Faidonas, arba Apie sielą 9986590787 [PDF]

Zitiervorschau

PLA T O N A S

FAIDONAS, arba Apie sielą

Iš graikų k. vertėj įvadą ir paaiškinim us parašė T a tja n a A leknienė

AIDAI 1999

Knygos leidim ą parėm ė Atviros Lietuvos fondas

ISS N 1 3 9 2 -1 6 7 3 IS B N 9 9 8 6 -5 9 0 -7 8 -7 © Vertimas į lietuvių k., įvadas ir paaiškinimai -Tatjana Aleknienė 1999 © „Aidai“, 1999

TURINYS

„NEMIRTINGUMO PATOSAS“ 7

FAIDONAS FAIDONAS

ECHEKRATAS 21

PAAIŠKINIMAI 119 SCHEMA 288 LITERATŪRA 291 CHRONOLOGIJA1 297 VARDŲ IR DALYKŲ RODYKLĖ 305

„NEMIRTINGUMO PATOSAS"

ANTIKOS filosofijos istorijoje nuo pat IV a. prieš Kr. pabaigos gyvavo padavimas, esą prieš atsiversdamas į filosofiją Platonas (428/7-347/6 m.) kūrė poeziją: tragedijas, ditirambus ir ele­ gijas. Akivaizdu, kad, tapęs Sokrato sekėju, Platonas, kaip ir pats Sokratas, nepaliko tarnystės Mūzoms ir Mūzų dievui1. W . Jaegerio žodžiais tariant, dialoguose mėgdžiodamas Sok­ rato bendravimo manierą, apsigimęs dramaturgas Platonas radęs, kaip panaudoti savo poeto ir dramaturgo talentą2. Pastaraisiais šio amžiaus dešimtmečiais Platono tyrėjai jo veikaluose vieningai įžvelgia organinę poezijos ir filosofijos, mito ir svarstymo, minties ir sceninio veiksmo vienybę. Toks sintetinis filosofo-poeto talentas ryškiausiai atsiskleidžia 3 8 5 370-aisiais m. prieš Kr. sukurtuose Platono dialoguose, prie kurių, greta „Faidro“, „Puotos“ ir „Valstybės“, skiriamas ir kelis dešimtmečius po vaizduojamo Sokrato mirties įvykio (3 9 9 m.) parašytasis „Faidonas“3. „Faidonas“ — perpasakotas dialogas: Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį savo pažįstamam pasakoja įvykio liu­ dytojas Faidonas. Pašnekovo prašomas kuo tiksliau viską papasakoti, Faidonas prisipažįsta aną dieną šalia Sokrato p a ­

tyręs nepaprastą jausm ą (58e - 59a): „Zinai, pats aš ten bū­ 1 Plg. „Faidonas“ 6 0 d —6 ! b , 8 5 b . ž W . Jaeger, PūuUul T . II, p. 5 3 ; rituojama pagal 1 9 9 7 m . vertimą j rusų kalbą.

* Bendriausius duom enis apie P latono „Faidoną“ — veikalo pavadinimą, parašymo laiką, literatūrinę formą, pokalbio dalyvius, svarstomus klausimus ir kitus dalykus galima rasti vertim o „Paaiškinimuose“.

7

{vadas damas patyriau nuostabų dalyką (Ootopaoia ETtaOov): viena vertus» nejutau sielvarto» nors ir regėjau artimo žmogaus mirtį. Nes, Echekratai, mačiau laimingą žmogų! Jis taip laikėsi, taip kalbėjo, taip drąsiai ir oriai baigė gyvenimą, kad aš sup­ ratau, jog šis žmogus ir pas Hadą eis ne be dievo globos, ir ten nuvykęs gyvens laimingai, kaip niekas kitas. Todėl nejutau didelio sielvarto, ko lyg ir būtų galima tikėtis tokio skaudaus dalyko akivaizdoje. Kita vertus, beveik nebuvo ir malonumo, nors, kaip paprastai, ir buvome pasinėrę į filosofiją - mat ir šįkart maždaug tokios buvo mūsų kalbos. Bet tiesiog kažkoks neįsivaizduojamas jausmas (atO Jtov Tl ita0oę), kažkoks neįp­ rastas mišinys, kur kartu būta ir malonumo, ir liūdesio, užplū­ do mane suvokiant, kad tuoj pasibaigs jo gyvenimas. Ir visi mes ten buvę panašiai jautėmės: tai juokėmės, tai kartais ver­ kėme...“ Žinia, kad subjektyvumas ir psichologizmas, toks, koks įsivyravo Naujųjų laikų literatūroje nėra būdingas Antikos rašytojams. Juo labiau sunku jo tikėtis iš keliais personažais nuo skaitomo teksto „atsitverusio" rašytojo Platono. Vis dėlto, šis Faidono prisipažinimas - kone pats „lyriškiausias“ — subjektyviausias ir nuoširdžiausias visuose Platono tekstuose. Galimas daiktas, kad čia suvirpa paties aną dieną „negalavusio" (plg. „Faidonas“ 59b) Platono balsas. Savo vardą be kalbamos „Faidono“ vietos Platonas mini dar ir „Sokrato apologijoje"; vargiai atsitiktinai šiuose dviejuose veikaluose: jie arčiausiai prisiliečia prie sukrečiančio Sokrato - ir Platono - gyvenimo įvykio. Iš Platono nėra ko tikėtis lyrinės jausmų analizės ir atviro skausmo išpažinimo, tačiau kelios „Faidono" eilutės rodo, jog sokratiško tipo filosofai nė kiek nemažiau jausmingi, nei audringai savo sielvartą reiškęs Homero Achilas (plg. „Iliada“ X IX , 4sq). Faidonas pasakoja (117c-d), jog, Sokratui 8

{vadas išgėrus nuodus, kalėjime susirinkę vyrai („Iki tol daugumas mūsų dar neblogai įstengėme sulaikyti ašaras“, priduria jis) atvirai pasidavė veriančiam skausmui: „Pats aš nebegalėjau atsispirti, ir akys stačiai pasruvo ašaromis, tad užsidengiau veidą ir leidausi dėl savęs raudoti: ne dėl jo juk, žinoma, raudojau, bet dėl savo dalios: kokio žmogaus, kokio netenku draugo! Kritonas, tas dar anksčiau už mane nuėjo šalin, nes nebepajėgė sulaikyti ašarų. O Apolodoras ir anksčiau nė kiek nesiliovė verkęs. Na, o čia jau ėmė taip kaukti, plėšytis ir rau­ doti, kad palūžo visi ten buvę“. Bendravimas su Sokratu paš­ nekovus visada sukrėsdavo ir svaigindavo (plg. pst. ad 77e), o šįkart jo svarstymų klausosi itin jautrūs, ašaras sulaikyti var­ giai įstengiantys žmonės. Toks yra lakoniškai nusakytas psi­ chologinis pagrindinės „Faidono" dalies fonas. Faidonas geras pasakotojas, toks, kokio seniai laukia jo pašnekovas Flijunto gyventojas, nes jis pats yra patyręs tai, ką imasi per­ teikti - Sokrato kalbų apie autentišką sielos patirtį ir būseną poveikį (žr. pst. ad 57a). Tokią asmenišką Faidono patirtį sim­ boliškai įkūnija Antikos istoriografams žinoma jo išvadavimo iš viešnamio istorija (žr. pst. ad 57a). Tem inė ir dramaturginė „Faidono“ struktūra dažnai lyginama su muzikine kompozicija: prologe nurodomos kai kurios pag­ rindinės viso kūrinio temos (čia pat, beje, suskamba ir „tik­ rosios muzikos" tema, 60e - 61a) - „autentiškas žinojimas“, „iš(si)gelbėjimas“, „pamaldumas“, „tyrumas“, „iŠsipančiojim as“... Dauguma temų rutuliojama nuo apčiuopiamo kū­ niškumo iki dvasinės neregimybės plotmės. Pirmieji Sokrato žodžiai „Faidone“ apie keistą fizinių potyrių santykį tartum adiepia ir sustiprina Faidono žodžiuose suskambusią „pato­ logijos“ - „būsenų“, ir išgyvenamų „patirčių“ - temą: tik ką išlaisvintas iš grandinių, Sokratas imasi svarstyti keistą įpras9

jvadas tų „malonumo“ ir „skausmo“ būsenų santykį (60b-c). Kūno „vaidmuo“ „Faidone“ gana paradoksalus: jis - pikčiausias sie­ los priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nela­ bas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę. Kita vertus, kūnas „Faidone“ labai apčiuopiamas (prae­

sensi tai paties Sokrato kūnas, dialogo pradžioje laikinai nu­ tirpęs nuo grandinių, pabaigoje - amžinai sustingęs. Pirmus žodžius Sokratas taria trindamas nutirpusią koją, paskui nulei­ džia kojas ant žemės (plg. pst. ad 61d); baigdamas pasakojimą Faidonas prisimena, kad, išgėręs nuodus, Sokratas „pavaikš­ čiojo aplink, paskui pasakė, kad jam sunksta kojos ir atsigulė aukštielninkas, kaip liepė žmogus, davęs jam nuodus. Pasta­ rasis netrukus ėmė čiupinėdamas tikrinti jo pėdas ir blauzdas. Paskui stipriai paspaudė pėdą ir paklausė, ar jaučia. Sokratas atsakė, kad ne. Tas ėmė tikrinti blauzdas ir Šitaip kildamas rodė mums, kad jis šąla ir stingsta. Čiupinėjo toliau ir pasakė, jog, nuodams pasiekus širdį, jis iškeliaus...“ ( 1 17e — 118a). Visų Sokrato kalbų (\ 6yoi ir pūBoi) tikslas - užkeikti įkyrųjį sielos palydovą, priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis, įžvelgti jo je ne skaudžią fizinę nelaimę, bet didingą ir viltingą dvasios įvykį. (Plg. 63d-e: įkyraus kalėjimo tar­ nautojo prašomas nesikarščiuoti, mat tai galį „pakenkti nuo­ dams“, Sokratas atsisako rūpintis kūnu ir imasi savarstyti sielos ateitį.) Kūno prieraišumas suprantamas: jis negali gy­ venti be sielos; bet pati \|n)XT| - siela-gyvastis (plg. 105c-d) turėtų būti labiau egoistiška. J i turėtų pasirūpinti savimi, iš kūno išsinešamą savo gyvybe. Sokratas „Faidone“ daug kalba apie asmeninę intelektualinę patirtį ir dvasinius savo išgyvenimus (7ta0ų, plg. 96a), daugelis iš jo prisipažinimų perėjo į vėliau parašytų jo ir Platono biog­ rafijų puslapius (plg. pst. ad 83b, 96a, b). Jis ne tik pasakoja apie savo patirtį, bet nori, kad ir sukrėsti jo pašnekovai pajustų

10

įvadas tai, kas pačiam jam teikia didžią ir gražią viltį, kad, peržengę „fizikos“ ribas, jie patirtų „metafizinės tikrybės“ rimtį. Dėl šios vilties Sokrato mirtis netenka tragiškojo patoso. Sokratas prašo išvesti raudančias moteris ir pats nėra linkęs sielvartauti (plg. 63a, b, 64a, 67e - 68b, 69d-e): pokalbyje daug sykių kartojamas žodis č c y a v a K T S C O nusako tradicinę mirties ke­ liamo sielvarto išraišką. Sokrato bičiuliai kone įžeisti: kodėl išsiskirdamas su jais jis „nesielvartauja“ (62e - 63b)? Apie tragediją Sokratas užsimena tik ironiškai (113a): „Jūs, Simijau, Kebėtai ir visi kiti, vėliau kada nors kiekvienas savo metu leisitės į šią kelionę, o mane, kaip pasakytų tragikas, saukia jau

likim as..“. Pats jis į tragedijos veikėjus netinka. Ar galima tragedija, kai pasaulį saisto gėrio ryšys (plg. 99c), žmogų pri­ žiūri geriausi visų prižiūrėtojai ir šeimininkai dievai (62b-c), kai kieviena siela - pagal savo stropumą ir aistrą - gauna tai, ką myli? Pamilsta, suartėja ir kone susitapatina su savo aistros objektu (plg. 67a-b, 68a-b, 69c-d, 79c-e, 80d - 84b). Sokratiškasis filosofes —ne sofistas intelektualas, ne Isokrato humanitaras inteligentas ir ne smalsus, bet klaidingą savaime nieko nepaaiškinančios medžiagos kelią pasirinkęs gamtos tyrėjas, bet aistringas mąstymo ir pažinimo sekėjas (plg. 63c, 64a sqq, 68a-c) - išgyvena ne tragiško, bet viltingo patoso aki­ mirką. Sokratiškasis filosofes gali kalbėti nebent apie regimy­ bę beviltiškai įsimylėjusių sielų tragediją, aistras klaidingai nukreipusių, dėl kūnų netikrumo pasimetusių (plg 79c-d, 81d , 108c) ir ne savo gaivalo prisipildžiusių sielų tragediją. Daugumai žmonių — neveržlioms, vangioms ir beaistrėms sieloms —tenka išgyventi pasikartojančio skruzdėlių, bičių ir kitų vidutinybių gyvenimo „melodramą“ (plg. 82a-b). „Faidono“ „patologijos" šviesoje garsioji stoikų „apateia“ atrodo esanti skruzdėlių lygmenyje sustingusios sielos liga. 11

(vadas Graikiškas žodis 7ta0oę, „įvykis“, „atsitikimas“, „patirtis“, „būsena“, „būklė“, „aistra“ - gal ir nepriskirtinas prie „sod­ riausiųjų“ „Faidono“ sąvokų4, tačiau jo vartosenų visuma daug ką atskleidžia apie pagrindinį veikalo užmojį ir pašnekovų tą kartą itin jautriai patirtą Sokrato kalbų poveikį. Daiktavardis (to) TtaOoę, „būklė“, „būsena“, „patirtis“ ir tos pačios šaknies veiksmažodis m a x © Gwxtìéiv, infinitivus aoristi), „patirti“5 per visą veikalą punktyriŠkai veda didžiąją egzistencinę „Faido­ no" temą - iš baimės ir nevilties vaduojančios asmeninės patir­

ties ir tinkamos sielos būsenos ugdymo temą. Pasak R. Guardi­ ni, Platonas yra „vienas iŠ nedaugelio filosofų, kurie filosofi­ jo je matė ir ieškojo ne vien skelbiamo mokymo turinio, bet ir egzistencinio turinio: koks turi būti žmogus, kad galėtų taptifilosoiu, ir kas atsitinka su žmogumi, pasirinkusiu filosofiją“6. Pasak Sokrato, „irimas“ ir „skilimas“ —kūnui būdingas potyris, 7ta0oę (78b). Autentiškas sielos išgyvenimas (ttčtOTtyia) pasinėrimas į giminingą neregimos mąstomybės gaivalą (79d). Tokio susitikimo metu siela jau išgyvena „atsiskyrimo nuo kūno“ (toks „Faidone“ siūlomas mirties apibrėžimas, 64e, 67d), „mirties“ i r - nemirtingumo akimirką. Nemirtingumas — visą gyvenimą ugdoma mąstančios sielos laisvė. Svarsty­ dama, mąstydama, besikaupdama siela jau pratinasi atokiau nuo irstančio kūno misti tikru mąstomybės maistu (plg. 67c* „Paaiškinimuose“ smulkiau aptariami kai kurie svarbiausias prasmines vei­ kalo gijas per visą tekstą brėžiantys žodžiai („tyras/tyrumas“, „išrišimas“/ „išsivadavimas“, „filosofas“/„filosofija“, „siela“, ąro%T|, „pažinimas“/„mąstymas“, tppovąatę, „esybės“/„būtis“ ir taip toliau), jų istorija ir Platono vartosena. Sinchroninis ir diachroninis svarstomų žodžių reikšmių kontekstas padės pajusti prasminę Platono vartosenos jcampą ir Sokrato svarstymų patosu 5 Savaime aišku, kad „būseną“, „būklę“ ir „potyrį“ „Faidone“, kaip ir kituose P laton o dialoguose, nusako n e tik m inėti žodžiai, antai, £% (ttcoę), S tco c e tp a t. 6 D er T od dės Sokratas. —Godesberg, 19 4 7 , p. 14.

12

jvadas d, 84a-b). Filosofas žino, - aiškina Sokratas (83a-e), - kokios būsenos (... 6 t i outco ... e^ODoav) sielą į savo rankas paima filosofija, pradėdama švelniai ją raminti ir vaduoti. J i paaiš­ kina, kad didžiausią blogį žmogus p atiria ne tada, kai suserga ar išleidžia pinigus, bet kai siela susitapatina su kūno potyriais: ima džiaugtis ir liūdėti kūno džiaugsmais ir skausmais. Kiek­ vienas kartu su kūnu stipriai išgyventas potyris it vinimi pri­ kausto sielą prie kūno. Dažnai ką nors patiriant, išsiugdo tam tikrą mirties akimirką sielos likimą lemianti būsena. Prikaus­ tyta, apsunkusi ir sukūniŠkėjusi (plg. 81 o d ) siela negalės pa­ tirti tikro atsiskyrimo nuo kūno ir susitikimo su mąstomybe. Didžiausias sielos pavojus — neapykantos svarstymams bei įrodymams (Xóyoi), „mizologijos“ liga, užkertanti kelią ne­ mirtingumo būsenos ugdymo darbui (89d - 90e). T ai būtų labai nesveika sielos būsena (plg. 90e) ir tikrai liūdna patirtis (rcaGoę, 90c). Akylas „patologas“ Sokratas dėl „mizologijos“ pavojaus pašnekovus perspėja7 pastebėjęs klausytojų sielose po Simijo ir Kebeto išsakytų kontrargumentų kylančią skepsio bangą (88c): „Vėliau mes vienas kitam prisipažinome, jog, išklausę šių kalbų, visi pasijutome nemaloniai. M at ankstesnis įrodymas mus jau stipriai įtikino, o šitie vėl, rodėsi, sukėlė nerimą ir nepasitikėjimą ne vien ankstesniais teiginiais, bet ir tuo, kas dar turėjo būti pasakyta: gal mūsų sprendimai nie­ kam tikę, o gal pats dalykas yra toks nepatikimas“. „Faidono“ Sokratui negana jo paties patirtos vilties ramybės. Jis iki paskutinės akimirkos visuomeniškas, įtaigus ir „apaš­ tališkas“, norintis ir klausytojų sieloje įžiebti tą patį tikėjimą, siekiantis, kad viltimi virstų ir sujaudintų klausytojų jausmai. 7 8 9 c „pirmiausiai turim e pasisaugoti, kad nepatartume vieno dalyko“, itctOoę jiáScopev.

13

(vadas Kol patys jie nėra patyrę sokratiško tikrumo, Sokrato mirties įvykis gresia tapti asmenine jų tragedija. Jei „rytoj tokiu pat metu nebebus jau nė vieno žmogaus", mokančio tinkamai kalbėti apie tikrąją būtį (76b) ir įtaigiai raminti abejojančias sielas (78a), belieka apverkti ne Sokrato, bet savo pačių likimą (plg. 117c-d). „Faidono“ pokalbio tikslas užkirsti kelią «■šiai tragedijai. Todėl toks svarbus pašnekovų ryžtas ir toliau sokratiškai rūpintis savo siela, - ugdyti jo je nemirtingumo būseną (115b-c). Platono Sokratas mano, kad svarbiausio žinojimo negalima tiesiog išdėstyti, juo labiau užrašyti. T e ­ galima sukelti jį kitoje sieloje. Apie tai jis kalba „Faidre“ (275d - 277a). T ą patį išpažįsta ir „Platono V II laiškas“. Laiško autoriaus teigimu (34lc-d ), jis nieko nėra parašęs ir niekad nerašys apie svarbiausius jam rūpimus dalykus, „nes tai negali būti išreikšta, kaip kiti mokslai, bet tik daug artimai bendraujant ir kartu gyvenant atsidėjus šiam dalykui, staiga, tarsi nuo pašokusios kibirkšties įsižiebusi liepsna, tai atsiranda sieloje ir toliau jau minta savimi...“. Netinkamos prigimties žmonių nė pats Linkėjas nepadarytų reginčiais, bet, „kas nėra šiam dalykui giminingas, tam nepadės nei gabumai, nei gera atmintis, —tai tiesiog negali atsitikti tinkamų savybių netu­ rinčioje sieloje“. T ik „sunkiai viena trinant8 į kita - vardus, apibrėžimus, reginius ir potyrius, išmėginant juos geranoriš­ ka kritika, klausinėjant ir atsakinėjant be pykčio ir pavydo, įsižiebia kiekvieno dalyko supratimo ir suvokimo šviesa, tokia stipri, kokią tik pakelia žmogaus galios“9. Svarbiausias ilgų, dažnai vingiuotų Sokrato svarstymų ir aiš­ kinimų tikslas - padėti pašnekovams patirti veiklią savimi * G r. tp ip O Įie v a . T o s pačios šaknies daiktavardis TpiPf) sinonim iškas „Faidone“ nuolatinį filosofo darbą nusakantiems žodžiams peXėxTijia ir U£Xčxii (6 7 d , 8 1 a , plg. 8 1 e — 82a).

9 Ep. V II, 3 4 3 e - 3 4 4 c . Plg. „Faidonas“ 107b. 14

jvadas labiau už kūną susirūpinusios sielos galią ((ppovrjaię), leisti jai susitelkti, susikaupti savyje, laisvai pasinerti į tyrą mąsto­ mos neregimybės gaivalą ir išgyventi iškilų kontakto su mąstomybe patosą, mąstymo artumo ir ramybės būseną (7ta6oę, 7ta0T|j4,a). Simijas prašo padėti jam p a tin i svarstomą prisi­ minimo pažinimo būseną (žr. 73b ir pst.). Įprastu klausimų atsakymų būdu prisiminimo-pažinimo argumentą dėstantis Sokratas ne kartą paragina pašnekovą remtis asmenine patir­ timi: „Zinai juk, ką patiria įsimylėjėliai, pamatę lyrą, apsiaustą ar kitą kokį daiktą, kurį paprastai naudoja jų mylimasis... Taip pat, tarkime, kas nors pamatęs Simiją neretai prisimena ir Kebėtą“ (73d); „Na, ar buvo kada nors, kad patys „lygūs“ tau pasirodytų nelygūs, arba lygybė - nelygybe?“ (74c);. „Ar nepatiriame mes ko nors tokio dėl rąstų ir kitų dabar minėtų lygių daiktų [savybių]?“ (74d); „Na, o mums ar ne tas pats išėjo su lygiais daiktais ir pačiu ‘lygu*?“ (74c), ir panašiai. Žinojimo „prisiminimas“ - ne vien galvoje kylanti m intis (e v v o ia ), bet ir ta m tikra kažko prarasto lin k nukreipto mąstymo būsena (rcaGoę). Pagaliau, pati Sokrato klausimų-atsakymų strategija, nors ir ne per daugiausiai vietos palieka pašnekovų iniciatyvai, vis dėlto verčia juos ne vien klausytis, bet savo ryžtingesniais ar atsargesniais pritarimais asmeniškai tikrinti bei liudyti paskirų žingsnių ir galutinių išvadų tikrumą. „Bet kas, man atrodo, kad ir didžiausias bukagalvis, jei sektų šį tavo svarstymą, pripa­ žintų, kad siela viskuo ir visais atžvilgiais panašesnė į tai, kas visada yra vienoda...“, - pats Kebėtas, kaip ir kiti klausytojai savęs visai nelinkęs laikyti bukagalviu. Priešingai, jis garsus tuo, kad mąsto nepriklausomai ir neskuba sutikti su kitų aiškini­ mais (plg. 6 2 e -6 3 a , 72e, 77a). Galutines Sokrato išvadas re­ mia visų susirinkusiųjų intelekto autoritetas. Tačiau Sokratas 15

{vadas pritaria visiško asmeniško pasitikėjimo pasigedančiam Simijui. Jis bus patenkintas, jei pašnekovai nepritrūks aistros ieškoti. Kierkegaardas apie šią sokratišką aistrą yra pasakęs: „Sokratas palieka nemirtingumą objektyviai problemišką:/«yra nemir­ tingumas. Vadinasi, jis buvo skeptikas? Toli gražu. Ant šio je i jis pastatė visą gyvenimą, jis ryžosi mirti ir visą savo gyvenimą su aistra begalybei pakreipė taip, kad jis pasirodytų tinkamas, — /«yra nemirtingumas. Priešingai, turintieji tris įrodymus, pa­ gal tai visai netvarko savo gyvenimo. Šiek tiek netikrumo pa­ deda Sokratui, kaip pats jis aistringai padeda begalybei“10. Jei šis komentuotas „Faidono“ vertimas kam nors pasiro­ dys įdomus ir naudingas, už tai, be didingo Platono teksto ir kitų amžinų dalykų, jaučiu malonią pareigą - ėv % 6p iti p a l i e t a 7EOICO—padėkoti Prancūzijos Užsienio reikalų mi­ nisterijai, suteikusiai man galimybių 1994 - 1996 ir 1998 m. rudenį darbuotis Paryžiaus E cole N orm ale Supérieure bib­ liotekoje. Esu dėkinga kelerius metus graikišką „Faidono“ tekstą kartu su manimi smalsiai skaičiusiems Vilniaus U ni­ versiteto Klasikinės filologijos katedros studentams ir filo logijos dvasios puoselėtojams kolegoms dėstytojams. Atskiras ačiū pirmajam atidžiam bei geranoriškam šio darbo skaitytojui Dariui Aleknai ir nuo pat pirmos eilutės knygos sumanymą rėmusiam ir brandinusiam leidėjui Vytautui Ališauskui.

1999 m. kovo 14 d. Tatjana A leknienė

10AbschlieJSmdeununssenschafilickcNachschriftzu denph'tbsophischen Broekcn. 2 . T e il. — Leipzig, 1 9 5 7 , p. 1 9 2 ^ .

16

Dialogo planas DIOGENAS Laertietis (III, 37) mini II a. po Kr. eruditą Favoriną iš Arelato rašius, esą Platonui skaitant savo veikalą »»Apie sielą“ (t.y. mūsų „Faidoną“*), tik Aristotelis išklausęs jį iki galo, kiti klausytojai išsivaikščioję. Pakankamai ilgas ir labai „koncen­ truotas“ Platono rašinys iš tiesų turėjo būti nemenkas išmėgi­ nimas auditorijai. Knyga turi privalumų: kartą išėjus, visad ga­ lima grįžti. Č ia kantrusis Aristotelis niekad nelieka vienas. Skaitytojo patogumui pateiksime glaustą „Faidono“ veiksmo ir svarstymų planą. 5 7 a - 5 9 c Prologas: Faidonas Flijunte kalbasi su flijuntiečiu Echekratu apie Sokrato mirties aplinkybes. 5 9 c — 6 3 a Faidono pasakojimo pradžia. Sokratas atskleidžia savo teigiamą požiūrį į mirtį. 6 3 b - 6 9 e „Ginamasis“ Sokrato žodis - filosofo teigiamo po­ žiūrio į mirtį „apologija“. 6 9 e - 7 0 b Kebėto priekaištas: reikią įrodyti, kad nuo kūno at­ siskyrusi siela dar „kažkur bus“ ir turės „pažinimo galią“. 7 0 c —7 2 e Sokratas dėsto „ciklinį argumentą“: priešybės randasi iš priešybių, gyvybė iš mirties. 7 2 e —7 7 a „Prisiminimo argumentas“: vadinamasis „mokymasis“ esąs anksčiau įgyto žinojimo prisiminimas. 7 7 a - 7 8 b Išdėstytų įrodymų sintezė. Sutariama tęsti svarstymą. 7 8 b - 8 4 b „Tapatybės argumentas“: dvi esybių rūšys ir siela. 8 4 c — 8 5 b „Intermedija“: Simijas prisipažįsta su Kebėtu nesiryžtąs pateikti Sokratui savo klausimų. Sokrato paraginimas. 8 5 b - 8 6 d Sim ijo „kontrargumentas“: siela - kūno dermė. * Dauguma Platono dialogų Akademijos tradicijoje turėjo paantraštes: antai, „Faidonas, arba Apie sielą“, „Valstybė, arba Apie teisingumą“, šios paantraštės iŠ 1 a. po K r. Platono dialogus tetralogijomis suskirsčiusio filologo Trasilo lei­ dimo perėjo ir j pirmą H . Etienne (Stephanus) X V I a. spausdintą leidimą.

17

Dialogo planas 8 6e - 8 8 b Kebėto „kontrargumentas“: sielos palyginimas su siuvėju. 8 8 c - 9 1 c „Intermedija“: klausytojai sutrikę. Echekratas per­ traukia Faidono pasakojimą. Faidonas tęsia: Sokratas imasi „gelbėti svarstymą“; perspėjimas dėl „mizologijos“ pavojaus. 9 1 c - 9 5 a Simijo ir Kebėto argumentų santrauka. Atsakymas Simijui. 95b -e Atsakymas Kebėtui: įžanga. 9 6 a - 1 0 2 a Intelektualinė Sokrato autobiografija: gamtos mokslai, priežasčių ieškojimas, „antrasis plaukimas“ — pa­ vidalų hipotezė. 102a Echekratas antrą kartą pertraukia Faidono pasakojimą. 102b - 107a Paskutinis Sokrato argumentas. Sielos ir gyvybės pavidalo santykis. 107a-c Simijo abejonė. Sokrato atsakymas. 107d - 1 0 8 c Sokratas kalba apie sielos kelionę pas Hadą. 1 0 8 c - 1 15a Tikrosios Žemės mitas. 115a-e Kritono rūpesčiai. Sokrato atsakymai. 1 1 6 a —118a Baigiamoji scena: Sokratas kalbasi su namiškiais, prausiasi, geria nuodus, miršta...

FAIDONAS, ARBA

APIE SIELĄ

FA ID O N A S FAIDONAS

ECHEKRATAS

E ch ekratas*:

57

—A r p ats*, F aid o n ai*, buvai šalia Sok rato tą dieną, kai jis kalėjim e išgėrė nuod u s*, ar iš ko k ito esi girdėjęs? Faidonas: — Pats buvau, E ch ekratai*. —T a i ką gi šis žm ogus sakė prieš m irdam as? Ir kaip už­ baigė gyvenimą? Aš m ielai apie tai išgirsčiau. M a t beveik niekas iš fliju n tiečių * nesilanko dabar A tėnu ose“, ir pas m us iš ten senokai ja u neatkeliauja jo k s svečias, galintis b k iek aiškiau m u m s papasakoti apie tu os dalykus, išskyrus, žin o m a, tai, kad jis m irė išgėręs nuod ų“. B e t apie visa kita niekas n iek o neįstengia m u m s p aaišk in a“. — V ad in asi, n eg ird ėjote n ė apie teism ą, kaip tai buvo? — N e, šitai m u m s kažkas papasakojo, ir m es d ar stebėjo­ m ės, kad teism as įvyko seniai, o jis , kaip žin ia, m irė gero­ kai v ėliau *. K as gi tai buvo, Faid onai? — T a ip ja u čia ja m , E ch ek ratai, įsikišo lik im as*. M a t a tsitik o , kad kaip tik teism o išvakarėse vainiku buvo pa­ puoštas atėn iečių į D ė lo salą siu n čiam o laivo galas. 21

58

58a-e

FA 1D O N A S

- K oks gi tai laivas? - Pasak atėniečių, tai esąs tas pats laivas, kuriuo ka­ daise T e sėjas plaukė j Kretos salą, kai vežė anuos „du sepb tynetus“* : jis ju o s išgelbėjo ir pats išsigelbėjo*. T a d jie tąsyk, kaip pasakojam a, pasižadėjo A polonui, je i išsigel­ bės, kasm et siųsti į D ėlą pasiuntinius. Štai tokius pasiunti­ nius nuo tada iki šiolei kasm et vis siunčia dievui*. Pagal jų įstatym ą, visą laiką nuo pasiuntinių kelionės pradžios miestas turi likti tyras*, ir niekas viešai negali būti žudomas, kol laivas nuplauks į D ėlą ir sugrįš atgal. O tai kartais užc trunka ilgai, je i keliauninkus užklum pa priešiniai vėjai*. K elionė prasideda tu o m et, kai A polono žynys vainiku pa­ puošia laivo galą: tai, kaip sakiau, ir atsitiko kaip tik teis­ m o išvakarėse. T o d ė l Sokratas po teism o iki mirties dar daug laiko praleido kalėjim e. - N a, o pati m in is, Faidonai? Ką jis sakė, kaip elgėsi ir kas iš artim ųjų su ju o buvo? A r prižiūrėtojai neleido niekam d su ju o būti ir jis m irė vienas, be draugų? - N e, buvo draugų, ir daug. - Pasistenk visa tai kuo aiškiau m um s papasakoti, ne­ ben t turi kokių reikalų? - N e, jo k ių reikalų tikrai neturiu* ir pam ėginsiu viską ju m s išdėstyti — nieko m an nėra m ieliau, kaip prisim inti Sok ratą pačiam kalbant ar kitų klausantis. - T o k iu s pat, Faidonai, turėsi ir klausytojus, tu tik c pasistenk kiek galim a tiksliau viską išpasakoti*. - Z in ai, pats aš ten būdamas patyriau nuostabų dalyką: viena vertus, nejutau sielvarto, nors ir regėjau a n im o žm o-

22

58e-59c

F A ID O N A S

gaus m irtį. N es, E chekratai, m ačiau laim ingą žmogų! Jis taip laikėsi, taip k albėjo , taip drąsiai ir oriai baigė gyve­ n im ą, kad supratau, jo g sis žmogus ir pas H ad ą eis ne be dievo g lobos*, ir ten nuvykęs, gyvens laim ingai, kaip nie-

59

kas kitas. T o d ė l neju tau didelio sielvarto, k o lyg ir būtų galim a tikėtis to k io skaudaus dalyko akivaizdoje. K ita ver­ tus, beveik nebuvo ir m alonu m o, nors, kaip paprastai, ir buvom e pasinėrę į filosofiją — m at, ir šįkart m aždaug to ­ kios buvo m ūsų kalbos*. B e t tiesiog kažkoks neįsivaizduo­ jam as jausm as, kažkoks neįprastas m išinys, kur k a n u bū ta ir m alonu m o, ir liūdesio, užplūdo m ane suvokiant, kad tu o j pasibaigs jo gyvenim as. Ir visi m es ten buvę panašiai jau tėm ės: tai ju o k ėm ės, tai kartais verkėm e, ypač vienas m ūsų, A polodoras, pažįsti tu rb ū t šį vyrą bei jo būdą*? — K aip gi ne!

b

—T a ig i tas A polodoras visai šiem s jausm am s buvo atsi­ davęs. Pats aš irgi buvau sukrėstas, ir visi kiti. — O kas, Faid onai, ten buvo*? —Iš vietinių buvo m inėtasis A polodoras, K ritobulas su tėvu*, dar H erm ogenas*, Epigenas*, A ischinas* ir A ntistenas*. D a r buvo Ktėsipas P ajan ietis*, M eneksenas*, ir kai kurie kiti vietiniai žm onės. Platonas, m an rodos, negalavo*. — B ū ta ir atvykėlių? — T a ip , S im ija s tėb ietis, K e b ėta s*, F aid o n d as* ir iš c M eg arų atvykę Euldeidas* su T e rp sijo n u *. — B u vo ir A ristipas* su K leo m bro tu *? — K ad ne! K alb ėta, kad jie buvo A iginos saloje*. — G al dar kas buvo? 23

59c-60b

FAI D O N A S

—T a i lyg ir visi ten buvę. — Ir kaip gi? K okios ten, sakai, kalbėtos kalbos*? d

