuos Niksonas laimėjo tik labai menka balsų persvara. Niksonas davė nurodymus savo personalui iki pirma­ dienio ryto iš Valstybės departamento ir pakrančių apsaugos gauti preliminarias ataskaitas. Reakcija buvo ryški, prezidentas suprato, jog jam pačiam teks skaityti pareiškimą dėl incidento. Ankstyvą pirmadienį ir pakrančių apsauga, ir Valstybės de­ partamentas atskirai, bet tuo pat metu pateikė ataskaitas apie perbėgimą. Kalbėdamas Valstybės departamente spaudos at­ stovas Robertas J. Makloskis (Robert J. McCloskey) pakartojo su perbėgimu susijusias aplinkybes, kaltino pakrančių apsau­ gą, o baigdamas pareiškė: „Mes labai apgailestaujame, kad įvy­ kiai susiklostė būtent taip. Leiskite paminėti, kad jeigu depar­ tamentui būtų buvę pranešta, jog žmogus iš tikrųjų perbėgo, neabejoju, kad viskas būtų sutvarkyta kitaip.“* Makloskis patikino reporterius, kad Valstybės departamen­ tas ir Transporto departamentas tęsia tyrimą ir „nedelsdami nustatys procedūras, kurios užkirstų kelią tokių įvykių gali­ mybei ateityje“. Tą patį pirmadienį Valstybės departamentas Volpei nusiuntė laikinas rekomendacijas. Jose išaiškinama po*Žiūrėti D priedą. 362

G Ė D O S DIEN A

licika, kuri buvo savaime suprantama daugelį metų, o kitą tre­ čiadienį bus paskelbta viešai. Transporto departamente rimto veido admirolas Benderis, sąmoningai perdavęs spaudai klaidinantį pranešimą apie in­ cidentą, liko visiškai bejėgis žurnalistų akivaizdoje.* Benderis davė suprasti, kad Kudirka peršokdamas iš vieno laivo į kitą, o nešokdamas į vandenį, kaip iš pradžių žadėjo Vigilant pareigū­ nams, sužlugdė visas savo galimybes. Toks jo elgesys iš anksto nulėmė bylą, nes pakrančių apsauga neturėjo nurodymų, ką daryti, jeigu jis šoktų tiesiai į laivą. Tiesą sakant, admirolas Elisas įsakė sugrąžinti Kudirką dar jam nė neperšokus, be to, nepaisant nelogiško Benderio paaiškinimo, Kilhamas nedarė skirtumo, kai paprašė „paskambinti, kai jis bus laive“. Kai reporteriai prispaudė Benderį klausdami, ar pakrančių apsauga apieškojo Kudirką dėl pavogtų pinigų, pripažino, kad ne, ir dar labiau apsikvailino paaiškindamas, jog Kudirka buvo sugrąžintas dėl kaltinimo pinigų vagyste. Rimčiau atrodė jo pareiškimas, kad sovietų laivas buvo pakviestas į JAV teritori­ nius vandenis; tačiau tai buvo netiesa, nors Benderis to grei­ čiausiai nežinojo. Apskritai admirolo Benderio pareiškimas buvo netinka­ mas, dėl to spauda jį išjuokė. „Žmogus vandenyje“ ir „2000 [taip!] rublių“ ilgai jį persekios. *Žiūrėti E priedą. 363

ALGIS RUKŠĖNAS

Prezidentas Niksonas jau buvo grįžęs į Vašingtoną ir per­ žiūrėjo jam įteiktą preliminarią ataskaitą apie incidentą. Kai kurie kongresmenai jau patys ragino atlikti oficialų tyrimą. Niksonas pasibaisėjo ataskaita ir priešingai, nei buvo pratęs, pareikalavo raštu per dvi dienas pateikti „tiesioginę ir pilną ataskaitą“. Prezidentas ypač piktinosi, kad apie incidentą su­ žinojo iš laikraščių, o ne iš vyriausybinių kanalų. „Geriausiu atveju atrodo, kad priimti klaidingi sprendimai, prezidentui patikrinus tyrimo duomenis, bus imtasi tinkamų veiksmų“, pranešė jo sekretorius spaudai. Tą pirmadienį, praėjus savaitei nuo incidento, jau buvo imtasi „tinkamų veiksmų“. Pakrančių apsaugos štabo komu­ nikacijų centre ir Valstybės departamento operacijų centre technikai įrenginėjo specialią teletaipo aparatūrą. Teletai­ pas - speciali telefono linija - kurį laiką po incidento, norint įsitikinti, kad veikia, buvo tikrinamas kas pusę valandos. Tokia buvo kraštutinė ir perdėta reakcija į gluminantį komunikavimo priemonių sutrikimą tarp Vigilant ir pirmosios apygardos. Tuo tarpu pakrančių apsauga be jokių fanfarų sutvarkė apa­ ratūrą Vigilant kateryje ir pirmosios apygardos komunikacijų centre. Norint išvengti kitų nesusipratimų dėl JAVpolitikos pabė­ gėlių atžvilgiu visos pakrančių apsaugos komandos gavo vals­ tybės sekretoriaus išleistas instrukcijas „Išankstinių procedūrų 364

G ĖD O S DIEN A

aprašas dėl elgesio su politinio prieglobsčio prašančiais užsiemečiais . Neatsilikdamas nuo prezidento reikalavimo pateikti pil­ ną ataskaitą, admirolas Benderis, tą pačią dieną reporteriams neįtikinamai aiškinęs, kodėl „galima buvo suprasti“ Kudirkos sugrąžinimą, jautė paskatą įsakyti pakrančių apsaugai rytoj, gruodžio 1 d., pradėti tyrimą. Jis paskyrė komendanto pa­ dėjėją, viceadmirolą Tomasą Sardžentą III, vadovauti vieno žmogaus Oficialiajai tyrimo tarybai, kontradmirolas Elisas, kapitonas Braunas ir laivo vadas Eustisas turėjo būti oficialiai apklausti. Taryba turėjo ištirti „netinkamo vadovavimo ap­ raiškas“. Tą vakarą pakrančių apsaugos štabas trumpai pranešė karininkams, kad laukiant tyrimo išvadų išjų atimami įgalioji­ mai ir jie atleidžiami nuo pareigų. Eustisas savo nušalinimą priėmė filosofiškai, bet jautėsi su­ trikęs, kad nušalino dėl įsakymų vykdymo. Braunas sutriko dėl informavimo atžarumo, po kurio laiko jis pasisakė įtaręs, kad tyrimas pradėtas „dėl užgaidos“.1Elisas buvo ką tik, tą pačią dieną, grįžęs į darbą, jis tuojau pat kreipėsi į savo teisininkus. Jis buvo įgaliotas karininkas, ir jo nušalinimas buvo beprece­ dentis šiuolaikinėje karybos istorijoje.2Nors tokio rango ka­ rininkai bei generolai buvę nušalinti ir anksčiau (žinoma tik keletas atvejų), tačiau tik po jiems pateiktų konkrečių kalti­ •

V •

•

jk «

*Žiūrėti F priedą. 365

ALGIS RUK Š ĖN A S

nimų. Dėl Eliso nušalinimo klausimų beveik nekyla, ypač at­ sižvelgiant į visuomenės furorą dėl perbėgėlio sugrąžinimo, nes pakrančių apsauga pranešimuose spaudai praėjusią savaitę jau patvirtino, kad įsakymą davė admirolas Elisas; komendan­ tas, Valstybės departamento pareigūnai bei pats prezidentas išreiškė „nerimą“ ir „apgailestavimą“. Profesinis Eliso likimas jau buvo galutinai nuspręstas, o tyrimas tik atskleis, kokia nuo­ bauda bus jam skirta. Tą pačią dieną - lygiai po savaitės - Jungtinių Tautų komi­ saras pabėgėlių klausimams princas Sadrudinas Kanas (Sadrudin Khan) užsuko pas JAVambasadorių ČarlząJostą (Charles Yost) ir perdavė valstybės sekretoriui Rodžersui išsiųsto prane­ šimo, kuriame protestuojama, kad Jungtinės Valstijos atsisakė suteikti politinį prieglobstį Kudirkai, kopiją. Kanas priminė jam, kad JAV anksčiau visada rodė vadinamąją „nesilpstančią svarbą“ laikytis prieglobsčio suteikimo principo ir visada „gynė šios idėjos neliečiamumą“. Kanas klausinėjo įvykio de­ talių. Jostas patikino jį, kad „reikalas svarstomas ir juo rūpinasi aukščiausiu lygiu“. Naujienos apie įvykį pasiekė tarptautinį lygį, JAV elgesys tapo pajuokos objektu. Norėdamas įtikinti pasaulį, o ypač Rytų Europos šalis, kad JAV politika politinio prieglobsčio atžvilgiu nepakito, Amerikos balso radijas kasdien dvidešimt dviem kalbomis, tarp jų ir lietuvių, transliavo pranešimus apie incidentą, vis patikindamas, kad tai niekada nepasikartos. An­ 366

G Ė D O S DIEN A

tradienį Valstybės departamentas viešame pranešime, kurį per­ skaitė Makloskis, išdėstė JAV politikos principus. Jis trumpai papasakojo istoriją apie Jungtinių Valstijų pastangas po An­ trojo pasaulinio karo priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių ir baigė žodžiais: „Aš tik norėjau, kad būtų aišku, jog politika nepakito.“ Trečiadienį prezidentas Niksonas gavo oficialius memoran­ dumus iš Valstybės departamento ir Transporto departamen­ to. Juose buvo detaliai aprašytas incidentas su kelių Vigilant įgulos narių liudijimais. Perskaitytas raštas kėlė pasibjaurėji­ mą. - Tai siaubinga, - pasakė Niksonas ir nurodė savo atstovui spaudai Ronaldui Ziegleriui (Ronald Ziegler) paskelbti, kad Valstybės departamento memorandume pateiktos direktyvos būtų įgyvendintos ir apsaugotų nuo „tokių stulbinančių inci­ dentų“ pasikartojimo. Ziegleris paaiškino reporteriams, kad prezidentas jaučia, jog Kudirkos sugrąžinimas „visiškai prieš­ tarauja visiems šios šalies ginamiems principams ir tarptauti­ nėms procedūroms“. Procedūrinės direktyvos kitą dieną buvo paviešintos kartu su Valstybės departamento ir Transporto departamento me­ morandumais. Kol Ziegleris kalbėjosi su reporteriais, valstybės sekreto­ riaus padėjėjas Europos reikalams Ričardas T. Deivisas pa­ skambino į sovietų ambasadą Vašingtone ministrui ir konsu­ 367

ALGIS RUKŠĖNAS

lui Jurijui M. Volontsovui ir pareiškė, kad įvykis buvo „labai apgailėtinas“, juo turėjo būti pasirūpinta per JAV juridinę sistemą, turėjo būti nustatytas Kudirkos statusas. Volontsovas paaiškino Deivisui, kad Kudirka buvo „nusikaltėlis“ ir, kiek tai susiję su Sovietų Sąjunga, „byla baigta“. Tada Deivisas lie­ pė atidėti sovietų okeanografinio laivo apsilankymą Bostono prieplaukoje. Anot Deiviso, toks apsilankymas šiuo metu „būtų nederamas“. Atstovų rūmų pirmininkas Džonas Makormakas (John McCormak), išgirdęs apie Deiviso ir Volontsovo pokalbį, at­ metė sovietų tvirtinimą ir pavadino incidentą „gėdingu“. Tuo metu abiejų partijų kongresmenai rašė apie Kudirkos sugrąžinimą, visą įvykį vadindami „sukrečiančiu“, „siaubingu“, „visišku žlugimu“, „mūsų istorijoje įrašytu pražūtingu aktu“. Jie be perstojo reikalavo Kongreso tyrimo, oficialaus JAVpra­ šymo sugrąžinti Kudirką į Jungtines Valstijas. Kitą mėnesį ir dar ilgiau Kongreso įrašuose bus pilna oficialių viešai inciden­ tą smerkiančių pareiškimų, pateiktas pasiūlymas Vigilant su­ teikti pavadinimą Simas Kudirka. Viešoji reakcija buvo labai stipri ir plačiai išreiškiama, pre­ zidentas Niksonas vėl pasisakė ketvirtadienį ir papildė Vals­ tybės departamento išleistas procedūrines direktyvas įsakymu visoms federalinėms valdyboms niekada „atsitiktinai ar be svarstymų nesugrąžinti galimo perbėgėlio užsienio valstybės 368

G Ė D O S DIENA

kontrolei, kol nebus nustatyta, ar prieglobsčio prašymas yra teisėtas“. Tą pačią dieną direktyvos buvo paskelbtos viešai. Nenorėdamas atsilikti demokratas iš Ohajo, Atstovų rūmų pakomitečio pirmininkas Valstybės departamento organiza­ cijos užsienio operacijoms Veinas L. Heisas (Wayne L. Hays) pranešė, kad jo komitetas dėl incidento vykdys viešus teismo posėdžius. - Niekada nepasitikėjau organizacijomis, savarankiškai at­ liekančiomis tyrimą, - karštai ir atvirai korespondentui kalbė­ jo Heisas, pranešdamas apie viešus teismo posėdžius. Visuomenę šiek tiek nuramino penktadienį paskelbti pra­ nešimai apie admirolo Eliso, kapitono Brauno ir laivo vado Eustiso nušalinimą. Tuo metu visuotinės kritikos dėl incidento apsiaustyje vyko trečiasis pakrančių apsaugos tyrimo posėdis. VisoseJungtinėse Valstijose ir liberalų, ir konservatorių pa­ žiūroms atstovaujantys laikraščiai griežtai kritikavo Kudirkos sugrąžinimą. Viename iš kelių vedamųjų The New York Ti­ mes pareiškė, kad prievartinis Kudirkos išvedimas iš Vigilant „tikrai yra vienas gėdingiausių incidentų, įvykusių laive, virš kurio plevėsuoja Amerikos vėliava“. Pakrančių apsaugos paaiš­ kinimą Times pavadino „beveik tokiu pat absurdišku, kaip ir pats incidentas“. Times pateikė tikrąjį paaiškinimą: „Be abe­ jonės, aukštuose postuose vyrauja bailus kvailumas kartu su visiška apatija.“ Vedamasis palietė pačią reikalo esmę. Kitame 369

ALGIS R UKŠ ĖNAS

vedamajame laikraštis teigė: „Jungtinių Valstijų pakrančių apsauga, stengdamasi paaiškinti šį neįtikėtiną bendradarbiavi­ mą su sovietų jūrininkais dėl prievartinio perbėgusio lietuvio sugrąžinimo į jų žvejybinį laivą, grimzta vis į gilesnius vande­ nis... Komendantas sako, kad bejėgio perbėgėlio galimybės gauti prieglobstį būtų buvusios geresnės, jeigu jis būtų šokęs iš savo laivo į vandenį, o ne tiesiai į pakrančių apsaugos katerį Vigilant.“Sis neįtikėtinas komentaras lygiavertis tuo pat metu pateiktam pasiaiškinimui, kad rusai kaltino perbėgėlį pavogus laivo lėšas - tarsi šis neįrodytas kaltinimas būtų automatiškai panaikinęs jo teisę į prieglobstį. Šie paaiškinimai tokie pat ab­ surdiški, kaip ir pradinis pakrančių apsaugos paaiškinimas, kad prieglobsčio suteikimas būtų kėlęs pavojų „subtilioms“ diskusijoms su sovietais dėl geltonuodegių plekšnių žvejybos. Washington Post pareiškė: „Neprisimename nė vieno tokio pasibjaurėtino ir žeminančio tarptautinių santykių įvykio, koks yra su Amerikos vyriausybės žinia įvykdytas numatomo sovietų perbėgėlio grąžinimas sovietams Amerikos laive, te­ ritoriniuose Amerikos vandenyse... Netelpa galvoje, spaudžia širdį pagalvojus apie neįtikimą mūsų laikų parabolę.“ Bostone, visai netoli įvykių scenos, emocijos buvo itin sti­ prios, Record-American vedamajame išdėstė JAV būdingą po­ žiūrį: „Joks įvykis po Pueblo užėmimo (1968 m. sausio 23 d. Šiaurės Korėja pagrobė JAV žvalgybinį laivą Pueblo - vert. past.) taip nesukrėtė ir nesužadino Amerikos visuomenės.“ Šį 370

G Ė D O S DIENA

laikraštį - tai ne išimtis tarp visuomenės informavimo priemo­ nių - užplūdo pasipiktinusių, negalinčių patikėti, sugėdintų žmonių laiškai, telefono skambučiai ir telegramos. Jiems buvo nesuvokiama, kad grupei užsienio tautos atstovų - ir ne pačios draugiškiausios tautos - gali būti leista pažeisti ginkluotoJAV laivo suverenumą ir panaudojant brutalią jėgą pagrobti bejėgį politinį pabėgėlį... Nėra ko stebėtis, kad veteranas laivo ka­ pitonas protesto laiške apibūdino įvykį kaip „beširdiškiausią aktą“ per visą jo trisdešimt septynerių metų karjerą. Cleveland Press pavadino incidentą „gėdingiausiu ilgoje ir šaunioje JAVpakrančių apsaugos istorijoje“. Vakarų pakrantės spauda įvykį vadino „stulbinančiu, gėdingu ir tikrai pasibjau­ rėtinu“; „nuo incidento sklinda keistas ir nemalonus dvelks­ mas“; „tauta mato stulbinančias vyriausybės bailumo ir buka­ galviškumo apraiškas“. „JAV pakrančių apsaugos karininkas, sugrąžinęs lietuvį perbėgėlį, drįstu manyti, buvo ne prokomunistinis ar antilietu­ vis, - rašė žurnalistas Robertas Maklurė (Robert McClure). Jis buvo tipiškas amerikiečių mulkis, kurį mokė, kad rusai yra geri žmonės, nepadarysiantys nieko blogo, jeigu tik mes sujais gerai elgsimės.“ Nors Maklurė buvo šiek tiek kerštingas, bet la­ bai tiksliai įvertino admirolo Eliso mąstymą. Kaip paprastai ironiškame komentare Viljamas F. Baklis (William F. Buckley) pastebėjo: „...Norėdamas paaiškinti pa­ krančių apsaugos elgesį admirolas [Benderis] tiesiog turėjo su­ 371

ALGIS RUKŠĖNAS

kurti pasakojimą, bet stokodamas Rube Goldberg (sudėtingais būdais atlikti paprastą užduotį - vert. past.) talento, sukūrė tai, ką pajėgė:* Vedamųjų komentarai buvo galingiausi, netgi jnirtingiausi per daugelį metų. Suteikęs kongresmenui Heisui visišką veiksmų laisvę Sena­ tas nevykdė savo tyrinėjimų. Teisės komiteto pabėgėlių klausi­ mais pirmininkas, senatorius Edvardas Kenedis (Edward Ken­ nedy), kurio valstijoje įvyko incidentas, per visuomenės in­ formavimo priemones nieko nekomentavo, bet pakomentavo Kongreso įrašus ir nusiuntė paklausimą valstybės sekretoriui. Kelių skirtingų dienų pareiškimuose Kenedis vadino inciden­ tą „gėdingu, žeminančiu ir pasibjaurėtinu“. „Incidentas sukėlė nerimą ir sukrėtė visus amerikiečius bei viso pasaulio žmones, kurie mūsų šalyje ieško paguodos ir vilties.“ Niu Bedfordo gyventojų reakcija į incidentą buvo galin­ gesnė ir tiesioginė. Parduotuvių savininkai atsisakė išgryninti pakrančių apsaugos žmonių čekius, įvairiose įstaigose jiems nesuteikė paslaugų, gatvėse tyčiojosi iš jų. Po grasinimų įmesti bombą Vigilant buvo paskirta sargyba. Matapoisete laivo vado Eustiso namai buvo saugomi visą parą, pakeistas jo telefono numeris. Du jo sūnūs buvo užpuldinėjami mokykloje; vienas nemąstantis mokytojas netgi pastatė vieną jo sūnų prieš klasę ir pareikalavo atsakyti: „Kodėl tavo tėvas sugrąžino tą vyrą?“ Tokios giminystės ryšių kaltės našta buvo per sunki ketvirtos 372

G Ė D O S DIENA

klasės berniukui, kuris apsipylė ašaromis, bet vis dėlto susitvar­ dė. Eustisas apie tai sužinojo tik netiesiogiai. Pakrančių apsaugos vyrų įžeidinėjimai Niu Bedforde tapo tokie aštrūs, kad miesto tarybai teko išleisti sprendimą suteik­ ti pakrančių apsaugai pasitikėjimo votumą. Sprendime tary­ ba teigia,, jog būtina „tvirtai pasisakyti prieš įžeidinėjimus tų žmonių, kurių vienintelis nusikaltimas, jog jie tuo lemtingu metu dirbo laive“. Sprendimas ragino gyventojus „bendrauti su Vigilant karininkais ir vyrais kaip su draugais ir saugotojais, kurie visada patvirtino tokie esą“. Suerzinti gyventojai spren­ dimą sutiko įvairiai. Įsiaudrinusi visuomenė laukė pakrančių apsaugos tyrimo, kuris turėjo baigtis gruodžio 10 d., išvadų. Gruodžio 10 d. spaudos konferencijoje prezidentas Niksonas į reporterio klausimą apie incidentą atsakė: „Galiu jus pa­ tikinti, tai niekada nepasikartos. Jungtinės Amerikos Valstijos turi garbingą 190 metų tradiciją suteikti prieglobstį pabėgė­ liams ir garantuoti jų saugumą, mes ketiname tęsti šią tradi-

28 SKYRIUS

Oficiali tyrimo taryba išklausė beveik visų incidente dalyvavu­ sių žmonių, išskyrus Aleksiso Obolenskio ir Viljamo Gordono, liudijimus. Obolenskis buvo Maskvoje dėl įprastinių po­ kalbių tarptautinės žvejybos klausimais, pakrančių apsauga jo nerado, o Gordonas išvyko atostogų. Obolenskio dalyvavimas buvo svarbus, nes vertėjas vienintelis tiksliai žinojo, ką kalbėjo sovietai. Dar buvo Robertas Briezė, bet jis nedalyvavo visuose pokalbiuose, tačiau spaudimas tirti incidentą buvo toks sti­ prus, kad pakrančių apsauga nenorėjo jo atidėlioti dėl to, jog Obolenskis išvykęs. Taryba rinkosi į tris posėdžius nuo 1970 m. gruodžio 1-3 d. transporto sistemos centre Kembridže, Masačūsetso valstijoje, o gruodžio 9 d. tęsė tyrimą Vašingtono transporto departamento pastate.1Tuo pat metu Gelbėjimo koordinavi­ mo centro kontrolieriui leitenantui Kenetui Rajanui taip pat 374

G Ė D O S DIENA

buvo pareikšti įtarimai dėl „nusižengimo ir klaidingos infor­ macijos perdavimo“.2Tačiau išklausiusi jo liudijimo taryba tą pačią dieną atmetė įtarimus. Visi liudijimai buvo baigti gruo­ džio 10 d., o taryba perdavė savo nuomonę ir rekomendacijas komendantui. Tyrime dalyvavęs aukšto rango karininkas savo interviu tei­ gė manąs, kad tyrimas buvęs „paviršutiniškas“. Taip pat teigė ir posėdyje dalyvavęs Roberto Briezės advokatas. Pavadino jį „sekliu“. Vis dėlto tyrimas tinkamai nustatė svarbiausius vai­ dmenis ir atsakomybę. Svarbiausia admirolo Eliso gynyboje buvo tai, kad kapi­ tonas Braunas ir laivo vadas Eustisas prašė jo patarimo, jam teko tai padaryti, nes nenorėjo palikti savo karininkų bėdoje, nors sirgo ir neturėjo teisės priimti sprendimus. O kalbėdamas apie patį sprendimą, jis ryžtingai tvirtino, esą įsakęs sugrąžinti Kudirką dėl to, kad sovietai buvo prisišvartavę teritoriniuose vandenyse. Jis liudijo: „Sovietų laivas buvo pakviestas į JAV teritorinius vandenis, sovietai pakvietė JAV delegacijos narius į savo laivą diskusijai apie žvejybos situaciją. Aš maniau, kad situacija yra ypatinga.“ Elisas apsvarstė sovietų elgesį ir po dau­ gelio mėnesių pasakė: „Nepaisant jokių elgesio taisyklių, mes turėjome jį sugrąžinti.“ Jis atkakliai laikėsi tos minties, nors kapitonas Braunas ir pranešė, kad klaus Vašingtono patarimo ir kad pirmosios apy­ gardos štabo nariai tokiam sprendimui nepritaria. 375

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Elisas nežinojo, kad sovietai iš tiesų nebuvo pakviesti j teri­ torinius vandenis. Kapitonas Braunas darė prielaidą, jog laivas buvo pakviestas, nes buvo išmetęs inkarą Menemšos įlankoje; iš pirmojo Vigilant pranešimo nesuprato, kad jie įplaukė sava­ vališkai. Tikrąsias aplinkybes žinojo tik laivo vadas Eustisas, bet tuo metu tai neatrodė svarbu. Net žinant, kad Elisas buvo informuotas klaidingai, jo argu­ mentacijai trūko gilumo ir išmanymo. Per interviu jis atskleidė kai ką, ko nesakė tyrimo tarybai: „Mes neturėjome priimti to vyro. Nesvarbu, kas jis toks, jis dezertyras...“Tą dieną Elisas ne­ matė jokio skirtumo tarp paprasto dezertyro ir prieglobsčio siekiančio nuo priespaudos bėgančio žmogaus. Jis paaiškino tarybai, kad neturi konkrečių žinių apie nacionalinę politiką pabėgėlių klausimu, o interviu pridūrė, kad apie Sovietų Są­ jungą taip pat nelabai ką žino. Be viso kito, Elisas nežinojo, kad JAV nepripažįsta sovietų okupacijos Baltijos šalyse ir kad formaliai Kudirka nebuvo pavaldus sovietams. „Nesu tikras, kad jis [kapitonas Braunas] sakė, jog tas žmogus lietuvis. Kita vertus, mano nuomonės tai nebūtų pakeitę. Jis vis tiek buvo sovietų pilietis“, - gerokai po incidento kalbėjo Elisas, vis klai­ dingai manydamas, kad lietuviai yra sovietų valdiniai. Žmonės pagrįstai tikisi, kad aukšto rango karininkas turėtų būti susi­ pažinęs su Sovietų Sąjungos sudėtimi ir jos kontroliuojamo­ mis tautomis bei jų statusu JAV akyse. Pakrančių apsaugos ka­ 376

G Ė D O S DIENA

rininkams tai ypač svarbu, kadangi sovietų laivynas nuolatos kursuoja jų patruliuojamuose teritoriniuose vandenyse. Daug incidente dalyvavusių pakrančių apsaugos karininkų pademonstravo beveik komišką neišmanymą apie Sovietų Są­ jungą. Žinoma, nereikia reikalauti, kad jie mokėtų rusų kalbą, bet karininkai, nuolat perduodantys žinias j štabą apie sovietų laivų judėjimą, turėtų bent žinoti, kad laivų pavadinimai ra­ šomi ne „akrilo“ ir ne „gėlų“ kalba. Kalbėdamas apie Briezės vaidmenį incidente vienas pirmosios apygardos aukšto rango karininkas svarstė, kad tikriausiai Briezė pabėgo iš Latvijos 1944 metais, „nes norėjo išvengti šaukimo į armiją“, prilygin­ damas Rytų Europos okupaciją 1960 m. pabaigoje Amerikoje vyravusiam išsisukinėjimui nuo kariuomenės. Tas pasibaisėti­ nas abejingumas pačiam neramiausiam šiuolaikinės istorijos laikotarpiui yra neabejotinas įrodymas, kokio lygio istorijos žinios suteikiamos Pakrančių apsaugos akademijoje. Tai taip pat paaiškina, kodėl admirolas Elisas tą lapkričio dieną galėjo priimti tokį sprendimą. Klausinėjamas tyrimo metu Elisas tvirtai laikėsi įsikibęs vie­ nos Kudirkos sugrąžinimo priežasties, kurią dar labiau išplėto­ jo savo interviu: „Aš rūpinausi Jungtinių Valstijų padėtimi ne tik toje, bet ir būsimose konferencijose... Jeigu per tokius susi­ tikimus leistume, kad mūsų laivas taptų pabėgėlio rojumi, la­ bai greitai tokių susitikimų neliktų.“ Sovietai labai gerai žinojo, kad susitikdami tarptautiniuose forumuose su demokratinėmis 377

