Akies istorija : romanas [PDF]

Zitiervorschau

Iš prancūzų kalbos vertė

ALGIRDAS KESTENIS

VILNIUS 1997

U D K 840-3 Ba 542

Knygos leidimą remia Prancūzijos Užsienio Reikalų Ministerija, Prancūzijos Ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (Oskaro Milašiaus programa knygų leidimui remti) C ct ouvrage, publiė dans lc cadre du Programme dc Participation

k

la Publication Oscar M ilosz,

bėnčficic du soutien du M inistčrc des Affairs Etrangėres, dc l'Ambassadc dc France en Lituanic et du Centre Culturcl Francais dc Vilnius Traduit du franęais en lituanien par Algirdas Kestenis

"H1STOIRE DF L’OEIL" © J-J Pauvert 1967/ Socictc N ouvcllc des Editions Pauvert 1979 © \fcrtimas į lietuvių kalbą, Algirdas Kestenis, 1997 ISBN 9986-745-10- 1

© Charibdė, 1997

katino

akis

Aš atsikėliau vienas, ir tiek, kiek tik save atsi­ menu, seksualiniai dalykai man visada kėlė rū­ pestį. Buvau maždaug šešiolikmetis, kai sutikau jauną savo amžiaus mergaitę Simoną X ... paplū­ dimyje. M ūsų šeimos buvo tolim i giminaičiai, dėl to mūsų santykiai vystėsi daug greičiau: po trijų dienų, kai mes susipažinome, Simona ir aš jau buvome vieni jos viloje. Ji buvo apsirengusi juoda suknele su prijuoste ir ryšėjo iškrakmoly­ tą apykaklę. Aš ėmiau spėlioti, ar ją kaip ir ma­ ne kankina nerimas, toks stiprus tą dieną, kad ji man atrodė nuoga po savo prijuoste. Ji mūvėjo juodo šilko kojines, kylančias aukš­ čiau kelių. Aš dar negalėjau matyti jos iki pa­ sturgalio (šis žodis, kurį aš vartojau Simonos at­ žvilgiu, man atrodė pats linksmiausias ir gražiau­ 5

sias iš seksualių žodžių). Aš tik įsivaizdavau, kad, pakėlęs jos prijuostę, pamatysiu ją nuogą iš už­ pakalio. Koridoriuje buvo pieno, skirto katinui, lėkš­ telė. — Lėkštės skirtos sėdėti jose. Einam lažybų? Aš atsisėsiu į lėkštę. — Aš kertu lažybų, kad tu neišdrįsi, — atsa­ kiau neužtikrintai. Darėsi karšta. Simona padėjo lėkštę ant ne­ aukšto suolelio, įsitaisė prieš mane nepaliauda­ ma žiūrėti man į akis, atsisėdo ir įmerkė savo užpakalį į pieną. Aš kurį laiką nejudėjau, visas išraudęs ir drebėdamas, kol ji žiūrėjo į mano var­ pą, ištempusią kelnaites. Aš pritūpiau. Ji nepa­ judėjo, pirmą kartą aš pamačiau jos rausvai juo­ dą nuogumą maudantis baltame piene. M u d u buvome lyg suakmenėję, išraudę vienas ne ma­ žiau negu kitas. Ji pasikėlė staiga: pienas nutekėjo jos šlauni­ mis iki kojinių. Nusišluosčiusi nosinaite ji atsi­ stojo, perkėlė koją man per galvą ir uždėjo ją ant suolelio. Aš tryniau varpą sėdėdamas ant grindų. M es patyrėme malonumą tą pačią aki­ 6

mirką net neliesdami vienas kito. Kai sugrįžo jos motina, sėdėdamas žemame fotelyje, pasinaudo­ jau proga ir, kai mergina atsidūrė motinos glė­ byje, niekam nematant pakėliau jos prijuostę ir prakišau rankas tarp jos šiltų šlaunų. Grįžau bėgte, trokšdamas dar ir dar kartą stimuliuotis. Rytojaus dieną apie mano akis mėly­ navo ratilai. Simona, įdėmiai pažiūrėjusi į ma­ ne, priglaudė galvą man prie peties ir pasakė: „Aš nenoriu, kad tu daugiau žaistum su savimi be manęs“. N u o tada tarp mūsų prasidėjo meilės santy­ kiai, tokie glaudūs ir tokie būtini, jog retai be­ pasitaikydavo savaitė, kad mes nepasimatytume. Tiesą sakant, apie tai niekada nesikalbėdavome. Aš supratau, kad ji, mums esant kartu, išgyvena jausmus, panašius į manuosius, kuriuos sunku net aprašyti. Atsimenu ir tą kartą, kai mudu grei­ tai važiavome automobiliu. Aš kliudžiau jauną ir gražią dviratininkę, kurios kaklą beveik nu­ kirto ratas. M es ilgai žiūrėjome į negyvėlę. Siau­ bas ir neviltis, kuriuos skleidė jos mėsgaliai, iš dalies šlykštūs, iš dalies delikatus, priminė jaus­ mus, kuriuos iš tikrųjų mes turėjome patirti. Si­ 7

mona buvo paprasta kaip visada. Ji buvo links­ ma ir tvirta; nieko beviltiška nei žvilgsnyje, nei balse. Tačiau ji buvo taip ištroškusi to, kas su­ virpina visumą, kad pats mažiausias pretekstas suteikė jos veidui kraują stingdančią išraišką — netikėto siaubo, nusikaltimo, viso to, kas nepa­ liaujamai griauna palaimą ir sveiką protą. Aš tokį absoliutų, bežadį susijaudinimą mačiau pirmą kartą tada, kai, man dalyvaujant, ji įmerkė savo užpakalį į lėkštę. M es stebėdavome vienas kitą tik tokiais momentais kaip šis, mes būdavome neramūs ir žaisdavome tik trumpomis atsipalai­ davimo po orgazmo akimirkomis. Č ia turiu pasakyti, kad mes ilgai nepradėjo­ me mylėtis. Naudodavomės progomis įsijausti į savo žaidimus. Nebuvom e begėdiški — priešin­ gai, tačiau tam tikra pamišimo forma mus įpa­ reigojo nepaisyti gėdos. Taigi maldaudama ji ma­ nęs prašė daugiau nebežaisti su savimi (mes bu­ vome uolos viršūnėje), numovė man kelnes, p ri­ vertė išsitiesti ant žemės, pasikaišiusi drabužius atsisėdo man ant pilvo ir užsimiršo ant manęs. Aš įkišau jai į pasturgalį pirštą, sudrėkintą savo sperma. Po to ji įsitaisė, laikydama galvą virš ma­ 8

no varpos, atsiremdama savo keliais man į pe­ čius, pakėlė pasturgalį ir, artindama jį prie ma­ nęs, neleido mano galvai pakilti. — At tu gali pasiusenti j viršų man iki pastur­ galio? — paklausė ji. — Taip, — atsakiau aš, — bet siųsis tekės ant tavo suknelės ir kūno. — O kodėl gi ne, — nusprendė ji, ir aš pada­ riau, kaip ji sakė, bet kai tik ėmiau tai daryti, vėl iš naujo paplūdau, šį kartą balta sperma. Jūros, sudrėkusių apatinių drabužių, mūsų nuogų pilvų ir spermos kvapai susimaišė. Vaka­ rėjo, o mes likom e tokioje pačioje pozoje, kol lėtai suvokėme žingsnius, šnarinančius žolę. — Nejudėk, — maldavo Simona. Žingsniai nutilo; mes negalėjome matyti, kas artinasi, sulaikėme kvėpavimą, Simonos užpaka­ lis kilstelėjo, man pasirodė — ir tai yra tiesa, — išreikšdamas galingą maldavimą: jis buvo nuo­ stabus, sėdmenys delikačiai suspausti, giliai įskel­ ti. Aš net neabejojau: nepažįstamasis ar nepažįs­ tamoji neištvers ir privalės taip pat nusirengti. Žingsniai vėl nuskambėjo, vos ne lenktynių tem­ pu, ir aš pamačiau pasirodant stulbinamai jauną 9

mergaitę — Marcelę, tyriausią ir labiausiai jau­ dinančią iš mano draugų. M es tiesiog sustingo­ me savo pozose taip stipriai, kad negalėjome nė piršto pajudinti, mūsų nelaimingoji draugė, ku­ ri krito į žolę raudodama, mus išjudino. Taigi mes atsipeikėję puolėme prie apleipusio kūno. Simona kilstelėjo sijoną, nuplėšė kelnaites ir ap­ svaigusi man parodė dar vieną užpakalį, tokį pat gražų kaip ir jos pačios. Aš jį pašėlusiai pabučia­ vau, sujaudindamas Simoną, užvertusią kojas ant ypatingų Marcelės strėnų, o ši jau nebeslėpė nie­ ko, išskyrus savo raudą. —

Marcele, — sušukau aš. —

M aldauju ta­

vęs, nebeverk. N oriu, kad tu mane pabučiuo­ tum į lūpas. Simona glostė jos gražius lygius plaukus bu­ čiuodama visą kūną. T u o metu dangus tapo audringas, ir kartu su naktimi ėmė kristi stambūs lietaus lašai, provo­ kuodami atomazgą po kaitrios ir tvankios die­ nos. Jūra jau triukšmingai ošė, pritariant ilgoms griaustinio salvėms, o žaibų išlydžiuose viskas nušvisdavo lyg vidurdienį, ir du įsisiūbavę mer­ ginų kūnai atrodė lyg sustingę. Brutalus įniršis

10

uždegė mūsų visų kūnus. D vi paaugliškos bur­ nos rungtyniavo dėl mano užpakalio, sėklidžių ir penio, ir aš nepaliaujamai skėčiau šlapias nuo seilių ir spermos kojas. Aš norėjau pabėgti nuo monstro glėbio, o šis monstras prievartavo ma­ ne judėti. Kliokė šiltas lietus ir tekėjo visu kūnu. Stiprūs griaustinio trenksmai mus jaudino ir didino mū­ sų įniršį, kiekvienas žaibo tvykstelėjimas išplėš­ davo mūsų šūksnius, dvigubai stipresnius dėl to, kad mes pamatydavome lyties organus. Simona aptiko purvo balą ir išsitepliojo: trynėsi ir žaidė su žemėmis, išplaktomis liūties, mano galvą su­ spaudusi žemėtomis kojomis, veidą įmurkdžiusi į klaną, kur, prakišusi ranką po Marcelės strė­ nomis, lietė jos užpakalį, patraukdama šlaunis ir jėga jas praskėsdama.

normandiška s p i n t a

N u o tada Simoną apėmė manija numelžti ma­ no sėklides savo užpakaliu. Dėl to ji įsitaisydavo ant fotelio, galvą, padėjusi ant pasostės, prispaus­ davo prie atlošo, kojas sulenkdavo arčiau ma­ nęs, kai aš tuo metu stimuliuodavausi, kad išliečiau spermą ant jos kūno. Aš įsitaisydavau taip, kad mano sėklidės būtų virš jos ertmės: ji patir­ davo malonumą jas liesdama giliu plyšiu. T u o momentu, kai sperma išsiliedavo, jos sėdmenys apimdavo sėklides — ji linksmindavosi, ir, ma­ no organui pasineriant į jos užpakalį, aš skęsdavau gausiose išskyrose. Jos motina užtiko mūsų išdaigas, tačiau ši ne­ paprastai švelni moteris — gerai, kad ji gyveno pavyzdingą gyvenimą, —

pasitenkino pirm ą

kartą dalyvaudama žaidime, neištarusi nė žo­ 13

džio, taip pat gerai, kad ir mes jos nepamatė­ me: aš įsivaizduoju, kad ji iš siaubo nebūtų ga­ lėjusi atverti burnos. Kai baigėme (mes skubiai tvarkėmės), pastebėjome ją, stovinčią tarpdu­ ryje. — Elkis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, — pa­ sakė Simona ir toliau šluostėsi savo užpakalį. M es išėjome neskubėdami. Po keleto dienų Simona, besikarstydama kar­ tu su manimi ant pastolių garaže, apšlapino šią moterį, kuri, mūsų nematydama, sustojo po ja. Senoji dama sustingo žiūrėdama į mus savo liūd­ nomis akimis ir buvo tokia suglumusi, kad tas jos suglumimas išprovokavo mūsų žaidimus. Si­ mona, sprogdama juoku, keturpėsčia demonst­ ravo man savo užpakalį, aš ją nurengiau ir pasi­ linksminau, apsvaigęs nuo to, kad matau ją nuo­ gą motinos akivaizdoje. Kai mes sutikome gatvėje Marcelę, buvo pra­ ėjusi savaitė po paskutinio mūsų pasimatymo. Ši jauna šviesiaplaukė mergaitė, drovi ir iki nai­ vumo šventeiviška, taip giliai nuraudo, kad Si­ mona ją pabučiavo neįprastai švelniai. — Aš prašau jūsų atleisti, — pasakė Simona 14

jai žemu balsu. — Tai, kas nutiko aną dieną, yra blogai, tačiau tai netrukdo dabar mums tapti draugais. Aš jums pažadu: mes nebemėginsime jūsų liesti. Marcelė, kuriai labiausiai trūko valios, sutiko eiti kartu ir eiti pas Simoną gerti arbatos su ke­ lių draugų kompanija. Tačiau užuot gėrę arbatą mes gausiai pasivaišinome šampanu. Raustančios Marcelės išvaizda mus jaudino, mes su Simona supratome, kad nuo šiol niekas neprivers mūsų atsitraukti. Be Marcelės, čia bu­ vo trys jaunos gražios mergaitės ir du berniu­ kai; vyriausias iš šio aštuoneto neturėjo nė sep­ tyniolikos metų. Gėrimas sukėlė žiaurų efektą, tačiau, išskyrus Simoną ir mane, nė vienas ne­ buvo taip susijaudinęs, kaip mes norėjome. Pa­ tefonas išjudino mus iš sąstingio. Simona, šok­ dama pasiutusį regtaimą, rodė savo kojas iki pat užpakalio. Kitos merginos, pakviestos šokti su ja, buvo per daug įgėrusios, kad varžytųsi. Be abejo, jos buvo su kelnaitėmis, kurios, deja, ne kažin kiek dengė kūną. Vien tik Marcelė, girta ir tyli, atsisakė šokti. Simona, kuri norėjo atrodyti visiškai nusigė­ 15

rusi, suglamžė staltiesę ir ją pakėlusi pasiūlė la­ žybas: — Siūlau lažintis, — pasakė ji. — Aš apsiusensiu staltiesę visų akivaizdoje. Iš esmės tai buvo mažų, jaunų, linksmų ir šne­ kių žmonelių susirinkimas. Vienas berniukų p ri­ ėmė Simonos iššūkį. Lažybos buvo patvirtintos santūriai. Simona nė kiek nesusvyravo, pasičiu­ po staltiesę, tačiau čia jos drąsa, įkaitinusi ją iki pašaknių, atvėso. Dėl to jauni pamišėliai ėmė ne­ rimauti. — Kadangi visa tai tik tarp mūsų, — pasakė Simona, prarasdama savo užkimusį balsą, — aš jums visų akivaizdoje numausiu kelnes. T a i ji padarė nesunkiai. Kelnės buvo numau­ tos, Simona pakėlė marškinius (kad jis nebūtų juokingas). Bet kokiu atveju nieko svarbaus tuo­ kart neatsitiko: Simona atžagaria ranka paglos­ tė savo bičiulio galiuką. Tačiau jai rūpėjo tik Marcelė, kuri maldavo manęs leisti jai išeiti. — Jums pažadėjo daugiau jūsų neliesti, M a r ­ cele, kodėl jūs norite išeiti? — Todėl, kad, — atsakė ji atkakliai. (Paniškas pyktis užvaldė ją.) 16

T u o momentu visų siaubui Simona puolė ant žemės. Pamišėliškas kvailiojimas vis labiau ir la­ biau apėmė ją: netvarkingais drabužiais, nuogu užpakaliu, lyg apimta epilepsijos priepuolio, ji raičiojosi prie berniuko, kuriam numovė kelnes, ikojų ir vapėjo nerišlius žodžius:

i

— Apšlapink mane... šlapinkis man j užpaka­

lį... — kartojo ji su troškulio gaida balse, i

Marcelė žiūrėjo suakmenėjusi: ji kruvinai pa­

raudo. Nežiūrėdama į mane ji pasakė, kad nori nusivilkti suknelę. Aš ją nutraukiau, paskui iš­ vadavau ir iš apatinių drabužių; ji saugojo tik savo keliaraiščių diržą ir kojines. Nenoriai lei­ dosi stimuliuojama ir pabučiuojama j lūpas ir, lyg nakviša perėjusi kambarį, įlindo į normandišką spintą, kur ir užsirakino (ji sumurmėjo ke­ letą žodžių Simonai į ausį). Šioje spintoje ji norėjo masturbuotis ir malda­ vo, kad mes ją paliktume vieną. Reikia pasakyti, kad mes buvome visiškai girti ir apstulbinti vienas kito drąsos. N uogą ber­ niuką čiulpė jauna mergaitė. Simona atsistoju­ si ir pasikėlusi sijoną trynė savo sėdmenis į spin­ tą, kur girdėjosi, kaip M arcelė save stimuliuoja 2.- 77(

17

garsiai dūsaudama. Staiga atsitiko pasiutęs dalykas: pasigirdo vandens čiurlenimas, paskui pro baldo durų apačią pasirodė maža srovelė, netrukus virtusi čiurkšle. Nelaimingoji Marcelė iš pasitenkinimo apsišlapino spintoje. G irto juoko sprogimas ne­ trukus po to peraugo j šokčiojančių kūnų, nuo­ gų kojų ir užpakalių, sušlapusių sijonų ir sper­ mos ištvirkavimą. Juokas pratrūkdavo lyg neva­ lingas žagsulys, vargiai stabdantis veržimąsi prie užpakalių ir penių. Vis dėlto greitai pasigirdo liūdnas Marcelės raudojimas, kuo toliau, tuo la­ biau stiprėjantis šitame sėkmės pisuare, kuris da­ bar jai tapo ir kalėjimu.

