Leiskit į tėvynę: tremtinių atsiminimai 5-430-00809-5 [PDF]

Zitiervorschau

BBK 84L7-4 Lel39

Pratarmė /9 SIRUTIENĖ O. _ 1941 m. birželio 14-osios žaizdos / 15 SINKIENĖ O.

Gyvenimo nuotrupos / 49

A B R O M A I T I S J., A b r o m a i t i s A . Už viską — tik m a ž o f o r m a t o

lapelis / 63

V A I Č I Ū N A I T Ė J., V A I Č I Ū N A S A . Kas tie „liaudies p r i e š a i ? " / 77 VAITKEVIČIUS A .

VAITKEVIČIUS A .

Slaptieji ginklai /91

Nusivylimas / 115

SPUDIENĖ P. Kaip drįsti turėti daugiau už m a n e ? / 121 KRIVICKIENĖ N. Atėmėt Tėvynę, šeimą, bet sąžinės — neatimsite / 137 TILINDIS J. Sudiev, Lietuva / 147

POVILONIS J. V e r g ų turguje / 173 ALEJUNIENE A. Ferula uodų karalystėje / 183 LELKIENE A . K u r visi, ten ir mes / 205 B O J A R S K A S L. Sekmadienio reportažai nuo Laptevų jūros / 217 PUODZIUVIENE K. V a r g a i vargeliai / 239 M A U R U K I E N E S. Kalnų odisėja / 259 MERKIENE O. Pasaulis — ne be dorų žmonių / 275 B A R K A U S K A S P. Kai visi apleidžia / 303 PAULAVIČIUS A. Leiskit į Tėvynę / 323

tai guli prieš mane vienas lašelis tos skausmo jūros (ar galima perkelti skausmą į p o p i e r i ų ? ) , ku­ ri 1941 m. birželio 14 d. užliejo visą Lietuvą. Lietuvai kertami smūgiai b u v o tiksliai apskaičiuoti ir negailestingi. Tai ne be­ p r o č i o darbas, nors kai kas dabar stengiasi kaip tik taip vaiz­ duoti tų laikų įvykius. Kaip silpnesnis gyvulėlis, triuškinamas plėšrūno nasrų, turi teikti jo kūnui stiprybės, taip ir Lietuva žūdama turėjo sustiprinti stalinistinio m o n s t r o galybę. K a d Lietuva niekuomet neatgimtų, pirmiausia reikėjo sunaikinti tau­ tos sielos žadintoją — inteligentiją.

Visos tautos, visais laikais s a v o ateitį — vaikus — patikė­ d a v o mokytojams. Kad Lietuva nebeturėtų ateities, ilgai nedel­ sus reikėjo iš j o s atimti mokytojus. Todėl nenuostabu, kad mo­ kytojai sudarė gausiausią inteligentijos dalį, kurią 1941 metais pirmuoju kąsniu prarijo stalinizmo plėšrūnas. Vien tais metais daugiau kaip tūkstantis mokytojų ir jų šei­ mų narių (Tarybinis m o k y t o j a s . — 1989 — Nr. 1) plienine monst­ ro rykle nugarmėjo į jo pilvą. S a v o vergišku darbu Sibire jie turėjo spartinti „ m e d ž i a g ų apykaitą". Dirbti! Dirbti ir tik dirb­ ti! Nesvarbu, ar tu vaikas, ar senis, ligonis ar šiaip bejėgis. Negali dirbti — mirk! Tik visai neseniai atvertėme mūsų visai netolimos istorijos puslapius kruopščiai ir ilgai slėptus nuo visos tautos, ypač nuo jaunimo. Dar pernai, 1988 metais, ne vienas jaunesnio amžiaus ž m o g u s suglumdavo, išgirdęs apie prieškarinius trėmimus: „ N e ­ gali buti... Ne, ne... Trėmė po karo. Trėmimai b u v o būtini, kad nuslopintų išnaudotojų klasės pasipriešinimą. Tai b u v o huma­ niška akcija ( s i c ! ) . Ji s a u g o j o tautą nuo nereikalingo papildomo kraujo praliejimo..." — galėdavai išgirsti tokias ar panašias variacijas iš V K P (b) istorijos kurso. Aišku, taip galvojančių b u v o nedaug. Bet jų b u v o . O mūsų tautai net vienas ž m o g u s — daug. K n y g o j e pateikti mokytojų-tremtinių atsiminimai — tai sta­ linizmas iš arti. Jie padės skaitytojui iš pirmų lūpų, tiesiogiai patirti ir suvokti, kas iš tikrųjų dabar bandoma dangstyti ne­ kaltomis „ s o c i a l i z m o deformacijų" ir pan. frazėmis. Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol. Tas skausmas vis sunkiau numalšinamas. Jis vargina tautą, darosi nepaprastai sunkus. Ar ne todėl 1988 metų vasarą šis skausmas išsiveržė iš šimtų tūkstančių krūtinių? Tokias žaizdas, kaip Birželio 14-osios, g y d o ne Laikas, bet Teisingumas. Si knyga — tai vienas žings­ nis jų g y d y m o kelyje, kartu tai ir savotiškas paminklas tautos, likimo prikaltos prie kryžiaus, kančioms. Tėvynė, sukaustyta stalinizmo grandinių, stingulio ideolo­ gijos o p i u m o marinama, tremtinius — savo tikrus vaikus — ilgus dešimtmečius pavainikiais laikė. Sunku būti tremtiniu svečioj šaly, bet dar sunkiau gimtinėje. K n y g o j e paliesta ir ši tema. Mokytojų, išvežtų 1941 metais ir po karo, atsiminimai leis pajusti, ką išgyveno iš lovų vidury nakties pakelti tremiamieji ir jų mažamečiai vaikai, jau spėję tapti „liaudies priešais", kokia b u v o jų kelionė per du žemynus į „amžinąją t ė v y n ę " . Išsamiai aprašomos g y v e n i m o sąlygos, vargai, kuriuos teko patirti, santykiai su vietos valdžia ir j o s požiūris į tremtinius. Atsiminimų autoriai parinkti atsitiktinai, be j o k i o išanks­ tinio „ p l a n o " , kaip nesirenkama vieta semiant vandenį iš ežero. Koks skirtumas, iš kur pasemsi — visur tas pats skausmas. 10

Kančia žmogų išaukština,— mokytojų-tremtinių atsiminimuo­ se nėra nė lašo keršto, pagiežos ar neapykantos, jie pulsuoja tik skausmu. Jis gyvas jų širdyse iki šiol. Dažnai paaštrėja, kai prisimenama kokia žmoniškumo apraiška toje neteisybės ir tam­ sos jūroje. Pačiam teko matyti, kaip vyriškio akys pritvinkdavo ašarų, prisiminus rusę moterį, kuri, pati kęsdama nepriteklių, nebijojo ištiesti pagalbos ranką „liaudies priešei" bei j o s badau­ jantiems vaikams, tarp kurių tada b u v o ir jis pats. Mačiau, kaip devintą dešimtį metų einantis vyras, pervertas prisiminimų skausmo, g r i u v o ant žemės ir raudojo susiėmęs už širdies. Tai beveik prieš 50 metų išgyventos baimės dėl .mirštančio vai­ ko, sumišusios su džiaugsmu ir dėkingumu eiliniam gydytojui, aidas. Nors tremtyje vietinių gyventojų smegenis nuolat veikė stalinistinės ideologijos nuodai, sielas bjaurojo kruvinos N K V D chi­ rurginės operacijos, išliko daug žmoniškumo salelių. Jos žydėjo įvairiomis tautinėmis s p a l v o m i s : rusų, žydą, suomių, jakutų, lenkų, lietuvių. Žmoniškumas, m o r a l u m a s , — štai tas neišardomas tautų draugystės branduolys. Žmogus, praradęs žmoniškumą, praranda ir tautybę. Tokios būtybės nenori priimti nė viena tauta. K n y g o s svarbiausias tikslas — parodyti antihumaniškų veiks­ mų beprasmiškumą, absurdą, ugdyti, ypač jaunimo, širdyse žmoniškumo daigus, kad panašios tragedijos nepasikartotų. Čia pravartu prisiminti Aristotelį ir jo tris dvasias — augalinę, gyvulinę ir mąstančiąja, kartu gyvenančias žmoguje. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gimstanti krikščioniškoji filo­ sofija konstatavo, kad žmogaus ir žmonijos ateitį lems tai, kuri iš dviejų dvasių — gyvulinė ir mąstančioji — paims žmo­ guje viršų. 1939 metais, kai b u v o pasirašomi slapti R i b e n t r o p o - M o l o t o v o paktai, Europoje viešpatavo gyvulinė dvasia. Dabar mes jau puikiai žinome, kiek tai kainavo žmonijai. Deja, stalinizmo šaknys gilios ir dar gajos. Viena tremtinė, atsiuntusi savo atsi­ minimus banguojant politinėms aistroms Lietuvoje, vėliau rašė: „Stalinistų dar visur pilna, o su jais susitikti daugiau nebeno­ rėčiau nei aš, nei linkėčiau kitiems. Gal man butų ge­ riau, jeigu Jūs mano prisiminimus grąžintumėte". Ar galima smerkti žmogų, perėjusį stalinistines g o l g o t a s ? . . Be bendrų tremtinių g y v e n i m o bruožų skaitytojas ras ir spe­ cifinių žinių apie Lietuvos mokyklą tremtyje. Manome, kad šios žinios bus naudingos besidomintiems Lietuvos pedagogikos isto­ rija. A p r a š o m a mokyklose vyravusi emocinė atmosfera, moky­ mosi sąlygos. Mokyklų prie Laptevų jūros moksleivių (mokytojųtremtinių vaikų) prisiminimai atskleidžia vietinės valdžios po­ li

žiūrį į lietuvių siekius mokytis gimtosios kalbos (,apie realų mokymąsi netenka net kalbėti), jų pastangas pateikti vaikams Lietuvos istorijos, geografijos, literatūros žinių. Grįžę po sunkių darbų, tamsiuose barakuose ir drėgnose žeminėse tremtiniai, Tėvynės meilės vedini, vėl tapdavo mokytojais ir kantriai, kiek leido sąlygos ir jėgos, m o k y d a v o savo ir kitus vaikus lietuviško rašto ir ž o d ž i o , pasakodavo apie stebuklingą šalį Lietuvą, ne­ matytus medžius — obelis, kriaušes, vyšnias, apie jūrą, pušis, laukų gėles, bites-darbininkes, gintarinį medų... Šitaip tremtiniai' stengėsi skiepyti meilę dar nematytai arba daugeliui vaikų jau pamirštai Tėvynei. Skaitytoją turėtų ypač sudominti buvusio Šiaulių miesto V. Kudirkos pradžios mokyklos m o k y t o j o Leono Bojarsko (mirė 1987 m.) tiesioginiai sekmadienio reportažai nuo Laptevų j ū r o s . Tai autentiškas (ne prisiminimai) tremties metraštis, per dešimt­ mečių ūkus pasiekęs atgimstančią Lietuvą. Jie b u v o rašomi 1 9 4 1 — 1 9 4 5 metais. K o k s stiprus turėjo būti žmogaus tikėjimas Ateitimi, kad net baisiausias fizinis ir moralinis smurtas jo ne­ palaužė. O tokių žmonių, ypač mokytojų, b u v o ne vienas. Deja, ne visi jų rašyti tų dienų metraščiai pasiekė šias dienas. Iš vienų j u o s atėmė per kratas, kitų sudegė per gaisrus ar sušlapo per potvynius, treti pametė besikilnodami iš vietos į vietą, ket­ virti, bijodami nemalonumų savo vaikams ir anūkams, sunaikino patys, jau čia, Lietuvoje... Turėtų skaitytoją sudominti ir Petro Barkausko atsiminimai. Jis vienas iš nedaugelio, atlaikiusių stalininių lagerių pragarą. Žinome, kad tremiant 1941 metais, Naujojoje Vilnioje daugelis mokytojų-vyrų b u v o atskirti nuo s a v o šeimų. Nuvežti į lagerius, jie beveik visi pirmą arba antrąją žiemą mirė nuo bado ir šal­ č i o . Bet ne visi. Vienas iš jų — Petras Barkauskas, kuris tik pernai pasitraukė iš mūsų tarpo, tačiau paliko savo g y v e n i m o atsiminimus. Taigi turime galimybę apie žmonių. naikinimo sistemą stalinistiniuose lageriuose sužinoti iš pirmųjų lūpų. Jo atsiminimai padės skaitytojui tiksliau suvokti skirtumą tarp tremties ir lagerio. Skaitytojas turi gerai įsijausti ir suvokti tremtinių g y v e n i m o sąlygas, aplinkybes, kad suprastų kai kurias jų g y v e n i m o reali­ jas. Mums dabar sunku įsivaizduoti, kad, mirus tėvams, mirčiai būtų pasmerkiami ir jų vaikai. Juk b u v o kaimynai, žeminių, jurtų gyventojai, kurie privalėjo išsaugoti tų vaikų gyvybes. 12

Tačiau įsivaizdavus situaciją, kurioje visi žmonės skęsta, visai nekeista, kad skęstantis negelbsti kito skęstančio... Rūdija plienas, g r i ū v a pilys, senka upės, džiūsta ežerai, bet ne tautos atmintis. Kaip b u v o besistengta paslėpti nusikaltimų pėdsakus, ištrinti juos iš tautos atminties, to padaryti nepavyko. Atmintis g y v a , kol g y v a tauta. Kęstutis Pūkelis

ponų! Labas, labas!" Nė vienas iš „ s v e č i ų " nepaėmė nekalto vaikučio rankutės, nepaglostė galvelės. V e r k d a m a pradėjau pra­ š y t i : „ Ž m o n ė s , būkite mielaširdingi, sūneliui šiandien ir šią va­ landą sueina tik du metukai. Pasigailėkite!" J o k i o gailesčio, jokios mielaširdystės neparodė. „ S v e č i a i " tarp savęs kalbėjo rusų kalba, vienas iš jų su manim lietuviškai ( r o d o s , žydas). V y r u i neleido kalbėti. Paragino greitai aprengti vaiką. Verk­ dama pradedu sūnelį rengti, rankos dreba, rūbeliai iš rankų krenta, o „ s v e č i a i " ragina skubėti. Pagaliau p a s a k o : „ J e i nepa­ jėgi dabar aprengti vaiką, tai sunkvežimyje baigsi, laiko turėsi". Kai paklausiau, ką paimti kelionei, jie atsakė, kad po p o r o s dienų parveš atgal. A š , lydima kariškio, nuėjau į virtuvę, pa­ ėmiau litrą pieno, bandelių, gal kilogramą cukraus ir duonos džiūvėsių. Užmetusi sūneliui paltuką, paėmiau jį ant rankų ir įlipau į sunkvežimį. Po to jau atvedė aprengtą vyrą. Jis b u v o apsisiautęs lietpaltį, aš — vasariniu paltu. Pasiėmiau rankinuką net nepatikrinusi, kas jame įdėta. Labai apsidžiaugiau, kad į sunkvežimį leido ir v y r u i įlipti. Tada mudu baigėm rengti savo sūnelį. Vienas iš kariškių įmetė į mašiną šiek tiek mūsų pata­ lynės. Pas mus b u v o apgyvendintas rusų karininkas. Mes iš jo neprašėm nė kapeikos. Kai mus suėmė, jis viską matė, tačiau nei ž o d ž i o nepratarė ir net ačiū nepasakė.

m. naktis iš birželio 13 į 14 d. daugumai tarnautojų b u v o ne poilsio, bet didelio siaubo me­ tas. 1—2 vai. nakties pasigirdo į duris garsus beldimas. Įėję į kambarį, nelaukti naktiniai svečiai pasakė, kad mus išveža.., Vyrą (neapsirengusį) pastatė į kampą, skubiai darė kratą. Ginkr lo j o k i o nerado. A š , žiūrėdama į išblyškusį vyrą, apalpau. Kaį vaistais buyau atgaivinta, paklausiau: „ K u r mus vežate, juk mes nieko blogo nepadarėme, esame paprasti tarnautojai: vyras agronomas, aš m o k y t o j a " . Paragino greičiau atnešti vaiką. At­ nešiau iš miego prižadintą sūnelį Jonuką. Vaikutis, pamatęs „naktinius svečius", ištiesė abi rankutes s a k y d a m a s : „ D a u g 26

Taip mus iš Lazdijų atvežė į Šeštokų stotį. Kai įgrūdo į vagoną, jame radome iš Verstaminų Marcinkevičių šeimą: vyras, ž m o n a , dukrelė Meilutė 5 metukų, M a r y t ė 2 metukų ir senelis apie 6 3 — 7 0 metų. Tas tėvukas pažinojo vyrą ir tuoj pasisveiki­ n o : „ J u s , a g r o n o m e , turbūt veža dėl m o t o c i k l o , nes jie su pa­ v y d u žiūrėdavo, kai jūs v a ž i u o d a v o t " . V y r a s atsakė: „ N e ž i n a u , už ką mus veža ir k u r v e ž a " . Į mūsų vagoną dar b u v o a t v e ž t i : Karatajų šeima — keturi asmenys, Piontkų šeima — septyni asmenys, Rusliaderio — šeši asmenys. Kitų pavardžių neprisi­ menu. Kai pagaliau pripildė visą vagoną, paaiškėjo, kad suėmi­ mai b u v o n e v i e n o d i : vienoms šeimoms leido pasiimti 50 kg turto, kitiems kiekvienam šeimos asmeniui po 50 kg, treti pasiėmė, kiek norėjo, o kitus apgavo, sakė, kad tuoj parveš atgal į namus. Tarp jų atsidūrė ir m a n o šeima. Tokių b u v o nemaža, kiti ir be jokios pagalvėlės b u v o įgrūsti į vagoną. Mūsų vagonas atrodė t a i p : dviejų aukštų narai, vienas langelis, .o tualetą atstojo kampe maža kvadratinė skylė be jokios užtvaros. Suaugusiems tekdavo ten eiti tik naktį. Oras b u v o labai sunkus, dvokiantis. Kai v y r o tėvai sužinojo, kad mus išveža, atvažiavo atsisvei­ kinti. Tik p r o siaurą durų plyšį verkdami aš ir jų sūnus atsi­ sveikinom rankų mosavimais su toli stovinčiais tėvais. Siek tiek maisto, kurį tėvai atvežė, įdavė, o didesnę dalį pasiliko parei­ gūnai sargybiniai. Kai kė, kiti dainą: šliaužė

traukinys pajudėjo, v a g o n e šurmulys darėsi: vieni ver­ žegnodamiesi meldėsi, o vyrai lyg susitarę užtraukė „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus"... Bet traukinys į priekį, atgal nepasuko. Kadangi v y r o trys seserys gy-

2, Leiskit j Tėvynę

17

veno Kaune, tikėjosi jas pamatyti ar per kokį pažįstamą įduoti trumpą laiškutį: „ B r o l i s Jonas su šeima vežamas iš Tėvynės. Jei yra galimybė, prašome padėti". K a u n o stotis tuščia, v a g o n o durų neatidarė. Vyras labai nu­ siminė, kad dar turėjo viltį Vilniaus stotyje iš pažįstamų ką nors pamatyti. Aš tikėjausi pamatyti seserį ir parašiau padėkos laišką brangiai s a v o mamai. Bet pažįstamų neteko pamatyti. Kai traukinys ankstyvą rytą sustojo, rodos, b u v o birželio 1 7 — 1 8 d., v a g o n o durys plačiai atsidarė. Du ginkluoti kariš­ kiai, vartydami „ b y l a s " , pavardėmis išlaipino, išplėšė nuo šeimų vyrus. Tas siaubingas vyrų atskyrimas v y k o Naujosios Vilnios stotyje. Moterys ir didesni vaikai raudojo, o kariniai viršininkai jau antrą kartą apgaulingai meluodami r a m i n o : „ V y r a i turi važiuoti pirma, nes turi paruošti šeimoms b u t u s " . Mes nusira­ minome, patikėjome žmogaus žodžiu. Atsisveikinom su dideliu liūdesiu, vyras graudžiai ištarė: „Neužmiršk manęs, Onute..." A š a r o d a m a atsakiau: „ A š niekada Tavęs neužmiršiu". Su my­ limu sūneliu vyrui neteko atsisveikinti, nes jis dar m i e g o j o . Kai ryte mažieji vaikučiai atsikėlė, tuoj pasigirdo šauksmai: kur tėvelis, kur tėvelis? Ir mano sūnelis verkdamas šaukė: „ K u r mano t ė v e l i s ? " Motinos ašarodamos glaudė prie krūtinių mažus s a v o našlaičius. To vaizdo ir dabar negaliu pamiršti... Naujosios Vilnios stotyje žmonės bėgiodami šaukė pavardė­ mis tuos, kurie b u v o vagonuose, bet ne visi išgirdo šauksmus, ne visi galėjo atsiliepti. Štai kaip tai aprašo mokytoja V e r a Effertienė-Sirutytė savo laiške brolienei (laiškas rašytas 1987 m . ) : „ T o j i traukinių jūra Naujojoje Vilnioje, kur aš ieš­ kojau savo brangaus b r o l i o ir jo šeimos, iki šiol stovi prieš akis. Tas vaizdas lydės mane ir į kapus. Ir kodėl tie valdovai tokie išsigimę? Kai atmetamas Dievas, žmogus save perkelia į gyvulių kategoriją" ...Taip žiauriai b u v o išplėšti vyrai ir vaikučiams tėvai. Laimingos tos šeimos, kurioms vyrai b u v o palikti. Trau­ kinys skubėdamas vežė vis toliau nuo Tėvynės. Mintimis, šir­ dies žodžiais atsisveikinau: O Tėvyne mūsų brangiausia, Mus atplėšia nuo Tavęs. Mes prisiekiam širdies meile Neužmiršt Tavęs niekados. K o l mus vežė Tėvynės žeme, maitinomės savo maistu. N e t ir vandens negaudavome. Prisimenu pirmus pietus — skysta barščių sriuba su plaukiojančiais kirminais. Vaikams kartais b ū d a v o manų košė, virta vandeny be cukraus kruopelės ir jokio riebalo. A t n e š d a v o naktį, kada vaikučiai m i e g o d a v o . Kelionė į Altajaus kraštą b u v o sunki, tik negyvenamose vietose traukinys sustodavo, išleisdavo suaugusius atlikti reikalų (po vagonais), šalia s t o v ė d a v o palydovai su šautuvais. Neprisimenu, kokioj vietoj žmones iš vagonų išlaipino ir kratė jų daiktus. Vėliau pradėjo atkabinėti vagonus, persodino mus į mašinas, mat vie18

noje vietoj visų nepaliko. Atsitiko taip, kad daiktus, kuriuos buvo sudėję į bagažinius vagonus, išmetė, o jų savininkus nu­ vežė toliau. Aš su sūneliu patekau į Smolensko raj. Linevsko kiaulių sovchozą. Tai b u v o 1941 m. liepos pabaigoje. Į nurodytą vietą turėjome eiti pėsčiomis. Lietus trukdė keliauti. Sūnelis, įsikibęs man į paltuką, vis šaukė: „ M a m y t e , tik nepalik m a n ę s " . Jis bi­ j o j o , nes b u v o naktis. Retkarčiais paimdavau jį ant rankų, kita ranka vilkau s a v o mantą. Suėję į mums skirtą mokyklą (dvi patalpos), išgėrėme vandens ir valgėme, kas ką turėjom. Rytą visus pakvietė į aikštę, pasakė kalbą, kad čia dabar mums teks gyventi, dirbti ir mirti, kad ši vieta yra mūsų tėvynė. Tą valandą prisiminiau savo pradinės mokyklos mokytoją. Ji mums saky­ d a v o : mes lietuviai, mūsų tėvynė Lietuva. Tėvynės žemė yra mūsų motina maitintoja. Kur jūs bebūtumėte g y v e n i m o vėjų nunešti, niekada neužmirškite savo Tėvynės, savo tautos, savo kalbos! Nepripažinau aš tos naujos tėvynės, prieš akis mačiau savo gražią Tėvynę Lietuvą. Kadangi mudu su sūneliu buvome labai išvargę, ėjom pamaži, nes padėjėjų neturėjome, tai į nurodytą vietą atėjome paskuti­ niai. Mudviem ir gyvenamoji vieta teko prie durų. Prieš mus gulėjo džiovininkė moteris, vyras ir dukrelė Onytė, rodos, tai b u v o Peleckių šeima. Toj patalpoj visi gulėjome ant grindų, viduryje b u v o paliktas takelis praeiti. Mūsų turtas: dėžutės, maišai, ryšuliukai, lagaminai b u v o sukrauti koridoriuje. Tose patalpose išgyvenome apie porą savaičių. Duonos gaudavome po 300 g, pirkome už savus pinigus, valgėme, kas ką turėjome. Mane greit ištiko nelaimė — susirgo sūnelis. Labai skaudžiai iš­ gyvenau, nes turėjau tik dvi stiklines ryžių, mažą gabaliuką la­ šinių ir cukraus, o pinigų jau nebebuvo. Kai traukiny prasidėjo vaikų viduriavimas, tai sutaupytą duoną iškeičiau į ryžius. Jie mane ištikusioj nelaimėj b u v o labai reikalingi. Kad galėčiau išsipirkti duonos davinį, 300 g duonos tekdavo parduoti, o 300 g suvalgydavome mudu su sūneliu. Vaikutis taip nusilpo, kad jau nepastovėjo. Iš baimės ir išgyvenimų pagaliau ir aš pradėjau negaluoti. Vandens jau nepajėgdavau atsinešti, paprašiau džio­ vininkės vyrą, kad man pagelbėtų, žadėjau pasveikusi atsily­ ginti. Dėkinga. Žmogus atjautė. A t n e š d a v o vandenį ir mudviem įpildavo 1,5 1 į tą bidonėlį, kurį iš namų pasiėmiau. Kaip sakoma, būna gyvenime ir taip, kad nelaimę išgirsta jautri širdis. Vieną dieną mudu aplankė visai nepažįstamas pagyvenęs vyriškis agro­ nomas Vaitkevičius, tokia pavarde pasisakęs. Susipažinom. Sako, girdėjęs, kad mano vyras irgi b u v o agronomas ir kad dabar ištiko mudu nelaimė ir kiti materialiniai sunkumai. „ A š pasi­ stengsiu kokiu nors būdu padėti". Padėkojau sakydama: turiu viltį pati susitvarkyti sunkų gyvenimą, kad tik greičiau mudu pasveiktume. Tą patį vakarą agronomas surinko iš tokių pat nelaimingų žmonių keletą rublių — tuo jis man ašaras išspaudė, !9

bet vis vien pinigus paliko po pagalve. Naktį pamačiau, kad koridoriuje, kur b u v o sudėti mūsų daiktai, pasišviečiant švies­ tuvais, daroma krata. Aš tyliai prisitraukiau šalia savęs gulin­ čią moterį, į ausį pašnibždėjau apie kratą, kad perduotų ki­ tiems. Visi pabudom, gulėdami tylomis slėpėm brangesnį daiktą, maldaknygę, žiedą, kryželį ar rožančių. Mažutį kryželį pakišau sūneliui po pažastėle, o vestuvinį žiedą įsidėjau į burną. Nak­ tiniai svečiai, išvartę mūsų daiktus, įėjo į kambarį, liepė keltis. Visi atsisėdom, vėl krata. Kiek prisimenu, mažai kas nukentėjo. Praėjus porai dienų, vėl agronomas mudu aplankė, pranešė gir­ dėjęs, kad kažkokia komisija ateis mūsų tikrinti, jis pataria pasiskųsti, prašyti pagalbos. Pagalbos nelaukiu, tik Dievo globai atsiduodu. Prisiminiau m a l d e l ę : „ D i e v e didis, išgirsk vaitojimus, išklausyk raudojimus vaikų T a v o , ištiesk pagalbos ranką, jei esam to v e r t i " ! Pabučiavom su sūneliu kryželį ir taip su vilties spindulėliu u ž m i g o m . Rytą sulaukėm tos komisijos: du vyrai ir viena tamsiaplaukė moteris. Įėję be jokių klausimų žvelgė į mus sėdinčius, ligonius, gulinčius ant grindų. Moteris atėjo prie mudviejų, paklausė, kur vyras. Atsakiau, kad atskyrė ir nežinau, kur jis yra. „ M a t a u , kad sergate, taip pat noriu paklausti, kaip p r a g y v e n a t e ? " Atsakiau, kad 300 g duonos parduodu, kad ga­ lėčiau nusipirkti duonos kitai dienai. Ji užsirašė mano pavardę, išeidama pažvelgė ir pamojavo ranka. Rytą atėjo apie 12 metų mergaitė su indeliu pieno ir šaukė mano pavardę. Kadangi aš pieno neužprašiusi, tai ir neatsiliepiau. Kai ji nuėjo į kitą kam­ barį, šaukdama tą pavardę, tai tas pažįstamas agronomas atvedė mergaitę pas mane. „ T a s pienas jums p r i k l a u s o " , — paėmęs iš mergaitės indelį, pieną supylė į m a n o bidonėlį. Širdyje jaučiau neramumą, žinojau, kas atnešė pieną, bet nežinojau, kaip man reikės atsilyginti. Taip kas antrą dieną vis gaudavau po pusę lit­ ro pieno. Su džiaugsmu sugirdydavau pieną sūneliui. Savaitei praėjus, mudu aplankė ta juodaplaukė moteris, kuri d a l y v a v o komisijoje. Dabar supratau, kad pieną neša jos dukrelė. Ašaro­ dama dėkojau, bet apgailestavau, kuo atsilyginsiu. Moteris, ap­ sikabinusi mane ir sūnelį, p r a b i l o : „ A š esu mokytoja (totorių tautybės), girdėjau, kad dauguma suvežtų yra mokytojai. Pa­ stebėjau jus sergant, sužinojau jūsų sunkią materialinę padėtį, sąžinės balsas mane ragina padėti. Prašau nesijaudinti. K o l su­ stiprėsite, nuoširdžiai noriu padėti". Su grauduliu aš ir sūnelis padėkojome tai nuoširdžiai mokytojai, o vakare abu sukalbė­ jome padėkos maldelę. Aš tai laikau lyg kokiu stebuklu. Pagaliau mus pradėjo iš tos mokyklos iškeldinti į kitus namus ar bara­ kus. Aš patekau su Marcinkevičių šeima. Apsidžiaugiau, kad sūnelis jau pasėdi, jau ir nusišypso, jo sveikata gerėja, o kartu ir aš sveikstu. Kai abu sustiprėjom, nuėjom pas mokytoją Izą (tokiu vardu prašė ją vadinti) padėkoti už suteiktą mums pa­ ramą. Namuose radome visą šeimą: vyras dirbo kontoroj bu­ halteriu, mokytoja Iza — mokykloj, o trys dukros mokėsi. Visa šeima labai apsidžiaugė, ypač pamilo sūnelį. Pasakiau, kad mo20

ku truputį siūti, megzti, siuvinėti ir paprašiau duoti man kokį darbelį, kad galėčiau nors iš dalies atsilyginti už gerą širdį. Pirmiausia aplopiau ir persiuvau mergytėms drabužius. Kai baigtus darbus nunešiau, labai apsidžiaugė, sūneliui davė virtų bulvių, bandelių. Pasiuvau siuvinių ir s a v o tautiečiams. Tik labai liūdėjau, kad neturiu siuvamosios mašinos, visus darbus teko atlikti rankomis. Siūti tekdavo pasislėpus, kad brigadinin­ kas nematytų. Altajaus krašte sudarė tremtinių sąrašą, pagal kurį gauda­ v o m e d u o n o s : darbininkui (rodos) 500 g, o vaikams 300 g. Vie­ toj paso kiekvienam išdavė popierių su pavarde, vardu, g i m i m o metais ir pareikalavo kiekvieną mėnesį registruotis pas saugumo ar milicijos pareigūną. Darbai b u v o nevienodi. Stipresni vyrai dirbo kalvėje, kiti sandėliuose, moterys daugiausia laukininkystėje. N o r s b u v o m e apgyvendinti kiaulių s o v c h o z e , bet nė kiaulės uodegėlės neteko paragauti. Vyrai, kurie darbavosi kalvėje, retkarčiais g a u d a v o truputį arklienos. Kiti darbininkai g a u d a v o tik duonos. Kartais duoną pakeisdavo tešla ir miltais. Uždirbdavome labai mažai pinigų. Kurie b u v o pasiėmę iš namų drabužių ar kitokio turto, juos mainydavo į maisto produktus. Lengviau b u v o gyventi toms šeimoms, kurių vyrai 'nebuvo atskirti, o šeimos be vyrų v a r g o . Senelis Marcinkevičius man liko atmintyje — tai pavyzdingas ūkininkas, stačiai auksarankis: mokėjo ragažes pinti, medinius šaukštus skobti, rišdavo iš karklelių šluotas, jo dėka artėjant žiemai vaikščiojom su šlepetėmis, klumpėmis. Brigadininkas, užsėdęs ant arklio, v a r y d a v o žmones į lauko darbus, per pietų pertrauką žiūrėdavo, kad neparsineštų lauko gėrybių į namus, vakare mus, grįžtančius iš darbų, vėl sekdavo. Į darbus eidavome tolokai, pietų laike aš stačiai bėgdavau į namus, kad spėčiau sūnelį pavalgydinti, o paskui vėl bėgdama skubėdavau į darbą. Pietus (duoną) pavalgydavau dirbdama. Kartą, parbėgusi į na­ mus, radau sūnelį graudžiai verkiantį, mat aš jį palikdavau prie senelio Marcinkevičiaus anūkėlių. Nuraminti b u v o sunku, jis verkdamas apsikabinęs mane vis m a l d a v o : „ M a m y t e , nepalik m a n ę s " . Susigraudinau ir aš pati, tą popietę į darbą neišėjau. Liūdnai abu papietavom — žmiko (išspaudų) sriubytę su duona. Matyt, jis norėjo miego nuo to graudaus v e r k i m o , nes paprašė padainuoti mėgstamą dainelę. Aš tyliai u ž d a i n a v a u : Oi varge, varge, vargeli mūsų, kada mes tave, vargšai išvargsim?

o kai sugrįšim į gimtą kraštą, tada išvargsim savo vargelius...

Tik spėjus užmigti sūneliui, įbėgo keikdamasis brigadinin­ kas, skubiai ragino eiti į darbą. Išsigandęs sūnelis atsibudo, apsikabino mane šaukdamas: „ M a m y t e , nepalik m a n ę s " . Atsa­ kiau, kad taip toli į darbą eiti negaliu, nes neturiu kam palikti vaiką. Piktas, keikdamasis s u r i k o : „ D u o n o s negausi". Ryte, kai 21

nuėjau jos nusipirkti, pardavėja man pasakė, kad trims dienoms duona ne tik man, bet ir vaikui atimta. Liūdnokįa žinia, bet mudu išgelbėjo džiūvėsiai ir žmiko sriubelė. Eidama vandens, sutikau mokytoją Izą. Ji paklausė, kaip gyvenam, kodėl atrodau liūdna. Kadangi senokai matėmės, pasidalijau s a v o džiaugsmais ir rūpesčiais. Baigdama pasakiau, kad į darbą dabar reikia eiti toli, vieną popietę neišėjau, nes neturėjau kam palikti vaiką. Brigadininkas nubaudė — atėmė mudviem trims dienoms duoną. Tas ją labai nustebino. Atsisveikindama pasakė: „ T a i p jis pasi­ elgti neturi teisės, manau, kad tie negerumai susitvarkys". Kai rytojaus dieną atėjau į darbą, mane paskyrė į sandėlį maišus kelti vyrams ant pečių. Darbas baugino, nes maišo nė iš vietos nepajudinau. Kadangi dirbo brigada, tai už mane dirbdavo lazdijiškė moteris, kuri kartu viename vagone važiavo. Siam darbui buvau nepajėgi, todėl kitą dieną mane paskyrė dirbti prie saulėgrąžų. Duonos, kurią atėmė, nesugrąžino. Be valdiškų dar­ bų dar tekdavo su tėvuku Marcinkevičium važiuoti į mišką malkų parsivežti. Ir šis darbas man b ū d a v o sunkus, pagaliau ir sūnelį palikti būdavo labai gaila. Nuramindavau, kai duodavau žaisti tetos Albinutės padovanotą kostiumėlį, nes jame išmarginti Įvairūs paukšteliai, gyvulėliai ir t. t. Grįždavome iš miško va­ kare, sūnelį rasdavau jau miegantį, laikantį rankytėse tuos brangius jam marškinėlius. Pasidarydavo širdyje taip graudu, kad ir vakarienės nevalgydavau. Rudenį darbavomės prie bul­ vių, burokų ir kitų lauko gėrybių. Vakare eidami namo, nors ir sunkiais būdais, parsinešdavome kokią bulvę, runkelį ar kt. Tų išspaudų, žmiko, tėvuko dėka parsinešdavau, nes jis žinoda­ v o , kokioj vietoj slėpti ir kokiu laiku nepavojinga jį nešti. Taigi mūsų valgis b ū d a v o žmiko košė ar sriuba, pridėdavau kokią bulvę ar tarkuotą runkelį. Vaikui dar pieno užpildavau. Kaip minėjau, siūti tekdavo po valdiškų darbų. Už siuvimą žmonės atsilygindavo bulvėmis ar pienu. Teko ir brigadininko žmonai bliuzelę pasiūti. Kai nunešiau, žmonai labai patiko, o jis, kai pamatė mane stovinčią prie durų, paklausė, ko neišeinu. At­ sakiau, kad už siuvinį norėčiau gauti kokių nors produktų: pieno, bulvių ar miltų. Jis man atrėžė: „ J u k turbūt gerai ži­ nai, kad aš brigadininkas, o ji mano ž m o n a " . Sį kartą buvau drąsesnė ir pasakiau, kad turiu mažą vaiką, turite užjausti ir kuo nors atsilyginti. Tada žmonai nurodė iš kurios duobės (po stalu) paimti pusę kibirėlio bulvių. Parsinešusi apžiūrėjau, kad bulvės b u v o žibaluotos, taigi vaikui jų nedaviau. Tai toks b u v o atlyginimas už nuoširdų darbą. Mūsų vaikų žaislai b u v o drožlės, įvairūs pagaliukai, plunks­ nos, išlindusios iš pagalvių. Skaudu būdavo girdėti vaikų po­ kalbį: paklausus, kur važiuojate su skiedromis, atsakydavo: „ V e ž a m e tėveliams duoną į lagerius". Laukė motinos ir vaikai tų brangių tėvelių, bet nesulaukė... Naujojoje Vilnioje atsisveikinimas b u v o paskutinis, nes Altajaus krašte begyvendama sužinojau, kad daugelis vyrų la22

gėriuose mirė iš bado, sunkių darbų. Tarp jų ir mano brangus vyras... Atėjus pavasariui, jau buvome susikasę po mažą lysvę, pasisėjome daržovių, pasisodinome bulvių. Džiaugėmės, bet neil­ gai — išgirdome, kad vėl sudarinėjami sąrašai išvežimui. Vėl visi liūdim, nes nežinom, kur būsim vežami. Aplankė mane mo­ kytoja Iza. Ji trumpai pasakė: „ J e i žinočiau, kur jus veža, at­ kalbėčiau, daryčiau žygių, kad jus paliktų". Aš trumpai atsakiau, kad nuo s a v o tautiečių neatsiliksiu. Ir taip birželio pabaigoje vėl buvome surinkti nežinomai kelionei. Iš Altajaus krašto mo­ kytoja Iza su visa savo šeima mudu išlydėjo, įdavė pieno, dešimt kiaušinių ir atsisveikino su ašarom. V a ž i a v o m arkliais, trauki­ niu, pagaliau apie birželio pabaigą pasiekėm Bijską. Kelionė b u v o irgi sunki, teko net laukuose nakvoti. Bijske apgyvendino mo­ kykloje. Ten gyvenome apie porą savaičių. Maitinomės savais produktais. Malonu b u v o susitikti su pažįstamais. Mat į Bijską suvežė lietuvių iš įvairių kampų. Iš Bijsko vėl varginanti, sunki kelionė, kol pasiekėme Lenos upę. Pakrantėje teko sutikti ir profesorių Vilkaitį. Lauke ant laužo jis irgi virė žmiko košę savo šeimai. Pasisveikinome, pri­ siminėme Akademiją Dotnuvoje. Liūdnai pasakė: „ T a i p , nema­ žai išleidau jaunų žmonių į gyvenimą, o dabar toks baisus li­ kimas mano ir mano j a u n i m o " . Paklausė, kiek metų sūneliui. Sūnelis pats pasakė: „ M a n jau treji metai". Pagyrė, kad moka gražiai, mandagiai kalbėti. „ V a r g š a s vaikas, ir jis jau laikomas politiniu nusikaltėliu". Tai pasakęs, nusišluostė ašaras ir krei­ pėsi į sūnelį: „Pavaišinčiau tave saldainiuku, bet neturiu". Tada išsitraukė iš kišenės duonos gabalėlį, užtepė žmiko košės ir padavė sūneliui. Sis, palenkęs galvutę, padėkojo. Profesorius pasakė: „ V a l g y k į sveikatą, nekaltas kūdiki". Atsisveikinom, linkėdami vieni kitiems geresnio g y v e n i m o ir grįžti į Tėvynę. Tie mūsų linkėjimai labai liūdnai išsipildė, nes į Tėvynę grįžau aš viena... Lenos pakrantėje teko laukti baržų, į kurias mus visus su talpins. Žmonių suvažiavo d a u g : lietuvių, žydų, suomių, o estų ir latvių mūsų minioje nesimatė. Sėdėdama su sūneliu pakran­ tėje, praskalbiau jo drabužėlius kelionei, džiovinau ant pievos, o jis miegojo ant mūsų ryšulio. Staiga ateina pas mane lazdi­ jiškė moteris, su kuria kartu iš Lietuvos buvome išvežti, o jai iš paskos apie 35 metų vyriškis. Ji skubiai kreipiasi su reikalu: „Onute, šį žmogų ištiko nelaimė: kelionėje palaidojo žmoną ir mažą dukrytę ir nežino, kaip pametė s a v o turtelį. Žinau, kad tu visada turi d u o n o s atsargą vaikui, ar negalėtum duoti nors riekutę duonos šiam nelaimingam ž m o g u i ? " Tylėdama išsiėmiau duoną iš maišelio, atriekiau riekelę ir padaviau vyriškiui. Jis atsiklaupęs ištiesė ant delno tiltą auksinių dantų ir t a r ė : „ P r a ­ šau paimti už jūsų gerą širdį". A t s a k i a u : neimsiu, dėkite atgal į kišenę, juk mes visi nelaimingi. Man užtenka žodžio „ a č i ū " ir valgykite į sveikatą". 21

Atsibudęs sūnelis viską matė. Kai ž m o g u s nuėjo, jis pra­ dėjo verkti sakydamas: „ K ą dabar mes valgysim, kad duoną tam nepažįstamam ž m o g u i atidavei". Parodžiau jam maišelį su duo­ nele, raminau, sakydama, k o l būsiu gyva, jis visada gausiąs pavalgyti duonytės tiek, kiek norėsiąs. Atriekiau jam riekutę, kurią bevalgydamas u ž m i g o . Mintimis p a g a l v o j a u : duona bran­ gesnė už auksą, kai žmogui tenka badauti. Pakrantėje žmonės vėdino maisto atsargas, drabužius. Aš džiaugiausi, kad turiu atsargai džiūvėsių ir žmiko. Patikrinau, supelijusius gabaliukus išmečiau. Toj judančioj minioj pamačiau, kad viena moteris išskleidusi tikrina du lietsargius. Pažiūrėjau, kad sūnelis dar miega, nuskubėjau prie tos moters. „ M a t a u , kad tamsta turi du lietsargius (vienas jau skylėtas). Ar negalėtumėt padovanoti man tą s k y l ė t ą ? " Moteris šypsodamasi paklausė, kam jis man reikalingas. Pasakiau, kad turiu tik šią vieną suknelę, ji jau baigia suplyšti, aš truputį moku siūti, tai iš to lietsargio pasi­ siusiu sijonėlį. Moteris liūdnai pažvelgė į mane, p a d o v a n o j o lietsargį ir seną bliuzelę. Nuoširdžiai padėkojusi, labai apsi­ džiaugiau, kad jau turėsiu drabužėlį, kai suknelę sudėvėsiu. Mūsų baržos jau paruoštos kelionei. Ž m o n ė s , ' lydimi sargy­ binių, sulipo. Staiga nuo kranto pasigirdo graudūs moteriški balsai: tėvelis, mūsų tėvelis mirė. Sargybiniai skubiai r a g i n o dukras lipti į baržą, o jų tėvelis vienui vienas mirties miegu ilsėjosi Lenos pakrantėje. Panašių skaudžių įvykių tose kelionė­ se b u v o ne vienas. Plaukdami Lena jau pradėjome gauti valdišką maistą. Jei norėjai turėti šilto vandens (kipetoko), turėjai jau anksti rytą stoti į eilę, nes vėliau negausi. Prisijungiau prie lazdijiškių, prie Karatajienės šeimos. K o l vaikai m i e g o d a v o , mudvi stovė­ davome priekyje, parsinešę bidonėlius įsprausdavom į pagalvę, aprišdavom, kad neatšaltų. Kai vaikai atsikeldavo, v a l g y d a v o m e pusryčius. Pietūs, kaip ir visų „nusikaltėlių", prasti, bet džiau­ gėmės, kad gauname. Kurių šeimose b u v o 4 ar 5 vaikai, tai vis tekdavo pasiklausyti nesusipratimų ar barnių — tai mama vie­ nam per daug davė, o kitam per mažai ir t. t. Vaikai pradėjo gamintis svarstykles iš akmenėlių, virvių, pagalių. Tik svars­ tyklės padėdavo išsiaiškinti nesusipratimus. Mudviem su sū­ neliu visada visko užtekdavo. Kelionėje pasisiuvau tuos dova­ notus drabužius. Mūsų barža b u v o dviejų aukštų, prikimšta žmonių. Kiek tų baržų plaukė, neprisimenu. Kartu su žmonėmis b u v o vežama druska, statybinė medžiaga. Keliaudami išgirdome, kad pora žmonių naktį mirė. Juos palaidojo Lenoje. Prasidėjo ligos, ypač viduriavimas. Pagaliau pradėjo žmones būriais išlaipinti. Mažą būrelį paliko Jakutske, Bulūne. Daugiau žmonių paliko Tit A r u o s e , Trofimovske, Mostache, daugiausia Bykove ( B y k o v o rage). Trem­ tiniams dar teko gyventi Stolbuose (lageris, kalėjimas), Arangastache, Tit A r u o s e , Kazačine, Kiusiure, prie Janos, vėliau Oliokminske, Verchojanske. Iš eilės nerašau, rašau tik kur pa-

24

čiai teko gyventi ir iš nuogirdų, kur kiti buvo. Vėliau kai kas pateko ir į Tiksio uostą. Tie, sakyčiau, b u v o laimingi, nes ten sąlygos buvo žmoniškesnės: pagrindinio maisto — duonos so­ čiai v a l g y d a v o (tą girdėjau iš pasakojimų). Į Bykovą atplaukėme naktį. Buvome apgyvendinti prie kranto stovinčioj baržoj. Tai b u v o 1942 m. rugpjūčio 15 d. Pavalgę sugulėm ilsėtis. Staiga kilo audra, lietus, sniegas, bangos lie­ josi per baržą. Visi sukilo. Vaikų riksmus „ m a m y t e , tėveli", vėjas lyg prarydavo. Visi sulyti su ryšuliais lipome į krantą ieškoti nors kokios vietelės vaikams paslėpti nuo staugiančios audros. Vienus kišom po statinėm, kitus po lentomis, dar kiti b ė g o į barakų koridorius. Sūnelis, įsikibęs man į suknelę, šau­ k ė : „ M a m y t e , mamyte, tik nepalik manęs". Suradau statinę, pakišau vaiką ir raminau jį, kad nebijotų. P r o šalį ėjo vyriškis, nuoširdžiai paprašiau, kad atneštų man nors porą nedidelių lentelių. Jis tuoj atnešė tris lenteles, atvertėm statinę, padėjom sūneliui lentelę, užtiesiau maišą, paguldžiau jį ant patalynės krašto, kitu kraštu užklojau. A n t kito galo lentos atsitūpiau aš, o žmogus virš mano g a l v o s uždėjo suradęs lyg kokias duris. Buvau labai dėkinga tam nepažįstamam tautiečiui, kad jis mudu su sūneliu nors kiek apsaugojo nuo žliaugiančio lietaus. Sūnelis nuolat k a r t o j o : „ A r tu saugai m a n e ? " Atsakydavau, kad nie­ kur nenueisiu, prašiau miegoti. Pagaliau jo balselis nutilo, ma­ tyt, u ž m i g o . Kartu su mumis vežė druską, tai atbėgęs direkto­ rius vyrus ragino ją greitai iškrauti. Druską krovė ne tik trem­ tiniai, bet ir vietiniai gyventojai. Rytą lietus aprimo. Sužinojome, kad mes atvežti į Bykovą. Tai šalto ledo iškyšulys, tundra. Nie­ kas čia mūsų nelaukė, nors buvo įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių, daugiausia mokytojų. Neturėdami kur sutal­ pinti minios žmonių, vyrai greit iš rąstų ir lentų sukalė tokią pašiūrę, vienam žmogui skirta maždaug apie 40 c m . Tja pa­ šiūrė buvo dviejų aukštų. Kiti apsigyveno mažoj mokyklos pa­ talpėlėj, treti prie kranto sutaisytoj baržoj. Orai blogėjo, todėl reikėjo patiems rūpintis gyvenamais būstais. Statėsi patys trem­ tiniai net ir po darbo valandų. Namų pagrindą sudarė keletas į žemę įkaltų rąstų, o prie jų prikaltos lentos. A n t jų iš vir­ šaus uždėdavo velėną. Viduje šonuose ir gale b u v o dviejų aukštų narai, dvi plytos — viryklės, kurių viršus iš paprastos skardos. Langų b u v o nevienodai, vieni namai turėjo penkis, kiti šešis ar keturis. Tokių namų b u v o pastatyta dešimt, jie vadinosi jurto­ mis. Namai pažymėti numeriais 1, 2, 3 ir t. t. arba užrašyta seniūno pavardė. Stipresnės ir turtingesnės šeimos pasistatė privačias jurtas, jose g y v e n d a v o keturios šeimos. Ten gyvenimas buvo šviesesnis, geresnis. Suomiai apsigyveno atskiroje jurtoje. Jurtas apšviesdavome „ k a p t i l k o m i s " . Kiekviena šeima dažniau­ siai pasigamindavo savo „kaptilką". Rugsėjo pabaigoje visi iš įvairių landynių skubėjom persikelti į savo jurtas. Kai pasikūrenom, blogai matėsi žmonės, nes statybinė medžiaga b u v o ne­ išdžiovinta, bet vis vien visi labai džiaugėmės, kad turim savus

neregistruos ir daktaras nepriims. Aš vis tiek nutariau laukti. Kai visi ligoniai išėjo, į laukiamąjį įėjo ir daktaras. Viską jam papasakojau ir maldavau apžiūrėti vaiką, nes jis serga. Dakta­ ras atsakė, kad jo darbo laikas pasibaigė ir daugiau ligonių nepriims. Tada aš atsiklaupusi maldavau: „Daktare, būkite mielaširdingas, apžiūrėkite sūnelį, jis skundžiasi, kad gerklytę skau­ da, atsilyginsiu jums, kuo galėsiu, nes aš tik vieną jį teturiu". Vaikas manė, kad meldžiuosi, tai ir jis atsiklaupė, susiėmė maldai rankutes, sakydamas: „Daktarėli, aš sergu sergu". Tada dak­ taras jau piktai p r a b i l o : „ J ū s turbūt norite, kad duočiau ne­ darbingumo lapelį". Atsakiau, kad man jokių lapelių nereikia, tik maldauju sergančiam vaikui padėti. Po to vėl piktai pasakė, kad vaikas gražiai atrodo, greičiau kelkitės ir eikite. Bet mudu klūpojom ir maldavom. Pasikvietė sanitarę, piktai paėmė mudu už rankų ir išmetė iš ambulatorijos. Abudu stovėdami verkėm. Pastebėjau, kad gydytojas stovi prie l a n g o ir žiūri. Liūdni ėjome į namus. Retkarčiais sustodavome pailsėti, atsisukdavau į ambulatoriją. Mačiau stovintį daktarą ir sanitarę, bet jie mudu nešaukė grįžti. Eidamas sūnelis p r a b i l o : „ M a m y t e , ne­ geras šis daktaras, mudu išvijo, einam pas kitą, gal jis bus geresnis ir duos vaistukų". Pasakiau, kad kito daktaro nėra. Į jurtą parėjome pavargę, ašarodami. Kaimynai tuoj suprato, kad pagalbos vaikui nesuteikė. Sūnelis tuoj atsigulė kartodamas: „ M a n nesveika, sergu". Bėgau pas pažįstamą moterį, kad ateitų pažiūrėti, bet ir ji neatėjo. A r t ė j o naktis, pagaliau apie 6 vai. ryto sūnelis pradėjo blaš­ kytis, ištarė „ m a m y t e " . Tai b u v o paskutinis žodis. Į mane jau žiūrėjo lavonėlio sustingusios akys. Darbininkai rengėsi į darbą, o aš klūpojau prie amžinai užmigusio sūnelio. Atsikėlęs kaimy­ nas liūdnai pažvelgė į vaiką, priėjęs užspaudė akis. Darbininkės, eidamos į darbą, užėjo į ambulatoriją ir pasakė daktarui, kad vaikas tos moters, kurią vakar jis išmetė, naktį mirė. Jis atsakė: „ N e s i n o r i tikėti, nes jis atrodė gerai". Tą pačią dieną jis atėjo į jurtą, atnešė man raštelį, kuriame parašyta, kad mirties prie­ žastis — kokliušas. Vėliau murmėjo, kad dabar aš negalėsiu dirbti, jis parašys man raštelį. Atsakiau, kad pagalbos iš jo reikalavau, o ne raštelio, man ir dabar jo nereikia. Kaimynas atnešė paprastą karstelį, kita kaimynė įtiesė baltą drobelę, pa­ ruošiau pagalvėlę, drabužėlius ir taip įdėjom lavonėlį į karstą. Karstą pastatėm ant tų pačių narų, kurie man priklausė. By­ kove į vieną d u o b ę laidodavo tris žmones. Kadangi duobėje jau b u v o vienas karstas įdėtas, tai šonuose į ledą b u v o iškaltos nišos, tai mano sūnelį įdėjo į ledo nišą. Laidojimo dieną susirinko būrelis žmonių, pagiedojo keletą giesmių. Liūdni grįžome į savo namus. Artėjant pavasariui, paprašiau gerą tautietį, kad pada­ rytų kryžių ir antkapį. Puošdavau kapelį gėlytėmis iš susmul­ kintų plytų. Sūnelio kapas man atstodavo bažnyčią, lankydavau jį dažnai. Produktų, kuriuos buvau išsimainius, sūnelis nesu­ valgė. Vieną dieną paėmiau šaukštelį manų kruopų, užplikinau

ir ruošiausi valgyti, bet kai pamačiau, kad kaimynė savo duk­ rytei verda košę iš bulvių lupenų ir supelijusio žmiko, atidaviau viską tai mergytei. Pamaniau, išmainiau vaikui, lai vaikas ir suvalgo, nes jis alkanas ir mažas kankinys. Taip staigus sūnelio netekimas padidino kančias. Į darbą išėjau praėjus porai dienų. Viršininkas užjautė mane. Pasidariau nekalbi, užsidariusi. Tik viena pagyvenusi jakutė mokėjo mane suprasti. Valgyti aš visai nenorėdavau ir pietauti į namus neidavau. Jakutė tą pastebėjo, kitą dieną iš savo terbelės paėmė keletą gabalėlių žuvies ir tarė: „Padalinau pusiau, noriu, kad ir tu kartu su manim v a l g y t u m " . Skaudžiai pravir­ kau, bet valgyti nenorėjau. Po darbo einant namo, ji tą žuvį įdėjo į mano terbelę, aakydama: „ S u v a l g y k namie, nes visai nusilpsi, dar nežinai, kas tavęs laukia". Taip kokią savaitę ta geroji jakutė kasdieną vis atnešdavo porą gabaliukų žuvies. Kaip jau minėjau, pirmais mėnesiais prasidėjo badas, ligos. Aš gyvenau trečioje jurtoje, ten vienas po kito mirė keturi vaikučiai, visi mokytojų vaikai: Lelkų Ričardėlis (8 mėn.), Rapkauskų Gražinutė (4 metukų), Mikulskių Nijolytė (apie 6 m.), mano Jonukas (3 m. 4 mėn.). Sūnelio mirtis mane smarkiai paveikė, aš žinojau tik vieną kelią — iš trečios jurtos eiti į darbą, iš darbo į kapines ir vėl liūdnai grįžti į jurtą. Prasidėjo šaltis, vėl naujas rūpestis, kuo apsirengti. Žvejai g a v o nusipirkti „fufaikas", bet jos plonos medžiagos ir viduje pridėta ne vatos, bet elnio šerių. Siuvamos iš kvadratų, pro siūles vėjas pūsdavo, visai nešiltos. Vėliau žvejai ir veltinius g a v o nusipirkti, jei turėjo pinigų. Aš, dirbdama tinklinėje, parsi­ nešdavau iš šiukšlių krūvos virvių mazgų. Moterys juos išrišdavo ir naudodavo kaip siūlus palaidinukėms megzti. Vasarą nuo rąstų lupdavo žievę ir tuos megztus drabužius tomis žie­ vėmis dažydavo, išeidavo kakavinė spalva. Kai mano drabužėlis suplyšo, vėl „ s e s u o " A d a pradėjo sukti galvą, kaip aprengti savo dukrą ir mane. Vieną dieną ji atnešė storokos žalsvos ir baltos medžiagos gabalų. Džiaugėmės, bet nesakė, iš kur gavusi. Siu­ vau rankomis prie kaptilkos. Kai pasiuvau, ji parnešė keletą cheminių pieštukų ir rašalo, patarė suknelę nudažyti. A d a dirbo kontoroj valytoja. Šeštadienį eidavau ir aš su jos dviem vaikais padėti grindų šveisti, po to pasišildydavau vandens ir visi ge­ riau nusiprausdavom. Dienos metu muilą ji slėpdavo. Savo baltą suknelę nudažiau, bet nuo jos nusidažė visas kūnas, ilgai vargau, kol nusiploviau. Didesnės šeimos išgyveno sunkias dienas — badas! Bandė nors po vieną nedidelę žuvelę slapta parsinešti į namus. Sargas pastebėjo, įskundė. Tuo laiku direktoriumi buvo Simikinas. Naktį į jurtą įėjo trijų žmonių komisija. Jei po narais rasdavo nors mažą žuvelę, žmones tremdavo į Stolbų kalėjimą. Iš mūsų jurtos Vaitulionis ir C. Pakštys iš kalėjimo negrįžo. Žiemą jie b u v o varomi į Tiksį, bet, būdami labai nusilpę, vienas po kito 29

28 N

krito Lenos pakrantėje. Vasarai atėjus jų lavonus nunešė į ne­ žinią Lenos bangos. Pūgoje žuvo ir geras žydų tautybės buhalte­ ris Cvirckis. Skaudūs išgyvenimai kankino ne tik pavienes šei­ mas, bet ir visus tautiečius. Bado metais duoną visi šeimos nariai dalydavosi lygiomis. Per pietus duoną dažniausiai nusi pirkdavo patys tėvai. Jei pirkdavo vaikai, jie, eidami į namus, duoną apgrauždavo. Liūdną vaizdą teko matyti, kai statyboje dirbanti Povilionienė, atėjusi j parduotuvę prašė leisti be eilės nusipirkti duonos, nes labai išalkusi. Žmonės atsakė, kad jie visi alkani, turi skubėti namo su duona pas vaikus, o po to vėl į darbą. Kai atėjo tos išalkusios moters eilė, ji, nusipirkusi ke­ palėlį duonos, skubėjo pas vaikus, bet nenuėjo: darbininkai rado ją ant kelio gulinčią, jau mirusią. Duoną laikė suspaudusi ran­ komis prie krūtinės. Liko du našlaičiai. Jiems pietus duodavo šeimos, kurių vyrai nebuvo atskirti. Sesers A d o s vaikai irgi visada jausdavo alkį. Kai parsinešdavo duonos, jie maldaudavo motiną padalyti į tris lygias dalis. Motina prašydavo nesuval­ gyti iš karto visos duonos, bet jie gabalėlis po gabalėlio tuoj suvalgydavo. Pietums išsivirdavo iš grucės tos pliurzės, bet be duonos sotumo nebuvo. Dalį savo duonos motina nusinešdavo į darbą. Vieną vakarą, kai motina grįžo iš darbo, rado verkiančius vaikus. Jie b u v o išalkę. Motina pasakė, kad ir ji neturinti nė gabalėlio duonos, paragino atsigulti — užmigsite ir alkis praeis. Ji pati atsigulė, o vaikai sėdėdami šalia verkia. Aštuonių metų sūnus pamatė, kaip tetai Albinai iš rankų iškrito puodas, kuria­ me b u v o miltinių kleckelių sriubos. Staiga sušuko: „ M a m y t e ! Tetai Albinai kleckienė išsiliejo ant pelenų". Motina skubiai pašoko, susigramdė tą kleckienę, truputį nuplovė, įpylė į puodą vandens, patarkavo dar gabalėlį apipelijusio žmiko, pavirino ant žarijų ir taip pavalgę vakarienę linksmi atsigulė. Ne visi tėvai galėjo leisti vaikus į mokyklą, nes neturėjo kuo aprengti, be to, vaikai buvo nusilpę. N o r s ir tamsioj jurtoj, atsirado darbas — ardyti storus tinklus. Motinos parsinešdavo į jurtas tinklų gabalus, ir 7 — 1 0 metų vaikai juos dantimis ir ko­ kiais metaliniais smaigaliais išardydavo, susukdavo į kamuolius ir pagal svorį g a u d a v o atlyginimą. Laimingi mes būtume buvę, jei būtume ištremti pastoviai gyventi vienoje vietoje. Kadangi mes buvome pavadinti spec. tremtiniais, tai mūsų nesigailėdami vežiojo po įvairias vietas. O jei iš šeimos likai vienas, tai ir būk pasiruošęs kelionei į kokį nors žvejybos punktą. Mirus sūneliui, buvau įrašyta kelionėn prie Janos upės, vėliau į Arangastachą, bet dėl ausies negalavi­ mų buvau atleista. 1943 m. tinklinės viršininkas išsiuntė į Mostachą taisyti tinklų keturias jaunas žydų tautybės mergaites, Aldutę Milaknytę ir mane. Išvežė mus nartomis. Dirbome greit, nes norėjome greičiau sugrįžti į savo namus. Duonos gaudavo­ me ir buvome tuo patenkintos. Nežinau, kokiu tikslu atvažiavo iš B y k o v o nartą, atvežė mergaitėms laišką. Kadangi darbas jau ėjo į pabaigą, tai mergaitės išsiprašė, kad jas su ta nartą par30

vežtų į namus. Viršininkas sutiko ir jas išleido. Mudvi su Al­ dute per tris dienas baigėm visus darbus. Atėjęs viršininkas pasakė, kad galima ruoštis į namus, nes jis mums neturi kortelių duonai ir nartos mus parvežti į Bykovą, o atlyginimą esą gau­ sime savame rybzavode. Kažkas b u v o neaišku — atvežė, o par­ vežti į namus nėra galimybės. Tada man atrodė, kad ta nartą, kuri išvežė žydaites, b u v o jų tėvų pasamdyta. Pasiteiravome viršininko, kiek maždaug kilometrų nuo Mostacho iki B y k o v o . Atsakė, kad apie 60 km. Bandykite pėsčiomis. Ryte apie 6— 7 vai., aš atnešiu jums po riekę duonos, keletą gabaliukų cukraus ir duosiu po lazdą. Kelionė ilgoka, neturime nei pinigų, nei maisto, o Aldutės veltiniai sunkūs, su pasiūtais padais. Kai ryte viršininkas Kar­ povas su žadėtu maistu atėjo pas mus, tai net ta moteris, pas kurią b u v o m apgyvendintos, nustebusi jo paklausė: „ J e i pūga ištiks, kaip jos pareis, juk kelias i l g a s ? " Pažiūrėjęs į A l d u t ė s veltinius, pakraipė galvą... Aš Aldutės klausiu lietuviškai: „ K ą d a r o m ? " Ji trumpai atsakė, kad jis norįs mūsų atsikratyti, tai einame. Padėkojome savo šeimininkei, atsisveikinome ir išėjom. Viršininkas m u d v i palydėjo iki tiesaus kelio, įdavė po gerą at­ sarginę virvę, patarė eiti nesmarkiai, maistą valgyti dalimis. Dar p r i d ū r ė : „Pusiaukelėje pastebėsite būdelę, bet į ją neikite ilsėtis, nes kai sėsitės pailsėti, tai užmigsite. Tad laimingo kelio, apie pietus pasieksite Bykovą". Atsisukęs riktelėjo: „Nepames­ kit lazdų, laikykitės kairiojo upės k r a n t o " . Taip mudvi pradėjom savo kelionę. Žinoma, pirmiausia per­ sižegnojom, nes abi b u v o m e tikinčios. Man b u v o apie 31 metai, o Aldutei — 18. Aš ėjau pirma, Aldutė iš paskos, kalbėjomės mažai. A b i b u v o m apsirengusios vatiniais rūbais. Aš su skolin­ tais. Mano apavas — kenčiai (iš elnio kailio). A n t galvos pasisiu­ vau iš d v i g u b o maišo gaubtą, Aldoną aprišau mamos skara. Ji pa­ sisakė, kad jau pusę duonos suvalgiusi, o aš apie valgį ir negal­ vojau, vis primindavau, kad nepamestų lazdos. Einam, einam, o būdelės vis nesimato. A l d o n a pradėjo dejuoti, kad kojas jai pakirto. Nelauktai pajutom pūgos vėją. Kai atsisukau pažiūrėti A l d o n o s , pamačiau, kad ji visa apipustyta. Išgirdau ją dejuo­ jant, kad jai labai sunku eiti, patariau įsidėti į burną porą ga­ balėlių cukraus. Ji pasakė, kad cukrų jau suvalgiusi, labai pa­ vargo ir jau norinti pailsėti. Pamaniau, kas bus toliau? Pūga staugia, o mudvi tik dvi tundroj ir dar blogu oru. M a t o m at­ važiuojančias nartas, iškeliame rankas ir maldaujame, kad vežtų mus į Bykovą. Jakutas trumpai atsakė: „ N e ! Aš skubu namo. P ū g a ! " Mudvi vėl pasiramsčiuodamos lazdomis slenkam. Atsi­ sukusi įdėjau Aldonai į burną cukraus ir duonos, paėmiau iš jos virvę, apjuosiau, prisirišau prie savęs. Kai paklausiau, ar kiek nors lengviau, nudžiugau išgirdusi, kad lengviau. „ N e j a u g i jūs mane tempsite kaip kokį o ž į ? " Vėjas truputį aprimo, pamačiau kairėj juoduojantį šešėlį, vadinasi, pusiaukelė. Kad A l d o n a tos budelės nepastebėtų, daugiau ant veido užtraukiau skarą, vėl 31

įdėjau į burną gabalėlį duonos ir cukraus. Pagaliau pradėjau įkalbėti, kad jau poilsio namelį praėjome, jau ji turinti galvoti apie namus, nes jos laukia tėvai, seserys, ji šeimoj pagrindinis darbininkas. Aldona pradėjo verkti, kodėl jai nepranešiau apie poilsio namelį. Sakėsi, kad neturinti jėgų toliau eiti. Kadangi skaudžiai išgyvenau sūnelio netektį, tai mano vienintelis noras buvo parvesti ją gyvą tėvams. Vėjas lyg aprimo, nutariau Aldutę vežti „ r o g u t ė m i s " . Patariau atsisėsti, užrišau už pažastų per krūtinę virvę, pasikinkiau ir pradėjom šliaužti. Abiem b u v o lengviau, bet ji vėl pradėjo murmėti, kad kelnės supliš. Kadangi kitos išeities nesugalvojau, tylėjau ir tempiau tas gyvas „ r o ­ gutes". Prisiminiau iš šv. Evangelijos Kristaus ž o d ž i u s : „ J e i myli mane, imk s a v o kryžių ir eik paskui m a n e " . Nors man sunku, bet turiu aukotis dėl artimo. Apsidžiaugiau, kai pama­ čiau, kad padangė lyg ir rausvėja. Sušukau, kad Bykovas jau arti. Neapsirikau, nes padangė darėsi vis šviesesnė. Labai sun­ ku b u v o Aldutę iki namų atvesti. Įėjus į namus, visa šeima nu­ budo, nuvilko nuo jos sunkius rūbus, o ji, kritusi ant narų, ištarė: „ J e i ne ji, būčiau negrįžusi". Buvo antra valanda nak­ ties, pasirodo, mudvi ėjom ilgai. Pamažu slinkau į savąją jurtą. Durys b u v o nėužkabintos. Tyliai įėjau, artimųjų neturėdama viena nusirengiau. Kai reikėjo užlipti ant narų, nepajėgiau, pažadinau Adą, ji padėjo. Paprašiau, kad praneštų viršininkui, j o g grįžau, bet į darbą eiti negaliu, nes labai skauda kojas. Per kelius kojos sutino. Kai sveikata sustiprėjo, vėl darbavausi kaip ir anksčiau, tik vis dažniau svajodavau, kaip įsigyti siuva­ mą mašiną, kaip patekti dirbti į siuvyklą. Pasipasakojau savo svajonę jakutei, kuri mane visada atjautė, mirus sūneliui. Pa­ galvojusi ji pasakė: „Nusiramink, viskas bus gerai". Taip pamažu slinko tos skurdo dienos. Maisto korteles išduo­ davo k o n t o r o j . Labai būdavo skaudu girdėti kortelių išdavėjos ž o d ž i u s : „ S t o k i t e toliau nuo stalo, nes jūs smirdate". Tylėdami traukdavomės nuo stalo. K o n t o r o s darbuotojai jurtose apsilan­ kydavo, kai norėdavo į produktus išmainyti kokį auksinį pa­ puošalą ar geresnį drabužį, jei kas dar turėdavo. Tada jurtos gyventojai nesmirdėdavo. Mūsų jurtoj atsirado jauna poetė, kuri tas v a r g o dienas aprašė eilėraščiuose. Manau, kad nesupyks, jei porą posmelių parašysiu. O brangi Tėvyne, ar tu nevaitoji, kad šiaurės ledyną sūnūs kaulais kloja? Ar girdi dejonę, paskutinę viltį, kad tėvų žemelėj gavus nors numirti? Jos pavardės nerašau, gal nenori, bus išleista jos eilėraščių knygelė.

bet

tikiu, kad ateityje

T a i p nesmagu būdavo, kai, grįžę iš darbo, p a m a t y d a v o m koridoriuje stovintį karstą ar, įėję į jurtą, išgirsdavome maldas ar giesmės žodžius marinamam ligoniui. Į Bykovą kunigų ne­ buvo atvežta, o jie daugumai labai būdavo reikalingi. Petronėlė Valaitienė iš Sakių ir A d e l ė Karatajienė iš Lazdijų mokėjo daug giesmių, tai jos padėdavo artimiesiems sutvarkyti tas liūdnas apeigas. Tais pirmaisiais bado metais trečioj jurtoj netekom aš­ tuoniolikos g y v e n t o j ų : keturių vaikų (pavardes minėjau), trijų Pakščių šeimos narių (motinos, dukros, sūnaus), liko sūnus Va­ lius, dviejų iš Jankevičių šeimos, dviejų Liovų (žydų), senelės Pakštienės, jauno inžinieriaus (pavardės neprisimenu), Hodusas su motina dingo be žinios, Vaitulionis ir Pakštys Česlovas mirė žiemą ant Lenos upės, varant juos į kalėjimą. Sušalusius Vaitulionį ir Pakštį jakutai stovinčius sukišo į suledėjusį sniegą, kad pravažiuojantys žmonės žinotų jų tragišką mirtį. Pavasariui artėjant, banguojanti Lena nusinešė juos į nežinią. Į kalėjimą dar pateko Lelka, Petkevičius, iš moterų — Papečkytė Jura, Fidlerytė Nesė. Artėjant 1944 m. vasarai, jau vėl b u v o sudarinėjami sąrašai į Arangastachą įvairiems žuvies darbams. Pirmiausia ten pa­ tekdavo vieniši darbininkai. Išvažiuoti iš B y k o v o labai nenorėdavom, bet mūsų prašymų, dejonių viršininkai neklausydavo. Jei būdavo kokios priežastys, turėdavai aiškintis pačiam direk­ toriui. Patekau ir aš į tą sąrašą. Kadangi tinkamų rūbų neturiu, cinu aiškintis. Direktorius išklausė ir davė man raštelį perduoti A r a n g a s t a c h o direktoriui. N o r s širdyje jaučiau apgavystę, bet raštelį paėmiau. Pakrantėje susirinko daug žmonių, ir prižiū­ rėtojai, šaukdami pavardėmis, sugrūdo į baržą. Pabėgti n e b u v o kur. Jei sugaus, būsi nubaustas. Kai mus atvežė, apgyvendino palapinėse. Stipresni, jaunesni grupuojasi į vieną palapinę, tvirtesnės šeimos vėl į keletą pala­ pinių. Mokytoja Kudirkienė, Karkalų penkių asmenų šeima, in­ validė Deksnienė su 6 metų sūneliu ir aš patekom į mažą baltų maišelių palapinę. Sį kartą atvažiavome su savo manta, nes buvo pasakyta, kad gal teks pasilikti žiemai. Tuojau nuėjau pas direktorių ir padaviau B y k o v o direktoriaus raštelį. Tas nusi­ šypsojęs pasakė: „ R ū b a i s turėjo B y k o v o direktorius aprūpinti, 0 papildomu maisto daviniu galėsi naudotis, kai skrosi, valysi žuvis. Galėsi valgyti taukų ir žarnų". Liūdnoka pasidarė, bet nuramino ten apsigyvenęs lietuvis buhalteris. Atnešė jis man brezentinį švarką, sūnaus išaugtas vatines kelnes, aprengė, dar perjuosė virve ir palinkėjo laimingai darbuotis. Padėkojau ir nuėjau į savo palapinę. Pamatę mane, palapinės gyventojai pradėjo juoktis, kad direktorius taip mane aprengė. Kai jiems viską papasakojau, tai jie liūdnai atsiduso, kad ir čia visų laukia vargas. Rytą skardus varpas šaukdavo į darbą. Darbai įvairūs: iš ledininko žuvis nešti į skrodimo aikštelę, sūdyti, sūdytas plauti, dėti į statines ir kt. Laimė, kad pasirūpinom apavu — medino-

32

' l eiskll į T ė v y n ę

33

kais su brezento aulais. Pirmą dieną patekau į ledininką rūšiuoti žuvį. Visą dieną leduotą žuvį dviese skubiai k r o v ė m į neštuvus. Pirštinių negavome. Pietų visi išskubėjom į savo palapines. Iš­ gėrėme šilto vandens, duonos ir vėl į darbus. Gerai, kad vaikai pakūrendavo krosnelę. T u o labai džiaugėmės. Darbų užteko vy­ rams, moterims ir vaikams. Paaugliai dažniausiai žuvis žarsty­ d a v o , moterys skrosdavo, plaudavo, dėdavo į statines. V y r a i neš­ d a v o neštuvus, kraudavo statines į baržas. Taukus irgi l y d y d a v o paauglės mergaitės. N o r m a s visi turėdavo padaryti, jei ne, tai b ū d a v o m paliekami po darbo ir dirbdavom tol, kol normos bū­ davo išpildomos. Jei kas nepadarydavo — duonos negaudavo. Skaudu būdavo žiūrėti į tuos, kurie ateidavo į palapinę prašyti nors gabalėlio duonos ir šilto vandens, kad galėtų balgtif»savo darbo normas. N o r s vasaros laikas, bet darbininkai darbuoda­ vosi su vatinukais. Gerai rūbų negalėdavome išdžiovinti, nes tada jie suplyšdavo ir sukietėdavo. Taigi į darbą eidavom tik «apibrinkusiais rūbais. D a r b o aikštėje būdavo tokios didelės statinės, jas vadindavo čanais. Iš jų jaunos mergaitės mesdavo sūdytas žuvis į lovius plauti. Kai statinėj įpusėdavo žuvies, tai atsirasdavo daug sūrymo (skysčio). Jaunos mergaitės kiaurais medinokais braidžiodavo visą dieną sūryme. Netoli aikštelės b u v o pastatyta palapinėlė pasišildyti. Ka­ dangi dirbdavom be pirštinių, tai nors rankas pasišildyti nueidavom į palapinę. Visų rankos nuo druskos pasidarė žaizdotos. Kai pradedam darbus, tas žaizdas labai skauda, o kai įsidirbam, skausmo nejaučiam. Mergaitės, kai jas įleisdavom į tuos čanus, graudžiai verkdavo, mes tylėdavome ir laukdavome išmetant žuvį. Praėjus skausmams, žuvis sparčiai krisdavo į lovius. Mūsų palapinėj sunkiausias gyvenimas b u v o invalidei Deksnienei, 6 — 7 metų sūnus R o m a s b u v o jos maitintojas. Jis turėjo pasirūpinti slapta parnešti žuvį, ją pagamindavo, iš parduotuvės parnešdavo duonos, Lenos pakrantėje parinkdavo šakalėlių. Naktį irgi neturėdavo poilsio, vis motina p r a š o : „ R o m a i , man šalta, apkamšyk". Vargšas vaikas verkdamas apkamšydavo mo­ tiną menkais skudurais. Kai vieną dieną viršininkas atnešė krū­ vą maišų sulopyti, moteris pravirko, pasiteisino, kad adatos ji negalinti sučiupinėti. Viršininkas atrėžė: „ N e d i r b i , tai d u o n o s negausi". V ė l sūnaus padedama maišus l o p y d a v o . Tais maišais labai apsidžiaugė Karkalų šeima, mat jų patalynė irgi b u v o la­ bai menka, o šeimos penki žmonės. Pasisiuvo didelių maišų ir nakčiai sulįsdavo į juos, bet naktimis vis vien dejuodavo, kad šalta. Graudu ir gaila b ū d a v o naktimis klausytis vaikų balsų: „Tėveliuk, mamuliuk, man šalta, sušildyk m a n e " . Keldavausi anksčiausia, kurdavau krosnelę, nutildavo dejonės, ir aš džiaug­ davausi, kad nors maža artimo meile lengvinu tų nekaltų vaikų kančias. Dieną vaikai pririnkdavo pagalių, juos išdžiovindavo. A r t ė j o ruduo, dienos darėsi šaltesnės, viršininkai rėkdavo spar­ čiau dirbti, žuvis sušalus, rankos sugrubę, žaizdotos, tai ir tie darbai nespartūs, o normą vis tiek turėdavai padaryti. K a d a n g i

mūsų palapinė skylėta, tai ir joje šalta. Vieną dieną įpykęs vir­ šininkas nuplėšė tą palapinę, į kurią eidavome rankų pasišildyti, visai nusiminėm. Rėkdamas ragino skubėti dirbti, nes frontas žuvies laukiąs. T o j didelėj žmonių minioj atsirado drąsi jauna mergina ir j a u n u o l i s : „ V e ž k i t ir mus į tą frontą, tai nors gau­ sime pavalgyti ir retkarčiais pasišildyti, nes čia badaujam, šą­ lam ir be pirštinių žaizdotom rankom d i r b a m " . Viršininkas už­ pyko, per pietų pertrauką atėjo saugumietis ir nusivedė tuos jaunuolius. Mes nuliūdome, pamanėm, kad jų laukia kalėjimas. Už poros valandų jie vėl sugrįžo prie savo darbų. Mums papa­ sakojo pokalbį. Saugumietis padarė pastabą, kad negalima viešai agituoti. Kitą dieną tų jaunų žmonių dėka mums b u v o išdalytos pirštinės. Mes apsidžiaugėm, bet labai laukėm tų „sūrių darbų" pabaigos, nes jau prasidėjo smarkesni lietūs, stipresni vėjai, rytais net mažos šalnos pasirodydavo. Jakutai jau pradėjo kal­ bėti, kad tie visokių sūdymų darbai būtų baigiami. Pasakė, kad neis į darbą. Pagaliau atėjo lauktoji diena. N o r ė j o visi grįžti namo į Bykovą, bet viršininkas pasakė, kad daug turės pasi­ likti žiemai žvejybai Arangastache. Su didele baime ir nerimu laukėme, kol pasakys pavardes tų darbininkų, kurie galės grįžti į Bykovą. Kai išgirdau savąją, širdyje pajutau ne tik džiaugs­ mą, bet ir liūdesį, nes gaila b u v o tų žmonių, kurie pasiliks žve­ jybai, juk jų laukia sunkūs darbai. Jie dar ilgokai g y v e n s pala­ pinėse, vėliau didelis šaltis, sunkūs ekečių kirtimo darbai, pliko­ mis rankomis valty iš tinklų teks imti žuvį. Vatinių rankogaliai apledėja, pragraužia riešuose žaizdas, kurias užrišti nėra kuo. Pagaliau atsisveikinam ir sueinam į baržą, o jakutai, kurie tu­ rėjo su mumis plaukti, pikti vis tempė plonus skudurus, lent­ galius, ilgokus pagalius, net keletą statinių, bet mes nesupratom, kam visa tai daroma. Pagaliau burbėdami atsinešė ar tepalo, ar kokio d e g a m o skysčio, gražiai aprišo ir gerai uždengė. Likę ja­ kutai dar jiems įmetė virvių. Nors maistas kelionėj menkas, šalta, lietus, snaigės blaškosi, bet labai džiaugėmės, kad plau­ kiam į namus. Neprisimenu, kas tempė tą mūsų baržą, greičiausiai kateris. Jis pradėjo gesti. Nelauktai šaltis stiprėjo, ant baržos viršaus patekęs vanduo pavirsdavo į ledą. Iš t o l o matome Bykovą, bet priplaukti negalime, nes prieš mus ledas. Žydaitės pradėjo verkti, nes s a v o maistą jau suvalgė. Arangastache viena moteris paprašė mane parvežti giminaitei porą kilogramų kruopų. Aš sutikau. Pri­ siminiau tas kruopas, padalijau verkiančioms mergaitėms su są­ lyga, kad vėliau grąžins, nes jos ne man priklausė. Kai sulaukė­ me vakaro, jakutai tuos ilgus pagalius apvyniojo plevėsuojan­ čiais skudurais, juos pamirkydavo į tą skystį, uždegdavo ir už­ lipę ant statinių m o s u o d a v o degančia vėliava. Bet pagalbos nesulaukėm. R o d o s , kad dvi naktis tais degančiais skudurais šaukėmės pagalbos. Gyventojai, esantys B y k o v o pakrantėje (dau­ giausia jakutai), tuoj suprato, kad baržoj esantys žmonės šaukia­ si pagalbos. Ryte mes pamatėm, kad į mus artėja juoda dėmė.

34 35

Paaiškėjo, kad dvi valtys laužtuvais daužė ledus, vis artėdamos į mus. Jakutai pradėjo rankomis ploti, ir mes visi džiaugėmės. Tik dabar supratom, kad tie skudurai jiems b u v o reikalingi. Vietiniams gyventojams jų gimtajam krašte viskas suprantama. Priartėję valtys pirmiausia į krantą paėmė mergaites, moteris, atgal plaukdamos vis platino kelią, kad barža galėtų prie kran­ to priartėti. Kai jurtose b u v o pranešta, kad jau atplaukė barža su darbininkais, tai susirinko artimieji, pažįstami, norėdami padėti greičiau išlaipinti iš baržos žmones. Taigi ši kelionė ne tik man, bet ir daugeliui neužmirštama. Jau kitą dieną turėjome prisistatyti darboviečių viršininkams, kad grįžome iš A r a n g a s t a c h o . Labai nusiminiau, kad tinklinėje jau kitas viršininkas, įsidarbinę naujų darbininkų ir man liepė laikinai dirbti statyboje. Nors senos darbininkės, tarp jų ir ge­ roji jakutė, g y r ė , kad esu gera darbininkė, mokanti visus tink­ linės darbus, ir prašė priimti atgal, viršininkas atsakė, kad nėra vietos. Pasikalbėjom nuoširdžiai su jakute, teiravausi apie siuvamąją mašiną. Ji pasisakė, kad savo mašiną man parduos, gal galėsiu įsidarbinti siuvykloje. Labai apsidžiaugiau, papra­ šiau, kad niekam neparduotų, o aš rūpinsiuosi susirinkti pinigų, gal karui pasibaigus giminės man padės. Ir taip kitą dieną apsirišus skaudančią ausį, išėjau vėl nešti plytų, tempti lentų iš pakrantės į kalną. 1944 m. į Bykovą atvežė būrį žmonių iš Mostacho, jaunų ir pagyvenusių. Jau žvejai pradėjo daugiau žuvies sužvejoti, nors su baime, ir savo šeimai kokią žuvelę parnešdavo. Džiaugėmės, kad gyvenimas gerėja. Jaunimas irgi pasidarė linksmesnis, jud­ resnis. Nutarė suruošti koncertą. Jam v a d o v a v o dantų gydy­ toja Gailutė Katilienė. Scenoje — gyvas paveikslas. Jį sudarė trys jaunos mergaitės, pasipuošę tautiniais rūbais. Vidurinė stovėjo, o d v i prie jos prisiglaudusios klūpojo. A l g i s Stašenis virkdė mus smuiku grodamas „ L i e t u v a b r a n g i " . Po to padai­ nuota keletas liaudies dainų. Tai b u v o pirmas koncertas, į jį susirinko ne tik daug tautiečių, bet ir svetimtaučių. K o n c e r t o meninė dalis patiko visiems, po to jaunimas dar ir pašoko. A l g i o Stašenio ir jo ž m o n o s Danguolės (Pranaitytės) jau nebėra gy­ vųjų tarpe. O kai b ū d a v o metinės šventės: šv. Kalėdos, Nau­ jieji metai ir kt., tai mūsų jurtoj gyvenanti E. Mateikienė su vaikais ruošdavo šventinę programėlę. Prisimenu, jos gal kokių 3 metukų dukrytė gražiai padeklamavo V a i č a i č i o eilėraštį „ Y r a šalis, kur upės teka...". Baigdama išskėtė rankutes, linguodama g a l v y t ę pasakė: „ Š a l i s ta Lietuva vadinas, bet aš neilgai ten buvau." Tie žodžiai mus visus sugraudino. Jurta mums atsto­ davo ir bažnyčią, nes joje melsdavomės. Nors jurtoj v a r g o die­ nas g y v e n o m , bet tarpusavyje sutarėm gražiai, nesibardavom, nelaimėje vieni kitiems kiek galėdami padėdavom. Trečioj jurtoj g y v e n o šios š e i m o s : Rapkauskų (šeši asm.), Pakščių (2 asm.), Vaitulionių (6 asm.), Černiauskų (7 asm.), Lelka (5 asm.), Jan­ kevičių (3 asm.), Sasnauskų (5 asm.), Hoduso (2 asm.), Liovų 36

(3 asm.), Vaicekauskų (2 asm.), Pakščių (3 asm.), Karatajų (3 asm.), Siručių (2 asm.), Mateikų (3 asm.), Mikulskių (3 asm.), Žvirblių (3 asm.), Sadauskų (4 asm.), Žemaičių (4 asm.), Petke­ vičių (3 asm.), Suomiai (2 asm.), Pakščių (4 asm.). Jurtos, lai­ kui bėgant, pradžiūdavo, atsirasdavo plyšiai. Mirtis žmonių skaičių sumažino, jurtos pasidarė šaltesnės, tai žmonės persikraustydavo į kitas. Pirmas vaikas mūsų jurtoje gimė 1945 m. sausio mėn. Seimą sukūrė du našliai. Daug v a r g o ir šalčių pa­ tyrė to vaikelio tėvai ir pats vaikutis. Naktį jį kišdavo po ant­ klode. Tėvai seniai mirę, o tas vaikas užaugo, galima sakyti, savarankiškai išsimokslino ir darbuojasi muzikos srityje. Po karo prasidėjo susirašinėjimas su giminėmis, pažįstamais, pradėjo mus remti. Bet laivai atplaukdavo per vasarą, rodos, du kartus, tai tos laukiamos žinios ar d o v a n o s retai aplanky­ davo. Pirmieji susirašinėti pradėjo žydų tautybės žmonės, jie ir siuntinius pirmieji pradėjo gauti. Jie labai vieningi, b u v o susidarę sąrašus ir iš eilės gaudavo siuntinius. 1945 m. artimųjų dėka susitaupiau pinigų ir iš gerosios jakutės nusipirkau siuvamąją mašiną (rankinę). Tai b u v o mano didelis turtas ir pradėjau svajoti apie siuvyklą. Į siuvyklą pa­ tekti padėjo siuvėja Klimašauskienė. Už tai likau jai daug sko­ linga. Iš pradžių ir siuvykloj b u v o sunkoka, vėliau įsitraukiau į normalų darbą. Siuvykloj labai trūko adatų. Jei adata lūžta, ar sulinksta — naujos negausi. Pirkdavome iš žydelių, už adatą 3—5 rb mokėdavom. 1946 m. man b u v o liūdnoki. Vėl b u v o daromi sąrašai į Tit A r u s . Sį kartą „ s e s e r s " A d o s dėka nepatekau. Mat aš gyvenau prisijungus prie j o s šeimos. Tada direktorius b u v o Suchanovas, ėjau aiškintis ir prašiau, kad paliktų mane Bykove, nes vėl pradėjau sirguliuoti ir dar pridūriau, kad man labai gaila pa­ likti sūnelio kapą. Jis pasakė: „ J e i šiandien jums pasakytų, kad galite važiuoti į Tėvynę, ar irgi būtų gaila palikti sūnaus k a p ą ? " Atsakiau — gaila, bet Tėvynės negalima lyginti su ko­ kiu nors žvejybos punktu. Jis patylėjęs pasakė, kad galiu eiti namo. Taip pavyko išsisukti. Gaila b u v o skirtis su A d a , nes nuo pat ištrėmimo pradžios buvau susigyvenus su j o s šeima. Kai palydėjusi Adą, grįžau į jurtą, tuoj atėjo kita šeima, kad gy­ venčiau su jais. Jie turėjo mažą dukrytę, kuri gimė kelionėje. Neatsisakiau, bet vėliau gailėjausi. Tuoj pradėjau negaluoti, viduriavimas su krauju mane nustebino, pradėjau jausti didelį silpnumą. Ambulatorijos gydytojas jau b u v o kitas — Iskakovas, totorių tautybės. Kreipiausi patarimų, pagalbos. Patarė ateiti kiekvieną dieną į ambulatoriją ir išgerti stiklinę kalio permanganato skiedinio. Eidama į darbą, užeidavau į ambula­ toriją išgerti tuos vaistus. Kasdien sveikata silpnėjo, be lazdos jau negalėjau paeiti. Pagaliau gydytojas parašė raštelį siuvyklos vedėjui, kad leistų man pailsėti namuose. Nusilpau taip, kad ir su lazda į ambulatoriją nebegalėdavau nueiti. Ta šeima, prie kurios gyvenau, irgi išsigando, nes liga neaiški, jie juk turi 37

mažą dukrelę. Būdami stiprūs, sveiki, jie persikraustė į kitą jurtą. Taip pasielgė dėl savo vaiko ir aš juos pateisinu. Kiti jurtos gyventojai b u v o išsikraustę anksčiau. Taip toj jurtoj pasilikau viena. Buvo jau pavasaris, pro langą matėsi kapinės. Vakarui atėjus galvodavau, kad r y t o nesulauksiu. Atsikeldavau sunkokai, nors savo reikalais išeidavau į lauką, bet grįždavau jau keturiomis. V a l g y d a v a u tik duonos plutas ir visai sąmonin­ gai laukiau mirties. Jau eina trečia diena, kai aš viena guliu jurtoj ir nė negalvoju apie ateitį. Vakare išgirstu prie durų balsą: „ A r čia kas g y v e n a ? " Kai moteris, atidariusi duris, įkišo galvą, tuoj pažinau senelę suomę. Mat, kai eidavau į darbą, ją su drauge matydavau pjaunant malkas. Ji išsakė savo bėdas, apgailestavo, kad jos draugė mirė. Aš jai pasipasakojau savą­ sias. Pasakė, kad ji šiandien apsigyveno kitame jurtos gale. Apsidžiaugiau. Liūdnokai ji į mane p r a b i l o : „ M a t a u , kad tu sunkiai sergi ir nežinau, kaip tau padėti, nes aš jau sena ir biedna, man jau 70 metų". Patylėjusi atsakiau: „Pirmiausia atiduodu Jums s a v o kortelę, man tik keletą duonos plutų duo­ site, nes aš tik jas čiulpiu, juk dirbate sunkų darbą, tai savos kortelės jums mažoka. Jei Dievas Jus man atsiuntė, tai ir pa­ galbos išdrįsiu paprašyti. Gal galėsite man atnešti pusę kibirėlio vandens ir glėbelį skiedrų ar šipulių, kad galėčiau pasišildyti vandenį". Pažadėjo atnešti, tuo mane pradžiugino. Ji prižadėjo paklausti žydžių, gal jos turinčios ryžių, sacharino, arbat­ žolių, gal siuntiniuose būna šių produktų. Savo durų neužka­ bindavau. Eidama į darbą, suomė man atnešė pusę kibirėlio vandens ir glėbelį skiedrų. Sukalbėjau padėkos maldelę, nes nelaukta moteris atnešė man stiprybės, džiaugsmo spindulėlį. Atsikėliau, išsiviriau skardinėje vandens ir su plutelėm paval­ giau. Buvo labai skanu, nes aš jau tris dienas gyvenau be šilto vandens. Širdyje pajutau jaukią šilumą. Nustebau, kad vakare, grįžusi iš darbo, ji atnešė man porą stiklinių ryžių ir sacharino. Duonos džiūvėsių prižadėjo atnešti rytoj. Ryžius patarė smul­ kiai sukramtyti. Ir taip ta paprasta moteris tapo man g y d y t o j a ir nuoširdi globėja. Pasijutau nebe vieniša ir pradėjau lyg stip­ rėti. Savaitei praslinkus, mane aplankė siuvyklos darbininkė Jurkynienė, pranešė, kad mano mašiną nori perleisti niaujai siuvėjai, ir lietuvės darbininkės patarė nors keletu dienų ateiti pasėdėti prie mašinos, o siuvinių normą už mane pasiūs pasi­ dalijusios darbininkės. Prarasti darbą bijojau, nes dirbau po stogu, bet viena nueiti nepajėgiau. Papasakojau senelei. Ryte, senelei padedant, nuėjau į siuvyklą. Darbininkės siuvo ne tik savo, bet ir mano siuvinius, o aš tik susirietusi tupėjau prie savo mašinos, laukdama greičiau grįžti į namus. Visos trys die­ nos man b u v o labai sunkios. Pagaliau nusprendžiau kreiptis į gydytoją, nes trumpai padirbėjusi tikėjausi gauti nedarbin­ g u m o raštelį. Gydytojas net nustebo, kad aš dar gyva. Trumpai papasakojau, kaip praleidau tas sunkias dienas, kodėl atėjau į darbą. Gydytojas b u v o nuoširdus, ne toks šiurkštus, kaip tas, kuris numarino mano sūnelį. A b u su žmona apžiūrėjo m a n e : 38

„ K a d a n g i dar nepasveikus, kad sustiprėtum, paguldysim į ligo­ ninę". Ligoninėje sustiprėjau, dar turėjau kiekvieną savaitę eiti į ambulatoriją pasitikrinti sveikatą. N o r s dar sirgau, į siuvyklą turėjau eiti, nes vėl b u v o sugalvota atimti mašiną. Vėliau gy­ dytojas išdavė invalidumo lapelį, kuriame nurodė, kad sunkius darbus dirbti negaliu. Tas raštelis man retkarčiais b ū d a v o nau­ dingas. Dirbdama siuvykloje turėjau galimybę pasisiūti vatinį. Tai man b u v o išeiginis rūbas. Mat tais laikais retkarčiais gaud a v o m medžiagai talonus. Tos medžiagos b ū d a v o amerikoniškos, geros kokybės, s t i p r i o s : flanelė, satinas. N o r s didelėms šeimoms visą laiką tekdavo vargti, bet talonų, skirtų medžiagoms pirkti, neparduodavo, o maisto kortelių dalį p a r d u o d a v o turtingesniems, nežiūrėdavo, kokios tautybės būdavo pirkėjai. Su dideliu skaus­ mu parduodavo dalį sviesto ar cukraus, vaikai net ašarodavo. Duonos tai niekas neparduodavo. Tuoj po karo rusai pradėjo išvažinėti, jie tikriausiai čia slėpėsi, kad į kariuomenę nepa­ tektų. Tada dauguma lietuvių persikėlė į barakus, nes juose šilčiau kaip griūvančiose jurtose. Neužmirštamos tos ilgos rudens dienos, tos „ k a p t i l k o s " dieną naktį spingsinčios. O kai keletą parų staugia, kaukia puga, tai jurtose net klaiku darosi. Žmonės, pastebėję prasidedantį stip­ resnį vėją, bėga parsinešti duonos, pasirūpina ledo ar sniego atsargai. O gražios judančios šiaurės pašvaistės irgi neužmirš­ tamos. 1946 m. apsilankė pas mus iš Lietuvos K. Gerulaitis ir I. Bu­ lota. Surinko našlaičius. R o d ė žmonės savo dokumentus, krei­ pėsi patarimų, bet jų apsilankymas mums jokio palengvėjimo nesuteikė. 1947 m. direktorius Suchanovas sutiko išleisti į Jakutską keletą šeimų ir vienišų motinų. Susitariau keliauti su Maryte Giedriene ir Elze Navickiene. Susitaupėm pinigų, maisto ir pra­ dėjom ruoštis kelionėn. Manęs laukė skaudus atsisveikinimas su sūneliu. Tą išgyvenau skaudžiai širdyje vienatvės valandomis, daugiausia naktimis. Kasdieną vis skaudesnės mintys aplankydavo mane. Mylima Nastutė Černiauskaitė išvažiuojant p a d o v a n o j o įrėmintą gražų paveikslėlį su įrašu: Ilsėkis ramybėje, brangus sūneli, palikęs svetimoj žemėj kūdikio dienas.

Paveikslėlį pritvirtinau prie kryžiaus. Su didžiausiu širdies skausmu prie kapo sukalbėjau paskutinę maldą. M y l i m a s sūneli, nors išvažiuoju, Bet mintimis dažnai t a v e lankysiu. Tariu ačiū už tą pirmą žodį „ m a m a " , kurį ištarei gimtam krašte. Palieku meilės, skausmo ir kančios ašaras, kurios lyg amžinoji ugnis degs prie t a v o kapo. Pasiimu saują žemės nuo t a v o kapo.

39

Kelionei ruošiausi su skausmu. Kapą žadėjo prižiūrėti mano buvę kaimynai — Mateikų šeima. Su darbovietėmis atsiskaitėm tinkamai, aš dar iš g y d y t o j o gavau raštelį, kad man reikalingas g y d y m a s tuberkuliozės dispanseryje, nes Bykove jokios aparatū­ ros ligai tirti nebuvo. Buvau gavusi iš namiškių b r o l i o žuvimo kare dokumentą, pasidariau nuorašą. R o d o s , viskas tvarkoj, ke­ lionėj jokių nesklandumų nelaukiau. Perkam bilietus ir plaukiam paskutiniu garlaiviu, rodos, dar rugsėjo pradžioje. Iki Bulūno atplaukėm laimingai. Bulūne vėl patikrinimas. Į Jakutską ke­ liauti palieka tik vieną Černiauskų šeimą, mat jų tėvas sunkiai sirgo. Išvaro mus iš garlaivio, mes priešinamės, nes turime bilie­ tus. Tada Bulūno direktorius Bojarkinas atsivedė kalinių grupę, įsakė mūsų turtą išmesti į krantą, o vieną senutę, gulintį ligo­ nį, du kaliniai surišę į paklodę irgi išmetė ant kranto. Direkto­ rius nueidamas pasakė: „ M a n jūs nereikalingi, kaip mokėjot atvykti, taip mokėkit ir išvykti atgal". A r t ė j o vakaras, ruduo, šalta, pradėjom baimintis. Pakrantėj buvo pora apverstų valčių, sulindom po jomis ir siaubingai praleidom naktį. Rytą kaip kokių nuliūdusių vergų virtinė einame pas direktorių. Ener­ gingas direktorius, pamatęs išvargusius tremtinius, ne su užuo­ jauta, bet su pašaipa tuos pačius žodžius kartoja: „ A š jūsų nepriimsiu, keliaukit atgal". Susirūpinom sužinoję, kad prie B y k o v o Lena jau ledėja. Nutariame raštu kreiptis į direktorių. Pareiškimą ir aš parašiau, pridėjau invalidumo pažymėjimus ir kare žuvusio b r o l i o pažymą. Rytą vėl visi einam pas virši­ ninką. Į kabinetą įeinam po vieną, iš kabineto žmonės išeina liūdni. Pagaliau ir mano eilė atėjo. Kai perskaitė mano pareiš­ kimą ir tas pažymas, tai piktai sušukau: „ J ū s neturite teisės turėti b r o l i o , žuvusio kare, dokumento. Dar nuvažiavę į Maskvą tuo norėsite spekuliuoti". Įpykęs tą dokumentą sudraskė. Pa­ s a k ė : „ O t jums ir dokumentas, o B y k o v o pareigūnas, kuris jums išdavė šį dokumentą, atsakys s a v o g a l v a " . Taip ir ši diena mums tik rūpesčius didino. Pučia šaltas vėjas, pradeda lyti, sulendam po apverstomis valtimis, pavalgome sausos d u o n o s ir garsiai viens kitam lyg priekaištaudami m u r m a m : „ K a m mane išviliojai į tą k e l i o n ę " . Tarp musų b u v o ii trejų metukų Kaziukas Merkelis, kuris, pa­ matęs susirūpinusius žmonių veidus, p r a b i l o : „ Ž m o n ė s , žmonės, turėkite kantrybės". Išgirdę vaiko žodžius, žmonės lyg susigėdo, nutilo. Naktį vėl praleidom šaltai, su rūpesčiais, juk dingo taip sunkiai taupyti bilietams pinigai, be to, ir maistą valgom, kurį pasiruošėm kelionei, o tupim vietoj. Paskutinės baržos stovi prie kranto, o rytoj ir jos išplauks. Rytą vėl nekaltų tremtinių virtinė stovi prie direktoriaus durų. Direktorius Bojarkinas, išėjęs iš kabineto, garsiai pasakė: „ N e t u r i u laiko su jumis kalbėti, plaukiu valtimi p a ž v e j o t i " . Išėjome ir mes prie savų valčių. Staiga atbėgo žmogus ir pra­ nešė tragišką žinią, kad direktorius su valtimi apsivertė ir nuskendo. Mes kažkaip pasimetėm, niekas iš mūsų tokia tra40

giška žinia nesidžiaugė, žiūrime vieni į kitus ir nežinome, ką daryti. Tas ž m o g u s sugrįžo ir s a k o : „ B a r ž o s tuoj išplauks į Jakutską, susikalbėkit su škiperiais, tai jus paims. Pasirūpinkit spirito". Mes tuoj susitarėm, skubėjom prie baržų. Musų b a r ž o s škiperis b u v o girtuoklis, tai kelionė irgi b u v o sunki. N o r s sun­ kokai, bet džiaugėmės, kad sėdim ant kranto Jakutske. Vieni saugojo turtą, o kiti ėjo ieškoti kokių nors palapinėlių apsigy­ venti. Mes trys vienišos susiradom mažą kambarėlį, nuomą iš anksto turėjom sumokėti šeimininkei. Vėliau turėjom eiti į spec. komendantūrą prisiregistruoti. Pareikalavo, kad kiekvieną mė­ nesį ateitume registruotis, išdavė popierių sū pavarde ir spec. atžymą. Tai b u v o vietoj paso. Tuoj pradėjom rūpintis darbu. M a n o draugės Marytė ir Elzė sakėsi ieškos darbo pas viršininkus namų šeimininkėmis, aš nu­ sprendžiau dirbti siuvykloje. Padariau keletą rankdarbių ir su ta savo parodėle iškeliavau į miestą. Kai įėjau į porą siuvyklų, sakė, kad reikalingi meistrai, o tokias pareigas iš pradžių bi­ jojau apsiimti. Grįžau į namus išvargusi. Seimininkė mums pranešė, kad Ja­ kutske duonos reikia į eilę stoti anksti rytą. Kadangi mes dar turėjom džiūvėsių, tai nusprendėme pirma ieškoti darbo. Kitą rytą vėl išeinu, pasiimu ir savo dokumentus. Vienoj siuvykloj man pataria kreiptis į invalidų dirbtuvę, bet pasakė, kad ten priima tik su invalidumo pažyma. Apsidžiaugiau, paklausiau adreso ir nusprendžiau nueiti į tą artelę kitą dieną. Marytė laukia nerimaudama, o aš grįžtu išvargusi, be naudos. Trečios dienos kelionė jau žinoma, nuėjau į invalidų artelę. Parodžiau savo parodėlę. Patiko, pareikalavo invalidumo p a ž y m o s . Nu­ sprendė priimti, bet kortelę duonai ir produktams išduos tik po dviejų savaičių. Dirbti reikės namie, mokesčių inspektorius 2— 3 kartus kiekvieną mėnesį ateis patikrinti. Pirma užduotis — numegzti viršininkei megztinį. Viską supratau ir į namus su­ grįžau su džiaugsmu, kad darbą gavau. Taip 1947 metų lapkri­ čio pradžioje jau tariausi esanti artelės „ N a d o m n i k " darbininkė. Kai atnešiau megztinį, pagyrė, paprašė sėstis, parodydami kėdę. Davė naują darbą, išrašė kvitus. Tuo laiku įėjo kažkoks virši­ ninkas ir pamatęs, kad sėdžiu jo kėdėje, šiurkščiai s u r i k o : „ K a i p drįsti, prakeikta fašiste, sėsti į mano k ė d ę ? " Skubiai atsistojau, sakydama, kad buhalterė nurodė čia sėsti. Taip Bykove, o dabar Jakutske buvau pavadinta prakeikta fašiste, bet visus tokius išpuolius aš^gana ramiai, kantriai išgyvendavau. Kai įvyko arte­ lės narių susirinkimas, pastebėjau, kad susirinko įvairūs inva­ lidai. Daugiausia jie siūdavo masinius siuvinius į invalidų krau­ tuvę, o individualiam siuvimui b u v o tik trys siuvėjos, prie jų priskyrė ir mane. Gavau kortelę, bet duonos pirkti išeidavau apie 4 — 5 vai. ryto. Marytė neidavo, nes bijodavo. Ji dar ne­ dirbo, tai dalydavomės mano n o r m o s duona. Kaip Bykove b ū d a v o baisios pūgos, taip Jakutske klaiku eiti m i g l o t o m i s die­ n o m i s : ir šaltis didelis, ir vagių begalės. Kadangi Jakutske bu4į

vo įvairios aparatūros, tai kreipiausi į gydytoją patarimų dėl ausies. Apžiūrėjęs pasakė, kad reikėjo g y d y t i s anksčiau, nieko negali padėti (apkurtau). Lyg nujausdama vėl kokius negeru­ mus, pasidariau b r o l i o ž u v i m o dokumento nuorašą. Gal metams praslinkus gavau kvietimą į spec. komendantūrą. V ė l nauji iš­ gyvenimai. Tris dienas buvau tardoma dėl kažkokio nusikaltė­ lio, kurio pavardė b u v o kaip mano. N o r ė j o primesti, kad tai m a n o brolis. Atsakiau, kad turiu s a v o b r o l i o pažymą. Kai paro­ džiau, paaiškėjo tiesa, ir tas bauginantis tardymas baigėsi lai­ mingai. Kiekvienais metais į Jakutską atvažiuodavo vis daugiau žmonių — mokytis ar dirbti. Jaunuoliai daugiausia mokydavosi Pedagoginiame institute, kiti — meno ar medicinos mokyklose. Darbininkai dirbdavo statyboje ar plytų fabrike. Sie darbininkai greičiausiai b ū d a v o aprūpinami butais. Man privačiam bute b u v o labai sunku dirbti, mat šeimininkė sirguliavo, o planą tu­ rėdavau įvykdyti. Visus rankų darbus dirbdavau naktimis prie blankios lemputės. Pradėjau artelėje skųstis dėl buto, žadėjo ateityje padėti. Kai į Jakutską suvažiavo daugiau tremtinių, vėl prasidėjo neramumai, pradėjo vežti į Verchojanską. K o l v y k o žmonių medžioklė, jauni vyrai naktimis namuose nemiegodavo, slapstydavosi, nes Verchojanske didesni šalčiai, gyvenimas dar sunkesnis. O nuo šalčių, kelionių visi b u v o išvargę, norėjo tik ramaus g y v e n i m o . Kadangi Jakutske darbus galėdavome pasi­ rinkti patys, tai m a n o draugės nusprendė dirbti namų šeiminin­ kėmis pas viršininkus. Namų šeimininkės, ypač lietuvės, b u v o patikimos ir ieškomos. Labai nustebau, kai pas mane atėjo Kompartijos sekretoriaus žmona prašyti, kad pas juos apsigy­ venčiau. N o r s gavau atskirą kambarėlį, bet, gyvenant pas tokį didelį viršininką, teko ir varžytis. Jie b u v o totorių tautybės. Kompartijos sekretorius Tachvatlinas kartais k l a u s d a v o : „Pas­ tebiu, kad jūs, lietuviai, veik visi išsimokslinę, sąžiningi, geri darbininkai, tai už ką jus i š v e ž ė ? " Trumpai atsakydavau — mes patys nežinom už ką. Kai atėjo vasara, jie išvažiavo į ku­ rortą, o trylikos metų dukrą ir namus paliko man saugoti. Jau­ čiausi nekaip. Namas geras, gyvena turtingai, o jie pasitiki tremtine. N o r s dienos man b u v o sunkios, bet jie to nejautė ir grįžę b u v o labai dėkingi. Labai apsidžiaugiau, kai darbovietė man davė kambarėlį. N o r s jis b u v o prastas, bet vienos tremtinės, kuri dirbo staty­ b o j , padedama gana jaukiai viską susitvarkiau. Darbas sekėsi gerai, sulaukdavau pagyrimų ir premijų, įsigijau net meistro vardą. Bet niekas manęs nedžiugino, kasdieną mane aplankydavo tik liūdnos mintys. Labai b u v o skaudu, kai sužinojau apie Aldu­ tės (su kuria ėjau pėsčia iš Mostacho) mirtį. Ji mirė Jakutske, dar tokia jauna, darbšti. V ė l mintimis gyvenau Bykove, jurtoj, kapinėse ir t. t. Prisiminiau visus B y k o v o direktorius: Simikinas, Brailovskis, Suchanovas, jie visi b u v o griežti, pikti, negailes­ tingi. N o r s Simikinas atrodė tylus, švelnus, bet jam vadovau­ jant b u v o bado metai ir daugiausia žmonių pateko į kalėjimą. 42

Atėjo 1953 metai. Pranešė skubiai ateiti į artelę. Nuėjusi radau apsiraudojusias darbininkes. Kai susirinko visi artelės darbuotojai, įvyko gedulo mitingas. Vis dairausi, kur susirasti nuošalesnį kamputį, bet vis labiau buvau stumiama priekin. Verkia visi, o aš lyg sustingusi stoviu ir ašarų nesišluostau. Ve­ dėja prieina ir s a k o : „ S t a l i n a s mirė, kodėl n e v e r k i ? " Neatsa­ kiau nė ž o d ž i o . Rytojaus dieną vėl šaukia mane į artelę. B u v o aišku, kodėl šaukiama, tai eidama pradėjau galvoti kaip pasi­ teisinti. Vedėja pradėjo kalbą: „ V a k a r b u v o gedulo mitingas, visi verkė, o tu nė vienos ašaros neparodei". „ A t s a k y s i u jums trumpai,— tariau.— Gal mano šeimos, mano visų tautiečių, Tė­ vynės tragiškas likimas mano širdį padarė akmeninę. O kartais būna žmonių, kurie ir didelėse nelaimėse ašarų neparodo. Gal kuo norite mane nubausti, tas nuo jūsų p r i k l a u s o " . — „ K a d a n g i dirbate gerai, tai jus pateisinu ir galite eiti n a m o " , — jau švel­ nesniu balsu prabilo vedėja. Pasirodo, kad galėjau netekti ir darbo, ir kambario. Kai lietuvių į Jakutską suvažiavo daugiau, tai ir mane ap­ lankydavo pažįstami, nors laikraštyje b u v o parašyta, kad gana daug tremtinių pabėgo į Lietuvą. Iš mūsų tos didžiulės grupės, kuriems teko gyventi Bykove, trys moterys iš tiesų bandė pa­ bėgti, bet greit per kalėjimą b u v o atgal sugrąžintos. Viena juokingu būdu išsisuko: ji išmoko poemą apie Staliną, padek­ lamavo ir ją paleido į laisvę. 1955 m. saugumietis iš spec. komendantūros atnešė raštą, kad aš išbraukta iš tremtinių ir galiu dabar gauti pasą. Saugu­ mietis šypsodamasis pasakė: „ A t n e š i a u gerą dokumentą, o jūs nė butelio man neduodate". Labai nustebusi paklausiau, už ką? Juk per tą laiką netekau savo brangių aštuonių asmenų, o kiek iš viso nekaltų aukų ž u v o . „ K a i p nejaučiat gėdos butelio pra­ š y t i ? . . " — pasakiau. Susigėdęs išėjo. Pradėjau rūpintis pasu, jį gavusi pranešiau artelei, kad planuoju ruoštis kelionei į Tė­ vynę. Kadangi mūsų artelė priklausė „ V s e k o o p i n s o j u z " , tai ma­ žas procentas nuo algos kiekvieną mėnesį b u v o atskaitomas indėliui. Išeinant iš artelės tą įnašą atiduodavo. Vedėjas pasi­ keitė, man b u v o d a r o m o s kliūtys atsiskaityti. Iš darbo nenorėjo atleisti. Dėl to šiek tiek aš pati buvau kalta. Mokėdama rank­ darbius, retkarčiais sukneles ar palaidinukes papuošdavau siu­ vinėta gėlyte ir gražiu ornamentu. Tas visoms d a m o m s labaj patikdavo, tačiau už siuvinėjimą artelė man nemokėdavo. Buvau giriama, bet sau pačiai tik daugiau rūpesčių suteikiau. V ė l kreipiausi į vedėją, prašydama atleisti. Ji pasakė: „ J e i važiuo­ site, indėlio į rankas negausite, mes jums atsiųsime". Labai nusiminiau, nes man kelionei reikalingi pinigai. Kai jos paklau­ siau, gal man kreiptis pas didesnius viršininkus, pasakė, kad didžiausias viršininkas yra tik artelės vedėjas. P a g a l v o j a u : daug kartų tų „gerųjų draugų" esu apgauta, tai ir šį sykį savo pi­ nigų paštu negausiu. Susimąsčiusi tyliai einu į namus. Staiga išgirdau šaukiant mano pavardę. Atsisukusi pažinau mūsų ar-

telės buhalterį, mat jis girdėjo mūsų pokalbį ir patarė kreiptis į ministrą Karlovą. „Paaiškinkite savo reikalą ir parodykite indėlio knygelę. Skubu į artelę, kad manęs nepastebėtų". Neži­ nau, kokios tautybės b u v o buhalteris, bet jaučiau, kad žmogus nori padėti. Nedrąsiai įėjau į namą, kur dirbo viršininkai, ir sustojau prie ministro K a r l o v o kabineto durų. Pasibeldusi, kaž­ kokios j ė g o s pastūmėta, patekau į kambarį. Pasisakiau, kur dir­ bu, pavardę ir nustebau, kad jis maloniai šypsosi. Kai papasa­ kojau savus rūpesčius, jis pasakė: „Esu apie jus girdėjęs (mat aš ir jo žmonai suknelę pasiuvau), o gal sutiksite porą metų dar padirbėti toj a r t e l ė j ? " Atsakiau, kad noriu grįžti į Tėvynę. Pa­ prašė parodyti knygelę, telefonu įsakė dirbtuvės vedėjui tuoj išmokėti man pinigus ir jokių trukdymų nedaryti. Taigi g e r o buhalterio pamokyta, atsiėmiau pinigus. Pinigų kelionei dar atsiuntė v y r o giminės,, bet šiek tiek vis tiek teko pasiskolinti. Grįžti į Lietuvą susitarėm šešios vienišos moterys, iš jų viena senutė, antros grupės invalidė. Atsisveikinome su pažįstamais ir 1955 m. rugsėjo mėn. pradėjome kelionę į Tėvynę Lietuvą. Kelionės metu mintimis gyvenau Bykove, negalėjau pamiršti sūnelio kapo... Vaizdžiai prisiminiau tą lietuvių jurtų kaimelį, kuriame lietuviškai b u v o kalbama, stengėmės savo pavardžių ir vardų nesurusinti. Ten visi gražiai sutarėme, visi kantriai mo­ kėmės v a r g o m o k y k l o j . Man liko neužmirštama Petronėlė Va­ laitienė iš Sakių, ji b u v o palaidojusi tris vaikus, bet nelaimėj mokėjo visus užjausti, visiems padėti. Kai mirė mokytojos Kau­ nienės dukrelė, motina lyg beprote tapo, ne visus prisileisdavo, bet Valaitienė mokėjo prie jos prieiti, pamaitinti, nuprausti, sušukuoti ir t. t. Kai Valaičių šeima gerų žmonių dėka apsigy­ veno Tiksio uoste, atvažiavusieji iš B y k o v o pas Valaičius visada galėdavo prisiglausti. Kai Valaičių šeima atvažiavo į Jakutską, neteko šešiolikmečio sūnaus, bet ir šią tragišką nelaimę mokėjo kantriai išgyventi. Mano mintys, kaip kokie paveikslai, stovėjo man prieš akis. Prisiminiau savo geradarius, kurie man padėjo tame v a r g e : profesoriaus M a ž y l i o žmona Antanina Mažylienė išgelbėjo ne vieną žydų šeimą nuo mirties, ji padėjo ne tik man, bet dar kelioms tremtinių šeimoms. Padėjo m a n o v y r o seserys, m a n o bendramokslės — Feliomena Gedvilienė, Marytė Banionienė. Nuo­ širdžiai padėkos malda kasdieną visus prisimenu. Kelionė į Lietuvą b u v o varginga, su persėdimais, o tų vagių vagių — visur sutikdavom. Pagaliau 1955 m. lapkričio mėnesį pasiekėm Vilnių. Išsiskirdamos palinkėjom laimingai susitikti su artimaisiais. N o r s netekau v y r o , sūnaus, bet v y r o giminės manęs neatstūmė. Taigi pirmiausia ir apsigyvenau pas v y r o seseris. Kiek pa­ ilsėjusi važiavau pas savo seseris, kurių dar dvi b u v o likę. Kaip sunku b u v o girdėti jų sunkius išgyvenimus karo metais: evakuotos, tėvų, sesers mirtys, apvogtos, o ir dabartinis gyveni­ mas b u v o sunkus. N o r s jos mane ramino, bet aš mačiau, kad ne 44

jos man, o aš joms turiu padėti. V ė l grįžau į Kauną pas v y r o seserį pasitarti apie tolimesnį savo gyvenimą. Pirmiausia pradėjau ieškoti savo mokslo pažymėjimų, gavau neigiamus atsakymus — dingę karo metais. Nusiminiau, bet nu­ siraminau, kad galiu įsidarbinti siuvykloje. Nueinu į porą siu vykių -— gaunu neigiamą atsakymą: kadangi jus buvote išvežta į Sibirą, tai į darbą priimti negalime! Kreipiausi į „ D a i l ė s " dirb­ tuvę, ir čia tas pats. Pagaliau per pažįstamą paprašiau pasi­ teirauti, gal mane priims kokiems darbams vaikų namuose ar kokioj prieglaudoj, bet irgi, atsakymas liūdnas — ištremtųjų ne­ priima! Tada prisiminiau Jakutską. Buvau giriama, apdovanota premijomis, viršininkai prašė mane pasilikti, o savam krašte negaunu j o k i o darbo, nes buvau Sibire. Skaudžiai išgyvenau, bet viena mokytoja paguodė, kad pasikalbėsianti su profesoriumi Baršausku, g a l jo institute atsiras nors koks darbas. Atėjus^ nu­ rodytai dienai, nuėjau į institutą, atsistojau, kaip ir kiti žmo­ nės, prie rektoriaus durų. Įėjusi į kabinetą, nustebau pamačiusi besišypsantį profesorių. Kai pasakiau pavardę ir kokiu reikalu kreipiuosi, jis atsakė: „ J u k ne iš šviesaus dangaus grįžote, bet iš juodos peklos, padėsiu, būtinai padėsiu". Apgailestavo, kad šiuo metu tik ūkio skyriuje reikalingi darbininkai. Aš atsakiau, kad man nesvarbu, koks darbas, kad tik galėčiau įsidarbinti. Gavau raštelį, kuriame nurodyta ūkio skyriaus viršininkas ir komendante. Profesorius Baršauskas patarė užeiti, jei kokių nemalonumų patirčiau. Padėkojusi aš, rodos, šviesią žvaigždę danguje pamačiau. Tokius pat sunkius kryžiaus kelius dėl prisiregistravimo, dėl kampo, kad gautum kur apsigyventi, reikėjo eiti ne tik man, bet ir visiems vėliau grįžusiems. Skaudžias dienas teko išgyven­ ti. N o r s tremtiniai g r į ž o su geromis charakteristikomis, gražio­ mis darbo knygelėmis, pagyrimais ir premijomis, bet savame krašte teko eiti, keliauti po miestus ar kaimus, beieškant mielaširdingų žmonių, kurie suprastų, padėtų, priglaustų. Gyvendami svetimame krašte, visi ilgėjomės savo Tėvynės Lietuvos, mūsų tautiečių, gražios g a m t o s . Bet kaip skaudu b u v o grįžusiems, kai brangi Tėvynė, lyg kokia pamotė, juos pasitiko. Ne kartą teko girdėti ž o d ž i u s : per 24 ar 12 valandų nešdinkitės |iš čia, kad nė kvapo jūsų neliktų! O kur eiti? Tie v a r g o broliai ir tokiu klai­ kiu laiku pasimatydavo, pasiguosdavo, pasitardavo. Nelauktai stačiai pritrenkė žinia — kai 1941 m. buvo grūdami žmonės į gyvulinius vagonus, giminės (mokytojai) iš K a u n o ėjo į Švietimo ministeriją teirautis, kodėl tiek daug mokytojų išvežama. Atsa­ kymas b u v o t o k s : „ G e r ų žmonių neveža, veža žmogžudžius, va­ gis, valkatas, prostitutes". Mokytoja (direktorė), kurios b r o l i o šeima jau b u v o įgrūsta į vagoną, grįždama į namus garsiai rau­ d o j o . Taip, mokytojų daugiausia b u v o išvežta, bet jie visi b u v o geri žmonės, net tremtyje negalėdami dirbti pagal savo išsila­ vinimą, jie sąžiningai dirbo visokius priverstinius sunkius dar­ bus. Turėdami nors valandėlę laisvesnio laiko, tapo batsiuviais, 45

dailidėmis, siuvėjomis, mezgėjomis ir kt. Jokių valkatų tarp jų nebuvo. Vežant mano šeimą, b u v o pasakyta, kad už poros dienų par­ veš atgal. Mes patikėjom žmonėmis, vilkinčiais karinėmis uni­ formomis, o jie savo širdyje b u v o lyg plėšrūnai žvėrys. Jie me­ lavo visą kelionę. Tremtyje teko išgyventi 14,5 metų. Nesulaukė mūsų mylimos motinos grįžtančių vaikų, seserys brolių, seserų, vidinė širdgė­ la, graužatis juos visus per anksti nuvarė į kapus. Nors nuo to siaubingo laiko jau 47 metai praėjo, bet ir šiandien girdžiu atsisveikinant v y r o paskutinius liūdnus ž o d ž i u s : „Neužmiršk manęs, Onute!.." Skausmo ašaros rieda prisiminus sūnelio grau­ džius žodžius (man einant į d a r b ą ) : „Nepalik manęs, mamyte!.." Netekau visų savo brangiausių žmonių. A n t šeimos griuvėsių, kurių niekas neatstatys, stoviu viena su mūsų mylimo poeto žodžiais: Likosi skausmas ir kankynė N e u ž g y j a n t i žaizda! Tuščia skundžiasi krūtinė Širdies sukruvinta malda!..

Teisingai maldoje minimi žodžiai „ p a s savus sugrįžo, sa­ vieji nepriėmė". Tai ir mums teko patirti. Grįžę pastebėjom savo Tėvynėje daug svetimtaučių, o mums, tikriems lietuviams, ne­ kaltai apkaltintiems, brangioj Lietuvoj vietos neliko. Viršinin­ kų b u v o m e negailestingai stumdomi iš vieno kampo į kitą. Ir vis dėlto tarp tų negailestingų, kurie turėjo akmenines širdis ir apledėjusius jausmus, atsirado labai mielaširdingų ir jautrių tautiečių. Jų padedami tvarkėmės savo gyvenimą. Bet kiek atim­ ta sveikatos, kiek baimės išgyventa! Dar ir šiandien tarp grį­ žusių yra ir tokių, kurie bijo s a v o pavardę viešai minėti. Aš nieko nebijau, praradau viską, o dabar jau mirtis mane ragina ruoštis paskutinėn kelionėn... 1988

Artėjant Gedulo ir Vilties dienai, prisiminiau man vieno trem­ tinio paliktą nežinomo autoriaus, taip pat tremtinio lietuvio, ei­ lėraštį, kuris b u v o rasas jo šimtasiūlės kišenėje jau po mirties. O mirė šis tremtinys 1953 metais. Zenonas

Šakenis

VISIEMS, VISIEMS Prabusk, Iljičiau, Ir pažvelk į mūsų „laimę". Ten, Kremliuje, puota. Ten posėdžiauja... Ten... O čia, prie Ledjūrio krantų, įstatymais patvirtintoj vergovėj, Kaip Volgoje burliokai baržas traukė, Mes amžių savo traukiam į aną pasaulį. Už ką, kodėl, dėl ko, — Dar kartą klausiam. Pasakyk, už ką? Prabusk, Iljičiau, pasakyk. Mes tikim tavimi. Tik netikime staliniška saule. Pabusk ir pasakyk, Iš kur raudoni ponai atsirado, Kas generolą Derevenko, budeli, patvirtino caru? Už ką į amžinąjį įšalą, į ledą Tartum sarkofage įšaldo, Arba vis kemša į Vorkutą po ledu? Už ką be teismo, be kaltės kulkosvaidžiais žegnoja? Už ką prie narų prirakintus plaka kaip pirty?.. Tik vietoj vantos — šampalai. įsiklausyk, darbo žmogus dejuoja... Ten, Kremliaus salėje, puota... O mes sukruvintais veidais, Ant duobės krašto surišti... Prabusk ir veski mus į kovą žūtbūtinę. Mes einam mirti, kad kiti gyventų... Lietuviais, žydais, rusais ir totoriais gimę, Vienodai mylim tiesą, laisvę ir dangaus žydrynę, Vieningai budelius prakeikiam mirdami!

pensijas, nors mano 57 rublių pensija dabartinių kainų fone tik „ g e r i a u , negu n i e k o " . Priedo, kas ketvirtį, reikia mokėti buto paskolą po 35 rublius. Taip pat už komunalinius patarnavimus: elektrą, telefoną, šildymą. Tam išeina kas mėnesį dar apie 15 rublių. Bet skųstis nėra k o . Kitaip sakant, verčiamės neblogai, nors labai daug ką reikėtų įsigyti. Bet tiek to. Visa, ko trūksta, turime svajonėse: gražiai apstatytą kambarį, drabužių ir t, t. ... Kaip gera, kad žmogus gali svajoti!

1. G Y V E N I M A S S U G R Į Ž U S IS TREMTIE'' Grįžome į Kauną 1958 m. balandžio 18 d. Stotyje mus suti­ ko P o v i l o (vyro) brolis Antanas (mokytojas) ir P o v i l o sesers Kunigundos (irgi mokytoja) duktė — mudviejų krikšto duktė. A t v a ž i a v o m e apie 15 vai. Oras gana nešaltas, tik šen ten sniego matyti. Visi nusivežė mus pas Kunigundą į P. Cvirkos gatvę. Grįžome iš tremties penkiese: Povilas, aš, duktė Gražina su savo vyru Povilu ir sūnus Kęstutis. Povilas neužilgo įsitaisė dirbti amatų mokykloje meistru, tai ir pragyvenimo šaltinis, nors ir kuklus (atlyginimas 800 rub., dabartiniais pinigais — 80 rublių), atsirado. 1958 m. birželio mėn. 8 dieną duktė Gražina pagimdė sūnų Algirdą. Mūsų gyvenimo sąlygos iš karto pasunkėjo. V ė l užėjo sunkūs laikai šeimai. Tiksliau — kryžiaus keliai: neprisiregistravus niekur nepriima dirbti, o Kęstutį mokytis. Žentui Povilui kažin kaip pavyko įsidarbinti. Per senus savo pažįstamus žento P o v i l o mamutei neužilgo pasisekė prisiregistruoti Kaune. Jie visi sau (Gražina su Povilu Ir vaikučiu bei mamutė su savo šeima) Petrašiūnuose palėpėje huomojo po mažą kambariuką pas Marcinkevičienę, kuri j r Šeima b u v o išvežta (duktė, du sūnūs bei vyras, kuris m i ) . kove).

metų sausio mėn. 19 dieną mudu su vyru Povilu atšven­ tėme abiejų 70 gimtadienį. A b u esame gimę 1907 m. Mudu su Povilu turime kooperatinį butą — vienas didelis kambarys su visais patogumais. Pasistatyti dviejų kambarių butui neturėjome pinigų. O ir šiam butui įsigyti labai daug pa­ dėjo sesuo Genutė Bogutienė su švogeriu Motiejum, kurie gy­ vena A m e r i k o j e . Į šį butą atsikraustėme 1968 m. sausio mėn. 16 dieną. Kiek būta d ž i a u g s m o po tiek metų vėl turėti k u r ramiai senas galvas priglausti. Gyvename, galima sakyti, neblogai. Gauname abu 5u

O mūsų šeimą milicija vis terorizavo — liepė vykti atgal į Sibirą. Taip pat slėgė Gražinos ligos, pinigų stygius. Jų ypač trūko Gražinos šeimai, nes žentas Povilas susirgo ir atsigulė Panemunės sanatorijon. O čia dar mažas vaikas... Patys mes irgi vos vertėmės. N e b u v o išeities. Nutariau važiuoti į Vilnių pas Paleckį. Tuo laiku jis b u v o Lietuvos T S R Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Laimė ir m a n o maldos padėjo pas jį patekti. Turėjau pasirašius pareiškimą. Trumpai jam visas bėdas išdėsčiau. Tarp kitko, jis paklausė, už ką mus išvežė? Aš jam ir sakau: „ M e s nežinome. Gal kaip tik proga man Jūsų paklausti". Jis baisiai susinervino. Paklausė, už ko I jusi duktė Gražina (papasakojau apie jos ligą). Paaiškinąs; už P o v i l o Cerneckio. J. Paleckis paklausė: „ A r kartais ne jo tėvas b u v o Lietuvos pasiuntiniu Italijoje — Voldemaras Vytautas Cerneckis? — Taip, tai jis,— patvirtinau aš. 51

— O jis ar grįžo? — paklausė J. Paleckis. — Ne, jį lageryje n u š o v ė , — atsakiau. Tai pasakiusi, vos neapalpau. Juk dabar viskas baigta, nes J. Paleckis atsistojo ir pradėjo smarkiai vaikščioti po savo puikųjį kabinetą. O aš sėdėjau kaip sapne ir kaltinau save už plepumą. Priėjęs dar paklausinėjo apie mano šeimą, kitus Cerneckio vaikus, jo žmoną ir pasakė: „ A š patarsiu K a u n o vykdomajam komitetui". Ir padavė man ranką. Dokumentus pasiliko pas save. Išėjau visai apdujusi ir nuėjau į stotį važiuoti namo. Grį­ žusi nieko tikro negalėjau pasakyti, nes nieko nežinojau. Po dviejų ar trijų dienų atėjo iš butų valdybos pasų stalo darbuo­ toja. Paėmė mūsų pasus ir vėliau atnešė jau priregistruotus. Taip tapome K a u n o gyventojais. Tada atsirado galimybė įsidar­ binti. Pradėjau dirbti 57 vaistinėje buhaltere. Sūnus Kęstutis įstojo į medžio apdirbimo technikumo antrą kursą. Po metų vyras Povilas išėjo į pensiją, sulaukęs 51 metų amžiaus. Tremtyje 10 metų b u v o išdirbęs kalviu. Dabar jis ga­ lėjo daug padėti auginti anūką Algirdą. Aš žūt būt stengiausi išsitarnauti pensiją. Pasveikusi Gražina su vyru Povilu įsidarbino Radijo ga­ mykloje. Kęstutis iš technikumo trečio kurso b u v o paimtas į kariuomenę. Grįžo tik po 3 metų. Vėl mokėsi, Sėkmingai baigęs technikumą b u v o paskirtas į Vilniaus baldų kombinatą techno­ logu. Aš perėjau dirbti į Farmacijos valdybą ekonomiste su 80 rub. atlyginimu. Vaistinėje gaudavau 60 rub. Pas Kunigundą išgyvenome 6 metus. Jų duktė Jūratė per tą laiką baigė institutą. G a v o paskyrimą į Biržus. Ten ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų: A u š r o s ir V y č i o . Norėjo grįžti į Kauną pas tėvus. Mums reikėjo išsikelti. Labai jau sunkiai g a v o m e kambariuką be virtuvės. 1964 m. pavasarį ten persikėlėme gy­ venti. V a l g y t i ėjome į valgyklą, nes virtuvės neturėjome. Bet vis stūmėmės pirmyn ir džiaugėmės, kad gyvename savo gimta­ jame krašte Lietuvoje. Dirbdama įstojau į „ D a i l ė s " kooperatyvą kooperatiniam bu­ tui gauti. Galėjome užsisakyti tik vieno kambario butą, nes daugiau neturėjome pinigų. Ir tai daug padėjo mano sesuo Genutė su vyru Motiejumi, gyvenę Amerikoje. 1968 m. sausio mėn. 16 d. įsikūrėme savo bute. Kiek džiaugs­ m o ! Sunku tai išreikšti. O abudu su Povilu jau turėjome po 61 metus. 2. G Y V E N I M A S T R E M T Y J E NUO 1941 m. BIRŽELIO IKI 1958 m. B A L A N D Ž I O 18 d.

14 d.

Sekmadienis. Oras gražus. Sėdžiu sodelyje prie mokyklos (Stakliškių pradinė mokykla). Salia žaidžia Gražina ir Kęstutis. Ateina ir Povilas. Visi džiaugiamės gamta, oru, savo šeima, laime, gyvenimu. 1940 metų vasara. Lietuvoje jau rusų bazės. Mudu su Povilu susirūpinę.