—V iską iŠ eilės m ėginsiu tau papasakoti. Aš ir visi k iti, mes, žinai, ir ankstesnėmis dienomis vis lankydavom e S o k ­ ratą. Rytais susirinkdavome teisme, ten pat, kur vyko bylos svarstymas: m at, teismas yra šalia kalėjim o. T e n laukda­ vom e, kol atidarys kalėjim ą, ir šnekėdavomės tarpusavyje, nes j į neanksti atidaro. Kai atidarydavo, eidavome pas S o k ­ ratą ir dažniausiai praleisdavome su ju o visą dieną. N a , o

c aną dieną susirinkom e dar anksčiau: m at išvakarėse, kai vakare ėjo m e iŠ kalėjim o, sužinojom e, kad laivas ja u sug­ rįžo iš D ėlo. T o d ėl sutarėm e kuo anksčiau ateiti įpraston vieton. K ai atėjom e, išėjo durininkas, kuris paprastai m us įleisdavo, ir liepė palaukti, kol pakvies. „D abar, — pasa­ kė —vienuolika* atriša* Sokratą ir duoda nurodym us, kad šiandien jis m irtų“. B et netrukus jis sugrįžo ir pakvietė mus 60 įeiti. Įėję radom e ką tik atrištą Sokratą. Šalia sėdėjo K santipė - pažįsti ją , — su vaiku an t rankų*. M us pamačiusi, K santipė ėm ė šaukti*, aim anuodam a, kaip paprastai daro moterys: „O i, Sokratai, štai paskutinį jau kartą kalbėsis su tavimi draugai, ir tu su ja is“. Sokratas, pažvelgęs į K rito ną, tarė: „K ritonai, tegu kas nors nuveda ją n am o “*, b

K ritono tarnai nuvedė ją. J i vis šaukė ir mušėsi į krūtinę. Sokratas, atsisėdęs an t lovos sulenkė k oją ir ėm ė ją trin ti. T rin d am as tarė: — K ok s keistas daiktas, bičiuliai, tai, ką žm onės vadina „m alonu “*, ir kaip nuostabiai jo prigim tis susijusi su tuo, kas laiko m a jo priešybe „skaudu": kartu abudu jie atsisa­

24

60 b - 61 a

F A ID O N A S

ko kilti žm oguje, bet je i kas vejasi vieną iš jų ir pagauna, tai v eik neišvengiam ai visada kartu sučium pa ir kitą, tarsi d u Šitie dalykai eitų iš vienos galvos*. M an au , Aisopas, je i c b ū tų apie tai susimąstęs, b ū tų sukūręs pasaką*: „Dievas n o rėjo padaryti galą jų d viejų karui, bet neįstengė, tad kar­ tu su ju n gė jų galvas. T o d ė l, kas p aju n ta viena, tam vėliau atsiranda ir kita“. Panašu, jo g ir m an dabar šitaip yra: nuo grandinės kojai buvo skaudu, o dabar, rodos, iš paskos ein a m alonu. Č ia įsiterpė K ebėtas: — D ievaži*, Sokratai! G erai, kad prim inei m an. M at, apie kūrinius, kuriuos sudėjai sueiliavęs A isopo pasakoji- d m u s* ir giesm ę A p o lon u i*, ir k iti žm onės m ane ja u klausi­ n ėjo , ir štai E uėnas* visai neseniai teiravosi, kas tau atėjo į galvą, kad Čia atsidūręs, ju o s sukūrei, nors iki šiol niekad nieko nesi kūręs. T a d je i tau nors k iek rūpi, kad turėčiau ką pasakyti E uėnui, kai šis vėl m anęs klaus — esu tikras, kad jis vėl klaus, - sakyk, ką reikia atsakyti. —T a i ir sakyk ja m , K ebėtai, tiesą: kad aš šiuos kūrinius sukūriau ne tod ėl, kad norėčiau am atu varžytis su ju o ar su jo kūriniais - žinojau ju k , koks nelengvas tai b ū tų da- e Iykas*, - b et m ėgindam as suvokti savo sapnų prasm ę* ir dėl šventos ram ybės*: o kas, je i b ū ten t tokį m eną jie kartais liepia m an kurti? M a t, buvo Štai kas: daug kartų ankstes­ niais laikais m ane lankydavo tas pats sapnas. Jis pasirody­ davo vis k ito k iu pavidalu, b e t skelbė tą patį: „Sokratai, im kis m eno , ku rk“! Aš, b en t anksčiau, m aniau , kad jis m an e skatina ir liep ia daryti b ū ten t tai, ką dariau. K aip 61 25

61a-d

F A ID O N A S

ragina bėgikus, taip ir m an sapnas liepė tai, ką dariau, tai yra k urti m eną: ju k filosofija yra didžiausias m enas, o aš tai ir d ariau*. B e t dabar, po teismo, ir po to, kai dėl dievo šventės teko atidėti m ano m irtį, pagalvojau: o kas, je i kar­ tais sapnas m an liepia im tis m eno įprasta prasme*? R eik ia ne priešintis ja m , bet taip ir daryti. Ju k saugiau prieš išeib nant atlikti savo prievolę* - paklusti sapnui ir sukurti m eno kūrinių. Štai todėl pirm iausiai sukūriau kūrinį dievo, ku ­ riam dabar buvo aukojam a, garbei. Po to susim ąsčiau, jo g poetas, je i jis tikrai ketina būti poetu, privalo kurti pasa­ kas, o ne kalbas*. B et pats nesu pasakorius*, todėl, toli neieš­ kodamas, pasiėm iau pasakas, kurias m okėjau atm in tin ai, Aisopo, ir panaudojau pirm as atėjusias į galvą. Šitai, K e bėtai, ir paaiškink E uėnui. Sakyk, kad liktų sveikas* ir, je i turi sveiko p ro to, kuo greičiau sektų m an įkand in. O aš, c m atyt, šiandien išeinu: tokia yra atėniečių valia. Č ia įsiterpė Sim ijas: - N ieko sau raginim as, Sokratai! N e kartą ja u teko susidurti su šiuo vyru. K iek galiu spręsti, jis tikriausiai ne­ turės nė mažiausio no ro tau paklusti. - Argi Euėnas n e filosofas?* - M an rodos, filosofas, - atsakė Sim ijas. - V adinasi, norės ir Euėnas, ir kiekvienas, kas išties turi ką nors bendra su šiuo dalyku. B et, reikia m an yti, nekels prieš save rankos, —ju k sakom a, kad tai neleistinas dalykas*. d

T a i tardam as Sokratas nuleido kojas an t žem ės, atsisė­ do ir taip sėd ėjo per visą pokalbį*. 26

61d-62b

F A ID O N A S

T u o m e t paklausė K ebėtas: - K aip tu sakai, Sok ratai: viena vertus, negalim a kelti prieš save rankos, o , antra vertus, filosofas panorėtų sekti paskui m irštantįjį? - K aip, Kebėtai?! A r ju d u su S im iju nesate apie tai gir­ d ėję iš Filolajo*? - B e n t ja u n ieko aiškaus, Sokratai. - Aš ir pats tiek tegaliu pasakyti, k iek teko girdėti. K ą teko girdėti, m ielai pasakysiu. J u k tam , kuris ruošiasi te­ nai keliauti, tikriausiai ypač dera pasvarstyti ir pavaizduo- e ti* tenykštį m ūsų buvim ą, koks jis m um s atrod o. K ą gi dar veikti belaukiant, kol nusileis saulė*? - T a i kodėl gi sakom a, jo g nevalia savęs žudyti, Sokratai? M a t, aš tikrai, kaip tu dabar klausi, girdėjau ja u ir iš Filola­ jo , kai šis pas m us viešėjo, ir iš k itų , esą nedera šito daryti. B e t niekad nieko aiškaus apie tai iš nieko dar nesu girdėjęs*. 62 - V is vien n en u sim in k, gal dar išgirsi. T a u tikriausiai pasirodys keista, kad šis dalykas vienintelis iš visų toks ypatingas ir n en u tin ka žm ogui taip, kaip visa kita, - kai kada ir kai kam geriau num irti, nei gyventi, - o dėl tų, kuriem s geriau n u m irti, tau tikriausiai atrodo keista, kad tokiem s žm onėm s neleistina patiem s sau padėti, bet ten ­ ka laukti kito geradario*. K ebėtas nusišypsojo ir tarė: - D ievas žino, — šiuos žodžius jis pasakė savo tarm e*, - IŠ tiesų, - pasakė Sokratas, - Šiaip pasižiūrėjus, tai gali pasirodyti beprasm iška; b et vis dėlto tikriausiai turi kok ią n ors prasm ę*. K ą apie tai skelbia slaptasis m oky-

27

b

62b-e

F A ID O N A S

m as*, esą m es, žm onės, esam e tarsi priežiūroje*, ir nega­ lim a pačiam savęs iš jo s paleisti ar pabėgti, m an atrodo kaž­ kas didinga ir sunkiai perregim a, tačiau ben t ja u tai Čia, m ano galva, gerai pasakyta, kad mūsų globėjai yra dievai, o mes, žm onės, esam e jų turto dalis. Ar tau taip neatrodo? - A trodo, — atsakė Kebėtas. c

— Ju k ir pats tu, je i kas nors, būdamas tavo turtas, pam ėgintų save žudyti, tau nepareiškus, kad no ri jo m ir­ ties, tikriausiai supyktum a n t jo ir, je i tu rėtu m galim ybę, nubaustum? — Žinom a! — Vadinasi, šitaip pasižiūrėjus, nėra beprasm iška, jo g negalima savęs žudyti, kol dievas, kaip kad dabar m u m s, neskirs kokio nors neišvengiam o likim o. v

- Sitai lyg ir panašu j tiesą, - atsakė K ebėtas. - B e t tai, d ką dabar sakei, esą filosofai lengvai sutinka m irti, šitai Sokratai, atrodo keistokai, je i protinga tai, ką dabar m in ė­ jom e, — kad dievas m um is rūpinasi, ir kad mes esam e jo turtas. Išties, nesąm onė, esą patys protingiausieji nesiel­ vartauja pasitraukdam i iš šios globos*, kur ju o s prižiūri geriausieji visų prižiūrėtojai - dievai*: kažin, ar kas tikisi pats savimi geriau pasirūpinsiąs po to, kai taps laisvas. N ee protingas žmogus gal ir pam anytų, kad reikia bėgti n u o šeim ininko. Jis nepagalvotų, jo g nuo gero šeim ininko bėgti neverta, o kaip tik verta pas jį pasilikti; tad nesusipratęs ir p abėgtų. T a č ia u proto turintis žmogus tikriausiai trokštų visiem s laikam s pasilikti su tuo, kuris už jį geresnis. B e t to k iu atveju, Sok ratai, panašu, jo g yra priešingai, nei kad 28

62e-63c

F A ID O N A S

tu dabar sakei: protingieji turėtų sielvartauti dėl m irties, o nep rotingi - džiaugtis. T a i išgirdęs Sokratas, m an atrodo, apsidžiaugė Kebėto strop u m u *, ir, pažvelgęs

į

m us tarė:

63

— O i, tas Kebėtas! V is jis ieško kokių nors prieštaravimų ir neskuba su tikti su tuo, kas ja m sakom a*. Č ia įsiterpė Sim ijas: — B etg i, Sok ratai, šįkart m an ir pačiam atrodo, jo g K eb ėto žodžiuose esam a tiesos: ko dėlei tikrai išm intingi vyrai turėtų bėgti n u o už ju o s pačius geresnių Šeim ininkų ir lengva širdim i su jais skirtųsi? Aš n et įtariu, kad šiais žodžiais K ebėtas taiko į tave - tu taip lengvai palieki mus ir, kaip pats su tinki, geruosius valdovus dievus. —Jū s teisingai kalbate, — tarė Sokratas. — K aip supran- b tu, n o rite pasakyti, jo g privalau apsiginti nu o šių kaltini­ m ų tarsi teism e*. — B ū te n t taip, - atsakė Sim ijas. —N a g i, —pasakė Sokratas, —pasistengsiu n u o jū sų kal­ tin im ų apsiginti įtikim iau , nei nu o teisėjų*. Sim ijau ir K ebėtai! — tarė jis. —J e i nesitikėčiau nueisiąs pirm iausia pas k itu s gerus ir išm intingu s dievus, b e to , dar pas žm ones, kurie ja u yra m irę, geresnius, nei čia esantys*, būčiau ne­ teisus, kad nesielvartauju dėl m irties. B e t iŠ tiesų, būkite tik ri: viliu osi nueisiąs pas gerus žm ones, - nors šito ir c nesiim čiau tvirtai teig ti, b e t kad eisiu pas dievus, kurie yra tikrai puikūs Šeim ininkai, b ū kite tikri: je i iŠ viso ką n ors galėčiau teig ti apie tokiu s dalykus, tai šitai tikrai*. Š ta i tod ėl ir nesielvartauju dabar, kaip daryčiau priešin29

63c-64a

F A ID O N A S

gu atveju, b e t turiu gerąją viltį, jo g baigusiųjų gyvenim ą dar kažkas laukia, ir netgi —ju k nuo senų laikų šitaip kal­ bam a, — gerų jų kažkas daug geresnio nei blogųjų *. - K aip gi, Sokratai? —paklausė Sim ijas. —N o ri su savid m i nusinešti šią m intį? O gal ir su m um is pasidalysi? J u k šis gėris, m an regis, ir m um s priklauso*. K artu ir pats bu ­ si apsigynęs, je i tavo žodžiai gebės m us įtikinti. - G erai, pabandysiu, — atsakė Sokratas. B e t p irm a pažiūrėkim e, ką tokio seniai ja u , m an regis, nori pasakyti m ūsų Kritonas. - V iso labo tai, Sokratai, ką m an nuolat kartoja žm o­ gus, turintis d uoti tau nuodų: esą reikia tau paaiškinti, kad kuo m ažiau šnekėtum ei*. Jis teigia, jo g besišnekant e perdėm įkaistam a, o tai kenkia nuodam s, ir kad, priešin­ gu atveju, žm onėm s, kurie panašiai elgiasi, kartais tenka gerti nuodus du ir n et tris kartus*. - N egaišk su ju o , - atsakė Sokratas, - tegu tik paruo­ šia kas ja m priklauso, kad galėtum m an duoti gerti ir du, o jei prireiks, ir tris kartus. - A Š taip maždaug ir spėjau, - atsiliepė K ritonas, - bet jis vis neduoda m an ramybės. - T eg u sau, - pasakė Sokratas. - N egaiškim e dėl jo . O ju m s, m ano teisėjai, noriu dabar paaiškinti, kodėl m anau, jo g žmogus, savo gyvenimą tikrai skyręs filosofijai, turi 64 pagrindo nebijoti artėjančios m irties ir viltis, kad, baigęs gyvenim ą, tenai susilauks pačių didžiausių gėrybių. O kaip šitaip gali būti, tai, Sim ijau ir K ebėtai, aš ir bandysiu parodyti. 30

64a-d

F A ID O N A S

B ija u , kad k iti n em ato, jo g žm onės, kurie rim tai užsi­ im a filosofija, tie žm onės siekia tik vieno —num irti ¡r nebe­ gyventi*. O je i tai tiesa, tikriausiai bū tų kvaila visą gyve­ nim ą tik šito vieno dalyko trokšti, o, ja m atėjus, sielvartauti dėl dalyko, kurio nu o seno troško ir kuriam gyveno! Sim ijas nusijuokęs tarė: - D ievaži, Sokratai! T ik ra i nelabai dabar esu linkęs b ju o k tis. Ir vis dėlto praju okinai m ane. Įtariu , jo g žm onės*, išgirdę šiuos žodžius, pam anytų, kad labai gerai pasakyta apie filosofus. B e n t ja u m ūsiškiai žm onės p ritartų *, visiš­ kai p ritartų, kad filosofuojantys iš tiesų šaukiasi m irties*, ir kad jie puikiai m ato , šito anuos ir nusipelnius*. - J i e , Sim ijau , g albū t ir teisingai pasakytų, išskyrus tai, jo g jie tai m ato. Ju k jie nem ato , kokia prasm e šaukiasi m ir­ ties, kokia prasm e jo s nusipelno ir kokios m irties nusipel­ n o tikrieji filosofai*. T a d palikim e tuos žm ones ir pasaky- c kim e sau patiem s: ar, m ūsų m anym u, ar yra toks daiktas „m irtis“*? - Ž in o m a, — atsiliepė Sim ijas. - A r tai gali b ū ti kas kita nei sielos atsiskyrim as nuo kūno? T a i ir yra „bū ti m irusiam “: kūnas, atsiskyręs nuo sielos, lieka pats sau, o siela bū na pati sau atsiskyrusi nuo kūno? A r šitai ir bus m irtis, ar kas kita? - N e, ne kas k ita, - atsakė anas. - T a d žiūrėk, gerasai, gal ir tu su tiksi su m an im i dėl to k ių dalykų. T ik iu , jo g šitaip daugiau sužinosim e apie d tai, ką svarstom e: ar tau atrod o, kad išm in tį m ylinčiam vyrui* būdinga stengtis dėl tariam ų m alon u m ų , pavyz31

64d-65b

F A ID O N A S

džiui tokių, kaip valgių ir gėrim ų m alonum ai? - T o li gražu ne, Sokratai, - atsakė Sim ijas. - N a, o Afroditės m alonum ai ja m rūpi? - N iek o panašaus. - O kaip su kitais kūno rūpesčiais? M an ai, kad toks vyras ju o s laikys garbingais? A ntai, kad įgytų k okių ypa­ tingų apdarų, apavo ar kitų kokių pagražinimų k ū n u i, ar šitai jam atrodys vertingas, ar menkas daiktas, je i tik galie m a kaip nors be jų išsiversti*? - M anau, kad m enkas, ben t jau tam , kuris tikrai yra filosofas. - Ar nem anai, kad tokiam žmogui apskritai rūpi ne žiūrėti kūno, b et kiek įm anom a nuo jo atitrūkti ir atsigręžti į sielą? - M anau. 65

—T aig i čia pirm iausiai aiškiai matyti, kad filosofes siekia kiek įm ano m a išvaduoti savo sielą iš bendrystės su k ū n u *, kitaip nei visi k iti žm onės*. - T aip . - D augum ai žm onių , Sim ijau , tikriausiai atrod o, jo g je i nesimėgauji jokiais tokiais dalykais ir neturi su ja is nieko bendra, tai neverta nė gyventi*, ir kad kam visai nerūpi per kūną pasiekiami malonum ai, tam visai nebetoli iki m irties*. - G ryna tiesa. - O je i kalbėsim e apie paties pažinim o įgijim ą*? K liu -

b do kūnas, ar ne, kai tyrinėdam i pasiim am e jį ben d rin in ­ ku? Aš štai ką no riu pasakyti: ar regoje ir klausoje žm ogus randa nors k iek tiesos, arba —ju k ir poetai m um s vis kar32

65b-d

FAI D O N A S

to ja tokiu s dalykus, — n ičn ieko a iš k ia i m es n ei g ird im e, n ei

regim

B e t je i ja u Šios juslės nėra nei tikslios, nei aiškios,

ką ir kalbėti apie visas kitas, kiek jų turi kūnas. V isos ju k prastesnės už šias*. A r n e taip, kaip manai? — Ž in o m a , kad taip, — atsakė Sim ijas. —T a i kada gi, —tęsė Sokratas, —siela prisiliečia prie tie­ sos? Ju k kai j i kartu su kūnu im asi ką nors nagrinėti, aišku, jo g šis ją kiaurai apgauna. — T a i tiesa.

c

— T a i k u r kitu r, je i n e p rotau jant, sielai atsiveria kuri n ors iš esybių*?

—Tikrai. — N a , o geriausiai j i tu rb ū t tada protauja, kai niekas iš Šių dalykų ja i netrukd o: nei klausa, nei rega, jo k s skaus­ m as, jo k s m alonum as, b e t kai j i labiausiai pasilieka pati su savim i, pasako kūnui ‘sudie* ir kiek įm anom a vengdama su ju o bendrauti bei liestis, veržiasi prie esybės*. — T a ip ir yra. — T a d ir čia* filosofo siela labiausiai niekina kūną ir d bėga n u o jo , siekdam a pasilikti pati su savimi? — T a ip . — O ką mes, Sim ijau , pasakysim e štai apie ką: pats tas „teisinga“, ar yra toks daiktas, ar ne*? — D ievaži, tikrai yra! „gražu

ir „gera ?

— K aip gi ne. — N a , ir teko tau kada nors savo akim is ką nors to k io m atyti? 33

65d-66c

F A ID O N A S

— N iekados, - atsakė Sim ijas. - T a i gal kita kokia iš kūno juslių būsi ju o s lietęs? T u riu galvoje visa ko - dydžio, sveikatos, stiprybės, žodžiu, visų c dalykų, kurie tik yra, b ū tį* A r per kūną regim e tai, kas ju ose tikriausia? O gal šitaip: tas iš m ūsų, kuris geriausiai ir kruopščiausiai yra pasirengęs tyrinėdam as k iekvieną daiktą apm ąstyti j į patį savaim e, arčiausiai p rieina prie kiekvieno daikto suvokim o? — Ž inom a. - V adinasi, tas žm ogus tai padarytų visų tyriausiai*, kuris prie kiekvieno dalyko k iek įstengdamas eitų pačiu m ąstym u, neįpainiodam as į jo veiklą regos, ir jo k ios kitos 66 juslės neįtraukdam as į galvojim ą? Kievieną esybę jis im ­ tųsi m edžioti* gryną pačią savaime, pasitelkęs vien gryną m ąstym ą savaim e, kiek įm anom a atitrūkęs nuo akių, ausų, galim a sakyti, - n u o viso k ū n o , drum sčiančio su ju o susi­ dėjusią sielą ir neleidžiančio pasiekti tiesos ir pažinim o? Ar ne toks žmogus, Sim ijau , veikiau nei kas kitas, turės laimės nutverti esybę? - N uostabiai teisingai kalbi, Sokratai! - tarė Sim ijas. b

- Ar nem anai, kad iš viso šito tikri filosofai b ū tų pri­ versti susidaryti maždaug tokią n u om onę, ir vieni k itiem s jie Štai ką tartų: „Žiūrėkite! R od os, kažkoks takelis* atve­ d a m us ir m ūsų svarstymą prie tokios ty rinėjim o išvados: kol turim e kūną, ir m ūsų sielą teršia ši blogybė, niekados pakankam ai nepasieksim e to , ko trokštam e: o tai, kaip sa­ k om e, yra tikrovė*. Kūnas atim a iš m ūsų b e galo daug lai-

c k o , —ja m būtinas maistas! N egana to - kartais j į užpuola 34

66c-67a

FAI D O N A S

kokios nors ligos ir trukdo m um s m edžioti esybę. Kūnas užtvindo m us geism ais, norais, baim ėm is, visokiais kliede­ siais ir gausybe niekų tiek, kad iš tiesų, kaip kad sakom a, tikrai niekada nieko jis m um s neleidžia suvokti*. J u k karus, perversm us ir kautynes sukelia vis tas pats kūnas ir jo n o ­ rai. M a t visi karai pradedam i turtam s įsigyti, o turtų įsi­ gyti m us verčia kūnas, kurį mes vergiškai slaugom e. O

d

filosofijai dėl šio k ū n o su visais jo rūpesčiais nebeturim e laiko. B e t baisiausia tai, jo g , je i kartais kūnas ir palieka m u m s k ok ią laisvą m inu tę, ir im am ės ką nors nagrinėti, jis vėl visur išlenda, kelia sąm yšį, suirutę ir taip m us trik­ d o , kad dėl jo neįstengiam e regėti tikrybės. Žodžiu, tikrai tu rim e pakankam ą įrodym ą, kad, je i ketinam e ką nors tyrai p ažinti, privalom e kratytis kūno ir pačia siela regėti pačius dalykus*. T a d a pagaliau, kaip atrod o, turėsim e tai, e ko geidžiam e ir ką sakom ės m y lį* — pažinim ą. T a d a , kai baigsim e gyvenim ą - taip rodo m ūsų svarstymas, o kol gyvenam e - ne. M at, je i susidėjus su kūnu nieko tyrai n eįm an o m a pažinti, tai viena iš dviejų: arba niekur nega­ lim a pasiekti žin o jim o , arba baigus gyvenim ą. Ju k tik tada siela pagaliau bus atskirai nuo kūno ir pati sau, o iki tol ne. O kol gyvenam e, tada tu rbū t labiausiai priartėsim e prie žin ojim o, kai kuo mažiausiai turėsim e reikalų su kūnu, kuo m ažiausiai su ju o bendrausim e, je i tik tai nėra visiš­ kai neišvengiam a. J e i neprisipildysim e jo kūnišku m o, bet apsaugosim e nuo jo savo tyrum ą, kol dievas pats nepaleis m ūsų. T a d a tyri, nusikratę kūno bep rotybės*, tikriausiai būsim e su tok iom is pačiom is [esybėmis] ir patys savaim e* 35

67

67b-d

F A ID O N A S

b pažinsim e visa, kas gryna, o tai tu rbū t yra tai, kas tikra. Ju k tam , kas nėra tyra, vargu ar galim a liesti tai, kas tyra“*. Šitaip, m an o galva, bū tinai turėtų vieni kitiem s tarti ir taip tu rėtų m anyti visi tikri pažinim o gerbėjai. O tau ar taip neatrodo? —T ik rų tikriausiai, Sokratai! —T a d , —tęsė Sokratas, —je i tai tiesa, bičiuli, žm ogus tur­ b ū t visai gali tikėtis, jo g nuvykęs, kur as keliauju, ten ai — kur gi kitur? — p ilnai pasieks tai, vardan ko mes taip pluc šom e praėjusiam e gyvenim e. T o d ėl šią m an dabar liep tąją kelionę lydi g ero ji viltis, kaip ir kiekvieną k itą žm ogų, kuris tikisi esąs apvalęs ir pasiruošęs savo mąstymą. v

— Ž in o m a, — pritarė Sim ijas. — O ar ne šitai bus apsivalymas*, kaip mes seniai ja u kalbam e, ku o labiausiai skirti sielą nuo kūno ir pratinti ją , kad iŠ visų kūno vietų teiktųsi ir spiestųsi pati savyje, ir kad d gyventų, ir dabar, ir paskui, kiek įm anom a viena su savi­ m i, besivaduodam a iš kūno tarsi iš pančių*? — T ik rai taip, - atsakė Sim ijas. —Šitai ju k ir vadinam a m irtim i, sielos išpančiojim as ir atsiskyrimas nuo kūno? —Aišku, kad taip, — tarė šis. —O išpančioti ją , pasak mūsų, visuom et labiausiai, ne, vieninteliai, siekia tikrai atsidavusieji filosofijai, ir toks kaip tik ir yra filosofų siekis: sielos išpančiojim as ir atskyrim as n u o k ū n o . A r ne taip? —A trodo. —T a ig i, kaip sakiau pradžioje*, ar nebū tų ju o k in g a, je i 36

67e-68c

F A ID O N A S

žmogus» kuris visą gyvenim ą pratino save gyventi taip, e kad b ū tų kuo arčiau m irties, sielvartautų, kai šitai ja m pagaliau nutiko? — K aip gi neju okinga. — T a d tikrai atsidavę filosofijai išties siekia m irti, ir m irtis ju o s baugina m ažiau nei b et kurį kitą žm ogų. Štai iš ko gali apie tai spręsti: įsivaizduok, kad jie visai nebesutaria su kūnu ir tetrokšta tu rėti vieną sielą savaime, o tam nutikus išsigąsta ir sielvartauja. A rgi nebū tų visiška nesą­ m on ė, je i jie nedžiūgautų žengdam i ten, kur nuvykę gali 68 tikėtis laim ėti tai, ko visą gyvenim ą geidė — o geidė jie p ažin im o*, ir atsikratyti palydos to, su kuo nebesutaria? A r dėl žm onių , kuriuos m y lėjo , žm onų arba vaikų, šiems num irus, daug kas savo valia p anoro keltis pas H ad ą*, ve­ dam i vilties ten pam atyti tuos, kurių ilgėjosi ir bū ti su jais, o tas, kas tikrai geidžia pažinim o ir tvirtai laikosi tos pačios vilties niekur kitu r, je i ne pas H ad ą, tikrai su ju o susitikti, sielvartaus dėl m irties ir nedžiūgaus tenai žengdamas? R e i- b kia m anyti, džiūgaus, je i tik jis, bičiu li, iš tikro yra filosofas. Ju k jis tvirtai tikės, kad n iek u r k itu r, b et tik tenai tyrai pa­ sitiks pažinim ą. O jeig u taip, tad, kaip ką tik sakiau, argi n eb ū tų visiška nesąm onė, je i toks žm ogus b ijo tų m irties? — D ievaži, visiška nesąm onė! — atsakė Sim ijas. —A r Šitai nebus tau pakankam as įrodym as* pam ačius, jo g žm ogus sielvartauja m irties akivaizdoje, kad jis n e iš- c m in ties, b e t koks nors k ū n o gerbėjas*? T a s pats, ko gero, bus ir pinigų, ir Šlovės m ėgėjas. A r vieno k atro, ar abiejų šių dalykų*. 37

68c-69a

F A ID O N A S

— T a ip ir yra, kaip sakai. — V ad inasi, Sim ijau , ir tai, ką žm onės vadina narsa, labiausiai būdinga taip nusiteikusiem s žm onėm s? — Ž in o m a, kad taip, — atsakė tas. — N a, o santūrumas, tai, ką žmonės* taip vadina, — ne­ pam esti galvos dėl geismų, b et žiūrėti į ju o s su panieka ir saiku, — ar ne jiem s vieniem s tepriklauso, kurie labiausiai niekina kūną ir gyvena pasinėrę į filosofiją*? d

— K itaip ir bū ti negali, — tarė šis. —Ju k kitų žm onių , — tęsė Sokratas, — narsa ir santū ru ­ m as, je i panorėsi ju o s apm ąstyti, tau pasirodys keisti. — K aip tai, Sokratai? —Ž in ai, kad visi k iti žm onės m irtį laiko viena didžiųjų blogybių?

—Žinoma. —T a ig i, je i jų narsuoliai nepalūžta mirties akivaizdoje, jie nepalūžta bijod am i didesnio blogio*? — T a ip ir yra. —Vadinasi, visi, išskyrus filosofus, narsūs yra iš baim ės, todėl, kad bijo. B e t tai ju k nesąm onė — bū ti narsiam iš baimės ir bailumo?

e

- Žinoma. —N a, o jų saikingieji? A r jų atveju nėra tas pat: jie san­ tūrus iš kažkokio palaidum o? N ors mes ir sakom e, jo g tai negalim as daiktas, tačiau šitiem s žm onėm s su jų negudriu santūrum u nutinka kažkas panašaus: bijodam i n etek ti vie­ n ų m alonum ų, kurių geidžia, jie pasiduoda tiem s m alon u -

69 m am s, o n u o kitų susilaiko*. N ors jie ir vadina palaid u-

38

69a-d

F A ID O N A S

m u , je i kas pasiduoda m alonu m ų valdžiai, tačiau patiem s, kaip m atom , pavyksta pasiduodant vienų m alonum ų val­ džiai, valdyti kitus. O tai panašu į ką tik sakytą dalyką, kad jie kažkaip geba b ū ti santūrūs iŠ palaidum o. — T ik ra i panašu. - J u k , garbingasis Sim ijau , kažin ar tok ie bus tinkam i m ainai dorybei įgyti, kai m alonu m ai iškeičiam i į m alonu­ m us, skausm ai į skausm us, o baim ė į baim ę — didesni į m ažesnius, tarsi pinigai? B et, ko gero, yra vienintelis tikras pinigas, į kurį visa tai dera keisti - pažinim as. Kas už j į ir b kartu su ju o perkam a ar parduodom a, visa tai, ko gero, tikrai bus narsa, santūrum as, teisingum as, ir apskritai tik­ ro ji dorybė, — tik už pažinim ą, nesvarbu, ar pagausėtų, ar sum ažėtų m alon u m ų , baim ių ir k itų panašių dalykų*. O kai šie dalykai tarpusavyje keičiam i atskirai nuo pažinim o, tai čia, ko gero, bus kažkokia b u taforija*, tiesiog vergiška* dorybė, k u r nėra nieko sveiko* ir nieko tikro. B e t iš tiesų, tikrasis santūrum as, teisingum as, narsa - ko gero, bus lyg c apsivalymas nuo visų šių dalykų*, ir pats pažinim as — tai tu rb ū t tam tikros apsivalymo apeigos*. Panašu, kad ir tie žm onės, kurie įsteigė m um s slėpiningas apeigas*, nėra ko­ kie nenaudėliai — neveltui jie nuo senų laikų m įslingai sk elb ia, esą, kas į H a d ą atvyks nesu žin ojęs p a sla p čių ir

neįšventintas į slėpinius> atsidurs purve) o apsivalęs ir įšventin­ tas ten a i nuvykęs apsigyvens su d iev a i5* . Ju k , kaip teigia slė­ pin in g ų apeigų dalyviai, tirsanesių daug, bakch ų m aža * . d Pastarieji, m anding, kaip tik ir yra filosofijai gyvenim ą tik ­ rai skyrę Žm onės*. Aš ir pats gyvenim e k iek įstengdam as 39

69d-70b

F A ID O N A S

dariau viską ir visais būdais siekiau tap ti vienu iŠ jų . A r teisingai siekiau? A r esam e ką nors laim ėję? K aip iŠ tikrųjų yra, je i dievas duos, aiškiai sužinosim e tenai nuvykę. N eil­ gai, m an regis, liko laukti. T o k s tad yra m ano ginamasis žodis, Sim ijau ir K ebėtai: e ne be pagrindo nesikankinu ir nesielvartauju palikdamas jus ir čionykščius šeim ininkus, tikėdamasis ir tenai ne ką prasčiau nei čia rasiąs gerų šeim ininkų bei draugų. Je i jum s m ano gynimasis pasirodė kiek ¿tikimesnis nei atėniečių teisėjams, tai gerai. Po šių Sokrato žodžių prabilo Kebėtas: 70

- V isa kita, Sokratai, m an regis, gerai pasakyta, b et dėl sielos žm onėm s kyla daug abejonių. O gal ji, atsiskyrusi nuo k ūno, niekur nebebus? G al tą dieną, kurią žmogus miršta, ji, kai tik atsiskiria nuo kūno, suyra ir žūva? Išeida­ m a išsisklaido tarsi garai ar dūmai, dingsta išlėkdama į visas puses, ir nebėra n ieko ir niekur*? M a t, je i j i būtų kur nors susitelkusi savyje ir nusikračiusi visų šių blogybių, kurias

b čia dabar su m inėjai, tada, Sokratai, turėtum e tikrą — ir kokią gražią! —viltį, jo g tai, ką sakai, tiesa. B et kad siela y ra ir žmogui num irus, ir kad ji tebeturi kažkokią pažinim o galią*, čia tikriausiai gerokai dar trūksta įtaigum o bei įti­ kim um o*. - Teisingai kalbi, Kebėtai, - atsakė Sokratas. - T a i ką darysime? N ori, kad apsvarstytume* šiuos dalykus: panašu, kad taip yra, ar ne*? — A š tai m ielai išgirsčiau, ką apie ju o s m anai, — tarė K ebėtas. 40

70b—71

F A ID O N A S

- N a, b en t ja u , - tarė Sokratas, - nem anau, kad dabar m ane išgirdęs kas nors, kad ir kom edijų rašytojas, pasakytų, c esą tauškiu niekus ir sam protauju apie tai, kas m an ne­ dera*. T a d , je i pritarti, reikia tai ištirti. Siūlau svarstyti šitaip: ar gyvenim ą baigusių žm onių sielos yra pas H ad ą, ar jų ten nėra? Pirm iausia, yra toks senas padavimas, kurį mes pam enam e*, kad ten yra iš čia atėjusios sielos, o paskui vėl ateina čia ir atsiranda iš m iru­ sių*. O je i šitaip yra - je i gyvieji vėl atsiranda* iš m iru­ siųjų, - ar tai nereiškia, kad m ūsų sielos tenai yra? Ju k d neatsirastų vėl, je i nebebūtų? T a d , je i tikrai paaiškėtų, jo g gyvieji atsiranda iš niekur kitur, kaip tik iš m irusiųjų, turė­ tum e pakankam ą įrodymą, jo g taip ir yra. Priešingu atveju, dar kaip nors kitaip reikėtų svarstyti. - Ž in o m a, kad taip, — su tiko K ebėtas. - K ad lengviau suprastum šį dalyką, spręsk n e tik iš žm on ių , bet iš visų gyvūnų ir augalų, ir apskritai, iš viso, kam būdinga rastis. Ž iū rėk im e, ar ne Šitaip viskas atsiran­ da: visos priešybės randasi ne iš ko k ito , kaip iŠ priešybių, c kas tik turi ką nors priešinga. A n tai, bjau riam priešinga gražu, - ar ne taip? — o neteisingam teisinga. B e t tas pats yra ir su aibe k itų dalykų! T a d panagrinėkim e šį klausi­ m ą: ar bū tinai taip yra, kad, kas turi ką nors priešinga, atsi­ randa ne iš ko nors kita, kaip iš savo priešybės*? A n tai, jei atsiranda kažkas d id esnio*, tu rbū t bū tinai iš anksčiau bu ­ vusio m ažesnio paskui atsiranda kas nors didesnio? - T a ip . - O kai atsiranda kažkas m ažesnio, ar ne iš anksčiau

41

71

71 a-C

FAIDONAS

buvusio didesnio vėliau atsiranda kas nors m ažesnio? —T a ip ir yra, - sutiko Kebėtas. — N a, o kas nors silpnesnio atsiranda iŠ kažko stipres­ nio, o kas nors lėtesnio — iš greitesnio? — Ž inom a. — Ž iūrėkim e toliau. K ai atsiranda kas nors blogesnio, ar ne iš geresnio? O kas nors teisingesnio, — tai iš n eteisingesnio? — K aip gi kitaip? —V adinasi, — tarė Sokratas, — mes pakankam ai įsitiki­ nom e, kad viskas atsiranda tokiu būdu: priešingi dalykai iŠ priešingų*? v

— Ž inom a. — D ab ar toks klausim as. A r nėra su tais daiktais dar ir taip, kad tarp abiejų , esant dviems priešybėms, esama ir b dviejų atsiradim ų?* - iš vieno į kitą, o iš pastarojo vėl į pirm ą, kaip tarp didesnio ir mažesnio daikto esama augi­ m o ir nykim o, ir mes ju o s taip ir vadiname: viena „augti“, o kita „nykti“*? —T a ip , - atsakė anas. — T aigi ir „skirtis“ bei „jungtis“, „aušti“ ir „kaisti“, ir visi tokie dalykai, nors kartais mes jų neįvardijam e*, iš tik ­ rų jų būtinai visada bū na taip, kad viena randasi iš k ito , ir tarp abiejų abiejom is kryptim is vyksta radimasis? — Ž in o m a, — tarė anas. c

- G erai, - tęsė Sokratas. - O „gyventi“ turi ką nors priešinga, kaip kad „budėti“ priešinga yra „m iegoti“? — Ž in o m a , kad tu ri, — atsiliepė Kebėtas. 42

FAIDONAS

7 1c-e

—Ką? — „B ū ti m irusiam “. — V ad inasi, šitai randasi viena iš k ito , je i tai yra prie­ šybės, ir tarp jų , esant dviem s dalykam s, esam a dviejų atsiradim ų? — K aip gi ne? - T a i as tau dabar pateiksiu vieną porą, iŠ tų, kurias ką tik m inėjau , - tęsė Sokratas, - pačią ją ir atsiradim us jo je , o tu m an - kitą. Sakau: „m iegoti“ ir „budėti“; iš „m iegoti“ atsiranda „budėti“,

o iš „budėti“ -

„m iegoti“, o atsiradim ų d

tarp jų esam a vieno „užm igti“, kito - „pabusti“*. Pakanka­ m ai aišku, ar ne? — Ž in o m a. — O dabar tu m an taip sakyk apie gyvenim ą ir m irtį. P irm iausia, ar nem anai, kad „būti m irusiam “ priešinga „bū ti gyvam “? — Su tin k u . — O atsiranda jie viena iš kito? —T a ip . — V ad inasi, iŠ gyvo atsiranda kas? — M iręs, — pasakė. — N a , o iš m irusio? — T e n k a pripažinti, kad gyvas. —V ad inasi, K ebėtai, kas gyva, taip p at ir gyvį i m o n ėS) atsiranda iš m irusių? — A trodo.

e

— V ad inasi, m ūsų sielos yra pas H adą? — Panašu.

