Polonezų kelias : Lietuva, Baltarusija, Lenkija 2005-2007 m. [Mykolas Kleopas Oginskis, 1765-1833] 9789955973096 [PDF]

Zitiervorschau

POLONEZŲ

KELIAS

Lietuva,

Baltarusija,

2005-2007

m.

Vilnius - Rietavas 2 0 0 7

Lenkija

Atnaujintas kunigaikščių Oginskių herbas. Dail. Arvydas Každailis

UDK 78.071.l:9290ginski Po-124

Leidinį sudarė Danutė Mukienė Tekstų autoriai: Danutė Mukienė Giedrė Rutkauskaitė Vytas Rutkauskas M ilda Vyšteinaitė

Leidinys skirtas artėjančioms kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio 250-osiom s metinėms

ISBN 978-9955-9730-9-6

© Danutė Mukienė © Regionų kultūrinių iniciatyvų centras © Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

TU R IN Y S VYTAS RUTKA USKA S. Polonezo kodo beieškant. G IE D R Ė R U T K A U SK A IT Ė. Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakai Lietuvoje VYTAS RU TK A U SK A S. Rietavas: prasminiai Oginskių kultūros paveldo akcentai D A N U T Ė M U K IE N Ė , M ILD A VYŠTEIN A ITĖ. Č ia būta Oginskių Darsūniškis Gulbinai Kapčiam iestis Kruonis Kuliai Il-asis tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis M ūro Strėvininkai Plungė Rykantai Uogintai Veisiejai Oginskių rūmai (Arklių g. 5, Vilnius) Sluškų rūmai (Kosciuškos g. 10, Vilnius) Vilniaus universiteto observatorija (Universiteto g. 3, Vilnius) Vilniaus šv. Jonų bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčia (Universiteto g. 3, Vilnius) Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1, Vilnius) Pastatas Nr. 11 Pilies gatvėje (Vilnius) Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai (Sirvydo g. 6 , Vilnius) Dom inikonų gatvė (Vilnius) Bžostauskų rūmai (Universiteto g. 2, Vilnius) Sv. Dvasios cerkvė (Aušros Vartų g. 10 , Vilnius) Sv. Teresės bažnyčia (Aušros Vartų g. 14, Vilnius) Rasų kapinės (Vilnius) Sv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinės (Vilnius) Trakai Zalesė (Baltarusija) Maladečina, Minskas (Baltarusija) Guzovas (Lenkija) Sedlcai (Lenkija)

27

53 65 65

68 70 73

77 79 80 82 84

86 88 91 96 99 102 106 108 110

111 112 113 114 117 118 123 132 136 138 141 5

Rietavo dvaras. XIX a. pab. Napoleono Ordos piešinys

6

POLONEZO KODO BEIEŠKANT T Y R IN Ė JIM Ų IR A TRA D IM Ų KELIAS Vytas Rutkauskas

1786 m. į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimą įsiliejo vienas jauniausių ano meto politikų - kunigaikštis Mykolas Kleopas Ogins­ kis, kuriam tada buvo vos dvidešimt vieneri. Talentinga, plataus aki­ račio, disciplinuota, elegantiškos laikysenos, lengvai bendraujanti as­ menybė. Savo gyvenimo credo - tarnauti Tėvynei - jis sugebėjo api­ būdinti dar ankstyvos vaikystės metais. Pirmą kartą šiuos žodžius jis ištarė 1769 m., būdamas vos ketverių metų amžiaus, kai paskutinysis A T R valdovas Stanislovas Augustas, per priėmimą kilstelėjęs šį „vyrą“ ant savo stalo, paklausė, ką jis norėtų veikti suaugęs: - Tarnauti Tėvynei!.. Užsibrėžto tikslo siekta atkakliai, su jaunatvišku įkarščiu ir visą gy­ venimą. Lemiamą įtaką jo ugdymui turėjo talentingas mokytojas Ž a­ nas Rolay. Jo dėka busim ojo kompozitoriaus, politikos ir valstybės veikėjo sąmonėje subrandinti humanizmo principai, jam įdiegtas nuo­ latinės savišvietos poreikis, pagarba paprastiems žmonėms, veikli at­ jauta jų rūpesčiui ir vargui. Paauglystės metais M. K. Oginskio mo­ kytasi ir dirbta po 14-16 valandų per dieną. Lotynų kalba perskaityti Cicerono, Tacito, Vergilijaus, Ovidijaus, Horacijaus, Katulo, Juvena­ lio veikalai. Prancūzų kalba - beveik viskas, kas buvo sukurta Švieti­ mo epochos, ypač gilintasi į naująjį politinį, ekonominį mąstymą. Stu­ dijuota istorija, kartografija, teisės kodeksai. Dvasinę atgaivą teikė me7

nų studijos ir, žinoma, aktyvus muzikavimas vadovaujant jaunam, ta­ lentingam muzikui Jozefui Kozlovskiui. Nuosekliai dirbant, atidžiai įsiklausant į tėvų, mokytojų patarimus, perimant jų sukauptas žinias ir patirtį, atsakomybės už Tėvynės liki­ mą misijai buvo pasirengta nepriekaištingai. T uo laikotarpiu vadinamojo Ketverių metų seimo laukė gyvybiškai svarbūs silpstančios valstybės gelbėjimo darbai. M. K. Oginskį užgulė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LD K) iždo komisijos rūpesčiai, dalyvavimas derybose su Prūsija. Greitai prisidėjo ir L D K kardininko pareigos. Už sąžiningą pareigų atlikimą, nuopelnus A T R jis buvo ap­ dovanotas Baltojo erelio ordinu. M . K. Oginskis buvo žinomas, įtakingas, juo pasitikėjo. T aip jis tapo ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Olandijoje. N e­ trukus prie šių pareigų prisidėjo ir ypatingojo pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje m isija. Plėtėsi reikšmingų susitikim ų, pažinčių, derybų su įtakingiausiais tuometinės Europos ir Rusijos politikais, m onar­ chais ratas. Į kadencijos pabaigą jam teko ir paskutiniojo L D K iždi­ ninko (finansų ministro) pareigos. Visa tai - „tarnavimo Tėvynei“ atspindžiai. Deja, agresyvių ir savanaudiškų jėgų užsuktas valstybės griovimo ir pasidalijimo mechanizmas riedėjo nebesustodamas. Tiesa, Seimas Var8

Viršuje - dailininko Juozo Vosyliaus freska „Kunigaikščiai Oginskiai Rietave“. Kairėje - to paties dailininko freska „Kunigaikščių Oginskių genealoginis medis“ ir stendas su M. K. Oginskio sentencija Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejaus ekspozicijoje

šuvoje 1791 m. dar suspėjo priimti skubiai parengtą garsiąją Gegužės 3-osios konstituciją, tačiau visuotinis patriotų entuziazmas destrukci­ jos įveikti nebeįstengė. Tas pats Seimas po pusantrų metų Gardine, apsuptas rusų kariuomenės ir patrankų, buvo priverstas šios Konstitu­ cijos išsižadėti. Valstybėje - neviltis ir chaosas. A TR , konkrečiai Lietuva su savo sostine Vilniumi, ištirpo iš tuometinių Europos politinių žemėlapių. Tiem s, kas tikėjosi kitokios įvykių eigos ir kitokio Tėvynės likimo, liko laukti tik stebuklo. Vilties pragiedrulis švystelėjo ankstyvą 1794 m. pavasarį - Kroku­ voje įsižiebė Tado Kosciuškos sukilimas. Netrukus jo banga pasiekė ir Lietuvą. Balandžio 29 d. M . K. O ginskis, kaip vienas iš sukilimo vadų, Vilniaus miesto Rotušės aikštėje iškilmingai prisiekė: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, gyvenimą, d a rb ą ...“ Savo lėšomis jis suformavo ir apmokė kavalerijos dalinį, uoliai darbavosi žadindamas pilietinę Vilniaus miestiečių savimonę. Siekdamas pristabdyti Rusijos karinių dalinių judėjimą link Vilniaus, inicijavo netikėtus karinius rei­ dus į Valažiną, Daugpilį. D aug būta entuziazmo ir kur kas mažiau galimybių kovą laimėti, pasipriešinti gerai išmuštruotos ir kur kas di­ desnės reguliariosios Rusijos kariuomenės galiai. Vėlyvą rudenį sukili­ mo laukė dramatiška atomazga. 9

Rietavo dvaro fragmentai, Bogdano ir Irenėjaus Kleopo Oginskių nuotraukos Rie­ tavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus ekspozicijos stenduose ir Oginskių her­ bas (I. K. Oginskio biusto Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje fragmentas) Ir vėl - visuotinė depresija, sukilimo vadovų areštai, jų turto sekvestravimas. M . K. O ginskiui per didelius vargus, prisidengus Michailovskio pavarde, per Lenkiją pavyko prasibrauti į Vakarus. Prasi­ dėjo ilgalaikė, maištinga emigracija ir klajonės po Vakarų Europą. Pa­ stangos sutelkti išblaškytas, susiskaldžiusias patriotines pajėgas, viltis sulaukti pagalbos iš Napoleono, Turkijos, kitų valstybių... Šioje emigracijoje, kai kiekvieną M. K. Oginskio žingsnį sekė Rusi­ jos valdžios pasiųsti žmonės, Peterburge, aukštuomenės rūmuose reng­ tuose pokyliuose ir priėmimuose, nesiliovė skambėję Oginskio polo­ nezai. Skambėjo jie ir Europoje. Kilo Mykolo Kleopo Oginskio, kaip muziko, populiarumo žvaigždė. Pačiam kompozitoriui muzika — jos kūrimas, muzikavimas, koncer­ tų lankymas - buvo gyvenimo būdas, viena iš laisvalaikio praleidimo formų: „Niekuom et nereiškiu pretenzijų būti kompozitoriumi, visiš­ kai nevertinau savo kuklaus talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kom pozicijų sąsk aita...“ - taip M. K. Oginskis parašys vėliau, jau artėjant gyvenimo saulėlydžiui. Jo fizinės galimybės ir talentas tiek tais, tiek ir vėlesniais metais 10

Iš kairės: Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) portretas (1805-1806). Saugomas Lietuvos dailės muziejuje; Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808-1863) portretas. Saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Abiejų portretų autorius dailininkas Fransua Ksavjė Fabras (1766-1837)

buvo skirti Tėvynės atkūrimo vizijai įgyvendinti. Žingsnis po žings­ nio šio tikslo buvo siekiama ir po to, kai 1802 m. į valdžią atėjęs Rusijos caras Aleksandras I, tarpininkaujant naujam Rusijos imperijos užsienio reikalų ministrui Adomui Cartoriskiui, pakvietė jį grįžti į Pe­ terburgą. Č ia M. K. Oginskio laukė kitas valstybinės veiklos etapas, paženklintas senatoriaus, caro patarėjo titulais, nauji bandymai įgy­ vendinti prarastos Tėvynės suverenumo idėją. Deja, po Napoleono su­ triuškinimo šiai jo brandintai idėjai, tapusiai gražia iliuzija, galutinai buvo lemta išblėsti. Likimas lėmė, kad ne valstybinė tarnystė Tėvynės labui, o muziki­ nis palikimas, ypač jo garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“, pelnė ilgaamžę M. K. Oginskio šlovę. Gyvenimas rodo, kad kultūros istorikams dar ilgai teks ieškoti te­ orinio atsakymo, kur slypi šio kūrinio įtaigos ir populiarumo paslap­ tis, kodėl, keičiantis kartoms, tūkstančiai klausytojų pirmenybę sutei­ kia būtent šiam M. K. Oginskio kūriniui ir išskiria jį ne tik iš kitų ne mažiau vertingų, profesionalesnių jo, bet ir iš kitų anuo metu kū­ rusių muzikų kūrinių. Tūkstančiai muzikos mėgėjų, jos klausytojų, ko gero, iš viso nieko nėra girdėję nei apie tuos profesionalesnius kū­ li

Kunigaikščių Oginskių „Aušros Vartų“ koplyčia Rietavo dvaro parke rinius, nei apie pačią M. K. Oginskio asmenybę, o yra įsidėmėję tik šio polonezo muziką ir tuos du, šiek tiek nekasdieniškus, sinoniminiais jau tapusius žodžius - Oginskio polonezas. Tai - raktas į prakil­ niu ilgesiu vilnijančią melodiją, į tuos raiškiai moduliuotus muziki­ nius akordus... Jau du šimtmečius per bekraštes garsų ir įvykių erd­ ves prakilniu ilgesiu vilnijanti šio polonezo m elodija, jo raiškiai moduliuoti, atsikartojantys akordai keliauja ir smelkiasi į žmonių širdis, įsiūbuodami čia sunkiai įžvelgiamas jausmų ir vaizduotės gelmes. Tūks­ tančiams klausytojų ši melodija - tai vienintelė gija, vedanti į dramatiš­ kus 1794-uosius metus, kai ne tik M . K. Oginskis, bet ir daugelis kitų tuometinių patriotų pirm ą kartą patyrė Tėvynės praradimo gėlą. Vėliau tokie likimo kirčiai daužė ir kapojo beveik kiekvieną naują kartą. ...Atplėšti artimieji, sunaikintos tėviškės, nušluoti kraštovaizdžio orientyrai; kad tik neliktų galimybės sugrįžti. Kiekvienos kartos atstovai paliko vis naujų šios nesibaigiančios praradimų dramos paliudijimų. Adom ui Mickevičiui 1839-1940 m. tai buvo eilės; „Yra, yra mano minčių tėvynė, / Joj seseris ir brolius palikau, - / Graži šalis, ne ta, nedabartinė, / Širdy jos artim umą išlaikau“. Antanui Baranauskui - giesmė „Sudiev, Lietuva“ (gerai įsiklausius į solisto Danieliaus Sadausko dainuojamus šios giesmės posmus, skruz12

Obeliskas kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808-1863) amžino poilsio vietoje - Rietavo dvaro parke, šalia ,Aušros Vartų“ koplyčios dėlės per nugarą pradeda bėgioti); Česlovui Sasnauskui - tyra ir grau­ di „Karvelėli, mėlynasai“ melodija; Česlovui M ilošui - esė rinkinys „Tėvynės ieškojimas“; Antanui Miškiniui — garsiosios tremtinio psal­ mės; talentingai dzūkaitei - vienai iš šimtatūkstantinės šiandieninių emigrantų bangos - šis išgyvenimas prasiveržė paprastais laiško žo­ džiais buvusiai savo mokytojai į Merkinę; „[...] gyvenu Londone, dir­ bu, studijos artėja prie pabaigos... Lyg ir nieko netrūksta. Žada iš Lietuvos aplankyti brolis su tėveliais, bet ju k Tėvynės tai neatveš... “ Visus šiuos paliudijimus tarsi polius, sukaltus į istorinių negandų klampynę, jungia ta pati prakilni, vientisa M. K. Oginskio „Atsisvei­ kinim o su T ėvyn e“ m elodijos arka. A tpažinkim e; tai — Tėvynės praradimų ir ilgesio tiltas! Ar ne todėl kiekvieną, kuris buvo atsidūręs ant jo, taip suaudrina polonezo akordai, pakylėja ta pati emocinė ban­ ga, tie patys nusiteikimai. 2006 m. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė M. K. Oginskio dukters Amelijos provaikaitis Ivo Zaluskis, puikus Europos kultūros istorijos žinovas, kompozitorius, pianistas. Kaip pirmojo tarptautinio O gins­ kių festivalio svečias jis ne tik Rietave, Plungėje, kituose Žemaitijos dvarų kultūros židiniuose, bet ir Kaune, Vilniuje pristatė Oginskių dinastijos koncertinę programą. Kokie sutikimai, kokios ovacijos!.. D a­ lindamasis įspūdžiais, garbusis svečias akcentavo, kad skambant polo13

Iš kairės: Sergejaus Verameičiko knygos „Mykolas Kleopas Oginskis. 1765-1833“ (Minskas, 2003) viršelis; kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808-1863) obelisko Rietavo dvarvietėje fragmentas nezui „Atsisveikinimas su Tėvyne“, muzikos stipriai paveikti, pakylėti ir nuščiuvę žmonės atsistoja tik čia, Lietuvoje, taip pat Baltarusijoje, kai kuriose Lenkijos salėse. Vakaruose, kur žmonės nėra patyrę ir iš­ gyvenę Tėvynės praradimo jausm o, dėmesys šiai muzikai - bendra­ kultūrinis, gana sausas, be ryškesnių emocijų. Prieš keliolika metų, prasidėjus Lietuvos atgimimui, visoje Žemaiti­ joje garsėjusi Oginskių istorijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybės tyrinėtoja bei populiarintoja, šviesaus atminimo plungiškė mokytoja Eleonora Ravickienė rašė: „Reikėtų, kad atgimstančios mo­ kyklos atsigręžtų į Tėvynės praradimų ir ilgėjimosi temą. Bent jau į muzikos, istorijos pamokas reikėtų įtraukti Mykolo Kleopo Oginskio asmenybės, jo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ studiją. Reikėtų kuo daugiau keliauti, fiksuoti, tyrinėti dar nesunykusius Oginskių pa­ veldo pėdsakus“. Šio tikslo vedami mes, grupelė Rietavo kultūros paveldo puoselėto­ jų, 1994 m. kartu su mokytoja Eleonora Ravickiene surengėme pir­ mąją nedidelę ekspediciją į Kaišiadorių rajoną, kuriame kažkada šak­ nis buvo suleidusi Oginskių giminė. ...Kruonio bažnyčia, įspūdingos memorialinės lentos. Viena iš pir­ mųjų jų turėtų valdų - Uogintai: aplūžusios šimtametės liepos, kaž­ kokio prieškarinio dvaro pamatų likučiai. Malonus susitikimas su ne14

Kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848-1909) memorialinė lenta prie Rietavo parke stovinčios Oginskių koplyčios sienos; buvusios Rietavo dvaro oficinos su laikrodžio bokštu, kurioje dabar veikia Rietavo pirminės sveikatos priežiūros centras, fragmentas toliese stovėjusios sodybos šeimininke. Deja, ji nieko negalėjo pasaky­ ti apie prieškario metais čia gyvenusius žmones, o ką jau bekalbėti apie Oginskių laikus. - Kaip greitai atmintis išblėsta, sunaikinus materialųjį paveldą! Ar neateis toks laikas, kai iš svetur į mūsų kraštą atvykę žmonės teirausis, kur čia būta Lietuvos? - kalbėjo tada mokytoja E. Ravickienė. N uo tos nedidelės ekspedicijos prabėgo daugiau negu dešimt me­ tų. Per tą laiką Plungės Mykolo Oginskio rūmuose įsitvirtino Žemai­ čių dailės muziejus, Rietave, restauruotame Bogdano Oginskio muzi­ kos mokyklos pastate, įsikūrė Rietavo Oginskių kultūros istorijos mu­ ziejus. Subrendo naujos galimybės tęsti Oginskių istorijos ir veiklos studijų idėjas, ieškoti M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos pėdsakų. Telkiant bendraminčius, žvilgsnis nukrypo į Baltarusiją. Ju k čia ki­ tados klestėjo paskutiniojo L D K didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio (1828-1800) išpuoselėtas Slanimas, ko gero, garsiausia kul­ tūros ir menų sostinė tuometinėje Rytų Europoje. Žinojome, kad ne­ toli Vilijos (Neries) prigludusioje Zalesėje - garsieji Mykolo Kleopo Oginskio „Siaurės Atėnai“, kad Minske darbuojasi nemažos Oginskių kultūros istorijos tyrinėtojų pajėgos. Po aktyvaus susirašinėjimo, tele­ foninių pokalbių 2005-ųjų metų pavasarį kolegos iš Baltarusijos pir­ mą kartą atvyko į Rietavą. Muziejininkas, architektas, restauratorius, 15

Rietavo Oginskių dvaro parke (koplytėlė ir buvęs Rietavo dvaro pastatas, kuriame dabar veikia Rietvo ,Aušros“ katalikiška vidurinė mokykla) puikus pedagogas, muzikas, prieš dešimtį metų Minską iškeitęs į Zalesę Sergejus Verameičikas, jauna ir talentinga Baltarusijos muzikos akademijos doktorantė Svetlena Nem ohaj, mokytojas iš Zalesės Sta­ nislovas Haurilkievičius ir Baltarusijos pedagoginio universiteto stu­ dentė istorikė Liudmila Rohač, anot jos pačios, gimusi du kartus antrą kartą po to, kai jos buvęs mokytojas S. Verameičikas pažadino M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimų alkį. Tris dienas užsitęsusios viešnagės metu svečiai buvo supažindinti su Oginskių pa­ veldu, atminimo puoselėjim o tradicijomis ir perspektyvomis Rietave, Plungėje, kitais Žem aitijos dvarų kultūros židiniais, kurie susiję su Oginskių giminės gyvenimu ir veikla šiame krašte. Viešnagės pabaigoje laukė naujos pažintys su istorikais, muzieji­ ninkais Vilniuje. Šių susitikimų ir diskusijų metu buvo subrandinta bendro tęstinio projekto „Kunigaikščių O ginskių kultūrinės veiklos pėdsakais“ idėja. Vienas iš svarbiausių projekto tikslų - iškelti iš istorinės užmaršties garsiųjų polonezų autoriaus M. K. Oginskio as­ menybę, sudaryti ir įgyvendinti jo 250-ųjų gimimo metinių įprasmi­ nimo (2015 m.) parengiamųjų darbų programą. Atsisveikinant susitar­ ta aktyviai telkti naujus šio projekto partnerius, keistis archyvinių tyri­ mų medžiaga, toliau rengti tiriamąsias ekspedicijas ir geriau pažinti Oginskių kultūros paveldą šalyse, kuriose jie gyveno ir dirbo. 16

Rietavo parko „Kunigaikščių“ alėja rudenį T ą pačią vasarą devyniolikos bendraminčių, Oginskių kultūros paveldo puoselėtojų būrys iš Rietavo, Plungės, Platelių, Vilniaus išsirengė į Zalesę. Garsieji Mykolo Kleopo Oginskio „Siaurės Atėnai“... Liepų alėjos, nedidelė jauki bažnytėlė - buvusi Oginskių šeimos koplyčia, parkas, Amelijos altana, paminkliniai akmenys, skirti mokytojo Žano Rolay ir Tado Kosciuškos atminimui, vaizdingo tvenkinio krantinė, nuo kurios mažametė M. K. Oginskio dukra Amelija kartu su kitais vaikais mėg­ davo piešti perspektyvos į rūmus vaizdą. Iki šių dienų čia išliko tik šešėlis buvusio grožio ir harmonijos. Daugelis langų uždangstyti me­ diniais skydais, į akis krenta pradėto, bet prieš dešimtmetį nutrukusio rūmų restauravimo pėdsakai. Tačiau Zalesė vis dar gyva. Čia dar ple­ vena Oginskių laikų dvasia, todėl toks jaudinantis ir mergaičių muzi­ kinės studijos „Altanka“ pasveikinimas... Sergejus Verameičikas — vienas iš Mykolo Kleopo Oginskio muzie­ jaus Zalesėje iniciatorių, vedžiodamas svečius po buvusias rūmų sales, pusiau restauruotą oranžeriją, kurioje šiandien glaudžiasi pagrindinė mu­ ziejaus ekspozicija, pasakojo apie čia kitados prabėgusį šviesiausią M. K. Oginskio muzikinės kūrybos, kultūrinės, visuomeninės veiklos lai­ kotarpį. Ekspedicijos dalyviai tąsyk turėjo puikią galimybę susipažinti su unikalia istorinės atminties gaivinimo, edukacinės veiklos patirtimi Zalesėje. Ją liudijo buvusių rūmų galerijomis klajojantis „Akankos“ flei17

Buvę Bogdano Oginskio Rietavo dvaro orkestro muzikantų namai (bendrabutis), kuriuose dabar veikia Rietavo „Aušros“ katalikiška vidurinė mokykla tų aidas, nesenstantys polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ akordai. Ekspedicijos metu laukė ir turiningi susitikimai ir su Oginskių pavel­ do tyrinėtojais Minske: Baltarusijos muzikos akademijos prof. Olga Dadiomova, prof. Viktoru Skorobogatovu, Baltarusijos pedagoginio universi­ teto archeologu prof. Leonidu Kaledinskiu ir kitais. Aplankyta Maladečina su garsėjančia Mykolo Kleopo Oginskio muzikos mokykla, kurios kie­ melį puošia prieš keletą metų skulptoriaus Valerijono Januškievičiaus su­ kurtas paminklas kompozitoriui M. K. Oginskiui. Lankytasi ir kitose is­ torinėse buvusios L D K vietovėse, kurios taip pat iškalbingai pasakoja apie Oginskių paliktus pėdsakus Lietuvos ir Baltarusijos istorijoje. Susitikimų, diskusijų metu su kolegomis buvo suderintos pagrindi­ nės M . K. Oginskio 250-ųjų metinių jubiliejaus projekto įžvalgos: 1. Istoriniame kontekste M. K. Oginskio pažiūros, politinė, kultūri­ nė laikysena ir veikla jungė lietuvių, lenkų, baltarusių tautas, todėl jo 250-mečio jubiliejų reikėtų vertinti kaip motyvuotą prielaidą bendroms Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos kultūrinėms programoms plėtoti. Ar tai negalėtų būti tarptautiniai M. K. Oginskio festivaliai, tarptautinės moks­ linės konferencijos, Vilniuje, Maskvoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Hagoje saugomų, su Oginskių gimine susijusių, istorinių šaltinių tyrimai?! 2. Po Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją išsibarstę Oginskių materialios kul­ tūros paveldo objektai, garsiosios kunigaikščių funduotos bažnyčios, vie18

Buvusi Rietavo dvaro oficina su laikrodžio bokštu ir tarpukariu iškilusiu priestatu (priekyje). Šiuose pastatuose dabar veikia Rietavo pirminės sveikatos priežiūros centras ir keletas kitų Rietavo savivaldybės įstaigų nuolynai. Neužmirštas X IX a. Rietave netikėtai prasidėjęs kultūros, švie­ timo, technikos, socialinių naujovių proveržis. Visa tai - prielaida tarp­ tautinėms mokslinėms ekspedicijoms organizuoti. 3. Iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė mažai ką žino apie rašytinį Oginskių paveldą. Jai nepasiekiami garsieji M. K. Oginskio „Atsimi­ nimai“ , kiti leidiniai ir bibliografiniai šaltiniai, išspausdinti prancūzų, lenkų, baltarusių, italų, vokiečių ir kt. kalbomis. Laipsniškas jų verti­ mas į lietuvių kalbą ir leidimas lietuvių kalba - tai dar viena galimy­ bė gaivinti visuomenės istorinę atmintį. 4. M . K. Oginskio muzikinės kūrybos pripažinimas ir populiaru­ mas daugelyje to meto Europos šalių ir Rusijos imperijoje, maištinga kompozitoriaus emigracija, kelionės po įvairias Europos šalis po to, kai buvo nuslopintas Tado Kosciuškos sukilimas, - prielaida M. K. Oginskio kultūrinių ryšių bei gyvenimo pėdsakų įprasminimui kitose šalyse (tai Italijos mieste Florencijoje jau iš dalies padarė Baltarusijoje gyvenan­ tys Oginskių paveldo puoselėtojai). 5. XVIII a. sušvitusi Oginskių giminės muzikinės kūrybos žvaigž­ dė, dėl istorijos lūžių nutolusi į Vakarus, neužgeso čia iki pat šių die­ nų. M ūsų kultūros istorijai mažai žinomos naujos talentingų atlikėjų, kom pozitorių kartos — M . K. O ginskio dukterų Amelijos ir Em os vaikai ir vaikaičiai, kurių muzikinis talentas ir patirtis formavosi, brendo 19

Iš kairės: 2006 m., I-ojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio koncerte, vykusiame Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, dainuoja buvusi Rietavo muzikos mokyklos absolventė Joana Gedminaitė, groja Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis); Rietavas švenčia kitose šalyse. Surasti šiuos žmones, užmegzti su jais kūrybinį bendra­ darbiavimą ir kartu išplėtoti su Oginskiais susijusią Europos bendro kultūrinio paveldo idėją yra dar vienas uždavinys įgyvendinant jubi­ liejinę programą. 6. M . K. Oginskis buvo ne tiktai muzikas, bet ir valstybininkas, politikas, dramatišku X V III-X IX a. sandūros laikotarpiu visomis išga­ lėmis siekęs apginti savo Tėvynės suverenumą. T ai - svarbi paskata M. K. Oginskio paminklui Lietuvoje sukurti jo jubiliejaus proga. Sugrįžus iš šios ekspedicijos, tęsėsi intensyvi istorikų profesionalų, besidominčių Oginskių kultūrinės, politinės veiklos istorija, paieška. Ne kartą kalbėta su Vilniaus universiteto, Vilniaus ir Šiaulių pedago­ ginių universitetų mokslininkais. Pagalbos, patarimų sulaukta iš Lie­ tuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovų Romualdo Budrio, Birutės Kulnytės, Osvaldo Daugelio. Svetingai durys atsivėrė ir į Lietuvos isto­ rijos institutą, užsimezgė ryšiai su šio instituto Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės skyriaus vedėja dr. Ramune Smigelskyte-Stukiene, dr. Zi­ ta Medišauskiene, grupe kitų mokslininkų. Dirbant kartu pavyko pa­ rengti turiningą 2005 m. rudenį Rietave įvykusios pirmosios tarptauti­ nės mokslinės konferencijos „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės, politi­ nės veiklos pėdsakai: praeities refleksijos, ateities perspektyvos“ pro20

