171 89 96MB
Lithuanian Pages 452 [462] Year 1995
Gediminas ISOKAS
Lietuvos gamtos paminklai
.M V IL N IU S
„M IN T IS "
1995
n n f f 5 0 9 ft ( 4 7 4 M
‘
iM to r -
Is 5 5
Redaktorė
PERLĄ VITKUVIENĖ
R ė m ė j a i :
užsienio kapitalo įmonė „Miško mašinos“ ir bendra Lietuvos-Švedijos įmonė „Girinis“
IS B N 5-417-00600-9
© ©
Gediminas Isokas, 1995 Dailininkas Adomas M atuliauskas, 1995
ĮŽANGA
Šioje knygoje rašoma apie gamtos pa minklus, pateikiama istorijos žinių apie juos. Jie vertinami istoriniu, moksliniu bei estetiniu požiūriu. Remiamasi liau dies etimologija, legendomis, pada vimais. Gamtos paminklo sąvoką pirmasis XIX a. pavartojo vokiečių geografas ir garsus keliautojas A. Humboltas (1769— 1859). Lotynų Amerikoje ir Azijoje iš vydęs milžiniškus medžius. Vėliau ją imta laikyti ir kitiems gyvosios ir negy vosios gamtos objektams: akmenims, ato dangoms, versmėms ir net augalams, žvėrims, paukščiams bei vabzdžiams. Lie tuvoje vienas iš pirmųjų gamtos pamink lais ėmė rūpintis prof. T. Ivanauskas. 1920 m. „Trimite“ (Nr. 15, 17) jis rašė apie senus, drevėtus ąžuolus, vinkšnas ir kitus medžius, kurie galėtų būti pas kelbti gamtos paminklais. Knygutėje „Gamtos paminklai ir jų klausimas Lie tuvoje“, išleistoje 1921 m., bei straips niuose (1922, 1924, 1926) jis nuogąstavo, kad dar vis delsiama, mat latviai ir estai jau turį gamtos paminklų saugojimo or ganizacijų. Gamtos paminklais galį būti būdingi akmenys, šaltiniai ir kiti objektai, turintys mokslinę, istorinę ir estetinę vertę. Į tai buvo atsižvelgta rengiant gamtos paminklų nuostatus. Apie gamtos paminklus 1930 m. rašė prof. L. Vailio nis, 1937 m.— prof. K. Regelis, 1938 m.— V. Ruzgas ir kiti. 1938 m. lapkričio 21 d. Gamtininkų draugijos susirinkime įsteig ta Gamtos globos sekcija, į kurios val dybą buvo išrinkti prof. T. Ivanauskas bei K. Regelis; iš viso 20 žmonių. Pag rindinis sekcijos uždavinys parengti Gamtos globos įstatymą ir rūpintis jo propaganda. Tačiau įstatymas buvo pri imtas tik 1959 m. 1958 m. Gamtos ap
saugos komitetas (GAK) išleido instruk ciją „Dėl Lietuvos TSR parkų apsaugos“. Pradėta gamtos paminklų inventorizacija. 1960 m. paminklais buvo paskelbti keli šimtai medžių. Vertingus gamtos objek tus — medžius, parkus, akmenis ir kt.— komitetas skelbė paminklais 1964, 1968, 1974 bei 1984—1989 m. 1980 m. penkis geologinius ir hidrologinius gamtos pa minklus įregistravo LTSR Ministrų Ta ryba. Visi paminklai buvo suskirstyti į respublikinės ir vietinės reikšmės (1985 — geologiniai ir hidrologiniai, 1986 — parkai, 1987 — medžiai). 1985 m. LTSR Ministrų Taryba patvir tino „Lietuvos TSR valstybinių gamtos paminklų nuostatus“, kuriais leista res publikinės reikšmės paminklus skelbti GA K, o vietinės — tuometiniams miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams. Knygoje aprašyti 724 gamtos paminklai. Iš jų 385 respublikinės ir 339 vietinės reikšmės. Respublikinės reikšmės: 79 ak menys, 24 atodangos, 3 karstinės įgriuvos, 3 kopos, 210 medžių ir medžių grupių, 5 ozai, 37 parkai, 1 medžio stuobrys, 23 šaltiniai. Vietinės reikšmės: 11 akmenų, 1 kopa, 126 medžiai ir medžių grupės, 197 parkai, 4 šaltiniai (1990 m. sausio 1 d. duomenys). Gamtos paminklai patei kiami pagal abėcėlę rajonais. Paminklų skaičius nėra pastovus, mat jie, kaip antai medžiai, sensta, nyksta, laužomi vėjo ar nudžiūsta, akmenys kartais suskaldomi, be to, ne visi objektai tinkamai prižiūrimi. Nuo 1990 m. nebuvo skelbta naujų respublikinės reikšmės paminklų. Dabartinė gamtos paminklų būklė maty ti iš S. Kirvelos, V. Mikalausko ir kitų nuotraukų, o XVIII—XX a. piešiniai by loja apie jų ankstesnę ar net pirminę iš vaizdą. Rengiant leidinį, remtasi XVIII
5
Rugštusis krūmas
žagrenis — įprastas
jusiems prie šio darb o nu o šird žia i dėkoju. Tikiu, kad ši k n yg a paskatins pasi ž v a lg y ti ten, k u r kadaise p a rk ų takais vaikščiojo Š a trijo s Ragana, L a zd yn ų Pe lėda, M a iro n is , a pžiū rėti medžius, g i r dėjusius m u z ik u o ja n tį M. K. Č iu rlio n į, p asig rožėti aukščiausia L ie tu vo je Prienų šilo egle a r žydinčiais Veliuonos p a rk o tulpmedžiais. Ž eld in ių mėgėjams j i g a l suteiks in fo rm a c ijo s apie retus sumedė ju siu s au g a lu s, ku riu o s jie g a lb ū t panorės a u g in ti prie savo na m ų a r kole ktyvin iu ose soduose. T a lkin in k a m s g a l k ils noras t v a r k y ti gam tos pam inklus. K e lia u to ja i g a li u ž tik ti įd o m ių akmenų, medžių, š a l tin ių i r p a s iū ly ti paskelb ti gam tos p a m inklais. Gamtos p a m in k la i aprašyti abėcėlės tv a rk a : akmenys, geologinės atodangos, karstinės įg riu v o s , kopos, medžiai (ą ž u o lai, beržai, eglės, guobos, ju o d a lks n ia i, kadagiai, klevai, kriaušės, liepos, m aum e džiai, obelys, pušys, tuopos, uosiai, v in k š nos), ozai, pa rka i, a tp u s ty ti senojo miško stu obria i, š a ltin ia i (versm ės).
parkų
i r vėlesnių am žių knygom is, periodika, k ra š to ty rin in k ų darbais, n u o traukom is , paveikslais i r jų re p ro dukcijom is , a rc h i tekto A. Tauro, m iš k in in k ų V. Navasaičio, L. Čibiro, biologės V. Balčiūnienės i r kitų su darytais g a m to s p a m in k lų pasais, į v a i ria is n o rm a ty v in ia is dokum entais, ku riu o s pateikė G A K d a rb u o to jo s O. Bubnelienė, M. Paskačimaitė. Pasinaudota i r P a m in k lų re s ta u ra v im o p ro je k ta v im o in s titu to archyve esančiais R. Dičiuvienės, V. F i r kovičiaus, V. Grom ulo , A. K a s p a ra v ič ie nės, A. Kazla usko, K- Labanausko, R. Lebedytės, S. Samulienės, E. Vaitulevičienės, A. Vojevodskaitės ir k itų a u to rių kai k u r ių p a rk ų isto rijo s, meno ir den d ro lo g ijo s tyrim ais . D ėl vietos stokos l i teratūros sąraše j i nenurodyta. { d a u g e lį d om in ančių kla u s im ų atsakė laiškais m iš k in in k a i bei g a m tin in k a i. Visiems prisidė-
SUTRUMPINIMAI archit. — architektas, architektūros aut. — autorius ist. — istorijos, istorikas LMOMTI — Lietuvos miškų ūkio moks linio tyrimo institutas MTI — mokslinio tyrimo institutas parkotyr. — parkotyrininkas PKI — Paminklų konservavimo insti tutas PRPI— Paminklų restauravimo pro jektavimo institutas r.r. — respublikinės reikšmės skulpt. — skulptorius v. r. — vietinės reikšmės 6
BENDROJI DALIS
akmenis? Gyventojai čia atklydo prieš 16— 12 tūkst. metų, traukiantis ledynui į šiaurę. Nors Lietuvos teritorijoje būta ir mamutų, ir gauruotųjų raganosių, tačiau nėra žinių, kad jie čia būtų buvę medžiojami. O gal žmonės ir matė ledynų kalnus, iš jų srū vančias upes, augmeniją ir riedulių gausy bę. Nesgi apie milžiniškus ledo kalnus, jų judėjimą išliko padavimų bei legendų. Vos tik žmonės apsigyveno Lietuvos teritorijo je, jiems prireikė titnago. Iš jo buvo daro mi medžioklės ir darbo įrankiai: strėlių antgaliai, rėžtukai, gremžtukai, peiliai, kirveliai, grandukai ir 1.1. Akmens amžius — seniausias ir ilgiausiai trukęs (Lietuvo je po ledynmečio maždaug 10 tūkst. m. pr. m. e. iki žalvario amžiaus — 1700—1600 m. pr. m. e.). Pradėjus naudoti akmenį, įsigalėjo ir jo globa, susijusi su totemizmu. Totemas — gyvūnas, augalas arba negy vosios gamtos daiktas, kurį pirmykščių žmonių grupė (gentis, giminė) garbino, laikė savo mitiniu pirmtaku, globėju. Vie ni akmenys buvo saugojami, kiti — naudo jami. Akmenų ypač prireikė XII—XIII a.— pilių ir vėliau dvarų epochos metais. Daug jų tuomet gulė į malūnų, tvartų ir kitų statinių pamatus bei sienas. 1528 m. Ža garėje iš dolomito pastatyta bažnyčia ir malūnas, 1821 m. Pakruojyje — arkinis tiltas per Kruoją. Tas sąrašas galėtų būti ir ilgesnis. Akmenų skalda buvo naudoja ma ir keliams, ir antkapiniams pamink lams. Be to, akmenys buvo renkami lau kuose ir skaldomi arba užkasami. Ir dabar jie naudojami statyboms, skaldai. Atsar gos senka, nors dar prieš kelias dešimtis metų mokslininkai morenose suskaičiavo 450 riedulynų. Dabar jų liko tik keletas: Suklių, Igarių, Kulalių (Skuodo raj.), Erlėnų (Kretingos raj.), Vajelių, Indubakių (Utenos raj.) ir t. t. Jie paskelbti geolo giniais draustiniais.
AKMENYS. Akmenimis (rieduliais) va dinamos kietų uolienų nuolaužos, iš šiau rinių kraštų suneštos ledynų. Mokslininkai aiškina, kad storas ledynų sluoksnis (2— 5 km) smarkiai spaudė savo papėdę, kuri tarsi suminkštėdama leido jiems judėti. Mūsų platumų žemės paviršių ledynai den gė mažiausiai šešis kartus. Pats didžiau sias buvo trečias ledynų slinkimas, Alpėse vadinamas Rišo, Rusijos ir Ukrainos pla tybėse — Dnepro, o Lietuvoje — Žemai tijos, Vyslos, Nemuno ir kitais vardais. Ledynų nešamos įvairaus dydžio uolienų nuolaužos zulįnosi, smulkėjo ir ledams ištirpus riedulių pavidalu nuklojo lygumas ir kalvas. Įrodyta, kad akmenis atvilko ledynai, net žinoma iš kurių vietovių. Nuo sėdinių uolienų rieduliai — smiltainiai, pilkos ir baltos klintys, gelsvi dolomitai — pasiekė mus iš Latvijos, Estijos, Baltijos jūros dugno ir salų. Kiti — kristalinių uolienų nuolaužos (magminės ir metamorfinės uolienos), t. y. diabazai, grani tai, gneisai, porfyrai ir kiti, ypač iš jų iš siskirianti kristalinių vedamųjų (būdingų jų) riedulių grupė,— atkeliavę iš Fenoskandijos (Švedijos, Suomijos) ir Baltijos jūros dugno. Tiriant kristalinių riedulių grupės akmenų, esančių Švedijoje, Suomi joje ir Baltijos jūros dugne, sudėtį ir ly ginant su gulinčiais mūsų laukuose ar miš kuose, paaiškėja jų bendrumas, nors šie akmenys atkeliavę įvairiais keliais ir skir tingu laiku. Rieduliai — tai uolienų atplai šos, todėl iš jų galima nustatyti žemės amžių. Lietuvoje taip pat galima dirbti šį įdomų darbą. Per ilga akmenys ledyno slinkimo kryptimi įgijo tam tikrą gulė jimo padėtį, todėl geologams ypač svarbu, kad jie nebūtų gabenami iš jų pirminių radimo vietų. Ar matė seniausiai Lietuvoje gyvenę žmonės ledynus ir su jais slenkančius
7
lindi žmonių vėlės, galinčios padėti arba nubausti. Klasinės visuomenės laikais ge ležiniu kaltu skaptuotos pėdos turėjo ly gius kraštus, buvo gilesnės. XIX a. Šven čionių apskrityje moterims paminklų nes tatydavę, bet ant medinių laiptų skobdavę saules, pėdas. XIX a. daugelyje Lietuvos vietų, mirus žmogui, brastoje, upelyje, griovyje ar kitur būdavo statomi akmenys su iškaltomis žmogaus pėdomis. Labai savita akmenų-aukurų grupė, kuri skirstoma į dubenuotuosius akmenis, akmenis-aukurus ir saulės aukurus. Dubenuotieji akmenys panašūs į pėduotuosius. Seniau tikėta, kad jie esą šventi ir galį padėti sergant, ištikus nelaimei. Tokie akmenys stūksojo prie D. Poškos Baublių, ir buvo kalbama, kad jie buvę atvilkti nuo to kalno, kur stovėjusi bažnyčia. Iš tiesų tai girnos su giliai ištrintu paviršiumi. Tokių girnų rasta Mielėnų (Rokiškio raj.), Nemenčinės (Vilniaus raj.) ir ki tuose piliakalniuose. Dubenuotieji akme nys vėliau imti vartoti bažnyčiose švęstam vandeniui laikyti. Akmuo-aukuras sie jamas su gamtmeldyste. Iš tokių išlikę, pavyzdžiui, Puntukas (Anykščių raj.), Vištyčio akmuo (Vilkaviškio raj.). Rambyno akmuo buvęs skirtas dievui Perkūnui. Saulės aukurai — tai akmenys su realis tiniu ar simboliniu saulės atvaizdu. Svobiškėlio kaime (Molėtų raj.) yra Valiu lio akmuo. Vakariniame jo šone iškaltas lankas ir strėlė, rytiniame — spinduliuo janti saulė. Zarasų miškų urėdijos Salako girininkijoje esantis akmuo taip pat su ženklu, primenančiu saulę bei strėlę su lanku. Akmenyje buvo iškalami žalčiai. To kį akmenį XIX a. antrojoje pusėje Raguvo je (Panevėžio raj.) matė archeologas E. Tiškevičius ir jį aprašė. Akmuo buvo va dinamas Žalčiu, nes jame buvo iškalti trys žalčiai. Yra akmenų su mėnuliu, žvaigždė mis ir kitokiais ženklais. Labai daug senųjų toteminių akmenų buvo tariamai užkeiktos mergos, ište kėjusios prieš tėvų valią, akmenų krūva
Didžiuosius akmenis senovėje turėję matyti ir keliautojai, tačiau retas paminėjo jų didybę. Štai kaip gydytojas T. Triplinas (1813—1881), keliavęs po Lietuvą ir iš leidęs apie tai kelias knygas, aprašė Pa liepių riedulį: „Tai milžiniškas akmuo, dviejų dramblių didumo monolitas, kaž kokiu keistu būdu atklydęs į čionykš čius laukus ir tarytum kokia didžiulė pabaisa gulintis vidury puikiausių kviečių“. Toliau mini, kad šiam akmeniui į Kėdainius nuvilkti reikią trisdešimties arklių. Taigi, nors įspūdis aprašomas vaiz dingai, gal kiek hiperbolizuotai, ar negalė tume manyti, kad tas akmuo buvęs pats didžiausias Lietuvos milžinas? Arche ologas P. Tarasenka suregistravo 255 is torinius akmenis ir jų sąrašą pateikė kny goje „Pėdos akmenyje“ (1958). Per tre jetą dešimtmečių iš jo aprašytų akmenų te liko vos kelios dešimtys. 1979 m. Lietuvoje suskaičiuota apie 150 pėduotųjų akmenų. Dalis išlikusiųjų paskelbta archeologijos paminklais. Kieno pėdos įspaustos akme nyje? Šventųjų, velnių, laumių? Ką reiškia tie žmonių, meškų, veršių, arklių, karvių pėdsakai? Pasirodo, pėdos turėjo prasmę. Akmens amžiaus motinos giminės laiko tarpiu pėdomis akmenyje žymėtos naud menų — miškų, laukų, vandenų — ribos. Buvo kalamas giminės motinos kojos at spaudas ir tikima, kad po mirties jos vėlė pereisianti gyventi į šį akmenį ir padė sianti jos giminei. Ir šie ženklai, ir jais žymimi plotai buvo neliečiami (šventi). Kartais iškalta pėda reikšdavo giminės toteminį ženklą. Tėvo giminės laikotarpiu buvo iškalamos gyvulių ir žvėrių pėdos. Pavyzdžiui, Romoje pėdos sąvoka buvo siejama su privatine nuosavybe: „Kur sto jo tavo koja — bus tavo“. Vėliau pėdos bū davo kalamos laimingai grįžus iš kelionės. O pirmuosiuose krikščionių antkapiuose jos simbolizavo ėjimą į Dievą. I tūkstant mečio antrojoje pusėje, formuojantis kla sinei visuomenei, šie ženklai neteko pras mės, tačiau dar manyta, kad akmenyse
8
prastoji ir tamsioji liaudis kaip dievus garbina ąžuolus, liepas, upes, akmenis ir pagaliau žalčius < ...> “. O XVIII a. Vil niaus jėzuitas I. Ostrovskis savo reliacijoje nuogąstavo užkampyje tarp didelių balų radęs akmenį, kurį žmonės laiką dievaičiu ir jį garbiną. Kiekvieną sekmadienį, kai jaunas mėnulis, prie akmens iš visų apy linkių, susirenkanti daugybė žmonių, ku rie šventam akmeniui aukoją duoną, vil nas, linus, pinigus, parklupę prie jo meldžiąsi. Kad žmonės čia neitų, žiemą akmuo buvo iškastas iš žemės ir nugramzdintas į giliausią duobę. Įdomių aprašymų galima aptikti ir XX a. 3-iojo—8-ojo dešimtmečių spaudoje apie, deja, neišlikusius akmenis. Gydytojas V. Intas Mosėdyje įkūrė muziejų, kuriame yra per 5 tūkst. akmenų, atvežtų net iš kitų kraštų. Dar vienas riedulių muziejus formuojamas prie Vievio kelių eksploata vimo valdybos. Juo rūpinasi geologas V. Baltrūnas. Tačiau dar labai nedaug se nųjų akmenų paskelbta gamtos pamink lais. Šiuo metu aukščiausias akmuo yra Puntukas (5,7 m). V. Baltrūnas bandė nustatyti akmenų tūrį, kuris galėtų būti svarbiausiu akmens dydžio rodikliu. Mat ilgio, pločio ir aukščio sandauga žymi 20— 40% didesnį tūrį, nei akmuo yra iš tikrųjų, todėl jis lipdė iš plastilino akmenų maketus ir juos merkė į menzūrėlę. Pakilęs vanduo rodė akmens tūrį. Tačiau ir toks skaičia vimas buvo tik apytikris. Žinant tūrį ir tai, kad vyraujantis riedulių tankis yra 2,65 g/cm3, galima apskaičiuoti svorį. Pavyz džiui, apie 1581 m3 tūrio Puntukas turėtų sverti maždaug 419 t. Tūriu didžiausi pen ki akmenys, paskelbti Lietuvos gamtos paminklais: Barstyčių akmuo (Skuodo raj.), Puntukas (Anykščių raj.), Mokas (Ukmergės raj.), Vištyčio akmuo (Vilka viškio raj.) ir Daubos kūlis (Kretingos raj.). Akmenys — tai unikalus gamtos dari niai, vertingi geologiniu, istoriniu, etno grafiniu bei kitais požiūriais. Juos turime
paversti vestuvininkai, jei pirma ištekė davo jaunesnioji sesuo, suakmenėjusių vestuvių vežimai, poros, bobos ir t. t. O kur dar mokai, kurie keliauja iš vietos į vietą, kalba, moko žmones dirbti. Mokai ne vieniši — su žmonomis ir vaikais. Įdomi ir su velnio bei šventųjų vardais siejamų akmenų grupė. Velniai — blogio sim bolis, tad, kur tik tokie akmenys pūpsodavę, pro juos žmonės baugindavęsi naktimis eiti ir važiuoti. Nors taip įamžinti nelabie ji ne tik ketinę bažnyčias sugriauti, jų duris užversti, upes užtvenkti ar tiltus sutrupinti, bet ir lošę su turtuoliais kor tomis ir nešę akmenis žemvaldžių laukų ribai žymėti, grindę kelius pas laumes, raganas eidami. Ant akmenų sėdėdami gražius batelius siūdavę ir jais mergas viliodavę. Velnio bateliais apsiavusios šios šokdavusios, kol mirdavusios. Anot tų padavimų, būdavę ir taip, kad velnio pasiūti batai vyrus ne į bažnyčią, bet į karčemą vesdavę. Reikia paminėti ir rašytinių akmenų gru pę. Žinoma, kad pradinė rašto forma yra piktografinio pobūdžio (vienu ar keliais ženklais išreiškiamas ne skiemuo ar gar sas, bet daiktas, reiškinys). Tai atspindi saulės simbolikos ženklai: apskritimai, rombai, kryžiukai, brūkšneliai, rodyklės. Tokiais ženklais pažymėti Napoleono (Za rasų raj.), Valiulio (Molėtų raj.) ir kt. akmenys. Vėliau žmonės išmoko ir fonetinį raštą (ženklais vaizduojami garsai bei skiemenys). Germanų gentys jį vartojo nuo I tūkstantmečio vidurio. Taigi nesu prantami ženklai gali būti ir mūsų fone tinio rašto, kurio mes dar nemokame pers kaityti, pradžia. Nuo žilos senovės žmonės garbino ir saugojo akmenis, nors jų reikšmė ir kei tėsi kintant visuomeninei santvarkai. Ak menys buvo naikinami statant trobesius, jie kliudė katalikybei. Antai Žygimantas Augustas Lenkijos kancleriui Samueliui Macijovskiui adresuotame laiške rašė: „Žemaičiuose, neminint kitų prietarų, pa
9
išsaugoti, o aptikę naujų, paskelbti gamtos paminklais. GEOLOGINĖS ATODANGOS. Mūsų Že mės amžius — apie 3 milijardai metų. Įvai rūs procesai, ypač ledynmečiai, paslėpė nuo žmonių akių senuosius žemės sluoks nius. Ir tik atodangose, esančiose dau giausia Nemuno, Neries, Šventosios bei kitų upių krantuose, galime juos matyti. Siaurės Lietuvoje senuosiuose devono, permo, triaso, juros periodų sluoksniuose ras ta suakmenėjusių gyvūnų liekanų, uolienų, mineralų. Susisluoksniavusių gyvūnijos ir augalijos liekanų — žiedadulkių bei sporų aptinkama ir senųjų ežerų dumbluose (gitijoje). Antai Snaigupėlės, įtekančios į Nemuną, pakraščiuose, ištyrus žiedadul kes ir sporas, rasta 65 rūšių augalų. Apžiūrinėjant sluoksnius, matoma ne tik tam tikro periodo augalijos rūšinė įvairovė, bet ir vystymosi etapai. Radiokarboniniu metodu mokslininkai nustatė augalijos amžių — 42 tūkst. ir daugiau metų. Mo reninių nuogulų išsidėstymo kryptis iš šiaurės į pietus patvirtina buvus ledyn metį. Ištyrus Verknės atodangą, vadinamą Ožkų „pečiumi“, kurios aukštis 15—18 m, atkurta 150 tūkst. metų senumo geologinė šios vietos sankloda. Pačioje apačioje glū di dolomitas, virš jo — aliuvis, aukščiau — ordoviko ir silūro periodų klintinių nuo trupų sluoksnis, dar aukščiau — smulkus smėlis ir aleuritas, ant jų — žvirgždo ir gargždo ilgosios ašys, išsidėsčiusios iš šiaurės į pietus. Pačiame atodangos vir šuje slūgso juostuotasis molis. Geologinės atodangos saugomos ir lan komos ne tik specialistų. Kiekvienas, kurį domina Žemės praeitis, čia tarsi muziejuje gali matyti senuosius žemės klodus. KARSTINĖS ĮGRIUVOS. Karstiniais reiškiniais vadinami paviršinių ir požemi nių vandenų sukeliami cheminiai ir mecha niniai procesai trapiuose ir supleišėjusiuo se klinčių, dolomito, kreidos, gipso ir drus
kos kloduose. Lietuvoje labiausiai paplitę gipso karstai, esantys Biržų ir Pasvalio rajonuose, Tatulos upės svitoje. Gipso sluoksniai esti iki 5 m storio. Sluoksnius skiria domerito ir molio tarpsluoksniai. Ištisas gipso kompleksas sudaro 30—45 m klodą. Gipsas slūgso maždaug po 12 m storio kvartero nuogulomis, t. y. moliu ir smėliu, kitur — žemės paviršiuje. Senai siais geologiniais periodais karstiniai reiš kiniai vyko karbonatinėse permo, devono uolienose. Pvz., Naujosios Akmenės apy linkėse permo klintyse būta kelių metrų gylio ir skersmens karstinių piltuvo pavi dalo duobių, kurios triaso ir juros peri odais prisipildė to laikotarpio darinių. Da bar karstiniai reiškiniai vyksta tik viduri niuose uolienų (Nemunėlis) sluoksniuose. Ištirpus gipsui, druskoms, atsiveria 4—5 m gylio, 10—15 m skersmens piltuvo formos smegduobės. Jų gausu Biržų rajone — Karajimiškyje, Maciūnuose, apie Pasvalį. Kartais smegduobės susijungia sudary damos raguvas ir dolinų bei polijų tipo slėnius. Joms susijungus, susidaro ežerai. Požeminiai tokių ežerų vandenys tai kur nors nuteka, tai vėl duburiai prisipildo. Kartais požeminiai karstiniai vandenys iš siveržia — atsiranda šaltiniai. Karstai ir karstiniai reiškiniai domino daugelį mokslininkų. Pirmąsias žinias apie Biržų rajono karstus randame J. Farberio (1784), T. Grotaus (1816), G. Helmerseno, K. Grevinko (1819—1887) darbuose. Vėliau karstus tyrė M. Tamašauskas (1924), J. Dalinkevičius (1928), M. Kaveckis (1931, 1936), M. Gomulickas (1950) ir kiti mokslininkai. 1950 m. M. Gomulic kas Biržų rajone suskaičiavo apie 2 tūkst. karstų. Jie driekiasi siauru 5—7 km ruožu nuo Drąseikių, pro Kirkilus, Mintagailiškį, Pabiržę, Kirdonis, toliau išilgai Tatulos iki Pasvalio. Yra karstų ir kitur. Prie Kirdonių ir Kirdonėlių kaimų buvo naudojami 5—6 m gipso ir dolomito klodai. Dabar čia daubos, kauburiai, ku riuose kaip sniegas baltuoja gipsas ir do-
lomitai, o slėniuose veši augalai. Ši vie tovė paskelbta geologiniu draustiniu. Palei Tatulą gausu karstinių vietų. Šiai upei liaudis teikė slaptingumo. Girdi, ji turinti seserį, srūvančią po dugnu. Šioji jos vandenį pasigrobianti, tačiau jį atšaldžiusi žmonėms atiduodanti per pačius karščius, kai šienpjoviams ir javų kirtė jams noris maudytis. 1964 m. Tatula visai išdžiūvo — vanduo kažkur nutekėjo. Žmo nės net skylę aptiko, moliu užlipdė, ir vandens vėl prisirinko. Gyventojai tų kars tinių duobių ir jose susidariusių ežerėlių nepaiso. Visai prie jų statosi sodybas, sėja javus. Yra ir pražuvusių karstinių vietovių. T. Grotus, stebėjęs Šventosios olą, buvusią netoli Biržų, prie Požemio upelio, rašė: „Siaubas apima čia patekusį tyrinėtoją, kai grūmojančių olų aplinkoj, niūrioj vie numoj, vos teprasiskverbiant silpnai die nos šviesai, jis girdi, kaip viršutiniuose žemės sluoksniuose išsifiltravęs lietaus vanduo dideliais lašais krinta nuo lubų į šviesų, veidrodišką vandens baseino pa viršių, kaip tas skambesys aidi nuo pože mio sienų. Nenoromis čia prisimena olų būtybių gyvenimas < ...> Šio baseino van duo yra šviesus ir šaltas. Ūkininkai šiuo vandeniu gydą akis ir į duobę dievukui metą skatiką, kurį dažniausiai nusičium pąs piemuo ir panaudojąs kitoms reik mėms“ (Gamta.— 1938.— Nr. 4). Per Bir žų vienkiemių laukus tekėjęs upeliukas ilgainiui atsidūrė po žeme. Legendos bylo ja, kad anksčiau Šventoji ola jungėsi su Širvėnos ežeru, nes čia paleistos antys iš nirdavo ežere. Prie buvusio Ripeikių dva relio netoli Kirkilų kaimo XIX a. buvusi didelė Druskinės karstinė įgriuva. XIX a., ieškant čia druskos telkinių, išgręž tas 141 m gylio gręžinys. Nors šiems turtams naudoti kelių dvarų savininkai sudarė bendrovę, druskos rasti nepavyko. Nėra jau ir tos įgriuvos, liko tik geologijos istorijoje minimas pats giliausias XIX a. Lietuvos gręžinys. Apaščios pakrantėje
prie Juodelių kaimo stūkso gražus kalnelis, Velniakalniu vadinamas. Aplink jį buvu sios karstinės įgriuvos dabar pripustytos žemių, apaugusios. Istorikai mano, kad čia būta piliakalnio, kuriame gyvenę Vil niaus—Rygos kelio gynėjai. Dar ir dabar žmonės pasakoja apie pas laptingas karstines įgriuvas, kurios atsi randa staiga, dažniausiai naktį po pasta tu, vežimu ir pan. Jose plaukiojančios ly dekos kartais netikėtai dingstančios ir išneriančios kitame ežerėlyje ar įgriuvos akyje. Arba, kasant šulinius, vanduo fon tanu beregint užpildąs jų ertmę, o kartais reikią pralaužti storus kietus sluoksnius. Ne visi tie pasakojimai užrašyti. Ne vis kas ištirta. Liko darbo gamtininkams, ke liautojams. Karstiniai reiškiniai neamžini. O gamtos paminklais paskelbtos tik kelios karstinės įgriuvos. KOPOS. Tai nepaprastai įdomus ir retas gamtos reiškinys. Kuršių nerijoje yra iš tisas kopų ruožas. Prieš 6—5 tūkst. metų slūgstant Litorinos jūrai, vanduo ardė sausumos krantą, kaupė ten smėlį, o vėjas nešė tą smėlį iš vakarų į rytus, sudaryda mas parabolines kopas. Vėjo pučiamos smiltys keliavo į rytus ir ilgainiui sudarė ištisą kopyną, kuris gana greit apaugo mišku. Kopų gūbrių padėtis rodo vyrau jančių vėjų kryptį. Smėlio dalelės juda įvairiai: sunkesnės gula žemiau, smulkes nės kyla aukštai ir skrieja toli priklauso mai nuo vėjo stiprumo. Smėlis būna ir sausas, ir drėgnas, todėl juda skirtingai. Mokslininkai apskaičiavo, kad 4—7 m/s stiprumo vėjas 50 km ruože vidutiniškai perneša 13 kg smėlio per parą. O kas dedasi kopos keteroje? Čia palei žemę nuolat tvyro „rūkas“. Tai smulkiosios smė lio dulkės, patekusios į kopos užuovėją, gula žemyn ir stačiu šlaitu leidžiasi su darydamos liežuvius, kurie pasiekia net Kuršių marias. Smėlis tai keliauja, tai sustoja, formuoja savitas bangeles, kau burėlius. Kai vėjas silpnas, tas banguo
tumas išbūna ilgai. Nustatyta, kad 5,3— 7 m/s stiprumo vėjas pavienes daleles išjudina per 20 s. Dar po 20 s dalelės juda jau grupėmis, o po 60 s smėlis šliaužia visu žemės paviršiumi. Kai vėjo greitis 15 m/s, 1 mm skersmens smėlio grūdeliai pakyla aukštai. Bangelė, susidariusi pučiant smė lį, gera vėjarodė. Kopos formuoja „gry bus“, „kepures“, griūva žemyn, ant senų gūbrių iškyla nauji. Ypač tai būdinga rudenį ir žiemą, kai pučia stiprūs vėjai. Keliautojas O. Glogau rašė, kad kopose susidarančios tuštumos, jose žūstą žmo nės, dingstančios pašto karietos su ar kliais ir keleiviais. Taigi kopas formuoja vėjas ir smiltys. Mokslininkai gali nuspė ti, kada smėlis atslinks į kokią vietovę ir kada gali būti vėlu jį sulaikyti. Menininkai sako, kad kopos groja. Jie neklysta. Kopos, kaip ir miškai, vandenys, turi savo mu ziką. MEDŽIAI. Norėdami suprasti mūsų tautos pagarbą medžiams, turime atsigręžti į se nuosius laikus. Žmones, visiems laikams apsigyvenusius dabartinės Lietuvos teri torijoje, su medžiais siejo stiprus ryšys. Ir ne tik todėl, kad tanki jų lapija teikė laikiną pastogę, o vaisiai maitino. Medžiai nuo seno buvo laikomi mitiniais pirmta kais, protėviais totemais. Tikėta, kad me džiai ir žmonės esą giminės — vieni iš kitų kilę, kad medžiai kalbą, nors žmonės ir nesuprantą jų kalbos, iš sužeistų medžių tekąs kraujas. Žodis totemas perimtas iš indėnų odžibvių kalbos žodžio ot-oteman, reiškiančio giminę, protėvį. Giminė, pa sirinkusi savo totemu medžius — ąžuolą, liepą, obelį, uosį, eglę, pušį, beržą ir t. t., tikėjo, kad totemas gali žmonėms padėti. Būdavo išsirenkami savitesnės išvaizdos medžiai, keistai išsikeroję, dviliemeniai, triliemeniai. Totemai būdavo garbinami, prie jų žmonės rinkdavosi, aukodavo, melsdavo gerų derlių, lietaus, sveikatos. Irstant gimininei bendruomenei, paplito individualusis totemizmas. Medžius to
temus imta garbinti ne giminėmis, bet pavieniui. Buvo paprotys, atsiradęs dar akmens amžiuje, sodinti medį gimus kūdi kiui. M. Valančius rašė, kad XVI a. ne krikštytiems vaikams žmonės medžių vardus duodavę. Buvo manoma, kad me džiai panašūs į žmones. Tokios antropo morfinės būtybės — pusiau medis, pusiau žmogus — minimos XIII a. Livonijos kro nikoje. Antai graikų dievas Dionizas esą kilęs iš medžio kamieno. Toteminiais medžiais dažnai tapdavo ir „gydantys“ medžiai. Prie jų būdavę neša mi vaikai, aplink juos žmonės eidavę ke liais Gydomieji medžiai totemai būdavę keistos išvaizdos, augdavę prie upelių, šaltinių, todėl manyta, kad pro jų šaknis tekantis vanduo turįs magiškos galios. Bevaikės moterys ateidavusios prie medžių totemų ir melsdavusios vaisingumo, tiems medžiams gražiai išaustas prijuostes do vanodavusios. Senųjų amžių žmonės rinkdavo Pasau lio (Kosmoso) medį. Juo dažnai tapdavo uosis, jovaras, ąžuolas, ieva. Išlikęs toks įvaizdis. Pasaulio medis auga Žemės cent re ir yra jos ašis. Sakos remiasi į dangų ir aprėpia visą Žemę, šaknys siekia jos gelmes. Medžio viršūnėje tupi ereliai, švie čia saulė, žvaigždės, mėnulis, šakose šmi žinėja gyvūnai. Iš žemės trykšta gyvybės ir išminties šaltiniai. Po medžiu veisiasi žalčiai, gyvatės. Lietuvių mitologijoje mi nimas Pasaulio medis auga ant didelio kalno, prie didelės upės, dideliame miš ke. Pasaulio medžiu išrinktas medis tap davo pagarbos objektu, prie jo rinkda vosi žmonės, tikėjo jo galia, nešė aukas. Graikų mitologijos Pasaulio medyje ąžuole gyvenąs dievas Dzeusas, o lietuvių — Perkūnas. Ir užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo susijęs su šiuo medžiu. Pasaulio medžio modelis buvo paplitęs matriarcha te. Tuomet prie ąžuolų žmonės statydavo aukštus nudžiūvusius medžius ir stulpus, ant kurių būdavo ištempiamas ožio kailis, o virš jo iškeliama javų ir žolynų puokštė.
