Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813-1815 m.) 5420002442 [PDF]

Zitiervorschau

Bronius Dundulis

i

NAPO LEO N O IMPERIJOS Ž L U G I M A S IR LIETU VA ( 1 8 1 3 — 1815 m .)

tuvo isto rija •

•

Broniu s D u n d u lis NAPOLEONO IMPERIJOS Ž L U G I M A S IR L I E T U V A ( 1 8 1 3 — 1815 m.)

Lie tuvos isto rija

V I L N I U S „MOKSLA S" 1989

BBK 6 3 .3 (0 ) 5 2 Du 277

Recenzavo istorijos mokslų daktaras AN T A N A S TYLA

Serija leidžiama nuo 1972 m.

Du277

Dundulis B. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813— 1815 m.).— V. : Mokslas, 1989.— 86, [2] p.: iliustr.— (Lietuvos TSR istorija). Bibliogr. : p. 8 2— [87] (146 pavad.). IS B N 5— 42 0— 00 244— 2 Leidinyje, remiantis marksistine metodologija, rašoma apie t a u ­ tų ir valstybių kovą prieš Napoleono viešpatavimą Europoje 1813— 1815 m. Daug dėmesio skiriama Lietuvos ir Lenkijos problemai, dėl jos likimo ekspansiniais tikslais besivadovaujančios valstybės n u ­ galėtojos (Rusija, Austrija, Prū sija, Anglija) labai nesutarė. P a ­ brėžiama, kad pergale prieš Napoleoną pasinaudojusi feodalinė ab­ soliutinė reakcija negalėjo panaikinti visų Napoleono Įvykdytų p er­ tvarkymų.

05030 20908— 043 D M 8 5 4 ( 0 8 ) — 89 32-89

BBK

6 3 .3 (0 ) 5 2 + 6 3 .3 (2 L )4 6 M BBK 9 ( P ) 3 2 + 9 (T L )

©

„Mokslo" leidykla, 1989

ĮVADAS Rusijos pergalė 1812 m. kare su Napoleonu turėjo didelę istorinę reikšmę tolesnei Europos tautų raidai. Si pergalė sudarė joms sąlygas išsivaduoti iš Napoleono priespaudos ir likviduoti jo imperiją. Napoleono politikos ir jo imperi­ jos tyrinėjimas yra svarbi ir nenustojanti aktualumo isto­ rijos mokslo problema: iškyla vis naujų šio klausimo as­ pektų, atsiranda naujų duomenų. Tiek 1812 m. karo pa­ baiga, tiek 1813 m. prasidėjęs karas su Napoleonu už Ru­ sijos imperijos sienų paskelbti Lietuvoje, Vilniuje, kur tuo metu buvo atvykęs ir pats caras Aleksandras I. Šio darbo tikslas išnagrinėti kai kuriais aspektais nepa­ kankamai atskleistą vadinamąjį Lenkijos, arba Lenkijos ir Lietuvos valstybės, atkūrimo klausimą žlungant Napo­ leono imperijai — nuo 1812 m. karo pabaigos iki Vienos kongreso pabaigos (1815 m.) ir kartu tuometinės feoda­ linės Lietuvos politinius siekimus 1813— 1815 m. Iš es­ mės tai siejosi su 1807 m. Napoleono įkurtos Varšuvos kunigaikštystės tolesniu likimu. Į šią kunigaikštystę 1812 m. pabaigoje— 1813 m. pradžioje įžengė Rusijos ar­ mija žygiuodama į Vakarus ir persekiodama Napoleono armijos dalis. Varšuvos kunigaikštystei priklausė Lietu­ vos Užnemunė (Suvalkija), kuri irgi buvo Rusijos armi­ jos užimta, todėl reikėjo išspręsti ir Užnemunės likimą. Tuo metu ir lietuvių bajorijoje kilo vilties kibirkštėlė, kad gali būti atkurta buvusi Lenkijos karalystė — bendra Len­ kijos ir Lietuvos valstybė (Respublika, arba Žečpospolita). Taigi mums rūpimą tuometinių politinių reikalų visumą galime pagrįstai vadinti ne tik Lenkijos, bet ir Lenkijos ir Lietuvos klausimu. Autorius siekia išryškinti caro Aleksandro I politiką (Lietuvoje ir Lenkijoje), kurią jis vykdė po Napoleonui suduoto triuškinamo smūgio 1812 m., ir tuo metu pasi­ reiškusią Lietuvos ir Lenkijos vadovaujančių bajorijos sluoksnių prorusišką orientaciją. Jos vadai buvo Adomas 3

Čartoriskis ir Mykolas Kleopas Oginskis. Lenkijos poli­ tinis likimas iš esmės buvo svarstomas Vienos kongrese (1814— 1815 m.), kuriame Napoleoną nugalėjusių didžiųjų valstybių valdovai ar jų atstovai turėjo galutinai nutarti, kam atiteks Varšuvos kunigaikštystė. Pertvarkant Euro­ pos žemėlapį, Lenkijos, t. y. Varšuvos kunigaikštystės, klausimas tapo vienu sunkiausių. Daugiausia dėmesio darbe skiriama Rusijos, atlikusios svarbų karinį vaidme­ nį kovoje su Napoleono viešpatavimu Europoje, diplomati­ nėms pastangoms prisijungti prie savo valstybės buvusią Varšuvos kunigaikštystę, tai iš esmės jai ir pavyko. Paskutiniame knygos skyriuje pateikiamas Napoleono legendos (mito, kulto) susidarymas. Napoleoną aukštinan­ ti legenda pradėjo formuotis tuojau po jo imperijos žlu­ gimo, kai Prancūzijoje buvo atgaivinta senoji Burbonų dinastija, o kituose kraštuose irgi reiškėsi feodalinės reak­ cijos tendencijos. Napoleono legenda paplito ne tik Pran­ cūzijoje, ji pasklido Lenkijoje, iš dalies ir Lietuvoje. Apie Napoleono imperijos žlugimo laikotarpį (1813— 1815 m.) rašė marksizmo-leninizmo klasikai, jį lietė įvai­ rių šalių istoriografija. Marksizmo-leninizmo klasikai parodė dvilypį, priešta­ ringą karų su Napoleonu dėl nepriklausomybės pobūdį, jame buvo ir pažangių, ir reakcingų elementų. Anot K. Markso, šiems karams buvo būdinga „atgimimo dva­ sios su reakcingumo dvasia derinys44 (7, 436)*. 1813 m. kare dėl Vokietijos išvadavimo iš svetimšalių jungo at­ gimimo dvasią aiškiai įkūnijo laisvės ir nepriklausomybės idėjų įkvėptos liaudies armijos, kurias aktyviai rėmė ci­ viliai gyventojai, o reakcijai atstovavo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos vyriausybės, kurios skelbė laisvės ir nepri­ klausomybės šūkius ir slėpė savo grobiamuosius bei dinas­ tinių interesų tikslus. Kalbėdamas apie Prūsijos išsiva­ davimą 1813 m., V. Leninas pažymėjo, kad „Prūsija at­ sigavo ir išsivaduojamajame kare, padedama plėšikiškų valstybių, kurios su Napoleonu kariavo anaiptol ne išsiva­ duojamąjį, o imperialistinį karą, nuvertė Napoleono jun­ g ą14 (5, 372).

Napoleono nugalėtojų tikslai išryškėjo tada, kai į Vienos kongresą susirinkę didžiųjų Europos valstybių valdovai ar * Pirmasis skaičius žymi šaltinių ir literatūros są rašo eilės nu­ merį, kiti — veikalo puslapius. Jeigu veikalas kelių tomų, antrasis ž y ­ mi tomą, o kiti — puslapius. Du ar daugiau veikalų nurodantys skai­ čiai skiriami kabliataškiu.

4

jų atstovai, paisydami tik savo interesų, troško pasidalyti grobį ir nustatyti, kokiu mastu galima atkurti senąją pa­ dėtį, numalšinti revoliucinius ir nacionalinio išsivadavimo judėjimus Europoje. Apibūdindamas Vienos kongresą, F. Engelsas rašė, kad jame „nebuvo imami dėmesin nei gyventojų pageidavimai, nei interesai, nei nacionaliniai skirtumai" (10, 159). Rusijos armijos 1813 m. žygiui už Rusijos sienų ap­ tarti svarbus įvykis buvo 1963 m. Berlyne ir Maskvoje surengtos mokslinės sesijos Vokietijos išvadavimo iš Na­ poleono valdomos Prancūzijos priespaudos 150 metų su­ kakčiai pažymėti. Sesijose dalyvavusių TSRS ir Vokieti­ jos Demokratinės Respublikos istorikų pranešimai buvo paskelbti rusų ir vokiečių kalbomis kolektyviniame veikale apie 1813 m. išsivadavimo karą (131). Tarybiniai autoriai (L. Beskrovnis, V. Chvostovas, N. Družininas, A. Naročnickis ir kt.), remdamiesi marksistine-leninine metodolo­ gija ir šaltiniais, išanalizavo 1813 m. įvykių pobūdį. Svar­ biausia prielaida 1813 m. prasidėjusiai kovai skleistis bu­ vo Rusijos tautų ir rusų armijos pergalė 1812 m. Tėvynės kare. Principinę reikšmę turi tarybinėje istoriografijoje aiškiai suformuluota 1813 m. išsivadavimo karo koncep­ cija, vokiečių tautos teisingos nacionalinio išsivadavimo kovos samprata. Buvo iškeltas Vokietijos liaudies masių patriotinio judėjimo lemiamas vaidmuo toje kovoje. Pažy­ mėtinas ir Vokietijos Demokratinės Respublikos istorikų kojektyvinis veikalas apie 1813 m. (64). Specialią monografiją apie Vienos kongresą „Monar­ chai prieš tautas" (119) parašė tarybinis istorikas L. Zakas. Žlugus Napoleono imperijai, didelės diplomatinės kovos dėl Europos tautų likimo istorinis fonas buvo laisvės sie­ kiančios tautos ir monarchai, bandantys atkurti senąją tvarką, svarbiausi tos kovos veikėjai buvo Meternichas, Taleiranas ir Aleksandras I. Vienos kongreso nutarimai turėjo didelę įtaką tolesniems diplomatiniams santykiams. Pažymėtini J. V. Taries veikalai: „Napoleonas" (142) (išverstas į lietuvių kalbą) (94), „Napoleono įsiveržimas į Rusiją" (143), „Taleiranas" (144). Jie skirti Napoleono politikai ir jo karams, bet juose yra svarbių duomenų ir visos Europos tarptautinėms problemoms. Vėliau pasiro­ dė A. Z. Manfredo knyga „Napoleonas Bonapartas" (128), palietusi ir imperijos žlugimą. N. A. Žilino monografijos apie Napoleono armijos žlugimą Rusijoje (116) paskuti­ nis skyrius baigiamas Leipcigo mūšio aprašymu. 2 Užsak. Nr. 6824

5

S. B. Okunis TSRS istorijoje (132) nemažai dėmesio ski­ ria Napoleono užsienio politikai XIX a. pirmojoje pusėje. Napoleono politiką Lenkijos atžvilgiu po 1812 m. karo lie­ čia E. J. Fedosova (145). Kolektyvinėje Lenkijos istori­ joje (123) tarybiniai istorikai apžvelgė Napoleono politi­ ką Lenkijoje ir jos žlugimą. B S. Abalichinas straipsnyje (103) atskleidė karo veiksmų eigą Varšuvos kunigaikš­ tystėje ir lenkų tautos nusistatymą rusų armijos atžvilgiu. Pažymėtinas A. L. Navočnickio straipsnis (129), apibūdi­ nantis sudėtingą tarptautinę 1813— 1814 m. situaciją. Iš Lenkijos Liaudies Respublikoje išleistų veikalų pa­ žymėtina kolektyviniai darbai: Lenkijos istorija (62), Lenkijos diplomatijos istorija (61), apie Napoleono epo­ chą (54), R. Grochulskos (57), J. Skovroneko (90) ir A. Zahorskio knygos (99). Svarų įnašą į Napoleono imperijos ir Vienos kongreso istorijos tyrimus įnešė ikirevoliucinė Rusijos istoriografi­ ja. Mokslui vertingiausia nauja faktinė medžiaga, rasta archyvuose, į kuriuos caro vyriausybė leido tik labai pa­ tikimus asmenis. Iš ikirevoliucinių darbų pirmiausia pa­ žymėtini S. M. Solovjevo (141), N. K- Silderio (146) vei­ kalai, kurie Aleksandro I politiką vertina kritiškiau ir ku­ riuose yra nemažai dokumentinių priedų. Tam tikrą įnašą padarė ir Lenkijos buržuazinė istorio­ grafija. Pažymėtini S. Aškenazio darbai apie kunigaikštį Juzefą Poniatovskį, Lenkijos padėtį po Napoleono pralai­ mėjimo (42—45), S. Smolkos veikalas apie K- Liubeckio politiką prieš 1831 m. sukilimą, kuriame atskleidžiama ne tik Liubeckio, bet ir kitų Rusijai palankių Lietuvos ir Len­ kijos didikų veikla prieš 1812 m. karą ir po jo (93), K- Bartoševičiaus apie Lenkijos karalystės įkūrimą (48), H. Moscickio apie sumanymus prijungti Lietuvą prie ku­ riamos Lenkijos karalystės (84), M. Kukelio dviejų tomų veikalas apie 1812 m. karą (73). Lietuvių istoriografijoje (tarybinėje ir buržuazinėje) Na­ poleono imperijos žlugimas ir jo priešų — nugalėtojų, su­ sirinkusių į Vienos kongresą, nutarimai trumpai apžvel­ giami bendruose Lietuvos istorijos darbuose, tačiau spe­ cialaus tyrinėjimo, skirto 1813— 1815 m., nėra. Šio darbo autorius minimą laikotarpį šiek tiek lietė ankstesniuose veikaluose, skirtuose Napoleonui ir Lietuvai 1812 m. ir Lietuvai 1807— 1812 m. (53; 54). Jų baigiamuosiuose sky­ 6

riuose apibendrinama politinės raidos linija ir pateikiama duomenų apie kai kurių aktyvių Napoleono šalininkų li­ kimą ir veiklą po 1812 m. karo. Prancūzų buržuazinių istorikų darbuose Lenkijos (tiks­ lia u — Lenkijos ir Lietuvos) klausimas per karus su Na­ poleonu specialiai netyrinėtas, tačiau, žinoma, liečiamas Napoleono imperijai skirtuose veikaluose. Prancūzų isto­ rikai paprastai sušvelnina Napoleono I karų agresyvų gro­ bikišką pobūdį, perdeda jo pertvarkymų reikšmę Europai. Iš ankstesnių prancūzų istorikų darbų pažymėtinas platus A. Vandalio veikalas „Napoleonas ir Aleksandras I“, iš­ verstas į rusų kalbą (111). Napoleono užsienio politika objektyviau ir giliau analizuojama vėlesnio žymaus pažan­ gaus istoriko Z. Lefevro mongrafijoje „Napoleonas11 (74). Dar galima nurodyti P. Renuveno redaguotos tarptauti­ nių santykių istorijos ketvirtajame tome paskelbtą A. Fiužjė darbą (55). Pažymėtinas suomių istoriko P. Tomilos veikalas „Suo­ mija Europos politikoje 1809— 1815 m.“ (96). Jame atsklei­ džiamas carui Aleksandrui I įtakingo asmens G. M. Armfelto palankus požiūris į numatomą atkurti Lenkijos ir Lie­ tuvos autonomiją. Tai turėjo sustiprinti autonominę Suo­ mijos padėtį Rusijos imperijoje. Tyrinėdami XIX a. pradžios tarptautinius santykius, ga­ lime remtis palyginti plačia šaltinių baze. Ypatingą reikš­ mę turi kapitalinė tarybinė diplomatinių dokumentų pub­ likacija „Rusijos užsienio politika XIX a. ir XX a. pra­ džioje" (32). Siame daugiatomiame leidinyje surinkti Ru­ sijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, liečiantys Rusijos santykius su napoleonine Prancūzija ir kitomis valstybėmis (susirašinėjimai, sutartys bei kitokie raštai). 1801— 1815 m.— Napoleono laikams yra skirta pirmoji se­ rija, susidedanti iš aštuonių tomų. Kitas svarbus tarybinis šaltinių leidinys — M. Kutuzo­ vo susirašinėjimų ir įsakymų rinkinys (34). Jame daugiau­ sia karinio pobūdžio šaltiniai. Su juo siejasi kitas doku­ mentų rinkinys, skirtas Rusijos armijos žygiui prieš Na­ poleoną 1813 m. ir Vokietijos išlaisvinimui (38). Jis pa­ rodo visą karo eigą 1813 m. Paskelbti dokumentai liečia rusų strategijos planus, karo veiksmus Lenkijoje (Varšu­ vos kunigaikštystėje), rusų armijos santykius su vietos gyventojais ir kt. Iš ankstesnių (ikirevoliucinių) laikų šaltinių leidinių pažymėtinas F. Martenso paskelbtas Rusijos sutarčių su 7

užsienio valstybėmis daugiatomis rinkinys su plačiais au­ toriaus komentarais (36). M. Klerkas sudarė Prancūzijos sutarčių rinkinį (16). Svarbiausi Vienos kongreso nutari­ mai paskelbti Paryžiuje Angebergo (L. Chodžkos) keturių tomų dokumentų rinkinyje (12). Tas pats autorius išleido stambų leidinį apie Lenkiją liečiančius diplomatinius ak­ tus (13). Politinio bei diplomatinio pobūdžio duomenų yra Napoleono korespondencijos daugiatomiame leidiny­ je (17). Pažymėtini Rusijos šalininkų grupuotės Lenkijoje vado kunigaikščio Adomo Čartoriskio atsiminimai ir korespon­ dencija (18; 40). Jie padeda suprasti carizmo politiką Lenkijos atžvilgiu, juose yra Čartoriskio susirašinėjimo su Aleksandru I 1813— 1815 m. Svarbūs ir gerai dokumen­ tuoti irgi antinapoleonininko bei Rusijos šalininko Lietu­ vos didiko Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimai (25). Juose yra nemažai žinių apie pasitarimus su caru ir įvai­ rios dokumentinės medžiagos, liečiančios 1812 m. bei lai­ kotarpį po 1812 m. karo. Panaudoti ir Vilniaus V. Kapsu­ ko universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje (F. 1 D 170— 173) M. Oginskio atsiminimų egzemplioriu­ je prancūzų kalba ranka įrašyti teksto papildymai. Reikėtų kiek apibūdinti, kokia buvo Lietuvos padėtis Rusijos imperijos sudėtyje XIX a. pradžioje. Per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimus prie Rusijos buvo pri­ jungtos lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemės. Jose len­ kų buvo mažuma, bet per ankstesnę kolonizaciją vietinė aristokratija bei dalis bajorų (šlėktų), ypač turtingųjų, ir miestų gyventojų sulenkėjo (47, 347). Senosios Lenkijos žemės per padalijimus atiteko Austrijai (Galicija su Kro­ kuva) ir Prūsijai (daugiausia lenkų žemės su Varšuva ir Poznane bei Lietuvos Užnemunė). Didelė dalis Lietuvos bajorų, pirmiausia jų viršūnė — dvarininkai, turėję svar­ biausią vaidmenį krašto viešajame gyvenime, buvo sulen­ kėję arba lenkai. Lietuviškai kalbėjo valstiečiai ir dalis smulkiosios bajorijos, ypač Žemaitijoje. Caro vyriausybė Lietuvoje rėmėsi aukštuoju visuomenės sluoksniu — dva­ rininkais — ir Lietuvą laikė lenkišku kraštu. Ne tik Lietu­ va, bet ir kitos prie Rusijos prijungtos vakarinės žemės (Baltarusija, dešiniakrantė Ukraina) vadinamos Lenkijos provincijomis (gubernijomis) (52, 16— 17). Tokia Rusijos vyriausybės politika stiprino lenkiškąją Lietuvos dvarininkiją ir jos viešpatavimą. Caro valdžia iš aukšto žiū­ rėjo į išnaudojamas liaudies mases. Lietuvių tautybės

klausimas caro vyriausybei nerūpėjo. Bajorai išlaikė ri­ botą savivaldą. Nors po padalijimų oficiali kalba buvo rusų, tačiau vietiniai raštai tebebuvo rašomi lenkų kalba, ji buvo vartojama seimeliuose, teismuose, miestų magist­ ratuose, mokyklose. Plito lenkiškos mokyklos, per jas skli­ do lenkų kultūros įtaka *. Lietuvos bajorų politinis nusistatymas per Napoleono karus daug kuo buvo artimas Lenkijos bajorų pažiūroms, nors dar nebuvo išnykusios Lietuvos valstybingumo (Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės) tradicijos, galiojo Lie­ tuvos įstatymai ir Lietuvos Statutas, reguliuojantis civili­ nę teisę, senąjį pobūdį išlaikė teismas. Socialiniai santykiai iš esmės nepakito. Lietuvos dvarininkai socialiniu požiū­ riu, galima sakyti, visai nenukentėjo. Stipri centralizuota feodalinės baudžiavinės Rusijos valdžia leido Lietuvos žemvaldžiams plėsti ir intensyvinti baudžiavinį ūkį. Ta­ čiau feodalinis baudžiavinis gamybos būdas iro, nuolat stiprėjo klasinė valstiečių kova. Praradę politinę valdžią, bet išlaikę socialinę ir kultūri­ nę padėtį Lietuvos dvarininkai, ypač stambieji, veikiami caro Aleksandro I jiems rodomo palankumo, buvo linkę susitaikyti su nauja krašto padėtimi. Didesnį nepasitenki­ nimą reiškė vidutinioji ir smulkioji bajorija, nes jos pa­ dėtis po padalijimų buvo kur kas prastesnė. Ne visiems jiems buvo pripažintos Rusijos bajorų teisės. Nepatenkinti caro valdžia jie kūrė slaptas kovos dėl laisvės organizaci­ jas ar būrelius, emigrantai stojo į Siaurės Italijoje vei­ kiančios prieš Austriją Prancūzijos armijos vado generolo Napoleono Bonaparto kuriamus lenkų legionus. Lietuvos bajorai gyveno viltimis nusikratyti svetimųjų valdžia ir atkurti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, Napoleono laikais dažniausiai vadintą Lenkijos ar Lenki­ jos karalystės vardu. Su Napoleono asmeniu ir jo veikla susijusios viltys pirmą konkrečią išraišką įgijo 1807 m., kai Tilžės taika iš nugalėtos Prūsijos atimtose lenkų ir lietuvių žemėse Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštys­ tę, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė (52, 32; 62, 104). Čia valstiečiams buvo suteikta asmeninė laisvė, veikė Napoleono kodeksas. Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas * Per padalijimus į Prūsijos ir Austrijos valdžią patekusiose len­ ku žem ėse buvo įvesta nauja tvarka ir neproteguojam a lenku kalba bei kultura (62, 55 ir kt.).

9

nepatenkino Lenkijos ir Lietuvos bajorų lūkesčių, juos ap­ vylė, bet daugumai atrodė, kad ateityje, kariaudamas su Austrija ir Rusija, Napoleonas gali atkurti ir visą buvu­ sią valstybę. V. Leninas pažymėjo, kad to meto Europos gyvenime, kol Rusijoje ir daugumoje slavų šalių nebuvo savarankiš­ kų masiškų, demokratinių judėjimų, „Lenkijos šlėktų iš­ sivadavimo judėjimas turėjo milžinišką pirmaeilę reikšmę“ (4, 282). Tačiau bajorų pažiūrose bei veikloje reiš­ kėsi ir regresyvių, nedemokratinių elementų, kaip buvu­ sios feodalinės valstybės idealizavimas, ekspansija į lie­ tuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes ir jų gyventojų po­ lonizacija, siekimas išlaikyti senąją baudžiavinę valstiečių padėtį. Daug Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos didikų ėmė pri­ tarti „liberaliam** caro Aleksandro I režimui, kuris kartu rėmė feodalinę santvarką Europoje; sudarydami prorusiš­ ką grupuotę, jie siekė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bę, globojamą Rusijos imperatoriaus. Šiai grupuotei va­ dovavo kunigaikštis Adomas Cartoriskis. Jaunystėje jis suartėjo su caru Aleksandru I ir, įgijęs jo malonę, 1804— 1805 m. buvo Rusijos užsienio reikalų ministru. Puoselė­ jamą Lenkijos atkūrimo planą jis mėgino realizuoti 1805 m. („Pulavų planas"), bet nieko neišėjo. Tačiau to­ kie planai neišnyko. Jie kilo Napoleono agresijos į Vidurio ir Rytų Europą metu (52, 19, 43), Gresiant karui, 1811 m. Aleksandras I mėgino patraukti į savo pusę Lietuvą ir iš jos bei kitų Rusijai tekusių Respublikos provincijų suda­ ryti barjerą prieš Napoleoną ir jį remiančius lenkus. 1811 — 1812 m.— naujas antinapoleoninių planų etapas. Vietoj Galicijos didiko Adomo Čartoriskio, kuris neprita­ rė daliniam Lenkijos ir Lietuvos valstybės klausimo spren­ dimui — atkurti ją Rusijos imperijoje — pirmuoju caro patikėtiniu tapo Lietuvos didikas grafas Mykolas Kleopas Oginskis. Jis sutiko su Aleksandro I siūlymu iš Rusijai atitekusių žemių laikinai įkurti atskirą politinį viene­ tą ir jį pavadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Oginskiui buvo patarta parengti jos atkūrimo projektą, ką jis ir padarė, padedamas savo bendraminčio Ksavero Liubeckio ir jo giminaičio Kazimiero Pliaterio. Rusijos imperijos sudėtyje atkuriama Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė turėjo tapti barjeru prieš Napoleono ir jo šalininkų veiklą. Iki 1812 m. karo Aleksandras I nepasiskelbė nei 10

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nei, pagal senąjį projek­ tą, Lenkijos karaliumi. Pradėdama karą su Rusija, Napoleono kariuomenė 1812 m. birželio 24 d. ties Kaunu įsiveržė į jos pasienio provinciją — Lietuvą. Liepos 1 d. Napoleonas Vilniuje įkū­ rė prancūzų civilinės okupacinės valdžios organą — Lie­ tuvos laikinosios vyriausybės komisiją. Ją sudarė septyni Lietuvos dvarininkai, kuriems pirmininkavo S. Soltanas (buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršal­ ka). Komisija administravo Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijas ir Bialistoko sritį (prancūzų vadinamas de­ partamentais), turėjo parūpinti Prancūzijos kariuomenei maisto ir pašaro, organizavo iš vietos gyventojų regulia­ riosios armijos ir žandarmerijos dalinius, tvarkė finansus. Valstiečiai tikėjosi, kad Napoleonas panaikins baudžiavą, todėl masiškai nebevykdė prievolių dvarui. Dvarininkai ir iš jų sudaryta okupacinė valdžia gynė savo socialinę padėtį. Napoleonas, siekdamas bajorų paramos, baudžia­ vos nepanaikino, o sudarytoji valdžia slopino valstiečių judėjimą ir prievarta vertė valstiečius vykdyti prievoles ponams. Didėjo valstiečių priešiškumas okupantams ir krašto išnaudojimui karo reikalams. Dėl liaudies priešini­ mosi Komisijos priemonės sutelkti maisto ir naujų karių nebuvo visiškai įvykdytos. Lietuvos, kaip ir Lenkijos, ba­ jorai nusivylė Napoleonu, nes jis nepaskelbė atkuriąs prieš padalijimus gyvavusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bę,' Lenkijos karalystę ar nors Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę, bet tik kvietė į kovą kartu su juo, o bajorams rūpimo klausimo sprendimą atidėjo į karo pabaigą (52, 49 ir kt.).