2006 m. Rietave vykusioje tarptautinėje jaunimo stovykloje „Tiltas į trečiąjį kran­ tą“ groja Zalesės Mykolo Kleopo Oginskio muziejaus mergaičių ansamblis „Altanka“ gramą. Kartu su šešių Baltarusijos mokslininkų pranešimais konferen­ cijoje buvo perskaityti ir penki Oginskių kultūros paveldo tyrinėtojų, puoselėtojų iš Lietuvos pranešimai. Išskirtinis yra Regionų kultūrinių iniciatyvų centro indėlis plėtojant kunigaikščių Oginskių giminės istorijos tyrinėjimus, populiarinant jos kultūrinį palikimą. Šio centro dėka I-osios tarptautinės konferencijos medžiaga buvo operatyviai parengta spaudai ir paskelbta specialiai Ogins­ kiams skirtame „Žemaičių žemės“ žurnalo numeryje (2005 m. Nr. 4). Didelį skaitytojų susidomėjimą sukėlė šiame leidinyje pirmą kartą lie­ tuvių kalba publikuoti garsieji M . K. Oginskio priesakai mokytis į Italiją išvykstančiam keturiolikmečiui sūnui Irenėjui Kleopui. Tąsyk buvo kilstelėta uždanga į plačiajai visuomenei mažai žinomą Irenėjaus Kleopo Oginskio asmenybės formavimo sritį. Asmenybės, kuriai vėliau buvo lemta atvykti į Žemaitiją, konkrečiai - į Rietavą, ir čia įdiegti unika­ lias švietimo, mokslo, technikos, kultūros, socialinių reformų naujoves. Pasibaigus I-ajai tarptautinei konferencijai, pavyko užmegzti ryšius su M . K. Oginskio dukters Amelijos provaikaičiais muzikais, memu­ aristais Ivu ir Anžėjumi Zaluskiais, kuriuos likimo banga nunešė ir įdaigino į Didžiosios Britanijos, tuo pačiu ir Europos kultūrinę erdvę. Bendradarbiavimas su jais atvėrė naują Oginskių pažinimo lauką, kuris su kiekviena diena vis labiau plečiasi ir jau prašosi atskiros stu21

Iš kairės: 2007 m. ekspedicijos dalyviai Veisiejų dvarvietėje ir Šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse Vilniuje; Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ,Angelo“ skulptūros fragmentas

dijos apie Oginskių muzikinių tradicijų gaivinimą Rietave, Plungėje, taip pat ir visoje Lietuvoje. Šie ryšiai padėjo nutiesti kelią ir į pir­ muosius tarptautinius Mykolo Oginskio festivalius, kurių idėja galu­ tinai buvo subrandinta pradėjus įgyvendinti pasirengim o M ykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms programą. Šio leidinio paskirtis kita - tai bandymas atverti polonezo „Atsi­ sveikinimas su Tėvyne“ kodo paieškos perspektyvą, pateikti skaityto­ jui pirmųjų trijų tarptautinių ekspedicijų, tuo pačiu ir Oginskių ma­ terialaus kultūros paveldo apžvalgą. Svarbiausiu 2006 m. surengtos ekspedicijos akcentu reikėtų laikyti apsilankymą M. K. Oginskio gimtinėje Guzove, kuris yra netoli Var­ šuvos. Nepamirštamas susitikimas su M. K. Oginskio atminimo puo­ selėtoju, vietos kunigu, klebonu Piotru Staniaku, vietinės mokyklos, valdžios atstovais, pažintis su įspūdingu Guzovu dvaru, unikalios ar­ chitektūros rūmus supančiu puikiai tvarkomu parku, kurio vienoje iš alėjų 1998 m. pastatytas paminklas M. K. Oginskiui (skulptorius An­ džejus Rene). Iš Guzovo parsivežėme šios parapijos metrikų knygose išlikusių M . K. Oginskio krikšto įrašų kopiją, leidinių apie Guzovą, kompozitoriaus vaikystę ir jo gyvenimą, nuotraukose užfiksuotus G u­ zovo dvarvietės vaizdus. Dideli atradimai laukė ir Sedlcuose, mieste, kuriame Cartoriskių22

Iš kairės: Baltarusijos muzikos akademijos prof. Viktoras Skorobogatovas. 2007 m.; Pabiržės (Biržų r.) varpinė

Oginskių kultūrinės, politinės veiklos pėdsakus primena ne tiktai įspū­ dinga miesto Rotušė, ES lėšomis 2006 m. restauruotas rūmų kom ­ pleksas, bet ir ištisi senojo miesto kvartalai, Oginskių laikais sufor­ muotas gatvių tinklas, skverai, didžiulis parkas šalia buvusių rūmų. Apsilankius miesto Rotušės pastate įsikūrusiame Sedlcų regioninia­ me muziejuje, atsirado puiki galimybė užmegzti glaudų bendradar­ biavimą su čia dirbančiais muziejininkais, kurie taip pat daug dėme­ sio skiria Oginskių gyvenimo ir kultūrinio paveldo tyrinėjimams. Naudinga buvo ir pažintis su Varšuva, miestu, kuris itin reikšmingas kelių Oginskių kartų gyvenime. Ekspedicijos metu aplankytas ir Radvi­ lų rūmų kompleksas Palenkės Bialoje, net ir pasibaigus ekspedicijai il­ gam iš atminties nedilęs svetingumo lūkesčius pranokęs atsisveikinimas su bičiuliais lenkais Pliaterių rūmuose Konstantinove. 2007 m. ekspedicija buvo skirta Oginskių paveldui Lietuvoje. Vilnius: griūvantis Oginskių giminės memorialas Sv. Petro ir Povi­ lo (Saulės) kapinėse, Oginskių (Dievo Kūno) koplyčia Sv. Jonų baž­ nyčioje, garsioji Elžbietos Oginskytės-Puzinienės funduota Vilniaus uni­ versiteto observatorija, Oginskių rūmų kompleksas Rūdninkų-Arklių gat­ vių kvartale, rekonstrukcijų sujaukti Sluškų rūmai Neries pakrantėje... O kur dar Rasų kapinės - čia taip pat yra palaidotų Oginskių, kur Sv. Dvasios cerkvė, Aušros Vartai ir prie jų prisišliejusi Sv. Teresės bažny23

2007 m. ekspedicijos dalyviai prie Adomo Mickevičiaus bendražygio Jono Cečioto kapo Ratnyčioje ir J. Cečioto antkapinio paminklo fragmentai

čia, to paties pavadinimo bažnytėlė, anksčiau stovėjusi Vilniaus žvejų priemiestyje, dešiniajame Neries krante - jos pėdsakų jau nelikę. Visos šios vietos mena buvusią kunigaikščių Oginskių didybę, galią ir dosnumą. Iš Vilniaus - kelias pro Trakus, buvusią Oginskių vaivadystę, į Dzū­ kijos pusę. Ten mūsų laukė kolegų iš Baltarusijos inicijuota prisiminimų-poezijos valandėlė prie Adomo Mickevičiaus bendražygio Jono Ce­ čioto kapo Ratnyčioje, prisiminimai apie M. K. Oginskio ir naujosios patriotų kartos - filaretų, filomatų, 1831 metų sukilėlių - ryšius. Toliau - Kapčiamiestis, dramatiško likimo karžygės Emilijos Plia­ terytės kapas, Česlovo Sasnausko ir kitų šio krašto šviesuolių veiklos atspindžiai Kapčiamiesčio pagrindinės mokyklos muziejuje, paslaptin­ gasis Vainežeris, buvusios Oginskių dvarvietės pėdsakai - saulėlydžio nušviestos alėjos perspektyva, neįtikėtinai iškorėjusi šimtametės liepos drevė; kam ji beprimins kitados ir čia skambėjusią polonezo melodiją? Toliau kelias bėgo į Veisiejus, Darsūniškį, Kruonį, Mūro Strėvinin­ kus, Uogintus. Visur atradome ženklų, kurie priminė, kad čia kitados gyventa Oginskių. Beveik visur mūsų sutikti malonūs žmonės buvo girdėję garsųjį Oginskio polonezą, ne vienas jų buvo įsitikinęs, kad „būten čia, jų gimtinėje, Oginskis gyveno ir tą polonezą sukūrė“. Apibendrindamas ekspedicijos rezultatus, puikus L D K muzikinės kultūros žinovas prof. Viktoras Skorobogatovas priminė Dž. Verdžio 24

2007 m. ekspedicijos dalyviai Trakuose

operos „N abukas“ emocinę „Vergų choro“ įtaigą ir šios muzikos už­ degančią reikšmę tuometinių Italijos patriotinių jėgų vienijimuisi. Anot profesoriaus, ne mažesnė įtaiga slypi ir M. K. Oginskio poloneze „At­ sisveikinimas su Tėvyne“. Trečioji ekspedicija užsibaigė Žem aitijoje - Rietave ir Plungėje. 2007 m. rugpjūčio 25 d. Plungėje iškilmingai patrankų salve buvo paskelbta II-ojo tarptautinio Oginskių festivalio pradžia. Tąsyk erdvi Plungės kunigaikščių Oginskių senojo žirgyno salė vos talpino visus žiūrovus, susirinkusius pasiklausyti Maladečinos Mykolo Kleopo Ogins­ kio muzikos koledžo simfoninio orkestro, kuris atliko ir garsųjį polo­ nezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Pasirengimo M. K. Oginskio 250-osioms metinėms programa įgy­ vendinama toliau. Kasmet plečiasi Oginskių giminės gyvenimo ir veik­ los tyrinėjimų laukas, didėja žmonių, įsitraukusių į jį, ratas, daugėja leidinių lietuvių kalba apie M. K. Oginskį ir jo palikuonis. Visi šie darbai skirti tam, kad M. K. Oginskis ir tie, kurie buvo kartu su juo, sugrįžtų į Lietuvos kultūrinio gyvenimo erdvę, padėtų mums geriau pažinti ir suvokti savo valstybės istoriją, čia gyvenusias ir kūrusias as­ menybes, jų nuveiktus darbus.

25

/ČirflHilihi K uII ju

ORJrUVd*

*

LbiiLf'

t'Jp jIU l

’

fip *.

•

9 Vcivirittfijr

* S v iL iru

*Vrpwi4.l

J'igk h jl

fctlTMUili Mūru. M j*tiain !k ii IJanm iLkii

Vfrtfji

Lip Iiivth tcntvrija

Ryikanlji

BJil I j i c u n p n t c r i h i r t | j

I ciiVrji?i kriiwn;i

CD

Tta!i|cn tarritarij* IKa3i:nln£f*de iriiii!

i blitlpūiijuri TfhnJtmtm 0 |i*n *k ig valdei

\VĖKr|dh

*

M riLinr

N c iilih fifar N klu lin io l j i O^in skiv nutcridlini* paveldas Poicnrialūc Opanrikig ku Iltin e paveld į įjlvIrLirtJii m s m I ĘsJįtti. O^iiL-nkiKj kiiiiiiEm p j v r l J u

HJivInjreui erotu i

Žinomi kunigaikščių Oginskių kulmrinės veiklos centrai Liemvoje. Sudarė Giedrė Rutkauskaitė

26

KUNIGAIKŠČIŲ OGINSKIŲ KULTŪRI­ NĖS VEIKLOS PĖDSAKAI LIETUVOJE Giedrė Rutkauskaitė

Lietuvos visuomeninio gyvenimo tyrinėtojai paskutiniu laiku prade­ da kalbėti apie mus ištikusią tapatybės krizę, pasireiškiančią nusivyli­ mu savo šalimi, nepasitikėjimu savimi ar net savęs niekinimu, skepti­ cizmu žvelgiant į ateitį, dideliais emigracijos mastais ir kt. Si krizė skatina naujos tapatybės paieškas. Dar X IX a. pab. - X X a. pr. išsi­ kristalizavusi nuostata, kad lietuviškas identitetas sietinas išimtinai su tautine kultūra, ypač pabrėžiant lietuvių kalbos kriterijaus svarbą jos skirstymui į „savą“ ir „svetimą“, pamažu nebetenka galios. Kalbama apie „tautiškumo eroziją“, kai prarandamas pasididžiavimas savo tauta, o tikėjimas tautiniais simboliais tampa nebemadingas1. Tai ragina pa­ mato naujai tapatybei ieškoti gilesniuose Lietuvos praeities kloduose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LD K ), Abiejų T autų Respubli­ kos (ATR) kultūra ir jos paveldo gaivinimas paskutiniu laiku tampa itin aktualus. Atsigręžimas į šį istorinį laikotarpį suteikia galimybę at­ rasti Lietuvos kultūrą platesniame ir turtingesniame kontekste, anot Virginijaus Savukyno, įsisąmoninant, kad „L D K paveldas nėra vien lie­ tuvių kalba rašytas“2. T ai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Lietuvos akademinės visuomenės inspiruotas tarptautinis projektas „L D K paveldo dalybos“3, kiti projektai, skirti L D K paveldo grąžini­ mui į Lietuvos visuomenės istorinę sąmonę, rodo, kad einama teisinga linkme. LD K , A T R paveldo gaivinimo kontekste išryškėja šiuos vals27

2007 m. rugsėjo 22 d. Rietave vykusios III-osios tarptautinės istorikų ir kultūrologų konferencijos „Kunigaikščių Oginskių politinė, kultūrinė veikla: praeities refleksijos, ateities perspektyvos“ akimirka. Stovi (iš kairės): Giedrė Rutkauskaitė, dr. Ramunė Smigelskytė-Stukienė, parkų kultūros paveldo tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas tybinius darinius kūrusių ir jų egzistavimą palaikiusių asmenybių, pir­ miausia didikų giminių atstovų, indėlio aktualizavimo problema. Viena tokių giminių - kunigaikščiai Oginskiai, pasižymėję daugelyje LDK, vėliau A TR viešojo gyvenimo sferų4, gynę šių valstybių interesus ir jas inkorporavus į Rusijos imperiją. Jie - žymūs politikai, diplomatai, karvedžiai, žemvaldžiai, garsėję ekonomine ir kultūrine veikla, mecenatyste. Sunku kalbėti apie Oginskių kultūros paveldo gaivinimą nežinant, kokiose erdvėse skleidėsi jų veikla, kokia kunigaikščių Oginskių kultū­ ros paveldo būklė dabar, kas daroma susigrąžinant jį įvairiais aspektais. Nors Oginskių kultūrinės veiklos mastai toli peržengia net buvusių LD K , A T R valstybių ribas, pagrindinis šios giminės materialiojo kul­ tūros paveldo arealas koncentruojasi buvusiose jų valdose. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje šiandien preliminariai galima loka­ lizuoti apie 40 vietovių, kurios buvo Oginskių valdžioje vienu ar kitu istoriniu periodu. Visas šias vietoves būtų tikslinga suskirstyti į keturias grupes, atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1. Reikšmė Oginskių giminės istorijoje; 2 . Kultūros paveldo objektų, susijusių su kunigaikščiais Oginskiais, dabartinė būklė; 3. Konkrečiose vietovėse kylančios Oginskių kultūrinio paveldo gai­ vinimo iniciatyvos. 28

2007 m. išleistos į lietuvių kalbą išverstos knygos (iš kairės): Mykolo Kleopo Oginskio „Prisiminimai“ (I tomas), Ivo Zaluskio „Oginskių genas“ I G RU PĖ: T Y R IN Ė T IN O S O G IN SK IŲ K U L T Ū R O S PAVELDO V IET O V ĖS Šią grupę sudaro tokios vietovės, kurios Oginskių kultūros paveldo vertinimo požiūriu dėl informacijos trūkumo šiuo metu negali būti priskirtos kitoms trims grupėms, atitinkančioms anksčiau paminėtus kriterijus. 1. Panemunė (Kauno r., 1590-1822 m.); 2. Karmėlava (Kauno r., XVI a. - XVII a. pr.); 3. Krosna (Lazdijų r., XVII a.); 4. Rudnia (Šalčininkų r., XVII a.); 5. Deltuva (Ukmergės r., XVII a.); 6 . Stakliškės (Prienų r., XVII a. pab. - XVIII a. pr.); 7. Plateliai (Plungės r., 1767 m. - XVIII a. paskutinis dešimtmetis); 8 . Švėkšna (Šilutės r., XVIII a. (iki 1766 m.); 9. Vaiguva (Kelmės r., XVIII a. pab.). 10. Gargždai (Klaipėdos r., XVIII a.). Yra žinoma tik dek, kad šios vietovės vienu ar kitu metu priklausė Oginskių giminei. Beveik nieko nežinoma apie jose buvusius šios di­ dikų giminės materialaus paveldo objektus. Tikėtina, kad ypatingos svarbos pėdsakų čia jie ir nepaliko, nes tas vietoves valdė trumpai. 29

N ėra žinomos tikslios datos, kada O ginskiai šias vietoves valdė. K ebloka nustatyti net jų lo k alizaciją5. Į daugelį šiandien m um s išk ylan čių k lau sim ų , su siju sių su šio m is O g in sk ių vald y to m is vietovėm is, atsakymus galėtum e gauti tik atlikę archyvų tyrimus, archeologinius kasinėjimus. Įvertinus žinomas kunigaikščių Oginskių valdas pagal anksčiau iš­ vardytus kriterijus, paaiškėjo, kad atskirai kategorijai reikėtų priskirti tuos miestelius, kuriuose kažkada buvo materialinio Oginskių giminės paveldo, tačiau jis iki mūsų dienų neišliko, taip pat tuos, kurie buvo ypatingai svarbūs Oginskių giminės istorijai arba yra svarbūs gyvosios atminties gaivinimo aspektu, tačiau šiuo metu visiškai neaktualizuoti. II G RUPĖ: N EIŠLIK Ę IR N EA K T U A LIZ U O T I O G IN SK IŲ M A TER IA LIN IO PAVELD O O BJEK TA I Šiai grupei priskirtina 19 vietovių. U O G IN T A I (R um šiškių šen., K aišiadorių r.). Pirm oji žinom a Oginskių valda dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Ji Oginskiams priklausė 1486 m. — X X a. pr. KAVARSKAS (Anykščių r.). Oginskiams priklausė X V a. pab. - XVII a. (?). 1463 m. jie fundavo pirmąją Romos katalikų bažnyčią Kavarske. 30

2006 m. rugsėjo mėnesį Rietave vykusios Il-osios tarptautinės istorikų ir kultūrologų konferencijos „Kunigaikščių Oginskių politinė, kultūrinė veikla: praeities refleksijos, ateities perspektyvos“ atidarymo dalyviai prie Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus Jos išlaikymui skiriamas lėšas 1697 m. padidino Msdslavlio pilininkas Mykolas Oginskis. Dabartinė vienbokštė bažnyčia pastatyta 1887 m. D AR SŪ N IŠKIS (Kruonio šen., Kaišiadorių r.). Oginskiams priklausė 1586 m. — X IX a. pr. Išliko žinių, kad Antanina Bialozoraitė-Oginskienė X V III a. pab. atstatė per karus su Maskva sudegintą Kruonio bažnyčią (sudegė 1818 m., tada per gaisrą nukentėjo visas miestelis). UŽPALIAI (Utenos r.). O ginskiai Užpalius valdė 1697-1 8 0 0 m. Žinoma, kad tuo metu jiems priklausiusio, iki mūsų dienų neišlikusio dvaro trobesiai buvo mediniai. VIEVIS (Elektrėnų sav.). Oginskiams priklausė X V II-X IX a. pr. Jų valdymo laikotarpiu Vievis buvo svarbus kultūros židinys. 1600 m. Oginskiai fundavo Vievio unitų bažnyčią, 1816 m. - katalikų. VEPRIAI (Ukmergės r.). Oginskiams priklausė X V I—X V II a. (?). XVII a. čia buvusių Oginskių dvaro rūmų neišliko. Manoma, kad jie stovėjo ant Veprių piliakalnio. G RŪ ŠLA U KĖ (Kretingos r.). Oginskiams priklausė XVI—XVIII a. (?). 1778 m. Ignas ir Elena Oginskiai skyrė lėšų Grūšlaukės šv. Jono Nepomuko bažnyčios statybai (ji sudegė 1945 m.). RAGUVA (Panevėžio r.). Oginskiams priklausė 1639-1751 m. (su pertrauka). Čia stovėjo mediniai Oginskių dvaro pastatai. X IX a. dvaras neturėjo šeimininkų ir sunyko. Jo vietoje dabar stovi stačiatikių cerkvė, 31

Rietavo parkas, Baltieji vartai naktį. 2006 m. sūrių gamykla. 1678 m. Trakų vaivada Martynas Oginskis fundavo me­ dinę Raguvos bažnyčią (antrąją miestelyje), kuri buvo viena didžiau­ sių Vilniaus vyskupijoje (bažnyčia sudegė 1798 m.), ir varpinę. PAGIRIAI (Kėdainių r.). Oginskiams priklausė XVII a. T uo laiku ten stovėjo Bialozorų ar Oginskių statyti rūmai (pilis). Č ia yra rasti plytiniai, tvirtai sumūryti pamatai ir manoma, kad tai rūmų liekanos. T R A K A I. O gin skiam s priklausė X V II a. pab. - X V III a. (su pertraukom is). 1 9 5 8 -1 9 5 9 m. vykstant kasinėjim am s, užfiksuotos XVII a. Oginskių rūmų liekanos. Jos, vykstant 1969-1971 m. archi­ tektūriniams tyrinėjimams, iš dalies užkonservuotos. NAUJAM IESTIS (Panevėžio r.). Kunigaikščiams Oginskiams priklausė X V II—X V III a. L D K kancleris Marcijonas Oginskis 1689 m. fundavo pirmąją medinę katalikų bažnyčią Naujamiestyje (sudegė 1725 m.). KALNALIS (Ketingos r.). Oginskiams priklausė XVIII a. (?). Ignas Oginskis pasirūpino, kad 1777 m. būtų pastatyta Kalnalio šv. Laury­ no bažnyčia (sudegė 1882 m.). M ER K IN E (Varėnos r.). Oginskiams priklausė XVIII a. Dvaro so­ dyboje stovėjo rūmai, buvo ūkio trobesių ir kitų statinių. KAPČIAM IESTIS (Lazdijų r.). Oginskiams priklausė XV III—X IX a. 1824 m. Antanas Oginskis fundavo Dievo Apvaizdos bažnyčią (sude­ gė 1941 m. birželio 22 d., atstatyta 1956 m.). 32

Rietavo parkas, Raudonieji vartai. 2006 m. L U O K E (Telšių r.). Oginskiams priklausė X IX a. Neturima duo­ menų apie O ginskių materialinį paveldą Luokėje. Si vietovė svarbi gyvosios atminties gaivinimo aspektu. SA LA N TA I (Kretingos r.). Oginskiam s priklausė 1847—1912 m. Jie rėmė Salantų medinės bažnyčios statybą (1724 m.). Si bažnyčia stovėjo iki X IX a. pabaigos. JU O DAINIAI (Šilalės r.), ENDRIEJA VA S (Klaipėdos r.), VEIVIR­ ŽĖN A I (Klaipėdos r.). Oginskiams priklausė X IX a. Valdos svarbios ūkiniu aspektu. Apie šiose vietovėse buvusius ar esančius kunigaikščių Oginskių materialinio paveldo objektus žinių neturima. Kaip matyti iš ankščiau pateiktų duomenų, daug kur paminėtose vietovėse Oginskių materialinis paveldas sunykęs. Apie čia buvusius šio paveldo objektus informacijos galima rasti įvairiuose leidiniuose, tačiau ten nemažai painiavos. Tad, norint išvardytas vietoves įjungti į Ogins­ kių kultūrinio paveldo gaivinimo arealą, reikėtų papildomai dar atliki su­ dėtingus istorinius-archeologinius tyrimus. Mąstant apie Oginskių kultūros paveldo gaivinimo perspektyvas kai kuriose paminėtose Oginskiams priklausiusiose vietovėse, jas reikėtų papildom ai aktualizuoti: U O G IN TA I. Miestelis svarbus tyrinėjant kunigaikščių Oginskių gi33

Iš kairės: Rietavo dvaro savininkas Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863) ir jo žmona Olga Kalinauskytė-Oginskienė (1829-1899). Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje stovinčių biustų fragmentai (skulptorius Pjeras Armandas Katje) minės istoriją. Materialaus paveldo objektų iš Oginskių laikų čia neiš­ likę6. Svarstant Oginskių kultūrinio paveldo gaivinimo galimybes, šios vietovės aktualizavimas - vienas iš prioritetinių uždavinių. Jo sprendi­ mą galima būtų pradėti informacinių rodyklių, stendų įrengimu tiek menamoje rūmų vietoje, tiek prie kelio, kuris atsišakoja į Uogintus nuo automagistralės V ilnius-K aunas7. VIEVIS. Sis miestas šiandien žinomas savo maisto pramonės įmo­ nėmis. Oginskių valdymo laikotarpiu tai buvo svarbus kultūros židi­ nys. Yra žinoma, kad Oginskiai fundavo Vievio bažnyčias. Deja, nei 1600 m. statyta unitų bažnyčia, nei 1816 m. iškilusi katalikų bažnyčia iki mūsų dienų čia neišliko. Vienas iš O ginskių šalia Vievio unitų bažnyčios buvo įkūręs Sv. Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pr. buvo įsteigta spaustuvė, leidusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai (maldaknygės bažnytine slavų kalba) pasirodė 1611 m. Čia išspausdin­ ta viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų - Meletijaus Smotnickio „Slavų gramatika“ (1619 m.). Iki 1660 m. ši spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis“8. Šie faktai rodo, kad Vievio miestas yra svarbus Oginskių kultūrinio paveldo, kuriam, kaip ir visam L D K paveldui, būdingas daugiakultūriškumas, objektas. L U O K E . Sis miestelis ypač įdomus plėtojant Oginskių kultūrinio paveldo gaivinimo formų įvairovę. Luokė pagarsėjo savo legendiniu 34

Kauno valstybinis choras Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vykusiame Il-ajame tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio baigiamajame renginyje, atlikęs Vytauto Barkausko „Agnus Dei“. Priekyje (iš kairės): choro dirigentas Petras Bingelis, kompozitorius Vytautas Barkauskas ir Rietavo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lidija Rekašienė herojumi T adu Blinda. Iki šiol gyvos legendos apie Luokę valdžiu­ sio didiko O ginskio ir T ado Blindos konfliktą9. Šiandien, prisim e­ nant populiarią „svieto lygintojo“ Blindos temą, tuo pačiu aktuali­ zuojama ir Oginskio tema. III GRUPĖ: V IETO V ĖS, K U R IO SE IŠLIKO K U N IG A IK ŠČ IŲ O G IN SK IŲ M A TERIA LIN IO PAVELD O O B JE K T Ų Šiai grupei priskirtinos 5 vietovės. Čia Oginskių kultūrino paveldo gaivinimo galimybės realesnės. Šių objektų dabartinė būklė gana gera. Jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą, jais gerai, dažnai net pavyzdin­ gai, rūpinasi dabartiniai šeimininkai. Vis dėlto iš savininkų pusės nepa­ stebėta aiškesnių iniciatyvų gaivinti Oginskių kultūrinį paveldą plates­ niu mastu. Oginskių tema čia nepakankamai aktualizuota. Tai rodo, kad šios grupės vietovėse esantiems Oginskių materialinio paveldo ob­ jektams labiau tiktų taikyti „palikimo “10 sąvoką. Anot profesoriaus Jur­ gio Bučo, „Palikimas - ką mums praeitis palieka, paveldas - ką mes iš praeities pasiimame ir naudojame kaip savastį, o kultūros paveldo vertybės - ką mes iš kultūros paveldo atsirenkame naudoti patys ir išsaugoti ateičiai1“ . Kol kas m ūsų m inėti objektai neįkom ponuoti platesniame O ginskių kultūrinio paveldo kontekste. Ju o s galėtume 35

įvardyti potencialiais O ginskių kultūros paveldo gaivinimo centrais. K R U O N IS (Kruonio šen., Kaišiadorių r.). Oginskiams priklausė 1570 m. - X IX a. pr. 1610 m. pastatyta Kruonio bažnyčia - archi­ tektūros paminklas. Joje yra fundatorių - Teodoro ir Samuelio Ogins­ kių - antkapiniai paminklai (respublikinės reikšmės dailės paminklai). Buvusio Oginskių dvaro rūmų griuvėsiai (šalia X X a. 7 dešimtmetyje pastatytos dabartinės vidurinės mokyklos) - archeologijos paminklas. M Ū R O ST R ĖV IN IN K A I (Žiežmarių šen., Kaišiadorių r.). Ogins­ kiams priklausė 1590-1831 m. Yra išlikę buvusio XV II a. Oginskių dvaro rūmai, kitų statinių. Rūmuose dabar veikia pensionatas. RYKANTAI (Trakų r.). Oginskiams priklausė XVII a. Rykantų baž­ nyčios, kurią XVII a. remontavo ir dominikonams perdavė Oginskiai, pres­ biterijos sienose išlikę L D K kanclerio Marcijono Oginskio ir jo žmonos Marcibelės Onos Tiškevičiūtės-Oginskienės (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma mergautinė Valavičiūtės pavardė) epitafiniai portretai. VEISIEJAI (Lazdijų r.). Oginskiams priklausė 1722 m. - X IX a. pab. Išlikęs 1743-1745 m. M asalskių-Oginskių statyto dvaro rūmų flige­ lis, kuriame dabar veikia Veisiejų regioninio parko direkcija. Mieste­ lyje stovi ir Sv. Jurgio bažnyčia, 1817 m. funduota Veisiejų dvaro savininkės V iktorijos Oginskytės-Zynevienės. Bažnyčios viduje yra Oginskiams skirtos paminklinės lentos. 36

Kairėje - Rietavo panorama. Viršuje - kunigaikščių Oginskių funduota Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir jos pagrindinis altorius. 2007 m.