43

71e-72b

F A ID O N A S

—N a, o iš dviejų tarpinių atsiradim ų b en t jau vienas yra akivaizdus? Ju k „m irti“, šitai tikriausiai akivaizdu, ar ne? v

— Ž inom a. — O ką toliau darysime? N ejau gi neatsversim e šito at­ siradim o priešingu, ir gam ta šioje vietoje liks šluba? O gal bū tinai reikia atsverti „m irti“ kokiu nors priešingu atsi­ radimu? — M a n rodos, reikia, — tarė. — K as gi tai būtų? — „A tgim ti“. — V ad in asi, — pasakė anas, — jegu yra „atgim ti“, „at72

g im ti“ tu rėtų b ū ti gyvųjų atsiradim as iš mirusių? v

— Ž in o m a. — V ad in asi, ir šitaip * pripažinom e, kad gyvieji iš m i­ rusiųjų atsiranda lygiai taip pat, kaip ir mirusieji iš gyvųjų? O je i šitaip yra, tai, kaip ja u nutarėm e*, turėtų būti pa­ kankam as įrodym as, kad m irusiųjų sielos privalo b ū ti kažkur, iš kur jo s vėl atsiranda? — M an atrodo, Sokratai, kad iš to, ką pripažinom e, būtinai šitaip plaukia. — T a i žiūrėk, Kebėtai, - tęsė Sokratas, - mes visai te i­ singai tai pripažinom e, bent man taip atrodo. M a t, jeig u b vieni daiktai rasdamiesi nuolatos neatsvertų k itų , tarsi eidam i ratu, ir radimasis būtų toks tiesus, einantis tik nuo vienos priešybės prie kitos, nesukdamas atgal prie pirm o bei nedarydamas posūkio*, —pats supranti, kad galop vis­ kas įgytų tą patį pavidalą, patirtų tą pačią būseną ir nus­ to tų rastis?

44

72b-73a

F A ID O N A S

- K aip tai? - V isai nesunku suprasti, ką turiu o m en y je. T ark im e, je i b ū tų „užm igti“, b et jo neatsvertų iŠ „m iegoti“ atsiran­ dantis „atsibusti“, pats supranti, jo g viskas baigtųsi taip, c kad E n d im ijo n o istorija* pasirodytų tuščiai išpūstas m enk­ niekis ir nieku o nepasižym ėtų*, kadangi ir visi k iti p atin ų tą p atį, tai yra užm igtų. Arba, je i viskas tik ju ngtų si, bet nesiskirtų, tai greit atsitiktų pasak Anaksagoro žodžių „V i­ si daiktai kartu “*. O gi taip pat, brangusis K ebėtai, jeigu viskas, kas turi gyvybės, m irtų, o mirę liktų tuo pačiu m iru­ siųjų pavidalu ir nebegim tų iš naujo, ar nepasibaigtų tai neišvengiamai tuo, kad viskas num irtų ir niekas nebegyven­ tų? M a t, je i gyviai atsiranda iš k itų *, o patys m iršta, tai ar d gali b ū ti, kad viskas nebū tų išeikvota m irčiai? - N iek aip , Sok ratai, m ano galva, negali bū ti, - atsakė K ebėtas. — M a n atrod o, kad tu kalbi visišką tiesą. - T a i ir yra, K ebėtai, p ati, m ano m anym u, tikriausia tiesa, ir m es neklystam e pripažindam i šiuos dalykus, b et iš tik rų jų yra atgim stam a, ir gyvieji atsiranda iš m irusiųjų, ir m iru sių jų sielos yra*. - Palauk, Sokratai! - įsiterpė K ebėtas. - J u k tas pats e plaukia ir iŠ an o tavo m ėgstam o kartoti teiginio, je i jis teisingas: esą m okym asis m u m s yra n e kas k ita , kaip prisim inim as*. Ir iš jo , regis, bū tinai seka, kad tai, ką dabar p risim enam e, m es kažkur prieš tai ja u esam e pažinę. B e t 73 tai n eįm anom a, je i m ūsų siela nebuvo k u r nors prieš atsi­ rasdama šiam e žm ogaus pavidale. V ad inasi, ir šitaip žiūrint atrod o, jo g siela yra kažkas nem irtinga. 45

FAIDONAS

7 3 a -d

- K ebėtai, — pertraukė Sim ijas, - kaip gi tai įrodom a? P rim in k m an, nes aŠ nelabai dabar prisim enu. - V ienas įrodym as, - atsakė K ebėtas, - pats gražiausias, kad klausiam i žm onės, je i kas m oka gražiai klausti, patys viską pasako, kaip yra. B e t je i ju o se nebū tų ž in o jim o ir teisingo su pratim o, jie nepajėgtų šito padaryti! O paskui, b je i dar parodo geom etrinius brėžinius ar ką nors to k io , tai čia akivaizdžiausiai pasitvirtina, kad taip ir yra*. - J e i toks [įrodymas] tavęs neįtikin o , Sim ijau , — tarė Sokratas, — pažiūrėk į tai štai kaip, - gal tada ir pats su tik ­ si. M atau , kad n etiki, kaip tai, kas vadinam a m okym usi, gali b ū ti prisim inim as? - N e tai kad netikiu , — atsakė Sim ijas, — bet turiu pa­ tirti kaip tik tai, apie ką kalbam e —p risim inti*. Ir iš to , ką bandė pasakyti Kebėtas, jau kone prisimenu ir beveik tikiu. V is dėlto m ielai dabar paklausyčiau, koks yra tavasis aiš­ k in im o būdas. c

— O g i štai koks. Surinkam e turbūt, kad je i kas nors ką nors prisim ena, kadaise anksčiau turėjo tai žinoti? - Ž inom a. - A r sutinkam e ir su tuo, kad je i žinojim as atsiranda tam tikru būdu, jis yra prisiminimas? Štai kokį būdą turiu galvoje: jeigu kas nors išvydęs, išgirdęs ar kaip kitaip ką nors patyręs, pažįsta ne tik šį daiktą, bet kartu pagalvoja ir apie kitą, priklausantį ne tam pačiam , o kitam žin ojim u i, ar n e teisinga būtų teigti, kad žmogus p risim in ė tai, kas

d ja m atėjo į galvą? - Kaip tai?

46

73d-74a

F A ID O N A S

- Antai: vienas yra žinojimas apie žmogų, kitas - apie lyrą. - K aip gi ne. - Z in ai ju k , ką patiria įsim ylėjėliai, pam atę lyrą, ap­ siaustą ar kitą kokį daiktą, kurį paprastai vartoja jų m y­ lim asis: jie atpažįsta lyrą ir m intyse susidaro m ylim ojo, kuriam priklauso ši lyra, vaizdą. T a i ir yra prisim inim as. T a ip pat, tarkim e, kas nors pam atęs S im iją neretai prisi­ m ena ir K ebėtą. Tikriau siai galėtum e pateikti dar aibę to ­ kių pavyzdžių*. - D ievaži, tikrą aibę, - pritarė Sim ijas. - A r šitai, - tęsė Sokratas, - nėra kažkoks p risim in i- e mas? Y p ač kai kam nors taip atsitinka su daiktais, kuriuos jis ilgam išleido iš akių ir ja u buvo pamiršęs? - T ik ra i taip. - D a r sakyk: ar galim a pam ačius nupieštą žirgą arba nupieštą lyrą prisim inti žm ogų, o pamačius nupieštą Sim iją prisim in ti Kebėtą?

- Žinoma. - T ik riau siai, ir pam ačius nupieštą S im iją galim a prisi­ m in ti p atį Sim iją? - A išku, kad galima!

74

- T a ig i iš visų šių pavyzdžių plaukia, kad p risim in im ą sukelia ir panašūs, ir nepanašūs dalykai? - Plaukia. - O kai k am nors prisim inim as apie ką nors kyla iš panašių dalykų, ar nep atiria jis kartu dar kai k o, ar nesusi­ m ąsto dėl šio d aikto panašum o į tą, kurį prisim in ė: ar trūksta ja m k o nors, ar ne*? 47

74a-c

F A ID O N A S

— B ū tin ai atsitinka. — O dabar žiūrėk, ar tikrai taip yra. P ripažįstam e tu r­ b ū t, kad yra toks daiktas „lygu“, n e taip kaip rąstas rąstui arba akm uo akm eniu i, ar dar kas nors to k io , b e t kažkas nuo jų visų skirtinga, pats tas „lygu“, - kaip atsakysim e: yra toks daiktas, ar nėra*? b

— D ievaži, yra, — atsiliepė Sim ijas, — ir dar kaip! — Ir žin o m e patį tai, kas yra*? — B e ab ejo , - atsiliepė Sim ijas. — O iŠ k u r m es im am e šį žin o jim ą apie jį? A r tik n e iš d aiktų , kuriuos ką tik m inėjom e: m atydam i lygius paga­ lius, akm enis ar ldtus kokius lygius daiktus, iš jų susi­ d arom e m in tį apie aną, nuo šių daiktų skirtingą „lygu“? O gal tau n eatrod o, jo g tai yra skirtinga? T a d pagalvok dar šitaip: ar lygūs akm enys ir pagaliai, nors vis tie patys, n eatrod o kartais kažkam lygūs, o kažkam - ne*? — Ž in o m a, kad taip. c

- N a, ar buvo kada nors, kad patys „lygūs“* tau pa­ sirodytų nelygūs, arba lygybė - nelygybe? —T ik rai niekada, Sokratai! —Vadinasi, nėra tas pats šitie lygūs daiktai ir pats „lygu“. - J o k i u būdu, m ano galva, Sokratai. — Ir vis dėlto žinojim ą apie jį esi susidaręs bei gavęs iš šių lygių daiktų, skirtingų nuo ano „lygu“? — T ik ra uesa. — K ad šis „lygu“ arba panašu į juos, arba nepanašu*? v

— Ž inom a. — B e t skirtum o čia jo kio nėra, - tarė Sokratas. — Je i

48

74d-75a

FAIDONAS

pam ačius kokį nors daiktą, nuo šio vaizdo m intyse atsi- d randa kitas, panašus ar nepanašus, b ū tin a pripažinti, kad čia kaip tik ir įvyko prisim inim as. — Ž in o m a, kad taip. — Ž iū rėk toliau, - tęsė anas. — A r nepatirtam e mes ko nors to k io dėl rąstų ir kitų dabar m inėtų lygių daiktų? A t­ rodo jie m um s lygūs taip pat, kaip ir pats tai, kas yra „ly­ gu“? O gal sto k o ja ko nors, kad bū tų tok ie pat, kaip anas „lygu“, ar nieko nestokoja? — D a r kaip stokoja! —V ad inasi, su tinkam e, jo g , kai kas pam atęs kokį daik­ tą, pagalvoja: „šis daiktas, kurį aš dabar m atau, nori būti toks, kaip kažkokia kita esybė, tačiau atsilieka ir neįsten- e gia b ū ti toks, kaip ji ir yra prastesnis“, — taigi žm ogus, ku­ ris taip galvoja, tikriausiai anksčiau ja u tu rėjo žinoti aną esybę, į kurią, pasak jo , panašus, b et atsilieka šis daiktas? — B ū tin a i tu rėjo . — N a , o m es ar n e tą patį būsim e patyrę dėl lygių daik­ tų ir paties „lygu“? — D a r kaip! — V ad inasi, m es bū tinai iš anksto tu rėjo m e žinoti tą „lygu“, kai p irm ą kartą pam atę lygius daiktus pagalvojo m e : visi jie veržiasi b ū ti, kaip anas „lygu“, b e t atsilieka. — T a ip ir yra. — K ita vertus, pripažįstam e ir tai, jo g ši m intis atsirado ne iš k u r k itu r, ir negalėtų iš k itu r atsirasti, b et tik išvy­ dus, palietus ar kaip kitaip patyrus, —visa tai as laikau tuo pačiu. 49

75

75 a-d

F A ID O N A S

— T a i ir yra tas pat, Sokratai, b en t ja u tiek, k iek siekia parodyti šis aiškinimas.

- Žodžiu, iš potyrių tenka susidaryti mintį, kad visa, b ką patiriame, veržiasi link to, kas yra lygu, tačiau atsilieka. A r kaip pasakysime? - T a ip ir pasakysime. -V a d in a s i, dar nepradėję regėti, girdėti ir apskritai ju s­ ti, privalėjom e, m atyt, turėti jau žinojim ą apie patį „lygu“, kad jis yra*, id ant su ju o siedam i juslėm is suvokiam us ly­ gius daiktus, galėtum e tarti: „Visi jie trokšta b ū ti tok ie, kaip tas lygu, b et yra prastesni už j į “? - Iš to , kas pasakyta, Sokratai, bū tinai taip plaukia.

- O juk vos gimę mes iškart jau regėjome, girdėjome ir turėjome visus kitus potyrius? - Ž inom a. c

— O žinojim ą apie „lygu“ mes, kaip sakėme, tu rėjom e gauti anksčiau už šiuos potyrius?

—Taip. — T aig i panašu, kad šį žinojim ą m es tu rėjom e gauti prieš gim dam i.

—Panašu. —O je i, gavę Šį žinojim ą prieš gim im ą, m es su ju o gim s­ tam e, vadinasi, dar prieš gim dam i ir tik ką g im ę žin o m e n e tik „lygu“, „daugiau“, „mažiau“, b et ir visus tokiu s da­ lykus? J u k m es dabar kalbam e ne vien apie „lygu“, b et taip d p at ir apie patį „gražu“, patį „gera“, „teisinga“, „dora“, žodžiu, apie visa, k am klau sin ėd am i ir atsak in ėd a m i klausimuose ir atsakymuose dedam e antspaudą „kas yra“*. 50

75d-76b

F A ID O N A S

V adinasi, žin o jim ą apie visa tai mes tu rėjo m e gauti prieš gim dam i. - G erai. • - O gavę žin o jim ą apie ku rį nors iš šių dalykų, je i čia pat jo nepam iršdavom e, tu rėjo m e visada g im ti žinantys ir žinoti visą gyvenim ą. T a i ju k ir yra žin o ti: gavus žinojim ą apie ką nors, tu rėti j į ir neprarasti. A r n e šitai, Sim ijau , ir vadinam e užm arštim i — n etek ti žinojim o? - T ik ra i taip, So k ratai, — atsakė S im ijas.

e

- O je i, m anau , gavę prieš gim im ą, gim dam i mes jį prarad om e*, b e t vėliau vartodam i tokius dalykus* suvo­ kiančias ju sles, atsiim am e tą žin o jim ą, anksčiau kadaise ja u tu rėtą*, ar tai, ką vadinam e „išm okti“, nebus savojo žin o jim o atsiėm im as? A r neteisingai padarytum e, vadin­ dam i šį dalyką atsim inim u *? - Ž in o m a. - J u k šitai mes ja u pam atėm e, kad, juslėm is suvokus

76

kokį nors daiktą - išvydus, išgirdus ar kaip kitaip patyrus, galim a dėl jo pagalvoti apie kitą, jau pam irštą, prie kurio siekia priartėti šis daiktas, nepanašus į aną, arba panašus. T a d , k arto ju , viena iš dviejų: arba mes esam e gim ę ži­ nod am i šiuos dalykus ir visi visą gyvenim ą ju o s žinom e, arba vėliau tie žm onės, apie kuriuos sakome, kad jie išmoks­ ta, viso labo prisim ena, ir „m okym asis“ tėra prisim inim as. - B ū te n t taip ir yra, Sokratai! - T a i ką tu renkiesi, Sim ijau? K ad esam e gim ę su šiuo b žin o jim u , ar kad vėliau prisim enam e tai, ko žin o jim ą esa­ m e gavę anksčiau? 51

76b-d

F A ID O N A S

- N egaliu dabar nuspręsti, Sokratai. - G erai. O dėl šito ar gali nuspręsti, ir kaip tai tau atrodo: žinantis žm ogus ar pajėgtų pateikti paaiškinim ų* apie tai, ką žino, ar ne? - B ū tinai pajėgtų. - T a i gal m anai, kad visi pajėgia pateikti paaiškinim ų apie tai, ką dabar m inėjom e*? - N orėčiau, kad taip būtų, - atsakė Sim ijas, - b et, deja, kur kas labiau tikėtin a, kad rytoj tokiu pat m etu nebebus jau nė vieno žm ogaus, kuris įstengtų tinkam ai tai padaryti. c

—V ad inasi, tu , S im ijau , nem anai, kad visi tai žino? - T ik ra i ne. - V ad inasi, prisim ena tai, ką kadaise išmoko? - T e n k a pripažinti. - Kada gi m ūsų sielos įgyja žinojim ą apie tuos dalykus? Aišku, kad ne po to , kai jau tapom e žmonėmis? - Aišku, kad ne. - Vadinasi, anksčiau. - T aip. - Vadinasi, Sim ijau , sielos buvo ir anksčiau, dar neatsiradusios žmogaus pavidale. Buvo atskirai nuo kūnų ir turėjo pažinim o galią*. - N ebent, Sokratai, Šias žinias mes įgyjam e tuo pačiu m etu, kai gim stam e - lieka ju k dar Šis laikas?

d

—G erai, drauguži! O kokiu gi kitu laiku mes jas praran­ dame? J u k ką tik sutikom e, kad gim dam i m es jų n eb e­ turim e? M anai, kad prarandam e tuo pačiu m etu, kai ir įgyjame? A r gali pasiūlyti kokį kitą laiką?

52

76d-77b

F A ID O N A S

- N ie k a ip negaliu, Sokratai. T iesio g nepastebėjau, kad pasakiau nesąm onę. - T a i kas gi m um s išeina, Sim ijau? Je i tai, ką mes amži­ nai m inim e* - „gražu“, „gera“ ir apskritai tokia būtis ir mes su ja siejam e tai, ką gaunam e iš juslių, vėl atrasdami

e

ją anksčiau turėtą ir m ūsų*, ir su ja viską lyginame, būtina, matyt, pripažinti, jo g kaip y ra anos [esybės], taip pat ir mūsų sielos y ra m um s dar negimus. O je i anų [esybių] nėra, visas šis įrodymas niekam tikęs? A r nesutinki: lygiai taip pat, kaip pri­ valo būti anos [esybės], ir mūsų sielos privalo būti* mums dar negim us, o je i anos neprivalo, tai ir m ūsų sielos neprivalo*? - T u n e t neįsivaizduoji, So k ratai, — atsakė Sim ijas, — kaip m an atrod o, kad jo s vienodai privalo! Ir kokį puikų prieglobstį susirado įrodym as*: m ūsų siela prieš m um s gi­ m us yra taip p at, kaip ir būtis, apie kurią tu dabar kalbi.

77

Ju k nežinau nieko, kas m an bū tų taip akivaizdu, kaip tai, jo g visi tok ie dalykai kuo tikriausiai y ra — „gražu“, „gera“ ir visa kita, ką tu m in ėjai*. T a d , m an atrod o, viskas jau pakankam ai įrodyta. - O kaip K ebėtui? Ju k ir K ebėtą reikia įtikinti. - Ir ja m taip pat, - atsakė Sim ijas, - bent aš taip m anau, nors ir nerastum antro tokio įrodym am s nepasiduodančio kietasprandžio. V is dėlto m anau, kad ir jį ganėtinai įtikino tai, kad m ūsų siela yra m u m s dar negim us. B e t ar j i dar bus ir tada, kai num irsim e? Šitai m an ir pačiam , Sokratai, dar neatrodo įrodyta. T a d j i vis dar neketina trauktis iš ke­ lio *, ana žm onių baim ė, kurią m in ėjo K ebėtas*: kad žm o­ gui m irus siela neišsisklaidytų ir kad tai n ebū tų jo s buvi53

b

77 b-e

F A ID O N A S

m o galas. Išties, kas gi trukdo įsivaizduoti to k į dalyką: ji susidaro ir atsiranda iš kažkur kitur įvyra jau prieš ateidama į žmogaus kūną, bet kai ateina į kūną ir paskui nuo jo atsiskiria, - Čia ir pati liaujasi buvusi ir išyra? K itaip įro­ dymas nebus užbaigtas. c

- G erai sakai, Sim ijau , - tarė K ebėtas. - Susidaro toks vaizdas, tarsi bū tų įrodyta tik pusė to, ką reikia įrodyti: kad m ūsų siela yra prieš m um s gim stant. B e t reikia dar įrodyti, jo g ir kai num irsim e, ji bus taip pat, kaip ir m um s dar negim us. - T a i jau įrodyta, Sim ijau ir K ebėtai, — atsakė So k ra­ tas, - je i tik nepatingėsite sujungti Šį svarstymą su tuo, ką prieš tai esam e pripažinę, kad visa, kas gyva, atsiranda iŠ

d to , kas m irė*. Ž iūrėkite: je i siela yra ir prieš tai, o eidam a gyventi ir rasdamasi atsiranda n e iš kur kitur, bet būtinai iš m irties ir iš m irim o būklės, tad ar neprivalo ji taip p at b ū ti, ir kai num irs? J i ju k ir vėl turi atsirasti? Taigi ja u įro ­ dyta tai, apie ką kalbate. B e t m an atrodo, kad ju d u su S im iju mielai labiau įsigilintum ėte į Šį svarstymą. M atau , jo g b ijo te tarsi vaikai: o kas, je i vėjas išties išsklaido ir nue pučia iš kūno išeinančią sielą. O je i dar pasitaikys m irti ne ramią, bet kokią audringą dieną! Kebėtas nusijuokė: —Įsivaizduok, kad esame tokie bailiai ir pabandyk m us įtikin ti, Sokratai! B et veikiau tai ne mes bijom e, bet, m atyt, ir m um yse tūno kažkoks vaikas, kurį baugina tok ie daly­ kai. J į tad ir pabandyk įkalbėti, kad nustotų b ijo ti m irties tarsi raganos*. 54

77e-78c

F A ID O N A S

- Paprasčiausiai, - pasakė Sokratas, - turėsite kasdien j į kerėti, kol galutinai išvarysite iš jo šią baim ę*. - K u r gi, Sok ratai, rasim e gerą tokių baim ių kerėtoją? 78 Ju k tu m us palieki! - G raik ija didelė, K ebėtai, ir jo je turėtų bū ti tinkam ų žm onių. G ausios yra ir barbarų tautos. Ieškodam i gero k erėto jo, visas jas turėsite išnaršyti negailėdam i nei pini­ gų, nei vargo, - ju k nesugalvotum ėte tinkam esnės progos pinigam s išleisti*. B e t ir patys drauge turėsite paieško­ ti*: tu rbū t sunkiai rastum ėte, kas geriau už ju s pajėgtų tai daryti. - T a ip ir bus, - atsakė K ebėtas. — B e t grįžkim e ten, b kur su sto jom e, je i tu ri noro. - Ž in o m a , kad tu riu, — ko gi k ito b ū tų galim a tikėtis? - M ie la girdėti. - T a ig i m es dabar, — tęsė Sokratas, — štai ko savęs tu­ rėtum e paklausti*: kokiem s dalykam s būdinga patirti tokį dalyką kaip irim as, ir dėl kokių dalykų ten ka b ijo ti, kad Šito n ep atirtų , o kokiem s tai nėra būdinga? O paskui pa­ sižiūrėti, katros rūšies daiktas yra siela, ir atitinkam ai b i­ jo ti arba n eb ijo ti dėl m ūsų sielos likim o? - T eisin g ai kalbi. - A r su tin k i, jo g sudėtam ir sudėtiniam d aiktui iš pri- c gim ties bū d inga* p atirti tokį dalyką - skilti į dalis tuo pat būdu, k ok iu buvo sudėtas? O je i kas nėra sudėta, tai ja m — kam gi k itam — vieninteliam nepriklauso to patirti. - M a n atrod o, kad taip ir yra, — tarė K ebėtas. - V ad in asi, panašu, jo g kas visu o m et yra tap atu ir 55

78c-79a

F A ID O N A S

vienoda, tikriausiai bus nesudėtiniai d aiktai, o kas kas­ kart bū na įvairiai ir niekada nėra tapatu, sudėtiniai? - B en t m an taip atrodo. d

- G rįžkim e dabar prie to paties, ką ja u svarstėm e*. Si bū tis*, kurios buvim ą mes aiškinam e savo klausim ais ir atsakym ais*, ar ji visada yra ta pati ir vienoda, ar kaskart skirtinga? Pats „lygu“, pats „gražu“, visa tai, kas yra — esy­ bė, - nejau leidžia kokį nors pokytį, kad ir koks jis būtų? G al vis dėlto kiekvienas šių daiktų, kurie yra, pats savaim e yra vienalytis, visada vienodas ir tapatus ir niekada jo k iu būdu ir jo k iu atžvilgiu neleidžia jo k io pasikeitimo? - B ū tin ai jis turi b ū ti tapatus ir vienodas, Sokratai, atsakė K ebėtas. - O ką m anai apie visus šiuos gražius žmones, žirgus,

e

apsiaustus ir visus kitus tokius dalykus, kad ir kiek jų būtų? A rba apie lygius ir visus kitus anų [esybių] bendravardžius*? A r jie tapatūs, ar visiška anų priešybė: nei patys sau, nei vie­ n i kitiem s, gali sakyti, niekados niekaip nėra tapatūs? - Su šitais taip ir yra, - atsakė Kebėtas. - J ie niekados nėra vienodi.

79

- Ju o s gali paliesti, pam atyti, pajusti visom is k ito m is juslėm is, tiesa? O tų, kurie yra tapatūs, niekaip neužciuopsi kaip tik svarstančiu protu, kadangi jie yra neregim i, ir negalim a jų matyti? - Sakai gryną tiesą. - T a d , je i neprieštarauji, tarkim e, kad yra dvi esybių rūšys: regim os ir neregimos. - T ark im e.

56

7 9a-c

FAI D O N A S

— ... ir kad neregim a rūšis visada tapati> o regim a niekada?

—Ir čia neprieštarausiu. — O dabar sakyk: ar tiesa, kad tu rim e du skirtingu da- b lyku - kūną ir sielą*? A r kitaip m anai?

—Ką čia daugiau sugalvosi. — T a i kaip nutarsim e? K atrai rūšiai b ū tų artim esnis ir gim iningesnis kūnas? — N a ja u šitai visiem s aišku: regim ai. — O siela kaip? R eg im a ar neregim a? — B e n t ja u n e ž m o n ių a k im is*, S o k ratai! — atsakė K ebėtas. — B e t m es d abar k albam e apie regim a ir neregim a žm ogiškajai prigim čiai? N e b e n t turi galvoje kokią kitą prigim tį? — N e , žm ogiškąją. —T a i ką pasakysim e apie sielą? M atom as tai dalykas ar nem atom as? — N em atom as. — V ad inasi, ji neregim a. — T a ip . —V ad inasi, siela labiau už kūną panaši į neregim ą rūšį, o kūnas - į regimą. — N iek aip negalim a nesutikti, Sokratai. — O je i siela pasitelkia kūną ir im asi ką nors tyrinėti regos, klausos ar kitos kurios juslės padedam a, - ju k „nau­ d otis k ū n u “ ir reiškia tyrinėti ką nors ju slėm is, - kūnas traukia sielą prie dalykų, kurie niekad n ėra tapatūs, ir, 57

c

FA1DO N AS

79c-80a

prisilietusi prie tokių dalykų, ji ir pati pasim eta, sutrinka b ei apsvaigsta tarytum išgėrusi? A r nesakėm e to ja u prieš kurį laiką*? - T ik ra i. d

— ... o kai imasi tyrinėti pati savaime, tada nu ein a pas tai, kas tyra, am žina, nem irtinga ir vienoda. B ū d am a tos pačios gim inės, ji visada su tu o susitinka, kai tik pavyksta susitelkti savyje ir, prisilietusi prie to k ių [esybių], j i ir pati nustoja klaidžioti ir visada vienoda ir tapati lieka šalia jų ; šią jo s būseną ir vadina pažinim u*? - N uostabiai gražiai ir teisingai kalbi, Sokratai. - N a, ir vėlgi, iŠ to k ą anksčiau ir dabar sakėme, kaip

c tau atrodo, — į katrą rūšį panašesnė ir katrai gim iningesnė siela? - B e t kas, m an atrodo, nors ir didžiausias bukagalvis, je i sektų šį tavo svarstym ą*, pripažintų, kad siela viskuo ir visais atžvilgiais panašesnė į tai, kas visada yra vienoda, nei į kita. - O kūnas? - O kūnas į kita. - Pagalvok dar, jo g to je pačioje vietoje esant sielai ir

80 kūnui, pastarajam prigim tis liepia vergauti savo šeim i­ ninkui, o sielai - valdyti ir būti šeim ininke. T a ig i ir Šitaip pasižiūrėjus, kaip tau atrodo, kas čia panašu į tai, kas d ie­ viška, o kas - į m irtinga*? A r nem anai, kad dieviška iŠ p ri­ gim ties geba valdyti ir vadovauti, o m irtinga - bū ti savo šeim inin ko vergu? - M an taip atrodo.