KA R A S S U N A P O L E O N U 1813— 1814 m. IR JO [ K U R T O S V A R Š U V O S K U N I G A I K Š T Y S T Ė S LIKIMO K L A U S I M A S 1812 m. karo p ab a ig a Lietuvoje 1813 m. prasidėjęs naujas karas su Napoleonu yra glau­ džiai susijęs su 1812 m. karo pabaiga. Iš esmės jis buvo Lietuvoje pasibaigusio 1812 m. karo padarinys ir tąsa. Vilniuje galutinai išryškėjo, kad Napoleono armija visiš­ kai sutriuškinta. Lietuvai Napoleono žygio į Rusiją metai buvo labai sun­ kūs. Per Lietuvą — pasienio teritoriją — Napoleonas su savo pagrindinėmis jėgomis veržėsi į Rusiją. Visą karo metą per Kauną ir Vilnių ėjo svarbiausias kelias tarp Pa­ ryžiaus ir Maskvos, vyko nauji papildomi Prancūzuos ar­ mijos daliniai, buvo siunčiama maistas ir amunicija.. Kraš­ tą labai nusiaubė pražygiuojantys kareiviai ir dezertyrų gaujos, įvairios rekvizicijos. Vilnių Napoleonas pasirinko savo armijos užnugario administracijos centru, per kurį palaikė ryšius su Prancūzija. Čia tuo metu gyveno apie 40 tūkstančių gyventojų, pagal dydį tai buvo trečias ar ketvirtas Rusijos imperijos miestas (po Peterburgo, Mask­ vos ir gal Kijevo). Karo metu miesto gyventojų padėtis buvo sunki (52, 65—66). Maskvoje išbuvęs penkias savaites ir nei laimėjęs per­ galę, nei sudaręs taiką, Napoleonas buvo priverstas pasi­ traukti (spalio 19 d.); jis tikėjosi žiemoti vakarinėse Ru­ sijos imperijos provincijose. Per Rusijos kariuomenės vy­ riausiojo vado M. Kutuzovo vadovaujamą puolimą Pran­ cūzijos armija patyrė didelių nuostolių (108, 504; 94, 281). Apie Napoleono armijos pirmąsias nesėkmes Vilniuje bu­ vo greitai sužinota, nepaliaujamai sklido įvairūs gandai. Prancūzų armijos dalinių katastrofa, keliantis per Berezinos upę (lapkričio 26—28 d.), sukėlė didelį nerimą Vil­ niuje. Skurdūs armijos likučiai traukėsi į Vilnių. Reikėjo formuoti naują armiją, todėl Napoleonas, atvy­ kęs į Smurgainis (netoli Ašmenos), nusprendė palikti pa­ sibaisėtinai irstančius dalinius ir grįžti į Paryžių, kur jam irgi būtinai reikėjo pasirodyti. Vyriausiuoju armijos va­ 12

du Napoleonas paskyrė Neapolio karalių J. Miuratą, ku­ rtam įsakė stengtis Vilniuje sutelkti armiją,^šfiTufn žie­ mai, ir gruodžio 5 d. vakare išvyko. Iš Smurgainių išva­ žiavo trys karietos (vienoje iš jų važiavo Napoleonas su dviem palydovais) ir vienos rogės, lydimos karinio dalinio (iki Vilniaus). Atvykęs į Vilnių, gruodžio 6 d. Napoleonas sustojo priemiestyje prie Kauno kelio, negyvenamoje ir apdegusioje troboje, ir, čia trumpai pasitaręs su savo už­ sienio ministru H. B. Marė (per visą karą gyvenusiu Vil­ niuje), po pusantros valandos leidosi tolyn. Per Kauną, Marijampolę, (dab. Kapsuką), Seinus, Augustavą gruo­ džio 10 d. Napoleonas pasiekė Varšuvą, o iš ten išvyko į Paryžių (52, 122 ir kt.). Po Berezinos katastrofos Prancūzijos armija jau nebe­ buvo vieninga karinė jėga, o tik demoralizuota milžiniš­ ka bėglių gauja. Sumuštų karių padėtį sunkino alkis ir stiprūs šalčiai. Kelias, kuriuo traukė armijos likučiai nuo Berezinos iki Vilniaus ir nuo Vilniaus iki Kauno, buvo nuklotas ligoniais ir lavonais. Gruodžio 8 ir 9 d. prie Auš­ ros ir kitų Vilniaus vartų buvo neapsakoma spūstis. Vi­ siems kėlė siaubą besiartinanti rusų kariuomenė. Prieš pusmetį išdidžiai į rytus žygiavusios prancūzų kariuome­ nės likučiai atrodė baisiai. Pusiau sušalusi ir alkana minia, vilkinti įvairiausiais visokių spalvų drabužiais bei skar­ malais. Rusijos armija neleido bėgliams atsikvėpti. Jos avangardas, kurį sudarė kavalerija ir rogėmis vežama ar­ tilerija, spaudė vis labiau ir labiau. Ypač didelį sąmyšį su­ kėlė staigi kazokų ataka. Prancūzų armijos vadovybė prie Vilniaus nesėkmingai mėgino priešintis. J. Miuratas nu­ sprendė miestą evakuoti. Gruodžio 9 d. jis išvyko iš mies­ to centro ir nakčiai apsistojo pakraštyje, prie kelio į Kau­ ną. Rytą su gvardija Miuratas išvyko į Kauną. Ariergardo vadas maršalas M. Nėjus gruodžio 10 d. rytą, apie 10 val., paliko miestą. Tą pačią dieną Rusijos armija įėjo į Vilnių. Negausius Napoleono armijos likučius, kuriems pavyko išeiti iš Vilniaus, ties Paneriais užklupo kazokų daliniai. Panerių kalnan kylantis kelias į Kauną buvo taip aple­ dėjęs, kad persekiojami prancūzų vežimai slydo ir virto vienas ant kito. Napoleono armija neteko artilerijos, ve­ žimų ir dalies iždo (34, 4 (2 ), 492; 143, 703). Kai kurie amžininkai atsiminimuose teigia, kad Vilnius prancū­ z a m s — tai antroji Berezina. Viltis surinkti prancūzų ka­ riuomenę ties Kaunu ir čia laikytis taip pat nepasiteisino. Prancūzų ariergardiniai daliniai, vadovaujami maršalo 3 Užsak. Nr. 6824

J3

M. Nejaus, paliko Kauną gruodžio 13 d. vakare. Gruodžio 14(2) d. į Kauną įžengė Rusijos armija, jau iš vakaro pradėjusi supti miestą (34, 4 (2 ), 586; 52, 126— 127). Napoleono armijos sparnai traukėsi kitomis vietomis. Pietuose veikęs pagalbinis austrų korpusas, vadovaujamas kunigaikščio K- Svarcenbęrgfl, sužinojęs Naugarduke apie Vilniaus užėmimą, greitai pasitraukė iš Baltarusijos ir slinko Varšuvos kryptimi. Tą patį darė ir pietiniuose ra­ jonuose veikęs prancūzų bei saksų korpusas, vadovauja­ mas generolo Z. Renjė^ Pro Gardiną (gruodžio 20 d.) ir Bialistoką (gruodžio 28 d.) jie pasitraukė j Varšuvos ku­ nigaikštystę. Maršalo A. Makdonaldo vadovaujamas 10-asis korpusas, veikęs šiaurėje — Kurše ir prie Dauguvos (Rygos paimti nepajėgė) — ilgai nežinojo apie katastro­ fišką Prancūzijos armijos padėtį ir jam gresiantį pavojų. Tik gruodžio 18 d. A. Makdonaldas gavo įsakymą trauk­ tis ir nedelsdamas iš Jelgavos per Žemaitiją išžygiavo Tilžės link. Gruodžio 29 d. A. Makdonaldas per Šiaulius, Kražius, Šilalę, Vainutą, Katyčius pasiekė Tilžę (73, 2, 479—482; 155, 38 ir kt.). A. Makdonaldo korpusui nuo Rygos traukiantis per Že­ maitiją, įvyko istorinės reikšmės įvykis. Į šį korpusą įėjo Napoleono išreikalautas prūsų pagalbinis karinis junginys (dažnai vadinamas irgi korpusu), vadovaujamas genero­ lo Hanso Liudviko Jorko (20 tūkst. žmonių). Tarp Prūsi­ jos dalinių buvo'ir Lietuvos dragūnų pulkas, sudarytas iš Mažosios Lietuvos gyventojų. Rusijos karinė vadovybė nuo 1812 m. vasaros stengėsi generolą Jorką patraukti į savo pusę. Tačiau tai pavyko padaryti tik pačioje 1812 m. karo pabaigoje, kai jau Napoleono armija buvo sumušta ir Rusijos daliniai atsidūrė prie Prūsijos sienų. Traukda­ miesi Jorko daliniai (divizija) sudarė maršalo A. Makdo­ naldo korpuso ariergardą. Nuo Šilalės jie vyko į Tauragę ir gruodžio 30(18) d. čia, Požerūnų malūne prie Tauragės, su rusų generolu Ivanu Dibičiumi pasirašė paliaubų su­ tartį. Dibičius vadovavo PTVrtgėnsteino korpuso, veikusio Raseinių ruože, avangardui. Tauragės konvencija neutra­ lizavo Prūsijos dalinius — buvo nutraukti (be Prūsijos karaliaus žinios) karo veiksmai prieš Rusiją. Jorko dali­ niai apsistojo savo karalystės teritorijoje — Klaipėdos krašto rytinėje dalyje ir anapus Nemuno iki Labguvos. Si teritorija buvo paskelbta neutralia, nors Rusijos kariuo­ menė galėjo žygiuoti jos keliais, tik nesustodama. Taigi Makdonaldas neteko apie 20 tūkst. Prūsijos karių. Be to, 14

šis įvykis kėlė antinapoleonines nuotaikas Prūsijoje (36, 6, 642—643; 36, 7, 60—62; 121, 114; 108, 589; 52, 128). Kokius nuostolius Napoleono armija patyrė 1812 m. Rusijoje, tiksliai nustatyti neįmanoma. Viena aišku, kad iš maždaug 600 tūkst. karių, įžengusių į Rusiją, per jos sieną sugrįžo labai nedaug. Neseniai grįžęs į Vilnių, Ku­ tuzovas laiške dukteriai gruodžio 28(16) d. rašė, kad „Na­ poleonas atėjo su 480 000 (kariuomene), o išsivedė atgal apie 20 000, palikęs mums ne mažiau kaip 150 000 belais­ vių ir 850 pabūklų11 (34, 4(2), 618). Į atėjusios kariuo­ menės skaičių Kutuzovas, matyt, neįskaičiavo vėliau at­ vykusių papildymų, o 20 000 grįžusiųjų turbūt buvo tik iš prancūzų armijos centrinės grupės, žygiavusios iš Mask­ vos Vilniaus ir Kauno link. Įsteigus Kauno guberniją, 1843 m. Kauno Rotušės aikštėje buvo pastatyta kukli ke­ taus piramidė (išsilaikiusi iki Pirmojo pasaulinio karo), kurioje rusų kalba buvo įrašyta: „1812 m. iš 700 000 žmo­ nių, įžengusių į Rusiją, grįžo tik 70 000“ (135, 23). Ir dabar istorikai negali pateikti tikslių Prancūzijos nuostolių 1812 m. kare. V. Chvostovas ir N. Kazakovas teigia, kad iš 600 tūkst. Napoleono armijos, 1812 m. bu­ vusios už Nemuno, sugebėjo jį pereiti tik 25—30 tūkst. žmonių (131, 81). J. Tarlė irgi nurodo, kad per 1812 m. karą Rusijoje išsigelbėjo apie 30 tūkst. priešo karių (94, 297). Karo istorijos specialistų nuomone, išsigelbėjo kiek daugiau. P. Žilinąs rašo, kad, įsiveržusi į Rusijos imperi­ ją, prancūzų kariuomenė neteko 570 tūkst. karių, kartu su belaisviais. Šio autoriaus nuomone, prancūzų armija turėjo 618 tūkst. žmonių, vadinasi, išsigelbėjo ne daugiau kaip 50 tūkstančių (116, 314). Karo istorikas L. Beskrovnis mano, kad Napoleonas turėjo Rusijoje daugiau kaip 600 tūkstančių karių, o iš Rusijos išėjo tik per 100 tūkstan­ čių, į nelaisvę pateko 160tūkst. karių (108, 259, 286, 591). Beskrovnis turėjo galvoje ne tik karo pabaigoje Napoleo­ no karius, traukusius pro Vilnių ir Kauną, kur praėjo ne­ dideli armijos likučiai, bet ir sparnuose veikusių Svarcenbergo, Renjė ir Makdonaldo korpusų dalinius. Šie kor­ pusai nepatyrė tokių katastrofiškų nuostolių kaip centrinė armija. Be to, kalbant apie Napoleono armijos likučių pagrindinį kelią per Vilnių, ne visada prisimenama, kad iš Vilniaus pasitraukė į Varšuvą J. Poniatovskis su lenkų (arba 5-ojo) korpuso likučiais (73, 2, 471; 88, 2, 199). 15

Kaip 1812 m. karo istoriografinėje apžvalgoje nurodo B. Abalichinas ir V. Dunajevskis, L. Beskrovnio duomenys tiksliausi (104, 129)*. Rusijos armijai artėjant prie Vilniaus, vyriausiasis ka­ riuomenės vadas generolas feldmaršalas M. Kutuzovas, bū­ damas Molodečne, 1812 m. gruodžio 8 (lapkričio 26) d. kreipėsi į Vilniaus, Gardino gubernijų ir Bialistoko srities gyventojus ragindamas nepasiduoti prancūzų viliojimams ir padėti Rusijos armijai. „Rusijos armija,— buvo rašoma atsišaukime,— vydama skurdžius milžiniškų prancūzų ko­ lonų likučius, grįžta, kad atstatytų krašte tvarką ir ra­ mybę [ . . . ] . Jeigu kai kurie iš jūsų laikinai išklydote iš teisingo kelio, tai dabar galite savo elgesiu priversti tas klaidas užmiršti1* (34, 4(2), 491). Atsišaukimo pabaigoje buvęs Lietuvos generalgubernatorius (1799— 1801 ir 1809— 1811 m.) M. Kutuzovas sako: „Aš labai mielai tai skelbiu, nes man tebėra artimos tos gubernijos, kurias valdžiau". Taigi norėta išsaugoti normalius santykius tarp grįžtančios Rusijos armijos ir Lietuvos gyventojų. M. Ku­ tuzovas rūpinosi, kad nenukentėtų ir jam gerai pažįsta­ mas Vilniaus miestas. Reorganizuotos Dunojaus armijos vadui admirolui P. Cičiagovui gruodžio 9 d. jis nurodė, kad kazokų korpuso vadas generolas grafas M. Platovas imtųsi visų priemonių ir Vilniaus miestui „mūsų armijai praeinant, nebūtų padaryta nė mažiausios skriaudos11 (34, 4(2), 472). Pirmieji Vilnių bandė užimti rusų partizanai. Jau gruo­ džio 9 d. partizanų dalinio vadas pulkininkas A. Seslavinas su savo kariais įsiveržė į miestą ir paėmė šešias pa­ trankas. Bet dalinys buvo per silpnas kovoti su miestiečių namuose įsitvirtinusiais prancūzų pėstininkais ir nepajėgė užimti miesto, o turėjo laukti, kol atvyks reguliariosios armijos avangardas (34, 4(2), 491; 31, 5(2), 59). Rusijos armija į Vilnių grįžo gruodžio 10 (lapkričio 28) d. Pir­ mieji į miestą įėjo generolo P. Ciaplico korpuso avan­ gardiniai daliniai, prie Aušros vartų jie smarkiai susirė­ mė su bėgančiais prancūzais. Netrukus pasirodė ir kazokų korpuso vado generolo M. Platovo daliniai. Vakare atvy­ * 2in o m as lenkų bu ržuazinis istorikas M. Kukelis, napoleoninės orientacijos Lenkijoje šalininkas, istorin iame dviejų tomų veikale tei­ gia, kad prancūzai neteko m ažiausiai 80% kariuomenės. P a g a l jį iš 560 tūkst. karių, kuriuos Napoleonas turėjo Rusijoje, apie 400 tukst. grįždami Nem un o nepe ržengė (73, 2, 4 9 9 — 50 0).

16

ko admirolas P. Cičiagovas su savo štabu ir pagrindinė­ mis Dunojaus, arba 3-iosios Vakarų, armijos pajėgomis (34, 4 (2 ), 492; 31, 5(2), 65). M. Kutuzovas į Vilnių įžengė gruodžio 11 d. vakare (34, 4(2), 480—482). Admirolas P. Cičiagovas iki feldmaršalo pasirodymo tvarkęs miestą, pranešė apie esamą padėtį. Kutuzovas apsistojo generalgubernatoriaus rūmuose (dab. Meno darbuotojų rūmai), kur kitados gyveno. Apie savo pirmuosius įspūdžius Vilniuje Kutuzovas rašė žmonai ir dukterims: „Praėjusią naktį beveik negalėjau miegoti iš nuostabos, kad esu tame pačiame miegamajame, su tais pačiais baldais, kurie buvo, kai aš iš čia išvykau. Kamba­ riai buvo paruošti Bonapartui, tik jis nedrįso sustoti, ap­ važiavo miestą palei sieną ir už miesto pakeitė arklius41 (34, 4 (2 ), 487). Netrukus sužinota, kad iš Peterburgo į Vilnių atvyksta caras Aleksandras I. Iš Polocko gruodžio 21(9) d. Alek­ sandras I Kutuzovui rašė, jog kitos dienos vakare jis bū­ siąs Vilniuje, bet nenorįs iškilmingo sutikimo. Gruodžio 22 d. vakare atvykusį Aleksandrą I (34, 4(2), 596) su ra­ portu ir puikia palyda prie generalgubernatoriaus rūmų vartų sutiko Kutuzovas. Gruodžio 24 d. vakare M. Kutu­ zovas surengė Aleksandro I garbei priėmimą, nes tą dieną buvo jo gimtadienis. Kai caras atvyko, jam prie kojų bu­ vo nulenktos naujai paimtos prancūzų vėliavos. Per ba­ lių Aleksandras I Kutuzovo kabinete pasirašė manifestą Lietuvos gyventojams. Šiuo 1812 m. gruodžio 24(12) d. aktu buvo paskelbta visuotinė amnestija Lietuvos ir kitų vakarinių gubernijų gyventojams, per karą rėmusiems prancūzus (52, 130— 131). Labai aktualu buvo atkurti Lietuvoje prieš karą buvu­ sią administraciją ir aprūpinti maistu bei pašaru Rusijos kariuomenę, kuri čia stovėjo ir per Lietuvą žygiavo į to­ lesnį karą prieš Napoleoną. Į Lietuvos generalgubernato­ riaus postą iš armijos buvo grąžintas generolas A. Rimskis-Korsakovas. Buvo įkurta Vilniaus gubernijos laikinoji vykdomoji komisija, kuriai vadovavo grafas Adomas Chreptavičius, buvęs Napoleono įkurtos Vilniaus guber­ nijos administracinės komisijos narys. Komisija veikė iki 1813 m. kovo mėn.— kol buvo atstatyta ankstesnė admi­ nistracija, vadovaujama civilinio gubernatoriaus. Teisin­ giau paskirstyti rekvizicijoms ir apskritai geriau aprūpin­ ti maisto produktais kariuomenę buvo atgaivintas prieš 1812 m. karą Vilniuje veikęs centrinis komitetas kariuome­ 17

nės reikalams, kurį sudarė penkių vakarinių gubernijų bajorai. 1812 m. karo nuostoliams surašyti apskrityse bu* vo sudarytos komisijos. Maisto ir pašaro buvo perkama ir užsienyje (65, 247—250; 52, 131). Nelengva buvo Napoleono armijos belaisvius surinkti ir ypač išlaikyti. Vilniuje ir visoje Lietuvoje liko dešimtys tūkstančių belaisvių, kurių padėtis dėl ligų, šalčio, maisto ir drabužių stokos buvo labai sunki. Gruodžio 17(5) d. ra­ porte carui Kutuzovas mini Vilniuje 10 tūkst. sveikų ir 5 tūkst. ligonių belaisvių (34, 4(2), 525). Kai kurie pran­ cūzai ir kitų tautybių belaisviai pareiškė norį tarnauti Ru­ sijai. Vilniuje tokių atsirado apie 3 tūkst. Jie iš Vilniaus buvo siunčiami į Oriolą, kur greta prancūzų buvo organi­ zuojamas ir vokiečių legionas (34, 4(2), 560; 125, 146). Bėgančios prancūzų armijos keliai, ypač gyvenvietėse, bu­ vo nukloti mirusiais ir pusiau gyvais kūnais, pilna ligonių ir sužeistųjų. Iš Lietuvos generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo kovo 14 d. raporto Kutuzovui sužinome, kad Vilniuje buvo palaidota 36 999 žmonės, o kitose guberni­ jos vietose — 38 577 (31, 5(2), 214). Kitais duomenimis, Vilniuje ir jo apylinkėse (maždaug dviejų kilometrų spin­ duliu) iki 1813 m. kovo pabaigos palaidota 53 tūkst. žmo­ nių (125, 140). Sutriuškinta Prancūzijos armija paskutinėmis gruodžio dienomis buvo visiškai išvaryta iš Rusijos imperijos M. Kutuzovas 1813 m. sausio 2 d. (1812 m. gruodžio 21 d.) Vilniuje išleido įsakymą armijai, skelbiantį Tėvynės karo pabaigą. „Pagaliau jūs prie imperijos sienų,— rašoma įsa­ kyme,— kiekvienas iš jūsų — tai tėvynės gelbėtojas [ . . . ] . Rusija jus sveikina [ ...] visos tautos stebisi ir pripažįsta jums nemirštamą šlovę" (34, 4 (2 ), 633). O 1813 m. sau­ sio 6 d. (1812 m. gruodžio 25 d.) specialus caro Aleksanro I manifestas paskelbė Rusijos piliečiams apie galutinį Napoleono armijos, prieš pusę metų įžengusios į Rusijos imperijos teritoriją, sutriuškinimą (37, 32, 486—487). 1812 m. pergalė prieš Napoleoną likvidavo Rusijai iš­ kilusį didžiulį pavojų. Nepaprastai dideli buvo ir šio karo tarptautiniai padariniai. Triuškinantis Napoleono armijos pralaimėjimas 1812 m. smarkiai susilpnino Napoleono im­ perijos karinę jėgą, parodė pasauliui, kad Prancūzijos im­ peratoriaus armija nėra nenugalima, kad galima sėkmin­ gai kovoti su nenugalimojo aureole apsuptu Napoleonu ir jį nugalėti. Rusijos pergalė skatino Vidurio Europos vals­ tybių vyriausybes keisti politiką, mobilizavo Napoleono 18

pavergtų tautų jėgas kovai dėl išsivadavimo (131, 86—87). Susidarė sąlygos Europos šalims išsivaduoti iš napoleoninės Prancūzijos priespaudos. „Didžiulės Napoleono ar­ mijos sutriuškinimas, jai atsitraukiant iš Maskvos,— ra­ šė F. Engelsas,— buvo signalas visuotiniam sukilimui prieš prancūzų viešpatavimą Vakaruose1* (8, 30).

1813 m. karo už R usij os imper ijos sienų pradžia Iš Rusijos valstybės teritorijos išvijus užkariautojo ka­ riuomenę, Vilniuje turėjo būti galutinai nuspręsta, ar ka­ riauti už Rusijos imperijos ribų ir apskritai kokios poli­ tikos laikytis Napoleono atžvilgiu. 1812 m. kare Napoleo­ no galybei buvo suduotas triuškinamas smūgis, bet kova dar buvo nebaigta, nes priešas nebuvo visiškai sunaikin­ tas ar nuverstas, jis ginklavosi ir galėjo iškilti kaip grės­ minga jėga. Žmonių rezervų dar buvo. Prancūzijoje ir okupuotuose kraštuose Napoleonas dar turėjo apie 350 tūkst. karių, ir ši kariuomenė galėjo būti lengvai padidin­ ta (94, 297). Caras Aleksandras I manė (ta nuomonė vy­ ravo ir tarp aukštų jo pareigūnų), kad kariauti reikia tol, kol Napoleono valdžia okupuotuose kraštuose bus galu­ tinai sunaikinta, kol bus likviduotos jo pretenzijos vieš­ patauti pasaulyje. Jei Napoleonui būsią leista atsikvėpti, Europa liksianti jo valdžioje ir Rusijai kilsianti karo grės­ mė prie Nemuno. Tačiau kai kurie carinės Rusijos vyriausybės nariai (valstybės sekretorius A. Siškinas, užsienio reikalų mi­ nistras N. Rumiancevas) siūlė sudaryti su Napoleonu tai­ ką, palikti Europą tvarkytis pačią. Jų nuomone, netekęs milžiniškos armijos, Napoleonas lengvai sutiks sudaryti taiką ir darys dideles nuolaidas nugalėtojui, o pavojingas žygis už Rusijos sienų bus naudingesnis Prūsijai ir Aust­ rijai, o ne Rusijai (131, 57, 58). Bet tokiai nuomonei kiti nepritarė. Tarybinėje istoriografijoje kurį laiką netiksliai aiškintas vyriausiojo Rusijos armijos vado feldmaršalo M. Kutuzovo požiūris į tolesnį karą. Esą Kutuzovas ne­ norėjęs kariauti už Rusijos ribų (94, 298). Vėlesnių metų kruopštesnė šaltinių analizė, atlikta istorikų (L. Beskrovnio, N. Družinino, S. Okunio ir kt.), ir visa tolesnė Ku­ tuzovo veikla rodo, kad jis nebuvo prieš karo veiksmų perkėlimą už Rusijos imperijos ribų ir norėjo Napoleono armiją iki galo sunaikinti jo paties imperijoje. Tačiau 19

tarp Aleksandro I ir Kutuzovo tam tikrą laiką buvo kai kurių nesutarimų. Kutuzovas manė, kad reikia leisti atsi­ kvėpti išvargusiai ir didelių nuostolių patyrusiai pagrin­ dinei rusų armijos daliai, kuri aktyviai kovėsi nuo Tarutino iki Vilniaus. Tačiau tie korpusai, kurie buvo pasiųsti prie Nemuno (j Kauną ir toliau palei Nemuną), turėjo vytis priešą, perėjusį Nemuną, iki Vyslos. Be to, Kutuzovo nuomone, Europos išvadavimas iš Napoleono jungo ne tik rusų armijos, bet ir visos Europos tautų reikalas. Jis ne­ norėjo, kad Rusijai tektų lieti daug kraujo. Siūlė daryti skubiu žygių, kad patrauktų Europos valstybes į Rusijos pusę (34, 4 (2 ), 454—455 ir kt.; 131, 97; 132, 2, 60 ir kt.; 105, 140— 141). Caras Aleksandras I manė, kad visa armija (ir pagrin­ dinė) nedelsdama turi kautis už Rusijos ribų, Vakarų Europoje, ir suduoti Napoleonui galutinį lemiamą smūgį. Atrodo, kad carą buvo paveikę Rusijoje dirbę Anglijos atstovai (V. Katkartas ir R. Vilsonas): jie reikalavo kuo greičiausiai sutriuškinti Napoleono imperiją ir nesiskaitė su rusų aukomis pergalei pasiekti (116, 322). Aleksand­ ras I pareiškė, kad Napoleonas, pasinaudojęs pertrauka, gali atkurti karines pajėgas ir pradėti karą iš naujo. Rei­ kėjo visiškai likviduoti Napoleono strateginius planus įsi­ viešpatauti visame pasaulyje. Caro Aleksandro nuomone, rusų kariuomenės pasirodymas užsienyje priversiąs Aust­ rijos, Prūsijos bei kitų kraštų valdovus atsimesti nuo Na­ poleono ir įsitraukti į bendrą kovą. Be to, tikėjosi, jog bus galima remtis nacionalinio išsivadavimo judėjimu, sustiprėjusiu Europoje po neregėto Napoleono armijos pralaimėjimo. Prasidėjo naujas kovos su Napoleonu eta­ pas: buvo ginama ne užpulta savo šalis, o likviduojamas Prancūzijos viešpatavimas Europoje. 1813 m. sausio 6 (1812 m. gruodžio 25) d. caras Alek­ sandras I pasirašė Vilniuje įsaką, skelbiantį žygio už Ru­ sijos sienų pradžią (33, 456). Vyriausiuoju Rusijos ar­ mijos vadu liko feldmaršalas M. Kutuzovas, kuris 1813 m. sausio 8 (1812 m. gruodžio 27) d. išvyko iš Vilniaus. Tą pačią dieną Kutuzovas specialiu atsišaukimu kreipėsi į Varšuvos kunigaikštystės valdžią ir gyventojus, kad dirbtų savo darbą, „nebijodami būti nuskriausti patys ir nebūgš­ taudami dėl savo turto“ (34, 4 (2 ), 646; 34, 5, 39; 32, 6, 667). Oficialiai paskelbus karą, svarbiausia rusų kariuomenės dalis ties Merkine perėjo Rusijos sieną su Varšuvos ku­ 20

nigaikštyste. Kutuzovas iš Vilniaus per Varėną atvyko į Merkinę, čia išbuvo sausio 12 ir 13 d. (gruodžio 31 ir sausio 1 d.) (34, 4(2), 648, 651; 34, 5, 53, 80; 35, 112). Pirmiausia sieną — Nemuną — sausio 13 d. perėjo gene­ rolo A. Tormasovo vadovaujamas avangardinis dalinys *. Persikėlęs per Nemuną, Kutuzovas per Leipalingį (kur sausio 14 d. caro ir jo vyriausioji būstinė buvo atkelta iš Merkinės), Zagarius žygiavo Suvalkų link, kad prieitų prie Vyslos ir neleistų susijungti priešo kariuomenėms, esančioms Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje. Vasario 8 d. pa­ siekė Plocką prie Vyslos, žemiau Varšuvos. Kitos dvi ar­ mijos kolonos — kairysis sparnas — perėjo sieną prie Gar­ dino ir Bialistoko. Vadovaujamos generolo M. Miloradovičiaus, jos turėjo užimti Varšuvą. Tarybinėje istorinėje literatūroje paprastai nurodoma, kad rusų armija vakarų sieną perėjo 1813 m. sausio 13(1) d. Tačiau iš tikrųjų tada perėjo tik vyriausiasis armijos štabas su Kutuzovu bei kairiojo sparno daliniai. Kitos rusų kariuomenės dalys — dešinysis sparnas — prie Kauno nepaliaujamai persekiodamos priešą, besitraukian­ tį į Varšuvos kunigaikštystę ir Rytų Prūsiją, sieną (Ne­ muną) perėjo kur kas anksčiau, dar prieš žygio už Ru­ sijos sienų paskelbimą. Dešiniajame sparne veikė trys rusų kariuomenės grupės. 3-iosios Vakarų armijos vadas admirolas P. Cičiagovas vadovavo ne tik jo tiesioginėje žinioje esančiai kariuomenei, bet ir kitoms dviem sava­ rankiškai veikiančioms armijoms. Iš Vilniaus Cičiagovo armija, persekiodama bėgančius prancūzus ir jų sąjun­ gininkus, traukė Kauno kryptimi; pats Cičiagovas, artėda­ mas prie Nemuno, atvyko į Jiezną, iš kur pasiuntė leng­ vą avangardinį dalinį, vadovaujamą generolo majoro S. Lanskojaus, į kitoje Nemuno pusėje esančius Prienus. Gruodžio 16 d. prancūzų dalinys iš Prienų buvo išstum­ tas. Kitas rusų dalinys su priešu susirėmė prie Punios, buvo paimta belaisvių. Persikėlęs per Nemuną, jis už­ ėmė Balbieriškį, Kalvarijoje rado prancūzų paliktą didelį maisto sandėlį (34, 4(2), 546—549, 603). Cičiagovo ar­ mijos daliniai veržėsi per Užnemunę į Gumbinę ir toliau į Elbingą (Elbliongą) Vyslos žiotyse. Cičiagovo daliniai kartu su savarankiškai veikiančiais grafo M. Platovo va­ * A. Cičerinas atsiminim uose rašo, kad 1813 m. sausio 13(1) d. kariai susirinkę prie Merkinės ant Nem un o kranto 8 val. ryto. Prieš išvykimą buvo atlaikytos trumpos pamaldos. Jose d a lyvavo ir Alek­ sandras I. Up ę perėję su muzika ir šaukdami „ura“. (41, 103).