KULIAI (Plungės r.). Oginskiams priklausė XIX—X X a. pr. 1900 m. užbaigtą statyti Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią fundavo Plungės k un igaik štis M ykolas M ik alo ju s Severinas M arkas O gin sk is (jis dažniausiai vadinamas tik Mykolo vardu) ir parapijiečiai. Visos šiai grupei priskirtos vietovės savaip svarbios O ginskių gi­ minės istorijai: atspindi vieną ar kitą jų veiklos kryptį, yra vienokių ar kitokių šios didikų giminės estetinių ir religinių pažiūrų, šių pažiūrų pokyčių liudytojai. Geriausias pavyzdys čia - Kruonio miestelis, ku­ riame O ginskių laikus dar mena pirm oji Lietuvoje pastatyta unitų (katalikams atiteko 1919 m.) bažnyčia. D aug kur literatūroje rašoma, kad Kruonio šventovę X V II a. pr. unitams fundavo T .11 [Teodoras Bogdanas M arcijonas ]12 Oginskis. Šios fundacijos istorija gana paini. Remiantis Polski sioivnik biograficzny13, Kruonis XVI a. pab - XVII a. pr. (kaip tik tuo laikotarpiu, kai buvo pastatyta Kruonio bažnyčia) priklausė Teodorui Bogdanui Marcijonui Oginskiui, ištikimam stačia­ tikių gynėjui ir globėjui. Šis didikas Vievyje fundavo stačiatikių cerk­ vę 14ir inicijavo stačiatikiškų liturginių knygų leidybą15. „[...] Lietuvos pulkininkas, Trakų pakamarininkas, buvo nusiteikęs prieš Brastos uniją, 1612 m. kartu su savo sūnumis pasirašė stačiatikių didikų protestą prieš dvasininkijos vienijimąsi. Oginskis globojo Vilniaus Švč. Trejy­ bės ir Šv. Dvasios stačiatikių brolijas“16. Marcijono Bogdano Oginskio 37

Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčios fasado fragmentai ir sietynas. 2007 m. sūnūs Jonas, Aleksandras ir Samuelis buvo vadinami „filarom wiary prowoslawnej“, 1636 m. jiems buvo pavesta rūpintis Surdegio (Uk­ mergės pavietas) stačiatikių vienuolynu17. Kai kurie šaltiniai18 nurodo, kad jau 1628-1629 m. šalia Kruonio unitų bažnyčios buvo įsteigtas unitų vienuolynas, 1649 m. Samuelis Levas Oginskis (tas pats, kuris buvo nusiteikęs prieš unitus) šiam vienuolynui skyrė 1500 auksinų19. Grei­ čiausiai bent iki 1628 m., kai į miestelį atsikėlė unitai, Kruonio šven­ tovė priklausė stačiatikiams ir tik vėliau perėjo bazilijonų vienuoliams. Aptarti, atrodo, nesuderinami faktai - priešiškumas ir pagalba uni­ tams - rodo arba Oginskių pažiūrų platumą (tai liudytų ir stačiatikio Aleksandro Oginskio, XVII a. I p. Trakų bernardinų bažnyčioje pastačiusio Šv. Pranciškaus altorių ir prie jo palaidojusio savo žmoną Oną Semetaitę-Oginskienę, pavyzdys20), arba tų pažiūrų pokyčius. T o ­ kia buvo daugiatautės ir daugiakonfesės L D K gyventojų kasdienybė tarp sugyvenimo ir konfrontacijų. Šiandien, kalbant apie kunigaikščių Oginskių kultūros paveldo gaivinimą, jo tyrimai daugiasluoksniame L D K kultūriniame kontekste tampa neišvengiami. Oginskių paveldas keliatautis ir keliakonfesis. L D K teritorijoje buvo nemažai Oginskių funduotų stačiatikių ir ka­ talikų šventovių, tarp jų ir basųjų karmelitų Šv. Teresės bažnyčia Vil­ niaus Žvejų priemiestyje, „į Rytus nuo Šnipiškių, palei dešinįjį Ne38

Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vidaus fragmentas. 2007 m. ries krantą“21. Deja, ji iki šių dienų neišliko. Ši bažnyčia svarbi, nes liudija apie palaipsniui vykusį Oginskių giminės perėjimą į katalikų tikėjimą. Basųjų karmelitų Šv. Teresės bažnyčios fundatorius Simonas Karolis Oginskis (mirė 1699 m.) perėjo į katalikybę apie 1680 m. Jis buvo palaidotas 1702 m. užbaigtoje statyti mūrinėje bažnyčioje22. Vilniuje buvo nemažai su Oąinskių gimine susijusių pastatų. Dalis šio materialinio paveldo išliko. Šiuos statinius vertėtų išskirti į atskirą Lietuvoje esančių Oginskių materialinio paveldo objektų pogrupį. Žinios apie pirmuosius statinius Vilniuje, susijusius su Oginskių gimine, mus pasiekia iš XVII a. vidurio. Čia, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, Oginskiai garsėjo mecenatyste. Be jau minėtos basųjų kar­ melitų bažnyčios ir vienuolyno23, Oginskiai buvo fundavę pamestinu­ kų ir našlaičių namus Subačiaus gatvės rajone24. Deja, šios fundacijos mažai kam žinomos (apie jas kiek išsamiau yra rašęs tik V. Drėma25), jos nėra išlikusios (nežinomos tyrinėtojų), dar laukia savo aktualizavi­ mo ir išsamesnių archyvinių-istorinių tyrinėjimų26. Matyt, pats žymiausias su Oginskių pavarde sietinas objektas - Vil­ niaus universiteto astronomijos observatorija, kurios statybą finansavo Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. Puoselėjant Oginskių kultūrinį pavel­ dą, šią Oginskių fundaciją reikėtų labiau aktualizuoti. Kol kas net ir mokslinėje literatūroje lietuvių kalba observatorijos fundacijos aplin39

kybės beveik nenagrinėtos. O neatsakytų klausimų nemažai. Šiandien neaišku, kodėl lėšos skirtos būtent šiam statiniui, tuo labiau kad mecenatė - moteris, atrodo, mažai ką bendro galėjusi turėti su fizikos ir astronomijos mokslais. Tokia jos fundacija nebuvo atsitiktinė. Tai įrodo tas faktas, kad 1766 m. E. Oginskytė-Puzinienė Universitetui dar padovanojo naujų astronominių įrengimų27. Jos atminimas įam­ žintas observatorijos Baltosios salės portale (autorius - italų architek­ tas Karlas Spampanis. Ant vieno šio portalo frontono šlaito įkompo­ nuota deivės Dianos figūra laiko E. Oginskytės-Puzinienės portretą28. Senajame Vilniaus universiteto ansamblyje yra dar du architektūri­ niai objektai, susiję su Oginskių gimine. Vienas jų - pastatas Nr. 11 Pilies gatvėje, šiaurės rytinėje Vilniaus universiteto ansamblio dalyje. Jis sudarytas iš trijų korpusų, juosiančių Mickevičiaus kiemą. XVI a. šioje vietoje prie gatvės būta trijų namų. 1724 m. jų savininkas An­ drius Oginskis, visus namus užrašęs Vilniaus universitetui, paliko tei­ sę jais naudotis seseriai Oginskytei-Masalskienei. Vėliau pastatas galu­ tinai atiteko Universitetui. Jis kurį laiką vadintas Rektorių namu29. Antrasis objektas - Vilniaus šv. Jonų bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčia. Rūpinimąsi ja iš jėzuitų, šiems sutikus, XVIII a. II p. perėmė Trakų vaivada Tadas Pranciškus Oginskis. Koplyčią reikėjo iš pagrindų rekonstruoti po 1737 m. ją nusiaubusio gaisro. Rekonstruk40

Arklių gatvė (Vilnius). 2007 m. cijos projektą sukurti buvo patikėta jėzuitų architektui, Tom o Žebraus­ ko mokiniui G. Lenkevičiui SJ. Rekontrukcijos metu koplyčios rūsiuose buvo įrengtas Oginskių mauzoliejus. Didikai Oginskiai koplyčia rūpi­ nosi iki pat X IX a. pabaigos. Būtent tada fundatoriaus vaikaitis Irenėjus Kleopas Oginskis ją išpuošė puikiais vitražais (sunaikinti 1944 m.)30. Vilniaus mieste Oginskių giminę dar mena šie pastatai: Naujasis arsenalas (dar vadintas Oginskio kareivinėmis31), 1789 m. suformuotas Vilniaus vaivados (vėliau L D K etmono) M ykolo Kazi­ miero Oginskio nurodymu (vėliau rekonstruotas klasicizmo stiliumi); Bžostauskų rūmai, priklausę Oginskiams X IX a. - X X a. pr.; Sluškų rūmai, 1766 m. nupirkti M ykolo Kazimiero Oginskio ir X IX a. pr. priklausę jo sūnėnui kompozitoriui, valstybės ir politikos veikėjui Mykolui Kleopui Oginskiui; Rašytojų sąjungos rūmai, X X a. pr. priklausę Marijai Gabrielei Ogins­ kienei32. Svarbiausia Oginskių rezidencija Vilniaus mieste - vadinamieji Ogins­ kių rūmai, didikų suformuoti XVII a. vid. - XVIII a. j)ab., sujungus keturias atskiras valdas tarp Rūdninkų ir Arklių gatvių. Šių rūmų isto­ riją ir architektūrinį vystymąsi išsamiai yra aprašęs Antanas Rimvydas Caęlinskas knygoje „Valdovų kelias. I knyga. Rūdninkų gatvė“33. Šie rūmai - didžiulis pastatų kompleksas. Jų dalis, vadinamieji Ig41

Iš kairės: Rietavo panorama; Rietavo Oginskių dvarvietės tvarkymas 2002 m. no Oginskio rūmai, su klasicistiniu fasadu iš Arklių gatvės pusės, pa­ statyti 1703-1758 m .34 Rūmai įtraukti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą35. Jie turi didelę architektūrinę, urbanistinę, taip pat ir istorinę vertę. Rūdninkų kompleksas priklausė Oginskiams iki X IX a. II p., kol atiteko valstybei. Šiuos rūmus yra valdęs Vitebsko kaštelionas Martynas Mykolas Mykolas Oginskis, Lietuvos maršalka, Vilniaus kaštelionas Ignas Oginskis bei jo broliai Kazimieras ir Tadas Pranciškus. Vėliau Pranciškus Ksaveras Oginskis ir jo brolis Andrius Ignas. Vėliau rūmai atiteko M ykolui Kleopui O ginskiui, po to - Irenėjui O ginskiui, o galiausiai - jo sūnui, Plungės dvaro šeimininkui Mykolui M ikalojui Severinui Markui Oginskiui.

IV G RUPĖ: O G IN SK IŲ PAVELDO GAIVIN IM O IR AKTUALIZAVIM O C EN TR A I ŠIA N D IEN Rietavas ir Plungė priskirtini ketvirtajai Oginskių valdų grupei. Šios vietovės atitinka visus tris publikacijos pradžioje išdėstytus kriterijus: yra labai svarbios Oginskių istorijoje, nes kaip tik čia gyveno paskuti­ niai šios giminės atstovai, su kuriais užsibaigė vyriškoji Oginskių lini­ ja; čia ne tik išliko Oginskių materialinio paveldo objektų, rūpinamasi 42

Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniai rūmai iš šiaurės pusės. 2006 m. jų priežiūra, regeneravimu, bet būtent čia gimsta pagrindinės inicia­ tyvos gaivinti kunigaikščių Oginskių paveldą plačiąja prasme. Plungės Oginskių dvaro ansamblyje yra gerai išsilaikiusi pastatų kom­ plekso ir įspūdingo parko planinė struktūra. Iš 16 buvusių pastatų yra išlikę devyni. Tiesa, laikui bėgant, keičiantis šeimininkams bei pastatų funkcijoms, kai kurie iš jų yra praradę autentišką vaizdą37. Ypač pakitęs pastatų interjeras. Čia neberasime anksčiau buvusio puoš­ numo, tačiau iš išorės dar galima grožėtis puikia statinių architektūra. Iki mūsų dienų išlikusius Plungės dvaro rūmus X IX a. 8 dešimt­ metyje suprojektavo vokiečių architektas Karlas Lorencas, o rūmų sta­ tybos darbams vadovavo Gotfrydas Srankė. Plungės neorenesansinis centrinis rūmų pastatas erdvus, dviaukštis, su keturiais kampiniais rizalitais, išpuoštais skulptūromis. Toks deko­ ras retas Lietuvos dvarų architektūroje. Čia dera ir italų Renesansui būdingos baliustrados, vainikuojančios sienas. Manoma, kad oranžeri­ jos, vadinamosios laikrodinės, architektūra taip pat nusižiūrėta iš Ita­ lijos (panaši į Florencijos Vekjo rūmus)38. Plungės laikrodinė pastaty­ ta anksčiau, dar iki to laiko, kai 1873 m. Plungės dvarą nusipirko Mykolas Oginskis; ji mena ankstesnio savininko Platono Zubovo lai­ kus39. Dvaro pastatų ansambliui priklauso ir dvi neorenesansinių for­ mų oficinos bei neogotikinis žirgynas, keletas kitų smulkesnių gyve43

Plungės kunigaikščiai Oginskiai (iš kairės): Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849-1902) ir Marija Skuževska-Oginskienė (mirė 1945 m. kovo 22 d.) namųjų ir ūkinėms reikmėms tarnavusių pastatų. Dvaro sodybą supa ne­ blogai prižiūrimas, dar XVIII a. viduryje užveistas, o X IX a. pabaigoje M. Oginskio iniciatyva pertvarkytas itin vertingas mišraus stiliaus parkas40. II-ojo pasaulinio karo metu nukentėję didelės estetinės vertės cen­ triniai dvaro rūmai 1959 m. buvo pradėti atstatyti, prisilaikant pir­ minio projekto. Po restauracijos rūmuose veikė vidurinė mokykla, Statybininkų mo­ kykla, o nuo 1994 m. čia - Žemaičių dailės muziejus41. Anot jo di­ rektoriaus A. Bakanausko, Plungės „rūmus nuo sunaikinimo (...) išgel­ bėjo tai, kad jie beveik visados turėjo geresnius ar blogesnius šeiminin­ kus“44. „Kompleksiškai vertinant sodybos pastatų ir parko ansamblį, Plungės dvaras neabejotinai yra vienas iš gražiausių ir vertingiausių Lietuvoje“42. Tai svarbiausia priežastis, kodėl būtent šiame dvare buvo nutarta įsteigti Žemaitijos regiono kultūros ir turizmo centrą. Rietavo Oginskių dvaro sodybos likimas liūdnesnis. Seniai nebėra centrinių dvaro rūmų - jie sunyko po I-ojo pasaulinio karo. Tuom e­ tiniai jų šeimininkai nesuprato pastato ir viso dvaro komplekso reikš­ mės Lietuvos kultūros istorijai, nesugebėjo rūmais tinkamai rūpintis ir leido jiems sunykti. Iki šių dienų Rietave išliko keletas kitų Oginskių materialinio pa­ veldo objektų. Visų pirma tai dvibokštė neoromaninė bažnyčia. Kuni44

Rietavo kunigaikščiai (iš kairės): Bogdanas Oginskis (1848-1909) ir jo tėvas Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863) gaikščių dvarvietėje išlikę senieji muzikos mokyklos ir muzikantų ben­ drabučio, karietinės, rūmų oficinos pastatai, dvaro vandentiekio bokš­ tas, O ginskių šeimos koplyčia - mauzoliejus, kunigaikščių sukurtas 65 ha parkas ir dvaro teritoriją juosusios tvoros su dvejais vartais (Bal­ taisiais ir Raudonaisiais) fragmentai, sargo namelis prie Raudonųjų vartų, keletas pastatų miestelio centre. Šiandien Rietavo dvaro sodybos teritorija, joje išlikusiais pastatais rūpinasi Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. Jau šio muzie­ jaus pavadinimas daug ką pasako apie jo siekius ir tikslus - tyrinėti, puoselėti kunigaikščių Oginskių kultūrinį palikimą Rietave, rūpintis turtingos miestelio istorijos garsinimu Lietuvoje ir už jos ribų. Gaivinant kunigaikščių Oginskių kultūros paveldą, bendromis Rie­ tavo bei Plungės muziejininkų pastangomis, bendradarbiaujant su Re­ gionų kultūrinių iniciatyvų centu, kitais partneriais, jau nemažai pa­ daryta. T ai liudija užsimezgę ryšiai su O ginskių kultūros paveldo tyrinėtojais Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje gyvenančiais Mykolo Kleopo Oginskio provaikaičiais Ivo ir Anžejumi Zaluskiais, įvykę du tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai ir nepaprastai svarbūs darbai istorinių tyrinėjimų bei leidybos srityse, Rietave 2005 m. pradėtos rengti kasmetinės tarptautinės konferencijos. 45

Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro žirgynas, parterio fontano skulptūra. 2006 m.

IŠVADOS Atlikus kunigaikščių Oginskių valdų ir jose esančių su šia didikų gimine susijusių materialinio paveldo objektų tyrimą paaiškėjo, kad Lietuvos teritorijoje yra apie 40 vietovių, kuriose išlikę arba neišlikę šios didikų giminės kultūrinės veikos ženklų. Iš jų 10 laikytinos tyrinė­ tinomis, nes turimi duomenys gana skurdūs - žinomos tik apytikslės Oginskių valdymo datos, susiduriama su lokalizavimo sunkumais. Išsiaiškinta, kad 19 vietovių buvo svarbūs Oginskių giminės istori­ jos ar krašto kultūros centrai, tačiau juose neišliko jokių materialinių ženklų, primenančių Oginskių valdymo laikotarpį. 6 vietovės įvardytos potencialiais Oginskių kultūrinio paveldo gaivini­ mo centrais, nes jose yra išlikusių po keletą šios didikų giminės materia­ linio paveldo objektų. Vis dėlto minėtose vietovėse iki šiol trūksta inicia­ tyvų gaivinti Oginskių paveldą plačiąja prasme. 2 vietovėse yra ne tik išlikę materialinio Oginskių paveldo objektų, bet iš čia kyla ir šios didikų giminės paveldo plačiąja prasme gaivinimo iniciatyvų. Labai nedidelė (vos 5 proc.) Oginskių materialinio paveldo dalis aktualizuota ir nuolat aktualizuojama per iniciatyvas gaivinti O gins­ kių paveldą plačiąja prasme. Didžioji dalis (net 50 proc.) materiali­ nių O gin skių paveldo objektų yra sunykę. D au g neaktualizuotų (17 proc.), mažai pažintų (28 proc.) Oginskių paveldo objektų. Pas46

Plungės kunigaikščių Oginskių laikrodinė. 2006 m. tariesiems įvardyti derėtų vartoti „palikimo“ terminą, nes tai, kas ne­ aktualizuota, kuo visuomenė nesuinteresuota, ko ji nežino, negali bū­ ti laikoma tos visuomenės paveldu45. O ginskių kultūros paveldo gaivinim o iniciatyvų plėtotė atvertų naujus horizontus mūsų kultūros istorijoje, leistų iš naujo atrasti vis dar primirštą tiesą, kad esame pilnaverčiai Europos ir pasaulio kultūros atstovai. Šia tiesa, kartu ir didžiule atsakomybe savo gyvenimus bei veiklą grindė ir kunigaikščiai Oginskiai. 1 V. Savukynas. „Naujos tapatybės paieškos, arba kodėl Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės regiono idėja tampa vis patrauklesnė“, Kultūros b arai, 2005, Nr. 10, p. 8. 2 Ten p a t , p. 10. 3 Sis projektas „skirtas susipažinti su skirtingose tautinėse bendruomenėse egzistuo­ jančiomis skirtingomis, kartais ir prieštaringomis LDK istorijos traktavimo koncepcijo­ mis bei paieškoti ir įvesti į diskursą multiperspektyvinę prieigą prie šios daugiatautės valstybės istorijos, o taip pat ją aktualizuoti šiandieninės Lietuvos tarptautinės politi­ kos kontekste“. To visų pirma siekiama organizuojant tarptautinių seminarų ciklą. (Remiamasi straipsniu Sem inaras „Lietuvos D idžiosios Kunigaikštystės idėja ir likim as tautų istoriografijoje“ (2006-10-07), publikuojamu Internete (prieiga http://www.iaa.lt/lt/main/ veikla/konferencijos?id=17419, žr. 2007-05-04). * „Žinoma, kad 19 šios giminės atstovų buvo senatoriai. Iš šios giminės iškilo LDK kancleris, LDK maršalka, LDK iždininkas, Žemaitijos seniūnas, 3 etmonai, 9 vaivados, 10 kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, [...] nemažai kitų garsių valstybės ir visuomenės veikėjų“. (J. Želvys. „Oginskiai muzikai“, ZemaieitĮ žemė,; 2005, Nr. 4 (49), p. 28). 47

2007 m. rugsėjo 8 d. LDM Vilniaus paveikslų galerijoje vykusiame kultūros vakare „Mykolo Kleopo Oginskio rašytinis palikimas ir muzika“, kurio metu buvo pristatyta RKIC išleista knyga „Mykolas Kleopas Oginskis. Atsiminimai. I tomas“, kalba knygos vertėjas iš prancūzų į lietuvių kalbą Virginijus Baranauskas 5 Pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos teritorijos pietinėje dalyje yra bent šešios gyvenvie­ tės, turinčios tą patį pavadinimą R udnia, ir visos jos viena netoli kitos: Šalčininkų rajono Baltosios Vokės, Dieveniškių, Gerviškių seniūnijose; Varėnos rajono Kaniavos, Marcin­ konių, Merkinės, Varėnos seniūnijose. „Rudnia“, Interneto leidinys W ikipedia (prieiga http://www.lt.wikipedia.org, žr. 2007-05-04). Dieveniškių seniūniją pasirinkome remda­ miesi informacija, skelbiama leidinyje Slow nik geograficzny Krolestwa polskiego i innych krajow sloivianskich (t. IX. - Warszawa, 1888, p. 924), kuriame teigiama, kad tarp 73 visoje ATR teritorijoje buvusių vietovių tokiu pavadinimu, Oginskiams priklausė Rudnia Ašmenos paviete (Dieveniškių seniūnija patenka į buvusios Ašmenos pavieto teritoriją). 6 E. Ravickienė. „Uogintai, davę pavardę Oginskiams...“, Kaišiadorių aid a i , 1993-03-17. 7 Išsamiau apie tai, kaip bandoma ir kaip planuojama spręsti Oginskių paveldo aktualizavimo problemas, skaitykite paskutiniame šios publikacijos skyriuje. 8 Interneto leidinys Wikipedija (prieiga http://www.lt.wikipedia.org/, žr. 2007-05-04). 9 Sis konfliktas sovietmečiu dažnai buvo vaizduojamas sutirštintomis spalvomis. Tado Blindos, kaip sukilėlio, mitas buvo pasitelkiamas „įtvirtinti ideologinį „klasių kovos“ modelį: banditai buvo mitologizuojami ir paverčiami „socialiniais sukilėliais“, kovojančiais prieš turtuolius“. Apie tai išsamiau: T. Balkelis. „Tadas Blinda: lietuviško­ jo Robino Hoodo mito pėdsakais“, Kultūros barai, 2007, Nr. 4, p. 50. 10 J. Bučas. „Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai“, K u ltū ­ ros p a m in k la i (1), Vilnius, 1994, p. 130-131, 134-135. 11 A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveld as ir j o vertybės, I I tom as: Rytų Lietuvos m estai ir miesteliai, I knyga. - Vilnius, 2002, p. 168; J. Minkevičius (red. pirmininkas). Lietuvos architektūros istorija, t. 1. - Vilnius, 1987, p. 280. 12 K. Cerbulėnas. „Primiršti meno paminklai Kruonyje“, Statyba ir architektūra, 1971, Nr. 4, p. 23; R. Gustaitis. K aišiad o rių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys, 48

Grupė 2006 m. Europos paveldo dienų dalyvių prie Juozo Vosyliaus freskos „Kunigaikščių Oginskių genealoginis medis“ Rietavo kultūros istorijos muziejuje. Iš kairės: Egidijus Gricius, Steponas Eigirdas, Ivo Zaluskio žmona Loma, Ivo Žalusias, Rietavo meras Antanas Cerneckis, Vitalina Šidlauskienė, Antanas Eičas 2001, p. 94; „Kruonio buvęs bazilijonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia“, Interneto leidinys Vienuolynai Lietuvoje (prieiga http://www.vienuolynai.mch.mii.lt, žr. 2007-05-02). 13 T. Wasilewski. „Oginski Bogdan Marcjan“, Polski sloivnik biograficzny, t. XXIII/ 3. - Warszawa, 1978, p. 600. 14 Sis lenkų tyrinėtojų pateikiamas faktas įneša painiavos į anksčiau mūsų darbe aptarto Vievio miestelio, kaip unitų prieglobsčio, istoriją; matome, kaip prieštarauja skirtinguose šaltiniuose pateikiami faktai. Tiesa gali paaiškėti tik dirbant su pirminiais šaltiniais. Tai - ateities uždavinys. 15 T. Wasilewski. „Oginski Bogdan Marcjan“, Polski sloivnik biograficzny, t. XXIII [3]. - Warszawa, 1978, p. 600. 16 „Kruonio buvęs bazilijonų vienuolynas ir Svč. Mergelės Marijos Angelų Karalie­ nės bažnyčia“. Interneto leidinys „V ienuolynai L ietu voje“ (prieiga /i/Tp.7Avww.vienuolynai.mch.mii.lt, žr. 2007-05-02). 17 H. Lulewicz. „Oginski Jan“, Polski sloivnik biograficzny, t. XXIII/3. - Warszawa, 1978, p. 612. 18 R. Gustaitis. K aišiad o rių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys, 2001, p. 94. 19 Ten p a t, p. 94. 20 M. Paknys. Mecenatystės reiškinys X V I I a. L D K : bažnytinės architektūros užsaky­ m ai. - Vilnius, 2003, p. 177. 21 V. Drėma. Dingęs Vilnius. - Vilnius, 1991, p. 380. 22 T. Wasilewski. „Oginski Szymon Karol“, Polski sloivnik biograficzny. t. XXIII/ 3. - Warszawa, 1978, p. 639. 23 Su šios fundacijos dokumetais galite išsamiau susipažinti MAB RS, F 273-285. Tai rankraščio originalas lenkų kalba, kuriame pateikiamas Vilniaus žvejų priemiesčio 49

Kairėje Ivo Zaluskis ir Rietavo muzikos mokyklos direktorius Algirdas Kazys Jan­ kauskas. 2006 m. rugsėjis; Ivo Zaluskis (viduryje) su Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos atlikėjais 2007 m. rugsėjo 2 d. Rietave jo paties knygos „Oginskių genas“ pristatymo renginyje. Dešinėje: baigiamajame I-ojo tarptautinio Oginskių festivalio koncerte Plungėje groja (iš kairės): M. K. Čiurlionio vaikaitis pianistas Rokas Zubovas ir M. K. Oginskio provaikaitis Ivo Zaluskis. 2006 m. basųjų karmelitų vienuolyno inventorius. Vienuolyną įsteigė Karolina Vainiūtė-Oginskienė 1595 m. 2 iš 6 dokumento lapų skirti vienuolyno istorijai. 24 „Dvasinės kolegijos raštas Sv. Vincento draugijos vizitatoriui kun. Pohliui apie Trakų Vaivadienės Oginskienės fundaciją pamestinukų ir našlaičių namams Vilniuje, Subačiaus priemiestyje, ir visą tos labdarybės veiklą“, MAB RS F 273-2013. 25 V. Drėma. D ingęs Vilnius. - Vilnius, 1991, p. 380. 26 Vilniuje, kur visi turtingiausi Lietuvoje archyvai po ranka, kur telkiasi svarbiau­ sios mokslinės institucijos, tam beveik idealios sąlygos. Tokiu būdu Vilnius taptų realiu Oginskių kultūros paveldo gaivinimo centru. Tiesa, jau būta nedidelės apimties tyrinėjimų: pažymėtinas Regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Lietuvos istorijos institu­ to įdirbis šioje srityje. Tačiau didesniems darbams kol kas trūksta potencialo, o ypač žmonių, kurie tuo užsiimtų. 27 A. Mačiulytė-Kasperavičienė. Vilnimis universiteto rūm ai. - Vilnius, 1979, p. 54; 28 A. Aleksandravičiūtė, A. Andriuškevičius, ... [ir kt.]. Lietuvos dailės istorija. Vilnius, 2002, p. 172; 29 D. Želvytė. „Iškalbingi Vilniaus miesto pastatai“, Žem aičių žemė, 2005, Nr. 4, p. 31. 30 „Dievo kūno (Oginskių) koplyčia“, Interneto leidinys Vilniaus universiteto biblioteka (prieiga http://www.mb.vu.1t/kiemeliai/vu/svjonubaznycia/infolt.html#diev, žr. 2007-04-21). 31 T. Adomonis, N. Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija , t. II. - Vil­ nius, 1997, p. 46. 32 D. Želvytė. „Iškalbingi Vilniaus miesto pastatai“, Žem aičių žemė, 2005, Nr. 4, p. 37. 33 A. R. Caplinskas. Valdovų kelias. I knyga. RūdninktĮ gatvė. - Vilnius, 2001, p. 153-166. 34 Ten p a t, p. 160. 35 Kultūros paveldo objektų, vietovių, priklausančių valstybės saugomų objektų ka­ tegorijai, sąrašas. Kultūros paveldo departamento interneto leidinys (prieiga http:// www.heritage.lt, žr. 2007-04-17). 50