12
Tokie stulpai būdavo įkasami ir prie namų, ir laukuose, o jau gerokai vėliau, XVII a., pasėjus javus, per Jonines. Ilgainiui iš tokių stulpų atsirado stogastulpiai, ku riuos katalikų bažnyčia XVI—XVII a. draudė statyti. Negalėdami nugalėti šio iš senų senovės atėjusio papročio, žmonės ėmė ant tokių stulpų kabinti rūpintojėlius, šventuosius. Pasaulio (Kosmoso) stulpo simboliams artimi antkapiniai pamink lai — krikštai, statomi ant kapo ir prie ke lių. Žmonės į kapinių medžius įkeldavo inkilus, kad juose apsigyventų žmonių vėlės — paukščiai. Lietuvių liaudies tau tosakoje, puošyboje dažni šie elementai: saulė, žvaigždės, augalai, žalčiai. Mitologinė tautosaka iki mūsų dienų išsaugojo pasakojimų apie stebuklingo Saulės medžio garbinimą, būdingą lie tuviams. Tokiais medžiais tapdavo vaisius vedantys: obelys, šermukšniai, ąžuolai ir 1.1. Ypač žmonės garbino Gyvybės medį. Dažniausiai būdavo pasirenkami visada žaliuojantys medžiai — eglė, pušis, ka dagys — arba anksti pavasarį sprogstan tys — gluosnis, beržas, žilvitis. Gyvybės medį saugojo šuo, dažnai vaizduojamas su sparnais. Tokio sparnuoto šuns prie medžių atvaizdą matome Vilniuje, Aušros vartų fasade. Iš Gyvybės medžio išsiru tuliojo naujamečių eglučių puošimo pa protys. Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, imta tikėti, kad miręs žmogus neišnyksta, bet persikūnija į naują pavidalą — vėlę, kuri, tapusi paukščiu, apsigyvena medyje. Žuvę, nuskendę, prakeikti, jauni gyvybės netekę ar kitaip tragiškai mirę žmonės virsta medžiais — ąžuolais, beržais, žil vičiais, vinkšnomis. Žuvę kariai atgimsta medžiais, o jei kraštą užpuola priešas, vėl tampa žmonėmis ir stoja jo ginti. Vyriškąjį pradą simbolizuojančiuose me džiuose esą gyveną dievai, o moteriškąjį — deivės: Perkūnas gyvenąs ąžuole, deivė Laima — liepoje. Prie ąžuolų nebūdavę žu domi net priešai. Garbinami medžiai po
lietuvių krikšto buvo apkabinėjami statu lėlėmis. Keičiantis visuomeninėms formacijoms, kito ir požiūris į medžius bei šventąsias giraites, alkus. Kai kur šventosios girai tės, kuriose pagonybės laikais būdavo at liekamos apeigos, buvo iškirstos. Pavyz džiui, Vilniuje — Šventaragio slėnyje, Lu kiškėse, Maišiagaloje (Vilniaus raj.) ir 1.1. Alkų būta visoje Lietuvoje. Dar ilgai lie tuviai garbino Lietuvos miškų deivę Me deinę, pasak J. Lasickio — Ragainę. Tau tosaka mini Miškinius, Miškinėlius, Samanėlius ir kitas dievybes, tariamai gyvenu sias medžiuose. Vėlesnėse socialinėse formacijose pa garba medžiams, įgavusi kitą prasmę, iš liko iki mūsų dienų. Ir dabar įvairiomis progomis parkuose, sodybose, pakelėse sodinami, saugomi su žymių žmonių veikla ir gyvenimu susiję medžiai. Tradicija ta pęs medžių puoselėjimas, jų neliečiamybė (grasinimai, kad medį nuskriaudęs žmo gus apkurs, gims nesveiki vaikai ir pan.) išsaugojo mums didžiuosius gamtos pa minklus: Stelmužės ir Mingėlos ąžuolus, daugelį kitų medžių. Išliko istoriniai A. Mickevičiaus, J. Bielinio, Gedimino, Vytauto ąžuolai. Ne vieną turbūt domina, kokią vietą Lie tuvoje augantys medžiai gamtos paminklai aukščiu ir drūtumu užima pasaulyje. Aukš čiausi Lietuvos medžiai — keli 46 m sie kiantys Degsnės maumedžiai (Prienų raj.). Vidutinis 3,1 ha maumedyno aukštis — 43 m. Aukščiausia Prienų šilo eglė — 45 m. O pasaulio medžiai milžinai: Aus tralijos ir Tasmanijos eukaliptai užauga iki 155 m, sekvojos, žaliuojančios Kali fornijoje,— 110 m, mamutmedžiai — iki 83 m aukščio. Taigi mūsų medžiai, paly ginti su šiais — neaukšti. Drūčiausias Lie tuvoje Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.). Jo skersmuo — 3,15 m. Mingėlos (Plun gės raj.) ir Tverečiaus (Ignalinos raj.) ąžuolų skersmenys — 2,5 m. Auga bent keli 2—2,3 m drūtumo ąžuolai. Meksikoje,
13
kaičiavus rieves, tad spėliojimai tik apy tikriai. Kad ir kaip ten būtų, Stelmužės ąžuolas — vienas iš seniausių, jei ne pats seniausias, Europoje. Yra paminklų, vadinamų raganų šluo tomis. Anksčiau manyta, kad raganų šluo tos išauga pažeidus medžio pumpurus pa razitiniams grybams, bakterijoms, vi rusams. Pušų raganų šluotos susidaro šalia viršūninių pumpurų atsiradus pridė tiniams. Iš šių išaugę ūgliai formuoja nau jus pridėtinius pumpurus, ir taip kyla nau ji sutrumpėję ūgliai, formuojantys vadi namąsias šluotas. Per 8—10 m. susifor muoja didžiulė 50—60 cm skersmens šluo ta. V. Noskovas ir S. Negruckis 1956 m., kruopščiai ištyrę raganų šluotų pumpu rus, nerado juose jokių gyvų organizmų. Taigi hipotezė apie augalinės ar gyvulinės kilmės organizmų infekciją nepasitvirtino. Pasėjus sėkliukių iš raganų šluotų kankorėžiukų, po 3—4 metų išaugo 45% pu šaičių su raganų šluotelėmis. Prieita prie išvados, kad šluotų prigimtis yra genetinio pobūdžio. Šie nukrypimai persiduoda iš kartos į kartą. Vienoje pušų šluotų kekėje esti 18 ir daugiau kankorėžių. Labai unikali yra drevių gamtos pa minklų grupė. Dabar saugomos 56 dre vėtos pušys, daugiausia Varėnos rajono miškuose ties Marcinkonimis. Apie biti ninkystę rašoma jau XIII a. kronikose, tačiau drevinė bitininkystė suklestėjo XV— XVI a. Į dreves buvo lipama kopėčiomis arba kopimo prietaisais (geiniais), kuriuos sudarė kablys, sėdimoji lentelė ir virvė. Žmonės, vertęsi bitininkyste, buvo vadi nami drevininkais, bartininkais. Pušyse bei kituose medžiuose bitėms būdavo išskaptuojamos kiaurymės. XIX a. drevėtų medžių — drevių beveik neliko, nors gy ventojai dar vertėsi drevine bitininkyste. T. Ivanausko knygoje „Gamtininko užra šai“ rašoma, kad dar XX a. pirmajame dešimtmetyje matyta drevių prie Eišiškių, Dubičių, Rudnios, Marcinkonių, Ratny čios, bet ypač daug jų buvę Gudų ir Rūd-
Čepultepeko parke, yra 60 m aukščio ir 13.5 m skersmens taksodis, vadinamas Montesumos medžiu, o sekvojų ir baobabų, augančių Senegale ir Australijoje, drūtu mas — 11—12 m, kaip ir Indijos bei Viet namo tiku. O dabar sugretinkime aukš čiausius ir drūčiausius Lietuvos medžius su jų giminaičiais, augančiais įvairiose pasaulio šalyse. Malonu, kad Stelmužės ąžuolas yra vienas iš drūčiausių Europoje. Degsnės europiniams maumedžiams iki pasaulio rekordo tetrūksta 3—4 metrų. Tikėkim, kad tą aukštį jie įveiks. Aukš čiausia Lietuvos pušis auga Punios šile. Jos aukštis — 42 m. Siaurės Amerikoje kai kurios pušys užauga iki 100 m. Jų spygliai — per 30 cm, o kankorėžiai — 35 cm ilgio. Himalajinės eglės būna 70 m, o rytinės — 60 m aukščio. Vargu ar mūsų Prienų šilo eglė pavys tas aukštuoles. Lietuvos liepos gali didžiuotis drūtumu. Literatūroje nurodoma, kad mažalapė lie pa užauga iki 40 m aukščio, jos kamieno skersmuo gali būti 1,5 m. Lietuvoje yra net kelios per 2 m skersmens liepos: Kauno raj. — Braziūkų liepa motinėlė (2,3 m), Lazdijų raj. — Sagavo liepa (2,3 m), Klai pėdoje, prie celiuliozės, popieriaus ir kar tono gamyklos (2,1 m). Aukščiausia Res publikos liepa žaliuoja Girios miške (Ro kiškio raj., 34,5 m). Palyginkime medžių gamtos paminklų amžių su senaisiais pasaulio medžiais. Iš literatūros žinoma, kad sekvojos išgy vena 4, baobabai — 5, taksodžiai — 6, japoniniai kedrai (kriptomerijos) 7 tūkstan čius metų. Tačiau mokslininkai vis dar randa medžių, kurių amžius viršija nu rodytą. Seniausias mūsų medis — tikriau siai Stelmužės ąžuolas, kuriam gal bus per 1.5 tūkst. metų. Bulgarijoje, Stara Zagoros apygardoje, auga 2,4 m drūtumo ąžuo las, kuriam esą 1640 metų. Jei jo amžius nustatytas teisingai, tai Stelmužės ąžuo lui turėtų būti per 2 tūkst. metų. Kiti ąžuolai jaunesni. Tačiau amžių tiksliai galima nustatyti tik nupjovus medį ir sus
14
buvusius prie Trakų — Varnikų pusiasaly je, XVI a. Vilniuje — Viršupyje, XVII a. Žvėryne, Verkių parko teritorijoje ir kitur. Juk ten, kur buvo laikomi žvėrys, medžiai nebuvo kertami. XVI a. suklestėjo itališku stiliumi kuriami parkai prie didikų rūmų. 1547 m. prie Vilniaus Žemutinės pilies suformuojamas garsusis Žygimanto Au gusto parkas-sodas, netoli Aukštutinės pilies — gražiai sutvarkytas Radvilų so das, taip pat Verkių parkas, Žygimanto Augusto — Antakalnyje, parkai Viršupyje ir kitose vietose. Tai geometrinio plano parkai. Juose vyravo planinė kompozicija. Būdingi komponentai — alėjos, takai, tvenkiniai, fontanai. Parkus juosė mūri nės sienos su vartais. XVI—XVIII a. parkus kūrė ir vienuolynai. Čia daugiausia buvo auginamos vaistažolės, tačiau net rūko medžių ir krūmų. XVII—XVIII a. baroko ir klasicizmo laikotarpis — parkų klestėjimo metas. Įkurta daug gražių parkų, pvz.: Antaza vės, Rokiškio, Vingio, Siesikų, Raguvėlės ir daug kitų. Dažniausiai jie geometrinio plano, stačiakampiai, su aiškia kompozi cine ašimi, tiksliom alėjom, takais; ak centuojamas parteris. Statomos skulptū ros, kasami tvenkiniai, per upelius per metami dailūs lieptai, tiltai, tilteliai, numa tomos apžvalgos aikštelės. Tokių parkų iš liko iki mūsų dienų. Barokinio stiliaus pavyzdžių nedaug, o renesansinio tipo (XVI a.) parkų visai nebėra. XVIII a. Didžiojoje Britanijoje susifor mavo vėlyvojo klasicizmo, arba landšafti nio (peizažinio) stiliaus, parkai. Lietuvoje jie pamėgti XVIII a. pab.— XIX a. pr. (Taujėnų, Užtrakio, Lentvario, Palangos, Plinkšių). Naujuoju stiliumi buvo pertvar komi ir senieji parkai. Tad daugumos parkų stilius mišrus. XIX a. pab.—XX a. pr. parkai vėl buvo rekonstruojami, mat anksčiau jų būta už daro tipo, o augant miestams, reikėjo dau giau atvirų poilsio zonų. Senieji parkai ėmė įgauti rekreacinės reikšmės. Kuriant
ninku giriose. Išnyko beveik visos seno sios drevės, tačiau likusiose (56) bitės kartais apsigyvena. Joms reikia globos. Pasistengus galima būtų atkurti įdomų ir reikalingą senosios drevinės bitininkystės verslą. Taigi mus domina medžių gamtos pa minklų amžius, savitumas — aukštis, kamienų drūtumas, lajų įvairovė ir, žino ma, praeitis. OZAI. Sis pavadinimas kilęs iš švedų kal bos žodžio, reiškiančio pylimo formos aku muliacinę kalvą. Ozai formavosi ledynme čiu ir dažniausiai susidarydavo iš smė lingų ir žvyringų sąnašų. Yra dvi teorijos, aiškinančios jų susiformavimą. Pasak se nesnės hipotezės, ozai susidarė tirpstant ledynui, kai vanduo į jo pakraštį nešė žvirgždą ir smėlį. Tokių plyšių ir tunelių žiotyse susiklostė deltos-kūgiai. Ledynui pamažu traukiantis, nusidriekė ištisa kū gių virtinė, dabar vadinama ozu. Kita, vėlesnė teorija aiškina, kad nejudraus ledyno plyšiuose, kanaluose, tuneliuose sąnašų kaupus suneša tirpstančio ledo vanduo. Kai ledynas ištirpo, liko kūginiai pylimai, vadinami ozais. Tokios kilmės ozų Lietuvoje daugiausia. Jie dar vadinami vaginiais. Ozuose būta gero žvyro, todėl dauguma jų paversta karjerais. Vėliau keletas ozų paskelbta gamtos paminklais. PARKAI. Parkų, kadaise vadintų sodais, istorija labai sena. 1387 m. Jogaila įkurtai Vilniaus vyskupijai užrašė žemės kartu su sodu prie Vilniaus miesto bei Goštauto sodo. Minimi sodai ir bus pirmieji Lietuvos parkai (želdynai). Tačiau patys pirmieji natūralūs miško parkai prieš Lietuvos ir Žemaitijos krikštą buvo šventosios giraitės daugelyje Lietuvos vietų: Rusnėje, Ukmer gėje, Vilniuje ir t. t. Netoli pilių jau XIII ir vėlesniais amžiais būta uždaros kom pozicijos parkų bei giraičių, naudojamų gynybos bei kitoms reikmėms. Miško par kais galėtume vadinti ir žvėrynus, XV a.
15
kurortus ir poilsio zonas, suformuoti nauji parkai Birštone, Likėnuose, Prienuose, Vil niuje. Dažnai prie jų būdavo priskiriami ir priemiesčių miškai. Tos vietovės tapo miško parkais: Aukštosios Panemunės ši lai, Lampėdžių miškas, Vingio, Pavilnio parkai ir t. t. 1928 m. Skuodo rajono Kalnėnų kaime I. Nevedanskis pradėjo veisti parką, kuris 1965 m. pavadintas Žemaitijos parku. 1960 m. pavasarį pa sodinti pirmieji Girionių parko želdiniai, 1965 m. imta kurti „Dainavos legendos“ parką Alytaus rajone ir t. t. Paminklų restauravimo projektavimo, Komunalinio ūkio projektavimo ir Žemėtvarkos projek tavimo institutai parengė per 80 parkų rekonstrukcijos projektų, tačiau gerai tvarkoma tik keliolika iš jų. XVI a.—XVIII a. pr. parkuose veisiami tik vietiniai medžiai ir krūmai: guobos, ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, pušys ir t. t. XVIII a. pab. dvarų parkuose imta auginti ir iš kitų kraštų atvežtus sumedė jusius augalus: paprastuosius kaštonus, maumedžius, alyvas, baltažiedes robinijas, įvairias tuopas ir 1.1. Sėklos ir sodinu kai keliavo iš Olandijos, Austrijos, Vo kietijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų kraš tų. XIX—XX a. medelių ir krūmų įvairovė labai padidėjo, ypač šiuo metu. Didžiausias dendrofloros fondas — per tūkstantis rū šių ir formų — sukauptas Girionyse. Iš čia augalija plinta po Respubliką. Pajies lio parke auga per 500 rūšių ir formų augalų. Lietuvoje bandoma aklimatizuoti kai kuriuos svetimšalius. Parkuose yra retų ir labai retų augalų: ginkmedžių, tulp medžių, kukmedžių, popieržievių beržų, kaukazinių pterokarijų ir t. t. Renkamos parkų medžių ir krūmų sėklos. Tai ypač svarbu plečiant retųjų rūšių asortimentą. Kas kūrė parkus? Visų kūrėjų ir sodi ninkų pavardžių toli gražu šiandien ne žinome. Vilniaus ir apie Vilnių buvusių dvarų parkus padėjo kurti žymūs XVI— XVII a: so'dininkai: J. Hotulanas, H. Pažas, G. Kepė, V. Volenas, Arensas, vėliau
A. Z. Andrė, G. F. Kuphaltas ir kiti. Buvo ir savų specialistų. Antai L. Ivinskis ne tik leido kalendorius, bet ir veisė augalus, mokėjo tvarkyti parkus, prof. S. B. Jundzilas juos praturtino nauja augalija, J. Stru mila už Rūdninkų vartų turėjo pavyzdi nį sodą. Dažniausiai parkai auga buvusiose dvarvietėse. Išlikę kai kurie vertingi jų statiniai: Biržų pilis, Aukštutinė pilis, Rau dondvario, Raudonės, Veliuonos, Siesikų ir kitų dvarų rūmai. Tebėra malūnų, deg tinės varyklų, šiltnamių, tvartų, arklidžių — labai reikšmingų praeities liudytojų. Projektavo parkų statinius žymūs archi tektai: L. Stuoka-Gucevičius, M. Šulcas, T. Rostvorovskis, Z. J. Marikonis ir kiti. Minėtini ir dvarų vidaus turtai: numizma tikos, archeologijos kolekcijos, meno kū riniai, interjerai ir vidaus apdaila. 1958 m. Gamtos apsaugos komitetas inventorizavo parkus ir 194 paskelbė vals tybės saugomais. 1981 —1984 m. invento rizuota 250 Respublikos parkų, surašyti jų pasai. 1963 m. 43 parkai paskelbti ar chitektūros ir istorijos paminklais. Norint paskatinti parkų šeimininkus, juos pri žiūrinčius asmenis, kolektyvus, 1986 m. buvo paskelbtas parkų tvarkymo konkursas-apžiūra, trukęs nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1988 m. gegužės 1 d. Konkurso sąly gos numatė išrinkti po vieną geriausiai tvarkomą respublikinės ir vietinės reikš mės parką iš kiekvieno rajono. Nugalė tojai buvo paskatinti. Parkai — ne vien augalija, tai ir senie ji mūsų istorijos bei kultūros puslapiai, vertingų statinių architektūra, komponavi mo menas. Parkai girdėjo kalbant ir matė mums brangius žmones, buvo susiję su žymių mokslininkų, rašytojų, dailininkų gyvenimu ir kūryba. Antai XIX a. gale Vyžuonėlių parke yra lankęsis rusų dai lininkas I. Repinas, Užvenčio parko apra šymu prasideda Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“. M. K. Čiurlionis ne kartą su orkestru grojo Rietavo, Plungės ir ki-
16
tuose parkuose, G. Petkevičaitė-Bitė, gy vendama Joniškėlyje, su Žemaite mėgo lankytis Joniškėlio parke. Nors parkai rekonstruojami, tvarkomi, tačiau padaryta dar mažai. Senuosius žmonių ir gamtos sukurtus turtus priva lome išsaugoti. ATPUSTYTI SENOJO KOPŲ MIŠKO STUOBRIAI. Kuršių nerijoje, vėjams išpusčius seną kopą, atsidengė XVIII a. iškirstų, išdegusių miškų likučiai, kuriuos kadaise buvo palaidojęs slenkantis smėlis. Jei miškai čia nebūtų buvę kertami, kopos nebūtų judėjusios ir šie stuobriai — miško naikinimo liudytojai šiandien gal taip grės mingai neprimintų žmonėms Kuršių neri jos trapumo ir kaip atsakingai čia būtina elgtis. ŠALTINIAI (VERSMES). Šaltiniai — labai savita hidrologinių gamtos pamink lų grupė. Daugiausia jie telkiasi prie Ne muno, Šventosios ir kitų upių. Druskinin kuose, prie Nemuno, kadaise jų buvo net keli, dabar natūralių šaltinių čia nebėra. Vienų vandenys labai sūrūs, kitų turi ne daug druskų, tinka gerti. Kai kurių šaltinių pašildytas vanduo tinka gydymosioms vo nioms.
Gamtininkas E. Eichvaldas (1795— 1876) kadaise įspėjo, kad mineralinis van duo susidaro iš giliuose žemės sluoksniuo se judančių požeminių vandenų ištirpinto ir su vandeniu sumišusio gipso. M. Kaveckis (1889—1968) aiškino, kad minera linis vanduo kyla iš permo periodo sluoks nių, kuriuose yra gipso ir druskos. Giliųjų žemės plutos lūžių vietose, raukšlių lanks tose, kur uoliena suskilusi, šis vanduo, hidrostatinio spaudimo skatinamas, iškyla į žemės paviršių. Litre mineralinio van dens esti 1 g mineralinių druskų, jis turi gydomųjų savybių. Stakliškių, Likėnų ir kt. šaltiniai paskelbti gamtos paminklais. Prie Birštono esantis mineralinio vandens šaltinis susiformavo triaso ir permo nuo gulose, vanduo pakyla gręžiniais 10— 25 m virš žemės. Lietuvoje yra šaltinėlių, kurie tarsi ver da, kunkuliuoja. Tačiau šimtai versmių dėl mūsų nerūpestingumo užverstos že mėmis arba teršiamos nešvariais vande nimis. Mažai jų išliko. Tad saugokime šaltinius, kasdien iš žemės gelmių nešan čius mums reikalingą gėlą vandenį. Tenetyla ir upelių, maitinančių šaltinius, čiur lenimas.
M IE S T A I IR RAJONAI
Juodasis (Meilės) akmuo
AKMENE
JUODASIS (MEILĖS) AKMUO — Viekš nių girininkijos Žibikų miško 41 kvartale. Akmens matmenys — 4,1X2,9 X M m. Liaudis pasakoja, kad velnias šį akmenį nešęs norėdamas sugriauti Viekšnių baž nyčią. Tačiau nespėjęs — ryte gaidys už giedojęs. Žmonės jį vadina Akmenės Pun tuku. Kita legenda byloja, jog naktimis akmuo prasiveriąs, iš jo išlendančios mer gaitės ir pernakt šokančios. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. PAPILĖS ATODANGA — Papilėje, prie Ventos, ties geležinkelio stotimi. Si atodanga — unikalus gamtos kūri nys. Čia pirmą kartą ištirtas ir moksliškai aprašytas Lietuvos juros periodas. Po 5 m storio morenine danga išsidėstęs aleu ritas, juodasis molis su žibančiomis žė ručio plokštelėmis bei gelsvo pirito kruo pelytėmis, toliau — smiltainis, kietos klin tys, smulkutis nuo limonito parudavęs smėlis su pilkšvo molio tarpsluoksniais. Tačiau ne senos geologinės uolienos ste bina tyrėjus, [domiausias šių vietovių radinys — kriauklės. Jos susidariusios iš dabar jau pasaulyje išmirusių foraminiferų, branchiopodų, moliuskų (ypač dvigeldžių), amonitų, dygiaodžių, žuvų ir kitų gyvūnų grupių liekanų. Vienos kriauklės didelės ir kietos, tarsi suaugusios su uo liena, kitos suminkštėjusios. Didžiausia jų kolekcija yra Vilniuje, Geologijos ins tituto Geologijos muziejuje. Tačiau kiti eksponatai iškeliavo j Leningrado kasybos instituto, Tartu, Miuncheno, Tiūbingeno (Vokietija) ir kitus muziejus bei įstaigas. Atodanga susidarė prieš 120—150 mln. metų, kai Lietuvos teritoriją apsėmusi jūra jungė du vandenynus. Kaimyninėse šalyse tokių įdomių atodangų nėra, todėl nenuos tabu, kad ją tyrė daugelis mokslininkų. Sunku dabar tvirtinti, kuris tyrėjas buvo pirmasis. Apie 1863 m. rašytojas D. Poška atvyko į Papilę ir per tris dienas surinko 20
Papilės atodanga apie 60 įdomių eksponatų. Viename laiške minėjo tą kelionę: „Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavau. Ir norint daug daiktų akmeninių gavau. Ant jo žemės Papilėje yra didelių ir tokių, kaip kirminų ir var lių, akmenų visokių 1825 m. šia atodanga susidomėjo lenkų mokslininkas J. Ulmanas, 1830 m. ją moksliškai aprašė Vilniaus universiteto prof. E. Eichvaldas. XIX a. šiose vietose aptiktus suakmenė jusius gyvūnus tyrė L. Buchas, K. Grevinkas, J. Nikitinas, G. Pušas, J. Semiradskis, V. Sokolovas, E. Selvinas, XX a. — K- Bodenas, C. Chmielevskis, J. Dalinkevičius, E. Krenkelis, C. Pakuckas, V. Riabininas, R. Riukmanas. [domios Papilės atodangos apylinkės. Netoliese stūkso du piliakalniai. Vienas, vadinamas Papilės vardu,— kairiajame Ventos krante. Jo aikštelėje yra senos kapinės. 1864 m. jose palaidotas pirmasis lietuvių kalba rašęs istorikas S. Daukan tas. 1930 m. čia jam atidengtas paminklas (aut. V. Grybas). Prie piliakalnio, netoli geologinės atodangos, yra siderito sluoks nių, pasižyminčių tuo, kad juose glūdi 40% geležies. Už 300—400 m nuo Papilės pi-
ŽIBIKŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,9 m, aukštis — 22 m ) — Viekšnių apylinkėje, Žibikų kaime. Medis gyvybingas — kasmet žydi ir nokina giles. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1986 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. PENKIOLIKAKAMIENĖ LIEPA (skers menys — 24 ir 26 cm, aukštis — 28 m) — Papilėje. Priešais Papilės piliakalnį 1870 m. V. Butkevičius pasodino turtingą parką. Dauguma medžių neišliko. Iš parko augalų įdomiausia 15-kamienė liepa. Anksčiau ji turėjo dar vieną kamieną. Žmonės ją va dina Dvylika brolių. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
Penkiolikakamienė liepa liakalnio — VII—XIII a. kapinynas. Prie šais Papilės piliakalnį — Jūrkalnis. Šalia jo — VII—XI a. senkapiai. Dar vienas pi liakalnis, vadinamas Pašalpos kalnu, stūkso dešiniajame Ventos krante, apie 1 km nuo Papilės piliakalnio. 1984 m. atodanga paskelbta gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų. DOVYD2IŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 27 m) — Kruopių apy linkėje, Dovydžių kaime. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1986 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. UŽBRASCIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo1,7 m, aukštis — 25 m) — Papilės apy linkėje, Užbrasčių kaime. Ąžuolo šakos drūtos, kamienas suskel dėjęs. Kalbama, kad S. Daukantas, 1881—1884 m. gyvendamas Papilėje, mėgdavęs jį lankyti. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1986 m. priskirtas prie r. r. paminklų. 21
DABIKINĖS PARKAS (3,2 ha) — Ak menės apylinkėje, Dabikinės kaime. Dabikinė — sena Akmenės seniūnijos dvarvietė. Dvarą 1890 m. nusipirko li beralus visuomenės veikėjas V. Zubovas. Išliko centriniai parko rūmai, statyti XIX a. (dabar mokykla), keletas ūkinių pastatų, fontanas. Mišraus plano parkas įkurtas XIX a. prie Dabikinės upelio, šalia Naujosios ir Senosios Akmenės kelio. Čia veši 50 m ilgio mažalapių liepų alė ja, paprastosios eglės ir ąžuolai, balto sios tuopos, žilvičiai, paprastieji kaštonai, didžialapės liepos, žalieji uosiai, krūmijasi darželiniai jazminai, totoriniai sausme džiai, baltauogės meškytės, sidabriniai žilakrūmiai. Iš viso čia auga 26 rūšių medžiai ir krūmai. Iš atvežtinių vertin giausi seni, džiūstantys sibiriniai kėniai. Gražiai auga ir dera 4 didžiosios pocūgės. Iš lapuočių vertingesni 78 cm skersmens, 25 m aukščio paprastasis bukas, mažai jam nusileidžiantis raudonlapis bukas (skersmuo — 70 cm, aukštis — 22 m). 1958 m. parkas paskelbtas gamtos pa minklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. pa minklų.