58

80a-d

FAI D O N A S

— T a i į katrą jų panaši siela? — Savaim e aišku, Sok ratai, — siela panaši į dieviška, o kūnas - į m irtinga. — Ž iū rėk , K ebėtai, — tęsė Sokratas, — iš viso, ką čia sakėm e, ar neplaukia m um s išvada, kad į tai, kas dieviška, b n em irtinga, m ąstom a, neturi skirtingų pavidalų, neirsta, am žinai vienod a ir tapatu sau pačiam , labiausiai panaši siela, o j tai, kas žm ogiška, m irtinga, svetim a m ąstym ui, susideda iš daugelio pavidalų, irsta ir niekada sau pačiam nėra tap atu — kūnas. A r galėtum e, mielasis K ebėtai, kaip nors paprieštarauti, jo g taip nėra? — N egalėtum e. — P u iku . O je i šitaip yra, ar nedera kūnui greitai irti, o sielai — visai n eirti, ar panašiai? — K aip gi k itaip .

c

— Pagalvok, — tęsė Sokratas, — žm ogui m irus, m ato­ m o ji jo dalis, kūnas, lieka gulėti regim ybėje, - tai mes vadinam e lavonu; šis kūnas, kuriam dera iširti, suskilti bei išsisklaidyti, ne iš karto patiria ką nors tokio, bet išlie­ ka ganėtinai ilgą laiką, ypač je i m iršta žydinčio kūno ir to k io p at am žiaus žm ogus. Susitraukęs ir tinkam ai pa­ ruoštas kūnas, kaip egiptiečių m u m ijos, beveik sveikas iš­ lieka sunkiai įsivaizduojam ą laiką, o kai kurios kūno da- d lys, — kūnas gali bū ti supuvęs, bet kaulai, gyslos ir kitos tokios dalys, galim a sakyti, nem irtingos. A r ne taip? — T a ip . — O siela? N eregim as daiktas, nukeliavęs į tokią pačią vietą* - gryną, tyrą, neregim ą - į tikrąjį H adą, „neregim ą 59

80d-81c

F A ID O N A S

kraštą“* , pas gerą ir išm intingą dievą, k u r, je i tok ia bus dievo valia, greitai teks keliauti ir m ano sielai... T o k ia gim u­ si ir to k ia būdam a, atsiskyrusi nu o k ū n o ji m u m s, kaip sako žm onės*, čia pat —takšt! — ir išsisklaido b ei pražūva?! c T o li gražu, bičiu li K ebėtai ir Sim ijau ! V eik iau yra taip: je i siela atsiskiria tyra ir nesitem pia nieko kūniško, kadangi gyvenim e neturėjo jo k io noro su ju o bendrauti, b et vengė ir telkėsi savyje, nuolat to siekdam a, - tai yra išties filo-

81 sofavo ir siekė lengvai sutikti m irtį*... A r tai nėra m irties siekis*? — V isiškai taip. —...T a ip nusiteikusi siela iškeliauja pas tai, kas į ją pana­ šu, neregima, dieviška, nemirtinga ir protinga. T e n nuvykusi ji galės b ū ti laiminga, ištrūkusi iŠ šios klaidynės, beprotybės, baim ių, laukinių geismų ir kitų žmogiško gyvenimo blogy­ b ių ir visą likusį laiką iš tiesų, kaip kad sakoma apie pašvęs­ tuosius, leis su dievais*. A r taip reikia sakyti, K ebėtai, ar kaip kitaip? — D ievaži, taip, - atsakė Kebėtas. b

—N a, o je i, m anau, siela nuo kūno atsiskiria susitepusi ir nenusivaliusi, nes visą laiką buvo su ju o susidėjusi, glo­ b o jo ir geidė apžavėta kūno bei jo geismų ir m alon u m ų taip, kad nieko nebelaiko tikru, išskyrus tai, kas turi k ū n o pavidalą, ką gali pačiupinėti, pam atyti, išgerti, suvalgyti arba panaudoti Afroditės reikalams, o kas akim s tam su ir neregim a, kas mąstoma ir ką užčiuopia filosofija*, to įprato

c neapkęsti, bijoti ir vengti? M anai, kad taip nusiteikusi siela atsiskirs gryna, be jokių kūno priemaišų? 60

81c-82a

FAI D O N A S

- Jo k iu būdu! — atsakė K ebėtas. - Į ją , ko gero, bus įsim aišęs kūniškasis pradas, kurį su ja suaugino bendravim as ir buvim as su k ū nu , nes ji visą laiką buvo su ju o ir uoliai to siekė*? - Ž in o m a. - O jis sveria, b ičiu li, šis pradas! Jis , reikia m anyti, sunkus, žem iškas ir m atom as. D ė l Šio prado ir apsunksta tokios sielos, nusm unka atgal į regim ybę, bijod am os ne­ regim ybės ir n ereg im o jo H ad o k rašto*, ¡r, kaip pasakoja, slan k io ja apie kapus ir pam inklus. Č ia tad ir apsireiŠ- d kia kažinkokie blausūs sielų atvaizdai, vaidu okliai*, ku­ riais virsta sielos, nesugebėjusios išsipančioti tyros, bet tebe­ tu rinčios kažką bend ra su regim ybe, — todėl ir galim a jas m atyti! - T a i visai panašu į tiesą, Sokratai. - D a r kaip panašu, K ebėtai. B e t visai nepanašu, kad tai bū tų gerų žm o n ių sielos! N e, tai nevykėlių sielos pri­ verstos šitaip klaidžioti atlikdam os bausm ę už tai, jo g anks­ tesnė jų gyvensena buvo ydinga*. Ir tol jo s klaidžioja, kol geisdam os neatsiliekančio savo palydovo - kūniškojo pra­ do - vėl uždaro save į kūną: o užsidaro jo s, reikia tikėtis, e į tokį bū dą*, koks atitinka jų gyvenim o siekį. - K ok iu s tokiu s būdus turi galvoje, Sokratai? - T a rk im e , kam rū pėjo prisikim šti pilvą, paūžti, išger- 82 ti, to k ie nutrūktgalviai tikriausiai apsivilks asilų ar kitų tokios g im inės gyvulių kūnus. A r sutinki? - V isai gali bū ti. - N a , o kas pasirinko neteisybes, tiro n iją bei plėšikavi61

82a-d

F A ID O N A S

m ą - eis į vilkų, vanagų ir peslių gim inės žvėris. A r kur kitu r, kaip m anai, eis šitokios sielos? - Aišku, kad į tokios gim inės žvėris. - Vadinasi, ir kitais atvejais visai aišku, kur kiekviena sielų rūsis eis priklausomai nuo to, į ką panašūs buvo jų siekiai? - T ik ra i aišku! — atsiliepė Kebėtas. - K aip gi kitaip. - O laim ingiausi tarp šių žm onių *, m atyt, bus ir į ge­ riausią vietą eis ugdžiusieji viešąją visuom eninę dorybę*? b Ž m o n ės ją vadina santūrum u bei teisingu m u ir įgyja įpročio ir praktikos dėka, be filosofijos ir m ąstym o*. - O kokia prasm e šitie bus laimingiausi? - M a t panašu, jo g šitie vėl sugrįš į tokią pat visuom e­ ninių ir taikių gyvūnų gim inę; kokių nors bičių, vapsvų, skruzdėlių..., o gal ir į tą pačią žm onių giminę, ir iš jų gims padorūs žm onės*. - Panašu.

- O dievų giminėn neleista vykti tam, kas nesirūpino filosofija ir gyvenimą paliko nevisai tyras, o leista tik pac žinimo gerbėjui*. Štai todėl, bičiuli Simijau ¡r Kebėtai, tikrieji filosofai susilaiko nuo visų kūno geismų, tvardosi ir nepasiduoda jiems; ne todėl, kad būgštautų dėl savo ūkio nuosmukio ar skurdo, kaip daro dažniausiai pasitai­ kantys pinigų mėgėjai, ir ne todėl, kad bijotų dėl nedoro elgesio netekti garbės bei šlovės, kaip valdžios ir garbės mėgėjai*. —Sitai jiems nederėtų, Sokratai, —atsakė Kebėtas. d —Dievaži, nederėtų, - tęsė Sokratas. —Taigi, Kebėtai, visiems šitiems žmonėms tie, kam nors kiek rūpi savo sie62

82d-83b

F A ID O N A S

la, o kūno lavinim as neužim a viso gyvenim o, sako „su­ die“ ir neina su ja is tais pačiais keliais; ju k šitie žm onės patys nežino, kur einą. O anie m anydam i, kad nevalia prie­ šintis filosofijai, ku ri išvaduoja ir apvalo, pasuka jo s ro­ d om u keliu ir seka iš paskos. — K aip tai, Sokratai? — T u o j paaiškinsiu, — tarė Sokratas. — Reikalas tas, — tęsė jis , - kad pažinim o gerbėjai supranta: filosofija jų šie- e lą į rankas paim a tiesiog sukaustytą k ū ne ir prism eigtą prie jo , o į esybes verčiam ą žiū rėti per šį kūną tarsi per grotas*, užuot darius tai pačios savo galia, ir skęstančią visiškam e neišm anym e. Filosofija pam ato, koks yra šio kalėjim o bai­ sum as —jį palaiko geism as, nes suristasis pats daugiausiai prisideda prie savo surišim o. T a ig i k arto ju , pažinim o ger- 83 bėjai supranta, jo g į rankas paėm usi tokios būsenos jų sielą, filosofija im asi švelniai ją k alb in ti* bei vaduoti. J i rodo sielai, jo g tyrinėti akim is didžiai apgaulinga, taip pat apgaulinga naudotis ausim is ir visom is kitom is juslėm is. Įtik in ė ja trauktis nuo jų , kiek tik galim a be jų išsiversti, o pačią ragina telktis ir kauptis savyje bei nepasitikėti niekuo k itu , išskyrus save pačią, kai pati savaime m ąsto kurią nors b esybę pačią savaim e*. O kai kitų pagalba nagrinėja kokį nors k itu r esantį ir kitą d aiktą*, kad nieko čia nelaikytų tikru. M a t tai yra ju n tam a ir regim a, o pati j i m ato tai, kas m ąstom a ir neregim a*. N em anydam a, kad reikėtų priešin­ tis šiam vadavim ui, tikro filosofo siela kiek įstengdam a ne­ pasiduoda m alonybėm s, geism am s, sielvartui ir baim ėm s. J i supranta, kad sm arkiai nudžiugęs ar nusim inęs, išsigan-

63

83b~e

FAI D O N A S

dęs arba užsigeidęs žm ogus dėl to p atiria ne tiek tą blogį, c apie kurį gal ir pagalvoja, tarkim e, susirgęs dėl savo geism ų ar pridaręs kokių išlaidų. N e , didžiausias ir baisiausias b lo ­ gis yra tas, kurį žm ogus patiria nė nesusim ąstydam as. — K as tai per blogis, Sokratai? — paklausė Sim ijas. — T a s , kad kiekvieno žm ogaus siela, patirdam a k ok į nors stiprų m alonu m ą ar skausm ą, kartu neišvengiam ai pradeda m anyti, neva tai, kas labiausiai sukelia šiuos p o ­ tyrius, ir bus pats akivaizdžiausias ir tikriausias dalykas, nors taip ir nėra. O tai dažniausiai bū na regim i dalykai. A r ne? v

— Ž in o m a. d

— V ad inasi, šitoldus dalykus patirianti siela labiausiai įsipančioja kūne? — K aip tai? — M a t kiekvienas m alonum as ar sielvartas tarsi k o k ia vinim i prikala sielą prie kūno, pritvirtina ją, padaro panašią į kūną ir verčia m anyti tikra esant tai, ką ir kūnas laiko tikra, tad ji m ano teisinga esant tai, ką teigia kūnas. J u k pritardam a kūnui ir kartu su ju o džiaugdamasi tais pa­ čiais džiaugsmais, siela, m anau, neišvengiamai įgyja tuos pačius polinkius ir ieško to paties peno ir niekaip n ebeįs­ tengia tyra ateiti pas Hadą. T o k ia siela iš kūno visada išeina

e jo užtvindyta, tad netrukus vėl nukrenta į kitą k ū n ą ir suleidžia jam e šaknis tarsi pasėta sėkla. D ėl šių dalykų ji n etenka bendrystės su tuo, kas dieviška, tyra ir vienoda. — Labai teisingai kalbi, Sokratai, - atsakė K ebėtas. — Štai dėl kokių priežasčių, K ebėtai, tikrieji pažinim o

64

83e-84c

FAIDONAS

gerbėjai yra santūrūs ir narsūs, o ne dėl tų, kaip kad dau­ gum a žm onių. O gal tu m anai, kad dėl tų pačių? - T ik ra i ne.

84

- Esi teisus. Ju k išm intį m ylinčio vyro siela tikriausiai samprotaus taip, kaip sakiau: ji nemanys, esą filosofijos rei­ kalas ją vaduoti, o pati ji, kol ana atriša, save vėl atiduos m alonu m am s ir skausm am s, kad iŠ naujo ją surištų, tarsi priešingai paleisdam a savo audim o stakles d irbtų nesi­ baigiantį Penelopės darbą*. N e, ji nuram ins m alonum ų ir skausm ų bangavim ą, seks protu ir niekad iš jo nesitrauk­ dam a regės tai, kas tikra, dieviška ir neturi nieko bendra su n uom on ėm is, ir tai bus jo s penas. Šitaip , jo s m anym u, b ji ir privalo gyventi, kol gyvena, o kai num irs, nukeliavusi pas tą, kas į ją panašu ir gim ininga, nusikratys žm ogiškojo gyvenim o blogybių. T o k iu penu m itu si siela tikrai nebi­ jo s , kad ji, S im ijau ir K ebėtai, gyvenusi šitokiais dalykais, atsiskirdam a nuo k ū n o išsisklaidys, nueis vėjais, nupurpsės ir nebus n iek o ir nieku r... Po šių So k rato žodžių ilgai tvyrojo tyla: ir pats Sokra- c tas vis dar buvo paniręs pasakytuose žodžiuose (taip atro­ dė į j į pasižiūrėjus), ir daugum as m ūsų. K ebėtas ir S im ija s tyliai p asikalbėjo tarpusavyje. Sok ratas pastebėjo ir paklausė: - Ką? A r neatrod o ju m s, kad šiam įrodym ui ko nors trūksta? N o rin t nuodugniai šiuos dalykus ištirti, čia tikrai b ū tų galim a pareikšti dar daug abejo n ių bei priekaištų. T a d , je i svarstote ką kita, aš be reikalo kišuosi, b et je i su t­ rik o te dėl šių dalykų, drąsiai patys dėstykite savo įrody65

84d-85b

F A ID O N A S

d m us, je i m atote kokį geresnį būdą šitai padaryti, ir m anęs n eb ijo k ite pasitelkti, je i m anote, kad su m an im i kelias bus lengvėlesnis. T a d a Sim ijas pasakė: —G erai, Sokratai, pasakysiu tau tiesą. Ja u kurį laiką sut­ rikę vienas kitą stum iam e ir raginam e paklausti: m a t labai norisi išgirsti atsakymą, antra vertus, nedrąsu varginti tave klausimais, kurie tau gali bū ti nem alonūs dėl šios nelaim ės. Sokratas išgirdęs nusišypsojo ir tarė: —A i, ai, Sim ijau ! T ik ra i sunku m an bū tų įtik in ti k itu s e žm ones, jo g savo likim o nelaikau nelaim e, je i nė jū sų n e­ įstengiu įtik in ti, ir jū s b ijo te, kad esu dabar mažiau su­ kalbam as, nei per visą ankstesnį gyvenimą. Panašu, jo g pranašavim o m ene jū s m ane laikote prastesniu už gulbes. 85 Jo s, kai pajunta ateinant laiką m irti, ir prieš tai giedojusios, tą akim irką im a giedoti dar daugiau ir gražiau džiaugda­ m osi, jo g tu oj keliaus pas dievą, kuriam tarnauja. B e t žm onės, patys bijodam i mirties, šmeižia gulbes teigdam i, esą jo s aprauda savo m irtį ir iš liūdesio užtraukia paskutinę giesmę. Ž m onės nesuvokia, kad jo k s paukštis negieda, kai yra išalkęs, sušalęs ar kaip kitaip vargsta: nei lakštingala, nei kregždė, nei lukutis, apie kuriuos pasakojam a, esą jie gieda raudodami iŠ liūdesio*. N e, m an atrodo, kad nei šie b paukščiai, nei gulbės negieda iš liūdesio, bet, būdam os Apolono paukščiais*, jos, man regis, nuspėja ateitį ir iš anks­ to žinodam os apie pas H adą laukiančias gėrybes, gieda ir džiaugiasi tą dieną labiau, nei bet kada anksčiau. Aš ir pats, m anau, kartu su gulbėmis esu to paties dievo tarnas*

66

85b-e

F A ID O N A S

ir pašvęstasis, ir iš šio viešpaties turiu nem enkesnę nei jo s galią nuspėti ateitį ir nedaugiau už jas sielvartauju išsiskir­ damas su gyvenim u*. T o d ė l tu rite sakyti ir klausti visko, ko n orite, kol leidžia vienuolika atėniečių skirtų vyrų. —Gražiai kalbi, —tarė Sim ijas. —Pasakysiu tau, kas m an c kliūva, -ir K ebėtas savo ruožtu pasakys, kodėl jo nepaten­ kin o šitas aiškinim as. M a n o n u o m o n ė dėl Šių dalykų yra tokia, kokia tu rb ū t ir tavo: šiam e gyvenim e aiškiai tai su­ žinoti arba neįm an o m a, arba nepaprastai sunku. K ita ver­ tus, ir nep atik rinti visais galim ais būdais to , kas apie ju o s teigiam a, nesitraukiant, k o l viskas bus pasakyta visapusiš­ kai dalyką apžvelgus, b ū tų perdėm nevyriška. B elieka su šiais dalykais elgtis vienu iš tokių būdų: arba išm ok ti, kaip ten yra, arba atrasti, a rb a ,—je i ir viena, ir kita pasirodo ne­ įm anom a, - iš žm o n ių teiginių pasiim ti geriausią bei tvir- d čiausiai atlaikantį k ritiką ir a n t jo , tarsi an t plausto, ryžtis perplaukti gyvenim ą, - n eb en t pasitaikytų saugiau ir pa­ tikim iau persikelti tvirtesniu k eltu - pasitelkus kokį nors dievišką teiginį*. T a d aš dabar išdrįsiu tavęs paklausti, ju o ­ lab, kad pats taip kalbi, o ir m an pačiam paskui nereikės savęs k altinti, kad nesakiau dabar, ką galvoju. Reikalas tas, Sokratai, kad aš, kai pats su savim i ir drauge su K ebėtu m ąstau apie tavo žodius, nesu tikras, jo g viskas čia pa­ kankam ai išaiškinta. Sokratas atsakė:

e

—T a i gal, b ičiu li, tu ir esi teisus: tik sakyk, kas čia ne­ pakankam ai aišku. —T a s pats, m an regis, —atsakė Sim ijas, —bū tų ir je i kas 67

85e-86d

F A ID O N A S

nors taip aiškintų apie lyrą ir jo s stygas: su derintoje lyroje derm ė esanti kažkoks neregimas, bekūnis, nepaprastai gra86 žus ir dieviškas dalykas, o pati lyra su savo stygom is — tai kūnai, turintys kūno pavidalą, sudėti, žemiški ir m arios pa­ derm ės*. Ir štai sulaužius lyrą arba perpjovus ir sutraukius stygas, kas nors im tų tokiu pat būdu, kaip tu dabar, įro ­ d inėti, esą to ji derm ė būtinai turi dar bū ti, turi išlikti. J u k negalimas daiktas, kad ir lyra tebėra, nors stygos sutrauky­ tos, ir pačios stygos — m arios rūšies dalykas — yra, o d erb m ė, gim ininga ir artim a tam , kas dieviška ir nem irtin ga, būtų žuvusi, kad m irtų anksčiau už m arų daiktą! N e , — sakytų jis, — šio ji derm ė būtinai dar kur nors yra, veikiau jau sutrūnys m edžio gabalai ir žarnos siūlai*, nei ja i pačiai kas nors atsitiks. Aš, Sokratai, tikiu, jo g tu ir pats numanai, kad sielą mes dažniausiai įsivaizduojame maždaug šitaip: je i kūnas įtem c piamas ir laikom as šilto, šalto, sauso, drėgno ir panašių da­ lykų, mūsų siela yra šių dalykų mišinys bei dermė, kai visa tai gražiai ir saikingai tarpusavyje sumaišyta*. B e t je i siela laikoma tam tikra derm e, aišku, kad mūsų kūnui b e saiko išsiklibinus arba dėl ligų ir kitokių piktybių įsitem pus, siela čia pat neišvengiamai turi žūti, nors ir yra pats dieviškiau­ sias dalykas, lygiai kaip ir visos kitos dermės, esančios gar­ suose ir visuose am atininkų gaminiuose. O b et kurio kūn o liekanos būtinai išlieka ilgą laiką, kol jų kas nors nesudė­ ti gins arba pačios jo s nesutrūnys. T a d žiūrėk, ką m es į tokį teiginį atsakysime, je i kas manys, esą, ištikus vadinam ai m irčiai, kūno pradų mišinys - siela turės žūti pirm oji? 68

FAI DONAS

86d-87b

Sokratas pažvelgė ypatingu savo žvilgsniu* ir nusišyp­ sojęs tarė: — O g i teisingai Sim ijas sako! Je ig u kas nors iš jū sų ge­ riau m ato išeitį, tai ko tylite? J u k panašu, kad jis visai ne­ blogai puola m ano įrodymą. M an vis dėlto atrodo, kad prieš e atsakant reikia pirm iau išklausyti K eb ėtą - ku o jis k altin a m ūsų įrodym ą, kad tu rėtu m e laiko apgalvoti, kaip atsaky­ sim e. O išklausę turėsim e arba su tik ti su jais, je i pasirodys jo g taikliai puola, o je i ne, tada ja u im tis m ūsų įrodym o gynybos*. N agi, — tarė jis, — K eb ėtai, eikš, dabar tu sakyk, kas gi tave neram ina? — G erai, pasakysiu, — tarė K ebėtas. — M an atrod o, jo g įrodym as tebėra to je p ačio je v ieto je ir nusipelno to paties 87 kaltin im o, kaip ir anksčiau. T e b esu tos pačios nuom onės, jo g tai, kad m ūsų siela buvo ir prieš ateidam a į šį pavida­ lą, įrodyta labai gražiai ir, - tikiuosi, neperdedu, — labai išsam iai. B e t kad ir m u m s num irus j i kur nors yra, šitai m an neatrodo taip pat įrodyta. V ie n a vertus, nesutinku su S im ijo priekaištu, esą siela nėra patvaresnė ir ilgaamžiškesnė už kūną: m an rodos, j i visuose tokiuose dalykuose kur kas pranašesnė. „T ai ko gi, - galėtų paklausti mūsų įrod ym as*, - dar netiki? M atai ju k , kad, žm ogui m irus, silpnesnysis daiktas vis dar yra? A r neatrod o tau, jo g tuo b pačiu m etu bū tinai dar turi likti sveikas tas, kuris už jį ilgaam žiškesnis?“ Ž iū rėk , ar vykusiai aš į tai atsakau. K o gero m an , kaip ir S im iju i, teks pasitelkti kokį nors įvaizdį. M a n o galva, čia yra tas pats, kaip, je i kas nors šitaip kal­ bėtų apie žm ogų ir, m irus senam audėjui, aiškintų, esą tas 69

87b-88a

FAIDONAS

žm ogus nem irė, b et tebėra kur nors sveikas, o įrodym ui pateiktų apsiaustą, kurį anas dėvėjo nusiaudęs - jis tebėra sveikas ir nežuvo! O je i kas ju o nepatikėtų, paklaustų: c katra gim inė yra ilgaamžiškesnė - žm ogaus ar apsiausto, naudojam o ir nešiojam o daikto? Gavęs atsakymą, jo g žm o­ gaus g im inė daug ilgaamžiškesnė, jis įsivaizduotų nuosek­ liai įrodęs, jo g žmogus tikrų tikriausiai yra sveikas, je i ne­ žuvo nė trum paam žiškesnis daiktas. B e t aš, Sim ijau , m a­ nau, kad taip nėra. T u irgi žiūrėk, ką noriu pasakyti. J u k kiekvienam suprantam a, kad kas šitaip kalba, kalba žio p ­ lai: m at, Šis audėjas sudėvėjęs ir vėl nusiaudęs daug to k ių apsiaustų, daug jų sunešiojo ir žuvo vėliau už ju o s, bet, d m anau, anksčiau už paskutinįjį. T ačiau dėl to žmogus nėra nė k iek prastesnis ar silpnesnis už apsiaustą. M anau, kad tas pats įvaizdis tiktų sielos santykiui su kūnu, ir jeig u kas nors šitaip apie ju o s kalbėtų, tinkam ai, m ano galva, šį san­ tykį apibūdintų. Siela esanti ilgaamžė, —pasakytų jis , — o kūnas silpnesnis ir trumpaamžiškesnis; kita vertus, k iek ­ viena siela sunešioja daug kūnų, ju o labiau, je i gyvena daug m etų: m at, je i kūnas ir yra bei žūsta žmogui dar gyvam e esant, siela visuom et naujai nusiaudžia tai, kas susidėvi*. Ir vis dėlto tektų pripažinti, jo g , kai siela žūsta, ji turi pas­ k u tin į drabužį, kuris vienintelis lieka ilgiau, nei žū stanti siela. O kai siela žūsta, tada jau kūnas apreiškia savo p ri­ gim ties silpnum ą ir netrukus dingsta sutrūnijęs. T o d ė l pa­ sitikėju s tokiu įrodymu, dar nėra pagrindo nesirūpinti, ar, 88 kai m es m irštam e, mūsų siela vis dar kur nors yra. B ū tų galim a ir dar labiau, nei tu, Sim ijau , nusileisti šitaip kal­ 70

88a-d

FAIDONAS

bančiajam , sutikus ne vien, kad m ūsų sielos yra ja u tuo m etu, kai dar nesam e gim ę, b et ir kad visai gali b ū ti, jo g ir kai m es m irštam e, kai k ieno sielos vis dar yra ir bus ir nekartą dar gim s, ir vėl num irs: m at, šio dalyko prigim tis tok ia stipri, kad siela tveria daug gim im ų. T a č ia u ir visas šias nuolaidas padaręs žm ogus vis vien nesu tiktų, esą siela nevargsta daug kartų gim dam a ir galop visiškai nežūva k u rioje nors iš m irčių . N iekas, sakytų jis, nežino, k u ri b m irtis ir ku ris atsiskyrim as nuo kūno sielai neša pražūtį: ju k niekas iš m ūsų negalįs šito pajusti. O jeigu taip, tai jo k s drąsavimas m irties akivaizdoje negali nebūti neapgal­ votas — n eb en t įstengtu m įrodyti, kad siela yra kažkas vi­ sai n em irtin g a ir nežū stam a. P riešingu atveju, m irties laukiantis žm ogus neišvengiam ai visada b ijo s dėl savo sie­ los: o kas je i šįsyk atsiskirdam a n u o k ū n o ji visai pražus!

V ėliau m es vienas k itam prisipažinom e, jo g , išklausę c šių kalbų, visi pasiju tom e nem aloniai. M a t ankstesnis įro­ dymas m us ja u stipriai įtik in o , o šitie vėl, rodėsi, sukėlė nerim ą ir nep asitik ėjim ą ne vien ankstesniais teiginiais, b et ir tu o, kas dar tu rė jo bū ti pasakyta: gal m ūsų sprendi­ m ai n iekam tik ę, o gal pats dalykas yra toks nepatikim as.

Ecbekratasr. — D ievaži, F aid o n ai, as ju s puikiai suprantu *! M a n ir pačiam dabar tave išklausius kyla noras štai ką sau tarti: d „K okiu dar įrodym u galėsim e pasitikėti? T a s , kurį dėstė

71

88d-89b

FAIDONAS

Sokratas, atrodė toks įtikinam as, - ir štai neteko pasiti­ k ėjim o !“ M ane ir dabar, ir visais laikais nuostabiai veikia teiginys, esą m ūsų siela yra tam tikra derm ė, ir kai dabar pasakojai, tarsi prim inei, kad m an ir pačiam anksčiau taip atrodė. D abar m an vėl, tarsi pačioje pradžioje, labai reikia kokio nors įrodymo, kuris m ane įtikintų, kad siela nem iršta kartu su m irštančiu oju . Sakyk, dėl D ievo, kaip gi So k rac tas ėm ėsi toliau tęsti aiškinimus? Ar jis taip pat, kaip ir jū s, pasak tavęs, pasirodė kiek susijaudinęs? A r nepasirodė ir ramiai ėm ėsi gelbėti savo įrodymą*? Ir kaip ja m šitai pavyko: galutinai ar ne? Viską, kiek tik gali sm ulkiau m um s išpasakok.

F aidon as: —Ž in ai, E chekratai, nors ir n e kartą teko stebėtis S o k ­ ratu, niekad nebuvau taip susižavėjęs, kaip tą sykį ten b ū 89

damas. Kad jis turėjo ką atsakyti, - turbūt nėra ko steb ė­ tis. B et m ane nepaprastai sužavėjo pirm iausia tai, kaip m aloniai, draugiškai ir noriai jis išklausė jau n u o lių kalbas ir kaip jautriai pastebėjo, kaip m us paveikė šios k albos, pagaliau ir tai, kaip puikiai jis mus išgydė ir tarsi b esit­ raukiančius iš pralaim im o m ūšio pašaukė atgal bei para­ gino toliau persekioti ir drauge nagrinėti įrodym ą.

E chekratas, - K okiu gi būdu?

Faidonas: b

- T u o j papasakosiu. Aš sėdėjau a n t žem o su oliu ko dešinėje prie guolio, o jis - gerokai aukščiau už m ane. P ri­ silietęs prie m ano galvos bei į ranką suėm ęs plaukus a n t

72

FAIDONAS

89b-d

m ano pakaušio, - m at jis nepraleisdavo progos pasišaipy­ ti iš m ano plaukų*, — Sokratas tarė: - T u rb ū t, Faidonai, ryt nusikirpsi šias puikiąsias gar­ banas*. - T ikriau siai, Sokratai, — pasakiau aš. - N enusikirpsi, je i patikėsi m anim i. - K ą turi galvoje? — paklausiau aš. - Šiandien ja u nusikirpsim e ir aš savąsias, ir tu šias gar­ banas, je i m ūsų svarstymas m irs ir neįstengsim e jo atgai- c vinti*. T av im i dėtas, je i įrodymas šitaip nuo manęs spruktų, aš netgi duočiau priesaiką, kaip argiečiai*, tol nenešioti ilgų plaukų, kol vėl stojęs į kovą nenugalėsiu S im ijo ir Kebėto įrodym ų. - B e t, - tariau aš, — prieš du, kaip sakom a, ir pats H eraklis bejėgis - T a d Šaukis, - pasakė jis , - pagalbon m anęs tarsi Jo la jo * , kol dar šviesu*. - T a ig i šaukiuosiu, - tariau, - b et ne kaip H eraklis, o kaip Jo la ja s H eraklio. - Jo k io skirtum o, - pasakė jis. - B e t pirm iausiai turim e pasisaugoti, kad nep atirtu m e vieno dalyko. - K okio? - paklausiau aš. - K ad netaptu m e „m izologais“, — pasakė jis, - kaip d tam pam a „m izantropais“*. M a t negalim a p atirti didesnio blogio, nei ėm us neapkęsti įrod inėjim o. Ir neapykanta įro­ d in ėjim u i, ir neapykanta žm onėm s atsiranda tuo pačiu būdu. N eapykanta žm onėm s kyla tu o m et, kai kuo nors sm arkiai pasitikim a nieko apie žm ogų n ežin an t* ir galvo73

89d-90b

F A ID O N A S

ja m a , jo g tai esąs visiškai tiesus, sveikas* bei patikim as žm ogu s, o k iek vėliau pasirodo, kad jis yra netikęs ir nepa­ tik im as. T a s pats pasikartoja ir kitą kartą. Ir kai k am nors e daug kartų šitaip nutinka, ypač su tais, kurie laikyti arti­ m iausiais ir didžiausiais draugais, ne sykį nudegęs žm ogus galop pradeda visų neapkęsti galvodamas, kad apskritai n iek u r nerasi nieko sveiko. Ar pats nesi pastebėjęs, kad šitaip atsitinka? — Ž in o m a, pastebėjau, - pasakiau. —Argi tai ne baisu? Ar neaišku, kad šitoks žmogus im asi bendrauti su žm onėm is nenusimanydamas apie žm o n ių gim inę? Ju k je i bendrautų išmanydamas, tai ir galvotų, 90 kaip yra: ir itin gerų, ir itin bjaurių žm onių m aža, o dau­

gum a yra vidutiniai. - Kaip tai ? - paklausiau aš. - Č ia yra taip pat, kaip ir su itin mažais, ir itin dideliais dalykais: ar nem anai, kad niekas taip retai nep asitaiko, kaip itin didelis arba itin mažas žm ogus, šuo ar kas kita? Arba, kas nors itin greita ar lėta, bjauru ar gražu, b alta ar­ ba juoda? Ar nesi pastebėjęs, kad labiausiai nutolusios visų šių priešybių kraŠtutinybės retos bei negausios, o v id u ti­ nyb ių - kiek tik nori? v

- Ž inom a, - atsakiau. b

—A r neatrodo tau, kad niekšybės varžybas surengus, ir čia pirm aujančių būtų labai nedaug? — Panašu, - sakau aš. —T ik ra i panašu, - tarė jis. - B et įrodymai į žm ones pa­ n ašū s ne čia, — aš dabar tiesiog tavo vedamas ėjau iš pas-

74

90b~91 a

F A ID O N A S

kos. O panašūs jie tuo, kad, je i kas p asitiki k okiu nors įrodym u, esą jis teisingas, pats nenusim anydam as apie įro­ dymus, ir je i p o kurio laiko ja m pasirodo, kad šis įrody­ mas nėra teisingas, — jis iš tikro gali toks b ū ti, o gali ir nebū ti, — ir kai tai atsitin ka dar ir dar k a r tą ... O ypač c įgudę prieštaringuose įrodym uose* — žinai, kad jie galų gale įtiki tapę patys gudriausi bei vieninteliai suvokę, kad nei jo k s daiktas n etu ri nieko sveiko, nieko tvirto, nei joks įrodym as*, b et visos esybės tiesiog blaškosi pirm yn atgal tarsi E u rip e* ir nė akim irkai nepasilieka jo k io je vietoje. - Labai teisingai kalbi, - tariau aš. — Argi ne liūdna, F aid onai, bū tų patirtis, kad esant kokiam nors tikram , patikim am ir protui įkandam am įro- d dym ui, kas nors dėl to, kad greta pasitaiko ir tokių įrody­ m ų , kurie - vis tie patys - kartais atrod o tikri, o kartais ne, užuot kaltinęs save ir savo neišm anym ą, galiausiai prisika­ mavęs m ielai suverstų savo kaltę įrodym am s ir visą likusį gyvenim ą neapkęstų ir peiktų visus įrodym us, pats netekęs esybių tiesos ir žinojim o? - D ievaži, — tariau aš, — tikrai liūdna! —T a ig i šito pirm iausiai pasisaugokim e ir neįsileiskim e e į sielą įtarim o, neva jo k s įrodymas neturi nieko sveiko. K u r kas labiau verta įtarti, kad patys m es dar nesam e sveiki, ir reikia drąsos bei ryžto pasveikti*: tau ir kitiem s šito reikės visam likusiam gyvenim ui, o m an — pačiai m irčiai. M a t 91 b ijau , kad aš dabar jo s akivaizdoje elgiuosi taip, tarsi siek­ čiau ne žin o jim o , bet pergalės*, kaip visai neišauklėti žm o­ nės. Ju k ir jie , dėl ko nors ginčydam iesi, nesirū p ina, k ok ia

75

91 a-d

FAIDONAS

yra svarstom o dalyko padėtis, bet tesiekia, kad pašneko­ vam s atrod ytų taip, kaip jie teigia. M ane n u o jų dabar, regis, skirs tik viena: ne to dabar sieksiu, kad klausyto­ ja m s pasirodytų, jo g tai, ką kalbu, yra tiesa (n eben t drauge ir Šito pasiekčiau), bet kad man pačiam, kiek tai įm anom a, b pasirodytų, jo g taip yra. M a t aš, mielas bičiu li, Šitaip esu apskaičiavęs (m atai, koks esu godišius!*): je i tai, ką kalbu, yra tiesa, aišku, jo g gražu tuo patikėti, o je i m irusio žm o ­ gaus niekas nelaukia, tai bent ja u tą laiką, kuris lik o iki m irties, mažiau varginsiu aplinkinius savo aim anom is, o ši beprotybė* nepasiliks su m anim i visam likusiam laiku i (tai būtų baisu!), bet greitai žus*. T a d šitaip, Sim ijau ir K e b ė c tai, pasirengęs grįžtu prie m ūsų svarstymo. O jū s , je i pak­ lausysite m anęs, mažai rūpinsitės Sokratu, o kur kas labiau tiesa*. Je i ju m s atrodys, jo g kalbu teisingai, — p ritark ite, o jeigu ne, — priešinkitės pasitelkę visus įm anom u s įrod y­ mus, saugodam iesi, kad per savo uolum ą nesu klaid inčiau kartu ir savęs, ir jūsų , ir kad nepasprukčiau palikęs gylį tarsi bitė*. T a d eikim e, - pasakė jis. - Pirm iausia p rim in k ite m an , ką kalbėjote, je i pasirodys, kad aš neatm enu. Sim ijas, m an ­ ding, abejo ja ir būgštauja, kad siela, tegu ir dieviškesnė ir d gražesnė už kūną, nežūtų pirmiau už jį, bū dam a tam tikra derm ės rūšis. O Kebėtas m an pasirodė sutinkąs su m a n i­ m i, kad siela esanti ilgaamžiškesnė už k ūną, b et, gird i, visai neaišku, ar daug kartų daugelį kūnų sudėvėjusi siela v ien ą kartą ir pati nežūsta palikusi paskutinįjį kūn ą. Š ita i ir b ū tų m irtis, — sielos žūtis, nes kūnas m iršta n u o lato s, 76

91d-92c

FAIDONAS

n ieku o m et nesustodam as. A r tikrai to k ie, S im ijau ir K ebėtai, yra [teiginiai], kuriuos mes tu rim e apsvarstyti? A bu d u su tiko, kad b ū ten t tokie.