Iš kairės: Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Ziobakienė, Ivo Zaluskio žmona Lorna, Ivo Zaluskis ir vertėja Sandra Rupeikienė Kre­ tingos muziejuje (buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose) po Ivo Zaluskio koncerto 38 A. R. Caplinskas. Valdovų kelias. I knyga. Rūdninkų gatvė. - Vilnius, 2001, p. 153-163; 37 S. Beržonskaitė. „Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“. Interneto leidinys Žem aičių dailės muziejus (prieiga http://www.oginski.lt/, žr. 2007-05-09). 38 I. Semaškaitė. Lietuvos pilys ir dvarai. - Vilnius, 2005, p. 174. 39 „Daigas dvasinėje periferijos dykvietėje.“ Pagal informaciją, skelbiamą interneto leidinyje B e rn a rd in a i.lt, parengė Jurga Petronytė (prieiga internete http://www.ve.lt/ ?rub=1065924826&data=2006-09-25&pried=2006-09-22&id=1158849002 (žr. 2007-03-29). 40 D. Mukienė, L. Januškevičius. „Plungės dvaro parkas“, Žemaičių žemė, 2004, Nr. 2, p. 41; 41 K. Prušinskas. „Plungės ir Rietavo kunigaikščiai Oginskiai“, Ž em aičių žem i, 2005, Nr. 4 (49), p. 49. 42 S. Beržonskaitė. „Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“, Interneto leidinys Ž em aičių dailės m uziejus (prieiga http://www.oginski.lt/, žr. 2007-05-09). 43 Kartu su Žemaitijos regiono kultūros ir turizmo centru, kuris turėtų veikti Plungės Oginskių dvaro ansamblyje, numatyta įsteigti Mažosios Lietuvos regiono kultūros centrą Hugo Sojaus dvare Šilutėje, Aukštaitijos regioninį kultūros centrą Rokiškio dvaro rūmų ansamblyje, Suvalkijos regiono kultūros centrą Paežerių dvaro rūmuose (Marijampolės apskr.), Dzūkijos regioninį kultūros centrą Liškiavos Dominikonų vienuolyno ansamblyje ir Rytų Lietuvos regiono kultūros centrą Švenčionių krašto muziejuje. (Informacija iš publikacijos „Žemaitijos regioninis kultūros centras Plungėje. Vizija ir tikrovė“, Interneto leidinys Ž em aičių dailės m uziejus (prieiga http://www.oginski.lt/, žr. 2007-05-09). 44 „Daigas dvasinėje periferijos dykvietėje“. Pagal informaciją, skelbiamą interneto leidinyje B e r n a r d in a i.lt, parengė Jurga Petronytė (prieiga http://www.ve.lt/ ?rub=1065924826&data=2006-09-25&pried=2006-09-22&id=1158849002, žr. 2007-03-29). 45 J. Bučas. „Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai“, Kultūros p a m in k la i , 1994, Nr. 1, p. 130, 131, 134, 135. 51

Rūmų portikas, simboliškai ženklinantis buvusio Rietavo kunigaikščių Oginskių dvaro centrinių rūmų vietą, ir dvaro parko parterio žibintas (atstatyti 1992 m., pažymint pirmosios elektrinės Lietuvoje 100-ąsias metines)

52

RIETAVAS: PRASMINIAI OGINSKIŲ KULTŪROS PAVELDO AKCENTAI Vytas Rutkauskas

Formaliai kunigaikščių Oginskių paveldo istoriją Rietave reikėtų pra­ dėti nuo Trakų vaivados Tado Pranciškaus Oginskio ir buvusio Rie­ tavo seniūno Kristupo Skumino Tiškevičiaus našlės Jadvygos Zaluskytės-Tiškevičienės, kuri pagarsėjo plataus masto labdaringa veikla, ve­ dybų (1763 m.). Deja, nei šie sutuoktiniai, nei naujasis Rietavo se­ niūnas Pranciškus Ksaveras Oginskis (T. P. Oginskio sūnus iš jo pir­ mosios santuokos su Izabele Jekaterina Radvilaite) ryškesnių pėdsakų Rietavo istorijoje nepaliko. Neišliko materialios kultūros paveldo pėd­ sakų ir iš 1802-1822 m. laikotarpio, kai Rietavas caro Aleksandro I įsakymu iš pradžių buvo perduotas valdyti, o 1814 m. parduotas kaip nuosavybė už 277 600 rublių Mykolui Kleopui Oginskiui (Pran­ ciškaus Ksavero Oginskio brolio Andriaus Oginskio sūnui). Tačiau iš šio laikotarpio liko kai kas reikšmingesnio negu sudaužytos dvaro rū­ mų kolonos ar bokštų griuvėsiai. Tai jaudinantis, ko gero, paskutinės M . K. Oginskio kelionės iš Vilniaus į Rietavą 1820 m. vėlyvą lap­ kričio mėnesį aprašymas1. Šiandien turime galimybę M. K. Oginskio žvilgsniu pamatyti panoraminį tuometinių pašto trakto kelių tiesimo bei remonto vaizdą, pajusti dvasinę šio iškilaus žmogaus brandą, įver­ tinti jo požiūrį ir sprendimus. „[...] Aš netikėjau kalbomis, kurios mane pasiekdavo, - rašė kom­ pozitorius M. K. Oginskis 1830 m., - kol pats galų gale savo akimis 53

Iš kairės: Rietavo parko Baltųjų vartų fragmentas; 2007 m. Europos paveldo dienų renginių atidarymas Rietave pamačiau tą baisų ir beviltišką, šį traktą tiesiančių ir taisančių valstie­ čių vargą į...]“1. Ypač jaudinantis vaizdas atsivėrė nuo Raseinių keliui pasukus į Žemaitijos gilumą. Į sniego ir permirkusios žemės klampy­ nę iki kelių, kai kur net iki pilvo klimpstantys šeši stiprūs pašto ka­ rietos arkliai vos tempė M. K. Oginskio ekipažą. Atrodė, kad ši kan­ kinanti kelionė niekada nesibaigs. Kai iki Rietavo liko apie 90 varstų, M. K. Oginskį iki širdies gelmių sukrėtė vaizdas, pamatytas dar vie­ noje keliu vadinamoje klampynės atkarpoje. Čia apie 300 leisgyvių, skarmaluotų, rankose kastuvų nebenulaikančių darbininkų, niukinda­ mi ne ką geriau atrodančius savo arklius, bandė lipdyti išpliurusią sankasą. M. K. Oginskis pažino, kad tie žmonės - iš Rietavo aplinki­ nių kaimų. Ir žmonės jį pažino. Apsupę ekipažą, vos laikydamiesi ant kojų, jie vienas per kitą maldavo gelbėti iš katorgos, į kurią prievarta buvo suvaryti šį darbą prižiūrinčių pareigūnų. „[...] Pradėjau nuo to, - rašo Oginskis, - kad pirm iausia tiems vargšams liepiau išdalinti visus pinigus, kuriuos buvau pasiėmęs su

1 Mykolo Kleopo Oginskio „Pastabos apie Lenkijos įvykius, žvelgiant į juos iš 1830 m. lapkričio mėnesio“. Rankraštis saugomas Maskvos valstybiniame senųjų dokumentų archyve. Čia ir žemiau cituojamus šio rankraščio fragmentus iš originalo prancūzų kalbos į rusų vertė Olga Romanovič, iš rusų į lietuvių kalbą - Vytas Rutkauskas. 54

Rietavo kunigaikščių Oginskių įkurtas parkas rudenį. 2004 m.

savimi. Po to čia pat, ekipaže, parašiau du laiškus, reikalaudamas nu­ traukti šį beprasmišką, luošinantį darbą ir leisti Rietavo valstiečiams grįžti į savo namus. Laiškus įdaviau darbus prižiūrėjusiam pareigūnui, kad skubiau pristatytų Raseinių apskrities administracijai ir šlėktų ta­ rybai [...].“ Vėliau daugelį šių iš katorgos ir mirties nasrų išplėštų žmonių M . K. O ginskis sutiko Rietave. D alis jų jau buvo spėję apsigydyti žaizdas, nušalusius pirštus ir visi jie buvo dėkingi savo išgelbėtojui. Šių prisiminimų išvadoje - kartėlis ir bejėgiškumas ką nors iš es­ mės pakeisti įsigalėjusioje tuometinėje korupcijos, pareigūnų savivalės ir abejingumo žmogui sistemoje: „[...] Jeigu taip buvo elgiamasi su žmonėmis asmens, kuris turėjo aukštas pareigas pirmaeilėse Imperijos institucijose, tai kas darėsi su tais, kurių nebuvo kam apginti, kurie neturėjo nei palaikymo, nei lėšų siekti teisybės [...]“. Ir tai žodžiai buvusio Imperijos senatoriaus, caro patarėjo, be visų kitų darbų, nuo­ širdžiai siekusio aukščiausiu lygiu tuometinėje Rusijos imperijoje ap­ ginti ir įtvirtinti teisingumą, įgyvendinti tauresnių visuomeninių san­ tykių reformas! Ko gero, ši dvasinė graužatis, beviltiškumas buvo vie­ na iš priežasčių, pastūmėjusių M. K. Oginskį 1822 m. paskutinį kar­ tą atsisveikinti su Tėvyne ir visiems laikams išvykti į Italiją. Rietave pasiliko ryškiai įspaustas kilnaus gailestingumo ir veiklios 55

GARBUSIS SVETY, TEBŪNIE JAU ]\TEBS 7EIDA i U A' IICŠTĄ K BŪ T IN Ę , L I E T i VAITr !- K AUTi HA BAŽINĘ.IAl K .Utį' JUM I NĘ VĖLĖ J U11>I SU KILIM Ą ftAB&t i 'L J A'J' LB YT f,. A-MH KLVU IŪS.

čią ir ją išpuošė (dabartinė medinė Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta 1956 m .). Po Pijaus Tiškevičiaus visą šimtmetį Kapčiamiestį valdė Ablamavičiai. Vėliau miestelyje šeimininkavo Murauskių giminė. Netoli Kapčiamiesčio, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, yra Vainežerio kultūrinis-gamtinis kompleksas, kuriam priklauso dvarvietė, šimta­ metis parkas, senovinis gynybinis įtvirtinimas. Vainežerio dvaro rūmai buvo pastatyti XVIII a. Vėliau prie jo įkurtas parkas, užveisti du sodai, medelynas. T uo laiku dvaras pradėtas vadinti Justinavu. Po I-ojo pa­ saulinio karo dvarui sugrąžintas ankstesnis pavadinimas - Vainežeris. 1831-ųjų sukilimo dienomis Leipalingio ir Kapčiamiesčio miškuose vyko mūšiai. 1831 m. pabaigoje sukilimo dalyvė, kapitonė Em ilija Pliaterytė tuo metu priėmė sprendimą per Užnemunę pasiekti Varšu­ vą ir ten toliau tęsti kovą. Kartu su savo bendražygiais ji patraukė miškais. Ėjo daugiausia naktimis, kad nepatrauktų caro kariuomenės dėmesio. Tom is dienomis jai teko patirti ir badą, ir troškulį. Merginą sekino ir baisus nuovargis, jai ant kojų atsivėrė žaizdos. Emilijos pus­ brolis Cezaris su adjutante Marija Emilijai padėjo nusigauti iki eigu­ lio Margelio trobelės. T ada Emilija pagalbos paprašė netoli gyvenusio dvarininko Ignoto Ablamavičiaus. Sis ją priglaudė Justinavo dvare. Dė­ mesio čia jai netrūko, tačiau Emilijos žaizdos negijo, prisidėjo dar ir 71

Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčia 1964 ir 2007 m. bei moneta, skirta 1831 m. sukilimui ir jo herojės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms (dailininkas Giedrius Paulauskis) plaučių uždegimas. 1831 gruodžio 23 d. Emilija Pliaterytė Justinavo dvare mirė. Naktį laiveliu jos palaikai buvo perkelti per Ančios upę ir nunešti į Kapčiamiesčio bažnyčią. Č ia už mirusiąją laikytos šv. M i­ šios. Em ilija Pliaterytė palaidota Kapčiamiesčio kapinėse, greta savo globėjų Ablamavičių amžinojo poilsio vietos. Jos antkapiniame pamin­ kle iškalti žodžiai: „Siela Dievui, gyvenimą Tėvynei atidavė“. Kapčiamiesčio pagrindinė mokykla pavadinta Emilijos Pliaterytės vardu. Joje mokytojos B. Stacevičienės iniciatyva įrengtas etnografinis muziejus. Keletas kitų faktų iš Kapčiamiesčio istorijos: 1724 m. miestelyje pastatyta koplyčia, 1824 m. - bažnyčia. 1777 m. duris atvėrė parapinė mokykla. N uo X V III a. pab. iki X X a. pr. Kapčiamiestyje veikė metalo dirbinių įmonė. X IX a. per miestelį ėjo svarbūs prekybiniai keliai. N uo X IX a. pr. iki 1950 m. Kapčiamiestis buvo valsčiaus centras, 1950-1990 m. - Kapčiamiesčio apylinkės centras. Miestelis per II-ąjį pasaulinį karą buvo beveik visiškai sunaikintas. 2006 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Kapčiamiesčio herbas1. 1 Interneto leidinys Kapčiam iestis, L ith u a n ia (interneto prieiga http://www.kapciamiestis.org/under_the_sky_of_dzukija_pupieni.htm, žr. 2007-04-23). 72

Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir Kruonio dvaro pastatų likučiai. 2007 m.

K R U O N IS Kruonis - vienas iš Kaišiadorių rajono seniūnijos centrų, nuo Kai­ šiadorių nutolęs 18 km. Nepriklausomos Lietuvos metais jis buvo Trakų apskrities Kruonio valsčiaus centras. Kruonio gyvenvietė pradėjo kurtis X V a. netoli piliakalnio, kur kry­ žiavosi svarbūs keliai iš Kauno į Merkinę ir iš Žiežmarių į Darsūniškį. Pirmosios žinios apie Kruonio dvarą mus pasiekia iš Lietuvos D i­ džiosios Kunigaikštystės (LD K) laikų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1472 m. Kruonyje karalius Kazimieras pastatė koplyčią. N uo 1570 m. iki X IX a. pr. Kruonis priklausė Oginskiams. Tuo metu, kai jie perėmė dvarą, čia stovėjo 4 gyvenamieji namai ir keletas ūkinių pastatų (alaus darykla, ledainė, kepykla, svirnas, tvartas, van­ dens malūnas, vežiminė). Kruonis pradėjo kilti nuo 1607 m., kai dvaras atiteko Teodorui Bogdanui M arcijonui Oginskiui (1568-1640). Yra pagrindo manyti, kad Lietuvos pulkininkas, Trakų pakamorė T. B. M. Oginskis Kruonio dešiniajame šlaite XV I a. pab. - XVII a. pr. pastatė naujus renesanso stiliaus mūrinius rūmus. Žinom a, kad jie buvo gana puošnūs. Savo klestėjimo laikais dviejų aukštų, skliauti73

Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio (1568-1640) ir Samuelio Levo Oginskio (1625-1695) antkapinės plokštės Kruonio bažnyčioje; Samuelio Levo Oginskio antkapinės plokštės fragmentas. 2007 m. nes lubas turėjęs dvaro centrinis pastatas buvo 36 m ilgio. Č ia buvo keletas erdvių salių, nemažai kitų prabangiai įrengtų patalpų. Po ke­ liomis iš jų yra buvę rūsiai, perdengti cilindriniais skliautais. 1588 m. Kruonyje jau veikė stačiatikių cerkvė. 1610 m. Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio rūpesčiu pradėta statyti pirmoji Lietu­ voje unitų bažnyčia (užbaigta 1629 m.). T. B. M. Oginskis pasisakė prieš Brastos uniją. 1612 m. jis kartu su savo sūnumis pasirašė stačiatikių didikų protestą prieš dvasininki­ jos vienijimąsi. Jis žinomas ir kaip Vilniaus Svč. Trejybės ir Sv. Dva­ sios stačiatikių brolijų globėjas, stačiatikių cerkvės fundatorius. 1628—1629 m. Reginai Oginskienei remiant, T. B. M. Oginskis Kruo­ nyje prie unitų bažnyčios įkūrė unitų bazilijonų vienuolyną, mokyklą. R. Oginskienė šių institucijų tolesnei veiklai suteikė materialinį pagrin­ d ą - užrašė joms keletą kaimų. Unitų bazilijonų vienuolynas Kruonyje išsilaikė iki XVIII a. II p. 1775 m. unitų bažnyčia atiteko stačiatikiams. 1613 m. pirmą kartą L D K žemėlapyje buvo pažymėtos devynios Kaišiadorių rajono gyvenvietės, tarp kurių nurodyta ir keletas buvusių Oginskių valdų — Kruonis, Darsūniškis, M ūro Strėvininkai. XVII a. II p. Kruonis buvo viena iš karaimų gyvenviečių. T o paties amžiaus pabaigoje čia įsikūrė nemažai žydų. Jie miestelyje plėtojo ama­ tus ir gyvino prekybą. 74

Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio antkapinės plokštės (XVI—XVII a. sandūra) fragmentas. 2007 m. Dabartinis miestelis prie Kruonio upelio susiformavo X IX a. 1812 m. Napoleono kariuomenei žygiuojant į Maskvą, Kruonio dva­ ras buvo stipriai apgriautas. Po to jis jau nebebuvo atstatomas. Kruonį valdė 8 Oginskių kartos. Paskutinis Kruonio valdytojas bu­ vo Gabrielius Juozapas Oginskis (1784-1842). Jam priklausė ir Dar­ sūniškis bei Mūro Strėvininkai. 1831 m. G. J. Oginskis dalyvavo su­ kilime. Sukilimui pralaimėjus, Kruonio dvaras buvo nusavintas ir per­ duotas valstybės iždui, o G. J. Oginskis emigravo į Paryžių. 1840 m. jis grįžo į Lietuvą. Mirė Lietuvoje. Palaidotas Rasų kapinėse (Vilnius). 1836 m. liepos 23 d. Kruonio dvaras sąmoningai buvo padegtas. Ugnis tąsyk sunaikino 2 dvaro tvartus, svirną, persimetė į miestelį ir ten niekais pavertė 8 valstiečių namus, Kruonio vienuolyno tvartus. Gais­ rai Kruonį stipriai siaubė ir 1869 m. balandžio 22-osios naktį, 1882 m. gegužės 26 d., 1909 m. spalio 2 d. Kruonio dvaras po gaisrų taip pat nebuvo remontuojamas ir pradėjo greitai nykti. Jo sienas ardė vieti­ niai gyventojai, plytas naudoję savo reikmėms. Oginskių dvaro rūmų griuvėsiai, prie kurių X X a. 7 dešimtmetyje pastatyta Kruonio vidurinė mokykla, buvo tyrinėjami 2004-2006 m. Jų metu surasti archeologiniai radiniai padėjo atsakyti į daugelį klausi­ mų, susijusių su Kruonio dvaro istorija. Tai sudarė galimybę patikslin­ ti dvarvietės ribas. Didžioji dalis kasinėjimų metu surastų koklių, kera75

Oginskiečiai Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje šifruoja Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio antkapinės plokštės įrašus. 2005 m. mikos fragmentų datuojami XVI-XVIII a., keletas surasta ir iš X V a. Kruonis X X a. pr. garsėjo turiningu kultūriniu gyvenimu. 1913 m. čia buvo įsteigtas lietuvių katalikų moterų draugijos skyrius. Didelio visuomenės dėmesio sulaukė 1914 m. liepos 6 d. Kruonio blaivybės skyriaus surengtas lietuviškas vakaras, kurio metu kluone buvo paro­ dytas spektaklis „Smuklė“, lietuviškas dainas dainavo Kruonio choras. Kruonyje O ginskių pastatyta unitų bažnyčia 1919 m. balandžio 25 d. perduota Kruonio katalikams - dabar tai Svč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia. Ji mūrinė, stačiakampio plano su penkiasiene apside, dviem bokštais, turi renesanso bruožų. Šventoriaus tvo­ ra - akmenų mūro. Šioje bažnyčioje puoselėjamas jos statytojų ir glo­ bėjų atm inimas - čia išsaugotos jos fundatorių Teodoro Bogdano Marcijono ir jo sūnaus Samuelio Levo Oginskių antkapinės plokštės. 1953-1956 m. klebono Petro Leskausko (1903-1988) rūpesčiu baž­ nyčia suremontuota. 1957 m. pavasarį į Kruonio miestelį iš Žiežmarių hidroelektrinės at­ vesta elektra. Kruonį dabar garsina už 3 km nuo gyvenvietės 1984 m. balandžio 21 d. pradėta statyti Kaišiadorių hidroakumuliacinė elek­ trinė (vandens jėgainė, vadinama Kruonio HAE). 2 0 0 7 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Kruonio herbas. 76

Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios šventorius, vartai. 2006 m.

KULIAI Kuliai - vienas iš Plungės rajono seniūnijos centrų pietvakarinėje rajono dalyje, dešiniajame Alanto upės krante, prie kelio į Gargždus. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad akmens amžiuje Kuliuose bū­ ta gyvenvietės. Istoriniuose šaltiniuose miestelis pirmą kartą paminė­ tas 1253 m. 1644 m. K uliuose pastatyta pirm oji katalikų bažnyčia, kuriai 1776 m. suteiktos parapijos teisės. 1873 m. iš grafų Zubovų Kulius perėmė Plungės kunigaikštis M ykolas Oginskis. 1896 m. čia buvo pradėta rūpintis naujosios Kulių šv. vyskupo Stanislovo katalikų baž­ nyčios statyba. Šių darbų ėmėsi klebonas Vincentas Jarulaitis. Bažny­ čios projekto autorystė priskiriama iškiliam X IX a. pab. - X X a. pr. daugelio Žemaitijos neogotikinių bažnyčių projektuotojui, švedų ar­ chitektui Karlui Eduardui Standmannui. Medieną bažnyčios statybai padovanojo, nemažai lėšų skyrė Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. N aujoji bažnyčia pagal pirminį projektą turėjo būti su kolonomis ir be bokšto. Parapijiečiams pageidaujant projektas buvo pakoreguo­ tas - taip atsirado bokštas. Bažnyčios statyba užbaigta 1900 m. 1918 m. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Si bažnyčia patraukia dėmesį dek savo išore, tiek ir vidumi. Sven77

Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia, centrinis altorius, šventoriaus fragmentai (koplytėlė, paminklas Juozui Tumui-Vaižgantui), senieji Kulių pastatai. 2006 m. toriuje stovi įdomi senoviška medinė varpinė. Puikus bažnyčios bokš­ tas. Altoriai mediniai, pjaustyti, grindys padarytos iš keturkampių ir šešiakampių ąžuolo blokelių. XVIII a. Kuliai priklausė vienuoliams jėzuitams. 1804 m. čia pra­ dėjo veikti mokykla. Kulius išgarsino 1898 m. rugpjūčio mėnesį iš Alsėdžių čia dirbti atkeltas vikaras J. Tumas-Vaižgantas (1869-1933), kuris Kuliuose dirbo 1898-1901 m. ir itin išplėtojo slaptą lietuvišką veiklą. T uo metu iš Mažosios Lietuvos į Kulius buvo gabenama ir klebonijoje slepiama lietuviška spauda. Kuliuose J. Tumas-Vaižgantas toliau redagavo „Tėvynės sargą“, tal­ kino leidžiant inteligentų žurnalą „Zinyčia“ . Gyvendamas Kuliuose J. Tumas-Vaižgantas bendravo su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, kuris šelpė lietuviškos spaudos leidimą. Kuliuose yra išlikęs namas, kuriame gyveno rašytojas kunigas J. T u ­ mas-Vaižgantas. Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas J. TumuiVaižgantui, miestelyje pasodintas Vaižganto ąžuolynas. Kulius išgarsino ir rašytoja, Mykolo Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Ciurlionienė (1886-1958), kuri čia augo ir mokė­ si, lankydavosi ir vėlesniais metais, taip pat ir su savo vyru. 78

Regioninio kamerinio muzikos festivalio „Rudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“, vykusio 2007 m. rugsėjo 22 d. Plungėje, akimirkos. Festivalyje dalyvavo: E. Balsio menų gimnazijos, Plungės M. Oginskio, Palangos S. Vainiūno, Klaipėdos J. Karoso, J. Kačinsko, Kretingos, Gargždų, Mažeikių, Sedos, Telšių, Naujosios Akmenės, Šilutės muzikos ir meno mokyklų styginių ansambliai. Dirigentai: Klaipėdos kultūros magistras, prof. Stasys Domarkas ir Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja, smuikininkė Kristina Domarkienė II-ASIS TARPTAUTINIS M YKOLO OGINSKIO FESTIVALIS Plungė, 2007 m . rugpjūčio- rugsėjo mėn.

Iš kairės: kunigaikščių Oginskių herbas; festivalio atidarymas - groja Baltarusijos Maladečinos M. K. Oginskio muzikos koledžo simfoninis orkestras (vadovas ir vyr. dirigentas Grigorijus Soroka)

Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio simfoninio orkestro koncerto akimirkos. Iš kairės: groja kompozitorius, džiazo virtuozas Kristianas Fratima (smuikas, Italija); dainuoja - La Skala operos teatro solistė Serenela Frasčini (sopranas, Italija) 79

Buvusio Muro Strėvininkų dvaro rumai. 2007 m.

M U RO STR ĖV IN IN K A I M ūro Strėvininkai - K aišiadorių rajono Ž iežm arių seniūnijos gyvenvietė, įsikūrusi apie 5 km į pietryčius nuo Žiežmarių. Siauriniu jo pakraščiu teka Strėvos upė. Miestelį garsina iki mūsų dienų išlikę XVII a. statyti Oginskių rūmai. Turistų dėmesio sulaukia ir sentikių cerkvė, Sv. Vincento Pauliečio koplyčia, Mūro Strėvininkų piliakalnis. 1600 m. M ūro Strėvininkus įsigijo Aleksandras Oginskis (1585— 1667). Jis buvo Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio (1568-1640) sūnus, husarų rotmistras, pulkininkas, M insko vaivada, Trakų kašte­ lionas, Darsūniškio seniūnas, Sv. Dvasios cerkvės Vilniuje įkūrėjas, pra­ voslavų brolijos narys, paskutinis senatorius nekatalikas Lietuvoje. A. Oginskis buvo du kartus vedęs: 1621 m. - Smolensko kašteliono Vaclovo Semetos ir Elžbietos Chodkevičiūtės dukrą Aleksandrą Elž­ bietą Semetaitę, 1630 m. - kunigaikščio Konstantino Palubinskio ir Sofijos Sapiegaitės dukrą Jekateriną Palubinską. A. Oginskis po mir­ ties palaidotas Sv. Dvasios cerkvėje Vilniuje. Prieš mirtį A. Oginskis M ūro Strėvininkus užrašė savo sūnui, L D K kariškiui Bogdanui T e­ odorui Oginskiui (1619-1649). Tačiau Krokuvoje jis staiga mirė ir dvarui prireikė kito paveldėtojo. Ju o tapo A. Oginskio vaikaitis, Kau­ no maršalka, Darsūniškio seniūnas, Baltojo erelio ordino kavalierius, D arsūn iškio bažnyčios statytojas Boguslavas K azim ieras O ginskis 80

i i e rū m *i. f W tim lm elyje k u r t ■aik'ičifl DginsKio s t a t y t i . per Didi j J ' K a r ą su de gu, D i r t a fr Sociaiėi A p * M u g ą s V y r ia u s ią ja rnipcfeloi-faut A L i K S A N Ū R O į O S T A K O su nanytnu bei rū pe sn iu i r i v . VTn d e n io i P-iulfo d ra u g ija s C e n t r o Valdybas pastangomis 1323-1S3Cn>.Kapilaliniei

Į

RremcnLuūlf Panų Vidaus Reikalų 'Nfiiste riū G e n e r J u li a u s Č A P L I K O

j\rt|£v^nj yra &lrlrtl Valstybės Inva lfdL| Kinams Hr eri tuntuose, Viršuje - informacinė lenta prie Mūro Strėvininkų dvaro rūmų ir šių rūmų pastato vidaus fragmentas. 2007 m.