DAUBIŠKIŲ PARKAS (1,3 ha) — Viekš rą dvarą valdė Puzinai, vėliau jis atiteko Liekiams, kurie nusipirko tik 30—40 ha nių apylinkėje, Daubiškių kaime. Daubiškių kaimas įsikūręs ties Dabiki žemės ir centrinius rūmus su kitais pas nės upelio ir Ventos santaka. Si vietovė tatais. Liekis vaismedžių sodą, esantį į gana sena. Čia buvo dvaras, per ilga per šiaurę nuo kryžkelės, vedančios į Papilę, duodamas iš rankų į rankas. Blogai tvar Akmenę, Žagarę, pardavė žmonėms ne komas ilgainiui jis nuskurdo, o 1915 m. dideliais sklypeliais (po 0,05—0,1 ha). sudegė centriniai rūmai. Dvarą tais me Valstiečiai, nors ir brangiai, jį pirko ir tais nupirko inžinierius K. Bilevičius, ta sklypuose statėsi namus. Taip atsirado dabartinė Birutės gatvė. Ilgainiui dvari čiau netrukus pardavė Mikuckiui. Kada įkurtas parkas, pasakyti sunku. ninkas nusigyveno, ir dvaras buvo parduo Jis išsidėstęs gražioje vietoje. Medžių tas iš varžytinių. Dėl nežinomų priežas rūšių nėra daug. [registruota 13 vietinių čių sudegė molinis namas, vėliau ir centri ir 9 atvežtinės medžių bei krūmų rūšys. niai rūmai. O iš dvaro išaugo Kruopių Išlakiausi 13 m aukščio europiniai mau miestelis. Mišraus plano parke auga daugiausia medžiai, išvaizdūs paprastieji svyruoklinės formos uosiai. Parką tvarkyti padeda vietinių rūšių medžiai: paprastosios eg lės bei pušys, karpotieji ir plaukuotieji Daubiškių pagrindinės mokyklos mokslei beržai, drebulės. 70 m mažalapių liepų viai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos alėja išretėjusi. Veši uosiai, žilvičiai. Iš atvežtinių augalų vertingesnės vakarinės paminklu. tujos, baltieji sidabriniai gluosniai. Įspū KRUOPIŲ PARKAS (3,3 ha) — Kruo dingiausias medis — amūrinis kamštenis (skersmuo — 70 cm, aukštis — 18 m), piuose. Kruopių kaimas minimas 1554—1571 m. dviejų metrų aukštyje išsišakojęs į 4 ka Dabikinės dvaro inventoriuose. Vėliau at mienus. Kamštenio tėvynė — Tolimieji sirado ir Kruopių dvaras. 1786 m. Kruopių Rytai. Lietuvoje jis auginamas parkuose, dvarininkas Spulkinas pastatė medinę baž vienur kitur įveistas miškuose. Kamštenio nyčią ir ėmėsi kurti parką. (Paskutiniai mediena minkšta, žievė pilkšva, sueižėjusi. Spulkinų giminės atstovai palaidoti Kruo Gelsvi žiedai puikuojasi šluotelės pavidalo pių bažnyčios rūsiuose.) Parkas tuomet žiedynuose, neporiniai plunksniški lapai kartu su vaismedžių sodu buvo maždaug rudenį gražiai parausta. Iš žievės gamina 20 ha. Tyvuliavo du tvenkiniai su vandens mi kamščiai, izoliacinės medžiagos. Iš luo lygį reguliuojančiomis užtvankomis. [ bo — geltoni dažai audiniams ir odai, tvenkinius subėgdavo laukų vanduo. Juose iš vaisių minkštimo — žali dažai. Parką buvo auginamos žuvys, plaukiojo laive puošia Bumaldo lanksvos, birželį skė liai. Centrinė parko dalis (5—6 ha) su tinėmis kekėmis iškeliančios rausvus žie aikštelėmis, skvereliais, gėlynais, takais dus. Patrauklūs paprastieji raudonlapės driekėsi palei centrinius rūmus. Netoli formos lazdynai. Išlikę keli metrai papras rūmų stovėjo didelis dvaro tarnautojų ir tojo pūslenio gyvatvorės. Parke žaliuoja tarnų plūkto molio namas. Pietų pusėje 29 rūšių medžiai ir krūmai. Po Antrojo pasaulinio karo parke įreng buvo kumetynas ir ūkiniai pastatai. Parke augo ne tik vietinių, bet ir atvežtinių rūšių tos aikštelės, takai, pasodinta lanksvų gy medžiai ir krūmai: totoriniai klevai, rau- vatvorių. donlapiai lazdynai, šermukšnialapės 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos lanksvos ir kt. paminklu. Neilgą laiką prieš Pirmąjį pasaulinį ka
22
Didysis Dzūkijos akmuo
ALYTUS
DIDYSIS DZŪKIJOS AKMUO — Ne munaičio apylinkėje, Vangelonių kaime. Akmens matmenys — 7X 3X2,8 m. Akmuo vadinamas Dzūkijos Puntuku, didelė jo dalis žemėje. Į akmenį ne kartą trenkė žaibas, todėl jis skilęs. Už 150 m nuo jo yra Akmenų kalnas. Pasakojama, kad du milžinai nešę šį akmenį ir pargriuvę. Kai paleidę iš rankų tokią sunkenybę, ji giliai į žemę įsmigusi. Didysis Dzūkijos akmuo 1964 m. pa skelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. D Ū D IS K iy AKMUO— Butrimonių apy linkėje, Dūdiškių kaimo laukuose. Akmens matmenys— 4,8X3,8X2,8 m. Pietiniame akmens šone yra 8 cm pločio, 8,5 cm ilgio „jaučio pėda“. Dūdiškių akmuo 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. pris kirtas prie r. r. paminklų.
Nemunaičio klintinė atodanga jų girininkijos 39 kvartale, dešiniajame Nemuno krante. Atodanga 100 m ilgio, 15—20 m aukščio. Bendras ruožo ilgis su pertrūkiais — apie 900 m. Atodangoje matyti klintiniai tufai, su sidarę nusėdant gruntiniame vandenyje ištirpusiam kalcio karbonatui. Tufų sluo ksniai yra 10—15 m storio, šviesiai pilki, gelsvi, korėti. Toje vietoje reljefas labai kalvotas, Nemuno krantai statūs, atodan ga matyti iš tolo. Tai viena iš vaizdingiau sių Lietuvos atodangų. 1987 m. atodanga paskelbta r. r. gamtos paminklu.
RAUDONASIS AKMUO — Alytaus miš kų urėdijos Sudvajų girininkijos Baltsodžio pušyno 44 kvartale. Akmens mat menys— 3,5X2,7X2,5 m. Raudonasis akmuo 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geologinių gamtos paminklų.
ALOVĖS ATODANGA — Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos 20 kvar tale, dešiniajame Alovės krante, netoli DU PUNIOS ŠILO ĄŽUOLAI (skersme Kaniūkų kaimo. Ji driekiasi 20 m, aukš nys— 1,6 m, aukščiai — 28 ir 30 m) — tis — 15 m. Punios šilo 32 kvartale. Prieš kelerius Tai labai įdomi atodanga, susidariusi metus čia augo keturi ąžuolai gamtos tarpledynmečiu ant viduriniojo pleistoceno paminklai, tačiau du pasenę supuvo. morenos. Dūlėjimo žievės pjūvis — vienin 1961 m. ąžuolai paskelbti gamtos pa telis taip gerai išlikęs Lietuvoje. Atodanga minklais, 1987 m. priskirti prie r. r. pa medžiais neapaugusi. minklų. 1987 m. ji paskelbta r. r. gamtos pa minklu. GEISCIŪNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 20 m) — Nemunaičio apy NEMUNAIČIO KLINTINIŲ TUFŲ ATO linkėje, Geisčiūnų kaime. DANGA — Alytaus miškų urėdijos SudvaĄžuolas matyti iš tolo, nes auga prie 24
ir Aukštoji eglė turėtų būti ne jau nesnė. Ši eglė 1968 m. paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. — r. r. paminklu.
Senoji guoba kelio, aukštumėlėje. Medis sveikas, gra žiai išsišakojęs. J. Tamašauskas, kurio sodyboje jis auga, pasakoja, kad, XIX a. iškirtus mišką, šis ąžuolas buvęs paliktas lauke. Prie jo senais laikais sustodavę elgetos, jaunimas čia rengdavęs gegu žines. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. pa minklų.
SENOJI GUOBA (skersmuo— 1,7 m, aukštis — 34 m) — Nemunaičio apylinkė je, Geisčiūnų kaime. Keliautojai ją gali apžiūrėti važiuodami iš Nemunaičio į Aly tų. Šalia auga 13 m aukščio guoba. Kalninės guobos amžius — 300 metų, todėl vargu ar galima tikėti žmonių pa sakojimais, neva po ja buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kai vijęs iš šių apylinkių kryžiuočius ir medžiojęs taurus. Tačiau senovėje čia, ma tyt, ošęs miškas. 1960 m. guoba paskelbta gamtos pa minklu. 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
STORASIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 35 m) — Punios girininki jos Punios šilo 12 kvartale. Tai vienas iš stambesnių šilo ąžuolų, aukščiausias iš 1971 m. paskelbtų medžių gamtos pa minklų. 1987 m. ąžuolas paskelbtas r. r. gamtos paminklu.
SENOJI KRIAUŠĖ (skersmuo— 1 m, aukštis — 19 m) — Nemunaičio apylin kėje, Geisčiūnų kaime, netoli Nemunai čio—Alytaus kelio. Kriaušė labai įspūdinga: išsišakojusi 5 m spinduliu, tankia laja, turi suaugusių šakų. Pasakojama, kad ši laukinė kriaušė augusi miške, kuris buvo iškirstas prieš du amžius. Taigi spėjama, kad jai galėtų būti per 200 metų. 70-metė Geisčiūnų kai mo gyventoja A. Savukienė pasakoja, kad kriaušė, kiek ji atmena, vis tokia pati. Po ja piemenys, ganydami bandą, mėgdavę slėptis nuo lietaus ir kaitros. 1960 m. kriaušė paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
AUKŠTOJI EGLĖ (skersmuo — 72 cm, aukštis — 40 m) — Punios šilo 35 kvar tale. Nors aukščio maksimumo (50 m) ji nepasiekė, tačiau retai tokios didelės eglės išauga. 1976 m. teko nupjauti vieną nudžiūvusią eglę Punios šile. Išmatavus pasirodė, kad ji buvo 40 m aukščio, 75 cm skersmens ir turėjo 193 metus. Rodos.
PAKARUOKLIŲ PUŠIS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 24 m) — Alytaus apy linkėje, Jurgiškių kaime. Bešakis kamienas laiko iškėlęs tris pa grindines šakas, turinčias viršūnes. Pušis matoma iš tolo. Pasakojama, kad anksčiau čia augęs miškas, priklausęs Seirijų dvarui. XIX a. 25
Pakaruoklių pušis
Žvirgždėnų pušis miškas buvęs kertamas ir tiesiamas kelias. Kelios senos aukštos pušys paliktos. Ant jų dvarininkas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus. 1812 m. Napoleonas, su savo kariuomene traukdamas šiuo keliu, po pušimi pietavęs. Joje buvęs stebėjimo punktas, prie pušies — stovykla. Iš tų kelių pušų liko tik viena, auganti aukštesnėje kalvelėje. Takas, vedantis prie šios pušies, nuo Alytaus—Seirijų kelio apsodintas maumedukais, eglaitėmis. Pakaruoklių pušis 1960 m. paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų.
Tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos liemuo sveikas, viršūnė žalia. Dar ilgai turėtų džiuginti žmones. 1971 m. pušis paskelbta gamtos pamink lu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. ŽVIRGŽDĖNŲ PŪSIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 13 m) — Daugų apylinkėje, Žvirgždėnų kaime. Pušis auga prie Dau gų—Pivašiūnų kelio, už 3 km nuo Daugų. Pasakojama, kad ją pasodinęs Zvirgždėnų kaimo gyventojas Milius. Prie tos pušies esą vaidendavęsi. Elgetos čia sto viniuodami prašydavę važiuojančių ir ei nančių išmaldos. Žmonės mėtydavę jiems pinigus arba čia palikdavę. Šnekama, kad ir dabar gyventojai dar randa menkos vertės monetų.
PUNIOS ŠILO PŪSIS (skersmuo — 63 cm, aukštis — 42 m) — Punios šilo 3 kvar tale. 27
ALYTAUS KULTŪROS IR POILSIO PARKAS (4,8 ha) — Alytaus centre. Parkas pradėtas kurti 1931 m. pagal inžinieriaus S. Toškūno projektą. Dirbo Alytaus vidurinės miškininkų mokyklos moksleiviai, vadovaujami dėstytojų. Parko planas geometrinis. Centre įrengtas fon tanas, nuo jo šakojasi alėjos. Per Antrąjį pasaulinį karą parkas labai nukentėjo. Vėliau jis buvo atkurtas, išplėstas, o 1961 m., pasibaigus parkų apžiūrai, apdovano tas I laipsnio diplomu. Parke gausu želdinių: per 10 vietinių ir per 70 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių. Kasmet sodinama naujų. Gražios paprastųjų kaštonų, robinijų, tuopų alėjos. Parkas didžiuojasi europiniu kukmedžiu, įdomiu tuo, kad vienintelis iš spygliuočių neturi sakotakių, neišskiria sakų. Dar XIX a. kukmedžiai žaliavo Raseinių, Prie nų, Švėkšnos apylinkių miškuose. Jų me diena tiko drožiniams ir namų apyvokos reikmenims. Visos kukmedžio dalys, išsky rus sėklamakštę, yra nuodingos. Jo vai siais senoliai gydė pasiutligę bei širdies li gas. Nuo spyglių išgaišdavo ožkos, karvės, arkliai. Kukmedžiai paprastai gyvuoja iki 4 tūkst. metų. Gražiai auga Bankso pušys, dygiosios eglės, žaliosios pocūgės, euro piniai maumedžiai, krūmijasi kazokiniai kadagiai. Iš lapuočių — rečiausias Lie tuvoje kvapusis beržas su kupolo formos laja, rausva nesilupančia tošimi, kamparu kvepiančiomis saldžiomis šakelėmis, me diena, panašia į raudonmedžio. Parke yra ir popieržievių beržų — rožiniais ka mienais su 20 cm ir ilgesnėmis lenticelėmis, plonomis tarsi popieriaus skiautė besilupančiomis tošies juostomis, dideliais la pais. Atkeliavo bekočiai bei šiauriniai ąžuo lai, pasodinta platanalapių, sidabrinių, uosialapių klevų, Ziboldo obelų, balzaminių, kvapniųjų tuopų, pilkųjų riešutme džių, plaukuotųjų, žaliųjų uosių, karaganų, ligustrų gyvatvorių. Parke įrengtos karių kapinės, yra estra da, vasaros kavinė, kitų statinių, aikštelių.
Alytaus „Dainavos legendos“ parkas 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa minklų. ALYTAUS „DAINAVOS LEGENDOS“ PARKAS (6 ha) — Miroslavo apylinkėje, Tolkūnų kaime. 1965 m. kolūkio pirmi ninko P. Sasnausko iniciatyva jį per tal kas kūrė Miroslavo vidurinės mokyklos mokytojai ir moksleiviai bei Obelijos ko lūkio žemdirbiai. Čia pastatytos tautodailininko I. Už kurnio išdrožinėtos V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ personažų medžio skulptūros. Parke yra keturi tven kiniai, teka upeliai. Raudonžemiu išbars tyti takai veda prie didžiulių riedulių, ma tyti gražios apylinkės. Parke auga per 20 rūšių vietinių medžių ir krūmų bei dar tiek introdukuotų. Netoli kultūros namų — piramidės formos va karinės tujos, bekvapiai ir plaukuotieji jazminai, pavasarį parką žiedais puošia kaštonai, tarpinės ir lanksčiašakės forzitijos. Parkas plečiasi, gražėja. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. 28
1958 m. parkas paskelbtas gamtos pa šermukšniai, ievos, ąžuolai. Šaltinių minklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. pa vanduo skaidrus, primena Birštono mi neralinių vandenų skonį. Per karą gy minklų. ventojai sūrų vandenį nešėsi namo ir ALYTAUS ŠILELIO PARKAS (101,6 vartojo maistui virti, nes trūko druskos. ha) — Alytuje. Tai natūralaus miško dalis. Šaltinio pavadinimas aiškinamas dve Ji driekiasi palei Nemuno senvagę, vadi jopai. Esą čia vandenį gerią laukiniai namą Dailide, siekia Vidzgirio mišką. balandžiai, tad ir vadinamas Balandinės Laisvo planavimo parkas tapo žaliąja šaltiniu. Kitas pasakojimas nukelia į lai miesto zona. Čia auga 21 vietinės rūšies kus, kai priešai puolę Dainavos kraštą. medžiai ir krūmai. Įvairiom progom pa Gyvenusi tuomet mergina, vardu Balanda sodinta 13 introdukuotų rūšių medžių ir ar Balandė. Gindami tėvynę, žuvę visi jos krūmų: Lelijų gatvėje — vakarinių tujų, broliai, giminės. Mergina ateidavusi prie prie karių kapų — ginalinių klevų, Sporto Nemuno ir vis raudodavusi artimųjų. Die g. — balzaminių tuopų, J. Basanavičiaus vai ją pavertę balandėle, o toje vietoje, kur g. — žaliųjų uosių, prie stadiono — robi- kritusios jos ašaros, ištryškę šaltinėliai. nijų, Maironio g. — varpinių ameliankių. Druskelės (Balandinės) mineraliniais Parkas šlama kalvotoje vietoje netoli šaltiniais susidomėta seniai. 1787 m. LDK Nemuno. Gražios apylinkės. Parke įreng kancleris J. Chreptavičius ir Vilniaus uni tas stadionas, estrada, dainų slėnis „Dai versiteto rektorius M. Počobutas atsiuntė lidė“, netoli Nemuno — tvenkinys. Saugo farmacininką J. Sartorijų ir fiziką J. Mic tini parko objektai: miškeliuose — pilka kevičių ištirti mineralinių vandenų. Jie nu piai, parko pakraštyje — Alytaus pilia statė, kad druskos juose yra mažiau negu kalnis. Jo papėdėje žmonės gyveno jau Stakliškių mineraliniuose ir jūrų vandeny I tūkstantmetyje. Dabar piliakalnis — r. r. se. Tačiau manyta, kad, išgarinus vandenį, archeologijos paminklas. čia galima išgauti valgomąją druską. Prie Parkas ribojasi su Vidzgirio botaniniu šios versmės buvo atvykęs etnografas draustiniu, kuriame auga našūs skrobly Z. Gliogeris. Keliautojas A. Polujanskis nai, maumedynai, didžiausias Lietuvoje (1859 m.) šaltinius aprašė knygoje „Ke 40 ha ąžuolynas. Žydi ir Raudonojoje kny lionės po Augustavo guberniją“. 1926, goje įrašytos daugiametės blizgės, česna 1934 m. šaltinių vandenis tyrė prof. M. Kakai, tuščiaviduriai rūteniai, miškinės ir veckis. Jis nustatė debitą — 2,08 1/s, van raudonosios lelijos, didžiažiedės rusmenės, dens litre — 198 mg druskų, vandens tem ilgagalviai dobilai, miškuose tik keliose peratūrą — 8,5°C. Vandenį noriai geria vietose augančios gebenės. kaimų galvijai. S. Kolupaila pranašavo 1958 m. parkas paskelbtas gamtos pa garsią Nemunaičio ateitį, nes manė, kad minklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. pa Nemunaitis plėsis ir virs kurortu, pra minklų. lenkiančiu Birštoną. Druskelės (Balandinės) mineralinis DRUSKELĖS (BALANDINĖS) MINE šaltinis 1985 m. paskelbtas r. r. hidrolo RALINIS ŠA LTIN IS — Miroslavo apy giniu gamtos paminklu. linkėje, Balkasodžio kaime. Šaltinis — kairiajame Nemuno krante, NEMUNAIČIO (LANKŲ) MINE netoli „Šilelio“ sodo. Šaltiniuota Nemuno RALINĖ VERSMĖ — Nemunaičio kai pakrantė toje vietoje driekiasi 80 metrų, me. čiurlena penki maži šaltinėliai. Netoli Vietiniai žmonės mena padavimą, esą šaltinių auga juodalksniai, lazdynai, anksčiau Nemunas buvęs vadinamas kitu
29
vardu (Chronus), tačiau kartą į dabartinio Nemunaičio apylinkes atplaukęs milžinas didvyris, Nemunu vadinamas. Išlipęs čia ir apsistojęs. Vėliau ir palaidotas buvęs Kairiškių piliakalnyje. Jo vardu žmonės upę pavadinę, o miestelį — Nemunaičiu. Dešiniajame Nemuno krante netoli vers mių buvo pilis. Ji minima 1348, 1395 metų kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. 1387 m. Nemunaitis — jau dvaras ir val sčius, 1506 m.— pateko į privačias rankas. 1566 m. jį valdė M. Valavičius. 1792 m. miestelis gavo Magdeburgo teises. Nuo žilos senovės prie Nemuno buvo mineralinių versmių. Jas matė 1871 m. Nemunu iš Gardino į Kauną plaukęs lenkų etnografas, Lietuvos praeities tyrėjas Z. Gliogeris (1845—1910). Prie Nemunai čio Nemune buvo daug prigriuvusių ir pajuodusių ąžuolų, tikusių įvairiems stalių darbams, nes mediena nebuvo supuvusi. Vėliau, 1877 m., čia įsteigta vandens ma tuojamoji stotis Nemuno lygiui žymėti. Per Pirmąjį pasaulinį karą ji neveikė, tačiau 1923 m. buvo atnaujinta. Upės dugne prie kranto ties Nemunaičiu gulėjo didžiulis riedulys, vadinamas Klebono akmeniu. Mat šis akmuo buvęs klebono sodo, esan
čio prie pat Nemuno, pakraštyje. Prie jo buvusi pritvirtinta vandens matuoklė. Ta čiau polaidžių vanduo akmenį paplovė, ir jis nugrimzdo 2,7 m. Žinoma legenda: Alytaus bažnyčios klebonas badmečiu su rinkęs iš žmonių pinigų ir plaukęs Nemunu į Gardiną grūdų pirkti. Klebono būta go daus — grįždamas su grūdais norėjęs juos paslėpti, bet nuskendęs ir pavirtęs ak meniu. Vėliau vandens lygis buvo tikrinamas su geležiniu reperiu — vamzdžiu, esančiu so de. Dar vėliau matuoklė buvo tvirtinama prie geležinių polių. Prof. S. Kolupaila čia lankėsi 1934 m. Jis matė tuos įrenginius. 1934 m. rugsėjo 3 d. versmės vandens debitas buvo 2,08 1/s, dabar — 0,4 l/s. Taigi vandens spaudimas mažėja. Versmė atsidūrė jauname pušyne, aplink vingiuo ja keliukai, čia pat nutiestas metalinis vamzdis, kuriuo versmės vanduo teka į Nemuną. Vanduo skanus, druskų kon centracija — 6 g/1. Jose yra natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro. Temperatūra — +8°C. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų.
Akmuo „Puntuko brolis“
ANYKŠČIAI
nusiskandinusi prie akmens buvusiame liūne. Dar viena legenda tikina, kad čia dvarininkas negyvai užplakęs jauną bau džiauninkę Barborą. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. Be to, jis yra ir r. r. arche ologijos paminklas. PAVARIŲ AKMUO — Anykščių miškų urėdijos Pavarių girininkijos 59 kvartale, ant aukštos kalvos. Akmens matmenys — 3,4X3,4X2 m. Sudarytas iš kvarco, raginukės, špato ir kitokių uolienų. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų. Barboros akmuo BARBOROS AKMUO — Dabužių giri ninkijos Janušavos miško 4 kvartale. Ak mens matmenys — 4X 3,5X3 m. Akmuo smulkaus grūdėtumo, kompaktiškas, jo sudėtis — lauko špatas, kvarcas, raginukė bei kitokie mineralai. Stogo formos akmens viršūnė primena trobelę. Šnekama, kad iš trauktas iš žemės, akmuo dydžiu pralenktų Puntuką. Apie šį akmenį žinomos kelios legendos. Viena byloja, jog čia buvę platūs dirbami laukai, priklausę dvarininkui. Akmuo stūk sojęs prie upelio. Nusivylusi meile dvari ninko duktė Barbora šokusi nuo šio ak mens į sraunią upę. Dvarininkas iš siel varto dirbamus laukus apleidęs, jie užžėlę medžiais, o ilgainiui išaugusi Dabužių giria. Anot kito padavimo, valstietis tu rėjęs gražią ilgakasę dukrą Barborą, kuri pamilusi jauną bernelį. Prie akmens po darbų juodu susitikdavę. Patikusi Barbora ir dvarininkui. Tačiau ji su juo net į kalbas nesileidusi. Sumanęs tuomet dvarininkas bernelį į rekrūtus atiduoti. Išvežę surakin tą grandinėmis, nesuskubusį net su myli mąja atsisveikinti. Daug metų Barbora ateidavusi prie akmens ir savo išrinktojo gedėdavusi, o kartą sielvarto nepakėlusi
PUNTUKO AKMUO — Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje, netoli Šven tosios. Akmens matmenys — 6,9X6,7X 5,7 m. Kol buvo užtiktas Barstyčių akmuo (Skuodo raj.), manyta, kad tai didžiausias Lietuvos riedulys. Puntukas — granitinis repakivio at mainos riedulys, sudarytas iš rašmeninio pegmatito, didelių blokinių kristalų, lauko špato grūdų — ledynmečiu atkeliavęs iš Suomijos teritorijos. Tikriausiai jis atslin ko su moreninių nuosėdų sluoksniais. Van deniui juos išplovus bei paaukštėjus plynaukštės šlaitui, akmuo nuslydo žemyn, kur ir dabar guli. Apie Puntuką išliko daug padavimų. Pasakojama, kad velnias perrištą šiau dine kūlraiša akmenį vilkęs norėdamas sugriauti bažnyčią (užversti duris, už tvenkti Šventąją, kad ji apsemtų bažny čią), bet pusiaukelėje gaidys pragydęs, ir akmuo pasilikęs šioje vietoje. Dar ir dabar rytinėje jo pusėje yra nesuprantami ženk lai — velnio nagų žymės... Be to, akmuo nuo kūlraišos kiek įlinkęs. Ši legenda mi nima A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. XIX a. viduryje A. Kosaževskis, rašęs apie Puntuką, teigė, kad akmuo buvo skir32
Puntukas tas aukoms aukoti, o toks kaimietis Pentikis šias aukas vogdavęs. Žmonės vagį su sekę, ant akmens jį užmušę ir daugiau aukų nebenešdavę, o akmenį pavadinę Puntuku. Pasak kito padavimo, senovėje su auksu, gintaru, šilkais atvykęs narsus karžygys Puntukas ir prašęs kunigaikštį Rimgaudą dukters rankos. Bet tam prieštaravęs kri vis, nes esą ji jau paskirta dievams. Tai išgirdęs Puntukas įpykęs ir krivį nudė jęs. Už tai jaunikaitis ant akmens buvęs sudegintas, o akmuo pavadintas jo vardu. Šios legendos motyvais anykštėne rašytoja B. Buivydaitė sukūrė baladę „Puntukas“ (Anykščių baladės.— Kaunas, 1930). Liaudis byloja dar ir taip, esą krikš čionybės skelbėjai norėję Puntuką, kaip gamtmeldystės prisiminimą, suskaldyti. Jiems pavykę vieną gabalą atskelti, tačiau keliamas į vežimą tas luistas vienam žmo gui pirštą, kitam koją sulaužęs. O atvežus jį iki Slavės upelio, visi arkliai kritę. Iš to luisto norėta girnas nukalti, tačiau ga benant per Šventąją, tiltas ties Svėdasais lūžęs, ir akmens atskala upėn nugarmėjus, kur ir po šiai dienai guli. Nuo to karto
žmonės manę, kad Puntukas užburtas, todėl daugiau jo nelietę. Apie Puntuką rašė J. Biliūnas. A. Vie nuolis tęstiniame leidinyje „Lietuvių tauta“ 1907 m. paskelbė legendinį pasakojimą. Prie Puntuko stovėję keli drūti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. Įvedus krikščionybę, vienas ąžuolas nežinia kaip visai sudegęs, o kitas apsvilęs ir greitai nudžiūvęs. A. Vienuoliui senelė pasakojo, kaip dar prieš 1863 m. sukilimą važiavusi pas Ukmergėje kalina mą vyrą visai ligota, jau nuo Puntuko norėjusi grįžti atgal, bet atsiminusi ąžuo lus, lūpomis palietusi jų žievę ir pasijutusi visai sveika. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1941 m., buvo sumanyta įamžinti Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą — pastatyti paminklą. Surinkta lėšų. Sudaryta ko misija; pirmininku paskirtas Finansų mi nisterijos revizorius, aviacijos entuziastas T. Zauka. Kilo mintis lakūnus įamžinti Puntuke. 1942 m. rudenį prie Puntuko slapta buvo sukalta daržinė. Lapkričio mėnesį skulptorius B. Pundzius įbrėžė akmenyje pirmas linijas. Jam padėjo 33
Variaus kvarcinio smėlio atodanga T. Zaukos rastas akmenskaldys S. Miški nis iš Panevėžio, jau anksčiau talkinęs skulptoriui B. Bučui kalant rašytojo Vaiž ganto paminklą Svėdasuose. Vyrai dirbo 180 dienų, ir 1943 m. liepos 15 d. pamink las buvo atidengtas. Jame iškalti Dariaus ir Girėno bareljefai ir testamentas tautai, rašytas prieš skrydį. Puntuką mini rašy tojas J. Dovydaitis knygoje „Aerodromo apysakos“. Puntukas labai lankomas, paskelbtas r. r. archeologijos paminklu. 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
AKMUO „PUNTUKO BROLIS“ — Anykščių girininkijos Pienionių miško 2-ame kvartale, ant aukštos kalvos netoli Šventosios. Akmens matmenys — 6X4X 1,9 m. Luitas plokščias, įspūdingas, dunkso Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Manoma, kad atkastas būtų didesnis už Puntuką. A. Vienuolis, eidamas į savo pamėgtą vietą — „Karalienės liūną“, sustodavęs ties Puntuko broliu. Akmuo buvęs suski lęs, primenąs fantastišką gyvūną, smen gantį žemėn. Netoliese — pilkapis. Ra šytojas pasakodavo, kad prie Puntuko brolio buvusi senovės lietuvių šventykla. Dar jo atminimo laikais esą buvę tos šven tyklos liekanų, tačiau žmonės viską iš34
Vetygalos atodanga nešioję. Tik Puntuko brolio neįstengę nu vilkti. Pasakota, kad šiose vietose kadaise buvęs Dekšlio miestas, tačiau niekas ne gali pasakyti, kur jis dingęs. Tiesa, tarp Anykščių ir Kavarsko anksčiau stovėjo Dekšlio karčema. Dabar sunku pasakyti, ar tai padavimai, ar A. Vienuolio fanta zijos vaisius... 1964 m. Puntuko brolis paskelbtas gam tos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geologinių paminklų. Be to, jis yra r. r. archeologijos paminklas.
Ji susidarė neogene. Labai vertingas smul kus jos smėlis, turintis apie 100% aukš tos kokybės kvarco. 1987 m. atodanga paskelbta r. r. geo loginiu gamtos paminklu. VETYGALOS ATODANGA — Šeimy niškių apylinkėje, Vetygalos kaime. Atodanga — tai 90 m ilgio ir apie 20 m aukščio skardis prie Šventosios ir Virintos. Nuo jos toli matyti vaizdingos Švento sios pakrantės. Atodangos sluoksniai for mavosi įvairiais geologiniais periodais: smėliai, silpnai susicementavę smiltainiai, aukščiau — prieš 25 mln. metų neogeno periodu 12,5 m storio sluoksniu susiklostę stambiagrūdžiai smėliai su tamsiai pilko
VARIAUS KVARCINIO SMĖLIO ATO DANGA — Anykščių apylinkėje, Stakių kaime, dešiniajame Variaus upelio krante. Atodanga driekiasi 10 m, aukštis — 5 m. 3*
35
mu, dešiniajame upės krante, žvilgsnį pa traukia žalsvo devono laikų smėlio ato danga, susiformavusi prieš 300 mln. metų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
smėlingo molio tarpsluoksniais ir gniutulais. Nemaža atodangos dalis apaugusi medžiais. Kartais ji dar vadinama Zėbos kalnu. Mat netoli šios atodangos gyveno ūkinin kas ta pavarde. 1964 m. atodanga paskelbta geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų.