21

dovaujamais kazokų pulkais gruodžio 14 d. užėmė Kauną (čia rusų armija arčiausiai priėjo prie sienos — Nemuno) (34, 4(2), 586 ir kt.; 103, 77; 52, 127). Iš čia kazokai to­ liau persekiojo prancūzus Vilkaviškio keliu. Toliausiai dešiniajame sparne veikė atskirasis grafo P. Vitgenšteino korpusas. Jam buvo įsakyta sunaikinti prancūzų A. Makdonaldo korpusą, pavėluotai besitraukian­ tį nuo Rygos Tilžės kryptimi, žygiuoti Karaliaučiaus link ir toliau traukti palei Baltijos jūrą iki Vyslos. Makdonal­ do korpusas gruodžio 29 d. suskubo persikelti per Nemu­ ną Tilžėje ir 31 d. atvyko į Karaliaučių, kur stovėjo pran­ cūzų įgula. Vitgenšteino korpusas, persikėlęs per Nemuną ties Jurbarku ir Tilžėje, žygiavo Karaliaučiaus link. Prie­ šaky vyko lengvi kavalerijos, kazokų ir kiti daliniai. Už­ ėmusi Tilžę, Įsrutį ir Gumbinę, Vitgenšteino armija 1813 m. sausio 16 d. vakare priėjo prie Karaliaučiaus kai­ riuoju Priegliaus krantu; prancūzai naktį skubiai apleido miestą, ir sausio 17 d. jį užėmė rusų avangardai (34, 4(2), 602; 116, 326). Prancūzų daliniai traukėsi prie Vyslos, į Gdanską, o iš čia, rusų spaudžiami, toliau į vakarus prie Oderio. Rygos generalgubernatorius ir atskirojo korpuso vadas generolas F. Paulučis (rusams tarnaujantis italas) puolė iš Kuršo ir 1812 m. gruodžio 27 d. įžengė į Prūsijos valdomą Klaipėdą (108, 587; 116, 324; 103, 77; 52, 128). Klaipėdoje paėmė 700 žmonių įgulą, 26 karo laivus ir 36 prancūzų bei jų sąjungininkų pirklių laivus su kontraban­ dinėmis prekėmis (34, 4(2), 640). Persikėlusi per Nemuną prie Merkinės, Kauno, Jurbar­ ko, Tilžės bei įžengusi į Klaipėdą ir jos kraštą, Rusijos kariuomenė užėmė Lietuvos Užnemunę, priklausiusią Var­ šuvos kunigaikštystei, ir Rytų Prūsijos šiaurinę dalį su Karaliaučiumi. Lietuvių tautosakoje yra liaudies dainų ir kitokios žodinės kūrybos, kurioje minimi prancūzų kariai ir jų vadas Napoleonas Bonapartas. Užnemunės lietuvių liaudies dainose apie Napoleoną (su juo lietuviai pirmą kartą susidūrė per 1807 m. Prancūzijos karą su Prūsija) atsiliepiama palankiai. Prancūzai giriami, kad 1807 m. iš­ vadavo Užnemunę iš sunkios Prūsijos valdžios, kad ne­ reikia tarnauti jos kariuomenėje ir kad Užnemunę pri­ jungė prie Varšuvos kunigaikštystės: Dievas davė gerą dūmą Tuos prūsokus, tuos bemeilius, Prancūzų karaliui, Visus panaikino, Kad atėjo į mūs žemę, O mumis visus bernelius Mumis išvadavo. Namo sugrąžino (49, 441). 22

Tačiau ilgainiui palankūs prancūzams liaudies masių jausmai išblėso. Užnemunės, kaip ir visos Varšuvos ku­ nigaikštystės, valstiečiams suteikta asmeninė laisvė be žemės nuosavybės valstiečių ir dvarininkų santykių iš es­ mės nepakeitė: valstietis buvo priverstas sudaryti „savarankiškas“ būsimų prievolių sutartis su žemės savininku. Napoleoninės Varšuvos kunigaikštystės ekonominė padė­ tis buvo sunki, o sunkumus labiausiai jautė valstiečiai. 1812 m. Užnemunė buvo labai nusiaubta, per ją žygiavo Napoleono armija j karą su Rusija, kraštą labai apiplėšė rekvizicijos ir plėšikaujantys kareiviai. Kai, grįždami iš Maskvos, prancūzai labai šalo ir badavo, kaip sakoma, žmonės jų negailėjo. Karo pabaigoje iš bėgančių prancū­ zų armijos kareivių kai kur Užnemunėje būdavo atimami prisiplėšti daiktai (52, 35—37, 118— 119). Čia užrašytoje dainoje atsispindi ir bendra lietuvių bei rusų kova su prancūzais, greičiausiai 1813— 1814 m.: Tam lazdyne putinai žydėjo, Mūs brolelis į karą išjojo, E-ė-ė-ė, mūs brolelis į karą išjojo. Jis su rusais į gretą sustojo, Su prancūzais kariauti pradėjo, E-ė-ė-ė, su prancūzais kariauti pradėjo (75, 213). Rytų Prūsijoje Rusijos kariuomenę vietiniai gyventojai sutiko draugiškai. „Prūsai mus sutiko kaip brolius1*,— ra­ šė Kutuzovas sausio 22 d. dukteriai (35, 113). Napoleono viešpatavimas skaudžiai palietė Prūsiją. 1806— 1807 m. jo smarkiai sumušta Prūsija 1807 m. Tilžės taika buvo labai apkarpyta. Ji neteko žemių į vakarus nuo Elbės (Labos) — čia buvo sukurta Vestfalijos karalystė, o iš per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimus įgytų lenkų bei lietuvių žemių buvo sudaryta Varšuvos kunigaikštystė. Prūsiją Napoleonas privertė 1812 m. karui duoti 20 tūkstančių pa­ galbinį karinį junginį. Traukdama į Rusiją, Napoleono armija Prūsiją labai nuniokojo. 1813 m. pradžioje Rusijos armijai įžengus į Rytų Prū­ siją, čia kilo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Tai buvo lemiamas postūmis į kovą prieš Napoleono viešpa­ tavimą ir Prūsijos išsivadavimą, bet jis turėjo ir ankstes­ nių įvairių paskatų. Prūsų patriotas Heinrichas Šteinas 1812 m., caro Aleksandro I pakviestas, veikė Rusijoje ir 23

vadovavo Vokiečių reikalų komitetui, kovojančiam už Vo­ kietijos išvadavimą iš Napoleono jungo. Pažymėtinas ca­ ro nurodymu sausio viduryje Kutuzovo išleistas atsišauki­ mas į Prūsijos gyventojus. Jame sakoma, kad Rusijos ar­ mija įžengia į Prūsiją ne norėdama ją užkariauti, o per­ sekiodama priešą. Kutuzovas rašė, kad rusų karinė vado­ vybė nelaikys Prūsijos priešišku kraštu ir padės įveikti dėl karo kilusius sunkumus (32, 6, 679—680). Nacionali­ nio išsivadavimo judėjimo pakilimą skatino minėtas gene­ rolo Jorko patriotinis ž y g i s — 1812 m. karo pabaigoje su­ daryta Tauragės konvencija. ' H. Šteinas su caro įgaliojimais iš Rusijos grįžo į Prū­ siją ir, padedamas kitų patriotų (A. Gneizenau, G. Sarnhorsto ir kt.), vadovavo kovos su prancūzais organizavi­ mui. Karaliaučiuje pradėjo eiti žurnalas vokiečių kalba „Rusijos triumfas arba pabudusi Europa", kviečiantis prūsus ginkluotis ir dėtis su rusų kariuomene (131, 159, 163— 164, 219, 280). Generolo Jorko kariuomenė 1813 m. sausio mėn. galutinai perėjo į rusų kariuomenės pusę ir apsistojo Karaliaučiuje. Čia buvo sukviestas Rytų Prūsi­ jos seimas, kuris nutarė šaukti landsvėrą — rezervinius karo prievolininkus, taip pat savanorius, buvo telkiami partizanų daliniai. Sutelkta apie 60 tūkst. armija pradėjo karo veiksmus prieš prancūzus. Išsivadavimo judėjimas persimetė į kitas Vokietijos sritis. Šiuos įvykius atspindi Rytų Prūsijos lietuvių ir vokiečių tautosaka. Mažosios Lietuvos liaudies dainos apie Napo­ leono karus labai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos dainų. Didžiosios Lietuvos dainose į Napoleoną ir prancūzus žiū­ rima palankiai, o Prūsijos lietuvių dainose skamba priešiš­ kumas ir neapykanta, pabrėžiama, kad liejamas Raudies kraujas. Tai atspindi nevienodas politines sąlygas, kuriose gyveno lietuviai, priklausę skirtingoms valstybėms, tarnavę skirtingose armijose. Prūsijos lietuvių dainose Napoleonas vadinamas „razbaininkų vadu“, „baisiuoju čiortu“. Be Na­ poleono (dainose jis dažnai iškreiptai vadinamas Bonaparta, Baniparta, Bonifacium), dar neretai minimas prūsų generolas Bliucheris (vadinamas Blikeriu), kurio vado­ vaujamoje kariuomenėje 1813— 1815 m. buvo ir Prūsijos lietuvių. Bliucheris ne kartą sumušė prancūzų armiją, to­ dėl apie jį dainose atsiliepiama teigiamai. Minimi gene­ rolai Jorkas, Kleistas, Biulovas. Dainose nurodomos konk­ rečios istorinės vietovės, kuriose įvyko kautynės — Gdans­ kas, Berlynas, Leipcigas, Paryžius, jo dalis Monmartras 24

ir kt. Keliose dainose minimas Danskas (Dancigas, Gdans­ kas). Jame ilgai laikėsi apsupta prancūzų įgula. 1813 m. gruodžio mėn. Gdanską paėmė Rusijos ir Prūsijos kariuo­ menė. Pavyzdžiui, dainuojama: Kad mes traukėm Dansko miestu, Dansko mūrai padrebėjo, Kad mes traukėm Dansko miestu, Dansko ponai padrebėjo (72, 169)*. Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainoms turėjo įta­ kos Prūsijos vokiečių dainos, skatinančios į kovą su pran­ cūzais. Lietuvių dainos artimos vokiečių dainoms savo prasme ir dvasia. Yra dainų, sukurtų pagal vokiškų dainų pavyzdžius, arba tiesiog jų vertimų į lietuvių kalbą. Jų kalba sunki, užteršta svetimybėmis. Rytų Prūsijoje 1813— 1814 m. buvo išleista karo dainų vertimų į lietuvių kalbą. Pažymėtina knygutė lietuvių kalba (97 psl.) apie karus su Napoleonu, joje yra ir 20 karo dainų, „Nusidavimai švento karavimo.. . “, išleista Gumbinėje 1814 m. Parengė K. D. Hasenšteinas, Piktupėnų liuteronų klebonas, lietuvių tautosakininko ir poeto Liudviko Rėzos bendradarbis (Rė­ za dalyvavo 1812— 1814 m. karuose kaip kariuomenės pa­ mokslininkas ir paskelbė dienoraštį). Galutinai bibliogra­ fų nenustatyta, ar ši 1814 m. išleista knygutė originalus •darbas ar vertimas. Tai viena pirmųjų pasaulietinės lite­ ratūros knygų lietuvių kalba (76, 121).

V a r š u v o s k u n i g a ik š ty s t ė (ir jai priklausiusi Lie tuvos U ž n e m u n ė ) R usij os arm ijos ra nkose Žlungant armijai, Napoleonas, kaip minėjome, gruodžio 5 d. iš Smurgainių skubiai išvyko į Prancūziją, kur tikė­ josi suformuoti naują armiją. Per Vilnių, Kauną gruodžio 10 d. jis pasiekė Varšuvą ir čia išbuvo 10 valandų (94, 296; 73, 2, 490). Svarbią vietą savo planuose Napoleonas skyrė Varšuvos kunigaikštystei ir manė, kad lenkų kari­ nės pajėgos, austrų pagalbinis korpusas ir kiti daliniai užstos rusų armijai kelią į Vakarus. Tačiau Napoleonui nepavyko sukelti lenkų į visuotinę kovą su rusais. Sustip­ * „Dainą po m ū šio pas Leipcigą" ir kt. žr.: Giesmė mužikėlio. V., 1982. P. 62— 64. Spėjama, kad versta iš vokiečių kalbos.

25

rėjo gyventojų, ypač aristokratijos ir žemvaldžių sluoks­ nių, antinapoleoninės nuotaikos; jie manė, kad toliau dė­ tis su Napoleonu neverta (62, 186, 189). Ištikimiausia Na­ poleonui liko Varšuvos kunigaikštystės armija. Gruodžio mėn. per Vilnių, Alytų j Varšuvą grįžo lenkų korpuso, dalyvavusio 1812 m. kare, likučiai, vadovaujami kuni­ gaikščio Juzefo Poniatovskio (73, 2, 471; 79, 20—21) * Poniatovskis bandė organizuoti krašto gynybą, bet ne­ gavo reikiamos paramos iš Varšuvos kunigaikštystės vy­ riausybės. Pavyko sudaryti 28 tūkst. Lenkijos kariuome­ nę. Austrų pagalbinio korpuso vadas kunigaikštis K. Svarcenbergas, pasitraukęs iš Baltarusijos į Varšuvos kuni­ gaikštystę, nesiėmė, kaip buvo įsakęs Napoleonas (17, 24, 439, 464), ginti Varšuvos, iš tikrųjų laikėsi neutraliai, per­ sikėlė j kairįjį Vyslos krantą, paskui išvyko į pietus (Ga­ liciją). Rusų armijai plečiant savo veiksmus kunigaikš­ tystės teritorijoje, generolas Z. Renjė rado dingstį savo saksų korpusą išvesti prie Oderio. Poniatovskis irgi buvo priverstas pasitraukti iš Varšuvos ir savo kariuomenę su­ jungti su prancūzų armija Saksonijoje, kur Napoleonas telkė jėgas **. Rusijos kariuomenė plačiu frontu traukė prie Vyslos ir į Varšuvą. Jos vyriausioji vadovybė turėjo žinių, kad len­ kai rusų armijai nesipriešins, ir siekė lenkų palankumo. Be anksčiau minėto raminančio kreipimosi į Varšuvos ku­ nigaikštystės valdžią ir gyventojus, priešakiniams dali­ niams Kutuzovas nurodė, įžengus į Varšuvos kunigaikš­ tystę, panaudoti visas priemones gyventojams patraukti (34, 5, 14). Kunigaikštystės sostinė Varšuva 1813 m. vasario 7 (sausio 26) d. buvo užima be priešinimosi (103, 84, 85). Varšuvos paėmimas turėjo svarbią strateginę ir politinę reikšmę. Napoleonas neteko stambios operatyvinės bazės. Rusų kariuomenė įgijo placdarmą kairiajame Vyslos kran­ te ir galėjo žygiuoti į Centrinę Europą. Kovo mėn. Alek­ sandras I įkūrė Varšuvos kunigaikštystės Laikinąją aukš­ čiausiąją tarybą, kurią sudarė penki asmenys (du rusai, * J. P o niatovsk is gr uodž io 6 d. buvo Vilniuje. Iš čia išvyk o į Varšuvą rogėm is per Trakus, Marijampolę (dab. Kapsukas) ir atv yko į Varšu vą gruodž io 12 d. (63, 224). ** D au gia u sia Var šu voj e susitelkė pasitraukę į už sienį (apie 6 tukst. žmonių) Lietuvos okupacinės valdžio s 1812 m. organizuoti, bet iki galo nesuformuoti Lietuvos pulkai. Per 1813 m. karą kai kurie per­ tvarkyti Lietuvos daliniai su Pran cū zijos bei Lenkijos kariuomene pateko į Vokietiją ir už Reino (52, 109).

26

du lenkai ir vienas buvęs prūsų valdininkas). Tarybai pir­ mininkavo rusų generolas Vasilijus Lanskojus (62, 189— 190; 123, 471). Iš lenkų (tiksliau Lietuvos lenkų) įėjo Tomas Vavžeckis ir Ksaveras Liubeckis. Jie abu jau prieš 1812 m. karą reiškėsi Lietuvoje kartu su M. K. Oginskiu kaip prorusiškos orientacijos atstovai, remiantys antinapoleonišką Aleksandro I politiką (52, 45, 47—49, 57). Kaip patikimi caro šalininkai, dabar jie turėjo svarbų vaidmenį Varšuvos kunigaikštystėje. Si laikinoji vyriausybė tvarkė kraštą per visą karą su Napoleonu. Daug kas buvo pajikta kaip ir buvę, be to, ca­ ras paskelbė kai kurių lengvatų. Buvusioje Varšuvos ku­ nigaikštystėje tebegaliojo 1807 m. įvestas baudžiavinės valstiečių priklausomybės panaikinimas, t. y. valstiečiams buvo suteikta asmeninė laisvė, bet be žemės nuosavybės, valstiečiai nebuvo imami į kariuomenę, lenkai valdininkai galėjo pasilikti tarnyboje, panaikinti kai kurie mokesčiai, sumažintos rekvizicijos (123, 491). Visai kunigaikštystei išvaduoti prireikė beveik penkių mėnesių. Į Krokuvą rusų kariuomenė įžengė gegužės 13(1) d. (103, 91). Taip ilgai šis procesas truko ne tiek dėl to, kad priešinosi prancūzai (ilgiau gynėsi keletas tvirtovių), kiek dėl karinių bei po­ litinių priežasčių: Rusijos kariuomenės vadovybė vengė susidurti su austrų korpusu, talkinusiu Napoleonui 1812 m. kare, ir norėjo išsaugoti savo kariuomenę. Beveik visa buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorija Rusijos ka­ riuomenės rankose išbuvo trejus metus — nuo 1813 m. pradžios iki Vienos kongreso pabaigos 1815 m. Napoleono armija nuo Vyslos traukėsi prie Oderio. Prancūzijos karinė vadovybė, kad sustabdytų rusų armi­ jos veržimąsi, mėgino pasinaudoti didesnėmis upėmis ir tvirtovėmis, kaip Modlinas, Gdanskas (Dancigas ir kt.). Ji norėjo įtraukti rusų armiją į ilgas tvirtovių apgulas, kad laimėtų laiko naujoms jėgoms sutelkti ir atvesti prie Oderio. Kutuzovas suprato, jog tvirtovėms paimti reikėtų didelių aukų ir daug laiko, o jų įgulos vienos negalėjo sulaikyti rusų armijos. Todėl, palikusi kiek kariuomenės tvirtovėms blokuoti, ji veržėsi prie Oderio ir jį pasiekė vasario pradžioje (116, 330, 334). Užėmus Varšuvą, Varšuvos kunigaikštystės, arba, kaip dažniau buvo sakoma, Lenkijos, likimas tapo labai svarbiu tarptautiniu klausimu, Europos didžiųjų valstybių diplo­ matinės kovos vienu iš pagrindinių objektų. Smarkiai vei­ kęs tarptautinius santykius Napoleono įsigalėjimo ir vieš27

patavimo metais, svarbų vaidmenį jis atliko ir dabar, 1813— 1815 m., žlungant Napoleono imperijai. Pirmiausia tai nedavė ramybės Rusijai, Austrijai ir Prūsijai — 1795 m. pasidalijusioms Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Varšuvos kunigaikštystė rūpėjo ir kitoms Europos valstybėms, ypač Anglijai ir Prancūzijai.

P r o ru sišk o s poli tinės o rien tacijos sustip rėjim as Lie tuvos ir Lenkijos bajorijoje Savo šalies likimu susirūpino ir pačios Lenkijos bei Lie­ tuvos visuomenės vadovaujantys sluoksniai (aristokrati­ ja ir turtingoji bajorija). Kartu buvo ieškoma būdų, kaip geriau apsaugoti savo klasinius interesus, išspręsti vals­ tybingumo ir nacionalinius klausimus. Napoleonui vieš­ pataujant Europoje, buvusioje Lenkijos ir Lietuvos vals­ tybės teritorijoje šalia vyraujančios prancūziškos politi­ nės orientacijos buvo ir kita — prorusiška; ji daugiausia reiškėsi tarp bajorų viršūnės — dvarininkų. Kaip minėta jvade, prieš 1812 m. karą prorusiškos grupuotės vadas ku­ nigaikštis A. Cartoriskis ir caras Aleksandras I ne kartą aptarinėjo sumanymą įkurti Lenkijos karalystę, kurios ka­ raliumi būtų Rusijos valdovas ar jo šeimos narys. Be to, buvo ir kitas planas: sukurti autonominę Lietuvos Didžią­ ją Kunigaikštystę. Šitą planą rengiant, su caru Aleksand­ ru I, kaip minėta, bendradarbiavo Lietuvos didikas grafas M. K. Oginskis (52, 143— 149). Tačiau prieš 1812 m. karą minėti planai nebuvo realizuoti. Katastrofiškas Napoleono armijos pralaimėjimas, Rusi­ jos kariuomenės žygis į Vakarus (Varšuvos kunigaikš­ tystę, Prūsiją) iškėlė naujas politines perspektyvas. Lie­ tuvos ir Lenkijos didikų bei bajorų žemvaldžių politinės viltys vėl pakrypo į Rusijos pusę. Atgimė planas atkurti Lenkijos karalystę, globojamą caro Aleksandro I. Prie to prisidėjo ir Aleksandro I vyriausybės politika, kuria buvo siekiama patraukti Lenkijos ir Lietuvos bajorus. Tai tu­ rėjo sutvirtinti Rusijos pozicijas būsimuose tarptautiniuo­ se pasitarimuose sprendžiant Napoleono įkurtos Varšuvos kunigaikštystės likimą ir, kaip mano lenkų istorikas J. Skovronekas, Europos forume parodyti, kad Rusijos po­ litika liberali ir tarnauja kiekvienos tautos išvadavimui (54, 384). 28

Lenkijos didikas A. Cartoriskis 1812 m. neprisidėjo prie napoleoninės Varšuvos konfederacijos, kuriai vadovavo jo tėvas. Remdamasis Varšuvos konfederacijos nutarimu, rei­ kalaujančiu, kad Lenkijos ir Lietuvos bajorai atsisakytų tarnauti Rusijai, A. Cartoriskis, Vilniaus švietimo apygar­ dos kuratorius, carui iš Vienos rašė, kad jį atleistų iš tar­ nybos, bet caras jo prašymo nepatenkino. Prasidėjus 1812 m. karui, M. K. Oginskis pasitraukė į Rusiją (82, 305—306; 25, 3, jv. psl.; 52, 57, 87). Savo nuomones apie pokarinį Lenkijos ir Lietuvos sutvarkymą A. Cartoriskis ir M. K. Oginskis išdėstė pokalbiuose su caru Aleksandru ar jam rašytuose laiškuose. Grįžtama prie planų sukurti Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje. Atkuriamo­ ji Lenkijos karalystė turėjo apimti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kurių didikai (feodalinė aristokratija) ir turtingieji bajorai (dvarininkai) kalbėjo lenkų kalba ir buvo lenkų kultūros. Tai buvo sena lenkų ponų ir bajorų nacionalistinių siekimų išraiška. Lenkijos karalystė turė­ jo apimti ir senąsias lenkų žemes, kurios iš esmės priklau­ sė Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. Dar Napoleonui tebeesant Maskvoje, Aleksandras I vėl tarėsi su asmeniniu patarėju ir Rusijos senatoriumi nuo 1810 m. M. K. Oginskiu, kuris per karą buvo pasitraukęs į Peterburgą. Pirmą kartą su juo Lietuvos ir Lenkijos reikalais Aleksandras I susitiko, kaip teigia Oginskis, 1812 m. spalio 10 (rugsėjo 29) d., caras jį pasikvietė (25, 3, -219 ir kt.) ir pareiškė, kad yra pasiryžęs kariauti su Napoleonu neieškodamas jokio susitarimo, ir tikisi pri­ versti jį apleisti ne tik rusiškąsias provincijas, bet ir Bal­ tarusiją bei Lietuvą, pageidavo, kad Oginskis parengtų „atsišaukimą į imperijos pavaldinius lenkus1* (Rusijos vyriausybė lenkais vadino savo imperijos vakarinių gu­ bernijų gyventojus bajorus), kad Rusijos kariuomenės grį­ žimas į Lietuvą neišgąsdintų ir nesukrėstų gyventojų, ku­ rie per karą ne visi elgėsi taip, kaip derėjo. Tačiau im­ peratorius jais rūpinąsis ir pasitikįs. Atsišaukimas, caro manymu, turėtų gyventojus nuraminti ir garantuoti, kad išvaduotose provincijose nebus kerštaujama. Be to, tai bū­ sianti instrukcija generolams, kaip reikia elgtis. Kartu Aleksandras I pažymėjo, jog jis nepamiršęs po­ litinių projektų, apie kuriuos buvo tartasi prieš praside­ dant karui. Oginskis pastebėjęs, kad, norint pranešti pa­ valdiniams apie atlaidumą, užtektų duoti nurodymą ar­ mijų vadams, bet, siekiant lenkų palankumo dar iki šiol 4 Užsak. Nr. 6824

29

Napoleono okupuotose provincijose ir Varšuvos kunigaikš­ tystėje, reikėtų atsišaukime atgaivinti viltį atkurti Len­ kiją, kai tik Rusijos kariuomenės laimėjimai tai leis pada­ ryti. Aleksandras I pareiškęs, kad jis nepakeitęs ankstes­ nio požiūrio į Lenkijos reikalus, nors lenkai įnirtingai kovęsi su rusų daliniais, ir leidęs Oginskiui paskelbti, jog, susidarius palankioms aplinkybėms, caras „nori atkurti Lenkiją" (25, 3, 224). Spalio 19(7) d. Oginskis pasiuntė Aleksandrui I laišką, prie jo pridėjo caro laiško feldmaršalui Kutuzovui projek­ tą ir caro atsišaukimo į lenkus projektą (25, 3, 224—225). Oginskis patarė Aleksandrui I pasinaudoti aplinkybėmis ir, nustatant Europos politinę sistemą, veikti Lenkijos la­ bui. Aleksandro I pasiskelbimas Lenkijos karaliumi esą būtų veiksmingesnis būdas patraukti lenkus negu pažadai. Caro pavedimu parengtame atsišaukime į lenkus Rusijos imperatorius žadėjo atkurti jų tėvynę. Atsišaukime buvo rašoma apie Lenkijos padalijimus XVIII a. pabaigoje ir Aleksandro I politiką lenkų atžvilgiu prieškariniais metais. Caras visada rūpinęsis lenkų gerove, bet aplinkybės ne­ leidusios sumanymų įgyvendinti. Toliau Aleksandras I turėjo iškilmingai paskelbti, kad atkuriąs Lenkijos kara­ lystę. apimančią visas lenkų vaivadijas ir sritis, Rusijos įgytas per tris padalijimus (1772, 1793 ir 1795 m.), kartu Bialistoko bei Tarnopolio sritis ir Varšuvos kunigaikštys­ tę, Lenkijos karaliumi tapsiąs jis pats — Aleksandras I, Rusijos valdovas. Atsišaukime išvardijamos priemonės, kurių būsią imtasi, kai tik lenkų teritorijos bus išvaduo­ tos ir atkurta valstybė: bus įvesta 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, sudaryta laikinoji vyriausybė, amnestuoti vi­ si, kurie veikė prieš Rusiją su prancūzais. Lapkričio mėn. 13(1) d. Aleksandras I priėmė Oginskį (25, 3, 246). „Aš neatsisakau atkurti Lenkiją",— pareiškė caras, bet čia pat pridėjo, kad dabar ne metas skelbti Oginskio parengtą atsišaukimą (25, 3, 249), nes, pirma, priešas dar neišvarytas iš Rusijos imperijos, antra, kai kurie lenkai tokį atsišaukimą palaikytų Rusijos vyriausy­ bės silpnumo apraiška, o lenkų ir rusų suartėjimo šalinin­ kus atsišaukimas stumtų į sukilimą padėti Rusijai; lenkiš­ kose provincijose tebeesanti Napoleono kariuomenė, žino­ ma, juos persekiotų. „Kai tik pastebėsiu jį (Napoleoną.— B. D.) ant pražūties krašto ir negalintį kenkti lenkams,— pareiškė caras Oginskiui,— aš atkursiu Lenkiją" (25, 3, 251). 30

Gruodžio 10 (lapkričio 29) d. Oginskis buvo iškviestas j Aleksandro I štabą pas imperijos sekretorių A. Siškovą, kad jj supažindintų su projektu amnestijos, skirtos vi­ siems Rusijos pavaldiniams lenkams, kurie susikompro­ mitavo prancūzų armijai užėmus kraštą (25, 3, 256). Oginskis nuvyko pas imperijos sekretorių kartu su arti­ miausiais bendradarbiais T. Vavžeckiu ir K. Liubeckiu. Siškovas pareiškė, kad amnestija neturėtų būti taikoma visiems, neturėtų būti amnestuojami tie, kurie rengė pro­ klamacijas ir sakė kalbas, įžeidžiančias Rusijos imperatorių ir vyriausybę; jie esą „kur kas kaltesni negu kiti“. Ogins­ kis pasisakė už visuotinę amnestiją be jokių apribojimų. Jis išdėstė, kaip Lietuvos gyventojai laikėsi prieš karą ir per karą, prašė perduoti Aleksandrui I, jog prašąs, kad būtų visai Europai pademonstruotas valdovo gailestingu­ mas ir teisingumas visiems asmenims. Be to, dėl amnes­ tijos gruodžio 14(2) d. Oginskis parašė carui laišką (25, 3, 261—266). Jis prašė jau anksčiau žadėtos visuotinės amnestijos Lietuvos ir Baltarusijos bei kitų vakarinių gu­ bernijų gyventojams. Prieš išvykdamas iš Peterburgo j Vilnių, Aleksandras I gruodžio 18(6) d. priėmė Oginskį ir jam pareiškė: „Kai tik mūsų kariuomenė užims Varšuvos kunigaikštystę ir mums nebus ko bijoti Napoleono, aš įvykdysiu savo paža­ dą" (25, 3, 266). Šie žodžiai buvo skirti Oginskiui nura­ minti, o visuotinė amnestija jau buvo parengta. Rytojaus dieną, gruodžio 19(7) d. Aleksandras I išvyko j savo ar­ miją. Po kurio laiko iš Peterburgo išvyko į Lietuvą M. Oginskis, K- Liubeckis, T. Vavžeckis, L. Pliateris ir ki­ ti, per karą pasitraukę iš savo krašto (25, 3, 267). Be pažadų atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bę, paprastai vadinamą Lenkijos karalyste, Aleksandras I nieko daugiau nepadarė, jis nesirengė patenkinti atkak­ liai ir drąsiai keliamų lenkų tautos nacionalinių lūkesčių. Būdamas sumanus diplomatas, Aleksandras I demagogiš­ kai suvedžiojo Oginskį ir jo bendraminčius. Iš pradžių caras atidėliojo daryti ką nors dėl Lenkijos karalystės at­ kūrimo, kol Napoleono kariuomenės tebebuvo Rusijos im­ perijos teritorijoje, o prieš išvykdamas į Vilnių, kaip tik ką matėme, žadėjo vykdyti pažadą tik Rusijos kariuomenei užėmus Varšuvos kunigaikštystę. Atvykęs į Vilnių, kaip jau minėjome, Aleksandras I pa­ skelbė Peterburge parengtą manifestą — visuotinę am­ nestiją (gruodžio 24(12) d.) savo imperijos vakarinių pro­ 31

vincijų gyventojams, kurie per karą rėmė prancūzus. Tiems, kurie buvo pasitraukę su Prancūzijos armija, sutei­ kė dviejų mėnesių terminą grįžti į savo kraštą. Nepasi­ naudojusių amnestija ir likusių priešo tarnyboje turtas turėjo būti konfiskuotas (37, 23, 30—32)*. Malonės aktas apramino Lietuvos ir kitų vakarinių Ru­ sijos gubernijų gyventojus. Amnestija pasinaudojo dau­ gelis bajorų, išvykusių su bėgančia Prancūzijos kariuo­ mene į Varšuvos kunigaikštystę ir Prūsiją. Kartu amnes­ tija buvo svarbus politinis aktas. Karas su Napoleonu dar nebuvo baigtas ir todėl buvo svarbu turėti ramų užnugarį. Be to, caras norėjo patraukti Lietuvos bajorus ir palankiai nuteikti Varšuvos kunigaikštystės gyventojus. Amnestija atgaivino Rusijos šalininkų politines viltis, kad Rusija g a ­ li atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau amnestija ne visiškai apsaugojo Lietuvą ir kitas vakarines guberni­ jas nuo vietinės valdžios pareigūnų represijų. Vietinių pa­ reigūnų (kaip Vilniaus gubernatoriaus Levinskio, genero­ lo policmeisterio Ertelio ir kt.) elgesys dažnai labai er­ zino gyventojus. Daugelis įskųstų aktyvių 1812 m. karo dalyvių buvo įvairiais pretekstais įkalinti, vietos valdi­ ninkai ėmė vis labiau spausti dvarininkus — brutaliai sekvestruoti emigravusių į užsienį turtą, rinkti mokesčius iš nuniokoto krašto (31, 5(2), 166, 169, 171, 174, 180, 204; 25, 4, 152— 154, 178 ir prier. 17—33, 43—50; 63, 318—322, 425—426; 83, 55, 212)**. Vilniaus ir kitų gubernijų bajorų maršalkos kreipėsi į senatorių M. K. Oginskį, kad jis paaiškintų ministrams ir pačiam carui, kokia sunki ekonominė krašto padėtis. Oginskis rašė finansų ministrui ir pačiam Aleksandrui I * Rusų buržuazinis istorikas N. Šilderis (146, 3, 134) nurodo, kad amnestija su žlugd ė feldmarš alo M. Kutuzovo sum anym ą prašyti carą pasiž ym ėjusius ge ne rolus ir karininkus apd ovanoti dvarais, atimtais iš Lietuvos ir Baltarusijos maištininkų. Tą nu om onę pakartojo kai kurie kiti autoriai (125, 133; 63, 310). Tai ga lėjo planuoti ir kiti rusų generolai, tačiau buvusio Lietuvos ge ne ralgub ernatoriaus feldmaršalo M. G oleniščevo-Kutuzovo politika anksčiau ir 1812 m. Lietuvoje ro­ dytų, kad jis vargu ar bu vo tų planų iniciatorius. Konfiskacijų š a ­ lininkas galėjo būti generolas P. Goleniščevas-K utuzovas, kurio v a ­ dovau jamas dalinys 1812 m. irgi atėjo į Vilnių. ** 1812 m. karo nu ostolių su rašym o duomenimis, vien Vilniaus gubernijoje, kilnojamojo turto ir g yvulių nuostoliai siekė 19 273 007 sidabro rublių, buvo su griautas 9761 namas, žuvo 47 774 vyrai. Gar­ dino ir M insko gubernijos turėjo dar didesnių nuostolių. Krašto ūkiui atsigauti labai padėjo derlingi metai (31, 5 ( 2 ) , 274; 21, 404; 65, 247— 248, 250; 52, 116— 117).

