Juodaičių krašto istorija 9786094080098 [PDF]

Zitiervorschau

JUODAIČIŲ KRAŠTO ISTORIJA

Albinas Skridla

JUODAIČIŲ KRAŠTO ISTORIJA

UDK 947.45 Sk58

Nuoširdžiai dėkojame knygos leidimą parėmusiems asmenims ir organizacijoms

Viskas buvo... Ir rasos, ir kloniai, Ir ties vartais parimę klevai, Ir su dalgėmis grįžtantys broliai, Ir nuo vargo pražilę tėvai. Viskas buvo... Paliks tik legenda Apie meilę, gerumą, svajas... Laimingas tik tas, kas suranda Gimto sodžiaus įspaustas pėdas. Albina Oržekauskienė

Pagrindiniai rėmėjai: Jurbarko rajono savivaldybė Jurbarko kultūros centras Juodaičių seniūnija Jonas Brigys Kęstutis Puidokas Rasa Juknevičienė Gintautas Urbonas Eugenijus Urbonas Vidmantas Banys Vytautas Bukauskas Gintautas Gudžiūnas Kęstas Gudžiūnas Rima ir Algis Rimdžiai Antanas Butkus Alfredas Masaitis Vidmantas Andrikis Rūta Mickienė

R ėm ėjai : Aloyzas Kruopys Antanas Urbonas Algis Naujokaitis Česlovas Pikelis Mindaugas Pikelis Modestas Pikelis Kazimieras Banys Ramūnas Petrauskas Albinas Butkus Milda Butkutė Nijolė Jonaitienė Irena Paukštytė Liucija Puidokaitė Justina Puidokaitė Danutė Stanislovaitienė Nijolė Jociuvienė

Redagavo Vilija Kruopienė

ISBN

978-609-408-009-8

© Albinas Skridla, 2009

Šie kraštietės eilėraščio posmai mums primena, kad laikas bėga negrįžtamai, - keičiasi žmonės, nyksta tėviškės ir kaimai... Gal jaunosios kartos norės prisiminti ir paieškoti gimtojo sodžiaus žemėje įspaustų pėdų. Rinkdamas medžiagą bažnyčios istorijai, domėdamasis Juodaičių kultūrinės veiklos ištakomis, bendraudamas su kaimo žmonėmis patyriau, kaip jie su ašaromis prisimena apie įvykius, kuriuos gal penkiasdešimt metų teko nutylėti galvojant, kad viską tikriausiai nusineš užmarštis. Kilo sumanymas užrašyti tuos prisiminimus, nes laikas nelaukia, senoji karta išeina Anapus. 2003 m. pradėjau rinkti medžiagą, dar tikrai nežinodamas, ką su j a darysiu... Kaupėsi dovanojamos arba perfotografuojamos nuotraukos. Norėdamas daugiau sužinoti apie pavasarininkų vadą Antaną Gudžiūną, kuris pirmasis ginklu pasipriešino sovietinei okupacijai, Kaune susiradau j o seserį Mariją Butkienę, kurios užrašytus prisiminimus paskui atvežė jos giminaitė Rima Rimdžiuvienė. Jos šeima padėjo įsigyti diktofoną, taigi rinkti medžiagą pasidarė daug lengviau. Susikaupė per 400 nuotraukų (knygoje j ų panaudota tik dalis), daug eilėraščių, dainų (jos dar laukia savo eilės). Dokumentą, kuriame užsimenama apie seniausius šios vietovės įvykius, Lietuvos

7

5 valstybės istorijos archyve surado Vytautas Bukauskas. Vertimais iš

Gauta medžiagos iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (LCVA),

vokiečių, lenkų ir lotynų kalbų pasirūpino Albina Oržekauskienė ir

Kauno apskrities archyvo (KAA), Lietuvos valstybės istorijos

Audronė Šolienė. Apie dūdų orkestro įkūrimą pavyko sužinoti iš

archyvo (LVIA), Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA). Jos padėjo

Jono

ieškoti

Urbono

užrašytų

atsiminimų, kuriuos

išsaugojo sūnus

Raseinių

bibliotekos

darbuotojas, kraštotyrininkas, iš

Eugenijus Urbonas. Senovėje visas kaimo gyvenimas vyko prie

Mituvos kaimo kilęs Jonas Brigys. LCVA direktorius Dalius Žižas

bažnyčios (parapijos), todėl atrodė reikalinga įtraukti į knygą ir

maloniai

aplinkinius parapijos kaimelius, nes čia gyvenusių žmonių likimai

dokumentais. Apie aplinkinius kaimus, kai kuriuos jau visiškai išnykusius,

visada buvo glaudžiai susiję. Taip į knygą sugulė Juodaičių krašto istorija, apimanti 1568-1964 metus. Daugiausia žinių apie mūsų kraštą iš

sudarė

palankias

sąlygas

pasinaudoti

archyviniais

knygoje pasakojama gana kukliai, nes archyvuose žinių rasta mažai, 1918-1940 metų

laikotarpio, kurį dar gerai prisiminė vyresnieji žmonės, papasakoję ir

o šiuo metu ten gyvenantys žmonės daugiausia ne vietiniai, nepanoro atsiverti nepažįstamam žmogui, o kai kam iš viso atrodė,

savo tėvų prisiminimus: apie sodybas, žmonių aprangą, buitį,

kad niekam tai nereikalinga... Griciuose man padėjo ir kartu pas

mokyklas, krikščioniškų organizacijų veiklą, rusų ir vokiečių

žmones keliavo bibliotekos vedėja Loreta Andrikienė.

okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. Šis laikas visai Lietuvai

Knygą sudaro 12 skyrių. Šio krašto tarmei (vakarų aukštaičių

buvo labai sunkus ir skausmingas. Likimus laužė, išbandymų teikė

kauniškių) ir kalbėsenai būdinga .leksika pasakojimuose palikta

karo metu besikeičianti valdžia, ugnimi niokojo ir krauju laistė per

nepakeista (pateikiama pasviruoju šriftu), ilgesni originalūs žmonių

apylinkes besidriekianti fronto linija, partizanų pasipriešinimo

pasakojimai taip pat išskirti pasviruoju šriftu, j ų kalba beveik netaisyta.

kovos, trėmimai, kolektyvizacija. Gana plačiai aprašomi garsieji Vozbutų įvykiai. Visi kaimo žmonės vienaip ar kitaip buvo su jais

Stengtasi surinktą medžiagą pateikti objektyviai, vengiant asmeninio vertinimo. Knyga nepretenduoja į istorinio veikalo statusą,

susiję. Vienų buvo sudeginti ūkiai, atimta nuosavybė, kiti su ginklu

jos paskirtis - užfiksuoti šiuo metu prieinamas žinias ir liudijimus.

rankose priešinosi atėjūnams ir žuvo nelygioje kovoje, treti

Tuo pačiu norisi paraginti skaitytojus rinkti, užrašinėti čia nepaminė­ tus, praleistus dalykus. Tebus ši knyga tik kelio pradžia.

nežinodami net už ką atsidūrė Sibire ir kentė šaltį, badą ir skurdą. Kiek pavyko, užrašyta tremtinių prisiminimų. Juodaičių vidurinės

Dėkoju

visiems

pasakojusiems,

skaudžiais

ir

linksmais

mokyklos kraštotyros būrelis, vadovaujamas mokytojos Genutės

išgyvenimais pasidalijusiems, savo šeimų patirtis atskleidusiems,

Butkuvienės, dar

tremtinius, kuria su dėkingumu pasinaudojau. Šių įvykių liudininkų

oriai ir pagarbiai apie kaimynus atsiliepusiems Juodaičių krašto žmonėms. Tikiu, kad j ų vaikams ir vaikaičiams šie prisiminimai galėtų

lieka vis mažiau ir skauda širdį, kad j i e nebuvo prakalbinti

būti dar viena gija, stipriau rišanti su Tėviške, tėvais ir seneliais, kad

anksčiau... Nemažai prisiminimų pateikė ne iš mūsų krašto išvežti

paskaitę jie giliau įsižiūrės į vakaro dangų virš senos sodybos, o Vėlinių

tremtiniai, šiuo metu gyvenantys Juodaičiuose ir tapę tikrais

žvakelė kaitriau sužibės senose Juodaičių kapinėse.

1990 metais rinko medžiagą apie vietinius

juodaitiškiais, taip pat atsiuntė išeivis iš Pagausančio kaimo, šiuo metu Rusnėje gyvenantis buvęs politinis kalinys Kazimieras Banys.

Autorius

9

TURINYS

Santrumpos apskritis apskr. dešimtinė deš. DOSAAF Sovietinė jaunimo karinė struktūra (liet. savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir DZDT KAA LCVA LYA LLKS LVYRA MTS NKVD rb. TSKP VDS VLKJS vlsč. V SKA

laivynui remti) darbo žmonių deputatų taryba Kauno apskrities archyvas Lietuvos centrinis valstybės archyvas Lietuvos ypatingasis archyvas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis Lietuvos valstybės ypatingos reikšmės archyvas mašinų ir traktorių stotis sovietų saugumo organas rublis Tarybų Sąjungos Komunistų Partija Vieningoji darbo sąjunga Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga valsčius Valstybės saugumo komiteto archyvas

Santrumpos 8 SENIEJI LAIKAI 11 SOVIETINĖ OKUPACIJA 62 ANTRASIS PASAULINIS KARAS 67 POKARIO METŲ PARTIZANŲ JUDĖJIMAS 76 Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis 91 Pasipriešinimo kovos dalyviai 99 Vieningoji darbo sąjunga 112 APYLINKĖS TARYBOS ISTORIJA 116 JUODAIČIŲ KOLŪKIO KŪRIMOSI METAI 127 PAŠTAS IR RYŠIAI 139 JUODAIČIŲ NUKRYŽIUOTOJO JĖZAUS BAŽNYČIA 141 Juodaičių bažnyčioje tarnavę kunigai 158 Atlaidai ir kalendorinės šventės 159 Bažnyčios choras 169 Juodaičių kapinės, kryžiai, koplytstulpiai 172 JUODAIČIŲ MOKYKLOS ISTORIJA 179 JUODAIČIŲ KRAŠTO TREMTINIŲ PRISIMINIMAI 204 Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo 240 VISUOMENINIS IR KULTŪRINIS GYVENIMAS 252 JUODAIČIŲ KRAŠTO KAIMAI 276 Pagausantys 276 Misiūnai 298 Pakarklys 311

11

10

Pamituvys, Akmeniškiai, Griciai, Liucinava, Skardinė 319 Mituva 327 Skapiškiai 331 Kilupiai 339 Karolinava 343 NUOTRAUKŲ PATEIKĖJŲ SĄRAŠAS 344

SENIEJI L A I K A I Atrodytų, kad Juodaičių miestelis, seniau vadintas bažnytkaimiu, niekuo nesiskiria nuo daugelio panašaus likimo Lietuvos kaimų. Jei tikėtume istorijos vadovėliais, čia niekad nevyko jokių istoriko dė­ mesio vertų įvykių. Ar iš tiesų nieko įdomaus, ar tikrai Juodaičiai verti tik keleto šykščių eilučių enciklopedijoje? Juk ir čia gyveno žmonės, ritosi karų bangos, keitėsi epochos. Ką jos paliko žmonių atmintyje, archyviniuose dokumentuose? Pabandykime iš šių istori­ jos trupinių sudėlioti Juodaičių praeities paveikslą, atkurti miestelio istorijos kroniką. Miestelis išsidėstęs netoli (apie kilometrą) nuo Mituvos upelio, 9 km į pietus nuo Ariogalos, kelių, vedančių į Ariogalą, Raseinius, Seredžių ir Veliuoną, kryžkelėje, miškingoje ir pelkėtoje vietovėje. Pagal senų žmonių pasakojimus, senovėje čia buvusi vien tamsi juodalksnių giria. Pirmieji gyventojai, atvykę nuo Ariogalos pusės, įkurdino kaimelį, Juodgiriais vadinamą. Tuo metu šioje vietovėje buvęs nedidelis Juodžio ežerėlis, vėliau išnykęs ar nusausintas. Nuo šio ežerėlio vietovė įgavo naują vardą - Juodaičiai (Bronius Kvik­ lys. Mūsų Lietuva. IV t., p. 561). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Juodaičių kaimo pavadini­ mas paminėtas 1568 m. sausio 5 d. bajorų ir karališkųjų valstiečių žemių akte. Naudingos žemės buvo labai nedaug, tik keli valakai (1 valakas - apie 21 ha), aplinkui plytėjo miškai. Žemės priklausė karaliui, todėl ir valstiečiai vadinti karališkaisiais. Anot Lietuvos valstybės istorijos archyve surasto rašto, 1614-ųjų, sunkių Ariogalos bažnyčiai metų rugpjūčio 16 d. Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Zigmantas (Žygimantas) III patvirtino įsakymą, kuriame rašoma apie Ariogalos parapijos bažnyčios dotaciją. Gregoras Narkevičius, Ariogalos vietininkas, Jo malonybės įsakymu savo skelbiamu 1614 m. rugpjūčio 16 d. raštu už prievoles (duokles)

12

Senieji laikai

Ariogalos bažnyčiai kunigui Gžegožui Klaičgelavičiui perleido valdyti Juodaičiuose esančius tris apgyvendintus, penkis neapgyvendintus ir šešis miško valakus su baudžiauninkais ir visomis iš jų gaunamomis pajamomis. Baudžiauninkams įsakyta paklusti kunigui klebonui Gžegožui Klaičgelavičiui ir visas pareigas atlikti taip, kaip iki tol atlikinėjo Ariogalos tėvonijai (LVIA F. 525 Ap. 8 B. 1449 L. 13, 14). 1799 ir 1802 metais Žemaičių vyskupas tas dovanotas žemes Juodaičiuose norėjo perduoti valdyti kitiems asmenims. Tačiau vyskupas galėjo paskirti klebonus, o perduoti kam nors bažnyčiai užrašytos žemės neturėjo teisės, todėl nors jau buvo V. Daugirdui perdavęs dirbamas žemes ir mišką Juodaičiuose, vėliau jas grąžino. Kaip matyti iš vyskupo Tiškevičiaus nutarimo liudijimo, 1635 m. rugpjūčio 15 d. ir 1734 m. liepos 28 d. žemes Juodaičiuose valdė ir už jas buvo atsakingi klebonijos žmonės, o Gervazas Vondzinskis savavališkai pasisavino nemažai šieno. Taip pat ponas Tomašas Lozinskis susigundė Ariogalos bažnyčios geru, priklausančiu Juodaičių kaimui, 1799 m. birželio 22 d. naktį užpuolė ir per prievartą atėmė iš juodaitiškių 16 vežimų vasarinių grūdų ir rugių. Be to, ištrypė aplinkines pievas ir padarė daug žalos, todėl 1799 m. birželio 27 d. buvo paduotas į teismą. Ponui Tomašui Lozinskiui mirus bylos likimas liko neaiškus. Likusį j o turtą valdė našlė ponia Dominyka Lozinska, kuri taip pat norėjo nusavinti Ariogalos parapijos klebonijai priklausančias Juodaičių žemes, esančias šalia jos palivarko, greta Serbentupio ir Akmenupio. Ji 1803 m. liepos 10 d. surinko ginkluotų žmonių grupę, užpuolė grėbiančius šieną žmones, išvarė Pranciškų ir Tamošių Balčaičius. Kaip matome iš vėlesnių dokumentų, tarp juodaitiškių ir aplinkinių dvarininkų nuolat kildavo konfliktų, nes nebuvo aiškių žemės priklausomybės ribų. 1850 m. R. Kovalevskis pastebėjęs, kad plane nurodytos žemės juodaitiškiams nepriklauso, ir uždraudęs jiems jose ganyti. Tik šiems parašius skundą, 1851 m. gegužės 25 d. Kauno gubernijos

Senieji laikai

13

aukščiausias žemės liustracijos komisijos matininkas Čeikovskis sutikslino Juodaičių kaimo ir pono R. Kovalevskio žemės ribas ir nustatė, kad matininkas Godlevskis buvo juodaitiškiams jas nurodęs neteisingai (LVIA F. 525 Ap. 8 B. 1449 L. 16, 17, 18, 19, 20). 1820 m. kaime gyveno 46 gyventojai (6 kiemai). Pagal bažnytines knygas, 1912 m. 34 ūkiuose buvo 198 gyventojai, iš j ų 96 vyrai ir 102 moterys. Zofljuvkos (Zofijos) palivarko 2 ūkiuose gyveno 8 vyrai ir 6 moterys. 1923 m. Juodaičiuose buvo jau 42 sodybos - 264 gy­ ventojai, 1940 m. apie 300, 1959 m. - 318 gyventojų (Juodaičių pa­ rapijos bažnytinės knygos).

ШётШ' Щ"ш4,« (L-ro -•-•Vrfefru—

Ш°МВ$шк 1 pav. Kauno gubernijos žemėlapio 1907 m. fragmentas

Senieji laikai

14

1,66 1,67 1,67 1,67 1,67 1,67 1,66 1,67 1,66 15,00

13,00 13,00 13,00 13,00 13,00 13,00 13,00 13,00 13,00 117,0

13,85 13,84 13,84 13,84 13,84 13,85 13,84 13,84 13,85 124,58

8,61

8,60 8,60 8,60 8,60 8,61 8,61 8,60 8,61 77,44

15

2 pav. Kauno gubernijos Mažosios Ariogalos Juodaičių kaimo išpirktų sklypų planas (1862 m.) Naudinga žemė (deš.)

Šienaujamos pievos (deš.)

Masaitis Juozas Stašaitis Stanislovas Atgalainis Adomas Bukauskas Jonas Poškus Antanas Balčaičio Jono našlės Areškevičius Stasys Mockus Jonas Balčaitis Tamošius Iš viso

Pievos (deš.)

Ariama žemė (deš.)

1 2 3 4 5 6 7 8 9

Žemės savininko vardas ir pavardė

Sodybos plotas (dešimtinėmis)

Sklypo Nr.

1 lentelė. Juodaičių kaimo žemės savininkai (1862 10 03)

Senieji laikai

37,12 37,11 37,11 37,11 37,11 37,12 37,11 37,11 37,12 334,00

Kauno žemės liustracijos komisijos matininko duomenys (КАЛ F. J-525 Ap. 23 B. 3704 L. 61) Kaip matyti iš 1 lentelės, kaime buvo devyni dūmai (ūkiai). Visi gyventojai žemės turėjo vienodai - po 37,11 dešimtinės, o iš plano (2 pav.) matyti, kad kiekvieno sklypo žemė suskirstyta siaurais ilgais rėžiais. Sodybų, ganyklų ir ariamosios žemės plotai taip pat beveik vienodi. Apie 3,17 deš. kaimo žemės užėmė gatvės ir keliai, 0,5 deš. kapinės, 0,9 deš. vandenys, 2,9 deš. pelkė, 7,48 deš. - nenaudinga, kemsynais apėjusi žemė. 1911 m. Juodaičių kaime buvo 24 sodybos. Per karą daugelis j ų iš­ degė. Iš plano eksplikacijos (2 pav.) matyti, kad kaime tuo metu buvo 335 dešimtinės ir 510 k v . sieksniai dirbamos žemės, o nedirbamos 4 dešimtinės ir 288 kv. sieksniai.

(KAA F. J-525 Ap. 23 B. 3704 L. 62)

Senieji laikai

16

Senieji laikai

2 lentelė. Ariogalos valsčiaus Juodaičių kaimo gyventojų turimos žemės plotas (pagal 1911 m. planą)

1911 m. spalio 4 d. kaimo sueigoje, dalyvaujant seniūnui ir 24 sodybų atstovams, nutarta keltis į vienkiemius. Prašymą pasirašė visi gyventojai. Kauno liustracijos komisija parengė planą ir matininkas V . Vasiliukas žemę padalijo į vienkiemius. Sudarant projektą, patiems gyventojams pageidaujant, sklypų skirtumai ir vertė buvo įvertinta pinigais. Valstiečiai nutarė pasidalyti tarpusavyje žemėtvarkininko suprojektuotus sklypus juos parduodant aukcione. Išsamios pardavimo taisyklės buvo surašytos įsakyme (1911 m. rugpjūčio 19 d.), po kuriuo pasirašė visi turintys balsavimo kaimo susirinkime teisę gyventojai. Aukcionas vyko dalyvaujant tam pačiam žemėtvarkininkui V . Vasiliukui. Buvo surašytas ir kaimo seniūno patvirtintas pardavimo raštas. Jį taip pat pasirašė visi gyventojai, pirkę sklypus už sutartą sumą. Žemėtvarkininkas leido šeimos nariams tarpusavyje susitarti, kaip bus pasidalijama gauta žemė. Kaip liudija archyviniai dokumentai, padalijimu ne visi buvo pa­ tenkinti. J. Masaitis ir K. Puidokas kreipėsi į valsčiaus viršininką ir nurodė, kad pardavimo metu vyko slapti susitarimai dėl kai kurių sklypų kainų. Už sutikimą nekelti kainos buvo išduoti rašteliai su pa­ žadu sumokėti 600 rublių. Tiriant skundą iš gyventojų jokių nusiskun­ dimų nebuvo gauta. Tik vienas M. Balčaitis pareiškė tikrai pardavimo metu išdavęs P. Mockui raštelį „už 600 rublių", bet, paties M. Balčaičio paaiškinimu, toks raštelis jam jokio nuostolio nepadaręs. P. Moc­ kus vis tiek dalyvavo aukcione. Apklausus liudininkus išaiškėjo, kad aukcionas vyko teisingai. 1911 m. sudarytame plane matyti, kad Juo­ daičių kaimo rėžiai palei Raseinių-Seredžiaus kelią driekėsi net pen­ kis kilometrus. Pagal gyventojų sąrašą, žemės įsigijo net septynios Balčaičių šeimos, po dvi Areškevičių, Mockių, Bukauskų, Stašaičių. Stambiausius ūkius turėjo Jonas Bukauskas (37,6 deš.) ir Martynas Areškevičius (37,5 deš.). Dauguma kitų ūkininkų valdė nuo 10 iki 19 dešimtinių ūkius. Tik keli gyventojai turėjo labai mažai žemės, todėl vertėsi kitais darbais (LCVA F. 1250 Ap. 3 B. 5133).

17

Eil. nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24.

Vardas, pavardė ir tėvo vardas Martynas Areškevičius, Stanislovo Jonas Sodeika, Jono Juozas Masaitis, Jurgio Jonas Bukauskas, Jono Pranas Balčaitis, Baltramieįaus Martynas Balčaitis, Jono Martynas Balčaitis, Viktoro Jurgis Balčaitis, Viktoro Laurynas Balčaitis, Mataušo Antanas Balčaitis, Mataušo Mataušas Balčaitis, Mataušo Juozas Mockus, Jono Pranas Mockus, Lauryno Petras Mieliauskas, Simo Juozas Gudžiūnas, Benado Elizavieta Mockuvienė, Petro Ignas Aįauskas, Prano Jonas Ajauskas, Prano Juozas Poškus, Antano Stanislovas Stašaitis, Stanislovo Mataušas Bukauskas, Martyno Kazimieras Stašaitis, Stanislovo Jonas Puidokas, Kazimiero Antanas Areškevičius, Jono Bendro naudojimo Iš viso:

Žemės plotas (dešimtinėmis) 37,1 18,2 18,1 37,6 12,2 12,9 6,5 6,2 12,1 12,1 12,1 17,6 17,6 1,1 L4 1,3 12,1 12,1 12,1 10,1 10,2 15,2 19,3 18,1 1,3 339,8

(LCVA F. 1250 A. 4 B. 9/1091)

X X a. Lietuvai atnešė daug išbandymų. Ypač sunkūs buvo Pir­ mojo pasaulinio karo metai, kai kraštą prislėgė okupantų jungas. Ar­ tėjančio karo baimė tvyrojo ir Juodaičiuose, tačiau ne visi rimčiau susimąstė apie tai, kas gali ištikti ateityje. Štai Antano Juodaitiškio slapyvardžiu prisidengęs „Lietuvos žinių" korespondentas 1914 m. gruodžio 19 d. žinutėje nerūpestingai nušvietė to meto aktualijas:

Senieji laikai

18

Senieji laikai

19

„Šiuo laiku pas mus yra visiškai ramu, net per daug... Karo baisumo

kareiviai. Vokiečiai, sustiprinę savo pajėgas, 1915 m. vasarą rusų

užtikti žmonės, išskyrus kai kurios bailius, pasiliko ant vietos, nors

kariauną nustūmė į carinės Rusijos gilumą. Apie ketverius metus

mūšis ties Seredžium buvo labai įbauginęs. Žmonių dauguma apie degtinę mažai tesirūpina ir, gal būt, ne be džiaugsmo mato veidro­

truko vokiečių okupacija. J. Butkienė pasakoja, kad okupantai gaudė ir prievartavo moteris ir merginas, todėl šios kaip įmanydamos

dy], kad j ų pirma raudonai - mėlynos nosys pamažu darosi baltos ir

slapstėsi, tyčia vaikščiodavo išsimurzinusios, ir tai j a s dažnai apsau­

į g y j a prigimtą spalvą. Tai, žinoma, gana malonus apsireiškimas...

godavo nuo smurto. Pamituvio kaime apie 1915 m. rastas nušautas

Tik kai kuriems rūpi, kad dabar vestuvėse ar šiaip kokiame susirin­

rusų kareivis buvo palaidotas Mituvos pakrantėje, jam pastatytas

kime būsią nesmagu, nes be degtinės žmogus esąs surištas ir liežuvis

kryžius, kapas aptvertas tvorele, pasodinta gėlių...

neliuosas, nors iš tiesų tokių nusiminėlių nedaug. Kaip girdėti, dau­

Gana ilgai Juodaičių apylinkėse trukę mūšiai padarė nemažų

gelis degtinės mylėtojų jau krypsta blaivybės pusėn ir nesigaili

nuostolių kaimo gyventojams. Juodaičiai ir Seredžius ypač smarkiai

„skystimėliui" išnykus" (kalba netaisyta).

nukentėjo. Lentelėje (žr. 20 p.) aiškiai matyti, kad Juodaičiuose gyve­

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui daug vyrų paėmė į rusų

namųjų namų visiškai neliko, o iš ūkinių pastatų nesudegė vos vienas

armiją. Iš pradžių rusams sekėsi. Jie vokiečių armiją nubloškė į

kitas. Žmonės gyveno žeminėse, pašiūrėse kartu su gyvuliais, nes

Rytprūsių gilumą, bet ten jau gavo smarkų atkirtį. Panikos apimta

trobesiams greitai atstatyti nebuvo lėšų. Maisto taip pat trūko. Kai­

Rusijos armija netvarkingai traukėsi. 1915—1918 m. Raseinių kraštą

muose siautė šiltinė ir kitos ligos, nemažai žmonių nusilpo ir mirė.

buvo okupavusi kaizerio Vokietija.

1915 m. gruodžio 28 d. rašytame pranešime Raseinių kreiso

Girkalnio valsčių vokiečiai užėmė

(apskrities) viršininkas vokietis savo viršininkui rašė, kad Juodaičius

1915 m. balandžio 13 d., o prie

valdą žandarai. Kiekviename poste paskirta po 3 žandarus. Žandar­ merija suformuota iš frontui netinkamų karių. Tarp j ų buvę ir lietu­

Dubysos dar ilgai vyko smarkūs mū­ šiai. Vokiečių puolimą rusai sugebėjo

viškai kalbančių vokiečių (matyt, kilusių iš Mažosios Lietuvos), ku­ rie dažniausiai tarnavo vertėjais. Vietiniai gyventojai juos vadino

sustabdyti kaip tik ties Juodaičių para­ pija, taigi kelis mėnesius per patį

kuršiais. Žandarų pagrindinė užduotis - rinkti iš gyventojų duokles.

bažnytkaimį ėjo fronto linija. Janina

Kaip prisimena Antanas Stuogys (g. 1902 m.), Pamituvio kaime j i e

Butkienė, gyvenusi Pamituvio kaime,

imdavo viską: grūdus, pašarus, bulves, daržoves, kiaušinius, sviestą,

prisimena, kad

sodybą

linų pluoštą, vilnas. Vokiečiai buvę išradingi ir pedantiški. Jie vaikš­

vokiečiai išsikasė apkasus. Kareiviai

čiodavę po sodybas ir surašinėję, kiek kas ko turi. Nuo rastų produk­

rinko iš žmonių drabužius ir audeklus - j a i s tvirtino apkasų kraštus, kad ne­

tų uždėdavę duokles. Bulves ir pašarus reikėdavę vežti į Veliuoną, o grūdus į Raseinių malūną. Bandančius savo turtą paslėpti bausdavę.

byrėtų. Tų apkasų žymės liko iki šių

Karo reikalams vokiečiai iš gyventojų paėmė tam reikalui tinkamus

aplink j ų

dienų. Sodybas degino ir negailestin­ gai plėšė abiejų kariaujančių pusių

Benadas Mickus rusų caro kariuomenėje 1915 m.

sveikus arklius, todėl neliko kuo dirbti žemę. Štai kas apie tai rašo­ ma minėtoje ataskaitoje: „Arklių žymėjimui buvo atvesta 7 140 ark-

20

Senieji laikai

lių, paženklinta tik 523, supirkta iš j ų 430. Nustatyta 17 neramių er­ žilų ir 1 200 defektuotų kumelių." Vasaros metu sveikesnius arklius žmonės slėpdavo miškuose ir krūmynuose, kurių mūsų apylinkėse apstu, tačiau žiemą paslėpti arklius beveik neįmanoma. Žmonės įsi-

6 6 12 17 12 12 12 12 25 11 6 1 9 11 14 1 17 16 18 25 10 3 3 8 3 15 1

1 1 1 1 1 1 1 1 1

kamara

svirnas

kluonai

daržinė

tvartas

gryčia 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1

1 1

1 1

1 1

1 1

1 1 1 1 1 1 1 1 1

1 1 1 1 1 1 1 1

1 1 1 1 1 -

21

gudrino j u o s kaustydami silpnai suluošinti, kad netiktų okupantams. Toliau ataskaitoje pranešama, kad ypač trūksta maisto produktų, nes šalyje mažai gaminama mėsos, duonos, paukštienos, daržovių ir kiaušinių. Žmonės badaujantys. Įvairūs sunkumai trukdą įvesti tvar­ ką, nes didžioji dalis prekių, kaip antai cukrus, druska, sirupas, ac­ tas, silkės, parduodami iš didelės talpos indų. Perpakavimas neįma­ nomas, nes trūksta popieriaus, butelių. Esą nupirkta 1 200 centnerių

i i i i i -

1 1 1 1

i i i i

-

-

druskos ir išdalyta visai apskričiai (LVIA F. 641 Ар. 1 B. 53). Vokiečiai įvedė tvarką, kad maistui skirtus grūdus gyventojai turį

-

susimalti j ų kontroliuojamuose malūnuose, kur dalis grūdų buvo

-

paimama karo reikalams. Tada gyventojai pradėjo malti namuose,

1

Balčaitis Martynas Balčaitienė Ona Balčaitis Martynas, Jono Balčaitis Pranas Balčaitis Mataušas Balčaitis Laurynas Balčaitis Antanas Ajauskas Ignacas Bačianskis Kostas Stašaitis Kazys Bakutis Jonas Bukauskis Laurynas Sodeika Antanas Stašaitis Stasys Mickus Stasys Gruzdžiūnas Juozas Mockus Martynas Bukauskis Juozas, Mart. Areškevičius Antanas Mockus Pranas Dapkus Antanas Dapkus Jurgis Dapkus Jonas Dapkus Kazys Dapkienė Marijona Ajauskas Jonas Mieliauskai Pranas ir Jonas

j

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27.

Sudegintų arba sunaikintą trobų savininko pavardė ir vardas

žemės deš.

Nr. iš eilės

3 lentelė. Juodaičių sodžių ir viensėdžių, sunaikintų ir sudegintų karo metu, sąrašas su parodymu, kokios trobos sudegė

Senieji laikai

-

rankinėmis girnomis. Žandarai rengė akcijas - radę girnas suskaldydavo, ypač viršutines girnapuses. Netikėtai pasirodę sodybose j i e ieškodavo paslėptų žemės ūkio produktų, kitų jiems reikalingų dalykų. Antanas Stuogys prisimena, kadj o tėvas turėjęs tik vieną šlubą arklį

-

kiti buvę atimti, ir žemės dirbti nebuvę įmanoma, todėl augino jautukus.

-

Vokiečiai noriai juos imdavo duoklei ir net žibalo už juos duodavo. Anot

-

1 1

i

-

-

-

-

-

-

1 2 1

i i i

-

-

-

-

-

-

-

A. Stuogio, jautukus iš j o tėvo pirkdavo ir žydai, kurie, kaip sako Antanas, valgydavo tik priekinę veršiuko dalį, o užpakalinės - ne. Okupantai dažnai šaukdavo žmones prie įvairių darbų, kaip an­ tai kelių remonto, miško kirtimo, žemės ūkio darbų dvaruose ir

1 -

1 -

1 -

i

1 -

-

-

-

i

-

-

-

i

-

-

-

Girkalnio valsčiaus valdybos raštas Nr. 178 (1920 02 20)

ūkiuose, kurių savininkai buvo pasitraukę į Rusijos gilumą, ir kt. Tarp žandarų pasitaikydavo vienas kitas padorus žmogus. Kai kurie, sužinoję apie rengiamas prieš gyventojus akcijas, slapčia pra­ nešdavo patikimiems žmonėms. Žinia labai greit pasklisdavo po visą apylinkę, dažniausiai per moteris ir vaikus. Sužinoję apie negandą gyventojai galėdavo laikinai pasitraukti į kitas apylinkes pas gimines ir pažįstamus, paslėpti savo turtą. Tačiau vokiečių siautėjimas nebuvo vienintelė blogybė. Miš­ kuose atsirado partizanų, gyventojų vadinamų plienčikais

-

tai iš

vokiečių nelaisvės pabėgę Rusijos kareiviai ir įvairūs nusikaltėliai,

22

Senieji laikai

slapstęsi nedidelėmis grupėmis. Naktimis jie eidavo į sodybas, prašydavo maisto, drabužių, avalynės. Kas nesušelpdavo gražiuoju, grasindavo ginklu, kankindavo pakabinę po stogo sija, badydavo adatomis panages arba tiesiog apvogdavo. Atsirado ir vietinių plėšikų, kurie apsimetę plienčikais taip pat engė kaimynus. Labiau­ siai vogdavo arklius, kuriuos ūkininkai ganydavo Mituvos lankose, todėl naktimis tekdavo juos saugoti. Sargai turėdavo pasidarę tokius švilpukus, kad vienas su kitu susišauktų. Arkliams ant kojos uždė­ davo tokią spyną, su kuria toli nenujosi. Plienčikų apylinkėse ne­ buvo daug: Jegoras, Griška, Steponas ir dar gal šeši. 1918 m. Lietu­ vos valdžia įspėjo plienčikus (kunigas P. Juodviršis apie tai pa­ skelbė bažnyčioje), kad mestų plėšikaut, bet jie nesiliovė. Buvo su­ darytas komitetas, kuriam priklausė kunigas ir stambesnieji ūkinin­ kai B. Babonas, P. Kaupas, J. Savickis. Jie žiemą šlajomis važinė­ dami vis suimdavo po vieną plienčiką. Jegorą žmonės patys užmušė. Griška pas Petrūnaitienę (Akmeniškuose prie pievų) pasigėrė, tai jį nušovė Vincas — pro duris įėjo, brinkt ir viskas. Klausė kunigo, ką su juo daryt, tas sako - užkaskit. Nunešė į pelkę ir įvertė. Lašinskis atė­ jo pats pasiduoti į Juodaičius. Kai norėjo areštuoti, pabėgo ir pasi­ slėpė būdelėj (tualete). Paskui vis tiek jį suėmė. Bevaromas jis ir sa­ ko sargybiniui — paleisk, juk tu man padėdavai. Gerai, tas sako, tai bėk... ir nupylė. Kiti - Steponas, Andriejus - pasitraukė į Rusiją (Antano Stuogio atsiminimai, užrašyti sūnaus Kazimiero). Tačiau juodaitiškiams įsiminė ne tik Pirmojo pasaulinio karo metais išgyventi sunkumai. Štai 1915 m. Juodaičių krašto gyventojai pirmą kartą pamatė automobilį. Prisimena Jonas Urbonas: Tais metais tėvas per šv. Joną važiavo į Raseinius ant turgaus jomarko, vedė parduoti arklį. Ir mane pasiėmė, sakė, vežimą padabosiąs. Tur­ guje staiga žmonės suklego, - važiuoja be arklių. Visi pradėjo bėgti prie vieškelio, kuris ėjo palei turgavietę. Ir pamatėme atvažiuojant dvi mašinas, jos buvo atviros, neuždengtos. Ponybė sėdi gražiai ap­

Senieji laikai

23

sitaisę su skrybėlėmis, o moterų skrybėlėse prisagstyta plunksnų. Tai buvo stebuklas (iš Eugenijaus Urbono knygos „Mūsų tėvų šeima"). 1918 m. vasario 16 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe, tačiau savo kariuomenės neturėjo. O j i buvo reikalinga: bolševikinės Rusijos kariauna buvo priartėjusi net prie Kėdainių. Juodaičių parapijos klebonas Petras Juodviršis su seniūnu ir kitais parapijos žmonėmis or­ ganizavo pirmuosius savanorius Lietuvai ginti. Kiek žinoma, iš Juodai­ čių parapijos Nepriklausomybės kovose dalyvavo Jeronimas Balčaitis, Aleksandras Stašaitis, Juozas Banys ir Petras Puidokas. Vėliau Neprik­ lausomybės kovų dalyvius Lietuvos valdžia apdovanojo ir skyrė nemo­ kamai po 10 ha dirbamos žemės arba piniginę premiją. J. Balčaitis ir A. Stašaitis pasiėmė kompensacijas pinigais. Jeronimas išsikėlė gyventi į Paliepius, o Aleksandras - į Berštų kaimą. Pirmieji savivaldos žingsniai mūsų krašte žengti Raseinių mies­ te. 1918 m. lapkričio 13 d. Viktoro Kuraičio iniciatyva buvo sušauk­ tas gyventojų susirinkimas. Jame išrinktas miesto komitetas (17 ypa­ tų (asmenų)), kuris perėmė valdžią į savo rankas ir rūpinosi ne tik miesto, bet ir visos apskrities reikalais. Lapkričio 17 d. komitetas iš­ siuntė į 19 parapijų įgaliotinius pranešti, kad atšaukiama vokiečių Kareivių tarybos tvarka ir savivaldai užtikrinti išrenkami parapijų komitetai. Tuoj pat Juodaičiuose buvo išrinktas komitetas iš septy­ nių asmenų (jo sudėties sužinoti nepavyko). Lapkričio 24 d. jis pa­ skyrė savo atstovą į pavieto (valsčiaus) komitetą. Miestų ir parapijų komitetų atstovų suvažiavime 1919 m. vasario 9 ir 10 d. buvo nutarta steigti valsčius, sudarytus iš parapijų. Juodai­ čiuose vasario pabaigoje sukviesti aplinkinių kaimų šaltyšiai išsiaiški­ no, kokie gyventojai prie kurio valsčiaus nori prisijungti, ir sudarė są­ rašus. Valsčiaus viršaičiu paskirtas J. Veverskis, išrinkta valdyba. Valsčiui priklausė apie 12 seniūnijų. Kadangi valsčių sienos nebuvo tiksliai nustatytos, kai kurie kaimai vengdami mokesčių atsisakė kam nors priklausyti (LCVA F. 379 Ap. 2 B. 1766 L. 17-122).

24

Senieji laikai

Kaip rašoma archyvo dokumentuose „Lietuvos savivaldybės 1918-1928 m.", 1919 m. rugpjūčio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės įstaigų departamentas pranešė Raseinių ir Kauno ap­ skrities komitetams, kad buvę Raseinių apskrityje Veliuonos ir Seredžiaus valsčiai jau priskirti prie Kauno. Tuo pat metu Juodaičių valsčiaus Karalgirio ir Pagausančio kaimų gyventojai dar padavė ministerijai prašymą, kad jų kaimus prijungtų prie Veliuonos vals­ čiaus. 1919 m. rugpjūtį Jurbarko ir Raseinių apskrities viršininkas drauge su apskrities komiteto pirmininku apvažiavo daugumą ap­ skrities valsčių. Jo pranešime vidaus reikalų ministrui buvo pastebė­ ta, kad kai kuriuose valsčiuose per daug tarnautojų, jų pareigos ne­ nustatytos, vienos kitoms prieštarauja. Šio apsilankymo metu buvo sutarta, kad Juodaičių ir Skirsnemunės valsčiai dėl mažo gyventojų skaičiaus bus likviduojami, o Juodaičių valsčiaus gyventojai paskirs­ tomi prie Girkalnio, Ariogalos, Veliuonos. Taigi Juodaičių parapija buvo suskaldyta ir priskirta trims apskritims (LVCA F. 928 Ар. 1 B. 1290 L. 16, 17, 18, 20). Kad būtų lengviau rinkti mokesčius, Raseinių apskrities suė­ mimo (mokesčių) komitetui pareikalavus, Juodaičių valsčiuje agen­ tais buvo paskirti: Vladislovas Naujokaitis iš Mituvos k., Kazimieras Rugienius iš Pakarklio k., Vladislovas Sabonaitis iš Mišiūnų k., Pranciškus Palšauskas iš Juodaičių k. Iš 1919 m. Raseinių srities suėmimo komiteto raštų ir protokolų matyti, kad Juodaičių valsčiaus valdyba buvo raginama daugiau rekvizuoti arklių, raguočių gyvulių, baltinių, 150 pūdų burokų, bačką kopūstų, taip pat arklių ir raguočių odų, veršiukų ir avių kailių ir 1.1., ir nurodoma, kad už viską bus ap­ mokėta tvirtomis kainomis. Kaimas per karą buvo smarkiai išdegęs ir nukentėjęs, todėl valsčiaus viršaitis J. Veverskis sušaukė susirinki­ mą (44 žmonės) ir visų vardu kreipėsi į apskrities komitetą prašyda­ mas sumažinti rekvizicijas. Iš kitų raštų matyti, kad gyventojai nuo rekvizicijų nebuvo atleisti (LCVA F. 928 Ар. 1 B. 1290).

Senieji laikai

25

Taigi Juodaičių valsčius gyvavo neilgai. 1920 m. pradžioje j į panaikino ir Juodaičius priskyrė Girkalnio valsčiui. Kaimo seniūnu buvo išrinktas Pranas Mockus. Jam mokėdavo 30 Lt atlyginimo, be to, buvo skiriama lėšų raštinės išlaidoms, paštui ir kitiems reikalams. Visuose kaimuose išrinkti seniūnui pavaldūs padėjėjai - šaltyšiai. Žmonėms išsikėlus į vienkiemius pats Juodaičių miestelis sumažėjo. Prie sankryžos stovėjo nedidelė medinė Mato (Mataušo) Bukausko kalvė. Joje buvo žaizdras, rankinės dumplės, didelis priekalas, apcūgai (replės), kūjų ir kitokių įvairių kalvio įrankių. Anglių atsinešdavo tas, kas norėdavo pas kalvį ką nors susiremontuoti. Malkų anglių turėdavo pats kalvis. Jis visam kaimui nemokamai remontuodavo įvairius padargus, mokėti reikėdavo tik už naujus gaminius. Geležies irgi atsinešdavo patys ūkininkai. Geras kalvis visada turėdavo darbo. Žiemą dėjo apkaustus rogėms, kaustė arklius. Jei arklys ramus, darbas vykdavo greitai, o jei nespakainas, būdavo nemažai vargo. Kalvis pragyvendavo iš savo amato. Žemės jis neturėjo, o kalvio karvę išganydavo kaimas. Vėliau Juodaičiuose kalviavo Mato Bukausko sūnus Vladas. Prie Seredžiaus kelio, už miestelio, veikė Stasio ir Jurgio Šuopių kalvė. Juodaičių kaime 1934 m. jau gyveno apie 50 šeimų. Ne ką mažesni ir kaimyniniai kaimai, bet Juodaičiuose buvo bažnyčia! Stambių ūki­ ninkų mažai, daugiausia vidutiniokai. Kaip matome iš 4 lentelės, vieni iš stambiausių ūkių buvo Bronės Baranauskienės (81 ha), Prano Mockaus (40 ha), Juozo Masaičio (28 ha), Kazio Puidoko (26 ha), Juozo Bukausko (23 ha). Kiti ūkininkai turėjo nuo 6 iki 20 ha, ir tik 10 gyventojų po 1-5 ha. Žemę kaimo žmonės labai vertino ir brangino. Valstiečio manymu, pinigai banke pasikeitus valdžiai gali pražūti, na­ mai gali sudegti, o žemės sklypą nusipirksi visiems laikams, ir vaikų vaikams liks. Žemė maitino ir rengė. Kad jos nusipirktų, vieni ke­ liaudavo uždarbio į Ameriką, kiti iš ūkininkų pirko kelmynus ir sun­ kiai plušėdami juos versdavo dirbama žeme. Pamažu dirbamos že­ mės plotai didėjo. Vidutiniai ūkininkai, kurių buvo daugiausia, laikė

Senieji laikai

4 lentelė. Juodaičių seniūnijos Juodaičių k a i m o

Iš viso ha

Eil. Nr.

Vandenys ha

Miškas ha

Ganyklos ha

Pievos ha

0,3

40,73

1

Savininko pavardė ir vardas

Ariama žemė ha

Eil. .

žemės savininkų sąrašas (1934 11 13)

23

17,43

12 14,23

1.

Mockus Pranas

2.

Poška Juozas

3.

Puidokas Kazys

4.

Masaitis Juozas

5.

Mickuvienė Marijona

6.

Bukauskas Vladas

7.

Bukauskienė Rozalija

7,32

8.

Ajauskas Ignas, Igno

11

9.

Ajauskas Jonas, Jono

13,25

10.

Balčaitis Lauras

11.

Balčaičio Antano įp.

12.

Balčaitis Juozas

13. 14.

Savininko pavardė ir vardas

27 • < u 6 O N >J

e«S 4 5

< 36. 37. 38. 39. 40. 41. 42. 43.

Bukauskas Lauras Bukauskas Pranas Preimonas Antanas Bakutis Jonas Bukauskienė Petrė Dapkus Jonas I Dapkus Antanas Bukausko Juozo įp. Baranauskienė Bronė

3,5 3,5 4,37

-

C 3 л o 2>*.

2 2,14

-

%

ra

O

5,43 1,5 -

ra

-C и C O "O C

ra _c Л С ra M >сл

>

-

6,75

> viso ha

Senieji laikai

Pievos ha Pievos

26

-

10,93 7,14 4,37 6,75 7 6,75 6,75 22,62 81,19

-

-

5,66

2

-

-

19,66

4

1,7

5

0,15

25,93

15,5

4,66

3

4,5

0,3

27,96

7,83

3,25

-

-

-

11,27

7,5

10,71

-

-

-

18,57

3

-

-

-

11,27

2,5

3,68

-

-

17,41

3,27

3,52

-

-

20,04

10,7

-

2,88

-

-

13,38

3-5 karves, prieauglio, po keletą kiaulių, iš kurių vieną ar dvi

11,25

6,64

-

-

-

17,94

paršavedes, kad paršelių nereikėtų pirkti, dvi ar tris avis su ėriukais,

0,4

0,7

-

-

-

1,4

Balčaičio Mato įp.

10

3

3

5,54

21,54

paukščių. A v i s laikydavo vilnai, nes reikėjo šeimyną aprengti.

-

Balčaitis Pranas

8,8

6,28

1,8

-

-

17,32

Žemės darbams laikė po porą gerų arklių, iš j ų bent vieną kumelę

15.

Balčaitis Baltras

2,93

-

-

-

-

3,13

prieaugliui. Kaip prisimena Vincas Bukauskas, karves šerdavo

16.

Balčaitis Martynas

5,68

1

-

-

-

6,81

17.

Balčaitienės Onos įp.

5,68

1

-

-

6,68

prastai, todėl ir pieno nedaug primelždavo, o arkliams tekdavo pats

-

18.

Balčaitis Jonas

8,5

2,5

2,52

-

-

13,52

19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32.

Gruzdžiūnas Juozas Mieliauskas Pranas Mieliauskas Antanas Dapkus Juozas Dapkus Jonas Berteška Antanas Suopys Stasys Sodeika Antanas Areškevičiaus Antano įp. Mockus Martynas Stašaitis Kazys Bukauskas Matas Stašaitis Stasys Juodaičių bažnyčia Juodaičių kaimo gyvenvietė Dapkus Jurgis Dapkus Stasys

0,4 0,22 0,91 6 7 15,66 7 9 11 5 10 4 6,5 1

0,28

-

-

-

-

-

-

~

-

-

-

-

3,37 4,5 13,36 1,5 7,34 2,61 1,52

1,16 2,66 3

33. 34. 35.

44.

4,5 3,5 5 12,75 61,5

-

2,4 2,6 1,75 6,37 3

-

-

-

-

0,5

-

-

-

3 13

-

2

-

0,5 0,5

Raseinių apskrities žemės rūšiavimo komisija Nr. 561 (LCVA F. 1251 Ар. 1 B. 2592 L. 18-24)

geriausias pašaras: dobilai, avižos, nes prastais arkliais žemės nepadirbsi. Gražūs arkliai buvo kiekvieno ūkininko pasididžiavimas.

-

-

-

-

-

5,69

-

-

-

-

-

2,5

-

-

-

-

-

1,3 0,27 0,91 10,09 8 21,66 10 20,67 20,28 18,86 17,45 12,01 11,77 2,52

-

-

-

-

1,26

Soduose pasisodindavo obelų, vyšnių, kriaušių, slyvų. Kaip atrodė

1

-

-

-

0,63

tipiškas Juodaičių krašto ūkininko ūkis, galima spręsti pagal iki šiol

-

-

3,73 3,7

-

-

3,87 1 2 2,7 8 4,7

-

-

-

-

4

-

-

~

-

0,1

Pagal arklius spręsdavo, ar geras gaspadorius.

Didesnė šeimyna

žemės ūkio darbus nudirbdavo pati, o mažoms, ypač j e i ūkis didesnis, tekdavo samdyti berną, mergą ir piemenuką. Trobas žmonės pasistatydavo patys. Pastatai daugiausia būdavo renčiami iš tašytų rąstų, dengiami šiaudais. Sodybą sudarė troba ir tvartukas kartu su daržine. Stambesnieji ūkininkai samdydavo meistrus ir

statydavo didelius, dviejų galų namus, dengdavo juos gontais

(malksnomis). Sodybos buvo gana nemažos (0,5-2 ha), apsodintos liepomis, ąžuolais, beržais, klevais, rečiau - uosiais ir eglaitėmis.

Senieji laikai

28

išlikusią Benedikto ir Stefanijos Puidokų sodybą. Jos plotas - beveik du hektarai. Pasakoja Stefanija Puidokienė (g. 1917 m.): Pastatai mediniai, namas dviejų galų, dengtas gontais, langai su langinėmis. Viduryje kiemo šulinys, žemėje išmūrytas akmenimis, o viršuje iš rąstų keturkampis rentinys. Prie šulinio - svirtis su prikabintu kibiru vandeniui semti. Šulinys uždengtas lentiniu per pusę atveriamu dangčiu. Didžiulis sodas iš vakarų pusės apsodintas liepomis, iš šiaurės — uosiais, iš rytų — eglaitėmis. Pietuose sodo — Paupys (upelis), kuriame buvo skalbiama. Sode daugybė obelų, vyšnių, kriaušių, palangėmis serbentų, agrastų krūmai. Dauguma vaismedžių tebėra iki šiol, net per didžiausius šalčius neiššalo. Orin­ čios asla plūkto molio, jei prisilaistydavo vandens, būdavo pabar­ stomo smėliu. Ant langų puodeliuose augo gėlės, daugiausia pelar­ gonijos, o ant laikraščiais išklijuotų sienų kabėdavo šventųjų paveikslai. Namas iš dviejų dalių: viename gale virtuvė ir kitos gy­ venamosios patalpos, o kitas, švaresnis galas skirtas svečiams. Į na­ mą du įėjimai: vienas iš kiemo pusės link ūkinių pastatų, o antras proginis, šventinis, su plačiomis dubeltavomis (dvivėrėmis) durimis ir puošniu pringiu (prieangiu, arba gonkomis).

Stefanijos ir Benedikto Puidoką gyvenamasis namas, pastatytas 1911 m.

Senieji laikai

29

Pagrindinė gyvenamoji patalpa - virtuvė, kur buvo verdamas valgis, valgoma ir miegama, o žiemą dirbami įvairūs namų apy­ vokos darbai. Baldai labai paprasti, vietinių meistrų gamybos, viduryje prie galinės sienos didžiulė krosnis su duonkepiu. Stovi sta­ las su suolais, spintelės maistui ir rykams sudėti, žibalinė lempa, kabo laikrodis. Išeiginiai drabužiai laikomi spintoje. Lovos medinės, o čiužinys - ruginių šiaudų prikimštas šienikas. Kieme svirne laikydavo m grūdus, rūkytą mėsą, audimo medžiagą. Kampe kuparas (skrynia) drabužiams ir kitokiems daiktams sudėti. Kaime retai kuris laikydavo savo kiemą apleistą ir netvarkingą. Žiemą turėdami laiko stengdavosi susitvarkyti. Kiekvieną sodybą puošdavo darželiai. O jau jei šeimynoje yra mergaičių, darželiai būdavo ypač prižiūrėti. Lysvelės daugiausia karkliukais (vytelėmis) išpintos ir gėlelių prisodintos. Daržiukuose sodindavo visokias daržoves, juos aptverdavo tvora iš eglinių šakų—štankietų. Tvartas pakeltas ant stambių akmenų. Sienos iš tašytų rąstų, galuose suleistų į sąsparas. Vietoj lubų uždėtos kartys, ant kurių kraunamas šienas ar šiaudai. Stogas dvišlaitis, dengtas skiedromis. Durys plačios, dvivėrės, kad per mėšlavežį būtų galima laisvai įvažiuoti su vežimu. Tvarto vidus įrengtas paprastai: viename pasienyje įtaisytos ėdžios arkliams, kitame ant paaukštinimų loviai vandeniui, pelams, avižoms. Karvės buvo rišamos pasieniais. Gyvuliai ūkininkams teikdavo nemažai pajamų, buvo jų pagrindinis Judamasis turtas", todėl suprantamas juodaitiškių nerimas, kai šiam turtui iškilo rimtas pavojus. 1923 m. laikraštyje „Vienybė" (Nr. 16, p. 126) Poškus rašė: „Juodaičių apylinkės ūkininkai dejuoja dėl didelio skaičiaus siuntančių šunų. Pav.: ūkininko Tamošaičio šuo apriejo j o karvę. Karvė pasiuto ir liko nugalabyta. Karvės odą padžiovė ant tvoros, bet ir oda, matyt, buvo įsiutusi, nes nuo tvoros pabėgo." Supratę, kad ūkininkaudami tik pagal senolių išmintį ir netaiky­ dami jokių naujovių maža telaimės, pažangesni Juodaičių ūkininkai susidomėjo kooperacija. 1930 m. Kreditų įstaigų ir kooperatyvų in-

30

Senieji laikai

spekcijoje buvo įregistruotas Juodaičių žemės ūkio mašinų ir įrankių ratelis. Jo steigėjai - juodaitiškiai stambieji ūkininkai Jonas Puido­ kas, Jonas Ajauskas, Baltramiejus Babonas, Pranas Mockus. Pagal nuostatus, kiekvienas stodamas į ratelį turėjo duoti pasižadėjimą, įmokėti stojamąjį 50 Lt mokestį ir ne mažiau kaip vieną 100 Lt pajų. Kiekvienas narys solidariai atsako dėl 10 kartų didesnės privalomos pajaus sumos (1 000 Lt). Rateliui priklausė Juodaičių, Pagausančio ir Mituvos kaimų žmonės. Pagrindinis tikslas - įsigyti žemės ūkio mašinų patiems naudotis ir suteikti galimybę kitiems jas išsinuomo­ ti. Ratelio reikalus tvarkė visumos narių susirinkimas ir valdyba, pir­ mininkas bei sekretorius. Kaip matyti iš 1932 ir 1934 m. ataskaitų, ratelis jokios veiklos nevykdė, todėl iš registro buvo išbrauktas. Ra­ seinių apskrities agronomo P. Grigaliūno ataskaitoje Žemės ūkio rū­ mams teigiama, kad apskrityje veikė tik Pakražančio ratelis (LCVA F. 387 Ap. 4 B. 1171 L. 13-20). Juodaičiuose gyvenimas kiek pagerėjo nepriklausomybės metais. Nutiesti geresni keliai, pastatyti betoniniai tiltai, pagerintas žemės dirbimas. Miestelio ir visos apylinkės gyvenimą paįvairino 1919 m. įsteigta mokykla, lentpjūvė (1929 m.), malūnas, pašto agentūra, trys privačios krautuvės, kelios kultūrinės jaunimo organizacijos. Garsėjo Juodaičiai savo giedoriais. Vienas iš pačių geriausių Martynas Balčaitis. Visa Balčaičių giminė buvo balsinga, giedodavo šermenyse ir kitur. Dar ir dabar, praėjus kone šimtui metų, j ų palikuonys vietinių vadinami ne pavarde, o pravarde - Giedoriais. Vėliau garsus giedotojas buvo Stasys Stašaitis. Pagrindinėje miestelio gatvėje, netoli sankryžos, tebestovi bažnyčia, apie kurią ir sukosi visas gyvenimas. Nepriklausomos Lietuvos laikais kunigai irgi ūkininkaudavo. Prie bažnyčios klebonas turėjo 1,5 dešimtinės žemės. 1933 m. kovo 16 d. Mišiūnų gyventojai padovanojo klebonijai 4,5 dešimtinės pievos tarp Juodaičių ir Mišiūnų. Kunigas Petras Juodviršis laikė 3 arklius,

Senieji laikai

31

4 melžiamas karves, 2 prieauglius, avių. Parapijiečiai pagal turimą žemės plotą suveždavo pašarų, grūdais, produktais, audimais sumokėdavo duokles. Prie bažnyčios Petras Juodviršis pasistatė ir ūkinius pastatus: nedidelį tvartą - 4 sieksnių ilgio ir 2 pločio, šiaudi­ niu stogu, prie galo kiaulių tvartuką, daržinę kiek didesnę - 8 sieks­ nių ilgio ir 4 pločio. 1926 m. pastatytas naujas svirnas, pirtis, iškas­ tas prūdas. Kunigas darbams dirbti samdydavo berną ir mergą. Visi pastatai buvo į vakarus nuo bažnyčios, tarp j ų derėjo nemažas sodas. Ten, kur šiuo metu yra klebonija, stovėjo špitolė (gyvenamasis na­ mas) bažnyčios tarnams (špitolninkams). Joje gyveno zakristijonas, panaktiniai (sargai), vargonininkas, o nuo 1919 m. veikė pradinė mo­ kykla. Klebonija pastatyta iš eglinių rąstų, 10 sieksnių ilgio ir 5 sieks­ nių pločio, po klebonijos galu įrengtas akmeninis rūsys (išlikęs). Vi­ duje 8 kambariai su dviem prieškambariais. Patalpos šildomos pen­ kiais degtų plytų pečiais (krosnimis). Stogas dengtas gontais. Prie pat bažnyčios dirbamos žemės nedaug. Iš abiejų pusių šventoriaus du dar­ žai, aptverti statiniais ir vieline tvora. Sodas liko nedidelis, tik 15 obe­ lų, nes per karą daug medžių apdegė (LCVA F. 1671 A. 8 B. 249). Priešais bažnyčią įrengtoje senojoje špitolėje buvo vienas didelis kambarys be grindų. Jame žiemą sekmadieniais, po rytmetinių pamaldų, vyrai sueidavo pasišildyti, pypkę surūkyti, pasišnekėti ar nabašniką atlydėjus užkąsti. Užeidavo čia ir nerūkantys sužinoti naujienų, laikraščių pasiimti. Jei klebonas būdavo išvažiavęs pas li­ gonį ar kur kitur, ir atvažiavusiems į šliūbą veselninkams tekdavo palaukti, tai jie čia ir pasišokdavo, pabaliavodavo. Kol nebuvo parapijos salės, špitolėje, o vasarą - klebono sode vykdavo visos kaimo sueigos ir pasitarimai. 1937 m. kunigo Mykolo Paškavičiaus ir krikščioniškų organizacijų rūpesčiu buvo pastatyta parapijos salė - iš Rugienių už parapijos pinigus nupirktas pastatas, arkliais parvežtas ir parapijiečių jėgomis suremontuotas. Priešais bažnyčią pasistatė namą (tebestovi ir šiandien) vargonininkas Jonas Giedraitis.

Senieji laikai

32

Ūkininkai apie 1933 m. buvo susibūrę į Jaunųjų ūkininkų sąjungą. Jie prenumeruodavo dvisavaitinį iliustruotą žurnalą „Žemės ūkis", kurį leido Žemės ūkio rūmai, ir „Ūkininko patarėją". Skaitydavo įvairius „Patarėjo" priedus: „Grūdų ir kitų produktų gadintojai ir grūdų priežiūra svirne", „Dobilų auginimas pašarui ir sėklai", „Mėšlas, srutos ir kompostas", „Daržovių auginimas", „Ūkininko pirtis" ir ki­ tus. Sąjungai vadovavo Benadas Puidokas. Turėjo savo vėliavą (ža­ lia ir balta). Į atlapą įsisegdavo organizacijos ženklelį - dobilo lapą. Sąjungai priklausė Jur­ gis Morkeliūnas, Anta­ nas Teresas, Zofija Morkeliūnaitė ir kiti. Priešais bažnyčią tarp špitolės ir vargoni­ ninko namų gyveno se­ niūnas Vladas Bukaus­ kas. Jis buvo baigęs ru­ sų pradinę mokyklą ir tarnavęs carinės Rusijos

Jaunųjų ūkininkų ratelio pirmininkas Benadas Puidokas ir pavaduotojas Kazimieras Sodeika 1936 m.

Seniūno šeima 1934 m. Iš kairės: dukra Vladislova, Zofija Bukauskienė, sūnūs Eugenijus (ant rankų), Vytautas, Vladislovas Bukauskas, Vincentas.

Senieji laikai

33

armijoje, mokėjo rusų kalbą. Šalia, kitoje gatvės pusėje, gyveno j o tėvai. Viename Bukauskų namo gale veikė parduotuvė. Žmonėms po pamaldų būdavo labai patogu nusipirkti būtiniausių prekių: žiba­ lo, druskos, cukraus, audinių, degtinės ir kt. Pagrindinėje gatvėje veikė ir kitos dvi parduotuvės: Prano Stašaičio ir Lauro Bukausko. Prekių jie parsiveždavo iš Ariogalos, o degtinės - iš „Stumbro" ga­ myklos Kaune. Degtine prekiauti buvo griežtai nustatytas laikas. Pa­ maldų metu degtinės parduoti nebuvo galima. Tačiau šis skystimėlis vis tiek nuolat trikdė miestelio rimtį. Antai 1925 m. „Vienybė­ j e " (Nr. 17, p. 134) Poškus rašo: „Juodaičiuose nors ir nėra traktie­ riaus, bet degtinė dažnai laistoma." 1937 m. Jonas Urbonas išsinuomojo Rozalijos Bukauskienės name prie sankryžos kambarį ir atidarė restoraną, kuris veikė beveik trejus metus. 1940 m. Ignas Ajauskas pervežė arčiau kelio savo namą ir norėjo atidaryti monopolį .(degtinės parduotuvę). Tačiau sutvarkęs dokumentus ir gerai pasivaišinęs, grįždamas su prekėmis nušalo kojų ir rankų pirštus, todėl parduotuvės taip ir neatidarė. Miestelis turėjo ne tik prekybininkų, netrūko ir nagingų amati­ ninkų. Kubilus, šaukštus, baldus ir kitokius namų apyvokos rakan­ dus apylinkės gyventojams gamindavo Pranas, Jonas ir Antanas

Susirinkimas prie seniūno Vlado Bukausko namo.

34

Senieji laikai

Mieliauskai. Yra išlikusi Prano Mieliausko pagaminta spinta ir kuparas (skrynia). Vytautas Jocaitis statydavo namus, dirbdavo langus ir duris, vežimus - Antanas Preimonas. Kaip ir kiekviename kaime, buvo savų batsiuvių: Kaminskas ir Rapolas Ročka. Visoje parapijoje garsėjo siuvėjos Marytė (gyveno pas Bunzienę), Vlada Jocaitienė ir Elena Pociūtė. Tikrų gydytojų kaime nebuvo, tačiau būtiniausią medicinos pa­ galbą suteikdavo vietos „daktarė" Zosė Mieliauskienė (g. 1885 m.), kuri žolelėmis gydydavo žmones, kartais, bėdai prispaudus - ir gy­ vulius. Z. Mieliauskienė buvo pati geriausia ir labiausiai patyrusi mūsų krašto pribuvėja. Kaip pasakoja senieji kaimo gyventojai, visus juos „sugavo" ši bobutė. Gimdyve kaime visi labai rūpindavosi, j ą lankydavo. Moterys atnešdavo baltos drobės, kokį drabužėlį naujagi­ miui ar cukraus gabalėlį, kad gimdyvė greičiau sustiprėtų. Kūdikį stengdavosi kuo greičiau, jau kokios savaitės, pakrikštyti bijodami, kad nesusirgtų ir nenumirtų nekrikštytas. Vardą parinkdavo šventą, kūmais dažniausiai būdavo artimieji giminės. Į bažnyčią, jei berniuką, nešdavo krikštatėvis, o jei mergaitę - krikštamotė. Sugrįžus iš bažnyčios kūma vaišindavo savo keptu pyragu, o kūmas, žinoma, turėdavo kokį buteliuką. Sudėdavo naujagimiui dovanas ir linkėdavo jam augti dide­ liam, būti turtingam ir laimingam. Kaip prisimena Antanina Aleksan­ dravičienė, moteris po gimdymo pirmą kartą į bažnyčią įeiti turėdavo pro zakristiją. Zakristijonas jai paduodavo degančią žvakę, o kunigas stulos galą ir įvesdavo į bažnyčią. Moteriškę po šliūbo pirmą kartą į bažnyčią taip pat turėdavo įvesti kunigas, tik be žvakės. Beje, pasitaikydavo ir labai neįprastų krikštynų. Štai 1928 m. laikraštyje „Rytas" aprašytas neeilinis įvykis, kurio pagrindinis veikėjais - žydas batsiuvys Abraomas Joffė su žmona ir penkiais vaikais. Kunigas Petras Juodviršis šią visą žydų šeimą 1928 m. rugpjūčio 26 d. per­ krikštijo į katalikų tikėjimą ir suteikė jai šv. Komuniją. Joffė Juo­ daičiuose gyveno neilgai, vėliau išsikėlė į Plaušinių kaimą.

Senieji laikai

35

Išskirtinis miestelio gyventojas buvo ūkininkas Jonas Ajauskas (g. 1904 m.). Didelė dalis dabartinės Juodaičių gyvenvietės įsikūrusi buvusioje j o žemėje (16 ha). Savamokslis J. Ajauskas sugebėjo ver­ stis ne vien iš žemės ūkio. Jis turėjo didelį medelyną - apie 10 tūkstančių medelių, pats sėdavo ir skiepydavo sodinukus. Aplinkiniai sodai daugiausia ir užveisti j o sodinukais. Laikė apie 50 avilių bičių, kurių suneštas medus duodavo papildomų pajamų. Jis buvo kairiųjų pažiūrų, todėl 1940 m. užėjus rusams paskirtas kaimo seniūnu, o vokietmečiu areštuotas ilgai prabuvo Raseinių kalėjime, iš kurio paleistas be teismo. 1945 m. dirbo apylinkės žemės ūkio komisijos pirmininku, vėliau išsikėlė gyventi į Girkalnį. Kitas kaimo šviesuolis - Petras Šimkūnas, kuris, nors mokslo nedaug ragavęs, rašė eilėraščius. Yra išlikęs sąsiuvinis j o 1924 metais parašytų dainų ir eilėraščių (deja, labai sudriskęs, įskaitomų apie 70). Miestelio gyventojai aktyviai dalyvaudavo ūkininkų kursuose. Laikraštyje „Vienybė" 1923 m. (Nr. 12, p. 95) rašoma: „Buvęs Juo­ daičiuose laike vakarinių kursų. Lankytojų surengta pasilinksminimo, džiaugias blaivia publika ir pataria visuomet tvarkos laikytis." 1938 m. gruodžio 30 d. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamente įregistruota Juodaičių laisvamanių etinės kultūros draugija (registracijos Nr. 8707). Organizacijos pirmininkas - Mečius Garšva (g. 1914 m.), sekretorius Benadas Teresas (g. 1904 m.), kasininkas Alek­ sas Altakovas (g. 1913 m.). Kas dar priklausė organizacijai, sužinoti ne­ pavyko. Kaip pasakoja žmonės, draugijos nariai nelankė bažnyčios ir propagavo komunistines idėjas. Manoma, kad draugija gyvavo iki vo­ kiečių okupacijos (LVCA F. 1367 Ар. 1 B. 493 L. 1,2). Juodaičių parapijos žmonės buvo kultūringi, ne tamsuoliai, no­ riai leisdavo savo vaikus į mokslus, ypač į kunigus, tarp kurių minė­ tini iš Juodaičių parapijos kilę Tomas Žiūraitis, Ukinskis, Masaitis, Saldukas, Barauskas, Šimkus. Pagausančio kaime gimė rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis.