Po pusvalandžio, kai šiek tiek prasiblaiviau, man kilo mintis nueiti ir padėti Marcelei išsi­ laisvinti iš spintos. Nelaiminga jauna mergaitė buvo netekusi vilties, drebėjo ir virpėjo lyg nuo karštinės. M a n pasirodžius, jos veide atsispin­ dėjo liguistas siaubas. Aš buvau išblyškęs, apsi­ taškęs krauju, apsirengęs išvirkščiais drabužiais. 18

N u ogi kūnai tysojo už manęs klaikiai netvarkin­ gai. Stiklo šukės buvo supjausčiusios ir sukruvi­ nusios du iš mūsų; viena mergina vėmė. Pami­ šėliški juokai taip mus užvaldė, kad mes ištep­ liojome kas savo drabužius, kas fotelį ar grindis. Viso to rezultatas — kraujo, spermos, vėmalų ir šlapimo kvapas, kuris vertė mane atsikratyti siau­ bo, tačiau šauksmas, išsprūdęs iš Marcelės ger­ klės, mane dar labiau išgąsdino. Tu riu pasakyti, kad Simona miegojo po nuogu pilvu pasikišusi ranką, nurimusiu veidu. Marcelė, kuri jau suskubo padaryti klaidą sa­ vo neaiškiais verkšlenimais, žvilgtelėjusi j mane, atsitraukė kaip nuo mirties; ji sukniubo ir palei­ do aibę nežmoniškų šauksmų. Keistas dalykas, dėl šių šauksmų mano širdis atsidūrė pilve. Kas nors atbėgs, tai neišvengia­ ma. Aš nesistengiau pabėgti ar išvengti skanda­ lo. Priešingai —

aš nuėjau atidaryti durų: ap­

nuogintas spektaklis ir linksmumas! Įsivaizduo­ kite šauksmus, riksmus, grasinimus, įeinančius į kambarį tėvus: prisiekusiųjų teismas, katorga, ešafotas buvo išrėkti kartu su kurtinamais šauks­ mais ir pragariškais prakeiksmais. M ūsų bičiu­ 19

liai taip pat ėmė šaukti. Visi pamišėliškai sprogo ašaromis ir šauksmais; būtina pasakyti, jog tai uždegė juos kaip fakelus. Vis dėlto koks žvėriškumas! M a n atrodė, kad niekas negalėtų padaryti galo šiam tragikomiš­ kam bepročių pam išim ui. M a rce lė , būdam a nuoga, ir toliau savo moralinę kančią ir siaubą vertė šauksmais, atrodė, ji kando savo motinai j veidą, rankas, kai ši beviltiškai mėgino ją suval­ dyti. Tėvų įsiveržimas sugriovė tai, kas liko iš jos sveiko proto. Reikėjo parašyti pareiškimą p o li­ cijai. Visas kvartalas buvo negirdėto skandalo liu­ dininkai.

m a r c elė s

kvapas

M a n o tėvai nerodė gyvybės požymių. Tačiau aš vis tiek laukiau savo seno tėvo, visiškai išle­ pusio, įkūnijančio dorybę kataliko, įniršio p ro­ trūkio. Aš grįžau į vilą, kad nušvilpčiau pakan­ kamą sumą pinigų. Tikėtina, kad manęs ieškos visur kitur, o aš tuo tarpu nardysiu tėvo kamba­ ryje. Norėjau išvykti į kaimą dešimtą valandą vakaro, palikau žinutę ant motinos stalelio: „Malonėkite, aš prašau jūsų, nesiųsti man p o ­ licijos. Aš vežuosi revolverį. Pirmoji kulka bus skirta žandarui, o antroji man...“ Aš niekada nesigriebiau to, kas vadinama po­ za. Aš troškau priversti suabejoti savo šeimą, negičijamą skandalo priešininkę. Šiaip ar taip, kai gana lengvai parašiau šią žinutę, man neatrodė juokinga įsidėti į kišenę tėvo revolverį. 21

Beveik visą naktį vaikščiojau pajūriu, per daug nenutoldamas nuo X ..., sukdamas ratus aplin­ kui. Norėjau nusiraminti eidamas: mano pam i­ šimas, nepaisydamas mano norų, kūrė Simonos ir Marcelės šmėklas. Palengva man kilo mintis nusižudyti; imdamas į ranką revolverį, aš visiš­ kai nebesuvokiau žodžių, tokių kaip viltis ar ne­ viltis, prasmės. Pajutęs nuovargį, supratau būti­ nybę, kad ir kas būtų, suteikti kokią nors pras­ mę savo gyvenimui. Ji buvo ten, kur aš pakliu­ vau į daugybę trokštamų įvykių. Ėmiau įkyriai kartoti vardus: Simona, Marcelė. Blaškiausi, tu­ rėjau gražaus juoko iš fantasmagoriškų vaizduo­ tės kompozicijų, o mano keisčiausi veiksmai be­ veik susiliedavo su veiksmais jose. Visą dieną miegojau miške. Nuėjau pas Si­ moną stojus nakčiai; įsmukau į sodą peršokęs tvorą. M a n o draugės langas švietė: aš mėčiau akmenukus į jį. Simona išėjo. M e s žingsniavo­ me, beveik netardami vienas kitam nė žodžio, jūros link. Svaigome vėl atradę vienas kitą. Jau temo, retkarčiais aš pakeldavau suknelę ir ran­ ka suimdavau jos užpakalį: tai man neteikė jo­ kio m alonum o. Ji atsisėdo, aš pritūpiau, jutau, 22

kad tuoj apsižliumbsiu. Ir iš tikrųjų ilgai rau­ dojau ant smėlio. — Kas tai? — paklausė Simona. Ji man įspyrė juokaudama. Koja pajudino re­ volverį mano kišenėje. Kvapą gniaužiantis šūvis išplėšė mūsų riksmą. Aš nesusižeidžiau, bet pa­ sijutau stovįs tarsi papuolęs į kitą pasaulį. Sim o­ na — ji buvo išblyškusi ir sumenkusi. Tą dieną mums net nekilo mintis masturbuotis. M es bučiavomės, ilgai, lūpos į lūpas, kaip mes dar nebuvome darę. T aip aš gyvenau keletą dienų; mes grįždavo­ me vėlai, nakties slepiami. Simona man nešio­ davo valgyti. Jos motina, kuriai trūko valdingu­ mo (skandalo dieną, vos tik išgirdusi riksmus, ji paliko mus), toleravo šią situaciją. Kai dėl tar­ nų, pinigai jau seniai vertė juos būti atsidavu­ sius Simonai. Iš jų mes sužinojome apie Marcelės uždary­ mo aplinkybes ir apie gydyklą, kur ji buvo už­ daryta. N u o pat pirmųjų dienų tai mums rūpė­ jo: jos pamišimas, jos vienatvė, galimybės ją pa­ siekti, galbūt padėti jai pabėgti. 23

Vieną dieną aš pamėginau išprievartauti Si­ moną. — T u esi pamišęs! — sušuko ji. — Bet, mažy­ li, lovoje, kaip šeimos motinai, tai man neįdo­ mu! Su Marcele... — Kaip tai? — pasakiau nusivylęs, tačiau šir­ dies gilumoje pritardamas jai. Ji atsisuko ir svajingu balsu nuoširdžiai pasa­ kė: — ...Kai ji mus matys mylintis... ji apsisiusens... Štai taip... Aš pajutau, jog žavus skystis teka per mano kojas. Kai ji baigė, savo ruožtu ir aš ją paskandi­ nau. Aš pasikėliau, jis atsistojo ir išliejo spermos srautą. Išsitepliojusi sperma, ji pamišėliškai žai­ dė. Ji įkvėpė mūsų laimės kvapą. — T u kvepi Marcele, — pasakė ji, prikišusi savo nosį prie mano dar šlapio užpakalio. M u s dažnai apimdavo skausmingas noras pa­ simylėti. Tačiau mums net nekilo mintis nelauk­ ti Marcelės, kurios dejonės nepaliaudavo v ilio ­ ti mūsų ausų ir liko susijusios su mūsų labiau­ siai pamišėliškais troškimais. M ū s ų troškimas tokiom is aplinkybėmis buvo ne kas kita, o ilgas 24

košmaras. Marcelės šypsena, jos jaunystė, jos de­ jonės, gėda, kuri priversdavo ją raudonuoti, rau­ donis iki plaukų pašaknių, kai ji nusiplėšė suk­ nelę, laisvai atidavė savo gražius sėdmenis gaš­ lioms burnoms, pamišimas, kuris ją privertė už­ sirakinti spintoje, ten masturbuotis visiškai ne­ sivaržant, kad net negalėjo susilaikyti neapsišlapinusi, visa tai deformavo, draskė mūsų troški­ mus iki begalybės. Simona, kurios elgesys skan­ dalo metu buvo labiau demoniškas negu bet ka­ da anksčiau (ji net neužsidengė, priešingai — ji net praskėtė kojas), negalėjo pamiršti, kad tas nelauktas orgazmas, kurį išprovokavo jos pačios gašlumas, stūgsmai, Marcelės nuogumas, galin­ gai pralenkė tai, ką ji galėjo įsivaizduoti. Jos už­ pakalis daugiau neatsiverdavo prieš mane, kol įsiaudrinusios, pamišusios ar išraudusios M a r ­ celės vizija nesuteikdavo jos polinkiams pribloš­ kiamos išraiškos, kaip kad šventvagystė turėtų atskleisti visus visiškai nedorus ir siaubingus da­ lykus. Tarp kitko, užpakalio drėgnosios vietos, į ku­ rias yra panašios tik audros ir potvynio dienos ar troškūs ugnikalnių išsiveržimai ir kurios tam­ 25

pa aktyvios kaip ir audros ar ugnikalniai su ne­ apsakomu nelaimės, katastrofos atspalviu —

j

šias vietas, kurios atima viltį atsiduodamos ir le­ mia tik prievartą, Simona man leisdavo žiūrėti lyg užhipnotizuotam, nuo šiol man jos buvo tik požeminė imperija. Marcelė, uždaryta savo ka­ lėjime, tapo mūsų košmarų auka. Aš supratau tik vieną dalyką: orgazmas, pertraukiamas de­ jonių, baisiai niokojo merginos veidą. Simona savo ruožtu nebežiūrėjo į spermą, kuri tuo pat metu tryško, kaip man atrodė, į gausiai supurvintą Marcelės užpakalį ir burną. — T u galėsi aplieti ją savo sperma, — sako ji man, tepliodamasi ja užpakalį, — kad ji net ga­ ruotų.

saulės

zuikutis

Kiti vyrai ar kitos moterys nebesidomėjo mu­ mis. M es niekuo nebesirūpinome, išskyrus M a r ­ celės niūrias šmėklas. Ją mes įsivaizduodavome visiškai slapta, vaikiškai, savanoriškai pasikoru­ sią. Vieną vakarą, viską susižinoję, mes važiavo­ me dviračiais į ligoninę, kurioje buvo uždaryta mūsų draugė. M ažiau nei per valandą nuvažia­ vome dvidešimt kilometrų, kurie mus skyrė nuo pilies, apsuptos parko ir izoliuotos ant iškilu­ sios virš jūros uolos. M es žinojome, kad M a rce ­ lė yra 8-ajame kambaryje, bet, kad jį rastume, reikėjo įeiti į pilį. Galėjome viltis patekti į tą kam­ barį per langą atidarę langines. M es neįsivaiz­ davome, kaip galėsime atskirti tą langą, kai m ū­ sų dėmesį patraukė keistas vaizdinys. Peršokę tvorą, atsidūrėme parke, kur didžiulis vėjas įžū­ 27

liai lingavo medžius, ir pamatėme atsidarant vie­ ną antrojo aukšto langą ir šešėlį, kabinantį pa­ klodę ant vienos iš langinių. T u o metu užuolai­ da suplazdėjo vėjyje, ir langas užsidarė prieš mums atpažįstant šešėlį. Sunku įsivaizduoti šios neaprėpiamos baltos paklodės keliamą triukšmą vėjo gūsyje: tai už­ gožė vėjo ir jūros ūžesį. Pirmą kartą aš mačiau Simoną, išsigandusią kažko kito, o ne savo gaš­ lumo; ji prisiglaudė prie manęs — jos širdis dau­ žėsi, — pastėrusiomis akimis stebėjo šį vaiduok­ lį, siautėjantį naktyje, lyg pamišimas būtų iškė­ lęs savo vėliavą šioje pilyje. Likom e suakmenėję. Simona mano glėbyje, aš pats pusiau paklaikęs, kai vėjas pagaliau perplė­ šė debesis, ir mėnulis, tiksliai išryškindamas de­ tales, apšvietė tokią keistą ir jaudinamą smulk­ meną, kad rauda užstrigo Simonos gerklėje: pa­ klodės, kuri plevėsavo vėjyje keldama kurtina­ mą triukšmą, viduryje buvo plati šlapia dėmė, kiaurai peršviesta mėnesienos... Po kelių akimirkų debesys vėl paslėpė mėnu­ lio diską, viskas vėl nugrimzdo į tamsą. Aš stovėjau pridusęs, vėjo sutaršytais plaukais, 28

verkiantis kaip nelaimingasis, ir Simona, nugriu­ vusi į žolę, pirmąkart gyvenime leido sau atsi­ gaivinti didelėmis vaiko ašaromis.

Taigi tai buvo mūsų nelaiminga draugė, tai buvo M arcelė — neverta net abejoti, kad tai ji atidarė tą langą, neuždegdama šviesos, tai ji pri­ tvirtino prie savo kalėjimo langinių tą stulbina­ mą atsipalaidavimo ženklą. Ji turėjo masturbuotis ir pasitenkinti lovoje taip išjudindama savo esmę, kad pati save paskandino; mes ją matėme vėliau, jai kabinant paklodę, kad išdžiūtų. Aš nežinojau, ką ir daryti šiame parke prieš šį iškreiptą pasitenkinimą ant grotuotų langų. Aš nuėjau, palikęs Simoną laukti vejoje. Norėjau nors akimirką pakvėpuoti vienas pats, tačiau vie­ nas pirmojo aukšto langas buvo pusiau pravi­ ras. Patikrinau revolverį kišenėje ir įėjau: tai bu­ vo svetainė, panaši į bet kurią kitą. Su žibintu­ vėliu perėjau prieškambarį, po to laiptus. Aš nie­ ko nepastebėjau, nieko nepasiekiau; kambariai buvo nenumeruoti. Tarp kitko, aš nebegalėjau nieko suvokti, buvau lyg užburtas; nesugebėjau suprasti, kodėl nusimoviau kelnes ir tęsiau savo 29

siaubingas paieškas vienmarškinis. Vieną po k i­ to nusivilkau visus savo drabužius ir padėjau ant kėdės, pasilikdamas tik apavą. Žibintuvėlis kai­ rėje rankoje, revolveris dešinėje — aš vaikštinė­ jau atsitiktinumo vedamas, kai staiga nedidelis triukšmas privertė išjungti žibintuvėlį. Stovėjau suakmenėjęs, klausydamasis savo pakrikusio kvė­ pavimo. Ilgos siaubo minutės baigėsi tuo, kad, nieko daugiau neišgirdęs, aš vėl uždegiau žibin­ tuvėlį: tylus šūktelėjimas privertė mane bėgti taip greitai, kad net užmiršau ant kėdės savo drabu­ žius. M a n atrodė, kad mane seka, aš skubėjau išei­ ti, iššokau per langą ir pasislėpiau alėjoje. G rįž ­ telėjau atgal — apsinuoginusi moteris šmėkšte­ lėjo lange: ji iššoko ir kaip ir aš nubėgo dygliuo­ tų krūmų link. N ieko nebuvo labiau keista tomis siaubo m i­ nutėmis, kaip mano nuogumas nepažįstamo par­ ko viduryje. Viskas buvo taip, lyg aš būčiau pali­ kęs žemę — vangus triukšmas reiškė kvietimą. Nežinojau, ką daryti su revolveriu: aš nebeturė­ jau kišenių. Sekiau tą moterį, kurią mačiau pra­ einant, taip, lyg norėčiau ją nudobti. Aplinkos, 30

medžių, paklodės triukšmas stiprino šią sumaiš­ tį. N ie ko aiškaus nebuvo nei mano ketinim uo­ se, nei judesiuose. Aš sustojau, priėjau prie krūmo, kur ką tik pra­ dingo šešėlis. Apsinuoginęs, su revolveriu ran­ koje aš dairiausi, mano kūnas tą akimirką suply­ šo: seilėta ranka pačiupo mano varpą ir ją judi­ no, deginantis ir drėgnas bučinys perskrodė ma­ no užpakalio gilumą, apnuoginta moters krūti­ nė, apnuogintos kojos, virpėdamos nuo orgaz­ mo, prigludo prie mano kojų. Turėjau laiko tik apsisukti, kad sperma išbėgtų ant Simonos kū­ no; su revolveriu rankoje aš išgyvenau galingą virpulį, lygų tam baisiam audros triukšmui, — mano dantys barškėjo, lūpos putojo, rankos įsi­ tempusios konvulsiškai spaudė revolverį, ir, ne­ paisydami mano norų, trys akli, pasibaisėtini šū­ viai nuskriejo pilies kryptimi.