(1669-1730). Jis buvo vedęs tris kartus (trečią kartą - Motiejaus Rio­ merio našlę O ną Dorotę Unichovską, kuri mirė 1736 m.). Mūro Strė­ vininkus po B. K. Oginskio mirties valdė jo sūnus, Darsūniškio se­ niūnas, Juozapas Oginskis (1711-1776). Jis buvo vedęs du kartus: 1738 m. - grafaitę A poloniją Vychodską, o 1757 m. - M otiejaus Bialozorovo ir O nos O ginskytės dukrą A ntoniną Bialozorovaitę. J. Oginskis mirė Mūro Strėvininkuose, palaidotas Sv. Dvasios cerkvė­ je Vilniuje. Vėliau Mūro Strėvininkus paveldėjo Darsūniškio seniūnas Ignotas Oginskis (1755-1787). Jis buvo vedęs Trakų vaivados dukte­ rį Juzefą Oginskytę. Paskutiniuoju Mūro Strėvininkų savininku buvo Ignoto Oginskio sū­ nus, Darsūniškio seniūnas, Lietuvos gvardijos pulkininkas, Kruonio, Rud­ nios šeimininkas Gabrielius Juozapas Oginskis (1784-1842). Jis dalyva­ vo 1812 ir 1814 m. karų įvykiuose. 1816 m. grįžo į Lietuvą. 1828 m. Mūro Strėvininkuose jis įsteigė tekstilės fabriką. G. J. Oginskis dalyvavo ir 1831 m. sukilime, kovojo Trakų vaivadijos teritorijoje. Už tai caras konfiskavo visą jo turtą. Tada G. J. Oginskis išvyko gyventi į Paryžių. 1840 m. jis grįžo iš emigracijos į Lietuvą, buvo suimtas ir 11 mėnesių kalintas. Vėliau gyveno Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse. Po 1863 m. sukilimo Oginskių rūmai M ūro Strėvininkuose buvo paversti kareivinėmis - čia gyveno kazokai. 1936 m. įsteigti invalidų namai, dabar veikia pensionatas. 81

V-osios pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymo (2007 m. rugpjūčio 4 d.) dalyviai Plungėje, prie Žemaičių dailės muziejaus (buvusių Oginskių rūmų)

P LU N G Ė Plungė - miestas, kuriame bene didžiausias potencialas plėtoti kuni­ gaikščių Oginskių kultūrines tradicijas Žemaitijos regione. Tam čia ide­ alios sąlygos - miestelio šiaurinėje dalyje, ant vaizdingo Babrungo upės kranto, išsaugotas didžiulis kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Marko Se­ verino Oginskio laikais suformuotas neorenesansinio ir neogotikos sti­ liaus dvaro ansamblis, daugelio Žemaitijos Versaliu vadinamas. Iki mū­ sų dienų išliko didžioji dalis svarbiausių šio ansamblio pastatų ir tur­ tingas parkas, turintis įspūdingą didįjį parterį. N uo 1993 m. rūmų šeimininkas - Žemaičių dailės muziejus, pirmasis regioninis dailės mu­ ziejus Lietuvoje. Šio muziejaus, jo bičiulių, Plungiškių draugijos ir kitų Oginskių kultūros puoselėtojų iniciatyva paskutiniais metais dvaro an­ samblyje kompleksiškai pradedamos gaivinti ir plėtoti Oginskių laikų muzi­ kinio, kultūrinio gyvenimo tradicijos. Ypatingo visuomenės dėmesio su­ laukė Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos, Plungiškių draugijos, Žem aičių dailės m uziejaus ir Rietavo O ginskių kultūros istorijos muziejaus iniciatyva 2005 m. pradėti rengti tarptautiniai Mykolo Ogins­ kio festivaliai, į savo sūkurį jau įsukę ne tik Plungę, Rietavą, bet ir daugelį kitų Žemaitijos miestų, 2007-aisiais pasklidę ir po Lietuvos regionuose veikiančius dvarų kultūros centrus. 82

II-ojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio baigiamasis koncertas Plungėje. Groja Palenkės operos ir filharmonijos simfoninis orkestras (Lenkija). Meno vadovas ir vyr. dirigentas Marcinas Nalenč-Nesiolovskis. 2007 m. Plungėje, mieste, kuriam Magdeburgo teisės buvo suteiktos 1792 m. sausio 13 d., gražų ženklą yra palikę ir X IX a. pr. čia šeimininkavę grafai Zubovai - jų laikais dvaro ansamblyje pastatyta laikrodinė, suprojektuota pagal Florencijoje X IV a. pastatytų Vekjo rūmų pavyzdį. 1873 m. iš Platono Zubovo Plungės dvarą įsigijo kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis. Plungės dvaras garsėjo puikiais rūmais, turtinga biblioteka, muzie­ jum i, paveikslų kolekcija, čia rengiamais priėm im ais. Apie 1 8 7 3 1875 m. Plungės Oginskiai įkūrė dvaro muzikos mokyklą. Jie pritarė lietuvių tautiniam sąjūdžiui, daug prisidėjo išsaugant žemaitukų veis­ lės arklius, inicijuodavo ir patys rengdavo žemės ūkio parodas. Kuni­ gaikščiai Oginskiai rūpinosi, kad būtų pradėta naujos bažnyčios sta­ tyba Plungėje, dosniai rėmė ją. Jų rūpesčiu mieste įrengta ir Lurdo grota. Filantropijos ir gerumo pavyzdžiu daugeliui iki šių dienų gali būti plungiškio kunigaikščio Mykolo Oginskio žmonos Marijos Skuževskos gyvenimas - ji ne tik materialiai rėmė skurstančius, bet ir rūpinosi talentingų jaunų žmonių švietimu, tapo daugeliui savo glo­ bojam ųjų antrąja mama. O ginskių kultas, jų muzikinės, kultūrinės tradicijos Plungėje gy­ vos. Plungiškiams jau svarbu, kad jos čia būtų tęsiamos ir plėtojamos. 83

Rykantų Švč. Trejybės bažnyčios fasadas ir jos vidaus fragmentas. 2007 m.

RYKANTAI Rykantai - Trakų rajono gyvenvietė, 11 km nutolusi į šiaurę nuo rajono centro ir 7 km į šiaurės vakarus nuo Lentvario. Buvęs Rykantų dvaras rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais. Tai viena iš pirmųjų reformatų gyvenviečių Lietuvoje. Iš pradžių dvaras priklausė Tolvaišoms. XVI a. Adomas Tolvaišas ant kalno Rykantuose pastatė reformatų bažnyčią. Dabar jos vietoje stovi 1585 m. pastatyta mūrinė katalikų bažnyčia. 1688 m. Trakų vaivados Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos Marcibelės Onos Hlebavičiūtės dėka Rykantuose pradėjo šeimininkauti Trakų dominikonai. 1688 m. vasario 27 d. rašytame testamente Marcijonas Aleksandras Oginskis nurodė, kad dominikonų vienuolyne jis restauravo karo metu (1655 m.) sugriautą mūrinę bažnyčią. Tapęs Trakų vaivada, L D K kancleris M. A. Oginskis, Seimui prita­ rus, ne tik įsileido dominikonus į Trakų pusiasalio pilį, bet savo fun­ daciniu raštu 1688 m. vasario 27 d. jiems paskyrė Mažuosius Rykan­ tus, kuriuos 1680 m. gegužės 2 d. išpirko iš Vladislovo Lučkos. Rykantų bažnyčioje abipus barokinių formų medinio altoriaus yra 84

Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos Marcibelės Onos epitafiniai portretai Rykantų Svč. Trejybės bažnyčioje

Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia. 2007 m. išlikę Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos epitafiniai portretai. 1812 m ., vykstant karui su N apoleonu, Rykantų dvaras sudegė. Oginskių dvaro pėdsakų čia iki mūsų dienų neišliko. 85

Grupelė 2007 m. ekspedicijos dalyvių su vietos gyventojais prie šimtamečio Uogintų dvarvietės ąžuolo

U O G IN T A I Viena iš svarbiausių su Oginskių gimine susijusių vietovių Lietuvoje yra Uogintai, nedidelis kaimas Kaišiadorių rajono Rumšiškių seniūnijos teritorijoje. Šias apylinkes ilgą laiką (1486 m. - X X a. pr.) garsino Oginskių valdytas Uogintų dvaras. Daugelį metų O ginskių giminės istorijos tyrinėtojai palaikydavo versiją, kad su šios vietovės pavadinimu sietina Oginskių pavardės kilmė, tačiau rašytiniai šaltiniai liudija, kad Oginskių pavardė šią giminę lydėjo jau nuo Kozelsko (dabartinė Kalugos sritis, Rusijos Federacija) laikų. Kunigaikščių Oginskių protėviai buvo švedų vikingai. VIII a. juos Ilmenio slavai pasikvietė padėti formuoti kunigaikštystę. Daugelis jų, užbaigę savo misiją, pasiliko slavų žemėse ir sukūrė mišrias šeimas. Rietavo šakos Oginskių protėviai daugiausia buvo įsikūrę Kozels­ ko mieste. X III a. Kozelskas ir jo apylinkės priklausė Lietuvos D i­ džiajai Kunigaikštystei (LD K ). 1514 m. sustiprėjusi M askvos kuni­ gaikštystė iš L D K Kozelską ir jo apylinkes atėmė. T aip pasisukus istorijos ratui, paskutinis O ginskių gim inės vikingas - Ju rgis T i­ tas - su sūnum is G rigorijum i ir V ladislovu nutarė pasitraukti iš slavų valdomų žemių ir persikėlė į L D K gilumą. Būtent tada prasidėjo Oginskių migracijos kelias Vakarų kryptimi. Grigorijus tapo Ogins86

Vainežerio apylinkės (Lazdijų rajonas, Veisiejų regioninio parko teritorija). 2007 m. kių giminės, o Vladislovas - didikų Puzinų giminės pradininku. Aleksandras Jogailaitis už didelius nuopelnus kovose su turkais vienam Oginskių pirmtakui iš Kozelsko X V a. pabaigoje (1486 m.) dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje padovanojo Uogintų dvarą. Oginskiai vėlesniais metais itin pasižymėjo per karus, sukilimus, gar­ sėjo kaip iškilūs muzikai ir muzikų globėjai. Jie statė bažnyčias, rū­ mus, našlaičių ir senelių prieglaudas, mokyklas. Vienu iš pirmųjų Uogintų dvaro savininkų buvo rotmistras, L D K pulkininkas, Trakų pakamorė, Kruonio dvaro šeimininkas Teodoras Bog­ danas M arcijo n as O gin sk is (1 5 6 8 - 1 6 4 0 ), nuo 1579 m. valdęs Karmėlavos, nuo 1582 m. — Kleiviškių, nuo 1586 m. — Darsūniškio dvarus. Jis buvo ir Darsūniškio seniūnas. Kruonio miestelyje pastatė cerkvę, 1600 m. Vievyje įkūrė Sv. D vasios vienuolyną. 1583 m. T . B. M . O g in sk is vedė Reginą Valavičiūtę (mirė apie 1637 ar 1646 m .). Po mirties T . B. M . O ginskis ir jo žmona buvo palaidoti K ruonio bažnyčioje. T ėvo palik im ą p asid alijo sūnūs. K ru o n į ir Uogintus paveldėjo Jonas Oginskis (1582-1640). Jis artimai bendravo su Jonušu Radvila, o šiam mirus, - su jo broliu Kristupu Radvila. 1633 m. J. Oginskis buvo paskirtas Mstislavlio pilininku. Uogintų dvaro sodyba Il-ojo pasaulinio karo metais sudegė. Vieta, kurioje galėjo stovėti Oginskių rūmai, nežinoma, ji tik numanoma. 87

Tado Antano Oginskio (1798-1844) ir Marijos Rione-Oginskienės (1803— 1897) memorialinės lentos Veisiejų šv. Jurgio bažnyčioje. 2007 m.

VEISIEJAI Veisiejai - Lazdijų rajono seniūnijos centras. Jis įsikūręs ežero pu­ siasalyje, 19 km į pietryčius nuo Lazdijų. Apylinkės čia gražios, daug ežerų. Veisėjų rytuose - Snaigynas, pietvakariuose - 6 km nuo mies­ telio esantis Veisiejis, šiaurėje - Vernijis. Į dvi dalis miestelį dalija Ančios ežeras. Veisiejai - pirmasis ir seniausias Sūduvos valsčius. XIII a. viduryje Veisiejai m inimi kaip sritis. Istoriniuose šaltiniuose Veisiejų dvaras pradedamas minėti 1501 m ., o greitai po to pradėta rašyti ir apie miestelį. 1516 m. Žygimantas Senasis Veisiejus atidavė Pervalkos laiky­ tojui Kapočiui Vasiljevičiui. X V a. Veisiejuose buvo įkurtas karališkasis dvaras. 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Veisiejų dvarą buvo pavedęs valdyti savo vėliavininkui J. Glinskiui. 1525 m. Slucko kuni­ gaikščio Jurgio Olelkaičio rūpesčiu miesteliui suteikta turgaus privilegi­ ja. 1526 m. Veisiejuose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1613 m. Veisiejų šeimininkais tapo Radvilos. 1733 m. dvarą nusipirko Teodoras Masalskis. Vėliau Veisiejų dvarą valdė jo sūnūs - Andrius ir Stanislovas. 1763 m., mirus Mykolui Masalskiui, Veisiejai atiteko Vilniaus vys­ kupui Ignui Masalskiui. XVIII a. pab. Lietuvos etmonas V. Masalskis Veisiejuose pastatė rūmus. 88

Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, įėjimas į bažnyčios rūsyje esančias kriptas, kur ilsisi Tado Antano Oginskio (1798-1844), jo žmonos Marijos (1803-1897) ir bažnyčios fundatorių Mato Zynevo (1790-1814) ir jo žmonos Viktorijos Žynevienės (1814-1830) palaikai

Iš buvusios 1743-1745 m. statytos Veisiejų dvaro sodybos iki mū­ sų dienų išliko tik dešinysis dvaro rūmų fligelis (dabar čia veikia Veisie­ jų regioninio parko direkcija). Šią sodybą yra valdę: Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis (1733-1768), Ksaveras Masalskis, I. M a­ salskis - 1790 m., Matas Zynevas (1790-1814), Viktorija OginskytėŽynevienė (1814-1830), Tadas Antanas Oginskis (1798-1844), Marija Rione-Oginskienė (1803-1897), Amelija Oginskytė-Valavičienė (18731884), grafas Eustachijus Valavičius (1884-1886), Sigizmundas Gavronskis (1 8 8 6 -1 8 9 9 ), Petras Gurskis ir Edvardas M urauskas - iki 1923 m. Išsamiau apie Veisiejų dvaro šeimininkus: 1790 m. Veisiejus nusipirko Beržininkų seniūnas generolas Matas Zynevas (žinoma, kad 1795 m. M. Zynevas 20 tūkst. auksinų užrašė bažnyčiai). Po M. Zynevo mirties Veisiejų dvaras atiteko jo buvusiai žmonai — Vroclavo maršalkos Mykolo Oginskio ir Marcibelės Pužnekaitės dukrai Viktorijai Oginskytei-Žynevienei. Gyvendama santuokoje su M. Žynevu, ji vaikų nesusilaukė. Mirus vyrui, Viktorija Žynevienė tęsė mūrinės katalikų bažnyčios statybą, kuri buvo užbaigta 1817 m. Ši bažnyčia miestelį puošia iki šiol. 1832 m., po Viktorijos Žynevienės mirties, Veisiejų dvaras atiteko T ad u i Antanui O ginskiui (1 7 9 8 -1 8 4 4 ). Jis buvo M ykolo Kleopo 89

Oginskio ir Izabelės Lasockaitės sūnus, lenkų kariuomenės artilerijos poručikas, kompozitorius. Tadas Oginskis vedė M ariją Rione (1803— 1897). Po mirties abu buvo palaidoti Veisiejų bažnyčioje. 1844 m. mirus Tadui Oginskiui, Veisiejų dvaras atiteko jo žmonai Marijai. Po jos mirties Veisiejų dvaro šeimininke tapo jos dukra Ame­ lija, kuri ištekėjo už grafo Eustachijaus Valavičiaus. 1886-1899 m. dvaro sodybą valdė Sigizmundas Gavronskis, kuris 1886 m. vedė T a­ do Antano Oginskio dukrą Nataliją. 1888 m. Veisiejų dvaras be sodybos buvo parduotas Bogdanui Oginskiui (Viktorijos Oginskytės brolio, Vroclavo kašteliono Juozapo Oginskio ir Onos Bochomolcaitės antros kartos vaikaičiui). 1899 m. Veisiejų dvarą nusipirko Petras Gurskis ir Edmundas Muravskis. 1923 m. dvaro sodyba buvo išparceliuota, o 1928 m. rūmai parduoti ir nugriauti. Vakariniame miesto pakraštyje, prie Ančios ežero, kur anksčiau sto­ vėjo puošnūs rūmai (dabar juos prim ena tik išlikęs fligelis), auga XVIII a. įkurtas vienas seniausių parkų Lietuvoje. X IX a. kunigaikščiai Oginskiai šį parką rekonstravo, suteikdami jam peizažinio parko bruo­ žus. X X a. I p. parkas buvo menkai prižiūrimas. 1950 m. jis vėl pradė­ tas tvarkyti, šiuo metu užima 17,5 ha ir tiek vietinių gyventojų, tiek ir miesto svečių yra mėgstama poilsio vieta. Įspūdingai atrodo čia augan­ tis 22 aukštų liepų ratas, 5,1 metro apimties, 30 m aukščio uosis. 1950-1959 m. Veisiejai buvo rajono centras. 1956 m. jam suteik­ tos miesto teisės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Veisiejuose daug dėmesio skiria­ ma kultūros paveldo išsaugojimui. Jau restauruoti bažnyčios rūsiai, ku­ rių kriptose ilsisi Tado Antano Oginskio, jo žmonos Marijos RioneOginskienės ir bažnyčios fundatorių — Beržininkų seniūno generolo Mato Zynevo ir jo žmonos Viktorijos Oginskytės-Zynevienės — palaikai. 1992 m. Veisiejuose įsteigtas Veisiejų regioninis parkas, kurio terito­ rijoje yra rezervatų, draustinių, pievų bei vandens telkinių apsaugos zo­ nų - iš viso parkas užima 12 000 ha. Paskutiniais metais planingai tvarkomas visas urbanistinis Veisiejų kompleksas - piliakalniai, alkakal­ niai, ežerynai. Veisiejuose stovi paminklas kompozitoriui Juozui Neimontui, 1988 m. parke atidengtas paminklas esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui. 2000 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pa­ tvirtintas Laimos Ramonienės sukurtas Veisiejų herbas. 90

Oginskių rumai Vilniuje (pastato fasadas iš Arklių gatvės pusės)

O G IN SK IŲ RUMAI A rklių

g

.

5, V ilnius

Oginskių rūmai Vilniuje, kur jau daugelį metų veikia Jaunimo ir „Lė­ lės“ teatrai bei keletas kitų įstaigų, rašytiniuose šaltiniuose pradedami mi­ nėti X V a. pabaigoje. Dabar tai didžiulis pastatų kompleksas, išsidėstęs pačiame Vilniaus senamiestyje, Arklių ir Rūdninkų gatvių kvartale. X V I-X V II a. prie Rūdninkų gatvės stovėję, didikams Astikams, Chodkevičiams, Oginskiams, Valavičiams priklausę namai užėmė di­ delį plotą. Yra pagrindo manyti, kad Igno ir Elenos Oginskių rūmus 270-ojoje posesijoje, tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių, buvo pavesta pastatyti Rūdninkų gatvėje XVIII a. viduryje gyvenusiam architektui T om ui Ruseliui, kuris magistrato pavedimu jau buvo modernizavęs Vilniaus rotušės fasadą ir atlikęs nemažai kitų svarbių darbų1. Iki 1677 m. rūmai priklausė Kušelinskui, vėliau - Vitebsko pakamorei Simonui Karoliui Oginskiui (mirė 1699 m.). Jis buvo išsilavinęs, jau­ 1Antanas Rimvydas Caplinskas. Vilnimis gatvių istorija. Valdovų kelias. P irm a knyga. - Vilnius, 2001, p. 69-70. (Rengiant spaudai knygos skyrių „Oginskių rūmai“, daugiausia naudotasi faktais, skelbiamais A. R. Caplinsko publikacijoje - p. 68, 70, 116, 151-154, 158-165). Rūdninkų gatvė.

91

nystėje globojo stačiatikius, priklausė Šv. Dvasios brolijai (Vilnius), 1672 m. buvo jos seniūnas. Apie 1680 m. Simonas Karolis perėjo į katalikybę. Jis fundavo Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno ir buvu­ sios Šv. Teresės bažnytėlės Žvejų priemiestyje statybą. Šioje Šv. Teresės bažnytėlėje 1699 m. buvo palaidoti jo palaikai. R. Caplinskas rašo, kad „S. K. O ginskis buvo vedęs tris kartus. Paliko dvi dukras ir penkis sūnus. Išvykęs studijuoti į O landiją, 1644 m. vedė Franekerio miesto burmistro dukterį Tycją Stockmans, su kuria, sugrįžęs į tėvynę, išsiskyrė. Rūmus Arklių gatvėje paveldėjo trečioji jo žmona Teresė Vainaitė-Oginskienė, karaliaus Poniatovskio teta. Prieš 1703 m. iš T . Oginskienės rūmus nusipirko Teresė Vyhovska, kuri tais pačiais metais juos už 900 talerių pardavė Martynui Mykolui Oginskiui ir jo žmonai Teresei Bžostovskaitei-Oginskienei. [...] N aujasis rūmų savininkas Martynas M ykolas Oginskis (1 6 7 2 1750), Vitebsko vaivada, penktasis S. K. Oginskio sūnus, pasižymėjo karuose su turkais ir kazokais. Jis garsėjo dar ir tuo, kad ne tik gyve­ no ilgiausiai iš savo brolių, bet ir labiausiai įsitvirtino valstybės visuo­ meniniame gyvenime. Prancūzijos ambasadorius M onti 1773 m. jį pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių ir viena trijų protingiausių galvų Lietuvoje. Savo politinės įtakos epogėjuje jis priklausė opozici­ jai, nukreiptai prieš karalių Augustą II“2. Laikui einat M. M. Ogins­ kis iš aktyvios politikos pasitraukė ir daugiausia laiko praleisdavo savo dvaruose. Jų jis turėjo Marcijanove, prie Vitebsko, Zalesėje, Maladečinoje, Izabeline, Vilniaus vaivadijos valdose. Vilniuje jis supirkinėjo namus, buvusius greta jo rūmų Arklių-Rūdninkų gatvių rajone. Tai rodo, kad jis planavo savo valdas šioje Vilniaus miesto dalyje plėsti. M. M. Oginskis buvo vedęs kelis kartus ir turėjo nemažai vaikų. Daugiausia jų buvo iš santuokos su Terese Bžostovskaite (mirė 1721 m.) ir Terese Tyzenhauzaite (mirė 1729 m.). 1750 m ., prieš mirtį, M . M . O ginskis testamentu rūmus paliko savo trims sūnums iš pirmosios santuokos su Terese Bžostovskaite. Rūmai Arklių gatvėje atiteko Lietuvos maršalkai, Vilniaus kaštelionui Ignui Oginskiui (1698-1775), mūrinis Pavlovičiaus namas Rūdnin­ kų gatvėje - Kazimierui Oginskiui (mirė 1769 m.), šalia jo esantis Zelonackienės namas - Trakų vaivadai T adui Pranciškui Oginskiui (1712-1783). Kazimieras Oginskis palikimo keliu gautą namą pava­ dino Pavlovičiaus mūrnamiu. Jį sunaikino 1748 m. gaisras. Vietoje jo 2Ten p a t ,

92

p. 158.

likusį tuščią sklypą 1751 m. K. Oginskis perleido savo broliui Ignui Oginskiui bei jo žmonai Elenai. 1758 m. E. ir I. Oginskių žinioje atsidūrė ir T ad u i O ginskiui atitekęs Zalonackienės namas. Vėliau E. ir I. O ginskiai įsigijo tuščią Bucevičienės sklypą rūmų pašonėje, keletą kitų namų ir pradėjo statyti naujus rūmus. Jie sujungė supirk­ tus namus ir 1768-1771 m. pastatė mažąjį korpusą Rūdninkų gat­ vėje, taip pat 1767 m. nutiesė naują gatvę, kuri X V III a. vadinta Oginskių vardu (dabar tai Etmonų gatvė). Ignas O ginskis (1 6 9 8 -1 7 7 5 ) buvo vyriausias M artyno M ykolo O gin skio sūnus. 1744 m. jis tapo L D K rūm ų m aršalka, vėliau, 1750 m., - L D K didžiuoju maršalka, 1768 m. - Vilniaus vaivada. A. R. Caplinskas rašo, kad kilti karjeros laiptais jam padėjo sėkmin­ gos vedybos. „1 739 m. jis tapo savo dėdės Kazimiero D om inyko Oginskio dukters Elenos Oginskytės vyru. Amžininkai ją vertino kaip inteligentišką asmenybę. Ji laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, buvo laikoma gražia ir stipria moterimi - „didelės jėgos, galinčią pasagas laužyti“ . D ar 1 7 2 6 -1 7 2 7 m ., lydėdam a tėvą į Kurliandiją, Elena Oginskytė susipažino su Kurliandijos princese Ana Joanovna. Si drau­ gystė nenutrūko ir pastarajai 1730 m. tapus Rusijos valdove. Elena Oginskienė buvo apiberta dovanomis ir malonėmis, tačiau nepaisant viešai rodom ų draugiškumo ženklų, diplom atinių kelionių į Peter­ burgą metu politinių tikslų, palankių Respublikai, O ginskiams pa­ siekti nepavyko. N eaišku kokiu būdu, tačiau X V III a. viduryje, dar I. Oginskiui esant gyvam, rūmai priklausė jo žmonai E. Oginskienei. Šie Oginskiai vaikų neturėjo. Jiem s mirus, turtai atiteko giminaičiams. 1755 m. E. Oginskienė savo rūmus Rūdninkų gatvėje padovanojo vyro bro­ liui, Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui (1712-1783), pas­ kutiniam iš Martyno Mykolo sūnų. Tadas Pranciškus buvo nors ir ne itin ryški asmenybė, tačiau ambicingas politikas. Tiesa, jo ambicijos buvo gana vienkryptės. Norėdamas būti Seimo maršalka (jis nesutiko dirbti ne mažiau įta­ kingame Tribunole), Tadas Pranciškus siekė tokių valstybinių pareigų, kurios jam galėjo suteikti senatoriaus titulą, troško puoštis medaliais. Daugelį savo tikslų jis pasiekė: įėjo į Lietuvos Iždo komisijos sudėtį, buvo Seimo narys. Seime jis dirbo labai kryptingai. Bene svarbiausias jo rūpestis buvo pasiekti, kad Seimas nepatvirtintų naujų mokesčių. Dom ėjosi politine literatūra, rašė dienoraštį, surinko turtingą biblio­ teką. Vilniuje lankėsi retai. Daugiausia gyveno Maladečinoje (Ašme­ 93

nos pavietas), kur perstatė ir išpuošė senuosius Zbaraskių rūmus. Bu­ vo vedęs du kartus. 1737 m. jo žmona tapo Izabelė Radvilaitė. Jai 1761 m. mirus, po trejų metų vedė Jadvygą Zaluskytę-Tiškevičienę. Iš pirmos santuokos turėjo du sūnus: Andrių Ignotą Joachimą Juozafatą (dažniausiai vadinamas vienu vardu - Andrius) ir Pranciškų Ksaverą. M irė T adas Pranciškus O ginskis 1783 m ., eidamas 72-uosius me­ tus. O ginskių rūmus V ilniuje, Senam iesčio 54-am e kvartale, tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių, paveldėjo Pranciškus Ksaveras Oginskis. Neturėdamas palikuonių jis savo turtus užrašė broliui Andriui O gins­ kiui (1 7 4 0 -1 7 8 7 ). Andrius Ignas Oginskis, kaip ir kiti jo pirmtakai, nuo ankstyvos jaunystės įsijungė į aktyvų politinį gyvenimą. Būdamas šešiolikos me­ tų jis tapo Ašmenos seniūnu. Dvidešimties metų vykdė Lietuvos tri­ bunolo maršalkos pareigas. 1769 m. karalius jam pavedė nepaprastąją misiją į Peterburgą, kur jis turėjo pateikti nusiskundimus Nikalojumi Repninu ir jo vykdoma prievarta bei reikalauti evakuoti iš Lenkijos Ru­ sijos kariuomenę. Baro konfederatai šią Andriaus Oginskio misiją palaikė išdavyste ir sunaikino jo valdas. Pasiuntinybė savo tikslų nepasiekė. A. Oginskiui net nepavyko pasiekti Rusijos, nes Rusijos valdovė įspėjo, kad pasiuntinių nepriims. Nesėkminga buvo ir kita jo misija į Vieną 1772 m. Abiejų Tautų Respublikos likimas jau buvo nuspręstas ir jo­ kios, net įtakingiausių didikų pasiuntinybės tam nebeturėjo įtakos. 1773 m. A. Oginskis tapo Lietuvos didžiuoju raštininku, 1783 m. Trakų vaivada. Buvo vedęs Pauliną Sembek - Celestino Lubenskio ir Jono Prospero Potockio - našlę. Ji A. Oginskiui pagimdė dukrą Juze­ fą ir sūnų Mykolą Kleopą, vėliau tapusį jo turtų paveldėtoju3“. A pie O gin skių rūm ų statybą V ilniuje šiek tiek žinių pateikta 1790 m. Vilniaus miesto namų sąraše. 1808 m. Vilniaus miesto plane matyti, kad tuo laiku O ginskių rūmų korpusai supo didelį stačiakampio formos kiemą tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių. 1835 m. M. Balinskis, rašydamas apie žymiausius Vilniaus pasta­ tus, mini ir Oginskių rūmus bei nurodo, kad jie yra vieni didžiausių Vilniuje, tačiau apleisti ir neužbaigti. Po 1831 m. sukilimo Oginskių rūmai imperatoriaus įsaku buvo sekvestruoti. 1833-1859 m. jie pri­ klausė jauniausiam Mykolo Kleopo Oginskio sūnui Irenėjui Kleopui Oginskiui (1808-1863). Jaunystėje jis ilgą laiką buvo praleidęs už­ 3 Ten 94

p a t,

p. 160-161.

sienyje, iki 1830 m. dirbo Rusijos ambasadoje Vienoje. Tėvui mirus, grįžo į Lietuvą, perėmė jo valdas, apsigyveno Rietave ir ėmėsi šio mies­ telio pertvarkymo. Č ia jis pasistatė naujus reprezentacinius rūmus, 1835 m. panaikino baudžiavą, iš pagrindų pertvarkė miestelį, įsteigė agronomijos mokyklą, kur buvo dėstoma lietuvių kalba, įkūrė ligoni­ nę, kurioje buvo atskiras gimdymo skyrius ir vaikų darželis, įsteigė pradinę mokyklą, muzikos ir giedojimo mokyklas. Daugiausia laiko praleisdavo Rietave. Vilniuje, Sv. Jonų bažnyčioje, jis iš savo lėšų at­ naujino senelio brolio Pranciškaus Ksavero (1742-1814) funduotą Die­ vo Kūno (Oginskių) koplyčią. I. K. Oginskis buvo vedęs du kartus - dvi Lenkijos kariuomenės generolo Juozapo Kalinausko dukras: Juzefiną (1816-1844) ir Olgą (mirė 1899 m.). Su Olga jis buvo susilaukęs dviejų vaikų - Bogdano (1848— 1909) ir Mykolo (1849-1902); jie - paskutinieji šios Oginskių šakos palikuonys. Apie 1859 m. Oginskių rūmai Vilniuje atiteko Plungės kunigaikš­ čiui Mykolui Oginskiui (kompozitoriaus ir politikos veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio provaikaičiui), kuris Vilniuje pasirodydavo retokai (jis su žmona Marija Skuževska nuolat gyveno Plungėje). X IX a. II p., po 1863 m. sukilimo, Oginskių rūmai (Vilnius) ati­ teko valstybei. Po to šių rūmų dalyje, buvusioje prie Arklių gatvės, veikė Vilniaus bajorų klubas. Mykolas ir Marija Oginskiai vaikų neturėjo. Vyrui mirus, Marija Ogins­ kienė įsivaikino savo giminaitį Karolį Jonušą Skuževskį (1897-1977). Jis tuo metu buvo vienintelis M. ir M. Oginskių turtų paveldėtojas. Tačiau ir K. J. Skuževskis vaikų neturėjo, todėl jam mirus, paveldėtojų neliko. Prieš I-ąjį pasaulinį karą Vilniuje kai kuriose Oginskių rūmų pa­ talpose veikė aukso ir sidabro gaminių, tabako, avalynės, cukraus par­ duotuvės. Vėliau, karui pasibaigus, čia duris atvėrė žydų gimnazija, žydų teatras, 1941 m. atkeltas „Vaidilos“ teatras. Vienas rūmų blokas buvo pertvarkytas į gyvenamąsias patalpas. Il-ojo pasaulinio karo me­ tais dalyje rūmų naciai buvo įkūrę žydų tarybą Judenratą. Po Il-ojo pasaulinio karo rūmuose veikė Karininkų namų klubas, gyveno žmonės, reprezentacinėse patalpose būdavo rengiami šokių vakarai. 1975 m. didžiajame rūmų korpuse pagal architektų Birutės Čibiraitės, Antano Kunigėlio, Vitalijos Steponienės rūmų rekonstrukcijos projektą įsikūrė „Lėlės“ teatras (1975 m.), 1982 m. - Jaunimo teatras. Pietinis kiemo korpusas pagal architektės Zitos Vanagaitės projektą pritaikytas Lie­ tuvos dailės muziejaus Prano Cudyno restauravimo centro reikmėms. 95

Sluškų rūmai. 2007 m.