36

Senieji laikai

Vienas iš stambiausių Juodaičių ūkininkų buvo Baltramiejus Babonas. Manoma, kad jo palivarko pavadinimas Zofijuvka kilęs nuo Baltramiejaus žmonos Zofijos Paleckytės-Babonienės vardo. Palivarkas (apie 116 ha) buvo įsikūręs į šiaurės vakarus nuo Juo­ daičių, ant Paupio kranto, labai gražioje vietoje. Pastatai mediniai, viduryje sodybos kūdra. Gyvenamasis namas (42,6 x 11,7 m) deng­ tas gontais, su mansarda, apsodintas gėlėmis ir medžiais. Į šiaurę nuo pagrindinio namo - šiaudais dengta medinė troba samdiniams (22,36 x 7,45 m), molinės arklidės (25,5 x 8,52 m). Didžiulė kiaulių daržinė (34,08 x 8,52 m), dvi didelės kiaulidės, javų sandėlis (42,60 x 8,52 m), antrasis sandėlis (11,7 x 8,52 m), ledaunė. Stambiame ūkyje laikyta daug arklių, du eržilai, karvių, kiaulių. Prie namo buvo apie 60 obelų ir kriaušių sodas. Iš archyve rastų dokumentų žinoma, kad 1909 m. šį palivarką (116 deš. 750 sieksnių) Ignas Budrys buvo įkeitęs Vilniaus žemės ūkio bankui už 10 000 rb., todėl savininkui mirus visa žemė ir pastatai perėjo bankui. 1909 m. birželio 5 d. Raseinių miesto notaras V. J. Pugulevskis patvirtino viešojo pirkimo aktą, kuriame nuro­ doma, kad sodyba su žeme yra išnuomota Baltramiejui Babonui, kol šis per 12 metų išmokės skolą bankui. 1913 m. sausio 4 d. B. Babonas 11 dešimtinių žemės pardavė Pranui Mockui, liepos 12 d. 15 dešimti­ nių Pranui Leskauskui, 17 dešimtinių - Antanui Berteškai. Dar nebai­ gęs išmokėti įsiskolinimus B. Babonas 1927 m. gruodžio 21 d. parašė prašymą Žemės reformos valdymo fondo valdytojui leisti įkeisti žemę Žemės ūkio banke, kad gautų 10 000 Lt paskolą. Kaip rašoma prašy­ me, pinigai reikalingi miško medžiagai pirkti, pastatams remontuoti ir žemės ūkio mašinoms įsigyti. Nežinoma, ar prašymas buvo patenkin­ tas (LCVA F. 1248 Ap. 2 B. 1350 L. 2, 5, 6). Zofija ir Baltramiejus Babonai turėjo vienintelę dukrą Bronę (g. 1903 m.), kuri 1926 m. ištekėjo už Jono Baranausko iš Pagausančio kaimo. 1932 m. gegužės 28 d. Baltramiejus Babonas atvyko pas

Senieji laikai

37

Kauno notarą Ipolitą Barauską ir padovanojo savo dukrai Bronislavai Babonaitei-Baranauskienei visą žemę (81 ha) ir visą nekilnojamąjį turtą su visais esančiais trobesiais ir su visu tuo, kas tam nekilnojamam turtui priklauso, be jokios išimties, ir su visu esančiu palivarke gyvu ir negyvu inventoriumi. Taip pat su skola banke... Įdomus palivarko užkurio Jono Baranausko gyvenimas. Jonas gimė 1900 m. Aštuoniolikos metų baigė Veiverių mokytojų semina­ rijos du kursus. 1920 m. įstojo į Karo mokyklą ir j ą baigęs (III laida) turėdamas leitenanto laipsnį paskirtas į 10 pėstininkų pulką 7 kuo­ pos jaunesniuoju karininku. 1920 m. lapkritį dalyvavo mūšiuose su lenkais. Vėliau tarnavo jaunesniuoju karininku. 1924 m. sausį per­ keltas į Aviacijos valdybą, 1925 m. sausį jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1930 m. liepą baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Technikos skyrių (III laida). 1932 m. jam suteiktas kapitono, 1936 m. majoro laipsnis. Sovietams okupuojant Lietuvą tarnavo Autorinktinės vado padėjėju. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. rugsėjį paskirtas rusų armijos artilerijos pulko karo technikos tieki­ mo viršininku. Karo pradžioje iš rusų armijos pasitraukė. 1941 m. paskirtas į Vilniaus įgulos artilerijos pulką. 1941 ir 1942 m. dirbo Kirtimuose plytinėje, 1942 ir 1943 m. - Trakų savivaldybėje. Apdo­ vanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.). Didžiojo

Zofijuvkos palivarko gyvenamasis namas 1929 m.

38

Senieji laikai

Senieji laikai

39

Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu (1934 m.). Bara­ nauskai turėjo tris vaikus: sūnus Vytautą (g. 1927 m.) ir Saulių Povi­ lą (g. 1937 m.) ir dukrą Viktoriją Rūtą (g. 1934 m.). Baranauskai pa­ tys žemės nedirbo, gyveno Kaune. Zofijuvkos palivarko valdytojas buvo Jono brolis Juozas Baranauskas, o patys šeimininkai atvažiuo­ davo tik vasarą pailsėti. 1938 m. palivarką valdytojas nugyveno ir j į teko atleisti. Iki 1940 m. sovietinės okupacijos palivarko valdytoju dirbo Vytautas Jocaitis. Jonas Baranauskas galėjo pasitraukti į Vaka­ rus, nes žinojo, koks likimas laukia Lietuvos armijos majoro, tačiau nenorėjo palikti bėdos ištikto gimtojo krašto. Dukra Rūta prisimena, kad prasidėjus karui j i su tėvais iš buto Kaune persikėlė į Zofijuvką ir daugiau niekada į j į negrįžo. Priartė­ jus frontui ir prasidėjus mūšiams,

Bronė ir Jonas Baranauskai vyrui grįžus iš tremties 1953 m.

slėpdavosi rūsiuose kitapus upe­ lio. Iš namo surinktų močiutės Zo­

kalėti Komijos ASSR, Pečioros lageriuose. Bronė Baranauskienė li­ ko ūkyje viena su mažais vaikais, o 1948 m., pradėjus kurtis kolū­

fijos indų nespėjo paslėpti ir pali­

kiams, visas šeimos turtas buvo atimtas. Ūkiniuose pastatuose įkur­

ko prie upelio. Važiuojantys tan­

tos kolūkio fermos, gyvenamajame name apgyvendino kolūkiečius.

kai tyčia pasuko per paliktus krep­

Seimininkė iš pradžių gyveno svirne, vėliau persikėlė į Rozalijos ir

šius. Išliko sveikas tik šventasis

Zenono Jokimų sodybą. Sunaikinus pas Jokimus veikusią partizanų

paveikslas ir keli indai, kuriuos iki

spaustuvę ir šeimininkus išvežus į Sibirą, išsikėlė į Klaipėdą pas sa­

šiol saugo. Namas per karą nenu­

vo seserį. Grįžęs iš Sibiro vyras dirbo Klaipėdos „Sirijaus" gamyk­

kentėjo. 1944 m. rugpjūtį pravažiuo­

loje, mirė 1966 m. gegužės 2 1 d . Žmona Bronė mirė 1972 m. Dukra baigusi mokytojų seminariją Klaipėdoje išvyko į Leningradą moky­ tis, grįžusi apsigyveno Kaune.

janti rusų karinė kolona Juodai­ link Raseinių. Žmogus nieko blo­

Juodaičių kaime stambesnių verslų tuo metu kaip ir nebuvo. Štai ką pavyko sužinoti apie čia veikusį malūną. 1935 m. gegužės 27 d. Jo­

ga negalvodamas parodė, - reikia važiuoti pro majoro ūkį ir pasukti

nas Sirtautas parašė prašymą Finansų ministerijos Prekybos departa­ mentui išduoti leidimą statyti malūną Girkalnio valsčiaus Kiečių

į kairę. Kareiviams tos užuominos

kaime, bet vėliau nutarė j į statyti Juodaičiuose. Prieš tai Sirtautas

čiuose stabtelėjo paklausti kelio

pakako, - majoras J. Baranauskas . buvo suimtas ir nuteistas 10 metų

. . , . Jonas ir Brone Baranauskai 1926 m.

dirbo Maslaučiškio malūne ir šį darbą gerai išmanė. Žemės jam iš­ nuomojo Antanas Bukauskas. Projektą parengė diplomuotas staty-

40

Senieji laikai

Senieji laikai

41

bos inžinierius Antanas Adamonis. Pastatą statė medinį, net trijų

vienam po pėdų eilę. Žmonės elgėsi garbingai ir konfliktų kildavo

aukštų. Priestate pastatė vokiečių gamybos naftos motorą „Linkę Hofmann 2505", kuris suko dvejas 48 ir 42 colių girnas, grucės

labai retai. Vietoje policijos nebuvo. Kartais, kai kas nors nesumo­

gaminimo ir kruopų skaldymo bei valcavimo mašinas. Įtaisė ir

ninkai Liutkus ir Steponka. Žmonės policijos prisibijodavo, nes

„veliušį": veldavo milą ir čerkasus, krimpliuodavo, lygindavo. Jonas

bausmės būdavo griežtos. Mažesnius konfliktus išspręsdavo parapi­ j o s klebonas ar seniūnas.

Sirtautas malūne dirbo pats ir samdė porą darbininkų (LCVA F. 388 Ap. 2 B. 2030; LCVA F. R-773 Ар. 1 B. 252). Darbo netrūko, nes

kėdavo mokesčių ar nusikalsdavo, iš Girkalnio atvažiuodavo polici­

Arčiausias miestelis - Ariogala. Kaip rašoma „Mažojoje Ario­

arti daugiau malūnų nebuvo. Šalia Sirtautas pasistatė gyvenamąjį

galos enciklopedijoje", 1933 m. čia veikė net 108 krautuvės. Tur­

namą ir ūkinius pastatus. 1940 m. spalio 31 d. malūnas nežinia kodėl sudegė. Tarybų valdžia apkaltino šeimininką, esą j i s tyčia padegęs.

gaus dieną pasikinkę arkliukus į Ariogalą važiuodavo ir Juodaičių

Tų metų lapkričio 15 d. Jonas Sirtautas pateikė prašymą atstatyti

12 km. Kelią trumpindavo tiesiai per Dubysos brastą. Vieni veždavo

malūną. Girkalnio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas para­

parduoti maisto produktų, kiti gyvulių. Bronė Adomaitytė (g. 1908 m.)

šė pažymą, kad malūnas ūkininkams reikalingas. Maisto pramonės

prisimena, kad karvė kainuodavo 90-100 Lt, jautis 150 Lt, bekonas

liaudies komisaras J. Laurinaitis 1940 m. gruodžio 18 d. patvirtino

30 Lt, kviečiai (50 kg) nuo 10 iki 12 Lt, duoniniai rugiai 4,5-5 Lt,

projekto planus ir išdavė leidimą. Tą pačią žiemą malūną atstatė ir po karo čia maldavo miltus gyvuliams. Šis malūno pastatas grąžintas

pašariniai grūdai 4 Lt, linų sėmenys 20-24 Lt, kiaušinių dešimtis 1,20-1,80 Lt, sviesto k g 3,5-4 Lt, žąsis ar kalakutas 7-9 Lt, višta ar

savininko palikuonims ir dabar naudojamas kaip sandėlis. Kaime vagysčių ar kitokių

batai kainuodavo 35 litai. Gyvulius daugiausia supirkinėdavo žydai.

nusikaltimų nebūdavo girdėti.

antis 2,5-3,5 Lt, linų pluošto grįžtė 1-1,65 Lt, vilnų kg 6-9 Lt. Geri

senelė Antanina Preimonienė,

Nebuvo labai turtingas juodaitiškių gyvenimas, tačiau atkakliai dirbant, stiprėjant valstybei ir šio Lietuvos kampelio kasdienybė darėsi įvairesnė, turiningesnė. Štai 1939 m. balandžio 14 d. „Lietu­

žmonės buvo labai sąžiningi ir

vos žinios" rašė: „Per trejetą pastarųjų metų Juodaičių bažnytkaimis

teisingi, laikėsi Dievo įsaky­ mų. Štai j ų šeimoje žemė buvo

apsitvarkė ir paaugo. Buvo pastatyta pradžios mokyklos namai, ma­

Senovėje, kaip pasakojo mano

užrašyta vyriausiam broliui,

lūnas, lentpjūvė ir keli gyvenamieji namai." Kad bažnytkaimis nebūtų atskirtas nuo pasaulio, reikėjo geres­

bet dirbo visi kartu ir viską

nių kelių. Iš Juodaičių į Seredžių ėjo gana neblogas kelias (II rūšies),

dalydavosi po lygiai. Sodin­

o link Misiūnų prastesnis (III rūšies). Nuo Misiūnų link Surmantų ir Veliuonos keliai geresni (II rūšies), link Akmeniškių prastesnis

davo bulves skaičiuodami po

Jono Sirtauto malūno pastatas 2006 m.

žmonės. Keltis tekdavo gana anksti, nes reikėdavo nukeliauti apie

vieną vagą visiems iš eilės, nes žemė galinti būti nevieno­

netoli Juodaičių suko į šiaurę link Skapiškiu kaimo, į Dabašinskus ir

da. Pjaunant rugius vėl - kiek-

Didžiulius. Iki Juodaičių toliau kelias buvo labai prastas, per pelkę

(žr. žemėlapio fragmentą viršelyje). Nuo Ariogalos ateinantis kelias

42

Senieji laikai

sunkiai išvažiuojamas, ir ėjo per Baltramiejaus Babono žemę link V. Bukausko sodybos. 1932 m. kovo 29 d. Girkalnio valsčiaus kelių komisija, susidedanti iš valsčiaus viršaičio Jono Milerio ir narių Pra­ no Gudžiūno bei Juozo Marcinkaus, dalyvaujant Juodaičių seniūnui Vladui Bukauskui, nustatė, kad Juodaičių kaimo gyventojams labai nepatogu susisiekti su Ariogalos miesteliu, rudeniop ar pavasarį tenka daryti didelį vingį ir važiuoti per Zofijuvkos palivarką. Taigi buvo suprojektuotas tiesus 1 298 metrų ilgio kelias, jungiantis Ariogalos kelią su Mankūnų-Seredžiaus keliu. Baltramiejus Babonas ir Vladas Bukauskas, supratę to kelio reikalingumą ir susisiekimo patogumą, leido tiesti kelią per jų žemę ir nereiškė pretenzijų dėl atlyginimo, o mažažemės (po 10 ha žemės turinčios) Marcijona Mickuvienė ir Rozalija Bukauskienė nesutiko, mat tiesiant kelią per j ų žemę reikėjo iškirsti keletą M. Mickuvienės sodo vyšnių ir R. Bukauskienės slyvų ir obelų. Kadangi kelio būtinai reikėjo, buvo nutarta kompensuoti patirtus nuostolius valstybės nustatytomis kainomis ir M. Mockuvienei bei R. Bukauskienei išmokėti po 127,60 lito. Rūpintasi ir kelių remontu. Tiltus remontuodavo savivaldybės lėšomis. Visus vietinius per seniūnijos teritoriją einančius kelius 1932 m. Girkalnio valsčiaus kelių komisija buvo pavedusi seniūnui Vladui Bukauskui padalyti seniūnijos gyventojams pagal turimą že­ mės plotą. Kelių būklė buvo apgailėtina, o jokios remonto technikos nebuvo. Gyventojai jiems paskirtą kelio atkarpą turėjo prižiūrėti kaip išmanė, į duobes prikloti žabų, pripilti smėlio, iškasti apsau­ ginius griovius. Apskrities savivaldybė rūpinosi tik I rūšies keliais. Pagrindinė susisiekimo priemonė vasarą buvo arklių traukiamas ve­ žimas, o žiemą rogės. Vežimai būdavo mediniais kalvio kaustytais ratais su metalinėmis ašimis. Arklius kinkydavo odinėmis plėš­ kėmis, kurias kai kurie turėdavo darbines ir išeigines (LVCA F. 379 Ap. 2 B. 2630 L. 53, 54). Prabangi susisiekimo priemonė buvo

Senieji laikai

43

dviratis, bet j į įsigyti galėjo ne kiekvienas, nes kainavo apie 350 litų. Kaip minėta, Juodaičiuose, iš­ skyrus malūną, nebuvo jokių ver­ slų, pagrindinis visų gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žemės ūkis. Pavasarį, atgijus gamtai, pir­ miausia reikėdavo nuleisti iš laukų vandenį, nes dirvos šioje vietovėje šlapios, o vos laukams pradžiūvus jau ruošti dirvas pavasario sėjai. Žmonės keldavosi anksti, kad ne­ būtų karšta dirbti ir arkliai negy-

Jonas Puidokas su dviračiu 1930 m.

liuotų. Dirva būdavo suarta iš rudens, reikėdavo tik iškultivuoti, rankomis išberti sėklą ir užakėti. Sėdavo avižas, miežius, linus. Linų sėdavo beveik visi, iš jų pluošto moterys išsiausdavo medžiagos drabužiams, nes pirktinės retai kas įpirkdavo. Pasibaigus sėjai prasidėdavo mėšlavežis - labai sunkus darbas, į kurį kibdavo visi šeimos nariai. Tvarte mėšlą kabindavo šakėmis į specialiai paruoštą vežimą su vadinamosiomis šūdlenterėmis. Nuve­ žę į lauką specialiu kabliu (kanabėku) išversdavo į krūveles. Baigus vežti moterys laukuose kratydavo, o vyrai ardavo. Mėšlą daugiausia veždavo į pūdymą žiemkenčiams. Į bulvėms sodinti paskirtą lauką vyrai taip pat veždavo mėšlą, o moterys šakėmis j į iškratydavo. Arklio tempiamu plūgu vagodavo vagas, mo­ terys ir vaikai iš paskos eidami mėtydavo į jas bulves. Pasodinę lauką išakėdavo, o išdygus bulvėms vėl kinkydavo arkliuką į žagrutę ir kaupdavo. Vasarą kartą ar du ravėdavo bulves, kelis kartus daržus, o čia jau ir šienapjūtė prasideda. Iš vakaro dalgį išsiplakę vyrai anksti rytą eidavo pjauti šieno. Pradalgę išvarę dalgį pustydavo tam skirtu galąstuvu -

Senieji laikai

44

bude. Atšipusį dalgį plakdavo ant plieninės pentelės, vadinamos bobele. Šieno vartymas ir grėbimas - moterų darbas. Nupjautą žolę iš pradalgių išdaužydavo (išsklaidydavo), kad greičiau išdžiūtų. Jei nebūdavo lietaus, po kelių dienų jau grėbdavo grėbliais, dėdavo į kupstus ir vežimais veždavo į daržines. Vežimą krauti reikėjo sugebėti, nes bevežant šienas gali nuvirsti ir sunkus darbas perniek nueiti. Kai kurios moterys garsėjo kaip itin geros krovikės, kurių vežimai niekad nenuvirsta. Vasaros diena ilga, todėl įsidėdavo maisto, gėrimo ir išeidavo į laukus visai dienai. Jaunos merginos stengdavosi dailiau apsirengti, juk netoliese dirbdavo ir vaikinai. Vieni kitus smagiai paerzindavo, pajuokaudavo. Nors jaunimas ir išdykaudavo, bet dirbdavo šauniai, niekas nenorėdavo pasirodyti tinginys esąs. Pavalgę užtraukdavo dainą ir net varžydavosi, kas gražiau dainuoja.

Juodaičių kaimo dainininkai 1937 m.

Pasibaigus šienapjūtei, jei vasara karšta, netrunka ir javapjūtė. Vyrai saulei kaitinant kirsdavo rugius, po kiekvienos pradalgės dalgį pustydavo, per pietus plakdavo. Moterys rišdavo į pėdus, paskui šiuos sustatydavo džiūti į maudulius eilėmis, kad būtų patogiau vežti. Pradžiūvusius pėdus vyrai kraudavo į vežimus ir veždavo klojiman, o moterys sugrėbdavo pataršas, iš varpų ir lauko gėlių

Senieji laikai

45

nupindavo šeimininkui vainiką. Juodaičių parapijos gyventojai buvo labai draugiški, mielai vieni kitiems padėdavo. Pirmiausia kuldavo sėklai, kad būtų ką sėti. Visus kūlimo darbus baigdavo tik prieš Kalėdas. Kaip prisimena seniausi kaimo žmonės, derlingumas buvo nedidelis. Daugiausia prikuldavo kviečių apie 22 cnt/ha, rugių apie 20 cnt/ha, kitų kultūrų dar mažiau. Po kūlimų kiemuose būdavo ren­ giami patalkiai. Kiek pasivaišinę talkininkai dainuodavo, šokdavo. Kaip rašo 1936 m. liepos mėnesio „Žemės ūkio" žurnalas, „Liet­ ūkis" grūdus (97 proc. švarumo) iš gyventojų supirkinėjo tokiomis kainomis: kviečius - nuo 8,25 iki 9,25 Lt, rugius - nuo 7,25 iki 8,25 Lt, miežius - nuo 7,25 iki 8,25 Lt, avižas nuo 6,75 iki 7,75 Lt už cnt. Po javapjūtės beveik visi puldavo linų rauti. Raudami iškart rišdavo į saujas ir statydavo į eilutes. Kiek padžiovinę veždavo į klo­ jimą ir kuldavo, kad iki šalčių pluoštas spėtų atsiklojėti. Kūlimas vykdavo taip: ima saujomis, linų galvenas deda ant kaladės ir kultuve numuša sėklas (sėmenis). Iš sėmenų spausdavo aliejų, o atsiklojėjęs pluoštas pradėdavo labai ilgą ir įdomų „lino kančios" kelią... Po Žolinės tuojau ateina laikas žemę ruošti rudeninei sėjai. Kaime nebuvo tokių, kurie nesėtų rugių ar kviečių, nes duonelę kepdavo visi tai buvo pagrindinis maisto produktas. Pasėjus pasėlius reikėdavo su arkliuku ir plūgeliu laukuose vagoti vagutes pagal nuolydį vandeniui nubėgti, nes žemės pas mus drėgnos. Rugsėjį žmonės palinksta prie bulvių. Nuaria, būdavo, su arkliais, o paskui rankomis žemę verčia ir į kašes skyrium mažas ir dideles meta, į maišus pila. Gerai, jei ruduo sausas, o jei žemė šlapia, tai parvežtas bulves dar reikėdavo perrinkti. Žiemai daugiausia bulves užkasdavo kaupuose. Rudeniop, pradėjus dienoms trumpėti, kas dar nepabaigę, kloji­ muose kuldavo javus. Senovėje kuldavo spragilais, vėliau atsirado tam skirtų mašinų: tai maniežas, kurį sukdavo keturi arkliai, ir kulia­ moji. Beje, kuliamosios ir kiti žemės ūkio padargai buvo brangūs. Antai „Lietuvos ūkininkas" 1925 m. (Nr. 1) rašė, kad akėčios kaina-

46

Senieji laikai

vo 80 Lt, vienragis plūgas 85 Lt, o kuliamoji mašina (18 colių) net 300 Lt, todėl ne kiekvienas galėjo j ą įsigyti. Kuliant reikėjo nemažai žmonių: vienas paduodavo pėdus prie kuliamosios, kitas ant stalo skleisdavo, trečias paskleistus pėdus leisdavo į mašiną, ketvirtas atimdavo iškultus šiaudus. Grūdai būdavo pilni šiukšlių ir šiaudgalių, todėl juos vėliau vėtydavo, kad atskirtų pelus, o atsiradus valymo mašinai arpuodavo. Arpą sukdavo rankomis. Pasibaigus neatidėliotiniems rudeniniams darbams reikėdavo pradėti jaujose džiovinti atsiklojėjusius linus. Juos pakeldavo ant kartelių ir kūrendavo krosnį. Išdžiūvusius linus vyrai mindavo min­ tuvais, o moterys brukdavo, kad išbirtų spaliai ir nuobrukos. Dirbdavo vyrai ir moterys poromis, daugiausia vakarais, iki vidur­ nakčio. Nubruktus linus šukuodavo specialiomis šukomis, atskir­ davo pakulas ir pašukas. Nušukuotus linus rišdavo po 10 saujų į grįžtes. Vieni kitiems patalkinę nesiskirstydavo - pasivaišindavo, padainuodavo, o jaunimas dar turėdavo sveikatos šokti iki paryčių. Kai kada tokios talkininkų linksmybės baigdavosi gana liūdnai. Štai 1923 m. „Vienybė" rašė: „Juodaičiuose užsiliko negeistina mada naktimis linksmint, o išmynus linus peiktinus juokus krėsti. 1922 m. gruodžio pabaigoje, išmynus ūkininko B. linus, talkininkai prikaišė paminų glėbius medžiuose, tvorose ir uždegė. Grįžtant su linais namo, arkliai pasibaidė tų ugnių ir bėgdami uždegė linų vežimus. Penki žmones, sėdėjusieji ant linų, nusvilo plaukus. Laimė, kad arkliai įbėgo miškan, kitaip būtų sudegę 25 pūdai linų, o ir trobos būtų supleškėjusios." Žiemos vakarais darbų jau būdavo mažiau. Vyrai, tvartuose pagirdę ir pašėrę gyvulius, prasimanydavo darbo grinčioje. Tai vyžas pindavo ar šaukštus skaptuodavo, tai iš pakulų vydavo pančius ar virves. Moterys žiemą daugiausia verpdavo vilnas ar linus, plėšydavo patalams plunksnas. Iš suverptų pašukų ausdavo medžiagą paklodėms, vyrų apatinėms kelnėms, moterų marški­

Senieji laikai

47

niams. Iš plonų lininių siūlų - geresnį audeklą marškiniams, drobu­ les užvalkalams. Kiekviena šeimininkė turėjo stakles, visos mokėjo austi - kaip kitaip šeimyną aprengsi. Audimą reikėdavo išbalinti, to­ dėl pavasarį, kai kaitri saulė, tiesdavo eilėmis ant pievučių. Nagin­ giausios iš nudažytų įvairiomis spalvomis lininių siūlų ausdavo pui­ kius raštuotus užtiesalus, kurie papuošdavo namus ir buvo geras kraitis kiekvienai nuotakai. Dauguma ūkininkų laikė ir apdarams reikalingų avių. Jas moterys kirpdavo pavasarį ir rudenį. Vilnas plaudavo, džiovindavo ir iškedentas veždavo karšti pas Mišiūnuose gyvenusį žydą. Sukarštas vilnas verpdavo rateliu. Tai daugiausia senesnių moterų darbas. Iš siūlų megzdavo kojines, pirštines ir kita, ausdavo milą. Jį veldavo ir krimpliuodavo Girkalnyje. Iš milo siūdavo kostiumus ir paltus. Ausdavo vilnones skepetas, kuriomis apsigaubdavo ant drabužių, kad būtų šilčiau. Iki pat Antrojo pasaulinio karo žmonės apsirengda­ vo namų darbo drabužiais. Vyrai dėvėdavo lininius marškinius ir pa­ sukinės kelnes. Marškiniai būdavo ilgoki, palaidi, plačiomis rankovėmis. Vasarą viršutinių drabužių nenešiodavo. Rudeniop ant apatinių kelnių maudavosi irgi linines tamsiai dažytas kelnes, vilkdavosi tokios pat medžiagos palaidinę. Lininius dažytus siūlus apmesdavo ir atausdavo vilnoniais. Žiemą vilkėdavo vilnones viršutines kelnes ir tokios pat medžiagos kapotą (švarką). Per šalčius apsivilkdavo avikailio kailiniais, užsidėdavo žieminę kepurę, auda­ vosi pačių nuveltus veilokus (veltinius), o pagrindinis apavas buvo klumpės. Jų padas medinis, o viršus iš odos. Išeigai nešiodavo bat­ siuvių siūtus odinius batus, bet juos labai taupydavo. Iškilmingomis progomis vyrai dėvėdavo garnitorių (išeiginį kostiumą), kurį sudaro švarkas, kelnės, kamzilka (liemenė). Jis labai panašus į kostiumą, tik kelnės į apačią siauros, tinkamos į aulinius batus (galifė). Kaip pa­ sakojo Anelė Mieliauskienė (g. 1905 m.), j i irgi ausdavo gamitorius iš vilnų. Jas plonai suverpdavo, apmesdavo ir atausdavo vilnoniais

48

Senieji laikai

siūlais. Kad medžiaga būtų juostuota, įdėdavo kitos spalvos siūlų, o kad būtų lygesnė, j ą veldavo ir krimpliuodavo tam skirtomis stak­ lėmis. Pasiuvusi išlygindavo. Kartais iš tokios pat medžiagos siūda­ vo frenčių - švarką stačiu kalnieriumi (apykakle), sagomis nuo vir­ šaus iki apačios, su kišenėmis, o kelnės kaip ir garnitoriaus - galifė. Moterys siūdavosi plačius, palaidus apatinius marškinius iš lininės medžiagos. Kelnių nenešiodavo. Ant marškinių vilkdavosi lininę bliuską (palaidinę) ir dažytą lininį sijoną arba šlebę (suknelę). Ant galvos rišdavosi drobinę skepetėlę. Prie namų ruošos ryšėdavo kvartūką (prijuostę) su palbanais (apvadais). Retkarčiais nusipirkdavo šilkinę sepetaitę - kuską, kurią ryšėdavo tik per atlaidus pasipuošti. Eidamos į lauką rudenį ar žiemą vilkdavosi kailinukus ar milo kapotą. Per šalčius apsigobdavo didele vilnone skepeta. Kasdieninis apavas buvo klumpės, o išeigai ar į bažnyčią - batai mediniais padais, kuriuos iki šventoriaus nešdavosi rankose, kad ilgiau laikytų. Taip pat avėdavo nagines, kurias megzdavo iš pakulų, o padą apsiūdavo audeklu. Labai sunkus moterų darbas buvo skalbimas, nes skalbdavo taigi rankomis. Muilą virdavo pačios: nusipirkdavo muilo akmens, prastų riebalų ar kaulų (kartais savas koks gyvulys krisdavo). Bran­ giai kainavusį muilą virdavo ir per karą. Kad balčiau skalbtų, vir­ davo šarmą: į verdantį vandenį dėdavo pelenų ir gerai maišydavo, o nusistojusį viralą nupildavo. Tame šarme skalbinius, pamuiluodamos muilu, trindavo tarp rankų. Didesnį žlugtą virindavo: į kubilą sudėdavo šlapius skalbinius, dideliame puode su šarmu ir muilu užvirindavo vandenį ir pildavo ant skalbinių. Kiek palaukus ištrauk­ davo kubilo apačioje kamštį ir vanduo subėgdavo į puodą, kurį vėl kaitindavo. Taip kartodavo keletą kartų. Kartais įpildavo ir vadina­ mosios „lazurkos". Ataušus trindavo, skalaudavo tekančiame upelio vandenyje, ant liepto plakdavo skalbinius kultuve. Džiovindavo daugiausia lauke. Kai pradžiudavo, kočiodavo kočiolu. Drabužių turėdavo nemažai, todėl baltinius keisdavo kas savaitę.

Senieji laikai

49

Savo, namų audimo drobiniai rūbai, tautinis kostiumas Juo­ daičiuose gerbti nuo seno. Antai 1894 m. JAV leistas laikraštis „Vienybė lietuvininkų" (Nr. 51) rašė: „Arti Juodaičių, Kauno paviete, mirė boba nuo šimto metų moteriškė, kuri pirm smerties liepė save senovišku lietuvišku būdu nuomete ant galvos ir drobulėje užvyniotą palaidoti." Laikraščio korespondentas pabrėžė tokio laidojimo senoviškumą (senovišku lietuvišku būdu), taigi galima prielaida, kad XIX a. pabaigoje Juodaičiuose jau buvo jau­ čiamos „naujos mados". Vis dėlto senosios naminio audimo tradici­ jos, amato paslaptys neužmirštos iki šiol. Čia reikia daugiau papasa­ koti apie geriausią mūsų krašto audėją Onutę Tamošaitienę, - net aštuoniasdešimties metų sulaukusi ji vis dar audžia. Onutė gimė 1927 m. rugpjūčio mėnesį Juodaičių kaime. Tėvai turėjo 10 ha že­ mės, bet vertėsi sunkiai. Mama gimdydama Onutę mirė, todėl paauginti naujagimę į Ražaitėlių kaimą išsivežė močiutė ir ten augino našlaitėlę iki septynerių metų. Sugrįžusios namo jos laukė nelengva dalia, nes tėvukas rūpinosi ūkio reikalais ir neturėjo jai laiko, - vienas pats statė didelius ūkinius pastatus ir sunkiai dirbo. Būdama aštuonerių pradėjo lankyti Juodaičių pradžios mokyklą, kuri tuo metu buvo Ajausko name. Vaikus mokė mokytoja Rožė Jankauskaitė. Mokslas sekėsi labai neblogai, nes Onutė namuose pramokusi skaityti iš laikraščių, kuriais buvo išklijuotos sienos. Mokytoja stebėjosi, kad j i laisvai skaito, ir greitai perkėlė į antrą klasę. Vaikus, kurie neišmokdavo daugybos lentelės, palikdavo po pamokų. Onutei taip neatsitikdavo, todėl j i labai norėjo sužinoti, ką tie vaikai palikti po pamokų veikia. Sykį tyčia neišmoko daugybos lentelės ir palikta po pamokų sužinojo tą paslaptį. Našlaitėlės dalia sunki... Tėtis parvedė naują „mamą", o j i Onutės gal ir nemylėjo, apkraudavo darbais... Vasaromis teko ganyti karves, 11 ar 12 metų jau reikėjo melžti, kiaules šerti ir dar suspėti valgyti pagaminti, o tėvuko darbai niekada nesibaigdavo... Visa

50

Senieji laikai

paguoda buvo dėdė Jurgis, kuris pats nuo 14 metų augo be motinos ir tėvo. Jis visad užjausdavo, paguosdavo ir šiltesnį drabužėlį dukraitei surasdavo. Kai tėtis kur nors išeidavo, Onutė likdavo su dėdės penkiais vaikais. Patys šviesiausi prisiminimai, kai visi žais­ davo žaidimus: „balta juoda", pušį gaudyti, žiedą dalinti, su virvelėmis po balkiu. O dar įdomesnės buvo užduotys: už stiklo dantis užkišti, kojomis lubas pasiekti, per rankovę žvaigždes suskaičiuoti, veidrodžiu pabūti. Deja, dėdė Jurgis 1944 m. žuvo užmynęs ant minos. Visi ūkio darbai gulė ant Onutės pečių, pats sunkiausias iš jų kūlimas. Vos trylikos metų jau teko dirbti prie kūlimo mašinos - pė­ dus padavinėti. Nors ir sunku, bet norėjosi užsidirbti, gražesnį drabužėlį įsitaisyti. Tėtis pagamino mestuvus audimui apmesti ir audimo stakles. Pirmąsias nytis užmesti pati nemokėjo, todėl pa­ prašė pamokyti kaimynės Stefanijos Masaitytės (g. 1917 m.). Gimi­ naitė parodė, kaip apmesti audimą. Dėdama karteles iš šiaudų dary­ davo tokius bumbuliukus, kad siūlai nenusmuktų. Pirmą kartą siūlų susukti irgi nemokėjo, tačiau „tolkas" paruošė jau pati. Pirmiausia pradėjo austi iš pakulų maišus, vėliau ir drobes (dvinytis audimas) baltiniams. Prasidėjus karui išmoko austi milą, nes reikėjo viršutinių drabužių. Vienais metais nieko neaudė, tai tėvukas stakles išmainė į brikelę. Bet be staklių neilgai gyveno, jau kitais metais kaimynas Vladas Gvildys pagamino modernesnes. Jomis ausdavo ir iš vilnų. 1944 m. liepą priartėjus frontui varstotą (audimo stakles) išardė ir išnešė, o nebaigtą audimą paslėpė miške po išvarta. Traukiantis vokiečiams Onutės tėvo, kaip ir daugelio juodaitiškių, gyvenamasis namas sudegė ir liko tik ūkiniai pastatai. Onutė savo išsaugotas stakles pasistatė pas kaimynus Masaičius. Daugiausia ausdavo žiemą. Reikėjo atstatyti namus, todėl eidavo talkininkauti kuliant javus ar į linamynius. Per vieną sezoną atlaiky­ davo iki 30 kūlimų ir linamynių. Patalkiuose paprastai armonika

Senieji laikai

51

grodavo Alfonsas Masaitis, šokdavo daugiausia valsus, polkas ar pasiutpolkes. Gyvenimas nebuvo lengvas, uždarbis menkas. Kaip sako Onutė, jei norėjai apsirengti, turėjai austi. Ausdavo viską, ko tik prireikia namuose: maišus, takus, patalynę, rankšluosčius, staltieses, užuolaidas ir kt. Pasimokiusi pas kaimynę Preikšienę pradėjo austi keturnytes lovatieses, o aštuonnyčių rašą parsinešė iš Pociūnų audėjos Stonienės. Ant popieriaus lapo nupaišytą raštą ne taip lengva buvo „įskaityti", tad dar keletą kartų reikėjo eiti pasiklausti, kol perprato.

Aštuonnytė staltiesė

Aštuonnytės lovatiesės

1949 m. Juodaičiuose susikūrė kolūkis „Paupys". Atėmė gyvulius, nacionalizavo naujus tvartus. Onutė pradėjo dirbti kolūkio fermose, kurios, laimė, buvo čia pat - iš jų pačių atimtuose tvartuose, tad likdavo laiko ir audimui. Uždirbdavo kolūkyje iš pradžių labai mažai, kelis šimtus gramų dirsių už darbadienį, todėl staklės padėjo sočiau gyventi. 1950 m. ištekėjo už kaimyno Jono Tamošaičio. Gimus dukrai, paskui sūnui, ausdavo mažiau, nes reikėjo prižiūrėti vaikus. Abu su vyru dirbo, po truputį atlyginimai kilo, tačiau staklių vis tiek neišardė, nors austi galėdavo prisėsti tik ilgais žiemos vakarais. Onutė - puiki šeimininkė. Maitindavo į kolūkį atvažiuojančius talkininkus, neretai pakviesta šeimininkaudavo ir vestuvėse ar laido­ tuvėse. Nemažai juodaitiškių iki šiol prisimena jos keptus tortus „Ežių šeimyna", „Beržas", „Knyga" ir kt.

Senieji laikai

52

Paaugus vaikams vis dažniau ausdavo pagal užsakymus, daugiausia lovatieses. Tais laikais buvo sunku gauti siūlų, o lininiai jau nebuvo labai populiarūs. Žmonės vis dėlto atsinešdavo įvairių medvilninių, šilkinių siūlų. Kadangi Tamošaičių sodyba buvo prie Raseinių rajono ribos, tai jos audimai daugiausia pasklido po Raseinių rajoną, vėliau ir po visą Lietuvą. Onutė vardija miestus, kur žino esant jos austų darbų: Kaunas, Alytus, Klaipėda, Šiauliai, Ariogala, Raseiniai, Panevėžys ir kt. Kai 1970 m. kėlėsi iš vienkiemio į Juodaičių miestelį, kartu keliavo ir audimo staklės. Gerai perpratusi audėjos amatą pradėjo ir pati kurti raštus (rinktinius). Išaudė daugybę rankšluosčių su giesmėmis ir Maironio eilėraščiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę - su Lietuvos himnu. Onutė kukliai sako nežinanti, kiek kilometrų audimo jos išausta, spintoje j ų taip pat nėra... Daug padovanota artimiems žmonėms, štai 12 rankšluosčių savo krikšto vaikams padovanojo, o kiek lovatiesių ar staltiesių išdalijo, nė pati nepamena. 1984 m. išsikėlė gyventi į Jurbarką, arčiau sūnaus. Gyvena viena, todėl pagrindinis užsiėmimas - austi. Kai sveikata neleidžia austi, tai mezga. 2007-aisiais

Onutė Tamošaitienė audžia.

Senieji laikai

53

atšventusi aštuoniasdešimties metų jubiliejų, staklių išardyti dar nesiruošia. Onutė sako: „Audimas - tai mano gyvenimas." Jos gyveni­ mo kelias glaudžiai susijęs su visais Juodaičių krašto istorijos vingiais, puikiai atspindi ir iliustruoja čia kartu gyvenusiųjų likimą. Taigi toliau tęskime pasakojimą apie juodaitiškių buitį ir įpro­ čius. Mėsa - vienas iš pagrindinių maisto produktų, todėl dažnas užsiaugindavo ir pasipjaudavo po 3-5 kiaules. Mėsą, kurią paskui valgydavo visus metus, žmonės rūkydavo kamine. Kumpį ar skilandį laikydavo darbymečiui, kad sunkiai dirbdami galėtų sočiau pavalgyti. Pasakoja Antanina Preimonienė: Kartais gamindavo dešrų. Mėsmalių nebuvo, todėl mėsą sukapodavo tam skirtu prietaisu, o sukimšdavo per ragą rankomis. Kiekvieną dieną pusryčiams ir pietums gaspadinės virdavo sriubos, dažniausiai barščių ar raugintų kopūstų su mėsa. Jau raugintų kopūstų tai turėjo kiekviena. Vasarą valgydavo paludienius, tai daugiausia šalta užkanda - pienas su duona ar sūris su sviestu. Vakarienei dažniausiai bulvienė ar kleckai, kartais bulvės su lupenomis, kurias valgydavo su rūgusiu pienu. Daug patiekalų gamindavo iš savų miltų, - skrylius, virtinius, abriedukus ir kt. Duoną kepdavo taip pat iš savo užaugintų ir su­ maltų rugių; kiekvienoje troboje buvo didžiulė krosnis su duonkepiu, ant kurio net atsigulti galėjai. Kai kepdavo duoną, pašau­ davo ir kugelį ar labai skanių bulvinių blynų ant kopūstų lapų. Lapų kiekviena šeimininkė pasidžiovindavo ant klėties lubų. Per šventes kepdavo kvapnaus pyrago, aptepto kaušinio plakiniu. Vaikams iškepdavo po bandelę „varnikę" - tešlos likutį sukočiodavo ir sumegzdavo mazgu. Mažažemiai ūkininkai gyveno skurdžiau ir maitindavosi prasčiau, daugiausia pieno produktais. Dauguma patys pasigamindavo grietinės, sviesto sūrio. Paukštienos virdavo tik per šventes arba silpnam ligoniui pastiprinti. Atsigerti pasiruošdavo beržų ar klevų sulos. Ją gerdavo šviežią, vėliau - paraugintą.

54

Senieji laikai

Tačiau, kaip sakoma, ne vien duona žmogus gyvas - kad ir kiek būdavo darbo, vis tiek atsirasdavo laiko pailsėti, pabendrauti,

Senieji laikai

55

redžių, Girkalnį, Ariogalą, Butkiškę, Veliuoną. Po atlaidų, žinoma, dalyvaudavo pasišokimuose.

pasilinksminti. Joana Skridlienė (g. 1929 m.) pasakojo, kad šeimos buvo gausios, augo daug vaikų, buvo daug jaunimo. Kaimynai labai gražiai sugyvendavo, mokėjo bendrauti, sueidavo pasikalbėti, turė­ dami laisvo laiko ir ilgiau pasėdėdavo. Pajuokaudavo, užtraukdavo dainą, kartais pakortuodavo (lošdavo bizą) ir išsiskirstydavo tik po vidurnakčio. Moterims visada daugiau darbų ir rūpesčių, nebuvo laiko suėjus dykai sėdėti, todėl jos ilgais žiemos vakarais tai pas vieną, tai pas kitą vakarodavo atsinešusios savo ratelius, verpdavo, megzdavo, iki valios ir pasikalbėdavo. Jaunimas savo ruožtu mokėjo šauniai dirbti ir gražiai pasilinksminti. Kaime buvo ir keletas muzi­ kantų, daug balsingų jaunuolių ir merginų, taigi skambėjo dainos rugių bamose, lankas pjaunant ar grėbiant šieną. Pertraukėlės metu kai užtraukdavo dainą, tai net laukai skambėdavo. Sekmadieniais po pamaldų ruošdavo vakaruškas. Žiemą rečiau, nes trūko didesnių patalpų ir jaunimas nedrįsdavo dažnai prašytis pas stambesnius ūkininkus. Vasarą rinkdavosi lauko aikštelėse, kur nors gražioje vietoje. Juodaičių miestelio viduryje - klebono sode, o Misiūnuose - gražioje Mituvos lankoje iš aplinkinių kaimų susi­ rinkdavo net po 50-60 žmonių. Šokdavo valsą, polką su ragučiais, fokstrotą, padispaną, krakoviaką. Paprastai po vieną grodavo vieti­ niai muzikantai Alfonsas Masaitis ar Antanas Butkus (armonika), per šventes keliese: Žanas Urbonas (armonika), Jonas Liaudenskas (klarnetu), Žanas Banys (būgnu) ir kiti. Per pertraukas, kol pailsės muzikantai, dainą užtraukdavo vyrai, o kartais ir merginos. Tems­ tant vakaruškas užbaigdavo maršu. Vestuves mūsų krašto žmonės keldavo daugiausia žiemą, laiko­ tarpiu nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Vyrai daugiausia ženydavosi 2 7 37 metų, merginos tekėdavo 20-27 metų. Jaunimas tikėdavosi susi­ pažinti per atlaidus, todėl noriai net pėsti eidavo ar važiuodavo į Se­

Kaimo jaunimas po vakaruškų. Pirmoje eilėje iš kairės: Vincas Bukauskas, Onutė Preimonaitė, Albina Poškaitė, Zigmas Pečiulis; sėdi: Vladislova Bukauskaitė, Aleksas Puidokas, Antanas Ajauskas, mokytoja Aleksandra Mockutė. Antroje eilėje iš kairės: Adolfas Poška, Vytautas Ajauskas, Albinas Šimkūnas, žemiau: Vytautas Bukauskas, Izabelė Ajauskaitė, aukščiau: Stasys Mieliauskas (iš Kilupių kaimo), Alfonsas Masaitis (muzikantas), Kazimieras Nagreckas. Merginos nuo pat vaikystės pradėdavo ruošti sau kraitį pradžiai gyvenimo. Kraitį dėdavo į kuparą (kraičio skrynią), rūpindavosi, kad būsima šeima turėtų ką pasikloti ir užsikloti. Išsiausdavo divonų (lovatiesių), lininių drobių rietimus, susipildavo paduškų, pasirūpin­ davo kaldrą, baltų paklodžių, staltiesių, abrūsų, maišų, nusimegzdavo pirštinių ir kt. Vedybas daugiausia nulemdavo turtinė tėvų padėtis, o jaunieji padraugaudavo neilgai, kartais ir visai mažai pažįstami buvo. Piršlybos prasidėdavo apklausa. Jei vesdavosi iš to paties kaimo, tai vieni kitus pažinojo, o jeigu iš svetur, būtinai norėdavo su­ žinoti apie besiperšančiojo namus, turtą, būdą. Pasibaigus rudeni­ niams darbams važiuodavo pas numatytą merginą pirštis. Jau, žiūrėk, kokį pavakarį girdisi - skamba žvangučiai (juos gamindavo kaimo

56

Senieji laikai

keistuolis Robertas Vyduolis). Su jaunuoju geresniais arkliais važiuo­ davo piršlys - paprastai pagyvenęs, turintis gerą liežuvį seniokas. Piršliautojai sakydavo pasiklydę ar iešką pirkti avies, bet visi supras­ davo, ko jie atvažiavę. Susėdus prie stalo ir piršliui atkimšus buteliu­ ką prasidėdavo derybos. Jei piršliai buvo laukti ir tikėti, jaunosios tėvai ant stalo dėdavo užkandos. Išgėrus po stiklelį prasidėdavo pasogos aptarimas. Paprastai jaunosios tėvai pažadėdavo karvę su prieaugliu, paršelį, avį, kartais ir pinigų. Nesutarus piršlybos iširdavo, o jei sutardavo, jaunieji turėdavo susidaužti stikleliais ir išgerti. Numatydavo užsakų ir vestuvių laiką. Užsakus bažnyčioje skelbdavo tris sekmadienius iš eilės. Nors bažnyčioje dažnai būdavo šalta, jaunimas į pamaldas eidavo kuo labiau pasipuošęs. Po pamaldų ir užsakų susibūrus didesniam būriui, visi kartu dainuoda­ mi eidavo namo. Iki vestuvių jaunoji į bažnyčią eidavo su seserimis arba giminaitėmis. Vestuvėms pjaudavo gyvulių (kiaulių, veršiukų), paukščių, darydavo alų. Vaišes ruošdavo samdyta šeimininkė ir kai­ mynės, triūsdavo ir jaunosios mama. Pulką jaunieji rinkdavo atskirai. Tikrasis pabrolys dažniausiai būdavo jaunojo brolis, tikroji pamergė jaunosios sesuo, o kiti - draugai ir artimieji.

Senieji laikai

57

Mažiausias vestuvininkų pulkas - 2 poros, bagotesnių vestuvėse j ų būdavo daugiau. Svočia paprastai būdavo jaunosios teta. Gimines kiekvienas savo kviesdavo jaunieji, kaimynus - tėvai. Vestuvės prasidėdavo pas jaunąjį. Jis atsisveikindavo su draugais ir kaimynais, išvažiuojantį su piršliu ir pabroliais į jaunosios namus palaimindavo tėvai. Dovanomis jaunieji keisdavosi prieš vestuves, kad turėtų kuo pasipuošti. Kraitį dažniausiai išveždavo kraitvežiai. Jei buvo sutarta pasoga pinigais, juos jaunajam paduodavo prieš išvažiuojant bažnyčion. Išvažiuojančius palaimindavo jaunosios tėvai ir atsisveikindavo. Jaunoji važiuodavo su svočia, o jaunasis su piršliu skambalais papuoštais vežimais, kad visi girdėtų veseliją važiuojant. Po sliūbo dainuodami visi grįždavo namo. Grįžtantiems iš bažnyčios užtverdavo kelią neįsileisdavo be išpirkos į kiemą, piršlys turėdavo išsipirkti vartus, o jauniesiems prigalvodavo visokių išbandymų. Prie durų su duona ir druska pasitikdavo abiejų tėvai. Viduje stalą irgi reikėdavo išsipirkti iš persirengėlių jaunųjų ir jų „pulko". Apsišaukėliai kuo juokingiau apsirėdydavo: jaunuoju kokia stora moteriškė, o jaunąja - stambus ūsuotas vyras. Visas pulkas apsimesdavo esą girti, dainuodavo, nors ant stalo nieko neliesdavo. Nepadėdavo nei piršlio, nei tikrųjų pabrolių gražby­ lystės, rodomi „popieriai". Reikėdavo stalą išsipirkti, tik tada prasidėdavo vestuvių vaišės, dainos ir šokiai. Jaunieji turėdavo bu­ čiuotis, nes degtinė „karti". Grodavo vietos muzikantai, o kam kišenė leisdavo - net dūdų orkestrą pasisamdydavo. Antros dienos rytą muzikantai pirmiausia keldavo jaunuosius, paskui kitus vestuvininkus. Iki marčpiečių būtinai „vogdavo" jaunuosius ir vėl reikalaudavo išpirkos. Marčios pietus ruošdavo svočia. Stalas būdavo prašmatnus, apkrautas saldumynais, įmantriais tortais, cukrinėmis gėlėmis puoštais pyragais. Antrąją dieną vestuvininkai kildavo karti „apga­ viką" piršlį, o tas stengdavosi išsisukti. Teisėjais ir budeliais persirengę svečiai piršlį melagį tempdavo „į sūdą". „Teisėjas" su akiniais ir aukšta kepure, skaitydamas iškalbą, nuteisdavo mirties

58

Senieji laikai

bausme pakariant ant šiaudų virvės. Tuoj vyrai puldavo piršlį karti, o tas prašydavo leisti nors testamentą perskaityti. Pavyko rasti pirš­ lio testamentą, surašytą visų mėgto muzikanto Kosto Žukausko. Ja­ me išklota: Vardais teisėjų pasivadino grupė nedorėlių, apsišau­ kėlių, kurie jums pripasakojo būtų ir nebūtų dalykų, o kaltinimai man, piršliui, žiauriausi ir neteisingi. Aš, visiems didžiai nusipelnąs piršlys, pareiškiu, kad apgavystėm kaltinamas neteisingai. Nes aš blogo niekam nepadariau, o išpiršau patį šauniausiąjaunikį. Anuo metu, kai žmonės vaikščiojo danguje, o žemėje lijo skryliais, kai koldūnais buvo papuoštos trobos, kai po Ariogalos miestą moterys ant arklių jodinėjo, o tėvai dabojo, kad vaikai šnapso negertų ir su mergaitėmis neuliavotų, susipažino berniukas, vardu ..., su tamsiaplauke žvitriaake mergele ..., o kai Juodaičių laukai buvo padengti cukraus pudra, kelias stiklu nuklotas, pakelės erškėtrožiais nusodintos, aš tapau piršliu. Ir čia nieko blogo, atsirado jauna nauja šeima, ir dar vienas ūkininkas nevaikščios alkanas, basas, su praplyšusiomis rankovėmis, batais nevalytais, o gerai išsimiegojęs daugiau dirbs savo ūkio laukuose. Mažiau dairysis į jaunas dievobaimingas mergeles ir gyvanašles, kurių vyrai išvyko į Ameriką. Bet kur tau - atvyko iš Papilvės kaimo gauja razbaininkų ir užsimanė mane, tokį gerą žmogų, atnešusį valstybei tiek naudos, ne kiek gero, pakarti. Karkit, bet kažin ar jums pavyks, vis tiek teisybė nugalės ir dori žmonės manęs pasigailės. Mane šiandieną laukiniu vadina, kad jauną mergaitę suvedžio­ jau, kad biedną jaunikį radau. Tai didelė ir nepataisoma netiesa. Tai netiesa, kad jaunikis moka tik gęstančią ugnį kūrenti, kad jo troba sugriuvusi ir vėdarais bulviniais paramstyta, o ant kamino gandras tupi... ir ko jūs tik man ant kiemo neprikaišiojot. O iš tikrųįųjaunikis Kėdainių apskrityje turi 2 000 ha dvarą iš varžytuvių ruošiasi nupirkti dar vieną, kur puikios karvidės, 10 arklidžių, 20 kiaulidžių, 100 vištų, 1 000 gaidžių, didelė avidė su vienu avinu, kurio nusenusią nebus kam pakeisti, o prie griovio malūną, kuris mala riešutus, o va­

Senieji laikai

59

saros sezonui prasidėjus pikliavoja moterėlių kiaušinius, vežamus į turgų, dar turi ožkų fermą su trim ožiais ir viena ožka. Paskutiniu lai­ ku nusipirko gražią bričką keturiais arkliais kinkomą. O koks jis gražus, tiesiog lėlė. Vidutinis, šviesus, tiesus, širdis iš kietesnio akmens, akys deimanto, plaučiai kaip vargonai, pirštai kaip siuvėjo, o žvilgsnis nuostabus, iškartjaunesnes mergaites užkerėjo, kąjau ten bešnekėti, kad ir vedusios, matyt, susižavėjo. Dar kartą gerai įsižiūrėkit ir nelokit, kad biednas, su vyžom apsiavęs ir be apatinių kelnių. Jeigu taip išėjo, tai ką daryti, — karkit ir dalinkitės mano turtą, o kol aš dar gyvas, pats padalinsiu. Turiu nuosavą Lančiūnavoje gryčią, ją atiduodu jaunųjų giminėms po vestuvių pernakvoti. Turiu šunį žvairą, jį padovanoju prokurorui, kad saugotų jo tuščią portfelį. Turiu dviratį be lenciūgo ir dviejų ratų, jį palieku advokatui. Turiu šlubą 20 metų kumelę, ją palieku jums, panelės. O kad iš mano kailio nauda būtų, tai siūlau jį panaudoti vietinei Ariogalos pramonei ir žemės ūkiui. Iš kojų pasidarykit kuolus ganykloms tverti, iš pirštų akėčias javams akėti, iš čeverykų laivelius rudenį pas kaimyną nuplaukti. Iš pilvo barabaną ir atsargines pūsles pasidarykit, kad iki ryto galėtumėte pilti šnapsą, o vakare išpilti. Iš makaulės padarykit baidyklę žvirbliams baidyti, kad tie miesčionys vyšnių, obuolių nelestų. Iš dantų padarykit Ariogalos senoms panoms karolius, kad nešiodamas jaustų, kaip gera su vyru gyventi. Iš plaukų virvę nusivykit, brangūs teisėjai, nes kas kardu kapoja, tas nuo kardo pats žūva. Nekask kitam duobės, nes pats į ją įgriūsi. Nenerk virvės kitam, nes pats ja pasikarsi... Iš liežuvio gumas pasidarykit moterims ko­ jines laikyti. Iš bambos vaikams birbynes padarykit, kad langų ne­ daužytų. O iš galiuko mandrioms panoms padarykit pieštuką lūpoms dažyti, iš kapšiuko senberniams tabokinę tabakui laikyti. Svočiai palieku skylėtas kelnes jupikei pasisiūti, o brangiai žmonai porą ne­ plautų kojinių ašaroms rinkti. O viską, kas dar lieka, atiduodu tiems, kuriems neteko, bet seilė už dyką varvėjo.

Senieji laikai

60

Jaunoji vaduodavo piršlį užmesdama jam ant kaklo rankšluostį. Svočiai irgi kliūdavo - jos iškamšą svečiai pasodindavo į geldą ir išveždavo į laukus. Tada piršlys šokdindavo jaunąją ir vaišės baigdavosi.

Juodaičių dūdų orkestras vestuvėse 1962 m.

Nors ne visi juodaitiškiai gyveno pasiturinčiai, tačiau dažniausiai turėjo nors savo pastogę, o tai jau buvo nemažas turtas. Deja, ne visi turėjo namelius. Kaip pasakoja Kazys Skridla (g. 1921 m.), kaimuose būdavo nemažai elgetų. Pas mus juos vadindavo ubagais. Vieni iš jų buvo ligoniai iš prigimties, kiti suluošinti (be kojos ar rankos), nepajėgiantys užsidirbti pragyvenimui, dar kiti - sutrikusios psichi­ kos, įvairaus amžiaus, bet daugiausia senyvi žmonės. Netekę tėvų ir giminių bei pastogės, išeidavo elgetauti. Paprastai išmaldos prašinė­ davo savo parapijoje, per atlaidus patraukdavo ir kitur. Ubagėlius gyventojai gerai pažinojo, žinojo j ų elgetavimo priežastis ir užjausdavo, priimdavo nakvoti, pamaitindavo ir dar kelionei įdėdavo. Nusenusius ar invalidus žiemos metu palaikydavo po savaitę ir perduodavo savo kaimynams. Už suteiktą pastogę, maistą elgetos kiek galėdami padėdavo - verpdavo, plėšydavo plunksnas ir kita. Nesvei­ kos galvos sulaukdavo didesnės užuojautos, bet atsirasdavo kas juos paerzindavo ir pasityčiodavo. Elgetų apranga buvo skurdi, žmonės jiems atiduodavo senus, patiems nebereikalingus drabužius. Moterys

Senieji laikai

61

nekaip atrodė su ilgais sudriskusiais sijonais, vyrai storomis kelnėmis ir įjuodusiais baltiniais, mačiusiais visokių orų ir aplinkybių. Savo turtelį nešdavosi medžiaginiuose maišuose (terbose), surištuose virve, kad būtų patogiau nešti persimetus per petį. į mažesnį krepšelį susidėdavo išmaldą. Lazda palengvindavo ėjimą ir pagelbėdavo apsiginti nuo šunų. Vaikus gąsdindavo, kad jei neklausys tėvų, ati­ duos ubagui ir tas išsineš įsidėjęs į maišą, todėl mažieji j ų bijodavo. Atėję elgetos paprastai melsdavosi ir skųsdavosi sunkiu gyvenimu, pasakodavo ką matę ir patyrę svetur. Šeimininkė duodavo pavalgyti, dar kelionei įdėdavo ir paprašydavo sukalbėti poterius už mirusius. Užklydusius visai vakare, priimdavo ir nakvynei. Juodaičiuose dau­ giausia elgetų susirinkdavo Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis prie bažnyčios. Tomis dienomis žmonės vargstantiems paaukodavo ir ke­ letą centų. Viena iš paskutinių apylinkės elgetų buvo Domicėlė Stankienė, kurį gyvenimą baigė 1980 m. senelių namuose. Monotonišką bažnytkaimio kasdienybę paįvairindavo ne tik jau­ nimo šėliojimai, tarpusavio apkalbos, bet ir vietos keistuoliai. Kaime gyveno įdomus žmogus Robertas Vyduolis. Vyresni juodaitiškiai ir šiandien j į prisimena. Jis atklydo į Juodaičius apie 1929 m., kai buvo tiesiami ir taisomi keliai. Kaip prisimena Albinas Butkus, jis pats pasakojo esąs kilęs nuo Utenos, susipykęs su broliu ir išėjęs kur akys veda. Gyveno pas Feliksą Butkų, dirbo prie kelių tiesimo, įvairius kitus darbus. Turėjo, kaip žmonės sako, auksines rankas, o atrodė labai keistai: nesiskutęs, apžėlęs plaukais, apdriskęs. Po poros metų Pranas Balčaitis, pas kurį Robertas tada gyveno, davė žemės ir šis pasistatė kalvę. Remontuodavo įvairius žemės ūkio padargus ir variklius, įkūrė liejyklą. Buvo labai gabus, pagamindavo visokias variklių detales, net konstravo lėktuvą, bet taip j o ir nepabaigė, nes sutrukdė karas. Albinas Butkus pasakoja, kad pas Vyduolį iš toli atvažiuodavę žmonių ir prašydavę sutaisyti įvairius prietaisus. Karo metais iš lėktuvo nuolaužų jis gamindavo šukas, nes j ų nebūdavo

Sovietinė okupacija

62

pirkti. Remontuodavo dviračius, iš bronzos liedavo įvairius svamba­ lus, varpelius, kuriuos piršliai kabindavo prie vežimo, kitus buities daiktus. Dar ir šiandien bažnyčioje kabo jo pagamintas signorius (var­ pelis) ir šviestuvas prie altoriaus. Kartais nagingasis meistras užsiim­ davo nelegalia veikla - buvo įkliuvęs ir baustas už litų padirbinėjimą. Mėgdavo krėsti juokus, įdomiai pasakodavo įvairius nutikimus. Aukš­ tas merginas vadindavo kurapkinėmis, o mažas - žvirblinėmis. 1945 m. užėjus rusams išėjo partizanauti į mišką. Vozbutų mūšyje pateko į ne­ laisvę. Tardomas saugumiečių pripasakojo būtų ir nebūtų dalykų, tuo labai juos įsiutindamas. Po kankinimų ir tardymų nuteistas mirties bausme ir Vilniuje nužudytas. SOVIETINĖ OKUPACIJA 1940 m. birželį užėjo bolševikai. Nuo Seredžiaus jojo rusų raiteliai, barškėjo gurguolės, kurias lenkė kareivių prisėdę sunkvežimiai. Rusų kareivėlių negalėjai nė palyginti su Lietuvos kariais: arkliai maži, nususę ir nekaustyti, pakinktai virvagaliais suraišioti. Patys kareiviai smulkučiai, murzini, brezentiniais batais apauti. Žmonės sakė: „Driskių ir ubagų kariuomenė." Lėktuvai skraidė labai žemai,- visi šnekėjo, kad taip rusai demonstruoja savo galybę. Tuometinėje spaudoje nemažai vietos buvo skiriama įvykiams Rusijoje, daug rašoma apie komunizmą. 1940 m. liepą, prieš Seimo rinkimus, buvo areštuotas vaikams patriotizmą skiepijęs mokytojas, buvęs šaulys Juozas Tamošaitis. Jis įkalintas Pečioros lageryje, ten ir mirė. Naujoji valdžia tuoj pat paskelbė, kad visa žemė „priklauso liaudžiai", todėl j ą parduoti, pirkti ar dovanoti draudžiama. Ūkininkams palikta ne daugiau kaip po 30 ha, visa kita žemė nacionalizuota. Iš Jono Baranausko paimta 50 ha žemės dirvonavo nedirbama. Vlado Bukausko parduotuvė buvo nacionalizuota, visa šeima iš namo iškeldinta. Atidarytoje kooperatyvo parduotuvėje pardavėju

Sovietinė okupacija

63

dirbo Jonas Mockus. Kitos krautuvės užsidarė. Ūkininkams paskyrė mokesčius pagal turimą žemės plotą. Prievolės buvo didelės, nuolat atsirasdavo naujų. Už superkamus grūdus, mėsą, pieną mokėdavo labai mažai. Tai buvo aiškus ekonominis ūkininkų žlugdymas. 1940 m. vasarą prasidėjo rinkimai į liaudies Seimą. Rinkimų agitacija vykdavo pas stambiuosius ūkininkus. Susirinkę kaimynai ilgai diskutuodavo. Pagrindiniai agitatoriai - Jonas Ajauskas, Jonas Mockus, Kazys Stašaitis. Kandidatais iškelta įvairių sluoksnių žmonių. Agitacija vyko ir rinkimų dieną. Reikėjo pasirinkti iš dešimties žmonių, atplėšti lapą ir įmesti į urną. Kaip pasakoja Antanina Butkutė-Balčaitienė, ji balsavimo biuletenį perplėšusi ir matant Marytei Banytei, kuri budėjo prie urnos, įmetusi į urną. Skaičiuojant biuletenius budėtoja nepasakė, kas suplėšė biuletenį, todėl niekas to nesužinojo. Tą vasarą rusai labai aktyviai ruošėsi karui. Visi mūsų krašto ūkininkai pasavaičiui buvo varomi su arkliais į Nemakščių aero­ dromo statybos darbus. Taip pat siuntė darbams prie Ariogalos ir Seredžiaus. Aukštumose statė geodezinius bokštelius, gamino to­ pografines nuotraukas. Nors ūkiuose buvo pats darbymetis, žmones be jokio supratingumo varė dirbti į statybas. Ypač kaimą spaudė prievolėmis: grūdų, mėsos, pieno, vilnų, kiaušinių. Saukiamojo amžiaus vyrus pradėjo imti į armiją. Niekas nenorėjo tarnauti sveti­ moje, okupacinėje kariuomenėje. Vis dėlto surinkę grupę vyrų kaip nusikaltėlius užrakintus laikė Ariogaloje, kol išvežė. Kaip pasakoja Stasys Mieliauskas, vežė į Rusiją kaip kalinius dvokiančiuose vagonuose. Jis dalyvavo pilietiniame kare nuo pirmos iki paskutinės dienos, buvo sužeistas, grįžo į Lietuvą. Apie savo kelią nuo Lenin­ grado iki Berlyno papasakoti nepanoro... Šiuo metu gyvena Kauno r., Raudondvaryje. Pirmasis sovietiniams okupantams su ginklu pasipriešino Juo­ daičių pavasarininkų kuopos vadas Antanas Gudžiūnas. Štai ką pri­ simena Marijona Gudžiūnaitė-Butkienė apie savo brolį. Iš vaikystės

64

Sovietinė okupacija

brolis Antanas buvo linkęs vadovauti. Vasarą ganydamas sakydavo kalbas karvėms. Buvo gabus mokslams, dalyvavo „Pavasario" są­ jungos veikloje, ir šūkis „Dievui ir Tėvynei" tapo jo gyvenimo nuostata. Buvo abstinentas, nerūkė. Grįžęs iš kariuomenės vadovavo Juodaičių pavasarininkų kuopai. Jaunimas jį mėgo, nes buvo drą­ sus, energingas, iškalbus. Organizuodavo minėjimus, šventes, ekskursijas ir pasilinksminimus. Užėjus rusams Antanas negalėjo ramiai stebėti, kaip griaunami visuomenės pagrindai, naikinamos tradicijos, brukama svetima ateistinė pasaulėžiūra. Jis nė nemanė slėpti savo įsitikinimų. Artėjo 1940 m. žiema. Antanas nuolat buvo liūdnas ir susimąstęs. Darbų namuose netrūko. Ką beveiktų, vis dainuoja arba niūniuoja savo mėgstamą dainą: „Aušta jau aušrelė, netoli diena. Rengiasi į kovą visa Lietuva. Vilniaus kalneliai, sveiki­ name jus, ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus..." O kartais susi­ mąstęs užgieda: „Kur rasi ramybę, o siela žmogaus? Kas skurstan­ čią varge su meile priglaus?.. " Vienu metu jis tarėsi su draugais bėgti į Vokietiją, bet mes su mama atkalbėjam. Antanas parvežė iš Raseinių daug knygų - jas advokatas Jonas Totoraitis prašęs paslėpti, nes pas jį esą nesaugu. Bet jautėme, kad ir pas mus nėra saugu, tai nugabenome jas pas seserį Antaniną Puidokienę į Mišiūnų kaimą. Nujautėme, kad Antanas priklauso kažkokiai organizacijai. Dėl visa ko jis nemiegodavo troboje: iš svirno ar daržinės didesnė galimybė pabėgti. 1941-ųįų gegužės 16-osios vakaras. Per dieną sunkiai dirbęs (vežęs mėšlą į laukus), Antanas nuėjo į svirną miegoti. Jau sutemus į kiemą įdardėjo raitelių lydimas vežimas. Trobon įgriuvo penki vyrai. Su jais buvo „spėjęs parausti" iš Liucinavos kaimo kilęs Dam­ brauskas. Jiems reikią Antano. Sumelavom, kad jis išėjęs su reikalais ir, matyt, kažkur užtrukęs. „Sveteliai" susėdo kambaryje ir laukia. Širdyje neramu: ar pajuto Antanas tuos naktinius įsibrovė­ lius? Gal pavargęs įmigo? Pasiprašiau laukan. Išleido. Nubėgusi už

Sovietinė okupacija

65

svirno, pabeldžiau į sieną. Antanas miegojo... Pasakiau jam: „Jau ta­ vęs atvažiavo!" Jis išbėgo. Prašvi­ tus svečiai pikti, kad nesulaukė, pradėjo ieškoti po visus trobesius. Nieko nesuradę išvažiavo. Užsilipu­ si ant aukšto, lydėjau akimis. Buvo nuo mūsų jau apie kilometrą nuto­ lę, kai pamačiau tą jų būrelį iškrin­ kant. Pasigirdo tolimi šūviai - lyg botagu pliaukšėtų. Netrukus pas mus grįžo keli naktiniai svečiai. Nieko mums nesakydami, keikda­ miesi darė kratą. Išvažiavo negreit. Antano Gudžiūno šeima: Vakare atskriejo į Akmeniškius juo­ tėvai, seserys Marytė ir Antanina. da žinia: „Antanas žuvo... pas Žu­ kauskus, Kilupiuose... " Jau vėliau tolimas kaimynas Balčaitis pasa­ kojo, kaip viskas buvo. Grįždami pamatė nuo miško namų link parei­ nantį Antaną. Raitieji nušoko nuo arklių, važiavusieji išlipo iš veži­ mo ir ėjo priešais. Priekyje Girkalnio valsčiaus vykdomojo pirminin­ kas Stasys Dabašinskas (ar Dabušinskas), plačiai išskėtęs rankas, šaukė: „Antanai, pasiduok geruoju!.. " Jis perspėjo: „Iš kelio, Stasy! Jei nepasitrauksi - šausiu!.. " Bet pirmininkas atrėžė: „Nė velnio!" ir nesustodamas žengė artyn. Antanas iššovė. Dabašinskas nugriuvo, sužeidė dar milicijos viršininką Dzidą Jocių. Antanas pabėgo. Daba­ šinskas vežamas į ligoninę mirė... Saugumiečiai gaudynėms pasitelkė kariuomenę. Pavargęs nuo bėgimo ir įtampos (buvo jau apie 7 kilometrus Ariogalos link nubė­ gęs), užsuko pas pažįstamus Žukauskus Kilupių kaime. Bet Antanui, pasak Žukauskų, pas juos ir atsikvėpti neteko, nes tuojau netoliese pasirodė kareiviai. Iššokęs iš namo, Antanas pasileido bėgti miško

66

Sovietinė okupacija

link, tačiau ji iškart pastebėjo ir pradėjo šaudyti. Kliudė kulka ir Antanas parkrito, vėl pašoko, vilkdamas koją bėgo... Tada tikriausiai pamanė, kad sužeistam nepavyks pabėgti, ir apžiojąs savo ginklą nusišovė... Tuoj patji apsupo kareiviai, pnetė kūną i sunkvežimi ir nusivežė... Kitą dieną aš paskambinau į Raseinių saugumą ir paprašiau, kad atiduotų brolį palaidoti. Man atšovė: „Iš kur žinai, kad mes jį turime? Mes jo nenušovėme. " Tą pačią dieną mane suėmė. Nuvežė į Raseinių saugumą ir se­ serį Antaniną. Namie su vyru liko du mažamečiai vaikai. Saugume tardydavo naktimis, grasindavo, mušdavo. Po kiek laiko išvežė į Kauno kalėjimą. Mano seserį vežė kitoje mašinoje, taip pat ir mūsų kaimyną kunigą Jurgį Šimkų (baigusį mokslus Kanadoje, neseniai įšventintą į kunigus). Pro langą mačiau, kaip jis šluostėsi tekantį kraują. Vėliau sakė, kad jį žiauriai mušę... Kauno kalėjime A. Mickevičiaus gatvėje vėl prasidėjo tardymai ir kankinimai, įpusėjus birželiui kalėjime pasijuto įtampa. Kaliniai pasakojo apie žmonių trėmimus ir laukiamas permainas. Vieną rytą pasigirdo lėktuvų gaudesys, išsibėgiojus sargybai kaliniai išlaužė kameros duris ir išlaisvino vieni kitus. Užėjo vokiečiai. Antano draugai pradėjo ieškoti, kur užkastas jo lavonas. Pavyko sužinoti, kad prie Raseinių kalėjimo. Surado kapą tik liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Atkasus duobę, atrastas Antano lavonas be karsto, o šalia — nužudyto Pabebirvio kaimo (Girkalnio valsčiaus) ūkininko Aksamitausko, nukankinto gyvam įkalant į galvą penkias vinis, kūnas. Atrasta ir nemažai nukankintų raseiniškių. At­ pažinti ūkininkai Pranas Kmitas, Juozas Pocius, Zigmas Stabinskas ir batsiuvys Pranas Purvelis. Laidotuves organizavo Antano draugai. Pašarvotas buvo Raseinių kapinių koplyčioje. Dalyvavo daugybė jaunimo. Priekyje važiavusi dviratininkų kolona vežė užrašą: „Mielas Antanai! Iš tavo krūtinės ištekėjęs kraujas teįsilieja į mūsų širdis ir tesustiprina mus

Antrasis pasaulinis karas

67

naujiems žygiams!" Juodaičių bažny­ čioje pamokslą sakė dominikonas tėvas Tomas Žiūraitis. Jis sakė: „Antanas pirmasis kovotojas, žuvęs už Lietuvos laisvę. Tas vyras šventas... "Juodaičių kapinėse prie kapo duobės kalbėjo An­ tano draugas kunigas Aleksandras Masaitis, vėliau ištremtas į Sibirą. Su dūdomis, raudonomis vėliavėlė­ mis, revoliucingomis kalbomis palaidoju­ si vyrą Dabašinskienė visą pyktį nukreipė . . .