c

—T ad a sakykite, - tarė Sokratas, - ar visus anksčiau išdės­ tytus teiginius atm etate, ar vienus atm etate, o kitus — ne? —V ie n u s atm etam e, k itų — ne, - atsakė jie . — O k ą jū s tokiu atvejėu pasakytum ėte apie teiginį, k u riu o parodėm e, kad m okym asis yra prisim inim as, o je i šitaip yra, b ū tin a ir tai, kad m ūsų siela turi kažkur 92 k itu r b ū ti prieš atsidurdam a kūno pančiuose? —B e n t ja u m ane, —pasakė K ebėtas, - jis ir tąsyk nepap­ rastai įtik in o , ir dabar esu ja m ištikim as, kaip jo kiam ki­ tam teiginiui. — B e t ir su m an im i, - pasakė Sim ijas, - taip pat yra. Labai nustebčiau, je i vieną dieną kaip nors kitaip apie Šį dalyką galvočiau. — B e t teks tau, svety iš T ė b ų , kitaip galvoti, — tarė tada Sokratas, - je i tebem anai, kad d erm ė yra sudėtinis daik­ tas, o siela, būdam a kažkokia derm ė, susidaro iš įtem ptų kūn o pradų*. Ju k neleistum tu rbū t sau teigti, neva derm ė b buvo sudėta anksčiau, nei atsirado anie pradai, iš kurių ji tu rėjo b ū ti sudėta? O gal leistum? —Jo k iu būdu, Sokratai! — atsakė anas. —Argi nepastebi, - pasakė Sokratas, — kad tau šitaip ir išeina, je i sakai, viena vertus, kad siela yra prieš atvykdam a į žm ogaus pavidalą ir kūną, antra vertus, esą j i sudėta iš dalykų, kurių dar nėra? J u k d erm ė tikrai nėra toks daiktas, k o k į tu dabar vaizduoji, b e t p irm a, d ar nesuderinus, a t- c 77

92c-93a

F A ID O N A S

sirand a lyra, stygos ¡r garsai, o derm ė susidaro vėliau už ju o s visus ir žūva pirmiausiai. T a i kaip šį savo teigin į pri­ d erinsi prie ano*? — N iek aip , Sokratai, - atsakė Sim ijas. — O ju k , - tarė Sokratas, - kam ja u kam , b et aiškini­ m u i apie derm ę tikrai privalu būti darniam. — Išties privalu, - sutiko Sim ijas. —B et tavasis išeina nedarnus. T ad tu žiūrėk, katrą teiginį pasirinksi: mokymąsi esant prisim inim ą, ar sielą - derm ę? d

- K u r kas mieliau pirm ąjį, - atsakė Sim ijas. - M a t šį dabar išdėsčiau be įrodymų, vien todėl, kad pasirodė tin ka­ mas bei panašus į tiesą, - todėl ir dauguma žm on ių ja m pritaria*. B e t aš žinau, kad įrodymus panašum u į tiesą grindžią teiginiai apgavikai*, ir je i nebūsi su jais nep ap­ rastai budrus, apmaus ir g eom etrijoje, ir visur k itu r. O anas teiginys apie prisim inim ą ir m okym ąsi išdėstytas re­ m iantis pasitikėjim o verta prielaida: ju k sakėme, kad m ū sų siela, kol dar neatvyko į kūną, yra taip pat, kaip yra pati ši

e būtis*, turinti vardą „kas yra“*. Esu įsitikinęs, jo g Šiai prie­ laidai pritariau pagrįstai ir teisingai. T o d ėl panašu, kad d a­ bar privalau nesutikti nei su pačiu savim i, nei su ku o k itu , kas teigs sielą esant dermę. — O ką pasakysi, Sim ijau, jei šitaip į tai pažvelgsim e, — 93 tęsė Sokratas. Kaip manai, ar tinka derm ei ar k itam k o ­ k ia m sudėtiniam daiktui elgtis kitaip nei anie pradai, iš k u rių jis yra sudėtas? - J o k i u būdu! — Lygiai taip pat, m ano galva, nedera ja m veikti a rb a 78

93a-c

FAIDONAS

patirti* ką kita, nei kad veikia ar p atiria anie pradai? Sim ijas sutiko. -V a d in a s i, derm ei tinka ne vadovauti pradams, iš kurių ji susideda, b et sekti jiem s iš paskos? T a s pritarė. — V ad inasi, derm ė tikrai neju da ir neskam ba priešin­ gai, nei kaip kitaip priešinasi savo dalims? —T ik ra i ne, - sakė Sim ijas. — Ž iū rėk toliau. A r derm ė nebū na visada tokia, kokią ją padaro? — N esuprantu , - pasakė anas. — K itaip sakant, - kalbėjo Sokratas, - kai suderinam a labiau ir plačiau, je i šitaip gali bū ti, d erm ė yra didesnė ir b platesnė, o kai m ažiau ir siauriau, — m ažesnė ir siauresnė. A r ne taip? v

— Ž in o m a. —A rgi su siela yra taip pat? A r gali viena siela nors kiek daugiau ir plačiau ar m ažiau ir siauriau b ū ti kaip tik tuo, tai yra siela, n ei kita? — N ė kiek , — atsakė Sim ijas. — B e t, dėl D iev o : ar nesakom a apie sielas, kad viena turi p ro to , dorybių ir yra gera, o k ita - bep rotė, turi ydų ir yra bloga? A r teisingai šitaip šneka? v

— Ž in o m a , teisingai! — O k ą koks nors sielos-derm ės prielaidos šalininkas pasakytų apie dorybę ir piktybę? Kas tai yra sieloje? D a r viena k ito k ia d erm ė ir nedarna? ...Ir kad vien a siela, gero­ ji , yra su derinta ir, būdam a derm e, savyje tu ri d ar vieną

79

c

FAIDONAS

93c-94a

d erm ę, o k ita - ir pati nedarni, ir dar kitos derm ės savy­ je n etu ri*? — Aš dabar, - tarė Sim ijas, - negaliu pasakyti. T a č ia u aišku , kad panašiai kalbėtų aną prielaidą padaręs žm ogus. d

— B e t mes jau anksčiau sutikom e, - tęsė Sokratas, kad jo k ia siela nėra kiek nors daugiau ar mažiau siela nei k ita , vadinasi pripažinome, kad viena derm ė nėra n ė k iek daugiau ir plačiau ar mažiau ir siauriau derm ė nei kita. A r ne taip? —A išku, kad taip. — O būdam a derm ė nė kiek nedaugiau ir nem ažiau nei kitos, j i nėra nei daugiau, nei m ažiau suderinta? T a ip ar ne? — T aip . —A r gali bū ti, kad nesuderinta nei daugiau, nei siau ­ riau, ji turėtų daugiau ar mažiau dermės? A r tiek pat? — T ie k pat. —V adinasi, kadangi jo k ia siela nėra n ė k iek daugiau ar

c mažiau tai, kas j i yra, o bū ten t siela, j i ir su derin ta n ei daugiau, nei mažiau už kitą? —T a ip ir yra. — O jeig u su ja taip yra, tai nei derm ės, nei ned arn os ji negalėtų turėti nors kiek daugiau nei kitos? — T ik ra i ne. — K ita vertus, je i tokia yra jo s padėtis, ar gali viena siela tu rėti kiek daugiau dorybės ar piktybės, je i p ik ty b ę laikysim e nederm e, o dorybę - derme? — V isai negali. 80

94a-c

F A ID O N A S

- V eikiau , nuosekliai sam protaudam i, tu rėtu m e šaky- 94 ti, kad jo k ia siela negali tu rėti piktybės, je i j i yra derm ė: ju k derm ė, kuri b ū ten t tai ir yra, derm ė, negali tu rėti jo ­ kios nedarnos? - T ik ra i ne. - T a ip pat, reikia m anyti, ir siela, je i j i tikrai yra siela, negali turėti piktybės? - N ežinau, kaip galėtų, tu rint om enyje tai, kas pasakyta. - V ad inasi, laikydam iesi šio įrodym o turėsim e pripa­ žin ti, jo g visos visų gyvų bū tybių sielos yra geros, je i tik visos sielos iš prigim ties vienodai yra tas pats, tai yra sielos. - M a n taip atrod o , Sok ratai, — atsakė Sim ijas. - N a, ar gražu, —tęsė anas, —tavo m anym u, šitaip samp­ rotau ti, ir ar bū tų šiam sam protavim ui taip atsitikę, je i b prielaida, kad siela yra derm ė, bū tų teisinga? - Jo k iu būdu, — atsakė Sim ijas. - Žiūrėk toliau. - tęsė anas. - Iš visų žm oguje esančių da­ lykų kas, m anai, valdo? A r ne siela*? Y p ač je i ji protinga? - M a n o galva, siela. - Pritardam a kūno aistrom s ar priešindamasi? Šta i ką turiu om enyje: tarkim , kam uoja karštis ir troškulys, o siela varo atgal - negerk! A rba norisi valgyti, o j i - „N evalgyk“! T ikriau siai m ato m e be galo daug tokių atvejų, kai siela c priešinasi tam , kas kyla iš kūno*? A r ne? - Ž in o m a. - V ė l gi, ar anksčiau nepripažinom e, kad siela, je i tik ji būtų derm ė, niekada neskam bėtų kitaip nei pradai, iš kurių j i sudėta, kai anuos įtem pia, atleidžia, suduoda, ar kitaip

81

94c-95a

FAIDONAS

kaip paveikia? Priešingai, ji sektų jiem s iš paskos ir nie­ kada nevadovautų? — Su tiko m e, - atsakė anas. - Kaip gi ne. — N a, ar nem atom e patys, kad iš tikro ji veikia visai priešingai? J i vadovauja visiems tiems pradam s, iŠ kurių, d kaip teigiam a, pati yra sudaryta, ir kone visur visą gyveni­ m ą priešinasi, ir visais būdais ju o s spaudžia: kai k ą tram d o žiauriau ir gana skausmingai — gim nastika ir m ed icin a *, kai ką švelniau. K ai kam pagrasina, kai ką p am o k o, tarsi su kokiu skirtingu daiktu besikalbėdam a su norais, p ik tu ­ mais ir baimėmis? Kaip ir H om eras pavaizdavo „ O d isė­ jo je “, sakydamas, jo g O disėjas c

T renkė krū tin ėn ir ž o d į ištarė šird ž ia i: Š irdie, ken tėk! I r baisesnio teko iškęsti... * M anai, kad jis šitai pavaizdavo m anydam as, jo g siela yra derm ė ir kad ją gali kreipti kūno jausm ai? O gal to d ėl, jog ji pati juos kreipia, valdo ir yra daug dieviškesnis daiktas, nei dermė? — Dievaži, Sokratai, m an regis, kad todėl! - T a i g i , šaunusis m ano, niekaip m um s neišeina p ripa-

95 žinti sielą esant kažkokią dermę: kitaip, regisi, n esu tik tu ­ m e nei su H om eru, dieviškuoju poetu, nei patys su savim i. — T a ip ir yra, - atsakė anas. — T a ig i, - tęsė Sokrats, - dėl H arm on ijos tėbietės, pa­ našu, kad būsim e su ja gan darniai susitaikę. N a, o kaip su K a d m u *, K ebėtai, kaip su ju o taikysimės ir k ok į p asitelk ­ sim e įrodym ą? — M a n regis, rasi kokį nors būdą, - pasakė K eb ėtas. 82

FAIDONAS

9 5 a -d

T a i, ką dabar paaiškinai apie derm ę, m an buvo nepapras­ tai netikėta. Kai Sim ijas dėstė, kas jį trikdo, m ąsčiau, kad labai nustebčiau, je i kas sugalvotų, kaip d orotis su jo įro- b dymu. T a d m an pasirodo įstabu, kai jis neatlaikė nė pirm o­ jo tavo įrodym o puolim o. T a d tikrai nenustebčiau, je i tas pat n u tik tų ir K ad m o įrodym ui. - M ielasis, kalbėk atsargiau, je i nenori, kad koks nela­ basis pakištų k o ją įrodym ui, kurį ruošiamės išdėstyti! B et tuo pasirūpins dievas, o mes hom eriškai p u lk im p irm y rt ir išm ėginkim e tavo žodžius. T a u rūpim ų klausim ų sant­ rauka b ū tų štai kokia: tavo m anym u, turi bū ti įrodyta, jo g m ūsų siela yra nežūstam a ir nem irtinga*, je i norim e, c kad išm in tį m ylinčio vyro* drąsa, kai m irties akivaizdoje jis laikosi drąsiai tikėdam as, jo g tenai ja m , m irusiam , bus nepaprastai gera, - geriau, nei kaip kitaip nugyvenus šį gyvenim ą, — kad ši jo drąsa nepasirodytų kvaila ir bepro­ tė. O kai parodom a, jo g siela - tai kažkas stipru ir dieviš­ k a ir kad j i ja u buvo anksčiau, nei m es tapom e žm onėm is, visa tai, pasak tavęs, ku o gražiausiai gali liudyti ne apie jo s nem arum ą, b e t vien apie tai, kad siela —ilgaamžis daiktas, kad anksčiau j i ja u kažkur buvo neįsivaizduojam ai ilgą lai­ ką, daug ką pažino ir nuveikė. B e t ju k dėl šito j i nepasi- d darė n ė k iek labiau n em irtinga, o jo s atėjim as į kūną kaip tik ir buvęs jo s žūties pradžia, tarsi liga. B esikankind am a j i nugyvena Šį gyvenim ą, o baigdam a žūva, kai n u tin k a tai, ką vadinam e „m irtim i“*. O skirtum o čia, pasak tavęs, jo k io n ėra, - ar tik vieną kartą siela ateina į k ūną, ar daugelį, — b e n t ja u kiekvieno m ūsų baim ei tai n ieko nereiškia. Išties 83

95d-96b

F A ID O N A S

dera b ijo ti, je i tik nesi kvailas, kai nežinai ir neįstengi pae teik ti paaiškinim ų, kad siela yra nem ari. Štai tokie, atrodo, yra tavo, K ebėtai, teiginiai. Aš tyčia ju o s ne p irm ą ja u kar­ tą prim en u *, idant niekas nuo m ūsų nepaspruktų, ir kad norėdam as galėtum ką nors pridurti arba išm esti! K ebėtas atsakė: — N e , aš nem atau jo k io reikalo ką nors d abar išm esti ar pridurti. T o k ie ir yra m ano teiginiai. Č ia Sokratas ilgam nutilo ir apie kažką pats sau m ąstė*. — N em enkas, - pagaliau prabilo jis , - yra tavo klausi­ m as, K ebėtai. Jis verčia bendrai panagrinėti rad im osi ir 96 n yk im o* priežastį*. T a d , je i nori, papasakosiu tai, ką pats dėl Šių dalykų esu patyręs. Je i kas iš to , ką pasakosiu, pasi­ rodys naudinga, galėsi pritaikyti ieškodam as įtik im u m o dalykuose, apie kuriuos kalbi*. — Ž in o m a, kad noriu, — sakė Kebėtas. — T a d klausykis, ką papasakosiu. Jaunas bū dam as* aš užsidegiau nepaprasta aistra tai išm inčiai, k urią vadina gam tos m okslu*. Jis m an atrodė nepaprastai iškilus, jis žin o jo kiekvieno daikto priežastį: kodėl kiekvienas d aikb tas atsiranda, kodėl žūva ir kodėl būva. D au g blaškiausi tyrinėdam as tokius dalykus. Pirm iausia, ar, kaip kai kas teigia, Šilum ai ir Šalčiui paveikus tam tikrus puvėsius, iš jų ir atsirand a gyviai*? Ir dar: ar tai, kuo m es m ąstom e, yra k rau jas*? A r oras*? Ar ugnis*? O gal nieko panašaus, tai sm eg eny s*: jo s teikia klausos, regos ir uoslės potyrius, iš jų atsiran d a atm intis ir nuom onė, o kai atm intis ir įsiti­ k in im a s nusistovi, iš jų ir randasi atitinkam as žin ojim as? 84

96c-97a

F A IO O N A S

Paskui tyrinėjau šių dalykų nykim ą*, ir dar, kas deda- c si danguje ir a n t žem ės*. G alop susidariau nu o m o n ę, kad iš prigim ties kaip niekas kitas esu netikęs tokiem s tyrinė­ jim am s. Štai kuo galiu tau tai tvirtai paliudyti: je i anks­ čiau kai kurie dalykai m an buvo aiškus, b en t ja u m an pačiam ir kitiem s žm onėm s taip atrodė, tai šie tyrinėjim ai taip sm arkiai m ane apakino, kad nebežinojau nė to , ką anksčiau m aniausi žinąs. B e kita ko, ir tai, kodėl žmogus auga; anksčiau m aniau , esą kiekvienam aišku, kad dėl to, jo g valgo bei geria: kai nuo valgių m ėsa prisideda prie d m ėsos, kaulai prie kaulų ir prie visų k itų pradų tuo pat būdu prisideda tai, kas jiem s gim in in ga*, tada anksčiau m aža kūno m asė pasidaro didelė, ir šitaip mažas žmogus tam pa didelis. T a ip aš tada galvojau - ar netinkam ai, kaip manai? - M a n o galva, tinkam ai, - pasakė K ebėtas. - Ž iū rėk toliau. T ik ė ja u , jo g , kai koks nors žmogus atsistojęs Šalia k ito atrod o kaip didelis šalia m ažo, turiu e pagrindo m an y ti, kad anas bus tiesiog galva* didesnis, ly­ giai kaip ir vienas arklys už k itą arklį. Ir netgi dar aiškesni dalykai: m aniau , kad dešim t daugiau už aštuonis dėl to, kad prie jų prisideda du, o dvi uolektys daugiau už vieną dėl to , jo g perpus ją viršija. —N a, o dabar, —paklausė K ebėtas,—ką tu apie tai manai? - D ievaži, —pasakė, — toli gražu nebesim anau žinąs Šių dalykų, priežastį. J u k n e t nebeleidžiu sau nuspręsti, kai prie vieneto pridedam as vienetas, —ar tai tas vienetas, prie ku rio p rid ėjo kitą, tapo dvejetu, ar tas, k u rį p rid ė jo ? ... A r 97 85

97a-d

F A ID O N A S

ir k u rį prid ėjo, ir ku riam pridėjo tapo d vejetu dėl to , kad vieną prid ėjo prie kito? Štai kas m ane stebina: kol abudu jie buvo skyrium vienas nuo k ito, vadinasi, abudu buvo vienetais ir nebuvo dvejetu, o kai vienas su artėjo su k itu , tai ir tapo priežastimi, kad taptų dvejetu — vienas greta k ito padėtų daiktų susiėjimas. N ebegaliu p atik ėti, kad suskaidžius kokį nors vienetą, šįkart d vejeto atsirad im o b priežastis yra tokia - skaidymas. Ju k ši d vejeto atsirad im o priežastis priešinga anai! Anąsyk priežastis buvo ta, kad vienas priartėjo prie kito, buvo prie jo pridėtas, o d abar ta, jo g vieną atitraukė ir atskyrė nuo k ito . Ir tai, k od ėl at­ siranda vienetas, pats nebetikiu, kad žinau, kai tik im u osi tokio tyrim o būdo, nei dėl jo k io kito daikto — k od ėl atsi­ randa, kodėl žūva arba būva. Pats sau apgraibom is ieškau kito kelio, b et Šito nė iš tolo nebenoriu*. T a č ia u k a n ą išgirdau vieną žm ogų sk aitan t k n y g ą*, c pasak jo — A naksagoro*, kurioje buvo teigiam a, esą p ro ­ tas* ir yra tai, kas visa sutvarko, jis visa ko priežastis. A š, žinom a, apsidžiaugiau tokia priežastim i ir p am an iau , jo g tam tikra prasm e gerai, kad viską tvarko protas. P agal­ vojau: je i šitaip yra, tai jau tvarkantysis protas viską tvar­ ko ir kiekvieną daiktą deda taip, kad bū tų k u o geriau ­ siai*. V adinasi, panorėjus atrasti priežastį, dėl k u rios v ied nas ar kitas daiktas atsiranda, žūva arba būva, ir reik ia su žin o ti, kok iu būdu tam daiktui geriausia b ū ti ar k ita ką veikti ir patirti. T ad , šitaip sam protaujant, išeina, jo g ž m o ­ gui ir ap ie patį save*, ir apie visa kita viena teverta ty rin ėti: kas yra gražiausia ir geriausia. Antra vertus, tas pats žm ogus 86

97d-98c

FAI D O N A S

b ū tin ai turi žinoti ir tai, kas yra blogiau, —ju k tai to pa­ ties žin o jim o dalykas*. Šitaip svarsčiau ir patenkintas galvojau radęs m okyto­ ją , kuris esybių priežastį aiškina taip, kaip, m ano p ro tu , ir d erėtų *, — A naksagorą, ir kad šis Anaksagoras pirm iauv

šiai m an paaiškins, ar Ž e m ė esanti lėkšta, ar apvali*, o e paaiškinęs čia pat kruopščiai išdėstys, kok ia ir kodėl b ū ti­ nai to k ia yra to priežastis. J is pasakysiąs, kaip yra geriau, ir kad Ž em ei g eriau turėti to k į pavidalą. O je i teigs ją esan­ ti visa k o vidu ryje*, Čia p at sm ulkiai išdėstys, kodėl ja i ge­ riau b ū ti viduryje. Ir jeig u jis b ū tų m an šitai atskleidęs, 98 buvau ja u nusiteikęs nebeieškoti k itos priežasties. Ir apie Sau lę taip p at buvau nusiteikęs su žinoti, ir apie M ėn u lį, ir apie kitas žvaigždes*: apie santykinius jų greičius, po­ sūkius* ir visas kitas būsenas - kod ėl kiekvienam jų geriau daryti bei p atirti tai, ką patiria. M a t niekaip nesitikėjau, kad žm ogus, kuris teigia, esą visa tvarkom a proto, pakiš jiem s k ok ią kitą priežastį nei tą, kad būti taip, kaip yra, jiem s geriausia. T o d ėl m aniau , kad nurodydam as kiek­ vieno jų ir visų drauge priežastį, jis čia pat paaiškins, kas b kiekvienam jų geriausia ir koks esąs visų bendras gėris. K ad ir už didelį pinigą nesiruošiau atid uoti šios vilties, b et labai uoliai kibau į knygą ir skaičiau kiek pajėgdam as greitai, kad tik greičiau sužinočiau kas geriausia ir kas b lo ­ giau. B e t nuo šios nuostabios vilties, bičiu li, nusiritau su vėjeliu! M a t, paskaitęs toliau , pam ačiau, jo g Šis vyras visai n esin aud oja p ro tu * ir neskiria ja m jo k io s atsakom ybės c tvarkyti daiktus, o atsakingais* laiko orą, eterį*, vand enį

87

98c-99a

F A ID O N A S

ir daugybę kitų keistų dalykų*. Č ia m an pasirodė, jo g ja m išeina panašiai, kaip kokiam nors žm ogui, kuris pasakytų: „Sokratas visa, ką daro, daro protu “, o paskui, pradėjęs dėstyti vieno ar kito m ano poelgio priežastis, pirm iausiai sakytų, kad čia dabar aš sėdžiu todėl*, jo g m an o kūnas susideda iš kaulų ir raum enų, ir kad kaulai yra k ieti ir išdėstyti skyrium vienas nuo k ito , o įsitem pti ir atsipalaid d u o ti gebantys raumenys ju o s supa kartu su m ėsa ir oda, kuri visa tai sulaiko. Kaulai sukabinti savo sąnariuose ju d a, o raumenys atsipalaiduoja arba įsitem pia ir, m atyt, padaro taip, kad įstengiu dabar sulenkti savo narius. D ė l šios prie­ žasties susilenkęs ir sėdžiu čia. T aip pat ir m ano kalbėjim ąsi su ju m is aiškintų kitom is panašiomis priežastimis, atsakine gaiš laikydamas garsus, oro sroves ir aibę k itų to k ių daly­ kų, nepasirūpindamas pasakyti tikrųjų priežasčių: kadangi atėniečiai nutarė, kad geriau m ane pasmerkti, todėl ir aš, sa­ vo ruožtu, nutariau, jo g geriau m an sėdėti čia, ir jo g teisin ­ giau yra pasilikti bei patirti tokią bausm ę, k ok ią ji e m an 99 paskirs*. M a t, galai griebtų*, tikiu, kad ja u seniai nešam i m ano nuom onės apie tai, kas yra geriausia, Šitie raum enys ir kaulai bū tų kur nors M egaruose* ar pas b o jo tie čiu s*, je i tik nebūčiau manęs, jo g teisingiau ir gražiau, nei išsisukti bei pasprukti, yra priim ti valstybės bausmę, kok ią ji m an beskirtų. V is dėlto vadinti šitai „priežastimis“ pernelyg kvai­ la. O je i kas sakytų, esą neturėdamas visų šių dalykų, — tai yra k au lų , raum enų ir kitų, kiek jų turiu, - nep ajėgčiau d ary ti, k ą nusprendžiau, tai būtų tiesa, bet sakyti, neva dėl j ų d arau tai, ką darau, ir dar remdamasis protu, o n e to ­ 88

99b-e

F A ID O N A S

dėl, jo g pasirenku tai, kas geriausia, b ū tų pernelyg leng- b vabūdiškas teiginys. J u k čia nesugebėta atskirti, jo g viena yra tik ro ji priežastis, kita — tai, be ko priežastis niekada negalėtų b ū ti priežastim i*! Pastarajai žm onės dažniausiai, m an regis, apgraibom is tarsi tam soje, priskiria svetim ą vardą, vadindam i ją pačia priežastimi. B ū te n t todėl vienas, įkurdinęs Ž em ę verpeto viduryje, vaizduoja ją lym ančią veikiam ą dangaus*, o kitas tarsi atram ą lėkštam duonku­ b iliu i pakiša o rą*. B e t galios, dėl kurios daiktai dabar iš- c dėstyti taip, kaip jiem s geriausia b ū ti, — šios galios jie nei ieško, n ei įtaria ją tu rin t kažkokios antžm ogiškos jėgos, bet vaizduojasi atradę A tlantą, kuris už šį* galingesnis, ne­ m aresnis ir dar geriau visa ką laiko kartu. J ie nė nenum ano, jo g iš tiesų visa suriša ir kartu laiko gėris ir saitas*. Kad sužinočiau apie šią priežastį, kaip ten dėl jo s yra, mielai pas bet ką eičiau m okytis. B e t kadangi dėl jo s m an nepasisekė, — nei pats neįstengiau atrasti, nei iš k itų išm okti, - je i d n ori, K ebėtai, papasakosiu tau, kaip ieškodam as priežas­ ties susidorojau su „antruoju p laukim u “*. - D a r ir kaip noriu , - atsakė Kebėtas. - T a ig i po viso to , kai nieko nepešiau tyrinėdam as esybes*, pagalvojau, kad reikėtų bū ti atsargesniam , idant n en u tik tų tai, ką patiria Saulės užtem im ą akylai stebintys žm onės. J u k kai kas ir akis susigadina, je i nežiūri į Saulės atvaizdą vandenyje ar kaip nors panašiai. T a d aš ir susi- e m ąsčiau apie panašius atvejus ir išsigandau, kad visiškai n eap akinčiau sielos, je i į daiktus žiūrėsiu stačiai akim is ir bandysiu visom is k ito m is juslėm is ju o s paliesti. Š ta i ir 89

99e-100c

FAIDONAS

n utariau, jo g prieglobsčio reikia ieškoti svarstym uose* ir ju o se bandyti įžvelgti esybių tikrovę. G a lb ū t m a n o pa-

100 lyginim as čia tam tikra prasme ir netinka: m at n en orė­ čiau sutikti, neva kas esybes tyrinėja svarstym ais, labiau žiūri į atvaizdus nei tiriantysis potyriais*. Šiaip ar taip, n u ­ tariau ju d ėti šitokiu būdu: kiekvienu atveju rem iuosi tei­ giniu, kuris, m ano galva, yra stipriausias*, ir kas m an pa­ sirodo su ju o sutinkant, tai laikau teisingu — kalb u apie priežastį ir apie visa kita, - o kas nesutinka, laikau n etei­ singu. B e t norėčiau tau geriau paaiškinti, ką tu riu gal­ voje: tu ju k , spėju, dar nesupranti? - N e, dievaži, dar nelabai, — atsakė K ebėtas. b

- O aš ju k nepasakiau dabar nieko n au jo , vien tą p atį, ką visuom et — ir anksčiau, ir šios dienos p o k alb y je* — n e­ siliauju kartojęs. K etinu dabar tau parodyti, k o k io p o ­ būdžio priežastį ištyriau, ir vėl grįžtu prie tų pačių p u ik iai žinom ų dalykų ir vėlgi jais pradėsiu. D arau prielaidą: yra kažkas savaime gražu, gera, didu, ir visa k ita*. J e i ik i šiol m an pritari ir sutinki, kad šie dalykai yra, tikiu o si per ju o s parodyti tau priežastį ir atskleisti, jo g siela yra n e­ m irtinga.

c

—Ž inom a, kad pritariu, —pasakė Kebėtas, —tad pradėki negaišdam as. — Ž iū rėk , ar ir toliau būsi tos pačios, kaip ir aš n u o ­ m onės? M a n o galva, je i be paties grožio yra dar koks gražus d aik tas, tai jis gražus vien todėl, kad yra ano grožio b e n d ­ rin in k a s*. I r apie visa kita aš šitaip sam protauju. A r s u tin ­ k i su to k ia priežastimi? 90

1 0 0 c-1 0 1a

FAI DONAS

— S u tin k u , — atsakė K ebėtas. — T a ig i, — tęsė Sokratas, — nebesuprantu ¡r nebepa­ jėg iu suvokti visų šių gudrių priežasčių, b et je i kas m an aiškina, neva koks nors daiktas gražus ar dėl ryškios spal- d vos, ar dėl form os, ar dar kaip nors panašiai, nenoriu viso to žin o ti, m at to k ie dalykai išm uša m ane iŠ vėžių, ir be jo k ių gudrybių bei vingrybių, gal ir žioplokai, galvoje tu ­ riu tik tai, kad gražiu daiktą padaro ne kas kita, o vien grožis: ar tai grožio buvim as ja m e, ar tai bendrystė, ar dar k okiu k itu keliu ar būdu jis čia atsiranda*. M a t dėl šio da­ lyko nesu dar tikras, b et tikrai žinau, jo g visi gražūs daik­ tai gražūs yra dėl grožio. T o k s, m ano supratim u, ir bus pats saugiausias atsakym as, ir pačiam sau, ir kitiem s*. T ik iu , kad jo įsitvėręs niekados nepargriūsiu, ir kad saugu ir sau c pačiam , ir bet kam kitam atsakyti, jo g gražūs daiktai gražiais tam pa dėl grožio. A r tau taip neatrodo? — A trodo. - T a i g i dideli daiktai dideliais, o didesni didesniais tam ­ pa dėl did um o, o m ažesni mažesniais dėl mažumo? -T a ip . — V ad inasi, tu taip p at nesu tiktum , je i kas teigtų, esą vienas žm ogus už k itą yra didesnis „galva“, o kitas ta pačia 101 „galva“ mažesnis? T u rb ū t pareikštum , kad pats viena tegali pasakyti, bū ten t, kad kiekvienas už kitą didesnis daiktas didesnis d id u m u, o n e kuo nors k itu *. T o d ė l jis ir yra di­ desnis — dėl d id u m o, o mažesnysis m ažesnis m ažu m u, dėl to ir yra m ažesnis, dėl m ažum o. T u ju k , sp ėju , p ab ijo tu m įk lim p ti į kokį nors prieštaringą teiginį: je i teig tu m , kad 91

101 a—d

FAIDONAS

kas nors „galva“ ir didesnis, ir mažesnis, išeitų, kad, pirm i­ ausiai tuo pačiu dalyku* didesnysis daiktas yra didesnis, o mažesnysis - mažesnis, be to, didesnysis daiktas bū tų didesb nis galva, o pati ji yra maža, - tai ir būtų stebuklas: mažas d aiktas kažką padaro dideliu! Argi neišsigąstum to k ių dalykų? - Kaip gi ne, - nusijuokė Kebėtas. - Vadinasi, - tęsė Sokratas, - pabijotu m teigti, esą de­ šim t už aštuonis daugiau dviem ir dėl šios priežasties ju o s viršija, o ne kiekiu nei dėl kiekio? Arba, kad dviejų u olek ­ čių daiktas už vienos uolekties daiktą didesnis puse, o n e didumu? Č ia ju k tikriausiai tyko tas pats pavojus? - Ž inom a, — atsakė anas. - Žiūrėk toliau. Kai vienas daiktas pridėtas prie k ito , c nejau drįstum teigti, kad priežastis dviems d aiktam s atsi­ rasti esąs sudėjim as, o vieną daiktą suskaidžius, — skaidy­ mas? T u rb ū t garsiai šauktum , jo g nežinai jo k io k ito b ū d o b et kuriam dalykui atsirasti, je i ne tam pant d alin in k u b ū ­ dingosios būties to, k ieno bendrininku jis tam p a*. Ir šiu o atveju nežinai jo k io s k itos priežasties dviem s d aik tam s atsirasti, išskyrus dalyvavimą dvejete, ir kad n o rin t ta p ti dviem , reikia tapti dvejeto dalininku, o n o rin t tap ti vie­ n u , —vieneto. O į visus tuos „skaidymus“, „su dėjim u s“ ir kitas tokias įmantrybes turbūt nė nežiūrėtum, palikęs tokius d aiškinim u s už save gudresniems žm onėm s*. Pats g i, b a idydam asis, kaip sakom a, savo šešėlio, tai yra savo n eišm a­ n y m o, atsakinėtum taip, kaip sakiau, laikydam asis an os saugios prielaidos. O je i kas įsikibtų į pačią Šią p rielaid ą*, 92

101 d—102b

FAIDONAS

nekalbėtum su ju o ir neatsakinėtum , kol neistirtu m , dera tarpusavyje ar nedera tai, kas iš jo s pareina*. O je i tektų paaiškinti pačią šią prielaidą*, darytum lygiai taip pat: rink­ tum eisi kurią nors prielaidą iš aukštesnių, kuri tik pasiro­ dytų pati geriausia, kol galiausiai prieitum ką nors paten­ kinam a*. T a d ir nesipainiotum , kaip prieštarautojai*, kartu e kalbėdam as ir apie patį pagrindą, ir apie tai, kas nuo jo pareina, je i išties norėtum atskleisti kurią nors iš esybių*. A nie ju k apie tai tu rbū t nei kalba, nei išvis susim ąsto. Jie, m at, tokie gudrūs, kad viską suvėlę, vis vien sugeba likti pa­ ten kin ti savim i. T ačiau tu, je i tik esi iš filosofų, turbūt da­ rysi taip, kaip aš sakau?

102

— G ryn a tiesa, — drauge atsakė Sim ijas su K ebėtu.

Echekratas: — D ievaži, Faid onai, tai visai suprantam a! Ju k Sokra­ tas, m ano galva, nuostabiai aiškiai - pakaktų ir m enkučio p rotelio — išdėstė šiuos dalykus*!

Faidonas: — T ik ra i, E chekratai. Ž in o k , visi, kas ten buvo, taip pat m anė.

Echekratas: —N e t ir m es, kai dabar klausom ės, nors ir nesam e ten buvę. N a, o toliau apie ką dar buvo kalbam a?