Apkvaitę ir atsipalaidavę, mudu, Simona ir aš, sprukome vienas nuo kito per pievelę lyg nuo grandinės nutrūkę šunys. Vėjo ūžimas buvo per daug įsisiautėjęs, kad pilies gyventojai galėtų iš­ girsti šūvius. Tačiau kai mes pažiūrėjome į lan­ 31

gą, kur plevėsavo paklodė, nustebę pamatėme, kad viena kulka išmušė žvaigždutę stikle, tuo me­ tu langas sujudėjęs atsivėrė, ir šešėlis pasirodė antrąkart. Priblokšti minties, kad dabar mums bežiūrint M arcelė turėtų kristi negyva lango angoje, liko­ me bestovį po šiuo nejudriu vaizdiniu, netgi ne­ galėdami jos išgirsti — taip šėlo vėjas. — Ką tu padarei su savo drabužiais? — pa­ klausiau Simonos po akimirkos. Ji man atsakė, kad ėjo manęs ieškoti, bet, ma­ nęs neradusi, ėmė tyrinėti pilies vidų. Tačiau prieš įsiropšdama pro langą ji nusirengė, dėda­ masi esanti labai laisva. Ir, kai sekdama mane, manęs išsigando, pabėgo ir neberado savo suk­ nelės. Tikriausiai vėjas ją nunešė. Tada ėmė ste­ bėti M arcelę ir net nepaklausė, kodėl aš nuogas. Mergina lange pranyko. Praėjo akimirka, kuri atrodė begalinė. Ji uždegė šviesą kambaryje, pas­ kui grįžo pakvėpuoti grynu oru ir žvelgė jūros link. Jos blyškius ir lygius plaukus pasičiupo vė­ jas, mes galėjome įmatyti veido bruožus: ji buvo nepasikeitusi, išskyrus laukinį nerimą žvilgsny­ je, kuris dar dvelkė vaikišku paprastumu. Ji la­ 32

biau panėšėjo į trylikmetę nei į šešiolikmetę. Jos kūnas lengvu naktiniu drabužiu buvo ne riebus, bet pilnas, kietas ir neišpleręs, toks pat gražus kaip ir jos nejudrus žvilgsnis. Kai ji mus pagaliau pamatė, netikėtumas, at­ rodė, grąžino ją j gyvenimą. Ji šaukė, bet mes nieko negirdėjome. M es jai parodėme ženklą. Ji išraudo iki ausų. Simona, kuri beveik verkė ir kurios galvą aš glosčiau, jai siuntė bučinius, į ku­ riuos ji atsakė be šypsenos. Simona leido nuslys­ ti savo rankai per pilvą iki plyšio. M arcelė ją mėgdžiojo ir, užkėlusi koją ant palangės, atiden­ gė ją taip, kad balto šilko kojinės matėsi iki pat jos tarpkojo šviesių šerių. Keistas dalykas, ji dė­ vėjo baltą keliaraiščių diržą ir kojines, o juoda­ plaukė Simona, j kurios užpakalį buvo įsprausta mano ranka, mūvėjo juodą diržą ir kojines. Tada abi merginos stimuliavo save staigiais ir trumpais judesiais, viena prieš kitą audringoje naktyje. Jos stovėjo beveik nejudėdamos ir įsi­ tempusios, jų nejudrūs žvilgsniai buvo užvaldyti beribės laimės. Atrodė, kad nematomas monst­ ras nutraukė M arcelę nuo langinės, už kurios ji tvirtai laikėsi kairiąja ranka: mes matėme ją, 3 - 770

33

bloškiamą jos pamišimo atgal. Prieš mus liko tik tuščias langas, stačiakampė skylė, skrodžianti juodą naktį, atverianti mūsų persisotinusioms akims dieną, kai su griaustiniu ir aušra buvo su­ kurtas pasaulis.

kraujo

srovelė

Šlapimas man asocijuojasi su nuodėm e, o griaustinis, aš nežinau kodėl, —

su dumblu iš

akytos žemės, kurį antikos naktį ant cinkuoto provincijos skalbyklos stogo suplakė rudens lie­ tus. N u o pirmos nakties gydykloje šie beviltiški vaizdiniai tūnojo mano proto tamsiausiuose už­ kaboriuose kartu su šlapiais lyties organais ir su­ gniuždytos Marcelės veidu. Šiaip ar taip, šie vaiz­ diniai mano galvoje staiga paskęsdavo kraujo ir šviesos sraute: iš tikro M arcelė negalėdavo masturbuotis, neapliejusi savęs, ne, ne kraujo, bet skaidraus šlapimo čiurkšle, net man matant. Ši čiurkšlė, iš pradžių agresyvi, trūkčiojama kaip žagsulys, paskui vėl laisvai paleidžiama, Sutap­ davo su nežmoniškos palaimos išraiška. N ieko stebėtina, kad šios lyg raupsuotojo nedoros sva­ 35

jonės buvo ne kas kita, kaip išeitis tokia prasme: jos atstodavo atkaklų sprogimo laukimą, pana­ šų į tuščią apšviesto lango viziją, kai Marcelė, nukritusi ant grindų, apsišlapino negalėdama su­ sivaldyti. Tą kartą per audrą mums, Simonai ir man, teko bėgti iš pilies kiaurai per nedraugišką tam­ są ir lėkti kaip pamišėliams be drabužių, perse­ kiojamiems įsivaizduojamo sielvarto, kuris, be abejo, vėl prislėgė Marcelę. Nelaiminga uždary­ toji buvo lyg liūdesio ir pykčio įkūnijimas, vėl ir vėl metantis mūsų kūnus į ištvirkavimą. Kiek vė­ liau (mums atradus dviračius) mes padovanojo­ me vienas kitam erzinamą spektaklį, teoriškai nešvankų, — nuogutėliai tik su apavu kūnai ant dviračių. Mes greitai mynėme nesijuokdami, ne­ sikalbėdami, vienijami bendros nešvankybės, nuovargio ir absurdo. M es buvome leisgyviai iš nuovargio. Simona pagaliau sustojo kelkraštyje apimta drebulio. M es buvome pasruvę prakaitu, ir Simona, ka­ lendama dantimis, drebėjo. Aš jai numoviau ko ­ jinę, kad nuvalyčiau jos kūną: kojinė dvelkė šil­ tu kvapu, tokiu kaip ligonis ar paleistuvystės lo­ 36

va. Po truputį ji atgavo pusiausvyrą ir man pa­ siūlė savo lūpas. Nerimas dar nebuvo manęs apleidęs. M es bu­ vome už dešmties kilometrų nuo X ..., o dėl to­ kios išvaizdos, kaip mes dabar atrodėme, mums bet kokia kaina ten reikėjo grįžti prieš prašvin­ tant. Aš vos stovėjau, beviltiškai suprasdamas, kad vargu ar pavyks tai padaryti. Laikas, kai pa­ likome realų pasaulį, kurį sudaro apsirengę žmo­ nės, buvo taip toli, kad atrodė, jog jo neįmano­ ma pasiekti. Si mano asmeninė haliucinacija plė­ tojosi be jokių ribų, kaip kad visuotinis žmonių bendruomenės košmaras. O dinė dviračio pasostė lipo prie nuogo Simo­ nos užpakalio, ir ji fatališkai stimuliavosi m in­ dama pedalus. Užpakalinė dviračio padanga ma­ no akyse dingdavo nuogo dviratininkės užpaka­ lio plyšyje. Greitą rato sukimąsi pirmiausia bu­ vo galima lyginti su mano troškuliu, su erekcija, kuri jau nešė mane į užpakalio, prilipusio prie pasostės, bedugnę. Vėjas po truputį rimo, dalis dangaus pasipuošė žvaigždėmis; man kilo m in­ tis, kad mirtis —

tai vienintelis kelias pabėgti

nuo erekcijos: Simona ir aš užmušti, mudviejų 37

vizijos erdvėje žvaigždės keičiasi geometrine pro­ gresija, paversdamos šalčiu tai, kas man atrodė kaip mano paleistuvystės riba (gyvenimo ir m ir­ ties, būties ir nebūties sutapimas, tarp kitko, nuo­ stabiai svaigina). Tačiau šie vaizdiniai priklausė nuo nuolatinio išsekimo ir absurdiškai kieto vyriško organo prieštaringumo. Šį standumą Simonai buvo sun­ ku pamatyti dėl to, kad buvo tamsu, be to, ma­ no kairė koja kiekvienąkart kilnodamasi jį slė­ pė. Vis dėlto man atrodė, kad jos akys naktyje vis sukosi šio mano kūno prasiveržimo link. Ji stimuliavosi ant pasostės su augančiu agresyvu­ mu. Ji nebuvo labiau negu aš nualinta savo nuo­ go kūno sukeltos audros. Aš girdėjau jos netikėtai nutrūkstančias dejones; staiga ją raute išrovė džiaugsmas, ir nuogas jos kūnas, lydimas velka­ mos per akmenukus geležies žlegėjimo, atsidūrė ant atšlaitės. Aš ją radau be gyvybės ženklų, nukarusia gal­ va: plona kraujo srovelė tekėjo pro jos lūpų kamputį. Pakėliau jos ranką, kai paleidau, ji be­ jėgiškai nukrito. Aš puoliau ant jos negyvo kū­ no drebėdamas iš siaubo ir, kai ją nieko nepai­ 38

sydamas apsikabinau, pajutau veriamą spazmą dėl kraujo ir nešvarumų, o apatinė lūpa idiotiš­ kai atvipo. Pamažu grįždama j gyvenimą Simona sukru­ tėjo, ir šis judesys mane pažadino. Aš atsibudau iš apsnūdimo, į kurį mane panardino depresija, tuo momentu, kai įtikėjau pažeminęs jos lavo­ ną. Jokios žaizdos, jokios mėlynės nebuvo ant jos kūno, tik keliaraiščių diržas ir kojinė buvo nusmukę. Aš ją pakėliau ant rankų ir, nepaisy­ damas nuovargio, nešiau keliu. Ėjau greičiau ne­ gu galima (aušo). Nežmoniškos pastangos man leido ateiti iki vilos ir laimingam atsigulti savo nuostabiosios gyvos draugės lovoje. Lipnus prakaitas išpylė mano veidą. Akys bu­ vo išsprogusios, ausys bjaurios, dantys barškėjo, bet aš išgelbėjau ją taip kaip niekad, aš tikėjausi, kad greitai mes vėl pamatysime Marcelę, tokią pat sušlapusią nuo prakaito ir ištepliotą lipnių dulkių dryžiais, aš išsitiesiau prie Simonos kūno ir be jokių dejonių nugrimzdau į ilgą košmarą.

Si mona

Po gana ramaus ir taikaus Simonos gyveni­ mo periodo įvyko daug svarbesnis ir nelaim in­ gesnis atsitikimas. Ji susirgo. Kai motina atėjo į Simonos kambarį, aš užsidariau vonioje. Pasi­ naudojau proga, nusišlapinau ir nusimaudžiau. Kai ši moteris norėjo įeiti, jai tai padaryti su­ trukdė duktė: — Neikite, —

pasakė ji. — Ten yra nuogas

vyras. Simona neilgai užtruko, ir aš vėl užėmiau sa­ vo vietą ant kėdės prie jos lovos. Aš rūkiau, skai­ čiau laikraščius. Kartais apglėbdavau Simoną, de­ gančią nuo karščio; ji šlapindavosi kartu su ma­ nimi vonioje. Paskui aš ją rūpestingai nuprausdavau virš bidė. Ji buvo silpna, ir aš, žinoma, ilgai jos neliečiau. 41

Greitai jai tapo malonu versti mane atsisėdus virš unitazo mėtyti į jį kietai virtus kiaušinius, kurie nuskęsdavo, arba iščiulptus, apytuščius ke­ valus. Ji atsisėsdavo šalia, kad galėtų žiūrėti į tuos kiaušinius. Aš ją pasodindavau ant unita­ zo: ji žiūrėdavo tarp kojų į kiaušinius po savo užpakaliu. Pagaliau aš nuleisdavau vandenį. Kitas žaidimas būdavo toks, kad reikėdavo su­ daužyti kiaušinį į bidė kraštą ir jį ten po ja išpil­ ti; tuo metu ji šlapindavosi ant kiaušinio, o aš nusimovęs kelnes turėdavau tą kiaušinį praryti; ji man pažadėjo padaryti tą patį prieš mudu su Marcele, kai tik bus pajėgi. T u o metu mes įsivaizduodavome Marcelę, pa­ sikėlusią suknelę, tačiau likusią su apavu, vonioje, iki pusės prikrautoje kiaušinių, kuriems dūžtant, ji šiušena. Simona dar svajojo, kad aš laikyčiau apsikabinęs nuogą Marcelę sulenktomis kojomis, jos užpakalį pakėlęs aukštai, o galvą apačioje; pati Simona tuo metu būtų apsirengusi sudrė­ kintą šiltu vandeniu, prigludusį prie kūno pe­ niuarą, kuris nedengtų jos krūtinės, užlipusi ant baltos kėdės; aš jai glamonėčiau krūtis, liesda­ mas jų spenelius ką tik iššovusio revolverio vamz­ 42

džiu, tai svarbiausia, be to, parako kvapas ją sti­ muliuotų. T u o metu ji piltų ir leistų srovele te­ kėti grietinei per pilką Marcelės užpakalio an­ gą, ji tuojau pat apšlapintų savo peniuarą, arba, jei peniuaras prasiskleistų, Marcelės galvą ar nu­ garą, kurią iš kitos pusės aš taip pat apšlapin­ čiau. Marcelė taip pat mane apšlapintų, kadan­ gi ji laikytų mano kaklą suspaudusi savo kojo­ mis. Ji taip pat galėtų leisti mano besišlapinan­ čiam peniui įeiti j jos burną. Štai po tokių svajonių Simona paprašydavo manęs ją paguldyti ant kilimėlių šalia klozeto, kad galėtų, padėjusi savo rankas ant unitazo kraš­ tų, įsmeigti savo dideles atmerktas akis į kiauši­

nius. Aš įsitaisydavau šalia jos, mūsų skruostai ir smilkiniai susiliesdavo. Nuolatinė kontemplia­ cija apimdavo mus. Triukšmas, užgožtas vandens srovės, išblaškė Simoną: ji atsipeikėjo nuo apsė­ dimo, ir jos gera nuotaika sugrįžo. Vieną dieną, kai saulė jau sviro šeštos valan­ dos link, apšviesdama vonią, vieną pusiau išger­ tą kiaušinį apsėmė vanduo, ir, jo prisipildęs, kiau­ šinis mūsų akyse paskendo išleisdamas keistą gar­ są. Šis įvykis Simonos akyse įgavo ypatingą pras­ 43