. Paminklas Antanui Gudžiūnui

l kaimynus. Ne vienam jų skaudžiai įgėlė... Užėjus vokiečiamsją sušaudė.

i r

jo bendražygiams tėviškėje Griciuose.

1999 m. spalio 29 d. Gricių kaime prie grąžinto Gudžiūnų namo pastatytas koplytstulpis Antanui Gudžiūnui ir j o bendražygiams. Koplytstulpio autorius - Romas Puidokas iš Misiūnų kaimo. Name įrengta koplyčia. Lėšų paminklui ir remontui paaukojo buvęs Pagausančio kaimo gyventojas Antanas Butkus. ANTRASIS PASAULINIS K A R A S 1941 m. birželio 22-osios ankstų rytą visus pažadino baisus pažeme skrendančių lėktuvų ūžimas. Virš galvų tratėjo sunkieji kulkos­ vaidžiai, sproginėjo bombos. Vienas rusų lėktuvas užsidegė ir netru­ kus nukrito Mituvos krante, Baranauskų lauke. Padebesiuose vyko oro mūšis. Vokiečių naikintuvas numušė dar porą rusų lėktuvų. Ma­ tėsi besileidžiantys rusų lakūnų parašiutų kupolai. Žmonės sušneko, kad prasidėjo karas, sunerimę rinkosi į bažnyčią (buvo sekmadienis) ne tiek pasimelsti, kiek sužinoti naujienų. Vieškelyje nuo Seredžiaus pasirodė keturi vokiečių motociklininkai. Motociklai su lopšeliais, kariai šalmuoti, ginkluoti. Juos pasitiko su gėlėmis, nes kaimas buvo

68

Antrasis pasaulinis karas

įbaugintas bolševikų rengtų trėmimų, daug kas nuo j ų nukentėję. Žmonės tikėjosi, kad gyventi bus geriau, net sukūrė eilėraštuką: „22-ą birželio netekėjo dar saulelė,/ Vakaruose žemė dunda,/ Lietuvio širdis atbunda,/ Skrenda vokiečių lėktuvai,/ Paskui juos ir naikintu­ vai,/ Ir supranta lietuvys,/ Kad j o rusai nekankys". Vokiečiai sustoję ties sankryža nukirpo telefono laidus ir atvažiavo prie bažnyčios. Kalbino žmones, vaišino rūkalais. Įėję į parduotuvę, išvijo pardavėją ir pradėjo viską mesti pro langą. Žmonės išsinešiojo prekes... Vokiečių lėktuvai skraidė visai žemai, buvo aiškiai matyti j ų kryžiai. Nuo Seredžiaus be perstojo važiavo tankai, mašinos. Ant j ų plevėsavo vėliavos su svastikos ženklu. Technika nesustodama judėjo Ariogalos link. Rusų kareivių Juodaičiuose nebuvo, todėl nekilo jokio pasipriešinimo. Po kelių dienų pasiduoti atėjo ginkluotų rusų kareivių būrys. Vokiečiai jų šautuvus sulaužė į akmenį ir sumetė į griovį, liepė išmesti šovinius ir eiti Ariogalos link. Kokią savaitę vokiečių sunkvežimiai su kareiviais vis važiavo į rytus. Paskui pasirodė gurguolės. Šių dalinių žmonės bijojo, nes jie savo nuvarytus arklius keisdavosi į pačius geriausius, kuriuos atim­ davo iš vietinių. Toks galingas vokiečių kariuomenės žygiavimas į Rusiją sudarė įspūdį, kad bolševikai greit bus sunaikinti. Vokiečių valdžios veiksmai, deja, irgi nieko gera nežadėjo. Pir­ miausia sušaudė mokytoją Petrulį, Aleksandrą Altakovą, Benadą Teresą (buvęs komisaras), areštavo seniūną Joną Ajauską, Justiną Pošką, Joną Puidoką. Šiuos išvežė į Raseinių kalėjimą, ten tardė, tačiau visi po kelių mėnesių gyvi grįžo. Seniūnu paskyrė Feliksą Butkų. Įsakė apmatuoti kiek kas turi žemės, surašyti visų šeimų narius. Rusų atimtos žemės buvo grąžin­ tos teisėtiems šeimininkams. Ūkininkus apdėjo duoklėmis, tačiau jos pasirodė nedidelės, o kai kuriems visai nepriklausė, nes buvo at­ sižvelgta į žemės būklę ir naudingumą. Mokesčių rinkimu rūpinosi šlubas kontūzytas vokietis, pravarde Kelpša. Jis gerai kalbėjo lietu­

Antrasis pasaulinis karas

69

viškai. Reikėdavo duoti šieno, mė­ sos, sviesto, kiaušinių, grūdų, bul­ vių, vilnos, linų pluošto, jei turėjai medaus. Duokles suveždavo į punk­ tus, o ten mokėdavo pusę rinkos kai­ nos. Paskutinių produktų neatimda­ vo. Daugiausia nukentėjo tie, kas tu­ rėjo gerus arklius, - juos iškeisdavo į prastus. Ūkininkauti niekas netruk­ dė, toliau veikė prieš karą susikūru­ sios organizacijos, tik šaulių veikla buvo uždrausta. Už prievolių nevykdymą ar mokesčių nemokėjimą gra-

Seniūnas Feliksas Butkus 1944 m.

sinta bausti, bet mūsų parapijoje tokių atvejų nebuvo. Karininkams žmonės patys nešė kiaušinių, pieno, sviesto, nes tie neblogai sumokėdavo. Karininkai buvo labai tvarkingai apsi­ rengę, kultūringi, vaišindavo vaikus šokoladu. Didžiausiu deficitu tapo druska, degtukai, žibalas. Juos duodavo pagal korteles, pasiimti reikėdavo eiti į Girkalnį. Pradėjo rinkti žmones į reicho darbo tarnybą. Labiausiai dėl to galėjo nukentėti bežemiai. Tokiems seniūnas Feliksas Butkus parašydavo pažymą, esą jie dirba pas stambesnius ūkininkus, tada ir j ų nelietė. Kiti pasislėpdavo ir palaukdavo, kol viskas aprims. Į reicho darbo tarnybą išvežė Stanislovą Sadauską. Štai ką jis prisimena: 1943 m. vokiečiai nuvežė darbams į Steheną Lenkijoje, vėliau vokiečių armijai traukiantis perkėlė į Dresdeną. Fronte vokiečiams nesisekė, trūko kareivių, todėl buvau paimtas į jų armiją. Apmoką elgtis su ginklu išsiuntė į frontą. Lenkijoje Katovicuose patekom i apsuptį, bet pavyko prasiveržti. Pusę metų koviausi pir­ mosiose linijose ir vokiečiams traukiantis atsidūriau Čekoslovaki­ joje, kur baigiantis karui patekau į rusų nelaisvą. Pusę metų pralei-

70

Antrasis pasaulinis karas

dau lageryje, vėliau buvau perkeltas į civilių stovyklą. 1946 m. prasidėjus šaukimams buvau paimtas į rusų armiją. Tarnavau Estijoje, Saremos saloje. Šiuo metu gyvenu Juodaičiuose. Iš Misiūnų kaimo darbams į Vokietiją buvo išvežę Vladą Banį ir Antaną Naujo­ kaitį. Jie išbuvo ten metus, išmoko kalvystės amato ir laimingai grįžo. Saukiamojo amžiaus vyrus siuntė į frontą, o jei nenorėjo eiti, turėjo stoti į vokiečių policiją. Joje tarnavo Augustas Paulauskas, An­ tanas Naujokaitis, Kazys Andrikis, Šapauskas, Kazys Sandrikis, Ka­ zys Balčaitis, Jonas Garšva, Kostas Žukauskas, Zigmas Morkeliūnas, Skirmantas, Stasys Tomkus, Stasys Olbikis, Bronius Juškys. Žmonės juos vadindavo „plaktukais", „baltaraiščiais", vokiečių pakalikais. Jiems daugiausia teko saugoti stambius valdiškus ūkius nuo plėšimo. Kaip pasakojo žmonės, vokiečiai nesiskaitė su niekuo - dėl bet kokio įtarimo šaudė, kankino, žudė, degino ištisus kaimus. Toks žiaurus likimas ištiko ir Misiūnų kaimo žydus. Jie vokiečių įsakymu turėjo vaikščioti prisisegę žvaigždes, o 1941 m. juos visus suėmė ir sušaudė Girkalnio valsčiaus Kurpiškio kaime. Žmonės žydų gailėjo, nes jie nieko bloga niekam nebuvo padarę. Kaimynai Jociai vežė jiems maisto, bet j ų net neprileido. Nuo vokiečių nukentėjo Antanas ir Marijona Balsiai iš Gausantiškių. Žmonės kalbėjo, kad prasidėjus masinėms žydų žudynėms Raseinių kunigas paprašęs Juodaičių kunigo rasti patikimų žmonių, galinčių paslėpti žydų vaikus. Antano sodyba tam tiko, nes buvo nuošali, toli nuo pagrindinių kelių. Jis giminaičių vardu savo ūkyje slapstė keletą jaunų žydaičių (14 ar 15 metų) iš Raseinių. Šeima vieną vadino Onute, kitą Bronele. Jos kartu su kitais šeimos nariais padėjo namų ruošoje. Kai 1944 m. vasarą traukiantis vokiečiams A. Balsys buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją priverstiniams darbams, žydaitės pasislėpė. Pasibaigus karui ir užėjus amerikiečių armijai An­ tanas į Lietuvą negrįžo - pasitraukė į JAV. Marijona Balsienė, pasilikusi viena su šešiais vaikais, sunkiai vertėsi, greitai neteko vy-

Antrasis pasaulinis karas

H ~

Antanas Balsys Jungtinėse Amerikos Valstijose.

71 riausiojo sūnaus Vinco, kurį nežinia kas nušovė. Antanas rašydavo laiškus, svajojo grįžti į Lietuvą betj o svajonės neišsi­ pildė. Mirė Vašingtone 1988 m. (dukros Danutės Stanislovaitienės prisiminimai). 1942 m. žiemą Burbinės miške medžiojant buvo nušautas Kauno miesto policijos

karininkas. Ieškodami kaltininkų vokiečiai, vietos policijos padeda­ mi, apsupo dalį miško. Vienoje sodyboje buvo Jonas Kairys. Pamanęs, kad čia j į nori suimti, pradėjo šaudyti ir buvo vokiečių nukautas. Nu­ kentėjo ir keli aplinkinių kaimų gyventojai. Vokiečiai uždegė net prie pat Burbinės miško, Gailių kaime, sėsliai gyvenusių čigonų buveinę. Vietos gyventojų pasakojimu, vokiečiai čia surado ginklų ir daug kito­ kio prisiplėšto turto, bet nieko neėmė - viską paleido dūmais. Burbinės miške veikė rusų partizanų būrys Mstytel (Keršytojas). Jį sudarė pabėgę iš vokiečių nelaisvės rusų kareiviai. 1943 m. pavasarį jie bandė apiplėšti pasiturinčiai gyvenantį Kelmickų kaimo gyventoją Praną Masaitį. Sis su dviem sūnumis šaunamaisiais ginklais plėšikus atbaidė ir šie, pasiėmę sužeistuosius, pasitraukė atgal į mišką. P. Masaitis partizanų plėšiamas buvo ne kartą, dėl tojo šeima buvo priversta pasitraukti iš savo sodybos ir apsigyventi Veliuonos miestelyje. 1944 m. pavasaris buvo kupinas nerimo, nes artėjo frontas. Žmonės nežinojo ką daryti: bėgti į Vakarus - baugino nežinia, pasilikti - kaustė baimė. Sklido gandai apie besiartinančios rusų ir kitataučių armijos žiaurumą. Į Vakarus pasitraukė kunigai Jonas Gerulis ir Aleksandras Žiūraitis, Kuzai, Kazys Giedraitis, Antanas Mieliauskas, Bronius Areškevičius, Jonas, Antanas, Stasys Prakapai (jų vienas brolis tarnavo vokiečių armijoje).

72

Antrasis pasaulinis karas

Štai ką pasakoja Stasys Prakapas. Jis gimė 1925 m. gegužės 10 d. Skapiškiu kaime. Baigė Juodaičių pradžios mokyklą, mokėsi Raseinių žemės ūkio mokykloje. Norėdamas išvengti vokiečių okupacinės valdžios pradėtos mobilizacijos į Vermachtą, stojo į Kauno geležinkelininkų mokyklą, tačiau nepavyko. Nuo vermachto išsisukti nebuvo lemta. Taip karo keliais perėjo nuo Leningrado iki Kuršo, iš čia į Vokietiją, kur sulaukė karo pabaigos... Jį su kitais devyniais lietuviais paskyrė į priešlėktuvinę bateriją. Kariavo Leningrado prieigose. Patrankos apšaudė Leningradą, miestas degė. Rusai stengėsi taikyti į jų patrankas, bet jiems nesisekė net iš to­ liašaudžių. Prie Leningrado rusų žuvo labai daug, niekas j ų nelai­ dojo. Aplink nė vieno sveiko krūmelio. Didžiulės bombų išraustos duobės. Kai tik išvyko iš tos vietos, rusai j ą subombardavo... 1944 m. Stasys pateko prie Pskovo. Jų priešlėktuvinė baterija buvo paskirta saugoti karinį aerodromą. Čia žuvo Zenonas Vizbaras iš Juodaičių. Kas dieną retėjo baterijos gretos. Stasį apimdavo keis­ tas jausmas: kiek kilometrų benuvyktų į vakarus, o kitoje Oderio upės pusėje vis tiek tupi ivanai, nuo kurių taip norėjosi pabėgti. Ke­ lis mėnesius teko išbūti nenusiavus batų, nekeitus baltinių. Kaip sa­ koma, ir šuo kariamas pripranta. Teko apsikęsti ir Stasiui, nors niekada neapleido viltis ištrūkti iš šio pragaro, bėgti nuo to jam svetimo pasaulio. Juk čia kovoti nebuvo j o reikalas. Sis frontas ne­ turėjo nieko bendra su Lietuva. Bandė pabėgti ne kartą, tačiau karas j o nenorėjo paleisti: apsukęs ratą ir vėl atsidurdavo mūšių sūkuryje. Rusai užėmė Berlyną, sugriovė beveik iki pamatų. Okupantai elgėsi žiauriai: prievartavo moteris, žudė, plėšikavo. 1945 m. Stasys vėl apgalvojo pabėgimo planą. Birželį atsidūrė Vitenberge. Reikėjo gauti kokius nors asmens dokumentus, todėl nuvyko į miesto rotušę. Susigalvojo vokišką pavardę ir kilimo vietą - Paulius Mileris iš Klaipėdos. Dokumentus įgijo palyginti lengvai. Kadangi mokėsi ge­ ležinkelininkų mokykloje, buvo įdarbintas geležinkelio stotyje.

Antrasis pasaulinis karas

73

Mokėjo rusų ir vokiečių kalbas, todėl tekdavo vertėjauti, vėliau tapo vyriausiuoju konduktoriumi, lydėdavo traukinius BerlynoVitenbergo ruože. Vitenberge buvo karo pabėgėlių stovyklų. Stasys sužinojo, kad Oldenburgo stovykloje yra lietuvių, kuriuos globoja amerikiečiai. Ir kokia sėkmė - suradęs stovyklos komendantą, atsitiktinai sutiko ir savo giminaitį Joną Kazlauską iš Betygalos, šis jam padėjo įsigyti dokumentą ir tapti DP (angl. displaced person - dipukas, išvietintas žmogus), kitaip tariant, „Dievo paukšteliu". Oldenburge Stasys dirbo persikėlėlių stovyklos policininku, taip pat maisto sandėlyje (taigi maisto pakako). Stovykloje buvo daug rašytoj ų. Ten gyvendamas baigė mokytojų kursus. 1948 m. išvyko į Angliją, čia dvejus metus gyveno ir dirbo tekstilės fabrike. Mokėjo angliškai ir kitus pamokydavo. Vėliau išvyko toliau į Vakarus. Dirbo trijų valstybių geležinkelininku, Kanad.oje išdirbo beveik 40 metų. Dabar Stasys Prakapas yra pensininkas, gauna keturias pensijas vieną Vokietijos ir tris Kanados. Niekas negali žinoti savo likimo. Jis tikras laimės vaikas, nes per tuos karo metus nė sykio nebuvo sužeistas. Ne visiems taip gerai sekėsi. Štai B. Areškevičius buvo suimtas ir įkalintas, į Lietuvą grįžo po kelerių metų. Kazys Giedraitis 1948 m. buvo deportuotas, grįžęs dir­ bo vargonininku Šim­ kaičiuose, dėstė muzi­ kos mokykloje, vėliau išvažiavo į Rusiją. Ku­ nigas Gerulis liko Ang­ lijoje. Tačiau grįžkime į karštą ir sausą 1944-ųjų vasarą. Liepos mėnesį juodaitiškiai pradėjo Stasys Prakapas Rytų fronte 1943 m.

74

Antrasis pasaulinis karas

pjauti rugius, bet į klojimus vežti neskubėjo, kad sudegus trobesiams neliktų be duonos. Jau buvo girdėti artilerijos gaudesys, - artinosi frontas. Pasirodė besitraukiantys vokiečių daliniai. Žmonės taip pat ruošėsi, išsikasė slėptuves, kad turėtų kur pasislėpti prasidėjus susišaudymams. Į žemę kasė turėtą mėsą, grūdus, geresnių rūbų, miške įrengė aptvarų gyvuliams. Kiti maisto ir kitų daiktų susikrovė į vežimus ir laukė, kada reikės pasitraukti. 1944 m. rugpjūtį frontas užstrigo ties Kalnujais. Vokiečiai gerai įsitvirtino jiems palankioje vietovėje ir įnirtingai priešinosi. Ties Juodaičiais ėjo antroji ar trečioji fronto linija. Per visą apylinkę tę­ sėsi apkasai. Miškeliuose stovėjo tankai, kareivių palapinės. Visose didesnėse sodybose gyveno rusų karininkai. Zenono Jokimo sody­ boje buvo įsikūręs ryšių mazgas. 1944 m. rugpjūčio 7 d. ir Juodaičių apylinkėse prasidėjo mūšiai. Kaip prisimena vietos gyventojai, vieni pasitraukė į ramesnes vie­ toves, kiti mūšių metu slėpėsi žeminėse. Besitraukiantys vokiečiai įsitvirtino Mituvos šlaituose. Kitą dieną jie rusus nustūmė atgal iki Dubysos. Naktį frontas vėl ėjo per kaimą ir pasistūmėjo link Stakių. Tai buvo baisios dienos ir naktys. Šaudė be pertraukos, sproginėjo bombos. Bažnyčios bokšte įsitvirtinęs vokiečių snaiperis tapo rusų taikiniu, todėl bažnyčia labai nukentėjo - numuštas bokštas, čerpių stogas - vienos skylės, išdaužyti langai. Prie įėjimo įsmigo nesprogęs sviedinys. Degė Juodaičių kaimo pastatai ir aplinkiniai vien­ kiemiai. Sudegė Broniaus Vaitiekūno, Lauro Bukausko, Bunzienės, kunigo visi pastatai (išskyrus tvartą), Rozalijos Bukauskienės, An­ tano Mikštos, Vlado Bukausko, Jono ir Kazio Puidokų, Antano ir Jurgio Preimonų, Jono Ajausko, Lauro, Stasio, Antano Balčaičių, Antano Sodeikos, Antano Areškevičiaus, Antano Mieliausko, Jono, Martyno, Prano Balčaičių, Jeronimo Poškos sodybos. Liko tik mo­ kykla, Onos Giedraitienės, Bronės Tomkuvienės, Antano Bukausko, Jono Sirtauto, Stasio ir Benado Mickių, Vlado Bukausko namai,

Antrasis pasaulinis karas

75

špitolė. Buvo baisu net žiūrėti. Pakarklių kaime po tankų mūšio riogsojo keli pašauti rusų tankai. Matėsi per atidalytus liukus persisvėrę žuvę, apdegę tankistai. Pašautų ar sudegusių vokiečių tankų nebuvo. Kaip pasakojo žmonės, vokiečiams traukiantis juos persekiojo keli rusų tankai. Vienas vokiečių savaeigis pabūk­ las „Leopard" traukdamasis juos ir nukovė. Kareiviams poilsiui rodydavo kino filmus. Juodaitiškiai Zofiįuvkos palivarke pirmą kartą pamatė kiną, nes kareiviai kviesdavo pasižiūrėti. Kaip pasakoja Albinas Butkus, jų namuose irgi gyveno karininkai. Namiškiai išsikėlė į svirną. Tvartuose stovėjo daug arklių. Kareiviai paruošė jiems šieno. Sode ir aplink miškuose knibždėjo kareivių. Juozo Butkaus ir Antano Ročkos namuose gyveno lakūnai, J. Butkaus dobilie­ noje leisdavosi lėktuvai. Mišiūnuose, Lapinskų laukuose, taip pat įrengtas aerodromas. Zofiįuvkos palivarke įsikūrė karininkų štabas. Karklės upelio lankoje stovėjo priešlėktuvinės patrankos. 1944 m. spalio 9 d. pralaužusi fronto liniją rusų kariuomenė pajudėjo link Raseinių. Juodaičių krašto žemė aplaistyta ir vokiečių, ir rusų krauju. Štai prie Juozo Butkaus sodybos miškelyje palaidoti keturi vokiečių kareiviai, prie Boleslovo Stoškaus stovėjo beržo kryželis su vokišku šalmu. Keturi rusų kareiviai buvo palaidoti Antano Balčaičio žemėje, po vieną prie klebonijos, Antano Preimono miške po beržu, Benado Andrikio žemėje ir kitur. Praūžus karo bangai, tuoj pat susikūrė vietinė sovietinė valdžia ir pradėjo reikalauti prievolių - bulvių, grūdų, nes reikėjo maitinti armiją. Frontas sustojo apie 15 km nuo Juodaičių, rusai vėl ruošėsi puolimui. Prasidėjo šaukiamojo amžiaus vyrų mobilizacija, stam­ besni ūkininkai bijojo, kad rusai vėl atims žemę. Žmonės kalbėjo, kad vokiečiai panaudosią kažkokį slaptą ginklą ir rusai būsią sumušti. Laukdami, kol kas nors paaiškės, vyrai slapstėsi namuose, kiti traukė į miškus, o miškų šioje vietovėje netrūko - iš pietų didžiulė Burbinė, iš vakarų Birbiliškio miškai. Vėl prasidėjo neramūs, kruvini laikai.

Pokario metų partizanų judėjimas

76 Кор' iš kapo Lietuva, amžius išgulėjus. Štai išaušo jau diena, gana tau kentėjus! Būk sveika, būk laisva, Lietuva! Panemunės Jonas POKARIO METŲ PARTIZANŲ JUDĖJIMAS Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, pasipriešinimo kova iš pradžių nebuvo labai arši. Vengiantys tarnybos okupantų armijoje vyrai ėjo slapstytis į miškus, todėl 1944 m. rudenį vietinė valdžia tvarkai palaiky­ ti pradėjo rinkti vadinamųjų liaudies gynėjų būrius. Atvykę saugumo viršininkas Tatamik ir Girkalnio valsčiaus saugumietis Janušonis agita­ v o stoti į liaudies gynėjų gretas, nes reikią atkurti tvarką. Liaudies gynė­ jais (žmonės juos vadino stribais) tapo Pranas Jačiunskas, Adomas Aleksandravičius, Antanas Aleksandravičius, Pranas Atgalainis irj o sū­ nūs Antanas, Benadas ir Zenonas, Bronius ir Vladas Timinskai, Vladas Gvildys, Benadas Puidokas, Antanas Palšauskas, Stasys Kregždė, An­ tanas Bukauskas, Juozas, Petras ir Bronius Andrikiai, Vladas Jokubauskas, Vytas Gruzdžiūnas, Bronius Stašaitis, Pranas Stašaitis ir j o sūnūs Mykolas ir Titas, Jonas Klenauskis, Benadas ir Stasys Prakapai. Ypač žiaurūs buvo Pranas Stašaitis su sūnumis. Vieni iš tų vyrų buvo šaukia­ mojo amžiaus ir vengė eiti į frontą, kiti norėjo įtikti naujajai valdžiai. Enkavedistai klausinėjo, kas nacių okupacijos metu tarnavo vokie­ čiams, ir žiauriai tiems keršijo. Atsirado ir tokių, kurie išdavinėjo savo kaimynus. Suėmė buvusį šaulių vadą Augustą Paulauską ir ištrėmė į Gorkio sritį, Kalugą (1945 m. ten neaiškiomis aplinkybėmis jis mirė). NKVD kariuomenė ir vietiniai gerai ginkluoti stribai pradėjo gaudyti besislapstančius nuo mobilizacijos vyrus. Stribynė buvo miestelio centre pas Nemcinevičienę, vėliau mokykloje. Frontui praėjus ginklų gauti ne­ buvo sunku, todėl besislapstantieji taip pat pradėjo ginkluotis. Daug la­ biau trūko maisto, už kiaulę buvo galima gauti krūvą ginklų ir šaudmenų.

77

Kaip prisimena Benediktas Andrikis, pirmasis pasipriešinimo dalyvių susirinkimas įvyko j o tėvų namuose Pagausančio kaime. Iš aplinkinių kaimų susirinko daug šaukiamojo amžiaus vyrų. Petras Andrikis, kaip tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kvietė su ginklu priešintis atėjūnams. Susirinkimo metu nutarta ginkluotis, ginti savo žemę ir turtą. Vietovė tam gana palanki, miškinga, o ginklų turėjo visi. Per radiją vis buvo pranešama, kad greitai ateisią amerikonai ir išvaduosią Lietuvą. Žmonės nebežinojo, kuo tikėti ir kaip elgtis. Į mišką išėjo Antanas, Aleksandras, Zenonas, Vladas Bukauskai, Fe­ liksas, Bronius, Antanas, Petras, Povilas, Kazys Balčaičiai, Areškevičiai, Kazys Kvietkus, Vytautas Jocaitis, Vladas Bakutis, Stasys Šalvaitis, Robertas Vyduolis, Petras Andrikis, Antanas Povilaitis, Vladas Atgalainis, Juozas Mačiulis, Benediktas Kregždė, Zenonas Kregždė, Aleksandra Atgalainytė ir kiti. Pirmasis susirėmimas įvyko Misiūnuose prie tilto per Mituvą. Partizanai Kazys Andrikis, Petras Andrikis, Antanas Povilaitis, Antanas Balčaitis, Robertas Vyduolis, Juozas Mačiulis iš pasalų apšaudė NKVD kareivius ir keletą nušovė. Kadangi stribų veikla nebuvo veiksminga, 1946 m. kovo 26 d. vi­ daus reikalų ministro generolo J. Bartašiūno įsakymu valsčių centruose buvo įkurtos NKVD karinės įgulos, artimiausia Juodaičiams - Girkalny­ je. Kariai atvykdavo į Juodaičius ir kartu su vietiniais stribais vykdydavo įvairias operacijas: „šukuodavo" miškus, kaimuose ieškodavo partizanų. Po vienos operacijos Girkalnio stribus ir kareivius atgal arkliais vežė Ka­ zimieras Jokimas. Ties Surmantais juos apšaudė partizanai ir kelis nušo­ vė. Susišaudymo metu sužeidė ir važnyčiotoją K. Jokimą. Stambesnių ūkininkų sodybose buvo įrengta slėptuvių, kuriose žiemą partizanai slėpdavosi nuo šalčio. Vienoje vietoje j i e ilgiau ne­ užsibūdavo, nes ne kiekvienas ūkis galėjo išmaitinti kelių vyrų būrį. Vadinamieji bunkeriai buvo pas Antaną Andrikį, Antaną Liaudenską, Antaną Bajerčių ir kitose vietose. Kaip pasakoja Benediktas Andrikis, pas juos tvarte buvo slėptuvė, kurioje vyrai slėpdavosi žiemą, bet ir

78

Pokario metų partizanų judėjimas

vasarą ateidavo nusimaudyti, drabužių pasikeisti, pavalgyti. Žmonės rėmė partizanus, o šie saugojo savo kaimo žmones. Slapstydavosi nedidelėmis grupelėmis, todėl saugumiečiams buvo sunku juos susekti. NKVD ir stribai nuodugniai, vieną po kito apieškodavo miškus, aptikę partizanų pradėdavo šaudyti. Gana saugus partizanų prieglobstis buvo Burbinės miškai, kuriuose buvo tokių pelkių, kur niekas nenorėdavo lįsti, bet ir partizanams jos buvo didelis išbandy­ mas. Labai svarbūs partizanų pagalbininkai buvo ryšininkai. Kaip pasakoja Benediktas Andrikis, tų ryšininkų buvo daug, - kaip nepadėsi, juk partizanai buvo j ų kaimo žmonės ir net giminės. Ir jam pačiam ne kartą tekę perdavinėti paketus, bet nuo NKVD nenukentė­ jęs. O štai j o sesuo Kazimiera Liaudenskienė su vyru ir dar daugelis kitų atsidūrė Sibire. Kartais nukentėdavo ir visiškai nekalti žmonės. 1944 m. Vozbutuose atsirado išdavikas Jankauskas (jį vadindavo Pinčium), kuris teikdavo stribams žinias, kas slapstosi nuo kariuomenės, kas išėjo partizanauti į mišką, pas ką buvo užėję miškiniai. Partizanai du kartus j į įspėjo, tačiau jam nesiliovus skundinėti sudegino j o namus. Po to jis išsikėlė į Čekiškę, kur buvo stribynė, ir pradėjo keršyti. Gražų 1944 m. gruodžio 16-osios rytą Vozbutų kaimo ūkininkai nenujautė tragedijos. Tąryt 40 Čekiškės miestelio stribų ir enkave­ distų persikėlė per Dubysą turėdami tikslą nubausti šeimas, kurių artimieji buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, ir sugaudyti jaunuo­ lius, besislapstančius nuo mobilizacijos. Pirmiausia apsupo Masteikų sodybą. Šeimininkų sūnūs pusnuogiai ir beginkliai pabėgo pro langus. Juozą bėgantį nušovė, o Vytautas pabėgo ir perspėjo kaimo jaunimą, kad pasislėptų. Po to sovietiniai banditai apsupo Kazio Puidoko, buvusio Lietuvos puskarininkio, namus. Kazys spėjo pabėgti, o seserys buvo suimtos ir išvežtos į tremtį. Jaunesnysis brolis Benediktas bandydamas pasipriešinti buvo nukautas, namai sudeginti. Petro Petrausko sodyboje neradę jaunimo, sumušė motiną, tėvą

Pokario metų partizanų judėjimas

79

sumuštą išsivarė. Tada Petrauskų sūnūs su draugais aplinkiniais miškais pasivijo stribų koloną ir apsupę ėmė šaudyti. Dalis stribų buvo nukauta, kiti pasitraukė į šalia buvusią Jono Nagrecko sodybą. Susišaudymas tęsėsi visą dieną. Žinodami, kad troboje buvo niekuo nekaltų žmonių, partizanai šaudė tik į aiškiai matomus taikinius. Jie išsiuntė pasiuntinius į aplinkinius kaimus pagalbos. Visuose parapijos kaimuose sušaukti susirinkimai nutarė - visiems, kas gali laikyti ginklą, stoti į kovą. Ginklų buvo pakankamai. Žmonės būriais ėjo į Vozbutus. Antrą ir trečią kautynių dieną mūšiuose jau dalyvavo Juodaičių, Akmeniškių, Butkiškės žmonės, partizanai iš Birbiliškės miško, tačiau iš Čekiškės jau važiavo sunkvežimiai iki dantų ginkluotų enkavedistų. Kaip pasakoja Vladas Balčaitis, prie pagrindinių kelių buvo pastatytos pasalos, tačiau atsirado ir išdavikų. Ties Plembergu pasaloje partizanai laukė NKVD mašinų. Kažkodėl tris garnizono mašinas praleido nepaleidę, nė vieno šūvio, ir apsigręžę priešai partizanus pradėjo supti. Jėgos buvo nelygios. Partizanams trūko šovinių, o juos apšaudė minosvaidžiais. Apsupimo žiedui siaurėjant, nutarta veržtis mažomis grupelėmis. Kazys Andrikis gerai žinojo vietovę, nes ten dirbdavo Kavaliausko žemę. Sulaukę dar pastiprinimo, kariniai daliniai pradėjo eiti miškais nuo Vozbutų link Pakarklio, Juodaičių. Partizanai iš pradžių traukėsi link Burbinės miško, bet persekiotojus apgavo pasukę link Draustinės ir taip liko gyvi. Egzekucija truko tris dienas. Liepsnojo visas Vozbutų kaimas. Buvo sudegintos 22 sodybos. Palei likusių trobesių pamatus ant sniego mėtėsi skudurai, šovinių tūtelės, juodavo kraujo dėmės, gulėjo nušauti gyvuliai. Vienmarškinis ir basas buvo nušautas Jonas Nagreckis. Visiškai nekaltai nužudyti Leonardas Stumbras, Benediktas Kemzūra, Petras Petrauskas, Mykolas Sluoksnaitis, Benediktas Nagreckis. Nelygio­ j e kovoje žuvo 12 Vozbutų kaimo partizanų. Baudėjai akciją ruošėsi tęsti ir kituose kaimuose. Žmonės liko be pastogės, o juk artinosi žiema.

80

Pokario m e t ų partizanų judėjimas

NKVD kareiviai pakeliui sušaudė Krikštanų šeimą ir jų pie­ menuką Mačiulaitį, sudegino sodybą. Apsiausties metu taip pat nušovė Jurgį Paulauską ir j o piemenuką, sodybą sudegino, liko tik vasarinė virtuvė, kur ir pašarvojo nužudytuosius. „Šukuojant" Burbinės mišką buvo rastas po išvarta pasislėpęs Bronius Šapauskas. NKVD kareiviai j į atsivarė į Juodaičius ir kiek patardę nušovė, daug nesigilinę, kaltas ar ne - slėpėsi, vadinasi, kaltas (pasakojo Antanas SkridJa). Vozbutų mūšyje žuvo Antanas Bukauskas, Aleksandras Bukauskas, Vladas Bakutis, Stasys Šalvaitis, su­ žeistas Kazys Karosas. Visus žuvusius vietiniai žmonės palaidojo Butkiškės kapinėse. Kai kuriuos (Bakutį ir Salvaitį) bendražygiai parnešė namo, bijo­ j o laidoti kapinėse. Vladą Bakutį ku­ riam laikui užkasė po arklių ėdžiomis tvarte, vėliau nakčia palaidojo prie na­ mų darželyje. Tik atkūrus nepriklausoVladas Bakutis.

Vozbutų mūšio dalyviai: (viršuje iš kairės) Jonas Andrikis, Feliksas Balčaitis, Vladas Bukauskas, (apačioje iš kairės) Antanas Balčaitis, Petras Balčaitis, Povilas Balčaitis.

Pokario metų partizanų judėjimas

81

mybę jis perlaidotas Juodaičių kapinėse. Mūšio metu į nelaisvę pa­ imtą Antaną Balčaitį nuteisė sušaudyti, vėliau bausmė pakeista 25 metais lagerio. 14 metųjis praleido Sibire, Karagandoje. Robertas Vyduolis, taip pat paimtas į nelaisvę mūšio metu, tar­ domas pasakė, kad j ų vadai buvo Jonas Ajauskas, Jonas Puidokas, Petras Šimkūnas, Kazys Kvietkus. NKVD net nesidomėjo, ar tie žmonės tikrai dalyvavo pasipriešinimo kovose, ir sudegino j ų sody­ bas. Taip nukentėjo nekalti žmonės. Iš j ų tik Kazys Kvietkus daly­ vavo Vozbutų mūšyje. Robertas Vyduolis buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Kaip pasakojo Vytautas Bukauskas, Vozbutų kautynėse žuvo j o giminaičio bendravardis juodaitiškis Antanas Bu­ kauskas. Atvažiavę baudėjai nekreipė dėmesio, kad Antanas ne iš tų Bukauskų, vis tiek padegė klojimą, daržinę, tvartus. Vos nesudegino ir namo. Išdaviką Jankauską partizanai ilgą laiką sekė, bet jam vis pavykdavo pasprukti. Kartą jam, važiuojančiam į kaimą parsivežti šieno, persirengę rusų kareiviais partizanai pastojo kelią. Jankauskas suprato, kad atėjo atpildo valanda, ir bandė bėgti, bet partizanai j į nušovė. Štai ką papasakojo tada Pavietavos kaime gyvenusi Anelė Krikštanaitė-Marcinkienė: 1944 m. gruodžio mėnesį prieš šv. Kalė­ das į mano gimtąjį kaimą arkliais ir mašinomis atvažiavo NKVD ka­ reiviai. Netoli mūsų sodybos gyveno tėvo pusbrolis su šeima. Po pietų išgirdome giminaičių sodyboje šaudant, pamatėme gaisro dū­ mus. Visi bėgome gesinti gaisro, bet priėję pamatėme, kad sodyba apsupta kareivių, ir bijojome net prieiti. Sudegė gyvenamasis na­ mas, tvartas su visais gyvuliais, daržinė su pašarais, klojimas su javais. Nieko išgelbėti nepavyko, nes kareiviai pasitraukė tik kai baigė degti. Tada buvo nušauti ir sudeginti Ona Krikštanienė, Kazimiera Krikštanienė, Antanina Aleknienė ir jos trijų mėnesių dukrelė, dešimtmetis piemenukas Benadas Mačiulaitis iš Pakarklio kaimo.

82

Pokario metų partizanų judėjimas

Tėvo pusbrolis Jonas Krikštanas buvo peršautas į petį ir vidurius. Jis iššliaužė iš degančio namo, bet neišgyveno. Prieš mirti dar spėjo papasakoti, kaip buvo išžudyta jo šeima. įsiveržę kareiviai iš pradžių ieškojo prie ko prikibti, klausė „banditų", nes esą matė bėgančius. Vienas iš jų uždegė ant sienos kabančius šventųjų paveikslus. Moterys puolė gesinti, tai jas nušovė. Antanina Aleknienė bėgo prie savo naujagimės dukrytės, bet kareiviai ją ir mergaitę nušovė. Jonas Krikštanas tuo metu sunkiai sužeistas gulėdamas už stati­ nės viską matė. Jis mirė tą pačią naktį. Jo palaikus ir sudegusiųjų pelenus slapta palaidojome Juodaičių kapinėse. Pavietavos gyventojas Jurgis Paulauskas prisimena: 1944 m. gruodžio 25 dieną, per šv. Kalėdas, pamačiau ateinanti būrį rusų kareivių. Nors turėjau dokumentus, vengiau susitikti su okupantų kariuomene, nes matėme, ką jie daro su Lietuvos žmonėmis, todėl skubiai išbėgau pas kaimyną. Kareiviai iškratė mūsų namus, iš tėvo atėmė kišenini laikrodi ir ji nušovė. Sušaudė ir namuose buvusį li­ gotą, silpno proto piemenuką Brazauską. Daugiau nieko tuo metu namuose nebuvo. Kareiviai pasikinkė mūsų arklį į roges, pasiėmė mano šventinį kostiumą, batelius ir milinę, ir išvažiavo. Arklys par­ lėkė po dviejų dienų be rogių, matyt, ištrūko ir pabėgo. Dieną prieš sušaudant mano tėvą rusai sušaudė ir mūsų kaimynus Krikštams, padegė jų namus. Tuo pačiu metu ir kaimyniniame Gausantiškių kaime buvo sudegintos mūsų pažįstamų Ambrazų ir Kazio Lukošiaus sodybos su visais ūkiniais pastatais. Burbinės tragediją prisimena Bronius Krikštanas (g. 1937 m. Pavietavos kaime, ten ir šiuo metu gyvena. Užrašė j o dukra Kristina Krikštanaitė 1992 m. sausio 25 d.): Vozbutų kaime įvyko stiprus susišaudymas tarp rezistentų ir „liaudies gynėjų", trukęs gal tris dienas. Rezistentai neatsilaikė ir pasitraukė Juodaičių link. Jų būrį sudarė apie penkiasdešimt vyrų. Tarp jų buvo Janyla, Smuilas,

Pokario metų partizanų judėjimas

83

Skridla, Bartušas (?), Kregždė ir kiti. Einant jiems per Pavietavos kaimą, iš būrio vienas užėjo į Krikštanų sodybą, nes žinojo, kad čia gyvena ir slapstosi Krikštanų žentas Juozas Alekna, taip pat rezis­ tentas. Tuo momentu trys mašinos „liaudies gynėjų" apvažiavo ap­ link ir iš priešingos pusės sustojo ant vieškelio ties Bartkų sodyba. Atstumas nuo Bartkų iki Krikštanų - apie kilometrą. Per žiūronus stribai gerai matė, kas vyksta Krikštanų sodyboje — vienas atėjo, išėjo jau du, po to visas būrys, laukęs prie miško, patraukė toliau. Kad būrys atrodytų mažesnis ir įvykus šaudymui nežūtų visi, pusė būrio gulėdavo, kita pusė bėgdavo. Kiek pabėgėję suguldavo, tuo tarpu bėgdavo kiti. Siam būriui nuėjus, stribai atėjo pas Krikštams. Pirmiausia sutiko laikinai apgyvendintą stalių Ambriulį ir paklausė, ar jis esąs šeimininkas. Ambriulis atsakė nesąs ir parodė į tikrąjį šeimininką Joną Krikštaną. „Liaudies gynėjai" daugiau nieko ne­ klausė ir iškart šovė į šeimininką. Vienas šūvis pataikė į petį, kitas — į pilvą. Po to smogikai įėjo į trobą ir padegė šventus paveikslus. Tuo tarpu susirinko visi kiti šeimos nariai. „Liaudies gynėjai" nepasi­ gailėjo ir jų. Nušovė šeimininkę Oną Krikštanienę, dukrą Antaniną rezistento Aleknos žmoną, marčią Kazimierą, samdinį Mačiulaitį (dar vaiką). Šūviai gal ir nebuvo mirtini, tačiau troba jau degė ir nuo ugnies pabėgti pavyko tik šeimininkui. Sudegė ir anūkėlė - Antaninos dukrelė (vos metukų amžiaus). Seimininkas, iššliaužęs iš degančios trobos, matė, kaip „ liaudies gy­ nėjai " padegė visus kitus pastatus: tvartą, kluoną, svirną. Iš kluono ištempę vienkinkį vežimėlį ir susidėję į jį ginklus, patraukė mašinų link. Seimininkas, sukaupęs visas jėgas, nušliaužė prie sode esančių eglaičių, nes buvo šalta žiema ir visur pilna sniego, o po eglaitėm sniego nebuvo. Krikštanų kaimynai ir giminaičiai buvo J. ir P. Krikštanai. Pra­ nas Krikštanas - Jono Krikštano sūnėnas. Po to, kai „ liaudies gynė­ jai" atsitraukė, Pranas Krikštanas su žmona ėjo žiūrėti. Visi pasta-

Pokario metų partizanų judėjimas

84

Pokario metų partizanų judėjimas

85

tai sudegę. Priėję arčiau girdėjo, kaip baubė karvės, žviegė kiaulės

pašiūrė. Kaip vėliau sakė, stribai sudegino todėl, kad matė, kaip ten

ir arkliai baisiai žvengė, tačiau išlaisvinti jų negalėjo, nes jau viską

įbėgo banditai. Tardė mano tėvus Sukauskus. Viskam aprimus Sta­

buvo apėmusi ugnis. Pagaliau viena karvė išlindo iš ugnies visa ap­ degusi, nes ji vienintelė buvo pririšta virve. Žmonių niekur nebuvo

sys Suka us kas padarė karstus ir pašarvojo nušautuosius, kurie buvo sudegę - iš pelenų kiek surinko, tiek ir sudėjo į karstą.

matyti, tik vėliau pamatė dėdę, gulinti po eglaitėmis, ir pernešė jį

Kaip pasakojo Stasė Balčaitytė, iš apsupties prasiveržė Vladas

pas save. Senukas, būdamas dar sąmoningas,

viską papasakojo.

Bukauskas, Povilas ir Petras Balčaičiai, Kazys Kvietkus, Vytautas

Apie vidurnaktį dėdė pradėjo mėlynuoti ir netrukus mirė. Kitą dieną

Jocaitis. Jų niekas neįskundė ir j i e gyveno legaliai. Jos brolis Kazys

Pranas ėjo atkasinėti degėsių, ieškoti lavonų. Surado visus, tačiau

Balčaitis taip pat po Vozbutų mūšio pasitraukė iš partizanų ir

tik samdinį galėjo atpažinti, nes jis buvo peršautas į pilvą ir gulėjo

slapstėsi namuose. Daržinėje buvo gerai įrengtas bunkeris. Ne kartą

susirietęs. Kraujas, matyt, buvo aptekėjęs ant diržo, todėl diržas ne­

namus kratė NKVD. Atsinešę žibalo aplaistė ir norėjo uždegti, jei

sudegė. Iš jo ir atpažintas. Mažylė apdegė mažiausiai, nes gulėjo

nepasakys, kur Kazys. Žiemos metu išrengė tėvuką Joną Balčaitį

pataluose.

Visus išnešė iš degėsių ir nunešė į likusią nesudegusią

nuogai ir norėjo sušaudyti, labai sumušė. Šeima išliko gyva, nes gal­

vasarinę virtuvę. Kitą dieną sukalė karstus ir nuvežė į Juodaičių

būt pagailėjo visai mažų vaikų. Toms šeimoms, kurių vaikai buvo

kapines palaidoti. Kelyje tris kartus, reikalaujant „liaudies gynė­

išėję į mišką, uždėjo areštą: be leidimo niekur neišvažiuoti. Vietinių

jams

teko atidaryti karstus ir parodyti, ką veža. „Liaudies gynėjai" tuo nepasitenkino, jie sudegino Paulauskų

stribų būstinė buvo mokykloje. Ten vykdavo ir tardymai. Nepaklus­

sodybą ir nušovė Jurgį Paulauską, sudegino Ambrazų sodybą. Buvo

kurį sumaišė su Kaziu Balčaičiu. Kaziui nustojus slapstytis ir išėjus į

atėję ir pas Praną Krikštaną. Pamatę, kad vaikai maži - berniukui (mano tėčiui) septyneri, mergaitei dvylika, o tėtė invalidas, suprato,

kariuomenę, paleido ir Feliksą. Tais pačiais metais suėmė ir Zofljuv-

kad iš jų nė vienas negali būti rezistentas, tad ir paliko gyvus. Genovaitė Paulauskienė (g. 1931 m.) taip pat prisimena: Parė­

niuosius uždarydavo po laiptais į tamsiąją. Suėmė Feliksą Balčaitį,

kos palivarko savininką, Lietuvos kariuomenės majorą Joną Baranauską. Partizanai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo veikloje. 1945 m.

jusi iš mokyklos pamačiau, kad dega Krikštanų sodyba. Kiti žmonės

birželio 8 d. 2 vai. nakties apie 50 Juodaičių ir Seredžiaus partizanų

sakė, kad nušovė keturis žmones iš Krikštanų: senukus Oną ir Joną,

puolė Seredžiaus stribynę, nukovė 11 kareivių ir vieną aktyvistą, pa­

Kazimierą Krikštanaitę, piemenuką Benadą Mačiulaitį. Stribai jam

ėmė valsčiaus būstinėje buvusius ginklus ir išlaisvino suimtuosius, tarp j ų ir Zenoną Povilaitį iš Pagausančio. 1945 m. lapkričio 23 d.

liepė eiti ir nušovė. Nušovė ir Antaniną Krikštanienę, o mažiukai vaikai užtroško dūmuose. Stribai sake , kad ten yra banditų, ir uždegę laukė kada išbėgs. Dėl to jie padegė namą, tvartus su gyvu­ liais. Liko gyvas tik Krikštanų sūnus Stasys, nes jo tuo metu nebuvo namuose. Kruvini kareivių ir stribų darbai tuo nesibaigė. Jie sudegino Ambrazų ir Jurgio Paulausko sodybas. Nušovė tėvą Jurgį Paulauską ir piemenuką. Visus pastatus sudegino, liko tik lentinė

leitenanto Vlado Bilkio (Velnio) vadovaujamas „Ąžuolo" būrys puolė Veliuoną, bet puolimas buvo nesėkmingas. Matyt, NKVD ži­ nojo apie operaciją ir atvykę partizanai susidūrė su stipriu pasipriešinimu. Mūšio metu buvo sužeisti du stribai, o partizanų vadas Velnias sunkiai sužeistas į galvą, todėl būrys pasitraukė į Burbinės miškus. Čia V . Bilkis (Velnias) nuo sužeidimo mirė. Po j o

86

Pokario metų partizanų judėjimas

mirties būriui vadovavo Petras Andrikis iš Misiūnų kaimo. Šių įvykių rimtumą rodo tai, kad po jų aiškintis aplinkybių atvyko pats NKVD divizijos vadas generolas majoras P. Petrovas. 1945 m. pavasarį buvo paskelbta amnestija - tie, kurie sa­ vanoriškai atiduos ginklus, nebus baudžiami, bet turės stoti į rusų kariuomenę. Daug vyrų ėjo į Šiluvą, kur buvo priėmimo punktas. Juos suregistruotus pėsčius varė į Kauną, o iš ten traukiniu vežė į Lydą, Minską (Baltarusija), aprengė rusiškomis uniformomis, išdavė ginklus ir siuntė į frontą. Feliksas ir Bronius Balčaičiai dalyvavo Berlyno mūšiuose. 1945 m. vasarą į Burbinės mišką netoli Juodaičių atsibastė dide­ lis įvairiausiomis uniformomis vilkinčių, rusiškai, lenkiškai ir ukrainietiškai kalbančių karių. Vietiniams gyventojams jie paaiškino su­ kilę prieš tarybų valdžią, kalbino prisidėti prie jų. Buvo gerai gink­ luoti, turėjo minosvaidžių, sunkvežimių. Savo štabą įsirengė giri­ ninkijoje. Tačiau partizanai buvo įspėti, kad apylinkėse pasirodė su­ kilėliais apsimetusių saugumiečių, kurie bando užmegzti ryšį su vie­ tiniais partizanais. Kaip pasakojo partizanas Juozas Mačiulis (sl. Riauka, Vilius), j o būrys Burbinės miške susidūrė su netikrai­ siais „partizanais". Jie kvietė bendradarbiauti, norėjo susitikti su partizanų vadu. Niekas jais nepatikėjo ir suprato, kad tai gerai apgalvoti enkavedistų spąstai. Tada iš pykčio šie sužvėrėjo ir pradėjo be jokio gailesčio keršyti - plėšikavo apylinkėse, atiminėjo iš žmonių lašinius, miltus ir kitus produktus. Apiplėšė Antaną Stuogį iš Pamituvio kaimo, sumušė jį, pavadinę komunistu vedėsi šaudyt. Jo motina vos išmaldavo nežudyti sūnaus. Net sunku įsivaizduoti, kokį kankinimų siaubą išgyveno Bur­ binės miško pakraštyje gyvenusi Ulinskų šeima: motina, dukra, du sūnūs, ir j ų kaimynai Kostas Marcinkus, Kazys Masaitis, Ulinskų globojamas piemenėlis Mažvydas. Juos 1945 m. liepos 10-osios naktį nukankino apsišaukėliai - mokyti žudikai. Aplinkinių gyven­

Pokario metų partizanų judėjimas

87

tojų pasakojimu, visą vasaros naktį iš Ulinskų namų aidėjo žmonių klyksmas, aimanos. Tik saulei patekėjus kraupūs klyksmai aptilo, žmonės, namas ir kiti pastatai buvo sudeginti. Gal dar baisesnes kan­ čias iškentę, tą pačią dieną Burbinės miške tų pačių „laisvės gynėjų" buvo nužudyti ūkininkai Antanas ir Domicėlė Bučkiai, Džiaugiai, Kazys Šveikauskas, Antanas Liaudenskas, Vladas Adomavičius, Jonas Mockaitis, Stasys Kučinskas, Motiejus Jankauskas. Visa j ų kaltė buvo ta, kad pagal tariamų „partizanų" (NKVD smogikų) išduotas pažymas nurodytą dieną ir valandą atėjo į mišką atsiimti neva paimtų karo reikmėms arklių, vežimų, balnų ar kitokio turto. Niekas iš atėjusių negrįžo, visi buvo nukankinti miške: Džiaugienei galvoje buvo pragręžtos skylės, nuo rankų nulupta oda, išniekinta sijonas užtrauktas ant galvos. Ulinskas įspraustas tarp dviejų medžių. Kiti irgi rasti žiauriai nukankinti. Arklių žudikai, žinoma, negrąžino, juos pasiėmę naktį pasitraukė. Nukankintų saviškių lavonus giminės išsivežiojo ir palaidojo (pasakojo Bronė Ado­ maitytė, g. 1908 m.). Štai ką papasakojo šių įvykių liudininkė Antanina Liaudenskaitė. Jos tėvas Antanas Liaudenskas (g. 1896 m.) okupacijos metais buvo partizanų rėmėjas ir ryšininkas, teikęs jiems reikalingą informaciją, iki mirties išlikęs ištikimas savo įsitikinimams ir duotai

Antanas Liaudenskas.

partizano priesaikai. Jų namuose buvo įrengta partizanų slėptuvė. Tikriausiai jie buvo sekami. Vieną 1945 m. liepos naktį namus apsupo ir apvogė rusiškai kalban­ tys žmonės. Jie pasiėmė arklį ir pažadėjo po paros j į grąžinti. Antanui Liaudenskui buvo pranešta ateiti į nurodytą vietą Bur­ binės miške atsiimti arklio. Iš ten A. Liau­ denskas nebegrįžo. Jo kūnas buvo žiauriai išniekintas: nuplėštos ausys, išmušti

88

Pokario metų partizanų judėjimas

dantys, išbadytos akys, nulupti rankų ir kojų nagai. Ant kojų rasta arklio uodegos plaukų. Matyt, jis buvo pririštas prie arklio ir tampo­ mas tarp medžių ir kelmų. Žmonių pasakojimu, žudikų būrys buvo persikėlęs per Nemuną ties Raudone iš Suvalkijos. Keldami siaubą aplinkinių kaimų gyven­ tojams, Burbinės miške jie siautėjo apie porą mėnesių. Ateidavo pas žmones, darydavo kratas, susirinkdavo geresnius drabužius ir maistą. Plėšikaudami naktimis nuvažiuodavo nuo miško 5 ar 6 kilo­ metrus. Nepasisekus įvilioti į pinkles tikrųjų partizanų, suvaidinę susišaudymą su NKVD kariuomene nekaltų žmonių žudikai iš Bur­ binės persikraustė į Birbiliškės mišką, iš čia netrukus nežinia kur dingo ir daugiau nepasirodė. Pranas Sabonaitis prisimena: Gimiau ir augau netoli Burbinės miško, Pagausančio kaime. Lig šiol širdis kraujuoja prisiminus 1945 m. vasarą. Pagal aplinkinių gyventojų pasakojimą, į Burbinės mišką žudikų gauja atvyko keliais nuo Stakių. Atvyko gerai ginkluoti, su lauko virtuvėmis, pakeliui ne vieną seniūną ar šiaip (sovietų) valdžiai palankų žmogų primušę ir dalį jų turto pasiglemžę. Burbinės miške jie išbuvo du mėnesius. Naktimis plėšdavo aplinkinius gyventojus ir taip mito. Vaizdavo aršius kovotojus prieš esamą valdžią, pageidavo susitikti su Lietuvos pogrindžio dalyviais. Tuo metu sklido kalbos, kad jiems pavyko sugauti 2 ar 3 partizanus, kuriuos apdovanoję paleido, paraginę bendrai koordinuoti kovos prieš esamą santvarką veiksmus. Partizanai jų vengė, nes sklido kal­ bos, kad kažkur Užnemunėje panašus dalinys jiems daug niekšybių pridarė. Žinau tiek, kad iš A. Liaudensko buvo paimtas eržilas ir duotas jam kažkoks raštas su grąžinimo data. Tokius raštus jie duodavo visiems, kuriuos apiplėšdavo. Prieš eidamas atsiimti eržilo Antanas buvo užsukęs pas mano tėvą, šiuo metu jau mirusį, pasitarti. Tėvas draudė lįsti į tą „širšyną". A. Liaudenskas sudvejojo, bet vis tiek

Pokario metų partizanų judėjimas

89

susigundė eržilą susigrąžinti. Turto grąžinimo dieną įvyko NKVD kariuomenės inscenizuotas miško užpuolimas. Žudikų gauja at­ sišaudydama pasitraukė iš Burbinės miško per Akmeniškių kaimą į netoliese esantį Kaizerinės mišką. Šaudymas tęsėsi gan ilgai, šovinių tikrai negailėta. Žmonės kalbėjo, kad plėšikai Akmeniškių kaime atimtą aviną pakelėje papjovė, save taškė jo krauju, vilgė skudurus ir raišiojo sau rankas, kojas ir galvas. Kaizerinės miške žudikų gauja kaip į vandenį prasmego. Jų daugiau niekas nematė. Kai degė Ulinskų sodyba, matėsi ir iš mano tėviškės. Žmonės pasakojo, kad sodyboje baisus žmonių klyksmas prasidėjo iš vakaro, baigėsi rytą, kada sodyba suliepsnojo. Palaidojus sudegusius kūnus, rastus Ulinskų sodyboje, gerokai vėliau žmonės prakalbo apie Burbinės miške, duobėje prie kelio, apmestus eglių šakomis ir šiek tiek žemėmis užpiltus subjaurotus lavonus, kurių net nebuvo galima atpažinti. Neaiškiomis aplinkybėmis tada žuvo ir Karolinavos kaimo gy­ ventojas Stasys Tomkus. Jis buvo tarnavęs vokiečių savisaugos dalinyje, prieš rusų grįžimą išj o pabėgęs. Partizanų gretos retėjo, nes vieni žūdavo susidūrimuose su NKVD kariuomene, kitus įskųsdavo (už tai buvo mokamos premi­ jos), o kai kurie patys pasitraukdavo, nematydami prasmės toliau kovoti. Partizanų ryšininkų taip pat beveik nebeliko, nebuvo kam perduoti svarbių žinių ir perspėjimų apie galimus pavojus, - už tokią veiklą daug ką jau išvežė į Sibirą, o kiti bijojo ten atsidurti. Kolūkių kūrimo pradžioje kaimo žmonės sunkiai vertėsi ir nebegalėjo padėti prasimaitinti partizanams, nes atidavę žemę ir turtą patys vos užtek­ davo maisto. Amerikiečių pažadais jau niekas netikėjo, ginkluotas pasipriešinimas darėsi beprasmis. Nemažai žmonių visiškai nekaltai žuvo nuo po karo likusių minų ir sprogmenų. Štai Jurgis Preimonas, nuėjęs į mišką pasirinkti malkų, užmynė ant minos ir žuvo. Į karstą įdėjo krepšį surinktų mėsos gabalėlių, nes sprogimas buvo labai ga-

90

Pokario metų partizanų judėjimas

lingas ir iš žmogaus beveik nieko neliko. J. Petruičio atsiminimų knygelėje „Kaip jie mus sušaudė" rašoma, kad 1941 m. tarp Červe­ nėje šaudomų kalinių buvo Lietuvos policininkas juodaitiškis Kazys Mockus. Jis išliko gyvas po lavonais ir grįžo į Lietuvą. Nors tik 25-erių, buvo pražilęs, nusilpęs ir morališkai palūžęs. 1948 m. rudenį eidamas su apylinkės pirmininku Kaziu Kačiušiu pamatė prie parapijos salės prikaltą atsišaukimą, o tas buvo užminuotas. Jie norėjo atsišaukimą nuplėšti, bet sprogęs užtaisas pirmininkui sužeidė veidą, o K. Mockus žuvo vietoje. 1948 m. prasidėjo didžiulė trėmimų banga. Tų, kas turėjo daugiau žemės, technikos ar samdė samdinių, laukė Sibiras. Smul­ kesnieji ūkininkai gyveno vargingai, gyvulių laikė nedaug. Daugelio pastatai buvo sudeginti. Pokario metais gyvenimas buvo neramus. Dažnas žmonių posakis tuo metu: „Dieną vieni, naktį kiti." Tai vienur, tai kitur įvykdavo ginkluotų susirėmimų, žūdavo nekaltų žmonių. Žmones kamuote kamavo baimė ir netikrumas. Turtas beveik nerūpėjo, nesistengta laikyti daugiau gyvulių, kaupti pinigus. Gyvenimas buvo lyg sustojęs, ateitis neaiški. Net atidavus prievoles ir sumokėjus mokesčius galėjo kas nors bet kada viską kas liko atimti, o sodybą sudeginti. Žmonės pirkdavo tik būtiniausių dalykų: druskos, žibalo, vaistų. Kazimiera Banienė prisimena, kaip stribai atvažiavo išvežti giminaitį Zigmą Morkeliūną: Jie gyveno prie Paupio upelio šalia Valerijono Banio (vadinamo Valerkaus). Zigmas buvo tarnavęs Lie­ tuvos kariuomenėje, o tai sovietams nepatiko. Bet stribai nežinojo, kad jis labai geras bėgikas ~ kaip lėkė per laukus ir pasislėpė miške, net raiti nepavijo. Praėjo vežimai, o žmogus išvengė Sibiro. Daug kas slapstėsi slėptuvėse, o tie, kas prieš ginklą pasipriešino ginklu, tapo „ liaudies priešais " ir buvo medžiojami kaip didžiausi nusikal­

91

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis Taigi frontui nusiritus tolyn į vakarus, Juodaičiams, kaip minėta, atėjo neramūs laikai - prasidėjo mobilizacija, stribų siautėjimas, gaudynės, ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį. Nors kaimynai manė, kad „buožių" Rozalijos ir Zenono Jokimų ūkis Pagausančio kaime sekamas, pas juos nuolat slapčiomis užeidavo apylinkės miškuose besislapstantys partizanai. Pavalgydavo, pailsėdavo. Ro­ zalija Jokimienė pagalbos ir pastogės niekam neatsakydavo, visus pavaišindavo kuo turėdama. Šeimininkė pamaitindavo ir užklydu­ sius stribus - papjaustydavo lašinių ar sūrio, pastatydavo pieno kibirą. Jokimienę visi aplinkiniai gerai pažinojo, net jei Ariogaloje komendanto valanda užklupdavo, jos niekad nesulaikydavo. 1946 m. pabaigoje vieną gūdų vakarą į Jokimų sodybą pasibeldė šeimininkų pažįstamas Antanas Mileris (Drąsutis), siuvėjas iš Ražaičių k., Girkalnio vlsč. Jis atsivedė du ginkluotus vyrus - partizanus. Tai buvo Vaidoto rinktinės vadas kapitonas Juozas Čeponis (Tauragis, Budrys) ir j o bendražygis Vincas Žitkauskas (Svajūnas, Ilguvis). Kiek pabuvę partizanai išėjo, tačiau po to užsukdavo dažnai: pa­ valgyti, apšilti, išsidžiovinti, pasikalbėti. A. Mileris buvo dar jaunas

tėliai. Rozalijos ir Zenono Jokimų šeima 1940 m.