Vieną dieną, tai b u v o 1940 m. atostogos, į Stakliškių mo­ kyklą atvyko būrys rusų kareivių ir trys karininkai. Apsistojo kieme. Užėmė ir abi didžiules klases. Karininkai įsikūrė mūsų salone (tuo metu b u v o praktikuojama mokyklos pastate įrengti ir butą mokytojų šeimai — Sud. past.). Mūsų valdžia jau b u v o atleista ir įvesta komunistinė valdžia bei tvarka. Tais pačiais metais Kaune b u v o sušauktas gimnazijų ir pradžios mokyklų mokytojų suvažiavimas. Suvažiavime kalbėjo nauji valdžios at­ s t o v a i : Vincas Mickevičius-Krėvė (Ministrų tarybos pirminin­ kas), Antanas V e n c l o v a (švietimo ministras), Justas Paleckis (Aukščiausiosios T a r y b o s Prezidiumo pirmininkas), Vincas Žilio­ nis (pradinių mokyklų direktorius) ir Maskvos atstovas — Deka­ nozovas. Raudonarmiečiai parodė meninę programą (ji atrodė mums keista ir neįdomi). Baigiant suvažiavimą, kažkas staiga u ž g i e d o j o „ T a u t o s himną", ir visa halė jį galingai užtraukė (renginys vyko sporto halėje ir b u v o radiofikuotas). Garbės pre­ zidiumas iš inercijos atsistojo, bet tuoj atsisėdo, nes neatsisto­ jo įgaliotinis iš Maskvos. Tuo viskas ir pasibaigė. Visi skubėjo skirstytis. Suvažiavimas b u v o transliuojamas per radiją. Garsiakalbiai b u v o įtaisyti Kauno gatvėse. Išėjusių iš halės mokytojų, laukė būriai žmonių ir visus bučiavo, sveikino. Mokytojos moterys daugiausia b u v o su tautiniais drabužiais. Aš — irgi. Visa tai, matyt, ir nulėmė daugelio mokytojų likimą, nes reikėjo palaužti tautos stuburą, atimti iš jos Ateitį! 1940 m., baigiantis atostogoms, mudu iš Stakliškių perkėlė į Krikštonių mokyklą. Iš Krikštonių mokyklos į mūsų vietą at­ kėlė mokytojus Miliutę ir Rapolą Lekavičius su 3 metų dukrele Nijole. Taip aš su vaikais ir baldais sunkvežimiu išvažiavau į Krikštonis. Povilas liko laukti naujų mokytojų. Reikėjo perduoti mokyklą. Stakliškių mokykla b u v o gana gera. Miestelyje, nuo­ šaly ant kalnelio, medinis aukštas namas. Dvi didelės klasės su dideliu priešklasiu ir rūbine. Mokytojams trys kambariai, vir­ tuvė. Sodelis, didelis daržas, šiek tiek pievos, graži aplinka. Netoli miškas ir ežeras. Į Stakliškes atvykau 1933 m. ištekėjusi už P o v i l o . Povilas čia jau senokai m o k y t o j a v o . Buvo mokyklos vedėjas. Toliau nuo miestelio b u v o dar du mokyklos „ f i l i a l a i " , kurie priklausė Stak­ liškių mokyklai. P o v i l o žinioje b u v o ir žydų mokykla su dviem mokytojais. Taigi iš viso šeši mokytojai. A b u buvome laimingi, į turtus ir miestus nesiveržėme, vaikučiai augo puikiai. Ir štai ne s a v o noru, o kitų, važiuoju į kitą mokyklą. At­ važiavome į Krikštonis. Bažnytkaimis. Kieme sutiko pagyvenęs stambus vyras. N u r o d ė , kur viską nešti, ir pats padėjo kambarius apstatyti. Atėjusi moteris vaikus ir mane nusivedė ir pavaišino. Tai b u v o klebono šeimininkė Magdutė. Kai beveik viskas b u v o su­ tvarkyta, paprašiau, kad nuvestų mane pas kunigą, nes mus įkurdino klebonijos name. Namas didelis, mūrinis. Mokykla kiek 53

/ toliau — naujas medinis namas su dviem didelėm klasėm. Tas stambus vyras, kuris viską tvarkė, šyptelėjo ir s a k o : „ G e r a i . Pasakysim ir jis pats tuoj ateis". Neužilgo ateina su sutana ku­ nigas. Ogi tas pats vyras. Prisistatė: kunigas Reitelaitis. Kiek b u v o nuoširdaus j u o k o ! Vėliau mudu su Povilu prisirišome prie to g e r o žmogaus. 0 ir jis tapo dideliu mūsų šeimos prieteliu. Tai b u v o mokytas, didelės erudicijos, mokslo ž m o g u s . Pagal jo pro­ jektą b u v o pastatyta Krikštonių bažnyčia, klebonija, mokykla. Be to, jis b u v o didelis medicinos žinovas ir daug padėdavo apy­ linkės žmonėms. O knygų knygų! Atskiras kambarys, pilnos len­ tynos nuo grindų iki lubų. A t ė j o žiema ir mokslo metai. Negana to, kad mus perkėlė į kitą mokyklą, Povilas dirbo atskirai kitoje mokykloje už 3 kilo­ metrų nuo Krikštonių. Vėliau, man paprašius pažįstamą Petrą Kežinaitį, kuris atėjus rusams šiltai įsitaisė Kaune, Povilas bu­ vo perkeltas į pačius Krikštonis. Sunkūs, juodi debesys pradėjo dengti Lietuvos padangę. Vi­ są laiką reikėjo pildyti kažin kokius blankus, gautus iš Švietimo ministerijos. Matyt, b u v o ruošiamasi pačiam niekšingiausiam darbui. Visokie susirinkimai, mitingai Seirijuose. Ten reikėjo būti­ nai vykti ir dalyvauti. 3. 1941 METŲ P A V A S A R I S Buvau gavusi leidimą vasaros atostogų metu Vilniuje lan­ kyti mokytojų kursus. Birželio 14 d. mudu su Povilu atsikėlėme anksčiau, nes tu­ rėjau arkliais važiuoti į Seirijus, iš ten autobusu į Alytų ir traukiniu į Vilnių. Tą dieną turėjo atvažiuoti mano sesuo Petrutė iš Kybartų — šeimininkauti. O likimas štai ką lėmė tą lemtingą rytą!.. A p i e 6 valandą dar t v y r o j o rūkas. Atsikėlę buvome tik mudu su Povilu. Girdime koridoriuje rikiuotės žingsnius. Mudu tik spėjome išsigandę viens į kitą pasižiūrėti, o čia jau rusų kari­ ninkas, keli kareiviai ir du vietiniai lietuviai: Rusinąs ir Mizaras. A b u jauni — komjaunuoliai (prie vokiečių abudu sušaudė). Krata. P r o t o k o l a s : „ P a n su penkiais ordinais" (taip užrašyta protokole). Mat rado dėžutę su numizmatikos rinkiniu ir nutarė, kad keli iš jų ordinai. Rusinąs paklausė: „O kur vaikai? Reikia ir juos pasiimti". Povilui neleido iš vietos pajudėti. Aš kaip apmirusi apren­ giau vaikus. Gražina (6 metukų) pasiėmė savo didelę lėlę, o Kęstutis (2 metukų), kaip nekeista — naktinį puoduką. Sakiau, kad turime kažin kur važiuoti. Kieme laukė sunkvežimis ir pora rusų kareivių. Vienas iš suėmėjų (aš juos vos mačiau) nuvilko nuo a n t k l o d ė s u ž v a l k a l ą ir, sugriebęs kai ką iš drabužių ir pa­ talynės, p r i g r ū d o ten ir įmetė į sunkvežimį. Oi kaip tai mums b u v o reikalinga! 54

Nuvežė į Seirijus, į kažkokį rūsį, uždarė, prie durų pastatė rusų kareivį. Taip išbuvome iki kito ryto. V a l g y t i nieko netu­ rėjome. Sėdėjome mudu su Povilu ant grindų, vaikus prie sa­ vęs priglaudę. Vaikai nieko neprašė, tūnojo ramus. Aš visą naktį verkiau. Rytą nuvežė į Mergalaukį. Ten stovėjo ilgiausias prekinių vagonų sąstatas. Į vieną ir mus sukišo. Stovėjome ten, matyt, tol, kol visi vagonai b u v o prigrūsti. Mus saugojo rusų kariuomenė. Žmonės skverbėsi prie vagonų ir klausinėjo, kur yra vaikų, davė duonos, lašinių ir šiaip maisto, nors b u v o smar­ kiai vejami. Taip ir mes gavome šiek tiek maisto. Traukinys pajudėjo ir lėkė be jokio sustojimo. Tik įvažiavus į rusų teritoriją, jis pra­ dėjo šen bei ten stabčioti. Mūsų vagone b u v o : mano šeima — 4 ž m o n ė s ; Kačiulis su žmona (abu mokytojai) ir trys paaugliai sūnūs; Mikulskienė (mokytojo žmona) su dviem vaikais — Nijolė (2 m.) ir Algiman­ tas (8 m.). Tėvas mokytojas pats atėjo, nes per suėmimą nebuvo namuose. Vėliau vežant jį atskyrė nuo šeimos ir nusiuntė į lagerį, kur jis m i r ė ; Vaicekauskas su žmona ir 14 metų sūnum Ričardu (Seirijų miestelio vaistininkas). Vežant tėvą atskyrė į lagerį, ten jis mirė. Buvo Vaitkevičius — vienas, senukas, dva­ rininkas; Pileckis — savanoris, smulkus ūkininkas, ligotas ir jo ž m o n a . Iš viso 19 žmonių (vėliau, kai atskyrė Vaicekauską ir Mikulskį — 17). V a g o n e kiekvienoje pusėje narai. Viršuje — po langelį su ge­ ležinėmis juostelėmis. Viename kampe skylė. Tai išvietė. O trau­ kinys vis lekia. Įvažiavus Rusijon, vienoje stotyje sužinojome, kad prasidėjo karas. Kai kur sustojus d u o d a v o prosų košės ir arbatos. Leisdavo šiek tiek išlipti iš v a g o n o pasimankštinti. Vi­ sos geležinkelio pakelės, kur sustodavome, b u v o nuklotos žmonių išmatomis. Iš to sprendėme, kad pirma mūsų jau daug žmonių pravežė. V a g o n a s iš lauko pusės visą laiką b u v o užsklęstas. Labai mums pasitarnavo kai kuriais atvejais Kęstučio naktinis puodukas. Tačiau „sunkesniais" momentais visi atlikinėjo „ s a v o reikalus" į skylę viešai. Kur dingsi? Smarvė, o r o stoka. D i n g o visas žmogaus orumas. L kokią trečią dieną mokytojas Kačiulis išprotėjo. Tai b u v o jaunas, gražus, aukštas, stiprus, apie 35 me­ tų vyras. Jo šeima b u v o pirmame aukšte, o mes viršuje ant narų. Pirmiausia jis ėmė „ v a d u o t i " Vilnių. Visi narai kilnojosi. Mes, visi kiti — jo priešai. Nieko, net savo žmonos ir vaikų ėmė nebepažinti. Vyrai iš v a g o n o jau b u v o atskirti į lagerį. Liko mano Povilas, Ričardas 14 metų, senasis Vaitkevičius ir ser­ gantis bei nesikeliantis Pileckis. Uždaryti su bepročiu. Tikras košmaras! Šiaip taip P o v i l o padedami, kuo turėjome surišome, stačiai suvyniojome jį. Kai traukinys vienoje stotyje sustojo ir atidarė vagoną, sargybai pranešiau apie nelaimę. A t ė j o kelios moterys su baltais chalatais. Tuoj liepė jį atrišti. 0 jis, kai tik atrišo rankas, pylė 55

vienai j veidą kumščiais. Jos iššoko iš v a g o n o , o mus tuoj už­ rakino ir vežė toliau. Alkis, smarvė, baimė — tikras pragaras! Taip važiavome dvi savaites. Bevežant beprotis šiek tiek aprimo. Visą laiką b u v o surištas. A t v e ž ė mus į Altajaus kraštą. Sunkve­ žimiais nuvežė į Liniovskio „ S v i n s o v c h o z ą " , kuriame augino kiaules. Paskirstė po butus (daugiausia pusiau žeminės). Mus, tris šeimas, apgyvendino viename bute — kambarys ir virtuvė. Mes keturiese, Staniškis su žmona (abu mokytojai), sūnus Kęs­ tutis 3 metukų — kambaryje. Virtuvėje g y v e n o Rapkauskas (mokytojas) su žmona ir keturiais vaikais: A l g i m a n t u apie 12 metų, Milda 10 metų, Sauliumi 8 metų ir 3 metukų Gražina (mirė Bykove). Kitus irgi panašiai apgyvendino. Cia b u v o ir mokytojai Lechavičiai iš Stakliškių. Rytojaus dieną jau varė dirbti. Povilas dirbo kalvėje kalvio padėjėju. Kalvis — apysenis, geras žmogus. Jis ir jo žmona kuo galėjo mus šelpė, bet ir patys nieko neturėjo. D u o d a v o ke­ lias bulves. Aš ir dauguma moterų dirbome laukuose ir valėme kiaulių tvartus. Maistas b u v o labai prastas, tik „ p a j o k a s " (mais­ to davinys.— Sud. past.): dirbančiam 500 g duonos, vaikams po 200 g ir daugiau nieko. Prasidėjo viduriavimas. Užpuolė utėlės. Vaikus reikėjo plikai nukirpti. Beveik nieko neuždirbda­ vome. Kas turėjo daiktų, ėjo į apylinkės kaimus mainyti juos į bulves ir pupeles. Taip atėjo 1941 m. žiema. Bute šalta, drėgna. N u o drėgmės ir šalčio tino Kęstučio (jam treji metai) rankutės, skilinėjo oda ir b ė g o skystis. Raišiojau kuo turėjau. Taip slinko beprasmės skurdo ir kančių dienos. 1942 m. pavasarį visus surinko (kas liko gyvas), susodino į vežimus, pakinkytus jaučiais, ir nuvežė į Bijsko miestą. Iš ten vežė traukiniais iki upės. Vežant smarkiai susirgo Gražina (7 metų). Bijske ieškojau gydytojų pagalbos. Veltui. Niekas nekreipė dėmesio. Bijske susodino mus į prekinių baržų nešvarius, angliuotus triumus ir plaukėme. Dar didesnis vargas. O čia dar Gražina serga, karščiuoja. Kartu dabar vežė labai daug lietuvių iš Altajaus krašto. Cia susitikom ir kartu jau v a r g o m su mano sesute Emilija (aku­ šerėj ir jos vyru Jonu. Jų dukrelė Aušrelė 2 metukų (mano krikšto duktė) jau b u v o mirusi Bijske. Žiemą jie praleido ten kaip ir dauguma lietuvių. Daug vaikų ten mirė. Kur mus vežė, niekas nežinojo. Žmonės visko p r i s i g a l v o j o : girdi, šiaurėn, iš ten laivais A m e r i k o n . Apie pusantro mėnesio plaukėme baržomis Lenos upe. Ja­ kutske b u v o m e sustoję ir čia jau vieną iš šeimos leido eiti j miestą. Bijske pas žydus išmainiau savo auksinį laikrodėlį -su apy­ ranke į kelis butelius lydyto sviesto, kiek miltų ir makaronų. Kelionėje^ pradėjo mirti žmonės. Taip mirė mano pažįstama Petruškevičiutė nuo Kybartų. T a d a barža sustodavo. V y r a i upės krante iškasdavo duobę, palaidoję plaukdavome toliau. 56

Beveik po pusantro mėnesio atplaukėme į Jakutijos šiaurę — Lenos upės žiotis. Dalį žmonių išlaipino Bykove. Kitus nuplukdė į Tit Arus, Mostachą, Trofimovską — visi Lenos žiočių pla­ tybėse. Oras jau b u v o gana šaltas, nors šilta čia niekad ir nebūna. Tai ašigalio zona. Nei valgyti, nei pastogės nedavė. Buvo keli namai, bet apgyvendinti. Krante b u v o didelės medinės statinės — „ č a n a i " . Parite ant šono sulindome į jas — vis užuo­ vėja ir šilčiau. V y r a i ir moterys, neturinčios vaikų, nuėjo sta­ tyti barakų. Statė apie savaitę. Viduje įrengė kelių aukštų narus. Visą tą laiką mes g y v e n o m e statinėse. V ė l išmirė daug žmonių. Tai tos mano pažįstamos Petruškevičiūtės (pavardė pagal vyrą berods Kavaliauskienė, vyras b u v o lageryje — grįžo Lietuvon) trys vaikai: du 1 4 — 1 6 metų berniukai ir mergaitė apie 12 metų. Po motinos mirties kelionėje jie nebeturėjo ką valgyti, visą lai­ ką sirgo. Krante mirė ir V a l a i č i o 10 metų duktė, kitų vardų per vargus savo neįsidėmėjau. Daug žmonių jau labai sirgo. Pasistatę barakus, žmonės persikėlė į juos. G y v e n o labai su­ sigrūdę. Cia Gislerienė (darbininkė) g i m d ė . Kūdikis tuoj mirė. Medicinos pagalbos jokios. Įsisirgo musų Gražina. Ten vasara labai trumpa ir gana šalta. A r t ė j o žiema — poliarinė naktis. Žmonės iš rąstų ėmė statyti dideles būdas — jurtas. Iš šonų jas apdėdavome velėnomis. Tokių jurtų pastatė apie 20. Viduryje narai, iš šonų tik takeliai praeiti. Kiekvienoje jurtoje apie šim­ tas žmonių. Žydai įsikūrė keliose atskirose jurtose (trijose ar keturiose, bet daug mažesnėse). Kelios šeimos — mes, Jurkynas su žmona ir dviem vaikais ( A l d o n a 8 metų — vėliau čia mirė, Vytautas 2 metukų), mano sesuo Emilija su vyru Jonu, Kebleris Jurgis (mokytojas) su žmo­ na ir sūnumi Leonidu 3 metų, Navickas Jonas (tarnautojas) su žmona Gražina (mokytoja) — vaikas mirė dar Altajaus krašte, pasistatėme patys mažesnę jurtą su dviem mažais langeliais. Kebleris net krosnelę pastatė. Buvome beveik laimingi! Žiema čia ateina staiga. Žmones varė dirbti — žuvauti. Po­ vilas įsitaisė kalviu. Aš dirbti negalėjau — visą laiką viduria­ vau, Gražina tebesirgo. Kęstutis šiaip taip laikėsi. Pirmų metų žiemą mirė labai daug ž m o n i ų : Vaicekauskienė (mūsų v a g o n o ) , Pakštienė, Lelka (mokytojas), Rapkauskaitė Gra­ žina 5 metų (Altajaus krašte viename bute g y v e n o m e ) , Lechavičiūtė Nijolė 3 metų, Stakliškių mokytojų duktė, Mikulskaitė Nijolė 3 metų (iš mūsų v a g o n o ) , Sirutienės Onos (mokytojos) 2 metų Jonukas (vyras mirė lagery), Kaunienės (mokytojos) 5 me­ tų duktė (vyras mokytojas atsidūrė Amerikoje), 3 metų Kalvėnų duktė ir daug kitų, kurių nepažinojau. Daug išmirė ir žydų. Bykovas — tai lyg ilgas sausumos ragas. Šimto kilometrų žemės juosta (ledo kalnas), apie 1—2 kilometrų p l o č i o , toliau platėjanti iki pat Tiksio uosto. Sį „ j a u č i o ragą" iš abiejų pusių skalauja Ledinuotojo vandenyno dalis — Laptevų jura, iš kitos pusės — Lenos žiotys. J o k i o medelio, jokio krūmelio. Tik 15 — 20 cm g y l i o žemių. Toliau — amžinas įšalas. 57

Pats iškyšulio smaigalys gana aukštas. Krantas, paplautas audrų, slenka. Vietomis kyšo karstų galai ar net jų pusės. Ten pat, tik toliau nuo kranto b u v o laidojami ir mūsų žmonės. Prieš mus čia b u v o atvežta daug suomių, vokiečių. Daugiausia tai jų kapai. Vasarą atokaitoje užaugdavo šiokia tokia žolė, net kelios pienės spėdavo pražydėti. Kęstutis labai m ė g o jas rinkti ir man dovanoti. Užėjus poliarinei nakčiai, jurtose šalta, drėgna, ankšta, ne­ švara. Žmonės, išėję iš jurtų, atrodė kaip kokios piktos d v a s i o s : išblyškę, sulysę, suodini, skarmaluoti. Bet žmonės stengėsi gyventi ir išlikti. Ejo metai... Šiaip taip pradėjome po truputį atsigauti. N o r s ir toliau teko badauti. „ P a j o k a s " labai m a ž a s : dirbančiam 600 g duonos, vaikams ir išlaikytiniams po 200 g dienai, rodos, 1 kg cukraus visai šeimai ir šiek tiek sorų kruopų. Viskas. N o r s Bykovas b u v o didelis žuvų g a u d y m o ir perdirbimo centras, nei žuvininkams, nei šiaip dar­ bininkams žuvies b u v o neįmanoma gauti. Lygiai taip pat, kaip Altajaus krašte, rudenį nukasus bulves ar nuvalius javus, nelei­ do žmonėms laukuose varpų ar likusių bulvių pasirinkti. Viskas turėjo sušalti, o žmonės badavo. Taip ir su žuvimi. Žmonės ją gaudė, bet iš jų viską paimdavo, nors žmonės mirė iš bado. Jei sugaudavo nešant žuvį, s o d i n d a v o į kalėjimą. Kalėjimo čia ne­ b u v o , tad v a r y d a v o į kitą vietą — Stolbus. Taip varant ž u v o keli lietuviai: Pakštys, Vaitulionis — kelių vaikų tėvas, kiti. Pulkininkas Mikelevičius nešėsi namo 2 žuvis. Už tai g a v o porą metų kalėjimo. V a r a n t į Stolbus irgi sušalo. Du jauni žydai išėjo iš proto. A b u ž u v o . Po keturių metų ir mes persikėlėme į medinį baraką. Pirmieji į juos įsikėlė žydai, tarp jų Perelšteino šeima (jo sūnus grįžęs subūrė „ Ą ž u o l i u k o " chorą ir ilgai jam v a d o v a v o , dabar išvykęs į Izraelį). Barake Gražina susirgo sąnarių uždegimu, o vėliau Kęstutis dizenterija. 1947 m. Tiksyje man padarė apendicito operaciją. Povilas tuo metu dirbo nuo r y t o iki vakaro, kitaip būtume žuvę. Siek tiek pasitaisiusi, pradėjau dirbti tinklinėje — taisiau tinklus. Pradėjo atsigauti Kęstutis. Pasveiko Gražina. 1947 m. pradėjau dirbti ligoninėje sanitare. Ligoninė b u v o ilgas medinis pastatas. Vienam gale ambula­ torija. Keturios p a l a t o s : viena džiovininkams, antra bendra, g i m d y m o kambarys ir viena 4 lovų palata g i m d y v ė m s . Skal­ bykla, virtuvė, budėjimo kambarys, maža palatėlė, išvietė (tam­ sus kambariukas, du kibirai ligoniams). Apšvietimas — žibalinės lempos. Vėliau a t v y k o naujas jaunas g y d y t o j a s ukrainietis Konoidas. Mane paskyrė dirbti sesele. Ligoninėje daugiausia dirbo lietuviai. Seselės: aš, Ankščiūnienė Marija (mokytoja), Jakaitienė (pašto tarnautoja), Vaitulionytė Birutė (jauna, apie 18 metų), jakutė Marta. Sanitarės: Balčiūnienė, Gudonienė, suomė (pavardės, 58

vardo neatsimenu). Virėja — Jasulaitienė. Ūkvedys — Sabas (mokytojas). Akušerė — Zalunckienė. Kai pradėjo dirbti ukrainietis gydytojas, labai pagerėjo ligoninės būklė. Ji pasidarė šiek tiek panaši į g y d y m o įs­ taigą. Dar prieš gydytoją Konoidą ligoninėje apsigyveno jauna 1 7 — 18 metų suomė. Ji neturėjo kur ir iš ko gyventi, nes jos šeima čia išmirė, ji liko viena. Jai b u v o leista nakvoti ligoninės skal­ bykloje. Dieną d i r b d a v o : malkas, anglis nešė, kūreno krosnis. V a l g ė ligoninės virtuvėje. T u o laiku žmonės vis dar labai mirė. Mirusį iš palatos nunešdavo į skalbyklą. Ten jis būdavo apie parą. Vėliau pernešdavo į sandėliuką prie ligoninės. Tik vėliau juos darbininkai laidodavo. S u o m ė (graži, šviesiaplaukė mergina), taip dažnai nakvodama skalbykloje su mirusiais, išprotėjo. Naktį, per m a n o pamainą, atbėgo į budėjimo kambariuką ir puolė mudvi su Birute, man įkando į petį. Baisus triukšmas. S u b ė g o ligoniai ir šiaip taip su paklodėm ir rankšluosčiais ją surišome. Uždarėme į mažąją pa­ latą. Jos saugoti b u v o atsiųsti kapitonas Antanas Petraitis ir jūrų kapitonas Sliesoraitis. Beprotė naktį s u g r i o v ė krosnį, išlindo pro langą, n u b ė g o prie gaisrinės v a r p o ir pradėjo visa jėga skambinti. Subėgę žmonės vėl ją surišo. Po kelių dienų ją ir dar vieną beprotį išgabeno į Jakutską. Daug žmonių žūdavo pūgose (stiprus vėjas ir smulkus snie­ gas). Per jas nieko nesimatydavo. Taip Trofimovske ž u v o Baltrukonienė (mokytoja). Per pūgą ėjo į darbą — į kepyklą, visai netoli jurtų. Kai ėjo, taip ir nuėjo... Liko 4 metų sūnelis. Daug vėliau a t v y k o iš Lietuvos tokia komisija iš kelių žmo­ nių. T a r p jų Bulota. Surinko našlaičius (o jų b u v o gana daug) ir išvežė į Lietuvą. Tais metais per Kalėdas Povilas iš pagalėlių padarydavo eg­ lutę, per Velykas išdroždavo iš p a g a l i o vaikams po margutį. Gražinai iš senos kojinės pasiuvau lėlytę, kaip man atrodė, ga­ na gražią, nes mergaitė labai ją m y l ė j o . Ta, kurią b u v o pasiėmus iš namų, per visus vargus d i n g o kelionėse. 1944 m. V e l y k o s . V a l g y t i nėra k o . Per vienas jų ėjom pas sesę Emiliją į svečius. Manėm šį tą gausim užkąsti, Tačiau jie b u v o išėję į svečius. Nusivylę grįžome namo. Turėjau apie 3— 4 šaukštus miltų. Išviriau kleckučių. Jaučiausi visai beviltiškai. Vaikams sakau: „ N a , jei dabar nebūsite sotūs, tai jau ir nieka­ d a " . O pati sieloje raudojau. Iš Mostacho į Bykovą atvyko gyventi Cerneckių šeima: mo­ tina, duktė ir keturi sūnūs. Algirdas ir Vytautas jau jaunuoliai, dvyniai Povilas ir Petras — paaugliai. Mostache g y v e n i m o sąly­ gos b u v o dar blogesnės negu Bykove. Žmonės ten gaudė peles ir valgė. Kad išliktų gyvi, tai darė ir Cerneckių vaikai. Ten, o taip pat Trofimovske ir Tit A r u o s e pirmais metais išmirė daug žmonių. Iš pažįstamų: Staniškis ir Antanas Kunca, abu mokytojai. 59

Slinko dienos, metai. Vaikai — Gražina, o vėliau ir Kęstutis, pradėjo lankyti mokyklą. Kęstutį kelis kartus vaikai parnešė iš mokyklos. N u o skorbuto negalėjo paeiti. Mudu su Povilu po darbo eidavome į pakrantes ir po sniegu ieškodavome nors ke­ lių žalių lapelių, kuriuos d u o d a v o m e vaikams. Taip gynėmės nuo b a d o , avitaminozės, ligų ir nevilties. Pasibaigė karas ir mums čia šiek tiek palengvėjo, Iš Tiksio atveždavo daugiau maisto, nors vis dar galiojo kortelių siste­ ma. Dirbantiesiems leisdavo pasistatyti po vieną savo tinklą ir valgyti sugautą žuvį. Mokykloje m o k y t o j a v o ir dvi mokytojos lietuvės: Merkienė (dėstė matematiką) ir Makūnienė Alisa (mokė vokiečių kalbos). 1951 m. pablogėjo P o v i l o ( v y r o ) sveikata. Kadangi gydyto­ jas K o n o i d a s nieko negalėjo padėti, tai davė siuntimą į Tiksį gydytojų komisijon. V y r a s pėsčias nuėjo 100 kilometrų. Žinoma, b u v o leisgyvis ir g a v o pažymą, kad toliau Bykove gyventi ne­ begali. Gavome leidimą gyventi Jakutske. Susirado mus giminės iš Lietuvos. Pradėjome susirašinėti. P o v i l o sesuo Kunigunda kelis kartus atsiuntė pinigų. Jie mums b u v o taip reikalingi pirkti maistuMš spekuliantų. Kunigas Jonas Reitelaitis iš Krikštonių atsiuntė pinigų kelionei į Jakutską. 1951 m. pavasarį kaip žmonės laivu išplaukėm į Jakutską. Mie­ g o j o m e kaip žmonės keleivinio laivo kajutėje. V e ž a m i į Šiaurę nieko nematėme, tik kentėme susitraukę, nevalgę, sušalę, purviname baržos triume, užtat dabar galėjome pasigrožėti nuostabiais Lenos krantais. A t v y k ę į Jakutską kelias dienas g y v e n o m e pas Keblerius, vėliau pas seserį Emiliją, kurie čia buvo atvykę anksčiau. Po­ vilas įsitaisė stogdengiu statybos treste, aš sąskaitininke žemės ūkio ministerijoje. Po truputį pradėjom įsikurti. Po kelionių iš vieno b u t o (kambario) į kitą pagaliau įsitaisėme dviejų kam­ barių bute su virtuve. Butas sausas, šiltas. Apstatėme j į : stalas, pora sulankstomų lovų, viena geležinė lova, gauta iš tresto. Aš tuo metu jau taip pat dirbau statybos treste buhaltere. Per visus tremties metus (Altajuje, Bykove, Jakutske) turė­ j o m e kas mėnesį eiti į komendantūrą registruotis. Pasų neturė­ j o m e . Į Jakutską nuolatos atvykdavo lietuvių iš pačios šiaurės. Netoliese mūsų apsigyveno Cerneckių šeima su vaikais (tėvas, šeimos galva, ž u v o lageryje), Abromaitis (mokytojas) su žmona, dukra ir sūnumi, Stanišauskienė (vyras ministras mirė lageryje), Putvytienė Dalia (vyras ministras ž u v o lageryje) su dviem duk­ romis ir sūnumi, A r a v i č i ū t ė , kurios motina mirė Bykove, brolis Tadas (apie 18 metų) nuskendo per audrą, o tėvas ministras žuvo lageryje, seserys Papečkaitės (tėvas ministras ž u v o lageryje). Mūsų name g y v e n o Navickienė su trimis sūnumis (vyras mirė lageryje, b u v o Virbalio miesto burmistras). Kieme, dviejų kam­ bariukų su virtuve namuke, g y v e n o Ramanauskų šeima: vyras, žmona, duktė ir sūnus. Cia sekmadieniais susirinkdavome lietu­ viai ir melsdavomės. Vėliau atvažiavo iš Lietuvos kunigas Paukš80

tys, laikydavo mišias, klausydavo išpažinties, stiprindavo dvasią ir moralę. Valdžia, apie tai sužinojusi, jį suėmė ir Išvežė į ka­ lėjimą. Tačiau prieš tai kunigas Paukštys dar spėjo bažnyčioje sutuokti mano dukrą Gražiną su Povilu Cerneckių. Gražina jau b u v o baigusi universitetą. Tai b u v o 1957 metais. A u g o ir Kęstutis, nors aplinka jam augti, išskyrus lietuvius, b u v o ne k o k i a : aplinkui girtuokliai, mušeikos. Baigęs vidurinę, Kęstutis nusprendė eiti dirbti, nors mes la­ bai norėjome, kad jis mokytųsi. Galų gale sutarėm, kad dirbs ir vakare mokysis technikume. Dirbo P o v i l o brigadoje stog­ dengiu — skardininku. Tai b u v o sunkus darbas, nes žiemos čia būdavo šaltos, dažnai virš — 35°C, — 40°C, rūkas. O reikėjo dirbti ant s t o g o ir čiupinėti skardą. Bet Kęstutis tylėjo, dirbo, mokėsi. Matyt, ir kentė. 1957 m. b u v o patenkintas mūsų prašymas grįžti Lietuvon. Tačiau kelionei reikėjo pinigų. Dirbome dar visus metus ir tau­ pėme. 1958 m. balandžio mėnesį visi, jau penkiese, išvykome į Lie­ tuvą: aš, Povilas, Gražina su vyru Povilu ir Kęstutis. Jakutske išgyvenome septynerius metus, o iš viso tremtyje — 17 metų. Praradome savo gražiausius metus, vaikai užaugo nesužinoję, kas tai yra vaikystė. Tačiau mūsų dar laukė kry­ žiaus keliai ir brangioje Lietuvoje. Tik 1967 m. g r u o d ž i o 13 d. buvome reabilituoti. Grįžus į Lietuvą, kunigas J. Reitelaitis pasakojo, kai mus išvežė į Mergalaukį ir sugrūdo į vagonus, jis organizavęs pati­ kimus žmones nuvežti mums m a i s t o : kibirą lydytų taukų, ke­ palą duonos, lašinių. Tačiau pakeliui komjaunuoliai, vadovaujami Mizaro, juos sulaikė ir viską atėmė. O juk šis maistas galėjo išgelbėti gyvybę g a l b ū t ne vienam badaujančiam vaikui Alta­ juje ar Bijske. Mizaras, kaip paaiškėjo vėliau, pasiėmė ir daug mūsų baldų, radijo aparatą „telefunken", siuvamąją kojinę ma­ šiną, kurią buvau pirkusi kreditan. Tai tik kelios nuotrupos iš tų sunkių metų, tačiau tikri faktai. Iš kitos pusės jokios, kad visos pasaulio knygos, niekuomet nesutalpins net vieno žmogaus skausmo ir liūdesio. O tokių žmo­ nių tūkstančiai. 1977

A š , Abromaitis Antanas, J o n o , trėmimo metu turėjau nepil­ nus dešimt metų ir, kiek m a n leidžia atmintis taip pat tėvų prisiminimai, bandysiu aprašyti tuos siaubingus metus ištrem­ tyje, kurie man tęsėsi 20 metų ir du mėnesius. 1941 m. birželio 14 d. 4 0 0 vai. mūsų šeima b u v o pakelta iš miego ir paskubomis su atkištais revolveriais be jokių kaltinimų ir teismo nuosprendžio raginama ruoštis vežimui. Tėvelis reikalavo: kuo remiantis v y k d o m a ši represija? At­ sakyta b u v o tik tiek, kad mūsų šeima išvežama amžinam gyve­ nimui j Sibirą ir kad mes į Lietuvą niekada negrįšime. Su savimi leido pasiimti tik dvi pagalves, antklodę ir maisto kelionei. Sulipę į sunkvežimį, lydimi apsaugos išvažiavome. O kur ir už ką? • Puikiai prisimenu, kaip susirinkę kaimynų vaikai, su kuriais kartu mokėmės, ganėme karves, pasilipę ant tvorų šluostė aša­ ras. Tai Gudynas Juozukas, Kazlauskai Birutė ir Vytas, ir kiti. Suaugusiųjų nesimatė — matyt, bijojo pasirodyti. A t v e ž ė į A l y t a u s geležinkelio stotį, kur stovėjo paruoštas gyvulinių vagonų ešelonas su g r o t o m i s apkaltais langais. Priyežė prie vieno dar tuščio v a g o n o ir liepė sulipti. Kadangi va­ g o n e b u v o m e pirmieji, tai sulipome ant antro aukšto narų, prie vienintelio g r o t u o t o lango. Po kiek laiko į mūsų vagoną pradėjo vežti naujus tremčiai pasmerktus žmones. Daugiausia tai b u v o kaimo pradinių mokyklų m o k y t o j a i : Staniškių, Kulinkevičių, Rapkauskų, Saulevičių šeimos. Jeigu mokytojai b u v o tremiami už tai, kad mokė vaikus ra­ šyti pirmas raides, iš elementoriaus skaityti pirmus žodžius, tai už ką į mūsų vagoną atvežė Bernatavičių su žmona ir dviejų metukų dukryte, kurie neturėjo nei pėdos nuosavos žemės ir sa­ vo pastogės, visą gyvenimą g y v e n o ir dirbo dvare kumečiais? Paskutinę dieną, prieš pajudant traukiniui, į mūsų pilną vagoną įgrūdo Valinčių — A l y t a u s milicininką su šeima, kuris tikriausiai b u v o gerai išmokęs mūsų garsios poetės eilėraštį „ M e s su Stalinu į saulę". Visą kelią su milicininko uniforma tas žmogus, susiėmęs už galvos, sėdėjo ant ryšulių vis negalėdamas suprasti, už ką ir kaip čia pakliuvo? Birželio 17 d. ešelonas pajudėjo K a u n o link. Pakeliui tarp A l y t a u s ir Simno, vakare paskutinį kartą mačiau s a v o kaimą, kuriame b u v o praleista tiek gražių vaikystės prisiminimuose pavasarių ir vasarų. A n t geležinkelio sankasos stovėjo grupė žmonių, kurie laikė rankose uždegtas žvakes ir linkėjo mums Aukščiausiojo palaimos. Kitą dieną Kaune stumdė traukinį: prie sąstato kabino nau­ jus vagonus, prikimštus žmonių. Birželio 18 d. ešelonas, matyt, jau b u v o pilnai suformuotas, nes patraukė Vilniaus link. Tą pačią dieną sustojome N. Vilnioje. P r o grotuotą langą mačiau, kaip atidarinėjo šalia esančių vagonų duris ir pagal sąrašą šaukė ir išlaipino vyrus. V a g o n e liko moterys su vaikais. 64

5. Leiskit į Tėvynę

65

Grupėmis išrikiuotus vyrus sargybiniai su atkištais šautuvais nuvarė į kitą ešeloną, kuris juos, kaip vėliau sužinojome, nuga­ beno į Krasnojarsko lagerius, iš kurių niekas ir negrįžo. Ar sąrašus, ar vagonus sumaišė, neaišku, bet iš mūsų va­ g o n o nė vieno v y r o nuo šeimos neatskyrė. Birželio 22 d. pasiekėme Oršą, mūsų ešelonas b u v o nustumtas ant atsarginių bėgių ir ilgam stovėjo, ten ir sužinojome, kad prasidėjo karas. Oršoje ešelonas stovėjo gal 4 paras. Prasidėjo karštos dienos, vagone trūko o r o ir vandens. Išmokę žodžius „ v o d y - v o d y " , kas tik galėjo visi šaukė, bet niekas į tą šauksmą neatsiliepė. Keletas moterų apalpo. Į tualetą niekas nevedžiojo, tam rei­ kalui b u v o pačiame vagone sukaltas iš lentų keturkampis lo­ velis, ir pats „žemiško reikalo" atlikimas b u v o savotiškas žmo­ gaus visokios gėdos praradimas. V a g o n a s pilna to žodžio prasme tapo tualetu. Jame b u v o apie 80 žmonių. Tokiomis sąlygomis Pakštienė pagimdė kūdikį. Kai kuriose stotyse į vagonus d u o d a v o po kibirą perlinės košės ir sriubos — duonos. Bado vagone nejautėme, nes dauge­ liui b u v o leista pasiimti su savimi šiek tiek maisto. Labiausiai trūko vandens. Pagrindinis patiekalas — pasaldintas vanduo, pritrupintas duonos. K u r tik ešelonas sustodavo, visur pribėgę skarmaluoti vaikai ir moterys prašė: „ c h l i e b a , dajte chlieba". Darėsi neaišku: kodėl tokioje turtingoje šalyje, kaip skelbė spauda, tiek badaujančių? O karas tik prasidėjo. Maždaug po mėnesio mūsų ešelonas sustojo Altajaus krašte Bijsko mieste. Lijo lietus, išvaryti iš vagonų su savo maža manta — ryšuliais stovėjome ir laukėme, kas bus toliau. Prisi­ menu — motina laiko ant rankų penkiametę sesutę ir jos veidu rieda ašaros. Su trumpom kelnaitėm ir švarkeliu kiaurai per­ šlapęs palindau po vagonu. Po kiek laiko privažiavo daug arkliais kinkytų vežimų, su­ sodino po kelias šeimas į vieną ir išvežiojo po kolūkius. Mus atvežė į Liniovsko kolūkį už 40 km nuo Bijsko. V a r ė visus į darbą. Motina dirbo lauko darbuos, tėvelis tapo kalviu, vietoje paimto į frontą. Tėvukas mokėjo šį amatą, nes, kaip jis pasakojo, mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, o vėliau mokytojų seminarijoje, turėdavo pas savo tėvus kalvėje užkalti mokslui litų, kaustydamas arklius ir darydamas veži­ mams ratus. Tėvelis, palyginti su tais, kurie dirbo lauke, uždirbdavo ge­ rokai daugiau, nes motina g a u d a v o į mėnesį tik po 3 červoncus. A t ė j o ruduo. Vietiniai žmonės sakė, kad čia labai šaltos žie­ mos. Tėvai, g a v ę iš komendanto leidimus, išvyko į Bijsko turgų, ten už uždirbtus pinigus nusipirko „šimtasiūlių", padėvėtų vel­ tinių, vatinių kelnių. Pardavę savo vestuvinius žiedus, g a v o 12 kg cukraus, nes cukrus b u v o parduodamas tik už auksą. Buvo badas, nes gaudavome pagal korteles tik duoną — dau­ giau nieko.

Motina nužiūrėjo lauką, kuriame b u v o pasėti žirniai. Laiku jų nenuėmė, ir visi iš ankščių išbyrėjo ant žemės. Motinos pra­ šomas eidavau su maišiuku rinkti žirnių. Ir kiek aš už tuos žirnius esu gavęs rimbų, tik vienas Dievas težino. Pareidavau kartais kruvina nugara. Brigadininkas, pamatęs, kad renku žirnius, atjodavo ant arklio ir su ilgu pintu odiniu rimbu, va­ dinamu bizūnu, tiek č a i ž y d a v o — gyvenime nepamiršiu. T u o j a u pat traktorius pradėjo arti tą žirnių lauką. K o l dar neužarė, bėgau, rinkau ir rinkau, ir vis gaudavau su tuo pačiu botagu. Jeigu būtų sugavę suaugusius renkant žirnius, grėsė mažiausiai 10 metų kalėjimo. Atėjus žiemai, motina dirbo kiaulių fermoje. Po vatine par­ sinešdavo keletą bulvių, tai ir virdavo žirnienę. Iš kiaulių fer­ mos išmesdavo į lauką pastipusius paršiukus, kuo jie sirgo — neaišku. Bet žmonės naktį paslapčiom parsinešdavo maišuose ir juos valgė. Jau b u v o badas. Atsirado pirmoji auka — Bernatavičių mer­ gaitė, kurią laidojo, pamenu, tėvelio padarytame karstelyje. Lai­ d o j o visi lietuviai, eidami giedojo „Marija, M a r i j a " . Prasidėjo su vėjais šalta žiema, gyvenome drėgnuose pusrū­ siuose, po kelias šeimas viename kambaryje. Mes, vaikai, į lauką neišeidavome, nes buvome praktiškai be drabužių. Tėveliui kalvėje kertant įkaitintą geležį, atskilo metalo ga­ balėlis ir išdegino dešinę akį. Jis prarado pusę regėjimo. Jokios medicinos pagalbos niekas nesuteikė, nes kolūkio felčeris tu­ rėjo tik margancovkę. Kur toliau važiuoti gydytis, neleido. Po mėnesio tėvelis pradėjo dirbti fermoje, suko iš šulinio vandenį. A t ė j o 1942 m. pavasaris. Sušaukė ištremtuosius ir pranešė, kad duos daržams žemės. Kiek b u v o d ž i a u g s m o ! Mamytė prisi­ pirko sėklų, sodino bulves, agurkus ir vis džiaugėmės, kad atei­ nančią žiemą nebadausim. Eidavom su mamyte ravėti gražiai sudygusių pupelių, kaupti bulvių. Aš jau pradėjau eiti 11 metus. Vieną dieną atvažiavo daug vežimų. Pareigūnai išsitraukė „ n a g a n u s " ir visiems liepė lipti į vežimus. Kolūkyje liko siuvė­ jas Kupčiūnas iš Alytaus, milicininko Valinčiaus šeima. L i k o ir mūsų gražiai nuravėti ir prižiūrėti daržai. A t v e ž ė mus į tą pačią Bijsko geležinkelio stotį, sulaipino į tokius pačius vagonus, tik jų langai jau b u v o be grotų. Vežė ilgai. Pravažiavome Krasnojarską, Baikalą. Sustojome Ceremchovo miestelyje ant A n g a r o s upės kranto. Visą kelią ly­ dėjo kariškiai. Gal savaitę išbuvome prie upės po atviru dangu­ mi, po to baržomis A n g a r o s upe priplaukėme Zajarską. Iš Zajarsko sunkvežimiais per taigą važiavome tris paras — g e d o mašina. Maisto j o k i o nedavė, k u r tik sustodavome, su ma­ myte rinkome mėlynių uogas, verkė sesutė prašydama valgyti. Sustojome viename kaime, kur b u v o surinkta daug vietinių žmo-,nių — ruošėsi gesinti degančią taigą. Motina verkdama prašė, kad kas parduotų nors gabalėlį duonos. 67

66

Viena pagyvenusi rusė, atrišusi ryšulėlį, atidavė pusę savo duonos ir du agurkus — viską padalijo per pusę, pinigų neėmė. Aš vėliau dažnai vis pagalvodavau, kaip suradus tą moterį ir už j o s gerą širdį atsilyginus. Pagaliau privažiavome Ust K u t o miestelį (Lenos aukštupys). V ė l išbuvome ant kranto gal 10 dienų. Ten b u v o suvežta keli tūkstančiai lietuvių, daugiausia moterų su vaikais, kurių vyrai b u v o atskirti į lagerius. Kitos šeimos su vyrais. Pagaliau priplukdė virtinę baržų, specialiai kalinių perveži­ mams, kurių triumuose buvo trijų aukštų narai, ir sulaipino mus. Užkabinęs garlaivis traukė baržas Lenos upe žemyn. K u r tik karavanas priplaukdavo arčiau kranto, matėme rudas meškas su šeimomis, geriančias vandenį. Upė vis platėjo, kartais ir krantų nesimatė. Alkis jautėsi, bet b a d o nebuvo. Baržose b u v o įrengti kati­ lai, virė košę, d u o d a v o po gabaliuką duonos. Nežinia nuo ko, bet vis mus dar saugojo po keliolika karei­ vių kiekvienoje baržoje. Juk bėgti niekas nesiruošė, o ir bėgti nebuvo kur. Po dviejų savaičių priplaukėme Jakutską.'Karavanas sustojo paimti maisto atsargų ir kuro. Į krantą niekam neleido išlipti. Ir vėl Lenos upe žemyn. Darėsi vėsiau, baigėsi šiaurės va­ sara, artėjo ruduo, žiema. Pradėjo sirgti vaikai, mūsų baržoje mirė senutė, po to moteris (pavardžių neprisimenu). K i l o klausi­ mas — kaip laidoti? Baržos v a d o v y b ė siūlė pririšti svorį ir la­ vonus nuleisti į upę. Žmonės užprotestavo, tada garlaivis trum­ pam sustojo prie nežinomos salos. Valtimis lavonus nuplukdė į salą ir paskubomis užkasė dar neužšąlusia žeme. O garlaivis j a u laukė leisdamas garus, kad plauktume toliau. Retėjo ant krantų miškai, po kiek laiko d i n g o ir krūmai. To­ lumoje matėsi tik padengtos sniegu kalnų viršūnės. Tėvelis Altajaus krašte turėjo nusipirkęs žemėlapį, žiūrėda­ mas vis kalbėdavo, kur gi mus veža? Baigėsi žemėlapyje visos gyvenvietės, liko tik šiaurės uostas Tiksis. Pasklido kalbos, kad mus veža į Tiksį, o iš ten laivais Siaurės jūra gabens į Ameriką. Anksti rytą kilo triukšmas. Girdėjau tik komandas; vychoditj vsiem na bierieg! Išlipęs iš triumo, ant baržos denio pajutau šaltį. Buvo ramus oras, krito didelės snaigės. Cia ir priplaukėme „Ameriką". Išlipęs ant aukšto kranto, tolumoje mačiau tik horizontą, jokios augmenijos, nei g y v y b ė s požymių nesimatė, tik dar ma­ žai apsnigtos tundros samanos. Užlipęs ant tuščios statinės, šiltai apsirengęs vyriškis susi­ rinkusiems pasakė: „Cia statysime T r o f i m o v s k o žuvies gamyk­ lą". O žvejus tai atvežė daugiausia moteris su vaikais, kurie nė menkiausio supratimo neturėjo apie žuvies gaudymą. J e i g u Altajaus krašte žmonės dirbo ūkiuose ir tikrai davė kokią nors naudą, tai atgabenti į šiaurę, negyvenamą salą, žmo­ nės b u v o pasmerkti mirčiai, o ne gaudyti žuvį. 68

Po keletos dienų vėl atplaukė barža su suomiais nuo Lenin­ grado. Gal 800 žmonių. Jau anksčiau prie kranto b u v o priplukdyta vilkstinės rąstų, stovėjo barža su lentomis ir p l y t o m . Žmonės virvėmis traukė ant kranto rąstus, nešė lentas. Reikėjo skubiai statyti barakus,, kol sniegas nepadengė samanų. Žmonės gelbėjosi nuo šalčio ir sniego šildydamiesi prie laužų. Jau anksčiau b u v o atvežta sunumeruotų storų rąstų namų, kuriuos pirmus surinko ir pastatė tremtiniai. Mediniai namai b u v o šilti, juose ir apsigyveno visa T r o f i m o v s k o valdžia. O jų b u v o labai daug, pavieniui ir su šeimomis. Iš Užpoliarės neėmė į frontą, tai jų čia prilindo kaip tarakonų. Naudojosi jie v i s k u o : šiltais drabužiais ir maistu, kurie b u v o atgabenti musų sąjugininkų iš Amerikos, kitomis privilegijomis. Barakus statė iš plytų ir medinius. Statyba vyko gana grei­ tai, b u v o vertikaliai statomi rąstai, iš abiejų šonų apkalami lentomis, į vidų b u v o g r ū d a m o s apšalusios samanos, panašiai ir stogą dengdavo. Dirbome visi, suaugę ir vaikai, raginti nieko nereikėjo. Mes, vaikai, pešėme snieguotas samanas ir maišais nešėme barakams statyti. Į T r o f i m o v s k o salą atvežė apytikriai apie 500 lietuvių, ki­ tus išvežiojo prie Janos upės, Tit Arų, O b n i o k o , B y k o v o r a g o . Prasidėjo baisi 1942 m. poliarinė žiema, šalčiai, pūgos, ba­ rakas tapo kiaurai perpučiamas. Apšalo sienos, lubos. Musų ba­ rakas Nr. 8. Pasieniuose sukalti dviejų aukštų narai, kiekvie­ name barake tilpo po 8—10 lietuvių ir suomių. Viduryje barako b u v o pastatytas metalinis pusbačkis, kurį nebuvo kuo kūrenti, nes už pavogtą lentgalį grėsė kalėjimas. Apsišviesdavome tik balanomis. Niekas nesiprausė, nebuvo tam jokių sąlygų. Vandenį gaudavo ištirpinę sniegą. Prasidėjo l i g o s : skorbutas, dizenterija, užpuolė utėlės, prie viso šito prisidėjo šaltis ir badas. Gaudavome po 400 g duonos, o duona sunku ją pavadinti, nes paskubomis pastatyta kepykla (kuri vėliau sugriuvo) kepė tik pašildytą tešlos gabalą. Todėl motina vietoje duonos pagal korteles imdavo miltus, iš jų dide­ liame puode virdavo balzganą vandenėlį. Mirė ištisos šeimos ir pavieniui. Medicinos pagalbos niekas nesišaukė, nes jos nebuvo. Nenoriu kartoti mirusiųjų pavardžių, kurios aprašytos Da­ lios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų j u r o s " . Ten parašyta gryna tiesa, galiu tik kai ką prisiminęs parašyti, pridėti. Grinkevičių šeima g y v e n o 10 barake. Salia mūsų. Mūsų bara­ ke Nr. 8 -r- mokytojo Baranausko šeima — 7 asmenys. Mirė tė­ vas, motina, keturi vaikai. Dar glaudėsi prie žmonių 8 metų dukrelė Birutė. Prašėsi, kad kas nors ją priglaustų prie šeimos, sakė: „ a š valgysiu m a ž a i " . Mano mamytė kiek galėdama ją g l o b o j o , įpildavo dubenėlį vadinamos sriubos. Po kelių dienų mirė ir ta mergaitė — rado sustingusią ant narų. Iš Drūčių šei­ mos mirė tėvas, motina, du sūnūs. Išliko tik jauniausias sūnus 69

Antanas ir dukra Onutė. Iš didelės Augustinų šeimos liko tik vienas berniukas. Žmonės mirė masiškai. Daugiausia suomiai, ne ką nuo jų atsiliko ir lietuviai. Karstų niekas nekalė, nes valdžia tam rei­ kalui nedavė lentų. Mano tėvai priklausė brigadai iš kelių žmonių, kurie turėjo vežti iš barakų mirusius. Tokių brigadų b u v o keturios. Darbo jiems užteko visą 1942 m. žiemą. Kartais televizija r o d o fašistų lagerius. Eina išsekę kaliniai dryžuotomis pižamomis, vieni kitus prilaikydami. Išalkęs vai­ kas griebia nuo medžio lapus, rauna žolę, kiša j burną. Jiems nors švietė saulė. Mes nematėme ir saulės, nebuvo nei žolės, nei lapų, tik ledu padengtos barakų sienos ir lubos, amžinai įšalusi po kojomis žemė. „Lietuviškojoje Tarybinėje Enciklopedijoje" 12 t o m o p. 250 rašoma: „Vilkaitis Vincas [1892.01.16 Kybartuose — 1943.01.19 Tro­ fimovske (Jakutijos A T S R ) j , liet. botanikas. 1925 baigė Berlyno un-tą. 1 9 2 5 — 4 1 Z. ū. akademijos katedros vedėjas. 1 9 3 4 — 4 0 rektorius; profesorius (1927)... 1 9 4 1 — 1 9 4 3 dirbo ūkinį darbą Jakutijoje". Įdedu pataisą: Vincas Vilkaitis su šeima buvo ištremtas iš Lietuvos, mirė badu 1943 01 19 Trofimovske (Jakutijos A T S R ) 10 barake ša­ lia mūsų narų, o ne „dirbdamas ūkinį darbą". V. Vilkaitis išsilavinęs, aukštos kultūros žmogus. Jisai nu­ matė tą artėjančią tragediją. 1942 m. rudenį, dar kol žmonės galėjo vaikščioti, V. Vilkaitis suburdavo apie save tremtinius ir k a l b ė d a v o ; „ B r a n g ū s lietuviai, daug mūsų iš čia nesugrįš į Tėvynę. Jei­ gu kas liksite gyvas, būtinai papasakokite — aprašykite tas kančias, kurioms mes čia esame pasmerkti". Kaip rusų tautai stalinizmas sunaikino N. Vavilovą, taip Lietuvai — V. Vilkaitį. Mirus vyrui, po 1942 m. žiemos neišlaikė žmonos nervai — Vilkaitienė tapo neveiksni ir mirė Jakutske. Sūnus A r v y d a s , dukra A u d r a grįžo į Lietuvą. • Lavonus traukdavo iš barakų už rankų ir koių, g u l d y d a v o ant rogių ir, įsikinkę virvėmis, veždavo toliau už barakų į bend­ 1 rą krūvą, čia jie tuojau sustingdavo. ;, "•'.isai~geroj vietoj padarytas'tualetas, sudarė kai ku­ rių nepatogumų, ypač tais atvejais, kai kas nors suviduriuodavo. Pirmas ilgesnis sustojimas b u v o Naujojoje Vilnioje. Cia sto­ vėjo ir daugiau ešelonų su panašaus likimo keleiviais. Per tar­ pininkus pavyko nusipirkti šiek tiek maisto produktų, pavyz­ džiui, cukraus. Birželio 20 d. rytą mūsų traukinys pajudėjo iš Naujosios Vilnios, o, rodos, birželio 23 dieną sužinojome, kad prasidėjo karas. Važiuojant b u v o m e aprūpinami duona, gaudavom vieną kartą per parą „ s r i u b o s " ir du kartus per parą g a l ė d a v o m atsinešti karšto virto vandens. Aišku, toks maistas netiko mažiems, pa­ vyzdžiui, iki vienerių metų vaikams, ir dalis tokių keleivių mirė iš bado dar kelyje. 96

Ir taip maždaug po poros savaičių gana varginančios kelionės traukinys sustojo Bijsko geležinkelio stotyje. Buvome išlaipinti į stoties aikštę. Cia jau b u v o gana daug kiek anksčiau atvykusių to paties likimo draugų. Į Bijsko gel. stotį, r o d o s , b u v o atgabenti trys ešelonai tremtinių, taigi per 5000 žmonių. Praėjus kokiai parai, prisistatė kolūkių, gamyklų atstovai ir t. t. (sa­ votiški vergų pirkliai), pasirinkdavo reikalingą skaičių šeimų ir išsiveždavo. Pasirinkdavo ne pavienes šeimas, o šeimų grupes vagonais. Rinkdamiesi, aišku, žiūrėdavo, kuriame v a g o n e yra daugiau darbo jėgos, ypač vyrų. Mūsų vagonas šiuo atžvilgiu b u v o vienas iš prasčiausių: vos 3 vyrai, likusieji — moterys ir vaikai. Bet viena aplinkybė padėjo mums patekti į palyginti gerą vietą. Aš turėjau akordeoną ir mums esant stoties aikštėje, vienas žydų tautybės jaunuolis (Ulijamperlis) iš k i t o Vagono b u v o atėjęs pagroti akordeonu. Kaip tik tuo metu Bijsko cukraus fabriko delegacija, kuriai v a d o v a v o žydų tautybės direktorius, rinkosi sau darbininkus. Si delegacija užrašė ir mūsų vagoną. Susidėjome savo kraičius į vežimus, kuriuos traukė jaučiai, pa­ sodinome vaikus bei sunkiai vaikščiojančius bendražygius ir maždaug po dviejų valandų jau buvome Bijsko cukraus fabri­ ke. Buvo atgabenta arti 200 ž m o n i ų ; mus apgyvendino vieno aukšto mūriniame name po 8 — 1 5 asmenų kambaryje. Mūsų šeima (aš, žmona Antanina — 29 m., duktė Rasa — 4 m., sūnus A l g i s — 2 m.) b u v o apgyvendinta kartu su Balčiūnų šeima (Bal­ čiūnienė — 43 m., sūnūs Jonas — 17 m., Viktoras — 14 m., Sta­ sys — 8 m.) nedideliame maždaug 8 m 2 kambaryje. Balčiūnas Stasys (šeimos g a l v a ) pateko į lagerius. M u m s skirtas namas stovėjo gana gražioje vietoje, pušyne, netoli Bijos. Leido vieną dieną apsitvarkyti (visus vedė į pirtį), o po to iš pradžių orga­ nizuotai, o vėliau pavienėmis grupėmis eidavome į cukraus fabriko teritoriją, kur dirbome įvairius darbus. Iš pradžių dau­ giausia ruošėmės naujam cukraus fabriko d a r b o s e z o n u i : anglis pernešėme iš vienos vietos į kitą, atvežtas iškrovėme iš vagonų ir kt. Vėliau nemaža darbų su cukriniais runkeliais: juos reikėjo iškrauti iš vagonų, pristatyti į perdirbimo vietą ir t. t. D a r b o sąlygos normalios, tik jau labai primityvūs darbo įrankiai ir menki atlyginimai. Mat produktų ir kitų daiktų kainos pastoviai kilo, o atlyginimai nesikeitė. Vietiniai gyventojai iš anksto b u v o įspėti nebendrauti su mumis, nes tai esą liaudies priešai. Bet greitai jie įsitikino, kad tai netiesa ir prasidėjo tas bendravimas, kurio niekas nevaržė. Vietinės moterys atnešdavo pieno, jaunimas po darbo žaisdavo tarpusavy ir su vietiniais tinklinį, kartais nueidavo ir j šokius klube. Man teko keletą kartų tokiuose šokiuose groti akordeonu. Net įvyko futbolo rungtynės tarp vietinės ir „ s v e č i ų " komandų. Mūsų gyvenimas lyg sunormalėjo, padaryta skriauda — žaizda lyg apgijo. Kai kuriais atžvilgiais mūsų padėtis b u v o net ge­ resnė, negu vietinių gyventojų. Juk v y k o karas, daug vyrų b u v o pašaukta į kariuomenę ir nuolat šaukiami vis nauji ir nauji. Jau 7

Leiskit i T ė v y n e

97

b u v o ž i n o m a ir žuvusių iš vietinių gyventojų šeimų, o sužeis­ taisiais b u v o pripildytos ne tik visos ligoninės, bet ir tam spe­ cialiai skirti namai, nors Bijskas b u v o už keleto tūkstančių ki­ lometrų n u o f r o n t o . Be to, tarp vietinių vyresnio amžiaus mo­ terų nemaža b u v o ir tokių, kurių vyrai anksčiau d i n g o be ži­ nios. Sios moterys ypač užjausdavo mus. O apskritai vietinių gyvenimas visais atžvilgiais (ir maisto, ir buto, ir aprangos) bu­ vo neįtikėtinai skurdus. G a u d a v o m e korteles duonai, o kitą maistą tekdavo susiieško­ ti — nusipirkti iš šalies. Iš vietinių gyventojų nuolat pirkdav o m pieno, rudenį — bulvių. Kartais vėlai vakare „ p a g a u d a v o m " cukraus, o dar rečiau — mėsos atliekų. Apskritai teko užmiršti normalų maitinimąsi ir pereiti prie pusiau b a d a v i m o , žinoma, vieniems anksčiau, kitiems vėliau, priklausė nuo pasiimtų iš namų atsargų. Į vasaros pabaigą nusilpo vaikai ir pradėjo sirgti. Iš k a r t o prisimesdavo 3 — 4 l i g o s : tymai, plaučių uždegimas, kokliušas, difteritas ir kt. Ir taip per trejetą savaičių mirė ke­ liolika 1—5 metų vaikų. A t ė j o eilė ir mūsiškiams. Pirmoji su­ sirgo Rasutė ir po poros dienų ji jau b u v o taip nusilpusi, kad iki mirties liko v o s kelios v a l a n d o s ' (taip sprendėme pagal kitų vaikų mirties simptomus). Ir tik atsitiktinumo dėka p a v y k o ją išgelbėti. B u v o t a i p : išlydėjus į kapus vieną berniuką, pa­ prašiau buvusį medicinos fakulteto studentą Goldbergą pažiū­ rėti, kaip a t r o d o mūsų Rasutė. Jis pažiūrėjęs atspėjo, kad tai difterija ir nieko nelaukęs nuėjo pas vietinį felčerį, su kuriuo b u v o pažįstamas, atnešė iš jo raštelį — siuntimą į Bijsko ligo­ ninę. Tuojau susiradau pas vieną vietinį gyventoją savotišką dviejų ratų vežimėlį (teležką), paguldėm į jį Rasutę ir, ž m o n o s lydimas, nuvežiau ją į tą ligoninę (apie 10 km nuo cukraus fabriko). N o r s jau b u v o beveik beviltiškoj padėty, bet g y d y t o ­ jas sutiko priimti ir jos abi su m a m a pasiliko. Ilgą laiką k o v o j o su mirtim, kol galų gale nugalėjo ir maždaug po mėnesio parsivežėm iš ligoninės kiek pasveikusią, bet dar toli iki sveikos; kalbėti pradėjo po savaitės, o vaikščioti — po 3 savaičių, kai sugrįžo į namus. Su pagarba ir dėkingumu prisimename tos ligoninės gydytoją. Keletą kartų, esant kritiškai padėčiai naktį, jis b u v o kviečiamas ir nė karto neatsisakė g y d y t i „liaudies p r i e š o " vaiką. Po kelių dienų susirgo ir A l g u t i s . N u g a b e n o m jį į tą pačią ligoninę ir po kelių dienų parsivežėm pasveikusį. K a i p su pinigais? Uždarbiai b u v o gana maži, jų pakakdavo v o s d u o n a i išsipirkti. K i t o m s išlaidoms nuolat pardavinėdavom ir pačius reikalingiausius daiktus. Susirgus Rasutei, teko par­ duoti ir akordeoną, o apskritai per pirmuosius viešėjimo Bijske metus pardavėm ar į produktus išmainėm ne mažiau 5 0 % atsi­ vežtų daiktų. Be to, vietoj gerų daiktų teko pirkti visokių skar­ malų — darbinių drabužių. Dar viena kita pastaba, liečianti mano darbus Bijske. 1941 metų rudenį b u v o sudaryta runkelių krovėjų „ s k r a j o j a n t i " bri98

gada iš 12 žmonių. Jai b u v o skirtas specialus v a g o n a s ir ši bri­ gada b u v o vežiojama į įvairias geležinkelio stotis. J o s |ikslas — krauti į v a g o n u s cukrinius runkelius, kuriuos kolūkiečiai at­ v e ž d a v o į geležinkelių stotis. Šioje brigadoje teko dirbti apie pusantro mėnesio. Cia uždarbiai b u v o kiek geresni; be t o , pa­ pildomai mus maitindavo, o, baigus darbus, išrašė, rodos, po 50 kg melasos, kurios dalį sunaudojom vietoj cukraus, o likusią pardavėm turguje (stiklinė po 2 rub.). Kai grįžau iš tos komandiruotės, buvau paskirtas kartu su vienu iš bendražygių (Lelešium) prie cukraus fabriko rajone esančio geležinkelio remonto darbų; čia įėjo ir sniego valymas žiemą. Darbas geras, bet žiemą darbo laikas n e r i b o t a s : kartais tekdavo eiti į darbą iš ryto, kartais vakare, o kartais reikėdavo be pertraukos dirbti keliolika valandų. 1942 m. k o v o 6 d. buvau įtrauktas į kitą brigadą (iš 10 žmo­ nių), kuri turėjo paruošti Bijsko cukraus fabrikui tam tikrą kiftkį miško medžiagos. Darbo vieta b u v o už 20 km nuo mūsų namų. D a r b o sąlygos, kaip ir kiekviename m i š k e : i i e m ą vargina sniegas, vasarą — uodai. Bet mes turėjom ir kai kurių privalu­ m ų : papildomai g a u d a v o m kruopų, dar kažkokių produktų, ne­ b u v o išdirbio normų, niekas n e k o n t r o l i u o d a v o . Todėl ir nepersistengdavom, ypač pavasarį, kai p a s i r o d y d a v o uodai, nes už­ darbiai b u v o nepaprastai maži. Pavasarį susiradom miške lais­ vesnių vietų — aikštelių, susikasėm ir pasisodinom bulvių. Dau­ g u m a tų, kurie g y v e n o cukraus fabrike, taip pat pasisodino bulvių. Deja, kasti bulvių nebeteko. 1942 m. birželio pradžioj mums b u v o pranešta, kad nutrauk­ tume darbus ir skubiai grįžtume į namus. Cia sužinojome, kad būsime perkelti į kitą vietą, bet į kokią — niekas nepasakė. Kaž­ kas paleido gandą, kad mus atsiimanti A m e r i k a ir todėl į išve­ žamų sąrašą stengėsi patekti ir tie, kurie iš pradžių n e b u v o įrašyti. O sąraše n e b u v o nedarbingų šeimų ir tų, kuriose b u v o ligonių. Mes, jeigu būtume pasistengę, g a l būtume pasilikę, nes Rasutė dar n e b u v o kaip reikiant pasveikusi, o žmona sirgo kaž­ kokia panašia į geltligę liga. Bet nenorėjom atsilikti nuo va­ žiuojančių į „ A m e r i k ą " . B u v o ir kita priežastis, dėl kurios sten­ gėmės pakeisti gyvenamąją vietą. Gegužės 29 d. atėję į darbą, radome degantį mišką kaip tik mūsų darbo vietoje. N o r s mes jį užgesinome, bet b u v o surašytas aktas ir sunku pasakyti, kas būtų buvęs apkaltintas. O Josifui Visarionovičiui duoti 10 ar 25 metus, o gal dar rimtesnę bausmę, vieni juokai. Ir taip prasidėjo antroji kelionė į kitą nežinomą šalį, kuri truko kelis kartus ilgiau ir b u v o kur kas žiauresnė už pirmąją, o ta šalis... Pirmiausia vežė traukiniu nuo Bijsko iki C e r e m c h o v o , po to A n g a r o s upe garlaiviu iki Zajarsko, toliau sunkvežimiais iki Lenos (iki Ust K u t o ) , ir pagaliau Lenos upe baržomis iki ga­ linės vietos. Iš viso į šiaurę b u v o permesta keletas tūkstančių tremtinių. Pagrindinės vietovės Lenos žiotyse, kuriose b u v o apgyvendinti tremtiniai; T i t A r a i , Trofimovskas, B y k o v o ragas. 99

Mus išlaipino Bykove rugpjūčio 28 dieną. Ten jau kiek anks­ čiau b u v o atgabenta lietuvių ir suomių. Jie laikinai b u v o užėmę visas vietas, kuriose b u v o galima kiek pasislėpti nuo vėjo ar lietaus. Nemažai b u v o apsigyvenę ant seklumos išmestoj bar­ ž o j . Taigi naujiems gyventojams nebuvo jokios pastogės, teko porą trejetą dienų slapstytis atvirame lauke po lentomis, val­ timis, statinėse ir kt. Buvo leista pasistatyti iš lentų laikiną patalpą — daržinę, į kurią persikėlė nemažai atvykėlių. Bet ši patalpa s a u g o j o tiktai nuo vėjo, kuris tuo metu jau b u v o šal­ tokas ir tik iš dalies nuo lietaus... Bykovas (koordinatės 129°, 72°) tai Lenos žiotyse prie Lap­ tevų j ū r o s esančio siauro pusiasalio, kurio ilgis apie 50 km, plotis 1—7 km, smaigalio esanti maža gyvenvietė. Iš tikrųjų tas pusiasalis — tai ledo iškyšulys, padengtas 0,5—1 m žemės sluoksniu, pakilęs virš j ū r o s l y g i o nuo kelių iki keliolikos metrų. Cia naujų gyventojų atvyko apie 1 0 0 0 . Skubiai b u v o reikalingos patalpos, nes žiema b u v o čia pat (jūra paprastai užšaldavo rug­ sėjo viduryje). Tuo susirūpino ne tiktai atvykusieji, bet ir įmo­ nės v a d o v y b ė . Buvo statomos patalpos, vadinamos jurtomis. Maždaug 15 m X 7 m stačiakampės aikštelės šonuose ir per jos vidurį iškasamos 0,4 m g y l i o duobės ir į jas įstatomi mediniai stulpai. Šoninių stulpų aukštis 2 m, o vidurinių — 2,5 m. Vir­ šutiniai stulpų galai sujungiami sijomis. Toks karkasas iš šonų ir iš viršaus uždengiamas skaldytų rąstų sluoksniu, o ant jo — velėnų sluoksnis. Jurtos šonuose yra po du mažus langelius, o gale — durys. Jurtos viduje dviejų aukštų gultai, jurtos vidu­ ryje — pusė nupjautos metalinės statinės. N u o jos per stogą iškištas skardinis vamzdis — kaminas. Tai įtaisas valgiui ga­ minti ir jurtai apšildyti. Tokioje jurtoje g y v e n d a v o 6 0 — 8 0 žmo­ nių, vienam asmeniui b u v o skiriamas 2 m X 0,5 m plotas. Jurtos b u v o statomos už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kur b u v o sukrauta statybinė medžiaga (medžiai, lentos). Taigi šią statybinę medžiagą reikėjo pargabenti. Vyrai medžius nešte neš­ davo, o moterys brigadomis po 10 žmonių juos vilkte vilkdavo. „Viens-du-trys" arba „ r a z - d v a - v z i a l i " — tomis dienomis skambė­ jo nuo r y t o iki vakaro. Kelios vyrų brigados atliko statybos darbus iš medžių, po to visos j ė g o s b u v o permestos jurtoms dengti velėnų sluoksniu. Ir taip po keliolikos dienų išaugo mies­ telis. Nemažai atvežtųjų tuo metu dirbo kitus d a r b u s ; pvz., ke­ lios brigados žvejojo. Naujai atvykusius B y k o v o gyventojus pagal jų materialinę padėtį, pajėgumą sąlyginai galima suskirstyti į 4 g r u p e s : 1) tur­ tingųjų: ją sudarė daugiausia žydų tautybės piliečiai, buvę prekybininkai, kurie turėjo kad ir ne per didelius, bet vertingus lagaminus ir jiems materialiniai nepritekliai bent tuo metu ne­ kėlė didelių rūpesčių; 2) vidutiniokai — tai šeimos, kurios ne­ turėjo didesnių turtų ar atsargų, bet didesnė šeimos dalis (2 iš 3, 3 iš 4 žmonių ir t. t.) d i r b d a v o ; todėl g a u t o uždarbio pakak­ davo bent pagrindiniams produktams pagal korteles išpirkti; 100

3) biedniokai — tai 2, 3, 4 ir t. t. asmenų šeimos, kuriose b u v o vos vienas dirbantis a s m u o ; tokių šeimų padėtis b u v o ypač sunki, o dirbančiajam susirgus — katastrofiška; 4) vienišos mo­ terys, moterys be vaikų, kurių vyrai b u v o lageriuose. Daugu­ mos materialinė padėtis n e b u v o sunki; jos turėjo ir daugiau daiktų, nes vyrai pasiimdavo tik šiek tiek daiktų, tikėdamiesi greitai susitikti. Sios moterys turėjo ir daugiau laisvės įsidar­ binant. Kai kurioms jų p a v y k d a v o įsidarbinti net Tiksyje namų šeimininkėmis (aišku, g a v u s B y k o v o žuvies įmonės v a d o v y b ė s leidimą-sutikimą). Kai jų nemažai išvykdavo į Tiksį, tai pavasarį jas grąžindavo atgal į Bykovą ir čia įdarbindavo, bet ir vėl pamažu jos d i n g d a v o . Sios skrajojančios šeimininkės kartais padėdavo parduoti mūsų daiktus Tiksyje, nes jos turėjo ir pa­ žinčių, ir žinojo kainas. Daug turtingųjų sugebėjo statytis mažesnes, individualias jurtas, suskirstytas į mažus kambariukus. Tokioms jurtoms sta­ tyti ir įrengti jie samdydavo bendražygius iš 2-os ir 3-ios gru­ pės, kurie už sutartą atlyginimą po darbo valandų jiems dirb­ davo. A š , pavyzdžiui, su a. a. J. Burduliu (Burdulių visa šeima išmirė Bykove 1942 m. pabaigoje) įruošėm jurtą, kuriai vadova­ vo Kenigsbergas. Jis mūsų darbu b u v o patenkintas, bet mes n e : neapmokėjo už darbą taip, kaip buvome susitarę, o mūsų at­ likto d a r b o aprašymą perdavė į kontorą ir už tai g a v o m e ka­ peikas. Pirmiausia buvo įrengta jurta, kurią statė mūsų kaimynai. Kartą viena moteris iš tos pačios daržinės mums pranešė, kad naktį į ją kelsis mūsų kaimynai. Tai pajutę persinešėm savo daiktus į jurtą. Bet kadangi laisvų gultų jau nebuvo, tai mes savo daiktus susidėjome viduryje jurtos ant tako, o kitą vakarą pasidariau iš lentų savotiškus platesnius gultus — lovą ir ten įsikūrėm. Pradžioje niekas nedarė priekaištų dėl mūsų saviva­ lės, bet vėliau teko išgirsti įvairių „ k o m p l i m e n t ų " . O vienas bendražygis net b u v o iškvietęs darbuotoją iš kontoros, kad šis iškeltų mus iš tos jurtos. Tas darbuotojas ne tik mūsų neiškėlė, bet „ n a r s i a m " veikėjui paaiškino, kad dar yra nemaža šeimų, ypač moterų su vaikais, kurios gyvena daržinėje. O tuo metu jau b u v o prasidėjusi žiema. Mes maždaug po 2 mėnesių, kai atsirado laisva vieta greti­ moje jurtoje, buvome perkelti į ją ir palyginti neblogai įsikū­ rėme, net prie langelio. Suprasti gyvenimą jurtose ne taip paprasta; gal reikėtų visa tai pamatyti arba net kurį laiką panašiomis sąlygomis pa­ gyventi. Nurodysiu keletą bruožų, būdingų toms jurtoms ir to meto sąlygoms, kad būtų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie gyvenimą jurtose. Gultai — tai b u v o salonas, valgomasis, miegamasis, tualetas. Jurta neapšviesta, be padoraus šildymo. Prasidėjus žiemai, sienos ir lubos peršalo ir iš vidaus apšerkš­ nijo. O koks jurtoje oras, jei vienam gyventojui priklausė apie 3 m 3 o r o , o jurta nevėdinama? O kaip su vandeniu, kuru? O kaip 101

su švara, utėlėmis? Kas ta poliarinė naktis? Kas tos p ū g o s ? Kas tas skorbutas? Kas tie vaikščiojantys lavonai? Atsakymus galima rasti D. Grinkevičiūtės straipsnyje „ L i e t u v i a i prie Lap­ tevų j ū r o s " ( „ P e r g a l ė " Nr. 8 , 1988 m . ) , K. Staniūnienės straips­ nyje „ U ž k ą ? " ( „ T a r y b i n i s m o k y t o j a s " N r . 89, 1988 I I 4 ) , A . Martinonio straipsnyje „ U ž U r a l o " ( „ Š v y t u r y s " N r . 21, 1988 m.) ir kt. Pagrindiniai darbai Bykove b u v o statyba ir žvejyba. Jau pirmaisiais metais mums atvykus b u v o numatyta pastatyti gy­ venamųjų ir visuomeninių namų (kontorą, klubą ir kt.). Iš pra­ džių lyg b u v o šiek tiek laisvės pasirenkant darbą ir aš su trimis bendražygiais sudarėme mažą mūrininkų brigadą, kuriai vado­ v a v o mokąs mūryti Kemežys. Mes sėkmingai pradėjome darbą. Bet dėl tam tikrų priežasčių mūsų brigada iširo ir aš perėjau į žvejybą. Žvejyba būna d v e j o p a : vasarinė — žvejojama dideliais 3 5 0 — 400 m ilgio tinklais, brigadą paprastai sudaro 9 žmonės, ir žieminė — žvejojama mažais 25 m i l g i o tinklais, žvejybos gran­ dį sudaro 3 žmonių grupė. Taigi pradžioje teko susipažinti su vasarinės žvejybos variantu. Gana sunkus ir nelabai malonus darbas, ypač žvejojant rudenį, nes tinklą tenka traukti visa j ė g a ; be t o , visą laiką esi peršalęs, o išsidžiovinti nėra kur ir kada. Rytą tenka rengtis peršlapusiais drabužiais ir vėl tęsti darbą. Y p a č sunku dirbti, kai temperatūra žemiau 0°C, pradeda šalti ir pasirodo ižas. Apšalęs tinklas drasko rankas, o dirbti plikomis sužeistomis rankomis sūriame vandenyje mažas malo­ numas. Žuvies sugaudavome vieno tinklo užmetimu nuo kelio­ likos iki 100 kg, o kartais ir daugiau. Per pamainą, jeigu nie­ kas nesutrukdydavo, tinklą mesdavom po 6—7 kartus. Už su­ gautos žuvies kilogramą, rodos, m o k ė j o po 50 kap. Uždarbis ne kažin koks, bet kartais susikurdavom laužą, išsikepdavom žuvies ir skaniai p a v a l g y d a v o m , o ir Į namus sugebėdavom per­ duoti g e r o s skanios žuvies, nors tai b u v o draudžiama. A p i e B y k o v o žuvies kokybę galima spręsti, kad ir iš tokio f a k t o : kiek vėlesniais metais į Bykovą spalio pabaigoje kelis kartus buvo atskridęs lėktuvas, į kurį pakraudavo žuvies. Sakydavo, kad tas lėktuvas esąs iš Maskvos ir žuvį vežąs pokyliui, kuri Stalinas ruošia Didžiojo Spalio jubiliejaus proga. Tik užšalus jūrai, prasidėjo žiemos žvejyba (apie rugsėjo 1 6 — 1 7 d.). Mūsų grandį s u d a r ė : J. Balčiūnas, K. Melnikaitė ir aš. 10-ai tokių grandžių b u v o paskirtas brigadininku B o g o m o lovas, kuris išmokė, kaip reikia tinklus pastatyti ir tikrinti. Pastatėme 20 tinklų; darbas iš pradžių nesunkus ir Įdomus. S u g a v o m e palyginti nemažai žuvies ir nudžiugome, kad galėsime atsigriebti. Bet pasirodė, kad džiūgauti b u v o per anksti: šiuo metu už pristatytos žuvies kilogramą mokėjo v o s kelias kapeikas. Kai sugaunamos žuvies kiekis sumažėjo, kainos pakilo. Vienu žodžiu, atitinkamai kontoros darbuotojai (normuotojai) atidžiai sekė, kad kas nors nepasidarytų „ b u o ž e " . 102

B u v o draudžiama neštis žuvies į namus, o sugautieji, kad ir už vieną žuvelę, b u v o teisiami ir gaudavo iki 2 metų kalėjimo, o iš jo nedaug kas g r į ž d a v o . Visiems turėjo būti aišku, kad žvejai šio d r a u d i m o nesilaikys; net pats mūsų brigadininkas davė suprasti, kad saviems reikalams galima pasiimti po vieną žuvelę (maždaug po 1 k g ) , tik patarė pasisaugoti. R o d o s , 1942 m. spalio 5 dieną įkliuvome ir mudu su J o n u . O b u v o t a i p : baigę tos dienos žvejybą, pasiėmėm po vieną žuvelę lauktuvių na­ miškiams. Artėjant prie kranto pastebėjome, kad mums teks pra­ eiti pro sargybinį Stengę (vokietis nuo Leningrado, taip pat tremtinys), kuris kaip tik žvejus tikrindavo. Aš nieko nelaukęs numečiau s a v o krepšį su žuvim į sniegą. Kazė Melnikaitė pa­ reiškė, kad ji žuvį taip paslėpusi, kad Stengė jos nerasiąs; tą patį pasakė ir Jonas. Pasikėlėm į kalną, sustabdė mus Stengė. Patikrino Kazę — nerado, patikrino mane — nerado, tikrinda­ mas Joną pastebėjo, kad jis žuvį įleidęs į kelnių apačią. Sulaikė Joną; be to, pareikalavo, kad šis parodytų, kur aš padėjau žuvį; Jonas parodė. A š , sugrįžęs į jurtą, pranešiau J o n o motinai ir ši nieko nelaukdama nubėgo pas brigadininką. Jis, susipažinęs su padėtimi, nuėjo su Balčiūniene į kontorą. Ten rado Joną su jo ir mano žuvimi, jau b u v o pradėtas rašyti aktas, ir pareiškė, kad jis s a v o brigados žvejams leidęs pasiimti po vieną žuvį. Ir taip trečią (bet d a r ne paskutinį) kartą b u v o išvengta mirties sprendimo. Kai kas siūlė tą Stengę už jo stropumą pamokyti, bet pats gyvenimas jį n u b a u d ė : pradėjo sirgti ir po poros metų mirė. T o l i a u žvejybos sąlygos sunkėjo, ledas darėsi vis storesnis ir storesnis, o žuvies s u g a u d a v o m e vis mažiau ir mažiau. Teko perkelti tinklus į kitą vietą, gerokai toliau nuo kranto. A r t ė j o poliarinė naktis, temperatūra nukrisdavo iki — 40°C ir dar že­ miau, o esant tokiai temperatūrai, dirbti atvirame ore plikomis, šlapiomis rankomis ne visi sugebėdavo. Be to, dažnai siausdavo pūgos (purgos) — labai stiprus sukūrinis vėjas su sniegu; o per tokią pūgą poliarinę naktį, ir už keliolikos metrų galima pa­ klysti — žūti. Naujoje vietoje ypatingų rezultatų nesulaukėm, o ir apskritai sugautos žuvies kiekis diena iš dienos mažėjo, taip pat mažėjo ir žvejų skaičius — nemažai jų nusilpo ir jau iš jur­ tų net į lauką neišeidavo, o kiek ir amžinai atsisveikino su šiuo pasauliu... Tada dalis žvejų, tarp jų ir aš, b u v o pervesta prie kitų darbų. Man daugiausia teko kirsti žemę (tikriau pasakius, viršutinį žemės sluoksnį ir po j u o esantį ledą) stulpams, ant kurių turėjo remtis naujai statomi namai, o taip pat tinkuoti iš lauko sudrėkinto sniego koše medinius namus. Tas tinkas sušąla ir išsi­ laiko iki pavasario, o aptinkuotas namas pasidaro šiltesnis, rei­ kalauja mažiau kuro. Mes g a u d a v o m korteles ne tik duonai, bet ir sviestui, cukrui, o kartais ir dar mandresniems produktams, žinoma, toli gražu nepakankamam -kiekiui. Tačiau tuos produktus dar reikėjo išsi­ pirkti. Tie produktai — tai tie patys, kuriais tuo metu maitinosi 103

ir J A V prezidentas Ruzveltas. Bet pagrindinė bėda — pinigai, ypač biedniokams. Ir taip jau menki uždarbiai žiemą dar su­ mažėjo, o pūgų dienomis visai nieko neuždirbdavome. B u v o ne­ maža ir tokių šeimų, kurių uždarbio nepakakdavo net duonai pagal korteles išsipirkti. Tokios šeimos b u v o priverstos kai ku­ rių produktų korteles „ p e r l e i s t i " kitiems, pardavinėti. B u v o net agentas, kuris tokias „ a t l i e k a m a s " korteles supirkinėdavo, o po to saviesiems perleisdavo. Tai lietė ir mūsų šeimą, kurioje val­ gytojų — keturi, o dirbančiųjų — vos vienas. Teko ieškoti pa­ pildomų pajamų šaltinių. Vienas iš tokių — tai batų-klumpių darymas ir žieminio apavo (vailokų) taisymas. Be to, tekdavo kai ką ir iš daiktų parduoti. O apskritai teko numesti s v o r į : mažesnis svoris — mažiau ir maisto reikalauja. Svarbiausia — išsaugoti sveikus kaulus. Dar reikėtų pastebėti, kad Bykove nemaža žmonių iš tur­ tingųjų pateko į kontoras ar kitas vadovaujančias pareigas. Jie turėjo įtakos paskirstant darbus, nustatant atlyginimus, apskritai tvarkant šią įmonę. Dalis iš jų toli gražu nepasižymėjo objek­ tyvumu, o kai kurie užmiršo ir lietuviškai kalbėti. 1943 m. vasario pradžioje, poliarinei nakčiai artėjant prie pabaigos, b u v o organizuojama lentų pjovėjų grupė. Aš su vienu tremtiniu (Mažeika) pasisiūlėm į tuos pjovėjus. V i l i o j o paly­ ginti neblogas atlyginimas (vienas rublis už bėginį lentos met­ rą), pastovus darbas, nuolatinė darbo vieta. Iš pradžių dėl šviesos lentų pjovimui galėjom skirti tiktai dalį d a r b o dienos, o likusią d a r b o dienos dalį atlikdavome kitus darbus. Pradžia b u v o labai sunki, bet kiek vėliau į pavasarį p r a m o k o m e ir iš­ pjaudavome vis daugiau ir daugiau. Vasarą jautėmės jau kaip tikri lentų pjovėjai ir, mūsų apskaičiavimu, uždarbis turėjo būti neblogas. Bet čia įsikišo kontora (normuotojas) — pradėjo mūsų uždarbį k a r p y t i : uždarbis už lentų pjovimą nukrito nuo 1 rub­ lio (1943 m.) iki 30 kapeikų (1945 m.) už bėginį metrą. Kai paklausdavom n o r m u o t o j o , kodėl taip yra, jis atsakydavo, kad tuo reikalu yra gauta iš Novosibirsko telegrama (abejotina?) ir jis negalįs nieko pakeisti. Tiesa, visai netoli nuo mūsų „ r y b k o p u i " lentas pjovė viena rusų tautybės piliečių p o r a ; jie g a u d a v o po rublį už bėginį metrą. 1943 metų pavasarį b u v o baigta B y k o v o k l u b o (nedidelė salė su scena ir pora pagalbinių kambarių) statyba. Paskyrė klubo vedėją (suomę), surado jau ne pirmos jaunystės bajaną, šiokį tokį muzikantą (juo buvau aš) ir Bykove prasidėjo kiek links­ mesnis gyvenimas — kiekvieną šeštadienį klube v y k d a v o šokiai. Į tuos šokius susirinkdavo ne tiek mažai j a u n i m o ; juk ne visi sirgo, ne visi badavo. Pavyzdžiui, nebadavo turtingesnių šei­ mos, įvairių kontorų darbuotojai, sotūs buvo ir tie, kurie mo­ kėjo „ k o m b i n u o t i " . Man šis muzikanto darbas nebuvo nei lengvas, nei malonus, nes po darbo tampyti išklerusi bajaną šaltoje patalpoje b u v o vos pernešama. Todėl iš tų šokių grįždavau visiškai išsisėmęs. Bet vienas kita-s rublis būdavo ne pro šalį. 104

Netrukus iš Mostacho į Bykovą persikėlė Cerneckių šeimos dalis, o A. Cerneckis (sūnus) b u v o iš Lietuvos atsivežęs triūbą ( k o m e t ą ) ir mokėjo ja g r o t i . D a r s u r a d o m gitarą, būgnelį ir sudarėm šiokį tokį orkestrą. Palengvėjo mano darbas, nes g r o t i grupėje b u v o ir lengviau, ir įdomiau, negu vienam. Po kurio laiko iš Mostacho į Bykovą atvyko dar vienas muzikantas — smuikininkas A. Stašertis (grįžęs į Lietuvą kurį laiką g r o j o K a u n o muzikiniame teatre). Jaunimas kartais pakviesdavo ir A. Stašenį į mūsų orkestrą ir tokiais atvejais mūsų muzika skambėdavo gana įspūdingai. Vėliau, kiek geresniais laikais b u v o m e suorganizavę keletą vakarų-koncertų su gana kultū­ ringa, daugiausia lietuviška p r o g r a m a . Cia keletą kartų pade­ monstravau ir vieną iš savo „slaptųjų ginklų". Artėjant 1943 metų vasarai prie pabaigos, b u v o baigta gy­ venamųjų namų statyba; iš jų du nemaži namai žydų tautybės piliečiams. Dalis geriau dirbusių darbininkų b u v o perkelti į barakus ar į individualias laisvas jurtas ir tose bendrose jurtose pasidarė kiek erdviau. Mes su Žvirblių ir Piontkų šeima (iš viso 12 žmonių) g a v o m e nedidelį kambarį viename jau seniau pastatytame barake. Cia g y v e n i m o sąlygos b u v o daug geresnės negu jurtose. Prasidėjus 1943 m. žiemos žvejybai, b u v a u paskirtas žvejoti, o apie g r u o d ž i o mėnesio vidurį 6 žmonių grupė b u v o m e pasiųsti už 20 km nuo mūsų gyvenvietės. Ten b u v o nugabentas nedidelis 6 vietų lentinis namelis su gultais. Pastatėme tinklus, bet žuvies labai mažai sugavome. R o d o s , 1944 m. sausio 7 dieną buvau lai­ kinai sugrįžęs į Bykovą ir staiga pakilo gana smarki pūga, kuri tęsėsi apie 4 dienas. Tos pūgos metu mūsų barake kilo gaisras ir per trumpą laiką jis supleškėjo. Be pastogės liko per 100 žmonių. Ne visi suspėjo ir visus daiktus išsinešti, nes gaisras prasidėjo naktį ir plito labai greitai. Mes, pavyzdžiui, nespėjome išsinešti virtuvės reikmenų, sudegė kortelės, pinigai (keletas rublių) ir dar šiek tiek smulkmenų. Gaisro priežastis: namo lubos b u v o užpiltos durpėmis, kurios, siaučiant pūgai, užsidegė nuo netvar­ k i n g o dūmtraukio. Ta ugnis virš lubų plėtėsi ir po kiek laiko įsiveržė į vidų. Reikalą ištyrus, niekas nebuvo apkaltintas. V ė l teko grįžti į jurtas ar kitas žmonėms g y v e n t i nepritaikytas patalpas. Mūsų šeimos padėtis b u v o itin kritiška. Bet štai koks netikėtumas: tomis dienomis viena iš „skrajojančių" namų šei­ mininkių (Cicėnienė) prisiuntė per vieną kajurą 900 rublių (da­ bartiniais pinigais — 90 rublių), kuriuos g a v o pardavusi mano lietpaltį. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kuo galėjo viskas baigtis, jeigu ne ši parama. Po šio gaisro mane paliko Bykove prie įvairių darbų: žemės kirtimo, namų tinkavimo, ledinių langų gaminimo, o pasibai­ gus poliarinei nakčiai, vėl teko dirbti „mėgiamą d a r b ą " — pjauti lentas su B. Budriu. 1944 m. pabaigoje, artėjant poliarinei nakčiai, buvau siun­ čiamas drauge su kitais žvejoti į Arangastachą. Arangasta105

chas — žvejų pabaisa — tai viena iš Laptevų jūroje esančių žvejybos vietų, daugiau kaip už 100 km nuo B y k o v o . Žvejai tą atstumą nueidavo per dvi dienas su nakvyne pakelėj negy­ venamoj jurtelėj. Žvejų daiktus ir kita v e ž d a v o nartomis. Aš dėl įvairių priežasčių (dėl šeimos, dėl aprangos bei apavo ir kt.) jokiu būdu negalėjau vykti ir todėl atsisakiau. Grėsė teismas. Galvojau t a i p : jeigu teisėjas turės nors šiek tiek sąžinės, tai jis apžiūrėjęs m a n o drabužius, apavą, tikrai manęs nenuteis. Į teismą neperdavė, o paliko prie įprastinių darbų. 1945 m. gegužės 9 d. baigėsi karas. Vokietija kapituliavo. Tremtiniai laikėsi g a n a santūriai, nedaug ko tikėjosi iš galimų amnestijų, nes mus lankantys uniformuoti darbuotojai (o tokių lankymų-patikrinimų per metus b ū d a v o keletas) kiekvieną kartą primindavo, kad mes čia atvežti neribotam laikui; patarė ne­ g a l v o t i apie išvykimą, o dirbti, kurtis. Su kai kuriais tremtiniais tie darbuotojai ir rimčiau pasi­ kalbėdavo, griežčiau j u o s įspėdavo. Pavyzdžiui, buvęs mokytojas K. Vaičiūnas 1946 m. nebalsavo. Kai pas jį užėjo agitatoriai su urna ir pasiūlė balsuoti, tai jis atsakęs: „ J ū s ų rinkimai yra komedija, o aš ne komediantas". Už tą ir dar už kažin kokias „ n u o d ė m e s " 1947 m. balandžio 24 d. K. Vaičiūnas b u v o nu­ teistas 5 metams kalėti su turto konfiskavimu (liko 3 nepilna­ mečiai vaikai ir serganti ž m o n a ) . R o d o s , 1948 m. rudenį į Tiksį b u v o išvežtas buvęs mokytojas M. Rapkauskas „ r i m t a m " pokal­ biui. Niekas negalvojo, kad Rapkauskas greitai sugrįšiąs. Bet visų nustebimui, Rapkauskas po kelių dienų g r į ž o atgal į By­ kovą tik nelabai linksmas... Cia pateikti viešos uniformuotų darbuotojų veiklos pavyz­ džiai. Ne paslaptis, kad b u v o d a r ir slaptoji jų veikla, į kurią b u v o įtraukiami asmenys ir iš tremtinių (aišku, per prievartą). Vieni iš jų patys apie tai prasitardavo, antrus kiti įtardavo (kartais gal ir nepagrįstai). Bet niekas nemėgino sudaryti jų tiks­ lų sąrašą, nes tam nebuvo nei laiko, nei prasmės. Tokiu būdu kai kuriems iš bendražygių be tremtinio etiketės dar b u v o pri­ lipinama ir „ s e k ė j o " (o gal „ i š d a v i k o " ? ) etiketė. Reikia manyti, kad niekas iš parinktųjų nesižavėjo tais papildomais įpareigo­ jimais. Y p a č tai skaudžiai i š g y v e n o jautresnieji, sąžiningieji, aukštos moralės piliečiai, tai nesunku b u v o įžvelgti iš jų nuo­ taikos. 1 9 4 5 — 1 9 4 6 m. daug kas iš mūsų rašė laiškus į Lietuvą arti­ miesiems. Kai kam p a v y k d a v o užmegzti ryšį, bet b u v o ir tokių, kurių artimieji arba buvo priversti pasitraukti, arba patys pasi­ traukė į vakarus, bijodami mūsų likimo. Kai kas pradėjo gauti iš artimųjų šiokią tokią paramą, o pirmos grupės piliečiai pra­ dėjo gauti siuntinius ir iš užsienio. 1946 m. vasarą vienai kitai pirmos grupės šeimai pavyko išvažiuoti iš B y k o v o . 1946 m. vasaros sezoną teko lentas pjauti su T. Striška, nes B. Budrys b u v o susirgęs psichine liga. Tokios ligos b u v o ypač būdingos vyrams. Striška pirmiausia pertvarkė lentų p j o v i m o 106

reikalą taip, kad mes tiesiogiai priklausėme nuo darbų vykdy­ tojo Svirkovo, kuris siūlė kitas, gerokai aukštesnes kainas. To­ liau už virš normos atliktą darbą mokėdavo, rodos, 1,5 karto brangiau. Tiesa, kiekvieno mėnesio gale tekdavo skirti tam tik­ rą uždarbio dalį nenumatytoms išlaidoms padengti. Dirbom la­ bai įtemptai, be jokių pertraukėlių, kiekvieną dieną viršydavom normą — padarydavom maždaug dvigubai daugiau, negu dir­ bant anksčiau su kitais draugais. Už normalų atlyginimą atsa­ kėm normaliu darbu. Ir taip tą vasarą mūsų materialinė padėtis labai pagerėjo. Pradėjom galvoti net apie taupymą, o gal ir...? Bet kaip sugal­ voti pagrindą gauti išvykimui leidimą? Man kilo nereali, tiesiog fantastiška mintis: reikia sukurti ką nors originalaus iš mate­ matikos, o po to bandyti per tą matematiką susirišti su atitin­ kamomis instancijomis ir t. t. Bet kaip tai padaryti neturint nei pieštuko, nei popieriaus, net paprasčiausio aritmetikos v a d o v ė l i o ? T y r i m o objektu pasirinkau skaičių dalumo požymių iš visų dvi­ ženklių pirminių skaičių nustatymą. Iš pradžių išvedžiau dalu­ mo požymius kiekvienam skaičiui atskirai, o po to sprendimą kiek apibendrinau — nustačiau dalumo požymius tipams. Tą savo matematiką, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, originalumo b u v o ne tiek daug, parodžiau mokyklos direktoriui Kapitonovui, kuris b u v o matematikas (gal net su aukštuoju išsilavinimu). Jis kiek nustebo, kad kažkoks driskius domisi matematika, paskoli­ no man aritmetikos uždavinyną, skirtą mokytojų institutams, ir nurodė keletą uždavinių, kuriuos pageidavo išspręsti (greičiau­ sia norėdamas patikrinti, kas čia per matematikas). Aš tuos uždavinius jam išsprendžiau, o sukurtą skaičių dalumo teoriją tobulinau, išplėčiau, apibendrinau. 1947 m. vėl dirbau su B. Budriu. Apie birželio 1 8 — 2 0 d. bu­ vome komandiruoti į Stolbus lentų pjauti, nes ten žvejojo By­ k o v o žuvies įmonės žvejai. Vieną kartą (tai b u v o apie liepos mėnesio vidurį) priėjo prie mūsų du jakutų tautybės piliečiai: vienas — B y k o v o septynmetės mokyklos direktorius Kapitonovas, kitas (man nematytas) — Bulūno rajono švietimo skyriaus vedėjas Konstantinovas ir paklausė, ar aš nesutikčiau dirbti By­ k o v o mokykloj. Man tas klausimas b u v o gana netikėtas ir ne­ greit į jį atsakiau. Atsakiau t a i p : tai ne nuo manęs priklauso. Toliau jie paaiškino, kad jiems reikalingas tiktai m a n o sutiki­ mas, o visa kita jie padarysią. Kaip vėliau paaiškėjo, aplinkybės b u v o t o k i o s : B y k o v o septynmetės mokyklos matematikos mo­ kytoja O. Merkienė išvažiavo su šeima į Jakutską, mokykloje at­ sirado laisva mokytojo vieta. M o k y t o j o jie nutarė paieškoti tarp vietinių tremtinių. Ir tikrai maždaug po savaitės laiko atvyko su kateriu B y k o v o žuvų įmonės direktoriaus pavaduotojas ir parvežė mus atgal į Bykovą, kur man b u v o pranešta, kad esu paskirtas mokytoju. Prasidėjo ruošos darbai — daug ką reikėjo padaryti. Pirmiau­ sia reikėjo gerai nusiprausti. Iš pagrindų pakeisti uniformą- O ji 107

buvo nežmoniškai baisi. Juk g y v e n d a m i Bykove nuo 1942 metų iki 1947 metų drabužiams, apavui neišleidome nė vieno rublio. Taigi nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti mūsų (ne tik mano, bet ir visos šeimos) apranga. Mane kiek stebina tas fak­ tas, kad tie mūsų svečiai Stolbuose, pamatę tuos driskius, vis tik ryžosi su jais kalbėti. Kėlė susirūpinimą kai kurie d a l y k a i : labai menkai mokėjau rusų kalbą, b u v o susilpnėjusi atmintis. Be to, mano padėtį sunkino ir tai, kad dėstyti teko fiziką, che­ miją ir visai mažai matematikos. Mat pats direktorius dėstė matematiką. Padėjo viena aplinkybė: nebuvo vadovėlių, todėl daug ką tekdavo diktuoti iš užrašų, o tai jau paprasčiau, negu pasakoti. Mokiniai geri, dauguma iš tremtinių šeimų. Ir mo­ kytojai, ir mokiniai nesistebėdavo, jei kartais aš kai ko nesupras­ davau. Tik pradėjęs dirbti mokykloj, suorganizavau muzikantų būrelį ir jau 1947/48 m. metų pabaigoj galėjom šį tą ir bendrai pagroti. Apskritai pirmieji darbo mokykloje metai pareikalavo ne­ maža pastangų, bet, galima sakyti, praėjo patenkinamai. Se­ kantieji 1948/49 m. metai b u v o daug lengvesni, nes pasikeitė direktorius ir man teko matematikos bei fizikos pamokos visose aukštesnėse klasėse. Pats gyvenimas dirbant mokytoju neatpažįstamai pasikeitė visais atžvilgiais: g a v o m e geresnį butą, atlyginimo pakakdavo maistui pagal korteles išsipirkti, pamažu keitėm uniformas, nu­ sipirkau akordeoną. Papildomai dar žvejojau mėgėjo teisėmis ir beveik visą laiką turėjome žuvies. Daug kas pradėjo visai kitaip žiūrėti į mus. Prisimenu, 1948 metų birželio 13 dieną (mano g i m i m o ir v a r d o diena). A t ė j o pasveikinti grupė bendra­ žygių, tarp kurių b u v o ir tas „ n a r s u o l i s " , kuris prieš keletą metų norėjo išmesti iš jurtos. Linkėjo visokių laimių, neužmiršo palinkėti, „ k a d kitą metą pasimatytume Lietuvoje." Tas „kitas metas" negreit atėjo, o iš tos 6 asmenų grupės, atėjusios pas­ veikinti, v o s vienas sugrįžo į Lietuvą ir tas jau seniai miręs. Gavau ir dovanų gimimo dienos p r o g a . Ypač vertinu Cerneckių šeimos dovaną; jie p a d o v a n o j o B y k o v o vietovės vaizdo raižinį, padarytą ant mamuto kaulo plokštelės (autorius A. Cerneckis). Mes, žinoma, buvome tinkamai pasiruošę sutikti sveikintojus ir palyginti su gera nuotaika atšventėm jubiliejų. Prasidėjus 1949/1950 mokslo metams, B y k o v o mokyklos di­ rektorius K o z l o v a s g a v o iš Bulūno švietimo skyriaus vedėjo K o n s t a n t i n o v o telegramą, kurioje b u v o nurodyta, kad aš iš B y k o v o perkeliamas į Kiusiuro vidurinę mokyklą. Pasitaikė ir gera proga nuvažiuoti iš B y k o v o į Kiu3iurą. Tuo metu Lenos žiotyse esančias žuvies įmones lankė Jakutijos žuvų tresto val­ dytojas Suchanovas, kuris anksčiau b u v o Bykove žuvų įmonės direktorium. Jis sutiko mūsų šeimą priimti į savo laivą ir pa­ keliui nuvežti į Kiusiurą. Ir taip per porą dienų jau b u v o m pasiruošę pirmam kelionės atgal etapui (apie 200 km nuo B y k o v o Lena aukštyn). N o r i u aprašyti ypatingą mūsų šunelio T i g r o 108

liūdesį. Nešant daiktus^ prie laivo, jis visą laiką mus lydėjo, o tolstant laivui nuo kranto, gana ilgą laiką „gailiai verkė" (staugė). Mūsų vaikai taip pat verkė — labai gailėjo nepakei­ č i a m o draugo. Ir taip atsisveikinta su vietove, kuri gal labiausiai iš visų kitų įstrigo į sąmonę ir kur išeitas antrasis gyvenimo universi­ tetas. Jau daug metų praėjo nuo to momento, kai paskutinį kartą pažvelgta į Bykovo iškyšulį, bet dar dažni sapnai primena, kad tikrai yra toks Bykovas, kad ten tikrai gyventa, o ir kaip gy­ venta... Kiusiuro vidurinė mokykla, jos aplinka darė neblogą įspūdį, o jis d a r pagerėjo, kai susipažinau su aukštesniųjų klasių mo­ kiniais, kurių daugumas buvo lietuviai, atvykę iš Bykovo, Tit Arų, T r o f i m o v s k o . Mokiniai drausmingi, darbštūs, daugiausia gabūs. Darbas b u v o nesunkus. Organizavome ir saviveiklą, va­ karus mokykloje ir vietos klube; ne kartą teko demonstruoti ir s a v o „slaptuosius ginklus". Mokytojai manimi b u v o patenkinti, gal tik išskyrus direktorių Sapošnikovą. To nepasitenkinimo priežastis greičiausia b u v o ta, kad aš su mokiniais lietuviais kalbėdavau lietuviškai ir kad mokinių gyvenime visur pirmavo lietuviai: jie ir dainininkai, ir muzikantai, ir pažangūs. Po metų šį direktorių pakeitė Verinas. Kiusiure dirbau dvejus me­ tus, išleidau dvi abiturientų laidas, tarp kurių nemaža lietuvių. Jie toliau studijavo daugiausia tiksliuosius mokslus. Tiesa, Kiusiure su mokiniais nuolat g r o j o m e vietos klube šokiams. Mūsų orkestro sudėtis: smuikas, akordeonas, pianinas, gitara, būgnas. Apsipratęs su tiesioginiu darbu mokykloj, vėl grįžau prie matematinių ieškojimų. Pasirinkau tokį klausimą: „Daugianarių su sveikaisiais koeficientais dalumo iš daugianarių su svei­ kaisiais koeficientais sąlygos ( p o ž y m i a i ) " . Po gana ilgų klaidžio­ jimų b u v o gauti kai kurie rezultatai. Visą s a v o matematiką pasiunčiau į Pedagogikos mokslų akademiją. Mano rankraščiai pateko į matematikos sektorių, kurio vadovu buvo L. Gibšas. Jis, atidžiai viską peržiūrėjęs, davė gana teigiamą įvertinimą, bet kartu parašė keletą pastabų, patarimų. Patarė tęsti toliau savo darbą ir pažadėjo paramą. Be to, nurodė ir atitinkamą literatūrą, liečiančią mano nagrinėjamus klausimus. Daugiausia tai b u v o tuo metu žinomi skaičių teorijos ir aukštosios algebros vadovėliai, kurių daugelio aš net nebuvau matęs. 1951 m. žiemą susirgo Rasutė plaučių uždegimu, o po to pra­ dėjo silpnėti viena akis; reikėjo specialaus g y d y m o . G a v o m e nukreipimą į Jakutską ir pasibaigus 1950/1951 mokslo metams išvažiavome visa šeima į Jakutską. Nors leidimas b u v o duotas laikinam išvykimui, bet negalvojome grįžti. Plaukėme garlaiviu apie porą savaičių; su mumis keliavo ir viena Kiusiuro vidurinės mokyklos mokytoja, keletas mokyklos mokinių. Mes turėjome keletą muzikos instrumentų ir kartais s a v o kajutėj pagrodavome. Buvo pasiūlyta suruošti laivo kelei109

viams koncertą. Sutikome. Mūsų koncertas publikai patiko, teko pakartoti. Pagrindiniai p r o g r a m o s atlikėjai — mūsų šeima, ta mokytoja ir vienas kitas iš keleivių. Po to užėjo į mūsų kajutę laivo gydytoja, padėkojo už nuostabią priemonę ir paprašė pa­ sakyti, kas mes tokie. Ji žadėjo apie tuos koncertus parašyti j Jakutijos dienraštį ir po poros dienų dar kartą užėjusi perskaitė žinutės tekstą. Zinutė buvo paskelbta laikraštyje „Socialističeskaja Jakutija", tik jos turinys buvo visai iškreiptas — nė vieno žodžio apie vadovą. Vieną kartą, einant Jakutsko mieste, su­ stabdė mane ant šaligatvio viena moteris ir pareiškė „ K ą jie p a d a r ė ? " Aš pradžioje nesupratau reikalo, bet ji greitai viską atstatė ir toliau tęsė: „ K a i perskaičiusi žinutę, užėjau į redak­ ciją ir pakėliau triukšmą, tai jie man paaiškino, kad apie tokius rašyti nepageidautina". Toliau dar p r i d ė j o : „ K u r teisybė, atleis­ kite". Iš čia aprašyto atvejo matyti, kad kartais ir nereikšmin­ gose smulkmenose iškreipiama tiesa. Atvažiavę į Jakutską, laikinai apsistojome pas Žvirblius; jie mums užleido savo kambarį, o patys apsigyveno sandėliuke. Už parodytą jautrumą jiems nuoširdžiai dėkojame. Užėjau į Švietimo ministeriją darbo reikalu ir paaiškėjo, kad.reikia arba grįžti atgal į Kiusiurą, arba atsisakyti nuo mokytojavimo. Pasi­ rinkau antrąjį variantą ir greit susiradau naują darbą — labo­ ranto vietą Jakutsko valstybinio pedagoginio instituto fizikos kabinete. Darbas man kaip tik tiko ir patiko, tik jau labai mažas atlyginimas — 450 rublių mėnesiui (dabartine verte — 45 rub­ lių). Tiesa, netrukus gavau dar papildomą darbą — groti insti­ tuto fizinio lavinimo salėje per fizinio lavinimo pamokas; už tai taip pat mokėjo 450 rublių. Tuo metu dar teko dirbti vie­ nuose kultūros namuose muzikantu. 1952 m. pradžioje institute buvo meno saviveiklos apžiūravaržybos tarp fakultetų. Matematikos fakulteto studentai, kurių nemažą dalį sudarė lietuviai, prašė mane, kad paruoščiau tai apžiūrai šio fakulteto studentus — muzikantus. Paruošiau. Be to, į programą įtraukė ir mano „slaptąjį ginklą". Laimėta pir­ moji vieta. Tiesa, svarstant matematikos fakulteto programą, vienas komisijos narys (dėstytojas Pasiutinas) siūlė m a n o gro­ jimą havajų gitara vertinti vienetu, nes, anot j o , tai kapitalis­ tinio pasaulio muzika. Kiti komisijos nariai tam nepritarė, nes, sprendžiant pagal publikos reakciją, tai b u v o vienas iš origina­ liausių ir geriausių p r o g r a m o s numerių. Po šių varžybų man b u v o pavesta vadovauti ir instituto sty­ giniam orkestrui, o taip pat ir stalo teniso sekcijai. Bet štai 1952 m. pavasarį pasklido žinia, kad Maskvoje žydų tautybės g y d y t o j ų grupė ruošė prieš Staliną sąmokslą. Iš insti­ tuto b u v o atleisti visi žydai. Tai palietė ir mane, nors aš nepri­ klausiau tai giminei. Matyt, prisiminė, kad esu tremtinys. Insti­ tuto v a d o v y b ė , norėdama mane išsaugoti, siūlė man laikinai 6 mėnesiams vykti į Kangalaso anglies kasyklas kasti institutui anglių. Kai apie tai užsiminiau mūsų spec. komendantui, tai jis 110

pareiškė, kad į tas kasyklas mane ištrems ne 6 mėnesiams, bet visam laikui. Komendantui daugiau nesirodžiau, o iš instituto mane atleido. Vėliau pavyko susirasti d a r b o Zatajaus (apie 16 km nuo Jakutsko) vidurinėje mokykloje, kur mokytojavau iki pat grįžimo į Lietuvą. G a v o m e neblogą kambarį, pakankamai pamokų. D a r b o sąly­ g o s b u v o net geresnės negu Kiusiure. Cia vėl ant pečių b u v o užkrautas ir meno saviveiklos darbas. Sekėsi neblogai. Parem­ d a v o mane ir š e i m a : sūnus g r o j o akordeonu, bajanu, mandolina, duktė — gitara ir pianinu. Turėjome šiokį tokį repertuarą. Be to, reikia pažymėti nuostabų mokinių, ypač merginų, entuziazmą: visą organizacinį darbą atlikdavo patys mokiniai, o man teko tiktai juos apmokyti. Daug įvairių priemonių b u v o surengta per tą laiką, daug vakarų ir koncertų mokykloje ar visuomenei, ne­ užmirštas buvo ir „slaptasis ginklas". Pasiekta gana aukštas pažangumas, abiturientai sėkmingai įstodavo į aukštąsias mo­ kyklas ir studijuodavo. Mokinių buvau mėgiamas g a l daugiau­ sia už tai, kad buvau atsidėjęs savo pareigoms, buvau auksa­ rankis (sakysim, mokėjau groti dauguma muzikos instrumentų, gerai žaidžiau stalo tenisą, neblogai čiuožiau). Mokyklos vado­ vybė gerai vertino mano darbą, mokytojai b u v o draugiški. Sią mokyklą baigė ir mūsų vaikai: duktė — 1955 m., sūnus — 1956 metais. Apskritai šioje mokykloje praleisti mano d a r b o metai vieni iš šviesiausių. 1956 m. pavasarį po garsiosios Chruščiovo kalbos T S K P XX suvažiavime, buvau iškviestas į Jakutske esančią mūsų speckomendantūrą. Man pranešė, kad galėsiu gyventi bet ku­ rioje Tarybų Sąjungos vietovėje, išskyrus tą sritį, iš kurios buvau ištremtas ir kad greitu laiku man bus išduotas pasas. Kaip vėliau paaiškėjo, ta draudžiama sritis — Lietuva. Kiek vėliau panaši naujiena b u v o pranešta ir žmonai. Po kurio laiko į Zatajaus vidurinę mokyklą atvyko Marchos švietimo skyriaus vedėjas ir pasiūlė sudaryti d a r b o sutartį dar 3 metus dirbti Zatajaus vidurinėj m o k y k l o j . Pagal tą sutartį kiekvienais metais atlyginimas padidinamas 1 0 % , o pasibaigus sutarties terminui, apmokamos visai šeimai kelionės išlaidos į bet kurią Tarybų Sąjungos vietovę. Be to, tų 3-jų metų laiko­ tarpiu man apmokama kelionė į bet kurią Tarybų Sąjungos vie­ t o v ę ; darbo stažas dvigubinamas. Pasibaigus 1955/56 mokslo metams nutarėm dukterį Rasą, kuri b u v o įstojusi į Jakutsko pedagoginį institutą, perkelti į Vilniaus valstybinį universitetą. Į Lietuvą kartu su Rasa va­ žiavau ir aš; norėjau aplankyti artimuosius ir sužinoti, kokios galimybės yra visai šeimai grįžti į Lietuvą. Artimieji su džiaugs­ mu sutiko seniai lauktus svečius. Visiems grįžti ir įsidarbinti galimybės buvo menkos. Taigi paviešėjęs apie mėnesį laiko Lie­ tuvoje, grįžau į Zatajų ir ten dirbau pagal sutartį. Universiteto v a d o v y b ė dukrai nedarė jokių kliūčių: priėmė, aprūpino bendrabučiu, paskyrė stipendiją. Po metų sūnus A l g i s , 111

kuris b u v o įstojęs į Jakutsko pedagoginį institutą, parvažiavo į Lietuvą ir taip pat b u v o priimtas į Vilniaus valstybinį univer­ sitetą. Apsipratęs su darbu Zatajaus vidurinėj mokykloj, grįžau prie savo matematikos. Ją perdirbau iš naujo ir išėjo jau beveik pakenčiami darbai. Susidomėjau natūrinių skaičių faktorizacijos problema. Tuo laiku didelių skaičių faktorizacijos problema praktiškai dar neturėjo tinkamo sprendimo. Po gana ilgų klai­ džiojimų b u v o gauti šiokie tokie rezultatai. Buvau dar tremti­ nys, todėl savo darbus į R T F S R pedagogikos mokslų akademiją paprašiau nusiųsti mokyklos direktorių Veriną, kuris sutiko. Po kiek laiko jis g a v o atsakymą. Kadangi darbuose gvildenau gry­ nai matematikos problemas, todėl jie neturėjo tiesioginio povei­ kio nei pedagogikai, nei dėstymo metodikai. Tolimesnis tos mano matematikos likimas t o k s : grįžęs į Lie­ tuvą, po kurio laiko įstojau į L T S R matematikų draugiją. Skai­ čiau keletą pranešimų, jų tezės paskelbtos „ L i e t u v o s matemati­ kos rinkinyje". Pasibaigus sutarčiai, su žmona grįžome į Lietuvą — 1 9 5 9 m. birželio 23 d. jau b u v o m e Kaune, apsistojome pas žmonos seserį Marytę. Pirmosios dienos nekėlė jokių rūpesčių. Buvo smagu, kad jau esam Lietuvoj, lankėm artimuosius, kai kuriuos pa­ žįstamus. Bet greitai iškilo tokie klausimai: kur gyventi (bu­ tas)?, iš ko gyventi (pinigai)?, kaip gyventi (darbas?). Niekas, aišku, nepasiūlė nei buto, nei kitos paramos. Tai b u v o tarsi naujas ištrėmimas. Laikinai apsigyvenome pas brolį Bronių Gul­ biniškių kaime, Marijampolės rajone, nors ir čia svečiuotis b u v o neypatingos sąlygos. Vieną kartą, atvykęs į Sakius, sutikau bu­ vusį mokinį J. Gurskį; jis pasiteiravo, kaip gyvename. Kai viską išdėsčiau, jis trumpai pasakė: „ V a ž i u o k pas mane ir g y v e n k " . Ir taip 1959 m. g r u o d ž i o pabaigoj persikėlėm į Sakius ir apsi­ g y v e n o m Kolūkiečių gatvėje. Ten nemokamai g y v e n o m e porą metų. Už tai Gurskių šeimai labai dėkingi. Po kurio laiko su­ tikau Sakiuose anų laikų pažįstamą muzikos mėgėją J. Jonikaitį, kuris pakvietė į Sakių kultūros namų estradinį orkestrą g r o t i smuiku. Sutikau, nes tuo laiku turėjau daug laisvo laiko. Daug kartų važinėjau į Vilnių, daug kur lankiausi mūsų li­ kimo reikalais. Paaiškėjo, kad pirmiausia reikia išspręsti reabi­ litavimo klausimą, o po to viskas bus daug paprasčiau. Parašiau L T S R Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko vardu pa­ reiškimą dėl reabilitacijos ir štai 1960 m. balandžio 16 d. mums buvo pranešta, kad esame reabilituoti. Iš pradžių buvau pas­ kirtas į Sakių vakarinę mokyklą, o vėliau į Sakių Z. A n g a r i e č i o vidurinę mokyklą, kur dirbau iki 1972/1973 mokslo metų pabai­ gos. Stengiausi gerai dirbti tiek vienoj, tiek kitoj mokykloj. Po Sakių dar 10 metų dirbau Sintautų vidurinėje mokykloje. Mano prisiminimai apie darbą šioje mokykloje taip pat geri, gal išskyrus paskutiniuosius porą metų, kai tekdavo pasirašyti ant atestatų ir tokių mokinių, kurie ne tiktai nieko nemokėjo, bet ir nenorėjo mokėti. 112

Mūsų šeima priklauso prie laimingesniųjų: juk visi grįžome į Lietuvą. Tiesa, su kai kuriomis apgijusiomis, bet neužgijusiomis ž a i z d o m i s : dukters sveikata apgadinta, ž m o n a g r į ž o be svei­ katos — invalidė. Įsikūrėme gana g e r a i : namą, automobilį, ko­ l e k t y v i n į sodą turime ir dar daug ką turime. Ilgą laiką neturė­ jome atsakymo į klausimą „ U ž k ą ? " . Tai sudarė sąlygas įvairiems klijuoti etiketes ne tik buvusiems tremtiniams, L „patriotams" bet ir jų vaikams, o gal dar ir kitoms kartoms. D a b a r jau turime atsakymą ir į šį klausimą. j Kas lėmė, kad išvengta tragedijos? Galima nurodyti eilę pagrindinių priežasčių: 1) gera sveikata tremtyje — nei vieną kartą nebuvau rimčiau susirgęs; 2) fizinis užsigrūdinimas — neišgąsdino nei kirvis, nei pjūklas, nei šaltis, nei karštis; 3) „slaptieji g i n k l a i " (ne tik havajų g i t a r a ) ; 4) kitos atsitiktinės aplinkybės, kurių ryšio neįmanoma paaiškinti. Juk k u o butų viskas pasibaigę, jeigu būčiau nepradėjęs s a v o matematikos, ne­ susipažinęs su B y k o v o mokyklos direktoriumi, jeigu butų neiš­ važiavusi mokytoja O. Merkienė? Greičiausia tokia, o gal dar žiauresne tragedija, kokia ištiko svarbiausio mano b e n d r a d a r b i o B. Budrio šeimą (B. Budrys, dirbdamas Jakutske prie žemės kasimo darbų, sprogus kažin kokiam prietaisui, b u v o mirtinai sužalotas, sūnus ir žmona — mirė). M a n o pastabos apie tremtinio gyvenimą, pradedant 1947 m. vasara, aišku, nėra b ū d i n g o s g y v e n i m u i daugumos tremtinių, kurie neturėjo „slaptųjų g i n k l ų " ir b u v o priversti k o v o t i su žiauraus likimo sunkumais vien paprastais įrankiais: kirviu, pjūklu, kastuvu. Iš kitos pusės, aš 1 9 4 7 — 1 9 5 6 metais nebuvau lygiateisis su kitais mokytojais, kurių dauguma dirbo pagal sutartis ir naudojosi Tolimosios Siaurės rajonuose dirbantiems teikiamomis lengvatomis. Ir d a r viena labai svarbi aplinkybė: mes, tremtiniai, nuro­ dytais terminais privalėjom pasirodyti mūsų speckomendantui, kuris kiekvienu momentu galėjo paskelbti mums vienokių ar kitokių nemalonumų. P a m e n u : tos įstaigos prieškambaryje ant skelbimų lentos b u v o prisegtas raštas su V. M o l o t o v o parašu, duodąs teisę speckomendantui naudoti tremtinius s a v o nuožiūra. Visa tai turėdamas galvoje, buvau priverstas ir stengiausi dirbti taip, kad visą laiką atrodytų, j o g esu ne tik būtinas, bet įr nepakeičiamas, ir mokyklos ar švietimo skyriaus v a d o v a i kri­ tiškais momentais (o tokių momentų b u v o ne vienas) turėtų rimtų argumentų ginant m a n o reikalą. O čia kaip tik labai svar­ būs b u v o mano muzika ir mano matematika, o tai ir b u v o tie slaptieji ginklai.

8. Leiskit į Tėvynę

paaiškino Danutė. „ B e to, jeigu kiek ir trūktų pinigų, galėtume pasiskolinti iš Vaitkevičiaus. Taigi aš kitaip ir negalvoju, juk Panevėžyje mūs teta gyvena mūsų namely. Y r a kur nuvažiuoti ir apsistoti, o po to ž i ū r ė s i m " , — tęsė Danutė. Motina daugiau neprieštaravo. 1955 m. birželio 18 d. baigėsi egzaminai. Danutės atestate — vieni penketai. Per keletą dienų ji susitvarkė dokumentus, ma­ ma su seseria Laimute suruošė kuklias išleistuves ir Danutė leidosi į gana ilgą kelionę į Lietuvą. Ir taip po 13 dienų kelio­ nės liepos 4 dieną pavakare Danutė jau b u v o Panevėžy. Be di delio v a r g o susirado namelį, kurį a. a. tėvelis b u v o pasistatęs, susitiko su teta ir dviem pusseserėmis (jaunesnėmis už Danutę, Panevėžio vidurinės mokyklos mokinėmis). Teta sutiko viešnią gana maloniai, pusseserės džiaugėsi giminaite. Susitikime ne­ d a l y v a v o tiktai tetėnas — vėlai grįžo iš darbo ir b u v o pavar­ gęs. Po gana kuklių vaišių, teta pasiūlė Danutei eiti pailsėti į aukštelį, kuriame b u v o lova, stalelis, kėdė. Danutė iš kelionės b u v o gana pavargusi, greitai u ž m i g o ir miegojo iki kitos dienos vidurdienio. Atsikėlusi, susitvarkiusi, nutarė apžiūrėti buvusį tėvų ūkelį (namelį, sodą), o po to su pusseserėmis išėjo į miestą. Iš pirmo laiško: „ B r a n g i o j i mamyte, Laimute, Leonidai! Ko­ kia laiminga, juk aš jau Lietuvoj. Jums sunku suprasti, kaip viskas atrodo. Mūsų namelis mažai pasikeitęs, bet sodelis, kurį a. a. tėvelis sodino, tiesiog neatpažįstamas: medžiai dideli, jau matyti ir obuoliukų, darže daug braškių. Miestas pasikeitęs, daug namų ir namelių. Kaip keista: gatvėse visi kalba lie­ tuviškai, žmonės atrodo tokie geri, gražiau apsirengę, negu pas mus" Zatajuj. Aš galvoju, kad kada nors ir tu, mamyte, atva­ žiuosi pas mus į Panevėžį. M u d v i aukštelyje tilptume, juk jis didesnis už mūsų kambariuką Zatajuje, o ten g y v e n o m e ketu­ riese. O g a l kada nors ir Laimutė su vyru persikels gyventi į Lietuvą. Tiesa, dar nebuvau susitikusi su tetėnu, jis vėlai grįž­ ta iš darbo ir teta sako, kad pavargęs".

amyte, kokią gerą naujieną šiandien išgirdau: po mate­ matikos egzamino priėjo prie manęs mokytojas A. Vaitkevičius ir pasakė, kad studijuoti ga­ lėsime važiuoti ir į Lietuvą". Taip pareiškė motinai grįžusi po matematikos egzamino į namus Danutė Makelaitytė, Zatajaus vidurinės mokyklos 1955 m. abiturientė, buvusi T r o f i m o v s k o salos tremtinė. Saloje paliko amžinai ilsėtis j o s tėvelis ir jau­ nesnioji sesutė. „ B e t , vaikeli, iš kur mes gausime pinigų kelio­ nei ir s t u d i j o m s " , — pasakė motina. „ M a n rodos, kad su pinigais nebus taip s u n k u : gausiu už atostogas, Laimutė gaus atostogi­ nius už visą vasarą, o dar šiek tiek turime ir susitaupiusios",— 116

Iš antro laiško, rašyto maždaug po 10 dienų: „ B r a n g i o j i mama. ir Laimute! Aš jau apsipratau Lietuvoj, susipažinau su keliomis draugėmis, kurios šiemet baigė vidurinę mokyklą ir galvoja stoti į aukštąją. Aš taip pat galvoju, kur reikėtų mo­ kytis. Sako, kad daugelyje aukštųjų mokyklų yra skyriai, kur dėstoma rusų kalba. Padedu tetai dirbti virtuvėj arba darže. Man atrodo, kad teta manimi kažkodėl nelabai patenkinta. Be to, nepataria iš viso stoti mokytis. Sako, kad bus sunku ne tik mokytis, bet ir materialiai, nes ji negalėsianti padėti. Tiesa, dar nebuvau susitikusi su tetėnu, jis vėlai grįžta iš d a r b o ir yra pavargęs". Iš trečio laiško, rašyto už kelių dienų: „ M a m a ! Per šias ke­ lias dienas man daug kas paaiškėjo. Mano svajonės mokytis Lie­ tuvoj nerealios. Be to, išgirdau, kad teta ir tetėnas svarsto, kaip manimi atsikratyti. Jie jaudinasi, kad aš nepasikviesčiau ir tavęs, mama, į Panevėžį. O apie Laimutę su tuo rusu tai tie117

siog negali ir galvoti. Aš viską gerai apgalvojau ir nutariau grįžti atgal į 2atajų. Gal dar suspėčiau stoti kur nors mokytis, o gal galėčiau grįžti į tą patį darbą. Taigi pasiųskite man tele­ grafu 500 rublių. Aš dar turiu šiek tiek pinigų, likusių nuo kelionės į Lietuvą". 1955 m. liepos 29 dieną 5-tą valandą ryto Danutė jau b u v o pasiruošusi kelionei atgal. Teta ir pusseserės b u v o atsikėlusios, tetėnas nesikėlė, „ m i e g o j o " . Danutė atidarė miegamojo kam­ bario duris ir pasakė: „Tetėnai, s u d i e v u " . Tetėnas net neatsi­ gręžęs atsakė (su pasitenkinimu) — „ t a i jau išvažiuoji". Po šių tetėno žodžių Danutė balsu pravirko, o kiek apsiraminusi pa­ sakė tetai ir pusseserėms: „ M a č i a u Lietuvą, bet, pasirodo, kad ji ne visiems". Laimingai Danutė grįžo atgal į Zatajų, baigė Jakutsko ryšių technikumą, ištekėjo už ruso, turi sūnų ir dukrą, kurie, deja, ne tik nemoka lietuviškai kalbėti, bet net nesupranta. Danutės tragiškas likimas — tai ne vienintelis atvejis. Visi grįžusieji susidūrė su didesniais ar mažesniais sunkumais. Be­ veik kiekvienas, grįžęs iš tremties, rado vienokių ar kitokių „pavargusių tetėnų". Nedaug kas užjautė grįžusius ar jų šei­ mas, daug kas vengė artimiau bendrauti su „raupsuotaisiais", kai kur b u v o daromos kliūtys jaunimui stoti į aukštąsias mo­ kyklas. Kartais atitinkami veikėjai priklijuodavo buvusiems tremtyje vienokias ar kitokias etiketes (pavyzdžiui, „ n e mūs ž m o g u s " ) ir tai savanaudiškai naudodavo saviems tikslams. Ap­ skritai tą grįžimą gal geriau būtų pavadinti taip pat trėmimu, tik šis trėmimas skyrėsi nuo pirmojo tuo, kad čia kelionės iš­ laidas teko apmokėti patiems tremtiniams. Paskelbus L T S R vyriausybei visų 1941 — 1952 m. ištremtų reabilitaciją ir nutarimus dėl turto grąžinimo bei pensijų, aiš­ ku, b u v o bent iš dalies kompensuota buvusiems tremtiniams pa­ daryta tiek materialinė, tiek moralinė žala. Tik gaila, kad daug kam ta kompensacija jau nebereikalinga. 1988

Antanas

Miškinis

VAKARAS Ruduo rieda į gelsvą rimtį. Šiaurūs vėjai nuo marių papūs. Klevo lapai kaip žvaigždės krinta Prisiglaust ant karžygių kapų. Širdis dar sopėjimais dilgsi; Dar žodžiai gyvi atminty. Kankiniai ir karžygiai čia ilsis Žemelėj šventoj priglausti. Cia minios ateina ir skirstos, Palieka tyla gūdi. Už bokštų saulėlaida miršta, Tie bokštai dar tirpsta širdy. O minios nuslinks, kaip rūkas, Siūbuos į visas puses — Jos klaidžios, kerštaus ir šūkaus, Paskui blizgučius nuseks... Kur motinos ašarų krista — Atgyja šaka sausa. Kas vakaras vaikščioja Kristus Ir surankioja jas visas... 1942

imiau 1898 m. Laiškonių km. (Lin­ kuvos valsčius, Šiaulių apskritis) ūkininkų šeimoje. Tėvas b u v o raš­ tingas, iš knygnešių gaudavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Truputį prisimenu 1905 m. įvykius, spaudos atgavimą. Tėvai b u v o šviesūs žmonės, leido vaikus į mokyklą, kas tuo­ metiniame Lietuvos kaime b u v o gan reta. Mokytis pradėjau Linkuvos dviklasėje liaudies mokykloje jau mokėdama lietuviškai skaityti ir rašyti. Mokykloje b u v o mokoma rusiškai, išskyrus tikybą ir dvi lietuvių k. pamokas per savaitę. 122

Pirmasis pasaulinis karas mokslą nutraukė. Vėliau mokiausi Panevėžio ir Šiaulių jau lietuviškose gimnazijose. 1921 m. bai­ giau Šiaulių valstybinę gimnaziją — buvau pirmoji ūkininkaitė Linkuvos valsčiuje, gavusi atestatą. Studijuoti pradėjau K a u n o Aukštuosiuose kursuose ir tę­ siau K a u n o Universitete. Baigiau Humanitarinių mokslų fakul­ teto istorijos skyrių. Bestudijuodama 1922 m. pradėjau mokyto­ jauti K a u n o I-oje gimnazijoje (nuo 1923 m . — „ A u š r a " ) . 1927 m. perėjau dirbti į naujai suformuotą K a u n o „ A u š r o s " mergaičių gimnaziją. Dėsčiau istoriją, visuomenės mokslą. Tuo metu jau buvau išklausiusi Teisės fakulteto kursą. Mokytojaudama K a u n o „ A u š r o s " mergaičių gimnazijoje, kele­ tą metų vadovavau skautėms. Daug keliavau su mokinėmis po Lietuvą. Pedagoginį darbą nutraukė 1941 m. birželio mėn. 14 d. re­ presijos. Tą lemtingą birželio 14-osios naktį į butą įsiveržė trys gink­ luoti vyrai. Vyrui liepė tuoj sėstis ir nejudėti. Iš manęs, gra­ sindami ginklu, reikalavo aukso. Pirma mintis, kad tai plė­ šikai. Du kalbėjo rusiškai, vienas — lietuviškai. Liepė apsirengti, po to paskelbė tokį sprendimą: „Partijos ir vyriausybės sprendi­ mu jūsų šeima ištremiama už L T S R ribų". Leidžiama pasiimti 100 kg daiktų. Visa kita, kas b u v o bute (baldai, rūbai, patalynė) surašė, sakydami, kad bus parduota ir persiųsti pinigai. Blaš­ kiausi po butą, nesugalvodama ką imti. V y r u i paliepė sudėti pamainą baltinių, teigdami, gal reiksią kelias dienas važiuoti atskirai. Kai ėjau į kitus kambarius, vienas iš jų sekiojo paskui. Lietuvis vis ragino imtis maisto, šiltų rūbų. Bet maisto atsargų neturėjome, todėl n e b u v o ką ir imti. Prašiau, kad leistų palikti dukras (12 ir 9 metų), tačiau lietuvis pareiškė nepatariąs tai daryti, nes vėliau gailėsiuos. Išvedę iš namų, susodino į sunkvežimį, kalbėtis neleido. Buvo aišku, kad įprastas gyvenimas pasibaigė, o kas mūsų lau­ kia — viena nežinomybė. Sunkvežimis privažiavo prie kito mū­ sų gatvės namo ir iš ten išvedė mokytoją E. Morkūnienę su sūnumi. Važiuojant Kauno gatvėmis mačiau ir daugiau sunkvežimių su vežamais žmonėmis. K a u n o prekinėje stotyje paliepė atsisvei­ kinti su vyru ir įgrūdo į vagoną. Mus privežė prie kito v a g o n o , taip pat prekinio. Sumetė daiktus, durys užsitrenkė. Pamaniau — „ š t a i ir kalėjimas". V a g o n e b u v o tamsu, tik po kiek laiko įsi­ žiūrėjusi pamačiau viename ir kitame gale dviejų aukštų na­ rus, ant kurių jau glaudėsi žmonės. Kauno stotyje laikė parą, tačiau išeiti neleido, durys ir lan­ gai b u v o uždaryti. Nei gerti, nei valgyti nedavė. Tuštintis įsakė per skylę, kuri b u v o v a g o n o grindyse. Kartu su mumis šiame vagone b u v o vežamos šios š e i m o s : mokytoja E. Morkūnienė su s ū n u m i ; žydų Beršteinų šeima (bu­ vęs Tarptautinio banko direktorius, uošvė — pabėgusi iš Vokie­ tijos nuo Hitlerio persekiojimo); M, Šimaitienė (telegrafiste); 123

eigulio Norkaus šeima (5 asmenys); žydė Sokolovskaja su dviem vaikais. Jos vyrą taip pat atskyrė nuo šeimos. Kokiu principu b u v o atskirti kai kurie vyrai nuo šeimų, neaišku. Taigi tokioje „ d r a u g i j o j e " ir prasidėjo mūsų G o l g o t a . Tik po keiių dienų atidarė vieną langelį (su g r o t o m i s ) , stotyje išleido pasiimti vandens. Tolstant nuo Lietuvos, stotyse išleisdavo at­ sinešti sriubos, d u o d a v o ir duonos. Eiti duonos ar vandens visi labai norėdavome, nes tai b u v o galimybė įkvėpti g r y n o o r o , šį bei tą pamatyti ar nugirsti. Taip vieną kartą užklausiau sar­ gybinį, kur mus veža. Atsakė — į Sibirą. Išėję susitikdavome ir iš kitų vagonų, o kartais pamatydavau ir pažįstamus. Susitikau su žaislų parduotuvės savininke žyde Volpiauskiene, kuri, kaip prisiminiau, labai džiaugsmingai plojo įžygiuojant Raudonosios Armijos daliniams į Kauną 1940 m. birželio 15 d. Buvau sutikus savaitraščio „ L i e t u v o s ūkininkas" redaktorių Juo­ zą Gudjurgį, mokines Papečkytes, Didelytes bei kitus. O ešelonas, kurį sudarė apie 50 vagonų, slinko vis tolyn į rytus. Kartais prasilenkdavome su kitais ešelonais. Iš vieno atsiliepė, kad vežami iš R y g o s , o kitoje vietoje teko net su vyrais iš K a u n o „ p a s i k a l b ė t i " . Dideles stotis pravažiuodavome tolimesniais bėgių keliais, mažesnių retkarčiais net pavadinimus perskaitydavom. Manau, kad jau turėjome būti prie Uralo, kai, išėjusi atnešti sriubos, per garsiakalbį išgirdau M o l o t o v o kalbą — karas. Nors tas žodis ir labai baisus, bet mūsų padėtyje jis davė vilčių, kad kokiu nors būdu mūsų būklė pasikeis. Mes dar giliai tikėjome ir turėjome viltį, kad pasaulis sužinos apie mus, suteiks pagalbą, vienaip ar kitaip padės. Todėl ir tikėjome, kad karo paskelbimas atneš kokių nors permainų. O ešelonas riedėjo vis tolyn ir tolyn į rytus... Jau prasilenk­ davome su kitais, vežančiais kareivius, patrankas. Jie riedėjo į vakarus... Už Uralo, sustojus traukiniui, jau atbėgdavo išba­ dėję vaikai, prašydavo duonos. Mums duonos užtekdavo, todėl kartais išmesdavom jiems. Tačiau aš rinkau d u o n o s likučius, juos džiovinau ir vežiausi, nes ateitis b u v o visai neaiški. Kas mūsų laukia? Retkarčiais ešelonas sustodavo ir ne stotyse, o ant lauko. Taip vieną kartą sustojo netoli ežerėlio. Pirmą kartą leido vi­ siems išeiti iš v a g o n o . Buvo klaikus vaizdas, kai minia žmonių puolė prie vandens — kas prausėsi, kas mėgino net skalbti. Bu­ v o m taip išsiilgę g r y n o o r o , vandens, nes jau važiavome antrą savaitę. O b u v o vasara, vagone tvankybė. Bet ir vėl komanda — į vagonus, ir kaip gyvulius suvarę užtrenkė duris. Ir vėl tolyn, tolyn į nežinomybę... Nepamenu gerai, kur tai b u v o , kai atėjo į vagoną kažin koks viršininkas ieškodamas manęs. Pasirodo, atnešė grąžinti įmano stalo įrankius (šaukštus, peilius, šaukštelius), kuriuos b u v o pa­ ėmę man nematant Kaune, kai darė kratą. Liepė pasirašyti, kad viską gavau. „ T a i stebuklas, — pagalvojau. — Gražina." Vėliau jie man daug padėjo, nes keičiau į maistą. 124

Pravažiavus Novosibirską, geležinkelio linijoje link Bijsko pradėjo stotyse atkabinėti ir palikti po kelis vagonus. Mūsų va­ goną ir dar tris paliko Bajunovo stotyje. Traktoriaus prieka­ boje tęsėme kelionę tolyn. Atvežė į Kosichos cukrinių runkelių tarybinį ūkį, už 3 km nuo Bajunovo stoties. A p g y v e n d i n o mo­ kykloje, kur vietoje suolų buvo padaryti narai. Cia ir įsikūrėme. Atėję kitą dieną N K V D viršininkai išaiškino mūsų padėtį — čia atvežti pastoviam gyvenimui, už tarybinio ūkio ribų be leidimo eiti draudžiama, privalome dirbti darbą, nurodytą vir­ šininkų, jei kas turi, privalo atiduoti fotoaparatus, radijo siųs­ tuvus. Tarybiniame ūkyje mūsų valdžia — komendantas, rajono centre — Kosichoje — aukštesnio rango N K V D pareigūnai. Pa­ sirašyti, kad iš čia neišvažiuosime, mums nedavė. Baigdamas viršininkas palinkėjo: „ G y v e n k i t e , dauginkitės ir pripildykit že­ m ę " . Pagalvojau, tai cinikas. Taip prasidėjo mūsų „ g y v e n i m a s " . Ir kas mes buvome, tie žmonės likimo nusviesti į Altajaus žemės kampelį? Be minėtų anksčiau, su kuriais važiavome viename vagone, me­ nu ir kitus. Tai Indzelis su žmona ir sūnumi, Juozas Gudjurgis, Pe­ tras Kundrotas su žmona, Žilvitis su žmona, uošve ir dukrele Gražina, Ona Lukošaitienė, Melienė, Paulauskienė su 3 mėn. vaikučiu, kuris greitai mirė, Norkų šeima. Iš žydų prisimenu: g y d y t o j o A l p e r n o šeimą, Broido šeimą, Dajan ir jos sūnų, M. Chazan, Izraelit (Klaipėdos celiuliozės fabriko savininkė). Visus juos 1942 m. vasarą išvežė iš tary­ b i n i o ūkio. Buvo paleisti gandai, kad pareikalavus J A V , jie vežami į užsienį. Atsisveikindami verkėme, kad jie laimingi. Tačiau, kaip sužinojome vėliau, jie atsidūrė Jakutijos A T S R , kai kurie iš jų net prie Laptevų jūros. Po daugelio metų Lietuvoje su kai kuriais teko susitikti: tai Broido, Dajan, Beršteinu (sū­ numi), Kundroto ir Žilvičio šeimomis. Daug žydų toliau Jakutsko į šiaurę nenuvažiavo — už pinigus išsipirko. Dar būnant tarybiniame ūkyje, praėjus v o s keliems mėnesiams po atvežimo, jie pradėjo įsitaisyti į „šiltesnes" darbo vieteles: ligoninę, kontorą ir panašiai. «**' Taigi dalį tremtinių išvežus, tarybiniame ūkyje likome tik moterys su vaikais. Išimtį sudarė J. Bertašius su motina. Jį pa­ liko prašant tarybinio ūkio viršininkams, nes turėjo akordeoną, o „ l i a u d į " reikia linksminti... Tarybiniame ūkyje l i k o : E. Mor­ kūnienė su sūnumi, B. Akstinienė su dviem vaikais, A. Kviklienė su trimis vaikais, A. Riautienė su trimis vaikais, V. Grajauskienė su dukra, O. Juozapavičienė su dviem dukromis, E. Gorinienė su dviem sūnumis, A. Jucevičienė su sūnumi, B. Morkuvienė su sū­ numi. Taip pat iš kitos vietovės atvežė M. Zulienę su trimis duk­ romis. Keletas žodžių apie tarybinį ūkį, kuriame gyvenome ir dir­ bome. Vietovė — miškastepių zona, bet jaučiasi ir Altajaus kal­ nų artuma. Lygūs, didžiuliai masyvai, kur ne kur nedideli miš­ keliai, vietomis g r i o v o s , daubos. Artimiausias didesnis miško masyvas b u v o už 10 km. 125

Tarybinį ūkį įkūrė 1929 m. ukrainiečių tremtiniai. Juos iš­ metė ant pliko lauko. Statėsi žemines, vėliau ir kitus trobesius. Dar vėliau suvežė ir „ i š b u o ž i n t ų " Sibiro gyventojų. Kai atvežė mus, tai jau b u v o g y v e n v i e t ė : namukų eilės, kontora, mokykla, vaikų darželis. Buvo ir barakų bei žeminių, kuriose ir mums vėliau teko gyventi. Tarybinio ūkio direktorius b u v o Sorokinas (vėliau paimtas į frontą), partinės organizacijos sekretorė — A n a Michailovna. Lenkai ją vadino „ g r u b a A n č i a " dėl jos stambumo, na, o tiesiogine prasme — storžieviškumo. Ji labai nekentė lie­ tuvių. Daugiausia tarybiniame ūkyje b u v o ukrainiečių. Vyrų b u v o mažai, nes labai daug suėmė 1937 m. Ukrainiečiai b u v o prasigyvenę — laikė po karvę, turėjo vištų, sodino daržus. No­ riu pabrėžti, kad ukrainiečiai b u v o labai darbštūs žmonės, su iniciatyva. Tačiau gal todėl, kad daugumą tremtinių sudarė buvę kaimiečiai, jų interesai b u v o siauri, gan žemas intelektas, retas kuris mokė vaikus. Tarp savęs mažai bendraudavo, ne­ būdavo jokių susiėjimų. Tačiau ir tarp jų atsirasdavo gera­ širdžių, kurie ir mums padėdavo. Vien gerais žodžiais miniu lauko virėją Eleniuk, kurią vadindavome teta Nadia. Ji ir tirštes­ nės sriubos įpildavo, ir mėsgalį įmesdavo ar didesnį šaukštą košės įkrėsdavo. Per šventes atnešdavo net po kiaušinį, o ret­ karčiais mergaitėms ir pieno d u o d a v o . Ji man p a d o v a n o j o ir vištą, nuo kurios pradėjome savo „ ū k į " . Bet tai b u v o jau vė­ liau, po poros metų. Minėtinas ir senasis Mifodijus Dovidiukas. Tai jo pastangomis tarybiniame ūkyje b u v o pasodintas sodas. A u g o juodieji serben­ tai, žemaūgės vyšnios, obelaitės. S o d o gėrybėmis naudojosi tik viršininkai. Tuo metu, kai mes atsidūrėme tarybiniame ūkyje, Dovidiukas b u v o grūdų sandėlio vedėjas. Kai nusišypsodavo laimė dirbti sandėlyje, o kartais jis ir specialiai mus pasikvies­ d a v o , stengdavosi „ n e m a t y t i " , kaip pilamės grūdus į kišenes, rankoves eidamos namo. Taigi jis b u v o vienas iš tų, kurie padėjo mums išgyventi, gintis nuo bado. Panašus b u v o ir jį pakeitęs ukrainietis Vaščiukas. T a r y b i n i a m e ūkyje b u v o ir rusų — tai išbuožinti Sibiro gy­ ventojai, atkelti iš kitų vietovių. Tai irgi b u v o viena stalinizmo politikos dalis — išplėšti žmones iš gimtųjų vietų. Senieji no­ riai pasakodavo apie Sibirą prieš revoliuciją. Mėgdavau su jais pasikalbėti, nes mokėjau rusiškai — buvau baigusi rusų pra­ džios mokyklą. Lietuvių tremtinių atžvilgiu jie b u v o tolerantiški. R a d o m e jau atvežtų moldavų, čekų, bulgarų, vokiečių (nuo Le­ ningrado ir P a v o l g i o ) , lenkų, baltarusių (iš Vakarų Ukrainos ir Lenkijos). 1943 m. atvežė iš P a v o l g i o stepių kalmukus. Artėjant fron­ tui, visa tauta iš gimtųjų stepių b u v o ištremta į Sibirą. Jie b u v o pusiau klajokliai, vertėsi gyvulininkyste. Patekę į visai kitokią aplinką, smarkiai pasikeitus mitybos pobūdžiui, labai sunkiai tą pakėlė. N e b u v o pratę dirbti sunkių žemės ūkio darbų, jų maisto raciono pagrindą sudarė mėsa ir ypatingai paruošta 126

arbata. Menu vieną kalmuką Džiomą. Kartą mane pavaišino savo „ a r b a t a " . Tai labai stipri arbata, jis ilgai virė supresuotas arbatžoles, pridėjo riebalų ir užbaltino pienu. Paragavau, skonis priminė aukštaitišką šiltą, baltintą alų. Džioma pasakodavo, kad gimtinėje jų maistas b u v o mėsa — „ m a c h a n " (tris kartus per dieną), arbata ir keptos bandelės. Buvę stiprūs ir sveiki. Todėl per pirmą pusmetį tarybiniame ūkyje labai daug jų išmirė. Iš­ likti padėjo arkliena. Į ūkį atvarė iš M o n g o l i j o s puslaukinių arklių. Jie krito kaip musės, kalmukai juos valgė ir liko gyvi... Įdomi kalmukų apranga, papročiai. Moterys dėvėjo ilgus plačius sarafanus, apie apatinius rūbus neturėjo supratimo. Iš­ tekėjusios moterys supintas kasas kišdavo į įdėklus, ant jų ka­ bindavo metalinius smeigtukus ar net metalines monetas. Vė­ liau jau niekad įdėklų nenuimdavo ir kasų neišpindavo. Vyrai nešiodavo kailių kelnes. Buvo labai nešvarūs. M i e g o d a v o ant aslos — ant kailio ar suvelto vailoko, v a l g y d a v o taip pat sė­ dėdami ant aslos prie žemo staliuko. Šeimos b u v o labai dide­ lės — 1 0 — 1 2 vaikų. Moterys rusiškai nemokėjo, tik viena mer­ gina b u v o baigusi 10 klasių. Tačiau vėliau vaikai lankė tary­ binio ūkio mokyklą ir b u v o gabūs. Jiems vieninteliams iš visų tautybių tremtinių iki Stalino mirties b u v o leista mokytis aukš­ tosiose mokyklose. Reikia aprašyti ir mūsų buitį. Kaip jau minėjau, tik atvežę apgyvendino mokykloje. Rudenį perkėlė į baraką. Pirmą žiemą kambaryje g y v e n o m penkios šeimos. Lovų nebuvo, gulėjome ant narų vienas šalia kito. Langas b u v o viengubas ir visą žiemą „ u ž m ū r y t a s " — u ž š a l ę s . Ta žiema b u v o nepaprastai šalta, ir len­ tinio barako sienas kiaurai perpūsdavo vėjas, o maža virykla mažai gelbėjo, mat pastoviai neturėdavome kuo kūrenti. Malkų niekas neduodavo, tai kūrendavom viską, kas papuldavo. Antrą žiemą persikėlėme į kitą patalpą tame pat barake, kur gyve­ nome šešios šeimos. Cia jau turėjome po dvi ar vieną lovą šeimai. B u v o dvi viryklos, ant kurių virdavomės valgį, bet jos labai mažai šildė patalpas. 1943 m. po Naujųjų metų susirgau. Išgu­ lėjau apie du mėnesius. Patalpoje būdavo taip šalta, kad čiu­ žinys prišaldavo prie l o v o s . G y d y t o j o tarybiniame ūkyje ne­ b u v o . Dukra bandė vežti į rajoną pas gydytoją (už 20 km), bet duotas arklys „ d o c h l i a t i n a " nepajėgė nutempti ir teko grįžti atgal. Per tą ir kitas žiemas sukūrenome visas tarybinio ūkio tvoras (kartis), išvietes, net telefono stulpus. K a r o metu net ir tarybinio ūkio vyresnybė į tai žiūrėjo p r o pirštus. Labai šalome, nes neturėjome apsirengimo tinkamo Sibiro sąlygoms. Mūsų miestietiški rūbai nedaug šildė, o be to, greit ir susinešiojo. Kartais pasitaikydavo darbe „ n u č i u p t i " kokį mai­ šą, tai apsivyniodavom kojas, o vaikams net „ b a t u s " siūdavom. Siūlus išsiardydavom iš maišų. Vailokus įsitaisiau tik trečią žiemą, o dukra g a v o dar vėliau, kai jau laikėme avelę. Antras mūsų priešas — nuolatinis alkis. Jau kai mus atve­ žė, tarybinio ūkio parduotuvėje nieko iš maisto produktų, indų 127

ar aprangos nebuvo. Dirbdama gaudavau teisę nusipirkti už kortelę, kurią d u o d a v o kiekvieną dieną po darbo, 400 gramų duonos, vėliau — 150 g. Pirmais metais valgykloje dar gau­ davome nusipirkti pietus — skystos pasninko sriubos ir šaukštą košės. K o l turėjau dar pinigų, pirkdavau iš vietinių gyventojų daugiausia pieną. Kartais nueidavau ir į kitus kaimus, kur keisdavau daiktus į maisto produktus. Vietiniai gyventojai neno­ riai mums parduodavo, bijodavo, kad valdžia nesužinotų, kad jie dar turi ką parduoti, nes galėjo apšaukti buožėmis ir viską atimti. Tai jau b u v o įaugę į sąmonę — baimė turėti. Daugiausia maistą pasipildydavom parsinešdamos grūdų, kai tekdavo prie jų dirbti. Pradžioje kviečius virdavome, vėliau vaikai juos grūsdavo grūstuvėse, padarytose iš traktorių ci­ lindrų. Taip ir taukšėdavo visas barakas. Noriu priminti, kad tiek grūdų nešimas, tiek ir jų grūdimas namuose, nuolatos b u v o lydimas baimės — už saują grūdų galima b u v o lengvai „užsi­ dirbti" 10 metų lagerio. Tokie atvejai mums b u v o žinomi, nors mūsų tarybiniame ūkyje to nepasitaikė. Iš sugrūstų kviečių ant viryklos špižiaus kepdavome paplo­ tėlius. Tai b u v o priedas prie vis mažėjančio duonos davinio, kurios kokybė vis b l o g ė j o . Ji būdavo šlapia, kad būtų sunkesnė, kepama nežinia iš kokių m i l t ų : avižinių, sorų ar dar kitų. Tarybinis ūkis augino cukrinius runkelius. Juos parsinešę kepdavome žarijose. Tai b u v o skanėstas. Už darbą prie cukri­ nių runkelių g a u d a v o m e nusipirkti cukraus. Tai b u v o „ v a l i u t a " . Iš Barnaulo atvykdavo evakuotieji, pas kuriuos mainydavome cukrų į druską, muilą, o kartą pasisekė net batus gauti. Trečią rudenį, matydama, kad karas užsitęsė, su maistu da­ rosi vis sunkiau, nutariau ko nors imtis. Turėjau dar atsivežtą iš Lietuvos sidabrinę lapę, kurią išmainiau į avį. Taip pradėjau „ ū k i n i n k a u t i " . Tai jau b u v o nemaža paspirtis — turėjome šiek tiek mėsos, vilnos, atsirado prieauglis (ėriukai). Baigiantis karui, kai pradėjau gauti pagalbą iš giminių Lie­ tuvoje, nusipirkau ožką su ožkyte. Su mano „ ū k i u " įvyko ku­ riozas. Išsikvietė kartą tarybinio ūkio direktorius ir s a k o : „ T u r i per daug gyvulių — tris avis ir dvi ožkas. Aš direktorius, ir tai turiu tik vieną k a r v ę " . O juk b u v o tik avis su ėriukais ir ožka su ožkyte... Tačiau teko viską likviduoti, nes grasino neduosiąs d a r ž o ir šieno. Tada su kita tremtine nusipirkome „ b e n d r ą " karvę. Daug v a r g o turėdavom su pašaru — veždavom žiemą su rogutėmis šiaudus, paliktus laukuose, „ n e š d a v o m " iš kūgių šie­ ną. Bet tai vis b u v o „neteisėtas" kelias ir pastoviai l y d ė d a v o baimė... Jau pirmą rudenį prieš mokslo metų pradžią kilo klausimas, ar leisime vaikus mokytis į rusišką mokyklą. Tačiau komendan­ tas iškėlė alternatyvą — arba mokytis, arba dirbti. Dauguma vaikų pradėjo lankyti mokyklą, bet ėjo į žemesnes klases, nes rusiškai nemokėjo ar mažai mokėjo. Kreipėmės raštu į rajono švietimo skyrių, kad leistų vaikams mokytis gimtąja kalba. G a v o m e neigiamą atsakymą. 128