mę, ji tampėsi ir žaidė — kaip čia pasakius — gerdama mano akį savo lūpomis. Paskui, nepa­ leisdama šios nučiulptos akies taip atkakliai kaip krūties, ji atsisėdo ir, prisitraukusi mano galvą, stipria čiurkšle apšlapino plūduriuojančius kiau­ šinius, šaukdama iš pasitenkinimo. N u o tos akimirkos aš supratau, kad ji sveiks­ ta. Aš supratau, kad ji atrodo linksma, nes ilgai kalbėjo intymiomis temomis, nors paprastai ji nekalbėdavo nei apie save, nei apie mane. Ji man prisipažino, kad prieš akimirką ji norėjo visiškai nusiraminti, susilaikyti, kad galėtų patirti patį ilgiausią malonumą. Noras išties tampė jos p il­ vą, ji jautė, kaip pučiasi jos užpakalis, lyg bepražystanti gėlė. M a n o ranka vis dar buvo jos už­ pakalio plyšyje; ji man liepė palikti ją ten pat, nes tai be galo švelnu ir malonu. Ir kai aš jos paklausiau, kokias mintis jai sukelia žodis šla­ pintis, ji man atsakė — pjaustyti, akis su skustu­ vu, kažką tokio raudono, galbūt saulę. Ir kiauši­ nį? Veršio akį dėl jos spalvos ir kaukolės, tarp kitko, kiaušinio baltymas yra kaip akies balty­ mas, trynys — kaip rainelė. Akies forma, žino­ ma, tokia pat kaip ir kiaušino. Ji manęs paklau­ 44

sė, kada mes eisime j lauką revolverio šūviais daužyti kiaušinių. T a i man atrodė neįmanoma, ji ginčijosi, pateikdama juokingus argumentus. Ji linksminosi dėl žodžių žaismo, sakydama, kad

sumušti akį — tai sudaužyti kiaušinį, pateikda­ ma niekam tikusius paaiškinimus. Ji pridūrė, kad užpakalio, bezdalų kvapas jai tas pats, kas parako kvapas, šlapimo čiurkšlė — tai „šūvis, pamatytas kaip šviesa“. Kiekvienas jos sėdmuo buvo lyg kietas luptas kiaušinis. M es atsinešėme prie klozeto minkštai virtų luptų kiau­ šinių: ji man pažadėjo, kad nusiramins virš jų. Vis dar laikiau jos užpakalį taip, kaip ii prašė, po tokio jos pažado audra kaupėsi mumyse. Reikia pasakyti, kad ligonio kambarys — la­ bai gera vieta vėl atrasti vaikišką gašlumą. Aš čiulpiau Simonos krūtį, laukdamas minkštai virtų kiaušinių. Ji man glostė galvą. Jos motina mums atnešė kiaušinių. Aš neatsigręžiau, manydamas, kad tai tarnaitė, ir tęsiau. Kai aš pažinau jos bal­ są, nesujudėjau daugiau, tačiau nė akimirką nepaleidau krūties; aš nusimoviau kelnes taip, lyg turėčiau nuraminti kažkokį rūpestį, džiaugsmin­ gai troškau peržengti bet kokias padorumo ri­ 45

bas. Kai ji paliko kambarį, jau buvo pradėję tem­ ti. Aš uždegiau šviesą vonioje. Simona atsisėdo ant klozeto, mudu abu valgėme po šiltą kiauši­ nį. Aš glosčiau savo draugės kūną, leisdamas slys­ ti skystam baltymui per ją ir ypač per jos pastur­ galio plyšį. Simona kurį laiką žiūrėjo į jį, baltą ir šiltą, nuluptą lyg nuogą, po savo užpakaliu; kiau­ šinio nirimą nulydėjo garsas, panašus į minkšto kiaušinio kritimo pliaukštelėjimą. Č ia reikia pasakyti — nieko panašaus tarp mū­ sų daugiau nebenutiko; daugiau beveik nebekal­ bėdavome apie kiaušinius. Jeigu juos pamaty­ davome, negalėdavome vienas į kitą žiūrėti neparaudę, klausiamu žvilgsniu. Pasakojimo pabaigoje paaiškės, kad šis sky­ rius negali likti be atsako ir kad atsakymas ma­ tuos atsivėrusią mumyse tuštumą, kuri atsirado dėl mūsų pasilinksminimų su kiaušiniais.

marcel ė

M u d u su Simona vengėme bet kokios užuo­ minos apie mūsų pamišimą. Žodis „kiaušinis“ buvo išbrauktas iš mūsų žodyno. Daugiau nebe­ kalbėdavome, ką manome vienas apie kitą. Dar mažiau nuo tada, kai Marcelė pasirodė mūsų aki­ ratyje. Kol truko Simonos liga, mes būdavome jos kambaryje taip irzliai laukdami tos dienos, kai galėsime grįžti prie Marcelės, kad teko pa­ bėgti iš pamokų mokykloje. Šiaip ar taip, tą die­ ną mes įsivaizdavome neapibrėžtai. Aš pasiruo­ šiau virvelę, storą mazguotą virvę ir geležies pjūk­ lelį, kurį Simona rūpestingai apžiūrėjo. Aš atve­ džiau dviračius, paslėptus tankumyne, rūpestin­ gai patepiau juos ir prie savojo pritaisiau porą pakojų, kad galėčiau už savęs pasisodinti vieną merginų. N ieko nebuvo lengviau, bent jau kurį 47

laiką, kaip priversti M arcelę kaip ir mane apsi­ gyventi Simonos kambaryje. Praėjo šešios savaitės, kol Simona galėjo su manimi važiuoti j gydyklą. M es išvykome naktį. Aš vis dar nesirodžiau miestelyje dieną tuo pre­ tekstu, kad nepatraukčiau kieno nors dėmesio. Netrukus mes nuvykome j vietą, kurią per klai­ dą laikiau vaiduoklių pilimi: žodžiai „gydykla“ ir „pilis“ mano vaizduotėje siejosi su vaiduok­ liškos paklodės ir šitos tylios būties, apgyven­ dintos pamišusiais gyventojais, atsiminimu. Net keista, tuo momentu man buvo kilusi mintis grįž­ ti į namus, kai tuo tarpu aš jų neturėjau, niekur aš nesijausdavau jaukiai. Atsakymą galėjau rasti pilies, kuri pasirodė prieš mane, kai šokau per tvorą, įvaizdyje. Vien tik Marcelės langas buvo apšviestas. Alėjos ak­ menukai, mesti į jos langą, patraukė merginos dėmesį; ji mus atpažino ir atsakydama į mūsų siunčiamus ženklus, pridėjo pirštą prie lūpų. Bet mes tuojau pat jai parodėme mazguotą virvę, kad ji suprastų mūsų ketinimus. Aš jai nume­ čiau virvelę su pririštu ant galo švino gabaliu­ ku. Ji išmetė virvę atgal, prakišusi pro lango 48

virbą. T o lia u nebebuvo jokių sunkumų: mazguotą virvę pakėliau, pritvirtinau ir galėjau už­ lipti iki lango. Iš pradžių Marcelė, kai tik aš ją norėjau pabu­ čiuoti, atsitraukė. Žiūrėjo į mane ypatingai įdė­ miai, kai aš pjūkleliu pjoviau virbą. Aš švelniai paprašiau jos apsirengti, kad galėtų eiti su mu­ mis; ji buvo apsirengusi peniuarą. Atsukusi man nugarą ji apsitempė kojas šilkinėmis kojinėmis ir pritvirtino jas prie keliaraiščių diržo iš gyvai raudonų kaspinų, pabrėžiantį užpakalio odos skaistumą ir stulbinamą subtilumą. Apsipylęs prakaitu ir toliau pjoviau. Marškiniais M a rc e ­ lė uždengė savo tiesias, lygias, plokščias strė­ nas, kurių ilgos linijos agresyviai baigėsi pastur­ galiu, jas pabrėžė užkeldama vieną koją ant kė­ dės. Ji neapsimovė kelnaičių. Užsisegė pilkos vilnos plisuotą sijoną ir megztinį, išmargintą mažais juodais, baltais ir raudonais kvadratė­ liais. Taip apsirengusi ir apsiavusi plokščiapadžius batelius, ji priėjo ir atsisėdo prie manęs. Aš galėjau viena ranka glostyti jos gražius, ly­ gius plaukus, tokius šviesius, kad jie atrodė lyg pabalę. Ji žiūrėjo į mane atsidavusi ir atrodė 4 770

49

patenkinta mano bežadžiu džiaugsmu. — M es susituoksime, ar ne? — pasakė ji. — Č ia blogai, čia kenčiama... Šiuo momentu bent akimirką negalėjo nekilti noras pašvęsti likusių mano gyvenimo dienų šiam nerealiam vaizdiniui. Aš ją ilgai bučiavau į kaktą ir akis. Viena jos rankų atsitiktinai nuslydo ma­ no koja — ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis, bet prieš patraukdama ranką išsiblaškiusiu judesiu mane paglostė. Didžiulis virbas po nežmoniškų pastangų pa­ sidavė. Aš jį palenkiau iš visų jėgų, atverdamas ertmę, reikalingą pralįsti. Galų gale Marcelė pra­ lindo, ir aš, prakišęs vieną ranką tarp jos kojų, padėjau jai lipti žemyn. Leisdamasi ji suspurdė­ jo mano rankose ir pabučiavo mane j lūpas. Si­ mona apačioje blizgančiomis nuo ašarų akimis apkabino jos kojas, bučiuodama šlaunis, prie ku­ rių pirmiausia priglaudė skruostą, bet negalėda­ ma pasitenkinti džiaugsmo virpuliu, Simona pra­ skėtė jos kojas ir prilipino savo lūpas prie jos lyties, godžiai bučiuodama. M u d u , Simona ir aš, atsižvelgėme į tai, kad Marcelė nesuprato, kas atsitiko. Ji šypsojosi, įsi­ 50

vaizduodama, kaip nustebs vaiduokliškos pilies direktorius ją pamatęs su sutuoktiniu. Ji nelabai suvokė Simonos egzistavimą, juokdamasi ją kar­ tais palaikydavo vilkiniu šunimi iš dalies dėl Si­ monos juodos ševeliūros, iš dalies dėl to, kad ji jautė Simonos galvą, nelyginant šuns prigludu­ sią išilgai jos kojos. Kiekvienąkart, kai aš jai kal­ bėjau apie vaiduoklių pilį, ji net neabejojo, kad kalbama apie gydyklą, kur ji buvo uždaryta, ir tada, kai ji garsiai apie tai mąstydavo, siaubas apimdavo mane, lyg ten gyventų keletas vaiduok­ lių. Žiūrėjau j ją sunerimęs, ir mano veidas turė­ jo atrodyti baisiai, aš pats ją išgąsdinau. Beveik tą pačią akimirką ji paprašė, kad ją saugočiau,

kai kardinolas sugrįš. M us, trokštančius nors akimirką atsipūsti pu­ siaukelėje, apšvietė mėnesiena pamiškėje, o ypač mes troškome liesti ir žiūrėti j Marcelę. — Kas tas kardinolas? — paklausė Simona. — Tas, kuris pasodino mane į spintą, — atsa­ kė Marcelė. — Kodėl kardinolas? — sušukau aš, ji atsakė beveik akimirksniu: — Todėl, kad tai giljotinos kunigas. 51

Aš atsiminiau jos baimę, kurią ji patyrė, kai atidariau spintą, — ant galvos aš turėjau frygišką kepuraitę, buvau apsigaubęs akį rėžiančiu rau­ donu sijonu. Aš buvau labiau susikruvinęs vie­ nos merginos krauju, negu pats susipjaustęs. Taigi kardinolas, giljotinos kunigas, susimai­ šė Marcelės siaubo vizijose su krauju išsitepusiu budeliu, užsidėjusiu frygišką kepuraitę; keistas pamaldumo ir kunigų siaubo sutapimas galėtų paaiškinti painiavą, kuri mano sąmonėje buvo sumišusi su mano nenuginčijamu griežtumu ir pasibaisėjimu ir kuri sukurstė tolesnių mano veiksmų būtinumą.

at vi r os

mi rt i es

akys

T u o momentu aš suglumau dėl savo atradi­ mo. Simona taip pat buvo suglumusi. M arcelė beveik užmigo mums ant rankų. M es nežinojo­ me, ką daryti, jos pasikėlęs sijonas leido matyti plyšį, slypintį tarp kaspinų jos ilgų šlaunų pa­ baigoje. T y li ir apatiška M arcelė sukėlė mums tam tikrą ekstazę: vienas kvėptelėjimas galėjo mus paversti šviesa. M es net nejudėjome, trokš­ dami, kad jos apatiškumas tęstųsi ir kad M a rce ­ lė visiškai užmigtų. Nusilpau dėl vidinio aklumo ir net nežinau, kaip būtų viskas pasisukę, jeigu tą akimirką Si­ mona nebūtų švelniai sujudėjusi; ji praskėtė šlau­ nis, atverdama jas iki galo tiek, kiek galėjo, ir bespalviu balsu man pasakiusi, kad daugiau ne­ begali susilaikyti, drebėdama apliejo savo suk­ 53

nelę šlapimu; sperma tą pačią akimirką išsiliejo man į kelnaites. Aš išsitiesiau žolėje, padėdamas galvą ant plokščio akmens, žiūrėdamas į Paukščių Taką — žvaigždyną, keistai subadytą žvaigždinės sper­ mos ir dangiškojo šlapim o skersai dangaus skliauto: šie plyšiai, atsivėrę dangaus aukštybė­ je, greičiausiai susiformavę iš amoniako garų, blizgėjo beribėje erdvėje — tuščioje erdvėje, kur jie plyšta lyg gaidžio giesmė visiškoje tyloje, — sumušta veršio akis ar mano apakusi kaukolė prilipo prie akmens, siųsdamos į nebūtį simet­ riškus vaizdinius. Šlykštus, absurdiškas g aid žio giedojim as sutapo su mano gyvenimu — kitaip tariant, da­ bar — su kardinolo dėl raudonos spalvos, dėl psichikos sutrikimo, dėl neaiškių šauksmų, ku­ riuos aš išprovokavau spintoje, ir todėl, kad gai­ džius pjauna... Kitose visatose tai atrodytų padoru. Tai atro­ do padoru padoriems žmonėms todėl, kad jie turi iškastruotas akis. Štai kodėl jie bijo nešvan­ kumo. Jiems neatrodo baisu, jei jie išgirsta gai­ džio giesmę arba jeigu pamato žvaigždėtą dan­ 54

gų. Apskritai tuo mėgaujamasi. Kaip ir kūno ma­ lonumais su sąlyga, kad tie malonumai būtų be­ spalviai. Bet nuo tada net nekilo abejonių — aš nemė­ gau to, kas yra vadinama kūno malonumais, ir iš esmės dėl to, kad jie yra bespalviai. Aš mėgstu tai, kas yra „purvina“. Aš nebuvau nė kiek pa­ tenkintas — net priešingai — įprastu ištvirkavi­ mu todėl, kad jis ištepa vien tik patį ištvirkavi­ mą ir visada palieka nepaliestą ir pakylėtą nuo­ stabiai švarią žmogaus esmę. Ištvirkavimas, toks, kokį aš pažįstu, supurvina ne tik mano kūną ar mintis, bet ir visa tai, kas yra virš jų, ir ypač žvaigždėtą visatą... M ė n u lį aš sieju su motinų krauju, su šlykštaus kvapo menstruacijų išskyromis. Aš myliu Marcelę, kai ji neverkia. Jei ji mirė, tai dėl mano kaltės. N et jeigu aš sapnuoju koš­ marus, net jeigu aš ilgoms valandoms užsidarau rūsyje, kad galvočiau apie Marcelę, aš vis dėlto esu pasirengęs vėl viską pradėti iš naujo, pavyz­ džiui, palenkęs jos galvą, panardinti plaukus į unitazą. Tačiau ji yra mirusi, ir aš gyvenu priar­ 55

tėjęs prie įvykių, kurie mane priartina prie jos, kai aš to mažiausiai laukiu. Be šito aš negaliu įmatyti kažko bendra tarp manęs ir mirties, to, kas paverčia daugelį mano dienų neišvengiamu ilgesiu. Aš dabar apsiribosiu papasakodamas, kaip ji pasikorė: ji atpažino normandišką spintą ir sukaleno dantimis. Žiūrėdam a į mane, ji galų ga­ le suprato, kad kardinolas —

tai aš. Kai ji iš

įniršio staugė, aš neturėjau jokių kitų priem o­ nių jai nuraminti, kaip tik palikti ją vieną. Kai mes grįžome į kambarį, ji jau buvo pasikorusi spintos viduje. Aš nupjoviau virvę — ji jau buvo mirusi. M es ją paguldėme ant kilimo. Simona mane surišo ir ėmė stimuliuoti; mes išsitiesėme ant žemės, ir aš ją išdulkinau šalia lavono. Simona buvo nekalta mergaitė, ir tai mums kėlė skausmą, bet mes bu­ vome laimingi vien tik todėl, kad mums skauda. Kai Simona pasikėlė ir žiūrėjo į negyvą kūną, M arcelė jau buvo svetima mums, kaip ir Sim o­ na buvo svetima man. Aš nemylėjau nei Sim o­ nos, nei Marcelės, ir jei man būtų pasakę, kad aš numiriau, aš nebūčiau nustebęs. Šie įvykiai pri­ 56

vertė mane užsisklęsti savyje. Aš žiūrėjau į Si­ moną, ir tai, kas man joje patiko — aš tai tiksliai atsimenu, — buvo tai, kad ji pradėjo blogai elg­ tis. Lavonas ją erzino. Ji negalėjo pakęsti, kad ši būtybė, tokios pat formos kaip ir ji, jos nebejau­ čia. Ypač ją erzino atmerktos akys. Ji apšlapino ramų veidą ir nustebusi matė, kad akys tuo metu neužsimerkia. M es buvome ramūs visi trys, tai buvo labiausiai beviltiškas dalykas. Bet koks liū­ desio pasireiškimas man buvo susijęs su tuo m o­ mentu ir su juokinga kliūtim i, kuri yra mirtis. Tačiau tai man nesutrukdė galvoti apie ją be jokio maištavimo, netgi kaip bendrininkui. Iš tikrųjų egzaltacijos nebuvimas vertė viską ab­ surdu; mirusi M arcelė buvo daug mažiau nuo manęs nutolusi negu būdama gyva, lygmenyje, kur, kaip aš manau, absurdiška būtybė turi v i­ sas teises. Tai, kad Simona galėjo ant jos nusišlapinti iš sielvarto ir susierzinimo, rodo, kiek mes buvo­ me pasinėrę į mirties supratimą. Simona buvo supykusi, išgąsdinta, bet nė kiek nepagarbi. M a r ­ celė mums priklausė tokiu mastu, kad mes ne­ matėme joje mirties kaip kažko tokio. M arcelė 57

nebuvo supaprastinta iki kitų lygmens. Priešta­ ringi impulsai, kurie sklido iš mūsų tą dieną, iš­ nyko savaime, palikdami mus aklus. Jie mus nu­ nešė į tą tolimą pasaulį, kur jokie gestai neturi prasmės, kaip kad balsai erdvėje, kurioje nėra garso.