BURBIŠKIO PARKAS (8,9 ha) — Anykš čių apylinkėje, Burbiškio kaime, netoli Rubikių ežero. Dvaro ansamblis įsikūręs gražioje kal ĄŽUOLAS „ŽIRGO KAKLAS“ (skers muo— 0,8 m, aukštis— 15 m) — Troš votoje vietoje. Netoliese teka Anykšta, žaliuoja gražūs slėniai. XVII a. pab.— kūnų apylinkėje, Mickapetryje. Ąžuolo kamienas, matyt, nuo sužalojimo XVIII a. pr. Burbiškio dvaras priklausė Vilniaus akademijai, XVIII a. pab. atiteko išlinkęs, todėl primena žirgo kaklą. 1986 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa Minsko seniūnui. Tuo metu dvaro pasta minklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. pa tai buvo mediniai. XIX a. pirmojoje pu sėje dvarą įsigijo Venslavavičius. Mano minklų. ma, kad rūmus projektavo ir kūrė iš Pran cūzijos pakviestas architektas. Rūmai KURKLIŲ ŠILO EGLĖ (skersmuo1 m, aukštis — 27 m) — Anykščių giri vėlyvojo klasicizmo stiliaus. 1933 m. rūmus pirko kunigas P. Zabiela ninkijos Kurklių šilo 52 kvartale. Eglė labai sena, gumbuota. Storos šakos ir čia įrengė bažnyčios kleboniją, dalį auga horizontaliai arba nusvirusios že patalpų paliko mokyklai. Rūmai pritaikomi myn. Prie eglės įrengta poilsio aikštelė. naujoms reikmėms, šiek tiek pertvarkyti. 1960 m. eglė paskelbta gamtos pamink 1954 m. juose įsikūrė septynmetė mo lu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. kykla. Nuo 1961 m. čia buvo aštuonmetė, o nuo 1987 m. — pagrindinė mokykla. Dvare ir parke lankėsi G. PetkevičaitėAKNYSTŲ PARKAS (5,3 ha) — Debeikių Bitė, Jonas Basanavičius, kiti rašytojai ir apylinkėje, Aknystų kaime. švietėjai. Išlikę statiniai — vietinės reikšmės ar XIX a. įkurtas parkas buvo angliško chitektūros paminklai. 1890 m. parką įkūrė planavimo. 1933 m. pasodinta žemaūgių dvarininkas Ilinskis. Parke auga 13 rūšių eglių alėja kiek sudarkė jo kompoziciją. vietinių medžių, paprastųjų raugerškių Yra žinių, kad XIX a. čia būta danielių. ir sausmedžių. Įspūdingas 85 cm skers Parką supa Anykštos upė, nutiesta kelių. mens ir 15 m aukščio ąžuolas bei 1,5 m Čia dažnai atvyksta turistų. Palei takus skersmens ir per 20 m aukščio pilkoji gražios beržų, eglių alėjos. Parke auga tuopa. 22 vietinės ir 24 introdukuotos medžių ir Iš introdukuotų augalų minėtini 1939 krūmų rūšys bei formos. Daugiausia pa m. sodinti pilkieji riešutmedžiai. Jų išliko prastųjų uosių. Drūti paprastieji ąžuolai, kurių skersmuo siekia vos ne metrą. Auga 16. Gerai auga 5 sibiriniai maumedžiai, jų viršūnės linguoja 26—27 m aukštyje, mažalapių liepų, beržų, gausu laukinių skersmenys — 75—80 cm. Išlikusios ma- obelų, ievų. Iš atvežtinių sumedėjusių augalų įspū žalapių liepų ir paprastųjų uosių alėjos, užakęs tvenkinys. Parką supa Aknystos dingiausia Veimuto pušis. Yra kedrinių upė ir dirbami laukai. Ties Aknystos kai pušų, balzaminių kėnių, tačiau šiuos me-
36
Pienionių parkas
Pienionių parko takai
džius drūtumu ir aukštumu pralenkia europiniai ir sibiriniai maumedžiai. Tamsiu aksomu iš kitų parko medžių išsiskiria vakarinės tujos ir šviesios dygiosios eg lutės. Iš nevietinių lapuočių dailiausi pa prastieji kaštonai, svyruoklinės formos baltieji gluosniai. Gausu parke krūmų: darželinių jazminų, lanksvų, karaganų, sausmedžių, šaltalankių ir kitų. Rugpjū čio mėn. prinoksta varpiniai ameliankiai, rudenį— šaltalankių, lazdynų, gudobe lių vaisiai. Parką puošia tvenkinys su 7 salomis, kanalais, tilteliais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
kunigaikštis Aleksandras. Pienionių vals čių buvus didelį rodo ir tai, kad 1528 m. per visuotinius šaukimus Kurkliai at siuntė 69, Anykščiai — 24, o Pienionys — 130 raitelių. XVI a. Pienionis valdo Radvilos. 1565—1566 m. nustatant naujas ribas tarp pavietų, Pienionys, Kurkliai ir Anykščiai patenka į Ukmergės pavietą ir atitenka Antanui Daumantui Siesickiui. Nuo 1567 m. Pienionių dvaro reikšmė ima blėsti. 1583 m. jį dalijosi keturi broliai Stankevičiai. Pienionių dvaras, pavadini mą gavęs nuo Pienios upės, miesteliu ne tapo ir išnyko tikriausiai XVIII a. 1750 m. Pienionių ir Kavarsko dvarus pirko Se verinas Siesickis, o 1800 m. — grafas J. Tiškevičius. 1840 m. Pienionys vėl atite ko Siesickiams. 1849 m. juos valdė Uk mergės pavieto maršalka Feliksas Siesic kis. Siesickiai savo dvarą kūrė ne senoje vietoje, o tarp Kavarsko ir Pienionių. Dvaras turėjo du sektorius: gyvenamąjį ir ūkinį. Už tvenkinio stovėjo bravoro kom pleksas. Vertingiausias statinys — XIX a. pra džios rūmai, turintys klasicistinių bruožų, su liaudies architektūros elementais. 1928 m., mirus Juozui Daumantui Siesic-
PIENIONIŲ PARKAS (14,7) — Dabužių apylinkėje, Pienionių kaime. Labai sena ir įdomi Pienionių dvaro istorija. Dar XV a. Lietuvos didysis ku nigaikštis Kazimieras bajorams broliams Staigiviliui ir Tavirdui užrašė penkis Pienionių valsčiaus žmones (valstiečių kiemus), o 1442 m. skyrė jiems visą Pie nionių valsčių. Matyt, būta ir rūmų, nes 1494 m. čia apsistojo Lietuvos didysis 37
kiui, dvaras atiteko ūkvedžiui Juozui Šab levičiui. Jis vertingus rūmus nugriovė, medieną pardavė Kavarsko klebonijos statybai. Viršum dalies išlikusių rūmų po Antrojo pasaulinio karo pastatytame name įsikūrė paštas, taupomoji kasa. Išliko vertingų ūkinių trobesių. Prie tvenkinio — bravoras, minimas 1859 m. Po Pirmojo pasaulinio karo antro aukšto salėje J. Siesickis įrengė koplyčią, kuria naudotasi iki 1935 m. Vėliau čia įsteigta pradinė mokykla, veikusi iki 1973 m. Už 25 m nuo šio statinio — du vienaaukščiai pastatai su rūsiais. Netoli tvenkinio — XIX a. rūkykla, statyta iš mūro ir medžio. Prie keliuko tvartų link — XIX a. svirnas. Pietinėje ansamblio dalyje — XIX a.— XX a. pr. būdingos dvi simetriškai išdės tytos liūtų skulptūros ant kvadratinių pos tamento stulpų tarp granito blokų. Prie parko alėjų dar XX a. buvo tašytų akmenų suolų. Paskutinių dvaro valdytojų Šable vičių šeima išsaugojo daug dvaro pastatų, parko alėjų, rūmų vidaus nuotraukų. Kavarsko vidurinės mokyklos mokytojai surinko apie Pienionių dvarvietę ir parką nemažai medžiagos, kuri dabar saugoma Kraštotyros draugijoje Vilniuje. Buvusio Pienionių dvaro ansamblis paskelbtas v. r. architektūros paminklu. Parko klestėjimas siejamas su sodi ninku ir gėlininku P. Leineriu, atvykusiu su šeima prieš 1880 m. iš Krokuvos. Tai buvo apsišvietęs čekas, bet mokėjo lenkų, vokiečių kalbas, atsivežė didelę biblioteką. Dirbdamas gėlininku Pienionių dvare, tuoj ėmė veisti parką ir gėlynus. Dalį medelių jam atsiuntė sūnus iš Australi jos. Parke pasodinta garsioji kaštonų alėja, įveista daug gyvatvorių, krūmų. Yra keli tvenkiniai, apžvalgos kalvelė. Palei išilginę rūmų ašį — alėja, ties var tais suėjo dvi alėjos. Medžiai sodinti de rinant spygliuočius ir lapuočius. Tvenki nius jungė kanalai, per juos nutiesti til teliai. Didžiajame tvenkinyje — Peklos sala, apsodinta medžiais. Šiltnamiuose
38
augintos palmės, laurai, ananasai, vy nuogės. Tai patvirtina nuotrauka. Parką ir dvarą prižiūrėjo 10 darbininkų. P. Leineris vyriausiuoju gėlininku buvo per 20 metų. Po žemės reformos 1928 m. dvaro centrą testamentu Siesickių giminė už rašė ūkvedžiui J. Šablevičiui. Kuriant parką, išsaugotos vietinės me džių ir krūmų rūšys: paprastosios eglės ir ąžuolai, karpotieji beržai, kalninės guo bos, vinkšnos, paprastieji klevai, kurių skersmuo siekia 1 m, mažalapės liepos, paprastieji uosiai. Ypatingai drūtos dvi baltosios tuopos: vienos skersmuo — 1,85 m, aukštis — 30 m, kitos — atitin kamai — 2,15 m ir 35 m. Parke gausu egzotų: patrauklios bal tosios, kanadinės eglės, trikamienė kal ninė pušis, kedrinės bei Veimuto pušys, di džiosios pocūgės, europiniai maumedžiai, grupėmis žaliuojančios vakarinės tujos. Iš lapuočių medžių minėtina karpytlapės formos karpotasis beržas, Lietuvoje retos grakščiosios, plačialapės liepos. Parke dera pilkasis riešutmedis. Nutiestos alėjos su liepomis, puikuojasi berlyninės tuopos. Yra juodųjų ir kvapniųjų tuopų. Be to, ošia svyruoklinis uosis, o paprastieji margalapės formos uosiai jau nyksta. Gausu ir introdukuotų krūmų: vengri nių ir paprastųjų alyvų, taškuotųjų gu dobelių, pilkųjų lanksvų, sodinių putinų, žaliuoja baltauogės meškytės, nokina vaisius dygiosios slyvos, šaltalankiai. Parke floristai įregistravo 55 sumedėjusių augalų rūšis: 24 vietines ir 31 atvežtinę. Ne kartą šiame parke lankėsi A. Vie nuolis. Romane „Puodžiūnkiemis“ jis mini dvarininką Siesickį. 1985 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. RAGUVĖLĖS PARKAS (19,1 ha) — Juostininkų apylinkėje, Raguvėlės kaime. Išlikusi dvarvietė su pastatais. Parką įkūrė turtais garsėjusi Komarų giminė.
skersmens ir 26 m aukščio juodoji pušis. Parką puošia dailios japoninių, stačiašakių, pilkųjų lanksvų gyvatvorės. Yra ir baltauogių meškyčių, geltonųjų karaganų. Vertingiausias parko medelis — paprastoji katalpa, pasipuošusi baltais rausvais taškuotais vainikėlių formos žiedais su geltonais ruoželiais ir dideliais 15—20 cm ilgio kiaušiniškais lapais. Katalpa kilusi iš Siaurės Amerikos. Lietuvoje ji reta. Iš viso parke žaliuoja per 30 medžių ir krūmų rūšių. Yra išlikusių puslankio formos alė jų, medžių grupių. Raguvėlės parko pastatai paskelbti r. r. architektūros paminklu, o parkas 1958 m. — valstybės saugomu. 1986 m. jis priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Pirmieji į Lietuvą XVIII a. atsikėlė Z. Ko maro sūnus Gavrila ir Mykolas. Jų gimi nės ir pastatė Raguvėlėje rūmus, įkūrė parką. Nors Komarai Lietuvoje turėjo šimtą dvarų, tačiau šis, matyt, buvo re prezentacinis. 1815 m. čia buvo priimtas į Lietuvą atvykęs caras Aleksandras I. Komarų dvaruose buvo auginami lenktyniniai žirgai, kuriuos pirkdavo Var šuvos ir Peterburgo hipodromai. Tačiau daugiausia pajamų dvarininkai gaudavo gamindami spiritą ir degtinę. Vien Lie tuvoje jie turėjo 15 varyklų. Viena tokia XIX a. pabaigos neogotikos stiliaus deg tinės darykla ir dabar išlikusi parke. Mūsų dienų sulaukė trys statinių kompleksai, sujungti kompozicinėmis ašimis. Pirmasis kompleksas — dviaukščiai klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, vienaaukštė ratinė, vienaaukštis buvęs dvariškių gyvena masis namas su jonėninėmis kolonomis, bokštinio tipo aštuonkampiai svirnai. Tarp pastatų — vejos. [ vakarus pušų ir eglių alėja šiuos statinius jungia su an trąja grupe: smukle su portiku, medine bažnyčia, statyta 1796 m., dviaukšte mū rine varpine, medine klebonija. Už Juos tos upelio ir parko medžių — trečia pas tatų grupė: daržinės, kluonas, tvartai, bra voras, vandens malūnas. Tolėliau — ka pinės su gotikine koplyčia-mauzoliejumi. Dalis statinių restauruota. Centriniame pastate įsikūrusi pagrindinė mokykla. Dvarvietę piešė N. Orda. Jo akvarelėje matyti mediniai tilteliai, rąsteliais sutvir tintos upelio krantinės, medinės išilgų karčių tvoros, bokštas, lapuočių medžių grupės, piramidės formos medis. Parke auga 13 vietinių medžių ir krūmų rūšių. Tai paprastosios pušys ir eglės, gra žiai nuaugę trapieji ir baltieji gluosniai, išvaizdžios kalninės guobos. Ošia tik vienas, bet drūtas ąžuolas. Daugiausia parke paprastųjų uosių. Aukščiausi ir įspūdingiausi — europiniai ir sibiriniai maumedžiai. Auga platanalapiai klevai, kvapiosios tuopos, robinijos, vešli 0,5 m *
KARALIENĖS LIONAS (0,7 ha, gylis — 6 m) — tai šaltiniuotas vandens telkinys dešiniajame Šventosios krante, Anykščių girininkijos Pavarių miško 10 kvartale. Iškirtus Anykščių šilelį, vanduo Šven tojoje ir raiste nuseko. Nors šaltiniai liko už 50 m, tačiau požeminiai vandenys pa pildo vandens atsargas. Surinkęs legendas apie Karalienės liūną, A. Vienuolis 1907 m. paskelbė jas tęsti niame leidinyje „Lietuvių tauta“. Pasako ta, kad seniau šioje vietoje liumpsėjęs di delis raistas, liūnu vadinamas. Jame gy venusios laumės. Liūno viduryje stovėjusi laumių vyresniosios gryčiutė. Kad laumės neužsirūstintų, žmonės atnešdavę joms rudenį po maišiuką javų, pavasarį sviesto, sūrių, lašinių ir pirmatelių karvių pieno. Moterys, bijodamos, kad laumės neateitų į kaimus — tvartuose neišmelžtų karvių, nenukirptų avių, nesugadintų karvėms tešmenų, tvartų duris išpindavusios šer mukšnių šakomis, mėšle paslėpdavusios kauko spenių ir visur tvartus devyndrekiu apšlakstydavusios. Bet ir tai kartais negelbėdavę. Laumės niekad neskriausdavusios dorų žmonių. Geriems padėdavusios, lauke vaiką palinguodavusios, apklodavu sios, o tyčia paliktą — mirtinai užkuten-
39
Karalienės liūnas davusios. Kartais žmonės, su žiburiais eidami prie gyvulių, laumes matydavę avis kerpančias, karves melžiančias. Įsigalė jus krikščionybei, laumės esą pasišalinu sios iš liūno. Dar ilgai prietaringi žmonės, norėdami, kad pirmatelė karvė gera būtų, pavasarį nešdavo pirmą pieną ir pildavo j liūną, dantį suskaudus, skubėdavo atga lia ranka vandenin įmesti vertingą daiktą, ir skausmas praeidavo. Vėlesni, matyt, krikščionybės laikų pa davimai byloja, kad Mildos šventykloje šiose apylinkėse viena graži vaidilutė kū renusi šventąją ugnį. Toliau plintant krikš čionybei, prie Puntuko buvę iškirsti ąžuo lai. Nebegalėdama išsižadėti savo senojo tikėjimo, kartą nusivylimo apimta nusi-
plėšusi vaidilutė rūbus ir sunėrusi ant gel svų kasų rankeles šokusi į patį liūno vidu rį. Kur ji nuskendusi — ištryškusi versmė. Anot kitų padavimų, vaidilutė, nepanorusi priimti tikėjimo ir už lenkų karaliaus tekė ti, ketvertu gražių arklių įvažiavusi į liūną ir nuskendusi. Jos vainikėlis apėmęs visą liūną. Žmonės ėmę vadinti jį Karalie nės liūnu arba tiesiog Karaliene. Tačiau, pasak A. Vienuolio, nežinia kas yra Ka ralienė — vardas ar giminė. Vieną naktį, kai anykštėnai, Jonavon nuplukdę sielius, nespėję grįžti Andrioniškin ir nežinodami, kad čia esąs Karalienės liūnas, prie jo nakvoję, vidurnaktį pamatę, kaip iš jo vidurio išnirusi mergaitė ir kūkčiodama bei geltonomis kasomis šluostydama aša40
Kavarsko tufų šaltiniai ras iš eilės bučiavusi senus kelmus, ver kiančius žilvičius. Kiti matę naktį mergai tę, skalbiančią drabužius, bet vos tik ją nuo kranto pašaukdavę, kultuvė nusto davusi pliaukšėti, ir mergaitė dingdavusi gelmėse. O jei kas nuskindavęs prie Ka ralienės liūno augančio medžio šakelę, tą naktimis velnias kaip spąstuose gniauždavęs. Žmonės pasakodavę, kad Karalienės liūne gyvenanti didelė žuvis, kuri prari jusi žydo ožką, kai ši krimtusi ant kranto karklus. Ir žmogaus vos nesudorojusi, kai tas per mišias čia riešutavęs. Kunigai, matydami, kad žmonės vis einą prie Karalienės liūno ir tikį burtais, nus prendę jį užkasti. Bandę pilti žemes, ta
čiau, kad ir kiek pylę, žemės grimzdavusios kaip į bedugnę, o liūnas vis tyvulia vęs. Tada sumanę pakeisti Šventosios va gą, kad tekėtų per patį liūno vidurį. Jau buvo daug nudirbę, daugybę medžių iš rovę, Šventąją nauja vaga nukreipę, tačiau kartą upė lyg susigėdus grįžusi į seną vagą, ir liūnas atsidūręs sausumoje, kur ir dabar tyvuliuoja. Pasak A. Vienuo lio, tai matęs J. Basanavičius. Seniau žmonės, eidami nuo Puntuko, sustodavę prie Karalienės liūno, valgyda vę, ilsėdavęsi, o maisto likučius į liūną skandindavę. Prišliaužydavę žalių šakelių. Šnekama čia buvus kūlgrindą. Ir dabar malonu pabūti prie legendų gaubiamo Karalienės liūno, į kurį patekti 41
galima siauru taku nuo aukštos kalvos pa lei Šventąją. Iš kitų trijų pusių jį supa medžiai. 1964 m. liūnas paskelbtas hidrologiniu gamtos paminklu. 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. KAVARSKO TUFŲ Š A L T IN IA I - deši niajame Šventosios krante, Kavarske.
Šaltiniai trykšta keliomis srovėmis iš neaukšto šlaito. Vanduo skaidrus, gardus, prisotintas angliarūgštės. Dėl jos susidaro palankios sąlygos kauptis kalcio karbona tui. Šie šaltiniai iš kvartero periodo. 1980 m. tufų šaltiniai paskelbti gamtos paminklais, 1985 m. priskirti prie r. r. hidrologinių gamtos paminklų.
Likėnų parkas
BIRŽAI
NEMUNĖLIO DOLOMITINĖ A TO DANGA yra Nemunėlio Radviliškio apy linkės Tabokinės kaime — NemunėlioApaščios geologiniame draustinyje. Iki 10 m aukščio Nemunėlio kranto ato danga driekiasi apie 100 m. Apatinėje jos dalyje yra melsvai pilko molio, pilkšvo dolomito, mergelio, gelsvų dolomitmilčių, klinties, konglomerato ir brekčijos sluoks niai. Viršutiniame atodangos sluoksnyje iki 60 cm storio plokštėto kieto dolomito, vietomis ji per 4 m iškilusi iš kranto. Paviršiniuose Įstros svitos sluoksniuose yra 4—30 cm dydžio silicitų (titnagų) konkrecijų, limonito lizdų ir pirito drūzų, kalcito kristalų bei gyvūnų kiautelių ats paudų. Nemunėlio dolomitinė atodanga — vie nas iš įdomiausių Lietuvos gamtos reiški nių. 1964 m. ji paskelbta geologiniu gam tos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. VELNIAPILIO UOLA — Nemunėlio Rad viliškio apylinkėje, Padvariečių kaime. Tai 3 m pločio, 2 m aukščio perskilęs pilko dolomito luistas, gulintis dešinia jame Nemunėlio krante. Pasakojama legenda apie čia gyve nantį velnią, kuris naktimis siautėjus po aplinkinius kaimus, o dieną grįžtąs į sa vo būstą — uolą. 1964 m. uola paskelbta geologiniu gam tos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. K A R S T IN Ė {G R IŪ V A „KARVĖS OLA“ — Biržų apylinkėje, Karajimiškio geologiniame draustinyje. Tai 12 m pločio ir 12,6 m gylio įgriuva, susidariusi požeminiams vandenims iš tirpinus gipso ir dolomito sluoksnius. Iš visų pusių apžėlusi medžiais, krūmais. Įgriuvos šlaitai statūs, juose aiškiai matyti gipso ir dolomito luistai. Anksčiau įgriu vos dugne telkšojo vanduo. Paminklas atsidūręs aktyvaus karsto zonoje.
Lietuvoje žinomos tik dvi tokios karsto tipo įgriuvos: be minėtos, Šventoji ola, buvusi Biržų rajone, Karajimiškyje, už poros kilometrų nuo Sirvėnos ežero. 1924 m. į tą olą nutiesus melioracijos kanalų, ji prisipildė sąnašų ir užako. Vėliau greta įgriuvos eksploatuojant gipsą, ola buvo visai sunaikinta. XVIII ir XIX a. ši įgriuva minima kaip labai retas ir įdomus gamtos reiškinys. 1975 m. dailininkas J. Varnas prie „Kar vės olos“ pastatė įdomią medinę rodyklę. 1964 m. karstinė įgriuva „Karvės ola“ paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. KIRDONIŲ KARSTINĖS ĮG R IU V O S — Pabiržės apylinkės Kirdonėlių kaime. Įgriuvos išsidėsčiusios dideliame plote. Jų skersmuo — iki 30 m, gylis — 10—12 m. Kai kuriose telkšo vanduo. Įgriuvos susidaro dėl melioracijos ir kitų priežasčių kintant Tatulos baseino vandens lygiui. Paplovus požeminius do lomito ar kreidos sluoksnius, atsidengė devono, juros ir kitų periodų žemės san klodos. Savitai atrodo karstinės įgriuvos, kurias jungia požeminiai vandenys, viršuje — kalvelės ir lygumėlės. Lyg sniegynai bal tuoja dolomitas, gipsas. Karstinių duobių susidaro ir dabar. Antai Kirdonių kaimo gyventojo A. Jaronio sodyboje karstinėje įgriuvoje telkšojo ežeriukas, kuriame plaukiojo Tatuloje sugauti lydžiai. Buvo ir didelių. Tik kartą žiūri — vanduo iš bėgo, o lydžiai liko akyje, iki kurios nuo paviršiaus— 14 m. Pabandyk įlipti. Taip atsitiko 1957 m., kai sodyboje susidarė nauja įgriuva. Kirdonių karstinė įgriuva didžiausia Lietuvoje. 1964 m. ji paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. BIELINIO ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 16 m) — Sodeliškių apylinkėje,
44
nekelsią kojos į lietuvių žemę. Purviškių kaime. Sandariškiuose augo ir daugiau ąžuolų. Ąžuolo istorija labai savita. Purviškių kaime gyveno knygnešys ir švietėjas Jur Jie žaliavo ant vadinamojo Milžinkapio. gis Bielinis (1846—1918). Iš spaudos lei Archeologas Eustachijus Tiškevičius (1814—1873) čia radęs švedų laikams pri dėjo kunigo J. Zabermano Prūsijoje jis gaudavo lietuviškų knygų bei laikraščių skiriamų radinių (dabar saugomi Lietuvos ir platino juos Rytų, Vidurio Lietuvoje istorijos ir etnografijos muziejuje). Prie Sandariškių ąžuolo nusifotogra ir Latvijoje. Be to, rašė „Aušrai“ ir „Var pui“, leido neperiodinį leidinį „Baltasis favo suomių tautosakininkas, lietuvių erelis“, parašė brošiūrų, kuriose agitavo tautosakos rinkėjas ir tyrėjas Augustas dvarininkus atiduoti valstiečiams žemes, Robertas Niemis (1869—1931), tose apy nes dauguma jų dar prieš baudžiavą pa linkėse rinkęs lietuvių liaudies dainas. Ąžuole prieš keliolika metų perėjo gand leido valstiečius į laisvę be žemės. Knygnešio sūnus Juozas Bielinis pri rai. Jo drevė užtaisyta. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa simena, kaip jie su tėvu po ąžuolu buvo iškasę slėptuvę, laikę joje lietuvišką drau minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa džiamą spaudą. Tokią slėptuvę turėjo minklų. ir po akmeniu už kelių dešimčių metrų nuo ąžuolo. Ąžuole yra kulkų skylių. Šne ASTRAVO PARKAS (41 ha) — Biržuose. Astravo dvaras minimas 1617 m. 1811 m. kama, kad medį apšaudę rusų kareiviai, ieškodami slaptų spaudinių. Nuo tų dienų Tiškevičiai, nupirkę jį iš Radvilų, pagal praėjo daug metų. Ąžuolas išaugo, sus architekto T. Tišeckio projektą pastatė tiprėjo, o akmenį melioratoriai atvilko (1849—1862) dviaukščius, netaisyklingo plano rūmus su žemu mezoninu, aukštu arčiau medžio. 1987 m. rugsėjo 27 d. knygnešio Jurgio belvederiu, dviem vienaaukščiais flygeBielinio sodyboje atidengtas tautodailinin liais. Rūmams būdingi romantizmo ir rusų ko Leono Juozaičio paminklas. Jame pa ampyro bruožai. Viduje — dviaukštis ves vaizduoti Jurgis Bielinis, jo žmona Ona tibiulis su 8 kolonomis. Vidaus apdaila ir jaunesnysis brolis Andrius, padėjęs tautodailininko S. Jurevičiaus. Rūmus platinti draudžiamą literatūrą. Prie namo, „saugoję“ du lietiniai liūtai dabar perkelti kuriame gyveno J. Bielinis,— lentelė su prie Kauno istorijos muziejaus. Be centri nių rūmų, išliko mūrinė arkinės konstruk užrašu. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa cijos užtvanka ir tiltas per Apaščios upę, minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa statytas 1860 m. Pagal architektų R. Kaminsko ir J. Urbminklų. što projektą 1955—1962 m. rūmai buvo SANDARISKIŲ Ą2UOLAS (skersmuo — rekonstruoti. Juose įsikūrė lininių audinių 2,1 m, aukštis— 17 m) — Nemunėlio fabriko „Siūlas“ administracija. Radviliškio apylinkėje, Sandariškių vien 1862 m. prie centrinių rūmų įveistas kiemyje. mišraus plano parkas. Pietuose supa ŠJrPasakojama, kad XVI a. po vienų lie vėnos ežeras, šiaurėje — didelis kanalas, tuvių ir švedų kautynių, kuriose švedai iš kitų pusių — kūdros. Parke įrengta buvę sumušti, taikai (sandorai) sudaryti krepšinio aikštelė, valčių prieplauka. lietuvių kariuomenės vadas pasiūlęs pa Astravo parke nėra retų augalų. Auga sodinti tris ąžuoliukus. Ilgainiui du iš jų paprastosios eglės, pušys, ąžuolai, prie išnykę, šių dienų sulaukęs tik vienas. Buvę kanalo — siauralapės guobos, prieš sutarta — kol tie ąžuolai žaliuosią, švedai rūmus — dvikamienė 22 m mažalapė liepa,
45
Biržų pilies parkas. N. Ordos XIX a. pie šinys kurios kamienų skersmenys siekia 1 m, čia esama ir paprastųjų liepų, skirpstų, baltųjų tuopų, vinkšnų, juodalksnių. Iš atvežtinių — keturios 25 m aukščio Veimuto pušys, 8 europiniai maumedžiai, karpotojo beržo karpytlapės formos me dis, diemedis. Parke daug krūmų: darželinių jazminų, pilkųjų lanksvų, krūminių ir siauralapių karaganų, šermukšnialapių lanksvūnių, sidabrinių žilakrūmių. [re gistruoti 32 sumedėję augalai. XVII—XIX a. Sirvėnos ežere buvo auginami plūduriuojantys agarai, dar vadinami žemės riešutais. Jų kevalų rasta ir senuosiuose geologiniuose žemės sluok sniuose. Netoli parko esančiame Kliūčių ežere agarai augo ir derėjo iki 1867 m. Išnyko nusekus ežerui. Šių augalų vaisiai, skoniu primenantys valgomuosius kaštainius, buvo prieinami tik didikams. Rad
vilos siuntė juos Lietuvos ir Lenkijos ka raliams, o žmonės pašiepdami sakydavo: „Gal nori Kilučių agaro?“ Šį augalą vėl bandyta įveisti Lietuvos ežeruose sėjant iš kitur atvežtas sėklas, tačiau ne sėkmingai. Astravo dvaro architektūrinis ansamblis paskelbtas r. r. architektūros paminklu, parkas 1958 m. — valstybės saugomu, o 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos pa minklų. BIRŽŲ PARKAS (7,8 ha) — Biržų pilies teritorijoje. Biržų apylinkėse aptikta IV—II a. pr. m. erą, akmens amžiaus, stovyklų, be to, yra per 20 piliakalnių, daug pilkapių, kūl grindų, pylimų, brastų. Pasak E. Kotlubajaus, M. Balinskio, Biržuose 1415 m. lankėsi Lietuvos ir Lenkijos karalius Jo 46
gaila ir buvo apsistojęs medinėje pilyje. Tačiau archeologai, po Antrojo pasaulinio karo tyrę teritoriją, nerado tos pilies lie kanų. Iš 1556 m. dokumentų žinomas Biržų dvaras, priklausęs Mikalojui Rad vilai, buvo labai menkas: namas su dideliu kambariu, priemene bei kamara, kitas na mas su kamara, vieno kambario namelis, 4 klėtys, klojimas, du tvartai, bravoras. Radviloms rūpėjo ne tik pasistatyti re prezentacinius rūmus, bet ir apsaugoti savo valdas nuo švedų antpuolių, todėl numatyta statyti bastiono tipo pilį. Pilies statyba prasidėjo nuo užtvankos. Į šiaurę nuo Biržų buvo užtvenkta Sirvėnos upė ir susidarė 400 ha Sirvėnos tven kinys, kartais vadinamas ežeru. Kaip matyti iš sutarčių, sudarytų su meist rais, pylimai buvo pradėti kasti 1586 m. Pagrindiniai statybos darbai baigti 1589m. Tais pačiais metais Zigmantas Vaza Bir žams suteikė Magdeburgo teises. Kaip atrodė Biržų pilis, jos pylimai, pats miestas, priklausęs Radviloms, ma tome Tomo Makovskio (tarp 1612— 1625 m.) vario raižinyje. Be to, 1625 m. buvo sudarytas Gustavo Adolfo karo inžinierių Biržų įtvirtinimų planas, sau gomas Stokholmo karo archyve. Per abu karus su švedais (1600—1629 ir 1655— 1660 m.) Biržų pilis buvo svarbiausia karinė tvirtovė, nuolat stiprinama ir tobulinama. Priešams puolant, miestie čiai turėdavo trauktis į pilį ir ją ginti. 1625 m. rugpjūčio 7 d. Biržų pilį ap gulė 8 tūkst. karių, vadovaujamų Gus tavo Adolfo. Rugsėjo 7 d. iš apgriautos pilies priešai išsivežė 60 įvairių patrankų, maisto, amunicijos. 1637 m. Kristupas II Radvila bandė pilį perstatyti pagal Nyderlandų bastioninių pilių pavyzdį. Rekonstrukcijos pro jektą parengė inžinierius ir karinis archi tektas Georgas Pirkas (Pirkenas). Darbų prižiūrėtoju ir administratoriumi paskir tas Dovydas Rendorfas. Atvažiuoja į Bir žus ir garsus bastioninių pilių verkmeis-
47
teris J. Amantus. Pirmiausia numatyta restauruoti vartų pastatą, kad jame turė tų kur apsistoti iš Karaliaučiaus atvykęs Biržų šeimininkas Radvila. 1640 m. jis buvo baigtas. Viduje įrengtos gražios laiptinės, atnaujintas dekoras, ąžuo liniai langų rėmai, meniškai išpuoštos lubos. Be to, iš arklidžių buvo įrengtas laikinas arsenalas. Kristupas II Radvila mirė 1640 m. Kuriuos ne kuriuos sumanytus tėvo dar bus tęsė sūnus Jonušas Radvila, šeimi ninkavęs Biržuose 1640—1655 m. Dar bams vadovauti pakviestas A. Freitagas. 1642 m. pradėtas pilti pylimas aplink visą miestą. Vėliau Jonušas Radvila atsi sakė tėvo sumanymo statyti įtvirtintus rūmus. Naujus rūmus projektavo ir statė architektas J. Ulrichas. 1649 m. darbai vyko visu tempu, tačiau juos nutraukė karas. 1655 m. švedai privertė Lenkiją kapituliuoti. Tų metų rugpjūčio 10 d. Ry goje su švedais buvo sudaryta sutartis, kuria Švedijos karaliai buvo pripažinti Lietuvos valdovais. Tų pačių metų spalio 10 d. Kėdainiuose buvo pasirašyta sutartis, kuria Lietuva nutraukianti ryšius su Len kija ir sudaranti uniją su Švedija. Tačiau švedai, užuot elgęsi kaip sąjungininkai, čia plėšikavo. 1656 m. rudenį prie Biržų pilies atvykęs lauko etmonas V. Gosevskis apgulė ją, ir švedai 1657 m. sausio 24 d. turėjo pasiduoti. V. Gosevskio kariai sudegino Biržus, nusiaubė apylinkes. 1659 m. Boguslavas Radvila, pavel dėjęs Biržus, ėmė rūpintis pilies reikalais. Karaliaučiuje jis turėjo savo architektą Teofilį Spinovskį, kuris parengė naują pi lies rekonstrukcijos projektą. Taip pra sidėjo trečios pilies statyba. Darbus pri žiūrėjo S. Arciševskis. Rūmuose dirbo pjaustytojas ir tapytojas J. Bohdaševskis, mūrininkams vadovavo gabus meistras G. Ertlis, 1663 m. remontavęs Mykolo Paco rūmus Vilniuje. 1667 m. prie pilies buvo baigtas statyti malūnas. 1669 m. B. Radvila staigiai mirė, ir trečiosios dar
nebaigtos pilies statybos darbai nutrūko. architekto E. Purlio projektą rūmai buvo Jie atnaujinti 1671 m. 1682 m. rūmuose atstatyti. Juose įsikūrė Biržų kraštotyros pastatytos koklių krosnys su Liudvikos muziejus ir biblioteka. Patalpų plotas — Karolinos Radvilaitės inicialais, Radvilų 4497 m2. Pylimo, vartų pastato teritorija ereliu ir „1682 m.“ data, įrengti židiniai. tiriama ir tvarkoma. Vartų pastatas uždengtas ąžuoliniais gOQ1960 m. tirtas gruntas, ant kurio stovi tais. Biržų pilies rūmai. Po pamatais rasta 0,8m Per Siaurės karą Biržų pilyje susitiko gylio, 1 m pločio ir apie 6 m ilgio tuštu Žečpospolitos karalius Augustas II ir ma — sifoninis karstinis įdubimas. Iš Rusijos caras Petras I. 1701 m. kovo 9 d. lauko per pamatus čia sunešta smėlio ir čia buvo pasirašyta sutartis prieš Švediją. žvyro. Šie procesai pasireiškė po Biržų Tačiau liepos 24 dieną švedai užėmė Bir pilies statybos, kai Sirvėnos tvenkinio žus ir pilį. Tik 1703 m. Biržai buvo atgauti, požeminiai vandenys ėmė tirpinti po pilies o 1704 m. rugpjūčio 28 d. švedai vėl pilį rūmų pamatais esančius gipso klodus. Rei užima. Rūmai ir kiti pastatai buvo sus kia tikėtis, kad pilis neprasmegs, kaip yra progdinti. Po to pilis nebuvo atstatyta ir atsitikę Biržų rajone su vežimais, kar neteko gynybinės reikšmės. Paskutinis iš vėmis. Radvilų giminės Biržus valdė Dominin Biržų pilies rūmai ir kiti pastatai pas kas Radvila. 1811 m. jie atiteko Tiške kelbti respublikinės reikšmės architektū vičiams. ros, istorijos, o piliavietė — archeolo Pilies rūmų griuvėsius XIX a. pavaiz gijos paminklais. davo dailininkai N. Orda, P. Smugle Apie tai, kad prie 1589 m. baigto statyti vičius ir O. Satyris. Biržų pilies ansamblio buvo įkurtas par 1922 m. pilies rūmų griuvėsiai ir jos kas, jokių dokumentų nerasta. Nežinomas teritorija buvo nusavinti ir atiduoti pri ir ansamblio autorius. T. Makovskio gra žiūrėti Biržų miesto valdybai. 1931 m. viūroje vaizduojami tik pastatai ir pylimai. priešais rūmus atidengtas J. Zikaro su O iš XVII a. švedų plano, saugomo Stok kurtas bronzinis Jonušo Radvilos biustas. holmo karo archyve, jau galima spėti, kad Biržų pilis — tai rūmai tvirtovė. Dabar pylimų viduje pavaizduoti medžiai. Visai pastatas atrodo beveik taip pat, kaip po aiškiai parko medžiai matyti 1704 m. Bir trečiojo statybos etapo. Tai 71 m ilgio ir žų pilies apsiausties plane. Parko frag 25 m pločio stačiakampis tinkuotų plytų mentų yra ir dailininkų N. Ordos, P. Smug dviaukštis stiegėmis dengtas mūras su levičiaus, O. Satyrio paveiksluose. Šian triaukščiais galų rizalitais, grakščia dvi dien sunku tvirtinti, kada parke paso aukšte arkada pagrindiniame fasade. Sto dintas pirmasis medis. Sodinama buvo gas barokinis. Ant rizalitų stogų įtaisyti įvairiom progom ir be jų. Įtikinamas vie bumbulai ir vėjarodžiai. Atstatant viename tinių gyventojų pasakojimas, kad Petras I, vėjarodyje įamžintos datos: 1669 ir viešėdamas pilyje, pasodino kelias liepas. 1984 — rūmų statybos pabaigos ir jų at Liepos ir dabar tebeauga. Jų skersme statymo metai. nys — per 1,3 m. Parkas išplėstas. Dabar Rūmų griuvėsių konservavimo projektą jame žaliuoja per 20 vietinių ir 26 intro 1953—1954 m. parengė architektas S. Ra- dukuotų medžių bei krūmų rūšys ir formos. munis. Pradėjus darbus, paaiškėjo, kad Čia yra rutulinės formos žilvičių, graužemūrai toliau yra. Reikėjo Biržų pilį atsta linių gudobelių, paprastųjų erškėčių ir kitų tyti. Pirmiausia 1969—1970 m. pagal in sumedėjusių augalų. Iš atvežtinių ver žinieriaus N. Kitkausko projektą atstatyta tingiausi pilkieji ir balzaminiai kėniai. Tik dalis pilies tilto. 1978—1986 m. pagal ra parko puošmena — paprastieji raudon-
48
lapės formos bukai, rūgštieji žagreniai. Kiek vėliau už paprastąsias alyvas parke pražysta smulkialapės, o po poros savai čių — violetiniais žiedais vengrinės alyvos. 1933 m. pasodinta 100 juodųjų pušų. Be to, yra didelių sibirinių maumedžių. Aplink pilį žaliuoja mažalapių liepų, paprastųjų ąžuolų ir kaštonų alėjos. 1984 m. archi tektas A. Knyva ir parkotyrininkas K. La banauskas sudarė parko tvarkymo pro jektą. Pilies panoramai paryškinti ir įren giniams atidengti iškirsta apie 40% parko medžių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. Pienionių parko liūtas BUTAUTŲ PARKAS (2 ha) — Pačemažalapės liepos. Iš krūmų gausu erškė riaukštės apylinkėje, Butautų kaime. Centrinius dvaro rūmus XVIII a. pab.— čių, raugerškių, europinių ožekšnių, rau XIX a. pr. pastatė dvarininkas Tvaranaus- donųjų sedulų, raudonuogių ir juodauokas. 1940 m. rūmai sudegė, vėliau buvo gių šeivamedžių; pastarųjų žiedai valgomi atstatyti, parengtas parko tvarkymo (primena kalafiorų skonį). Iš introdukuotų augalų vertingiausi projektas. Butautų parkas rūšių gausumu nepasi paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, žymi (jų yra tik 14). Gražiausi medžiai — dvi didžialapės liepos ir derantis mandžiū1 m skersmens, 30 m aukščio paprastieji rinis riešutmedis. Parką puošia senos Veiuosiai. įspūdingos dygiosios šunobelės — muto pušys, 10 europinių bei du sibiriniai maumedžiai, trakiniai, totoriniai 6—8 m medeliai. Parke yra du dideli tvenkiniai, atsta klevai. Iš viso čia auga 36 rūšių medžiai ir krūmai. tyti dviejų aukštų centriniai rūmai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos 1958 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės, 1986 m. priskirtas prie v. r. paminklu. gamtos paminklų. DAUDZGIRIŲ PARKAS (8 ha) — Pabir žės apylinkėje, Pagirių kaime. LIKĖNŲ PARKAS (15 ha) — Likėnuose. Iki mūsų dienų išliko XIX a. statyti Statant kurortą, 1937 m. pradėtas veisti dvaro rūmai, du akmeniniai ūkiniai pas mišraus plano parkas. Vėliau jis išsiplėtė. tatai, kūdrų, stačiašlaitis 4 m gylio Pasodinta paprastųjų pušų, kanadinių griovys. tuopų, tujų alėjų. Jau aukšti paprastieji Geometrinio plano parkas įveistas XIX ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, a. pab. Jį supa Tatulos upė, Daudžgirių mažalapės liepos. Ošia Bankso, sibirinės, miškas, dirbami laukai. Parke daug Veimuto pušys. Dar jaunos dygiosios ir vietinių medžių. Dar gyvybingas 20 m baltosios eglės, europiniai maumedžiai, aukščio, 1,4 m skersmens ąžuolas. Auga o sibiriniai jau augaloti. Tarp parko pilkieji bei baltieji sidabrinės formos gluos medžių pilkieji kėniai, paprastieji glausta niai, paprastieji skroblai, vinkšnos, ievos, šakės formos ąžuolai, bukai, gluosniai, 49
PAPILIO PARKAS (4 ha) — Papilio kaime. XVIII a. jau buvo žinomas Papilio dva ras, vėliau kaimas, po kiek laiko išau gęs iki miestelio ir tapęs valsčiaus centru. XIX a. pab., Papilio dvarą valdant grafui Suazeliui de Gufierui, buvo pastatyti cent riniai rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi vidurinė mokykla. Pietvakarinėje parko dalyje stūkso ne didelis griovos juosiamas, mažalapėmis liepomis apaugęs piliakalnis, vadinamas Zamkeliu. Jame aptikta buvusios pilies liekanų. 3 m pločio mažalapių liepų alėja paryškina geometrinį parko planą. Čia auga paprastųjų eglių, uosių, skirpstų, vinkšnų, juodalksnių, siauralapių karaganų, šermukšnialapių lanksvūnių — tik 19 sumedėjusių augalų rūšių. Vakariniu parko pakraščiu teka Rovėjos upelis, parke yra du pralaidomis sujungti tvenkiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
amūriniai kamšteniai, uosialapiai, totoriniai klevai, platanalapių — raudonlapės formos atstovai. Gausu įvairių rūšių tuo pų: kininių, berlyninių, pilkųjų, balzaminių, kanadinių. Ypač patrauklios glaustašakės kininės tuopos rombiškais lapais, kybančiais ant trumpo lapkočio. Kol kas Lietuvoje žinomi tik vyriškieji jų egzemp lioriai, auga penkiose Lietuvos vietose. Drūti žalieji, pensilvaniniai ir paprastieji uosiai. Iš krūmų rutuliška laja čia išsis kiria trilapė ptelija — iš 11 pasaulyje au gančių rūšių Lietuvoje introdukuota tik viena. Pavasarį raudonai žydi japoninės atvaisos, rudenį prinokinančios rūgščių obuoliukų. Saviti jauni švediniai šermukš niai. Medžių ir krūmų rūšių gausa (68), tvar ka ir grožiu Likėnų parkas pralenkia ne vieną Respublikos parką. Jame įrengta aikštelių, yra tvenkinys, šaltinių. Parkas šen bei ten ribojasi su natūraliu mišku. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų.