Faidonas: — R od o s, po to , kai buvo p ritarta šiem s So k rato [teigi­ niam s] sutikus, kad esam a paskirų pavidalų*, ir kad visi b kiti kažką iš jų gauna, iš čia turėdam i savo vardus*, Sokratas paklausė*:

93

102b~d

FAtDONAS

- O je i šitaip, K ebėtai, aiškini šiuos dalykus, ar kartais neišeina, jo g sakydamas: „Sim ijas yra didesnis už Sok ratą, b e t m ažesnis už Faidoną“, teigi, kad S im iju je esam a ir v ien o , ir kito - ir didum o, ir mažumo? - Išeina. - B e t tu sutinki, - tęsė jis, - jo g , kai teigiam a: „Sim ijas yra aukštesnis už Sokratą“, - iš tikro nėra taip, kaip skelc bia žodžiai? Ju k Sim ijui iŠ prigimties tikriausiai nėra b ū d in ­ ga b ū ti aukštesniam už Sokratą todėl, kad jis yra S im ija s, b et jis yra aukštesnis už Sokratą dėl did um o, kurį turi? Ir vėlgi, ne todėl jis yra aukštesnis už Sokratą, kad So k ratas yra Sokratas, o todėl, jo g palyginus su S im ijo d id u m u , Sokratas turi mažumą? - T eisingai. - K ita vertus, ir Faidonas yra aukštesnis už S im iją n e todėl, jo g Faidonas yra Faidonas, b et todėl, kad ly g in a n t su S im ijo m ažum u, Faidonas turi didumą? - T a ip ir yra. - Šitaip ir išeina, jo g S im iją vadina ir „mažu“, ir „dide­ liu“, nes jis yra vidury tarp vieno ir kito: pirm ojo didesniam d d idum ui neprilygsta m ažum u, už kitą didesnis d id u m ą lygin ant su m ažum u. Pasakiau nelygu rašytojas*, — n u si­ šypsojo Sokratas, - b et taip tikriausiai ir yra, kaip sakau. K ebėtas sutiko. - A š tai sakau norėdamas, kad ir tu p ritartum m a n o n u o m o n ei. M a t man atrodo, jo g ne tik pats didumas n ieka­ d o s n esu tiks kartu b ū ti ir didelis, ir mažas, b e t ir m u m yse esan tis d id u m as* niekada nepriim a m ažum o ir n esu tin k a 94

102d—103c

FAI D O N A S

nusileisti, bet bū na viena iš dviejų: arba puolam as priešy­ bės - m ažum o jis leidžiasi bėgti traukdam asis*, arba, ja i e prisiartinus, žūva*, b et nesutinka likdam as ir priim dam as m ažum ą tap ti k itu , nei iki Šiol buvo. A ntai aš, pasitikęs bei priėm ęs m ažum ą, tebesu toks pat mažas, koks esu. B e t anas m anyje esantis didumas būdamas didelis nepa­ jėg ia b ū ti mažu. T a ip pat ir m anyje esantis m ažum as nie­ kados nesu tiktų nei tap ti, nei bū ti didelis. Ir jo k ia kita priešybė, kol ji dar yra tai, kas yra, nesutiktų kartu tapti ir 103 b ū ti savo priešybe, bet, taip atsitikus, arba pasitrauktų, arba žūtų. — Ir m an tikrai taip pat atrodo, - atsakė Kebėtas. T a i išgirdęs vienas iš mūsų, - nelabai atsim enu, kas b ū ten t, - tarė: —D ievaži, ar tik anksčiau nebuvom e sutikę su teiginiu, priešingu tam , kas dabar sakom a: esą didesnis daiktas atsi­ randa iš m ažesnio, o mažesnis - iš didesnio, ir apskritai to k ia yra priešybių rastis — iš priešybių? O dabar, m an regis, teigiam a, esą tai neįm anom as dalykas! Sokratas išklausė pakreipęs galvą ir tarė: — Šau nu olis, kad p rim inei, tačiau nepastebi sk irtum o b tarp to , ką dabar sakom e, ir ką anąsyk. J u k tada sakėm e, kad priešingas daiktas atsiranda iš priešingo daikto, o dabar, kad pati priešybė niekad negalėtų tapti savo priešybe: nei m um yse, nei p rigim tyje*. T ąsyk, bičiu li, k alb ėjo m e apie daiktus, kurie tu ri priešybes, vadindami ju o s anų priešybių vardais, o dabar apie pačias tas priešybes, esančias d aik tu o - c se, kurie todėl ir vadinam i jų vardais. T a ig i p ačios šios 95

103c-e

FAI D O N A S

priešybės, niekados nepakęstų savo priešybių atsiradim o. Č ia So k ratas pažvelgė į K ebėtą ir tarė: —T ik iu o si, tavęs niekas iš to, apie ką jis dabar k alb ėjo , nesutrikdė? — Š iu o atveju ne, - atsakė Kebėtas, - bet tikrai nepa­ sakyčiau, kad niekas manęs netrikdytų. — V ad inasi, - tęsė Sokratas, - su pačiu šiuo [teigin iu ], kad priešybė niekados netaps savo priešybe, mes su tikom e. — B e jo k io s abejonės, — atsakė tas. —D ar štai apie ką prašau tave pagalvoti, - pasakė So k ra­ tas, - gal ir čia pritarsi. A r vadini ką nors šalčiu ir šilum a*? — T aip . —A r taip p at, kaip sniegą ir ugnį? d

- D ievaži, tikrai ne! —V ad in asi, šilum a nėra tas pat, kaip ugnis, o šaltis tas p at, kaip sniegas? — T a ip . —T u tu rb ū t šitaip galvoji: kaip anksčiau sakėm e, sn ie­ gas, je i jis yra sniegas, priėmęs šilum ą niekados n eb eb u s tas pat, kas buvo: sniegas ir kartu šiltas, bet, šilu m ai p ri­ siartinus, jis arba pasitrauks, arba žus. — B ū te n t taip. — T a ip p a t ir ugnis, je i prie jo s prisiartins šaltis, arb a išsikels, arb a žus, tačiau niekad nepajėgs, priėm u si šaltį, vis d ar b ū ti tas p at, ugnis ir kartu šalta.

e

— T a i tiesa. — V a d in a si, su kai kuriais tokiais dalykais yra taip , kad n e tik pats pavidalas* amžiams pelnytai gauna savo vardą, 96

103e-104c

FAI D O N A S

b e t yra dar kai kas, kas nėra anas pavidalas, tačiau am žinai, kol yra, turi jo form ą*. G alb ū t toks pavyzdys aiškiau paro­ dys, ką turiu om enyje: nelyginumas tikriausiai visada turi vadintis šiuo vardu, kurį dabar pasakėme? v

- Ž in o m a. - A r tik jis vienas*, - Štai koks klausimas, - ar dar yra kažkas k ita, kas nėra tas pats, kas ir nelyginumas, tačiau 104 taip pat visada be savo paties vardo turi būti vadinam as dar ir šiuo vardu, kadangi iš prigim ties yra toks, kad nieka­ dos negali atsiskirti nuo nelyginumo? T u riu galvoje tokį atvejį, kaip trejetas*, ir dar daugelį kitų. Paim kim e tre­ jetą . A r neatrodo tau, kad jį visada dera vadinti ir jo paties, ir nelyginum o vardu, kuris nėra tas pat, kaip ir trejeto var­ das? T a č ia u iš prigim ties toks ja u yra ir trejetas, ir penke­ tas, ir apskritai pusė visų skaičių, jo g nebūdam i tas pat, b kaip ir nelyginum as, kiekvienas jų esti nelyginis. O „du“, „keturi“ bei kita visų skaičių pusė, nebūdam i tas pats, kaip ir lyginum as, vis tiek visada yra lyginiai: sutinki, ar ne*? - K aip gi ne? - atsakė Kebėtas. - D ab ar gerai įsidėm ėk, ką noriu parodyti. A r ne tiesa, jo g m atom e, kad ne tik anos priešybės viena kitos nepriim a, b et ir tokios [esybės], kurios, nebūdamos viena kitai priešin­ gos, visada turi [anas] priešybes, panašu, kad jo s taip pat nep riim a pavidalo*, priešingo jose esančiam pavidalui, bet anam užpuolus, arba žūva, arba pasitraukia? Ar nesu tinka- c m e, kad „trys“ veikiau žus ar bet ką patirs, nei pakęs, kad likdam as trejetu, taptų lyginiu? - Ž in o m a, — atsakė Kebėtas. 97

104c-e

FA1DO N AS

— A išku taip pat - tęsė anas, - jo g dvejetas nėra prie­ šingas trejetui. —A išku, kad ne. — V adinasi, ne tik priešingi pavidalai negali p asilikti*, priešybei užpuolus, bet ir kai kurios kitos [esybės]* negali likti, kai puola priešybės. — T a i tikra tiesa. —N o ri, kad, je i tik pajėgsim e, apibrėžtum e, k ok io s tai [esybės]? v

— Žinom a. d

- A r tai nebūtų tokios [esybės], kurios, kad ir k ok į daiktą užvaldytų, verčia j į įgauti ne vien savo, b e t k artu visiems laikam s dar ¡r tam tikros savo priešybės pavidalą*? — K ą tu turi galvoje? — T ą patį, ką dabar sakėm e. T ikriausiai žinai, jo g k ą užvaldo „trijų“ pavidalas, tai verčiam a bū ti ne vien trim is, bet dar ir nelyginiu. — Ž inom a. — O mes sakom e*, kad tokio dalyko niekad nepalies pavidalas, priešingas tai nulem iančiai form ai. - T i k r a i ne. — O tai nulem ia nelyginum o forma? — T aip . — O ja i priešinga lyginum o forma? — T a ip .

e

—V adinasi, lyginumo pavidalas niekada nepalies „trijų “? — T ik ra i ne. — V ad inasi „trys“ nėra lyginum o bendrininkas? 98

104e-105c

FAIDONAS

- N ėra. - T a ig i trejetas yra nelyginis*. -T a ip . - T a ig i siūliau apibrėžti, kokios [esybės], nebūdam os k ien o nors priešybės, vis dėlto nepriim a šio dalyko, tai yra priešybės; štai trejetas, nebūdam as priešingas lyginum ui, vis dėlto jo nepriim a, kadangi visuom et suteikia jo priešy­ bę, taip pat ir dvejetas nelyginum ui, ugnis šalčiui ir dar 105 tikrai daug kas*... T a d žiūrėk, ar šitaip tai apibrėžtum : ne vien priešybė nepriim a priešybės, bet ir tai,- kas, ką nors paliesdam as, suteikia ja m kokią nors priešybę, ir pats šis teikiantysis niekada nepriim s priešybės to , ką jis pats su­ teikia? D a r kartą prisim inki, - nepakenks kelis kartus išklausyti tą patį: „penki“ nepriim s lyginum o priešybės, o „dešimt“, „penkių“ dvigubumas, - nelyginum o. Pastarasis* ir pats savaim e yra kažkieno k ito priešybė, tačiau nepriims Šios priešybės — nelyginum o. T a ip p at ir pusantro, ir visa b kita tokio pobūdžio, kas susideda iš pusių, nepriim s priešy­ b ė s —visum os, kaip ir trečdalis, ir visos tokios trupm enos*. A r seki paskui m an e ir pritari tokiai m ano nuom onei? - V isiškai, — atsakė K ebėtas, — ir seku, ir pritariu. - V ė l pradėkim e n u o pradžios. T i k neatsakinėk m an m an o klausim ų žodžiais, o daryk, kaip aš. K albu dabar ne apie aną saugų atsakym ą*, apie kurį anksčiau kalbėjau, b et p o to , ką d abar aptarėm e, m atau k ito k į saugum ą. T a d je i paklaustum m anęs: „Kas patekęs į k ok io nors daikto k ū n ą padaro j į šiltą?“, - pateiksiu tau n e aną saugų ne- c m okslišką atsakym ą: „Šilu m a“, b e t dabar pasiektą įm an t99

I05c-e

FA1DO NAS

resn į*: „U gnis“*. O je i paklaustum : „Kas patekęs į kūną jį susargdina?“, nesakysiu, kad liga, bet karštis, o paklaus­ tas: „Kas patekęs į skaičių padaro jį nelyginį?“, nesakysiu: „N elyginum as“, bet „V ienetas“* , ir panašiai. Ž iū rėk , ar ja u supratai, ką turiu galvoje. - T a ip , visiškai, — atsakė anas. - T a d atsakinėk, - tęsė Sokratas, - kas patekęs į kūną padaro jį gyvą? - Siela, - atsakė anas. d

— Ir visuom et Šitaip yra? - K aip gi ne, - tarė Kebėtas. - V adinasi, siela, kai ką nors užvaldo, visada atein a į Šį daiktą nešdam a gyvybę*? - T ik ra i taip, — tarė anas. - A r yra kas nors priešinga gyvybei, ar nėra? -Y ra . - Kas tai? - M irtis. - T a d siela niekados nepriims priešybės to , ką visu o­ m et suteikia, kaip anksčiau jau sutarėme? - Savaim e suprantam a, — atsakė Kebėtas. - K ą gi? K okiu vardu ką tik vadinom e tai, kas n ep rii­ m a lyginum o pavidalo? - N elyginum as*. -

O n e p riim a n tį teisingu m o, ir tai, kas n e p riim a

dailum o? e

— V ie n ą — nedailiu, kitą — neteisingu*. - P u iku . O kas nepriim a m irties, kaip tai pavadinsim e? 100

105e-106c

FAIDONAS

— N em irtingu . — O siela m irties nepriim a? -N e . — V ad inasi, siela yra kažkas nem irtinga? — T a ip . — P u iku , - tarė Sokratas. —T a d šitai laikysim e ja u įro­ dyta? K aip tu manai? — Ir labai išsam iai, Sokratai*! — N a, — tęsė Sokratas, — o jeig u nelyginum as turėtų b ū ti nežūstantis, turbūt ir trejetas taip pat būtų nežūstantis? 106 — K aip gi ne. — O jeig u tai, kas n ep riim a šilum os* turėtų bū ti nežūstam a, šilum ai besiartinant prie sniego, jis tikriausiai trauk­ tųsi sveikas ir neištirpęs? Ju k žūti jis negalėtų, b et taip pat negalėtų pasilikti ir p riim ti šilum os. — T a i tiesa. - T a i p pat, m anau, ir je i tai, kas nepriim a šalčio, būtų nežūstam a, kam nors šaltam pu olant ugnį, j i niekad ne­ galėtų nei užgęsti, nei žūti, b et pasitrauktų sau sveika. — B ū tin ai taip turėtų bū ti, - atsakė Kebėtas. —A r neturim e to paties sakyti ir apie tai, kas nemirtinga? b Je i tai, kas n em irtinga, kartu yra ir nežūstam a, negali bū ­ ti, kad siela žūtų m irčiai užpuolus. Ju k iš to , kas aptarta, aišku, kad ji nepriim s m irties ir nebus m irusi, kaip kad trejetas, sakėm e, nebus lyginis, o nelyginum as lyginum u, ir ugnis, žinom a, netaps šalčiu, lygiai kaip ir u gnyje esanti šilu m a. „ B e t ar negalėtų b ū ti“, - įsivaizd u okim e to k į klausim ą, —„kad lyginum ui priartėjus*, nelyginum as, kaip c

101

106c-e

FAIDONAS

su tarėm e, netam pa lyginum u, bet žūva užleisdamas vietą lyginum ui?“ J e i kas nors taip sakytų, negalėtum e apg in ti teig in io , kad nelyginum as nežūsta, kadangi nelyginum as nėra nežūstantis. M a t je i tai pripažintume, nesunkiai apgin­ tu m e teig in į, kad lyginum ui priartėjus nelyginum as ir tre­ jeta s pasitraukia ir išsikelia. Ir dėl ugnies su šilum a ir dėl viso k ito taip pat galėtum e gintis. A r netiesa? — Savaim e suprantam a. — N a , o dabar nem irtingum o eilė: je i pripažįstam e jį esan t ir nežūstam ą, tada ir siela turėtų būti n e tik n em ird tinga, b et dar ir nežūstanti. O jeigu nepripažįstam e, reikės n a u jo svarstym o. — D ėl Šito tai tikrai nereikia,— pasakė K ebėtas. — V a r­ gu, ar kas nors atsispirtų žūčiai, je i tai, kas n em irtin g a , tad ir am žina, ją priim tų. — B e n t ja u dėl D iev o, aš taip m anau, —tarė So k ratas, — ir paties gyvybės pavidalo, ir je i dar kas yra n em irtin g a , visi tu rb ū t su tiktų , kad tai niekada nežūva*? —D ievaži, tikrai v isi,—atsakė šis, —ir žmonės, ir, m an au , ju o labiau dievai! e

— N a , o je i nem irtinga kartu yra ir nenykstam a, a r n e taip bus su siela: jeig u j i nem irtinga, tai kartu bus ir n e nyksram a? — B ū tin a i taip turi būti. — V ad in asi atrod o, jo g , m irčiai užpuolus žm ogų , kas ja m e yra m irtinga, miršta, o kas nemirtinga, pasprunka n u o m irtie s ir pasitrau kia bei išsikelia sveika ir nenykstam a. — A tro d o , kad taip. 102

FAI DONAS

106e-l07c

— T a ig i, K ebėtai, visiškai aišku: — pasakė Sokratas, — siela yra nem irtinga ir nežūstama, ir m ūsų sielos tikrai 107 bus pas H ad ą*. — D ė l savęs, Sokratai, - tarė Kebėtas, - nieko čia ne­ galėčiau pridurti ir nematau, kaip galėčiau nepasitikėti tavo aiškinim ais. B e t jeigu , tarkim e, Sim ijas ar kitas kas turi ką pasakyti, tegu geriau netyli. M a t neįsivaizduoju kokio kito k arto, nesinaud ojant Šia proga būtų galim a laukti n o rin t ką n o rs pasakyti ar išgirsti apie šiuos dalykus. — B e t ir as, - pasakė Sim ijas, - nem atau, kodėl nepasi­ tikėčiau tu o, kas išdėstyta. T ačiau tai, ką svarstome, taip didinga, o žmogaus galimybės m an atrodo tokios m en- b kos, jo g esu priverstas pasilaikyti abejonę dėl to, kas buvo išdėstyta*. — T u , Sim ijau , ne tik čia esi teisus, - atsiliepė Sokra­ tas, - b et ir anose pradinėse prielaidose*, tegu jo s ju s ir įtik in o , dar reikia ieškoti didesnio aiškum o. Jeigu kaip reikian t jas ištirsite, tikiu, kad seksite svarstymo keliu, kiek žm ogus tegali ju o sekti*. O je i ir tai pasidarys aišku, nie­ ko daugiau nebeieškosite*. — T a i tiesa, — su tiko Sim ijas. —B e t Štai apie ką, bičiuliai, —tęsė Sokratas, —b et k okiu c atveju v e n a susim ąstyti*: je i siela nem irtinga, ja i ju k reikia priežiūros n e tik Šiam laikui, kai vyksta tai, ką mes vadinam e ‘gyventi**, b et ir visam laikui. Štai čia, rodos, ir esam a didžiulio pavojaus tam , kas ja nesirūpins*. M a t jeigu m irtis reikštų visa ko nusikratym ą*, tai bū tų tikras laim ikis n iek­ šam s: m ird am i jie nusikratytų n e vien k ū n o , b e t ir savo 103

107c-l08b

FAIDONAS

niekšystes kartu su siela. B e t iš tiesų, kadangi paaiškėjo, d jo g siela yra nem irtinga, tad ja i tikriausiai nėra jo k io k ito prieglobsčio nuo blogybių, nei k ito išganym o, kaip tap ti ku o geriausia ir protingiausia. J u k vykdam a pas H a d ą sie­ la n etu ri ničn ieko , tik tai, kas jo je kasdieniu p en u buvo išugdyta ir išauklėta*. B ū ten t šie dalykai, kaip pasakoja­ m a*, labiausiai praverčia arba kenkia m irusiajam ja u pačioje kelionės į ten pradžioje*. O pasakojam a šitaip: žm ogu i m irus, kiekvieną savas daim onas*, tas, kuris bu vo gavęs žm ogų gyvenimo m etui*, paima ir veda tam tikron vieton *, kur jie turi susirinkti ir, sulaukę teism o nusprendžio, k ee liauti toliau pas H adą su tuo palydovu, kuriam yra paves­ ta į ten lydėti čia esančius žm ones*. O po to , kai jie p atiria ten, ką turi p atirti ir išbūna reikiam ą laiką, kitas palyd o­ vas vėl veda ju o s čionai — tai trunka daug ilgų laiko ap­ sisukim ų*. T a d ši kelionė nėra tokia, kokią ją vaizdu oja

108 A ischilo T e le fa s: pasak jo , „paprastas takas vedąs pas H adą“*. M an tas takas neatrodo nei paprastas, nei v ien in ­ telis. K itaip nereikėtų ir palydovų: niekas, reikia m a n y ti, niekur nenuklystų, je i būtų vienintelis kelias. B e t a tro d o , jo g iš tikro jis turi gausybę atšakų ir kryžkelių*. AŠ apie tai sprendžiu pagal čionykštes apeigas ir papročiu s*. G ražiai sutvarkyta* ir protinga siela seka palydovą p u i­ kiai suprasdama, kas vyksta, o aistringai įsitverusioji į kūną, b kadangi, kaip anksčiau aiškinau, ilgą laiką buvo pam etu si galvą dėl jo ir dėl regimosios vietos*, sm arkiai spardosi ir daug k en čia, kol pagaliau vargais negalais pasiduoda ve­ d am a ja i sk irto daim ono. Kai ateina ten, kur renkasi visos

104

1 0 8 b -l0 9 a

FAIDONAS

sielos, netyra ar ką nors tokio padariusi siela, - antai, je i neteisingai ką nors nužudė ar nuveikė ką nors panašaus iš gim iningų ir Šios giminės sielų daromų d arbų ,—visi nuo jos bėga ir nusigręžia. N iekas nenori būti jo s bendrakeleiviu ar palydovu, tad ji klaidžioja viena ir visai pasim etusi*, c kol baigiasi tam tikras laiko tarpas, kuriam praslinkus n e­ išvengiam ybė nugabena ją į deram ą buveinę*. O tyrai ir darniai savo gyvenim o kelią nuėjusios sielos bendrakelei­ viais ir palydovais tam pa dievai, ir kiekviena jų apsigyvena d eram oje v ieto je*. T o k ių vietų Ž em ėje yra daug, jo s nuos­ tabios, ir pati Ž em ė, kaip m ane {tikino vienas žm ogus*, nei išvaizda, n ei dydžiu nėra tokia, kaip vaizduoja apie ją kalb ėti m ėgstantys žm onės*. Č ia įsiterpė S im ijas:

d

- K aip tu šitaip kalbi, Sokratai? Ju k apie Ž em ę aš ir pats tikrai nem ažai esu girdėjęs, tačiau ne tai, kuo, pasak tavęs, tave įtik in o anas žmogus. M ielai apie tai išgirsčiau. - B etgi, S im ijau , m anau, idant papasakotum , kas ten yra, nereikia G lau ko m en o *, tačiau parodyti, jo g iš tiesų taip yra, —šito, m anau, neįstengtų nė anas G lauko m enas. Aš, ko gero, šito ir nepajėgčiau, o kad ir m okėčiau, m ano gyvenimas nebetruks tiek, kiek reikėtų tam paaiškinti. V isgi niekas m an netrukdo papasakoti, koks, kaip aš dabar tikiu, e yra šios Ž em ės vaizdas, ir kokių jo je esam a vietų. — B e t ir šito pakaks, — sutiko Sim ijas. — T a i štai kuo aš dabar tikiu, - kalbėjo Sokratas. — Je i Ž e m ė yra dangaus viduryje ir jeig u ji apvali*, kad n en u k ­ ristų, ja i visai nereikia nei oro, nei kitos tokios reikiam ybės, 109 105

109a-d

FAIDONAS

—ja i palaikyti pakanka to , kad dangus pats savaim e visur yra vienodas, ir kad pati Ž em ė yra pusiausvira. M a t pu­ siausviras daiktas, padėtas j kito lygaus d aik to vidų, nie­ k u r nesvirs daugiau ar mažiau, b et laikysis lygiai ir rym os nesvyruodam as*. Štai kuo, — kalbėjo jis , — pirm iau sia aš dabar tikiu. — Ir teisingai, — pasakė Sim ijas. — O dar tikiu, — tęsė Sokratas, — jo g tai yra kažkoks b m ilžiniškas daiktas, ir m es, gyvenantys nu o Fasid o upės iki H eraklio stulpų*, gyvename kažin k o k io je m ažo je jo dalyje, aplink jū rą *, it skruzdės ar varlės ap lin k balą, ir daug kitų žm onių k itu r gyvena daugybėje to k ių v ietų *. M a t Ž em ėje visur yra daug daubų, visokiausių pavidalų ir dydžių, į kurias susirinko vanduo, rūkas ir oras. O pati Žem ė rym o tyra tyram e danguje, kuriam e yra žvaigždės*: c m ėgėjai kalbėti apie tokius dalykus dažniausia vad in a j į eteriu*. O Šitai* yra jo nuosėdos, nuolat tekančios į Ž em ės daubas. T aig i mes nė nenum anom e, kad gyvenam e to k io ­ se daubose ir įsivaizduojam e gyveną ant Ž em ės paviršiaus. Panašiai kas nors, gyvendamas jūros gilum oje, įsivaizduotų gyvenąs paviršiuje, ir per vandenis m atydam as saulę bei kitas žvaigždes, m anytų jū rą esant dangų! D ėl savo vangud m o ir silpnum o jis niekad nenuvyktų iki jū ro s paviršiaus ir niekad, išnėręs bei iškišęs galvą iš jūros į čionykščią vietą, neišvystų, kiek čia yra tyriau ir gražiau nei pas ju o s *, ar iš k o nors k ito tai regėjusio nieko nebūtų girdėjęs. Ir m es taip pat: gyvename kažin kok ioje žem ės d au b o ­ je , o įsivaizduojam e, kad gyvename ant žemės ir orą vadi106

109d-110c

FAI DONAS

n am e dangum i, tarsi tai ir bū tų dangus, ir ju o ju d ėtų žvaigždės. B e t iš tikrųjų čia yra tas pat: dėl savo silpn u m o ir vangum o nepajėgiam e nukeliauti iki oro pakraščio. J u k e je i kas nors nueitų iki to pakraščio arba apsiplunksnavęs nuskristų, iškišęs galvą išvystų, — kaip čia iš jū ro s galvas kišančios žuvys m ato, kas yra čia, — taip p at ir jis galėtų iš­ vysti, kas yra tenai. Ir je i jo prigim tis pajėgtų ištverti to k j regin į*, jis suvoktų, kad tai ir yra tikrasis dangus ir tik ro ji šviesa, ir kad ta žem ė ir yra tik ro ji žem ė. Ju k Ši m ūsų n o žem ė — ir akm enys, ir apskritai visos čionykštės vietos yra su n io ko tos ir išgraužtos, kaip kad jū ro je esančius daiktus išgraužia druskos. Jū ro je neauga nieko, apie ką iš viso ver­ ta k albėti, ir niekas, gali sakyti, čia nėra tobula. O kur lyg ir bū tų žem ė, ten išvarpyti akm enys, sm ėlis, neįsivaizduo­ jam as dum blas ir purvynai, kurių neverta nė lyginti su mū­ sų vietų grožiu. B e t tenai esantys dalykai pasirodytų kur kas labiau pranokstantys m ūsiškius. T a d , Sim ijau , je i dera b papasakoti pasaką*, verta paklausyti, kas ten yra a n t anos žem ės po anuo dangum i. — B etgi, Sok ratai, — tarė S im ijas, — mes m ielai paklau­ sytum e šios pasakos! - Štai ką, b ičiu li, - tęsė jis , - pasakoja: pirm iausia, kad šio ji Ž e m ė, iš viršaus į ją pasižiūrėjus, atrod o tarsi iŠ dvyli­ kos odos skiaučių pasiūtas kam uolys*, išspalvinta įvairiomis ryškiom is spalvom is — m ūsiškės, kurias v a n o ja tap ytojai, yra tarsi anų pėdsakai*. O tenai visa žem ė išm arginta to - c kio m is spalvom is, tik jo s yra k u r kas skaidresnės ir tyres­ nės n ei m ūsiškės: vienu r j i nuostabiai gražaus p u rpu ro 107

FAIDONAS

112a-e

T a rta ru *. Į šią tad angą ir suteka bei vėl iš jo s išteka visos upės, o vienokiom is ar kitokiom is jo s tam pa paskui, prikb lausom ai nuo žemės, per kurią teka*. Išteka visos srovės iš ten ir įteka, kadangi šis skystis neturi nei dugno, nei atra­ m os. Štai ir siūbuoja banguoja viršun-žem yn*. T ą patį daro jį supančios oro srovės: jo s m at seka paskui skystį, kur anas pasitraukia - ar prie ano žemės paviršiaus, ar prie šito. T a i kaip kvėpavimas: ir iškvepiant, ir įkvepiant teka oro srovės. Ir ten tas pats: oras siūbu oja kartu su skysčiu ir sukelia baisius, tiesiog neįsivaizduojam us vėjus — ir įeidac mas, ir išeidamas. T a ig i kai skystis pasitraukia į tą vietą, kurią mes vadinam e „apačia“*, jis per žem ę išlieja savo sroves į tenykštes vietas ir pripildo jas, kaip daro d rėk in tojai*. O kai iŠ ten nuslūgsta ir vėl čia pakyla, tada p rip il­ do čionykštes. Prisipildžiusios šios srovės teka požem iniais grioviais ir atėjusios į tas vietas, kur kiekviena nu sitiesia kelią, sudaro jū ras, ežerus, upes ir šaltinius. Iš ten vėl n u sid leidžia po žem e ir nubėgusios vienos daugiau ilgesnių, kitos mažiau ir trum pesnių kelių, —vėl suteka į T arta rą : vienos daug žem iau tos vietos, kur buvo pripildytos, k ito s — šiek tiek. T a č ia u visos įteka žem iau ištakų: kai kurios p riešin ­ g o je pusėje, negu išteka, kitos — to je p ačioje. Y ra ir to k ių , kurios apsivyniojusios apie Ž em ę tarsi gyvatės apeina ištisą ratą — vieną ir netgi daugelį kartų, ir nusileidusios k ie k e galim a žem iau įteka atgal. O nusileisti iš abiejų pusių ga­ lim a tik iki vidurio, bet ne žemiau: m at k ito je pusėje ab iejų pusių srovėm s tektų kilti į viršų. E sam a daug k itų didelių ir įvairių upių, bet įstabiausios 110

FAIDONAS

112 e -11 3 d

šio je gausybėje yra ketu rios*. D idžiausia jų , kuri ratu teka toliausiai n u o vidurio yra vadinam asis O keanas * . K ito je pusėje priešinga kryp tim i teka A cherontas*. J is teka per 1 13 daugelį įvairių dykviečių ir pagaliau požem io keliais pasieka

A cherusiados ežerą, k u r atkeliauja daugum os m irusiųjų sie­ los: išbuvusios tam tikrą skirtą laiką —vienos ilgesnį, kitos trum pesnį, jo s vėl siunčiam os g im ti gyvose būtybėse. T r e ­ č io ji upė išteka p er vidurį tarp O k ean o ir A ch ero n to ir n eto li versmės įsilieja į didžiulį galinga u gnim i liepsno­ ja n tį plotą, sudarydam a verdantį vandens ir m olio ežerą, didesnį už m ūsų jū rą . IŠ ten toliau teka ratu vyniodam as! apie Ž em ę, dru m sta ir d u m blina, ir atbėga į įvairias vietas, b taip p at ir prie Acherusiados ežero pakrančių, tačiau nesim aišo su jo vandenim is. Pagaliau, daugel kartų apsisukusi po žem e įteka žem esnėje T artaro vietoje. Šitą upę vadina

P iriflegeton tu . T a i jo lava spjaudo savo gabalus, kur tik iš­ siveržia į žem ės paviršių. Priešais j į ketvirtoji upė pirm a atiteka į vieną, kaip sako, baisią ir laukinę vietovę, visa tokios spalvos, kaip lazuritas*. Šią vietą vadina S tigija, o c ežerą, kurį sudaro įtek anti upė - S tik s tf . Č ia įsiliejusi ir baisių savybių įgijusi upė nusileidžia po žem e, ratu ju d a P iriflegetontui priešinga kryptim i ir atsiduria priešais j į k i­ to je Acherusiados ežero pusėje. Šios upės vanduo irgi su nie­ kuo nesim aišo* ir taip p at apsukęs ratą įteka į T artarą prie­ šais P irifleg etontą. A n o t poetų, šios upės vardas K o k it a f. T a d šitaip viskas ten yra. K ai m irusieji atvyksta į tą d vietą, k u r kiekvieną nuveda jo daim onas*, ju o s pirm iausiai teisia: ir tuos, kurie gyveno gražiai ir d ievo baim in gai, ir 111

FAIDONAS

113 d—114 c

kurie ne. T ie , dėl kurių nutariam a, kad jų gyvenim as n u ­ gyventas vidutiniškai*, keliauja prie A ch ero n to ir, sulipę į sau skirtas valtis, atplaukia prie ežero*. Č ia jie gyvena ir valydam iesi bei atsilygindami už neteisybes, je i kas padarė e ką nors neteisingo, gauna atleidim ą, o už gerus darbus — adyginim ą, kiekvienas pagal nuopelnus. T ie , dėl kurių n u ­ tariama, kad jie nepagydom i,—tokie dideli jų nusižengimai: jie padarė daug didelių šventvagiškų darbų, ar neteisingai ir neteisėtai nužudė daug žm onių , arba dar ką n o rs to ­ k io , — tokius deram a lem tis nusviedžia j T arta rą , iš k u r jie niekad nebeišlipa*. O kurių nusižengimai pripažįstami nors ir pagydomais, tačiau dideliais, antai pykčio ap im ti ji e pa114 kėlė ranką prieš tėvą ar m otiną, o paskui visą gyvenim ą gailėjosi, ar kokiom is panašiom is aplinkybėm is nužudė žmogų, - tok ie neišvengiamai patenka į T artarą, tačiau pa­ tekusius ir išbuvusius ten metus ju o s išm eta bangos: žm og­ žudžius į K o k ito vagą, o tėvų ir m o tin ų skriau d ėjus į P iriflegetonto. K ai vandenys nuneša ju o s prie A ch eru siados ežero*, čia jie im a balsiai šauktis, vieni tų , kuriuos nužudė, kiti - kuriuos nuskriaudė. Prisišaukę m ald au ja ir b įk alb inė-ja priim ti ir leisti ju o s į ežerą*. J e i perm ald au ja, patenka į ežerą ir čia pasibaigia jų vargai*. Priešingu atveju, srovė nuneša ju o s atgal į T artarą, o iš ten vėl į upes, ir šitaip jie kankinasi, kol permaldauja, ką nuskriaudė, - tokia m at yra jiem s teisėjų skirta bausmė*. N a, o tie, kurių gyven­ im as pripažįstam as nepaprastai dievobaim ingu, išvaduoti c iš šių vietų Ž e m ėje ir paleisti tarsi iš k alėjim ų * n u ein a au kštyn į tyrą buveinę ir apsigyvena žem ės paviršiu je. T ie 112

114c—115b

FAIDONAS

¡š jų , kurie pakankam ai apsivalė filosofija, toliau gyvena visai b e k ū n o * ir nueina į dar gražesnes buveines, n ei ši­ tos - aprašyti jas nelengva, ir laiko dabar nebepakaktų*. Šta i kod ėl, Sim ijau , - dėl to , ką dabar papasakojom e, reikia daryti visa, id ant gyvenim e turėtum dorybės ir pa­ ž in im o * - ju k laim ėjim as nuostabus ir viltis didžiulė! d Ž in o m a , teig ti, kad yra b ū ten t taip, kaip aŠ papasakojau, protin gam žm ogui nedera, b e t kad taip arba kaip nors pa­ našiai yra su m ūsų sielom is ir jų buveinėm is, je i paaiškėjo sielą esant nem irtingą, - Šitai teigti, m an regis, dera, ir verta band yti laim ę m anant, jo g taip ir yra*. Ju k tai gražus išmė­ ginim as, ir reikia save tarsi kerėti tokiais dalykais*. B ū ­ te n t todėl taip ilgai ir tęsiu dabar Šią pasaką*. D ėl visų šių dalykų jis ir turi bū ti ram us — žm ogus, kuris gyvenime e n u m o jo ranka į visus kitus kūnui skirtus m alonum us ir puošnybes (nes jie yra svetim i ir, jo m anym u, veikiau ken­ k ia), o į pažinim o m alonum us žiūrėjo rim tai ir išpuošęs sielą ne svetim u, o jo s pačios pu ošnu m u * - santūrum u, 115 teisingu m u, narsa, laisve ir tiesa*, ram iai laukia kelionės pas H ad ą, pasirengęs keliauti, kai tik pašauks likim as*. Jū s, S im ija u , K ebėtai ir visi k iti, vėliau kada nors kiekvie­ nas savo m etu leisitės į šią kelionę, o m ane, kaip pasakytų tragikas, sa u k ia ja u likim as , ir, ko gero, jau pats m etas m an eiti praustis, - m anau, geriau nuodus išgerti nusiprausus, kad m o terim s nereikėtų vargti m azgojant lavoną*. P o šių jo žodžių K ritonas tarė: — G erai, Sokratai. O ką liepsi kitiem s ar man? D ė l vaikų ar dėl k ito ko? M ielai tau šitaip patarnautum e.