nešvankūs

žvėrys

Kad išvengtume rūpesčių, susijusių su tyrimu, mes nusprendėme vykti į Ispaniją. Simona tikė­ josi pagalbos iš be galo turtingo Anglo, kuris siū­ lėsi pasiimti ją ir prižiūrėti. M es palikome vilą naktį. Buvo visai lengva pa­ vogti valtį ir išsilaipinti negyvenamoje ispanų kranto vietoje. Simona mane paliko miške, o pati nuėjo į San Sebastjaną. Ji grįžo temstant, vairuodama gražų automobilį. Simona man pasakė, kad jis iš sero Edm ondo, kurį mes rasime M adride, kad jis ją visą dieną smulkiai klausinėjo apie Marcelės mirtį, priver­ tė net braižyti planus ir eskizus. Pagaliau jis pa­ siuntė tarną, kad nupirktų manekeną su šviesiu peruku. Simona turėjo nusišlapinti ant M a rce ­ 59

lės poza paguldyto manekeno su atviromis aki­ mis. Seras Edmondas nelietė merginos. Po Marcelės nusižudymo Simona labai pasi­ keitė. Jos akyse žiojėjo tuštuma, galėjai patikė­ ti, kad ji yra iš kito pasaulio. Atrodė, kad vis­ kas kėlė jai nuobodulį. Ji gyveno siejama su šiuo gyvenimu tik retai pasitaikančių orgazmų, ta­ čiau kur kas žvėriškesnių negu anksčiau. Jie sky­ rėsi nuo įprastų ne mažiau, negu kad laukinio žmogaus juokas skiriasi nuo civilizuoto žm o­ gaus juoko. Simona atmerkdavo pavargusias akis nešvan­ kioms ir liūdnoms scenoms...

Vieną dieną seras Edmondas įmetė ir užraki­ no žemame, ankštame ir be langų kiaulių garde mažą ir pikantišką prostitutę iš M a d rid o ; ji vien­ marškinė nuvirto į srutų balą po kiaulių pilvais; aš ilgai dulkinau Simoną baloje prie kiaulidės durų, kol seras Edmondas linksminosi su pros­ titute. M e rg in a ištrūko gargaliuodam a, griebėsi abiem rankomis už pasturgalio, trenkė į žemę savo žiauriai atloštą galvą; keletą sekundžių ji 60

gulėjo nekvėpuodama, rankų nagais iš visų jėgų įsirėžė į užpakalį, praskėtė ir persiplėšė jį, tuo pat metu baisiai trenkdama žemėn, ir susižeidė į durų apkaustus. Seras Edmondas atkišo jai savo ranką, kad ji galėtų įkąsti. Spazmas ilgam iškrei­ pė jos veidą, išteptą krauju ir seilėmis. Šiuo gašliu laikotarpiu po tokių priepuolių ji nuolat ateidavo pas mane; jos pasturgalis būda­ vo mano didelėse rankose, ji nejudėdavo, ne­ kalbėdavo, tačiau likdavo paniurusi. Seras Edmondas ieškojo būdų, kaip mus pra­ blaškyti, Simona labai žavėjosi koridomis. Trys koridos momentai užvaldė ją: pirmasis, kai gy­ vulys lyg didelė žiurkė žvėriškai greitai išlekia iš aptvaro; antrasis, kai jo ragai iki kaukolės pasi­ neria į kumelės šoną; trečiasis, kai kumelė, šuo­ liuodama absurdišku galopu per areną, pameta bjaurių rausvos, baltos ir pilkos spalvos vidurių gniužulą sau po kojomis, kai šlapimo pūslė tuo pačiu metu paleidžia kumelės šlapimo srovę ant smėlio ir kumelės šnervės virpa. N u o pat koridos pradžios iki pabaigos ji su siaubu laukdavo, gniauždavo savo ekspresyvių troškimų gilumoje baimę pamatyti vieną iš tų 61

siaubingų jaučio rago smūgių, kai jautis skuba ir su begaliniu įniršiu aklai smūgiuoja į raudoną medžiagą ir išmeta į orą toreadorą. Tarp kitko, reikia pasakyti, kai nesusvyruojantis gyvulys dar ir dar kartą lekia pro apsiaustą ir pralekia per pirštą nuo toreadoro kūno, yra išgyvenamas įspūdis, lyg tai būtų ypatingas fizinių meilės žai­ dimų atkartojimas. Taip pat yra jaučiamas m ir­ ties artumas. T ie vienas po kito laimingai pasi­ baigiantys buliaus prabėgimai yra retas dalykas ir išprovokuoja tikrą minios pamišimą, patetiš­ kos moterys tokiais momentais jaučia malonu­ mą, kadangi kojų ir pilvo apačios raumenys įsi­ tempia. Kai dėl koridos, seras Edmondas papasakojo Simonai, kad dar visai neseniai buvo toks ispa­ nų vyrų paprotys: esant progai, koridos mėgėjai prašydavo arenos tvarkytojų pirmojo užmušto jaučio keptų sėklidžių. Jie jas nešiodavosi tose vietose, kur joms ir derėtų būti, ir suvalgydavo, žiūrėdami, kaip gaišta antrasis bulius. Simona labai susidomėjo šiuo pasakojimu ir, kai kitą sek­ madienį mes turėjome eiti žiūrėti pirmosios me­ tų koridos, paprašė sero Edm ondo pirmojo bu62

liaus sėklidžių. Bet ji turėjo ypatingą norą — ji jų norėjo nekeptų. — Bet, — pasakė Seras Edmondas, — ką jūs darysite su žaliomis sėklidėmis? Jūs jų nevalgy­ site žalių? — Aš noriu, kad jos man būtų patiektos lėkš­ tėje, — atsakė ji.

gra n er o

aki s

1922 metų gegužės septintą dieną La Rosa, Lalanda ir Granero turėjo dalyvauti koridose M a d rid o arenose. Belmonte, Meksikoje, Lalan­ da ir Granero buvo didieji Ispanijos matadorai. Apskritai Granero buvo laikomas geriausiu. D v i­ dešimtmetis, gražus, aukštas, vaikiškos išvaizdos jis jau buvo populiarus. Simona juo susidomėjo; seras Edmondas jai pranešė, kad garsusis žudi­ kas pietaus su mumis koridos vakarą, jai ši žinia suteikė tikro džiaugsmo. Granero skyrėsi iš kitų matadorų, nes visiškai nebuvo panašus į mėsininką, o tik j žavu princą, nuostabiai liekną ir vyrišką. Kaip tik todėl ma­ tadoro kostiumas labai tiko, jis išryškindavo jo tvirtą kaip srovė formą, tiesias linijas kiekvieną­ kart, kai bulius nerdavo pro jo kūną (jis labai 5.- 770

65

tiksliai aptempia užpakalį). Ryškiai raudonas au­ deklas, žaižaruojantis saulėje kalavijas prieš gaiš­ tantį bulių, kurio kailis garuoja, aptekęs krauju ir prakaitu, užbaigia metamorfozę ir suteikia žai­ dim ui kerintį aspektą. Ten, po kaitriu Ispanijos dangumi, visiškai bespalviu ir klampiu, kaip tai yra įsivaizduojama, tačiau saulėtu ir sprogstan­ čiu nuo šviesos, sustingusiu ir drum zlinu, kar­ tais nerealiu tiek, kad šviesos blyksnis ar šilu­ mos intensyvumas suteikia jausmų laisvę, tiks­ liau sudrėkimą. Aš sieju tą drėgną nerealumą su gegužės sep­ tintosios saulės blyksniu. Vieninteliai daiktai, ku­ riuos aš rūpestingai išsaugojau iš tų laikų, yra žydrai geltona vėduoklė ir populiari brošiūra, skirta Granero mirčiai. Vienos kelionės metu, kai aš lipau į laivą, lagaminas, kuriame buvo šie suvenyrai, nukrito į jūrą (arabas ištraukė juos, pasinaudojęs ilga kartimi); jie nekokios būklės, tačiau nors ir išpurvinti bei susitrynę, tokie, ko ­ kie yra dabar, jie susiję su šalimi, su vieta ir da­ ta, su visu tuo, kas man yra tik tirpstanti vizija. Pirmasis bulius, kurio sėklidžių laukė Sim o­ na, buvo juodas monstras. Jis išlėkė iš aptvaro 66

taip žaibiškai, kad, nepaisant visų personalo pa­ stangų ir šauksmų, kol jie suvaldė kautynes, pa­ smeigė tris arklius. Vieną kartą jis net pakėlė ar­ klį su raiteliu, lyg norėdamas juos įteikti saulei; šie nukrito nuo ragų bildėdami. Reikiamu m o­ mentu Granero šoko į priekį: apgobdamas bu­ lių savo pelerina, jis žaidė su siaubingu buliaus įniršiu. Sukeldamas ovacijų protrūkį, jaunuolis privertė monstrą suktis apsiauste; kiekvieną kartą gyvulys puldavo prie jo su tokia sprogstama ener­ gija, kad šis tik per pirštą išvengdavo siaubingo smūgio. Saulės monstro mirtis buvo be jokių kan­ čių. Nesibaigiančios ovacijos prasidėjo, kai tik auka su girtuoklio nerangumu atsiklaupė, pas­ kui, išleisdama paskutinį kvapą, nuvirto ir už­ vertė kojas. Simona, stovėdama tarp sero Edm ondo ir ma­ nęs — jos susižavėjimas buvo toks pat kaip ma­ nasis, — atsisakė atsisėsti po ovacijų. Netarda­ ma nė žodžio, ji mane paėmė už rankos ir nusi­ vedė į vidinį arenos kiemą, kur tvyrojo šlapimo tvaikas. Aš paėmiau Simoną už pasturgalio, tuo pat metu ji piktai ištraukė mano varpą. M es įė­ jome į dvokiančius aptvarus, kur mažytės musės 67

nardė saulės spinduliuose. Į apsinuoginusios merginos kraujo spalvos drėgną makštį aš įter­ piau savo rožinį „galiuką“ ; jis kiaurai perėjo tą meilės taverną, kai aš įnirtingai stimuliavau jos analinę angą: tuo pačiu metu jausmingi šūksniai susimaišė. Buliaus orgazmas nėra stipresnis už tą, kuris, laužydamas mūsų strėnas, mus plėšte plėšė, neat­ sitraukus mano organui, išplėsta makštis buvo pripildyta spermos. Širdies dūžiai mūsų krūtinėse — deginami ir keliantys į debesis — nenurimo. Simona su pa­ tenkintu užpakaliu, aš su standžia varpa grįžo­ me į pirmąją eilę. Toje vietoje, kur buvo sėdėju­ si mano draugė, ant lėkštės gulėjo nudirti kiau­ šiniai; jų sėklidės buvo vištos kiaušinio dydžio ir formos, perlamutrinio baltumo spalvos, šiek tiek parausvintos kraujo, visiškai kaip akies obuolys. — T a i yra žalios sėklidės, — pasakė seras E d ­ mondas Simonai su nežymiu anglišku akcentu. Simona priklaupė prieš lėkštę, ir tai sukėlė be­ galinį suglumimą. Žinodam a, ko nori, ir neži­ nodama, kaip tai padaryti, ji atrodė suirzusi. Aš 68

nukėliau lėkštę, norėdamas, kad ji atsisėstų. Ji ją atėmė iš manęs ir vėl padėjo ant suolelio. Seras Edmondas ir aš bijojome patraukti dė­ mesį. Kova tęsėsi. Aš pasilenkiau prie Simonos ausies ir paklausiau, ko ji norinti? —

Idiote, —

atsakė ji. —

Aš noriu atsisėsti

nuoga ant lėkštės. — Neįm anom a, — pasakiau aš. — Sėskis. Aš patraukiau lėkštę ir priverčiau ją atsisėti. Įdėmiai į ją pasižiūrėjau. Norėjau, kad ji supras­ tų, jog ją suprantu (aš prisiminiau pieno lėkštę). M es nebegalėjome nustygti vietoje. T a karštinė tapo tokia, kad sero Edm ondo ramybė ją tik ait­ rino. Kova buvo netikusi. Sunerimę matadorai stovėjo prieš susierzinusius gyvulius. Simona no­ rėjo kepti saulėje; mes buvome užėmę vietas pa­ vėsyje, kur šiluma tik pusiau sausino lūpas. Jokiu būdu Simona negalėjo pakelti savo suk­ nelės ir padėti nuogo pasturgalio ant sėklidžių, tačiau lėkštę ji laikė rankose. Aš ją norėjau dar kartą išdulkinti, kol scenoje nepasirodė Granero, tačiau ji atsisakė sakydama, kad arklių pilvo perskrodimas, kurį lydi „išsiveržimas ir trenksmas“, tai yra žarnų iškritimas, ją svaigina 69

(tais laikais dar nebuvo kirasų, saugančių ar­ klių pilvą). Saulės spinduliavimą susiurbė mūsų pamiši­ mas, bejėgiškas troškimas sprogti, būti nuogiems. Troškulio ir suerzintų jausmų iškreiptais veidais mes ir toliau dalyvavome šiame liūdname spek­ taklyje, kurio atskiros dalys neatitiko visumos. Grįžęs į sceną Granero nieko nepakeitė. Bulius jį niekino, kova užsitęsė. T a i, kas atsitiko po to, buvo lyg tarpusavyje nesusijusios veiksmo dalys ir netgi be jokių per­ einamųjų pakopų, ne todėl, kad dalykai būtų nesusiję, tačiau aš juos mačiau kaip pašalinis stebėtojas. Keletą akimirkų mačiau Simoną, ma­ no siaubui, kandančią į vieną iš sėklidžių, G ra ­ nero, judantį į priekį, atkišantį buliui raudoną audeklą; paskui Simoną, išraudusią, vieną iš sunkaus pamišimo akim irkų atidengiančią sa­ vo makštį, kur pradingo antroji sėklidė; par­ verstą ir prispaustą prie baliustrados Granero, į šią baliustradą ragai smūgiavo trigubą salvę: vienas iš ragų pervėrė dešinę akį ir galvą. Pri­ slopintas triukšmas arenoje sutapo su Simonos spazmu. Pakilusi nuo akmens plokštės, ji su­ 70

svyravo ir nugriuvo, ją apakino saulė, iš nosies jai bėgo kraujas. Keletas vyrų nuskubėjo ir pa­ linko prie Granero. Visa visutėlė minia stovėjo arenoje. Dešinioji lavono akis kabėjo.