SMARDONĖS MINERALINIAI ŠAL — Likėnuose. Šaltinis, esantis už 50 m nuo pirmojo sanatorijos korpuso, panašus į 7 m skers mens, 3 m gylio piltuvą. 1961 m. jo de bitas buvo 540 1/s, o per parą — 46 mln. litrų. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. Tačiau 1961 m. nusausinus vie tovę, jo galia sumažėjo iki 14 1/s. Dabar už šį šaltinį galingesnis kitas, esantis už 700 m, jo debitas 100 1/s, o per parą — 9 mln. litrų. Šaltinių vandenys durpin goje pelkėje suteka į Smardonės upelį, kuris už 1,5 km nuo kurorto, netoli Cerniškių kaimo, įteka į Tatulą. XIX a. ant Smardonės upelio kranto stovėjo vandens malūnas. Iki 1961 m. buvo dar vienas šal tinis, o dabar jis nusekęs. Šaltinių vandens temperatūra visus metus +7° C, vanduo neužšąla net šalčiausiomis žiemomis, esant — 35° C. Dėl vandenyje esančių sieros junginių
PABIRŽĖS PARKAS (3,5 ha) — Pabiržės apylinkėje, Balandiškių kaime. Pabiržė — miestelis. Juodupės, dir bamų laukų bei gražių apylinkių supa mas netoli nuo miestelio žaliuoja XIX a. antrojoje pusėje Komarausko įveistas par kas. Jo planas geometrinis. Parke yra 28 medžių ir krūmų rūšys. Prie upelių — žilvičiai. Tarp parko medžių paprastieji bei svyruoklinės formos uosiai, baltosios tuopos, miškinės kriaušės, beržai. Iš eg zotų minėtina Veimuto pušis, 29 sibiriniai maumedžiai. Draikosi parkuose re tokas vijoklinis sausmedis, savaime au gantis tik Šilutės rajone, Kintų miške. Nors egzotų čia nedaug, parkas gana jaukus, sutvarkytas galėtų ir daugiau turistų privilioti. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
T IN IA I
50
šaltiniai skleidė supuvusių kiaušinių tinius užversti akmenimis, tačiau šie tebekvapą, todėl upelis ir šaltiniai, o nuo jų kunkuliavo. ir pati vietovė iki 1938 m. buvo vadinami Smardonės šaltinius mini rusų moksli Smardonės vardu, šių šaltinių vandeniu ninkai K. Grumas (1855), L. Bestensonas žmonės gydėsi jau XVI a. (pirmieji Lie (1882, 1884), N. Ivanovas (1894 ir 1897), tuvoje, mat Druskininkuose — tik XVIII A. Lozinskis (1909), A. Vileris — „Encik a., Birštone — XIX a. pr.). Jų vanduo lopediniame medicinos žodyne“ (1892, Pe valgiui virti ir skalbimui netiko. terburgas). Tačiau pats pirmasis šiuos Mokslininkai nustatė, kad 1 m storio šaltinius paminėjo Mintaujos gimnazi gipso klodą vandenys ištirpina per 60 me jos mokytojas J. Ferberis (1743—1790), tų. Įgriuvose kartais atsiveria minera Rygoje išleidęs knygą apie Livonijos liniai šaltiniai. Taip susidarė ir Smardonės gamtą, kurioje aprašė Biržų gipso klodus šaltiniai. Juos tyrė pirmasis Lietuvos fizi- ir Smardonės mineralinius vandenis. kochemikas T. Grotus (1785—1822). Iki Pirmojo pasaulinio karo niekas ne 1816 m. jis rašė, kad kiekvieną vasarą siėmė kurorto atkurti. 1920 m. buvo įsteig čia lankosi daug žmonių, bet jokių gy ta akcinė bendrovė „Lietuvos versmė“, dymo įrengimų nėra. Šilto vandens vo tačiau, neįstengusi sumokėti 16 tūkst. niomis žmonės gydosi ūkininkų pirtyse. litų mokesčių, iširo. 1923 m. antrajame Vanduo padedąs nuo artrito (sąnarių gydytojų suvažiavime buvo kalbama apie liga). 1 litre vandens jis aptiko 6 mg sie šaltinių tyrimą ir apsaugą. 1924 m. dali ros vandenilio dujų. Sieros vandenilis jant Likėnų dvarą, priklausiusį Malšteisusidaro anaerobinėms bakterijoms (gy nui (250 ha), jo centras su Smardonės venančioms be deguonies) skaidant kalcio šaltiniais (40 ha) palikti Sveikatos ap sulfatus. saugos departamentui. Sis sklypą nuomojo 1868 m. šaltinius, kurie tuomet buvo Li ir pardavinėjo vandenį po 4 litus už sta kėnų dvaro valdose, tyrė C. Šmitas. tinę. 1928 m. Lietuvos gydytojų IV kon 1890 m. jų vandenimis susidomėjo Biržų grese ir 1929 m. apskričių gydytojų su gydytojas Chadakauskas. Jis vežė van važiavime buvo reikalaujama Smardonę denis tirti į Rygos politechnikumo labo atkurti. Čia atvyko Sveikatos apsaugos ratoriją. Susižavėjęs gautais šaltinių departamento direktorius, komisijos, tyrimo duomenimis, tikėdamasis gero tiriančios, ar tinka durpės gydymui, at pelno, Likėnų dvarą išsinuomojo Lam- stovai. 1932 m. Sveikatos apsaugos de brakas. Čia pastatė kelių kambarių vieš partamentas šaltinius ir dvaro centrą butį ir medinį namą, kuriame kaitinant perdavė Pabiržės valsčiaus savivaldybei. akmenis buvo šildomas voniose šaltinių Gyventojai gabeno vandenį bei durpes, vanduo. Nuomininkas aptvarkė parką, ap vartojo juos vonioms, atvažiuodavo žmo linką, ir 1890 m. buvo atidarytas kurortas. nių net iš Žemaitijos. Jo sezonas trukdavo nuo gegužės 15 d. iki Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rugpjūčio 20 d. Tais metais čia gydėsi diplomantas P. Viliūnas apgynė diserta 168 ligoniai, sergantys reumatu, anemija, ciją apie Smardonės kurorto atstatymą. skrofulioze, paralyžiumi ir kitomis ligo Jo nuomone, tai būtų kainavę 1,5 mln. mis. Kurie ne kurie pagijo, kitų, pasak litų. 1937 m. už suaukotus pinigus Siau Chadakausko, sveikata pagerėjo. Tačiau rės Lietuvos gyventojams šelpti nuo ne 1891 m. vonių pastatas sudegė. Šnekama, derliaus (250 tūkst. litų) prasidėjo kurorto kad jį padegė pats Lambrakas, nes, su statyba. 1938 m. iškilo mūrinis dviejų laukęs nedaug lankytojų, ne kažin ką te aukštų namas (dabar I korpusas). pelnė. Jo paliepimu netgi bandyta šal 1938.VI.15 kurortas buvo atidarytas ir 4*
51
pavadintas Likėnais, kaip buvęs dvaras. Buvo gydoma dumblo voniomis ir kom presais, angliarūgštės ir mineralinio vandens voniomis. Dirbo gydytojas, fel čeris ir med. sesuo. Sezono laikas — ge gužės 16—rugsėjo 30 d. 1939 m. gydėsi 610 žmonių. 1945 m. kurortas po karo vėl buvo atidarytas, o nuo 1965 m. sanatorija veikia ištisus metus. 1962 m. iškilo naujas 100 vietų korpusas, 23 vietų klubas. 1969 m. kurorto parke, prie ežerėlio, pastatyta „Likėnų“ geriamo vandens stiklinė biuvetė (architektė A. Silinskienė). Parko ežero vandenyje yra 2 g/1 druskų. Dabar kurorte kasmet gydosi 4 tūkst. ligonių. 1960 m. parko teritorijoje išgręžtas 14,6—31,8 m gylio gręžinys, iš kurio iš tryško gydymui tinkamas mineralinis van duo. Jis pakeitė pirmąjį šaltinį. Druskų čia tiek, kiek jų yra pirmame ir antrame šalti
niuose (2,4 g/1). Be to, gręžinio vandenyje yra magnio ir natrio druskų, o sieros van denilio— iki 10—12mg/l. Gręžinio van duo pavadintas „Smardone“. 1964 m. 432,5 m gylio gręžinys davė mums geriamo vandens „Likėnai“. Jo mineralinių druskų koncentracija — 7,6 mg/1. Purvo atsargų daug — apie 136 tūkst. nr1. Durpėse yra 10 mg/kg sieros vandenilio bei laisvos mo lekulinės sieros. 1976 m. 1010 m gylyje aptikta dar geresnio mineralinio vandens. Jame yra 260 mg/1 bromo. Taigi nauji gręžiniai nukonkuravo Smardonės šaltinių vandenis, tačiau jie mums reikšmingi kaip praeities reliktas. Šiuos šaltinius ap lanko šimtai žmonių. Poetas P. Drevinis Smardonės šalti nius mini eilėraštyje „Likėnų versmės“. 1985 m. Smardonės šaltiniai paskelbti r. r. hidrologiniais gamtos paminklais.
Trainiškio ąžuolas
IGNALINA
Dūkšto parkas TRAINIŠKIO ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,2 m, aukštis — 23 m) — Aukštaitijos nacionaliniame parke, Trainiškio ežero pakrantėje (Palūšės girininkija, Linkmenų miško 6 kvartalas). Tai praeities ąžuolynų liudytojas. Nors medis jau džiūsta, vidus išpuvęs, turistai jį noriai lanko. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. TVEREČIAUS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,5 m, aukštis — 24 m) — Tverečiuje. Pasakojama, kad, 1387 m. aukštaičiams apsikrikštijus, Tverečiuje gyvenęs vaidila. Jis užgesinęs gamtmeldžių ugnį ir kumš 54
čiu į žemę įkalęs ąžuolinę lazdą, iš kurios išaugęs šis galingas dvikamienis ąžuolas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DŪKŠTO PARKAS (29 ha) — Dūkšto apylinkėje, Dūkštelių kaime. Prie Dūkštelių kaimo Parsvėto ir Dūkš to ežerų supamas dunkso Dūkšto pi liakalnis, kuriame žmonės gyvenę jau prieš 3—4 tūkstantmečius. L. Kšivickis, tyręs piliakalnį 1909 m., rado senų statinių liekanų, dirbinių (pateko į Sankt Peter burgo Ermitažą). Apie 1960 m. meliora toriai netoli piliakalnio pelkėtoje vietoje atkasė mediniais rąstais ir akmenimis grįstą kelią.
Prie Dūkšto piliakalnio jau XVI a. buvo Dūkšto dvaras, priklausęs kunigaikščiams Giedraičiams, vėliau Stabarauskams, 1573 m. jį nusipirko Rudaminos. Nuo 1813 m. dvarą valdė Beganskiai ir kt. 1905 m. jo šeimininku tapo Tomas Žanas. Jo sūnus Tomas Žanas — Filomatų drau gijos kūrėjas, poetas, geologas — bendra vo su poetu Adomu Mickevičiumi, kuris čia ne kartą viešėjo, mėgo parką, lankė piliakalnius, taip pat gretimą T. Žanui priklausiusį Gerkonių dvarą. Dūkšto dvaro parke vėliau buvo pastatytas monumen talus akmeninis suolas, papuoštas metali niu A. Mickevičiaus bareljefu. 1859—1863 m. nutiesus PeterburgoVaršuvos geležinkelį, šalia stoties pradėjo augti miestelis — Dūkštas. Jam įsikūrus, senąją dvarvietę imta vadinti Senuoju Dūkštu, o vėliau — Dūkštelių kaimu (2,5 km nuo Dūkšto). Taigi Dūkšto dvaras labai senas. 1601 m. čia buvo pastatyta bažnyčia, kuri, deja, neišliko. Dvaro rūmai — didingas XVIII— XIX a. architektūros ansamblis. Rūmai stovi ant Parsvėto ežero kranto, matomi nuo Dūkšto—Turmanto kelio. Jie yra vienaaukščiai su dviaukščiu mezoninu, cokolyje įrengti rūsiai. Abiejuose fasado pakraščiuose — rizalitai. Cokolis iš lauko akmenų, vietomis netinkuotas. Ties fasado viduriu — pilkai rausvo granito luitų te rasa. Dabar ją gaubia gelžbetoninė per danga. Rūmų viduje— dailus vestibiulis su koridoriumi, salonas, iš kurio galima išeiti į parką. Per visą namo plotį — val gomasis, rytiniame gale — nedideli gy venamieji kambariai. Antrame mezonino aukšte — biblioteka. Būta virtuvės, virenės, apačioje — rūkyklos, židinių, koklių krosnių. Rūmuose daug liaudies archi tektūros elementų, kurių autorius nežino mas. Liaudies architektūra būdinga ir XIX a. ūkiniams pastatams prie Dūkšto—Salako kelio: tvartui, svirnui, kumetynui, ratineiarklidei. [domiausias šio sektoriaus sta
55
tinys — tvartas ir čerpėmis dengta tvora. Abiejų tvarto korpusų stogai taip pat deng ti čerpėmis. Fasadinės sienos iš lauko ak menų, puoštos liaudiška mozaika: žvaigž dutėmis, ratukais, eglutėmis, asiūkliais. Matyti meistrų inicialai: „I.B.“, „F.Z.“, statybos data „1840“. PKI darbuotojai E. Vaitulevičienė (1972 m.) ir S. Samulevičius atliko an samblio architektūrinius matavimus, 1979 m. jį tyrė architektas V. Čaplikas. 1964—1966 m. remontuoti rūmai, o vėliau ir tvartas. 1975 m. PKI architektės R. Tarabildienė ir I. Barauskaitė parengė rūmų interjero pertvarkymo projektą, 1971 — 1975 m. pagal architekto A. Lagunavičiaus projektą buvo rekonstruotas kumetynas. Dūkšto architektūros ansamblis pas kelbtas r. r. architektūros paminklu, o miške esantys VI—VIII a. pilkapiai — v. r. archeologijos paminklais. Uždarius Vilniaus universitetą, Dūkšto dvare gyveno žymus dailininkas J. Rustemas. 1835 m. palaidotas čia buvusios bažnyčios šventoriuje. Sudegusios baž nyčios vietoje jam pastatytas paminklas. Čia palaidotas ir garsus pomologas A. Hrebnickis (1857—1941). 3 km nuo Dūkšto gavęs 24 prastos žemės hektarus, 14 iš jų jis pavertė vaismedžių ir krūmų sodu, kuriame 1910 m. jau augo437 veislės. Vietovė buvo pavadinta Rojumi. Dabar čia įsikūrė Vytėnų bandomosios stoties atramos punktas. 1961 m. Rojuje atidary tas A. Hrebnickio memorialinis muziejus. XIX a. pirmojoje pusėje tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų dvarininkas Pizanis, valdęs dvarą ir 1862 m., įkūrė parką. Dūkšto parkas geometrinio plano, nors turi ir mišraus plano bruožų. Parke yra keli tvenkiniai, kurių vanduo teka į Parsvėto ežerą. Išlikusi išretėjusi 100 m ilgio eglių ir uosių alėja, vadinama Adomo Micke vičiaus vardu. Parke auga 19 vietinių rūšių medžių, daugiausia klevų, uosių, ąžuolų, prie Parsvėto ežero — liepos, skroblai (didžiausio skersmuo — 75 cm),
11 rūšių introdukuotų medžių, tarp jų Veimuto pušys, 6 europiniai maumedžiai, kvapusis beržas, kanadinės ir balzaminės tuopos. Parko rekonstrukcijos projektas pareng tas 1976 m. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. KAZITIŠKIO PARKAS (2,7 ha) — Ka zitiškio kaime. Kazitiškio dvaras žinomas XVII a. XIXa. prie rūmų įkurtas parkas. Dvaro savinin kas Mikulskis turėjo 7 dvarus, tad Kazi tiškiu menkai rūpinosi. Iš 20 vietinių parko medžių rūšių iš siskiria liemeningos eglės (skersmuo — 80 cm), 1,2 m skersmens ąžuolai, 1—1,6 m skersmens baltosios tuopos, mažalapių lie pų alėjos. Be to, parke auga 11 intro dukuotų rūšių medžiai. Aukščiausi 5 eu ropiniai maumedžiai (per 40 m), dailios didžiosios tujos skersmuo siekia 40 cm. Gausu krūmų: jazminų, sodinių putinų, auksuotųjų serbentų ir kt. Žaliuoja karaganų gyvatvorės. Parke išlikę dvaro rūmai, ūkinis pasta tas, fontanas. Netoli parko tyvuliuoja Gilūto ežeras, aplinkui — kalvos ir miškai su dirbamais laukais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Vidiškių parkas Vidiškių kaimas žinomas XIX a. 1828 m. čia pastatyta medinė bažnyčia. XIX a. antrojoje pusėje J. Kaminskas Vidiškių dvarvietėje jveisė parką. Dabar čia yra 18 vietinių ir 11 introdukuotų rūšių au galų. Daug eglių, karpotųjų beržų, tuopų, lazdynų, skirpstų. Akį traukia daili vinkš na (aukštis — 22 m, skersmuo — 90 cm), paprastasis Svedlerio formos klevas, didžialapė liepa. Takus juosia išlikę krū minių karaganų ir paprastųjų pūslenių gyvatvorių fragmentai. Parkas išsidėstęs ant kalvos. Jį supa dirbami laukai, sodas, Varnio ežeras. Išliko XIX a. statyti centri niai dvaro rūmai. Juose dabar kultūros namai, biblioteka. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
VIDIŠKIŲ PARKAS (4 ha) — Vidiškių kaime.
56
Gaidžio akmuo
JONAVA
GAIDŽIO AKMUO — Užusalių apylin kėje, Krėslynų kaime. Akmens matme nys — 5X4,1X4,5 m. Tai didžiausias Lietuvos upių akmuo. Akmuo guli Neryje. Iš Baltarusijos girių plukdydami sielius, prie Gaidžio, arba Gaidelio, sielininkai sustodavo pie tauti, nakvoti. Beje, čia sunku būdavo plaukti, mat stipri srovė nešdavo sielius upėje pasislėpusio akmens link. Pietinė riedulio pusė labai sueižėjusi, šiaurinė — ledų nugludinta. Vietą, kur riogso Gaidys, gyventojai vadina Druske lės rėva. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. Be to, jis yra archeologijos pa minklas. Mykoliškių akmuo MYKOLISKIŲ AKMUO — Kulvos apy linkėje, Mykoliškių kaime, dešiniajame Neries krante, apie 15 m nuo vandens. Akmens matmenys — 3X2,8X1,5 m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų. VALIŪNO AKMUO — Kulvos apylinkėje, Batėgalos kaime, dešiniajame Neries kran te. Akmens matmenys — 2,3>^ 1,7X 2,2m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų. ANDRUSKONIŲ ATODANGA — Kulvos apylinkėje, Zinėnų kaime, dešiniajame Neries krante. Labai stačiame šlaite matyti paskutinių apledėjimų morenų sluoksniai, bylojantys apie sudėtingą ledyninės genezės sodimentinį procesą. Atodanga vertinga geolo gams, įdomi keliautojams. Ji driekiasi 100 m, aukštis — 33 m. 1985 m. atodanga paskelbta r. r. ge ologiniu gamtos paminklu. Valiūno akmuo 58
Žvėgždos kriaušė
2VĖGZD0S KRIAUŠĖ (skersmuo — 0,50 m, aukštis — 10 m) — Šilų apylin kėje, Milagainių kaime. Žmonės pasakoja, kad baudžiavos laikais prie kriaušės stovėjęs stulpas. Prie jo rinkdavęsi Panoterių ir Milagainių kai mų baudžiauninkai dirbti. Čia tardavęsi, kaip kovosią dėl žemės ir laisvės. 1968 m. kriaušė paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa minklų. DVI UPNINKŲ LIEPOS (skersmenys — 1,1 ir 1,3 m, aukščiai — 22 ir 24 m) — Upninkų apylinkėje, Keižonių kaime. Mažalapės Upninkų liepos — tikra kai mo puošmena. Kasmet žydi ir dera. Kadais prie liepų rinkdavosi jaunimas, ant šakų kabino avilius, vietinių žmonių va dinamus vabikais. Tokio avilio likučiai ka bo ir dabar. 1984 m. liepos paskelbtos gamtos pa minklais. 1987 m. priskirtos prie r. r. paminklų.
Andruškonių atodanga
DVI ŽEIMIŲ LIEPOS (skersmenys — 1,1 ir 1,0 m, aukščiai— 17 ir 18 m) — Žeimių miestelio parke. 1960 m. liepos paskelbtos gamtos pa minklais, 1987 m. priskirtos prie r. r. paminklų. VAINIŲ TUOPA (skersmuo— 1,5 m, aukštis — 30 m) — Šilų apylinkėje, Vainių viensėdyje,buvusio dvaro parke. 1960 m. tuopa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. MARKUTIŠKIŲ PARKAS (7 ha) — Šilų apylinkėje, Markutiškių kaime. Markutiškiai — sena dvarvietė. Iš XIXa. pabaigos pastatų išliko tik keli gyvenamieji mūriniai namai, ūkiniai statiniai. Per 5 didžiuosius išlikusius tvenkinius teka Neries intakas Lokys. Už puskilometrio nuo Markutiškių — 60
Dvi Upninkų liepos
Dvi Žeimių liepos
Vainių tuopa piliakalnis, vadinamas Pilale. Tai r. r. archeologijos paminklas. Kitas pilia kalnis, vadinamas Batarėja, saugomas Bėčių miške. Už 2,5 km vakarų link nuo Markutiškių yra pilkapių. Daugiau kaip prieš šimtą metų Markutiškiuose įveistas labai turtingas miš raus tipo parkas. Čia yra 21 vietinės ir 29 atvežtinių medžių ir krūmų rūšių au galų. Minėtinos 6 išlakios Veimuto pušys, 32 europiniai maumedžiai. Parko pasi didžiavimas — melsvaspyglės formos di džioji pocūgė (skersmuo — 0,5 m, aukš tis— 22 m), nors jos šakos jau džiūsta. Savo tėvynėje Siaurės Amerikoje didžio sios pocūgės išauga 100—115 m aukščio, o 140 metų 1 ha medynas brandina 1600m,i medienos. Markutiškių parke auga ir ki tuose parkuose retoka 0,5 m storio, 22 m aukščio amerikinė liepa. Esama didžialapių bei mažalapių liepų, gausu tuopų (bal-
Markutiškių parkas 62
Žeimių parkas tųjų, balzaminių, berlyninių, didžiųjų, pilkųjų). Gražus paprastasis svyruoklinės formos uosis. Nemažai platanalapių, paprastųjų, sidabrinių, uosialapių klevų. Parką puošia darželiniai, plaukuotieji, bekvapiai jazminai, palaipinės ir baltosios sedulos, daug kitų medžių ir krūmų. Dau gelis iš jų dera. Parke yra pievučių, žaidimo aikštelių, apžvalgos kalvelių, pavėsinių. Driekiasi eglių, liepų alėjos. 1983 m. Kauno vandens ūkio projekta vimo institutas parengė Markutiškių parko tvarkymo projektą. 1985 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. MITĖNISKIŲ PARKAS (1,5 ha) — Žei mių apylinkėje, Mitėniškių kaime. Mitėniškiai — sena dvarvietė. Išlikę
Žeimių parko alėja 64
Mitėniškių parkas tik buvusio parterio, vartų stulpų, mūro tvoros likučiai ir senas svirnas. Tebeža liuoja ir prieš šimtmetį įveistas mišraus tipo parkas su 100 m ilgio mažalapių liepų alėja, paprastosiomis pušimis, eglėmis, ąžuolais, uosiais. Drūčiausi iš visų ąžuolai, jų skersmuo — 1,2 m. Iš introdukuotų me džių minėtina Veimuto pušis (skersmuo — 69 cm), šeši 30—73 cm skersmens ir iki 30 m aukščio europiniai maumedžiai, trys raudonlapės formos paprastieji klevai (skersmuo — 52—66 cm), pilkoji tuopa. Parke auga paprastosios liepos, baltažiedės robinijos, geltonosios karaganos, keletas baltųjų gluosnių. Iš viso čia yra 24 medžių ir krūmų rūšys. Parkas apleistas, tačiau vertingas senaisiais medžiais. 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ŽEIMIŲ PARKAS (13,3 ha) — Žeimių miestelyje. Žeimiai — sena gyvenvietė. Istoriko
V. Pašutos nuomone, XIII—XIV a. Žeimiai buvo valsčiaus centras. 1387 m. Jogaila užrašė Žeimius Skirgailai. XV a. pabai goje dvarą valdė Zavišos, vėliau — A. Zilinskis, Čekavičiai. XVII a. viduryje jis atiteko Medekšoms. 1760—1770 m. D. Me dekša pastatė centrinius rūmus, dvi ofi cinas. Vėliau dvarą valdė politinis veikėjas S. Kosakovskis (Kosakauskas), kurį 1794 m. sukilėliai nuteisė pakarti. J. Ko sakovskis— vieno iš 1863 m. sukilimo vadų, Z. Sierakausko, adjutantas. Jį nuteisus 10 metų kalėti, Žeimiai buvo ap leisti, parkas nyko. Iki 1940 m. Žeimių dvarą valdė M. Kosakauskas. Iš senųjų statinių parke išliko rekons truoti centriniai rūmai, svirnas, kuriame įsikūręs trikotažo gamybinio susivienijimo Žeimių siuvimo baras, du gyvenamieji namai, parteris, vartų stulpai. Tebėra senoji kūdra. Žeimių parką XVIII a. antrojoje pusėje įveisė D. Medekša. 800 m kelias buvo apsodintas mažalapėmis liepomis. Dvi ties vartų stulpais išliko iki šiol. Kiti parko medžiai sodinti vėliau. Iš vietinių čia auga paprastosios pušys, eglės, uosiai, kamštinis skirpstas. Kamštiniai skirpstai miš kuose reti, dažniau aptinkami plintantys šaknų atžalomis, besikrūmijantys atviruo se šlaituose. Iš atvežtinių sumedėjusių au galų esama dailių Veimuto pušų, euro pinių maumedžių, dygiųjų eglių, vaka rinių tujų, baltažiedžių robinijų. Parke auga 28 rūšių medžiai ir krūmai, 14 iš jų introdukuoti. 1981 m. parengtas parko rekonstruk cijos projektas. Rūmai ir oficina (dabar svirnas) paskelbti v. r. architektūros pa minklais, parkas 1958 m.— valstybės sau gomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
66
Žagarės ozas
J O N IŠ K IS
Dvikamienis ąžuolas ŽAGARĖS DOLOMITINĖ ATODAN GA — Žagarėje, Švėtės krante. Atodanga driekiasi 50 m, aukštis — 3 m. Joje matyti dolomitai su gipso priemaiša. Seniau čia buvo dolomitų karjeras, tad vietovė duobėta, apžėlusi įvairia augalija. 1964 m. dolomitinė atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. BERZYNES ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 25 m) — Endriškių gi rininkijos Beržynės miško 14 kvartale. Sis dviejų metrų aukštyje j du kamienus išsišakojęs ąžuolas 1971 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DVIKAMIENIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 24 m) — Skaistgirio gi rininkijos Skaistgirio miško 18 kvartale. Du ąžuolo liemenys, tarp kurių — 30 cm ertmė, 2,5 m aukštyje suaugę j vieną ka mieną, o aukščiau vėl atsiskyrę. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. 68
Žagarės dolomitinė atodanga
Taučiunų liepa GUMBUOTASIS ĄŽUOLAS (skers muo — 1,9 m, aukštis — 28 m) — Satkūnų apylinkėje, Vaineikių kaime. Gumbai susidarę žaibo sužalotose vie tose. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MALDENIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 25 m) — Endriškių gi rininkijoje, Maldenių miško 109 kvar tale, ant aukštos kalvos. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. TAUCIŪNŲ LIEPA (skersmuo — 1 m, aukštis — 25 m) — Skaistgirio apylin kėje, Taučiūnų kaime buvusioje sodyb vietėje. Liepos laja tanki, plati, stiebas tiesus. Iš tolo ji matoma važiuojant Joniškio— Naujosios Akmenės keliu. 1987 m. liepa paskelbta r. r. gamtos paminklu. Gumbuotasis ąžuolas 70
isswilE
ŽAGARĖS OZAS (Zvelgaičio kalnas) — Žagarės apylinkėje, prie Žagarės—Kruo pių—Akmenės kelio. Pylimo pavidalo kalva-ozas susidarė tirpstant paskutiniam ledynui, kuriam sueižėjus, vanduo plyšiuose sluoksniavo įvairias morenines nuosėdas. Zvelgaičio kalne archeologai rado XI—XIV a. su degusių medinių pastatų liekanų, papuoša lų, ietigalių, XVI a. sluoksniuose — glazū ruotos keramikos šukių, koklių. Spėjama, kad kunigaikštis Žvelgaitis XIII a. pra džioje iš čia puolęs Livonijos ordino val domą Estiją. Tačiau kur buvo Zvelgaičio pilis, nežinoma. Ozas driekiasi 500 m, aukštis — 25 m. 1964 m. ozas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geologinių gamtos paminklų.