32

(25, 4, 140— 145). 1813 m. rugsėjo 20 d. caras laiške Ogins­ kiui leido, pasitarus su bajorų atstovais, pateikti siūly­ mus, ką reikėtų daryti. Tačiau tie susirašinėjimai naudos nedavė. Apie Lietuvos gyventojų sunkią ekonominę padėtį (ji buvo kur kas blogesnė negu Varšuvos kunigaikštystės gyventojų) ir vietinių pareigūnų savavaliavimą — niekas nebuvo saugus dėl savo turto, gyvybės, garbės — carui ra­ šė ir A. Cartoriskis (18, 2, 313, 316—318, 325). Susiklos­ čiusi padėtis atšaldė Lietuvos bajorų palankias nuotaikas Rusijos valdžiai. Vis dar buvo tikima Napoleono galybe, plito gandai, jog prancūzai sugrįšią, buvo gyvai sekami ka­ riniai įvykiai užsienyje. Lietuva ir Volynė, kaip nurodo A. Cartoriskis, buvo palankesnės Napoleonui negu Varšu­ vos kunigaikštystė. Emigracijoje atsidūrė Napoleono įkur­ tos okupacinės Lietuvos vyriausybės nariai (išskyrus Vil­ niaus universiteto rektorių J. Sniadeckį, kuris liko Vilniu­ je) ir Lietuvoje suformuotų pulkų kai kurios dalys, išvykurios į Varšuvos kunigaikštystę bei Rytų Prūsiją drauge su besitraukiančia Prancūzijos kariuomene (53, 262, 265; 52, 81, 109)*. Nuo pat pirmųjų žinių apie Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimą Rusijoje Varšuvos kunigaikštystės viešoji opinija buvo prislėgta, gyventojus apėmė nusivylimas ir baimė. Be keleto ištikimųjų (pavyzdžiui, kunigaikštis Juzefas Poniatovskis su savo kariuomene ir toliau ėjo su Prancūzija), daugumos į Napoleoną dėtos viltys blėso. Kunigaikštystės vadovaujantys asmenys irgi ėmė ieškoti išsigelbėjimo orientuodamiesi į Rusiją (62, 185; 57, 3, 209; 44, 1, 214; 93, 2, 204). Kai kurie Varšuvos kunigaikštystės vyriausybės nariai suprato, kad Lenkijos likimas yra Ru­ sijos rankose. Jų žvilgsniai nukrypo į carą Aleksandrą I. Tačiau atvirai apie tai kalbėti nedrįso, nes galėjo būti ap­ šaukti nepatriotais ar net apkaltinti tėvynės išdavimu. Slaptiems pasitarimams su Rusijos vyriausybe buvo pa­ sirinktas kunigaikštis A. Cartoriskis. Ministrai T. Matuse­ vičius ir T. Mostovskis juo ir pasinaudojo; jų prašymu, A. Cartoriskis rašė laiškus Aleksandrui I. Pirmajame gruodžio 17(6) d. laiške A. Cartoriskis, ne­ keldamas konkrečių siūlymų, domėjosi, ar Aleksandras I neužmiršo savo „senųjų planų“ dėl Lenkijos ir prašė grei­ * 1813 m. sausio 2 3 (1 1) d. Ru sijos armijos raporte apie padėtį V a r šu vo s ku nigaikštystėje sakoma, kad iš 1812 m. Lietuvoje fo rm uo­ tų penkių pėstininkų pulkų dau g kareivių dezertyravo, dabar pulkas esą s Kališe, o lenkų pulkų likučiai pasitraukę į P o zn anę (34, 5, 79).

33

tos žinios, nes reikią veikti nedelsiant, užmegzti ryšį su Varšuvos vadovaujančiais asmenimis ir įstaigomis (18, 2, 297—298). Minimi Aleksandro I „senieji planai" buvo prieš 1812 m. karą caro neįgyvendinti pažadai atkurti jo paties valdomą Lenkijos karalystę. Gruodžio 27 (15) d. A. Cartoriskis dar kartą kreipėsi į Aleksandrą I (18, 2, 298—302). [tikinėdamas carą kaip galima greičiau spręs­ ti painų „Lenkijos klausimą1*, jis siūlė atkurti buvusią Lenkijos (t. y. Lenkijos ir Lietuvos.— B. D.) karalystę, su­ teikti jai konstituciją. Užsiminė, jog Lenkijos sostą būtų galima pavesti caro broliui didžiajam kunigaikščiui Mi­ chailui. A. Čartoriskio manymu, ilgai delsiant, lenkų ka­ riuomene gali pasinaudoti Napoleonas. Cartoriskis siūlė savo paslaugas pasitarimuose su Varšuvos vyriausybe ir prašė carą nurodyti Rusijos kariuomenei, kaip elgtis Len­ kijoje. Čartoriskio susirašinėjimų publikacijose prie šių abiejų gruodžio mėn. laiškų buvę priedai praleisti. Ne per seniausiai pagal archyvų originalus jie išleisti tarybinia­ me leidinyje — Rusijos užsienio reikalų ministerijos XIX a. ir XX a. pradžios dokumentų rinkinyje (32, 7, 702—704; 25, 3, prier. 109— 110). Prieduose išdėstyti detalesni Len­ kijos, apimančios ir Lietuvą, atkūrimo planai. Vienas jų buvo parengtas Varšuvos kunigaikštystės ministro T. Mostovskio su kitais Varšuvoje ir peržiūrėtas Čartoriskio (Mostovskis užmezgė ryšį su caru ne per Cartoriskį), o kitas — parengtas paties Čartoriskio. Šiuose planuose bu­ vo numatoma įvesti 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, Lenkijos sostą pavesti Aleksandrui I ir jo įpėdiniams, Lie­ tuvos Statutą padaryti civilinės teisės pagrindu, ir kiti detalesni santvarkos dalykai. Į Čartoriskio laiškus caras Aleksandras I atsakė 1813 m. sausio 25(13) d. laišku iš Leipalingio — Varšuvos kuni­ gaikštystės teritorijos. Laiške kiek aiškiau pasisakė dėl Lenkijos (18, 2, 302— 307). Kartu tai buvo atsakymas į Mostovskio raštą. Caras pareiškė, kad laikas nepakeitęs jo nusistatymo Lenkijos atžvilgiu. Tačiau karas iškėlęs dvi priežastis, kurios trukdančios jam įgyvendinti savo idėjas. Pirma, Rusijos visuomenė nusistačiusi prieš lenkus, nes jų armijos elgesys Rusijoje (plėšimai Smolenske, Maskvo­ je) atgaivinę seną neapykantą. Antra, iki karo su Napo­ leonu pabaigos ne laikas atkurti Lenkiją, nes tai išgąsdin­ tų Austriją ir Prūsiją, atstumtų jas nuo sąjungos prieš Napoleoną, pastūmėtų į Prancūzijos glėbį. Naujoji Len­ kijos karalystė neturėtų patvirtintų sienų ir lauktų sun­ 34

kios derybos su tomis pačiomis Austrija ir Prūsija. Be to, Aleksandras I įspėjo savo draugus lenkus, kad atkurta Lenkijos karalystė neturi gauti atskiro valdovo, net iš caro šeimos, o turi būti valdoma Rusijos imperatoriaus. „Tačiau turiu jums pranešti kaip nuspręstą dalyką, kad mano brolio Michailo kandidatūra negali būti priimtina. Neužmirškite, kad Lietuva, Podolė ir Volynė iki šiol lai­ komos rusų provincijomis ir jokia pasaulio logika nega­ lės Rusijos įtikinti, kad jas valdytų kitas suveneras, o ne tas, kuris valdo Rusiją14 (18, 2, 304). Apie pokarinės Len­ kijos santvarką laiške nieko nepasakyta. Tiktai pažymėta, jog generolams įsakyta su lenkais elgtis kaip su bičiuliais ir broliais. Senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo klau­ simas buvo painus ir sunkus, jis lietė vidaus ir užsienio politiką. Būtų rimta klaida Aleksandro I politikoje Lenkijos atžvilgiu įžiūrėti kažkokią ypatingą liberalinę simpatiją lenkams. Caras siekė įtvirtinti Rusijos karinius laimėji­ mus, kai kuriomis konstitucinėmis nuolaidomis lenkų dvarininkijai. „Lenkijos atkūrėjas" Aleksandras I rūpinosi savo politiką pateikti kaip liberalią ir siekiančią tautų iš­ vadavimo (129, 79—80; 54, 384). Tačiau Rusijoje buvo įtakinga dvarininkų opozicija, priešinga tokiam eksperi­ mentui Lenkijoje. Konservatyvūs oligarchinės ideologijos šalininkai minėtuose planuose įžvelgė pavojų Rusijos im­ perijos integralumui. Caro planams Lenkijos atžvilgiu ne­ pritarė ir kai kurie jam artimi žmonės bei diplomatiniai patarėjai. Jie gąsdino ir tarptautinėmis komplikacijomis. Pavyzdžiui, Aleksandro I diplomatinis patarėjas K- Neselrodė 1813 m. sausio mėn. parengė memorandumą, kuriuo stengėsi įtikinti carą nekomplikuoti santykių su Europos valstybėmis Lenkijos klausimu. Atkūrusi Lenkijos kara­ lystę, nors ir valdomą Rusijos imperatoriaus, Rusija ne­ teksianti kelių provincijų, be to, tai menkai pasitarnausią kovai su Napoleonu; lenkai vis tiek sieksią nepriklauso­ mybės. Lenkijos karalystės atkūrimas sukelsiąs prieš Ru­ siją daugelį valstybių, pirmiausia Austriją (24, 313—320; 36, 3, 214—216).

35

Š e š t o s i o s an t in a p o le o n in ė s v a ls ty b ių k oali cijos s u sid ar ym as Rusijai itin skubiai reikėjo spręsti savo santykius su dviem kaimynais — Prūsija ir Austrija. Jos Napoleono bu­ vo Įtrauktos j 1812 m. karą ir parūpino jam pagalbinių karinių dalinių (Prūsija — 20 tūkst., Austrija — 30 tūkst. karių). Tos dvi valstybės per Lenkijos ir Lietuvos valsty­ bės padalijimus kartu su Rusija pasidalijo jos teritoriją. Dabar vėl iškylantis Lenkijos klausimas joms labai rū­ pėjo ir kėlė nerimą. Rusijos pastangos pasilikti sau Var­ šuvos kunigaikštystės žemes trukdė sudaryti naują (šeštąją) koaliciją prieš Napoleoną, o kai ji vis dėlto susida­ rė, galutinai nenuspręstas Lenkijos likimas tebebuvo są­ jungininkų nesutarimų objektas. Į Varšuvos kunigaikštys­ tės žemes pirmiausia pretendavo Prūsija, nes iš jai te­ kusių žemių (Varšuvos, Poznanės, Lietuvos Užnemunės ir kitų sričių) 1807 m. Napoleonas ir sudarė Varšuvos ku­ nigaikštystę, o 1809 m. prie jos buvo prijungta Krokuva su Vakarų Galicija, atimtos iš Austrijos. Jau 1812 m. gruodžio mėn. slaptas Prūsijos atstovas Peterburge pulkininkas R. Sėleris, savo karaliaus pavedi­ mu, užmezgė ryšius su caru Aleksandru I ir užsienio rei­ kalų ministru N. Rumiancevu. Gruodžio 17(5) d. rašte carui jis pareiškė, kad Prūsijos vyriausybė nerimauja dėl Rusijos ketinimų Lenkijos atžvilgiu. Sėleris pabrėžė, kad sąjunga tarp Rusijos ir Austrijos bei Prūsijos bus atnau­ jinta tik tuo atveju, jei Rusija viešai pareikš, kad nenuma­ čiusi plėsti savo teritorijos ir pripažįsta ankstesnes trijų monarchų sutartis dėl Lenkijos (32, 6, 783—796). Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, Napoleo­ nui pralaimėjus 1812 m., atsidūrė sunkioje padėtyje. To­ liau remti Napoleoną buvo pavojinga, o iš karto nuo jo nusigręžti irgi buvo neramu, nes prancūzų įgulos tebebu­ vo Prūsijos teritorijoje. Be to, kaip matėme iš karaliaus atstovo Sėlerio pareiškimo, Prūsijai rūpėjo atgauti po Lie­ tuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų įgytas lenkų ir lie­ tuvių žemes. Todėl Prūsijos karalius, formaliai nenutrauk­ damas ryšių su Napoleonu, ėmė tartis su Aleksandru I, nes bijojo prarasti anksčiau valdytas Varšuvos kunigaikš­ tystės žemes, dabar užimamas Rusijos armijos, ir net Ry­ 36

tų Prūsiją, kurią galėjo aneksuoti Rusija *. Prūsijos ka­ raliui suartėti su Aleksandru I buvo palyginti nesunku, nes, kaip minėta, Prūsijos pagalbinių dalinių, pasiųstų pa­ dėti Napoleonui, vadas generolas H. L. Jorkas 1812 m. ka­ ro pabaigoje nuo Napoleono atsimetė. Prancūzijos armijai traukiantis nuo Rygos, gruodžio 30(18) d. Jorkas pasira­ šė Tauragės konvenciją — paliaubų sutartį su Rusijos ge­ nerolu I. Dibičiumi. Tauragės konvencija neutralizavo Prūsijos dalinius (20 tūkst. karių), be karaliaus žinios buvo nutraukti karo veiksmai prieš Rusiją. Tauragės kon­ vencija buvo tarsi pradžia po 1812 m. karo kilusios išsi­ vaduojamosios vokiečių kovos. Šio judėjimo veikiama Prū­ sijos vyriausybė turėjo daryti nuolaidų Rusijai, kurios ka­ riuomenė veikė Rytų Prūsijoje ir Varšuvos kunigaikštys­ tės žemėse. 1813 m. vasario mėn. prasidėjo slapti pasitarimai dėl Rusijos ir Prūsijos sąjungos sudarymo. 1813 m. vasario 28(16) d. Kališe, caro vyriausiojoje būstinėje, Rusija ir Prūsija pasirašė sąjungos sutartį (32, 7, 68—70; 34, 5, 278—280). Rusijos vardu sutartį pasirašė feldmaršalas M. Kutuzovas, o Prūsijai atstovavo kancleris K. A. Hardenbergas. Kutuzovas pasirašė Kališe (Varšuvos kuni­ gaikštystė) vasario 28 d., o Hardenbergas — Breslau (Prū­ sijoje, dab. Vroclavas Lenkijos LR) diena anksčiau — va­ sario 27 d. Todėl ši sutartis vadinama dar Kališo—Breslau sutartimi. Joje buvo ir slaptų straipsnių. Rusija ir Prūsija susitarė kartu kariauti prieš Napoleoną. Jos įsipareigojo be viena kitos nesudaryti su Napoleonu taikos ar paliau­ bų, nutarė visokeriopai stengtis į koaliciją įtraukti Aust­ riją. Prūsija turėjo būti atkurta iš esmės tokia, kokia bu­ vo iki 1806 m. karo su Napoleonu. Tačiau dėl lenkų žemių grįžimo Prūsijai sutartyje pasakyta neaiškiai. Žadama atkurti Prūsiją, kuri „statistiniu, geografiniu ir finansiniu atžvilgiu11 atitiktų buvusią padėtį, bet garantuojama, kad ji atgaus Senąją Prūsiją, prie kurios bus prijungta 'teri­ torija, kuri ribojasi su Silezija. Vadinasi, Prūsijai iš len­ kų žemių turėjo būti priskirta bent Poznanės ir Chelmno sritys. Atsisakiusi kai kurių Varšuvos kunigaikštystės že­ mių, Prūsija, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo gauti kompen­ saciją Saksonijoje. Praėjus vienuolikai dienų po sutarties * R y g o s gene ralgub ernatorius ir atskirojo korpuso vadas g e n e ­ rolas F. Paulučis, 1812 m. gr uodž io 27 d. užėm ęs Klaipėdą, siūlė c a ­ rui Aleksandrui I svarbų miestą Klaipėdą prijungti prie Rusijos (33, 401— 4 03).

37

pasirašymo, Rusijos kariuomenė užėmė Berlyną (kovo 11 d.). Kartu su Rusija jau kariavo ir Prūsija. Paskelbia­ mas Prūsijos karaliaus įsakas, kad 1812 m. pabaigoje ge­ nerolo Jorko pasirašyta Tauragės konvencija galioja (24, 4, 105). Po Berlyno netrukus buvo užimta Breslau (dab. Vroclavas), Dresdenas ir kiti Vokietijos miestai iki Elbės (Labės). Rusija tarėsi su Austrija, kita pretendente į lenku že­ mes, siekiančia svarbaus vaidmens Europos politikoje. Nuo 1812 m. gruodžio pradžios Rusijos armijos vyriausiasis vadas M. Kutuzovas per savo atstovus tarėsi su austrų korpuso, padėjusio Napoleonui 1812 m. kare, vadu kuni­ gaikščiu K. Svarcenbergu dėl jo pasitraukimo iš Rusijos teritorijos ir paliaubų (34, 5, 7—9, 13, 37, 53—55). Svarcenbergas sparčiai traukėsi nuo Bugo, Varšuvos kunigaikš­ tystės negynė. Tačiau Austrijos vyriausybė nenorėjo at­ virai nutraukti sąjungą su Napoleonu, tik garantavo Ru­ sijos atstovui Vienoje, kad Svarcenbergo korpusas nebus padidintas (103, 83). Norėdamas įtraukti Austriją į karą su napoleonine Pran­ cūzija, Aleksandras I 1812 m. gruodžio 31(19) d. iš Vil­ niaus pranešė imperatoriui Pranciškui, kad jis pasirengęs kariauti už Rusijos sienų ir padėti Austrijai išplėsti savo valdas — susigrąžinti lenkų žemes (32, 6, 645). Austrijos vyriausybė kurį laiką dvejojo, bet galų gale nusprendė suartėti su Rusija. 1813 m. sausio viduryje Svarcenbergui buvo pasiųstas įsakymas nutraukti karo veiksmus prieš Rusiją. 1813 m. sausio 30(18) d. lenkų miestelyje Žeiče pasirašyta slapta sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo tarp Rusijos ir Austrijos kariuomenių. Paliaubų terminas nenurodytas (34, 5, 131— 132; 32, 7, 707). Šios paliaubos buvo didelis Rusijos diplomatijos laimėjimas: buvo neutra­ lizuotas stambiausias priešo jėgų sambūris lenkų žemėse ir sudarytos sąlygos Austrijai pereiti į antinapoleoninę koaliciją. Austrijos užsienio politikos vadovas užsienio reikalų mi­ nistras K. Meternichas ilgai delsė: jis laukė į kurią pusę aiškiau pasvirs Rusijos karas su Napoleonu, nes bijojo Napoleono viešpatavimo ir kartu nenorėjo, kad sustiprėtų Rusija. Austrijos vyriausybė norėjo pati lemti Europos santykius, būti tarpininke kovojančioms šalims sudarant Austrijai naudingą taiką (131, 167, 172). Iš tikrųjų Aust­ rija kurį laiką dar buvo neutrali. Derybose su Rusija ji reikalavo likviduoti lenkų kariuomenę ir nuraminti Kro­ 38

kuvą, kur susitelkė daug lenkų veikėjų. Austrija nemanė atsisakyti 1809 m. Napoleono atimtų lenkų žemių, bijojo augančios Rusijos galybės ir stiprėjančios Prūsijos įtakos Vokietijoje, nes Prūsija pretendavo į Saksoniją, Vestfa­ liją ir kitas vokiečių žemes. Austrija siekė nukreipti Prū­ sijos dėmesį nuo Vokietijos reikalų ir sudominti ją lenkų ir lietuvių teritorijomis, kur ji priešintųsi Rusijai. Nenorė­ dama atsisakyti turėtų lenkų žemių, Austrija atvirai iš­ kėlė Varšuvos kunigaikštystės pasidalijimo programą. Kartu Austrija planavo įsitvirtinti Siaurės Italijoje, visiš­ kai likviduoti Prancūzijos įtaką Apeninų pusiasalyje. 1813 m. balandžio 15 d. Napoleonas iš Paryžiaus išva­ žiavo į savo armiją, esančią Erfurte, ir su ja patraukė prieš Rusiją bei Prūsiją (94, 300; 128, 644). Sutelkęs naują ar­ miją, Napoleonas turėjo 200 tūkst. karių ir beveik tiek pat rezervo buvo jau surinkta arba dar formuojama. Prieš pat prasidedant karo veiksmams su Napoleonu, mirė Ku­ tuzovas. Jam neilgai teko vadovauti Rusijos armijai, ko­ vojančiai už šalies ribų. Peršalo, susirgo ir negalėjo vyk­ ti su generaliniu štabu. Likęs nedideliame Silezijos mies­ telyje Bunclau (dab. Boleslavecas Lenkijoje) 1813 m. ba­ landžio 28(16) d. mirė. Rusijos armijos vyriausiuoju vadu trumpai buvo generolas P. Vitgenšteinas, o nuo gegužės pabaigos generolas M. Barklajus de Tolis. Sutelkęs armi­ ją, Napoleonas perėjo į kontrpuolimą (gegužės mėn.), su­ mušė Silezijoje Rusijos ir Prūsijos kariuomenę dvejose kautynėse prie Liutceno (gegužės 1—2 d.) ir Bauceno (ge­ gužės 20—21 d.). Abu mūšiai buvo labai žiaurūs. Sąjun­ gininkų štabe kilo panika. Dėl ne visiškai aiškių priežas­ čių Napoleonas nepasinaudojo šitomis pergalėmis. Ne vie­ nas istorikas Napoleonui prikiša, kad jis padarė lemtingą klaidą, kuri buvo naudinga priešui (94, 303; 132, 71). Napoleonas stengėsi išnaudoti Rusijos ir Prūsijos bei Austrijos nesutarimus dėl Varšuvos kunigaikštystės ir su­ daryti separatinę taiką su Rusija, kad taip sutrukdytų for­ muotis koalicijai prieš Prancūziją. 1813 m. gegužės vidu­ ryje Napoleono atstovas A. Kolenkūras atvyko į Rusijos kariuomenės avanpostus ir karinei vadovybei pareiškė no­ rįs pasimatyti su imperatoriumi Aleksandru I. Tačiau šis atsisakė, nes aplinkybės jam neleidžiančios atskirai tar­ tis su Prancūzija (32, 7, 728). Kolenkūras kreipėsi dar kartą primygtinai prašydamas pasimatyti. Iš jam duotos instrukcijos matyti, kad Napoleonas buvo sumanęs tarp Rusijos ir Prancūzijos sudaryti 300 mylių pločio „buferį", 39

todėl siūlė likviduoti Varšuvos kunigaikštystę (32, 7, 728). Taigi kritiniu momentu derybose su priešininkais Napoleo­ nas naudojosi Lenkija, kartu tuo parodė, kad Lenkijos problema jam ne principinė. Separatinės taikos su Rusija planas sužlugo. Aleksandras I sutiko pradėti tik karinį pa­ sitarimą dėl paliaubų tarp Rusijos bei Prūsijos ir Pran­ cūzijos armijų. Po Bauceno mūšio, Austrijos užsienio reikalų ministrui Meternichui tarpininkaujant, birželio 4 (gegužės 23) d. abi kariaujančios pusės Plesvice (Pašovicuoce, Zemut. Silezi­ joje) sudarė paliaubas. Ir vieniems, ir kitiems reikėjo laiko armijoms papildyti. 1813 m. birželio 27(15) d. Saksonijos miestelyje Reichenbache (dab. Dzeržoniovas, Lenkijos LR), vyriausioje sąjungininkų būstinėje buvo sudaryta slapta konvencija tarp Rusijos bei Prūsijos ir Austrijos (32, 7, 259—261; 36, 3, 105— 110). Kiek anksčiau buvo pasirašytos atskiros kon­ vencijos (Anglijos—Prūsijos ir Anglijos— Rusijos) dėl Anglijos subsidijų Rusijai ir Prūsijai bei jų veikiančios kariuomenės kiekio. Austrija įsipareigojo tarpininkauti sąjungininkų derybose Prahoje šaukiamame kongrese su Napoleono atstovais ir, jei Napoleonas atmestų taikos są­ lygas, stoti į karą su Prancūzija Rusijos ir Prūsijos pu­ sėje. Taikos sąlygos buvo tokios: likviduotos Varšuvos kunigaikštystės teritoriją pasidalija Rusija, Austrija, ir Prūsija; Prancūzija atsisako viso Šiaurės Vokietijos pa­ jūrio (Dancigas prijungiamas prie Prūsijos), atkuriama Hamburgo, Liubeko nepriklausomybė, Ilirijos (Dalmatijos) pajūris grąžinamas Austrijai. Kilus karui, Austrija ir Ru­ sija turėjo atsiųsti ne mažiau kaip po 150 tūkst. kareivių, Prūsija — 80 tūkst. kareivių. Neatsisakydama dvilypio politinio žaidimo, Austrijos vyriausybė siekė karą ir prasidėjusias paliaubas išnau­ doti savo interesams. Kaip pažymi tarybinis istorikas J. Tarlė, Austrija nenorėjo nei galutinės Napoleono per­ galės prieš koaliciją, nei galutinės koalicijos pergalės prieš Napoleoną, kuri sudarytų sąlygas Rusijos carui pir­ mauti Europoje (94, 305). Tuoj po Reichenbacho konven­ cijos Meternichas aplankė Napoleoną Dresdene (birželio 28 d.). Sis su Meternichu kalbėjo griežtai, bet nieko ne­ įsipareigojo, tik sutiko į Prahos suvažiavimą atsiųsti įga­ liotinį (94, 305—307). 1813 m. vasarą (liepos 12 d.—rugpjūčio 10 d.) Plesvico paliaubų metu Austrijos iniciatyva buvo sušauktas Pra­ 40

hos kongresas. Jame dalyvavo Prancūzija, Rusija, Prūsi­ ja ir Austrija. Kongreso tikslas buvo sudaryti visuotinę taiką Europos žemyne. Austrija pateikė Prancūzijai Reichenbache su Rusija ir Prūsija suderintas taikos sąlygas. Tačiau Napoleonas, nepraradęs vilties pagerinti savo ka­ rinius reikalus, pasitarimą delsė ir nuolaidų nedarė. Iš tik­ rųjų Prancūzijos imperatorius sutiko tartis tik dėl Prūsi­ jos ir Varšuvos kunigaikštystės teritorijų. Austrijai jis ža­ dėjo grąžinti lenkų žemes ir Ilirijos provincijas (32, 7, 741, 754). Rugpjūčio pradžioje paaiškėjo, kad kongresas problemų neišspręs. Rugpjūčio 11 d. baigėsi ir paliaubos. Rugpjūčio 12 d. Austrija prisidėjo prie koalicijos ir paskelbė karą Na­ poleonui. Vėliau Teplicės (Čekija) susitarimu (spalio 3 d.) buvo įforminti šeštosios koalicijos dviejų valstybių (Anglijos ir Austrijos) santykiai, o rugsėjo 9 d. (rugpjū­ čio 28 d.) Austrija pasirašė sutartį su Rusija (32, 7, 369— 374; 36, 3, 117— 126). Napoleonas dabar atsidūrė prieš stiprią koaliciją: ją sudarė Rusija, Prūsija, Austrija, Ang­ lija ir Švedija (1813 m. gegužės 5 d. Švedija prisidėjo prie koalicijos sudarydama sąjungą su Anglija, o 1812 m. ji jau buvo sudariusi sutartį su Rusija). Dabar koalicijos jėgos aiškiai pranoko Napoleono jėgas. Sąjungininkų ka­ rinių pajėgų vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Austrijos feldmaršalas K. Svarcenbergas. Naujos antinapoleoninės koalicijos kūrimasis vyko su­ dėtingomis tarptautinėmis sąlygomis. Žodžiais Aleksand­ ras I pasisakė už Lenkijos valstybės atkūrimą, o iš tik­ rųjų susitarimais su Austrijos ir Prūsijos monarchais slapta rengė naują Lenkijos (tiksliau Lenkijos ir Lietu­ vos, nes tai lietė ir lietuviškąją Užnemunę) žemių padali­ jimą. Sprendžiant Lenkijos likimą, išryškėjo caro ir kitų sąjunginių valstybių valdovų reakcinė politika. Napoleo­ nui Lenkijos likimas irgi nebuvo principinis klausimas. 1813 m. Prahos kongrese ir vėlesnėse derybose Napoleonas pirmiausia sutiko atsisakyti lenkų teritorijų (ir lietuviš­ kosios Užnemunės). Tiesa, jos buvo toliausiai į rytus nuo Prancūzijos.

41

L eipcig o m u š i s (1813 m.) ir V okietijos iš v a d a v im a s Paskutinį kartą 1813 m. prieš sąjungininkų armiją Na­ poleonas laimėjo 1813 m. rugpjūčio 26 ir 27 d. prie Dresdeno. Nors Prancūzijos armija buvo mažesnė, Napoleonas pasiekė vieną puikiausių pergalių, bet kariuomenės nuos­ toliai buvo dideli, o rezervai menki (94, 310, 311). Tų pačių metų spalio 16— 19(4—7) d. įvyko pats di­ džiausias mūšis per visus Napoleono karus. Netoli Leipci­ go Napoleonas patyrė didžiausią pralaimėjimą. Tai buvolemiamas 1813 m. mūšis. Rusijos, Austrijos, Prūsijos ir Švedijos jungtinė armija (320 tūkst. karių) susirėmė su napoleoninės Prancūzijos armija (160 tūkst. karių), ku­ rioje, be prancūzų, buvo dar lenkų, italų, belgų, olandų ir kt. Leipcigo mūšis buvo nepaprastai žiaurus. Jis dar vadinamas Tautų mūšiu (94, 313—314; 124, 162). Per Leipcigo mūšį žuvo iš abiejų pusių po 60—65 tūkst. žmo­ nių. Kur kas mažesnei Napoleono armijai dideli žmonių nuostoliai buvo pražūtingi, o sąjungininkams tai neturėjolemiamos reikšmės. Siame mūšyje spalio 19 d. žuvo ir len­ kų kariuomenės vadas J. Poniatovskis, spalio 16 d. gavęs Prancūzijos maršalo vardą. Dengdamas Napoleono armijos atsitraukimą, jis nuskendo mėgindamas su žirgu perplauk­ ti per Elsterį. Iš Leipcigo Napoleonas traukėsi Prancū­ zijos (t. y. Reino) link. Lenkų armijos likučiai nusprendė trauktis su Napoleonu tolyn į Vakarus. Po Leipcigo mū­ šio Vokietija buvo išvaduota, Reino sąjunga iširo. Napoleono armija nesulaikomai kriko. Sekdamos Ba­ varijos pavyzdžiu, kuri jau prieš Leipcigo mūšį nutraukė ryšius su Napoleonu, vokiečių valstybės pereidinėjo į są­ jungininkų pusę. Nustojo egzistuoti Napoleono įkuria Vestfalijos karalystė, kurios karalius buvo Napoleono bro­ lis Jeronimas. Reino sąjungos kareiviai vokiečiai nebeno­ rėjo talkinti Napoleonui ir kariauti prieš savo tautiečius, atsirado partizanų dalinių. Žlugo prancūzų viešpatavimas Olandijoje. Kylio sutartimi 1814 m. sausio mėn. baigėsi 1807 m. prasidėjęs Danijos—Anglijos karas, ir Danija įsi­ pareigojo kariauti prieš Napoleono valdomą Prancūziją. 1813 m. Prancūzijos armija patyrė lemiamą pralaimėjimą Ispanijoje, kur prancūzai buvo įsiveržę 1808 m. ir buvo kilęs nacionalinio išsivadavimo karas. Prancūzų armija 42

traukėsi į Prancūziją. Į 1813 m. pabaigą kapituliavo kele­ tas prancūzų tvirtovių, tarp jų lenkų žemėse Gdanskas, Modlinas. Po Leipcigo mūšio, 1813 m. sp'alio mėn., dar kartą mė­ ginta tartis su Napoleonu. Iniciatyvos ėmėsi Austrija. Formalus pretekstas pradėti taikos derybas buvo Napoleo­ no pokalbis su per Leipcigo mūšį paimtu į nelaisvę austrų generolu Merfeldtu. Napoleonas pareiškė, kad sutinkąs da­ ryti kai kurių nuolaidų ir užleisti Varšuvos kunigaikštystę, Hanzos miestus, atstatyti Italijos valstybių nepriklauso­ mybe, atsisakyti Ispanijos. Anglija turėtų grąžinti Pran­ cūzijos užgrobtas kolonijas ir už tai gautų Hanoverį (32, 7, 758—759). Tačiau iš derybų nieko neišėjo. Tardamasis su savo priešais — Europos valstybėmis, Napoleonas ža­ dėjo atsisakyti lenkų teritorijų, bet tuo pačiu metu sten­ gėsi išlaikyti lenkų armiją, kuri traukėsi į Vakarus, kad remtų Prancūziją iki galo. Napoleonas nusprendė dar kar­ tą parodyti savo palankumą lenkams ir rūpestį jų likimu. Spal io 27 d. jis atvyko j lenkų dalinius prie Fuldos mies­ to Vokietijoje ir pasakė karštą kalbą lenkų karininkams; Napoleonas pabrėžė savo nuopelnus lenkams, ragino ne­ palūžti ir neprarasti vilties. Jis tikino lenkų karius, kad šis karas su Rusija buvo kariaujamas dėl Lenkijos, kad jis, Napoleonas, yra vienintelis, kuriuo jie galį pasikliauti (28, 75—76; 13, 597—598). Lenkų kariniai daliniai iki karo pabaigos liko Prancūzijos armijoje.