ALGIS RU KŠĖNAS

tautomis jie rizikuoja prarasti žmones, bet vis tiek neatsiribojo nuo tokių susitikimų. Tačiau admirolas Elisas nusprendė prisi­ imti sovietų atsakomybę sau ir Jungtinėms Valstijoms. Jis žinojo, kad jo nuomonė apie sugrąžinimą prieštarauja priimtoms pažiūroms, bet rado nusiraminimą buvusio valsty­ bės sekretoriaus Dino Ačesono (Dean Acheson), kurio idėjos apie Sovietų Sąjungą kartais buvo kontraversiškos, komenta­ ruose. Gruodžio 17 d., likus vienai dienai iki pakrančių ap­ saugos tyrimo pabaigos, Sent Luiso Post-Dispatch straipsnyje Ačesonas rašė, kad nesvarbu, kas priėmė sprendimą, Kudirka turėjo būti sugrąžintas. Ačesonas savo nuomonę argumentavo branduolinio konflikto grėsme ir išjoskylančiaJungtinių Vals­ tijų bei Sovietų Sąjungos santykių aklaviete. Anot Ačesono, ši aklavietė reikalauja, kadJAVir SSRS skatintų palankų nusitei­ kimą viena kitos atžvilgiu. Bet straipsnyje Ačesono pateiktas ryšys tarp branduolinio karo grėsmės ir Kudirkos sugrąžinimo buvo sunkiai tikėtinas. Elisas taip toli nesiekė, jis tik pasakė, kad jeigu Kudirka nebūtų buvęs sugrąžintas, iš sovietų pusės būtų grėsusios skaudžios pasekmės. Dėl šventos ramybės, ku­ rią aprašė Ačesonas, jis įsakė sugrąžinti perbėgėlį. Jo ryšys su byla buvo trumpiausias, bet lemiamas. Kapitonas Braunas buvo svarstomas už admirolo Eliso nurodymų vykdymą. Pagal JAV pakrančių apsaugos 13-3-4 straipsnį einantis apygardos vado pareigas Braunas pakluso taisyklėms, kuriose teigiama: 378

G Ė D O S DIENA

Vadovavimo apygardai perėmimas A. Apygardos štabo viršininkas veikia kaip apygardos vadas... kai valdyboje yra laisva vieta, kai vadas išvykęs, serga arba laikinai atlieka pareigas už apygardos ribų... Nuo lapkričio 4 d., kai admirolas Elisas susirgo, Braunas veikė pagal šiuos nurodymus. Jis palaikė ryšius su admirolu, neleido jam atitrūkti nuo įvykių ir davė pasirašyti neoficialius laiškus, tokius kaip padėkos laiškai nuo geranorių ar sveikin­ tojų. Tą popietę pirmą kartą skambindamas admirolui susi­ dūrė su dilema. Jis turėjo arba mesti admirolui iššūkį ir elgtis formaliai, taip, ko gero, komplikuoti savo padėtį apygardoje, kai admirolas sugrįš, arba paklusti Elisui - tikrajam apygardos vadui. Braunas visą popietę straksėjo pirmyn atgal tarp savo štabo viršininko ir laikinojo apygardos vado pareigų, kol paga­ liau nusprendė vykdyti Eliso įsakymus. Brauno išsisukinėjimas buvo labai susijęs su pakrančių apsaugos štabo reakcija, tiks­ liau jos trūkumu. Ketvirtą valandą dienos telefonu kalbėdamas su štabe esančiu admirolu Hamondu Braunas nepasakė jam apie Eli­ so nurodymus sugrąžinti perbėgėlį, nes jis ketino informuoti štabą tada, kai Kudirka bus laive. Beveik po dvejų metų savo interviu jis pasakė: „Aš neaptarinėjau [su Hamondu], kad Elisas liepė jį sugrąžinti. Aš pats negalėjau patikėti, kad viskas turėtų vykti būtent taip.“ To pokalbio metu jis nė nenutuokė, 379

ALGIS R UKŠ ĖNAS

kad po dviejų valandų paklus Eliso norams. Braunas tarybai teigė: „Tą dieną nejaučiau turįs įgaliojimus atmesti admirolo Eliso įsakymus.“ Taryba nepaklausė Brauno, kodėl jis jautė turįs paklusti Eliso įsakymams, ir niekada nesvarstė šios dilemos išvadų. Tos išvados iškėlė keletą įdomių teisinių klausimų, kurie šioje knygoje nesvarstomi. Braunas netiesiogiai užsiminė apie šiuos klausimus, kai keliuose interviu aptarinėjo savo veiksmus. Kapitonas Braunas paaiškino savo veiksmus: „Jam [Elisui] priklausė visa valdžia, visą dieną skaitančiam SportsIllustrated, sprendžiančiam galvosūkius, dėliones, bet savo kabinete nesėdinčiam. Jis oficialiai nebuvo grįžęs į darbą. Taigi, jeigu būčiau pats priėmęs sprendimą, jis būtų paveikęs Eliso pareigų vykdy­ mą, po kelių dienų jam grįžus į darbą. Jaučiausi įsipareigojęs, būtinai turėjau paskambinti savo tiesioginiam viršininkui... Jo vardas iki šiol ten pirmoje vietoje. Oficialiai buvau atsakingas, bet nurodymus galima skaityti ir interpretuoti įvairiai... Sako, kad net nebuvo reikalo klausyti jo nurodymų arba... įsakmių pasiūlymų. Tuo metu į moralinius aspektus nesigilinau. Mano veiksmus lėmė tik nuoširdus tikėjimas, kad vykdau apygardos vado įsakymus, nepaisydamas to, kas taisyklėse daugybe žo­ džių surašyta apie vadovavimo perėmimą... Admirolas Elisas faktiškai davė man įsakymus, už tai man buvo mokama. Tai mano darbas. Jeigu įsakymas neteisėtas, tada kita kalba... Ne­ manau, kad įsakymas buvo neteisėtas.“ 380

G Ė D O S DIENA

Braunas tvirtino, kad jeigu būtų atsisakęs paklusti admi­ rolui Elisui, jis būtų pažemintas pareigose ir turėtų prie stalo dėlioti popierius. Tačiau tai nepanašu į tiesą, nes štabo valdžia jam buvo nurodžiusi pranešti Taktikos ir navigacijos skyriui, kai Kudirka bus laive. Žinant, ką jis padarė, Braunas turėjo ap­ saugoti Elisą nepaklusdamas jo nurodymams. Laivo vado Eustiso bandymai pasilikti Kudirką buvo pa­ girtini ir ties subordinacijos nepaisymo riba, bet kai jis galų gale nusprendė paklusti įsakymams, pakluso taip, kad sukėlė baisiausią pasipiktinimą. JAV laivų neliečiamybė buvo nuo 1812 metų karo gerbiama tradicija, anksčiau Britų jūrų pajė­ gos įlipdavo į JAV laivus ir verbuodavo jūreivius tarnauti pas juos. Nors buvo keletas kitų tiesioginių karo priežasčių, bet viena iš visuomenėje jautriausių buvo ši problema - JAV laivų neliečiamybė. Eustisas labai paprastai paaiškino, kodėl sugriovė tokią tra­ diciją: „Per savo karjerą ne kartą ėjau į policijos nuovadą paim­ ti sulaikyto pakrančių apsaugos žmogaus... Jie [sovietai] bandė susigrąžinti vieną saviškį. Jų noras man atrodė visiškai pagrįs­ tas, bet svarbiausia, aš supratau, kad žmogus labai nusivils, kai bus priverstas grįžti į laivą. Neabejojau, kad norint užtikrinti saugų jo sugrąžinimą į sovietų laivą ir jį suvaldyti reikės panau­ doti šiokią tokią prievartą.“ Eustisas nenorėjo įsakyti savovyrams jėga sugrąžinti Kudir­ ką, jis tiesiog leido sovietams viską padaryti patiems. 381

ALGIS RUKŠĖNAS

Liudydamas jis teigė, kad tuo metu apie jokias politines implikacijas nepagalvojo. Eustisas žinojo apie JAVlaivo nelie­ čiamumo idėją, bet lapkričio 23 d., būdamas tokios emocinės būklės, jos nesvarstė. Taryba neklausinėjo Eustiso apie mušimo detales, jai pa­ kako jo atsakymo, kad Kudirkai sugrąžinti reikėjo panaudoti jėgą. Vis dėlto tai buvo tik spėjimas, Eustisas negalėjo žinoti, kaip Kudirka būtų reagavęs, jeigu pakrančių apsauga būtų iš­ kėlusi jį iš laivo. Reikia nepamiršti, kad Kudirka iš esmės bijojo sovietų, o pakrančių apsaugos vyrus laikė draugais. Tiesą sa­ kant, jūreiviams Santosui ir Tauniui sugriebus jo riešus, kai jis ketino šokti j vandenį, jis visiškai nesipriešino, bet labai švel­ niai su jais kalbėjosi. Kudirka žinojo, kad jie sužlugdė pasku­ tinę jo galimybę pabėgti, bet vis tiek nesiautėjo. Spėliojant, ar Kudirka būtų priešinęsis pakrančių apsaugai, ar ne, reikėjo į tai atsižvelgti. Admirolas Elisas vertindamas Eustiso veiksmus kalbėjo: „Manau, kad jis turėjo tam priežasčių, bet buvo kur kas rim­ tesnių priežasčių neleisti rusų į laivą.“ Kapitonas Braunas taip pat tikėjosi, kad Kudirką sugrąžins pakrančių apsauga, bet sakė neprisimenąs savo reakcijos, kai sužinojo, kad tai padarė sovietai. Norėdamas pateisinti savo sprendimą Eustisas su savo tei­ sininkais turėjo parodyti, kad alternatyva sovietų prievartai būtų buvusi blogesnė - pakrančių apsaugos prievarta. Vis 382

G Ė D O S DIENA

dėlto vienintelis Kudirkos susidūrimas su pakrančių apsaugos prievarta įrodė, kad jis jai nesipriešino. Admirolo Hamondo vaidmuo buvo sutelktas į klausimą, kodėl jis nesiėmė aktyvesnio vaidmens priimant sprendimą. Būdamas operacijų viršininku admirolas Hamondas dau­ giausia reikalų turėjo su pakrančių apsaugos veiklos planavi­ mu. Jis paaiškino, kad apie penkiasdešimt procentų Operacijų skyriaus veiklos sudaro atsakinėjimas j išorėje kylančius klausi­ mus, bet dažniausiai tie klausimai nereikalauja skubaus atsaky­ mo. Apibūdino juos kaip „įstatymo vykdymo klausimus“. „O jie atitenka Įstatymo vykdymo ir žvalgybos skyriui?“ paklausė jam paskirtas advokatas. „Taip, sakyčiau, taip“, - patvirtino Hamondas. Kai kapitonas Braunas paklausė patarimo, Hamondas nu­ kreipė jį pas žvalgybos skyriaus viršininką, kapitoną Dalgreną. „Maniau, jog jis geriau žinojo, su kuo susisiekti, nei aš“, - liu­ dijo Hamondas. Sakė niekada nesvarstęs tiesiogiai paskambinti Vigilant: „...Niekada to nedariau... ir tąkart tikrai apie tai nesvarsčiau. Tačiau nors ir būčiau svarstęs, vis tiek nebūčiau jiems skambi­ nęs... Jiems vadovauja pirmoji pakrančių apsaugos apygarda, jie geriau už mane išmano vietinę situaciją. Jeigu jie skambina ir prašo pagalbos, esant galimybei, suteikiame, bet iš esmės už operacijas atsakingi jie patys.“ 383

ALGIS RUKŠĖNAS

Hamondas tą dieną oficialiai už komendantą nekalbėjo, tad apygardos vadas ir einantis apygardos vado pareigas tech­ niškai buvo jam lygūs. Hamondas nejautė pareigos prisiimti atsakomybę dėl įvykio, tiesą sakant, paliko atsakomybę pirma­ jai apygardai. Iš tiesų jis galėjo padaryti daugiau, ne tik nuro­ dyti kapitonui Dalgrenui kreiptis patarimo į Valstybės depar­ tamentą, tačiau nematė prasmės. Paklaustas, ar kas nors štabe žinojo apie JAV politiką pa­ bėgėlių klausimu, Hamondas atsakė: „Manau, kad mūsų tei­ sininkas buvo vienintelis žmogus, išmanantis šiuos dalykus, vėliau pridūrė: - Iš tiesų aš net nepagalvojau skambinti mūsų teisininkams. Suprantu, kad padariau klaidą. Maniau, jog kreipdamiesi į Valstybės departamentą gauname svarbiausias v• « žinias. Ko gero, admirolas Hamondas sutriko dėl to, kad kapito­ nas Braunas neklausė jo apie politinį požiūrį į perbėgėlius, o prašė patarimo dėl Kudirkos ištraukimo iš vandens. Iš savo patirties Hamondas žinojo, kad Valstybės depar­ tamentas padeda ne visada. Tiesą sakant, jis menkai tikėjosi Valstybės departamento pagalbos, nes šis dažnai delsdavo nuspręsti. Bet manydamas, kad Bostone ir Vigilant dirbantys žmonės geriau už jį suvokia situaciją, nieko nepatarė. Hamondas nenorėjo asmeniškai įsitraukti į tą įvykį. Net iš kapitono Dalgreno sužinojęs, kad Valstybės departamentas niekuo nepadėjo, jis vis dėlto nepatarinėjo kapitonui Braunui, 384

G Ė D O S DIENA

manė, kad ne jo kompetencija nurodinėti, kokias pajėgas nau­ doti varžantis su rusais dėl Kudirkos ištraukimo iš vandens. Tai jau tapo politiniu sprendimu. Admirolas nenutuokė, kad Braunas ieškojo atsakymo j pa­ grindinį klausimą: ar jie turi pasilikti perbėgėlį. Jeigu Braunas būtų jam pasakęs, kad admirolas Elisas įsakė jį grąžinti, gali būti, jog Hamondas būtų kitaip reagavęs, bet ketvirtą valan­ dą dienos kalbėdamas telefonu Hamondas tiesiog liepė Brau­ nui pranešti štabui, kai perbėgėlis bus laive, o štabas perduos tą informaciją Valstybės departamentui. Braunas sutiko, taip išvengė būtinybės admirolui Hamondui atskleisti admirolo Eliso nurodymus. Tyrimo tarybai Hamondas prisipažino, ko gero, atkalbėjęs Brauną kreiptis į Valstybės departamentą, nes ketvirtą valan­ dą kalbėdamas telefonu ir perduodamas kapitono Dalgreno pranešimą pasakė, kad iš Valstybės departamento naudos ne­ daug. Paklaustas, ar davė nurodymus Braunui, Hamondas atsakė: „Nežinau, ar pavartojau žodį „nurodymas“. Aš tiesiog perda­ viau jam iš Valstybės departamento gautą informaciją!' Būdamas JAV pakrančių apsaugos Operacijų skyriaus vir­ šininku ir sulaukęs vienos apygardos pagalbos prašymo, admi­ rolas Hamondas, švelniai vertinant, laikėsi per daug nuošaliai. Dėl tos priežasties kai kurie pakrančių apsaugos karininkai ir buvę karininkai kaltino Hamondą aplaidumu - jis nepaklausė 385

ALGIS RUKŠĖNAS

Teisės skyriaus apie kitą ryšio galimybę su Valstybės departa­ mentu arba jų nuomonės apie susidariusią situaciją. Jis pats prisipažino „nenurodįnėjęs“ ar „nepatarinėjęs“ kapitonui Braunui, bet tvirtino, jogpirmoji apygarda buvo visiškai pajėgi valdyti „vietinę situaciją“. Prieš admirolą Hamondą nesiimta jokių oficialių veiksmų, dėl to pakrančių apsaugoje kilo vidinių prieštaravimų - kai kurie karininkai jautė, kad teisingumas taikytas ne visiems vie­ nodai. Vis dėlto atsakomybė dėl šio konkretaus atvejo gula ant kapitono Brauno pečių, nes jis prisipažino ketvirtos valandos pokalbio su admirolu Hamondu metu supratęs, jog Kudirkai patekus į laivą turi kuo skubiau pranešti štabui. Dvišalio sovietų skyriaus darbuotojas Edvardas Kilhamas buvo vienintelis realus pakrančių apsaugos ryšys su Valstybės departamentu, Kilhamas davė patarimą kapitonui Dalgrenui. Perskaitęs pirmąjį Vigilant pranešimą, jis įtarė provokaciją ir pasakė kapitonui Dalgrenui nesiimti jokių veiksmų ir neska­ tinti perbėgimo. Bet Dalgrenui labiau rūpėjo gauti atsakymą į konkretų klausimą: kokias pajėgas pakrančių apsauga gali naudoti norėdama ištraukti perbėgėlį iš vandens. Kilhamas paaiškino negalįs atsakyti į tą klausimą, kol negavo savo vir­ šininkų nurodymų. Norėdamas išvengti tarptautinio susiprie­ šinimo Kilhamas pateikė visiškai aiškų pasiūlymą. Jis liudijo: „...Jeigu pakrančių apsauga būtų veikusi kaip įprasta efektyviai 386

G Ė D O S DIENA

šioje srityje [gelbėjimas jūroje], tada nebūtų jokios problemos [varžymosi su sovietais], nes mes tiesiog būtume ištraukę žmo­ gų iš vandens, kol kiti dar nebūtų susivokę, kad kažkas atsitiko. Štai ką aš turėjau omenyje.“ Kapitonas Dalgrenas nesuprato potekstės, visa tai jis priė­ mė tiesiogiai: jeigu žmogus atsidurtų vandenyje, jį reikia išgel­ bėti. Jis perdavė mintį kapitonui Braunui, šis natūraliai ant jos užkibo. Kai Dalgrenas paklausė: „Ojeigu jisjau amerikiečių laive?“, Kilhamas pasakojo tarybai sakęs: „Na, jeigu jis amerikiečių lai­ ve, tuojau pat praneškite mums, mes atsiųsime jums nurody­ mus kaip elgtis.“Jis teigė galvojęs apie galimas komplikacijas, apie kurias užsiminta Vigilant pranešime - gali būti, jog Ku­ dirka peršoks į Vigilant, kol JAV delegatai dar bus Sovetskaja Litva laive. Kilhamui būtų reikėję dėl tokio nenumatyto atve­ jo tartis su savo viršininkais, nes dėl to reikėtų „imtis politinės taktikos veiksmų“, jis neįgaliotas vienas inicijuoti tokius veiks­ mus. Tokia problema turėjo būti sprendžiama jau jai iškilus, todėl su Dalgrenu Kilhamas jos neaptarinėjo. Tarybai pasakojo: „Jis [kapitonas Dalgrenas] patarimu buvo nepatenkintas... Kapitonas Dalgrenas norėjo kažko griežtesnio ir aiškesnio, mes kelis kartus aptarinėjome atvejį, bet iš esmės kiekvieną kartą grįždavome prie to paties. Jaučiau, kad man per sudėtinga ir per sunku nuspręsti. Jam perduoti sprendimą per ilgai užtruktų, galiausiai iš to nebūtų jokios 387

ALGIS RUKŠĖNAS

naudos. Ir dar kartą sakau, pakrančių apsauga turi būti pajėgi valdyti tokią situaciją? Tarybos advokatas pasiteiravo: „Ar jautėte, kad jūsų duoto patarimo pakako?“ Kilhamas atsakė: „Taip, manau, patarimo pakako. Jeigu jo būtų laikytasi, nebūtume turėję jokių problemų. Tačiau jau po laiko galiu pasakyti, kad patarimas buvo nelabai išmoningas. Kaip sakiau, negalėjau įsivaizduoti, kad viskas susiklostys bū­ tent taip. Tiesą sakant, man iki šiol sunku tuo patikėti? Kilhamas teigė, kad jeigu būtų gavęs Bostono pasiųstą pranešimą laivui Vigilant su nurodymu „suteikti SSRS visas galimybes susigrąžinti“, jis būtų įvykį nuspalvinęs kitomis spalvomis, tada būtų galėjęs įvertinti incidente dalyvaujančių pareigūnų poziciją. Tą pranešimą jis pamatė tik praėjus savaitei po incidento.

29 SKYRIUS

Oficialios tyrimo tarybos prezidentas ir vienintelis jos narys viceadmirolas Tomasas R. Sardžentas III 1970 m. gruodžio 18 d., praėjus trims su puse savaitėms nuo incidento, tos pa­ čios dienos liudijimais pagrįstas savo išvadas ir rekomendacijas perdavė komendantui.* Jis rekomendavo perduoti kapitoną Brauną Vyriausiajam karo teismui dėl pareigos nevykdymo, nes „jis nesugebėjo in­ formuoti komendanto apie įvykio eigą ir išlaikyti perbėgėlip laive Vigilant, kol sulauks tinkamos valdžios nurodymo“. Sardžentas pabrėžė, kad Braunas nepasitikėjo atsakingų štabo pareigūnų patarimais, bet perdavė įvykį admirolui Elisui, todėl nevykdė savo įgaliojimų ir nesiėmė atsakomybės kaip apygardos viršininkas. *Žiūrėti G priedą. 389

ALGIS RUKŠĖNAS

Sardžentas nerekomendavo karo teismo admirolui Elisui, bet pasiūlė komendantui parašyti griežtą papeikimą už tai, kad „neturėdamas informacijos apie įvykį ir apie politiką to įvykio atžvilgiu, kuri reikalinga tinkamam sprendimui, davė nurodymus ir patarimus, kurie kenkia gerai tarnybos tvarkai ir disciplinai“.Jis pridūrė, kad Elisas turi būti nušalintas nuo va­ dovavimo ir paprašytas atsistatydinti ne vėliau kaip per šešias savaites po bylos nagrinėjimo. Jo rekomendacijos Eliso atžvil­ giu buvo daug švelnesnės nei Brauno, nes Sardžentas priėmė Eliso tvirtinimą, kad jis „nenoriai“ davė patarimą, atsižvelgda­ mas į tai, jogpokalbius telefonu inicijavo Braunas ir laivo vadas Eustisas, kuriems to patarimo reikėjo. Tyrimo taryba niekada nesvarstė Eliso tvirtinimo, nors kapitono Brauno liudijimas rodė, kad patarimas, tiesą sakant, buvo gana įsakmus. Remiantis tyrimu, Elisas „turėjo žinoti, kad KAPITONAS BRAUNAS ir LAIVO VADAS EUSTISAS jo pastabas verti­ no ne kaip patarimus, bet kaip įsakymus“. Sardžentas nustatė, kad Elisas „nederamai peržengė išimtinę apygardos viršininko valdžios teisę“. Admirolas Sardžentas nusprendė, kad laivo vadas Eustisas „nepalankiai vertino gautą įsakymą sugrąžinti perbėgėlį“. Jis rekomendavo komendantui pareikšti Eustisui administracinį papeikimą „už leidimą sovietų įgulos nariams iš laivo pašalinti sovietų perbėgėlį ir už tai, kad nepanaudojo prieš juos deramų 390

G Ė D O S DIENA

apribojimų; ir kad turi būti nedelsiant nušalintas nuo vadova­ vimo VIGILANT. Sardžentas pabrėžė, kad Eustisas būtų vengęs arba atsisakęs sugrąžinti perbėgėlį, jeigu būtų turėjęs galimybę, bet pakluso įsakymams, kai tapo aišku, jog jie „yra nesvarstytini“. Sardžen­ tas teigė, kad tokiomis aplinkybėmis negalima Eustiso „kaltinti sprendimu leisti sovietų įgulos nariams susigrąžinti perbėgėlį, jeigu jis eis savo noru“. Bet Sardžentas akcentavo: „Jam nepa­ vyko paveikti ir imtis efektyvių griežtumo priemonių, kad už­ sieniečiai nedovanotinai nepažeistų amerikiečių karinio laivo drausmės reikalavimų!“ Atsižvelgdamas į visus įvykio faktus nustatė, kad Valstybės departamentas „nepateikė pakrančių apsaugai patarimo, kaip tinkamai elgtis šio perbėgimo atveju. Ryšiai ir komunikacija tarp dviejų valdybų buvo nepatenkinami ir prisidėjo prie ne­ sėkmingo rezultato.“ Sardžento teigimu, pakrančių apsaugos viršininkai ir jų komandos, norėdami tinkamai vykdyti valsty­ bės jūrų įstatymus, turi turėti „parengtą prieigą prie Valstybės departamento politikos ir procedūrų“. Jis rekomendavo, kad Operacijų skyrius pasikalbėtų su Valstybės departamentu ir informuotų vieni kitus apie tą po­ litiką ir procedūras bei pasiūlė personalo skyriui pasikalbėti su Valstybės departamentu ir atnaujinti esamus dviejų tarnybų bendravimo kanalus. 391

ALGIS R UKŠ ĖNAS

Nors pakrančių apsauga paskyrė Valstybės departamentui tuo metu, kai įvyko incidentas, Tarptautinėje mokslo ir tech­ nologijos reikalų valdyboje einantį pareigas kapitoną Vebą Valstybės departamentas niekada neatsakė tuo pačiu. Valsty­ bės departamento paskyrimo lapas pakrančių apsaugoje buvo tuščias nuo prieš pusantrų metų paskelbtos keitimosi infor­ macija programos pradžios. Po tyrimo tarybos paskelbtų reko­ mendacijų pakrančių apsaugos štabas netrukus sukūrė užsienio reikalų politinio patarėjo postą, į jį paskirtas buvęs profesorius ir Valstybės departamento veteranas Benas F. Diksonas (Ben F. Dixon). Diksonas reguliavo pakrančių apsaugos susisiekimą su įvairiomis Valstybės departamento valdybomis, dėl to abiejų įstaigų bendradarbiavimas tapo efektyvesnis. Diksono paskyri­ mas yra tiesioginis Vigilant incidento rezultatas. Kalbėdamas apie techninius nesklandumus viceadmirolas Sardžentas pastebėjo, kad pakrančių apsaugos ryšiai turėjo nemenkų trūkumų: dėl įrangos gedimų ilgai vėluoja svarbūs pranešimai; raštu nepatvirtinti svarbūs pokalbiai telefonu; Taktikos ir navigacijos centre neveikė įrašymo įranga. Jis pateikė savaime suprantamų rekomendacijų: sutaisyti būtiniausią įrangą štabe, pirmojoje apygardoje ir Vigilant lai­ ve. Be to, Taktikos ir navigacijos centre buvo instaliuota tiesio­ ginio telefono ryšio linija tarp Taktikos ir navigacijos centro ir Valstybės departamento Operacijų centro, pakrančių apsauga 392

G Ė D O S DIENA

taip pat atliko įvairių patobulinimų. Budinčių pareigūnų per­ sonalas sustiprintas. Instaliuota įranga, kurią buvo planuojama įdiegti gerokai vėliau. Kad įsakymų kopijos ir svarbūs prane­ šimai būtų perduodami be trukdžių, visos apygardos įstaigos aprūpintos fakso aparatais. „Šią investiciją po incidento galime įvertinti geriau, nei anksčiau“, - po įrangos įdiegimo aiškino pakrančių apsaugos atstovas. Tą pačią dieną, kai viceadmirolas pateikė savo rekomenda­ cijas, admirolas Benderis ėmėsi veiksmų. Pakrančių apsaugoje jis buvo tyrimo tarybų viršininkas, todėl atsakingas už tinka­ mą tarybos nurodymų įgyvendinimą. Jis pritarė nurodymų perbėgėlių klausimais būtinybei ir praėjus savaitei nuo incidento jau turėjo Valstybės departa­ mento išleistas direktyvas.1 Admirolas pabrėžė: „Nors rekomendacijose ar nuomonėse nepaminėta, bet galima teigti, kad griežtesni pakrančių apsau­ gos valdybos veiksmai galėjo pakeisti šio incidento eigą. Tiks­ liau, Pakrančių apsaugos valdyba galėjo reikalauti konkretes­ nių valstybės departamento nurodymų!“ Bet admirolo Benderio veiksmų esmė buvo nukreipta į tris karininkus, tapusius tyrimo objektu. Jis pritarė nuomonei dėl kapitono Brauno ir dėl Vyriausiojo karo teismo. Tačiau Benderis darė išvadą: „...nepaisant teismo proceso rezultatų KAPITONO BRAUNO veiksmai incidento metu rimtai 393