SLU ŠK Ų RŪMAI K osciuškos

g

.

10, V ilnius

Rūmai Antakalnio rajone, prie Neries, pastatyti pakeitus Neries upės kranto liniją ir specialiai jiems supylus aikštę. Žemė į busimųjų rū­ mų teritoriją buvo vežama nuo kalvos, skyrusios miesto centrą nuo Antakalnio. Anot istorikų Vytauto Levandausko ir Antano Tylos, tai brandžioj o baroko laikotarpio originalaus tūrio ir plano pastatas. Iš pietų ir rytų pusės (nuo Kosciuškos gatvės) pagrindinius rūmus užstoja triaukščiai mūriniai X IX a. pastatai. Pagrindinis rūmų fasadas atsuktas į šiaurės rytų pusę. Rūmai keturių aukštų, simetriško, beveik kvadratinio (48x39 m) pla­ no, su kampiniais stačiakampiais penkiaaukščiais paviljonais. XV I a. netoli dabartinių Sluškų rūmų stovėjo didikų Kiškų, vė­ liau - Pacų rūmai. Prieš pradedant statyti Sluškų rūmus, ankstesnieji pastatai buvo nugriauti. Sluškų rūmų teritorija suformuota XVII a. II p. Tvirtovės pobūdį turinčius rūmus 1690-1694 m. sau pradėjo statyti Polocko vaivada Domininkas Sluška. Vidaus dekoro darbai užsitęsė iki 1700 m. Pagrindi­ nius rūmus supo gražus itališko tipo, geometrinio plano parkas su kana96

Sluškų rūmų pastato fragmentai. 2007 m. kis, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augalija. Dabartiniu metu istorinio želdyno vietoje išlikęs tik bendro naudojimo želdynas - Sluškų skveras. M anoma, kad D . Sluškos rūmų apdailą atliko dailininkas Mikelis Arkangelas Palonis ir skulptorius Pjetras Pertis. Prabangios vidaus patal­ pos buvo išpuoštos itališku marmuru, sienų tapyba ir lipdiniais. Litera­ tūriniuose šaltiniuose yra duomenų, kad viena rūmų salė yra turėjusi stiklines lubas, o virš jų buvęs įrengtas akvariumas, kuriame plaukioju­ sios įvairios žuvys ir net nardžiusios undinės. Paviljonų patalpos buvo gyvenamos, o pagrindinio korpuso - reprezentacinės. Šiuose rūmuose įsikurdavo į Vilnių svečiuotis atvykstantys Lenkijos karaliai. Čia 1705 m. buvo apsistojęs ir Rusijos caras Petras I. Šio įvykio istorija tokia: pagal 1701 m. Biržų sutartį, sudarytą su Lenkijos kara­ liumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II, 1705 m. Petras I su 50 tūkst. karių patraukė į Lietuvą padėti Augustui II kariauti su Švedija. Liepos mėnesį Polocko keliu rusų kariuomenė įžygiavo į Vilnių. Burmistrui pasiūlius, caras Petras I iš pradžių apsigyveno valdiškuose na­ muose prie miesto rotušės, o 1705 m. liepos 15 - rugpjūčio 1 dienomis gyveno Sluškų rūmuose. Iš viso tada caras Vilniuje išbuvo 6 savaites. Po D. Sluškos mirties rūmai 1713 m. atiteko jo kreditoriams. 1727 m. rūmus įsigijo, po to juos suremontavo L D K kaštelionas Kristupas Puzinas. 1745 m. rūmai atiteko Potockiams. 1756 m. ap97

leistus rūmus įsigijo vienuoliai pijorai. Pastatus jie suremontavo ir čia įsteigė kolegiją. 1766 m. rūmus nusipirko Vilniaus vaivada, vėliau LD K didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728—1800). Po jo mir­ ties rūmai atiteko Mykolui Kleopui Oginskiui (1765-1833), kompozi­ toriui, buvusiam L D K iždininkui, kuris per 1794 m. sukilimą buvo Lie­ tuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, vadovavo Ukmergės, Šven­ čionių, Breslaujos apskričių sukilėliams. Sukilimo metu Sluškų rūmuose veikė sukilėlių štabas, rūmų teritorijoje buvo įrengta sviedinių liejykla. 1803 m. Sluškų rūmai atiteko Vilniaus miesto magistrato tarėjui Dom ininkui Zaikovskiui. Pastatai buvo suremontuoti, juose įrengta alaus darykla ir lentpjūvė. 1830-1831 m. rūmų ansamblis perduotas carinei valdžiai. 1833 m. pagal architekto Stauberto (?) projektą pa­ statai rekonstruoti. T uo metu iš dalies buvo pakeistas pagrindinių rū­ mų planas ir tūris: erdvios patalpos suskaidytos, kai kur sunaikintas interjero dekoras, triaukštis pastatas perstatytas į keturaukštį, kampi­ niai paviljonai - į penkiaaukščius ir pritaikyti kariniams tikslams; čia veikė kareivinės, buvo įrengti amunicijos sandėliai. X IX a. vid. rū­ muose veikė kalėjimas. Il-ojo pasaulinio karo metais šiame kalėjime buvę vokiečių karo belaisviai, perkėlus juos per Nerį, statė Vilniaus „Žalgirio“ stadioną. 1957-1959 m. pagal architekto Vladimiro Oleiničenkos projektą rūmai rekonstruoti: nugriautos kalėjimo kamerų per­ tvaros, pakeistos perdangos, padidinti langai. Vėliau rūmuose veikė Vilniaus 25-oji vidurinė profesinė technikos mokykla. Po to patalpos buvo perduotos dabartinei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jai šie rūmai priklauso ir dabar. Lietuvos atgimimo metais parengtas Sluškų rūmų ansamblio res­ tauracijos projektas, kurį įgyvendinant siekiama išsaugoti išlikusius ver­ tingus autentiškus elementus ir, atkuriant prarastas dalis, suformuoti vieningą elementų ir formų visumą, atspindinčią sunykusios vertybės požymius, pritaikyti pastatą šių dienų poreikiams. Įgyvendindami pro­ jektą, Paminklų restauravimo instituto specialistai atrado ne tik gau­ sius buvusių rezidencinių rūmų piešinius, lipdinius bei freskas, bet ir išlikusią erdvinę planinę pastatų struktūrą. Vienas iš Vilniaus Antakalnio rajono kvartalų, buvusių prie Antakalnio gatvės, pereinančios į Nemenčinės plentą, šalia Šveicarijos ir Guraičių, dar ir X X a. I p. Oginskių smėlyne vadintas. Jis pažymėtas J. Puišės bei A. Jakšto sudarytame 1940 m. Vilniaus miesto plane. Oginskių smėlynei priklausė ž irg o , Bendroji, M edžiotojų, Vidžių, Oginskių, Gražinės, Lentupio, Tverečiaus, Apso, Priekampio gatvės. 98

Iš kairės: Vilniaus universiteto observatorijos kiemelis ir Vilniaus universiteto centrinis pastatas (įėjimas į Universiteto rektoratą, biblioteką)

V ILN IA U S U N IV E R SIT E T O O B SER V A T O R IJA U niversiteto

g

.

3, V ilnius

Senoji astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu - vienas įspūdingiausių Vilniaus universiteto komplekso pastatų. Observatorijos įkūrėjas ir pirmasis architektas buvo matematikas ir astronomas Tomas Žebrauskas (1714-1758). Gerai susipažinęs su Prahos ir Vienos obser­ vatorijomis, T. Žebrauskas 1752 m. parengė Vilniaus universiteto ob­ servatorijos projektą. Jis pavaizduotas X V III a. II p. dailininko Igno Egenfelderio tapytuose profesoriaus T . Žebrausko ir observatori­ jos fundatorės Elžbietos Oginskytės-Puzinienės (1700-1768) portretuose. Martyno Odlianickio Počobuto (1728-1810) nuomone, jo moky­ tojo T . Žebrausko suprojektuotas statinys prilygo garsiajai Grinvičo observatorijai. Po T. Žebrausko mirties Universiteto observatorijos įren­ gimu toliau rūpinosi jo pasekėjas astronomas Jokūbas Nakcijonavičius (1725-1796). 1764 m. vadovavimą observatorijos statybai perėmė iš studijų Italijoje ir Prancūzijoje sugrįžęs M. Počobutas. 1766 m. pir­ masis observatorijos statybų etapas buvo užbaigtas; tais metais fundatorė E. Oginskytė-Puzinienė Universitetui padovanojo dar ir naujų astronominių įrengimų. 99

Architekto Tomo Žebrausko ir Elžbietos Oginskytės-Puzinienės portretai. Abiejų kūrinių autorius - XVIII a. II p. dailininkas Ignas Egenfelderis 1767 m. Vilniaus observatorijai buvo suteiktas karališkosios obser­ vatorijos vardas. Pietinį Universiteto kiemo sparną A. Oginskis 1724 m. užrašė jėzuitam s. Vėliau jis kaip palikimas atiteko Universitetui. T . Žebrauskas barokinį stilių suteikė ir Baltajai salei, esančiai ob­ servatorijos kiemo šiaurinio sparno ketvirtame aukšte. Baltoji salė sudėtinė senosios Universiteto observatorijos dalis, todėl jos atsiradi­ mo ir autorystės klausimas neatskiriamas nuo observatorijos įsteigimo. Baltosios salės interjerą 1770-1773 m. savo kūryba papildė italų kilmės architektas Karlas Spam panis (apie 1 740-1783). Vakarinėje sienoje jis sukūrė įspūdingą portalą su dviem dorėninio orderio pi­ liastrais. Frizo metapose pavaizdavo keturis zodiako ženklus: Aviną, Vėžį, Svarstykles ir Ožiaragį, o timpano viduryje - gipsinį medalioną su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) portretu. Virš frontono yra deivės Dianos alegorinė figūra, laikanti Elžbietos Oginskytės-Puzinienės portretą, ir Uranija su žvaigždžių vainiku ran­ koje. Abiejose portalo pusėse anksčiau stovėjo iki šių dienų neišlikusios dvi Nikės figūros1. Sis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasiciz­ mo pavyzdys, kuriame suderintas iš baroko paveldėtas puošnių deta­ lių bei simbolių gausumas ir naująjį klasicizmo stilių lemianti archi1Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė. 100

Vilnimis universiteto rūm ai.

- Vilnius, 1979.

tektūrinių dalių pusiausvyra bei tektonika. Vilniaus universiteto veiklai daug dėme­ sio skyrė ir Mykolas Kleopas Oginskis. Jis Universitetui yra padovanojęs du mikrosko­ pus, teleskopą ir nemažai kitų m okym o priemonių, rūpinosi, kad būtų suteikta am­ nestija čia dirbusiam įžymiam matematikui, fdosofui Jo n u i Sniadeckiui (1 7 5 6 -1 8 3 0 ). 1802 m. M . K. O gin sk is buvo išrinktas Vilniaus universiteto Garbės nariu. Nuotraukose: viršuje - Vilniaus universiteto observatorijos Baltosios salės portalo fragmentas; kairėje - Vilniaus universiteto observatorija (Stanislavo Hanuševičiaus akvarelė, XIX a.), dešinėje - Baltoji salė ir jos portalo fragmentas 101

Vilniaus šv. Jonų bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčios portalo fragmentas

V ILN IA U S ŠV. JO N Ų BA ŽN YČIO S O G IN SK IŲ (DIEVO K Ū N O ) KOPLYČIA Oginskių (Dievo Kūno) koplyčia pastatyta XVI a. - apie 1573 m. Iš pradžių ją globojo Dievo Kūno garbinimo brolija - šios brolijos koplyčia veikė 1573-1768 m. Gaisras 1737 m. sunaikino visą koply­ čios interjero meninę įrangą ir inventorių. Buvo išgelbėta tik stebuk­ lingoji Kristaus Nukryžiuotojo XVI a. medinė skulptūra ir keletas baž­ nytinio taikomojo meno daiktų. Šios koplyčios remontas užtruko iki 1741 m. Buvo pasamdytas architektas A. Viurcneris, kuris pagal už­ sakovų patvirtintą projektą koplyčioje įrengė tris mūrinius altorius su figūrinėmis šventųjų skulptūromis, taip pat puošnų vargonų chorą. Apie A. Viurcnerio rekonstruotą Dievo Kūno koplyčios interjerą neiš­ liko jokių ikonografinių duomenų. Dievo Kūno garbinimo brolija (fak­ tiškai tikrasis koplyčios ir jos turtų valdytojas buvo Vilniaus magistra­ tas) šia koplyčia mažai rūpinosi. T ada Trakų vaivada Tadas Pranciškus Oginskis (1 712-1783) jėzuitams pasisiūlė perimti šią koplyčią savo globon - ją atstatyti, rūsiuose įrengti Oginskių mauzoliejų. Oginskių giminė nuo seno buvo dosni Vilniaus šv. Jono jėzuitų kolegijos rėmė102

Iš dešinės: Šv. Jonų bažnyčia, varpinė Vilniuje ir šios bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčios portalas

ja, ypač labdaringa veikla garsėjo Vilniaus universiteto observatorijos fundatorė Trakų vaivados Tado Oginskio teta Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus šv. Jon o kolegijos rektorius A. Skorulskis mielai sutiko su naujo turtingo ir įtakingo globėjo pa­ siūlymu, o ir miesto magistratas šia sutartimi buvo labai patenkin­ tas - pasibaigė koplyčios išlaikymo rūpesčiai. K oplyčios rekonstrukcijos projektą parengė jėzuitų architektas, T . Žebrausko mokinys G. Lekevičius. Koplyčios rekonstrukcijos ap­ imtis buvo didelė. Žinoma, kad Trakų vaivada T. P. Oginskis senus koplyčios mūrus iki pagrindų nugriovė, išmūrijo visiškai naują koply­ čią ir jos vidų prabrangiai išpuošė. Tam buvo išleista 30 000 auksi­ nų. Architektas G. Lekevičius modernizavo koplyčios vidų, interjerui suteikdamas klasicistinio paprastumo ir monumentalumo. Šito jis pa­ siekė padalijęs sienas suporintais korintiniais piliastrais, stipriai išryš­ kintu antablementu ir nuo sienos išsišokusiu karnizu, kuris sienas at­ skyrė nuo skliautų. Altorių vietoje architektas suprojektavo nišą ir jos viduje pakabino stebuklingąją Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą. T . P. O ginskis Rom oje išsirūpino šv. T eofd io relikvijas, kurios 1782 m. lapkričio 2 d. iškilmingai buvo padėtos į sidabrinį karstą su krištolo langeliais ir pastatytos koplyčios altoriuje. Koplyčios kaltinės 103

geležies vartai buvo papildyti Oginskių herbu. Pietinėje sienoje įreng­ tos dviejų langų veidrodinės imitacijos, atitinkančios šiaurinės sienos langus. Grindys - tašytų akmenų plokščių, su dideliu akmens plokš­ tės dangčiu į rūsį, ant kurio švino ir žalvario raidėmis išrašyti visi čia 1786 m. palaidoto fundatoriaus titulai ir nuopelnai. Oginskių koplyčioje yra saugomas Švenčiausias Sakramentas. Šv. Jonų bažnyčioje yra dvi vertingos medinės, polichromuotos ap­ valiosios „Nukryžiuotojo“ skulptūros. Pirmoji - krucifikso skulptūra. Ji sukurta XV II a. Anot meno istorikės Regimantos Stankevičienės, formos traktavimu, proporcijomis, modeliavimu skulptūra būdinga anks­ tyvajam barokui. Krucifiksas priklausė Dievo Kūno brolijai. 1768 m. brolija kucifiksą paliko kunigaikščiams Oginskiams. Vienas iš trijų Šv. Jonų bažnyčioje esančių portalų puošia Oginskių koplyčią. Jis įrengtas X V III a. II p. Iš dalies barokinis, su aiškiais klasicizmo bruožais. Projekto autorius - italų architektas Karlas Spampanis (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodom a, kad Jonas Kristupas Glaubicas, miręs 1767 m. kovo 30 d.). Visi portalo ele­ mentai masyvūs. Pusapskritę durų angą rėmina dorėninio orderio pi­ liastrai, antablementas ir frontonas. Viršuje, ant frontono šlaitų, įkomponuotos dviejų sėdinčių moterų apvaliosios statulos - tikėjimo ir pamaldumo alegorijos. M etopose reljefiniai kariniai atributai, timpane — reljefinis Oginskių herbas ir kariniai atributai. Šv. Jonų bažnyčioje yra dveji vargonai: didieji ir Oginskių koply­ čios. Anot Oginskių koplyčios vargonus tyrinėjusio Rimanto Gučo, jie buvo įrengti apie 1760 m ., o vėliau perstatyti. 1 9 7 4 -1 9 7 9 m. vargonai atkurti pagal istorinę dispoziciją ir menzūrų duomenis. Pros­ pektas barokinis, 1 tarpsnio, papuoštas paauksuota drožyba. O ginskių koplyčios skliautus puošia tapyta baroko stiliaus freska „Žydų gyvenimas tyruose“ . Ji užima 85 m 2, sukurta X V III a. 7-8 dešimetyje. Atnaujinta 1818 m. Freską 1891 m. pertapė M ošinskis, Sipnevskis ir Trevas, o 1976-1978 m. restauravo Andziulis, Kupčins­ kas, Pilipavičius, Polonskis, Vincas Stankevičius. Meniniu požiūriu ši freska itin vertinga ir įdomi. Jo je ryški italų baroko dailės, ypač Dž. B. Tiepolo, įtaka. Čia vaizduojamas eucharistinės paslapties įpras­ minimas. Kompoziciją sudaro trys siužetiniai motyvai. Iš devynių Šv. Jonų bažnyčioje esančių vitražų du yra Oginskių kop­ lyčioje. Jie - 4,9x2 m dydžio, įkomponuoti dviarkiuose languose. Apie 1860 m. koplyčios fundatoriaus kunigaikščio T. P. Oginskio 104

vaikaitis Irenėjus Kleopas Oginskis susirūpino šeimyninės koplyčios atnaujinimu. Jis sumanė Oginskių (Dievo Kūno) koplyčioje įrengti dviejų didelių langų vitražus. Šiam tikslui įgyvendinti jis pasikvietė žinomą „Vilniaus albumo“ leidėją Joną Kazimierą Vilčinskį, kuris gar­ sėjo rafinuotu aristokratiniu skoniu ir neeiliniais organizaciniais suge­ bėjimais. Buvo nutarta vitražus daryti pusiau ornamentinius, pusiau paveikslinius. Detalius vitražų projektus nutapė pats J. K. Vilčinskis. Vitražo kartonus, pagal kuriuos Lorano ir Gazelio firma Pary­ žiuje pagam ino vitražus, 1861 m. paruošė tapytojas J. V. Puzinas. Vitražai buvo pagaminti 1863 m. Viršutinėse kvadrose buvo pavaiz­ duoti žymiausi šventieji Vilniaus bažnyčių paveikslai, o keturiose apa­ tinėse kvadrose - kunigaikščių Oginskių herbai. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, rusų administracija uždraudė statyti vitražus į jiems anks­ čiau paskirtą vietą. T ik 1890 m. vitražai buvo įstatyti į O ginskių koplyčios langus. Vienam e m edalione buvo Sim ono Čechavičiaus (1 6 8 9 -1 7 7 5 ) paveikslo kopija. 1944 m. vitražai buvo sunaikinti. 1979-1980 m. dailininkas restauratorius Antanas Garbauskas iš stik­ lo likučių atkūrė visą ornamentinę sistemą. Į neišlikusių medalionų vietas buvo įstatyti pilkšvi stiklai. Presbiterijos ir šoninių navų vitra­ žai vėlesni - juos 1902 m. sukūrė Rygos dailininkas Ernestas Todesas. 1978 m. šiuos vitražus restauravo A. Garbauskas. Vitražai yra padaryti iš plono, lygaus ir faktūrinio stiklo. Jis su­ jungtas švino juostelėmis. Strypais vitražo plokštuma suskaidyta į sta­ čiakampius, kurių kiekviename įkomponuoti ovalūs arba apskriti me­ dalionai. Juos rėmina sodrių augalinių motyvų ornamentai. Viršuti­ niuose medalionuose vaizduojami šventieji, apatiniuose - Oginskių her­ bai, viduriniuose - smulkūs rozečių ornamentai. Vitražo viršų pabrė­ žia laurų girlianda, kampus - žiedai; mėlyna ir raudona spalvos deri­ namos su geltona, žalia, violetine, pilkšva. Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčios grindyse yra įmūryta Tado Pranciškaus Oginskio memorialinė lenta. Tokių lentų Lietuvoje reta. Memorialinė lenta padaryta 1770-1774 m., tekstas įrašytas 1777 m., papildytas 1783 m. (po T. P. Oginskio mirties). Lentos pagaminimo išlaidas apmokėjo pats T. P. Oginskis. Tarp kitų itin vertingų Šv. Jonų bažnyčios baldų yra ir Oginskių koplyčios suolas. Jis vėlyvojo baroko stiliaus, padarytas XVIII a. pab. iš uosio ir ąžuolo. Suolo atlošas aukštas, su stogeliu, šonuose - durelės. Priekinė sienelė banguota. Lenkto plataus stogelio kampai yra voliutų pavidalo. Atloše yra intarsijos technika sukurtas Oginskių herbas. 105

Naujojo arsenalo (Lietuvos nacionalinio muziejaus) centrinio pastato fasado fragmentas

NAUJASIS ARSENALAS A rsenalo

g.

1, V ilnius

Sis pastatas - pačioje Vilniaus širdyje, prie Arkikatedros, Gedimino kalno papėdėje. Prie centrinio įėjimo - paminklas karaliui Mindaugui (2003 m., h 5 m., granitas, skulptorius Remigijus Midvikis, architektai A. Nasvytis, R. Kri tapavičius, I. Alistrataitė). Siame pastate nuo 1986 m. veikia Lietuvos nacionalinis muziejus. Pastato istorija siekia X III a. - archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad tai vienas iš seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių. Palei jo pietinę sieną nuo X III a. ėjo kelias iš miesto ir Žemutinės pilies į Kreivąją pilį. X IV a. čia buvo gotikinio stiliaus mūrinis statinys. Jo išorinė siena sudarė Žemutinės pilies gynybinės sienos dalį. Išlikusiame F. Hogenbergo Vilniaus plane (1545 m.) nurodyta, kad dabartinėje Naujojo arsenalo teritorijoje buvo ilgas vieno aukšto mū­ rinis pastatas, kurio rytinė pusė užsibaigė švyturiu (juo Nerimi plau­ kiančioms baržoms būdavo apšviečiamas kelias). M aksim iljano fon Fiurstenhofo plane (1737 m.) matyti, kad čia buvęs statinys skersiniu pastatu sujungtas su kitais dviem tuo laiku lygiagrečiai stovėjusiais pastatais. 106

Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatų, jungiančių Vilniaus Senąjį ir Naująjį arsenalus, fragmentas X V I-X V II a. šioje vietoje stovėję tarnautojų namai ir ūkiniai pasta­ tai sudarė sudėtingą pastatų ansamblį, buvo Lietuvos didžiojo kuni­ gaikščio dvaro sudėtinė dalis. Ji stipriai nukentėjo X V II a. vykstant vidaus karams. Yra pagrindo manyti, kad 1648-1794 m. dabartinio Naujojo arse­ nalo vietoje stovėjo Pilies jurisdikcijos teismo ir administracijos pastatas. XVIII a. II p. Vilniaus vaivados (vėliau - L D K etmono) Mykolo Kazimiero O ginskio (1 7 2 8 -1 8 0 0 ) nurodymu buvęs senųjų pastatų kompleksas rekonstruotas į kareivines. R ekonstrukcijos projektą kūręs architektas M artynas Knakfusas (prieš 1742 - po 1821) N aujajam arsenalui suteikė klasicizmo bruo­ žų. N u o to laiko pastatas vadinamas N aujuoju arsenalu. Iki mūsų dienų savo išore jis nedaug pasikeitė. X IX a. pr. N au jojo arsenalo fasado centre pristatytas masyvių kolonų portikas. X IX a. čia vis dar veikė kareivinės. 1958-1965 m. Naujasis arsenalas pagal architekto Sigito Lasavicko ir inžinierius Napoleono Kitkausko projektą suremontuotas, 1986 m. pritaikytas Lietuvos nacionalinio muziejaus reikmėms. Č ia įrengtos Lietuvos isto riją, etn o grafiją pristatan čios ekspozicijos, taip pat rengiamos trumpalaikės kilnojamos parodos.