Tarybiniame ūkyje b u v o tik pradžios mokykla. Mokytojų profesinis lygis bei elgesio kultūra b u v o žema. Už 3 km, Baju­ n o v o stotyje, jau b u v o septynmetė geležinkeliečių mokykla, ku­ rioje vėliau mokėsi dalis mūsų vaikų, taip pat ir mano dukros. Baigę ją, jau po karo, kai kurie tęsė mokslą N a l o b i c h o s vidu­ rinėje mokykloje (už 30 km nuo tarybinio ū k i o ) . Mokėsi vaikai gerai, mokytojai girdavo lietuviukus. Mokymosi sąlygos b u v o labai sunkios. Mokiniams karo metu sąsiuvinius d u o d a v o tik mokykloje, pamokų metu, į namus neštis neleisdavo. Rašalą vaikai gamindavosi iš juodų uogų. Plunksnakočių dažnai netu­ rėdavo, tai plunksną, tą didžiausią brangenybę, prisirišdavo prie nudrožto pagaliuko. A p i e vadovėlius n e b u v o ir kalbos. J u o s turėdavo tik mokytojai, na, ir dar viršininkų vaikai. 1942 m. rudenį kilo mintis vaikus mokyti lietuviškoje „ v a r g o m o k y k l o j e " . Mokytoja E. Morkūnienė, aš, bei keletas kitų bu­ vome iniciatorės. Mokyklinio amžiaus vaikų b u v o apie 10. Taigi ir pradėjome. Vakarais susiburdavo vaikai kokiame barako pa­ talpos kampe, kur g y v e n o m e šešios šeimos, sutūpdavo ant l o v o s ir pasidėję ant kelių rašydavo. Visas apšvietimas — spinksulė, knatas įmerktas į buteliuką su žibalu. Stalo nebuvo, tik mažos spintelės prie lovų. R a š o m o popieriaus neturėdavom, o jei ir nučiupdavom kada iš kontoros, tai taupydavom jį laiškams. Vaikai rašydavo ant laikraščių, kokių senų knygų, blankų ar net ant beržo tošies. Žodžiu, čia reikėdavo parodyti išradingumą patiems vaikams, mums tuo rūpintis nebuvo laiko. A t s i r a d o ir pora lietuviškų vadovėlių, kuriuos neprisimenu kieno vaikai b u v o atsivežę. Diktuodavome diktantus, aiškinda­ vome lietuvių k. gramatikos taisykles. Aš dažniausiai pasako­ davau ką nors iš Lietuvos istorijos, kitos — Lietuvos geogra­ fijos. Mums talkindavo vyresnieji vaikai, kurie iki išvežimo jau mokėsi gimnazijoje. Dabar, praėjus tiek laiko, susimąstau, gal ši „ m o k y k l a " ir padėjo pagrindus, kad ir vėliau mūsų vaikai siekė mokslo. Dau­ guma baigė aukštąsias mokyklas, o keli įsigijo net mokslinius laipsnius. Tik geru žodžiu miniu mokytoją E. Morkūnienę, kuri ypač darė teigiamą poveikį mūsų vaikams, nuolat kreipdavo dėmesį į kalbos kultūrą, d a r y d a v o pastabas už pavartotas svetimybes, žargoną. Tą 1 9 4 2 — 1 9 4 3 m. žiemą vaikai išleido ir kelis sieninius laikraštėlius. Gailai, bet a t r o d o , kad jie neišliko. R e n g d a v o vaikai ir vaidinimus, g y v u s „ p a v e i k s l u s " , dainuo­ davo lietuviškas dainas. Minėdavome tautines šventes — Vasario 16-ąją, lapkričio 23-ąją. G i e d o d a v o m Lietuvos himną, po to aš tardavau kelis žodžius apie šventę, vaikai vaidindavo, d a i n u o d a v o . Tradicinė daina „Leiskit į t ė v y n ę " . Taigi nors ir žiaurios sąlygos, stengėmės nepalūžti dvasia, to mokėme ir vaikus, skiepijome jiems viltį apie gražesnę ateitį, 9. Leiskit į Tėvyne

129

meilę ' Tėvynei. Sis pasėtas grūdas daugelyje iš jų rado dirvą. T u o džiaugiuosi ir šiandien, kai atgimsta visa Lietuva. Būtina pažymėti, kad už tokius susibūrimus, tautinių švenčių šventimą tuo metu lengvai b u v o galima „ u ž s i d i r b t i " 10 metų lagerio, tačiau išdavikų tarp mūsų neatsirado. Svęsdavome ir religines šventes, nors tarybinio ūkio admi­ nistracija ir v a r y d a v o į darbą, tuo tarpu lenkams švęsti šv. Ka­ lėdas ir šv. Velykas leisdavo. Kūčias v a l g y d a v o m e visi kartu, virdavom avižų kisielių, kviečius. Gegužės vakarais po darbo rinkdavomės melstis prie šv. Ma­ rijos paveikslėlio, kurį vaikai puošdavo lauko gėlėmis, padary­ davo kaip altorėlį. Giedodavom litaniją, giesmę „Marija, Ma­ rija". Šioms pamaldoms v a d o v a u d a v o mokytoja A. Kviklienė, „mūsų klebonėlis". Lietuvių susibūrimais, dainomis labai domėdavosi bei gėrė­ davosi ir kitų tautybių žmonės. Vėliau, kai mus iš barako iš­ barstė po visą tarybinį ūkį, mūsų susibūrimai tapo retesni, o ir g y v e n i m o sąlygos vis blogėjo. Karas išsekino visus. 1943 m. vasarą vaikai susibūrė į skautų skiltį. Įstodami davė įžodį, pasižadėdami darbuotis „ D i e v u i , Tėvynei, A r t i m u i " . Įžodį priėmiau aš, kaip Lietuvos skautų sąjungos paskautininkė. Vy­ resnieji vaikai v a d o v a v o jaunesniesiems. Vasarą vaikai dirbo. Eidavo į darbą organizuotai, dainuodami skautiškas bei ž y g i o dainas. Darbe padėdavo vieni kitiems greičiau atlikti duotą normą, o po to, imituodami skautų iškylas, žaisdavo, dainuo­ davo. Labai m ė g d a v o vaikai eiti ir į griovas, kur karstydavosi po šlaitus. Matyt, ten jie jausdavosi laisvesni, ištrūkę iš tary­ binio ūkio teritorijos, administracinės „ p r i e ž i ū r o s " bei kitatau­ čių vaikų užgauliojimų. Kartais jiems šiose išvykose vadovau­ d a v o ištrūkęs nuo darbo Gediminas A., vėliau Lietuvos alpiniz­ mo pradininkas. N o r s vaikus palikdavome likimo valiai, mat tekdavo dirbti nuo tamsos iki tamsos, jie g y v e n o s a v o gyvenimą ir iš to laiko­ tarpio jų prisiminimai gana šviesūs, nors ir b u v o sunkios gyve­ nimo sąlygos, alkis, skurdas. Jau pirmaisiais tremties metais, sužinoję kokią nors Alta­ jaus krašto gyvenvietę, rašydavome laiškus. A d r e s u o d a v o m e „ K a m nors iš lietuvių". Pradėjome gauti atsakymus, prisimenu, iš tokių vietovių — Kamenis prie Obės, Rubcovskas, Troickas, Pospelicha, Topčicha. Laiškus skaitydavome kolektyviai. Gilus j u m o r o jausmas dvelkė iš rašytojo A. Griciaus-Pivošos laiškų. Susirašinėjimas nutrūko, kai 1942 m. vasarą daug lietuvių iš­ vežė į nežinomybę. D a r prieš išvežimą į Šiaurę P. Kundrotas man davė s a v o gi­ minaitės, buvusios aušriokės, A l d o n o s Kundrotaitės adresą, kuri b u v o išvykusi į J A V . Pasitarusios 1942 m. rudenį parašėme laiš­ ką, o viena iš mūsų, M. Zulienė, išvertė į anglų k. Tekstas skam­ bėjo maždaug t a i p : „ S v e i k i n a m e Tave, Aldona, ir linkime svei130

k a t o s " . Kelios pasirašėme. Norėjome, kad Amerika, o gal ir Raudonasis Kryžius sužinotų, kur Sibire gyvena tremtiniai. Tikslą pasiekėme, nes pavardės ir adresas atsirado Tarptauti­ niame Raudonajame Kryžiuje, iš kur dar karo metais sužinojo apie mus giminės Lietuvoje. Po kiek laiko galbūt irgi R a u d o n o j o Kryžiaus kanalais g a v o m e ir šiokią tokią pagalbą — aš pašto perlaidą, nedidelę pinigų sumą, kitos po maisto siuntinuką. N o r s tuo pagalba ir pasibaigė, bet džiaugėmės, kad pasaulis žino apie lietuvių tremtinius. Pirmuosius lagerių adresus sužinojome iš žydų dar pirmąją žįemą. G a v o m e žinią apie Norilską, kur b u v o Lietuvos kariškiai, Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte, vėliau ir Sverdlovsko srities lagerius. R a š y d a v o m laiškus visais žinomais adresais, klaus­ damos, ar nėra ten mūsų vyrų. 1942 m. pavasarį gavau pirmą v y r o laišką iš Sverdlovsko srities, Sosvos rajono, Gario gyven­ vietės. Cia norėčiau kiek paminėti ir s a v o vyrą Povilą Spudą. Gimė jis 1896 m. Gataučių km. (Linkuvos valsčius, Šiaulių ap­ skritis). 1908 m. įstojo į Mintaujos gimnaziją, kurią baigė 1915 metais. Vokiečių okupacijos metais g y v e n o tėviškėje, įsitraukė į Švietėjišką darbą. Vėliau kartu su kitais daug pasidarbavo steigi damas Linkuvos gimnaziją, o po to trejus metus joje dėstė lie­ tuvių kalbą, matematiką. 1920 m. vietos gyventojų b u v o išrink­ tas delegatu į Steigiamąjį Seimą ir išvyko gyventi į Kauną. Įstojo studijuoti į Aukštuosius kursus, vėliau tęsė studijas Kau­ no universitete. 1922 m. pradėjo dirbti K a u n o I-oje valstybinėje gimnazijoje, kuri 1923 m. b u v o pavadinta „ A u š r o s " vardu, o nuo 1927 m. tapo berniukų gimnazija. Baigė K a u n o universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. Taip pat iš­ klausė Teisės fakulteto teisės skyriaus visus privalomus dalykus. 1927 m. b u v o paskirtas „ A u š r o s " berniukų gimnazijos in­ spektoriumi. 1940 m. rudenį b u v o atleistas iš „ A u š r o s " gimnazi­ jos ir paskirtas į K a u n o III-čia valstybinę gimnaziją, ten dirbo įki ištrėmimo — 1941 m. birželio mėn. 14 d. Iš lagerio gavau keletą laiškų. Jau pirmame laiške rašė, kad jaučiasi labai blogai, yra be galo nusilpęs, vos velka kojas. Tik atvykęs sirgo dizenterija, neteko labai daug s v o r i o . Dirba miško darbus. Rašė rusiškai, bet šiame, o taip pat ir vėlesniuose laiš­ kuose vis minėdavo draugą Badą. Paminėdavo laiškuose ir pa­ žįstamus žmones. Rašė apie K. Jokantą, buvusį K a u n o „ A u š r o s " mergaičių gimnazijos direktorių, kuris dirbo lageryje gydytoju, ir kiek galėdamas jam lengvino lagerio gyvenimą. Minėjo Spau­ dos f o n d o buvusį direktorių B. Žygelį, kuris raiko duoną, mo­ kytoją Riautą bei kitus. Jam, kaip ir kitiems, dar nebuvo j o k i o teismo, nebuvo pa­ skelbtas joks nuosprendis. Laiškai dažnai b ū d a v o išbraukyti, ypač pavardės. Darbavosi cenzūra. V y r o laiškai b u v o didelis džiaugsmas, kad dar gyvas. Atsirado viltis pasimatyti, išlikti, grįžti į Tėvynę. Tačiau po poros mėnesių nustojau juos gavusi ir tik po gero pusmečio jis vėl pradėjo rašyti, bet jau iš Omsko 131

srities. Iš laiškų sužinojau, kad dar esant lageryje vyrui pra­ nešė Y p a t i n g o j o pasitarimo sprendimą — 5 metai tremties. Po to pervežė į Omsko srities M u r o m c e v o rajoną. Kelionė upėmis b u v o ilga ir jis d a r labiau nusilpo. Tremties vieta — miško ūkis, dirbo kontoroje. R a š y d a v o dažnai, nes turėjo popieriaus. R a š y d a v o ne tik man, bet ir dukroms. Laiškuose minėdavo, kad rašąs pareiškimus N K V D , prašydamas leidimo vykti pas šeimą. Tačiau teigiamo atsakymo negavo, vis vilkino pažadais. S a v o g y v e n i m u toje vietoje per d a u g nesiskundė — b u v o valgykla, g a u d a v o duonos davinį. Po metų, 1943, jį perkėlė į P e t r o p a v l o v k o s kaimą. N o r s dirbo taip pat kontoroje, tačiau sąlygos b u v o gerokai blogesnės — ne­ b u v o valgyklos, nebegaudavo duonos. G y v e n o kartu su latviu, kuris sirgo tuberkulioze, matyt, nuo jo ir apsikrėtė. G y v e n o ten ir vienas lietuvis — vaistininkas Stankūnas iš K a u n o . 1944 m. pavasarį, vasarą paskutinieji v y r o laiškai b u v o la­ bai liūdni. Rašė, kad yra labai nusilpęs, su valgiu be galo sun­ ku, bet tikisi, kad greit užaugs bulvės. Tikėdamas, kad greit R a u d o n o j i A r m i j a pasieks Lietuvą, dar parašė porą laiškų gi­ minėms. Bet žinių iš Lietuvos nebesulaukė, nors ir b u v o jau išsiųsti pinigai. Mirė 1944 m. rugpjūčio 7 d. Žinią apie v y r o mirtį gavau tik po trijų mėnesių. Karui pasibaigus, lenkams leido išvažiuoti į Lenkiją. Išly­ dėjome juos, turėdami viltį, kad gal ir mums nebetoli ta diena, kai galėsime grįžti į Tėvynę. Parašiau pareiškimą į Maskvą, į N K V D , prašydama leidimo grįžti į Lietuvą. Po kiek laiko iškvietė mane į Barnaulą, į srities N K V D . Priėmė viršininkas ir žodžiu pareiškė, kad išvykimui jie kliūčių nedarys, bet reikia Lietuvos T S R sutikimo. Teks laukti sprendimo. Tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau... Po karo gyvenimas pasidarė lengvesnis — g a u d a v o m e pa­ galbą iš Lietuvoje likusių giminių, be to, jau b u v o m e ir „prasi­ g y v e n ę " — turėjome karvę, užsiaugindavome bulvių, pupelių ir t. t. Jau g a l ė d a v o m e nuvažiuoti į Barnaulą, k u r susitikdavome su ten gyvenančiais lietuviais. Y p a č geruoju reikia paminėti O. Radišauskienę, pas kurią ne vienas lietuvis rado prieglobstį. 1946 m. vasarą sužinojau, kad yra atvykusi iš Lietuvos komi­ sija, kuri renka vaikus našlaičius vežti į Tėvynę. Tačiau nepa­ v y k o jų pamatyti ir nutariau jaunesniąją, 14 metų dukrą, vieną išleisti į Lietuvą. Geri žmonės Barnaule nupirko bilietą ir išleidau. Ji laimingai pasiekė T ė v y n ę ir pradėjo Kaune mo­ kytis. Praėjus porai savaičių po j o s išvykimo, mane iškvietė i rajono N K V D . Klausė, kur dukra. Paaiškinau, kad su našlaičiais išvažiavo į Lietuvą — nepatikėjo. Grasindami kalėjimu, vertė rašyti laišką, kad dukra kuo greičiau sugrįžtų. Priešingu atve­ ju grąžinsią per kalėjimus. Kvietimai ir tardymai vis kartojosi. Reikėjo nuspręsti, ką toliau daryti. Parašiau į Lietuvą, bet gi­ minės atsisakė išleisti dukrą. Patarė ir man su antrąja dukra 132

važiuoti į Lietuvą. Taip ir padariau. Palikę visą s a v o „ u ž g y ­ ventą" turtą, slapta naktį išėjome iš tarybinio ūkio. N u v y k o m e į gretimą rajoną, kur viena lietuvė tremtinė nupirko bilietus į traukinį iki Novosibirsko. Laimingai pravažiavome „ s a v o " Ba­ j u n o v o stotį. Novosibirsko stotyje radome minią žmonių, kurie savaitėmis laukdavo bilietų. Išsigandau, ką reiks daryti? Bet nusišypsojo laimė. Priėjo solidus, civiliai apsirengęs žmogus ir pasiūlė du bilietus į Maskvą. Tai b u v o laimė! Tik netoli Maskvos, kai patikrino bilietus, pasirodė, kad, neturėdamos tam teisės, važiuojame kariškių vagone. Tačiau nenubaudė. Maskvoje bilietų laukėme apie porą parų. Taigi 1946 m. g r u o d ž i o mėn. pabaigo­ je pasiekiau Lietuvą. 1947 m. iš tarybinio ūkio išvažiavo visos lietuvės į Lietuvą, liko tik viena šeima. Lietuvoje prasidėjo naujas gyvenimas su s a v o vargais ir išgyvenimais. Grįžau be dokumentų, todėl gyvenau tai pas vie­ nus, tai pas kitus giminaičius. Paso neturėjau, negalėjau dirbti. Buvau sutikusi savo buvusias gimnazijos direktores J. Kudirkaitę, Janušauskaitę, bet jos nieko g e r o nežadėjo. Bijodavo su manimi kalbėtis ir sutiktos gimnazijos kolegės. Sunku tai b u v o išgyventi. Mes taip troškome grįžti į Lietuvą, į tą brangią Tė­ vynę, o radome visur nepasitikėjimą, baimę. Sibire b u v o m e l y g ū s tarp lygių, o čia jaučiausi tarsi „ r a u p s u o t o j i " . Žmonių patarta, kreipiausi į MA Istorijos instituto direktorių Juozą Žiugždą, kurį asmeniškai pažinojau, jis b u v o v y r o bendradarbis. Tačiau profe­ sorius manęs „ n e p a ž i n o " . Tada dar kartą pajutau, kad esu išmesta iš g y v e n i m o . Taip besiblaškant b ė g o dienos. M a ž ė j o giminių ratas. Dalį išvežė 1948 m., o seserį iš kaimo su šeima — 1949 m. Jau nuo 1949 m. pradžios išgirdome, kad suiminėjami trem­ tiniai, grįžę iš Sibiro. G r u o d ž i o 9 d. Vilniaus universiteto audi­ torijoje suėmė vyresniąją dukrą, II-o kurso studentę — medikę, o iš Vilniaus S. Nėries gimnazijos išsivedė jaunesniąją. Si per kalėjimus b u v o nuvežta atgal į Altajų, į buvusią tremties vietą. Vyresnioji dukra b u v o „ n u b a u s t a " 3 metais lagerio. Lageryje b u v o netoli Igarkos, Kureikoje. Vėliau tremtyje — Norilske. Po dukrų suėmimo pasitraukiau iš Lietuvos. Išvažiavau į Rygą, prisiglaudžiau pas gimines. Greitai ir čia tapo nesaugu, turėjau bėgti kitur. Tada pas save į tolimą Žemaitijos kaimelį prie pat Latvijos sienos pasikvietė v y r o brolis. Labai dėkinga esu tam žmogui, nes tuo metu jis rizikavo ne tik savo, bet ir šeimos likimu. Ten išgyvenau keletą metų, dirbau įvairiausius ūkio darbus, šeimininkavau. Retkarčiais atvažiuodavau į Kauną, kur g y v e n o mano sesuo. Paslapčia, bijodama, kad kas neatpažintų, dažniausiai važiuoda vau naktį. Pragyvendavau pas seserį kartais mėnesį, o kartais ir daugiau. Cia kiauras dienas tūnodavau namuose ir tik naktį, apsimuturiavusi skara, išeidavau į lauką pakvėpuoti grynu oru. Kiekvienas įdėmus žvilgsnis kėlė nerimą ir baimę. O gal seka? 133

Kazimieras Tutkus

Gal suims? Sesers namuose manęs kartais teiraudavosi nepažįs­ tami žmonės. Toks gyvenimas darėsi nebepakeliamas ir 1954 m. nutariau važiuoti pas vyresniąją dukrą į Norilską. Tačiau ne­ turėjau pinigų kelionei. Tada per tarpininką perdaviau vienam buvusiam kolegai J. S. laišką, prašydama paskolinti 500 rublių. Sakiau, jeigu kada nors galėsiu, grąžinsiu. Tačiau m a n o kolega atsakė, kad tokios nepažįstąs... Sunku b u v o iškęsti dar ir tokį pažeminimą. Nuoširdžiausiai esu pasikalbėjusi tik su gimnazijos sargu, bet ne su kolegėmis.

Ošia čia beržai, vėjų užlinguoti. Audrų užplakti, skundžiasi vargdieniai. Ošia pamažu žemei vainikuotai Liūdesį kasdienį.

Toks gyvenimas pastovioje baimėje nepaprastai iškankino. Užeidavo noras pačiai eiti į N K V D ir tegul daro su manimi ką tik nori. Vieni pažįstami iš Vilniaus patarė kreiptis į L T S R Aukščiausiosios T a r y b o s Prezidiumo pirmininką J. Paleckį. Re­ komendacinį laišką Pirmininkui parašė Antanas V e n c l o v a (jo žmona b u v o mano mokinė). Jame rašė: „ P r a š a u priimti mano žmonos buvusią mokytoją ir, jei galima, padėti jai". J. Paleckis mane priėmė, išklausė ir paskambinęs nukreipė į N K V D . Ten parašiau pareiškimą. Pasakė, kad kreipsis į Maskvą, atsakymo laukti po 3 mėnesių.

Melskis, tremtiny, garbink Dievo žymę Cia puikioj gėlėj ar prastoj žolelėj. Glausk tylion širdin dangų ir mėlynę. Laimink Dievo valiai

1955 m. birželio mėn. atėjo į namus milicininkas (gyvenau tuo metu Kaune, pas seserį) ir pasakė, kad eičiau pasiimti pasą. Tremtis m a n ir mano dukroms panaikinta. Dukterys grįžo tų pačių metų vasarą. Gavusi pasą, kreipiausi į K a u n o m. Liaudies Švietimo sky­ rių prašydama darbo mokykloje. Atsakymą gavau neigiamą. Tais pačiais metais man paskyrė minimalią 30 rb senatvės pen­ siją, kurią padidinus dabar gaunu 55 rb. Džiaugiuosi atgimstančios Lietuvos gyvenimu, o jaunimui norėčiau palinkėti dvasios stiprybės, meilės savo Tėvynei, darbo brangiai Lietuvai. 1988

Slėniais ir kalnais sklinda liūdnas aidas. Virš gilios versmės krūpčioja šešėliai... Už baltų kalnų šypsos Dievo veidas. Plaukia debesėliai...

Nešdamas ant pečių ištrėmimo kryžių. Vargo pakelėms nuolankiai šypsokis. Meilės ir tylos erškėčiu pražydęs Vargas tik išmokys! Niekad nemurmėk, būk tylus, nurimęs. Nebijok savųjų užmirštas palikti. Prakilnioj širdy slėpdamas tėvynę, Naikink priešo pyktį! Puldamas graudus dulkėsna ant kelio. Drebančias rankas tiesk į gilų dangų. Pirštais jau grubiais lyg beržų šakelėm Belsk į Dievo langą! Bucharana, 1949

imiau 1906 m. Liepojos mieste, dide­ lėje šeimoje. Mūsų b u v o septyni vaikai. Tėvai — lietuviai, kilę iš Že­

maitijos darbininkų šeimos. M a n o tėvas b u v o siuvėjas, motina — namų šeimininkė. J o k i o turto neturėjom. Tėvas, kiek pamenu iš vaikystės, daug ir sun­ kiai dirbo, kad galėtų išlaikyti šeimą. Dvi seserys ir du broliai mokėsi, o aš su jauniausiąją sesute dar žaidėme su lėle. Vai­ kystė prie tėvų b u v o laiminga, tik trumpa. 1914 m. liepos mėnesį kilo Pirmasis pasaulinis karas. Moti­ na su keturiais vaikais (tarp jų ir aš) spėjo išbėgti į savo tėvynę Lietuvą, pas seserį, į Paškuvėnų kaimą, netoli Luokės miestelio. 138

Tėvas su dviem vaikais liko Liepojoje. K o l v y k o karas, mes apie juos neturėjome jokių žinių. Vokiečiai okupavo Lietuvą. Jie iš ūkininkų reikalavo didelės duoklės. Mūsų gyvenimas dar pasunkėjo. Rekvizicijos. Iš ūkių išveždavo grūdus, gyvulius. Žmonės kasdien turėjo nešti į pri­ ėmimo punktą pieną, sviestą ir kiaušinius. Ūkininkai b u v o pri­ versti viską slėpti įvairiais būdais, kas kaip sugebėjo. Tetos šeima didelė. Prie stalo sėsdavo keturiolika žmonių. Duona m u m s , vaikams, b u v o pati švenčiausia relikvija. Gavę j o s po riekutę pirmiausia p a b u č i u o d a v o m e ir tik po to drįsdavome atsikąsti. Visi vaikai dirbome. Vyresnieji vasarą su suaugusiais ėjo į laukų darbus, o mažieji ganė žąsis, kiaules. Zięmą ilgais vakarais, iki vakarienės, visiems b u v o paskir­ tas darbas. Mergaitės plėšė plunksnas, mama verpė, berniukai su dėde vijo pančius, virves, skėlė balanas, nes žibalo n e b u v o . K a m b a r i o viduryje stovėjo žibintas, o prie jo vienas vaikas budėdavo, kad įkišta balana neužgestų, reikalui esant ją pa­ keisdavo kita, n u g n a i b y d a v o balanos angliukus. Kitas vaikas budėjo su teta virtuvėje. Teta virdavo vakarienę, o jis jai ba­ lanomis šviesdavo ir pakurdavo žagarais plytą. Po vakarienės susitvarkę, visi eidavome kalbėti rožančių. Tai b u v o sunkiausias darbas. I m d a v o miegas, akys merkiasi, o reikia garsiai kalbėti „ T ė v e m ū s ų " . Širdyje savo tėvams esu labai dėkinga. Jie mane be diržo ir rykščių išmokė darbo, sąžiningumo, meilės savo žemei, kuri mus maitino. Švelniais žodžiais ir darbais mokė būti gerais Tė­ vynės vaikais. Tai šviesiausias mano vaikystės prisiminimų lai­ kas. Prisimenu tuos takus, kada klumpaitėmis apsiavusi bėgio­ jau į miškelį grybauti, uogauti. Grėbliu nešina eidavau šieno grėbti. O, kokia graži s a v o aukštais krantais upė V i r v y t ė ! Kiek vaikiško džiaugsmo joje palikta! Karas baigėsi. Po P i r m o j o pasaulinio karo Lietuva išsivada­ vo iš rusų c a r o priespaudos ir vokiečių okupacijos. Lietuva at­ g a v o s a v o Nepriklausomybę, tapo laisva, suvereni valstybė. Sun­ kūs b u v o laikai. Visas kraštas nuniokotas, išvargintas oku­ pantų. K a i m o žmonės skendo tamsoje: n e b u v o knygų, moky­ tojų, mokyklų, keliai neišvažiuojami, duobėti. K a i m o namai, ypač Žemaitijoje, šiaudiniais stogais, ir tie patys kiauri. Mūsų Lietuvos patriotų balsai kvietė ir r a g i n o s a v o tautos žmones kilti į didelį darbą Tėvynės labui. 1920 m. aš su broliu įstojau Telšiuose į metinius Mokytojų kursus. 1921 m. birželio mėnesį sėkmingai išlaikiau egzaminus ir gavau teisę dirbti pedagoginį darbą. Mane paskyrė į Joniškio valsčiaus Mielaičių pradinę mokyklą. N u v y k a u . Klasė — ūki­ ninko seklyčia. Patalpa maža, šviesos nėra, keli maži langeliai sienoje. Suolai sustumti vienas prie kito, tik paliktas siauras takelis praėjimui. Suole sėdėjo po 5 — 6 mokinius. Iš viso kla­ sėje turėjau apie 6 0 — 7 0 mokinių. Jų amžius įvairus: nuo sep­ tynerių iki šešiolikos ir daugiau metų. Dirbau su keturiais sky­ riais. 139

Darbo pradžia b u v o labai sunki, nes man pačiai b u v o tik penkiolika metų. Neturėjau praktikos, trūko pedagoginių, admi­ nistracinių žinių. M a n o pirmasis Didysis mokytojas b u v o rašytojas Vydūnas. Jis mums, būsimiesiems mokytojams, dėstė „ V a i k o brendimą", „ S i e l o s evoliuciją". V y d ū n a s stiprino mūsų dvasią, tikino, kad Tėvynei esame reikalingi, privalome dirbti sąžiningai, pasiauko­ dami. A n t jaunų mūsų mokytojų pečių gulė didelė atsakomybės našta. T u o laiku kaimo mokytojas b u v o ir gydytojas, ir agronomas, ir švietėjas, ir artistas. Mokiniams ir jaunimui ruošėme vakarėlius su vaidinimu, šo­ kius ir tautiškus ratelius. Dirbau su jaunimu „ V a k a r i n i u o s e kursuose". Su vyresniais mokiniais turėjau užsiėmimus „ J a u ­ nųjų ūkininkų" rateliuose. Mokytojai turėjo pravardę „ k a i m o liktarna". Pedagoginį darbą dirbau iki 1925 m. Pasijutau, kad reikia daugiau žinių, mokslo. Iš darbo pasiliuosavau ir tais pačiais me­ tais įstojau į Telšių mokytojų seminariją. 1927 m. ją baigiau ir vėl grįžau prie savo p e d a g o g i n i o d a r b o . Mokytojavau įvairiose Lietuvos kaimo vietovėse. 1938 m. gavau paskyrimą į K a u n o miesto 39-ąją pradinę mokyklą. Ten dirbau iki 1941 m. birželio 14 dienos. P r i k a z A/4 s 2 1 a v g u s t a 1 9 4 1 g o d a . K r i v i c k i e nė N. u v o l e n a s z a n i m a e m o i d o l ž n o s t i učiteljn i c y s 16 i j ui i a 1 9 4 1 g o d a v s v e z i s v y s e l e n j i jiem v glubj SSSR. M a n o vyras gimė 1904 m. Biržų rajone, Kaunių kaime. Tė­ vai ūkininkai, turėjo 18 ha žemės. 1929 m. baigė Telšių moky­ tojų seminariją. Tais pačiais metais susituokiau ir m o k y t o j a v o m e Telšių rajone Kaunatave. 1936 m. jis mokytojo pareigų atsisakė. Kaune vyras įstojo į V y t a u t o Didžiojo universitetą. Buvo at­ s a r g o s karininkas, šaulys. K a d galėtų mokytis ir išlaikyti šeimą, dirbo „ D r a u d i m o nuo nelaimingų atsitikimų" įstaigos inspekto­ riumi. V a ž i n ė j o po Lietuvą ir draudė darbininkus, kurie dirbo prie sunkių ir pavojingų g y v y b e i darbų. Po metų K a u n o policijos viršininkas vyrą, kaip sąžiningą žmogų, pakvietė dirbti į Policijos mokesčių inspekciją viršininko padėjėju. N u o 1940 m. jis Šančių 38-je pradinėje mokykloje dirbo mokytoju. Vyras b u v o jautrios, geros širdies žmogus. Dir­ bant „ M o k e s č i ų inspekcijoje", jo žinioje b u v o Laisvės Alėja ir V y t a u t o Didžiojo prospektas. Turėjo reikalų su turtingais pre­ kybininkais ir su vargų prispaustu ž m o g u m i . Bendraudamas su žmonėmis, jautė žmonių socialinę nelygybę, skriaudą. Labai laukė tų laikų, kada galėsiąs viską išsakyti. Ir sulaukė! 1941 m. birželio 14 dieną, šeštadienį, anksti rytą mus pa­ žadino baisus skambučio skambėjimas. Išsigandę pašokome iš m i e g o . V y r a s nuėjo durų atidaryti. Žiūriu, pirmas įeina vyras, iškėlęs į viršų rankas. Paskui jį trys kariškiai apsiginklavę na­ ganais. Su jais ir pilvotas žydas.

140

Įėję į kambarį, liepė vyrui sėsti į sofą. Išsitraukė kokį po­ pierių, skaityti nedavė, ir reikalavo v y r o pasirašyti, kad jis mušęs žmones su bananu. Vyras jiems aiškino, kad su viešąja policija jis nieko bendro neturėjo. Jo žinioje b u v o vien mokesčių rinkimas iš prekybininkų. Jokių bananų jų įstaiga neturėjo ir nereikėjo. Kreipėsi į žydą, kad jis jo žodžius patvirtintų, nes yra K a u n o gyventojas ir šitai gerai žino. Vienas iš kariškių išvarė iš kambario dukrelę, kuri sėdėjo šalia tėvo, ir uždarė duris. Kambaryje buvo labai tylu. Ką jie kalbėjo ar darė, taip ir nesužinojau. Kai duris atidarė, ma­ čiau vyrą sėdintį ir verkiantį. Man kalbėti su vyru neleido. Po to rausėsi visuose kampuose, stalčiuose. M a n e išvedė į kiemą ir reikalavo pasakyti, ar turime ginklą. Kariškis badė, kasė žemę ir vis žiūrėjo man į akis. Nieko neradę, pasiėmė mūsų vi­ sus dokumentus, mokslo baigimo atestatus ir metrikas. Po 15 mi­ nučių liepė visai šeimai sėsti į mašiną. Primygtinai klausiau jų, kur mus veža, ar būsime šeima kartu ir ką dirbsime. Užtikrino, kad visi būsime drauge ir dirbsime tą patį darbą, ką ir Lietuvoje dirbome. Kartu su mumis g y v e n o mano seni tėvai. Tėvelis, 81-rių me­ tų, iš patalo nesikėlė. Labai jiems b u v o reikalinga mano g l o b a . Mama bučiavo rusams rankas, ašaromis apsipylusi m a l d a v o mū­ sų nevežti. Akmeninė širdis gailesčio nežino. Net atsisveikinti su tėvu neleido. Mamą palikau gatvėje apalpusią. Tą dieną, šeštadienį, mokytojams turėjo mokėti algas. V y r a s b u v o išpirkęs statybinį vekselį, todėl su savimi turėjome tik ke­ letą rublių. A l g ų negavome, nes išvežė. Iš namų nuvažiavome Į Šančių rampą. Sustojome. Vienas kariškis liepė v y r u i eiti su j u o . Kiti mane su vaikais išlaipino iš mašinos ir sugrūdo į gy­ vulinį vagoną, geležimi užkaltu langeliu. V a g o n a s prigrūstas ž m o n i ų : keli vyrai, moterys su mažais kūdikiais ir vaikais. Visą dieną išstovėjome Šančių rampoje. Girdėjosi vien mašinų ūžimas, žmonių aimanos, ašaros. V y r o daugiau nemačiau, išskyrė mus Šančiuose amžinai. V a g o n e gulėjome ant narų. Grindyse iš­ pjauta skylė. Siek tiek skyrė mus nuo gyvulių. Sekmadienio rytą, vos aušo diena, pajudėjo mūsų ešelonas. Tiek b u v o prikrauta gyvų prekių, kad garvežys vos vos traukė. Kelyje prikabino kitą, kuris stūmė iš galo. Iš v a g o n u girdėjosi Lietuvos himno žodžiai, „Marija, M a r i j a " ir sudiev mūsų brangi Tėvyne Lietuva! Atsisveikinome! Kas amžinai, o kas iškentęs didžius vargus, kančias, nugalėjęs mirties šmėklą, grįžo. Iki U r a l o važiavome pakenčiamai. Su mumis važiavo vagonas-krautuvė. Kas diena mūsų palydovas leido vienam žmogui eiti į krautuvę. Traukiniui sustojus, stotyje vienas iš mūsų va­ g o n o , p a l y d o v o lydimas, atnešdavo karšto vandens. Pietums gau­ davome s r i u b o s : vanduo, kopūsto lapas, kruopa. Pravažiavus Europos ž e m y n o ribą, prasidėjo Sibiro vargai. Pirmiausia atkabino krautuvės vagoną. Antra, prasidėjo karščiai. V a g o n e neturėjome kuo kvėpuoti. Prakaitas žliaugte žliaugė. 141

Vandens nedavė. Visus kankino baisus troškulys. Vaikai pradėjo karščiuoti, viduriuoti. Tris paras pro langelio plyšį šaukiau vandens. Šauksmas tyruose liko be atgarsio. Labai slegiantį vaizdą darė vietiniai gyventojai. Traukiniui sustojus, žmonėms b u v o neleidžiama prisiartinti prie j o . Jų vei­ dai išvargę, patys apiplyšę. Ištiesę rankas mūsų prašė: „ D u o n o s , duonos!" Vienas mūsiškis pasakė: „ M o t e r y s , taupykite duoną, matyt, Sibire badas". Mums duonos davė, bet buvome išvargę ir vai- . gyti nesinorėjo. Mūsų nuotaika vis tamsėjo, prislėgta nerimas­ ties. G y v e n o m e nežinioje. Vaikai sirgo, apie v y r u s nė mažiau­ sios žinios. Po keturiolikos kelionės dienų mūsų ešelonas pradėjo trum­ pėti. Barnaule paskutinė atranka. Vieni liko Barnaule. Kitus su­ sodino į garlaivį „ H o c h r i a k " ir Obe visą parą plaukėme link No­ vosibirsko. Išlaipino visus nedideliame Kamenio prie Obės mieste. Kelionėje išprotėjo vieno mano mokinio motina. Omske ją su vaikais išlaipino. Garlaivyje pamačiau dar vieną savo mokinių šeimą. V e ž ė motiną su keturiais vaikais. Visi vaikai maži. Tėvą išvežė į la­ gerį. Jų šeima b u v o neturtinga. Kaune g y v e n o iš lentų sukal­ tame sandėliuke netoli mūsų. Vaikai žiemą šalo, neturėjo kuo apsirengti. Mūsų mokykla vaikus šelpė maistu, knygomis, drabu­ žiais. Tėvas b u v o darbininkas, žmonėms pjovė malkas. Už ką jį išvežė? Kamene visus patalpino raiste, prie Obės kranto. Raiste b u v o du mūriniai pastatai — buvusi kailių dirbtuvė. Įėję į pastatus, radome keturias drėgnas, apipelijusias sienas. Patalpos tamsios, tvankios, panašios daugiau į rūsį. Pasidalijome grindų plotą, kur kam miegoti. Taip prasidėjo mūsų naujas gyvenimas. Rytojaus dieną visus suvarė į miliciją, suregistravo ir išdavė tremtinių pažymėji­ mus. Privalėjome du kartus per mėnesį registruotis milicijoje. Buvo pasakyta, kad be jų žinios iš miesto neturime teisės nė kojos iškelti. A t ė j o darboviečių atstovai su milicija ir mus iš­ blaškė po įvairias įmones. Aš patekau į „ K r a s n a j a Z a r i a " ga­ myklą. Pirmomis dienomis pjoviau medžius. Vėliau dirbau valytoja, o žiemą, vyrams išėjus į frontą, kepėja. Dirbome dviese su ruse. Visi kepyklos darbai sukrauti ant mudviejų pečių. Reikėjo iš­ kūrenti krosnis, laiku iškepti duonos normą, iššveisti kepyklos grindis, d u o n o s lovius ir kitus rakandus. Dirbau nuo nakties iki nakties. S a v o vaikų nemačiau. Jie apteko, švelniai tariant, utė­ lėmis. Nežinau, kaip ten dirbo žmonės, kad pinigų jiems nemo­ kėjo. Niekas nežinojo, kiek uždirba ir kiek jam priklauso eauti. Dirbau visai veltui. Prašiau savo viršininko, kad mane iš tos gamyklos atleistų. Aiškinau, kad neturiu iš ko gyventi, neturiu už ka duonos nusipirkti vaikams. Be to, širdį slėgė v y r o likimas. Ilgai jo ieškojau. Po poros metų suradau jį Sverdlovsko lageriuose. 142

Nuolat drumstė mūsų ramybę milicija. Tas žodis „ m i l i c i j a " mums b u v o kaip kokia „ p a b a i s a " . Visi jos bijojom. Vieną dieną sukvietė visus ir pranešė, kurioms šeimoms ruoštis važiuoti į šiaurį;. Ir vėl ašaros, dejonės! Taip beveik visus karo metus „ g u l ė j o m e " po milicijos durimis. D a r b o metu sukviečia visus ir nežinome, ko iš mūsų n o r i ? Vieną kartą klausė mane, ką aš ži­ nau apie Lietuvos miškinius. Pasakiau, kad mūsų tauta šviesi ir kultūringa. Tada t a r ė : „ J i nieko n e ž i n o " . Daugiausia klausi­ nėjo mūsų pačių apie mus. Po pasikalbėjimo griežtas perspėji­ mas tylėti, nieko nepasakoti. Gyvenimas sunkėjo. Sveikata nyko. Ne kasdien gaudavau duonos. Neturėjau kuo pasikurti krosnį. K u r o pirkti n e b u v o kur. Vietiniai gyventojai apsirūpindavo kuru iš rudens. Jie upe plukdydavo sielius. Mes to darbo nemokėjom ir mūsų išvažiuoti neleido. N e b u v o nei žibalo, nei balanų. Neturėjome nei muilo, nei degtukų. Ejau į kiemą ir žvalgiausi iš kurio kamino dūmai rūksta. Vaikai apiplyšo, o ant manęs b u v o lopas ant l o p o ir ant to lopo dar lopas. Apstojo „ g y v i a i " . Dirbau elevatoriuje grūdų krovėja. Buvau brigadininke. Dar­ bas sunkus, dulkėtas. Dulkes ryte rijome. Pakildavo temperatūra iki 39°. Niekas su mumis nesiskaitė. Susirgus g y d y t o j a i ne­ d u o d a v o j o k i o pateisinamo rašto, kad lankytasi poliklinikoje, o darbovietė už pravaikštas teisdavo. D a r b o sistema b u v o nesu­ prantama. Niekas nieko neaiškino. Duoda „ n a r i a d ą " , o ką su j u o daryti, nežinai. Dirbome ir dirbome be pinigų, net ačiū nie­ kas nesakė, nes b u v o m e raupsuoti tremtiniai. Davė duonos kortelių: dirbančiajam — 500 gramų, vaikui — 300 g r a m ų duonos. Tik visa bėda, kad jos negalėjau gauti. Pa­ gal žmonių skaičių į krautuvę reikėjo vežti 400 kg duonos, o atveždavo 150 kg. Eilėse baisios muštynės. Kas stipresnis, to ir valia. Senos moterėlės lįsdavo pro vyrų kojas, kasdavo jiems į šlau­ nis ir stumdavosi į priekį, kad patektų į krautuvės vidų. Lietu­ vėms b u v o vargas. S t o v i m e eilėje visą naktį, o kai reikia duonos gauti, sušunka „ r u s e l i s " pardavėjai: „ N e d u o t jai d u o n o s ! " Ir negausi. Nusibodo būti be duonos. Pasiryžau žūt būt jos gauti. Elevatoriaus vyrai, mechanikai, mane stumdė, mušė, griebė už plaukų, norėjo išmesti iš eilės. Ėjo k o v a už būvį. D u o n o s gavau, bet gražių savo plaukų netekau. Pusė mėnesio kortelių likdavo kišenėje. Gautą duoną džiovindavau ir siųsdavau vyrui į lagerį. Rašė, kad draugas „ a l k i s " jį persekioja dieną ir naktį. Patys baisiausi ir sunkiausi 1944-tieji bado metai. Tais metais mirė lageriuose ir mano vyras. Nieko, o nieko neturėjau. Svarbiausia, visai sušlubavo sveikata. Šaltis, alkis galutinai pribloškė mane. Visa ištinau. Naktimis krėtė drugys, o dieną privalėjau dirbti. Dru­ g y s apgaulinga ir bjauri liga. Naktį šaltis krečia, temperatūra pakyla iki 40° laipsnių. Vėliau temperatūra krenta ir žliaugia prakaitas. Poliklinikos gydytojai nuo darbo neatleidžia, nes nėra 143

temperatūros. V a l g y t i visai nieko neturėjau. Pavasarį ėjau su dukrele į stepes rinkti sušalusių bulvių. Iš bulvių g a m y k l o s pa­ mazgų duobės graibėme krakmolą, kuris b u v o pusiau su žeme. V a l g ė m e sorų kruopų lukštus, kurie kaip stiklas raižė vidurius. N u o 1944 m. dirbau upeivių prieplaukoje krovėja. K r o v ė m į garlaivius maistą f r o n t u i : mėsą, sūrius, varškę, sviestą ir džio­ vintas daržoves. Taip dirbome keletą parų. Nešiodavome ant nugarėlių 50 kg s v o r i o dėžes. Moterys dirbo lygiai su vyrais, jokių lengvatų niekas nedarė. Iš baržų krovėme miško rąstus, geležį, druską, žibalo statines ir kitą krovinį. Baržų i š k r o v i m o darbas sunkus ir pavojingas gyvybei. K r o v ė m e rankomis. Susikabiname rankomis dvi moterys, pasisukame nugara į baržą, o kitos iš baržos kelia ir verčia ant mūsų nugarų sto­ riausią 3-jų metrų ilgio rąstą. Žengiame per lieptą, pasisukusios šonu, pagal ritmą. Kad išlaikytume pusiausvyrą, šaukėme: „Vziali, vziali". Mūsų moterų brigada s o d i n o į garlaivį ir karves. Žmonės ge­ rai mokėjo. Garlaivio krovėjai vyrai mūsų uždarbį atimdavo. Prisimenu, ir juokas dabar ima, o tada b u v o kova už būvį. Dispečeris liepė mūsų brigadai sodinti karves į „ K i r o v o " gar­ laivį. Išrinkome energingą baltarusę moterį ir pasiuntėme į aikštelę susitarti su žmonėmis. Pinigus ėmė iš anksto. Kitos dir­ bome savo darbą. Kai baigėme pakrauti garlaivį, davė signalą keleiviams į jį sėsti. Mes griebėme vesti karvutes per lieptą: viena karvei uodegą suka, kita už ragų tempia, o trečia kojas kilnoja. Reikia skubėti, kapitonas nelaukia. Garlaivio krovikai ėmė mus stumti nuo liepto į upę. Užvirė tarp jų ir mūsų karas. A k m e n y s lėkė nuo kranto į garlaivį kaip b o m b o s . Visi garlaivio langai išbyrėjo. Kapitonas norėjo nuo kranto atsišvartuoti, bet l y n o jam nedavėm. Karvutes pasodinome, pinigai liko mūsų kišenėje.

Paslapčiomis pasiskundžiau prieplaukos dispečeriui, profsą­ jungos pirmininkui. Gal jo dėka tuoj iš Novosibirsko atvažiavo revizorius. Kasoje rado 500 rublių trūkumą. Dalį skolos jau buvau padengusi. Vedėjas prie revizoriaus akių griežtai ant manęs s u r i k o : „ K u r padėjai p i n i g u s ? " Aš ramiai pasiėmiau savo darbo sąsiuvinį ir priminiau jam, kada ir kiek jis ėmė iš kasos pinigų ir negrąžino. „ U ž t e k s ! " — suriko. Nepatiko. Tuoj iš darbo atleido. Iškvietė mane į miliciją mūsų komendantas. Prasidėjo maloni kalba. Užjautė, kad likau be darbo. Esu išsilavinusi, inteligentė moteris, reikia man ir atitinkamo darbo. Komendantas pažadėjo mane geru darbu aprūpinti, bet pirma turiu išpildyti jo užduotį. Užduotis t o k i a : prieplaukoje stovi garlaivis „ K i r o v a s " . Jame yra važiuojančių lietuvių. Turiu nueiti pasižiūrėti, kas važiuoja ir kiek jų yra. Ateiti ir jam pranešti. Tuomet kalbėsime toliau. Nuleidau galvą, apgalvojau savo gyvenimą ir drąsiai jam tariau: „ N e ! A t ė m ė t Tėvynę, šeimą, bet m a n o sąžinės neatimsite pažadais. Nereikia man jūsų g e r o darbo, aš grįšiu į elevatorių, ir dirbsiu sąžiningai k r o v ė j a " . Trenkė kumščiu į stalą ir išvarė. Man to ir reikėjo. P r o du­ ris, ir bėgau kiek kojos nešė. Toks buvo man visus šešiolika metų Sibiro gyvenimas. Tegul mūsų jaunimas būna už mus laimingesnis! Daug kartų kreipiausi į mūsų tremtinių milicijos komendan­ tą, kad pasakytų, už ką mane ištrėmė su mažais vaikais? Kokį nusikaltimą esu padariusi? Aš ir dabar nežinau, kuo nusikaltau.

Prieplaukos stoties viršininkas b u v o ir viešbučio vedėjas. Jis mane pasiėmė į viešbutį dirbti atsakinga budėtoja. Viešbu­ tyje ir gyvenau. Darbas patiko, tik tremtinės dalia sunki. Viršininkas atlei­ do visas darbuotojas. Likome dirbti dviese su mokytoja Arminie­ ne. Aš dirbau už save, vedėją ir skalbėją. Naktimis budėjau, skalbiau. Dieną reikėjo klientus priimti, išleisti, sutvarkyti dokumentus ir atsiskaityti su buhalterija. Turėjau ir bėdų. Lietuviai pradėjo nelegaliai bėgti iš Kamenio į Lietuvą. S a u g u m o viršininkas įtarė mane, kad aš jiems p a d e d u : nuperku kasoje bilietus, palaikau viešbutyje ir sudarau sąlygas pabėgti. Iškvietė mane į s a u g u m o miliciją. Tardė, grasino paso­ dinsią 15-ai metų į kalėjimą. Mano tiesioginis darbo viršininkas pradėjo naudotis valdiš­ kais pinigais. S a v o uždirbtais pinigais padengiau jo skolą. O jis vėl ima. Paprašiau jo atsiskaityti su kasa, nes buvau už viską atsakinga. Pasidariau negera darbininkė. 144

10. Leiskit j T ė v y n ę

tojoje Panemunėje, K a r o mokyklos kieme mus išrikiuotus rūšiuo­ ja pagal specialybes: į artileristus, pėstininkus ir ginklininkus. Pakliūvu į pagrindinę rūšį — pėstininkus. 1938 m. spalio 8 d. Netruko praslinkti tie penkiolika mėnesių, ir šiandien mes iškilmingai gauname jaunesniojo leitenanto laipsnį. Dar šią paskutinę dieną pasipuikuojame puošnia Lietuvos kariuomenės karininko uniforma, nusifotografuojame mokyklos kieme prie centrinio pastato kartu su mokyklos v a d o v y b e ir svečiais, vyriausia Lietuvos kariuomenės v a d o v y b e ir rytojaus dieną išvažinėjame n a m o . Spalio 9 d. Aš jau Rokiškio apskrities mokyklų inspektūroje. Švietimo ministro įsakymu skiriamas dirbti mokytoju į Rokiš­ kio apskritį. Pradžios mokyklų inspektorius Jonas Kažėmėkaitis sutinka mane labai draugiškai ir siūlo dirbti Jūžintų miestelio pradžios mokykloje, bet su sąlyga, jei aš sutiksiu vadovauti vie­ tiniam šaulių būriui. Jei ne — tada siūlo vieno komplekto pra­ dinę mokyklą Tumakaimyje už keturių kilometrų nuo Jūžintų. Sutinku vadovauti šaulių būriui, ir kitą dieną mudu su žmo­ na jau Jūžintuose. Lyg sapnas pralekia pora metų Jūžintuose. 1939-jų metų rudenį džiaugiamės atgavę savo išsvajotą sostinę Vilnių. Gruo­ džio mėn. Vilniuje vyksta Saulių sąjungos būrių vadų suvažia­ vimas. Atšuoliuoja 1940-jų metų birželis. Šviesus saulėtas 15-sios rytas. Radijas perduoda T A S S ' o pranešimą, kuriame sakoma, kad Tarybinė vyriausybė, norėdama užtikrinti tarybinių karių įgulų saugumą Lietuvoje, įveda papildomus tarybinės kariuo­ menės dalinius. Ir jau vidudienį keliasi keliasi, ritasi pilka, apdulkėjusi, grėsminga banga iš rytų, žlegsėdama tankų vikšrais.

m. birželio 30 d. Klaipėdos pedagoginio instituto absol­ ventams iškilmingai įteikia­ mi diplomai. Pirmas diplomą gauna mokslo ir praktikos pirmū­ nas Ignas Budrevičius, antras — aš, trečią — Matiukaitė. Po iškilmingo akto diplomai vėl surenkami, ir mes juos gau­ sime po privalomos stovyklos. Liepos 1 diena. Stojau į naujokų ėmimo komisiją (noriu at­ likti karine tarnybą prie Lietuvos karo mokyklos specialiuose kursuose, kur ji trunka 15 mėnesių ir sėkmingai baigusiems su­ teikiamas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis). Komisija pripažino sveiku, ir liepos 3 dieną jau Kaune, Aukš148

1940 m. rugsėjo 1 diena. Aš — Rokiškio geležinkelio stoties pradžios mokykloje. Iš Jūžintų perkėlė į šią mokyklą vedėju, nes buvęs vedėjas Antanas Šarka jau liepos 11 d. areštuotas ir kartu su Rokiškio notaru Oželiu ir advokatu Kaupeliu kalinamas Pa­ nevėžio kalėjime. Kartu su manimi mokykloje dirba b u v u s i o vedėjo žmona Sarkienė Elena ir jauna mokytoja Petrulienė. Įpusėjus mokslo metams, mokytoja Sarkienė perkeliama į nuošalią mokyklėlę Latvijos pasieny, o iš ten atkeliama į mūsų mokyklą jau gana pagyvenusi panelė mokytoja su beveik su­ augusia dukra. Jos apsigyvena kartu su mumis. 1941 m. balandis. Einu vieną saulėtą popietę iš geležinkelio stoties, išlydėjęs tarptautinį greitąjį traukinį Berlynas—Mask­ va. Tuo traukiniu Sarkienė grįžo iš Panevėžio. Ji nuvežė siun­ tinėlį Panevėžy kalinamam savo vyrui ir pravažiuodama perdavė man elektrinį lygintuvą, kurį Panevėžy suremontavo. Jau esu netoli savo mokyklos, kai staiga pajuntu ranką ant peties. Grįž­ teliu. Prieš mane nepažįstamas vyriškis rimtu, griežtu v e i d u : — Atsiprašau, kas jūs būsite?

149

— Vietinės pradžios mokyklos vedėjas,— atsakau. — Aš N K V D darbuotojas,— prisistato.— Jūsų dokumen­ tai! — pareikalauja. Paduodu pasą. — Kodėl gyvenate neprisiregistravęs? — klausia. Kiek nu­ stebęs gūžteliu pečiais. Pirmą sykį girdžiu apie kažkokį regist­ ravimąsi. — Važiuosime į skyrių,— pasiūlo pareigūnas, ir tuojau pri­ artėja širma kumelaite kinkytas vežimėlis, kuriame sėdi unifor­ muotas milicininkas. Nuvažiuojame į skyrių. Įveda mane į vie­ ną kabinetą: — Stai sulaikiau kažkokį tipą su netvarkingais dokumen­ tais,— pristato sėdinčiajam už stalo. Sis kilsteli g a l v ą : — Tai juk geležinkelio stoties pradžios mokyklos vedėjas,— sako sėdintysis, buvęs Rokiškio karo komendantūros sekreto­ rius, o dabar jau kažkoks N K V D pareigūnas Grigėnas. — Bet šis pilietis gyvena niekur neprisiregistravęs,— aiš­ kina mane atgabenęs pareigūnas ir padeda Grigėnui ant stalo mano pasą. Grigėnas pasklaido pasą, liepia parodyti, ką turiu kišenėse, labai atidžiai apžiūri Sarkienės man paduotą elektrinį lygintu­ vą. Liepia rytojaus dieną atsiimti pasą, o dabar keliauti namo. Kitą dieną atsiimu pasą ir prisiregistruoju valsčiaus valdy­ boje. 1941 m. birželio pradžia. Mokslo metai baigėsi. Sėkmingai praėjo šeštojo skyriaus bai­ giamieji egzaminai. Galima būtų važiuoti į tėviškę atostogauti, bet prieš kelias dienas gautas švietimo skyriaus parėdymas mo­ kytojams niekur iš mokyklų neišvažinėti. O čia gaunu mokytojos Sarkienės, kuri dabar dirba Noreikiuose, kvietimą atvažiuoti savaitei kitai pasisvečiuoti pas ją. Ji rašė, kad mokykla, kurioje gyvena, esanti gražiame pušyne ir ypač būsią naudinga mūsų mažajai dukrelei Reginutei pa­ kvėpuoti pušų a r o m a t o prisodrintu oru. Rizikuoju nusižengti švietimo skyriaus nurodymui. Palieku mokykloje gyvenančiai valytojai Baltakienei Sarkienės mokyk­ los adresą ir su visa šeima išvažiuoju į Noreikius. Mokykla prie pat geležinkelio, pušyne. Dienos nuostabiai gra­ žios. Svaigiai kvepia pušys. Tad kiauras dienas klaidžiojame pušynais, džiaugiamės vasara. Nerūpestingai praeina jau ir antra mūsų viešnagės Noreikiuose savaitė, visai nenujaučiant, kad juodas nelaimės debesis jau čia pat, virš galvų. 1941 m. birželio 13 d. Penktadienis. Vis dar lepinamės saule ir pušimis Noreikiuose pas svetingąją Sarkienę. Nuvažiuoju į Rokiškį pasidairyti. Mokykloje nieko naujo. Tylu. Pasitinka ap­ snūdusi valytoja Baltaduonienė ir praneša, kad niekas nebuvo užėjęs į mokyklą. Švietimo skyriuje paaiškina, kad atlyginimų dar nesą — greičiausiai rytojaus dieną mokėsią. 150

Gatvėse karštis, tvanku, mieste praeivių reta. Tik kažkokia nerami nuotaika. Zuja po miestą pusantratonės mašinos su karei­ viais ir civiliai apsirengusiais vyrais. Toks mašinų judėjimas Rokiškiui nebūdingas. Mieste sutinku mokytoją Leonardą Gri­ gonį. Iki sutemų vaikštome su j u o Rokiškio gatvėmis. Jis man pasakoja, kad paskutinėmis dienomis po miestą ir kaimus vaikš­ tinėja pareigūnai, kažką rašinėja, registruoja. Kam tie sąrašai, niekas nežino. Jis girdėjęs, kad Radviliškio geležinkelio dirbtu­ vėse esą paruošta daugybė prekinių vagonų, kuriuose įruošti dviejų aukštų lentiniai gultai. Kam skirti tie vagonai, kas juose bus vežama? Grižtu į Noreikius jau gana vėlai. M i e g o nesinori. Tad ilgai dar trise, mudu su žmona ir Sarkienė, klaidžiojame per dieną įkaitusiame pušyne. Aplink tylu. Stovi ramiai susikaupusios pušys, skleisdamos dienos saulėje ištirpusių sakų svaigų aro­ matą. Kitoje geležinkelio pusėje javų lauke girdėti griežlės šū­ kavimai. Iš toliau esančios pelkės sklinda nedarni varlių mu­ zika. Jau ima blykšti rytai, kai susiruošiame ilsėtis. 1941 m. birželio 14 d. Šeštadienis. Jau po devynių, o mes dar lovose. Guliu pusiau snūduriuodamas. Girdžiu virtuvėje skambčiojant indus, ten ruošiasi mūsų svetingoji Elena. Prie kitos kambario sienos lovoje dar ramiausiai tebemiega Genutė su mažąja Reginute. Pusiau snausdamas girdžiu sunkius kelių žmonių žingsnius koridoriuje. Tai gal pasieniečiai, nes kitoje koridoriaus pusėje durys į pasieniečių būstinę. Tačiau staiga pasigirsta energingas beldimas į mūsų duris. Iš virtuvės atskuba Sarkienė. Atrakina duris. Į kambarį įžengia trise — du civiliai ir vienas pasieniečio uniforma. Pirmojo rankoje pistoletas. — Kas jūs būsite? — kreipiasi į mane. — Rokiškio geležinkelio stoties pradžios mokyklos vedėjas Tilindis,— atsakau atsisėsdamas. — Prašau keltis ir apsirengti! — įsako vyras su pistoletu rankoje. Atsistoju ir žengiu prie^spintos pasiimti rūbų. — Nejudėkite. Jums drabužius p a d u o s , — įsako vyriškis.— Atiduokite ginklą! — liepia. — Neturiu jokio g i n k l o , — pareiškiu. Vienoje rankoje laikydamas pistoletą, kita ranka jis atidaro prie l o v o s stovinčios spintelės stalčiuką, pradaro spintos duris. Paliepia Sarkienei paduoti man drabužius. Apsirengiu. — Aš esu Rokiškio N K V D viršininkas L e o n a v i č i u s , — prisi­ stato vyriškis ir paslepia kišenėje pistoletą.— Kas miega šioje l o v o j e ? — klausia mostelėjęs į tebemiegančią Genutę ir Reginutę. — Žmona ir dukra,— atsakau. — Pažadinkite jas. Pamaitinkite vaiką, patys pavalgykite, važiuosim į jūsų mokyklą. Pažadinu Genutę su Reginute. 151

Iš virtuvės Sarkienė atneša pusryčius. Apetitas jau nebe koks. Pagaliau šiaip taip papusryčiavę, visai nejausdami maisto skonio, atsisveikiname su nusigandusia Sarkienė ir išeiname į lauką. Visai prie prieangio durų stovi automobilis, į kurį pa­ liepiama mums susėsti. Prie vairuotojo sėdasi Genutė su Regi­ nute, o mudu su Leonavičiumi įsitaisome užpakaly. Važiuojame gražiais miškais ir kalneliais Rokiškio link. Va­ žiuojant per miestą, paprašiau leisti pasiimti iš Švietimo sky­ riaus atlyginimą. Leonavičiaus lydimas įeinu į švietimo skyrių. Pasiimu atlyginimą. Pritilę ir lyg nustebę žiūri į mus skyriaus darbuotojai. Atvažiuojame į mokyklą. Atrakinu buto duris ir suleidžiu į vidų „ m i e l u s " svetelius. Kartu su Leonavičiumi į vidų įeina ir mašinos vairuotojas, dar gana jaunas vaikinas. — Atiduokite ginklą,— vėl liepia L e o n a v i č i u s , — jei rasime, bus blogiau. — Neturiu jokio ginklo. Galite ieškoti,— atsakau. Leonavičius su vairuotoju pasiknaisioja tarp knygų, miega­ mojo spintelėje, virtuvės spintoje. Susėdame prie stalo. Leona­ vičius iš portfelio išima aplanką, atskleidžia jį ir klausia ma­ nęs: — Ar jūs buvote buržuazinės Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas? i — T a i p , — atsakau. — Ar priklausėte Saulių sąjungai? — Taip. — Ar v a d o v a v o t e Jūžintų šaulių būriui? — Taip. — Ar priklausėte Lietuvos tautininkų sąjungai? — T a i p , — atsakiau ir į paskutinį klausimą. Mano atsaky­ mus Leonavičius kruopščiai užrašo, po to paskelbia nuosprendį: — Tarybų Sąjungos liaudies komisaro įsakymu jūs su visa šeima perkeliami gyventi į kitą respubliką. Pasiruošimui skiria­ ma jums pusantros valandos, leidžiama pasiimti 150 kg krovinį. Prašau štai čia pasirašyti,— pakiša man lapą,— ir paskubėti ruoštis. Kai, pasirašęs popierių, noriu šokti padėti krauti daiktus, Leonavičius s u l a i k o : — Jūs pasėdėkite. Bagažą be jūsų sutvarkys. Pakviečiami du kaimynai liudininkai, ir visas paliekamas turtas surašomas į du egzempliorius. Vienas egzempliorius įtei­ kiamas man, kitas lieka pas kartu su mumis gyvenusią mokytoją. Greitosiomis sumetami į maišus rūbai, patalynė. Kieme jau lau­ kia vežimas bagažui. Mus pasodina į tą pačią mašiną, kuria atvažiavome iš Noreikių, ir išvažiuojame iš mokyklos kiemo. Kieme prisirinkę kaimynų ir vaikų — mano mokinių. Nieko aš jiems nebepasakau atsisveikinimui, nes jaučiuosi lyg pritrenktas, lyg kaltas prieš juos. Važiuojame prie pat geležinkelio, prie ten stovinčių vagonų. Važiuoti labai netoli. Važiuojant Leonavičius man s a k o : 152

— Laimingas esi, Tilindi, kad nesi areštuotas. Blogiau areš­ tuotiesiems. ^ T u o metu nesupratau šių Leonavičiaus paguodos žodžių. Jie man nuskambėjo lyg nevykęs sąmojis. Privažiuojame prie i l g o s vagonų eilės. V a g o n a i — prekiniai. Tokiuose daugiausia pervežami gyvuliai. Plačiai atsiveria va­ g o n o durys. Sulipame į vagoną. Mus pasitinka ten jau sėdinčių visai nepažįstamų žmonių ašaroti veidai ir dviaukščiai neobliuo­ tų lentų gultai abiejuose v a g o n o galuose. Palydovai sukelia mūsų negausią mantą ir nė neatsisveikinę dingsta. Cypdamos ir džerškėdamos užsidaro v a g o n o durys. Vi­ duje prieblanda. Sėdime pritilę ir nusigandę ant savo ryšulių. Vėl girgždėda­ m o s atsiveria v a g o n o durys. Į vagoną sulipa moteris su dviem mergaitėm. Sukeliamas jų bagažas. Ir vėl prieblanda. Užsiima­ me vieną iš apatinių gultų. Kvepia šviežiu medžiu. Pradedame įsižiūrėti. Ir pažįstamų besama. Virš mūsų g u l t o įsitaisiusi bu­ vusio Jūžintų valsčiaus viršaičio Ziūkelio šeima. Ziūkelienės rankose dar visai mažytis, ne daugiau savaitės amžiaus, kūdikis. Dar kartą atsidarius v a g o n o durims, įlaipinamas buvęs Jūžin­ tų pašto viršininkas D a g y s Jurgis, mokytojos Šatienės vyras ūkininkas Šatas. Po kiek laiko — stamboka moteris su ketvertu jau gana paaugusių vaikų ir nemažu bagažu. Vėliau paaiškėja, kad tai ūkininkė nuo Svėdasų Juodviršienė. Kitame v a g o n o pa­ krašty ant medinės dėžės sėdi į sieną nusisukusi nebejaunų žmonių pora ir kažką tarpusavy šnabždasi. Tai, pasirodo, svėdasiškiai dvarininkai Sventickiai. Pagaliau visi v a g o n o gultai užimti. Mes čia patekome iš sve­ čių, todėl namuose maisto nieko neturėjome, nieko ir nepasiėmėme. Tačiau gerų žmonių ir buvusių kaimynų dėka mes ne­ jaučiame b a d o . Ypač mumis rūpinasi ir mus šefuoja geležinkelio meistro Abakanavičiaus žmona — atneša mums į vagoną ir duo­ nos, ir karšto viralo, o mūsų mažajai Reginėlei ir pieno. Į pavakarę prie ešelono pasirodo ir Sarkienė, bet ji greit dingsta ir daugiau jau nebepasirodo. Atėjęs Abakanavičius praneša, kad ir Sarkienė esanti paieškoma. Snabždamės su Ge­ nute, j o g gerai, kad bent visi drauge esame, nors mažiausio supratimo neturime, kas mūsų laukia. Pirmoji naktis tvankia­ me v a g o n e nelabai smagi. Naktis pilna dūsavimų, prislopinto verksmo. Birželio 15 diena. Vienodai, kaip ir kasdien tuo pačiu laiku pateka saulė ir skverbiasi p r o grotuotą langelį v a g o n o palubėje ir durų plyšius. V a g o n e prieblanda. Paniurę, išsigandę veidai. Pro v a g o n o durų plyšius įžiūrime dar tuos pačius Rokiškio sto­ ties pastatus. Taigi dar tebestovime vietoje — ešelonas dar ne­ pajudėjęs. Vėl girdime, kaip prie tolimesnių vagonų privažiuoja mašinos ir arkliais kinkyti vežimai, atveždami naujas aukas. Apie dešimtą valandą atsidaro mūsų v a g o n o durys. Kareivis rusiškai paliepia dviems žmonėms, paėmus kibirus, eiti su jau 153

stovinčių prie v a g o n o žmonių grupe į stotį vandens. Grupė žmonių, po du iš kiekvieno v a g o n o , to paties g i n k l u o t o kareivio lydima, eina prie netoli stoties esančio šulinio. O prie ešelono vis rieda ir rieda naujos mašinos ir arklių vežimai, pilni ryšulių ir žmonių. Daugiausia tai moterys, pagyvenę žmonės ir vaikai. Visur aplinkui girdėti moterų ir vaikų verksmas, pikti, dau­ giausia rusiški kareivių šūkaliojimai. A t o k i a u nuo ešelono stoviniuoja būreliai žmonių. Tai sėdin­ čiųjų v a g o n u o s e draugai ir artimieji. Kareiviai leidžia vienam kitam prieiti po vieną prie v a g o n o , trumpai pasikalbėti ir per­ duoti maisto. Toliau nuo geležinkelio esančiu vieškeliu rieda vežimų vo­ ros — tai „ r a u d o n o s i o s g u r g u o l ė s " , vežančios valstybei grū­ dus — pyliavą. N u o b o d ž i a i slenka diena. A t r o d o , kad laikas su­ stojo. Iki paties pavakario prie ešelono šurmulys — vis dar ve­ ža ir veža. Žlega stumdomos vagonų durys, verkia vaikai ir moterys, šūkčioja kareiviai. Laukiu, kada pravažiuos greitasis traukinys Berlynas—Mas­ kva. Rusena viltis — gal tėtis, sužinojęs, kad esame suimti, at­ važiuos. V a k a r b u v o atėjusi mūsų bute gyvenanti -mokytoja ir žadėjo paskambinti į Pelyšų pieninę, o iš ten jau nebetoli ir ma­ no tėvų namai. (Kai vakar prie Leonavičiaus mėginau pakelti telefono ragelį, jis neleido). Pagaliau nudundėjo į rytus greita­ sis. Tėčio nesulaukiau. Jau ir pavakarys. Baigiasi antroji ne­ laisvės diena. Gerokai sutemus, sužlega atsiverdamos v a g o n o durys, ir į vagoną įeina jaunas leitenantėlis su gerokai išsipūtusiu aplan­ ku. V a g o n e jau visai tiršta prieblanda. Viena moteris paslaugiai uždega žvakigalį, ir leitenančiukas, atskleidęs aplanką, skaito v a g o n e esančiųjų pavardes. Tikrina. Pirmieji tame sąraše — Sveckai. Sveckas, prisistatęs tikrintojui, atsisėda v a g o n o dury­ se, nuleidęs kojas žemyn. Leitenantas, stovėdamas nugara į du­ ris, tikrina toliau. Sveckas tuo tarpu, matydamas, kad kareivis sargybinis nusisuko nuo mūsų v a g o n o , lept ir iškrito ant žolių, pariedėjo po v a g o n u . Leitenantas, patikrinęs visą sąrašą, išeina iš v a g o n o ir už­ daro duris. Birželio 16 d. Pirmadienis. Gana anksti rytą ateina į vagoną vakar mus tikrinęs leite­ nantas. Pažiūrėjęs į sąrašą, nebetikrina, o pasitenkina suskai­ čiuodamas žmones. Vakar b u v o trisdešimt trys, ir dabar randa tiek pat. Kaip gi čia išėjo? Pasirodo, kad į sąrašą, iš kurio vakar skaitė, nebuvo įrašytas Ziūkelių mažasis sūnelis, o dabar, skaičiuodamas g y v u s žmones, ir jį priskaičiavo. Taigi Sveckio dingimas tuo tarpu nepastebėtas. M a ž d a u g valandai praėjus nuo leitenanto vizito, pajuda mūsų traukinys Daugpilio link. Sudiev, Rokiški! Kur dabar mus, taip „ g r a ž i a i " supakuotus, veža? Pravažiuojame Daugpilį ir pasu­ kame Vilniaus link. Jau gerokai po pietų pasiekiame Naująją 154

Vilnią. Cia sustojame. Pradėjus temti, vėl surikiavę iš v a g o n o po du žmones, nuveda atsinešti vandens. A p i e maistą neužsi­ menama. Užslenka šilta birželio naktis. Trečioji naktis v a g o n e . Birželio 17 d. Antradienis. Gražus, saulėtas vasaros rytas. Nejaučiame mes, deja, nei to g r o ž i o , nei glamonėjančių saulės spindulių. N u o P a * ankstaus r y t o uniformuoti pareigūnai su glėbiais aplankų zuja apie eše­ loną. Prieš mus, ant kitų bėgių, stovi panašus j mūsiškį iš pre­ kinių vagonų sudarytas ešelonas. Pasigirsta k o m a n d a : — Visi vyrai pasiima po pamainą baltinių, maisto ir išlipa iš vagonų. K y l a didelis šurmulys, triukšmas. Moterys ima verkti, vaikai tiesiog klykti. Mūsų vagone trejų metukų Vitonių berniukas ap­ siveja tėvo kaklą rankutėmis ir verkdamas šaukia: — Tėveli, neik niekur, nepalik manęs! M a n o žmona rikteli m a n : — Būk prie Reginutės! — ir iššoka iš v a g o n o . — Niekur neleisiu s a v o v y r o ! — šaukia čia pat stovinčiam pareigūnui.— Šaudykite čia pat geriau mus visus tris, o v y r o neišleisiu! — isteriškai klykia ji jau rusiškai. — Kaip v y r o p a v a r d ė ? — klausia paregūnas ir, pasklaidęs aplankus, nuramina žmoną. — Nerėkite, jūsų vyras lieka. Grįžkite greičiau į vagoną. Dabar tik aš supratau Leonavičiaus žodžių prasmę, nes vi­ sus, kurie areštuoti, atskyrė nuo šeimų ir perkėlė į kitą ešeloną. Iš mūsų v a g o n o iškėlė Vitonį, Dagį ir Satą. Mudu su Ziūkelių likome vagone su moterimis ir vaikais. Tos pačios dienos pa­ vakare išvykstame iš Naujosios V i l n i o s . Sudiev, Lietuva, man linksma b u v o gyvent tavoj šalelėj! Prieky grėsminga Nežinia. Birželio 1 8 — l i e p o s 5 d. Važiuojame Baltarusijos l y g u m o m i s . Ešelonas gana didelis — įkinkyti net du l o k o m o t y v a i : vienas priekyje, antras gale. Riedame nedideliu greičiu. Trečią kelionės dieną pasiekiame Oršos stotį. Ten pirmą kartą gauname mais­ t o — kruopienės putros. Atsinešame porą garuojančių kibirų i r į mūsų vagoną. Ne visi puola valgyti šį „skanėstą", nes dar beveik visi turi maisto. Didelio apetito nekelia šis patiekalas, nes pasklido kalbos, esą gretimame v a g o n e kruopienėje radę žiurkę. Ir vėl traukinio ratai, monotoniškai skaičiuodami bėgių sudūrimus, neša mus plačiaisiais Rusijos laukais. Vaizdai skurdūs. P r o šalį bėga į žemę sulindusios pilkos ba­ kūžės, ant kurių stogų dūmtraukio vietoje styro kiauru d u g n u apverstas kibiras arba puodas. Ilgai stoviniuojame stotyse ir stotelėse, praleisdami į vaka­ rus einančius traukinius. Apsiprantame vagone, daugiau įsižiūri­ me vieni į kitus — atsiranda jau ir kalbų. V a g o n o pasieny išpjauta skylė tualetui. Moterys iš paklodžių padaro ties ta gera vieta palapinę. Pavadiname šią vietą „ r a u 155

donuoju kampeliu". Pasigirsta jau ir šmaikštesnis žodis, ir links­ mesnė istorija. Neveltui sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Rybenske sužinome, kad prasidėjo karas su Vokietija. Neilgai tvėrė nepuolimo sutartis tarp dviejų politinių banditų — Stalino ir Hitlerio. Rusai sakosi, kad nesitikėję vokiečių užpuolimo. N o r s sunku patikėti, kad dabartinėmis sąlygomis būtų įmanoma Vokietijai nepastebimai sutraukti į rytų pasienį tokias milžiniš­ kas karo jėgas. Mūsų ešelono judėjimas į rytus dar labiau sulėtėja. Į vakarus jau dunda kariniai traukiniai, todėl stotyse ir stotelėse laukia­ me, kol jie praeis. Ir nedideliu žingsneliu judėdami, pasiekiame Uralą, „ ž e m ė s galą", anot mūsų poeto Vienažindžio. Deja, mums dar ne žemės galas. Dundame tolyn į rytus. Pravažiuojame Tiumenę, Omską. Ir riedame dar vis tolyn į rytus. Mažesnėse stotelėse leidžia mums atsinešti šalto, o dide­ lėse stotyse — ir karšto vandens. Maistu per daug nelepina, nes, be abejo, mato, kad badu nesėdime — daugelio ryšuliai su patamsėjusiomis dėmėmis nuo riebalų. N u o Novosibirsko pasukame į pietus ir vėlų vakarą sustoja­ me. Barnaulas. Naktį nejudame. Rytą pastebime, kad mūsų va­ gonas jau galinis, o buvome apie vidurį ešelono. Vadinasi, pusė ešelono naktį kažkur nuriedėjo. Tik vėliau sužinojome, kad kitą pusę ešelono nuvežė į Bijską, esantį prie Obės upės, į aukštupio pusę. Liepos 6 d. Išlaipina mus iš vagonų prieplaukoje prie Obės. Gauname karštos kruopienės. Išsidėstome su savo ryšuliais ir laukiame, sutūpę prieplaukos pakraščiuose. Diena karšta, sau­ lėta. Apie pietus pasirodo keletas uniformuotų pareigūnų su plan­ šetėmis prie šonų. Privažiuoja prie prieplaukos pora sunkveži­ mių ir keli arkliais kinkyti vežimai. Solidūs pareigūnai praeina, išsirenka vieną, kitą šeimą, tūnančią ant ryšulių, sulaipina į mašinas, kitus į vežimus ir išsiveža. Dvidešimtojo amžiaus vergų prekyvietė! P r o mus praeina visai abejingais veidais. Mes jų nedomina­ me — dar visai mažytė Reginute ropščiasi po ryšulius, o ir Ge­ nutės figūra gerokai suapvalėjusį. Tiesiog sunku patikėti. Kaip skaitytos biblijos istorijos, kai babiloniečiai, nukariavę žydus, moteris ir vaikus išsivarė į ver­ giją. Dabar gi dvidešimtas amžius. Pasirodo, istorija gali kar­ totis net po kelių tūkstantmečių. Visai temstant į prieplauką atpūškavo garlaiviukas. Pasigir­ do komanda mums visiems persikelti į garlaivį. Tiesa, Barnaulo prieplaukoje sutikau savo buvusį pedagoginio instituto lektorių daktarą Ruginį. Jis taip pat vežamas. Vienas. Su mažu lagami­ nėliu rankoje. Persikeliame į garlaiviuką. Mūsų kaimynais visai atsitiktinai pasirodo besanti Babickio J u o z o , mano dėdės, šeima: dėdė Juo­ zas, jo žmona Onutė ir dvimetis sūnelis A u g u t i s . 156

Visai sutemus garlaiviukas palieka Barnaulą ir plaukia Obe žemyn. Gulime suvirtę ant ryšulių kartu su Babickų šeima. Vaikai miega. Mes patyliukais šnekamės. Viršutiniame denyje girdėti armonikos garsai ir girtų daina. Imame ir mes snūdu­ riuoti, tingiai persimesdami vienu kitu žodžiu. Apie vidurnaktį garlaiviukas sustoja. Prieplauka. Sužinome net pavadinimą — Salabolicha. Pasigirsta įsakymas — dviejų vagonų žmonėms išsikelti į krantą. Mūsų visi ryšuliai pažymėti vagonų, kuriuose atvažia­ vome, numeriais. Pasakomi dviejų vagonų numeriai. Mūsų tas neliečia, o Babickų vagonas iškeliamas. Buvo kilusi mintis eiti prašyti, kad iškeldintų kartu su J u o z o šeima, tačiau aš visai nemoku rusiškai, o Genutė gana sunkiai graibosi. Pasiduodame likimui. Padedu dėdei Juozui išsinešti bagažą į krantą ir atsisveikinu su jo šeima. Danguje ryškiai spindi tie patys Grįžulo ratai, kaip ir gimtųjų Navikų padangėje. Ir Siaurinė ten pat, ir taip pat stovi išsirikiavę Šienpjoviai. Abejingai savo šaltomis akimis žvelgia iš s a v o nepasiekiamų tolybių šios dangaus akys į tą mažytę Visatos dulkelę, Zemę, kurioje būtybės, pasivadinusios „ h o m o sapiens", negali išsitekti, pasiryžusios suryti viena kitą. Grįžtu vėl atgal prie savo ryšulių. Reginute ramiai miega. Garlaiviukas, gailiai suūkęs, tęsia savo kelionę. Ir mes užsnūsta­ me budriu kiškio miegu. Liepos 7 d. Ir vėl išaušta gražus, saulėtas vasaros rytas. Pa­ siekiame dar vieną prieplauką: Kamenio miestelis (mūsiškai ta­ riant — tai A k m u o ar A k m e n ė ) . Įsakoma ir mums, jau šį kartą visiems tremtiniams, išsikelti į krantą. Iki gerų pusdienių nuo­ bodžiaujame. Cia, panašiai kaip Barnaulo „ v e r g ų turgavietėje", atrenkama keliolika šeimų ir išvežama. Mes dar paliekami. Jau visai pavakary susikraustome iš prieplaukos į netoli esantį „ u ž ­ važiuojamąjį kiemą". Ten ir apsinakvojame — kur kas p a p u o l a : po suolais, stalais, tarpduriuose. Žinoma, ant savo ryšulių. Pa­ sirodo, nakvojame todėl, kad dar neatvykęs transportas mūsų pasiimti. Liepos 8 d. Pakirdę rytą, kieme pamatėme per dešimtį dviem jaučiais kinkytų didžiulių ratų —puskorių, iki pusės primestų šiaudų. Didžiuliai gyvuliai stovi tingiai atrajodami ir uodegų mostelėjimais baidydami įkyrius vabzdžius. Užvalgę ir apsitvarkę, pasikrauname savo mantą ir išlinguo­ jame į neaprėpiamas Altajaus krašto stepių lygumas „pažadė­ tosios ž e m ė s " link. Mūsų akiai neįprasta ta tuščia, nykiai atrodanti erdvė — ta tuščia žemė. Pravažiuojame apie šešiasdešimt kilometrų ir ne­ sutinkame nė vieno žmogaus, jokios gyvenvietės, jokios sody­ bos. Pakeliui — nedideli epušėlių ir berželių gojeliai ir jau pra­ dėjusi nuo sausros ruduoti žolė. Gerokai po pietų įvažiuojame į gana didelį kaimą — rajono centrą Tiumencevą. 157

Visa mūsų vilkstinė susigrūda į didelį, aukšta lentų tvora aptvertą kiemą. Tai Tiumencevo N K V D kiemas. Cia mus sutinka uniformuoti pareigūnai ir pareikalauja parodyti savo ryšulių turinį. Po vežimus, laimei, jie nenaršo, o liepia nešti ryšulius prie kieme stovinčių stalų. Cia ryšuliai ir lagaminai kruopščiai apžiūrimi, atidžiai kiekvienas daiktas. Mūsų vežimas ne iš pir­ mutinių, todėl turiu galimybę įsitikinti, į ką tie tikrintojai kreipia dėmesį, ką atima. Atimami auksiniai daiktai — žiedai, apy­ rankės, auskarai, jeigu šie daiktai ryšuliuose, o ne savo paskir­ ties vietoje, tai yra ne ant rankų, ausyse ar ant kaklo. Gerai dar, kad nors nuo pirštų nenumausto ir iš ausų neišlupinėja. Atima visokį nerusiškai rašytą žodį — ar tai būtų knyga, užra­ šas ant atviruko ar fotografijos. Jei atvirukai ar fotografijos be lietuviškų užrašų — paliekama. Gal paliktų tie realūs Stali­ no tarnai ir lietuvišką žodį, jei suprastų, kas ten parašyta. Bet gali juk tas užrašas ant atviruko ar fotografijos būti antitary­ binis. Gali susiūbuoti ir net subyrėti tas tvirtasis tarybinis rūmas. Mano ryšuly yra keletas grožinės literatūros knygų, peda­ g o g i n i o instituto baigimo diplomas. Viską iš ryšulio ištraukiu ir pakišu vežime po šiaudais. Nunešu ryšulius tikrinti. Nepas­ tebėjau, kad ant vienos mūsų vestuvinės nuotraukos antros pusės yra pora lietuviškų žodžių. Nuotrauka konfiskuojama. Jau visai pavakary mūsų raguotas karavanas pajuda toliau. Tirštėja sutemos. Priešaky išnyra nedidelio kaimelio siluetai. Mūsų vežėjai paaiškina, kad tai Karaliovka. Iki mūsų paskyri­ mo vietos dar esą apie dvylika kilometrų. Netoli kaimo prie miškelio sustojame nakvoti. Iškinkomi jaučiai ir čia pat supan­ čioti paleidžiami ganytis. Naktis šilta, rami. Mano Genutė griežtai užprotestuoja, kad po atviru dangum su mažu vaiku nenakvosianti. Veža mus į Karaliovkos pakrašty esantį kolūkiečio kiemą ir apnakvina troboje. Liepos 9 d. Rytą svetinga šeimininkė pavaišina mus sibirietiškais rupių miltų blynais, šviežiu, tik pamelžtu pienu. Moteris gyvena viena su trimis mažamečiais vaikais. Vyras mobilizuotas. Linguojame toliau. Įsižiūrime, kaip jaučius valdyti ir kinkyti. Kinkoma labai ne­ sudėtingai — ant sprando uždedamas medinis lankas ir tvirti­ namas prie ienų galų. Jautis tempia vežimą sprandu. Vadelių nėra. V a l d o m a paprasčiausiu vytiniu — norint pasukti į dešinę, jaučiui sušeriama iš kairės pusės, norint į kairę — iš deišnės. Ir, žinoma, jautis eina tik žingsniu. Paraginus šiek tiek paspar­ tina žingsnį. Apie vidurdienį įvažiuojame į didelį kaimą, išsidėsčiusi dvie­ juose upės krantuose. Upė maždaug kaip mūsų Nevėžis. Tai Kulunda, informuoja mus palydovai. O kaimas vadinamas Vylkovu. Cia skirta mums gyventi. Pervažiuojame jį visą, medinį tiltą per upę ir atsiduriame 158

kitame kaimo pakrašty, prie pat miško. Cia baltuoja trys dar visai nauji baltų rąstų pastatai, ilgas, panašus į klojimą irgi naujas pastatas ir giliau miške nedidelė klėtelė. Išsilaipiname. Praneša, kad štai šie pastatai mums skirti. Žmonės, nieko ne­ laukdami, pasklinda po tuos namus. Namai dar net nebaigti įrengti — nėra net krosnių, tik durys ir langai. Žinoma, grindys ir lubos taip pat yra. Kvepia šviežia mediena. Mes su Genute neskubame pirmieji užimti geresnes pozicijas, mandagiai leisdami pirmyn kitus, ir todėl liekame be būsto. Kai mes sujudame ieškoti sau vietos, jau visur užimta. Dar spėjame nutverti vieną palydovą, kuris pasiūlo užimti tą atokiau miške stovinčią klėtelę. Cia prie mūsų prisijungia vieniša, pagyvenusi moteris — mokytojo Leonardo Grigonio motina Grigonienė Ma­ rija. Ją išgabeno vieną, nes sūnus, pamatęs mašiną su karei­ viais, suskubo išnerti pro langą į čia pat netoli sodybos dunk­ santį mišką. Tad mūsų šeima jau iš keturių asmenų — prisideda dar „ t e t a " Grigonienė. Klėtelėje, pasirodo, b u v o įrengta parduotuvė. Dar tebėra prekystalis ir lentyna. A n t apatinių plačių lentynų įsirengiame gultus, o prekystalis bus stalas. Iš rastų lauke plytgalių čia pat netoli klėtelės susikrauname krosnelę. Liepos 10 d. Diena duota apsitvarkymui ir poilsiui. Apsirū­ piname šiaudais čiužiniams. Apsidairome. Įsižiūrime į savo liki­ mo draugus. Susipažįstame. Arčiausiai miško esančiame namo viename gale įsikūrusios Samienė su trimis vaikais — Stase, A l e ir Vytuku, su jais dar senutė Samienė, Samo motina. Šamas lagery. Dvi Slamienės, anyta ir marti, ir gal dviejų metų sū­ nelis Dangerutis; kartu su jais buvusi dvarininkė Sveckienė, vieniša, raiša moterėlė. A n t r o j e namo pusėje — Juodviršienė su keturiais vaikais: trys sūnūs — Alfonsas, Zenonas ir Alius bei dukra Teresė. V y r o tuo metu nebuvę namuose, tad jis liko Lietuvoje. Kartu su Juodviršių šeima gyvena V i t o n i a i : anyta su marčia ir du vaikai, — dukra Eugenija ir sūnelis Vytukas. Kitame name apsigyvena dvi marčios — žydės Melerienės iš Rokiškio m i e s t o : Jacha su dviem vaikais — dukra Sana ir sūnum Menachemu (šaukiamas Menia), antroji marti Fania su sūnum Samuilu (šaukiamas Mulia). D a r toliau gyvena vienišos m o t e r ė l ė s : Budreikienė (ūkininkė nuo Svėdasų), buvusi mokytoja Blusienė iš Kamajų (dabar Gerbenienė). Dar toliau paupiu apsigyveno Stasiulienė su trimis vaikais: dukromis A l d o n a , Irena ir sū­ num Viaduku. Prie dirbtuvių kambariūkštyje įsikūrė pagyve­ nusi pora — daktaras Tenišovas, kalnietis nuo Kaukazo, osetinas ir jo žmona Lietuvos lenkė, turėjusi netoli R a m y g a l o s nedidelį dvarelį. Į pavakarę, šiek tiek apsitvarkę, visi susirenkame mūsų pla­ taus kiemo vidury. Sudainuojame keletą lietuviškų dainų. Su­ sirenka aplink vietinių moterų ir vaikų. Liepos 11 d. Gražus, saulėtas rytas. Kieme pasirodo du pa­ reigūnai — miškų ūkio technologas ( „ t e c h n o r u k a s " ) Podkovyri159

nas ir dešimtininkas („desiatnikas") Suchorukovas. Paima porą žmonių ir iš dirbtuvių atneša keletą pjūklų bei visą glėbį kirvių. Einame į čia pat stūksantį mišką gal 3 — 4 kilometrus. Sustojame nedidelėje aikštelėje. Technorukas paaiškina, kaip pažymėti me­ džiai, kuriuos reikia nupjauti, parodo, kaip reikia nuleisti nuo kelmo medį. Išsiskirstę po du, pradedame darbą. Mes imamės darbo suporuoti su Slamiene Izabele. Genutės į darbą neišvarė. Nėščia. Juodviršienė dirba su vyresniuoju sūnumi A l f o n s u . Vie­ noje poroje abi žydės — Melerienės. Tiesa, dar yra ir trečioji Melerienė, trečiojo tų pačių brolių Melerių žmona, kuri čia atvež­ ta su jau paaugliu sūnum A m o s u ( A m a ) . Tenisovas dirba poroje su trečiąja Melerienė. Tenišovienė taip pat liko namie. Pietums visi susėdome aikštelėje ant kalnelio. Dar visi turi po gerą riekę duonos, gabalą lašinių ar dešros, kai kas net ski­ landžio. Atokiau atsisėdęs Suchorukovas tenkinasi gabalėliu duonos ir pora svogūnų. Moterys kviečia pasivaišinti kvepian­ čiais lietuviškais lašiniais. Kukliai atsisakinėjęs, paima gabalėlį. Pailsėję ir atsipūtę, vėl kimbame į darbą. Našumas labai jau menkas. Juk daugelis kirvių, pjūklų ir rankose nelaikę, o kai kurie nelabai ir matę. Didžiausią iniciatyvą miške r o d o daktaras Tenišovas. Jis nu­ rodinėja, kaip skelti nupjautas kalades, kaip krauti jau suskal­ dytas malkas. Dirbame iki šeštos valandos po pietų. Eidami namo nešamės po glėbelį sausų, smalingų pušies šakų, nors aplink namus miške tam kartui kuro nestokojame. 1941 m. vasara — ruduo — žiema. Pirmomis dienomis mūsų brigadą ištinka nelaimė. Pušis, ku­ rią Juodviršienė pjovė su sūnumi A l f o n s u , jį prislegia. Jie ne­ teisingai užkirto, todėl kamienas pasidavė atgal ir u ž g r i u v o čia pat bežiopsantį bernioką. Gerai, kad šakomis pušis atsirėmė į žemę, o kamienas užkliuvo ir pakibo ant šakų — būtų sutraiškę, jei būtų visai atsigulęs ant žemės. Visi, supuolę į A l f o n s o ir jo motinos klyksmą, ištraukė bernioką iš po pušies. A t r o d o , kad tik gerokai aplamdė ir išgąsdino. Iš miško parėjo dar savomis kojomis. Po dienos kitos iš mūsų brigados susidaro entuziastų grupe­ l ė : daktaras Tenišovas, Juodviršienė, Slamienė, Vitonienė, aš, ir pasiliekame po darbo valandų dar padirbėti iki sutemos, nes labai maži įkainiai, antra — neturime tam darbui įgūdžių. N a m o grįžtame visai sutemus. Mat naiviai galvojame, kad daugiau uždirbsime. Duonos normai — „ p a j o k u i " — tų kelių uždirbtų kapeikų už­ tenka. Duoną gauname pagal sąrašus. Dirbančiajam — septyni šimtai gramų, o nedirbančiam — keturi šimtai. Ir tai ne visada. Kai miltų mažiau atveža, dirbančiajam užtenka keturių šimtų, o nedirbančiam — poros šimtų gramų. Visa laimė, kad per tuos du g y v e n i m o metus Jūžintuose su­ spėjome įsigyti šiek tiek drabužių ir vieną kitą patalynės pa160

mainą. Už šiuos daiktus iš kolūkiečių gauname šlakelį pieno nors mažajai Reginutei. Vargšai vietiniai, galima sakyti, visi tik skudurais apsikarstę ir pieną mielai parduoda už kokį drabu­ žį ar paklodę. Mano Genutė labai moka pardavinėti kolūkie­ čiams drabužius už pieną. Net ir kaimynės neretai j o s prašo parduoti kokį daiktelį, nes jos nesugeba tiek pieno išsiderėti, kaip ji. Duonos gi (turiu galvoje miltų arba kviečių) čia, V y l k o v e , ir už drabužius neįmanoma gauti, nes patys vietiniai kolūkiečiai neturi. Išdirbę visus metus kolūky, neretai lieka skolingi už tai, ką suvalgė iš brigados virtuvės. Tad kiekvienas duonos trupi­ nėlis itin brangus — tik jei kokios putrelės iš bulvių pasrėbus užsigardžiuoji duonos riekele. Ir vietiniai, girdime, labai vertina vaišes, jei buvo vaišinama su duona. — Pavaišino sriuba su d u o n a , — džiaugėsi svečiai geromis vaišėmis. Ir tai Vakarų Sibiro žemėje, kuriai n u o amžių nei trąšų, nei ypatingo įdirbimo nereikėjo. Rugsėjo pradžioje orai smarkiai atvėsta, ypač naktimis. Vė­ su darosi mūsų klėtelėje. Vėjas košia kiaurai. Genutė bando nueiti pakalbėti su ūkio direktoriumi K u z n e c o v u . Sis trumpai atkerta: — Gyvenate klėtelėje ir gyvensite ten. Pastebime, kad vietiniai ima ruoštis žiemai, nes žiemos čia esančios gilios, šaltos ir ilgos. Moliu, sumaišytu su karvių mėš­ lu, storai užklijuoja tarpus tarp rąstų, galima sakyti, ištinkuo­ ja sienas iš vidaus, o iš išorės rūpestingai samanomis užkaišioja. Kadangi visi nameliai, o taip pat ir barakai stovi ne ant pamatų, o ant medinių kaladžių, tai prieš žiemą užpila žemėmis trobas iki langų. Sito darbo griebėsi ir mūsų žmonės. Iki rudens sumūrijo vi­ dury kiekvieno barako didžiules duonkepes krosnis ir šalia jų dar virykles su ketinėmis rinkėmis puodams įstatyti. O ką gi mums daryti? Klėtelė žiemojimui netinka. Iš ūkio valdžios jokios pagalbos nesulauksi. Laimei, artėjančia žiema susirūpina :r žydės Melerienės Jacha ir Fania, užėmusios visą nemažo barako vieną pusę. Sutin­ ka mus įleisti kartu gyventi, nes tas didžiulis kambarys pert­ vertas neaukšta lentų sienele. Tad viename, didesniame, kam­ bary susispiečia Melerienės — penketas žmonių, o mažesniame — mūsų ketvertas (ir teta Grigonienė). Už tai mums tenka malo­ numas užtepti kambarių sienas iš vidaus ir užpilti iš lauko pa­ matus žemėmis. Sekmadieniais į mišką nevarydavo dirbti. Susirinkdavome dažniausiai pas Juodviršienę arba Samienę. Sugiedame „ P u l k i m ant kelių", pasimeldžiame, o po to padainuojame „Lietuva brangi, mano t ė v y n e " ir „ Š ė r i a u šėriau sau žirgelį". Jau ir spalis čia. Tai ne Lietuvos auksinis ruduo. Naktimis gruodelis, treška po kojomis plonas balučių ledelis. Spalio va­ karais renkamės visi į krūvą, kalbame rožančių, giedame 11. Leiskit j Tėvynę

161

šv. Mergelės Marijos litaniją ir tą itin melodingą giesmę „Marija Marija". Ir lapkritis atšuoliuoja. Pačią pirmąją lapkričio dieną Kulunda apsidengia nevisai plonu ledu — vaikai jau pakraščiuose čiaužo ant ledo. Lapkričio 2 d. Sekmadienis. Diena saulėta, be mažiausio vė­ jelio. Naktį spūstelėjo stiprokas šaltis, todėl ledas ant Kulundos storokas. Ir vienmarškiniai, ir vienplaukiai berniūkščiai šiandien čiaužo po visą upę. Upės tėkmė labai lėta, todėl v a n d u o greit užšalo ir upės vidury. Reginute taip pat lauke su vaikais bėgioja. Genutė skundžiasi, kad blogai jaučiasi ir atsigula į lovą. Manęs prašo niekur neišeiti ir atsisėsti prie jos. Ji paima mane už rankos. K o d ė l j o s ranka tokia karšta ir prakaituota? Ir ant kaktos pastebiu prakaito lašelius. Staiga lovoje pasigirsta kūdi­ k i o klyksmas. Pats vidurdienis. Siuo metu, pasirodo, atkeliauja į pasaulį mūsų antroji dukrelė Veronika. Atkeliauja sekmadienį. Miškų dvasia. Tenai tu gyveni, Kur girios medžiai tankūs ir seni, Prašau ateik ir pasirodyk tam, Kam teko gimt sekmadienį šventam! — iškyla atmintin pasakos žodžiai. Iš už sienelės pasirodo žydės Jachos susirūpinęs v e i d a s : — Bėk greičiau, Tilindi, pašauk kurią nors nusimanančią moterį. Pakviečiu čia pat už sienos gyvenančią Slamienę. Moterys viską sutvarko. Taigi n u o šios dienos vidurdienio mūsų šeima jau iš penkių žmonių, žinoma, įskaitant ir „ t e t ą " Grigonienę. Lapkričio 3 — 1 9 d. Gavau nemokamų atostogų ligonei slau­ gyti. Taigi tas dienas šeimininkauju namuose. Dar rudenį išmainėme Genutės paltą į keletą maišų bulvių, tad b a d o nejaučiame. Iš kolūkietės už paklodę imame kasdien po litrą pieno Reginutei ir ligonei po šlakelį. Lapkričio 20 d. A t o s t o g o s baigėsi. Šiandien jau žiema kaip priklauso — nakčia privertė sniego, ir šaltelis jau ne mažiau dvidešimties laipsnių. Miške dirbant nešalta. Pietaujame prie liepsnojančio laužo. Blogiau namuose. Barako langai nemaži ir vieneri. N o r s ir tepėme, ir lipdėme, rodos, ir sienas, ir langus, tačiau nakties metu taip smarkiai atšąla, kad kibiruose vanduo pasidengia ledu. Baiminamės, kad mūsų mažosios neperšaltų, ypač tas mažytis gyvas trupinėlis — mūsų Verusytė (ją pakrikš­ tijame m a n o mamos vardu). Įsiprašome gyventi pas kitoje Kulundos pusėje gyvenantį kolūkietį Ledeniovą. Jų namas penkiasienis — du kambariai. Mums užleidžia antrąjį kambarį „ g o r n i c ą " : pirmajame šeimi­ ninkė su vaikais (Ledeniovas mobilizuotas). Namelis žemas, lan­ geliai nedideli, be to, dvigubi, sausų, smalingų malkų vasarą 162

prinešiau nemažai, o ir dabar po glėbelį atsinešu. Taigi gyvena­ me šiltai. Tik vakarais šviesos jokios — vien balana. Vietiniai turi spingsules. Iš traktoristų po truputį žibalo g a u n a . Par­ duotuvėje žibalo nėra, tad mes jo negauname. Besikūrenanti krosnis ankstų rytą ir vakare apšviečia rausva, ant sienų mir­ guliuojančia šviesa, ir mūsų mažame būste visai jauku. Lauke šaltelis jau siekia iki trisdešimties laipsnių. Mūsų mo­ terėlės į mišką nebevaikšto dirbti, nes neturi nei k u o apsivilkti šilčiau, nei apsiauti. Dabar vaikštoma tik su veltiniais. Lauke, nors ir gana šalta, bet sausa, sniegas sausas, purus ir veltiniai nešlampa. Kaliošai ant veltinių nereikalingi. Už naują aštuonnytį rankšluostį gau­ name jau panešiotus veltinius. Taigi apsiauti turiu. Y r a ir kaili­ niukai. Trumpoki, bet vis dėlto kailiniai. Rytais dar su patamsiu žingsniuojame į mišką. Iš lietuvių aš vienas. Tenišovas įsitaisė stalių dirbtuvėje, Raupys veltinius džiovina naktimis. G r u o d ž i o 24 d. K ū č i o s . Šaltelis jau prašoka keturiasdešimties laipsnių ribą. Nubrendame puriu lyg miltai sniegu į girią. Su­ sikuriame laužą. Pasitraukęs nuo laužo po keliolikos minučių pastebiu, kad beveik nebegaliu pajudėti s a v o kailiniokuose — sukaulėję jie visai. Kėblinu iš miško namo lyg medinukas Bura­ tinas. — Gulėk ant krosnies. Cia tau ne Lietuva,— juokiasi ūkio inžinierius Poliakovas, kuriam, grįžęs iš miško, prisistatau. Kūčias valgome, kaitriai pleškant krosnyje smalingoms sau­ suolių pušų šakoms. Mūsų net penketas, nes į šią iškilmingą va­ karienę ir mūsų „ t e t a " Grigonienė apsilankė (ji liko gyventi barake). Genutė sugebėjo Kūčių stalui gauti gerą saują kviečių ir net šaukštą aguonų. O kiek skanėstų iš bulvių galima paga­ minti! O svarbiausia, kad visi esame sveiki, visi kartu. Ateina ir Naujieji, 1942-ieji metai. Mūsų įmonė persiorga­ nizuoja — visi darbininkai pereina į naujai susikūrusį Tiumencevo promkombinatą (rajono pavaldumo). Miškų ūkiui palieka­ ma miško priežiūra. Negulėsi gi visą laiką ant krosnių. Negausi ir tų kelių ka­ peikų, reikalingų d u o n o s normai nusipirkti. Tad po Naujųjų metų paskiria mane į transportą. Gaunu savo žinion dvejas roges ir porą jaučių. Iš pradžių vežioju mal­ kas iš Tamsiojo miškelio, esančio už penkių kilometrų nuo Vylk o v o . K o l nulinguoju ten savo raguotu transportu, pasikraunu dvejas roges, surišu, kad malkos neišbyrėtų, parlinguoju jau popiete. Parvažiavęs jaučius perduodu arklininkui į tvartą (jis ir arklius, kurie liko nepaimti kariuomenėn, prižiūri), o pats skubu nors ir į mažą, bet šiltą gūžtelę. Žiemą transportui pagrindinis darbas — pašarai ir malkos. Cia šienas ir šiaudai paliekami žiemoti laukuose, didelėse kau­ gėse. Sausas klimatas, tai pašarai gerai išsilaiko. Tad pagrindi­ nis transporto srautas nukreiptas pašarams vežti. Nesu įgudęs nei krauti šieną iš kupetos, nei ant vežimo stovėdamas gerai jį sudėlioti, todėl daugiausia vežioju malkas.

163

Po kelias dienas siautusios pūgos, vietinių vadinamo burano, visą transportą, taigi ir mane, siunčia į tolimą brigadą šieno. K o l nulinguoja mūsų raguotas transportas iki brigados — jau vėlyva popietė. Nusprendžiame iš vakaro pasikrauti vežimus, o rytą linguoti atgal. Deja, iki sutemos mums nepavyksta per gilų sniegą pasiekti šieno kupetų. Brigadoje žiemojimui palikta jau­ nų, d a r nevažinėjamų eržiliukų ir kumelaičių, tai nutariame rytą visą jų bandą nuginti sniegu iki šieno ir atgal, jie sulaužys b u r a n o vėjo suplūktą sniego plutą, o tada ir jaučiai nesunkiai pasieks kupetas. Apsiknavojame brigadoje. Brigados būste šilta. Nakčiai įsitaisau palubėje esančioje lentynoje. Daugelyje Sibiro pirkių gultai įrengiami aukštai palubėje, nes ten žymiai šilčiau. Vidurnakty jaučiu, kad mane tampo už kojos. G i r d ž i u : — Ivanai Pavlovičiau, kelkis mėsos valgyti. Atsikeliu. A n t stalo garuoja didžiulis dubuo mėsos. Sėdame prie vaišių stalo. Pasirodo, prieš pat mūsų atvažiavimą eržiliukas šoko per tvorą iš a p t v a r o ir pasimovė ant mieto. Teko jį pribaigti. Ta p r o g a galima papuotauti. Turime po gabalėlį duonos įsidėję. Arkliena, atrodo, niekuo nesiskiria nuo jautienos. Gal kad gy­ vulys jaunas b u v o ir nedirbamas. Rytą, užvalgę mėsos ir pasrėbę karštos bulvienės, keliaujame prie šieno. Kumeliukų g r u p ė nugenama prie kupetų ir atgal. Pralaužtu keliu nesunkiai pasiekiame šieną. Iki pietų pasikrau­ name ir linguojame n a m o . V a s a r i o mėnesio paskutinėmis dienomis sykį atvažiuoju iš miško su malkomis. Iškraunu jas nurodytoje vietoje, iškinkau jaučius ir, nuvaręs juos į tvartą, einu namų link. G i r d ž i u : — Palaukite, Ivanai Pavlovičiau. Prašė užeiti į apylinkės tarybą,— sulaiko mane iš kažkur išdygęs arklininkas. M a n pakeliui. Lipu laiptukais į aukštą tarybos priestalėlio priebutį. Priešais mane laipteliais leidžiasi apsiašarojusi Raupienė. — Ir tave, Tilindi, kviečia č i a ? — klausia ji. — Arklininkas sakė, kad prašė užeiti,— atsakau. — Na matai, mano senis jau nuo ryto čia sėdi, ir jo nebepa­ leidžia. Kačiulio taip pat ieškoję. Ir tave kviečia. Surenka mūsų vyrus. Išsigandau. Genutė sėdi ten su mergaitėm atokiau nuo kitų lietuvių. „ J e i ir manęs nebepaleis, ji ir žinot nežinos, kur din­ g a u . Nepasius. P a l a u k s " , — galvoju ir nuskubu namo. Namuose bėda. Reginute serga, beveik be sąmonės guli su aukšta tempe­ ratūra. Jokių vaistų neturime ir gauti nėra kur. O čia aš grįžtu su siaubinga žinia. — Lietuvius vyrus surenka. R a u p y s nuo r y t o sėdi jau, Ka­ čiulio ieško ir mane kviečia. Turbūt išveš kur nors darbams. Genutei jau ir ašarų nebėra. Pasrebiu karštos bulvienės, į maišelį įsidedu pamainą baltinių, šeimininkė, sužinojusi nelai­ mę, įdeda kelionėn sibirietišką duonos riestainį, „ k a l a č i ų " . At164

sisveikinu su savo šeimynėle, šeimininke ir einu į apylinkės ta­ rybą. Įeinu į raštinę. Ten kampe, ant medinės skrynios, sėdi iš­ balęs Raupys. Šiaip taip laužyta rusų kalba išlemenu, ko • aš atėjau. Pasiteisinu atėjęs pavėluotai, nes, Raupienės painfor­ muotas, pirma parėjau namo pasiruošti. T u o tarpu atsidaro durys ir raštinėn įeina uniformuotas pa­ reigūnas. Sėdintysis už stalo mane pristato, ir paaiškina, kad aš atėjęs jau visai pasiruošęs. Sis mane veda į greta esantį kabi­ netą ir pristato ten sėdinčiam rajono N K V D viršininkui K o b zevui: — Stai, Ivanai Jakovlevičiau, kaip veikia kontora. Raupienė sutiktam Tilindžiui prišnekėjo, tai šis su visa manta atėjo. — Nusirenkite,— paliepia man K o b z e v a s , nes kabinete gana karšta. Išsineriu iš rudinės ir po jais esančių kailinukų. Prisėdu ant kėdės kraštelio. K o b z e v a s k a l b a : — Matote, Tilindi, Raupį mes patys paėmėme nuvažiavę, o tave pakvietėme tik pokalbiui. Ir ima mane klausinėti, ką aš žinąs apie Raupį, kas jis per žmogus, pirma d a r smulkiai išklausinėjęs apie mano paties šei­ mą. A p i e save, žinoma, > aš viską iškloju, o apie Raupį žinau labai mažai, nes Lietuvoje mes su j u o buvome visai nepažįstami. — Dabar apsirenkite ir eikite tuojau n a m o , nuraminkite žmoną. Kai mums prireikia, mes patys važiuojame pas pilietį. O dabar norėjome tik pasikalbėti. Įlindęs paskubomis į kailiniokus ir rudinę, užsimetęs ant nugaros maišelį, skrendu nejausdamas žemės n a m o . Sį kartą paliko! Genutė mane sutinka dabar jau su ašaromis. Bet tai džiaugs­ mo ašaros. Ir Reginute, atrodo, daug lengviau kvėpuoja. Ir ma­ žoji Verusytė laiminga kepėstuoja kojytėmis ir šypsodamasi lai­ minga tiesia rankutes. A t r o d o , šypsosi mums laimingas visas pasaulis... O Raupį rytojaus dieną išvežė į rajono centrą ir nuo to laiko jis d i n g o kaip į vandenį. Liko žmona su keturiais dar nesuaugu­ siais vaikais. Raupys jau turėjo apie keturias dešimtis, g a l net ir daugiau metų. Laisvai kalbėjo rusiškai. Dirbdamas veltinių vėlykloje džiovintoju, diskutuodavo su ten dirbančiais vyrais įvairiomis politinėmis temomis. Y p a č karštai jis ten ginčydavęsis dėl k a r o su Suomija priežasčių. Dažnai prie tų ginčų dalyvaudavęs ir jaunas propagandistas, komjaunuolis Kolia Košalevas. Manoma, kad Kolia ir bus iškvietęs svečius iš rajono. Kartais pražūtinga ir svetimą kalbą mokėti... Mūsų moterys, jau rudenį sunerimusios dėl savo vyrų, kurie iš Naujosios Vilnios kitu ešelonu b u v o vežami, b u v o nukeliavu­ sios į rajoną pasiteirauti apie juos. Ten joms į akis b u v o pasi­ juokta ir patarta užmiršti buvusius vyrus ir čia pasidairyti ge­ resnių. Taigi tada rudenį jos grįžo iš rajono labai prislėgtos ir nusiminusios. Tačiau per kelis mėnesius vienos per kitas susi165

žinojo, kad visi vyrai atsidūrė Krasnojarsko krašto lageriuose, Rešotų rajone. Ten sąlygos esančios labai sunkios. Sužinojusios adresus, ėmė organizuoti siuntinėlius — tai paskutinę duonos riekelę sudžiovinusios, tai bulvinių džiūvėsiukų nuo vaikų nu­ slėpusios. Pradeda dienos ilgėti ir šviesėti, bet stiprėja vėjai ir pūgos. Vėjas kaip volu suvolioja sniegą, ir tokio sniego paviršiumi ga­ lima vaikščioti neprasmengant. Jaučio, deja, toks sniegas ne­ laiko, ir važinėti galima tik pravažinėtais keliais. Sniegas pradėjo tirpti tik balandžio pradžioje. Bet čia staiga pavasarinę nuotaiką aptemdo žinia, kad iš kai kurių rajonų lietuvius masiškai kažkur toliau išveža, būk tai į Tolimąją šiau­ rę. T o d ė l , kai gegužės pradžioje b u v o pasiūlytas gabalėlis dirvo­ no išsidirbti ir pasisodinti bulvių, rankos bejėgiškai sviro, nes netikėjome, kad tas paskutines pasodintas bulvytes rudenį teks nusikasti. Tad bulvių ir daržų apskritai nesodinome. Sėdėjome lyg ant uždelsto s p r o g i m o b o m b o s ir laukėme. Laimei, viskas praėjo laimingai — nė vienos šeimos iš mūsų rajono niekur ne­ išvežė. Begyvendami ilgiau pas Ledeniovus, pastebėjome, kad dings­ ta kai kurie smulkesni daiktai. Vėl bėda. N u o naminio vagies sunku apsisaugoti. Tada Genutė susitaria su nepertoliausiai gy­ venančiais senukais Kaliničenkomis, kurių namukas penkiasienis, t. y. iš dviejų kambarių. Persikeliame pas j u o s . Cia gyve­ name iki sulaukiame tikros šilumos ir tada keliamės vėl per upę pas lietuvius, į taip vadinamą Novostroiką. Barakuose vietos nėra, tad apsigyvename buvusiose dirbtuvėse, nes dirbtuvės iš ten b u v o iškeltos kitur. V a l g y t i verdame lauke, o miegoti erdvu toje didžiulėje salėje. Pasieniais stovi didžiuliai loviai. Tai grūdų vežimui paruošta, o dabar ten įsitaisome sau gultus. Vasaros pradžioje energingas mūsų promkombinato direktorius Saladkovas pastato netoli kaimo naują įmonę — gamyklą dervai iš kelmų varyti. Būrys moterų netoli miške kasdavo senus, kadaise nupjautus pušų kelmus ir veždavo mums prie žemėse įmūryto didžiulio katilo, po kuriuo kūrenosi ugnis. Mūsų trijulė — Juodviršiokas Alfonsas, Skruodis Jonas ir aš tuos kelmus smulkin­ davome. Visai dervos gamybai v a d o v a v o jau gerokai pagyvenęs vietinis gyventojas Zubkovas. Jis gerai susipažinęs su šiuo darbu. Be pagrindinio p r o d u k t o — dervos, dar gauname gerų anglių, kurias veža į kalves. Uždarame katile smalingų kelmų gabalai visai nesudega, o tik suanglėja, bet nepavirsta pelenais. Iš katilo specialiai padarytu lataku bėga derva. Darbas gana sunkus, ypač iš pradžių, kol išmokome nuo ku­ rio g a l o ir kaip pradėti tą didžiulį kerėplą — kelmą trupinti. Tokiam darbui reikėtų ir maisto geresnio, daugiau kalorijų. O čia pasrebi tik skystokos bulvienės, gerai, kad užsigardžiuoti turi gabalėlį duonos. Tačiau, nors ir b u v o sunku, ramiais ir šiltais vasaros vaka­ rais, visą dieną plušėję saulėje, eidami namo plėšdavome iš viso vieko lietuvišką: 166

Ei, jaunyste, ž y g i o rytas, Plieno galios kupina!

Taip nejučiomis prabėga ar + roji tremties vasara. Beveik kiekvieną mėnesį atvažiuoja iš rajono N K V D mūsų globėjai. Kartais surenka visus drauge, „ p a a u k l ė j a " . Moterys po tokių pokalbių ilgai ašarodavo, mat, kaip taisyklė, pareigūnai p a b r ė ž d a v o : „ j ū s čia perkelti pastoviai gyventi ir negalvokite apie grįžimą". Manęs tie jų žodžiai negąsdino, nes niekad neti­ kėjau, kad mes čia amžiams ištremti. A m ž i n o tai juk nieko nėra. J u o labiau — melas ir smurtas niekad nebuvo ilgaamžiai. Stingsta jau žemė. K e l m o nebeišlupsi iš jos šalto glėbio. Vie­ toj kelmų pjauname senas pušis. Tačiau jau ir pušų nebėra. Todėl persikeliame už 5—6 kilometrų nuo kaimo į miško gilu­ mą. Iš ten, ypač pasnigus, kasdien namo vaikščioti per sunku. Tad išsiruošiame į mišką visai savaitei. Ten, vietoje, susirenčiame trobelę. Trobelę reikia kažkuo apdengti. Reikia lentų. Medžių aplink sočiai, reikia tik išsipjauti. Zubkovas atgabena išilginį pjūklą, jį gerai išgalanda ir, mane užkėlęs ant rąsto, moko pjauti. Pirmos lentos išeina prastokos kokybės, bet jau antras ir trečias rąstas supjaustomas pakenčiamai. Gal po tre­ jeto dienų užbaigus darbą ir besidžiaugiant, kad pavyko, atva­ žiuoja pramkombinato direktorius Saladkovas. — Zubkovai, kur gavai lentų s t o g u i ? — klausia direktorius. Sis patenkintas juokiasi ir atsako: — Išsipjovėme štai su Ivanu Pavlovičium. Direktorius, nieko nesakęs, išvažiuoja. Praslinkus trims dienoms, gauname direktoriaus įsakymą, kad mane perkelia dirbti lentų pjovėju į stalių dirbtuves, nes jauną vyruką, kuris pjovė iki tol poroje su pagyvenusiu senio­ ku, mobilizavo. Džiaugiuosi, kad vėl kasdien būsiu namie kartu su šeima, kurią vėl teko iš dirbtuvių kraustyti į kitą upės pusę. Sį kartą jau ne į privatų namą, o mus apgyvendina kartu su t e c h n o l o g o P o d k o v y r i n o šeima. Pats šeimininkas mobilizuotas. Dviejuose dideliuose kambariuose gyvena P o d k o v y r i n a su trimis vaikais. Vieną kambarį atiduoda mums. Poroje su manimi pjauna Zakamriašinas (dėdė Petia). Jis stovi rąsto viršuje, aš apačioje. Išilginis pjūklas pjauna tik krisdamas žemyn — l y g kirste kerta išilgai rąstą, šitaip smūgis po smūgio slenki išilgai rąsto — centimetras po centimetro. Todėl apati­ niam pjovėjui daug sunkiau, nes viršutinis tik padeda kelti tuščią pjūklą. Iš pradžių labai pavargdavau, kol įpratau pjūklą ne traukti, bet meste mesti, tai yra j u o įkirsti. Pavasariop, kai dienos pasidarė ilgesnės, — po darbo iki sutemų dar likdavo valandėlė laiko. Tada su tuo pačiu dėde Petia ant „ o ž i ų " užritindavome rąstą, atvežtą iš gretimo kolū­ kio, ir čia jau b ū d a v o mūsų individualus darbas, už kurį kolūkis mokėdavo ne beverčiais rubliais, o miltais už kiekvieną metrą. 0 juk į bulvienę įleidus miltinių kukulių — visai kas kita! 167

Vargingai g y v e n o ir mūsų šeimininkė. Juk dirbo ji viena. Už tas uždirbtas kapeikas tik skurdžią duonos normą galėjai nusi­ pirkti. Daugiau nieko. Visas jos turtas — karvė ir bulvės, kurių galėjo pasisodinti 15 arų. Pagyvenę ilgiau kartu su Podkovyrina, taip pat pastebėjome, kad kai kas ima dingti. D i n g o net toks didžiulis turtas — paklo­ dė, už kurią Genutė sugebėdavo išsiderėti iki 150 litrų pieno. Dingo jos nauja palaidinukė. Jau konflikto nebeišvengsi. Sykį, parėjęs iš darbo, randu savo šeimyną uždarytą kamba­ ry. Durys užremtos lova ir dar palovin pora maišų bulvių pa­ pilta. Žinoma, lova lekia šalin, bulves tiesiog nuspardau. Išlais­ vinu kalines. Bet argi gyvensi tokiomis sąlygomis? Nueinu pas direktorių. Nieko. Tuo tarpu nieko negalįs pa­ dėti. Tada Genutė eina pas direktorienę ir neša geros odos lie­ tuvišką portfelį. Po kelių dienų jau kraustomės į kaimo vidury esantį namelį, kuriame b u v o įsikūrusi vilnų karšykla, dabar nebeveikianti. Vasaros pradžioje vėl kraustomės į Novostroiką, nes atsirado to namelio savininkai ir jį pardavė kitiems. Mes, žinoma, nė nemanėm pirkti. Atsiduriame vėl tame pačiame barake, kuriame g y v e n o m e su Melerių šeimomis. Melerienės į rajono centrą išsikė­ lusios. Kartu su mumis trys vienišos moterėlės — „ t e t a " Grigo­ nienė, Budreikienė ir Gerbenienė. Tą pavasarį vėl mažai tesodiname daržų. Pavasariui prasidė­ jus, staiga išveža iš mūsų kaimo Kačiulių šeimą. Išveža į netoli Barnaulo esantį P a v l o v o kaimą, kur b u v o N K V D pagalbinis ūkis. Ir tuojau pasklido kalbos iš pramkombinato administracijos šaltinių, kad išvežiosią ir kitas lietuvių šeimas. Praeina vasara. Sulaukiame vėl rudens ir jau trečios žiemos Altajuje, o vežti niekas likusių ir nebesiruošia. Tik daugumos šeimų nuotaika gerokai prislėgta. Daugelio šeimų galvos — vyrai lageriuose žuvo. G a v o liūdnas žinias, kad mirė Šamas, Siamas, Kukoris, Žinduolis, du broliai Meleriai (Jachos vyras tik gyvas likęs, nes sugebėjo brigadininku įsitai­ syti), Vitonis, Tervydis. Kai kurios moterys net ima su pavydu skersakiuoti į mūsų šeimą, ypač į žmoną. Zindulienė, kurios ir abu sūneliai čia vie­ nas po kito miršta, atvirai r o d o mums priešiškumą ir kartais Genutei į akis išrėžia: — K u o gi tu geresnė, kad gyveni kartu su vyru ir vaikais?! Senutės anytos — Samienė, Slamienė ir Vitonienė taip pat iškeliauja į aną pasaulį. Mums čia atvykus, Sveckienė po metų b u v o išvežta į senelių prieglaudą Barnaulan, nes dirbti nebega­ lėjo, o išlaikyti nebuvo kam. Netrukus g a v o m e žinią, kad ji mirė. Pasibaigė jau ir mūsų paklodės, užvalkaliukai ir rankšluosčiukai. Liko stambesni viršutiniai drabužiai. 1943 m. žiemos pradžioje, išprašę iš kombinato vadovybės jautį ir roges, važiuojame su Temišovu į kitoje miško pusėje 168

esantį kaimą duoneliauti. V y l k o v o kaime ir už drabužius nei kviečių, nei miltų negausi, nes jų beveik niekas ir neturi. Kai­ muose už miško gyvena traktorininkai, kurie gauna daugiau grūdų už savo darbą. K o l išsiruošiame, ir popietis. Jau pavakare pasiekiame pir­ mąjį kaimą. Deja, šiame kaime niekas neturi atliekamo g r ū d o , nors ir drabužių visiems labai reikia. Aš vežuosi Genutės demi­ sezoninį naują paltą ir šilkinę suknelę. Siame kaime nieko ne­ pešę, važiuojame toliau. Diena jau visai baigėsi. Tirštėja sute­ mos. Kyla vėjas. Pažeme šliaužia sniegas. Aplink tik sniegas ir naktis. Nei krūmelio, nei medelio. Tuščia stepė. Kelias d i n g o . Išlipę iš rogių, pavaikštome aplink, norėdami užčiuopti kelią. Veltui. Tada suvirstame į roges ir duodame valią mūsų raguo­ tam draugui. Sis vienodai ramiai žingsniuoja neraginamas. Mums net vaidenasi, kad sukame ratus toje pačioje vietoje. Staiga p r o stiprėjančio vėjo stūgavimą pasigirsta tolimas šuns balsas. Su­ klustame. Gal taip pasirodė? Po kiek laiko vėl girdėti amsėji­ mas. Paraginame jautelį. Dar kiek pavažiavus — amsėjimas aiš­ kesnis. V a l i o mūsų raguotam draugui! Jau aiškiai girdime šuns balsą, tik trobų nematome. Pasirodo, trobos-bakūžės sniege. Pri­ važiuojame prie pirmosios ir beldžiamės į tamsų langelį. Po minutės kitos pasigirsta moteriškas balsas. Pasisakome esą paklydėliai iš V y l k o v o kaimo. Prašomės nakvynės, Moteris atsi­ sako mus įsileisti, nes čia esą vienos moterys su vaikais ir vyrus bijančios įsileisti. Pataria važiuoti į kitą kaimo galą, ten esą vyrų. Važiuojame. Pasibeldžiame į kitame kaimo gale esančios tro­ belės dar tebešviečiantį langą. Cia mus įsileidžia, nes šeiminin­ kas — vis dėlto vyras, nors ir šlubas. Tai pasirodo kolūkio są­ skaitininko troba. Gauname šiltą kampą, o mūsų raguotas drau­ gas — gerą užuovėją ir glėbį šieno (šieno pasikrovėme į roges išvažiuodami). Rytojaus dieną gerą pusdienį po visą sniege skendintį kaimą veltui ieškome kviečių — niekas nenori parduoti ar neturi. Linguojame d o r toliau. Trečiame kaime, bevaikščiodami iš trobos į trobą, vienoje jų užtinkame lenkų kilmės šeimą, eva­ kuotą iš Leningrado. Cia tai bent sėkmė — mano draugas tuojau randa su tais lenkais bendrą kalbą. N o r s Tenišovas save laikė rusu, bet jo žmona — Lietuvos lenkė ir, matyt, sugebėjo savo Valentinui įpūsti lenkiškos dvasios. Mus priima kaip artimas gimines. Apsinakvojame. Rytą, šeimininkų padedami, realizuojame savo prekes. Už paltą ir suknelę gaunu net 150 kg kviečių, o ir Tenišovas įperša šeimininkų atvežtam čigonui fraką už 50 kg kviečių. Laimingi ir sotūs (prieš kelionę vaišinga šeimininkė gerai pamaitino) suvirstame į roges ir linguojame V y l k o v o link. Grįž­ dami negalime atsistebėti, kaip galėjome dviese vienu kartu suvalgyti didžiulį dubenį soros kruopų, ąsotį pieno ir kepalą duonos. 169

Dabar jau turtuoliai. Bulvių iš rudens pasirūpinome (Genu­ tės vasarinis paltukas už bulves išėjo). Duonos normą šeimai, galima sakyti, gauname reguliariai (po pusantro k i l o g r a m o ) . Dabar dar vaikams ir košės turime. K o v o mėnesio pradžioje, vakare, eidamas gulti žvilgtelėjau balanos šviesoje į miegančių s a v o dukrelių veidukus. Mane tie­ siog sukrėtė jų melsvai išbalę veidai ir giliai įkritusios akiduobės. Jau visai baigėsi smulkesni drabužiai bei patalynė, už kuriuos dar vis gauname po lašelį pieno. Likę dar mūsų žieminiai pal­ tai. Juos „ s u v a l g y s i m e " . O toliau kas? Nutariame su Genute, kad reikia pabandyti nusipirkti karvę už tuos paskutinius pal­ tus ir kilimą. Genutė suranda V y l k o v e mokytoją, kuri už mano žieminį paltą ir kilimą parduoda mums karvę. Karvė dar nesena, žalmargė, tik ką apsiveršiavusi. Dar ir vežimą šieno gauname priedo. Dabar tai jau g y v u o j a m e ! Turime sočiai savo pieno. Didesnę dalį pieno reikia „ p a r d u o t i " valstybei (planas!), tačiau vis vien esame patenkinti, nes ir sau dar lieka. Ir dukrelių veideliai prašviesėja, ir akutės pagyvėja. Kitos lietuvių šeimos anksčiau už mus susiprato įsigyti kar­ ves. Mes gal jau paskutiniai. Na, geriau vėliau, negu niekad. Atėjus vasarai ir mūsų žalmargė įsijungia į didžiulę kaimo karvių bandą, ganomą tolokai nuo kaimo. Už penkių kilometrų nuo V y l k o v o , lankose prie Kulundos upės gauname pasišienauti savo karvėms žiemai pašaro. Lankos tos — kolūkio, ir pusę mūsų paruošto šieno tenka atiduoti jam. Sienas žiemai, žinoma, lieka sukrautas stirtose lauke. 2iemą atsivešime. Rudeniop sunkiai suserga daktaro Tenišovo žmona. Nugabe­ nama gydyti net į Kamenio ligoninę, iš kurios, deja, jau nebe­ grįžta. Tenišovas lieka vienas. Dažnai lankau jį ilgais rudens vakarais. Iki vėlumos sėdime šnekučiuodamiesi arba ir tylomis, kiekvienas paskendęs savo mintyse, tačiau visą laiką jausdami, kad esame ne vieni tarp keturių kambario sienų. Taip besėdėdami sugalvojame, kad reikėtų mano šeimai per­ sikelti pas Tenišovą. Du nemaži kambariai ir didelis prieškam­ baris. Taip ir padarome, nes tame būste daktaras b u v o likęs vienas. Pagaliau išgirstame džiaugsmingą žinią — iš Lietuvos išvyti vokiečiai. Tuojau siunčiame atviruką mano tėvams į Lietuvą. Greit gauname ir nuo tėčio sveikinimą. Jie be galo apsidžiau­ gę, gavę nuo mūsų žinią, nes b u v o patikėję vokiečių skleidžia­ mais gandais, kad visus 1941 m. išvežtus iš Lietuvos rusai su­ naikinę. Prasideda intensyvus susirašinėjimas su namiškiais. Kadangi tėvai g y v e n o kaime ir žemės ūkis dar b u v o nespėtas sunaikinti, maisto produktų jie nestokojo. Todėl pradėjome gauti iš Lietuvos siuntinius su lašinukais, skilandžiais ir kvapniomis mamos pagamintomis dešromis. 170

Užmezgame ryšį ir su Genutės tėvais. Jie gyvena Panevėžy, ten pat, kur ir g y v e n o — savame name. Kartu su jais gyvena Genutės sesers Onutės šeima. Jie persikėlė į Panevėžį Vilnių grąžinus Lietuvai. T u o j po Naujųjų metų apsiveršiuoja musų Zalmargėlė. Pie­ nelio vėl sočiai. Veršelį, žinoma, laikome kambary, nes tvarte sušaltų. Suaugusios karvės Sibire šalčių nebijo — svarbu, kad joms būtų pakankamai šieno. Žiemos šiose platumose šaltos ir gilios. Visuomeniniai gyvuliai išleidžiami į diendaržį prasivė­ dinti, o jau savininkų karvutėms dažnai ilgus mėnesius tenka išstovėti tvarte ir dar tamsoje. Individualūs tvarteliai nedideli, dažniausiai tenka į jį įsiropšti tik p r o stogą iš viršaus. Orams atšilus ir mes savo Žalmargę išleidome į lauką kartu su kaimynų karvėmis. Pradžioje ir patys džiaugėmės, matydami, kaip ji laimingai šokinėja. Staiga kaimynų karvė, iš laimės be­ šokinėdama, stukteli mūsiškei ragais į šoną, ši brinkt ant sule­ dėjusio sniego, kojos į viršų ir guli. Guli ir nebesikelia. Ir pakelti nebeįstengiame. Pakviečiame veterinorių. Dviejose vietose tru­ kęs stuburas. Viskas... Užsibaigia mūsų pienelis, Aušta 1945-jų metų pavasaris. Tarybinė armija triuškina vokiečius jų pačių žemėje. Balandžio pabaigoje eilinė mobilizacija. Kviečia vėl ir šį kartą lietuvius, o jų šaukiamojo amžiaus — net trejetas (pri­ augo per tuos beveik keturis m e t u s ) : Juodviršis Alfonsas, Skruodis Jonas ir aš. Negaliu nueiti iki apylinkės tarybos, nes guliu krečiamas d r u g i o — temperatūra 40 laipsnių. Ateina vieną dieną felčeris ir kitą dieną apsilanko — guliu beveik be sąmonės. Al­ fonsas su J o n u išvažiuoja į armiją. Aš .lieku namuose. Po de­ šimties dienų Vokietija kapituliuoja. V a l i o ! Dabar jau tikrai nebereikės palikti šeimą vieną svečioje šalyje. Juodviršis po pusmečio grįžta, bet ne pas motiną į Vylkovą, o pas tėvą į Lietuvą. Jį paleido dėl sveikatos — ta pirmomis Sibiro dienomis jį prislėgusi pušis paliko pėdsaką — kairę koją dažnai sutraukdavo mėšlungis. 1946-ųjų metų pavasarį už tėvų atsiųstus pinigus nusiperkame karvę. V ė l atsigauname. Y p a č vaikai. K a r v ę pasitaiko nusipirkti tikrai gerą. Ją mums pardavė išsikeldamas iš kombinato buhalteris Kolesnikovas. Jis b u v o su šeima evakuavęsis iš Leningrado ir dabar grįžo atgal. Vasaros pradžioje persikeliame iš N o v o s t r o i k o s į patį centrą, visai prie medžio dirbtuvių, kur vis dar pjaunu lentas, dabar jau ne su dėde Petia, o su jaunesniu rusu M a k a r o v u . Išeiginė­ mis dienomis einame uždarbiauti, jei pakviečia, į gretimus kai­ mus. Iš ten parsinešame po maišelį miltų ir sočiai prisivalgome — svarbiausia duonos. Gyvename kartu su Tenišovu dviejuose kambariuose — jo mažytis kambarėlis, tik lovai ir staliukui, mūsų pirmasis gana didelis kambarys. Namas dviejų aukštų. A n t r a m e aukšte g y v e n a iš P a v o l g i o atvežta vokiečių šeima. 1988

\ žesnius barakus. Ten laukdavo, kol atvažiuos pirkliai ir pagei­ daujamą kiekį išsiveš į tolimąsias statybas — Magadaną, Kam­ čiatką ir kt. Per metus į šį turgų suveždavo, anot kalinių, apie 50 tūkstančių darbingų vyrų ir moterų. Kai v y k o trėmimai 1941-aisiais ir vėlesniais metais,— tai b u v o lietuvių tautos ge­ nocidas. Trėmė tam, kad sunaikintų. K a r o ir pokario metu ame­ rikiečiams pristačius rytuose daugybę fabrikų ir įmonių, aprū­ pinus jas technologija, esant žaliavoms vietoje, trūko darbo jėgos. Kas vyks, kol nėra minimalių p a t o g u m ų ? Rusas, nualinęs savo aplinką Rusijoje, greičiau patraukė į Pabaltijį, Kaukazą, Moldaviją ir kitus pakraščius, kur vaidindamas didvyrį-išvaduotoją mokėjo išnaudoti aplinką, kad tam būtų patogu ir ramu gyventi. Iš tikrųjų, kiek teko etapuose ir lageriuose stebėti — tai pirmiausia ėjo pabaltijiečiai, rytų ukrainiečiai ir baltarusiai, toliau gruzinai, armėnai, moldavai. Iš musulmonų kraštų b u v o po keletą, o rusų tik vagys, plėšikai ir žmogžudžiai. Be to, la­ geriuose jie stengėsi užimti pirmas pozicijas ir valdyti ne tik kalinius, bet ir lagerių administraciją, kiek tai jiems b u v o nau­ dinga ir įmanoma. Greitai mūsų grupę išvedė į pirtį. Buvo liepos vidurys. Ne­ šalta, bet aiškiai jautėsi jūrų alsavimas. „ P r o ž a r k o j e " įsakė kabinti visus drabužius, kad išdegtų visi atvežtiniai parazitai. Apsiprausti b u v o galima, bet tas skubinimas atėmė visą malo­ numą beveik po 2 mėnesių pajusti vandens skonį. Po pirties mus nuvedė į tuščią baraką, matyt, vergai jau b u v o išvežti į paskyrimo vietas. Cia greitai atvedė kitą mūsų etapo grupę ir iki vakaro pripildė visą baraką. Tačiau iš mūsiš­ kių jau b u v o nebe visi, kurie iš Vilniaus išvažiavom. Galbūt valdžia pagal bylas kai kuriuos atsirinko, o kiti patys skubėjo įsipiršti, kad tik greičiau gautų sotesnį ir mažiau jėgų kainuo­ jantį duonos kąsnį. Labiausiai lageriuose b u v o vertinami gydytojai, dailininkai (ne tik lagerių apipavidalinimui, bet svarbiausia ponų ir jų šei­ mų portretams gaminti), toliau ėjo staliai — statybininkai, bat­ siuviai, siuvėjai ir kitos smulkios profesijos. O mokytojai b u v o prasčiausia kategorija, jeigu jie nemokėjo kokio nors rimtesnio amato. Todėl jiems ir buvo sunkiausia. Artimiausias mano bičiulis visoje kelionėje ir iki grįžimo buvo Česlovas Jutelis, agronomas. Aš jį 1 9 4 0 — 1 9 4 2 m. mokiau Panevėžio berniukų gimnazijoje. Mes susitikome Vilniaus per­ siuntimo punkte. Greitai susidraugavome. Dalinomės maisto kąsniu, kurį mano mylima žmona, irgi mokytoja, sugebėjo gau­ siai parūpinti Vilniuje ir vėliau lageryje, o jis savo energija ir sumanumu padėjo man kelionėje. Lageryje tik jo dėka aš pate­ kau į rudos sodrinimo fabriką ant Janos krantų. Tuo būdu iš­ vengiau miško darbų. O jis g a v o 25 už tai, kad pokario metais atseit nuginklavęs du rusų raitelius ir pristatęs juos viršaičiui. O iš tikrųjų — radęs javuose besiganančius du arklius ir parsi­ vedęs namo. Po pusdienio atėję du girti kareiviai. Vienam dar 176

padėjo įlipti į balną ir tas išjojęs. Aiškiai suvokęs, kad nei ark­ liai* nei balnai nebuvo kareiviški. Bet to užteko. Greit nuo mūsų atsiskyrė buvęs K a u n o dramos teatro artis­ tas Stasys Caikauskas. Su juo susipažinau dar Kaune, saugumo rūsyje, po tardymo laukdamas teismo. Gyvas ir energingas vy­ rukas. Jį kaltino vokiečių okupacijos laikais kažką netinkamo perskaičius per radiją. Ir to užteko pilnai bausmės dozei. Jis labai tikėjo Justo Paleckio, kaip g e r o pažįstamo, pagalba. Tuoj įsitraukė į veiklą ir po poros savaičių tarp barakų padarytoj pakyloj suvaidino kažkokio veikalo gabaliuką. Kai jis išgirdo, kad mus ruošia etapui, atėjo lyg atsisveikindamas į baraką ir pasakė, kad jis kol kas čia pasilieka, nes mus vešią labai toli ir jam būsią per toli grįžti. Iš tikrųjų jis grįžo į Lietuvą iš Ma­ gadano po kelerių metų. „ G y v e n i m a s pasijuokė iš m a n ę s " , — su pesimizmo gaidele kalbėjo girininkas Juozas Pėstininkas, susilipdęs Vilijampolėje trobelę, kurioje, kaip vėliau įsitikinau, g y v e n o ir gėlininkyste vertėsi su žmona. Prieš karą jis b u v o netoli Kauno Lapių baž­ nytkaimio apylinkėse išsimėčiusių miškų girininkas. Važiuojant iš Kauno į Vandžiogalą, beveik pusiaukelėje pastebėsite dviejų kaimų pavadinimus: Didieji Ibėnai ir Mažieji Ibėnai. Po 1863 m. sukilimo caro žandarai išvežė tų kaimų lietuvius į Sibirą, o į jų vietą atvežė rusų šeimas ir popą, pastatė cerkvę, kuri dar ir dabar tebestovi Didžiuosiuose Ibėnuose. Iš kur atvežė rusus, jis nežino, bet kad jie išprusimo ir kultūros atžvilgiu nieko ne­ pasiekė, tai aišku. Tamsybė b u v o , tamsybė ir liko. Bet jie ryškiai įėjo į J u o z o Pėstininko gyvenimo istoriją. Tų kaimų moterys vasarą gretimame miške rinkdavo uogas ir grybus, nors tai b u v o draudžiama, o vyrai v o g d a v o apylinkėse arklius ir kitus gyvulius. Žiemos metu prasidėdavo miško vogimas. Malkas vež­ d a v o į Kauną. Žiūrėk, vieną eigulio sugautą nubaudė arba pa­ sodino už antrąją vagystę, jau atsiranda kitas. Ir taip be galo. 1940 m. jie atsigavo. Kas tik galėjo, išbėgo iš tų kaimų. Kas į miliciją, kas g a v o tarnybą kalėjimuose ir panašiose įstaigose, kur mokslo nereikėjo, o rusų kalba labai tiko. Su ibėniečiais Juozas Pėstininkas susitiko ir liūdnesnę dieną, kai jį areštuotą atvežė į saugumą. Iš tardytojo kabineto į paskirstymo kambarį jį vedė iš pažiūros matytas veidas. O tas, kuris darė paskutinę kratą, atėmė diržą, išpjaustė sagas, šypsodamasis paklausė: „ N u kaip, ponas girininke, čia nuotaika ne k o k i a ? " Girininkas tik sukando dantis. Kitas jo nusikaltimas buvęs, kad Lapių bažnytkaimyje ir jo apylinkėse buvę dvarininkų išperos trukdydavo lietuviams per pamaldas lietuviškai giedoti. N o r s jis nebuvęs didelis bažnyčios mėgėjas, bet su savo tarnautojais eidavęs sekmadieniais į baž­ nyčią ir ten giedodavęs lietuviškas giesmes, kad lenkų davatkos savo provokacijomis netrukdytų lietuviams melstis. Sitų nusi­ kaltimų užteko, kad girininkas būtų teismo pripažintas tėvynės išdaviku ir nuteistas 30-čiai metų katorgos. 12 I eiskit į Tėvynę.