92

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

vyras, neturėjo nė 30-ties, gyveno legaliai ir eidavo per apylinkės sodybas šeimynas apsiūdamas. 1947 m. per bulviakasį į sodybą partizanai užsuko bėdos ve­ dami. Jiems skubiai reikėjo prieglobsčio. Ilgai tą vakarą tarėsi šeimininkai, nesinorėjo jiems rizikuoti savo ir vaikų gyvybėmis, juk jei partizanus suras NKVD, pasigailėjimo nelauk. Vis dėlto nutarė įrengti slėptuvę (bunkerį). Darbavosi Zenonas Jokimas, dukra Stefa­ nija ir sodyboje prisiglaudęs berniukas Eugenijus Kupstys. Iš pradžių bunkerį ketino įrengti klojime, bet persigalvojo, - artinosi žiema. Tada tamsiame sandėliuke, pačiame trobos vidury, buvo padaryta dviguba siena, runkelių ir bulvių aruodas. Įėjimas į bunkerį įrengtas iš viršaus, per lubas, nusileisti galėjai Zenono į sieną sukaltais akėčvirbaliais. Įėjus į sandėliuką ir iškėlus lentos galą buvo galima pasikalbėti ir valgį į slėptuvę paduoti. Kad šunys neužuostų, šeimininkė padėjo tabako lapų ir pastatė žibalo kanistrus. Slėptuvė nebuvo erdvi, tačiau partizanai atsikraustė su visa pogrindinės spaustuvės įranga. Čia ir toliau buvo spausdinamas „Laisvės var­ pas". Visa, ko reikėjo spaustuvei, atnešdavo pagrindinis partizanų ryšininkas A. Mileris, jis ir spaudą išnešdavo. Iš bunkerio partizanai išeidavo tik naktį, kartais grįždavo tuoj, kartais keletą dienų ar net savaitę nepareidavo. Kai būdavo ramu. —-s?»;

;t. ,ek.jdae.- iws imiitui vaikoma I.iotuvoa

Ш

1А 1т^г.Ъaeislna я mvnrtae, к< jusi

' .-'įr-J'St-- *

19»»

ate,,! a.

5 i 5 6 x o OmmtJš ^ o ««e л* *4 i

.. .

.

Kęstučio apygardos laikraštis „Laisvės varpas" (gauta iš A. Teresienės).

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

93

partizanai ateidavo į vidų ir vakarieniaudavo kartu su šeimininkais. Langus užsidangstę tamsiomis užuolaidomis, kalbėdavosi apie laisvės kovas, kaimo gyvenimą. Partizanas Svajūnas padiktuodavo Stefanijai Jokimaitei partizanų dainų tekstų. Partizanams išėjus iš sodybos, šeimininkai palikdavo sutartą ženklą - jei ant šulinio padėtas kuolas, namuose yra svetimų, pareiti pavojinga, jei kuolo nėra - kelias laisvas. 1947 m. sausio 1 d. pas neiššifruotą MGB agentą Bazį atėjęs Tomas Areškevičius, dirbantis Pagausančio sovchoze, prasitarė, kad partizanų spauda ragina neiti į sovietų rinkimus, kurie netrukus turėjo įvykti. Kas eisiąs, būsiąs partizanų griežtai nubaustas. Ir davė T. Areškevičius Baziui vieną „Laisvės varpo" numerį, išleistą 1947 m. gruodžio mėnesį. Kėdainių apskrities MGB viršininkas papulkininkis Južkovas davė nurodymą agentams Baziui ir Anei sekti T. Areškevičių ir paprašyti jo, kad šis parūpintų daugiau „Laisvės varpo" egzempliorių. T. Areškevičius pareiškė negalįs gauti, nes prasidėjus areštams įsakyta niekam su partiza­ nais nesusitikinėti. O areštai plėtėsi. Čekistai prisikasė iki S. Gruzinskio ir Tado Dapkevičiaus. Suimtas ryšininkas mokytojas Dabušinskas (sl. Vi­ tas) iš Ražaitėlių kaimo. Jo brolis Jonas buvo vedęs J. Čeponio seserį Ja­ dzę Ščepavičiūtę, todėl čekistai manė jau radę siūlo galą ir belieka tik j į išvynioti. Tam tikslui ieškota tinkamo agento. Tiko Adelė LaurinavičiūtėDabušinskienė (Vinco Dabušinsko žmona), kadaise buvusi partizanų ry­ šininke, sl. Rūta. 1947 m. MGB ji buvo trumpam suimta ir paleista. Kė­ dainių MGB viršininkas papulkininkis Južkovas susitiko su Raseinių MGB viršininku Carkovu ir abu nusprendė verbuoti Adelę Dabušinskienę. Parengė jauką: jei sutiksianti nurodyti, kur yra Vaidoto rinktinės šta­ bas, bus paleistas jos vyras Vincas Dabušinskas ir jos sesers vyras S. Gruzinskas, bet tik tada, kai bus surastas Vaidoto rinktinės bunkeris. S. Gruzinskas tardomas atkakliai neigė jam pateiktus kaltini­ mus, tačiau buvo palaužtas ir užverbuotas (sl. Kranas). Kaip įprasta, surengtas agento užšifravimo spektaklis: suimami S. Gmzinsko kai-

94

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

95

mynai, kad paliudytų apie j o nusikalstamą veiklą vokiečių okupaci­

B. Mileris 1948 m. sausio 16 d. buvo čekistų sulaikytas, tuoj pat

j o s metais. Žinoma, kaimynai jokių nusikaltimų nenurodė, todėl j i e

įprastais metodais „apdorotas". Manoma, j o g j i s ir pasakė, kad Vai­

ir pats S. Gruzinskas buvo paleisti. Pažadu patikėjusi (gal ir kitų motyvų skatinama) A. Da-

doto štabo bunkeris yra Z. Jokimo namuose. Tą dieną partizanai

bušinskienė (agento sl. Danutė) ėmė veikti savųjų gelbėjimo inten­

nepaliko slėptuvės. Prieš pietus šeimininkė pastebėjo nuo Juodaičių

cija ir stojo į išdavystės klystkelį. Netrukus agentei Danutei pavyko sužinoti, kad Ražaičių kaimo

pusės sodybos link skubančius kareivius, ginkluotus kulkosvaidžiais

gyventojai Antanas ir Benadas Mileriai turi ryšių su Vaidoto štabu.

kambarius, bet nieko nerado ir nugarmėjo vieškelio link. Keli

MGB kuratoriai patarė Danutei kaip nors pelnyti Milerių pasi­

karininkai grižo pas B. Milerį papildomos informacijos. Persigandę

tūnojo bunkeryje, kartu su jais ir A . Mileris, kuris jau dvi savaitės

ir su šunimis. Įvirtę į trobą j i e sušuko: „Kur bunkeris?" Apėjo visus

tikėjimą, sueiti su jais į artimesnį kontaktą. Kadangi prasidėjus

šeimininkai lengviau atsiduso, - pritemus partizanai išbėgs, o bun­

areštams Mileriai slapstėsi, agentė pasiūlė siuvėjui Antanui Mileriui

kerį bus galima panaikinti. Tačiau atokvėpis tetruko vos valandą, ir

apsigyventi pas ją, kai ką jai pasiūti. O Benadą Milerį priėmė

vėl prigužėjo kareivių. Bunkerio jau neklausė, o tiesiog šaukė: „Kur

darbininku agentės Danutės sesuo Gruzinskienė - jos ryšių su

yra Čeponis?" Uždarę šeimininkus pradėjo durtuvais badyti sienas,

NKVD tarpininkė. Neaišku, ar pati agentė Danutė sugalvojo, ar tą mintį jai pakišo

plėšti lentas. Bunkerį surado ir partizanams pasiūlė pasiduoti, bet

saugumiečiai, bet buvo suplanuota J. Čeponį, kaip šiokį tokį giminaitį,

zalija ir Zenonas Jokimai, j ų dukra Stefanija ir augintinis Genius

pasikviesti per Milerį pas j ą į svečius. Neišdegė. J. Čeponis buvo

(Eugenijus Kupstys). Staiga pasigirdo sprogimas, iš angos išsiveržė

pakankamai apdairus ir patyręs konspiratorius. Neišgavo agentė

dūmai. Kareiviai liepė Jokimaitei lįsti į bunkerį ir paduoti ginklus,

patys bijojo prieiti. Todėl prie bunkerio angos buvo sustatyti Ro­

kokios informacijos apie Vaidoto štabą ir iš A. Milerio. Be to, jis greit

o partizanus ištraukė jau negyvus. Svajūno kūnas buvo labai su­

pasistengė dingti iš „mielosios geradarės" namų. Gal nujautė klastą,

maitotas, matyt, j i s ir patraukė granatos sprogdiklį. Antano Milerio

nes buvo tvirtos valios, sumanus, patyręs, drausmingas J. Čeponio

sužalota galva. Juos sumetė į mašiną ir išsivežė. Buvo suimta laik­

ryšininkas. Matyt, MGB patarė agentei Danutei nukreipti tolesnę savo

raščio „Laisvės varpas" raidžių rinkėja Stefanija Jokimaitė (sl. Eg­

veiklą į mažiau patyrusį, dar dvidešimties metų neturintį Benadą

lė), jos motina Rozalija Jokimienė (g. 1896 m.), tėvas Zenonas

Milerį. Danutė pasiūlė Benadui patrauklią idėją - rinkti maisto produktų partizanams. Tai buvo doras darbas niekšybės tikslu. Kai maisto produktų buvo sukaupta, agentė Danutė sekė Benadą Milerį,

Jokimas (g. 1892 m.) ir šeimos augintinis Eugenijus Kupstys. Be to, areštavo A . Milerio pažįstamą E. Maršelytę ir daugiau žmonių, ku­

kur šis juos veš. Sekė iki Pagausančio kaimo, toliau pabūgo, kad nebūtų pastebėta. Apie tai informuota MGB agentę įpareigojo sužinoti, kur Benadas Mileris ketina artimiausiu laiku vykti. Sužino­

Žuvo vienas iš žymiausių partizaninio karo organizatorių, Že­ benkšties rinktinės kūrėjas, sumanus mūšių vadas, Kęstučio apygar­

riuos įtarė bendravus su partizanais, bet po tardymo paleido.

jusi, kad šis rengiasi pas savo motiną, agentė patarė, kokiu keliu esą

dos štabo narys, Vaidoto rinktinės vadas kapitonas Juozas Čeponis (sl. Tauragis, Tautgintas, Julius, Budrys, Rūtenis, Naras, Žuvėdra),

saugiau važiuoti. Apie tai agentė MGB informavo per savo seserį.

kartu su juo Vaidoto rinktinės štabo viršininkas ir vado pavaduotojas

96

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

Vincas Žitkauskas iš Šakių apskr. Paežerėlio vlsč. Ilguvos kaimo (sl. Daugilis, Šarūnas, Ilguvis, Svajūnas) ir ryšininkas Antanas Mile­ ris iš Ražaičių k., Girkalnio vlsč. (sl. Drąsutis). Bunkeryje buvo ras­ ta: rankinio spausdinimo staklės, apie 35 k g įvairaus spaustuvinio šrifto, šapirografas, rašomoji mašinėlė, daug popieriaus, spaustuvės žurnalas, kur buvo registruojama spausdinama literatūra, antisovietinio turinio karikatūrų klišės, 3 tūkst. lapelių, raginančių nedaly­ vauti okupantų organizuojamuose rinkimuose, Žuvėdros brigados antspaudas. Be to, 2 kulkosvaidžiai, 15 granatų, 300 šovinių ir kitų ginklų, bei Lietuvos kariuomenės majoro antpečiai. Išdavyste sunaikinus Vaidoto rinktinės štabą ir Kęstučio apy­ gardos štabo spaustuvę prasidėjo čekistų ir vietinių kolaborantų džiūgavimas. Tuojau LSSR valstybės saugumo ministro pavaduoto­ jas generolas majoras Kapralovas parašė LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui, o vidaus reikalų ministras generolas majoras Bartašiūnas - MGB 2-N valdybos viršininkui pulkininkui Počkajui ir SSRS MGB viršininkui generolui majorui Pitovranovui pranešimus apie didelį laimėjimą. Šakalai džiaugėsi savo grobiu... Nepamiršti ir operacijos vykdytojai: grupė karininkų pristatyti vyriausybiniams apdovanojimams. Be to, apdovanoti piniginėmis premijomis: pulkininkas Carkov gavo 1 000 rb., vyr. leitenantas Šliagin - 600 rb., vyr. leitenantas Zimin - 400 rb., leitenantas Valik - 400 rb., leitenantas Starostin - 300 rb., leitenantas Avduškin - 400 rb., jefreitorius Bogomolov - 200 rb. Kokiomis dovanomis buvo apdovanoti agentai-išdavikai, MGB ir KGB dokumentuose duomenų nerasta - gal tai galėtų pasakyti dar gyvi likę jie patys. Kaip prisimena Pranas Sabonaitis, kartu tremtas į lagerius, Ze­ nonas Jokimas buvo nuteistas 8 metams ir mirė kelyje į Sibirą, Akmolinske. Rozalija Jokimienė septynerius metus praleido lageryje, žiaurios sąlygos pakirto sveikatą, pašlijo nervai. 1955 m. grįžo į Lie­

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

97

tuvą, mirė 1971 m., palaidota Kaune. S. Jokimaitė buvo nuteista 10 metų, kalėjo Intoje. Eugenijų Kupstį paleido, bylos jam nekėlė, nes patikėjo, kad jis svetimas ir apie partizanus nieko nežinojo. Buvo suimti ir nuteisti visi, padėję įrengti J . Čeponio štabą ir spaus­ tuvę. MGB ir KGB dokumentuose nurodoma, kad agentai Kranas, Galas, Danutė, Bazys, Adelė ir Krukas nukreipti sekti Kęstučio apygardos štabą. J. Čeponiui partizanų vadovybės suteiktas Laisvės kovų karžygio vardas. 1998 m. gegužės 13 d. suteiktas majoro laipsnis (po mirties). 1999 m. gegužės 19 d. apdovanotas Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinu (po mirties). 1998 m. spalio 4 d. žūties vietoje pastatytas paminklas. Amžinai liks mūsų atmintyje geri šios asmenybės darbai Lietu­ vai. Jo didelė auka niekada nebus pamiršta.

) 1998 m. spalio 4 d. partizanų žūties vietoje pašventintas paminklas.

Iš agento Benado Milerio (Jauniaus, Aliaus) asmens bylos Nr. 219: 1953 m. rugpjūčio 7 d. buvo suimtas banditas „Alius". 1948 m. B. Mi­ leris su savo broliu A. Milerių dalyvavo banditų būriuose, buvo ryšinin­ kas. Raseinių NKVD jį suėmė ir tardė. Tardomas B. Mileris nurodė „ Vaidoto" spaustuvės bunkeri kuriame buvo likviduoti trys banditai,

98

99

Vaidoto rinktinės štabo ir spaustuvės žūtis

tame tarpe ir Milerio brolis. Po apklausos B. Mileris buvo užverbuotas ir paleistas, nors 1948 m. kovo mėn.jis nelegaliai perėjo į Emerio būrį. Gavo slapyvardį „Alius", turėjo ginklų. 1949 m. pavasarį kartu su kitais dalyvavo teroristiniame akte prieš „Mačį", o 1951 m. rudenį prieš „ Vaivadą". Asmeniškai vienas B. Mileris niekur nedalyvavo. Tardymo metu B. Mileris iš karto nurodė apie žinomus jam bū­ rius Raseinių, Ariogalos, Klaipėdos rajonuose. Prisipažino, kad 1948 metais, kada išdavė „ Vaidoto" štabą, bijojo, kad banditai vis­ ką sužinos ir jį nužudys, todėl pats išėjo į veikiantį būrį. Prižadėjo sąžiningai padėti NKVD ieškant ir likviduojant būrius. Taigi 6 spa­ lio jis ir buvo užverbuotas ir gavo slapyvardį „Jaunius". Po užverbavimo jis grįžo į būrį, susitiko su „Balandžiu ir „Aidu". Kalbėdamas su „Balandžiu" agentas nustatė, kad jis turi ryšių su Urbono būrio dalyviu „Ukrainiečiu", ir todėl paskyrė „Balandžiui" antrą susitikimą. 1953 m. spalio 27 naktį įvyko jų antras susitikimas, kurio metu „Balandis " buvo suimtas. 1953 m. lapkričio 3 dieną į susitikimą su agentu „Jaunium" atvyko „Aidas", kuris areštuojant pasipriešino ir buvo paties „Jau­ niaus " nušautas. „Jauniui" buvo nurodyta už­ megzti ryšį su Urbono būriu ir su banditu „ Ukrainiečiu " ir jo būriu, kuris slapstėsi Tauragės rajone. „Jaunius " buvo drąsus ir ge­ rai vykdė visas NKVD užduotis. Panaudoti šaltiniai: VSKA* (dabarLYA) F. 10 B. 157/9 T. 1. L. 61; LVYRA Ap. 3 b. 1392 L. 106, 115, 124, 131, 132, Benadas Mileris, Vladas Atgalainis, Napoleonas Jonyla.

146,149,156,190; LVYRA Ap. 3 b. 1393 L. 2 (Kapralovo 1948-01-29 įsakymas).

Pasipriešinimo kovos dalyviai Juodaičių krašte aktyviai veikė Kęstučio apygardos Vaidoto rinkti­ nės partizanai. Jiems vadovavo Juozas Čeponis (Ščepavičius), sl. Tauragis, Budrys, gimęs 1907 m. liepos 22 d. Dumiškių kaime („Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" nurodytas Kunkojų k.), Ra­ seinių apskrityje. Šeimoje augo keturi vaikai. 22 metų baigė Rasei­ nių gimnaziją. Mokėsi Karo mokykloje (XIII laida). 1931 m. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, paskirtas į 4 artilerijos pul­ ką. 1935 m. gavo leitenanto laipsnį. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus ir suteiktas kapitono laipsnis. 1940 m. rugsėjo 24 d. paskirtas į Raudonosios armijos 619 artilerijos pulką vadu ir šias pareigas ėjo iki karo pradžios. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, traukiantis iš Pabradės poligono, išėjo iš kariuomenės ir apsigyveno Raseinių valsčiaus Slaba­ dos kaime. Vedė Ireną Barčiauskaitę iš Vilkaviškio. Jaunai šeimai čia gimė sūnus. Jie gyveno Juozo motinos ūkyje, Juozas mokytojavo. Tačiau įvykiai klostėsi taip, kad Juozas Čeponis ramiai negalėjo gyventi - 1944 m. jis tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Raseinių apskrities rinktinės 309 bataliono 2 kuopos vadu. Vokiečiams likvidavus šią rinktinę, kurį laiką netoli Varėnos II Kania­ vos kaimo kovėsi su Armijos Krajovos daliniais. Prasidėjus antrajai sovietinei okupaci­ jai, vienas iš pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo organizuoti partizanų judėjimą. Bu­ vo LLA apskrities karinių formuočių ko­ mendantas. Įkūrė partizanų Vėgėlės rinktinę Vaidoto rinktinės majoras ( n u o 1 9 4 5 m - l i e P 0 S " Žebenkšties) ir jai vaJuozas Čeponis. dovavo. 1945 m. išlaisvino suimtus partiza-

100

Pasipriešinimo kovos dalyviai

nus J. Kasperavičių ir J. Žemaitį. Va­

Pasipriešinimo kovos dalyviai

101

dovavo partizanams per Virtukų kauty­ nes. Žmona su sūnumi ir tėvais pasi­

Petras A n d r i k i s (Šturmas, Kvedaras) gimė 1917 m. Juodaičių parapijos Mišiūnų kaime, Girkalnio valsčiuje, neturtingo ūkininko šeimoje. Mokėsi Juodaičių pradinėje mokykloje. Tėvai turėjo apie

traukė į Vakarus, tačiau karininkas Juo­

10 ha žemės. Petras priklausė Juodaičių pavasarininkų kuopai.

zas Čeponis, davęs priesaiką Lietuvos

Į mišką išėjo gavęs šaukimą į sovietinę armiją. Jis jau buvo ati­

valstybei, su jais neišvyko ir liko kovo­

tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, artilerijos antrame pulke Rasei­

ti Lietuvoje. 1946 m. J. Čeponis pasi­ slėpė nuo enkavedistų persekiojimo

niuose. Užėjus vokiečiams, gavo iš Girkalnio šaukimą stoti į poli­

prie Kalnujų ir įsitraukė į Lietuvos lais­

okupacijos pradžios buvo aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis.

ciją, bet tėvų patartas nestojo. Nuo pat antrosios bolševikų

vės armijos pasipriešinimo kovų orga­

1944 m. gruodžio pabaigoje dalyvavo Vozbutų mūšyje ir kituose

nizavimą - kaupė ginklus, mezgė ry­ šius, organizavo pogrindinės spaudos leidybą, partizanų būrius. Subūrė buvu­ sios Žuvėdros rinktinės partizanus į Vaidoto rinktinę. 1945 m. sociologijos

gana stambiuose susirėmimuose su NKVD ir stribų būriais. Kadangi buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, turėjo pus­ '

-i.

Juozo Čeponio kapas Raseinių kapinėse.

karininkio laipsnį, partizanų vadovybė jam patikėjo būrio vado pareigas. Jis neleido nė vieno bolševikų pataikūno žudyti be partizanų teismo. Iš būrio pašalino buvusį policininką, kuris rodė

mokslų daktaro Petro Paulaičio (1904-1986) iniciatyva pradėtas leisti

nepaprastą žiaurumą. Partizano uniforma retai j į tekdavo matyti:

Kęstučio apygardos laikraštis „Laisvės vaipas". 1947 m. suėmus P. Pau-

vilkėdavo civilių drabužius arba rusišką karinę uniformą. Kaip

laitį, laikraščio leidimas buvo patikėtas Vaidoto rinktinės vadui ka­

pasakoja Kazimieras Banys, jam grįžus vasaros atostogų iš

pitonui Juozui Čeponiui (Ščepavičiui) (sl. Budys — tuo metu taip vadinamas MGB dokumentuose). J. Čeponis, dar tarnaudamas

gimnazijos, Petras užeidavo ant pečių užsidėjęs dalgį ar grėblį,

Lietuvos kariuomenės artilerijos dalinyje, buvo susipažinęs su Stasiu Gruzinsku. 1947 m. S. Gruzinskas gyveno Šilvų k., ūkininkavo ir

klasių vadovėlių, nes norėjo mokytis. Buvo gabus oratorius, ruošėsi

buvo žinomas kaip Girkalnio fotografas, patriotiškų pažiūrų žmogus.

šeimą bolševikai išvežė į Sibirą, gyva liko tik viena sesuo Aleksandra.

J. Čeponis surado seną pažįstamą S. Gruzinską, ir šis tapo J. Čeponio

Štai kokį nutikimą papasakojo Antanina Butkutė-Balčaitienė. Pas j o s tėvus dažnai užsukdavo partizanai pavalgyti, o ir j i e patys

ryšininku (sl. Butigeidis). Padedamas sumanios ir aktyvios ryšininkės

atnešdavo pogrindžio literatūros ir prašydavo žemesniųjų gimnazijos visuomeninei veiklai Nepriklausomoje Lietuvoje. Petro Andrikio

ir partizanų rėmėjos Bronės Dirmauskaitės (sl. Ema, Nastė), J. Čepo­ nis Kaune už 2 500 rb. nupirko 20 k g šrifto ir rankines spausdinimo stakles. Pirkinį iš Kauno pargabeno S. Gruzinskas (Butigeidis). 1947 m.

dažnai nešdavo į mišką maisto. Reikėdavo kartais įvairius laiškelius

rudenį pasirodęs spaustuviniu būdu išleistas „Laisvės varpas" sukėlė

lauką ateina Petras Andrikis, grėblį ant peties užsidėjęs. Stribai ne­

MGB nerimo, buvo sutelkti veikti Raseinių ir Kėdainių apskričių

pastebėjo ir Antanina spėjo Petrą perspėti. Visa šeima galėjo

agentai, sustiprintas įtartinų žmonių sekimas.

atsidurti Sibire. Visą laiką, kol buvo gyvas, Petras saugojo savo

nunešti bei žinias perduoti, net tėvams nežinant. Vieną vasaros dieną Girkalnio stribai sėdėjo j ų kieme ir valgė. Antanina pamatė, kad per

102

Pasipriešinimo kovos dalyviai

kaimo žmones ir juos gynė. Petras Andrikis žuvo 1947 m. kovo 28 d. Tą lemtingą dieną jis, Antanas Povilaitis, Juozas Mačiulis ir Vladas Atgalainis ilsėjosi ir valė ginklus ūkininko Daugėlos miškelyje, 2 km už Juodaičių Ariogalos link. Išdavikui pranešus, buvo apsupti NKVD kareivių ir stribų būrio. Prasidėjo nelygi kova. Antanas Povilaitis krito vietoje. Petras Andrikis išsiveržė iš apsupties ir klampiu arimu, atsiplėšęs nuo besivejančių, bėgo Pagausančio kai­ mo link. Tuo pat metu vieškeliu Juodaičiai-Ariogala važiavo arkliais ūkininkas. Enkavedistai pačiupo kinkinį ir pradėjo, plak­ dami arklius, vytis pailsusį Petrą Andrikį. Pasiviję sužeidė ir norėdami paimti gyvą šaukė, kad pasiduotų, tačiau Petras visą laiką atsišaudė ir nesiruošė pasiduoti. Jau pradėjus temti ir likus vos 20 metrų iki miško, perlipęs per kanalą susvyravo ir griuvo... Jis norėjo nusišauti, bet jau nepajėgė. Sunkiai sužeistą j į suėmė. Jis prašė: „Broliai lietuviai, pribaikite..." Kareiviai spardė kojomis, o karinin­ kas įsakė nušauti. Paėmę B. Bu­ kausko arklius, abiejų partizanų kūnus nuvežė į Girkalnį, iš­ niekino, vėliau už Girkalnio už­ kasė nuo karo išlikusiuose apka­ suose. Giminės bandė j ų lavonų ieškoti, bet niekaip nerado. Juozas Mačiulis gudrumu pra­ siveržė, nors buvo sužeistas į kul­ ną. Vladui Atgalainiui pavyko pabėgti užšokus ant netoliese besi­ ganiusio arklio (pasakojo Alek­ sandra Janylienė). 2007 m. liepą Tremtinių sąjunga partizanų žūties vietoje pastatė paminklą Petrui Būrio vadas Petras Andrikis. Andrikiui ir Antanui Povilaičiui.

Pasipriešinimo kovos dalyviai

Antanas Povilaitis (Marsas, Meškininis) gimė 1924 m. Juodaičių apyl. Pa­ gausančio II kaime (Girkalnio vlsč., Raseinių apskr.), neturtingo mažažemio (6 ha) gausioje šeimoje. Turėjo brolį ir septynias seseris. Baigęs pradinę mo­ kyklą, tarnavo pas ūkininkus piemenuku ir dirbo padieniu darbininku. Buvo aktyvus ir pavyzdingas Juodaičių pava­ sarininkų kuopos narys. Vyresnysis brolis Benediktas Kaune dirbo policininku. Ten jis, matyt, „laidokavo" - prisidirbo skolų. Tėvai, gelbėda­ mi sūnų palaidūną, paėmė iš banko paskolą, užstatydami savo menką ūkelį.

103

Paminklas Petrui Andrikiui ir Antanui Povilaičiui.

Skola laiku nebuvo grąžinta. Varžytynės įvyko 1940 m. balandžio ar gegužės mėnesį, kai iki pirmosios bolševikų okupacijos buvo belikę vienas ar du mėnesiai... Kaip pasakojo Kazimieras Banys, buvo graudu žiūrėti, kaip atvykę pareigūnai iš gimtųjų namų iškraustė gausią Povilaičių šeimą, kuri po kelis išsisklaidė apylinkėse. Varžytynėse jų sodybą nupirko Kairiai, kurių likimas taip pat susiklostė tragiškai. Antanas Povilaitis partizanavo nuo 1944 m. rudens. Iki antrosios bolševikų okupacijos jis ir gretimame Mišiūnų kaime gyvenęs Petras Andrikis glaudžiai bendravo, tad kovos už Nepriklausomą Lietuvą kelią pradėjo ir baigė kartu. Antanas buvo nuolatinis būrio vado Petro Andrikio bendražygis, draugas, neoficialus adjutantas. 1949 m. pava­ sarį j is žuvo Zofijuvkos palivarko laukuose netoli Juodaičių. Vladas Atgalainis (Galiūnas) gimė 1923 m. birželio mėnesį Akmeniškių k. (Girkalnio vlsč., Raseinių apskr.), pasiturinčio ūkininko (24 ha) šeimoje. Baigęs Akmeniškių pradinę mokyklą, dirbo tėvų ūkyje. Prasidėjus antrajam bolševikmečiui, dvejus ar trejus metus

104

Pasipriešinimo kovos dalyviai

tarnavo sovietų kariuomenėje. Sugrįžęs į namus, rėmė savo krašto partizanus. Netrukus buvo suimtas, tardomas ir žiauriai kankinamas Raseinių kalėjime. Po trijų mėnesių sugrįžo su kankinimų žymėmis, utėlėtas. Namie pabuvo vos kelias valandas. Pasisakė namiškiams, kad norėdamas ištrūkti iš kankintojų nagų turėjo pasižadėti dirbti NKVD naudai, todėl buvo paleistas. Išeidamas pas partizanus pasa­ kė: „Jie daugiau manęs nekankins!" Tai buvo 1947 m. Vladas pateko į Petro Andrikio būrį, už drąsą ir kovinius nuo­ pelnus netrukus jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. Žuvus Petrui Andrikiui, tapo būrio vadu. Buvo gana žiaurus kovotojas. 1952 m. lapkričio 5 d. vakare Ariogalos valsčiaus Pakarklio kaime į Stanislovo ir Aleksandros Šukauskų sodybą buvo užėjęs Vladas Atgalainis su bendražy­ giais. Netikėtai į sody­ bą užsuko stribai. Na­ mukas buvo apsuptas. Vladas pirmas pradėjo šaudyti, bet kulkosvai­ džio kulkos ėjo kiaurai per supuvusias sienas ir nebuvo kur pasislėpti. Vladą sužeidė į krūtinę. Taip pat sužeidė ir na­ muose buvusį Benedik­ tą Minelgą. Nenorėda­ mas pasiduoti gyvas, Vladas Atgalainis susi­ sprogdino. Stribai atsi­ varė Urboną su arkliais ir liepė nuvežti lavoną Dešinėje: Vladas Atgalainis. ir namo šeimininką Kiti: „Vincas", „Vasaris" , Napoleonas Jonyla.

Pasipriešinimo kovos dalyviai

105

Stanislovą Šukauską į Ariogalą. Kaip pasakoja likę gyvi liudininkai, tik paskui pamatę, kad likusi nutraukta Vlado ranka. Ją palaidojo kaimynė Laurinavičienė. Aleksandra Atgalainytė (Rūta), partizano Vlado Atgalainio (Galiū­ no) sesuo, gimė 1928 m. kovo 8 d. Akmeniškių kaime, baigė Akmeniškių pradžios mokyklą. Buvo nepaprastai sumani ir drąsi ryšinin­ kė, vykdžiusi gana svarbias partizanų užduotis. Dažnai ginkluota pi­ stoletu dalyvaudavo partizanų operacijose. Pradžia buvo tokia - broliui pradėjus partizanauti, 1948 m. NKVD apsupo namus ir įsakė ruoštis išvežimui. Aleksandra nutai­ kiusi progą iššoko pro langą basa bėgo į Gudžiūno mišką. Bėgant pasipylė šūviai, bet jai tik suknelę peršovė. Pasitraukusi iš namų, gy­ veno nelegaliai. Slapstėsi Gausantiškiuose pas Lukošių kartu su Maryte Janylaite, kurios brolis taip pat partizanavo. Čia stribams renkant duokles abi suėmė, nes jos nėturėjo dokumentų. Jas lydėjo apie 10 ginkluotų vyrų. Aleksandra pasiprašė atlikti gamtinius reikalus, ir jai leido nueiti už daržinės. Ji nusirengusi pakabino megztinį ir basa spruko. Bėglę persekiojo raiti kareiviai, bet j i suge­ bėjo pabėgti. 1951 m. sausio 28 d., jai slapstantis Pakarklio kaime pas Antaną Putriūną, buvo užsukęs Napoleono Jonylos partizanų bū­ rys. Įvykus susišaudymui Aleksandrai peršovė rankos pirštą, o Ze­ nonui Smuiliui koją, bet jiems pavyko pabėgti. 1951 m. vasario mė­ nesį Aleksandra susirgo plaučių uždegimu. Juodaičiuose gydytis bu­ vo pavojinga, todėl j ą nuvežė į Zubrickų kaimą pas Petrą Stankaitį. Daktaras bijojo nukentėti, bet pagalbą suteikė. 1951 m. kovo 1 d. anksti rytą pasirodžius NKVD Aleksandra su Marija bandė pabėgti, bet dar buvo sniego, o j i po ligos dar nusilpusi, todėl abi sugavo pasaloje prie miško. Pėdsakais atsekė pas gydytoją Stankaitį. Jos pasakė čia buvusios tik atsigerti ir Stankaitis nenukentėjo. Suimtąsias atvežė į Juodaičių mokyklą iš čia gabeno į Ariogalą. Ten visą savaitę tardė saugumo karininkas vyr. leitenantas Pačitaevas. Aleksandrą kankino,

106

Pasipriešinimo kovos dalyviai

nedavė valgyti, bet sunkiausia, kaip prisimena j i pati, kad neleido miegoti. Buvo tardoma Raseinių, Kauno ir Vilniaus kalėjimuose (baudžiamoji byla Nr. 43007). Suimant Aleksandrą j i asmens dokumentų neturėjo, jokių įkalčių nerasta, j i visus kaltinimus neigė, bet saugumas apiej ą žinojo viską... Tardoma Aleksandra sakė gimusi 1934-aisiais ir teturinti vos 17 metų. Kadangi buvo smulkutė, nedidukė, tikrai panėšėjo į paauglę. Enkavedistai pristatė j ą Raseinių gydytojų komisijai, kad nustatytų jos amžių. Tais laikais patriotiškai nusiteikusių gydytojų (pavyzdžiui, gydytojas Kavaliauskas) buvo nemažai, tad jie nustatė, kad Aleksandra tikrai yra 17-os metų (iš tikrųjų buvo jau 24-ti prasidėję). Gydytojų kabinetas buvo pirmame aukšte, o langas kaip tyčia praviras. Aleksandra katės vikrumu spruko pro langą, tačiau pakliuvo tiesiai į už lango stovėjusių stribų rankas... 1951 m. liepos 14 d. Maskvoje „trijulė" už akių Aleksandrą nuteisė kaip nepilnametę tik 5 metams kalėjimo ir iki gyvos galvos trėmimo, o

Partizanų būrys 1949 m. Iš kairės penkta Aleksandra Atgalainytė (Rūta), šeštas „Vilkas", guli: „Uosis" ir „Vidas".

Pasipriešinimo kovos dalyviai

107

jos draugę Matytę Janylaitę - 10 metų. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Sušaudžius Beriją ir paskelbus amnestiją, 1953 m. pabaigoje paleido. Sugrįžusi ilgai negalėjo prisiregistruoti, sunku buvo įsidarbinti. Ištekėjo už savo kaimyno Petro Tereso, turi dvi dukras, anūkų, gyvena Ariogaloje. Išsaugojo ir padovanojo Genocido muziejui šias vertybes: Lietuvos laisvės kovų sąjungos 1950 m. rugsėjo 1 d. atsišaukimą „Mokytojau", Kęstučio apygardos laikraščio „Laisvės varpas" Nr. 140, 151, Lietuvos laisvės armijos Vanagų štabo ūkio skyriaus 1948-11-10 išduotą kvitą, kuriuo patvirtinama, kad iš rėmėjo gauta 100 červoncų, Kęstučio apygardos partizanų 18 fotografijų (LYA b. b. 43007 L. 190). Juozas Mačiulis (Vilius, Riauka) gimė apie 1917 m. Karolinavos kaime (Girkalnio vlsč., Raseinių apsk.) mažažemio (3 ar 4 ha) šei­ moje. Vaikystėje piemenavo pas ūkininkus, vėliau dirbo padieniu darbininku. Baigė Akmeniškių pradžios mokyklą. Prasidėjus vokiečių okupacijai, dirbo reicho darbo tarnyboje, paskui buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Ten išėjo karinę vairuotojų mokyklą, Rytų fronte tarnavo transporto daliniuose. Vokiečiams traukiantis pabėgo iš dalinio ir slapstėsi tėviškės apylinkėse. Partizanauti pradėjo 1944 m. pabaigoje. Buvo nepamainomas kovotojas pačiose svarbiausiose partizanų operacijose. Garsėjo kaip taiklus šaulys, okupantams ir j ų talkininkams pridaręs daug nemalonumų. Nuo 1951 m. lapkričio, žuvus būrio vadui Vladui Atgalainiui (Galiūnui), buvo paskirtas būrio vadu. Turėjo vyresniojo puskarininkio laipsnį ir partizanų apdovanojimų. Vladas Teresas prisimena tokį nuotykį. Pas j ų kaimynus jauni­ mas ruošė vakaruškas. Jį ir Antaną Šliužą pakvietė pagroti. Vos pra­ sidėjus šokiams atėjo partizanai Juozas Mačiulis, Petras Andrikis, trečio vardo Vladas nežinojo (atrodo, kad Vincas Žitkauskas). Kartu su visais pašokę ir padainavę, vėliau Petrui Andrikiui davus koman­ dą visi trys sustoję pasimeldė ir atsisveikinę išėjo. Kaip sužinojo kitą dieną, tą vakarą pro šalį važiavo NKVD kareiviai, visa laimė - pro

108

Pasipriešinimo kovos dalyviai

Pasipriešinimo kovos dalyviai

109

bunkerio, kur jis išėjus partizanams naikino sniege j ų paliktus pėdsakus. Nieko nelaukęs jis spruko ir daugiau į namus nesugrįžo. Tai įvyko 1950 m. ankstyvą pavasarį. Partizanaudamas pasižymėjo drausmingumu ir drąsa. 1952 m. pavasarį, žuvus būrio vadui Juozui Mačiuliui (Viliui), buvo paskirtas būrio vadu. 1951 m. spalio 2 d. išvežė į Sibirą j o patėvį Banį, motiną, seseris Antaniną ir Jadvygą bei brolį Antaną. Motina laimingai sugrįžo iš Sibiro ir sulaukusi 92 metų mirė 1996 m. pavasarį Ariogaloje, taip ir nesužinojusi sūnaus žuvimo aplinkybių ir j o palaidojimo vietos. Dabar jau žinoma, kad partizanų būrio vadas Benediktas Kregždė (Bijūnas) ir Vaidoto rinktinės vadas E. Pranckevičius (Vasaris) buvusio partizano Antano Šablausko (Aro) išdavystės aukos (LYA byla Nr. 19340, arch. Nr. 25284/3). Susidorojimas įvyko 1953 m. rugpjūčio 5 d. Paslauskinės miške netoli Stakių (duomenis pateikė Marytė Banytė-Mockuvienė, Benedikto Kregždės sesuo). Partizanai (iš kairės): Vladas Atgalainis, Juozas Mačiulis, Antanas Povilaitis, Julius.

šalį. Stribai Mačiulį vadindavo „partizanu mediniu kulnu", nes ver­ žiantis iš apsupties jam buvo peršautas kulnas. Koją ilgą laiką gydėsi Pakarklyje pas Petrą Laurinavičių. 1952 m. pavasarį raitąjį nušovė stribai netoli Girkalnio. Kur palaidotas, nežinoma. 1949 m. kovo pabaigoje Juozo Mačiulio motiną ir brolį Antaną ištrėmė į Sibirą (pasakojo Elytė ir Vladas Teresai). Benediktas (Benadas) Kregždė (Bijūnas) gimė 1927 m. Raseinių apskr., Karolinavos kaime, mažažemio ūkininko (6 ha) šeimoje. Nors baigė tik keturis pradžios mokyklos skyrius, buvo viskam labai gabus. Iki kolūkių sukūrimo tarnavo pas stambesnius ūkininkus piemenuku ir pusberniu. Prasidėjus laisvės kovoms, visokeriopai talkino partizanams. Atsitiktinai enkavedistai užtiko Kregždę prie

Zenonas Kregždė (Balandis) - partizano Benedikto Kregždės (Bijūno) pusbrolis. Gimė 1930 m. Karolinavos kaime. Jo tėvas Jonas valdė vos 4 ha ūkelį. Juodaičiuose baigė pradžios mokyklą. Pas ūkininkus tarnavo piemenuku, dirbo padieniu darbininku. Kaune mokėsi amatų mokykloje. Palaikė glaudžius ryšius su savo giminėmis partizanais, iš Kauno pargabendavo jiems reikalingų daiktų. 1951 m. pavasarį reikėjo eiti į kariuomenę, tačiau Zenonas nepanoro tarnauti okupantams. Kaip pasakoja Vladas Teresas, kuris grojo j o išleistuvė­ se, bevežant Zenoną stoti į kariuomenę jis iššoko iš vežimo ir patraukė į mišką. Jis buvo neturtingas ir jokios represijos j ų šeimai neturėjo grėsti, bet už aktyvų Zenono dalyvavimą pasipriešinimo kovoje 1951 m. spalio 2 d. bolševikai ištrėmė į Irkutsko sritį tėvą Joną Kregždę, seseris Genovaitę ir Danutę bei brolį Bronių. Zenonas buvo labai drausmingas partizanas: negėrė, nerūkė, nebuvo kerštingas. Iš kitų partizanų išsiskyrė ne tik kuklumu, bet

по

Pasipriešinimo kovos dalyviai

gudrumu ir sugebėjimu išsisukti esant sudėtingoms situacijoms. Už j į gyvą buvo pažadėta 25 000 rb., o už negyvą - 15 000 rb. premija. Tai buvo dideli pinigai ir žmones gerokai gundė. Štai Antanas Lapinskas iš Mišiūnų kaimo, geras Zenono draugas, ir tas norėjo dėl pinigų jį nušauti, bet užsikirto pistoletas. Zenonas dovanojo įjį pasikėsinusiam... Dar vienas nutikimas įvyko Pakarklyje, Suopio sodyboje. Seimi­ ninko nebuvo namie, o Zenonas pusnuogis kieme skutosi barzdą. Kaip tyčia atėjo NKVD būrys. Zenonas pasitiko juos kaip šeimininkas, o karininkui paprašius dokumentų, pakvietė į trobą. Paprašė palaukti, kol jis kitame kambaryje suras pasą, o pats pasiėmęs ginklą ir nušovęs sargybinį pro kitas duris pabėgo. Bėgdamas ant kanalo kranto tyčia pametė savo kepurę, lyg būtų ten pasislėpęs, ir nudūmė kiton pusėn. Kol kareiviai suprato apgaulę, jis spėjo tolokai nubėgti link Pagausančio kaimo. Pakeliui pakliuvo su arkliais važiuojantis į darbą S. Šuopys, kuris ir paėmė pavėžėti. Akmeniškių kaime Ona RačaitėTeresienė perrišo sužeistą ranką, ir jis sėkmingai pasislėpė. 1953 m. rudenį enkavedistai, padedant išdaviko keliu pasukusiam Benediktui Mileriui (Aliui), suėmė Zenoną netoli Burbinės miško, Gailėse. Nuvežę į Vilnių ilgai auklėjo: aprengę gražiais drabužiais vedžiojosi į teatrą, kiną ir kitur, rodė socialistinio gyvenimo „pranašu­ mus". Zenonas, norėdamas ištrūkti iš čekistų nagų, užsiverbavo ir bu­ vo paleistas, kad padėtų paimti partizaną J. Bartušą. Sugrįžęs apie sa­ vo užsiverbavimą pasisakė kitiems partizanams bei jų rėmėjams, ir okupantų naudai nedirbo. Po 1953-iųjų Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijoje partizanų, išskyrus Zenoną Kregždę ir Joną Bartušą, neliko. Jiedu slapstėsi atskirai. Zenonas daugiausia laikydavosi ištuštėjusiose ištremtųjų Sibiran sodybose. 1954 m., o gal vėliau, užėjo pas ryšininką Stasį Atgalainį, apsigyvenusį ištremtų Stuogių sodyboje (Pamituvio kaime). Atgalainis jau buvo tapęs saugumo agentu, tad ateinančio Z. Kregždės laukė pasala. Zenonas jau ruošėsi eiti gulti, bet pajutęs,

Pasipriešinimo kovos dalyviai

111

kad namas apsuptas, nusprendė bėgti. Atgalainis, stiprus vyras, griebė glėbin Z. Kregždę ir šaukė pagalbon enkavedistus. Kregždei pavyko šiaip taip iš po juostos išsitraukti pistoletą ir mirtinai sužeisti Atgalainį, o j o vaikų ir žmonos nelietė. Po to griebė po ranka pakliuvusius kailinius, apgobė jais didžiulį puodą, išgrūdo langą (buvo naktis) ir metė pro j į kailinius su puodu. Ton pačion pusėn sviedė granatą ir, jai sprogus, šoko bėgti per duris. Susidūręs su karininku paleido įj į kulką ir iš apsupties paspruko. Žuvo Zenonas 1958 m. birželio 28 d. Gricių kaime. Tądien jis buvo Antano Stirbio (vadinamo Žemguliu) sodyboje ir ruošėsi pasitraukti į Rusiją kartu su Žemgulio sūnumi, kuris ten gyveno ir buvo grįžęs atostogų. Jis žadėjo Zenonui parūpinti dokumentus ir padėti pabėgti. Deja, skundikų iškviesti enkavedistai netruko apsupti sodybą. Zenonas Kregždė buvo sunkiai sužeistas į kojas ir negalėjo pabėgti. Prie Jociaus miškelio sudegino dokumentus ir nusišovė. Vladas Balčaitis savo akimis matė Zenono lavoną peršauta galva. Kūną nuvežė į Ariogalą. Iš Kauno atvažiavo buvęs NKVD karininkas (jį Kregždė Stuogynėje seniau buvo sužeidęs į galvą, todėl jis buvo išleistas į „pelnytą" poilsį dėl invalidumo), ilgai spardė ir niekino Z. Kregždės lavoną. Kur palaidotas, nežinoma (duomenis pateikė sesuo Genovaitė Kregždaitė-Urbonavičienė, Elytė ir Vladas Teresai). Zenonas Sukauskas (Liepukas) gimė 1930 m. Pakarklio kaime, ma­ žažemio šeimoje. Gyveno neturtingai, motina buvo mirusi. Nuo mažens tarnavo piemenuku pas Kazį Butkų, vėliau pas Alfmiją Šapauskienę. Visą laiką bendravo su partizanais, vykdė jų pavedimus, turėjo ginklą. 1946 m. iš A. Sapauskienės namų dingo, kaip vėliau sužinojo- išėjo partizanauti į Vlado Atgalainio būrį. Dalyvavo keliose partizanų operacijose. 1949 m. Girkalnyje siūdinosi uniformą ir nuėjo pas siuvėją jos pasimatuoti. Sodybą apsupo garnizono kareiviai. Traukiantis iš apsupimo j į nušovė (kitais duomenimis, žuvo 1949 m. Pamituvio kaime). Kur palaidotas, nežinoma (duomenis pateikė Alfmija Šapauskienė).

Vieningoji darbo sąjunga

112

Vieningoji darbo sąjunga Didžiausias aukas ant Lietuvos laisvės kovų aukuro sudėjo aktyviai su ginklu rankose okupantams priešinęsi partizanai, tačiau ne jie vieni nedavė ramybės sovietiniam okupaciniam režimui. Slopstant ginkluotam pasipriešinimui į kovą už Lietuvos laisvę stojo nauja karta - moksleiviai, studentai. Štai ką pasakoja knygos „Studentų byla" sudarytojas Vytautas Bukauskas. 1950 m. vasarą Ariogaloje susirinko vienuolika vaikinų, studentų iš pirmosios laidos, ir nutarė pradėti aktyvią antisovietinę veiklą. Tarp jų buvo trys juodaitiškiai: Celestinas Ajauskas, Vytautas Bukauskas, Kazimieras Banys. Jie žinojo ką pradeda, žinojo, kad okupantai yra stiprūs ir galingi, kad kova bus sunki ir ilga. Taip pat suprato kas j ų laukia, jei saugumui pavyktų juos susekti. J. Petkevičiui, Teisės fakulteto studentui, buvo pavesta parengti organizacijos programą ir įstatus. Jau rugsėjo mėnesį susirinkę Kaune aptarė organizacinius dalykus. Organizaciją pavadino Vieningąja darbo sąjunga (VDS). Programoje buvo numatyti organizacijos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateityje, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos metais organizacija turėjo plėstis tarp studentijos, inteligentijos. Buvo manoma, kad tolesnis ginkluotas pasipriešinimas jau netikslin­ gas dėl didelio aukų skaičiaus, ir reikia pradėti kovoti kitais būdais. Numatyta okupacijos laikotarpiu aktyviai dalyvauti pogrindžio spau­ doje, žadinti ir šviesti visuomenę siekiant galutinio tikslo - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. VDS neturėjo nei spausdinimo priemo­ nių, nei sąlygų savo idėjoms skleisti visoje Lietuvoje. Kilo mintis per mokytoją Kazimierą Banį, tada dirbusį netoli Betygalos, Pagojukų mokykloje, užmegzti ryšį su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) pogrindžio spauda. Kaip prisiminimuose rašo K. Banys, jie parašė LLKS prezidiumui laišką apie susikūrusią studentų organiza-

113

cijąVDS, kuri pasiruošusi šefuoti LLKS spaudą. Po mėnesio sulau­ kė LLKS prezidiumo sekretoriaus atsakymo, kuriame šis sveikino gražią iniciatyvą ir prašė padėti ne tik straipsniais ir eilėraščiais, bet ir popieriumi. Ryšininkais tarp K. Banio ir VDS centro bei Vilniaus studentų buvo kraštietis mokslo draugas Vytautas Bukauskas ir iš Ariogalos apylinkių kilę Kauno studentai Vytautas Kaminskas ir Liu­ das Gaižauskas. Užsimezgė ryšys su Kęstučio partizanų apygarda. Kaip pasakoja V. Bukauskas, ne kartą teko gabenti pogrindžio laikraščius „Laisvės varpą", „Laisvės žvalgą", kuriuos perskaitęs perduodavo kitiems draugams. Juose nemažai buvo spausdinama VDS nario Algirdo Bitvinsko (sl. Keranas) eilėraščių. VDS Kauno grupėje buvo 7 studentai: Jonas Barsėnas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Liudas Gai­ žauskas, Alfonsas Urbonas, Vytautas Bukauskas. Pradžioje Kauno grupės sekretorius buvo V. Bukauskas, vėliau - Veterinarijos akade­ mijos studentas Kazimieras Vaišvila. Su Vilniaus grupe palaikyti tiesioginiai ryšiai. Vilniaus grupės branduolį sudarė Celestinas Ajauskas, Algirdas Bitvinskas, Pranas Čižas, Juozas Petkevičius. Vėliau prisidėjo Bronė Kryževičiūtė, Adomas Lukoševičius, Jadvyga Žukauskaitė ir nelemtasis Vytautas Murauskas. Ėjo 1952-ieji. Jau buvo išžudyta dešimtys tūkstančių narsiausių Lietuvos sūnų ir dukrų. Ginkluotas Lietuvos kovotojų pasipriešinimas darėsi neįmanomas. Atsirado daug išdavikų ir pataikūnų, kurie norėjo tarnauti naujai valdžiai. 1952 m. vasaros pabaigoje buvo gauta žinia, kad rezistencija nutarė nuo ginkluoto pasipriešinimo pereiti prie ideologinės kovos, ir kad įkuriama Vyčio sąjunga, kurios uždavinys sujungti visus kovojančius dėl Lietuvos laisvės. Čia turėjo prasidėti naujas Vieningosios darbo partijos veiklos etapas, tačiau sukliudė suėmimai. Buvo suimti ir teisiami visi 16 pogrindinės studentų organizacijos VDS narių, o septynioliktasis, kurį tribunolas paskelbė besislapstančiu, iš tikrųjų buvo išdavikas Vytautas Murauskas.

114

Vieningoji darbo sąjunga

Vieningoji darbo sąjunga

115

Celestinas Ajauskas gimė 1928 m. sausio 16 d. Juodaičiuose. Mokėsi Juodaičių pradinėje mokykloje, Raseinių gimnazijoje, vėliau Ariogalos gimnazijoje. 1949 m. įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1952 m. IV kurse suimtas už pri­ klausymą VDS. Nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo ištremtas į Kazachstaną, Džezkazgano rūdos kasyklas. Grįžo 1956 m. be teisės studijuoti. Vedė klasės draugę Juliją Žungailaitę ir dirbo Panevėžy­ je. Lagerio atsiminimus pasakoja knygoje „Studentų byla".

VDS narių susitikimas 1989 m. spalio 7 d. Iš kairės: L. Gaižauskas, J. Petkevičius, V. Kaminskas, K. Banys, C. Ąjauskas, J. Kreimeris, J. Barsėnas, B. Kryževičiūtė, J. Žukauskaitė-Petrauskienė, K. Vaišvila, V. Bukauskas, T. Jagelavičius, A. Lukoševičius, A. Urbonas.

VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ario­ galos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau. VDS baudžiamosios bylos dviejuose (iš 22-jų) tomuose yra Kęstučio apygardai pateiktos VDS korespondencijos juodraščių, straipsnių, anekdotų ir kitų dokumentų, taip pat nelegalios spaudos, kurią KGB rado per kratas suimant VDS narius. Laikraštėliuose „Laisvės varpas" ir „Vyčių keliu" išspausdinti Kerano (A. Bitvinsko) eilėraščiai „Mes nemirę", „Tėvynei", „Keleivis", „Atsisveikini­ mas". Keranas partizanų spaudai yra perdavęs per 25 eilėraščius. Keletas j o eilėraščių buvo išspausdinta Vakarų Lietuvos partizanų poezijos ir prozos rinkinyje „Mes nemirę". 1952 m. gruodžio 23-27 dienomis Vilniaus saugumo rūmų salė­ j e tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas:25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Nuteistuosius išvežė į įvai­ rius Sibiro lagerius.

Kazimieras Banys gimė 1927 m. Girkalnio valsčiuje, Pagausančio II kaime. Lankė Pagausančio pradinę mokyklą, baigė Juodaičių pradinės mokyklos V, VI skyrius, 1942 m. Kauno IV berniukų gimnaziją, 1943 m. Raseinių, vėliau - Veliuonos gimnaziją. 1949 m. nepavykus įstoti į Kauno žemės ūkio akademiją dėl charakteristikos (antitarybinis), dirbo Vadžgirio aštuonmetėje mokykloje (Jurbarko r.), Kymantų pradinėje mokykloje. 1952 m. rugsėjo 29 d. suimtas už priklausymą VDS organizacijai, lyšius su partizanais. Nuteistas 25 metams. Kalėjo Intos lageryje. 1958 m. amnestuotas. Dirbo Pagėgių r. „Nemuno" valstybiniame žirgyne, nuo 1961 m. - Rusnės žuvinin­ kystės ūkyje. Baigė Kauno ŽŪA, 1974 m. apgynė disertaciją. Iki pensijos dirbo agronomu, ekonomistu. 1989 m. parašė atsiminimus iš lagerio „Palinko liepa šalia kelio", rašė knygai „Studentų byla". 1993 m. balandžio 15 d. buvo nostrifikuotas agrarinių mokslų dakta­ ro mokslo laipsniui. Gyvena Rusnėje. Įkūrė ir tvarko Rusnės krašto­ tyros muziejų. Vytautas Bukauskas gimė 1928 m. Raseinių apskrityje, Girkalnio vlsč. Juodaičių k. valstiečių šeimoje. 1941 m. baigė Juodaičių pradi­ nę mokyklą, 1943 m. įstojo į Raseinių gimnaziją, vėliau mokėsi Vil­ kijos, Kauno, Ariogalos gimnazijose. 1949 m. baigęs Ariogalos gim­ naziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau pavadin­ tą politechnikos institutu. 1950 m. steigė VDS. 1952 m. besimokan­ tis IV kurse suimtas, teistas, ištremtas į Vorkutos lagerius 1953 m..

116

Apylinkės tarybos istorija

iš ten paleistas 1956 m. rugpjūtį. Grįžus tęsti studijų neleido, todėl neakivaizdiniu būdu baigė Kalinino politechnikos institutą, įgijo inži­ nieriaus mechaniko specialybę. Nuo 1957 m. dirbo Panevėžio durpy­ nuose. 1978 m. persikėlė į Vilnių, dirbo durpynų statybos aikštelėse mechaniku, vėliau projektavimo biure (iki 1991 m.). Vedęs, turi sūnų ir dukrą. Dalyvauja Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Daug prisidėjo, kad 1994 m. išeitų atsiminimų knyga „Studentų byla". APYLINKĖS TARYBOS ISTORIJA Nepaisant didvyriškos pasipriešinimo kovos, sovietinis okupacinis režimas ilgam įsitvirtino Lietuvoje, sukūrė savo valdžios organus, kurių žemiausia grandis buvo apylinkės tarybos. Ši įstaiga buvo arčiausiai kaimo žmonių, j i turėjo diegti naują santvarką, vykdyti aukštesnių institucijų nurodymus, tiesiogiai dalyvauti sovietizavimo procese. Kita vertus, Šis valdžios organas dažniausiai buvo sudaromas iš tam nepasirengusių, neretai mažaraščių žmonių, todėl darbo efekty­ vumas buvo menkas, o aukštesnei valdžiai rezultatų reikėjo greitai. Po karo kuriant sovietinius administravimo organus pirmiausia atsirado valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai, kurie iki išrenkant DZDT (darbo žmonių deputatų tarybas) buvo sudaromi iš pirmininko, pava­ duotojo, sekretoriaus, vėliau ir narių. 1944 m. spalio 9 d. sudarytas Juodaičių apylinkės vykdomasis komitetas, kurio pirmininku paskirtas Benadas Puidokas, j o pavaduotoju - Jurgis Naujokaitis, o sekretoriu­ mi Petras Šimkūnas. Pagal „karo specialybę" pirmasis buvo mino­ svaidininkas, antrasis „be specialybės", o P. Šimkūnas armijoje netar­ navęs (KAA F. R. 1594 Ар. 1 B. 2 L. 28, 29). Netgi sovietinė istorio­ grafija pripažino, kad dauguma apylinkių vykdomųjų komitetų jiems pavaldžioje teritorijoje nebuvo tikri valdžios organai. Kita vertus, ne­ pasitikėdama šia žemiausia institucija, j ą kontroliavo ne tik aukštesnė sovietinė valdžia (valsčių ir apskrities vykdomasis komitetas), bet ir partinės organizacijos. Siekiant, kad apylinkių VK (vykdomųjų komi­

Apylinkės tarybos istorija

117

tetų) veikla būtų efektyvesnė, 1945 m. buvo sukurta dešimtkiemių įgaliotinių institucija. Dešimčiai sodybų skirtas įgaliotinis (dešimtu­ kas) turėjo būti tarpininkas tarp gyventojų ir apylinkės VK. Kaip matyti iš Girkalnio valsčiaus komiteto 1945 m. rugsėjo 19 d. protokolo Nr. 6, Girkalnio valsčiaus VK žemės ūkio komisijos pir­ mininku buvo paskirtas Jonas Ajauskas. Vėliau, 1948 m. gegužės 17 d., valsčiaus VK protokole rašoma: „Valsčiaus vykdomasis komitetas ir žemės ūkio specialistai nekovoja dėl aukšto derliaus gavimo ir pa­ vienių valstiečių ūkiuose, mažai kreipia dėmesio fondinės žemės lik­ vidavimui, išdalijant j ą valstiečiams ir organizacijoms neribotam laikui ar laikinam naudojimui." 1947 m. gruodžio 8 d. į Girkalnio valsčiaus darbo žmonių deputatų tarybą iš Juodaičių apylinkės buvo išrinkta 13 deputatų. Tai Petrūna Bu­ kauskienė (vėliau daug kartų rinkta Juodaičių apylinkės deputate), Ona Andrikienė, Jonas Mockus, Benadas Mickus, Stasys Šuopys, Antanas Kulikauskas, Vladas Jocaitis, Kazys Kačiušis, Jonas Urbonas, Zanė Sodeikienė, Jonas Buniokas - mažažemiai, mažaraščiai valstiečiai. Tie patys deputatai buvo renkami ir į Juodaičių apylinkės Darbo žmonių deputatų I šaukimo tarybą. Juodaičių seniūnijos archyve rastas 1948 m. birželio 1 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Juodaičių apylinkės tarybos posėdžio protokolas Nr. 1, kuriame įrašyta, kad apylinkės tary­

Jonas Ajauskas.

bos pirmininku išrinktas Kazys Kačiušis, pirmininko pavaduotoju Stasys Šuopys, sekretoriumi Antanas Kulikauskas. Posėdyje dalyvavo deputatai Jo­ nas Mockus, Benadas Mickus, Vladas Jocaitis, Petrūna Bukauskienė. Buvo svarstyti tokie klausimai: 1. Gyvulininkystės produktų prie­ volės pristatymas ir atsiskaitymas su valstybe.

118

Apylinkės tarybos istorija

2. Skaityklos darbas ir jos stiprinimas. 3. Mokyklos remontas. 4. Mokyklos aprūpinimas malkomis. 5. Finansinis atsiteisimas su valstybe. 6. Dešimtkiemių darbas apylinkėje. Iš darbotvarkės klausimų matyti, kad apylinkės taiybos svarstomi klausimai gana platūs: žemės ūkis, švietimas, kultūra, finansai. Visi protokolai rašyti į specialią protokolų knygą. Įrašai labai trumpi. Pavyzdžiui: „Įpareigoti Juodaičių apylinkės pirmininką drg. Kazį Kačiušį skirti papildomas pastotis užbaigti vežimui malkų iš konfiskuoto Bajerčiaus ūkio ir kuo skubiausiai aprūpinti mokyklą malkomis." Arba: „Įpareigoti Juodaičių apyl. DŽDT, kad reikalautų iš dešimtkiemio Dzido Liaudensko daugiau atsidavimo į jam paskir­ tas eiti pareigas." Matyt, sekretorius Antanas Kulikauskas buvo ne itin raštingas, - protokoluose daug rašybos klaidų. Kad pirmininkui nelabai sekėsi, matyti iš Girkalnio vykdomojo komiteto 1948 m. lie­ pos 4 d. posėdžio Nr. 10 protokolo. Buvo svarstyta: „Juodaičių apy­ linkės vykdomojo komiteto pirmininko Kazio Kačiušio darbas, nes j i s labai šaltai atsineša į darbą, nepasiruošė derliaus nuėmimui, blo­ gai organizavo gyvulininkystės produktų pristatymą, neorganizuoja atremontuoti apylinkės vykdomąjį komitetą ir neprižiūri klubo skai­ tyklos darbo." Posėdžiai buvo šaukiami gana nereguliariai. 1948 metų yra tik du protokolai, o 1949-ųjų - trys. Darbotvarkėse tokie pagrindiniai klau­ simai: paruošų atlikimas, mokyklų ir skaityklų aprūpinimas malkomis, aiš­ kinamasis darbas gyventojams, kad šie stotų į kolūkius. 1949 m. spalio 9 d. DZD tarybos protokole Nr. 5 rašoma:

Kazys Kačiušis.

Apylinkės tarybos istorija

119

„Svarstyta: pavienių valstiečių agitavimas stoti į kolūkius. Nuspręsta: Juodaičių apyl. DZD taryba turi bendromis jėgomis išaiškinti atsili­ kusiems valstiečiams, kokią naudą atneša kolūkiai valstybei, ir valstiečius organizuoti, kad atsilikę valstiečiai kuo greičiau stotų į kolūkius." Ši protokolo ištrauka rodo, kad pagrindiniai agitatoriai buvo pa­ tys deputatai. Nuo 1950 m. pradėtas organizuoti socialistinis apylinkių lenkty­ niavimas. Štai balandžio 7 d. protokole Nr. 6 rašoma: „Svarstyta: Socialistinių lenktynių sudarymas. Nuspręsta: Juodaičių apyl. DŽD taryba nutarė iššaukti Akmeniškių apylinkę į socialistines lenktynes dėl tolesnio kolūkių organizavimo ir darbo stiprinimo." 1950 m. apylinkės tarybos dėmesys skirtas susikūrusių kolūkių organizaciniams klausimams, pagrindiniams žemės ūkio darbams (sėjai, derliaus nuėmimui, rudeniniam arimui), atsiskaitymams su valstybe. Tuo metu apylinkės teritorijoje buvo 4 kolūkiai: „Žingsnis pirmyn" (pirmininkas Mykolas Leskauskas), „Paupys" (pirmininkas Stasys Šuopys), „Aušra" (pirmininkas Vladas Banys) ir „Arto­ jas" (pirmininkas Jonas Andrikis). Apie tai, kaip apylinkės taryba kontroliavo kolūkių atsiskaitymą valstybei, liudija ir toks 1950 m. rugsėjo 3 d. protokolo Nr. 10 įrašas: „Svarstyta: Dėl valstybinės prievolės atsiskaitymo su valstybe. Nuspręsta: Apylinkės darbo žmonių deputatų taryba, išklausiusi kolūkio „Artojas" pirmininko pranešimą dėl valstybinių prievolių atsiskaitymo su valstybe, atžymi, kad atsiskaitymas su valstybe vyksta nepatenkinamai, nes nėra pilnai atsiskaityta duoninių javų valstybiniu pristatymu. Nusprendė įpareigoti kolūkio „Artojas" pirmininką, kad iki š. m. rugsėjo mėn. 5 d. pilnai būtų atsiskaityta duoninių javų valstybinė prievolė ir ne vėliau kaip š. m. rugsėjo mėn. 6 d. pristatytas kvitas į apylinkės tarybą užsiregistravimui." 1950 m. gruodžio 29 d. įvyko II šaukimo tarybos sesija, kurios protokole Nr. 1 nurodyti sprendimai dėl vykdomojo komiteto ir nuolat

Apylinkės tarybos istorija

120

Apylinkės tarybos istorija

121

veikiančių komisijų išrinkimo. Vykdomasis komitetas išrinktas iš

„Apyl.

3 asmenų: pirmininkas Antanas Kulikauskas, pirmininko pavaduo­

Ajauskaitės pranešimą atžymi, kad klubas-skaitykla veikia nepaten­

tojas Jonas Leskauskas, sekretorius Vaclovas Lengvenis. Sudarytos

kinamai, nes iki šio laiko vedėja drg. Ajauskaitė nepravedė jokio aiš­

tokios nuolat veikiančios komisijos:

kinamojo darbo kolūkiečių tarpe dėl pasiruošimo pavasario sėjai."

1. Liaudies švietimo komisija (pirmininkė O. Giedraitienė).

DŽD taryba išklausiusi klubo-skaityklos vedėjos drg.