ALGIS RUKŠ ĖNAS

sumenkino vyresniojo kapitono pareigų efektyvumą!“ Todėl jis teigė, kad Braunas turėtų nedelsdamas patvirtinti savo atsi­ statydinimo prašymą. Benderis jį priėmė ir nereikalavo teismo bausmės, bet pagal Vieningo karinio teisingumo kodekso 15 straipsnį parašė griežtą baudžiamąjį papeikimą. Pritardamas nuomonei dėl admirolo Eliso Benderis pridū­ rė, kad jis „prisiėmė tokią valdžią, kokios pakrančių apsaugoje neturi niekas“. Tačiau Benderis nepritarė rekomendacijoms prieš admirolą Elisą. Jis negalėjo suprasti, kodėl admirolui Elisui, įsakiusiam kapitonui Braunui sugrąžinti Kudirką, skiria­ ma mažesnė atsakomybė nei Braunui. Visuomenei bus sunku paaiškinti, kaip įsakymą davęs karininkas išsisuks su lengves­ ne nuobauda už pavaldinį, kuris tą įsakymą vykdė. Iš tiesų tą aplinkybę taryba turėjo geriau apsvarstyti. Todėl Benderis aiškino, kad Eliso veiksmai, „įvertinti pa­ peikimu, rodė nemenkesnę nei KAPITONO BRAUNO at­ sakomybę... skatinu tarybą už nustatytą nederamą elgesį skir­ ti tinkamą nuobaudą ar nuobaudas ir reikalavimus. Manau, kad kaltinimai turi būti apsvarstyti ir perduoti karo teismui.“ Kalbėdamas apie kapitoną Brauną, jis darė išvadą, kad admi­ rolo Eliso elgesys incidento metu „rimtai sumenkino jo, kaip budinčio karininko, veiksmų efektyvumą“. Remiantis šiomis sąlygomis, jeigu admirolas Elisas nedelsdamas pateiktų atsista­ tydinimo prašymą, jam prieš teismą stoti nereikėtų, bet pagal 394

G Ė D O S DIENA

Vieningo karinio teisingumo kodekso 15 straipsnį būtų para­ šytas griežtas papeikimas. Admirolas Benderis pritarė daugumai išvadų dėl laivo vado Eustiso, bet atmetė mintį, kad „negalima jo kaltinti dėl spren­ dimo leisti sovietų įgulos nariams iš laivo pasiimti perbėgėlį, jeigu šis eis savo noru“. Jis užjautė Eustisą dėl moralinės dile­ mos, bet teigė negalįs „suprasti vadovaujančio karininko, ku­ ris interpretuoja įsakymus, leisdamas užsieniečiams pakrančių apsaugos laive naudoti savovaldžią, nesvarbu, ar laikytasi apri­ bojimų, ar ne“.Jis darė išvadą, kad Eustiso sprendimų klaidin­ gumą lėmė „neadekvatus Jungtinių Valstijų laivo suverenumo principų supratimas“. Nors jo papeikimas nebuvo griežtas, Eustisui įsakyta pereiti į kitas pareigas, nes jis nebegalėjo „efektyviai vadovauti VIGI­ LANT..? Admirolas Benderis teigė, kad leisdamas admirolui Elisui ir kapitonui Braunui atsistatydinti ir taip išvengti karo teismo „nepritaikė pernelyg didelio atlaidumo ir nesumenkino jų va­ dovavimo rimtumo“. Kapitonas Braunas tuojau pat pasinaudojo galimybe ir pa­ teikė atsistatydinimo prašymą. Jis labai įsižeidė dėl prieš jį nu­ kreiptų veiksmų, bet kartėlis buvo persipynęs su vidine kalte dėl savo vaidmens incidente. „Visi veiksmai neturėjo jokios prasmės, tik nuraminti viešąją nuomonę“, - įvertino maždaug 395

ALGIS R UKŠ ĖNAS

po metų. Bet tuo pat metu jis pripažino: „Taip, jaučiau sąžinės graužatį. Tą naktį. Ir kitą dieną. Tokiems veiksmams aš nepri­ tariau. Viskas, ką dariau, buvo netinkama.“ Kiti tyrimo metu jį stebėję karininkai teigė, kad iš trijų kal­ tintų karininkų Braunas labiausiai kankinosi dėl incidento. „Jis visą laiką jautėsi kaip pragare“, - įvertino vienas karinin­ kas. Daug vėliau Braunas tvirtai išdėstė, kad visas reikalas buvo iškeltas viešumon siekiant atitraukti dėmesį nuo JAV karinio antskrydžio ant karo belaisvių stovyklos Siaurės Vietname, kurio metu nesėkmingai bandyta išlaisvinti karo belaisvius amerikiečius. Braunas teigė, kad antskrydis įvyko tą pačią die­ ną, kai prezidentas pirmą kartą išreiškė pasipiktinimą inciden­ tu - lapkričio 30 d. Vis dėlto antskrydis vyko lapkričio 23 d., incidento dieną. Tą savaitę spaudoje buvo raginama pakelti kareivių dvasią. Pranešimai apie antskrydį baigėsi dar prieš visuomenės dėmesio sutelkimą į Vigilant incidentą, tačiau Braunas iki šiol tiki, kad jis, Elisas ir Eustisas buvo nesėkmingo antskrydžio „atpirkimo ožiai“. Admirolas Elisas įniršo, kai admirolas Benderis nepaisė ta­ rybos rekomendacijų ir nurodė, kad dėl kaltinimų jis turi sto­ ti prieš Vyriausiąjį karo teismą. Benderis ir Elisas buvo artimi draugai, bet Benderio veiksmai ir karo teismo reikalavimas tą draugystę nutraukė, Elisas nuo to laiko su Benderių nesikal­ 396

G Ė D O S DIENA

ba. Daug vėliau Elisas prisipažino, kad būtų tuojau pat parašęs atsistatydinimo prašymą, jeigu Benderis būtų laikęsis tarybos rekomendacijų ir tik parašęs papeikimą su atsistatydinimo pa­ siūlymu. Jis sutiko, kad per incidentą susikompromitavo, todėl efektyviai vadovauti nebegali. Bet dabar atrodys, kad jis atsista­ tydina dėl karo teismo grėsmės, jo žodžiais tariant, „atsistaty­ dina apšaudomas“. Elisas niekaip negalėjo prisiversti atsistaty­ dinti ir rimtai svarstė stoti prieš karo teismą tvirtai tikėdamas, jog bus reabilituotas. „Galėjau pasirinkti, bet pirmiausia norė­ jau pamatyti kaltinimus ir reikalavimus.“Jis manė, kad kaltini­ mai bus keliami dėl jo įsikišimo j vadovavimo grandinę. Elisas greitai pasikonsultavo su savo teisininkais, šie patarė geriau pasiduoti, nes tada byla turės tuojau pat būti nutrauk­ ta. Tačiau nuspręsti, ką daryti, jis nespėjo, jo problemą išspren­ dė sekretorius Volpė. Praėjus trims dienoms po tyrimo pabai­ gos, sekretorius Volpė gruodžio 21d. dienos laiške admirolui Benderiui išsakė nepritariąs sprendimui dėl Eliso ir Brauno perdavimo karo teismui. Volpė teigė: „Mano įsitikinimu, nei kontradmirolo Eliso, nei kapitono Brauno perdavimas karo teismui netikslingas. Nėra jokių abejonių, kad abu šie karinin­ kai sutinka, jog incidento metu priėmė klaidingus sprendimus. Taip pat aišku, kad jie sulaukė ypač griežtos įvairių valstybės sluoksnių kritikos. Dėl šių oficialių kaltinimų jau nukentėjo jie patys ir jų šeimos.“ 397

ALGIS RUKŠĖNAS

Volpėliepė Benderiui atsiimti reikalavimąElisąir Braunąper­ duoti karo teismui, bet pritarė, kad abiem būtų pareikšti griežti papeikimai. Jis pritarė veiksmams prieš laivo vadą Eustisą. Tą pačią dieną Volpė viešai paskelbė: „Labai apgailestauju, kad jaunas žmogus turėjo prarasti laisvės galimybę ir iškėlė į dienos šviesą vyriausybinių procedūrų trūkumus Amerikos žemėje priimant priespaudos aukas. Taip pat apgailestauju, kad šiame tragiškame incidente nebuvo išsaugota didingaJAV pakrančių apsaugos, kuri suteikė prieglobstį šimtams politinių pabėgėlių, istorija.“Jis tvirtino, kad „procedūros klaidos“ buvo ištaisytos, ir tvirtai pareiškė: „Mes dabar galime patikinti pa­ saulį, kad incidentas, įvykęs lapkričio 23 d., daugiau niekada nebepasikartos, o Amerika lieka prislėgtųjų rojumi.“ Admirolas Elisas ir kapitonas Braunas atsistatydino. Pasku­ tiniuoju bandymu Elisas nusiuntė sekretoriui Volpei apeliaciją dėl griežto papeikimo, bet ji buvo atmesta.* Tačiau šiems karininkams uždanga dar nenusileido. Gruo­ džio 29 d. Kongreso pakomitetis Valstybės departamento or­ ganizacijoms ir užsienio operacijoms vykdė incidento svarsty­ mą. Iš esmės jis vyko pagal tyrimo tarybai duotus parodymus, bet Elisui ir Braunui dar buvo pateikta papildomų, dažnai pik­ tų klausimų. Salia sėdintys karininkai pakartojo tai, ką buvo sakę tyrimo tarybai.2 *Žiūrėti H priedą. 398

G Ė D O S DIENA

Daugiau kaip po mėnesio, 1971 m. vasario 4 d., pakomite­ tis pateikė ataskaitą ir išvadas tiesmuku bei atviru savo pirmi­ ninko kongresmeno Heiso stiliumi. Dėl tono išvados vertos paminėti, jas galima rasti I priede. Elisas ir Braunas buvo itin kritiški valdybos vaidmeniui incidente. Jau gerokai po atsistatydinimo Elisas kalbėjo: „Aš pykstu tik dėl to, kad valdybos žmonės nevykdo savo įsiparei­ gojimų, nesiunčia mums nurodymų ir neprisiima atsakomybės už visą situaciją... Jeigu kapitonas Braunas būtų sulaukęs nu­ rodymų iš Vašingtono, būtų tvirtai jų laikęsis.“ Braunas buvo dar griežtesnis: „Nemanau, kad valdyboje kas nors pakanka­ mai susirūpino, niekas nepaskambino ir nepasakė: „Dabar, po galais, noriu sužinoti, su kuo turėčiau kalbėtis dėl man reika­ lingos informacijos...“ Nė vienas žmogus valdyboje nepaklau­ sė: „Kas čia vyksta? Ar Valstybės departamentas perdavė kokią nors informaciją?.. Ar iš pirmosios apygardos yra įsakymų?“ Nebuvo nė menkiausio atsako ar atsakomybės!* Žinoma, Eliso ir Brauno išsakyti žodžiai teisingi, bet tai ne­ atleidžia jų nuo atsakomybės. Atsistatydinęs Elisas ilgai atostogavo, paskui grįžo į savo namus Beverlyje, čia staiga neveiklumas dėl atsistatydinimo privertė mintimis grįžti prie incidento. Galop 1971 metų ru­ denį jis vėl rado darbą - Beverlio Siaurės pakrantės bendruo­ menės koledže. 399

ALGIS RUKŠĖNAS

Braunas atsistatydinęs leido laiką savo namuose Glosteryje, gavo kelių mėnesių „atostogas“. Jis vertina incidentą kaip „užtvankos prasiveržimą, tik užtvankos prasiveržimą“. Po incidento jie su Elisu tapo artimesni, dažnai bendrauja, susi­ tinka įvairiomis progomis, žaidžia bridžą, lankosi vienas kito namuose. „Apie incidentą mes niekada nekalbame“, - prisipa­ žino Braunas. Operacijų viršininkas admirolas Hamondas 1972 m. ba­ landžio mėnesį išėjo į pensiją ir persikėlė į Kaliforniją. Žvalgybos skyriaus vadas kapitonas Dalgrenas buvo perkel­ tas į Honolulu, Havajus, čiajis tapo keturioliktosios apygardos štabo viršininku. Gelbėjimo centro koordinavimo kontrolierius leitenantas Rajanas truputėlį daugiau nei po pusmečio buvo perkeltas į septynioliktąją apygardą Aliaskoje. Dvišalio sovietų skyriaus padalinio atsakingasis karininkas Edvardas Kilhamas praėjus septyniems mėnesiams po inci­ dento buvo perkeltas į JAV ambasadą Kopenhagoje, Danijo­ je. Metus dirbo dvišalio padalinio viršininku, paskui perėmė pirmojo sekretoriaus pareigas. Nei Kilhamas, nei Valstybės de­ partamentas nekomentavo, ar perkėlimas buvo paaukštinimas ar pažeminimas. Laivo vadas Eustisas buvo pervestas į Niujorko štabo bazę, kuri yra Manhatano pietinės pakrantės Gubernatoriaus saloje. Jo naujosios štabo karininko pareigos, be abejonės, buvo pa400

G Ė D O S DIENA

žeminimas. Čia, savarankiškoje bendruomenėje, gyvena šeši šimtai pakrančių apsaugos darbuotojų su šeimomis. „Tarsi bū­ tum Gubernatoriaus salos mero padėjėjas“, - apie savo naująjį postą kalbėjo Eustisas. Drovėdamasis dėl paskyrimo j idilišką 90 akrų kaimą vos už kelių minučių kelio nuo Manhatano cen­ tro, Eustisas paaiškino, jog gavo tokį paskyrimą tik dėl to, kad viršininkai norėjo jį apsaugoti nuo žurnalistų (sala pasiekiama tik pakrančių apsaugos keltu). Jis pastebėjo, kad Konrado Vakarų Vokietijos žvejybos tralerio areštavimo - byla Federaliniame teisme buvo nuslopinta, nes pakrančių apsauga neno­ rėjo viešų kaltinimų ir griežtos kritikos. Galbūt tai ir tiesa, bet faktas tas, kad JAV retai tiria sulaikymo bylas dėl draugiškų santykių su tralerių šeimininkų valstybėmis. Rašant šią knygą, Eustisas vis dar vilkėjo uniforma, tad at­ sargiai kalbėjo apie savo viršininkus ir tyrimo tarybos bei ko­ mendanto prieš jį panaudotus veiksmus. Jis tik patvirtino, kad jo bausmė buvo ypač švelni, iš tikrųjų taip ir buvo. Griežtas papeikimas karininko dokumentuose visiems laikams nelieka, būta karininkų, kurie vadovavo laivams turėdami papeikimus. Eustisas sakė nepykstąs ant Eliso ir Brauno, bet yra pasipikti­ nęs „sistema“, kuri vertė visus tris taip elgtis. Apie Elisą jis tik pasakė: „Tą dieną admirolas Elisas, kaip jam būdinga, įsiterpė į vidurį. Jis nebuvo apygardos vadas... aš, būdamas vienas jo pavaldinių, paskambinau, paprašiau pagalbos, o jis ėmėsi vir­ šininko vaidmens.“ 401

ALGIS RUKŠĖNAS

„Vyresni už mane žmonės reiškia daug kritinių pastabų“, maždaug po dvejų metų po incidento prisipažino Eustisas. Sakė, kad Vigilant incidentas išlieka karštų diskusijų objektu tarp pakrančių apsaugos karininkų ir seniai baigusių pakrančių apsaugos akademiją karininkų. Eustisas jautė tų diskusijų at­ garsius. Nors ir atitiko kapitono laipsnio reikalavimus, 1972 m. gegužės mėnesį jo negavo. Eustisas prasitarė, jog jam buvo ma­ lonu sužinoti, kad jo senas draugas leitenantas Pakosas, kuris praėjus aštuoniems mėnesiams nuo incidento buvo pervestas į ilgų nuotolių navigacijos stotį Londone, buvo atrinktas pa­ aukštinimui trečiojo rango kapitono laipsniui metais anks­ čiau už to paties rango kartu tarnavusius karininkus. Pakosas tą naktį ištikimai palaikė Eustisą ir taktiškai, bet nesėkmingai mėgino pridėti „informacija viršininkui“prie pranešimo, kuris būtų pakeitęs įvykio baigtį, jeigu štabas būtų informuotas apie įvykius Vigilant tą nelemtą pirmadienio naktį. „Jis buvo labai aktyvus, - teigė Eustisas, - neabejoju, kad paaukštinimo tary­ boje buvo apie tai kalbėta. Bent jau jam ta diena nepakenkė!1 Po incidento atsakinėdamas į tyrimo tarybos klausimus Pakosas buvo labai uždaras. Kalbėjo nenoriai, nes bandė neat­ skleisti savo vaidmens incidente. Po daugelio mėnesių jis pada­ rė labai atvirą išvadą. Po trumpo paskyrimo Grenlandijoje nedideliame pakran­ tės kaimelyje laukė, kol bus sugrąžintas į Naująją Angliją. Ra­ 402

G Ė D O S D IEN A

mioje, baltoje vidurio rugsėjo vienumoje jis išdėstė savo mintis ilgame, netgi šiek tiek filosofiniame laiške. „...Aš įsivaizdavau, kad sprendimą priima aukšto lygio vals­ tybės pareigūnai, tad visiškai pasitikėjau „sistema“ - ir ji mane nuvylė, paveikė mano mintis po incidento, matyt, mano kari­ nis parengimas prisidėjo prie to.“ Jis klaidingai manė, kad tą naktį Kudirka yra keičiamas į Vietnamo karo belaisvius. „Ar vieną turimą gyvybę verta keisti į kitą? Ar viena gyvybė verta galimybės (ar tik tikimybės), kad keli šimtai kitų (pavyzdžiui, karo belaisvių) bus išgelbėti ?Ar tokie „mainai“ įteisinti ?Inci­ dento metu į tokius klausimus atsakyti negalėjau, tad galų gale turėjau tikėti savo viršininkais - po incidento aš priėjau prie išvados, kad atsakymai į tuos klausimus glūdi manyje...“ „Nepaisant liūdnos Kudirkos ateities ir mūsų šalies gėdos, aš taip pat buvau geras kareivis.“ Bet Pakosas nenustojo tikėti „sistema“, kuri 1970 m. lap­ kričio 23 d. nuvylė jį ir laivo vadą Eustisą. Incidentą jis vadino „nukrypimu nuo normos“, išskyrus vieną faktorių: „Jeigu kie­ kvienas jame dalyvavęs žmogus būtų geriau išmanęs savo par­ eigas ir atsakomybę, incidentas niekada nebūtų įvykęs.“ Jis pripažino taip pat buvęs atsakingas už tai, kas įvyko, nors didelės valdžios ir neturėjo: „...Mano prisidėjimas prie galuti­ nio rezultato [Kudirkos sugrąžinimo] negali būti pateisinamas ar racionaliai paaiškinamas. Aš dabar dar aiškiau suprantu savo 403

ALG IS RUK Š ĖN A S

asmeninę atsakomybę ir tikiuosi, kad mano veiksmai ateityje atspindės šį supratimą? Incidentas jj subrandino. Laivo vadas Eustisas rašant šią knygą pakrančių apsaugoje buvo ištarnavęs beveik dvidešimt metų. Jis abejoja, ar čia liks. „Žinosime, kai susirinks kita paaukštinimo taryba“, - susimąs­ tęs ištarė ir nusišypsojo. Susimąstymo minutėmis Eustisas žvelgia pro savo kabineto langą j prieplauką ir Niujorko kontūrus bei mažiau nei už my­ lios mato ironiškai žvelgiančią Laisvės statulą.

30 SKYRIUS

Simo Kudirkos likimas tapo paslaptimi. Kitą dieną po incidento Bobas Kouto iš WBSM radijo stoties Niu Bedforde paskambino į sovietų ambasadą Vašing­ tone ir paklausė pasiuntinio Ipolitovo, kas nutiko Kudirkai. Nelaimę pranašaujančiu sakiniu Ipolitovas paaiškino: „Inci­ dentas buvo išspręstas jūroje.“ Kouto pakartojo sakinį etery­ je ir tikriausiai prisidėjo prie vietinių spėlionių, kad Kudirka negyvas. Kai kurie Vigilant įgulos žmonės pasakojo savo draugams, kad jis buvo „arba miręs, arba be sąmonės“, kai sovietai vilko jį į laivą Sovetskaja Litva. Robertas Briezė pakartojo tą žinią pastabas rašiusiems reporteriams. Pasklido gandai, kad Kudir­ ka miręs. Tie gandai tęsėsi tris mėnesius, iki vasario, kai oficialūs sovietų šaltiniai telefonu pranešė užsienio korespondentams 405

ALG IS RUKŠĖNAS

Maskvoje, kad Kudirka sveikas, laisvas ir gyvena naujame bute Klaipėdoje. Šaltiniai pridūrė, kad Sovetskaja Litva laivo ka­ pitonas Vladimiras Popovas buvo nuteistas penkiolikai metų lagerio. Informaciją be komentarų išspausdino United Press Inter­ national ir AssociatedPress. Lietuvos politinių emigrantų grupių nariai sakė reporte­ riams, nors ir tikį, kad Popovą galėjo nuteisti už jūreivio pabė­ gimą iš jo laivo, bet naujienos apie Kudirką buvo absurdiškos. Tiesą sakant, jos paskatino gandus apie jo mirtį.1 Paskui, antrą 1971 m. kovo savaitę, nežinomas žmogus ar žmonės paskambino užsienio korespondentams Maskvoje, kad Kudirka kalėjime Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Šaltiniai, matyt, disidentai nacionalistai sakė, kad oficialūs pranešimai, tvirtinantys, jog Kudirka laisvas ir gyvena naujame bute, yra melagingi. Jie teigė, kad Kudirka bent iki vasario 25 d. dar buvo gyvas. Šaltiniai teigė, kad Kudirkos žmona sakė draugams galėju­ si su juo pasimatyti per Naujuosius metus, bet daugiau jo ne­ matė. Pagal turimas žinias pirmą kartą įkalintas Kudirka labai maištavo ir paskelbė bado streiką. Apie jo būklę jokios infor­ macijos nebuvo. Šaltiniai užsienio korespondentams taip pat pranešė, kad netrukus po incidento slaptoji milicija tardė apie penkiasdešimt Kudirkos giminaičių, draugų ir bendradarbių, taip pat atliko kratas jų butuose. Ši informacija taip pat buvo 406

G Ė D O S DIENA

perduota įvairioms lietuvių politinių emigrantų organizaci­ joms Jungtinėse Valstijose. Remiantis gauta informacija Kudirka buvo kalinamas pa­ gal lietuvišką Rusijos Federacijos 64-A straipsnio atitikmenį, kuris teigė, kad išvykimas iš Sovietų Sąjungos be leidimo yra išdavystė. Nusikaltimas baudžiamas mirtimi. Šie disidentų pranešimai 1971 m. kovo 10 d. buvo išspaus­ dinti pagrindiniuose JAV laikraščiuose, o jų teisingumą tarsi patvirtino sovietų teismo pareigūnas Lietuvoje, telefonu ge­ gužės 27 d. pranešęs korespondentams Maskvoje, kad Kudirka sulaukė dešimties metų bausmės sovietų darbo lageryje. Kaip dažnai būdavo, kad naujienos atsiliko nuo įvykio; pareigūnas pranešė, kad Sovietų Lietuvos Aukščiausiasis teismas teisė Ku­ dirką gegužės 17-20 dienomis. Pagal sovietų standartus bausmė buvo lengva ir galėjo būti nulemta fakto, kad Kudirka tada jau buvo tapęs pasauliniu simboliu. Susiję incidentai ir kilęs viešas pasipiktinimas taip pat suvaidino savo vaidmenį.2 Žinias, kurios po devynių mėnesių buvo išfiltruotos iš „pa­ tikimų šaltinių“, išspausdino Lietuvos politinių emigrantų spauda. Šaltiniai tvirtino, kad Kudirka buvo laikomas kalėji­ me Vilniuje, prižiūrėtojai jį mušė. Žmonai neleista nei lankyti, nei susirašinėti. Šaltiniai teigė, kad ją išmetė iš darbo ir iš buto su dviem vaikais. Konfiskavo visus jų daiktus. Lietuviškas Čikagos laikraštis citavo šaltinių 407

ALGIS RUK Š ĖN A S

žodžius: „Genelė su vaikais neturėjo kur prisiglausti, kelias naktis jie praleido gatvėje. Vėliau juos priglaudė geri žmonės.“ Sovietai reikalavo, kad ji pasmerktų savo vyrą, bet ponia Ku­ dirkienė atsisakė. Iki 1971 m. rugpjūčio pradžios apie Kudirką niekas nie­ ko nežinojo. Tada jo draugai atgabeno trumpą jo liudijimo teisme santrauką Anatoliui Subui (Anatole Shub) į Paryžių. Subas buvo anksčiau į Maskvą paskirtas korespondentas ir turėjo glaudžių ryšių su sovietų disidentais. Savo straipsnyje Washington Post Subas citavo liudijimus ir byla vėl iškilo pir­ muosiuose laikraščių puslapiuose. Pogrindiniai šaltiniai teigė, kad teismas buvo uždaras, Ku­ dirkai buvo leista kalbėti keturias valandas. Jo pareiškimai buvo labai politiški, pagrįsti ir stipriai antisovietiniai. Jie gerokai pranoko visųkitų sovietų disidentų ir intelektua­ lų pareiškimus ankstesniuose teismuose, nes Kudirka visiškai atmetė sovietų valdžią Lietuvoje, o ne tik kritikavo silpnybes, kurias reikėtų koreguoti. Kiti disidentai Rusijos teismuose pa­ prastai parodydavo nežymų lojalumą režimui. Pasinaudoda­ mas teismu Kudirka kalbėjo visos Lietuvos, o ne savo vardu, jis žinojo, kad stovi galimos mirties bausmės akivaizdoje, tačiau teigė: „Aš nesijaučiu kaltas, nes neišdaviau savo tėvynės Lietu­ vos. Aš nelaikau Rusijos, dabar vadinamos Sovietų Sąjunga, savo tėvyne... Pagal Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų 408

G Ė D O S DIEN A

sprendimus visos tautos atsidūrė vergovėje. Amerikos karinės administracijos akyse aš, kaip lietuvis, buvau teisėta Brežnevo, Stalino įpėdinio, nuosavybė ir turėjau būti jam sugrąžintas... Tarptautinės teisės požiūriu nesu kriminalinis nusikaltė­ lis. Mano sprendimas išvykti į užsienį neprieštarauja Jungti­ nių Tautų Žmogaus teisių deklaracijai ir net Sovietų Sąjungos konstitucijai. Todėl, manau, esu visiškai nekaltas. Tačiau labai gerai žinau, kad mano likimą jau nusprendė saugumo organai. Pagal Kudirkos liudijimą saugumo pareigūnai, kai kurie specialiai atvykę iš Maskvos, bandė jį perauklėti, kol jis įka­ lintas vienutėje laukė teismo. Jie užsiminė, kad jeigu jis pa­ smerks „buržuazinį nacionalizmą“ Lietuvoje ir kitur, gali gauti lengvesnę bausmę, bet Kudirka atsisakė bendradarbiauti sa­ kydamas, jog savo tėvynės Lietuvos labui atsisako asmeninės laisvės. Jis teigė: „Drąsiausieji ir ryžtingiausieji Lietuvos patriotai buvo fiziškai sunaikinti. Bet išaugo nauja, jauna karta, ketinan­ ti eiti savo tėvų keliu.“ „Aš prašau Aukščiausiojo teismo nepersekioti mano moti­ nos, žmonos ir vaikų. Prašau jūsų nekenkti jiems.“ Prieš pat nuosprendį, 1971 m. gegužės 20 d., Kudirka kal­ bėjo: „Neturiu ko pridurti prie to, ką jau pasakiau, tik vieną norą, tiksliau prašymą Aukščiausiajam teismui ir Sovietų Są­ jungos vyriausybei. Prašau, kad suteiktumėte mano tėvynei 409

ALGIS RUKŠĖNAS

Lietuvai nepriklausomybę... Mano nuomone, nepriklausoma Lietuva turi suverenią vyriausybę ir nėra jokios armijos oku­ puota. Vyriausybė turi nacionalinę administraciją, savo teisinę sistemą ir laisvų, demokratinių rinkimų sistemą.“ „Kitų šalių įstatymai neriboja šios vyriausybės, kaip dabar riboja Sąjungos įstatymai. Norėčiau, kad nepriklausomoje Lie­ tuvoje nevyrautų rusų kalba, kaip vyrauja šiandien? „Norėčiau, kad Lietuvoje daugiau nebebūtų tokių teismų kaip mano... Demokratiniame teisme turi būti leista dalyvau­ ti kiekvienam norinčiam. Jeigu aš išdaviau savo tėvynę, kodėl tada jūs bijote viešai parodyti išdaviką? Tegul liaudis pati mane teisia? Pasirodžius Subo straipsniui, sovietų pogrindis samizdat („sava leidyba“) patikėjo Subo straipsniu ir pacitavo jį Eina­ mųjų įvykių kronikoje bei pateikė papildomų liudijimo deta­ lių.3 1971 m. lapkričio pabaigoje samizdat informavo Vakarų korespondentus Maskvoje, kad Kudirka išsiųstas į lagerį So­ vietų Sąjungos gilumoje, Mordovijoje. Samizdat pranešė, kad Kudirka atsisakė dalyvauti politinio švietimo valandėlėse ir dėl to prarado teisę naudotis lagerio parduotuve. Šeimos narių ir draugų siunčiamais pinigais kaliniai galėjo nusipirkti maisto produktų, kurie buvo būtini papildyti badavimui prilygstantį lagerio maisto davinį. 410

G ĖD O S D IEN A

Paskatinė užuomina apie Kudirką pasirodė 1972 metų pra­ džioje, kai tarptautiniam Raudonajam kryžiui buvo perduota Potmos darbo lagerio peticija. Peticijoje buvo protestuojama dėl sąlygų lageryje. Vienas iš aštuonių parašų neva buvo Simo Kudirkos. Tikrasis Kudirkos likimas išlieka paslaptimi, detalės pa­ drikos, bet vienas faktas lieka aiškus: jis išliko laisvos dvasios maištautojas, atsisakantis „persiauklėti“. Jo poelgis sulaukė atgarsių. Padrąsintos pasaulio sutelkto dėmesio j Kudirkos padėtį, Estija, Latvija ir Lietuva sujudo. Vietiniai kompartijos lyderiai pradėjo skųstis Maskvai dėl įvairių teisių stokos: septyniolika Latvijos politinio biuro na­ rių nusiuntė peticiją Maskvai, kurioje išdėstė politinius nusi­ skundimus; 17 000 lietuvių pasirašė peticiją Maskvai, kurioje išreiškė protestą dėl religinių teisių atėmimo Lietuvoje ir slap­ ta perdavė jos kopijąJungtinėms Tautoms. 1972 metų gegužės mėnesį Lietuvoje prasidėjo politinės savižudybės - po vienos įvyko didžiulės riaušės antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune - jos vėl patraukė pasaulio dėmesį į Baltijos valstybes.4 Visus tuos bruzdėjimus, nors pažadintus kitų nuoskaudų, gali­ ma būtų susieti su drąsiu, tačiau liūdnai pasibaigusiu Kudirkos šuoliu iš Sovetskaja Litva į pakrančių apsaugos katerį Vigilant 1970 m. lapkričio 23 d. prieblandoje. Kudirka jau tikriausiai atliko sunkiausią bausmę už savo bandymą surasti laisvę, ji, ko gero, nebuvo visiškai beprasmė. 411

ALGIS RUKŠĖNAS

Jis paskatino JAV peržiūrėti politiką ir procedūras suteikiant prieglobstj politiniams pabėgėliams ir sužadino tautos bei pa­ saulio sąžinę. Nesuskaičiuojami kiti, kurie paseks jo pėdomis, gali dėkoti jam už savo sėkmę.