177

/ Iš Kauno kalėjimų pusrūsio į vergų turgų buvo atvežtas lietuvis dailininkas Vytautas Banys. Kai po teismo įmetė'j mūsų kamerą,^ jis buvo tiek susijaudinęs, kad pro ašaras negalėjo žodžio ištarti. Aš su juo buvau susipažinęs laisvėje ir stengiausi nuraminti. Jį baisiai prislėgė tas bausmės laikas. Jis į šonus nesidairė, o priekyje jokių perspektyvų nematė. Tiek metų — tai mirtis. O tiek kūrybinių sumanymų. Paskutiniu laiku Guzevičius pasiūlęs jam iliustruoti savo romaną „Kalvio Ignoto tei&ybė". Jis padaręs keletą_ pirmųjų iliustracijų. Jos labai patikusios Guzevičiui. „Tu būsi lietuviškasis Goja,—pasakęs. Taiįj kilęs po tų žodžių noras dirbti... O čia tau — 30 metų." Atrodė, kad vien ta mintis jį pražudys, jeigu jis nebesuras savyje jėgų blai­ viau pažiūrėti į bėgantį laiką. Jis irgi rūpinosi šiltesniu kampu ir didesne duonos rieke. Iš turgaus su mumis nebeišvažiavo. Dailininką A. Juškevičių pažinojau iš Panevėžio laikiį, kuris taip pat dirbo berniukų gimnazijoje. Prie mūsų etapo jiš prisi­ jungė Vilniuje. Aukštokas, metuose vyras. Dalyvavo komisijoje perimant dvarų menines vertybes. Daug faktų ir nuotykių jis papasakojo iš savo ekspedicijų. Turėdamas laiko, jis nupiešė mano portretą vergų turgui prisiminti, kurį išsiunčiau į namus. Laimingų aplinkybių dėka tas portretas man ir šiandien prime­ na vieną mūsų kelionės epizodų. Kai mus perkėlė į kitą zoną, truputį aukščiau į šlaitą, aiš­ kiai buvo matyti mėlyna vandens juosta, o toliau žali Sachalino krantai. Buvo liepos antroji pusė. Gamtoje ramu — nei lietaus, nei vėjo. Musų barakas buvo vienu galu, netoli sargybos bokš­ telio. Visi kaliniai sėdiniavo ar gulinėjo kieme. Pirklių vis dar nesulaukėm. Vieną dieną prie bokštelio pasirodė iš mūsų etapo antrosios grupės aukštas, liesas artistiškos išvaizdos vyrukas ir sako: „Jeigu pavyks susikalbėti su tuo azijatu bokštelyje, tai mes tiems skurdžiams paliksime atminimui Lietuvos vaizdą". Jis susišnekėjo, sargybinis nurodė iki kurios vietos galima pri­ eiti prie jo bokštelio ir nekliudė pats smalsiai stebėdamas, kas čia bus. Ir dailininkas pradėjo darbą. Anksčiau aš šio vaikino nepastebėjau. Jį į mūsų ešeloną prijungė Vilniuje. Kelionę jis praleido kitame vagone. Nežinojau net jo vardo. Artimesni vagono kaliniai jį vadino Sinkoriuku. Iš nuokalnės smilčių ir molio po jo rankomis greitai ryškėjo Vilniaus pilis, o virš jos didžiulis raitelis — Lietuvos Vytis. Taip greitai ir mitriai jis dirbo, kaip senas įgudęs skulptorius. Pora vyrukų jam paruoš­ davo medžiagas, kurios buvo čia pat po nestoru retos žolės sluoksniu. Jis pradėjo prieš pietus, o iki pavakarių graži Vil­ niaus panorama jau buvo baigta. Ejo ir kitų barakų smalsuoliai žiūrėti. O į Vilniaus panoramos apsaugą įsijungė ir sargybinis. Saukdamas, kad neprieitų arti ir nesugadintų, nes raitelis jau beveik visas buvo jo zonoje. Dar tektų paminėti jauną veterinarijos gydytoją iš Kauno Kuprį, kuris grupavosi su jaunimu. Nupirko ir jį tolimon ke­ lionėn. Laive kilus dizenterijos epidemijai, beslaugydamas kitus,

178

\

susirgo. Medicininės pagalbos jokios. Perplaukus Beringo są­ siaurį, labai silpną jį iškėlė į krantą. Mirusius mesdavo nuo denio į vandenyną. Paminėjau tik gabesnius žmones, kurie, užuot kurę pagal talentą ir sugebėjimus savo Tėvynei, buvo atplėšti nuo jos, su­ niekinti, "nužmoginti šitame vergų turguje ir parduoti nežinia kokiam likimui. O kur dar žvalus ir gabus jaunimas, išplėštas iš baigiamųjų klasių suolo, moraliai niekintas, tryptas ir laužytas — tai gy­ vas ir energingas dzūkas R. Baliulevičius, panevėžietis Deksnys, ukmergiškis H. Valiukas ir kiti, kuriems buvo sugriautas gy­ venimas vos tik jam pražydus. Ir už ką? Kad jie norėjo gyventi savo krašte ir jam atiduoti visas jėgas? Ar už tai, kad jie ne­ apkentė to maro epidemijos ir nenorėjo mirti po jų kruvina le- _ tena? Kodėl? Kilojo mus iš vienos vietos į kitą. Matyt, grupavo etapui. Vasara jau buvo įpusėjusi, o nepamirškim, kad žiema ten pra­ sideda gerokai anksčiau. Pagaliau pasklido gandas, kad atvažiuoja pirkliai. Vėl mus veda į pirtį. Ir kai išsimaudėm, priepirtyje nuogus surikiavo po keturis. Prie lango stovėjo stalas, prie kurio du vyrai civiliai apsirengę ir dvi moterys ant stalo turėjo kažkokius popierius. Mums įsakė lėtai po vieną greta praeiti pro juos, kad jie galėtų įvertinti vergų fizinę būklę ir įmitimą. Vokiečiai, sako, atrink­ dami vengus darbui bandydavo ant užpakalio suimti odą, ar po ja yra dar koks nors raumenų sluoksnis. Cia daug „kultūrin­ giau" : užteko moteriško žvilgsnio, kad nuspręstų, kokiems dar­ bams ta grupė galėtų tikti. Po šitos pirties jau buvo aišku, kad mus greitai iš čia išveš. Dar kartą permetė mus į kitą zoną, aišku, kad atrinko etapui. Cia jau buvo latvių, estų, baltarusių ir ukrainiečių, maišėsi gruzinų ir armėnų. Toje zonoje vandens stigdavo, bet musul­ monai pasikeisdami budėdavo, kada pasirodys vanduo, kad pri­ sipiltų indus apsiplovimui. Jiems tai ritualinis veiksmas. Jie laikėsi tarp savų ir, atrodo, kad pažinčių vengė. Dienas paįvairindavo įprastiniai turgaus nuotykiai. Jau ži­ nojau, kad lageriuose yra dvi partijos: zakoninkai — tai vagys, plėšikai, žmogžudžiai, kurie atsisako bet kokio darbo, laikosi savo įstatymų. Jeigu jiems nusižengdavo (pvz., išeidavo į darbą, pas administracijos atstovą ar į namus, tai jau būdavo išdavi­ kas — „kalė" arba „suka"), tarp jų kildavo mirtina kova. Jie su kitais lageriais palaikydavo labai gerus ryšius ir žinodavo, kur kas yra. Į vieną zoną jų niekada kartu nesuleisdavo. Vieną dieną atvežė grupę zakoninkų ir nuvedė į atskirą nedidelę pirtį. Užuodė jų priešai, praplėšė stogą ir apsiginklavę peiliais už­ puolė besimaudančius. Kol sargyba, stovėjusi prie durų susi­ graibė, 20 nuogų vyrų buvo nudurti. Suguldė juos ant žemės prie pirties. Atėjusi komisija juos „nurašė". Tuo ir baigėsi. Sykį, keliant į kitą zoną, prisimaišė jaunas vyrukas. Sakėsi, 179

kilęs iš Moldavijos. Sujudo „ k a l ė s " , suuostė, kad jis paleistas iš „ b u r o " (tai specialus, stipriai saugomas nedidelis barakas zakoninkams). „ K a l ė s " , bijodami, kad jų neišduotų, naktį jį patardė ir pasmaugė. Jų būdinga taktika tokia: vienam įsako vykdyti jų sprendimus, o kitam, kad jis eitų ir prisipažintų padaręs tą nusikaltimą. Visi kiti k a l i n i a i — „ m u ž y k i " — d a r b o liaudis, kuri turi uždirbti savo sunkiu darbu pragyvenimą pirmiausia jiems, o kas lieka sunaudoti sau. Kiekvienas geresnis kąsnis arba kokio nors „ m u ž i k o " įgytas padoresnis drabužis priklauso jiems, jei­ gu nenori, kad tau suvairytų peilį į nugarą. O „ m u ž i k a i " visi labai norėjo gyventi. Kiekvienas žinodamas, kad niekur teisy­ bės ir užtarimo neras, nesipriešindavo. Jau lageryje pamatęs mano maiše sulankstytą rudeninį pal­ tą, su kuriuo mane areštavo grįžusį iš gimnazijos, prisistatė senas lagerio vagis, kalbantis lietuviškai (vėl mišrios šeimos „ p r o d u k t a s " ) ir paprašė geruoju jam jį atiduoti. Už tai atseit at­ nešiąs porą kepalų duonos. Tikėk vagies žodžiu. Taip ir nemačiau nei duonos, nei palto. Viena liepos pabaigos diena sujudino visą lagerį: vėl tikri­ no, skaičiavo ir išvedė į uostą. Ten stovėjo prie kranto didžiulis prekinis laivas, o gal specialiai pritaikytas vergams vežioti. A n t denio b u v o tik sargybos būdelė. Triumas, į kurį mus pakrovė, užėmė didesnę pusę viso laivo. Pasieniais b u v o įtaisyti 4 — 5 eilių narai. Visa palyda, matyt, b u v o įsitaisiusi kitame laivo gale. Po kelių valandų laivas sukaukė ir pajudėjo į nežinią. Taip mes ir atsisveikinom su šiuo vergų turgumi, kurį pra­ ėjo jau tiek žmonių ir kiek dar praeis nežinodami nei už ką, nei kodėl, kol pastatys tą „šviesų", nuolat temstantį rytojų.

Kazys Zupka TREMTINIŲ K E L I A S Galim amžius ilgiausius dainuoti, minėti kalboj ir minty, o paliksime, žeme gimtoji, vis liksim tau meilės kalti. Laukai derlių neš sunkų ir brangų Tai gera gyventi savuos... Ir nejutęs pamirši kieno tai, savim tesidžiaugsi sapnuos. Kai perkūnais nelaimė trenks kraštą, vėl bėgsi, vėl šauksies laukų. Bet smūtkelį ir lūšnų pastogę tada bus prišaukti sunku. Tiktai pūkelio smėlį bučiuosi ir spausi visa širdimi, i kelionę žiupsnelį paimsi ir eisi, kur trems svetimi. Sava tiek sau kape teturėsi iš gimtinės, iš žemės brangios... Lietuva, Lietuva, kur palieki? Per vėlai į tave jau šaukiuos. 1942

vą, dulkė lietus... Tai b u v o prieš tris savaites. O dabar, už lan­ go Sibiras s a v o šaltus nasrus atvėręs pasitinka mus. Šiurpi ir toji nežinia, į kurią keliaujame. Kelionės pradžioje sienų daužymas, lakstymas vagonų sto­ gais nakties metu išgąsdindavo. Šokdavome iš m i e g o , grabaliodavomės tamsoje nesuprasdamos, kas čia laužiasi. Galiausiai ap­ sipratome. Sudiev, Lietuva, man linksma b u v o g y v e n t t a v o šalelėj... Širdį spaudžia, spaudžia ir graužia, svetimojon važiuojant. Uždainavo seserys Levutė ir Stasė. Jaunos merginos abi. Pa­ čios gražiausios jų dienos praeis lageryje. Tuojau ir kitos kali­ nės j o m s pritaria. Nutyla kalbos, liūdi susimąstę v e i d a i : daina grauduliu širdį sujaudina. Bernotienė, vargšelė, stovėdama prie krosnelės, ašarą braukia. Reikia nuraminti ją. Norėčiau, kad užliptų pas mane į viršų. Saukiu, bet ji negirdi. Merginos garsiai dainuoja, o ji aprauda s a v o dalią. Suprantu, ji be g a l o toli nuo čia. Nulipusi žemyn, užkalbinu ją. — Močiute, jūs per dienas raudate, ašarojate. Ar taip ga­ lima? Nieko neatsakė, tik dar labiau pradėjo į nosinę šliurpti. — Kameroje, atsimenate, kiek jūs mus prijuokindavote?.. Ir varliuke šokti mokinote... O dabar? Jūs save pribaigsite. Aša­ ros juk nepadės. Kitaip nebus. — O ar aš ž i n o j a u , — nutraukė ji m a n e , — kad svetimoje šalyje turėsiu supūti... Lyg būčiau kokia netikėlė,— graudenosi šluostydama ašaras.— Tai vis per tą stervą... Įdavė netikėlė mane ir s a v o seserį... — Kas, mamute? — Kas gi kitas, jei ne m a n o pačios duktė, toji šliundra. — Lipkim pas mane į viršų. Pasėdėsime, pasikalbėsime... Ma­ čiau ji nori išsipasakoti. Eugenija padėjo senukei užlipti. Susispaudėme kamputyje. Šilčiau. — Tai kaip ten b u v o ? — teiraujuosi senutės. — Aš viską išsigyniau, sakau, nepažįstu tų miškinių, pirmą kartą užėjo.. O ji — viską išpliurpė, kai gerai g a v o į minkštąją. uk-tuk-tuk... beldžia sargybinis, užlipęs ant v a g o n o stogo. Kiekvienoje stotelėje, — Tikiu, mergaitė neiškentėjo. O jie lupa žvėriškai,— sako Eugenija. Ir pakėlusi suknelę p a r o d ė : kai tik traukinys sustoja pasiimti kuro, — Pažiūrėkite, ką man padarė. vandens, sargybiniai tuoj užsikaria ant vagonų ir kalena į stogą, Abidvi su Bernotiene nustėrusios žiūrime į kokių 20 cm sienas. Ieško, ar kaliniai nebus kur pramušę lubų, sienų. Mat žaizdą-duobę ant šlaunies, viduryje dar neužgijusią. pastuksenę jie pažįsta iš garso, kur yra pralaužta skylė. O kad — Tai va. Mušė, kol išdaviau bunkerį. Gal ir tavo dukrelei ir išlaužtų, kažin ar atsirastų bėglių. K u r dingsi išbėgęs pus­ taip įkrėtė ir ši neišlaikė. plikis, kai lauke spirgina šaltis? Jeigu atidarytų duris ir lieptų bėgtį į taigą, mūsų vagone nei viena nepajudėtų. 0 sargybiniai — O kas ten ž i n o . Ją paleido, o Stefą ir mane areštavo. Sakiau ieško skylės... aš joms, ne sykį sakiau, neprasidėkite su miško bernais. Bet kur čia senos klausys! Kavalieriai mat užeina į namus pasimatyti. Kai lapkričio pirmąją (1949 m.) išvažiavome iš Vilniaus, bu­ vo nešalta, nuo medžių krito paskutinieji lapai j pažliugusį pur— O partizanus ar s u g a v o ?

184

185

— Kas juos sugaus... Kai apsupo stribai, anie trys atsišau­ dydami į mišką nukūrė, vieną stribą prie pat g r y č i o s pakloję... 0 mums štai katorga dėl jų. Och tu, Dievuli brangiausias, reikė­ jo jiems tą dieną kartu susieiti... — Gal kas paskundė? — pasiteiravau. — O kas ten dabar sužinos, kaip b u v o . Apsupo anksti rytą, dar pusryčio nebuvau užkaitusi. — Greičiausiai kaimynai bus liežuvį įkišę? — Dovanoju aš tiems visiems neprieteliams. Traukinys monotoniškai skaičiavo bėgių sandūras. Kažin kiek dar jų liko, kol atveš į mūsų daliai skirtą vietą? Gūdžiu balsu suūkė garvežys. Jo aidas atsišaukė toli toli, pasikartodamas gal miškų, gal kalnų viršūnėse. Važiuojame į rytus, vis toliau nuo brangiosios Tėvynės. Moterys apačioje baigė valyti mūsų „ t u a l e t o " angą, kuri b u v o apšalusi. Daugiausia čia padirbėjo Uršuliukė. Ji man pri­ minė paveiksle matytą Izidorių-artoją; tokiom stambiom vyriš­ kom rankom, plačiais pečiais, dramblota. — Tai tu, Uršuliukė, šauniai padirbėjai. Prakaitas kaip pu­ pos ritasi. Pavargai?.. Man rodos, tu ir arti mokėtum? — kalbi­ nu ją. — Taigi, kai vyras į mišką išėjo... „ V i s tas „ m i š k a s " , — pagalvojau. — O tave už ką? — paklausiau. — Nunešdavau vyrui valgyti ir še, dvidešimt penkis metus už tai „ p a d o v a n o j o " . Ji nejuokauja. Ašaros rieda per veidą. — Man savęs ir jo negaila, bet mergytės... A c h mano Janytė...— ir pradėjo balsu kūkčioti. — Visos vienodo likimo esame. Ramintis reikia pačioms. Niekas mūsų nepagailės. Ne mūsų nusikaltimai jiems svarbu, o pigios darbo jėgos reikia. Veltui dirbsime. Stai kodėl pilni va­ gonai politinių kalinių. Visiems, kuriuos teisė karo tribunolas, davė po 25 metus,—raminu ją. — O mergaitę paglobos kas nors? — Sesuo yra. — Na matai. Našlaitėles dar labiau mylės. — iTa Uršulė kasdien rauda ir rauda. Kas čia iš t o ? Geriau pasimelstum,— subara Barbora.— Gal nori, duosiu rožančių? — Gal vėliau... V e , ištrūko saga iš švarko, reikėtų įsisiūti, pasimes. Bet neturiu adatos. Siūlas, adata — kaliniui didelis turtas. Laisvėje visokie nie­ kučiai čia įgyja visai kitą vertę. Uršulei pasisekė. Girdėjome, kaip Žalienė p r i g r ū m o j o : — Žiūrėk, nepamesk. Kad man tuoj grąžintumei. Iš nuobodumo ieškome kokio nors užsiėmimo, knyburio. Mai­ šelius peržiūrime, dainelių išsirašom, apie tardymus, apie skai­ tytas knygas pasakojame. O apatinių narų gyventojos dėl šalčio naktį nemigusios, dieną užlipa į viršų pasnausti. Taip ir eina liūdnos, tamsios ir vienodos valandos, dienos. 1 86

V a g o n e tylu. Nuotaika — slegianti. Nors užmigti galėtum, bet kur tau... Kai tik viskas nutyla, užplūsta mintys... Vėl prieš akis tardymo baisybės: išprotėjimas ir tuščios pastangos at­ rinkti, kas b u v o tikra, o kur pairusių nervų sukurti variantai. Bet visi tie vaizdai atrodo tokie tikri, todėl labai vargina. O negalvoti nepajėgi. V o s tik atsigulu ir viskas aprimsta, tuoj su papirosu dantyse ir stovi tardytojas. Jis nerūko, tik kandžioja papiroso galą ir lyg gyvatė taikosi kirsti, žiūri smeigiančiom, pilnom neapykantos akimis. — Kas tau padėjo? Kas b u v o ryšininkai? — Niekas... niekas, aš viena... — Tave mes turime. Ką tu nuveikei, man dabar nesvarbu. Sakyk pavardes! Kas padėjo banditams? Kas teikė žinias? Pas mus užeidavo? — apsiputojęs rėkia tardytojas. — Nežinau... — S v o l o č i a u , bl...e! Mes tave į mišką nuvežę už kojų pa­ karsime! Du ginkluoti vyrai jau stovi su šautuvais prie durų... Su­ prantu. Tai manęs paimti. — Paskutinį kartą klausiu, na, prisipažink! — Nežinau... •>— Išvesti ją ar ne? — klausia vyrai nuo durų. — Su kuo turėjai ryšių? — Neturėjau ryšininkų... — Pakarkite ją žemyn galva,— liepia įsiutęs tardytojas. Kieme stovi sunkvežimiai. Dabar jau galas. Tamsi naktis, žliaugia lietus. Šiurpas ir nervinis drebulys krečia visą kūną. Kad tik greičiau jie man padarytų galą... 0 kartu labai bijojau tos egzekucijos. — Nušaukite m a n e , — prašau pulkininką. O jis kreivai šyp­ sodamasis sako, kad jie žmonių nešaudą. Ne į mišką mane nuve­ žė, bet latgal į rūsį įstūmė... Slapios sienos, apipelijęs lentų guolis. Tamsu ir šalta. Užmigti negaliu. Norisi mirti. Apninka košmarai. Tarytum už kameros durų, koridoriuje, ištiestas dal­ gis. Kai eisiu, jis perpjaus man gerklę. Stai išsigelbėjimas iš kančių. Pradedu kumščiu daužyti duris. „ S a u k i u : „Išveskite, išveskite! Man reikia eiti!" Kameros sargybinis už durų keikiasi, liepia nutilti. Kas nutildys išprotėjusią? Aš dar garsiau šaukiu. Salia, ant gretimų narų moterys iš baimės susigūžusios šnabždasi: „Viešpatie, ji išprotėjo!" — Išleiskite mane, aš noriu mirti! Ten dalgis! — Kaip baisu, ji gali mus pasmaugti,— šnabždasi moterys. — Nusiramink, atsigulk, užmigsi. Tau tik rodosi taip. Cia nėra jokio d a l g i o , — ramina viena iš moterų. Kratausi tais baisiais atsiminimais, noriu užmigti. V a g o n a s siūbuodamas čia į vieną, čia į kitą pusę girgždina gultų lentas. A t r o d o , kad vagonas skils pusiau ir išlėksime lauk. Kažin ar miega ir kaimynės? Gal ir jas kankina tardymai, kaip ir mane? 187

Ir vėl aš „ t e n " . . . Pjauna čia pat, už durų, kaliniams galvas. Girdžiu, nusirita g a l v a — bumpt — teška k na u jas. O paskui šnypščia. Žinau, tai į pečių įmestų galvų degantys plaukai. Įsi­ vaizduoju, aiškiai matau ir girdžiu, kas tenai už durų vyksta. Tai išprotėjusio sukurti vaizdai. Todėl caš noriu greičiau patekti į lagerį, g a l prisimirš vis­ kas. O dabar vėl tardytojas prieš akis. — Tavęs mes nešaudysime,— išsiėmęs peilį, taria jis ir eina aplink mane. Pasakoja, kad jaunystėje negalėjęs m a ž o paukštelio nuskriausti, kaip tai darydavę kiti vaikai. 0 čia — su malonu­ mu. Eina prie manęs, paruoštu durti peiliu. — Pirmiausia tau išdursiu akis, po to nupjausiu nosį ir lie­ žuvį, kad nusibaigtum. Įmesime išvietės duobėn. Sūdąs esi — tau ten ir vieta. Vieną gražią dieną, kai saulutė stipriai šildė ir mažutis va­ g o n o langelis truputį pradėjo šviesėti, apledėję gurguoliai tirp­ ti, traukinys sustojo. Durims prasivėrus, kareivis įsakė kraus­ tytis laukan. Saulė taip pliskino į akis... Visą mėnesį tamsoje lindėjusios, mes lyg aklosios tik markstėmės. Sukosi žali ir mė­ lyni ratai. Nežinojome iš karto, ko griebtis, o kareiviai piktai šūkalioja. — Paimkite savo daiktus ir šokite laukan,— įsakė Nina ( v a g o n o vyriausia) ir pati pirmoji kūlversčiais iškrito p r o vago­ no duris. Prisiyriau prie durų. Kritau žemyn kartu su savo maišeliu, kuriame b u v o įdėta antklodėlė ir vailokai. Vis bus minkščiau. Įsmigau gilion pusnin, pusiau šonu. Sibiro sniegas — lyg pūkai. Cia pat nusipurčiusi suradau maišelį. 0 triukšmas, klegesys, juokai ir barniai besivoliojančių sniege. Kareiviai, apstoję su šautuvais, ragina skubėti. Ir taip visą laiką: skubėti, skubėti, skubėti... V ė l penketai ir eisena per beržyną plačiu keliu. Kaip seniai matyti medžiai! O jie tokie pat gražūs, kaip T ė v y n ė j e ! J u o s pamačius g e r a pasidarė krūtinėje, tartum jiė mus galėtų atjausti, suprasti, paguosti. Už aukštos t v o r o s stūksojo ilga eilė susikūprinusių namų. Cia pat ir dideli suveriami vartai. Suklego moterys lyg žąsys, o kareiviai grūmoja, šūkauja, kad nutiltų. K u r čia ištylėsi. Paleistas nuo grandinės ir šuo skalija, o mes juk žmonės... V a , ten už vartų, stovi būrys žmogystėlių. V y r a i ar m o t e r y s — nesuprasi. Kepurėtos, su kelnėmis, tik iš balsų ir j u o k o pažinau — tai moterys. 0 gal čia visi bend­ rai? Nieko mes nežinome. Suskaičiavę ir p r o vartus įleidę vedė keliu lyg alėja, kur abipus stūksojo virtinės namų. Mus pasitikusios moterys ėjo greta klausinėdamos: — Gal yra lietuvių? — Mes visos lietuvės. Cia etapas iš Lietuvos. 188

— Jus veda į pirtį. Pakratys. Maudytis negausite. Nėra van­ dens, o paskui atves į baraką, greičiausiai devintą. Jis tuščias,— kelios moterys eidamos greta vis aiškina m u m s . — Ateisime, pasikalbėsime vėliau. Stai ir pirtis,— parodė gretimą namą. Mums tik apsistojus barake, atbėgo kalinės lietuvės su karš­ tos kavos bakeliu. D u o n o s neturėjo. Jau trečia diena kolonija neturi miltų. Kepykla tik šiandien g a v o . V a k a r e iškeps, ramino mus. J o m s labiausiai rūpėjo žinios iš Lietuvos. 0 ką mes galė­ j o m e papasakoti, sėdėdamos už grotų, nebent tuos gandus, gan­ delius, kuriuos patys kaliniai išgalvoja ir vienas kitą d ž i u g i n a : bus karas, išeisime į laisvę. Prasidėjo lagerio gyvenimas. Stumdomės po zoną, čia sniegą atkasame, pjauname virtuvei malkas, plikiname barakuose bla­ kes. Darbu tai nepavadinsi, bet ir poilsio nėra. Vakare susėdu­ sios šnekučiuojamės. Mickienė pasakoja sapną, kuris šiąnakt nedavęs jai ramybės. Sapnai mums dabar atstoja laikraščius ir knygas. — Negeras mano sapnas,— sako nusiminusi. — Sapnais nereikia tikėti... — Papasakok,— prašo arčiau sėdinčios. — Ogi, rodos įsmukau iki pažastų į gilią duobę. Žemės užbė­ rė mane ir niekaip negaliu išlipti. Taip stengiuosi, taip kabi­ nuosi, o pajudėti negaliu... Bus jau čia man kas n o r s , — atsidu­ susi nutilo. — O aš skridau. Visai prieš pat areštą,— ir va kur atsidū­ riau. — Kai prisigalvoji visko, tai ir sapnuoji... — Ne, ne. Bus kas nors negerai. Aš jaučiu... Gal susirgsiu, ar išveš kur,— dūsauja Mickienė. — V i s u r ne tėviškė. Tegul v e ž a , — raminasi m o t e r y s . — Vi­ sur tas pats. Ko čia dabar liūdėti? — Viskas bus gerai,— juokiasi Elena. Mane juokai nelinksmina. Tokia prislėgta jaučiuosi. Darbas tik d a r labiau išsekino jėgas. Negaliu atgauti dvasinės pusiaus­ v y r o s . Nėra ko tikėtis... Kad bent laiškelis ateitų iš Tėvynės... Kai esi nelaimėje, draugai greitai užmiršta. Liūdesys taip spau­ džia širdį, o verkti negaliu. Akmenėlis turi šaltą širdį, Bet jinai šaltesnė nei žmogaus. Ir m a n o širdis jau virto akmenėliu. Esu inertiška, viskam abejinga. Tai atsivežta iš kalėjimo... Negaliu dar vis atsigauti. Senutė Bernotienė verkus, paverkus, pradeda šposauti, m o k o merginas šokinėti varliuke. Tik staiga prie durų pasigirdo lagerio prižiūrėtojo balsas: — Vnimanije! Jau žinome, ką tai reiškia. A t ė j o viršininkas, reikia visoms atsistoti. Su j u o d a r vienas kariškis. A b u d u išdidūs, arogantiški. O prie pat durų, aukštai sėdinti senutė pasimirkydama duonos plutelę vandenyje, nekreipdama dėmesio į komandą ir svečius, 189

užkandžiauja. Ji i valgyklą neina. Maitinasi sniegą ištirpinusi vandeniu ir d u o n a . Pakartojo, galvodamas, kad ji nesupranta, o gal neprigirdi- Bet Ji> ^8 niekur nieko, ramiausiai kažką ru­ siškai atsakė ir toliau gurkšnoja arbatą. Ką ji p a s a k ® ' — klausinėjame viena kitą. Pagaliau pats viršininkas kreipėsi į ją, įsakydamas krausty­ tis žemyn. Kai į baraką ateinąs tarnautojas, kalinys privaląs atsistoti. Supranta ji ar ne? 0 senutė apstulbino visus: ji tik prieš poną Dievą galinti nusilenkti, o čia» žemėje, jai nesą jokių viršininkų, prieš kuriuos ji turėtų žemintisŠitokios drąSs b" priešiškumo viršininkas nesitikėjo. Jis gra­ sino karceriu, bet ir tai negelbėjo. Ji b u v o atkakli ir tvirta, o pažiūrėti tokia menkutė. Tik skudurų krūva, išdžiūvusi lyg skiedrelė. Rodos* einančią vėjas nuneštų. O žiūrėk, kokia tvirta milžino valia! Šitokie žmonės nenugalimi. Viršininkas iš pykčio net pažaliavo... Nežinojo, ką daryti. Gėda prieš kalinas, kad štai tokia menka bobelė jų neklauso ir negerbia. O j e i g u pavyzdžiu paseksime visos, į karcerį nesu­ talpins. Pagaliau kokia nauda bus iš kalinio, kai jis sėdės dykas? Pagrasinęs nuėjo i kitą galą ir atsipeikėjęs pradėjo klausinėti, kokių turime pageidavimų. Rusiškai mokančios klausinėjo, ka­ da galėsime rašyt* laiškus. Ar galima atsiimti pinigus, konfis­ kuotus areštuojant? Kada gausime rūbus, o svarbiausia — čiu­ žinius, nes m i e g ° i ° m e a n * plikų lentų. Pažadėjo greitai viskuo aprūpinti, o į senę taip niekinamai pažiūrėjo, kad b u v o aišku — jos nepamiršo, atsilygins. Tą patį vakarą, senutę nutempė į karcerį, bet ji nenusiminė: „ V i s u r tas pats p i e v a s ! " — s a k ė išeidama. Viršininkas savo žodį ištesėjo ir mums. Gavome senus, sulo­ pytus, nuvalkiotus čiužinius ir vatos pagalvėlius. Nina, kaip sena lagerininke, mums pranašavo, kad turbūt komisijos laukia atvažiuojant, jeigu taip greitai davė patalynę. Mums viskas įdomu. Kam toji komisija? Ką ji gero, ar b l o g o atneš? Žinoma, ne pyragų valgyt atvažiavote. Patikrins sveikatą, suskirstys k a t e g ° r i j ° m i s i r m a r š į darbą. Ne taip, kaip dabar šlaistotės iš kamP° i kampą. Lyg m e s nedirbame,— pertraukė M a r y t ė . — Kasdien tem­ piame medžius ant pečių lyg kupranugariai. £ mergele- Cia tai tik žaidimas, ne darbas. Pagyvensi — pamatysi. O pati greičiausiai gausi pirmą kategoriją. Esi jauna! Šiandien tokia puiki diena. Saulėta, šaltis mažesnis, o gal apsipratome su JuoBatus pavyko gerai išdžiovinti barake prie krosnies. Gal ko­ jos nešals. Prieš pietus visada du kartus einame į mišką. Siandien jau laikas būtų, bet niekas į darbą nevaro. Brigadininke negrįžta iš pasitarimo, g a l į kitą darbą varys? Merginos, Sa^ šiandien šventė? 190

— Taip, taip! Šventė toms, kurios būre (karcery) sėdi... O štai ir Nina. Klausinėjame apstojusios, kur ves dirbti. — Niekur,— sako ir palindusi po narais atsisėdo. — Se tau... Nors kartą gausiu atsipūsti. — Gydytojų komisija atvažiavo. Eisim į san častį. Ten ap žiūrės ir bus matyti, kur ką paskirti. Gali ir etapas būti. G gal ir ne. Visus barakus tikrino. Tik po pietų atėjo mūsų eilė. Moterys išsirengė iki pusės nuogos, stojo patikrinimui. Aš nutariau nesi­ rodyti komisijai. Kai pašaukė, atsakiau esanti sveika. Gavau pirmą kategoriją. Mūsų Niną išvežė į ligoninę gydytis nuo ka­ žin kokios bjaurios ligos. Mums paskyrė naują brigadininke, rusę Smirnovą. Žiema čia visai kitokia, negu Lietuvoje. Šaltis, kad ir labai didelis, bet ne toks žiaurus. Saulutė per dieną kaitina, jokio debesėlio, jokio vėjelio dvelktelėjimo, mirtina tyla. Aplink la­ gerį — miško siena. Tai ir ji šiek tiek 3augo nuo žvarbių vėjų. Dabar jau ir mes tikros lagerininkės, g a v o m e uniformas. Vi­ soms davė bušlatus, sukneles, autus, senas vyriškas kelnes, vailokus. A t r o d ė m e be galo juokingos. Kažkokie diedukai su atlėpusiom kūčkailio kepurėm. Mano kelnių klynas beveik siekė žemę. Juokėsi moterys iš manęs ir viena iš kitos. Pasiekė gandai, kad mūsų brigada veš vandenį. Būsim ark liais ir vežikais vienu kartu. Kitą rytą išvažiavome penkeriomis rogėmis. Užtupdėme po dvi statines, pasiėmėm kirkas ir lauž­ tuvus eketėms pramušti. Upė vinguriavo pakalnėje šalia lagerio. Nusileidom nuo aukš to kalno ledu. Slenkame vilkstinės gale į upės vidurį. Penkios rogės, prie kiekvienos 7 m o t e r y s : keturios traukia — arkliukai, kitos užpakalyje prilaikydamos statines stumia. Du sargybiniai su šautuvais nė per žingsnį neatsilieka. Daužome kirkomis, kalame ledą. Smulkiausi gabalėliai tyška į veidą, akis. K o l dirbi, apšyli. Pastovėjusios drebame. Neįprastas šaltis — spaudžia iki — 40°C. A t r o d o , kad visos Cūnos upės vaga pavirtusi ledo luitu. Valandą, o gal ir daugiau dirbame, o dar vandens nematyti. Jau ir praalkti spėjome. Bušlato kišenėje yra gabalėlis duonos. Būtų gerai prie pietų sriubos, nes toji sriuba — gryniausias vandenėlis. Išsitraukus duonos kriaukšlį, atgnybu gabaliuką, rodos labai mažytį, tik alkį nuraminti, o jau vien trupiniai maišelyje liko. Pagaliau po metriniu ledo sluoksniu pasirodė vanduo. Prisipylusios statines, leidomės vilkstine į kalną. Žemyn bepigu, vis nuriedėsi, bet į kalną — įsikibk! V a n d u o laistosi, su­ šlapome pirštines. Nelaikysi statinių, nusiris. Pirmųjų rogių nu laistytas kelias darosi slidus, vanduo tuoj sušąla, pavirsta ledu. Slysta nepakaustyti dvikojai arkliukai. Vandenį išpylėme virtuvei, po pietų vežėme į pirtį. Neatsi mena kalinės, kada prausėsi. Taip prasidėjo naujas, neįprastas „ v a d a v o z ų " darbas.

Vieną dieną, kai tik išpylėme vandenį, virėja pasišaukė mus virtuvėn ir, k o l kitos rogės atvažiavo, mums padalino tris bliūdelius tirštos avižinės sriubos. Kad greičiau išsrėbtume, susto­ jome po dvi. Viena sriūbtelėja iš vieno krašto, antra iš kito ir bematant ištuštinome. R o d o s , pilvas jau tikrai pilnas buizos, o valgyti vis tiek baisiai norisi. Išėjome iš virtuvės nesmagios, rei­ kėjo slėptis nuo s a v o draugių, kurioms toji laimė neteko. Ma­ tėme, jos suprato, bet nieko nesakė. Kitą vakarą, jau sumigus, atėjo virėja ir pažadinusi kvietė virtuvėn. Supratome — liko sriubos. Kaip greitai sukilo visa brigada. L y g gaisrui ištikus šoko ant gultų, šūkaudamos barėsi: — Jūs vakar gavote ir dabar vėl pirmosios lendate... — Kurios gavote, dabar nevalia! — šaukia Ona. — Pamėginkite tik, gausite šaukštu į kaktą,— grasina bal­ sas apačioje. > Pasikėlusi pažiūrėjau į tą kamšalynę, o jėgų lipti visiškai nėra. „ A c h tu, Dievuliau! A r g i aš kada galvojau, kad žmogų taip nužemintų pilvas..." Norėjau verkti, kaukti iš apmaudo. K u r toji romantika, apvainikuoti kenčiantys didvyriai? Gyvenimas žiaurus, žmonės lyg žvėriukai. Viską pakeičia sąlygos, baisus skurdas ir badas. Pavasaris atėjo staiga. Apypiety įdienoja, ledas vandeniu pažliugęs, šlampa vailokai. V a k a r o p kojos kaip reikiant šąla. Aš turėjau atsivežusi kaliošus, apsiaviau jais, nešlaps padai. Tuoj už vartų sėdau roges vairuoti. Rūta užlipo pasivažinėti. Į pakalnę, ledu apšalusią, rogės smagiai lėkė. Priekyje sėdėdama kojomis vairavau roges. Bet rogės manęs nepaklausė, pasisuko į kairę, stačiai į telefono stulpą. Kiek galiu, bandau koja pasukti roges, bet kaliošai slysta pavandenijusiu ledu. Trinktelėjome kaip reikiant. Statinės išlakstė. Rūta drybso šalia be sąmonės. Jaučiu neapsakomą skausmą kairės kojos blauzdoje. Persigandusios atbėgo merginos. Puolė prie manęs. — Nelieskite, nelieskite...— šnibždu alpdama. Akyse tamsu. Nukėlė, paguldė šalia Rūtos. Ji stipriai sutrenkta, dejuodama atsisėdo greta manęs. Statines užkėlusios merginos nuskubėjo prie upės. Nėra kada žiūrėti ligonių. Kai už valandos grįžo bri­ gada, paėmė ir mudvi. Ambulatorijoje apžiūrėjo. Koja sutinusi, kelnių nebuvo ga­ lima atsmaukti. Perkirpo. Patepė jodu. Nežiūrėjo, ar lūžęs kau­ las. Nesvarbu. Niekam nereikalingas arklys. Skausmas neapsakomas. Supratau, ne vieną dieną ir ne dvi atleis nuo darbo, o tai ir b u v o tas džiaugsmo akstinas palaikęs jėgas. Dabar galėsiu per dienas miegoti, svajoti... Po pietų barakas ištuštėjo. Atsiguliau, apsiklojau. O mintys lyg pavasarį paukščiai skrenda į pasiilgtą Tėvynę. Atsimenu praeitą žiemą. Kasdien po 3 km bėgiodavau iš mo­ kyklos į kaimą, kur turėjau išsinuomavusi kambarį. Jau pavasa­ ris artinosi, vyturėliai virš juodų arimų sidabriniais balseliais čireno. Smagu b ū d a v o popiečiais grįžti iš darbo, 192

Vienos tokios dienos pavakary atbėgo iš miestelio mergytė kviesti mane prie telefono. „ K a s čia galėtų buti? Kam manęs p r i r e i k ė ? " , — kamavausi skubėdama į mokyklą prie telefono. Ten sužinojau, kad skambina iš rajono mano viršininkas, švietimo .skyriaus inspektorius. Bendradarbė paskambinus jam pranešė, kad manęs neradę namie, ir abi laukėme, ką atsakys. Bet jis primygtinai reikalavo tuoj pat, būtinai šiandien surasti mane. Labai svarbu. — Cia jau kas nors negero, — sakau draugei. Ji susimąs­ čiusi sėdi ir nieko nesupranta, kas ten taip svarbu, jeigu taip vėlai iškviečia pokalbiui. Po gero pusvalandžio paskambi­ nau. Kalbėjo pats viršininkas, labai susijaudinęs. Ryt būtinai turiu atvykti, būsiu apdovanota... (Jis nemelavo. Dešimt metų gavau dovanų.) Atsikalbinėjau, žadėdama sekmadienį pribūti, bet jis griežtai pasakė: rytiniu traukiniu išvykti. Be galo buvo neramu. Visą naktį nemigau. Širdis nujautė nelaimę. O rytą, vos išlipau iš traukinio, stotyje jau sunkvežimis su kareiviais laukė manęs. Supratau — esu areštuota. N K V D turėjo mano laišką, rašytą partizanų vadui. Tardy­ mui medžiagos užteko. Iš manęs norėjo sužinoti apie kitus, pa­ laikančius ryšius su mišku. Visokių priemonių griebėsi įbaugi­ nimui: ir melo, ir klastos. Pasodina prie durų, kad girdėčiau, kai viduje apklausinėja pasamdytą ir pačių pamokytą liudininkę. Toji tvirtina mane mačiusi dalyvaujant plėšimuose, žudynėse. Nervinis drebulys purtė girdint tokį šmeižtą. Bet kaip įrodyti, kad tai netiesa? Stai viena tvirtina, kad mane pažinusi. Prie' kitų durų, jau vyriškis, girdžiu tvirtina, kad aš buvau jų ryši­ ninke. Aišku, viską paliudys. Pasamdyti juk niekšeliai. Ir taip per dienas. Reikalavo išduoti kitus, tada galėsią pakeisti žiau­ rų sprendimą. Nieko nepasakiau daugiau. Vien tik tai, ką jie žinojo iš laiško: padėjau partizanams, kuo galėdama, ir vais­ tus parūpinau, ir žinių teikiau. Vėl tardytojas prieš akis... Nervindamasis ruošia pluoštą po­ pieriaus lapų protokolams. „ T a v o buvusi šeimininkė yra čia, areštuota",— pradeda iš lėto, žiūrėdamas, kokį įspūdį man padarys ši žinia. „ J i prisipažino, kad daug daugiau už tave dirbusi. O tu giri ją, meluoji, sakai nieko nežinanti. Mes ją norėtume paleisti, ji nuoširdžiausiai viską prisipažino, bet štai jus kliudote. Kai pa­ rodymai nesutinka, teks ją įkalinti kartu su jumis. Apsigalvo­ kite. Ar jums negaila vargšės moterėlės? Ji gailisi suklaidinta jūsų ir tokių kaip jūs." Išvarginta tardymų ir nemigos, nepajėgiau logiškai galvoti. Gal patvirtinti jų teiginius? Aš labai norėjau, kad ją paleistų. — Tai kaip, apsisprendėte? Dabar nuo jūsų moteriškės liki­ mas priklauso. Stai pasirašysi ant protokolo, kad-ji b u v o ban­ ditų ryšininke ir ją paleidžiame,— atkakliai varė savo tardy­ tojas. 13. Leiskit į T ė v y n ę

193

— Paleiskite, ji tikrai nekalta,— prašau. Širdis, rodos, nu­ stoja plakti. Baisu pagalvoti, kad tą seną moterį galbūt dėl manęs kankina. — Sakiau sąlygą, dabar apsispręskite,— žiūri į mane gyvatė. Kas daryti, kaip pasielgti, kad ją išgelbėčiau? — Rašykite,— sakau,— jeigu prižadate ją paleisti, aš paliu­ dysiu taip, kad mūsų parodymai būtų vienodi. Mačiau, apsidžiaugė. Pasitaisė lapą ir tik rašo, tik skuba nieko manęs neklausdamas. Jis jau ir be manęs žino, ką rašyti. Patenkintas sutvarko protokolą ir perskaito man. Aš nieko ne­ girdžiu, tik keistą, tylų balsą, kažkur virš g a l v o s šnibždantį: „Išdavike, niekše, išdavike, išdavike..." — Pasirašykite,— užbaigęs pakiša man. Griebiau p r o t o k o l o lapą ir suplėšiau. — S v o l o č i a u ! Ką padarei? — šoko nuo kėdės visas pamėly­ navęs. — Cia viskas melas, melas, melas...— šaukiu užkimusi. — Stok prie sienos! Aš tau akis išdursiu! Stoviu prie sienos viskam pasiryžusi, rodos, tuoj nuvirsiu, o jis atkišęs pirštus, lyg gyvatė dvišakį liežuvį, slenka artyn. — Išdursiu,— gąsdina. — Durk! Durk! Tiesą sakau... Ji nieko nežinojo, nebuvo ry­ šininkė, nebendravo su jais. Ji tamsi moterėlė, beraštė... Guliu ant narų barake jau antra savaitė. Ir per dienas vis grįžtu į tas baisias valandas. Jos užstoja visą šviesesnę praei­ tį — vaikystę, jaunystę, draugus. Lyg kokia milžiniška pabaisa stūkso priešais. Nieko neprisimenu, kas mane dabar pradžiu­ gintų. Labai norėčiau išeiti su brigada. Negaliu. Negyja toji nelai­ minga koja. Labai sutinusi, paspaudus stipriai skauda. Matyt, nesugijo kaulas. O visas mano g y d y m a s paprastas: kasdien pa­ tepa jodu ir viskas. Vieną vakarą pradėjo krėsti šaltis. Pakilo temperatūra. Su­ sirgau nejuokais. K o j o s pėda pajuodavo. Prie ambulatorijos b u v o kambarys su keletu lovų. Tai ligoninė. Ten ir paguldė mane. Apžiūrėjo, davė nuo karščio tabletę. Koją pakabino, o sanitarė pašnibždėjo man, kad veš į Taišetą ir nupjaus, nes gangrenuoja. — Ne, į Taišetą nevažiuosiu ir kojos pjauti neduosiu,— sa­ kau vos neverkdama. — Gangrenuos, supranti. — Suprantu. Bet pjauti neduosiu... mirsiu. Man jau niekas ne­ baisu... Gailėtis tokio šuniško g y v e n i m o ? Būti invalide? Ne, ne... m a n geriau mirtis. Apsisprendžiau. Nusiraminau. Tebūnie D i e v o valia. Į karstą gulsiu su abiem k o j o m . Pajuodusią pėdą ištepė ichtiolo tepalu — juodmoste. Na, Dieve padėk! Jeigu mane gydysi, aš pasveiksiu. Ogi rytą m a n o kojelė sveikut sveikutėlė... Pėda pabalo. Matyt, sumuštas krau­ jas išsivaikščiojo. Karštis nukrito. Sumuštą vietą, žinoma, vis skaudėjo, bet tinimas atslūgo.

194

Po trijų dienų g r ą ž i n o į baraką. Cia jaukiau, naujienų dau­ giau išgirsti. Tai siuntinį, tai laišką kas nors barake gauna. V i s norime žinoti, kas laisvėje? Bet visi rašo tą p a t į : gerai, visi sveiki... Kitaip rašyti negalima. Pridės kokį žodį daugiau, laiš­ ką tiek ir tematysi. A p a č i o j e guli rusė. Paskutinės stadijos džiovininkė. Sako, jau kraujais spjaudo. A t v e ž ė ją iš ligoninės kaip nepagydomą. Tegul čia nusibaigia. Kai temperatūra žemesnė —37,8°, varinėja po z o n ą : sniegą kasti nuo takų, išvietes valyti, pjaustyti mal­ kas liepia ar d a r ką išgalvoja. Darbų užtenka vis tokioms ligo­ toms, viena koja jau karste moterėlėms. K o n v o j a i dažnai prime­ n a : „ N e į kurortą a t v a ž i a v o t e " . Taigi, kad ne... Ž m o g u s ž m o g u i — bičiulis, draugas ir bro­ lis, kaip jie sako. Bet jų akimis mes ne žmonės — arkliai, gy­ vuliai. Kaip nori vadink, ką nori daryk! J o k i o s atsakomybės. Nurašys, kalnelyje užkas „ s v o l o č i ų " ! Atsiminimus rašau gerai pažinusi, kas yra „ k o m u n i z m a s " . Jo devizas — žmogaus išnaudojimas visokiausiais būdais. Tai uti­ litarinė sistema — paversti ž m o g ų priemone. U ž u o t vertinus žmogų, jis traktuojamas tik kaip d a r b o jėga. Jei ne komunis­ tas, vadinasi, ne savas. Brutaliausias ž m o g a u s nuvertinimo pa­ v y z d y s yra soclenktynės, kai ž m o g u s savanoriškai p r i v a l o su entuziazmu veždamas ir save paplakdamas, stengtis tapti d a r didesne išnaudojimo auka. Kalinius gudriai išnaudoja visokiais pažadais. Gerai dirban­ tiems duosią dažniau laiškus rašyti, sutrumpinsią kalinimo laiką ir pan. Tik dirbk! G e g u ž ė s pradžioje atvažiavo daktarai, lageryje praminti „ k u p č i a i s " . Jie nustatydavo kalinėms sveikatos kategorijas. Prieš komisiją reikėjo pasirodyti Ievos kostiumais... N u o g u t nuogu­ tėlės išsirikiavusios slinkome artyn prie komisijos stalo. Jau­ tėmės be g a l o pažemintos, nuvertintos. Komisijos vyrai apžiū­ rinėjo mus lyg kokius gyvulius. Tikrino g r e i t a i : pabarškina į nugarą, pasukinėja, apžiūri iš visų pusių ir v a r o šalin. Ejau ir aš su brigada. Nesigyriau, kaip anksčiau, sveikata. Tegul ap­ žiūri. Pirma kategorija jau m a n p r o pakaušį išlindo. Gavau antrą kategoriją. Pervedė į klipatų brigadą. Persinešiau s a v o kraitį į kitą baraką. Klipatų b r i g a d o s darbas — kasti sušalusias samanas ir jas „ š t a b e l i u o t i " . Pagaliau atėjo ir tikras pavasaris. A t š i l o . S n i e g o per porą dienų neliko. Zolė v o s išdygusi, kiekvieną dieną po sprindį vis k i l o aukštyn. Jau ir gėlytės pražydo, vienas kitas žiedelis balta­ vo ir šalia kelio. Grįžtant iš darbo viena kalinė nusiskynė žiedelį. Pamatę konvojai sustabdė visą brigadą. — Kaip drįsai g ė l ę nusiskinti? Kas leido? — šaukė rudas skersaakis m o n g o l a s . — Aš tik vieną žiedelį,— teisinosi rusė. 195 — Bėk pirmyn! Greičiau!

— Koją skauda, negaliu... — Nebėk, šaus,— pataria moterys. Brigadininkei ir vienai merginai liepė moterį paimti už pa­ žastų ir bėgti keliu. Ką darys. Sukibo iš abiejų pusių ir temp­ damos senę bėga. O toji raiša; Klipatai, klipatai, šlubuodama stryksi lyg kiškis. \ a rinėjo j a o taip pirmyn atgal, kol jiems praėjo įniršis. Eidama svarsčiau, kaip galima mylėti savo prie­ šą. Taip apkartina sielą tokie poelgiai. Darbininkėms, kurios statė kanalą, pritrūko akmenų. Tuomet lagerio valdžia, nežiūrėdama kategorijų, mane ir Felę paskyrė akmenų skaldyti. Tai b u v o labai sunkus darbas. Didžiuliai akmens luitai gulėjo išsimėtę geležinkelio pakraš­ tyje. Vargais negalais atsiritome juos krūvon, užkūrėme laužą. Kai akmenys gerai įkaista, šliūkšteli vandens ir patys plyšta v o s kūju smogi. Bet į smulkius gabalėlius sudaužyti daug jėgų rei­ kia. Kūjai sunkūs, vos gali pakelti. Labai privargina kiaušininiai akmenys. Jie neskylą, nors tu ką. Daužai daužai, o jie tik lupasi lukštais. Bedirbant šį darbą, užplūdo mus mašalai... Tąi mažytės mu­ selės. J o s tirštais debesimis zirzė ore, mus, naujokus, be jokio pasigailėjimo g y l ė taip skaudžiai, kaip bitės. N u o įkandimų užtino akys, rankos, kojos. Kruvinos žaizdos ėmės darytis, ir dar — negyjančios. Apsirišome galvas marle, bet muselės įlen­ da pro mažiausią skylelę. Burną apsirišus be g a l o tvanku ir blogai matyti. Siek tiek jas atbaido dūmai ir vainikai iš beržų šakų. Apsikarstėme galvas šakomis, lapai juda, nubaido tuos prakeiktus vabzdžius. Po savaitės atėmė Feliukę. Likau viena ir turėjau priskal­ dyti tiek, kiek reikalinga kanalui akmenų. Darbas įdomus. Jau pradėjau pažinti akmenis, kuris ir kurioje vietoje skils. Bėda tik, kad prie laužo karšta, saulė jau kepino be pasigailėjimo. Nusi­ rengtum — muselės ir uodai negyvai užėstų; mirkstame prakaite, druska per visus rūbus sunkiasi ant palaidinių. Kad ir uodai čia įsipenėję, kaip kumeliai. Jau kai smeigs savo šnipę, perduria kiaurai. Tik vatiniai rūbai apsaugotų nuo šių nevidonų. Bet va­ sarą čia ir su vasarine apranga karšta. Vieną dieną visas suvarė j žėručio cechus. Ten reikėjo skal­ dyti „ s l i ū d ą " (žėrutį). Darbas — svajonė. Sėdi šiltai, patalpoje. Su peiliu užkišus paverti — puikiai skyla. Nereikia jėgos, tai ne akmenis skaldyti. Tačiau vėliau pasirodė, kad labai nelengva tą normą, 400 g, priskaldyti. Tik storiau pradedi skaldyti — brokas. O tos plo­ nytės — visai be s v o r i o . Nepriškaldysi, duonos normos negausi. Be to, darbas monotoniškas. Tai verčia linkti į prisiminimus, apmąstymus. Kitos moterys to neišlaiko, pradeda verkti, savo vaikus, vyrus, artimuosius, visą savo sumaitotą gyvenimą pri­ siminusios. Tačiau b u v o moterų, kurios ir sekmadieniais b ė g d a v o dirbti į cechus. Prieš kiek laiko paskelbė, kad daugiau baudų nebebus

(duonos normos atėmimo ir pan.) ir už darbą mokės. Kas padarys daugiau, tam ir mokės daugiau. — Moterėlės, kurioms darbas sekasi, šį tą uždirbs,— sakau Uršulei. — Na, tai jau kitos ir iš cechų neišeis, kad tik daugiau už­ dirbtų,— juokiasi U r š u l ė . — Sekmadieniais ir dabar daugelis tupi... — Nejaugi? O jeigu aš uždirbčiau, savo Janytei siuntinuką nusiųsčiau. — Tai pasakiusi nuėjo į sceną. Sekmadienį parodė mergaitės nuotrauką. Vaikai našlaičiai vargingai gyvena. A b u tėvai lageriuose. Išsiėmusi fotografiją, lyg šventą paveiksliuką, bučiuoja savo mažiausią m e r g y t ę : „ M a ­ no Janytė..." Ir ašaros rieda per išvargusį, pageltusį veidą. Dar jauna moteris, o atrodo lyg iškaršusi senė. Cia niekas savo iš­ vaizda nesirūpina. Vieną vakarą visas nusmelkė baisi žinia: konvojai, nuvedę brigadą į darbovietę, be jokios priežasties nušovė manašką (vie­ nuolę). Toks, matyt, b u v o įsakymas iš aukščiau. Taip, be jokios kaltės lyg šunį ėmė ir nudėjo. Iš ligoninės atvažiavusios pasako­ j o , kad visuose lageriuose, ne tik moteris, bet ir vyrus šaudė. Daug lavonų atvežę skrodimui. Gal kur lageriuose prasidėjo sukilimai? Ką čia gali žinoti. Vieną dieną prie mūsų stalo pasodino naujokę. Tuoj pasklido žinia, kad ji baltagvardiečio generolo S e m i o n o v o duktė Lilija. Tėvą sugavę pakorė Maskvoje, o dukteriai 25 metus k a t o r g o s davė. Lilija sėdėjo priešais mane. Tikra gražuolė. Plaukai ir akys juodesni už tamsiausią naktį, p r o liūdną šypseną blykčioja per­ liniai dantys. A k y s ilgų blakstienų pridengtos, paslaptingos, pilnos begalinio liūdesio. Šypsojosi, vargšelė, laiminga čia pate­ kusi iš miško darbų. „ S l i ū d a " — tikras kurortas. Už poros mėnesių Liliją pervedė į artistų brigadą, nes prieš Kalėdas prasidėjo naujametinės repeticijos. Ji puikiai g r o j o akordeonu. Mūsų brigados lietuvaitės mokėsi šokti „ K a l v e l į " . Vieno šokio b u v o maža. Manęs, kaip muzikos mokytojos, prašė pamokyti „ K u b i l ą " ir „ L e n c i ū g ė l į " . Repetuodavome valgyklos scenoje. Jokių švenčių nelaukiu. Jos tik nuotaiką gadina. Kalėdas lageryje sutikome ašarodamos... Nenorėjome jokių koncertų ir linksmybių. Mintimis Tėvynėje. Tik ten Kalėdos b u v o tikra šventė. Prisiminiau Kalėdas Lietuvoje... Snieguolės lyg dangaus žvaigždutės pamažu krinta ant skrybėlės, palto apykaklės, žai­ džia, mirguliuoja ore... O mudu su Juozu einame pasivaikščioti. Vakaras. Toli šviečia žiburėlis namelio lange. „ O , kad pas mus būtų tokia santvarka, kaip Tarybų Sąjun­ g o j e , — patyliukais sako jis m a n . — Tu būtum didelis žmogus, nesėdėtum čia užkampy kaip dabar..." „O iš kur taip puikiai ži­ n a i ? " — nusistebėjau. „ A š komunistas, pogrindyje dirbu, mer­ gaite. Kalėjime už tai 7 mėnesius s ė d ė j a u " — didžiuodamasis

1% 197

pasigyrė. „ S e p t y n i s m ė n e s i u s ! " — pasibaisėjau. Nepaprastas vai­ kinas, gėrėjausi juo. „ T a i p , m e r g y t ! Septynis mėnesius gatves šlaviau, šiukšles valiau Klaipėdoje. Kai išėjau, dėdė pagailėjo, padėjo, ir štai studijuoju. Baigęs b o b o m s pilvų negydysiu, chi­ rurgas būsiu." Išsipildė jo svajonės. Rusams okupavus Lietuvą, jis g a v o aukštą postą, bet, pamatęs tarybinį rojų iš arti, karui baigian­ tis išdūmė už jūrų marių. O aš tapau „dideliu ž m o g u m i " . Gal iš tikro ne menkysta, jeigu ne septynis mėnesius, o dešimtį metų d a v ė ? Svarbiausia, nepalūžau, dar neišprotėjau ir tikiu rytojumi. Lagery nuolatinė problema, ką padovanoti g i m i m o ar v a r d o dienos p r o g a . R y t o j — mano artimiausios lagerio draugės var­ do diena. Atsigulusi galvoju, kuo ją pradžiuginti? Ką padova noti v a r d o dienai? Begulėdama sukūriau kelis eilėraščio pos­ melius : Melancholiškos vergijoj dienos Klaikų žingsnį žengia praeitin. O vis lauki, vis tikiesi vieno — Vieno žodžio: laisvė, guodžiančio viltim. Medis dar nedrįsta pumpuro ištiesti Nei žolytė žiedo, miško pakrašty... Tu žinai, Mieloji, kaip sunku mums švęsti Tavo vardo dieną svetimoj šaly... Nesėdėsim šiandien prie turtingo stalo, Tik mintim braidysim praeity senoj, Aš pakelt norėčiau laisvėj ilgesio bokalą Mūs draugystei taigoj prisimint. Tie vardadieniai paįvairina mūsų pilką kasdienybę. Gauni kur popieriaus lapelį, nupieši gėlytę ar vaizdelį kokį, dar kū­ rybos posmelis — ir atmintis amžina. Pasikalbam, padainuojam lietuviškas daineles — tai lygiai ištroškusiam vandens lašelis. Atsigaivini... Naujųjų metų išvakarėse, bėgdama iš valgyklos, sutikau Feliutę. — Sveika, gyva, seniai tave bemačiau,— užkalbinu ją.— Kaip reikalai? Apsidairiusi aplink, ar kas neklauso, ji pradėjo pašnibždom pasakoti: — Sapnavau sapną... Greitai mirs Stalinas, mūsų tėvelis,— nusijuokė apsidairydama. — Kad tai bent greičiau įvyktų, gal kokių atmainų sulauk tume... — Bet rimtai... R o d o s , matau iškūrentame duonkepyje ant žarijų padėtos trys g a l v o s : viena mūsų apylinkės pirmininko, antra milicijos viršininko, o trečioji — Stalino. Pirmininko akys užmerktos, mat jį dar man esant laisvėje partizanai nušovė. Vir­ šininko dar truputį žiūrėjo, bet tuoj užsimerkė. Laiške rašė, 198

kad ir to jau nebėra. O Stalinas dar vis žiūrėjo, žiūrėjo, bet pagaliau ir tas užsimerkė. Tai dabar jo eilė atėjo. Matysi, greit neliks... — Et, mieloji. Sapnas lieka sapnu... Dar jis nemažai žmonių nugalabys... Ir štai vieną dieną lagerio viršininkas pranešė, kad mirė ge­ neralisimas, tėvas ir mokytojas Stalinas. Cechuose paskelbė ge­ dulą. Įsakė vieną minutę ramiai stovėti... Taip sunki b u v o toji rimtis. Bijojau, kad tik nesusijuokčiau. Labai žema ir nekul­ tūringa tokiais atvejais šaipytis, bet tas Felės sapnas... vos iškenčiau. Viršininkui išėjus, visame ceche kilo linksmas triukš­ mas, visų veidai nušvito, tarsi Laisvės vartai būtų atsidarę. O čia — tik ž m o g u s mirė. Susiradau sekmadienį Feliutę. Susėdom ant suolelio. Mo­ terų pilna. Felė nusirišo skarelę... ogi plikut plikutėlė jos gal­ va, lyg arbūzas. — Na, čia dabar... Kas tau nuskuto g a l v ą ? — Ceche, kai tėvelio Stalino liūdėjome, aš savo sapną at­ siminus susijuokiau. „ N a z a r a t e l i u s " (prižiūrėtojas) pastebėjo ir nusivedęs į vachtą išskuto galvoj pliką juostą. Tai teko visą galvą nusiskusti... — Vaje, vaje... Ot rupkė, žaltys! — Nieko, geresni ataugs,— juokiasi patenkinta, kad negavo karcerio. — Ar seniai lagery,— klausiu Onelę. — Kelis metus buvau pas baltąsias meškas — tremtyje, o iš ten čia atgabeno. — Tai dyvas, kad ir tremtyje areštuoja... Nejaugi ir ten yra partizanų? — stebisi Uršulė. — Eikit, eikit... Kas duos? — nusijuokė ji. — Tai už kokius nuopelnus čia vietelę gavai? — Ogi už Stalino poterius... Na, taip! — Negirdėta... Gal moki? — susidomėjo Uršulė. — Ką čia nemokėsi... K o l c h o z e visos bobos m o k ė j o , — sako Onelė juokdamasi. — Tai dyvai... Stalinas Dievo nebijojo, o poterių išsigando,— tyčiojasi Uršulė.— Į kalėjimą sodina. Reiktų džiaugtis, kad žmonės jam poterius kalba... — Kai mus areštavo,— sakau,— Lietuvoje kolūkių dar ne­ b u v o . Kažin dabar? — Yra, yra, man giminės rašė. — Ar kolchoze dirbai, Onele? — paklausiau. — Naje, kolchoze. Atmenu, maža buvau, kai mūsų močiutė pasakodavo apie baudžiavą. Ogi dabar ta pati baudžiava kol­ chozuose. — Papasakok! — prašome abi. — 0 ką čia pasakosi. Baudžiava, vergija, ir tiek. K o l c h o z o načalstva — baisūs ponai... gauna dideles algas. Ko reikia — pasiima. Jie visagaliai viešpačiai. Pilvų nepavelka... O kolchoz199

nikai, tikri baudžiauninkai, lyg vergai nuo r y t o iki sutemos kas­ dien už dyką dirba kaip juodi jaučiai. — Taip jau ir už d y k ą ? — netikiu aš. — A l e j o ! Už metus gauni grūdų tiek, kad terbelėje parsi­ neši. Tai gal sakysit uždarbis? — supyko Onelė, net veidas pa­ raudo. — — — o ten —

G e r a i , — sako Uršulė,— nesunku parsinešti, che-che-che. Tai ir lageryje tau, Onele, dabar nebaisu. Naje. Tiek tik sakau skiriasi, kad čia naktį užrakina, ne. Ir numerių ant kupros neprisiuvo... E, tai tau laisvė!

— Tik vardas, mergelės... Cia nors valgyt kasdien gauni, o ten ir to ne visada. — Eik, jau eik, turbūt truputį pameluoji, perdedi,— sakau.— Netikiu, kad laisvėje būtų blogiau... — Na, paklausk, jei manimi netiki, ruselių. J o s tau papa­ sakos. Visa Rosija dabar katorgoj. — Tai kaip žmonės gali g y v e n t i ? Nesuprantu? V a l g y t vi­ siems reikia, ar ne? — Vagia. O labiausiai — viršininkai. Kiek kas nutveria. Taip ir vargsta. Pagauna — nubaudžia. Draugiškas teismas, papei­ kia, kaltininkas atsiprašo, pasižada... — Ir vėl vagia,— juokiasi Uršulė.— Ar ne? — Naje, kur dings nevogę. O žmonės, pasakysiu, Rosijoj jau ir kalėjimų nebijo... Nuskambėjo skambalas. Laikas gultis. — Matai,— sakau klodama patalą,— Neilans šią naktį viena. — Kodėl viena? — nustebo Uršulė.— Ne viena. Ten manaškų pilna. Zinai, kad j o s iš karcerio neišeina. Atsiminiau. Naktį karceryje laiko, o dieną jas pastato lage­ rio zonoje, prie didžiojo tako į valgyklą. Gal valgyt užsinorės... Stovi vargšelės lyg kokie sargybiniai, muselės kruvinai sukandžioja veidą, akys užtinusios. Stovi rankas užpakaly sunėrusios. Taip įsakyta. Kankina kaip Kristų. O vieną išvedę su brigada miške nušovė. Kitas gąsdino. Tačiau jos vis tiek s a v o nusista­ t y m o nepakeitė, prieš viršininkus neatsistoja, į patikrinimą nei­ na. Taip, latvė Neilans ne viena. Pietų pertraukos nebegalėjau sulaukti. Kai pro šalį ėjo cecho sanitarė, paprašiau termometro. Nuo pat ryto blogai jau­ čiuosi. Kelinta diena vis krečia šaltis. — Eikite į sančastį. Neturiu teisės atleisti nuo darbo. Jūs sergate — 39°. Ambulatorijos gydytoja buvo kalinė, visų praminta „Juodą­ ja ragana". Ne dėl savo išvaizdos... Ejau nenoromis. Įsivaizda­ vau, kaip pastatys žlibes ir suriks gargaliuojančiu b a l s u : „O ko č i a ? ! " Neapsirikau. Mane pamačiusi persmeigė savo juočkėmis lyg durtuvais. — S e r g u , — pasakiau. Padavė termometrą. V o s spėjau įkišti, tuoj pripuolusi ištraukė. 200

— Neturi karščio. Grįžk į darbą,— ir išėjo. Grįžau į cechą. — Kodėl sugrįžote? — Neatleido. Sakė, neturiu karščio. — Kas sakė? — nustebo ir, čiupusi mano ranką, patikrino pulsą. — Eikite su manimi. Jūs rimtai sergate. T y l ė d a m o s ėjome į ambulatoriją. Senė pasitiko susiraukusi, nerami. — Na, ko v ė l ? — paklausė, bet pamačiusi paskui einančią sanitarę, suprato. — K o d ė l nepaguldėte ligonės? — klausia ji. — Neturi karščio, matavau,—• pasiteisino. — Prašau pamatuoti dar kartą. Palata mažutė. Dvi ligonės geltlige serga. Kas man, neži­ nau. Degiau karščiu, skaudėjo galvą, silpna... Sanitarė atnešė aspirino. Greit išprakaitavau. Baltiniai šlapi, nors gręžk. Per­ sivilkti nėra kuo. G y d y t o j a nė karto neatėjo mūsų pasižiūrėti. Kitą dieną jau b u v o geriau. Karštis krito. Sanitarė ukrai­ nietė, taip pat kalinė, gera mergina, vis atbėga dažnai, p a v i l g o kompresą, atneša karšto vandens, pamaitina. Kai tik turi laiko, užeina į mūsų palatą pas s a v o tautietes ir kalbasi saviškai... Po pusryčių įbėgo persigandusi. Papasakojo šiurpią naujieną: iš­ vietės duobėje r a d o moterį. Nusiskandinti norėjusi. Ištraukę atnešė į ambulatoriją. Dabar jai plauna skrandį, vemia ir vemia... atgaivins. Atsiminiau Zeromskio „ N u o d ė m ė s istorijos" Ievą, kuri savo naujagimę įmetė išvietės duobėn. Taip vaizdžiai aprašyta skendimo scena, šiurpas ima pagalvojus... — Stai kaip gyvenimą nori užbaigti bedievės,— gailinosi Marusia. — A t ė m ė iš žmonių tikėjimą, gyvuliais, mėšlu pavertė. — Į mėšlą ir skandinasi... — Ne iš g e r o ž m o g u s sau galą d a r o s i , — atlaidžiai sako Ma­ rusia. Sugulėm. Tylime. Nesinori kalbėti. R o d o s , kažin kokia ne­ ganda tykoja čia pat už durų. Ketvirtą dieną atsikėliau. Dar netvirta, svaigsta galva, bet reikia prasivėdinti. Išėjau laukan. Pietūs. Kalinių pilna zona. Prie ambulatorijos, aukštai ant laiptų susirinkęs moterų būrelis žvalgosi geležinkelio pusėn. Ko joms čia reikia? Pamačiau Bro­ nę... Ir ji ten staiposi. — Ką jūs čia matote! — Ogi, ana va, žiūrėkite, ant bėgių vaikštinėja žmogelis... — Didelė čia naujiena. Tegul vaikščioja, kas jums rūpi? — Nežinai? A t v a ž i a v o į pasimatymą, supranti? Jau antra diena, kai jis čia. Bet viršininkas neleidžia. Jo žmonelė, sako, puolė viršininkui kojas bučiuoti, kad leistų nors iš t o l o , nors p r o vartų plyšelį jį pamatyti. Bet tas ne ir ne... Tai matai,— 201 pasakoja Bronė. — Bučiuoti į kojas tokiam niekšui? Kvailė..,

•— Iš gailesčio suminkštėtų ir kiečiausia širdis... — Lyg šešėlis slankioja kelinta diena anoj pusėj geležinės užtvaros,-— kalba ruselė ašaras braukdama. — O tas beširdis net artyn neprileidžia. — Kuri jo žmona? Nėra jos. Neišlaikė nervai. Susirgo... Toli už garnizono, geležinkelio bėgiai, puskilometris bus. Žiūriu ir aš, bet nematau. Reikia turėti paukščio akis. O kitos mato. Skarelėm moja jam. Nusileidau laiptais žemyn. Vasara — etapų sezonas. Greitai sulaukėme jaunų merginų iš K i n g y r o . Ieškojau pažįstamų. Nudžiugau pamačiusi latvikę Ają. Šiauliuose ilgai vienoje kameroje sėdėjome. Kai ėjo p r o šalį, pačiupau ją už rankos. — Sveikute, Aja! Žiūrėk tu man... Vis dar tokia pat graži. O mane prisimeni? — klausiu matydama, kad ji labai nustebusi. Sustojusi suraukė nosytę, rudos akutės įsmigo į mane. Ir staiga atpažinusi ištiesė ranką. — Taip... Atsimenu,— žiūri ir vis lyg dar netikėdama pri­ d ū r ė , — būčiau nepažinusi. — Matai, aš labai pasenau. O tu vis tokia pat, kokia ir bu­ vai, nieko nepasikeitusi... Atsiminiau, ji kalėjime gerus siuntinius gaudavo. Matyt, ir čia ne nuo lagerio duonos veidukai tebežydi. — O beje, kur pati dirbai, iš kur atvažiavai? Pasakok. Tiek daug laiko praėjo... ir vėl susitikom. — Aš atvažiavau iš Kingyro... Gal girdėjote apie įvykius ten? — Sėsk čia, šalia manęs! — pasislinkau, palikdama jai vie­ t o s . — Nieko neteko girdėti. O kas ten b u v o ? — Sukilimas... Žiūriu į ją nustebusi ir nieko nesuprantu. — Koks sukilimas? Lageriuose buvai, ar ne? — Ten lageriai, tai ne čia... Greta vyrų ir moterų lageriai, po 20 tūkstančių kalinių. — Oho! Tai bent...— stebiuosi. — Nutarėme streikuoti, neiti į darbą, kol valdžia nepaten­ kins mūsų reikalavimų. O tie reikalavimai buvo tokie: miimti kalinio numerius, leisti laisvai susirašinėti su kuo tik nori ir kada nori, pasimatyti su artimaisiais. — Dabar visa tai jau leidžiama,— sakau jai. — Taip, leidžiama. Tai mūsų nuopelnas, mūsų brolių krauju iškovotas visiems kaliniams...— sako Aja pasididžiuodama.— Mes paskelbėme streiką, visą mėnesį nėjome į darbą, kol mūsų reikalavimus patenkins. Visaip grasino. Nepabūgome. — O galėjo jus sušaudyti... — Taip ir b u v o . A t v a ž i a v o komisija iš Maskvos tartis,— prisiminusi pasakoja toliau.— Mūsų aktyviausieji atstovavo ka­ liniams. Susitarė, pažadėjo, bet vos komisija išvažiavo, akty­ vistus sušaudė. Na, tada ir kilo tikras karas. Vyrai išlaužė var­ tus į moterų zoną. A t v y k o kariuomenė su tankais, apsupo ba202

rakus, kuriuose b u v o pasislėpę vyrai, ir paleido ugnį. Pirmą dieną žuvo 78 vyrai. Per langus iššokę bėgome į zoną. Moterys, už­ stojusios vyrus, šaukė: „Šaudykite, niekšai, šaudykite!" Aja pasakodama visa išbalo. Iš naujo išgyventi prisiminimai ją jaudino.Valandėlę tylėjo susikaupusi. — Daug vaikinų ž u v o , — susigraudinusi kalbėjo.— Ir mano simpatija Vytautas... — Baisu b u v o ? . . — Visai nebaisu,— sužaibavo jos patamsėjusios akys.— Ne­ bijojome mirti. Vyrai puolė kaip liūtai, ką sugriebę, talžė priešą. Ž u v o ir jų nemažai. — O kaip viskas baigėsi? — Likvidavo lagerius. Mus, išvarę už vartų, susodino į trau­ kinį ir išvežiojo po Sibirą. Į jūsų lagerį atvežė tik dvylika. K u r kiti, nežinau. Atsisveikinusi

Aja

išskubėjo,

nes

buvo

jau

šaukiama

pa­

tikrinimui. Prie durų subruzdimas. Skubam lipti žemyn. Prižiūrėtojas išskleidė popieriaus lapą. Jau ne pirmi metai, žinome, ko atėjo. Atsinešė kalinių sąrašą etapui. N u o galvos iki kojų padų perbėgo nervinis drebulys. Tokia mirtina

tyla

aplink.

Girdi

tik s a v o

krūtinėje stiprius širdies

smūgius... — Į paprasto režimo lagerį, etapui pasiruošti...— prižiūrė­ tojas skaito pavardes. „ G a l pas mus dar n e b u v o ? " , — pagalvo­ jau ir neatsisveikinusi nėriau iš barako. Mūsų barake ramu. Jokio subruzdimo. •— Ar mūsų barake d a r nešaukė etapui? — Ne, nieko nežinau,— atsakė nustebusi Uršulė. — A č i ū Dievui... Gal neateis. A n t r a m barake buvau. Ten paskaitė sąrašą... Buvo neramu, vis žiūriu ar neateina. Man vis rodėsi, kad esu neliečiama. Tiek jau metų, po kelis kartus per sezoną vis renka ir renka, išveža ir vėl atveža, o manęs lyg ir nebūtų... — Į paprasto režimo... Aš tik dabar atkreipiau dėmesį į tą žodį „ p a p r a s t o " — ir kiek atslūgau. Instinktyviai pajutau čia kažką g e r o . Stuktelėjo š i r d i n : — „ A l e j ū n i e n ė " . . . Uršulė žiūri į mane: — Tai jau išvažiuoji,— sako tyliai.— V i s gal bus geriau... — Taip, Uršuliuke. Gera ten, kur mūsų nėra... 1973

Rytus musų šeima pajudėjo savaitę prieš karą. Viskas įvyko netikėtai. Prisimenu, koks džiaugsmas buvo apėmęs mano vy­ rą, taip karštai mylėjusį savo jaunystės miestą Vilnių, kai išvydo jį laisvą, grąžintą Lietuvai. Mano vyras Lelka Kazimieras gimė Šalčininkų apskrityje Siaudainių kaime 1904 m. 1927 m. baigė Vilniaus mokytojų se­ minarijos I-ąją laidą. Tuomet seminarijai v a d o v a v o kunigas Čibiras, garbės direktorius b u v o J. Kairiūkštis. Nuo pat jaunystės gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje vy­ ras visa savo širdimi jautė būtinumą kuo nors p r i s i d ė t i ' p r i e 206

lietuvybės. Mokytojaudamas Vilniuje ir Vilniaus krašte, šį tiks­ lą visaip stengėsi įgyvendinti. Lietuviško žodžio mylėtojui, kovotojui dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, nelengva b u v o išvengti lenkų valdžios perse­ kiojimų. Jis b u v o priverstas palikti Vilnių. 1933 m. jam pavyko nelegaliai pereiti Lietuvos—Lenkijos sieną ir apsigyventi Kau­ ne. Ryšiai su tėviške, su Vilnija nutrūko. Tėvams buvo praneš­ ta, kad sūnus žuvo, ir tik 1941 m. žiemą, jau turėdamas šeimą — žmoną ir du vaikus, jis aplankė tėviškę. Atvykęs į Lietuvą, vyras dar kurį laiką neturėjo Lietuvos pilietybės, nors iš Kauno buvo paskirtas mokytojauti į Alytaus apskritį. Vyras mokėjo jaunimą įkvėpti kilniems darbams. Tik atvykęs į darbo vietą įsijungė į Vilniaus vadavimo sąjungą, vė­ liau tapo jos pirmininku. Jo iniciatyva gerai matomoje vietoje prie vieškelio buvo įrengtas simbolis, primenantis Vilniaus Aušros vartus. Sį darbą vyras sumanė, kad žmonėms jis nuolat primintų, j o g Vilnius dar nelaisvėje. Pastatyti prie vieškelio Aušros vartai buvo iškilmingai pašventinti. Mokytojaudamas Pivašiūnuose, jis kartu buvo ir mokyklos vedėjas. Kaip Saulių būrio vadas, dažnai susitikdavo su atvy­ kusiu iš Alytaus karininku — kapitonu Tamulevičiumi, rengda­ vo pratybas, apmokydavo jaunuomenę. Tautinių ir kitų švenčių metu Vyras savo kalbomis mokėjo uždegti ir suburti jaunimą. 194-0/1941 mokslo metų pradžioje, rudenį, vyrą perkėlė mo­ kytojauti į Vėžionis. Vėžionyse gyvenimas buvo neramus. Vi­ suomeninė veikla aprimo. Vieną 1941 m. rytą, per Vasario 16-osios šventę, į mūsų butą įsibrovė lietuviškai kalbantys saugumiečiai. Ieškojo vėlia­ vos. Padarę kratą ir nieko neradę, išėjo. Po valandos pamatėme atvažiuojančią mašiną. Mašina sustojo prie namų ir iš jos išlipo N K V D kareiviai. Įėję į butą, jie su vyru ilgai kalbėjo, o paskui grasindami perspėjo. Vėliau paaiškėjo, kad vyras buvo įtartas norįs per Vasario 16 d. suburti jaunimą. Neužilgo atėjo ir lemtingoji birželio 14 diena. Anksti ryte atėjo lietuviškai ir rusiškai kalbantys saugumiečiai ir liepė eiti su jais. Elgėsi šiurkščiai, nuolat mus skubino, neleido su savimi pasiimti daiktų. Namuose kilo sąmyšis, ėmėme paskubomis reng­ ti mažus vaikus. „ S v e č i a i " tuo tarpu plėšė nuo sienų paveikslus, nuotraukas, jas mėtė ir draskė. Taip prasidėjo mūsų š e i m o s : vyro, mano, 2 metų dukrelės Nijolės ir 3 metų sūnaus V a l d o — kelionė į Nežinią. Kaip vėliau paaiškėjo, saugumiečiai mums melavo, žadėdami tuoj pat sugrąžinti i namus. Stropiai saugomi savo palydovų buvome nugabenti į surinkimo punktą Alytuje ir suvaryti į vagoną. Ėjo paros. Miegoti su vaikais teko ant plikų v a g o n o grindų. Atsimenu, su mumis viename vagone buvo ir generolo Sprangausko žmona, kuri sušelpė mūsų vaikus ap­ klotu. Dėkui jai. V a g o n o durys visada uždarytos. Jame viena prie kitos glau­ dėsi šešios šeimos. Mūsų vagone „liaudies priešais" tapo ir neby­ lė, ir senutė, ir vaikai. 207

Atsitiktinumo dėka kažkam iš ešelono apsaugos prireikė pra­ verti geležimi užsklęstas v a g o n o duris. Tas „ k a ž k a s " pasirodė besąs rusas — ešelono viršininkas. Vyras, mokėdamas rusiškai kreipėsi į jį, prašydamas leisti pasiimti daiktų. Leido. Man. D a r ir dabar nesuprantu, iš kur, kaip prabudo ešelono virši­ ninko žmogiškieji jausmai tokioje žiaurioje aplinkoje. Lydima lietuviškai kalbančio saugumo viršininko, kartu su N K V D kareiviu nuvažiavau į Vėžionis. Grįžtant atgal į Alytų, nujausdama nelaimę, baimę dėl v y r o ir vaikų, jau gimusių ir to, kuriam d a r b u v o lemta ateiti į pasaulį, maldaudama kreipiausi į lydėjusį saugumietį: „ P a d a r y k i t e taip, kad mes liktume na­ m i e " . Pasirodžiau naivi, nes sekė „ p r a s m i n g a s " atsakymas: „ G a l ir sugrįšite po 1 5 — 2 0 metų, kai jūsų vaikai išmoks garbinti Leniną ir Staliną". „ D a r b a s " surinkimo vietoje v y k o toliau. Mums palengvėjo, nes turėjome dabar jau ką užsikloti ir pasikloti. Alkis, žiaurios va­ g o n o sąlygos, kaip mums pasirodė, lyg ir sušvelnėjo. Ejo trečia g y v e n i m o v a g o n e para. Lietuviškai kalbantys saugumiečiai kar­ tu su rusais skubėjo, tikrino sąrašus, pildė vagonus. Pagaliau ešelonas pajudėjo. Sekanti stotis — Naujoji Vilnia. Tai ašarų, aimanų, žmogaus begalinio sielvarto prasiveržimas. Vyrai b u v o atskiriami nuo šeimų. Šeimos, netekusios vyrų, pa­ juto, kad jų daugiau nebepamatys. Kiekvienas naujas pavardės šūksnys, pravėrus v a g o n o duris, nusmelkdavo širdį lediniu šal­ čiu. Mums pasisekė. Vyras liko su mumis. Pagaliau traukinys pajudėjo ilgon ir tolimon kelionėn į Ry tus. Ir po 47 metų mano ausyse išlikęs baisus lokomotyvų švil­ pimas. Tuomet atrodė, kad kito g y v e n i m o žemėje nebeliko. Išvarginti kelionės, pasiekėme Altajaus kraštą. Suvežė mus į Liniovsko tarybinį ūkį, kur netrukus beveik visi vietiniai vyrai vienu metu išėjo į karą. Įsiminė riksmas, motinų, išlydinčių s a v o vaikus, ašaros... Mus tuoj pat pristatė prie darbų. Vyras klampojo purvus kiaulių fermoje. Musų šeimoje neužilgo gimė trečias vaikas — sunūs Ričardas. Per metus b u v o išmainyti į maistą beveik visi su savimi paimti daiktai. Ir nenumanėm, kad, sulaukę birželio mėnesio, pajudėsime į naują kelionę. Nežinojome, kad daugelio daiktų, ypač šiltų rubų, dar taip prireiks. O mūsų šeimoje jau b u v o trys maži vaikai. Sūnui Ričardui — v o s 5 mėnesiai. Vieti­ niai gyventojai, praeityje tremti, žinojo, kur mus veža ir koks likimas laukia musų šeimos. Siūlėsi išgelbėti nuo tolimesnės ke­ lionės. Mano atmintyje išlikusi v y r o ašara, nuriedėjusi skruostu, kai aš jo d a r karta paprašiau: „Pasilikim, K a z i m i e r a i ? " Vyras atsakė: „ K u r visi, ten ir m e s " . • Susikrovę likusius daiktelius, prižiūrimi N K V D pareigūnų, turėjome leistis į kelią. Kelias b u v o ilgas ir varginantis: ark­ liais, garlaiviu, sunkvežimiais per kalnagūbrius tarp A n g a r o s ir Lenos. Nakvoti su vaikais teko pakelėse pas vietinius gyven­ tojus... Dažnai nuo gausybės blakių nebuvo galima sudėti akiu. O vieną kartą net teko bėgti j lauką ir ten nakvoti su vaikais. 208

Kai pasiekėme Lenos upę, visi b u v o m e sutalpinti į baržas ir plukdomi t o l y n į Šiaurę. Ledinė Laptevų jūra mūsų budeliams pasirodė tinkamiausia vieta mus apgyvendinti. Buorchajos įlan­ koje tįsojo iškyšulys Bykovskis. Trumpiau jis b u v o vadinamas B y k o v o ragu, o gyvenvietė — B y k o v u . Plaukiant Lena žemyn, statūs jos krantai nuolat žemėjo. Ar­ tėjant prie B y k o v o , skurdžią augmeniją pakeitė lediniai krantai. Rugpjūčio, mėn. Bykovas pasitiko mus ledo krantais. Kadangi jokių gyvenamų patalpų nebuvo, tai mus apgyvendino plūdu­ riuojančioje prie kranto baržoje. Tačiau, prasidėjus juroje aud­ roms, barža b u v o užpilta. Nebaigusi virti savo 6 mėn. sūneliui košės, gavau su vaikais skubiai gelbėtis krante. T u o metu vy­ ras jau b u v o suimtas už bandymą parnešti į baržą porą žuvelių ir išvežtas į Tiksį tardyti. Kokia b u v o mane apėmusi neviltis, kai nuo kranto stebėjau besiblaškantį bangose mažą kateriuką, kuriuo mano vyras b u v o gabenamas tardyti. Viena ant kranto su mažais vaikais palikau akis į akį su ledine Laptevų jura, Tik žmogus, visą tą išgyvenęs, gali suprasti, ką tai reiškia. Rei­ kėjo eiti dirbti, statytis jurtas. Vaikai b u v o palikti vieni. Alkis, ligos, mirtis b u v o kasdieninio g y v e n i m o reiškiniai. Laimei, ne­ užilgo paleido vyrą, nes jis nebuvo apkaltintas. Apsigyvenus jurtoje užpuolė ligos. Pirmiausia susirgo 7 men. sūnus. Susirgau ir aš vidurių šiltine. Mane išvežus į ligoninę, susirgo ir 4 metų sūnus Valdas. Nežiūrint tokios situacijos, vy­ ras turėdavo eiti į darbą. Vaikai jurtoje likdavo vieni. 1 9 4 2 — 1 9 4 3 m. žiema b u v o pati baisiausia. Gyvenimas jur­ toje b u v o tarytum u r v e : be šviesos, patogumų, ankštumoje. Cia pat gulėjo mirštantis, toliau — jau numiręs. O tu, žmogau, pri­ valai, kol gyvas, sukaupti kiek gali ir turi dvasinių bei fizinių jėgų, padėti likti gyviems s a v o vaikams. A p i e save nėra kada galvoti. Tą žiemą mirė daugiausia žmonių. V o s pagerėjus mano sveikatai (per mėnesį laiko), teko grįžti į namus. Buvau labai nusilpusi. Nebepažinau savo šeimos — ne­ radau sūnelio R i č a r d o , kuris mirė nuo bado ir ligos teturėdamas vos 7 mėnesius. A č i ū Dievui, vyras ir kiti du mano vaikai liko gyvi. Sunki našta u ž g r i u v o mano vyrą. Po sunkios ligos dar ilgai negalėjau nieko padėti savo šeimai. Ilgai buvau praradusi jėgas, atmintį. Vyras tuo metu sunkiai dirbo — traukė įšalusius rąstus iš jūros į krantą. V y r o jėgas sekino sunkus fizinis darbas, didelė šeimos našta. Atsimenu, po ligos, lyg per kokį sapną, dar gerai nesuvokdama kur esu, kaip vyras, pasilenkęs prie spingsulės, pjaustė portfelį ir siuvo vaikams apavą. Artėjant pavasariui, m a n o sveikata ėmė gerėti ir atrodė, kad galėsim dirbti jau dviese. Tačiau... K o v o mėnesį vieną jauną vyrą iš brigados, kuri traukė rąstus, sargybinis vokietis Henris Stengė pastebėjo prie saugomų miltų maišų. Stengė šovęs į jį ir pataikęs į vatinės 14. Leiskit į Tėvynę

209

striukės skverną. Suėmė. T a r d y m o metu jo reikalavo išduoti „ b e n d r u s " . Vaikinukas b u v o jaunas, nežinia dabar, ką jis pri­ kalbėjęs. Tačiau to užteko penkiems vyrams sudaryti „ b y l ą " už „pasikėsinimą" į miltus. Tarp jų b u v o ir mano vyras. Sargybinis Stengė b u v o iš Leningrado ištremtas vokietis. Tai uolus p a r t o r g o Kulagino padėjėjas. Su šautuvu jis gaudė ir tikrino žvejus, ar nesineša kas kokią žuvelę namo nuo bado gelbėtis. Teisėjas Jusupovas daug negalvodamas visiems „ d a l i j o me­ tus" lagerio. Stengės ir teisėjo dėka per trumpą laiką į aną pa­ saulį b u v o nusiųsta daugybė žmonių. Nuteisė ir mano vyrą kartu su kitais keturiais penkerius metus kalėti. Neužilgo juos ir dar keletą kalinių išvarė pėsčiomis į lagerį Stolbuose. Žiemą jiems reikėjo įveikti 120 km atstumą. Iš v y r o pasakojimo: „ K e l i a s ėjo per negyvenamą vietovę, le­ dynus, sniegus, be pastogės, spiginant 4 0 — 4 5 ° C šalčiui. Eiti teko apie keturias paras. Ginkluoti sargybiniai, važiuodami nartomis, nuolat ragino mus, kalinius, skubėti, neatsilikti. Pirmą dieną reikėjo įveikti 30 km. Tolimesnis kelias darėsi vis sunkesnis, nes seko jėgos. Mažėjo ir mano jėgos. Sargybinis,.įrėmęs man į nugarą šautuvą, ragino skubėti. Po keturių parų tokio ėjimo ir m i e g o ant sniegynų prie laužų tolumoje pasimatė Stolbai — gigantiška uola Lenos upės žiotyse su salomis aplink ją. Kalėji­ mas b u v o vienoje saloje, o ten sąlygos nepaprastai sunkios. Jau po kelių mėnesių dauguma mūsų nusilpo iš b a d o . Aš pats tiek nusilpau, kad neįstengiau net peržengti slenksčio. N u o mirties gelbėjomės, kas kaip galėjome. Nusiplėšiau nuo savo dar lietu­ viškų kailinukų apykaklę ir išmainiau į gabalėlį duonos. Kalėji­ mas b u v o ištisas b a d o ir šalčio karoeris. Tik sulaukę vasaros mes pradėjome gelbėtis žuvimi. Geriausias pavadinimas tai salai — Mirties sala. Žiemos metu užšalus jūrai, ją apgaubia poliarinė naktis". Mirties salos orientyras — kyšanti uola, matoma iš tolo, kuri panaši į didelį kalną ir vadinama Stolbais. Žiūrint į ją atrodo, kad ir joje nėra vietos gyvybei. Tačiau toli, kalno viršūnėje, matomi kyšantys stulpai. Tai kalinių ar poliarinių ekspedicijų ženklai. Nesuprantama, kaip jie pasiekdavo viršūnę, nes kalno šlaitai statmenai nusileidžia į jūrą. Mano vyrui kalėjime prasidėjo liga. Jį ištiko priepuolis, pa­ našus į epilepsiją, dėl to jis prarado sąmonę. Prasidėjus ir jau įpusėjus kitai žiemai, vyras b u v o perkel­ tas iš Stolbų į Tiksio kalėjimą. Stolbuose likę kalėti vyrai tą pačią žiemą, tik kiek vėliau, b u v o pėsti varomi į Tiksį. Tokius atstumus galėjo įveikti tik patys stipriausi ir ištvermingiausi kaliniai. Du kaliniai prarado jėgas ir liko žiemos sukaustytos jūros platumose. Tuo pat metu „ A u k š č i a u s i a m e teisme" b u v o peržiūrėta „ m i l t ų " byla ir visi jos dalyviai išteisinti. Lygiai po metų, k o v o mėnesį, vyras ir kiti trys gyvi likę vyrai sugrįžo į Bykovą. Ejo 1944 metai. Vyrui dar būnant ka210

Įėjime, 1943 m. vasarą b u v o įkurtas lietuvių žvejų „ k o l c h o z a s " . Žvejams „ k o l c h o z n i k a m s " b u v o duodamos nedidelės paskolos ir tai skatino įsirašyti į jį. Daug šeimų, įsirašiusių į „ k o l c h o z ą " važiavo į Mostachą. Tarp jų ir aš su vaikais. Į Mostachą plau­ kėme barža per jūrą. Baržoje b u v o daug vaikų. Bangos taip smarkiai ją siūbavo, kad m a n o vaikai vis klausinėjo, ar ir krante taip pat smarkiai sups, kai jį pasieksime. Mostache atsirado savos bėdos. Apsigyvenome iš rąstų su­ statytoje būstinėje, kuri neužilgo s u g r i u v o v o s neužvirtusi musų. Toliau teko gyventi palapinėje. Kartą, grįžusi iš žvejybos, radau savo 4 metų dukrytę sė­ dinčią ant g u l t o smarkiai apdegusią. Vaikai, žaisdami prie besi­ kūrenančios geležinės krosnelės, netyčia ją pastūmė. Laimei, Mostache g y v e n o daktaras Goldbergas, atvežtas kartu su mumis iš Lietuvos į Šiaurę. Jis ją ir išgydė. T o l i a u žvejojau A r a n g a s t a c h o saloje. Tuo metu jau b u v o grįžęs vyras, kuris liko su vaikais, nes b u v o dar labai silpnas. Tai b u v o paskutinis m a n o su vyru išsiskyrimas. Man išvykus, liga, prasidėjusi dar kalėjime, paūmėjo. Arangastachas — mažai gyvenama sala netoli B y k o v o , t o l y n į Šiaurę. Žiemą, kai užšaldavo jūra, ji tarsi priartėdavo prie B y k o v o ir pasiekti ją b ū d a v o galima šunų nartomis tiesiu keliu per ledą. Vasarą laivu į salą tekdavo plaukti aplenkiant dau­ g y b ę mažų salelių, todėl reikėdavo įveikti daugiau kaip 200 ki­ lometrų atstumą. 1944 m. rudenį, kai mano vyras jau b u v o grįžęs iš Stolbų lagerio, „ k o l c h o z o " valdžia sudarė žvejų bri­ gadas žiemos žvejybai prie A r a n g a s t a c h o salos. Žvejoti turėjau vykti ir aš. Vyras liko su vaikais, nes b u v o d a r labai silpnas. Tais metais ruduo žadėjo ankstyvą žiemą. Apskritai Užpoliarėje sunku pajusti ribą tarp metų laikų. Kartais žiema už­ klupdavo netikėtai, ir tada išplaukusios baržos, laivai, o kartais net ir plukdomi sieliai įšaldavo į ledą ir žiemodavo jūroje nepa­ siekę Tiksio uosto. Ir mes skubėjome išplaukti. Barža b u v o per­ pildyta : vežėmės žvejybos įrangą, be to, kartu su mumis plaukė žvejoti ir jakutų brigada su šeimomis — seniais ir vaikais. Įplau­ kus į atvirus vandenis, ėmė pūsti žvarbus vėjas, pradėjo snigti, kai kur vandenyje grūdosi ižo kauburiai. Priartėję prie A r a n g a s t a c h o salos, išvydome ledą. Bet tai dar nebuvo stiprus ledas ir eiti j u o b u v o pavojinga. Iš baržos kėlėmės kungasais — didelėmis valtimis, o užšalusia pakrante ėjome nešdami sunkius krovinius, žvejybos įrangą. Neapdairiai pastačiusi pėdą ant nesutvirtėjusio ledo, tik per laimingą atsi­ tiktinumą neatsidūriau po ledu. Mus pasitiko plika salos pa­ krantė, kurioje drybsojo rąstai, audrų išmesti iš jūros. R e g i n y s kėlė neviltį ir nieko g e r o nežadėjo. Teko statytis iš rąstų būstą ir rengtis žvejybai. Visai prieš pat užšąlant jūrai, viršininkai įsakė pervežti žvejybos reikmenis iš žemutinės salos dalies į vidurinę. J ū r o n „ v o s g y v u " kateriu „ P a r t i z a n a s " išplaukė du rusai ir lietuvis 211

Jaunutis Piontka. T u o metu plaukti apskritai jau b u v o pavo­ jinga, o išplaukusius ištiko dar viena nelaimė, matyt, sugedo motoras. Kateris tapo nevaldomas, srovė ėmė jį nešti į atvirą jūrą. Išgirdę apie nelaimę, supratome, j o g esame dar vienos tra­ gedijos liudininkai. N o r s tolumoje matėme „ P a r t i z a n ą " , bet nie­ k u o negalėjome žmonėms padėti, b u v o m e bejėgiai, mus skyrė jau stingstančios jūros plotai, o kito katerio saloje nebuvo. „ P a r ­ tizanas" vis t o l o ir tolo, kol jį p r i g l o b ė ledinė jūra. Taip kartu su kitais nelaimingaisiais ž u v o ir Jaunutis Piontka. O jis jau b u v o daug iškentėjęs Stolbų lageryje, kur kalėjo kartu su mano vyru, išliko gyvas, kai kartu su kaliniais, varomais pėsčiomis iš tos pačios Arangastacho salos į Tiksio kalėjimą, b u v o pasiklydęs poliarinėje pūgoje... Netrukus užšalo jūra, ir mes pradėjome žvejoti. Pirmiausia tekdavo iškirsti d a u g y b ę ekečių. Žiemos pradžioje ledas b ū d a v o dar ne toks storas, koks pasidarydavo žiemai įpusėjus. Tuomet jis b ū d a v o 1,5—2 metrų ar dar storesnis. Kiekvieną dieną rei­ kėdavo eketėse išdaužyti ledą, jį išgriebti, po to patikrinti tink­ lus. Išnarplioti tinklą ir ištraukti įkliuvusias ž u v i s dažniausiai tekdavo plikomis rankomis, spiginant iki 45 laipsnių šalčiui. N u o jo baldavo pirštai, iš skausmo nežinodavome ko griebtis. Imdavau tada daužyti rankas, kol jos apšildavo,— ir vėl toliau prie ki­ tos eketės. Dviese turėdavome patikrinti daugiau kaip dešimt ekečių. Kai kildavo smarki pūga ir 3 — 4 dienas negalėdavome patikrinti ekečių, ledas jose pasidarydavo storas, prie jo prišal­ d a v o tinklai, tuomet darbas virsdavo tikra kankyne, sekindavo paskutines jėgas. Tą žiemą žvejyba nesisekė. Žuvų, kurios b u v o mūsų pagrindinis maistas, nesugavome nė tiek, kad užtektų pramisti. Tačiau labiausiai skaudino tai, kad buvau atskirta nuo šei­ mos, tarytum jauste jaučiau, kad tai paskutinis m a n o išsiskyri­ mas su vyru. Kaip vėliau paaiškėjo, man išvykus į Arangastachą, v y r o liga, prasidėjusi d a r lageryje, ėmė progresuoti. Prie­ puoliai jį ištikdavo staiga. Vaikai atsimena, kaip jų tėtis grįžo iš poliklinikos subintuota galva, einantį jį ištiko priepuolis, jis g r i u v o ir labai susimušė. Jausdamas, j o g vis labiau silpsta, sa­ k y d a v o : „ V a i k a i , dar taip norėčiau sugrįžti į Lietuvą". Tačiau neužilgo mūsų jurtos vyrai pasodino jį į roges ir prilaikydami nugabeno į ligoninę. Vyras spyriojosi, maldavo jo nevežti ligo­ ninėn, šaukė, kad nepaliksiąs vienų vaikų. Po trijų dienų ligoninėje, pasikartojus priepuoliui, prarado sąmonę ir daugiau jos neatgavo. 1944 metų spalio 9 d. jis mirė taip ir neišvydęs Lietuvos. Šešiametį sūnų Valduką priglaudė Kulinkevičių šeima, o pen­ kiametę Nijolytę — Steponavičiai. Žinia apie v y r o mirtį mane pasiekė ne iš karto. „ K o l c h o z o " valdžia neskubėjo man apie tai pranešti ir nepadėjo greičiau pasiekti Bykovą. Be to, Užpoliarėje žmonių gyvenimas dar b u v o 212

valdomas ir rūsčios g a m t o s . Bykovą pasieKiau tiktai po dviejų mėnesių. Iš A r a n g a s t a c h o salos mane parvežė du jakutai šunimis kin­ kyta nartą. Kelionė truko keletą parų. Jos metu m u s užklupo poliarinė pūga. P a k l y d o m e . P ū g o s būta itin galingos. A t r o d ė , j o g dangus susimaišė su žeme. Aplink tik balto sniego sūkurys. Jakutai išsimušė iš kelio, šunys pasimetė, nežinodami kuria kryptimi bėgti. Jakutai griebėsi savo „ g u d r y b i ų " , mėgindami nustatyti, kurioje vietoje mes esame, kaip išsikapstyti iš beveik beviltiškos padėties. Tačiau ir šią sunkią valandą jie neprarado šaltakraujiškumo, stengėsi nustatyti kelio k r y p t į : kapstė sniegą, ieškodami supūstų j ū r o s ledo žymių, bandė kelis kartus apsukti visą šunų kinkinį ir leisti šunims bėgti jų pasirinktu keliu. Ieš­ koti kelio b u v o sunku dar ir todėl, kad mūsų šunų kinkinyje n e b u v o šuns vedlio. Geras vedlys ir sunkiausiu metu instinkty­ viai pasirenka teisingą kryptį ir atveda į gyvenamą v i e t o v ę . * Jakutai dažniausiai pasikliaudavo šunimis. Sį kartą, ilgai ne­ rasdami kelio, jie liepė man bėgti priešinga kelio kryptimi, o patys, likę nartoje, stebėjo, kokį kelią pasirinks šunys. P ū g a siautė. Aš nutolau nuo nartos. Mane apėmė baimė, j o g galiu pasiklysti, ir net pasirodė, kad jie palieka mane, nes šunys b ė g a savo kryptimi. Ėmiau šauktis pagalbos. Nežinau, kokios j ė g o s man padėjo atbėgti prie nartos. Po kiek laiko čia pat i š v y d o m e žvejų namelį. Jakutai mus pri­ glaudė, pagirdė karšta arbata, paklojo kailius. Siek tiek pail­ sėję, išvažiavome toliau. Pūga ėmė silpti, ir mes tolumoje pama­ tėme B y k o v o gyvenvietę. Tačiau netikėtai sulūžo mūsų nartą, ir man teko pėsčiai pareiti apie 3 kilometrus. Tik spėjau pasiekti jurtą, kai pūga vėl ėmė stiprėti. K a i p vėliau sužinojau, jai siaučiant ž u v o du ž m o n ė s : lietuvis Zenčikovas ir rusas iš Tit A r ų salos, direktorius Jasiukovas. Jurtoje radau savo gyvenamą kampą užkaltą. Atplėšusi len­ tas, išvydau tuštumą, šalčiu dvelkiančius medinius gultus... V y r o mirtis ir laidojimas — tai baisaus žiaurumo apraiška. Jam teko ilgai gulėti lediniame karste, kol jį palaidojau, tiks­ liau — tik paslėpiau ledo urve. Niekas nepasirūpino jį aprengti. Sušalęs, vienmarškinis jis gulėjo paskubomis sukaltame karste. Buvau bejėgė jam ką nors padėti, praėjus porai mėnesių po mirties. Paprašiau žmonių padėti iškasti lede duobę. Laidoti b u v o s u n k u : kilo pūga, duobė pasirodė nepritaikyta karstui. Laido­ j o m e toli nuo gyvenvietės, tundroje, naujai pradėtose kapinėse. Senose kapinėse laidoti nebeleido, be to, nuo jūros pusės ėmė irti krantas. M a n o sūnaus R i č a r d o kapas seniai jau b u v o iš­ plautas į jūrą. Neišliko ir v y r o kapo. A m ž i n a s pašalas greitai a r d y d a v o kapus. Po žiemos, atšilus paviršiui, v a n d u o dažnai apsemdavo kapo paviršių, o kartais į paviršių išstumdavo ir karstą! Tame krašte ramybės nebuvo ne tik gyviems, bet ir mi­ rusiems. 213

Dar daug sunkumų teko patirti po v y r o mirties per 34 gyve­ nimo Jakutijoje metus. Baisiausi b u v o pirmieji 10 g y v e n i m o Bykove metų. Su vaikais tekdavo g y v e n t i įvairiausiomis sąly­ gomis, net tokiomis, kuriose niekas n e g y v e n d a v o (be tremtinių). Kartą likau griūvančioje jurtoje vienui viena su savo vai­ kais, nes tie, kurie šeimoje turėjo daugiau darbingų asmenų, kraustėsi į barakus. Išeidama į darbą, vaikus palikdavau tuščioje jurtoje vienus, duris priremdama balkiais. Žiemą išgriuvusios jurtos viduje mes jausdavom žiemą neišėję iš j o s . Gyvenimas mokė ir suaugusius, ir vaikus neapsakomos ištver­ mės. Vaikai šalo ir b a d a v o . Kad nuvytų bado šmėklą, septy­ nerių metų dukra Nijolė prisikepdavo iš „ r a z a v i n i ų " miltų „ b l y n ų " , o 8 metų sūnus kūrendavo pečių. Kai abu vaikai su­ sirgo tymais, jiems padėti galėdavau tik tuo, kad paėmusi kokią paklodę užkamšydavau sienos plyšius nuo vėjo. Turėdavau eiti į darbą, kad galėčiau vaikams duoti ką valgyti. Tokioje situa­ cijoje padėti man ėmėsi ne taip jau greitai. Prireikė net ko­ misijos. Tik artėjant naujai žiemai persikrausčiau į didelį bara­ ką, k u r g y v e n o daug šeimų. Kambaryje kartu su mūsų šeima g y v e n o vokietė, vardu Tamara. O šalia, kitame kambaryje, kartu su jakutų šeima g y v e n o iš kažkur atvykęs rusas — girtuoklis Griša. Kiek teko patirti baimės man ir vaikams nuo to įsisiautėjusio girto chuligano, kai jis įsilauždavo p r o mūsų duris, reikš­ damas pretenzijas mūsų kaimynei Tamarai. D a u ž y d a v o j o s daik­ tus, o kartą sukapojo ir jos lovą. Aš nuo jo gelbėdavau savo maitintoją — siuvamąją mašiną, kurią, padedant žmonėms, nu­ sipirkau po v y r o mirties. Jis ją norėjo ne vieną kartą sudaužyti. Taip tęsėsi tol, kol mano kaimynė Tamara p a b ė g o iš barako. Tokie įvykiai dėjosi dar 1947 metais. Likusieji penkeri metai, iš­ gyventi Bykove, tai kaip nepaprastai sunkus kilimas į nepasie­ kiamą viršūnę. Kiekvienai pėdai aukštyn reikėjo nežmoniškų pastangų. Perkėlus mus į Tit A r ų salą, apie 200 km aukštyn Lena, į pietus nuo B y k o v o , gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Paaugo vai­ kai. Ėmė rūpėti jų tolesnis mokslas. Teko ieškoti galimybių pa­ tekti į Jakutską. 1956 m. apsigyvenau Jakutske, kur gyvenau iki 1976 m. kol grįžau į Lietuvą. Jakutsko gyvenimas b u v o šviesesnis, negu Lenos žiočių salose. Tačiau ir čia g y v e n i m o są­ l y g o s b u v o nelengvos. Netgi tuomet, kai jau dirbau siuvėjasukirpėja Rusų dramos teatre ir gavau mažą kambariuką Be­ linskio gatvėje N r . 6. N a m o numeris Jakutske ne visuomet rodė namą. Dažniausiai tai reiškė teritoriją, aptvertą šiokia tokia lentine tvora, kurioje stovėdavo keli mediniai namukai arba lūšnos. Visus savo g y v e n i m o metus Jakutske aš praleidau to­ kioje aplinkoje. Gyvenimą sunkino dar ir žmonės, kurie g y v e n o aplinkui. Tai ne paprasti eiliniai žmonės, o degradavę alkoholi­ kai, narkomanai, daug kriminalinių nusikaltėlių. Laimė, kad jie kaimynų, neprisijungusių prie jų g y v e n i m o b ū d o , stengėsi ne­ liesti. Tačiau gyvenant šalia pasitaikydavo visko. 214

Kartą, pravėręs duris, į mūsų kambarį įsibrovė girtas ban­ ditas, tuo metu gėręs pas kaimynus. Pagriebęs nuo krosnies mūsų arbatinuką, ėmė grasinti, kad mane užmuš. Tuo metu kambaryje b u v o ir sūnus. Vaikas ėmė rėkti. Tai turbūt ir padėjo man likti gyvai. Tačiau šis įvykis vėliau atsiliepė mano sveikatai Lūšna, kurioje man teko gyventi, b u v o vieno aukšto. Visuo­ met einant iš jos arba į ją reikėdavo praeiti tamsiu koridoriumi. Viename šio koridoriaus kambaryje b u v o plačiai mieste žinoma girtuoklių ir narkomanų užeiga. Norint su jos lankytojais gy­ venti „ t a i k o j e " , reikėjo nuolat būti nuolankiai, su viskuo su­ tikti ir viskam pritarti. Vėliau man pagerino g y v e n i m o sąlygas. Ten girtuoklių ma­ tydavau jau mažiau, tačiau artimiausiu m a n o kaimynu tapo gerai vietiniams pareigūnams žinomas nusikaltėlis Fairušinas. Daug metų teko jo kaimynystėje gyventi. Mane gelbėjo galbūt tai, kad jo brolis b u v o padorus žmogus, o aš su jo žmona kartu dirbau. Daug metų jis nelietė m a n o durų, nors man nuolat tek­ davo girdėti jo ir jo draugų riksmus, net matyti krauju apšlaks­ tytas koridoriaus sienas. Jis mokėjo mane ne kartą a p v o g t i , ir tai b u v o visai normalus reiškinys. Tačiau jis mane g i n d a v o prieš savo „ d r a u g u s " , sakydamas „...tai mano kaimynė ir nedrįskite jos liesti". Vis dėlto kartą kažko užpykęs ant manęs jis suka­ pojo kirviu mano duris. A č i ū Dievui, tada nebuvau namie. Po šio įvykio milicija jį suėmė, bet aš dar ilgai iš baimės negrįžau į savo kambarį. Gyvenant Jakutijoje 34 metus, tokių ir panašių įvykių pasi­ taikydavo dažnokai. Tuo laiku tai b u v o netgi g y v e n i m o n o r m a . Visų įvykių ir neaprašysi, kuriuos teko išgyventi, kol 1976 m. grįžau į Tėvynę. 1989

tas „ a t a m a n u " , o vėliau dėl elgesio su mumis — „ j u o d u o j u velniu". Į darbą išėjome liepos 8 d. Pirmuoju mūsų lietuvių grupės brigadininku b u v o Sustavas (iš pradžių simpatizavęs lietuviams). Vėliau visą vasarą šienapjūtės darbams v a d o v a v o Vilisovas, kurio elgesys su mumis b u v o neutralus. V a r g o ir nemalonumų daug. Rudenį prie miežių rišimo v a d o v a v o Kuranakovas. Visą rudenį ir iki g r u o d ž i o 12 d. kūlėm javus, iki 1942 metų sausio 5 d . — dirbom įvairius ūkio darbus. Iki vasario 15 d. dirbau „ s k o t n i k ū " — gyvulininku-mėšlavežiu. Vasario 13 d. b u v o m iš­ kviesti Ankudajun į karinį komisariatą, kur mus patikrino mo­ bilizacinė komisija ir pripažino tinkamais į Raudonąją Armiją. Tą pačią dieną b u v o m e egzaminuoti ir politinės komisijos. Grį­ žę į namus toliau dirbome s a v o darbus iki pat kito „ v e ž i m o " . 1942 m. liepos 1 d. grįždamas iš d a r b o sužinojau, kad vėl būsime skubiai vežami nežinoma kryptimi. Dabar teko 6 dienas važiuoti arkliais, 5 dienas traukiniu nuo Bijsko iki Ceremkovo, 2 paras plaukti garlaiviu A n g a r o s upe iki Zagarsko, 1 parą kratytis sunkvežimiu iki Ust K u t o — Lenos upės uosto. Dabar rugpjūčio 3 d., pirmadienis. Jau 4 parą plaukiame Lena Jakuts­ ko kryptimi.

m. birželio 14 d. 7 vai. 40 min. į mano butą atvykęs N K V D ka­ pitonas su dviem piliečiais pa­ reiškė, kad aš ir mano šeima, kaip nepatikimi, tremiami į kitą miestą. Nuvežti į geležinkelio stotį supratome, kad būsime ve­ žami ne į kitą miestą, bet tremiami į tolimą ir nežinomą kraštą. Po trijų dienų mūsų ešelonas pajudėjo. Pravažiavę plačius, apytuščius europinės Rusijos laukus, ties Sverdlovsku perva­ žiavome Uralo kalnus. Po 3 savaičių kelionės patekome į pasky­ rimo vietą — Altajaus krašto Tingijsko „ O v c o s o v c h o z o " 3-ąją fermą. Įspūdis žiaurus. Labai šaltai mus pasitiko fermos vado­ vas Polupovas, dėl savo aprangos lietuvių iš pradžių pramin218

Lena. Puiki upė. Krantai verti dėmesio. Bet aš ne poetas ir ne rašytojas. Aš — lietuvių tremtinys, buvęs Šiaulių V. Kudir­ kos pradžios mokyklos VI skyriaus mokytojas Leonas Bojarskas, stebiu, kas man įdomu. Lena iš pradžių neplati, bet krantai — vieni už kitus gra­ žesni kalnai. Kalnai kitokie negu Altajaus. Jie labai senos molinės padermės, u o l o s žalsvai pilkos spalvos, primenančios galąstuvus. Lenos kalnai lyg būtų jaunesni, taip pat molinės pader­ mės, tačiau rudos spalvos. Įdomiausia, kad kalnų uolos daugiau­ sia plikos ir aiškiai r o d o savo sluoksnius. Jie taip aiškūs, kad primena sulankstytos k n y g o s lapus. Vietomis matosi smėlio ir klinties kalnų. Ten, kur u o l o s padengtos žeme, auga puikūs maumedynai. Krantai taip retai apgyventi, kąd kas 2 0 0 — 3 0 0 km tepriplauki mažą kaimelį arba miestelį. Statybinė medžiaga — daugiausia apvalūs rąstai. Mūrinės statybos nematyti. Daugiau­ sia senos, medinės, baigiančios griūti lūšnelės. Gyvenimas pa­ krantėse labiau primena kapinyną, o ne kūrybinį judėjimą. Lai­ vas, kuris mus plukdo Lenos upe, vadinasi „ M a s k v a " . Laive gyvenimas vienodas ir nuobodus. Nuobodumą paįvairina naujos pažintys, pasikalbėjimai ir nuotykiai. Trečią kelionės dieną upė ėmė platėti. Ketvirtos dienos va-. kare priplaukėm vietą, kur upė siekia 2 — 3 km p l o č i o . Laive aptariamos tremtiniams opios t e m o s : 1) kelionės galas; 2) toli­ mesnis g y v e n i m a s ; 3) žydų santykiai su lietuviais; 4) posakis: „ T a u čia ne L i e t u v a ! " Ypač gražūs krantai b u v o antradienį, rugpjūčio 4 d. Krantai rausvų uolų, statūs, 1 0 0 — 2 0 0 m aukščio. A m ž i ų ir vandens jėgos paveikti primena milžinų pilies griuvėsius, angas, glgan219

tiškus stulpus. Tarpangiai ir tarpstulpiai pilni riedulių, žalsvų samanų. V i e t o m i s neįtikėtina, bet auga maumedžiai. U o l o s tai retėja, tai vėl tankėja. Vietomis vienos uolos stulpas lyg pirštas iš žalių maumedynų kyšo, g r a s o dangui, o gal greičiau tos ša­ lies ž m o g u i , kuris užmiršęs s a v o A š , artimą ir savo pašaukimą. Taip. Lena šiandien žavi. Pasitaiko uolų, kurios lyg tyčia menininko-skulptoriaus išpuoštos stebėtinais ornamentais-zigzagais. V i e t o m i s uolos primena Sinajaus kalne gautas Prisakymų len­ tas. Jose lakesnė vaizduotė įžiūrėtų skaitlines, kurias bičiuliai tremtiniai ir aš, g y v e n d a m i tik mums žinomomis sąlygomis, esame išbraukę iš savo atminties ir sąžinės. Pasitaiko, kad horizonte u o l o s praleidžia Lenos vandenis lyg vartai į laisvę galvijų bandą. Lenos krantai mums, tremtiniams, ypatingai primena mūsų g y v e n i m o sąlygas Tėvynėje, o jos van­ denų veržlumas — mūsų troškimų jėgą, mūsų maldų karštumą, dydį. Graži diena mums, tremtiniams, atnešė liūdesį — mirė iš Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus 78 m. amžiaus Jankevi­ čius. Tebūnie jam lengva Rytų Sibiro tyrlaukių žemelė. R u g p j ū č i o 5 d. atplaukėm į Jakutską, iš kur tos pačios die­ nos vakare persikėlėme iš „ M a s k v o s " garlaivio į baržas. R u g p j ū č i o 6 d. 23 vai. kartu su garlaivio „ L e n a " lietuvių tremtinių grupe išplaukėme didingais Lenos vandenimis į toli­ mesnę nežinomą kelionę — Siaurės Sibirą. R u g p j ū č i o 7 d. visą laiką dangus labai apsiniaukęs — smul­ kus lietus. K e l i o n ė į nežinią ir apsiniaukęs lietingas oras labai slegia lietuvius. Tą dieną b u v o aptariami pasilikusieji tremti­ niai — lietuviai ir žydai. Smarkiai pakritikuotas vienas garsus lietuvis, kuris kažin kieno paveiktas pasiliko Jakutske. Šitame kelionės etape gandų nesumažėjo — dar p a d a u g ė j o : stengiamasi atspėti būsimąją gyvenamąją vietą ir darbus. R u g p j ū č i o 8 d. 6 vai. 30 min. mirė ponios Plechavičienės dukrelė Renutė, 18 mėnesių amžiaus. Lavonėlis, gražiai papuoš­ tas Sibiro gėlėmis, atiduotas tos šalies šaltajai žemelei. Palaido­ j o m Sacharkajano kapinėse. Už Jakutsko Lenos plotis — 20 km. Krantai neįspūdingi, dau­ giausia nebeaukšti, apaugę retokais miškeliais, beržynėliais, maumedžiais. V i s i stebimės savo žymiausiais lietuviais-mokslininkais. Jie visai supilkėjo, t. y. niekuo nepasireiškė. Kai kurie tik pataikavo ir saldžialiežuvavo. Judriausias elementas — jaunimas ir žemes­ nieji tarnautojai (žinoma, neskaitant ž y d ų ) . Laive d a r b o nėra. Retkarčiais už teisę nusipirkti pusę kilo­ g r a m o d u o n o s esame v a r o m i krauti malkų ar anglių. Užmokesčio už tai nėra. Daugiausia laiko praleidžiame stovėdami eilėse prie d u o n o s , sriubos, košės, degtukų, „ k i p i a t o k o " , išvietės ir pan. Eilių ypač laikomasi. Miestuose viešoji prekyba siaura — maža kas galima nusi­ pirkti. Paplitusi slaptoji (šmugelio, biznio) prekyba. Cia galima 220

daugiau ko gauti, bet tik aukštos kainos. Tai prekybai vadovau­ ja Lenkijos žydai ir lenkai. Mūsų žydai ypač daug visko prisi­ pirko Jakutske, kur jiems padėjo (tarpininkavo) Lenkijos žydai. R u g p j ū č i o 12 d. rytą priplaukėm Karelijos suomių stovyklą. Palapinės pastatytos iš šakų, šieno ir šiaudų. Jie jau ir žemines pasidarė. Jų likimas daugelį mūsiškių prislėgė. Kai kas rami­ nosi d a r viltimi. Menkas maistas ir ankštas gyvenimas žmogų labai silpnina. Dauguma skundžiasi, kad svaigsta galva ir tinsta kojos. Sunku būti geros nuotaikos, nors stengiamės jos neprarasti. Rugpjūčio 15 d. Bykove išlaipino pirmą lietuvių grupę. Bu­ v o m e dėl jų likimo nusiminę, bet vakare ir mes buvome išlaipinti Mostache. Cia d a r l i ū d n i a u : kelios palapinės ir tuščia pakrantė. R u g p j ū č i o 20 d. pradėjome žvejoti ir kartu badauti. Rugsėjo pradžioje prasidėjo tikras b a d a s : miltų neliko, duonos negauda­ v o m . Tuo laiku prasidėjo neviltis ir nusiminimas. Rugsėjo gale pasisekė iš žvejybos išsprukti... Spalio mėn. pradžioje vėl pradėjau žvejybą. Iki tol šienavau. Iš lentinių barakų perkėlė į žemines. Spalio mėn. 18 d. pradė­ j o m e žiemos žvejybą ant ledo. Prieš tai spalio mėn. 14 d. tre­ čioje žeminėje įvyko lietuvių susirinkimas. Jame b u v o sudarytas Savišalpos komitetas ir aptarti aktualūs reikalai. Daug tartasi dėl žvejybos. Susirinkime lietuviai vieningai sutarė dėl žiemos žvejybos. Po susirinkimo prasidėjo savišalpos darbas: renkamos aukos ir skirstomos. Paskolos paskirtos 3 š e i m o m s : Cerneckienės — 50 r u b „ Rimkevičienės — 45 rub. ir Chokienei — 25 rub. Pašal­ pa badaujančiam ligoniui Stašeniui — 60 rub. Sis komitetas rūpinasi badaujančių šelpimu, tarpininkauja tarp lietuvių ir dir­ ba šiek tiek organizacinį darbą. Komiteto iniciatyva naujose lietuvių kapinėse atšvęsta Vėlinių diena. D a l y v a v o didelis būrys tremtinių. Lapkričio mėn. 1 d. tremtinius ištiko nelaimė: nuo vidurių šiltinės mirė mažeikietis jaunuolis Vytautas Batikas. Lapkričio 19 d. paskutinį kartą tais metais matėme tekančią saulę. Nors šalčiai dar nedideli, bet teko kojas nušalti ir išgulėti ant narų 22 dienas. Lapkričio 29 d. Savišalpos būrelis paskirstė surinktas pa­ šalpas badaujantiems tremtiniams. Pašalpas g a v o : 1) Dėdelienė — 65 r u b . ; 2) Rimkevičienė — 20 rub.; 3) Cerneckienė — 30^ r u b . ; 4) Grinkevičienė — 35 rub.; 5) Chokienė — 15 rub, Liko 67 rub. Lapkričio mėn. b u v o sulaikyti trys vyrai. Du iš jų — A l š i u s kas ir Barikauskas. Visus tris išvarė į Tiksį teisti. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės praėjo mažai pastebėtos. Šei­ mos, kurios pajėgė susitaupyti šiek tiek duonos, per šventes nebadavo. Kiti barakai švenčių vakarus praleido su giesmėmis ir maldomis. Naujųjų metų išvakarėse mažų mergaičių būrelis 221

III-oje lindynėje (žeminėje) vaidino ir šoko tautinius šokius. Per Kalėdas teko dirbti. N u o g r u o d ž i o mėn. 15 d. „ k i r k u o j u " žemę, nuo 1943 m. kertu lodą. Darbai sunkus, reikalauja daug jėgų. O jų taip maža... V a l g y t taip norisi! Per mėnesį uždirbame nuo 200 iki 300 rub. Menkesniam „ p a j o k u i " išpirkti šiaip taip užtenka. Sausio 5 dieną mirė pirma lietuvaitė Gražutė Dulevičiutė. Prieš Kalėdas mirė Stašenis, kuris sirgo cukralige. Sausio 13 d. rytą radome barake mirusį šiaulietį Kęstutį Linkevičių. Mirė jis po „ i š s e k i m o " . Taip bent konstatavo mūsų felčeris. Ir štai po 2 mėnesių ir 6 dienų nakties, pirmą kartą pasiro­ dė saulė. Per visą tą laiką teko girdėti įvairių gandų. Vieni mus linksmino, kėlė nuotaiką, kiti — gniuždė. Visi vargai, darbai, mums daromos skriaudos mane raginte ragino imtis rašymo darbo. Tik visa b ė d a : šviesos (žvakių) ir laiko nėra. Noriu paliesti mūsų g y v e n i m o prisiminimus prieš ištrėmimą, I-us v a r g o ir d a r b o metus, žvejybą. Noriu užfiksuoti pažįstamus rusų tipus iš pirmųjų metų ir herojus iš Il-ųjų metų. Tą visą žadu aprašyti. Jei tik sąlygos leis. Šioje knygutėje tik prisiminimus užsirašiau. Tiesa, prie tokių darbų raginu trem­ tinius jaunuolius, bet, deja, jie visai sustingę, abejingi, nerangus. Priežastis — badas. Vasario 2 d. mūsų nelaimės diena. Tą dieną mirė 2 lietuviai: Tauragnų pašto viršininkas Vaitulevičius ir Sakių gimnazijos mokytojo Sukaičio motinėlė. Vasario 4 d. mirė šiauliškis Šatkaus­ kas. Visi iš bado. Vasario 16 d. išdalijome 153 rub. badaujantiems tremti niams. Sušelptos 7 šeimos. Skaudūs moterų d a r b o v a i z d a i : moterys su dalgiais; mėšlus nešioja; duobes kasa; tinklus traukia; su „ k i r k o m i s " ; traukia rąstus; ritina silkių statines; neša medžius, plytas, molį, žvyrą, žemes, lentas, miltus, cukraus maišus; krauna baržas, sandėlius, kerta „ledniką", tranšėjas, apledina balaganus, patarnauja „ p o ­ n a m s " , „ p o n i o m s " . Tuos darbus dirba ir vyrai. Bet tai musų ne­ stebina, nes tai natūralu. Bet kai juos dirba moterys, o dar pa­ mačius jų rūbus, avalynę, klimato sąlygas... Pasityčiojimai: varinėjimas iš vienos darbovietės į kitą, lau­ kimas prie laivų, kontorų, krautuvių, grįžimas iš darbo, nešimas maisto, rūpinimasis ligoniais, mirusiais (lavonai mėtosi prie pamatų), persikraustymas iš „ b a l a g a n ų " į „ z e m l i a n k a s " (daiktų nešimas ant pečių 4,5 km), administracijos laukimas susirinki­ muose, baudos....už tai, kad esi tremtinys. Musų rūbai ir avaly­ nė primena maskaradą ir Mikimauzus. Dėl to kenčiam šaltį ir badą. Sotūs b u v o m e tik Tėvynėje. Didžiausia svajonė gauti iki so­ ties pavalgyti duonos. Iki soties turim tik o r o ir vandens. Badaujam. Raminamės gandais ir sapnais. Žuvų negaunam. Laik­ raščių nėra. Vyriausybė stengiasi mus dvasiškai gniuždyti. Nuo­ taikos liūdnos. Raminamės maldomis ir giesmėmis. Musų II

„ n a m a s " kasdien g i e d a : 1) „ P u l k i m ant kelių"; 2) „ D i e v a s mū sų p r i e g l a u d a " ; 3) Suplikacija; 4) „ P o n e Karaliau", „ J ė z a u , prie manęs ateiki"; 5) „ M a l d e l ė į Aušros Vartų Panelę š v . " ; 6) „Marija, M a r i j a " ; 7) „ M a r i j a Dangaus K a r a l i e n ė " ; 8) „ P o T a v o a p g y n i m u " ; 9) „ G r a ž i M a r i j a " ; 10) „ A m ž i n ą atilsį" ir kt. D a i n o s : 1) „ Y r a šalis, kur upės t e k a " ; 2) „ G r a ž i tu mano brangi T ė v y n e " ir kartais kitas. Neseniai, 1943 m. vasario 23 d., g a v o m iš Masiulių laišką. Trokštamų naujienų n e g a v o m . Vasario 16 d. išvakares tremtiniai sutiko su dainomis, Tau­ tos maldomis bei giesmėmis. K o v o 4 d . — Kazimiero dieną praleidom panašiai. Tiesa, tų dienų nuolatinis svetys — badas ir svajonės apie duoną. Gyvenimo sąlygos. Tingos „ O v c o s o v c h o z e " 3-oje fermoje gy­ venom 3 X 4 m kambaryje 5 šeimos — .13 ž m o n i ų : Bojarskų — 5, Stasionienės — 1, Vaitkevičienės — 3, Jablonskio — 2 ir Miklaševičiaus — 2 asmenų šeimos. Kambarys ankštas, sausas, pil­ nas tų neišnaikinamų tarakonų. Sienos kiauros. Mostache II „ n a m a s " ypatingai šlapias, tamsus, 5 X 5 , 7 m. Gyvenome 24 žmonės, 6 š e i m o s : Ramanausko — 7, Bojarsko — 5, G o l d b e r g o — 2, Alšauskienės — 4, Rimkevičienės — 3 ir Lin­ kevičienės — 3 asmenys. Iki tol 75 žmonės g y v e n o m e palapinėse ir lentų barake. 1943 m. k o v o 16 d. 23 vai. 20 min. nuo vidurių šiltinės ir d ž i o v o s po 9 savaičių ligos mirė 12 metų mažeikietė Danutė Ramanauskaitė. 1943 m. k o v o 20 d. 3 vai. 25 min. nuo vidurių šiltinės ir širdies sutrikimo po 10 savaičių ligos mirė buvusio Šiaulių bur­ mistro žmona 40 metų Janina Linkevičienė-Adamkevičiūtė. A b i aukos palaidotos k o v o 22 d. Mostache, 35 km nuo Tiksio uosto rytiniame tundros šone, naujose tremtinių kapinėse. (Ten ir Linkevičius Kęstutis.) 1943 m. balandžio 2 d. suėmė kaimyną Ramanauską Kazi­ mierą, kurį įtarė savinantis produktus nuo b a d o apginti save ir šeimą. Balandžio mėn. pasitaikė kelios gražios dienos. Tomis dieno­ mis mūsų tremtinės moterys gyvai dalijasi prisiminimais apie Tėvynę, tenykštį gyvenimą, papročius, šventes, madas, rūbus. Pasikalbėjimų mėgstamiausia vieta — „ g r i e l k a " (džiovykla). „ A r duonos y r a ? " , „ K o k i a d u o n a ? " , „ J u o d a , b a l t a ? " , „ A r gera d u o n a ? " , „ A r d a u g ? " ir pa n. Tokiais ir panašiais klau­ simais sutinka kiekvieną grįžtantį iš krautuvės. Pokalbiai apie duoną, maistą, jo paruošimą ir t. t. Pavasaris nieko naujo neatnešė. Žmonės badauja, tinsta, serga skorbutu ir kitomis ligomis. 1943 m. balandžio 16 d. buvau mokyklos^ tėvų komiteto po­ sėdyje. Ten vaikams b u v o paskirstyta 2 600 rub. pašalpa už k o v o mėnesį. 223

Balandžio 25 d. Stai jau ir šv. V e l y k o s . Visi tremtiniai labai jų laukė. Visos kalbos baigdavosi d u o n a : kad tik kaip nors susi­ taupyti šventėms duonos. Velykų rytą po bendros maldos kiek­ viena šeima pavalgė, kas ką turėjo. Mano šeima valgė labai gerus pusryčius. Tiesa, visus iš žuvies, kurią mano žmona su­ taupė. Mūsų valgiai. V a l g o m 2 kartus per dieną. Rytą visai šeimai (5 žmonės) — 2 silkutės išvirtos vandenyje. To „ b u l j o n ė l i o " geriam kiek norim. Vakare kartojasi vėl tas pats. Duonos gau­ nam po riekutę. Per dieną vidutiniškai po 520 g vienam žmogui. Darbai sunkūs ir ilga darbo diena — 10 vai. Jei pridėti kelio­ nes iki darbo vietos, tai susidaro 1 2 — 1 3 valandų. Žmonės nuo pat ryto kalba apie tai, kad alkani. O ką kalbėti iki vakaro. Visų lūpose svajonė apie juodą duoną: pvz., Kalėdų I-ąją dieną ka­ sant sniegą Vaidutis klausia M o n i k o s : „ K a i būsim Lietuvoj, ar tu man priraikysi pilną lėkštę d u o n o s ? " Visi pavargę ir išalkę... Gegužės 12 d. prasidėjo poliarinė diena. Saulę danguje ma­ tom visą parą. Kai poliarinė naktis, tai tamsa ir tamsa. Tuomet nuotaikos labai liūdnos ir v a r g i n g o s . Gegužė jau baigiasi. Pavasario nei žymės. Šiandien gegužės 28 d., o didžiausia pūga, kokios ir žiemą nebuvo. Patekti į Mostachą neįmanoma. Verslovės vadovas gąsdina aktais ir „pragulais", nors per pusnis išbristi neįmanoma. Žmonės, kurie nu­ eina į verslovę, verčiami dirbti neįmanomomis sąlygomis. Val­ dininkų elgesys — grynas pasityčiojimas iš mūsų visų. Kenčiam dantis sukandę. Visi peralkę ir nepaprastai pervargę. „ P a v a l ­ g ę s " jautiesi alkanesnis negu nuo v a l g i o užsikentęs. Pasidarai mažesnis už mažą vaiką. Kai matai, kad kitas ką nors kramto, negali susilaikyti — bėga seilės. Iš alkio žmogus padarai ir daug nesąmonių, nuo kurių Lietuvoj ir juodas akmuo paraudonuotų. Vienu tik raminies — viltimi ir troškimu pradėti naujo žmogaus gyvenimą, troškimu per išpažintį apsiplauti nuo visų purvų, gėdos ir nesusivaldymų. Raminies maldoje. Tik gaila, kad iš alkio esu silpnas, po maldos dažnai vėl grimstu į nesąmones, nors dėl to labai nervinuosi, kankinuos ir pasidarau savo arti­ miesiems žiaurus, nesukalbamas. Dėl to vėl naujos kančios, nauji išgyvenimai. V i e n o baisu — b a d o mirties. Blogiausia, kad alk/anas turi sunkiai dirbti. Ž m o g u s esi bejėgis. Aš pats labai sutinęs, ypač kojos, kurias ir pakelti sunku. M a n o žmona visai išvarginta, alkana, basa ir menkai apsirengusi. Visus rūbus ir avalynę pravalgėme. Baugina ateinanti žiema. Vaikai išblyškę, ypač A r ū n a s ir Sigutė, kurių ir paakiai nuolat pabrinkę ir pajuodavę. Iš viso — gyvename kančių dienas. Jei nebūtų vil­ ties, g y v e n i m o nebebūtų. Jokių žinių ir naujienų neturime, gy­ vename lyg maiše.

išsiverda skaniausio kisieliaus. Žodžiu, įdomiausi valgiai. Alta­ juje g a u d a v o m bulvių. Dabar apie jas bijome ir svajoti, nes tai tik kelia dar didesnį apetitą. Mūsų šeimininkės iš paprasčiausių produktų skaniausius valgius gamina, kokių Lietuvoj niekas nežinojo. Mes dabar labai dažnai pavydim Lietuvos ubagui. Jo valgiai — mūsų svajonė. Mes pavydim Lietuvos bernui, kume­ čiui d a r b o ir šeimininko elgesio su jais. Oi, kaip norėčiau būti Rimkevičienės ar Sulmos kumečiu, ar bent skurdžium. Taip, ten jie sotūs. O mes... Vienas Dievas m a t o . Šiandien sekmadie­ nis, 1943 m. gegužės 30 d. Būk tai užvalgiau. Dabar susitrau­ kiau ant narų ir kenčiu alkį, apie valgius svajoju. K o l netin­ davau ir nejausdavau sunkumo ant širdies, alkį marindavau vandeniu. Tada išgerdavau 4 — 6 1 vandens ir nors laikinai bū­ d a v o geriau. A p i e tai gana. Kitos mūsų svajonės: Lietuvos pri­ siminimai. Lietuvoje dažnai b u v o m e patriotai tik žodžiais. Da­ b a r kiekvienas lietuviškas prisiminimas jaudina iki ašarų. Tik dabar mums aiškūs Pr. V a i č a i č i o ž o d ž i a i : „O tėviške, koks mie­ las kraštas, kurio taip netekau ūmai. To neišreikš nė vienas raštas, tą apsakys vieni jausmai". Džiaugiamės Lietuvą susap­ navę. Prisimenu s a v o namų kokį menkniekį — jaudinuos. Išva­ žiuodamas iš Šiaulių geležinkelio stoties, jokiu būdu neįsivaiz­ davau, kad taip ilgai Lietuvos nematysiu. O dabar štai jau dveji metai vargų ir kančių. Ieškau maldoj nusiraminimo. Daug mel­ džiuos, bet ramybės nerandu. Svajoju Lietuvoj po išpažinties ir gilios atgailos rasti sielos nusiraminimą ir džiaugsmą. Taip trokštu atsilyginti už padarytas ir artimiesiems daro­ mas įvairias skriaudas (nors, Lietuvos akimis žiūrint, tos skriau­ dos vienas menkniekis). Aš kartais save teisiu, o kartais ir tei­ sinuos. * Žiema vis dar nesibaigia, nors jau birželio ketvirtoji. Pil­ na sniego, pusnių, šalčio. A p i e žvejybą tik svajojame. Ji dar la­ bai toli, o žmonės alkani. Y r a bjauri p r o b l e m a : kartais pilvus ir pripilam, bet sotūs nesijaučiam. Ruošiuosi parašyti s a v o įspūdžius apie šio krašto g a m t o s žiaurumą, žmonių elgesį ir papročius. Šiandien birželio 6 d. Mano mylima Marytė pasiaukodama s a v o šeimai, trečią kartą viena pati i š v y k o į pavojingą ir toli­ mą (35 k m ) kelionę — į Tiksio uostą maisto — d u o n o s . Sunku įsivaizduoti tą kelionę. Viena, silpna, alkana moteriškė vyksta Užšalusia jūra, miglotą dieną, kada matomumas labai blogas. Būna atsitikimų, kada vyrai Tiksį pasiekia tik per 12 valandų. Dažnai dėl sunkaus klampaus sniego ir miglų ž m o g u s nuklysta ir ilgą laiką klaidžioja. Kelionė — tik apsiginti nuo bado. No­ ras gelbėti savo šeimą nuo pražūties. Prieš tas keliones aš pats buvau visai nusilpęs, suvargęs. Tik ž m o n o s aukos dėka imu atsigauti. Dabar jau tikiu sulaukti ž u v a v i m o , žuvies ir grįžimo.