Aiškinamąjį darbą apie įvairių žemės ūkio darbų organizavimą kolūkiečiams turėjo „vesti" ir deputatai, taip pat j i e privalėjo tikrinti

2. Biudžetinė komisija (pirmininkas Jonas Urbonas). 3. Žemės ūkio komisija (pirmininkas Jonas Leskauskas).

patalpų paruošimą gyvuliams žiemoti, javams supilti ir pan. Nors tuo metu jau buvo įkurtos MTS (mašinų-traktorių stotys)

4. Kelių komisija (pirmininkas Ksaveras Bungardaitis). 1951 m. gegužę kolūkiai buvo stambinami ir minėti keturi kolū­

ir kolūkiams nuomojami traktoriai, pagrindinė traukiamoji jėga tebe­

kiai sujungti į vieną, pavadintą „Tiesa". Jam vadovauti atsiųstas jau­

buvo arkliai, taigi protokole yra ir toks nutarimas: „Įpareigoti kolū­

nas pirmininkas Vytautas Jukna tų pačių metų rugsėjį, vesdamas val­

kio „Aušra" pirmininką drg. Banį imtis priemonių, kad iki š. m. ko­

dybos posėdį, buvo nušautas partizanų. „Tiesos" kolūkio pirmininku ta­

vo mėn. 1 d. turimi pakinktai būtų atremontuoti. Pasirūpinti, kad pa­ kankamai būtų patkavų ir uknolių."

da išrinktas V. Stankaitis. Kaip pasakojo O. Giedraitienė, pas kurią šis pirmininkas gyveno, jis bijodavo nakvoti namuose, o gavęs raštišką

Iš protokolų, taip pat iš to meto darbuotojų prisiminimų galima

įspėjimą ir sulaukęs naktinio partizanų apsilankymo, prigąsdintas visai

konstatuoti, kad žmonės nenorėjo veltui dirbti, vyravo abejingumas,

iš kolūkio pabėgo. Lapkritį kolūkio pirmininku buvo išrinktas Petras

visiškai nerūpėjo kolūkio rezultatai, girtuokliauta, grobstyti kolūkio

Šimkūnas. Be abejonės, tokia dažna kolūkio valdybos pirmininkų kaita

pašarai, javai. 1952 m. balandžio 4 d. protokole užrašytas toks pasisakymas:

darė neigiamą įtaką visam organizaciniam darbui, kolūkio ekonomikai.

Antanas Kulikauskas.

1951 m. posėdžių protokolai ro­

„Drg. K. Čepas, Juodaičių septynmetės mokyklos direktorius, savo iš­

do, kad to meto mokytojai, klubųskaityklų vedėjai buvo pagrindiniai

stojime pareiškė, j o g fermos vedėjas bent kokios pagalbos iš valdybos bei brigadininkų prašė tik prie išgėrimo. Bet tiek valdyba, tiek bri­

kultūros puoselėtojai ir sudarė apylin­

gadininkas, taipogi ir fermos vedėjas prileidžia sąmoningai prie vi­

kės tarybos aktyvą. Štai 1951 m. liepos 15 d. proto­ kole Nr. 8 rašoma: „Nuspręsta: Juo­

suomeninio turto grobstymo ir naikinimo, nes valdyba ir kolūkiečiai yra nusistatę nieko nesaugoti, kad tik būtų lengviau padaryti bet kokį visuomeninio turto iššvaistymą ir grobstymą."

daičių septynmetės mokyklos moky­

Žmonės nenoriai stojo į kolūkius. Naktimis atklydę partizanai pasa­

tojus bei skaityklos vedėjus prijungti

kodavo, kad rusai neilgai išsilaikys ir ateis amerikonai. Dieną kratas dary­

prie visų aštuonių brigadų šefuoti šie­

davę liaudies gynėjai net spintose ieškodavo partizanų. Sutrikę žmonės

navimo metu." O 1951 m. balandžio

nežinojo, kuo ir tikėti. Daugeliui reikėjo atstatyti per karą sudegusius tro­

21 d. protokole Nr. 5 taip įvertintas

besius, o kolūkyje uždarbis tebuvo labai menkas. Kaip pasakojo Antanas

klubo

Naujokaitis, per metus buvo galima išdirbti 200-300 darbadienių. Atlygi-

skaityklos

vedėjos

darbas:

122

Apylinkės tarybos istorija

Apylinkės tarybos istorija

123

nimas mokamas tik kartą per metus javais, po 100-200 g už darbadienį.

apylinkės teritorijoje buvo net 5 kolūkiai. III šaukimo apylinkės ta­

Dirbti reikėjo sunkiai ir kone veltui, todėl nebuvo jokio suinteresuotumo. Niekas netikėjo, kad kas nors gali pasikeisti. Aktyvistų aiškinimas, kad kolūkiuose gyvenimas bus turtingas, kėlė tik liūdnąjuoką.

ryba daugiausia rūpinosi žemės ūkio produkcijos gamyba, todėl

Apylinkės taryba rūpinosi taisyti vietinius kelius. 1952 m. ba­

derliaus nuėmimas, žiemkenčių sėja, grūdinių kultūrų kūlimas ir

landžio 4 d. protokole yra toks ne itin sklandus sprendimas: „Tvir­ tinti sąrašą įtraukimo darbo jėgos turimo kolūkyje „Tiesa" privalo­

sėklų supylimas, žemės ūkio inventoriaus remontas, gyvulių priežiū­ ra ir kita.

mo atlikimo 6 dienų darbo kelių taisyme 51 vyras, 52 moteris, iš

1955 m. vasarį vyko rinkimai į IV šaukimo vietines DŽD tary­

viso 103 žmonės, ir traukiamos jėgos 152 darbo arkliai." 1953 m. vasarį įvyko rinkimai į III šaukimo vietines DZD

bas. Į vykdomąjį komitetą išrinkti 5 deputatai: pirmininkas Kazys

tarybas. Į vykdomąjį komitetą išrinkti trys deputatai: pirmininkas

Nariai - Pranas Minalga, Petrūna Bukauskienė.

Antanas Kulikauskas, pavaduotojas Kazys Teresas ir sekretorius Jonas Urbonas. Sudarytos tokios nuolatinės komisijos:

kiekvienos sesijos darbotvarkėje buvo numatomi svarstyti atitinkami klausimai, kaip antai pasiruošimas pavasario sėjai, šienapjūtės eiga,

Teresas, pavaduotojas Vladas Jocius ir sekretorius Jonas Petrovas. Du deputatai turėjo vidurinį išsilavinimą, vienas - septynmetį, ki­ ti du - pradinį. Du buvo TSKP ir du - VLKJS nariai. Įdomu tai, kad

1. Mandatinė komisija (pirmininkas Vladas Jocius).

iki tol rinkti deputatai turėjo tik pradinį išsilavinimą arba buvo sa­

2. Biudžetinė komisija (pirmininkas Vaclovas Lengvenis). 3. Kelių komisija (pirmininkė Bronė Povilaitienė).

vamoksliai. Komunistų ir komjaunuolių visai nebuvo. 1955 m. pro­ tokoluose yra įrašų apie tai, kaip deputatai atsiskaito savo rinkėjams.

4. Švietimo komisija (pirmininkė Adelė Mickutė).

Konstatuota, kad jie rinkėjams neatsiskaitė, savo pareigų neatlieka,

5. Žemės ūkio komisija (pirmininkas Vladas Jocius). Labai dažnai keitėsi ir vykdomojo komiteto sekretoriai. Štai

priimtų tarybos sprendimų kontrolė nevykdoma. 1956 m. deputatų ataskaitose rinkėjams taip pat yra panašių įrašų. Deputatai Bronė

1953 m. balandžio 12 d. VK sekretoriumi buvo išrinktas Vaclovas

Žukauskienė, Stasė Povilaitienė, Vladas Banys, Jurgis Čiužauskas

Lengvenis, o jau lapkritį j į pakeitė Adomas Aleksandravičius. 1953 m.

ataskaitose rašo: „Deputato pareigų nesupratau ir j ų nevykdžiau." Tik

pradėtos organizuoti socialistinės atskirų brigadų lenktynės. Jų

deputatė Petrūna Bukauskienė teigia dalyvavusi visose sesijose,

organizavimu ir lenktyniavimo rezultatais rūpinosi apylinkės taryba

visuose vykdomojo komiteto posėdžiuose, pasisakydavusi svars­

ir j o s pirmininkas Antanas Kulikauskas. 1954 m. Juodaičių apylinkė buvo sustambinta: prie j o s prijungtos Akmeniškių ir Pakarklio

tomais klausimais, stengusis įvykdyti deputatės pareigas, nors kaip

apylinkės. Dabar apylinkės teritoriją sudarė šie kaimai: Juodaičių, Mišiūnų, Pagausančio I, Pagausančio II, Pakarklio, Pavietavos, Kilupių, Draustinės, Serbentupio, Skapiškiu, Mituvos, Akmeniškių, Gricių, Želmenų, Pamituvio I, Pamituvio II, Užupio. Kadangi tie kaimai priklausė „Tiesos", „Pirmūno", „Jaunosios kartos", „Akme­ nos", „Žingsnio pirmyn" ir „Taikos" kolūkiams, vadinasi, Juodaičių

mažaraštei daug kas būdavę neaišku. Apylinkės taryba, be žemės ūkio reikalų ir atsiskaitymų su vals­ tybe, rūpinosi ir liaudies švietimu. Beraščiai ar mažaraščiai buvo ragi­ nami mokytis. 1955 m. liaudies švietimo darbuotojams iškeltas užda­ vinys imtis visų priemonių, kad būtų įgyvendintas privalomas septynmetis mokymas. 1955 m. spalio 23 d. vykdomojo komiteto posė­ dyje svarstytas klausimas „Dėl visuotinio 17-15 m. amžiaus ap-

Apylinkės tarybos istorija

124

Apylinkės tarybos istorija

125

mokymo įgyvendinimo Juodaičių apylinkėje". Pranešime nurodyta,

Vykdomąjį komitetą sudarė pirmininkas Kazys Teresas, pavaduoto­

kad apylinkės sąrašuose yra 215 vaikų, mokyklos nelanko 23. Spren­

jas Bronius Ambrazas, sekretorius Vytautas Buniokas ir nariai Bronius

dime Juodaičių vidurinės mokyklos direktorius Pranas Minalga bu­

Jasaitis, Aleksandras Jocius. Išrinktos šios nuolatinės komisijos:

vo įpareigotas „vesti aiškinamąjį darbą tėvų tarpe", reikalauti iš ko­

1. Žemės ūkio (pirmininkė Ona Sevelevičiūtė).

lūkių vadovų neleisti mokslo metais mokyklinio amžiaus vaikams

2. Finansų ir biudžeto (pirmininkas Juozas Babenskas).

ganyti karves ir dirbti kitus darbus kolūkyje, skatinti kolūkio

3. Kultūros ir švietimo (pirmininkas Pranas Minalga).

valdybą teikti materialinę paramą sunkiai gyvenančioms šeimoms.

Iš archyvinių 1957 m. protokolų sunku suprasti, kas tuo metu iš

Atsisakę leisti vaikus į mokyklą tėvai bausti administracine bauda.

tikrųjų vyko apylinkėje. Išlikę socialistinio lenktyniavimo su Butkiš­

Nuo 1950 m. apylinkės tarybos ir vykdomojo komiteto darbui

kės apylinke dokumentai. Taip pat iš protokolų aišku, kad tais me­

vadovavo Ariogalos rajono DZD tarybos vykdomasis komitetas.

tais jau atskirai dirbo biblioteka (vedėjas Česlovas Kuzas) ir klubas-

1956 m. vasario 18 d. svarstytas klausimas „Dėl organizacinio

skaitykla (vedėja Bronislava Gudžiūnaitė).

masinio darbo Juodaičių apylinkėje" ir sprendime Nr. 27 pabrėžta,

1958 m. vasario 5 d. vykdomasis komitetas buvo perrinktas.

kad Juodaičių apylinkės tarybos vykdomasis komitetas nepatenkina­

Pirmininku tapo Vytautas Buniokas, sekretore - Bronislava Gudžiū­

mai organizuoja organizacinį masinį darbą apylinkėje. Deputatai ne­

naitė, kuri tas pareigas ėjo daug metų. Apylinkės taryba savo patalpų

aktyviai dalyvauja sesijose, nedirba nuolatinės komisijos, nevyksta

neturėjo, nuomojo mažą kambarėlį pas.Bronę Tomkienę, vėliau pas

deputatų mokymas. Itin blogas esąs apylinkės vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Petrovo darbas. Ariogalos rajono DZD tarybos

Oną Račienę, tik jau dirbant pirmininkui Leonui Baniui tarybai buvo skirtas atskiras namas.

vykdomasis komitetas savo sprendi­

1958 m. įkurtas felčerių-akušerių punktas savo patalpų taip pat

muose ne kartą mini nepatenkinamą

kurį laiką neturėjo. Pirmosios darbuotojos - Aldona Jankauskaitė ir

Juodaičių apylinkės tarybos (pirmi­ ninkas Kazys Teresas) organizacinį

Vanda Kaševskaitė. Vėliau vykdomojo komiteto pirmininko Alek­

darbą renkant valstybines paskolas,

sandro Jociaus dėka buvo atvežtas ir suremontuotas felčerių-akuše­ rių punktui skirtas senas namas.

organizuojant lenktyniavimą ir kt. Pa­

1958 m. rugsėjo 5 d. vykdomojo komiteto posėdyje konstatuota,

grindinė atsilikimo priežastis - men­

kad 29 vaikai nelanko mokyklos, didelė dalis mokinių praleidinėja pamokas dėl darbo namuose, kolūkiuose, dėl blogos materialinės būk­

kas vadovaujančių asmenų išsilavini­ mas, žinių stoka, patirties trūkumas. 1957 m. įvyko IV šaukimo vieti­ nių tarybų rinkimai. Į Juodaičių apy­ linkės tarybą išrinkta 20 deputatų daug naujų aukštesnio išsilavinimo Pirmininkas Kazys Teresas.

žmonių, baigusių septynmetę mokyklą.

lės. Taryba, vykdomasis komitetas ypač rūpinosi socialistinių lenkty­ nių rezultatais, kolūkių ekonomikos augimu, kultūros ir švietimo įstai­ gų darbu, kultūros ir švietimo nuolatinės komisijos veikla. Svarstant šios komisijos darbą buvo konstatuota, kad mokyklų materialinė bazė bloga, trūksta kreidos, žemėlapių, būtiniausių vaizdinių priemonių, blogi mokinių suolai. Apleistas ir kultūrinis darbas. Nuo 1958 m. pra-

127

Apylinkės tarybos istorija

126

dėta tvarkyti gyvenvietės aplinka; apylinkės deputatai buvo pirmieji šio darbo agitatoriai ir organizatoriai. 1959 m. įvyko rinkimai į V šaukimo vietines tarybas. Į Juodaičių apylinkės tarybą išrinkti 25 deputatai, iš 7 asmenų sudarytas vykdoma­ sis komitetas: pirmininkas Aleksandras Jocius, pavaduotojas Bronius Jasaitis, sekretorė Bronislava Gudžiūnaitė; nariai Nelė Minalgienė, Leonas Petruševičius, Petrūna Bukauskienė, Alfonsas Skridla. Išrinktos 5 nuolatinės komisijos: 1. Gerbūvio (aplinkos tvarkymo) (pirmininkas Leonas Petruše­ vičius). 2. Žemės ūkio (pirmininkas Vytautas Butkus). 3. Kultūros ir švietimo (pirmininkė Nelė Minalgienė). 4. Kelių (pirmininkas Antanas Klangauskas). 5. Mandatų (pirmininkas Antanas Rapolskis). Gerokai pasikeitė kokybinė tarybos sudėtis: 1 deputatas turėjo aukštąjį išsilavinimą, 6 deputatai - vidurinį, kiti - septynmetį ir pra­ dinį. 7 deputatai - TSKP nariai. Buvo sudaryta partinė grupė. Šios kadencijos deputatai, be žemės darbų ir ekonomikos, rūpinosi ir so­ cialiniais klausimais. Visų pirma buvo stengtasi įgyvendinti privalo­ mą septynmetį mokslą.

JUODAIČIŲ KOLŪKIO KŪRIMOSI METAI Dar girdėjosi karo patrankų šūviai, o naujoji okupantų valdžia 1945 m. rugsėjo 19 d. jau paskyrė Joną Ajauską Girkalnio valsčiaus Juo­ daičių apylinkės vykdomojo komiteto žemės ūkio komisijos pirmininku. Naujoji valdžia tuojau apdėjo ūkininkus grūdų, bulvių, pieno, mėsos, vilnų prievolėmis. Augalininkystės ir gyvulininkystės prievolės buvo apskaičiuojamos pagal turimą žemės plotą kilogra­ mais vienam hektarui, o didėjant žemės plotui normos didėdavo 2 ar 3 kartus. Kuo daugiau žemės, tuo didesnės prievolės. Be to, stam­ besniems ūkininkams buvo uždėta miško kirtimo ir išvežimo, kelių taisymo darbų pareiga. Jiems ir žemės mokesčiai buvo didesni. O sužinojusi, kad kuris nors samdo darbininkų, sovietinė valdžia tam mokesčius dar padidindavo ir įrašydavo į buožių sąrašus. Prigal­ vota daugybė visokių mokesčių: karo, pajamų, trobesių, žemės ren­ tos, bevaikių ir 1.1. Žemės mokesčio apskaičiavimo tvarka sumanyta pagal ūkio pajamingumo rodiklius, dėl to buožių kategorijai priskir­ tiems ūkininkams mokesčiai padidėjo kelis kartus. Sovietinė valdžia buožėmis laikė ir tuos, kas turėjo kokios nors technikos ar sudėtingesnių žemės ūkio mašinų. Sudegusį J. Sirtauto malūną šeimininkas buvo priverstas atstatyti, kitaip jam grėsė Sibiras. Žemės prievolių ir mokesčių skaičiavimo tvarka kiekvienais metais keitėsi, turint tikslą ne kuo daugiau produktų surinkti, bet priversti nusigyvenusius ūkininkus stoti į kolūkį. Už prievolių tvarka pristato­ mus produktus buvo mokama kelis kartus mažiau negu jie kainuo­ davo turguje. Tremtinių gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, pasėliai, gyvuliai ir pašarai, žemės ūkio technika ir visas kitas turtas buvo privalomai perduodamas kolūkiams, didelė dalis tiesiog išgrobstyta. Kaip ir visur Lietuvoje, Juodaičiuose kolūkiai kūrėsi perimdami ištremtų stambesnių ūkininkų pastatus ir paliktą nuosavybę. Ūkininkai abejojo kolektyvinio darbo našumu, gailėjo

128

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

129

savo žemės, padargų. Suprantama, sunku atsisakyti to, apie ką visą

neblogą derlių, tačiau vėliau buvo mažai tręšiama ir derlingumas

amžių svajojai, puoselėjai, kam atidavei visą savo energiją, net sveikatą. Kai kurie iš karto nestojo į kolūkį todėl buvo sistemingai naujosios

sparčiai mažėjo. Žmonės, atidavę savo žemę, gyvulius ir kitą turtą,

valdžios žlugdomi. Kaip pasakoja žmonės, atvažiavę stribai atimdavo

niekieno. Nevienodai žmonės atlikinėjo savo kolūkietiškas pareigas:

net paskutinius sėklinius grūdus (vadinamoji „raudonoji šluota") ir

vieni ir toliau darbščiai ir dorai dirbo darbus, o kiti visaip stengėsi j ų

iškėlę plakatą, kad tai esąs viršplaninis derlius, veždavo į Raseinius.

išvengti. Kolūkis vadinamosios kontoros dar neturėjo, todėl įvairių reikalų aptarti rinkdavosi pas G. Giedraitienę, P. Sirtautienę, P. Šimkūną.

1949 m. jau visoje Lietuvoje kūrėsi kolūkiai. Ir Juodaičių kaime vis dažniau buvo kalbama apie būsimas žemės ūkio arteles, apie

tikėjosi dirbti kaip sau, tačiau kai turtas tapo visuomeniniu, tai kaip ir

bendrą kolektyvinį darbą. Žmones nuolat buvo agituojami į kolūkius,

Kolūkiai dar buvo gana maži, dažnai

bet niekas savo noru nestojo. Stribai ginkluoti eidami per kaimą

juos sudarydavo vienas ar du kaimai. Antai

sukvietė į susirinkimą mokykloje. Susirinkime dalyvavo atstovas iš

Juodaičiai sudarė „Paupio" kolūkį, Pa-

Girkalnio valsčiaus, apylinkės pirmininkas Antanas Kačiušis. Buvo

gausantys „Artoją", Mišiūnai „Aušrą", Mi-

pasakyta: kol nepasirašysite prašymo stoti į kolūkį, neišeisite. Kai ką

tuva „Giliąją Mituvą", Skapiškiai „Žingsnį

ir „tamsiojoje" po laiptais palaikė. Kaip pasakojo Vladas Balčaitis, j o

pirmyn". Tokiuose mažuose kolūkiuose

tėvas „susirinkime" prabuvo tris paras ir parėjo tik kai pasirašė pa­ Benadas Mickus, Stasys Stašaitis, Kazys Poška, Laurynas Balčaitis,

darbas nebuvo našus, visko trūko, nebuvo jokių mašinų ar kitos technikos. 1950 m. birželio 20 d. buvo įkurtas

Julija Gajauskaitė, Ona Andrikienė, Petrūna Bukauskienė, Vladas Jo-

Ariogalos rajonas, kuriam priklausė kolūkis „Paupys", o 1951 m.

caitis, Antanas Kulikauskas. Pirmininku išrinktas Stasys Šuopys, o kolūkiui duotas „Paupio"

pradėta mažus kolūkius jungti į di­

vardas. Apskaitininku paskirtas Kazimieras Stašaitis. Stojantieji į ko­ lūkį kaip įnašą formaliai patys atiduodavo savo žemę, darbinius gyvu­

ra", „Artojas", „Gilioji Mituva", „Žingsnis pirmyn" sujungti į vieną

lius, padargus. Zofijuvkos palivarko ūkyje kūrėsi kolūkio fermos, nes

Ariogalos rajono kolūkį „Tiesa".

kolūkis neturėjo savo pastatų, o ūkio savininkas Jonas Baranauskas

Vietoj buvusių kolūkių buvo sufor­

buvo Sibire, šeimininkė išvaryta iš namų. Gyvenamajame name apgy­

muotos brigados, kurioms vadova­

vendino buvusius kumečius ir pirmuosius kolūkiečius, o į tvartus suvarė

vo brigadininkai. Kolūkiui „Tiesa"

apie 100 nacionalizuotų kiaulių, 40 karvių, 10 arklių. Didelių laukų iš pradžių nebuvo, žemę dirbti kolūkyje buvo sunku ne tiek dėl technikos trūkumo, kiek dėl neorganizuotumo, žmonių nesuinteresuotumo. Sunkiai užaugintą derlių nuimti taip pat buvo problema, kūlimai ilgai užsitęsdavo. Kolūkių pradžioje gerai įdirbta ir prižiūrėta ūkininkų žemė duodavo

pradėjo vadovauti jaunas ir ener­

reiškimą. Pirmieji norom ar nenorom į kolūkį įstojo Stasys Suopys,

Stasys Suopys.

desnius. Kolūkiai „Paupys", „Auš­

Šienapjūtė kolūkyje „Paupys". Iš kairės: Bromus Banys, Benadas Bukauskas, Stasys Dapkus, Zenonas Banys.

gingas pirmininkas Vytautas Jukna. Jis buvo atsidavęs savo darbui, ta­ čiau, kaip žmonės sako, aršus ko­ munistas, griežtas ir reiklus sau ir

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

130

kitiems, todėl daug kam nepatiko. Buhalteriais dirbo Ksaveras

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

131

1952 m. rudenį kolūkiui vadovauti

Bungardaitis ir Kazimieras Stašaitis. 1951 m. liepos mėnesį po dar­

išrinktas Petras Šimkūnas, vėliau -

bo dienos Petro Šimkūno name vyko valdybos narių susirinkimas.

Feliksas Butkus. 1953 m. kovą

Sprendžiant įvairius darbo klausimus jau sutemo ir žemę apgaubė

pastarąjį pakeitė pirmininku pa­

rami vasaros naktis. Staiga šūvis, gęsta lempa. Visi labai išsigando.

skirtas komunistas Antanas Apukas. Jo pavaduotoju dirbo Jonas Jo­ cius, vyriausiu buhalteriu Ksaveras Bungardaitis, sąskaitininku Bene­ diktas Puidokas, sandėlininku Fe­ liksas Butkus. Kolūkyje visko trūko, tik sun­

Artojai Zenonas Bukauskas ir Jeronimas Poška. pirkti iš ūkininkų, o kolūkis savo pajamų beveik neturėjo, taigi ir kumų

pakako.

Gyvulių

reikėjo

pinigų nebuvo. Stambiųjų ūkininkų tvartuose įkurtos fermos darėsi per mažos, gyvuliai buvo laikomi kolūkiečių sodybose. Dideli žemės „Tiesos" kolūkio kolūkiečiai javapjūtės pabaigtuvėse. Uždegus šviesą pirmininkas gulėjo kraujo klane. Žmonės kalbėjo, kad ši žmogžudystė buvo užsakyta. Kaip pasakoja Antanina Balčaitienė, susirinkime nebuvo jos tėvo Jurgio Butkaus ir Prakapo, todėl sau­ gumiečiai abi šeimas suėmė ir visą savai­ tę tardė. Žmonės, kurie šį tą žinojo apie šį nužudymą, bijojo prasitarti. Manoma, kad pirmininką nušovė partizanas Juozas Mačiulis (Riauba). Po Juknos pirmininku tapo Stasys Stankaitis, kurį, kaip minėta, partizanai tris kartus įspėjo, grasino, kad būsią

kaip

Juknai.

Pirmininkas

ne-

nakvodavo namuose, slėpdavosi, galiau- pįrmasįs kolūkio „Tiesa" siai nuolatinė įtampa įveikė - j i s pabėgo, pirmininkas Vytautas Jukna.

plotai dirvonavo, dirvos buvo šlapios, laukai nematę trąšų, nederlingi, blogai įdirbti. Pagrindinė ir vienintelė žemės dirbimo ir susisiekimo priemonė - arkliai. Valstybės skirtų trąšų reikėdavo parsivežti iš Viduklės geležinkelio stoties. O kuo? Arkliais. Atstumas nemažas, keliai prasti, todėl dažnai ir iš valstybės gautu geru nepavykdavo pasinaudoti, nes nebuvo kaip j o parsigabenti. Kolūkis neturėjo jokios žemės ūkio technikos, net javus kuldavo su arklinėmis mašinomis, todėl kūlimas užsitęsdavo labai ilgai, iš derliaus mažai kas likdavo. Kuldavo Mykolas Banys iš Mišiūnų, vėliau Vladas Garšva. Iš hektaro prikuldavo ne daugiau kaip 8-10 cnt. Kas dirbo prie kuliamosios, stengdavosi kokią saują sau pasiimti, nes gyveno skurdžiai. Augo kolūkiečių nepasitikėjimas kolūkine sistema, dalis žmonių dirbo nenoriai, atmestinai, buvo sunku kovoti su abejingumu, girtuoklia­ vimu, o ir patys vadovai nevengdavo stikliuko kilnoti. Kaip matyti iš įrašų kolūkietės Vladislavos Jakšienės darbo knygelėje, 1952 m. per 152 darbo dienas j i uždirbo 76 k g rugių ir 76 k g

132

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

133

dirsių. Vėliau už darbadienį kolūkiečiai gaudavo po 20 kapeikų ir 200—

tis ir darbo ieškoti mieste. Ilgainiui šiek tiek keitėsi požiūris į iš ko­

500 gramų grūdų. Toliau atlyginimai kilo, grūdų duodavo daugiau, tačiau

lūkiečių atimtą turtą. Kaip pasakojo Benediktas Andrikis, pastatus,

pagrindinis pragyvenimo šaltinis vis tiek buvo pajamos iš 60 arų dydžio

kurie stovėjo j o paties kieme ir buvo kolūkio, po didelių pastangų

sodybinių sklypų. Žmonės stengdavosi užsiauginti didesnį derlių, nes

vėliau leido... nusipirkti. Nors kaina ir nedidelė buvo, tačiau žmones

gyvulių laikyti buvo galima ribotą skaičių: vieną karvę ir porą paršelių,

skaudino neteisybė.

pulkelį vištų. Laisvai disponuoti duota žeme taip pat nebuvo galima, j ą

1953 m. pirmininku pradėjusiam dirbti Antanui Apukui nelabai

bet kada galėjo atimti ir skirti kitoje vietoje. Užaugintus gyvulius žmonės

sekėsi tvarkytis kolūkyje. Kaip rašė Lietuvos komunistų partijos

privalėjo parduoti kolūkio nustatytomis kainomis. Kolūkiečių prievolės

(LKP) Ariogalos komiteto sekretorius Bulovas, kolūkio „Tiesa" pir­

produktais ir mokesčiai nebuvo panaikinti iki 1958 m. sausio 1 d. Buvę

mininkas Antanas Apukas nuolat girtuokliavo ir nesugebėjo išvesti

kolūkiečiai prisimena, kad pasidairydami nešdavosi namo per kūlimus „terbikę" ar kelias saujas kišenėje grūdų, glėbį šieno ar kt. Po saujelę -

kolūkio iš atsilikimo, todėl 1956 m. liepos 25 d. buvo atleistas (LYA F. 3628 Ap. 17 B. 19 L. 11).

kad tik į namus, nes nelabai buvo ką valgyti. Toks nešimas buvo

Vietoj j o kolūkiui vadovauti išrinktas Aleksandras Jocius. Pa­

visuotinis reiškinys, visi patylomis manė, kad tai ne vagystė, o visų j ų

laipsniui gyvenimas kolūkyje keitėsi, buvo įkurtos MTS, kurios nuo­

uždirbta. Praradusiems žemę žmonėms, negaunantiems pakankamo atly­

modavo kolūkiams žemės dirbimo mašinas. Pernaravos MTS orga­

gio už darbą, grėsė skurdas ir jie buvo priversti nedorai elgtis. Deja, tokie įpročiai išliko ir gyvenimo sąlygoms pagerėjus. Darbo drausmę ardė

nizuotus kursus lankė net 19 vyrų i š Mituvos, Skapiškiu, Mišiūnų, Pagausančio, Juodaičių: Feliksas Balčaitis, Vladas Teresas, Albinas

reikalavimas dirbti per religines šventes, net atlaidų metu, bet kartais

Balčaitis, Aleksandras Balčaitis, Vytautas Liaudenskas, Benediktas

žmonės susitarę neidavo į darbą. Jauniems žmonėms gyventi ir dirbti kaime tokiomis sąlygomis nebuvo prasmės, todėl jie stengdavosi moky­

Šienapjutės pabaigtuvės.

Žemės matavimo komisija. Iš kairės: Antanas Mikšta, Kasparas Puidokas, Angelė Bukauskienė, Vladas Ajauskas, Kazys Kačiušis, Vladas Bukauskas.

134

135

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

Andrikis, Albinas Butkus, Antanas Jocius, Jurgis Naujokaitis, Zenonas Banys, Kazys Januška ir kiti. Sudarytos brigados, kurios keliaudavo per kolūkių laukus. Juodaičių krašto brigadininkas buvo Feliksas Balčaitis. Mechanizatoriai dirbdavo traktoriais „Nati", SHTZ, KD-35, U-2, S-80,

Stiprėjant kolūkiui įsigyta savos technikos, mašinų, dau­ gėjo

visuomeninių

pastatų.

1956 m. pastatytas malūnas,

vėliau DT-54. Remonto dirbtuvių nebuvo, todėl traktoriams sugedus daž­ nai tekdavo variklį remontuoti pasikabinus po medžiu. Kaip prisimena

nupirktas gateris, kurį suko

Vladas Teresas, vyrai pasiėmę maisto išeidavo visai savaitei, nes dirbti

dirbo Alfonsas Masaitis ir Jus­

dyzelinis variklis. Mašinistais

rininkai privalėjo vykdyti skirtas normas, o atėję iš miško partizanai ne­

tinas Teresas, vėliau ir Vytau­ tas Žičkus. Po kelerių metų

pagirdavo už pernelyg stropų darbą. Kartais kai кипе traktorininkai iš tie­

buvo pastatytas mūrinis malū­

tekdavo ir tokiuose užkampiuose, kur nė parduotuvės nebūdavo. Trakto­

sų nukentėdavo. V i s dėlto, pradėjus traktoriais dirbti laukus, pasidarė lengviau užauginti derlių, kilo kolūkio ekonomika, pradėjo augti paja­ mos, svaresnis darėsi darbadienis, pagerėjo kolūkiečių darbo sąlygos, buitis, pamažu keitėsi kolūkiečio požiūris į darbą į kolūkinę sistemą.

no pastatas, nupirktas naujas traktoriaus variklis girnoms sukti (senasis panaudotas elek­ tros generatoriui). Čia triūsė Adolfas Jocius ir elektriku ta­ pęs Justinas Teresas. Tiesa, elektros užtekdavo vos ke­ liems namams apšviesti, bet vis tiek tai buvo pažanga.

Pemaravos MTS traktorininkai 1954 m. Viršuje iš kairės pirmas: Antanas Stakauskas, apačioje: Zenonas Banys, Antanas Šimkus, Kazys Januška, Aleksandras Balčaitis, Vladas Teresas.

Tais pačiais metais kolūkis įsigijo ir pirmąjį sunkvežimį GAZ-51 medine kabina, kurios pirmuoju vairuotoju tapo Vytautas Jocius. Keliai buvo labai blogi, todėl mašina nuolat gesdavo. 1958 m. kovo mėnesį LSSR Aukščiausioji Taryba svarstė klau­ simą dėl MTS reorganizavimo. Buvo prieita prie išvados, kad MTS reikia pertvarkyti į RTS (remonto-technikos stotis), o MTS prik­ lausančius traktorius ir kitą žemės ūkio techniką perduoti kolūkiams. Šienapjūtės pabaigtuvės 1960 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Viktoras Pranaitis, Birutė Banytė, Bronė Andrikytė, Genė Puidokienė, Aleksandra Povilaitienė, Antanina Puidokienė, Eleonora Povilaitienė, Jurgis Butkus, Pranas Lapinskas, Martynas Banys. Antroje eilėje: Feliksas Banys, Edvardas Banys, Jonas Mockus, Genovaitė Butkutė, Celestinas Šapauskas, Antanas Puidokas, Polė Šukauskaitė, Jonas Jocius, Jurgis Liaudenskas, Juozas Masaitis, Alfonsas Šukauskas.

Iš Pernaravos MTS „Tiesos" kolūkis gavo kelis vikšrinius traktorius. Su traktoriais daug lengviau buvo užsėti laukus, ir žmonėms atsirado galimybė daugiau uždirbti. Kolūkis įsigijo pirmąjį „Belams" (be ka­ binos) traktorių, kurį vairavo Jurgis Naujokaitis. 1958 m. kolūkiui pradėjus vadovauti Žemės ūkio akademiją baigusiam Leonui Petruse-

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

136

Pirmininkas Leonas Petruševičius.

šventės, į kurias atvykdavo saviveiklininkų iš kitų apylinkės ūkių.

čiuose ir Misiūnuose. Daugėjo gyvulių, rei­

Rūpintasi gyventojų sveikatingumu, felčerių-akušerių punkto profi­

kėjo daugiau pastatų ir technikos. 1959 m. pastatytos žemės ūkio technikos dirbtuvės

laktiniu darbu, sanitarinės kultūros kėlimu apylinkėje. 1960 m. pirmą kartą buvo paskelbtas gražiausiai tvarkomos

Misiūnuose, nes tuo metu daugiausia trakto­

sodybos konkursas, raginta tvarkyti fermų ir kitų visuomeninių pa­

rininkų buvo iš šio kaimo.

statų aplinką. Gražiausi Juodaičiuose darželiai tada buvo prie

nosi, kad gerėtų kolūkiečių darbo sąlygos,

Monikos Butkuvienės ir Juzefos Žičkutės namų. Pokario metais Juodaičiai tapo Ariogalos rajono apylinkės ir

kiltų kolūkio ekonomika. Padidėjo derlingu­

kolūkio centru, o tai turėjo nemažos reikšmės tolesnei miestelio raidai.

mas, pagerėjo gyvulininkystės rodikliai,

1959 m. čia gyveno 318 gyventojų, nuo 1963 m. veikė aštuonmetė mo­

buvo pastatyta karvidė, kiaulidė, dirbtuvės,

kykla, ryšių skyrius, kultūros namai, biblioteka, felčerių-akušerių punk­

nupirkta technikos, mokomi darbuotojai.

tas, dvi parduotuvės, veterinarinė ambulatorija, lentpjūvė.

Pirmininkas kovojo už darbo drausmę kolūkyje. Jo vadovavimo me­ tai (1958-1966) tapo ekonominio ir kultūrinio persilaužimo laikotar­ piu Juodaičiuose, nes žmonės, pradėję geriau gyventi, pagaliau paju­ to, kad geriau dirbant galima ir daugiau uždirbti. Geriau dirbantys buvo įvairiai skatinami, skelbiami pirmūnais, jiems skiriami apdova­ nojimai. Pavyzdžiui, buvo nuolat skatinami karvių melžėja Antanina Bartušienė, kiaulių augintoja Stefa Puidokienė, lauko darbininkai Petras Šimkūnas, Henrikas Povilaitis, mechanizatoriai Vytautas

Per šį laikotarpį pradėjo augti gyvenvietė. Pokario metais Juo­ daičiuose tebuvo likę tik 10 gyvenamųjų namų, mokykla ir bažny­ čia, o iki 1961 m. buvo atvežti ir suremontuoti konfiskuoti trijų ūkininkų namai, kuriuose įsikūrė felčerių-akušerių punktas (vedėja Aldona Stakauskaitė), kolūkio kontora (Mišiūnų žydo Kapoliansko name), antrasis mokyklos pastatas (atimtame Stasio Stašaičio name). Gyventojai statėsi individualius gyvenamuosius namus, pradėjo for­ muotis naujos gatvės. Pirmieji namus pasistatė Aleksandras Morke-

Liaudenskas, Antanas Kulikauskas (buvęs apylinkės tarybos pirmi­ ninkas), Jonas Sir­ tautas. Pirmūnai bu­ vo renkami ir apy­ linkės tarybos depu­ tatais. Didelis dėmesys

U

Stefanija Puidokienė.

137

vičiui, pradėtos statyti naujos fermos Juodai­

Pirmininkas Leonas Petruševičius rūpi­

У*

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

skirtas meno savi­ veiklai. Juodaičiuose buvo organizuoja­ mos tradicinės dainų

Antanina Bartušienė.

Bronius Vaitiekūnas su pirmuoju motociklu ANSI 1958 m.

138

Juodaičių kolūkio kūrimosi metai

Hunas, Bronius Vaitiekūnas, Kazys Teresas, Antanas Vaidila, Albi­ nas Šimkūnas, Pranas Minalga ir kiti. Pirmąją lengvąją mašiną „Opel Olimpija" 1957 m. įsigijo Bronius Bukauskas, j a važinėjo daugiau kaip 30 metų. Žmonės svajojo apie elektrą. Pirmiausia elektros energiją tiekė vidurinės mokyklos ūkvedžio Broniaus Vaitiekūno prie mokyklos įtaisytas motoras, tačiau jis tepajėgė aprūpinti vos keletą kiemų. Vėliau apylinkės tarybos deputatų ir „Tiesos" kolūkio pirmininko Leono Petruševičiaus iniciatyva buvo nupirktas daug galingesnis

Paštas ir ryšiai

139

motoras, įrengta vietinė „elektrinė", kuri tiekė elektrą jau visai gy­ venvietei. Ir štai 1959 m. pastatyta Kauno HES elektros srove ap­ rūpino ir gamybos procesus, ir kaimo buitį. 1959 m. juodaitiškiai sulaukė pirmojo autobuso, kursuojančio į Ariogalą. Dar viena naujovė - nuo 1962 m. prasidėjo šlapių dirvų melioravimo darbai. Gyventojams buvo siūloma keltis į gyvenvietę apmokant nusikėlimo išlaidas, o kolūkis duodavo negrąžinamą 1 000 rublių paramą. Šia parama noriai naudojosi prastesnių sodybų savininkai, tačiau skubėjo ne visi. Tie, kuriems buvo brangus gimta­ sis kampelis, liko gyventi senose sodybose. PAŠTAS IR RYŠIAI Kaip matyti iš 1930 m. gegužės 10 d. pašto tarnybos sutarties, tais metais Juodaičiuose įkurta pašto agentūra. Sutartis sudaryta tarp Ariogalos paštų valdybos viršininko Jeronimo Lansbergio ir Juo­ daičių parapijos vargonininko Vlado Baranausko (g. 1911 m.). Jam paskirtas atlyginimas - 25 litai. Paštas veikė špitolėje, kur žmonėms buvo labai patogu po pamaldų užeiti pasiimti laikraščius ir žurnalus.

Pirmasis kolūkio „Tiesa" kontoros pastatas.

Paštą vieną kartą per savaitę arkliuku parveždavo Pranas Bukauskas (jam dėl to prilipo pravardė Pastorius). Atlyginimo jam nemokėjo, šiek tiek susirinkdavo kalėdojant. Juodaitiškiai skaitydavo laik­ raščius „Lietuvos žinios", „Pavasaris", „Ūkininko patarėją" ir j o priedus, žurnalus „Lurdas", „Žvaigždutė", „Žemės ūkis", „Trimi­ tas". Išlikusių „Žemės ūkio" žurnalų pavyko rasti nemažai, atrodo, kad j į juodaitiškiai skaitė daugiausia. 1936 m. kunigui Petrui Juodviršiui mirus ir atvykus kunigui Mykolui Paškavičiui, į Juodaičius atsikėlė vargonininkas Jonas Giedraitis, kuris nuo 1936 m. kovo 20 d. pradėjo dirbti pašto agentūros agentu. Po kelerių metų vargoninin­ kas pasistatė namą prie bažnyčios. Deja, Jonas Giedraitis 1942 m. nuskendo, o šiame name gyveno j o žmona ir daug metų veikė paš-

Bukauskų šeima prie automobilio „Opel Olimpija".

140

Paštas ir ryšiai

eidavo pati Albina. Planai vis didėdavo. Juodaičius prijungus prie Jurbarko rajo­

tas. Karo ir pokario metais pašto viršininke dirbo Gina Giedraitienė (LVCA F. 1016 Ap. 3 B. 287 L. 1-4, 14—16, 19). Apie 1950 m. ją pakeitė Ona Butkutė. 1958 m. pašte dirbo Danutė Venckutė. Tais pačiais metais pradėjo veikti telefono linija, kurią turėjo ap­ tarnauti pašto darbuotoja. Kaip prisimena Albina Jociutė-Šimuliūnienė, pašte pradėjusi dirbti 1961 m., į darbą j ą priėmė Ariogalos

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

no, paštą autobusu atveždavo Bronė Povilaitienė. Išėjus iš darbo D. Puidokaitei, įsidarbino Irena Mockutė. Kadangi buvo

'1

pašto viršininkė Iljina. Vos ji pradėjo dirbti, Danutė Venckutė ištekėjo ir iš darbo išėjo. Pašto viršininkas, Albina nieko nemokėjo, o paklausti nebuvo vargonininkas Jonas Giedraitis. ko... Jau veikė taupomoji kasa, telefono komutatorius, reikėjo aptarnauti klientus. Telefonus turėjo tik aplinkinių kolūkių pirmininkai. Jie skambindavo į paštą, o pašto darbuotoja su­ jungdavo su rajono centru. Paštas turėjo tik vieną liniją su rajono centru, o aptarnavo Juodaičių „Tiesos", Pakarklio „Taikos", Kilupių „Pirmūno", Ražaitėlių „Ąžuolo", „Giliosios Mituvos", Akmeniškių „Jaunosios kartos", Skardinės „Akmenos", Žardiškių „Uosintos" ko­ lūkius. Suskambėjus skambučiui, reikėdavo greit sujungti su rajono centru, bet dažnai vienintelė linija būdavo užimta... pirmininkai la­ bai pykdavo, skambindavo dar ir dar kartą. Per tą laiką pašte būtinai susidarydavo laukiančių eilutė. Žmonės siųsdavo daug siuntinių, perlaidų, telegramų. Pradėjus dirbti Danguolei Puidokaitei, kuri bu­ vo baigusi kursus, pasidarė daug lengviau. Nakčiai telefono liniją su rajono centru įjungdavo apylinkės įgaliotiniui (milicininkui) Kostui Eizentui, gyvenusiam Vlado Bukausko name. Tuo metu dirbo jau 12 paštininkų. Telefonų nebuvo, todėl žmonės rašydavo daug laiškų, o laikraščių kuo daugiau prenumeruoti versdavo valdžia. Nors laik­ raščio prenumerata mėnesiui kainuodavo tik 9 kapeikas, retai kas j ų norėdavo, todėl vykdydama planą užsakinėti laikraščių pas žmones

įvesti keli telefonai ir gyventojams, naktį budėdavo budėtojos, kurios reika­ lui esant sujungdavo linijas. Budėtojo­

141

ZEME5 •KI5

«ЛЧвтпиотдв 1IMĖB OH O I XURNAUC t

Nr. 2 1039 M .

mis dirbo Gina Giedraitienė, Angelė Puidokaitė, Janina Butkuvienė. Apylin­ ' kS IfiZlA l * M в » Q K 1 O KQMAf * kės įgaliotiniui K. Eizentui vedus komu­ s#*' ш щ,* ,др nistų partijos instruktorę Mickevičienę, kolūkis pastatė jiems namą, kuriame įsi­ Išlikęs žurnalo „Žemės ūkis" 1936 m. Nr. 2. kūrė ir biblioteka. Pradėjus dirbti Bronei Paulauskienei, paštas buvo atskirtas nųo taupomosios kasos, nes buvo vykdoma vis daugiau operacijų - kolūkiečiams parduodant gyvulius pinigai būdavo pervedami į j ų banko sąskaitas. JUODAIČIŲ NUKRYŽIUOTOJO JĖZAUS BAŽNYČIA Archyviniai dokumentai liudija, kad 1614 m. rugpjūčio 16 dieną Ka­ raliaus Zigmundo (Žygimanto) įsakymu Ariogalos vietininkas Gregoras Narkevičius tris apgyvendintus valakus (1 valakas - apie 21 ha), penkis neapgyvendintus, šešis miško valakus ir baudžiauninkus su visomis iš j ų kylančiomis pajamomis padovanojo Ariogalos klebonui. 1842 m. ši žemė suvalstybinta (LVIA F. 525 Ap. 8 B. 1449 L. 12). 1780 m. toje vietoje, kur šiuo metu stovi bažnyčia, juodaitiškiai pasistatė koplyčią, Ariogalos parapijos filiją, o aplinkui buvo kapi­ naitės. Esant reikalui, iš Ariogalos atvažiuodavo kunigas ir toje kop­ lyčioje laikydavo pamaldas. 1858 m., sutikus Žemaičių vyskupui, Juodaičiuose apsigyveno kunigas Jonas Vitkevičius. Ariogalos kle-

142

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

143

bonas tam nebuvęs prielankus ir norėjęs koplyčią nugriauti, bet žmo­

Bažnyčios tarnams pastatyta špitolė buvo medinė, 9 sieksnių ilgio

nės pasipriešinę ir j i s turėjęs nusileisti. Pirmasis klebonas palaidotas

ir 4 sieksnių pločio, su 8 langais, stogas dengtas naujais gontais.

šventoriuje. 1859 m. į Juodaičius buvo paskirtas darbštus kunigas An­ tanas Viršila, kurio rūpesčiu vietos gyventojai iš koplyčios perstatė

Viduje buvo keturi dideli kambariai, iš kurių viename veikė mokykla. Per vidurį koridorius, šildoma 3 krosnimis. Nuo 1921 m. parapijai

špitolę ir pasistatė pirmąją medinę bažnyčią. 1863 m. Juodaičių filia-

tarnavo vargonininkas Jonas Dovydaitis, zakristijonas Jonas Palaitis ir

listas kunigas Antanas Viršila buvo ištremtas į Sibirą. 1912 m. Žemaičių vyskupijos konsistorijos tribunolas patvirtino

varpininkas. Valstybinės algos kunigui mokėdavo 144 litus per metus, parapijiečiai išlaikymui duodavo grūdų ir šieno, kitų produktų, su­

Juodaičių bažnyčios cirkulą. Taip formaliai bažnyčia įgijo parapijos

nešdavo maisto, pinigų ir kt. 1926 m. pastatytas svirnas: 9 sieksnių

valdas, nors dar netapo visateise parapija. Karo metu, 1915 m., baž­

ilgio, 7 sieksnių pločio, grindys ir lubos iš eglinių spraustinių lentų, su

nyčia su visu inventoriumi sudegė. Po karo, 1917 m., kunigo Petro Juodviršio ir parapijiečių pastangomis, Žemaičių vyskupui leidus, iš

trimis langais. Atitvertos dvi patalpos, iš kurių vienoje buvo aruodai, kitoje - tarnų padėjimas (LCVA F. 1671 Ap. 8 B. 249).

Gudžiūnų vienkiemio netoli Stakių parvežus į Juodaičius nenaudoja­ mą koplyčią, buvo pastatyta 9 sieksnių ilgio ir 4 pločio, 2 sieksnių

Nors prieš karą buvo gautos atskiro cirkulo teisės, tai juodaitiškių netenkino. 1924 m. gegužės 19 d. bažnyčios turto valdymo tary­

aukščio eglinių rąstų bažnyčia. Joje buvo septyni langai ir trejos du­ stogo iškeltas nedidelis, geležiniu kryžiumi užsibaigiantis, dviejų

ba svarstė Juodaičių bažnyčios kurato kunigo Petro Juodviršio raštą Nr. 562, kuriuo pranešama, kad 1912. m. Žemaičių vyskupijos kon­ sistorijos nutarimu Juodaičių bažnyčiai suteiktos atskiro cirkulo tei­

kandignacijų (tarpsnių) bokštas. Kaip rašoma bažnyčios invento­

sės. Dabar dalijant prie cirkulo aplinkinius dvarus, Juodaičių cirkulo

rys, grindys ir lubos medinės, stogas uždengtas malksnomis. Virš

riaus knygoje, ir didysis, ir kiti altoriai buvo mediniai, „be jokių pa­

skaičius esąs padidėjęs ir priskaitoma iki 2 500 gyventojų, todėl pra­

gražinimų". Didžiajame altoriuje vietoj paveikslo — Nukryžiuotojo

šoma suteikti parapijos teises. Kurija 1924 m. gegužės 20 d. raštu

Atpirkėjo skulptūra, o šoniniame — Šv. Panelės Marijos skulptūra.

Nr. 2073 pavedė vietos kuratui atsiųsti žinių apie steigiamą savaran­

Dešinėje pusėje stovėjo sakykla, į kurią buvo įeinama iš zakristijos. Varganą turtinę padėtį liudijo tai, kad krikštyklą tekdavo skolintis iš

kišką parapiją. Juodaičių bažnyčios kuratas kunigas Petras Juod­ viršis 1924 m. bir­

Girkalnio bažnyčios, nebuvo vargonų - juos atstodavo maža fishar­

želio 7 d. ir 1926 m.

monija. 1918 m. šventovę pašventino Veliuonos dekanato dekanas, Raseinių bažnyčios klebonas Petras Dočkus. Bažnyčios turtą prižiū­

liepos 7 d. raštais pranešė, kad prie Juodaičių bažnyčios žemės nėra, bet

rėjo vietinis klebonas ir bažnyčios komitetas, susidedantis iš 14 mar­ šalkų ir 3 bažnyčios tarybos narių. 1923 m. lapkritį įsteigta ir Žemai­ čių vyskupo Prano Karevičiaus patvirtinta Šv. Sakramento garbini­ mo draugija, o 1925 m. Žemaičių vyskupo patvirtinta Krikščioniško­

1912 m. steigiant cirkulą

gyventojai

yra raštu pasižadėję

j o mokslo draugija. Juodaičių špitolė.

kunigo

išlaikymui

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

144

duoti kasmet nuo kiekvienos 20 dešimtinių jų valdomos žemės po 8 gor­ čius rugių, 10 gorčių avižų ir po birkovą šieno, ką iki šiol visi ir pil­ do. Taip pat pranešė, kad klebonija ir visi reikalingi trobesiai jau pa­ statyti, ir nurodė, kokie kaimai norėtų priklausyti naujai parapijai. Kurija kreipėsi į Ariogalos, Girkalnio, Veliuonos ir Butkiškės klebonus klausdama, ar jie sutinką, kad keletas jų kaimų priklausytų Juodaičių parapijai. Veliuonos dekanato dekanas Janulaitis 1928 m. liepos 17 d. raštu Nr. 472 pranešė, kad „iš j o padaryto vietos gyventojų atsiklausimo paaiškėjo: Raščių vienkiemių gyventojai A. Butkus, Pranas Urbonavičius, K. Urbonavičius ir j o žmona pareiškė, esą gaila

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Girkalnio parapijos Kaimo pavadinimas 1. Mituva-Trakai 2. Misiūnai 3. Akmeniškiai 4. Griciai 5. Kaprizas 6. Liucinava 7. Paakmenupis - Pamituvys II 8. Skardinė 9. Pagausantys II 10. Pauosvaitis 11. Gausantiškiai

Ariogalos". Taip pat, dekano nuomone, Dabašinską, Praną Žukauską, Zidintą, K. Žukauską, Praną Budrį, Stasį Klusą, Praną Paznoką reikėtų po senovei palikti Ariogalos parapijai, o mažažemį Ivanauską ir Mikolavos dvaro centrą, kur valdo savininko svainis Jonas Biliauskas (savininkas išvykęs į Ameriką), priskirti Juodaičių parapijai. Juodaičių parapija buvo formuojama iš šių kaimų:

1. Juodaičiai 2 . Kilupiai 3. Paserbentupis - Stungarinė 4. Draustinė 5. Skapiškiai 6. Dabašinskai 7. Pociūnai 8. Mikolava 9. Raščiai

Seimų skaičius 41 13 8 10 18 12 15 5 5

Asmenų skaičius 214 73 42 61 156 82 85 46 47

Dirbamos žemės ha 434 162 98 168 469 124 139 133 144

Veliuonos parapijos Kaimo pavadinimas 1. Zubrickai 2. Kelmiukai 3. Burbinė Pagausantys

Šeimų skaičius 17 24 20 9 12 33 7 7 14 18 13

Asmenų skaičius 126 180 164 63 62 238 44 87 92 78

Dirbamos žemės ha 397 420 343 114 130 376 83 120 345 184 127

Butkiškės parapijos Kaimo pavadinimas 1. Aleksandrovka 2. Pagausantys I 3. Pakarklys 4. Poviatovka

Seimų skaičius 14 5 17 22

Asmenų skaičius 26 150 35

Dirbamos žemės ha 347 210 482 172

(LVCAF. 1671 Ар. 1 B. 77)

Ariogalos parapijos Kaimo pavadinimas

145

Šeimų skaičius 14 9

Asmenų skaičius 60 42

Dirbamos žemės ha 152 104

10

107

208

Kaimyninių parapijų klebonų apklausa parodė, kad esminių kliū­ čių Juodaičių parapijai steigti nėra, todėl 1929 m. gegužės 29 d. buvo parašytas Kauno metropolijos kurijos bažnyčių turtų valdybos įsaky­ mas Nr. 24, kuris skelbė: „Kadangi iš pristatytų žinių ir dokumentų paaiškėjo, kad Juodaičių parapijai nori priklausyti apie 2 562 gyventojai, kurie valdo 6 168 ha žemės ir pasižadėję atlieka py­ liavą, ir kad prie statomos bažnyčios yra visi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, o gretimų Girkalnio, Veliuonos ir Butkiškės parapijų kunigai išreiškia pritarimą, Ariogalos pilietį Ivanauską ir Mikolavos dvaro centrą priskirti prie Juodaičių parapijos, o visus kitus Raščių ir Miko­ lavos kaimų gyventojus prie Ariogalos parapijos, ir suteikti Juodaičių bažnyčiai visas teises ir duoti naujai Juodaičių parapijai legitimum instrumentum erectionis bei priskirti jai kleboną" (Kaunas, arkivysku­ pas metropolitas I. Skvireckas) (LVIA F. 1671 Ар. 1 B. 77).

146

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

1928 m. kovo 9 d. Misiūnų kaimui skirstantis į vienkiemius,

tą parengė ir statyboms vadovavo iš

susitarę kaimo gyventojai padovanojo Juodaičių bažnyčiai 4,5 ha že­

Juodaičių parapijos Pagausančio kaimo

mės, todėl kunigas net samdydavo berną ir mergą darbams dirbti.

kilęs architektas Antanas Jokimas, su

Dar iki įkuriant savarankišką parapiją kunigas Petras Juodviršis

broliu Zenonu ten turėjęs 80 ha žemės.

labai stengėsi pastatyti mūrinę bažnyčią, nes medinė buvo vėjo per­

Kadangi Antanas buvo paskirtas tuo­

pučiama. Žmonės gyveno vargingai, bet kunigas įkalbinėjo kaip

metinės laikinosios sostinės Kauno ar­

nors statyti bažnyčią. Jis buvo labai iškalbingas, sakydavo gražius

chitektu, žemės ūkiu domėtis neturėjo

pamokslus, kurių klausydami žmonės net verkdavo. Kunigas nuo­

kada. Žemę dirbo j o brolis.

širdžiai ir noriai bendraudavo su parapijiečiais, kviesdavosi į svečius

Iš

pradžių

manyta

147

bažnyčią

choristus, dūdų orkestro muzikantus ir kitus, pavaišindavo. Mokėjo

statyti iš medžio, bet medinė galėjo

turtingųjų priprašyti, kad paremtų bažnyčios statybą. Labai aktyvios

sudegti, todėl nutarta statyti mūrinę.

buvo ir krikščioniškosios visuomeninės organizacijos. Moterų sąjun­

Plytos labai brangios... Kadangi lau­

ga, pavasarininkai, šauliai, tretininkės rengė vaidinimus, koncertus, o surinktas lėšas skyrė bažnyčios statybai. Kad surinktų daugiau lė­

kuose kai kur buvo daugybė akmenų, kilo mintis juos panaudoti. Žmonės

šų, būdavo rengiamos loterijos. Maršalkos važinėdavo po kaimus ir

aukojo pinigų pagal turimą žemės plotą -

rinkdavo loterijai įvairius daiktus. Kas duodavo žąsį, kas gaidį ar an­ tį ar kokį nereikalingą daiktą. Viską suveždavo prie bažnyčios ir su­

5—10 litų. Medienos dovanojo stambesni ūkininkai. Pavyzdžiui,

rengdavo loteriją (bilietas kainuodavo 1 ar 2 litus), skirtą bažnyčios

tė, kad atstatomai bažnyčiai ūkininkas P. Kaupas iš Pakarklio paaukojo

Architektas Antanas Jokimas (sėdi). nuo hektaro po

1925 metų leidinyje „Vienybė" (Nr. 15, psl. 116) išspausdinta žinu­

statybai remti. Kunigas Petras Juodviršis rašė raštus arkivyskupui,

100 stambių medžių (iš j ų daug ąžuolų). Daug medienos padovanojo

prašė leidimo statyti naują bažnyčią. 1925 m. rugsėjo 30 d. Že­ maičių vyskupijos kurijos bažnyčios turtų valdymo taryba tokį lei­

Zenonas Jokimas ir kiti parapijiečiai. 1925 m. rugsėjo 23 d. bažnyčios komitetas gavo prašymą leisti Raščių kaimo ūkininkui Karčiauskui iš nuosavos 130 deš. žemės paaukoti 20 deš.

dimą davė. 1926 m. birželio 20 d., Lietuvos arkivyskupui Juozapui Skvireckui leidus, pašventinti mūrinės bažnyčios pamatai. Šven­

Juodaičių bažnyčiai, bet j o žemės plotas viršijo nustatytą 80 ha normą, todėl ūkis

tinimą atliko Veliuonos dekanato dekanas, Betygalos klebonas kuni­ gas Pranciškus Janulaitis, dalyvaujant Girkalnio klebonui Gečui,

buvo išparceliuotas ir leidimas dovanoti negautas (LCVA F. 1671 Ap. 8 B. 47).

vietiniam klebonui Petrui Juodviršiui ir daugybei tikinčiųjų (LVIA F. 1671 A. 8 B. 249). Tačiau vien bažnytinės vyresnybės leidimo

Parapijos žmonės iš savo laukų ark­

neužteko, kad kiltų naujos bažnyčios sienos, sutikimą turėjo duoti ir

liais vežė akmenis. Cementą gabeno ve­

Vyriausioji statybos inspekcija. 1927 m. pradžioje bažnyčios komitetui pateikus prašymą,

žimais iš Viduklės bačkomis po 50 kg.

birželio 24 dieną buvo gautas ir šis leidimas statyti bažnyčią. Projek­

Zakristijonas, bažnyčios statytojas Petras Šimkūnas.

Ž V

/ r ą : i š G n c i 4 k a i m o ' Antano Morkehuno žemės (dalį — iš Juodaičių žvyr-

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

148

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

duobės). Mūro darbams vadovavo Feliksas Mieliauskas. Užvirė labai

pačių parapijos žmonių atlikti dar­

sunkus darbas. Žmonės rankomis kėlė į viršų akmenis, maišė skiedinį

bai. 1933 m. vasario 23 d. Raseinių

149

ir ant pečių nešė į viršų. Nuolat prie statybų dirbo Vladislovas Ajaus-

apskrities statybos vyr. inspektorius

kas, Petras Šimkūnas, Jonas Prakapas, Pranas ir Antanas Mieliauskai, Kazys Bakutis ir kiti. Darbininkai buvo maitinami pas zakristijoną

pranešė apie kilusį nesusipratimą su

Petrą Šimkūną, kunigo Petro Juodviršio giminaitį. Statant naująją bažnyčią, 1928 m. senoji medinė bažnytėlė buvo

tomos bažnyčios bokšto. Šis nesuti­ ko, kad bažnyčios statyba būtų pri­

parduota iš varžytynių už 900 Lt (nugriovimui), o maldos namai laikinai,

imta, nes norėjo, kad jam būtų su­

kol vyko statybos, įrengti špitolėje. 1930 m. užbaigtos sienos, sklepavonė ir bokštas. Medienos darbus dirbo Juozas Zaremba su padėjėjais. Baž­

mokėta dar 1 000 litų (LCVA F. 1671 A. 8 B. 249).

nyčios stogas buvo uždengtas čerpėmis, o bokštas lentutėmis. Šie darbai

Seniūnas Vladas Bukauskas

vyko dideliame aukštyje. Staliaus-dailidės darbus dirbo Petras Eidžius iš

pradėjo rūpintis bažnyčios priėmi­

Ariogalos. Jam talkino juodaitiškiai Vytautas, Fortūnatas ir Vladas

aukštai. Vidaus apdailos ir

mu. Komisija, sudaryta iš Raseinių „ „ . t . . . Bažnyčios statytojas apskrities techniko ir valsčiaus se- kun. Petras Juodviršis 1915 m. niūno, patvirtino priėmimo aktą. . Vidaus apdailos ir dažymo darbai dirbti jau vėliau. Iš P. Kaupo do­

dažymo darbus atliko meis­

vanotų 100 ąžuolų padarytos grindys, klausyklos ir kiti baldai. Suolų

trai iš Šiaulių.

padaryta nedaug, tik vėliau, 1962 metais, žmonės paaukojo dar me­

Jocaičiai, Pranas, Zenonas ir Alfonsas Garšvai, Petras Šimkūnas. Gaminiai buvo gana sudėtingi, langai ir durys labai dideli, bokšto langai

inžinieriumi Antanu Jokimu dėl sta­

dienos, iš kurios Juozas Balsys pagamino pakankamai suolų.

Bažnyčiai užbaigti trūko lėšų. Kunigas Petras Juodvir­ šis bažnyčios komiteto vardu

1931 m. spalio 11d., Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui leidus, Veliuonos dekanato kunigas kanauninkas Pranciš­

1929 m. vasarį, gegužę ir

kus Janulaitis pašventino naujai pastatytą romaniškojo stiliaus bažny­

1930 m. gegužę kreipėsi į Švie­

čią. Štai ką apie bažnyčios įšventinimą prisimena Kazimiera Balčai-

timo ministeriją prašydamas 20 000 litų paskolos bažnyčiai

tienė: O viešpatie, koks tai buvo ruošimasis. Dvidešimt dvi poros

užbaigti. Jis net savo arklius

aksominiais juodais batais, su juodomis sagomis ant suknelių.

mergaičių gėles barstė, trys mokytojos buvo, visos baltais rūbais,

bankui užstatė. Pagal sąmatą

Takas berželiais apsmaigstytas, o Įėjimas į šventorių (bromas) api­

bažnyčios statyba kainavo 144 319,80 Lt. Į šią sumą ne­

pintas gražiausiomis gėlėmis. Vyskupas atvažiavo nuo Ariogalos keturiais

įtraukti parengiamieji darbai,

Taigi 1931 m. bažnyčia buvo baigta statyti, bet viduje darbo dar

mediena, akmenys, žvyras ir

arkliais. O žmonių daugybė suvažiavo, kad arklių nebuvo kur pastatyti. Juodaičių bažnyčia 1933 m.

buvo daug. Antanas Evartas iš Šiaulių tinkavo bažnyčią iš vidaus ir lauko

150

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Iškilmingos vyskupo sutiktuvės ir bažnyčios įšventinimas 1934 m.

(4 Lt už kv. metrą). Jam talkino vietiniai pagalbininkai. Pagrindinio altoriaus statybą savo lėšomis parėmė Jonas Prakapas ir Stasys Paznokas iš Skapiškiu kaimo, kiti stambesnieji ūkininkai. 1934-aisiais bažnyčią konsekravo vyskupas Teofilis Matulionis, jai suteiktas Nukryžiuotojo Jėzaus vardas. Pastatas neoklasicistinis, kryžminio plano, tinkuoto mūro su masyviu fasado bokštu ir bokšteliu ant kryžmos. Šventoriaus tvora žema, iš akmenų. Jau baigus statyti bažnyčią grupė Girkalnio parapijos, Surmantų, Bučiūnų, Ražaičių kaimų gyventojų kreipėsi į bažnyčios turtų tvarkymo tarybą ir prašė juos priskirti prie Juodaičių parapijos. Jų prašymas buvo patenkintas. Bažnyčia priskirta prie Veliuonos dekanato. 1938 m. parapijoje buvo 2 970 tikinčiųjų. 1938 m. lapkričio 3 d. Kauno metropolijos kurijos bažnytinių turtų valdymo taryba patvirtino Juodaičių bažnyčios komitetą: pir­ mininkas kunigas M. Paškavičius, nariai Antanas Bakutis, Juozapas Jocius, Antanas Liaudcnskas, Stanislovas Padleckis, Jurgis Morkeliūnas, Jonas Masaitis, Jonas Narušis. Komiteto nariai išrinko baž­ nyčios palaikymo tarybą: Pranciškų Gudžiūną, Joną Prakapą ir An­ taną Paukštį (kandidatu). Visi davė priesaiką ir pasižadėjo laikytis įstatymų, ištikimai eiti priimtąsias pareigas.