2012

Ironiška, bet Simas Kudirka 1974 m. lapkričio 23 d. buvo de­ ramai pagerbtas svečiasJAVpakrančių apsaugos kateryje Vigi­ lant. Praėjo lygiai ketveri metai nuo tos dienos, kai jį brutaliai išvilko iš laivo. Apsilankymas laive buvo nepaprasta įvykių, ku­ riuose dalyvavo eiliniai JAV piliečiai, ir dramatiškų istorinių pokyčių pačioje JAVvyriausybėje kulminacija. Plačiai pasklidusio pasipiktinimo įkarštyje dėl to, kad JAV sugrąžino Simą Kudirką sovietams, įvairūs privatūs asmenys ir organizacijos nesiliovė spausti JAV vyriausybės pareigūnus imtis veiksmų. Arčiausiai prie Martos Vynuogyno vykusio in­ cidento vietos, Bostone, susikūrė įtakinga grupė „Simu susirū­ pinę piliečiai“. Taip pat aktyviai reiškėsi pagrindinės Amerikos lietuvių organizacijos, tarp jų Amerikos lietuvių bendruomenė, Amerikos lietuvių taryba, Aukščiausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos riteriai ir dar daug kitų pilietinių grupių. Tačiau pirmiesiems tiesiogiai kreiptis įJAVoficialius asme­ nis pavyko grupei studentų ir jaunų aktyvistų, organizavusių 415

ALGIS RUK Š ĖN A S

pirmuosius protestus dėl incidento 1970 m. Klivlande, Ohajo valstijoje vykusiame kasmetiniame Siaurės Amerikos lietuvių studentų asociacijos suvažiavime. Gruodžio 4 d. Vašingtone devynių narių delegaciją* priėmė trys aukšto rango Henrio Kisindžerio (Henry Kissinger), ėjusio prezidento Ričardo Niksono nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, padėjėjai: Vil­ jamas Hailendas (William Hyland), Arturas Daunis (Arthur Downey) ir Helmutas Zonenfeldas (Helmut Sonnenfeldt). Šie vyrai liko Kisindžerio patarėjais ir tada, kai 1973 m. rugsėjį jis buvo paskirtas valstybės sekretoriumi. Tarpusavyje kalbėdamiesi lietuviškai delegatai spėliojo, kad priėmimas tokiame puošniame kabinete senajame vyriausybės pastate šalia Baltųjų rūmų gali būti bandymas įbauginti arba bent nuraminti, kad jie taptų pasyvūs, ypač, kai šeimininkai nepagailėjo laiko parodyti ant kabineto sienų besipuikuojan­ čių tikrai didingų mozaikų, vaizduojančių Amerikos istoriją. Grupė įvertino kabineto įspūdingumą ir negaišuodama patei­ kė savo reikalavimus. Jie reikalavo ištirti incidentą Kongrese, nušalinti kontradmirolą Viljamą B. Elisą nuo vadovavimo pir­ majai pakrančių apsaugos apygardai ir daug tikslesnių vyriau­ sybės pareiškimų, kaip ji reaguos į kitus galimus prieglobsčio prašymus. *Delegacijos nariai: Klivlando studentų asociacijos prezidentas Anthony Kal­ vaitis; Vytenis Gatautis, Klivlandas; Paul Alšėnas, Kolambusas; K. Paul Zygas, įtaka, Niujorkas; Ramūnas Kondrotas, Bostonas; Algis Rukšėnas, Klivlandas; Romas Sakadolskis, Čikaga; Algis Antanavičius, Bostonas. 416

G Ė D O S DIEN A

Pono Kisindžerio atstovai atsakė, kad visi punktai yra svars­ tomi. Delegacija taip pat iškėlė Baltijos valstybių klausimą ir So­ vietų Sąjungos įvykdytos aneksijos nepripažinimo politiką Amerikoje, teigdama, kad viešesnė ir sustiprinta nuostata gal­ būt būtų padėjusi išvengti nesusipratimų tarp pakrančių ap­ saugos pareigūnų dėl Kudirkos prieglobsčio prašymo. Susitikimas buvo nuoširdus, jo pabaigoje vienas pareigūnas šiek tiek sutrikęs paklausė jaunojo aktyvisto: - Jūs vis dar kalbate lietuviškai? Iš tiesų labiau teigė nei klausė. Vėliau pietaudami Mayflower viešbutyje, kuriame buvo apsi­ stoję, studentų atstovai aptarė keletą juos suintrigavusių dalykų. - Jie mano, kad mes jau nuleidome rankas. t - Jie turbūt galvoja, jog ši karta negali protestuoti ir jai ne­ svarbu, ar Jungtinės Valstijos pripažino Sovietų Sąjungos įvyk­ dytą Baltijos šalių aneksiją. - Galbūt jie mano, kad Simo problema išblanks. Valdžia nenori kelti keblumų rusams, todėl kalba apie įtampos maži­ nimą. Remdamasi, atrodytų, visiškai nekaltu klausimu delegacija padarė išvadą, kad oficialūs Amerikos asmenys kėlė standar­ tinę sociologinę prielaidą, jog po 25 gyvenimo metų šalyje ši 417

ALGIS R U K ŠĖNAS

pabėgėlių karta turėtų būti labiau asimiliavusis į Amerikos gyvenimą, juos stebino susiorganizavusių dėl Baltijos šalių padėties ir ypač dėl Simo Kudirkos jaunuolių susitelkimas bei ryžtas. Jaunieji aktyvistai jgijo didesnio pasitikėjimo, kadangi ofi­ cialūs asmenys pastebėjo jų užsidegimą, galbūt tai paskatins juos imtis veiksmų studentų reikalavimams patenkinti. Paaiškėjo, kad kontradmirolas Elisas buvo nušalintas nuo vadovavimo, o Jungtinių Valstijų Kongresas inicijavo tyrimą dėl nutraukto Kudirkos bandymo pabėgti. Amerikos lietuviai aktyvistai ne vieninteliai rūpinosi Ku­ dirkos padėtimi. Problema plačiai nuskambėjo oficialiuose JAV sluoksniuo­ se ir visame pasaulyje. Prieglobsčio prašymas buvo pripažintas neatmetamu, o JAV pakrančių apsaugos ir kai kurių Valsty­ bės departamento pareigūnų elgesys pasmerktas. Prezidentas Niksonas tvirtino, jog imsis priemonių, idant tokie incidentai niekada nepasikartotų. Tačiau pagrindinis Amerikos lietuvių rūpestis buvo paties Kudirkos likimas ir galimybė, jeigu jis dar gyvas, rasti būdų jj sugrąžinti j Jungtines Valstijas. Jie neprarado vilties, nes per daugelį metų Amerikos lietuvių bendruomenės visoseJungtinėse Valstijose, vykdydamos lobis­ tinę veiklą dėl Baltijos šalių padėties Sovietų Sąjungoje ir ska­ 418

G Ė D O S DIENA

tindamos sovietų okupacinės valdžios nepripažinimo politikos tęstinumą savo tėvynėse, užmezgė glaudžius ryšius su įvairiais JAVsenatoriais ir kongresmenais bei daugybe vietinių išrinktų pareigūnų. Tarp palankių pareigūnų buvo senatorius Čarlzas Persis (Charles Percy) ir kongresmenas iš Ilinojaus Edvardas Dervinskis (Edward Derwinski), Niujorko senatorius Džeikobas Džavitsas (Jacob Javits) ir Vašingtono valstijos senatorius Henris „Scoop“Džeksonas (Henry M. „Scoop“Jackson), kuris kartu su Ohajo kongresmenu Čarlzu Vaniku (Charless Vanik) dirbo prie baigiamojo „Džeksono-Vaniko pataisos“fragmento Jungtinių Valstijų Kongrese dėl JAV palankių prekybos ryšių, laisvos emigracijos ir žmogaus teisių komunistinėse šalyse. Didelis Amerikos lietuvių bendruomenių Mičigane drau­ gas buvo nuo 1949 metų JAV Kongrese dirbęs Džeraldas R. Fordas (Gerald R. Ford). Jis buvo gerai žinomas ir gerbiamas Baltijos valstybių laisvės rėmėjas, dažnai lankydavęsis kultūri­ niuose Amerikos lietuvių renginiuose. Pagrindiniu katalizatoriumi dėl Simo Kudirkos bylos Kon­ grese buvo Robertas P. Hanrahanas (Robert P. Hanrahan) iš Ilinojaus. Jis 1972 metais tapo Kongreso nariu, dirbo jame tik vieną kadenciją, bet nuolat pateikdavo Kongresui pasiūlymų, susitikdavo su Valstybės departamento pareigūnais, ne kartą nesėkmingai bandė susitikti su Sovietų Sąjungos ambasado­ riumi Jungtinėse Valstijose Anatolijumi Dobryninu. 419

ALGIS RUKŠĖNAS

Simo Kudirkos likimas vis dar buvo neaiškus, todėl susi­ rūpinę piliečiai ieškojo atsakymų. Keli jų turėjo tiesioginės įtakos galų gale įvykusiam Kudirkos išlaisvinimui. 1971 metų pradžioje brolių Brutenio ir Romualdo Veitų vadovaujama grupė „Simu susirūpinę piliečiai“ įtikino UnitedPressInterna­ tional reporterį Algį Rukšėną persikelti į Bostoną ir parašyti dokumentinę knygą apie Simo Kudirkos bandymą pabėgti. Padedant broliams Veitams A. Rukšėnas parašė šią knygą. Ga­ lop „Simu susirūpinę piliečiai“, peraugę į platesnės apimties judėjimą „Žmogaus teisėmis susirūpinę piliečiai“, tęsė darbą plėsdami visuomenės supratimą ir skatindami susidomėjimą sovietų valdžioje esančių žmonių padėtimi. Romas ir Daiva Keziai Niujorke vadovavo dar vienai priva­ čiųJAVpiliečių lobistų grupei „Amerikiečiai už Simą“. Romas Kezys daugelį metų dirbo Niujorko regiono savaitinės radijo programos lietuvių kalba vedėju ir prodiuseriu. Naujajame Džersyje už Baltijos šalių laisvę aktyviai pasi­ sakė latvių kilmės dr. Rolandas Paeglė (Roland Paegle) ir jo lietuvė žmona Gražina, mergautine pavarde Kulikauskaitė. Netrukus po Vigilant incidento Paeglė sukūrė „Jūreivių švieti­ mo fondą“. Si organizacija stengėsi iš šalia Atlanto vandenyno krantų esančių radijo stočių įvairiomis kalbomis transliuoti pranešimus sovietų laivų jūreiviams, ėmė skatinti juos bėgti ir žadėti prieglobstį JAV, jie tvirtino, kad Simo Kudirkos įvykis buvo nukrypimas nuo normos ir niekada nepasikartos. 420

G Ė D O S D IE N A

Kitos ad hoc (šiam tikslui - vert. past.) Jungtinėse Valsti­ jose susikūrusios grupės, norėdamos žinią apie brutalų Simo Kudirkos sugrąžinimą išlaikyti visuomenės akyse ir sąmonėje, palaikė ryšius suvietose išrinktais Kongreso nariais ir informa­ cijos priemonėmis. Tuo metu Kudirką po trijų mėnesių intensyvaus KGB tar­ dymo uždarame teisme nuteisė dešimčiai metų kalėjimo už išdavystę. Jis buvo atkaklus ir atsisakė bendradarbiauti, todėl per ketverius kalinimo metus buvo perkeliamas į vis žiaures­ nius kalėjimus: pirmiausia į Potmos lagerį Nr. 3 Mordovijoje, 1972 m. birželį - į ypatingąjį pataisos darbų kalėjimą Sibire, Permėje, ir galop į liūdnai pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą, esantį į šiaurės vakarus nuo Maskvos. Nors Vakaruose apie jo likimą žinių nebuvo, Amerikos lie­ tuviai Jungtinėse Valstijose nepaliovė nors simboliškai kėlę problemos. 1971 m. lapkričio 23 d., per pirmąsias incidento metines, daugelio organizacijų iš Bostono apylinkių atstovai Masačūsetso keltu Hyannis persikėlė į Martos Vynuogyną ir iškilmingai padėjo vainiką. Ceremonijos tikslas buvo pagerbti Kudirkos bandymą išsilaisvinti ir paraginti pasaulį nepamiršti jo, kaip sovietų valdžios nelaisvėje esančių žmonių simbolio. Daiva Kezys per aktyvų Niujorko grupės „Amerikiečiai už Simą“ narį gavo keletą laiškų, kuriuos Simas Kudirka neva pa­ rašė iš kalėjimo. 421

ALGIS RUKŠĖNAS

Iš pradžių laiškai buvo priimti įtariai, bet galop nutarta, kad jie autentiški.* Laiškai reiškė, kad Simas Kudirka gyvas, reikia nepaliauti stengtis jį išlaisvinti. Nors spaudimas dėl jo įvairiais frontais nesiliovė, vienas 1972 m. liepos mėnesį įvykęs incidentas turėjo netiesioginį, bet lemtingą poveikį Kudirkos išlaisvinimui. 1972 m. liepos 17 d. už bandymą apiplėšti Demokratų partijos nacionalinę būstinę Vašingtono Votergeito biurų komplekse buvo suimti penki vyrai. Per kelis mėnesius atskleista vis naujų sensacingų žinių apie tiesioginę prezidento Ričardo Niksono administra­ cijos kėsinimąsi apiplėšti ir įvykio nuslėpimą. Votergeito įsilaužimas paskatino politinių jėgų judėjimą, kuris galop vedė į įvykius, naudingus Simui Kudirkai - tai JAV vyriausybės vidinė sumaištis ir ryžtingos žmonių pastangos at­ kurti Simo Kudirkos teises ir jį išlaisvinti. 1972 metų rugsėjo mėnesį nuolatinis Romo Kezio radijo programų klausytojas Norbertas Kulikauskas (Gražinos Paeglės tėvas) pranešė jam, kad viena jo giminaitė Lietuvoje, tur­ guje, susitiko ir kalbėjosi su neseniai našle tapusia moterimi. Ta moteris buvo Simo Kudirkos motina - Marija Šulskis. Kai* Užuomina apie laiškus ir paties Kudirkos pasakojimas apie ketverius metus trukusius išbandymus GULAGE yra jo knygoje anglų kalba „For Those Still at Sea“ („Tiems, kurie vis dar jūroje“), parašytoje 1978 m. bendradarbiaujant su Lariu Eicheliu (Larry Eichel). 422

G ĖD O S DIENA

bėdamosi abi moterys išsiaiškino turinčios bendrą vaikystės draugę, gyvenančią JAV, kitą Kulikausko giminaitę - Mariją Achenbach. Kai ponia Achenbach sužinojo apie atsitiktinį susitiki­ mą Lietuvos turguje, ji ne tik pareiškė prisimenanti vaikystės draugę, bet tvirtino, jog Marija Šulskis, mergautine pavarde Kudirka, gimusi Niujorke. Tą sukrečiančią naujieną Romas ir Daiva Keziai netrukus patvirtino esant teisinga. Jie patikrino senos, 1888 metais Brukline įkurtos lietuvių parapijos Svč. Marijos Angelų Kara­ lienės bažnyčios įrašus. Marija Kudirka kitą dieną po gimimo, 1906 m. rugsėjo 29 d., buvo čia pakrikštyta. Kartus su Paegle jie nusprendė Vašingtone siekti piliety­ bės Marijai Šulskis. Per Amerikos lietuvių bendruomenę, kuri turėjo ilgamečių ryšių Kongreso biuruose, 1973 metų gruodį buvo surengti susitikimai Kongrese. Peržiūrėtos peticijos su prašymais suteikti pilietybę po­ niai Šulskis ir jos sūnui sulaukė įvairių teisinių ir politinių vertinimų. Imigracijos įstatymai buvo labai sudėtingi, todėl atsirado erdvės interpretacijoms. Nuo Amerikos respublikos įkūrimo iki 1900 metų imigracijos įstatymas buvo leidžiamas kas pusantrų metų. Nuo 1900 m., buvo išleista 111, tai yra kas devynis mėnesius po naują imigracijos įstatymą. Ekspertai nepaliaujamai ginčijosi dėl įstatymo dalių interpretacijos, kai kurios, tiesą sakant, viena kitai prieštaravo. e 423

ALGIS RUK ŠĖNAS

Taigi atsirado politinių interPretacijU galimybė. Simo Kudirkos atveju tiesioginiuose rinkimuose išrinkti ir jautrūs žmonių poreikiams JAV kongresmenai pritarė ponios Šulskis ir jos sūnaus teisei į JAV pilietybė* Žmogaus teisių problemas suprantanti Amerikos visuomenė taip Pat juos palaikė. Tačiau JAV vykdomosios valdžios dalis, Valstybės departa­ mentas, nors ir apgailestavo dėl Kudirkos likimo, bet nesiėmė aktyvių veiksmų, kad jis būtų paleistas iš GULAGO, dar ma­ žiau stengėsi, kad jis pakliūtų j Ameriką. 1973 metų rugsėjį, tą patį m^nesl’ ^a*buvo nustatyta po­ nios Šulskis Amerikos pilietybė, Henris Kisindžeris buvo pa­ skirtas valstybės sekretoriumi. Ji$ vykdė Realpolitik (realistinę politiką —vert. past.) ir stengėsi jūazinti įtampą su Sovietų Są­ junga. Valstybės departamentas Pebuvo nusiteikęs kenkti JAV ir sovietų santykiams. Prašymai sovietams dėl Kudirkos judėjo labai lėtai arba apskritai stovėjo Vietoje. Pirmoji studentų delegacija p° susitikimo 1970 m. gruodį su aukštais valstybės departamento pareigūnais, Kisindzerio padėjėjais, įtarė, kad Simo Kudirkos reikalas pamažu neteks dėmesio. Galų gale Valstybės dePartamente kaupėsi daugybė neišspręstų prašymų, gautų išJAVpilietybę turinčių žmonių ir prieš savo valią laikomų Sovietų Sąjungoje. Pagaliau, galutinis sprendimas dėl Kudirkos ir jo m0tinos likimo buvo sovietų vy­ riausybės rankose. Kas galėtų platinti juos paleisti Kudirką ir jo šeimą? 424

G Ė D O S DIENA

Buvo spaudžiama keliais frontais, kai kurie įvykiai turėjo net istorinę reikšmę. Nuo 1972 metų lapkričio į JAV Kongresą iš Ilinojaus vals­ tijos buvo išrinktas Robertas R Hanrahanas (Robert R Hanraham). Jis aktyviai stengėsi paveikti savo kolegas rašyti nuta­ rimus Kudirkos labui ir skatinti Valstybės departamentą ryž­ tingai siekti jam priklausančios teisės į JAV pilietybę įgyven­ dinimo ir paleidimo iš sovietų kalėjimo. Dalis logiškai išdės­ tyto reikalavimo buvo grindžiama tuo, kad JAV nepripažino sovietų valdžios Baltijos valstybėse ir, svarbiausia, jog sovietai neturi jokių juridinių teisių Simo Kudirkos atžvilgiu. Jo susitikimai su Valstybės departamentu buvo nuoširdūs, bet Valstybės departamento personalas nebuvo priklausomas nuo JAV Kongreso, teisinės vyriausybės atšakos, nariui, jie buvo pavaldūs vykdomosios valdžios atšakai, o aukščiausia jų valdžia buvo Baltieji rūmai. Per tą laiką užkulisiuose brendo skandalingos naujienos iš Baltųjų rūmų. Votergeito skandalą tyrė rinktiniai JAV Kon­ greso rūmų bei Senato komitetai ir FTB. Be to, apie viceprezi­ dentą Spairą Egniu (Spiro Agnew) sklandė nerimą keliančios žinios dėl lupikavimo, kyšininkavimo, sukčiavimo ir bendri­ ninkavimo dirbant Baltimorės atstovu, valstijos gubernatoriu­ mi ir Jungtinių Valstijų viceprezidentu. Jį apklausė JAV advo­ katų biuras Baltimorėje, Merilando valstijoje. 425

ALGIS RUKŠĖNAS

Kilus kalboms apie galimą tiesioginį prezidento dalyvavi­ mą Votergeito skandale, Baltiesiems rūmams iškilo JAV Kon­ greso įtakos grėsmė, nes Kongresas turėjo galimybę apkaltinti prezidentą Niksoną ir netgi pašalinti jį iš posto. Norėdama išvengti konfrontacijos su Kongresu administracija vis labiau nuolaidžiavo įvairioms jo iniciatyvoms. 1973 metų rudenį viceprezidento Spairo Egniu veiklos tyrimas įrodė, kad jo veikla nepaneigiamai nusikalstama, to­ dėl spalio 10 d. jis atsistatydino. Po mėnesio, lapkričio 27 d., praėjus savaitei nuo trečiųjų Simo Kudirkos sugrąžinimo so­ vietams metinių, Jungtinių Valstijų viceprezidentu buvo pa­ skirtas ilgametis Amerikos lietuvių bendruomenių Mičigane draugas, kongresmenas Džeraldas R. Fordas. Jis buvo pirmasis pagal neseną, 25-ąją JAV konstitucijos pataisą paskirtas, o ne išrinktas ar iškeltas į pareigas viceprezidentas JAV istorijoje. Kiti metai buvo lemtingi ir JAV vyriausybei, ir Simui Ku­ dirkai. Kovo mėnesį Gražina Paeglė telefonu paskambino į Lietuvą Marijai Šulskis, ji jau buvo išsiuntusi jai iškvietimą į Ameriką. Marija Šulskis taip pat gavo dokumentus, patvirtinančius, jog yra gimusi Jungtinėse Valstijose. Ponia Šulskis važiavo į Mas­ kvoje esančią Amerikos ambasadą pasiimti kelionei reikalingų dokumentų, tačiau prie vartų ją sulaikė KGB. Ja rūpintis apsi­ ėmė Maskvos žmogaus teisių grupė, kurios vienas narių buvo garsus sovietų mokslininkas, disidentas Andrejus Sacharovas. 426

G ĖD O S D IEN A

Keli Sacharovo kolegos iš SSRS žmogaus teisių komiteto su jos dokumentais dar kartą nuėjo į JAV ambasadą ir galop vie­ nam, iš pradžių KGB sulaikytam, pavyko patvirtinti Marijos Šulskis dokumentus. Jj prie vartų pasitiko du Amerikos konsu­ lato pareigūnai ir palydėjo j vidų sutvarkyti dokumentų. Balandžio mėnesį Simo motiną vėl pakvietė j ambasadą Maskvoje aptarti pilietybės prašymo, bet namuose moterį su­ laikė KGB ir išvykti neleido. KGB karininkas pažadėjo, kad kada nors vėliau ji galės keliauti. Maskvos žmogaus teisių gru­ pė vizitui ėmė ruoštis iš anksto. 1974 m. gegužę ji vėl išvyko į Maskvą, šį kartą sėkmingai. Ją palydėjo iki JAV ambasados rajono, čia pasitiko du konsulato pareigūnai ir palydėjo į JAV ambasadą. Vienas jų buvo prieš mėnesį tvarkęs jos dokumen­ tus Robertas R Oberis jaunesnysis (Robert R Ober, Jr.). Vidu­ je pareigūnai patikrino moters dokumentus. Po įtempto, dėl kalbos barjero sudėtingo pokalbio Marijai Šulskis buvo išduo­ tas JAVpasas. Kitą dieną kitas konsulato pareigūnas pasiuntė į Vašingtoną kablogramą, teigiančią, kad Simas Kudirka, remdamasis savo motinos statusu, gali prašyti JAV pilietybės. Pareigūnas siekė leidimo paspausti sovietų vyriausybę pagal egzistuojančios su­ tarties reikalavimus susisiekti su Simu. Leidimas nesuteiktas teigiant, kad toks primygtinis reikala­ vimas sukels įtampą JAV ir sovietų santykiuose. 427

ALGIS RUK Š ĖN A S

2008 metų atsiminimuose* Robertas Oberis jaunesnysis, pareigūnas, sutvarkęs Marijos Šulskis dokumentus, atsklei­ džia oficialų Valstybės departamento požiūrį, kurį seniai įtarė žmogaus teisių aktyvistai. Jis rašo: „Po kelių mėnesių supratau, kad Kisindžeris vykdo sovietų reikalų administravimą per, jo žodžiais tariant, „ypatingąjį kanalą“ - ambasadorių Dobryniną. Sugaišau šiek tiek ilgiau, kol supratau, jog jis nenorėjo, kad koks nors Vašingtono pareigūnas svarstytų sovietų reži­ mo veiksmus, išskyrus tuos klausimus, kurie, jo manymu, svar­ būs ir tik jo patvirtintais būdais. Atrodė, kad jo požiūris toks: „Netrikdykime sovietų lyderių, kol kalbuosi su jais svarbiais klausimais. Emigracija iš Sovietų Sąjungos įJungtines Valstijas nėra vienas iš jų.“ Tačiau kilo įtampa, spaudusi Kisindžerio valdžią. 1974 metų liepą buvo aiškių požymių, kad prezidentas Niksonas beviltiškai stengėsi nuslėpti savo dalyvavimą Votergeito skandale. Viešai spėliota, jog Kongresas skelbs apkaltą. Tuo pat metu atskiri Kongreso nariai reikalavo Valstybės departamentą imtis veiksmų ir spausti sovietus, kad šie leistų amerikiečiams kalėjime susitikti su Simu Kudirka. Per tą laiką Vašingtono valstijos senatorius Henris „Scoop“Džeksonas ir Ohajo kongresmenas Čarlzas Vanikas siūlė „Džeksono-Vaniko pataisą“ neišspręstamJAV ekonomikos įstatymui, susieda*„Čaikovskio 19 - Diplomatinis gyvenimas už geležinės uždangos“ (Tchaikovksy 19:A Diplomatic Life Behind the Iron Curtain). 428