Mūsų pagrindinis valgis — duona, bet ji yra lyg šokoladas Lietuvoj. V a l g i a i paprastesni. Mes v a l g o m e ne tik kokia papuola žuvis, bet ir kauliukus, galveles, odeles. Džiaugiamės gavę sėle­ nų. Iš jų verdame skaniausią košę. Jei kas turi kokių miltų —•

Praėjusios (birželio 6 — 1 3 d.) savaitės įspūdžiai. Po sekmadienio (birželio 6 d.) laukėm savo ž m o n o s ir mamy­ tės iš Tiksio. Grįžo antradienį visai pavargusi ir atsisakiusi sa­ vo nešulio — visų produktų, kuriuos paliko jūroje ant ledo.

224

15. Leiskit į Tėvyne

225

Grįžęs iš darbo ėjau jų parnešti. V o s grįžau su maišu. A t ė j o p. Svitkauskienė su Vaitiekaityte ir papasakojo, kad d i n g o p. Papečkienė. Ieškojome tundroj 3 dienas. Visi b u v o įsitikinę, kad ji jau žuvusi. Bet ketvirtadienio vakare netikėtai pati grįžo. Sią savaitę verslovės vadovas smaugė darbininkus su kortelė­ mis, normomis ir valstybine paskola — „ z a i m u " . Kas nepasirašė obligacijų, tam sulaikė algas ir prisakė įvairių pamokslų. Kai darbininkai neišsigando, algas sumokėjo. Ta savaitė darbinin­ kams smarkiai išklibino nervus. Pas mus vis dar žiema (06.13 d.). Sniego ir ledo kalnai. Šian­ dien Sekminės — didelė šventė ir kartu liūdna prisiminimų die­ na. Prieš dvejus metus mus išvežė iš m y l i m o s Tėvynės. Su ašarom akyse apie ją kalbėjom. Tuos jausmus gali suprasti tik mūsų broliai tremtiniai. V ė l prisimenam Pr. Vaičaitį. Dainas baigėm viena daina — giesme. Tas mus ypatingai paveikė. Gy­ vename svajonėmis ir viltimis.

1944 m. sausio 25 d. Nerašiau ilgai, nes neturėjau popie­ riaus. Cia jo gauti yra didelis vargas. Sušelpė Mostacho mo­ kytojas suomis P. Karjavai. Bykove baigiau žvejybą 1944.01.12. Sausio tryliktą pėsčias, vienas su savo turto naštele, Laptevų jū­ ros ledu grįžau į Mostachą, pas savo mylimuosius. Mostache gavau darbą ir korteles sau ir savo vaikams. Cia g a v a u užsakymą padirbti 4 roges. Vėliau teks statyti namus. Didžiausias įdomumas — žinios iš A r a n g a s t a c h o (sala į šiau­ rę už 120 km nuo M o s t a c h o ) . Ten „ A r k t i k o s " pirmininkas C. Mi­ kalajūnas atnešė žvejų šeimoms daug turto — pinigų, miltų, kruopų ir kt. Arangastache 16 mūsų žvejų per 7 — 9 dienas pa­ g a v o 50 tonų žuvies. Sių metų žiema daug lengvesnė, nes maisto kur kas daugiau negu pernai. Žmonėms ūpas visai kitas. Tik nereikia manyti, kad mes visiškai patenkinti. N e ! Mūsų troški­ mai ne tik kad nepranyko, bet dar labiau išaugo. K u r tik sueinam, ten vis pokalbiai apie Tėvynę. Naujųjų Metų linkėjimai — grįžti į Tėvynę, švęsti Naujuosius mylimam krašte. Trokštame, kad greičiau baigtųsi karas, o po to išvykti iš šio žiauraus kraš­ to. Klimatas čia tikrai žiaurus. Šalčiai —30 50°C ir stip­ rūs vėjai. Tokie, kad net žmogus negali paeiti. P ū g o s tęsiasi net po 1 0 — 1 2 dienų. P ū g o s jurtą labai užpusto. Dažnai iš jos negalim išeiti, kol kaimynai mūsų neatkasa ir išlaisvina. Iš lauko pusės negalima atspėti, kurioj vietoj yra langai. Sių metų žiema mums dar ir tuo laimingesnė, kad iki šio lai­ ko nėra mirusių. Minime tik praėjusių metų mūsų aukas. Mel­ džiamės už mirusius ir kad greičiau galėtume grįžti į Tėvynę. Politinių naujienų neturime, nes negauname laikraščių ir radijo pasiklausyti. Gandais mažiau betikim, nes pakankamai nusivy­ lėme pernai. Dabar laukiam tikresnių žinių. 1944 m. vasario 13 d. Jokių permainų nėra. Po ilgos (12 d.) pūgos į mūsų užkampį atėjo džiugios naujienos: laikraščiuose 226

pranešama, kad po karo visos tautos turės laisvas apsisprendimo teises ir kt. Iš B y k o v o sužinojom, kad ten direktoriaus pava­ duotojas pakeistas žmoniškesnių. Ankstesnis b u v o tikras lie­ tuvių ėdikas. Mostache dirbau prie malkų su dviem kitais lietuviais. Vienas jų įsikalbėjo esąs brigadininkas ir kartu pasisavino daug tei­ sių. Mes su kitu lietuviu dirbam visus sunkius darbus, o jis drįsta sakyti, kad mes tik liežuviais pliauškiam. Tas ž m o g u s nesuprantamas. Jis lietuvis, bet pats šmeižia mus. Stai vieną kartą k o n t o r o j kalbėdamas stebisi: „I č t o za narod ieti l i t o v c y — vsie vierit s l o v a m " . Gaila, kad sunkioj padėty mes patys save šmeižiame. Per didžiąją pūgą sušalo ir apšalo 38 žmonės. Iš jų sušalo 2 lietuviai: Pakštys ir Vailionis ( b u v o išvesti į Stolbų lagerį). A p š a l o Alšauskas Juozas ir kiti lietuviai. Vasario 16 d. b u v o pakili nuotaika. Tik tam kliudė žinia, kad ir lietuviai-tremtiniai turės eiti į mobilizacinę konrsiją. Vykti į Tiksį turėjom vasario 16 d., bet pūga sutrukdė. Kai tik ji baigsis — turėsim vykti. Kam ir už ką? Baisu ir pagalvoti, jei, gink Dieve, reiktų išvykti ir palikti s a v o mylimą šeimą žiauriam likimui tolimam krašte. Visi lietuviai meldžiamės iš­ prašome Dievą, kad greičiau baigtųsi karas. Dieve, gink mus ir saugok n u o naujos skriaudos: neleisk iš naujo draskyti, nai­ kinti mūsų šeimų. Naujienų nėra. Gandų pasitaiko ir džiuginančių. Daug tiki­ mės iš A m e r i k o s tarpininkavimo ir iš pažadų tautoms laisvai apsispręsti. Gal kada ir bus keista, kad mes taip žinių laukėme. Bet šiandien mums tas aišku. Mes tų žinių taip laukiam, kaip ž u v y s švaraus vandens. Mes ir g y v e n a m e tik vienu gaivališku t r o š k i m u : greičiau į s a v o kraštą. 1944 m. vasario 22 d. (per Užgavėnes) pats pamačiau pūgos baisybes. Ėjom mes 9 vyrai į Tiksį, į mobilizacinę komisiją. Pa­ ėjus apie 20 km, kilo baisi pūga, kuri mus išblaškė, išskirstė. Mes (Ramanauskas, Eglinskis ir aš) suradome visai nusilpusius Milcą ir Ozerį. Pasiryžom j u o s gelbėti. Į namus g r į ž o m per­ vargę. Komisiją pasiekė tik 4 vyrai. Iš v i s o to ėmimo, a t r o d o , nieko baisaus nebus. Gal mūsų ir neims. Komisijoje pajutom skirtumą rusų ir mūsų atžvilgiu. Gal Aukščiausias ir išsaugos mus. Laptevų j ū r o j pūga yra baisi stichija. Reikia sau įsivaizduo­ t i : aplink siaučia sniego masės. N u o j o g a u s u m o virš g a l v o s nepermatoma, klaiki pilkuma. Iš po kojų taip sniegą neša, kad ir žiūrėti negalima — ima galva svaigti. A t r o d o , kad iš po t a v o kojų visa žemė b ė g a pasiutusiu greičiu. Prieš vėją neįmanoma eiti. Jei nenusilpai ir nepradėjai šalti, stingti, tai pavėjui galima eiti. Tada eini tik tam, kad stengiesi žūt būt iš mirties gelbėtis. Vėjas toks stiprus ir plieninis, kad rūbai l y g popieriniai. Taip. 227 Lietuviams, nebuvusiems tokiame pavojuje, tikras pūgos siau­ bas atviroje jūroje yra nesuprantamas. K o k s įspūdis pūgoj

paklydusiam, galima nors šiek tiek įsivaizduoti iš tokio atsiti­ k i m o : vienas jakutas per pūgą norėjo perbėgti iš vienos jurtos į kitą (atstumas — 200 m ) , kurios kryptį gerai žinojo. B u v o rastas už 10 km negyvas. Aprašytas vaizdas y r a lašas jūroje. Man tas įspūdis liks iki mirties. 1944 m. k o v o 12 d. Sekmadienis. Oras gražus. Šiandien nė­ jau į darbą. Pasimeldžiau, pažaidžiau su vaikais. Barake šven­ tinė nuotaika. Žmonės sočiau pavalgė, ilsisi, kalbasi. Laukia naujienų, bet jų vis nėra. Sklinda gandai, kad Suomija prašosi taikos, kad rusai įžengė į Estiją, kad lenkų organizuoti kariuo­ menės daliniai perėjo į vokiečių pusę. Bet to patikrinti negali­ me, nes nėra žinių šaltinių. Mes dirbame „ k a t o r g i š k u s " d a r b u s : savimi „ v e ž a m e " Mostac h o „ p o n a m s " malkas. Jei kasdien atveži po 1 m 3 malkų, tai per mėnesį g a l i uždirbti 2 0 0 — 2 6 0 rub. M a n o šeimai vien duonai reikia 390 rub. Tai štai mūsų gyvenimas ir g e r o v ė . Mostachas yra Lenos deltos pietryčių ragas. Paviršius — tundra. Pietiniame ir vakariniame krante dar turtingesnė aug­ menija. Pavasarį (vasarų čia nėra) tundra pasipuošia gan gra­ žiais žiedais ir savotiškom rūgštynėm. Kita pusiasalio dalis — skurdi. Pilkos u o l o s su kyšančiais ledais, samanomis. K u r ne kur pasitaiko grybeliai ir šungrybiai. 1944 m. k o v o 26 d. Sekmadienis. Į Mostachą grįžta mūsų žvejai iš A r a n g a s t a c h o (žiemos žvejybos vietos). Pasakoja daug įspūdžių iš žvejybos ir savo g y v e n i m o . Jaunimas Arangastache daug kuo pagarsėjo. Gaila jaunų jėgų, kurios aukojamos neži­ nia kam. S a v o žygiuose mūsų jaunuoliai užmiršta esą lietuviai. Jie pasišauna greičiau remti svetimtaučius, negu lietuvius. Vie­ šose kalbose tai akcentuoja ir pasirodo esą dideli šios šalies patriotai. Kolchozinis gyvenimas jaunuoliams — moralės gra­ bas. N o r s čia ir intymus reikalas, bet nieko negali pakeisti. Mes, seniai, jiems apie tai sakom. Oi, sakom. Bet kas klausys. Juk mūsų jaunuoliai užsikrėtė donkichotiškumu. Mes jiems vy­ resnieji — „seniai besmegeniai". Šiandien liūdnas sekmadienis poniai Sakavičienei. Ji sužino­ j o , kad lageryje mirė j o s vyras. K a i kurios ponios iš širdies skausmo reiškia pavydą, kad kitų vyrai neatskirti n u o s a v o mylimų šeimų, g y v i ir dirba savųjų g y v y b ė s išlaikymui. Aš jų nesmerkiu. Reikia jas suprasti ir j o m s atleisti. 1944 m. balandžio 2 d. Verbų sekmadienis. Šiandien būtų suėję lygiai 9 metai mano mirusiam sūneliui Algirdukui Leonui. Tebūnie jam ramybė mylimoj Tėviškėlės žemelėje. Gražus sekmadienis. Lietuvoj jis tikrai gražus, žavus. Kada gi mes švęsim Verbas L i e t u v o j ? ! Jurtoj pagyvėjimas. Daugelis siuvasi drabužius — ruošiasi besiartinančiai Prisikėlimo šven­ tei. Dievuli! Leisk, kad šioji Prisikėlimo šventė mums būtų mūsų dvasios prisikėlimo diena. Gaivališkai trokštam sau išsivadavi­ m o . Trokštam, kad greičiau mus paleistų. Visų švenčių šventė — 228

grįžimas pas savuosius. Sių metų žiema kol kas laimingesnė. Mažiau sergančių, o mirusių, dėkui Dievui, d a r n e b u v o . Trem­ tinių tarpusavio santykiai pusėtini. Viena b l o g a yda — pavydas. Jei vienam kas nors sekasi, tai kai kas dėl to sielojasi ir ap­ kalba. Y r a lietuvių, kurie, deja, ta brangia garbe naudojasi. S a v o veiksmais jie labiau panašūs jei ne į rusus, tai tikrai į in­ ternacionalus. Blogai yra ir su tais lietuviais, kurie pasidarė kokiais nors pareigūnais. Jie lietuvius labiau spaudžia negu rusai. 1944 m. balandžio 9 d. Velykų sekmadienis! Prisikėlimo, t r i u m f o šventė. Mūsų jurtos gyventojai šiandien sotūs, apsi­ rengę g e r i a u negu pernai. Bet... dvasia visų prislėgta. J a u tre­ čios V e l y k o s tremtyje. Velykų antros dienos švęsti neleidžia. Bet darban mažai kas žada eiti. N o r i m dvasiai ir kūnui poilsio. Gaila, kad valdžia to nenori suprasti. Tuo tarpu spauda skelbia tikybų laisvę. Ironija. Velykinės m i n t y s : prisimenu senąją g a d y n ę . Tada gal mūsų broliai lietuviai kalbėjo rusiškai, bet galvosena b u v o lietuviška. Šiandieną mūsų jaunimas d a r kalba lietuviškai, bet dauguma jau g a l v o j a rusiškai. Jų idealai mums, seniams, nebesupranta­ mi. Jei mes n o r i m j u o s pakritikuoti, tai jie už tai pyksta, mūsų vengia. Jie nesigėdi nertis iš kailio, kad tik būtų svetimųjų pagirti. Tas tai mums nesuprantama, svetima. 1944 m. balandžio 16 d. Sekmadienis. Praėjusią savaitę mūsų kolchoznikai pradėjo statytis antrus namus. T u o labai džiūgau­ jama. Iš po velykinio kolchoznikų baliaus būta g a n negražių atgarsių. Buhalterė tuo net stebėjosi. Ji tikėjosi, kad bus pa­ kviesta kultūringų jaunuolių į pokylį, bet labai apsiriko. Ji pasakė, kad j o k i o skirtumo nemačiusi tarp mūsiškių ir vietinių azijatų nekultūringų jaunuolių. T u o mes nusivylėme. 1944 m. gegužės 28 d. Sekminės... Lietuvoj graži ir dažnai šilta šventė. O pas m u s ? . . Sniegas ir ledas. Bet ledas ir dvasio­ j e . L i k o m užguiti gyvulėliai. Stai ir šiandien tokia brangi dva­ siai šventė, o mes turėjome vežti rąstus ir lentas. Tai ar ne gy­ vulėliai? Dvi trys moterys klampiu sniegu tempia 1—2 rąstus. Siuo laiku žmonės daugiausia skundžiasi akimis. Iškritęs švie­ žias sniegas ir aiški saulės šviesa akina. Pavasaris ima reikštis. Atskrenda daugiau paukščių. Retkarčiais praskrenda žąsų, an­ čių ir gulbių pulkai. A t g i j o mūsų Mostachas. Emė kasdien rastis vis naujų ir naujų žvejų. Prasidėjo g y v a s pasiruošimas būsi­ mai žvejybai. Rimtų ir patikimų naujienų neturim. Pasitaiko ir žinių, bet mes vis jas laikome gandais. Jos daugiau arba mažiau g n i u ž d o mūsų dvasią. Šiandien skaitėme naujojo stačiatikių patriarcho Jeremejaus sveikinimo laišką Stalinui. Skaitėm ir negalėjom prisiversti tikėti tų žodžių nuoširdumu. Teko girdėti, kad pa­ našiai atsakė ir valdžia. Ataidi ir liūdnų žinių apie mūsų moteris, gyvenančias Tiksyje. Gaila, kad kai kurios mūsų lietuvės taip greitai praranda 229

savo gerą vardą ir kartu šmeižia kitas. Yra lietuvių, ištekėjusių už rusų. Ką j o s g a l v o j a ? Ką už tai pasakys jų vaikai, vyrai, giminės, lietuviai? 1944 m. birželio 29 d. Sv. Petro šventė. Pas mus dar šalta. Jūra vis nepajėgia sulaužyti ledų. Visi laukiame naujo žvejybos sezono. Tremtinių tarpe nieko ypatinga nevyksta ir neįvyko. Daug vilčių dedam į pirmąjį karavaną, kuris Bykovą iš Jakutsko turi pasiekti apie pirmą liepos. Dabar taip yra. Pirmas karava­ nas teikia daug vilčių, o paskutinis visas viltis išveža. Taip jau trečias kartas... Iš karinių žinių kol kas rimtų išvadų nedarome. Sąjunginin­ kų desantas teigiamo įspūdžio mums dar nesukėlė. Laukiam. 1944 mi. birželio 14 d. įvyko visuotinis narių susirinkimas. Jis k o l c h o z o v a d o v y b e i pareiškė nepasitikėjimą ir nutarė pra­ šyti leidimo perrinkti naują v a d o v y b ę . Y p a č kliuvo pirminin­ kui C. Mikalajūnui. Tas viskas įvyko dėl t o , kad lietuvių tarpe atsirado n o r o iš visų mūsų didžiosios nelaimės pasidaryti sau gerą, prabangų gyvenimą. Mūsų jaunieji per s a v o tariamą idea­ lizmą ėmė iš mūsų alkanų tremtinių v o g t i paskutinius trupi­ nius. Tas ydas aikštėn iškėlė ir jaunuosius įtikino mūsų senieji. Seniai įrodė, kad „ d o n k i c h o t i š k u m a s " ne vietoj ir' ne laiku. D a r anksčiau, 1944 m. birželio 9 d., sekmadienį Mostache lietuvių iniciatyva b u v o surengtas viešas pasilinksminimas-va­ karas. P r o g r a m o j e lietuviški š o k i a i : kubilas, kalvelis ir klumpa­ kojis. Po šokių d a i n o s : „ T a u , sesute, puikios g ė l ė s " , „ O i lau­ kiau, laukiau", „ P r o jūras, m a r i a s " ir kt. Vakaras lietuviams sukėlė gilių prisiminimų ir pasiilgimų. Jis parodė, kad lietuviai ne žodžiais, bet iš esmės labai kultūringi. Tą net ir šovinistai turėjo pripažinti. Tas vakaras ilgam liks jų atminty. V a k a r o iniciatorius — A. Stašenis. 1944 m. liepos 13 d. Sekmadienis. Tiksio ligoninėje mirė iš Lietuvos (Kalvarijos valsčiaus) kilusi ž y d ė Eglinskienė. Mirė n u o nusilpimo susirgusi širdimi. 1944 m. liepos 14 d. prasidėjo žvejyba. Jai trukdo slankio­ jantys ledai. 1944 m. liepos 28 d. Jau 3-čia audringa diena. Į jūrą nega­ lim išeiti. Gerai, kai gauni pailsėti, bet blogai, kad nieko neuždirbam. O kai neuždirbi, tai prieš akis pabaisa — badas. N o r i u daug ką parašyti, bet tam viskam žodžių nerandu. Nuolatinis įtemptas darbas, šaltis, alkis visai atima norą ką nors kalbėti. Rašyti galima tik prisivertus. Ką gi. Gal kam kada nors galės būti įdomūs mūsų vargai, mūsų menkystė. Na, ir menkysta. Aš suvargęs, apiplyšęs kolchoznikas-žvejys. Čiumpu visokių darbų, kad tik šiaip taip būtų galima prasimaitinti. Žmona ligota, su­ vargus, apiplyšus ir pačioj s a v o jaunystėj pasenus moteris. Ne­ žiūrėdama į visus negalavimus, ji irgi uždarbiauja — kūrena pirtį ir aptarnauja. Vaikai — trys ir viena našlaitė — augintinė. Visi keturi, kaip ir mes patys, apiplyšę, išblyškę, medpadžiais apsiavę. V a r g a s nepaprastas. Skurdas. Viskas baigia plyšti. Bai230

giasi atsargos. A n t narų jau nebe drabužiai, o skarmalų krūva. Indai — šukės ir įvairios skardinukės. Bet vaikai lyg ir pa­ tenkinti, dažnai staliuką papuošia tundros gėlėmis. Vaikams lengviau. Jie arba visai praeities nebeprisimena arba baigia užmiršti. Jie žaidžia ir net lenktyniauja savo „ t u r t i n g u m u " . Stai vienas giriasi, kad nauji klumpiukai, kitas užlopytomis kelnytėmis, trečias savo skylėtais narais ir t. t. Vaikų žaisliukai: medukai, kaladėlės, skudurėliai. Paaugliukai visi užimti darbais. Vieni tinklus ardo, rūgštyniauja, kiti plauna rūbus (motinos laiko neturi), kojines neria. Jurtose pil­ na ligonių. Aplink dejavimai, vaitojimai, barniai. Tai toks mūsų gyvenimas. Tikrajam gyvenimui aprašyti reikia daug laiko, ga­ bumų ir popieriaus. O to viso maža, labai stinga. Gal tas gyve­ nimas bus tik aprašytas, kai grįžę į Tėvynėlę papasakosim savo talentingiems rašytojams ir dailininkams, kai iš savo skurdaus g y v e n i m o laisvėje sukursim gyvuosius paveikslus, pasikalbėji­ mus. Iki šio laiko žvejyba menka. Brigados turi po 2 — 3 tonas žuvies. Šiandien (07.28) dar sninga, jūroj slankioja ledai. Mes visi (mano šeimynėlė) kol kas d a r laikomės g y v i ir turim skaitytis sveikais, nes taip kontora įsako. „ J i e geriau ž i n o " , tai ironiškas, bet mums, tremtiniams, skaudus pasakymas. N u o šio pasakymo priklauso, kiek tremtinys turi teisės d u o n o s nusipirkti. 1944 m. liepos 31 d. m a n o dukra Sigutė pradėjo eiti prie darbo verslovėm Išleidom su didele širdgėla. Išeities kitos ne­ b u v o , nes man „ i š ė j u s " dirbti į kolchozą, netekau duonos kor­ telių (visai šeimai — 6 žmonės — liko 1,4 k g ) . Kodėl aš tai rašau? Į tą klausimą atsakys kiekvienas tėvas ir motina. Sunku ir man. Tenka labai jaudintis. Siuo metu pas mus eina įvairūs gandai. Ypatingai daug gan­ dų apie mūsų išvežimą iš Siaurės. Tie gandai mus ramina. Įgriso mums tos poliarinės naktys ir dienos, ilgos žiemos ir dideli šal­ čiai. Rimtų ir aiškių žinių iš f r o n t o taip pat nėra. Jos vienos ki­ toms prieštarauja. Pamatysim. Baugina būsimieji 9 šalti žiemos mėnesiai. 1944 m. rugpjūčio 15 d. Šiandien Žolinė. Mes, žvejai, ilsi­ mės, nes jūroje štormas. Sią vasarą labai dažni štormai. Žvejų gyvenimas labai sunkėja. Valdžia 5 0 % „ n u m u š ė " žuvies kainą ir smarkiai sumažino uždarbį. 1944 m. rugpjūčio 23 d. Šiandien aš namuose. Susirgau. Tu­ riu gražaus laiko. Rašau. Žiema šiais metais pasirodė rugpjūčio 20 d. Sniegas ir šaltis. Vakar b u v o ypatingai šalta diena. Žve­ jams nuo šalto vėjo ir vandens balo rankos. Kasdien mus pasiekia įvairūs gandai. Žinių maža. Dabar dau­ gėja žinių apie pokarinį kai kurių valstybių persitvarkymą. Siuo metu iš radijo žinom, kad mūsų Žemelėje vyksta stiprus dviejų šalių mūšis. Iš to aiškėja, kad mūsų Salelė stipriai nukentės, suvargs, 231

Mūsų jurta N r . 6. Statyta pačių tremtinių 1942 metų rudenį. N u o verslovės bus apie 2,5 k m . Oficialiai taip toli statė todėl, kad čia d a u g malkų, o iš tikrųjų tam, kad darbininkai turėtų mažiau p r o g o s vagiliauti. Jurta 18 m ilgio ir 9 m p l o č i o . Joje 10 langų, 1 durys, 3 geležinės krosnys. Aplinkui narai. Kiek­ vienam ž m o g u i skirta 0,5 m. Narai — universalūs. A n t jų mie­ gama, dirbama, sėdima, v a l g o m a , sudedamas visas „ t u r t a s " . Palei narus takas. J u r t o s palubys — virvių rezginys. A n t vir­ vių pridžiaustyta rūbų ir avalynės. Jurtoj dažnai tvanku. Žie­ mą — šaltai Jurtos i š o r ė : sienos — statinių karčių, apdėtos sa­ manomis, žemėmis ir velėnomis. J u r t o s gyvenimas. K a i grįžta nuvargę ir išalkę darbininkai, tai gyvenimas pagyvėja — girdėti dūsavimai, barniai, keiksmai, verksmai ir ramūs pokalbiai. Tada jurtos g y v e n i m a s labiau pa­ našus į beprotnamį. Kai darbininkai u ž v a l g o , tada gyvenimas aprimsta. Kai jurta suminga, tai ji labiau panaši į gyvulių tvar­ tą: atskiruose tvarteliuose ilsisi nuvargę darbininkai. Jurtoj y r a įdomių ir charakteringų tipų. Y r a visų rūšių „ p a t r i o t ų " . 1944 m. rugsėjo 8 d. V a s a r o s žvejybos darbas eina į pabaigą. Mūsų jaunimas entuziastingai ruošiasi į Arangastachą. Aš dėl pašlijusios sveikatos būsimais A r a n g a s t a c h o turtais nesidžiau­ giu, nes jie man nepasiekiami. Pasitikiu savo darbštumu. Gal dar kaip nors išgyvensiu ateinančią žiemą. Mūsų tundra. Ji yra ant amžino ledo. G y v o s žemės sluoksnis vasarą y r a apie 3 0 — 3 5 cm storio. Kasant gilesnę duobę, be kirkos neapsieisi. Lengvai galima kasti tik vieno kastuvo gyliu. Gyvasis tundros sluoksnis padengtas samanomis, auga reta žolė. Samana čia ypatinga. Dažniausiai ilga ir minkšta minkšta. Koja pasineria jų pūke. Tik, deja, tas pūkas vandeniu pasruvęs ir stipriai šaltas. Tundroje gausu akivarų — atvirų balų ir ežerų ežerėlių. T u n d r o s puošmena — įvairiaspalvės gėlės ir dar įvaires­ ni paukščiai. Iš mums pažįstamų gėlių — neužmirštuolė. Tik j o s spalva ryškiau mėlyna ir ji gražesnė už savo sesę Lietuvoje. Kitų gėlių vardai nežinomi. Pietiniame tundros šlaite gausu rūgštynių. Tik čia jos irgi kitokios. Lapeliai apskriti ir pavasarį net raudoni. Iš rūgštynių gaminame viską: barščius, pyragėlius, marmeladą ir kt. Pasitai­ ko tundros samanoje ir grybų. Jie labai primena Lietuvos šun­ grybius, o kai kurie — kelmučius. Bet mes j u o s visus v a l g o m e . Sveikatai kol kas nepakenkė. Tundroj yra ir medžių, tik tie medžiai labiau panašūs į žo­ lę. Medeliai — karklai iš samanų mažai tesimato. Pavasarį tund­ roj g a l i m a rasti karklo lapelių. Patraukus už lapelio, iš sama­ nų iškyla plona karklo šakelė, kurios gale y r a šaknis. Tai ir visas tundros medis. Si šalis savo tundros ypatumais, poliarinėmis dienomis ir naktimis, stebuklingais miražais, šiaurės pašvaistėmis, žvėre­ liais, žuvimis, paukščiais tikrai įdomi turistui, bet baisi trem­ tiniui lietuviui. 232

1944 m. rugpjūčio 31 d. m a n o Marytė išgelbėjo šeimą iš ba­ do — išprašė iš „ r y b z a v o d o " direktoriaus S u c h a n o v o vaikams kortelių duonai ir produktams. 1944 m. rugsėjo 10 d. Sekmadienis. Šiandien sujungė du lie­ tuvių kolchozus „ A r k t i k ą " ir „ L e n ą " . 41 balsu pirmininku iš­ rinktas Dulevičius A d o m a s . Žmonės juokauja: „ S u g r i u v o Mi­ kalajūnų galybės sostas". Iš naujos vadovybės laukiama daugiau takto ir nuosaikumo. Bet tai parodys gyvenimas. 1944 m. rugsėjo 20 d. M a n o ž m o n a su A r ū n ė l i u išvažiavo į Tiksį pas daktarą. Tą dieną b u v o labai bjaurus oras ir stipri audra. 1944 m. rugsėjo 22 d . — ypatinga d i e n a : išsilaisvinau iš k o l c h o z o nelaisvės! Taip sakau todėl, kad man kolchozinis gyve­ nimas ne prie širdies. Toliau dirbsiu verslovėje. Man tuo gerai, kad aš ir visi m a n o šeimos nariai gaus duonos ir produktų kor­ telių. 1944 m. rugsėjo 23 d. Sekame politinį Europos tvarkymąsi. Tą darome sekdami mums teikiamas oficialias žinias. K a i kas yra ir nesuprantama. Turbūt todėl, kad m u m s ne viskas objek­ tyviai pranešama. 1944 m. rugsėjo 24 d. Sekmadienis. Pirmasis man kaip nekolchoznikui. Džiugu. Kaip bus vėliau — pamatysim. Šiandien akimis palydėjome per šėlstančios Laptevų j ū r o s bangas plau­ kiančias dvi baržas. Tose baržose dauguma gražaus lietuviško j a u n i m o : vieni prievarta, kiti laisva valia važiuoja į šiaurės turtų šalį — Arangastachą. Kas jų laukia? Turtas. Miltai, cuk­ rus, pinigai... O gal ir didelis vargas, ligos, nušalimai. Duok Dieve, kad jaunųjų pasiryžimus laimintų Aukščiausias ir atei­ nančios žiemos tiksluose. Jų laimėjimas, kad ir menkas, bet vis tiek g e r o v ė visai tremtinių kolonijai. Arangastachas. Nebuvau jame. Bandysiu aprašyti iš kitų įspūdžių. Toji sala yra į šiaurę nuo Mostacho maždaug už 200 km tarp 72° šiaurės platumos ir 120°—130° rytų i l g u m o s . Tai lėkš­ ta sala. Tiksliau salos. Vienos aukštesnės, kitos visai žemos ir potvynių metu užpilamos. Mūsų jaunuolių pasirinkta (kaip žuvingiausia vieta) Žemutinio Arangastacho sala. Ji visai žema. Jokios užuovėjos nėra. Žiemą sniegą, vasarą palaidą smulkų žvirgždą pasiutusiu smarkumu neša net ir vidutinis vėjelis. O ką jau bekalbėti apie smarkius, kurių čia daugiau negu vidutinių ir silpnų. Žiemos pūgos siaubingos. Tiksliau pasakius — šios žemės pabaisos. Jas suprasti galės tik tas, kas Šiaurėje bus vargą vargęs. Nelaimė ž m o g u i , užkluptam šios pabaisos. Pūga kyla akimirksniu. O kelionės čia neišvengiamos, nes ir krautuvė už 1 2 — 1 5 km. Arangastache žiemos žvejyba galima už 8 — 1 0 km nuo bet kurios salos ant ledo. Žvejyba įmanoma tik „ p r o t a k o s e " — tarpsalėsę. Tik čia yra gilumas, kuriame yra žuvies. 24 m i l g i o ir 4 m p l o č i o tinklai statomi 1 5 — 2 0 m gelmėse. N u o vandens pa­ viršiaus tinklas plūduriuoja 7 — 8 m gylyje, nes vien ledo storis 233

1,5—2 m. Dažniausiai pasitaikanti žuvis — maksunas, 1,5—2 kg s v o r i o . Pasitaiko rekordinių maksunų iki 6,5 kg, o nelenai sveria net iki 34 kg. Mūsų jaunuoliai, žvejai, g y v e n a palapinėse. Palapines „ a p ledina", sniegas apipustė ir ten vyksta mūsų jaunuolių žvejų gyvenimas. 1944 m. spalio 8 d. Šiandien sekmadienis. Visą dieną dirbau n a m u o s e : batsiuvavau. Jau 2 savaitės, kai mūsų žvejai narsuo­ liai išvyko į Arangastachą. Iš jų žinių kol kas neturim. Dar mūsų likimas neišspręstas. Laukiam sprendimo. Norėtume ramybės ir per žiemos šalčius laikytis s a v o vietoj. Bet ką reiš­ kia mūsų norai, kas į juos atsižvelgia. Juokas. Kas įdomaus? Praėjusį pirmadienį (spalio 2 d.) verslovės sargams nuėjus pasišildyti ( a t r o d o ) , kai kas su tam tikromis užkulisinėmis mintimis iš cecho išritino statinę žuvies ir atvedė verslovės vadovą. Parodė, kad sargai nebudrūs ir netinkami. Tą padarė todėl, kad galėtų sau artimus žmones pasiūlyti į sargus. „ Š p o s a s " pavyko. Sargė Chokienė paliuosuota, o jos vieton pa­ skirta kita. Ar tas „ š p o s a s " padarytas pikta valia ir kieno, nesakysiu, nes tikrų žinių neturiu. Tą nupasakojau iš žmonių šnektų. Bet jei tas taip b u v o , kaip nupasakoja žmonės, tai ponia A. ir „ d a k t a r a s " smerktini. Tas g a l vėliau paaiškės. Tada pa­ rašysiu. 1944 m. spalio 15 d. Sekmadienis. Mostacho skyrių panai­ kino. Visus darbininkus kelia į Bykovą. Mostache liko tik 17 dar­ bininkų. Ten kol kas paliko ir mane su žmona. Tai atsitiko to­ dėl, kad mūsų šeima gausi. Cia daugelis pageidavo likti, nes yra pakankamai malkų ir galima šiltai gyventi. Atsisakančiam vykti atimama kortelė ir neduodama darbo. Dėl to daug kas pergyvena, nes yra tokių šeimų, kurių tik vienas šeimos narys yra reformos paliestas. Si savaitė — pūgų savaitė. Šalčiai dar nedideli. Jūra tolu­ m o j dar neužšąlusi. Mostache ypatingų darbų nėra. Aš dirbu statybininko darbą. T v a r k o m žiemai namus. N a u j i e n o s : Amerikos-Anglijos kariuomenė netoli K i o l n o . Lie­ tuvoj frontas nepasikeitė. Estija išvaduota. Laukiam A m e r i k o s prezidento rinkimų. Gandų jokių. Mūsų Mostachas nuo 1944 m. spalio 9 d. visai perėjo į trem­ tinių rankas, nes nuo tos dienos verslovės vedėjo pareigas eina tremtinė p. Kacinienė (kauniškė, „ M o n i k o s " kavinės savininkė). 1944 m. spalio 22 d. Praėjo savaitė nuo paskutinio užrašo. Laike tos savaitės įvyko dideli įvykiai: Arangastache ž u v o 5 žvejai ir kateris su visa įgula (5 žmonės). 1944 m. spalio 21 d. pritrenkė liūdna žinia — kelionėje į By­ kovą Laptevų jūroje ant ledo n u o šalčio ir p ū g o s ž u v o tremtinė, iš K a u n o kilusi lietuvė, dviejų mažų vaikų motina Marija Trinkienė, d. J o n o . Liko 10 metų sūnus Kęstutis ir šeštų metų duktė Giedrutė. B u v o t a i p : 1944 m. spalio 15 d., sekmadienį, nebo234

jant, kad stipri pūga, į Bykovą, valdžiai liepiant, i š v y k o velionė Marija, Stankūnaitė Irutė, felčeris Tefelis Goldbergas ir nartininkų kajūras suomis Ratulis. Šiandien dar mums neaišku, kaip tokiam būry stiprių ir jaunų žmonių galėjo dingti ir sušalti ž m o g u s . Jie visi v a ž i a v o nartą. N a r t o j 11 šunų. Šiandien ma­ noma, kad velionė ž u v o dėl menko jos draugų atsargumo ir di­ delio vėjavaikiškumo. Kai viskas paaiškės, parašysiu. Šiandien (10.22) dar velionės kūnas nerastas. Ieškojimams trukdo stipri pūga. M. Trinkienė b u v o rasta dešimtame kilometre n u o Mos­ tacho ir spalio 27 d. palaidota tremtinių kapinėse. 1944 m. spalio 30 d. atvyko 1 mašina išvežti darbininkų į Bykovą. Teko nugirsti, kad žuvis eina geriau, negu praėjusiais metais. 1944 m. lapkričio 5 d. Sekmadienis. N o r s ir šventė, bet aš ilsėtis neturiu kada. Juk ne vienas. M a n o pareiga ir vaikus aprūpinti. Taip šioje „ l a i m ė s " šalyje dažnai būna. Mūsų mažieji apie gyvenimą ir supratimo nebeturi. Stai mano A r ū n a s šiandien visai rimtai klausia: „ K o k i a m e fabrike dirba rąstus?" Labai nustebo iš manęs išgirdęs, kad visi tie medžiai, iš kurių jurta padaryta, b u v o gyvi, augo, lapojo, g y v e n o . Tas nu­ stebimas dar padidėjo, kai pasakiau, kad ir malkos yra b u v ę g y v o s . K o d ė l taip y r a ? Juk jie miškų nebeprisimena, tokios aug­ menijos neįsivaizduoja. Cia yra tik jūros išmestų medžių, kurie mažiesiems nieko nebepasako apie tai, kad ir jie yra buvę g y v i . Tai štai prie ko privedė mūsų vaikus Tolimoji šiaurė. 1944 m. lapkričio 4 d. Į Mostachą atvyko „ A r k t i k o s " pirmi­ ninkas p. A. Dulevičius. Iš jo sužinojome, kad mūsiškiai dar visi sveiki ir gyvi. Papasakojo, kad R. Ničajaus grandis 2 paras išgulėjo ant ledo į sniegus įsikasus, kol liovėsi pūga. Įvykis baigėsi laimingai, nes nei vienas neapšalo. T u o tarpu suomių viena grandis stipriai apšalo rankas ir kojas. Siuo tarpu komentuojama Čerčilio kalba, kurioje užsimena­ ma apie būsimą Lenkiją. Būgštaujama dėl savo Tėvynės likimo. Gyvenimas šis su s a v o baisybėmis mums įgriso iki g y v o kaulo. Iš čia išsivadavimo trokštam gaivališkai. To žodžiais neapsa­ kysi. „ T ą pasakys vieni jausmai." 1944 m. lapkričio 6 d. Sią savaitę mes švenčiam be jokių produktų. G a v o m avanso 1 kg juodų ruginių miltų. Šiandien sužinojome, kad p. Bikovienė g a v o iš Lietuvos s a v o sesers telegramą ir paramą pinigais. Mums tai nepaprastas įvy­ kis. Mes imam galvoti, kad g a l ir mūsiškiai gali apie mus pagal­ voti kaip g y v a s esybes. Ir kaip norėtųsi „...paukščio sparnais..." nuskristi pas mylimą Mamą. Ir jeigu ji g y v a — paguosti Ją ir nuraminti. To trokštu ne aš vienas. Trokšta mano Marytė. Trokšta ir kiti. A c h , kada gi pagaliau tai įvyks? 1944 m. lapkričio 12 d. Sekmadienis. Šiandien dirbom — žvej o j o m . Kaip paprastai tas skamba. Bet iš tikrųjų tai akrobatinis darbas. Reikia tik įsivaizduoti: temperatūra 52°C, o čia 235

nuogomis rankomis turi traukti tinklą ir narplioti įsipainiojusią žuvį. Tas darbas dar baisesnis, kai pučia stiprus šiaurys. Tą viską supras tik tas, kas dirbo ir g y v e n o Šiaurėje. V a k a r ( X I . 1 1 ) į Tiksio ligoninę išvyko m a n o mylima Marytė g y d y t i s įsisenėju­ sios nagų ligos. Išėjo su didele viltimi pasigydyti. Aš irgi tikiu, kad g a l Dievas palengvins jos kančias. Naujienų ir gandų ne­ turim. Lenda pesimizmas... 1944 m. pabaiga. M a n o šeimai ji b u v o ypatinga. Marytę ope­ ravo. Jai nuėmė visų rankų pirštų nagus. N o r ė j o pradžioj gydyti kvarco šviesos veikla. Bet kai tas nieko negelbėjo, turėjo ope­ ruoti. Gruodis — visas pūgų mėnuo. Pūgos b u v o ypatingai bai­ sios. Daug žmonių apšalo, prišalo ir visai sušalo. 1945 m. sutiko­ me kukliai, bet labai nuoširdžiai. Kalėdoms vaikus aplankė net Kalėdų Senelis. Naujus metus pradėjome su naujomis viltimis, šviesiais troškimais. Daug vilties ir džiaugsmo mums davė Kry­ mo konferencija. Mus, tikinčius, labai remia ir Stačiatikių baž­ nytinės provincijos atkūrimas. Dar labiau laukiam 1945 m. ba­ landžio 25 d. San Francisko konferencijos. 1945 m. balandžio 1 d. Velykos. Tvėrėjo Prisikėlimas. No­ rime ir mes kitais žmonėmis prisikelti. Mano Marytės pirštai ypatingo pagerėjimo n e r o d o . Laukiam, kas bus toliau. 1945 m. balandžio 22 d. Jau ir po Ruzvelto laidotuvių. Jo įpėdinio kalba teikia daug vilčių pavergtoms pasaulio tautoms. Su dideliu įdomumu laukiam balandžio 25 d. Net ir meldžiamės, kad tą dieną San Franciske pasaulinės tautos teisingai, Dievo padedamos, išspręstų opiausius šių laikų klausimus. Kad nors greičiau baigtųsi žmonių skriaudos ir ašaros. Aš dabar ruošiu malkas B y k o v o „ r y b z a v o d u i " . Darbas sunkus, reikalaujantis daug kantrybės ir jėgų. O to viso pas mus maža... Siuo metu didelis klausimas dėl santykių su Japonija. 1945 m. gegužės 10 d. Šiandien mums džiaugsmo diena — karas pasibaigė. A r g i nereikšminga diena? Gegužės mėn. 8 d. 23 valandą liovėsi bildėję karo ginklai. Žmonija lengviau atsi­ duso po beveik 4 metų karo siautulio. Taip, karas baigtas. Dabar vienas klausimas visų širdyse: „Kas t o l i a u ? " Vienas troškimas išsipildė. Dabar trokštame kito. Trokštame grįžti į savo kraštą. Trokštame tos laimės: dirbti, dirbti ir dirbti s a v o nualintam kraštui atkurti, atstatyti. Aukščiausias, suteik mums tos lai­ mės, to džiaugsmo. Noriu savo prakaitu ir sugebėjimais aukotis savo Tėvynei. Šiandien ir mūsų jurtoj atrodo šviesiau. Tremtiniai kalbasi, juokiasi, džiaugiasi. Dabar naujas laukimas. Naujos viltys. Lau­ kiam tolimesnių naujienų. Duok, Aukščiausias, kad tie mūsų troškimai įgytų pilną džiaugsmo dvasią ir įsikūnytų. 1945 m. gegužės 23 d. Tai reikšminga mūsų šeimai diena. Tą dieną sužinojome, kad pasauly mes dar ne v i e n i : Lietuvoj gyva mano Mama, sesuo ir j o s šeima. A r g i ne džiaugsmas, kad 236

jos išliko nepaliestos baisaus priešo. Dabar dar laukiam laiško,

M

?9S^T^^'^isSt^

Nieko naujo nežinome. Laukiam žinių iš laikraščių apie Europos įvykius, apie San Francisko konferenciją, jos darbus. 1945 m. liepos 29 d. Sekmadienis. Juroj štormas^ Turiu poil­ sį Šiais metais mažiau rūpesčio dėl duonos, nes visa seimą gauna korteles. Ypatingų naujienų neturime. Laikraščių negauname, radijo negirdime. Labai domina Europos įvykiai. 1941—1945,

kias klases. Nesant šeštosios klasės, mokiniai išsiskirstė į kitas mokyklas. Aš persikėliau mokytis į Rokiškio gimnazijos šeštąją klasę, tačiau susirgus teko važiuoti į namus gydytis. Sekančiais metais prie „ S a u l ė s " gimnazijos įsteigė Utenoje dviejų metų kursus, kur b u v o ruošiami mokytojai pradžios mo­ kykloms. Pradžios mokyklų padaugėjo kaimuose, o mokytojų trūko. Baigusi penkias gimnazijos klases, buvau priimta į ant­ rąjį kursą: Įsigijusi mokytojos cenzą, Švietimo ministerijos sky­ rimu nuvažiavau dirbti į pradžios mokyklą Aknystų dvare De­ beikių valsč., Utenos apskr. Mokykla b u v o vieno komplekto, teko dirbti ir mokytoja, ir mokyklos vedėja. Džiaugiausi sava­ rankišku gyvenimu, nebereikėjo namiškių paramos. Prie klasės turėjau be jokių patogumų atskirą kambarį. Pietus gaudavau pas d v a r o šeimininkus, o pusrytį ir vakarienę išsivirdavau kros­ nelėje, kuri šildydavo klasę ir mano kambarį. Nežiūrint skurdžių g y v e n i m o sąlygų, pedagoginių žinių stokos, didžiausią norą turėjau mokytis toliau. Kiek galėdama taupiau pinigus, svajojau vftžiuoti į Kauną mokytis ir baigti „ S a u l ė s " mokytojų semi­ nariją. Tikybos pamokas dėstydavo artimiausių parapijų kunigai. Jie g a u d a v o atlyginimą. Apsidžiaugiau, kai Debeikių kunigas atsisakė važinėti ir s a v o pamokas su atlyginimu perleido man. Padidėjus santaupoms, dar didesnę viltį turėjau apie tolimesnį mokslą. Pasibaigus mokslo metams, grįžusi į namus jau drąsiai pasisakiau namiškiams savo sumanymą. Tėveliukas tam pritarė ir rudenį išleido į Kauną.

ūnų J o n o - R y č i o ir Valenso prašoma, pra­ dėjau rašyti prisiminimus eidama aštuo­ niasdešimt ketvirtuosius metus (1987 m. žiemą). Labai pavėluotai, nes d a u g kas pamiršta. Liaudies iš­ mintis s a k o : „ G e r i a u vėliau, negu niekad". Talkinant sesutei Verutei, kas dar liko atminty, surašiau ir paliksiu vaikams ir anūkams. Gimiau gražiame Rytų Aukštaitijos kampelyje, Utenos apskr., Užpalių miestelyje. Didelėje šeimoje buvau penktoji duktė. Prieš mane gimęs brolis Pranukas nesulaukęs metų mirė. Pradžios mokyklą baigiau Užpaliuose. 1918 m., atidarius Utenos progimnaziją, nuvažiavau ten mokytis ir baigiau pen240

Paskutiniais metais baigėsi mano santaupos, turėjau prašyti namiškių paramos. 1927 m. birželio mėn., baigusi „ S a u l ė s " mokytojų seminariją, g a v a u paskyrimą į Velykūnų kaimo pradžios mokyklą, Leliūnų valsč., Utenos apskr. Dirbti b u v o sunku, nes keturi skyriai vie­ name kambaryje, kiekvieno skyriaus kitokia p r o g r a m a . Svajojau apie didesnę mokyklą, kur daugiau mokytojų. Mano laimei, Ve­ lykūnų kaime neteko gyventi, iš ten mokyklą perkėlė į Mačionių km. prie Rubikių ežero. A p g y v e n d i n o pas ūkininką mažame ne­ šildomame kambarėlyje, pastatė plytelę kambariui šildyti ir maistui gaminti. Mokykla b u v o kito ūkininko troboje. Dirbdama Mačionyse, nusipirkau dviratį, nes artimiausia parduotuvė b u v o už 4 km Leliūnuose, o tarnybiniais reikalais tekdavo dviračiu važiuoti į Uteną. Dviračiu važinėti nemėgau, jis mane vargin­ d a v o , nes blogais keliais tekdavo jį stumti. Neilgai gyvenau Mačionyse, 1929 m. perkėlė į Aluntą Ute­ nos apskr. A l u n t o s pradžios mokykloje dirbau iki 1 9 4 1 ' m . Ten radau mokytoją Puodžių Joną (vedėją) ir mokytoją Seduikį My­ kolą. Vedėjui b u v o skirtas butas iš trijų kambarių su virtuve. M a n o ir Seduikio sąlygos b u v o b l o g o s , bet greit su vedėju persitvarkėm ir visiems b u v o gerai. Nutarėm samdyti šeimininkę, kuri atliktų visus buitinius darbus, maistą gamintų ir t. t. Jai gyventi vedėjas paskyrė virtuvę ir prie jos esantį mažą kamba16. Leiskit į Tėvynę

241

rėlį. Tokia tvarka išliko iki mokyklos plėtimosi. Iš kambarių b u v o daromos klasės, o mes turėjome išsikelti. Apsigyvenome atskiruose butuose. Laikui bėgant, į Aluntą atvažiavo daugiau inteligentų, su kuriais greit susibičiuliavau. Gyvenimas b u v o įdomesnis, linksmesnis. Pirmasis b u v o pienininkas Valdas Birkus, latvių kilmės, silpnai kalbėjo lietuviškai, bet labai drau­ giškas ir mielas. Netrukus sulaukėm g y d y t o j o Skuodžio šeimos. Mokytojų ir vietos organizacijų (Jaunųjų ūkininkų, Saulių, Pavasarininkų, Moterų) j ė g o m i s b u v o ruošiami vakarėliai su vaidinimais. Mokslo metais darbo užteko su mokiniais, o atos­ t o g o m s visi išsiskirdavome. Dvi vasaras teko važiuoti į kūno kultūros kursus Kaune, vadovaujamus K. Dineikos, o vieną vasarą į namų ruošos kursus, taip pat Kaune. Visas vasaras praleisdavau tėviškėje, nes reikėjo piniginės paramos įvairiau­ siems ūkio trūkumams padengti. Kurortai b u v o man neprieinami. 1934 m. ištekėjau už J o n o Puodžiaus. Reikėjo ruoštis šeimy­ niniam gyvenimui, bet jis taip pat santaupų neturėjo, taigi la­ bai kukliai apsistatėm butą ir b u v o m laimingi. Po vedybų va­ saros atostogoms važiavom į tėviškę jau dviese. Norėjau Joną supažindinti su giminėmis. Išskyrus mano sesutę Verutę, jo niekas nepažino. Aplankėm visus gimines. Per atostogas niekur nevažiuodavom tik pas v y r o J o n o ir mano gimines. V y r o sesuo Albinutė g y v e n o gražioje vietoje prie Vastapų ežero, netoli A l u n t o s , Krivičių vienk. Jų šeima nedi­ d e l ė : Albinutė, j o s vyras Mačionis Vitalius ir jo motina. Gyve­ namas namas didelis, visiems vietos užtektinai. Ten praleidom kelias vasaras. Vyrai m ė g o po ežerą irstytis, žvejoti ir gerti šviežią pieną. Iš mažens Rytukas labai neturėjo apetito, jo pag­ rindinis maistas pienas. 1938.04.15 susilaukėm antro sūnaus Valensiuko. Visi keturi praleisdavome vasaras pas Albinutę. 1941 m. nutarėm pirkti karvę, mokyklos sargas pažadėjo ją prižiūrėti ir visiems būtų užtekę pieno. Kadangi karvė b u v o užtrūkusi, ją vasarai paėmė į v y r o tėviškę Motiejūnuose. Taip pat J o n o giminės b u v o nupenėję, papjovę ir išrūkę bekoną. Į namus dar nebuvom mėsos parsivežę, tik išmėginti skoniui b u v o atvežta pora dešrelių. Tai b u v o vienintelis pagrindinis visai šei­ mai maistas tremiant 1941.06.13 naktį į Sibirą. 1941 m. birželio 12 d. į Aluntą privažiavo daug nepažįstamų žmonių, uniformuotų ir net kareivių. Apsistojo valsčiaus rašti­ nėje. Vietos gyventojai sunerimo, pradėjo spėlioti, ką reiškia tokie nepaprasti „ s v e č i a i " . Visokie gandai ėjo patyliukais, bai­ mės apimti būriavosi vyrai, tarėsi, g a l reikia, palikus namus, kur nors slėptis. Mes apie save negalvojom, su visais labai gra­ žiai sugyvenom, niekam skriaudos nepadarėm, todėl apie slaps­ tymąsi neturėjom minties. Kaimynai ir miesto gyventojai vyrą Joną laikė dideliu autoritetu, s a v o rūpesčius ir nesėkmes išsi­ pasakodavo prašydami patarimo, kaip išeiti iš tos padėties. Tą dieną, nors miestelyje b u v o bruzdėjimas, mes pavakarieniavę išėjom pasivaikščioti. Kartu ėjo mokytojas Šeduikis ir pieninin242

kas Valdas. Kalbos vis tos pačios, spėliojimai apie neramumus. Nenorėdami, kad aš tą girdėčiau, atsiskyrė nuo mūsų ir nuėjo toliau, aš likau su vaikais. Neilgai vaikščioję, visi išsiskirstėm ir grįžom į namus. Jonas daug ko nepasakojo, tik jaučiau, kad jo nuotaika pasikeitusi. A t s i g u l ė m visi, vaikai greit u ž m i g o , o mudu negerų minčių prislėgti nemiegojom. Vidurnakty, apie 2 — 3 valandą, išgirdom beldimą į langą. Priėjusi pamačiau pažįstamų žmonių veidus, kurie prašė atida­ ryti duris*. Suėjo pažįstami, nepažįstami žmonės su saugumiečiu priešakyje. Dalį iš atėjusių saugumietis paleido, kitus pasilikęs užrakino duris ir pradėjo šeimininkauti. Pirmiausia uždangstė visus langus, uždegė šviesą ir įėjo į miegamąjį, kur gulėjo Jo­ nas. Tuojau įsakė keltis, liepė pakelti rankas ir ramiai stovėti. Apčiupinėję jį liepė apsirengti ir nuvedę į kitą kambarį pasakė, kad jis areštuotas. Pasodino į kėdę, liepė nejudėti, nekalbėti, palikęs šalia ginkluotą sargybinį, nuėjo į kitą kambarį, kur gulėjo vaikų auklė — sena moterėlė Aneliutė. Jai įsakė niekur iš vietos neišeiti. Po to pradėjo visam bute daryti kratą. Kratė visur, visus kampus, apžiūrėjo, sandėliuke net pieno puodynę išmaišė. Darbavosi tyliai, vaikų iš miego nežadindami. Visus drabužius nešė į vieną kambarį mesdami ant grindų, kur b u v o Jonas. Indus apžiūrėję paliko vietoje. K r a t a tęsėsi iki ryto. Baigę pasakė, kad mūsų šeima bus perkelta į kitą respubliką, kur gyvensim taip, kaip čia g y v e n o m . Man liepė prikelti vaikus, aprengti ir ruoštis kelionei. Leido pasiimti baltinių pasikeitimui ir patalynę, tik viršutiniais drabužiais apsirengti. Perspėjo, kad visko imtume mažai, nes patiems daiktus reikės nešioti. Jo žo­ džiais patikėjau, pradėjau ruoštis kelionei. Visi drabužiai b u v o sumesti į krūvą, sunku surasti reikalingiausius. Jonas, maty­ damas mane išsigandusią, norėjo padėti, bet greit jį sutramdė, neleido nė žodžio pasakyti. Aš pati išsigandusi nebesuvokiau, kas vaikams bus reikalingiausia, nesąmoningai ėmiau tuos, kas buvo. arčiausia. Tik važiuodama pamačiau ir labai nuliūdau, kad neturiu pakeisti vaikams apatinių kelnyčių. Per kratą saugu­ miečiai atskyrė daiktus, kuriuos patys pasiėmė. Paėmė rašomąją mašinėlę, trispalvę vėliavą, Vytį ir šeimos albumą. Tuos daiktus sudėjo į užvalkalą ir išsinešė. Po kratos mūsų kaimynui įsakė pakinkyti arklius į du vežimus. Atvažiavus prie durų, į vieną įsodino Joną, į kitą mane su vaikais. Prieš važiuojant užplom­ b a v o duris to kambario, kur b u v o sumesti daiktai. Pašaukę Aneliutę, liepė jai saugoti, kad kas neįeitų. Ji, drebėdama iš baimės, nesuprato, ko iš jos nori ir ašarodama pasiliko. Oras b u v o apsiniaukęs, lijo smulkus lietus. A š , norėdama apsisaugoti nuo lietaus, išeidama paėmiau burką (sermėgą), bet pamatęs saugumietis greit ištraukė iš rankų, metė į koridorių sakydamas, kad antro palto imti negalima. Taip ir išvažiavau su demisezoniniu paltu, be jokių atsargų. Arkliais nuvežė į mies­ telį, kur laukė sunkvežimis. Įsodinti į sunkvežimį, dar užvažiav o m į nuskurdusį Telksnių ūkį, kur šeima b u v o paruošta tokiam 243

pat likimui. Suėmę tėvus ir jų penkis mažamečius vaikus, be sustojimo vežė j Uteną — geležinkelio stotį. Ten išlaipinti laukėm kito įsakymo. Per klaidą patekusi į sąrašus ne ta Telksnių šeima buvo paleista. Išsigandom pamatę daugybę žmonių, privežtų iš įvairių Lietuvos kraštų. Buvo ir draugų mokytojų: Baltakių, Kryžanauskų ir kitų šeimos. Lengviau pasidarė, kad ne vieni esam pasmerkti pražūčiai. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad ne visi saugumiečiai buvo tokie žiaurūs, kiti net patarė daugiau visko pasiimti, nes tremtyje reiksią gyventi. Utenoje mokytojus, kurie nebuvo paėmę atlyginimo, sargybiniai lydėjo į įstaigą ir leido pasiimti algas. Mes išvažiavom be maisto, drabužių ir pinigų. Buvo žmonių, kurie sušelpė. Sugrūsti į gyvulių vagonus ne apie valgį galvojom. Ilgai nenorėjom valgyti, gyvenom iš at­ sargų kūne. Vaikai, pripratę prie pieno, nuolat jo prašė. Jo nesant turėjo pasitenkinti vandeniu. Nuvažiavus į Naująją Vilnią, geležinkelio stotyje visus iš­ laipino iš vagonų. Enkavedistai pasiėmė sąrašus ir pradėjo skirs­ tyti šeimas. Vyrus atplėšė nuo šeimų ir liepė eiti į kitus vago­ nus. Aiškino, kad daro dėl patogumo ir tik porai savaičių, paskui vėl kartu gyvensią. Mes visko mažai turėjom, tai Jonas paėmė tik pagalvę ir antklodę. Su juo į tą patį vagoną pateko mokytojas Baltakis. Jo žmona su dukrele liko su mumis. Ji pasakojo, kad važiuodami pasiėmė daug mėsos. Išsiskiriant visą mėsą atidavė vyrui. Apie baisiąją birželio 13 dienos naktį ir jos padarinius greit sužinojo giminės, artimieji. Nebesuvokė, kas daryti, kaip išvež­ tiems padėti. Jono brolis Napalys, paėmęs mėsos, dešrų, va­ žiavo į Naująją Vilnią, tikėjosi surasti ir viską perduoti. Nuva­ žiavęs rado dar stovinčius vagonus, bet sargybiniai prie jų neprileido. Maistas liko neperduotas. Nežinia kokiu būdu pavyko man ir Jonui perduoti po du šimtus rublių. Tada mes buvom jau kituose vagonuose. Verutė T., Onytė Dragaitė ir Agniutė Ceršk taip pat su maisto daviniu važiavo į N. Vilnią. Deja, joms nuvažiavus, tą naktį paskutiniai tremtinių ešelonai buvo išva­ žiavę. Važiavom nežinodami, kur mus išlaipins. Kelionėje nežino­ jome, kad prasidėjo karas. Nesupratome, kodėl mūsų ešelonai važiuodavo tik naktimis, o dieną juos nuošaliau pastatydavo. Uždarytuose vagonuose žmonės duso. Pagal įsakymą turėdavom išlipti atlikti gamtos reikalus. Tai tekdavo daryti neatsitraukus nuo vagonų. Pro užkaltus gyvulinių vagonų langų plyšius matydavom karo pabūklus ir kariuomenę. Kelionė į nežinomybę buvo sunki: miegoti teko ant narų ar grindų, slėgė maisto stoka. Ta­ čiau badu mirti neleido: paskirtose vietose sustojus vagonams davė šiek tiek sauso davinio ir kažkokios „buizos", kurios at­ nešdavo kibirais. Maždaug po 2 — 3 savaičių priartėjom prie Barnaulo, kurio priemiestyje buvo jau pastatyta daug barakų iš lentų. Pradėjo skirstyti šeimas į kambarius, kad galėtų sutilpti visi ant narų. 244

Be narų, j o k i o laisvo p l o t o n e b u v o . Ką turėjom, dejom prie savęs. Cia, kaip ir vagonuose, m i e g o d a v o m e ant dviejų aukštų narų, nes tokiu būdu tilpdavo daugiau žmonių. K a d a n g i m a n o vaikai b u v o ne visai maži (Rytis 6 m., Valensas 3 m . ) , tai visus g u l d y d a v o ant viršutinių narų. N o r s oras b u v o sunkus, bet džiaugėmės, kad nors p r o mažą langelį g a l ė j o m pamatyti lau­ ką. A p a č i o j e apsigyveno m o t i n o s su visai mažais vaikais arba seneliai. Suskirstę šeimas į kambarius, greit skirstė į d a r b o vie­ tas, nes turėjo duoti talonėlius duonai pirkti. Darbininko d u o n o s davinys b u v o didesnis už bedarbio. Griežto reikalavimo įsidar­ binti nebuvo, nes mūsų ešelone daugiausia b u v o moterys su vaikais, todėl ir nuolaida b u v o padaryta toms, kurios turėjo du ar daugiau mažų vaikų. Vienišas moteris įdarbino plytų fab­ rike, darbas labai sunkus. Neilgai padirbėjus, mūsų kambario draugė, buvusi mokytoja K a z y t ė Tuskenytė, g a v o traumą ir greit mirė. Labai j o s gailėjome, tai b u v o mano artimiausia kaimynė ant narų. Eidama į darbą, ji lyg nujausdama s a v o nelaimę man papasakojo, kaip turėčiau pasielgti su jos daikteliais, esančiais prie mūsų g u o l i o , jei kartais negrįžtų iš d a r b o . V a r g š ė negrįžo. Palaidojom Barnaulo kapinėse. Pradėjo seneliai ir vaikai mirti. K l i m a t o pasikeitimas, maistas, g y v e n i m o sąlygos, skaudūs ner­ viniai išgyvenimai ardė sveikatą dideliems ir mažiems, Dauguma pradėjo viduriuoti (dizenterija), o medicinos pagalbos j o k i o s . Ž i n o j o m , kad tokiu atveju geriausias maistas — badavimas. Su­ augę gali susilaikyti, o vaikai, norėdami valgyti, nenustoja pra­ šę. Gailestingomis akimis žiūri į valgantį. Nenorėdamos, kad vaikai tą matytų ir jaustųsi tokie nelaimingi, kai kurios m o t i n o s su savo mažyčiais išeidavo iš barakiį, kuo ilgiau vaikščiodavo, stengdavosi išblaškyti dėmesį ir atitraukti n u o alkio, sudominti naujais vaizdais. Paskui mus sekdavo būreliai miestelėnų vaikų, mėtydavo akmenukais, u ž g a u l i o d a v o . S a v o vaikams s a k y d a v a u : negeri vaikai. Daugiau nieko negalėjau pasakyti, tik stengėmės apsaugoti nuo sužeidimų. Ėjom tada su buv. lpokytoja Grigiene ir j o s dviem vaikučiais. Salia mūsų barakų g y v e n ę žmonės mums pasakojo, kad labai skubotai statė tuos barakus „ b l o g i e m s žmo­ n ė m s " apgyvendinti. Vaikai, girdėdami iš tėvų apie tuos „ b l o ­ gus ž m o n e s " , kurie g y v e n o šalia jų, pamatę mus apmėtydavo akmenukais. Vaikai lieka vaikais, o mus morališkai taip pritren­ kė, kad ilgai negalėjom atsigauti. Po i l g o naminio g y d y m o m a n o vaikai pasveiko, o Grigienės Aliukas mirė. Palaidojom Barnaulo kapinėse. Prie medinio kryže­ lio b u v o prikalta lentelė su u ž r a š u : „ C i a palaidotas pirmasis vai­ kas 3 metukų tremtinys Aliukas G r i g a s " . Vėliau mirusiųjų b u v o ir daugiau, ne tik vaikų, bet ir vyresnio amžiaus, senelių. Visų sveikatą pakirto maisto stoka ir išgyvenimai. D u o n o s davinį dar galėjo nusipirkti. Jeigu trūko pinigų, ėjo į turgų parduoti at­ sivežtą iš namų kokį daiktelį. Blogiau tiems, kurie neturėjo nie­ ko parduoti. Prie tokių ir aš priklausiau, nes žiaurusis čekistas griežtai draudė ką nors pasiimti. V a ž i u o d a m a traukiniu pastebė245

jau, kad per skubotumą įsidėjau keletą J o n o marškinių, juos pradėjau draskyti ir siuvau vaikams apatines kelnytes. A t r o d ė , kad nieko neturiu parduoti. Viską apžiūrėjusi sura­ dau nosinaičių ir du užvalkaliukus. Nutariau j u o s parduoti. Už gautus pinigus nusipirkau vatos, kurią įdėjusi tarp dviejų pa­ klodžių, pasiuvau čiužinį. Buvau laiminga, turėjom ant ko mie­ goti, su j u o niekur nesiskyrėm. Greit slinko vasaros dienos, artinosi ruduo, kartu ir nauji rūpesčiai. Vyriausybė mumis „ r ū p i n o s i " , nes nešildomuose lentų barakuose nenumatė per žiemą mūsų laikyti. Išgirdome gandus, icad veš į Šiaurę. Vėl nauji rūpesčiai, kuo mes ten rengsimės. Retas turėjo šiltesnius drabužius. Vienas išsigelbėjimas — Barnaulo turgus, kur galėtume ką nusipirkti. Turintys pinigų grei­ tai apsirūpino žiemai. Man išsigelbėjimas b u v o v y r o b r o l i o Na­ palio perduoti N. Vilnioj 200 rublių. Juos labai reikėjo taupyti, kad užtektų duonai išpirkti. Šiaurei mano demisezoninis paltas netiko. Nutariau nešti į turgų, pardavus nusipirkti padėvėtą vatinuką (šimtasiūlę) ir senus veltinius. K u r i o s moterys neap-, sirūpino iš pradžių, nuvažiavusios labai šalo. Kojas v y n i o d a v o maišais ar kokiais skudurais. Vaikams Barnaule nieko nepirkau, nes neturėjau už ką. Galvojau, jiems nebūtina, galės sėdėti ant narų apsigaubę antklode ir nesušals, o man reikės duoną uždirbti. Pagyvenę Barnaule apie porą mėnesių, g a v o m įsakymą ruoš­ tis kelionėn. K u r važiuosim, niekas nesakė, tikėjomės keliaut į šiaurę. Jeigu būtų ir pasakę, netikėtume, nes melavo ne vieną kartą. Traukinėlis, kuriuo mus vežė iš Barnaulo, b u v o sausakimšai prigrūstas žmonių. Silpnesni dėl tvankaus o r o be g a l o kentėjo, duso. Vienai motinai ant jos rankų mirė kūdikėlis. Lavoną iš v a g o n o iškėlė palydovas ir perdavė kitam, kuris žadėjo palaido­ ti. Motina su mumis važiavo toliau, jai neleido iš v a g o n o išlipti. Lengviau atsikvėpėm, kai sustojo traukinys ir pranešė, kad to­ liau nebevažiuosime. Liepė visiems išlipti. Buvo neaišku, ką to­ liau darys. Pasirodo, mus atvežė į miškų ūkį darbams. Cia ne­ b u v o barakų, tik keletas tuščių namų, kur anksčiau žmonės gy­ veno. Į juos apgyvendino mus, atvežtuosius. Suaugę vienišos moterys nenorėjo, kad jas skirtų kartu gyventi su šeimomis, turinčiomis vaikų. J o s laikėsi nuošaliai. Buvo keletas vyrų, ku­ rie, užuot padėję vienišoms motinoms, iš tolo mūsų „ k r a t ė s i " . Barnaule susipažinau su O. Laskauskiene. Ji važiavo su 3 metų dukryte Nijole. Begrupuojant šeimas, mums kilo mintis kartu sudaryti vieną šeimą: dvi motinos ir trys vaikai. N o r s pavardės skirtingos, mes b u v o m „ s e s e r y s " ir ilgą laiką nesiskyrėm. Iš mūsų šeimos turėjom teisę viena eiti į darbą, o kita vaikus prižiūrėti. A p g y v e n d i n o mus atskirai viename kambarėlyje, kur b u y o gausu blakių. Kadangi Laskauskiene b u v o turtingesnė, turėjo daugiau iš namų atsivežusi daiktų, tai aš turėjau eiti į darbą, nes reikėjo šeimą išlaikyti. Miško darbų b u v o įvairių: kirsti medžius, krauti į vagonus, lentas pjauti, malkas ruošti ir

kt. Darbai sunkūs, bet reikėjo užsidirbti pinigų duonai išpirkti, kurią skyrė pagal talonus. Parduotuvėje nieko nebuvo pirkti. Be duonos kartais pasirodydavo arbatžolių. Vietos gyventojų b u v o mažai, turintieji žemės sklypelį laikė karvę ar ožką, už­ siaugindavo daržovių. Laskauskiene gerai mokėjo rusiškai, mo­ kėjo prieiti prie vietinių moterėlių, ką nors išprašydavo, tik ne už pinigus, o kokį nors drabužėlį. Vietiniai gyventojai b u v o ne­ paprastai nuskurdę. M a t y d a v o m , kad jie šiukšlynuose rinkdavo išmestus skudurus, juos plaudavo, d ž i o v i n d a v o , paskui kam nors sunaudodavo. Už geresnį daiktelį d u o d a v o keletą bulvių, pieno puodelį ar miltų. Laskauskiene kiekvieną kartą vis ką n o r s parnešdavo, maitindavo s a v o dukrytę nepamiršdama ir ma­ no vaikų. Darbininkams b u v o valgykla. G a u d a v o m 100 g d u o n o s ir sriubos — „ r a s a l n i k o " : karštas v a n d u o , kuriame plūduriavo keli griežinėliai raugintų agurkų. Sriuba sūri, bet ant stalo padėta druskos ir garstyčių. K a m maža, g a l ė d a v o m nemokamai įsidėti. Taip prisivalgę jausdavomės sotūs, daug gėrėm. Alkis lydėjo visur, darbe ir namie. Kartais vietoj „ r a s a l n i k o " gauda­ v o m makaronų sriubos, tik sunku b u v o sugauti vandenyje makaronėlį. Pavasarį, per Velykas, turėjom didelį džiaugsmą. Bu­ v o m išvežti į mišką šakų deginti. Vidurdienį laukėm atvežant pietų. Kokia staigmena! Gaunam pilną lėkštę tirštų makaronų, to niekad nebuvo. Paaiškėjo, kad vežant p r a k i u r o statinė ir skystis išbėgo. Džiaugėmės turėjusios tikrą Velykų šventę. Ilgai ją prisimenu. Tą žiemą teko dirbti įvairius darbus. Man sunkiausia b u v o malkas ruošti, nes maumedžiai labai dideli, kieti medžiai. Keletą kartų patraukiu pjūklą ir pavargstu. Gerai, jeigu pasitaiko į porą stipresnė už mane. O jei abi tokios, tai patraukusios ke­ lis kartus ilsimės ir verkiam. Su tokiomis niekas nenorėjo eiti į porą. Už darbo plano neįvykdymą kartą sumažino duonos nor­ mą, paskyrė kaip vaikams, bet per didelį vargą p a v y k o išsiko­ voti darbininko duonos normą. Gegužės mėnesį susirinkdavome į didesnį kambarį pasimelsti, prašyti šv. Marijos užtarimo. Vieną dieną atėjo moteris su s a v o v y r o laišku iš lagerio. Jis rašė, su kuriais gyvena ir minėjo vi­ sus mirusius. Tarp jų b u v o ir m a n o vyras Jonas. Laukėm tos dienos, kada susitiksim, o dabar jau nebėra gyvųjų tarpe. Kaip perkūnas iš g i e d r o dangaus trenkė į galvą. Nesinorėjo gyventi, o mirti kartu su vaikais. Nesąmoningai pradėjau blaškytis, verk­ ti. Išsigandusios moterys mane barė, ramino. Stengiausi nusi­ raminti, bet pajutau, kad pradėjo mane p a r a l y ž u o t i : nebejau­ čiau galūnių, pirštų, nebejudrus pasidarė liežuvis. Išsigandusios moterys pradėjo trinti, masažuoti su spiritu, davė išgerti karš­ tos arbatos ir ištraukusios iš l o v o s pastatė. Dviese paėmusios už rankų, pradėjo vedžioti po kambarį. Po kiek laiko užtirpusios kojos, rankos atsigavo, pradėjau kalbėti. Lengviau atsikvėpė moterys. J o s bijojo, kad nepalikčiau vaikų našlaičių, nes būtų j o m s rūpesčio. Po to priepuolio vieną dieną neišėjau į darbą, 247

246

paskui vėl dirbau. Širdį skaudėjo, ramybės niekur neradau. At­ rodė, kad aš viena tokia nelaiminga, vengiau susitikti su žmo­ nėmis. Suprato mane visi brigados darbininkai, užjautė, bet nedrįso raminti, nenorėjo manęs jaudinti. Kai brigada ilsėdavosi, atsiskirdavau ir, nuėjusi į nuošalesnę vietą, skaudama širdimi galvodavau, kaip mes vieni be vyro ir vaikų tėvo gyvensime. Iki šiol mintyse nuolat svajodavau, kad ateis diena, kai vėl visa šeima susitiks, o dabartinis vargas esąs laikinas. Visą laiką vyro netekimą skaudžiai išgyvenau, žinojau, kad viena privalau rū­ pintis vaikais, jų ateitimi svetimame krašte toli nuo savo gi­ minių, iš nieko nelaukdama paramos. Tik su viena Laskauskiene svarstydavom savo ateitį, vargus ir rūpesčius. Altajuje žemės labai derlingos, daržovės, javai be jokių trą­ šų keleriopą derlių duoda. Cia apsigyventi dauguma norėjo, bet ne nuo mūsų tai priklausė. Nors nežinojom, kiek laiko teks čia gyventi, bet nutarėm su Laskauskiene paruošti miške plotelį žemės ir pasisodinti nors pusę kibiro bulvių. Taip darė ir kiti. Parinkę vietą, iškasėm keletą krūmų, du kelmus ir pasodinom bulves, kurias įgijom už iškeistus daiktelius. Be to, mus nudžiu­ gino dar viena žinia. Sužinojom, kad netoli mūsų būvo trobelė, kurioje gyveno moteris ir žadėjo iš čia išvažiuoti., o trobelę su mažu darželiu parduoti. Laskauskiene susitarė, net avanso davė. Kadangi žmonės gyveno didžiausiame skurde, tai savo sodybą pardavė už antklodę, skarą ir dar šiokias tokias smulkmenas. Buvom nuėję apžiūrėti, džiaugėmės numatytu pirkiniu, bet staiga gaunam įsakymą visiems kraustytis prie geležinkelio. Veža į naują vietą, kur — nežinom. Išsigandau, kad mūsų planai žlugo, o kaip reikės atsiimti duotą avansą? Pardavėja žinojo, kad mus greit išveža, nesutinka grąžinti viso avanso: skaros ir antklo­ dės. Teko prašyti saugumiečių (palydovų) pagalbos. Padarius kratą mūsų daiktai atsirado. Jie buvo paslėpti lagamine. Taip mes juos atgavom. Susirinkę visus daiktelius ėjom prie siaurojo geležinkelio. Ten palikom vaikus, o suaugusius nuvedė į mišką, kur buvo paruošti išvežimui rąstai. Palydovai pasakė, kol nepakrausim vagonų, neišvažiuosim. Neraginami visi skubiai pra­ dėjome dirbti. Nesinorėjo sulaukti vakaro, be to, rūpėjo be glo­ bos palikti vaikai. Vagonus pakrovėm. Du vagonai buvo palikti žmonėms. Pirmiausia sulipom motinos su vaikais ir dar kiek tilpo suaugusių. Likusieji važiavo vagonuose su rąstais. Kelei­ vinių vagonų nebuvo, tik prekiniai. Tik tiek gerai, kad tušti ir daugiau talpino žmonių. Važiavom stovėdami, jei kas turėjo kokią dėžutę, galėjo ant jos atsisėsti. Taip važiavom iki plataus geležinkelio, kur turėjom pereiti į keleivinius vagonus. Cia mums buvo didelė prabanga: buvo suolai, galėjom atsisėsti. Iki šios vietos nuo pat namų važiavom tik prekiniuose vagonuose. Ne visi ir čia džiaugėmės. Į šiuos „prabangiuosius" vagonus suleido tuos, kurie neturėjo bagažo. Kitus sodino į prekinius. Man su Laskauskiene vėl rūpestis: be įvairių smulkmenų vežėmės pusę maišo bulvių, kurias norėjom pasisodinti. Baisu buvo skirtis,

praradom viltį, kada ir kur susitiksim, o bulvių prarasti taip nesinorėjo. Galutinai nusprendėm taip: aš važiuosiu be bagažo su visais trim vaikais, o ji prekiniame vagone su bagažu. Sį iš­ siskyrimą abi sunkiai išgyvenom. Tamsios ir liūdnos mintys ly­ dėjo iki paskutinio sustojimo, kur buvom sodinami į laivą. Cia mes visi vėl susitikom. Buvom sustoję prie Angaros upės tai­ goje. Vieniems buvo įdomu, kitiems baisu, nes girdėjom apie baisius įvykius — apiplėšimus. Nakvojom lauke, naktis nešalta, tik baiminomės plėšikų. Iš tremtinių keli vyrai pakaitomis sau­ gojo, visi kiti arti vienas kito sukrovę savo „turtą" atsigulėm ant jo, žinoma, apsirengę. Dienos metu keletas smalsuolių išėjo į taigą pasirinkti uogų. Uogos visus viliojo, bet baimė nugalėjo. Nežinomoj taigoj lengva pasiklysti, todėl sėdėjom vietoj, laukėm sodinimo į laivą. Kai pradėjo tikrinti sąrašus, vieno nebuvo, liko taigoje. Palydovai sakė, kad suradę pristatys į jam skirtą vietą. Aš jo nepažinau ir nežinau, koks buvo jo likimas. Greičiausiai paklydo. Gan ilgai plaukėm Lenos upe. Tik rudenį pasiekėm Trofi­ movską. Plaukdami neturėjom jokio užsiėmimo, tik kartais laivo įgula pakviesdavo jiems padėti. Kartą ir man teko pumpuoti vandenį iš baržos. Kelionė truko ilgai dėl dažnų pertraukų ke­ lyje. Nuveža mus toli nuo kranto ir palieka, o garlaivis panau­ dojamas kitiems tikslams. Pasprukti į krantą jokios galimybės nebuvo. Kur mus veža, buvo niekam neaišku. Optimistiškai nu­ siteikę tvirtino, kad mus nuplukdys iki uosto, iš ten perims Amerika. Kiti gąsdino, kad mus veža paskandinti ar sušaudymui. Vienų ir antrų spėliojimai nepasitvirtino. Plaukdami kartais matydavome krante vaikščiojančius žmones. Išgirdom, kad tai kitų tautybių anksčiau atvežti žmonės. Raminomės, turėdami vilties ištverti. Kartu su mumis laivas traukė baržas, pakrautas statybinėmis medžiagomis, statines su maistu ir kitomis prekė­ mis. Sustojus išlaipindavo keletą šeimų ir ten palikdavo dalį prekių. Mus išlaipino Laptevų jūros saloje Trofimovske. Cia že­ minėse gyveno keletas jakutų šeimų. Jų užsiėmimas — žvejyba, medžioklė. Sustojus vilkstinei, tuojau davė darbo. Turėjom iš­ nešti į krantą viską, kas mums buvo skirta. Palydovai įspėjo, kad čia gyvenant viskas bus reikalinga. Visi ėmėmės darbo. Aš nešiojau plytas neštuvais. Juos ant nugaros pritvirtindavo, o kitas prikraudavo plytų. Iš pradžių buvo sunku, vėliau įpratom. Atlygindavo už suneštas plytas. Man padėjo Rytukas. Jis nešė, kiek pajėgė. Valensiukas, likęs krante, saugojo turtą. Kiti dirbo prie laivo ar statė palapines. Greit pastatė keletą palapinių su narais miegoti. Viduryje palapinės pastatė geležinę statinę, tai buvo krosnis. Kuru turėjom apsirūpinti patys, ieškodami saloje išmestų į krantą medžių ar šakų. Iškrovus baržas prasidėjo kiti darbai — namų statyba. Sudarė statybininkų brigadą, nes arti­ nosi žiema. Mūsų moterų brigada statė plytų baraką. Brigadi­ ninke buvo J. Žemaitienė. Nė viena neturėjom supratimo apie statybas. Trūko ir medžiagų: reikėjo smėlio ir samanų. Smėlio 249

248

b u v o vietoje, samanas rinkom saloje. N o r s rugsėjis, samanos jau sustingusios. A n t sušalusios žemės klojome pamatus — plytas, smėlį, samanas ir t. t. Pastatėm didelį baraką. A p g y v e n d i n o daug šeimų. Žiemos metu kentėme šaltį. P ū g o s per plyšius pustė sniegą. Gulintiems prišaldavo plaukai prie sienos. Apsiginti nuo šalčio kūrendavome krosnį — geležinę krosnelę. Mums neteko barake gyventi. Apsi­ g y v e n o m e tik mediniame barake. Nors šeimų daug, kiekviena turėjo atskirus narus, kurie tarnavo lova ir stalu. Apšildymui ir maistui gaminti stovėjo geležinė statinė. Visas mūsų „ t u r t a s " buvo padėtas po narais. Ne visus Trofimovske išlaipino. Kitus vežė toliau. Pragyve­ nimui reikėjo užsidirbti. Vyrai, jų b u v o mažai, darbavosi prie statybų, statė kontorą, parduotuvę, ligoninę, pirtį, kepyklą ir kt. Viskas b u v o daroma rankomis, žmonės pavadavo arklius: įsi­ kinkę į roges po 4 ar daugiau, traukė rąstus ar kitas medžiagas. Pavargę atsisėsdavome pailsėti. Aš tuojau užmigdavau. Draugės žadindavo, kad nenugriūčiau. Jaučiausi labai išvargusi, prara­ dau viltį normaliai vaikščioti. Pavargusios kojos kėlė nuo žemės niekad neišdžiustančius veltinius. Laiminga būdavau, kai tekdavo nešioti maisto produktus į sandėlį. Žiemą juos gabendavo šu­ nimis. Nors visur b u v o sargyba, bet kartais nepastebėdavo ar nenorėdavo matyti, kai išbadėję prakrapštydavome maiše sky­ l u t ę . ^ algėm sausus miltus, stengėmės įsipilti į kišenes ir parnešti vaikams. Kitą dieną nešdavomės maišelį. Jį pripylę slėpdavome sniege, o po darbo, naktį, eidavome pasiimti. Kartais, deja, ne­ rasdavome. Jei sargas sugautų, už tokią vagystę grėsė kalėjimas. Badaujančios rizikavome, nes reikėjo gelbėti vaikus. Kokios ska­ nios būdavo ant statinės iškeptos „ l e p i o š k o s " iš vandens ir miltų. O jei dar gauni atsikąsti cukraus! „ L e p i o š k o s " skanu, bet kur gauti miltų? Jų niekas neduodavo. Jakutams už sugautą žuvį d u o d a v o talonų miltams pirkti. Nutariau sutuoktuvių žiedą iškeisti į miltus. Apžiūrėję žiedą, labai mažai pasiūlė miltų. Man tik širdį suspaudė, kad tokią brangenybę nuvertino. Iki šios dienos jį nešioju ir esu laiminga nepraradusi. „Gerą darbą" turėjo mokytojos Petrauskienė ir Alksnienė — valė išvietes. Buvo patenkintos, nes dirbo naktimis, o dieną b u v o laisvos ir pailsėjusios galėdavo ką nors padirbėti — už tai gaudavo vėl pinigų. Jų darbą valdžia gerai įvertino ir žadėjo premiją. Jos žadėjo, ją gavusios, pusę skirti mums. Jos labai užjautė musų šeimą. A č i ū joms, žodį ištesėjo. Už pinigus pirkau duonos ir cukraus. Sutarėm cukrų pasidalyti į tris dalis. Valensiukas visą s a v o dalį suvalgo, o Rytukas, atsikandęs trupi­ nėlį, padeda ilgesniam laikui. Cukrus nevienodai „ t i r p o " . Valensiukas, neturėdamas cukraus, žiūrėdavo Į broliuką, kol aš iš savo dalies jam duodavau. Namus reikėjo šildyti, tačiau malkų stigo. Žmonės privalėjo ieškoti ir gabenti malkas į salą iš upės ir gretimų salų. Medžius ir šakas kasėm iš sniego, krovėme į roges ir įsikinkę vežėme i 250

salą valdžiai. Išmatavę kurą, apmokėdavo. Uždarbis b u v o toks mažas, kad negalėdavau išpirkti skirto maisto. Konservus par­ duodavau, už juos pirkdavau duoną ir sviestą su cukrum. Vai­ kams skirtą pieno miltelių davinį ne visada galėdavau išpirkti. Pasinaudojo tie, kurie daugiau uždirbdavo. Į Trofimovską atplaukėm su Laskauskiene, kartu ir apsigyve­ nom. Ji įsidarbino naujoje kepykloje, o aš rinkau kurą. Jai b u v o lengviau, duonos galėjo pavalgyti darbe, dar ir dukrytei parneš­ d a v o . Mūsų padėtis b u v o sunki. G y v e n o m su Vanagų š e i m a : Pranu, V a n d a ir sūnumi Ernestu. Jie mokėjo rusų kalbą. V y r a i įsidarbino kontoroje, o motina niekur nedirbo. Jų šeima mate­ rialiai b u v o stipriausia iš visų atvežtųjų. Dauguma jiems pavy­ dėjo, aš tik džiaugiausi. Matydami mus badaujančius, kartais sušelpdavo. Jų narai b u v o netoli mūsų, plyta, kur maistą ga­ mindavau, irgi arti. M a n o vaikai, sėdėdami ant narų, m a t y d a v o šeimininkaujančią Vanagienę. Valensiukas be pertraukos dai­ n u o d a v o : „ N o r i u , n o r i u " . Rytukas tylėdavo. Vanagienė žino­ j o , kad abu alkani, pasigailėjusi ką nors d u o d a v o . Juos tik geru žodžiu galiu paminėti. Neilgai visi trys g y v e n o . Pirmąją žiemą neteko sūnaus. Ernestas dirbo ekspeditoriumi. Tarnybiniais rei­ kalais turėdavo važinėti į kitas salas, kur g y v e n o tremtiniai. Kartą iš tokios kelionės negrįžo. Kelionės tikslas — nuvežti ta­ lonus miltams ir kitiems produktams. V a ž i a v o su kitu lietuviu, vienturčiu sūnumi. Motina liko viena. B u v o manoma, kad kelyje juos ištiko pūga, jai praėjus galės grįžti g y v i ar ras mirusius. Nieko nepavyko rasti, tik keli šunys, kurie juos vežė, po kelių dienų g r į ž o į namus. Žmonės kalbėjo, kad jakutai iš keleivių atėmė maisto talonus, juos nužudė ir įmetė po ledu. Vanagų šeima b u v o labai darbšti, sumani. Nenorėdami barake gyventi išsikasė žeminę, įsirengė „ b u t ą " ir apsigyveno atski­ rai. Turėjo šiltą butą, o kas svarbiausia, kiti nematė, kaip jie maitinasi. Išsikraustę iš barako greit išviliojo ir Laskauskiene. Vanagienė dažnai sirgo, jai reikėjo pagalbininkės. Laskauskiene b u v o stipri, grįžusi iš d a r b o pajėgdavo padėti Vanagų šeimai. K o l g y v e n o m Trofimovske, abi šeimos nesiskyrė. Vanagienė labai mylėjo Valensiuką, jis b u v o drąsesnis, sekiodavo paskui ją ir vis sakydavo „ A š labai noriu būt kaip Ernestas". Ji atsakyda­ v o : „Būsi toks aukštas kaip Ernestas". Sulaukėm pirmojo pavasario Jakutijos žemėje — Trofimovske. Buvo 1943 m. Prasidėjo laivų navigacija. Vaikams didelė šventė, kai nubėgę prie Lenos m a t y d a v o plaukiančius laivus ir išmestus nereikalingus daiktus. Su didžiausiu džiaugsmu g r į ž d a v o nešini po eglės ar pušies šakelę. Dar didesnį džiaugsmą suteikė vai­ kams Žemaitienė, radusi iš laivo išmestą bulvę. Vaikų būrys lydėjo apsupę Žemaitienę, o ji, pasiėmusi peilį, pjaustė po skil­ telę ir dėjo kiekvienam į burną. Po neįprastos ir šaltos žiemos išgirdom apie mirusius ar žu­ vusius pūgose. P ū g o s tokios smarkios, kad per metrą nematyti namų. Eidama į darbą, mūsų barako moteris paklydo ir ž u v o , 251.

palikdama vieninteli sūnų. Pavasarį ją rado sukniubusią sniege. Gyvendami Altajaus krašte, prisižiūrėjom vietos gyventojų skurdaus g y v e n i m o , bet po kelių metų ir mus ištiko toks pat likimas. Drabužiai suplyšo, lopyti nėra kuo. Vaikai b u v o ap­ rengti raudonais kostiumėliais, kuriems megzti siūlus traukiau iš suplyšusios naminės antklodės. Aš pasisiuvau sijoną iš frotinio chalato, kurį atsivežiau iš Lietuvos, bet jis fiziniam darbui ne­ tiko, greit suplyšo. Kostiumėlius vaikai ilgai nešiojo. K i l o rū­ pestis dėl šiltesnės viršutinės aprangos. Žiemą, eidama į darbą, buvau mačiusi kailio gabaliuką. Nežinojau, kas ten galėjo būti. N u o to laiko aš jį stebėjau. Dienai pailgėjus, šviesoje įžiūrėjau lyg vaikiškus kailinukus po ledu. Niekam apie tai nesakiau. Kai saulė ištirpino ledą, išsiėmiau, ežere išploviau, išdžiovinau. Nie­ kas nesistebėjo mano radiniu, o kai parodžiau siuvėjui, patarė apsiūti medžiaga ir nešioti. Šį drabužėlį skyriau Rytukui, nes Valensiukas nešiojo b r o l i o išaugtinius. Iš pradžių, kai buvau labai suliesėjusi, per didžiausius šalčius jį vilkėdavau. Sužinojome, kad pagal talonus galėsim gauti parduotuvėje medžiagos. Iš j o s s i u v o m e viską. Pirmiausia siuvėjas apsiuvo kai­ linukus. Iš likusios s i u v o m kelnes. Baltiniams pirkom flanelę. Taip ruošėmės ateinančiai žiemai. Kitą pavasarį 1944 m. Tro­ fimovske kūrėsi žvejų „ k o l c h o z a s " , į jį ir aš įstojau, nes d u o d a v o paskolą. Sudarėme šešių moterų brigadą. A t v a ž i a v o vyrų inst­ ruktorių mokyti mus žvejoti. Į kolchozą pirmiausia įstojo vyrai ir stipresnės moterys, vienišos arba turinčios po vieną vaiką. Turtingesnės pasiliko prie lengvesnių, mažiau apmokamų darbų. Aš ilgai negalvodama įstojau, nes žadėjo duoti 10 kg miltų (talonus). O gal ir žuvies g a u s i m ? Žvejų brigadas iš T r o f i m o v s k o išvežiojo į tolimesnes salas iš pradžių vasaros žvejybai, o vėliau — žiemos. Vasarą gyve­ nome palapinėse. Mūsų brigadoje b u v o stipresnių m o t e r ų : Putrimienė, j o s duktė A l d o n a , seserys Kavaliauskaitė Genė ir Janė, Grigienė (mokytoja) ir aš. Liepos mėn., išėjus ledui, prasidėjo „ k o n d i o v k ų " — žuvų, panašių į silkes, žvejyba. Tinklas, vadi­ namas „ n e v a d u " būna laive. Ten dvi žvejės jį tvarko, leidžia į vandenį, o dvi prieš srovę irkluoja, dvi likusios ant kranto laiko tinklą. Pirmasis bandymas b u v o labai nesėkmingas, didžiausios kaltininkės b u v o m e mudvi su Grigiene. Trūko jėgų, tinklas įtrau­ kė m u s į vandenį iki juosmens, jį paleidome. Išsidžiovinti dra­ bužių nebuvo sąlygų, o pasikeisti nebuvo kuo. Bendradarbės b u v o nepatenkintos, nes darbui mes netinkamos. Kitą dieną ban­ džiau irkluoti, leisti tinklą, bet ir tie darbai ne m a n o j ė g o m s . Iš b r i g a d o s nepašalino, paliko taisyti nuplyšusių tinklų. Čia atlygi­ nimas labai menkas, tik retkarčiais gaudavau žuvies. A r t i n o s i žiema. Mus perkėlė į kitą salą žiemos žvejybai. Cia turėjom pa­ sistatyti pastogę. Statėme jurtas iš saloje surinktų medžių ir lentų, tinkavom iš lauko pusės vandenyje išmaišytu sniegu. Sto­ go tinkuoti nereikėjo. Jį dengė sniego sluoksnis. Viduje įrengė­ me narus, geležinę krosnelę (statinę). Malkas kurui rinkome saloje. 252

M a n o narai b u v o greta Baltakienės (mokytoja) su dukryte Linute. Kartą mus aplankė iš kitos jurtos Rimkevičienė Stasė. Bijodama vėlai grįžti namo, apsinakvojo pas mus. Vaikai džiau­ gėsi viešnia. Ji mokėjo daug ką papasakoti atsigulusi ant mūsų narų. Kitą dieną jai išėjus, kilo didelė audra ir viešnia paklydo. Pavargusi atsisėdo prie aptiktų spąstų, ten ją surado medžioto­ jai be gyvybės žymių, parsinešę atgaivino ir perdavė vaikams. Ji turėjo du sūnus: Vitalijų ir Rimą. Žiemą nežvejojau, taisiau tinklus. Vėliau žvejai nutarė patys taisyti tinklus, o mane grąžinti į Trofimovską, įdarbinti į tinklų taisyklą, išbraukti iš k o l c h o z o . Cia atlyginimas b u v o mažas, trūko pinigų maisto talonams išpirkti. Trofimovske b u v o ligoninė, ten seserimi-šeimininke dirbo Stalauskienė. Ji, pagailėjusi manęs, pakvietė dirbti į ligoninę sanitare. Virėja dirbo Klimavičienė. Aš mielai priėmiau j o s pa­ siūlymą. Kartais tekdavo slapčia pasiimti ligonio nesuvalgytą kąsnelį, kurio laukdavo vaikai. Džiaugdavausi radusi juos mie­ gančius, tada jau negirdėdavau: „ M a m y t e , gal parnešei duony­ tės". Valydama patalpas susirinkdavau nuo grindų pluteles, viską turėdavau slėpti lentynose, o eidama namo parsinešdavau. Aš ligoninėje jokio maisto negaudavau, retkarčiais samtelį sriu­ bos. Ligoninės skalbėja nuolat skųsdavosi, kad trūksta muilo. Stalauskienė jai patarė paprašyti Stalino. Skalbėja (rusė) įskundė ir už tai ją atleido iš d a r b o ir pasodino į kalėjimą. Vasarą valdžia organizavo mokyklą vaikams. Paskyrė buvu­ sią mokytoją suomę Nokelainen, kuri sudarė mokinių sąrašus. Mokyklai skyrė barake kambarį. Būsimoji mokytoja aiškino, jei motina leis vaikus į mokyklą, tai vaikai gaus nemokamus pie­ tus. N o r s Valensiukas turėjo vos 6 metus, į sąrašą įtraukė, tačiau jis griežtai atsisakė lankyti mokyklą, aiškino, kad nieko nemo­ ka. Rytukas jau b u v o išmokęs keletą raidžių ir skaičių. Mokiau ant ledinių langų žiemą, o vasarą ant smėlio. Prasidėjus mokslui, išleidau abu į mokyklą, dirbau ligoninėje ir negalėjau jų palydėti. N u o pusės kelio Valensiukas grįždavo namo. Po kelių dienų pa­ vyko prikalbėti mokytis. Knygų ir kitų priemonių neturėjo. Iš kamino rinko suodžius rašalui. Mokykloje viskas b u v o dėstoma rusų kalba. Lietuviškų knygų neturėjome. Pramokiau skaityti ir rašyti lietuviškai. Tai b u v o 1945 m. ruduo. Tremtiniai pradėjo susirašinėti su giminėmis Tėvynėje. Pir­ masis laiškas b u v o iš Verutės. Ji iš nepažįstamų sužinojo adresą ir atsiuntė pinigų. Pasijutau, kad mes nebe vieni, kaip iki šiol atrodė. Pradėjome susirašinėti, laiškus gaudavome nereguliariai. Žiemą paštą veždavo šunimis, vasarą garlaiviais. Kartais laiškų sulaukdavome po 2 — 3 mėnesių, po kelis vienu metu. Laiškus, siuntinius ir pinigus siuntė ir kiti giminės. Kartą sapnavau, kad susitikusi su a. a. Jonu skundžiausi s a v o gyvenimu. Jis pasakė: „ N e v e r k , kaip iki šiolei, taip ir to­ liau jums padės V e r u t ė " . Nesinorėjo skirtis su gautais daikte­ liais. Prašiau moterų, jeigu aš mirčiau, aprengti mane iš Lietu253

v o s gautais drabužiais, o fotografijas įdėti į karstą. Man j o s labai brangios, nemanau, kad vaikai norės jas turėti. Neįprasta mums b u v o poliarinė naktis, o vasara — poliarinė diena. Prašvitus vieni kitų neatpažindavome — juodi, suodini veidai, aprūkę nuo besikūrenančios statinės, N o r s ir žiaurus klimatas, žmonės neprarasdavo vilties, k a d Čia gyvensime ne amžinai. Žmonės pradėjo ieškoti būdų pasprukti iš T r o f i m o v s k o . Be g y d y t o j o pažymos niekas neturėjo teisės iš Čia išvykti. Keletas gyventojų gavo leidimą ir išplaukė į Buluną, iš ten į Jakutską. Kelios šeimos, su jais ir aš, susitarusios su garlaivio darbuoto­ jais, išplaukėme į Bulūną be leidimo, tačiau čia nepavyko gauti darbo, nebuvo k u r gyventi. Su dviem vaikais niekas nenorėjo priimti. Pagyvenę keletą savaičių ant Lenos kranto po apversta valtimi, turėjom keltis į Jakutską. Kelionė b u v o ilga, artėjo ru­ duo, upę pradėjo dengti ižas, baržos dažnai sustodavo ir mums tekdavo lipti į krantą.. Jakutską pasiekėme 1947 m. rudenį. Cia užėjom į miliciją, pasisakėme, kad a t v y k o m e be valdžios leidimo. Musų nebarė ir iiegąsdino, užregistravo ir liepė ieškotis darbo. Prisiglaudžiau prie anksčiau atvykusių lietuvių. Įsidarbinau plytų fabrike. Ne­ u ž i l g o keletą darbininkų pasiuntė į stiklo fabriką. Ten mane paskyrė kūrike. Dirbom po d v i pamainomis visą parą, kūreno­ me šachtą. Darbas sunkus, po dviejų mėnesių praradau jėgas. Gaila buvo mano poros, kuri už mane daugiau dirbdavo. Bri­ gadininkas pasišaukė mane ir pasiūlė rūšiuoti (brokuoti) stiklo gaminius. Iš pradžių atrodė, kad nesugebėsiu, bet susipažinusi su instrukcijomis dirbau gerai, kaip ir kitos. Ir šis darbas b u v o pamaininis. Dirbau ceche su stiklo pūtėjais, pjovėjais, apvirintojais. Oras šiltas, tvankus, smalkės, per miglas sunku įžiūrėti broką. Po kelių metų išseko sveikata, pradėjo skaudėti kojas, pablogėjo regėjimas ir paprašiau iš darbo atleisti. Tada mane pa­ skyrė pardavinėti stiklo gaminius turgaus kioske. Darbas pa­ kenčiamas, tik per didelius šalčius skaudančiomis kojomis sunku būdavo nueiti. Transporto j o k i o nebuvo, iki d a r b o apie 3 km. Kai b ū d a v o per - 2 8 ° C , turėjome teisę nekūrenamą kioską už­ daryti ir nedirbti. Turguje b u v o ir daugiau kioskų; vienas šildomas, jame g a l ė d a v o m e pasišildyti rankas. Dirbdama kioske turėjau iš Lietuvos J o n o kailinius. Dėl ko­ jų skausmo čia dirbti ilgai negalėjau. Teko gydytis, operuoti nenorėjau, bijojau likti invalide. Negalėdama toli vaikščioti, va­ dovybei pasiūlius, sutikau dirbti sarge. Jakutske ėmėme svarstyti, kaip sugrįžti į Tėvynę. Kai kam pavyko susitarus su lakūnais skristi be leidimo į Lietuvą, nors ir čia negalėjo gyventi, neturėjo teisės įsidarbinti. Vienintelis m a n o noras b u v o išsiųsti į Lietuvą vaikus, kad galėtų mokytis gimtąja kalba. Pradėjom tartis su Marcinkevičiene. Ji turėjo dvi dukreles Marytę ir Meilutę panašaus amžiaus kaip mano vai­ kai. Apie tai parašiau giminėms. Visi jie pritarė, prisiuntė pi254

nigų kelionei. Širdis nesidžiaugė, nors vaikai n o r ė j o važiuoti. Buvo abejonių, ar teks kada nors pasimatyti su Mamyte. Per agentus sužinojome, kad rusė moteris ruošiasi su 9 mėn. dukryte skristi į Ukrainą. Ji sutiko p a g l o b o t i iki Maskvos 4 mūsų vaikus, iš ten nupirkti bilietus ir įsodinti į Lietuvos traukinį. Pradėjom ruošti vaikus kelionei. Vaikus aprengiau švariais drabužiais, Valensiukui nupirkau naujus batukus ir kaliošus. Moters, kuri sutiko kelionėje g l o b o t i mūsų vaikus, nepažinom, susipažinti su ja nepavyko, nes į aerodromą neleido. Atsisveiki­ nusios su vaikais, perdavėme juos agentei, kuri tarpininkavo. Į namus g r į ž o m e nusiminusios, lyg širdies dalis b u v o išplėšta. Buvo moterų, kurios mus smerkė. Kelionei įdėjome popieriaus, prašėm dažnai rašyti. Gaudamos laiškus b u v o m laimingos, o nutrūkus laiškams, laikėme juos žu­ vusiais. Maskvą pasiekė laimingai. Kelionėje, kai Valensiukas miegojo, pavogė jo naujus batukus ir kaliošus. Gerai, kad Marytė turėjo antrą porą ir jie tiko Valensiukui. Iš Jakutsko vaikus išlydėjom 1948 m. k o v o mėn. Tikėjomės, kad po 2 — 3 savaičių jie pasieks Lietuvą. Maskvoje vaikai tikėjo­ si vieni nusipirkti bilietus ir pasiekti Tėvynę. N u o to laiko apie juos nutrūko visos žinios. Išgyvenom mes, motinos, ir visi lau­ kiantieji Lietuvoje. Negreitai sužinojom, kad vaikus prie kasos sulaikė milicija kaip pabėgėlius ar valkataujančius ir atidavė į vaikų namus Maskvoje. Vaikų namai b u v o vienuolyne, aptverti aukšta tvora, kareivių saugomi. Vaikus paskyrė į skirtingas grupes pagal amžių. Valensiukas g a v o darbą virtuvėje, Rytukas l y g i n o drabužius, dirbo kitus darbus. Valensiukas virtuvėje kar­ tais g a u d a v o užvalgyti, todėl dalį pietų maisto atiduodavo bro­ liui. Už gerą darbą g a v o teisę miegoti viename kambaryje, gre­ timose lovose. Tardant vaikus paaiškėjo, kad jie turi motinas Jakutske ir ten juos vėl nori išsiųsti. A p i e tai Rytukas laiške parašė Veru­ tei (trikampiu sulankstytas sąsiuvinio lapas be pašto ženklo), prašydamas gelbėti. Laiškutį g a v o 1948.05.30. Verutė su Ma­ rytės ir Meilutės dėde Benediktu Bučinsku ( K o m j a u n i m o vid. m-los direktoriumi), surado žmogų, kuris sutiko važiuoti į Mask­ vą ir parvežti 4 vaikus į Lietuvą. Verutė, nesulaukusi vaikų, rašė laiškus, prašydama jai perduoti vaikus, jeigu gyvi, nu rodi nėjo giminystės ryšius. Į tai b u v o atsižvelgta ir, sudarę 8 vaikų būrį, ruošėsi siųsti į Lietuvą su palydovais — dviem kareiviais. Kareiviai b u v o g a v ę maisto kelionei, turėjo parvežti vaikus, kai kuriuos pakeliui atiduoti į vaikų namus. Kelyje du berniukai, sustojus traukiniui, pabėgo, dar pavogė R y t u k o megztuką. Nuskridęs į Maskvą mūsų vaikų globėjas, rado pasiruošusius kelionei 3 vaikus, nes Marytė sirgo ir b u v o ligoninėje. Vaikai b u v o aprengti savo drabužiais ir batais. Kareiviai b u v o atleisti, nors labai norėjo važiuoti į Lietuvą. 1948 m. birželio 3 d. Kaune Verutė sulaukė vaikų ir smulkiai aprašė savo išgyvenimus ir naujus rūpesčius. 255

Stiklo fabrikas pradėjo bankrutuoti, gaminiai prasti, suma­ žėjo pirkėjų, daugelio gaminių negamino. Dirbo tik viena pamai­ na. Sargauti teko ir naktimis, nes gaminiai b u v o lauke. Vienai naktimis b ū d a v o baisu. S a v o išgyvenimus papasakojau Rinkevičienei, kuri dirbo vaikų ligoninėje prie g y d y t o j o s Olgos Viktorovnos. Gydytoja turėjo 9 mėn. dukrelę Irutę, ieškojo jai auklės. Pasiūlė man eiti. Kai gydytoja dirbdavo, aš saugodavau jos dukrą. Grįžusi mane išleisdavo į namus. Mergaitė prie manęs greit priprato, motina tai matydama labai džiaugėsi. Man skaudėdavo kojas, vaikščioti toloka, o pas ją gyventi ne­ b u v o vietos, turėjo vieną nedidelį kambarį, bendrą virtuvę dviem šeimoms ir visiems priklausė labai mažas kambariukas, kur atlikdavo buitinius reikalus. Gydytoja paprašė kaimynų'tą patalpą perleisti jiems, kur aš galėčiau miegoti. Ten tilpo su­ lankstoma lovutė. Į guolį galėjau įlipti tik per l o v o s galą. Pa­ talpa b u v o labai maža. Buvom laimingos, g y v e n o m labai taikiai. Irutė prie manęs labiau glaudėsi negu prie motinos. Tėvas la­ kūnas, jo reisai tolimi, namuose mažai būdavo, o žmona nuolat darbe. Ištisas dienas praleisdavome su Irute. Didelis vargas b u v o maitinti, neturėjo apetito. Auklėjau iki 1956 m. pavasario. Neilgai gyvenau rusų šei­ moje, bet man iki šiol pasiliko geriausi prisiminimai. Jie b u v o nuoširdūs, suprato mano padėtį, užjautė ir ramino, duodami vil­ čių sugrįžti į Tėvynę ir susitikti su vaikais. Jie džiaugdavosi kartu, kai gaudavau laišką. Dažnai skambino į saugumą, prašy­ dami leidimo į Tėvynę. 1956 m. pavasarį gavau iš saugumo pranešimą, kad laisva, galiu gauti pasą ir važiuoti į namus. Džiaugėmės abi su Olga. Ruošiantis man į kelionę, Olga nutarė aplankyti v y r o motiną, kurios nepažino, tik susirašinėjo. Iš Jakutsko išskridom visos trys, bet greit mūsų keliai išsiskyrė. Per trumpą laiką mes taip susidraugavom, kad sunku b u v o skirtis. Ilgai susirašinėjom, iš laiškų galima spręsti, kaip jos mane pamilo ir ilgisi. Man iš penkiolikos Sibiro metų, lengviausias ir maloniausias gyvenimas b u v o pas Olgą. Iki Maskvos važiavom traukiniu su Rinkevičių šeima. Mask­ voje išsiskyrėme. Jie v a ž i a v o į Lenkiją, aš į Kauną. Kaune pa­ sitikti atėjo Verutė (margu paltu, taip ji b u v o parašiusi) ir Rytukas, jau antro kurso studentas. Sveikinomės, jaudinomės ir džiaugėmės, kad po 15 metų tremties vėl esame kartu. Tai b u v o 1956 m. birželį.

Zigmas Pavilonis GRĮŽK! Tu rašai — gyventi verta, ir dažnai kartoji — grįžk! Ilgesys tavęs ne kartą ašarėles skruostais ris. Bet gyventi tiek reikia valios, Tvirto ryžto tiek, vilties. Pančiais, grotomis apkalę, keikia prakeiksmu mirties. Vis tikiu, nors ir palūžęs, aš sugrįšiu šioks ar toks, vieną vakarą gegužio, kai sode lakštutė suoks. Rasiu gal klevus prie vartų, gal pragys man vyturys... Tu rašai gyventi verta ir droviai kartoji — grįžk!

Vyrui nedelsiant liepė rengtis. Pasiimti nieko neleido ir iš­ vedė. Verkdama palydėjau iki vartelių, o m a n o tėvelis savo žentą dar tolokai lydėjo. Sugrįžęs pasakė, kad nuvedė kalėjimo pusėn. N u o to laiko praėjo 14 metų, kai jį vėl pamačiau 1954-aisiais. K o l b u v o Marijampolės kalėjime, nei karto neleido pasima­ tyti ir ką nors perduoti. Ypač žiaurus ir negailestingas b u v o tuometinis saugumo viršininkas Petrikas. Netrukus jį rado ne­ gyvą. Matyt, paspringo nekaltų žmonių krauju ir ašaromis. O vyrą be teismo nuosprendžio išlaikė iki pat 1941 m. birželio mėn. 22 d. Suėmus vyrą, prasidėjo mano vargai ir bėdos. Likau su tri­ mis mažamečiais vaikais. Tuoj atėjo keli milicininkai, liepė pa­ likti visus daiktus ir su vaikais išsinešdinti iš savo namų. K u r ? Kur nori... namas reikalingas saugumo pareigūnui, rusui Učitelevui. Dar „ n u r a m i n o " — vyras nebegrįš, jokių daiktų neprireiks. Cia norisi pacituoti Sigito Gedos m i n t į : „ M e s atimsime iš tavęs tavo stogą viršum galvos, mes atimsime iš tavęs tavo žemę ir tavo moterį, t a v o vaikus... Mes išsidalysime tavo daiktus, kas tau, t a v o tėvams ir tavo protėviams priklausė, bet už tai tu būsi „ l a i m i n g a s " . Taip veikė griaunanti mašina, varoma absur­ diškos ideologijos. Išvaryta iš savo namų, prisiglaudžiau pas tėvus Krosnoje. Rudenį pradėjau mokytojauti. Laimei, atsirado laisva mokytojos vieta pradžios mokykloje. Kai atidarė suaugusiųjų kursus, mane paskyrė jiems vadovauti, nes mokėjau rusų kalbą.

-ji... Mačiau, kaip nuo Kau­ no Vilkaviškio link nuvažia­ vo keli juodi automobiliai. Žmonės suprato — į Vakarus traukiasi prezidentas A. Smetona ir visa valdžia. Darėsi baisu. Kas bus su mumis — likusia tauta? Kitą rytą ta pačia kryptimi p r a ž y g i a v o ir 9-tas pėstininkų pulkas. M a n o vyras, Juozas Maurukas, Marijampolės miesto bur­ mistras, b u v o išvykęs į Pabaltijo miestų burmistrų suvažiavimą Estijoje. Už poros dienų sugrįžo ir b u v o atleistas iš pareigų. Liepos mėn. 12 d. atėjo trys saugumo pareigūnai, milicininkas ir jaunas žydukas. Darė kratą, kažko ieškojo. Žydukas vis sten­ gėsi kokį brangesnį daiktą pagriebti, bet aš nedaviau.

Ir štai — 194,1. m. birželio mėn. 14 d. Tą baisią naktį į tė­ vų namą įsiveržė du ginkluoti kareiviai ir vienas civilis — mano mokinys. Kratė, vertė daiktus, kažko ieškojo, pažadino ir išgąs­ dino vaikus, tėvelį (mama tuo metu svečiavosi Vilniuje). Nieko neradę liepė per pusę valandos susiruošti ir mane su trimis vaikais (12, 9 ir 5 metų) sunkvežimiu išvežė Kalvarijos geležin­ kelio stotin. Ten jau kraupiai džerškėjo gyvuliniai vagonai, ne­ kantriai laukiantys „ k e l e i v i ų " . Tuomet dar nežinojome, kad tai žmonių naikinimo pradžia, kurios apogėjus bus Sibire. Iš Šešto­ kų pradžios mokyklos atvežė mokytoją Šmulkštį su žmona, dviem 13 ir 9 metų dukrom bei internuotų lenkų karininkų būrį. Sesuo ir tėvelis sužinoję, kur esame, atvežė į Kalvariją šiek tiek patalynės, vaikams drabužėlių ir maisto. Tuomet naktį aš nespėjau susivokti, ką paimti... Tėvelis vos išprašė sargybos perduoti mums atvežtus daiktus. Jis, senas mokytojas, pensinin­ kas, norėjo prieiti arčiau pažiūrėti į savo anūkus, bet kareivių negailestingai b u v o apstumdytas. Iš susijaudinimo net pamiršo perduoti pinigus, kuriuos įdavė sesuo, Lazdijų pradžios mokyk­ los mokytoja. Tada aš juos mačiau paskutinį kartą. Tėvelis mirė 1948 m., o sesuo, bijodama susilaukti mūsų likimo, e m i g r a v o į Ameriką. Per kratą iš namų saugumo pareigūnai buvo paėmę visus šeimos albumus. Tai, matyt, turėjo būti kaltinamoji medžiaga, nes b u v o daug karininkų nuotraukų, tarp jų Dariaus ir Girėno

260 261

albumas. Neradę nieko kompromituojančio, atnešė į vagoną ir liepė pasiimti. Taip mūsų tautos didvyriai, j o s pasididžiavimas, b u v o kartu su visais ištremti į Sibirą ir i š b u v o ten su mumis 15 metų. Suprantama, tenai būtume „ p r a v a l g ę " ir juos, bet jie neturėjo paklausos. Todėl išliko ir dabar eksponuojami muzie­ juje. Kas žino, galbūt čia, iš visų pusių apsuptoj ir tryptoj Lie­ tuvėlėj jie būtų pražuvę, sunaikinti kaip „liaudies priešai". Kalvarijoje p r o spygliuotom vielom užpintą langą mačiau, kaip iš keleivinio traukinio žmonės skirstėsi laisvai ir nepriklau­ somai. O man tuo tarpu atrodė, kad iš skausmo širdis plyš. Tai b u v o dvasinė krizė. Tačiau mintis, kad reikia saugoti vaikus, neleido išprotėti. Vieną rytą traukinys pajudėjo ir netrukus atsiradome Mari­ jampolės geležinkelio stotyje. Pamačiau ilgiausią ešeloną, pilną prigrūstą žmonių, apstatytą kareivių su žaliom kepurėm. Perone grūdosi, spraudėsi minia žmonių, norėdami šį tą perduoti nelai­ mingiesiems. Tačiau kareiviai stumdė šalin, neprileisdami prie vagonų. Girdėjosi verksmas, dejonės, vaikų klyksmas... L y g per pasaulio pabaigą. O vos per keliasdešimt žingsnių, tik per aikštę matėsi mano namas, kuriame dar taip neseniai patyriau šeimy­ ninio g y v e n i m o pilnatvę. O dabar, tukdamas svetimo triūsu, sutrypęs žmogaus orumą, viešpatavo Stalino statytinis Učitelevas ir panašūs į jį. Ž m o g u s rauda tyliai. Pajudėjus ešelonui, su­ skambo Marijampolės bažnyčios varpai... Naujoji Vilnia... Pradėjo skirti šeimas, kurios dar b u v o išlikę. Vyrus vedė iš vagonų. Išvedė mokytoją J. Šmulkštį, tą būrį internuotų lenkų karininkų. V a g o n e atsirado vietos, todėl apgyvendino buvusio A p y g a r d o s teismo pirmininko žmoną J. Skrinskienę, Igliškėlių mokytoją Tūrūtienę su 5-rių metų duk­ ra, mokytoją Siekį J. su trimis vaikais ir pačia, belaukiančia ketvirto kūdikio. Pervažiavus Baltarusijos sieną, Oršoj, leido pasivaikščioti perone. Pamačiau daug pažįstamų mokytojų — tų „liaudies prie­ šų", kurie ankštose mokyklose k v ė p a v o „liaudies o r u " . Už k ą ? Gal kad 10 tūkstančių mokytojų suvažiavime Kaune sporto ha­ lėje sugiedojo Lietuvos H i m n ą ? Kad daugelis b u v o Saulių orga­ nizacijos nariai? Tarp pažįstamų pamačiau mokytoją iš Kauno Kviklienę — švietimo ministerijos departamento direktoriaus žmoną. Stotyse, lydimos kareivių, eidavome atsinešti maisto da­ v i n i o — sriubos su „ p r i e d a i s " ir duonos. Moterys, vyrai, vaikai čia pat, vagone, atsitvėrę kampą sku­ durais, atlikinėjome gamtinius reikalus. Pradėjo rastis utėlių. N u o jų įkandimų vaikai nusidraskydavo iki kraujo. Apie prausimąsi, skalbimą n e b u v o net kalbos. Kartą staigiai stabdant traukinį mažoji nukrito nuo viršuti­ nių narų ir gerokai susižeidė. Kelionė pasidarė d a r sunkesnė tiek fiziškai, tiek morališkai. Taip kelionė Sibiro link tęsėsi apie porą savaičių. Galų gale privažiavome, Bijsko miestą Altajaus krašte. Sutiko saugumie262

čiai su šunimis. Visiems liepė išlipti iš, vagonų. „ Z d i e s budiet vaša novaja R o d i n a " — pranešė. Prasidėjo „ v e r g ų " dalyba. Mo­ kėti už mus nereikėjo. Mūsų v a g o n o keleivius paskyrė į Altajaus krašto Solonešno rajono K a r p o v o tarybinį ūkį, kuris b u v o sun­ kiai prieinamas ir privažiuojamas dėl stačių kalnų ir sraunių upių. Tiltų nebuvo. Sunkvežimis, važiuodamas į kalną, sugedo. Taip išbuvom ke­ lias paras. Laimė, dar šiek tiek turėjome maisto iš namų. Val­ g y d i n o m e , vaikus, kurių su mumis b u v o 9. Jau pradėjome galvoti, kad esame užmiršti (gal specialiai) ir palikti pražūčiai. Vienin­ telis vyras tarp mūsų — mokytojas Šlekys. Jis išėjo ieškoti mais­ t o . Eiti jam teko labai toli. Šiaip taip suradęs kaimelį, g a v o truputį d u o n o s , kuri išgelbėjo mus nuo bado. Pagaliau pasirodė ilgai lauktas sunkvežimis ir nugabeno į tarybinio ūkio skirstymo punktą. Laikinai vienus apgyvendino svirnuose, kitus pašiūrėse javams d ž i o v i n t i : viršuje stogas, o pažemiai atviri. Sušalusius, alkanus puolė utėlės — v a r g o ir skurdo palydovės. Tik po kelių dienų atvažiavo vežimas, pakinkytas jaučiais, ir nuvežė mus tolyn, g i l y n į kalnus už 30 km į to ūkio kaimą — fermą „ B o l šaja T i c h a " . Sis kaimas pavadintas upės vardu, ant kurio kranto dauboj ir stovėjo keliolika namelių. Langai b u v o pusiau už­ kalti lentomis arba apkamšyti skudurais. Kaime mus pasitiko anksčiau atvežtas žydas Buršteinas, ku­ ris paaiškino, kad čia mums visiems teks pagyventi maždaug metus. Aš pasibaisėjau. Gyventi čia metus! Nesąmonė! Patalpino po d v i šeimas vieno kambario namiūkščiuose. Ki­ tus apgyvendino svirnuose, o mus paskutinius — Smulkštienę su dviem vaikais, Skrinskienę ir mane su trimis vaikais, vieno kambario mokyklėlėje, nes b u v o mokinių vasaros atostogos. Kitą rytą visus sukvietė į kontorą ir paskyrė ravėti avižas, kad rudenį galėtų dirbti kombainai. Tas avižų laukas pilnas usnių sulig žmogaus ūgiu. Pjovėme peiliais, rovėme plikom ran­ kom, jokių pirštinių... Toks ravėjimas mažai kokios naudos te­ davė, nes tuo pačiu b u v o laužomos, trypiamos ir pačios avižos. U ž d a r b i o beveik j o k i o . Vėliau prasidėjo šienapjūtės darbai. Dar neprašvitus tekdavo eiti 3—5 km į kalnus ir tik naktį grįžda­ vome namo. Namuose likdavo viena 5 metų dukrelė, nes didesni vaikai jau eidavo dirbti kartu. Jie per dienas raiti ant jaučių vežiodavo šieno kupetas. Suaugę — vien moterys — aukštai ant kalno prikrauname tas kupetas, o apačioje, d a u b o j , jau kitos darbininkės krauna į stirtas. Tai vaikai per dienas spirginant saulei į kalną ir atgal kursuodavo. Dėl to vargšai sėdynes nusi­ trindavo iki pūslių, kad pajėgdavo jodinėti tik gulėdami ant pilvo. Likti namie negalėjo, nes negautų tų 200 g d u o n o s da­ vinio bei buizos, kurios g a u d a v o dirbantieji. Namie nieko val­ g o m o nebeturėjome. N o r s žemės čia derlingos, bet vietiniai gyventojai, kaip įprasta rusams, nei bulvių, nei daržovių neaugino. Beveik niekas ne­ laikė karvių, kitų naminių gyvulių. Tais metais ūkis b u v o paso263

dinęs 0,5 ha bulvių. Kai jas nukasė, naktį ėjome dar sykį kasi­ nėti. R a d ę kokią gerą ar supuvusią bulvę, v a l g y d a v o m e , no­ rėdami numarinti bado jausmą. Rudeniop atsirado d a r daugiau „specpereselencų". Tai mo­ kytoja Lunskienė su dviem sūnumis, mokytoja Zemaitaitienė su dviem dukrom, mokytoja Slapšienė, mokytojo žmona Kukoškienė su dviem vaikais ir sena motina, mokytojo žmona Ciukšienė su mažu sūneliu ir sena v y r o motina (kitas j o s vaikutis invalidas buvo paliktas namie, Lietuvoje), Tomkevičienė su dviem vai­ kais. Dar b u v o žydų tautybės Izaokas Buršteinas su motina, se­ serim ir maža mergaite, Zuchovskienė Malke, taip pat Basė, Hilė (pavardžių neprisimenu), Jocha Cernamanienė, V o l f o v i č i u s su žmona. Tikrintojai saugumiečiai stebėdavosi — „ N e u ž i e l i u vas vsio gosudarstvo iz odnich u č i t e l e i ? " Prasidėjus mokslo metams iš mokyklos mus perkraustė į vie­ no kambario „stubą" su didele, trečdalį kambario užimančia rusiška krosnimi. A n t jos suguldavo visa šeima. Krosnis per šalčius ir pūgas būdavo visas išganymas. Ją per dieną gerai prikūrendavom malkomis, šiaudais, kiziaku, kad būtų šilta. Vaikai, paaugliai, įsistoję į tėvų k o k i u s ' nors kaliošus, apdriskusiais, išaugtais marškinėliais nuogais užpakaliais b ė g d a v o per šalčius laukan, porą ar kelis kartus nusileisti nuo kalnelio su rogutė­ mis ir klupdami lėkdavo atgal į trobą ant krosnies užpakalių šildyti. Krosnis visada pasitarnaudavo dar ir šiltam maistui išsaugoti. Dažniausiai tai būdavo „ a r b a t a " — vandens puodas. A n t krosnies arba joje džiovindavome veltinius, pirštines. Ten miegant nereikėdavo užsikloti, nes patalų mums trūko. Dažnai pasiklodavome šieno. Per šalčius po krosnimi laikydavome viš­ tas. Vietiniai gyventojai ją vadindavo „ p e č k a — m a t u š k a " . T u o metu ir ji mums b u v o tokia. Siame kambaryje g y v e n o m e 4 šeimos, iš viso 10 žmonių. A š , kaip jauniausia, gyvenau ant „ p a l a č i ų " (palubėje padarytos lentynos), kur turėjome visi keturi išsitekti. Prieš tai šiame kambaryje, kur mus apgyvendino, b u v o „ t u a l e t a s " . Reikia įsivaizduoti, kaip jautėmės, krapštydami kampus. Vakarais parėjusios iš darbo kruvinom ašarom apverkdavom savo karčią dalią. Prasidėjus javapjūtėm visos be išimties b u v o varomos pėdų rišti ir krauti į stirtas. Iš tikrųjų darbas nebūtų toks vergiškai nepakeliamas, jeigu būtume turėję kuo kojas apsiauti. Basom per ražienas susibadydavome kojas, augdavo ypač nuodinga žolė — „ ž e b r i a i " , nuo kurios dūrio atsirasdavo pūlinių. Iš darbo nepaleisdavo, nes jokios medicininės pagalbos nebuvo. O jeigu savavališkai neišeitum į darbą, tai duonos neduotų ne tik pa­ čiai, bet ir vaikams. Sykį į koją „ į s i v a r i a u " didelį rakštį. Tris dienas visai negalėjau paeiti, todėl teko tas dienas visiems ba­ dauti be tų kelių šimtų gramų avižinės duonos. Dirbdavome per parą nuo 14 iki 16 valandų. Jokių išeiginių, poilsio dienų nebūdavo. 204

Vienu metu teko vežioti pieną į priėmimo punktą. Karvės b u v o už keliolikos kilometrų, todėl ištisom dienom tekdavo išbūti kelyje. Nakvodavau k u r papuola — pieninėse, svirnuose ar ki­ tur. Darbas b u v o labai įtemptas. Matyt, pervargau, todėl susir­ gau. Pakilo temperatūra, kelias dienas kliedėjau, buvau be sąmo­ nės. Vaikai dienas ir naktis vilgė šaltinyje rankšluostį ir dėjo kompresus ant galvos. Pradėjau atsigauti. Po ligos nuslinko plaukai. Matyt, būta šiltinės. Grįžau į tą patį darbą, nes pasirin­ kimo nebuvo. Be to, čia gaudavau šlakelį pieno ir liesos varškės. Kai vasarą išleisdavo karves į ganyklas, ir mes kraustydavomės iš paskos. Gyvendavome lauke palapinėse, padarytose iš lazdų ir apdengtų žole. Per naktis saugodavau karves kalnuose, lyjant, trankantis perkūnijai ir žaibuojant. T u o laiku nebijojau nieko, nors sykį bulius riaumodamas vos manęs nepakėlė ant ragų. Pradėjo stigti drabužių, apavo. Iš atsivežtų daiktų nieko neliko — vieni susineštojo, kitus iškeitėm į maistą. Liko tik ke­ li skarmalai, o naujų nebuvo kur nusipirkti. Parduotuvėlėje ne­ gausi nei siūlo galo, nei adatos, nei muilo, nei šukų (plaukus šukuodavome šakute), nei druskos, nekalbant apie kitką. Kartą atvežė į parduotuvę puskailinius, bet ir tuos už mūsų pinigus nupirko frontui ir išsiuntė. O mes pusnuogiai ir alkani likome atšiauriame klimate. Nuogybei pridengti iš sandėlio davė pakojų (vilnos atliekų). Išmokome verpti, pasidarę verpstes. Mezgėme iš vielų pada­ rytais virbalais. Paskutinius atsivežtus batus pakeičiau į sulo­ pytus veltinius, nes darbe per šalčius ir pusnis b u v o neįmanoma ištverti. Be apavo visai šeimai būtų galas. Vyresnysis sūnus taip nušalo kojas, kad nebepaėjo. Po ilgos ir gilios žiemos atėjo pavasaris. Reikėjo g a l v o t i apie daržus, o pirmiausia — apie bulves. Vietiniai gyventojai jų neturėjo. Buvo likęs vienintelis mano vasarinis paltas, atsivež­ tas dar iš Lietuvos. Išsiprašiau jautį, pakinkytą į dviratį vežimą, ir su vyresniuoju sūnumi, kuris jau atsigavo po ligos, leidomės į 55 km kelionę — į kurortą Belokurychą. Tai b u v o labai sunki ir ilga k e l i o n ė : n e b u v o tiltų, todėl reikėjo bristi per šaltas upes, kilti į stačius šlaitus. O tas jaučio greitis... N a k v o d a v o m pake­ leivingose trobelėse, kuriose b ū d a v o galybė blakių. N u o jų nie­ kur nepasislėpsi, o jos „ a p e t i t u " nesiskųsdavo. Taip beveik ne­ sumerkę akių pasiekėm tikslą. Po daugybės bandymų pagaliau pasisekė s a v o gražų šviesų paltą su atlasiniu pamušalu iškeisti į 150 kg bulvių, truputį daržovių sėklų. Kelyje užtrukome sa­ vaitę. Nuolat knietėjo: ar rasiu dar gyvus vaikus, paliktus be maisto? Vaikai vėliau pasakojo, kad, laukdami mūsų, nenuleido akių nuo kalnuose vinguriuojančio kelio. Jie maitinosi tik žo­ lėmis, kurių čia b u v o daug ir maistingų. Apie tai sužinojome tik vėliau. Parsivežę bulves, nežinojome kaip racionaliau pasielgti: badas vertė valgyti, bet protas diktavo taupyti sodinimui. To-

265

dėl visas bulvių akutes rinkome sėklai, o bulvių nuopjovomis palaikėme g y v y b ę . Aukštai kalnuose g a v o m e kelis arus suartos žemės. Bulvių akutes labai rūpestingai pasodinome. 2 e m ė derlinga, ir mūsų triūsas nenuėjo veltui. Tiesa, iš atsivežtų bulvių turėjome 50 kg grąžinti ūkiui kaip skolą. Tais metais ūkis tik tiek ir tepasodino bulvių. Mūsų skyriuje, kur g y v e n o m e , bulvių pasisodino dar dvi šeimos. Vėliau rašiau į Lietuvą, kad Altajaus kalnų neapsakomas grožis, egzotika ir labai sunkus gyvenimas. Ištisi kilimai įvai­ riausių gėlių, bet gražiausiai žydi bulvės, kai gali raustis po jų šaknimis ir nutildyti nuolat gurgiantį pilvą. Rudenį prikasėm 200 kibirų bulvių. Tiek turėjo užtekti 4 asmenų šeimai per žiemą ir likti d a r sėklai. Pavasarį ir vasarą b ū d a v o lengviau. Valgė­ me įvairias žoles — virtas ir žalias: balandas, dilgėles, rakta­ žoles, „ m e d u n k a s " , „ p u č k u s " , „ s a r a n k a s " , „ b a t ū n u s " , ropukes ir kt. Sykį vyresnysis sūnus nežinodamas prisivalgė durnaropių sėklų. Sakė, k a d labai skanios ir norėjęs idar jaunesniems broliukui ir sesutei parnešti, bet b u v o kiauros kišenės ir viską pametė. Po to sūnus tris dienas kvailiojo, lipo ant sienų, jį kankino haliucinacijos. Tik stiklinė šviežio pieno padėjo kaip priešnuodis ir jis pagijo. Didžiausia negerovė ir rykštė b u v o druskos trūkumas. Tei­ singiau visai j o s nebuvo, todėl visus žolių patiekalus, kad ir esant badui, b ū d a v o sunku praryti. Vienu metu vaikai visai nusilpo, sutino, neteko jėgų. A p i m t a nevilties ir baimės nuėjau pas briga­ dininką ir „ i š v e r k i a u " truputį druskos vaikams. Tai pagerino jų sveikatą. Aš pati laikiausi iš paskutiniųjų. Jeigu būčiau nu­ stojusi dirbti, tuomet visiems būtų grėsęs galas. Badas išmokė n u o v o k o s ir i š r a d i n g u m o : lipdavau į medžius „ k a n a g o t i " varnų ir šarkų lizdų, kad vaikams kiaušinių iš­ kepčiau. Pavasarį nusilpę, išbadėję b u v o ne tik žmonės, bet ir galvi­ jai fermoje. Berods 1943 m. pradėjo stipti karvės — nebuvo paša­ rų ir druskos. Iš 1000 raguočių per tris mėnesius liko tik apie 60 gyvų. Jų nebegelbėjo joks kėlimas už uodegų. Pastipusias arba šiek tiek leisgyves papjaudavo, a p d o r o d a v o ir griežtai su visais priedais g a b e n d a v o „ g o s u d a r s t v u " ir „ f r o n t u " . Mus gel­ bėjo negimę „ v e r š i u k a i " , kurie į apskaitą neįeidavo. Ta „veršie­ n a " , kurią su žarnomis turėdavo išmesti, išbadėjusiems žmo­ nėms b u v o g y v y b ė s eliksyras, išsigelbėjimas. Prie duonos, be sojų ar medvilnės išspaudų, daugiau nieko neduodavo, o žolių žiemą ir pavasarį d a r nebūdavo. Tiesa, tų mėsų taip ir neišvežė į Bijską, nes niekaip negalėjo užvesti paties „ g e r i a u s i o " pasaulyje traktoriaus. Ją žmonėms v a l g y t i ir bandyti p a v o g t i b u v o drau­ džiama. Atšilus orams, mėsa pašvinko. Tokiu būdu, kai šalyje siautėjo badas, visą mėsą, dabar jau pašvinkusią, reikėjo už­ kasti. V y r a v o tokia „ t v a r k a " , tokia „ o r g a n i z a c i j a " , arba tei­ singiau betvarkė ir fanatizmas „ d i d ž i o j o v a d o " idėjoms. Vietiniai 266

žmonės vieni kitus skųsdavo, jeigu koks išbadėjęs kaimynas s a v o vaikams parnešdavo saują grūdų pakramtyti ar šlakelį pieno iš fermos. Grėsė kalėjimas. Buvo keli atsitikimai, kai už panašius bandymus tėvus suimdavo, o vaikus išveždavo į prieglaudą. Po tokių žiaurių susidorojimų daugiau niekas nebedrįsdavo bandyti sočiau pamaitinti s a v o išbadėjusius vaikus. Būdavo paklusnūs, nors vaikai b a d a v o . Tik 1944 m., kai vokiečiai b u v o išvyti iš Lietuvos, m a n o laiškas pasiekė tėvus. Jis tuojau pat atsiliepė. Tris metus nieko apie mus nežinojo. Netrukus iš jų susilaukiau p a g a l b o s : atsiuntė 2000 rub. (senais pinigais). Su Kukoškiene išsiprašiau į artimiau­ sią miestą Bijską už 170 km. Už tuos pinigus nupirkau vaikams ir sau po vieną medvilninės medžiagos drabužėlį, sūnui velti­ nius, kailinukus, pasiūtus iš gabalėlių ir kareivišką moterišką sijonėlį. Neliko pinigų kirviui. Teko skolintis iš Kukoškienės 125 rub. Tiek kainavo kirvis. Reikia pasakyti, kad mėnesio už­ darbis b u v o 2 4 0 — 3 5 0 rub. Ž i n o m a , kirvį pirkau pas žmogų, nes parduotuvėse jų n e b u v o . Tai b u v o didžiausia dovana sūnums, nes jiems tekdavo aprūpinti namus malkomis. Vienu metu man teko dirbti Pesčiankoj. Ten dirbau džiovyk­ l o j , kurioje b u v o d ž i o v i n a m o s beržinės kaladėlės „ g a z o g e n e r a t o r i n i a m s " traktoriams varyti. Nepaprastai sunku pačioms mo­ terims ruošti malkas. Reikėjo rankiniu pjūklu dviese pjauti sto­ riausius maumedžius ir kirviu skaldyti juos. O alkanam jėgų b u v o neperdaugiausia. Be t o , Pesčiankoj ypač daug veisėsi gyva­ čių. Jų b u v o v i s u r : ant kelio, vandenyje. Vaikai b ė g i o d a v o pasika­ binę gyvates ant lazdų lyg botagus. Reikėdavo žiūrėti, kad neužmintUm. Vietiniai gyventojai mokėjo, kaip gyvatei įgėlus, sustabdyti nuodų plitimą. Mirtinų įkandimų nepasitaikė. Darbas ir visas gyvenimas b u v o sunkus ir slegiantis. Dirbd a v o m nuo aušros iki sutemos. Dažnai plikomis rankomis, spau­ džiant 3 0 — 4 0 ° šalčiui. Namie laukdavo išbadėję vaikai, kurie dažnai neiškentę s u v a l g y d a v o visą d u o n o s davinį. Porą žiemų naktimis sargavau gyvulių fermose. Fermos dide­ lės — po 120 karvių. Jose šalta, nes langai be stiklų. Melžėjos juos iš vakaro užkimšdavo šienu, bet tai mažai padėjo. Vėjas, skersvėjai užgesindavo liktarnas. Degtukų n e b ū d a v o . Reikėdavo eiti į namus jų užsidegti. Karvių pririšti nebuvo kuo. Rišdavome iškaitintomis ievų rykštėmis, kurios nuo šalčio sutrūkinė­ davo. Per visą naktį tekdavo eiti iš vieno g a l o į kitą ir žiūrėti, kad kokia nutrūkusi karvė nepribaigtų pririštos, nes už ją nie­ kuo neatlyginsi. Laukia tik kalėjimas. Naktimis sargavau, o dienomis dirbau apskaitininke. Be jo­ kio poilsio ir atokvėpio. Uždarbis b u v o ubagiškas, o ir tą vertė keisti į obligacijas. Nei n o r o , nei sutikimo neklausė. K a d a n g i mokėjau rusų kalbą, valdytojas pasiūlė man dirbti buhaltere. Sutikau. Maniau, kad bus kiek lengviau. V ė l su šeima sugrįžome į Bolšają Tichą — skyriaus centrą. Berniukams ar­ čiau darbas, o mažiukei — pradžios mokykla, Tačiau dirbti bu267

haltere b u v o dar aršiau. Visi „specialistai" v o s mokėjo pasirašyti, net ir pats skyriaus valdytojas. Kai jie atnešdavo įvairius aktus, nežinodavau — verkti ar juoktis? Viską reikėdavo da­ ryti pačiai — visokias ataskaitas: mėnesio, ketvirčio, metines. V a r g d a v a u ištisom parom. Kasdien per raciją reikėdavo pra­ nešti suvestines: kiek primelžta, kiek pašarų sunaudota, koks gyvulių prieauglis, žinias apie arimą, sėją, šienapjūtę, javapjū­ tę ir t. t. Telefonų nėra, o racija įjungiama kasdien tuo pačiu laiku. Cia jau neuždelsi. Jokių buhalterinių blankų nebuvo, rei­ kėdavo pačiai pasidaryti. Kalkinio popieriaus taip pat neturė­ j o m e . Vienintelis popieriaus šaltinis b u v o V K P ( b ) istorija, ku­ rių b u v o gausybė. Ji b u v o naudojama ne tik ataskaitoms, suves­ tinėms, aktams, pažymoms, bet ir sąsiuviniams mokykloje, laiš­ kams į Lietuvą. Rašalą pasigamindavom iš cheminio pieštuko, kurių, deja, taip pat trūko. Elektros nebuvo, tik žibalinė sping­ sulė, bet trūko žibalo, degtukų. Reikėdavo krosnyje žarijas už­ pilti pelenais, kad kitą rytą nuo tų žarijų galėtum prisidegti. Jeigu ryte tų žarijų nerasdavai, tekdavo dairytis, iš kurios tro­ bos kamino dūmai rūksta. Toks b u v o ir posakis „ e i n u ugnies". Rūkoriai piemenys rasdavo tokią išeitį: suvytos iš dilgėlių vir­ velės ir senos šimtasiūlės gabalėlių padarydavo tvirtai susuktą ir surištą mazgelį „samokrutką" ir uždegdavo. Rusenantis jis ir vilkdavosi visą dieną paskui raitą ar pėsčią piemenį. Buhaltere buvau iki pat tremties galo, t. y. 8 metus. Kiek kartų norėjau mesti tą „ š v a r ų " darbą, bet v a r g i n g a padėtis to neleido. Kiek valdytojų pasikeitė per tą laiką! Bet mažai kas pasikeitė į gerąją pusę. Kai antrą kartą gavau pinigų iš Lietuvos, nusipirkome karvę. Kiek vilčių į ją dėjau! B u v o veršinga. Bet skaudi likimo rykštė ir čia mūsų neaplenkė. K a r v ė nepajėgė apsiveršiuoti, teko ją paskersti. Tad vėl valgėme sausą avižinę duonelę su ašakom. Skerdieną nuvežėme į centrą už 45 km ir pardavėm valgyklai. Pinigus pasidėjome ir vėl taupėm. Nusipirkome kitą mažą, be­ ragę karvutę, vardu „ D o č k a " . Iš jos per parą primelždavome 8 1 pieno. Pienas b u v o nepaprastai skanus, riebus. Deja, didesnę dalį pieno tekdavo atiduoti „ g o s u d a r s t v u " . Atiduoti „gosudarstv u " teko ir veršį. Prievolę reikėdavo atiduoti ir už pačių iš­ augintas bulves. Bulves į punktą veždavo maišuose. O jų trūko, teko laukti eilėje, kol kiti nuveš. Atėjo pikta agentė ir aprašė suplyšusį patalą, vienintelį tinkamą daiktą, anot j o s . Ta kome­ dija mane prajuokino. A g e n t ė dar labiau įsiuto, pradėjo gra­ sinti, bauginti. Aš nuo tų visų gąsdinimų b u v a u pavargusi, todėl ir į juos beveik nereagavau, j u o labiau kad bulvių neat­ sisakiau atiduoti. Neturėjau maišų ir tai b u v o tikra tiesa. 1951 m. g a v a u pirmą laišką ir nuotrauką iš Krasnojarsko nuo savo v y r o , mano vaikų t ė v o . Viešpatie! Į ką pavertė ž m o g ų ? Ilgai neradau sau vietos, nusiraminimo. D a r tuomet, kaip vėliau paaiškėjo, vokiečiams užėmus Lietuvą, iš Marijampolės kalėjimo išleido visus kalinius. Tikriausiai tai įvyko labai staiga, nes nespėta susidoroti kaip Pravieniškėse ir kitur. 268

Vokiečių okupacijos metais vyras g y v e n o savo namuose ir dirbo prekyboje. Turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet taip būtų visam gyvenimui praradęs s a v o šeimą, todėl pasiliko. Dar vis nebuvo praradęs tikėjimo teisingumu. Išvijus vokiečius iš Lietuvos, 1944 m. g r u o d ž i o 19 d. b u v o suimtas ir pasodintas į Vilkaviškio kalėjimą. Ten graužiamas utėlių, baisioje kamšalynėje be teismo išbuvo 11 mėn. Vėliau b u v o teisiamas už akių. „ O s o b o j e sovieščanije" pritaikė 58 str. 4 dalį ir nuteisė 5 metams. Bausmės atlikimo vieta — Archangelskas. Atlikęs bausmę, b u v o išsiųstas į Krasnojarsko kraštą. Pagal 1953 m. k o v o 27 d. T S R S AT Prezidiumo įsaką teistumas b u v o panaikintas ir grą­ žintos visos teisės. Iš ištrėmimo vietos paleistas 1954 m. birželio 19 d. Kliūčių jam grįžti į Lietuvą nebuvo. Tačiau mes, mūsų šeima, tokio leidimo dar neturėjome. Keistas b u v o susitikimas su tėvu ir vyru po 14 metų. Tie me­ tai lyg b u v o mus svetimais padarę, j u o labiau kad mes b u v o m e v o s ne „ b u o ž ė m i s " tapę. Turėjome susirentę mažą trobelę, bet savo, ir galėjome gyventi be pašalinių. Laikėme karvę, avių, kiaulę, vištų, kurios žiemą, kad nesušaltų, b ū d a v o kambaryje po pečiumi. Kambariuose b u v o laikomi ir ėriukai, veršiukai, kad žiemą nesušaltų, nes šiltų tvartų nebuvo. O šalčiai b ū d a v o tokie, kad paukščiukai skrisdami krisdavo. A u g i n o m e įvairiausias dar­ žoves. Kai kurių sėklos b u v o prisiųstos net iš Lietuvos. Mus ten laikė novatoriais. Pirmieji nusipirkome baterinį radijo apa­ ratą „ R o d i n a " , vėliau „ A R Z " , aparatą maitinamą iš tinklo. Sū­ nūs nusipirko dviratį, bajaną. Vietiniai gyventojai daug ko iš mūsų išmoko. Pradėjo sodinti bulves, auginti gyvulius. Žemės ten derlingos, jokių trąšų nereikia, tačiau nebuvo gerų kelių, tiltų. Paaugę sūnūs b u v o pasiųsti į traktorininkų, vėliau kombai­ nininkų kursus. Ten tekdavo badmiriauti, bet vaikus labai trau­ kė technika. Kad galėtų nusipirkti duonos, reikėdavo važiuoti 30 km įsikibus traukinio durų rankenų. Rankos šaldavo, tirp­ davo, bet badas. Baigę dirbo traktorininkais, kombainininkais. Darbas labai pavojingas, nes ariami plotai b u v o kalnuose, stačiuose šlaituose. Visokių baisių atsitikimų b ū d a v o : pakibdavo virš prarajos, ap­ virsdavo su traktoriumi, dirbdavo naktimis, be poilsio. Sava­ eigių kombainų nebuvo, tik traukiami traktoriais. T u o metu b u v o paplitęs kombainas „ S t a l i n i e c " , aukštas, sulig troba. K a d stačiuose šlaituose kombainas neapsiverstų, jo vienoje pusėje nuo kalno viršuje pririšdavo kartį. Dvi darbininkės, bobelės, per die­ ną sėdėdavo ant jų kaip ant sūpuoklių ir laikydavo lygsvarą. Žiemą sūnūs eidavo už 10 km dirbti į remonto-mechanines dirbtuves. Jaunesnysis sūnus ten bedirbdamas išsisuko ranką. Jokios medicininės pagalbos nebuvo. Padėjo viena senutė vo­ kietė, nors ranka ir liko kreiva. Dar jam bedirbant ten atskilusi geležėlė išmušė akį. V ė l jokios pagalbos. Taip ir liko invalidas su viena akimi, turėdamas 20 metų. O ką man reikėjo išgyventi... 269

Kitą kartą varant naują traktorių ir važiuojant ledu įlūžo į upę. V o s išsikapstė, o išsikapstęs šlapias turėjo kelis kilomet­ rus pareiti vienas. Duktė lankė mokyklą rajono centre Solonešne už 45 km. Eidavo per kalnus, upes, pasikabinusi krepšį su maistu. Ten nuo­ m a v o kampą. Vasarą dirbdavo įvairius suaugusių darbus lauki­ ninkystėje, nė vienos dienos neturėdama atostogų. Kai tik ji grįždavo iš mokyklos, prisistatydavo valdytojas ir pasakydavo į kokią brigadą eiti dirbti. Pietinėje kalnų pusėje n o k d a v o didžiausi plotai laukinių braškių. Tačiau laiko j o m s skinti neturėjome. Jeigu m e r g a i t ė s — paauglės bedirbdamos nuklysdavo į braškyną, kad nuramintų gurgiantį pilvą, tai pamatęs valdytojas ar koks kitas pareigūnas jas išvaikydavo b o t a g u . Tik dirbti, dirbti, be atokvėpio, kas be­ b ū t u m : vaikas, suaugęs ar ligonis. Visus tuos metus dirbdama be atostogų, vieną vasarą pa­ prašiau, kad išleistų į Lietuvą motinos aplankyti. Sako, išleis­ tume, bet negrįši. Bandau įrodinėti, kad palieku vaikus, kaip galiu negrįžti. „ V a i k a i ? Vaikai niekis. Žmonės karves palieka ir tai negrįžta". Tai toks b u v o supratimas. Gyvenome be jokių teisių, be teisybės. Pasų neturėjome. B u v o išduotos pažymos, prikeverzotos ant tapetų. Komendantas nuolat a t v a ž i u o d a v o patikrinti, ar visi vietose. V y r a s išbuvęs pas mus Altajuje apie metus, 1955 m. vienas grįžo į Lietuvą, nes mes dar tokio leidimo neturėjome. Vyrui įsikurti ir įsidarbinti Marijampolėje, savo mieste, b u v o daug kliūčių. N o r s stalinizmo klaidos b u v o pasmerktos, bet stalinistai dar funkcionavo iškėlę galvas ir visu pajėgumu. Jiems tai b u v o patogu ir naudinga, nors motina gamta visiems po lygiai davė teisių. 1956 m. komendantas pranešė, kad esame laisvi ir išdavė pasus. Kokį neišpasakytą džiaugsmą atnešė mums ta žinia! Juk galėjome grįžti į savo Tėvynę, į Lietuvą. N o r s ta viltis per visus 15 metų nuolat ruseno, niekuomet nebuvo užgesusi, nors atvy­ kusiems liepė pasirašyti, j o g esame ištremti iki g y v o s galvos, bet tuo niekuomet netikėjau. Viešpaties keliai nežinomi, sakiau. Tačiau tais pačiais metais išvažiuoti negalėjome, nes dukra b u v o bebaigianti vidurinę mokyklą. Ji, beje, vienintelė to kaimo istorijoje sugebėjo gauti brandos atestatą. N o r s b u v o labai sunku, bet jaučiau pareigą nors vienam vaikui suteikti galimy­ bę įsigyti aukštesnį išsilavinimą. Į išleistuves nuvykau ir aš. Kai g r į ž o m e iš jų, visa mūsų manta jau b u v o supakuota. „ N a ­ mą" pardavėm už 1 500 rublių (dabar 150 rub.). Paskerdėm kiaulę. Dalį sūdytos, dalį virtos mėsos pasiėmėm į kelionę. Vis­ ką susidėjom į dvikinkę bričkelę ir vietinis žmogus mus išvežė. K a i m o gatve važiuojant, į lauką išėjo visas kaimas, kas tik b u v o gyvas, senas ar mažas. Išėjo mūsų palydėti. Atsisveikino su aša­ rom akyse. Dar ilgai ėjo iš paskos ir vis m o j o , m o j o tie vargšai žmogeliai, su kuriais tiek gyventa, išvargta. 270

Tame kaime liko viena lietuvių, Kukoškų šeima, nes sunūs ir duktė sukūrė šeimas su rusais. Kvietėme juos į Lietuvą, siun­ tėme skelbimus, kuriuose b u v o rašoma, kad reikalingi darbi­ ninkai, bus suteikiamas gyvenamas plotas, tačiau jokio atsa­ k y m o . Ryšys nutrūko. Neseniai sužinojome, kad tas kaimas Bolšaja Ticha jau tuščias, išnykęs. Tikrai tame užkampyje, aukš­ tai kalnuose, be kelių, tiltų, mokyklų, medicininės pagalbos ir viso kito, neįmanoma normaliai žmonėms gyventi. B u v o keli mirtini atsitikimai: kol su arkliais nukratydavo ligonį su apen­ dicito priepuoliu per kalnus 45 km į rajono centrą, jam medikų pagalbos nebereikėdavo. Taip Lunskių Rimutis mirė nuo stabligės. Tremtyje didžiausios šventės b u v o lapkričio 7, 8 d., Gegužės pirmoji, Naujieji metai, nes tada nereikėdavo dirbti. Rusai jų laukdami d a r y d a v o „ b r a š k ę " , kuriai panaudodavo visą gautą cukrų. Mus smerkdavo, kad cukrumi saldiname arbatą. Per tas didžiąsias šventes prasidėdavo masinės eitynės. G e r d a v o tą s a v o gėrimą, eidavo gatvėmis dainuodami, šokdami. Visi — nuo vai­ kų iki senių. Kai pabaigdavo savo „eliksyrą", eidavo pas kitus, kol to g ė r i m o nebelikdavo. Kartais tos visos šventės užsibaig­ davo muštynėmis, p a v y d o scenomis ir kitomis bjaurystėmis. Mes visa tai stebėdavome iš šalies lyg kokį spektaklį. Iš pradžių kviesdavo ir mane, kai atsisakiau, daugiau nebekviesdavo. Kartą į porą savaičių atveždavo kiną. Eidavome žiūrėti pa­ siėmę s a v o taburetes, nes suolų neužtekdavo. Jeigu p a v y k d a v o iš darbo anksčiau grįžti, dirbdavome savo „ ū k y j e " . Tai ir b u v o „poilsis". . Mūsų kelionė namo galėjo baigtis ir tragiškai. Bričkele nu­ važiavę iki centrinės gyvenvietės persėdome į sunkvežimį, vyks­ tantį į Bijską. Ten b u v o geležinkelis, kuriuo prieš 15 metų at­ v y k o m e į šią „pasakų šalį". Vingiuotais kalnų keliais, tarp tarpeklių ir prarajų turbūt ne vienam teko važiuoti. Bet mūsų kelionė b u v o labai pavojinga, nes vairuotojas pirmoje pasitaikiusioje karčiamoje su kitu jį ly­ dėjusiu ekspeditoriumi taip „ p r i s i s i u r b ė " degtinės, kad nebepa­ stovėjo ant kojų. Sėdęs už vairo spaudė tokiu dideliu greičiu, sijodamas į visas puses, kad v o s pajėgėm išsilaikyti sunkveži­ myje. Galvojome, kad s a v o svajonėse išsvajotos ir sapnuose iš­ sapnuotos Lietuvos jau niekada nebepamatysime. Virš bedugnių užsimerkdavom ir klykdavome nesavais balsais. Pradėjome belsti į kabiną. Teko g a n ilgai baladoti į vairuotojo kabiną, kol paga­ liau sustojo. Sūnūs šiaip taip prišnekino pavalgyti (gėrė neuž­ kąsdami), nes turėjome skanios mėsos. Pavalgę čia pat u ž m i g o . -Miegojo ilgai, o kai pabudo, protas jau b u v o sugrįžęs. Išvažiavome iš kalnų rajono sutemus. Visą naktį važiavome lyguma. N o r s b u v o birželio mėnuo, tačiau taip sušalome, kad dantis ant danties nesilaikė. Bijsko stotyje nusipirkome bilietus iki Maskvos. Keliavome geležinkeliu savaitę. N o r s bendrame v a g o n e b u v o ankšta, ta271

čiau širdy b u v o linksma ir smagu. Mintyse jau buvome Lietu­ voje, pas artimuosius. Tik gaila, kad tėvelis taip ir nesulaukė grįžtančių. 1956 m. liepos 7 d. su savo turtu — mediniu lagaminu, jau stovėjome Marijampolės perone (nors miestas po 1955 m. nakties b u v o „perkrikštytas" Kapsuku, tačiau stotyje dar liko senas pavadinimas), kur sutiko vyras. Cia pat matėsi mūsų tikrieji, savi namai. Grįžome visi, bet jau kitokie... EPILOGAS Grįžęs į Lietuvą, vyras 1955 m. įsidarbino Marijampolės naf­ tos bazėje degalų pilstytoju už 410 rub. per mėnesį. Kaip „ n e specialistas", 1957 m. b u v o atleistas. Nors turėjo jau 61 metus, pensijos nedavė, nes neįskaitė jo viso g y v e n i m o darbo stažo. Po nepagrįsto ir neteisėto persekiojimo b u v o paliktas likimo valiai be skatiko. Nesulaukęs teisybės, 1958 m. apimtas nevil­ ties ir apmaudo mirė plaučių vėžiu. Mums b u v o nepaprastai sunku įsidarbinti savo' gimtajame mieste. Priimdavo nebent į laikiną, mažai mokamą darbą. Savo krašte b u v o m e diskriminuojami: skriaudė, tyčiojosi, nepripažino jokių nuopelnų, g e r o , sąžiningo darbo, neleido išvažiuoti į užsie­ nį giminių aplankyti ar į turistinę kelionę. Sūnui nesuteikė ra­ cionalizatoriaus vardo, nors iš gamyklos, kur dirbo, b u v o pateik­ tos rekomendacijos su ekonominio efekto apskaičiavimais... „ R a j k o m a s " uždėjo „ v e t o " , nes „ b u v ę s Sibire". Dabar esame g y v i — aš, motina ir trys vaikai, visi darbo invalidai. Viską atsiminti sunku, kas b u v o prieš 3 3 — 4 9 metus, o ir mano amžius (82 metai) tam jau nėra palankus. 1989

Albinas Jankus Mūsų kapas — šalčio pastogė. Mūsų kryžius — šventa Lietuva. Mūsų kūnus įšalas varto, Mes vis klausiam: Mamyt, ar gyva..? Ar dar kvepia vanduo iš šulinio? Kaip tas gluosnis? Tebegirgžda dar? Kur tave, sese mylima, paslėpė. Kad vargelio čia juodo nevargtum Ar sužimba žvakutės, kai rudenį Mes ateinam šalnotom naktim... Apkabinam, Mamyt, Tavo slenkstį, Ant suolelio pasėdim, Sesut, su Tavim... Daug čia svetimą įšalo žemę Mokom melstis, tikėti ir laukt... Daug čia kryžių pasvirusių stovi, O galėtume žemę lietuvišką art! O galėtume himną užtraukti Taip kaip šiandie — pilna krūtine, O galėtume žemę mylėti Kaip Mamytę, Kaip Sesę, Kaip, Lietuva brangi, Tave! Ne, ne keršto komunijos laukiam — Saujos žemės nuo ąžuolo švęsto šaknų. Praeities Atminties ir Tėvynės Išvežti negalima — Dievas amžiams palaimino mus laukimu...