po

Sevi l ijos

saule

D u tokio pat dydžio ir konsistencijos rutuliai buvo sujudinti priešingų ir simultaniškų jude­ sių. Baltos buliaus sėklidės įšoko j rausvai juodą Simonos makštį. Viena akis buvo iššokusi iš jau­ nuolio galvos. Sis tapatumas, tuo pačiu metu tam tikru mastu susietas tiek su mirtimi, tiek ir su dangiškojo šlapimo suskystėjimu, vieną akim ir­ ką man grąžino Marcelę. M a n atrodė, kad šią nesuvokiamą akimirką aš ją liečiu. Įprastas liūdesys vėl apėmė mane. Simona dėl blogos nuotaikos atsisakė dar nors dienai likti M adride. Ji norėjo į Seviliją, žinomą kaip m alo­ numų miestą. Seras Edm ondas norėjo patenkinti savo „an­ geliškos draugės“ kaprizus. M es atsiradome pie­ tuose, šviesoje ir karštyje, daug labiau išsun­ 73

kiančiuose negu M adride. Vaikštinėjimas gat­ vėmis įkaitindavo jausmus. Simona eidavo nuoga, apsirengusi tik lengvą baltą suknelę, leidžiančią matyti keliaraiščių dir­ žą ir netgi, tam tikrose pozose, užpakalio ply­ šį. Įvykiai šiame mieste varžėsi darydami iš jos deginantį malonumą. Dažnai aš pajusdavau var­ pą ištempiant mano kelnaites. M es ir toliau mylėdavomės. Tačiau išvengda­ vome orgazmo ir apžiūrinėdavome miestą. M es palikdavome ne vieną tinkamą vietelę ieškoda­ mi vienas kito: muziejaus salėje, sodo alėjoje, bažnyčios šešėlyje ar vakaro prietemoje skendin­ čioje siauroje gatvelėje. Aš atrasdavau savo drau­ gės kūną, sviesdavau savo varpą į jos makštį. Greitai išraudavau savo organą iš jos gardo, ir mes vėl eidavome tolyn. Seras Edmondas sek­ davo mus iš toli ir mus užtikdavo. Jis parausda­ vo, tačiau neprisiartindavo. Jei jis ir stimuliuodavosi, tai diskretiškai, per atstumą. —

Įdomu, —

pasakė jis mums vieną kartą,

piešdamas bažnyčios kontūrus, — ši bažnyčia yra D o n Zuano bažnyčia. — N a ir kas? — paklausė Simona. 74

— G al jūs viena norėtumėte įeiti į bažnyčią? — pasiūlė seras Edmondas. — Kas iš to? Absurdiška mintis ar ne, tačiau Simona bema­ tant įėjo per duris. Kai ji grįžo, mes atrodėme gana kvailai: ji juo­ kėsi, juokas virsdavo kvatojimu, ir ji negalėjo kal­ bėti. Saulės padedami, užsikrėtėme juoku, aš taip pat ėmiau juoktis, pagaliau ir seras Edmondas neištvėrė. — Bloody girl! — sušuko Anglas. — Negalė­ tumėte paaiškinti? M es juokiamės prie don Zuano kapo? Ir gardžiausiai juokdamasis jis parodė po mū­ sų kojomis varinę lentelę; ji dengė bažnyčios įstei­ gėjo kapą, kuris, kaip sakoma, buvo don Zuanas. Atgailaudamas jis norėjo, kad jį palaidotų po durų slenksčiu, kad jis galų gale būtų sutryp­ tas niekingų būtybių kojomis. M ū sų pamišėliški juokai, dešimteriopai su­ stiprėję, vėl pratrūko. Simona juokdamasi šla­ pinosi sau ant kojų: šlapimo srovelė tekėjo ant plokštės. Sis įvykis turėjo ir kitą efektą: šlapias sukne­ 75

lės audeklas, prigludęs prie kūno, tapo perma­ tomas — buvo matoma jos juoda lytis. Pagaliau Simona nusiramino. — Grįžtu išsidžiovinti, — pasakė ji. M es buvome bažnyčios salėje, bet nepastebė­ jome nieko, kas pateisintų Simonos juoką; į są­ lyginai vėsoką salę šviesa sklido per raudono kretono užuolaidas. Lubos buvo padarytos iš me­ niškai raižyto medžio, sienos baltos, tačiau pa­ puoštos statulomis ir paveikslais; paauksuotas altorius ir jo apdangalas užėmė sieną iki pat lu­ bų sijų. Sis šventiškas ir šventas altorius, lyg In­ dijos lobių slėptuvė, savo ornamentais, skliau­ tais ir torsadomis žadino šešėliais ir aukso spin­ desiu kvepiančias kūno paslaptis. Iš kairės ir de­ šinės durų pusės du nuostabūs ir žinom i de Valdeso Lealio paveikslai vaizdavo išdarkytus lavo­ nus: vyskupo akiduobėje įlindusi tupėjo didžiu­ lė žiurkė... Jausminga ir prabangi visuma, nuo užuolaidų raudonos šviesos ir šešėlių žaismas, vėsa ir smil­ kalų kvapas ir kartu Simonos gašlumas tarsi kurs­ tė mane nutrūkti nuo grandinės. Eidamas pro klausyklą aš pamačiau dvi ap­ 76

mautas šilku atgailautojos kojas. — N o riu jas pamatyti praeinant, — pasakė Simona. Ji atsisėdo priešais mane prie klausyklos. Norėjau duoti jai j ranką savo varpą, tačiau ji atsisakė, grasindama sujaudinti mane iki sper­ mos išsiliejimo. Aš turėjau atsisėsti — mačiau jos lytį po šla­ piu šilku. — T u pamatysi, — pasakė ji man. Po ilgo laukimo labai linksma moteris pamal­ džiai sudėtomis rankomis, išblyškusiu veidu, at­ lošta galva, pabalusiomis akimis paliko klausyk­ lą, ji lėtais žingsniais lyg operos vaiduoklis per­ ėjo bažnyčios salę. Aš sukandau dantis, kad ne­ susijuokčiau. T u o momentu klausyklos durys at­ sidarė. Ten pasirodė šviesus, dar jaunas ir labai gra­ žus kunigas įdubusiais skruostais ir giliomis šven­ tojo akimis. Jis buvo sukryžiavęs rankas ant klau­ syklos krašto, žvilgsnį įbedęs į vieną tašką lubo­ se: tartum kažkokia dangiška vizija jį tuoj pa­ keltų nuo grindų. Be abejo, jis būtų pranykęs, bet Simona, ma­ 77

no nuostabai, jį sulaikė. Ji pasveikino svajotoją ir pasiprašė išpažinties... Nejautrus ir slystantis j vidinę ekstazę kuni­ gas nurodė atgailautojos vietą: klauptą po užuo­ laida; paskui be žodžių grįžo j klausyklą ir užda­ rė duris paskui save.

si monos i š p a ž i n t i s ir sero e d m o n d o m i š i o s

Lengva įsivaizduoti mano apstulbimą. Sim o­ na priklaupė po užuolaida. K o l ji šnibždėjo, aš nekantriai laukiau šios šventvagystės pasekmių. Šlykšti būtybė, tokia, koks aš atrodžiau pats sau, veržėsi iš savo kiauto ir skubėjo bedieviškumo link. N ieko juntama neatsitiko. Simona prie ma­ žo grotuoto langelio be paliovos kalbėjo žemu balsu. Su seru Edm ondu mes persimetėme klausia­ mais žvilgsniais, tuo momentu viskas galų gale paaiškėjo. Simona, švelniai liesdama savo šlau­ nį, skėtė kojas. Ji sujudėjo palikdama tik vieną kelį ant klaupto. Ji visiškai pasikėlė suknelę tęs­ dama savo išpažintį. Ir netgi man atrodė, kad ji masturbuojasi. A nt pirštų galiukų paėjau į priekį. 79

Simona iš tikro masturbavosi, prilipusi prie pinučių šalia kunigo, įsitempusiu kūnu, praskės­ tomis šlaunimis, pirštais grabaliodamasi užpa­ kalio plyšyje. Aš galėjau ją liesti, mano ranka tarp jos sėdmenų pasiekė lytį. Šiuo momentu aš aiškiai išgirdau tariant: — M a n o tėve, aš dar nepasakiau didžiausios savo nuodėmės. Tuos jos žodžius palydėjo tyla. —

Didžiausia nuodėmė, mano tėve, yra tai,

kad aš masturbuojuosi kalbėdama su jumis. Šį kartą keletą sekundžių buvo girdėti šnabž­ desys. Pagaliau beveik riksmas: — Jei tu netiki, galiu parodyti! Ir Simona pasikėlė prie klausyklos langelio, masturbuodamasi, alpėdama nuo tvirtos ir grei­ tos rankos judesių. —

Nagi, kunige, —

rėkė Simona, smarkiai

daužydama klausyklą. — Ką tu veiki savo spin­ toje? A r tu taip pat masturbuojiesi? Tačiau klausykla liko bežadė. — Ei, aš atidarau! Viduje nuleista galva besėdįs svajotojas valėsi nuo kaktos srūvantį prakaitą. Simona apieškojo 80

sutaną — jis net nesukrutėjo. Ji numovė ilgą, bjaurų sijoną ir ištraukė ilgą, kietą ir rausvą var­ pą. Jis tik atlošė grimasos perkreiptą galvą ir švilpdamas kvėpavo pro dantis. Jis leido veikti Simonai, kuri paėmė jo „gyvuliškumą“ j burną. Seras Edmondas ir aš buvome apstulbę iš nu­ stebimo, nejudėjome. Susižavėjimas Simona ma­ ne kalte prikalė prie žemės. Aš net neįsivaizda­ vau, ką daryti, tuo tarpu paslaptingasis Anglas prisiartino. Jis delikačiai patraukė Simoną, po to čiupo už riešo kunigą ir patiesė jį ant marmu­ rinės plokštės po kojomis: niekšiškas individas išsitiesė kaip miręs, o jo lūpos apseilėjo grindis. Anglas ir aš nunešėme šį žmogų į zakristiją. Išsitaršęs, kabančia varpa, numirėliškai išblyš­ kusiu veidu jis nesipriešino, bet sunkiai kvėpa­ vo; mes jį patupdėme ant architektūrinės for­ mos fotelio. — Senores, — ištarė nelaimingasis. — Jūs ma­ note, kad aš veidmainis! — N e, — atsakė seras Edmondas kategorišku tonu. Simona jo paklausė: — Kaip tavo vardas? 6.- 770

81

— D o n Am inado, — atsakė jis. Simona skėlė antausį kunigiškai stipenai. Stipena griebėsi už veido. Simona jį nurengė; dra­ bužius numetusi ant žemės, pritūpusi kaip kalė juos apšlapino. Po to Simona masturbavo kuni­ gą, čiulpė jį. Aš pačiupau Simoną už užpakalio. Seras Edmondas įdėmiai stebėjo sceną hard la-

bour veidu. Jis apžiūrėjo salę, kurioje buvome. Ant vinies pastebėjo mažą raktą. — N u o ko šis raktas? — paklausė jis don A m i­ nado. Siaubas perkreipė kunigo veidą, kai jis atpaži­ no tabernakulio raktą. Po kelių akimirkų Anglas grįžo nešinas auksi­ ne taure, papuošta nuogais angeliukais lyg amū­ rais. D o n Am inado įdėmiai žiūrėjo į šį Dievo indą, padėtą ant žemės, jo gražiame idiotiškame vei­ de, kuris persikreipė nuo dantų kalenimo, kai Simona judino jo penį, atsispindėjo visiškas pa­ klaikimas. Anglas užbarikadavo duris. Knaisiodamasis spintose, rado didelę taurę. Jis mūsų paprašė aki­ mirkai paleisti nelaimingąjį. 82

— T u matai, — pasakė jis Simonai. — Toje taurėje yra ostijos, ir dabar — kielikas, kur pila­ mas vynas. — T a i kvepia sperma, — pasakė ji, uostyda­ ma paplotėlį. — T ik ra i taip, — tęsė Anglas. — Šios ostijos, kurias tu matai, yra Kristaus sperma, tik pa­ plotėlių pavidalo. O dėl vyno, dvasininkai sa­ ko, kad tai kraujas. Jie mus apgaudinėja. Jei tai iš tiesų būtų kraujas, jie gertų raudoną vyną, o dabar jie geria baltąjį vyną, gerai žinodam i, kad tai šlapimas.

Šie pavyzdžiai buvo įtikinami. Simona apsi­ ginklavo vyno taure, o aš užgrobiau ostijų tau­ rę: don Am inado drebėjo savo fotelyje. Simona jam pirmiausia kirto smūgį į kaukolę taurės kojele, ir tai jį sujaudino, bet galutinai at­ bukino. Ji vėl jį čiulpė. Jis nežmoniškai gargalia­ vo. Ji nuvedė jį į jausmų įjaudrinimo viršūnę, o paskui: — T ai dar ne viskas, — pasakė ji. — Dar rei­ kia nusišlapinti. Ji jam antrąkart sudavė per veidą. 83

Apsinuogino prieš jį, o aš ją masturbavau. Anglo žvilgsnis buvo toks kietas ir sustingęs, nukreiptas j jauno kvailio akis, kad reikalai ėjo visiškai sklandžiai. D o n Am inado triukšmingai pripildė šlapimu vyno taurę, kurią Simona laikė po jo varpa. — O dabar gerk, — įsakė seras Edmondas. Nelaimingasis gėrė būdamas nežmoniškoje ekstazėje. Simona iš naujo jį čiulpė; jis tragiškai rėkė iš malonumo. Pamišėlio gestu jis sviedė šventąją taurę sudužti į sieną. Keturios stiprios rankos jį sučiupo ir praskėtė kojas. Sudaužytu kūnu, žvieg­ damas kaip skerdžiamas paršas, jis spjovė savo spermą į ostijas, nes Simona, jį stimuliuodama, laikė taurę ties juo.

musės

kojos

M es leidome nukristi dvėselienai. Ji dusliai at­ sitrenkė j suolelius. M e s aiškiai užsidegėme ryž­ tu dėl egzaltacijos. Kunigas atsipalaidavo. Jis ty­ sojo prispaudęs dantis prie grindų, sukrėstas gė­ dos. Jo sėklidės buvo tuščios, jo nuodėmė jį dras­ kė. Galėjai girdėti murmesį: — Vargšai nusidėjėliai... Ir kitokius mikčiojamus skundus. Seras Edmondas jį paspyrė; monstras pašoko rėkdamas iš įniršio. Jis buvo juokingas, ir mes pratrukome. — Kelkis, — įsakė seras Edmondas. — T u tuo­ jau išdulkinsi giri. — Vargšai, — grasino pridusęs kunigo balsas. — Ispaniškas teisingumas... katorga... garota... — Jis užmiršta, kad tai jo sperma, — pastebė­ si

jo seras Edmondas. Po to — gyvuliška grimasa, virpesys, pagaliau: — ... garota... ir man... bet jums... pirm iau­ sia... — Idiote, — pasišaipė anglas. — Pirmiausia, negi tu tikiesi sulaukti? Imbecilas žiūri j serą Edm ondą; jo gražus vei­ das atspindi visišką kvailumą. Keistas linksmu­ mas praveria jam burną, jis sukryžiuoja rankas, sviedžia dangun ekstazės kupiną žvilgsnį. Paga­ liau jis sumurma silpnu mirštančiojo balsu: — ... kankinys... Išsigelbėjimo viltis šmėkštelėjo nelaimingajam: jo akys atrodė švytinčios. — Pirmiausia aš tau papasakosiu vieną istori­ ją, —

sako seras Edmondas. — T u žinai, kad

pakaruokliai ar garotuojamieji mirties m omen­ tu taip smarkiai išdarkomi, kad jie net ejakuliuoja. Taigi tu būsi kankinamas dulkinant tave. Siaubo apimtas kunigas išsitiesė, bet Anglas, lauždamas jam ranką, užvertė jį ant suolelių. Seras Edm ondas suėmė jo rankas už nuga­ ros. Aš užkišau jam burną ir surišau kojas d ir­ žu. Atsitiesęs Anglas spaudė jo plaštakas savo 86

rankų gniaužtuose ir tvirtai kojomis laikė ap­ glėbęs kojas. Atsiklaupęs aš laikiau jo galvą tarp savo šlaunų. Anglas liepė Simonai: — Dabar lipk ant šios bažnyčios žiurkės vir­ šaus. Simona nusiplėšė suknelę. Ji atsisėdo ant kan­ kinio pilvo, užpakalį padėjo prie jo suglebusio penio. Anglas tęsė kalbėdamas iš už aukos kūno: — Dabar suimk jo kaklą tuoj už A dom o obuo­ lio ir po truputį spausk. Simona suspaudė: drebulys sukrėtė nejudrų kūną, ir penis pasikėlė. Aš jį paėmiau ir įkišau į Simonos makštį. Ji nepaliovė spaudusi gerklės. M ergina žiauriai, apsvaigusi iki kraujo, leido kietam peniui judėti aukštyn ir žemyn makštyje. Kunigo raumenys tampėsi. G alų gale ji taip įsiaudrino, kad vienas galin­ gas trūktelėjimas privertė sudrebėti mirštantįjį: ji pajuto, kaip sperma užliejo jos užpakalį. Ji at­ leido gniaužtus nugalėta, parblokšta džiaugsmo audros. Simona nuogu pilvu ir šlaunimis, išteplioto­ 87

mis mirusiojo sperma, gulėjo ant suolelių. Aš sa­ vo ruožtu taip pat atsiguliau į spermą. Aš buvau paralyžiuotas. Nelaimingojo meilės ir mirties eks­ cesas mane sekino. Aš niekada anksčiau nebu­ vau toks patenkintas. M a n užteko tik to, kad pabučiavau Simoną į lūpas. Mergina norėjo matyti savo kūrinį ir mane nu­ stūmė į šoną, kad galėtų atsikelti. Ji užkėlė nuo­ gą užpakalį ant nuogo lavono. Ji tyrinėjo jo vei­ dą, nušluostė prakaitą nuo kaktos. Musė, zyz­ dama saulės spindulyje, vis taikėsi nutūpti ant mirusiojo. Ji medžiojo jį, tačiau staiga išleido lengvą garsą. Atsitiko kai kas keista: nutūpusi ant mirusiojo akies, musė švelniai judėjo ant stik­ linio akies rutulio. Suėmusi galvą abiem ranko­ mis, Simona kratė ją. Aš mačiau ją pasineriant į minčių bedugnę. Kad ir kaip keistai atrodytų, mes nedarėme nieko, kad šis reikalas pasibaigtų. Jei kartais var­ žymasis ir apimdavo mus, neleisdavome, kad jis ilgai mus piktintų... T a i nesvarbu. Simona, atsi­ gavusi nuo pakvaišimo, atsistojo ir priėjo prie sero Edm ondo, kuris buvo atsirėmęs į sieną. G ir ­ dėjosi, kaip skrenda musė. 88