1814 m. karas Prancūzijoje. a ts is a k o s o sto

N ap oleon as

Lapkričio viduryje Napoleonas jau buvo Paryžiuje ir pradėjo telkti naujas jėgas, kad atremtų sąjungininkų ka­ riuomenę, slenkančią Prancūzijos link. Kaip ir anksčiau, jis pasikliovė ginklu. 1814 m. sausio mėn. sąjungininkai persikėlė per Reiną į Elzasą ir gretimas Prancūzijos že­ mes. • Prasidėjo Prancūzijos kampanija. 1814 m. sausio 25 d. Napoleonas išvyko j armiją. Imperijos regente jis paskyrė savo žmoną Mariją Luizą (Austrijos imperato­ riaus dukterį). Napoleonui mirus, imperijos sostą turėjo nedelsiant užimti jo trejų metų sūnus, Romos karalius (94, 326). Prancūzija buvo baisiai išvargusi. Per 1814 m. karą išryškėjo Napoleono nepaprasta energija ir strategi­ niai sugebėjimai. Didžiosios valstybės kariaudamos nesu­ 43

tarė: kiekviena turėjo savų tikslų. Tai komplikavo karą. 1814 m. sausio 28 d. sąjungininkų užsienio reikalų mi­ nistrai susirinko pasitarti j Langrą (Prancūzijoje, prie Marnos upės). Buvo nutarta, nesusilpninus karo veiksmų, pradėti taikos derybas su Prancūzija ir pasiūlyti jai se­ nąsias (1792 m.) sienas, kuri dinastija valdys Prancūzi­ ją, palikti spręsti jai pačiai, bet neleisti jai dalyvauti ki­ tas valstybes liečiančių klausimų svarstyme (32, 7, 566; 119, 35). Išankstinėms sąlygoms su Prancūzija aptarti buvo nu­ spręsta 1814 m. vasario 4—kovo 19 d. Satiljone (prie Se­ nos upės) sušaukti specialią konferenciją, kartais vadina­ mą kongresu. Kongrese dalyvavo Rusijos, Prūsijos, Aust­ rijos, Anglijos atstovai ir Prancūzijai atstovaujantis už­ sienio reikalų ministras A. K°lenkūras. Kongreso dalyviai pasitarimą vilkino, nes laukė savo armijų karinių lai­ mėjimų. Sąjungininkai vertė Prancūziją grįžti į 1792 m. sausio 1 d. sienas ir nesikišti į kitų teritorinių klausimų sprendimą. Napoleonas šias sąlygas atmetė; jis reikala­ vo, kad Prancūzijai liktų kairysis Reino krantas, Belgijos teritorija, Nica, Savoja. Derybos rezultatų nedavė (32, 7, 585—597, 614; 12, 1, 104— 113, 138— 143). Pažymėtina, kad 1814 m. kovo 10 d. Somone, Prancū­ zijoje, buvo pasirašyta (bet datuota kovo 1 d.) sutartis tarp Rusijos, Anglijos, Austrijos ir Prūsijos. Napoleonui atsisakius pasirašyti taiką siūlomomis sąlygomis, sąjun­ gininkai įsipareigojo nevesti su juo separatinių pasitari­ mų ir kariauti iki visiškos pergalės. Šomono sutarties slaptuose straipsniuose pokarinė Europos santvarka ap­ tarta tik bendrais bruožais: atstatyti „pusiausvyrą1'— grą­ žinti Prancūzijai iki 1792 m. turėtas sienas, išlaikyti Vo­ kietijoje kunigaikštystes, atkurti senosiose sienose Švei­ cariją, grąžinti Austrijai jos ankstesnes valdas Italijoje, Ispanijoje atstatyti Burbonų dinastiją, o Olandijoje, kurios teritoriją numatoma išplėsti, grąžinti Oranijos princą (32, 7, 587— 592; 12, 1, 116— 119). Si sutartis sustiprino1 antiprancūziškąją koaliciją ir vėliau buvo derybų su Na­ poleonu bei santarvininkų tarpusavio santykių pagrindas. Didžiųjų valstybių — antiprancūziškosios koalicijos na­ rių — tikslams pasiekti pirmiausia reikėjo nugalėti Pran­ cūziją. Pasitarimuose ir sutartyse sąjungininkai kiek ga­ lėdami vengė prieštaravimų ir pasirinkdavo aptakiausias, neryškias formuluotes, kad politiniai nesutarimai nesu­ 44

griautų karinės sąjungos (119, 34— 35). Tačiau anksčiau ar vėliau šie nesutarimai, liečiantys, pavyzdžiui, Lenkijos reikalus ir kitus klausimus, turėjo iškilti. Kariaudami su Napoleonu Prancūzijoje sąjungininkai 1814 m. pradžioje dar patyrė pralaimėjimų, bet turėjo kur kas daugiau karių, todėl žygiavo tolyn. Netikėtai sąjun­ gininkai pasuko Paryžiaus link. Napoleono sostinėje ne­ buvo. Tuo metu jis buvo priešo užnugaryje, kad sulaiky­ tų sąjungininkų kariuomenę atokiau nuo Paryžiaus. 100 tūkst. karių priartėjo prie sostinės. Paryžiui ginti prancūzai turėjo apie 40 tūkst. žmonių. Sąjungininkų ar­ mijai artinantis, jame kilo panika, kareivių nuotaika taip pat smuko. Mūšis prie Paryžiaus buvo įnirtingas ir truko keletą valandų. Maršalai Marmonas ir Mortjė kovo 30(18) d. vakare kapituliavo. Kovo 31 d. sąjungininkų kariuomenės daliniai įžengė į Paryžių; įjojo iškilmingai Rusijos caras, Prūsijos karalius ir Austrijos feldmaršalas K. Svarcenbergas. Juos džiaugsmingai sutiko rojalistų ir senosios tvarkos šalininkų manifestacijos (94, 335— 336; 124, 168). Kiek vėliau atvyko ir Austrijos imperatorius. Skubėdamas su armija Paryžiaus link, kovo 30 d. naktį Napoleonas atvyko į Fontenblo ir sužinojo, kad Paryžius kapituliavo. Napoleonas rengėsi kariauti toliau, bet mar­ šalai pasipriešino. Jų spaudžiamas, Napoleonas atsisakė sosto savo sūnaus, trejų metų Romos karaliaus, naudai, o regente paskyrė žmoną Mariją Luizą. Apie tai per užsie­ nio reikalų ministrą A. Kolenkūrą buvo pranešta į Pary­ žių, A. Kolenkūras turėjo tartis su sąjungininkais. Tačiau Burbonų šalininkai rojalistai, padrąsinti milžiniškos antinapoleoninės koalicijos armijos, pakėlė galvas. Buvusio Napoleono ministro 5. Taleirano ir kitų aukštų pareigun\į ~'"perėjusių į rojalistų pusę, iniciatyva sukviesta da­ lis senatorių nutarė nušalinti Napoleoną ir Prancūzijos karaliumi paskelbė 1793 m. nužudyto karaliaus Liudviko XVI emigracijoje esantį brolį, kuris pasivadino Liudviku XVIII. Maršalas Marmonas su savo korpusu pasitraukė į Versalį ir, sąjungininkams pritariant, perėjo Taleirano vadovaujamos „laikinosios vyriausybės" pusėn. Sąjungi­ ninkai ir Prancūzijos rojalistai prisibijojo pilietinio karo ir kareivių masių, kurios, kaip ir anksčiau, aiškiai simpa­ tizavo Napoleonui. Nors ir dvejodami, tačiau sąjunginin­ kai ryžosi atiduoti sostą Burbonams. Caras Aleksandras I ir kiti valdovai prašė A. Kolenkūrą paakinti Napoleoną atsisakyti sosto, žadėjo palikti jam imperatoriaus titulą 5 Užsak. Nr. 6824

45

ir atiduoti iki gyvos galvos jo valdžiai Elbos salą Vidur­ žemio jūroje (netoli Italijos, priklausė Prancūzijai) (94, 338—339, 345; 124, 169). Apsvarstęs padėtį ir supratęs, kad kitos išeities nėra, 1814 m. balandžio 6 d. Napoleonas Fontenblo pasirašė sosto besąlygio atsisakymo dokumen­ tą. Balandžio 20 d. Napoleonas atsisveikino su ištikimąja gvardija ir gegužės 3 d. atvyko į Elbos salą. Napoleono žmoriajyiariją Luįza su sūneliu išvyko pas tėvus'į"Vieną. 1814 m. gegužės 30 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Rusi­ jos, Anglijos, Austrijos, Prūsijos, Ispanijos, Portugalijos, Švedijos ir Prancūzijos sutartis. Pagal šią taikos sutartį Prancūzijai pripažintos 1792 m. sienos. Jos valdytų teri­ torijų likimą turėjo spręsti šaukiamas tarptautinis kongre­ sas Vienoje. Tačiau slaptaisiais sutarties straipsniais bu­ vo nuspręstas kai kurių Prancūzijai priklausiusių terito­ rijų likimas: Olandija, dalyvavusi antinapoleoninėje koa­ licijoje, išplėtė savo teritoriją — prisijungė Belgiją, vo­ kiečių valstybės sudarė 38 valstybių federaciją, taigi įtei­ sino senąjį Vokietijos suskaldymą, Anglija išlaikė Maltos salą ir Jonijos salas, Austrija gavo šiaurės Italijos žemių: Veneciją, Lombardiją, taip pat Ilirijos provincijas. Bur­ bonų dinastija buvo grąžinama Prancūzijoje, Ispanijoje ir Abiejų Sicilijų karalystėje, Savojos dinastija — Pjemonte. Pagal sutarties 32 paragrafą sąjunginės valstybės, da­ lyvavusios kare su Napoleonu, po dviejų mėnesių turėjo pradėti Vienos kongresą. Jame turėjo būti įtvirtinta Pa­ ryžiuje sudaryta politinė sistema, parengti šią sutartį pa­ pildantys susitarimai (36, 14, 238—260; 12, 1, 161 — 178). Vėliau didžiosios laimėjusios valstybės surengė pasita­ rimus su kitomos valstybėmis ir nusprendė, kad tik 4 valstybės — Anglija, Austrija, Rusija ir Prūsija — gali tar­ tis dėl jų užimtų žemių (119, 39). Taigi Napoleono sukur­ tos Varšuvos kunigaikštystės likimas aiškiai tapo šių ke­ turių valstybių derybų Vienoje objektu.

46

V I E N O S K O N G R E S A S (1 8 1 4 — 1815 m.) IR L E N K U O S K A R A L Y ST ĖS R U S I J O S IM P E R I J O J E Į K Ū R IM A S S ą ju n g in in k ų pa sitarim ai P a r y žiu je dėl bu sim o jo V ie n o s k on g reso Užimtame Paryžiuje ruošdamiesi Vienos kongresui, są­ jungininkai ėmė tartis dėl Europos sutvarkymo. Lenkijos, t. y. Varšuvos kunigaikštystės, likimas tapo atviru ir, ga­ lima sakyti, svarbiausiu svarstymo objektu. Labai akty­ vus buvo Aleksandras I: Paryžiuje jis praleido du mėne­ sius, po to mėnesį išbuvo Anglijoje, iš kur grįžo į Peter­ burgą. Rusijos pozicija buvo vyraujanti, nes ji sudavė lemiamą smūgį Napoleonui, jos kariuomenės rankose bu­ vo Varšuvos kunigaikštystė. Buvęs santūrus su kitų valstybių valdovais, Paryžiuje Aleksandras I atvirai išdėstė savo požiūrį į Lenkiją. Jis pasiūlė iš Varšuvos kunigaikštystės žemių sukurti Lenki­ jos karalystę, kuri būtų susijusi su Rusija. Kaip žinome, Varšuvos kunigaikštystei priklausė pagrindinės Lenkijos sritys ir jų centrai: Varšuva, Krokuva, Poznanė, Kuni­ gaikštis A. Cartoriskis buvo iškviestas į Paryžių, vėliau į Vieną, beveik kaip oficialus Lenkijos atstovas. Lenkijos aristokratija ir bajorai svajojo atkurti didelę prieš pada­ lijimus egzistavusią nepriklausomą Lenkijos karalystę — Žečpospolitą. Norėdamas lengviau realizuoti savo planus Lenkijoje, Aleksandras I Europos ir lenkų bajorų akyse dėjosi ginąs lenkų tautos interesus. Caras užmezgė ry­ šius su lenkų generolais Dombrovskiu, Krasinskiu, Velhorskiu ir kitais karininkais, kurie kariavo drauge su Na­ poleonu, ėmė globoti lenkų dalinius, kuriuose buvo apie 5 tūkst. žmonių; juose buvo karių ir iš 1812 m. Lietuvoje formuotų pulkų *. * Lenki], kartu ir lietuvių, grįžimą į savo kraštą iškėlė pirmiau­ sia Napoleonas. Atsisakym o nuo sosto dokumente (1814.IV.6) sk el­ biama, kad lenkų kariuomenė, esanti Prancūzijos tarnyboje, gali g r įž ­ ti į tė vynę su ginklais ir sav o vėliavomis. Didžiųjų valstybių P ary­ žiaus sutarties ( 1 8 1 4 .I V . il ) 19-tu paragrafu lenkų kariuomenės li­ kučiams buvo suteikta laisvė grįžti į tėvynę, pasilikti ginklus ir b a­ ga žą kaip garbingos tarnybos liudijimą (16, 2, 404). 1814.1 V .2 2 (10) Paryžiuje išleistu caro įsaku N apoleono įkurtos okupacinės valdžio s

47

1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška tuo metu gy­ veno Prancūzijoje. Sunkiu tėvynei laikotarpiu, nors ir dve­ jodamas, bandė tartis su Aleksandru I. 1814 m. balandžio 21 (9) d. jis parašė carui laišką (25, 4, 174— 175; 71, 527— 528), garantavo, kad, atkūrus Lenkiją, pasirengęs grįžti į savo šalį, prašė suteikti visuotinę politinę amnestiją, be jokių apribojimų, konstituciją Anglijos pavyzdžiu, valstie­ čius paleisti iš baudžiavos ir atiduoti jiems žemę visiškon nuosavybėn (per dešimtį metų), įsteigti mokyklų valstie­ čių vaikams. Tokioje Lenkijoje jis tarnautų „tėvynei ir monarchui garbingai ir ištikimai44. Sienų klausimu pritarė ■seniesiems bajorų reikalavimams — atkurti Lenkiją to­ kią, kokia buvo iki 1772 m. (t. y. prieš pirmąjį padaliji­ mą). Nesulaukdamas caro atsakymo, Kosciuška pats nu­ vyko į Paryžių. Aleksandras I jį priėmė pagarbiai, bet konkretaus atsakymo nedavė, tik gegužės 15(3) d. laiške labai bendromis frazėmis rašė, jog manąs „atgaivinti len­ kų tautą" ir tikįs, jog Kosciuška tuo reikalu jį remiąs (25, 4, 176; 71, 529). 1806 m. Kosciuška nepriėmė Napoleono siūlymų bendradarbiauti, o dabar atmetė Aleksandro I siū­ lymus: nenorėjo, kad jo vardas ir autoritetas būtų panau­ doti jų vykdomai politikai Lenkijos atžvilgiu pridengti. Lenkijos klausimas iš pat pradžių labai komplikavo Ru­ sijos santykius su Prūsija ir Austrija, o kiek vėliau ir su Anglija. Tuo reikalu dar prieš Vienos kongresą Aleksand­ ras I tarėsi Paryžiuje su Prūsijos, Austrijos, Anglijos val­ dovais ar atstovais. Nei Prūsija, nei Austrija nenorėjo, kad Rusija sustiprėtų ir, kaip minėjome, jau anksčiau reiš­ kė norą susigrąžinti valdytas Lenkijos teritorijas ar bent jų dalį. Prūsija, kuriai atstovavo kancleris Hardenbergas ir užsienio reikalų ministras Šteinas, svajojo atgauti kare su Napoleono valdoma Prancūzija prarastą galybę ir už­ imti viešpataujančią padėtį Vokietijoje, pretendavo į Sak­ soniją, Vestfaliją ir kitas šiaurės vakarų vokiečių žemes. Tardamasis su Prūsija, Aleksandras I siūlė jai Saksoniją, kad ši atsisakytų lenkų žemių, kurias valdė prieš Napoleo­ nui įkuriant Varšuvos kunigaikštystę. Prūsija norėjo ir lenkų žemių, ir Saksonijos. Austrija, kuriai atstovavo už­ sienio reikalų ministras Meternichas, būgštavo, kad gali padidėti Rusijos teritorija ir sustiprėti Prūsija, nes pastaLietuvos vyriausybės komisijos nariams — Soltanui, Prozorui, Jelskiui, Kosakovskiui ir kt.— buvo leidžiama iš P aryžiaus grįžti į sa vo kraštą. Jiems buvo grąžintos sekvestruotos žem ės (31, 5 ( 2 ) , 253; 25, 4, 178; 52, 270).

48

roji siekė hegemonijos Vokietijoje. Be to, Austrija pasisa­ kė prieš Saksonijos prijungimą prie Prūsijos ir rūpinosi,, kad suskaldytoje Vokietijoje vyrautų Austrijos įtaka. Ji mėgino paveikti Prūsiją, kad ši savo dėmesį nuo vokiečių žemių perkeltų į lenkų teritorijas, t. y. į rytus, kur prie* šintųsi Rusijai. Tiek Austrijos, tiek Prūsijos vyriausybės, remiamos Anglijos, pasisakė ir prieš konstitucinę Lenkiją, nuo kurios, kaip nuo kibirkšties, galinti įsižiebti ugnis, nes dar nuo Prancūzijos revoliucijos Europoje buvo neišblėsu­ sios revoliucinės nuotaikos. Kartu Austrija planavo įsitvir­ tinti Italijoje ir visiškai likviduoti Prancūzijos įtaką Ape­ ninų pusiasalyje (119, 34; 62, 144). Svarų žodį Europos reikaluose turėjo Anglija. Kol vyka karas su Napoleonu, Rusija kontinente buvo vienintelė jė­ ga, kuri jį triuškino, todėl Anglijos vyriausybė buvo pa­ lanki ir paslaugi Aleksandrui I. Anglijos „stebėtojas1* Ru­ sijos štabe generolas R. Vilsonas 1812 m. pareiškė, kad Anglija pritarianti planui sukurti Lenkijos karalystę, val­ domą Aleksandro I. 1813 m. vasarą padėtis pasikeitė. Ang­ lija sunerimo, ar ne per sparčiai Rusijos armija žygiuoja per Vidurio Europą, ir pradėjo priešintis caro planams Lenkijos atžvilgiu. Atvykęs į Varšuvą, Vilsonas aukštuo­ menės salonuose įtikinėjo vadovaujančius Lenkijos asme­ nis, kad su niekuo nepradėtų tartis, būtų pasyvūs, nes jie esą Saksonijos karaliaus, kuris kartu buvo ir Varšuvos kunigaikštis, pavaldiniai. Šiai agitacijai, kaip prisipažino pats Vilsonas, klausytojai nelabai pritarė (123, 492). Ang­ lijos diplomatija vilkino Lenkijos klausimo sprendimą, kad vėliau galėtų juo pasinaudoti įgyvendindama savo diplomatinius planus Rusijos ir kitų Europos valstybių atžvilgiu. Pasibaigus karui, Anglija stengėsi neleisti Rusijai labai sustiprėti ir išplėsti savo įtaką Europoje, nes tai galėjo sutrikdyti Europos pusiausvyrą. Pagal „jėgų pusiausvy­ ros politiką**, kad Anglija galėtų būti „nešališkas arbitras** ir turėtų sąlygas kolonijoms grobti, vienos valstybės buvo priešpriešinamos kitoms. Anglija priešinosi Rusijos pla­ nui Lenkijos atžvilgiu: prisijungusi Varšuvos kunigaikš­ tystę, Rusija pasistūmėtų į vakarus. Kai A. Cartoriskis slapta norėjo gauti Anglijos paramą savo prorusiškiems planams, jos užsienio reikalų ministras Kaslris pareiškė: „Negalima leisti, kad būtų įkurta atskira Lenkijos kara­ lystė ar kunigaikštystė nei faktiškai, nei nominaliai, nei atvira, nei paslėpta forma** (123, 492). Pamėginta ginčus 49

dėl Lenkijos ir Silezijos išspręsti Londone, kur ir susirin­ ko Rusijos, Prūsijos bei Austrijos valdovai. Aleksandrą I lydėjo A. Cartoriskis. Norėdama sužlugdyti Aleksandro I planus, Anglijos vyriausybė iškėlė projektą — „atkurti Len­ kiją visiškai nepriklausomą nuo Rusijos su prieš padaliji­ mus turėtomis sienomis*' (62, 194— 195). Iš tikrųjų Lenki­ jos ir Lietuvos valstybės atkūrimo projektą Anglija laikė nerealiu ir buvo jam priešiška, bet norėjo juo pasinaudoti tik diplomatinėje kovoje. Pasitarimai Londone rezultatų nedavė.

V ie n o s k o n g r e s o pradžia ir didžiųjų Europos v a ls ty b ių politinių interesų susikirtim ai Kaip buvo nutarta, 1814 m. rugsėjo mėn. Vienoje su­ sirinko kongresas — žymiausias iš anksčiau šauktų tarp­ tautinių diplomatinių susirinkimų. Rusijos imperatorius caras Aleksandras I rugsėjo 25 d. įjojo j Vieną kartu su Prūsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu III. Ant Dunojaus tilto jų laukė Austrijos imperatorius Pranciškus. Į kong­ resą atvyko daugiau kaip 200 atstovų iš Europos valsty­ bių. Austrijos užsienio reikalų ministras K. Meternichas, anglų palaikomas, pasiūlė kongreso pradžią nukelti j spa­ lio mėn., Aleksandras I ir kiti nesipriešino. Svarbiausias vaidmuo kongrese priklausė pagrindiniams Napoleono nugalėtojams: Rusijai, Anglijai, Austrijai ir Prūsijai. Jų užsienio reikalų ministrai nuo 1814 m. rugpjū­ čio mėn. vedė parengiamuosius pasitarimus, kuriuose svarstė painiausius klausimus. Tarp jų vienas pirmųjų bu­ vo Varšuvos kunigaikštystės žemių likimas, vadinamasis Lenkijos klausimas. Į didžiųjų valstybių derybas vėliau bu­ vo priimta penkta valstybė — Prancūzija. Kitos trys vals­ tyb ės— Ispanija, Portugalija ir Švedija,— pasirašiusios Paryžiaus taikos sutartį, įėjo į kongresui vadovaujančių aštuonių valstybių komitetą, bet iš tikrųjų laikėsi nuoša­ liai, didesnio vaidmens neturėjo. Saksonijos karalius, ku­ ris anksčiau buvo ir Varšuvos kunigaikštis, į pasitarimus nebuvo pakviestas. Nutarimai buvo priimami slaptuose di­ džiųjų valstybių pasitarimuose ar specialiai įsteigtose ko­ misijose. Susitarimų pagrindas buvo Paryžiaus taikos su­ tartis ir ankstesnė Somono sutartis. Kariaudami su Napoleonu, sąjungininkai skelbė, jog bū­ tina atstatyti Napoleono sugriautą pusiausvyrą Europoje 50

ir sukurti tvirtą taiką bei teisingumą. Dabar suvažiavusių į Vieną Napoleono nugalėtojų bendras tikslas buvo atkur­ ti senąją monarchinę valdžią, pajėgiančią užgniaužti re­ voliucinius ir nacionalinio išsivadavimo judėjimus Euro­ poje. Tuo klausimu jų nuomonės beveik sutapo. Didelių nesutarimų tarp sąjungininkų iškilo dalijantis Napoleono valdytas ar globotas teritorijas. Kiekvienai buvusiai są­ junginei valstybei rūpėjo savos teritorinės pretenzijos, nė viena iš jų nenorėjo, kad labai sustiprėtų jų konkurentės. Caro Aleksandro I pagrindinis diplomatinis patarėjas ir atstovas Vienoje buvo K. Neselrodė, nuo 1813 m. dalyvau­ jantis sąjungininkų pasitarimuose. Rusijos užsienio reika­ lų ministrui N. Rumiancevui pasitraukus iš ministro pa­ reigų (1814 m. rugpjūčio mėn.), Neselrodė iš tikrųjų už* ėmė jo vietą. Pagal 1814 m. gegužės 12 (balandžio 30) d. caro duotą instrukciją pagrindinis Neselrodės uždavinys buvo išrūpinti Rusijai Varšuvos kunigaikštystę. Caras bu­ vo numatęs vietoj jos sukurti atskirą, bet Rusijai paval­ džią, konstitucinę valstybę. Instrukcijoje pažymima, kad Varšuvos kunigaikštystė yra caro laimėjimas kare su Prancūzija. Kai Napoleono pajungta Europa neteisingai užpuolė Rusiją, ši rūpinosi visų gelbėjimu, todėl būtų tei­ singa, jei už dideles aukas kaip atlyginimą Rusija gautų tokią karinę sieną, kuri ją gintų nuo užpuolimo, t. y. kad buferinė valstybė saugotų Rusijos gyventojus nuo naujo’ įsiveržimo. Caras sutiko su visais Prūsijos ir Austrijos siūlymais dėl kompensacijos už joms priklausiusias kuni­ gaikštystės sritis. Kališo sutartimi (1813 m.) Aleksand­ ras I buvo sutikęs pripažinti Prūsijai teritoriją, jungian­ čią Rytų Prūsiją su Silezija, be to, Prūsija turėjo atgauti Poznanės sritį ir Chelmno rajoną, išskyrus Torunės sri­ tį; Austrijai buvo pasirengęs užleisti Veličką su apylinke. Dėl kitų Varšuvos kunigaikštystės žemių santvarkos nie­ kam neįeisiąs kištis — įgaliotiniai neturį leistis į diskusi­ jas, o nurodyti, kad bet kokie aiškinimai užgautų Rusijos imperatorių (146, 3, 271, 537—538; 119, 74—75). Rusijos reikalavimui ryžtingai pasipriešino Austrija,. Anglija, vėliau ir Prancūzija. Jos bijojo, kad labai nesustiprėtų Rusijos pozicijos Vidurio Europoje, o Austrijai kilo grėsmė ateityje netekti po Lenkijos ir Lietuvos vals­ tybės padalijimų jai priklausiusios Galicijos. Prūsija, nors irgi nenorėjo, kad Rusija labai sustiprėtų, buvo santūres­ nė, nes Rusija, kaip kompensaciją už Varšuvos kunigaikš­ tystės žemes buvo pažadėjusi palaikyti Prūsijos pretenzi­ 51-

jas į visą Saksoniją ar bent j didelę jos dalį. Dingstis prisijungti Saksoniją buvo Saksonijos karaliaus, kartu ir Varšuvos kunigaikščio senas lojalumas Napoleonui. Nors karo metu Saksonijos karalius ir laviravo tarp sąjungi­ ninkų ir Napoleono, tačiau nesugebėjo laiku apsispręsti ir liko Napoleono sąjungininkas jau sudarius Europoje koaliciją 1813 m. Saksonijos teritorija, kaip priešo kraštas, buvo okupuota antinapoleonininkų. Vienos kongrese Sak­ sonijos karaliui norėta pateikti sunkią sąskaitą. Taigi Len­ kijos likimas susisiejo su Saksonijos likimu. Abu kraštai tapo nugalėtojų derybų objektu, atlyginimu už kare su Napoleonu patirtas aukas. Iki oficialios kongreso pradžios, 1814 m. rugsėjo 28(16) d., Rusija ir Prūsija pasirašė slaptą susitarimą, kuriuo Rusija sutiko Saksoniją perduoti Prūsijai (36, 7, 158— 159; 32, 8, 110). Anglija ir Austrija, norėdamos izoliuoti Rusiją, darė žygių patraukti Prūsijai ir žadėjo jai visą Saksoniją, jei ši atsisakytų susitarimų su Rusija (119, 34). Kadangi ne Vakarų Europos valsty­ bių, o Rusijos armija buvo okupavusi Saksoniją, todėl Aleksandro I pažadai turėjo realesnį pagrindą, ir Prūsijos vyriausybė buvo priversta Saksonijos ir Lenkijos klausi­ mais palaikyti Rusiją. Lenkijos klausimu ji rėmė Rusiją lojaliai, bet be entuziazmo. Prūsija svajojo įgyti vyrau­ jančią padėtį Vokietijoje, gauti ne tik Saksoniją, bet ir Vestfaliją bei kitas vokiečių žemes. Tad Kaslriui ir Meternichui nepavyko sudaryti su Prūsija vieningo bloko prieš Rusiją, kuris, reikalui esant, galėtų priešintis Pran­ cūzijai. Meternichas mėgino pramogomis — koncertais, iš­ vykomis j užmiestį, šokiais — sušvelninti Europos valsty­ bių prieštaravimus, bet mažai tuo laimėjo. Nugalėtoji Prancūzija netrukus išėjo iš izoliacijos ir įsi­ jungė Vienoje į keturių pagrindinių Europos valstybių pasitarimus. Jos atstovas S. Taleiranas, labai gudrus po­ litikas, naudodamasis sąjungininkų nesutarimais, sugebė­ jo kongrese tapti penktos didelės valstybės lygiaverčiu atstovu ir įgijo svarbų vaidmenį, nors Prancūzija buvo karą pralaimėjusi. Kunigaikštis Taleiranas ilgą laiką bu­ vo Napoleono užsienio reikalų ministru, bet vėliau atsi­ metė nuo Napoleono ir nuo 1808 m. užmezgė slaptus ry­ šius su Rusija bei Austrija. Napoleonui pralaimėjus, jis vadovavo laikinajai Prancūzijos vyriausybei ir buvo jos užsienio reikalų ministras. Viename neoficialiame keturių valstybių nugalėtojų po­ sėdyje pakviestas Prancūzijos užsienio reikalų ministras 52