18. Leiskit į Tėvyne.

Aš esu tikinti ir visada jaučiau Aukščiausiojo globą, ypač tais sunkiausiais g y v e n i m o metais. Mano gyvenime b u v o daug įstabių atsitiktinumų, gelbėjusių juodžiausiom valandom, kada šaukiausi vien Dangaus. Gimiau Rietave 1906 m. Baigiau Vytauto Didžiojo valstybinį universitetą Kaune, gamtos fakultetą, įsigijau matematikos spe­ cialybę. Dirbau mokytoja Zarasuose, Kaišiadoryse, Panevėžyje. 1941 m. iš Panevėžio mane išvežė. Grįžau 1956 m. Visą laiką gyvenau Vilniuje, ten mokytojavau nuo 1958 m. iki pensijos. (1989 m. vasario mėnesį Olga Merkienė, eidama 83 metus, pasi­ traukė iš mūsų t a r p o . — Sud. past.) VIEŠPATIE, GELBĖK V A I K U S ! . . Mane išvežė iš Panevėžio 1941 m. V y r a s tą naktį liko nak­ voti pas mano tėvus, kur šventėme tėvelio vardines. Todėl vežė mane vieną su aštuonmete Rytele, penkiamečiu A l g u č i u ir ke­ turmete A l m u t e . Kai jau susiruošėme, paaiškėjo, kad kartu turi būti vežami ir Selickai — namo, kuriame samdėme butą, šei­ mininkai. Tokiu būdu galėjome dar vieną kitą daiktelį pasiimti. Deja, viei šilti rūbai b u v o išgabenti pas tėvus, nes butas ankš­ tokas, todėl tremtyje atsidūrėme be pačių reikalingiausių daiktų. Mano vyras Juozas Merkys, sužinojęs apie areštą, atėjo į traukinį ir pasidavė — tikėjosi padėti šeimai. Deja, jį atskyrė, nuvežė į lagerius, ten jis ir mirė. Eleną Selickienę vežė vieną, nes vyras b u v o išvykęs, o vaikų jie neturėjo. Pikto likimo sujungtos, mudvi kurį laiką laikėmės drauge, vadinomės vardais. O kad manęs su silpnais plaučiais nevarytų dirbti, sakėme, kad esame seserys. Taip aš buvau už­ rašyta Elenos „išlaikytine" ir man buvo skiriamas šioks toks maisto davinys. Iš pradžių Elena b u v o visiškai apatiška, atsisakė maisto, ne­ kalbėjo, nejudėjo, todėl gerokai pavargau, kol ją „ g r ą ž i n a u " į gyvenimą. Vėliau, atgavusi dvasinę pusiausvyrą ir būdama fi­ ziškai stipri, ji man daug padėjo... eikėtų parašyti apie mokymą trem­ ties metais. Rašysiu savo šeimos istoriją. Man atrodo, kad iš jos ne­ blogai matyti mokytojo tremtinio būklė, tremties mokykla ir lietuvių vaikų galimybės mokytis. N o r s mano darbą vertino labai gerai, buvau tris kartus atleista iš mokyklos vien todėl, kad nenuleisdavau rankų, gyniau savo teises. Kokia m o k y k l a ? Tamsi, apšerkšnijusiom sienom, vietoj langų stiklo — ledo luitai. Išbadėję, sutinusiais sąnariais, išopėjusiom dantenom lietuviukai, dažnai balanos šviesoje ruošiantys pa­ mokas, neatsilikdavo, kartais ir pralenkdavo vietinių tarnautojų sočius, viskuo aprūpintus vaikus. 276

1942 m. rugpjūčio 27 d. 3 vai. ryto garlaivis su baržų vilks tine sustojo Lenos žiotyse prie Tit Arų salos (jakutiškai — sala, kurioje auga paskutiniai maumedžiai). Cia h- b u v o išlaipinta da­ lis baržoje buvusių lietuvių. Saloje ant aukšto kalno kėpsojo to paties pavadinimo kaimelis: pora medinių namukų, erdvus bara­ kas, parduotuvėlė, o apačioje, netoli upės, stūksojo kelios iš lentų sukaltos daržinės. Ten ir liepė atvežtiesiems (daugiau kaip 400 žmonių) įsikurti. Daržinėje tamsu, pasieniais dviem aukš­ tais sukalti narai, vidury aslos kelios geležinės krosnelės. A n t plikų gultų susiklojom visa, ką turėjome šiltesnio. Krosneles kū­ renome visokiais surankiotais šipuliais. K o l stovi prie krosne­ lės — šilta, nueini — šalta. Aš su trimis vaikučiais teturėjau vieną antklodę. Laimė, kad vieną mano mergyčių po savo didele 277

antklode priglaudė Elena Selickienė. Krūvelėmis susiglaudę ant gultų kietai u ž m i g o m e po ilgos ir sunkios kelionės. Didžiąją tremtinių dalį sudarė moterys ir vaikai. Prisimenu gražias dideles Jurevičių, Urbšių, Baublių, Zapolskų, Vasiliaus­ kų, Žitkevičių, Andriuškaičių šeimas. Buvo daug ir vienišų mo­ tinų su vienu ar dviem vaikučiais, nemaža senučių. Daugelio nespėjau ir pažinti — po kelių mėnesių mirė. Vieni turėjo šiek tiek drabužių, apavo, šį tą iš maisto, kiti b u v o išvežti kaip stovi, todėl pradėjo skursti nuo pat pirmos dienos jau Altajaus krašte. Atsidūrę šioje nykioje vietoje, žmo­ nės taip pasimetė, kad kai kurie apskritai nesiorienHavo, kas aplink darosi. Prisimenu Gavorskį, jo inteligentiškas motiną ir seserį: j o s siūlėsi mokyti mano vaikus prancūzų kalbos ir g r o t i fortepijonu. Vargšės, mirė žiemą vienos iš pirmųjų. Jau kitą dieną atėjo mūsų varyti į darbą. žvejoti, kitus — į statybas.

Vienus paskyrė

„ Ž v e j a m s " b u v o d u o t i tinklai ir daryk, ką išmanai. Nei dra­ bužių, nei apavo, nei žinai, kur ir kaip žvejoti. Mažai ką galė­ jo patarti ir čia kiek anksčiau iš Leningrado srities atvežti suo­ miai. Zemė stingo, sniguriavo, o moterys, apsiavusios basutėmis, brido į ledinį vandenį, traukė tinklus, rinko iš vandens menką laimikį. Ir taip visą dieną. Uždarbio beveik jokio, o sau pasiim­ ti nei vienos žuvelės nevalia — grėsė kalėjimas. Eleną paskyrė žvejoti. Prie statybų irgi ne pyragai laukė. Pirmiausia reikėjo iš bar­ žų iškrauti statybinę medžiagą, skubiai traukti iš pradedančios šalti upės atplukdytus rąstus, o ir namus reikėjo suskubti pasi­ statyti prieš žiemą. Todėl į darbą išvarė ne tik visas moteris, bet ir paauglius bei vaikus. Jiems b u v o liepta rauti tundroje sama­ nas ir nešti į statybą plyšiams tarp sienojų užkamšyti. Tam darbui b u v o paskirta ir Rytelė, bet kai ji nuėjo basa ir tokia menkutė, ją pavarė namo. Aš į darbą atsisakiau eiti, suprasdama, kad su s a v o plau­ čiais neišlaikysiu. Bet manęs per daug ir nevarė, nes turėjau mažų vaikų. Be to, ir „ n a m i e " ne ką lengviau. Reikėjo vandenį parsinešti iš Lenos. K u r o neturėjom, rinkau statybose skiedras ar kokius į pakrantę išplautus pagalius, bandžiau ką nors išvirti šeimai. Parduotuvė b u v o g a n a toli. Pasitaikydavo dienų, kai neatveždavo duonos, susidarydavo eilės. Vaikams skyrė 300 g d u o n o s per dieną, po 300 g sviesto ir cukraus per mėnesį. Man, nedirbančiai „ i š l a i k y t i n e i " — 200 g duonos per dieną, po 200 g sviesto ir cukraus per mėnesį. Elena dirbo, todėl g a u d a v o didesnę normą. Jai irgi pirkdavau produktus, dažniausiai už savo pinigus, nors maitinosi ji atski­ rai. Vėliau, žiemą, ji kas trečią dieną parsinešdavo žuvį, kurią s u v a l g y d a v o m e drauge. Taip pat drauge v a l g y d a v o m e karštą viralą, kurį kasdien išsivirdavome iš miltų ar kruopų, kurių dar kiek turėjau. 278

Kaime statė namus vietinei valdžiai. Greitai ir mums, trem­ tiniams, po darbo b u v o leista statyti žemines. Šeimos, kuriose buvo vyrų, susidėjusios po kelias, ėmėsi statybų. Moterims tas darbas b u v o ne pagal jėgas. Gerai, kad Elena susidraugavo su J a d v y g a Kulniene ir ši prikalbino savo vyrą Juozą Kulnį pri­ imti mus į naują namą. Elena b u v o stipri moteris ir daug dirbo prie tos žeminės. Prisidėjo čia ir jaunas vyras A l g i s Gėgžna, atvežtas su motina. Nebeatsimenu, kiek laiko statė tą žeminę, tik pamenu, kokie pasijutome laimingi, kai jau galėjome į ją susikraustyti. Žemi­ nė b u v o įkasta į žemę, iš lauko nusileisdavome laiptukais, sienos apdėtos velėnomis. Langelyje vietoj stiklo įstatytas ledo gabalas, iš lauko d a r apkastas sniegu, kad būtų šilčiau. Žiemą iš didelio sniego kupsto tik kaminas kyšojo. Viduje j u o d a v o nedidelė kros­ nelė, kuri pastatyta ne specialisto, deja, mažai tešildė. O ir mal­ kų nebuvo... Stalelis, treji narai — štai ir visas apstatymas. Bet vis tiek jau turėjome žiemai savo pastogę, jautėmės saugesni. Tit A r u o s e tokių žeminių tremtiniai pasistatė trisdešimt. Dar­ žinėje likę žmonės vėliau b u v o perkelti į bendrą didelį baraką. Reikėjo griebtis kokio nors darbo. Nei žvejoti, nei dirbti prie statybų neturėjau jėgų. Be to, ir drabužiai labai m e n k i : aulinukai bateliai nuo pačiūžų, gerokai apnešiotas paltelis, kaž­ kieno d o v a n o t a pusvilnonė skarelė. O pinigai tirpte tirpo. Ar­ tėjo tas laikas, kai reikės parduoti sviesto ir cukraus korteles, kad turėčiau už ką pirktis d u o n o s . Kiti jau b u v o priversti tai daryti. Mūsų laukė visiškas badas. Bandžiau prašyti d a r b o r y b z a v o d o kontoroje, bet greit su­ pratau, kad tai beprasmiška. Visus reikalus tvarkė baisusis Filonovas, r y b z a v o d o direktorius ir visiškas salos valdovas. Tai bu­ vo be g a l o žiaurus žmogus, tiesiog sadistas. Kartą mačiau, kaip jis elgėsi su jaunu mokytoju Kudžma. Mokytojas maldavo Filonovą paskirti jam taloną drabužiams nusipirkti. Sakė, eisiąs žvejoti. „ A š nieko neturiu, badauju, o noriu dirbti, g y v e n t i " , — kalbėjo jis. Filonovas a t r ė ž ė : „ N i e k o neturi, tai mirk! Mes pa­ l a i d o s i m ! " Po kurio laiko Kudžma mirė. O jis b u v o šviesus žmo­ gus, optimistas ir didelis patriotas. Mėginau įsiprašyti valytoja ar indų plovėja į naują valgyklą, bet supratau, kad be kyšio tokios vietos negausi. Išgirdusi, j o g iš Jakutsko atvykęs prokuroras, nutariau kreiptis į jį. Priėmė mane gana draugiškai. Aišku, nuėjau ne tuščiomis, nunešiau v y r o naują angliškos medžiagos kostiumą. Patiko. Pareikalavo dar vienos eilutės. Nunešiau ir kitą, paskutinę. Paklausė, ar neturiu portfelio. Turėjau, atidaviau. Pažadėjo įdarbinti ir v y r o adresą sužinoti, gal ir siuntinį j a m išsiųsti. Bet kitą dieną išgirdau mano „ g l o b ė j ą " staiga išvažiavus. Dar ir dabar man gėda, kad buvau tokia naivi. Kartą, visai netekusi vilties, išėjau k u r akys veda, kur kojos neša. Atsidūriau toli už kaimelio, tundroje. Puoliau ant kelių, įsikniaubiau į drėgną tundrą ir gal pirmą kartą gyvenime taip 279

karštai meldžiausi: „Viešpatie A m ž i n a s i s ! Tu matai mano kan­ čias ir skausmą. Niekur nematau pagalbos, tik Tu gali padėti. Neleisk žūti nekaltiems mažyliams, gelbėk vaikus, gelbėk vai­ kus...". Iki valiai išsiverkusi, atsistojau ir žingsniavau toliau, kol priėjau jakuto jurtą. Joje senukas ant skardinės krosnelės kepė žuvį, o asloje ropinėjo pusplikis vaikas. Susišnekėti negalėjome, nes senukas kalbėjo tik jakutiškai. Tačiau, matyt, supratęs m a n o neviltį, privaišino į valias žuvimi. Pavalgiusi kiek nurimau. Grįžusi į žeminę, sutikau išeinančią iš jos jauną rusaitę. Ji man pasakė užrašiusi m a n o dukrelę į mokyklą. Taip sužinojau, j o g kuriasi mokykla. Ar reikalingas matematikas, ji nežinanti, bet girdėjusi, kad tremtiniai į darbą nepriimami. Tačiau dėl visa ko patarė pasiteirauti pačiai. Vieną, kitą kartą einu p r o „ m o k y k l ą " — baraką, bet nedrįstu užeiti. N o r s veidrodį seniai beturėjau, jaučiu, kaip nepatrauk­ liai a t r o d a u : suvargusi, sunešiotais drabužiais, kelis mėnesius nesipraususi. Tačiau kur bebūčiau, vis skamba ž o d ž i a i : „Dva-' catikvartirnyj barak, šeštąja k o m n a t a " . Pagaliau ryžtuosi ir užeinu. Kambaryje kelios geležinės lovelės, degė didelė žibalinė lempa. Cia atrodė taip erdvu, šviesu, kad pasijutau lyg kitame pasaulyje. Direktorius pasakė, kad tremtinių jam neleista pri­ imti, valytojos irgi nereikią. Bet paskutiniu momentu, man jau slenkant prie durų, pasiteiravo, ką aš dėsčiusi. „ M a t e m a t i k ą " , — atsakiau. Tada jis liepė užeiti kitą dieną. Įsižiebė viltis. Grįžusi suklupdžiau vaikučius ir visi meldėmės, kad Dievas padėtų gauti darbą. Ir visą laiką mintyse meldžiausi ir meldžiau­ si. Rytojaus dieną, kiek galėdama švariau nusipraususi ir geriau apsirengusi, nuėjau pas direktorių, šis mane nuvedė į kitą na­ melį pas rajono švietimo skyriaus darbuotoją, atvykusį iš Kiusiuro, Ivaną Baraškovą. Tai b u v o inteligentiškas jakutas, vėliau turėjęs daug reikšmės m a n o g y v e n i m e . Jis pasiteiravo, ką aš dėsčiusi, ar turiu diplomą. Sužinojęs, kad diplomas atimtas, ap­ gailestavo, j o g be j o k i o į r o d y m o į darbą priimti negalėsiąs. Pa­ tarė ieškoti nors kokio dokumento. Žeminėje, viską perkračiusi, radau profsąjungos bilietą, kurį pildydama dar Panevėžio mo­ kykloje užrašiau „ M a t e m a t i k o s m o k y t o j a " , nors tereikėjo rašyti tik „ M o k y t o j a " . Tas vienas papildomas žodis išgelbėjo m a n o vai­ kų g y v y b ę . I. Baraškovas jau galėjo kreiptis į FilonOvą, prašy­ damas sutikimo leisti man mokytojauti. Po kelių dienų vėl buvau pakviesta pas I. Baraškovą. Jis pa­ sakė, kad esu paskirta mokytoja, bet su minimaliu pradžios mo­ kyklos m o k y t o j o atlyginimu, nes neįrodžiau, kad baigusi aukš­ tąjį mokslą. Tai b u v o berods 400 rub. (dabar — 40 rub.). Mo­ kykla parūpins man žibalo, o rybzavodas skirs kas mėnesį 2 m 3 malkų. Vėliau gal ir kambarys man atsiras. Bet po šių gerų žinių Baraškovas pasakė, kad po manęs b u v o atėję du lietuviai vyrai su diplomais siūlyti s a v o paslaugų. Bet jiems jis atsakęs. Aš žinojau, kas jie tokie. Buvo skaudu, kad sveiki ir stiprūs 280

vyrai bandė apeiti mane, juo labiau kad vienas iš jų sužinojo apie vietą tikrai iš manęs. Dabar kasdien eidavau pas Baraškovą, kur, gavusi vadovė­ lius, sudarinėjau dėstymo programas ir rašiau planus. Turėjau dėstyti vyresnėse klasėse ne tik matematiką, bet taip pat ir fiziką, chemiją, braižybą, kurių niekad nebuvau dėsčiusi. Be to, rusų kalbą buvau pramokusi tik skaitydama klasikų kūrybą, tad jaučiau, kad dirbti man bus labai sunku ir jaudinausi. Baraš­ kovas stengėsi mane padrąsinti. Tai b u v o šviesus žmogus, bai­ gęs Leningrade istorijos fakultetą, berods drauge su profesoriumi Okladnikovu tyrinėjęs užrašus ant uolų Lenos pakrantėse. Ži­ nodamas, kad aš vis alkana, kasdien po du kartus kviesdavo pavalgyti. O valgyti, kaip ir visa salos valdžia, jis turėjo k o . Per Tiksio uostą į Sąjungos gilumą b u v o siunčiami iš A m e r i k o s aukščiausios kokybės p r o d u k t a i : sviestas, taukai, mėsos, pieno, vaisių konservai, pieno ir kiaušinių milteliai, džiovinti vaisiai ir daržovės, vitaminingi ekstraktai. Lyg daugiaaukščiai namai stūksojo stirtos miltų ir kruopų maišų, apdengtos brezentu ir saugomos ginkluotų sargybinių. Badavome tik mes, tremtiniai. Todėl valgiau nesivaržydama. Baraškovas pamažu išklausinėjo apie m a n o gyvenimą Lietu­ voje, tremtį, net aplankė mano vaikus žeminėje. Jis išrūpino man ir dar vienai mokytojai talonus apavui. Dėl to jam teko kelis kartus eiti pas Filonovą. Po kokios savaitės rūpesčių, įteik­ damas talonus, Baraškovas pasakė: „ S a v o tėvynėj tikriausiai apavą greičiau iš Berlyno i š r a š y t u m ė t ? " . Atsisveikinome šiltai, jis dar pasakė, jei kas skriaustų, galiu kreiptis į jį. Kas gi gali mane skriausti, tada pagalvojau, nieko nenujausdama. Laisvą valandėlę nueidavau į lietuvių barakus. G y v e n i m o są­ l y g o s ten b u v o baisios. Pasieniais skendi tamsoje dviem aukš­ tais narai, prikimšti daiktų ir žmonių. Viduryje smilksta kelios krosnelės, apstatytos puodais ir apkarstytos drabužiais, nes nu­ v o g t i lentgaliai ar iš toliau atvežti karkliniai maumedėliai — drėgni ir nedega. Žmonės grįžę iš darbo sušalę, sušlapę, nusivynioję nuo kojų skudurus ar maišus, kuriuos rišosi vietoj apavo, neturi nei kur išsidžiovinti, nei kur apšilti. Guoliai drėgni, pa­ talų kampai prišalę prie apšerkšnijusių sienų. Mažieji paprastai b ū d a v o viršutiniuose naruose. Pamėlynavę, žaizdotomis kojy­ tėmis ir išpampusiais nuo bado pilveliais jie alkanomis akutėmis balanų šviesoje liūdnai žiūrėjo į mane. O ką aš galiu padėti, pati turiu tris burnas... Prisižiūrėjusi tokių vaizdų, išeinu į naktį ir klykiu iš skaus­ mo — taip spaudžia širdį. Mūsų žeminė, palyginti su barakais,— tikras rojus. Kulnys sumeistravo lempą, kuria apsišviesdavome, kai pradėjau gauti žibalo. K u r o irgi gaudavau, bet viską reikėdavo plėšte išplėšti. Atsimenu, kai pirmą kartą nuėjau F i l o n o v o prašyti man priklau­ sančių malkų, jis pasakė, r o d y d a m a s : „ M a t a i , tavo tautietės įsikinkiusios vežasi malkas iš miško, įsikinkyk ir t u " Tą mūsų 281

pokalbį girdėjęs mokyklos direktorius leido susitarti su kuo nors, kas man atvežtų malkų, o jis, direktorius, užmokėsiąs. Susita­ riau su mokytoju Matu Kasperavičiumi, kuris su savo ž m o n a Ona iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti g y v u s savo du berniukus. Jis b u v o dėkingas už tegu ir menką, bet vis papildomą uždarbį.

P R A D E D U DIRBTI Ir štai jau baigta statyti mokykla. Tai medinis namas be s t o g o . Vienas kambarėlis skirtas mokytojai-sargei. Jį užėmė tremtinė s u o m ė Kekonen, ir j o s devyniolikmetė duktė, paskirta mokyti antrąją klasę, kurią turėjo lankyti ir m a n o Rytelė. Vie­ nas mažas kambarėlis b u v o skirtas žibalinėms lempoms laikyti. Ten tvarkėsi tremtinė iš Panevėžio Valentienė. Ji b u v o svarbus a s m u o : valė ir išnešiojo po klases lempas, dalijo žibalą moky­ tojams, vėliau — maistą mokiniams. Po kurio laiko pradėta duoti mokiniams priešpiečius — po riekutę duonos su 10 g svies­ to ar šaukšteliu cukraus. Klasės tamsios, vietoj langų — ledo luitai, sienos apšerkšnijusios iš vidaus. Iš neobliuotų lentų su­ kaltas stalas ir suolai. M o k y k l o s darbui v a d o v a v o , kaip jau minėjau, V. Aliochinas. Mokytojų kolektyvą sudarė 3 rusaitės, 1 rusas, 1 jakutas, 3 trem­ tinės suomės ir 2 tremtinės lietuvės: be manęs vokiečių kalbą dėstė Danutė Jurgelytė. Mokinių rusų b u v o nedaug. Jie b u v o šiltai aprengti, sotus, pasitikintys savimi. Man, tremtinei, jie paklusdavo ne iš karto, reikėjo pastangų juos sutramdyti. Buvo ir jakutų, bet daugiausia tremtiniai, lietuviai ir suomiai. Visi šie mokiniai blogai kalbėjo rusiškai. Mokyti reikėjo, aišku, rusiškai. Bet kai kuriuos dalykus pa­ aiškindavau ir lietuviškai arba liepdavau geresniems mokiniams išversti. Vadovėlių nebuvo, popieriaus taip pat. Mokiniai rašy­ d a v o ant senų žurnalų ar laikraščių. Tik kontroliniams darbams išdalydavau po lapelį švaraus popieriaus. A n t lentos dažnai tekdavo rašyti šlapiu skuduru, nes trūko kreidos. M a n reikėdavo daug laiko pamokoms pasirengti. Vakarais, kaimynams sumigus, rašydavau pamokų planus, tikrindavau ra­ šomuosius ir „ k a l d a v a u " rusiškai matematiką, fiziką, chemiją, užsisėdėdavau ilgai po vidurnakčio. Ir visą laiką neduodavo ra­ mybės paliktas pusryčiams d u o n o s gabaliukas. Paprastai gautą duoną padalydavau į tris dalis ir jau prieš valgį vieną gabalėlį dalydavau d a r į keturias vienodas dalis. Labai žiūrėjau, kad nesuvalgytumėm visko iš karto. Tie, kuriem pristigdavo valios, išseko anksčiau. Bet ir aš dažnai neišlaikydavau. Padirbėjusi paimdavau duoną, pavartydavau, pauostydavau, atsignybdavau kąsnelį... paskui dar vieną, visai mažytį, dar vieną... Ir m a n o dalis ištirpdavo. O vėliau per kelias valandas nejučiom suvalgy­ davau ir Rytelės dalį: guodžiausi, kad ji ryt mokykloje gaus duonos riekelę, o m a n reikia daug jėgų visai šeimai išlaikyti. 282

Aplink pats žiemos baisumas. Dabar jau kiekvieną dieną iš barakų nešami ir nešami lavonai. Kai kurie apraudami, kiti tyliai ištempiami — nebėra kam gailėti. Dažnai prie leisgyvės, jau nebekalbančios motinos glaudžiasi pusgyvis vaikas. Greit išnešami abu. Pradžioj užrašinėjau mirusiųjų pavardes ( b u v o jau per šimtą), paskui pati taip nusilpau, kad lioviausi. Vasi­ liauskų iš penkių liko vienas. Mirė šeimų tėvai Baublys, Zaleckas. N u o išsekimo atmintis b u v o taip nusilpusi, kad visai neprisi­ menu, kada ir kaip mirė su mumis gyvenusi Gėgžnienė. Mirti n b u v o tapusi kasdienybe. O kokia baisi vienatvė, koks ilgesys! Nelaimės draugių daug, bet nei vienos tikrai artimos draugės. Praeitais metais, Altajuje, gavau iš v y r o porą trumpų laiš­ kučių. Pasiunčiau siuntinėlį, tik nežinau, ar g a v o . Kai mus iš­ vežė į Šiaurę, susirašinėjimas nutrūko. Ir dabar rašiau į visus lagerius, kurių tik žinojau adresus. Klausiau apie savo mylimą Juozą. A t s a k y m o nėra. Laiškai eina 8—9 mėnesius. N u o Tėvy­ nės esam visai atskirti. Einu, būdavo, rytą į Leną vandens ar ledo atsivežti, danguje įvairiom spalvom mirga Siaurės pašvais­ tė. Aplink tik sniegas, baisaus šalčio sukaustytas ledas. Rieda ašaros ir sušalusios krenta po k o j o m . Mintyse šaukiu savo arti­ m u o s i u s : vyrą, tėvelius, brolį, sesutes. K u r jus? Ar d a r g y v i ? Ar jaučiat mano ilgesį ir skausmą? V ė l ir vėl meldžiuosi.

TEISMAS Mokyklos direktorius, keletą kartų apsilankęs m a n o pamo­ kose, pripažino, kad turiu dalykinių žinių, didelę praktiką ir gerai valdau klasę. O mokytoją rusaitę, kuri dėstė g a m t o s moks­ lus, išbarė, norėjo atimti iš jos pamokas ir paskirti man. Aš visokiais būdais atsisakinėjau. Viskas lyg ir sekėsi. Bet štai sykį, neturėdama laikrodžio (buvau jį pardavusi), pavėlavau į mokyklą. Įeinu į klasę, o susi­ rūpinę mokiniai man sako, kad aš „sdielala p r o g u l " . D a r neži­ nojau, ką reiškia tas „ p r o g u l " , kad už tai teisiama. Staiga atsi­ d a r o durys ir direktorius kviečiasi į kabinetą. Cia jis man sako, kad už dvidešimties minučių pavėlavimą turįs atiduoti mane į teismą ir liepia pasiaiškinti (vėliau kiti mokytojai ir valytoja sakė, kad pavėlavau mažiau, bet ką čia beįrodysi). Aiškinausi, kad dvi dienas nebuvo duonos, parduotuvėje daug žmonių, iš­ stumdavo iš eilės, kad grįžusi radau susirgusią dukrelę,— tu­ rėjau ja pasirūpinti. Be to, neturėjau laikrodžio. Tada direkto­ rius davė 45 minutes, kad nuvesčiau dukrelę pas gydytoją ir gaučiau pažymą, kad ji serga. Per šaltį tempiau karščiuojantį vaiką pas gydytoją. Gavau tą pažymą. Tuomet direktorius liepė rašyti pasiaiškinimą. A p ­ skaičiavęs visą mano sugaištą laiką, pasakė atiduosią* mane į teismą už dviejų valandų pravaikštą. „O kas bus t p l i a u ? " — pa283

klausiau direktoriaus. Jis atsakė, kad teismas Kiusiure, už 700 km. Teisėjas galįs atvažiuoti, bet galįs ir už akių nuteisti. O ga­ lima bausmė — išskaičiuos kiek procentų iš algos arba kalėji­ mas. Vaikai? Juos atiduosią į vaikų namus. Taip „ n u r a m i n t a " nuėjau į pamokas. Slinko dienos, o aš vis laukiau teismo, graužiausi ir meldžiau­ si. Pagaliau prisiminiau Baraškovo pažadą padėti ir parašiau jam laišką į KiusiuTą. Po kelių mėnesių, apie 23 valandą atėjo pasiuntinė iš kon­ toros kviesti manęs į mokyklą, į teismą. Ėjau drebėdama, bet apie man gresiančią nelaimę tada dar negalėjau net įsivaizduoti. Tik vėliau, sužinojusi apie lietuviams paskirtas „ b a u s m e s " , apie sąlygas Stolbų kalėjime, o dar vėliau — apie nuteistųjų liki­ mus — suvokiau, kaip arti pražūties buvau aš ir mano vaikai. Teisiamieji — daugiausia išbadėję žmonės, kurie bandė pa­ slėpti drabužiuose kelias menkas pačių sugautas žuvytes. Už­ teko įkliūti vienintelį kartą. Tuokart b u v o nuteistas Garmus, kurio likimą aprašė jo sesuo Jurevičienė, penkių vaikų motina. Ji pati po metų mirė kalėjime, j o s vyras ir 3 vaikai irgi greit mirė, liko tik dvi mergytės. Zenonas ir Genė Kairiai, brolis ir sesuo, g a v o po 3 m e t u s ; už seserį nuėjo kalėti Stasė Kairytė, stipresnioji. A b u išsilaikė. O Mankevičiūtei Danutei, nuteistai dviem metams už tai, kad negrąžino per klaidą du kartus išduotų maisto kortelių, teko amputuoti ranką, kurią nušalo beeidama į Stolbų (60 km) kalėjimą. Visų nesuminėsi. M a n o „ t e i s m a s " taip įstrigo atmintyje, kad prisimenu kiek­ vieną žodį. Didžiausia m o k y k l o s klasė b u v o pilna žmonių. Už stalo sė­ dėjo jakutas teisėjas ir du tarėjai — nepažįstamas rusas ir Zi­ naida Michailovna. Mane pasodino pirmoje eilėje ir liepė laukti. Buvo teisiama lietuvė, kurios pavardės neprisimenu, kad pasi­ ėmė kelias lenteles. Aiškiai matėsi, kad jos psichika sutrikusi. Į visus klausimus laužyta rusų kalba ji atsakinėjo vis tą p a t i : „ D o s k a kazionnaja, ja kazionnaja, topitj n i e č i e m " . Ją išteisino. A t ė j o mano eilė. Zinaida Michailovna kažką pašnibždėjo tei­ sėjui ir šis paprašė mokinius išeiti, Išėjo ir mokyklos direktorius. Tada ėmė mane tardyti. Po kiek laiko pakvietė direktorių. Man liepė atsistoti. Supratau, kad po tardymo prasideda mano teis­ mas. V ė l klausė vardo, pavardės, g i m i m o metų ir t. t. Staiga, visai netikėtai: „ A r rašėte B a r a š k o v u i ? " — „ T a i p , rašiau..." Ir v ė l : „ K o d ė l jam skundžiatės?" Cia teisėjas išsitraukia m a n o laišką ir jį perskaito. Atsakau, kad tai ne skundas, o fakto kons­ tatavimas. Tada paklausė, kodėl aš laiške vadinu Baraškovą vieninteliu humanišku ž m o g u m i . Paaiškinau, kad tai vienintelis žmogus, kuris aplankė mane žeminėje, išrūpino m a n šiltą apavą, stengėsi, kad gaučiau kambarį. Negalėjau sakyti, kad tikras jo humaniškumas ypač atsiskleidė tada, kai dirbti priėmė mane, nepajėgią moterį su abejotinu dokumentu, o ne sveiką vyrą su diplomu. 284

Tada liepė paaiškinti, kodėl pavėlavusi, po to pasodino ir ėmė klausinėti mokyklos direktorių. Direktorius mane apibūdino gerai. Sakė, esanti patyrusi mo­ kytoja, gerai žinanti dėstomąjį dalyką. „ A r ir geometriją ji d ė s t o ? " — pasiteiravo teisėjas. Matyt, jam tai b u v o kažkas ne­ įkandama. „ T a i p . Dar ir algebrą, ir fiziką, ir c h e m i j ą " — b u v o atsakyta. O į klausimą, ar direktorius žinąs apie m a n o g y v e n i m o sąlygas, ar buvęs žeminėje, direktorius pamelavo, kad buvęs. Turėjau tai patvirtinti. Į klausimą, ar b u v o nusiskundimų mano darbu, direktorius atsakė neigiamai. Tada teisėjas gan griežtai išbarė direktorių, kam padavęs mane į teismą be pagrindo. „ J e i jau norėjot paskųsti, galėjote kreiptis į švietimo skyrių. Ir apskritai jūsų pareiga pasirūpinti jos g y v e n i m o s ą l y g o m i s " . Direktorius visas iškaitęs bėgte išbėgo iš klasės. Aš buvau išteisinta. Laiminga grįžau namo, išbučiavau vaikučius, visi suklaupę pasimeldėm. Po to dažnai pagalvodavau apie laišką Baraškoyui, palankiai nuteikusį teisėją. Jakutai labai solidarūs. Gal Baraš­ kovas kalbėjo su j u o ? Tik 1948 m. sužinojau šį tą daugiau apie Baraškovą. Tada jau mokytojavau prie Jakutsko. Kaip džiovininkė, buvau plau­ čių ligų dispanserio įskaitoje. Sykį laukiu g y d y t o j o priėmimo ir matau, j o g prie manęs eina aukštas, gražiai apsirengęs jakutas... Baraškovas! Be g a l o apsidžiaugiau jį pamačiusi... „ O l g a A n t o n o v na, aš jus pažinau iš karto. Jūs pasikeitusi, bet akys liko tos pačios — liūdnos." Pradėjom kalbėtis. Pasirodo jis b u v o apšauk­ tas nacionalistu, atleistas iš darbo ir likimo blaškomas po įvai­ rias vietas. Mano laiškas pasiekė jį tik po dviejų metų, pilnas pašto štampų, su v o s įskaitomu adresu. A l i o c h i n o elgesį Baraš­ kovas paaiškino labai paprastai. Pasirodo, jis buvęs turtingo pramonininko sūnus. Žlugdydamas mane, norėjo įsiteikti pats. Nors Aliochinas ir nesupeikė manęs teisme, bet jaučiau jį esant mano priešu. Mokykloje b u v o pradėta skirti stipendijas neturtingų daugia­ vaikių šeimų vaikams. Tokių vaikų kategorijai priklausė ir mano dukrelė R y t ė . B u v o paskirta stipendija ir jai. Tačiau kitą dieną vėl b u v o sušauktas mokytojų susirinkimas apsvarstyti tik vieną klausimą, ar teisingai paskirta stipendija R. Merkytei. Direkto­ rius pareiškė, kad j o s tėvas — liaudies priešas, kalintis lagery­ je, o motina siuntusi jam siuntinį, todėl stipendijos duoti nerei­ kia. Visi pritarė, tik trys mokytojai balsavo prieš. Aišku, tai buvau aš, dar mokytojas jakutas ir Zinaida Michailovna. Tai jaunai kukliai mokytojai reikėjo daug drąsos stoti prieš žiau­ raus direktoriaus valią. Jakutui jis nekeršijo, o suomei po to svarstymo pasidarė šiurkštus, ją i g n o r a v o , nekalbėjo. Sunkiai sudurdama galą su galu, negalėjau nusileisti. Mažie­ ji visą laiką leido patale, nes visai neturėjo drabužių. Tad tu­ rėjau k o v o t i ir kovojau. Parašiau švietimo skyriaus vedėjui laišką, prašydama peržiūrėti pedagogų tarybos nutarimą. Man 285

b u v o pranešta, kad mokytojams bus padidinti atlyginimai ir man būsią lengviau, o apie stipendiją — nė ž o d ž i o . Atlyginimai tikrai kiek padidėjo. Direktorius savo nepasitenkinimo nerodė, tačiau greit rado progą man atkeršyti. Kai b u v o pasirašoma valstybinė paskola, man jis liepė pasirašyti už dviejų mėnesių atlyginimą, k » ; tuo tarpu visi rašėsi už vieną. Kai pradėjau aiškintis, prie mano pavardės direktorius įrašė „ a t s i s a k ė " ir išsiuntė sąrašą į rajono centrą. Greitai gavau telegrafu paklausimą, kodėl atsisakau pasirašyti paskolą. Paaiškinau, kad sutinku pasirašyti tik už vieno mėnesio atlyginimą. A r t ė j o pavasaris. Jau dieną vėl šviesdavo saulė, tik manęs niekas nedžiugino. Darbas, liga, alkis, šaltis, nežinia ir ta am­ žina nervų įtampa mane taip išsekino, kad v o s bepaėjau. Sykį, einu iš parduotuvės ir vos velku kojas, jaučiu, kad tuoj išgriusiu. Užėjau pas pakeliui gyvenančius Simbergus. Tai b u v o inte­ ligentiška žydų šeima. Seimininkas dirbo „ r y b z a v o d o " buhalte­ riu, jo žmona — kasininke. Jie teturėjo vieną mažą sūnelį, kurį augino senelė. Jie g a v o neblogus atlyginimus ir kaip k o n t o r o s tarnautojai — papildomai maisto. Tą dieną namuose b u v o tik senele frau Kelner. Pamačiusi mane vos gyvą, tuoj paguldė į lovą, išvirė arbatos. Į stiklinę šliūkštelėjo nemažai amerikoniško citrinų ekstrakto, nuo kurio man stebuklingai palengvėjo, kaip nuo k o k i o g y v y b ė s eliksyro. A t s i r a d o jėgų grįžti namo. Direk­ torius irgi pastebėjo mano nusilpimą ir, matyt, bijodamas pra­ rasti matematikę,- porą kartų išrūpino papildomą maisto davinį. Taip ištempiau iki pavasario. O čia nauji rūpesčiai. Sykį, jau besibaigiant mokslo metams, po pirmos pamokos pamačiau atbėgančią Rytelę. Pasirodo, semia mūsų žeminę. Sį kartą direktorius b u v o toks žmoniškas, kad paleido mane iš darbo ir leido laikinai susikraustyti į mokyklą. Parbėgusi radau vandens iki l a n g o . Matyt, musų žeminė b u v o pastatyta ant kokios požeminės vandens gyslos, nes kelias kitas žemines irgi apsėmė. Elena dalį daiktų spėjo išnešti, kitus, ra­ miai beplaukiojančius, žvejojome kartu. Sušlapusią, apgadintą mantą pertempėme į mokyklą. Vasarą atostogų neturėjau, nes b u v o karo metas. Mane pa­ skyrė žvejoti. Mokiniai b u v o suskirstyti į brigadas, kiekvienai paskirtas mokytojas ir brigadininkas. Neįsivaizdavau, kaip žve­ josiu, sirgdama plaučiais ir neturėdama tinkamų drabužių. V ė l išgelbėjo atsitiktinumas. Atėjo pas mane literatūros mokytoja rusaitė, siūlydama pasikeisti darbais. Ji turėjo tvarkyti gautą knygų siuntą ir organizuoti biblioteką, bet pas ją atvažiavo motina su gausia šeima, todėl ji tikėjosi žvejodama geriau juos aprūpinti. Aš su džiaugsmu sutikau. Jos lūkesčiai, deja, nepasiteisino. Brigadininkas visai nemo­ kėjo žvejoti, jos brigada nieko neuždirbo ir net sau žuvies nepag a u d a v o . O aš visą vasarą tvarkiau knygas. Jos b u v o visai nau­ jos, neblogai parinktos, pasitaikė net vertingų meno albumų. 286

Vėliau mane paskyrė bibliotekininke, tai keletą mėnesių gauda­ vau papildomų pajamų. Be to, per tą biblioteką ir kambariuką pasisekė gauti, tiesa, irgi ne be v a r g o . Buvo taip. Vieną dieną prasidėjo smarkus lietus. Mokykla b u v o be s t o g o , vanduo pradėjo lašėti ant knygų, o paskui tiesiog pasipylė vanduo. Nubėgau į kontorą pagalbos, bet buvau tik šiurkščiai aprėkta ir išvaryta. Grįžusi puoliau gelbėti antrą kartą semiamą savo mantą, nes mūsų kambarėlį irgi užliejo. Toj nesėkmėj pagalbos rauką iš­ tiesė Simbergai: pakvietė mane ir vaikus kelioms dienoms pa­ gyventi pas juos. Po kelių dienų mediniame namelyje bibliotekai b u v o paskirtas didokas kambarys. Dalį j o , g a l 10 m 2 , atitvėrė mano šeimai. Taip pagaliau įsigijome savo kampą. Tiesa, turėjome apkūrenti bib­ lioteką, nes b u v o bendra krosnis, kurios pakura ir plyta b u v o mūsų pusėje. Rytelę „ a p i f o r m i n a u " valytoja, todėl nesijautėme per daug nuskriaustos. Gaila tik b u v o sugadintų, išmirkusių knygų, kurių dalį teko nurašyti. Atėjo eilė rūpintis drabužiais. Į talką atėjo Stasė Grybaitė, kuri iš mano drabužių persiuvo mažiesiems paltukus, o A l g u č i u i dar ir ilgas plačias kelnes. Visai neatsimenu, kuo jie avėjo, bet jau ir vasarą b u v o nebe basi. Algutis irgi pradėjo lankyti mo­ kyklą. Karolina Zenčikienė, norėdama padėti, atėjo netgi kelioms dienoms pas mus pagyventi, atsigabendama savo siuvamąją ma­ šiną. A p l o p ė drabužius, patalynę, pasiuvo mergaitėms suknutes iš amerikietiškos chaki medžiagos. Visa tai darė veltui, vien norėdama padėti, palaikyti mane. Į mūsų pastogę ji atnešė skardų juoką, gerą nuotaiką, spinduliuojančią energiją.

KOVA Prasidėjo 1943/1944 mokslo metai. A t ė j o žiema. Vėl polia­ rinė naktis apgobė salą su jos tragedijomis. Mirė ir mirė nusilpę, bado iškankinti žmonės. Ir vis dėlto dalies tremtinių gyvenimas ėmė po truputį gerėti. Tit A r u o s e įsisteigė žvejų „ k o l c h o z a s " . Jo nariai užmokestį g a u d a v o produktais, įvykdę planus, dalį žuvies galėdavo ir sau pasiimti. Be to, ir r y b z a v o d o dirbantieji jau turėjo iš kelių senų tinklų nusimezgę vieną kitą nuosavą tinklą. Stipresniems, apsukresniems įsižiebė viltis išlikti. Mano šeimos padėtis stabilizavosi, nors badavome kaip ir ki­ ti. Ir mokykloje dirbti b u v o jau lengviau. Iš Kiusiuro švietimo skyriaus b u v o atvažiavęs inspektorius Uvarovskis tikrinti moky tojų darbą. Jis vizitavo ir mano pamokas. Darbą įvertino gerai. Direktorius irgi daugiau nebepersekiojo. Taip praėjo antrieji darbo metai. Kitą vasarą į darbus mūsų nevarė, tad tikėjausi gerai pailsėti. Tačiau, matyt, nebuvo lem­ ta. Maždaug birželio vidury vieną vakarą pas mane atėjo gy­ dytojos Ovčinikovos namų darbininkė ir pakvietė eiti drauge. Nustebau, nes ją buvau mačiusi vieną kartą, kai reikėjo pažymos 287

Rytelei. K a i atėjau pas gydytoją, Ovčinikova man papasakojo, j o g ji girdėjusi, kaip A l i o c h i n a s sakęs jos v y r u i : „ I š anksto ne­ įspėsiu, o rudenį atleisiu ją iš darbo. Teeina žvejoti ir tesupuva v a n d e n y " . Gydytoja mananti, kad b u v o kalbėta apie mane. J o s vyras draugauja su A l i o c h i n u . Ji bijanti užtraukti savo šeimai jo pyktį, bet neįspėti manęs negalėjusi. Paprašė niekam nieko nepasakoti. Patarė pačiai važiuoti į Kiusiurą ieškoti teisybės, o kad nekiltų įtarimas, parašė siuntimą pasitikrinti plaučius ir g y d y t i dantis. Kreipiausi į proisąjungos pirmininką Puliajevskį, nes žino­ jau, kad tai puikus ž m o g u s . Ir jis man patarė nesigarsinant tuč­ tuojau važiuoti į Kiusiurą. Tremtinių komendantas sutiko iš­ leisti mane pasitikrinti sveikatos. Direktorius Aliochinas tam irgi neprieštaravo. Ta pačia proga paprašė nuvežti jo laišką švie­ timo skyriaus vedėjui. Pastovaus susisiekimo su Kiusiuru nebuvo. Praplaukiantys trys laivai ne visi s t o d a v o . Puliajevskis pasirūpino, kad jo že­ mietis priimtų mane į plaukiantį iš Tiksio laivą. D a r paprašė, kad nuvežtų veltui. Laive susipažinau su škiperiu, surusėjusiu g a l 50-ties metų žydu, gana flegmatišku, bet iš pažiūros neblogu žmogeliu. Sužinojusi, kad jie plaukia į Jakutską, paklausiau, ar negalėtų perduoti nedidelį siuntinuką ten gyvenančiai tremtinei g y d y t o j a i Gineikienei. Tikėjausi jos paprašyti, kad pasiųstų jį į lagerį m a n o vyrui senuoju adresu. Jis sutiko. Paskubomis sudė­ jau kiek džiūvėsių, švaraus popieriaus, kelis lapus tabokos (ją g a u d a v o m e su daviniu) ir vyriškas puskojines. Sugrįžusią su siuntinuku, įkurdino mane s a v o kajutėje. Įspėjo, kad ji nešildo­ ma. Laivas išplaukė. Buvau apsivilkusi geriausią savo anglišką kostiumėlį, g e r o k a i padėvėtą šimtasiūlę. Atsiguliau ant kieto suolo, užsiklojau šimtasiūle, bet vis tiek šalau. Sugrįžęs škiperis ramiai t a r ė : „ N a ką jūs, taip sušalsite. Tuoj gulsiu kartu, sušildysiu". Pašokau kaip žaibo trenkta, spausdama rankomis veidą. Su siaubu t a r i a u : „ K ą jūs, ką j u s " . Jis ramiai nusišyp­ s o j o : „ A š tik pasiūliau. Nenorit, nereikia". Ir padavęs užsikloti kailinius išėjo. O kai sugrįžo rytą, b u v o draugiškas, pakvietė kartu valgyti, papasakojo, kaip sunku dirbti, nes nėra tvarkos. Visi jo pavaldiniai gerią. Žodis po ž o d ž i o ir aš j a m išpasakojau apie savo gyvenimą ir kelionės tikslą. Sužinojęs, kad vežu di­ rektoriaus laišką, jis man patarė jį perskaityti. Bandžiau sakyti, kad ne taip auklėta, bet jis pareiškė, kad dabar g y v e n u kitose sąlygose, kur su manimi elgiamasi klastingai, todėl turinti būti apdairi. Laiške b u v o parašyta, kad direktorius laukia įsakymo dėl mano atleidimo iš pareigų, kurį parašyti žadėjo Uvarovskis. Toliau kelinvau d a r labiau prislėgta, nors šeimininkas b u v o man draugiškas, maitino žuvimi, netgi pats Kiusiure nuvežė į krantą. Škiperis pasirodė esąs doras žmogus. Mano siuntinuką tikrai įteikė Gineikienei. Tačiau ji žinojo, kad Juozas Merkys jau mi­ ręs. Tiesiai rašyti man bijojo, todėl laišku paklausė Tit A r u o s e 2?8

gyvenusios Onos Stanišauskienės, ką daryti su siuntinuku. To­ kiu būdu po kiek laiko žinia apie v y r o mirtį pasiekė ir mane. Tik išlipus Kiusiure į krantą, mane prašnekino nepažįstamas ž m o g u s , paklausęs, kaip g y v e n a žmonės Tit A r u o s e . Jį ten skiria matematikos mokytoju. Susipažinome. Tai b u v o irgi tremtinys. Jo pavardė — Kabačnikas. Susitikimas su j u o man b u v o labai parankus, nes dabar švietimo skyriuje galėjau pasakyti iš kur žinau apie m a n o atleidimą. Apsistoti buvau numačiusi pas buvusį Panevėžio lenkų gimnazijos mokytoją Straševičių. Jis su ž m o n a , dantų gydytoja, abu jau senukai, g y v e n o dviejuose mažuose kambarėliuose. Pamatę mane apsidžiaugė, priėmė labai maloniai, tik pasiskundė, kad pas juos labai šalta, mat mažai gauną malkų. Pasidėjusi daiktus, nuskubėjau į švietimo skyrių. Švietimo skyriaus vedėjas buvo naujas, jakutas, pavarde Jefimovas. Perdaviau jam direktoriaus laišką ir pasakiau: „ E s u nu­ stebinta, atsitiktinai sužinojusi, kad į m a n o vietą paskirtas mo­ k y t o j a s " . Pasirausęs dokumentuose, jis tikrai rado U v a r o v s k i o įsakymą dėl mano atleidimo. D a r kažką paskaitęs, pradėjo mane tardyti. „ J ū s išvežta iš Klaipėdos? — N e , ten man neteko gy­ venti. Juk jūsų vyras b u v o Klaipėdos krašto gubernatorius? N e , gubernatoriumi n e b u v o . — Tai kas b u v o jūsų v y r a s ? " Atsakiau, j o g apskrities viršininkas ir paaiškinau ką tai reiškia. K v o t a nesibaigė ir aš pasipiktinusi paklausiau: „ K o d ė l jūs klausinėjate apie v y r ą ? Gal jo ir g y v o nebėra? Aš esu jūsų darbuotoja ir galiu apie save pasakoti". Jis liovėsi klausinėti ir pasiūlė ateiti kitą dieną, kai bus smulkiau susipažinęs su m a n o reikalu. Labai sujaudinta ir prislėgta grįžau pas Straševičius ir ap­ siverkiau. A b u senukai taip susigraudino, kad pasimelsti suklaupėm. visi d r a u g e . Jie m o k ė j o kažkokią lenkišką maldelę, kuri „ v i ­ sada padedanti". Straševičius išrašė man tą maldelę. N u o tos dienos kalbu ją kiekvieną vakarą. Atsigulusi staiga išgirdau, kažkas beldžiasi į duris. Nepa­ žįstamas moteriškas balsas klausia, ar čia apsistojusi m o k y t o j a Merkienė. Susipažinome. Tai b u v o vidutinio amžiaus energinga moteris, suomė mokytoja Sofija Riechkelainen, su kuria dar ir dabar susirašinėjame. Per atostogas ji b u v o paskirta talkinin­ kauti švietimo skyriui, todėl atsitiktinai g i r d ė j o mūsų pokalbį, Ji b u v o irgi panašiai atleista, tačiau išsikovojo, kad sugrąžintų atgal į darbą. Ji mane padrąsino ir patarė kreiptis į N K V D ir į pirmąjį partijos sekretorių. Tuoj pat pradėjau veikti. Buvau tokia neišmanėlė, kad N K V D neskyriau nuo saugumo ir nuėjau į pastarąjį. Išklausęs m a n o pasakojimą, s a u g u m o majoras Smerčinas patarė kreiptis į N K V D . Ten mane priėmė irgi maloniai. Sakė ateiti, kai įsakymą turėsiu rankose. Kitą dieną liaudies švietimo skyriuje Jefimovas man šaltai paaiškino, kad m a n o reikalo jis nežinąs, neturįs teisės keisti U v a r o v s k i o parėdymų ir įteikė atleidimo įsakymą: ' . U č i t e l n i c i Merkene O. A. osvoboždena ot raboty kak neblagonadežnyj element". 19. Leiskit į Tėvyne

289

Vėl skubu į N K V D . Perskaitęs įsakymą, N K V D kapitonas pareiškė, kad švietimo skyrius nekompetentingas spręsti tokį klausimą. Pasilikęs įsakymą, paskyrė man laiką ateiti d a r kartą. Išėjusi iš N K V D , pasukau partijos komiteto link. Prie durų budinti ištardė mane. Praleido... Kaip tada jaudinausi, eidama pas kiekvieną viršininką! Kaip mane priims vargšę tremtinę? Ar norės gaišti laiką? Juk nuo jų priklauso mano likimas. Kai įėjau į labai erdvų, šviesų kabinetą, pamačiau prie žalia stal­ tiese užtiesto stalo stovintį aukštą, gražų vyrą. Po skurdo, ku­ riame g y v e n a u , visa aplinka ir rami jo laikysena taip gerai mane nuteikė, kad pamačiusi ant palangės vazonėliuose žydinčias gė­ les, neišlaikiusi sušukau: „ B o ž e m o j , kak d a v n o ja nevidela c v e t o v ! " — i r išsigandau savo išsišokimo. Sekretorius Balašovas tik nusišypsojo ir paprašė sėstis. Pajutau, j o g tas gerai išauklė­ tas ž m o g u s yra man palankus. Papasakojau s a v o istoriją. Kant­ riai išklausęs, pasakė turįs vykti į komandiruotę, todėl mano klausimą pavešiąs tirti savo pavaduotojui. Jis buvęs mokytojas, tad tikriausiai gerai supras mane, o aš jį. V ė l turėjau viską papasakoti, dabar jau pavaduotojui. Sis pasakė, kad m a n o klausimas bus sprendžiamas po kelių valandų ir liepė pačiai ateiti į pasitarimą. Į pasitarimą ėjau įsitempusi. Sėdėjau gretimame kambaryje, todėl nežinojau, kas jame vyksta. Girdėjau ginčą. Ypač pakeltu tonu kalbėjo Jefimovas. Po g e r o pusvalandžio, smarkiai išrau­ dęs, jis išėjo. Tada mane pasikvietė į vidų ir paaiškino, kad Jefimovas neperkalbamas, bet į vietą bus pasiųstas partijos ats­ tovas ir švietimo inspektorius reikalui tirti. Jie mane guodė, siūlė grįžti n a m o ir ramiai laukti naujo įsakymo. Tada aš ėmiau prašyti, kad, jei m a n leis dirbti, perkeltų į kokią kitą mokyklą, nesvarbu kur. Aš negalėjau dirbti toliau su direktoriumi, kuriuo nebepasitikėjau ir nustojau gerbti. Prižadėjo spręsti ir šį klau­ simą. Jaučiau, kad jie linki man g e r o . Grįžusi pas Straševičius pasidžiaugiau savo laimėjimais. V ė l visi pasimeldėm. Ėmiau ruoštis namo. Koks b u v o mano nuste­ bimas, kai, patekusi į laivą, plaukiantį į Tit Arus, sutikau ir savo užtarėjus Balašovą, Smerčinskį, o taip pat propagandos skyriaus viršininkę Tiumencevą. Ji b u v o tikrinusi mano darbą bibliote­ koje ir liko j u o patenkinta. Pažinę mane, pakvietė į savo drau­ giją. Su pagarba ir susidomėjimu jie klausinėjo apie gyvenimą Lietuvoje, dalijosi s a v o mintimis, rūpesčiais. V a l g y d a m i pasi­ s o d i n o mane drauge, o kai atėjo vakaras, Tiumencevą pakvietė mane gulti šalia: ant grindų b u v o pakloti kailiai, jais ir užsi­ klojome. Taip plaukėme pusantros paros. Nuraminta gerais pažadais, pabendravusi su kultūringais žmonėmis, vėl pasijutau ž m o g u m i . N a m o grįžau moraliai sustip­ rėjusi, laiminga. Ir laukiau... Slinko dienos, savaitės. Jokios komisijos nėra. Pagaliau iš mokinių sužinojau, kad kažkas vaikšto po namus, klausinėja tėvų ir mokinių, ar jie patenkinti mokytojos Merkienės darbu ir 290

elgesiu. Tai švietimo inspektorius tikrino mano darbą. Pagaliau jis pasirodė ir pas mane. Papasakojo, kad atsiliepimai apie mane g e r i . Paprašė sąsiuvinio, kuriame galėtų surašyti tikrinimo rezultatus. Direktorius b u v o taip nepatenkintas inspektoriumi, kad net atsisakė duoti popieriaus. Laikas eina, o jokio atsakymo iš Kiusiuro negaunu. V ė l nera­ mu, negaliu miegoti. Aliochinas sumokėjo man ne visą atlygini­ mą, likau be pinigų. Ir niekam nepasiskųsi. Skolintis nedrįstu, nes nežinau, ar galėsiu grąžinti. Pagaliau Simbergas pastebi ma­ no padėtį ir paskolino 150 rub. D a r 50 rub. paskolino Volpertaitė. Taigi galėjau bent dalį produktų išsipirkti. Ir štai vieną poliarinės dienos vakarą mane pasikvietė trem­ tinių komendantas. Jis man įteikė didelį paketą iš Kiusiuro. Aš lieku mokytojauti, be to, esu perkeliama į B y k o v o ragą. Kaip aš apsidžiaugiau! Džiaugėsi ir artimesnieji tremtiniai. Noriu pastebėti, kad tremtyje sutikau daug padorių žmonių, kurie vienaip ar kitaip m a n padėjo. Kartais stebėdavausi, kai aukštą vietą užimantys pareigūnai, kuriems b u v o teigiama, kad aš priešas, neniekino manęs, o elgėsi kaip su lygia. Vėliau supra­ tau, kad Jakutijoje, ilgalaikėje tremties vietoje, per kartų kartą yra susiklostęs ypatingas požiūris į tremtinius. Vėliau dar du kartus buvau atleista iš darbo, tačiau abu kartus buvau grąžinta. O tą žodį „ t r e m t i n ė " , išrėžtą tiesiai į akis, pirmą kartą išgirdau jau Lietuvoje, 1956 m., kai iš tiesų jau nebebuvau tremtinė. Dvejus metus mindžiau Vilniuje visų įstaigų slenksčius prašydama darbo. Daug nuoskaudų patyriau. Ir jei maršalas G. Žukovas nebūtų manęs užtaręs kaip kareivio motinos, kažin ar būčiau grįžusi į mokyklą. Gavus paskyrimą į B y k o v o ragą, iškilo problema, kaip ten nuvykti. Ir štai vieną vakarą netikėtai į mūsų duris pasibeldė du nepažįstami jauni v y r a i : vienas jų — Kostas VaitkevičiuaĮ,j ieškąs savo krikšto motinos O. Stanišauskienės. Jis b u v o iš By­ k o v o rago, dirba laive, dabar plaukia į Ziganską kalkakmenių, greit grįšiąs. Paklaustas, ar nenuvežtų mano šeimos į Bykovą, mielai sutiko. A t r o d o , tiedu vaikinai b u v o specialiai pasiųsti man palankaus likimo. Be to, K o s t o draugas nupirko iš manęs atraižą kostiumui, kurią pirkau už talonus, ir d a r smulkmenų už 1100 rub. Tikras stebuklas! Bet tai dar ne viskas. Į v y k o ir kitas stebuklas. Netikėtai praturtėjusi, kitą dieną su dukryte A l m u t e nuskubėjau į par­ duotuvę maisto. Paėmusi korteles, pardavėja vietoj 0,6 kg svies­ to ramiai sveria 2,5 kg. Po to dar cukrų, taukus, miltus, žodžiu, produktus, kurie mums visai nepriklauso, ir dar tokiais dideliais kiekiais. Suglumusi tyliai klausiu, ar ji neapsirinkanti. O ji man taip pat tyliai, bet griežtai s a k o : „ N e u č i t e menia, znaju, č t o delaju". Pasiunčiau A l m u t ę namo daugiau pinigų atnešti ir laimingos grįžome n a m o . Kitą dieną nuėjau pas pardavėją į namus padėkoti ir paklau­ siau, ar ji nenukentės. Ji atsakė, kad atvykusiems į komandįruo291

tę, r y b z a v o d o direktorius išrašo spirito. Tačiau gali jį išrašyti tik kartu su kitais produktais. O tiems žmonėms svarbu tik gė­ rimas, kitko jie neima. Taip dokumentai ir lieka. „ A š savęs ne­ nuskriausiu, o jus turite tris vaikus, išvykstate į nežinomą vie­ tą, jums prireiks." „ — A r g i ant manęs n e p y k s t a t e ? " — paklau­ siau. Mat jos dukrelei buvau davusi dvi pataisas iš matemati­ kos. Ji man tiesiai atsakė: „ Ž i n a u , kad jūs reikli, bet teisinga. Už tai ir g e r b i u " . Taip baigėsi mano gyvenimas Tit A r u o s e . Aliochinas mane skriaudė vienas, o kiek daug gerų žmonių mane gelbėjo. GYVENIMAS BYKOVE Bykovas — didesnė gyvenvietė. Ten b u v o žuvies fabrikas, kon­ tora, keletas medinių namukų, kuriuose gyvena tarnautojai, griozdiškas mokyklos pastatas. Atokiau — velėnomis apdėtos di­ džiulės lietuvių jurtos, keli barakai. Ir čia yra suomių tremtinių iš Leningrado srities. R y b z a v o d o direktorius — rusas Suchanovas. Žmonių buitinius reikalus tvarko ūkvedys, tremtinys žydas Kliackinas. Pastarasis ir apgyvendino mane medinio namuko per­ einamame, be g a l o mažame kambarėlyje. P r o jį vaikščiojo žydų tautybės tremtinė, vokiečių kalbos mokytoja A n a Josifovna Bruokus, su kuria greitai susibičiuliavome. Kliackinas mums net staliuką ir porą kėdžių atsiuntė, nors šiaip nuo jo teko labai d a u g kentėti. S a v o kambarėlyje radome dvi „ k o i k a s " , bet tame mažame plotelyje negalėjome jų sutalpinti. Laimei, A n a Josi­ f o v n a vieną leido pastatyti savo kambaryje, kur ir miegojo abi mergaitės. Džiaugiausi, kad gyvenimas mane suvedė su ta inte­ ligentiška, puikia moterimi. Bykove ji g y v e n o jau treti metai. Per Raudonąjį Kryžių užmezgė ryšius su giminėmis ir draugais Amerikoje, Izraelyje ar kitur. Be to, ji g a u d a v o laiškų ir iš v y r o , kuris b u v o lageryje. Su pavydu žiūrėjau į jos gausią korespon­ denciją. Labiausiai pavydėjau v y r o laiškų. Lietuvių čia b u v o daugiau, daugiau ir inteligentų. Su kai kuriais iš jų vėliau susibičiuliavome. Po kelių dienų susipažinti su mumis atėjo Dalia Putvienė, atnešdama mums naminį pyra­ gą, labai paprastą, bet, taip tada mums atrodė, be g a l o skanų. Ji papasakojo, kad čia g y v e n a kelios žinomų žmonių šeimos: Eleonora Cerneckienė su penkiais vaikais, Endziulaitienė su dviem dukrom, Aravičienė su dukra ir sūnumi. Atvykusi kalbinau tėvus, kad leistų vaikus mokytis. Taip mokyklą pradėjo lankyti Putvienės dukra Julija, paauglė, vė­ liau ir kai kurie kiti vaikai, be tų, kurie ją jau lankė. Žmonės b u v o apatiški, ateityje nematė jokios šviesesnės perspektyvos. Darbininko kortelė ir vaiko uždirbtas rublis jiems atrodė svar­ biau, negu mokslas. Todėl mano paraginimų tikrai reikėjo. Bykove taip pat b u v o septynmetė mokykla, tačiau mokinių čia mokėsi gerokai daugiau. Direktorius, jakutas Kyčkinas, buvo mažamokslis, neišauklėtas žmogus, neturįs jokio autoriteto. Vi292

sus reikalus tvarkė du m o k y m o dalies vedėjai: Branštein (mo­ teris) ir Nazarovas. A b u baigę pedagoginius institutus, taktiški, teisingi, visus mokinius traktavo lygiai, neskriaudė tremtinių, už tai b u v o gerbiami. Taktiškas, teisingas b u v o ir rusų kalbos dėstytojas Izmailovas. Mokykloje dirbo keletas suomių, keli jakutai. K ū n o kultūrą dėstė „ f r o n t o v i k a s " Borisovas. Mokiniai — daugiausia lietuviai, suomiai. Rusų ir jakutų mažiau. Drausmė b u v o b l o g a . Mokytojui, einančiam į pamokas su lempa, mokiniai dažnai pakišdavo koją. K o k s b ū d a v o džiaugsmas, jeigu šis nu­ g r i ū d a v o ! Pašaliai b u v o tamsūs ir negalima rasti, kuris iš m o ­ kinių taip „ p a j u o k a v o " . Mokykla b u v o labai didelė ir šalta, truko reikalingiausių dalykų: vadovėlių, sąsiuvinių, kreidos, net plun­ ksnų. Darbas b u v o b l o g a i organizuotas, mokinių žinios prastos, nors b u v o ir gerai dirbančių mokytojų. Mane ypač žavėjo A n o s J o s i f o v n o s meistriškas darbas mokant vokiečių k a l b o s : vaikų akys žiba, visų rankos iškeltos, į žurnalą b y r a gausybė pažy­ mių. Ji s a k y d a v o : „ J i e mėgsta penketus gauti",—- ir tikrai jų negailėdavo. Direktorius Kyčkinas ėmė mane skriausti nuo pat pirmos d i e n o s : nepasirūpino, kad gaučiau geresnį kambarį, malkų. Ma­ terialiai verčiausi labai sunkiai. Kartais neužtekdavo pinigų net maistui išpirkti. Mat čia vietoj duonos dažnai pardavinė­ d a v o baltą pyragą, po 15 rub. už 1 kg. A n a Josifovna pasko­ lindavo man po 30—-40 rub., bet varžiausi imti, nes neturėjau iš ko grąžinti. Todėl vėl kreipiausi į pedagogų tarybą, kad pas­ kirtų vienam m a n o vaikui stipendiją, nes d a b a r jau mokėsi visi trys. M a n o prašymas net nebūdavo svarstomas, nes paprastai kuri nors iš suomių mokytojų pareikšdavo, kad vaikų tėvas la­ geryje. Tuo viskas ir baigdavosi. Kartą per tokį posėdį neišlai­ kiau ir, pasakiusi porą aštrių žodžių, išbėgau iš posėdžio. Grį­ žusi labai krimtausi, tiesiog neradau sau vietos. Pasirodo, nuo­ gąstavau be reikalo: grįžusi iš posėdžio A n a Josifovna papa­ sakojo, kad mane stojo ginti abu m o k y m o dalies vedėjai, o taip pat Izmailovas ir Borisovas, pasisakęs ypač griežtai. Direkto­ rius b u v o priverstas paskirti Rytelei stipendiją. Pagaliau Kyčkinas paskyrė A n a i Josifovnai mokykloje mažą kambarėlį, o mane su šeima perkėlė į didelės klasės kampą, ati­ tvertą lentų sienele. Už tos pertvaros b u v o „ i n t e r n a t a s " — ten g y v e n o bene šeši mokiniai iš tolimesnių vietų. Krosnis b u v o bendra, pakura mano pusėje, plytos nebuvo. Malkų beveik ne­ skyrė, turėjom „ i š n i e k o " apšildyti savo ir „ i n t e r n a t o " patalpas. Kartais pasisekdavo k u r nupirkti kuro, bet dažniausiai eidavome v o g t i „ r y b z a v o d o " lentų, labai bijodami ir rizikuodami. Tada pasitaikė proga nupirkti iš jakutų dvi dideles plunksnų pagal­ ves. Tai b u v o pavojinga, nes daug jakutų serga džiova, bet ne-, turėjau kitos išeities. Laikėme tas pagalves porą dienų šaltyje. Taip „išdezinfekavę" pasisiuvome didelę šiltą antklodę. N u o šalčio kiek apsigynėme, bet labai v a r g i n o triukšmas. Mat Kyčkinas g a v o iš medžiotojų baltą meškiuką ir laikė jį 293

tuščioje ir šaltoje klasėje. Kasdien, pritvirtinęs grandinę, ves­ d a v o jį pasivaikščioti, lydimas didžiulio ir triukšmingo mokinių b ū r i o . Paliktas vienas meškiukas liūdėdavo ir dieną naktį riau­ m o d a v o . Be to, augdamas jis darėsi ir pavojingas. Kyčkinas b u v o sugalvojęs savotišką būdą mokiniams b a u s t i : nusikaltusį įstum­ d a v o į kambarį, kur siautėjo jau nemaža meška, prirakinta ant i l g o s grandinės. Įsispraudęs į nepasiekiamą kampą, vaikas kar­ tais prastovėdavo daug valandų. Ir kiekvieną kartą, bet kuriuo paros laiku, eidamas šerti ar šiaip lankyti g l o b o t i n i o , Kyčkinas be jokio reikalo, nesibelsdamas, užeidavo ir į mūsų kambarį — vien tam, kad įkyrėtų. Sykį karštasis Borisovas, norėdamas mane apginti, labai išbarė direktorių, tiesiog iškeikė. Po to vizitai nutrūko. Tik vėliau sužinojau, kad Kyčkinas taip elgėsi paska­ tintas švietimo skyriaus vedėjo J e f i m o v o . Bet kai vėliau pats Jefimovas atvažiavo tikrinti mokyklos darbo, jis b u v o mandagus ir mano pamokas įvertino gerai. Mat ir čia greit iškovojau griežto ir reiklaus p e d a g o g o vardą, mokė­ j a u vaikus sudominti dėstoma medžiaga ir b u v a u vertinama abiejų m o k y m o dalies vedėjų, tad suprato, kad kabinėtis bepras­ miška. Sykį jis net užėjo į m a n o „ u ž t v a r ą " . T u o metu kaip tik svečiavosi A n a Josifovna, ir jis pradėjo klausinėti mūsų apie Lietuvą. Ar tiesa, kad parduotuvėse visko buvę, galima b u v ę lais­ vai važinėti į užsienį, kaip Lietuva įstojo į Tarybų Sąjungos sudė­ tį? Atsakinėdama į klausimus, A n a Josifovna parodė labai daug diplomatijos, nes ji, kaip ir aš, suprato, kad vedėjas stengiasi išprovokuoti m u s kokiam neatsargiam žodžiui. Tame drėgname, šaltame kampe ir pasiekė mus žinia, kad jau prieš metus lageryje miręs m a n o mylimas vyras. Paskutinė viltis susitikti, prisiglausti, išsipasakoti, išsiverkti d i n g o . Vie­ na, iki g a l o g y v e n i m o viena... K u r ėjau, ką bedariau, vis galvojau tą patį — niekada, niekada jau jo nebepamatysiu. Būdavo, einu iš darbo, žiūriu į pašvaistėm žaižaruojančius tolius ir mintimis kal­ buosi su j u o , grįžtu į praeitį. O ateityje — vien nuožmi, kas­ dieninė kova. Vasarą Kyčkinas mešką pardavė į zoologijos sodą. Tą kam­ barį užleido man. Tai b u v o kampinis šaltas kambarys, be to per metus nevalytas, persigėręs smarve. P l o v ė m , vedinom, gramdėm grindis... Net pasisekė gauti geležinę krosnelę. Turėjome jau k u r išsivirti viralą. Bet smarvė liko, atėjus žiemai vėl labai šalome. Jaučiau, kad plaučiai nesveiki: prakaituodavau, pakil­ d a v o karštis, nusilpau. Bijojau visai atgulti. Tada sužinojau, kad rybzavodą inspektuoja didelis viršininkas, atvykęs iš cent­ r o . Nebeatsimenu, nei kaip jis atrodė, nei ką pas jį nuėjusi kal­ bėjau. Atsimenu tik, kad kalbėjau drąsiai ir su didele širdgėla. J a m tarpininkaujant rybzavodas paskyrė mano šeimai normalų pagal tas sąlygas kambarį bendrame barake. Lengviau atsidusau. Jau ir jaunesnieji vaikai daug padėdavo. Jie užsiaugino kaž­ kieno padovanotą šuniuką, ir dabar jį pasikinkę atveždavo iš upės l e d o ; vienas rūpestis man atpuolė. Daug sumanumo rodė 294

A l g u t i s . Jis pasisiūlė kaimynams jakutams parvežti sugautą žuvį. Už tai kasdien jie d u o d a v o mums vieną žuvį. Dabar jau daug kas turėjo s a v o tinklus, todėl su žuvimi jau b u v o lengviau. Šventėms ja mus sušelpdavo Marcinkevičiai ar Rapkauskai, kartais žuvies atnešdavo Abramavičienė, kurios trys sūnūs b u v o mano mokiniai. Kiek galėdamas pagelbėdavo ir Antanas Abramavičius, nors ir pats turėdamas gausią šeimą v a r g o . Įsiliejome į lietuvių visuomenę, o čia visi kuo galėdami stengėsi vienas kitą remti. Dabar, skaitydama šiuos užrašus, matau aprašytus vien tik buitinius rūpesčius, skriaudas, negalavimus. Bet tada toks ir b u v o m a n o ir kitų tautiečių gyvenimas. Atskirti nuo pasaulio laikėmės iš paskutiniųjų, kad tik išliktume. R y š i o su Tėvyne nebuvo, spauda mūsų nepasiekdavo, radijo neturėjome. Baigėsi karas. Darbininkus tą dieną paleido iš darbo, mus — iš pamokų, bet kokio nors didelio įspūdžio tas nepadarė, nes nieko nekeitė mūsų g y v e n i m e . Pamažu pradėjo atsirasti dvasinio bendravimo poreikis. Gal pirma jo apraiška b u v o bendros pamaldos kurioje nors didesnėje lietuvių jurtoje. Ypač b u v o lankomos kasdieninės gegužinės pa­ maldos, garsėjusios gražiu lietuvių giedojimu. A t s i r a d o noras pasitvarkyti, padailinti skurdžią buitį. Jau, žiūrėk, viena kita mergaitė ateina į mokyklą su sumažinta šim­ tasiūle, dar ir kokia apykakle pagražinta. Pasidarė populiarūs albumėliai, į kuriuos draugai įrašydavo linkėjimus. Ypač gerai, jei jie d a r ir piešiniais papuošiami. Auksarankiai Cerneckiai iš mamuto kaulo, kurio čia b u v o galima rasti, pjaustė įvairias skul­ ptūrėles, papuošaliukus. Ir, aišku, daug išmonės reikėjo puošiant eglutes, nes pirmiausia juk reikėjo dar ir jas pasidaryti. Jų čia nebuvo. O visas tradicines šventes stengiamės švęsti visi kaip išmanydami. T u o metu jau b u v o pastebėtos lietuvių gerosios s a v y b ė s : darbštumas, sumanumas, sąžiningumas. Kėlė pagarbą aukšta moralė, ypač gražus moterų elgesys. Praradusios vyrus, dažnai ir vaikus, j o s laikėsi oriai, g a l tik viena kita nebepakęsdama bado pasinaudojo siūloma vyriška globa. Bet ypač padidėjo su­ sižavėjimas lietuviais pastačius klubą. Jame ėmė burtis saviveik­ lininkai, spiestis jaunimas. Vienas iš aktyviausių vadovų b u v o Sukaitis. Jis režisavo vaidinimus, pvz., parengė ištraukas iš Puškino čigonų. Be to, jie griežė smuiku, g r o j o akordeonu. Ta­ čiau didžiausią pasisekimą turėjo jo vadovaujamas choras. Kai pirmą kartą b u v o atlikta daina „ K a r v e l ė l i mėlynasis", kai nu­ skambėjo „ M a n ilgu, oi i l g u " , mažai kas iš lietuvių išsilaikė nepravirkęs, o kitataučiai manė, kad tai kokia giesmė. V a l ė Damašienė v a d o v a v o šokėjams. Grupė jaunimo su tautiniais kostiu­ mais atliko „ S u k t i n į " ir kitus tautinius šokius, o gabioji Lidija Dargužienė šoko s o l o čardašą ir lėlės šokį. Po dviejų metų Kyčkinas b u v o atleistas iš pareigų. Į jo vietą atvyko naujas direktorius — Afanasijus Kapltonovas. Tai b u v o 295

aukštas, malonaus veido, kuklios laikysenos jakutas. Jis dažnai atrodė prislėgtas. Vėliau supratau priežastį. Jo žmona b u v o sunki ligonė džiovininkė, o šeimoje du maži vaikai. Sužinojusi, kad K a p i t o n o v a s matematikas, labai išsigandau. Jei atims iš ma­ nęs dalį pamokų, neišsiversiu. Bet tai b u v o protingas žmogus, radęs išeitį manęs neskriausti. Ketvirtoje klasėje pradėjo dėstyti pagal dalykus. Taip atsirado 6 papildomos aritmetikos pamokos. Be to, jis i š k o v o j o mokyklai internato vedėjo etatą ir paskyrė mane. Materialiai m a n b u v o net geriau, moraliai taip pat, nes direktorius vertino m a n o patyrimą, atsižvelgė į m a n o nuomonę, daug tarėsi internato reikalais. Jokių patalpų tas internatas ne­ turėjo. Tai b u v o greičiau sąlyginis pavadinimas, tiesiog netur­ tingų tėvų vaikams b u v o skirtas papildomas maisto davinys, pietus mokyklos valgykloje. M a n o pareigos greta kitų buvo tvarkyti tos v a l g y k l o s darbą, budėti pietų metu, padėti dalinti maistą. Per tuos metus internato auklėtiniams paskyrė, berods, tris poras veltinių, kelias šimtasiūles. Stai ir būk gudrus, pada­ lyk tai septyniasdešimčiai vaikų, kai visiems reikia. Stengiausi buti sąžininga, bet, aišku, negavusieji b ū d a v o nepatenkinti. Tas darbas man k a i n a v o daug nervų. M a n o sveikata negerėjo. Dažnai turėdavau praleisti pamokas. Jau baigėsi penktieji metai, kaip g y v e n o m Užpoliarėje. Trys ma­ no k o l e g o s vyrai ruošėsi apleisti mūsų mokyklą. Vienas jų trem­ tinys suomis Kajava net g a v o Karelijos A T S R švietimo ministe­ rijos oficialų kvietimą atvykti mokytojauti į Petrozavodską. Įkvėpta jo pavyzdžio, parašiau ir aš į ministeriją, prašydama pablogėjus sveikatai perkelti mane dirbti į Jakutską. Greit ga­ vau telegramą iš paties ministro pavaduotojo, kviečiančio atva­ žiuoti. Tačiau šį klausimą reikėjo suderinti su vietine valdžia. Tuoj pasiunčiau prašymą į Kiusiurą, prašydama N K V D skyriaus sutikimo išleisti mane į Jakutską. Atsakymą gavau neigiamą. Ką daryti? Kreipiausi patarimo į direktorių. Jis apgailestavo, kad neteks t o k i o padėjėjo, bet patarė važiuoti s a v o rizika. Ma­ tė m a n o padėtį, suprato, kad kitos išeities nėra. Jis parašė m a n labai gerą charakteristiką ir dar nuo savęs asmeniškai laiškelį pažįstamam švietimo skyriaus vedėjui, prašydamas ne­ daryti m a n kliūčių. G y d y t o j a s Iskakovas parašė pažymą apie sveikatos būklę. Atsiškaičiau su mokykla ir ėmiau ruoštis ke­ lionėn. Kai kurie m a n o tautiečiai stebėjosi m a n o ryžtu ir b a n d ė atkalbėti. Važiuoti be N K V D leidimo — ar tai juokas? Prarasiu čia vietą, kambarį, o jei lieps g r į ž t i ? Be to, ir į laivą gali ne­ įleisti ar jėga išlaipinti. Viena, su mažais vaikais į nežinią. Visa tai b u v o tiesa, bet nesvyravau. Išvykimo išvakarėse, jau vėlai vakare, direktorius su mie­ gančiu sūneliu ant rankų atėjo į mokyklą išmokėti pinigų ketu­ riems išvažiuojantiems mokytojams. Kadangi kelių šimtų pritrū­ ko, tai aš ir mokyklos ūkvedys Bajarskas lydėjome direktorių namo gauti likusių pinigų. 296

Ir ką gi pamatėme? Skurdžiame kambarėlyje ant menkos g e ­ ležinės lovelės gulėjo mirusi direktoriaus ž m o n a . Su ašaromis akyse ištariau užuojautos ir atsisveikinimo žodžius. Gaila b u v o skirtis su tuo geru, likimo skriaudžiamu ž m o g u m . Vėliau gir­ dėjau, kad lietuvaitės mokinės padėjo j a m velionę aptvarkyti, gražiai palaidoti. Dar vienas sunkumas prislėgė m a n o širdį kitą dieną. Suži­ nojęs, kad .kraustausi, ūkvedys Kliackinas pareikalavo, kad su­ mokėčiau rybzavodui 500 rub. už butą. Jis puikiai žinojo, kad mokytojui butas priklauso nemokamai, bet negalėjo praleisti p r o g o s įsidėti šiuos pinigus sau į kišenę. Pasakė uždėsiąs drau­ dimą m a n o daiktams ir neįeisiąs išvažiuoti. Buvau beteisė, turė­ jau sumokėti. Tai b u v o beveik paskutiniai m a n o pinigai, nes, išpirkus produktus, sumokėjus už bilietus ir grąžinus skolas, nedaug man b e b u v o likę. Pakrantėje šurmulys. Jame daug lietuviškos šnektos. Draugų padedami, įsikūrėme laive ir mes. Skaudu skirtis su tautiečiais, bet tikimės greit pasimatyti. Prieš pat išplaukiant laivui, atbėga krantu, mojuodama ran­ komis, uždususi geroji paštininkė Sabienė su pinigais. M a n o vardu gautos trys p e r l a i d o s : dvi iš sesutės V a n d o s Bagdonienės, viena iš v y r o sesers Emilijos Merkytės. Tai pirma žinia po tiek metų! Vadinasi, g y v i . Kokia laimė! Ir toks turtas sunkią valandą! Vėliau sužinojau, kad tuo metu m a n o sesutė labai sunkiai vertėsi. Iš vienos m o k y t o j o s algos, išlaikydama tris vaikus ir tėvus, vistiek rado dar g a l i m y b ę ir mums padėti. Netikėtai praturtėjusi pasijutau tvirčiau. Be gailesčio žiū­ rėjau į tolstantį krantą. Kiek čia kentėta ir b a d o , ir šalčio, ir visokių skriaudų! Sudie, baisioji Šiaure! Laisvu noru nesugrįšime į tą ledo kalną, į poliarinę naktį.

IŠTRŪKĘ! Kelionė iki Kiusiuro neprailgo. Mūsų, tremtinių, b u v o kelios dešimtys šeimų. Vieni planavo pasiekti Jakutską ar n o r s Kiu­ siurą ir mokyti vaikus, o kiti slapta vylėsi traukti tiesiai į Lietuvą. Visi susirūpinę, neramūs. Bet kartu iš Tiksio uosto plaukia ir didelis būrys rusų. Tai jau visai kitokie žmonės. Dau­ guma tie, kurie, nenorėdami patekti į karo tarnybą, laisvu noru užsiverbavo dirbti Šiaurėje. Jokių sunkumų, be klimatinių, jie čia nepatyrė. G y v e n o patogiuose, šiltuose namuose, apšviečia­ muose elektra, nemokamai naudojosi geriausiais produktais, ku­ riuos tiekė amerikiečiai. A t l y g i n i m a i dvigubi. Todėl^ jie b u v o susitaupę daug pinigų ir apsirūpinę puikiais amerikietiškais daik­ tais. Jautėsi saugūs ir pasitikį savim. Kai susipažinau ir išsi­ kalbėjau su jais, pasirodė esą atviri ir nuoširdus, mokė m a n e nenusileisti, patarė daug praktiškų dalykų. Tik jų dėka išsi­ reikalavau Jakutsko švietimo ministerijoje, kad m a n butų su297

mokėtos persikėlimo išlaidos ir net sugrąžinti neteisingai už butą išplėšti pinigai. Kiusiure visi mano kolegos išskubėjo tvarkyti reikalų, tik aš vis negalėjau ryžtis. Labai nusiminęs g r į ž o suomis Kajava. Nepadėjo nei oficialus iškvietimas, nei jokie maldavimai. Liūdna į krantą kraustėsi jo šeima. Kiti kolegos grįžo patenkinti, su­ sitvarkę dokumentus. Jie pasakė, kad švietimo skyriuje žinoma apie mane ir manęs laukiama. Kiti grįžusieji tą patį pasakė apie N K V D skyrių. Niekur nedingsi. Drebančia širdimi išjudu ir aš. N K V D skyriuje kalba t r u m p a : jei išleis švietimo skyrius, jie kliūčių nedarys. Švietimo skyriuje pirmiausia sutinku savo buvusią mokinę suomiuke Jupilainen, kuri čia dirba sekretore. Skyriui jau vadovauja nebe Jefimovas (laimė), bet naujo sky­ riaus vedėjo dar niekas gerai nepažįstą. Patarpininkauti nega­ linti. Tai vėl jakutas, oficialus ir neįžvelgiamo veido. Išdėstau savo prašymą, rodau g y d y t o j o pažymą, paties švietimo ministro pavaduotojo sutikimą įdarbinti Jakutske, direktoriaus laišką. Vedėjas nesileidžia į kalbas. Skiria mane į Kiusiuro dešimtmetę, žada butą, pamokų kiek tik panorėsiu. O sveikata pasitaisys. Aiškinu, kad čia visvien Šiaurė. Man reikia daržovių, pieno. Tikrai neišlaikysiu. Prašau, maldauju, rusų iš laivo įkvėpta, neišeinu iš kabineto. O jis vis s a k o : ne ir ne! Jau buvau visai be­ prarandanti viltį, kai į kabinetą prisistatyti naujam viršininkui įėjo inspektorius, pernai tikrinęs mūsų mokyklos darbą. Jie tau­ tiečiai. Susipažinę jie pradeda kalbėtis jakutiškai, bet suprantu, kad inspektorius kažką karštai pasakoja apie mane. Pagaliau vedėjas s a k o : „ K ą gi, jei ir inspektorius jus taip užtaria, matyt, reikia jus išleisti. Jupilainen, rašyk įsakymą!" Įsiminiau tą pa­ vardę visam gyvenimui. Mergaitė su ašarom puolė mane bu­ čiuoti. Apsikabinome. Dar vedėjas liepia man parašyti padėkos raštą, linki sėkmės, mandagiai atsisveikina. N K V D skyriuje, pa­ matę įsakymą, tarnautojai labai nustemba, bet išduoda reikalin­ gus dokumentus. Laiminga grįžtu į laivą pas vaikus. Ištrūkę! Net netikiu... 1989

Leonardas Žitkevičius TREMTINIO K E L I A S Liūdnas vėjas ir dulkantis kelias. O aidai panemunėmis plaukia. O aušra spinduliuodama kelias. Liūdnas vėjas kaip tremtinio kelias. Gula dulkės į tuščią palaukę, Kaip troškimai, vilčių neprišaukę. Pūskit, vėjai, ir lykite, lietūs, Ir priplokit man dulkes prie veido. Teprimins jos laukus numylėtus, Kai svetur plaksis vėjai ir lietūs, Kai laukuos negirdėsiu to aido, Kurs, kaip saulė, širdy nusileido. Pūskit, vėjai, ir lykite, lietūs, Ir priplokit man dulkes prie veido. 1947

atvažiavęs mano tėvas. Maniau, pailsės senelis po visų g y v e n i m o vargų. A č i ū Dievui, jis į rejestrą nebuvo įtrauktas. Mums b u v o leista pasiimti drabužius ir tam skirta 2 valandos laiko. Prie knygų ir rašomojo stalo man neleido prieiti. Karininkas labai apsidžiaugė radęs fotoaparatą ir rašomąją mašinėlę. Juos tuoj pat pasiėmė ir į daiktų sąrašą neįtraukė. Surašytus daiktus įkainojo. Juos patarė palikti „ m u m s " , t. y. karininkui. Atseit už juos bus atlyginta. K a i viską susidėjome, reikėjo važiuoti vaikų. Pasiūliau va­ žiuoti žmonai. Karininkas nesutiko. Pastebėjau, kad jis nuo ma­ nęs neatsilieka nė per žingsnį. Nuvažiavome į Juodupėnus (6 k m ) . Vaikučiai dar m i e g o j o . Plyštančia iš skausmo širdimi juos pažadinau. V a i k o su nakti­ niais marškinėliais vaizdas taip ir liko atminty. Vilkaviškio geležinkelio stotyje stovėjo ilgas ešelonas. Žmo­ ną su vaikais patalpino į vagoną, kuriame jau b u v o moterų, o mane į kitą — vyrų. Paskui matėme, kad žmonės iš visų pusių b u v o vežami ir vežami. A p i e ešeloną vaikščiojo partiniai akty­ vistai. Tarp jų b u v o Naumiesčio burmistras Tamašauskas ir kiti miesto raudonraiščiai. Kariškiai v a g o n e padarė kratą ir tinkamesnius daiktus krovėsi sau į maišus. Mūsų v a g o n e b u v o 3 vyrai ir viena moteris — mokytoja J. Urbantaitė. Mes protestavome, kad ji kartu su vy­ rais. Protestai negelbėjo. Ją iš mūsų v a g o n o atskyrė tik po trijų parų Naujojoje Vilnioje. Traukinys pajudėjo birželio 17 d. K o l traukinys stovėjo, žmonės vis b u v o vežami ir kraunami į vagonus.

APIE

m. birželio 14 d. Kudirkos Nau­ miestis. Per miegą išgirdau bel­ dimą į duris. Įėjo rusų karinin­ kas. Prieš langus stovėjo sunkvežimis, gatvėje vaikščiojo „sar­ g y b i n i s " — kooperatyvo pardavėjas Lėveckis. Karininkas paskelbė, kad valstybės saugumo sumetimais mū­ sų šeima iškeliama į kitą respubliką. — Prašau parodyti man arešto orderį,— paprašiau. — Jus neareštuojamas. Jūsų pačių naudai tai daroma. Iš­ vežami jus, žmona ir du vaikai. Žmona pakilo iš l o v o s . Deja, turėjo apsirengti karininko aki­ vaizdoje. Vaikai b u v o žmonos tėviškėje, kaime. O pas mus b u v o 302

SAVE

M a n o seneliai g y v e n o pietų Lietuvoje, Nemunaičio parapijoje. Tais laikais tai b u v o suvargęs, sulenkintas kraštas. Mano senelis iš tėvo pusės b u v o p o n o girios eigulys. Ponas b u v o įsivėlęs į sukilimą, slapstėsi t ė v o lūšnelėje nuo kazokų. Kazokai susekė poną ir padegė lūšnelę. Gelbėdami vaikus, seneliai labai išsigan­ do ir per dvi savaites išmirė, palikdami našlaičiais du vaiku­ čius — 9 metų Jonuką ir 7 metų A d o m u k ą . Vaikučiai užaugo bepiemenaudami. Vyresnysis atsidūrė Amerikoje, o jaunesnysis, sulaukęs 19 metų, vedė 19-metę Mariją Brazauskaitę. Neturėda­ mi pastovios gyvenamosios vietos išėjo dirbti į dvarus. Pasipylė vaikai. Paskutinysis, 17-asis, g i m ė 1903 m. Aniškyje. Tai bu­ vau aš. Šešerių metų mane seserys išmokė skaityti lenkiškai. 1911 m. šiltinė, nusinešė seseris. Brolis išėjo į kariuomenę. Prie tėvų likau aš vienas. Vakarais motina verpdavo, o aš prie spinksulės skaitydavau vyresniojo b r o l i o nupirktą Šventą Raštą. 1912 m. sausio 14 d. motina mane nuvedė į Meškučių pradinę mokyklą. Po trijų mėnesių jau parašiau broliui į kariuomenę 303

Reikalą gali pataisyti „ m e i s t e r i s " , bet už tai reikia kostiumo, batų ar dar ko nors. Brigadininkas kas antrą dieną renka po 10 rublių. Tuos rublius g a u d a v o m e pardavę duonos. Už 200 g duonos — 20 rublių. Likusius 10 rublių išleisdavome rūkymui. Todėl jis skirdavo 750, 850 arba 650 gramų duonos. O neduosi — gausi tik 400 arba 500 g. Nekontroliavome, kaip naudojami su­ rinkti pinigai, nes kyšiai — slaptas reikalas. Poilsio dienos iš pradžių b ū d a v o dekadomis, tačiau poilsio neturėdavome, nes tomis dienomis d a r y d a v o kratas. Kontora. Tai stovyklos štabas. Ten b r i g a d o m s skirdavo už­ duotis, darbą ir... duoną. K i t o k i o atlyginimo nebuvo. Be buhal­ terijos b u v o stovyklos viršininkas, darbų vykdytojas (kalinys), brigadininkai. Maisto gamyklos. Virtuvė, kepykla (ji b u v o už tvoros), san­ dėliai. Virtuvėje be nuolatinių virėjų b u v o priimami nakties darbui pagalbiniai. Ambulatorija. Iš pradžių ten b u v o gydytojai, o vėliau kai kur jų darbą atlikdavo „ s a n i t a r a i " . Per karą vaistų jokių ne­ b u v o , o pamatuoti temperatūrą ar suteikti medicininę pagalbą nebuvo sudėtinga. Svarbiausias vaistas b u v o kalio permangana­ tas ir erškėtrožių nuoviros. Sunkiai sergančius guldė į ligoninę. Tai b u v o 2 barakai. Nu­ silpusius, paprastai visai žiemai g u l d y d a v o į taip vadinamus pusiau stacionarus. Cia d u o d a v o vidutinį maistą. Pavasarį juos vėl i m d a v o į darbą. Pirtis. Per savaitę ją turėdavo pereiti visi stovyklos žmo­ nės. Pirtyje veikė kaitintuvė drabužiams kaitinti. Jau vėliau (po karo) pirtyje keisdavo ir baltinius. Tačiau iki karo pabaigos maždaug ketverius metus visi dėvėjo savus apatinius ir visus viršutinius drabužius. Tik žiemai g a v o m apavą — iš automo­ bilių padangų pasiūtus batus, dažniausiai abu ant vienos kojos. Vienas batas svėrė ne mažiau 3 kg. Į batus davė „ k o j i n e s " — vatinius maišus, kurios po savaitės pavirto į nieką. Džiovykla. Joje per naktį b u v o džiovinami drabužiai ir velti­ niai (kai juos g a v o m e ) . Kirpykla. Ten b u v o šalinami visi plaukai — nuo galvos, pa­ žasčių, p i l v o . K a i į vyrų lagerius atkeldavo moterų, joms „sanitarinį" apskutimą pirtyje atlikdavo tie patys vyrai-kirpėjai. Parazitai. Nors ir b u v o imtasi visų higieninių pastangų, barakuose knibždėjo blakės, o mūsų drabužiuose — utėlės. Jų b u v o labai gausu. Šiltu oru s a v o baltinius d ė d a v o m e į skruzdė­ lynus. Tik antrais ir trečiais metais kova su parazitais d a v ė vaisius: utėlės dingo, vėliau b u v o išnaikintos ir blakės, tačiau jų nuolat vėl atsirasdavo iš taigos. Šienapjūtė. K e l d a v o m e anksti ir dirbdavome iki vėlumos, bet dieną g a u d a v o m e ilgesnį pokaitį. Pjaudavome b r i g a d o m i s paskui vienas kitą. Darbų vykdytojas reikalaudavo, kad pra­ dalgė būtų ne mažesnė 1,25 m. K o l pjaudavome, duona b ū d a v o 306

gera, o grėbiant d u o d a v o tik 600 g. Alkaną pilvą papildydavome „ s a r a n k o m i s " (tai lelijinis augalas s v o g ū n o šaknimis). Jos bū­ d a v o 10 cm gylyje. Ją radę, dalgiakočiu žaibiškai išraudavome, nes sargybinis, pamatęs kasant „saranką", šaudavo. Grėbdami šieną pasigrybaudavome. V a k a r e prie vakarienės d u o d a v o 5 g aliejaus. Stai jis ir tikdavo į grybus. Dažniausia juos virdavome be vandens, iš jų pačių atsirasdavo skystimo. Jei pagaudavome varlę, driežą, g y v a t ę ar bet kokį gyvą sutvė­ rimą,— jie puikiai mūsų grybienę paskanindavo. O jei į tuos grybus turėdavome druskos — b ū d a v o tikros užgavėnes. Taigos rykštė, ypač per šienapjūtę, buvo mašalai. Jų b ū d a v o kartais tiek daug, kad negelbėdavo net tinkleliai ant veido. Maša­ lai kai ką sugeldavo, kad užtindavo akys, žmogų reikėdavo vesti. Mirtis pradėjo lankytis anksti, nors kelionėje mūsų ešelone niekas nemirė. Lageryje žmonės tuojau pradėjo viduriuoti, o paskui greitai nusilpo. 1941 m. rugpjūčio 8 d. grįždami iš d a r b o g a v o m e pusiau veste, pusiau nešte gabenti 8 žmones. Naktį jie visi mirė. Mane nuo viduriavimo mirties išgelbėjo anglies tabletės, kurių turėjau dėžutę. Dvi išgėriau pats, o likusias kažkas p a v o g ė iš po pagalvės. Gydytojai. Jų b u v o su mumis atvežtų. Visi jie b u v o geri žmonės. Tačiau ypatingos visų pfagarbos ir meilės nusipelnė žydų g y d y t o j a R o z a L v o v n a . Ji vargšams kaliniams b u v o kaip tikra motina. Kiek begalėdamas, visus gelbėjo ir kitas žydas buvęs A l y t a u s apskrities g y d y t o j a s Stepanovas. Tačiau šių ge­ radarių galimybės b u v o labai ribotos. Tardymas. 1943 m. prasidėjo tardymai. Iš 7-jo stovyklos punkto žmones v e ž d a v o geležinkeliu tardyti į Rešotus. Cia gy­ venome smarkiai perpildytame izoliatoriuje. Pas tardytoją b u v o m e kviečiami po vieną, visada naktį. Prieš tardymą kratydavo. P e r kratą iš manęs atėmė šeimos fotogra­ fijas, lietuviškų degtukų dėžutę, kelias lietuviškų litų monetas ir šepetį drabužiams valyti. Buvome tardomi rusiškai. Aš tą kalbą kiek mokėjau, tardy­ toją supratau laisvai. Kiek sunkiau atsakyti į tai, ko b u v o reika­ laujama. Neįsivaizduoju, kaip tardė nemokančius rusų kalbos. Tardytojas elgėsi gerai, net leisdavo parūkyti. Tačiau jis sėdėjo prie stalo, o aš ant taburetės prie durų. Jokių s m u r t o ar jėgos priemonių nevartojo. Tarp mudviejų susiklostė pasiti­ kėjimo atmosfera. B u v o padarytos į bylas tinkamos fotografijos. Tardytojas ar iš nežinojimo, ar sąmoningai į klausimą, kur yra mano šeima, atsakė ją esant „ n e t o l i " . Žmona tuo tarpu b u v o Altajaus krašte, Elcovkoje, taigi apie 3 000 km nuo mūsų. M e s b u v o m e apie 200 km į Šiaurę nuo centrinio Sibiro geležinkelio. Baigus tardymą, byla b u v o skaitoma ir kiekvienas lapas pa­ sirašomas. Vienoje vietoje b u v o užrašyta ne taip, kaip sakiau. Pareikalavau, kad būtų pataisyta. Tardytojas, kad ir nelabai noromis, parašė taip, kaip buvau sakęs, 30?

laišką. Pakliuvę keli M a i r o n i o eilėraščiai padarė mane lietuviu. Karas palietė lavinimosi kryptį. 1916 m. ėmiau lankyti okupa­ cinę mokyklą Marijampolėje. D a u g skaičiau knygų iš parapijinės bibliotekėlės. Tai pastebėjęs klebonas kun. Dvaranauskas ėmė davinėti savo knygų. 1919 m. įstojau į Rygiškių J o n o gimnazijos II klasę. N u o mokesčio už mokslą buvau atleistas, o pinigų kitoms išlaidoms užsidirbdavau statybose. Dirbdavau ir prie Kazlų R ū d o s — Š e š t o ­ kų geležinkelio. Miegodavau vienuolyno klojime, o valgyti duo­ d a v o jų virtuvėje. Antraisiais gimnazijos lankymo metais gyvenau zakristijono špitolės prieangyje. Maistą g a u d a v a u mokinių bendrabutyje. Su­ žinojęs mano „ š a l t ą " gyvenimą (prieangis b u v o nekūrenamas), kunigas V. Dvaranauskas pasiūlė persikelti į zakristiją. Sutikau. Ypatingai taupydavau rašomąjį popierių. Pirmą eilę rašyda­ vau su paprastu pieštuku, antrą — cheminiu, trečią — rašalu. Iš ketvirtosios klasės perėjau mokytis į mokytojų seminariją, kur nuo pirmos dienos man b u v o paskirta pilna (kiti g a u d a v o pusę) stipendija. S a v o biudžetui papildyti ėmiau verstis priva­ čiomis pamokomis. 1922 m. mokiniai ėmė burtis į skautų organizaciją. N u o pat jos pradžios radau joje sau vietą. 1924 m. dalyvavau skautų organizacijos tarptautinėje stovykloje Danijoje. P r i v a č i o s pa­ mokos ir skautų veikla labai praplėtė akiratį ir išsilavinimą. 1926 m. baigęs mokytojų seminariją, buvau paskirtas moky­ toju į Naumiesčio progimnaziją, prie kurios veikė ir dvimečiai mokytojų kursai. Vėliau kursai ir progimnazija b u v o uždaryti. Mane perkėlė dirbti į Naumiesčio pradžios mokyklą. Buvau išrinktas į draugovės valdybą V i n c o Kudirkos pamink­ lui statyti. Jau b u v o surinkta šiek tiek aukų statybai. Kai su šiais reikalais kreipėmės į Vyriausybę, Švietimo ministerija at­ siuntė s a v o atstovą Antaną Daniliauską susipažinti su reikalais vietoje. 1936 m. miesto aikštėje pastatytas paminklas. Jį ati­ dengiant miestui b u v o suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas. LAGERIS Birželio 17 d. Traukinys b u v o sustojęs Mauručiuose. Prie v a g o n o a t b ė g o mano vaikai ir nors iš tolo su jais atsisveikinau. Nemaniau, kad vienuolikai metų. Birželio 18 d. Anksti rytą Nau­ josios V i l n i o s stotyje nuo mūsų ešelono atskyrė moteris. Birželio 22 d. vienoje Baltarusijos stotyje pamatėme žmones, užsikabinu­ sius dujokaukes. S u ž i n o j o m e : prasidėjo karas. Mūsų traukinys važiavo per Donbasą iki Marmyžės stoties. Paskui ėmė važiuoti atgal iki Charkovo. Prastovėjome įsprausti tarp vagonų tris paras, po to pajudėjome į Šiaurę. Liepos 17 d. Išlaipino mus taigos stotelėje N r . 7. Per visą kelionę mums tik kartą b u v o duota sriubos. Šiaip maitino sausu d a v i n i u : duona ir silkėmis. 304

Išlipę iš vagonų džiaugėmės gražia saule ir g r y n u oru. Prieš įleidžiant į lagerį kratė. Ir kelionėje nuolat kratė. Atiminėjo viską, net atvirukus, pieštukus, nuotraukas. Paėmė laikrodžius, auksinius žiedus ir didesnę dalį drabužių. Už šiuos daiktus iš­ davinėjo popierius ir k a l b ė j o : „Išeidami į laisvę, gausite daiktus atgal". Barakuose iš pradžių įsikūrėme pagal vagonus, nes taip b u v o išduodama duona ir virtuvės davinys. Lageryje b u v o daug len­ tinių takų vaikščioti. Tik atvažiavę mes juos nuklojome džiovi­ namos duonos riekėmis. Oras kvepėjo pušų sakais, tačiau nebuvo girdėti jokio paukš­ telio. A p i e tai pasakiau sutiktam „ č i a b u v i u i " , kaip man pasi­ rodė, inteligentui rusui. — Cia Dievo užmirštas, žmonių prakeiktas kraštas,— atsakė jis man. Tada dar nesupratau šių žodžių prasmės. Barakuose elektros nebuvo, todėl su naktim į visas patalpas ateidavo tamsa. Barakuose b u v o viena krosnis, per vidurį vaikščiojimo takas, o abipus prie sienų dviaukščiai gultai — g a l v a prie sienos, kojos prie tako. Jokios patalynės, čiužinių. Kas kuo turėjo, tuo klojosi. Ne visiems iš namų b u v o leista tiek drabužių pasiimti. V o s su­ temus iš visų plyšių pasipylė blakės, didelės, išpampusios. Prasi­ dėjo jų medžioklė, tačiau ir kitas naktis jų nesumažėjo. Po 10 dienų karantino b u v o sudarytos b r i g a d o s ir prasidėjo darbas. Iš skelbimų lentos sužinojau, kad čia teks pasninkauti: už 100% įvykdytą normą — 400 g d u o n o s , už viršytą normą — 5 0 0 — 5 5 0 g duonos, už neįvykdytą normą — 300 g duonos. Sriuba (500 g) d u o d a m a tik už 1 2 0 % normą. Vėliau, kai pasibaigė atsivežtas maistas, ėmė sekti kūnas, vis labiau pradėjo aiškėti maisto davinio reikšmė. Tik miško kirtikai-rekordininkai g a u d a v o 850 g d u o n o s ir 200 g košės prie sriubos. Košė b ū d a v o avižinių kruopų, dažniausiai be jokio rie­ b a l o . Kartais b u v o duodama gabalėlis žuvies. Skrinskos brigada. Skrinska, buvęs Marijampolės A p y g a r d o s teismo pirmininkas, surinko 30 stiprių vyrų brigadą miškui kirs­ ti. Brigada dirbo gerai ir g a u d a v o geriausią (III katilo) maistą. Atėjus žiemai, iš brigados beliko trys ž m o n ė s : Skrinska ir dar du. Visi atgulė arba į žemę, arba į stacionarus. Tas pasikartojo ir kitais metais. 1943 m. k o v o 17 d. Skrinska su kitais b u v o palaidotas. Jo karstas pažymėtas 606 numeriu. Brigados, kuriose man teko dirbti. J o s b u v o įvairios: dirbo­ me prie tiesiamo geležinkelio pylimo, miško rūšiuotojais sandė­ liuose, rietuvių krovėjais, geležinkelio ir miško krovėjais ir dau­ gybę kitų darbų. Darbų norma ir už jas duona b ū d a v o nustatoma d e k a d o m i s : pvz., 8 dienas normą įvykdome 1 0 0 % , o 2 dienas tik po 8 0 % ar 9 8 % . Tai visą kitą dekadą bus „ m a ž a " duona. 20. Leiskit j T ė v y n ę

305

Paklausiau, kiek mane nubaus. Tardytojas atsakė: „ G a l vie­ nerius metus, gal d a u g i a u " . Nubaudė dešimčiai metų. Vienas vakaras. K o l v y k o tardymas, b u v o m e atskirti nuo kitų. Į darbus mūsų nevarė. Buvo žiema. Barakuose gyvenome labai susigrūdę, todėl neskubėdavome gulti, nes ant kito šono apsiversti galėjome tik pagal komandą. Vakarais ilgai kalbėda­ vomės. Vieną vakarą geležinkelių inžinierius pasakojo apie gar­ vežius, agronomas A. Baltokas apie kai kurių daržovių augini­ mą, naumiestietis Šidlauskas apie A n g o l o s triušius. Vėliau, apie 22 vai. sugiedojome Maironio giesmę „Marija, Marija". Rytą mūsų barake 8 b u v o mirę, tarp jų ir Šidlauskas. Lagerio dienotvarkė. Keldavo 6 vai. Pusryčiai. Į darbą vary­ davo 8 vai. Grįždavome iš darbo 18 vai. Vakarienė. 22 vai. gongas miegui. Tada sargyba eidavo per barakus, tikrindama ar visi. Kalinius tikrindavo kasdien. Kai brigadą išvesdavo p r o vartus, sargybiniai (paprastai jų būdavo du) patikrindavo, kiek yra žmonių, ir paskelbdavo: — Brigada, dėmesio! Pereinate sargybos žinion. Žygyje ne­ kalbėti. Žingsnis kairėn ar dešinėn laikomas bėgimu. Sargyba šaus be įspėjimo. Kartais būdavo tikrinama pagal formuliarus. Kiekvienas pri­ valėjo žinoti savo „straipsnį". Mes nebuvome bausti pagal bau­ džiamąjį Kodeksą, todėl mums b u v o sugalvoti „straipsniai". Mano straipsnis b u v o „ K R O " — kontrrevoliucinės organizacijos. Tai pats bjauriausias ir baisiausias straipsnis, nes pagal jį „ n u ­ teistieji" labai sunkiai b u v o išleidžiami arba visai neišleidžiami į laisvę. Kiti sėdėjo už „ K R D " (kontrrevoliucinę veiklą) ir pan. Mes b u v o m e nuteisti už akių Ypatingojo pasitarimo. 1942 m. Vasario 16-oji. Pasitaikė reta l a i m ė : vienas draugas pasikvietė mane naktiniam darbui į virtuvę. Paprastai ten bū­ d a v o skutamos bulvės, pjlaunami katilai, o man teko malti miltus. Bulves veždavo iš laukų, kur jos b u v o laikomos po atviru dangumi ir saugomos sargybinio. O juk tai Sibiro žiema! Todėl būdavo daug sušalusių. S v o r į apskaičiuodavo iš akies. Parvežtas bulves supildavo į karštą vandenį. Jų lupena nu­ simaudavo. Svariau nuvalytas bulves skirdavo ligoninės mais­ tui, o kitas virdavo darbininkams. Išvirtas truputį apgrūsdavo. Košę sudėdavo į skardas ir padarydavo „apkepą". Išverstą ant lentos apkepą pjaustydavo lygiais gabalais ir d u o d a v o kaip priedą prie maisto geriausiems darbininkams. Kad nuo supuvu­ sių ar sušalusių bulvių „ a p k e p a i " būdavo juodai margi, niekas nesijaudino. Laimingiausias naktinis darbininkas b u v o tas, kuris gram­ d y d a v o katilus, kuriuose b u v o virta košė. Jis „prisigramdydav o " į pilvą ir į katiliuką. Mane pristatė malti kviečių. Tais metais lageriams b u v o duo­ dami nemalti kviečiai. Iš jų virė košes. Tačiau kviečiai ar nesu308

virdavo, ar b ū d a v o nevisai išverdami, tai ta košė b u v o iš grūdų. Kai kas jos nepajėgdavo sukramtyti, o skrandis — suvirškinti, todėl atsirado „specialistų", kurie išvietėse susemdavo į išmatas patekusius grūdus, juos perplaudavo ir vėl kam nors parduo­ davo. Visi b u v o alkani ir pirkdavo bet ką, jei tik valgoma, todėl ir ėmė vėliau grūdus malti. Prie girnų mudu b u v o m e dviese. Girnos — du nupjauti pu­ šies ritiniai, į kuriuos prikalinėta geležies trupinių. Tokios „ g i r ­ n o s " puikiai malė. Bemaldami ir į burną kokią saujelę įmesdavome. Mane taip valgant pamatė virtuvės budėtojas. Rankoje jis turėjo geležinį samtį. — Išsižiok! Išsižioti nespėjau. Prižiūrėtojas iš visos j ė g o s d r o ž ė man samčiu per galvą. Visas apsipyliau krauju. Nuvarė apsiplauti, tačiau namo neišvarė. Per daug didelis b u v o kraujavimas. Vie­ nas draugas pasakė: „ T a i tau V a s a r i o 16-tos d o v a n a " . Bulvių skutikai v a l g y d a v o žalias bulves. Rytą visi naktiniai darbininkai g a u d a v o dvigubą porciją. To ryto mano davinį atėmė budintysis. Daugiau naktiniam darbui manęs į virtuvę neįsileido. Maistas. Pirmomis dienomis b u v o duodama ruginių miltų tyrė. Daug kas j o s nevalgė, nes ji dvokė. Vėliau prasidėjo kažkoks žalias vanduo. Tai b u v o girinės žolės — „ C e r e m š o s " — patiekalas. Labai skystas. N u o jo prasidėjo masinis viduriavimas ir mirimai. Per 10 lageryje praleistų metų tik vieną kartą b u v o mėsiška sriuba. Tai b u v o pastipus arkliui. Kitas atvejis b u v o 1948 m. gruodį, kai nuo b r i g a d o s buvau pasiųstas į virtuvę, budėtoju. Tą naktį virtuvė g a v o 6 kg „ m ė s o s " : ožkų galvų ir kojų. Reikia įsivaizduoti, kiek ten b u v o g r y n o s mėsos. Iš j o s pavalgė dar vi­ rėjai, o likusi b u v o sudėta į košę 900 darbininkų. K o š ė turėjo „ m ė s i n ė s " vardą (miasnaja kaša). Pusryčių ir vakarienės sriubos davinys -— 750 g, pietų — 500 g. Virtuvėse arba valgyklose b u v o maisto davinių sąrašai. Jei mes to maisto būtume gavę nors pusę, niekas nebūtų badu miręs. O mūsų per pirmuosius metus išmirė 7 5 % . A n t a n o Daniliausko mirtis. Tas nusipelnęs Lietuvos švietėjas mirė 1942 m. Naujųjų metų naktį. Tą naktį, kaip visuomet, barake b u v o šviesu tik nuo besikū­ renančios krosnies. Aplink stalą b u v o susėdę žymūs Lietuvos žmonės. Patyliukais dalijosi įspūdžiais, spėliojo (juk tokia nak­ tis!) s a v o ateitį. M a n o vieta b u v o ant viršutinių narų per barako vidurį. Atsigulęs galva į stalo pusę, viską mačiau ir girdėjau. Sėdintysis priešais Daniliauską pasiūlė užrūkyti. Daniliauskas paėmė, mėgino susukti suktinę, bet nepavykus grąžino, prašy­ damas jam padėti. Tas ėmėsi sukti suktinę, o A. Daniliauskas užsidengė rankomis veidą. Susukęs suktinę, ž m o g u s kiša ja Da­ niliauskui, bet jis neatsiliepia. Manydamas jį užmigus, bakste­ lėjo ranka. A. Daniliauskas s u s m u k o : jis jau b u v o miręs. Prieš tai barako gale vienas numirė. V y r a i ėmė jį nešti. Kažkas s u k o m a n d a v o : 309

v — Stot! Pagarba mirusiam! Tokie įvykiai buvo nuolat.

1944 m. teko būti Ingaše. Ten vyko ūkinė statyba. Daug že­ mės buvo apsodinta bulvėmis, agurkais, kopūstais, tabaku, 10 ha šiltadaržių. Visur maistas. Darbininkams per pietus buvo duo­ dama sauja svogūnų laiškų ir retkarčiais sauja nepjaustyto ta­ bako. Dirbdami laukuose rasdavome trupinius pernykščių bulvių krakmolo. Specialiai turėjome prie juosmens krepšelį tam krak­ molui („čikambiliui") rinkti. Vakare iš to „čikambilio" išsivirdavome „kisieliaus". Jis buvo kavos spalvos, retai kada pasū­ dytas, bet visada labai skanus. Būdavo, prisivalgai, kad kvėpuoti sunku, pirštu pasieksi kisielių gerklėje, 6 valgyt nori. Vienam žmogui kibiras bulvių vienam kartui sueitų kaip mat — tik duok! Ingaše atsigriebusius vėl nuvežė į taigą. Iki 1945 m. mūsų stovyklose moterų nebuvo. Paskui, gerai nuo vyrų izoliuotuose barakuose, atsirado ir moterys. Iš jų zo­ nos į vyrų zoną eiti buvo varžoma. Tačiau mūsų .zonoje buvo ambulatorija ir moterys į ją eidavo. Jos rasdavo ir kitų dingsčių. Rešotų lageryje buvo du moterų barakai. Salia lagerio buvo didžiulės mašinų remonto dirbtuvės. Ten dirbo apie 150 darbinin­ kų. Jų padėtis, palyginti su kitais, buvo gera: jie galėjo dirb­ tuvėse padaryti peilį, katiliuką ar kurį kitą daiktą, už kurį gau­ davo pinigą. Jų darbas buvo pastovus, netoli „namų" ir nesun­ kus. Jie buvo sotesni. Dėl visų šių priežasčių kai kurie galėjo turėti ir turėdavo „žmonas". Žinoma, tokių „žmonų" turėjo ir kitų brigadų sotesnieji žmonės. „Šeimyninė laimė". „Vedusieji" valgydavo kartu. „Žmona" su savo daviniu ateidavo pas „vyrą" ir valgydavo, bet kiekvie­ nas savo. Paskui bučiuodavosi ir... suguldavo. Kartais nuo sve­ timų akių kuo užsidengdavo, o kai nebuvo kuo, užsimerkdavo. Vieną lietuvį, kurio žmonai nuo jo rašydavau laiškus (jis rusiškai nemokėjo), kartą paklausiau, kaip jis jaučiasi su savo pridėtine. — Tai lyg medžio pliauska prie šono. — Velniams ji tau reikalinga? — Na, įvairiau... — O žmonai kaip? — Ir ji ten turi... — O jei neturi?.. Per 1944 m. šienapjūtę Antanas Bandža ėmė mane šviesti, pasakodamas apie gėles. Grįždami iš darbo mudu suskindavome po puokštę gražiausių gėlių ir nešdavome gydytojui. Jo 4 sūnūs buvo kare. Gyvi ar žuvę, to nežinojome. Tik ant tėvo spintelės buvo jų nuotrauka. Prie jos mes padėdavome gėles. Gal tas turėjo kiek įtakos, kad mudu nuo darbo atleido. Pa­ kliuvau į ligoninę. Jos vedėja buvo Rusijos latvė Jefima Fio-

310

dorovna. Ji buvo kalinė, bet vienintelė moteris mūsų lageryje. Ji turėjo atskirą kambarėlį ir patarnautoją. Kai pakliuvau į ligoninę, Jefima Fiodorovna pamatė žmo­ nos atsiųstas vatines pirštines, kurių viršus buvo apsiūtas tam­ siai žaliu velvetu. Tą velvetą kadaise buvome nupirkę sūnelio kelnytėms. Ji paprašė tų pirštinių. Atsakiau, kad jos man yra ypatingai brangios, kaip žmonos "dovana ir sūnaus prisiminimas. Pakėlė J. Fiodorovna mane sanitaru. Sanitarai parneša ir dalija ligoniams maistą. Aišku, sau įsipila tirščiau. Sanitarų pareiga ir grindis plauti. Kartą plaunant grindis, o jos buvo plaunamos tik karštu vandeniu {lauke — 40° C šalčio), ji mane kokius 55 kartus vis kur nors siuntė. Galima įsivaizduoti, koks buvo plovimas. Paskui pasiūlė eiti pas ją patarnautoju, o akys velniškai žybtelėjo. — Neisiu! — kietai atrėžiau. — Pagalvokit. — Neisiu! — pakartojau. — Na, gerai! Po dviejų dienų, gruodžio 23 d. mane iškomisavo į girią, nors priklausiau 3-ai kategorijai. Tokių paprastai į girią nesiųsdavo. Po kelių dienų dėl prastos aprangos nušalau, ėmė skaudėti ausį. Nuėjau į ambulatoriją ir pakliuvau į jos priėmimą. Į mano ausį ji įpylė vandenilio peroksido ir šluostikliu taip durė, kad būgnelis plyšo. — Ką jūs padarėt?! Jūs man ausį išdurėt! — sušukau grieb­ damas ją už rankos. — Jums taip ir reikia! Atminčiai! — sušvokštė. Tą atmintį tebenešioju. Siuntiniai. Krasnojarsko krašte nebuvo apribojimo nei siun­ tiniams, nei korespondencijai. 1949-ųjų metų gale „visus poli­ tinius" išvežė į Kazachstaną. Ten per metus — 2 laiškai. Gavus siuntinį leidžiama parašyti 16 žodžių pranešimą, maždaug tokio turinio: „Siuntinį gavau... prašau atsiųsti... dėkoju". Nusikal­ tusiems toji teisė buvo atimta. Krasnojarske kai kurie pradėjo gauti iš žmonų siuntinius, nors joms tas ne visada ėjo lengvai. Pavyzdžiui, vienas gavo žinią, kad jo žmona, išėjusi siųsti jam siuntinį, papuolė į pugą, nes kelionės buvę trys paros iki pašto skyriaus. Nurimus pūgai, ją rado sušalusią. Vyras vos neišprotėjo. Kitas gaudavo gerus siuntinius, bet įsitaisė sugulovę. Vieną dieną gauna dėžę su plyta, apdėtą šienu. Salia raštelis: „Kol buvai žmogus, siunčiau tau žmonišką maistą, kai tapai gyvuliu, prisiunčiu šieno". Visas lageris turėjo gardaus juoko. Žmona siuntė ir man siuntinius. Žinojau ją su dyiem vaikai3 sunkiai verčiantis ir maisto jokio neprašiau. Prašydavau tik tabako. Už tabaką lageryje galėjai visko įsigyti. Kai kartą la­ šinių gabalėlyje radau vaiko dantukų žymes, užspringau kąsniu... Lageriuose buvome sunumeruoti. Numeris, išspausdintas ant baltos medžiagos, buvo prisiuvamas ant kepurės ties kakta, ant

311

nugaros ir dešinės kojos šlaunies iš priekio. Mano numeris pir­ maisiais metais b u v o A - 1 7 5 , antraisiais — K-75. Vienos raidės b u v o 999 numeriai. V y r a v o griežta drausmė. Visi sveiki turėjo kasdien dirbti. Už neišėjimą į darbą — karceris. Jame būdavo labai daug bla­ kių, jokių gultų, 300 g duonos, vieną kartą skystos sriubos. K a z a c h s t a n o karceris b u v o 2 metrų pločio ir 3 metrų ilgio pa­ talpa akmeninėmis sienomis, cementinėmis grindimis. Langelis aukštai, šalta, nekūrenama. L o v o s patalynę — čiužinį, užvalkalėlius pagalvei, antklodę ėmė duoti pasižymėjusiems darbininkams tik karui pasibaigus. Kazachstane ir mundiruotė, ir l o v o s patalynė b u v o išduota,vi­ siems iš karto. Po karo išnyko kyšininkavimas. Per visus 10 metų Krasnojarsko stovyklose b u v o 2 saviveik­ liniai spektakliai, 1 koncertas ir 2 kino seansai, viena paskaita „Tarptautinė padėtis". Kazachstane b u v o šnipinėjama, bet kaliniai, susekę „stukačius", stengdavosi juos nužudyti. Šnipinėti v e r b u o d a v o tuos, kuriems baigdavosi terminai. Katalikai, žinoma slapta, atlikdavo išpažintis. Melsdavosi beveik visi, net tie, kurie Lietuvoje b u v o „ k a i r i e j i " . Lageriuose rasdavo Dievą ir melsdavosi. 1941 m. į 7-ąjį lagerį b u v o atvežta žydų ešiboto (dvasinės seminarijos) auklėtinių. Jie susibūrė į atskirą brigadą. Laikėsi s a v o g y v e n i m o tvarkos ir visi tais metais išmirė. Kiti žydai po truputį prekiaudavo, daug jų tapo „ b e s a r g y b i n i a i s " — dirbo su arkliais. Visi jie b u v o labai draugiški, geri nelaimės draugai. Kartą į Rešotus atvažiavo kažkoks pasipūtęs viršininkas. Už zonos pamatė kalinį, jautuku vežantį vandenį. — Ei, tu! — sušuko kaliniui. — Aš! — S t o k ! T a v o straipsnis? — GBT! — Kas čia per velnias? — Grobis, byk i telega! Viršininkas būtų pykęs, bet kiti pratrūko kvatotis. Kitas viršininkas iš kažkur g a v o dėžę pomidorų. Buvo iš­ eiginė. Paskelbė tautinių šokių vakarą. Kas n o r i gauti pomidorą, tepašoka. Idiotų atsirado, nes tai b u v o vienintelis kartas para­ gauti pomidorų Sibirp lageriuose. Lietuviai, s a v o garbei, nešoko. Dar pirmaisiais metais vieną rudens vakarą, kai jau b u v o m e bebaigia darbą, a t v a ž i a v o traukinys. Liepė jį pakrauti pabė­ gių. Buvome nusilpę ir po d a r b o pavargę, o pabėgiai — sunkūs. Krovikai juos po vieną neša, o mes keturiese nepanešam. K o l krauti b u v o žemai, d a r šiaip taip k r o v ė m , o kai reikėjo krauti aukštai — nepakeliam, klumpam. Kurie pakrovė, turi šalti, lauk­ ti, kol visi baigs. Žiūriu, s t o v i vienas visas drebėdamas. S a k a u : — Eikš, apglėbsiu ir abiem bus šilčiau. 312

A p s i g l ė b ė m . Drebame abu, bet apšilom. T o v a r g š o pavardė b u v o Sateikis. Paskui mudu susitikę ir pasisveikindavome. Tai b u v o 1942 metais. Lageryje, ypač k a r o metais, visi labai m ė g o lapienes. La­ geryje b u v o nulapieniautos visos žolės. Kartą atkampiame lage­ rio krašte po sargybinio bokštu man p a v y k o rasti viksvų. Jos b u v o jaunos. Paprašiau sargybinį leisti jas nusirauti. — Ką su jomis veiksi? — paklausė. — Išdžiovinęs prikimšiu pagalvę. — Gali skinti, tik greitai. Parsinešęs susipjausčiau, sudėjau į katiliuką ir užkaičiau. Su­ tikęs inžinierių Praną Rudį, paprašiau druskos. — O paragauskis bus? — pajuokavo. — Aišku, bus! Paskui šaukiu: „ P r a n u k , čiupk šaukštą!" — O kas čia išvirta? — Pirma paragaukim, paskui pasakysiu. Ėmėm ragauti. K a d skanu, tai skanu! Juk pasūdyta. — Tai iš ko čia ta lapienė? — Iš viksvų! — Iš viksvų? Nemaniau, kad ji tokia skani! N u v y k ę šianapjūtėn, radome priaugusių usnių. Stambios, vešliai augusios ir dar neperaugusios. Iš jų lapienė taip pat b u v o skani. Kai į verdamus grybus turėdavome įsidėti varlę, pelę, gy­ vatę, tai jau b ū d a v o grybai su delikatesu. Gyvatės tik galvą, o varlės ar pelės tik vidurius išmesdavome. Driežai b u v o skanūs ir nevirti: pagavai, nykščiu vidurius išspaudei ir į burną. Tesispardo uodegėlė. Šitoks maistas gelbėdavo n u o avitaminozės. Etapai. Lagerininkai b u v o nuolat komisuojami. Reikia kur kokios j ė g o s ir siunčia. Prieš tai išrėdo nuogus arba pusiau nuogus. Vienas rašo, o g y d y t o j a s t i r i a : iš sėdynės pusės nykš­ čiu ir rodomuoju pirštais čiuptelia už k l u b o ir m a t o , ar po o d a yra kiek raumens. Dėl visa ko paklauso širdies, paklausia, ar neserga venerine liga. Po kelių dienų vėlai vakare per barakus eina „ s i a u b a s " : darbų vykdytojas skelbia, kam su daiktais eiti į klubą. Paprastai rusai daiktų, nuosavų drabužių a r avalynės ir pan. neturėdavo. Lietuviai visi b u v o m e „ r a t u o t i " . Jei jau ne maišą ar lagaminą, tai bent katilėlį, šaukštą kiekvienas turėjo. Susirinkę laukiam, nemiegam. Tokia maišatimi naudojosi viso kio plauko vagys. Jų b u v o d v i r ū š y s : vagys ir „ k a l ė s " (suki). Pirmieji b u v o padorūs žmonės, iš kalinio duonos n e v o g d a v o , j o s g a u d a v o iš duonos raikyklos, virtuvės, sandėlio. Mėgintų kas neduoti — greit nukirstų. V a g y s į darbą neina. Nelabai jų ir v a r y d a v o , nes išvaryti nedirbdavo. Brigadai tai nuostolis. V a g i s sargybi­ niui laužo neuždegs, neduos parūkyti. O mes su sargybiniais ir rūkalais pasidalydavome, ir ugnimi. Degtukų nebuvo, tai bri­ gadoje vienas kuris rūkorius turėjo ii skiltuvą ugniai įskelti. 313

Duodavome savo sargybiniams ir sriubos, nes jie kartais būdavo net alkanesni už mus. Kitokie buvo kalės. Jie iš visų viską vogė. Tai buvo žmonės be ambicijos. Kalė ir trečios dalies viršininkui apie draugus ką nors praneš. Etapai būdavo vietiniai ir tolimieji. Vietiniams etapams beveik jokių pasirengimo ceremonijų nebūdavo. Visai kas kita tolimieji etapai. Po penkis gretose suvaro į vieną kambarį. Iš­ rengia. Nuogi pereiname į kitą patalpą ir gauname kitus, sveti­ mus drabužius. Tuo buvo siekiama, kad kalinys neturėtų drau­ džiamų daiktų: metalinio „ginklo", diržo, popieriaus, ypač che­ minio pieštuko. Lagaminas „keliaudavo" atskirai. Tolimojo etapo metu vagone kasdien tikrindavo ar visi. Vie­ nas tikrintojas šviečia žibintuvėliu, o kitas mediniu, ilgo koto plaktuku daužydamas tikrina vagono sienas, lubas, ar nėra kur atlupta lenta. Kaliniai suvaromi į vieną vagono pusę, kiekvie­ nam suduodant plaktuku per nugarą ar galvą suskaičiuojami ir pervaromi į kitą vagono galą. Durys daugiau neatsidarydavo iki kito tikrinimo ar maisto davimo. Atsitikdavo, kad tarp va­ gonų gyventojų kas susimušdavo arba savaime numirdavo. Vie­ name etape iš Moldavijos prekiniame vagone buvo sugrūstos 103 galvos. Kol pasiekė vietą, trys žmonės buvo mirę. O vagone oras šiltas, tvankus, pradėjo dvokti, bet visi turėjo kentėti. Kai atvažiavo, lavonai buvo jau pajuodę. Etapo viršininkas pridavė galvas be „nuostolių". Vienas etapas per karą turėjo būti nugabentas toli į Šiaurę. Transporto nebuvo. Keliauti reikėjo apie 1 000 km. Visus su­ rikiavo ir ėmė varyti. Iš visų pusių palydovai su šunimis, už­ pakalyje kelios gurguolės. Jei palydovas pamato, kad kalinys turi gerą diržą, batus ar šiaip ką, pradeda kojų nebepavilkti, tam siūloma „atsilikti". Po kurio laiko pasigirsta šūviai, atseit kalinys pabėgo. Kartą vakarop etapas priėjo tuščią daržinę. Suvarė žmones, kiti netilpo. Emė grūste grūsti, tačiau durys neužsidaro. Tada pro jų tarpą ėmė ilga kartimi badyti. Badė tol, kol visi „tilpo". Sargybiniai sulipo ant aukšto ir ta naktis buvo „patogiai" pra­ leista. Kaip pasakojo to etapo dalyvis V. Denisovas, tikslą ne visi pasiekė. Būdavo ir kitokių atsitikimų, kuriuos pasakodavo etapų dalyviai. Semionovas pasakojo, kaip karo pradžioje Jenisiejaus upe baržomis buvo vežami kalimai. Jie buvo suvaryti į triumus. Denyje — sargyba su kulkosvaidžiais, šunimis. Vienoje baržoje kilo gaisras. Kapitonas tokiu atveju turėjo pasukti į krantą, bet sargybos viršininkas jam įsakė plaukti. Iš degančios baržos ėmė veržtis kaliniai. Kas galvą kiša, tam kulka. Tačiau kaliniai ėmė veržtis masiškai. Kai kas spėjo įšokti į vandenį. Rešotuose 1948 m. žiemą mūsų sekcijoje buvo laikinai apgy­ vendinti keli toliau vežami kaliniai. Vienas iš jų papasakojo, kad po Pirmojo pasaulinio karo buvo atsidūrę Mandžuko valstybėje.