G Ė D O S DIEN A

mi sovietų žydų ir kitų mažumų emigraciją iš Sovietų Sąjungos su „palankiausiai vertinamos šalies“ statusą komunistinio blo­ ko šalims. Tuo pačiu metu JAV pareigūnai siekė paskelbti Simą JAV piliečiu. Amerikos konsulato pareigūnas liepos viduryje Vil­ niuje susitiko su jo motina ir paprašė jos pasirašyti rašytinius parodymus, kuriuose prašoma išvestinės JAV pilietybės jos sūnui Simui Kudirkai. Po dviejų dienų, 1974 m. liepos 15 d., JAV ambasada Maskvoje perdavė Vašingtonui kablogramą apie jam patvirtintą JAVpiliečio statusą. JAV konsulato pareigūnai tą informaciją pateikė Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerijai prašydami pagal egzis­ tuojančių dvišalių susitarimų sąlygas susitikti su Simu Kudir­ ka. Sovietai pareiškė išstudijuosią prašymą. Po savaitės senatorius Džeksonas susitiko su valstybės sekreto­ riumi Kisindžeriu ir paragino jį tiesiogiai dalyvauti išlaisvinant Kudirką. Kisindžeris jau anksčiau kelis kartus buvo sujuo susi­ tikęs dėl atidėtos „Džeksono-Vaniko pataisos“, bet senatorius Džeksonas nebūdavo toks nepalenkiamas kaip tą kartą. Kisin­ džeris atsižvelgęs j tai paskyrė sekretoriaus pavaduotojo padė­ jėjui Džonui Armitidžui (John Armitage) paveikti sovietus ir paskubinti Amerikos pareigūnų susitikimą su JAV piliečiu Simu Kudirka. 429

ALGIS RUKŠĖNAS

Jis pabrėžė, kad Amerikos visuomenė atidžiai išnagrinėjo šią situaciją kaip didžiulę žmogaus teisių problemą, JAV Kon­ gresui keliami vis didesni reikalavimai. Tiesą sakant, kongresmenas Hanrahanas rėmė rezoliuciją, kurią patvirtino Kongreso dauguma, kad sekretorius Kisin­ džeris turi pasistengti ir užtikrinti Kudirkos paleidimą. Spren­ dimas priimtas kartu su nepaliaujamu srautu Kudirkos labui skirtų, nuolat siunčiamų į Kongreso įstaigas, laiškų. Tuo metu viceprezidentą Džeraldą Fordą jo kolegos Kon­ grese, tarp jų ir Čikagos apygardoje daugelio rinkėjų su Rytų Europos šaknimis išrinktas vyresnysis kongresmenas Edvardas Dervinskis, o ypač Robertas P. Hanrahanas ragino skatinti Valstybės departamentą spausti sovietus dėl Kudirkos išlaisvi­ nimo. 1974 m. rugpjūčio 9 d. Amerikos istorijoje įvyko įsimin­ tinas įvykis. Atsistatydino 37-asis Jungtinių Valstijų prezi­ dentas Ričardas M. Niksonas. Jis buvo pirmasis ir vienintelis atsistatydinęs prezidentas. Jis atsistatydino dėl vis didėjančios galimybės, kad Kongresas paskelbs apkaltą už dalyvavimą Votergeito plėšime nacionalinėje Demokratų partijos būstinėje ir ypač už jo slėpimą. Prezidentas Niksonas apie savo sprendimą iš vakaro pranešė visai tautai. Rugpjūčio 9 d. vidurdienį Jungtinių Valstijų prezidentu tapo Džeraldas R. Fordas. Tą pačią dieną Henris Kisindžeris 430

G Ė D O S DIEN A

nusiuntė kablogramą jJAVambasadą Maskvoje tuojau pat eiti į Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministeriją ir pareikalauti leidimo amerikiečiams susisiekti su Simu Kudirka. Tuo metu ilgametis Amerikos lietuvių Mičigane draugas, o dabar Jungtinių Valstijų prezidentas Džeraldas R. Fordas as­ meniškai paskambino Sovietų Aukščiausiosios Tarybos Prezi­ diumo pirmininkui Leonidui Brežnevui ragindamas dėl geres­ nių JAV bei Sovietų Sąjungos santykių paleisti Simą Kudirką ir nekliudyti jam su šeima atvykti į Ameriką. „Prezidentas man papasakojo kalbėjęs su Brežnevu ir asme­ niškai pasisakęs Kudirkos labui“, - 1974 metais, Kudirkai su šeima atvykus į Jungtines Valstijas, Chicago Tribune pasakojo ponas Hanrahanas. Praėjus lygiai dviem savaitėms nuo Džeraldo R. Fordo ta­ pimo prezidentu, Simas Kudirka be jokių KGB paaiškinimų buvo paleistas iš Vladimiro kalėjimo. Vėlesni trys mėnesiai buvo labai ramūs. Simas praleido juos su žmona Gene ruošdamiesi kelionei j Ameriką. Tyliai, be fanfarų, susitvarkė reikalingus dokumentus ir 1974 metų lapkritį Simas Kudirka, jo žmona Genė, duktė Lolita, sūnus Evaldas ir motina Marija Šulskis buvo pasirengę išvykti į Jungtines Valstijas. Prieš išvažiuodamas Kudirka apsi­ lankė Maskvoje ir susitiko su sovietų disidentų grupe, kuri pa­ gelbėjo poniai Šulskis rengiant dokumentus, padėjusius patek­ 431

ALGIS RUKŠĖNAS

ti įJAV ambasadą. Simas papasakojo jiems apie darbo lagerius ir apie ten vis dar kalinčius žmones. Ta informacija buvo labai svarbi SSRS žmogaus teisių komitetui. Jie skatino Amerikoje papasakoti savo istoriją, Simas pažadėjo. Amerikos lietuvių taryba Čikagoje ir Amerikos lietuvių bendruomenė Filadelfijoje varžėsi dėl Kudirkos atvykimo jų globon. Jos ir kitos organizacijos uoliai dirbo stengdamosi iš­ laisvinti Kudirką. Šeimos atvykimas gyventi j bet kurią vietą būtų didžiulė lietuvių politinių emigrantų vadovų sėkmė, bet nė viena organizacija negalėjo tvirtinti viena pasiekusi Ku­ dirkos laisvės. Tiesą sakant, reikšmingą vaidmenį suvaidino vidinė sumaišties ištiktos JAV vyriausybės dinamika. Dilemą išsprendė Valstybės departamentas, pasiūlydamas Kudirkai pačiam pasirinkti atvykimo vietą. Jis pasirinko Niujorką. Ten Gražina Paeglė su vyru, taip pat Daiva ir Romas Keziai atka­ kliai kovojo dėl jo reikalų. Amerikos lietuvių bendruomenės vadovai liko patenkinti susitarimu, nes jie skatino ir finansiš­ kai rėmė Kezių pastangas. Atvykusį į Jungtines Valstijas Kudirką sutiko kaip didvy­ rį. Jį įtraukė išvykų į daugelį miestų, kuriuose buvo lietuvių bendruomenės Amerikoje ir Kanadoje, verpetas, savo dėme­ siu iškilminguose renginiuose jį pagerbė visuomenės veikėjai, bendruomenių grupės ir žmogaus teisių organizacijos. Iš jo nuolatos ėmė interviu žiniasklaidos atstovai, jis pasirodė na­ cionalinėje televizijoje. 432

G Ė D O S DIEN A

Simas Kudirka pakilo virš savo žmogiškų stiprybių ir sil­ pnybių ir, nesvarbu, savo noru, ar ne, tapo žmogaus, kovojan­ čio už laisvę ir teisingumą, simboliu. 1974 m. lapkričio 23 d. Simą Kudirką, kaip garbingą svečią JAV pakrančių apsaugos kateryje Vigilant priėmė laivo vadas Viljamas Goetsas (William Goetz). Praėjus mėnesiui po atvy­ kimo jį pagerbė per priėmimą Kongrese. Iš dalies jis buvo toks populiarus todėl, kad, amerikiečių nuomone, Vigilant incidentas buvo nukrypimas nuo normos, o ne tikroji Amerikos dvasia arba jos pagarba politinio prie­ globsčio idėjai priespaudoje gyvenantiems žmonėms. Kudir­ kos sugrįžimas savotiškai atkūrė tą idėją. Kudirka, kaip simbolis, jau buvo įsitvirtinęs. Bet dabar Ku­ dirka, žmogus, turėjo prisitaikyti prie gyvenimo Jungtinėse Valstijose. Iš pradžių šeima apsistojo Naujajame Džersyje pas Paeglę, bet laikui bėgant jų santykius apkartino vis didėjanti dr. Paeglės kontrolė. Jis net tikrino jų banko sąskaitą, kurioje buvo lėšų, suaukotų geranorių iš Jungtinių Valstijų. Galų gale jų konfliktą išsprendė teismas. Seimą persikėlė į Bronksą, Kudirka čia rado parankinio darbą ne visu etatu ir dalyvavo Holivudo televizijai kuriama­ me filme apie sunkų jo išbandymą. 1978 metais dienos šviesą išvydęs filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“ {The Defection of Simas Kudirka) sulaukė didžiulio pripažinimo. Jame vaidina Alanas Arkinas, Sirlė Nait, Donaldas Plezansas (Alan Arkin, 433

ALGIS RUK Š ĖN A S

Shirley Knight, Donald Pleasance) ir kiti garsūs Holivudo ak­ toriai. „Simo Kudirkos pabėgimas“ laimėjo du Emmy apdo­ vanojimus ir buvo nominuotas dar trims. Tais pačiais metais bendradarbiaudamas su rašytoju Lariu Eicheliu Simas Kudir­ ka išleido autobiografinę knygą „Tiems, kurie vis dar jūroje“, joje plačiai aprašoma Kudirkos patirtis per ketverius {kalinimo metus GULAGE. Kartu su Romu ir Daiva Keziais jam pavyko Bronkse nu­ sipirkti didelį gyvenamąjį pastatą, kurį laiką su žmona buvo pastato valdytojai. Jis išliko politiškai aktyvus ir 1980 metais buvo trumpam įkalintas Vašingtone, kai kartu su kitais 20 protestuotojų po sovietų invazijos į Afganistaną grandinėmis prisirakino prie Sovietų Sąjungos ambasados vartų. Reporteriui Simas paaiš­ kino: „Kai aklai paklūstame, esame kaip avys.“Jis kartais kal­ bėdavo per Laisvės radiją ir skaitydavo paskaitas apie sovietų komunizmo pavojus. Po prisilietimo prie Holivudo, Kudirka ilgainiui persikėlė į Santą Moniką Kalifornijoje, čia jis turėjo kraštovaizdžio verslą ir buvo namo valdytojas. Lietuvai 1990 metais pavykus atkurti nepriklausomybę, Kudirka nusprendė grįžti į tėvynę. 2000 metais jis grįžo į Lie­ tuvą ir po trumpo apsilankymo Kalifornijoje nusprendė visam laikui apsigyventi Vilkaviškio rajone. Jis davė kelis interviu Lietuvos žiniasklaidai. Paskutinis žinomas jo interviu - 2007 434

G Ė D O S DIENA

metais, jame jis prisiminė tą lemtingą 1970 m. lapkričio 23 d. prasidėjusį sunkų išbandymą. Jungtinių Valstijų istorijoje šis incidentas yra labai svarbus įvykis. Jis ne kartą nagrinėtas, apie jį ne kartą diskutuota. Šios knygos autorius ne kartą buvo kviečiamas kalbėti JAVpakran­ čių apsaugos karininkų asociacijose apie sprendimo priėmimo procesą, lėmusį Kudirkos grąžinimą sovietams. JAVPakrančių apsaugos akademijoje privaloma perskaityti šią knygą. Valsty­ bės departamentas patobulino savo nurodymus dėl prieglobs­ čio prašymo įteikimo, o įvairūs laikraščiai ir žurnalai nepaliovė spausdinti straipsnių apie Vigilant ir Kudirkos bandymą pa­ bėgti. Prieš 33 metus savo užrašų knygelėje jis parašė: „Urve gi­ męs žmogus negali suvokti, kas yra laisvė. Verta rizikuoti mirti už laisvę.“ Ilgainiui tokia nuostata įsivyravo visoje Sovietų Są­ jungoje ir atvedė ją prie vidinio žlugimo.

Priedai

A PRIEDAS

Komendanto nurodymai 3123.11 Tema: pradiniai pranešimai apie incidentą 1. Tikslas. Sis nurodymas skelbia reikalavimą, kad komendan­ tas nedelsiant turi būti informuojamas apie incidentus, susiju­ sius su transportu, kurie potencialiai gali būti reikšmingi na­ cionaliniu, tarptautiniu ir pasauliniu lygiu. 2. Atšaukimas. Atšaukiamas 1969 m. rugsėjo 20 d. komendan­ to skelbimas. 3. Diskusija. Dėl vis didėjančio visuomenės susirūpinimo pas­ tebimais su transportu susijusiais incidentais labai svarbu, kad komendantas ir transporto sekretorius apie tuos įvykius suži­ notų kaip įmanoma greičiau. a. Pakrančių apsauga tradiciškai budi dvidešimt ketu­ rias valandas per parą, todėl dažnai gauna informaciją apie incidentus anksčiau nei kitos organizacijos. Skubiai per439

ALGIS RUKŠĖNAS

duodama informacija iš budinčiojo skyriaus pasitarnautų ir pakrančių apsaugai, ir Transporto departamentui. Kad komendanto ir transporto sekretorius atsakytų j Kongreso narių ir kitų vyriausybės šakų atstovų paklausimus, pagei­ dautina, kad pradinė informacija būtų perduota kuo sku­ biau ir pasiektų valdybą prieš pasirodant žinioms ar užplūs­ tam vietinių partijų klausimams. b. Neįmanoma aprašyti visų incidentų, kurie yra reikš­ mingi ir turi būti nedelsiant perduoti komendantui. Pa­ vyzdžiui, tanklaivis ar naftos baržaJAVvandenyse gali būti ne ypač svarbus paieškos ir gelbėjimo incidentas, bet kaip potencialus galimos taršos atvejis būtų itin svarbus. Kita vertus, paieškos ir gelbėjimo atvejis, kai grėsmė kyla dau­ gybei žmonių arba incidente dalyvauja aukštas vyriausybės pareigūnas, paprastai sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Potenciali kiekvieno įvykio reikšmė priklauso nuo faktų ir turi būti atitinkamai vertinama. Jei kyla abejonių, reikia pranešti. 4. Veiksmai. Gavusios pradinę informaciją apie potencialiai reikšmingus, su transportu susijusius incidentus pakrančių apsaugos komandos sieks, kad ta informacija būtų telefonu ar kitomis greitomis priemonėmis perduota įvertinti Gelbėjimo koordinavimo centrui, esant reikalui, nedelsiant persiųsta šta­ bo Taktikos ir navigacijos skyriaus budinčiam karininkui. Jei 440

G Ė D O S DIEN A

reikia, turi būti perduota platesnė informacija. Ši procedūra nepakeičia reikalavimų, išdėstytų tolesnėse instrukcijose. R. V. Geringas Operacijų centro viršininkas

B PRIEDAS

OficialusJAVpakrančių apsaugos sudarytas Kudirkos paliktų daiktų sąrašas 1. Trumpas mokyklinis vokiečių - lietuvių ir lietuvių - vo­ kiečių kalbų žodynas, 1963 m. išleistas Kaune, Lietuvos SSR 2. Trumpas mokyklinis anglų - lietuvių ir lietuvių - anglų žodynas, 1966 m išleistas Kaune, leidykloje „Šviesa“. 3. Laikraščio iškarpa iš nenustatytos publikacijos rusų kal­ ba apie anglų lėktuvnešį LEVIATHAN, atvykstantį į užsienio uostus. Publikacija skirta Anglijos eksporto reklamai. Straips­ nis parengtas pagal Vakarų Vokietijoje, Miunchene, leidžiamo laikraščio Quick straipsnį. 4.1969 m. lapkričio mėn. straipsnis rusų kalba pavadinimu „RSFSR žvejybos sąjungos direkcijos sekretoriatas“. Panašu į politinį raginimą. Vienas lapas. 5. Rusiška transliteracija iš anglų kalbos žinių transliacijų, tarp jų yra ir oro temperatūros įvairiuose pasaulio miestuose 442

G ĖD O S DIENA

informacija bei pranešimų iš Vašingtono, Naujojo Orleano, Saigono ir Londono. Data - 1970 m. Du lapai. 6. Iš nenustatyto žurnalo vokiečių kalba, galimai išleis­ to Rytų Vokietijoje, išplėšti 28-29 puslapiai. 28 puslapyje straipsnis pavadinimu „Trys mėnesiai ir jūs kalbėsite užsienio kalba“. 7. Dvi humoristinės iškarpos. Viena apieKlaipėdos žvejybos uostą juosiančią tvorą, kuri neleidžia vietiniams gyventojams grožėtis tolumoje plaukiojančiais laivais. Tvora tokia aukšta, kad net ragana su savo stebuklinga šluota negali jos įveikti. Kitoje įsivaizduojamas kapitonas, turintis liautis varinėti savo vyrus. Užuot mojavęs kumščiais prieš vyrų veidus, jis turi juos įtikinti. Visa tai pateikta šventinio sveikinimo forma. 8. Korespondento skundas apie blogas, antisanitarines dar­ bo sąlygas vandens tiekimo stotyje - jokių medicininių sąlygų, nuotekų šalinimo, šildymo. 9. Iš nenustatyto leidinio, turbūt lietuviško žurnalo, iškirp­ tas straipsnis apie kino aktorių Spenserį Treisį (Spencer Tra­ cy). 10. Romantinis eilėraštis be pavadinimo vokiečių kalba. 11. Rusiška ispaniško straipsnio transliteracija. Atrodo, apie politinius įvykius, susijusius su Albanija. Vienas lapas. 12. Rusiška transliteracija iš anglų kalbos, atrinktos žinios su datomis iš Vašingtono, Tokijo, Londono, San Klementės ir Bonos. Trys lapai. 443

ALG IS RUK Š ĖN A S

13. Pusė lapo su dviem romantiniais eilėraščiais vokiečių kalba. 14. Radiograma rusų kalba, matyt, asmeninė žinutė Kudir­ kai nuo žmonos. Joje sakoma, kad žmona gavo jo telegramą ir laišką, namuose viskas kaip buvę, kad ji laukia laiško ir jį myli. 15. Penki kartu susegti daiktai: A. Maža jauno žmogaus nuotrauka be tapatybės ženklų. B. Radiograma rusų kalba nuo Zenios, sakanti, kad Evaldukas parvežtas namo, visi sveiki, jie planuoja važiuoti į Maskvą. Kitoje pusėje užrašai lietuvių kalba apie 1925 metų Skoupso (Scopes) „Beždžionių bylą“ (1925 m. biologijos mokytojas Džonas Skoupsas buvo nuteistas už tai, kad pa­ mokoje dėstė mokiniams Darvino evoliucijos teoriją - vert. past.). Dar vienas ranka rašytas raštelis apie Kambodžos princo pasisakymus 1970 m. kovo 18 d., kadjis liks Maskvo­ je arba Pekine ir suformuos laikinąją vyriausybę tremtyje. C. Rusiška transliteracija iš vokiečių kalbos, trumpos ži­ nios iš Kvala Lumpūro, Frankfurto ir Londono. Kitoje pu­ sėje rusiška transliteracija iš anglų kalbos - įspėjimai apie plūduriuojančias minas ir plūduriuojančius rąstus. Dar vie­ nas vokiškas lapelis iš Hamburgo ir ranka rašytos pastabos vokiečių kalba. D. Radiograma rusų kalba Kudirkai nuo Sašos. Jis sako, kad viskas gerai, per penkiasdešimt penkias dienas sutaupė 800 rublių ir jau turi finansinių rezervų. 444

G Ė D O S DIEN A

E. Rusiška vokiškų žinių transliteracija, matyt, Vakarų Vokietijos radijo stoties lapkričio 8 d. perduoti pranešimai iš Berlyno, Naujojo Delio ir Prahos. Du lapai. 16. Leidimų knygelė. Klaipėdos žvejybos uostas Nr. 11483. Galioja iki 1970 m. gruodžio 31d. Išduotas Simui Jonovičiui Kudirkai; su nuotrauka. 17. (Minėtoje leidimų knygelėje) Įvairūs sumokėtų mokesčių spaudai (vienas šešių rublių ir trys aštuoniolikos rublių vertės). Kudirkai, laivo radijo operatoriui, kapitono Kazio Preik­ šo išduotas leidimas (be žymų ir be datos). Bojevaja Slava kapitono išduotas leidimas Kudirkai, ra­ dijo operatoriui, 196(?) m. lapkritis. Bojevaja Slava kapitono išduotas leidimas Kudirkai ra­ dijo operatoriui, 1969 m. gruodžio 12 d. Bojevaja Slava kapitono išduotas leidimas Kudirkai, be datos. (PASTABA: visi išvardyti leidimai yra dokumentai, nurodantys, kad Kudirka buvo paskirtas į laivą. Tikėtina, kad buvo naudojami kaip tapatybės dokumentai laive.)

18. Užrašų knygelė (8,89 x 12,7 cm), rusiškos abėcėlės ati­ tikmenys lotyniškai, įvairios pastabos lietuvių, vokiečių, rusų ir anglų kalbomis. A. Lietuviški komentarai, keli antisovietiniai pareiški­ mai, posakiai, pastabos iš įvairių leidinių, statistika apie Lietuvą ir kitas šalis, įvairių knygų autorių pavardės. 445

ALGIS RUKŠĖNAS

B. Trys posakiai vokiečių kalba, tarp jų ir šis: „Dėl žmo­ giškumo reikia viską paaukoti, tik ne patj žmogiškumą!* C. Rudolfo Abelio (Rudolph Abel) (KGB pulkininko, Sovietų Sąjungos šnipo JAV - vert. past.) knygos citatos ir įvairūs kitokie užrašai, tarp jų ir Sirlės Peidž Menjuel (Shir­ ley Paige Manuel) pasisakymas Niujorko teisme. D. Įvairios cheminės radijo dalių diagramos - EM 87 (penkios lempos), ECC 83, ECC 81, EF 93, EL 84, ECC 82, ir ECH 81. E. Komentarai apie Mortoną Sobelį (Morton Sobell) (jis šnipinėjo Sovietų Sąjungai ir 1951 m. buvo nuteistas 30 metų kalėjimo - vert. past.)-, pastabos apie Janą Palachą (Jan Palach) (20 metų Čekijos studentą, kuris 1969 m. sau­ sį susidegino, protestuodamas prieš sovietų invaziją prieš keturis mėnesius - vert. past.), apie profesorių Vsemirovą (Vsemirov), Heincą Saterliną (Heinz Sutterlin) (sovietų paruoštą šnipą, nusiųstą į Boną užverbuoti „kurmio“ Vaka­ rų Vokietijos vyriausybėje - vert. past.) ir Leonorą (dirbo Vakarų Vokietijos vyriausybėje Bonoje ir turėjo priėjimą prie slaptų dokumentų bei nuotraukų - vert.past.). F. Užrašai apie kitų jūreivių atlyginimus, maisto kainas.

C PRIEDAS

Vigilant įvykis - pranešimas spaudoje

Lapkričio 23 d., pirmadienį, 10.30 vai. ryto laivo vado Ral­ fo Eustiso vadovaujamas pakrančių apsaugos kateris Vigilant, kurio namų uostas yra Niu Bedforde, Masačūsetse, Jungtinių Valstijų teritoriniuose vandenyse susitiko su sovietų plaukio­ jančia baze Sovetskaja Litva. Bendrame susitikime dalyvavo Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos atstovai, suinteresuoti Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovai ir sovietų laivyno pareigūnai. Sovietų grupėje buvo Lithuanian Kaliningrad, Latvijos laivyno vadai, technologai ir rusų vertėjas. Sis susitiki­ mas surengtas įprastais valstybės departamento diplomatiniais kanalais kaip priemonė susitarti su užsienio žvejybos laivynu dėl geltonuodegių plekšnių žvejybosJungtinių Valstijų kaimy­ nystėje esančiuose vandenyse. Du laivai susitiko ir kartu prisišvartavo Gei Hedo įlanko­ je, Martos Vynuogyne, Masačūsetse. Visą dieną vyko abie447

ALG IS RUKŠĖNAS

jų įgulų mandagumo vizitai. Per šešias planuoto susitikimo valandas įgulų nariai keitėsi dovanėlėmis, cigaretėmis, vyko draugiški pokalbiai. Sėkmingo ir harmoningo susitikimo pabaigoje, prieš pat planuotą laivų atsiskyrimą, apie 16.30 vai., Sovetskaja Litva įgulos narys, turėdamas aiškų ketinimą paprašyti prieglobsčio, peršoko iš savo laivo į pakrančių ap­ saugos katerį Vigilant. Sis faktas greitai pasitvirtino, įgulos nariui Simui, Sovetskaja Litva radijo operatoriui, išdėsčius savo ketinimus visiškai sklandžia anglų kalba, kai du laivai ruošėsi atsiskirti. Amerikos grupės narys, vertėjas, suprato sovietų plaukiojančios bazės pranešimą, kad trūksta vieno jų įgulos nario, kuris, manoma, yra Vigilant laive. Tuo metu Vi­ gilant vadovaujantis atsakingasis karininkas pranešė pirmo­ sios pakrančių apsaugos apygardos vadui Bostone, kad laive yra perbėgėlis, ir paprašė patarimo, kokių procedūrų imtis. Šios procedūros iš pradžių buvo iš dviejų dalių. Pirmiausia apie įgulos nario buvimą laive liepta pranešti sovietų laivo šei­ mininkui, o antra, kad žmogus bus sugrąžintas tik tada, jeigu bus gautas oficialus sovietų laivo šeimininko prašymas, kad jo įgulos narys būtų sugrąžintas atgal į laivą. Vėliau vyko keli atskiri pokalbiai tarp laivo vado Eustiso ir sovietų plaukiojan­ čios bazės atstovų ir su pačiu įgulos nariu, šios konsultacijos užsitęsė beveik penkias valandas. Tuo metu buvo perduotas oficialus raštiškas sovietų laivo šeimininko prašymas sugrąžinti vyrą atgal į laivą. Tų susitiki­ 448

G ĖD O S D IEN A

mų metu surinkta informacija ir konkreti mano operacijų vado pateikta informacija lėmė, kad žmogus turėjo būti sugrąžintas j laivą. Vėliau, apie vidurnaktį, vyras jėga sugrąžintas j plaukio­ jančią bazę, leidus jo laivo įgulos nariams persikelti į Vigilant ir suimti žmogų. Viskam pasibaigus pakrančių apsaugos kateris Vigilant pagal ilgalaikę praktiką išlydėjo sovietų laivą į tarp­ tautinius vandenis. Tada Vigilant grįžo patruliuoti į atvirą jūrą šalia Menkių kyšulio.

D PRIEDAS

1970 m. lapkričio 30 d. Valstybės departamento atstovo pareiškimas Pakrančių apsauga Vašingtone lapkričio 23 d. 14.30 vai. telefonu pranešė Valstybės departamentui, kad sovietų laive esantis žmogus pakrančių apsaugos personalui perdavė žinu­ tę apie savo norą perbėgti. Pakrančių apsaugai buvo pasakyta, kad mes nenorime skatinti perbėgimo, be to, yra provokacijos galimybė. Vis dėlto paprašyta, kad pakrančių apsauga informuotų Departamentą apie įvykių eigą. Maždaug apie 15.30 vai. ar valanda vėliau įvyko dar vienas pokalbis telefonu su pakrančių apsauga Vašingtone, apsauga mus informavo, kad bandymo perbėgti nebuvo, bet pakrančių apsaugos budintis karininkas perduos informaciją Valstybės departamentui.

450

G ĖD O S D IEN A

Jokių žinių iš pakrančių apsaugos negauta iki 19.45 vai. [taip!] vakaro, kai departamentui telefonu pranešta, kad vyras perbėgo, tačiau buvo sugrąžintas j savo laivą. Departamentui pranešta, kad sovietų laivas yra lydimas iš teritoriniųJungtinių Valstijų vandenų. Tokia chronologija. Dabar mes labai apgailestaujame, kad įvykiai susiklostė bū­ tent taip. Leiskite pridurti, kad esu įsitikinęs, jog jeigu Vals­ tybės departamentui būtų pranešta, kad perbėgimas įvyko, viskas būtų pakrypę kitokia linkme. Transporto departamentas ir Valstybės departamentas tę­ sia tyrimą ir nedelsdami įves procedūras, kurios užkirs kelią tokiems incidentams.