107

Kunigaikščių Oginskių nutiesta Etmonų gatvė Vilniuje (priešais Oginskių rumus)

PASTATAS N R. 11 PILIES G A TV ĖJE V ilnius Šiuo numeriu pažymėtas namas yra Vilniaus universiteto pastatų ansamblio šiaurės rytinėje dalyje. Jis susiformavo XVI—X IX a. Pagrin­ dinė namo fasadinė pusė išeina į Pilies gatvę ir įsikomponuoja į šalia jo esančių namų ištisinę eilę. Pastato 3 korpusai juosia beveik ketur­ kampio formos Mickevičiaus kiemą. Statinys yra dviejų aukštų. Ryti­ niame ir šiauriniame namo korpusuose yra gotikiniai rūsiai su cilin­ driniais skliautais. XVI a. šioje vietoje prie gatvės stovėjo 3 namai. 1724 m. jų savininkas Andrius Oginskis nusipirko gretimą namą ir visus namus užrašė Vilniaus universitetui, palikęs teisę jais naudotis seseriai T . Oginskytei-Masalskienei. 1749 m. per gaisrą namai nukentėjo. Kiek mažiau ugnis palietė pastato šiaurės rytinę dalį. Kiti namo korpusai po gaisro nebuvo laiku atstatyti, todėl greitai sunyko. X V III a. II p. visi tie namai buvo perstatyti - sujungti į vieną pastatą. T ada jis priklausė vyskupui Ignotui Masalskiui, kuris 1775 m. 108

Pilies gatvės pastatas Nr. 11 (Vilnius) jį perleido Edukacinei komisijai. 1794 m. balandžio 16 d. - rugpjū­ čio 10 d. šiame pastate buvo sukilėlių vyriausybės būstinė. Iki 1805 m. čia buvo kadetų korpuso būstinė, nuo 1808 m. veikė gimnazija, 18121815 m. — karo ligoninė. Iki 1830 m. šiame name prie gatvės pusės buvo įrengtas Vilniaus universiteto rektoriaus butas. Dėl šios priežasties pastatas kurį laiką vadintas Rektorių namu. Kitose patalpose specialiai įrengtuose butuo­ se gyveno universiteto profesoriai. 1832 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą pastatas buvo rekonstruotas ir pritaikytas gimnazijai. 1873 m. pagal architek­ to Jono Levickio projektą pristatyta vakarinė namo dalis, per antrąjį aukštą pastatas koridoriais sujungtas su gretimais namais. 1919 m. pastate įrengtos Vilniaus universiteto auditorijos ir kabinetai. 1968 m. pagal architekčių Elenos Urbonienės ir Zitos Vanagaitės projektą iš dalies restauruotas pastato gotikinis korpusas, medinės per­ dangos pakeistos gelžbetoninėmis. Pastatas yra turistų, sostinės gyventojų labiausiai lankomoje Pilies gatvėje, prie Vilniaus arkikatedros ir Gedimimo kalno papėdės. Čia dažnai vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, prekiaujama dailės kūriniais, suvenyrais, greta - daug kavinių, restoranų, parduotuvių. 109

Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų fasadas iš vakarų pusės

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS RŪMAI S irvydo

g.

6, V ilnius

N uo X V I a. sklypas, kuriame stovi šie rūmai, priklausė Vilniaus vienuoliams karmelitams. 1778 m. iš jų mūrinį namą ir sklypą prie vienuolyno nupirko T . Voinickis. 1839 m. jis gavo leidimą vietoje senojo namo pastatyti naujus mūrinius dviejų aukštų rūmus. Juos su­ projektavo architektas Karolis Gregotovičius pagal pavyzdinį projektą iš 1812 m. miestiečių namų albumo. Stilingi neobarokiniai rūmai pastatyti 1839-1868 m. Vėlesniais me­ tais sklypo ir rūmų savininkai dažnai keitėsi. 1894 m. rūmus nupirko grafas A. Tiškevičius, 1909 m. - Rietavo valdytojo Bogdano O gins­ kio žm ona kunigaikštienė M arija Potulickaitė-O ginskienė (18 5 5 — 1927). 1944 m. spalio mėnesį rūmai perduoti Lietuvos rašytojų sąjun­ gai. Jai šis pastatas priklauso iki šiol. Čia taip pat veikia ir Rašytojų sąjungos klubas, leidykla. 1945-1947 m. šio pastato rytiniame kor­ puse yra gyvenęs rašytojas Petras Cvirka. Rūmų viduje - turtingai dekoruota laiptinė. Pastate yra išlikusių įspūdingų pam inklinių krosnių, baldų, sietynų, m edžio drožinių. Rūmai gražiai restauruoti.

110

Vilniaus Dominikonų gatvės fragmentai

D O M IN IK O N Ų GATVĖ V ilnius Vilniaus Dominikonų gatvė - viena puošniausių Vilniaus senamies­ tyje. Ji - buvusio Trakų trakto dalis, Sv. Jonų gatvės tęsinys, jungian­ tis Universiteto gatvę su Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis. Suformuota X IV a. Pirmą kartą gatvė minima 1592 m. balandžio 26 d. dokumen­ te. XVI a. šis miesto kvartalas buvo užstatytas. Laikui einant čia iškilo Svč. Trejybės bažnyčia su špitole (seniausia Vilniuje veikusi varguome­ nės ligoninė) ir Sv. Dvasios bažnyčia, garsėjanti savo didžiuliais paslap­ tingais požemiais, o prie jos - Dominikonų vienuolynas. Šiuose gatvės pastatuose gyvendavo universiteto profesoriai, kiti iškilūs žmonės, didi­ kai. Čia yra gyvenęs ir kompozitorius, valstybės, politikos veikėjas, Vil­ niaus universiteto garbės narys Mykolas Kleopas Oginskis. 1806 m. Dominikonų gatvėje įsikūrė pirmasis paštas. Beveik 40 metų čia yra veikęs Marijos Slepavičienės knygynas (šį pastatą ženklina prieš keletą metų atidengta memorialinė lenta). Vilniaus-Dominikonų gat­ vių sankirtoje stovėjo magistro pastatas, kuris sunaikintas Il-ojo pasauli­ nio karo metais. 1960 m. gatvės pietinėje dalyje nugriautas buvęs pijorų kolegijos pastatas ir per gaisrą nukentėjęs „Europos“ viešbutis. 111

Bžostauskų rumai Vilniuje

B Ž O ST A U SK Ų RŪMAI U niversiteto

g

.

2, V ilnius

Pirmosios žinios apie šį pastatą išliko iš 1595 m. XV I a. sklypas priklausė vyskupui Benediktui Vainai. 1667-1669 m. gaisras pastatą stipriai apgadino. Vėliau jį nusipirko diplomatas, Trakų vaivada Kipri­ jonas Povilas Bžostauskas. 1760 m. rūmai atiteko Povilui Ksaverui Bžostauskui. 1772 m. rūmus nusipirko Žemaitijos pakamaris Jokūbas Nagurskis. Tuo laiku rūmuose buvo 29 kambariai, koplyčia, stovėjo baltų švediškų koklių krosnys, židiniai, sienas puošė buazerijos ir polichromi­ ja. Po J. Nagurskio mirties 1802 m. rūmus nusipirko kunigaikščiai Oginskiai. 1808-1823 m. kiemo korpusus jie išplėtė ir sujungė su pa­ grindiniu korpusu. X IX a. pab. - X X a. pr. šio ansamblio savininkas Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849—1902) rūmus nuomojo miestiečiams. N uo 1887 m. viename bute gyveno gydytojas Vladislo­ vas Zahorskis. Jis ilgai tyrinėjo Vilniaus miesto architektūrą ir daug apie ją rašė. 1982 m. rūmai pradėti rekonstruoti ir restauruoti pagal architektės Aldonos Svabauskienės projektą. Pagrindinis korpusas ir dalis kiemo korpuso pritaikyta vaistinei, kiti - butams.

112

Šv. Dvasios cerkvė, jos pastato fragmentas, vartai iš šventoriaus pusės

ŠV E N T O S DVASIO S CERK V Ė A ušros V artų

g.

10, V ilnius

Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas prie jos Vilniuje veikti pradėjo 1596 m. T ad a cerkvės pastatas buvo medinis. Po 1610 m. gaisro pastatyta mūrinė cerkvė (1611-1632 m.), suprojektuota pagal XVII a. Lietuvoje paplitusių lotyniško kryžiaus formos su kupolu per vidurį katalikų bažnyčių pavyzdį, nebūdingą rusų cerkvėms. Vertingas čia po 1749 m. gaisro pagal architekto Jo n o K ristoforo G lau bico (mirė 1767 m .) projektą pastatytas barokinis ikonostasas. XVIII a. prie cerkvės stovėjo ir barokinė varpinė. Ji klasicizmo stiliumi perstatyta X IX a. pr. Šv. Dvasios brolija išlaikė pravoslavų dvasininkų mokyklą, vadovavo Lietuvos pravoslavų kultūriniam gyvenimui, išleido slavų kalbos gra­ matiką. Trakų pakamarininkas Teodoras Bogdanas Marcijonas Oginskis globojo Vilniaus Švč. Trejybės ir Šv. Dvasios stačiatikių brolijas. Šv. Dvasios cerkvėje Vilniuje palaidotas Darsūniškio seniūnas Juoza­ pas O ginskis (1 7 11-1776) ir Bogdano M arcijono O ginskio sūnus, husarų rotmistras, pulkininkas, M insko vaivada, Trakų kaštelionas, Darsūniškio seniūnas, paskutinis unitas Lietuvoje, vienas iš Šv. Dvasios cerkvės Vilniuje kūrėjų Aleksandras Oginskis (1585-1667). 113

Iš kairės: Karmelitų gatvė, Vilniaus rotušė ir Didžioji gatvė. 2007 m.

ŠV. T ER ESĖ S BAŽNYČIA V

il n iu s ,

A u šr o s

vartų g

.

14

S v. Teresės bažnyčia ir Basųjų karmelitų vienuolynas Vilniuje buvo įsteigti X V II a. I p. prie stačiatikių disunitų vienuolyno. 1 6 2 1 1624 m. buvo pastatytas ankstyvojo baroko stiliaus vienuolynas, ku­ rio statiniai išsiskyrė santūrumu ir kuklumu. Vilniuje ilgą laiką aktyviai veikę basieji karmelitai mieste ir toli už jo ribų garsėjo savo liejamomis žvakėmis ir gaminamu alumi. Jie glo­ bojo senelius ir našlaičius, mediciną studijavusius studentus. Kuni­ gaikščiai Oginskiai ilgą laiką finansiškai rėmė Vilniaus basuosius kar­ melitus. 1627 m. šalia jų vienuolyno iškilo medinė Sv. Teresės bažny­ čia. Ji augančių tikinčiųjų poreikių iš pat pradžių netenkino ir 1633— 1654 m. L D K pakanclerio Stepono Kristupo Paco iniciatyva ir lėšomis buvo pastatyta didelė saikingo baroko stiliaus mūrinė Sv. Teresės baž­ nyčia. Ją projektavo Radvilų dvaro architektas Hozijus Ulrichas (statyba vyko taip pat jam vadovaujant). 1654 m. šią bažnyčią konsekravo Vil­ niaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Bažnyčią kelis kartus niokojo gaisras. Itin stipriai ji nukentėjo 1770 m. gegužės 28 d. Šio gaisro metu išdegė beveik visas pastato 114

Vilniaus šv. Teresės bažnyčia vidus. 1 7 6 0 -1 7 6 3 m. bažnyčia rokoko stilium i iš naujo dekoruo­ ta (1764 m. interjeras atstatytas pagal J. K. Glaubico projektą). Baž­ nyčios skliautus ir sienas freskomis ištapę M otiejus Sluščianskis. Sa­ kykla, klausyklos taip pat buvo padaryti rokoko stiliaus, tokie išliko iki mūsų dienų. 1857 ir 1895 m. bažnyčia buvo restauruota. Anot specialistų, tuo metu, vykdant darbus, daug kas buvo sugadinta. Vėlesniais metais ankstesnių restauravimų klaidos ištaisytos. Bažnyčioje yra nemažai dailininko Kanuto Rusecko (1800-1860), kuris X IX a. prisidėjo prie bažnyčios vidaus atnaujinimo, sukurtų pa­ veikslų. K. Rusecko, kaip ir Simono Čechavičiaus (1689-1775), pa­ veikslų yra ir altoriuose. 1 9 2 7 -1 9 3 0 m. bažnyčia surem ontuota (darbams vadovavo daili­ ninkas Marijonas Sloneckis). 1970-1973 m. freskas restauravo daili­ ninkas E. Stankevičius. Sv. Teresės bažnyčios ir vienuolyno pastatai iki mūsų dienų išliko be­ veik nepakitusios išorės. Bažnyčia - vienas gražiausių, tobuliausių Vil­ niaus ankstyvojo baroko paminklų. Ji galerija sujungta su Aušros Vartų koplyčia. Kadangi ši koplyčia yra labai maža, tai Aušros Vartų koplyčios bažnyčia yra Sv. Teresės bažnyčia. Jos fasadas - iš taurių statybinių medžia115

Vilniaus šv. Teresės bažnyčia (gilumoje) nuo Šv. Dvasios cerkvės pusės gų: marmuro, granito, smiltainio. Pastato centriniame fasade bokšto nėra. Fasadas padalytas į du aukštus (antrasis - žemesnis už pirmąjį, bai­ giasi stačiu frontonu). Vidurinė pastato nava - aukšta ir plati, jos šonuose - siauros ir žemos šoninės navos su koplyčiomis. Pastato vi­ dus gausiai dekoruotas, čia daug tapybos. Altoriai papuošti kolonomis, šventųjų statulomis, iš gipso padarytais turtingais puošybos elementais. Sienos tapytos XVIII a. II p. Centrinės navos skliautuose ir sienose yra pavaizduotos šv. Teresės gyvenimo scenos (ant lubų nutapyti net 6 tokie paveikslai). Šoninių koplytėlių skliautuose - emblemos. Spalvinga Sv. Teresės ir basųjų karmelitų vienuolyno vieno iš funda­ toriaus Simono Karolio Oginskio (1645-1694, kai kuriuose šaltiniuose mirties data nurodom a 1699 m.) asmenybė. Sis L D K kardininkas (1679 m.), Mstislavlio vaivada (1685 m.) buvo Trakų tijūno Samue­ lio Levo Oginskio sūnus. Valdė Mūro Strėvininkų dvarą (Trakų vaiva­ dija), Mikulino, Lozno, Rudnios dvarus (Vitebsko vaivadijos), Krosną (Kauno apskritis). S. K. Oginskis 1660 m. įstojo į L D K kariuomenės lenkų etmono Vincento Gasevskio diviziją. 1660-1663 m. jis pasižy­ mėjo sudėtingose karo batalijose. Perėjęs į katalikybę, S. K. Oginskis tapo Basųjų karmelitų vienuolyno (Vilnius) fundatoriumi. Buvo vedęs tris kartus: pirmą kartą - Ticiją Stakman, antrą - Teodorą Korsakaitę, trečią - Teresę Vainiūtę. Palaidotas Vilniuje, Sv. Teresės bažnyčioje, prie jo funduoto Basųjų karmelitų vienuolyno. 116

Rasų kapinių kolumbariumas. Nuotrauka iš leidinio „Wilnaer Zeitung“, 1917 m.

RASŲ KAPINĖS V

il n iu s

Rasų (Misionierių) kapinės įrengtos 1796 m .1X IX a. pr. čia pasta­ tyti du trijų-penkių aukštų kolum barium ai. X IX a. pab. dešinysis kolum barium as pradėjo griūti. Jo neatstatinėjo, tad greitai sunyko. Tada mirusiųjų palaikus perkėlė į dvi duobes. Kairysis kolumbariumas nugriautas po II-ojo pasaulinio karo. 1850 m. pastatyta centrinė kapinių neogotikinė koplyčia. X IX a. vid. šalia Rasų veikė ir Našlaičių kapinės. X X a. pr. Rasų kapinės praplėstos ir pavadintos Naujosiomis Rasų kapinėmis. Vienoje jų dalyje yra palaidoti 1920 m. kovose dėl Vilniaus žuvę Lietuvos ir Lenkijos kariai. X X a. viduryje kapinės buvo perpildytos ir 1967 m. uždarytos. Dabar čia laidojama tik išimtiniais atvejais, gavus miesto valdžios leidimą. Šiose kapinėse yra palaidota daug iškilių Lietuvos kultūros, meno, mokslo žmonių, taip pat kunigaikščių Oginskių giminės atstovų. Tarp jų - ir Gabrielius Juozapas Oginskis (1784-1842), Lietuvos gvardijos pulkininkas, 1812—1814 m. karo ir 1831 m. sukilimo vienas iš vadų, Darsūniškio seniūnas, Kruonio, Rudnios savininkas, 1828 m. M ūro Strėvininkuose įsteigęs pirmąjį Lietuvoje tekstilės fabriką. 1Vida Girininkienė, Algirdas Paulauskas. „Vilniaus nekropolis ir panteonas“, 1980, Nr. 11.

M okslas ir gyvenimas,

117

Kunigaikščių Oginskių memorialas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse

ŠV. PETRO IR POVILO (SAULĖS) KAPINĖS V il n iu s

Vilniaus senosios kapinės - atskiras pasaulis, vis dar pakankamai klaidus, mažai mūsų pažintas, tyrinėtas ir gana sudėtingas. Apie ku­ nigaikščių Oginskių palaidojimus šio miesto kapinėse žinių, bent jau literatūriniuose šaltiniuose lietuvių kalba, nedaug. Pradedant šios gimi­ nių palaidojimų memorialo paieškas Sv. Petro ir Povilo kapinėse, kol kas geriausias gidas - S. Gasparavičienės 1992 m. parengta Vilniaus Saulės kapinių istorinių tyrimų ataskaita ir 2003 m. išleista Vidos G i­ rininkienės knyga „Vilniaus kapinės“1. Rengdami šią publikaciją, taip pat naudojomės informacija, paskelbta šiuose darbuose. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės yra Antakalnio rajo­ ne, 0,52 km į šiaurės rytus nuo Sv. apaštalų Petro ir Povilo bažny­ čios. Jos dar vadinamos ir Saulės vardu. Sis vardas jom s prigijo po II-ojo pasaulinio karo nuo pro šalį einančios Saulės gatvės. Kita kapi­ nių dalis ribojasi su M. Paco gatve. 1-2V. Girininkienė. 118

V ilniaus kapinės.

- Vilnius : Atkula, 2003, p. 128.

Zavadskių memorialas Vilniaus šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse, esantis greta kunigaikščių Oginskių memorialo

Sv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos kapinės nėra labai senos. Tiksli jų įkūrimo data nežinoma, tačiau yra pagrindo manyti, kad jose pradėta laidoti ne anksčiau kaip X IX a. pradžioje. V. Girininkie­ nė rašo, kad 1828 m. šios kapinės jau veikė, nes tų metų „[...] vizita­ cijos akte jos vadinamos parapinėmis. Jų plotas buvo apie 2 ha. T ie­ sa, tai nebuvo vienintelės Sv. Petro ir Povilo bažnyčios parapinės ka­ binės - jų m inima net 16. Parapinėse kapinėse laidojo Antakalnio, Šnipiškių ir Lukiškių priemiesčių gyventojus. Seniausi palaidojimai, kaip ir kitose kapinėse, buvo apie koplyčią bei abipus centrinio tako2“. Se­ niausios Sv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos kapinės yra buvusios prie pat bažnyčios, ant pakilumos, esančios prie Sv. Veronikos koply­ čios. Yra išikę žinių, kad prie jų, ant smėlėtos kalvelės, laidodavo per maro epidemijas mirusius vilniečius bei neturtingus parapijiečius. Saulės kapines saugo valstybė. Jos turi istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę, meninę, memorialinę vertę. Šių kapinių centre, ant kalve­ lės, - klasicistinė Sv. Vincento Pauliečio koplyčia. Ji pašventinta 1811 m. rugpjūčio 3 d. Spėjama, kad koplyčia pastatyta kapinių įstei­ gimo ar kuria nors kita miestui svarbia proga. Statė ją Laterano ka­ nauninkas vienuolis, Vilniaus katedros prelatas J. F. Slivinskis. Lėšų 119

Kunigaikščių Oginskių memorialo Vilniaus šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse fragmentai koplyčios statybai skyrė Teresė Andžeikovič ir jos vyras. Virš koplytė­ lės - barokinis bokštelis, kuriame anksčiau buvo varpas. Koplytėlės viduje - nedidelis altorėlis, jo centre - medinis kryžius, šv. Vincento paveikslas. Koplyčioje yra ir keturi suolai, pakyla, skirta karstui padėti. Saulės kapinėse, kaip tai dažniausiai būna ir kitose naujai įsteigtose kapinėse, pirmiausia buvo pradėta laidoti jų centre, t. y. apie koplyčią ir palei centrinį taką. Teisę būti čia palaidoti gaudavo ne visi. Anot V. Gi­ rininkienės, X IX a. buvo itin kruopščiai parenkama kapo vieta. Ji rodė žmogaus turėtą visuomeninę padėtį ir socialinę priklausomybę. Taigi prie koplyčios buvo laidojami tik kilmingi, nusipelnę parapijai žmonės. Čia amžinam poilsiui atgulė nemažai kapitulos narių, kunigų, kil­ mingų parapijiečių. Šioje vietoje iš pradžių buvo laidojami ir Antakal­ nio karo ligoninėje mirę kariai (vėliau jiems buvo įsteigtos atskiros Ka­ rių kapinės). Kai neliko vietos prie centrinės kapinių koplyčios, buvo pradėti formuoti nauji palaidojimų ratai - išsiplėtė kapinių tinklas, at­ sirado nauji takai. Kapinių teritorijos reljefas gana kalvotas. Iš pradžių laidota lygesnėse vietose, o vėliau - ir skardžiuose. Kapinių pakraščiuose buvo laidojami paprasti miestiečiai. „X IX a. antroje pusėje šiose kapinėse pagausėjo turtingų žmonių kapų, buvo pastatyta prabangių paminklų, įrengta šeimyninio laidoji­ mo rūsių. Prie centrinės koplyčios laidojo Oginskių, Žabų, Zavadskių

120

Antkapiniai paminklai Vilniaus šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinių kunigaikščių Oginskių memoriale ir kt. įtakingų šeimų narius. Už savo lėšas artimieji įrengdavo tvirtus ir ilgaamžius laidojimo rūsius, tašyto akmens plokštėmis sutvirtindavo kalno šlaitus, įrengdavo atramines sieneles ir laiptelius. Tačiau ploto trūko, tad laidota tankiai. Tik 1945 m. prie kapinių buvo prijungti 2 ha“3. 1872 m. po Vilniaus miesto valdybos paraginimo kapinės apjuos­ tos pylimu, o 1932 m. aptvertos mūrine tvora. Oginskių giminės atstovų palaidojimų Saulės kapinėse gana daug. Jų kapai - prie Oginskių šeimos koplytėlės. S. Gasparavičienė savo dar­ be rašo, kad koplyčia buvo pastatyta apie 1863-1884 m. Jos fasadą puošia neaukštas kuklus portikas, atremtas į kolonas, viduje - nedidelis altorėlis. T ai ne vienintelė atskirai giminei skirta koplyčia šiose ka­ pinėse - X X a. pr. pastatyta Sidorovičių ir Zavišų gim inių raudo­ nų plytų koplyčia su 4 kontraforsais, kiek vėliau - neogotikinė Meištavičių koplyčia, netoli Saulės gatvės - neogotikinė Stanislovo Dochtorovičiaus koplytėlė. Senieji, X IX a. statyti antkapiniai paminklai Saulės kapinėse yra išsilaikę neblogai, ne išimtis ir paminklai Oginskių giminės palaidoji­ mų memoriale. Anot V. Girininkienės, X IX a. Saulės, Rasų, Bernar­ dinų kapinėse statyti antkapiniai paminklai yra panašūs, todėl ne3

Ten p a t,

p. 131-132.

121

Kunigaikščių Oginskių memorialo antkapinių paminklų fragmentai Vilniaus šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse abejotina, kad juos kūrė, gamino tie patys Vilniuje dirbę meistrai4. Paskutiniais dešimtmečiais naujų antkapinių paminklų šiose kapinėse labai retai atsiranda, nes ir naujų palaidojimų čia nėra daug. Vis dėlto kapinėse galima rasti ir X X a. sukurtų paminklų: 1969 m. paminklą čia palaidotam garsiam spaustuvininkui Juozapui Zavadskiui (1781— 1838) sukūrė iškilus lietuvių skulptorius, nacionalinės premijos laurea­ tas Antanas Kmieliauskas. Skulptorius Vytautas M ačiuika ir Vytautas Brėdikis 1973 m. sukūrė paminklą Saulės kapinėse palaidotam prof. Jonui Kazlauskui (1930-1970), o 1978 m. architektas Jonutis Makariūnas - antkapinį paminklą Jonui Karosui (1912-1975), kurio amži­ nojo poilsio vieta taip pat tapo Saulės kapinės. Č ia palaidota ir daug X X a. pr. Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjų. Šiandien kunigaikščių Oginskių giminės memorialas Saulės kapinė­ se nors vis dar atrodo gana didingai, tačiau jau gerokai apšiuręs. Ir žvakelę per Vėlines šiame memoriale retai kas uždega. Ekspedicijos dalyviai rado kelią į šį memorialą. Plevena viltis, kad jie, žmonės, ku­ riems svarbi mūsų valstybės kultūros istorija, čia sugrįš ne tik praėju­ sių laikų didybės pasižiūrėti... '

Ten p a t,

122

p. 133.

Gotikinė Trakų pilis, XIV a. II p. - XV a. pirmajame dešimtmetyje pastatyta Kęstučio ir Vytauto iniciatyva. Pilis atstatyta, restauruota 1951-1962 m. pagal B. Krūminio ir grupės kitų architektų projektus

TRAKAI Trakai - vienas labiausiai turistų lankomų Lietuvos miestų. Išsidėstęs jis tarp ežerų: šiaurinėje dalyje - Galvė, rytinėje - Luką, pietinėje - Gelužis, vakarinėje - Totoriškių. N uo Vilniaus iki T ra k ų - 30 km. Svarbiausias objektas mieste - Galvės ežero saloje stovinti XIV a. II p. - X V a. 1 dešimtmetyje pastatyta, 1951-1962 m. restauruota Trakų pilis. Trakų istorija ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su kunigaikščiais Oginskiais ir jie darė didelę įtaką šio miesto istorijos ir kultūros raidai. Teodoras Bogdanas Marcijonas Oginskis (1568-1640) buvo Trakų pakamarė. 1580 m. Steponas Batoras jį paskyrė L D K kariuomenės pulki­ ninku. Jis dalyvavo žygiuose kovojant su Maskva, kazokais bei Švedija. Už nuopelnus gavo teisę valdyti Uogintų, Kruonio, Vievio dvarus, o 1579 m. — Karmėlavos, 1582 m. — Kairiškių, 1586 m. — Darsūniškio seniūnijas. 1570 m. Kruonio dvaras tapo T. B. M. Oginskio nuosavybe, o iki 1600 m. jo nuosavybei jau buvo perėję ir Vievio, Mūro Strėvinin­ kų, Uogintų dvarai. Šias Oginskių valdas valdžia konfiskavo po 1831 m. sukilimo. T . B. M. Oginskis turėjo 4 sūnus (Dimitrijų, Aleksandrą, Joną, Samuelį Levą) ir 4 dukteris (Barborą, Daratą, Apoloniją, Aną). 123

Turtingoje Trakų istorijos muziejaus (įkurtas 1962 m.) ekspozicijoje - daug įdomios ir vertingos informacijos apie kunigaikščius Oginskius ir jų vaidmenį Lietuvos valstybės gyvenime T. B. M. Oginskio sūnus Aleksandras Oginskis (1590-1653) buvo M insko vaivada, nuo 1645 m. - senatorius, nuo 1649 m. - Trakų kaštelionas. Po tėvo mirties jam atiteko Darsūniškio, Rochacevo se­ niūnijos, Zorubičo dvaras Smolensko vaivadijoje, Vievis, Mūro Strėvi­ ninkai, Rudnia, vienas trečdalis Mikulino dvaro Vitebsko vaivadijoje, Bokštų dvaras M insko vaivadijoje. Iš sesers Barboros Semetienės A. Oginskis 1681 m. gavo Veprius, Deltuvą, Pagirius bei Starenki pa­ livarką Naugarduko vaivadijoje. Iš kitos sesers Apolonijos Zenovičienės 1657 m. - Potovą ir Kozlovską Ašmenos apskrityje. T. B. M. Oginskio sūnus Jonas Oginskis (1582—1640) artimai ben­ dravo su Jonušu Radvila, šiam mirus, užmezgė stiprius ryšius su Jonu­ šo broliu Kristupu Radvila. 1633 m. J. Oginskis buvo paskirtas Mstislavlio pilininku. 1630 m. jis su broliais pasidalijo tėvo palikimą ir gavo Kruonį bei Uogintus. 1620-1631 m. valdė Karmėlavą, Zacionių ir Eiticionų kaimus Žąslių seniūnijoje, Klopotovščinos dvarą Mozyriaus ap­ skrityje. 1633 m. motina jam užrašė vieną trečdalį Mikulino dvaro Vi­ tebsko vaivadijoje, dalį Misiutino, Vievio dvarų Trakų vaivadijoje. 1623 m. Ukmergės apskrityje jis nusipirko pusę Raguvos dvaro, o kita pusė jam atiteko kaip žmonos Kotrynos Žilinskaitės kraitis. Kitą to kraičio dalį sudarė Tūlovo dvaras Vitebsko vaivadijoje bei valda Sieversko vaivadijo­ je. 1629-1636 m. Jonas Oginskis globojo Boguslavą Radvilą ir gavo 124

rv

Iii

ilnirlv llulkliR

C iA K S lO S

, I, ] I r [! v o s

M OT E R i S

I

Kairėje - Rembranto paveikslas „Lenkijos raitelis“ (1655), kuriame pavaizduotas Marcijonas Aleksandras Oginskis (g. apie 1635 m.). Dešinėje A. Butkuvienės kny­ gos „Garsios Lietuvos moterys“ (Vilnius, 2007) viršelis, kurį puošia Nacionalinia­ me M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas Marijos de Neri Oginskienės (Mykolo Kleopo Oginskio antrosios žmonos) portretas (dail. Dominykas Pelegrinis) Pakapių kaimą Kauno seniūnijoje bei Viazino dvarą Minsko vaivadijoje. Teodoro Bogdano Marcijono Oginskio sūnus Samuelis Levas Ogins­ kis (1 6 2 5 -1 6 9 5 ) buvo paskirtas T rak ų stalinin ku (1620 m .), o 1625 m. - rotmistru, 1633 m. - Trakų tijūnu. Jis buvo Darsūniš­ kio seniūnas, globojo Surdergio stačiatikių vienuolyną (Ukmergės ap­ skritis). 1635 m. S. L. Oginskis tapo karaliaus Vladislovo IV dvariškiu. Samuelio Levo Oginskio sūnūs Simonas Karolis (1645-1694) ir Jo ­ nas Jackus (mirė 1684 m.) buvo perėję į katalikybę. Abu jie yra dviejų įtakingiausių O ginskių šakų, dariusių didelę įtaką L D K gyvenimui X V II—X IX a., pradininkai. S. L. Oginskio sūnus Simonas Karolis Oginskis buvo Vitebsko pakamorė, nuo 1680 m — L D K kardininkas, nuo 1685 m. — Mstislavlio vaivada. Perėjęs į katalikybę, jis tapo Sv. Teresės bažnyčios ir Basųjų karmelitų vienuolyno (Vilnius), kur yra palaidotas, fundaroriumi. Val­ dė Mūro Strėvininkų dvarą Trakų vaivadijoje, Mikulino, Lozno, Rud­ nios dvarus Vitebsko vaivadijoje, Krosną Kauno apskrityje. Samuelio Levo O ginskio sūnų Jo n ą Jackų O ginskį (1640-1684) glob ojo Sm olensko vaivada Ju rgis K arolis G lebavičius. 1648 m. J. J. Oginskiui atiteko Suričių dvaras Mstislavlio seniūnijoje. 1650 m. jis buvo paskirtas Volkovijsko vėliavininku. Dalyvavo Maskvos kazokų, švedų ir bajorų tarpusavio karuose, išpirko iš totorių nelaisvės Bogus125