Gataučių parkas
Jakiškių parkas 72
Skaistgirio parkas 73
GATAUČIŲ (VAIZGUČIŲ) PARKAS (3 ha) — Gataučių kaime. Gataučių dvarą XIX a. pab.—XX a. pr. valdė vokietis Mejerentas. Iki šiol tebėra jo statyti pusiau mediniai namai. Šalia jų — kapinaitės, XIX a. pab. įveistas mišraus plano parkas. Išliko mažalapių liepų alė jos, tvenkinio kanalo juosiama poilsio salelė, betoniniai tilteliai per kanalą. Parke yra 18 vietinių bei 8 introdukuotų rūšių medžių ir krūmų. Graži 60 cm drū tumo, 28 m aukščio juodoji pušis. Vešlios pilkosios tuopos, paprastieji kaštonai, karaganos. Sutvarkytas parkas būtų labiau lankomas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. JAKISKIŲ PARKAS (2 ha) — Pociūnų apylinkėje, Jakiškių kaime. Jakiškiai — sena dvarvietė. Centriniai dvaro rūmai statyti 1898 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė senelių prieglauda, dabar — vaikų darželis. Pro Jakiškius teka Vilkiaušio upelis. Jakiškių parkas įkurtas XIX a. pabaigo je. Jį juosia mažalapių liepų alėjos, šlama vinkšnos. Iš svetimžemių vešliai auga baltoji eglė (skersmuo — 35 cm, aukš tis— 25 m), juodosios pušys (atitinka mai — 60 cm ir 28 m). Parką puošia mau medžiai, kelių rūšių meškyčių, palei ke lią — karaganų, pilkųjų lanksvų gyvat vorės. Parke įrengta šokių aikštelė, stadionas, trys tvenkinėliai, už kilometro — už tvanka. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. JONIŠKIO PARKAS (4 ha) — Joniškyje. Joniškyje išliko kadaise buvusio parko likučiai. 1964 m. joniškiečiai per talkas čia įveisė naują parką. Pasodinta 15 vie tinių ir 22 introdukuotų rūšių medžių ir krūmų. Parke esama paprastųjų eglių, ąžuolų, klevų, plaukuotųjų ir karpotųjų
Satkunų parkas 74
SATKŪNŲ PARKAS (1,7 ha) — Satkūnų kaime. Satkūnai — sena dvarvietė. XIX a. čia įveistas landšaftinio stiliaus parkas išliko iki mūsų dienų. Pastatyti kultūros namai, vaikų darželis. Parke auga plaukuotieji ir karpotieji beržai, klevai, mažalapės liepos, uosiai, žilvičiai, lazdynai. Iš introdukuotų spyg liuočių įdomiausi Lietuvoje retai auginami pilkosios ir melsvaspyglės pocūgės ir japoninis maumedis. Gausu krūmų ir medelių: lenktašakių forzitijų, darželinių ir plaukuotųjų jazminų, dygliuotųjų šalta lankių, penkiapirščių vynvyčių. Iš viso čia auga 27 rūšių medžiai ir krūmai. Parką puošia tvenkinys, takai, aikštelės.
beržų. Iš svetimžemių gausu didžiųjų, glaustašakių juodųjų, pilkųjų, kininių tuo pų. Įvairūs parko gluosniai: baltieji ir jų svyruoklinės, sidabrinės formos. Mi nėtini trakiniai, uosialapiai klevai bei platanalapių purpurinės formos. Gražus kituose parkuose retokas popieržievis beržas. Be to, auga tujos, sibiriniai mau medžiai. Parke įrengtas stadionas, estrada, čia pat vidurinė mokykla, kultūros namai, kino teatras „Žiburys“. Parkas dar jau nas, tačiau joniškiečių mėgstamas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
76
Joniškio parkas 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. SKAISTGIRIO PARKAS (8 ha) — Skaistgirio miestelyje. 1963 m. pagal architektės 1. Sešelgienės projektą imtas kurti Skaistgirio par kas. Dabar čia auga 16 vietinių ir 80 introdukuotų rūšių medžiai ir krūmai. Tai europiniai maumedžiai, didžiosios ir pilkosios pocūgės, kalninės pušys, didžio sios, vakarinės bei rytinės tujos, jų ru tulinės ir piramidinės formos, kazokiniai kadagiai, vengrinės, kininės, paprastosios alyvos. Puikuojasi šiauriniai ąžuolai, cuk riniai, ginaliniai, platanalapiai klevai, didžialapės liepos, švediniai šermukšniai, pilkieji riešutmedžiai. Ypač parke gausu krūmų. Tai gausiažiedžiai, lenktašakiai, paprastieji, žvilgantieji kauleniai, penkių rūšių lanksvos: Biljardo, Bumaldo, gau ruotoji, japoninė, niponinė. Gausiažiedės ir uoginės obelys, trilapės ptelijos, sedulos, paprastieji bei Tunbergo raugerškiai ir raudonlapės formos jų krūmai. Auga anks tyvosios veigėlės, rūgštieji žagreniai, vėlyvosios, Makio ievos, japoninės atvaisos bei kiti parkuose retoki augalai. 77
J. Korsakas — XX a. pr. Žagarės parko prižiūrėtojas Medeliai ir krūmai želdinimui atvežti iš Joniškio ir kitų Lietuvos miškų įmonių medelynų. Parke įrengta estrada, šokių aikštelė. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. ŽAGARĖS PARKAS (71,8 ha) — Ža garėje. Lietuvos metrika rašo, kad 1490 m. Žagarės dvarą valdė Sirevičiai. 1793 m. Rusijos carienė Jakaterina II Žagarės dva rą dovanojo savo favoritui P. Zubovui. 1857 m. iš Zubovų jį nusipirko D. Naryškinas, dekabristų sukilimo dalyvis, kuriam buvo draudžiama gyventi Rusijos centre. XIX a. parką įveisė dvaro valdytojai Zubovai. Iš tų laikų išliko tik nedaug 180 metų ir senesnių medžių. D. Naryškinas pagal Rygos parkų ir sodų direktoriaus,
žinomo dendrologo G. Kuphalto pro jektą apie 1900 m. sukūrė naują parką. Zagarietis T. Savickas, miręs 1958 m., pasakojo, kaip jis sodino medelius drauge su kitais. Jo žodžiais, parko želdinimui vadovavo Naryškinas, dvaro miškų urė das Bučeka ir iš Rygos atvykdavęs so dininkas Stenbergas. Kasdien sodindavo po 40—50 žmonių. Vietines medžių rūšis (pušaites, eglaites) vežė iš Žagarės dvarui priklausiusių miškų, o introdukuotas — iš Rygos medelynų. 2—5 metų maumedukai buvo gabenami iš Beržėnų daigyno, buvusio prie Gruzdžių. Parkas ir keliai apsodinti 1—3 medžių eilėmis, įveista liepų alėja. Buvo derinamos medžių la pijų spalvos: tarp lapuočių įterpta spyg liuočių, žaliose aikštelėse sodinti gražūs pavieniai medžiai ar jų grupės. Buvo pai soma ir vaisių spalvų. Iki 1905 m. parkas buvo aptvertas akmenų siena, viršum ku rios— 1,5 m aukščio medinė tvora. Iš Mantoriškių ir Švedlaukio pusių buvo įtaisyti sunkūs vartai, atveriami per ūkio darbus. Į parką įeiti pašaliniams buvo uždrausta. 1907 m. subruzdę valstiečiai nuvertė medinę tvorą, išrideno akmenis, tačiau ji buvo sutvarkyta. Tik 1924 m. miestui buvo atiduota 15 ha parko. Žagarės parkas vėliau ne kartą keitėsi, buvo sodinami medeliai, tiesiami takai. 1956 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai R. Jusaitis ir V. Gladas, reng dami diplominį darbą apie Žagarės parką, ištyrė ir aprašė jo augaliją. 1976 m. PKI parengė dvaro rūmų ir parko rekonstruk cijos projektą. Parke gausu egzotų. Medžių auga 21 ha. Visa kita teritorija — pastatai, sodai, pie vos, krūmai, vejos, vandens telkiniai. Parke išlikę centriniai dvaro rūmai. Anksčiau juose yra buvę mokytojų kursai, progimnazija, vaikų prieglauda, o dabar
78
įsikūrė žirgyno administracija. Parke daug ūkinių pastatų. Malonu pavaikščioti mažalapių liepų, popieržievių beržų alė jomis, pasigrožėti gyvatvorėmis; yra ir natūralių medynėlių. Parke yra 28 vie tinių ir 55 introdukuotų rūšių ir formų medžių bei krūmų. Drūti karpotieji ber žai (skersmuo— 1 m), mažalapės liepos (1,3 m), paprastieji ąžuolai. Ypač gausu krūmų — tai europiniai ožekšniai, papras tieji sausmedžiai, dygiosios šunobelės, raudonosios sedulos ir kt. rūšys. Prie li goninės baltuoja dygiosios sidabrinės eg lės, ošia juodųjų pušų medynėlis. Yra eu ropinių, sibirinių maumedžių. Iš lapuo čių vertingiausi paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, popieržieviai beržai. Daug drūtų ir aukštų paprastųjų bukų (85 cm skersmens, 28 m aukščio). Parke auga šie klevai: trakiniai, platanalapiai, totoriniai, sidabriniai, iš kurių vienas kone 1 m skersmens, paprastieji raudonlapiai — 20 m aukščio ir 60 cm skersmens milžinai. Be paprastųjų ir didžialapių, dar yra grakščiųjų liepų, su 10 cm ilgio lapais, stambiais vaisiais. Šios liepos gali augti ir labiau užterštoje aplinkoje, neder lingoje dirvoje. Turtinga tuopų kolekcija: balzaminės, kininės, didžiosios, iš kurių kelios — tikri milžinai (1,75 m, 22 m), pilkosios. Amerikiniai, pensilvaniniai, paprastieji svyruokliniai uosiai. Iš krūmų daugiausia sausmedžių: vijoklinių, rytinių, totorinių, mėlynuogių. Gražūs sodiniai putinai, Ziboldo obelys, slyvos — kryklės, kiti krūmai ir medžiai. Netoli nuo Žagarės parko stovi vėjo malūnas. Tapytoja G. S. Kariniauskaitė įamžino Žagarės parką rudenį. Parke išlikę pastatai paskelbti r. r. ar chitektūros paminklais, 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Vytėnų parkas
JURBARKAS
GEDIMINO ĄŽUOLAS (1,4 m skersmens, 20 m aukščio) — Raudonės apylinkėje, Raudonės kaime. Pasakojama, kad didysis Lietuvos ku nigaikštis Gediminas, vykdamas į Veliuo ną, po šiuo ąžuolu paskutinį kartą pietavęs. Mūšyje su kryžiuočiais 1341 m. Gediminas žuvo. [domu, kad istorikai spėja jį kilus iš šių apylinkių. Vytauto raštuose sakoma, kad Veliuona yra didžiųjų kunigaikščių tėviškė. Gedimino ąžuolas buvo dvikamienis. 1971 m. vėtra vieną kamieną nulaužė, kitas— 1,4 m skersmens, drevėtas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. VYTAUTO ĄŽUOLAS (2 m skersmens, 20 m aukščio) — Eržvilko apylinkėje, Balandžių kaime. Pasakojama, esą kadaise j šias vietas, kur auga ąžuolas, atsikėlęs pabėgėlis iš dvaro Mickus. Jis išaręs čia buvusius dir vonus, apsėjęs javais laukus. Įsikūrę ir daugiau žmonių. Kaimas buvęs vadinamas Mickaičiais, pelkė — Mickaičių pelke, o ąžuolas — Mickaičių ąžuolu. Žmonės ir dabar ąžuolą dar pavadina tuo vardu. Tačiau dažniau jį mini kaip Vytauto ąžuo lą, teigdami, kad po juo Vytautas su Jo gaila, vykdami pas kryžiuočius, sustodavę pailsėti ir sukabindavę ant šakų kala vijus. 1960 m. ąžuolas buvo paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. 1988 m. ąžuolas nudžiūvo. ĄŽUOLŲ ALĖJA — Viešvilės apylinkėje, Vidkiemio kaime. Alėjoje ošia 193 20 m aukščio ąžuolai. Jų skersmenys siekia 0,8—1 m. Alėja abipus Klaipėdos—Jurbarko plen to 1968 m. (buvo 200 ąžuolų) paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų.
Vytėnų parko fragmentas 80
Vytauto ąžuolas BELVEDERIO PARKAS (24,8 ha) — Seredžiaus apylinkėje, Belvederio kaime. Pro Belvederį j Nemuną teka Pieštvė. XIII a. čia stovėjo Pieštvės pilis. XIX a. žemės aplink Seredžių priklausė Tiškevi čiams. Apie 1820 m. K. Burba nusipirko iš Tiškevičiaus dalį Seredžiaus apylinkių dvarų. Jam valdant,apie 1830 m. buvo pastatyti puošnūs dviejų aukštų rūmai sū trijų aukštų belvederiu (bokštu). Ita liškai belvedere — gražus reginys. Ar chitektai belvederiu vadina bokštelio ar paviljono pavidalo antstatą arba ats kirą statinį pakilesnėje vietoje, iš kur gerai matyti apylinkė. Manoma, kad rūmus kūrė italų ar prancūzų architektas italų vilų, esančių Arno krante, pavyzdžiu. Rūmai klasicizmo formos, asimetrinės plano ir tūrio kompozicijos, artimos ro mantizmo architektūrai. Vietinių meistrų Zokų sukurtą, o apie 1880 m. perdirbtą interjerą sudaro rozetės, lubų plafonai, dekoratyvus parketas. Prie įvažiavimo į rūmus stovi dviaukštis svirnas su lodžija. Toliau — terakotinėmis arklių galvutėmis papuoštos arklidės. Išlikusi koplyčia. Nuo rūmų į Nemuną veda statūs 372 pakopų
Ąžuolų alėja 82
*
f
Veliuona. N. Ordos XIX a. piešinys (60 m aukščio) laiptai, terasos kyšulyje įrengta apžvalgos aikštelė. XIX a. išmirus Burbų giminei, Belve derio dvarą valdė Puzinai ir Valevskiai. 1921 —1925 m. rūmuose veikė Žemės ūkio, vėliau — Pienininkystės mokyklos, nuo 1944 m.— Pienininkystės technikumas, vėliau pertvarkytas į Žemės ūkio techni kumą. Vėliau rūmai priklausė Klausučių sodininkystės tarybiniam ūkiui. 1979 m. PKI parengė rūmų restauracijos projektą. Gražiai atrodo Belvederio rūmai (XIX a. antrosios pusės) N. Ordos raižinių albume. Statant rūmus, XIX a. pr. buvo kuriamas ir parkas. Jo alėjos vedė į svirną bei ka pinaites. Parke išliko aštuonių glaustašakės formos vakarinių tujų ratas, takas, apsodintas eglėmis, mažas tvenkinys. 7 ha žmonių sukurtas parkas ribojasi su
natūraliu mišku. Parke gausu vietinių medžių ir krūmų (21 rūšis), yra 1,2 m drūtumo paprastųjų ąžuolų. Pusračiu auga 12 mažalapių liepų (skersmenys siekia 1,5—1,8 m). Veši 10 paprastųjų skroblų, pilkųjų tuopų, daug uosių, klevų. Parke auga 23 rūšių introdukuoti medžiai ir krūmai: 4 Veimuto pušys (skersmenys: 64, 70, 33 ir 72 cm), iš kurių aukščiausia siekia 30 m. Beveik metro skersmens 4 europiniai maumedžiai, pusmetrio drū tumo, 20 m aukščio vakarinės tujos. Bene įspūdingiausias parko medis — 21 m aukščio vėlyvoji ieva su trimis (18, 30 ir 33 cm drūtumo) kamienais. Šis iš Š. Amerikos kilęs medis pats didžiausias Lietuvoje. Graži pažiūrėti ir trikamienė didžialapė karpytlapės formos liepa (kamienų skers menys: 38, 48, 51 cm, aukštis — 21 m). Šios formos medžiai Lietuvoje reti. Išraiš84
Belvederio parkas 1795 m. atiteko O. Zubovui, o 1846 m.— I. Vasilčikovui. XIX a. senoje dvarvietėje prie Mituvos įveistas naujas parkas, kuris sulaukė ir mūsų dienų. Iš senų dvaro pas tatų išliko tik flygeliai. Dabar parke yra koplyčia, skulptoriaus V. Grybo (1890—1941) biustas bei me morialinis muziejus, filmoteka, jaunųjų gamtininkų stotis, estrada, šokių aikštelė. Jurbarko parke nėra labai retų rūšių medžių bei krūmų. Jis įsikūręs gražioje vietoje, todėl tapo mėgstama poilsio vieta. Čia žaliuoja 18 rūšių vietinių medžių ir krūmų. Daugiausia mažalapių liepų, pap rastųjų pušų, eglių, yra ir skroblų, skirps tų, ievų, uosių, ties Mituva — žilvičių. Vertingiausi parko augalai — 16 rūšių
kingi graikiniai riešutmedžiai. 50 jaunų pensilvaninių uosių šlama su anksčiau čia atvežtais žaliaisiais bei svyruoklinės formos uosiais. Žaliuoja gluosnialapių lanksvų, krūminių katalpų gyvatvorės. Dešiniajame Nemuno krante, j vakarus nuo parko, yra r. r. archeologijos pamink las — piliavietė, vadinama Šančiais. Belvederio dvaro rūmai bei kiti čia esan tys statiniai paskelbti r. r. architektūros paminklais, o parkas 1958 m. — valstybės saugomu, 1986 m. jis priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. JURBARKO PARKAS (6 ha) — Jurbarke. XVI a. Jurbarko dvaras priklausė ka ralienei Bonai, vėliau — Radviloms, po 85
Veliuonos parkas Netoli Zamkaus (Gelgaudiškio) pilies ant kalnelio dar XX a. buvo gili duobė su seno mūro sienų likučiais. Kai kurie istorikai spėja čia esant buvusios Bisėnų pilies, stovėjusios XIII a., likučius. Vėliau Bisėnai buvo pavadinti Vytėnais, o kal nas — Vytenio kalnu. Vytėnų pilį XIX a. yra nutapęs N. Orda, yra išlikęs dailininko Mykolo Elvyro Andriolio 1899 m. piešinys. Nuo XVI a. vid. čia buvęs Stankevi čių—Bielavičių dvaras, vadintas Panemu nės dvaru. Panemunės pilis statyta 1604— 1610 m., kai dvaro savininkas buvo Ste pono Batoro laikais į Lietuvą iš Vengri jos atvykęs Janušas Eperješas. Tai buvo reprezentaciniai rūmai, gynybinės reikš mės neturėjo. Juos projektuoti galėjo
introdukuoti medžiai ir krūmai. Aukštas galiūnas europinis kėnis (skersmuo — 30 cm, aukštis — 16 m), per 100 europinių maumedžių, iš kurių drūčiausias — 80 cm skersmens ir 35 m aukščio. Kiek žemesnis lenkinis maumedis (atitinkamai — 60 cm, 33 m). Gana didelis šiaurinis ąžuolas, už Mituvos jau brandina sėklas juodosios pušys, šlama didžialapės liepos, vasarėjant pakvimpa robinijos. Neblogai prižiūrimas mišraus tipo Jur barko parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PANEMUNĖS (VYTĖNŲ) PARKAS (15,4 ha) — Šilinės apylinkėje, Pilies kaime. 86
Vytėnų parkas Eperješų, Panemunės dvarą valdžiusių 1595—1753 m., draugas, Vilniaus pilies architektas Petras Nonhartas. Iki 1831 m. sukilimo dvaras buvo įtakingų didikų Gelgaudų rankose. Šie pilį suremontavo ir įrengė savo rezidenciją. Sukilimui pra laimėjus ir J. Gelgaudui pasitraukus į Prūsiją, pilis sunyko. Iki Pirmojo pasau linio karo ji buvo vadinama Zamkaus pilimi. 1833 m. Zamkaus dvaras ir pilis buvo valdžios nusavinti, nes Gelgaudai pripažinti valstybės nusikaltėliais. Nors pilis buvo valstybės žinioje, jos reikalais mažai buvo rūpinamasi, tad pastatas iro. 1867 m. Zamkaus dvarą iš Gelgaudų paveldėjęs dvarininkas Puslovskis pilį rekonstravo. 1925 m. dvaras
vėl atiteko valstybei ir 1929 m. iš varžy tinių buvo parduotas iš Amerikos grįžu siam kunigui. A. Petraičiui, kuris žadėjo čia įrengti observatoriją, tačiau savo su manymo neįgyvendino. Testamentu pilis atiteko vienuoliams seleziečiams, kurie šiek tiek rūpinosi jos likučiais. 1935 m. pilies sklypas (0,98 ha) su griuvėsiais (40,4 tūkst. litų vertės) priklausė Švietimo ministerijos archeologijos komisijai. Kau no Vytauto Didžiojo muziejus 1938 m. sudarė pilies rekonstrukcijos darbų są matą (26,5 tūkst. litų). Projektą parengė A. Mošinskis. Trūko lėšų, todėl pilį buvo bandoma siūlyti rašytojų ir žurnalistų poilsio namams. Po Antrojo pasaulinio karo Vytėnų 87
Raudonės parkas pilis restauruota pagal architektų J. Seiboko, A. Umbraso, Z. Simonavičiaus projektus. 1959 m. buvo išvalyti pilį su pantys tvenkiniai, išmūrytos užtvankos, pastatyti reguliuojamieji šliuzai. Daug kartų perstatyta pilis paskelbta r. r. ar chitektūros paminklu. 1976 m. PKI parengė naują restauracijos projektą. Išliko pilies rūmai su dviem bokštais, koplytėlė, trys apžvalgos aikštelės kal velėse ir tiek pat tvenkinių. Kada Vytėnų (Panemunės) pilies teritorijoje buvo įveistas parkas, sunku nustatyti. Tvenki niai ir sodai prie Stanevičių—Bielevičių so dybos minimi dar 1624 m. dokumente. 1753 m. dvaro pardavimo dokumente mi nima, kad buvę keturi tvenkiniai išdžiūvę,
iš keturių malūnų likęs vienas, trys sodai apaugę medžiais ir sulaukėję. Parkas buvo pertvarkomas XIX a. pirmojoje pusėje. Jame, matyt, daugiausia augo vietinių rūšių augalai, kurių sumažėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai Vytėnų MTS darbuo tojai iškirto šimtametes liepas ir sužalojo klevus, o gyventojai pilies apsauginėje zonoje 1956—1958 m. nukirto vieną kitą medį ir ėmė statytis gyvenamuosius na mus. Rekonstruojant, perstatant pilį, tik riausiai ne kartą keitėsi ir parkas, sulau kęs mūsų dienų. Dabar parke auga daugiausia vietiniai medžiai: ąžuolai, guobos, skroblai, uosiai, beržai ir kt. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės 88
Raudonės pilis. N. Ordos XIX a. piešinys saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. RAUDONĖS PARKAS (26,8 ha) — Rau donėje. Istoriniuose šaltiniuose XVI a. minimas Žygimanto Augusto Raudonės dvaras, atitekęs galbūt iš Krokuvos ar Prūsijos atvykusiam pirkliui Kristupui Kiršenšteinui. Jis prie Nemuno pasistatė renesanso stiliaus su gotikos elementais rezidenci nius raudonų plytų rūmus su pilimi, gy nybiniais bokštais, šaudymo angomis (archit. olandas Nonhartas). 1960 m., gręžiant žemę, aptikti anks čiau, XVI a. pab., statytų rūmų pamatų likučiai. Kiršenšteino rūmai buvo dviejų dviaukščių — pietinio ir šiaurinio — 89
korpusų, sujungtų sienomis su šaudymo angomis. Pastatai supo stačiakampį rūmų (pilies) kiemą. XVII a. antrojoje pusėje pilį gerokai išplėtė K. Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas. 1708 m. mirus paskutiniam Kiršenšteinų giminės atstovui Žemaičių vyskupui Jonui Jeronimui, kaip rodo 1711 m. inventorius, Raudonės rūmai dar buvo turtingi ir ištaigingi. 1783 m. Raudonės pilis atiteko Kiršenš teinų giminaičiams Olenskiams, kurie ją rekonstravo. XVIII a. pab. pilį apnaikino gaisras. Prasiskolinę Olenskiai Raudonės dvarą ir pilį 1811 m. pardavė grafui P. Zu bovui. Baigiant restauruoti, pilis vėl apdegė. P. Zubovui mirus, 1822 m. Rau
donės pilis 30 metų buvo be globos. Zubovo duktė Sofija (Kaisarova) 23 metus re konstravo pilį. Po darbų ši prarado kla sicistinį stilių. Pilį po rekonstrukcijos piešė M. E. Andriolis, A. Remeris, I. Lepovskis, N. Orda, raižiniuose pavaizdavo V. Dmochovskis, B. Podlevskis ir A. Žmui dzinavičius. XIX a. vid. pilį aplankė lenkų keliautojas V. Mališevskis. Pasak jo, ši buvo nepakitusi, tik viena siena nuo Nemuno pusės nugriauta. Kitas keliauto jas, dr. T. Triplinas, 1856 m. atvykęs į Raudonę, rašė, kad pilis jau rekonstruota, prie jos stovinti žalia bizantiško stiliaus cerkvutė, parke žydinti gėlių terasa, te ritorijoje atkasamas šulinys, pilį rekonst ravęs architektas L. C. Anikinas. 1877 m. pilis atiteko Kaisarovos dukrai, vėliau anūkei Sofijai, kuri, gydydamasi Portu galijoje, Madeiros saloje, 1863 m. su sipažino su portugalu de Faria e Kastro. 1903 m. visos pilies patalpos buvo kapi tališkai suremontuotos. Per Pirmąjį pa saulinį karą vokiečiai paveikslus, biblio teką ir kitas vertybes sunaikino arba iš vežė, sudegino didžiojo bokšto medinius laiptus. Pilis nyko. J. Paleckis, atvy kęs į Raudonę ir susitikęs su pilies sa vininku de Faria e Kastro, rašė: „Sis lėnaus būdo senelis su naminio rūbo ap daru skundžiasi dėl sunkių sąlygų. Ką jam daryti su milžiniška pilimi, kur kam barių esą 127? Laikraštyje buvo žinutė, kad Raudonės pilis parduodama iš varžy tinių, kaina — apie 1,2 milijono litų“. Pilis buvo perleista Lietuvos bankui, ją ėmė globoti Švietimo ministerijos Kultū ros departamentas. 1936 m. prasidėjo restauracijos darbai. 1944 m. vokiečiai, užėmę pilį, susprogdino didįjį bokštą. Griūdamas jis apgriovė pietinį korpusą. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje įsikūrė Raudonės vidurinė mokykla. 1948 m. pilis paskelbta sąjunginės reikšmės architek tūros paminklu. 1959 m. S. Čerškutė ir V. Jurkštas parengė pilies atstatymo projektą, Z. Simo-
90
navičius — antrąjį variantą. Manoma, kad K. Kiršenšteinas XVI a. pab. įkūrė parką. Vietovė želdiniams buvo patogi: aukštuma, terasos, netoliese — Nemunas. Parko planas ir želdiniai ilgai niui kito. P. Zubovo valdymo metais parke atsirado landšaftinio plano elementų. Prie parko iškastas tvenkinys, supiltos ap žvalgos aikštelės. Tyrėjas D. Afanasjevas 1857 m. rašė, kad Raudonėje yra puikus angliškojo stiliaus parkas. S. Kaisarovos laikais parkas buvo rekonstruotas. Jis buvo 25 ha. Suplanuota naujų takų, alėjų, pasodinta graikinių ir kitų riešutmedžių, maumedžių, tujų, robinijų, pušų, eglių. Parkas siejosi su natūraliu mišku. Prie pilies tryško fontanai. Vanduo į juos te kėjo mediniais vamzdžiais iš rytinio tven kinio. Parke buvo įtaisyta akmeninių ir plytinių drenažo vamzdžių. Kai 1931 m. de Faria e Kastro siūlė parduoti parką, minėjo ten esantį sodą, apsuptą kaštonų, liepų alėjų, ir natūralų/parką, esantį šlai tuose, kuriame auga ąžuolai, pušys. Tačiau dvarininkas stokojo pinigų, tad 1934 m. „Lietuvos žiniose“ Piliečio slapyvardžiu pasirodė žinutė, nuogąstaujanti, kad de Faria e Kastro kerta Raudonės pilį supantį mišką ir parduoda. Klaidų buvo padaryta ir vėliau. Antai po Antrojo pasaulinio karo vieno Raudonės mokyklos direktoriaus nurodymu mokyklai šildyti parke buvo iškirsta 286 medžiai. Kažkokie asmenys nuo laiptų, vedusių iš pilies že myn nuo aukštumos, išgabeno tašytus pasagos formos akmenis, ant kurių, pasak vietinių žmonių, sėdėdavusi ir kurstyda vusi pagoniškąją ugnį Kęstučio duktė Balanda. Dabartinis parko plotas neatitinka XIX a. plano, nes, dvarui išpardavus skly pus, kūrėsi Raudonės miestelis, kuriame parko alėjos tapo gatvėmis. Išnyko cent rinė gyvatvorė. Parko želdiniai buvo sodinami iki 1933 m. Dabar parke tebestovi pilis, išlikęs se nas malūnas, siurblinė, telkšo du vandens
telkiniai, driekiasi dvi po 50 m ilgio mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Parke vyrauja paprastieji ąžuolai ir klevai. Stūkso senas, gal 200 metų kaš tonas, kurio skersmuo siekia 1,4 m. Kažin, ar yra Lietuvoje drūtesnių kaštonų. Jis galėtų tapti gamtos paminklu. Parke žydi miškinės obelys, auga paprastieji skirpstai, karpotieji ir plaukuotieji beržai. Ypač puošnios kedrinės pušys ir kanadinė eglė, europiniai, Sukačiovo maumedžiai, vakarinės tujos, kalninė svyruoklinės for mos guoba, didžialapė 26 m liepa. Iš viso parke auga 38 rūšių medžių ir krūmų. 1978 m. PKI parengė Raudonės pilies ir parko rekonstrukcijos projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų.
Viešvilės parkas koje labai reta 20 m aukščio ir 58 cm skersmens didžioji tuja, kurios tėvynė — S. Amerika. Indėnai iš jos medienos skap tuoja laivelius, iš žievės plaušų audžia audinius, mezga tinklus, veja virves, be to, iš medienos daro duris, stogams dengti lenteles ir t. t. Parke žaliuoja dai lus 80 cm skersmens, 15 m aukščio pap rastasis glaustašakis ąžuolas, paprastasis raudonlapis klevas (70 cm ir 25 m), ošia Lietuvoje retoka drūta sidabrinė (vengri nė) liepa — aukštyn kylančia laja, žydi 20 dienų vėliau už mažalapes liepas, atspa ri užterštumui. Vertingiausi parko me džiai — du lyros pavidalo lapais geltonžiedžiai tulpmedžiai (aukštis — 25 ir 28 m, skersmenys — 67 ir 75 cm). Tėvynėje S. Amerikoje jie išauga iki 60 m ir 1—3 m skersmens. Lietuvoje geltonžiedžių tulp medžių yra Kauno botanikos sode ir Obelynėje. Veliuonos tulpmedžiai drū čiausi, aukščiausi, jie dera. Sėklas bando daiginti mėgėjai. Į Veliuoną pažiūrėti šių tulpmedžių atvyksta nemažai turistų. Veliuonos mokytojas S. Liutvinavičius įkūrė įdomų muziejų. Veliuoną yra nutapę N. Orda, A. Žmuidzinavičius ir kiti daili ninkai.