E PRIEDAS

1970 m. lapkričio 30 d. Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos komendanto pareiškimas Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos komendantas patei­ kia tokį pareiškimą dėl incidento, kuriame lapkričio 23 d. daly­ vavo sovietų perbėgėlis j pakrančių apsaugos katerį Vigilant-. Lapkričio 23 d. rytą busimasis perbėgėlis užmezgė tiesiogi­ nį kontaktą su vienu pakrančių apsaugos katerio Vigilant ka­ rininku. Jis tuo metu davė suprasti, jog svarsto galimybf šokti į vandenį plaukiojančiai bazei atsiskiriant nuo Vigilant. Abu laivai buvo prisišvartavę šalia Martos Vynuogyno. Visą dieną vyko dviejų laivų personalo abipusiai vizitai. Busimojo perbėgėlio informacija per Pakrančių apsaugos valdybą buvo perduota į Vašingtoną Valstybės departamentui. Buvo nurodyta, kad jeigu vyras būtų atgabentas į pakrančių apsaugos laivą, dėl tolesnių nurodymų reikėtų kreiptis į Vals­ tybės departamentą. 452

G Ė D O S DIENA

Iš tikrųjų perbėgėlis nelaukė, kol du laivai atsiskirs. Jis per­ šoko šiek tiek anksčiau. Netrukus pirmosios pakrančių ap­ saugos apygardos viršininkas nusprendė sugrąžinti perbėgėlį į sovietų plaukiojančią bazę ir esant reikalui panaudoti jėgą. Vėliau buvo nuspręsta, kad bet kokią prievartą, jeigu reikės, naudos sovietų jūreiviai. Analizuojant šį sprendimą reikia prisiminti, kad sovietų laivas į mūsų teritorinius vandenis buvo pakviestas draugiškai diskusijai apie žvejybą Siaurės vakarų Atlante, abu laivai buvo prišvartuoti vienas prie kito. Be to, sovietų šeimininkas įtarė, kad perbėgėlis pavogė 2000 dolerių [taip!] iš laivo fondo. To­ kiomis aplinkybėmis pirmosios pakrančių apsaugos apygardos vadas jautė atsakomybę neleisti savo laivo naudoti kaip prie­ monės perbėgti. Kaip pakrančių apsaugos komendantas, aš pripažįstu, kad pirmosios pakrančių apsaugos apygardos vadas iš Valstybės departamento ar iš Pakrančių apsaugos valdybos negavo kon­ kretaus patarimo, kokių veiksmų imtis esant tokioms aplinky­ bėms. Nors dar neaišku, ar jo veiksmai teisingi, aš tikiu, kad bus atsižvelgta į tai, kaip jis tokiomis aplinkybėmis turėjo pri­ imti sprendimą. Aš nepritariu, kad kitos valstybės personalas pakrančių apsaugos laive naudojo prievartą, bet pripažįstu, jog tam tikros prievartos reikėjo, nes perbėgėlis stipriai priešinosi. Labai tikiuosi, kad Valstybės departamentas netrukus pa­ teiks konkrečių nurodymų, kokių procedūrų reikia laikytis ateityje esant panašioms aplinkybėms.

F PRIEDAS

Laikinų procedūrų dėl užsieniečių prašomo politinio prieglobsčio santrauka 1. Taikymas Šias procedūras turi taikyti visos JAV vyriausybės val­ dybos, kurios dabar veikia be galiojančių direktyvų. Šios procedūros įsigalioja tuojau pat, jų reikia laikytis, kol bus pakeistos peržiūrėtomis ir išplėtotomis dabar ruošiamomis procedūromis. 2. Politinis pagrindas Pagal Amerikos tradicijas ir praktiką, užsieniečiams, kurie prašo Jungtinių Valstijų vyriausybės politinio prie­ globsčio dėl persekiojimo ar persekiojimo baimės, turi būti suteiktos visos galimybės, kad jų prašymai būtų iš esmės ap­ svarstyti. Kadangi galimos įvairios aplinkybės, kiekvienas prašymas turi būti vertinamas kaip išskirtinis atvejis tarp 454

G ĖD O S DIEN A

visų veiksnių atsižvelgiant į žmogiškumo principus, užsie­ nio politikos aplinkybes ir galiojančius įstatymus. 3. Jungtinių Tautų protokolas apie pabėgėlių statusą Jungtinės Valstijos pasirašė Jungtinių Tautų protokolą apie pabėgėlių statusą, kuriame minimi visi nepriklausomi 1951 metų konvencijos straipsniai dėl pabėgėlių statuso. 33 konvencijos straipsnis skamba taip: „1. Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlių į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam ti­ krai socialinei grupei ar politinių pažiūrų. 2. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurio­ je jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuospren­ džiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems visuotinį pa­ vojų šaliai.“ Jungtinės Valstijos yra pasirašiusios protokolą, todėl įsi­ pareigoja laikytis tarptautinės sutarties ir skrupulingai vyk­ do 33 straipsnio reikalavimus. 4. Procedūros A. Prašoma, kad agentūros greičiausiomis priemonėmis nedelsdamos praneštų Valstybės departamentui, jeigu už­ sienietis kreipiasi į JAV pareigūnus prašydamas prieglobs­ čio. Pirmiausia turi būti informuotas Valstybės departa­ 455

ALGIS RUKŠĖNAS

mento Operacijų centras, kuris perduos prašymą svarstyti tinkamoms departamento įstaigoms ir konsultacijoms. B. Nustatymas, ar prieglobsčio siekiantis asmuo yra bona fide (tikras - vert. past.) pabėgėlis, apima daug sudėtingų faktinių ir teisinių svarstymų. Norint kaip įmanoma geriau užtikrinti galimo politinio prieglobsčio suteikimo pagrin­ dą ir norint nustatyti jų prašymo bonafide, prieglobsčio siekiantys asmenys turi būti nedelsiant apklausti. Gautoji informacija turi būti skubiai perduota Valstybės departa­ mentui, kuris pateiks reikiamus nurodymus veiksmų koor­ dinavimui su kitomis suinteresuotomis institucijomis. C. Jokiomis aplinkybėmis prieglobsčio siekiantis asmuo negali būti pasirinktinai ar be ilgų svarstymų sugrąžintas užsienio jurisdikcijai ar kontrolei, kol bus nustatytas jo sta­ tusas. Be to, kiek leidžia aplinkybės, prieglobsčio siekian­ tiems asmenims turi būti suteikta visokeriopa pagalba ir apsauga.

G PRIEDAS

Oficiali tyrimų taryba dėl tvirtinimų apie netinkamą vadovavimą per 1970 m. lapkričio 23 d. šalia Martos Vynuogyno Masačūsetse įvykusį sovietų įgulos nario bandymą perbėgti į pakrančių apsaugos katerį Vigilant

N uom onės

1. Nors KAPITONUI BRAUNUI aukščiausi štabo pareigū­ nai patarė perbėgėlį laikyti Vigilant kateryje, kol Valstybės de­ partamentas parengs perdavimą, jam nepavyko tinkamai pasi­ naudoti arba pasikliauti jų profesionalumu. Kreipdamasis dėl svarbaus sprendimo į KONTRADMIROLĄ ELISĄ ir sutik­ damas, priimdamas ar pritaikydamas KONTRADMIROLO ELISO perduotus nurodymus KAPITONAS BRAUNAS nepasinaudojo savo turimomis galiomis ir neprisiėmė vadova457

ALGIS RUKŠĖNAS

vimo atsakomybės kaip pirmosios apygardos vado pareigas ei­ nantis pareigūnas. Be to, KAPITONUI BRAUNUI nepavy­ ko informuoti Pakrančių apsaugos valdybos apie svarbius įvy­ kio pokyčius, nors valdybos valdžia jo prašė, to reikalaujama ir pagal bendrąją pakrančių apsaugos politiką. Reikia pastebėti, kad nors KAPITONAS BRAUNAS prašė LEITENANTO RAJANO paskambinti į valdybą, bet iš esmės atšaukė tą įsaky­ mą nepatikrindamas, ar valdyba informuota, ar ne. 2. KONTRADMIROLAS ELISAS tuo metu neturėjo įga­ liojimų vadovauti, tad nenoriai davė patarimus, tačiau turėjo žinoti, kad KAPITONAS BRAUNAS ir LAIVO VADAS EUSTISAS jo pastabas vertina ne kaip patarimus, bet kaip įsakymus. Taip instruktuodamas tuos vyrus KONTRADMI­ ROLAS netinkamai peržengė vadovaujančio apygardos virši­ ninko valdžios privilegijos ribas. Be to, KONTRADMIRO­ LAS ELISAS instruktavo sudėtingais ir delikačiais akivaiz­ džios nacionalinės ir tarptautinės svarbos klausimais, prieš tai pats neįsigilinęs į nustatytą nacionalinę politiką. 3. LAIVO VADAS EUSTISAS nepritarė gautiems įsaky­ mams sugrąžinti perbėgėlį. Jei būtų turėjęs galimybę, LAIVO VADAS EUSTISAS būtų vengęs ar atsisakęs sugrąžinti per­ bėgėlį. LAIVO VADAS EUSTISAS pripažino gautų įsakymų galutinumą ir sugrąžino perbėgėlį tik tada, kai tapo akivaizdu, 458

G Ė D O S DIEN A

kad apygardos viršininko sprendimas nesvarstomas. Tokiomis aplinkybėmis LAIVO VADAS EUSTISAS negali būti kalti­ namas dėl sprendimo įsileisti į laivą sovietų įgulos narius ir su­ sigrąžinti perbėgėlį, jei šis eis savo noru. Kita vertus, negalima jam atleisti už nesugebėjimą paveikti arba pritaikyti užsienie­ čiams efektyvius apribojimus už drausmės pažeidimus Ameri­ kos kariniame laive. 4. Valstybės departamentas nepateikė pakrančių apsaugai pa­ tarimo, kaip tinkamai elgtis šio perbėgimo metu. Prie nesėk­ mingo rezultato prisidėjo ir nepatenkinama ryšių kokybė tarp šių dviejų valdybų. Tarptautiniai santykiai dėl valstybių statu­ so darosi vis sudėtingesni, todėl pakrančių apsaugos vadams ir komandoms būtina suteikti prieigą prie dabartinės Valstybės departamento politikos ir procedūrų, kad jie galėtų deramai atlikti savo, kaip valstybės jūrų įstatymų priežiūros valdybos atstovų, pareigas. 5. Pakrančių apsaugos ryšiai turėjo šių trūkumų: (a) pernelyg ilgi užlaikymai perduodant skubius operatyvinius pranešimus dėl įrangos gedimų, (b) labai svarbūs pokalbiai telefonu nebu­ vo patvirtinti raštiškais pranešimais, (c) neveikė Pakrančių ap­ saugos valdybos Taktikos ir navigacijos skyriaus įrašymų įran­ ga. Nors nepatvirtinta, tačiau efektyvesnės ryšių procedūros galėjo turėti įtakos incidento baigčiai. 459

ALG IS RUK Š ĖN A S

Re k o m e n d A

C IJ O

s

1. KAPITONĄ BRAUNĄ perduoti Aukščiausiajam karo teismui kaltinant pareigos nevykdymu dėl to, kad neinforma­ vo komendanto apie svarbius įvykio pokyčius, ir dėl nesugebė­ jimo išlaikyti perbėgėlio Vigilant laive, kol gaus valdžios nuro­ dymus. Pridedamas kaltinimų lapas. 2. KONTRADMIROLUI ELISUI už nurodymus ir pata­ rimus, kuriuos davė prieš tai pats neįsigilinęs į nustatytą na­ cionalinę politiką, reikalingą tinkamiems sprendimams, ir vadovaudamasis tik išankstine geros tvarkos ir disciplinos tar­ nyboje nuostata, pareikšti griežtą komendanto papeikimą, nu­ šalinti nuo vadovavimo ir paprašyti kuo greičiau atsistatydinti, kai tik leis jo sveikata, bet ne vėliau kaip 1971 m. sausio 31 d.; iki to laiko jam turi būti skiriamos pareigos, reikalaujančios minimalios atsakomybės. 3. LAIVO VADUI EUSTISUI pareikšti administracinį ko­ mendanto papeikimą už sovietų įgulos narių įleidimą į laivą pasiimti sovietų perbėgėlį ir nesugebėjimą paveikti arba pritai­ kyti efektyvius apribojimus; tuojau pat jį nušalinti nuo vado­ vavimo laivui Vigilant. 4. Operacijų valdyba turi pasitarti su Valstybės departamen­ tu ir ištirti tas sritis, kuriose pakrančių apsauga turėtų naudos gavusi detalių rekomendacijų dėl dabartinės Valstybės depar­ 460

G ĖD O S D IEN A

tamento politikos ir procedūrų. Be to, personalo skyrius su Valstybės departamentu turi pasitarti ir ištirti galimybes nau­ dingiau keistis informaciniais pranešimais tarp dviejų valdybų užpildant Valstybės departamento pareigūno orderį pakrančių apsaugoje ir sukuriant reguliariai palaikančio ryšį darbuotojo pareigas Valstybės departamentui priskirtam pakrančių apsau­ gos pareigūnui. 5. Nedelsiant sutvarkyti telefono pokalbių įrašymo įrangą Pakrančių apsaugos valdybos Taktikos ir navigacijos skyriuje, įdiegti automatinio įrašymo įrangą, o kvalifikuotiems inžinie­ riams patikrinti pakrančių apsaugos kateriui Vigilant kilusius komunikacijos sunkumus su viršininko kabinetu, pakrančių apsaugos pirmąja apygarda ir nustatyti, ką reikia (jeigu reikia) keisti. 6. Komendanto institucijai pateikti raštišką svarbių įsakymų ir nurodymų telefonų patvirtinimą.

Surinktos vyresnybėspozicija dėl kontradmirolo Viljamo B. Eliso R e k o m e n d a c ija i n r . 2 N e pr it a r t a

Nuspręsta, kad KONTRADMIROLAS ELISAS įstatymų nepažeidė; iš tiesų incidento metu jis nebuvo vadovaujančioje grandinėje. Vis dėlto jis davė patarimų, turinčių įsakymų galią, 461

ALGIS RUK Š ĖN A S

ir tvirtai, netgi užsispyręs laikėsi savo pozicijos nepaisydamas, jog jam pranešė, kad vyriausieji štabo pareigūnai nepritaria jo pozicijai, neatsižvelgė j faktą, kad patarimo buvo laukiama iš komendanto. Dėl jo veiksmų siūlomas griežtas baudžiama­ sis papeikimas, kad jo atsakomybė už veiksmus nebūtų men­ kesnė nei KAPITONO BRAUNO. Todėl raginu tarybą už nusižengimą tarnyboje pritaikyti tinkamą kaltinimą ar kalti­ nimus ir reikalavimus. Aš manau, kad tokius kaltinimus tu­ rėtų svarstyti karo teismas. Vis dėlto šiuo atveju, kaip ir KA­ PITONO BRAUNO atveju, abejonių dėl teismo rezultatų nedaug. KONTRADMIROLO ELISO veiksmai incidento metu rimtai pakenkė atliekančio pareigas karininko veterano įvaizdžiui. Dėl šios priežasties, jeigu KONTRADMIROLAS ELISAS pateiks atsistatydinimo prašymą, aš jj priimsiu ir neperduosiu kaltinimo ar kaltinimų teismui, bet pagal Vienin­ go karinio teisingumo kodekso* 15 straipsnį parašysiu griežtą baudžiamąjį papeikimą.

*Angį. Uniform Code of MilitaryJustice (UCMJ).

H PRIEDAS

Kontradmirolo Eliso apeliacija dėlgriežtopapeikimo ir sekretoriaus Volpės apeliacijos atmetimas 5812 1971 M. SAUSIO 29 D. Kas: Kontradmirolas Viljamas B. ELISAS 1437, USCG Kam: Transporto sekretoriui Per: JAVpakrančių apsaugos komendantą Tema: Apeliacija dėl 1970 m. gruodžio 23 d. JAV pakrančių apsaugos komendanto paskirtos nepagrįstos nuobau­ dos 1. Nuoroda (b) JAV pakrančių apsaugos komendanto admi­ rolo C. R. BENDERIO pagal Vieningo karinio teisingumo kodekso 15 straipsnį parašytas griežtas papeikimas, žemiau pasirašiusiojo gautas 1970 m. gruodžio 28 d. 16.00 vai. Bos­ tone, Masačūsetse. 463

ALGIS RUK Š ĖN A S

2. Šiame laiške per JAVpakrančių apsaugos komendantą patei­ kiamaapeliacijatransporto sekretoriuipagal Karo teismųvadovo (pat.) Vieningo karinio teisingumo kodekso 15 straipsnio 135 pastraipą ir pakrančių apsaugos priedą, 1969 (pat.). Komendan­ tas užtikrino, kad penkiolikos dienų terminas apeliacijoms iki 1971 m. sausio 7 d. bus pratęstas iki 1971 m. sausio 29 d. 3. Mano apeliacija grindžiama šiais argumentais: a. Papeikimo laiškas yra neaiškus ir nesuteikia tinkamos informacijos apie įvykdytą nusižengimą. b. Jeigu nusižengimas, kuriuo esu kaltinamas, atitinka 92 Vieningo karinio teisingumo straipsnį, t. y. nepaklu­ simas įsakymui ar taisyklei, nėra raštiškų įrodymų, kurie teisiškai pagrįstų nusižengimą. c. Papeikimo laiške nenurodoma, koks įstatymas pažeis­ tas. 4. Papeikimo laiško pradžioje rašoma: „...jūs pateikėte nuro­ dymus ir patarimus tokiu tonu, kuris, teigiama, nepalikęs abe­ jonių kapitonui BRAUNUI, kad iš jo reikalaujama būtent tokių veiksmų...“ (paryškinta). Su tokia išvada aš nesutinku. Svarstymo metu teigiau, kad taip kalbėjau siekdamas kapito­ nui BRAUNUI pasakyti, kaip būdamas tarnyboje elgčiausi aš. Taigi jis nutarė elgtis būtent taip, kaip aš jam sakiau. Papeiki­ mo laiške rašoma, kad aš kapitonui BRAUNUI įsakiau ir tikė­ jausi, jog mano įsakymas bus įvykdytas. Iš tiesų taip nebuvo. 464

G Ė D O S DIENA

5. Pagal baudžiamąjį papeikimą reikalaujama pareikšti nepa­ sitikėjimą, kaltinamasis (šiuo atveju aš) turėjo nusižengti Vie­ ningo karinio teisingumo įstatymams. Žiūrėti JAVjūreivystės karinio teisingumo* (JKT) vadovą ir Vieningo karinio teisin­ gumo įstatymo 15 straipsnį. Papeikimo laiške nenurodomi konkretūs pažeidimai, išdėstyti baudžiamuosiuose Vieningo karinio teisingumo įstatymo straipsniuose, nors pripažįstama, kad nebūtina cituoti konkretų baudžiamąjį straipsnį, tačiau sa­ vaime suprantama, jog nusižengimą sudarantys faktai turi būti aiškiai nurodomi, kad aš galėčiau įsitikinti, kokį nusižengimą padariau. Šiuo atveju papeikimas iš esmės turi daug trūkumų, nei aš, nei mano advokatai negali patvirtinti, koks baudžiama­ sis straipsnis buvo pažeistas. 6. Nepaisydamas anksčiau minėtų aplinkybių, manau, kad esu baudžiamas už Vieningo karinio teisingumo įstatymo 92 straipsnio pažeidimą, t. y. už įsakymo ar nurodymo pažeidi­ mą - JAV pakrančių apsaugos reglamento 13-3-4 straipsnio pažeidimą. Čia pateikiamas straipsnis: 13-3-4 Vadovavimo apygardai perdavimas A. Apygardos štabo viršininkas veikia kaip apygardos vadas, nebent komendanto įsakymu vadovavimo apy­ gardai pareigos perduodamos kitamkarininkui, kai vado *Angį. Judge Advocated Generals Corp (JAG). 465

ALGIS RUKŠĖNAS

vieta laisva, kai apygardos vado nėra apygardos štabe, kai jis išvykęs, serga ar atlieka laikinas pareigas už apygardos ribų, kai jis išvykęs adikti laikinų pareigų apygardoje ir yra toli nuo komunikavimo priemonių, susisiekimo paš­ tu galimybių ar išvyka trunka tiek, kad neleidžia apygar­ dos vadui tinkamai prižiūrėti apygardos. Sis straipsnis yra akivaizdus oficialus valdžios suteikimas štabo viršininkui, kad jis galėtų prisiimti apygardos vado pareigas, atsakomybę ir valdžią, kai šio nėra tarnyboje. Jame nenuma­ toma neleisti apygardos vadui duoti patarimų ar nurodymų einančiam apygardos vado pareigas, kai šis prašo patarimų ar nurodymų. Be to, atrodo aišku, kad kol nuolatinis apygardos vadas grįžta į tarnybą, visą valdžią, atsakomybę ir vadovavimą pakrančių apsaugai, pačiam apygardos vadui, perima štabo viršininkas. Reikia atkreipti dėmesį, kad mano išimtinį ben­ dravimą su kapitonu BRAUNU sudarė keturi telefono skam­ bučiai: vienas 13.18, kitas 15.20, dar vienas 18.38 ir paskuti­ nysis 19.30 vakaro. Visi skambučiai buvo inicijuoti kapitono BRAUNO ir nė vienas jų netruko ilgiau kaip penkias minu­ tes. Incidento metu aš neinicijavau telefono pokalbių. Teigti, kad pažeidžiau laikinojo apygardos viršininko, kuris pagal pa­ krančių apsaugos reglamento 13-3-4 pastraipą perėmė vado­ vavimą „...kol aš sirgau“, pareigą į išimtinę valdžios teisę, kaip tvirtinama papeikime, visiškai klaidinga ir neteisėta. Kaip kas nors gali peržengti kapitono BRAUNO valdžios ribas, kai jis 466

G Ė D O S DIENA

inicijavo keturis pokalbius telefonu ir prašė mano nuomonės bei rekomendacijų? Teigti, kad aš pagal baudžiamąją teisį at­ sakingas už duotą patarimą, kai jo buvo prašoma, yra tiesiog klaidinga ir nepagrįsta. 7. Šioje byloje svarbu peržiūrėti faktus ir įvertinti, kas iš tikrų­ jų įvyko. Neprieštarauju tyrimo tarybos išvadoms, kurios nesusijusios su manimi, kadangi taryba turėjo per griežtai ribotą laiką išklausyti daugybę liudijimų. Tačiau manau, kad vis dėlto taryba išvadose padarė klaidų, kurias aš nurodysiu. Tikrasis klausimas, ar aš nusižengiaupagal baudžiamąją teisę (žodžiai griežti, bet jais remiantis galima nuspręsti, ar baudžiamasis papeikimas pagrįstas) duodamas pata­ rimą ir nurodymus kapitonui BRAUNUI 1970 m. lap­ kričio 23 d. susiklosčiusiomis aplinkybėmis. . Norint nustatyti, ar aš nusižengiau pagal baudžiamąją teisę duodamas patarimą, čia pateikiami tiesiogiai susiję svarbūs duomenys. a. 1970 m. lapkričio 23 d. buvau namuose ir sveikau po 1970 m. lapkričio 4 d. adiktos operacijos, nors nebu­ vau gydomas vaistais, negalėjau išvykti iš namų ir pagal gydytojo nurodymus turėjau apsiriboti vienu nusileidi­ mu laiptais per dieną. b. Aš žinojau apie konferenciją ir jos pagrindą. 467

ALGIS RUKŠĖNAS

c. Kapitonas BRAUNAS paskambino man maždaug 13.18 ir papasakojo apie pranešimą iš Vigilant laivo. Aš jam pasakiau, kad jeigu žmogus perbėgs, mes iš esmės turime jį sugrąžinti, jis neprieštaravo. Kapitonas BRAU­ NAS taip pat sakė informavęs komendantą Vašingtone ir pasiuntęs Vigilant pranešimo kopiją komendantui. d. Kapitonas BRAUNAS dar kartą man paskambino 15.20 po pietų ir pranešė kalbėjęs su atsakingais pakran­ čių apsaugos valdybos pareigūnais. Jis nupasakojo jiems situaciją. Aš maniau, kad Vašingtonui apie mano spren­ dimąpranešta. Iš tiesų buvau tikras, kadviskas pranešama ataskaitose, kurių reikalauja pakrančių apsaugos direk­ tyvos, ypač apygardos komendanto institucijai 3123.11 ir 3123.3 (kopijos pridedamos). Juk tokios procedūros pirmojoje apygardoje yra įprastos. Tyrimo taryba reko­ mendavo, kad kapitonas BRAUNAS būtų teisiamas būtent dėl tos procedūros nevykdymo - nesugebėjimo Pakrančių apsaugos valdybai perduoti informacijos apie reikšmingus įvykio pokyčius. Jeigu būčiau davęs „įsaky­ mą“ sugrąžinti vyrą, toks įsakymas būtų reikšmingai pa­ keitęs įvykius, tačiau kapitonas BRAUNAS, matyt, apie šį faktą valdybai nepranešė. Aš tik galiu spėti, kad galbūt jis neinformavo valdybos apie mano požiūrį todėl, kad nepriėmė to kaip „įsakymo“ ir dar buvo nenusprendęs, kokių veiksmų reikia imtis. 468

G Ė D O S DIENA

e. Paskambinęs 15.20, kapitonas BRAUNAS man, deja, nepranešė apie gautą teisinį patarimą. Nors, tiesa, jis pranešė, kad personalas šiek tiek nesutarė, bet nepranešė, jog apygardos teisės pareigūnas atlikęsįvykio tyrimą pata­ rė jam, kad žmogų reikia laikyti ir perduoti Valstybės de­ partamentui arba imigracijos tarnybai. Kadangi aš buvau Bostono apygardos viršininkas, norėdamas prieštarauti apygardos teisininkui, visada prieš tai su juo pasikalbė­ davau. Tokiais atvejais, jeigu atkakliai laikydavausi savo sprendimo, jis paprastai pasiūlydavo dar pasitarti su Va­ šingtono teisininkais. Negaliu prisiminti nė vieno atvejo, susijusio su teisiniais reikalais, kad būčiau nepaklausęs jo patarimo, kai jis pranešdavo, jog jo nuomonė sutampa su Pakrančių apsaugos valdybos teisinio personalo nuo­ mone. Neabejoju, jei būčiau žinojęs jo rekomendacijas, būčiau liepęs kapitonui BRAUNUI pakviesti prie tele­ fono apygardos Teisės skyriaus viršininką FLANAGANĄ. Tada teisės skyriaus viršininkas FLANAGANAS būtų žinojęs, kad man apie įvykį pranešta. Jeigu būčiau nepaklusęs jo patarimui, jis būtų kapitonui BRAUNUI priminęs apie dabartinėse direktyvose esantį reikalavimą perduoti ataskaitą apie situaciją ir taip informuoti apy­ gardos valdybą apie numatomus įvykio sprendimus. f. Deja, kapitonas BRAUNAS lapkričio 23 d. teisės skyriaus viršininkui FLANAGANUI nepranešė, kad 469

ALGIS RUKŠĖNAS

kalbėjosi su manimi. Įrašai rodo, jogviršininko FLANAGANO požiūriu, kapitonas BRAUNAS priėmė tokį sprendimą, kokio buvo reikalaujama pagal cituotus nu­ rodymus. (Žiūrėti R-155,156 pažodinėje ataskaitoje.) g. Laivo vadas EUSTISAS 17.15 vai. paskambino man tik dėl to, kad negalėjo susisiekti nei su kapitonu BRAUNU, nei su trečiojo rango kapitonu KARIU. Aš nenorėjau atsakyti j skambutį, bet žinojau, kad laivo va­ dui EUSTISUI reikia patarimo, tuo metu jis neturėjo į ką kreiptis. 17.15 vai. išdėsčiau savo mintis kapitonui BRAUNUI; žinojau, kad jis kalbėjosi su Pakrančių ap­ saugos valdyba; žinių apie Vašingtono nurodymus ne­ turėjau, nes jeigu tokių būta, Gelbėjimo koordinavimo centro kontrolierius leitenantas RAJANAS turėjo apie juos žinoti. Kai kalbėjausi su laivo vadu EUSTISU, jis buvo trečiasis žmogus, dalyvavęs pokalbyje. Vis dėlto baigęs pokalbį liepiau leitenantui RAJANUI kuo sku­ biau susisiekti su kapitonu BRAUNU ir pranešti apie mano pokalbį su laivo vadu EUSTISU. Jis užtikrino, kad taip ir padarys. Aš aiškiai pasakiau jam pranešti ka­ pitonui BRAUNUI, nes suvokiau, kad tada įsiterpiau (mano nuomone, nenusižengdamas) tarp einančiojo apygardos viršininko pareigas ir vadovaujančio Vigilant laivui pareigūno. Manau, kad neturėjau kitos išeities, tik duoti patarimą. Vienintelis galimas protingas mano 470