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

151

Medinė varpinė išlikusi iš senosios bažnyčios laikų. Kaip manoma, j i statyta 1859-aisiais iš tašytų rąstų, stogas buvo dengtas lentutėmis. Joje yra trys varpai. Du mažesnieji varpai iš­ lieti Anglijoje - KUPFER FABRIK 1865 m. Vienas iš j ų per Pirmąjį pasaulinį karą apgadin­ tas, todėl buvo nupirktas naujas. Didysis varpas 1918 m. išlietas Aleksandro Vasiljevičiaus Chsačevo fabrike Rusijoje. Pinigų šiam varpui pirkti paaukojo Si­ monas Gudžiūnas. Inventoriaus Senoji varpinė 2002 m. knygoje nurodyta, kad visi trys varpai kainavo 4 000 Lt. Varpinė keletą kartų remontuota. Paskutinį kartą uždengtas skardinis stogas, nudažyta. Kaip sakė Albinas Šim­ kūnas, j o tėvas pasakojo, kad prie pagrindinio bažnyčios altoriaus sienos iš lauko yra įbetonuoti bažnyčios dokumentai ir statytojų pa­ vardės. Ta betono plokštė iš tikrųjų matyti. Juodaičių bažnyčios vykdomojo komiteto pirmininkas 1974 m. sudarė bažnyčios inventoriaus sąrašą, kuriame įvardijo 53 objektus. Į 1995 m. sudarytus kultūros ir istorijos paminklų sąrašus yra įtrauktos Juodaičių bažnyčioje esančios skulptūros „Jonas Krikš­ tytojas" ir „Nukryžiuotasis". Manoma, kad vieną iš j ų 1934 m. sukū­ rė P. Atgalainis. Į saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas ir Juo­ daičių bažnyčios Šv. Nukryžiuotojo kryžius. Juodaičių bažnyčios ąžuolinės grindys - vienintelės tokios Tauragės apskrityje. Manoma, kad tokių nerasi ir kitose Lietuvos bažnyčiose, statytose XX amžiaus pradžioje. Grindys sudarytos iš dve-

152

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

153

jopo dydžio aštuonkampių modulių: vieno kraštinė 15 cm, skersmuo

seminariją Kaune. Ją baigė 1897 metais, įšventintas kunigu. Vikaravo šių

25 cm, kito kraštinė 13 cm, skersmuo 22 cm. Pasakojama, kad

parapijų bažnyčiose: Pušalote 1897-1903 metais, Tveruose 1903 1906

modulio aukštis yra apie 50 cm. 1944 metais bažnyčią bombarduo­

metais, Deltuvoje 1906 ir 1907 metais, Šašiuose 1907-1910 metais,

jant dalis grindų apgadinta. Vienas sviedinys perskrodė stogą ir

Kupiškyje 1910-1912 metais, o 1912 ir 1913 metais ėjo Žeimelio

nesprogęs įsmigo į grindis. Aprašius bažnyčios statybą reikėtų plačiau pristatyti ir jos statytoją.

bažnyčios kurato pareigas. 1913 m. perkeltas į Juodaičių parapiją. Iš pradžių buvo jos kuratu, vėliau klebonu. Pabaigęs įrengti bažnyčią, 1936

Kunigas Petras Juodviršis (g. 1871 m.) kilęs iš Kupiškio parapijos. Keletą

m. vasarį mirė. Palaidotas Juodaičių bažnyčios šventoriuje. Jo turtas buvo

metų gyveno pas savo dėdę kunigą D. Žuką Zlatousto mieste. Ten

išparduotas iš varžytynių. Tais pačiais metais vietinis meistras Petras

mokėsi mokykloje. 1892 m. įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų

Liaudenskas iš akmens nukalė paminklą. 1985 m. už parapijiečių paau­ kotus pinigus pastatytas naujas, šiuolaikiškas paminklas. 1930 metais Juodaičių parapijai priklausė šie kaimai: Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26

Bažnyčios altoriai 2003 m.

Kaimo pavadinimas Juodaičiai Akmeniškiai Mituva Skapiškiai Pociūnai Dabašinskai Draustinė Kilupiai Aleksandrovka Pakarklys Pavietava Pagausantys Pauosvaidis Misiūnai Pamituvys Kelmiukai Zubrickai Gausantiškiai Liucinava Paakmenis Griciai Zofijuvkos palivarkas Kaprizo palivarkas Burbinė Stungurinė Skardinė Iš viso:

Seimų 34 30 19 21 15 12 8 12 14 17 34 10 12 35 12 10 14 13 34 9 9 2 8 11 7 6 408

Vyrų 96 77 60 • 83 42 34 21 34 49 69 60 41 40 97 35 28 32 36 106 34 31 8 27 35 20 14 1212

Moterų 102 84 62 87 45 46 24 35 59 78 78 43 45 103 38 30 39 37 113 37 35 6 30 41 24 17 1329

Iš viso 198 161 122 170 87 80 45 69 102 144 138 84 85 200 73 58 71 73 219 71 66 14 57 76 44 31 2541

(LCVA F. 1671 Ap 8 B. 249)

154

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Juodaičių parapijoje gyveno 408 šeimos lietuvių, 2 šeimos žydų ir 10 šeimų, kurios namuose kalbėdavo lenkiškai.

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

155

Archyve pavyko rasti žinių, kad Juodaičių kunigas K. Brazaus­ kas konfliktavo su kolūkio pirmininku dėl bažnyčios žemės ir rašė

1944 m. traukiantis vokiečiams sudegė beveik visas Juodaičių

skundus Kauno srities prokurorui. Viename iš j ų rašoma, kad 1953 m.

kaimas, tik bažnyčios varpinė liko nenukentėjusi. Apgriauta baž­

balandžio 23 d. pirmininkas A . Apukas ne tik neleidęs dirbti žemės,

nyčia - numuštas bokštas, stogas išvarpytas sviedinių, sudaužytos

bet ir grasinęs sakydamas: „Klebonas čia ilgai nebus, j i s dings iš po

čerpės. Prie įėjimo liko į grindis įsmigęs didelis nesprogęs artilerijos

nakties, o bažnyčią paversime sandėliu arba kultūros namais." Kaip

sviedinys, išdaužyti langai, apgadintos durys. Kaip pašalino įstrigusį

matyti iš plano, bažnyčiai tada priklausė: kapinės (90,1 aro), sodelis

sviedinį, sužinoti nepavyko. Tais pačiais metais, dar nepasibaigus

(18,9 aro), bažnyčios šventorius (21 aras), aikštelė priešais bažnyčią

karui, buvo pradėta remontuoti bažnyčią. Medienos aukojo Juozas

(10 arų), vasarinių kviečių 16,3 aro, buvusi parapijos salė (0,5 aro),

Butkus ir kiti žmonės. Arkliais medieną vežė į Girkalnį, ten pjovė

didelis sodas (1,62 ha), špitolė su ūkiniais pastatais (25 arai). Iš

skiedras stogui dengti. Laikinai uždengė bokštą.

Kauno religinių kultų įgaliotinio V . Čialkos 1953 m. gegužės 19 d.

Beveik visi bažnyčios ūkiniai pastatai buvo sudegę, liko tik

rašto sužinome, kad žemės buvo palikta tik prie bažnyčios ir prie

špitolė ir tvartas. Kunigo ir parapijiečių pastangomis įrengtos šio­

špitolės skirta 15 arų sklypelis daržui ( K A A F. R-596 Ар. 1 B. 341).

kios tokios gyvenamosios patalpos klebonui ir zakristijonui. Bend­

Kunigas Kazimieras Lapinskas pasirūpino išdažyti bažnyčią iš

ruomenės salė išliko. Šis pastatas stovi iki šiol, tik buvo kitur per­

vidaus, padaryti daugiau suolų. 1956 m. parapijiečiams paaukojus

keltas iš tos vietos, kur šiuo metu klebonija. 1953 m. salė nacio­

pinigų, nupirktos Sv. Sakramento, Šv. Teresėlės, Šv. Mergelės Mari­

nalizuota, j o j e įrengtas mokyklos bendrabutis. v — >, Nors bažnyčiai dau­

j o s Škaplierinės vėliavos. Šios vėliavos saugomos bažnyčioje ir išnešamos iškilmingų pamaldų metu, taip pat per metines šventes.

giausia nusipelnė kunigas Petras Juodviršis, tačiau prie j o s įrengimo, gražini­ mo prisidėjo ir kiti čia dir­ bę kunigai. Kaip pasakoja Angelė

Šimkūnaitė-Mor-

kuvienė, kunigas

Kazi­

mieras Brazauskas rūpi­ nosi

aptverti,

apsodinti

medeliais naująsias kapi­ nes, atsodinti bažnyčios Juodaičių bažnyčia 1945 m.

(nuotrauka rasta klebonijoje)

sodą, remontuoti bažnyčią. Parapijos salė 2000 m.

156

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

157

Kadangi kolūkio vadovas neleido bažnyčiai prisijungti prie elek­ tros tinklo, 1956 m. buvo nupirktas dyzelinis variklis su generato­ riumi, kuris gamino elektrą bažnyčios reikmėms. Pasirūpinta atstatyti numuštą bažnyčios bokštą, skarda perdengti visą stogą. Žmonės ir šiandien Kazimierą Lapinską mini kaip daug nusipelniusį parapijai kunigą. Taip pat geru žodžiu minimas Aleksandras Morkeliūnas, kuris tarnavo (zakristijonavo) bažnyčioje daugiau nei penkiasdešimt metų. Atsikėlęs į Juodaičius kunigas Leonas Kalinauskas pasirūpino

i

t. J»

vėl susibūrusiu dūdų orkestru - iš Kauno arkikatedros parvežė muzi­ kantams nenaujų dūdų. 1961 m. šis kunigas pradėjo iš senų špitolės rąstų statyti kleboniją. Tai buvo laikai, kada net ūkinį pastatą pasi­ statyti būdavo sunku, reikėjo gauti leidimą. Juodaičių kolūkio pirmi­ ninkas Leonas Petruševičius neleido klebonui įsigyti miško medžia­ gos, bet šis nenusileido. Nepatiko kolūkio pirmininkui klebono ne­ nuolankumas, ir štai (buvo kaip buvo) 1965 m. Juodaičių klebonas

Šv. Sakramento vėliava 2003 m.

Šv. Teresėlės vėliava.

L. Kalinauskas nubaudžiamas dvylikai parų arešto. Tą laiką

Pasirūpino suremontuoti bokštą ir

milicininkų prižiūrimas Ariogaloje j i s ganė arklius, o skelbimų lentoje

iš lauko pusės perdažyti bažnyčią.

„puikavosi" klebono karikatūra ir pora nuvalkiotų pajuokos posmų.

Kaip pasakoja Kazimiera Bal-

Juodaičių parapijiečiai kreipėsi į vyskupijos valdytoją kanauninką

čaitienė, vaikus poterių pradėdavo

Juozą Stankevičių ir paprašė užtarti j ų kleboną. Valdytojui šis įvykis

mokyti jau nuo mažens, kad nors

buvo didelis netikėtumas: pirmas klebonas, gavęs dvylika parų arešto.

persižegnoti mokėtų. Daugiausia

Parapijiečiams jis patarė: „Padėkite arnotą ant altoriaus, uždekite

tuo užsiimdavo senos davatkėlės.

žvakes ir giedokite per šv. Mišias. Tai bus ne mažesnė Dievo malonė,

Kartais susirinkdavo net keli vaikai

kaip j į patį matytumėte." Taip pataręs parapijiečiams, valdytojas

mokytis poterių, katekizmo, kaip

paskambino į Vilnių religinių reikalų įgaliotiniui Rugieniui. Sis apie įvykį nieko nežinojo. Mat kolūkio pirmininkas norėjo įrodyti, kad j o yra valdžia, o klebonas negali nevykdyti įsakymo. Skapiškiu kaimo maršalka Vytautas Prakapas rinko įrodymus, kad išlaisvintų kunigą. Pasirašius Birbiliškio eiguliui Garniui ir pateikus įrodymų, kad medie­ na pirkta, kunigas Kalinauskas buvo paleistas iš Ariogalos areštinės. 1965 m. j i s pabaigė klebonijos statybą, pastatė ūkinius pastatus.

I atlikti spaviednę

(išpažintį). Kai

jau pramokdavo, pasikviesdavo kunigą patikrinti. Kai kurie likdavo kitiems metams... Spaviednės leisŠv. Mergelės Marijos Škaplierinės davo ^ i s pačiais metais, o prie Ko­ vėliava. munijos - kaip pasakydavo kunigė­ lis. Vaikams Komunija būdavo di-

Juodaičių bažnyčioje tarnavę kunigai

158

Atlaidai ir kalendorinės šventės Michail Petrovski Josif Imbras Josif Noreiko

Ч РД Klebonijos statyba 1962 m. (nuotrauka rasta klebonijoje)

delė šventė. Mergaitės rengdavosi baltai, berniukai juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais. Rankoje visi laikydavo žvakes. Pir­ mąją Komuniją priimdavo kartą per metus, prieš šv. Mergelės Ma­ rijos atlaidus. Dirmavodavo (patepdavo) daugiausia Kaune. 1970 m. už parapijiečių paaukotas lėšas Petras Balčaitis iš Ry­ gos nupirko ir parvežė vargonus, kuriais bažnyčioje tebegrojama ir šiandien. Juodaičių bažnyčioje tarnavę kunigai Duomenys surašyti remiantis Juodaičių Romos kataliką bažnyčios dekanatinėmis metrikų aktų knygomis (LVIA F. 669 Ap. 18). Pirmoje knygoje (1858-1920) įrašai lenkų ir rusų kalbomis: Jonas Vitkevič Anton Viršila Tom Andžejevski Michail Pukeleš Michail Kolesinski Josif Kerpovski Michail Kernovski Sigizmund Chochlovski

1858-1859 m. 1859-1863 m. (1859 m. buvo 46-eriąmetų,2 0 metų jau kunigavęs, 1863 m. ištremtas į Sibirą) 1865 m. (kunigavo apie 8 mėnesius, atkeltas iš Čekiškės) 1865 m. (atliko vieną krikštą) 1866-1868 m. 1869-1871 m. 1872-1873 m. 1874-1893 m. (1880 m. buvo 39-eriiĮ, 15 metų j a u kunigavęs)

M. Klevinski

Toliau įrašai lietuvių kalba:

159

1894-1903 m. (gim. 1857 m., įšventintas į kunigus 1884 m.) 1904-1905 m.(gim. 1862 m., įšventintas į kunigus 1887 m.) 1905--1910 m. (gim. 1859 m., įšventintas į kunigus 1883 m.) 1911--1912 m.

Petras Juodviršis 1913-1936 m. Mykolas Paškavičius 1936-1942 m. Jonas Gerulis 1942-1944 m. Kazimieras Petrikas 1944-1945 m. Kazimieras Brazauskas 1945-03-05 Kazimieras Lapinskas 1954-01-01 Leonas Kalinauskas 1958-01-01 Povilas Dumšė 1967-09-02 Vaclovas Aleksandravičius 1969-03-01 (apie 8 mėnesius) Vytautas Kazimieras Pesliakas 1969-11-05 Antanas Sadauskas 1972-11-02 Pijus Žiugžda 1974-11-06 Pranciškus Matulaitis ir A l f a Petraitis 1989-04 (atvažiuojantys iš Veliuonos) A . Jakubauskas 1992-02-05 (atvažiuojantis iš Veliuonos) Liudvikas Simaška 1992-06 Artūras Stanevičius 1996-06 (atvažiuojantis iš Veliuonos) Vladas Luzgauskas 1997-05 Gintas Rimševičius 2002-05 Žygintas Veselka 2006-06

Atlaidai ir kalendorinės šventės Seniau Juodaičių bažnyčioje buvo švenčiami treji atlaidai - Šv. Kry­ žiaus gegužės 3 d.. Panelės Švenčiausios Karmelitės liepos 16 d. ir Šv. Martyno vyskupo (sekmadienį po lapkričio 11 d.). Dokumentai apie suteiktus atlaidus buvo kaupiami bažnyčios archyve, bet 1915 m. jie sudegė per bažnyčios gaisrą. Dabar švenčiami tik Sv. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai liepos 16 d. (keliama į sekmadienį). Pasakoja Vladas Balčaitis: į atlaidus žmonės ateidavo pėsti, su­ važiuodavo arkliais. Visi iš anksto siūdavosi naujus drabužius, tvar­ kydavo namų aplinką, ruošdavo vaišes. Aikštę prie bažnyčios puoš-

160

Atlaidai ir kalendorinės šventės

davo berželiais, gėlėmis. Suvažiuodavo daug kunigų. Bažnyčioje vykdavo iškilmingos pamaldos, grodavo dūdų orkestras, eisenoje aplink bažnyčią dalyvaudavo visos krikščioniškos organizacijos, pa­ sipuošusios uniformomis, su savo vėliavomis, mergaitės tautiniais rūbais barstydavo gėles. Bažnyčios aikštėje susirinkdavo daugybė prekeivių (karabelninkų), kurie prekiaudavo saldainiais ir žaislais, rožančiais. Atlaidai - giminių susitikimo ir bendravimo diena. Po pamaldų žmonės dar ilgai nesiskirstydavo: ieškodavo būryje iš toliau atvažia­ vusių giminių ir būtinai kvietė i svečius, jaunimas dairėsi vieni į ki­ tus, ieškojo sau poros. Pasižmonėję, vieni į kitus pasižiūrėję (vadinamasis smotras), skubėdavo su svečiais į namus, gražiai pasi­ vaišindavo putojančiu alum, kvapniais skilandžiais ir pyragais - juk tai didžiausia parapijos šventė. Jaunimas susirinkdavo linksmintis į klebono sodą, kur apkaišytoje berželiais aikštelėje, kurios viduiy iš­ kelta trispalvė vėliava, vykdavo gegužinė. Visi šokdavo, dainuodavo, prisigalvodavo visokių pokštų, vykdavo vaidinimai. Kartais atva­ žiuodavo Pupų dėdė, koncertuodavo dūdų orkestras arba aplinkinių kaimų muzikantai.

Atlaidai ir kalendorinės šventės

161

Juodaičių orkestrantai groja per atlaidus 1958 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Kasparas Puidokas, Česlovas Mykolaitis, Kostas Žukauskas, Bronius Latvys. Antroje eilėje: Bronius Latvys (tėvas), Jonas Mockus, Mykolas Gerdžius, Jonas Urbonas.

Kaip prisimena Vytautas Bukauskas, 1938 m. po Škaplierinės atlaidų vakaruškos vyko beržynėlyje prie Zofijuvkos palivarko. Po pamaldų prie bažnyčios privažiavo arkliais kinkytas vežimas, o ve­ žime - didelė bačka, kurioje sėdėjo „velnias". Tą „velnią" žmonės bandė sugriebti, bet jis vis pasislėpdavo. Į kitą vežimą susėdę muzi­ kantai ir kviesliai. Kas pėsti, kas važiuoti visi traukė į beržynėlį. Vaikai sekė paskui vežimą spėliodami, ar tas velnias tikras. Beržy­ nėlio aikštelėje vyko linksmybės iki pat sutemų. Taip pat iškilmingai iki Antrojo pasaulinio karo Juodaičiai švęs­ davo Sv. Kryžiaus atlaidus. Žmones mėgdavo nukeliauti ir į aplinkinėse parapijose vykstan­ čius atlaidus. Pėsti nueidavo ir į Ariogalą, Seredžių, Veliuoną.

Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai 1937 m.

Atkūrus nepriklausomybę, Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai tapo didžiausia kaimo švente, proga iš čia kilusiems aplan-

162

Atlaidai ir kalendorinės šventės

kyti savo gimtinę, susitikti, pabendrauti su giminaičiais, buvusiais kaimynais, vaikystės ir jaunystės draugais, todėl po pamaldų gana il­ gai žmonės nesiskirsto, būreliais šnekučiuojasi, džiaugiasi suvažia­ vusiais vaikais ir vaikaičiais, aptaria praėjusių metų įvykius, sėkmes ir praradimus. Seniausieji Juodaičių parapijos gyventojai noriai pasakoja apie kasmetinių Švenčių papročius. Keturias savaites iki Kalėdų prasidėjus adventui, kalėdodavo klebonas. Apie būsimą vizitą kiekvienam kaimui iš anksto pranešdavo maršalka. Tuoj visi pradėdavo ruoštis, tvarkytis namus. Kunigas su zakristijonu ir maršalka važiuodavo vienomis rogėmis, o kitomis - klebono gaspadorius ir kiti kalėdnin­ kai, prisidėję maišų, kad turėtų kur dovanas susikrauti. Atvažiavę į kiemą eidavo į trobą, garsiai, kad visi išgirstų, pagarbindavo Kristų, o kunigas pašlakstydavo švęstu vandeniu ir namiškiams duodavo pabučiuoti kryžių. Paskui susėdę prie stalo pradėdavo šnekėtis, kaip derlius užderėjo, ar visi sveiki, vaikus paklausinėdavo poterių ir duodavo po saldainį, o suaugusiems - šventą paveikslėlį. Seimininko jau iš vakaro būdavo atseikėta kalėdos: rugių, avižų, kas galėdamaspaltį lašinių, kiaušinių, linų kelias saujas. Jei atveždavo plotkelių (kalėdaičių), tai duodavo kviečių. Žmonės mūsų krašte vaišingi, kalėdojančius vaišindavo kas kuo turtingas. Kartais šie gerokai užtrukdavo, o grįždami kokią terbą ir pamesdavo... Bet iki Kalėdų stengdavosi visus aplankyti. Prieš Kalėdas, gruodžio 24 d. - Kūčios. Tą dieną žmonės pas­ ninkaudavo. Sakoma, kad per Kūčias negalima skolintis, nes visus metus nesiseks. Vaikai puošdavo eglutę žaisliukais, daugiausia pa­ čių padarytais. Seimininkės ruošdavo 12 patiekalų Kūčių vaišes. Ant stalo padėdavo šiaudų ir užtiesdavo balta staltiese. Būtinai kepdavo kleckiukų (kūčiukų), virdavo barščių su grybais, avižų kisieliaus, kviečių, neapseidavo be silkės, džiovintų grybų, aguonų pieno. Pa­ grindinis ir tradicinis to vakaro valgis būdavo kūčia (kalėdaitis).

Atlaidai ir kalendorinės šventės

163

Žmonės tikėjo, kad Kūčių naktis stebuklinga, ir po vakarienės dary­ davo burtus. Iš po staltiesės visi traukdavo po šiaudą - kas ištraukia ilgiausią, tas ilgai gyvens. Merginos tikėjosi atspėti savo ateitį. Rei­ kėjo mesti per stogą klumpę ir į kurią pusę atsisukdavo klumpės ga­ las, iš ten lauk piršlių. Atnešusios malkų glėbį skaičiuodavo: jei po porą, tai ištekės. Ridendavo kurpę nuo stalo link durų, ir jei klumpė užsirita ant slenksčio - ištekės. Išėjusios į lauką klausydavo, iš ku­ rios pusės loja šunys - iš tos pusės piršliai atvažiuos. Priėjusios prie tvoros apglėbdavo kuo daugiau tvoros statinių ir skaičiuodavo, ar iš­ eina porinis skaičius; jei ne, tai šiemet dar bus be poros. Pagal Kūčių vakarą žmonės spėdavo, kokie bus ateinantys metai. Kalėdos - Kristaus gimimo šventė, žmonės švęsdavo tris die­ nas, nieko nedirbdavo, nes žiemos metu ir darbų būdavo nedaug, tik gyvulius apžiūrėti. Kalėdose keldavosi labai anksti ir palikę namuose kelis šeimynykščius eidavo į Piemenėlių mišias. Vėliau, jau prašvitus, vykdavo antrosios ir trečiosios mišios. Žmonių kas pėsčias, kas važiuotas bažnyčion susirinkdavo daug, iš visų parapijos kampelių. Po mišių visi skubėdavo namo pasveikinti likusių namiškių. Po eglute vaikai rasdavo Kalėdų Senelio dovanėlių, kartais ateidavo ir pats Senelis. Po pasninkavimo visi būdavo praalkę, tad ypač kvepėdavo dar iš vakaro „po pečium" pakeptas kugelis, mėsos kepsniai ir pyragai. Sukalbėję poterius ir pasivaišinę eidavo pailsėti, pirmą švenčių dieną praleisdavo namuose. Antrą dieną po mišių bažnyčioje namo niekas neskubėdavo: jaunimas būreliais traukdavo kur nors į vakaruškas, o vyresnieji pasisvečiuoti, giminių aplankyti. Tai vienur, tai kitur skambėdavo dainos. Laiką nuo Kalėdų iki Užgavėnių žmonės vadindavo „mėsėdu", nes tuo metu pjaudavo gyvulius ir valgydavo daug mėsos. Stambesni ūkininkai, kurie samdydavo berną, mergą ar pieme­ nuką per Kalėdas turėdavo jiems išmokėti algas už tarnavimo me­ tus. Būdavo visaip - vieniems sumokėdavo kaip sutarę, o kitiems

164

Atlaidai ir kalendorinės šventės

Atlaidai ir kalendorinės šventės

165

per mažai. Kartais ir susipykdavo. Trečią Kalėdų dieną ir samdi­

pasninkaudavo, daug kas net sausai: nevalgydavo jokios mėsos ar

niams būdavo šventė, nes gavę uždarbį galėjo paišlaidauti, gimines

riebalų, pieno produktų ir kiaušinių. Net indus išplaudavo karštu

aplankyti. Po Naujųjų metų gaspadoriai

ieškodavo naujų samdinių,

vandeniu, kad neliktų riebalų. Penktadieniais seni žmonės visai ne­

nes, kol žiema, reikėdavo miške malkų pasigaminti. Sausio pradžioje - Trys karaliai. Dar prieš porą dienų juodaitiš-

valgydavo, kai kurie dėl to nusilpdavo ir nekaip jausdavosi. Dau­

kiai keliese susidėję užpirkdavo mišias ir pašventindavo kreidą. Tri­

kopūstų, kruopų sriubas užbaltindavo sumaltų aguonų pienu, pasi­

j ų spalvų apsiaustais (rudu, melsvu ir žaliu) su išsiuvinėtomis raidė­

tiekdavo žuvies ar silkės.

giausia gamindavo patiekalus iš bulvių, barščius su grybais, virdavo

mis K (Kasparas), M (Merkelis) ir B (Baltazaras) apsirengdavo „trys

Prieš Verbų sekmadienį žmonės eidavo į mišką pasiskinti žalių

karaliai", visi su didelėmis barzdomis, ūsais ir karūnomis ant galvų,

kadagių. Jų reikėdavo gerai paieškoti, nes pas mus tai retokas auga­

nešdavosi papuoštas lazdas ir žvaigždę. Kaip pasakoja Vladas Bal-

las. Verba - atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos sim­

čaitis, ta žvaigždė būdavo atidaroma ir iš kelių skyrių. Atėję į kiemą

bolis. Verbose keldavosi kuo anksčiau ir stengdavosi kitus dar mie­

sugiedodavo giesmę „Sveikas Jėzau gimusis", palinkėdavo gerų me­

gančius išplakti kadagio šakele. Kas pirmas atsikeldavo, gulinčius

tų ir gero derliaus, ant durų šventinta kreida parašydavo +K+M+B,

plakdamas sakydavo „Ne aš plaku, verba plaka, ne aš plaku, verba

kad Dievas saugotų tuos namus. Žmonės stengdavosi pažinti, kas tie

plaka - kiek duosi kiaušinių per Velykas?" Eidami į bažnyčią visi

persirengę karaliai, ir į žvaigždę įmesdavo pinigėlių. Šis paprotys iš­

nešėsi verbas. Moterys - dideles puokštes su bruknėmis ar kitokiais

liko ir sovietiniais laikais, tik „karaliai" vaikščiodavo naktį, be gies­

žalumynais, o vyrai mažas šakeles. Kas laikydavo bičių, tai nešda­

mių ir tik pas tikinčiuosius, kurie rytą rasdavo ant durų užrašytas

vosi visą šluotą, kad turėtų kuo bites „kodylyt" (smilkyti). Pašven­

šventąsias raides. Užgavėnės visada būna antradienį, septynios savaitės prieš Ve­

tintą verbą parsinešę pakišdavo po sija, kad saugotų namus nuo

lykas. Tą dieną būtina sočiai ir daug kartų valgyti - užsigavėti, kad būsimas derlius geriau užderėtų, todėl virdavo mėsos, riebaus šuti­

perkūno ir gaisro, kitokių negandų. Po metų senąją verbą sudeginda­ vo ir pakeisdavo nauja. Po Verbų sekmadienio Didžiąją savaitę prasidėdavo pasiruoši­

nio, kepdavo blynus. Vladas Balčaitis su Kostu ir Zigmu Dapkiais,

mas Velykoms. Moterys tvarkydavo ir švarindavo namus, o vyrai

Kaziu Balčaičiu apsirengdavo žydais - prisiklijuodavo barzdas, ap-

apsikuopdavo kiemą ir užraugdavo alučio. Šventes reikia pasitikti

sisiausdavo išverstais kailiniais, kad niekas nepažintų, ir eidavo per kiemus dainuodami „žydiškai": Tapi mami bogi žaidi/ Kuš mitokan

apsišvarinus, išsiprausus, švariais drabužiais. Didįjį šeštadienį skuti-

alag bain/ Tapi mami bagi gros / Kuš mitoki i pamos/. Kas duodavo

ninkė stengdavosi kuo gražiau numarginti ir vaikus nudžiuginti. Jau­

litą, kas ir stipriau ką nors... Moterys irgi neatsilikdavo: susitarusios

nimas būdavo užsiėmęs - repetuodavo spektaklį, kurį rodydavo per

persirengdavo čigonais ar kuo kitu. Kitą dieną „pelenė" - Pelenų

šventes. Šeimyna iš anksto pasirūpindavo toms dienoms pakankamai

diena, prasideda pasninkas. Tądien eidami į bažnyčią nešdavosi pa­

pašaro gyvuliams, malkų, vandens, kad per šventes mažiau darbo

šventinti pelenų saujelę, o paskui tais pelenais barstydavosi galvą ir

būtų. Velyknaktį (Viešpaties prisikėlimo naktį) visi suaugę ruošda­

sakydavo: „Iš dulkės atsiradęs, dulke pavirsi." Gavėnios laiku visi

vosi į bažnyčią, namuose likdavo tik seneliai ir vaikai.

nėdavo arba karštu vašku margindavo kiaušinius. Kiekviena šeimi­

166

Atlaidai ir kalendorinės šventės Štai ką apie savo vaikystės Velykas prisimena Kazimiera Bal-

čaitienė (g. 1924 m.): Didįjį šeštadienį tėvas eidamas į bažnyčią neš­ davosi žarijų ir vandens, grįžęs iš pašventintų žarijų [kurdavo ugnį, o švęstu vandeniu šlakstydavo namus, tvartus, gyvulius, laukus ir tikėjo, kad velykinė ugnis apsaugos nuo žaibo ir blogio, vanduo atneš laimę ir santarvę. Velyknakčiai prie kunigo P. Juodviršio labai iškilmingi būdavo. Kryžių kaip ir dabar parapinėse bažnyčiose paguldo per vidurį, paskui visi eina, bučiuoja. Būdavo ir taip: kryžių laiko du kariškiai. Ale kaip pasipuošdavo - kaip senovės kareiviai! Kiek rei­ kėjo pasiaukojimo parapijiečiams! Susiorganizuodavo kokie aštuoni vyrai arba dvylika — bordavi, lampasai geltoni, kepurės baisiausios! Taip kaip tų prancūzų, Napoleono karių kad matom. Būdavo, ateina keturi vyrai su šoblėm, kaip vadindavo — kardais, o ten orkestras ant šventoriaus, ant kelio, duoda maršą vis. Tol eina, kol ateina iki kry­ žiaus. Ateina, džiukt džiukt kardus, pasikeičia. Tie keturi atsistoja, o dar keturi apsisuka ir nueina. Atseit prie to kryžiaus sargyba. Taip per visą naktį keičiasi. Juodaičių P. Kasparo dūdų orkestras visada naktį grodavo. Tai jau po visų svarbių pamaldų šitas vykdavo. Pir­ miausia tai kryžiaus keliai būdavo naktį. Senovėje mišias Didįjį penktadienį ir šeštadienį laikydavo iš ryto. O paskui žmonės pavalgo vakarienę, ir kol dar netamsu, eina į Velyknaktį. Vaikai naktį — ne, vaikų nebūdavo. Mane vis dėlto nusivedė. Juk aš visur eidavau su tėveliu. Tėvelis eina, tai ir aš! Dar tik dešimt metų man buvo. Kokios grožybės! Prie karsto (Kristus iškeltas jau nuo ryto) budi moterys su veliumais, vienos ateina, kitos išeina, taip kaip tie kareiviai prie Kristaus išstatyto, prie altoriaus klūpo ir keičiasi. Ir tretininkės, ap­ sirengusios savo uniformomis, budėdavo. Paskui vyrai su kamžom eidavo klūpėt, kol praeina visa naktis. Prailgdavo naktis, kai kas ir prisnūsdavo. Būdavo ir šposininkų (Jonas Balčaitis, Stasys Mickus, Pranas Stašaitis), kurie apsirengdavo velniais, išsitepę taukais bur­ ną, išsisuodinę nagus ir į kojinę įsipylę pelenų bažnyčioj snaudžian­

Atlaidai ir kalendorinės šventės

167

čius ištaukuodavo, suodinom rankom išpaišindavo nosis, žandus ar per nugarą su pelenų kojine plumpteldavo ir sušukdavo: „Kelkis poterių būdavot!" Per naktį būdavo, mano tėvelis, Butkus, Dapkus ir moterys, bet ne choristai, daugiausia senesni giedoriai, gieda didžiuosius „Kalnus", o Marijos rožančių jau kai pradeda truputį švist, kad spėtų visą pagiedot iki aušros. Paskui jau prieš pat Prisikėlimą gieda „Magdaleną" (kaip Marija Magdalena Jėzaus ieškojo). Kol saulė dar visai nepatekėjo, susirenka choristai, ir jau ruošiasi Prisikėlimui. Pradeda eit aplink bažnyčią tris sykius. Viską aš žinau, nes pati dar visai jauna sykį ar du sykius esu buvus Velyknakty. 1944 m. užėjo komunistai ir Velyknakčius uždraudė, bet žmonės Velykas vis tiek švęsdavo, tik tyliai. Pasibaigus pamaldoms visi skubėdavo namo, nes ten likusieji laukdavo, kol parneš pašventintų margučių. Visa šeimyna sėda prie stalo ir pirmiausia muša margučius, o paskui ragauja kitokius šeimi­ ninkės pagamintus valgius. Prisivalgę eidavo pailsėti, nes per naktį būdavo nemigę. Antrą Velykų dieną po pamaldų eidavo į svečius pas gimines ir kaimynus. Parapijos salėje jaunimas rodydavo vaidi­ nimus, vykdavo vakaruškos, grodavo dūdų orkestras. Vaikai Velykų laukdavo labiausiai. Jau vien kiaušinių margini­ mas kiek džiaugsmo suteikdavo. Paskui eidavo pas kaimynus arba pas savo krikštatėvius velykauti. Žmonės dovanodavo pačius gražiausius margučius, vaikai su jais žaisdavo, ridendavo pasidėję medžio žievę ir varžydavosi, kas surinks daugiausiai kiaušinių. Žaislus vaikams tėvai gamindavo patys. Pavyzdžiui, į kiaulės pūslę įdėdavo kelis žirnius, per šiaudą pripūsdavo ir išdžiovindavo. Su tokiu kamuoliu ir žaisdavo. Lėles iš senų skudurų siūdavo, berniukams padarydavo račiukus ar iš medžio išdroždavo žmogiu­ kus. Vaikai patys mokėdavo iš medžio žievės išsisukti dūdeles. Sekminės - piemenėlių šventė. Dar iš vakaro piemenukai bega­ nydami papuošdavo gyvulius, nupynę vainikus užkabindavo kar­ vėms ant ragų. Pargindavo namo apkaišytas, už tai Sekminėse gau-

168

Atlaidai ir kalendorinės šventės

davo šeimininkių dovanų: sūrį, kiaušinių, lašinių, pyrago. Susirinkę į būrelį kas ką gavęs patys pasiruošdavo vaišes. Sekminės buvo šven­ čiamos ir sovietiniais laikais. Balandžio pirmoji - vadinamasis „aprylius". Tą dieną stengda­

Bažnyčios choras

169

si, aprengdavo baltai ir papuošdavo rūtomis, o vaikinui baltą „stančką" (kaspiną) prisegdavo. Ant rankos uždėdavo rožančių ir šventą paveikslėlį. Grabus (karstus) daugiausia darydavo Jurgis Preimonas

apsileidėliams ir tinginiams krėsdavo įvairius pokštus: tai netvarkin­ gai paliktus padargus užkeldavo ant stogo, tai ne vietoj stovintį veži­

iš lentų, į dugną įdėdavo skiedrų ir užtiesdavo drobe, pagalvėlę prikimšdavo drožlių. Šarvojimo lentą aptaisydavo baltais ir juodais raštais išaustais „divonais", galvūgalyje prie sienos prikaldavo tokį patį ir pakabindavo šventųjų paveikslų, pastatydavo kryželį. Žiemą prie karsto pastatydavo keturias eglutes, o vasarą berželius. Galvūgalyje degdavo 2 arba 4 žvakės. Velionį laikydavo tris dienas,

mą į tvenkinį nustumdavo. Nuo seniausių laikų svarbiausia rudens šventė buvo Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų dieną laikomos pamaldos už globėjus šventuosius, o per Vėlines - gedulingos pamaldos už mirusiųjų vėles.

tuo metu kaimynai giedodavo rožančių. Į pagrabą žmonės eidavo apsitaisę juodai, jokių gėlių nenešdavo. Bažnyčioje karsto neati­ dengdavo, j į užkaldavo namuose. Duobę iškasdavo to paties kaimo žmonės, jaunam iškaišydavo „kvietkom", žiemą - eglės šakelėmis.

Visi eina į kapines aplankyti mirusiųjų, puošia kapus gėlėmis, uždega

Palaidoję giedodavo rožančių. Kapus žmonės labai prižiūrėdavo, dažnai lankydavo. Jei tik galėdavo, po mėnesio ar metų užpirkdavo mišias (pasakojo Joana Skridlienė).

vosi vieni kitus apgauti, kad būtų apsukrūs visus metus. Apgautasis negalėdavo pykti, nors ir išjuoktas, nes iš j o apgavikas laimę atims. Kaimo šposininkai Jonas Balčaitis, Stasys Mickus, Pranas Balčaitis

žvakutes. Tikintieji laiko savo pareiga aplankyti artimųjų kapus ir išreikšti pagarbą mirusiesiems. Tai rimties ir susikaupimo diena. Žmogui mirštant, uždegdavo žvakę. Ji degdavo, kol velionį pa­ šarvodavo. Mirštančiojo paskutinį kartą aplankyti ateidavo kaimy­ nai. Mirusįjį aprengdavo baltais marškiniais ir tamsiu kostiumu. Mo­ teris - tamsia suknia, užrišdavo baltą skepetaitę. Jei mirdavo netekėju-

Bažnyčios choras Manoma, kad bažnyčios choras Juodaičių parapijoje suburtas dar 1858 metais. Juodaičių kraštas nuo senų laikų garsėjo dainingais žmo­ nėmis ir net šeimomis (pavyzdžiui, Mykolo Balčaičio visa šeima ir šiandien vadinami „giedoriais"). Kaip pasakoja ilgametė choro dalyvė Stasė Balčaitytė, visi šios dinastijos nariai giedodavo bažnyčios chore, laidotuvėse. Pastačius naują bažnyčią (1931 m.), chorui vadovaujant Vladui Baranauskui, giesmininkų ypač padaugėjo.

Laidotuvės prie bažnyčios 1958 m.

1937 m. į Juodaičius atvykus jaunam ir energingam vargoninin­ kui Jonui Giedraičiui, pavasarininkai subūrė savo chorą, kurį lankė gausus būrys dainininkų. Vargonininkas rengė ir pamainą - jaunųjų angelaičių chorą. 1940 m. Juodaičių parapijoje gyvavo jau gana gar­ sus bažnyčios choras, kurį kviesdavosi ir į kaimynines parapijas. De­ ja, Antrojo pasaulinio karo įvykiai išardė šį kolektyvą. Karo metais

170

Bažnyčios choras

žmonės buvo išblaškyti, daugelis išsikėlė gyventi kitur, dalis cho­ ristų buvo ištremti į Sibirą. Po karo gana nemažam chorui vadovavo vargonininkas Jonas Subačius. Gražiai su choristais bendraudavo, repetuodavo kunigas Kazimieras Brazauskas. 1954 m. Juodaičiuose pradėjo dirbti vargonininkas Jonas Dovy­ daitis, taip pat vadovavęs bažnyčios chorui. Nuo 1970 metų čia vargonininko nebuvo, žmonės kartais pasi­ kviesdavo Stasį Padleckį, kuris vargonininkavo Seredžiaus bažnyčio­ je. Jo sukurtos giesmės „O ramioji", „Širdie švenčiausia", „Šventoj ty­ loj", „Garbė Marijai" bažnyčioje giedamos iki šiol. 1976 m. chorui vadovavo Jonas Sadauskas. Tada chorą lankė Stasė Sadauskienė, Al­ fonsas Petrauskas, Stasė Balčaitytė, Angelė Bukauskienė, Zinaida Bu­ kauskienė, Vincas Bukauskas, Stasys Andrikis, Kazimiera Aleksan­ dravičienė, Kazimiera Balčaitienė ir jos dukros Asta, Sigita.

Bažnyčios choras 1936 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Vladislava Banytė, Genė Padleckaitė. Antroje eilėje trečias iš kairės kun. Mykolas Paškavičius, varg. Vladas Baranauskas. Trečioje eilėje: Povilas Balčaitis, (?), Antanas Padleckis, Antanina Padleckaitė, Jurgis Morkeliūnas, Kazys Padleckas, Zofija Morkeliūnaitė.

Bažnyčios choras

171

Choristai bažnyčioje su vargoninku Jonu Sadausku. Iš kairės: Zita, Asta ir Sigita Balčaitytės, Zinaida Bukauskienė, Kazimiera Balčaitienė, Feliksas Butkus, Petras Marcinkus, Viktoras Jasiukaitis.

Bažnytinis choras ir muzikantai. Pirmoje eilėje iš kairės: Kostas Žukauskas, Vilius Žukauskas, Angelė Bukauskienė, Joana Skridlienė, Kasparas Puidokas, Bronius Latvys, Mykolas Gerdžius. Antroje eilėje: (?), Jonas Urbonas, (?), Zinaida ir Vincas Bukauskai, kunigo šeimininkė, Stasys Bukauskas, Stasė Sadauskienė, Maršalienė, (?).

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

172

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai Seniausieji Juodaičių gyventojai prisimena, kad kapinių būta ne tik Juodaičiuose, bet ir Misiūnuose bei Skapiškyje. Šiuo metu ten nieko nelikę. Juodaičių kapinėse pradėta laidoti labai seniai. Manoma, kad kapinėse, įrengtose aplink 1780 m. statytą koply­ čią, buvo laidojama tol, kol toje vietoje pastatė bažnyčią. Dabartinė­ se kapinėse pradėta laidoti 1858 metais (datą patvirtina užrašai len­

173

denskas. Metalinių kryžių yra pagaminęs kalvis Bronius Gusta iš Mituvos kaimo. 1899 m. kapinės apmūrytos akmenine tvora. 1920 m. kapinės jau užėmė 600 kv. sieksnių, stovėjo apie 40 medinių ir 110 akmeni­ nių ar metalinių kryžių. Viename kampe buvo skirta vieta laidoti ne-

kų kalba ant senųjų paminklų). Išlikę keli seni kryžiai ir masyvūs akmeniniai antkapiai, aptverti geležinėmis grandinėmis, kiti mažesni metaliniai, akmeniniu pamatu. Kai kur dar likę metalinių tvorelių, žmonės pasakojo, kad jomis buvo aptveriami pasiturinčiųjų kapai. Ant daugelio senųjų paminklų yra tik mirties metai ir neaišku, kokio amžiaus buvo velionis. Ant kitų nėra gimimo metų, tik mirties data ir kiek metų buvo velionis. Dar kitur tik pavardė, vardas ir užrašas „Prašom sukalbėti sveika Marija". Paminkluose, pastatytuose po 1900 m., užrašai lietuviški, dažnai su rašybos klaidomis. Vieni ant­ kapiai masyvūs, aukšti, kitur likęs tik žemės kauburėlis. Nemažai akmeninių kryžių pagamino meistras iš Pagausančio Petras Liau-

Senosios kapinės prie bažnyčios (2000 m.).

Kalvio gamintas kryžius.

Lietas ketinis kryžius.

Kniedytas kryžius.

Medinis kryžius.

174

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

krikštytiems ir į pašventintus kapus netinkamiems (savižudžiams ir kt.). 1939 m. senąsias kapines reikėjo plėsti. Kadangi aplink buvo Jono Ajausko žemė, kreiptasi į jį, kad parduotų žemės parapijos reikmėms, tačiau jis už 0,5 ha pareikalavo net 3 000 Lt. Parapijos at­ stovai derėdamiesi pasiūlė gana daug - 1 500 Lt, bet J. Ajauskas ne­ sutiko. Kiti ūkininkai siūlė žemės rinkos kaina - 800 Lt/ha, bet tolo­ kai nuo bažnyčios. Kunigas Mykolas Paškavičius parašė prašymą Seimui. Seimo potvarkiu buvo skirta žemės kapams išplėsti, Jonui Ajauskui paskirta žemės kitoje vietoje. Vėliausiame 1940 metų pla­ ne išplėstų kapinių pietinis kraštas pažymėtas kaip laisvamanių ka­ pai, plotas apsodintas pušimis ir uosiais. Matyt, laisvamanių buvo nedaug, nes tokių kapų buvo mažai, plečiant kapines j ų nebeliko. Senosiose kapinėse didesnė dalis senovinių paminklų sunyko, kiti dar tebestovi tarp naujųjų. Bažnyčios šventoriuje palaidoti trys kunigai: bažnyčios statyto­ jas Petras Juodviršis, kunigavęs Juodaičių parapijoje1913-1936 m.. Pijus Žiugžda (1974-1989 m.) ir nežinomas kunigas, palaidotas ne­ aišku kada, jam pastatytas senoviškas metalinis kryžius be datų, ka­ pas aptvertas metaline tvorele. Ne kapinėse stovinčių kryžių ir koplytstulpių mūsų krašte nėra daug. Kryžius - universalus simbolis ženklų pasaulyje, būdingas įvairioms tautoms ir religijoms. Tai Kristaus kančios ir mirties įran­ kis, tapęs krikščioniško tikėjimo simboliu, žmonių nuodėmių atpir­ kimo ženklu. Kryžių statymo tradiciją palaikė ir bažnyčia - jubilieji­ niams bažnytiniams metams paminėti, bažnyčios pašventinimui pri­ siminti. Taip pat kryžius statydavo kaip atgailos už padarytas dideles nuodėmes ženklą, prašant Dievą įpėdinių, dėkojant už išgijimą nuo sunkios ligos ir kt. Jei atsitikdavo kokia nelaimė, pasibaigusi staigia mirtimi, toje vietoje taip pat statydavo kryžių. Štai važiuojant per Mituvos, Paupio, Gausantės ir kitus upelius mediniai tiltai labai bildėdavo, arkliai baidydavosi ir įvykdavo nelaimių, todėl prie j ų buvo

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

175

pastatyta kryžių ir koplytėlių. Ūkininkai, prašydami Dievo globos savo laukams, kartais statydavo kiyžius laukuose arba pamiškėje. Prie namų ar gėlių darželyje pastatytas kryžius reikšdavo Dievo ma­ lonių prašymą ar padėkąjų sulaukus (A. Bajerčiaus sodyboje). Toks kryžius išlikęs ir Kazimieras Balčaitienės sodyboje. Paprasti kryžiai ar koplytėlės buvo statomos kryžkelėse ar pakelėse. Nugariniu sky­ du Nukryžiuotojo statulėlei tarnaudavo pats kryžiaus ar koplytėlės medis, pastogę sudarė medinis dvišlaitis stogelis arba skardinė pas­ togėlė. Štai Juodaičių kaime prie sankryžos ąžuole buvo dėželės pa­ vidalo koplytėlė su Nukryžiuotojo statulėle, papuošta aureole ir įvai­ riais ornamentais. Sovietiniais laikais platinant sankryžą ąžuolas nu­ kirstas ir koplytėlė sunaikinta. Dar išlikęs šalia kelio Mituvos gyvenvietė-Juodaičiai stovintis Mituvos kaimo kryžius, bet j o būklė šiuo metu apgailėtina. Mišiūnų kaimo senoji koplytėlė taip pat supuvo ir jau perdaryta: iš lentelių sukaltas stogelis, priekyje uždėtas stiklas, kad matytųsi Šv. Kazimie­ ro skulptūrėlė ir papuošimai. Pagausančio kaimo kryžių (pastatytą 1922 m.), kurio kryžmėje prikalta dėžutės pavidalo koplytėlė, ir da-

Mituvos kaimo kryžius.

Mišiunų kaimo koplytėlė.

176

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

bar prižiūri kaimo senoliai, bet kryžiaus būklė jau labai bloga. Jo vietoje Bajerčiai ketina pastatyti naują. Tame pačiame kaime ąžuole buvusiai senajai koplytėlei sunykus, Ipolitas Liaudenskas 1980 m. sumeistravo naują. Pati naujausia koplytėlė yra Akmeniškių kaime. Nemažai kryžių buvo pastatyta 1924-1936 m., kai kaimo ūki­ ninkai kėlėsi į vienkiemius ar važiavo laimės ieškoti į Ameriką, todėl stengdavosi pastatyti atminimo kryžių ar koplytėlę kaip paminklą, kuris liudytų, kad toje vietoje buvo žmonių gyventa. Iš savo miško nusikirtę ąžuolą ūkininkai su kaimynų pagalba j į parsigabendavo, o vietiniai meistrai-dailidės padirbdavo kryžių. Jie nebūdavo didelės meninės vertės, nereikalaudavo ir didelių išlaidų (Mituvos kaimo kryžius). Statydavo aukštus, kad apačiai nupuvus būtų galima vėl įkasti į žemę, o kryžiui visai sunykus statydavo naują. Paprastai kryžius šventindavo parapijos kunigas. Susirinkę giminės ir kaimynai pasimelsdavo, pagiedodavo, visi pasivaišindavo. Si vieta tapdavo šventa, šventa - žmonės eidami pro šalį nusiimdavo kepures, persižegnodavo, per šventes papuošdavo gėlėmis. Nuo seno prie bažnyčios stovėjo du kryžiai - vienas šventoriuje, kitas tarp bažnyčios ir špitolės. Pastarąjį (šešių metrų aukščio) pastatė

Kryžius Liaudensko sodyboje.

Akmeniškių kaimo koplytėlė.

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

177

pavasarininkų kuopa, jis buvo aptvertas tvorele (neišlikusi). Manoma, kad jis skirtas 1934 m. bažnyčios įšventinimui paminėti. Šventoriuje stovėjo kryžius misionierių, kurie 1943 m. visą savaitę meldėsi, kad Dievas apsaugotų parapijiečius nuo karo nelaimių, garbei. Šie kryžiai išsiskyrė iš kitų tuo, kad buvo labai aukšti (6 ar 7 metrų), juose buvo po mažytę Nukryžiuoto Išganytojo statulėlę. Jų būklė 1985 metais bu­ vojau labai bloga, todėl kunigo Pijaus Žiugždos rūpesčiu parapijiečiai juos atstatė. Paprasti penkių metrų aukščio kryžiai stovi ir šiandien. At­ kūrus nepriklausomybę 1990 m. Eugenijus Urbonas šventoriuje pastatė naują menišką kryžių (skulptorius Algimantas Vytėnas). Kryžmėje esan­ tis Nukryžiuotasis pridengtas mediniu dvišlaičiu stogeliu, kryžmę puošia ornamentinė aureolė iš stilizuotų spindulių, kryžiaus kotas papuoštas įvai­ riais ornamentais. Apačioje užrašas „2000 Kristui - 1000 Lietuvai". Pačius seniausius koplytėlių kryžius ir vėjarodę 1966 m. nuotraukose užfiksavo M. Sakalauskas („Liaudies kultūra", 1997 m.

Atstatytas pavasarininkų kryžius prie bažnyčios.

Atstatytas misionierių kryžius bažnyčios šventoriuje.

179

Juodaičių kapinės, kryžiai ir koplytstulpiai

178

JUODAIČIŲ M O K Y K L O S ISTORIJA Po 1863 m. sukilimo lietuviškos mokyklos buvo uždarytos ir steigia­ mos naujai pagal rusų įstatymus. Carinės imperijos valdymo laikais Juodaičių parapijoje mokyklų visai nebuvo. Kaip ir visoje Lietuvoje, lietuviškos spaudos draudimo metais paplito slaptos vadinamosios daraktorių mokyklos, veikusios iki 1907 m. Daraktorius - tų laikų slaptosios parapijinės mokyklos mokytojo (vedėjo) liaudiškas pavadinimas, kilęs iš lenkiško žodžio dyrektor. Nelegalią mokyklą įsteigdavo pats mokytojas (daraktorius) arba valstiečiai, turėję mo­ kyklinio amžiaus vaikų. Dažniausiai tokia mokykla kas savaitę per­ sikeldavo iš vieno valstiečio trobos pas kitą. Atvykę kaiman slapto­ Eugenijaus Urbono pastatytas kryžius bažnyčios šventoriuje.

E. Urbono šeimos kryžius buvusios jų sodybos vietoje. Skulptorius A. Vytėnas.

Nr. 1). Juodaičių apylinkėje j i s rado metalinę viršūnę su vėjarode, datuojama 1874 metais. Deja, reikia pripažinti, kad kryžiai palaipsniui nyksta, beveik nebestatomi nauji. Šiandien j ų likimas visiškai priklauso nuo aplinkinių gyventojų valios ir noro užkirsti kelią visiškam j ų išnykimui.

Seniau

pareiga

prižiūrėti

kryžių

giminėje

buvo

perduodama iš kartos į kartą, o j a m sunykus vaikaičiai stengdavosi atstatyti panašų.

sios mokyklos medžioti žandarai paprastai nežinodavo, į kurią sodybą pulti, o kol susigaudydavo, pirkioje būdavo panaikinamos bet kokios mokinių buvimo žymės. Daraktoriai gaudavo pastogę, maistą ir nedidelį užmokestį. Paprastai j i e patys nebuvo labai išsi­ mokslinę, dažniausiai lankę tik liaudies mokyklą ar baigę žemutines vidurinės mokyklos klases, atsargos puskarininkiai ar šiaip gy­ venimo matę žmonės. Jie mokė skaityti, rašyti lietuviškai, arit­ metikos pagrindų. Pamituvio kaime mokykla veikė pas Juozą Povilaitį. Vaikus mokė Valerijonas Povilaitis - savamokslis, pats mokęsis rusų kalba. Pamokos vykdavo namų aplinkoje - vaikai susėsdavo prie stalo virtuvėje, mokytojas stalo gale. Iš elementorių arba maldaknygių aplinkinių kaimų vaikai mokėsi lietuviškai rašyti (ant lentelių grifeliais)

ir skaityti, skaičiuoti su degtukais. Pirmojo

pasaulinio karo metais Lietuvą užėmus vokiečiams buvo leista steigti krašto mokyklas, bet karo metais nebuvo mokytojų, vadovėlių, mokymo priemonių, lėšų. Vėliau mokykla buvo atkurta Mišiūnų kaime pas Jurgio Liaudensko tėvą. Mokytojas rusas per visas pamokas kalbėjo tik rusiškai. Už vaiką kas savaitę reikėdavo mokėti po 10-15 kapeikų. Svarbiausias mokytojo uždavinys buvo

Juodaičių mokyklos istorija

180

išmokyti vaikus skaityti spausdintus tekstus. Baigę „oficialią" trijų klasių mokyklą mokiniai galėdavo stoti į kitas mokyklas mieste. Jei vaikas jau mokėjo paskaityti, pasirašyti ir suskaičiuoti iki 20, manyta, kad tokio mokslo jam užtenka. Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma, kaimuose pradėjo kurtis lietuviškos pradžios mokyklos. Jų padėtis iš pradžių buvo ypač sunki - nebuvo patalpų, inventoriaus, trūko mokytojų. Mokyklos buvo įkurdinamos tam nepritaikytuose priva­ čiuose namuose. Juodaičiuose parapinė mokykla buvo atidaryta 1919 m. špitolėje, sename pastate, kuriame gyveno bažnyčios tarnai. Viename dideliame kambaryje ir buvo įrengta klasė. Valsčiaus savi­ valdybė mokykla beveik nesirūpino, todėl j ą daugiausia globojo se­ niūnas ir kunigas Petras Juodviršis. Pirmoji mokytoja buvo nuo Verėduvos kilusi Zebenkštytė, antroji - Bronė Babonytė iš Zofijuvkos pali­ varko. Vėliau dirbo mokytojai Jankauskaitė ir J. Jankauskas iš Ario­ galos miestelio. Kaip pasakojo Antanina Preimonienė (g. 1905 m.), di­ džiausią dėmesį mokytojai skyrė poterių mokymui ir maldaknygių skai­ tymui. Vaikai mokydavosi nuo Visų šventųjų iki Velykų, tik pirmokai pradėdavo kiek anksčiau. 1922 m. spalio 11d. mokykloje pradėjo dirbti jaunas energingas mokytojas Bronius Stašaitis iš Mituvos kaimo. Jis buvo kilęs iš Dirdiškių k. (Girkalnio vlsč.), 1913 m. baigęs keturias Ra­ seinių miesto mokyk­ К , К № (Й Й Ч < и . А MAUc«f i.тонко*W los klases ir 1921 m. Jurbarko vasarinius SKAIČIAVIMO mokytojų kursus. UŽDAVINIAI Kaip prisimena bu­ I OMtS vusi mokinė Stefa­ nija Masai tytė-Puidokienė, B. Stašaitis buvo puikus moky­ įsos P O »O * j tojas, aktyvus vi­ i Skaičiavimo uždavinynas ir geografijos suomenininkas. Jis *

pradžiamokslis (1924 m.).

Juodaičių mokyklos istorija

181

buvo prieš tikėjimo pamokas mokykloje ir dėl to nesutarė su kunigu P. Juodviršiu. 1927 m. rugsėjo 1 d. švietimo ministro įsakymu buvo atleistas iš tarnybos dėl to, kad neturėjo įstatymu nustatyto mokslo cenzo. Palaidotas Juodaičių kapinėse. Nuo 1925 m. Juodaičių pradinė mokykla buvo Igno Ajausko sodyboje. Vaikus mokė mokytoja Rožė Janauskaitė, kiek vėliau - mokytoja Ona Katarytė. 1928 m. I. Ajausko namas per gaisrą apdegė, todėl mokyklą perkėlė pas Juozą Masaitį. 1929 m., suremontavus apdegusį namą, klasė vėl buvo pas Igną Ajauską. Mokslas nebuvo pigus malonumas, nes pieštukas, sąsiuvinis kainuodavo 10 ct, o vadovėlis „Sakalėlis" net 4 Lt. Daugelio vaikų, pramokusių poterius ir pasirašyti, į mokyklą nebeleisdavo. Šioje mokykloje dirbo mokytojai Viktoras Sikockis, Juozas Ma­ čiulis, Elena Jocaitytė-Bukauskienė. Klasės patalpa - didelis kamba­ rys. Seniūno įsakymu tėvai, kurie leido vaikus į mokyklą, turėjo pa­ daryti suolų. Sustatytuose eilėmis suoluose sėdėdavo po tris įvairaus amžiaus mokinius, kurių buvo apie 40. Mokytojai buvo labai gerbia­ mi. Mokiniai niekada neatsikalbinėdavo, jeigu kuris neklausydavo,

Mokytojas Bronius Stašaitis.

(Raseinių krašto istorijos muziejaus nuotrauka)

pastatydavo į kampą. Labai nusižengęs būdavo išvaromas į prieangį, o už dideles pražan­ gas iškviesdavo tėvus. Kaimo gyventojai mokytoją taip pat labai gerbė. Skaityti mokyta iš vadovėlių „Sakalėlis". Vado­ vėlius ir sąsiuvinius pirkdavo krautuvėje. Be skaitymo pamo­ kų, buvo ir aritmetika, fizinis lavinimas, piešimas, dainavi­ mas. Vadovėliais naudotasi ke­ letą metų, juos skolindavosi ar pirkdavo iš tų, kuriems jau ne-

182

Juodaičių mokyklos istorija

reikėjo. Vyresnėse klasėse buvo mokoma istorijos ir geografijos. Rankdarbių pamokų nebūdavo, bet užduodavo namuose padaryti (berniukams) iš medžio malūnėlį, inkilą ar kokį kitą daiktą. Moki­ niai rengdavosi kaip kas išgalėjo, bet buvo tikrinama švara. Mokyto­ jai mokė dainuoti, kartu su vaikais žaisdavo įvairius žaidimus. Žie­ mą dažniausiai lauke žaisdavo sniego karą. Įvairiems klausimams spręsti būdavo išrenkamas tėvų komitetas. Mokslas buvo mokamas. Vėliau numatyta naują mokyklą statyti Mankūnų kaime, bet vals­ čiaus viršaitis patarė seniūnui Vladui Bukauskui imtis iniciatyvos ir jau

Juodaičių mokyklos istorija

183

1937 m. spalio 1 d. laikraštyje „XX amžius" pasirodė tokia ži­ nutė: „Juodaičių bažnytkaimis paskutiniais metais pradėjo sparčiai kultūrėti. Pastatyta mokykla, kurioje telpa du komplektai." Naujoje mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Juozas Tamošaitis, tebedirbo Elena Bukauskienė. Tikybos pamokas vesdavo kunigas Mykolas Paškavičius. Klasėje ant sienos kabojo kryžius ir Vytis. Prieš pamoką sukalbėdavo maldą: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šven­ tosios dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms su­ stiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir tuos, kurie mus veda į gera. Duok mums tvirtumo mokslams gerai išeiti. Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen." Malda po pamokos: „Ačiū Tau, Visagali Dieve, už mokslą ir už visas mums suteiktas gėrybes, kursai gyveni ir viešpa­ tauji per amžius. Amen" (Stefanijos Puidokienės prisiminimai). Mokykloje veikė dramos būrelis, ateitininkų organizacija. Egza­ minuoti mokytojai atvažiuodavo iš kijų mokyklų arba mokiniai vyk­ davo laikyti egzaminų į Girkalnį. Mokytojo atlyginimas buvo apie 200 litų per mėnesį, to visiškai pakako pragyventi, todėl nereikėjo ūkininkauti.

Pradinės mokyklos mokiniai ir mok. V . Sikockis prie I. Ajausko namo 1932 m.

paruoštas statybines medžiagas pervežti į Juodaičius. Seniūnas ir kunigas Petras Juodviršis suorganizavo kaimo žmones ir arkliais parvežė medieną, vietos gyventojai paaukojo tūkstantį litų mokyklos statybai. 1935 m. pradėtiems statybos darbams vadovavo Petras Ėdžius ir Sarkus. Mokyklai pabaigti pritrūko medienos, todėl kunigas prašė aukoti dar. Žmonės kiek galėdami prisidėjo, o kas neturėjo medienos, padėjo statyti. Pasikeisdami dirbo apie dešimt vietinių vyrų. Pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, dideliais langais, dengtas gontomis. Statybos darbams dar nesibaigus, 1936 m. buvo įrengtos dvi klasės.

Juodaičių pradžios mokyklos mokiniai su mokytoju J. Mačiuliu 1934 m.

184

Juodaičių mokyklos istorija

Paskutiniai darbai mokykloje buvo baigti 1938 m. Antrame pastato aukšte įrengti du butai mokytojams ir ūkinės patalpos. Iš savivaldybės biudžeto skirta lėšų mokyklos švarai palaikyti, pirkti malkų, žibalo kla­ sėms apšviesti, inventoriui, mokymo priemonėms, vadovėliams ir kny­ goms įsigyti. 1939 m. jau įsteigti šeši skyriai. Pradinis mokslas buvo privalomas ir mokėti už mokslą nebereikėjo. Labai aktyvus, patriotiškai nusiteikęs buvo mokytojas J. Tamošaitis. Jis priklausė šaulių organiza­ cijai, rengdavo ekskursijas į Kauno muziejus ir karinius dalinius.

Juodaičių mokyklos mokiniai ir mokytoja Elena Bukauskienė 1937 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Antanas Mickus, Kostas Balčaitis, Jonas Giedraitis, Juozas Mickus, Albinas Šimkūnas, Alfonsas Gusta, Kostas Olbikis. Antroje eilėje: Bronius Naujokaitis, (keturi ?), Petras Stašaitis, Antanas Bukauskas, (?). Trečioje eilėje: (?), Joana Preimonytė, Adelė Mickutė, Antanina Jociutė, Stasė Ajauskaitė, Kazytė Sandrikytė, Angelė Šimkūnaitė, Genė Šaparauskytė, Antanina Bukauskaitė. Ketvirtoje eilėje: (?), Marytė Gerdžiutė, Genė Gerdžiutė, (?), Zabelė Liaudenskaitė, Zofija Gustaitė, Bronė Gustaitė.

Juodaičių mokyklos istorija

185

1940 m. užėjus rusams, į mokyklą buvo atkeltas garbėtroška, spėjęs „parausti" mokytojas P. Petrulis. Viename pobūvyje Petrulis nugirdo J. Tamošaitį sakant, kad raudonos vėliavėlės labai tinka tam tikrai vietai pasišluostyti. 1940 m. rugpjūčio 27 d. Juozas Tamošaitis (g. 1909 m.) buvo suimtas ir įkalintas Raseiniuose, 1941 m. balan­ džio 19 d. nuteistas aštuoneriems metams, po poros mėnesių išvež­ tas į Vorkutlago lagerį Komijoje, ten 1943 m. balandžio 10 d. mirė. Nuo 1940 m. rugsėjo mokyklos vedėjo pareigas ėjo tas pats mo­ kytojas Petrulis. Mokykloje jis skleidė komunistines idėjas, įsteigė rusų kalbos kursus, skaitydavo gyventojams „raudonas" paskaitas. 1941 m. birželio pabaigoje vokiečiai j į išsivedė tardyti pas kunigą

Pradinės mokyklos 4 kl. mokiniai 1946 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Stasė Rakauskaitė, Jadvyga Bukauskaitė, Eugenija Banytė, Stasė Dapkutė. Antroje eilėje: Genė Rakauskaitė, Albina Poškaitė, Stasė Atgalainytė, Bronė Gustaitė, Aniceta Povilaitytė. Trečioje eilėje: Urbonavičius, Leonas Banys, Rapolas Gruzdžiūnas, Bronius Bukauskas, mokytoja Marija Bartkuvienė.

Juodaičių mokyklos istorija

186

Juodaičių mokyklos istorija

187

Aleškevičių, po tardymo kažkur išvežė ir daugiau apie j į niekas negir­ dėjo. Jo vieton paskyrė mokytoją Ditkų. Tą patį rudenį mokykloje pradėjo dirbti nedidukė, raudonskruostė mokytoja Smulkevičiūtė, ki­ lusi iš Šakių. Mokiniai j ą mylėjo ir gerbė. Ji neskirstė vaikų į turtingus ar vargšus. Mokyklos vedėju dirbo mokytojas Žibūnas. 1942 m. pradinės mokyklos vedėja tapo mokytoja Katrė Juškaitytė. Kaip pasakojo Vy­ tautas Bukauskas, 1942 m. dirbo ir mokytojas Vosylis, padėjęs jam pasirengti gimnazijos stojamiesiems egzaminams, tačiau 1943 m. po Velykų atostogų mokytojas kažkodėl negrįžo, j o likimas nežinomas. Jo vieton iš Girkalnio atsiuntė mokytoją Gogelį, kartu dirbo mokytojas Bronius Damijonaitis. Karo metais mokytojai labai dažnai (kiekvienais metais) keitėsi. 1945 m. rudenį mokyklos vedėju pradėjo dirbti mokyto­ jas Gailius. Jo pastangų dėka pradėjo vėl veikti šeši skyriai, todėl ir mo­ kytojų reikėjo daugiau. Mokykloje pradėjo dirbti Vytautas Sabataitis, Antanina Urbonavičiūtė, Miniotaitė, Aleksandra Mockutė. Pastaroji dirbo ir Pagausančio pradinėje mokykloje. 1948 m. mokyklos direktoriumi paskirtas Kazys Čiapas, visapu­ siškai aktyvus žmogus, gerai išmanęs savo darbą, grojęs akordeonu. 1949 m. atidaryta septynmetė mokykla, atėjo būrys jaunų mokytojų: Genutė Slavikaitė, Regina Čiapienė, Stasė Berteškaitė, Nelė Armonaitytė, Chadaravičius, Vladas Bakutis, Bakšys. Organizuoti penkių klasių kursai, kuriuos lankė 12 mokinių. 1950 m. j i e baigė septintąją klasę. Tai buvo pirmoji Juodaičių septynmetės laida. Mokytoja Pranutė Šimkūnienė pasakoja, kad į Juodaičius atva­ žiavo dirbti 1951 m. Iš pradžių dirbo vadinamoje dvikomplektėje I-III klasėje, kurioje buvo dvidešimt mokinių. Tuo metu mokykla jau buvo septynmetė. Direktorius buvo Kazys Čiapas, dirbo mokyto­ jai Nelė Armonaitytė (lietuvių k.), Marija Firevičiūtė (rusų k.), Anta­ nas Račas (pradinių kl.), Zofija Zarembaitė, Regina Čiapienė (gam­ tos mokslų), Stasė Berteškaitė (matematikos) ir Pranciška Mačiulaitytė-Šimkūnienė (pradinių kl.). Pati P. Šimkūnienė buvo baigusi tik

Sporto šventės šokėjai 1949 m. Priekyje iš kairės: Genutė Tomkutė, Kazys Urbonavičius, Albina Poškaitė, Bronius Ambrazas. Viršuje: Zita Klangauskaitė, Jonas Sirtautas, mokytoja Stasė Berteškaitė, Antanina Gustaitė, (?), Bronė Gudžiūnaitė, Vaclovas Anzelis.

vidurinę mokyklą ir jokio pedagoginio pasirengimo neturėjo. Dau­ gumos mokytojų išsilavinimas toks pat, todėl mokė kaip galėjo. Va­ dovaujant direktoriui K. Čiapui kolektyvas dirbo labai draugiškai. Beveik visi, kurie norėjo toliau dirbti mokytojais, stojo į pedagogi­ nių institutų neakivaizdinius skyrius. P. Šimkūnienė neakivaizdžiai studijavo Šiaulių mokytojų instituto Gamtos ir geografijos fakultete. Pamažu, tobulėjant mokytojams, gerėjo mokymo kokybė. Mokymo programos buvo paremtos socializmo idėjų propagavimu. Dalis va­ dovėlių buvo versti iš rusų kalbos. Visai nebuvo dėstoma Lietuvos is­ torija. Didelis dėmesys skirtas rusų kalbai, net po 6 ar 7 pamokas per savaitę. Švietimo skyriaus inspektoriai nuolat tikrindavo vadinamąjį politinį-idėjinį kryptingumą. Juodaičiuose mokytojams sąlygos dirbti

Juodaičių mokyklos istorija

188

Juodaičių mokyklos istorija

189

buvo nelengvos. Buto teko ieškotis pas kaimo gyventojus. Parduotu­

metų karnavalai. Veikė sporto, meno, gamtininkų, turistų, literatų bū­

vėje maisto produktų labai mažai. Kartais ištisas savaites neatveždavo

reliai. Mokyklai įsigijus krovininę mašiną, organizuodavo ekskursijas.

duonos. Mokykla priklausė Ariogalos rajonui, į pasitarimus Ariogaloje

Mokytoja P. Šimkūnienė per visą savo darbo mokykloje laiką išleido į

tekdavo eiti pėstiems... Dėl viso to mokytojai Juodaičių septynmetėje,

gyvenimą kelias Juodaičių krašto kartas, pati tapo tikra juodaitiške. Mokykloje susibūrė šokių kolektyvas, dramos būrelis. Juose ak­

vėliau aštuonmetėje, mokykloje ilgiau neužsibūdavo. Baigusieji Atidirbę privalomą laiką, išvažiuodavo ieškoti geresnės darbo

tyviai dalyvavo ir mokytojai, ir mokiniai. 1953 m. mokytojų kolek­ tyvą papildė Pranas Minalga, Bronius Kemzūra, Grunskaitė, Zofija

vietos, mažai kas norėjo likti šiame užkampyje. Nežiūrėdami sunkių

Zarembaitė, Baltrušaitytė, Kūgytė, Senkutė, Vanda Ivanauskaitė-

darbo sąlygų, pasilikę mokytojai buvo pilni ryžto ir noro dirbti. Kolektyvas, nors j o sudėtis dažnai keitėsi, buvo labai draugiškas.