113

b

FAIDONAS

115b-e

—T ą patį, ką visuom et sakau, K riton ai, n ieko nauja, — atsakė tas*. —Je i rūpinsitės savimi pačiais, tai, ką tik dary­ tu m ėte, patarnausite ir m an, ir m aniškiam s, ir patys sau, nors dabar ir nežadėtum ėte. B et jeig u apleisite pačius save ir nenorėsite tarsi pėdsakais gyvenim e sekti tu o , ką dabar c ir prieš tai sakėm e, tai, kad ir kaip uoliai dabar žadėtum ėte, vis vien nieko iŠ to nebus. — V isa širdim i sieksim e tai daryti, — atsakė anas. — O kaip m um s tave palaidoti? — K aip norite, — atsakė jis. —J e i tik pagausite m an e ir neįeisite nu o jūsų pasprukti. N usišypsojo ir pažvelgęs į m us tarė: —N egaliu, bičiuliai, įtikinti K rito n o , kad esu šis So k ra­ tas, kuris dabar su jum is kalbasi ieškodamas tinkam os vietos kiekvienam savo teiginiui. N e, jis įsivaizduoja, kad esu tas d lavonas, kurį jis greitai m atys* ir štai teiraujasi, kaip m an e laidoti. O kad aš taip ilgai ir daug aiškinau, jo g išgėręs nuodus nebebūsiu su ju m is, bet iškeliausiu kažin k ok io sna laim ingųjų dausosna, - visa tai ja m atrod o tėra tuščios kalbos ju m s ir sau pačiam paguosti*. T a d prašau laid uoti už m ane K ritonu i priešingai, nei pats jis laidavo už m ane teisėjam s: jis laidavo, kad aš pasiliksiu*, o jū s laid u ok ite, e jo g num iręs nepasiliksiu, bet iškeliausiu kitu r. Ir K rito n u i b ū tų lengviau, ir m atydamas m ano kūną d egin am ą ar užkasam ą jis nesielvartautų dėl m anęs, tarsi aš k en tėčiau baisius dalykus, ir nesakytų laidotuvėse, esą jis šarvoja, išneša ar užkasa Sokratą. Ž in o k, šaunusis K rito n ai, n e tin ­ k am a kalba ne tik suklaidina dėl kalbam o dalyko, b e t ir

114

FAIDONAS

116e—d

sielom s padaro žalos. T o d ėl turi nusiram inti taręs, jo g lai­ dojam as m ano kū n as ir laidoti jį taip, kaip pačiam p atin - 116 ka ir tuo būdu, kuris, paties supratim u, labiausiai atitin ka papročius. Pasakęs tai Sokratas atsistojo ir nuėjo į kitą kam barį praustis. K ritonas nusekė ja m iš paskos, o m u m s liepė laukti. Laukėm e, kalbėjom ės apie tai, kas buvo pasakyta ir naujai svarstėme, bet kartkarčiais vėl grįždavome prie didžiu­ lės nelaim ės, kuri m um s nutiko: tiesiog, galvojom e, tarsi tėvo netekę, likom e našlaičiai visam tolesniam gyvenim ui. K ai Sokratas nusiprausė, ja m atnešė vaikus, m at jis tu - b rėjo du mažu sūnų ir vieną paaugusį*. A tėjo jo šeimynos m oterys. Pasikalbėjęs su jo m is K rito n o akivaizdoje ir pa­ reiškęs savo valią*, jis liepė m oterim s ir vaikam s eiti, o pats grįžo pas m us. Ja u artėjo saulėlydis, m at jis ilgai už­ truko anam e kam baryje. A tėjo , atsisėdo nusiprausęs. Po to dar Šiek tiek pasikalbėjo, ir jau atėjo vienuolikos tarnau­ tojas, priėjo prie jo ir tarė: „Sokratai, tavim i tikrai negalė- c siu skųstis, kaip kitais: kiti pyksta ant m anęs ir keikia, kai pareigūnų įsakym u liepiu gerti nuodus. O tave aš ir šiaip per šį laiką pažinau esant kilniausią, romiausią ir šauniausią vyrą iš visų kada nors čia atėjusių, ir dabar puikiai žinau, jo g ne an t m anęs pyksti, bet a n t jų , - žinai ju k , kas kalti­ n in k ai. T a ig i, pats supranti, ką atėjau p ranešti... Sudie! d P a sisten k kuo lengviau pakelti, kas neišven g iam a“ . Ir pravirkęs nusigręžė eiti. Sokratas palydėjo jį žvilgsniu. „Ir tau, - tarė, — sudie. P ad arysim e, kaip sak ai“. A tsigręžęs į m us tęsė: „K oks 115

116 d - 1 17b

FAIDONAS

m andagus žmogus! V isą laiką jis pas m ane ateidavo, kar­ tais pasikalbėdavom e, - m ieJesnio žmogaus ir b ū ti negali! Ir dabar: kaip tauriai jis m ane apverkia. N ag i, K rito n a i, eikš, pakluskim e ja m *. Lai atneša nuodus, je i ja u sutaisy­ ti. O je i ne, tegu, kam priklauso, sutaiso“*, e

O K ritonas ja m : — B e t saulė, Sokratai, regis, dar virš k alnų, dar n en u ­ sileido. O aš žinau, jo g kiti nuodus gėrė ir gerokai vėliau po to , kai buvo įsakyta, kaip reikiant pavalgę, pagėrę, kai kurie netgi turėjo dar santykių su kuo geidė. T a d neskubėk. Laiko dar yra. Sokratas atsakė: —Suprantam a, Kritonai, kad žmonės, apie kuriuos kalbi, daro tokius dalykus — jie ju k tikisi kažką laim ėti šito kiu

117 elgesiu. Suprantam a ir tai, jo g aš to nedarysiu, m a t n ieko nesitikiu laim ėsiąs, je i kiek vėliau gersiu nuod us, n e b e n t apsijuokčiau prieš save patį kabindam asis už gyvenim o ir taupydamas, kai nieko nebeliko*. T a d eikš! K lausyk ir daryk, kaip sakau*. Po šių jo žodžių K ritonas linktelėjo šalia stov in čiam berniukui. Berniukas nuėjo ir ilgokai užtrukęs grįžo kartu su žm ogum i, kuris turėjo paduoti nuodus ir nešėsi ju o s sutaisytus taurėje. Pam atęs Šį žm ogų, Sokratas tarė: — Puiku, mielasis. T u ju k esi tokių dalykų žinovas. K ą čia reikės daryti? —N iek o ypatingo, —atsakė anas. —Išgėrus pavaikščioti b k iek, kol k o jo s pradės sunkti, tada atsigulti, o toliau vis­ kas vyks savaime.

116

FAIDONAS

117b—e

J is padavė Sokratui taurę. T a s paėm ė taurę. Ir su kok ia giedra nuotaika! N ė nekrūptelėjo, n ė k iek nepasikeitė nei veido spalva, nei išraiška, tik pažvairavo į aną žm ogų savo įprastiniu jau čio žvilgsniu* ir tarė: — K ą pasakytum , je i kam nors nup iltu m e šio gėrim o? G alim a, ar ne?* — Lygiai tiek, Sokratai, jo sutaisom e, - atsakė anas, — k iek , m ūsų m anym u, reikės d uoti išgerti. —Su p rantu , —atsakė Sokratas. —N a, b en t ja u pasim els- c d dievam s tu rbū t galim a ir netgi reikia, id ant persikėli­ m as iš čia j ten vyktų sėkm ingai. Š ito tad ir meldžiu, ir teb ū n ie taip! Ištaręs šiuos žodžius, jis pridėjo taurę prie lūpų ir išgė­ rė - labai lengvai ir ram iai. Ik i tol daugumas mūsų dar neblogai įstengėm e sulaikyti ašaras. B e t kai pam atėm e jį g eriant nuodus ir, kai išgėrė, tai ja u ne! Pats aš nebegalė­ ja u atsisp irti, ir akys stačiai pasruvo ašarom is, tad už­ sidengiau veidą ir leidausi dėl savęs raudoti: ne dėl jo juk, žin o m a, raudojau, bet dėl savo dalios: kokio žmogaus, d kokio netenku draugo! K ritonas, tas dar anksčiau už m ane n u ėjo šalin, nes nebepajėgė sulaikyti ašarų. O Apolodoras ir anksčiau nė k iek nesiliovė verkęs. N a, o čia ja u ėm ė taip kau kti, plėšytis ir raudoti, kad palūžo visi ten buvę. T i k n e Sokratas! Jis tarė: — K ą darote, nuostabūs jū s žm onės! Aš ju k kaip tik tod ėl išsiunčiau m oteris, kad nespiegtų čia Šitaip - gir- e d ėjau , jo g m irti reikia susikaupus*. T a d n u siram in kite ir tvardykitės! 117

117e-118a

FAIDONAS

M es po šių jo žodžių susigėdom e ir n u sto jom e verkę. O jis pavaikščiojo aplink, paskui pasakė, kad ja m sunksta k o jo s ir atsigulė aukštielninkas, kaip liepė žm ogus, davęs ja m nuodus. Pastarasis netrukus ėm ė čiupinėdam as tikrinti jo pėdas ir blauzdas*. Paskui stipriai paspaudė pėdą ir pa­ li s

klausė, ar jaučia. Sokratas atsakė, kad ne. T a s ėm ė tik rin ti blauzdas ir šitaip kildamas rodė m um s, kad jis šąla ir stings­ ta. Č iu p in ėjo toliau ir pasakė, jo g , nuodam s pasiekus širdį, jis iškeliaus. Šalo ja u kažkur liemens apačioje, kai nusidengęs, — m at prieš tai jo veidas buvo uždengtas, - jis tarė (tai buvo paskutiniai jo žodžiai): - K ritonai, esame skolingi A sklepijui gaidį*, nep am irš­ k ite atiduoti*! - B u s padaryta, —atsakė K ritonas. — Ž iū rėk , gal d ar ką n o ri pasakyti? Į šį jo klausim ą tas ja u nieko nebeatsakė. P o ku rio la i­ ko krūptelėjo. Ž m ogus atidengė jo veidą, akys buvo sus­ tingusios. Pam atęs tai, K ritonas užčiaupė ja m b u rn ą ir užm erkė akis*. T o k ia tad, Echekratai, buvo m ūsų draugo p abaiga. G a lėtu m e teigti - geriausio iš visų ano m eto žm o n ių , k iek te k o pažinti, ir apskritai protingiausio bei teisiausio*.

118

PAAIŠKINIMAI

ŠIE „PAAIŠKINIMAI" tikrai neaprėps visų labai turtingo teks­ to dalykų, juo labiau neišsems vienos ar kitos „Faidono“ eilutės proga parašytų komentarų „jūros“. Norinčiam toliau į ją plaukti gali padėti bibiliografinės nuorodos paaiškini­ muose ir išsamesnė „Bibliografija“. Paiskinim ų vieta nurodoma pagal priimtą Stephanus’o leidinio (3 t., 1578) puslapių ir pastraipų numeraciją (ji dedama dialogo paraštėse). Aiškinamieji žodžiai išskirti kursyvu ir žvaigždute*. Jei pastraipoje komentuojama dau­ giau negu viena frazė ar realija, paaiškinimai skiriami nume­ riu po žvaigždutės. Paildomos teksto ir paaiškinimų nuorodos pateikiamos po santrumpos «pst.» su žvaigždute, paaiškinimo eilės numeriu ir Stephanus’o pastraipa (pvz.: pst. *2ad 6 ld ). Tekstas verstas iŠ Platonu Opera. Rec. E.A. Duke & ai. Vol. I. Oxonii, 1995. Paaiškinimuose aptariami kai kurie svarbesni ginčytini graikiško teksto redakcijos atvejai. 57a: E chekratas*1 - Diogenas Laertietis (V III, 46) Echekratą mini tarp pitagorininko Filolajo (žr. pst. *2ad 61d) mokinių, Flijunto pitagorininkų būrelio narių; Ciceronas (D e fin . V, 29, 87) - kaip vieną Pitagoro sekėjų, Platono lankytų Pietų Italijos mieste Lokruose. Jamblicho pitagorininkų sąraše ( Vita

Pyth. 267) Echekrato vardas paminėtas du kartus: tarp Fli­ jun to ir Tarento (Pietų Italija) pitagorininkų (plg. D K 53). Nors pačiame „Faidono“ tekste nėra jokių aiškių šio personažo 119

PAAIŠKINIMAI

57a

priklausomybės pitagorininkų draugijai įrodymų, kai kurie mokslininkai mano, jog ši priklausomybė turi didelės reikšmės „Faidono“ turiniui ir paskirčiai suvokti. Šiaip ar taip, abu tiesioginio „Faidono“ pokalbio dalyviai — svetimšaliai, smalsūs ir jautrūs atėniečių nužudyto Sokrato žodžiams. Diogeno Laerriečio žiniomis (II, 4 3 ), Sokratui mi­ rus atėniečiai greitai nutarė, kad tai buvęs neteisingas spren­ dimas: gedėdami dėl Sokrato mirties uždarė sporto sales ir mokyklas, pagrindinį skundiką pasmerkė myriop, kitus iš­ trėmė, o Sokratą pagerbė Lisipo padaryta vario statula, kurią pastatė iškilmingų eisenų salėje. Vienam iš tremtinių Anitui pasirodžius Heraklėjoje, gyventojai tą pačią dieną išvarė jį iš savo miesto. Diogenas priduria, jog atėniečiams ne pirmą kartą panašiai teko gailėtis nuskriaudus išmintingą ir iškilų žmogų. 57a: ar p ats*1- Pats pirmasis „Faidono“ žodis (graikiškai a b to ę , „pats“) tarsi nurodo vieną svarbiausių dialogo temų —auten­

tiško, tai yra tiesioginio, jokio nepatikimo tarpininko neiš­ kreipto pažinimo motyvą. Tikrasis (tiesos ir tikrovės) pažinimas, teigia Sokratas, pasiekiamas vien tyrai sielai, kuri, atitrukusi nuo kūno, p ati savaim e (oc\)xf| KCtO’ ai>xfįv) mąsto mąstomąją tikrovę. Plg. 65a - 68b, 79d. 57a: F aidon ai*3 - Faidono vardas garsus juo pavadinto Plato­ no dialogo dėka, tačiau apie patį istorinį Faidoną žinoma ne kažin kiek daugiau nei apie jo pašnekovą Echekratą. Dioge­ nas Laertietis (II, 105) pateikia trumpą romantišką šio perso­ nažo biografiją: „Faidonas kilęs iš Elidės, iš kilmingos šeimos. Kai jo tėvynė buvo užkariauta, jis irgi pakliuvo nelaisvėn ir buvo atiduotas į viešnamį. Tačiau, užsidaręs duris, jis bend­ raudavo su Sokratu, kol tas prikalbino Alkibiado ar Krito-

120

57a

PAAIŠKINIMAI

no bičiulius jį išpirkti. Tada jis jau laisvai atsidėjo filosofi­ jai“. Dauguma mokslininkų mano, kad ši istorija esanti „per­ daug graži, kad būtų tikra“, ir kad tai veikiausiai Platono „Faidono“ įkvėptas prasimanymas (pasak L. Robino, „trum­ pas romanas ‘Faidono* paraštėje“): menkai žinomas Faido­ no gyvenimas „įkūnija“ šį dialogą persmelkiančią iš kūno kalėjimo ir jo nešvankybių (viešnamis!) žmogų išvaduojan­ čios filosofijos idėją. „Novelės“ „raugu“ galėję tapti Faidono žodžiai, esą niekas jam neteikia tokio džiaugsmo, kaip prisi­ minti Sokratą ir pokalbius su juo (58a). Je i Faidonas iš gimtosios Elidės į Atėnus išties atvyko paim­ tas nelaisvėn, tai galėjo atsitikti Spartai kariaujant su Elide (401—4 0 0 m .), kuomet Atėnai pagal po Peloponeso karo sudarytą sutartį turėjo kariauti Spartos pusėje. Praėjus kuriam laikui po teismo ir Sokrato mirties, Faidonas, grįždamas į savo gimtąją miestą Peloponeso šiaurės vakaruose, pakeliui galėjo sustoti šiaurės rytuose esančiame Flijunte, kur randa šį tą

aiškaus apie paskutines Sokrato dienas ir mirtį išgirsti trokš­ tančių klausytojų. Esama žinių, kad, grįžęs į Elidę, Faidonas pats įsteigė filosofijos mokyklą. Vadovaujant viena karta už Faidoną jaunesniam Menedemui iš Eretrijos, eretrikų mo­ kykla išgarsėja dialektikos mokslo studijomis. Anot Diogeno Laertiečio, žinomi du paties Faidono parašyti dialogai: „Zopiras“ ir „Simonas“. II a. po Kr. eruditas Aulas Gelijus (Noct.

Att. II, 18, 1 -5 ) giria elegantišką šių sokratiškų pokalbių stilių. Gali būti, kad Ciceronas, prisimindamas „fiziognomisto“ Zopiro (qu i se natūrom cuiusąue exform a perspicere p rofi-

tebatur) paskelbtą Sokrato apibūdinimą remiasi Faidono „Zopiru“: sprendžiant iš išvaizdos, Sokratas esąs bukas ir gau­ sybę ydų turintis žmogus. „Jis netgi pridūrė: neabejingas mo­ terims (mulierosuni), — dėl to Alkibiadas pratrūko juokais“ 121

PAAIŠKINIMAI

57a

(D e fa to 5, 10). Sokratas apgynė bičiulių išjuoktą fiziognomistą: jis iš tiesų turįs įgimtas ( insita) visas išvardytas ydas, tačiau protu esą jų nusikratęs ( Tuse. IV, 37, 80). Antras neiš­ likęs Faidono kūrinys turėjo vaizduoti Sokrato pokalbį su batsiuviu Simonu (apie pastarąjį žr. D L I I, 1 2 2 -1 2 4 ). Platono „Faidono“ parašymo laikui nustatyti negausios žinios apie istorinį Faidoną menkai tepadeda. Kai kas mano, kad, remiantis vadinamuoju „Parmentier dėsniu“, anot kurio Pla­ tonas vengiąs vaizduoti dar gyvus žmones, Platonui rašant „Faidoną“, Faidonas turėjo būti miręs (plg. Dixsaut. p. 3 3 ). TheslefiFiii (p. 141), priešingai, atrodo, kad Platonas vargiai būtų Faidono vardu rašęs savo kūrinį, jei šis pats jau būtų žino­ mas sokratinių dialogų autorius. Thesleffo nuomone, Platonas „Faidoną“ tikriausiai parašė Faidonui dar negrįžus į Elidę, kas, anot jo , galėjo įvykti netrukus po Leuktros mūšio 371 m. 57a: iš mūsų flijuntiečių*4 - Flijuntas — mažas miestelis Argolidėje, Peloponeso šiaurės rytuose. Diogeno Laertiečo ži­ niomis (V III, 4 6 ), Flijunte būta pitagorininkų draugijos. Flijunto pitagorininkai klausėsi Filolajo (plg. 61 d) ir kito iš pietų Italijos atvykusio pitagorininko Eurito Tarentiečio. Pa­ sakojama, kad paties Pitagoro protėviai esą kilę iŠ Flijunto: išminčiaus prosenelis turėjęs keltis į Samo salą po to, kai į Flijuntą sugrįžo Heraklidai (Pausanijas II, 13, 1). Anot kai kurių autorių, tame pačiame Flijunte kadaise vyko kitas filosofijos istorijai didžiai reikšmingas pokalbis, kurio metu pirmą kartą buvo ištartas žodis filosofas ir paaiškinta jo

tapatybė: Flijunto tirono paklaustas, kas jis toks būsiąs, le­ gendinis filosofijos patriarchas Pitagoras atsakęs esąs filosofas. Tironui nusistebėjus negirdėtu žodžiu, Pitagoras paaiškinęs, 122

57a

PAAIŠKINIMAI

kad gyvenime tarsi Olimpinėse žaidynėse žmonės siekią skir­ tingų dalykų: vieni, kaip varžybų dalyviai, trokštą šlovės ir pergalės, kiti, kaip progos pasipelnyti nepraleidžiantys pre­ keiviai, - pinigų, o treti, - tai ir busiąs geriausias, filosofų, pasirinkimas, - ateiną pasižiūrėti (apud Ciceronem, Tuše. V , 3, 8 - 9 . PIg. Jamblichas, Adhortatio p. 81, 13 sqq dės Places, D e vita Pyth. 58; 44). Daugelis autorių, tarp jų ir Herakleidą Pontietį minintis Diogenas (I, 12), paaiškina, kad

filosofių Pitagoras pasivadino todėl, kad „niekas nėra išmin­ tingas (aoipoę), išskyrus Dievą. Tad peranksti būtų kalbėti apie išmintį, o ją skelbiantį žmogų vadinti išminčiumi, tarsi jis jau būtų pasiekęs sielos tobulumo. O filosofas (^išminties mylėtojas) tėra išminties siekiantis žmogus“. (Plg. taip pat Diodoras Sicilietis X , 10, 1, Augustinas, D e civit. V III, 2,

D e Trin. 14, 2, Aetijas I, 3, 8.) Neišnarpliotas, kad ir nesykį narpliotas lieka klausimas, ar Pitagoras, ar platoniškasis Sokratas (plg. Phaedr. 278d, Lys. 218a, Symp. 203d —204a) žmogaus išminties siekį (q>iXoao(pia) yra priešinęs dievo išminčiai (cO(pia). Pastarojo įsitikinimu, garsusis Delfij šven­ tyklos priesakas „pažink save“ reikalauja suvokti ne tik die­ viškąją savo sielos esmę, bet ir žmogiškąją savo „vietą“ (plg.

Charm. 164c - 165a, Phaedr. 229e - 230a, Phileb. 48c, A lcib.1 133c, Amat. 138a-b). Antra vertus, „Faidon e? filosofo vardas labiau nei kuklų nusižeminimą dieviškosios išminties akivaizdoje reiškia teisingą sielos aistringumo ir veržlumo kryptį: tyrybės ir geriausios ateities siekianti siela ištikimai ir aistringai myli ( 68b-c. 57a: nesilanko dabar Atėnuose** - „Dabar“ - skirtingai nei prieš kurį laiką, kuomet, būdami Spartos sąjunginkais prieš Atė­ nus, flijuntiečiai dažnai „apsilankydavo“ Atėnuose. 123

57b

PAAIŠKINIMAI

57b : m irė išgėręs nuodų*1 - „Nuodai“ - gr. (to) (papųctKOv. Graikų kalboje šis žodis reiškia ne tik „nuodus“, bet ir įvairius gydytojų ir burtininkų vartojamus „preparatus“. Pharm akon tai „vaistai“ (plg. farm acija , farm acininkas), „apdavai“, „ap­ žavai“, „žolytės“ (plg. angį. dru$. Pharm akon dviprasmiš­ kumas atspindi skirtingą filosofų ir daugumos žmonių mirties suvokimą: atėniečių pasmerktam myriop duodami nuodai filosofo akimis žiūrint esą iš kūninio gyvenimo nelaisvės ir neskaidrumo vaduojantis vaistas. Plg. pst. *2ad 58b , 6 la , 63e> 65a, 1 15e, 118a. Žodis pharm akon taip pat primena ir žiaurų graikų paprotį: nevykęs (bjaurios išvaizdos ir pan.) arba nusikaltęs žmogus (visuomenės „autsaideris“) būdavo išniekinamas bei išveja­ mas (galbūt ir nužudomas) miestui apvalyti. T o k į „atpirki­ mo ožį“ graikai vadino (papjiaicoę. Atėniečiai išrinkę po vie­ ną biaurios išorės moterį ir vyrą, akmenimis išvydavo šias apsivalymo aukas (icaB&poaa) iŠ miesto (žr. W . Burkert,

Greek Reiigion, p. 82-8 4 ). Tokios apsivalymo apeigos vykdavo Targeliono mėnesio (= nuo gegužės iki birželio vidurio) 6-ąją dieną (Diogeno Laertiečio žiniomis, tai esanti Sokrato gimimo dienai). Sokratą atėniečiai taip pat mirčiai pasmerkė susirūpinę dėl pastarųjų metų miesto nesėkmių ir dievų nepalankumo (plg. E.R. Dodds, The Greeks an d the IrrationaL, p. 184— 186): bendrapiliečiai tikėjo, kad baudžia dievus rūstinantį pavojingą laisvamanį. „Faidone“ nesakoma, kokių nuodų turėjo gerti Sokratas. Atė­ nuose pasmerktiesiems mirti duodavo Ktbveiov (plg. Aristofanas Pan. 124, Platonas Lys. 219e, Ksenofontas H G U , 3, 5 6), lot. conium maculatum, liet. dėm ėtoji m auda, „skėtinių Šeimos nemalonaus kvapo bergždynų augalas“ (D LK Z , s. v.),

124

PAAIŠKINIMAI

57b-58a

„sutinkamais] patvoriuose, pakelėse retai“ („Lietuvių enciklo­ pedija“, s. v.), „nuodingas, turi alkaloidų komjino, konidrino“ („Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, s.v.). 57b: niekas nieko neįstengia m um spaaiškinti*1—Dialogo įžangoje pabrėžtinai rodomas didelis klausytojų susidomėjimas dalyku, apie kurį bus pasakojama, — tai tarsi išankstinė pristatomo veikalo „reklama“. Plg. „Puotos“ įžangą: ir vienu, ir kitu atveju teigiama, kad Platono dialogo pasakotojas apie pokalbį, kurį imasi perpasakoti, informuotas geriau nei kiti anksčiau tai mėginusieji daryti. Gali būti, kad tokiu būdu Platonas siekia netiesiogiai „užkabinti“ anksčiau ta pačia tema kitų „šokratikų“ parašytus veikalus (plg. L. Robin, Banquet, Notice, p.

X V III).

58a: gerokai vėliau*] — Pasak Ksenofonto ( M emor. IV , 8, 2), praėjus trisdešimčiai dienų po teismo. (Pats Ksenofontas tuo metu vadovavo iš Azijos besitraukiančios Kirą prieš Atakserksą paremti nuvykusios graikų kariuomenės likučiams. Šį sunkų ir herojišką žygį Ksenofontas aprašė „Anabasyje“). 58a: Ūkimas*1 —Graikiškai

„likimas“, „laimė“ arba „atsi­

tiktinumas“. Kai kurie vertėjai mano, kad šie Faidono žodžiai išreiškia tą patį, ką ir tolesnis jo pripažinimas 58e: „... sup­ ratau, jo g šis žmogus ir pas Hadą eis ne be dievo globos (gr. 0 e ia Įiotpct)“: Faidonas mano, jog Sokratas—ypatingas die­ viškosios „apvaizdos“ globotinis. Pats Sokratas žmonių gy­ venimą „Faidone“ vaizduoja kaip tarnystę geriems ir rūpes­ tingiems šeimininkams dievams. Pasak jo , Šie šeimininkai ir sprendžia, kada ateina laikas žmogui palikti žemišką savo tarnystę (62b-c), o patį save vadina pašvęstuoju Apolono tarnu (85b). Būtent Apolono šventė privertė atėniečius atidėti 125

PAAIŠKINIMAI

58a-b

teismo sprendimo vykdymą: „Apolono tarnas“ gavo dar tris­ dešimt dienų, per kurias ne sykį girdėjo dievo balsą ir skubė­ jo atlikti visas žmogiško gyvenimo žemėje priedermes (plg. 6 0 d -6 1 b ). 58a: „du septynetus"*3 - Graikiškai 8ię eicid. Taip aukų skaičių nusako ir poetas Bakchilidas Tesėjo žygį aprašančioje poemoje (apie 4 7 0 m. prieš Kr.; PLG 16,2). Galimas daiktas, kad Faidonas prisimena šį kūrinį. Kita vertus, graikų kalboje „sep­ tyni“ - įprastas skaičiavimo vienetas, ypač amžiui skaičiuoti, - plg. Ale. 1 121e: „kai vaikui sueina dukart septyneri metai“. 58b: pats išsigelbėjo** - Keršydamas už savo sūnaus Androgėjo nužudymą, Kretos karalius Minas reikalavo, kad graikai kas devynerius metus siųstų į Kretą septynis jaunuolius ir sep­ tynias merginas, kuriuos turėjo suėsti Labirinte laikomas „Mino tauras“ - M inotauras. Tesėjas į Kretos salą nuvyko kartu su trečiąja atėniečių duokle, pažadėjęs savo tėvui atė­ niečių karaliui Aigėjui nužudyti pabaisą ir išgelbėti aukas. Tesėjas nukovė Minotaurą ir ištruko iŠ labirinto vingių sek­ damas siūlą, kurį jam buvo davusi M ino ir Pasifajos dukra Ariadnė. Atėniečiai, - sako Faidonas, - teigia, kad tai esąs tas pats laivas. Plutarchas pasakoja ( Thes. 2 3 ), jo g atėniečiai aną Tesėjo laivą saugojo iki IV a. pabaigos. Laivas tiek kanų buvo taisytas, kad tapo klasikiniu pavyzdžiu svarstant augan­ čio (ar kaip kitaip besikeičiančio) daikto tapatybės klausimą: „Vieni sakė, tai esąs tas pats, kiti - kad nebėra tas pats laivas“. 58b : vis siunčia dievui*2 - Nuosprendžio vykdymą teko atidėti dėl išganingą Apolono paramą mininčių atėniečių kasmet švenčiamų Delijų iškilmių. Sokratas pats save vadina ištikimu Apolono tarnu ir pašvęstuoju (85a-b), jis - šio dievo dovana 126

58b

PAAIŠKINIMAI

miestui (ApoL 30d). Būtent Apolono ištarą, neva Sokratas esąs pats išmintingiausias žmogus įminti siekdamas Sokratas stropiai tyrinėjo savo bendrapiliečių išmintingumą (28e — 29a, d, 30a, d sqq), kol už šį savo stropumą pagaliau buvo nuteistas myriop. Daugumai žmonių (aniems o i TCoXXoi, kuriuos išdidžiai nie­ kina Platono Sokratas) galėtų atrodyti, esą Sokratą pražudžiusi tarnystė dievui. Jiems ir pats Apolono vardas rodėsi žadantis pražūtį (gr. anoAAoiu reiškia „žudyti“), - Grot. 404e. Bet iš tikrųjų, aiškina Sokratas „Kratile“, Apolono vardas gražiau­ siai dera prie keturių šio dievo galių: mūziškosios, prana­ šiškosios, gydytojo ir lankininko. M at jis yra nuplaunantis (artoXoixov) ir iš ligų ir nešvarumų kūną ir sielą išvaduojantis (aTCoXbtov) dievas (ibicL 405a-c). Apolono vardas taip pat nusakąs pranašiškojo meno tikrumą (to aXuQeq) ir atvirumą (to 0C7tXouv), lankininko taiklumą (ot£i paA,taov) ir mūziškąją visa ką darniai kartu sukančio (6|X07toXč5v) dievo galią

(ibid. 405c-d). Sokratas sakosi iš šio dievo ir pats turįs pranašavimo galią, todėl ir neliūdi ruošdamasis palikti Šį gyvenimą (85b). Pra­ našiško, nuplaunančio ir išvaduojančio dievo tarnas žino, kad šis (pappaKOV jį išvaduos ir ištyrins. Mirties bausmės vykdymą dėl Apolono šventės atidėjus, Sokratas dar spėja sukurti gies­ mę šio dievo garbei (60 d, 61a-b). Daugelis tyrinėtojų Apo­ lono vaidmenį „Faidone“ sieja su „orfikų pitagorininkų“ įtaka. Anot senovės laikų padavimų, Orfėjas bakchančių buvo sudraskytas už didelę meilę šiam dievui (Aischilas, fr. 83 M ette), o Pitagoras buvo tapatindamas su hiperborėjų Apo­ lonu (Aristotelis, fr. 191 Rose, plg. Burkert, Lore an d Science, p. 9 1, 1 4 1 -1 4 2 ).

127

PAAIŠKINIMAI

58b

T ikėtina, kad būtent „Faidonas“ bus įkvėpęs platonikų platintą versiją apie apolonišką Platono prigimtį ir ypatingą Apolono dėmesį kūdikio Platono gimimui. Kai kurie autoriai tiesiai pareiškia, jog Apolonas pats ir buvo tikrasis „dieviškojo“ filosofo tėvas. PIg. Plutarchas, Quaest. conv. 717d-e, Apulėjus,

D e Plat. dogm. I, 1, Diogenas Laertietis III, 2, ir taip toliau (šių šaltinių apžvalgą ir aptarimą žr. Riginos A. S. Platonica , p. 9 - 1 5 ). Anot Šios tradicijos, Platonas gimęs tą pačią dieną, kaip ir Apolonas —Targeliono mėnesio 7-ąją (mūsų kalen­ doriaus gegužės 21-ąją), o Sokratas - diena anksčiau, kaip Apolono sesuo Artemidė (žr. Riginos, op.cit., p. 1 5 -1 7 ). 58b: miestas turi likti tyras*3—Tyrumas - nuolatinis kolektyvinis Sokrato laikų atėniečių visuomenės rūpestis. Tyrumą palaiko kasdieniai nuo vaikystės kiekvieno graiko išmokti papročiai, valstybinės apeigos ir įstatymai, panašiai kaip šiuolaikinėje visuomenėje asmenine higiena ir profilaktiniais skiepijimais saugojamas! pavojingų infekcijų. Visuomenę, kiekvieną šeimą ir kiekvieną žmogų „sutepa“, įprastą ir „skaidrią“ kasdienio gyvenimo tėkmę sujaukia ligos ir liguistos būsenos, fizinė bjaurastis, mirtis, kraujo praliejimas ir kitokios nesėkmės. Pati nesėkmė taip pat užkrečia, todėl „sveika“ yra „pasalinti“ ne­ laimes tarsi traukiančius visuomenės „autsaiderius“ (plg. pst. * lad 57b). Visuomenės „sveikatai“ naudinga „apsivalyti“ ir nuo bendrą tvarką bei stabilumą klibinančių narių. Išviję bjaurų, netyrą dievus rūstinantį ir nelaimes prišaukiantį padarą, likę bendruomenės nariai pasijunta saugesni, geresni ir apsivalę, tarsi už savo „kiemo“ ribų išpylę pamazgas. Žudant pasmerk­ tuosius nusikaltėlius jų pačių rankomis - verčiant išgerti nuo­ dus, —išvengiama dvigubo sutepties pavojaus: teršiančio kon­ takto su netyru žmogumi ir sutepančio žudiko vaidmens (plg. E .R . Dodds. The Greeks an d the Irrationak p. 55, n. 4 4 .).