— Sere Edm ondai, — sako Simona, priglausdama savo skruostą prie jo peties, — ar jūs pa­ darytumėte, kaip aš norėčiau? — Aš tai padaryčiau... tikriausiai, — sako jai Anglas. Ji mane privertė prieiti prie mirusiojo ir atsi­ klaupusi pakėlė jo vokus, plačiai atmerkdama akį, ant kurios buvo nutūpusi musė. — T u matai akį? — N a ir?.. — T ai kiaušinis, — pasakė visiškai paprastai. Susijaudinęs primygtinai paklausiau: — Ką tu nori su juo daryti? — Aš noriu su juo pasilinksminti. — Tačiau? Stodamosi ji atrodė paraudusi (ji buvo visiš­ kai nuoga). —

Klausykite, sere Edm ondai, — pasakė ji.

— Turite duoti man akį tuojau pat, išraukite ją. Seras Edmondas nesudrebėjo, o paėmė iš port­ felio žirkles ir atsiklaupęs prakirpo mėsas, pas­ kui įkišo pirštus į akiduobę ir ištraukė akį, nukirpęs išsitempusius raiščius. Jis įdėjo mažą bal­ tą rutulį mano draugei į rieškučias. 89

Ji žvelgė ekstravagantiškai, matomai sumišu­ si, tačiau nesusvyravo. Glostydamas! kojas, ji stū­ mė akį. Akiai glaudžiantis prie odos atsiranda nepaprasto švelnumo pojūtis... taip pat ir siau­ bingas garsas! Simona tuo tarpu linksminosi, stumdama akį j sėdmenų plyšį. Ji įsitempė pakeldama kojas ir užpakalį. Pamėgino sulaikyti rutulį spausdama sėdmenis, tačiau jis ten trakštelėjo kaip piršto kauliukas ir nukrito ant mirusiojo pilvo. Anglas mane nurengė. Aš puoliau ant merginos, ir jos lytis apžiojo mano penį. Aš ją dulkinau: Anglas ritinėjo akį mūsų kūnais. — Jkišk ją man į užpakalį, — sušuko Simona. Seras Edm ondas įdėjo rutulį į plyšį ir jį pa­ stūmė. Pagaliau Simona mane paliko, paėmė akį iš sero Edm ondo rankų ir įkišo ją sau į makštį. T u o pat momentu ji prisitraukė mane ir su tokia ug­ nimi pabučiavo į burnos vidų, kad orgazmas iš­ tiko mane: aš ūmai išliejau spermą į jos plyšį. Keldamasis išskėčiau Simonos šlaunis; ji įsi­ tempusi švokštavo ant šono; aš buvau priešais 90

tai, ko — aš manau — laukiau visada: kaip gil­ jotina kad laukia galvos, kurią reikia nukirsti. M a n o akys, man atrodė, buvo išsprogusios iš siaubo; Simonos plaukuotoje makštyje aš ma­ čiau pablyškusią, baltą Marcelės akj, kuri žiūrė­ jo j mane verkdama šlapimo ašaromis. Spermos srautai garuojančiuose šeriuose galutinai sutei­ kė šiai vizijai skausmingo liūdesio pobūdį. Aš laikiau Simonos šlaunis praskėstas: deginantis šlapimas čiurleno po akimi ant žemesniosios šlaunies...

Seras Edm ondas ir aš, pasipuošę juodomis barzdomis, Simona, užsidėjusi juokingą juodo šilko su geltonomis gėlėmis kepurę, palikome Seviliją išsinuomotu automobiliu. Keisdavome išvaizdą įvažiuodami į kiekvieną naują miestą. Kirtom e Rondą, apsirengę ispanų kunigais, už­ sidėję juodo fetro skrybėles ir savo sutanas, vy­ riškai rūkydami didžiulius cigarus; Simona su seminaristo kostiumu atrodė tokia angeliška kaip niekad. T aip pat be pėdsako pranykome ir A n d a lū ­ zijoje, geltonos žemės ir naktinio dangaus, pa­ 91

skandinto šviesoje, šalyje, kur kiekvieną dieną būdamas vis kitoks personažas aš prievartauda­ vau vis kitokią Simoną ir ypač apie vidurdienį ant žemės saulės atokaitoje ir sero Ed m on d o akivaizdoje. Ketvirtąją dieną Anglas nupirko jachtą G ib ­ raltare.

mi gl oti prisiminimai

Vieną dieną, kai sklaidžiau amerikietišką žur­ nalą, mano dėmesį patraukė dvi fotografijos. Pir­ moje buvo vieno apleisto kaimelio, iš kurio ki­ lusi mano šeima, gatvė. Antroje — tvirtovės griu­ vėsiai, esantys šalia to kaimelio. Su šiais griuvė­ siais, išlikusiais kalnuose, uolos viršūnėje, yra su­ sijęs vienas mano gyvenimo epizodas. Būdamas dvidešimt vienerių, aš praleidau vasarą šeimos namuose. Vieną kartą man kilo mintis nueiti nak­ tį į šiuos griuvėsius. Nekaltos mergaitės ir mano motina ėjo kartu (aš turėjau vieną merginų, ji dalijosi meile, bet mes nesikalbėjome: ji buvo labai dievobaiminga ir bijodama, kad Dievas jos nenubaustų, norėjo viską iš naujo apmąstyti). T a naktis buvo tamsi. Atėjome po valandos žygio. Kopėme stačiais šlaitais, virš kurių kabojo pilies 93

sienos, kol baltas ir švytintis vaiduoklis, išniręs iš uolų plyšio, neužtvėrė mums kelio. Viena mer­ ginų ir mano motina griuvo aukštielninkos. K i­ tos ėmė klykti. Iš pat pradžių buvau įsitikinęs, kad tai vaidinimas, tačiau vis tiek mane apėmė neginčijamas siaubas. Aš ėjau pamėklės link, šaukdamas, kad ji baigtų juokus, tačiau užgniauž­ ta gerkle. Pamėklė išnyko; aš pamačiau nubė­ gant savo vyresnįjį brolį, kuris, susitaręs su drau­ gu, mus aplenkė dviračiais ir išgąsdino apsisiau­ tę paklode, po kuria netikėtai uždegė acetileninę lempą: dekoracijos ir atlikimas dėl to buvo dar puikesni. Tą kartą, kai žiūrinėjau žurnalą, kaip tik bu­ vau atkūręs epizodą su paklode. Aš pamačiau paklodę kairėje, ir vaiduoklis pasirodė pilies kai­ rėje. D u vaizdiniai buvo atitikmenys. Pirmiausia aš turėjau nustebti. N u o tada šios detalės mano vaizduotėje per­ sikėlė į bažnyčios sceną ir ypač akies išplėšimą. Suvokdamas šios scenos santykį su mano realiu gyvenimu, aš ją siejau su pasakojimu apie įžy­ miąją koridą, kurioje aš kaip tik ir dalyvavau — data ir vardai yra tikslūs. Hemingvėjus savo kny94

gose tai daro naudodamas daug aliuzijų —

aš

net nepriartėjau prie jų, bet, pasakodamas apie Granero mirtį, galutinai susimaišiau. Akies iš­ plėšimas nebuvo vien tiktai prasimanymas, ta­ čiau visą tą įvykį perkėliau išgalvotam persona­ žui, mat lygiai toks pat sužeidimas įvyko man matant, tai atsitiko vienam žmogui (vienintelės mirtinos avarijos, kurią aš mačiau savo gyveni­ me, metu). Taip pat dar du vaizdiniai, kurių ryš­ kiausią pėdsaką išsaugojo mano atmintis, nuo tų akimirkų, kai aš patyriau didžiausią gašlumą, sugrįždavo neatpažįstama forma. Kai tik baigiau sceną apie koridą, atlikau an­ trą palyginimą: aš ją perskaičiau savo draugui gydytojui, šiek tiek kitokią jos versiją nei šioje knygoje. Aš niekada nebuvau matęs išpreparuotų buliaus sėklidžių. Aš jas įsivaizduo­ davau pirmiausia ryškiai raudonos spalvos. T o ­ dėl tuo metu sėklidės man atrodydavo visai nepanašios į akį ar kiaušinį. Draugas man nu­ rodė mano klaidą. M e s atsivertėme anatomijos le id in į, k u r aš p am a čia u , kad g y v u lio ar žmogaus sėklidės yra ovalios formos ir kad jos turi akies rutulio atspalvį. 95

Su mano ištvirkimo vaizdiniais siejasi, tarp kit­ ko, ir kitokio pobūdžio prisiminimai. Aš gimiau turėdamas tėvą sifilitiką (kuris tu­ rėjo ir nugaros smegenų paralyžių). Jis apako (tai atsitiko, kai jis mane padarė), ir, kai aš bu­ vau dvejų ar trejų metų, ta pati liga jį ir paraly­ žiavo. Kai buvau mažas, dievinau tokį tėvą. K a ­ dangi, be aklumo, ir paralyžiaus, buvo ir kito­ kių aplinkybių: jis negalėjo kaip mes eiti nusi­ šlapinti tam skirtose vietose; jis šlapindavosi sa­ vo fotelyje — turėjo tam skirtą indą. Tėvas šla­ pindavosi, man matant, po apklotu, kuriuo, bū­ damas aklas, blogai užsidengdavo. Labiausiai varžantis dalykas, tarp kitko, būdavo būdas, kaip jis žiūrėdavo: ničnieko nematydamas, jo rainelė visiškoje tamsoje pasislėpdavo po voku: tai pa­ prastai įvykdavo vaistų maišymo metu. Jis pla­ čiai atmerkdavo akis savo išdžiūvusiame veide su ereliška nosimi. Apskritai, kai jis šlapindavo­ si, jo akys beveik visai pabaldavo; jos įgaudavo ištvirkėlio išraišką: jos matydavo pasaulį, kurį tik jis vienas galėdavo matyti ir kurio vizija su­ keldavo jam išsiblaškėlio juoką. Būtent šias pa­ balusias akis aš siejau su kiaušinių vaizdu; todėl, 96

kai pasakodamas kalbu apie akį arba kiaušinį, šlapimas pasirodo iš įpratimo. Aprašydamas šiuos skirtingus įvykius, tikėjausi iš naujo suvokti pasakojimo esmės jungtį su sa­ vo vaikystės labiausiai įpareigojamu įvykiu. Lytinės brandos metu mano prisirišimas prie tėvo pasikeitė į nesąmoningą pasibjaurėjimą. Aš ne tiek kentėjau nuo jo šauksmų, kurie nuolat jį plėšdavo dėl stiprių, žaibiškų nugaros sme­ genų skausmų (juos gydytojas priskyrė prie žiauriausių). Ir dvokiančios nešvaros būsena, į kurią jį nubloškė luošumas, nebuvo man labai jau nemaloni. Tačiau kiekvienu atveju aš elgdavausi ar turėdavau savo nuom onę, skirtingą negu tėvo. Vieną naktį mano motina ir aš buvome paža­ dinti iš luošio kambario sklindančios burbuliuo­ jamos kalbos: staiga jis tapo pamišėlis. G ydyto ­ jas, kurio aš nuėjau pakviesti, atėjo labai greitai. Savo iškalba mano tėvas vaizduodavo įvykius gražiausiomis spalvomis. Kai gydytojas pasišali­ no kartu su mano motina į gretimą kambarį, pa­ mišėlis sušuko griausmingu balsu:

97

—

S A K Y K GI, D A K T A R E , K A D A T U LIAUSIESI

D U LK IN Ę S M A N O Ž M O N Ą ?

Jis juokėsi. Si jo frazė sugriovė griežto išsila­ vinimo įvaizdį, sukeldama man siaubingai kvai­ lo juoko priepuolį, tokia situacija nevalingai tu­ rėjo palikti mano gyvenime ir mintyse tam tik­ rus atitikmenis. T a i galbūt paaiškina „Akies is­ toriją“ . Pagaliau aš baigiu vardyti savo asmeninių kan­ čių paliktas gaires. Negaliu tapatinti Marcelės su savo motina. M arcelė — tai nepažįstama keturiolikmetė, vie­ ną kartą atsisėdusi priešais mane kavinėje. Vis dėlto... Praėjus keletui savaičių po tėvo pamišimo pro­ trūkio, po vienos šlykščios scenos, kurią man motinos akivaizdoje padarė močiutė, mano ma­ ma taip pat prarado sveiką protą. Ją ilgam apė­ mė melancholija. Pasmerkimo mintys, kurios spietėsi jos galvoje, mane taip smarkiai erzino, kad buvau priverstas ją nuolatos stebėti. Jos pa­ mišimas mane gąsdino taip, kad vieną naktį aš pasiėmiau nuo židinio du sunkius kandeliabrus marmuro postamentais: bijojau, kad ji manęs ne­ 98

nudobtų miegančio. Galų gale aš jai sudaviau, išsekus kantrybei, iš nevilties sukiojau jai ran­ kas — aš tik norėjau atvesti ją į protą. Vieną dieną mano motina dingo pasinaudo­ dama akimirka, kai aš buvau nusisukęs. M es jos ilgai ieškojome; mano brolis laiku rado ją, pasi­ korusią palėpėje. Tiesa, ji sugrįžo j gyvenimą. Kitą kartą ji vėl dingo: turėjau jos ieškoti be galo ilgai prie upelio, kur ji galėjo pasiskandin­ ti. Aš perbėgau užpelkėjusią vietą bėgte. Paga­ liau atsiradau kelyje priešais ją: ji buvo sušlapu­ si iki juosmens, nuo jos sijono čiurkšlėmis var­ vėjo vanduo. Ji pati išlipo iš ledinio vandens (bu­ vo viduržiemis), nes upelis toje vietoje buvo ne­ pakankamai gilus pasiskandinti. Šie prisiminimai paprastai manęs netrikdyda­ vo. Po ilgų metų jie neteko galios pasiekti ma­ ne: laikas juos ištrynė. Jie galėdavo atgyti tik de­ formuoti, neatpažįstami, deformacijos metu įgiję nešvankią prasmę.

akies i s t or i j os tęsinio planas

Po penkiolikos vis sunkesnių ir sunkesnių iš­ tvirkavimo metų Simona atsidūrė kankinimų sto­ vykloje. Tačiau per klaidą; kalbant apie kančią, ašaras, nelaimės imbeciliškumą, pokalbio, turė­ jusio pakeisti Simonos įsitikinimus, pabaigoje Si­ mona buvo rengiama kankinimams bekraujės moters, įprasminančios Sevilijos bažnyčios pa­ maldumą. Taigi jai jau trisdešimt penkeri. Dar graži papuolė į stovyklą, dabar senatvė jau pa­ ženklino ją nepagydomomis žymėmis. Graži sce­ na su moteriškos lyties budele davatka: Simona turi būti mirštamai primušta. Simona išvengia pagundos. Ji miršta taip kaip mylimasi, tačiau skaisčiai (dorai) ir su mirties imbeciliškumu: nuo karštinės ir agonijos persim aino. Budelė jai smūgiavo, ji buvo abejinga smūgiams, abejinga

101

davatkos žodžiams. T a i nebuvo joks erotinis džiaugsmas, tai buvo daug daugiau. Tačiau be jokios išeities. Juo labiau tai nebuvo gilus mazochizmas, tai buvo egzaltacija, tokia didelė, kad net vaizduotė negali jos aprėpti, ji pranoko vis­ ką. Tačiau tai buvo dėl vienatvės ir beprasmiš­ kumo, kurie ją ir sukūrė.