Taleiranas sėkmingai pasisakė prieš pavadinimą „sąjungi­ nės valstybės": esą Napoleonui atsisakius sosto ir pasi­ rašius Paryžiaus sutartį, pavadinimas „sąjunginės valsty­ bės" prarado prasmę, nes dabar visos valstybės, ne tik keturios didžiosios, turi vienodas teises, ir kongreso nuta­ rimai turi būti priimti visų valstybių, tarp jų ir mažųjų. Vadovaujančios keturios valstybės nutarė į aktyvų kong­ reso darbą įtraukti Prancūziją ir kai kurias kitas valstybes. Be to, Taleiranas pasiūlė kongreso veiklos pagrindu imti teisėtumo (legitimizmo) principą — grąžinti tautoms ir valstybėms jų buvusią valdymo formą ir senąsias sienas. Sis principas nebuvo naujas, visos Europos valstybės jį pripažino, bet Taleirano lūpose dabar jis įgijo ypatingą reikšmę ir pagreitino antiprancūziškosios koalicijos iširi­ mą (94, 163— 165). Legitimizmo principas pirmiausia bu­ vo neparankus Rusijai, ardė jos planus dėl Lenkijos ir ypač Saksonijos. Saksonijos karalius nebuvo atsisakęs sosto, kartu jis tebebuvo Varšuvos kunigaikštystės kuni­ gaikštis. Tačiau minėto principo paskelbimas netrukdė Ru­ sijai kelti savo reikalavimus dėl Lenkijos ir Saksonijos. Caras buvo tvirtai nusistatęs, naudodamasis šia proga, prijungti prie Rusijos visą Varšuvos kunigaikštystę, išsky­ rus kai kurias mažai reikšmingas sritis. Jo reikalavimo pagrindas buvo milžiniškos aukos, kurias sudėjo Rusija kariaudama su napoleonine Prancūzija. Austrija, Prūsija (pirmajame etape), Prancūzija ir svarbiausia Anglija smarkiai priešinosi Aleksandro I pro­ jektui Varšuvos kunigaikštystę prijungti prie Rusijos ir sukurti Lenkijos karalystę. Itin didelius nesutarimus su­ kėlė prie Rusijos prijungiamos teritorijos dydis ir teisinė padėtis: ar ji bus Rusijos provincija, ar autonominė kons­ titucinė karalystė (123, 492). Prūsijai labiau rūpėjo teri­ torija. Austriją baimino Lenkijos karalystės titulas ir kons­ titucija: naujoji valstybė galėjo būti didelės valstybės ge­ malas. Su atkurta Lenkija linktų susivienyti Austrijos valdžioje esanti Galicija ir Prūsijos užimtos lenkų žemės. Tai ardytų politinę Europos pusiausvyrą. Europos valstybės priešinosi Rusijos planams. Gavusi Varšuvos kunigaikštystę, Rusija įžengtų į Europos centrą. Kokios nors valstybių simpatijos Lenkijai čia neturėjo es­ minio vaidmens. Tai matyti iš 1814 m. spalio 12 d. Ang­ lijos lordo Kaslrio laiško Aleksandrui I (48, 101— 103). Kaslris rašo atvirai, kad Rusija, jau gavusi Suomiją, Bes­ arabiją, žengia į Vakarus, į pačią Vokietijos širdį. Atsa53

kydamas Aleksandras I spalio 30(18) d. pareiškė, kad pas­ taruoju metu Rusijos įgytos žemės turi tik gynybinę reikš-' mę, ir nedaro žalos nepriklausomoms gretimoms valsty­ bėms (12, 2, 350—352). Rusijos pozicija Lenkijos atžvil­ giu plačiai išdėstyta Rusijos vyriausybės memorandume Anglijos vyriausybei (12, 2, 352—358). Aleksandro I griež­ tą nusistatymą neišleisti iš savo rankų Lenkijos klausi­ mo vaizdžiai rodo Anglijos užsienio reikalų ministro Kaslrio 1814 m. lapkričio 25 d. laiškas Anglijos pirmajam mi­ nistrui R. Liverpuliui (32, 8, 133). Reziumuodamas savo pokalbį su Aleksandru I, ministras cituoja caro posakį: „Aš užkariavau .kunigaikštystę (Varšuvos.— B. D.) ir tu­ riu 480 tūkst. žmonių tam, kad ją išlaikyčiau". Toliau ca­ ras pareiškęs, kad tik jis vienas esąs kompetentingas spręsti Lenkijos klausimą, Austrijai neužleisiąs nė vieno kaimo, o duosiąs, kas būtina, iš Prūsijos. Anglija stengėsi išlaikyti viešpataujančią padėtį jūrose, įteisinti užgrobtas Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos ko­ lonijas, padaryti nekenksmingą savo konkurentę Prancū-ziją ir neleisti sustiprėti Rusijai ne tik Europos centre, bet ypač Balkanuose. Angliją mažiau domino vokiečių žemės, kaip Saksonija ir kitos. Apskritai ji sutiko išplėsti ir su­ stiprinti Prūsiją ir Austriją: jos turėjo tapti stipriu bar­ jeru prieš Prancūziją ir Rusiją (119, 33—34). Pirmiausia Anglija norėjo susilpninti Prancūziją, kaip pavojingiau­ sią buržuazinės-aristokratinės Anglijos varžovę, prie Pran­ cūzijos sienų sukurti valstybes-barjerus, Reino pakrantėse sustiprinti Prūsiją. Rusijos priešininkai, demonstruodami palankumą len­ kams, stengėsi pralenkti net carą, iš dalies gal tikrai jie buvo susirūpinę Lenkijos reikalais: iškėlė kontrpasiūly­ m ą — atkurti senąją nepriklausomą Lenkijos karalystę. Anksčiau minėjome tokį Anglijos užsienio reikalų ministro siūlymą, o vėliau Prancūzijos ministras Taleiranas pasi­ sakė už atkūrimą visiškai nepriklausomos Lenkijos kara­ lystės senosiose sienose (prieš pirmąjį, o ypač antrąjį pa­ dalijimą) su stipria monarcho valdžia. Žinoma, realiai niekas to nesitikėjo. Visi gerai suprato, kad Rusija, perga­ lingai baigusi karą, su tuo niekada nesutiks. Apie tai, kaip matėme, jau 1813 m. Aleksandras I rašė A. Cartoriskiui. Rusijai dabar rūpėjo išplėsti savo valdas ir Lenkijos branduolį — Varšuvos kunigaikštystę,— pavadintą Lenki­ jos karalyste, glaudžiai juridiškai susieti su savo impe­ rija. Lenkijos aristokratų sluoksnių, remiančių Aleksand54

ro I planus, atstovas Cartoriskis pats atvyko pas Taleiraną. Cartoriskis pareiškė Taleiranui, kad Lenkijai reikia eiti išvien su Aleksandru I, žadančiu iš Varšuvos kuni­ gaikštystės sukurti Lenkijos karalystę; pats caras, Lenki­ joje būdamas konstitucinis karalius, kartu liksiąs auto­ kratinis valdovas — Rusijos imperatorius. Taleiranas pa­ reiškęs Cartoriskiui, kad tokiu atveju Prancūzija nebesi­ priešinsianti Aleksandro I planams dėl Lenkijos (144, 5; 54, 386). Rusijai ir Prūsijai anksti (1814 m. rugsėjo 28(16) d.) sudarius slaptą susitarimą, valstybės Vienos kongrese su­ skilo į dvi grupes: iš vienos pusės Rusija, reikalaujanti Varšuvos kunigaikštystės, ir Prūsija (ji linko sutikti su Aleksandro I planais Lenkijos atžvilgiu), reiškianti pre­ tenzijas j Saksoniją; iš kitos — Anglija, besipriešinanti Rusijai, norinčiai užvaldyti Varšuvos kunigaikštystę, Pran­ cūzija, priešinga Rusijos planams ir ypač Saksonijos pri­ jungimui prie Prūsijos, ir Austrija, kovojanti tiek su Rusi­ jos, tiek su Prūsijos pretenzijomis, ypač su pastarosios reikalavimais. Didžiuliai Rusijos kariuomenės laimėjimai ir tai, kad ji nužygiavo iki Paryžiaus, Rusijos su Prūsija aktyvi veikla Vienos kongrese išgąsdino kai kuriuos bu­ vusius Rusijos sąjungininkus. 1815 m. sausio 3 d. Anglija, Prancūzija ir Austrija su­ darė slaptą sutartį prieš Rusiją ir Prūsiją (12, 2, 589— 591; 13, 642—644). Sutartis susidėjo iš 14 pagrindinių straipsnių ir vieno slapto. Ji turėjo būti būsimos plačios koalicijos užuomazga. Prisidėti galėjo ir kitos valstybės. Slaptai buvo pažymėta, kad Rusija nebus priimta į koa­ liciją. Leista prisidėti Bavarijai, Hanoveriui, Olandijai. Sudaryta gynybos ir puolimo sutartis. Joje numatyta, kaip toliau koordinuoti veiksmus Vienos kongrese ir tarpusa­ vio pagalba, jei kuri nors iš susitariančiųjų valstybių bū­ tų užpulta. Kiekviena iš jų pristatė po 150 tūkst. karių. Sutarties tikslas buvo priešintis Rusijos ir Prūsijos vy­ riausybių planams dėl Lenkijos ir Saksonijos, t. y. ne­ leisti, kad sustiprėtų Rusija, apginti Saksonijos karaliaus teises (pagal kongrese priimtą legitimizmo principą jis neturėjo prarasti sosto). Saksonija buvo itin suinteresuo­ tos Prancūzija ir Austrija. Prancūzijos karaliui Liudvikui XVIII Taleiranas džiaugsmingai rašė, kad antiprancūziškoji koalicija suardyta visam laikui (48, 123). Liudvikas XVIII sutartį netrukus ratifikavo. 55

Derybos toliau tęsėsi labai įtemptai. Naujieji sąjungi­ ninkai smarkiai spaudė Rusiją ir Prūsiją. Valstybės de­ monstravo, jog savo tikslams pasiekti yra pasirengusios panaudoti karinę jėgą. Iš tikrųjų karo pavojaus nebuvo. Tie kariniai aliarmai buvo tik mėginimas išsiderėti kuo naudingiausias sąlygas galutiniam kompromisui (119, 198; 54, 386—387). Paaiškėjo, kad teritoriniai nesutarimai tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos įveikiami. Rusija ir Prūsija turėjo padaryti nuolaidų Lenkijos ir Saksonijos klausimais. Aleksandras I sutiko su teritorinėmis nuolai­ domis Austrijai: atsisakė Krokuvos, Austrijai perdavė Ve­ ličkos druskos kasyklas, Tarnopolio apygardą. Austriją dar gąsdino konstitucinės Lenkijos karalystės sudarymas Rusijos sudėtyje. Anglijos atstovas Kaslris, nenorėjęs, kad Lenkija atitektų Rusijai, kaip jos provincija, pasisakė ir prieš lenkų žemių konstitucinę tvarką, ypač nenorėjo su­ teikti konstitucijai tarptautinės sankcijos. Sankcijai prieš­ taravo ir Aleksandras I. Austrijos ir Prūsijos lenkai siek­ sią susijungti su Rusijai priklausančia Lenkija, Europoje atsirasią sprogstamosios medžiagos — liberalinių lozungų (123, 492). Prūsijai buvo siūloma pasitenkinti Saksonijos dalimi, bet Prūsija galėsianti išplėsti savo valdas — pri­ sijungti šiaurės vakarų vokiečių žemes — Vestfaliją ir Rei­ no provinciją, iš Varšuvos kunigaikštystės gausianti tik jos dalį. Vienos kongresui ieškant kompromisų ir artėjant prie pabaigos, staiga Napoleonas, žinodamas, kad Burbonų val­ džia Prancūzijoje nepopuliari, paliko Elbos salą ir 1815 m. kovo 1 d. su 1000 karių būriu išsikėlė Pietų Prancūzijoje (prie Tulono) ir per Grenoblį, Lioną, triumfuodamas žy­ giavo į Paryžių; kovo 20 d. į jį įžengė jau su daug dides­ ne kariuomene. Prasidėjo antrasis Napoleono valdymo lai­ kotarpis („Šimtas dienų"). Susivaidiję kongreso dalyviat metė neišspręstus ginčus ir nedelsdami sudarė naują, sep­ tintąją, koaliciją. Kovo 25(13) d. buvo priimta deklara­ cija, skelbianti Napoleoną už įstatymų ribų ir kviečianti į kovą su juo (32, 8, 240—243; 36, 3, 182— 187).

56

B a ig i a m ie j i V ie n o s k o n g r e s o nutarim ai. A u t o n o m in ė s Lenkijos k a ra ly stės, kuriai p rik lausė L ietuv o s U ž n e m u n ė , įkūrimas Kongresas skubėjo baigti darbą ir numatomą kompro­ misą galutinai įforminti diplomatinėmis sutartimis. Trys monarchijos (Rusija, Prūsija, Austrija), kadaise pasidali­ jusios Lenkijos ir Lietuvos valstybę, 1815 m. gegužės 3 d. sudarė tarp savęs sutartis, kuriomis pasidalijo Varšuvos kunigaikštystę ir įkūrė naują Lenkijos karalystę (13, 652— 674). Po to jų nutarimai buvo įtraukti į Vienos kongreso baigiamąjį generalinį aktą, kuriam tuo būdu pritarė visos Vienos kongrese dalyvaujančios valstybės. Rusijos, Prūsijos, Austrijos, Anglijos, Prancūzijos, Is­ panijos, Švedijos ir Portugalijos atstovai Vienos kongreso baigiamąjį generalinį aktą pasirašė 1815 m. birželio 9 d. (gegužės 28 d.), vykstant naujai prasidėjusiems mūšiams su Napoleonu (32, 8, 371, 678—679; 36, 3, 229—333). Ke­ turiolika pirmųjų akto straipsnių liečia buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritoriją. Rusija gavo didžiąją Var­ šuvos kunigaikštystės dalį su jos centru Varšuva ir jai priklausiusią Lietuvos Užnemunę (Suvalkiją). Prie Ru­ sijos prijungta teritorija buvo pavadinta Lenkijos kara­ lyste, o jos karaliumi paskelbtas caras. Lenkijos karalystė užėmė 128 tūkst. km2., joje gyveno 3,3 mln. žmonių. Prū­ sijai teko nedidelė vakarinė Varšuvos kunigaikštystės da­ lis — Poznanės ir Bidgoščiaus departamentai su Torunės ir Chelmno miestais. Si teritorija sudarė atskirą Prūsijos provinciją — Poznanės didžiąją kunigaikštystę su labai ribota autonomija. Prūsijai vėl atiteko napoleoninei Pran­ cūzijai priklausęs laisvasis miestas Gdanskas (Dancigas). Austrija atgavo Varšuvos kunigaikštystei priklausiusią Galiciją su Veličkos druskų kasyklų rajonu ir po 1809 m. karo Rusijai tekusią Tarnopolio apygardą. Tačiau nebu­ vo grąžinta Krokuva. Iš Krokuvos miesto ir mažos aplin­ kinės teritorijos Vyslos kairiajame krante buvo sudaryta Krokuvos respublika, jai suteikta konstitucija ir plati au­ tonomija Austrijos, Rusijos ir Prūsijos globoje (13, 675— 687). 1846 m. Krokuva atiteko Austrijai. (Zr. žem. p. 80.) Iš apkarpytos Varšuvos kunigaikštystės Vienos kongre­ so sukurta Lenkijos karalystė (neoficialiai dažnai vadina­ ma Kongresine Lenkija) turėjo savo konstituciją ir vidaus autonomiją. Valstybinių institucijų — administracijos ir 57

kitų organų — oficiali kalba buvo lenkų kalba. Labai grei­ tai parengtą konstituciją caras Aleksandras I, atvykęs į Varšuvą, patvirtino 1815 m. lapkričio 27(15) d. Carui, kaip karaliui, atstovavo vietininkas. Juo buvo paskirtas genero­ las J. Zajončekas (85). Be to, Vienos sutartyje sakoma, kad visose buvusiose Lenkijos karalystės, t. y. Lenkijos ir Lietuvos valstybės, žemėse garantuojamos sąlygos lenkų nacionaliniam vys­ tymuisi ir netrukdomi ūkiniai bei kultūriniai santykiai tarp lenkų žemių, atskirtų trijų valstybių sienomis. Vienoje ne­ buvo atkurta prieš padalijimus gyvavusi Lenkijos ir Lie­ tuvos valstybė, tačiau carui pripažinta teisė prie šios nau­ josios Lenkijos karalystės prijungti senosios valstybės žemes, kurios po padalijimų atiteko Rusijai. Sutartyje sa­ koma: „Jo Imperatoriškoji Didenybė pasilieka teisę šią valstybę, turinčią atskirą administraciją, plėsti iš vidaus". Kai kurie Vienos sutarties straipsniai lietė lenku ir lie­ tuvių žemių ekonomiką bei kitus klausimus. Pažymima, kad navigacija bus laisva visose buvusios Lenkijos ka­ ralystės upėse ir kanaluose, leidžiama visų provincijų že­ mės ūkio produktų ir pramonės gaminių laisva apyvarta. Taigi naujieji žemių pasidalytojai pripažino buvusios Len­ kijos ir Lietuvos valstybės ekonominės vienovės principą, laisvus ekonominius lenkų (tiksliau lenkų ir lietuvių) teri­ torijų, valdomų Austrijos, Prūsijos ir Rusijos, ryšius. Ki­ ti Vienos akto nuostatai reglamentavo amnestijos, mišrių savininkų (t. y. turinčių žemių keliose valstybėse) būklės, skolų likvidavimo ir kitus reikalus. Turintiems nuosavybę keliose valstybėse, pilietybę leista pasirinkti, [vairių len­ kų kraštų jaunuomenė turėjo teisę studijuoti Krokuvos universitete. Deja, šitie pareiškimai, kad įkurta Lenkijos karalystė galės būti išplėsta, kad bus apsaugoti nacionaliniai in­ teresai, plėtosis vidaus rinka, niekada nebuvo įgyvendin­ ti. Tačiau tuo buvo pripažinta lenkų tautos vieningo prie­ šinimosi jėga, kurią ji parodė po padalijimų. Iš kitų Lenkijos tiesiogiai nelietusių Vienos kongreso nutarimų reikia pažymėti nutarimą dėl Saksonijos. Jos li­ kimas buvo susijęs su Lenkija, nes Saksonija iš dalies buvo kompensuojama Prūsijai, kuri turėjo perleisti Rusi­ jai didesniąją Varšuvos kunigaikštystės dalį, įgytą po Lenkijos ir Lietuvos padalijimų. Prūsijai teko susitaikyti su tuo, kad ji gavo ne visą, o tik šiaurinę Saksonijos da­ lį, pagrindinė — pietinė jos dalis liko savarankiška ka­ 58

ralystė (karalius — Frydrichas Augustas I, sostinė — Dresdenas). Tačiau Prūsija stipriai pasistūmėjo į vakarus — į šiaurės vakarų vokiečių žemes, prisijungė Vestfaliją, Reino provinciją. Be to, Prūsija gavo Riūgeno salą ir Švedijos Pomeraniją. Austrija Italijos šiaurės rytuose už­ valdė turtingiausias sritis — Lombardiją ir Veneciją. Iš vokiečių valstybių ir Austrijos bei Prūsijos valdų dalies Vienos kongresas sukūrė Vokietijos sąjungą. Į ją įėjo 34 monarchijos ir 4 laisvieji miestai. Iš buvusios Napoleono sąjungininkės Danijos buvo atimta Norvegija ir prijungta prie Švedijos asmenine unija. Belgija buvo paaukota Olandijai. Italijoje įtvirtintas susiskaldymas ir restauruo­ tas senasis režimas. Šveicarijai pripažintas pastovus neut­ ralumas. Vienos kongreso nutarimų vykdymui kontroliuoti ir prie­ šiškiems judėjimams slopinti caras Aleksandras I pasiūlė sudaryti „krikščioniškųjų monarchų tarpusavio pagalbos aktą“, kuris įėjo į istoriją Šventosios sąjungos vardu. Jos įkūrimo akto tekstą jis pats ir parašė. Abstrakčiais neaiš­ kiais posakiais jis išreiškė Europos krikščioniškųjų vals­ tybių suinteresuotumą palaikyti religijos ir monarchinės valdžios principus, sąjungos dalyviai įsipareigojo vienas kitą remti. Caras norėjo šiam aktui suteikti krikščionišką pobūdį, kad negalėtų prie jo prisidėti Turkijos imperija; jos atžvilgiu Aleksandras I norėjo turėti laisvas rankas tolesniems užkariavimams. 1815 m. rugsėjo 26 d. Pary­ žiuje aktą pasirašė Rusijos imperatorius Aleksandras I, Austrijos imperatorius Pranciškus I ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III (32, 8, 516—517). Lapkričio mėn. prie Šventosios sąjungos prisidėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, o vėliau dauguma Europos monarchų. Vengdama nepageidaujamų diskusijų parlamente, Anglija prie sąjungos oficialiai neprisidėjo, bet rėmė jos politiką, dalyvavo kongresuose. Vadovaujantis vaidmuo Šventojoje sąjungoje priklausė Rusijai ir Austrijai. Svarbiausiu są­ jungos uždaviniu tapo kova su revoliuciniais ir naciona­ linio išsivadavimo judėjimais. Po sąjungininkų — Anglijos, Olandijos, Prūsijos — ka­ riuomenės pergalės prieš Napoleono armiją prie Vaterlo (netoli Briuselio) 1815 m. birželio 18 d. Napoleonas tu­ rėjo dar kartą atsisakyti sosto, pasidavė Anglijai ir buvo išvežtas į Šventosios Elenos salą Atlanto vandenyne, ne­ toli Afrikos. Burbonas Liudvikas XVIII vėl sugrįžo į Pary­ žių su priešų armijų gurguole. Vaterlo mūšis galutinai 59

sužlugdė Napoleono imperiją. 1815 m. lapkričio 20 d. są­ jungininkai sudarė antrąją Paryžiaus taikos sutartį su Prancūzija (32, 8, 609—612). Jos sąlygos Prancūzijai bu­ vo sunkesnės. Prancūzija neteko Vakarų Savojos ir kai ku­ rių nedidelių pasienio teritorijų bei tvirtovių, turėjo iš­ mokėti didelę karinę kontribuciją ir išlaikyti gausią oku­ pacinę kariuomenę. Pasirašant taikos sutartį, Anglijos siū­ lymu, keturios valstybės — Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija — sudarė vadinamąją Keturių sąjungą, kad nie­ kada nebūtų leista į Prancūzijos sostą grąžinti Bonapar­ tų dinastijos ir įsipareigojo, panašiai kaip Šventoji są­ junga, rengti periodinius suvažiavimus Europoje sukur­ tai politinei pusiausvyrai ir esamoms valstybinėms san­ tvarkoms apsaugoti (32, 8, 609—612). Vienos kongreso nutarimai, kaip ir tuoj po jo sudarytos sąjungos, laikinai sustiprino feodalinę reakciją ir, pertvar­ kę Europos žemėlapį, įtvirtino naują jėgų santykį. Atkur­ damas daugelio Napoleono nugalėtųjų šalių savarankiš­ kumą, kongresas atidavė jas reakcinės bajorijos ir senųjų dinastijų valdžiai. Nustatant naujas sienas, kaip rašė F. Engelsas, tautos „buvo perkamos ir pardavinėjamos, skirstomos ir jungiamos, vadovaujantis tiktai tuo, kas dau­ giau atitiko jų valdovų interesus ir ketinimus” (11, 568). Pergale prieš Napoleoną tiesiogiai pasinaudojo feodali­ nė reakcija, o ne buržuazija, nes tuometinėje Europoje bur­ žuazijos klasė buvo dar silpna ir neorganizuota (94, 417), Tačiau senoji feodalinė santvarka išvaduotose iš Napo­ leono viešpatavimo šalyse ištisai grįžti nebegalėjo. Dau­ gumoje Europos šalių paspartėjo kapitalistinių santykių raida. Stipriai besiplėtojančiam kapitalizmui Prancūzijoje nesutrukdė senosios Burbonų dinastijos atkūrimas. Bajorų reakcija Europoje negalėjo panaikinti visų buržuazinių pertvarkymų. Kai kurios socialinės reformos, Napoleono pergalių atneštos Europos kraštams, pasirodė neišvengia­ mos. Naujai įkurtoje Lenkijos karalystėje, į kurią įėjo ir Lie­ tuvos Užnemunė, liko Napoleono kodeksas, valstiečių as­ meninė laisvė, administracijos ir teismo įstaigose lenkų kalba, savi pinigai (zlotai), vyrai tarnavo Lenkijos kara­ lystės armijoje, galiojo naujasis kalendorius. (Tarp nau­ jojo, arba Grigaliaus, kalendoriaus ir senojo (Julijaus) laiko skirtumas XIX a. buvo 12 dienų, o XX a.— 13 d.) 60

Užnemunė priklausė Augustavo vaivadijai, nuo 1837 m.— gubernijai, 1867— 1915 m. įėjo į Suvalkų guberniją, todėl vis plačiau buvo vadinama Suvalkija.

L ie tu v o s b ajorijos politinių vilčių ž lu g im a s Vienos kongreso nutarimai negalėjo patenkinti Lenkijos ir Lietuvos bajorų, kurie norėjo atkurti savo senąją bend­ rą valstybę — Lenkijos karalystę, arba Respubliką. Pažy­ mėtinas Tado Kosciuškos nusistatymas dėl Vienos kongre­ so nutarimų. Kai Vienos kongrese iš esmės jau buvo su­ sitarta dėl Lenkijos, bet nutarimas oficialiai dar nepa­ skelbtas, caras Aleksandras I 1815 m. pavasarį pareiškė norįs susitikti su Kosciuška, kaip prieš metus Paryžiuje. 1815 m. gegužės 27 d. susitikęs su Aleksandru I Bavari­ joje, Kosciuška sužinojo apie jau priimtus nutarimus dėl Lenkijos žemių. Kosciuškai jie buvo nepriimtini. Nerimau­ damas jis keliavo į Vieną pasimatyti su A. Čartoriskių, siekusiu bendradarbiauti su caru. Vienoje Kosciuška su­ žinojo, kaip yra iš tikrųjų. Birželio 10 d. iš Vienos Kosciuška parašė laišką Alek­ sandrui I, kuriame jam dėkojo už tai, ką gero jis padarė ar dar ketina padaryti lenkų tautai, tačiau nerimavo dėl Lietuvos, nes esąs gimęs Lietuvoje, o jos ateitis neaiški (25, 4, 211; 71, 532)*. Caro atsakymo Kosciuška nesulau­ kė. Birželio 13 d. laiške A. Cartoriskiui Kosciuška rašė, kad sukurta ne tokia Lenkija, kokios norėta, o visai ma­ žutė, tik su dideliu Lenkijos karalystės vardu, bet esąs dėkingas carui už Lenkijos vardo atkūrimą, nors tauta ne vardas, o žemės plotas su gyventojais, caras neišpildęs jam ir daugeliui kitų duoto pažado grąžinti sienas iki Dauguvos ir Dnepro, kad Lenkija galėtų kaip lygiavertė valstybė draugauti su Rusija (25, 4, 214—215; 71, 533; 84, 7). Nusivylęs senas Kosciuška išvyko iš Vienos ir ap­ sigyveno Šveicarijoje. Vienos nutarimai smarkiai apvylė ir Vilniaus bei visos Lietuvos bajoriją, ypač aukštąją visuomenę, kurią sudarė lenkai arba sulenkėję dvarininkai, dalyvavę lenkų nacio­ naliniame judėjime. Visą laiką buvo laukiama, kad Lie­ tuva bus sujungta su numatoma atkurti Lenkijos karalys* Kosciuška rašė, kad jis lietuvis (je suis nė Lithuanien). K osciu š­ ka gimė 1746 m. Baltarusijoje, Ivacevičių rajone, kuris priklausė LDK.