VELIUONOS PARKAS (2,7 ha) — Ve liuonoje. 1549 m. Žygimantas Augustas Veliuoną užrašė Barborai Radvilaitei. Vėliau Ve liuonos dvarą valdė karalienė Bona, XVIII a.— Žemaičių seniūnas J. Poniatov skis, o nuo XVIII a. pab.— Zaleskiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Veliuonos dvarą nusipirko P. Vakselis. XIX a. Veliuonoje buvo pastatyti kla sicizmo stiliaus vienaaukščiai dvaro rūmai su keturių dorėninių kolonų portiku, me zoninu. Po Pirmojo pasaulinio karo juose įsikūrė pradžios mokykla. 1948—1978 m. čia buvo vidurinė mokykla. Dabar bu vusiuose dvaro rūmuose įrengtas kraš totyros muziejus. Išliko 1780 m. iš eglinių rąstų statytas dvarui priklausęs origina lus gyvenamasis namas. Buvusioje dvarvietėje buvo įkurtas parkas, kurio pasididžiavimas — introdu kuoti medžiai. Aukštos ir drūtos juodo sios, Veimuto pušys, vešlūs 60—76 cm skersmens, 33 m aukščio europiniai mau medžiai, didžiosios, vakarinės (iki 63 cm skersmens) bei pastarųjų auksaspyglės formos tujos. Įspūdinga mūsų Respubli-
91
Veliuonos parkas, augantis istoriniame landšaftiniame draustinyje, su išlikusiais statiniais 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. VIEŠVILĖS PARKAS (1,4 ha) — Viešvi lėje. Viešvilė — sena gyvenvietė. Tai rodo archeologų čia aptiktas X—XII a. degintinis kapinynas. XVI a. Viešvilė minima kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Maždaug prieš šimtą metų Viešvilėje įveistame parke auga 11 rūšių vietiniai bei 18 rūšių introdukuoti medžiai bei krū mai. Salia ąžuolų, klevų, plaukuotųjų ber žų, kalninių guobų, mažalapių liepų, vinkš
nų ir kitų veši svetimšaliai: parkams ne būdinga kalninė svyruoklinė guoba (5 m aukščio, 32 cm skersmens), 12 europinių maumedžių (skersmenys — 33—70 cm), prie karių kapinių, 25 m ilgio alėjoje,— vakarinės tujos. Pasodinta žalsvaspyglių ir melsvaspyglių eglių. Vasarą parką puo šia 31 m aukščio, 55 cm skersmens pa prastasis raudonlapis bukas. Jo kaimynys tėje — 26 m aukščio ir 66 cm skersmens paprastasis raudonlapis klevas. Parke žaliuoja kaštonai, platanalapiai klevai, pilkieji riešutmedžiai. Dalis parko medžių dera. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Bačkonių parkas
KAIŠIADORYS
BAČKONIŲ PARKAS (5,7 ha, su miš k u — 8 ha) — Žiežmarių apylinkėje, Bačkonių kaime. Rūmus pastatė ir parką įkūrė dvarinin kas J. Bazarevskis apie 1867 m. Vėliau naujų želdinių čia jveisė dvarininkas Butleris. Etnografas Zigmantas Gliogeris, XIX a. antrojoje pusėje plaukęs Nemunu, žavėjosi gražiu angliškojo plano parku. XX a. pr. Bačkonių dvaras ati teko Tiškevičių giminei ir buvo pradėtas vadinti Palubačkų palivarku. 1955 m. ant Strėvos upės buvo pastaty ta Bačkonių hidroelektrinė, atsirado Bačkonių tvenkinys. Rūmai, pasak žmo nių, statyti pagal italų architekto projektą, neišliko. Žaliuoja tik parkas. 1970 m. architektas A. Tauras parengė centrinės parko dalies tvarkymo projektą. Peizažinio tipo parkas išsidėstęs trijose terasose. Viršutinėje terasoje prie tven kinio pagal architekto E. Beinarto pro jektą 1970 m. pastatyta svetainė „So džius“, nutiesti takai, išvalyti medynėliai. Parke auga 25 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Tai tradiciniai parkų medžiai: paprastieji uosiai, mažalapės liepos, kalni nės guobos, paprastieji ąžuolai, pušys ir kiti. Tyvuliuoja du tvenkiniai. Parke auga Lietuvoje labai retas iš Šiaurės Amerikos kilęs stambiavaisis ąžuolas, kurio gilės — 3—5 cm, o lapai — 30—40 cm ilgio. Įdomus paprastasis ru tulinės formos klevas. Kupolą primenan tis jo vainikas atrodo lyg apkarpytas. Šios formos medžiai auginami skiepijant akelę j paprastojo klevo medelį. Lietuvoje šios formos medžius galima dar pamatyti Alytaus medelyne, Žiežmarių vaismedžių medelyne ir Vaišvydavoje. Išlakūs parko medžiai — europiniai ir japoniniai maume džiai, stambiais lapais šlama ameriki nės ir didžialapės liepos, didžiosios tuopos, ant „Svetainės“ sienų vejasi penkialapiai vynvyčiai, nokina geltonas uogas šalta lankiai, o raudonas — šeivamedžiai. Iš
Kaišiadorių parkas viso parke auga 27 rūšių introdukuoti augalai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. KAIŠIADORIŲ PARKAS (2,5 ha). Kai šiadorių mieste. 1954 m. Kaišiadorių rajono buvusio vykdomojo komiteto darbuotojai per talkas pradėjo kurti parką, kurį ir dabar plečia ir gražina. Pasirinkę geometrinį planavimo stilių, iki 1985 m. jie pasodino 12 rūšių vietinių ir 40 rūšių introdukuotų medžių ir krūmų. Verta paminėti kazoki nius kadagius, žaliąją ir melsvąją pocūges, šiaurinį ąžuolą, platanalapį klevą, pilkąjį riešutmedį, balzaminę, pilkąją ir didžialapę tuopas, paprastosios svyruoklinės formos medelį. Iš krūmų gausu įvairiausių lanksvų: japoninių, Bumaldo, pilkųjų, niponinių. Dekoratyvūs želdiniai — Turnbergo raugerškiai, trilapės ptelijos ir kiti krūmai. Mažalapėmis liepomis apsodinta alėja, yra baseinas, suoliukų, gėlynų, krepšinio aikštelė. Parke yra civilinės metrikacijos skyrius, centrinė biblioteka, vidurinė mo kykla, rajono savivaldybė. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. 94
Obelynės parkas
KAUNAS
Ąžuolyno parke esantis namas, kuriame gyveno poetas A. Mickevičius KARALGIRIO AKMUO — Panevėžiuko apylinkėje, Karalgirio kaime. Matme nys— 2,2X 2X2,2 m. Akmuo, kadais gulėjęs Karalgirio gi rioje, priklausiusioje didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, atsidūrė Karalgirio kaimo ganykloje. Neseniai melioratoriai jį iškasė. 1974 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų.
Pasakojama, kad A. Mickevičius, 1819— 1823 m. mokytojaudamas Kaune, mėgdavo ateiti į Girstupio slėnį, žavėjosi jo gamta. Viename laiške draugui (1820.05) jis rašė: „Sunku įsivaizduoti ką nors puikesnio, o matyt net neįmanoma, bent Lietuvoje. Turiu paaiškinti, kad tuos kalnus dengia gražiausia giria < . . . > Šimtametės tankiai susipynusios šermukšnės, baltosios ievos, ilgakasės tamsiosios eglės, aukštais ir ko lonomis iškilę beržai, žavingiausias vaiz das, rytas, paukščių čiulbėjimas, vandens čiurlenimas“ Tais laikais per Girstupio slėnį ėjo Kau no—Vilniaus kelias, palei jį stovėjo „Ro jaus“ smuklė. A. Mickevičius čia pasi imdavo iš Vilniaus slapta atgabentus filo-
A. MICKEVIČIAUS AKMUO — Kaune, Žaliakalnyje, Mickevičiaus slėnyje, už keliolikos metrų nuo Girstupio upelio. Dabar ši vietovė priklauso Kauno zoolo gijos sodui. Akmens matmenys — 1,1X0,4X 1 m. 96
matų laiškus. 1823 m. A. Mickevičiui rengiantis išvykti iš Kauno, K. Kovalskienės pasiūlymu draugai sumanė slėnį pa vadinti jo vardu. Netoli Vilniaus—Kauno kelio prie šaltinio gulėjusį akmenį taip pat imta vadinti poeto vardu. 1859 m. tiesiant geležinkelį, caro valdžia įsakė surinkti visus aplinkinius akmenis. Kilo pavojus ir A. Mickevičiaus akmeniui, todėl Kauno darbininkai, užstūmę luitą ant pabėgių, nuritino jį ir užkasė upelio šlaite. Laikas ėjo, minėti darbininkai vienas po kito mirė, o kalbos sklido, kad akmuo nedingęs. Tuomet šis slėnis buvo gana tolima Kauno vieta, apaugusi miškais, kuriuose eiguliu dirbo vežiko J. Čelkevičiaus, gabendavusio A. Mickevičiui slaptus laiškus, sūnus. Jis buvo girdėjęs ne vieną pasakojimą apie A. Mickevičių iš savo tėvo. 1918 m. Girstupis, paplovęs krantus, pakeitė vagą, išlindo pabėgių galai, pa sirodė akmens šonas. Kitų metų pavasarį dar labiau išlindo. Akmenį aptiko eigu lys J. Celkevičius ir pranešė apie radinį Kauno meno muziejaus direktoriui T. Dau girdui. Komisija nustatė, kad tai tas pats A. Mickevičiaus akmuo. Jis buvo iškastas iš Girstupio slėnio ir pastatytas dabarti nėje vietoje. Kauno miesto valdyba išdavė eiguliui raštą, įpareigojantį akmenį glo boti. J. Celkevičius, jau gyvendamas Ama liuose ir būdamas šimtametis senukas, apie tai papasakojo ne vienam jį aplan kiusiam keliautojui. Kai dar turėjo jėgų, akmenį jis aptvėrė geležine tvora, kas vasarą čia pasodindavo gėlių. Į slėnį veda tašytų akmenų vartai. Takelis leidžiasi į Girstupį, kur už tiltelio įlomėje guli gar susis akmuo. 1965 m. minint A. Mickevičiaus mirties 110-ąsias metines, juodo granito plokštė je, pritvirtintoje prie akmens, iškaltos eilutės iš poemos „Gražina“: Mačiau aš puikų slėnį palei Kauną, Laumės ten audžia pavasario rytą — 7. Lietuvos gautos parniūki ai
97
Žaliąją veją, žiedais iškaišytą. Slėnio gražesnio nerasi pasauly. A. Mickevičiaus slėnį yra piešęs V. Ei dukevičius. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. DRĄSEIKIŲ ATODANGA — Drąseikių kaime, Lapių girininkijos 137 kvart., deši niajame Neries krante. Atodangos ilgis — 100 m, aukštis — 33 m. Mažai apaugusi, stati, viršuje auga pušys, eglės, beržai, lazdynai. Matyti mo reniniai sluoksniai. Pirmojoje virš salpinės esančioje Neries terasoje ties Drąseikiais rasta akmens amžiaus stovyklų pėdsakų bei neolito dirbinių: strėlių antgalių, rėžtukų, gremž tukų. Atodanga 1964 m. paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. DUBRAVOS DVYNIAI — ąžuolas ir pu šis — Dubravos miškų urėdijos Šilėnų miško 79 kvartale. Kartą eidamas per mišką Kauno staty bos ir architektūros valdybos geodezinin kas V. Budrys pamatė keistai suaugusius du medžius — pušį ir ąžuolą. Vėliau gam tininkai ne kartą čia važiavo, matavo... Abu medžiai taip suaugę, lyg būtų iš vieno kelmo. Aukščiau kamienai išsiskiria. Pušies kamienas ties suaugimu susiplo jęs. Ąžuolo šakos įaugusios į pušies ka mieną. Tai iš tiesų graži bičiulystė. Pušies aukštis — 31,5 m, ąžuolo — 28 m. Pušies skersmuo iš rytų į vakarus — 44 cm, iš šiaurės į pietus — 72 cm. Ąžuo lo — iš rytų į vakarus — 87 cm, iš šiaurės į pietus — 80 cm. Dubravos dvyniai 1971 m. paskelbti gamtos paminklu, 1987 m. priskirti prie r. r. paminklų.
KARVELIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo2,2 m, aukštis — 10 m) — Noreikiškių apylinkėje, Kazliškių kaime. Ąžuolas auga prie Kamšos miško bo taninio zoologinio draustinio. Iš čia atsi veria graži Nemuno ir Nevėžio upių pa norama. Prieš dešimtį metų netoliese gyvenęs senukas A. Bieliauskas pasakojo, jog šis ąžuolas taip pavadintas todėl, kad jame perėdavę karveliai. Greta augęs kitas ąžuolas, mažesnis, bet taip pat senas, buvęs vadinamas Gandralizdžiu. A. Bie liauskas dar vaikystėje girdėjęs, kad Karvelių ąžuolą vienas inžinierius norė jęs nukirsti tilto prie Aleksoto poliams. Bet vyrai, neturėdami tokių ilgų pjūklų, nusprendę nupjauti viršūnę ir pažiūrėti, ar medis sveikas. Nupjovus paaiškėję, kad ąžuolas kiauras, tad sumanymo tekę atsisakyti. Per ilgus metus ąžuolo viršūnė „užgijusi“, ir medis sulaukęs mūsų dienų. Kadais, kai žemė dar žagrėmis buvo aria ma, prie ąžuolo žmonės rado užkastų monetų. 1968 m. Karvelių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Liepa motinėlė Kai prieš trejetą šimtų metų miške kūrėsi Braziūkų kaimas, medelis buvo vi siškai mažas. Aplinkui augo daugiau liepų. Jose perėjo pelėdos. Senajame Bra ziūkų kaime teišliko viena liepa motinėlė. Į ją buvo keliami kryžiai, prie kamieno prikalamos lentelės su reikšmingomis datomis. 1863 m. čia rinkdavosi sukilė liai; netoliese — jų kapai. Prieš kelio lika metų Braziūkuose gyvenęs senukas J. Pupijus pasakojo, kaip vaikystėje įlįsdavęs į liepos motinėlės vidų ir kiauryme aukštyn pakilęs pro skylę kamiene dairydavęsis po kaimo apylinkes. Liepos kiaurymėje galėdavę pasislėpti net septy ni žmonės. Dabar kiaurymė užcementuota. Medis gražiai žaliuoja. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pamink lu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų.
LAMPĖDŽIŲ LIEPA GRAŽUOLĖ (skers muo— 2 m, aukštis — 24 m ) — Lam pėdžiuose, Romuvos gatvėje, prie namo Nr. 57 (Lampėdžių miško 18 kv.). Medžio šakos prieš lietų nusvyra iki žemės, kai sausa — atsitiesia. Iš penkių liepos viršūnių spėjama čia buvus paso dinta ar pasėta penkios liepaitės, kurių kamienai suaugo į vieną. Dabar tai pa tvirtinti sunku. Iš toli liepa primena di džiulį šieno kūgį. 1968 m. liepa gražuolė paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų.
SENOJI OBELIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 12 m) — Noreikiškių apylin kėje, Kazliškių kaime. Kadaise šioje vietoje augo giria. Žmonės kirto medžius, ruošėsi ariamos žemės plo tus, statėsi namus. Nedrįso jie nukirsti gražiai žydinčios ir derančios laukinės obels, kurios vaisiai bulviaduobėse iki
LIEPA MOTINĖLĖ (skersmuo — 2,3 m, aukštis — 26 m) — Zapyškio apylinkėje, Braziūkų kaime. 98
Pušis — tikra gražuolė, auganti miško gilumoje. 1960 m. ji paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie v. r. paminklų.
pavasario išbūdavo. Dabar ji atsidūrė gy venvietėje tarp namų. Spėjama, kad jai per 300 metų. Tai seniausia Lietuvos obelis. Žmonės pasakoja, kad 1812 m. čia buvo rastas sušalęs prancūzų kareivis ir pa laidotas po obelimi. 1960 m. obelis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
AUKŠTOSIOS FREDOS PA R K A S (3 ha) — Kaune, kairiajame Nemuno krante, į pietus nuo Aleksoto. Iki XVII a. antrosios pusės šios žemės buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio K. Paco žinioje. XVII a. pab. MILŽINKAPIO (KERUŽĖS) PŪ S IS jis šią vietovę padovanojo italų architek (skersmuo — 1 m, aukštis — 9 m) — Al- tui Dž. B. Fredianiui (L. Fredas), supro šėnų apylinkėje, Girininkų I kaime, lau jektavusiam Pažaislio vienuolyną. XVIII a. didikai Godlevskiai čia pasistatė dvaro kuose netoli Alksnos miško. Prie kamieno kalvių darbo vinimis buvo rūmus ir įkūrė parką. 1920 m. dvare veikė prikalta lentelė su 1853 metų data. Žmonės sodininkystės ir daržininkystės mokykla, pasakoja, kad 1913 m. kasant duobes o 1923 m. A. Fredoje įsteigtas botanikos bulvėms laikyti netoli pušies buvo rasti sodas, kuriam 1940—1953 m. vadovavo stambaus vyro griaučiai ir žiedas. Nuo prof. K. Grybauskas. to laiko žmonės šią pušį vadina Milžinka Peizažinio tipo senasis Fredos parkas pio pušimi. Kiti tvirtina, kad palaikų buvo turtingas želdinių: iki 33 m aukščio pa daugiau, ir spėja, kad palaidotieji — prastųjų ąžuolų, kurių skersmenys siekia žuvę kautynėse. 1,1 m, drūtų paprastųjų vinkšnų, skrob Pušis mena ir Napoleono laikus. Šne lų, uosių, eglių. Čia auga labai retas Lie kama, kad iš Rusijos traukdamiesi Napo tuvoje bekotis ąžuoliukas, šie medžiai, leono kareiviai susėdę po pušimi pailsėti. išaugantys iki 35 m, panašūs į paprastuo Piemuo Bernotukas pamatęs, kad jie ne sius ąžuolus, tik jų gilės bekotės, labiau šasi auksinę vyskupo lazdą. Kareiviams mėgstamos šernų, mediena minkštesnė, užmigus, bandęs ją pavogti, tačiau ne tinkama stalių darbams. pavykę. Kareiviai atšipusiu duonpeiliu iš Didžiausia parko brangenybė — dvisraižę berniuko kaklą. kiautis ginkmedis. Ginkmedžių šeimos 1863 m. čia buvo sukilėlių štabas — atstovai klestėjo triaso, juros ir kreidos pušyje įrėžti jų vado J. Sidzikausko ini periodais, šiuo metu savaime augančių cialai ir data. nėra. Dviskiaučio ginkmedžio rūšis papli 1910 m. rusų kareiviai prie pušies kasi tusi daugelio šalių parkuose. Gink nėjo žemę ieškodami brangenybių. Pasak medis išauga iki 30—40 m, išgyvena kalbų, jie atkasę Napoleono kareivių pas tūkstantmetį. Į Europą pateko 1730 m. lėptą dėžę su slaptais dokumentais. Taigi Lietuvoje, be Fredos, auginamas Švėkš daug mena ši per 300 metų turinti pušis. nos parke (Šilutės raj.), kur siekia 15 m 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa aukštį. Fredos parko dviskiaučio gink minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa medžio skersmuo — 14 cm, aukštis — minklų. 8,3 m. Dailus 12 m aukščio virgininis kadagys, du europiniai kukmedžiai, plaSILAGIRIO PUŠIS (skersmuo — 85 cm, čiažvynis maumedis, raudonieji ąžuolai, aukštis — 30 m) — Zapyškio apylinkėje, paprastieji bukai. Iš retesnių minėtini Šilagirio miško 37 kvartale. sodinis hamamelis, geltonais kvapiais
i*
99
žiedais, prasiskleidžiančiais rugsėjo—lap kričio mėn. Jo vaisiai prinoksta kitų metų rudenį. Beje, šie krūmai Lietuvoje retai kur auga. Hamameliai kilę iš S. Ameri kos, sukultūrinti 1736 m. Iš jų žievės ir lapų gaminami tamidai, vartojami vais tams ir kosmetikai. Parke auganti karolininė liepa taip pat labai reta Lietuvoje. Tokia liepa dar ža liuoja Nemuno lankoje ties gydomojo van dens paviljonu. Parko želdinių floristai įregistravo šiurkščiąsias radastas, trilapes ptelijas, apskritalapius sausmedžius, europinius pūkenius ir kitus krūmus — iš viso 44 rūšis introdukuotų medžių ir krūmų. Parke išliko Godlevskių rūmai, bota nikos sodo raštinė, pagalbinės patalpos. Telkšo du tvenkiniai. Parkas ribojasi su MA Botanikos instituto botanikos sodu ir Kauno žemės ūkio mokyklos šiltadaržiais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. ĄŽUOLYNO PARKAS (63 ha) — Kaune. Ąžuolyno parkas — tai Nemuno ir Ne ries santakoje augusių ąžuolynų likučiai. Kauno ąžuolynai jungėsi su Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių giriomis. XIV—XVI a. jie buvo intensy viai kertami. XVIII a. dvarininkai Godlevskiai pardavė kirtimui ąžuolyną tarp Kauno ir Garliavos. XIX a. šių medynų plotus išraižė plentai, keliai. Plečiantis miestui, ąžuolynų mažėjo. Jų išliko tik Žaliakalnyje ir Šančiuose. Pietinė ąžuo lyno dalis vadinama Girstupio arba A. Mickevičiaus slėniu. Tunelio (dab. K. Baršausko) gatvė XIX a. tapo Aukš tųjų Šančių ąžuolyno riba, vėliau atskir tas Vytauto parkas. 1922 m. inžinierius Frikas Žaliakalnio ąžuolyne pardavinėjo žemės sklypus namams statyti. 1938 m. dalis Girstupio slėnio skirta Kauno zo ologijos sodui. Vėliau buvo statoma Pa
rodų kalne, įrengiamas Dainų slėnis, ple čiamas sporto įrenginių kompleksas. Iki Antrojo pasaulinio karo ąžuolyne buvo radijo, o po karo čia įsikūrė televizijos retransliacijos stotis. Parką tvarkant, so dinant naujus želdinius, 1960 m. vado vautasi architekto V. Zubovo projektu. Didesnė Ąžuolyno parko teritorijos dalis (47,6 ha) — tai 0,3—0,8 skalsumo medynai: 34,4 ha ąžuolynų, 7,9 ha lie pynų, 0,8 ha beržynų, 3,2 ha baltalksnynų ir 1,3 ha klevynų bei guobynų. Visi me dynai, išskyrus ąžuolynus, yra mišrūs, įvairiaamžiai. Savaiminės kilmės medynų yra 37 ha, kultūrinės — 10,6 ha. Ąžuo lyno parke vyrauja seni (100—310 metų) paprastieji ąžuolai ir mažalapės liepos (70—135 metų). 1982 m. 81% parko ąžuolų buvo gyvybingi. Jų aukštis — 20—26 m, skersmenys — 1—1,5 m. Pusės ąžuolų viršūnės ir lajos jau ima džiūti, apie trečdalis jų užtaisytomis dre vėmis, kempinėti, sausomis viršūnėmis. Mažalapių liepų liemenų skersmuo — 70—95 cm. Trečdalis šių medelių skursta. Parke auga keletas per šimtmetį perko pusių menkų paprastųjų eglių ir pušų. Didžiuma medynų — vienaardžiai, kiti — dviardžiai. Pomiškis negausus. Trake želia ievos, gudobelės, šermukšniai, lazdynai, sausmedžiai, ožekšniai, sedulos, žalčialunkiai. Įveista kaulenių, ginalinių klevų, paprastųjų ligustrų, sedulų, raudonųjų šeivamedžių. Iš introducentų auga eu ropiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, mandžiūriniai riešutmedžiai, baltosios tuo pos — iš viso 37 rūšys. Parko medžiai nuo miesto taršos džiūsta, ypač kenčia ąžuolai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. GIRIONIŲ PARKAS (211 ha) — Samylų apylinkėje, Girionių kaime. Rytuose parkas susisiekia su Kauno marių želdiniais, priartėja prie plento. Vakarinėje parko dalyje — Pakalniškių
100
Girionių parkas piliakalnis, supiltas apie I tūkstantmečio vidurį. Piliakalnio aikštelė yra apie 600 m2. Jo papėdėje rasta sodybvietės žymių. Už griovio, juosiančio piliakalnį,— žiedinis pylimas. Vakarinė parko dalis pradėta želdinti 1960 m. pavasarį. Vaišvydavos girininkas A. Vasiliauskas pagal LMOMT instituto Kauno marių apželdinimo projektą paso dino grupėmis klevų, maumedžių, kanadinių tuopų. 1960—1962 m. architektas A. Tauras parengė Girionių parko projek tą. Jam talkino T. Ivanauskas, M. Luki nas, M. Lukaitienė, M. Daujotas, L. Či biras ir kiti. Pasodinta šiaurinių ąžuolų, atvežtų iš Vilniaus miškų technikumo me delyno, baltažiedžių robinijų, liepų, beržų, eglių. Darbams vadovavęs Vaišvydavos girininkas J. Stukšys per 1961 —1972 m. apsodino 40 ha plotą. 1962 m. pavasarį pasodinta želdinių juosta prie plento, vedančio iš Kauno į tuometinį J. Biliūno kolūkį. Čia suošė šiauriniai ąžuolai, žalieji uosiai, paprasto sios eglės, kiti medžiai ir krūmai. Atsi žvelgta į architektės T. šešelgienės pa tarimus. 1963 m. pavasarį sudarytas naujas takų ir želdinių plotų projektas (K. Kažemė101
kas), pagal pertvarkytą V. Ramanausko projektą pradėta sodinti ir centrinė parko dalis, piečiau nuo LMŪMT instituto rūmų. Kėniai, pocūgės, dygiosios eglės, sibirinės pušys, šiauriniai ąžuolai, tujos at vežti iš Vilniaus miškų technikumo me delyno, paprastieji ir jų raudonlapės for mos bukai — iš Alytaus miškų ūkio me delyno. Centrinės parko dalies želdinimui vadovavo instituto darbuotojai M. Lu kinas, M. Jankauskas ir L. Kairiūkštis. Vėliau buvo pertvarkomi anksčiau sodinti želdiniai, parteris priešais centrinius rū mus, apželdintas kiemas. Nuo 1984 m. Poezijos rudenėlio dalyviai, Miškų tech nikumo, LŽŪA Miškų ūkio fakulteto stu dentai parke kone kasmet pasodina po ąžuoliuką. 1980—1981 m. buvo padaryta geode zinė parko želdinių nuotrauka ir medžių bei krūmų inventorizacija. Į parko te ritoriją įtraukta 81 ha natūralių medynų. Be 360 esančių, numatyta įveisti dar 500 rūšių ir formų medžių bei krūmų. 1963 m. į naują miškininkų gyvenvietę, iki 1965 m. vadintą Dubravais, iš Kauno persikėlė LMŪMT institutas, iš Vilniaus — Miškų technikumas. Girionys tapo miš kininkystės mokslo centru. Be vietinių medžių rūšių: paprastųjų ąžuolų, pušų, eglių ir kitų, parke gausu introducentų. Vien tik eglių yra per 10 rūšių ir formų. Kai kurios iš jų labai retos: paprastoji svyruoklinės formos, gyvatšakė ir rutulinė, Šrenko, serbinės. Įdomu, kad čia augančių sitkinių eglių aukštis gali būti 80 m, o skersmuo — 4 m. Savaime jos auga Siaurės Amerikoje. Amžius — 500—800 m., gali augti gry name smėlyje. Greičiau nei paprastųjų subręsta jų mediena, tinkanti popieriaus gamybai. Iš 7 pušų rūšių retesnės yra balkaninės, sibirinės. Lietuvoje balkaninės pušys dar auga Obelynėje (Kauno r.) ir Alytaus medelyne. Sibirinės pušys Lie tuvoje pradėtos auginti tik po Antrojo pasaulinio karo. Jų sėklos, dar vadinamos
kedriniais riešutais, turinčios apie 60% rie balų, yra skanios ir maistingos. Sibire jo mis minta sabalai, burundukai, voverės, o mediena naudojama baldų, pieštukų ga mybai. Atviroje vietoje šios pušys derėti pradeda 25, o miške — 50 metų. Gražios kryminės pušys. Parke žaliuoja arizoniniai, balzaminiai, europiniai, Fračerio, Vičo, pilkieji, sibiriniai, smailiaspygliai kėniai. Čia auga parkuose gana reta, tankiašakė kanadinė cūga kūgiška laja. 1736 m. cūgą kaip dekoratyvų medį iš Siaurės Amerikos į Europą atvežė P. Kalinsonas. Dar auga gražios pilkosios, didžiosios pocūgės. Saldžius kankorėžius (turinčius apie 40% cukraus) brandi na paprastieji kadagiai, gražiai žaliais spygliais pasipuošę kazokiniai kadagiai. Dar įdomesnė spygliškais lapais žemaūgė kazokinio kadagio spygliška forma (tamariscifolija). Šie krūmai tinka šlaitams sutvirtinti. Iš žalių šakučių ruošiamas nuodingas eterinis aliejus — sabinolis, sukeliantis kraujavimą ir abortą, dėl to kai kur šis kadagys auginamas tinklo vielos aptvaruose. Dailiai stiebiasi Lietu voje reti paprastieji glaustalajės formos kadagiai. Reta ir vakarinės tujos koloninė forma, auganti šiame parke, bei iš Japonijos kilę žirniavaisiai puskiparisiai ir jų geltonspyglės formos atstovai, į Eu ropą patekę 1861 m. Beveik pusė (153 rūšys ir formos) augalų — lapuočiai medžiai ir krūmai. Parke auga bekočių ąžuolų ir jų mespilifolia Vallr. formų su pailgais arba lancetiškais, mažai skiautėtais lapais. Gal tik čia galima rasti japoninį beržą. Papras tieji geltonlapės formos bukai reti Lietu voje. Verta atvažiuoti į parką, kad pama tytumėte krūminį bijūną — kone žmogaus ūgio medelį raudonais žiedais, kvepiantį, auginamą tik botanikos soduose, tačiau labai atsparų šalčiams. Čia veši papras tasis rutulinės (f. umbrakulifera) formos kaštonas. Malonūs akiai paprastųjų ir ypač puošniųjų katalpų šluotelėmis išsi
dėsčiusių baltų ruožėtų vainikėlių žiedai. Parke auga keturios paprastojo klevo for mos (globosum, dissectum, drumandii, schwedleri) spalvingais taškuotais lapais arba ovališka laja (rutulinė forma). Čia pasodinta japoninių magnolijų, tėvynėje užaugančių 30 m medžių. Gegužės mė nesį melsvais žiedais pasipuošia ameri kiniai rododendrai, atkeliavę iš Šiaurės Amerikos kalnų. Rudenį čia prinokina įvairiaspalvius apvalios formos valgomus vaisius baltažiedės šliandros. Pavasarį rožiniais ir purpuriniais žiedais praeivius vilioja gražiažiedės ir ankstyvosios veigėlės. Tai retai Lietuvoje auginami krū mai. Tik Žagarės ir Girionių parke ošia amerikinės vinkšnos. Introducentų dau giausia centrinėje parko dalyje, prie LMOMTI ir Miškų mokyklos rūmų. Žaliuoja raudonųjų ąžuolų, didžialapių ir mažalapių liepų medynėliai, paprastieji bukai, amerikiniai ir paprastieji uosiai, juodalksniai, baltalksniai bei kiti medžiai. Tik šiame parke auga keistos neaukštos pušelės su „raganų šluotomis“. Tai į pap rastąsias pušeles įskiepytų „raganų šluo tų“ įskiepiai. Girionių parkas plečiasi, jo augalija turtinama. Šis parkas — ne tik didelis su medėjusių augalų lobynas, vertingas mokslui ir mokymui, bet ir sėklų bazė, puošmena, poilsio vieta. Prie parko ple čiasi miškininkų gyvenvietė — Girionys. 1986 m. parkas paskelbtas r. r. gamtos paminklu. OBELYNĖS PARKAS — Noreikiškių apyl. Ringaudų k. Parko plotas — 7 ha. 1920 m. gamtininkas Tadas Ivanauskas netoli Kauno išsimokėtinai nusipirko 8 ha dykvietės, pastatė čia gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir įkūrė garsiąją Obelynę. Pavadinimas kilo nuo skardžiuose žydin čių laukinių obelų ir gudobelių. Prof. T. Ivanauskas Obelynėje augino per 100 obelų, 50 kriaušių, 30 slyvų, 10 trešnių ir vyšnių, daug gėlių veislių. Vaismedžių,
102
Obelynės parkas vaiskrūmių, gėlių ir daržovių sėklas jis dalydavo Obelynės lankytojams ir kai mynams, mokslo ir mokymo įstaigoms. Tačiau daugiausia čia sukaupta medžių ir krūmų rūšių bei formų (per 300) iš Siaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Azijos, Pietų Europos. Ypač daug T. Ivanausko mėgstamų spygliuočių. Jų yra 59 rūšių ir formų. Auga pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai, Vičo (Japoni jos) kėniai. įdomus kėnis nykštukas, ki lęs iš Siaurės Amerikos, žemaūgis balzaminis kėnis, kuris, sulaukęs 39 metų, teužaugo pusmetrį. Eglių kolekcijoje — 15 ateivių iš Balkanų, Kaukazo, Korėjos, Siaurės Amerikos ir kitų kraštų. Iš Siaurės Amerikos atkeliavo juodoji ir sitkinė eg lės. Yra ir sidabrinė eglė, kurios protėviai į Europą pateko daugiau kaip prieš šimtą metų. Labai savitos paprastosios eglės stalo, geltongyslės, gyvatšakės, svyruok-
linės formos. Plokščiaspyglių eglių grupei priklauso sitkinės, serbinės, rytinės, ajaninės eglės. Serbinės eglės auga tik Jugos lavijos ir Bulgarijos kalnuose. Jų šakos ir spygliai panašūs į kėnio, o kankorėžiai — į maumedžio. Pirmoji pavasarį sprogsta ajaninė eglė, kilusi iš Kamčiatkos. Obely nėje auga 6 rūšių maumedžiai. Iš pušų daugiausia balkaninių, kalninių, sibirinių, Bankso ir labai savitų juodųjų, kurių kankorėžiai svaido sėklas į šalis. Iš kada gių reikėtų paminėti paprastuosius, kazo kinius, kininius, virgininius. Ypač reti parkuose žvynuotieji kadagiai, kilę iš Hi malajų. Tikri parko reliktai—europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina — dygusis kukmedis, kilęs iš To limųjų Rytų. Dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja — vieni iš seniausių (apie 70 mln. metų) že mės medžių, tačiau tik 1944 m. japonų mokslininkas Mikis, ištyręs iškasenas, nustatė, kad tai ne išnykusių sekvojų protėvių liekanos, bet dabar Amerikoje ir Azijoje augančių metasekvojų protėviai. Nuo 1959 m. metasekvoja auga ir Obely nėje. Sode auga 250 rūšių ir formų lapuočiai. Čia yra T. Ivanausko sodintas ąžuolas pirmojo anūko gimimo proga. įdomios paprastojo ąžuolo formos: glaustašakiai, svyruokliniai, geltonlapiai, margalapiai, raudonlapiai, skiautėtalapiai ir kt. Nuo 1936 m. dera bekočiai ąžuolai, be to, yra bukų su raudonais, geltonais lapais. Siū ruoja gana reti Lietuvoje geltonieji ber žai, kilę iš Šiaurės Amerikos, kurių stiebai geltoni, lapai stambūs ir žievė kvepia kam paru. Gausu alyvų; kai kurias iš jų išvedė prof. T. Ivanauskas. Be paprastojo laz dyno ir jo raudonlapės atmainos, auga šios lazdynų veislės: „Halles Risen“, „At las“, „Pellikule ronge“, kurių branduoliai stambūs, kevalas plonas. Pats savotiškiausias amerikinis (raguotasis) laz dynas, kurio vaisiai turi 2—3 kartus il gesnį už branduolį raguotą gvildą. Nuo
103
1946 m. čia dera iš riešuto išaugintas turkinis lazdynas, vienintelis iš 20 lazdy nų rūšių — medis, o ne krūmas. Beje, jis gali būti 28 m aukščio ir 1 m skersmens. Iš 40 pasaulyje augančių riešutmedžių rūšių Obelynėje yra 6: graikinis, širdžiavaisis, mandžiūrinis, lipnusis, pilkasis ir juodasis. Obelynėje prinoksta graiki niai riešutmedžiai, kurių vaisiai kalorin gumu 12—13 kartų pranoksta obuolius, 10 kartų — karvės pieną, 7 kartus — bulves. Čia auginami ir šilkmedžiai, o jų lapais šeriami vikšrai suverpia per 1 km ilgio siūlą. Praeivius stebina raudonais žiedais tarsi šluotomis apsikaišiusios šluotinės ortenzijos, žydinčios nuo liepos mėn. iki rudens. Sudžiūvę jų žiedai tinka žiemos puokštėms. Auksuotieji, kalniniai ir raudonžiedžiai serbentai čia auginami ne dėl uogų, bet dėl grožio. Ypač gražūs raudonžiedžiai, pražystantys gegužės mėn. Kai krinta medžių ir krūmų lapai, gel tonais žiedais iki šalčių puikuojasi iš Siaurės Amerikos kilęs sodinio (virgininio) hamamelio krūmas. Mokslininkai aiškina, kad per 40—50 sek. ievos žiedai nužudo muses. Ir žmonėms jų reikėtų vengti, tačiau kaip gražu Obelynėje, kai žydi ievos. Jų čia yra kelių rūšių: pap rastosios, vėlyvosios, virgininės, Makio, pensilvaninės. Netoli namo auga dažnai nušąlantis medis, tačiau turintis iki 1 m ilgio lapus ir sunokinantis skruzdžių mėgstamus vaisius. Tai iš Kinijos kilusi mandžiūrinė aralija. Ant namo sienų, me džių, atramų driekiasi ir žydi Zakano, mėlynžiedės, gelsvosios raganės, didžialapės kartuolės. Beje, 1972 m. čia pirmą kar tą pražydo paprastosios gebenės. Sode auga iš Tolimųjų Rytų atvežti apskritalapiai smaugikai, kurie 10—12 m ilgio dygliuotais, apie medžius apsivejančiais stiebais gali užsmaugti gyvus medžius. Yra ir kitokių vijoklinių augalų: nuodingų žagrenių, karpytlapių vytenių, o skanėstų mėgėjams — citrinvytis (šizandra), kurio vaisiai tinka arbatai.