128

58b-d

PAAIŠKINIMAI

Tradicinė graikų tyrumo samprata apima visą žmogų. N u­ siprausus arba bent jau „nuplovus rankas“, kartu nusikratoma ir „fizinės“, ir „moralinės“ pralieto kraujo sutepties: tai atrodo esanti viena ir ta pati sutepus. „Nesvarios rankos“ lygios „neš­ variai sąžinei“. Kitoks yra „Faidone“ Sokrato skelbiamas fi­ losofo tyrumas: tyra tampa kiek įmanoma iš kūno netyrybės ir neskaidrumo išsivadavusi siela. Filosofo tyrumas - aiškiai regėti įstengiančio mąstymo tyrumas. Plg. 67a-c, 68b, 69c, 79d , 82a. Plg. „Įstatymai“ 7 1 6 e : .....netyras yra tas, kieno siela ydinga, o tyras — tokiam priešingas žmogus“. Ši etinė tyrumo samprata neprieštarauja tradiciniam dievobaimin­ gumui, bet paverčia sielą tikra slėpiningo apsivalymo veiksmo vieta. Plg. dar 69b-d ir Burkert, Greek Religion, p. 7 4 -7 6 . 58c: užklum pa priešin iai vėjai* — Pavojingos jūros kelionės įvaizdis — dar vienas „Faidono“ „leitmotyvas“. Atėniečiai tolimajai kelionei ryžtasi religiniam įžadui atlikti. Kiekvienas mąstantis žmogus gyvenimui perplaukti renkasi „saugiausią“ mąstymo būdą — patikimiausius ir daugiausiai vilties tei­ kiančius įsitikinimus (plg. 85c-d, 1 14d). Aptingusieji arba nusiminusieji „paskęsta“ nevilties, nepasitikėjimo ir nežinios liūne (plg. 89d - 90d). Anot baigiamojo Sokrato mito, ne­ vykusias sielas ir po mirties tebeblaško Hado upių (verdančio Piriflegetonto arba sustingusio Stikso) vandenys (1 l4a-b ). 58d: reikalų tikrai neturiu *' - G r . o%oA.a^co, „esu laisvas“, „ne­ turiu reikalų, rūpesčių“. Kūnas, aiškina Sokratas (66b-d), nuo­ lat reikalauja dėmesio (popietę aax o X ictę 7tap£X£i)> todėl filosofijai nebelieka laiko (aa% oX iav ay op ev (piXooo%oXfj) turi visi niekais užsiėmę žmonės (toks esąs įprastas daugumos žmonių darbas; plg. „Puota“ 1 7 2 c — 173a, c-d), nes jie gali (=yra laisvi) imtis vertingesnės veiklos. B et niekas nėra laisvas (ouSėvct a^ o A ^ eiv) apleidęs geresnį darbą imtis menkesnio. T ik vertinga veikla užsiėmęs žmogus tikrai yra

užsiėmęs, neturi oxoXf|. Sokratiško axoXf| apibrėžimo prasme Faidonas, prisipažindamas, kad nieko jam nesą taip miela, kaip prisiminti pokalbius su Sokratu, tikrai turi būti laisvas (axoX a^eiv) papasakoti apie paskutinę filosofo dieną. Pla­ tono ir Sokrato įsitikinimas, esą tik filosofiniams pokalbiams ir tyrinėjimams verta skirti žmogaus gyvenimo laiką įsitvirtino Platono Akademijos tradicijoje ir įsigalėjo graikų kalboje, kur o y o ^ a i ( (piX.ooo(piaę) siela rinkdamasi naują gyvenimą nesunkiai suklysta. Nesąmoningomis, „butaforiškom is“ dorybėmis pasipuošusios sielos (plg. 69b) nėra nei pačios blo­ giausios, nei geriausios; jos nepateks nei į Tartaro gelmes ar gyvūno sėklą, nei į dieviškosios tikrovės dangų, bet vėl sugrįš į eilinių žmonių gretas. Veikiant tokiam „atrankos dėsniui“, žemėje, pastebi Sokratas (89e - 90a), susirenka vidutiniai žmonės, o itin geri arba tikri niekšai retai tepasitaiko. Sokrato aiškinimai primena pitagorininkams priskiriamą mo­ kymą, anot kurio žmonių sielos galinčios persikūnyti į gy­ vūnus (plg. Herodotas II,-123, Diogenas Laertietis V III, 36 ir pst. ad 70c), bet nemažiau - Aisopo pasakėčias, kur žvėrys „įkūnija“ vienokias ar kitokias žmogaus būdo ir gyvensenos ypatybes. „Valstybėje“ (IX, 588c) Sokratas aiškina, kad iš pažiūros vienalytis, viduje žmogus primena Chimairą, Skilę, Kerberį ar kokią kitą hibridinę mitinę pabaisą, nes ir jame slypi bent jau trys skirtingos būtybės: didžiulis įvairialytės išvaizdos daugiagalvis žvėris, smulkesnis liūtas ir visai mažas žmogelis. Žmogus tik pusiau, tikriausiai net mažesniąja dalimi tėra žmogus, o kita, didesniąją - žvėris. Neatsitiktinai „Faidre“ (230a) Sokratas pats prisipažįsta numojęs ranka į visų sve­ timybių tyrinėjimus, nagrinėja tik save patį: „Ar esu žvėris už Tifoną gudriau suregztas ir dar labiau pašėlęs, ar taikesnis ir paprastesnis gyvūnas, iš prigimties turintis kokią nors dievišką ir netifonišką dalį“. A not „Valstybės“, trys vidiniai žmogaus „gyvūnai“ atitinka pagrindinius jo „troškimo centrus“, svarbiausias sielos „dalis“: 213

82b-C

PAAIŠKINIMAI

geismingąją, piktąją ir protingąją. Nieko nuostabaus, kad vienos iš šių dalių aistras labiau už kitas puoselėdamas žmogus labiausiai supanašėja su tokio pat būdo gyvūnu: kūninius geidulius nesaikingai tenkinę žmonės supanašėja su asilais ir kitais geidulingais gyvuliais, pikti ir plėšrūs —su plėšriaisiais laukiniais žvėrimis, o santūriai vidinį sielos gyvenimą tvar­ kiusios, tačiau tikrojo pažinimo peno negavusios sielos su­ panašėja su taikiaisiais spiečiaus gyvūnėliais. Pom irtinį sielų teismą regėjęs Eras „Valstybėje“ pasakoja matęs, kaip netei­ singos sielos persikūnija į laukinius žvėris, teisingos į taikiuo­ sius (X, 620d), o harmoniją juntantys („muzikalieji“) gyvūnai pasirenka žmogaus gyvenimą (620a). „Tim ajuje“ (42a-d) Amatininkas pažada nė karto dar neįsikūnijusioms sieloms, kad protu sielos aistras suvaldžiusios ir teisingai savo gyveni­ mą nugyvenusios sugrįš toliau laimingai gyventi jom s skirtų žvaigždžių buveinėse. Nepajėgusi to padaryti siela persikū­ nys į moterį, o jei ir toliau gadins savo prigimtį, gaus vilkėti panašaus būdo žvėries kūną. Anot „Faidro“ (249a), tris kar­ tus iš eilės filosofo gyvenimą pasirinkusios sielos galutinai adeidžiamos nuo įsikūnijimo prievolės ir amžinai apsigyvena dieviškoje tiesos uždangėje. Diogeno Laertiečio cituojamas Glaukonidas (II, 2 9 , apie šį autorių nieko nežinoma) atkeršijo Platono Sokratui už šią „ly­ ginamąją zooantropologiją“ teigdamas, jog miestas turėtų laikyti Sokratą „tarsi kokį fazaną ar povą“. 8 2 c: o leista tik žinojim o m ylėtojui*l — PIg. 6 9 c, 80e — 81a, 114c, Phaedr. 249a, Tim. 42b. 8 2 c : tik rieji filo so fa i ... pin igų m ėgėjai... valdžios ir garbės

m ėgėjai*1 - G r . o i (opGcoę) iXoxpfma214

82c-84a

PAAIŠKINIMAI

t o i ... o i (p!Xapxoi T e K a i (p iA Č T ų io i. Ž r . 6 8 c i r pst. Pomėgis ne tik verčia žmogų visą gyvenimą rūpintis tam tikrais dalykais, bet uždeda jam ir po mirties nedilstantį „bu­ vimo būdo" antspaudą. Apie „populiariosios" ir filosofinės dorybės skirtumą plg. 68 c —69c. 82e: tarsip er grotas* —Sokratas sukuria kitokio, nei tas, kuriame vyksta pokalbis, kalėjimo įvaizdį ir numato skirtingą išsipančiojimo bei išsivadavimo planą. Zr. pst.*2 ad 59 e. 83a: kalbin ti* —Gr. T tap a p .'o O E V u ai. Filosofijos žodžiai kalbina ir drąsina pasimetusią sielą. Pasak Kebėto (70b) padrąsinančių įtaigių žodžių (TtapajioOia) reikalingi bekūnės sielos tverme abejojantys žmonės. 83b: mąsto kurią nors esybę p ačią savaim e*1 - Plg. 65a - 67c, 79c-d. 83b : kitur esantį ir kitą d a ik tą *2 - Suprantama, kad „kitų pa­ galba" reiškia juslių pagalba. „Kitur" (paraidžiui „kituose“) — regimo pasaulio daiktuose, mąstomų esybių „bendravar­ džiuose" (plg. 78d-e). Pagaliau ir tai, ko ieškoma paskiruose daiktuose, antai, kieno nors grožis, nėra pats tas „gražu“ savaime. 83b: kas mąstoma ir neregima*1 - Anksčiau (79a-e, 80b, 8 la-b) apsvarstytas dviejų rūšių esybės tapatybės dėsnis leidžia Sokratui papildyti teiginį apie nepriklausomo sielos tyrimo pranašumą. 84a: priešingaipaleisdam a savo audim o stakles dirbtų nesibaigiantį

Penelopės darbą* - Žr. „Odisėja" II, 87 sqq. Penelopė prašė 215

PAAIŠKINIMAI

84a-85b

jai besiperšancių jaunikių palaukti, kol ji baigs uošvio Laerto mirčiai audžiamą drobulę. Trejus metus iš eilės naktimis ji ardydavo per dieną išaustą audeklą, kol ketvirtaisiais metais viena moteriškė pagaliau atskleidė jos klastą nekantrau­ jantiems jaunikiams. Vėl save surišti atiduodanti siela elgtųsi panašiai, bet „priešinga kryptimi“ — leisdama nuausti tai, kas išardyta. Todėl „priešingai“ ir vaduojančios filosofijos, ir savo audeklą ardančios Penelopės darbo „krypčiai“. Sielos audėjos įvaizdį atliepia Kebėto sielos palyginimas su siuvėju (87b —88e): jei paskutinysis siuvėjo pasiūtas drabužis tveria ilgiau už mirusį meistrą, ar negali būti, kad ir siela, nuolat audusi savo kūninį apdarą, vieną dieną miršta palikdama paskutinį savo „drabužį“? 85a: esą j i e giedą raudodam i iš liū d esio* — Aischilo „Aga­ memnone“ nesuprantama („paukščių“) kalba artėjančią pra­ žūtį skelbianti Apolono žynė trojietė Kasandra lyginama su kregžde (v. 1050), lakštingala (v. 1142 sqq) ir paskutinę giesmę sugiedojusia gulbe (v. 1444). Anot padavimo (Tukididas II, 2 9, Ovidijus „Metamorfozės“ 6 ,4 2 4 ), Atikos karaliaus dukra Filomėlė, jos vyras trakų valdovas Terėjas ir sesuo Proknė po kraupios šeimyninės istorijos (Terėjas išprievartavo Proknę ir išpjovė jai liežuvį; keršydama Filomėlė davė jam valgyti jų sūnaus Ičio mėsos) visi trys dievų buvo paversti skausmingą savo gyvenimą apraudančiais paukščiais: Filomėlė - kregžde, Proknė - lakštingala, Terėjas - Iukučiu. 85b : būdam i Apolono paukščiaij*1 - Gulbės — paukščiai gies­ mininkės, „mūzišldeji“ gyvūnai (plg. Resp. X , 620a) - siejamos su Apolonu. Plg. Sapho, fr. 208 PLG , Alkajas, fr. 3 0 7 PLG t Aristofanas, A ves769t „Homeriniai himnai“ X X I, 1sq. Žino­ mas mitas apie Kiukną (gr. Ktiicvoę „gulbė“), ligūrų karalių 216

85b

PAAIŠKINIMAI

ir dainių, gyvenimo pabaigoje paverstą gulbe. Anot „Valsty­ bes" „Apreiškimo Erui" (X, 620a), gulbės gyvenimą pasirinko dainius Orfėjas. Pasak Kornuto (I a. po Kr.) „Graikų teolo­ gijos sąvado" (p. 68 , 8- 1 1 Lang), Apolonui pašvęstas (Upoę) pats muzikaliausias ir balčiausias paukštis, o varnas jam sve­ timas „dėl bjaurumo ir spalvos". 85b : esu to paties dievo tarnas*2 —Kaip ir kiti Apolono tarnai — Delfų Pitija, Kasandra, Teiresijas ir Kalchantas, Sokratas įžvel­ gia ateitį. Anot platonikų Akademijos padavimo, prieš pir­ mą sykį sutikdamas Platoną, Sokratas sapnavo ant kelių laikąs gulbiuką, kuris sparčiai apsiplunksnuoja ir nuskrenda gražiai giedodamas. Plg. Apulėjas, D eP lat. I, 1; Pausanijas 1 ,30, 3, Diogenas Laertietis III, 5, Tertulianas D e anim a 4 6 , 9, et

alitid (žr. A. S. Riginos. Platonicay p. 21—24). Anot Artemidoro (II a. po Kr.) „Sapnininko" (II, 2 0 ), „Gulbė reiškia muzikalų žmogų ir patį muzikos meną". „Sokrato sapnas" Platono kelią į filosofiją vaizduoja prasidėjus po Apolono ženklu — pasirodžius šventam šio dievo paukščiui. Žinoma ir pikta šio romantiško platonikų padavimo parodija (Hegesandras Delfietis, apud Atenaeum II, 507c-d): Sokratas sapnavęs, kad Platonas virto varna ir užšokęs jam ant galvos, ėmė draskyti plikę. Tikėtina, kad minėto padavimo pagrindu gimė ir kai kurios paties Platono gyvenimą gaubiančios legendos. Pasakojama, kad prieš mirdamas Platonas sapnavo esąs gulbinas, kurio nepajėgia sugauti medžiotojai; apie šį sapną išgirdęs Simijas esą pasakęs, jog visi žmonės siekia sugauti Platono mintį, bet nė vienas nepajėgia, tad visi aiškina kaip kas išmano (Olimpiodoras, InA lc. 2, 1 5 6 -1 6 2 , Anon. Proleg. I, 3 7 - 4 6 ; Riginos, op. cit., p. 24 sq). „Platono sapnas“ adiepia „Sokrato 217

85b-86a

PAAIŠKINIMAI

sapną“, išpranašavusį, kad Sokrato globojamas jis virs „Apo­ lono paukščiu“. Sokrato žodžiai „kartu su gulbėmis esu to paties dievo tarnas“ platonikų taip pat buvo priskirti Platonui

(ib id ). Pagaliau teigiama, kad pats Platonas buvęs Apolono sūnus, gimęs sieloms gydyti, kaip kitas to paties dievo sūnus Asklepijas - kūnams (žr. Riginos, op. cit.y p. 9 - 3 2 ). 85b: ne daugiau už ja s sielvartauju issiskirdamas su gyvenimu*3 — „Apologijoje“ (40a-c) Sokratas sako, kad jam einant į teismą ir kalbant teisme nė karto nebuvo prabilęs įprastasis pra­ našiškas dėl pavojingų bei negerų dalykų įspėjantis balsas (eio O m a pavnicfi). „O kitais atsitikimais bekalbant mane jis sustabdydavo dažnai ir pusiau žodžio. Kuri čia prie­ žastis man tenka spėti? Jum s aš pasakysiu: šito invykio tikrai man gero esama ir mes, be abejo, klaidingai spėjame, many­ dami, jog blogas daiktas esanti mirtis. Aš savo žodžiams dide­ lį išrodymą turiu: agi negali būti, kad pažįstamasai ženklas nebūtų manęs sulaikęs, jei aš būčiau tik norėjęs padaryti ką negera“ (vert. A. Smetona). 85d: dieviškojo teig in io - „Dieviškas“, GeToę - iš dievo kilęs, dievo atskleistas teiginys, Xoyoę. Plg. L SJ, s.v. 1 ir pst. ad 58a (Gėla potpa).

86a: ir marios paderm es* - „Dermė“ gr.

a p jiO v ic c ,

iš veiks­

mažodžio otppoęū), „jungti“, „derinti“. 'Appovioc reiškia „su­ jungimas“ (anatomijoje „sąnarys“); iš įvairių suderintų dalių suręstas daiktas (antai, vežimas - gr. & p Į i a ) , „rėmas“, „kar­ kasas“, (žmogaus) „griaučiai“; iŠ teisingo sujungimo kylanti muzikos „dermė“. Graikų muzikoje a p p o v i a nusako ir okta­

vos—astuonių pagrindinių tonų sistemą (Platono pripažini­ mu [Resp. V II, 530d] oktavą atradę pitagorininkai šį žodį

218

PAAIŠKINIMAI

86a-c

taikė astuonių planetų orbitų darnai pavadinti; plg. Aristotelis,

D e caelo 2 1 9 b l 3 , D e mundo 3 9 9 a !2 ) , ir vienam ar kitam graikų kraštui būdingus sąskambius (lydiečių, ajoliečių der­

mėj ir panašiai). Sim ijo pasirinktame lyros pavyzdyje ap|AOv ia - teisinga instrumento sandara ir gerai suderintu ins­ trumentu skambinama melodija. 86b: žarnos siūlai* - Gr. %op8f| - „žarna“ ir iš žarnos padarytos muzikos instrumento „styga“.

86c: gražiai ir saikingai tarpusavyje sumaišyta* —Kad siela esanti tam tikra skirtingų kūno pradų dermė, - tarp graikų inte­ lektualų plačiai pasklidusi nuomonė. Plg. Aristotelis PoL 1340 b 18, D e an. I, 4 0 7 b27. Platono „Įstatymuose“ (X, 888e 889c) Atėnietis skundžiasi, kad dauguma žmonių išmintin­ giausiu laiko mokymą, anot kurio viskas pasaulyje atsirado iš besielių priešybių mišinio (tįj

tcov

evavxitov K paaei).

Sim ijo apibrėžimas primena kai kuriuos Alkmajonui pris­ kiriamus teiginius. Šis V I arba V a. prieš Kr. pitagorininkams artimas (plg. Diogenas Laertietis V III, 83 ir Jamblichas, Vita

Pyth. 104, 67) gydytojas sveikatą laikęs karšto, šalto, drėgno ir sauso kūno pradų pusiausvyra ir lygybe (fr. 4 D K: ctip.p .e xp oę tcov

7COICQV K p a a i ę , iaovoĮiia), o vieno kurio jų

perteklių ( p o v a p x i o t ) - ligos priežastimi {ib id ). Kitas D i­ džiosios Graikijos mąstytojas Empedoklis aiškina, jog žmo­ gus užmiega (siela laikinai pasitraukia), kai sumažėja kraujo šilumos, o kraujui visai atšalus - miršta, ir kad „mirtis ateina dėl to, kad išsiskiria ugnies , iš kurių susideda žmogus“ (A 85 D K : ii

auyKpiaię toj

otv0pd)7tcp

auveaxaOrI). „Tuo mirtis yra ben­

dra kūnui ir sielai, o miegą sukelia ugnies prado atsiskyrimas“ 219

86C-89C

PAAIŠKINIM AI

(ib id ). Empedokliui priskiriama ir nuomonė, esą poreikio bei pasitenkinimo pojūčiai taip pat priklauso nuo teisingo įvairių mišinio elementų santykio: pritrūkus tinkamų kūno mišinio pradų kyla siekis, malonumas atsiranda, kai ši stoka pašalinama tinkamais bei giminingais pradais, skausmas, — jei netinkamais ir netinkamai sumaišytais (A 95 D K). 86d: ypatingu savo žvilgsniu * - Apie ypatingą išsprogusių Sokrato akių žvilgsnį plg. 117b, „Puota“ 221b, „Teaitetas“ l4 3 e , 2 09c, Aristofanas, „Debesys“ 362. Ksenofonto „Puotoje“ (V , 5) Sokratas giriasi, kad išsprogusios akys leidžia jam matyti ne tik, kas yra priešais, bet ir šonuose. 86e: imtis mūsų įrodymo gynybos* —Zr. pst.*1 ad 89c. 87a: galėtų paklausti mūsų įrodymas* - Plg. pst.*2 ad 76e. 87e: nusiaudzia tai, kas susidėvi* —„Puotoje“ (207d-e) panašiai kalba Diotima: gyvas padaras, kurį laikome ir vadiname tuo pačiu, iš tikrųjų visą laiką kinta, „nuolat atsinaujina, drauge kažką prarasdamas, —plaukuose, mėsoje, kauluose, kraujuje ir visame kūne“. Taip pat, pasak Diotimos, nuolat kinta žmo­ gaus siela: jos būdas, nuotaikos, įsitikinimai, norai. G im ­ dydamos palikuonis be paliovos kintančios m irtingosios būtybės siekia amžinumo ir nemirtingumo; tik toks biologinis giminės pratęsimo nemirtingumas joms tepasiekiamas {tbid, 207d , 208a-b). 89 c: aš ju s p u ikiai suprantu!* — Flijuntietis Echekratas pirmą kartą pertraukia ilgą Faidono pasakojimą. T ai atsitinka Faidono pasakojimui įpusėjus, kone dramatiškiausią pasakojamo pokalbio akimirką: atrodo, jog visos ankstesnės pastangos 220

PAAIŠKINIMAI

89c

išsklaidyti baimę ir nepasitikėjimą nuėjo vėjais, o susirin­ kusiųjų nuotaika, ko gero, dar prastesnė nei pačioje pokalbio pradžioje. Pasimetęs prisipažįsta ir Faidono klausytojas. Antrojo „veiksmo“ pradžioje Sokratas pirmiausiai perspėja dėl nusivylimo svarstančio ir pažįstančio proto galia - „mizologijos“ - pavojaus. 88e: ėm ėsi gelbėti savo įrodym ą * — PIg. 86e, 8 9 c ir pst.*1 89b: pasišaipyti iš mano plaukų * ' —Homero graikai ilgaplaukiai; tačiau Sokrato laikais Atėnuose ilgus plaukus turėjo tik labai jauni žmonės arba puošeivos. Spėjama, kad elidietis Faidonas nešiojo ilgus plaukus laikydamasis savo gimtinės papročio. 8 9 b : nusikirpsi Šias pu ikiąsias garbanas*2 - Plaukus graikai nusikirpdavo gedėdami. Plg. „Iliada“ X X III, 134 sąą: „... Vidury artimieji nešė Patroklą. Garbanom užverstas buvo jis visas: draugai nusikirpę Plaukus sukrovė...“ (Vert. J. Dambrauskas). Sperchėjo upei pažadėtus plaukus ilgai auginęs Achilas taip pat nusikirpo Patroklo laidotuvių dieną (ibid. 141 sąą) 89c: ir neįstengsimejo atgaivinti* 1- Kol kalbama, „svarstymas“ („samprotavimas“, „kalba“, X6yoę) yra gyvas ir, patekęs į aklavietę, gali tikėtis autoriaus pagalbos (plg. 88e). Užrašyto ir tarsi paralyžiaus ištikto „samprotavimo“ padėtis kur kas keblesnė: nesant gynėjo ir padėjėjo, kievienas gali klaidingai jį suprasti (plg. Pbaedr. 275d - 276a, 278 c-d ). K ritinę „Faidono“ akimirką Sokratas padėtį vaizduoja taip, tarsi viskas priklausytų nuo įrodymo, koyoę gyvybės (žr. toliau 89b-c). 221

PAAIŠKINIMAI

89c-d

Jis daro viską, kad jo samprotavimai-kalbos ne tik neuž­ sitraukę nepagrįstos neapykantos (plg. 89c - 90e) gyvi sveiki pasiektų pokalbio pabaigą, bet ir po jo mirties neliktų be­ globiai (plg. 107b), tikėdamasis, kad sveikoje dirvoje sėja sveiką, gają ir vaisingą sėklą (plg. „Faidras“ 276a - 277a). 89c: kaip argiečiai*2- Herodotas (1,82) pasakoja, kad pralaimėję spartiečiams argiečiai (tame mūšyje du argiečiai liko prieš vieną spartietį, kuris ir nugalėjo) turėjo atiduoti dalį savo kraš­ to. Nuo tol, pagal šventąjį įstatymą, vyrai argiečiai negalėjo auginti plaukų, o moterys puoštis, kol nebus atkariautos Spar­ tos užgrobtos žemės. 89c: manęs tarsi Jolajo*3 - Ifiklio sūnus, Heraklio sūnėnas Jo lajas padėjo jam įveikti Lemos hidrą: Herakliui kertant dau­ giagalvės pabaisos galvas, Jolajas įdegindavo žaizdas, idant galvos vėl neataugtų. Euristėjas nenorėjo įskaityti šio Heraklio žygdarbio, nes jis turėjęs pagalbininką (Apolodoras, B ibl. II, 5, 2). „Eutideme“ (297c) Sokratas sakosi nesąs Heraklis, kad kovotų su daugiagalve hidra — apsukriuoju sofistu Eutidemu, kuriam padėti, kaip hidrai paremti Heros siųstasis mil­ žiniškas vėžlys, iš užjūrio atvyko Eutidemo brolis ir kolega Dionisodoras. 89c: k o l dar sviesti** —Saulei nusileidus Sokratas turės išgerti nuodus, —plg. 61e, 116e. 89d: „mizologais“, kaip tampama „mizantropais“*'—„Mizologas“, gr. |ita0Xoyoę - „nekenčiąs įrodinėjimų“ („samprotavimų“, „kalbų“, Xóyoi), „kalbų priešas“. „Mizologas“ ir „mizologija“, fiiCToXoyía — Platono naujadarai, sukurti, kitų su p.ia(o)(iš veiksmažodžio p íceo), „neapkęsti“) ir priešingos reikšmės 222

89d

PAAIŠKINIMAI

(i) reiškia „sielvartauti“, „liūdėti“. Panašiai skamba ir kitos didžiosios požemio upės K okito vardas: gr. KCOK'Otoę „klyksmas“, „aimana“, „rauda“; plg. Aischilas, „Agamemnonas“ 1160. Acherontas teka iš kitos pusės ir priešinga kryptimi, nei Okeanas. Abi upės graikų religioje 271

112e-1l3c

PAAIŠKINIM AI

ribojasi su mirusiųjų pasauliu. Anot Herodoto (V, 9 2 , 7 ), prie Acheronto upės Tesprotijoje, Epyro srityje, buvo įsteigtas orakulas, per kurį gyvieji susisiekdavo su mirusiaisiais (veKDopavietov). 113c: kaip lazuritas ** - Gr. Kuavoę. Teofrastas [D e lap. 39) taip vadina lapis-lazulit lazuritą. Stigijos spalva - pilkšvai mėlyna šalta metalo spalva. 1 13c: Stiksu*2 —Graikiškai „Stiksas“ reiškia „neapkenčiamas“, „bjaurus“ (iš GTuyėo), „neapkęsti“). Hesiodo „Teogonijoje“ (7 7 5 -8 0 6 ) „neapkenčiamoji (crroyepoc) Stikse“ (gr. mote­ riškos giminės žodis) vyriausioji Okeano dukra, gyvena toli nuo dievų, giliame tarpeklyje. Kai tarp nemirtingųjų kyla ginčas ir kuris nors iš jų ima meluoti, Dzeusas siunčia Iridę auksiniame samtyje iš tolimo krašto „parnešti didžiąją dievų priesaiką“ —„garsiojo šalto“ Stiksės vandens, krentančio nuo aukštosios uolos. Melagingai priesaikai Stiksės vandens nuliejęs olimpietis kiaurus metus gulės bežadis ir sustingęs. M e­ tams praėjus nubaustasis dar devynerius metus negalės daly­ vauti nemirtingųjų puotose ir susirinkimuose, - tokią baisią galią dievai suteikė senajam neišsekančiam Stikso vandeniu. PIg. „Iliada“ X IV , 271 ; X V , 3 7 sq> „Odisėja“ V , 185. Anot „Teogonijos“ (3 8 3 -4 0 3 ), garbės būti didžiąja dievų prie­ saika Stikse nusipelnė pirmoji atsiliepusi į Dzeuso raginimą padėti susidoroti su Titanais. Istoriniame Graikijos landšafte Stiksas tekėjo uolėtame Arkadijos tarpeklyje Nonakrio polyje, - plg. Herodotas V I, 74, Strabonas V III, 8, 4, Pausanijas V III, 18, 5. 113c: su niekuo nesim aiso*1 —Plg. „Iliada“ II, 7 5 1 - 7 5 5 : „bai­ saus priesaiko Stikso atšaka“ Titarėsijas nesimaišo su Panėjo

272

PAAIŠKINIMAI

113c—d

vandeniu, bet „tarsi aliejus" teka jo paviršiumi. Anot „Teo­ gonijos“ (777), „neapkenčiamoji Stikse" gyvena toli nuo die­ vų; tolyn nuo dievų ištremiamas ir melagingai Stikso van­ deniu priesiekęs nemirtingasis (plg. ankst. pst.). Tai, kad Piriflegetontas (plg. 113b) ir Stiksas nesimaišo su Acherusiados ežero vandenimi, - „Faidono" eschatologijai pritaikyta detalė: savo aukų atleidimo nesulaukę nusikaltėliai negali iš­ lipti iš liepsnojančio Piriflegetonto ir stingdančio Stikso vandenų (113d, ll4 a -b ). 113c: K okitas*4 — Plg. „O disėja" X , 5 1 4 , Aischilas, „Aga­ memnonas" 1160, Euripidas, „Alkescė“ 458 ir pst. ad 1 12e. Keturios didžiausios Tartaro upės sudaro dvi priešybių poras: aistringai verdančio Piriflegetonto (gr. 7t\)pi(pX£YE0iOV - „lieps­ nojantis ugnimi") vandenys sruvena priešinga kryptimi ir nesimaišo su tamsioje neapykantoje sustingusio Kokito vandenimis; Okeanas teka paviršiumi toliausiai nuo Tartaro, o Acherontas - žemės gelmėse. Anot Damaskijo, „orfikai“ (= orfiškoji tradicija) keturias Hado upes tapatino su keturiais pasaulio pradais ir keturiais pasaulio kraštais: Piriflegetontas —ugnis ir rytai, Kokitas - žemė ir vakarai, Acherontas - oras ir pietūs, Okeanas - vanduo ir šiaurė (Damaskijas I, 541; II, 2 7 6 - 2 7 7 W ., plg. idem. II, 145; II, p. 3 6 2 -3 6 3 W .). Plg. Proklas, In Plat. Tim. II, 49, 9 -2 1 . Pats Damaskijas manė, kad Hado upės turi skirtingą paskirtį: Okeanas riboja, Acherontas apvalo, Piriflegetontas baudžia ugnimi, StiksasKokitas - šalčiu (II, § 45; II, p. 3 6 4 -3 6 5 W .). 1 13d: jo demonas** - Plg. 107d. 113d: nugyventas vidutiniškai*z - Tokia yra dauguma žmonių, - plg. 90a-b ir 1 13a. 273

PAAIŠKINIMAI

113d—“114b

113d: atplau kta p rie ežero** — M irusiųjų kelionė anapilin tradiciškai vaizduojama kaip plaukimas laivu, —plg. Aischilas, „Septynetas prieš Tėbus“ 842, Aristofanas, „Varlės“ 180 sqq. M . Dixsaut Cadlocum ) pastebi, kad vidutinių žmonių buveinė netekančio ežero vandenyse tokia pat „stagnaciška“, kaip ir visas jų gyvenimas; aistringus arba žiaurius žmones blaško Tartaro „sūpuoklės“, o vėliau - verdančio Piriflegetonto ir ledinio Stikso vandenys (žr. 113e — 114b). 1 13e: n iekad nebeislipa* - Amžinai žemės gelmėse kankinami mitiniai piktadariai Tantalas, Sisifas ir Titijas. „Gorgijue“ (525c-e) Sokratas spėja, kad greta jų atsidurs ir negailestin­ gasis Makedonijos valdovas Archelajas. Anot „Valstybės“ mito (X, 6 1 5d sqq), dauguma „nepagydomų nusikaltėlių — buvę žemės galiūnai, tironai“. Nei nepataisomų piktadarių, nei pačios geriausios sielos nesugrįžta iš ano pasaulio. Todėl, ko gero, ir vienos, ir kitos retai pasitaiko žemiškame gyvenime, - plg. 90a sq. 1 14a: p rie Acherttsiados ežero* —Plg. 1 13b, c. 1 14b: pasibaigia jų vargai** - Rowe (p. 288) Šia proga primena, kad Atėnuose žudikai nebuvo persekiojami ir baudžiami, jei aukos prieš mirdamos jiems atleido. Plg. Demostenas 3 7 , 59. Damaskijas susimąsto: o ką daryti tiems nusižengėliams, kurių aukos - itin blogos arba itin geros - nėra Acherusiados ežere? Be to, vienų nusikaltėlių aukos gali pasirodyti minkštaširdės, kitų - kietesnės (II, 148; II, 3 6 6 -3 6 7 W .)... Ar galima kal­ tę matuoti pagal emocinę aukų reakciją (Tt&Oeoi)? Komen­ tatorius taip išsprendžia savo abejonę: matyt, pagal teisingumą visų aukų vaizdiniai kažkokiu antžmogišku būdu (tov Sotljioviov xpo7tov) vienodai pasirodo čia visiems nusikaltėliams.

274

114b—c

PAAIŠKINIMAI

Todėl tai vyksta ežere, kur vanduo nuplauna visas dėmes. 114b: teisėjų skirta bausm ė*2 - Apie pomirtinio teismo vyk­ dytojus plg. „Apologija" 40e —41a: „Jei atvykdamas pas Hadą žmogus atsikratęs šitų teisėjais save vadinančių vyrų tenai suranda tikruosius teisėjus, - pasakoja juk, kad tokie tenai vykdo teismą: Minas, Radamantas, Ajakas, Triptolemas ir kiti pusdieviai, kurie teisingai nugyveno savo gyvenimą, - ar blogas būtų toks persikėlimas?“ Anot „Gorgijo“ (523e 524a), teismą vykdo trys Dzeuso skirti teisėjai: Ajakas teisia Europos numirėlius, Radamantas —Azijos, o Minas padeda spręsti keblesnes bylas. 1 14c: tarsi is kalėjim ų *1 - Iš tokio kalėjimo tikisi, matyt, išsi­ vaduoti ir pats Sokratas. 1 14c: visai be kūnų*2 —T ai yra nebeprivalo įsikūnyti. 114c: dabar nebepakaktų * 3 - Plg. I08d . Išvaduoti iš kūno ir regimybės pančių filosofai susilaukia atkaklaus filosofinio dar­ bo vaisių (plg. 82e - 83b) ir tikrosios mirties - visiškos sielos laisvės. „Faidro“ mite (249a) taip pat teigiama, kad greičiausiai (per tris tūkstantmečius) į dangiškąją savo tėvynę sugrįš

filosofų - išmintį mylėjusių žmonių sielos. „Timajuje“ (42bd) Amatininkas žada ką tik sutvertoms pamaldžiausių pasau­ lio būtybių sieloms, kad tos iš jų, kurios sugebės protu įveikti neprotingų aistrų siausmą, sugrįš palaimingai gyventi į savo žvaigždės buveinę. „Faidone“ Sokrato minimos „dar gražes­ nės buveinės“, kur apsigyvena filosofai, taip pat turėtų būti

dieviškos, - plg. 69c, 80 e - 81a, 82b-c. 1 14c: turėtum dorybės ir pažinim o*4 —Plg. 69a-c. 275

PAAIŠKINIMAI

114d-115a

1 14d: manant, jo g taip ir y ra *1- Plg. 85c-d, 91b, 1 14c. Šiuolai­ kinėje filosofijoje tai vadinama „totaliniu eksperementu“: ne­ peržengus empirinės bei mums pavaldžios patirties ribų, neįma­ noma aprėpti būties visumos prasmės. Jokio patyrimo iš anks­ to nenumatomas eksperimentas neišvengiamai syjasu rizika. 1 14d: tarsi kerėti tokiais dalykais*1 —Plg. 77e —78a. 1 14d: tęsiu šią p asaką**—Tarsi, kaip kerint, patys žodžiai turėtų magiškos galios. I l 4 e : puošnumu* —„Puošnumas" gr. Koafioę, „tvarka" ir iš tvarkos bei darnos pareinantis „grožis", taip pat (paprastai moteriškasis) „papuošalas". Verta puošti sielą tikrais, o ne „butaforiniais" ¡Šorybės papuošalais. Plg. 69b. 115a: laisve ir tiesa*' - Anksčiau (69b-c) Sokratas aiškino, kad pažinimas (