314

Jis rusas. Patriotas. Nenorėdamas svetimiems tarnauti, pasišali­ nęs į taigą. Kai po Antrojo pasaulinio karo tos sritys atitekusios Tarybų Sąjungai, jis ryžosi pasirodyti teisėtai krašto valdžiai. Prisidėjęs vežimą medaus, mėsos, atvažiavo pas miesto komen­ dantą, atidavė tas dovanas. Tas jų dar paprašęs. Jis vėl atve­ žęs. Komendantas, sužinojęs jo gyvenamąją vietą, atsiuntęs žmones jį areštavo ir uždarė į lagerį, o čia, kaip ir visus, jį nu­ teisė už akių Ypatingasis pasitarimas. Davė 8 metus „už sava­ vališką sienos perėjimą". Tikrintojų tarpe buvo prokuroras. Paskui tam nelaimingajam pranešė, kad jam paskirta 10 metų bausmė. Buvęs pulkininkas latvis Keiris. Jis buvo Karo Akademijos artilerijos dėstytojas. Iki kaulų smegenų komunistas. Prasidėjus „valymams", kaip svetimšalį, pasiuntė į lagerį. — Ilgai negalėjau patikėti, jog visiškai nepaisoma įstaty­ mų,— pasakojo man.— Buvau įsitikinęs, kad niekur pasaulyje nėra tokio teisingumo, kaip Tarybų Sąjungoje. Tačiau galutinai mane pribloškė toks įvykis. Vladivostoko uoste daug žmonių. Laukiama atplaukiant eilinio amerikiečių laivo. Atvedė brigadą kalinių. Stovi būrys kariškių. Apie vieną aukštą pareigūną jų tirščiau. Pareigūnas vadinamas Bykovu. Staiga prieina moteriškė. — Jūs draugas Bykovas? — Bykovas. Ko norite? — Jūs iš N karinio dalinio? — Taip, iš N dalinio!.. Pasakė savo vardą, tėvavardį. — Tai jūs... mano vyras. O aš, jam žuvus, gaunu pensiją! Saugumiečiai ją nustumia, bet ir papulkininkį prašo eiti su jais drauge. Tas „papulkininkis Bykovas" buvo srities lagerių viršininkas ir tikrino lagerius. Visur jo apsilankymas buvo lyg audra. Taip vieną kartą brigada, dirbusi kalnų kasyklose, visą laiką smarkiai viršydavo išdirbio normas. Lagerio viršininkas jai leis­ davo grįžti iš darbo valanda anksčiau. Vieną dieną ją, grįžusią iš darbo kaip paprastai 17 vai., prie vartų sutiko atvykęs Bykovas. — Cia kas per velniava? Stovyklos viršininkas jam ėmė aiškinti. Bykovas pakeitė sar­ gybinius savais, kažką įsakęs sargybos viršininkui. Tas suko­ mandavo brigadai žygiuoti. Išvedė į kalnus ir sušaudė. Po incidento su moteriške Bykovas dingo. Lageryje, ypač karo metu, nebuvo popieriaus. Buvo rašoma ant faneros. Brigadininkas visuomet vaikščiodavo su fanerine lentele. Ten rašydavo atliktus darbus, buvo brigados narių sąrašas. Vakare ją pateikdavo kontorai. Kontora nusirašydavo, kas jai reikalinga, o fanerą grąžindavo brigadininkui. Jis ją stiklu nuvalydavo ir vėl rašydavo. Ant faneros buvo rašoma ir ligonių ligos istorijos, atleistų nuo darbo sąrašai, dienos maisto 315

davinys. Suprantama, kad po tam tikro laiko nelikdavo jokių g y v e n i m o dokumentų. A p v a i z d o s g l o b a . Nuolatinės maldos, nuolatinis mąstymas g a l b u v o tie veiksniai, kurie, kaip tada atrodė, b u v o A p v a i z d o s malonė man. Stai keli būdingesni. Jei čia juos kas skaitysite, prašau įsigilinti, kad mes ten b u v o m e alkani ir visos g a l i m o s pa­ stangos turėjo padėti palaikyti g y v y b ę . Be šito komentaro nebus pilnai suprasti mano pasakojimai. Teptukas. Naumiestiškis J. Venslovaitis b u v o mūrininkas. Jis su kelių vyrų brigadėle trainiojosi po zoną: tai krosnį remon­ tuoja, tai baraką baltina, tai blakes nuodija. Jis b u v o iš to pa­ ties v a g o n o , be to, pažįstamas dar iš Naumiesčio. Tik atvykus į lagerį paaiškėjo, kad jis visai neturi baltinių pamainos. Daviau jam 3 poras. 1943 m. pavasarį jis mane pasikviečia į s a v o brigadą. Pada­ ręs iš arklio uodegos ašutų teptuką atidavė man, liepęs saugoti kaip savo akį. Tai įrankis duonai pelnyti. O dirbdamas zonoje mažiau nuvargsi nei girioje. K a i dirbi virtuvėje ar kepykloje, gauni kąsnį viršaus. T a i p vieną dieną mus šūktelėjo virtuvėn pietų. Viską, ką tu­ rėjome, čia pat prie savo barako metėm, griebėm už katilėlių ir nuskubėjome prie virtuvės. Ir koks b u v o man smūgis, kai grįžęs neradau s a v o teptuko. D i n g o kaip į vandenį! Greičiausiai koks rusas už vartų išnešė. Ten už tokį daiktą g a u s kibirą bulvių ar kepalėlį d u o n o s , — postringauja Venslo­ vaitis. Aš tekinas prie v a c h t o s : ar b u v o kas išleistas? Nieko neišleidom, — atsakė vachtininkas. Tai teptukas zonoje. Einu galvą nunarinęs ir imu karštai melstis į šv. Antaną. Sukalbėjau 3 „ S v e i k a M a r i j a " . Einant p r o 7-ąjį baraką lyg kas pastūmėjo užeiti. Jo vadovas pažįstamas moldavas, buvęs geležinkelio stoties viršininkas. Jis kaip tik pasakojo man apie kelionę 103-jų žmonių vagone. — Ko tu toks nusiminęs? — paklausė mane. — Teptuką man p a v o g ė . — Nenusimink, jis pas mus! — ir pašaukė vieną vardu. — A t i d u o k jo teptuką! — parodė į mane. Tas susuko nosį, bet atnešė ir atidavė. Tas teptukas tada ir ten nebuvo smulkmena! 25 rubliai. Vieną 1947-ųjų žiemos išeiginę buvau alkanas ir neturėjau jokios paramos. Alkis ypač būdavo aštrus nieko ne­ dirbant. J. Ivanauskas su manimi beveik visą laiką greta dirbo ir mudu viskuo dalydavomės. Tą dieną lyg jis nedrąsiai s a k o : — A n a m barake vienas parduoda už 25 rublius katilėlį bul­ vių. — Nieko neturiu,— atsakiau. Atsiguliau, užsiklojau galvą ir... kalbu rožančių. Įpusėjus 3 paslaptį, r o d o s kas manė meste i š m e t ė : pasileidau sparčiai į 316

tualetą. Jis b u v o ties mūsų baraku. Tik išėjau į kiemą, p r o v ė j o nešamą sniegą, po kojomis kažkas šmėkštelėjo. Pasilenkiu — pinigai! 25 rubliai! Grįžęs į baraką šaukiu: — Jonai! — Ką? — Se pinigus. Bėk nupirk tų bulvių. — Iš k u r gavai p i n i g ų ? — jau valgydamas bulves klausia. — Dievas davė. Siuntinys. Papirosų dėžutė. Buvau atleistas nuo darbo dėl ligos. A p i e pietus išėjau pasižvalgyti. Prieš tai buvau užsnūdęs ir sapnavau utėlę. Truputį pasimeldžiau. K a i ėjau p r o klubą, m a n ė šūktelėjo mokytojas J. T., kuris klubui dekoracijas dirb­ davo. Tą dieną jis parsinešė vakar dalytų siuntinių dėžučių. Kaliniams atiduodavo turinį, o dėžutę pasilikdavo, nes joje y r a vinių. Vinutės jam, fanera — kontorai. Pasikvietė mane į talką dėžučių ardyti. A r d o m , šnekamės. Jis verdasi katilėlį bulvių. Jau liko tik pora dėžučių. — Eisiu dar atsinešiu dėžučių. Prižiūrėk bulves ir šitas išardyk. Jis išėjo, o aš ėmiau ardyti. A t l u p u vieną šoną ir... kerti­ niame stulpelyje, išpjovoje — pinigai! 400 rublių! Ot tau ir utėlė! Nežinojau, kieno ta dėžė, nes j o s ateidavo apsiūtos medžiaga. Adresas ant medžiagos. Ir kodėl būtent ji man pakliuvo? O buvusiam girininkui Šerkšniui žmona atsiuntė dėžutę pa­ pirosų. Jų gilzėse b u v o prikaišiota pinigų. Jis tą dėžutę papi­ rosų... pardavė! Krepšelis. Labai dažnai ir darbe pritaikęs patogią akimirką pašimelsdavau. Kartą pavasarį mus nuvarė dirbti ten, kur per­ nai rudenį b u v o brigados dirbta. Iš nakties vietovę b u v o ap­ dengęs šviežio s n i e g o plonytis sluoksnis. Įdienojus saulė ėmė sniegą tirpdyti. M a n o viduriai pairo. Kelintą kartą reikia savo reikalus eiti. Sį kartą — ana, už šios šakų krūvos. Palei šakas koja išvertė iš sniego mažytį p l o n o aksomo krepšelį. Jame — 10 rub.! A r g i ne A p v a i z d o s d o v a n a alkanam ž m o g u i ? Laiško vertė. Tai b u v o 1946 metais. Mūsų sekcijoje, barako kampe, g y v e n o vagis. Visi tuo b u v o m e labai patenkinti, nes kol turime tokį įnamį, pas mus niekas nedings. Kartą, poilsio dieną, rašau žmonai laišką. V a g i s pro mane praėjo kartą, antrą. V i s žiūri į mano raštą. — Matau, moki rašyti. — Moku. O tu? — Prastai. — Galiu tau parašyti,— pasiūliau. Rašau plunksną prisirišęs prie pagalėlio ir laše vandens iš cheminio pieštuko pasidaręs rašalo. 317

Mano klientas atsinešė skardinį kotelį, kurio viename gale plunksna, kitame — pieštukas. Popieriaus neturėjo, tad daviau aš. Jis norįs parašyti gerą laišką merginai. — Gerai. Truputį papasakok, kaip kas ir koks jos vardas. Nesivaržyk, nesakysiu niekam. Parašiau. Perskaičiau. Truputį nepatikliai pasiėmė, o kotelį paliko man. Už darbą! Mūsų sąlygomis toks kotelis — turtas! Gal po savaitės vakare jis man s a k o : — Duok katilėlį. — M a n o katilėlis — 3,25 litro. — Sūdąs t a v o katilas, — pasakė ir nuėjo. Netrukus m a n at­ nešė kibirą košės. Gaila, kad tuoj po to jį išvežė ir, sako, kalės jį net užmušė. Kruvina popietė. Vieną dieną b u v o m e išvesti netoli už stovyk­ los kelmų rauti. A t ė j o pietų metas. Mums pietų nedavė. Būreliais sugulę rūkome. Prie mūsų prieina vienas, pasiima kirvį, patik­ rina, ar aštrus ir, paklausęs kieno jis, paprašė trumpam paskolin­ ti. Nuėjęs prie kitos grupės miegančiam ž m o g u i s m o g ė kirviu. Sargybiniui šūktelėjo: — Užmušiau ž m o g ų ! Atnešęs kirvį numetė. Neilgas šurmulys. Iškvietė stovyklos vadovybę. Ž m o g ž u d į nuvarė, o mes tęsėme popietę. Depresija. Be g a l o varginantis b u v o 1943 metų r u d u o ir žiemos pradžia. Dirbome prie naujai nutiesto geležinkelio. Bri­ gada nuolat papildoma naujais žmonėmis, nes beveik kasdien kas nors nusilpęs atsiduria pusiau stacionare. Prasidėjo šalčiai, sniegas. Kelinta žiema mūsų brigadoje dir­ ba žydas Izraelitas, buvę Klaipėdos manufaktūros „ D u arkliukai" fabriko savininkas. Ž m o g u s vidutinio amžiaus, labai p r o t i n g o veido. Vieną dieną ėmė man lįsti mintis pakišti galvą po kulka. Tai lengva m i r t i s : ženk žingsnį už draudžiamos zonos ir gausi „bitutę". Šiaip aš visada buvau g e r o s nuotaikos, visus ramindavau, o d a b a r pats nenusiraminu. Mirties šešėlis, rodos, visur mane sekioja. Parėjau iš darbo, bet ir zonoje tas pats neramumas. Nu­ ėjau pas Izraelitą. — Atėjau prašyti jūsų pagalbos. Izraelitas sunerimo. — Ne materialinės. M a n o dvasia palūžo. Nebeturiu jėgų ko­ vai. Atėjau moralinės paspirties. — Gerai. Sėskite. Taip, mums visiems nelengva. Senuose mūsų raštuose yra m a l d a : „ D i e v e , neduok man tarnauti buvu­ siam mano v e r g u i " . — Gili mintis,— sakau. Kiek patylėjęs, Izraelitas s a k o : — Ar jūs tikintis? — T a i p , — sakau,— tikintis. 318

Mūsų senuose raštuose yra tokia m i n t i s : „ K a i nuo žmogaus pasitraukia jo draugai, pasitraukia žmonės, tai į tą tuščią vietą ateina D i e v a s " . — Dėkui, jums, pone Izraelitai. Daugiau m a n nereikia nieko. N u o jo atsitolinęs ėmiau melstis. Stojos prieš akis vaikai, žmona. Iš karto akys nušvito, grįžo savitvarda. Depresija daugiau niekada nepasikartojo. Kelionė į laisvę. Kazachstane 1951 m. vasario 21 d. išleido į laisvę. Tokių laimingųjų b u v o devyni. P r o vartus iš z o n o s iš­ leido nekratę. Susodino į sunkvežimį ir nuvežė į kaimyninį la­ gerį. A p g y v e n d i n o barake su vietiniais. Visą parą dar vis ve­ žiojo iš kitur žmones. Paskui naktį pėsti išėjome į traukinį. J u o nuvežė į Petropavlovską. Kelias dienas palaikė kalėjime. Po to pervežė į Novosibirską, po kelių dienų — į Krasnojarską. Vie­ ną naktį išleidžia į koridorių, išduoda sausą maisto davinį ir iš­ rikiavę nuvaro į geležinkelio stotį. S u v a r o į salę ir kreipiasi į m u s : „ P i l i e č i a i " . Pirmą kartą per 10 metų. Belaukdamas traukinio, nusiperku papirosų. Siam veiksmui nereikėjo gauti palydovų leidimo. Sunkiai suvokiamas įvykis. Iš Krasnojarsko nuvežė į Kanską. Cia jau mus pasitiko civi­ liai. Kas be apavo, davė veltinius, kam trūko drabužių — drabu­ žius, tačiau už juos bus išskaičiuota iš atlyginimo, kai jis bus uždirbtas. Vėl susodino į traukinį ir vežė. Viename pakelės sustojime, Dzeržinske, valgykloje, paprašiau parduoti man d u o n o s . — Mes duoną duodame tik per pietus. Atsidusau ir buvau beišeinąs. — Seni! — šūktelėjo pardavėja.— Jūs savo duoną pamiršote! Ir kyštelėjo man puskepalį d u o n o s . Rusai g e r o s širdies žmonės. V a k a r o p atvežė į Taisejevą. Apnakvino naujame, dar nebaig­ tame statyti name. Iš kaimynų atsinešėme šieno pasikloti. Mus užverbavo „ C h i m l i e s c h o z a s " . Iš jo pirmai pradžiai ga­ vome po 50 rub. avanso. A t v e ž ė mus į taigos kaimelį Jakovlevą, Taisejevo rajone, Krasnojarsko krašte. Kaimelio žmonės irgi dar caro laikų tremtiniai. Vieni jų b u v o čialdonai (čielovek s D o n a ) , kiti — lapatonai (čielovek s laptiami — vyžuoti ž m o n ė s ) . Tačiau tik jie vieni žinojo, kurie čialdonai, kurie — lapatonai. Kaimely b u v o 40 šeimų. Žmonės visi nepaprastai nuoširdūs, geri, nors ir neturtingi. Nesididžiavo prieš mus, atvirkščiai — rodė užuo­ jautą, draugiškumą. Jokių moralės normų pažeidimų nebuvo, jeigu neskaitysi netriukšmingo „ p a s i v y r i n ė j i m o " (kaime daugiau moterų), kurio -čia niekas b l o g i u nelaikė. Buvome komendanto suregistruoti ir g a v o m e pasirašyti tokio turinio „ p o p i e r ė l į " . „ I š kaimo vietovės be komendanto leidimo pasišalinus — 20 metų k a t o r g o s " . Į Lietuvą išleido 1956 m. spalio 12 d. Lietuvą, Juodupėnus, pasiekiau spalio 21 d. Žmona su sūnumi į Jakovlevą atvažiavo 1952 m. k o v o 21 3 d. 19 Duktė tuo metu lankė Bijsko pedagoginį institutą.

K. Vaičionis

KĄ MAN „ D A V Ė " LAGERIS? Parodė žmones iš... išvirkščiosios pusės. Prieš karą perskai­ čiau romano „ A š alkanas" vertimą iš vokiečių kalbos (autoriaus neprisimenu). Skaitydamas, rodos, įsivaizdavau aikį. Būdamas lagery, suvokiau, k a d tas mano alkio supratimas b u v o lygus nuliui. Atsimenu, mokykloje vienas vizitatorius mano mokinių paklausė: „ K a d a bulvės būna skaniausios?" Jam 6-ojo skyriaus mokinė atsakė: „ K a i jų nėra!" Už tą atsakymą inspektorius ma­ ne išbarė, kad komunizmą mokykloje skelbiu. Deja, tos mokinės atsakymas man tapo suprantamas tik lagery. Lageryje viena ausimi apkurtau. Tai rimta profesinė trauma. Išardė šeimą. Laimė, mes vienas kito neišsižadėjome. Širdies ryšys gal tik sustiprėjo. Vaikai, ypač sūnus, nepasiekė to, ką būtų gyvenime pasiekę, turėdami tėvą. 1956 m. L T S R Aukščiausiasis Teismas mane reabilitavo, ta­ čiau niekas niekad nepajėgs kompensuoti ne tik fizinės, bet ypač moralinės skriaudos. Mokykloje darbo nedavė. Tik labai šiltas, jautrus, dažnai bežodis buvusių mokinių su­ tikimas tą košmarą švelnina, g y d o širdies žaizdas. A p v a i z d o s g l o b a neleido man ten žūti. Be manęs ras atpildą tie, kurie mūsų lėtos mirties ir nekaltų ašarų laukė. Kai kam šis tas jau kliuvo. 1977 P. Barkauskas mirė 1988 m . — Sud. past.

Artėk — artėki tu, mano Tėvyne!

Svyruojant pasauliui audroj uraganų, belaisvio keliu nesustodams skubu į amžių Tėvynę, džiaugsmų Kanaaną, Kur mano dvasia atsikvėps po vargų... Cia — akmenys aštrūs man sužeidė kojas, krūtinę apdraskė nelaisvės spygliai, drabužis paseno, jau galas kelionės, jau greitai užges ir širdies sopuliai — Bedugnėm, tarpekliais, pašlaitėm kalnynų toks mažas takelis vingiuoja dangun. Artėki — artėki tu, mano Tėvyne, artėkit, pakalnės, pakvipę medumi Pirmyn! Ten girdžiu jau pažįstamą aidą, regiu man mojuojančius savo draugus... Tenai Atpirkėjas nušluostys nuo veido man riedančių ašarų džiaugsmo perlus. 1953. Vorkuta

21. Leiskit į Tėvyne

andžiau viską užmiršti, užmerkti akis praeičiai, prislopinti atmintį. Sąžinin­ gai dirbau, ėjau kartu su gyvenimu. Ir tada rodydavosi, lyg nevažiuota užkaltuose vagonuose, ne­ vaikščiota taigoje, nebūta S i b i r o šalčių ir begalinio Tėvynės il­ gesio. Bandžiau užmiršti, bet Sibiro šešėlis sekė ir tebeseka mane lig šiol. Žiūrėk — nei iš šio, nei iš to imi ir susapnuoji: tave tremia. Ir toks siaubas apima, toks jausmas užvaldo, kurio žo­ džiais neišsakysi, kurį gali suprasti tik tas, kuriam b u v o įsa­ k y t a : ruoškis — į Sibirą važiuosi! Sapne šaukiu, verkiu, mal­ d a u j u : pasigailėkite, nors anūkų nevežkite!.. Atsibundu supra324

kaitaves, visas šlapias. Apžiūrinėju savo butą, apčiupinėju sie­ nas, per langą pažvelgiu — tikrai Lietuva... Kelios dešimtys metų p r a b ė g o nuo tų šiurpių įvykių. N o r s ir be g a l o sunkus b u v o gyvenimas Sibire, bet traukė pamatyti tas vietas, k u r prabėgo m a n o jaunystė. Ir pasitaikė p r o g a . Vie­ nais metais mano dainininkams pasiūlė kelionę į Krasnojarską. Taigi išsiruošiau į šią nepaprastą ekskursiją. Platus, galingas Jenisejus, gražūs jo krantai. Ta pati lau­ kinė taiga, tie patys upės slenksčiai, kaip ir prieš daugelį me­ tų. Tik pakrantėse daugiau žiburių — tankiau apgyventa. Ten, santakoje, kur susikerta A n g a r a ir Jenisejus, išaugęs naujas miestas — Liesosibirskas. Nutiestas geležinkelis į pagrindinę Si­ b i r o magistralę. Garlaivis sustodavo beveik kiekvienoje pakran­ tės gyvenvietėje. Aplankę parduotuves, eidavome pažiūrėti, ar ten dar yra tebegyvenančių lietuvių. Jeigu rasime, tai įdomu su­ žinoti, kodėl jie negrįžta į Lietuvą. Pirmos tokios paieškos b u v o Igarkoje. Nemaža čia gyventa lietuvių tais sunkiais laikais. Nuėjome į kapines, tiksliau sa­ kant, į buvusias: supuvusių kryžių liekanos negailestingai mė­ tėsi po kojomis. Tik vieną kitą lietuvišką raidę galėjai įskaityti. Igarkos rajone yra nedidelis kaimelis — Kureika. Kureika garsi tuo, kad čia c a r o ištremtas g y v e n o pats Stalinas. J a m viešpa­ taujant, b u v o pastatytas g r a ž u s muziejus, kuris b u v o gausiai lankomas tada, kai Stalinas dar genijus b u v o , liaudies didžiai gerbiamas ir mylimas. O dabar iš to muziejaus nieko nebeliko, kaip ir iš Stalino. Einame Kureikos miesteliu ir klausinėjame, ar čia negyvena lietuvių. Greit m u m s parodė namą — ten g y v e n a Piotras Saka­ las. Jeigu neužtiksim jo namie, rasim jo žmoną kontoroje. Ne­ b u v o jo namuose, todėl nuėjome pas Sakalo žmoną Olgą Stepanovną. A n t jos kabineto durų užrašas: partijos sekretorė. Su­ g l u m o ji, pamačiusi mūsų tiek daug. Į mūsų klausimą atsakė: — Jis tenai prie upės. Skubėkite, ruošiasi greit išvažiuo­ ti,— pasakė šaltai, valdišku tonu ir ėmėsi vėl kapstytis popie­ riuose. Tikrai, prie vairo sėdi vairuotojas, variklis jau įjungtas. O ki­ tas vyriškis belipąs į mašiną. Nusprendėme, kad tai ir bus Sa­ kalas. — Laba diena! — pasisveikinome lietuviškai. Negreit ir neryžtingai jis atsakė: — Labas. — Lipk iš mašinos ir palik visus darbus, kaip aną dieną Lietuvoj viską palikai,— pajuokavo kažkuris iš mūsų. Pasime­ tęs ir suglumęs Petras išlipo iš mašinos, kiekvienam paspaudė ranką, o paskui nei iš šio, nei iš to kiekvieną išbučiavo. — Tik užbėgu į namus persirengti. Netrukus jis atkulniavo į garlaivį, apsiprausęs, apsiskutęs, užsirišęs kaklaraištį. Suėjom visi į kajutę. Sakalas padėjo ant stalo šviežiai rūkytos žuvies. Kajutė maža, o mūsų tiek daug. 325

V o s telpame. Bet užtat jauku. A n t stalo atsirado naminės deš­ ros, kumpio ir tik prapjautas skilandis, taip skaniai kvepiantis lietuviškais dūmais. Moterys papjaustė naminės duonos. Bučiavo mūsų Sakalas d u o n o s riekę iš Lietuvos laukų, v o s sulaikydamas ašaras. O kai išgėrė porą taurelių „ . P a l a n g o s " , kai atsinešėm akordeoną ir u ž d a i n a v o m : Tiktai ne šiandien,

Tiktai ne šičia — Toli nuo savo gimtų namų... Pravirko Sakalėlis, dzūkas geraširdis. Net mums graudu pa­ sidarė, bet mes nesiliovėm dainavę vieną dainą po kitos. — K o d ė l negrįžti į tėviškę, kas laiko čionai? — paklausėm beveik visi kartu. — Ž m o n a , Olga vėl išgėrė taurelę.

Stepanovna n e n o r i , — pasakė, patylėjo ir

— Ji didelė viršininkė Kureikoje,— dar pridūrė. Išsipasakojo viską, kas seniai gulėjo ant širdies ir nebuvo kam pasiguosti. Jis turi sūnų Lionią. A r m i j o j tarnauja. Lionios pavardė nebe Sakalas, o Michailovas — žmonos pavardė. N o r s Petrui nesmagu b u v o pasakoti apie tai, bet jis kalbėjo nuošir­ džiai, nieko neslėpdamas: — Kas aš per žmogus. Silpnavalis, nieko nebeliko lietuviško... Palindau po žmonos padu. O j i : kas iš jūsų tos banditų kalbos, kam ji reikalinga. Į komunizmą sparčiai žengiam, greit visi ru­ siškai šnekės... Ir sūnus pradėjo g ė d y t i s lietuviškos kilmės... — O dabar, kai esi laisvas, ar buvai bent kartą Lietuvoj? — pasiteiravome. — Buvau. Ir Dzūkiją aplankiau. Pėsčias išvaikščiojau vai­ kystės takeliais. Prisimaudžiau iki sočios Merky. Tik dabar atradau Lietuvą. Ir stebėjausi, kodėl anksčiau viso šito nema­ čiau. Palaimintas D i e v o k a m p e l i s : Lietuvoj nebūna nei žemės drebėjimų, nei sausrų, nei pragaištingų liūčių. Kokia valdžia besėdėtų, d u o n o s netrūksta... Per visą s a v o buvimą Lietuvoj mažai miegojau. Negaliu, bijau praleisti saulės patekėjimą. Ir žiūriu, kaip ima raudonuoti rytai, brėkšta aušra, o pirmieji spinduliai ima glamonėti kalnelius. Kas žino? Gal paskutinis saulės patekėjimas L i e t u v o j ? . . A t g y j a visa Dzūkija: sugirgžda svirtys, suloja šunys, gyvuliai ima bliauti ir šūkauja balsai iš m a n o vaikystės. O ji, m a n o vaikystė, atbėga takeliu... Ir ne­ beišlaikau, imu raudoti, ir lenkiuosi žemelei, mane pagimdžiu­ siai. Ir aiškiai žinau, kad ji man nebepriklauso... Sakalas patylėjo, vėl užkando, atsiduso ir kalbėjo t o l i a u : — Anksčiau mes g y v e n o m e Norilske. Žinote, kas yra N o rilskas? Jei žemėje yra pragaras, tai jis tenai. Oro maža ir tas pats užterštas. N u o dūmų juodas dangus. P r a g a r e karšta, o Norilske šalta. Tik toks skirtumas. Saulės nėra. Tik porą mėne­ sių ji tešviečia. O žiemos, ž i e m o s : vėjai, p ū g o s ! Neįsivaizduo­ jate. Į darželį vaikus veda, virvėmis prisirišę, kad vėjo sūkuriai 326

jų nenuneštų ir nepasimestų vaikučiai. Ir lauki tada ž m o g u s , kada pasirodys saulė, nors ir nešilta, mažai šildanti, bet vis dėlto saulė. O kai artėja tasai saulės p a s i r o d y m o metas, niekas kitko ir nešneka. Ir namuos, ir d a r b e : šiandien jau šviesiau, pažiūrėk į tą pusę — greit jinai pasirodys. Ir, atrodo, kitų troš­ kimų, kitų siekimų jau nėra — tik saulė. Besvajodamas apie ją, aš net Lietuvą užmiršdavau... O motinos savo vaikams kal­ b a : „ J e i būsi negeras, saulutė nepasirodys, ir nesulauksi šiltes­ nių dienelių, ir negalėsi nuvažiuoti į tundrą žolytės paglostyti." Mat vasarą, kai saulė pradeda šiek tiek šildyti, tundroje pasi­ r o d o menka žolelė. Tada veža vaikus į tundrą, kad jie truputį atsigautų ir pamatytų, kaip atrodo g y v a ž o l ė . — Ir žinote, — tęsė Sakalas, — Iš Norilsko nuvažiavau į Lie­ tuvą. Jūs galite įsivaizduoti, koks skirtumas! Ir kam man, durneliui, reikėjo važiuoti pavasarį. Žiemą gal nebūtau taip su­ krėstas. O tada Lietuvoj b u v o pats sodų žydėjimas. O kaip tuo­ kart atrodė Dzūkija! Prisiminus net šiurpas eina per kūną,— pasakojo jis mums, lyg mes būtume N o r i l s k o gyventojai, .lyg neįsivaizduotume, kaip atrodo Lietuvos pavasariai. — Pripilkite dar taurelę,— paprašė. Ir vėl p o r i n o . O mes klausėme, kas ant lovų atsisėdę, kas žemėj tupėdamas. — Bet tenai manęs niekas nelaukė. Mūsų sodyba — dabar kolūkio nuosavybė. Net pernakvoti neleido. O b u v o paskutinė naktis Lietuvoj. Niekam nesakęs, slapta kaip vagis užlipau ant svirno, kad permiegotau, kad praleistau naktį. R y t anksti, sa­ kau sau, išeinu į traukinį,— išvažiuoju į Norilską. Bet argi už­ migsi? Obelys taip žydi, taip kvepia... O kokie nakties balsai! Visai nepanašūs į Sibiro... Ir įsiklausau, ir girdžiu Merkį čiur­ lenantį, šunelį lojantį... Ir sučiulbo lakštingala čia pat, sode. Tai juk ta pati, kuri m a n o vaikystėje čiulbėjo aną cykų vakarėlį, kai mes su amžiną atilsį tėvuliu po ta obelim sėdėjom. Ir žiūriu iš viršaus į sodą, ir atpažįstu kiekvieną medelį, tėvulio paso­ dintą. Sudejavo širdis. Nejaugi jau rytoj turiu išvažiuoti. O kaip norėtau dar pabūti! Dar sėdėtau, klausytau ir žiūrėtau į tas obelis, kurias mano tėvulis, amžiną atilsį..,— nebeišlaikė Sakalas, pasilenkė ir užsidengė veidą g y s l o t o m i s rankomis. — Tai reikėjo su Olga Stepanovna parvažiuoti ir apsigyventi L i e t u v o j e , — pasiūlėm, norėdami jį paguosti. — Bandžiau, ilgai kalbinau. Ir vieną kartą išsiruošėm. Tik pravažiavom Vilnių, pasiekėm Kauną, ir žmona pradėjo šaukti: „ A t g a l , atgal, nė žingsnio toliau nevažiuosiu!" Ji išsigando, kad čia visi ne rusiškai kalba. Ir nusileidau. Turėjau grįžti. Tylė­ damas grįžau iš Lietuvos. Ir Norilske du mėnesius nekalbėjau su ja. Tada ji nutarė, kad reikia išvažiuoti į kitą vietą, kur saulės daugiau ir dangus švaresnis. Stai mes ir gyvenam Ku­ reikoje. Siek tiek čia geriau. Greit p r a b ė g o pora valandų. A t ė j o metas išsiskirti, nes mū­ sų garlaivis jau ruošiasi išplaukti. Sakalas atsisveikino su kiekvienu iš eilės ir sunkiais žingsniais nusileido į krantą. Mes 327

stovėjome denyje, žiūrėjome į jį, pakėlusi akis į mus, ir daina­ vome : •

Daug daug dainelių, mieloji sese, Aš padainuoti seniai žadu. Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia — Toli nuo savo gimtų namų. Kartu užaugom, kartu pražydom Senoj bakūžėj sodžiaus gale... O kai mūsų garlaivis t o l o nuo Kureikos, Sakalėlis, stovėda­ mas krante, gniaužė rankas, visu kūnu linkčiojo ir delnais šluos­ tėsi ašaras. O mes dainavom ir dainavom d a r garsiau, kad jis ilgiau girdėtų. Viena mūsų bendrakeleivė, ukrainietė, kuri ste­ bėjo šį mūsų atsisveikinimą ir, matyt, b u v o bent kartą Tėvynės ilgesio kankinta, priėjo prie mūsų ir pasakė: — Začiem tak mučiajiete čielovieka, pieriestantie pietj!.. Ir d a r vieną lietuvį sutikau toje kelionėje. Tik dar šiauriau — Dudinkoje. Sį kartą lietuvių ieškoti ėjau vienas, be draugų. Kai užkalbinau pirmąjį sutiktąjį ir pasiteiravau, ar čia y r a lietuvių, jis p a g a l v o j o ir pasakė: — Gyvena keletas. Vienas iš jų ne šiaip eilinis, o pramonės kombinato direktorius,— ir net jo pavardę pasakė: — S a k ė n a s Vytautas. Įdomu b u v o susitikti su tuo kombinato direktoriumi. Todėl susiradau tą namą ir, nieko nelaukęs, užėjau. — Laba diena! — pasisveikinau. Vytautas atsikėlė nuo ra­ š o m o j o stalo, priėjo prie manęs ir tvirtai apkabino. Pasisakiau, kad su lietuviais keliauju Jenisejaus upe. Išsikalbėjome. Jis ne toks, kaip Sakalas. Jau kelis kartus jis b u v o Lietuvoj ir būtinai grįš tenai. Tik va gaus didesnę pensiją, ir surakinto jo čia nie­ kas neišlaikys. Jo žmona, kuri b u v o likusi Lietuvoj, prisikentėjo viena, prarado sveikatą ir atvažiavo į Sibirą, kad prieš mirtį pamatytų vyrą. Mirė prieš trejus metus. Tai jis iškas ž m o n o s palaikus iš žemės, kur amžinas įšalas, ir metaliniame karste vešis į tėviškę. — Ji, žinau, sušalusi į ledą ir išsilaikiusi kaip g y v a . K a u n o katedroje pastatysiu velionės metalinį karstą... Degs daug žva­ kių, užpirksiu iškilmingas mišias, visą chorą nusamdysiu. T e g u gieda M o c a r o La crimozą. Ir būtinai „ M a r i j a , Marija"... Ir dar ji prašė, kad skambintų varpais, kaip b ū d a v o mūsų augi­ me... Nutraukiau j o s v a j o n ę : — Vytautai, o jeigu nesulauksi? Ar nebus su tavo kapu ir kryžiumi, kaip su anais, kurie supuvo ir lietuviškų užrašų nebeįskaityti... — Sulauksiu, būtinai sulauksiu. A š , Vytautas, aš — lietuvis, mano siela ir kūnas bus tenai. Tai jūs nevertinate, ką turite ir dedatės patriotais, o kartais imate ir užmirštate...— nutilo jis, neužbaigęs minties. 328

— Ką mes užmirštame? — paklausiau. — Va b u v o V y t a u t o metai, 550 metų n u o g a r b i n g o j o kuni­ gaikščio mirties. K ą ? A r jūs paminėjote? K a i p kurmiai šlepetės, lenkėte galvas ir nugaras. Buvau aš tais metais Lietuvoje. K a i p tik išpuolė m a n o vardinės. Pakliuvau į inteligentų balių. M a n o jaunystės draugas pakėlė tostą ne tik už mane, bet ir už Vy­ tautą Didįjį. Tai vienas toks tipelis kaip š o k s : p r o v o k a c i j a ! K o k s didysis, koks kunigaikštis?.. O mes čia paminėjome. Net dešimt lietuvių susirinko. Iš Kureikos, Igarkos rogėmis užšalusiu Jenisejumi atvažiavo. Valdžia nesikišo. Ir net keli rusai daly­ vavo. Mūsų valdžiai svarbu gerai dirbti. N o r s aš ir nepartinis, mane tiek metų laiko direktoriaus kėdėje. O k o d ė l ? — negaliu blogai dirbti. O aš galėčiau Lietuvoje nepartinis, buvęs trem­ tinys, užimti tokį postą? Ne rusai, bet savi apsidraudėliai ne­ leistų. Ir, pasakysiu, rusas — geras ž m o g u s . Tik Stalinas už­ virė tą p r a g a r o smalą. D a r ir dabar tebevaikšto jo šešėlis, bai­ mės rūbais apsirėdęs,— patylėjo ir paskui u ž b a i g ė : — O jeigu numirsiu ir nesulauksiu pensijos (liko tik pora metelių), jei nesulauksiu, pasirašiau su valdžia sutartį, kad m a n o ir žmonos palaikus nuvežtų į Lietuvą. N u r o d y t a tiksli vieta, kurią aš išsirinkau aną vasarą. Ir jau sumokėjau už du metalinius karstus. Tenai, Šventosios šlaite, yra vietelė, kuri laukia mūsų... Į R Y T U S T R A U K I N Y S RIEDĖJO L y g šaltu vandeniu apipylė... Drebulys nuėjo per visą kūną... Ir aš atsibudau... K u r esu? K a s tie ž m o n ė s , šalia manęs g u l i n t y s ? Kažkoks siaubas! Pamažu pradėjau suvokti, kad atsitiko kaž­ kas baisaus. Gerai žinau, kad šiandien gegužės dvidešimt pirmoji diena. Ne... gal jau dvidešimt antroji prasidėjo. Ir metus gerai ž i n a u : 1948-ji. V a k a r vakare T a u r o studentų bendrabuty ant laiptų mane sulaikė neaukšto ū g i o ž m o g u s . Nematytas. — D r a u g a s , — kreipėsi į mane, aiškiai ištardamas m a n o pa­ vardę ir vardą. — Taip, aš. — Eisim su manim. Cia visai netoli. Patikrinsime pasą. — Aš jo čia neturiu, kambary paliktas,— paaiškinau. — Pasiimkite,— ištarė įsakmiai. To ž m o g e l i o palydėtas užlipau į s a v o kambarį paso pasiimti. Lipant laiptais aukštyn, vienas kitas pažįstamas studentas mane užkalbino, aš jiems trumpai atsakiau. K a m b a r y nieko n e b u v o . Iš paskaitų d a r negrįžę. Ir m a n o b r o l i o Broniaus dar nėra. Pa­ siėmiau pasą ir, ž m o g e l i o lydimas, nukaukšėjau laiptais žemyn. Einame g a t v e . Jis iš dešinės. Viena jo ranka kišenėje. Nu­ sileidome vingiuota g a t v e į pakalnę. Jei eisime į šiuos didžiu329

lius rūmus, tai aš j u o s gerai pažįstu. Tai Saugumas. Cia už­ slaptinta visa Lietuva. Iš čia išeina nematomos kojos ir vaikš­ to po Lietuvą, nematomos ausys klausosi, kas šneka prieš val­ džią, nematomos akys stebi, kas pakelia ranką ne į kairę, o į dešinę. Nejaugi mane ten įves. Taip, įvedė. Jis budinčiam kažką pasakė, ir liepė man sekti iš paskos. Prie vienų durų stabtelėjo, atrakino ir įsakė man įeiti. Durys užsidarė, ir aš likau vienas nedidelėje vienutėje, kur tilpo tik kėdė. Kodėl mane čia atvedė? Mintyse ieškojau kaltės ir niekaip negalėjau surasti. Tik iš paskaitų grįžau. D a r turėjau nueiti į muzikos mokyklą ir pa­ sėdėti prie fortepijono. Mat aš dar mokiausi ir muzikos mokyk­ loje... Ir štai viskas nutrūko. Iš tos vienutės mane nuvedė į didelę kamerą, kurioje dabar ir esu. Buvau tik valandėlei užsnūdęs. Atsibudau. Labai tvanku, trūksta o r o . — Oro negailėkite, nors langelį atidarykitel — iš visų jėgų sušuko šalia manęs sėdintis jaunuolis. Pasirodo, irgi studentas. O prie langelio, uždaryto ir užkalto iš lauko ,pusės, stovėjo stambus vyras ir žiūrėjo laukan... Tai Juozas, konservatorijos studentas. O toje pusėje, į kurią jis žiūrėjo, prieblandoje baltavo konservatorijos rūmai. Salia langelio, pasienyje ant grindų gulėjo senyvo amžiaus žmogus. Jis jautėsi šioje buveinėje kaip tikras šeimininkas. — N u o sausio vidurio aš čia laukiu jūsų,— kalbėjo jis. — Į Sibirą važiuosime. Dėl manęs vieno traukinio nevarys į tokią tolybę. Labai laukiau jūsų,— nusijuokė jis liūdnai. Uždusins mus, nėra kuo kvėpuoti. Dieve, kaip trūksta o r o ! Kažkuris jau apalpo. Pradėjome daužyti duris ir sienas. Visi, kojomis, rankomis. kis.

— Sto tut vam, ne snitsa? — pasakė pravėręs duris kariš­ — Oro! Oro!

Ir iš lauko pusės atidarė tą vienintelį langelį... Papūtė gai­ vus vėjelis ir padvelkė a l y v o m . Už lango, matyt, augta alyvų krūmo. O d a b a r pats alyvų žydėjimo metas. Net triukšmingame Vilniuje jis jaučiamas. A l y v o s žydi ir ten, Anykščiuose, mano gimtajame mieste. Įsivaizduoju, kaip ten dabar gražu. Nėra pasauly gražesnio kampelio. Visas miestelis dauboje, o aplink kalvos, pušynėliai. Tik du bažnyčios bokštai lyg dvi milžiniškos Dievo rankos kyla į dangų. Užlipęs ant kalnelio, lengvai atpažindavau savo Vil­ niaus gatvę, išskirdavau ją iš kitų siaurų, dulkėtų gatvelių. Ji visai netoli Šventosios. Prasideda tuoj už bažnyčios, kerta Šal­ tinėlį ir b ė g a tolyn ši gatvė, vienintelė grįsta akmenimis Jurzdike. Taip nuo seno vadinama ši miestelio dalis už bažnyčios. Toliau mūsų g a t v ė baigiasi ir prasideda dulkėtas keliukas, ker­ tantis Marčiupį ir bėgantis į Puntuko pusę. Ir mes s a k o m e : Anykščiai baigėsi, nes prasideda smėlėti laukai ir kalnelių vir­ tinė „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę..." Dabar ant tų kalnų 330

kelmų seniai nebėra. M a n o prosenelis kartu su kitais jurzdikiečiais žemdirbiais tuos kelmus išrovė, išarė ir užsėjo javais. Ir tų „žvėrių o l ų " nebėra, sumažėjo ir „paukštelių paukštyčių". Bet šilelis tebeošia, tebešlama ir ramina širdį. Elena, mano vyresnioji sesuo, pasakojo, kai mes jau Sibire buvome: — Tą paskutinį vakarą Lietuvoj aš miegojau prie p r a v i r o lango. Kažkas į mano kambarį įmetė didžiulę alyvų puokštę. Kas tai padarė, nesužinojau, nes jau tą pačią naktį išvežė. Atsibudau ir nebegalėjau užmigti. Pilna l o v a kvepiančių alyvų žiedų. Krū­ mas visas... Kažkur smarkiai šuva sulojo. Sudardėjo ratai. Aš kambary buvau viena. Onutė b u v o išėjusi vardinių švęsti. J o s klasėje dvi A l d o n o s . Ir užsibuvo ilgiau. Tada pasidaužė į duris. Smarkiai pasidaužė. Nusikamavęs po sunkių dienos darbų tėvukas kietai m i e g o j o . Elena išgirdo, bet tylėjo, laukė, kas bus. Mama, pažadinta bel­ dimo, kumštelėjo tėvukui: — Ar girdi, tėvai? — Kas atsitiko? — per miegus paklausė... Turėjo atidaryti duris, nes beldimas pasikartojo... Į kamerą įvedė dar d u . Ir abu mano pažįstami: vienas penk­ to kurso filologas Genius, o kitas mano geras draugas Jonas, ir­ gi studentas. Su Geniumi susitikdavome literatūros būrelio su­ sirinkimuose, dalyvaudavome įvairiuose literatūros renginiuose. Buvau tada Universiteto literatūros būrelio pirmininkas. Su J o n u dainavome vyrų oktete. Apsikabinome, pasibučiavome. Bū­ sime kartu nelaimėje. Vėl atsidarė kameros durys. Šįkart kariškis pasišaukė vieną ir išsivedė. Po kelių minučių tas išvestasis grįžo. Paskui šaukė antrąjį ir vėl vedėsi. Taip visus iš eilės. Kiekvieną apklausia, kažką surašo. A t ė j o mano eilė. — Paulavičius Antanas. — Aš. — Paskui mane! Už popieriais apkrauto stalo sėdėjo civiliais rūbais apsiren­ gęs vyriškis. Padirbėjo tomis dienomis šie ir panašūs v y r a i : viską sura­ šyti, surinkti visus šeimos narius. Gerai, jeigu rado visus vie­ noje vietoje. O jei kur nors išvykę ar mokosi, kaip aš? Be t o , paruošti vagonus. Gerai, jei jie be langų, jei neseniai vežti gal­ vijai. O jeigu ne. Tada reikia užkalinėti langus, dar numatyti traukinių judėjimo grafikus. Juk veža ne šimtą ir ne tūkstantį. Ir svarbiausia — reikia pasiruošti iš anksto, slapčiomis. Bet jie moka, pripratę prie tokių operacijų. Ne pirmą kartą veža ir ne pirmą tautą tremia. — Jūsų pavardė? — Paulavičius Antanas, Kazimiero sūnus. Ir ėmė klausinėti, kur aš mokiausi, kas mano broliai, seserys, 331 tėvai ir kur jie gyvena. Klausia, o pats viską geriausiai žino. Ten popieriuose, kurie guli ant stalo, viskas surašytą,

— Jūsų brolis Albertas, gimęs 1927 metais... A š pertraukiau: — Nuteistas pagal 58-tąjį straipsnį. Du broliai — Alfonsas ir Balys — Amerikoje. Prieš karą išvažiavo. — Sito aš jūsų neklausiu. Poniatna? — pertraukė mane. Pa­ tylėjo, pavartė popierius ir klausinėja t o l i a u : — Ar žinote, už ką jūsų brolis, Albertas Paulavičius, sūnus Kazimiero, teistas. — Nežinau. — Blogai, kad nežinote. O vertėtų žinoti, už ką jam Liaudies teismas priteisė 25 metus. — Nežinau. O d a b a r įsidėmėkite: jūs, Paulavičius Antanas, sūnus Kazi­ miero, kaip nuteistojo Paulavičiaus A l b e r t o brolis, perkeliamas g y v e n t i į Sibirą. T o č k a . Visam laikui. A m ž i n a i . T o č k a . Jis atsistojo. — Ar viską supratote? — Be teismo, be jokios kaltės,— ištariau aš. — Be kaltės, — nusišypsojo jis,— o kad jūsų šeima — liau­ dies priešų lizdas, to neužtenka. Ir pakišo man p o p i e r i ų : — Surašykite visus savo daiktus, bendrabutyje paliktus. Nepamirškite šiltų rūbų. Ne į Pietus važiuojate,— ir saldžiai išsišiepė. M a n o daiktus turėjo surinkti brolis Bronius, kuris kažkodėl nepakliuvo į išvežamųjų sąrašus. S a u g u m o organams, matyt, jis b u v o reikalingas. Gal jam b u v o skirtas visai kitoks vaidmuo šiame tragiškame žaidime. Sulaukėme ryto, to lemtingo ryto. Kaip didelius nusikaltė­ lius su gerai ginkluota sargyba išvedė į kiemą. K r a p n o j o šiltas lietus. Įtraukiau į plaučius d r ė g n o , gaivaus o r o . Pakėliau akis į dangų. Pasižiūrėjo ir Jonas aukštyn. O poetas Genius trynė kaktą ir šluostėsi akis. Į geležinkelio stotį važiuosim Tauro gatve. P r o mūsų bendra­ butį ne kartą varė nuteistųjų voras iš Lukiškių kalėjimo į ge­ ležinkelio stotį. Atsimenu, b u v o ruduo. Iš bendrabučio langų galėjai matyti beveik visą Tauro gatvę. Studentai m ė g d a v o iš b a l k o n o ir per langus žvelgti į gražią Vilniaus panoramą. — V ė l kalinius veda! Susispietėme pažiūrėti. Iš viršaus gerai matyti. Su sermė­ gomis, auliniais batais slinko valstiečiai nuo plūgo atitraukti ir surakinti. — Tėveliuk, tėveliuk! — suklyko moteriškas balsas iš mūsų tarpo. Tai ketvirto kurso studentės tėvą vedė toje pasmerktųjų kolonoje. Kažin, ar tėvas tada išgirdo savo dukters balsą? O tos studentės daugiau nebesimatė bendrabutyje. Ir m u s atpažins, jei p r o bendrabutį varys, nes tarp iriūsu yra keletas iš bendrabučio. Bet mūsų nevedė. Mus susodino į sunkvežimį, iš visų pusių apdengtą brezentu. Liepė susėsti ir nekalbėti. Atsisėdau ant savo ryšulio. Kažkas suspaudė mano ranką. Tai b u v o Jonas. 332

— Laikykis, Antanai..,— pasakė jis tyliai. Padrąsino mane. Matyt, aš buvau išblyškęs, jutau, kaip virpa m a n o lūpos, smar­ kiau plaka širdis. Krūtinę užgulė kažkoks sunkus daiktas ir taip slėgė. Kažin, ar kas nors mato, ar žiūri iš viršaus? K u r mano brolis? Pagalvojau apie savuosius Anykščiuose. Nejaugi ir su jais nutiko, kaip su manim? Nejaugi ir jų gyvenimas nu­ trūko? Mus atgabeno į Panerių geležinkelio stotį. Ten jau laukė paruošti vagonai. Daug vagonų. Ne keleivinių — klasės nesužy­ mėtos. Visus suvežtuosius skirstė į vagonus. Ir pasakysiu, labai tvarkingai skirstė. Nei šūkavo, nei keikėsi. Du vagonai skirti studentams. Merginas susodino į vieną, mus — į kitą. Bet mes, vyrai, v i s o neužimsim. Dar yra tuščios vietos. Galima patogiai įsitaisyti, kur nors arčiau lango, nors ir užkalto. Neaklinai užkalto. Yra plyšių orui. Su protu padaryta, nieko neprikiši. Tik va, negalėsi matyti nei Lietuvos pušynėlių, nei Rusijos lau­ kų platybės. Užrakins duris iš lauko pusės. Gyvuliai, vežami šiuose vagonuose, nenudvėsė, nenudvėsi ir tu. Juk tu viską su­ p r a n t i — tu žmogus. O „ ž m o g u s — skamba išdidžiai". — P r o plyšius o r o užteks. Ir nebandykite krėsti kokios kvai­ lystės,— įspėjo mus sargybinis. A p ž v e l g i a u vagoną, tą naują mūsų buveinę. Gyventojai be­ veik visi tie patys, kurie b u v o ir kameroje. Kai visi užėmė vie­ tas ir pabandė atsigulti, pasirodė, kad dar yra tuščios vietos. Pustuščių vagonų nevarys į tokias tolybes. Todėl po truputį mūsų vagoną pildė vis naujais gyventojais. Šeimos įsikūrė ki­ tame v a g o n o gale, o pavienius tupdė prie mūsų. Vieną tokį vy­ riškį, akiniuotą, su skrybėle, be jokių daiktų kelte įkėlė į mūsų vagoną. Jis atrodė nelabai sveikas. A p ž v e l g ę s mus pasakė: — Tik grįžau iš paskaitų, o manęs jau belaukia. Istoriją dėstau. Tiksliau, d ė s č i a u , — ir nusišypsojo liūdnai.— Sako, aš prisigėręs nacionalistinio tvaiko. O aš tvirtinau, kad pažinęs savo tautos istoriją, pamilęs savo tautą, žmogus supras žmo­ giškąsias vertybes. Ir tikras tragizmas, tikra nelaimė bus, jei po 50 metų mūsų vaikai nebežinos Lietuvos istorijos... Kampe susigūžusi nebejauna moteriškė v a i t o j o : — Jėzus Marija, Jėzus Marija, iš penkių vaikų nė vieno prie manęs. Vargeli mano, neišvargtas... D v i šeimos, matyt, iš vieno kaimo meldėsi. O mes, studentai, klausėmės profesoriaus. Nežinia, ar jis iš tikro b u v o profesorius ar tik paprastas dėstytojas, bet profe­ soriaus vardas jam v a g o n e greit prilipo. Kai jis bekalbėdamas smarkiai užsikosėjo ir nutilo, mes ėmėme juokauti, kad nebūtų taip liūdna. Bet iš to j u o k o nieko neišėjo, tik dar liūdniau pa­ sidarė. Į pavakarę prie traukinio pradėjo rinktis žmonės. Vieni ieš­ k o j o v a g o n u o s e savo artimųjų, o kiti gal iš smalsumo norėjo pažiūrėti, kaip atrodo tas žmonių vežimas. O atrodė visai tvar­ k i n g a i : l y g pagal komandą išrikiuoti vagonai, vis dar papildomi 333

naujais keleiviais; kareiviai su šautuvais sau vaikštinėja, kartais užsirūko, kartais nusikeikia rusiškai, kur reikia. Tvarka yra tvarka. A n t kalniuko, kiek toliau nuo traukinio, budi kareivis su šautuvu. Niekur nepabėgsi. Ir smalsuolių per daug arti ne­ prileidžia. O jei užsinorėjai atlikti s a v o gamtinius reikalus, pasakyk sargybiniui: chočiu na d v o r . Išleis. Cia pat krūmai. Nebijok, į kelnes nereikės krauti, kaip, sako, vienoj karalystėj buvo, kai ten karaliavo žiaurus diktatorius. Tik nebandyk per krūmus pabėgti, ir už krūmų su šautuvu stovi. Viskas, brolyti, numatyta, viskas apgalvota. Prisirinko ne vien smalsuolių, bet ir didelis būrys savųjų beieškančių. Kadangi vagonų durys dar neuždarytos, susišaukia vieni su kitais. Nebejauna moteris ėjo išilgai vagonų (žinoma, šiek tiek toliau, nes visai arti neprileido kareiviai) ir vis šaukė: — A l o y z a i , A l o y z a i , kur t u ? Atsiliepk! Gal tarp jūsų ir maniškis y r a ? ! N e r a d o . T o s moters paskatinti pradėjo ir kiti drąsiau ieškoti artimųjų: — Petrai, Jokūbai! — V i z g i r d a ! Ar čia yra Vizgirda iš Bikūnų k a i m o ? ! Džiaugsmas ir skausmas sykiu, kurį geriausia supras tas, kuriam b u v o įsakyta: ruoškis, važiuosi... S a v o brolį Bronių atpažinau. Jis manęs d a r nematė. O aš jį pastebėjau, akimis bėgiojantį išilgai vagonų ir beieškantį ma­ nęs, dar neuždaryto vagone. Sunku surasti. Tiek daug galvų iškišta p r o duris, ir visų kaklai ištiesti, lyg gervių, kai jos iš­ sirikiuoja trikampiu ir lekia į pietus. Ne į pietus mes lėksime. Mus iš Lietuvos veš. Veš, ir negalėsime apkaltinti tų, kurie tai darys. O mus apkaltins: tautos atplaišos, buožės, liaudies priešai, norėję pasukti istorijos laikrodį atgal. Viena poetė tre­ čią dieną mus išvežus parašys:

siklaupia, tai vėl atsistoja. Broniuko rankoje varpelis. Jis žinojo, kada reikia suskambinti. Stai pakels ranką: dilin-dilin-dilin! — nutyla visa bažnyčia, nuščiūva poteriaujančiųjų lūpos. Ir aukš­ tuose Anykščių bažnyčios bokštuose pasigirsta varpai, tokie ^skardūs, kad jų aidas girdėdavosi už kelių kilometrų. Taip skambindavo bažnyčios varpai ir kiekvieną dieną p e r dvylikę. O kai man išpuldavo sekmadienį ganyti karves, kai per sumą suskambėdavo varpai, ž i n o d a v a u , — Broniukas tai padarė, pakė­ lęs varpelį, suskambinęs ir nutildęs visą bažnyčią. Didelėj mūsų šeimoj kiekvienas turėjo savo vietą. Ir ne tik prie stalo. Kiekvienam b u v o paskirtos pareigos, kiekvienas ži­ nojom, k u o būsim. Aš vargonininku turėjau būti. Taip b u v o nu­ spręsta tėvų. O jiems šitą mintį pakišo mano krikštatėvis, Baltranas iš Šeimyniškių. Per Visų šventes tėvukas padarė miežinio alaus. Jo alus visuomet b ū d a v o geras. Už tai jis b u v o vyrų gi­ riamas. Ir šį kartą, m a t y t , alaus g e r o būta. Juza Baltranas gėrė ir labai gyrė, o alus b ė g o per jo plačius ūsus. Paskui u ž d a i n a v o : Sviesi naktis mėnesiena... Ir aš uždainavau, nes labai mėgau dainuoti ir mokėjau visas dainas, kurias Elena b u v o susirašiusi į savo knygutę, iš Ame­ rikos atsiųstą. Oi, žirgeli juodbėrėli, Taisyk kojas 'į kelelį... Jaučiau, man gerai išeina, net ėmiau abejoti, ar čia m a n o balsas, kad taip gražiai skamba. Dažnai m a n taip pasirodydavo, kai labai patikdavo daina, kai visa širdim pasinerdavau į ją. Nieko nebematau aplinkui, nebegirdžiu, tik daina skamba, lyg pašalinio dainuojama mano balsu. Taisyk kojas j kelelį, Reiks tau joti vieškelėliu...

O išgamos Respublikos laisvos! Mes viešai nieko negalėjome apkaltinti. Brolio akys dar tebeieškojo manęs, nors aš jam mojau ran­ ka, iki pusės išlindęs į lauką. Bet ne aš vienas mojavau ranka. Sunku atskirti iš tolo, kieno tai ranka. Ir todėl Bronius tebe­ ieškojo manęs. Mūsų šeimoje Broniukas turėjo būti kunigu. Baigs gimnazijos keturias klases, paskui stos į kunigų seminariją. Taip b u v o tėvu nutarta. Visų vaikų leisti į mokslus nėra iš k o . Tik jį vie­ na kaip nors išmokys. Šiaip jis b u v o gudriausias iš mūsų visų. Mokėjo gražiai pakalbėti, įtikinti visus. K a d a n g i tėvai norėio ii leisti į kunigus, tai jam ir drabužėlis gražesnis, ir apavas pirk­ tinis. Bronius pradėjo ir mišioms patarnauti. Mes didžiuodavomės, kai m a t y d a v o m e jį prie altoriaus. Jo juoda galvelė išsi­ skirdavo iš kitų klapčiukų. Iškilmingai kunigas laiko mišias Drie didžiojo altoriaus, o Broniukas patarnauja. Ir daueiau klap­ čiukų sukinėjasi ten. Aš tik jį vieną, rodos, matau. Jis tai at334

Traukiau jau likęs vienas, kiti klausėsi. Kai baigiau, Juza pasakė: — Tau vargonininku būti. Girdi, K a z i m i e r a i , — sūnus vargo­ nininkas bus. Taip man ir prigijo vargonininko vardas. — Ei vargonininke, atnešk malkų! — Ei vargonininke, laikas į mokyklą, kelkis! Taip b u v o Anykščiuose, tame jaukiame kampely, šiltame liz­ dely, kuris d a b a r išdraskytas, ir tikras brolis neatranda manęs vagone. Nejaugi ir išsiskirsime, nepersimetę vienu kitu žodžiu, nejaugi! — Broniau, Broniuk! Dieve mano, ar negirdi! — dar dau­ giau persisvėriau, iškišau ranką daugiau už kitus, ir jis išgirdo. Supratau iš to, kad jis pasisuko į m a n o pusę, visas sukruto. — Aš čia, Broniau! 335

Jis pabėgėjo prie mūsų v a g o n o , b u v o bežengiąs dar arčiau, bet jį sargybinis atstūmė. Bronius kažką sako, matau, kaip smarkiai juda jo lūpos. Aš v o s galiu suprasti atskirus ž o d ž i u s : — Išvežė... Anykščiuose... mamą... tėvuką... Eleną... Supratau, kad ir juos veža. Nebešauk. Supratau. N u s v i r o mano ranka, nebemoju. Pritilo balsas: ar užkimau, ar užspaudė kažkas mano gerklę... Vėliau man papasakojo, kas nutiko Anykščiuose. Tą naktį, kai Elenai p r o langą įmetė alyvų puokštę, kai stipriai pasibeldė, tėvukas atidarė duris. Liepė ruoštis. Tėvuką pasodino į kampą ir įsakė niekur neiti. Onutės vis d a r nebuvo. Tik mama ir Elena ruošė daiktus tolimai kelionei. Laiko duota dvi valandos. Ir pabandyk susikrauti taip greit, kas per visą gyvenimą dėta kruo­ pelė prie kruopelės, saujelė prie saujelės. O tėvui rankų nelei­ džia pajudinti, nors jo viskas kaip skruzdėlės sunešta. T r o b o s rąstai jo rankomis suręsti, jo rankomis tvartai statyti ir sode medeliai laistyti. Viskas jo paties rankomis, jo grynu prakaitu. O ta dirbama žemė pirkta už dolerius, A m e r i k o j uždirbtus anglių kasyklose. Kas pasakys, kad lengvai u ž d i r b t a ? ! O paskui lauk­ ta, tikėtasi: užaugs vaikai, bus šviesesnė dienelė ir mūsų pir­ kioje... O štai dabar gaspadorius sėdi, jam neleidžia daug kal­ bėti ir kraustytis neduoda. K o d ė l jam rankas atėmė. „ G e r i a u jau surištų, tai žinočiau, kad negaliu judėti. O d a b a r šitų rankų neduoda pajudinti..." Ir jis apžiūrinėja rankas, ar iš tikrųjų čia jo r a n k o s : gys­ lotos, pūslėtos nuo šakių. Nemažai mėšlo išmėžta per paskuti­ nes dvi dienas, laukas suartas, suakėtas... Lėkta, bėgta pakniops­ tomis... Tai jo rankos, Kazimiero... Paskui ir jam liepė keltis. Jis apžvelgė sienas, peržengė slenkstį ir sukniubo priemenėj ant molinės plūktinės aslos. — Vstavai, chozajin,... uspokojsia... nie plač tak giorka.., nie na smertj jiediš,— k a l b ė j o pagyvenęs žmogus, ir, paėmęs jį už pečių, pakėlė nuo plūktinės aslos... O m a n o jaunesnioji sesuo tą naktį šventė A l d o n i n e s . Švęsti Aldonų susirinko beveik visi abiturientai, nes po pirmojo eg­ zamino atokvėpis. Užsitęsė pasilinksminimas. Bet kas gi č i a ? . . Neįprastas tuo laiku triukšmas gatvėje. Darda vežimai, prikrauti daiktų, su žmonėmis. Sėdį jie ratuose nekalbūs. Važiuoja į gele­ žinkelio stotį. — Žmones veža į Sibirą,— pasakė kažkuris. Blogas nujauti­ mas dingtelėjo Onutei širdin. N o r s ką tik nuskambėjo „Ilgiausių metų", bet nuotaika visų b u v o sugadinta. Onutė pašoko ir išbėgo p r o duris. Gatvėje dar sutiko keletą prikrautų vežimų. Grei­ tai perbėgo tiltą. Gatve ji neis, geriau paupiu namus pasieks. Stai jau mūsų sodybos sklypas, vienu galu atsirėmęs į upę, o kitu — į Vilniaus gatvę. Ten, prie gatvės, ir namai. N u o upės pusės ji lipia į kalnelį. Jau juoduoja tvartai, o už jų matosi namas. Šviečia visi langai. Onutė sustoja ir stebi iš toli. Ji mato, kaip šviesa paeiliui ima gesti visuose kambariuose. Paskui ant 336

durų uždeda spyną, u ž d a r o langines ir užkala. Taip aiškiai ji girdi kirvio smūgius. Ne plaktuku, kirviu užkala. Pajuda pri­ krautas vežimas. Blankioje mėnulio šviesoje ji atpažįsta v i s u s : mama ant kelių laiko ryšulį, Elena nori pasitaisyti skarelę, kuri krinta ir krinta ant akių. O tėvukas, nuleidęs kojas, nusisukęs nugara į s a v o veislinę kumelę, sėdi vežimo gale. Rankose jis nebelaiko vadelių, g a l todėl ir nusisukęs į kitą pusę. Vadeles laiko ž m o g u s , persimetęs šautuvą ant peties. „ G a l juos pašaukti, gal p a v a d i n t i " , — pagalvojau. „ G a l bėgti, įlipti į vežimą ir prisistatyti: „ A š — Ona, i m k i t ir mane. Na, ne! Bėgti, k u o greičiau sprukti. Tik truputį pažiūrėsiu ir akimis palydėsiu savuosius. Gal jau paskutinį kartą? Užlindau už ber­ ž o , kuris stovėjo prie pat namo. Žiūriu į tolstantį vežimą. Ra­ tai nudardėjo į pakalnę. Išnyko iš pradžių tėvuko kojos, paskui galva. Tik Elenos skarelė baltavo. Matyt, jau tvirtai užsirišo... Tada taip tvirtai apsikabinau baltą beržą, kad niekas j o , tokio s a v o ir artimo, negalėtų išplėšti"... Žemės nedaug turėjome, ir ta pati smėlis. Mus priskyrė prie vidutiniokų. Trobesiai b u v o miestely, o dirbama žemė — už miestelio į kapinių pusę, kur dulkėtas vieškelis veda į Puntuką. Išeik iš miestelio, kur baigiasi paskutiniai n a m a i , — ir prieš akis atsiveria kalnelių virtinė. Dešinėje matosi Šventosios krantas, o priekyje — Anykščių šilelis. Prie pat šilelio — mūsų žemės sklypas, nusidriekęs abipus M a r č i u p i o . K o k s gražus upeliukas, kokie aukšti jo skardžiai a t r o d y d a v o vaikystėje... O d a r aukš­ tesni kalnai, kuriuos tėvukas turėdavo suarti. Užlipsi ant kalno, sušuksi, ir atsilieps tavo, ne tavo balsas. Prie pat Marčiupic nedidelis pušynėlis. Gražesnio niekur nemačiau, vėliau išvaikš­ čiojęs pusę svieto, išbraidęs taigą. T ė v o s v a j o n ė : paaugs vai­ kai, išbrisime iš skolų ir kelsimės iš miestelio į vienkiemius. Tai šiame pušynėly, prie pat upelio, stovės mūsų trobesiai. O tarp trobesių augs, žaliuos pušis. Statant namus stengsis j o s neliesti, nes ji labai didelė ir graži. Ji tarsi visiems s k e l b s : čia g y v e n a darbštus ūkininkas Kazimieras Paulavičius... Aukštoji pušis tebestovi tame pušynėly. Tik niekas iš mūsų ten nenueis. B u v o didelė šeima, b u v o namai, b u v o daug džiaugs­ m o . Ir nieko neliko. Tą pirmąją naktį v a g o n e beveik nemiegojau. Tik užmerkiu akis ir šast — vėl atsibundu, m i e g o kaip nebūta. A k y s vėl stul­ pu stovi. Vaizduotėje lyg ekrane bėga, mainosi vaizdai, skamba žodžiai: — Ne į pietus važiuojate, nepamiršk šiltų rūbų. A r b a Broniaus šauksmas: — Išvežė mamą, tėvuką, Eleną... Salia gulintieji tai sudejuoja, tai rikteli nesavu balsu. Lau­ kėme, kada pajudės traukinys. Tiksliau sakant, nelaukėme, bet vis dar g a l v o j o m e , kad štai ateis ir pasakys: — Eikite namo, jūs niekuo nekalti, nenusidėjote Tarybų val­ džiai. 22. Leiskit į Tėvynę

337

O i mane kreipsis: — A n t a n a i Paulavičiau, Kazimiero sūnau! Aš nulipsiu nuo gultų ir patvirtinsiu: — Taip, aš Paulavičius Antanas, Kazimiero sūnus. — Imk s a v o daiktus ir eik, tu — laisvas, nes tavo šeima g y v e n o skurde. T a v o tėvas — tikras proletaras. Prakaitavo Ame­ rikoje, juodas anglis šachtose rausė, nematė šviesios dienos ir Lietuvoj, nuo darbo susitraukė į kuprą. T a v o motina — tikra v a r g o pelė. Už ką gi jus vežti į Sibirą? Į v y k o klaida, nesusipra­ timas. Bet nei aš, nei kiti nieko nesulaukėme. Niekas nepasakė ra­ minančio ž o d ž i o . Tik vidinis balsas taip kalbėjo ir g u o d ė . Lauke pasigirdo triukšmas. L y g barėsi, lyg ginčijosi keli v y r a i : — Už ką mane? Ką aš padariau? Tai klaida. Mane su kitu supainiojo. O tie, kurie jį varė, jam griežtai kalbėjo, įsakmiu b a l s u : — O koks mūsų reikalas. Įsakyta jus pristatyti į vagoną, mes ir v y k d o m e savo viršininkų įsakymą. — Aš skųsiuos. — Skųskitės, skųskitės. Besiginčijantys sustojo prie mūsų v a g o n o durų. A t r a k i n o jas ir stumte įstūmė nekaltąjį. O nuskriaustasis dar labiau šaukė: — Klaida, nesusipratimas. D a r reikėjo palaukti. — Ko p a l a u k t i ? ! — pasakė griežtai ginkluotasis ir uždarė duris. O šis į r o d i n ė j a : — Aš ttarybinis ž m o g u s , aš už šią valdžią visa dūšia ir kūnu stovėjau. Skųsiuos pačiam Stalinui. Aš — Putnos Vytauto, to žymaus revoliucionieriaus, to komisaro giminaitis. Aš didžiavausi Tarybų valdžia, tikėjau ja. Per liaudies rinkimus buvau rinkiminėje komisijoje, keturiasdešimtaisiais dalinau žemę tiems, kuriems ji priklausė. Aš skųsiuos,— dar kartą pagrasino Put­ nos giminaitis. — Skųskitės, būtinai rašykite,— pritarėm kreipėsi į m u s : — Gal popieriaus turite?

jam.

Tada

jis

Kai Genius jam padavė vieną lapą, jis paprašė ir antro. Ir pradėjo rašyti, kai ką garsiai ištardamas, parinkdamas žodžius. O profesorius jį vis paskatina: — Stalinas sužinos ir įsakys paleisti. Jei nespės Lietuvoj, tai kur nors apie Uralą išlipsite iš v a g o n o . — Sakote, paleis? — Stalinas — teisingiausias žmogus pasaulyje. O Putnos giminaitis vis dar nesuprato profesoriaus pašaipos ir įnirtingai r a š ė : — Aš revoliucionieriaus, komisaro, karvedžio Putnos gimi­ naitis... Profesorius nutraukė j o m i n t i s : — Gal geriau neminėkite komisaro Putnos vardo. 338

— O kodėl neminėti? — nustebo jis. — Ar žinote, kad tą jūsų komisarą sušaudė 1937 metais, sušaudė Stalino įsakymu,— ištarė profesorius, pabrėždamas kiek­ vieną žodį. Nustėro ž m o g u s , padėjčjsalin popierių. — Negali būti... Niekad nepatikėsiu... Putnos giminaičio žodžių niekas nebeklausė, nes išgirdome pagyvėjimą l a u k e : garsiau kaukšėjo žingsniai, kažkas b ė g i o j o nuo v i e n o v a g o n o prie kito. — Jau važiuosime,— ištarė Jonas. Lauke prie mūsų durų kažkas stabtelėjo ir dar kartą patik­ rino duris, ar gerai uždaryta. Greitai, jau greitai pajudės trau­ kinys. „Nesijaudink per daug, Antanai, per daug nesikrimsk. Be tėvynės sunku, bet dar ne m i r t i s " , — kalbėjo vidinis balsas ir g u o d ė mane. V a g o n e įsiviešpatavo kapų tyla. Nei brazdesio, nei šlamesio. Rodės, va, štai sprogs b o m b a ir nutrauks šią įky­ rią tylą. Bet ne b o m b a s p r o g o , o pasigirdo ilgas švilpukas. Ir sutratėjo. Iš pradžių garvežys, o paskui g a r v e ž i o išjudinti va­ gonai. Tas ratų bildesys žaibiškai artėjo prie mūsų ir paskui stuktelėjo lyg dūris į širdį. Net aiktelėjome. Sudundėjo, subil­ dėjo, sutratėjo — Lietuva pajudėjo į Sibirą... — Vajėzau, iš Lietuvos v e ž a ! — pasigirdo klaikus balsas. — Į Sibirą bolševikai v e ž a ! — pakartojo kitas. S u b r u z d o visas vagonas, išsiplėtė visų akys. O traukinys vis labiau įsibėgėja, ratai dunda vis garsiau, vis dažniau stuksi, lyg plaktuku kaldami į g a l v ą : tuk, tuk, tuk... Ž i n o j o m , kad greit privažiuosim pagrindinę miesto stotį, kur ant stoties pastato lietuviškai ir rusiškai u ž r a š y t a : Vilnius. O aikštėje prieš šį pastatą s t o v i didžiulė Stalino statula,— Stalino, kurio noru ir valia traukinys pajudėjo į R y t u s . D a b a r reikįa kažką daryti, kad susirinkusieji stotyje girdėtų, kad čia ne gal­ vijai vežami. Ir pradėjome visi kaip susitarę daužyti duris ran­ komis ir kojomis. Ir šaukėme, ir rėkėme iki u ž k i m i m o . K o l pavar­ g o m e , k o l jėgų nebeturėjome. O traukinys dundėjo ir dundėjo... Per tą dundesį išgirdome profesoriaus balsą: — Ir carai trėmė, bet tik tuos, kuriuos teismas pripažino kaltais. O k u o nusikalto šitie vaikai? — paklausė jis ir p a r o d ė į v a g o n o kampą, kur moteris žindė kūdikį. Prie j o s prisiglaudęs miegojo kitas kokių ketverių metų berniukas. — Motinų prakeikta diktatūra! Rask tu pasauly tokią san­ tvarką, kad be teismo, be kaltės į r o d y m o viską atimtų, viską sunaikintų, sudarkytų,— profesorius smarkiai užsikosėjo. A t g a ­ vęs kvapą, vėl k a l b ė j o : — O kur Vakarų demokratija? Ko tyli visi? M o l o t o v a s su Ribentropu susitaręs u ž g r o b ė Lietuvą. Sutrypta A t l a n t o charti­ ja, Suvienytųjų Nacijų Organizacija pavirto žaisliuku... Ir j u o toliau jis kalbėjo, j u o labiau karščiavosi. Nebegalima b u v o j o sulaikyti. — Lietuvos duobkasiai!.. Išveš visus, kaip K r y m o totorius išvežė. Paminėsite m a n o ž o d į , — užėjo kosulys, užgniaužė kvapą, 339 ir profesorius, susiėmęs už krūtinės, atsisėdo,

. Y

— Gal raminančių? — paklausė kažkas. Iš v a g o n o g a l o at­ ėjo moteriškė su valerijono buteliuku. Užlašino ant cukraus ga­ balėlio ir padavė profesoriui. V a g o n e pasidarė tylu. Tiktai ratai stuksėjo ir nesulaikomai mus nešė iš Lietuvos. Kaimiečiai pradėjo valgyti. Pakvipo lašiniais, skilandžiu. Tik d a b a r atsiminiau ir aš, kad aš esu alkanas. J a u kuris laikas nieko burnoj neturėjau. Išsiėmiau sumuštinį, kurį Bronius b u v o įdėjęs kartu su kitais daiktais. Reikia užkąsti. Bet ir m a n o drau­ g a i alkani. Pasidalijom tą sumuštinį. V a ž i a v o m visą dieną ir visą naktį. Sustojome mažoje stote­ lėj jau pradėjus aušti. Matyt, ir toliau taip b u s : traukinys stos, kur mažiau žmonių. N o r s tarybiniai ž m o n ė s ir labai supranta Stalino planus, bet vis dėlto, matyt, gėda. — K t o na d v o r , možietie v y c h o d i t j ! — pasakė garsiai ir aiš­ kiai. D a b a r bus galima atlikti g a m t o s reikalus. Bet k u r ? Krūmų nėra. O kad čia tik vieni v y r a i būtų! Bet ir moterys, ir jaunos m e r g i n o s , reikalo prispaustos, keliasi sijoną ir tupiasi netoli tavęs. O iš garsiakalbio, pakabinto ant aukšto stulpo, sklinda, daina: Siroką strana moja rodnaja, Mnogo v nej liesov, polej i riek, Ja drugoj takoj strany nie znaju, Gdie tak voljno dyšiet čieloviek... Labai g r a ž i daina ir g e r a i dainuoja. Jauna m e r g i n a tupi šalia manęs. M a n viduriai užkietėję... Ž m o g u s toks menkas su­ tvėrimas. Rėk, šauk — neprisišauksi teisybės. N e ž i n o j o ir nenujautė dainos autoriai Dunajevskis ir Lebedevas-Kumačius, kad jų daina skamba kaip pasityčiojimas ten, kur viešpatauja prievarta ir teroras. Atnešė v a l g y t i košės. Kaip mes, studentai, valgėme ją, ko­ kia ji skani b u v o ! O valstiečiai, kurie turėjo lašinių ir kumpių, ir pažiūrėti į šitą buizą nenorėjo. Todėl mes kirtome ne tik s a v o porcijas, bet ir kitų, ir stebėjomės valdžios g u d r u m u : nu­ matyk tu m a n iš anksto, kur bus virtuvė tūkstančiams paval­ g y t i , surask tiek kruopų košei, kai visa šalis alkana. Bet ne pirmą kartą tremia ir ne pirmą tautą. Pajudėjome tik vakare. Ir vėl užrakintos durys. Ir taip kiek­ vieną dieną — nesulaikomai į R y t u s . Jau ir savaitė p r a b ė g o kelionėje. Traukinys sustodavo tai mažose stotelėse, tai didelių miestų prekinėse stotyse. O kartais nei iš šio, nei iš to ištisą parą prastovėdavo nuošalesnėse vietovėse. Mes vagonuose su­ s i d r a u g a v o m e , tarsi giminės pasidarėme. Kiekviename v a g o n e savas gyvenimas, pilnas kančių, nerimo ir siaubo. Viename g i m ė berniukas, iš k i t o p a b ė g o du jauni vyrai. Sustabdė traukinį, kai sužinojo, kad trūksta dviejų, pradėjo šaudyti. Bėglių nesugavo, o šaudė, kad kitus pagąsdintų — nebandykite bėgti, šausime. A p i e bėgimą daug kas g a l v o j o . Ir mes su J o n u nutarėme bėgti. Persėsime į kokį n o r s prekinį traukinį, einantį į Vakarus. Svar340

bu pasiekti Lietuvą, o ten miškai mus priglaus. Jei mirti, tai geriau savoj žemėj. Ufoje sustojo traukinys. Mes su J o n u išli­ pome, apsidairėme. Salia stovėjo prekinis. P e r jo apačią išlin­ d o m e , kad pamatytume, kur durys ir ar g a l i m a bus įlipti. Sar­ g y b a , visur sargyba. Ir vėl įsikraustėme į s a v o „ k a m b a r į " . Nie­ kur nenubėgsi. V a g o n a s — mūsų lemtis. Reikia priprasti prie j o , reikia važiuoti ir spėlioti, kur apsistosime, koks tas kraštas bus, kuriame mums lemta amžinai gyventi. Genius vis rašo į sąsiuvinį ir, sudėjęs vieną kitą posmą, gar­ siai skaito. Ekonomikos fakulteto studentas Gediminas kalbino visus iš eilės ir pats daug kalbėjo. Profesorius pasiklauso, ap­ sidairo ir, kai visi prityla, pradeda kalbėti. Išdėstęs s a v o min­ tis, ilgam nutyla. Jis nieko nevalgo ir daug rūko. Stai jis dabar išsitraukė papirosą ir u ž s i d e g ė : — Baigiasi papirosai. Gal iki U r a l o užteks. O paskui surūkau paskutinį ir kvit — actą est fabula,— pasakė reikšmingai, d a r Išvertė,— viskas baigta. O Uralas iš tikrųjų greitai jau bus, tuojau pasieksime tą ribą, kuri skiria Europą n u o A z i j o s . O už tos ribos prasideda Sibi­ ras. Dieve mano, kaip mes jo b i j o j o m e ! K a i traukinys ėmė ma­ žinti greitį, lėčiau stuksėti, ž i n o j o m , jautėme, kad jau b u s Uralas, nors niekas neištarė to ž o d ž i o . A t i d a r ė duris. Iš v a g o n ų pirmiausia pasipylė vaikai. Kle­ gėjo, šokinėjo, b ė g i o j o ir net drugelius gaudė, l y g Lietuvop margoje lankoje. Po jų išlipo tėvai ir žiūrėjo į vaikus, ir pa­ v y d ė j o jiems vaikiško nerūpestingumo... Paskutinieji išlipo pagyvenę žmonės raukšlėtais veidais, pra­ žilusiais plaukais. Nedavė jiems numirti Lietuvoje... Du jauni vyrai, tvirti kaip ąžuolai, iškėlė iš v a g o n o raišą moterį. Supra­ tome, ji — šių vyrų motina. — Laikykis, mamut, atsiremk peties,— kalbėjo vienas. O antrasis p r i t a r ė : — O taip taip, drąsiau. Nebijok, mes laikome. T u o j paduosim lazdas. Moteris paėmė du ramentus ir pati atsistojo ant kojų. — Įtrauk, mamut, d a u g daug o r o , ir sunkumas praeis. Bus daug geriau. Moteris pasiramsčiuodama pasisukinėjo, apsidairė, pakėlė akis į giedrą dangų ir garsiai a t s i d u s o : — A č i ū , Dievuliau, ir už tai, jeigu daugiau nieko nebegali mums duoti... A č i ū už žolės žalumą, už dangaus mėlynumą, ačiū, kad d a r skraido drugeliai... Jeigu šėtono valdžia per daug įsigalėjo, ir tu mums, Dievuliau, daugiau nieko nebegali siųsti, ačiū ir už tai...— ir padėkos ženklan kelis kartus žemai nusi­ lenkė. Profesorius dairėsi aplinkui, lyg norėdamas įsitikinti, ai jau Uralas. Liūdnai pažiūrėjo į Vakarus. Jis net negirdėjo, ką 341 jam Putnos giminaitis k a l b ė j o :

— O vis dėlto parašysiu pareiškimą. Ne Stalinui, bet Lie­ tuvos Aukščiausiajai Tarybai. K u o čia dėtas Stalinas,— pasakė jis ir nubėgo kažko klausti ar teisybės ieškoti. Profesorius iš sitraukė paskutinį papirosą, pažiūrėjo į tuščią dėžutę, išmetė ją į orą, s u g a v o ir sugniaužė saujoje. Paskui numetė ant žemės. Papirosas jau dantyse, degantis degtukas apglėbtas saujoje, kad vėjas neužpūstų. Prisidegė ir užtraukė stipriai, net žandai įdubo. Traukė giliai į plaučius — b u v o matyti, kaip kilnojasi krūtinė. Rūkė atsikosėdamas, gerai suprasdamas, kad rūkyti jam ne­ galima. Bet traukė, tarsi gėrė viską, kas Lietuvą priminė. Net užsimerkdamas, net svaigdamas. Paskui išėmė iš dantų nuo­ rūką, nervingai numetė ant žemės ir, netaręs nė žodžio, pasku­ bomis įlipo į traukinį. Urale į mūsų vagoną įšoko jaunas kareivėlis, vienas iš sar gybinių. Jis pavažiuos su mumis iki kito sustojimo. Malonus veidas, geros akys. Pasisakė esąs iš V l a d i v o s t o k o . — Nusiraminkite, vaikinai, nesijaudinkite per d a u g , — krei pėsi jis į mus, studentus,— visur gyvena žmonės... Ir tarp rusų yra daug gerų ž m o n i ų , — p a t y l ė j o . — Mano tėvai anksčiau g y v e n o Ukrainoje. Panašiai kaip jūs atsidūrė Sibire. Tėvas la­ geryje mirė. Motina viena mus keturis užaugino. Padėjo geri žmonės, neprapuolėme. Pripratome prie v a r g o , priprasite ir jūs. Keistai skambėjo žodis priprasime. Ir profesorius nebeiš­ laikė : — Net savuosius iššaudė, tokius, kaip Putna, Uborevičius, kurie revoliucijai atidavė viską. Prisidengdamas liaudies vardu, Stalinas milijonus ištrėmė ir iššaudė. O akla minia šliaužioja ant kelių ir, springdama ašaromis, gieda j a m himnus. Tai jis savo kruvinomis rankomis išniekino švenčiausius socializmo idealus. Baisu pasidarė, kai profesorius tokius kaltinimus Stalinui viešai metė. Bandėme jį nuraminti, bet neįstengėme. Jis dar la­ biau įsiaudrino ir pradėjo g r ū m o t i kareivėliui, lyg šis būtų kal­ tas dėl visų nelaimių. O jis nieko nesuprato lietuviškai, tik ma­ tė, kad profesorius vis labiau ir labiau jaudinasi, vis plačiau mosikuoja rankomis, o jo karščiuojančios akys degte dega. Stai jis dabar priėjo dar arčiau prie kareivėlio ir šaukia: — P r i v y k n i e m ? ! N i k o g d a ! Nenoriu priprasti! Negaliu priprasti prie tremtinio duonos. Be Lietuvos negalėsiu...— ir smarkiai užsikosėjo, nebeatgauna kvapo. O paskui... paskui — iš burnos pasipylė kraujas. Kareivėlis išsigandęs pasitraukė atatupstas prie v a g o n o durų. Dar bandė raminti p r o f e s o r i ų : — Papaša, papaša, uspokojtes, vsio praidiot... Profesoriaus akiniai nukrito žemėn, jis pasilenkė jų pakelti, bet nebegali atsikelti, neįstengia. Supuolę pakelėm jį, padarę laisvos vietos, paguldėm. Tuoj atsirado moteris su valerijono buteliuku ir cukraus gabalėliu. Bet jau nieko nebereikėjo... Kraupu, šiurpu, kad negalėsime įvykdyti jo paskutinio p r a š y m o : — Nuvežkite mano kaulelius ant Dubysos kranto... 342

Kur rasti Lietuvos žemės nors žiupsnelį, jei Dubysa taip toli, jei traukinys rieda jau S i b i r o žeme... Ir jis pats, matyt, supratęs, kad jo prašymas neįvykdomas, su paskutiniu atodūsiu, vos girdimai ištarė: — K a p o duobėj... paguldykite... mane... veidu... į Lietuvą... Kaimiečiai turėjo iš Lietuvos pasiėmę žvakę, pašventintą tėviškės bažnytėlėj. Uždegė ir pastatė prie mirusiojo galvos. R o ­ žančių užkabino ant sunertų rankų... — Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie! — užvedė vy­ riškis tokiu galingu balsu, kad nebesigirdėjo traukinio ratų stuksėjimo. — Ir A m ž i n o j i Šviesa

tegu

jam

šviečia! — pasigavo

visas

vagonas. Kareivėlis stovėjo prie durų, šluostėsi akis ir nežinojo, ką daryti. Nesustabdysi traukinio. Bet traukinys, lyg gyvas pa­ daras, supratęs, kas įvyko v a g o n e , pradėjo mažinti greitį ir ne­ trukus sustojo. Kareivėlis iššoko ir, uždaręs duris iš lauko pu­ sės, skubini n u b ė g o pranešti ešelono vyriausybei apie nelemtą atsitikimą. A t ė j o g y d y t o j a s baltu chalatu ir keli kariškiai. Gy­ dytojas apžiūrėjo lavoną ir kažką užsirašė. Vyresnysis pagal laipsnį kariškis pasakė: — Už valandos ilgesnis sustojimas ir galima bus palaidoti. Visi turite laikytis rimties, kad kiti vagonai nieko nesužinotų. Tą paskutinę valandą, kai profesorius gulėjo ant baltai už­ tiestų lentų, atrodė, kad dar greičiau lekia traukinys, dar gar­ siau stuksi ratai, d a r labiau daužosi vagonai, ir, rodės, kad tuoj ims ir užges žvakė. O ji neprivalėjo užgesti, j o s mirksėjimo turėjo užtekti visai valandai. Kiekvienas, paskendęs savo min­ tyse, tylėjo ir bijojo prakalbėti, lyg būtų kaltas dėl šios mirties. Putnos giminaitis pakilo nuo gultų ir priėjo prie profeso­ riaus. Ilgai stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į jo sunertas gyslo­ tas rankas, šaltą veidą. Paskui suplėšė ilgą pareiškimą. Po valandos, kaip b u v o sakyta, traukinys sustojo, atidarė mūsų v a g o n o duris, kiti liko uždaryti. Įlipęs kariškis kreipėsi į mus, jaunesniuosius. Pirštu atskaitė šešis vyrus. Tarp jų bu­ vau ir aš. — Imkite lavoną ir paskui mane! Eikite nesikalbėdami, ne­ sidairydami ir negalvokite bėgti. Kūnas dar ne visai sustingęs, lengvas, matyt, d ž i o v o s seniai kankintas. Šešiese vykdėm, kas įsakyta. Iškėlę iš v a g o n o , leido­ mės į profesoriaus paskutinę kelionę. Paskubomis, lyg apsivogęs, priekyje ėjo vienas kareivis, o mes iš paskos. Už mūsų girdėti žingsniai dar kelių kareivių. Blyškus mėnulis, prieblanda... Čirš­ kia žiogai, gailiai čiulba nepažįstamas paukštis. Kai priėjom giraitę, mums davė kastuvus. Sujuodavo žemė, subildėjo akme­ nys, a.tsimušdami vienas Į kitą... Netoliose užkukavo gegutė... ir pasirodė,-kad sujudo visa giraitė; sukruto kas gyvas nustebęs, kad svetimam žmogui čia duobę kasam. Negilią tokią. Tik mot 343 ras. Taip įsakyta. Viskas numatyta. Tik ši mirtis nebuvo nu­ matyta...

K u o gi tu nusikaltai likimui, profesoriau, kad tave be karsto užpila žemėmis, užkasa toli nuo Lietuvos nepažįstamoje šalyje nepažįstami žmonės!.. Kas gi tave aplankys šioje giraitėje, ku­ rios vardo nežinai nei tu, nei tie, kurie tave užkasa... Kas gi uždegs tau žvakę Vėlinių naktį? Kuriam kilometre nuo Lietuvos ilsėsis tavo kūnas, paguldytas veidu į T ė v y n ę ? . . Profesoriau, nelengva tau bus ši žemelė, nejauki giraitė ir paukščių giedoji­ mas tau ramybės neatneš... Netikėta mirtis paveikė mūsų visą vagoną. Mes dar labiau susigyvenome vieni su kitais. Dabar kaimiečiai, valgydami laši­ nius ir kumpius, vaišino ir mus. Sielvartas bendras, ir valgis bendras. Išsikalbėjome, vieni kitus arčiau pažinome. — Mane buože pakrikštijo,— kalbėjo pagyvenęs valstietis.— Už ką? K a d kėliaus su pirmaisiais gaidžiais ir guliausi su tamsa? K a d vaikus į darbą įkinkiau ir pats plušau kaip juodas jautis? Va, pažiūrėkite, kokios m a n o rankos,— ir parodė del­ nus, tamsius, juodus, pūslėtus. Vadinas, buožė tas, kas darbštus, kas žemę myli. Po dešimt kartų apeidavau rugių lauką, varpos nepatikdavau, kiekvieną šiaudelį pakeldavau nuo žemės. Kiek­ vienas kumeliukas, kiekvienas veršelis m a n o išglostytas. Už tai aš dabar buožė. Mane — į Sibirą. Ir nubausk tu man taip žiau­ riai, ir sugalvok tokią b a u s m ę ? ! Būtų iškvietę, išaiškinę: ne­ sistenk, Bumbuli, nesiplėšyk, o tai — Sibiras. Ir būčiau paklau­ sęs, kaip mat būčiau ūkį nuvaręs. Pragėręs būčiau, kibenimatj... O dabar... — nutilo valstietis. Mūsų v a g o n e v a ž i a v o vyras be abiejų rankų plaštakų. — Tik praėjo frontas, tik nudundėjo už Nevėžio, o ant len­ tų, ant telefono stulpų pasirodė skelbimai rusų ir lietuvių kal­ b o m i s : visi vyrai, gimę 1 9 0 0 — 1 9 2 6 metais, mobilizuojami į Raudonąją armiją. Eisim mat, bėgsim. Vokiečiai kaulijo, ge­ ruoju prašė — nėjom. Kai gaudė, slapstėmės. O čia, matot, bėg­ sim tekini — seniai laukėm jūsų, ačiū, kad išvadavote. Į mane kiti pirštu r o d o : tu mažažemis, čia tavo valdžia, kodėl bėgi nuo armijos. O aš j i e m s : jeigu nebūtų keturiasdešimt pirmųjų bir­ želio, Panerių, tai gal pagalvočiau, ar čia mano valdžia,— pasa-. k o j o buvęs m a ž a ž e m i s . — Į mišką nuėjau. Palauksiu, nutariau. V i s tiek taip ilgai nebus. Na, ligi Velykų, ilgiausia iki Sekminių. Vakarai susidoros su vokiečiais ir atsuks ginklus prieš rusus, nes šie alkani ir klynas kiauras. Baigėsi karas. A m e r i k o n ų nei girdėt, nei matyt, nė kvapo. Į A n g l i j o s valdžią atėjo leiboristai ir ėmė flirtuoti su Maskva... A p s u p o vieną kartą mūsų mišką visas dalinys ar pulkas. Pradėjo šaudyti iš automatų, kulkosvai­ džių. O mūsų j ė g o s menkos. Ką mes vieni prieš tokią galybę, prieš Rusiją. Reikėjo trauktis, bėgti kuo greičiau. Bet ten, kur mums atrodė nėra kareivių, b u v o užminuotas laukas. Gudriai sugalvota. Geriau iš k a r t o visus sunaikinti. Nereiks nei teismo, nei kalėjimo, mat šie b u v o perpildyti. O mes liaudies priešai — mums tik mirtis. Kiek mūsiškių susprogo, sunku pasakyti. Man rankas nunešė, plaštakas iki riešo... O kokias rankas turėjau, ir 344

kas beliko. Kas iš manęs, kam aš bereikalingas? Geriau oūčiau visas išlėkęs į giedrą dangų,— jis pritilo, susimąstė ir vėl kal­ bėjo: — Bet tik dabar taip a t r o d o . O tada kaip sliekas raičiausi, kraujuodamas slinkau. „ B ė g t i , b ė g t i " , kurstė kažkas pasjj.nonėje ir varė mane pirmyn. P r o t o nebeturėjau, protelis b u v o skaus­ mo aptemdytas... Kai atgavau sąmonę, prie manęs b u v o palinkęs vyriškis. Supratau, ką jis k a l b ė j o : „ G y v e n s , jeigu g y d y s i t e . Aš čia vaikščioti negaliu. Turiu šeimą ir vaikus, n o r ė č i a u d a r p a g y v e n t i " . Pasirodo, aš atsidūriau pas kažkokią moteriškę, ž m o n o s pažįstamą. Ir taip žmona mane surado, slaugė, parsive­ dusi į namus. Kai jau pradėjau sveikti, ji mane ėmė k a l b i n t i : „Eik į miliciją, pasiduok. Paskelbta amnestija. D o v a n o j a visiems. Tas ir tas jau nuėjęs ir d a b a r sau aria lauką ir švilpauja. O kam gi tu toks reikalingas? K u r dės t a v e ? Į kalėjimą r.e_odins". Ir nuėjau. Apklausinėjo, surašė viską. D o v a n o j o . Aš mažažemis, žmonių nešaudžiau. Ir paleido. Bet tik iki šių metų g e g u ž ė s 21-osios dienos. Dabar aš pasidariau priešas, banditas, nors išmokau ir be plaštakų arklį pakinkyti, lauką suarti... O traukinys vis lėkė nesulaikomai į Rytus... K u r mes su­ stosim, kur reiks g y v e n t i ? Kiek d a r skausmo ir nelaimių teks patirti? Persiritom per Obę, pravažiavom Novosibirską, nesustoj o m . Ir kelio g a l o nematyti... V i s tolyn ir t o l y n . K o k i a plati * Rusija! Be g a l o , be krašto... Būk palaiminta, pati tiek i ? * ka­ tėjusi ir tiek daug iškankinusi kitas tautas! Tegu t a v o žemė daugiau negimdo tironų, tegu ji būna svetinga mums, pateku­ siems i tavo glėbį nesava valia! Būk pamote, bet gera p a m o t e ! Neleisk mums atsigulti į tavo dirvonus, tegu tavo giraitės nepri­ ima mūsų kūnų!.. V a ž i a v o m e ilgai. V i s k o atsitiko per tas kelias savaites. V i e n i susirgo ir spėjo išgyti. Kas neišgijo, jų l a v o n u s guldė pakelėse, užkasė negiliai nežinomoj svetimoj žemėje... O štai Juozas, kon­ servatorijos studentas, įsimylėjo. Tai va, kaip atsitinka su meile. A t ė j o laikas mylėti, ir niekur nedingsi. Sutikai žmogų ir širdis nasako: tai jis ar jinai. Nesvarbu, kad traukinys veža dievai žino kur. Meilei nesvarbu. Juozas ją pamatė kitame v a g o n e . A d a blondinė, jos akys mėlynos, kaip lubinai m a n o t ė v o pūdy­ me. Ji — p e d a g o g i n i o instituto studentė. Iš pradžių nesuprasd a v o m e , ko Juozas vis b ė g a į kaimyninį vagoną v o s tik trau­ kinys stabteli. Už ja paima košę, v i r i n t o vandens atneša. O kai s u v a r o į vagonus, jis stovi duryse, k o l jas užrakina. Vienąkart man prasitarė: — Myliu Adą. Kas bus, ka daryti? Ką gi aš jam turčiau tada patarti? — Mylėk, kaip gali, kaip sugebi. Gal dviese lengviau bus. Sibiro vidury, už Krasnojarsko traukinys sustojo ilgesniam laikui. Mums liepė išsikraustyti su visais daiktais ant d i r v o n o prieš stoti. A n t priekinio geležinkelio stoties fasado b u v o už­ rašyta — K a m a r č i a g a . Švietė skaisti r y t o saulė, ir ne toks baisus 345

pasirodė tas Sibiras, tėvų ir senelių pieštas j u o d o m i s spalvo­ mis. Sibiras asocijavosi su priespauda, su prievarta, o čia mums saulutė šviečia tokia meili, lyg iš Lietuvos mus atsivijusi, lyg mūsų lietuviška saulelė motulė. Bet taip tik pasirodė. Tik pa­ lengvėjimas atėjo, tik prošvaistė blykstelėjo. Kai mes išlipome iš v a g o n ų purvini, prakaitu dvokiantys, utėlėti — prašviesėjo dangus. Vaikštinėjame, šnekučiuojamės, dalinamės įspūdžiais, spėliojame ateitį. O Juozas laimingas. Su A d a susinešė savo ryšulius į vieną krūvą, sėdi susiglaudę, o jeigu vaikštinėja, tai susikabinę ran­ komis. Tr v a l g o iš vieno dubenėlio. A p s u p o m e j u o s ratu ir juo­ kaujame : — Bus vestuvės! Pirmos sibirietiškos! — Neduok, Dieve, Sibire ženytis,— nužvelgia juos maldin­ gosios m o t e r ė l ė s , — be pastogės, be kunigo. Juozas mums sako: — Man niekas nesvarbu. Mes laimingi. V a ž i u o t a mūsų traukiny ir muzikantų: akordeonas, smuikas, klarnetas ir net būgnelis b u v o . Ir užtraukė polką, valsą. 0 pas­ kui dainą u ž g r o j o : Burkuoja balandis po langu, Nusviro jurginų žiedai... Iš tolo, iš tolo atžvengia Širmieji žirgai pas tave. U ž d a i n a v o m visi, j u o toliau, tuo gražiau. Net uniformuo­ tieji geležinkeliečiai pakėlę galvas klausėsi. Bedainuojant įsi­ metė ir liūdesys. Staiga atėjo prašviesėjimas, staiga ir d i n g o . Tik dar labiau, visu sunkumu užgulė ant mūsų Sibiras. Į pavakarę privažiavo daug vežimų, arkliais kinkytų, d a u g sunkvežimių, ir mes supratome, kad traukiniu daugiau nebevažiuosim, čia mus išskirstys. Kolūkių pirmininkai, miškų ūkio pramonės direktoriai ir kiti darbuotojai sąžiningai rinkosi sau darbo jėgą: kiekvienas norėjo stipresnių, jaunesnių darbo ran­ kų. Besidalydami net keikėsi, rėkavo. Mes, studentai, be vaikų, be senelių, pilni sveikatos. Mūsų markė aukščiausia. V o s nesusi­ mušė dėl mūsų viršininkai. K o l du ponai ginčijosi, prie mūsų prišoko trečias ir įsakė: — Davaite bystro v mašynu. Ir sulipome. Į mūsų mašiną pakliuvo ir raišoji moteris su dviem sūnumis. Tas, kuris rinkosi sau darbo jėgą, iš karto nusi­ žiūrėjo šiuos du tvirtus v y r u s : — I vy o b a v mašynu. Bet vienas iš sūnų, kalbėdamas pusiau rusiškai, pusiau lie­ tuviškai, a i š k i n o : — Eta naša mamutė. Be jos niepojiedim. Antrasis t v i r t i n o : — Nikuda ne pojiedim, i v s i o ! O motina, išsigandusi, kad vaikai gali ją palikti likimo valiai, ėmė m a l d a u t i : 346

— Sūneliai, nepalikit manęs vienos... Kiek aš betrauksiu... būkite mirties valandą prie manęs! — Ir užsikabino ant vyres­ niojo sūnaus kaklo. — Be tavęs, mamut, nė ž i n g s n i o , — pasakė tasai tvirtai. Reikėjo juos visus paimti. Ir du sūnūs s a v o tvirtomis ran­ komis įkėlė į mūsų mašiną s a v o raišą motiną. Nežinia, k u r važiuosim, kiek laiko užtruks kelionė. Pagal saulę nustatėm, kad važiuojam į pietų pusę. Mašinos ratai šoki­ nėja iš vienos duobės į kitą, dulkių kamuoliai seka iš paskos. Kiek pavažiavus sunkvežimis sustojo, ir mums liepė išlipti. Pa­ aiškino, kad mūsų kelionė greit baigsis. L i k o tik dvidešimt ki­ lometrų iki Orešnos. Taip vadina gyvenvietę, kur mes važiuosim traukinuku. Traukinėlis be dengtų vagonėlių, tik platformos. Susikrovėm savo daiktus ir riedame. Kai pasirodė gyvenvietės namukai, visi sujudome — juk čia reikės gyventi, čia bus mūsų Sibiras. K o k s jis b u s ? S v e t i n g u m o nelaukėme. Bet g a l kaip nors išgy­ vensime, nemirsime badu, nesušalsime. Mažoje stotelėje, kur mes turėjome sustoti, pamatėme daug žmonių. Iš k u r jie, ko susi­ rinko č i a ? Tai ne vietiniai ir ne rusiškai šneka. Iš pradžių nešusigaudėm, kad jie lietuviškai kalbasi. Netikėjome tokioje tolybėje išgirsti lietuvišką kalbą. — Ar jūs ne iš Lietuvos b ū s i t e ? ! — pašaukė iš laukiančiųjų tarpo. — Iš Lietuvos, iš Lietuvos!.. Pasirodo, tik prieš d v i dienas čia atvežė d a u g žmonių. Ir dabar Orešna pasipildė naujais gyventojais. Mane atpažino... Ji, toji moteris. S a k a u : moteris. Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pamatė motiną Mariją ir t a r ė : „ M o t e ­ rie, štai t a v o sūnus". Nepasakė j a i : „ M a m a . " Mane atpažino ir sukliko nesavu b a l s u : — Jėzau, Jėzau! Untaniukas! MOTINA Kiek atsimenu, visada ji b u v o greita, judri. Kresna, neaukšto ū g i o ji visur sukinėdavosi kaip vijurkas. K a l b ė d a v o labai garsiai. K a i mes, vaikai, norėdami ją pritildyti, juokaudami s a k y d a v o m e : — M a m a , kaimynai girdi. Manys, kad troba dega. S u b ė g s A n i c e t o , Žemaičio i r A v y ž o s šeimynos. A r g i negalima t y l i a u ? — Duokit man išsirėkti,— atsakydavo. Ir iš tikrųjų, išsirė­ kusi pritildavo ir šnekėdavo ramiau. Turėjo gražų balsą. K a d mes, visi jos vaikai, m ė g d a v o m e dainuoti, tai paveldėjom iš j o s . Ji, b ū d a v o , atsisės už stalo, užmerks akis ir traukia. O mes iš paskos: •

Bijūnėlis žalias, bijūnėlis gražus, Bijūnėlio žali lapai, raudoni žiedeliai... 347

Taip ir sklinda daina, taip ir liejasi, g l o s t o širdį. Netelpa t r o b o j . P r o praviras duris, p r o langus veržiasi į lauką, į gatvę. Kaimynai išeidavo ant gonkų ir suklusdavo. Turiu g a l v o j ra­ mius vasaros vakarus, daugiausia šeštadienius, kai visi grįž­ d a v o m e iš lauko darbų, išsiinaudydavome vėsiame Šventosios vandeny, vyresnioji sesuo Elena n u š l u o d a v o kiemą ir išbarstydavo baltu smėliu įvairiais raštais... Dainomis pažymėta b u v o kiekviena šventė, kiekvienas šei­ m o s įvykis. O jų mūsų didelėje šeimoje tiek d a u g būta. Daugelio ir šiandien negaliu pamiršti. Po tiek neramių metų vaikystės vaizdai dažnai iškyla mano atminty. Du mano broliai išvažiavo į Ameriką. Kai pirmasis v a ž i a v o į Užjūrį, b u v a u v o s kelerių metų. Ir nieko neatsimenu iš tų iš­ leistuvių, tik dainą, kuri ir po šiai dienai tebeskamba m a n o i, ašyse: Motinėle mano, tu mane išleidai Užu vandenėlio, už aukštų kalnelių. Užu vandenėlio, už aukštų kalnelių Svetimoj šalelėj man gyventi tenka... Matyt, b u v o dainuota su ašaromis, nes A l f o n s o , m a n o vy­ riausiojo b r o l i o , lagaminai jau b u v o sukrauti ir pastatyti ne­ toli durų, o jis pats jau pasiruošęs į tolimą kelionę. Motina b u v o kilusi iš Lagedžių kaimo, visai netoli nuo mies­ telio. J o s tėvas mažažemis g a n y d a v o karves turtingiesiems ūki­ ninkams. Ir kokių tik dainų jis nemokėjęs: ir k u n i g o Strazdelio, ir Baranausko. Todėl ir jo duktė nusidavė į tėvą, o pati mus, vai­ kus, išmokė visa širdimi dainuoti. A š t u o n i o l i k o s metų ji išva­ ž i a v o į Jungtines Valstijas, ten d i r b o o d o s fabrike, ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų. K a i antrasis brolis Balys v a ž i a v o į Ameriką ir lagaminai b u v o sustatyti prie durų, aš jau gerai atsimenu. Buvau keturio­ likos. Jau gerai supratau, ko verkia visi namiškiai, kodėl bėga ašaros m a n o krikštatėviui Juzai Baltranui ir kitiems. Ir aš ne­ sulaikiau ašarų — juk reikėjo skirtis su broliu, kuris išvažiuoja į tokias tolybes per jūras marias. O važiuoti reikėjo. Nepragy­ vensi, neišsimaitinsi iš mūsų smėlėtos, kalnuotos žemės. Ir į Ameriką išleisti nejuokai. Reikėjo skolintis pinigų šipkartei ir laukti, k o l Jamerikonai įsikurs ir pradės grąžinti skolą. Juk vaikų — visa krūva. Visus reikia papenėti, aprengti, apauti. O avėti pirktiniais burlečiais pradėdavome jau gerokai praaugę. Šiaip — basi. Vasarą visai gerai. Bet rudenį, per ražienas bėgant, duria. O kai pasirodo šerkšnas, padai suskerdėja, pirštai pamėly­ nuoja. Blogiausia — žiemą, basas niekur neišeisi. Kai jau nusi­ b o s d a v o t r o b o j tūnoti, visu būriu išbėgdavome basi ant sniego ir po kelis kartus n u č i u o ž d a v o m e nuo ledo kalnelio prie šulinio. Ir nesusirgdavome, nes kojos b u v o įpratusios prie molinės aslos. O mama vis b ė g d a v o , vis sukdavosi. Pakniopstomis, pote­ k o m . Visus apskalbti, apiprausti, pavalgydinti, kiaulėms privirti 348

kubilus bulvių, paskui sukapoti kapone. O paskui išnešti į tvar­ tą — atidarydavo plačiai duris, pati maža, kresna velka abie­ jose rankose pilnus kibirus ėdalo... Ir šalto o r o garai užpildo visą trobą, net nematom vienas kito, nes lauke šalta, stipri žiema poškina tvoras... Mama jau priemenėj, jau atbula ranka smarkiai užtrenkė duris. Dabar ji pas gyvulius. Jeigu apsiveršiuodavo Žaloji ar Kuprė, būtinai nubėgsi basas per sniegą į tvartą, paglostysi, pamyluosi mažąjį gyvulė­ lį... O paskui — karštoje krosnyje dideliame puode kepa kreke­ nas. K a i susėdame visi už stalo, kiekvienas s a v o vietoje, savu šaukštu — koks neapsakomas gardumėlis! Ausis nusidraskyk! Ir dabar, po daugelio metų, kartais užsinoriu to krekeno, tokio gardaus, kokį, r o d o s , tik mūsų viena mama mokėjo iškepti. Sunki b u v o aštuonių vaikų m o t i n o s dalia ir dar tokiais ne­ ramiais laikais. Tai ji, išleisdama į Vilnių mus abu su broliu, atpjaudavo po gabalą lašinių ir žiūrėdavo, ar liks jiems, ar už­ teks iki kitų skerstuvių. Dar pripildavo po terbelę razavų mil­ tų — išsikepsite blynų, išsi virsi te kleckienės. Ir mes Tauro ben­ drabuty kepdavome blynus, virdavome skrylius, iškočioję su bu­ teliu ir pasigardinę spirgučiais, skaniai v a l g y d a v o m e . Kai septyniolikmetį Albertą pasodino į Lukiškių kalėjimą, mama su maisto terbelėmis siauruoju traukinėliu v a ž i u o d a v o per Uteną, per Trumbatiškį iki Švenčionėlių, paskui persėsdavo į platųjį traukinį, kuris atpukšėdavo jau pilnas žmonių. Ir įlipk, ž m o g a u , kad geras, kai minių minios braunasi į v a g o n u s . O jie jaunesni, tvirtesni... O paskui prie kalėjimo vartų kiek išsto­ vėdavo,, kiek išlaukdavo, k o l p r i d u o d a v o maistą. O paskui dar užsukti į bendrabutį pas studentus, palikti kai ką ir jiems. Sopa širdį ir sąžinę graužia dabar prisiminus, kodėl mes nė karto nepavadavome m o t i n o s ir neatstovėjome prie kalėjimo už ją varg­ šę, — bijojom, slėpėm, kad brolis „liaudies priešas". Tik ji nieko neslėpė, tik ji vaikų neišsižadėjo... Dabar tai aš už ją at­ stovėčiau dienų dienas ir naktis, neščiau ją pačią, tokią leng­ vutę, mažą, sudžiūvusią, neščiau ant rankų kartu su tuo maisto ryšulėliu kaliniui Albertui. T o l i m o j o Sibiro stotelėje mama, mane apkabinusi, verkia balsu. Aš ją raminu, o j i : — Duok išsiverkt, Untaniuk, duok išsiraudot... S A J A N O KALNŲ PAPĖDĖJE Stotelėje b u v o ir tėvas su Elena. Sį kartą m a n pasisekė, nes susitikau su savaisiais. O kitiems studentams, mano kelionės draugams, nė vienam nenusišypsojo tokia laimė. Kiti tik po metų, po dviejų g a v o leidimus išvažiuoti pas savo tėvus, išmė­ tytus plačiai po Sibirą. O aš štai einu su saviškiais, nešinas ryšuliais. Tėvukas vis b a n d o juos paimti iš manęs. — Tu pavargai iš tokios kelionės. Panėšėsiu aš. 349

Gyvenvietė įsikūrusi dauboje. Iš visų pusių kalnai — tai Sajano kalnyno pradžia. Užlipus ant aukštesnio kalno, sako, ma­ tyti Sajano viršukalnės. Per gyvenvietę sruvena nedidelis upe­ liukas, kurio šaltas vanduo, atbėgęs iš aukštų kalnų, girdo vie­ tinius gyventojus. A b i p u s upeliuko rikiuojasi nedidelių namų eilės. Cia g y v e n a daugiausia miško darbininkai. Ir ši gyvenvietė atsirado tik prasidėjus m i š k o darbams. Taigoj kerta mišką ir gabena tuo siauru traukinėliu iki Manos upės. O paskui — Manos upe į Jenisejų ir į platųjį pasaulį. Į Dudinkos uostą atplaukia užsienio laivai ir išveža brangią medieną. — Ten už miestelio, kur d ū m a i rūksta, mes g y v e n a m e , — r o d o ranka Elena. O tėvukas patikslina: — Matai namuką? — ten mes apsistojome. Sako, laikinai, kol s a v o trobą pasistatysime. — K a d jie nesulauktų,— įsiterpia m a m a , — nieko nestaty­ sim. Greit į Lietuvą sugrįšim. Žmonės visaip šneka. Prie mūsų namelio dega keli laužai. A t r o d o , kad pakliuvai į stovyklavietę ar kokį turistinį punktą. Prie kiekvieno laužo palinkusios moterų g a l v o s , aplink šokinėja vaikai. Čigonai — ne čigonai, turistai — ne turistai: tai lietuvių tremtinių šeimos ver­ da vakarienę. Visi sužiuro į mūsų pusę — Paulavičiaus Antanas, studentas, iš Vilniaus atvežtas. Stai mūsų artimiausia kaimynė Žemaitie­ nė. Su Žemaičiais mes d r a u g a v o m e . Jų tėvas, anksti miręs, pa­ liko gausią šeimą. Žemaitienė visus vaikus pati viena išaugi­ no, ir jeigu ne šie baisūs laikai, būtų buvusi graži šeimynėlė. O dabar ji viena čia atvežta. Vienas sūnus kalėjime, kitas pa­ b ė g o nuo vežimo, o dukros ištekėjusios. Mane pamačiusi, puola bučiuoti kaip savąjį vaiką: — Matai, Untaniuk, kas iš mūsų šeimos beliko. Ir kam dar m a n o senus kaulus į Sibirą atgabeno. Oi, kaip nenorėčiau nu­ mirti šitoj prakeiktoj žemėj... Įėjau į mūsų namą. Tai kokių aštuonių metrų i l g i o ir ketu­ rių p l o č i o vienas kambarys. Pasieniais gultai, ant kurių sukrauti patalai, uždengti lietuviškomis raštuotomis marškomis. O po gultais — tarsi kaimiška kamara, prikrauta visokių daiktų, ku­ rios spėjo pasiimti į kelionę. Vienas ūkininkas net pavalkus ark­ liui atsivežė. Buvo girdėjęs iš s a v o senelio, buvusio caro trem­ tinio, kad S i b i r o žemė labai derlinga. Imk, kiek nori, 'dirbk, kiek išgali. Tik va, labai trūksta darbo įrankių. Kadangi jis žemdirbys, tai gaus kumelę ir ąrs lauką sau švilpaudamas. Juo­ kėsi paskui iš jo vyrai, kai juos išvarė miško kirsti: — Purvėnai, k u r t a v o kumelė? Mauk pavalkus ant trakto­ riaus ir — n u o o o , bėroji! 0 jis, žmogelis, liūdnai žiūrėdamas į traktorių, susitraukęs tylėjo. Buvau išalkęs. Todėl, kai mama ant laužo pačirškino laši­ nių, o parkui Elena dar ištraukė neprapjautą skilandį, b u v o tikra šventė. Negailėjo m a n tą vakarą mėsos. Šiaip v a l g y d a v o

350

labai su saiku, vis g a l v o d a m i apie juodą dieną. Ką gi tada val­ gysi, kai pasibaigs iš namų atsivežtas maistas. Pačiai juodžiau­ siai dienai turėjo dar maišiuką ruginės d u o n o s džiūvėsėlių, su­ džiovintų Lietuvoj d a r tada, kai prasidėjo tos netikros dienos. Pavalgiau, išsiprausiau šaltame kalnų upelyje, apsirengiau tėvuko drobiniais marškiniais, ko daugiau bereikia. A n t gultų man padarė v i e t o s : visi po truputį susispaudė. Svarbiausia, kad gulėdamas galėtum apsisukti ant kito šono. Daugiau ne­ norėk, liaudies priešas būdamas. Sugulėm. Dar kažkas pasako vieną kitą žodį, prisimena iš­ vežimą iš namų, kitas sudejuoja per miegus, nusikeikia ar va­ žiuoja arkliais — tai Purvėnas sapnuoja savo kumelę. O kitam barake girdisi, taip gailiai verkia moteriškė. Mums b u v o įsakyta rytojaus dieną 1 būti komendantūroje. Ten mums nurodys mūsų teises ir pareigas, patikrins, ar visi yra. Du kariškiai sėdėjo už stalo, žiūrėjo į sąrašus ir kiekvieną įspėjo: •— Neturite teisės niekur išvykti iš šios gyvenvietės. Du kartus per mėnesį reikės ateiti čia užsiregistruoti. Kiekvienam išdavė popieriuką, kuris atstos dabar mūsų pasą, nes ten surašyta tavo pavardė, vardas, g i m i m o metai ir kad tu esi specpereselencas (specialiu įsakymu perkeltas g y v e n t i į kitą v i e t o v ę ) . Ne tremtinys. Dabar Tarybų valdžia, tremtinių nėra — ne caro laikai, b r o l y t i ! — Gyvensite čia amžinai. Negalvokite apie pabėgimą,— dar į s p ė j o . — V i s u r Tarybų valdžia, ir pabėgėlius suras. Paskui — kalėjimas. Pasirašėm, p a t v i r t i n o m : niekur nebėgsim, viską supratom, net ir tai, kad čia skirta amžinai gyventi. Liūdėti n e b u v o kada, nes tame pačiame pastate b u v o ir kadrų skyrius, kur mus pa­ skirstė į darbus — mes, studentai, tiesime geležinkeliuką. Trau­ kinėlis ateina tik iki Orešnos, ir dabar reikės nutiesti bėgius tolyn į taigą. A t s i r a d o darbo jėgos, užvirė t a i g a : virsta galingi kedrai, burzgia buldozeriai, šūkauja, keikiasi darbininkai. Lauk­ ti nėra kada. Iki Spalio švenčių turi būti nutiestas dešimties ki­ lometrų kelio ruožas. Gavę buhalterijoje po kelis rublius avanso, valgykloje nusipirkę d u o n o s gabalėlį, kiek skirta kiekvienam dirbančiajam, įsijungėme ir mes į darbą. Studentai alkani, be specrūbų m ė t o kastuvais molį iš g r i o v i o . Juokinga ir graudu žiūrėti į m e r g i n a s : aukšti batukai ir šilkinės suknelės nelabai tiko tam darbui. O vietininkai žiūri ir garsiai juokiasi: — Kulaki, fašysti, banditi, vragi naroda — tak im i nado. Atsimenu, b u v o pirmas mūsų sekmadienis Orešnoje. Susirin­ kome prie vieno didelio barako, kur gyvena daugiausia lietuvių. Kiekvienas stengėmės apsirengti kuo gražiau, kad parodytume vietiniams, j o g mes s a v o išvaizda neblogesni už juos, dar tebenešiojančius kareiviškas palaidines ir frontinius batus. Žalia pievelė m a r g u l i a v o įvairių spalvų skarelėmis ir vyrų kaklaraiš­ čiais. Gal ne vienas p a g a l v o j o : ką darysime, kai suplyš mūsų rūbeliai, kai alkis pažiūrės tiesiai į akis. Dar tik pradžia...