Ambrazienė. Kad mokykloje vyktų reikiama sovietinė propaganda, buvo įkurtos masinės sovietinės vaikų ir paauglių organizacijos - pio­

Kiekvienais

spektaklį.

nierių ir komjaunuolių draugovės. Aukščiausias pionierių organizaci­

Spektaklius rengdavo ir mokyklos mokiniai. Mokykla kūrė savo

jos organas buvo Sąjunginis arba respublikos pionierių sąskrydis. Į pio­

tradicijas: kasmet vyko sporto šventės, turistinės dienos, Naujųjų

nierius buvo priimami 9-15 metų vaikai. Pionierių organizacijos pa­

pedagogines mokyklas turėjo pagal paskyrimą atidirbti trejus metus.

metais

mokytojai parodydavo

dramos

grindas - draugovė - susidėdavo iš grandžių ir būrių, pionierių gretų rezervas buvo

mažųjų spaliukų

grupės.

Juodaičių

mokyklos

kraštotyros kampelyje saugomas ranka rašytas „Juodaičių vidurinės mokyklos V. Stoškuvienės pionierių draugovės metraštis", atsklei­ džiantis tos organizacijos veik­ lą. Čia teigiama, kad pradinėje mokykloje pionierių organi­ zacija įsikūrė 1948-1949 moks­ lo metais. Pirmieji pionieriai: Bronė Povilaitytė, Bronius Veverskas, Vladas Banys, Janė Šeštos klasės mokiniai 1950 m. Apačioje iš kairės: Jadvyga Poškaitė, Eugenija Jokimaitė, Vlada Stakauskaitė, Vida Berteškaitė, Bronislava Sirtautaitė, Bronė Juškytė. Antra eilė: Bronė Gudžiūnaitė, Irena Kačiušytė, auklėtoja Nelė Armonaitytė, Liuda Jokimaitė, Vaclovas Anzelis, Vytautas Rakauskas, Česlovas Kuzas. Trečia eilė: Domicėlė Dapkutė, Genovaitė Tomkutė, Zita Klangauskaitė, Albina Poškaitė, Genė Dapkutė, Aldona Berteškaitė, Bronius Ambrazas, Mykolas Gerdžius.

Andrikytė,

Algis

Povilaitis,

Liuda Banytė, Birutė Masaitytė ir kiti. 1949-1950 mokslo me­ tais Juodaičių pradinė mokykla išaugo į septynmetę. Padaugėjo Mokyklos geriausios krepšininkės

mokinių, padidėjo ir pionierių o r g a n i z a c i j a 5

k u r i

t u r č j 0 j a u

Juodaičių mokyklos istorija

190

Juodaičių mokyklos istorija

191

30 narių. Organizacija dirbo atsižvelgdama į respublikos ir rajono pionierių tikslus. Mokyklos pionieriai domėjosi ir sekė respublikinio sąskrydžio veiklą, šventė įvairias komjaunimo organizacijos sukaktis, na­ grinėjo suvažiavimų medžiagą, rengė politinformacijas ir kt. Dar aktyves­ nė buvo pionierių draugovės veikla. Pagal kasmet atnaujinamus veiklos planus pionieriai įvairiomis progomis (minėdami V. Lenino gimimo me­ tines, „pasitikdami" TSKP suvažiavimus, Spalio revoliucijos metines ir t. t.) sodino medelius, rengė temines sueigas, valandėles. Respublikoje būdavo rengiamos metalo laužo, gilių, makulatūros, vaistažolių, pelenų rinkimo akcijos, sporto varžybos, triušių auginimo vajai. Privalomai pre­ numeruota jaunimo organizacijų spauda. 1950-1951 m. m. pionierių gretose buvo 42 nariai. Kaip akty­ viausi pionieriai minimi Bronius Povilaitis, Algis Povilaitis, Albinas Minelga, Atgalainytė, Bronius Petrauskas ir kiti. 1953-1954 m. m. pionierių draugovėje jau 57 nariai, kitais me­ tais 69. Draugovės tuometiniai visuomenininkai ir pirmūnai: Irena Žukauskaitė, R. Valaitytė, Albina Jociutė, Dana Morkeliūnaitė. 1959-1960 m. m. draugovėje buvo 65 pionieriai. Tais metais, pavyzdžiui, minėtas Tarptautinės moters dienos 50-metis, surengtos slidinėjimo varžybos, vyko sueigos ir pokalbiai, skirti Lenino gimi­ mo 90-mečiui.

Septintosios klasės mokiniai ir mokytojas Bakšys 1952 m. Apačioje iš kairės: Albinas Dapkus, Jonas Brazauskas, Algis Puidokas, Bronius Pikelis, Edvardas Šuopys. Antroje eilėje: Antanina Liaudenskaitė, Liuda Dapkutė, Birutė Masaitytė, Mikuckaitė, mokytojas Bakšys, Irena Morkeliūnaitė, Marytė Šimkutė, Jonas Šuopys, Stasys Sadauskas, Kazys Preimonas. Trečioje eilėje: Dudėnas, Ipolitas Šukauskas, Jonas Triukas.

1961-1962 mokslo metų metraščio įrašai giria stropias, geras mokines - draugovės tarybos pirmininkę Romą Kuzaitę, I būrio ta­ rybos pirmininkę Vidą Atgalainytę. II būrio pirmininkė, sienlaikraš­ čio redaktorė B. Banytė, nors turi daug pareigų, bet visur suspėja. Danutė Dockevičiūtė - būrio aktyvistė, deklamatorė. Jos pareigingu­ mas, sąžiningumas - pavyzdys kitiems mokyklos mokiniams. Danu­ tė Sadauskaitė - gera sportininkė, deklamatorė. Milda Margelytė daž­ nai giriama už gerą darbą draugovėje. 1963-1964 m. m. draugovė organizavo konkursą „Geriausiai tvarkoma klasė", tarpklasines lengvosios atletikos varžybas, kuriose iš V kl. geriausiai pasirodė G. Banytė, iš VI kl. J. Simonavičius, iš

Pirmoji mokyklos susisiekimo priemonė - sunkvežimis ZIS-5.

VII kl. Irena Paulauskaitė, iš VIII kl. J. Povilaitytė. Vyko subatvakariai, gražaus elgesio popietės.

192

Juodaičių mokyklos istorija

Taigi galima teigti, kad nors pionierių ir komjaunuolių organi­ zacijų ideologija buvo svetima, primesta Lietuvos jaunimui, tačiau Juodaičių mokykloje j ų veikla suteikė gyvumo moksleivių kasdieny­ bei, mokytojai sugebėjo j ą panaudoti jaunimo darbštumui, kolekty­ viškumui, sporto ir kitiems įgūdžiams ugdyti. Ūkvedžiu pradėjus dirbti Broniui Vaitiekūnui, į mokyklą buvo įvesta elektra. Ją tiekė srovės generatorius, sukamas dyzelinio varik­ lio, kurio galingumas buvo labai nedidelis ir j o užteko tik keletui kaimo namų apšviesti. Pokario metais žmonės vertėsi sunkiai, išleisti vaikus į mokslus buvo nelengva. Štai ką prisimena Jonas Urbonas: Mokslas... Kiek aš pats apie jį svajojau ir kaip buvo liūdna, kai tėvas manęs neleido, nes „daug kainuosią, kam tas mokslas". Visam gyvenimui tada įstrigo mano mokytojo Broniaus Stašaičio žodžiai: „Kai sukursi šeimą ir būsi tėvas, iš paskutiniųjų stenkis savo vaikams duoti mokslą. " Štai tas laikas atėjo. Aldona ir Eugenijus baigė pradinę. Ką daryti toliau? Karo metu sudegė visi trobesiai, visas turtas - vaikai, truputis maisto atsargų ir apdaro. O vaikai prašo leisti mokytis toliau. Ką gi, su motina pasitarę ryžomės, patys neįsivaizduodami, kaip įstengsime. Vaikus išvežėme į Girkalnio progimnaziją. Butą suradome už trijų su puse kilometro. Žiema, pučia žvarbus vėjas, užpustyti keliai, o mano Aldutė ir Geniukas (dešimtmečiai) brenda kurpikėmis apsiavę, blogais drabužėliais apsivilkę. Buvo baisiai sunku, nes ir patiems rūpėjo kokią nors trobelę pasistatyti, vaikus būtinai reikėjo aprūpinti maistu, malkomis, užmokėti už butą. Prisimenu, baigė progimnaziją, išleistuvės. Aldona prašo naujos suknelės. O iš kur ją paimti? Ir štai mama surado išeitį: išplėšė burnoso pamušalą, ir nauja suknelė yra. O sūnui Eugenijui kostiumą pasiuvo iš perdažytos sermėgos. Juk dabar vaikų taip neapvilktum net per bulviakasį, o jie buvo patenkinti. Paskui nuvežiau į Ariogalos gimnaziją. Prisidėjo mokestis už mokslą. Reikėjo per metus mokėti 300 rb., už butą 400 rb.

Juodaičių mokyklos istorija

193

Eugenijus mokėsi toliau. įstojo į Istorijos ir filologijos fakultetą. Kartais nebūdavo pinigų užmokėti už siuntinį, bet gaudavo stipendi­ ją ir šiaip taip vertėsi. Gerėjo ir mūsų materialinė padėtis. Gavom iš valstybės statybinių medžiagų, pasistatėme trobas. Jaunesnes dukras Gražiną ir Rimą leidom į Juodaičių vidurinę mokyklą. Vėliau užda­ rius Juodaičiuose vyresnes klases, išleidom į Ariogalą, ten gyveno bendrabutyje, todėl terūpėjo tik drabužiai ir šiek tiek maisto. Mokes­ tis už mokslą buvo panaikintas, pasidarė daug lengviau. Gražina baigė Kauno politechnikos institutą ir dirba inžiniere. Nors daug sunkumų patyrėm, bet džiaugiuosi jų nepabūgęs, nes vaikai turi rei­ kiamą išsilavinimą ir dirba garbingą darbą. " 1955 m. liaudies švietimo darbuotojams buvo iškeltas uždavinys im­ tis visų priemonių, kad būtų įgyvendintas privalomas septynmetis moky­ mas. Apylinkėje tųo metu buvo 215 mokyklinio amžiaus vaikų. Iš jų 23 nelankė mokyklos, nes mokslo metais ganė karves ir dirbo kitokius darbus kolūkyje. Mokyklos direktorius Pranas Minalga reikalavo, kad kolūkių vadovai nepriimtų mokyklinio amžiaus vaikų į darbą, o tėvai rūpintųsi, kad j ų vaikai lankytų mokyklą. Skurdžiau gyvenusioms šei­ moms buvo skiriamos pašalpos. 1955 m. Juodaičių apylinkėje veikė 4 pradinės mokyklos: Pakarklio (vedėja A. Pranckevičienė), Pagausančio (vedėja P. Šimkūnienė), Liucinavos (vedėja A. Šimanskytė), Želmenų (vedėja Vanda Stankevičienė). 1955 m. mokyklos direktorius Pra­ nas Minalga ir apylinkės tarybos pirmi­ ninkas K. Teresas pasiekė, kad Juodai­ čiuose būtų atidaryta vidurinė mokykla, nes mokinių buvo nemažai. 1958 m. išleista pirmoji 10 abitu­ rientų laida. Antanina Dapkuvienė prisi­ mena pirmosios laidos abiturientų himno

Direktorius Pranas Minalga.

194

Juodaičių mokyklos istorija

eilutes: „O gimnazija, kokia tu brangi, /Prisiminimai širdyje liks amži­ ni, /Liks tuščia vieta klasėj iš kairės, /Tiktai mūsų čia nieks nebeminės". Kazimiera (Poškaitė) ir Ipolitas Rugieniai pasakojo savo moks­ leiviškų metų prisiminimus: (Kazytė Poškaitė) Kadangi gyvenom netoli mokyklos, dažnai pas mus užeidavo mokytojai. Kartą mokytojas Gailius paklausė, kodėl tokia didelė mergaitė (t. y. aš) dar nelanko mokyklos? Nors dar tik šešerių, buvau nuvesta į mokyklą, bet man ten nepatiko ir tais metais užsispyriau nelankyti. Mokyklą pradėjau lan­ kyti 1947 m. rudenį. Pirmoji mano mokytoja Regina Ciapienė buvo labai graži, maloni. Ji pavergė mane savo gerumu ir nuoširdumu. Lengvai išmokau skaityti ir rašyti, labai noriai ėjau į mokyklą, sten­ giausi kruopščiai atlikti visas užduotis ir mokslas sekėsi gerai. Ipolitas prisimena - išdaigų iškrėsdavęs nemažai, todėl direktorius Kazys Čiapas neiškentęs pastatydavo į kampą. Gaila, kad po trejų metų Čiapų šeima persikėlė į kitą mokyklą. Ketvirtoje klasėje mokė Antanas Račas - nedidelio ūgio, labai jautrus, jaunatviškas mokytojas. Jo energija tryško per kraštus. Per pamokas tik spėk atlikti visas užduotis, spėk klausyti, o nuobodžiauti visai nėr kada. Per geografijos pamokas labai įdomiai pasakodavo apie įvairių kraštų gamtą, gyvūnus, žmones. Istorijos pamokos taip

Senoji Juodaičių mokykla.

Juodaičių mokyklos istorija

195

Aštuntos klasės moksleiviai 1954 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Danutė Lapinskaitė, Eugenijus Šuopys, Danutė Banytė, Antanina Dapkutė, Regina Vainorytė, Bronė Bukauskaitė, mokytoja Nelė Minalgienė, Natalija Bačėnaitė, Genė Gurgždytė, Jadvyga Beniulytė, Vida Bartkutė. Antroje eilėje: Algimantas Liaudenskas, Edvardas Šuopys, Celestinas Račas, Bronislovas Poška, Ipolitas Rugienius, Leonas Banys, Antanas Morkeliūnas, Vilius Žukauskas, Kazys Pikelis, (?).

pat įdomios. Mokytojas buvo labai atidus, kruopščiai tikrindavo atlik­ tas užduotis, klaidas tekdavo ištaisyti. Visi stengėsi kuo daugiau išmokti, geriau pasiruošti egzaminams. (Kazytė) Su suolo drauge Al­ dute Liaudenskaite lenktyniaudavome, kuri gaus daugiau penketų. Vieną rytą ji į mokyklą neatėjo... Mokytojas pasakė, kad ji klasėje nebesimokys. Buvo labai liūdna. Grįžusi namo, atsisėdau sodo gale ir žiūrėdama į toli pamiškėje stovintį Aldutės namą negalėjau sulaikyti ašarų. Niekaip negalėjau suprasti, už ką Aldutės šeimą išvežė į Sibirą. Mes, vaikai, nesuvokėme, kodėl atima žemę, kodėl tėvai turi tarnauti svetimoje kariuomenėje? Svarbiausia mums buvo tai, kad turėjome galimybę mokytis, nepaisant visur brukamos svetimos ideologijos. Į penktą klasę susirinko gana daug mokinių. Atėjo ir naujokų. Mus savo globon paėmė auklėtoja Nelė Minalgienė. Ji buvo tarsi antroji mama. Kaip išsibarsčiusius viščiukus stengėsi mus sugaudyti

196

Juodaičių mokyklos istorija

ir suglebti po savo sparnu. Ji išmokė lietuviiĮ kalbos rašybos, links­ niavimo, asmenavimo visam gyvenimui. Pati būdama gera skaitovė, mokė mus raiškiai skaityti, deklamuoti, pamilti gimtąjį žodį. Labai įdomiai pasakojo apie lietuvių rašytojus Žemaitę, Krėvę, Ievą Simo­ naitytę, Salomėją Nėrį. Ruošdavome įvairius literatūrinius skaity­ mus, inscenizacijas, raiškiojo skaitymo konkursus. Vykdavome į eks­ kursijas, dalyvaudavome talkose. Bet kokiu klausimu galėjome kreiptis į auklėtoją ir visada buvome išklausyti, suprasti ir paguosti. Biologijos mokė tikra dalyko žinovė Pranutė Simkūnienė. Ji va­ dovavo ir gamtos mylėtojų mičiurininkų būreliui. Mokyklos darže augindavome įvairius augalus, atlikdavome bandymus. Aplink mo­ kyklą žydėjo daugybė gėlių, kiekvienas kampelis buvo nuravėtas ir prižiūrėtas. Tai vis darbštuolės mokytojos Pranutės dėka. Vyresnėse klasėse matematikos mokė nuostabus mokytojas Bro­ nius Kemzūra. Matematika buvo kietas riešutėlis ir ne visada jį lengvai krimsdavome. Bet mokytojas niekada nepykdavo, atvirkščiai, jam net būdavo linksma, kad mes ko nors nesuprantame. Kantriai ir ilgai aiškindavo, o paskui kviesdavo atsakinėti. Žiūrėk jau su šypsena

Pirmoji Juodaičių mokyklos abiturientų laida 1958 m. Pirmoje ir antroje eilėje iš kairės: Bronė Bukauskaitė, Vida Bartkutė, Antanina Morkeliūnaitė, Vladislova Jociutė, auklėtoja Raja Podorožnaja, Jadvyga Beniulytė, Kazytė Poškaitė, Danutė Banytė. Trečioje eilėje iš kairės: Algimantas Liaudenskas, Sigitas Paulauskas, Antanas Morkeliūnas, Ipolitas Areškevičius, Ipolitas Rugienius, Bronius Poška.

Juodaičių mokyklos istorija

197

raito dvejetą, todėl matematikai skirdavome daug laiko, - buvo gėda nemokėti. Su meile prisimenam mokytoją Rūtą Kristutytę. Ji mokė chemijos ir vadovavo dramos būreliui. Kiek daug vaidinimų smaidinom. Vienas iš jų-A. Liobytės „Meškos trobelė" - įėjo į mokyklos istoriją. Jį vaidinome daug kartų net aplinkinėse mokyklose ir visiems labai patiko. Kūno kultūrą dėstė labai energinga mokytoja Janina Lapinskai­ tė. Kažkodėl visi ją vadino Niuta. Ji reikalaudavo įvykdyti visokius sportinius normatyvus ir privertė mus gerokai pasitreniruoti. Bet iš­ lietas prakaitas davė rezultatų. Už sporto laimėjimus turiu nemažą pluoštą pagyrimo raštų, gautų ne tik mokyklos, bet ir rajono sparta­ kiadose. Taip pat Lapinskaitė vadovavo šokių būreliui. Matyt, šoko­ me neblogai, nes dalyvaudavome įvairiuose konkursuose ir buvome dainų ir šokių šventės Vilniuje dalyviai. Chorui vadovavo ir muzikos mokė labai energingas mokytojas Antanas Mažeika. Mus išmokė daug gražių dainų, dalyvaudavome koncertuose ir įvairiuose renginiuose kitose mokyklose. Antanas bu­ vo didelis sportinės veiklos entuziastas. Patys mokiniai, vadovaujant A. Mažeikai, įsirengė sporto aikštyną, nuskuto pievą bėgimo takams, pastatė stulpus įrangai. Aikštelės centre stovėjo stiebas vėliavai sporto šventės metu iškelti.

Moksleiviai ir mokytoja Pranutė Šimkunienė mokyklos darže.

Juodaičių mokyklos istorija

198

Juodaičių mokyklos istorija

199

Dauguma mokytojų buvo tikrai atsidavę savo mokiniams ir nuo­ širdžiai dirbo gaudami nedideli atlyginimą. Jie sugebėjo mus uždegti noru visur dalyvauti, visur suspėti, pasirodyti kuo geriau, tokiu būdu pagerbti

ir savo mokytojus. Šiltai prisimename

mokytoją Eleną Sirtautienę, istorijos

ir lietuvių kalbos

mokytoją Giną Giedraitienę.

Abitūros egzaminus visi išlaikėme sėkmingai. Matyt, mokykloje mus išmokė neblogai, nes nebuvo sunku įstoti Į aukštąsias mokyklas. 1959 m. išėjo antroji 13 abiturientų laida. Tačiau jau kitais metais dėl mokinių stokos vidurinė mokykla perorganizuota į aštuonmetę. Tuo metu mokyklos direktoriumi dirbo Antanas Rapolskis.

Antrosios abiturientų laidos muzikantai 1959 m. pavasarį. Iš kairės: Vytautas Urbonas, Stasys Stakauskas, Romas Piudokas, Vilius Žukauskas, Balčaitis.

Per keletą metų didelėmis mokytojų pastangomis 1960 m. privalo­ mas septynmetis mokslas buvo visiškai įgyvendintas. Mokykloje pra­ dėjus dirbti Antanui Mažeikai, itin pagyvėjo kultūrinė ir sportinė veikla.

Juodaičių vidurinės mokyklos abiturientai (antroji laida) 1959 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Irena Žukauskaitė, Vlada Areškevičiūtė, Danutė Zaksaitė, mok. Elena Sirtautienė, Marytė Kasperavičiūtė, Danutė Morkeliūnaitė. Antroje eilėje: Stasys Stakauskas, direktorius Albinas Žebelys, mokytojai Irena Kačiušytė, Aldona Žebelienė, Raja Podorožnaja, Bronė Budrienė, Gina Giedraitienė, Nelė Minalgienė, Masaitienė. Trečioje eilėje: Stasys Stakauskas, Vytautas Urbonas, mokytojai Antanas Mažeika, Juozas Žižys, Pranutė Šimkūnienė, Vladas Stašaitis, mok. Onutė Statkevičiūtė, Bijūnas Vaitiekūnas, mok. Bronius Kemzūra, Romas Puidokas.

Juodaičių mokyklos mokytojai 1960 m. Iš kairės: Gina Giedraitienė, Pranutė Šimkūnienė, Pranas Minalga, Nelė Minalgienė, Irena Vaznytė, Sofija Pundzevičienė, Elena Sirtautienė, direktorius Edvardas Pundzevičius, Irena Vabalienė.

Juodaičių mokyklos istorija

200

Juodaičių mokyklos istorija

201

Antanas rengdavo moksleivių talkas ir įrengė geras krepšinio, tinklinio,

liai (vad. A . Mažeika), pionierių ir komjaunimo organizacija (vad. P.

rankinio aikšteles, bėgimo takus. Sportavo pats ir skiepijo sporto pomėgį

Simkūnienė). Mokyklos dirbtuvėms ir spaudos platinimui vadovavo

vaikams. Dėstė muziką, grojo pianinu ir akordeonu. Subūrė mokyklos

P. Minalga, o bandomajam sklypui I. Mažeikienė.

chorą, vaikinų ir merginų ansamblius, su meno kolektyvais dalyvaudavo rajono dainų šventėse. Nuo 1962 m. pradėjo rengti vietos jaunimo dainų,

1964 m. birželio 7 d. Jurbarke įvyko pirmoji rajono moksleivių dainų šventė. Joje dalyvavo Juodaičių mokyklos pionierių choras ir

mokyklos sporto šventes. Mokykloje veikė šios organizacijos ir būreliai:

skudučių ansamblis (vadovas Antanas Mažeika).

komjaunimo kuopos, pionierių draugovė, turistų būrelis, spaliukų ir pionierių bei vyresniųjų klasių moksleivių šokių rateliai.

1963 m. išleista trečioji abiturientų laida. Kaip pasakojo buvusi auklėtoja N. Minalgienė, tais metais baigė dvi sujungtos klasės, to­ dėl išėjo didelis būrys - 35 mokiniai. Klasėje buvo daug aktyvių ir gerų mokinių. Geriausi iš j ų : Česlovas Ročka, Janina Antanavičiūtė,

t

Janina Džiaugytė. Mokslo metais parengtame vaidinime „Išbandy­ mų dienos" puikiai vaidmenis atliko Birutė Skridlaitė, Antanas Ba­ ranauskas, Česlovas Ročka, Petras Bukauskas, Eugenija Pečiulytė ir kiti. Klasė susirašinėjo su Palangos ir Gruzijos moksleiviais. Mokytoja Nelė Armonaitytė-Mirjalgienė visą savo gyvenimą mokė Juodaičių krašto vaikus. Ji gimė 1930 m. gruodžio 19 d. Jur­ barko rajono Kazokų kaime, mokytojų šeimoje. Kartu su savo tėvu Paalsio pakrantėmis eidavo į pradinę mokyklą. Karo metai sugriovė ramų gyvenimą, teko mokytis Rasei­

Mokyklos šokėjos 1960 m. Iš kairės: muzikantas Česlovas Džiaugys, Danutė Simanskytė, Eugenija Janylaitė, Aldona Jakutytė, Rima Urbonaitė, Parkauskaitė, Eugenija Bukauskaitė.

nių, Jurbarko, Kauno gimnazijose. Vi­ durinę mokyklą baigė 1949 m. Veliuo­ noje kartu su pirmąja abiturientų laida.

1962 m. išleista antroji Juodaičių aštuonmetės mokyklos laida -

Tų pačių metų rugsėjį pradėjo dirbti

17 mokinių, iš j ų 7 vaikinai ir 10 mergaičių. Klasės vadovė Sofija

Juodaičių

Pundzevičienė. Pusė klasės buvo pionieriai. Būrio tarybos pirminin­

Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 43 me­

kė - Antanina Naujokaitytė. Klasė šefavo gyvulių fermos „raudonąjį

tai atiduoti Juodaičiams. Mokė juodai-

kampelį",

padėdavo

seneliams.

Klasės

pirmūnai

septynmetėje

mokykloje.

buvo

tiškius branginti gimtąjį žodį, papro­

N. Jonaitytė, R. Šilanskaitė ir kiti. 1963 m. mokykloje veikė Raudonojo kryžiaus organizacija

čius, semtis patirties iš knygų, svarbiau­

(vad. M. Aksomaitis), turizmo ir kraštotyros būrelis (vad. A . Rapols-

sau ir kitiems, principinga mokytoja.

kis), šokių ratelis (vad. I. Vabalienė), sporto, DOSAAF, choro būre­

sia - būti dorais žmonėmis, buvo reikli Mokytoja Nelė Minalgienė.

202

Juodaičių mokyklos istorija

Juodaičių mokyklos istorija

203

bėjo visus šeimos rūpesčius nešti ant savo moteriškų pečių, augino tris dukras. 1964 1981 m. dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Niekas nesuskaičiuos, kiek ir kokių būta vadovės dienų. Kiekviena tokia pati ir vis kitokia, vis pilna rūpesčių dėl mokinio, mokytojo, Juodaičių jaunimo. Mokytoja dažnai buvo atrama ir patardavo ne tik mokiniams, bet ir j ų tėvams: morališkai padėjo šeimoms krizių ir ne­ laimių metu. Organizavo daug įdomių ekskursijų ir išvykų moki­ niams ir mokytojams į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kt. Neteko girdėti, kad Nelė Minalgienė kam nors būtų atsisakiusi padėti, neišklausiusi, numojusi ranka. Mieli žmonės ir tikėjimas jais buvo mokytojos stiprybės šaltinis. Mylėjo ir gerbė šią mokytoją Juodaičių krašto žmonės. 1959Juodaičių aštuonmetės mokyklos mokiniai ir mokytojai 1963 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Kazys Butkus, Vytas Klenauskas, Česius Čepas, Onutė Morkeliūnaitė, Kazytė Gustaitė, Antanina Bajerčiūtė, Zinaida Sadauskaitė, Levutė Lukoševičiūtė, Genė Kimbraitė, Jadvyga Povilaitytė, Nijolė Sadauskaitė. Antroje eilėje: mokytojai Antanas Rapolskis, Sofija Pundzevičienė, Elena Sirtautienė, Irena Mažeikienė, Antanas Mažeika, Irena Vaznytė, direktorius Edvardas Pundzevičius, Gina Giedraitienė, Pranutė Šimkūnienė, Nelė Minalgienė, Pranas Minalga. Trečioje eilėje: Birutė Parkauskaitė, Janina Džiaugytė, Birutė Skridlaitė, Antanavičiūtė, Laisva Rekevičiūtė, Genė Pečiulytė, Birutė Banytė, Janina Aleksandravičiūtė, Irena Povilaitytė, Genė Gustaitė. Ketvirtoje eilėje: Antanas Baranauskas, Aldona Jakutytė, Birutė Vaičiuškaitė, Angelė Puidokaitė, Jonė Urbonaitė, Irena Mockutė, Algis Sodeika, Vacius Leskauskas, Kazys Andrikis, Jonas Čepas, Alfredas Masaitis. Penktoje eilėje: Edvardas Banys, Mečius Aleksandravičius, Algis Budrys, Česius Ročka, Albinas Naujokaitis, Jonas Petrauskas, Modestas Gvildys, Antanas Aleksandravičius, Petras Bukauskas, Lionginas Liaudenskas, Vytas Petrauskas, Vladas Baranauskas, Petras Lapinskas.

Bedirbdama mokėsi Šiaulių mokytojų institute, 1969 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mo­ kytojos specialybę. Nelengva jai buvo ir dirbti, ir mokytis, bet suge-

1983 m. Nelei Minalgienei buvo patikėtos Juodaičių apylinkės de­ putatės pareigos, penkerius metus j i buvo apylinkės vykdomojo ko­ miteto pirmininkė (1981-1986). Visi j ą pažinojo kaip gerą, darbščią, jautrios širdies deputatę. Įsiminė pagyvenusių žmonių vakaronė kul­ tūros namuose. Palydint Nelę į pensiją visi juodaitiškiai jai dėkojo, o j i pasakė: „Kolūkyje dirbama ir su nurašytais traktoriais, todėl ir aš nesiruošiu sudėti rankų." 1987 m. sausio 20 d. senojoje medinėje Juodaičių vidurinėje mokykloje įvyko gaisras. Sudegė mokyklos biblioteka, medžio ir metalo dirbtuvės, pailgintos grupės klasių, žaidimų kambarys, mo­ kyklos archyvas, pradėtas rengti mokyklos etnografinis muziejus. Dabartinė mokykla pastatyta 1982 m. Nuo 2001 m. liepos 1 d. re­ organizuota į Juodaičių pagrindinę mokyklą. Dabar joje dirba 18 moky­ tojų, mokosi apie 130 mokinių, veikia įvairaus pobūdžio 10 papildo­ mojo ugdymo būrelių. Veikia mokyklos biblioteka.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

204 JUODAIČIŲ KRAŠTO TREMTINIŲ PRISIMINIMAI Lietuvos Respubliką užgrobusi Sovietų Sąjunga savo valdžiai įtvirtinti įkūrė naują represinį NKVD aparatą. Lietuvoje pagrindi­ nius šios institucijos postus užėmė atvykėliai, daugiausia rusų tautybės karininkai. Lietuvos piliečiams pradėjo galioti Sovietų Sąjungos įstatymai, kurie numatė galimybę teisti už „antisovietinę veiklą", tariamąją kaltę siejant su anksčiau eitomis pareigomis. Pir­ miausia buvo tremiami ir naikinami Nepriklausomos Lietuvos kari­ ninkai, jaunimo organizacijų vadovai, buvę šauliai. Mūsų apylinkėse pats pirmas nukentėjo (buvo nužudytas) buvęs pavasarininkų vadas Antanas Gudžiūnas. Daugelis mūsų kaimo žmonių buvo nubausti vi­ siškai be kaltės. Jauni šaukiamojo amžiaus vaikinai, savo krašto pa­ triotai, nenorėdami tarnauti svetimoje armijoje pradėjo slapstytis, NKVD juos persekiojo ir laikė „liaudies priešais". Jų šeimos už tai, kad slėpė ar padėjo slapstytis artimiesiems, taip pat kentėjo. Gabiausi, labiausiai išsilavinę mūsų krašto žmonės buvo priversti bėgti iš namų, daug kas atsidūrė Sibire. Šiame skyrelyje pateikiami visa tai iš­ gyvenusių žmonių atsiminimai, tremtinių iš kitų Lietuvos vietovių, šiuo metu gyvenančių Juodaičiuose, pasakojimai. Skyrelio pabaigoje - dalis knygoje „Lietuvos genocido aukos" pateikto sąrašo apie išvež­ tųjų tremties vietas ir grįžimą iš tremties, į kurį įtraukta ir toje knygoje nepaminėtų žmonių (žinoma, tų, apie kuriuos pavyko gauti duomenų). Pasakoja Butkus Stasys, Antano, g. 1912 08 15 Pamituvio kaime. Išvežtas 1945 01 25. Nuvažiavau pas broli Bronių į Kauną. Jis dirbo Kauno muzikiniame teatre. Kartu važiavo Alfonsas Garšva, Antanas Povilaitis, Zenonas Bartkus. Bėgom nuo tarybinės armijos, nors pa­ gal gimimo metus jau netikom prie šaukiamųjų. Brolis žadėjo surasti kokį nors darbą. Nakvojom pas jį. Apie pirmą valandą nakties atėjo enkavedistai, atėmė maistą, pinigus. Nieko neklausė, visus sugrūdo į mašiną ir nuvežė į Griunvaldo gatvę. Kelias dienas nedavė valgyti.

205

Mūsų ieškoti atvažiavo namiškiai, bet jiems buvo pasakyta, kad mūsų ten nėra. Prasėdėjus penkiolika parų pervežė į Šančius, ten vėl porą savaičių pralaikė. Iš čia pervežė į Kalvariją prie Marijam­ polės. Ten radome salėje sukimšta daugybę - apie 200 - žmonių. Nuo baisaus tvankumo vieni alpo, kiti jau merdėjo. Vasario 9-ąją iš Kalvarijos išvežė traukiniu kartu su vokiečių belaisviais. Per tą laiką niekas neapklausė, neteisė. Vežė naktimis, o dienomis stovėdavom miške. Vagone 200 žmonių. Pirmas tris dienas valgyti nedavė, vėliau vieną kepaliuką duonos keturiems ir šimtui žmonių kibirą vandens. Žmonės išbadėjo, apsirgo. Vandens pasisemdavo kepurėmis, nes neturėjo indų. Į Uralą nuvežę trečią dieną stipresnius nuvedė į anglių kasyklos šachtą, kitus į ligoninę. Aš taip pat pakliuvau į ligoninę, nes nepaėjau iš bado. Po pusantro mėnesio pradėjau dirbti šachtoje. Labai daug žmonių mirė. Lavonus arkliais veždavo į mišką ir versdavo kur .pakliuvo. Jau vėliau patys sukaldavome karstus ir laidodavome. Atsimenu, broliams Kašuboms nuo Kaišiadorių pats iškasiau duobę. Iš Uralo laiškus rašydavau ne žmonos vardu, nes bijojau, kad ir jų neišvežtų. Už darbą mokėjo obligacijomis, vėliau pinigais. Išbuvau Sibire pusantrų metų, bet jokio kaltinimo nepateikė. Mes nežinojom, už ką esam ištremti ir kuriam laikui. Dirbau Uralo „Kapitalan" šachtoje. Tremtiniai bėgdavo, bet juos sugaudavo ir vėl grąžindavo į šachtą. Tarp tremtinių buvo įvairių profesijų žmonių. Visus kankino nežinia. Sužinojome iš pažįstamų, kad tarp tremtinių yra garsi bur­ tininkė. Nuėjome pas ją nors išsiburti ir sužinoti, kokia mūsų ateitis. Burtininkė pasakė, kad išeisime po trijų dienų, ir patarė nueiti pas prokurorą. Mes taip ir padarėme. Prokuroras peržiūrėjęs knygas pasakė, kad esam nekalti! Mus išleido, bet neišdavė dokumentų, tik darbo pažymą. Be dokumentų keliauti buvo labai rizikinga, bet vis dėlto ryžomės. Šiaip taip traukiniais atvažiavę iki Vilniaus, toliau ėjome pėsčiomis. Mano bendrakeleivį Buinevičių nuėjusį į turgų

206

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

nusipirkti maisto suėmė, o aš pabėgau. Traukiau namo. Naktimis miegodavau kviečiuose, dieną kartais užeidavau pas žmones. Vieni leido nusiskusti, pamaitino ir palydėjo į Kauno plentą. Žiežmariuose prašiausi nakvynės, vienas žmogus nepriėmė, priėmė kitas. Apnak­ vino, pavalgydino ir įdėjo maisto kelionei. Grįžau 1947 m. Žmona su penkiais vaikais skurdo. Grįžęs be dokumentu negalėjau gauti darbo. Aleksandras Jocius, padedamas stribų, vėl suėmė ir nuvežė į Raseinių kalėjimą. Čia įgrūdo į tamsią kamerą, kurioje teko praleisti pusantro mėnesio. Iš Uralo atėjus žiniai, kad aš ne bėglys ir esu nekaltas, paleido. Ir vėl iš Raseinių parėjau pėsčias. Įstojau į kolūkį. Dvejus metus dirbau Liucinavoje, vėliau Juo­ daičiuose. Teko dirbti apskaitininku, brigadininku. (Užrašė moky­ toja Genutė Butkuvienė 1993 05 20) Stefanija Račaitė (politinė kalinė) prisimena: Gimiau 1924 03 19 Raseinių apskrityje, Girkalnio valsčiuje, Pagausančio kaime. Tėvai turėjo 12 ha žemės. 1947 m. birželio 13 d., per šv. Antano atlaidus, aš, sesuo ir Morkeliūnienė nuėjom į Girkalnį apsirengusios tautiniais drabužiais. Per pamaldas nepažįstamas žmogus man pasakė: „ Mergyte, bėk kol nevėlu, tave seka stribai ir milicija. " Bet aš buvau jauna, nekreipiau dėmesio. Mane nuvedė į Girkalnio miliciją ir pasakė, kad ant kelmo valdžios nesukursi. Nuėmė nuo galvos karūną, tautinę juostą ir sukarpė. Palaidinės apykaklė buvo tautiškai išsiuvinėta, tai ir ją nukarpė. Prigąsdino ir paleido. Aš tada mokiausi šeštoje klasėje. 1948 m. rugsėjo 3 d. anksti rytą suėmė - enkavedistai iš Raseinių atvažiavo, apsupo namą, įėję pasakė: „Renkis", saulei tekant vežė iki Girkalnio (vežti buvo paragintas juodaitiškis Feliksas Butkus). Ten mane mušė, tardė savaitę, paskui nuvežė į Raseinių kalėjimą. Čia vėl tardė, mušdavo iki sąmonės netekimo. Pabusdavau nuo liejamo šalto vandens,

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

207

kankintojai patikrindavo pulsą. Suknelė buvo išvien kraujuota, net pas tyrusi... Girdėdavau tik raktų skambesį. Taip tęsėsi 8 mėnesius. Po to nuteisė metus kalėti ir iki gyvos galvos į Sibirą, Magadaną už tai, kad buvau rezistentų ryšininkė, kur reikėdavo — pašnekėdavau ir padainuodavau, nešdavau perduoti paketus. Iš Amerikos ateidavo tokie lapai: „Lietuviai, laikykitės, viskas neilgam, neilgam." Tuos paketus nešėme į sutartas vietas padėti. Visus paketus paimdavome iš Jo kimų, kurių rūsyje buvo slėptuvė. Vežė laivu Ochotsko jūra. Plaukėm pusantros paros. Kilo audra, visus suvarė į triumus ir užrakino, kad nešoktume į vandenį. Viena lietuvė mirė, jos lavoną išmetė per bortą. Laive buvo ne tik lietuvių, gal visų pasaulio tautybių žmonių plaukė. Visi triumai pilni. Labai ištroškę, gėrėme sūrųjūros vandenį, o maitindavo supuvusia žuvimi. Einant į lagerį surikiavo po du ir prisiuvo numerius ant nugarų, ant sijonų. Į darbą veždavo mašina ar: traktoriumi. Buvo labai stipri sargyba, ypač prie politinių kalinių — apie dvidešimt automatais ginkluotų kareivių. Lageryje teko ir akmenis skaldyti, ir mišką pjauti, ir tranšėjas kasti. Duonos dienos norma buvo po 200 gramų. Ją kaip Švenčiausiąjį Sakramentą čiulpdavom, o ne kramtydavom. Jeigu susirgdavom, medicinos punktas suteikdavo pirmąją pagalbą. Jei kas mirdavo miške, parveždavo į baraką, o ten numirėliams ant kojų prisegdavo kažkokį numerėlį, sukraudavo į mašinas ir išveždavo, o kur - niekas nežinojom, niekas nepasakydavo. Religines šventes švęsdavom susibūrę į būrelį. Už tai persekio­ davo, jeigu pagaudavo, sodindavo į karcerį penkiolikai parų. Išėjusi iš kalėjimo dirbau traktorių ir mašinų fabrike. Cia susi­ pažinau su būsimuoju savo vyru, taip pat tremtiniu V. Jacynu. Ves­ tuves šventėm lietuviškai, bet buvo tik metrikacija. Negaliu ramiai net prisiminti, kokie tai buvo sunkūs laikai. Ten, Magadano lageryje, viena lietuvė turėjo atsivežusi Lietuvos žemės, surištos į nosinę. Tai mes visi tą trupinėlį žemės glausdavom prie širdies ir bučiuodavom.

208

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Gavusi laišką iš Lietuvos, išmokdavau atmintinai. Kai tik sugrįžda­ vau iš darbo, tuoj puldavau prie laiškų ir vėl juos iš naujo skaitydavau, mintimis keliaudavau Į Lietuvą. Vieną kartą lageryje kažkas norėjo iš mūsų, lietuvių, pasijuokti ir uždėję plokštelę su lietuviška daina paleido visu garsu. Mes visi suklaupėm ant kelių ir klausėmės. Klūpojom taip tyliai, tarsi būtume bažnyčioje, tarsi kunigas atliktų Komunijos pakylėjimą... Į Lietuvą grįžau 1958 m. su vyru ir dvejų metukų dukryte Irena, deja, čia į mus žiūrėjo blogiau kaip į šunis... Bet buvo ir gerų žmo­ nių, kurie padėjo. Vėliau susirgo vyras, matyt, nuo tardymų ir mušimų prasidėjo kraujagyslių trombozė, teko nupjauti abi kojas. Sūnus ir dukra ėjo į mokyklą. Aš kiek pajėgdama dirbau, kad uždirbčiau duonos vaikams ir invalidui vyrui. Kolūkis jokios pašal­ pos nedavė, vyras netekęs kojų greitai mirė. (Stefanija Račaitė Jacynienė palaidota Juodaičių kapinėse. Užrašė mokytoja Genutė Butkuvienė 1992 m.) Antanina Ambrazaitė-Petrauskienė, šiuo metu gyvenanti Kilupių kaime, prisimena: gimiau 1933 m. Paupstalių kaime, Čekiškės vals­ čiuje. Tėtis gimęs 1889 т., mama 1901 m. Tėvai turėjo 28 ha žemės, ją dirbo patys. Motina buvo suparalyžiuota, negalėjo pasikelti iš lo­ vos. Atvažiavę mūsų išvežti stribai puolė motiną mušti, - manė, kad apsimeta. Į prašymus ligonį palikti pas seserį nekreipė dėmesio, liepė tik pasiimti maisto. Mamą paguldę ant neštuvų įkėlėme į vežimą. Tai buvo 1948 m. gegužės 22 d. Niekas mums nepaaiškino, kur ir už ką veža. Abu tėvus, brolį ir mane pirmiausia nuvežė į Butkiškės mokyklą. Čia jau buvo daugiau tokių kaip mes. Atvažiavo mašina, vežimą su arkliais liepė palikti, ir nuvežė į Ariogalą, iš ten į Raseinius, paskui į Viduklės traukinių stotį, o ten stovėjo paruošti gyvuliniai vagonai. Niekas nežiūrėjo, kur kieno daiktai, vertė ryšulius kaip pakliuvo, žmo­ nes sugrūdo į vagonus kaip gyvulius ir užkalė langus ir duris. Pajudė­ jus traukiniui vieni verkė klykė, kiti giedojo „Lietuva brangi".

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

209

Vagonuose buvo tamsu ir tvanku. Mūsų vagone niekas neturėjo kirvio grindyse prakirsti skylę tuštinimuisi, todėl tvyrojo smarvė. Žmonės alpo, duso. Mano brolis Pranas (g. 1928 m.) peiliu pra­ krapštę sienoje skylutę, tai visi iš eilės eidavom pakvėpuoti grynu oru. Vėliau vyrai gavo kirvį ir iškirto grindyse skylę. Kas turėjo maisto, dalijosi su tais, kurie nieko neturėjo, nes iš pradžių visai ne­ maitino. Nesipraususius žmones netruko užpulti utėlės... Atvažiavus į Krasnojarską visiems leido išsimaudyti pirtyje. Prie Jenisiejaus pralaukėme visą savaitę, kol atplaukė garlaivis „Marija Uįįanova". Žmonės jau badavo. Sugrūstiems į laivą pradėjo duoti šiokio tokio maisto. Visi buvo suskirstyti grupėmis, paskirti vyresnieji. Maistas buvo prastas, bet išbadėję žmonės ir tokiu džiaugėsi. Po sa­ vaitės išsilaipinome Igarkoje, iš čia vėl vežė mašinomis iki komen­ dantūros, tada išskirstė į barakus po 10-12 šeimų. Tėvas pakinkęs jautį veždavo vandenį, mama buvo ligonis, brolis dirbo lentpjūvėje, o manęs į darbą nepriėmė, nes buvau nepil­ nametė, todėl ir duonos davinio man neduodavo. Ėjau į komendan­ tūrą prašyti, kad leistų dirbti kartu su broliu lentpjūvėje. Darbas buvo sunkus, bet stengiausi. Vėliau pradėjau dirbti statybose. Garo katilais reikėdavo šildyti žemę, kad galėtų sukalti polius naujoms

Garlaivis „Marija Uljanova'

210

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

statyboms. Netrukus mirė mama. Ten ją ir palaidojom. Per dieną mirdavo po 10-15 žmonių, daugiausia seniai ir vaikai. Žemė buvo labai į,šalusi, todėl karstą įkasdavo tik į sniegą. Nutirpus sniegui karstai matydavosi, kai kurie nebuvo gerai uždaryti, kyšojo kojos ar rankos. Vieną kartą eidama su drauge įsmukau į karstą, o iš jo tik pelenai išvirto. Dvejus trejus metus buvo be galo sunku, kol organizmas priprato prie šalčio, skurdo ir vargo. Nuo tarakonų dar mano mama sugalvojo kaip apsiginti. Lovų kojas įstatydavo į konservų dėžutes su vandeniu ir vabalai bent į lovą nepatekdavo. Pieną gerdavome „su varle" (varlė juda ir pienas negyžta) ... Pripratau prie sunkumų. Buvom jauni, net į šokius pradėjome vaikščioti. Sibire praleidau visą savo jaunystę — 10 metų. Gavusi pasą 1958 m. grįžau į Lietuvą. Užsukus į Tėviškę, širdis pradėjo smarkiai plakti, bet sodyboje jau gyveno kiti žmonės ir teko prieglobsčio ieškotis kitur. Keletą daiktų, dar mano mamos siuvinėtų, mačiau kaime, bet bijojau paprašyti, nors neturėjau nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Buvau viena kaip pirštas. Brolis dar negrįžęs. Negalėjau niekur prisiregistruoti, o neprisiregistravusi - ir darbo gauti. Gyve-

Antanina Ambrazaitė su drauge prie barakų 1953 m. birželį.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

211

паи pas tetą, vėliau Geluvoje. Važinėjau į Kauną dirbti prie kelių statybos. Sukūrusi šeimą vėl apsigyvenau Pagausančio I kaime, vėliau Kilupiuose, kur iki pensijos dirbau fermoje karvių melžėja. Užauginau dvi dukras ir sūnų. Taip ir prabėgo nelengvas mano gy­ venimas, kurį dar ir dabar prisiminus šiurpas nukrato. i.

Lietuvių kapai Sibire.

Antanas-Algimantas Bartkus (g. 1938 m.): gyvenau Akmeniškių kaime. Areštavo 1948 m. gegužės 23 d., ištrėmė iki gyvos galvos. Mūsų name buvo mokykla, mama joje dirbo. Rytą susirinkus vai­ kams į egzaminus, stribai ir garnizono kareiviai apsupo, vaikus paleido, o mamą Marijoną, seserį Zitą, brolį Gintautą ir mane suso­ dino į vežimą ir išvežė į Pramedžiavą. Nespėjom pasiimti nei drabužių, nei maisto. Pakeliui užsukom į Girkalnio mokyklą, kur gimnazijoje mokėsi vyresnioji sesuo Irena, bet jos ten nerado ir neišvežė. Susodintų į sunkvežimį išlydėti atėjo motinos sesuo ir mo­ čiutė. Mama ant rankų laikė pusantrų metukų brolį Gintautą ir pa­ prašė kareivių, kad leistų atiduoti mažylį seseriai. Kareiviai už sūrį sutiko. Sodinant į gyvulinius vagonus Viduklėje brolio pasigedo, bet mama pasakė, kad pakeliui numirė. Į vagonus kaip gyvulius sugrūdo po 70 žmonių. Duris užrakino, paliko tik mažą langelį ir išvežė į VU-

212

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

nių, kur suformavo visą ešeloną - 123 vagonus, ir pajudėjom Sibiro link. Vagonuose buvo labai tvanku. Kiti turėjo pasiėmę maisto, o mes nieko neturėjome. Valgyti duodavo labai mažai — karšto van­ dens („sriubos") ir daugiausia žuvies. Žmonės vagonuose duso, alpo nuo karščio. Privažiavus Uralo kalnus, leido truputį praverti vagono duris. Birželio 1-osios naktį netoli Ufos, Alkino stotyje įvyko avarija, - užmigo mašinistas ir traukinys susidūrė su prekiniu traukiniu. Mūsų vagonas buvo viduryje, todėl nenukentėjam. Pir­ mutiniai trys vagonai sudužo, gyvų beveik neliko. Taip pat nemažai sužeidė paskutiniuose vagonuose. Kaip pasakojo žmonės, kurie lai­ dojo žuvusius, žuvo net keli šimtai. Lavonus suvertė į duobes ir užkasė. Kol suremontavo geležinkelį, teko sėdėti užrakintuose vagonuose, ir tik Čeliabinske formuojant naują ešeloną galėjome apsiprausti prie upės ir kiek atsikvėpti. Krasnojarsko mieste visus tremtinius išlaipino ir susodino į lai­ vus. Mus Jenisiejaus upe į Igarką plukdė laivais „J. V. Stalin", „Marija Uljanova", ,, Spart ak". Apgyvendino barakuose. Buvo labai sunku, mus visi ten laikė banditais ir nusikaltėliais. Gyvenimo sąlygos baisios. Sunku buvo priprasti prie šalčio ir pasikeitusių gamtinių są­ lygų. Maistas labai prastas: bulvės, kopūstai, džiovinti svogūnai, pieno ir kiaušinių milteliai. Trūko vitaminų. Daugiausia sirgo vyres­ nio amžiaus žmonės ir vaikai. Labai daug jų mirdavo. Žiūrėk, jau ir veža rogutėmis karstą. Palaidoti beveik neįmanoma, nes žemė visą laiką būdavo įšalusi... Mūsų mama dirbo medžio apdirbimo kombinate. Darbas sunkus, maisto duodavo 500 g, vaikams - po 200 g duonos. Abu su seserimi pradėjome lankyti mokyklą. Mokytoja rusė nemokėjo nė žodžio lietuviškai, o mes nemokėjom rusiškai. Vienintelė galimybė išgyventi - eiti dirbti ir man. Pirmiausia irgi į medžio apdirbimo kombinatą. Rankos nepripratusios prie to­ kio sunkaus darbo, grįždavau kruvinais delnais. Paskui įsidarbinau komunaliniame ūkyje. Cia su arkliu dirbti buvo daug lengviau, ir uždar-

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

213

f t f t f f t Tremtiniai Igarkoje 1957 m. Viršuje iš kairės: Kavaliauskas, (?), Žiugžda, Gujys. Apačioje: Katinas, Mickevičius, Antanas Bartkus.

bis buvo didesnis. Per dieną gaudavau 16 rb. 40 кар., o už tokius pinigus buvo galima nupirkti pusantro kepalo duonos. Kortelių jau nebuvo. Po poros metų pradėjau dirbti laive „Berkut". Žiemą sustojus laivybai mokiausi traktorininku, tad vėliau gavau vikšrinį traktorių. Išmokęs vairuoti veždavau gyventojams vandenį. Buvo lengviau, tik bėda, kad cisterna kiekvieną dieną užšaldavo ir reikėdavo ją atšildyti. Vežiojau į darbą žmones, kaip geram darbuotojui man patikėjo taksi mašinos vairą.

Igarka, 1955 m. Ši mašina gyventojus aprūpindavo vandeniu.

214

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

1958 m. mamą su seserimi išleido, o mane paėmė į kariuomenę. Už gerą tarnybą paleistas atostogų nežinojau kelio grįžti i gimtąsias vietas, turė­ jau klausinėti, nes išvežė dar vaiką. Sugrįžus iš kariuomenės gimtoje so­ dyboje gyventi neleido, tik po kelerių metų didelių pastangų pavyko ten apsigyventi, o vėliau jau leido... nusipirkti savo namus. Šiuo metu esu pensininkas ir su žmona gyvenu Gricių kaime. Justinas Garšva: gimiau 1930 m. Pamituvio kaime. 1947 m. gegužės 5 d. buvau suimtas. Nuvežę į Kauno saugumą man pasakė: „Nevargink savęs ir mūsų, klok ką žinai, nes čia visi viską pasako, jeigu nori gyvi išlikti. " Viešpatie, galvoju, kad tik ko nors neprasi­ tarčiau praradęs sąmonę. Tačiau jie, kaip supratau iš pirmųjų klau­ simų, apie mane ir ryšininkų būrį ne kažin ką žinojo. Kai pirmą kartą kankinamas nieko neprasitariau, tai paskui jau mažiau var­ gino. Mane ir dar du vyrus iš „Sakalų" būrio, neturėdamas jokių konkrečių įkalčių, teisė Pabaltijo karo tribunolas: visiems skirta panaši bausmė už antitarybinę veiklą ir „tėvynės išdavimą". Mane nuteisė dešimčiai metų lagerio ir dar penkeriems atėmė teisę gyventi Lietuvoje. 1947 m. lapkritį jau buvau nuvežtas į Komijos Autonominę Respubliką, Pečiorą. Kartu su kitais nuteistaisiais, apie 100 vyrų, patekome į akmenų skaldyk­ las ir kalkių gamyklą. Darbas alinamai sunkus, ilgai čia žmonės neištverdavo, po pusmečio vienas po kito mirdavo. Be to, dirbome kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie nieko nepaisydami, dažniausiai lagerio valdžios palaikomi, tvarkėsi savaip. Kartą vienas iš krimi­ nalinių1 bandė, šiek tiek užsimiršęs, „pasikalbėti" su lagerio viršininku: pa-

.

.

,, .

Justinas Garšva tremtinių

šventėje Ariogaloje 2002 m.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

215

siskundė pragarišku darbu ir blogu maistu. Lagerio viršininkas labai ramiai jam paaiškino: „Nei jūs, nei jūsų darbas man nereikalingi. Mums reikalingos jūsų dūšios." Kitaip tariant, mes jam labiau tikome negyvi. Lagerio prievaizdas nemelavo: nepraėjus nė trims mėnesiams iš 43 sveikųjaunų brigados vyrų teliko du, kurie dar pastovėjo ant kojų. Per laimingą atsitiktinumą buvau paskirtas į kitą lagerį, kur viršininkas labiau priminė žmogų: ten ir darbas buvo lengvesnis, ir maistas geresnis. O kai mus atskyrė nuo kriminalinių nusikaltėlių, atsirado viltis išlikti. Gyvenimas, kai galvoji tik apie maistą ir kaip išgyventi nenupuolus nuo kojų ir neišprotėjus, jau nepanašus į gyvenimą. Kad ka­ liniai nesusivienytų, mus kilnodavo iš vieno lagerio į kitą. 1950 m. pradžioje politinius kalinius išvežė į Norilską. Statėme miestą. Buvo ypač šalta žiema, kaliniai menkai aprengti, maistas prastas. Susirgau: laikėsi aukštas kraujospūdis. Patekau į ligoninę. Gydymas nepadėjo, tapau, anot išduotos medicininės pažymos, ket­ virtos kategorijos invalidu. Tačiau dirbti vis tiek reikėjo. Dirbau li­ goninėje sanitaru. Nepakeldami sunkių lagerio sąlygų, kaliniai sukilo. Dalyvavau sukilime ir aš, todėl kartu su visais buvau teisiamas antrą kartą ir perkeltas į Krasnojarską. Dar po poros metų, 1956 m. kovą, sulaukėme SSRS Aukščiausios Tarybos įsako peržiūrėti politines bylas. Balandžio 28 dieną mane, panaikinę teistumą, išleido. Prasidėjo Chruščiovo laikų atšilimas: iš kalėjimų ir lagerių buvo paleisti kai kurie politiniai kaliniai ir tremtiniai, tik komunistų politika nesikeitė. Į Lietuvą grįžau tų pačių metų gegužės 7 dieną visiškas ligonis ir beveik metus gydžiausi artimųjų padedamas. Mane globojo giminės irjų dėka išgyvenau. Janina Karosevičiūtė-Žemaitaitienė: gimiau 1943 m. Vambalių kaime. Tėvai turėjo 16 ha žemės ir truputį miško. Tėvukas buvo geras stalius, statydavo namus ir gamindavo įvairius baldus. Buvo pasistatęs didelį namą skardiniu stogu ir didelius ūkinius pastatus,

216

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

turėjo žemės ūkio padargų. Naujajai sovietinei valdžiai užkliuvo nauji pastatai, o labiausiai - skardiniai jų stogai... Jau pasklidus kalboms, kad prasidėjo žmonių suėmimai ir išvežimai, 1948 m. gegužės 22 d. pas mus užėjo rusų karininkas ir klausinėjo, kaip gy­ venam, ar visi namie. Kai jis išėjo, tėvukui kilo įtarimas, nes pas nieką kaime daugiau neužėjo. Tą naktį tėvai, aš ir dvejų metukų se­ suo Romutė išėjom nakvoti pas kaimyną, nes jautėm kažką negera. Kaip tik gegužės 23-iosios naktį išvežė mamos tėvus Antaną (18941949) ir Uršulę (g. 1898 m.) Klasauskus, jų vaikus Eleonorą, Oną, Antaną, Aldoną iš Pavambalio kaimo. Tėtis ir aš pradėjom slapstytis, o mama nutarė išvažiuoti pas gimines į Čekiškę, kur jau praėjo vežimai ir buvo ramu. Joms važiuojant per Dubysą vienas stribas, anksčiau pas mus dengęs stogą, atpažino. Tuoj pat suėmė ir nuvežė į Seredžiaus saugumą. Viršininkas Žukovas ilgai tardė mamą ir daužė kumščiais į stalą, kad pasakytų kur slapstosi tėtis, bet mama pati to nežinojo. Tą pačią dieną su mažu vaiku ant rankų išvežė į Kėdainių traukinių stotį. Neleido pasiimti nei maisto, nei daiktų. Gyvuliniais vagonais išvežė prie Angaros. Mažoji Romutė pradėjo sirgti, mama negalėjo eiti į darbą, todėl maisto taip pat negaudavo. 1948 m. liepos 8 d. sesuo mirė... Mama pasiprašė perkeliama į Igarką, kur buvo iš­ tremti jos tėvai ir kiti giminės. Po kurio laiko su sargyba ją ten pervežė. Labai daug žmonių tremtyje išmirė, daugiausia maži vaikai ir vyresnieji. Juos laidodavo karstuose vadinamose Lietuvių kapinėse. Žiemą duobę kasdavo kelias dienas, nes žemė buvo įšalusi. Kapinės buvo tvarkingos. Patys padarydavo kryžių, iš Lietuvos atsiųsdavo kryželį (mūkelę), aptverdavo tvorele, vasarą pasodindavo gėlių. Žmonės melsdavosi ir giedodavo patys, vėliau jau būdavo ir kunigų, kurie per šventes laikydavo pamaldas. Prisimenu, kai su drauge eidavom už rusų kapinių rinkti kedro riešutų, matydavom karstus, kai kur mėtydavosi žmonių kaulai.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Taigi tėtis su manimi kelerius metus slapstėsi. Reikėjo bijoti ir vienų, ir kitų, galiausiai nebuvo kitos išeities, kaip patiems važiuoti į tremtį pas žmoną ir mamą. Namų nebeturėjom - ūkiniuose pastatuose buvo laikomi kolūkio gyvuliai, o na­ me įsikūrusi kolūkio raštinė. 1951 m. rugpjūčio mėnesį abu išvažiavom į Igarką. Ašaros byra, kai prisimenu, kaip buvo sunku palikti Lietuvą ir važiuoti į Sibirą, kur mirė sesuo. Igarkoje buvo nelengva, nes iš pradžių nemokėjau nė žodžio rusiš­

217

Karosevičių šeima 1954 m. Igarkoje.

kai, kiti vaikai labai nekęsdavo ir erzindavo. Pradėjusi lankyti mokyklą greitai pramokau rusų kalbos, mokslas sekėsi gerai. Mokytoja buvo labai gera, neskirstydavo vaikų pagal tautybes.

£

Ketvirtos klasės mokiniai 1954 m. Igarkoje. Pirmoje eilėje antra iš kairės Irutė Blažytė. Antroje eilėje pirma iš dešinės Janina Karosevičiūtė. Trečioje eilėje pirma iš dešinės Onutė Riaubytė.

218

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Gyvenom labai mažame kambarėlyje, net atsigulti netilpdavom, ant gultų vaikai guldavo vieną galą, tėvai į kitą. Užpuolė blusos, utėlės ir blakės. Jų išnaikinti buvo neįmanoma, - nueini į mokyklą ir vėl „parsineši". Lauke didžiulis šaltis, prie kurio priprasti buvo labai sunku. Mama iš pradžių dirbo katilinėje, vėliau naujagimių na­ muose. Čia reikėjo prižiūrėti kūdikius, nes jų motinos turėjo eiti į darbą. Jas ginkluota sargyba atvesdavo vaikų pažindyti ir vėl išvarydavo į darbą. Žiemą pūgos sniego prinešdavo didžiules pus­ nis. Tėtis kastuvu valydavo kelius. Tie keliai mediniai — padėti rąstai, o ant jų užkaltos lentos. Vasara visai trumputė, tad beveik ištisus metus reikėdavo kasti sniegą. Atlyginimas labai mažas, vos prasimaitindavom. Vandens taip pat trūkdavo, jo gaudavom pagal talonus vandenvietėje paskirtomis dienomis. Būdavo, kad ir duonos neturėdavom. Eidavom už duonos gabalėlį žydų baraką išplauti ar kitokius darbus dirbti. Po pamokų eidavau uogauti ir, nors vasara labai trumpa, pririnkdavau bruknių girtuoklių, iš kurių virdavom uogienę. Uogaujant labai sukąsdavo uodai ir kitokie gyviai, kad net rankos sutindavo, bet kitos išeities nebuvo. Rasdavom ir grybų. Raudonviršių ar lepšių nedaug, bet kelmučių prisūdydavom kibirus ir ilgam užtekdavo. Vėliau tėtis pradėjo plaukioti baržomis Jenisiejumi ir uždirbdavo daugiau

Barakai Igarkoje, kuriuose gyveno tremtinių šeimos.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

219

pinigų. Mirus Stalinui, rusai labai verkė, o lietuviai džiaugėsi. Kaliniams davė daugiau laisvės, žmonės be sargybos eidavo į darbą, galėjo pasistatyti namus. Tėtis su mama pradėjo dirbti šiluminėje elektrinėje, daugiau uždirbdavo. Mūsų šeima susirado apleistą namą, tėtis jį suremontavo, nes medienos buvo pakankamai. Įrengė virtuvę ir vieną kambarį. Padarė baldų, kuriuos nudažė kalio permanganato tirpalu. Mėsa buvo labai brangi, todėl tėvai sugalvojo . . , / i . Lietuvių kapinės Igarkoje. nusipirkti paršiuką, bet kur д laikyti, o j kad nesušaltų? Tėtis virtuvėje padarė dėžutę ir paršiukas ten sau augo. Prisimenu, sekiodavo kaip šuniukas iš paskos, o kai reikėjo papjauti, buvo labai gaila. Mokslas sekėsi, baigiau ten septynias klases. 1958 m. gavusi pasą grįžau į Lietuvą. Tėviškėje prisiregis­ truoti buvo labai sunku, vykdomajame komitete pasakė, kad neturim net teisės. Mamos ir močiutės pasuose nurodyta, kad galima gyventi visoje SSRS, išskyrus Lietuvą. Šiaip taip tėtis įsidarbino medelyne, o mama laukininkystės darbininke. Aš toliau mokiausi Seredžiaus vidurinėje. Tapau buhaltere ir visą gyvenimąja dirbau. Dabar gyvenu Juodaičiuose pas sūnų. Marija Kažemeikaitė-Valaitienė: gimiau 1921 07 24 Šakių rajone, Zubriu kaime, Liepalotų seniūnijoje. Šeimoje augau su dviem bro­ liais. Tėvai turėjo 24 ha žemės, buvo ūkininkai, samdė tris sam­ dinius. Už darbąjiems mokėjo atlyginimą, taip pat duodavo ir pro­ duktų. Broliai padėdavo dirbti žemę, o aš su motina ausdavau ir verpdavau. Vyresnis brolis Pranas, sulaukęs 21-erių, tarnavo Lietu-

220

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

vos kariuomenėje. Jaunesnis Juozas 18 metų išėjo į kariuomenę sa­ vanoriu. Abu grįžę vėl dirbo ūkyje. Užėjus rusams juos norėjo pri­ versti tarnauti rusų armijoje, tačiau broliai nepakluso sovietinei santvarkai. Namuose įsirengė bunkerį (slėptuvę) ir metus slapstėsi. Tarybų valdžia pradėjo skleisti proklamacijas, kuriose ragino pasi­ duoti, esą tie išvengs bausmės. Daug kas patikėjo, ir broliai išlindo iš savo slėptuvės. Tris mėnesius jų niekas nelietė. Rudenį vieną rytą atvažiavo stribų mašina, apsupo sodybą, vyrams liepė apsirengti ir važiuoti į valsčių patikrinti dokumentų. Tą dieną namo jie negrįžo. Kitą rytą nuvykau sužinoti kas atsitiko - broliai buvo uždaryti stribų daboklėje. Aš nešdavau jiems maisto, bet pasimatyti leisdavo retai. Po savaitės juos išvežė į Griškabūdį, ten broliai buvo paskelbti tarybų valdžios priešais. Namuose net naktimis daromos kratos, per du kartus konfiskuotas turtas. Atėmė viską: gyvulius, padargus, drabužius, maisto atsargas. Broliai Griškabūdžio kalėjime prabuvo metus, paskui juos nuteisė kalėti po 10 metų ir išvežė į Marijampolės kalėjimą. Aš jiems nešdavau valgyti, bet vieną kartą nuėjusi jų neradau. Broliai buvo išvežti, nepasakė net kur. Grįžusi namo radau tuščius namus, menkas likęs turtas išneštas, tėvai išvežti nežinia kur. Po savaitės iš vargonininko sužinojau, kad tėvai yra durpyne prie

Krasnojarsko kraštas, Mansko rajonas, Murtuko kaimas. Tremtinių barakai.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

221

Kauno. Jie ten badavo, buvo seni ir ligoti, todėl pradėjo elgetauti... Mūsų namuose buvo apgyvendintas lietuvis komisaras Dvynaitis. Nors namas buvo nemažas, Dvynaitis mums ten gyventi nebeleido. Mus priglaudė pažįstami žmonės Getlybiškiuose. Čia aš sukūriau šeimą, truputį prasigyvenom ir turėjom savo ūkelį: karvę, kiaulę, avį. Bet ir čia nebuvo ramybės už brolių nuodėmes. Vėl visą turtą atėmė. Atėjo žinia iš brolių, kadjie Sibire, Vorkutoj, vėliau perkėlė į Komijos ASSR. Laiškus tuo metu laisvai rašyti buvo draudžiama. Kas trys mėnesiai gaudavome po vieną. Broliai rašė, kad dirba anglių kasyklose. Darbas sunkus, maistas labai prastas, todėl sveria vos 35 kg. Siuntinių siųsti nebuvo galima, o ir patys nieko neturė­ jome. Ten jie praleido vienas 10, kitas 12 metų. 1948 m. kovą mūsų namus apsupo ginkluoti stribai lietuviai ir pasakė: „Renkitės, važiuosit gyvent pas baltąsias meškas. " Pasiimti nieko neleido, tik maisto vienai dienai. Sodinant į maši­ ną kaimynai padavė kepalą duonos kelionei. Aš ant rankų laikiau vienų metukų dukrą Ireną, maisto labai mažai tetu­ rėjau. Mus nuvežė į Šakius. Pakeliui važiuodami rinko žmones net iš laukų. Šakiuose persodino į kitą mašiną, nuve­ žė į geležinkelio stotį ir sulai­ pino į nešvarius gyvulinius va­ gonus. Kimšte prikimšę užkalė lentomis, kad žmonės nepa­ bėgtų. Visur riksmai, aimanos, dejonės. Mus vežė kokį mėne­ sį. Pradžioje maisto neduoda-

Auksutė ir Irena Valaitytės 1955 m.