G Ė D O S DIENA

sprendimas - atsisakyti patarti laivo vadui EUSTISUI, nes aš ne tarnyboje. Tačiau toks sprendimas man buvo ir yra nepriimtinas. Iš tiesų tai būtų apgailėtinas patyrusio pakrančių apsaugos karininko pasiaiškinimas - man pa­ skambina vienas mano laivų vadų ir prašo konsultacijos ar patarimo, o aš atsisakau su juo kalbėti, nes esu ne tar­ nyboje. Mano nuomone, kaltinimus man būtų galima pareikšti tokiu atveju, jeigu būčiau pasielgęs atvirkščiai. h. 18.38 man trečią kartą paskambino kapitonas BRAUNAS. Papasakojo žinąs, kad aš kalbėjausi su laivo vadu EUSTISU ir kad jis taip pat ką tik su juo kalbė­ jo. Kapitonas BRAUNAS papasakojo liepęs laivo vadui EUSTISUI laikyti perbėgėlį nuošaliai ir paprašyti sovie­ tų karininkų išeiti iš Vigilant, kad jis, kapitonas BRAU­ NAS, galėtų kreiptis į komendantą nurodymų. Jis papa­ sakojo man, jog komendantas suteikė informaciją tik ką daryti tada, jei žmogus šoktų į vandenį. Jis man nesakė, kad Pakrančių apsaugos valdyba aiškiai pareiškė norin­ ti gauti visą informaciją apie įvykius. Tąkart kapitonas BRAUNAS man nepapasakojo apie jokius esminius po­ kyčius nuo mūsų pokalbio 15.20 vai., išskyrus tai, kad bendravo su Pakrančių apsaugos valdyba, kuri nurodė, ką daryti, jeigu žmogus įšoktų į vandenį. i. Taigi, jeigu mano patarimus kapitonas BRAUNAS priėmė kaip „įsakymus“, vadinasi, jis prieštaravo tiems 471

ALGIS RUKŠĖNAS

„įsakymams“, kadangi kalbėdamas su laivo vadu EUSTISU tiksliai nurodė laikyti KUDIRKĄ nuošaliai ir pa­ prašyti sovietų karininkų grįžti į savo laivą. Laivo vadui EUSTISUI pasakė: „Šią situaciją turės išspręsti Valsty­ bės departamentas.“ (Tarybos ataskaita, 46 psl.) Be to, jis man teigė įvykdęs nurodymus. Taigi tuo metu kapito­ nas BRAUNAS naudojosi savo galiomis ir pareigomis, kurios buvo išvardytos cituotuose nuostatuose. j. 18.38 vai. patardamas kapitonui BRAUNUI aš ži­ nojau, kad: 1) Perbėgėlis buvo laive. 2) Kapitonas BRAUNAS po mūsų pokalbio 15.20 vai. nebesikalbėjo su Pakrančių apsaugos valdyba, kon­ krečiai su admirolu HAMONDU Vašingtone. 3) Pakrančių apsaugos valdyba kapitonui BRAU­ NUI tik davė patarimą, ką daryti, jeigu perbėgėlis įšoks į vandenį. 4) Perbėgėlis neįšoko į vandenį, tad komendanto pa­ tarimu nepasinaudota. 5) Kiek man žinoma, mano rekomenduotas veiksmų planas per ataskaitas apie situaciją ir/ar pokalbių tele­ fonu metu buvo perduotas Pakrančių apsaugos valdy­ bai Vašingtone admirolui HAMONDUI ir kapitonui DALGRENUI, jis buvo žinomas admirolui HAMON­ DUI ir jo personalui. 472

G Ė D O S DIENA

6) Pakrančių apsaugos valdyba neprieštaravo mano rekomendacijoms. Tuo metu man susidarė įspūdis, kad aplinkybės iš esmės nepa­ sikeitė, todėl nebuvo reikalo imtis kitokių veiksmų, nei reko­ mendavau iš pradžių. k. 19.30 vai. kapitonas BRAUNAS vėl man paskam­ bino. Jis teigė, kad laivo vadas EUSTISAS susirūpinęs dėl KUDIRKOS saugumo ir kadjis [laivo vadas EUSTI­ SAS] jaučia, jog jo gyvybei gresia pavojus. Be to, prane­ šė, kad tokios išvados padarytos remiantis KUDIRKOS pastabomis EUSTISUI. Tuo metu man atrodė visiškai logiška, kad žmogus, perbėgęs iš rusų laivo ir norintis likti Jungtinėse Valstijose, teigs, jog bijąs dėl savo gyvy­ bės, jeigu bus sugrąžintas. Taigi, vienintelis baimės dėl KUDIRKOS gyvybės ženklas buvo Vigilant laivo vado pareiškimas, grindžiamas paties KUDIRKOS pasisaky­ mais. Mano nuomone, visiškai suprantama, kad KU­ DIRKA teigė, jog jo gyvybė pavojuje. Dėl to nemačiau priežasties keisti savo anksčiau kapitonui BRAUNUI duoto patarimo. l. Po 19.30 įvykusio pokalbio telefonu daugiau jokių žinių negavau. Iš esmės, aš net nežinojau, kad perbėgėlį į sovietų laivą sugrąžins sovietų personalas. Be to, nieka­ da nepatariau mušti KUDIRKOS. Tokie veiksmai ne­ 473

ALGIS RU KŠĖNAS

leistini nei pakrančių apsaugai, nei sovietų personalui. Daugių daugiausia būčiau patvirtinęs reikiamas pakran­ čių apsaugas pajėgas suvaldyti KUDIRKĄ ir perduoti jį atgal į rusų laivo prieglobstį. 8. Aš suprantu, kad dauguma mano, jog mano patarimai buvo neteisingi. Vertinu jų nuomonę, bet vis dėlto manau, kad mano sprendimas, jog KUDIRKA turi būti grąžintas, buvo teisin­ gas. Sutinku, kad sprendimą dėl KUDIRKOS sugrąžinimo turėjo priimti Vašingtonas ir kad jo įgyvendinimas turėjo būti reguliuojamas. Kebliausia tai, kad, kiek man žinoma, Pakran­ čių apsaugos valdyba Vašingtone buvo informuota apie esamą situaciją ir mano požiūrį į ją, tačiau maždaug per septynias su puse valandos, t. y. nuo 13.00 vai. iki 19.30 vai., nepateikė jo­ kių kitokių patarimų, tik ką daryti, jeigu KUDIRKA įšoks į vandenį. Man atrodo, kad nesant Vašingtono sprendimo, Bos­ tonas pats turėjo nuspręsti, ką daryti. 9. Neatsižvelgiant į tai, ar mano požiūris ir rekomendacijos buvo teisingos, ar ne, tvirtinu, kad toks požiūris ir rekomen­ dacijų pateikimas 1970 m. lapkričio 23 d. buvusiomis aplin­ kybėmis nebuvo nusikalstamas aktas. Taigi prašau dar kartą persvarstyti pagal Vieningo karinio teisingumo kodekso 15 straipsnį pareikštą griežtą baudžiamąjį papeikimą. Kodekse teigiama, kad nuobauda gali būti skiriama už „... nusižengi­ mus...“, Vieningo karinio teisingumo kodekso 15a straipsnis, 10 USC §815. Pakrančių apsaugos priede prie Karo teismo vadovo 1969 (perž.) kalbama tik apie už „... nusižengimus...“ 474

G Ė D O S DIENA

skiriamas nuobaudas. Žiūrėti §0101a, pakrančių apsaugos priedas prie Karo teismo vadovo 1969 (perž.). Taip pat JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo vadovo §0101a. Todėl griežtas baudžiamasis papeikimas mano atveju gali būti skiriamas tik tada, jeigu kapitonui BRAUNUI mano pateiktos rekomen­ dacijos ir patarimai buvo nusikalstami. Tačiau aš manau, kad mano elgesys nebuvo nusikalstamas. 10. Manau, kad kiekvienas JAV laivyno pareigūnas, susidūręs su tokia situacija ir nesulaukęs Vašingtono patarimo (tokio patarimo negavo nei kapitonas BRAUNAS, nei aš) padarytų tokią pačią išvadą. Taip teigiu remdamasis JAV laivyno nuos­ tatuose esančiu § 0621 straipsniu, kuris teigia: § 0621 Prieglobsčio užtikrinimas Politinių ir kitų pabėgėlių teisė į prieglobstį grin­ džiama tarptautine teise. Šalyse, kuriose, deja, dažni maištai, nuolatinis vyriausybės nestabilumas, taikomos prieglobsčio užtikrinimo sankcijos; bet netgi tokių šalių vandenyse pareigūnai turi atsisakyti suteikti prieglobstį, išskyrus ypatingus ar išskirtinius atvejus, kai reikalauja žmogiškumo interesai, kai pabėgėlį persekioja minia. Pareigūnai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekviečia pa­ bėgėlių priimti prieglobstį (Paryškinta). Tiesa, kad teisininkas studijuodamas § 0621 straipsnį, ko gero, suvoks, jog jame kalbama tik apie diplomatinį prieglobstį, bet pripažįstu, kadjoks kitas jūroje plaukiojantis pareigūnas, net ir 475

ALGIS R UKŠ ĖNAS

turintis ilgametės patirties, skirtumo neras. Tiesą sakant, ma­ nau, kad ir dauguma teisininkų nematytų skirtumo, nes neturi patirties tarptautinėje teisėje. Šiuo atžvilgiu mano nuojautą dar labiau sustiprina JAV laivyno tarptautinės teisės skyriaus komentarai 1970 m. gruodžio 2 d. pasirašytame memorandu­ me praėjus devynioms dienoms nuo KUDIRKOS incidento. Tame memorandume tarptautinės Teisės skyrius teigia, kad § 0621 yra vienintelis nurodymas šioje srityje, bet jis „nepa­ kankamas“, ir kad „...jeigu jis nebus pataisytas, įmanoma, jog laivyno pareigūnas dėl neteisingai pritaikytų laivyno nuostatų gali klaidingai atsakyti politinį ar teritorinį prieglobstį“. Tame pačiame dokumente teigiama:

•

„Dėl § 0621straipsnio negebėjimo paaiškinti teritori­ nio / politinio prieglobsčio klausimų, jis turi būti pataisy­ taspakeičiant nurodymus, kad laivynopareigūnai nebūtų klaidinami.“{Paryškinta). Žiūrėti 1970 m. gruodžio 2 d. memorandumą Aukščiausiojo teismo teisėjui. Tema: Dėl prieglobsčio, kurį turi užtikrinti laivyno tarnybos pareigūnai. (Kopija pridedama).

11. Skubu pridurti, kad patardamas kapitonui BRAUNUI nežinojau apie JAV laivyno nuostatus. Cituoju tą nuostatą ir JAV laivyno memorandumą tik dėl to, jog noriu parodyti, kad mano požiūris, patarimai ir rekomendacijos neišsiskyrė iš veiksmų, kurių imtųsi kiekvienas laivyno vadas, ir jie nėra to­ kie smerktini, kad būtų nusikalstami. 476

G Ė D O S DIENA

12. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad rytiniame Sent Luiso laikraš­ tyje Post-Dispatch 1970 m. gruodžio 17 d. cituojami buvusio valstybės sekretoriaus Dino Ačesono žodžiai, jog nepaisant to, kas priėmė sprendimą, KUDIRKA turėjo būti sugrąžintas. Pri­ dedu laikraščio straipsnį. Aš nesiekiu išsiaiškinti, ar vertindamas situaciją jis teisus, ar ne. Tik atkreipiu dėmesį į faktą, kad buvęs valstybės sekretorius mano, jog KUDIRKA turėjo būti sugrą­ žintas, tai reiškia, kad mano požiūris, patarimai ir nurodymai nebuvo tokie smerktini, jog būtų vertinami kaip nusikalstami. 13. Apibendrinant reikia pasakyti, kad didžiausia mano kal­ tė - klaidingas vertinimas. Tokių klaidų praeityje padariau aš ir kiti, kuriems buvo suteikta atsakomybė ir pasitikėjimas. Manau, kad tokių klaidų bus ir ateityje, jų padarys ne tik karo vadai, bet ir aukšti valdžios pareigūnai, atsakingi darbuotojai ir juridinės vyriausybės šakos. Praeityje tokių klaidų pada­ rę pareigūnai nesulaukė baudžiamųjų sankcijų - ypač jeigu jų veiksmai neatnešė jiems asmeninės naudos. Aš tik prašau, kad mane vertintų pagal tuos pačius standartus. Jeigu mano atveju skiriamas griežtas baudžiamasis papeikimas, vadinasi, kariniams pareigūnams taikomas visiškai kitoks teisingumas nei kitiems JAV vyriausybės personalo nariams, nesvarbu, ar jie atstovauja įstatymams leidžiančiosios, teisminės ar vykdo­ mosios valdžios šakose. Todėl sieksiu išsiaiškinti, ar dėl šio in­ cidento kam nors iš Valstybės departamento personalo buvo paskirta nuobauda. 477

ALGIS RUKŠĖNAS

14. Dėl išvardytų priežasčių prašau, kad man paskirta bausmė būtų anuliuota ir kad baudžiamasis griežtas papeikimas būtų išbrauktas iš mano karinių įrašų, nepaisant to, jogpo trisdešimt ketverių su puse metų aktyvios tarnybos pakrančių apsaugoje 1971 m. sausio 31d. atsistatydinu likus penkiems mėnesiams iki planinio išėjimo į pensiją. Pagarbiai V. B. ELISAS Pridedama: 1) COMDTINST3123.il 2) COMDTINST3123.3C 3) 1970 m. gruodžio 2 d. memorandumas 4) Sent Luiso laikraščio Post-Dispatch 1970 m. gruodžio 17 d. straipsnio kopija. Transporto sekretorius KONTRADM. Viljamui B. Elisui 1437, USCG Pašto dėžutė Akasvilis, Konektikutas Brangus admirole Elisai, atidžiai išnagrinėjau jūsų sausio 29 d. apeliaciją dėl 1970 m. gruodžio 23 d. pareikšto griežto papeikimo. Taip pat gavau patarimą iš generalinio konsulo, kadangi pagal 15 straipsnį turiu tam leidimą. Darau išvadą, kad griežtą papeikimą patvir­ 478

G Ė D O S DIENA

tina tyrimo tarybos įrašai ir kad jums buvo pranešta apie nu­ sižengimus, kurie išdėstyti papeikime - Vieningo teisingumo kodekso 92 straipsnio pažeidimai. Įrašas patvirtina, kad jūsų patarimas einančiam apygardos vado pareigas karininkui buvo duotas ir priimtas kaip koman­ da, o ne konsultacija tuo metu, kai jūs nebuvote tarnyboje ir todėl negalėjote prisiimti atsakomybės už pakrančių apsaugos veiksmus. Todėl pažeisdamas tarnybos taisykles jūs panaudo­ jote savo valdžią suvaržydamas teisėtai paskirtos valdžios įga­ liojimus. Taigi jūsų apeliacija atmetama. Nuoširdžiai, /p/ Džonas Volpė

I PRIEDAS

Lietuviojūreivio Simo Kudirkos bandymaspabėgti Kongresopakomitečio ataskaita Valstybės departamento organizacijoms ir Užsienio reikalų komiteto užsienio operacijoms IŠVADOS

Admirolas Elisas ir kapitonas Braunas apsiėjo be karo teis­ mo procedūrų, jiems buvo leista atsistatydinti. Belieka tik spėlioti, ar teismas būtų nustatęs, kad vieno ar abiejų veiksmai pasireiškė aplaidumu, ir būtų vyriausybei sutaupęs jų atsistaty­ dinimo išlaidas. Jų santykiai šio incidento metu yra vadovavimo pamoka. Karininkas yra arba nėra vadovavimo grandinėje. Lapkričio 23 d. admirolo Eliso joje nebuvo ir jis tai žinojo. Kapitonas Braunas irgi žinojo. Jo atsakomybė vadovauti buvo ne mažesnė nei admirolo Eliso atsakomybė neįsiterpti net tada, kai buvo 480

G Ė D O S DIENA

prašoma patarimo. Admirolas Elisas greitai pamiršo skirtumą tarp patarimo ir įsakymo. Dar svarbiau, jis davė patarimus ir įsakymus dėl tokios politikos, apie kurią nieko nežinojo ir jam tai nerūpėjo. Jis nepaskatino kapitono Brauno kreiptis pata­ rimo į valdybą. Vienu metu kapitonas Braunas dvejojo, ką daryti. 18.00 vai. kalbėdamas telefonu su leitenantu Rajanu pasakė: „Klausyk, manau, kad galbūt geriau palikti tą vyruką Vigilant laive ir liepti laivui plaukti į Niu Bedfordą.“ Admiro­ las Elisas jį atgrasė nuo to. Kapitonas Braunas nepasitikėjo savo personalo patarimu ir nepaisė įsakymo pranešti valdybai, jeigu perbėgėlis atsidurtų laive. Jis žinojo, kad eina pavojingu keliu, bet nekreipė dėme­ sio. 19.25 vai. pokalbio su leitenantu Rajanu metu buvo tokių pastabų: BRAUNAS. Koks bjaurus darbas. RAJANAS. O jis [laivo vadas Eustisas] įklimpo iki ausų. BRAUNAS. Ne, ne neįklimpo. RAJANAS. Na, galbūt jūs įklimpote, aš nežinau. BRAUNAS. Patikėk, mano mielas bičiuli. RAJANAS. Taip. BRAUNAS. Ei, a, ar tu moki megzti? RAJANAS. Megzti ? BRAUNAS. Taip. 481

ALGIS RUKŠĖNAS

BRAUNAS. M-e-g-z-t-i. RAJANAS. Ne, sere. BRAUNAS. Ko gero, vertėtų pasimokyti. RAJANAS. Aš turėjau omenyje... BRAUNAS. Vienaip ar kitaip, aš jau baigiu trisdešim­ tį [turėdamas omenyje savo tarnybos metus, dėl išėjimo j pensiją]. Kitaip tariant, jis teigė: „Aš jau viską padariau. O kas man darbo kiti žmonės.“Jeigu jo požiūris būdingas daugeliui aukš­ tų pakrančių apsaugos pareigūnų, Dieve, gelbėk Ameriką. Laivo vadas Eustisas pakliuvo j nepalankią padėtį. Jam buvo įsakyta naudoti jėgą, bet vengti incidento. Vigilant laive buvo neišvengta nei vieno, nei kito. Išreikšdamas savo požiūrį į oficialiosios tyrimo tarybos ataskaitą pakrančių apsaugos komendantas admirolas Bende­ ris pastebėjo, kad „ryžtingesnį Pakrančių apsaugos valdybos veiksmai galėjo pakeisti incidento eigą. Tiksliau, Pakrančių apsaugos valdyba galėjo reikalauti tikslesnių Valstybės depar­ tamento nurodymų.“Jis galėjo pridurti, kad valdyba turėjo pri­ imti pirminį sprendimą (joje yra teisinis personalas) ir atka­ kliau siekti ryšio su Bostonu. Vietoj įprasto pranešimo „infor­ muokite mus“, aiškus nurodymas nesugrąžinti perbėgėlio, kol nebus valdybos įsakymo, būtų užkirtęs kelią incidentui - tu­ rint omenyje tai, kad valdyba buvo viršesnė už admirolą Elisą. 482

G Ė D O S DIENA

Valstybės departamento požiūris taip pat buvo atsainus. Kas dėl Pakrančių apsaugos valdybos, tokiomis aplinkybėmis jai skubiai nereikėjo detalios informacijos, kad žinotų JAV už­ sienio politiką. Nesvarbu, ar perbėgėlis atkeliautų oru ar van­ deniu, politika nesikeičia. Perskaičius daugybę pranešimų apie Kudirkos įvykį išryškė­ ja ne tik agresyvių veiksmų, bet ir anglų kalbos pagrindų kursų ir pakrančių apsaugai, ir Valstybės departamentui poreikis. Paskutinis klausimas. Mes, kaip valstybė, didžiuojamės ir pasitikime savo įmantria ryšių įranga. Jeigu lapkričio 23 d. buvo pademonstruotas jos efektyvumas, verčiau galvokime apie dūmų signalus ar pašto karvelius. Pa p il d o m o s n u o m o n ė s

Jeigu iš esmės pritariame pakomitečio ataskaitai dėl Kudir­ kos atvejo, nenorime pritarti subjektyviems admirolo Eliso ir kapitono Brauno tvirtinimams. Mes manome, kad šiems pa­ reigūnams priklauso svarbiausia atsakomybės dalis už siaubin­ gai nevykusius veiksmus įvykio metu, bet neketiname speku­ liatyviai vertinti jų motyvų. E Bredfordas Morsas (R Bradford Morse) Viljamas S. Mailjardas (William S. Mailliard) Vernonas V. Tomsonas (Vernon W. Thomson)

Išnašos

Įžanga 1. Informaciją apie sovietų laivyno operacijas ir Naujosios An­ glijos žvejybos pramonę pateikė Nacionalinės jūrų žvejybos tar­ nybos (NJZT) asocijuotas direktorius Glosteryje, Masačūsetse, Viljamas Gordonas; Niu Bedfordo prekiautojų jūrų gėrybėmis asociacijos atsakingasis direktorius Hovardas Nikersonas ir Niu Bedfordo jūrų gėrybių gamintojų asociacijos prezidentas Rober­ tas Briezė. Taip pat buvo naudinga Džono D. Hebrono (John D. Hebron) knyga Communist Ships and Shipping {1962) („Komu­ nistų laivai ir laivyba“) ir Niu Bedfordo Standard-Times straips­ niai apie žvejybą ir žvejybos įmones. 2. Boston Evening Globe, 1971 m. liepos 13 d. 3. The Standard-Times, 1967 m. lapkričio 25 d. 4. The Standard-Times, 1966 m. gegužės 16 d. Dėl sovietų šnipi­ nėjimo veiklos taip pat žr. 1969 m. vasario 9 - 10 d. 1skyrius 1. „Operation Keelhaul“ projektą sankcionavo Amerikos, Brita­ nijos ir Švedijos vyriausybės. Apie sąjungininkų elgesio aspektą tuojau po Antrojo pasaulinio karo kalbama labai mažai. Primyg­ tinai reikalaujant Josifui Stalinui sąjungininkai sovietams grąži­ no tūkstančius pabėgėlių, daugumai jų grėsė sušaudymas. Šimtai 487

ALGIS RUKŠĖNAS

žmonių, užuot grįžę atgal, nusižudė. Kongresmenas Džonas Ešbrukas (John Ashbrook), respublikonas iš Ohajo, iki pat 1972 metų (92-ojo Kongreso, pirmoji sesija) bandė inicijuoti visų „Operation Keelhaul“ aspektų paviešinimą, tačiau nesėkmingai. Vyriausybė atsisako paskelbti tuos dokumentus, nors jau baigėsi dvidešimt penkerių metų senaties terminas, teigdama, kadjai rei­ kalingas britų pritarimas, kurie taip pat atsisako viešinti su opera­ cija susijusius dokumentus. 2. Susitikimo vieta turėjo būti tarptautiniuose vandenyse. Jei oro sąlygos būtų nepalankios, sovietai turėjo būti palydėti į saugią švartavimosi vietą arčiau kranto. Juos vėliau iš teritorinių vande­ nų išlydėjo Vigilant „pagal ilgalaikę praktiką“ taip teigiama Pa­ krančių apsaugos spaudos pranešime (C priedas). Pranešimas apie laivų susitikimo vietą: Lapkričio 11d. gautas pranešimas. Siūloma susitikti lapkri­ čio 23 d. prie ryškiai balto plūduro, 9 mylios į pietus nuo Gei Hedo, Martos Vynuogyne: 70° 51' vakarų ilgumos, 41° 12' šiaurės platumos ETA 10:30, 4:30 GPM*. Grupė išvyks iš laivo tą pačią dieną. Pakrančių apsaugos kateris Vigilant WMEC-617 perkels 7-8 žmonių grupę, kurioje bus JAV delegacijos vadovas, asocijuotas regiono direk­ torius Bilas Gordonas. Vigilant budės ties 2 182 MHZ ir FM-16kanalu, Jeigu oro sąlygos trukdytų įlipti į kitą laivą, susitikimo vieta bus perkelta į Martos Vynuogyno prie­ dangą. Stebėtojai taip pat nori apžiūrėti kelis tralerius. Norisas Regiono direktorius *GPM - General Plan Map (Bendrojo plano žemėlapis). 488

G Ė D O S DIENA

3. Oficiali Pakrančių apsaugos tyrimo taryba, BoardExxibit 18: „Captain Fletcher W. Brown, Jr., Acting Commander, First Co­ ast Guard District, letter 5921 of 5 November 1970 to Mr. Rus­ sel T. Norris reporting the participation of the USCGS VIGI­ LANT in the Fisheries meeting (Kapitono Flečerio V. Brauno, einančio pakrančių apsaugos pirmosios apygardos vado pareigas, 1970 m. lapkričio 5 d. laiškas 5921 ponui Raselui T. Norisui, kuriame pranešama apie JAVPAK Vigilant dalyvavimą žvejybos įmonių susitikime).“ 4. Laiškas pridedamas kaip dalis įrašo Hearings before the Subcommitee on State Department Organization and Foreign Ope­ rations of the Committee on Foreign Affairs, House of Repre­ sentatives - Attempted Defection by Lithuanian Seaman Simas Kudirką, 33-34 p. (toliau - Hearings). 3 skyrius 1. Zabielos pavardė iškilo į dienos šviesą liudijimo apie Kudir­ kos „išdavystę“ metu Lietuvoje praėjus šešiems mėnesiams nuo incidento. Liudijimas buvo slapta gautas iš Anatolio Subo, kuris paskelbė jį 1971 m. rugpjūčio 1 d. savo straipsnyje Washington Post. Nors straipsnyje jis nemini Zabielos, bet saugumiečio pa­ vardė randama kopijose, kurias paskelbė samizdat, literatūrinis sovietų pogrindis. Zr. PPC Nr. 679 (Einamųjų įvykių kronika): „Samizdat užrašai lietuvio Kudirkos teisme Vilniuje 1971 m. gegužės 17-20 d. (be vietos ir datos, bet tikriausiai Vilnius po 1971 m. gegužės 5 d.).“ 489

ALGIS RUKŠ ĖNAS

5 skyrius 1. Lietuvos įvykiai Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo puikiai aprašyti profesoriausV. StenlioVardžio (V. StanyVardy) (red.) kny­ goje Lithuania Under the Soviets, Portrait ofaNation 1940-1965 {Lietuva sovietų valdžioje. Tautosportretas 1940-1965), 1965. 2. Kudirkos pažiūros ir jam šiame skyriuje priskiriamos citatos randamos PPC Nr. 679 (Einamųjų įvykių kronika). Samizdat užrašai lietuvio Kudirkos teisme Vilniuje 1971 m. gegužės 1720 d. (be vietos ir datos, bet tikriausiai Vilnius po 1971 m. gegu­ žės 5 d.).“ Anatolio Subo straipsnis, kuriame cituojamas Kudir­ kos liudijimas, yra 1971 m. rugpjūčio 1d. Washington Post 1p. ir 1971 m. rugpjūčio 7 d. Boston Globe 1p. 3. 1939 m. spalio 11d. NKVD komisaro pavaduotojo generolo Ivano Serovo pasirašytas įsakymas Nr. 001223 - likus metams iki faktinės sovietų okupacijos Baltijos šalyse - ragino masiniams va­ lymams nuo „socialiai pavojingų elementų nepaisant konkrečių duomenų apie jų antisovietines pažiūras“. (Paryškinta originale.) Dokumento kopijaLithuanian Bulletin, 4:17-35 (1946 m. sau­ sis). 4. Aš ypač dėkingas už pasakojimą apie sovietų laivyno gyvenimą panelei Dainai Palenai (Daina Palena) iš Bostono, ji seniau pri­ klausė sovietų laivynui Rygoje, Latvijoje, o 1969 metais pabėgo į Jungtines Valstijas. Tiesą sakant, ji bandė nusižudyti išgėrusi tablečių, bet iš laivo buvo skubiai nugabenta į Stateno salos ligo­ ninę, kurioje budėjo gydytojas buvęs pabėgėlis iš Latvijos. Jungti­ nėse Valstijose leidžiama skubiais atvejais ligonius iš užsienio lai­ 490

G Ė D O S DIENA

vų nugabenti į krantą gydyti. Panelei Palenai atsigavus iš komos, gydytojas su ja pasikalbėjo, ji paprašė politinio prieglobsčio ir jį gavo. Laukdamas nurodymų išJAV imigracijos tarnybų gydyto­ jas pasitelkė visokias medicinines gudrybes, kad apsaugotų mo­ terį nuo sovietų funkcionierių, kurie iš sovietų misijos Niujorke atvyko jos reikalauti. 5. Vytautas Miniotas, sovietų Lietuvos žurnalistas, parengė straipsnį JAVleidžiamam sovietinės pakraipos laikraščiui Laisvė (1971 m. kovo 5 ir 9 d.). Sovietų Sąjungos spaudoje apie Kudirką neužsiminta nė žodeliu. 6. Tėvas ir sūnus buvo keturiasdešimt šešerių Pranas Bražinskas ir penkiolikmetis Algirdas. Apsiginklavę jie įsėdo į Aeroflot lėk­ tuvą, skrendantį į Batumį šalia Turkijos sienos, ir nukreipė jį į Turkijos miestą prie Juodosios jūros Trabzoną. Per grumtynes pilotas, norėdamas išmušti užgrobėjus, iš pusiausvyros pakreipė lėktuvą, vyresnysis Bražinskas nušovė stiuardesę. Vėliau jis tvirti­ no, kad tai nelaimingas atsitikimas dėl smarkių lėktuvo manevrų. Rašant šią knygą, Turkijoje vyko tėvo ir sūnaus teismo procesas dėl šaudymo. Sovietai reikalauja sugrąžinti Bražinską su sūnumi. Lapkričio 9 d. lietuvių pora Vytautas ir Gražina Simokaičiai bandė prievarta nukreipti lėktuvą į Švediją, bet jiems sutrukdyta. Trisdešimt ketverių Simokaičiui buvo paskirta mirties bausmė, o jo nėščiai žmonai, kaip bendrininkei, treji metai kalėjimo. Gruo­ džio mėnesį Jungtinėse Valstijose paplitę protestai paskatino sovietus sumažinti bausmę iki penkiolikos metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Simokaitis atsisakė malonės, nes jie su žmona buvo su­ sitarę arba pabėgti nuo sovietų, arba mirti. 491