T U R I N Y S

K A T I N O AKIS

(5)

NORMANDIŠKA

SPINTA

(13)

MARCELĖS SAULĖS

KVAPAS

(21)

ZUIKUTIS

(27)

SROVELĖ

(35)

SIMONA

(41)

MARCELĖ

(47)

KRAUJO

ATVIROS

AKYS

(53)

ŽVĖRYS

(59)

MIRTIES

NEŠVANKŪS

GRANERO PO

SEVILIJOS

AKIS

(65)

SAULE

(73)

S I M O N O S I Š P A Ž I N T I S IR SERO

MIŠIOS

(79)

KOJOS

(85)

PRISIMINIMAI

(93)

EDMONDO MUSĖS

MIGLOTI AKIES

ISTORIJOS

TĘSINIO

PLANAS

(101)

103

KELETAS

G EO RGES’O

BATAILLE

GYVENIMO

1897

DATŲ

Georges’as Bataile gimsta Billom (Puy-deDome) rugsėjo 10 dieną. Tėvas aklas ir serga sifiliu. Netrukus paralyžius atima jam kojas ir protą. Visą savo gyvenimą Georges’as prisimins esąs ligotos, aklos, beprotės būtybės palikuonis ir bijos savo paties beprotybės.

1901

1914

Bataille šeima apsigyvena Reimse.

Priima katalikiškąjį tikėjimą. Supranta, kad jam „lemta rašyti ir, būtent, sukurti paradoksalią filosofiją“ . Šios filosofijos tikslas — padaryti perversmą katalikybėje, į kurią jis pats ką tik atsivertė. Prasidėjus karui, kartu su motina pasitraukia iš Reimso, palikdami likim o valiai tėvą.

1915

Tėvas miršta vienišas ir skurde. Georges’as dėl to jaučia didelę kaltę. M o tin a taip pat

8 - 770

105

praranda protą ir pasineria į gilią melancholiją.

1916

Mobilizuojamas, bet dėl plaučių nepakankamumo netrukus demobilizuojamas.

1917

Gyvena dievotai. Ruošiasi tapti vienuoliu. Užsirašo į Saint-Flour seminariją.

1918

Įstoja į Chartijų mokyklą Paryžiuje, kur rengiami senųjų dokumentų specialistai.

1920

1922

Atsisako vienuolio pašaukimo.

Baigęs Chartijų mokyklą, išvyksta į Madridą. Susižavi korida, jį apstulbina jos seksualinis simbolizmas. M ad rid o arenoje jis mato, kaip jautis rago dūriu į akį sužaloja toreadorą M anuelį Granero, ir šis miršta. Stažuojasi Nacionalinėje bibliotekoje. Susižavi Nietzsche. Atrasdamas Nietzsche’s

106

filosofiją, Bataille atranda savo likimą. Susipažįsta su Leonu Chestovu, į Paryžių emigravusiu rusų filosofu, kurio mąstymas paremtas Nietzsche’s ir Dostojevskio filosofija. Chestovas tampa jo filosofijos mokytoju.

1923

Atranda Freudo kūrybą.

1924

Skiriamas bibliotekininku į Nacionalinės bibliotekos medalių skyrių. Gyvena visiškai palaidai. Draugauja su siurrealistais M icheliu Leiris ir Andrė Massonu, tačiau pats niekada nebus siurrealistas, nes juos laiko idealistais, apsiribojančiais poezija, turinčiais Ikaro troškimų, o jis pats — radikalus materialistas, besidomintis pačiais žemiausiais dalykais. Apie „Pirmąjį siurrealizmo manifestą“ jis sako, jog šis „neperskaitomas“.

1926

Bataille analizuoja Adrien Borelis, tarp siurrealistų žinomas ir vertinamas psichoanalitikas. „Ne visai teisinga“ analizė

107

užtrunka tik vienerius metus, bet Georges’ui ji yra labai naudinga, nes suteikia galią rašyti. Jis parašo savo pirmąją knygą „ W C “ - „kone bepročio literatūrą“, bet vėliau sunaikina jos rankraštį. Atranda Sadą. Susipažįsta su siurrealizmo lyderiu Bretonu.

1927

Sukuria „kankorėžinės akies“ įvaizdį. Jis remiasi objektyviu tam tikros smegenų dalies, kuri vadinama epifiziu, arba kankorėžine liauka (ji savo forma primena pušies kankorėžį), ir regėjimo organo panašumu. Bataille įsivaizduoja žmogų, kuris viršugalvyje turi trečią akį, „skirtą kontempliuoti saulę pačiame jos spindėjime“. Tok iu būdu sujungiami protas ir regėjimas.

1928

134 egzempliorių tiražu, pasirašęs lordo Auch slapyvardžiu, išspausdina savo pirmąją knygą „Akies istorija“ (Histoire de l’oeil). T a i erotinis pasakojimas, įkvėptas Sado kūrinių, įvairių vaikystės prisiminimų, įspūdžių iš Ispanijos, įkyriai persekiojančių minčių apie aklą tėvą, palaido gyvenimo

108

netvarkos. T ik 1967 metais, jau po Bataille mirties, knyga bus pirmąkart išspausdinta jo pavarde. Veda Sylvia Maklės.

1929

Dirba žurnale „Documents“. Leidžiasi į polemiką su siurrealizmo įkūrėju Andrė Bretonu, kuris jį aštriai kaltina „Antrajame siurrealizmo manifeste“ .

1930

Imasi iniciatyvos redaguoti kolektyvinį pamfletą prieš Bretoną — „Lavonas“ (Cadavre). Bretono stovyklą palieka ir pamfletą pasirašo daugelis žymių žmonių Desnos, Leiris, Prėvertas, Queneau.

1931

Dalyvauja Demokratinio komunistų ratelio žurnalo „Socialinė kritika“ (La critique sociale) leidime. Leidiniui vadovauja Borisas Souvarine’as.

1933

„Socialinėje kritikoje“ išspausdina straipsnius „Eikvojim o sąvoka“ (La notion de dėpense)

109

ir „Psichologinė fašizmo struktūra“ (La structure psychologique du fascisme). Susipažįsta su dailininke ir fotografe siurrealiste Dora M aar, ir ji tampa jo meiluže.

1934

Alexandre’o Kojėve’o, į Prancūziją pasitraukusio rusų filosofo, seminarų metu atranda Hėgelio kūrybą. Kartu paskaitas lanko Bretonas, busimasis psichoanalitikas Jaques’as Lacanas, filosofai Raym ond’as Aronas, M aurice’as Merleau-Ponty, rašytojas Raymondas Queneau. Išgyvena sunkią krizę, išsiskiria su žmona ir, kaip jis pats sako, „alina save, kol nuo gėrimo, bemiegių naktų, paleistuvavimo priartėja prie mirties“. Suartėja su Colette Peignot, Boriso Souvarine’o drauge.

1935

Susitaiko su Bretonu ir pasiekia, kad siurrealistai prisijungtų prie jo telkiamo intelektualų antifašistų judėjimo „Kontrataka“ (Contre-Attaque), bet ši revoliucinga, sykiu ir antifašistinė, ir antidemokratinė grupuotė bus tik

110

efemeriška. Parašo „Dangaus mėlynę“ (Le Bleu du del), bet jos neišspausdina. Prireiks poros dešimtmečių, kad šis kūrinys būtų išspausdintas. Gyvena su Colette Peignot.

1936

Įkuria slaptą draugiją ir žurnalą „Acėphale“. Savo įkvėpėju jie laiko Nietzschę ir propaguoja išsilaisvinimą iš bet kokio vergiškumo, tiek moralinio, tiek politinio. Sunkiausia ir pražūtingiausia vergiškumo forma jie laiko nacionalsodalizmą ir stengiasi reabilituoti fašistų deformuotas Nietzsche’s idėjas. Išspausdina tekstą „Aukojimai“ (Sacrifices), kurį iliustruoja penki Andrė Massono ofortai.

1937

Kartu su Rogeriu Caillois ir M ich eliu Leiris įkuria Sociologijos koledžą, kurio tikslas yra studijuoti, kaip šventumas pasireiškia socialiniame gyvenime.

1938

M iršta Colette Peignot. Georges’as patiria gilią krizę.

Ill

1939

Suartėja su Denise Rollin, dailininkų modeliu ir Cocteau, Bretono, Prėverto drauge.

1940

Prasidėjus karui lieka Prancūzijoje ir daug keliauja — Paryžius, Centrinis Masyvas, Normandija. Rašo daug ir įvairių žanrų kūrinių: poemų, pasakojimų, esė. Iš viso apie dešimt knygų. Paminėtinos „Vidinis patyrimas“ (L’Experience interieure), pirma jo pavarde išspausdinta knyga, „Kaltininkas“ (Le Coupable), „Apie Nietzschę“ (Sur Nietzsche). Tai mistiškoji Bataille kūrybinio palikimo dalis.

1941

Susipažįsta su M aurice’u Blanchot, „su kuriuo jį tuoj pat susieja žavėjimasis ir sutarimas“. Pierre’o Angelique’o slapyvardžiu išspausdina knygelę „Madame Edwarda“, kur Dievą vaizduoja kaip viešnamio prostitutę. Knygoje sumyšta filosofiniai apmąstymai, erotinės scenos, Hėgelio, Edwardos, Dievo vardai.

112

1942

Suserga plaučių tuberkulioze ir yra priverstas atsisakyti darbo Nacionalinėje bibliotekoje.

1943

„Gallim ard’o“ leidykla išleidžia jo „Vidinį patyrimą“. Liudviko Trisdešimtojo (Louis Trente) slapyvardžiu išspausdina „M ažy lį“ (Le Petit). Iš Paryžiaus persikelia į Vezelay. Č ia susipažįsta su Diane Kotchoubey, kuri tampa jo meiluže.

1944

Išleidžia „Kaltininką“. Dažnai susitinka su Jeanu Paulu Sartre’u.

1946

Įkuria iki šiol leidžiamą žurnalą „Kritika“ (Critique).

1947

Išleidžia „ L ’Alleluiah - Catechizmė de Dianus“, „Meditavim o metodą“ (Mėthode de meditation) ir „Žiurkių istoriją“ (Histoire de rats).

113

1949

Išleidžia politinės ekonomijos esė „Prakeikta dalis“ (La Part maudite). Tai labiausiai sisteminė ir viena meistriškiausių teorinių Bataille knygų. Joje yra sociologinių, antropologinių ir energetinių apmąstymų. Paskiriamas bibliotekininku į Carpentras ir ten apsigyvena kartu su Diane Kotchoubey.

1950

„M in u it“ leidykla išleidžia „Abatą C . “ (L’Abbė C.) Knyga sukelia pasipiktinimą, nes knygos herojaus — kunigo, kuris, nepaisant dieviško pašaukimo ir šventų pareigų, klysta, paveikslas sutirštintas iki aukščiausio laipsnio. Spauda užsipuola ir autorių, ir leidyklą, sutikusią išleisti knygą. Dažnai susitinka su Renė Charu ir Pablo Picasso. Kartu stebi daugelį koridų.

1951

Paskiriamas konservatoriumi į municipalinę Orleano biblioteką ir ten apsigyvena kartu su Diane ir dukterimi. Č ia jis parašys pagrindinius savo kūrinius, dėl kurių šiandien laikomas brandžiu filosofu.

1952

Jam suteikiamas Garbės Legiono riterio vardas.

1955

Išleidžia dvi meno istorijos knygas: „Priešistorinė tapyba - Lascaux arba meno gimimas“ (La Peinture prehistorique Lascaux ou la naissance de Part) ir „M an ėt“. Susitinka su Dyonis Mascolo, Marguerite Duras ir jos vyru Robertu Antelme’u. T u ri rimtų sveikatos problemų — smegenų arteriosklerozė.

1957

Išleidžia Andrė Massonui dedikuotą „Dangaus mėlynę“ (Le Bleu du del), „Literatūrą ir blogį“ ( La Littėrature et le Mal) ir M icheliui Leiris dedikuotą „Erotizm ą“ (L’Erotisme). Sunkiai serga.

1959

Lieka vis mažiau jėgų dirbti. Išleidžia „Gilles de Rais teismą“ (Le Procės de Gilles Rais).

1961

Išleidžia savo paskutinę knygą „Eroto ašaros“ (Les Larmes d ’Eros). Tai erotinio

115

pobūdžio istorija nuo Lasko iki Francis Bacono, kuri iš dalies tapo sintetine versija universalios istorijos, kokią parašyti jis troško visą gyvenimą.

1962

M iršta liepos 8-os dienos rytą. Palaidojamas Vezelay.

1970

Gallim ard’o leidykla išleidžia pirmąjį Georges’o Bataille „Rinktinių raštų“ (Oeuvres completes) tomą, kurio įžangoje Michelis Foucaut įvertina Bataille kaip žymiausią mūsų amžiaus rašytoją. Parengė L in a Rudytė

Georges Bataille AKIES ISTORIJA ROMANAS

R e d a k to rė

J. Parvickicnė

D a ilin in k a s M a k e ta ito

R. Orantas

D. Kubilius

T e c h n in ė r e d a k t o r ė

L Mikšienė

SL 682. Tiražas 3000 cgz. Užsakymas 770 Išleido „Charibdės“ leidykla, Gabijos 77-1, 2022 Vilnius Spausdino AB „Vilspa“, Viršuliškių 80, 2056 Vilnius Kaina sutartinė

CHARIBDĖ

MODERNIOSIOS

KLASIKOS

Oscar WILDE

De profundis 196 Anais NIN

Paukšteliai 196 Jean G EN ET

Vagies dienoraštis 197 Marguerite DURAS

Lolos V. Stein apžavėjimas Į97 Georges BATAILLE

Akies istorija 197 Virginia W OOLF

Orlando 198 Tym o K. MUKKA

Žemė

—

nuodėminga giesmė 198

Simone de BEAUVOIR

Svetimas kraujas 198

SERIJA

1969 m. M ichelis Foucault pasakė svarius žodžius: „Šiandien mes žinome, kad Bataille yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų". T aip kukliai, bet akivaizdžiai, praėjus septyneriems metams po mirties, b u vo pagerbtas Georges'o Bataille atminimas. G yvas būdam as Bataille ne tik nesulaukė pripažinim o, bet grūmėsi su kritika, sarkazmu, kartais net pykčiu. Iš kritikų išsiskiria du, kurių elgesys yra ryškus p a vyzdys priešiškumo, su kuriuo susidūrė Bataille kūryba. A b u jie priklauso didiesiems šio amžiaus intelektualams: Bretonas — siurrealistų vadovas ir Sartre'as — egzistencialistų lyderis. Penkiolikos metų laikotarpis skiria Bretono ir Sartre'o pasisakym us apie Bataille, bet abu ku p in i pykčio, įkarščio, susierzinimo. A b u mąstytojai padarė tą pačią išvadą, kad Bataille nėra nei mąstytojas, nei rašytojas, bet tiesiog beprotis. K a ip žinia, bepročių niekas neklauso, juos pasmerkia arba, geriausiu atveju, paskiria gydym ą. Bretonas pasmerkia Bataille „Antrajame Siurrealizm o Manifeste", pavadindam as jį „psichosteniku". Po penkiolikos metų, kai Bataille pirm ąkart išleidžia knygą savo pavarde, Sartre'as straipsnyje ironišku pavadinim u „Naujasis mistikas" jam pataria gydytis. Bretono pyktį pakeičia Sartre'o sarkazmas, bet diagnozė lieka ta pati. Bataille vadinam as paranojiku ir bepročiu. Jam siūlom a išeitis — psichoanalizė. Taigi M ich elio Foucault pasisakymas turėjo lemtingą, sprendžiamąją galią. Jis atšaukė neapskundžiam ą dviejų didžiųjų šio amžiaus mąstytojų nuosprendį, paskelbtą Bataille ir jo kūrybai.