222

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

vo, todėl daug žmonių mirė. Numirėlius užkasdavo pakelėse. Vėliau pradėjo kartą per dieną duoti sriubos. Vagonuose buvo labai tvanku, trūko oro, švaros, todėl visus užpuolė „ b rudas" (utėlės). Atvežtus į taigą pradėjo skirstyti: vienus į kolūkius, kitus dirbti miško darbus. Mus plukdė upe į miškų ūkį. Apgyvendino barake, kuriame gyveno 70 šeimų: estai, latviai, suomiai, lenkai, čiukčiai, armėnai, viena žydų šeima. Bendrauti buvo labai sunku, nes nemokėjom vieni kitų kalbos. Vietiniai mus laikė banditais. Darbas miške buvo sunkus. Reikėjo išdirbti dienos normą, už tai duodavo po 400 g duonos, o nedirbantys ir ligoniai negaudavo nieko. Cia irgi daug žmonių mirė iš bado ir skurdo. Mano tėvai Marija ir Juozas Kažemeikai mirė pirmąją žiemą. Žmonės nepratę prie didelio šalčio, barakai kiaurai perpučiami. Vėliau leido statytis namus. Medienos buvo, bet nebuvo įrankių - tik kirvis ir pjūklas. Krosnis statydavo iš akmenų. Per žiemą paruoštą medieną pavasarį plukdėme upe. Rąstus reikėdavo sukabinti kabliais. Tekdavo lipti į šaltą vandenį, sutraukdavo mėšlungis. Iš parplukdytų rąstų tolesnėse vietose statė barakus. Vasara būdavo trumpa ir šaltoka. Mūsų gyvenvietę supo kalnai, miškas augo ant uolų. Treji metai skurdo ir bado... Dirbamos žemės visai nebuvo. Rovėme kelmus, išnešėme akmenis ir jau antrais metais gavę iš vietinių gyventojų sėklos pasisodinome bulvių. Kas rytą reikėdavo prisistatyti į komendantūrą patikrinimui. Iš Lietuvos nieko siųsti neleido. 1950 m. gimė dukra Auksutė, 1952 m. sūnus Vytautas. Po trejų metų pasistatėme medinį namą. Iš sutaupytų pinigėlių dvi šeimos nusipirkome karvę. Prasimaitinti pasidarė lengviau. Ganyti nebuvo kur, iš kalnų nešdavome karvei žolės. Mirus Stalinui, leido susirašinėti su giminėmis iš Lietuvos. Jie atsiųsdavo maisto produktų, šiltų drabužių. Ilgėjomės Lietuvos. Tremtyje praleidome beveik 13 metų. Vieną vakarą komendantas paskelbė, kad valdžia mums dovanoja laisvę ir greitai galėsime grįžti į savo gimtinę. Džiaugėmės neapsakomai. Pirmiausia išleido

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

223

suomius ir estus, o paskutinius lietuvius. Paleistuosius išlydėdavom su džiaugsmu ir išsiskyrimo ašaromis. Prie mūsų šeimos išvežimo prisidėjo vietiniai stribai J. Pelteris, J. Sakalauskas, Pakaika ir kiti. Kai grįžome į Lietuvą, mūsų namuose gyveno svetimi žmonės. Neturėjome kur dėtis, nes Sakių VRS mūsų gimtinėj nepriregistravo, todėl ir darbo negalėjom gauti. Po ilgų klajonių ir išgyvenimų teko apsigyventi Kaliningrado srityje, ant „rubežiaus" su Lietuva, prie Šešupės ties Slavikų kaimu. Po vyro mirties apsigyvenau Juodai­ čiuose pas dukrą Auksutę Banienę. (Šiuo metu Marija Valaitienė mirusi. Užrašė 1992 01 28 Kęstutis Banys.) Aleksandra Janylienė: Gimiau 1921 m. Mišiūnų kaime, esu partizano Petro Andrikio sesuo. Kai ištekėjau, gyvenau pas uošvius Seredžiaus seniūnijoje, Vambalių kaime. Dirbome 40 ha žemės. Mus išvežė 1949 m. kovo 25 d. į Seredžių, o iš ten į Kėdainių geležinkelio stotį. Toliau vežė 19 parų gyvuliniuose vagonuose, daugiausia naktimis, į Krasnojarską, Igarką. Išlaipino Irkutske, o čia jau laukė mašinos. Nuvežė į Eihisit-Bulagatsko rajoną, Gachany kaimą. Sūnui Antanui buvo ketveri, o dukrai Genutei dveji metukai. Dirbau fermoje prie karvių veršių, vėliau skalbėja. Darbas buvo sunkus, trūkdavo maisto. Vyro mama iš Lietuvos atsiųsdavo maisto ir drabužių. Kai visai pritrūkdavome, rūbus keis­ davome į maistą. Taip iškeliavo suknutės, rankšluosčiai, pagalvės ir kiti geresni daiktai. Vyrus įdarbino kolūkyje. Klemensas Janyla (g. 1923 m.) visą vasarą dirbo statybose. Vyrai tarpusavyje mėg­ davo papolitikuoti. Gruodžio mėnesį jį suėmė „ už politiką", kartu dar šešis žmones. Du iš jų (tarp jų ir mano vyrą) nuteisė po 10 metų, kitus po 25 metus. Vyrą ištrėmė į šiaurę, į aukso kasyklas Baikalo Vodaibo miestelin. Ten darbas buvo labai sunkus, baisus šaltis, maistas labai prastas. Vyras ten nušalo vieną koją, ji pradėjo gan­ grenuoti ir grėsė mirtis, todėl patys tremtiniai jam ją nupjovė.

224

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Mirus Stalinui paskelbta amnestija politiniams kaliniams, ir vyrą iš lagerio paleido. Grįžęs invalidas pramoko batsiuvio amato. 1957 m. gimė dukra Birutė. 1958 m. su mažu vaiku ant rankų grįžau į Lietuvą. Namai nugriauti, niekur nenori prire­ gistruoti, o neregistruota darbo negausi. Prisiglaudėme pas vyro mamą Seredžiuje. Ten gyvenome labai ankštai. Vėliau persikėlė­ me į Mišiūnų kaime, mano tėvų tėviškėje, likusią sodybą, kuri buvo jau kolūkio turtas. Savo namus turėjome atsipirkti. Me­ lioruojant laukus kraustėmės

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

225

gyventi į Juodaičius. (Užrašyta Juodaičių mokyklos kraštotyros būrelio vadovės Genutės Butkuvienės 1990 05 15, papildyta 2007 12 15) Antanas Stuogys: gimė 1902 m. Raseinių apskrityje, Girkalnio valsčiuje, Pamituvio I kaime. Buvo vienas iš pažangesnių ūkininkų, baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, dirbo 48 ha žemės. 1942 m. vedė Bronę Bajerčiūtę iš Pagausančio kaimo. Pastatai buvo nauji: didelis dviejų galų, iš vidaus tinkuotas gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, daržinė, dideli tvartai. Samdydavo porą samdinių, piemenuką.

Janylų šeima Sibire 1950 m. Tėvai Aleksandra ir Klemensas, vaikai Antanas ir Genovaitė.

f Sibiro mokykloje. Viršuje iš kairės trečia Genovaitė Janylaitė.

Ėjo gandai, kad veš žmones, kurie turi daugiau žemės. Kas, kur, kada veš - niekas nežinojo. 1948 m. gegužės 15 d. pas Stuogius atė­ jo rusų karininkas su ginkluotais kareiviais. Kareiviai apžiūrėjo pastatus, kažką tarpusavyje pasikalbėjo ir nieko nesakę išėjo. Kaip matyti iš Raseinių saugumo bylos, nustatyta: „Antanas Stuogys buvo buožė, turėjo 38 ha dirbamos žemės, 5 arklius, 9 karves, 5 kiaules, samdė porą darbininkų. Palaikė ryšius su nacionaliniais ginkluotais banditais, slėpdavo juos savo namuose, rėmė finansiškai ir maisto produktais ". Todėl buvo priimtas sprendimas išsiųsti į Krasnojarsko kraštą. Pasirašė saugumo majoras Figurin (LYA Antano Stuogio byla Nr. 9274). 1948 m. gegužės 22-osios šeštą valandą ryto vėl atėjo rusų kariuomenės uniformomis apsirengę kariškiai. Jie liepė pasiimti maisto, pasikinkyti arklius - reiks važiuoti. Kur ir kodėl, ne­ sakė. Leido pavalgyti, pasiimti šiek tiek maisto ir šiltų drabužių. Mama įsidėjo lašinių ir didelį kibirą medaus. Dėdama maišelį aguonų, įmetė ir barometrą, kuris ir šiandien kabo namuose ant sienos. Taip su šešių mėnesių ir antrus metukus einančiais dviem vaikais Stuogius išvežė į Girkalnį. Lš čia kartu su kitais sunkvežimiu nuvežė į Viduklės geležinkelio stotį. Ten visus suvarė į gyvulinius vagonus ir išvežė toliau, o kur - niekas nežinojo. Kelyje prie Uralo įvyko avarija. Susidūrė du traukiniai, žuvo daug žmonių, Stuogiams

226

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

pasisekė išlikti gyviems. Pateko į Krasnojarską, į japonų stovyklą prie Jenisiejaus upės. Čia žmones išskirstė ir laivais nuplukdė į Igarką. Visą parą teko praleisti ant ledo, kol kitą rytą nuvedė lagerį. Apgyvendino mediniuose barakuose. Buvo labai sunku, trūko maisto, kankino šaltis. Vaikai Sibire nustojo vaikščioti, labai nusilpo. Kaziukas pradėjo sirgti ir jei ne medus, kažin kaip būtų buvę. Iš Lietuvos dėdė gydytojas Jurgis Stuogys siųsdavo vaistų ir vaikai pradėjo sveikti. Gyveno barake Pionierių gatvėje 32-9, viena­ me kambaryje po tris šeimas. Tame pačiame barake gyveno lietuviai Mickevičiai, Pratašiai, Račai, Motiejaičiai, Karosienė. Mama dirbo skalbykloje, katilinėje, tėvas miško apdirbimo pramonės kombinate. Tenai kraudamas į laivus krovinius susilaužė koją, prarado sveikatą ir tapo invalidu. Po to dirbo komunaliniame ūkyje, sargaudavo nakti­ mis ir kūrendavo krosnis naujai statomuose pastatuose. Iš pradžių lie­ tuvių vietiniai labai nekęsdavo, vadindavo banditais ir buržujais, o paskui susidraugavo. Mokykloje visi vaikai buvo labai draugiški, mokytojos vaikus mylėjo ir stengėsi kuo geriau išmokyti.

Stuogių šeima Bronė, Egėjus, Kazys, Antanas Igarkoje 1950 m.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

227

1958 m. rugsėjo 6 d. gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Kartu grįžo pažįstami Feliksas Garšva ir Polius Masaitis. Tėviškėje rado jų na­ muose gyvenantį kolūkietį Romą Barauską, todėl teko apsistoti Veliuonoje pas dėdę gydytoją Jurgį Stuogį. Po savaitės persikėlė į Pagausančio kaimą pas Bajerčius. Įsidarbino „Gintaro" kolūkyje. Stuogiai kasdien eidavo porą kilometrų į savo gimtus namus šerti kolūkio gyvulių. Po tremties jiems buvo uždrausta gyventi Lietuvos SSR teritorijoje. Leista grįžti į Lietuvą tik 1981 m. birželio 25 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 227-13 (LYA F. V-5, Ар. 1, B. 7778). Kolūkio pirmininkas Justinas Garšva (buvęs tremtinys) pasistengė, kad Stuogių šeima apsigyventų savo namuose (vėliau dėl to jis nukentėjo). Namus Stuogiai rado išvogtus, klojimą ir svirną nugriautus, tvartuose tebebuvo kolūkio gyvuliai. Bičių nelikę nė kvapo. Kambaryje ant sienos užrašyta: „Šitasponas 1948 05 22 išvyko į kurortus. "

Pirmoji komunija Sibire 1955 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Egėjus Stuogys, Vytautas Zagreckas, Gintas Saročka. Antroje eilėje: Rimantas Tiškus, (?), Kazys Stuogys, kunigas Mykolas Buožius, Angelė Malinauskaitė. Trečioje eilėje trečia iš kairės Onutė Ruibytė, Romas Daugnora, Edvardas Saročka.

228

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Dar keletas žodžių apie šią sodybą ir joje gyvenusius žmones. Visa sodyba apsodinta ąžuolais ir liepomis, viduryje didelis sodas, šalia teka Mituva, įteka Pauosvaidis. Siuo metu iš senų pastatų likęs tik tvartas ir namas, o kiti pastatai kolūkio laikais buvo nugriauti. Namas toks pat, kaip prieš 60 metų. Baldai kaip muziejuje. Išlikęs stalas, kėdės, spinta, sieninis laikrodis, sugrįžęs iš Sibiro baromet­ ras. Daug senovinių knygų ir žurnalų. Manoma, kad karo metu šiose vietose vyko mūšiai, nes sode išlikusios apkasų žymės. Pokariu į sodybą užsukdavo ir partizanų, nes prie namo upelis buvo apaugęs medžiais, o sodyba toli nuo pagrindinių kelių. Ūkis buvo stiprus, todėl visad rasdavo maisto partizanams, paremdavo pinigais. Partizanai buvo ne svetimi, visi pažįstami žmonės iš gretimų kaimų. Išvežus šeimininkus, sodyboje laikydavosi Zenonas Kregždė. Kartą NKVD apsupus sodybą Zenonas nušovė skundiką Atgalainį, gyvenusį Stuogių namuose, ir prie liepos, kuri dar tebestovi, sužeidė karininką. (Pasakojimą pateikė sūnus Kazimieras Stuogys. Užrašyta 2008 m. sausio 14 d.) Šiuo metu tėvai Stuogiai jau mirę, o sūnus Kazys Stuogys su žmona Ona gyvena tėvų sodyboje ir ūkininkauja grąžintoje tėvų že­ mėje. Kazys jaunystėje rašė dienoraštį. Būdamas 28 metų jis sugal­

Kazys Stuogys 1974 m. Igarkoje prie šulinio, iš kurio nešdavo vandenį, šalia takas, kuriuo į darbą varydavo kalinius.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

229

vojo nuvažiuoti į Igarką, kur praėjo j o vaikystė, aplankyti ten likusių draugų. Tuo metu tai nebuvo paprasta, be to, reikėjo nemažai lėšų. Jis užsirašė į komjaunuoliškas Sibiro statybas, kurios vyko netoli nuo Igarkos. Nors ir sunkiai sekėsi, po didelių pastangų, „apsiginklavęs" dviem fotoaparatais pasiekė tikslą. Įsidarbino me­ džio apdirbimo kombinate, kur kažkada dirbo j o tėvai, ir laisvu nuo darbo laiku klaidžiojo tose vietose, kur praėjo j o vaikystė. Visi įspū­ džiai užrašyti dienoraštyje, saugoma vaizdinė medžiaga. Janina Višinskaitė-Masaitienė: gimiau 1943 m. Šakių r. Raninės kaime. Tėvai gyveno neblogai, turėjo 14 ha žemės. Tėtis mirė 1946 m. Mama liko viena su keturiais vaikais. 1948 m. gegužės 12 d. naktį atvažiavę rusai ir keli stribai įsakė rengtis - veš į Sibirą. Vyriausiam broliui Juozui tada buvo 17 metų, kitam broliui Antanui 9 metai, man ketveri, o jauniausiai seseriai Daliai pusantrų metukų. Kilo didelis triukšmas, aš pamaniau, kad vilkai užpuolė... Atsimenu, kad visi verkė, mus vežė ir vežė traukiniu. Žmonių buvo tiek daug, kad nebuvo kur kojos pastatyti. Nuvežė į Krasnojarsko sritį, NižnyjIngašo rajoną, Zavodovkos kaimą.

Višinskų šeima Sibire 1948 m. Iš kairės: mama, ant rankų Dalia, Janina, Juozas, Antanas.

230

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Iš pradžių apgyvendino bunkeriuose, o žiemą barakuose. Viename barako kambaryje gyveno 3 arba 4 šeimos. Mama dirbo miške, rinko pušų sakus, o žiemą skaldydavo malkas ir dirbo vi­ sokius miško darbus. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, nes dirbo tik mama ir vyresnysis brolis, o vaikams maisto neskirdavo. Mane leido į darželį. Darželio vedėja latvė labai mylėjo ir rūpinosi vaikais, stengdavosi, kad būtume sotūs ir aprengti. Po poros metų (septynerių) pradėjau lankyti mokyklą. Labai trūkdavo maisto. Mama išeidama man palikdavo, bet vyresni vaikai suvalgydavo, kol aš miegodavau. Kai labai norėdavosi valgyti, su drauge eidavom prie darželio langų, ir vedėja visad surasdavo kokį kąsnelį. Dar viena moteris, Bakutienė (vardo nepamenu), einančią iš mokyklos pasikviesdavo, pavalgydin­ davo ir įdėdavo parsinešti. Tik einant namo kartais maistą atimdavo šunys... Vasarąprisirinkdavom uogų, išsivirdavom uogienės.

7 kl. Sibiro mokykloje 1956 m. Apačioje iš kairės antra Janina Višinskaitė, mokytojai A. Majačkina, F. Priščiepa, T. Stanko. Antroje eilėje iš kairės: Jadvyga Misgirytė, Zina Silenkova, Dana Pašakamytė.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

231

Nuo šešerių pradėjau gyventi pas svetimus žmones. Vasarą prižiūrėdavau jų vaikus, žiemą eidavau į mokyklą. Baigusi 4 klases apsivedus broliui persikėliau pas juos prižiūrėti vaikų. Jie turėjo karvę, todėl maisto pakakdavo. Užpuolė utėlės, todėl brolis nukirpo plikai, nors buvo labai gaila ilgų kasų. Paskui prižiūrėjau mokytojos Ivanovas vaikus. Ji buvo labai geros širdies, mane mylėjo kaip savo vaiką, labai gerai maitindavo, o tada tai buvo labai svarbu. 5 ir 6 klasėse jau gyvenau su mama, nes ji daugiau uždirbdavo ir galėjo mus išlaikyti. Mokykloje mokytojai tikrai buvo geri. Direktorius nevertė į pionierius stoti, o į komjaunuolius mūsų nepriėmė kaip trem­ tinių vaikų. Baigiau septynias klases, daugiau mokytis nebuvo įma­ noma. Vidurinė mokykla buvo už 50 km, o mašinos ten važiuodavo gal kartą per mėnesį. Ėjau dirbti kartu su mama prie vagonų, plytinėje. Į Lietuvą grįžom 1960 m. liepos 1 d. Namų neradom, reikėjo glaustis pas svetimus, ne visi norėjo ir priimti, mat buvę Sibire... Paskui, giminių padedami, nusipirkome namelį Pavilkijo kaime. Dirbau mokyklos valgyk­ loje, vasarą —pionierių stovykloje. Ištekėjusi atvažiavau gyventi į Juodai­ čius, šiuo metu čia ir gyvenu, esu pensininkė. (Užrašyta 2007 m. gruodį.) Marijona Paulauskienė: Gimiau 1913 m. Pagausančio kaime. Ma­ no vyras Augustas Paulauskas 1903 m. gimė Pamituvio kaime, vė­ liau gyveno Pagausantyje. Jis buvo Šaulių organizacijos narys, va­ das. 1939 m. apsivedėme, ūkininkavom, turėjom 30 ha žemės. 1945 m. atėjo kartą civilis su karininku ir mano vyrą kažkur išsivarė. Vėliau žmonės pasakė, kadjį nuvedė į Barauskynę, ten pra­ laikė visą dieną, paskui išvežė į Kauno kalėjimą. Kai nuvažiavau pirmą kartą, leido pasimatyti ir perduoti maisto. Antrą kartą nu­ vykus pasakė, kad tokio žmogaus čia nėra. Taip iki šiol jokių žinių neturiu, nežinau kur dingo vyras ir koks jo likimas. Su juo pragy­ venom penkerius metus. Pasilikau viena su dviem mažais vaikais: dukrai Lėtai tada buvo pusantrų metukų, o sūnui Vytautui - pusket­ virtų. (Užrašė Kristina Krikštanaitė ir Asta Butkutė 1992 02 12.)

232

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Stasė Laurinaitytė-Naujokaitienė: Gimiau Juodaičių kaime. Tėvas gi­ męs 1899 т., mama 1906 m. Mes, jų vaikai: Juozas gimęs 1935 т., Algis ir Jonas 1937 т., Stasys - 1945 т., aš - 1929 т., Aldona - 1932 т., Kaziunė —1933 m. Žemės šeima turėjo apie 16 ha. Ūkyje buvo dvi karvės, vienas arklys, stovėjo gyvenamasis namas, tvartas, kluonas. 1948 ar 1949 m. vasarą tėvus ir brolius išvežė į Irkutsko sritį, Cerenchovo miestą, o mes (seserys) likome, nes mūsų tada nebuvo namie. Apgyvendino mū­ siškius barakuose, tėtę įdarbino lentpjūvėj, mamą valgykloj. Vėliau tėtis ir mama dirbo anglių šachtoje. Brolis Juozas taip pat dirbo šachtose. Jo­ nas ir Algis tapo staliais. Stasys dar lankė pradinę mokyklą. Stasį ir Algį į Lietuvą pas mane parvežė anksčiau paleisti lietuviai. Tėvas grįžo tik 1958 т., kai sukaupė pinigų kelionei į Lietuvą. Mama dar ilgiau dirbo šachtose ir grįžo dar po dvejų metų. Tėvas apsigyveno pas mane, motina pas gimines. Patys pasistatė trobą Burbinės miške, Pavietavoj, nudegusių prieškarinių namų vietoj. Mama dirbo „ Taikos " kolūkio karvių melžėja, tėtė sar­ gavo fermoje. Brolis Jonas tapo MTS traktorininku, Stasys baigė Juodaičių mokyklą. Juozas išvyko užsidirbti pinigų į Kazachstaną. Tėtė mirė 1970 m. Mama gyvena pas mane, gauna senatvės pensiją. Kadangi laiku nesusitvarkė dokumentų, pensija tik 50 rb. praleisti Sibire metai į stažą neįskaityti. (Pasakojo Stasė Lauri­ naitytė-Naujokaitienė, gyvenanti Juodaičiuose.) Zigmantas Bunikis (g. 1954 m. tremtyje) prisimena: Mano tėvai Juozas Bunikis ir Sofija Zokaitė apsivedė 1949 m. vasario 19 d. Jie gy­ veno Sakių rajono Kidulių seniūnijos Karališkių kaime, dirbo 27 ha že­ mės. Deja, laikai buvo neramūs. Lietuvoje vyko kolektyvizacija. Tė­ vas, kaip pasiturintis ūkininkas, sugebėjo valstybei atiduoti duoklę ir į kolūkį stoti atsisakė. 1949 m. kovo 25 d. penktą ryto į jų namus pasibeldė ir liepė ruoštis tolimai kelionei. Trėmimą vykdantys žmonės mamos paklausė, kas ji tokia? Po vestuvių buvo praėjęs tik

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

233

mėnuo, ir į namų knygą ji dar nebuvo įrašyta. Mama į tremtį galėjo nevykti, bet nusprendė važiuoti kartu su vyru į tolimąją Irkutsko sritį. Vilkaviškyje įsodindami į traukinį atėmė dokumentus. Gimtinė liko toli toli... Su jaunaisiais kartu į tremtį išvyko ir tėvo dėdė Pran­ ciškus Kailiūnas. Nuvežė juos į Tyrgetni apylinkę, Alaska rajono Zaimkos kaimą, „Lenino" kolūkį. Iš pradžių reikėdavo registruotis komendantūroje kas savaitę, o vėliau kas mėnesį. Pasakė atvežę visam laikui sunkiesiems darbams. Pabėgti buvo neįmanoma. Kolū­ kyje dirbo rusai, ukrainiečiai, buriatai. Darbštūs, jauni žmonės, nepraradę vilties kada nors grįžti tėvynę, įsikūrė prie didžiosios Sibiro upės Angaros. Jau pirmaisiais tremties metais pasistatė savo namelį. Būdamas sumanus žmogus, tėvas tapo elektriku, nes į tą kaimą elektra buvo atvesta, o gebančių ja naudotis nebuvo. Pradėjo veikti lentpjūvė, o ten be tėvo vėl nebu­ vo kam vadovauti. Sąžiningas žmogus negalėjo blogai dirbti ir elg­ tis, kad ir atsidūręs čia prieš savo valią. Todėl jo darbas buvo įver­ tintas 1956 m. Liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu. Ma­ mai teko dirbti daug nemoteriškų darbų. Žiemos metu kirto mišką, arkliais ir jaučiais arė laukus, sėjo. Prieš sėją beicuodavo grūdus be jokių apsaugos priemonių, javapjūtės metu dirbdavo sandėliuose. Kolūkis augino daug avių. Vilnas kirpdavo rankomis. Moterys dirbdavo ir šienapjūtės darbus, dalgiais pjaudavo šieną. Avių paša­ rui kirsdavo krūmų šakas ir rišdavo į ryšulėlius. 1951 m. birželio 6 d. gimė sesuo Liuda, o 1954 m. liepos 28 d. aš. Auginti vaikus ir kiekvieną dieną eiti į darbą tremties sąlygomis buvo labai sunku. Tė­ vas susirgo gana pavojinga tų kraštų liga - brucelioze. Kartu su šei­ ma gyvenęs tėvo dėdė Pranciškus buvo vaikams kaip auklė, nes būda­ mas ligotas kolūkyje dirbti neprivalėjo. 1956 m. tėvas nusipirko moto­ ciklą. 1957 m. gegužės 5 d. gimė brolis Vytautas. Tų pačių metų vasa­ rą važiuodamas motociklu tėvas patyrė avariją, ir dvi savaites išgulė­ jo ligoninėje be sąmonės. Po to ilgai gydėsi. Mamai tai buvo didžių

234

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

išbandymų metas, ačiū Dievui, tėtis pasveiko ir vėl pradėjo dirbti. Pagaliau 1958 m. šeima gavo leidimą grįžti į Tėvynę. Tėvams pasisekė - galėjo grįžti į savo namus. Visą tremties laiką

Bunikių šeima: Sofija ir Juozas, vaikai Liuda ir Zigmantas.

čia gyveno giminaičiai, todėl namai išliko. 1958 m. lapkričio 22 d. šeima vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį. Laikui bėgant mes, vaikai, palikom gimtuosius namus, o 1997 m. po sunkios

ligos namus paliko tėtis. Aš baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, vėliau Vilniaus pedagoginį universitetą. Gyvenu Juodaičiuose ir dirbu Juodaičių pagrindinėje mokykloje. (Užrašyta 2007 12 15)

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

235

Antanas Zaksas iš Skardinės kaimo, slapstydamasis nuo rusų armijos, 1944 m. lapkritį subūrė Skardinės partizanų būrį. Kadangi j i s buvo tarnavęs Lietuvos armijoje puskarininkiu, j į išrinko vadu. Akmeniškių būriui vadovavo Pranas Pocevičius. Jie buvo ginkluoti. Skardinės būrys ginklų beveik neturėjo. 1945 m. sau­ sio 14 d. garnizono kareiviai suėmė Joną Zaksą, ir tardomas jis išdavė Skardinės ir Akmeniškių būrius. Juos visus suėmė. Antaną Zaksą išvežė į Raseinių kalėjimą, iš

Antanas Zaksas 1953 m. Pečioroje.

ten - į Intos kalėjimus, o 1953 m. perkėlė į Pečiorą, kur jis praleido likusį savo gyvenimą, nes į Lietuvą negalėjo grįžti. 1978 m. ten ir mirė. Marija Zaksienė su mažais vaikais pasislėpė, nes apie vežimą juos įspėjo apylinkės sekretorė Antanina Gudžiunaitė, o Antano Zakso tėvus ištrėmė į Sibirą 1948 m. gegužės 22 d. Pasislėpė tik Pranas Stašinskas (iš Akmeniškių k.), kurį įskundė ir suėmė 1951 m. (buvo nuteistas 25 metams, iš Sibiro grįžo po 5 metų). Stasys Zaksas ir Zigmas Garšva pabėgo ir, neturėdami kitos išeities, įstojo į rusų armiją. Mūšyje prie Berlyno Zigmas žuvo, o Stasiui buvo sužeista ranka. Alfonsas Masaitis (g. 1924 m. Juodaičių kaime). Kaip prisimena buvusi žmona Vladislova Jakšienė, 1944 m. užėjus rusams vyrus pradėjo šaukti į sovietinę armiją. Daugelis kaimo vyrų vengė tarnau­ ti armijoje, nenorėjo žūti fronte. Per radiją nuolat buvo kalbama, kad ryt poryt ateis amerikonai ir išvaduos Lietuvą. Žmonės tikėjo tais gandais ir norėjo tą neramų laiką pasislėpę pralaukti, kol pasikeis valdžia. Bet laikas ėjo, o išvadavimas vis buvo nukeliamas tolyn.

Prie naujai pastatyto namo 1949 m.

236

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

Po Vozbutų mūšio stribai ir NKVD pradėjo gaudyti vengian­

sias, laistė savo žemę sūriu prakaitu. Ėjo

čius tarnauti armijoje. 1945 m. sausio pradžioje Alfonsas Masaitis, Stasys Dapkus, Petras ir Povilas Balčaičiai, Zenonas Bukauskas, ne­

metai, vaikai augo. Antanas įstojo į Saulių organizaciją, 1941 metais vedė.

bematydami kitos išeities, išėjo į sovietinę armiją.

Tais pačiais metais jaunesnysis brolis

237

Iš surinkimo punkto Tytuvėnuose juos išvežė į Kauną, į Griun-

Adolis gavo kvietimą į armiją. Artimiau­

valdo gatvę. Važiavo ir Alfonso Masaičio tėvas Juozas Masaitis, ku­

sias punktas buvo Raseiniuose, todėl su

ris rūpinosi, kad sūnaus nepaimtų į armiją. Kaunietis Bronius But­

draugu

kus, kilęs iš to paties krašto, gaudavo reikiamų dokumentų ir kai ką

plentu arklys pasibaidė, Adolis iškrito iš

„išsukdavo" nuo tarnybos. Juozas Masaitis buvo susitaręs, kad j i s

vežimo ir užsimušė. Tai buvo skaudi

„padarys" tokius dokumentus j o sūnui ir dar keliems draugams. Al­

netektis, kurią reikėjo išgyventi po tėvo

fonsas Masaitis, Vladas Stankevičius (Beneliukas), Feliksas ir j o

mirties. Bet bėdos tuo nesibaigė. Tais

brolis Garšvai pabėgo iš surinkimo punkto ir pasislėpę laukė doku­

pačiais metais prasidėjo karas. Antanas

mentų. Bet NKVD juos susekė ir visi pateko kalėjiman. 1945 m.

Povilaitis slapstėsi, kad nepaimtų į rusų

sausio pabaigoje be jokio teismo išvežė į Sibirą. Traukinyje kentėjo

armiją, nes nebūtų kam prižiūrėti ūkio.

pusbadžiu, be oro. Pakeliui netoli Gorkio mirė Juozas Masaitis.

1945 m. pradžioje daug juodaitiškių- vyrų buvo suimti ir išvežti

Sustojus stotyje lavonus sukraudavo kaip malkų krūvas, arba laidodavo kur pakliuvo laukuose. Juos nuvežė į Uralo Molotovo anglies kasyklas. Maitinosi prastai, o darbas buvo labai sunkus. Alfonsas Masaitis, Vladas Stankevičius, Antanas Povilaitis, broliai Garšvos 1947 m. gegužę iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Alfonsas Masaitis niekur negalėjo prisiregistruoti ir gauti darbo. Pagaliau Girkalnio valsčiuje dirbusio juodaitiškio Jono Ajausko dėka pavyko prisiregistruoti. Kas savaitę reikėjo lankytis Girkalnio milicijoje. 1949 m. Alfonsas įstojo į kolūkį „Paupys", dirbo įvairius darbus. 1958 m. nuskendo besimaudydamas tvenkinyje. Jonas i r Ona Povilaičiai: gyveno Juodaičių parapijos Pauosvaidžio kaime, išaugino tris sūnus ir dvi dukras. Deja, sūnų likimas nepagai­ lėjo. Kai vyriausiam Antanui buvo tik devyniolika, o jauniausiam vos dveji metukai, mirė šeimos tėvas. Reikėjo dirbti nemažame 40 ha ūkyje ir padėti mamai auginti šeimą. Antanas, kaip pats stipriau­

važiavo

vežimu.

Važiuojant

Šaulys Antanas Povilaitis 1938 m.

Rusijon. Išvežė ir Antaną su septyniolikmečiu broliu Jonu. Bevežant į Sibirą, traukinyje Jonas susirgo ir mirė. Palaidojo j į svetimame krašte, šalia geležinkelio, viename kape kartu su kitais mirusiais. Antaną nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Politinius kalinius vežė į Uralo Molotovo anglių kasyklas. Po dvejų metų tremties, 1947 m. pavasarį, drauge su kitais juodaitiškiais Antanui pasisekė pabėgti. Kelias namo buvo ilgas ir sunkus, o grįžęs vėl turėjo slapstytis. Priglausdavo tai vieni, tai kiti kaimynai. Šiaip taip įsigijo do­ kumentus ir įstojo į kolūkį, jame dirbo iki pat senatvės. Sunkus gy­ venimas palaužė sveikatą. 1971 m. Antanas mirė, palaidotas Juo­ daičių kapinėse. Čia j i s ilsisi su savo ištikimais kaimynais - Stasio Butkaus ir Zenono Povilaičio šeimomis. (Pasakojo Teofilija Povilaitytė-Aksionova, gyv. Jurbarke) Antanas Padleckis: gimiau 1925 m. Nors musų didelė šeima žemės turėjo nedaug, vis tiek nukentėjo nuo sovietinio režimo. Aš buvau

238

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

gabus mokslams, tačiau karas pakreipė likimą kita linkme. Užėjus vokiečiams, mūšio metu sudegė gyvenamasis namas. Kartu su broliu Pranu pradėjome atstatinėti namus, nes tėvas neturėjo sveikatos. Baigiant statyti, sugrįžo rusai. Anksčiau brolis priklausė Saulių or­ ganizacijai, todėl NKVD pradėjo ji persekioti. 1945 m. pavasarį man ir Pranui kareiviai liepė pasiimti maisto ir nusivarė į Spruktų kaimą. Ten uždarė į rūsį, kur jau sėdėjo Antanas Stašaitis ir Stasys Jonaitis nuo Veliuonos. Kitą dieną arkliais vežė į Seredžiaus sau­ gumą. Važiuodami pro mišką, pasipriešinom sargybai ir pabėgome. Broliui Pranui nepasisekė - jį sužeidė. Nešiau brolį ant pečių iki Zabrano kaimo, kur mus priglaudė ūkininkas Ūkas. Rizikuodamas jis pakvietė daktarą Stuogį, kuris sutvarstė žaizdą. Daktaras patarė gulti į ligoninę, nes šautinė žaizda buvo gili. Bet juk tai tas pats, kas pasiduoti pačiam saugumui į rankas. Čia padėjo pažįstamas Kauno infekcinės ligoninės daktaras. Brolis sveiko, o aš slapsčiausi. Vieną kartą būrį apsupus mane sužeidė. Apolonija Garšvaitė, paslėpusi po šiaudais vežime, sužeistą išvežė. Likimas buvo palankus, nes tvyrojo tirštas rūkas. A. Garšvaitė nuvežė mane pas Marytę Butkienę, ši pervežė į Putrių kaimą, o iš čia į Piluvos kaimą prie Pernaravos. Kiek sutvirtėjęs turėjau vėl slėptis, nes po Vozbutų mūšio prasidėjo

Padleckių šeima 1940 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Eugenija, Antanina (motina), Antanina. Antroje eilėje: Tamošaitis, Juozas (Indra), Jurgis, Antanas, (?), Gudžiūnas.

Juodaičių krašto tremtinių prisiminimai

239

siautimai ir kratos. Pasitraukiau į Birbiliškės miškus ir slapsčiausi kartu su Akmeniškių vyrais. Buvo manoma, kad reikėtų susijungti su Žemaitijos partizanais, todėl Vytautas Adomaitis pasiūlė man vykti į Klaipėdos kraštą, kur gyveno jo motina ir sesuo. Man davė padirbtus dokumentus, tapau Kazimieru Šimkūnu, s. Petro, ir 1945 m. pavasarį išvažiavau į Klaipėdą. Deja, 1948 m. saugumas susekė ir suėmė. Pateikė kaltinimus nebūtais dalykais ir nuteisė 25 metams. Išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, iš čia į Intą. Taip prasidėjo mano sunkus ir ilgas katorgininko kelias. Mano brolis Pranas 1944 m. pabaigoje taip pat buvo suimtas ir kurį laiką kalinamas Raseinių kalėjime, vėliau ištremtas į Rusiją. Brolis Juozas, nors buvo žinomas dainininkas, taip pat nukentėjo nuo sovietų. Jis karo metais grojo vokiečių policijos dūdų orkestre, todėl užėjus sovietams 1944 m. buvo ištremtas į Vorkutą. Čia jis taip pat pradėjo kultūrinę veiklą: buvo subūręs kalinių teatrą, pats jame dainuodavo. Tuo metu operos dainininkė, Aukščiausios Tarybos deputatė A. Staškevičiūtė stengėsi Juozą išlaisvinti. Po trejų metų jam leido išvažiuoti ir pasiūlė darbą Maskvoje, bet jis grižo į Lie­ tuvą ir tęsė dainininko ir kompozitoriaus veiklą. Kitas brolis Jurgis neturėjo net dokumentų, bet jam sekėsi — apsigyveno netoli Palan­ gos ir įsidarbino kurorto valdyboje. Turėjo auksines rankas, remon­ tavo vilas. Pasibaigus trėmimams įstojo į kolūkį ir pagaliau gavo dokumentus. Kai į Intą atvyko Leningrado simfoninio orkestro dirigentas Michailovas, aš taip pat pradėjau dalyvauti saviveikloje, nes saviveiklininkų nevarydavo į darbus ir duodavo geresnio maisto. Iš daktaro sužinojau, kad kitame lageryje yra mano brolis Pranas, ir pasiprašiau perkeliamas tenai. Anglių kasyklose darbo sąlygos buvo blogos, labai kenkė sveikatai, bet su broliu vis tiek buvo lengviau. Brolis pradėjo dirbti statybose ir mane ten įtaisė. Kai darbas leng­ vesnis, ir sveikata pasitaisė. Padėjo Jonas Daukšas, kuris dirbo

240

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

kepykloje ir atsiųsdavo po pusę kepalo duonos. Po Stalino mirties kaliniams peržiūrėti

davė

daugiau

laisvės,

sušvelnino

režimą.

Pradėjo

bylas. Mano bylą siuntė į Maskvą ir išleido tik 1956 т.,

nors jokių nusikaltimų nebuvau padarąs.

Grįžus į Lietuvą buvo

sunku susirasti darbą — visi vengė kalinių. Sesuo Antanina dirbo Ariogaloje

chorvede.

Vyko pasirengimas

Dainų šventei, gal todėl

pasiūlė vadovauti dviem chorams. Sėkmingai pasirodėme 1958 m. respublikinėje dainų šventėje. Vėliau dirbau Simne, vedžiau ir persikėliau

į Kauną, kur dirbau Įvairiose mokyklose, vadovavau

chorams. 1989 m. subūriau Kauno tremtinių chorą, su kuriuo kon­ certavome įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, jis gyvuoja iki šių dienų. Taip ir praėjo

visas gyvenimas

su muzika ir daina.

(Užrašyta 2008 09 03 Kaune) Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję n u o sovietinio režimo Juodaičių kaimas 1. Areškevičius Stasys, Antano, g. 1920 m., moksleivis partizanas, suimtas 1945 10 10, kalintas Raseiniuose. Karo tribunolo 1945 11 18 nuteistas 15 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1946 02 11 išvežtas į Sevželdorlago, vėliau į Vorkutlago lagerį Komijoje. Nuo 1955 12 30 buvo tremtyje. 2. Bukauskas Antanas, 1944 12 17 žuvo Vozbutų mūšyje. 3. Balčaitis Antanas, Jono, g. 1921 m., suimtas 1944 09 17. Karo tribunolo 1945 03 28 nuteistas mirti, vėliau bausmė pakeista 20 metų lagerio, kalėjo Karagandos, Mordovijos lageriuose, paleistas 1959 05 18 grįžo į Lietuvą. 4. Baranauskas Jonas, g. 1900 m., majoras, areštuotas 1944 m. rugpjūtį, ištremtas į Komijos ASSR Pečioros lagerį, sugrįžo į Lietu­ v ą 1953 m. 5. Tamošaitis Juozas, g. 1909 m., šaulys, mokytojas. Suimtas 1940 07 27, kalintas Raseiniuose. Ypatingojo pasitarimo 1941 04 19

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

241

nuteistas 8 metams lagerio. 1941 06 16 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, ten mirė 1943 04 10. 6. Vyduolis Robertas, 1944 12 17 areštuotas, po Vozbutų mūšio nužudytas NKVD. 7. Šandrikis Kazys, tarnavo vokiečių savisaugos policijoje.1944 m. pa­ baigoje areštuotas, po tardymo paleistas, nes įstojo į „liaudies gynėjus". 8. Daugėla Silvestras, visa šeima areštuota 1947 m. kovo mėnesį. 9. Bukauskas Aleksas, Antano, g. 1927 m., partizanas. Suimtas 1944 12 18, kalintas Kaune, nuo 1945 04 10 Vilniuje. Karo tribuno­ lo 1945 03 28 nuteistas mirti, dingo be žinios. 10. Bukauskas Benediktas, Jono, g. 1924 m. Suimtas 1944 12 31, kalintas Kaune, byla nutraukta, 1945 05 18 paleistas. Misiūnų kaimas 1. A n d r i k i s Stasys, Antano, g. 1901 m., suimtas 1945 01 07 (iš šei­ mos gyva liko tik sesuo Aleksandra). ' 2. Areškevičius Vladas, Antano, g. 1912 m. Suimtas 1945 01 20, kalintas Raseiniuose. Karo tribunolo 1946 03 28 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į Vorkutos lagerį Komijoje 1946 11 12, nuo 1954 09 20 buvo tremtyje Komijoje, paleistas 1956 11 30, į Lietuvą grįžo 1985 m. 3. Areškevičius Antanas, suimtas 1945 01 20, kalintas Raseiniuose, išvežtas į Magadano lagerį. Grįžo 1962 m. Areškevičius Tomas, Areškevičius Stasys išvežti į Sibirą. 4. Teresas Antanas, areštuotas už ryšius su partizanais 1945 02 02, nuteistas 10 metų lagerio, išvežtas į Vorkutą. Grįžo 1956 05 05. 5. Urbonas Antanas, g. 1919 m., suimtas 1945 03 05, kalintas Kau­ ne, 1945 06 29 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. Tėvai ištremti 1945 m. pavasarį. Tėvas mirė Sibire. 6. Puidokas Antanas, Lauryno, g. 1907 m. Suimtas 1945 01 20, kalintas Raseiniuose. 1945 11 21 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komi­ joje. 1947 m. kovo mėnesį atvežtas į Raseinių kalėjimą. 1949 02 12

242

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

243

ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų lagerio ir 1949 03 13 išvež­

joje. Karo tribunolo 1946 03 25 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 me­

tas į Rečlago lagerį Vorkutoje, Komija. Nuo 1954 10 21 buvo trem­

tams tremties. Nuo 1954 12 13 buvo tremtyje Vorkutoje (Komija), nuo 1956 05 06 Krasnojarsko krašte.

tyje Uchtoje, Komija. Paleistas 1956 07 07. Miręs, palaidotas Juo­ daičių kapinėse. 7. Šapauskas Benediktas, Antano, g. 1907 m., suimtas 1945 01 26, kalintas Raseiniuose, Kaune. 1945 11 21 išvežtas į Vorkutos lagerį Ko­

3. Balčaitienė Domicėlė, g. 1881 m., Balčaitis Vladas, Juozo, g.

mijoje. Karo tribunolo 1946 03 28 nuteistas 10 metų lagerio ir

Pamituvio kaimas

5 metams tremties. Nuo 1948 11 19 kalėjo Rečlago lageryje Komijoje. Nuo 1954 10 27 buvo tremtyje Vorkutoje, paleistas 1956 05 08. 1986 m. mirė Lietuvoje. 8. Šapauskas Bronius, suimtas 1944 12 18, nušautas NKVD kareivių. 9. A n d r i k i s Petras, g. 1917 m., partizanas, 1947 m. kovo mėnesį NKVD kareivių nužudytas Juodaičių kaime. 10. Šukauskienė Bronė, g. 1900 m., Šukauskas Zenonas, g. 1933 m., Šukauskaitė Juzė, g. 1936 m., 1948 05 22 išvežti į Igarką. 11. Urbonas Antanas, g. 1914 m., Urbonienė Anelė, g. 1920 m., Urbonas Romualdas, g. 1940 m., Urbonaitė Laimutė, g. 1941 m. 1948 05 22 ešelonu Nr. 97921 išvežti į Igarką. 12. Gudžiūnaitė-Puidokienė Antanina, Prano, g. 1911 m., ūkinin­ kė. Suimta 1941 05 18, kalinta Raseiniuose, Kaune, prasidėjus Vo­ kietijos ir SSRS karui išsilaisvino, mirė 1995 m. 13. Gudžiūnaitė-Butkienė Marijona, Prano, g. 1919 m. Suimta 1941 05 18, kalinta Raseiniuose, Kaune, prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui išsilaisvino. Surmantų kaimas 1. Balčaitis Stasys, Juozo, g. 1909 m., suimtas 1945 01 18, kalintas Raseiniuose. Karo tribunolo 1945 09 17 nuteistas 10 metų lagerio,

1919 m., Balčaitis Bronius, Juozo, g. 1925 m. 1948 m. gegužės 22 d. ešelonu Nr. 97921 išvežti į Igarką. 1. Butkus Stasys, g. 1912 m., areštuotas 1945 01 25, išvežtas į Ura­ lo anglių kasyklas, grįžo 1947 m. 2. Šimulynas Stasys, Jurgio, g. 1920 m. Suimtas 1945 01 02, kalin­ tas Raseiniuose, 1945 06 Kaune. 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 28 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1954 11 09 buvo tremtyje Komijoje. 1956 08 13 grįžo į Lietuvą. 3. Jocius Antanas, Broniaus, g. l ^ O m., suimtas 1945 02 16. 1945 11 12 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 25 karo tri­ bunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1954 10 10 buvo tremtyje Krasnojarsko krašte. Paleistas 1958 02 20. 4. Jocius Pranas, Broniaus, g. 1929 m., suimtas 1945 11 21, išvež­ tas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 25 karo tribunolo nuteistas 7 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo lageryje Magadane, nuo 1951 04 21 buvo tremtyje Magadano srityje. Paleistas 1958 06 05. 5. Sabonaitienė Rozalija, g. 1889 m., (ūkis 27 ha), 1948 m. pra­ džioje išvežta į Bratską. Sabonaitis Pranas, g. 1927 m., 1948 m. nuteistas už pabėgimą. Sabonaitis Mečys, g. 1929 m. 1948 m. ištremtas į Minusinską. 6. Kasputis Vladas, 1946 m. NKVD kareivių nužudytas Šimkaičiuose.

1946 09 21 išvežtas į Sevželdorlago lagerį, Komija. Nuo 1956 05 06

7. Jurgaitis Vincas, g. 1897 m., (ūkis 36 ha), išvežtas 1948 05 22 į Igarką.

buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, grįžo 1971 05 31.

8. Petryla Jonas, g. 1901 m., Petrylienė Zosė, g. 1900 m., Petryla

2. Balčaitis Juozas, Juozo, g. 1922 m., partizanas, suimtas 1945 04 23, kalintas Raseiniuose, 1945 11 12 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komi­

Juozas, g. 1930 m., Petrylaitė Stefa, g. 1933 m., Petrylaitė Bronė, g. 1935 m., 1948 05 22 išvežti į Igarką.

244

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

9. Stopbervytė Viktorija, g. 1925 m., 1948 05 22 išvežta į Igarką. 10. Stuogys Antanas, g. 1902 m. (ūkis 48 ha), Stuogienė Bronė, g. 1920 m., Stuogys Kazys-Vytautas, g. 1946 m., Stuogys EgėjusAlgis, g. 1947 m., 1948 05 22 išvežti į Igarką. 11. Šimkienė Stasė, g. 1915 m. (ūkis 7 ha), Šimkutė Leosė, g. 1941 m., Šimkutė Regina, g. 1946 m., Šimkus Antanas, g. 1947 m., 1948 m. gegužės 22 d. ešelonu Nr. 97921 išvežti į Igarką. 12. Masaitis Bolius, Stasio, g. 1907 m., Masaitienė Aleksandra, Jurgio, g. 1881 m., Masaitis Antanas, Stasio, g. 1915 m., Masaitis Vytautas, Stasio, g. 1929 m., 1948 05 22 išvežti į Krasnojarsko sr., Igarką. Grįžo 1958 07 03. 13. Garšva Antanas, Prano, g. 1920 m., suimtas 1945 01 21, kalin­ tas Raseiniuose, 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 28 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio, nuo 1954 09 23 buvo tremtyje Komijoje. Paleistas 1957 06 02, į Lietuvą grįžo 1958 m. 14. Garšva Jonas, Prano, g. 1906 m., suimtas 1945 01 19, kalintas Raseiniuose, 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1947 03 25 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1954 01 21 buvo tremtyje Komijoje, paleistas 1957 07 21. 15. Garšva Kasparas, Simo, g. 1917 m., suimtas 1945 02 05, kalin­ tas Raseiniuose, 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 25 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1954 09 21 buvo tremtyje Komijoje, paleistas 1956 09 06. 16. Garšva Stasys, Simo, g. 1907 m., suimtas 1945 01 22, kalintas Raseiniuose, 1945 11 21 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 28 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, nuo 1954 10 04 buvo tremtyje Komijoje, paleistas 1956 05 07. Pakarklio kaimas 1. Jocius (Jucius) Bronius, Antano, g. 1914 m., suimtas 1945 03 24, kalintas Kaune, byla nutraukta, paleistas 1945 04 12, nukreiptas į karinį komisariatą.

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

245

2. Šukauskas Stanislovas, suimtas 1951 11 05, kai j o sodyboje buvo nušautas partizanas Vladas Atgalainis. 3. Paulauskai Pranas i r Eugenija, už ryšius su partizanais 1948 m. išvežti į Sibirą. 4. A m b r a z a i Ona i r Mataušas, už ryšius su partizanais 1948 m. išvežti į Sibirą. 5. Klangauskas Kazys, Antano, g. 1924 m. Suimtas 1945 08 14, kalintas Kėdainiuose, 1945 10 04 Kaune. 1945 11 11 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, vėliau kalėjo Sevdvinlago lageryje Archangelsko sr. ir Sevpečlago lageryje Komijoje. 6. Masaitienė Aleksandra, g. 1888 m. (ūkis 50 ha), Masaitis Bolius, g. 1907 m., Masaitis Antanas, g. 1915 m., Masaitis Vytautas, g. 1920 m., 1948 m. gegužės 22 d. ešelonu Nr. 97915 išvežti į Igarką. Kilupių kaimas 1. Šalvaitis Stasys, 1944-12-17 žuvo Vozbutų mūšyje. 2. Bakutis Vladas, 1944-12-17 žuvo Vozbutų mūšyje, palaidotas Juodaičių kapinėse. 3. Bakutis Antanas, g. 1911 m., kolūkio pirmininkas, už ryšius su partizanais 1951 05 25 nuteistas ir ištremtas į Komiją, Vorkutą. Grįžo į Lietuvą 1954 10 27. 4. Bakutis Feliksas, 1951 m. areštuotas ir ištremtas į Sibirą už ryšius su partizanais. Mirė Sibire. 5. Bakutytė Jadvyga, 1951 m. areštuota ir ištremta į Sibirą už ryšius su partizanais. Mituvos kaimas 1. Olbikis Stasys, buvo šaulys, tarnavo vokiečių policijoje, areštuo­ tas 1944 08 18. Likimas nežinomas. 2. Juškys Bronius, Kazio, g. 1909 m., šaulys, tarnavo vokiečių po­ licijoje, suimtas 1944 08 18. 1944 09 06 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į lagerį 1945 01 22, mirė vežamas į lagerį.

246

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

3. Stašaitis Stasys su žmona, 1941 m. birželį ištremti kaip buožės (ūkis 60 ha). 4. Baranausko Stasio šeima, 1941 m. ištremti kaip buožės (ūkis 80 ha). Vaikai - Vladas gimė vežant į Sibirą, Antanas 1945 m. Skapiškiu kaimas 1. Petrauskas Aleksandras, žmona Stasė, sūnūs Gediminas, Kazys, Jonas ir dukra 1941 m. birželį ištremti kaip buožės, nes turėjo 65 ha žemės. Dukra mirė Sibire. 2. Petrauskas Bronius, j o žmona ir du vaikai 1941 m. birželį ištremti, nes turėjo 50 ha žemės. Pagausančio kaimas 1. A n d r i k i s Kazys, tarnavo vokiečių policijoje, 1944 m. nuteistas 10 metų lagerio, ištremtas į Sibirą. 2. Jokimo Zenono šeima, 1948 01 16 suimti sunaikinus Kęstučio apylinkės Vaidoto rinktinės partizanų štabo spaustuvę. Zenonas mirė traukinyje pakeliui į Sibirą, Akmolinske. 3. Damijonaitis Bronius, Jurgio, g. 1919 m., mokytojas. Suimtas 1946 01 09, byla nutraukta 1946 07 14. 4. Liaudenskienė Kazimiera, partizanų ryšininkė, suimta 1947 m. Nuteista 10 metų lagerio, grįžo sugadinta sveikata 1954 m. 5. Liaudenskas Petras (Gulbė), už ryšius su partizanais 1947 m. nuteistas 10 metų lagerio. 6. Račaitė Stefanija, g. 1924 m., 1948 09 03 ištremta kaip partizanų ryšininkė. Grįžo 1958 m. 7. Liaudenskas Antanas, 1945 m. liepos mėnesį nužudytas Burbinės miške. 8. Petrauskas Albinas, Benado, g. 1926 m., suimtas 1944 12 22, kalintas Kaune. Karo tribunolo 1945 03 16 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1945 05 13 išvežtas įMarijinsko lagerį, Kemero­ vo sr., po to buvo tremtyje Čiūnos r., Irkutsko sr., paleistas 1956 05 25.

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

247

9. Stašinskas Jonas, Kazio, g. 1926 m., suimtas 1945 05 10, kalin­ tas Kaune. 1945 06 29 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, paleis­ tas 1945 10 12. 10. Paulauskas Augustas, Kazimiero, g. 1904 m., buvo šaulių vadas, tarnavo vokiečių policijoje, areštuotas 1944 08 22, kalintas nuo 1944 09 21 Kaune. 1944 10 06 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Ištremtas į Kolymą, Gorkio sr., 1945 m. mirė neaiškiomis aplinkybėmis. 11. Povilaitis Antanas, g. 1924 m., partizanas. Nužudytas NKVD kareivių ir stribų 1947 m. kovo mėnesį Juodaičių kaime. 12. Povilaitis Antanas, Jono, g. 1912 m., 1945 01 15 ištremtas į Nagomaja gyvenvietę, Gubachos r., Permės (Molotovo) sr. 1946 m. grįžo i Lietuvą. 13. Povilaitis Jonas, Jono, g. 1924 m. 1945 01 15 ištremtas į Nagomaja gyvenvietę, Gubachos r., Permės (Molotovo) sr. 1945 06 15 mirė tremtyje. Karolinavos kaimas 1. Kregždė Zenonas, g. 1930 m., partizanas. Nužudytas NKVD kareivių 1958 06 28 Gricių kaime. 2. Kregždė Benediktas, g. 1927 m., partizanas, nužudytas NKVD kareivių 1953 08 05 Paslaučiškės miške netoli Stakių. Patėvį Banį, motiną, seseris Antaniną ir Jadvygą bei brolį Antaną 1951 10 02 išvežė į Sibirą. Motina laimingai sugrįžo iš Sibiro ir mirė sulaukusi 92 metų. 3. Mačiulis Juozas, g. 1917 m., partizanas, nužudytas NKVD ka­ reivių 1952 m. pavasarį Voverinės kaime. 1949 m. kovo pabaigoje Juozo Mačiulio motiną ir brolį Antaną ištrėmė į Sibirą. Pavietavos kaimas 1. Skridla Bronius, partizanų rėmėjas. 1950 12 24 su žmona suimti, nes NKVD sužinojo, kad pas juos partizanai valgė kūčias. 2. Paulauskas Jurgis, Prano, g. 1880 m., nužudytas NKVD ka­ reivių 1944 m. pabaigoje.

248

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

3. Krikštanas Jonas, g. 1865 m., žmona Ona, g. 1880 m., marti Ka­ zimiera, g. 1910 m., 1944 12 24 nužudyti NKVD kareivių savo na­ muose, sudeginti su trobesiais. 4. Mačiulaitis Benediktas, g. 1932 m., 1944 12 24 nužudytas NKVD kareivių. 5. Masaitis Kazys, g. 1895 m., suimtas 1945 02 28, kalintas Kaune, byla nutraukta 1945 05 07. 6. Padleckis Pranciškus, g. 1909 m., ūkininkas, 1941 m. sukilimo dalyvis, suimtas 1944 09 16, kalintas Raseiniuose, Kaune, Vilniuje, 1944 11 18 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 3 metams tremties, 1945 m. vasario mėnesį išvežtas į lagerį Archangelsko sr., vėliau pervežtas į Intą. Nuo 1954 09 28 iki 1956 06 30 gyveno trem­ tyje Komijoje, 1956 m. grįžo į Lietuvą. 7. Dabašinskas Vladas, Mykolo, g. 1916 m., suimtas 1947 02 04, kalintas Kaune, nuo 1948 06 17 Vilniuje. 1948 06 30 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į Karagan­ dos lagerį Kazachijoje. 8. Laurinavičienė Anelė, Aleksandro, g. 1906 m., Laurinavičius Algirdas, Petro, g. 1940 m., Laurinavičius Juozas, Petro, g. 1938 m., Laurinavičius Petras, Jono, g. 1938 m., Laurinavičius Stasys, Petro, g. 1944 m. 1951 09 20 išvežti į Čeremchovo gyvenvietę Irkutsko sr., grįžo 1956 04 24. Gricių kaimas 1. Račas Dzidorius, Jono, g. 1913, suimtas 1945 01 15, kalintas Ra­ seiniuose. 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, paleis­ tas 1947 06 07. 2. Račas Jurgis, Viktoro, g. 1891 m., suimtas 1945 02 19, kalintas Raseiniuose. 1945 11 11 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, vė­ liau į Sevdvinlago lagerį Archangelsko sr. ir Sevpečlago lagerį, Ko­ mijoje. Paleistas 1946 07 08, grįžo į Lietuvą. 1948 05 22 ištremtas į Igarką, Krasnojarsko sr., nuo 1955 m. buvo tremtyje Askize, Kras­

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

249

nojarsko sr. Paleistas 1956 05 14, 1957 m. grįžo į Lietuvą, 1977 m. mirė. 3. Morkeliūnas Pranas, Prano, g. 1912 m., partizanas, suimtas 1945 02 05, kalintas Raseiniuose. 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. Paleistas 1947 01 21 grįžo į Lietuvą. 4. Morkeliūnas Viktoras, Prano, g. 1922 m. Suimtas 1945 02 03, kalintas Raseiniuose. 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. Paleistas 1946 06 03 grįžo į Lietuvą. Suimtas 1949 02 15, kalintas Raseiniuose, paleistas 1949 06 14. 5. Račas Zenonas, ištremtas į Altajaus kraštą ten praleido 6 metus. Akmeniškių kaimas 1. Atgalainytė Aleksandra, g. 1928 m., partizanė ryšininkė. Suimta 1951 03 01, karo tribunolo nuteista 5 metams lagerio ir ištrėmimo. Kalėjo Mordovijoje. Paleista 1953 m. pabaigoje. Gyvena Ariogaloje. 2. Janylaitė Marytė, areštuota 195Гкоуо mėn., nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 3. Atgalainis Vladas, g. 1923 m., partizanas. 1951 11 05 NKVD kareivių nužudytas Pakarklio kaime. 4. Bartkus Viktoras, Jurgio, g. 1916 m., Kęstučio apygardos partizanas, žuvo 1944 12 15 Mišiūnų kaime. 5. Bartkus Antanas-AIgimantas, g. 1936 m. (ūkis 28 ha), motina Marijona (mokytoja), g. 1904 m., sesuo Zita. Ištremti be teismo 1948 05 23. 6. Bartkus Pranas, g. 1906 m., 1945 m. įkalintas, ištremtas, 1948 m. mirė Vorkutoje. 7. Bartkus Kasparas, Jurgio, g. 1916 m. Kovojo viename būryje kartu su broliu Viktoru. Vėliau legalizavosi. Suimtas ir Raseinių kalėjime nukankintas. Kapas nežinomas. 8. Mickevičius Juozas, g. 1880 m. (ūkis 36ha), Mickevičienė Uršulė, g. 1900 m., Mickevičius Petras, g. 1927 m., Mickevičius Juozas, g. 1930 m., Mickevičiūtė Liuda, g. 1936 m., 1948 05 22 išvežti į Igarką.

250

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

9. Urbonavičius Kazys, g. 1904 m., Urbonavičienė Kotryna, g. 1901 m., 1948 m. gegužės 22 d. ešelonu Nr. 97921 išvežti į Igarką.

Juodaičių krašto gyventojai, nukentėję nuo sovietinio režimo

251

3. Garšva Zigmas, Petro, g. 1920 m., suimtas 1945 01 18, kalintas Raseiniuose, 1945 08 03 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje. 1946 03 28 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams

Skardinės kaimas

tremties. Nuo 1954 09 24 buvo tremtyje Komijoje, paleistas 1956 05 09.

1. Zaksas Antanas, suimtas 1945 01 14. Ištremtas į Intą. 1953 m. perkeltas į Pečiorą, ten ir pasiliko. Mirė 1978 m. Tėvus ištrėmė 1948 m.

4. Garšvaitė Stasė, Juozo, g. 1922 m., partizanų rėmėja. Suimta 1945 03 15, kalinta Raseiniuose, 1945 08 03 išvežta į Vorkutlago lagerį Komijoje, byla nutraukta 1946 08 08.

gegužės 22 d. 2. Gudžiūnaitė Birutė, Antano, g. 1943 m., Gudžiūnas Antanas, Antano, g. 1944 m., Gudžiūnas Povilas, Kazio, g. 1923 m., Gudžiūnienė Adelė, Jurgio, g. 1923 m., 1948 05 22 ištremti į Krasno­ jarsko sr., Igarką. Grįžo 1958 10 15. 3. Garšvaitė-Merkelienė Anelė, Kazimiero, g. 1924 m., suimta 1945 m. gegužės mėn., kalinta Kaune, Vilniuje. 1948 07 28 karo tribunolo nuteista 10 metų lagerio. 1948 09 11 išvežta į Potmos lagerį, Polianos r., Mordovijoje. Nuo 1955 05 25 buvo tremtyje Novosibirsko sr. Paleista 1956 04 18, grįžo į Lietuvą 1965 m. Želmenų kaimas 1. Rūgštelis Antanas, Juozo, g. 1944 m.. Rūgštelis Juozas, Juozo, g. 1909 m., Rūgštelytė Antanina, Juozo, g. 1937 m., Rūgštelytė Marcelė, Juozo, g. 1932 m., 1948 05 22 ištremti į Krasnojarsko sr., Igarką. Grįžo 1957 11 04. Liucinavos kaimas 1. Garšva Antanas, Petro, g. 1906 m. Suimtas 1945 01 20 Raseiniuose, 1945 03 28 karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio. 1948 11 19 išvežtas į Rečlago, Vorkutlago lagerius Komijoje. Nuo 1950 01 16 buvo tremtyje Krasnojarsko kr. Paleistas 1954 07 07. 2. Garšva Jonas, Petro, g. 1916 m., partizanas, suimtas 1945 02 05, kalintas Raseiniuose, 1945 11 12 išvežtas į Vorkutlago lagerį Komijoje, paleistas 1947 07 14.

5. Garšvaitė Teofilė, Juozo, g. 1917 m., partizanų rėmėja. Suimta 1945 01 13, kalinta Raseiniuose, 1945 08 03 išvežta į Vorkutlago lagerį Komijoje, byla nutraukta 1946 09 18.

Visuomeninis ir kulturinis gyvenimas

252

253

VISUOMENINIS IR KULTŪRINIS GYVENIMAS Juodaičių parapijos gyventojai gana aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje ir įvairiose visuomeninėse organizacijose. Viena iš pirmųjų susikūrė katalikiškojo jaunimo sąjunga „Pavasaris", vėliau „Jaunoji Lietuva", Šaulių, Krikščionių moterų, vaikų Angelo Sargo draugija. Visos organizacijos turėjo tikslą rūpintis narių asmenybės ugdymu, tobulinimu ir lavinimu, rengdavo koncertus ir spektaklius įvairioms valstybinėms ir religinėms šventėms paminėti. 1924 m. pradžioje įsteigtas Lietuvos jaunimo sąjungos (vadina­ mųjų jaunalietuvių) Juodaičių skyrius. „Jaunoji Lietuva" - kultūrinė

ni.7