Tado Pranciškaus Oginskio (1711/1712-1783) žmonos Izabelės RadvilaitėsOginskienės (1711-1761) ir Andriaus Oginskio (1808-1863) portretai. Abu kūriniai nutapyti XVIII a. nežinomų dailininkų. Pirmasis saugomas Naciona­ liniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, antrasis yra privačioje Edmundo Armoškos kolekcijoje lavą Radvilą. 1659 m. gavo Zazerzės palivarką Pinsko apskrityje. 1666 m. trejiems metams iš Trakų vaivados Mikalojaus Paco Klicevo išsinuomojo seniūniją. Dalyvaudamas politinėje ir karinėje veikloje su­ gebėjo sukaupti dideles valdas. M arcijonas M ykolas O gin skis (1 6 7 2 -1 7 5 0 , beje, kai kuriuose šaltiniuose nurodomas ne Marcijono, o Martyno vardas), buvo L D K karinis ir politinis veikėjas. Jis pirm asis gavo kunigaikščio titulą. M . M . O gin sk io tėvas — Simonas Karolis Oginskis (mirė 1699 m.), mama - Teodora Korsakaitė. M. M. Oginskis turėjo seserį Sofiją, bro­ lius Boguslavą Kazimierą (1669-1730) ir Aleksandrą. Buvo vedęs 4 kartus: 1701 m. - Teresę Bžostovskaitę (mirė 1721 m.). Antrąja jo žmona tapo grafaitė Teresė Tyzenhauzaitė (mirė 1729 m .). Trečią kartą susituokė 1733 m. su Kristina Abramovič (mirė 1739 m.), o ket­ virtą kartą - 1745 m. su Tekle Ana Larskaite (mirė 1765 m.). M . M. Oginskis turėjo 5 sūnus - Igną (1 6 98-1775), Kazimierą (mirė 1769 m .), T adą Pranciškų (1 7 1 2 -1 7 8 3 ), Pranciškų Ksaverą, Stanislovą Jurgį ir 5 dukras - Barborą, Marcijoną (1713-1766, buvo ištekėjusi už Mykolo Potockio), Benediktą (1736 m. ištekėjo už Juoza­ po Skumino Tiškevičiaus, mirė 1748 m.), Stanislavą Teresę ir Juzefiną. 1718 m. rugsėjo 4 d. auksinėmis popiežiaus Klemenso X I dovano126

Iš kairės: Mykolo Kazimiero Oginskio žmonos Aleksandros Cartoriskytės-Oginskienės (1730-1798) ir Mykolo Kazimiero Oginskio (1728-1800) portretai. Abu kūriniai nutapyti XVIII a. nežinomo autoriaus, saugomi Lietuvos dailės muziejuje

tomis karūnomis buvo vainikuotas Trakų Dievo Motinos atvaizdas (jis buvo pirmasis Lietuvoje Švento Sosto oficialiai vainikuotas stebuklin­ gas Švč. Mergelės Marijos paveikslas). Tąsyk Vilniaus vyskupas Kon­ stantinas Kazimieras Bžostovskis uždėjo ant Marijos ir Kristaus galvų auksinius popiežiškuosius vainikus, o senesnę, prabangią, „Vytautine“ vadinamą karūną pakabino aukštai virš paveikslo. Jis buvo išpuoštas M arcijono Mykolo Oginskio pirmosios žmonos Teresės Bžostovskaitės-Oginskienės paaukotais papuošalais. Lietuvos valstybės gyvenime ryškų pėdsaką paliko ir nemažai kitų kunigaikščių Oginskių giminės atstovų, kurie daugiau ar mažiau susi­ ję su Trakų krašto istorija. T arp jų yra ir Žem aičių seniūnas, nuo 1703 m. L D K didysis etmonas Grigalius Antanas Oginskis (1654-1709). Jis į istoriją įėjo kaip vienas iš didžiausių Sapiegų priešininkų. Kovojo prieš švedus. XVIII a. pr. įsigijo Veisiejus. 1724 m. juos užrašė seseriai Pranciškai, ištekėjusiai už Mykolo Juozapo Masalskio. 1794 m. Veisiejus nusipir­ ko Matas Žynevas. Po jo mirties dvarą valdė Viktorija Oginskytė-Žynevienė. Jai mirus, dvaras atiteko Amelijai Oginskytei-Valavičienei. Ignas Oginskis (1698-1775) buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka, nuo 1744 m. — L D K maršalka, nuo 1768 m. — Vilniaus 127

Nuotraukose iš kairės: Trakų vaivada kunigaikštis Tadas Oginskis (1712-1783). Dail. Ogiustas Lemuanas (1822-1869) sukūrė pagal nežinomo autoriaus Tado Oginskio portretą, buvusį Vilniaus šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčioje. Iliustracija iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ II ser., 7 sąs.; Žemaičių seniūnas, LDK didysis etmonas, Kozelsko kunigaikštis Jurgis Oginskis (1665— 1709). Dail. Šulcas (XIX a.). Kūrinys Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose sau­ gomas nuo 1942 m. Įsigytas iš A. Jarmalavičiaus kaštelionas, vienas pirmųjų Lietuvos masonų. Augustas III du kartus jį su pavedimais siuntė į Petrapilį. Valdė Luokės, Vaiguvos (Kelmės r.), Grūšlaukės dvarus. Mirė Halėje (Vokietija). M arcijono M ykolo Oginskio sūnus, Igno Oginskio (1698—1775) brolis T adas Pranciškus O ginskis (1 7 1 2 -1 7 8 3 ) buvo L D K didysis raštininkas (1737 m.), Trakų kaštelionas (nuo 1744 m.), Trakų vaivada (nuo 1769 m.), Vitebsko vaivada, Ašmenos seniūnas. Jam priklausė Maladečina, kurią Oginskiai valdė 110 metų. Čia jis perstatė rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose turėjo didelę ir vertingą bibliote­ ką, paveikslų galeriją. 1737 m. T . P. Oginskis vedė lietuvaitę Izabe­ lę Radvilaitę (1 7 1 1 -1 7 6 1 ). A šm enoje ji įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis. T . P. Oginskis su žmona Izabele susilaukė dviejų sūnų: Andriaus Ignoto Joachim o Ju o z a fa to (1 7 4 0 - 1 7 8 7 ) ir P ran cišk au s K sav ero ( 1 7 4 2 - 1 8 1 4 ) . 1763 m. T. P. Oginskis vedė antrą kartą - jo žmona tapo Rietavo 128

Nuotraukose iš kairės: kompozitorius, valstybės ir polikos veikėjas, kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Dail. Fransua Grenjė (1793-1867). Iliustracija iš J. K. Vilčinskio albumo „Vilniaus archeologijos muziejus“ (18581859); Rietavo kunigaikštis, žemės ūkio mokyklos steigėjas, bažnyčios statytojas, Kauno gubernijos mokyklų kuratorius Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863). Nežinomas XIX a. dailininkas. Iliustracija iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ I ser., 4 sąs. seniūno Kristupo (Kristoforo) Tiškevičiaus našlė Jadvyga Zaluskytė (mirė 1793 m.). T. P. Oginskis kaip pasogą tada gavo Rietavo dvarą. Taip Oginskiai atsirado Rietave. Jadvyga garsėjo gerais darbais. Ji steigė ir išlaikė prieglaudas, buvo Vilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pa­ mestinukams fundatorė. Jos vyras T. P. Oginskis buvo Vilniaus šv. Jo ­ nų bažnyčios Oginskių koplyčios fundatorius. Mirė 1783 m. Maladečinoje (Baltarusija). Iš ten jo palaikai buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti Sv. Jonų bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčioje. Jo sūnus Andrius Ignotas Joachimas Juozafatas Oginskis - Mykolo Kleopo Oginskio tėvas12. Jis buvo LD K referendorius (1771 m.), didysis sekretorius (1773 m.), tribunolo maršalka, Trakų kaštelionas (1778 m.), 1Oginskiai. 2 Andrius. L ie tim ų enciklopedija , t. 21. - Bostonas, 1960, p. 33. 2Z. Zielinska. „Oginski Andrzej Ignacy Joachim Jozafat“. Polski sloivnik biograficzny, t. 23/1. - 1978, p. 597-599. 129

Nuotraukose (iš kairės) atstatytų Trakų pilies rūmų, kuriuose nuo 1962 m. veikia Trakų istorijos muziejus, salės fragmentas ir pilies rūmų fragmentas vaivada (1783 m .), Lenkijos pasiuntinys Vienoje (1771, 1774 m.), N u olatin ės tarybos sekretorius (1 7 7 5 -1 7 7 6 ), A šm enos seniūnas. 1769 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu. T urėjo dvarą Guzove (Lenkija). Mykolas Kazimieras Oginskis (1728-1800) buvo Trakų vaivados Ju o z a p o Jo n o T a d o O g in sk io (m irė 1 7 3 7 (?) m .) ir A nos Višnioveckaitės sūnus, vienas įtakingiausių X V III a. II p. valstybės veikėjų, buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karūną. 1764 m. jis tapo Vilniaus vaivada, 1768 m. - L D K didžiuoju etmonu, 1771 m. prisidėjo prie Baro konfederacijos, vadovavo mūšiams prieš Rusijos kariuomenę. Po pralaim ėjim o pasitraukė gyventi į užsienį. Grįžęs politikos vengė. 1765-1784 m. jo rūpesčiu buvo pastatytas 54 km ilgio Nemuno-Pripetės kanalas, kuris Nem uno intaką Sčarą sujungė su Jaselda, Pripete, Dniepru ir atvėrė vandens kelią iš Baltijos jūros į Ju o d ą ją jū rą (į K o n stan tin o p o lį). Sis kanalas buvo p av adin tas M. K. Oginskio vardu. Po emigracijos daug laiko skyrė kultūrinei ir ekonominei veiklai. T uo laiku pagarsėjo kaip dailininkas, muzikas, kny­ gų leidėjas. M. K. Oginskis buvo įsteigęs spaustuvę. Savo dvare Slanime turėjo orkestrą ir buvo įkūręs operos ir baleto teatrą. Jis taip pat yra valdęs ir Švėkšnos dvarą (Šilutės r.). Mykolo Kazimiero Oginskio žmona buvo L D K vicekanclerio Mykolo Fridriko Čartoriskio duktė Aleksandra Čartoriskytė-Sapiegienė (1730130

1798), garsėjusi savo išsilavinimu. Ji mėgo teatrą, operą, Slanime ir Sedlcuose rengdavo didžiulius koncertus, karnavalus ir kitus visuomenės suėjimus. 1749 m. apdovanota imperatoriaus Ferdinando III žmonos Eleonoros 1668 m. įsteigtu Šventosios Romos imperijos Vienos rūmų Žvaigždės kryžiaus ordinu. Pranciškus Ksaveras Oginskis (1742-1814) buvo Ašmenos pulki­ ninkas. 1770 m. jis apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, 1790 m. Baltojo erelio ordinu. Valdė Pervalką, Maladečiną ir Zalesę. Šias val­ das vėliau padovanojo Mykolui Kleopui Oginskiui. Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) buvo ne tik kom pozito­ rius, garsaus polonezo „Sudie, Tėvyne“ (.Atsisveikinimas su Tėvyne“), daugelio kitų polonezų, mazurkų, romansų, keturių „Prisim inim ų“ tomų, knygos apie muziką autorius, bet ir įtakingas visuomenės ir valstybės veikėjas, Ketvertų metų seimo dalyvis, diplom atas, L D K didysis iždininkas (1793 m .), T . Kosciuškos sukilim o dalyvis, šio sukilim o Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos (veikė 1794 m. balandžio-birželio mėnesiais) narys. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į užsienį. Į Lietuvą grįžo 1802 m. 1810 m. jis tapo artimas carui Aleksandrui I, buvo paskirtas Rusijos valstybės senatoriumi. Parengė ir 1811 m. Rusijos carui įteikė L D K atkūrimo projektą. Žlugus viltims, kad jo projektas bus įgyvendintas, visam laikui pasitraukė gyventi į Italiją. N u o 1823 m. iki mirties (1833 m .) gyveno Florencijoje, ten ir palaidotas - C anta Crose bažnyčios panteone. M . K. Oginskis buvo paveldėjęs savo dėdės Pranciškaus Ksavero (1742-1814) dvarą Zalesėje, taip pat senelio Tado Pranciškaus (1712— 1783) dvarą Rietave. Rietavas nuosava Mykolo Kleopo Oginskio val­ da tapo 1802 m. Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis (1808— 1863) iš tėvo M ykolo Kleopo Oginskio paveldėjo Rietavo dvarą ir Juodainių kaimą Laukuvos apylinkėje (Telšių r.). Jis buvo nusipirkęs Endriejavą bei Veiviržėnus (Klaipėdos r.). Kitas jo sūnus - kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849-1902) - iš grafo Platono Zubovo 1837 m. nusipirko Plungės dvarą. Kunigaikščių Oginskių giminei yra priklausę dvarų ir Livonijoje, Galicijoje, Kurše, Kijevo vaivadijoje. Oginskiai valdė ir Drujos (Bres­ laujos apskritis), Oršos (Gardino vaivadija), Drūkšių, Platelių, Gargž­ dų dvarus. 131

2005 m. ekspedicijos dalyviai Zalesės Mykolo Kleopo Oginskio muziejuje

ZALESĖ (B

a l t a r u s ija

)

Zalesė Oginskiams priklausė nuo X V III a. pr. Pirmasis ją įsigijo Vitebsko kaštelionas ir vaivada Marcijonas Mykolas Oginskis (16721750). Po to Zalesė atiteko Trakų kaštelionui ir vaivadai Tadui Pran­ ciškui Oginskiui (1712—1782), šiam mirus — jo sūnui L D K stalinin­ kui Pranciškui Ksaverui Oginskiui (1742—1814). 1802 m. Pranciš­ kus Ksaveras dvarą perleido savo brolio sūnui Mykolui Kleopui Ogins­ kiui (1 7 6 5 -1 8 3 3 ), kom pozitoriui, valstybės ir politikos veikėjui. Gavęs Zalesės dvarą, į jį M. K. Oginskis atvyko 1802 m., po aštuonerių metų priverstinės emigracijos. Emigranto dalia jam teko bėgant iš Lietuvos, pralaimėjus 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimui. Zalesėje jis praleido 20 brandžiausių savo gyvenimo metų ir prie jos labai prisirišo. M. K. Oginskio laikais Zalesė buvo svarbus kultūros centras, ku­ riame vykdavo daugybė muzikinių renginių. Zalesės koncertuose pir­ muoju smuiku grodavo M. K. Oginskis, o garsus ispanų smuikininkas P. Eskudera - antruoju, Peterburgo im peratoriškojo teatro direkto­ rius - violončele, Amelijos Oginskytės muzikos mokytojas, italų daini­ ninkas ir kompozitorius D. Poliani - fortepijonu arba atlikdavo voka132

Oginskių dvarvietė Zalesėje (kairėje - koplyčia, dešinėje - restauruojamų centri­ nių rūmų fragmentas) lines kūrinių partijas. Zalesėje rinkdavosi vienminčiai ir draugai, su kuriais būdavo aptariamos politinės ir visuomeninės naujienos, vykda­ vo naujų muzikinių ir teatrinių kūrinių perklausos. X IX a. I pusėje Zalesė klestėjo - amžininkai 1815-1843 m. Zalesės laikotarpį yra pavadinę rojumi. Tokią atmosferą čia buvo sukūrę šio dvaro šeimininkai. T uo metu Zalesėje augo ir busimoji kompozitorė, vyriausioji Mykolo Kleopo Oginskio dukra Amelija. Zalesės laikotarpis svarbus M. K. Oginskio kūrybinėje biografijoje. Čia jis sukūrė didelę dalį savo romansų ir pjesių fortepijonui, pradėjo rašyti „Prisiminimus“ ir muzikinį estetinį esė rinkinį „Laiškai apie muzi­ ką“. Č ia jis nemažai laiko praleisdavo bendraudamas su smuikininku P. Eskudera, dainininku D. Poliani, su buvusiu muzikos mokytoju Cuzovo dvare Ju z efu K ozlovskiu . M an om a, kad bū ten t Z alesėje M. K. Oginskis sukūrė savo garsųjį polonezą .Atsisveikinimas su Tėvyne“. 1822 m. M. K. Oginskis paliko Zalesę ir visiems laikams išvyko gy­ venti į Italiją. Iki 1843 m. Zalesės dvaru rūpinosi jo antroji žmona Ma­ rija de Neri (mirė 1851 m., palaidota Italijos mieste Pizoje). Mykolo Kleopo palikuonys Zalesę valdė iki 1927 m., o vėliau kunigaikščiams Ogins­ kiams priklausiusios Zalesės valdos dalimis buvo parduotos. Iki 1939 m. rūmuose veikė pensionatas, vėliau čia buvo poilsio namai, senelių prieglau­ da, o prieš kurį laiką rūmai pradėti restauruoti - čia kuriasi muziejus. 133

Restauruojami Zalesės dvaro centriniai rumai. 2005 m.

Iš kairės: akmuo Zalesės dvaro parke su kunigaikščių Oginskių herbu; M. K. Oginskio mokytojo Žano Rolay akmuo Zalesės dvaro parke; Zalesės dvaro rūmų viena iš oficinų

Zalesės dvaro koplyčia ir jos altorius 134

2005 m. ekspedicijos dalyviai prie Zalesės dvaro Amelijos altankos ir Zalesės Oginskių muziejaus kūrėjas Sergejus Verameičikas

Iš kairės: koncertas kuriamame Zalesės Mykolo Kleopo Oginskio muziejuje; senoji Zalesės dvaro parko alėja; Zalesės Oginskių dvarvietės tvenkinio fragmentas

Laikinoji kunigaikščių Oginskių giminės istorijos ekspozicija restauruojamuose Zalesės kunigaikščių Oginskių rūmuose. 2005 m. 135

Mykolo Kleopo Oginskio muzikos mokykla Maladečinos mieste (Baltarusija)

MALADEČINA, MINSKAS

( B a l t a r u s ija )

Mykolo Kleopo Oginskio paminklas Maladečinos mieste, šalia M. K. Oginskio muzikos mokyklos (Baltarusija). Skulptorius Valerijonas Januškievičius 136

Viršuje - 2005 m. ekspedicijos dalyviai Minske, Baltarusijos teatro muziejuje, ir šio muziejaus rūmai. Dešinėje - memorialinė lenta Florencijoje (Italija), ženklinanti rūmus, kuriuose 1823-1833 m. gyveno M. K. Oginskis (skulptorius V. Januškievičius). Lenta atidengta 1996 m. balandžio 2 d. Apačioje - 2005 m. ekspedicijos dalyviai skulptoriaus V. Januškievičiaus kūrybinėje studijoje Minske

137

Guzovo dvaro rūmai (Lenkija), XVIII a. priklausę kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio tėvams —Andriui ir Paulinai Oginskiams

G UZO V AS L e n k ija

Vietovė 50 kilometrų nuo Varšuvos. Joje gyvena apie 700 žmonių. Č ia 1765 m. gimė kompozitorius, valstybės ir visuomenės veikėjas Mykolas Kleopas Oginskis. Iki mūsų dienų išlikusius unikalios archi­ tektūros rūmus Guzove 1783 m. pastatė kompozitoriaus tėvas An­ drius Oginskis, kuris mirė 1787 m. M. K. Oginskis, išvykęs iš Guzovo, tapo Rietavo, Zalesės ir Maladečinos valdytoju. Iš Oginskių Guzovą perėmė Lubenskiai. 1829 m. čia Henrikas Lubenskis įsteigė cukraus fabriką, kuris tebeveikia iki šiol. 1894 m. Guzovo rūmai buvo pertvarkyti: iškilo priestatas, koplyčia (naujus statinius projektavo Vladislovas Hiršelis). Šiais darbais rūpi­ nosi Feliksas Sabanskis. Po minėtos rekonstrukcijos rūmai tapo dar prabangesni. 1894 m. Guzove įkurta Šv. Felikso parapija, 1895 m. pašventinta didikams priklausiusi Šv. Felikso koplyčia. Dabar tai gra­ žiai tvarkoma, gana įspūdinga bažnyčia, kurioje dirba kunigaikščių Oginskių įvairiapusiu kultūriniu palikimu ir jo populiarinimu besirū­ pinantis kunigas Piotras Staniakas. 138

Guzovo dvaro koplyčia (bažnyčia) ir dvaro parko fragmentas Sovietmečiu Guzovo rūmuose veikė cukraus fabriko administracija. Šiuo metu pastatas beveik tuščias, aptriušęs, jį būtina remontuoti. N etoli Guzovo esančioje Viskiteko bažnyčioje 1763 m. susituokė kompozitoriaus M. K. Oginskio tėvas Andrius Oginskis ir Paulina iš Sembek giminės. Iš ankstesnių santuokų ji jau turėjo du sūnus: iš pirmosios - Feliksą Lubenskį, iš antrosios - Protazijų Potockį. 1765 m. gimęs Andriaus ir Paulinos Oginskių sūnus Viskiteko bažnyčioje buvo pakrikštytas net 7 vardais (labiausiai žinomi du - Mykolas Kle­ opas). Tais pačiais 1763 m. susituokė ir kompozitoriaus M . K. Ogins­ kio senelis, Andriaus Oginskio tėvas Tadas Pranciškus Oginskis - jis vedė Jadvygą iš Zaluskių giminės (Rietavo seniūno Kristoforo Tiškevi­ čiaus našlę, kuri pasogos gavo Rietavą). T . P. Oginskio pirmoji žmo­ na buvo lietuvė Izabelė Radvilaitė, žinoma savo labdaringais darbais. Jiedu susilaukė kompozitoriaus M. K. Oginskio tėvo Andriaus ir ant­ rojo sūnaus Pranciškaus Ksavero. Izabelė Radvilaitė-Oginskienė mirė 1761 m. Lenkijoje, Miednievicų bažnyčios rūsyje, raudonuose 200 metų se­ numo sarkofaguose, ilsisi Paulinos ir Andriaus Ignoto Oginskių palai­ kai, kurie iki šiol vis dar yra gana gerai išsilaikę. 139

Guzovo dvaro fragmentai ir paminklas Mykolui Kleopui Oginskiui Guzove (1998 m., skulptorius Andžejus Rene)

Grupė 2006 m. ekspedicijos dalyvių Guzovo dvarvietėje 140

Sedlcų dvaro vartai

SEDLCAI L e n k ija

Lenkijos miestas, nuo Varšuvos į rytus nutolęs apie 90 km. Pirmo­ sios rašytinės žinios apie Sedlcus mus pasiekia iš X V a. Miesto įkūri­ mo data laikomi 1547 m. Sedlcai kiekviename žingsnyje primena Čartoriskių ir apie 200 me­ tų čia gyvenusių ir miestą stačiusių, turtinusių Oginskių veiklą. Ogins­ kių iniciatyva, lėšomis Sedlcuose buvo pastatyti ištisi pastatų, rūmų kompleksai, nutiesta daug gatvių, įrengtas puikus didžiulis parkas. Vie­ na iš labiausiai Sedlco miestui nusipelniusių žmonių - kunigaikštienė A leksandra Č artoriskaitė-Sapiegienė (1 7 3 0 -1 7 9 8 ), buvusi M ykolo Kazimiero O ginskio (1728-1800) žmona. Ji rūpinosi Sedlcų rūmų komplekso, miesto Rotušės statyba, fundavo bažnyčios naujo dekoro darbus, koplyčios, kurioje vėliau pati buvo ir palaidota, statybą. Įspūdinga daugiaaukštė senoji miesto Rotušė. Ant jos stogo smailės puikuojasi mitinis Atlantas, laikantis milžinišką auksinį rutulį. Skliau­ tuotose keturaukštės Rotušės salėse veikia 1927 m. įkurtas regioninis muziejus. Jis išsamiai pristato šio krašto istoriją. Originali, autentišką vaizdą išlaikiusi buvusi dvaro biblioteka, pagal pirminę paskirtį nau­ dojama iki šių dienų. Muziejuje nemažai vietos skirta ir Oginskių giminei, jos indėliui į miesto ir krašto istorijos raidą. Pastaraisiais metais daug dėmesio jos 141

Restauruojami Sedlcų (Lenkija) dvaro rūmų pastatai. 2006 m. tyrinėjimams, ypač Aleksandros ČartoriskaitėsSapiegienės-Oginskienės asmenybei, skiria šio muziejaus darbuotoja D anuta Michalec, išlei­ dusi knygą apie šią kunigaikštienę. 2 0 0 5-2006 m. senojoje Oginskių dvarvietė­ je vyko intensyvūs rezidencijos rūmų komplek­ so, esančio puikiame, miestiečių mėgstamame Aleksandrijos parke, restauravimo darbai, kurie čia buvo finansuojami iš ES fondų. Dešinėje - Sedlcų rotušės laiptai į biblioteką

Sedlcų (Lenkija) regioninis muziejus (priekyje), Rotušės bokštas. 2006 m. 142

K U L T Ū R O S SK LA ID O S PR O JEK TĄ „K U N IG A IK ŠČ IŲ O G IN SK IŲ K U L T Ū R O S PAVELD O PĖDSAKAI“ REMIA:

Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo direkci]

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Kultūros paveldo departamentas

Telšių apskrities adm inistracija

Rietavo savivaldybės adm inistracija

Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga

UAB „EuroH ansa T T T “

UAB „Plungės Jo n is“

UAB „Plungės lagūna“

UAB „Sauslaukio statyba“

UAB „ELGAM A-ELEKTRONLKA

Danutė Mukienė, Giedrė Rutkauskaitė, Vytas Rutkauskas, M ilda Vyšteinaitė Polonezų kelias Leidinio sudarytoja Danutė Mukienė Vilnius : Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007. - 144 p., 242 iliustr. ISBN 978-9955-9730-9-6

Informacinio-pažintinio pobūdžio leidinys, kuriame pristatomi 2005-2007 m. Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejaus organizuotų tiriamųjų ekspedicijų, mokslinių konferencijų rezultatai, pasakojama apie pasirengimą kom­ pozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms, pateikiama informacija apie Lietuvos vietoves, labiausiai susiju­ sias su kunigaikščių Oginskių gyvenimu ir veikla, gyvenvietes, kuriose yra išlikę Oginskių materialinio paveldo objektų. Pateikiami duomenys ir apie pagrindinius kunigaikščių Oginskių atminimo puoselėjimo židinius Baltarusijoje ir Lenkijoje.

UDK 78.071.1:9290ginski Po-124

D

anutė

M

u k ie n ė ,

G

ie d r ė

V ytas R u t k a u sk a s, M

R u t k a u s k a it ė ,

il d a

V y š t e in a it ė

POLONEZŲ KELIAS Sudarytoja, vyr. redaktorė, maketo autorė D an u tė Kalbos redaktorė L a im a Bačkienė Fotografai: Vladas Gaudiesius, Kęstutis Jasaitis,

M ukienė

D an u tė M ukienė, Sau liu s N arkus, Vytas Rutkauskas

Leidinyje taip pat panaudota nuotraukų iš Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejaus, Kaišiadorių muziejaus ir RKIC archyvų Tiražas 1 000 egz. Išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Vilniaus g. 22, Vilnius. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, Vilnius