6 Užsak.

Nr. 6824

gi

te. Kaip matėme, Vienos sutartimi buvo neaiškiai numa­ tytas Rusijos imperijos sudėtyje sukurtos Lenkijos kara­ lystės „vidinis praplėtimas", t. y. caras Aleksandras I tu­ rėjo teisę prie jos prijungti kitas buvusios Lenkijos ka­ ralystės žemes, priklausančias Rusijai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvą. Tai teikė šiek tiek vilčių, todėl Vilniuje bei Var­ šuvoje buvo kuriami įvairiausi projektai ir sklido gandai apie būsimą Lietuvos sujungimą su Lenkija (84, 7; 82, 84). Skaudžiu Lenkijos ir Lietuvos klausimu Aleksandras I savo politiniams bendraminčiams ir toliau neįsipareigoda­ mas (gal ir apgaudinėdamas) negailėjo abstrakčių pažadų, kad jų viltys būsiančios realizuotos, bet apskritai laikėsi atsargiai, oficialių pareiškimų nedarė. Tai matyti iš tuo­ metinių jo santykių su senatoriumi M. K. Oginskiu. Kaip jau žinome, Oginskis per 1812 m. karą ir kurį laiką po karo gyveno Peterburge, susitikinėjo bei susirašinėjo su caru. Aleksandrui I, esančiam su Rusijos kariuomene Vi­ durio Europoje, Oginskis 1813 m. rašė dėl Vilniaus ir kitų vakarinių gubernijų gyventojų — žemės savininkų — sunkios ekonominės padėties po 1812 m. karo, prašė su­ teikti jiems valstybės pagalbą (25, 4, 145, prier. 43—50). Grįžęs į Peterburgą, 1814 m. pradžioje caras priėmė Vil­ niaus bei kitų vakarinių gubernijų atstovus ir pažadėjo pagerinti jų padėtį (25,4, 160— 165). 1815 m., jau po Vienos kongreso nutarimų, Oginskis vėl susitiko su Aleksandru I. Per A. Cartoriskį gavęs caro sutikimą, Oginskis, kaip Vilniaus gubernijos atstovų va­ das, atvyko į Varšuvą, kur tuo metu buvo ir caras. Greta Vilniaus gubernijos atstovų caras sutiko priimti dar Gar­ dino ir Minsko gubernijų atstovus, bet neleido jų atsiųsti Volynei ir kitoms per padalijimus prie Rusijos prijungtoms gubernijoms. 1815 m. lapkričio 12 d. Aleksandras I iš pradžių priėmė Oginskį vieną. Caras pareiškė, kad Ogins­ kio atstovaujamo krašto gyventojų jis visada prašė kant­ rybės ir pasitikėjimo. Oginskiui nusiskundus, jog Vilniu­ je negalima užsiminti apie Lenkijos karalystę ir todėl la­ bai mažai žinoma apie naujai sukurtos karalystės organi­ zaciją, caras nusistebėjo, kad Vilniuje Lenkijos karalystė, kurią pripažįsta visa Europa, yra paslaptis. Jis sutiko pri­ imti Vilniaus ir dviejų kitų gubernijų atstovus su sąlyga, kad jie nelies, kaip sakė, keblaus klausimo, t. y. Lenkijos ir Lietuvos sujungimo. Jis nenorįs, kad atstovai prašytų tas žemes prijungti prie Lenkijos. Reikią, kad atrodytų, 62

jog visa, ką jis darąs, darąs savo paties valia ir noru. Žinąs, kad iki šiol buvę provincijų ir Rusijos santykiai ne­ galį žmonėms patikti. Bet esą negalima manyti, kad jis norįs šias provincijas atskirti nuo Rusijos, priešingai, ma­ nąs sustiprinti tuos ryšius, kurie jas jungia su visa impe­ rija, darydamas taip, kad pavaldiniai lenkai neturėtų pa­ grindo skųstis. Pagrįstas nepasitenkinimas Lietuvoje bū­ siąs tol, kol nesusijungsianti visa lenkų gyvenama teri­ torija ir kol nebūsią naudojamasi konstitucijos teikiamo­ mis teisėmis. Tada Lenkijos prijungimas prie Rusijos su­ kelsiąs pasitikėjimą ir puikų abiejų tautų (rusų ir lenkų) sutarimą. Gubernijų prašymus caras pasiūlė pateikti raštu (25, 4, 229—236, prier. 55—60). Kaip buvo nurodyta, politinių pageidavimų Lietuvos gu­ bernijų atstovai oficialiai nepateikė. Jie buvo caro priim­ ti lapkričio 26 d. Be senatoriaus grafo M. K. Oginskio, Vilniaus gubernijai atstovavo dar T. Vavžeckis, grafas A. Pociejus, grafas L. Pliateris. Oginskis prancūziškai pa­ sakė kalbą. Jis pareiškė carui atstovų prisirišimą ir pasi­ tikėjimą, dėkojo už 1812 m. amnestiją ir 1814 m. mani­ festą (1814 m. balandžio 25 d. įsaką apie sekvestruotų turtų grąžinimą). Aleksandras I atsakė, kad jis visuomet rūpinęsis jų krašto gerove. Prašė savo prašymus perduoti raštu; jie būsią apsvarstyti ir duotas kiek galima palan­ kesnis atsakymas (25, 4, 238—245). Po audiencijos Oginskis iš Varšuvos grįžo į Vilnių ir rengėsi sutikti per Vilnių į Peterburgą vykstantį valdovą. Trumpai paviešėjęs iliuminuotame Vilniuje, Aleksandras I išvažiavo į Peterburgą, nieko konkretaus bajorams taip ir nepažadėjęs. Iš M. Oginskio 1815 m. gruodžio 11 d. laiško Vilniaus gubernijos bajorų maršalkai Teodorui Ropui sužinome, kad Lietuvos gubernijų atstovai carui Varšuvoje pateikė prašymą iš aštuonių punktų (84, 11— 12). Be administra­ cinių bei ekonominių pageidavimų, buvo ir kultūrinio po­ būdžio prašymų. Buvo prašoma, kad jokie valdžios organai nepažeistų Vilniaus universiteto privilegijų, kad visose administracinėse ir teismo bylose būtų vartojama lenkų kalba, išskyrus atvejus, kai reikia kreiptis j sostinę, kad būtų grąžinta Lietuvos Metrikos dalis, kuri reikalinga ba­ jorų turto paveldėjimo ir žemės ribų bylose, taip pat, kad Tribunolo aktai, esantys Smolenske, būtų perkelti į Vil­ nių. 63

1816 m., kelis mėnesius būdamas Peterburge, M. Ogins­ kis carui užsiminė dėl Lietuvos ateities, bet šis nieko konkretaus nežadėjo (25, 4, prier. 74 ir kt.). Nepaliauda­ mas Lietuvos bajorams teikti neaiškias politines viltis, Aleksandras I 1817 m. liepos 25(13) d. įsaku įsteigė savo broliui didžiajam kunigaikščiui Konstantinui, Lenkijos ka­ ralystės kariuomenės vyriausiajam vadui, priklausantį at­ skirą Lietuvos korpusą iš rekrūtų, kilusių iš Lietuvos ir kitų vakarinių gubernijų (Vilniaus, Gardino, Minsko, Vo­ lynės, Podolės ir Bialistoko srities). Korpusas tose pen­ kiose gubernijose ir stovėjo. Uniforma buvo panaši j Len­ kijos karalystės kariuomenės aprangą, bet su LDK vy­ čiu. Šis įsakas kiek pagyvino bajorų viltis (84, 12; 106, 103). 1818 m. kovo pradžioje Aleksandras I užsuko į Var­ šuvą. Kaip visada privačiuose pokalbiuose buvo malonus, reiškė palankumą lenkams ir net prasitarė (nors sunku pa­ tikėti), kad nepraeis nė dveji metai, kai prie Lenkijos ka­ ralystės bus prijungta Lietuva, t. y. Lietuvos generalgubernatorija — Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijos bei Bialistoko sritis, ir Volynės bei Podolės gubernijos (84, 14). 1819 m. liepos mėn. caras didįjį kunigaikštį Kons­ tantiną paskyrė Lietuvos gubernijų reguliariosios armijos vyriausiuoju vadu (84, 14; 106, 103— 104). Tai reiškė, kad ir civilinės administracijos aukščiausioji valdžia pereina į jo rankas, todėl nemažai Lietuvos reikalų susitelkė Var­ šuvoje. Per karus su Napoleonu Lietuvos ūkis patyrė didelių nuostolių. Dvarininkams rūpėjo atstatyti sugriautą ūkį ir išsikapstyti iš ekonominės krizės, todėl aktualus buvo valstiečių baudžiavos klausimas. 1812 m. antibaudžiavinis Lietuvos valstiečių judėjimas ir toliau nesiliaujanti kova bei nenašus baudžiauninkų darbas vertė dvarininkus ieškoti naujų būdų ūkio pajamingumui didinti. Plito nuo­ monė, kad daugiau pajamų duotų laisvų valstiečių darbas, kad reikia valstiečiams baudžiauninkams suteikti asmeni­ nę laisvę, atleisti juos nuo lažo, kuris tada paprastai buvo vadinamas baudžiava *, paversti činšininkais, mokančiais dvarui piniginę rentą. Taip baudžiavos klausimą sprendė dvarininkai, tačiau tai negalėjo patenkinti valstiečių. Iš­ kilo valstiečių dirbamos žemės nuosavybės klausimas. * Lietuvių tarybinėje istoriografijoje baudžiava paprastai v adin a­ ma sunkiausioji valstiečių feodalin ės priklausomybės forma (darbu, turtu, asm eniu) arba net visa feodalinių gamybinių santykių sistema. Priverstiniam valstiečio darbui pavadinti vartojamas lažo terminas.

64

Valstiečiai nuo amžių dirbamą žemę laikė savo nuosa­ vybe, o ne dvarininko, kaip buvo feodalinės santvarkos laikais įteisinta. Dvarininkai siūlė atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet neduoti jiems žemės. Valstiečių dirbama žemė dabar galėjo būti jiems patiems išnuomojama pa­ gal sutartis. Lietuvos Užnemunėje, kuri įėjo į Lenkijos ka­ ralystę ir kurios teritorijoje tebegaliojo 1807 m. Napoleo­ no paskelbta laisvė, valstiečiams irgi rūpėjo gauti žemės. Tai rodo Marijampolės apskrities tarybos 1814 m. rugsėjo 20 d. siūlymas krašto valdžiai, kaip valstiečiams įsigyti žemės, sudarant laisvus susitarimus su ponais (67, 222— 224; 29, 443, 444; 70, 206 ir kt.)*. Taigi Lietuvoje siūloma nustatyti dvarininkų santykius su valstiečiais maždaug tokius, kokie buvo naujai įkurtoje Lenkijos karalystėje, kur buvo suteikta valstiečiams asmeninė laisvė, bet pa­ likta feodalinė žemės nuosavybė. Panaši padėtis buvo gre­ timoje Prūsijoje, kur nuo 1807 m. valstiečiai gavo teisę išsipirkti žemę, ir Pabaltijo gubernijose — Estijoje ir Lat­ vijoje (be Latgalos), kur 1816— 1817 m. buvo išlaisvinti valstiečiai be žemės nuosavybės. Jau 1815 m. Vilniaus gubernijos bajorų seimelyje iške­ liamas konkretus baudžiavos, t. y. lažo, panaikinimo ir as­ meninės laisvės suteikimo valstiečiams projektas. Jį iškėlė Kauno apskrities bajorų maršalka I. Zaviša, tačiau, atro­ do, klausimas nebuvo svarstytas. Baudžiavos panaikinimui aptarti 1817 m. susirinko Vilniaus gubernijos bajorų sei­ melis. Pirmasis tuo reikalu pasisakė Upytės apskrities at­ stovas S. Zaviša. Jis siūlė atleisti valstiečius nuo baudžia­ vos, bet be žemės nuosavybės (65, 270; 67, 218; 83, 55; 66). Seimelyje įsiliepsnojo triukšmingi ginčai, kai kurie atstovai net skelbė, kad krašte kilsianti revoliucija, kaip buvę Vakarų Europoje. Ginčai seimelį išardė, o iš Peter­ burgo buvo gautas įspėjimas, kad bajorai be vyriausybės leidimo tokių klausimų nesvarstytų. Dėl caro valdžios ne­ palankaus nusistatymo baudžiavos panaikinimas oficialiai daugiau nebuvo svarstomas. Feodalinės Rusijos aukštuosiuose sluoksniuose buvo as­ menų, atvirai nusistačiusių prieš Lenkijos karalystės at­ kūrimą ir galimą Lietuvos prijungimą prie jos. Stambūs rusų žemvaldžiai, išgąsdinti revoliucinių sąjūdžių ar tu­ * U žnem unėje (Prienuose, Marijampolėje ir kt.) pasižym ėjo ener­ gingas valstiečių reikalų gynėjas smulkus bajoras Pranciškus Rupinskis (42; 46). P a ž a n g ių pažiūrų valstiečių atžvilgiu buvo Juozapas Godlevskis, Fredos (prie Kauno) dvaro savininkas (2 9 ) .

65

rintys dvarų Lietuvoje bei kitose vakarinėse provincijose, buvo priešiški Lietuvos sujungimui su Lenkija. Ypač pa­ žymėtinas konservatyvus oligarchinės ideologijos šalinin­ kų vadas žinomas istorikas ir publicistas N. Karamzinas. Jau 1811— 1812 m. jis buvo nusistatęs prieš planus atkur­ ti Lenkijos karalystę ar Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, globojomą Rusijos valdovo (52, 47), o 1818 m. Aleksand­ rui I grįžus iš Varšuvos, N. Karamzinas, pasirašęs „Ru­ sijos gyventojas11, griežtai protestavo prieš galimą Lie­ tuvos sujungimą su Lenkijos karalyste. N. Karamzinas įrodinėjo, kad caras neturįs teisės taip daryti, nes Lietu­ va priklausanti ne jam, o Rusijai, todėl jis neįeisiąs Ru­ sijos dalyti. Jei caras atiduotų Lietuvą Lenkijai, pražu­ dytų Rusiją arba Rusijos sūnūs dar kartą turėtų lieti kraują, kaip 1794 m. paimdami Varšuvą (84, 16). Tuo metu pasirodę pirmieji N. Karamzino „Rusijos valstybės istorijos" tomai (iš viso jų buvo 12) ir kita jo veikla darė didelį įspūdį rusų visuomenei ir tapo idėjinės-politinės kovos objektu. Peterburge, neaišku ar rusai, ar lenkai, sumanė prašyti Vilniaus universiteto profesorių J. Lelevelį parašyti Karamzino „Istorijos1* recenziją. Itin aktyvus buvo rengiamo žurnalo „Severnyj archiv" leidėjas F. Bul­ garinas. Šio žurnalo pirmųjų metų (1822— 1824) nume­ riuose ir pasirodė minima recenzija, tačiau autorius jos neužbaigė. Recenzija sukėlė didelį susidomėjimą Peter­ burge ir Maskvoje, ją palankiai sutiko pažangieji sluoks­ niai, tarp jų ir dekabristai, o nepalankiai — konservaty­ vieji (133, 22 ir kt.). Nors Aleksandras I atrodė palankus, tačiau Lenkijos ir Lietuvos bajorų viltys neišsipildė — prie Lenkijos karalys­ tės nebuvo prijungta jokia Rusijai priklausanti teritorija. Lietuva, kaip ir anksčiau, tebebuvo Rusijos provincija. Nedidelė lietuvių žemių dalis, kairiojoje Nemuno pusėje (Užnemunė, arba Suvalkija), įeinanti į naujai sukurtą Len­ kijos karalystę, gyveno kiek kitokį gyvenimą, reglamen­ tuojamą konstitucijos. 1832 m. ji buvo pakeista siauresniu organiniu statutu, oficiali kalba buvo lenkų. Klaipėdos kraštas, kaip ir anksčiau, priklausė Prūsijos karalystei. Tiek Tilžės taika (1807 m.), tiek Vienos kong­ resu (1814— 1815 m.) Aleksandras I nepasinaudojo ir eko­ nominiu atžvilgiu nenaudingai nustatytos Rusijos sienos su Prūsija neištaisė — neįsigijo N«muno žemupio deši­ nėje pusėje esančio žemės ruožo su Klaipėdos uostu. 66

Europos tautos, stojusios j nacionalinio išsivadavimo kovą, negalėjo susitaikyti su feodaline reakcija. Tiek Vo­ kietijoje ir Italijoje, tiek Rusijos imperijoje, kartu ir Lie­ tuvoje bei Lenkijoje suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas. Didėjo nepasitenkinimas carizmu. Gyvai reiškėsi bajoriš­ koji inteligentija, ypač jaunimas, Vilniaus universitete ir kitur. 1820— 1821 m. liberalą vaizdavusio Aleksandro I poli­ tika tapo atvirai reakcinė. Pakito situacija visoje Rusijos imperijoje, kartu ir Lietuvoje. 1822 m. buvo uždraustos masonų lo ž ė s — 1812 m. jos vėl buvo pradėjusios Lietu­ voje veikti legaliai — taip pat Subravcų (Nenaudėlių) draugija. 1823— 1824 m. buvo susektos slaptos anticari­ nės patriotinio jaunimo organizacijos Lietuvoje (filomatų, filaretų ir kt.). Daug asmenų buvo apkaltinta ir ištremta, tarp jų ir anksčiau toms organizacijoms priklausęs poetas Adomas Mickevičius; tuo metu jis jau mokytojavo Kaune, tačiau su studentais palaikė glaudžius ryšius. Iš Vilniaus universiteto buvo atleistas istorikas profesorius Joachimas Lelevelis ir kiti demokratinių pažiūrų profesoriai. Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (globėjas) liberalas A. Cartoriskis 1824 m. turėjo atsistatydinti. Yra pagrindo many­ ti, kad Vilniaus jaunimo organizacijų nariai palaikė ryšius su rusų dekabristais, 1825 m. gruodžio mėn. sukilusiais prieš vienvaldystę ir baudžiavą Rusijoje (77, 255—256). Represijomis caro valdžiai pavyko kiek prislopinti revo­ liucinį judėjimą, bet ne visiškai sustabdyti. XIX a. pirmajame ketvirtyje Lietuvoje viešpatavo lenkų nacionalinis judėjimas, carinė administracija lietuvių tau­ tos interesus visiškai ignoravo ir kartu su žemvaldžiais engė valstiečius. Tačiau negausioje lietuvių inteligentijo­ je, kilusioje iš nenutautusių bajorų ir valstiečių, brendo nacionalinis sąmoningumas, kilo nacionalinio išsivadavimo judėjimo daigai. Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judė­ jimas galėjo visiškai išsiskleisti tik valstiečiams nusikra­ čius socialinio jungo, t. y. panaikinus baudžiavą. XIX a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos socialinės istorijos ir kylančio lietuvių nacionalinio judėjimo tyrinėtojams reikėtų daugiau dėmesio kreipti j įvykius, susijusius su Napoleono karais Europoje. Paprastai pažymimi 1794 ir 1831 m. sukilimai, bet neretai nutylimas tarp tų sukilimų (1807 m.) įvykęs laisvės suteikimas Užnemunės valstie­ čiams ir smarki antibaudžiavinė Lietuvos valstiečių kova 67

1812 m. Napoleono invazija j Rytų Europą (1806— 1807 ir 1812 m.) neginčijamai tam tikru mastu paspartino čia feo­ dalinės santvarkos irimą. Vadovaudamasis stambiosios buržuazijos interesais, už­ imtuose kraštuose Napoleonas naikino luominę nelygybę ir teikė laisvę valstiečiams. Antifeodalinės Napoleono re­ formos ryškiausiai buvo įvykdytos Italijoje ir vakarinėse Vokietijos srityse. Po pergalingo karo su Prūsija 1807 m. įkurtoje Varšuvos kunigaikštystėje Napoleono suteikta konstitucija skelbė, kad panaikinama baudžiava, suteikia­ ma asmeninė laisvė valstiečiams ir skelbiama teisinė visų gyventojų lygybė. Tačiau Napoleonas nesipriešino vietinei valdžiai, kurią sudarė to krašto bajorai, kai buvo paskelb­ ta, kad valstiečių žemė paliekama dvarininkų nuosavybe. 1812 m. karo pradžioje įsiveržęs į Lietuvą, Napoleonas ži­ nojo, kad Lietuvos valstiečiai trokšta baudžiavos panaiki­ nimo ir pradėjo nebeatlikinėti prievolių dvarininkams, ta­ čiau baudžiavos nepanaikino — nesuteikė valstiečiams laisvės, nes vietos bajorai jokiu būdu nenorėjo keisti vals­ tiečių padėties. Bajorijos vaidmuo krašte, beveik nesant buržuazijos, buvo lemiamas, ir Napoleonui pirmiausia rū­ pėjo jos parama. Armijos šeštajame biuletenyje (biulete­ nius Napoleonas paprastai redaguodavo pats), paskelbta­ me Vilniuje liepos 11 d., sakoma, kad Lietuvos valstiečiai tikisi, jog karo pabaiga atneš jiems laisvę. Taigi Napoleo­ nas, kaip buržuazijos atstovas, numatė, kad ateityje socia­ linių pakeitimų reikės ir Lietuvoje. Tačiau biuletenyje jis ramino bajorus, kad, šiaip ar taip, jie nieko neprarasią (52, 82—83). Sustiprėjęs valstiečių nepasitenkinimas bau­ džiava, kaip matėme, vertė Lietuvos dvarininkus, pasibai­ gus karams, nuo 1815 m., kelti šį klausimą Vilniaus gu­ bernijos seimeliuose. Dalinės antifeodalinės reformos, kurias Napoleono ka­ rai atnešė į kai kurias lietuvių ir lenkų žemes, pasirodė nebeatšaukiamos. Taip įvyko Lietuvos Užnemunėje. Čia, kaip ir visoje naujojoje Lenkijos karalystėje, valstiečiams buvo palikta asmeninė laisvė, toliau galiojo Napoleono kodeksas. Šie Užnemunę palietę pertvarkymai, kaip teigia S. Matulaitis rašydamas apie padėtį Lietuvoje prieš 1863 m. sukilimą (80, 184), iš dalies nulėmė tai, kad čia anksčiau negu kitose Lietuvos srityse formavosi kapita­ 68

listiniai santykiai, smulkieji bajorai sparčiau susiliejo su turtingaisiais valstiečiais, greičiau susidarė iš valstiečių lietuvių buržuazija, kilo demokratinis lietuvių nacionali­ nio išsivadavimo judėjimas. Be abejo, šios Lietuvos dalies socialinę ir nacionalinę raidą istorikai ištirs nuodugniau. Didžiosios prancūzų revoliucijos iškeltas Napoleonas iš dalies prisidėjo prie lietuvių socialinio išsivadavimo, o valstiečių baudžiavos panaikinimas buvo būtina sąlyga susikurti nacionalinei Lietuvos valstybei. Napoleono karų metu, ypač 1812 m., dar reiškėsi senojo Lietuvos valsty­ bingumo tradicijos, nes Lietuvos bajorai siekė sudaryti atskirą politinį vienetą norimoje atkurti Respublikoje (Žečpospolitoje).

N A P O L E O N O L E G E N D A IR IS T O R IN Ė TIK R O V E L e g e n d o s su s id a r y m a s ir k lestėjim as X IX a. viduryje Istorinė literatūra apie Napoleono asmenį ir veiklą yra labai gausi, beveik neaprėpiama ir įvairiausios vertės. Ra­ sime atvirai priešiškų ir karštai idealizuojančių darbų. Istorikus ir visus besidominčius Napoleono veikla stip­ riai paveikė vadinamoji Napoleono legenda. Esminis le­ gendos bruožas yra nepaprastas asmenybės ar įvykio vaiz­ davimas. Tai tam tikro politinio ar socialinio poreikio nu­ lemta tendencija ar iracionalus užsiangažavimas, skirtin­ gas nuo mokslinio vertinimo, pagrįsto istorijos šaltiniais. Legenda yra ne vieno autoriaus, o kolektyvinis kūrinys ir gyvuoja tol, kol yra aktuali. Napoleono legendoje paprastai herojus perdėtai šlovi­ namas ir aukštinamas. Yra ir kitokia legenda, Napoleono gyvenimą ar darbus piešianti vien tamsiomis spalvomis. Ilgai jos abi —„šviesioji" ir „tamsioji1*— gyvavo greta viena kitos. Vieniems Napoleonas — žmonijos Prometėjas, geriausių visuomenės tikslų realizuotojas, karalių nuga­ lėtojas ir kankinys, pavergtų tautų išvaduotojas, demokra­ tas ir liberalas. Kitiems — despotas ir tironas, siuntęs ma­ ses į mirtį, sukėlęs daugybę karų, revoliucijos ir laisvės idealų išdavikas. Labai didelį vaidmenį istorijoje turėjo legenda, aukštinanti Napoleoną, kurią ir norime paliesti. Ilgus metus Napoleono vardas buvo viena iš svarbiausių pozicijų politinėse kombinacijose, vienas iš pagrindinių įrankių veikti visuomenę. Po sąjungininkų pergalės Vaterlo mūšyje, 1815 m. spa­ lio 15 d. Napoleonas Bonapartas atvyko į ištremties vie­ tą — Šventosios Elenos salą Pietų Atlante, kur anglų val­ džios priežiūroje praleido paskutines gyvenimo dienas. Nugalėtojai tikėjosi, kad Napoleono šlovę iš žmonių atmin­ ties ištrins gėdingas jo žlugimas, kad jo vardas bus už­ mirštas. Su užsienio pagalba Prancūzijoje atkurta Bur­ bonų dinastija ir jos šalininkai skelbė, kad Europa visiems laikams išlaisvinta nuo nelaimių, kurias sėjo kruvini Na­ 70

poleono karai. Tačiau nugalėtojai apsiriko, Napoleono vardas ir toliau veikė Prancūzijos ir visos Europos poli­ tiką. Pralaimėjimas ties Vaterlo didelės prancūzų visuome­ nės dalies buvo suprastas kaip visos Prancūzijos, o ne vien Napoleono armijos pralaimėjimas. Nugalėjo priešiš­ ka koalicija, į Prancūziją įžengė ir joje stovėjo svetima kariuomenė. Tai žeidė prancūzų tautos ambiciją ir garbę, sužadintą karinių pergalių. Svetimšaliai jautėsi ne tik nu­ galėtojai, bet ir grąžintos Burbonų dinastijos karaliaus Liudviko XVIII valdymo Prancūzijoje garantai, tai dar labiau žemino prancūzų tautą ir valstybę, o Burbonų val­ džios represijos ir 1815 m. įsteigtos reakcinės Šventosios sąjungos užsienio politika kėlė naują nepasitenkinimo bangą. Tokiomis sąlygomis formavosi „šviesioji11 Napoleono le­ genda. Ji išaugo iš liaudies protesto prieš Restauraciją, reiškė valstiečių susirūpinimą, kad nebūtų likviduoti re­ voliucijos laimėjimai, kareivių prarastos tėvynės didybės ilgesį. Legendos kūrimosi pradžioje daug nulėmė istorinių įvykių liudininkų ir dalyvių pasakojimai apie „mažąjį kapralą14. Pamažu palanki Napoleonui darėsi liberalinė buržuazija ir jos spauda. Nekenčiantys Restauracijos val­ džios liberalai įtikinėjo, jog Napoleonas buvo liberalas, o jo diktatūra — būtinybė, kilusi iš tuo metu susidariusio pavojaus valstybei. Gimė bonapartizmas — politinė srovė, siekianti atkurti Bonaparto (Napoleono) dinastiją. Libe­ ralioji buržuazija ir bonapartistai virto svarbiausia opo­ zicine jėga. Legendai formuotis turėjo įtakos pats Napoleonas, iš­ tremtas į 5v. Elenos salą. Savo palydovams tremtyje dik­ tuotuose atsiminimuose jis pateikė savo veiklos koncep­ ciją, greičiau mitą (51; 78; 97; 100). Svarbus įvykis buvo grafo Emanuelio Las Kazo dienoraščio „Memorialo41 pasi­ rodymas 1823 m. (20). Netrukus buvo išleista 10 naujų jo leidimų, dienoraštis išverstas į daugelį kalbų. Tai vie­ na iš labiausiai skaitomų XIX a. vidurio knygų. Iš dalies paties Napoleono diktuoti atsiminimai turėjo didelį pro­ pagandinį poveikį ir prisidėjo prie oficialaus legendos su­ kūrimo. Gerai informuotas apie politines nuotaikas Europoje, apie liberalų kovą prieš Šventąją sąjungą ir apie nacio­ nalinio judėjimo stiprėjimą Sv. Elenos saloje Napoleonas kalbėjo apie save savo ištikimiems draugams ir drauge 71

būsimoms kartoms kaip apie liberalų, liaudišką impera­ torių, gynusį tautas nuo karalių ir aristokratų priespau­ dos, privilegijų ir luominės nelygybės naikintoją, pasau­ lio reformatorių. Išeities taškas jo veikloje buvusi 1789 m. prancūzų revoliucija. Bet radikalaus jakobinų valdymo meto revoliuciją Napoleonas smerkė — vieni pralobę, kiti nuskurdę, krašte nebuvę stabilumo, kilęs visų nepasiten­ kinimas. Gėriu jis laikė harmoningą visų gyvenimą. Na­ poleonas save vaizdavo kaip revoliucijos idealų vykdyto­ ją, įvedusį Prancūzijoje santaiką, galutinai likvidavusį se­ nąją santvarką, kovų lauke suteikusį Prancūzijai šlovę, nešusį prancūzų tautai ir Europai civilizacijos šviesą. Jo valdymas buvęs labai pažangus. Pats jis nebuvęs despo­ tas, o pereinamasis despotizmas (stipri valdžia) buvęs ne­ išvengiamas, nes anarchija ir chaosas stovėję ant Prancū­ zijos slenksčio. Iš esmės jo imperija buvusi tik modifikuota respublika. Napoleonas gynęs Prancūzijos natūralias sienas, troškęs taikos, karai buvę primesti pavydžių kaimynų ir konku­ rentų, sudariusių koalicijas prieš Prancūziją. 1812 m. ka­ re jis negalėjęs įveikti gaivališkų gamtos jėgų — stichijų. Skaudus smūgis buvęs Maskvos gaisras, todėl ir pralai­ mėjęs. Tai turėjęs būti jau paskutinis karas, po kurio Eu­ ropoje būtų įsiviešpatavusi visiems bendra teisė, tie pa­ tys matai ir pinigai. Apie Lenkiją (kartu iš dalies ir apie Lietuvą) Napoleonas Sv. Elenos saloje kalbėjo labai pa­ lankiai— visą laiką jis galvojęs atkurti Lenkijos valsty­ bę, toks buvęs ir 1812 m. žygio tikslas — atplėšti nuo Ang­ lijos paskutinę jos sąjungininkę Rusiją ir išlaisvinti Len­ kiją (su jos senosiomis sienomis, siekiančiomis Dneprą), natūralų Prancūzijos imperijos barjerą rytuose. Atkurtoji Lenkija turėjusi būti naujo Europos statinio „skliauto raktas1* (20, 7, 12; 17, 31, 455; 26, 2, 61). Tačiau gerai ži­ noma, kad per karą jis vengė aiškių pareiškimų ir tik trem­ tyje lengvai deklaravo, kad, jam laimėjus, Lenkija būtų buvusi atkurta. 1812 m. kare Lenkija buvo tik priemonė Napoleono planams — jis troško visiškos hegemonijos Eu­ ropoje. Reikalui esant, Lenkija galėjo būti (kaip įvyko 1807 m. Tilžėje) derybų su Europos valstybėmis, ypač Ru­ sija, objektas. Pirmiausia Napoleonui rūpėjo pasinaudoti Lenkijos (kartu ir Lietuvos) gyventojų karine parama (52, 78, 79, 93, 94). Šios ir panašios ištremto Napoleono politinės mintys neatitiko ankstesnės jo veiklos. Jis norėjo, kad būsimoms 72

kartoms jo darbai atrodytų didingi, siekė save pavaizduo­ ti kovotoju dėl Europos laisvės ir vienybės. Tai buvo žo­ džiai ateičiai, palikuoniams. Napoleonas sąmoningai for­ mavo legendinį savo paveikslą, kad sūnus lengviau at­ gautų Prancūzijos sostą. Nuo pat karjeros pradžios N a­ poleonas vertino politinės propagandos reikšmę ir mokėjo ja naudotis — formavo nenugalimo vado ir genialaus vals­ tybės veikėjo paveikslą, gerai suprato spaudos vaidmenį propagandoje. Laikraščiai lenktyniavo aukštindami impe­ ratoriaus didybę ir genijų. Pats Napoleonas griebdavosi plunksnos ir rašydavo anoniminius straipsnius į oficialų imperijos organą („Moniteur"); jis daugiausia liesdavo tarptautinius santykius arba polemizuodavo su anglų spauda (demaskuodavo anglų klastą, gudrybes), pats su­ darinėdavo atsišaukimus, karo biuletenius, mėgino savo poreikiams pasinaudoti ir istorija. Istorijos argumentais reikią pagrįsti, kad senoji Burbonų valdžia privedusi Pran­ cūzija prie sunaikinimo, jakobinų diktatūra — prie chao­ so, o Napoleonui valdant, Prancūzija suklestėjusi. Veikė ir priešingos krypties propaganda, formavusi „tamsiąją11 legendą. Ji klestėjo konservatyviųjų dvarinin­ kų sluoksniuose, ypač tose šalyse, kurios kariavo su Na­ poleonu, labiausiai Anglijoje. Buvo mėgstamos karika­ tūros, išjuokiančios „mažojo kapralo“ figūrą, tulžinguose pamfletuose buvo skelbiama, kad Napoleonas Prancūzijai svetimas, kad jis yra išsišokėlis ir stačiokas. Žymiausias tokios literatūros kūrinys buvo anglų rašytojo Valterio Skoto daugiatomis veikalas „Napoleono Bonaparto gyveni­ mas" (1827 m.), turėjęs didelį poveikį amžininkams. Antinapoleoninė propaganda paplito ir Rusijoje — noriai bu­ vo skaitomos angliškos brošiūros. Rusijoje gyveno nema­ žai prancūzų emigrantų — revoliucijos ir Napoleono prie­ šų. Neapykanta Prancūzijos nugalėtojų okupacijai ir Res­ tauracijos laikų politikai buvo pagrindas plėtotis Napoleo­ no kultui ir legendai. Napoleono mirtis (1821 m.) tolimoje saloje garbintojų akyse jį apgaubė kankinio aureole. Po 1830 m. Liepos revoliucijos Liudvikas Pilypas Orlea­ nietis sėdo į Prancūzijos karalių sostą. Tai buvo smūgis bonapartistams, labai dinamiškai Burbonų opozicijai, sie­ kusiai iškelti Napoleono I sūnų — Reichštadto kuni­ g aik štį— kaip Napoleoną II; tuo metu jis gyveno savo senelio, Austrijos imperatoriaus, dvare. 1832 m. Napoleo­ no sūnus mirė, bet bonapartizmas nesibaigė. Pretendentu 73