351

/

Ypač sunkiai g y v e n o poetas Genius. Ir Vilniuje mes buvome įpratę jį matyti apskurusį, pusalkanį. Nesudurdavo g a l o su galu, niekad neturėdavo pinigų. A m ž i n a i užsisvajojęs. K u r d a v o eilė­ raščius, pilnus skausmo ir deklamuodavo su užsidegimu. O dabar Sibire jis visai nuskurdo... Susitikę toje mūsų pievelėje (taip vėliau ir v a d i n o m e : mūsų pievelė) išsikalbėjome, prisidainavome. Tada keli vyrai atitempė didžiulį kryžių, apkaišytą berželių šakomis. Mat b u v o jau birželis. Ir pastatė. Nugriaus, tai nu­ griaus. Bet tegu bent šiandien pastovi mūsų pievelėje. Tada Genius išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą, atsistojo aukš­ tėliau, kad visi matytų ir girdėtų, garsiai pasakė: Tremtinio malda. Visi nutilo, nukreipė žvilgsnius į Genių. 2inojau, kad jis nepasižymėjo religingumu. Bet ta užgriuvusi nelaimė: tėvynės netekimas, jos ilgesys — šaukėsi maldos. Genius skaitė: — Viešpatie, mes gimėme gražiausiame ir jaukiausiame že­ mės kampely, T a v o palaimintoje šaly... Kryžiais paženklintos sodybos ir pakelės su rymančiais rūpintojėliais liko be mūsų balso, be mūsų akių žvilgsnio. Dieve, argi daugiau nebepama­ tysime tėvų ž e m ė s ? ! Jis vis skaitė ir skaitė, lūpos virpėjo, veidą išmušė raudonos dėmės, akys sudrėko. O mes pagauti religinio jausmo, jam įkandin kartojome žodžius, lyg seniai būtume žinoję šią maldą. Genius k a l b ė j o : — S a v o dievišku balsu pašauk mus į T ė v y n ę ! Mes a t k a r t o j o m e : — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Sušildyk atšalusias rankas ir kojas gimtųjų namų židiny! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Išalkusius ir ištroškusius grąžink mus į T ė v y n ę ! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Ligotus ir iškankintus grąžink mus į T ė v y n ę ! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Neleisk mums sušalti Sibiro ledynuos! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Apšalusiomis kojomis ir rankomis grąžink mus į Tėvynę! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Šalčio išsukinėtais sąnariais grąžink mus Į Tėvynę! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Per tundrą, per šaltą taigą leisk keliais pareiti į tėvų namus! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Kūčių nakti leisk pabūti tėviškėje! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Leisk pasiklausyti, kaip Velykų rytą bažnyčių varpai gau­ džia Aleliuja! — Leisk per Vėlines uždegti žvakelę ant artimųjų k a p o ! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Po ilgų klajonių leisk ir mums atsigulti tėviškės kalnely! 352

HL Meldžiam Tave, Viešpatie! —\Gerasis Dieve, o jeigu mus užkas svetimoje žemėje, su­ vadink mūsų klajokles vėles į tėviškę! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Nųo Lenos, A n g a r o s ir Jenisejaus krantų, n u o Laptevo jūros leisk mūsų tautiečiams surinkti kaulelius mūsų ir grąžinti į Lietuvąr — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Neleisk Rusijos žemei daugiau gimdyti tironų! — Meldžiam Tave, Viešpatie! — Niekur niekados, per amžių amžius tegu nebūna ž m o g u i atimta Tėvynė! — Meldžiam Tave, Viešpatie! Amen. Po maldos raišoji moteris, kuri b u v o atvesta į pievelę, kelis kartus persižegnojo ir garsiai atsiduso: — Apsalo širdis, palengvėjo. A č i ū , Dievuliau, ir už tai, jei mums daugiau nieko siųsti nebegali, jei šėtono galybė per daug įsigalėjo... N u o pirmadienio eisiu į kitą darbą. Man nebereikės su kas­ tuvu mėtyti žemės iš g r i o v i o . Dabar kirsiu krūmus ten, kur tu­ rės eiti nauja geležinkelio linija. Kad netrukdytų krūmai matuo­ ti, teks juos iškirsti. Parodė man vidutinio amžiaus ž m o g ų — aš jo klausysiu ir viską vykdysiu, ką jis palieps. Einame abu į taigą. Jis pirmas, aš iš paskos. Jis nešasi rankoj metrą, aš kir­ vį. A b u tylime. Kai nuėjome dešimt kilometrų, jis prašneko. Ukrainietis. Atsėdėjo kalėjime skirtą laiką, grįžo į namus ir staiga be niekur nieko vėl suėmė ir atvežė į taigą. Dabar jis tremtinys. Kai sužinojo, kad aš domiuosi literatūra ir muzika, dar kalbesnis pasidarė. Orešnos profsąjungos komiteto pirmininkas atkreipė dėmesį į mūsų saviveiklą, nes laisvomis valandomis kapela trenkdavo polką, valsus, o vyrai gražiai dainuodavo. Paprašė manęs va­ dovauti saviveiklai, nes girdėjo, kad mokiausi muzikos. Bus ir meno v a d o v o etatas, gausiu atlyginimą. O kas gi nesusigundys, kas nebėgs nuo geležinkelėlio darbų. Vienas ketvirto kurso stu­ dentas medikas įsitaisė ambulatorijoje, ekonomistas Gediminas pradėjo dirbti sąskaitininku kontoroje, o aš nuėjau į klubą savi­ veiklos organizuoti. Cia kas antrą vakarą demonstruoja kino filmus, daugiausia apie karą: „ Ž v a l g o ž y g i s " , „ S a k m ė apie Sibiro žemę", ir kitus. Žmonių susirenka visuomet daug. Kiek buna j u o k o , kai kine pa­ r o d o vokiečių kvailumą. Visi žiūrovai be išimties gliaudo kedro riešutus ir spjaudo ant grindų. O valytoja po kiekvieno seanso kantriai šluoja nepykdama. Taip turi būti, taip įprasta. Kampe stovėjo juodas pianinas, k n y g o m i s ir įvairiomis bro­ šiūromis užgriozdotas. Jau daug metų jo niekas nejudinę, Vieti23. Leiskit į Tėvyne

353

niai pasakojo, kad prieš karą b u v o atvažiavęs vienas muzikan­ tas. Paskambinęs „ T r i s tankistus", „ K a t i u š ą " išvažiavo. Daugiau nesirodė. Atkėliau dangtį ir užgavau kelis klavišus. Skamba neblogai. Pats sustyguosiu ir galėsiu skambinti. Užsienietiškos firmos instrumentas, matyt, konfiskuotas iš buožės. Repetuosim tik vakarais. Taigi bus nemažai laisvo laiko ir pasiskambinti t u o senu instrumentu. V i s labiau susidraugavau su Geniumi. Kiek­ vieną naują eilėraštį jis tuoj pat p a r o d y d a v o man. Užbėga aną dieną i klubą dar purvinomis rankomis n u o kastuvo ir s k a i t o : Aš pažvelgiau j dangų,— Jau baigias vasara, Pavargsta saulė ir vidudienį. O josios drėgnos akys, pilnos ašarų, Man primena vėlyvą rudenį. Jau baigias vasara — Žiedais nuvytusiais Man veidą drasko šaltas vėjas... Per laukus bėgtum ir saulę vytumeisi, Bet taip toli nuo tėviškės nuėjęs, N u o Baltijos melsvų akių... Jau baigias vasara, Ir aš kažko verkiu: Gal tai gyvenimo palūžusio, O gal vilčių, staiga sudužusių, Gal saulės, slenkančios į rudenį, Gal meilės, mirusios vidudienį, Gal atminimų tėviškės brangių,— Jau baigias vasara, Ir aš kažko verkiu. Jau pučia vėjas, drėgnas — rudeninis, Per veidą bėga drumzlinas vanduo, Verkiu, kad tremtinys, kad be tėvynės, Kad baigias vasara, kad jau ruduo. Susijaudinome abu. Tiek daug jausmo pritvinko širdyje. Kas bus toliau, kaip numaldysime šitą ilgesį?.. Paskambinau jam „Mėnesienos sonatą". Nelengvas Bethovenas. Jo visos sonatos tragiškai audringos. Jų romantizmas mus veda į visai naują pasaulį ir nebegalima iš jo ištrūkti. Negalima nevirpėti. Pradėjau s k a m b i n t i : lygus, vienodas trijolių akompanimentas, plati, me­ lancholiška viršutinio balso melodija... O paskui, paskui tragiška kulminacija. Ir aš, rodos, apkurtau, nebegirdžiu nieko, tik viduje smilkiniuose gaudžia. Sunkiausia mums b u v o , kai pirmoji S i b i r o vasara pradėjo artėti į rudenį. Ypač, kai atėjo rugsėjo pirmoji. Vaikai ir čia ėjo į mokyklą ir mums priminė paliktas auditorijas. Pasirodė pirmasis šerkšnas... O paukščiai jau skrido į pietų pusę, į Sajanus... Po kelių 354

mėnesių Genius išvažiavo pas tėvus į I r k u t s k o sritį. Ar jis rašė toliau eilėraščius, ar ne, nežinojau. Laiškuose apie tai ty­ lėjo. \ Niūrus ir sunkus b u v o pirmasis ruduo Sibire. Baigėsi mais­ tas, atsivežtas iš Lietuvos. Vis dažniau tekdavo nueiti n u o stalo alkanam. Atsimenu sekmadienį, kai visai n e b u v o kas valgyti. Tada mama išsiruošė į turgų parduoti staltiesės ar išmainyti į bulves. O tokius daiktus labai vertino vietiniai. Ilgai ji vartė rankose gėlėtą, gražiai išsiuvinėtą staltiesę. Ją namuose ties­ davo ypatingomis p r o g o m i s : per Kalėdas, Velykas ar sulaukus g a r b i n g o svečio. Gerajam kambary stovėjo ąžuolinis stalas, ant jo užtiesta staltiesė, o vazoje jurginų puokštė. — Tai gal dar nenešti į turgų, Aliut, g a l kaip nors d a r išsi­ versime? — kreipėsi į Eleną, nes j o s rankų išsiuvinėta šita staltiesė. Bet kaipgi išsiversi?! Pinigų nėra. Aš už savo darbą klube vis dar negaunu p i n i g ų : etato dar negauna. Siek tiek palengvėjo, kai pradėjome gauti siuntinius iš Lie­ tuvos. Tiktai juos atsiimti iš pašto b u v o labai sunku. Siuntinių tiek daug užplūdo pašto skyrių, kad reikėdavo valandų valandas išstovėti, norint juos atsiimti. Stoviu eilėje prie siuntinių. Senoji Žemaitienė, mūsų kaimynė, iš anksčiausio ryto stojo į eilę, todėl jau dabar gauna siuntinį. Drebančiomis rankomis paėmė iš paštininko, peržegnojo, pa­ bučiavo, paėjusi toliau atplėšė ir balsu pravirko... Prieš mane dar daug žmonių. Visi tylūs, susimąstę. Pamačiau eilėje lyg pažįstamą, kažkur matytą žmogų. Ir prisiminiau: čia tasai pats Baltranas Juza, mano krikštatėvis. Kaip susenęs, koksai su­ vargęs. KARALIENE Stovėjo Šeimyniškiuose gražus namas su salkomis, skardiniu stogu, kuris šviesdavo iš t o l o ir visiems s a k y d a v o : Čia g y v e n a ne šiaip ūkininkas, o valakininkas, buvęs amerikonas. Kai aš gimiau, sako, buvau labai g u v u s berniukas. Tai mano tėvas į kūmus pakvietė s a v o gerą pažįstamą iš A m e r i k o s laikų — Juzą Baltraną. Garbė visai mūsų giminei, kad jis sutiko su mumis susigiminiuoti. O į kūmas jam parinko Rudokaitę Petronėlę. Kas žino, g a l iš jų išeis graži pora. Juk Baltranas vis dar neišsirenka sau žmonos. O už Petronėlę geresnės niekur nesurasi: ir graži, ir darbšti, ir visur tinkanti. O jau liežuvis, o jau balselis! Matyt, mano krikštynos laibai smagios buvusios, kad .apie jas ilgai kalbėjo. Jos pasiekė mano ausį, kai aš jau pradėjau suvokti, kad gyvenu ant šio svieto. O mano kūmai, pasakoja, labai susidraugavę, susimylėję. Visi laukė vestuvių. Laukė me­ tus, laukė kitus — vestuvių nėra. Petronėlė gi taip mylėjusi Balt­ raną, taip jo norėjusi, kad apie nieką kitką ir nekalbėjusi, tik apie jį vieną. O tas ėmė ir apgavo ją, vedė kitą daug turtingesnę merginą. Petronėlė, niekam nesakiusi, kad esanti sunkumoj, iš­ bėgusi iš namų ir net kelintoj parapijoj pagimdžiusi berniuką. 355

Bet jis g r e i t miręs. Nepakėlusi Petronėlė antros tokios nelai­ mės, kurios didžiausias kaltininkas b u v o Juza. Susimaišė mano krikštą močiai protelis. Eina ji n u o vieno vienkiemio prie kito, n u o vienos s o d y b o s prie kitos ir vis k a l b a : prakeiktasis Liuciperis s u g r i o v ė gyvenimą, pasmaugė sūnelį. Ir į ašaras leidžiasi, ir barsto prakeikimus. S o v ė jai į galvą, kad ji pasidarysianti karalienė ir atker­ šysianti tam šėtonui, ir Juza šliaužysiąs po jos kojomis. Sitą jos mintį palaikė žmonės. Kai tik Petronėlė įsiaudrina, įsikarščiuoja ir isterijoj pradeda gailiai raudoti, žmonės ją r a m i n a : — Tu gi karalienė, čia viskas tavo, mes tavo tarnai. Ir ji nusišluosto ašaras, prašviesėja jos akys, pradeda sva­ joti. (Kiekviena kvailystė y r a p r o t i n g o ž m o g a u s padarinys.) — Karalienė, Karalienė ateina! — šaukia Paulavičiaus vai­ kai, pamatę ją greitais žingsniais atšmitruojančią su ryšulėliu rankoje. O ji, plačiai atgėrusi duris, įžengia į trobą, kaip ir dera įeiti karalienei. M ė g o ji mūsų namus. Ir ne tik ji viena. Visiems mūsų durys b u v o praviros. Cia t r o b o j visuomet judru, g y v a . Vaikų kaip p u p ų : ir šašuotų, ir snarglėtų, ir gražių pupu­ liukų. Visiems ūkininkams, kurie atvažiuodavo iš kaimų į mies­ telį, nūsų kiemas b ū d a v o kelio galas. Per įvairius kermošius čia tiek pristatydavo arklių, kad sunku b ū d a v o praeiti. Ir Karalienė pas mus b u v o dažna viešnia. Traukė ją užeiti g a l ir todėl, kad m a n o tėvas ją pakvietė į kūmas. Bet apie tai ji niekuomet neužsimindavo. Man b u v o labai gaila Karalienės. Suvargusi, sumenkusi, nė šešėlio pirmykščio g r o ž i o . Ir tada aš, d a r vaikas būdamas, nutariau: jei pasaulyje yra nelaimingiau­ sias ž m o g u s , tai ji — Karalienė. O k o k i o s j o s būta! D a r ir dabar ji darbščiausia moteris. Jei ji stoja šieno grėbti — palieka visas grėbėjas, net mūsų Eleną aplenkia. O jei per rugiapjūtę ima rugius iš po pradalgės — laikykis, p j o v ė j ė l i : ant kulnų ir ant kulnų. Užtat žmonės ją kviesdavosi pas save per darbymečius. Tada ją myli, pataikauja. Visi tik: Karalien, Karalien! S a u dirbi, čia viskas tavo, mes tik pavaldiniai. Ir Karalienė paten­ kinta pluša, skirsto visiems p a r e i g a s : — Tave, Kaziuk, uždėsiu prezidentu — b ū s i Smetona (ji daug kartų yra buvusi prie Ukmergės, kur Smetonos dvaras, todėl viską gerai ž i n o j o ) , o tu, Stasy, būsi generolas kaip Raštikis... Bet praeina darbymetis, jinai jau nebereikalinga, ima ja bodėtis, nori atsikratyti. Tada tik užpykdyk, sugriauk jos sva­ jonėse sukurtą karalystę,— ir ji verkdama, rokuodama savo vargelius, išeina, tikriau, išbėga, prakeikdama visus, paversda­ ma žmones gyvatėmis, juodvarniais, žvėrimis. Bet kur nueisi, kur apsistosi? Vasarą gerai, daug kur galima permiegoti ir be pastogės. — Aš kaip g e g u t ė : išsikukuoju, išsiverkiu... Gražu vasaros naktį miške. Paukšteliai turėtų miegoti, bet kur tau — jie čiulba ulba man, karalienei. Visi vabalėliai mano... Jie vaikšto ranko356

mis, ropoja per sūrų veidą. Aš nedraudžiu tiems Dievo sutvėri­ mėliams. Pasikalbu su jais, nusiraminu ir užmiegu. Atsimenu, negaliu užmiršti, kaip Karalienė ir mums pasidarė nebereikalinga. Bulvės jau b u v o nukastos^ ir ražienos niūriai alsavo rudeniu. Už langų krapnojo. O t r o b o j taip jauku. Kara­ lienė gulėjo ant šilto pečiaus. Mes, vaikai, žemėj šokom ratu ir d a i n a v o m : Oi, džiumo — bus g r a ž u m o , oi, džiumo — bus gra­ žumo! Man tėvukas nupirko kortinės medžiagos, atvažiuos siuvėja ir visiems pasiūs naujas drapanėles. Paskui išgirdau, kaip mama kalbasi su t ė v u k u : — Nėra kur dėtis. Kaip sutilpsim, kai atvažiuos siuvėja. — Bet kaip jai pasakyti,— tyliai kalba tėvukas,— negi vysi per lietų. Visą vakarą tėvukas trepinėjo, negalėdamas Karalienei už­ siminti. Bet paskui kažin katras prasitarė. Bijau kaltinti vieną iš tėvų, bet Karalienei b u v o pasakyta. Ji pašoko nuo pečiaus, trenkė kailinius tiesiog prie tėvo kojų, o pagalvį — motinai į veidą. — Nebereikalinga jau, išsunkta, iščiulpta. Ta šita Ulia,™ kreipėsi ji į motiną,— šita paleistuvė, ragana, velnio apsėstoji veja mane lauk. Prakeiksiu visus, paversiu varnomis, rupūžėmis, kurmiais,— ir pradėjo savo žiauriuosius užkeikimus: šaukia, rėkia išsidraikiusiais plaukais. Paskui atslūgo. Taip jai visuomet po įtūžio užeina graudulys. Ir iš kur ji turėjo tiek ašarų? A r g i d a r neprisiraudojusi per savo amželį? Iš kur tiek žodžių, kuriais ji išrokuoja savo nedalią? — Kaip liepelė palei vieškelį pilką, kaip smiltelė po kojo­ mis... nuo pat jaunumėlės. Kaip paukštelis be lizdo miškely... Ir vabalėliai turi kur pasidėti. Tik aš viena neturiu, tik man vienai nėr vietos ant šio svieto... Oi, kaip aš išvargsiu, oi, kaip iškentėsiu savo kryželį? K u r g i nueisiu, kas priglaus mane, na­ b a g ė l ę ? K a m pagimdei mane, močiut, kam m y l a v a i ant rankelių mane mažutėlę? Geriau jau būčiau nežinojusi, kaip gera, kai gal­ velę glosto, kai meilus žodis sopamą širdį sušildo... Man labai pagailo Karalienės, ir aš garsiai pravirkau. Ir kiti vaikai manimi pasekė. Susigraudeno ir tėvukas. — Tai g a l neik, būk, sutilpsime kaip nors visi,— pasakė jis. Bet Karalienės dabar nebeišlaikysi. Nusišluostė visu delnu ašaras, apsirišo galvą apiplyšusia skara — lauke tebelynojo — dar prakeikė kiekvieną iš eilės ir spyrė į duris,— tos su tokiu trenksmu atsidarė lyg perkūnas sugriaudė... Užeidavo Karalienė pas mus ir po to išvarymo. Užmiršo nuo­ skaudą. Kaip neužmirši, kai jų tiek daug ant šio svieto. Susi­ maišo, kas, kada ir kaip uždavė širdį. Gal kitur ją dar labiau nuskriaudė?... Keitėsi laikai, keitėsi ir Karalienės svajonių pa­ saulis. Vokiečių okupacijos metais Hitleris b u v o j o s dešinioji ranka, sostinė ne Kaune, o Berlyne. Po karo jos pavaldiniai sėdėjo Kremliuje. Tai vis žmonės sukūrė jai tokį pasaulėvaizdį. 357

Kai mus išvežė į Sibirą, sako, Karalienė ilgai vaikščiojusi aplink trobas ir nesupratusi, kodėl užkaltos langinės ir durys, o viduj taip tylu. Ji padaužiusi d u r i s : — Kaziuk, Aliut, atidarykit, įsileiskite, nebijokite manęs. Kai Karalienė iš kaimynų sužinojo, kad mus į Sibirą išvežė, pasakiusi: — Tai ne aš padariau. Maža ko, kad aš kartais pagrasinu. Bet gink Dieve, to niekad nepadaryčiau. Išvežti iš namų!.. Grei­ čiau man rankos nudžiūtų... Tai to velnio darbas, Juozapo t o , — turbūt turėjo galvoj Staliną. Aš tebestoviu eilėje prie siuntinių. Tebestovi ir-mano krikš­ tatėvis Juza Baltranas, taip žiauriai suluošinęs žmogaus sielą. Jam Sibiro per maža. Prieš pat Spalio šventes mane pakvietė į Orešnos vidurinę mokyklą padėti paruošti šventinę programėlę. Beveik visi moky­ tojai turėjo specialų vidurinį išsilavinimą. Tik viena, istorikė, b u v o baigusi pedagoginį institutą. Su šia mokytoja artimai su­ sipažino Gediminas ir tarp jų prasidėjo romanas. Vyrų mokyk­ loje buvo tik keli. Jie dar tebenešiojo kareiviškas palaidines — tai buvę frontininkai. Įdomų pokalbį turėjau su biologijos moky­ toju. Tai b u v o nuoširdus vietinis gyventojas. Stoviu kartą aš prie ž e m ė l a p i o : kokia plati Rusija, koks neišmatuojamas Sibi­ ras! 0 Lietuva — tik kruopelė. Priėjo prie manęs biologijos mo­ kytojas ir paprašė, kad parodyčiau žemėlapy savo tėvynę. — Ar pas jus auga obuoliai? — Žinoma, ir labai daug b ū n a , — atsakiau. — Bet juk b u v o buržuazinė santvarka, ir jūs nežinojote Mičiurino mokslo. Ką aš jam turėjau atsakyti? Repeticijoms klube skyriau daug laiko. Norėjosi gražiai pa­ sirodyti. Dainuodavome, šokdavome ir g r o d a v o m e kiekvieną va­ karą. Į programą įtraukėme ir lietuviškų dainų bei šokių, todėl į koncertą susirinko daug lietuvių. Lietuviškai šnekučiuojasi, juokauja. Atsidūrėme tarsi lietuviškoje gegužinėje. Po koncer­ to šokiai. Jaunimas yra jaunimas. Nesvarbu, kad alkani, kad tremtiniai — trepsi polką, sukasi valsą, grakščiai vingiuoja tan­ g o . Visas linksmybes užbaigėme suktiniu, šoko ir vietiniai. Po Spalio švenčių vėl nuėjau prie geležinkelio tiesimo darbų. Naujoji geležinkelio trasa jau nusitiesė dešimt kilometrų už mūsų gyvenvietės. Niekas į darbą neveža. Reikia pėsčiom kul­ niuoti tokį kelią. Atsikeli penktą valandą ryto, pavalgai, susi­ tvarkai, ir paskui visi iš mūsų barako išeiname kartu. V o r e l ė vingiuoja per kalnų šlaitus. Visi tylūs, neišsimiegoję. Darbas baigiasi šeštą valandą, bet tik apie dešimtą pasiekiame namus... Taigi, kad būtų namai. O čia tik landynė, kur mus žiemai sukraustė. Tik vienas langas, kad sibirietiškas šaltis neišgairintų šilumos. O mūsų dvidešimt. Ir vaikų, ir paauglių. Ir visi eina į darbą: juo daugiau šeimoj dirbančių, juo daugiau duonos gauni. Todėl bėga vorelėje paknopstomis ir dešimtmečiai, nenorėdami 358

atsilikti nuo suaugusiųjų. 0 vienas keturiolikmetis berniukas kiekvieną rytą į darbą vedasi savo šešiametę sesutę. Jų motina mirė traukiny. Genutė, tvirtai įsitvėrusi broliuko, bėga, trepsi, kad tik j o s nepaliktų namuose, nes labai bijo viena būti. Cia ji pabėga, čia paneša broliukas, čia vyrai jį pakeičia. Paskui, nuėjus į d a r b o vietą, ji susigūžia į kailinius, neš rytą šaltoka. Tik pakilus saulutei motulei aukščiau, ji atsistoja, susiranda pagaliuką ir eina netoliese į dirvą, kur neseniai nukastos bulvės. Pakrapšto pakrapšto pagaliuku, žiūrėk, suranda vieną kitą bul­ vę. K o k s džiaugsmas! Kai tik ras daugiau, vyrai sukurs ugnį, ji keps bulves. Pirmąją broliukui duos. Maloniausia grįžti iš darbo šeštadieniais. Einame pamažu, neskubėdami, pasirinkdami kedro riešutų. Laimingi — ryt ne­ reikės anksti keltis. Pasiūlė Jonas gundančią mintį — bėkim. Iki K a m a r č i a g o apie šešiasdešimt kilometrų pėsčiomis, o paskui traukiniu ir į Lie­ tuvą. Oi, kaip viliojo jau vienas žodis Lietuva. Negalėjau už­ migti. Stuksėjo širdis kaip pašėlusi. Varčiausi ir varčiausi. — Kas gi tau, Untaniuk, gal karščiuoji? — apygarsiai pa­ klausė mama. Šnabždėti ji nemokėjo, jai neišeidvo. Mes su Elena gulėjome iš kraštų, o tėvukas su mama vidury — susispaudę, nes artinosi žiema, ir j u o arčiau vienas kito^ tuo šilčiau. — Nieko, mama tuojau užmigsiu. — Užsiklok kailinius, tu nuo krašto, tau šalčiau,— pasiūlė praplėšęs akis tėvukas. Jie užmigo, aš nemiegojau. Iki K a m a r č i a g o pėsčiom. Dar vienas draugas bėga kartu su mumis. Pasiruošiam, kai ateis kitas šeštadienis — į kelionę. Rytą mes valgėm pusryčius. Stalo neturėjom. Vietoj jo pa­ statyta dėžė. A n t jos garuojantis puodas viralo. Mes keturiese, susėdę ratu aplink „stalą" srėbėme karštą buizą. K a d niekas negirdėtų iš pašalinių, tyliai prasitariau apie s a v o ketinimą. Iš­ krito iš motinos rankų šaukštas, tėvukas atsilošė, nusilaižė šaukštą ir, rodos, tvos į kaktą, kaip b ū d a v o Anykščiuose, kai mes už stalo nei iš šio, nei iš to pradėdavome prunkšti, o tė­ vukas vienam į kaktą, k i t a m : „ V a r i a s , ar nenutilsta!" Taigi tė­ vukas nulaižė šaukštą. Elena persižegnojo. Mama ištarė: — Kaipgi mes be tavęs liksim, Untaniuk? — Pagaus, ir supūsi lagery, sugadinsi sveikatą "ten, kur baltos meškos,— perspėjo rūsčiai tėvukas. O Elena liūdnai kal­ bėjo: — A r g i blogai b u v o , visi kartu. Bet manęs neperkalbėjo, ir jie susitaikė su šia mintimi. — Tu mokytojas, geriau žinai,— tyliai pasakė tėvas. — Kad tik Dievas neapleistų tavęs ir mūsų,— pamaldžiai ištarė Elena. Pasidarė tylu. Rodės, kad į mūsų tylą įsijungė ir visas barakas, lyg nugirdęs mano paslaptį. Net išsigandau, ap­ sidairiau. Juk niekas neturėjo žinoti, kad ruošiuosi bėgti. Bet 359

barakas g y v e n o savo g y v e n i m u : kas valgė, kas šnekučiavosi, kas aimanavo. Visą savaite mama mane geriau valgydino, nenuleisdama akių. V i s u r jutau jos įbestą žvilgsnį. Nusisuku, rodos, ji mane kiaurai veria, pasilenkiu krauti į portfelį būtiniausių daiktų kelionei — j o s tamsios akys smenga g i l y n į m a n o sąžinę ir šnabž­ d a : „ U n t a n i u k , iš penkių sūnų tik tu vienas čia, Sibire, su mu­ mis esi ir kodėl palieki m u s ? " A t ė j o šeštadienio vakaras, neramus, jaudinantis. Kaip tyčia pilnas barakas žmonių, niekur niekas neišėjęs. Nežiūriu į pa­ šalinius, nestebiu ir savųjų. Imu portfelį. Jis lyg tyčia iškrenta iš rankų. Tada pasilenkiu, pakeliu nuo grindų ir, neatsisukęs į saviškius, išbėgu p r o duris. Namiškiai laikosi, kad nepravirktų ir neišduotų manęs. Mano bendrakeleiviai turėjo manęs laukti ant kalno sutartoje vietoje. Jiems bepigu, jie vieni, be saviškių. K o l išėjau iš ba­ rako ir užlipau ant kalno, praėjo apie dešimt minučių. Kas dė­ josi manyje, sunku apsakyti. Ir dabar, po tiek metų, prisiminus tas dešimt minučių, užverda kraujas, o blaivus protas kaltina: „ K a i p g i tu galėjai ryžtis šitam žygiui, kaip galėjai, palikti sa­ vuosius likimo valiai..." Susitikau savo draugus ir pasakiau: — Aš nebėgu, pasilieku su savaisiais. Tas pats Jonas, kuris kelionėje į Sibirą spausdavo man ran­ ką ir s a k y d a v o : laikykis, Antanai, dabar pažiūrėjo į mane ir piktai pasakė: — A p g a v a i mus, būtume pasirinkę žmogų, kuris moka laiky­ tis žodžio. Ir neatsisveikinę nužingsniavo. Gal ir negirdėjo m a n o žodžių, o gal nenorėjo išgirsti, nes jie skambėjo tarsi ne j i e m s : — Aš negaliu palikti senų tėvų... Saugokitės! Tegu jums padeda Dievas! Kai grįžau į baraką, b u v o laimingiausia minutė mano gyve­ nime. Susėdom ratu aplink mūsų „stalą", apsikabinome ir palin­ kome į priekį. Kiti barako gyventojai niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes niekur nieko, susėdę ratuku, sukišę veidus, verkiame. Juk niekas nemirė... O mano draugų pabėgimas turėjo liūdnesnes pasekmes mums, Orešnos lietuviams, nes valdžia suprato, kad čia nepatikima vieta jauniems ž m o n ė m s : netoli geležinkelis* praeinama taiga. Kiekvienas g a l i susigundyti bėgti. O juk Sibire yra daug sau­ gesnių vietų, kur irgi reikalingos d a r b o rankos. Taip, man atro­ d o , mąstė po kelių pabėgimų Krasnojarsko komendantūros vir­ šininkai. Buvo, man rodos, jau vasario mėnuo. Sniegas dar stipriai laikėsi, ir mūsų barako langai b u v o užmūryti storu ledu. Visas mūsų namas užneštas sniego kalnais. V o s pajėgi atidaryti duris. Sniegas sulaiko ledinį vėją, sniegas užtemdo, ir tarsi jaukiau pasidaro, lyg atsirandi devynioliktojo amžiaus dūminėje gryčio­ je. Tą rytą šaltis truputį atlėgo, g a l jau artėjančio pavasario tolimas aidas. 360

Į mūsų baraką atėjo keli kariškiai su vietiniu komendantu ir skaito iš p o p i e r i a u s : — Paulavičius Antanas. — Aš. — Paulavičius Kazimieras. — A š , — atsako tėvukas. — Paulavičienė Julija. — Tai aš būsiu Paulavičienė. •— Imkite daiktus, k u r lengvesni, ir paskui mus. O Elena nežino, kodėl j o s nepaminėjo. — Aš irgi iš šios š e i m o s , — įsiterpia jinai. •— A p i e tave mes nekalbame,— pasakė griežtai. Po to iš­ vardijo dar kelias pavardes ir liepė eiti iš paskos. Daiktų daug neėmėme, kaip b u v o įsakyta. Velkamės, o Elena bėga įkandin. Kariškis ją atstumia. Ji įsitveria, lyg mažytė būdama, m a m o s rankos: — Aš Paulavičiaus Elena, duktė Kazimiero, iš Anykščių. Bet jie ištraukia ją iš silpnų motinos rankų. Tada mes su tėvuku paėmėm ryšulius į vieną ranką, o kita laisvąja tvirtai suspaudėme Elenos karštus delnus. — Aš jums rusiškai sakau: ji su jumis nevažiuos, paliks čia iki tam tikro l a i k o , — nukirto lyg kirviu ir daugiau nieko ne­ aiškina. Gal ir jie patys nežinojo, kur mus veža. Ir taip Elenos nepaėmė, išplėšė jos rankas iš mūsų suspaustų delnų. Atsimenu, kai ji b u v o ketvirtame skyriuje. Ji — ketvirtokė, o aš — pirmokas. Gal ji įstrigo tada į mano atmintį, kad ne­ šiojo šviesią suknutę su mėlynais taškučiais, tokiais mėlynais, kaip ir jos akys, kurios b u v o mėlyniausios mūsų šeimoje. Ir m a n rodės, kad ji pati geriausia ir nuoširdžiausia iš mūsų. Juk toks akių mėlynumas! Akis ir širdies jautrumą ji paveldėjo iš t ė v o . Ir dabar, kai noriu pasaulyje rasti g e r u m o ir švelnumo bent žiupsnelį, kada jo pasigendu, kada jo nėra arti tavęs,— užsi­ merkiu ir pamatau ją, mūsų Eleną. N u o pat vaikystės, kai pradė­ jau atsiminti, ji vis striksi su ta suknele mėlynais taškučiais, kaip tada, kai ji pirmąkart įstrigo atmintin. Tuomet ji, baigusi keturias klases, ėjo į namus, nešina pradinės m o k y k l o s baigi­ mo pažymėjimu. Mama jai pasakė: — Aliut, dabar būsi šeimininkė ir padėsi man. Ir Elena bėga, striksi ne tik daržely tarp jurginų, bet ir paskui kiekvieną. Plauna marškinius, lopo kelnes, padeda ma­ mai prie ruošos. O kai mama kur nors išeidavo, palikdavo ją namuos s a k y d a m a : — Būk gaspadinė, prižiūrėk mažesniuosius. Ir mes glausdavomės prie jos, kai įsipjaudavome pirštą, tiesdavome, kad ji aprištų. Darbų jai b u v o per akis. Juk tiek vyrų šeimoje, ir kaip reikalingos moteriškos rankos. M ė g o vis­ ką, kas gražu. Kai paūgėjo, pasodino tokį rūtų darželį po lan­ gais, kokio n e b u v o mūsų gatvėje, o gal ir visame miestely. Ir 361

tulpės, ir gvazdikai, ir rūtos. O ypač gražiai raudonavo jurgi­ nai ir žavėjo kiekvieną praeivį. Kartą žiemą, prieš Kalėdas, per kalėdojimą vargonininkas pa­ tikrino Elenos balsą ir pasakė: — Altas, būsi choristė. N u o dabar prasiplėtė jos pasaulis, atsirado daugiau draugių. Du kartus per savaitę ji išeidavo į repeticijas. Buvo šventas įsakymas: jei atėjo metas eiti, ji meta grėblį, šakes, pasipuošia švariai ir išskuba. Nei mama, nei tėvukas nedrįso pažeisti šios tvarkos. Grįždavo iš repeticijų linksma, švytinti. B u v o Anykščiuose d a r kitas, Saulių choras. Vieną kartą tie abu chorai suėjo į krūvą ir kartu užgiedojo C. Sasnausko kantatą „ B r o l i a i " . Mat b u v o Vasario 16-ji, Lietuvos Nepriklau­ somybės dvidešimtmetis. Ir aš buvau to gražaus renginio daly­ v i s : stovėjau c h o r o priekyje su keliais berniukais ir laikiau tris­ palvę vėliavą. K a i choras dainuodamas vaizdavo c a r o priespaudą, aš turėjau nuleisti vėliavą, o kai išaušo laisvės rytas, aš iškė­ liau vėliavą ir tvirtai laikiau, žiūrėdamas į Elenos pusę. Ar ji m a t o mane? Ji žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Elenai neleido eiti kartu. O mus uždarė į didelį sandėlį. Suvarė daugiausia jaunus. Išskyrė Juozą su A d a . Taip jie ir nespėjo sukurti šeimos. V i s ruošėsi, tikėjosi, kad prasigyvens, kokį nors užkampį susiras. Ir štai Juozas sėdi kartu su mumis, o ji slankioja aplink mūsų sandėlį. Ir Elena vis eina aplink, verkdama ir prašydama sargybinių, kad ją paimtų. Bet niekas jos verksmų nepaiso. Taip jau n u t a r t a : mus nuveš į Šiaurę, iš kur tikrai nepabėgsi, o ji liks čia, saugos daiktus. O kai ateis vasara, Jenisejuje išplauks ledai, jai lieps susikrauti daiktus, kurių mes negalėjome pasiimti, ir ji atvažiuos ten, kur mes jau būsime įsikūrę. Taigi visai gudriai sugalvota. Bet Elenai ir mums tuokart nieko neaiškino. Anksti rytą mus susodino aikštėje prieš komendantūrą. Sto­ vėti negalima — mes nusikaltėliai. Sėdim valandą, sėdim kitą ant ryšulių. Žmonės eina p r o šalį, su gailesčiu žiūri į mus ir klausia prižiūrėtojų, kuo mes nusikaltome. — Tak n a d o , — atsako trumpai drūtai. Paskui atvažiavo traktorius su prikabintomis rogėmis. Šu­ kelėm daiktus. Elena žiūri ašarota į mus, jau pradėjo mojuoti rankomis. Paskui staiga kažką atsiminė, n u b ė g o tekina į baraką ir g r į ž o uždususi, rankoje laikydama džiūvėsėlių terbelę. Jie b u v o laikomi juodai dienai, ir dabar ta juodoji diena jau atėjo. Suriaumojo traktorius d a r garsiau ir pasuko į Siaurės pusę. Jau jis važiuoja su mūsų daiktais, o mes slenkame iš paskos. Per traktoriaus gausmą nebegirdėti nei mūsų Elenos, nei J u o z o Ą d o s . Tik rankos ištiestos moja i r žegnoja m u s . ifrAtfolsta... > Gedimino niekas neatėjo išleisti. O jis tikėjosi, kad ateis istorijos mokytoja Olga. Juk su ja praleido ne vieną vakarą. 362

Vaikščiodavo, kalbėdavosi ir visuomet jų kalbos baigdavosi gin­ čais. N o r s jie b u v o labai skirtingų pažiūrų, bet kažkas juos rišo. Todėl Gediminas tikėjosi, kad Olga būtinai ateisianti. Ir iš tikrųjų, kai jis dar kartą atsisuko pažiūrėti į Orešnos pusę, pamatė ją. Pamojavo jinai jam kelis kartus, pastovėjo ir nuėjo savo keliu. Ž i n o j o m , kad mus veža į Šiaurę. Eidamas paskui traktorių, stengiausi įsivaizduoti, kaip atrodo poliarinės naktys, bandžiau ramintis: gal nebus taip blogai, gal ir ten rasime kokį nors kampą prisiglausti. Bet kodėl mėto mus iš vienos vietos į kitą kaip didžiausius nusikaltėlius? Mintyse bandžiau rimuoti eiles, bet niekas neišėjo. Paskui kažką keikiau, kaltinau, be ašarų ap­ raudojau ž m o g ų . Koks tu menkas, Antanai, koks bejėgis! O tu tikėjai žmogaus protu, jo pergale prieš blogį. O štai tave kaip plunksnelę mėto kur tik nori. Tavo motina, žiūrėk, slenka paskui traktorių pa­ kniopstomis, tėvukas v o s bepaeina — kojas jam sutrynė, jis šlu­ buoja. Sauk, Antanai, rėk visa g e r k l e ! Tegu sustabdo traktorių ir pasodina t a v o tėvus. Netylėk, A n t a n a i ! Manęs paklausė, tėvus susodino į traktoriaus priekabą. O mes taip paskui traktorių nužingsniavom dešimt kilometrų iki pat rajono centro Salo. Cia turėjome kažko laukti. V ė l susodino ant žemės. Mums taip besėdint, iš kažkur atsirado Olga. Pasi­ r o d o , čia j o s tėviškė. Ji atnešė Gediminui valgyti. Jis vaišino mus pyragaičiais ir, atsisukęs į mus, lietuviškai k a l b ė j o : — Nežinau, myliu ją ar nemyliu. Tarp mūsų nieko nebuvo. Kai mus susodino į sunkvežimį, Olga pasiprašė, kad ir ją paimtų. Ji neverkė, bet vis k a l b ė j o : — Za što vas tak, kak priestupnikov, za š t o ? — šnekėjo ir glaudėsi prie G e d i m i n o . — Vy že čiesno rabotali, vy kulturnyje liūdi. Z a što, nikak ne ponimaju. Krasnojarske mus privežė prie kalėjimo. Pasodins?.. Olga turėjo skirtis su Gediminu. Ji pasisukinėjo, patrepsėjo vietoje, prisiartino prie Gedimino ir kad pravirks. — Kokia trumpa mūsų laimė, Gediuša, kad dar nors iki pa­ vasario, nors truputį ilgėliau. Ir Gediminas neišlaikė, apkabino ir pabučiavo blondinę į lū­ pas, kaktą. Kameroje dešimt vyrų. Mamą nuvarė kartu su kitomis mote­ rimis į kitą kamerą. Tikras kalėjimas: ir valgyti atneša žuvienės su kvapeliu, ir v a r o pasivaikščioti po kiemą visus organizuotai. — Na pragulku! — a t i d a r o duris ir paskelbia. Taip mes žą­ sele kiekvieną dieną išeiname į lauką. Vieną kartą, einant ko­ ridoriumi, aš pasimečiau su tėvuku. Matyt, jis pirmas išėjo p r o duris. Einame ratu, aš ieškau akimis jo ir nerandu. Paskui kitoj pusėj šmėstelėjo pažįstama eisena. Nedidelio ūgio, palinkęs į priekį, nukirptais plaukais, nes mes — kaliniai, ir taip priguli. Gal todėl jo ilgai neatpažinau, nes pripratęs b u v a u matyti jį su gražiais plaukais. Tai jis eina kitoje pusėje, mūsų tėvukas. 363

TĖVAS — Vaikai, šiandien važiuosim į Ameriką,— sako jis. Mes kaip vijurkai šokam į ratus, lipam į didelę pintinę, undere vadi­ namą, kuria nešdavo šieną gyvuliams. Susispaudžiame lyg viš­ čiukai. Tėvukas uždeda dangtį. — N u o o o o o , — užsimoja b o t a g u , ir ratai dardėdami akme­ niniu grindiniu rieda į mūsų lauką. O kaip mums smagu važiuo­ ti į Ameriką, kaip gera, kaip linksma! A t v e ž ę s į lauką, mus paleidžia prie Marčiupio. Bėgiojame skardžiais, braidome upe­ lyje, tvenkiame, statome užtvankas, leidžiame laivelius ir paskui alkani, nusilakate grįžtame underėje į namus. Tėvas i š b u v o A m e r i k o j e dešimt metų. Išvažiavo su s a v o vai­ kystės draugu Jurgiu Blažiu. Dirbo abu m a m o s e (taip vadino anglių kasyklas). Tenai vedė. Susilaukė kelių vaikų. Paskui dėjo dolerį prie d o l e r i o ir siuntė į Lietuvą. Caras b u v o nuverstas, ir d i n g o visi pinigai, iškeisti į rublius. Ir vėl kaupia, vėl riečia nugarą šachtose, kad greičiau užkaltų tiek pinigų, už kuriuos galėtų nusipirkti bent dešimt hektarų žemės. A t v a ž i a v o į Lie­ tuvą ir ėmė dairytis žemės s k l y p o . Labiausiai jį traukė žemės gabalėlis prie Marčiupio. Jis ir atpirko iš savo b r o l i o A n i c e t o , nes m a n o tėvui dalia nepriklausė — jis išleistas į Ameriką. O jo draugui Blažiui Jurgiui gyvenimas susiklostė nekaip. Šachtose ant jo u ž g r i u v o akmens anglys ir sutrenkė smegenis. Gydė, g y d ė , nebeišgydė. Ir išsiuntė į Lietuvą jau psichiškai nebesveiką. Nusišnekėdavo, n? visuomet atpažindavo savuosius, Tik mūsų tėvuką gerai atskirdavo nuo kitų žmonių, gerai žinojo ir mūsų namus. Kaimynai j u o k d a v o s i : — Sekasi Paulavičiui ant durnių. Ir tikrai — čia Karalienė sukinėjasi, čia Jurgis atkulniuoja. Barzda apšepęs, apiplyšęs Jurgis Blažys ateidavo n u o bažnyčios, nuo Šaltinėlio, atsistodavo prie mūsų lango ir kalbina tėvą: — Kaziuk, ar važiuosima A m e r i k o n ? — Važiuosma, važiuosma, Jurgi. Va išmėžiu mėšlą, ir važiuo­ j a m , — atsakė tėvukas. Ir Jurgis vėl dūlina į Šaltinėlio pusę, kur jis g y v e n o . O kai mano brolis A l f o n s a s išvažiavo į Ameriką, Jurgis, sustojęs prie lango, klausia: — Ar paims Alpukas į A m e r i k ą ? — Paims, paims. — O kada atsiųs šipkartę? — Iškuliami javus, parašau laišką ir gauni šipkartę. Ir vėl Jurgis Šaltinėlio pusėn. Bet kartais jam užeidavo siutas, kad ilgai jo nepaima į Ameriką. Kartą pas. m u s b u v o daug svečių. Visi gėrė t ė v u k o alų, ir staiga dilin, dilin l a n g o stiklai. A k m u o kaip o b u o l y s ant stalo nusirito. Tėvukas, įkaitęs po kelių alaus stiklinių, tiek įsiaudrino, kad niekas jo nepajėgė išlaikyti. Išbėgo į lauką, pagriebė Jurgį — reikia vieną kartą 364

baigti šią komediją — ir trenkė jį žemėn. O tas nepasiduoda. Pasikėlė n u o žemės, stvėrė tėvukui už lūpos ir įplėšė. Jis at­ b ė g o į trobą visas kruvinas. Mes išsigandome, atrodė, kad tė­ vukas greit mirs. — Nemirk, tėvuk, nemirk,— verkėme ir prašėme j o . Jis sė­ dosi į svečių pakinkytą vežimą ir nuvažiavo pas gydytoją. Su­ s i u v o lūpą, bet dar ilgai vaikščiojo apsirišęs. O randas išliko iki šiai dienai.. — Ar paims Alpukas į A m e r i k ą ? — vėl klausia po kiek lai­ ko Jurgis, lyg niekur nieko nebuvę. — Paims paims, tik apsitvarkau su darbais, po Kalėdų pa­ rašau laišką, gauni šipkartę ir — į Ameriką. Pats tėvas ne kartą gailėjosi, kam grįžo iš A m e r i k o s . Sunku verstis. Zemė — smėlynas, krūva vaikų. Gerai, jeigu javai už­ derėdavo. O jeigu ne? Atsimenu, labai sunkūs metai b u v o . Iš pavasario labai trūko lietaus. O paskui tiek ėmė lyti, kad ne­ galima b u v o pjauti nei rugių, nei vasarojaus, nupjovus nega­ lėjai sudoroti. S t o v i g u b o s laukuose — jau ir pajuodavo, jau ir s u d y g o rugiai, o lietaus g a l o nematyti. A t r o d o , jau išsigiedrijo, jau pasirodė prošvaistė, žiūrėk — ir vėl krapnoja. Vaikšto tė­ vukas aplink gubas, pakyloja kiekvienos kepurę, pačiupinėja — N o r s šauk į dangų, kad tau perkūnas,— pasiskeryčioja rankomis, pasikrapšto pakaušį ir niūrus grįžta n a m o . Kaip suvežė į klojimą, nebeatsimenu. Tik žinau, kad visą žiemą val­ g ė m suplėkusią duoną. 0 kaip tada laukėme naujo derliaus duo­ nelės! Tėvukas vis ramina mus ir k a l b a : — D a r pakentėkit. Jau greit, visai greit sniego nebeliks ant laukų. Paskui, grįžęs iš lauko, džiaugiasi: — Pažiūrėtumėt, kaip gražiai žaliuoja! Kitą kartą: — Jau žydi, gražumėlis rugių! Kaip mūras. Ir pagaliau vieną dieną pasakė: — R y t o j už dalgių! Ilgai tą vakarą plakė dalgius, skambėjo plienas nuo plak­ tuko smūgių, ir aidas atsiliepė Marčiupy. Grįžti į Ameriką jis jau nebegalvojo, nes b u v o nugirdęs, kad nebeįsileidžia kitataučių, ne A m e r i k o s piliečių. O į Kanadą kažkodėl galima išvažiuoti. Jau kažkas iš anykštėnų nuvyko ir gražiai įsikūrė. Ir jam, šovė į galvą ši mintis. Net žemę b u v o išnuomavęs ir susiruošęs važiuoti. Bet nežinau, kas jį sulaikė, kas perkalbėjo, kad mes likom Lietuvoj gyventi. — Knisim žemę ir toliau M a r č i u p y , — kalbėjo Balys, kuris tuomet d a r nebuvo išvažiavęs į Ameriką. K a d būtų lengviau verstis, kad atsirastų vienas kitas pa­ pildomas centas, tėvukas apsiėmė vežioti paštą. Į Anykščių miestelį paštas atkeliaudavo siauruku traukinėliu, o pašto rūmai stovėjo toliau nuo geležinkelio stoties. A p i e du kilometrus. Tai 365

tėvukas stotyje sukraudavo siuntinius, visą korespondenciją ir kartu su paštininku v a ž i u o d a v o į pašto rūmus. Ūž tai g a u d a v o penkiasdešimt litų per mėnesį. Koks didelis pinigas, atrodė mums! Ir apavo galėjai nusipirkti, ir muilo, ir kitų būtiniausių daiktų. Pinigų iš niekur kitur neprasimanysi. Nei pieno, nei bekonų neparduosi, nes patys viską s u v a l g y d a v o m e : gerklių daug ir pilvai nemaži. O darbas vežti paštą ne per sunkiausias. Du kartus per dieną: anksti rytą ir vėlai vakare tėvukas pasiruoš­ davo lineiką, kinkydavo kumelę ir darr, d a r r per bruką p r o Šaltinėlį, p r o bažnyčią, Dariaus ir Girėno gatve iki pašto. O iš ten į stotį. Labai ramu, labai gera b ū d a v o vakare laukti tėvuko grįž­ tant. Zinai, kad apie vidurnaktį jis bus vėl namuose. Jei neuž­ migai iš vakaro, išgirsi iš toli atidardant. Iš to dardėjimo at­ pažįsti, kada jis važiuoja p r o bažnyčią, p r o Šaltinėlį. O kokia graži Anykščių bažnyčia naktį! Ir aš, kai buvau didesnis, kartais veždavau paštą, kai reikėdavo pakeisti tėvuką. Tada žiūrėdavau į tuos bažnyčios aukštus bokštus. O koks gilus, tamsiai mėlynas dangus ties ta vieta, kur bonios sminga į dangų ir praskirta žvaigždes! Būta tokio dangaus, būta tokių naktų tenai... Užsimaniau smuiko. N o r i u groti. Išgirdau vieną vakarą, kaip g r o j a Šaltinėlio Pereckiokas. Suruošė tada Balys ir Elena mūsų kieme vakarušką. G r o j o armonika ir smuikas. Iš pradžių smuiką čirpino Navickas — batsiuvys iš mūsų gatvės. Nieko ne­ pasakysi, gerai g r o j o . Bet kai paėmė tasai Pereckas — negalėjau atsitraukti: polkos, viena už kitą smarkesnės, valsai „ A n t ban­ gų", „ B a l t o j i r o ž ė " . . . Smičius slankioja aukštyn ir žemyn. K a i paims ant storųjų stygų, o paskui ant plonųjų — tai negroja, tai dainuoja, tai verkia nelaimingo žmogaus balseliu. „ N i e k o nenorėčiau gyvenime, tik taip išmokti g r o t i " , — galvojau atsi­ šliejęs obels, stebėdamas smuikininką. Pradėjau prašyti tėvuką, kad nupirktų man smuiką. Netikiu, kad nupirks, bet vis tiek kauliju. Žinojau — pinigų nėra. Balys ruošėsi važiuoti į Ameriką. Vieną dieną, matyt, tėvukas b u v o labai piktas, pervargęs nuo darbų — jo pirštai b u v o juodi, stori, krumplėti — o aš kauliju: — Nupirk smuiką, nieko daugiau neprašysiu, būsiu visuomet geras. Ir pamačiau, kaip tėvukas nusijuosė diržą, kas gi dabar b u s ? Užsimojo ir pradėjo mane vanoti. — Ar tu nesiliausi kaulijęs, ar neatstosi nuo mano biednos galvos! Ne tiek skausmą jutau, kiek širdį maudė ir labai daug ašarų tekėjo. Susirangiau ant pečiaus ir tyliai verkiau. O ant aslos stovi Bronius ir juokiasi iš manęs, šaiposi: — Va tau skripka, va tau skripka,— išsižergęs prieš mane r o d o čyravimą. Sakoma, kad tėvai, sudavę vaikui, patys dau­ giau kenčia už jį. Matyt, ir šį kartą taip b u v o . Tėvukui pagailo 366

manęs, kadangi Bronius dar tyčiojasi. Ir jis tuo pačiu diržu kad t v o j o B r o m u i , tam klapčiukui, kad jis, susiėmęs užpakalį, iš­ dūmė į kamarą. O smuiką vis dėlto nupirko, nors aš daugiau nebeprašiau. Po dviejų savaičių nupirko. Pakinkė kumelę, tą pačią, kur paštą veždavo, pasisodino mane — ir važiuojam į Liūdiškes pas Pi­ pirą. Jis turėjo smuiką, pats pasidirbęs. — Labai geras, neatskirsi nuo f a b r i č n o , — pasakė Pipiriokas ir p a g r o j o . Gražiai skamba, nieko neprikiši. Davė ir man pačirpinti. Aš tik bijau, kad tėvukas neapsigalvotų. Ir apsi­ džiaugiau, kai jis ant stalo paklojo dvidešimt litų. Pradėjau pats mokytis groti. Natas mokykloje jau pažinojau. Jei sveikoji nata — išmušu koja keturis kartus, jei pusinė — du, o jeigu ketvirtinė, užtenka ir vieno sumušimo. Muzikos mo­ kytojas Sulga davė smuiko pradžiamokslį, parodė, kur yra d o , kur re ir kitos natos. Grodavau po kelias valandas neatsitrauk­ damas. Užsidarydavau kambary, kuris b u v o į bažnyčios pusę palei beržą, o pro langą matydavosi dėdės namai, Šaltinėlis, ir smuikuodavau. Smuiko garsai skambėdavo ausyse, kur tik aš b e b ū d a v a u : ir gatvėj, ir vargonų muzikoj per votyvą aš atrasdavau panašius į smuiko garsus. Kai g r į ž o m e į kamerą, tėvukas susierzinęs kalba m a n : — Aš prižiūrėtojui s a k a u : „ V o t moj syn", ir ranka rodau, ir aiškinu, k a d noriu šalia eiti, kad tai tikras m a n o sūnus, mano vaikas, o tas: — Neogliadyvaisia, batiuška! Paskutinė tvarka, paskutinė valdžia! Dantų tėvukas visai neturėjo. Kumelė b u v o išspyrusi. Reikia stebėtis, kaip jis galėdavo suvalgyti kietą plutą. Jos neišmesdavo, bet ilgai čiulpdavo, ir ta suminkštėdavo. Norisi valgyti. Tėvukas pasiima džiūvėsėlių terbelę, kurią Elena įdavė Orešnoje, išsiima vieną džiūvėsėlį ir paduoda man, o kitą juodą duonos riekę varto delnuose — ta sudžiūvusi, su­ sitraukusi. Ir jo delnai sugrubę, susitraukę... Jis mintyse grįžta atgal. Riekė atpjauta nuo kepalo, kuris iškeptas ten Anykščiuo­ se, tame name, kur dabar langinės užkaltos, tame pečiuje, kurį pernai prieš Sekmines Kamarauskas išmūrijo... Grūdus jis vežė į V i l n o n i o malūną, iškūlęs savais pinigais pirkta kuliamąja. Dar prieš tai vežė į klojimą — g e r o derliaus būta — o dar anksčiau sėjo, akėjo, dešimt kartų ėjo lauku aplink rugių rėžį ir žiūrė­ j o , ar užaugs, ar bus duonelės iki sočiai jam ir jo vaikams... O dabar jis sėdi kalėjime kaip nusikaltėlis. Už k ą ? ! — D a r b o žmo­ gui padaryta skriauda, kurios jau nebegalima atitaisyti, jos iš­ pirkti negalima. Nėra atpirkimo. — Paskutinė v a l d ž i a , — pasakė garsiai tėvukas. Balandžio pradžioj atsidarė mūsų kameros durys, mums liepė pasiimti daiktus ir išvedė į kiemą. Cia pamačiau motiną. Pra367

šviesėjo jos akys, kai mūsų žvilgsniai susitiko. Parodžiau ją tėvukui. Jis pamojo jai ranka ir, nusiėmęs kepurę, parodė pliką galvą. Ji nusišypsojo, ir pasirodė dar labiau suvargusi ir su­ džiūvusi. Milicininkas jos paklausė: — Za što vy, babuška, za što popali v tiurmu? i — Za politiku,— atsakė išdidžiai, nors gerai nesuprato šio žodžio prasmės. Jis jai panašiai skambėjo kaip za rodinu. Sulipę į mašiną, bučiavomės su mama, o ji garsiai verkė ir nesidavė raminama. — Duokit išsiverkti. Bet išsiraudojimui laiko daug nebuvo, greit pasiekėm aero­ uostą. Supratom tik dabar, kad skrisim lėktuvu. 0 kur, niekas neaiškina. Mes jau lėktuve, jau kylame. Tėvai pirmąkart skrenda. Au­ tobusais buvo daug važinėje, traukiniais irgi. O laivais — Atlan­ to vandenynu pirmyn ir atgal. Lėktuvu pirmąkart skrenda, ir ne kur nors šiaip, o į Šiaurę, prieš savo valią lekia. Mama per­ žegnojo mus ir pati persižegnojo. Tėvukas laikėsi ramiai. Sis skrydis atrodė jam įprastas. Anykščiuose jis mėgo žiūriėti į dangų ir stebėti, kaip jo karveliai nardo padangių aukštybėse, net aukščiau už bažnyčios bokštus. Jis buvo garsiausias visoj apylinkėj karvelininkas. Ant tvarto pašiūrėje jiems buvo atitve­ ręs nemaža vietos. Užsikrėtė karveliavimu ir Balys. Jie abu grožėjosi, gėrėjosi burkuonėliais, kai šie, pabėrus grūdus, lesa, poruojasi, burkuoja. Tai tėvukas, tai Balys beria grūdus visa sauja ir: liu, liu, liu — meiliai juos šaukia. Kai Balys prieš karą išvažiavo į Jungtines Valstijas, pradėjo nykti ir karveliai. Kai užėjo sunkūs laikai, nebuvo kam karveliais rūpintis, jie visai išnyko. Ar ne apie balandžius galvoja tėvukas, kai variklis taip smarkiai ūžia, kad net visas lėktuvas dreba? Ar ne apie mūsų aukštą pušį, kuri augo miškely ir savo aukštumu garsėjo visoj apylinkėj? Staiga tėvukas manęs paklausė: — Kažin kur dabar mūsų Aliutė? Ne apie dangaus aukštybes jis galvojo. Leidžiamės. Skrista apie pusantros valandos. Turėtų būti nepertoliausia nuo Krasnojarsko. Tai dar ne visiška Šiaurė. Per lėktuvo langą matyti miškai, o tarp jų vingiuojanti juosta. Tai upė, užšalusi, padengta ledu. Lėktuvui nutūpus, išlipom su daik­ tais. Jau nebeskrisime. Kaip paprastai, atsidūręs naujoj vietoj akimis permeti nepažįstamą plotą: iš visų pusių kalnai, miškais apaugę. 0 slėnyje medinių vienaaukščių namų gyvenvietė. Mums paaiškino: — Tai Bogučianai, rajono centras. O ten — didelė Sibiro upė — Angara. Vėliau čia gyvenantys lietuviai kalbėjo: — Angara — kaip keli Nemunai. Nematyti, kas dedasi antra­ me upės krante. Kai ateis ledonešio metas, įsitikinsite, kokia Alinga, kokia baisi ta laukinė Angara. 36g

PRIE ANGAROS Sibiro ežerų karalius Baikalas turėjo daug vaikų. Dauguma jų sūnūs. Ir kai gimė duktė, labai apsidžiaugė Baikalas ir davė jai Angaros vardą. Gražuolė Angara šeimoje buvo jauniausia ir todėl tėvų ir brolių labai mylima. Bet suviliojo ją Jenisejus, Sibiro vpių valdovas. Ir Angara, ištrūkusi iš Baikalo glėbio, per taigą, per kalnynus, per uolas pabėgo pas Jenisejų. Visos upės ir upeliai subėga į Baikalą, ir tik vienintelė Anga­ ra išteka iš jo. Gal todėl ir atsirado ši legenda. Vietiniai žmo­ nės, kurie gyvena prie Angaros, vadinami čialdonais. Tai reiš­ kia, tikri sibiriečiai, paangarės gyventojai. Ir jie didžiuojasi šiuo vardu. — Aš juk čialdonas ir nieko nebijau. Niekis man šaltis ir speigai,— giriasi. Angara čialdonams viskas. Pagal Angarą tar­ si skaičiuoja metų laikus. Rudenį, spalio pabaigoj, kai ledai sukausto sraunųjį vandenį, nutrūksta ryšys su pasauliu. Tik lėktuvas lieka. Todėl čialdonai labai laukia pavasario — atplauks galingos baržos su maisto ir kitais kroviniais, pajudės žmonės. Ir vandenį ištisus metus geria iš Angaros — šulinių nėra. Gurkš­ noja čialdonai ir giria: — Tyriausias, skaidriausias ir skaniausias — Angaros vanduo. Jis kvepia taiga, kvepia kedrų riešutais. O kokios žuvies galima sugauti Angaroje! Iš tikrųjų čia gausu žuvies. Daugiausia čialdonai žuvimi ir maitinasi. Prisigaudo iš rudens, kol upė dar nepadengta ledu, ir visą žiemą valgo: sūdyta, šaldyta ir su kvapeliu. Jiems labai skanu, kai žuvis truputį dvokia. Tokia žuvis labai tinka prie spirito. Geriausia ir vertingiausia mediena Sibire — paangarės miš­ kai. Ilgi, platūs sieliai vasaros metu vienas paskui kitą plaukia į Jenisejų, o iš ten — iki Igarkos. Ten kraunami, rūšiuojami ir laukia laivų iš Vakarų. Gražuolė Angara! Nesužavėsi tu mūsų savo turtais ir tais ramiais vakarais, kai ten vakarinėj pusėj taip gražiai leidžiasi saulė ir skęsta į tavo šaltą vandenį. Nesužavės ir tavo pakran­ čių raudonos uolos, kriokliai ir verdantis vanduo tuose slenks­ čiuose, kurių čia tiek daug. Nepamėgsime ir tavo vandens, kve­ piančio kedrų riešutais. Angara, Angara! Kodėl kažkam šovė baisi mintis padaryti tave tremtinių upe, kad tave amžinai keik­ tų?! Kuo gi tu nusikaltai? Nuvedė mus visus į vieną namą. Ten galėsime permiegoti, o rytojaus dieną mus išsklaidys po visą taigą į miško darbus. Kai susikrovėme kampuose savo daiktus, užsinorėjome pasidairyti po gyvenvietę. Įdomu sužinoti, ar nėra čia lietuvių. Kur nebus! Yra, ir nemažai. Nurodė artimiausią namą, kuriame tik lietuviai gy­ vena. Einame trise: Juozas, Gediminas ir aš. — Sis namukas, čia jie gyvena,— patvirtino sutikta mote­ riškė. Pabarbenome, pakvietė į vidų. Mums prašnekus liętuviš369 24. Leiskit į Tėvynę

kai, jie b u v o maloniai nustebinti. Viena mergina, plovusi grin­ dis, paskubomis baigė darbą ir prisistatė: — Bronė. Iš kito kambariuko išlindo šio buto šeimininkas, o iš pas­ kos — jo sūnus. Visi žemaičiai. Mes b u v o m e alkani, ir jie kaip tik laiku pasiūlė mums bulvių košės. Skaniai valgėme, o šeimi­ ninko sūnus A l g i s j u o k a v o : — Studentai, ar skani Sibire žemaitiška k o š ė ? Linksmas vyrukas, ir mes bematant radome bendrą kalbą. Aš pasisakiau jam, kad nenoriu į taigą, kad pageidaučiau pasilikti čia, Bogučianuose. Reikia tik rasti darbą ir suderinti su komen­ dantūra. Kadangi Orešnoje buvau pradėjęs dirbti mokykloje, tai pabandyčiau ir čia įsidarbinti. Gal kartais pavyks, gal čia nė­ ra muzikos m o k y t o j o ? O A l g i s , pasirodo, mokėsi Bogučianų vi­ durinėje mokykloje kelis mėnesius. Ir šios merginos lankė mo­ kyklą. Bet dabar j o s nesimoko. Kodėl, neklausinėjau. A l g i s pasisiūlė man parodyti, k u r vidurinė mokykla, ir net nuvedė pas direktorių. Dviejų aukštų medinis pastatas, erdvus, didelis. Tai vienin­ telė vidurinė mokykla visame rajone. Mokyklos direktorius vo­ kietis, per karą atkeltas iš P a v o l g i o . Tada visi vyrai kariavo, n e b u v o kam dirbti mokykloje. Todėl tiko ir tremtinys. Mane jis maloniai sutiko. O aš vis varžiausi, kad esu plikas, kad m a n o kostiumas sutrintas, sulamdytas ir nevalytas. Kiti mano rūbai Orešnoje palikti. Direktorius suprato mano nerimą. Matyt, pats b u v o nuėjęs panašų kelią. — Reikalingas muzikos mokytojas. Bogučianuose dar niekas nedėstė m u z i k o s , — pasakė jis. Apsidžiaugiau. Tik bėda, kad ne- . turiu j o k i o pažymėjimo apie mokslą. Direktorius p a n o r o įsiti­ kinti, ar aš ką nors nusimanau muzikoje. S u r a d o žurnalą „ O g o n i o k " , kur b u v o išspausdinta Blanterio daina-lopšinė. A n t sienos kabojo mandolina. Man ją padavė. Susistygavau ir paskambinau tą dainą. Gerai, tinku. Direktorius telefonu paskambino švieti­ mo skyriaus vedėjui, o šis susitarė su komendantūra — aš palie­ kamas gyventi ir dirbti rajono centre. Žinoma, man b u v o pasiū­ lyta daug sąlygų. Bet su visomis sutikau. Ir m a n o tėvai pasi­ liks čia. Pergalė! Miegoti d u o s s a r g o kambarėlyje. Su pavydu žiūrėjo į mane mano kelionės diįaugai, kai aš nuėjau pasiimti savo daiktų ir pranešti tėvams gerą žinią. K a i g r į ž o m e į mokyklą, sargas mums skirtą kambarėlį jau b u v o iššlavęs ir s a v o daiktus kitur išsinešęs. Geras b u v o tas senukas iš Ukrainos Ivanas Ivanovičius atitremtas čia dar prieš karą, matęs šilto ir šalto. — Mane jis visuomet užkalbindavo, p a g l o s t y d a v o lyg savo tikrą dukrą,— pasakojo vėliau B r o n ė . — Verkiu vieną kartą, mokyklos koridoriuje stovėdama. Pamatė jis mane, priėjo, pa­ klausė, kas m a n y r a ir paguodė. Kaip ji neverks. B u v o ko verkti. Juk Lietuvoje jie b u v o išplėšti iš klasių. Ir Sibire niekas nesirūpino, kad „liaudies priešų" vaikai mokytųsi. 0 ką reiš370

kia jaunam ž m o g u i , kai jį išveda iš klasės, iš draugų tarpo. Svajoti neužginsi, g a l tik sužalosi svajones, jaunystės godų ne­ uždarysi į vagonus, g a l tik suluošinsi. Ir tremtyje neišblėso jų noras mokytis, o priešingai. Juk tai vienintelė galimybė iš­ trūkti iš taigos. Todėl vieną ankstų rytą Bronė su d r a u g e Bi­ rute išsiruošė į Bogučianus mokytis. Girdėjo, kad ir lietuvius priima į mokyklą. Kelias tolimas. Paeis pėsčiomis, gal kas pa­ vėžės. Kai knygą išplėšė iš j o s rankų, Bronė b u v o baigiamoje klasėje. Laikė abitūros egzaminus. Spėjo tik lietuvių kalbos ra­ šinį parašyti. — Būk dora, vaikeli, saugokis piktų ž m o n i ų , — pasakė mo­ tina, pabučiavusi ir paglosčiusi ją. Bronė gerai mokėsi vienoje Žemaitijos gimnazijoje, b u v o puiki deklamatorė, sportininkė, visur j o s b u v o pilna. Labai norėtų mokytis ir j o s broliukas Nykas. Jis eis šiandien su tėvu į mišką, kapos medžių šakas, stengsis daugiau prikirsti ir padirbėti ir už Bronelę, kad tėvams būtų lengviau. „ K a s žino, gal ir aš vieną dieną išsiruošiu į mokyklą", — pasakė, palydėjęs seserį, ir pravirko. O mažoji A l m u t ė dar pabėgėjo kartu su se­ serimi, palaikė ją už rankos ir paskui sekė akimis, k o l dvi mergi­ nos ėjo A n g a r o s pakrante. Paskui užstojo krūmai, ir jos d i n g o . Tremtiniams keliauti iš vienos vietovės į kitą galima tik komendantui leidus. O šios merginos išvyko be jo žinios. Ir jaus­ damos, kad pasielgė negerai, su baime užėjo į komendantūrą. Visokių būna komendantų, vienas piktas, antras irzlus, tre­ čias nuolat šypsosi, o velnią galvoja. Toks komendantas sutiko Bronę su Birute. — A š , specpereselehka Bronė Rupainytė, atvykau iš Jarkų mokytis. Girdėjom, kad mums nedraudžiama. — O jūsų pavardė? — kreipėsi į Birutę su lengva šypsena komendantas. — Birutė Jociutė. — Kas jus leido važiuoti į Bogučianus? — paklausė jau pik­ tokai. Nėra kas atsakyti. — Mokytis norim. — Kas jus priims? Mokslo metai jau prasidėjo. — O gal priims, pabandysim. — Už režimo pažeidimą jus teks pasodinti,— vėl saldžiai nusišypsojo. O merginos šypsotis nenorėjo. M a l d a v o , atsipraši­ nėjo, sakėsi nežinojusios, kad tame pačiame rajone draudžiama keliauti iš vienos vietovės į kitą. Palaikė uždarytas dvi paras ir paleido, prigrasinę niekam nepasakoti apie jų sulaikymą. Suvargusios, prisikankinusios ir prisiverkusios iki sočiai j o s nuėjo į mokyklą. Direktorius jas priėmė kaip ir kitus lietuvius sąlyginai, k a d a n g i jokių pažy­ mėjimų iš Lietuvos j o s neturėjo. Jei stengsis, jei daug dirbs, jeigu išmoks rusų kalbą taip gerai, kad galės laisvai rašyti rašinius ir pasakoti rusų rašytojų kūrinių ištraukas. 371

— Jums šie metai — baigiamieji. Ar supratote, ką reiškia abitūros egzaminai? — paklausė direktorius pabrėžtinai. — Viską supratome. Labai norime mokytis. Jas bevedant į klasę, Bronės draugė pasisakė, kad bijanti eiti į baigiamąją klasę, jai bus per sunku. Tad ją nuvedė į de­ vintąją. Tik Bronė atsidūrė dešimtoje klasėje. Joje buvo tik aštuoni mokiniai. Visi jie labai draugiški. Jau pertraukos metu ją apstojo ir viską išklausinėjo. — Padėsim visi, kiek galėsim,— pažadėjo. Prasidėjo mokslas, labai sunkus, varginantis. — Kalu, kalu eilėraščius atmintinai. O jie nesuprantami, nelenda į galvą. Vieno nespėjau išmokti, jau užduotas kitas ir trečias,— skundėsi ji. Aš ryt eisiu į mokyklą, praversiu mokytojų kambario duris. Mane sutiks žvilgsniai: plikai nukirptas, suglamžytom kelnėm, kiaurom alkūnėm. Aš atsistosiu nedrąsus prie durų, prie manęs prieis mokymo dalies vedėja Klavdija Iljinična ir pristatys mo­ kytojams : eta učitelj po muzykie Anton Kazimirovič, — o po to parodys pianiną. Taip prasidėjo pirmoji diena mokykloje, nepamirštamos pir­ mosios pamokos. Po kiek laiko, kai aš jau buvau susipažinęs su mokytojais, jie man pasakojo, kaip varganai tada atrodžiau. Ir jie mažai ko tikėjosi iš manęs. O aš ėmiausi darbo karštai, su visa jaunatviška energija. Juk nuo to priklausys mano rytdiena, mano visa ateitis. Pirmiausia sutvarkiau pianiną, nes buvo ne­ styguotas daug metų, neveikė kai kurie klavišai. Paskui pasa­ kiau, kad ruošiu koncertą. Keistai jiems skambėjo žodis koncer­ tas. Juk čia, tolimam užkampy, taigos prieglobsty, dar nėra buvę koncerto. O aš organizuosiu. Dvi vokiečių kalbos mokytojos — Pavolgio vokietės — gerai dainuoja, atsirado ir kitų mokytojų, mėgstančių dainą. Stai ir ansamblis. Vakare pirmoji repeticija. Suskambėjo Blanterio „Lopšinė", dar visai negirdėta daina, o paskui antra ir trečia. Suorganizavau orkestrėlį ir vaikų chorą. Atsirado skaitovų, šokėjų. Sujudimas, sukrutimas, kokio lig šiol dar nebuvo Bogučianuose. Bet niekas nenujautė, kokios mums buvo sunkios dienos. Pinigų nė kapeikos. Neturėjom valgyti, badavom. Tie, kurie atva­ žiavo kartu su mumis į Bogučianus ir buvo išsiųsti į miško darbus, gavo po kelis rublius avanso. O mūsų tuščia kišenė ir pilvas. Atsimenu, buvo Velykos. Iš vakaro, kai visi sugulėm ant grindų mažam sargo kambarėly, mama ilgai pasakojo, kokios būdavo Velykos seniau, jos augime. Didįjį šeštadienį vaikai ir paaugliai eidavo parsinešti šventos ugnies, daužydavo margučius, o paskui visą naktį lazdomis mušdavo Judošių: bažnyčios šven­ toriuje pagaliais daužydavo į lentą, mušdavo būgnus ir lauk­ davo ryto. O kokie gražūs Velykų rytai būdavę! Iš vakaro išsi­ maudę pirtyje, apsirengę šventiškais rūbais, prisimarginę kiau­ šinių ir pasidaliję po lygiai — ne mažiau kaip po dešimt margu­ čių kiekvienam — laukdavome ryto, kada suskambės visi Anykš372

čių bažnyčios varpai. O iš kaimų mūsų pažįstami ir giminės tik važiuoja ir važiuoja į mūsų kiemą, pririša arklius prie tvoros, eina į trobą ir garsiai sveikinasi: — Sveiki sulaukę šventų Velykų! — Su tamstom! — atsakom visi choru. Elena anksčiau išėjusi. Ji chore giedos Aleliuja, pritariant dūdų orkestrui. O Broniukas raudona kamža su varpeliu dilindilin-dilin... Neužmiršome mes, kad šiandien Velykų rytas. Atsikėlėm anksčiau, sudėjom patalus, ant kurių miegojom — ne mūsų pa­ talai, valdiški. Susėdom ant patalų — kėdžių nėra — ir tylim, vienas į kitą nežiūrėdami, lyg būtume kuo kalti. Valgyti nėra ko. Tėvukas nervingai daužo pirštus į grindis, pasikrapšto pa­ kaušį, lyg norėdamas ką sakyti. Bet šnekėt nėra apie ką. Mama neišsilaikė ir puolė į ašaras. — Niekad nemaniau, niekad netikėjau, kad sulauksim tokių Velykų. Kas bus? Iš bado mirsim! — Dar neįnirštam,— prašneko tėvas,— dar vakar valgėm, ir duonos buvo. Ir tu kaip ta merga: „Įkris spalis ir bus žabalius..." Mūsų šeimoje labai gyvas buvo mamos pasakojimas apie merginą, kuri nuolatos be reikalo verkšlendavo. Kai jos pa­ klausdavo: „ K o verki, Magdut?" Ji atsakydavo: „ A š užaugsiu, surasiu vyrą, ženysiuos, turėsiu vaiką, bet jam į akį įkris spalis ir jis bus žabalius." Dar nei vyro, nei vaiko nėra, dar neįkrito spalis, o ji jau verkšlena. Taigi ir dabar neverta verkti. Tik liūdnoka, kad nėra pinigų. Tėvukas tik pradėjo dirbti mokyklo­ je arklininku. Pinigų dar negavo. Skolinti neisi, nes beveik nieko dar nepažįsti... O kiek dabar taip sėdėsi ant grindų? Ir tėvukas liovėsi barbenęs į grindis, pakilo eiti. Tarpduryje be­ stovįs Ramūnas, Algio tėvas, ir sveikinasi žemaičiuodamas: — Sveiki sulaukę šventų Velykų! — Su tamstom! — Einame pas mus, sakau, turim šį tą pavalgyti, — pasiūlė nuoširdžiai. Ir nusivedė mus, pasodino už stalo. Buvo keli margučiai, buvo baltos duonos ir gabalas dešros. Mat jis dirbo dešrinėje ir parsinešdavo iš ten šį bei tą į namus. Atsirado ir stikliukas. Prašviesėjo akys, gražesnis pasidarė pasaulis. Tėvukas linksmai kalbėjo: — Ar aš nesakiau, nereikia iš anksto raudoti. Bus dar ir geresnių dienų. Tarp žmonių gyvename. Atsirado ir tos merginos, kiekviena saujoj atsinešė po mar­ gutį. Ko ne šventės? Ko ne Velykos? Ir uždainavom, ir polka patrepsėjom be muzikos. Rytojaus dieną gavau avansą. Ir iki šios dienos negaliu pa­ miršti, kokių gerų mokytojų būta. Tokia buvo mokymo dalies vedėja Klavdija Iljinična — neapsakomai gera, jautri kito nelai­ 373 mei. Nors aš nieko nesakiau, nieko neprašiau, bet ji, nujausda­ ma, kokiame skurde mes gyvename, susitarė su buhaltere ir išra-

šė man avansą, kurio jie tuo laiku negaudavo. Gerai atsimenu, kad tai b u v o 350 rublių. Tai g a l ir b u v o mano gyvenime bran­ giausi pinigai. Tik užbaigiau pamoką ir dumiu į namus. Mama sėdi už stalo tokia pat liūdna kaip ir vakar. O mano saujoj pi­ nigai! Ji pamatė, pašoko, n u b ė g o pranešti tėvui. O paskui tekina į parduotuvę. Mes pradėjom g y v e n t i . Per pietus, kai sočiai prisi­ valgėm, tėvukas erzina motiną: — Ar nesakiau, kad bus gerai. O ji rauda: mirsim iš bado. Taigi — įkris spalis ir bus žabalius. Mamai nėra kas sakyti. Ji nusišypso ir patraukia kelis kar­ tus nosį. K a i neturi ką sakyti, ji visuomet taip daro. Tėvukas ir sunkiausiomis minutėmis neprarasdavo vilties. Jis visuomet tikėdavo, kad bus geriau. — O ką, ar negeriau čia, prie A n g a r o s ? Ir darbas geresnis ir lengvesnis, ir visi vietoj dirbame. Va atvažiuos Aliutė, ko bereikės? i Mokykla turėjo kelis! arklius malkoms, šienui ir vandeniui parsivežti. Tėvukui reikėjo prižiūrėti arklius ir aprūpinti mo­ kyklą vandeniu. Keldavosi anksti, pašerdavo juos, paskui kinky­ d a v o vieną arklį į roges, kuriose b u v o didelė statinė vandeniui. Važiuoja prie A n g a r o s . Ten iškirstos kelios eketės, iš kurių se­ mia vandenį. A n t trimetrinės karties pritvirtintas kibiras. Tė­ vukas išlipa iš rogių, kiša kibirą į eketę ir, pasėmęs šalto van­ dens, pila į statinę. Iki dvidešimties kibirų supila ir veža į mokyklą. Pakeliui dar užveža mokytojams, jei jie paprašo. Kiek­ vieno bute s t o v ė d a v o dešimties kibirų statinė. Vieną kartą per savaitę pripildai, ir užtenka vandens visiems reikalams. Kai pritrūks, vėl sakys: — Kazimir Petrovič, u nas vodička končilas! O aš kiekvieną rytą einu į mokyklą. Tvarkaraštyje atsirado muzikos pamokos penktoms ir šeštoms klasėms. Ligi šiol ne­ b u v o . Nupirko ir akordeoną. Persimetu per pečius ir į klasę. Oi, nelengva b u v o . Kartais ir rusiškų žodžių pritrūkdavo, susi­ jaudinęs imdavau lietuviškai šnekėti. Vaikai šaiposi, triukšmau­ ja. Bet dainuoti mėgsta. A r t i n o s i Gegužės šventės ir mano pir­ masis koncertas. Repetavome įtemptai. P r o g r a m o j e d a l y v a v o ir b u v ę m o k i n i a i : A l g i s , Bronė, Birutė. A l g i s g r o j a orkestrėlyje, Bronė su Birute šoka čigonų š o k į : trepsi linksmai, muša būgnelį su skambaliukais, čigoniškai apsirengusios ir veidus išsigrimavusios. Koncertas pasisekė. Ž i ū r o v a i plojo, ir mes turėjom kartoti daug numerių. Tą patį koncertą parodėm ir miesto visuomenei. Taigi aš pasidariau reikalingas ž m o g u s . Gavau ir butą: vienas kambarys ir virtuvė. Ir kokie mes laimingi b u v o m e ! Laukėm Elenos. Kai ji atvažiuos, mums nieko nereikės. Vasarą ji turi atplaukti, kai A n g a r a išneš ledus ir pradės plaukioti krovininės baržos. Eidavome dažnai į A n g a r o s pakrantę, bet upė lyg didžiulis milžinas gulėjo sukaustyta ledų, nejudanti ir mįslinga. Ji lyg kalbėjo: „Palaukite dar mėnesį, ir pamatysite, kokia aš, A n g a r a , galinga — keli N e m u n a i ! " D r a u g a v a u su A l g i u , o su Brone vis 374

dažniau vaikščiojau A n g a r o s pakrante. Širdis k a l b ė j o : „ T u r i įvykti, kas man seniai pažadėta. Turi įvykti anksčiau, negu le­ dai A n g a r o j išplauks." O įvyko ne anksčiau. Galima sakyti, vienu metu. Pajudėjo A n g a r a : tarsi g y v a s sutvėrimas įtraukė į krūtinę orą ir, sulaikęs valandėlei kvapą, iš visų jėgų pasimuistė ir su­ traukė ledinius pančius. O šie raitėsi, vartėsi, draskė su trenks­ mu kranto akmenis... Ir pasirodė A n g a r o s vanduo, tarsi ver­ dantis, besimaišantis su ledais visoj savo didybėj ir platybėj. Žiūrėjau užkerėtas, be žado... Vakare palydėjau Bronę į namus, ir be žodžių supratom, k a d mes vienas kitam skirti, kad čia, prie A n g a r o s , susiėjo mūsų keliai. Bronė pradėjo dirbti laborante prie grūdų paruošų ir ją keliems mėnesiams išsiuntė dirbti už kelių šimtų kilometrų. Savotiškai graži būtų vasarą laukinė t a i g a : be takelių, be kelelių, vietomis visai nepraeinama, nemačiusi žmogaus pėdos. Gražūs būtų ir A n g a r o s krantai, uolėti, statūs, ir jos vandens platybės būtų gražios vasaros metu, jei ne tos muselės. Aš jų dar nematęs, neįsivaizduoju, kaip jos atrodo, bet visi apie jas kalba su pasibaisėjimu. A l g i s p a s a k o j o : — Birželio pabaigoj užskris. Tokios mažytės, kandžios, ru­ siškai moška vadinamos. Užskris ir niekur be tinklelio nepasiro­ dysi. Dar rankas degutu reikės išsitepti. Baigsis S i b i r o g r o ž y b ė s . Man papasakojo, kaip b u v o pernai, kai birželio pabaigoj trem­ tinius baržomis atvežė ir išlaipino ant upės k r a n t o : gyvenkite, kaip norite! i— Iš pradžių nesupratome, kas darosi. Jų, tų muselių, debe­ sys virš g a l v o s . Neapsiginsi. Lenda į akis, į burną ir kanda. Įkąstos vietos tuoj parausta ir ima niežtėti. Vaikai pradėjo šaukti, rėkti. N u o draskymosi sutino veidai ir rankos. Moterys iš ryšulių išsitraukė marškas, vyniojo vaikus ir pačios vyniojosi. O vienas pagyvenęs ž m o g u s , artojas nuo V a i n u t o , nesigynė nuo moskitų. Pastovėjo ant A n g a r o s kranto ir nuėjo į vakarų pusę, iš kur tremtinius b a r ž o s atvežė. Kiek jis laiko ėjo, neži­ nia, bet čialdonai rado jį po kelių dienų. V i e t o j akių — duobės, iki kaulų suėstas veidas ir rankos. K a d čia lietuvio būta, atpa­ žino iš kryželio ant kaklo. B u v o Bogučianuose dideli vaikų namai, pastatyti karo metu labai gražioje vietoje. A n t paties A n g a r o s kranto. Cia g y v e n o vaikai, surinkti iš kelių rajonų. Jų tėvai žuvę karo metu arba dingę be žinios. Mane pakvietė dirbti muzikos v a d o v u . Turėjo tokį etatą. Mokysiu našlaičius dainuoti, šokti ir organizuosiu įvairius vakarus. Tai antraeilės mano pareigos. Nebūčiau užsimi­ nęs apie šiuos namus, jei nebūčiau čia sutikęs vaikų iš Lietuvos. Sakoma, kad vaikai vakare labiausiai pasiilgsta savųjų. N o r i , kad kas pasėdėtų prie jų, paglostytų. Taip ir man b ū d a v o vai­ kystėje, kai gyvenau prie Šventosios. Pats vakaras su artėjančia tamsa, vėstantis oras, kažkokia nežinia ir baimė traukdavo pri­ 375 siglausti prie artimo, švelnaus...

Išpuolė tą vakarą budėti. Vaikai pavakarieniavo, sugulė. Kol jie užmigs, reikia pabūti miegamajame korpuse. Aš vaikštau koridoriumi ir klausausi, ar visose patalpose tylu, ar kur ne­ triukšmauja. Durys į koridorių praviros, kad budėtojas viską matytų ir girdėtų. Jau tylu. Visi sumigę. Dar patikrinsiu mažų­ jų palatą, ten miega vaikai iki ketverių metukų. Įtartinas gar­ sas, toks tylus, kad vos girdėti. Verkia. Tai vaiko raudojimas. Stabtelėjau, dar pasiklausiau ir tyliai įėjau į palatą. Visi ma­ žiukai miegojo, jie pripratę ir prie didelio triukšmo gali užmigti. O čia tik tylus verksmas. Jo lovutė pačiame kampe. Pamatęs mane, jis pasisuko į sieną, bet nesiliovė verkęs. Tai kokių trejų metų berniukas. Prisėdau prie jo lovos. — Kas gi tau yra? Ar skauda kas? Ko verki? Tylėjo. — Gal nuskriaudė kas? Neatsakė. ; — Kuo tu vardu? — vėl klausinėjau. — Jis tyliai kūkčiodamas atsakė: — Al-al-Algiukas... Prakalbinau jį lietuviškai, rusiškai jis, matyt, nesuprato. Staiga jis atsisuko į mane, pagriebė mano ranką ir stipriai su­ spaudė. Gal jam pasirodė, jog aš jo tėvelis, kad suprantamai šneku. Jis liovėsi verkęs ir laimingas užmigo. Kaip vėliau sužinojau, jis. prieš kelias dienas buvo atvežtas į vaikų namus. Tėvas Lietuvoje sėdėjo kalėjime. Motiną su vaiku atvežė prie Angaros. Prieš dvi savaites didžiulis medis užvirto ant jos, ir trejų metų Algiukas atsidūrė vaikų namuose... Mie­ gok, miegok! Užmiršk visas nuoskaudas. Priprask prie našlaičio dalios. Iš mažens priprask. Svetimoj šaly priprask. Dar daug vargelio teks tau patirti: ir juoksis iš tavęs, ir šaipysis iš tavo vardo, ir erzins tave, kai lietuviškus žodžius maišysi su rusiš­ kais. O dabar miegok ramiai, Algiuk! Gera ir derlinga žemė palei Angarą! Kairysis upės krantas, kur tęsiasi slėniai, lygumos, nuo seno dirbama žemė. Dabar tuo­ se slėniuose kolūkiai. Namai daugiausia pustuščiai. Maža darbo rankų. Jaunimas stengiasi kaip nors ištrūkti iš šio užkampio: vyrai, atitarnavę armijoj, nebegrįžta į kolūkius, merginos sten­ giasi ištekėti kur nors į miestą. Nėra kam auginti javų. Todėl, kai artinasi derliaus nuėmimo metas, partijos ir vykdomuosiuose komitetuose vyksta pasitarimai, kaip padėti kolūkiečiams darbo jėga, materialiai ir dvasiškai. Viename iš tokių pasitarimų bu­ vo nutarta sudaryti agitmeninę brigadą ir pasiųsti į kolūkius, kad po darbo žemdirbiai atsikvėptų, išgirstu naujausių „čiastuš­ kų" iš jų gyvenimo ir gardžiai pasijuoktu. Su brigada turiu va­ žiuoti aš, dar galima įtraukti savo nuožiūra kelis muzikantus bei dainininkus. Brigadoje labai pravers Bronė, kadangi ji gerai dainuoja ir šoka, reikalingas ir Algis, grojantis akordeonu. Aš pasiimsiu smuiką. Partijos komitetas į brigadą įtraukė lektorių 376

ir dvi vietines „čiastuškų" atlikėjas. Mus susodino į krovininį katerį, kuris, prikabinęs kelias baržas su maisto produktais ir įvairiais kroviniais paangarės gyventojams, plauks prieš van­ denį apie šimtą kilometrų. Mus paliks Ciadabce, tolimiausiame kaime nuo rajono centro. Ten prasidės mūsų koncertinė kelionė. Sėsime į laivelį ir leisimės žemyn į Bogučianų pusę, aplankydami su koncertais kiekvieną kaimelį. Angara nepaprasta upė: srauni, klastinga, su daugybe slenks­ čių, akmenų iškyšulių. Nežinant jos būdo, nejaučiant, kur koks akmuo pasislėpęs, kelionė gali baigtis nelaimingai. Sį kartą prie katerio vairo stovi prityręs angarietis, čialdonas, ne vieną kartą išmaišęs Angarą išilgai ir skersai. Vania žino kiekvieną jos krioklį, kiekvieną slenkstį. Jis katorgininko sūnus ir labai di­ džiuojasi, kad jo tėvas ėjo prieš carą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą. Jis žino, kad mes irgi tremtiniai. Tik jam niekaip nesu­ prantama, kaip mes galėjome eiti prieš Tarybų valdžią, kadangi ši valdžia mus ištrėmė. Jis ėmė pasakoti mums, pirmąkart kylantiems Angara, apie pavojingą Muro slenkstį. Kiek nelaimių atsitinka, kiek žmonių nuskęsta, jei kateris atsitrenkia į akmenis. — Budtie spokoiny, ja vas nie podviedu,— užtikrino jis. Jo padrąsinti mes nieko nebijojome, susėdę patogiai, žvelgdami į rytų pusę, stebėjome, kaip kateris, įveikdamas laukinę Angaros jėgą, plaukė į priekį. Algis paėmė į rankas akordeoną, aš — smuiką, ir pasigirdo vandens platybėse „Plaukia sau laivelis". Nustebtų koks nors lietuvis, tenai pakrantėje išgirdęs šią dainą. Netikėtu savo ausimis, kad už kelių tūkstančių kilometrų, tai­ goj, virš laukinės upės skamba lietuviška daina. O Muro slenksčio vertėjo bijoti. Iš kalnų atbėgusi srauni upelė Mura įsminga į Angarą, šioje vietoje akmenuotą, puto­ jančią, siaubingai šniokščiančią. Slenkstis tęsiasi kelis kilomet­ rus. Mums reiks juo pakilti neužplaukiant ant akmenų. Kateris vienas be krovinio nesunkiai įveiktų srovę, bet dar dvi baržos pakrautos. Todėl kapitonas Vania vieną baržą palieka apačioje akmenuotame krante ir veža tik mus ir kitą baržą. Mes stebime raumeningas Vanios rankas, gyslotas, tatuiruotas, žavimės, kaip jis mikliai sukinėja vairą čia į kairę, čia į dešinę. Su baime žiū­ rime į akmenų iškyšulius. Dar truputį, dar pasistenk, Vania, ir bus nugalėta pavojingiausia vieta, o po to galėsi atsikvėpti. Kad viskas sėkmingai praėjo ir pavojus buvo nugalėtas, mes sužinojome iš to, kad Vania pradėjo švilpauti melodiją „Slavnoje morie — sveščiennyj Baikal." Atsikvėpėm lengviau, nusi­ šypsojom. Vania mus išlaipino krante, o pats grįžo paimti pa­ liktos baržos. Antros dienos vakare pasiekėm Ciadabcą, gyvenvietę prie to paties pavadinimo upės. Ilsėtis nebuvo kada, nes susirinkę žmonės jau laukė koncerto. Kolūkio kontora pilna žmonių. Pub­ lika dar nebuvo girdėjusi panašių koncertų. Per radijo taškus, kurių visur privedžiota, jie galėjo klausytis muzikos ir dainų. 377

Bet kai išgirdo gyvas dainas, kai akordeonas g r o j o valsus „ A m ū ­ ro b a n g o s " ir „ M a n d ž i ū r i j o s k a l v o s e " , klausėsi išsižioję. O paskui prasidėjo šokiai. K o l vietinis bajanistas g r o j o , kol jaunimas trep­ sėjo, kolūkio pirmininkas mus v a i š i n o : atnešė dubenį grietinės ir plokštainių, rusiškų „ k a l a č i ų " . Mes laužėme juos, mirkėm į šviežią grietinę ir pasigardžiuodami valgėme. Taip praėjo mūsų pirmasis koncertas. Pamatėm daug žmonių, susipažinom su nuo­ širdžiais kolūkiečiais. Kitą rytą, gerai išsimiegoję, nusiprausę šaltame Ciadabcos vandeny, sėdome į didelę valtį ir leidomės pasroviui žemyn A n g a r a . Valtyje sėdint A n g a r a atrodo d a r pla­ tesnė. Žinojom, kad kairiajame A n g a r o s krante yra stambus miškų ūkio pramonės punktas Galtevina. Tas pats, kur nuvežė mano v a g o n o ir Orešnos draugus Juozą, Gediminą ir kitus. Cia, Galtevinoje, medis mirtinai prislėgė ir A l g i u k o motiną. Kai artinomės prie Galtevinos, pasiūlėm mūsų v a d o v u i užsukti ir pas miško kirtėjus. V a d o v a s sutiko. Jau iš t o l o pasimatė rąstų kalnai. Cia juos suvežą žiemą, sutempia traktoriais ir sukrauna ant kranto. O vasarą stačiu A n g a r o s šlaitu ridena žemyn į vandenį, suriša didelius sielius. Mūsų agitbrigados v a d o v a s susitarė su v i e t i n e ' valdžia dėl koncerto. Didžiulis barakas, prikrautas ryšulių, skrynių. Mes sustūmėme viską į šalis, padarėme aikštelę scenai. Pradėjo rink­ tis žmonės. Žemaitiškai kalba, juokauja. A t s i r a d o nemažai ir rusiškai šnekančių. Visi nori pasiklausyti mūsų koncerto. Jį pra­ dėjome daina „ L i e t i v Moskvu, solovuška, niesi r o d n o m u Stali­ nu"... Be panašios dainos koncertas būtų ne koks. Paskui uždainavom ir lietuviškai: Vai eičiau, eičiau keliais į tėvynę Per šaltą taigą, Sibiro keliais... Ir taip tylu b u v o salėje, kad girdėjai kiekvieną atodūsį, tylų verksmą... Atsiminimų sužadinti ir sugraudinti visi tylūs slinko į savo barakus. Pamiegos, pailsės ir rytą vėl prie A n g a r o s . Kai rytą susėdome į valtį, atsistūmėme nuo kranto, žemai­ čiai miško kirtėjai ilgai mums m o j o ir žvilgsniais lydėjo į va­ karus. Greitai prabėgo koncertinė kelionė, pilna įspūdžių ir neti­ kėtų susitikimų. A t g a l grįžtant ir Muros slenkstis jau ne toks įspūdingas atrodė. Prie visko žmogus greit pripranti, ir viskas atrodo paprasta. M a n o mintys lėkė pas tėvus. Žinojau, kad jie manęs labai laukia. Turi greit atvažiuoti ir Elena. Į pakrantę išėjome d a r prieš valandą. N o r s žinojome, kad laiko d a r y r a pakankamai. — ma.— Ji naktį 378

O kas ž i n o ? Gali ir anksčiau atplaukti,— kalbėjo ma­ Tai kaipgi A l i u t ė pasijustų, jei mūsų nepamatytų krante. visą naktį nemiegojo, nors gerai žinojo, kad garlaivis neatplauks. Kaip ji laukė, kaip ji laukė! Baltą skarelę

užsirišo, su gėlytėmis, tą amerikonišką, kurią saugojo kaip s a v o akį ir dėvi tik ypatingomis p r o g o m i s . Pasirodė garlaivis. Iš t o l o atpažinom Eleną, stovinčią su ryšuliais abiejose rankose. — Aliut, Aliut, vaikeli brangiausias! — mama brenda van­ deniu, nesulaukdama, kada numes lieptą. O tėvukas ją prilai­ k o , bet ji nesiduoda, nustumia jo ranką. Lieptas jau nuleistas. Aš b ė g u juo aukštyn ir imu Elenos daiktus, nėra kada čia stovė­ ti ant liepto ir sveikintis, kai žmonių srautas mus stumia že­ myn. A b u su Elena leidžiamės, o mama, stovėdama vandeny, ją žegnoja ir pati žegnojasi... O tėvukas trepsi, nenustovi vietoje, Elenos skruostais bėga ašaros, kurių negali nusišluostyti, nes abi rankos užimtos daiktais, ji nemato p r o ašaras kur eiti... Net tėvukas, kuris retai kada verkdavo, ėmė ir pravirko;.. D a r ne­ pasakiau, kad krante s t o v ė j o visi mūsų pažįstami ir žiūrėjo į jaudinantį susitikimą. Prieš pat Naujuosius metus į Bogučianus lėktuvu atgabeno grupę žmonių. Tai b u v ę kaliniai, atsėdėję skirtą laiką ir jau sugrįžę į namus. 0 dabar juos vėl surinko ir i š t r ė m ė : aštrėjo klasių k o v a . Pagal Stalino teiginį: j u o arčiau komunizmas, tuo priešas aršesnis. Ir tarptautinė padėtis pablogėjo — Korėjoje pra­ sidėjo karas. Šioje grupėje b u v o daug mokytų vyrų iš Leningra­ d o : universiteto dėstytojų, diplomatų, gydytojų. Dauguma įsi­ taisė mokykloje dėstytojais. Matematiką dėstė Leningrado pro­ fesorius, geografiją — diplomatas, dirbęs Tokijuje tarybinėje at­ stovybėje, mokąs daug kalbų. Į kultūros namus nuėjo dirbti geras pianistas. Mūsų mokykla pasidarė panaši į universitetą ar insti­ tutą. Pertraukų metu įdomūs pokalbiai, aukšto l y g i o šnekos. Matematikos profesorius b u v o labai plačios erudicijos ž m o g u s . Domėjosi filosofija. Ypač jam artimi b u v o rusų kultūros filosofai S o l o v j o v a s ir Berdiajevas. Žavėjosi Vakarų egzistencialistine fi­ losofija. Gaila, kad šie mokyti vyrai neilgai dirbo mokykloje. Iš Mask­ vos atėjo žinia, kad jie neturi teisės ten dirbti, negali auklėti jaunosios kartos. Jie labiau nusikaltę Tarybų valdžiai negu aš. Man dar leidžiama būti mokytoju. Sių inteligentų gyvenimas pasidarė nepaprastai sunkus. Vyresnio amžiaus žmonės, silpnos sveikatos negalėjo dirbti fizinio d a r b o . Tik geografijos moky­ tojas — Japonijos diplomatu jį žmonės vadino — turėjo dar jėgų ir pasidarė kroviku. Vasarą k r o v ė prekes iš baržų, vežė į san­ dėlius. O žiemą, užšalus A n g a r a i , jis kaip ir mano tėvukas — vandenvežys. Sėdi ragėse prie didelės statinės su vandeniu, ku­ ris šaltyje garuoja, ir, jei nespėsi laiku nuvežti, užšals. Lauke 40 laipsnių šalčio. Darbas nelengvas. Gal todėl jis ir pradėjo išgėrinėti. Spirito vežėjas visuomet suras. Diplomatas ėmė vis dažniau ir garsiau dainuoti. Žmonės ne kartą matė jį nuvirtusį prie arklidės. Parvesdavo į namus, kad nesušaltų. 379

Matematikos profesorius kažkur sargavo, kiti pusbadžiu gy­ veno. Pianistui Michelsonui leido laikinai dirbti kultūros na­ muose, kur jis kartu su talentingu režisieriumi, atvežtu prie Angaros, statė įdomius spektaklius. Bet Michelsono sveikata jau lagery buvo palaužta. Išdžiūvęs, sausu veidu, o kai jis sėdėdavo prie pianino ir skambindavo Šopeno noktiurnus, man labai pri­ mindavo didįjį lenkų kompozitorių iš atviruko, kur jis Vidur­ žemio saloje Majorkoje sėdi šalia Zorž Sand ir skambina. — Mane visi užmiršo. Bodisi manęs, net mano vardo bijo. Dukra, kai tik mane pasodino, skubiai ištekėjo už pirmo pasi­ taikiusio, kad tik pavardę pakeistų,— pasakojo jisai,— ir dabar tyli. Nerašo ir broliai. Žmona, kol gyva buvo, dar gaudavau iš jos žinių. Patylėjo susimąstęs, paskui vėl tęsė: — Negaliu kaltinti dukters ir prikaišioti jai. Ne ji sukūrė tokią tvarką, kur net tėvų vardo reikia bijoti. Pavasarėjant jo sveikata visai pablogėjo. Kartą jį aplankiau, padovanojo daug natų, ilgus metus rinktų. Man pasakė: — Jei su manim atsitiktų nelaimė, praneškite jai,— ir padavė dukters adresą. Dar ledams Angaroj neišplaukus, džiova jį nuvarė į kapus. Į laidotuves atskrido dukra, nes buvęs politkalinys ir liaudies priešas dabar jau nebepavojingas. Stovėjo ji prie kapo duobės ir apraudojo nelaimingą tėvą. O gal ir save? Kai mes su Brone tapome vyras ir žmona ir jau gyvenome keturių metrų kambarėly (ankstesnį butą palikome tėvams), ga­ vome žinią iš Onutės, mano sesers, kuri tą lemtingą naktį nebuvo namie ir neiškeliavo į Sibirą. Pirmą žinią po tiek metų tylėjimo. Su Broniumi mes susirašinėjome. Jis buvo išvarytas iš univer­ siteto. Toks potvarkis buvo: nei mokytis aukštojoje mokykloje, nei pedagoginį darbą dirbti neleidžiama ištremtųjų šeimos na­ riams. Iš Onutės sužinojome, kad ji gyva ir sveika. 1952-ji metai buvo labai sunkūs. Niūrūs, slogūs metai. Be jokių prošvaisčių, be pragiedrulių. O jau ruduo, ruduo buvo tais metais: šlapias, purvinas, darganotas kaip niekad. Neatsi­ menu kito tokio rudens... Tada į Bronės ir mano gyvenimą atslin­ ko prašviesėjimas, į mūsų kambarį prasimušė švieselė, kaip paprastai būna, kai gimsta vaikas. Ir tą švieselę pavadinome Sauliumi. Auk, Sauliuk, būk tvirtas! Gal tau bus lemta gyventi tavo tėvų žemėje. Gal prašviesės gyvenimas. Auk sveikas ir doras! O kai užaugsi, būk sąžiningas žmogus! Juk tu didele kaina atėjai į šį pasaulį, vos nenuvaręs į kapus prie Angaros savo motinos. Auk, Sauluti, auk! Bronės tėvai atsikėlė gyventi į Bogučianus, kad galėtų kitus du savo vaikus leisti į mokyklą. Tėvas nesunkiai įsitaisė dirbti malūne, nes buvo geras malūnininkas. Greit sutvarkė apleistas girnas, gavo lūšnelę, kur vos tilpo trys lovos. Nusipirko karvę,

380

kurią galės laikyti čia pat prie malūno,tvartely. Bet didžiausias vargas buvo su šienu. Aplink pievos, taiga, bet ne tau. Pasiūlė dykynę už dešimties kilometrų taigoje, kur anksčiau augo miškas ir dabar tik kelmai belikę. — Išsikirskite krūmokšnius, išsiraukite kelmus, išlyginkite kemsynus, ir pieva bus jūsų,— pasakė profsąjungos atstovas. Išsiruošėm abu su Bronės tėvu į taigą. Pradžioje mes tik abu apžiūrėsime ir numatysim, ką reikės dirbti, o paskui pasi­ kviesim. daugiau žmonių talkon. Išsitepėm rankas degutu, užsimovėm ant galvos tinklus — tik taip galima apsiginti nuo tų muselių. Kitos apsaugos nėra. Net gyvuliai neatlaiko. Veršelius negyvai užėda. Užtat vidurvasarį, kai muselių daugiausia, gal­ vijus į lauką gena tik naktimis, tada jos nekanda. O dieną gy­ vuliai tvartuose. Jei dieną su arkliais reikia važiuoti į taigą, juos ištepa storai degutu. Ir, rodos, sunku įsivaizduoti, kad kažkur yra šalis, kur, išpjovęs pradalgę, gali prigulti ant kve­ piančio šieno kuokštos ir gėrėtis mėlynu dangumi. Toli, už tūks­ tančių kilometrų, yra toks kraštas. Bogučianuose tuo metu gyveno apie du tūkstančius gyven­ tojų. Cia buvo siuvykla, kirpykla ir kepykla. Be to, miškų ūkio pramonės centras, kuriam priklausė visi paangarės miško apdir­ bimo fabrikai. Tai didelė organizacija. Dar buvo kelios parduo­ tuvės, na, žinoma, ir visa rajono valdžia. Didžiausias šviesulys kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime buvo vidurinė mo­ kykla. Joje mokėsi apie septynis šimtus mokinių ir dirbo dau­ giau kaip keturiasdešimt mokytojų. Beveik visų viršininkų žmo­ nos čia dirbo, todėl didžiųjų švenčių proga visi pokyliai vyk­ davo mokykloje. Nukrauna stalus įvairių rūšių žuvimi: ir kepta, ir sūdyta, ir truputį dvokiančia. Labai gerai būna, jei papj austo dešros. Ir prasideda balius. Kilnoja taureles spirito, mat šio gėrimo niekuomet nestinga. Skalsesnis, lengviau atgabenti. Po tostų pradeda dainuoti: Vypjiem za Staliną, vypjiem za rodinu, Vypjiem i snova naljom... O kai pakankamai išgeria, kreipiasi į mane: — Nu, Anton Kazimirovič, sygraj pliasavuju. Ir aš pradedu tampyti akordeoną, o jie po vieną, po du trep­ si, sukasi. Kartais paprašo ir valso „Amūro bangos". Ir aš turiu įvykdyti visus jų norus. Nes jie dideli viršininkai, o aš — tremtinys. Ne tik tėvukas dirbo mokykloje, bet ir Elena. Ji valytoja. Tuo metu mokykloje direktorių vokietį pakeitė jaunas, labai energingas vyras Akulovas. Buvęs frontininkas tuoj ėmėsi ir mokykloje įvedė griežčiausią tvarką: dažniau lankydavo pa­ mokas ir planus tikrindavo. Per pertraukas buvo pavyzdingiau­ sia tvarka. Visi traukdavo dainas. Antrame aukšte, kur vyres­ nės klasės, aš su akordeonu dainuoju: Jam į vakarus eit liepė, Jai žygiuot i Rytus.

381

Šitaip ėjo komjaunuoliai Į pilietinius karus. Ir susikibę rankomis, aplink eidami, dainuoja mokiniai, skam­ ba visas koridorius. Kas nenori dainuoti, turi tvarkingai vaikš­ tinėti koridoriumi. Pamatau be vaikštinėjantį aplink ir Bronės b r o l į Nyką. Jis, atsikėlus tėvams į Bogučianus, pradėjo mo­ kytis devintoje klasėje. Dabar jau dešimtokas. Mokosi labai gerai. Ne tik matematika j a m sekėsi, bet ir rusų kalba. Silp­ nesniems klasės d r a u g a m s jis paaiškina rašybos taisykles. La­ bai pyksta Bronės tėvas, kai pamato namie tokius mokinius, kuriems Nykas aiškina rusų kalbos gudrybes. — K u r matyta, kad rusiukus jų kalbos mokytų lietuvis.. Pirmame aukšte prie laikrodžio sėdi Elena. Jai išpuolė šian­ dien budėti. Nelengvas valytojos darbas, už kurį ji kiekvieną mėnesį parneša po 180 rublių (senais pinigais). Iš vakaro Elena turi prinešti malkų, kad per naktį pradžiūtų ir geriau degtų, išplauti grindis, vieną kartą per savaitę jas ištepti žibalu dėl dezinfekcijos. A n k s t i rytą keliasi, užkuria pečius, pripila žibalo į lempas ir prieš pamokas uždega. Elektros tuo laiku dar ne­ b u v o . Be to, kas kelinta diena ji turėdavo budėti ir skelbti pa­ mokų pradžią ir pabaigą. Šiandien Elena stebi, kaip aš tampau akordeoną. Gal ir jai smagu, kad A n t o n a s Kazimirovičius toks reikalingas, kad, j a m dirbant mokykloje, visos klasės pradėjo dainuoti ne tik pertraukų metu, ne tik koncertuose, bet ir už mokyklos ribų. Stai dabar pavasarėjant, prieš k o v o aštuntąją v i s o B o g u č i a n o moterys sumanė surengti didelį koncertą, kokio čia d a r nebuvo. O koncertą pradėsime „ D a i n a apie Staliną". Kitaip negalima, koncertas be tokios dainos išeitų pilkas, tuš­ čias. O tą 1953-jų metų k o v o mėnesį Stalinas susirgo. Per radiją pradėjo pranešinėti apie jo sveikatos būklę. Kažkas neįprasta: toks žmogus, toks genijus, tvirtovė ir susirgo. Tai va, per pirmąją pertrauką aš tampau akordeoną. Elena žiūri į mane ir kažką g a l v o j a . Prie manęs priėjo direktorius: — G a l linksmų dainų nereikėtų. Sunkiai serga... Jei reikia, galiu ir liūdnesnes arba visai negroti. Bet Elena tada pakėlė varpelį ir paskambino — baigiasi pertrauka. Aš šeštoje klasėje. Kažkodėl neįprastai ramūs šiandien mo­ kiniai. Šiaip jie nelabai tylūs b ū d a v o , ypač berniukai. Dainuoti juos sunku priversti. — Ką jūs, A n t o n a i Kazimirovičiau, man dainuoti!? Gal juo­ kaujate? Bet šįkart dauguma dainavo. M a t jiems labai patiko daina „ M ū s ų m o k y k l a " . Po dainos, kaip paprastai, įsivyravo tyla. Šį­ s y k — ypatinga tyla. N e t girdžiu, kaip koridoriumi praeina. Išgirdau, kaip lauke, prie v y k d o m o j o komiteto ant stulpo paka­ bintas garsiakalbis išmušė šeštą valandą. Maskvoje šešios, o prie A n g a r o s dešimta. Išmušė ir išgirdau Levitano balsą. Ne tik aš išgirdau, bet ir mokiniai g i r d ė j o : mirė Stalinas... Aiškiai, su­ prantamai, Levitano pasakyta. Per klasę nubėgo šnabždesys: 382

— Stalin umer... Staliną nie stalą... Staiga iš koridoriaus su trenksmu atsidaro durys, įbėga šeštos klasės auklėtoja. Ji dar ir dėsto šioje klasėje literatūrą. Jautri, subtili, labai gražiai deklamuodavo Isakovskio eilėraštį „ Ž o d i s Stalinui". Dabar ji atidarė duris ir skausmingai ištarė: — Stalinas mirė... Ar jūs suprantate, vaikai. Stalinas! — ji nebaigė kalbėti, nes s p r i n g o ašaromis. S t o v i duryse ir verkia. Mokiniai atsistojo, kai kas šluostėsi ašaras. Klasės v a d o v ė išėjo, palikusi atdaras duris, o ką man d a r y t i ? Kitos klasės jau paleistos. Paleidžiu ir aš ir kartu su mokiniais einu į kori­ dorių. Elena stovi su varpeliu ir klausia m a n ę s : — Tai skambinti ar dar ne? Dar dešimt minučių iki pamo­ kos g a l o . O ką aš galiu pasakyti, ką patarti, kai Stalinas mirė. — Eisiu į namus pasakyti mamai ir tėvukui, kad S t a l i n o nebėra,— pasakė Elena. O paskui b u v o mitingas kultūros namuose. Pirmasis kalbėjo partijos komiteto sekretorius: — Juk Stalinas mirė, ir aš nesigėdiju s a v o ašarų. Žmonija neteko dvidešimtojo amžiaus mokslų korifėjaus, o Tarybų ša­ lis — savo v a d o , m o k y t o j o ir m y l i m o j o t ė v o . Nesigėdiju aš savo ašarų. Laidotuvių dieną į aikštę prie v y k d o m o j o komiteto suėjo visos organizacijos. Žmonių pilna aikštė. Per radiją transliuoja Stalino laidotuves. Vienas paskui kitą kalba keturi žymus vals­ tybės veikėjai, kurie apsiėmė vadovauti šaliai šią sunkią va­ landą. Į mitingą b u v o atvarytas ir mokyklos arklininkas, mūsų tėvukas. Prie jo priėjo Bronės tėvas ir pasakė: — Bus permainų! O Japonijos diplomatas, sako, taip prisigėrė, kad per visą mitingą išgulėjo paslikas prie arklidės. Cialdonai ėjo p r o šalį ir kalbėjo: — Iš skausmo ž m o g u s nežinai, ką gali padaryti. Vieni ver­ kia, kiti prisigeria. O Galtevinos lietuviai, sako, tą dieną, kai laidojo Staliną, susirinko prie A n g a r o s ir u ž g i e d o j o : Linksma diena mums prašvito, Visi troškom džiaugsmo šito, Aleliuja, aleliuja, aleliuja! G a v o m e žinią — į Bogučianus atvažiuoja Onutė, mano jau­ nesnioji sesuo. Laiške nerašė, kodėl atvažiuoja, kuriam laikui. Labai retas atvejis, kad į Sibirą važiuotų s a v o noru. Na, jeigu žmona pas vyrą arba atvirkščiai, tai d a r suprantama. O dabar... Todėl nekantriai laukėme. Tą pavakarę pakrantėje susirinko beveik visi mūsų pažįs­ tami. Tėvukas šviesiais marškiniais, apsiskutęs, linksmai šne­ kučiuojasi, vis žvilgčiodamas į vakarų pusę, iš kur turi pasiro­ dyti garlaivis. Ir mama labai geros nuotaikos, kažką vis kalba Elenai, nuolat patraukdama nosį. Bronė laiko ant rankų Sauliu383

ką. Jis dar vaikščioti nemoka, o į vandenį veržiasi. Ir Bronės tėvai čia, ir Japonijos diplomatas, kuris pastaruoju metu visai nebegeria. Garlaivis sustojo ir išmetė lieptą. Mūsų akys sužiuro į tą pusę, k u r pasipylė žmonių srautas. J o s dar nematyti. K u r Onu­ tė? Ar taip pasikeitė per tuos nesimatymo metus, kad pažinti negalima. Išvydome pagaliau ir ją. Neverk, mama, neliek ašarų... Dar prisiverksi iki valiai, kai sužinosi, kokį kryžiaus kelią nuėjo ji, likusi viena, ta jaunes­ nioji, ta mylimoji t a v o dukra... Daug kalbų b u v o tą dieną. Pirmiausia Onutė papasakojo, kad Broniui labai sUnku b u v o , visaip reikėjo suktis, kol vėl priėmė į universitetą. O paskui kiekvienas klausia, kas jam labiausiai rupi. T ė v u k a s : — Ar girdėjai, Onut, kaip ta mūsų veislinė kumelė? K ū r ji dabar y r a ? — M T S paėmė. Kumeliuką vėl gražų atsivedė. Mama: — Ar tebestovi Anykščių b a ž n y č i a ? Sako, griaustinis tren­ kęs į vieną bokštą, tą iš mūsų pusės. — Tebėra bokštai ir skambina per dvylikę, ir vargonai groja per mišias. Elena: — Kaip norėčiau užlipti ant viškų ir užgiedoti „ P u l k i m ant kelių"! — Visko neišpasakosi, dar b u s daug laiko ir d a r daug suži­ n o s i t e , — p a v a r g u s i nuo kalbų šnekėjo Onutė. Paskui p r i d ū r ė : — Man nebeliko vietos Lietuvoj... Ir vėl mūsų dienos b ė g o sena vaga. Visoj šitoj g y v e n i m o tėk­ mėj b u v o kažkas bendro — tai ilgesys. Jeigu jau negalima grįžti į Lietuvą, tai svajojome apie ką nors šviesesnio, kur nors išsikel­ ti į geresnę vieta, kad ir tame pačiame Krasnojarsko krašte. Man kilo mintis išvažiuoti į patį Krasnojarsko miestą. Žinojau, kad bus nelengva. Tik mokytis leidžiama išvažiuoti ir tik laikinai. Baigus mokslą, tavo dalia vėl taiga. Sugalvojau nuvykti į Kras­ nojarsko mokytojų poilsio namus. Todėl jau žiemą pradėjau rūpintis kelialapiu ir nesunkiai gavau. Vasaros metu. ilsėdama­ sis poilsio namuose, apsižiūrėsiu, apsiuostinėsiu, kokios galimy­ bės ten įsitaisyti. Svarbu surasti darbą ir gauti leidimą apsigy­ venti mieste. Kai atėjo atostogų metas, o A n g a r a išnešė ledus, paskui juos ir aš išplaukiau garlaiviu.

SURIKOVO TĖVIŠKĖJE Kiekvienas miestas turi savo upę. Krasnojarsko upė — Jeni­ sejus. Jis kerta miestą į d v i dalis. Kairysis jo krantas — tai senasis Krasnojarskas, miesto centras su aukštosiomis mokyk­ lomis, teatrais, bibliotekomis. O dešiniajame krante sutelkta 384

beveik visa pramonė. Aukšti kaminai ir padūmavęs dangus r o d o naujai atvykusiam — čia pramoninis Krasnojarskas. Abiejuose krantuose tuo laiku g y v e n o apie pusę milijono gyventojų. Taigi didelis miestas. Kiekvienam turistui, atvykusiam į Krasnojarską, gidai pasakoja apie miesto praeitį, dabartį ir ateitį. Ir visuomet pabrėžia: Krasnojarske g y v e n o Leninas. Geležinkelio stoties, memorialinėje lentoje parašyta, kad Vladimiras Leninas, c a r o vyriausybės ištremtas į Sibirą, 1897 metų k o v o 4 dieną a t v y k o į Krasnojarsko geležinkelio stotį. B u v o čia ištremti ir kiti žy­ mūs revoliucionieriai. Tiktai niekas neužsimena, kad tarybinė vyriausybė ištrėmė dešimtis tūkstančių paprastų žmonių — be kaltės, be teismo. Kada gidai parodys tas kapines, k u r pa­ laidota tūkstančiai lietuvių, nelaiku atsigulusių į svetimą žemę? 1954 m., kai atvykau į Krasnojarską, miestas b u v o statomas. Cia vienur, čia kitur kilo nauji namai bei fabrikai. Juos statė daugiausia politiniai kaliniai. Statybų aikštelėse, ypač miesto pakraščiuose, jauteisi lyg lagery atsidūręs. Miesto centre namus statė daugiausia tremtiniai, kuriems nebuvo reikalingas paly­ d o v a s su šautuvu. Poilsio namai už miesto ant gražaus Jenisejaus kranto. Ten gyvendamas, važinėjau į miesto centrą ir vaikštinėjau po viduri­ nes mokyklas, klausinėdamas, ar nereikalingas muzikos mokyto­ jas su penkerių metų pedagoginiu stažu, galįs vadovauti chorui. Į švietimo skyrių bijojau eiti, nes tuoj paklaus, ar turiu pasą. O tremtinys jo neturi. Mokyklos direktorius, jei jam labai reika­ lingas specialistas, ras būdų susitarti su švietimo skyriumi, kad mane priimtų į darbą bet kokiomis s ą l y g o m i s : ar laikinai įdar­ binti, ar kito asmens vardu. Apėjau kelias mokyklas. Vienos mokyklos direktorius, sužinojęs, kad galiu vadovauti chorui ir orkestrui, pasiūlė man vieno kambario butą su sąlyga, kad jo mokykloje dirbsiu pirmaeilėse pareigose. Sutikau, nes j o k i o kambarėlio, kur galima būtų prisiglausti su vaiku, niekur negalėjau rasti. Mane, kaip tremtinį, priėmė laikinam darbui. D a r turėjau gauti leidimą iš komendantūros, kad man leidžiama gyventi Krasnojarske. T o k i o leidimo neduoda. Nėra tokios teisės. Jeigu aš mokyčiausi, tada p r a š a u : galite laikinai ir mieste pa­ gyventi. Tada nuėjau į muzikos mokyklą, išlaikiau egzaminus į chorinio d i r i g a v i m o skyrių ir nunešiau pažymą į komendantūrą. Gavau leidimą gyventi mieste, ir žmona išleidžiama iš Bogučianų. Taigi kliūtys beveik visos įveiktos. Liko tik išmokti g r o t i dūdomis, kad neapvilčiau mokyklos vadovų. Dar laiko yra, dar mėnuo iki rugsėjo pirmosios. Per tą mėnesį išstudijavau kiek­ vieną instrumentą, atvažiavo Bronė su vaiku, ir mes pradėjome naują gyvenimą. N o r o užteko, jėgų nestigo, o įsitikinimas, kad kitos išeities nėra, nugalėjo visas kliūtis. Spalio švenčių proga mano orkestras p r a ž y g i a v o su vieninteliu maršu, bet tai b u v o sensacija ir garbė mokyklai. O švenčių išvakarėse choras padai­ n a v o d v i daineles. V i s o to pakako, kad įsitvirtinčiau mokykloje. 25. Leiskit į Tėvynę

385

T u o laiku prasidėjo represijų atoslūgis. A t ė j o Chruščiovo laikai. B u v o peržiūrimos politinių kalinių b y l o s . Mūsų Albertas sėdėjo K o l y m o j e . Viename laiške jis pranešė, kad peržiūrėta jo byla. Galimas daiktas, kad jį greit paleisią. Po kiek laiko, pa­ vasarėjant, g a v o m e žinią, kad jis jau laisvas. Tik į Lietuvą grįžti negalima. T o d ė l jis važiuosiąs į Bogučianus. D a r užsidirbs pinigų kelionei ir važiuosiąs. Lauk telegramos. Jis visuomet b u v o linksmas. Tokį aš jį įsivaizdavau ir lage­ ryje. Keista, kad mano atsiminimai, susiję su Albertu, siekia labai seniai. Atsimenu jo krikštynas. Dabar, kai jo jau nebėra tarp gyvųjų, šis prisiminimas mane labai jaudina. Mūsų name b u v o keturi kambariai ir kamara. Du kambariai b u v o nuomojami, todėl visi turėjome tilpti dviejuose kamba­ riuose. Aš miegodavau virtuvėje. Atsimenu, tada gulėjau l o v o j e prie l a n g o , kai jį atnešė, Albertėliu pakrikštiję. Toliau migla. Tai seniausias atsiminimas, įstrigęs į m a n o sąmonę. O Albertukas, kaip vėliau supratau, nelabai lauktas b u v o šiame pasaulyje. Sūnų užteko. Jau penki lakstė po molinę aslą.' Tėvai dukters norėjo. Albertukas ir augo blogiau už kitus. Ilgai nevaikščiojo, kalbėti pradėjo trečius eidamas. Jo galva, atsime­ nu, b u v o visa šašuota. K u r tik eidavo, vis rauda, zirzia. Bet mūsų didelėj šeimoje niekas dėmesio nekreipdavo į jo verksmą. Mama s a k y d a v o : — Paraudos ir nustos. Vėliau jis pradėjo lankyti ir mokyklą. Nelabai jam sekėsi. Y p a č negražiai rašė, nes b u v o kairiarankis. Jam užteks ir ketu­ rių skyrių. Taip b u v o nutarta tėvų. Bet ir keturių A l b e r t a s nebaigė, nes n e b u v o kam ganyti karvių. O tai labai nelengvas darbas, kaip mums tada atrodė. Mūsų žemės sklypas b u v o už miestelio, ir karves reikėjo ganyti žmonių, už tai tėvukas gau­ d a v o po kelis litus per mėnesį. Laikydavome nemažą būrį avių. Tai tokią didelę bandą ne taip jau lengva suvaldyti. Bet sVarbiausia, baisiai nesmagu eiti paskui karvių uodegas, kai m a t o kiti vaikai, miesčioniokai. Visiems teko karves g a n y t i : ir Alfonsui, ir Baliui, ir Sta­ siui. O paskui atėjo m a n o eilė. Bet nežinau, kodėl man vienam ganyti ištisą vasarą neteko. Aš jau lankiau penktą m o k y k l o s skyrių. Tada karves ganėm trise: aš, Bronius ir Albertas. Bū­ davo, baigiasi m a n o karvių g a n y m o diena, ir aš perduodu b o ­ tagą Broniui. Bet perduodu ne bet kaip — šaipausi iš j o , traukiu per d a n t į : — Siū paskui Kuprės uodegą, Broniuk, šiū į Marčiupį. Pargyk, Broniuk, pargyk, klapčiuk! O jis nusiminęs perima iš manęs botagą ir laukia, kada ateis eilė j a m pasijuokti iš A l b e r t o . O pasišaipyti ir pasityčioti Bro­ nius mokėjo geriau už visus. Sunkiausia b ū d a v o ganyti, jei ganymas išpuldavo per kokią nors šventę. Netoli mūsų g a n y k l o s — Baranausko šilelis, ten b ū d a v o gegužinės. Paskui karvės uodegą sekiodamas girdi, kaip 386

dūdų orkestras rėžia maršą „ N e d ė l i o s rytelį", kaip dailiai skam­ ba „Baltoji r o ž ė " . Zinai ir gerai įsivaizduoji, kaip Bronius ir Albertas toj gegužinėj d a b a r v a l g o ledus. M a t per visą savaitę sutaupęs penkis centus, juos suspaudęs saujoj, bėgi prie „ m o r o ž e n o " , paduodi žydeliui pinigą, jau visą prakaituotą. Ir aš esu sutaupęs penkis centus — pardaviau tuščius buteliukus nuo vais­ tų. Bet negaliu būti gegužinėje, reikia paskui karves sekioti: šiū, Margoji, šiū, Kupre, kad tave griausmas! Ir kas tik išmislijo šituos padarus. Kai jau buvau šeštame skyriuje, nuėmė n u o manęs šitą naštą. Išsisuko ir B r o n i u s : kažkaip nepatogu klapčiukui ganyti. O jei iš tikrųjų bus kunigas. Ir tokiu būdu karves ganyti atiteko vie­ nam A l b e r t u i . Ganė ne vienerius, ne dvejus metelius, o ištisus penkerius. Jautė šitą skriaudą Albertas, bet kitos išeities n e b u v o . K a i jau paaugo, dažnai p r i k a i š i o d a v o : — K u o aš blogesnis, kad manęs neleido mokytis? O mama a t k i r s d a v o : — Man visi vaikai vienodi. Va kirsk visus pirštus iš eilės, kuris labiau skaudės — visi vienodai. Bet Albertas nelaukdavo šitos dainelės p a b a i g o s : — Ne visi vienodi, ne visi lygūs. K u r i a m čirškini rytais bul­ ves ant keptuvės? — ar ne Broniukui? K u r i a m skanesnė bande­ lė — ar ne A l d u t e i ? Paaugusiam Albertui įdavė plūgą. Ir dalgiu mosikavo jis il­ giau už mus, nes du broliai Amerikoje, Stasys išėjo į durpyną pinigų užsidirbti, kiti mokėsi. Paskutiniais vokiečių okupacijos metais jis jau b u v o kaip reikiant nuaugęs. V i e t o j šašų ant g a l v o s u ž a u g o gražiausi plaukai. Ir ūgiu jis b u v o aukštesnis už mus. Tėvukas j a u p r i v e n g d a v o jį stumdyti ir įsakinėti kaip anksčiau, o ypač po vieno atsitikimo. Matyt, Albertas tada b u v o išvargęs ir nusibaigęs po darbų, kuriems ir g a l o nematyti. O tėvas liepė jam eiti mėšlo mėžti. Cia ir užvirė mūsų Albertas. Karšto b ū d o b u v o . K a i užsidega, nesimaišyk p o k o j o m i s . — Metu viską velniop ir išeinu iš šitų prakeiktų namų! — trenkė mėšlinas šakes žemėn taip, k a d j o s Sužvangėjo ir susiraitė jų pirštai.— K a m man reikalingi namai be šviesios dienos. Vis­ kas tik mokytiems per gerklę ir per užpakalį vaikšto. Ir aš išei­ siu kaip Stasys į durpyną.— Apsisuko ir nužingsniavo į klojimą, atsigulė ant šieno ir žiūri į palubę. Jis net nepastebėjo, kai mama atėjo vadinti jį vakarieniauti. T y l ė j o dantis sukandęs, kai motina kalbino: — Nepyk ant t ė v o . Jis ne iš b l o g u m o . . . Per darbus pats į žmogų nepanašus, g a l o su galu nesuduriam. Skolų už amerikonus niekaip negalim atiduoti... Susitaikė. Bet tėvukas pasidarė nuolaidesnis ir atsargesnis. 1944 m. vasarą traukėsi vokiečiai, artėjo frontas. Albertas maišosi miestely, apžiūrinėja, kaip vokiečiai palieka sandėlius ir ruošiasi bėgti. Atsineša Albertas cukraus maišą, ant pečių užsimetęs. Tik pagalvokit — visą maišą. Pripylėm į didžiausią 387

puodą vandens, pridėjom žolelių ir išsivirėm kvapnios arbatos. Dejom cukraus kiekvienas kiek tik leidžia širdis ir gėrėm, nuo kaktos braukdami prakaitą. Rytojaus dieną Albertas atitempė iš pieninės visą dėžę sviesto. Elena tuoj prikasė „kapčinių" bul­ vių, visi supuolę nuskutom. Mama užkaitė kiaulinį puodą, išvirė ir papylė tiesiog ant stalo: — Tepėkit iki sočios! Sviestas šviežių šviežiausias, bulvės minkštos, tepi sviestą storai negailėdamas, užsiberi druskos ir į burną. Valgyk ir ausis nusidraskyk. Paskui kitą dieną Albertas pakinkė kumelę ir išdardėjo. Grįžta su bačka vyno: Karazijos vyno fabrikas be šeimininko, žmonių pilna. Braido visi po vyno klanus ir dainuoja. Nedraudė tada ir mums tėvukas truputį paragauti, nes pats buvo jau kaip reikiant įkaitęs. Ir Stasys, tik grįžęs iš durpyno, ragavo vyną ir dainavo: Kad vis taip būt, kad vis taip būt, Kad visos tokios dienos būt... Visas linksmybes nutraukė frontas. Turėjom kraustytis iš miesto. Pasiėmėm būtiniausius daiktus ir išvažiavom pas dėdę, tėvuko brolį, kurio sodyba maždaug už pusantro kilometro nuo miestelio. Anykščiai dauboje matyti kaip ant delno. Prasidėjo susišaudymas, pirmieji gaisrai, o paskui visa mūsų gatvė pas­ kendo durnuose. Su nerimu žiūrėjom, ar nedega mūsų sodyba. Tarybiniai kariai paskui staiga puolė ir užėmė Anykščius. Vy­ rai, žiūrėdami į degantį miestą, kalbėjo: — Vokiečiai tyčia įleido į miestą rusus, kad šie prisigertų vyno. Kai kitą dieną rusai buvo išmušti iš miesto, vyrai nusprendė, kad jų spėliojimai pasitvirtino. Atsiveda tada Albertas gražiau­ sią arklį, rusų paliktą. Dabar jis bus jau mūsų, nes vyrai nutarė, kad rusai galutinai sutriuškinti. Bet kur tau! Jie taip staiga puolė, kad visi vokiečiai išlakstė ir paliko Anykščius. Gaila buvo atiduoti tokį gražų arklį. Negrįžta brolis Stasys. Užėjus frontui išėjo pas pusbrolį ir jau kelinta diena jo nėra. Jau frontas nudundėjo, išdeginęs visą miestelio centrą ir supleškinęs mūsų klojimą. Jau grįšime į na­ mus, o Stasio vis dar nėra. Einam su Albertu pas tą pusbrolį, kur Stasys turėjo būti. Ten jo nerandam. Užsukam pas kaimynus, ir tie nežino. Tik vienas girdėjęs: — Svoloč, svoloč! Ir paskui pasigirdo automato serija. Po medžiu radom Stasį negyvą. Vos beatpažinom... Tai buvo mūsų šeimoje pirmoji mirtis: sukaltas neobliuotų lentų karstas, užkastas kapinėse tyliai, be giedojimų, tik bažny­ čios varpų palydėtas į paskutinę kelionę. Vėliau paaiškėjo, kad Albertas tuokart, kai atsivedė rusų paliktą arklį, radęs ir daug paliktų ginklų. Vieną gražų šautuvą paėmė sau, o kitą draugas. Paslėpė tuos ginklus. Visa tai paaiš­ kėjo po dvejų metų, kai jau mokiausi Vilniuje. Bylai sudaryti 388

tada daug įrodymų nereikėjo. Albertas, gavo penkerius metus. Sėdėjo Lukiškių kalėjime. Mama vežiojo maistą. Vieną kartą, užėjusi pas mus į bendrabutį, pasakė: —- Gal reiktų paduoti apeliaciją, gal sumažintų metus, o gal ir visai išteisintų. Koks čia nusikaltimas: piemuo, snarglys šau­ tuvą rado. Parašėm prašymą, tikėdamiesi, kad padės, nes šeima iš vidu­ tiniokų, skurdžiai gyvenom Smetonos laikais. Peržiūrėjo bylą ir ne sumažino kalėjimo, o pridėjo — gavo dvidešimt penkerius. Daug iškentėjo, daug išgyveno iš jaunų dienelių į tokį pra­ garą pakliuvęs. Vengė pasakoti, nes per baisu buvo prisiminti. Anglių kasyklose sugadino sveikatą. •-— Mano plaučiai kaip kiaura armonika,— vis dar juokauda­ vo jis,— groja įvairiais balsais. Su Albertu kalbų buvo daug. Turėjom apie ką pasipasakoti. Bronė privirė skaniausių virtinių, aš išsiprašiau iš pamokų: val­ gėm, grojom, dainavom. Tą pačią dieną išsikvietėm telefonu pasikalbėjimui Bogučianus. Bet šalia manęs Albertas stovi ir nori kalbėti, tik išgirdau: — Jėzau Marija... Albertas!.. Tuo ir baigėsi viskas. Albertas išbuvo pas mus iki vasaros, kol ledus išnešė Jeni­ sejus, kol Angara išsilaisvino. Išlydėtas iš Krasnojarsko ir šiltai sutiktas prie Angaros, Albertas pradėjo tremtinio gyvenimą. Dirbo miške, susirado žmoną, iškėlė sibirietiškas vestuves, susi­ laukė dukters ir, be abejo, nenustojo svajojęs apie Lietuvą. O kas nesvajojo, kas neplanavo, kurio negundė naujais pažadais nors maža vilties kibirkštėlė? Mūsų gyvenimas Krasnojarske ėjo sena vaga. Darbas mokyk­ loje sekėsi neblogai. Bronė pradėjo mokytis pedagoginėje mo­ kykloje neakivaizdiniu būdu ir gavo darbą vaikų daržely, kur du kartus savaitėje pagrodavo akordeonu, padainuodavo su vai­ kais. Žodžiu, buvo muzikos vadovė. Sauliukas greit augo, laks­ tė su vaikais kieme, maišė lietuviškus žodžius su rusiškais... Gruodžio penktąją turėjo būti Stalino Konstitucijos diena — šventė. Ir tada pirmą kartą paskelbė, kad konstitucija visai rie Stalino. Įsižiebė nauja vilties kibirkštėlė: gal pradės įvykiai klostytis nauja vaga. Niekad nepamiršiu vieno susirinkimo. Buvo sukviesti visų mokyklų mokytojai svarbiam pranešimui. Didžiulė salė prisi­ rinko žmonių, nuo kurių priklauso būsimųjų kartų ateitis. Lau­ kėme su nekantrumu to pranešimo. Miesto partijos komiteto at­ sakingas darbuotojas pradėjo skaityti slaptą CK laišką. Sėdim, klausom, stebimės. Įvairūs žmonės, įvairi reakcija. Iš tremtinių tikriausiai tik aš vienas buvau toje auditorijoje. Salia manęs sėdėjo istorijos mokytojas, fronte netekęs vienos rankos. Jis buvo fanatiškas stalinietis. Šventai tikėjo kiekvienu Stalino žo­ džiu. O koks jis buvo geras oratorius! Jį kviesdavo visur ir vi­ sokiomis progomis kalbėti. O dabar štai partijos darbuotojas 389

skaito laišką, atskleisdamas visas niekšybes, nekaltų žmonių žu­ dynes, kurios b u v o v y k d o m o s su Stalino palaiminimu. Ir, svar­ biausia, kad b u v o žudomi ir revoliucijai ištikimi žmonės. Ma­ tau, kaip tas istorijos mokytojas nervingai vienintele ranka gniaužo kažkokį popierėlį, sutrina jį į miltus. O pranešėjas toliau skaito apie masines deportacijas. Cia aš ir nusitvėriau už šito posakio „masinės d e p o r t a c i j o s " . Įsitveriau ir nebegaliu nusė­ dėti. Kaip čia greičiau Bronei pranešti ir kartu pasidžiaugti, pasvajoti. Parbėgau į namus, o su ja jau kalba mūsų b u t o kaimynė. Ir jų gamykloje skaitė tą laišką, ir ji, frontininke, negali atsiste­ bėti, kaip galėjo būti, kad visi taip šventai tikėjo Stalinu, net su jo vardu ėjo į mirtį. Krasnojarske tuo metu b u v o kelios aukštosios mokyklos. Be­ veik kiekvienoj mokėsi ir lietuvių. Daugiausia jų b u v o Miškų technikos institute, k u r b u v o ruošiami specialistai miško pra­ monei. Visi lietuviai mokėsi gerai, nes suprato, kokia kaina jie išleisti iš namų. Juokdavosi lietuviukai, kad garbės lentoje iš­ kabintos pavardės tik su galūnėmis -is: V i n g r y s , Rupainis, Ras­ tenis... Tame institute mokėsi ir Bronės brolis Nykas. B u v o labai pareigingas, darbštus studentas. Paramos iš namų n e b u v o ko tikėtis. Tai jis su draugais eidavo į geležinkelio stotį padirbėti kroviku. Naktis darbo, ir atsiranda papildomas rublis prie sti­ pendijos. V a s a r o s metu eidavo kasti duobių aukštos įtampos elektros stulpams. Dulkėtas, žemėtas g r į ž d a v o pas mus po darbo, nes bendrabučio vasarą n e g a u d a v o . Ir šiaip mokslo metais Nykas b u v o dažnas mūsų svečias. Buvo 1956 m. balandžio pabaiga. Sauliukas miegojo, ir aš jau ruošiausi gulti. Bronė sėdėjo virtuvėj prie stalo, kad mums netrukdytų miegoti, ir ruošėsi kažkokiam egzaminui. A t v a ž i a v o iš instituto Nykas ir pradėjo pasakoti visokiausias naujienas. A p i e CK laišką žinojo jau ir studentai. Dėstytojai plačiau ko­ mentavo laišką paskaitose. Tarp dėstytojų b u v o ir be pasų, ir ne rusų tautybės žmonių. — Paleidžia visus dėstytojus tremtinius. Visi gaus pasus ir bus laisvi,— pasakė Nykas. Sie žodžiai įstrigo m a n o galvoje ir nebepaleido. Jau nebeužmigau tą naktį. Svajojau, svarsčiau. Jau vaikščiojau Vilniaus gatvėmis, sėdėjau auditorijoje, aplan­ kiau Anykščius, nuėjau į Marčiupį ir atsigėriau jo šalto vandens. Pradėjo koridoriuje kaukšėti žingsniai — skubėjo į darbą ry­ tinės pamainos darbininkai. K a m b a r i o langai pradėjo šviesėti. Atsikėliau ir išėjau į balkoną. Dešinėje pusėje už miškelio ruo­ šėsi tekėti saulė. O kairėje — bundantis Krasnojarskas: dūzgia mašinos, šaligatviais skuba praeiviai, valytoja šluoja šaligatvį... Tik sulaukti pusės devynių. Turiu dvi pamokas, o paskui — į komendantūrą. Viską sužinosiu. Pasitvirtino N y k o žodžiai. Reikia tik švietimo skyriaus pa­ žymos, kad esi dėstytojas. Pabrėžė žodį „ d ė s t y t o j a s " . Mokytojų kol kas šis potvarkis neliečia. Kai gavau pažymą, kai jau turė390

jau tris nuotraukas, atsistojau eilėje prie paso. Jūs tik pagalvo­ kite — būsiu laisvas! Toks, kaip ir kiti piliečiai, kur norėsiu, ten ir važiuosiu. Kai knygoje pasirašiau, kad gaunu tokios serijos, tokio numerio pasą ir pasų stalo viršininkas jį įteikė — taip pa­ lengvėjo ant širdies, nes vis d a r abejojau: o gal dar bus kas nors ne taip, gal pasakys, tu mokytojas, koks gi tu dėstytojas. Su nauju pasu pardūmiau į namus. Dabar prasidėjo naujų rūpesčių etapas, nes žmona vaikų dar­ žely d i r b o ' m u z i k o s v a d o v e , o jai reikėjo ž o d ž i o dėstytoja. Ir ji padarė viską: g a v o pažymą, kad dirbo dėstytoja. Komendantas vartė vartė pažymą ir stebėjosi: — Nežinojau, kad darželyje yra dėstytojų. Bet kas jam. Y r a pažyma, yra žodis dėstytoja — jis ir rašo pasų skyriui pažymą. S m a g u galvoti apie gyvenimą Lietuvoje. Mūsų planai b u v o t o k i e : kai tik baigsis mokslo metai, aš su vaiku skrendu į Lie­ tuvą, ž m o n a atvažiuos vėliau, kai tik išlaikys egzaminus. Tai bu­ vo paskutiniai, valstybiniai egzaminai. Turės rankose diplomą. Vaikštinėju gatvėmis ir g a l v o j u : žmonės, aš d a b a r lygus su jumis, man dabar nebereikės du kartus per mėnesį vaikščioti į komendantūrą registruotis ir vis slapstytis, kad niekas iš mo­ kytojų nepamatytų. Dabar aš laisvas. Mokytojų kambaryje jau visi žino, kad aš kitais metais ne­ bedirbsiu šioje mokykloje. Kai kurie n e t bandė perkalbėti: — Ar blogai čia b u v o : darbas geras, uždarbis pakankamas ir butas valdiškas. Oi jūs žmonės, žmonės! Jūs nežinote, kas yra tėvynės ilge­ sys. Jūs net nenujaučiate, kiek svajota, kiek minčių galvoje gim­ d a v o ir beviltiškai mirdavo. Jūs nesuprantate, ką reiškia žodis tėviškė, kai ji tau per prievartą atimta. Pasibaigė mokslo metai. Jau išlaikytas vokiečių kalbos pas­ kutinis egzaminas, gautas atsiskaitymo lapelis, atlyginimas, grą­ žintos k n y g o s . Tik bilietą reikia nusipirkti, susikrauti lagaminą ir išsiųsti telegramą B r o n i u i : birželio 21 d. 22 valandą būsiu Vilniuje. O ta diena, paskutinioji Sibire, b u v o nuostabiai graži. K o d ė l dažniausiai būna tokios dienos, kai širdis dainuoja? Kelios die­ nos iš eilės b u v o apsiniaukusios, dažnai krapnojo. Dabar, žiūrė­ kite, saulė pasirodė! Žiūrėkite — virš padūmavusio Krasnojarsko ten, kur kaminų-kaminai, toks mėlynas dangus! Net tamsūs fab­ rikų dūmai neužtemdo to m ė l y n u m o . Ir Jenisejaus vanduo atrodo skaidresnis, primenantis Lietuvos upes. Taksi vairuotojas jau žino k r y p t į : į aerouostą. Mano pasa­ kyta kelis kartus. Sauliukas spurda, žiūri čia į praeivius, čia į Bronę. Nesupranta, kodėl mamytės ir tėtuko akys taip švyti. Nesupranta ir ž o d ž i o Lietuva. Tik vėliau, Lietuvoje lakstydamas su vaikais stebėsis: kodėl čia tiek daug lietuviškų v a i k ų ? ! Jau sėdame į lėktuvą. Sauliukas ir aš mojame rankomis. Ko tu, Brone, šluostaisi dabar akis? Tik neverk! Dabar nėra ko verkti, kai tariame: iki susitikimo Lietuvoje! 391

EPILOGAS Per kelerius metus visi namiškiai sugrįžo į Lietuvą. Neleng­ va buvo pradėti gyvenimą iš naujo. Niekas Lietuvoje mūsų ne­ laukė, nekvietė ir nepasakė: eikite ir gyvenkite — štai jums butas ar bent vienas kambarėlis. Kai nuėjau prašyti darbo, į mane kreivai, su nuostaba pažiūrėjo: kaip čia gali būti? Tik šalinom iš mokytojų visus tuos, kurių tėvai b u v o išvežti, o da­ bar pats buvęs tremtinys nori mokytojauti. Taip ir pasakė man Ministerijoje. Už gerą pedagoginį darbą Sibire turėjau puikią charakteristiką ir daug Garbės raštų. Gerai, kad b u v o laikai kiti. Todėl parašiau į CK raštą ir greitai gavau teigiamą atsa­ kymą: galiu mokytojauti ir Lietuvoje. Paskyrė dirbti į rajono centrą. Bet kai ten nuvykau, mane pasiuntė į kaimo mokyklą. Švietimo skyriuje pasakė: — Ten toliau nuo centro, jums patiems bus ramiau. Supras­ kite patys. Jūsų padėtis... Daug sunkiau b u v o mūsų tėvams pradėti gyvenimą Lietu­ voje. M a n o tėvukas atvažiavo jau pensininkas, gaudamas tris­ dešimt rublių per mėnesį. A p s i g y v e n o laikinai pas .Bronių, kol suras kokią nors lūšną, kad grįžusieji sibiriečiai turėtų kur nors prisiglausti. Tėvukas ir A l b e r t o šeima turėjo susitaupę tris tūkstančius rublių. Nusižiūrėjo tėvukas trobelę prie Vilniaus, bet labai brangu, neišneš jų kišenė, be to, labai jb.u traukė Anykščiai. — Ten visi mano giminės, visi pažįstami,— pasakė Broniui ir išsiruošė į tėviškę. Grįžo atgal į Vilnių liūdnas, nekalbus. Po kelių dienų prašneko: — Geležinkelio stotis ta pati, kur paštą vežiojau dvidešimt metų, gatvė ta pati, kur į mūsų namą veda, ir troba ta pati, ir beržas tebestovi, kurį mažas sodinau,— tik aš nebe gaspadorius. Kaip vagis užėjau iš pradžių į pirtį — atvira kažkodėl, paskui į namą užsukau. K o n t o r a ten dabar. Nužvelgė mane nuo g a l v o s iki kojų, ko aš taip sienas apžiūrinėju, ir viena panelė paklausė: — Ko tamstai reikia? Aš tai žinau, ko noriu, bet ką jūs veikiate mano troboje, norėjau pasakyti, bet išėjau, nė žodžio neprataręs, lyg kuolą prarijęs. Daugiau nevažiuosiu į Anykščius. Po kiek laiko vėl išvažiavo į tėviškę. Apsišniukštinėjo, apsiuostinėjo, ar negalima būtų surasti kokią nors pastogę sibi­ riečiams prisiglausti. N o r s laikinai. Paskui Albertas ieškos prie­ globsčio savo šeimai, o Elenos vyras Mykolas — savo. Visi nori gyventi Anykščiuose. Po ilgų ieškojimų tėvukas surado mažą kambarėlį su bendra virtuve. Netoli bažnyčios prie šaltinėlio. Per langą matyti gimtieji namai. Parašė laišką į Sibirą. Greit parvažiavo motina. O 1960-tųjų metų vasarą per pačią Dainų šventę sugrįžo visi likusieji: Elena ant rankų nešėsi vaiką, jos vyras už rankos vedėsi antrąjį. Ir Albertas su Danute turėjo įpėdinį — trejų metų mergaitę. Tik ji nevaikščiojo, nekalbėjo ir nieko negirdėjo — invalidė b u v o . 392

Po Sibiro Lietuva, po Bogučianų Dainų šventė pritrenkė ir apsvaigino buvusius tremtinius. Dar labiau norėjosi, kaip galima greičiau įsikurti, už ko nors užsikabinti. Visi apsistojo Anykš­ čiuose, lūšnoje prie Šaltinėlio. Ankšta, nėr kur apsisukti. Nak­ čiai vaikus guldė ant grindų, o Albertas, tėvukas ir Mykolas miegojo pas pažįstamus ant šieno. Onutė susirado savo draugę, ten ir prisiglaudė. Paskui kiekvienos šeimos galva pradėjo ieš­ koti pastogės ir darbo. Labai irzlus ir piktas b u v o A l b e r t a s : apeina visus pažįstamus, pasiklausinėja kaimynų, užsuka į kai­ mą netoli miesto — nėra vietos, niekas nepriima su vaiku ir dar invalidu. Keikiasi Albertas, keikiasi rusiškai: — K a m važiavau į tokią Lietuvą, kur ž m o g u i vietos nėra... tvaju matj... Važiuoja Albertas pas pusseserę į Jurbarką — ir ten niekas nelaukia. Grįžta d a r piktesnis ir niūresnis. Palengvėjo jo padė­ tis, kai invalidę mergaitę priėmė į vaikų namus. Dabar geriau — laisvos žmonos rankos. Šiaip taip praėjo pirmoji žiema be nuolatinės pastogės. V i s ieškojo nusipirkti kokį nors namelį. Ir tėvukas prie geležinkelio stoties surado — parduoda pusę namo. Susidėję su A l b e r t u krū­ v o n pinigus nusipirko. Ta sena trobelė su siaurais langais, kiau­ ru stogu, nedideliu sodeliu prie namo ir tapo mūsų antrąja tė­ viške. Per kiekvienas šventes čia r i n k d a v o m ė s : atvažiuoja Onutė iš Klaipėdos, kur ji mokėsi žemės ūkio technikume, Elena ir Mykolas ateina su vaikais, atvažiuojame ir mes su Broniumi kartu su s a v o šeimomis. O tėvukas vėl jaučiasi g a s p a d o r i u s : sodina prie stalo, vaišina: — Sėskitės, ką turėsma, tuo ir pavaišinsma. Va ir bačkelą įsigijau, alučio padariau — paragausma. A n t stalo jau stovi ąsotis su putojančiu alumi. Mama atnešė dubenį margučių — V e l y k o s . Ji laiminga, sulaukusi brangių svečių. Juk motinos visuomet labiau ilgisi už vyrus. Jų lauki­ mas pavirsta nepaprastu džiaugsmu, kai už stalo susėda vai­ kai. Mes ir vėl dainuojame kaip prieš daugelį metų. Tik dainos jau kitos. O jinai sėdi už stalo, užsirišusi balta skarele su raudonomis gėlytėmis, ta amerikoniška (kaip ji ir išsaugojo tiek metų), spin­ di iš džiaugsmo ir k a l b a : — Vyskupo taip nelaukiau, kaip jūsų... Taip būdavo per šventes. O kasdienybėje visko atsitikdavo. Albertas mažai uždirbdavo, blogėjo sveikata. Susirgo Elena nepagydoma liga ir po poros metų atsigulė į kapines netoli Mar­ čiupio. Mama susilaužė koją. Du kartus darė operaciją, ir niekas nepadėjo. Liko invalidė. Vaikščiojo tik su ramentais pasirams­ čiuodama. Mirė tėvukas, nebesulaukęs, kol jam grąžins namus. O vis d a r tikėjosi, dažnai apeidavo trobesius, pastovėdavo, pas­ t o v ė d a v o prie jų ir susimąstęs grįždavo namo. Nebesulaukė. K o l mama b u v o dar g y v a , ir Albertas dar švokštė lagery su­ gadintais plaučiais-,— b r a n d i n o m viltį, kad atvažiuos mūsų ap393

lankyti broliai iš A m e r i k o s . Juk daugelio pažįstamų giminės p a b u v o j o Lietuvoje, nesispjaudė, o kai kam netgi labai patiko. O mūsiškių neprisivadinsi. Juk A l f o n s a s jau į aštuntą dešimtį persirito, o Balys jau laukia pensijos. Ir ko neatvažiuoja? Mes, broliai, p r a r a d o m kantrybę su jais tuščiai susirašinėti. Tik A l d o ­ na nenutraukė ryšių. Ir štai, kai mirė Albertas, kai iš musų gausios šeimos liko tik keletas, jie išsiruošė į Lietuvą. A p i e Alfonsą ne ką beatsimenu, nes išvažiavo prieš pusšimtį metų. Mes visi maži b u v o m e . Balys išvažiavo į Jungtines Vals­ tijas 1938 m., todėl jį gerai atsimenu. Jis b u v o vyriausias iš mūsų, Lietuvoj gyvenančių, mums b u v o autoritetas. Linksmas, geras dainininkas ir puikus muzikantas. Artinosi jo į kariuome­ nę šaukimo metas. O kadangi jis b u v o gimęs Amerikoje, tai iš­ važiuodamas tenai, galėjo išvengti kariuomenės ir tokiu budu neprarasti A m e r i k o s pilietybės. Todėl tėvukas labai norėjo jį išleisti į užjūrį, kur gyvenimas daug lengvesnis. O ką čia v e i k s : vaikų pulkas ant to s m ė l y n o . Piemenų Marčiupy užtenka, bekelnių pilna trioba. Pats Balys nelabai norėjo važiuoti. Tai t ė ­ vukas jam nupirko „peterburgską" armoniką už tris šimtus litų, k a d jis noriau važiuotų s v e t i m o n šalin. Jis ją vešis į Jungtines Valstijas. Žinoma, pirko už skolintus pinigus ir šipkartę už skolintus pirko. O Balys, įsigijęs armoniką, kiauras dienas groja ir visai nebenori važiuoti į Ameriką. Taip ir pa­ sakė: — N e n o r i u važiuoti. M a n ir čia gerai. Visi myli, visi ger­ bia. O kas tenai laukia? Ar atsimenat, kaip Alfonsas kiekvie­ name laiške rašė ir raudojo A n y k š č i ų ir M a r č i u p i o : Anykščiai, Anykščiai, jūs sostinė mano... — Betgi d a b a r priprato ir net neužsimena apie tai,— per­ kalbinėjo abu tėvai. Ir Balys labai nenoromis išvažiavo. Stai, po daugelio metų nebuvėliai parvažiuoja į Lietuvą. Par­ važiuoja taip dažnai minėti, ilgai laukti, ne kartą mamos ap­ raudoti. Gegužės dvidešimt pirmąją bus Vilniaus aerouoste. „ V i ­ sų pasiilgome, visus norime pamatyti, bet labiausiai su mama n o r i m susitikti,"— rašė jie iš tolimų kraštų. O kaip mama n o r ė j o juos pamatyti! M o t i n o s visuomet labiau ilgisi tų, kurie toli. K a d ir kartais primiršdavo juos, bet, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to ima ir pradeda minėti jų vardus. O Albertas, kol gyvas b u v o , kai jam užeidavo neviltis dėl pablogėjusios sveikatos, i m d a v o prikaišioti m a m a i : — K o k i e t a v o vaikai! — laišką tingi parašyti, nekalbant jau apie siuntinius. Užmiršo. Nereikalinga jiems. Žinoma, pyktis praeidavo, ir viskas vėl gerai. Bet mama ne­ užmiršdavo A l b e r t o žodžių, lyg teisindamasi s a k y d a v o : — K o d ė l neatvažiuoja, kodėl žmonių vaikai jau po kelis kartu p a b u v o j o Lietuvėlėj... O dabar, kai sužinojo, kad šį gegužį jie atvažiuos, džiaugs­ mui g a l o nebuvo. Laukia ir vis tą patį kalba, pasakoja, kokie jie maži b u v o , kaip vaikščiojo, kaip kalbėjo. Visai mažai be­

m i e g o d a v o . J u o labiau artėjo tas išsvajotas gegužis, tuo daugiau ji silpo. Per sunki aštuoniasdešimt penkerių metų moteriai lau­ kimo našta. Mes ją dabar dar dažniau lankydavome. O ji lyg per sapną: — Va apsiprausiu, užsirišu baltą skarelę ir einu jų pasi­ tikti. Tik kažin traukiniu ar autobusu atvažiuos? Išvažiavo tai autobusu. Gerai atsimenu, autobusas, mano paprašytas, sustojo prie vartelių. Gal ir dabar šitaip bus... Užsirišu baltą skarelę... Oi, kaip pasiilgau jų, Untaniuk, kaip laukiu! Keliais eisiu pasi­ tikti, šliaušiu prie varteliiį... Ir kokia likimo ironija! Per didelis noras susitikti ir per menka sveikata — mirė nesulaukusi sūnų, neužteko jėgų dide­ liam laukimui. Už savaitės po mamos mirties jie pasirodė Vilniaus aero­ uoste. Ateina abudu su ž m o n o m i s , gerai nusiteikę, linksmi. Jiems n e b u v o pranešta apie mamos mirtį. Bronius iš t o l o moja j i e m s ranka ir šaukia: — Anykščiai, M a r č i u p y s ! Džiaugsmas ir ašaros kartu. Jie iš pradžių nesuprato, kodėl Onutė dėvi g e d u l o kostiumėlį. — Kaip m a m a ? — b u v o jų pirmasis klausimas. — Viską papasakosim. Dabar važiuojam į viešbutį. Ir viešbutyje, susėdus atsikvėpti, Balys vėl klausia: — Kaip m a m o s sveikata, kada važiuosim į A n y k š č i u s ? Nesupranta ir nežino, kad Tarybų šaly neleidžiama važinėti, kur nori. Net tėvų negalima aplankyti, net prie jų kapo n e g a l i pastovėti. — Mirė m a m a , — staiga nebeišlaikiau,— prieš kelias dienas mirė. Nelinksma b u v o jų viešnagė Lietuvoje. Y p a č pirmosios die­ nos. Kalbasi jie su s a v o žmonomis angliškai, žiūrėk, ir šluostosi akis. Mes juos priėmėm, kaip galėjom. Susitiko su giminėmis, prisikalbėjo, prisiklausė dainų. Įspūdinga b u v o Anykščiuose, kur mes juos nuvežėm slapta. B u v o sekmadienis, vidurdienis. Kad suskambo bažnyčios varpai, kad sugužėjo žmonių minios į bažnyčia. Atlaidai b u v o , ar kas? K o d ė l tiek daug ž m o n i ų ? Ir mes paskui krikščionis suvirtome į bažnyčią. Klaupiasi ameriko­ nai, žegnojasi, žvalgosi aplinkui. Atpažįsta viską: ir Nukryžiuo­ tąjį didžiajame altoriuje, ir Mariją, ir šventą Antaną, ir visus šventuosius, tebestovinčius taip pat, kaip vaikystėje s t o v ė j o . U ž g r o j o vargonai, ir choras užgiedojo „ P u l k i m ant kelių" giesmę. K u r jūs, broliai, be tėviškės dangaus, kur b u v o t e lig šiolei, kodėl mažai rašėte į Lietuvą, kodėl pavėluotai atvažiavote? Da­ bar klūpokite, muškitės į krūtinę ir šluostykitės ašaras. Iš bažnyčios nuėjome į kapines, pastovėjome prie kiekvieno artimojo kapelio. — Į Marčiupį einam! — pasiūlė Balys ir A l f o n s a s kartu. O nuo kapinių iki Marčiupio tik keli šimtai metrų. Prisiminė ame­ rikonai, kaip karves ganė, kaip basi braidė po upelį, kuris ir 395

dabar siaura juostele tebesruvena. „ K u r tas šaltinėlis, kur aš jaunas g ė r i a u " , — užvedė Balys, o paskui susigraudenęs glostė Marčiupio ž o l ę ir b u č i a v o pažįstamą akmenį. — Niekur nevažiuosiu iš L i e t u v o s , — pravirko jis balsu,— čia ir atsigulsiu amžinai šalia mamos ir tėvuko mielo... Penkios jų viešnagės dienos p r a b ė g o labai greitai. Pilni įspū­ džių ir graudulio jie išskrido atgal, daug pamatę ir ne viską supratę. Niekaip jiems negalėjom išaiškinti, už ką mus b u v o į Sibirą ištrėmę. Nesuprato. — Ką tėvukas negero padarė? Gal žmogų užmušė ar mirti­ nai sužalojo? — Nieko neužmušė, nieko nesužalojo. — Tai g a l valstybės pinigus pasisavino ar paštą veždamas pasiėmė sau, kas jam nepriklausė? — Nieko nepasisavino, nieko sau nepasiėmė. Taip ir i š v a ž i a v o nesupratę, kaip galima be kaltės iš žmo­ gaus viską atimti, atplėšti nuo tėviškės ir išvežti į tokias to­ lybes. Ir aš nesupratau, ir tu, tėvuk, ir tu, miela močiut, nesu­ pratai. O jūs, šimtai tūkstančių tremtinių, ar supratote, už ką jus vežė iš L I E T U V O S ? 1988