ALGIS RUKŠĖNAS

Anksčiau - birželio mėnesį - Leningrade buvo suimti 11 Baltijos žydų, kurie planavo užgrobti lėktuvą ir per Švediją pa­ bėgti į Izraelį. Dviem disidentams buvo paskirta mirties bausmė, bet pasaulinio masto protestai, tarp jų ir popiežiaus Pauliaus VI kreipimasis, paskatino sovietus sumažinti bausmę iki penkioli­ kos metų darbo lageriuose. Kiti devyni taip pat gavo penkiolika metų sunkiųjų darbų. 6 skyrius 1. Interviu su kapitonu Braunu, 1971 m. gegužės 25 d. ir 1972 m. birželio 22 d., Glosteris, Masačūsetsas. įrašai yraknygos autoriaus nuosavybė. Kapitono Brauno liudijimas įrašytas VerbatimRecord ofthe Proceedings Conducted at The Transportation Systems Cen­ ter; Cambridge, Mass. 1-4 December, 1970, p. 241 (toliau Pro­ ceedings, Cambridge). Admirolo Hamondo liudijimas įrašytas Verbatim Record ofthe Proceedings Conducted at U.S. Coast Gu­ ard Headquaters, Washington, D.C., 8-10 December, p. 3 ir 112 (toliau Proceedings, Washington). 2. Papildomai prie kapitono Brauno prisiminimų ir jo liudiji­ mo tarybai, pokalbis atkurtas remiantis admirolo Eliso prisi­ minimais, kai kalbėjausi su juo Beverlyje, Masačūsetse, 1971 m. birželio 18 d. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. Taip pat jo liudijimas tarybai: Proceedings, Cambridge, 260 p.; Proceedings, Washington, 283p. 3. Karininkų liudijimai Proceedings, Cambridge: Trečiojo rango kapitonas Flanaganas, 147 p., trečiojo rango kapitonas Karis, 159 p. ir kapitonas Merfis, 186 p. ‘4 9 2

G Ė D O S DIENA

Kapitonas Braunas pokalbiuose tvirtino, kad visi keturi parei­ gūnai, įskaitant jį, sutarė, jog perbėgėlio grąžinti nereikia. 4. Nė vienas pareigūnas apie tai Oficialiajai tyrimo tarybai nepa­ pasakojo, bet admirolas Elisas interviu metu pasakė, kad Braunas apie tai minėjo kalbantis telefonu. 7 skyrius 1. Kapitono Dalgreno liudijimus galima rasti Proceedings, Was­ hington, 67 p. 2. Kapitono Vebo liudijimus galima rasti Proceedings, Washing­ ton, 163 p. 3. Leitenanto Silmano (Seelman) pasakojimas yra Senato pako­ mitečio Hearings, 97p. 9 skyrius 1. Oficiali pakrančių apsaugos tyrimo taryba, Board Exibit 30: „Stipulation of Testimony by Commander Smith, USCG, First Coast Guard District Communications Officer? 10 skyrius 1. Interviu su admirolu Elisu. 1971 m. birželio 18 d., Beverks, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Edvardo Kilhamo liudijimus galima rasti Proceedings, Was­ hington, 200p. 493

ALGIS RUKŠ ĖNAS

11 skyrius 1. Admirolo Hamondo siūlymas kapitonui Braunui pasakyti rusams, kad perbėgėlis paimtas „medicininiam gydymui“ ir Kilhamo ankstesnis pareiškimas kapitonui Dalgrenui, kad Kudirka išgelbėtas kaip „išsekęs jūreivis“, yra žodžių žaismas (ginčas dėl žodžių). Anot garsaus tarptautinės teisės profesoriaus, Vigilant incidento metu dirbusio Kariniame jūrų laivyno koledže, Luiso E E. Goldžio (Louis R E. Goldie), tie žodžių žaidimai peraugo į teisinį detektyvą. Naval War College Review (1971 m. gegužė) straipsnyje, pavadintame „Legal Aspects of the Refusal of Asy­ lum by U.S. Coast Guard on 23 November 1970 (Teisiniai JAV pakrančių apsaugos 1970 m. lapkričio 23 d. prieglobsčio nesutei­ kimo aspektai“, Goldis pateikė aštrų klausimą: „Kaip Kudirkos, išsekusio jūreivio, būklė galėjo pagerėti, jei jis būtų tapęs politi­ niu pabėgėliu?“, p. 37 2. Proceedings, Cambridge, 249 p. ir Proceedings, Washington, 41 p. 13 skyrius 1. Vyresniojo kapitono padėjėjo leitenanto Pakoso 1972 m. rug­ sėjo 13 d. korespondencija yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Leitenanto Lundbergo pasakojimas apie pokalbį Vigilant ka­ teryje, 1971 m. balandžio 5 ir 12 d. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 3. Oficiali Pakrančių apsaugos tyrimo taryba, Board Exhibit 46: „Transcript of all telephone conversations recorded in RCC Bos­ 494

G Ė D O S DIENA

ton from 1704 to 2046, 23 November 1970 along with seven additional pages for a total of forty-seven pages running up to 2329" (Bostono gelbėjimo koordinavimo centro įrašyti telefono pokalbiai 1970 m. lapkričio 23 d. nuo 17.04 iki 20.46 ir dar 7 puslapiai, iš viso keturiasdešimt septyni puslapiai iki 23.29). 14 skyrius 1. Laivo vado Eustiso ataskaita apie pokalbį su Kudirką, 1971 m. gegužės 10 d ir 1972 m. birželio 20 d., Gubernatoriaus sala. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 15 skyrius 1. Interviu su kapitonu Braunu, 1971 m. gegužės 25 d., Glosteris, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 16 skyrius 1. Sis pokalbis telefonu neįrašytas, nes nebuvo nukreiptas per Gelbėjimo koordinavimo centrą. Jis atkurtas pagal interviu su admirolu Elisu ir kapitonu Braunu ir pagal jų liudijimus tyrimo tarybai. 2. Interviu su Bobų Kouto 1971 m. kovo 15 d. Niu Bedforde. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 3. Vien faktas, kad Kudirka buvo lietuvis, jo prašymui prieglobs­ čio suteikė svarumo. Kadangi Jungtinės Valstijos nepritarė Balti­ 495

ALGIS RUKŠĖNAS

jos valstybių aneksijai (žr. United States Departament of State, Status of World's Nations, Geographic Bulletin No. 2, 1969, p. In), jos nepripažino ir Sovietų Sąjungos valdžios Lietuvos pilie­ čiams. Kai Kudirka išsilaisvino iš sovietų kontrolės, Jungtinių Valstijų akimis, jie teoriškai negalėjo reikalauti jo sugrįžti. Atlis Gralas Madsenas (Atle Grahl Madsen) veikale The Status of Refugees in International Law (.Pabėgėlių statusas tarptautinė­ je teisėje) rašo: „...negalima tikėtis asmens lojalumo ar ištikimybės tos valstybės vyriausybei, kuri aneksavo jo tėvynę, nesvarbu, ar tai karo {pralaimėjimo) pasekmė, karo grėsmė, ar, visų manymu, savanoriška Anschluss (sąjunga - vert. past.)... Kelios skirtingos žmonių grupės atsisako paklusti naujiems režimams savo šalyje ir todėl tie žmonės buvo pripažinti pabėgėliais. Pirmaisiais pokario metais šimtai tūkstančių baltų (estų, latvių ir lietuvių), lenkų ir žmonių iš Rytų Europos valstybių, kurie buvo už sovietų domi­ navimo ribų arbajiems pavyko iš ten ištrūkti, atsisakė grįžti į gim­ tąsias šalis ir pagal Tarptautinės pabėgėlių organizacijos nuosta­ tus buvo pripažinti pabėgėliais.“, 78, 85,259 p. 18 skyrius 1. Žr. Obolenskio liudijimą Hearings, 151 p. 19 skyrius 1. 1910 m. Prancūzijoje, Marselyje, įvyko incidentas, vėliau per­ duotas svarstyti Nuolatiniam tarptautinio arbitražo teismui Ha­ goje ir tarptautinėje teisėje patvirtino priimančiosios valstybės 496

G Ė D O S DIENA

teritorinį vientisumą. Nors to incidento detalės skyrėsi nuo Vigu lant atvejo, jos iliustravo principą, kurį pritaikė laivo vadas Eustisas, gavęs raštelį, kuriame Kudirka buvo kaltinamas vagyste. Britanijos valdžia iš Anglijos į Indiją gabeno indų revoliuci­ onierių Vinjaką Damadorą Savarkarą (Vinjak Damador Savarkar), kaltinamą „kurstymu nužudyti“. Laivas turėjo stabtelėti Marselyje, tuo metu Savarkaras pabėgo, o Britanijos valdžia tu­ rėjo prašyti Prancūzijos valdžios pagalbos Marselyje. Savarkaras pabėgo, išplaukė į krantą, bėgantį prieplauka jį sulaikė prancūzų policijos pareigūnas (brigados vadas). Britai paprašė sugrąžinti Savarkarą, prancūzų pareigūnas, ne­ pasitaręs su aukštesne valdžia, pakluso. Sužinojusi apie įvykį Prancūzijos vyriausybė dėl indo sugrąži­ nimo pateikė protestą Nuolatiniam tarptautinio arbitražo teis­ mui, teigdama, kad buvo pažeistas Prancūzijos teritorinis vienti­ sumas, ir pareikalavo sugrąžinti Savarkarą Prancūzijos kontrolei. Teismas priėmė sprendimą 1911 m., kuriame teigiama, kad „nusižengta taisyklėms“. Tačiau kadangi abi valstybės dėl Savarkaro bendradarbiavo dar prieš incidentą ir „ši byla ne gelbėjimosi panaudojant prievartą ar apgaulę“, Savarkaras gali likti pas bri­ tus, nereikia jo formaliai perduoti prancūzams ir prašyti Prancū­ zijos vyriausybės jį sugrąžinti. Zr. Džeimso Brauno Skoto (James Brown Scott) „Savarkaro byla“, The Hague Court Reports (.Ha­ gos teismo ataskaitos), 1916 m. Taip pat žr. profesoriaus Goldžio svarstymus apie Savarkaro bylą „Legal Aspects of the Refusal of Asylum by U.S. Coast Guard on 23 November 1970“ leidinyje Naval College Review (1971 gegužė). 497

ALGIS RUKŠĖNAS

Vigilant incidento atveju esminiai dalykai yra „prievarta ir apgaulė“. Laikinųjų nurodymų dėl pabėgėlių priede „Tarptauti­ nės teisės aspektai dėl Lietuvos jūreivio bandymo pabėgti Martos Vynuogyne“ Valstybės departamentas nurodė: „Jeigu ...Jungti­ nių Valstijų įsikišimo buvo pasiekta apgaulės būdu, tada sovietų veiksmai yra tarptautinių įstatymų nesilaikymas. Dėl to pabrė­ žiama..., kad „sovietų šeimininkas teigė, jog perbėgėlis iš laivo fondo pavogė 2000 dolerių [taip!].“ Jeigu sprendimas perduoti jūreivį sovietų laivui buvo pagrįstas šiuo tvirtinimu apie vagystę, o tvirtinimas buvo melagingas, tada sovietų valdžia būtų kalti­ nama tarptautinės teisės pažeidimu, nes jų veiksmuose būta ap­ gaulės.“ 2. Interviu su Aleksisu Obolenskiu, 1972 m. birželio 19 d., Va­ šingtonas. 3. Zr. liudijimus Proceedings, Cambridge, 135p., Board Exhibit 32: „Statement of Witness Lt. Commander Paul E. Pakos, U.S. Coast Guard, USCGC VIGILANT, Executive Officer (Liudi­ ninko JAVpakrančių apsaugos katerio Vigilant vyresniojo kapi­ tono padėjėjo leitenanto, atsakingojo karininko Polo E. Pakoso pareiškimas)“. 4. Interviu su Viljamu Gordonu, 1971 m. gegužės 7 d., Glosteris, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 20 skyrius 1. Leitenanto Tritbou liudijimo ieškoti Proceedings, Washington, 136 p. 498

G Ė D O S DIENA

2. Vašingtono teismoproceso 51 ir 153p. 3. Makgvairo liudijimo ieškoti Proceedings, Washington,226p. 4. Meinlendo liudijimo ieškoti Proceedings, Washington, 238p. 21 skyrius 1. Interviu su Robertu Brieze, 1970 m. gruodžio 16 d. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Savo susitikimą su Kudirka 1972 m. birželio 19 d. interviu metu Vašingtone perpasakojo Obolenskis. 3. Sispokalbis atkurtas remiantis leitenanto Burkės liudijimu tyri­ mo tarybai. Zr. BoardExhibit 29: „Stipulation of Lemenant (jg) Burke's testimony, Board Exhibit 29, retyped for legibility“. 22 skyrius 1. Si pokalbių telefonu dalis įrašyta nebuvo, nes jie vyko per pa­ prastą jūrinį operatorių, o ne per pakrančių apsaugos radijo stotį Gelbėjimo koordinavimo centre. Vis dėlto ir kapitonas Braunas, ir laivo vadas Eustisas papasakojo, apie ką tuo metu kalbėjo. Pro­ ceedings, Cambridge, 233-235p. ir254-257p. Taip pat anksčiau cituoti interviu su kapitonu Braunu ir laivo vadu Eustisu. 2. Jūreivio Mereskos liudijimų ieškoti Proceedings, Cambridge, 38p. 3. Jaunesniojo leitenanto Hageso liudijimo ieškoti Proceedings, Cambridge, 48p. 499

ALGIS RUKŠĖNAS

4. Interviu su laivo vadu Eustisu, 1971 m. gegužės 10 d., Guber­ natoriaus sala. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 23 skyrius 1. Incidento liudininko leitenanto Lundbergo parodymai, 1971 m. balandžio 5 d. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Anksčiau cituotas interviu su leitenantu Lundbergu ir Džo­ no Berto interviu, 1971 m. kovo 23 d., Niu Bedfordas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. Veiksmus (iš kapitono kajutės) taip pat stebėjo Robertas Briezė, jis pateikė savo pasakojimą 1970 m. gruodžio 16 d ir 1971 m. kovo 23 d. interviu Niu Bedforde; taip pat Viljamo Gordono interviu, 1971 m. gegužės 7 d., Glosteris, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 3. Jūreivio Santoso liudijimo ieškoti Proceedings, Cambridge, 28 p. ir Board Exhibit 6: „Statemant of Witness Engineman Third ClassD. R. Santos, U.S. Coast Guard, USCGC VIGI­ LANT (Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerio Vigilant trečiosios kategorijos vairininko Santoso liudijimas)“. Trečiosios kategorijos intendanto Džeburo liudijimo ieškoti Proceedings, Cambridge, 15p. 4. Tenpat 5. Tenpat 6. Proceedings, Cambridge, 22p. 7. Tenpat, 203 ir 141p. 500

G Ė D O S DIENA

8. Tenpat, 54p. 9. Tenpat, 203p. 10. Leitenanto Morhauso liudijimo ieškoti Proceedings, Cambri­ dge, 204p. 11. Proceedings, Cambridge, 141p. 24 skyrius 1. Interviu su Viljamu Gordonu, 1971 m. gegužės 7 d., Glosteris, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Interviu su Džonu Bertu, 1971 m. kovo 23 d., Niu Bedfordas, Masačūsetsas. Taip pat žr. Proceedings, Cambridge, 142 ir 255-256p. 3. Sis telefoninis įrašas neišliko, nes kalbėta per įprastąjūrinį ope­ ratorių, o ne per pakrantės apsaugos radijo ryšį. Tiek kapitonas Braunas, tiek atsakingasis karininkas Pakosas paliudijo jo turinį, Proceedings, Cambridge, p. 142 ir 255-256. 4. Naval War College Review straipsnyje, kuris sudarytas iš pas­ kaitų ciklo Karinio jūrų laivyno koledže profesorius F. E Goldis pateikia tokį pareiškimą: „Todėl, vertinant neseną nesėkmę, reikia nepamiršti, kad nors rusai čia neturi eksteritorialių teisių, jie pažeidinėjoJungtinių Valstijų teritorinį suverenumą ir vienti­ sumą. Be Vigilant atsakingojo karininko sutikimo Simą Kudirką suėmę rusai gali būti vertinami kaip paprasti nusikaltėliai, tar­ kime, pagrobėjai. Net ir su jo sutikimu, bet koks besaikis jėgos 501

ALGIS RUKŠĖNAS

panaudojimas dėl atsakingojo karininko pakvietimo ar nesikiši­ mo negalėjo būti teisėtas. Jėgos panaudojimą neteisėtai skatino ir palaikėJAVpakrančių apsaugos karininkas. Dar kartą kartoju. Jungtinėse Valstijose Rusijos pareigūnai neturėjo ekstrateritorialaus statuso ar privilegijų, išskyrus tas, kurias jiems gali suteik­ ti tam tikros JAV valdžios įstaigos. Sis leidimas negali toleruoti to, ką draudžia Jungtinių Valstijų konstitucija bei įstatymai. Zr. Naval War College Review (1971 m. gegužė), „Legal Aspects of the Refusal of Asylum by U.S. Coast Guard on 23 November 1970“. 5.Proceedings, Cambridge, 40p. 25 skyrius 1. Jų pokalbį telefonu perpasakojo Makgvairas 1970 m. gruo­ džio 5 d. žinutėje savoviršininkui Karlui D. Akermanui (Kari D. Ackerman). Si žinutė yra įdėta į oficialų Valstybės departamento memorandumą prezidentui „Sovetskaja Litva laivo įgulos nario bandymas pabėgti“. 2. Meinlendo liudijimo ieškoti Proceedings, Washington, 238p. 26 skyrius 1. Proceedings, Cambridge, 70-71 p. 2. Ten pat, 38 p. 3. Ten pat, 38 ir 70-71 p.

502

G Ė D O S DIENA

27 skyrius 1. Interviu su kapitonu Braunu, 1971 m. gegužės 25 d., Glosteris, Masačūsetsas. Įrašai yra knygos autoriaus nuosavybė. 2. Ruošdamas straipsnį Bostono Herald-Traveler štabo reporte­ ris klausinėjo visų karinių atstovų bei teisės pareigūnų ir rado tik vieną neseną atvejį, kuriame būtų atleistas patyręs ar aukšto rango karininkas. Tame įvykyje dalyvavo generolas majoras Samuelis V. Kosteris (Samuel W. Koster), kurį paties prašymu atleido iš Vest Pointo komendanto pareigų. Jis dalyvavo tyrime, susijusiame su Mi Lai incidentu Pietų Vietname. Kosteris tuo metu buvo atsa­ kingas už Amerikos divizijąVietname, jo vadovaujami karininkai buvo teisiami dėl daugiau kaip 100 žmonių masinių žudynių Mi Lai. Tačiau Kosterį nuo vadovavimo atleido tik po apkaltinimo pareigos nevykdymu (incidento nuslėpimu). Žr. „Flag Officer's Suspension Unprecedented (Beprecedentis aukštų karininkų nu­ šalinimas)“, Bostono Herald-Traveler, 1970 m. gruodžio 5 d. 28 skyrius 1. Tyrimo tarybos prezidentas ir vienintelis jos narys buvo ko­ mendanto padėjėjas viceadmirolas Tomasas R. Sardžentas III. Tarybos konsultantu buvo paskirtas trečiojo rango kapitonas leitenantas Džėjus M. Fidelis (Jay M. Fidelį), o tarybos konsul­ tanto padėjėjais - leitenantas Bilis V. Ričardsonas (Billy W. Ri­ chardson) ir leitenantas Donaldas A. Kopas (Donald. A. Kopp). Admirolui Elisui atstovavo kapitonas Kristoferis S. Čangarisas (Christopher S. Changaris) ir trečiojo rango kapitonas Džero503

ALGIS RUKŠ ĖNAS

mas Flanaganas. Nors Flanaganas taip pat turėjo duoti parody­ mus tarybai, jam buvo leista atstovauti Elisui. Kapitonui Braunui atstovavo trečiojo rango kapitonas Lorencas J. Hochas (Lawren­ ce J. Hoch), JAVPA (pensininkas). Laivo vadui Eustisui atsto­ vavo trečiojo rango kapitonas Džeimsas E. Braunas jaunesnysis (James E. Brown, Jr.) ir trečiojo rango kapitonas Normanas B. Lincas (Norman B. Lynch). 2. Kaltinimai leitenantui Rajanui pareikšti teiginį „atvejis spren­ džiamas“ priešinant teiginiui „atvejis išspręstas“. Iš Rajano per­ duotos informacijos, Taktikos ir navigacijos skyrius suprato, kad jis teigia, jog perbėgėlis yra grąžinamas sovietams arba tuoj bus sugrąžintas. Dėl to jo kaip dalyvio kaltinimai panaikinti. Rajanui atstovavo trečiojo rango kapitonas leitenantas Nilsas Linforsas jaunesnysis (Nils Linfors, Jr.). 29 skyrius 1. Benderis nesutiko dėl rekomendacijų išleisti komendanto ins­ trukcijas, kurios nurodytų raštu patvirtinti telefonu perduotus svarbius įsakymus, nes rekomendacijos „buvo labai plačios apim­ ties“. Jis tvirtino, kad dėl būtinų pataisymų bus peržiūrėtos esa­ mos instrukcijos. 2. Karininkų ataskaitų Kongreso pakomitečiui ieškoti Hearings before the Subcommittee on State Department Organization and Foreign Operations ofthe Commitee on Foreign Ajfairs, House of Representatives - AttemptedDefection byLithuanian Seaman Si­ mas Kudirka, 1971 m., 173 p. 504

G Ė D O S DIENA

30 skyrius 1. Iš Lietuvos į JAV ir Kanadą prasiskverbiančiuose laiškuose draugams ir giminėms būdavo ir atsargių sakinių apie Kudirką. Kai kurie teigė matę jį saugumo pajėgų vedamą Vilniaus gatvė­ mis. Kiti sakė, jogjis miręs. Viename laiške šeimai Kanadoje buvo sakoma, kad jis mirė nuo dėl mušimo išsivysčiusio inkstų nepa­ kankamumo, o Klaipėdos kapinėse yra naujas kapas su inicialais „S. K.“ Bet visa tai tik iš paslaptingų šaltinių kilę gandai. 2. Žr. 5 skyriaus 6 išnašą. 3. PPC Nr. 679 „Samizdat užrašai lietuvio S. Kudirkos teisme Vilniuje 1971 m. gegužės 17-20 d. (be vietos ir datos, bet tik­ riausiai Vilnius po 1971 m. gegužės 5 d.).“ 4. 1971 m. (1972 m. - vert.past.) gegužės mėnesį devyniolikme­ tis komunistinės jaunimo organizacijos narys, protestuodamas prieš sovietų okupaciją Lietuvoje, susidegino priešais Kauno valstybinį teatrą (Kauno valstybinį muzikinį teatrą - vert. past.). Po savaitės vykusių jo laidotuvių metu minios žmonių užplūdo gatves šaukdami: „Laisvė! Laisvė! Laisvė Lietuvai!“ Norėda­ mi nuslopinti žmonių minias sovietai turėjo atsiųsti specialius maištininkų malšinimo milicijos būrius. Pranešama, kad žuvo bent vienas milicininkas, šimtai protestuotojų suimti. Jų teismo procesai prasidėjo 1972 m. rudenį. Praėjus dviem savaitėms po R. Kalantos mirties dvidešimt trejų metų darbininkas pavarde Stonis Varėnoje užlipo ant namo stogo, apsipylė benzinu, užsi­ degė, šoko nuo stogo ir užsimušė. Anksčiau Stonis su draugais turguje iškėlė draudžiamą Lietuvos tautinę vėliavą. Jo draugus 505

ALGIS RUKŠĖNAS

suėmė, o jis pabėgo ir kitą dieną nusižudė. Birželio 3 d. suside­ gino šešiasdešimtmetis darbininkas Andriuškevičius, o ketvir­ tasis žmogus - šešiasdešimt dvejų metų Zelišauskas - taip pat bandė susideginti, bet jį sulaikė milicija. Disidentų šaltiniai, per­ duodantys žinias Vakarų korespondentams į Maskvą, sakė, kad abiematvejais buvo protestuojama prieš sovietų okupaciją Lietu­ voje. Zr.: „Ordeal by Fire (Išbandymas ugnimi)“, Time, 1972 m. liepos 31 d., 27-28 p.; United Press International pranešimai: 052A Burn (Susideginimas) 7-6,1972 m. liepos 6 d., 055 Burn (Susideginimas) 7-5, 1972 m. liepos 5 d. naktinis pranešimas.

8 k n y g o S .lt rekomenduoja

KONTRABANį I I

; ir kiti p a s a k o jim a i a p i e >. s m e to n in ę L ie tu v a

Gediminas Kulikauskas

Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą 320 p., kieti viršeliai Knygose apie tarpukarį paprastai didžiausias dėmesys skiriamas politiniams, jau daug kur minėtiems faktams. Vadovėliuose nepasakojama apie keisčiausius to meto lobių ieškotojų radinius, m ū š iu s dėl pigesnio a l a u s ar kodėl ne v ie to je ir ne laiku pasipainiojusios bananų žievės galėjo a t id e n g t i intymias d a m ų p a s la p tis . Visas šias įdomybes rasite Gedimino Kulikausko k n y g o je . K aip r a š o pats a u t o r iu s : „Tai savotiška „alternatyvioji istorija“, švystelinti prožektoriumi į tamsią tarpukario palėpę ir visai ne į tuos nublizgintus kampelius, prie kurių esame pratę. Kodėl tarpukario Lietuvoje neegzistavo cigarečių kontrabanda, bet „šmugelnikai“ net pasipūškuodami vilko per sieną spiritą, apelsinus ir mieles? Kaip mūsų seneliai išgyveno Krizę, žiūrėjo į valdininkus ir ką galvojo apie... žąsis? Ne, ne apie šešias su šešiais žąsyčiais, o apie tą didžiulę gagenančią 600 tūkstančių armiją, kurią 1934 m. teko suvalgyti, nusipirkus už savo pinigus. Pabūkime arčiau žemės: man kur kas įdomiau, kiek „štukų“ apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16-osios akto subtilybes.“

Rukšėnas, Algis Ru72

Gėdos diena / Algis Rukšėnas;iš anglųkalbos vertė Dalia Uržaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 506, [6] p., [8] iliustr. lap. Bibliogr. išnašose: p. 485-506. ISBN 978-609-403-481-7 „Dėl žmogiškumo reikia viską paaukoti, tik ne patį žmogiškumą“, - toks užrašas buvo knygelėje tarp asmeninių Simo Kudirkos daiktų, paliktųJAVpakrančių apsaugos laive Vigilant, {rasasliko kaippriekaištas amerikiečiams, garsiai besiskelbiantiems laisvės ir teisės sergėtojams, kurie paklusę neteisėtam sovietų reikalavimui leido prievarta susi­ grąžinti 1970 m. lapkričio 23 d. į jųlaivąperbėgusį irpolitinio prieglobsčio pasiprašiusį lietuvį jūreivį. Šis beprecedentis įvykis amžiams liko kaipskaudi pamokairgėdingiausias JAVlaivyno istorijos momentas.

UDK 320.2(73)(= 172)(092)+34l.4(73)

Algis Rukšėnas GĖDOS DIENA Iš anglų kalbos vertė D a li a U r ž a itė Redagavo E r ik a M e r k y tė -Š v a r c ie n ė Tekstą tvarkė R a i m o n d a K a v a lia u s k ie n ė Viršelį pritaikė A n d r i u s M o r k e liū n a s Maketavo A l m a L iu b e r s k ie n ė 32 sp. 1. Užsakymas Nr. Išleido OBUOLYS® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO) Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas. [email protected] | www.obuolys.lt • Akcijos ir nuolaidos • Nemokamas katalogas • Knygų ištraukos

knygos.lt

Spausdino Printing House Skleniarz, 3d Boleslawa Czerwiriskiego Str., Krakow 31-319, Poland, fax: (+48) 12 637 80 02