į Prancūzijos sostą tapo Liudvikas Napoleonas Bonapar­ tas, Napoleono I jaunesniojo brolio Liudviko sūnus. Nau­ jasis valdovas Liudvikas Pilypas Napoleono legenda mėgi­ no pasinaudoti buržuazinės monarchijos naudai: grąžino trispalvę vėliavą — revoliucijos ir imperijos simbolį, pa­ statė Triumfo arką Eliziejaus laukuose (1836 m.), ir, kas svarbiausia, 1840 m. pargabeno Napoleono palaikus iš Šv. Elenos salos į Paryžių. Legenda pasiekė apogėjų 1840— 1848 m. Daugelis rašytojų vienaip ar kitaip atsimetė nuo antibonapartizmo, pripažino Napoleoną genijumi ir ėmė jį šlovinti. Verta paminėti garsaus rašytojo Viktoro Hu­ go evoliuciją. Jis — Napoleono priešas ir rojalistas Restau­ racijos laikais — tapo bonapartistu. Anksti Napoleono le­ gendos populiariausiu skelbėju tapo poetas Pjeras Beran­ žė. Kituose kraštuose už Napoleoną pasisakė tokie garsūs rašytojai kaip Džordžas Baironas Anglijoje, Heinrichas Heinė Vokietijoje, Michailas Lermontovas Rusijoje ir kt. 1848 m. revoliucijoje bonapartistai aukštino Napoleo­ ną I — Prancūzijos tautinės ir karinės garbės simbolį, pri­ spaustųjų tautų laisvintoją, vainikuotą demokratą, liau­ dies tribūną. Paryžiaus darbininkams spaudžiant, Prancū­ zija buvo paskelbta respublika. Valdžią paėmė dešiniojo sparno buržuaziniai respublikonai. Smulkioji buržuazija ir valstietija buvo patraukta į stambiosios buržuazijos pu­ sę, nuteikta prieš kovingus Paryžiaus darbininkus. Respub­ likos prezidentu buvo išrinktas bonapartistu vadas Liud­ vikas Bonapartas: jis sugebėjo patraukti valstietiją, ne­ patenkintą mokesčių našta Antrojoje respublikoje ir ger­ biančią Napoleono I, panaikinusio feodalinę priespaudą, atminimą. Kaip paaiškėjo, naujasis prezidentas buvo išti­ kimas stambiųjų kapitalistų tarnas. Gąsdinant „raudoną­ ja šmėkla4*— nauju revoliuciniu darbininkų klasės sukili­ m u — 1851 m. pabaigoje įvyko kontrrevoliucinis pervers­ mas, o 1852 m. pabaigoje Liudvikas Bonapartas buvo pa­ skelbtas imperatoriumi ir pasivadino Napoleonu III. Pra­ sidėjo Antroji imperija — karinės-policinės diktatūros re­ žimas, politinės reakcijos laikotarpis. Napoleonas III rė­ mėsi stambiąja buržuazija bei dvasininkija ir turtingesniąja valstietija, kartu demagogiškai meilikavo darbo žmo­ nėms. Turtingųjų interesų gynimas buvo dangstomas na­ cionaliniais šūkiais. Napoleono I vardas, pasisavintas tiro­ niško režimo, tapo vis labiau atstumiantis visiems, kurie neapkentė Napoleono III. Prieš Napoleoną III pasisakė Viktoras Hugo. Antroji imperija žlugo 1870 m., bet dik­ 74

tatūros priešininkai toliau atakavo Napoleoną I, nes jį laikė atsakingu už Napoleoną III. Bonapartizmo terminas įsitvirtino politiniame žodyne, ypač Lotynų Amerikoje, tam tikrai diktatūros formai žymėti. Napoleono legenda buvo gaji ir Lenkijoje. Po 1794 m. sukilimo ir trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padali­ jimo lenkų bajorai, emigravę j Vakarų Europą (daugiau­ sia iš Austrijai tekusių žemių), mėgino kovoti už savo valstybės atkūrimą. Lenkijos atkūrimu jie stengėsi su­ dominti buržuazinės Prancūzijos Direktoriją ir Prancūzi­ jos armijos, Siaurės Italijoje kovojusios su Austrija, vadą generolą Napoleoną Bonapartą. Bonapartas sutiko kurti Vakarų Europoje lenkų karinius dalinius-legionus. Pir­ muosius legionus sutelkė J. H. Dombrovskis 1797 m. Siau­ rės Italijoje (87, 1, 187). Taip gimė Napoleono — busi­ mojo Lenkijos gelbėtojo,— valstybės atkūrėjo legenda. Iš Lietuvos, buvusios gana atokiai nuo karo veiksmų, j le­ gionus nedaug kas atvyko, bet žinios apie emigrantų veik­ lą ir apie legionus pasiekė ir ją. Tuo metu Lietuvos aukš­ toji bajorija buvo sulenkėjusi, Lietuvoje buvo gyvos bend­ rumo su Lenkija tradicijos. Napoleono legenda paplito ir Lietuvoje, bet menkiau. Adomas Mickevičius „Pone Tade“ rašė, kad Napoleono karinių pergalių šlovė „atsimušė į Nemuno pakriaušes" (81, 43). Tačiau legionininkų viltys su Prancūzijos pagalba atkurti Lenkijos ir Lietuvos vals­ tybę pasirodė nerealios, ir 1801 m. legionai išsiskirstė. Vėliau Prancūzijos armijai žygiuojant j Rytų Europą, lenkų bajorų dauguma palaikė Napoleoną (1806— 1807, 1812 m.). Vėl buvo tikimasi, kad Napoleonas išgelbės Len­ kiją. Žlugus Napoleono viešpatavimui, su juo susijusios viltys ne iš karto išblėso. Napoleono legenda susiliejo su Lenkijos visuomenės orientacija j Prancūziją, su viltimi gauti lemiamą užsienio pagalbą. Napoleono darbai buvo aukštinami Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų drau­ gijoms priklausiusių studentų bajorų kūryboje. Napoleono legendą sutvirtino garsiausi emigracijos poetai romanti­ kai: A. Mickevičius, J. Slovackis, Z. Krasinskis. Palanku­ mas prancūzams akivaizdus Adomo Mickevičiaus poemo­ je „Ponas Tadas11. Kaip nurodo Lenkijos Liaudies Respub­ likos istorikai (62, 188), Lenkijos karinių žygių prisimi­ nimais remiama Napoleono legenda XIX a. skatino naujas kartas rengtis karui, bet kartu turėjo ir žalingų padari­ 75

nių — mokė tautą laukti užsienio pagalbos ir kreipė iš revoliucinio kelio, Lenkijos jėgos buvo išnaudojamos sve­ timos valstybės interesams.

Istorijos m o k sla s ir le g en d a Jau daugiau kaip pusantro šimto metų Napoleono val­ dymas traukia istorikų dėmesį. XIX a. pirmojoje pusėje is­ torikai buvo labai paveikti įtaigios Napoleono legendos. Istorijos mokslui plėtojantis, nepaliaujamai daugėjo šal­ tinių, ir dabartiniai istorikai, turėdami daug informacijos, geriau supranta tos epochos visuomenę bei įvykius. Ta­ čiau Napoleono veiksmų priežasys ir jo asmenybė vertina­ ma skirtingai. Pokario laikotarpiu, ypač marksistinės teo­ rijos įtakoje, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių is­ torikai Napoleono veiksmus grindžia Napoleono laikų vi­ suomenės gilesne analize. K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas vertino Napo­ leono — senų feodalinių formų naikintojo ir naujos, bur­ žuazinės tvarkos Europoje kūrėjo — vaidmenį, bet smerkė jo despotizmą ir agresyvią užsienio politiką, atskleidė kla­ sinį pasaulinio viešpatavimo siekusio imperatoriaus vei­ dą (1, 201; 2, 456). Iš pradžių Prancūzijos armijų pergalės, nepaisant jų užkariaujamojo pobūdžio, objektyviai padėjo palaužti feo­ dalinės santvarkos pagrindus daugelyje Europos šalių: buvo padaryta reformų, kurios skynė kelią tuo metu pa­ žangiai kapitalistinių santykių raidai. Napoleonas likvi­ davo Italijoje ir Vokietijoje dešimtis mažų feodalinių vals­ tybėlių, naikino bajorijos luomines privilegijas, teikė valstiečiams asmeninę laisvę, įvedė buržuazinį civilinį ko­ deksą ir kt. Tačiau vėliau, „kai Napoleonas sukūrė Pran­ cūzijos imperiją ir pavergė daugelį seniai susiformavusių stambių, gyvybingų, nacionalinių Europos valstybių, tada nacionaliniai Prancūzijos karai pavirto imperialistiniais, ir savo ruožtu sukėlė nacionalinio išsivadavimo karus prieš Napoleono imperializmą** (3, 5). Napoleonas per daug pa­ sitikėjo savo imperijos galybe ir deramai neįvertino lais­ vę ir nepriklausomybę ginančių tautų jėgų. Iš tarybinių istorikų pirmiausia nurodytini gražios li­ teratūrinės formos J. Taries veikalai „Napoleonas** ir „Na­ poleono antpuolis į Rusiją 1812 m.“ (94; 143). Juose pla­ čiai pateikiamas istorinis fonas, Napoleono iškilimo so­ 76

cialinės ir politinės priežastys. Iškeltas revoliucinės ban­ gos, Napoleonas pamažu atitolo nuo nacionalinių tikslų ir tapo Prancūzijos stambiosios pramoninės buržuazijos atstovu, iš revoliucijos iškovojimų paėmusiu tik tai, kas buvo naudinga naujai išnaudotojų klasei. J. Tarlė Napo­ leoną laikė vienu didžiausių fenomenų istorijoje. Kitas ta­ rybinis autorius A. Manfredas veikale „Napoleonas Bona­ partas14 (128) irgi pripažįsta, kad Napoleonas buvo ta­ lentingiausias buržuazijos veikėjas tuo metu, kai ji dar buvo jauna, kylanti klasė. Visi didžiausi Napoleono lai­ mėjimai buvę pasiekti pirmojoje jo veiklos pusėje. Man­ fredo manymu, tada jo vaidmuo buvo pažangus. To meto Prancūzijos visuomeninė santvarka ir karinė organizaci­ ja buvo pažangesnė. Napoleono valdoma Prancūzija su­ davė didžiulius smūgius senajam feodaliniam pasauliui Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Kai Napoleono karai virto grynai grobikiškais, imperialistiniais, kai Europos tautoms jie nešė vergovę ir jungą, jokie asmeniniai Napoleono ga­ bumai negalėjo užtikrinti pergalių. Tai pirmiausia paro­ dė 1808 m. prasidėjęs Ispanijos karas, kai prieš užkariau­ tojus prancūzus sukilo ispanų tauta, tas pat, tik dar su katastrofiškesniais padariniais ištiko Napoleono imperiją per 1812 m. karo žygį į Rusiją. Prancūzijos buržuazinėje istoriografijoje turbūt geriau­ sią Napoleono laikų istorijos sintezę pateikė Z. Lefevras veikale „Napoleonas44; jo išėjo keletas leidimų (74). Ge­ rai žinomas pažangus Prancūzijos revoliucijos specialis­ tas Z. Lefevras į Napoleono imperijos laikus žvelgė plačiu žvilgsniu ir knygoje analizavo ne tik politinius, bet ir so­ cialinius bei ekonominius veiksnius, nurodė jų įtaką įvai­ riems kraštams. Darbe išryškėja mintis, kad Napoleonas ilgainiui darėsi vis priešiškesnis revoliucijai, tačiau Eu­ ropa jį laikė revoliucijos skleidėju. Sis Z. Lefevro veika­ las, parašytas marksizmo idėjų poveikyje, darė įtaką Va­ karų Europos istoriografijos pažangiajai krypčiai. Yra ir prancūzų istorikų marksistų darbų apie Napoleo­ no laikus. Pažymėtinas E. Terseno veikalas „Napoleonas44 (95). Autorius apibūdina Napoleono vidaus ir užsienio po­ litiką. Generolas Bonapartas buvo iškeltas į valdžią, kad įvykdytų didelį uždavinį — sutvarkytų naująjį, po revo­ liucijos atsiradusį režimą. Visur Napoleono įvesta tvarka ardė senąją feodalinę santvarką, jis pasitarnavo žmonijos 77

pažangos raidai savo šalyje ir daugelyje Europos kraštų. E. Tersenas analizuoja grobikišką Napoleono politiką ir pralaimėjimo priežastis. Vienas žymiausių Prancūzijos revoliucijos specialistų, prancūzų istorikas marksistas Paryžiaus universiteto pro­ fesorius A. Sobulis (miręs 1982 m.) savo darbuose skyrė dėmesio ir Napoleonui (139; 140). Jis išryškino revoliu­ cijos ir Napoleono ryšį. Revoliucijos pradžioje Napoleonas Bonapartas buvo karininkas, idėjiškai susijęs su naująja tvarka. Žlugus jakobinų diktatūrai, jis prarado tikėjimą revoliucijos idealais. Konsulas, vėliau imperatorius Napo­ leonas Bonapartas atstovavo prancūzų turtingajai buržua­ zijai, reikalavusiai įtvirtinti revoliucijos pradžioje (1789 m.) pasiektus laimėjimus — politinės ir civilinės ly­ gybės principą, bet atsisakusiai radikalesnių jakobinų dik­ tatūros pertvarkymų. Be to, buržuazija norėjo priešintis senosios Burbonų monarchijos restauracijai. Revoliucija ir Napoleonas paspartino socialinių permainų ritmą, bur­ žuazijos valdžios įtvirtinimą ne tik Prancūzijoje, bet ir daug kur Europoje, taigi jis buvo „amžiaus žmogus". P a­ sirinkęs buržuazijos lyderio vaidmenį, Napoleonas vis la­ biau tolo nuo revoliucijos, ėmė kurti naują Europos kon­ tinentą valdančią dinastiją ir tituluotą aristokratiją, kas pykdė buržuaziją, ir ji nuo jo ėmė atsimesti. Tuo metu Napoleono valdymas reiškė tolimą nuo revoliucijos Pran­ cūzijoje, o Europos tautos jį laikė revoliucijos kareiviu. Napoleono planas pertvarkyti Europą, pajungti ją Pran­ cūzijos hegemonijai, sudužo, atsimušęs į Europos tautų laisvės siekimą. Tačiau susikūrusia tautybių principo gy­ nėjo legenda dar apie pusšimtį metų Napoleonas viešpa­ tavo istorijos scenoje. Niekada, kaip sako minėtasis A. Sobulis, nesiliausime minėti Napoleoną, jo istorija niekada nebus galutinai pa­ rašyta. Iš tikrųjų, pasikeitusios gyvenimo sąlygos žmoni­ jai kelia naujus klausimus apie praeitį, ir istorikai iš nau­ jo peržvelgia jos šaltinius. Žinoma, tai nereiškia, kad is­ torikas gali perkelti į praeitį dabarčiai būdingus bruožus, kad istoriją reikia moderninti. Kiekviena karta Napoleoną vertins savaip, ieškos jame naujų požymių. Nereikia ten­ kintis tuo, kas parašyta, reikia siekti aukštesnės pakopos. Istorinis patyrimas rodo, kad visi mėginimai sukurti pa­ saulines imperijas, grobiant ir pavergiant nepriklausomas šalis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlunga, jas su­ griauna išsivaduodamos pavergtos tautos. 78

IŠVADOS Žlungant Napoleono imperijai, 1813— 1815 m. tarp­ tautiniu mastu iškilo Lenkijos, arba tiksliau Lenkijos ir Lietuvos, klausimas, iš esmės 1807 m. Napoleono sukurtos Varšuvos kunigaikštystės žemių tolesnis likimas. Rusijos kariuomenė, už savo valstybės ribų persekio­ dama 1812 m. sutriuškintos Napoleono armijos likučius, persikėlusi per Nemuną, 1813 m. pradžioje užėmė beveik visą Varšuvos kunigaikštystės teritoriją. Jai priklausė ne tik svarbiausios lenkų žemės (Varšuvos, Krokuvos, Pozna­ nės sritys), bet ir lietuviškoji Užnemunė (Suvalkija). Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos bajorams įsižiebė viltis atkurti prieš padalijimus egzistavusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, oficialiai vadinamą Lenkijos karalyste (Respub­ lika arba Žečpospolita). 1813— 1815 m. atgijo prorusiškoji politinės orientacijos kryptis. Jos vadai — Lenkijos didikas A. Cartoriskis ir Lietuvos didikas M. K Oginskis kreipėsi į car.ą Aleksandrą I laiškais ir gyvu žodžiu, kad, triuš­ kindamas Napoleoną, o vėliau paėmęs į savo rankas Var­ šuvos kunigaikštystę, atkurtų buvusią Lenkijos karalystę, susietą su Rusijos imperija. Nacionalinis lenkų judėjimas nesitenkino tikrosiomis lenkų žemėmis, bet siekė ir lietu­ vių, baltarusių bei ukrainiečių gyvenamų žemių. Aleksandras I žadėjo atkurti buvusią Lenkijos ir Lietu­ vos valstybę, bet jokių įsipareigojimų nedavė. Jam rūpė­ jo neatstumti Lenkijos ir Lietuvos bajorijos vadų ir jais pasinaudoti sprendžiant neišvengiamą klausimą — Var­ šuvos kunigaikštystės likimą. Varšuvos kunigaikštystės (oficialiuose raštuose dažnai vadinama Lenkija) klausimas tapo opia ir sunkiai spren­ džiama tarptautine politine problema. Rusijos valdovas ir jo vyriausybė siekė tos kunigaikštystės žemes pasilikti sa­ vo rankose motyvuodama tuo, kad Rusija, vaduodama Eu­ ropą iš Napoleono jungo, patyrė didžiulius nuostolius. Kaip kiek vėliau paaiškėjo, atsižvelgdamas į lenkų visuo79

M a rija m p o lė j

O

Kalvarija o Suvalkai^) P R Ū S IJA Augustavasb £>ca

O Olštinas Gardinas

EidgoSfcius

Bialistokas

Torunė Lomža

Vo

PultuskasCV ^Plockas

.< r -

. PO ZN A N Ė S DID.-^K v \ k u n i g a i k s t y s t e s £s\

Sedlc^

'■'N Į

° Brestas karalystė tr k o v a s „

O

o Radomas ,

OKelcai Sandomežas^

Lietuvos U žnem un ė V aršu vo s kunigaikštystėje kijos karalystėje (1815— 1915):

(1807— 1815)

ir Len­

1 — Varšuvos kunigaikštystės sienos; 2 — Lenkijos karalystės sienos; 3 — Len­ kijos karalystės siena su Poznanės kun-te (Prūsijoje); 4 — Krokuvos respub­ lika

menės atstovų pageidavimus ir tarptautinę situaciją, ca­ ras numatė iš tų žemių sukurti Rusijos imperatoriaus val­ domą Lenkijos karalystę. Kitos Europos valstybės pasisakė prieš tokius caro pla­ nus. Varšuvos kunigaikštystę Napoleonas sukūrė iš lenkų ir lietuvių žemių, po padalijimų tekusių Prūsijai ir Aust­ rijai. Šios dvi valstybės negalėjo būti patenkintos caro planais, jos norėjo atgauti anksčiau valdytas žemes. Iš pradžių Rusijai dar rūpėjo Prūsiją ir Austriją galutinai ati­ traukti nuo Napoleono ir su jomis sudaryti šeštąją antinapoleoninę koaliciją. Prieš Rusijos planus labai griežtai stojo Anglija, taip pat vėliau į derybas įsitraukusi ponapoleoninė Burbonų 80

valdoma Prancūzija. Jos abi, ypač Anglija, nenorėjo, kad Rusija per daug sustiprėtų ir įžengtų į Vidurio Europą. Ypač smarkūs ginčai Lenkijos klausimu tarp didžiųjų Europos valstybių kilo po Napoleono abdikacijos sušauk­ tame Vienos kongrese (1814— 1815 m.), kuriame buvo sie­ kiama likviduoti Napoleono viešpatavimo padarinius. Prieš Rusiją ir ją palaikančią Prūsiją susidarė formali koalicija, į ją įėjo Austrija, Anglija ir Prancūzija. Padėtis komplikavosi. Lenkijos, kaip ir kitus klausimus (Vokietijos, Italijos), didžiųjų valstybių atstovai sprendė pagal savo grobikiš­ kus, reakcingus tikslus, siekė atkurti senąją tvarką; per­ tvarkydami Europos žemėlapį, neatsižvelgė į krašto gy­ ventojų interesus ir nacionalines ypatybes. Rusijos padėtis kongrese buvo tvirta, nes stipri buvo jos karinė galia. Caras Aleksandras I buvo gabus diplo­ matas, sumaniai išnaudojo didžiųjų valstybių prieštaravi­ mus ir laimėjo daugiausia. Tačiau Rusija turėjo padaryti kai kurių teritorinių nuolaidų Prūsijai ir Austrijai. Ilgai užtrukusių derybų rezultatai buvo įtraukti į Vienos kong­ reso baigiamąjį generalinį 1815 m. birželio 9 d. aktą. Dalį Varšuvos kunigaikštystės žemių — Poznanės sri­ t į — Rusija turėjo atiduoti Prūsijai. Jai atiteko ir Pran­ cūzijai priklausęs Gdansko (Dancigo) laisvasis miestas. Austrijai buvo palikta Galicija ir leista prisijungti dalį Siaurės Italijos žemių. Iš Krokuvos miesto ir apylinkės buvo sudaryta Krokuvos respublika. Didžioji Varšuvos kunigaikštystės dalis teko Rusijai, ir iš jos buvo sukurta Lenkijos karalystė, kurios karaliumi tapo Rusijos valdovas, bet jos turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją. Į Lenkijos karalystę įėjo ir Lietuvos Užnemunė, kuri tapo šios lenkų valstybės provincija. Tai, kad Napoleonas buvo sukūręs pirmą po padalijimų lenkų valstybę — Varšuvos kunigaikštystę ir Lenkijos bei Lietuvos bajorai su ginklu rankose aktyviai kovojo dėl savo tėvynės laisvės, senosios Lenkijos ir Lietuvos vals­ tybės pasidalytojus vertė įkurti naują valstybinio gyve­ nimo pakaitalą, pavadintą Lenkijos karalyste. Sukurtoje Lenkijos karalystėje (kartu ir lietuviškojo­ je Užnemunėje) caras Aleksandras I, prisiderindamas prie buržuazinės santvarkos laimėjimų Europoje, turėjo atsi­ žvelgti į neseniai įvykdytus Napoleono pertvarkymus Vys­ los baseine, kurie pasiekė ir Nemuno krantus; Lenkijos 81

karalystėje liko Napoleono kodeksas, valstiečiams pripa­ žinta asmeninė laisvė, bet be žemės nuosavybės, naujasis kalendorius ir kt. 1815 m. sutartys Lenkijai buvo kur kas palankesnės ne­ gu 1795 m. padalijimo aktai, kai buvo norima išbraukti net Lenkijos vardą. Įkurta autonominė Lenkijos karalys­ tė Rusijos imperijos sudėtyje turėjo, kad ir ribotos, vals­ tybės konstituciją. Tačiau teritorija ši karalystė buvo ma­ žesnė už Napoleono sukurtą Varšuvos kunigaikštystę, nes jos dalis liko Prūsijos ir Austrijos valdžioje. Vienos kong­ reso nutarimai neretai buvo laikomi nauju (ketvirtuoju) lenkų ir lietuvių gyvenamų žemių padalijimu. Jį net sank­ cionavo Europos valstybių kongresas. Vienos kongreso 1815 m. nustatytos sienos iš esmės išsilaikė visą šimtmetį, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Napoleono nugalėtojų monarchų siekimas po 1815 m. įtvirtinti absoliutinę monarchiją, ypač trumparegiška Res­ tauracijos politika Prancūzijoje, apvylė tautas, daug pri­ sidėjo prie to, kad Napoleonas tapo legendine asmenybe, tautų gynėju, revoliucinės ir karinės garbės simboliuLTai­ gi Napoleono legenda buvo protestas prieš įkurtos Šven­ tosios sąjungos reakcinę politiką. XIX a. pirmojoje pusėje legenda buvo stipri Prancūzijoje, taip pat gaji Lenkijoje ir iš dalies Lietuvoje. Lenkijos, kartu ir Lietuvos tolesnė XIX a. istorija buvo protestas prieš Vienos kongreso sprendimus ir reakcinį caro valdžios režimą.

Š A L T IN IA I IR L IT E R A T U R A M a r k s iz m o -le n in iz m o k lasik ų veikalai 1. Marksas K. Luji B onap arto brium ero aštu oniolik toji / / Mark­ sas K E n g e l s a s F. R inktiniai raštai dviem tom ais. V., 1949. T. 1. 2. Engelsas F. H. Starkenburgui / / Marksas K., Engelsas F. R ink­ tiniai raštai dviem tom ais. V., 1950. T. 2. 3. Leninas V. A pie Junijaus k n ygelę / / P ilnas raštų rinkinys. V., 1984. T. 30. 4. Leninas V. Apie nacijų apsisprendim o t e is ę / ' / P iln as raštų rin­ kinys. V., 1983. T. 25. 5. Leninas V. N elaim in ga ta ik a / / P iln a s raštų rinkinys. V., 198G. T. 35. 6. Leninas V. Suom ija ir R u s ija / / P iln a s raštų rinkinys. V., 1985. T. 32. 7. М а р к с К . Р е в о л ю ц и о н н а я И с п а н и я // М а р к с K., Э н г е л ь с Ф , С о ч и н е н и я . 2 - е и з д . Т . 10.

82

8. Э н г е л ь с Ф . В н е ш н я я п о л и т и к а р у с с к о г о ц а р и з м а // М а р Э н г е л ь с Ф . С о ч и н е н и я . 2 - е и з д . Т . 22. 9. Э н г е л ь с Ф . Д е б а т ы п о п о л ь с к о м у в о п р о с у в о Ф р а н к ф у М а р к с К . , Э н г е л ь с Ф . С о ч и н е н и я . 2 -е и з д . Т . 5. 10. Э н г е л ь с Ф . К а к о е д е л о р а б о ч е м у к л а с с у д о Польш М а р к с К . , Э н г е л ь с Ф . С о ч и н е н и я . 2 - е и з д . Т . 16. 11. Э н г е л ь с Ф . П о л о ж е н и е в Г е р м а н и и // М а р к с К Э н г е л ь

кс

/С.,

рте

//

и?

//

с

Ф.

С о ч и н е н и я . 2 - е и з д . Т . 2.

Š a ltin ia i 12. Angeberg. Le con grės de V ienne et les traitės de 1815, pre­ cedes et su iv is des actes diplom atiques. P aris, 1864. T. 1— 4. 13. Angeberg. R ecueil des traitės, con v en tio n s et actes diplom a­ tiques, concernant la P o lo g n e (1762— 1860). P aris. 1862. 14. Bignon E. P olska w r. 1811 i 1813. W spom nienia dyplom aty W ilno, 1913. T. 1— 2. 15. Choiseul-Gouffier (M me). M ėm oires historiqu es sur l ’empereur A lexandre et la cour de R ussie. P aris, 1829. 16. Clerq M . R ecueil des traitės de la France. P aris, 1864. T. 1— 2. 17. C orrespondence de N apoleon. I. P aris. 1868— 1869. T. 24— 32. 18. Czartoryski A. M ėm oires du prince Adam C zartoryski et sa correspondance avec l’em pereur A lexandre Ier. P aris, 1887. T. 1— 2. 19. Frank J. P am iętniki. W ilno, 1913. T. 1— 3. 20. Las Cases E. M. M em orial de S ain te H ėlėne. P aris, 1823. T. 1— 8. 21. L ietu vos TSR istorijo s šaltin iai. V., 1955. T. 1. 22. Macdonald. Sou ven irs. P aris, 1892. 23. Metternich C. M ėm oires, docum ents et ėcrits divers. P a risK 1880. T. 1. 24. Nesselrode Ch. L ettres et papiers. P aris, 1908. T. 4. 25.’ Oginski M. M ėm oires sur la P o lo g en et les P o lo n ais depuis 1788 jusquä la fin de 1815. P aris, 1826— 1827. T. 1— 4. 26. O'Meara B. E. N ap oleon en exil. P aris, 1822. T. 1— 2. 27. Polujanski A. W ędrowki po gubernji A u gu stow sk iej. W arsza­ w a, 1859. 28. Skalkowski A. En m arge de la correspondance de N ap oleon Ier. V arsovie, 1911. 29. Szum ski J. Z apis n otarialn y Jozefą G od lew sk ieg o na rzecz chlopow döbr Freda w pow iecie M ariam polskim / / P rzęg ląd historyczny. W arszaw a, 1975, zesz. 3. 30. Wojciechowski L. W spom nienie historyczn e о W ilk o w y sz k a c h / / B iblioteka W arszaw ska. 1854. T. 2. 31. В и л е н с к и й в р е м е н н и к . А к т ы и д о к у м е н т ы . В и л ь н а , 1912— 1913. Т . 5, ч . 1— 2. 32. В н е ш н я я п о л и т и к а Р о с с и и XIX и н а ч а л а XX в.: Д о к у м е н т ы Российского министерства и н о с т р а н н ы х дел. С е р и я первая. М., 1962— 1972. Т . 6— 8. 33. В о е н с к и й К . А к т ы , д о к у м е н т ы и м а т е р и а л ы д л я п о л и т и ч е с к о й и б ы т о в о й и с т о р и и 1812 г о д а . С П б . , 1909. Т . 1. 34. К у т у з о в М . И . С б о р н и к д о к у м е н т о в . М . , 1954— 1956. Т . 4, ч . 2; Т . 5.

83

35. К у т у з о в М . И . И з л и ч н о й п е р е п и с к и / / З н а м я , 1948. № 5. 36. М а р т е н с Ф . Ф . С о б р а н и е т р а к т а т о в и к о н в е н ц и й з а к л ю ч е н ­ н ы х Р о с с и е й с и н о с т р а н н ы м и д е р ж а в а м и . С П б . , 1874— 1909. Т . 1— 15. 37. П о л н о е с о б р а н и е з а к о н о в Р о с с и й с к о й и м п е р и и . I с о б р . С П б . , 1830. Т . 23, 32. 38. П о х о д р у с с к о й а р м и и п р о т и в Н а п о л е о н а в 1813 г. и о с в о ­ б о ж д е н и е Г е р м а н и и : С б о р н и к д о к у м е н т о в . М . , 1964. 39. П о д ы с о ц к и й А . Г р а ф М и х а и л О г и н с к и й и е г о о т н о ш е н и е к и м п е р а т о р у А л е к с а н д р у П а в л о в и ч у (1807— 1815) // Р у с с к и й а р х и в , 1874. К н . 1. 40. Ч а р т о р и ж с к и й А . М е м у а р ы к н я з я А д а м а Ч а р т о р и ж с к о г о и е г о п е р е п и с к а с и м п е р а т о р о м А л е к с а н д р о м I. М . , 1912— 1913. Т . 1— 2.

41. Ч и ч е р и н А . Д н е в н и к

1812— 1813. М . ,

1966.

Literatura 42. Asketiazy Sz. D w a stolecia. X V III i XIX. W arszaw a, 1909, T. 2. 43. A skenazy Sz. K siąže Jözef P on iatow sk i. W arszaw a, 1974 (w yd. 1904). 44. Askenazy Sz. N a rozdrozu 1812— 1 8 1 3 / / B iblioteka W arszaw ska, 1911. T. 1— 2. 45. Askenazy Sz. P olska a Europa 1813— 1 8 1 5 / / B iblioteka W arsza w sk a . 1909. T. 2— 3. 46. Askenazy Sz. „Trybun g m in u “ w dobie K rölestw a K ongresow eg o / / B iblioteka W arszaw sk a. 1907. T. 2. 47. Bardach Lesnodorski B., Pietrzak M. H istoria pan stw a i prawa p o lsk iego. W arszaw a, 1977. 48. B artoszew icz К . U tw orzen ie K rölestw a K on gresow ego. Kra­ kow , 1916. 49. Basanavičius J. R inktiniai raštai, V., 1970. 50. Bock H. Rebell im P reussenrock. T au roggen 1812. Rutten; B er­ lin, 1963. 51. Dechamps J. Sur la leg en d e de N ap oleon. P aris, 1931. 52. Dundulis B. L ietuva N ap oleono a g resijo s m etais (1807— 1812). V., 1981. 53. Dundulis B. N ap oleon et la L ituanie en 1812. P aris, 1940. 54. Europa i sw iat w epoce N ap oleonskiej. W arszaw a, 1977. 55. Fugier A. La R evolution franęaise et l’Em pire nap olėon ien. Paris, 1954. 56. Godechot J. L’Europe et l’Am erique ä l’epoque nap olėon ienn e. Paris, 1967. 57. Grochulska B. I