1970 m. mirus prof. T. Ivanauskui, jo name įrengtas muziejus, kuriame yra iš kamšų, knygų, fotonuotraukų, žvėrių kailių. Lankytojas gali pasirašyti kroko dilo oda apvilktoje atsiliepimų knygoje, ne toli esančiose Tabariškių kapinėse ap lankyti prof. T. Ivanausko kapą. Sis par kas — puiki studentų mokymosi vieta, o medžių ir krūmų mėgėjai gali čia pasi rinkti sėklų. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos pa minklu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų. PAŽAISLIO PARKAS (201 ha) — Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teri torijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino sutikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Paeis (Tai kos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Zaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iš karto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Sv. Onos bažnyčia. 1665—1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas Pa žaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno kom plekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis (L. Fredas). Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo pro jektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. pran cūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, bu vo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo už darytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimt mečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos ver
104
tingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir iš važiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Ka zimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis ar chyvas, senelių namai. 1950 m. vienuo lyne įrengta psichoneurologijos ligo ninė, o 1967 m. — Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spyg liuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. PKI istorikai A. Raulinavičius ir L. Ži levičius, studijuodami vienuolyno archyvą, rado daug vertingos medžiagos apie pasta tų istoriją, savininkus ir kt. Inžinierė ar chitektė S. čerškutė parengė ansamblio restauracijos projektą. Tik gaila, kad nėra duomenų apie parką, ten augusius me džius ir gėles. Iš senų laikų ties oficinomis alėjoje išliko mažalapės liepos, ties rūmais kerojasi dabar jau tvorele aptvertas apie 500 metų ąžuolas (aukštis — 20 m, skersmuo — 2,1 m) be pagrindinės viršū nės. Ošia 100—130 metų sulaukusios senojo Pažaislio šilo pušys, iš kurių ne viena yra 27 m aukščio ir iki 80 cm skers mens. Stiebiasi jaunos pušelės, ošia šimta metės eglės, žaliuoja paprastieji klevai. Introducentų parke nedaug. Minėtini skur dus kininis kadagys, alėjoje drūti pap rastieji kaštonai, popieržievis beržas, paprastieji svyruoklinės formos uosiai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architek tūros ansamblis atvėrė duris lankyto jams, tačiau jame dar vyksta restauracija.
Ansamblis — architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas vals tybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. RAUDONDVARIO PARKAS (13,1 ha) Raudondvario apylinkėje, Raudondvario kaime. XVII a. pr. Raudondvario vietovė va dinta Naujuoju Aukštadvariu ir priklausė Kauno pakamorei V. Dziavaltauskui. Pastačius raudonų plytų rūmus (pilį), dvarą imta vadinti Aukštuoju Raudondva riu, kartais — Raudonpiliu. Raudondva rio ansamblį statė Kauno vėliavininkas J. Dziavaltauskas. XVII a. viduryje dvarą įsigijo J. E. Kosakovskis, 1652 m.— Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas J. Radvila, vėliau jo pusbrolis B. Radvila. 1659 m. caro kariuomenė sudegino dvaro svirnus, tvartus, klojimus, o pilies turtus išgrobė. XVIII a. antrojoje pusėje Raudondvario dvare šeimininkavo Kauno maršalka M. Zabiela. Jis suremontavo rūmus. XIX a. jie priklausė Tiškevičiams. Per 1831 m. sukilimą rūmai apdegė. 1832 m. Tiške vičiai rūmus rekonstravo. Vėlesnių re konstrukcijų architektas buvo J. Margevičius, statybos darbus prižiūrėjo italas L. C. Anikinis (1861 m. palaidotas Rau dondvaryje). Raudondvaryje ne kartą lankėsi poetas A. Mickevičius. Lenkų keliautojas V. Mališevskis, plaukęs laiveliu Nemunu, 1864 m. aprašė savo įspūdžius. Jis minėjo didžiulę dvaro biblioteką, istorinių dokumentų ar chyvą, tautodailininkų ornamentuotus baldus, parketą, puošnius židinius ir t. t. Dvaro rūmus ir parką 1875—1876 m. vaizduoja N. Ordos akvarelės. Poetas, tautosakininkas, filologas S. Stanevičius išgarsino Raudondvarį pa sakėčia „Arklys ir meška“. Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudondvario rūmuose buvo vokiečių okupacinės valdžios vado vybės būstinė, čia gyveno ir vokiečių
105
rašytojas, romano „Mindaugas II“ autorius A. Cveigas. Beje, romano veiks mas prasideda Raudondvaryje. Parke lankėsi Maironis, Vaižgantas. Per Antrąjį pasaulinį karą hitlerininkai rūmus ir oranžeriją sudegino (dalis au galų pateko į Kauno botanikos sodą), tačiau 1962—1967 m. pagal architektų S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektus rūmai buvo atstatyti (1959 m. oranžerija — ar chitektas V. Jurkštas, 1970 m. arklidės). Dabar Raudondvaris — graži gyvenvie tė. XVII a. renesanso pilies ansamblis — r. r. architektūros paminklas. XVII a. Raudondvario pastatus supo miškai, besidriekiantys palei Nevėžį, Ne muną ir sudarantys natūralų miško par ką. B. Tiškevičius, 1832 m. įsigijęs dvarą, įkūrė parką. 1856 m. jį mini du keliauto jai — F. Novakovskis ir T. Triplinas. Mi nima nuo Nevėžio į kalvą dvaro link vingiuojanti alėja, aplink rūmus iškasti grioviai, vadinami fusomis, apaugę me džiais, krūmais. Prieš rūmus — sodas su gėlynais, pavėsinėmis, terasomis. 4 ha aukštutinėje parko dalyje dar ir dabar išlikę dviejų kelių (takų) pėdsakai, rytiniame šlaite — „vestuvinio kelio“ li kučiai, tebežaliuoja vienas kitas medis. Architektės T. Šešelgienės patarimu buvo sodinami nauji parko želdiniai, nutiesti takai. 1975 m. architektas A. Knyva pa rengė parko projektą, kuris dabar įgyven dinamas. Šlaituose palei upelius, už tvankas, natūraliame miško parke išliko ir senesnių medžių: paprastųjų ąžuolų, pušų, eglių. Vyrauja ąžuolai, daug krūmų. Introducentų yra tik 14 rūšių ir formų. Išvaizdūs paprastieji rutulinės formos kle vai, drūtos ir aukštos pilkosios tuopos ir didžialapės liepos, jų pavėsyje žydi juodauogiai šeivamedžiai, siauralapiai žil a krūmiai. Raudondvario parkas ant Nemuno ir Nevėžio šlaitų — mėgstama renginių vie ta. Čia rengiamos įvairios parodos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės
Vytauto parkas saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. VYTAUTO PARKAS (sodas, 10 ha) Kaune, Vytauto prospekte. XIX a. pradžioje šio parko vietoje buvo Karmelitų miškas, kuriame 1812—1813 m. buvo laidojami prancūzų kareiviai. 1865 m. čia atidarytos kapinės. Atidarymo ceremonijoje kalbą pasakė vyskupas M. Valančius. Tais metais buvo perkelti palaikai iš likviduojamų kapinių prie Kau no muzikinio teatro. Kapinės buvo 6 ha ploto, tam tikruose sklypeliuose mirusieji buvo laidojami pagal tikėjimus. Čia buvo katalikų, liuteronų, mahometonų, stačiati kių, nekrikštytų, laisvamanių, savižudžių kapinės. Karių kapinėse buvo palaidoti per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę kariai, Lietuvos lakūnai. 1933 m. liepos 17 d. žuvus S. Dariui ir S. Girėnui, buvo įreng tas jų mauzoliejus. Kauno kapinėse buvo palaidoti kompo zitoriai J. Naujalis, S. Šimkus, kalbinin kai J. Jablonskis, K. Būga, dailininkas J. Zikaras, prof. E. Volteris ir kiti. 1941 m. S. Dariaus ir S. Girėno balzamuoti pa laikai buvo paslėpti Kauno universiteto
106
Medicinos fakulteto rūsio nišoje. 1964 m. palaidoti Aukštuosiuose Šančiuose, Karių kapinėse. Kitų palaidotųjų palaikai, 1956—1959 m. likviduojant Kauno kapi nes, perkelti į Petrašiūnų ir kitas kapines. Senose kapinėse augo daug medžių, tad, jas iškėlus, liko parkas. Jame auga pap rastieji ąžuolai, pušys, eglės, baltieji ir trapieji gluosniai, karpotieji beržai. Iš 18 introducentų įspūdingiausi drūti ir aukšti (20—23 cm) europiniai ir sibiriniai mau medžiai, amūrinis kamštenis, paprastieji kaštonai, platanalapiai klevai. Parko medžiuose įrengti inkilai, kuriuose peri uoksiniai paukščiai. Parko teritorijoje stovi dvi vidurinės mokyklos, vaikų biblioteka, ryšių mazgas. [domi Vytauto parko istorija. Prieš
šimtą metų jo vietoje keliolika kilo metrų nuo miesto driekėsi lapuočių giria. Senamiestis buvo vadinamojo Ąžuo lų kalno papėdėje. 1847 m. čia buvo nu matyta įrengti parką. Per Pirmąjį pasauli nį karą kalne buvo kariniai įtvirtinimai, vėliau — M. K. Čiurlionio kūrinių galerija, Meno mokyklos rūmai. 1871 m. šiuo kalnu ėmė rūpintis sodininkų draugija. 1872 m. pastatyta kavinė, paviljonų. Tais metais ant kalno buvo paminėtos Petro I 200-osios mirties metinės. Po minėjimo kalną imta vadinti Petro kalnu arba Petrovka. 1915 m. vokiečių okupantai kalną pavadino kaizerio Vilhelmo vardu. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Paprastojo klevo žiedai
kelme
Medis turėjęs dvi viršūnes, viena lūžusi per audrą. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. pa minklų.
CERTELIO A K M U O — Tytuvėnų apy linkėje, Pašiaušės kaime, laukuose tarp trijų uosių. Matmenys — 3,5x2,5X2,2 m. Vienoje akmens pusėje iškaltas užrašas lenkų kalba: „1850 m. Mikalojus Certelis nusausino Tyrulius“. Tai keturkampės formos paminklinis akmuo. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
ELBARŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,6 m, aukštis — 23 m) — Tytuvėnų apylinkėje, Eibarų kaime. Auga ąžuolų giraitėje. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų.
DIDYSIS A K M U O — Tytuvėnų apylinkė je, Johampolio kaime, nedidelėje ganyklos dauboje. Matmenys — 5X4,5X1,3 m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. pa minklų. DORUPIO A K M U O — Tytuvėnų apylin kėje, Plytnyčios kaime. Matmenys — 3,5X2X 1,3 m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. ORELISKĖS AKM UO — Kražių apylin kėje, Oreliškės kaime, dešiniajame Akmensupio krante. Matmenys — 3,3X 3X 2,6 m. Oreliškės akmuo 1976 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geologinių gamtos paminklų. DIDYSIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 30 m) — Kražių apylinkėje, Go rainių kaime, miško pakraštyje. Pasakojama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą jo drevėje nuo vokiečių slėpėsi rusų kareivis. Didysis ąžuolas 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1986 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DIDYSIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 30 m) — Tytuvėnų miškų urė dijos Dubysos girininkijos Dubysos miško 1 kvartale.
GREITISKĖS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,6 m, aukštis — 24 m) — Kražių apylin kėje, Greitiškės kaime, ant kalvos, 0,5 km nuo Kražių. Ąžuolas labai senas, jo viršūnė sausa, vidus išpuvęs. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. KERBEDLAUKIO ĄŽUOLAS (skers muo— 1,7 m, aukštis — 21 m) — Už venčio apylinkėje, Kerbedlaukio kaime. Ąžuolas labai senas, viena viršūnė perkūno trenkta ir nudžiūvusi, kita džiūs tantį, kamienas išpuvęs. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. KIAUNORIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 18 m) — Tytuvėnų apy linkėje, Pašiaušės kaime. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MIŠKINIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,5 m, aukštis — 15 m) — Užvenčio apy linkėje, Miškinių kaime. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. pa minklų.
109
linkėje, Panūdžių kaime. Auga ganykloje netoli Nūdžio ežero. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paT minklų. RE1B1Ų ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,8 m, aukštis — 20 m) — Grimzių apylinkėje, Reibių kaime. Auga ant kalvos netoli Šiaulių—Kelmės plento. Medis labai se nas, drevėtas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Paprastojo šermukšnio žydėjimas PABUTKALNIO ĄŽUOLAS (skersmuo 1.5 m, aukštis — 29 m) — Užvenčio apy linkėje, Pabutkalnio kaime. Kalbama, kad po juo gulinti aukso skrynia. Jei kas pro tą ąžuolą keliaująs, tą keturi raiti sargai palydį, o keleiviui nutolus— vėl grįžtą po ąžuolu turto saugoti. Kiti pasakoja, kad po ąžuolu gy veną „žemės vyrai“, šį medį išauginę. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. PAKARCEMIO ĄŽUOLAS skersmuo1.6 m, aukštis — 22 m) — Kelmės apy linkėje, Pakarčemio kaime. Prie ąžuolo netoli kelio, einančio į Kel mę, stovėjo karčema, tad medis ir gavęs tokį pavadinimą. Šio labai seno ąžuolo kamienas išpuvęs, yra drevių, šakos džiūsta, šnekama, kad prie jo būdavo kūrenama šventoji ugnis. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. PANUD21Ų ĄŽUOLAS (skersmuo 1,5 m, aukštis— 19 m) — Šaltainių apy
SPUNSCIO ĄŽUOLAS (skersmuo1.2 m, aukštis — 33 m ) — Kražių apy linkėje, Paspąsčio kaime. Ant Girgždūtės piliakalnio, esančio ne toli Užvenčio, stovėjo pilis. Pasakojama, kad jos gynėjai netoliese kalnelyje paspendę kryžiuočiams spąstus. Nuo to ir Spunsčio kalnelio pavadinimas kilęs. Ant jo ke rojas! senolis ąžuolas. 1987 m. ąžuolas paskelbtas r. r. gamtos paminklu. ŠVENTRAGIU ĄŽUOLAS (skersmuo 1.2 m, aukštis — 22 m) — Kražių apy linkėje, Šventragiu kaime. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MARTYNO PUŠIS (skersmuo— 1 m, aukštis — 16 m) — Tytuvėnų miškų urė dijos Užvenčio girininkijos Plikšilio miško 13 kvartale. Medis senas, jo šakos apdžiūvusios. 1987 m. pušis paskelbta r. r. gamtos paminklu. PERKONKALNIO PUŠIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 27 m) — Tytuvėnų miškų urėdijos Užvenčio girininkijos Želvių miš ko 35 kvartale. 1987 m. pušis paskelbta r. r. gamtos paminklu.
ČIOTIŠKIŲ PARKAS (4 ha) — Užven čio apylinkėje, Čiotiškių kaime. Tai sena dvarvietė prie Čiotupio upelio (dešiniojo Ušnos intako), netoli Ventos. Iš senųjų dvaro pastatų liko keli ūkiniai trobesiai. Tebėra didžialapių ir mažalapių liepų alėjų su trikamieniais, penkiakamieniais medžiais. Be 8 vietinių medžių rūšių (kalninių guobų, baltųjų gluosnių, maža lapių liepų ir kt.), auga 17 introdukuotų. Stambus Sukačiovo maumedis, sibirinės ir Veimuto pušys, 5 aukšti sidabriniai kle vai (skersmenys — 38—50 cm, aukščiai — 18—20 m). Pilkojo riešutmedžio lajos plotas — net 17m2. Parke auga paprastieji raudonlapiai Švedlerio formos klevai, didžialapės liepos. Sutvarkytas Čiotiškių parkas galėtų tapti jaukia poilsio vieta. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Raugerškis
KELMĖS PARKAS (15,2 ha) — Kelmėje. 1591 m. Kelmės dvarą įsigijo Šiaulių vietininkas J. Gruževskis, kai Kelmėje te buvo viena gatvė. Gruževskiai valdė dvarą JOHAMPOLIO PARKAS (4 ha) ^ T y t u iki Pirmojo pasaulinio karo. Miesto pa kraštyje prie Vilbėno upelio (Kražantės vėnų apylinkėje, Johampolio kaime. Johampolis — dvarvietė. Iš senųjų pas intako), kur buvo dvaro pastatai, jie įkūrė tatų išlikę medinis namas (devynmetė parką. Iš senųjų pastatų išlikę mūriniai mokykla), molinis kluonas ir sandėlis. rūmai, statyti 1640—1651 m., ir arkiniai Yra du tvenkiniai. apie 1668 m. vartai — r. r. architektūros Iš senojo parko želdinių mūsų dienų paminklai. Vienaaukščiai rūmai su rū sulaukė paprastasis ąžuolas (skersmuo — siais ir mansardiniu stogu turi baroko 1,7 m, aukštis — 15 m), didžialapės liepos bruožų. Vartai — aplinkui dvaro sodybą (skersmuo — 83 cm, aukštis — 20 m). buvusios sienos dalis — rekonstruoti kla Yra mažalapių liepų, kurių skersmenys sicizmo stiliumi. Vartų patalpose iki XIX a. siekia metrą. Drūti ir augaloti paprastieji vidurio buvo dvi saugyklos su 2 tūkstan klevai, karpotieji beržai. Vešliai auga tra čiais knygų (lotynų, lenkų ir kitomis kal pusis rutulinės formos gluosnis. Be 9 vie bomis), biblioteka, vertingais dokumen tinių rūšių, čia auga introdukuotų medžių tais, rankraščiais ir numizmatikos rin ir krūmų, europinių maumedžių (skers kiniais. Buvusiuose ūkiniuose statiniuose menys— 60—80 cm, aukštis — 26 m) įrengti parduotuvės sandėliai. Kelmės parko želdiniai išliko iki mūsų medynėlis. Parko viduryje suformuota žiedinė mažalapių liepų giraitė. Puošni dienų. Čia auga per 20 rūšių vietinių me mažalapių liepų alėja žaliuoja parko pak džių ir krūmų. Drūčiausi paprastieji ąžuo raštyje. lai prieš centrinius rūmus (skersmuo — 1958 m. Johampolio parkas paskelb iki 1,6 m). Augalotas karpotasis beržas (skersmuo — 40 cm), paprastieji klevai tas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas (skersmuo — per 80 cm), metro storumo prie v. r. gamtos paminklų.
mažalapė liepa. Stambūs ir aukšti pap rastieji uosiai. Ypač daug krūmų: papras tųjų sausmedžių, raudonuogių serbentų, lazdynų, raudonuogių šeivamedžių, erškė čių, putinų. Parko introducentai: vakarinės tujos, ginaliniai ir uosialapiai klevai, pilkasis riešutmedis, Biljardo lanksvos. Pats aukš čiausias ir drūčiausias parko medis — baltoji tuopa (aukštis — 30 m, skers muo— 1,8 m). Neseniai pasodinta kanadinių, berlyninių, kininių tuopų, žaliųjų uosių ir kitų medelių bei krūmų. Parke driekiasi paprastųjų klevų, mažalapių liepų ir uosių eilės, mažalapių liepų alėja. Gražiai atrodo parkas nuo apžvalgos kalnelio. Jį puošia 1,5 km ilgio tvenkinys ir trys mažos kūdros. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PAGRYŽUVIO PARKAS (19,3 ha) Tytuvėnų apylinkėje, Pagryžuvio kaime. 1859 m. pagal architekto F. Rimgailos projektą buvo pastatyti Pagryžuvio rūmai. Nepriklausomos Lietuvos metais rūmuose veikė jėzuitų vienuolynas. 1951 m. čia įsikūrė Respublikinė plaučių tuberkuliozės sanatorija. Parkas įkurtas apie 1840— 1863 m. Gryžuvos upelio slėnyje. Priešais rūmus — aikštelė, už jos — pasivaikščiojimo takai. Supilti du apžval gos kalneliai. Prie vieno auga 60 cm skers mens vakarinė tuja. Parke gausu medinių skulptūrų, dekoratyvinių stulpų, koplyts tulpių, puošnių tiltelių per upelius, du fontanėliai. Dauguma parko medžių seni, išliko daugiausia vietinių rūšių. Paprastosios pušys čia siekia 28 m, eglės — 25 m. Gausu ąžuolų, uosių, lazdynų, beržų, blindžių. Parko kūrėjai įveisė 16 rūšių in trodukuotų medžių ir krūmų. Iš vertin gesnių minėtini sibiriniai kėniai, euro piniai maumedžiai, vakarinės tujos, gluosnialapės, pilkosios, Bumaldo lanksvos.
Takus puošia karpytos gyvatvorės. Parkas mišraus tipo, landšaftinio plano. Netoli parko, kitoje Gryžuvos upelio pusėje, stūkso Kalvinkalnio piliakalnis (IX XIV a.), dešiniajame krante — Girntkalnis, kuriame, pasak padavimo, palaidota šių vietų karžygio švilpos žmona. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PASAKARNIO PARKAS (2 ha) — Ty tuvėnų apylinkėje, Pašakarnio kaime. Pašakarnio palivarkas 1592 m. priklau sė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai, Rietavo seniūnui M. Vnučkai. Pašakamis 1578 m. minimas dvarų są rašuose. XX a. dvarui priklausė 180 ha žemės ir kitų naudmenų. Parkas sulaukė mūsų dienų, išliko me diniai centriniai dviejų aukštų rūmai, ku riuose dabar įrengta biblioteka ir gyve namieji kambariai. Buvusiame kumetyne gyvena ūkio darbuotojai. Parko pakraš tyje — vaismedžių sodas. Parko senumą liudija drūti bei aukšti medžiai, čia auga paprastosios eglės, klevai, uosiai, ievos. Graži 55 eglių alėja. Pakraštyje — mažalapių liepų apsauginė juosta. Liepų aukštis — 30 m, jų liemenų skersmuo — 80—105 cm. Iš introdukuotų medžių auga sibiriniai maumedžiai, kupolo pavidalo karpoma vakarinė tuja, daili didžialapė liepa, pa prastasis raudonlapės formos klevas. Įs pūdingiausias medis — baltoji tuopa su trimis kamienais, kurių storis — 65—135 cm. Tai tikras 26 m milžinas. 1958 m. mišraus tipo Pašakarnio parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ŠAUKĖNŲ PARKAS (4 ha) — Šaukėnų miestelyje. Pro kaimą teka šova (Ventės intakas) ir į ją įtekanti Ilga. Už poros kilometrų — Juodlės miškas, ežeras.
Šaukėnų dvaras minimas XV a. doku mentuose. Ilgą laiką dvarą valdė Gurskiai. Nuo 1931 m. dvare kurį laiką buvo Žemės ūkio mokykla. Vertingi rašytojo A. Griciaus įspūdžiai iš Šaukėnų parko ir dvaro, skelbti 1933 m. spaudoje. Rašytojas parke rado išskaptuo tą aukštą stuobrį, visai panašų į D. Poš kos Baublį. Įrašas bylojo: „Lietuva yra miškuose. Kirsit miškus, nebus Lietuvos, medžiojimo“. Aiškinta, girdi, stuobrys naudotas medžioklei. Jis būdavęs nuve žamas į girią, medžiotojai pasislėpdavę jame, o sulaukę vilkų, priviliotų palikto jauko, juos skinte išskindavę. Matyt, tas žemaičių įrašas buvo labai senas. 1928 m. Šaukėnų Baublį fotografavo etnografas, kraštotyrininkas B. Buračas. 1937 m. dailininkas V. K. Jonynas nutapė plakatą, vaizduojantį gražiąją Šaukėnų architek tūrą. Šaukėnų parke išlikę centriniai dvaro rūmai (juose dabar įsikūrusi tuberkuliozės sanatorija), ūkiniai pastatai, trys tvenki niai, alėjų, apsodintų paprastaisiais ąžuo lais, mažalapėmis liepomis. Tvenkinio sa lelėje auga kalninė guoba. Keliolika vie tinių medžių rūšių papildo 9 introdukuo tos. Įdomiausia ir rečiausia Lietuvoje — trapiojo gluosnio kupolinė forma (Salix fragilis „Bulata“). Išvaizdi kalninės guo bos svyruokime forma. Auga čia ir va karinių tujų, baltųjų tuopų. Parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. TYTUVĖNĖLIŲ PARKAS (5,5 ha) - Ty tuvėnų apylinkėje, Tytuvėnėlių kaime. Istoriniuose šaltiniuose Tytuvėnėlių dvaras minimas 1796 m. Tytuvėnėlių kai mas įsikūrė 1923 m. išdalijus Tytuvėnų dvarą. Iš senųjų dvaro pastatų išliko tik nedidelis medinis namas ir sugriuvęs rū sys. Centriniai akmenų ir plytų rūmai su griauti. Už parko ribos išlikęs medinis kluonas ir apgriuvęs molinis tvartas. w i
.uu;
Parkas senas. Iš 13 vietinių medžių ir krūmų rūšių daugiausia mažalapių liepų. Kai kurių skersmuo — per metrą, aukštis siekia 26—30 m. Yra liepų su keliais lie menimis. Įspūdingiausi introducentai — dailūs soliterai (ryškūs dekoratyvūs pavieniai medžiai), europinis maumedis (aukštis — 30 m, skersmuo — 95 cm), dvikamienis paprastasis glaustašakės formos ąžuo las (atitinkamai — 20 m, 102 cm), klevas (34 m, 105 cm) ir kiti. Parke yra darželinių jazminų, palaipinių sedulų. Gyvybingi klevų, mažalapių liepų, paprastųjų uosių medynėliai, paprastųjų kaštonų ir maža lapių liepų alėjos. Mišraus tipo Tytuvėnėlių parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. UŽVENČIO PARKAS (3 ha) — Užven čio miestelyje. Užvenčio dvaras nuo 1590 m. iki XVI a. pab. priklausė Vainų giminei, vėliau — Gurskiams. 1759 m. dvare veikė bravoras, vandens malūnas. XIX a. Užvenčio dvaras atiten ka V. Druckiui-Liubeckiui, kuris 1887 m. jį išnuomojo nusigyvenusiam bajorui Pečkauskui — rašytojos Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) tėvui. Rašytoja čia gyveno 1887—1898 m. Mums brangūs Šatrijos Raganos įspū džiai iš senojo Užvenčio parko. „Sename dvare“ ji rašo: „Už miškų, tarp daubų ir kalvų, stovi seno dvaro medinis rūmas < ...> Prieš jį didelis mieguistas tven kinys, slaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsimiegojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodas. Yra sode mažas pusiasalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjos žydinčiais krūmais už dengtas, visas gėlėmis apibarstytas. Ant jo kranto auga gluosnis 1933 m. vasarą Užventį aplankė ra šytojas A. Gricius. Tuo metu dvaras pri klausė J. Smilgevičiui. A. Gricius matė
113
tvenkinį, liepų alėjas, medžius su išpjaus tytais Šatrijos Raganos inicialais. Pastato viduje regėjo sudilusias grindis, prikaltas medinėmis vinimis. Sužinojo, kad dvaro kieme ir sode buvo rasta seniai palaidotų žmonių palaikų, ginklų, įkapių. Iš senojo dvaro pastatų išlikę mediniai rūmai, kuriuose įsikūrusi ūkio raštinė, o 1968 m. atidarytas Šatrijos Raganos me morialinis muziejus. Yra tvenkinys, dvi salelės. Išliko tilto, vedančio į vieną iš jų, metalinio rėmo likučiai. Per parką teka Venta. Įrengta estrada, fontanėlis. Parkas mišraus tipo. Jame auga 11 rū šių vietinių medžių. Įspūdingiausios pap rastųjų klevų prie įvažiavimo bei 90 m mažalapių liepų alėjos. Parko medis ga liūnas — paprastasis uosis (skersmuo — 95 cm). Iš 9 introdukuotų rūšių — dau
giausia jauni medeliai: didžiosios pocūgės, platanalapio klevo raudonlapės bei trapiojo gluosnio rutulinės formos, bal zamine tuopa ir kt. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. SVILĖS (SPAUDŽIU) Š A L T IN IS — Šaukėnų apylinkėje, Svilės kaime, netoli nuo Ventės kanalo perkaso, melioruotuose laukuose. 1,8 ha plote „verda“ apie 100 įvairaus dydžio „akių“. Visų šaltinių vanduo skai drus, šaltas, skanus. Susidaręs upeliukas srovena į Ventės kanalą. Netoli šaltinių yra Svilės vienkiemis. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hidro loginiu gamtos paminklu.
i
Šventybrasčio ąžuolai
KĖDAINIAI 8*
PILSUPIŲ ATODANGA — Krakių apy linkėje, Pilsupių kaime. Tai Šušvės upės kranto atodanga. Pas tačius Angirių užtvanką, dalis atodangos atsidūrė po vandeniu. Atodangos morenų sluoksniai yra vertikaliai skaluoti tarpplaštakiniame pylime. Tiriant reljefo morenų susidarymą, tai padeda atkurti ledynų glaciomechaniką. 1974 m. atodanga paskelbta geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. LANCIONAVOS ĄŽUOLAS (skers muo— 1,4 m, aukštis — 29 m ) — Kė dainių miškų urėdijos Lančiūnavos giri ninkijos Lančiūnavos miško 23 kvartale. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų.
Apytalaukio parkas (nulaužtojo— 15 m), skersmenys — 1,2—1,8 m. 1863 m. spalį čia įvyko A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Jose žuvo 25 sukilėliai. Suki lėliai palaidoti Šventybrastyje, yra pa minklas. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos pa minklais, 1987 m. priskirti prie r. r. pa minklų.
ŠARAVŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 28 m ) — Kėdainių miškų urė dijos Skaistgirių girininkijos Šaravų miško 43 kvartale. Ąžuolas labai įspūdingas, su dviem viršūnėmis. 1981 m. vieną iš jų nulaužė audra. Prie Šaravų ąžuolo būriavosi 1863 metų sukilėliai, čia vyko kautynės. Žuvę sukilėliai palaidoti Šaravų kapinėse. Pasakojama, kad ant ąžuolo esą pakarti keturi kunigai — 1863 m. sukilimo daly viai. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. ŠVENTYBRASČIO ĄŽUOLAI — Tiskūnų apylinkėje, Šventybrasčio kaime, ant Ne vėžio kranto, prie Brastos upelio. Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių apeigų vieta ir visoje apylinkėje augę ąžuolai. Iš jų išliko 4 sveiki ir vienas 1931 m. žaibo sužalotas. Sužalotasis ąžuo las turi tik vieną šaką, tačiau jis gyvas. Minėtų medžių aukščiai — 21—24 m
APYTALAUKIO PARKAS (10,8 ha) Kėdainių apylinkėje, Apytalaukio kaime. Anksčiau Alkupis buvo vadinamas Talaukiu. Nuo jo ir vietovės pavadinimas. 1371 m. Apytalaukio dvaras jau minimas Livonijos kronikoje. 1880 m. Apytalaukyje buvo pastatyti (1952 atstatyti) dvaro rū mai. 1856 m. čia lankėsi gydytojas ir ra šytojas Teodoras Triplinas. „Apytalaukio dvaras, arba rūmai, yra puikiai pastatyti terasoje, tarp puikių medžių ir gėlių. Juose yra keletas gerų paveikslų — rašė jis. 1984 m. buvo remontuojami rūmų fa sadai. Istorizmo architektūros dviejų aukštų rūmai papuošti triaukščiais rizalitais iš šonų, su dorėninio portiko orde-
116
Dotnuvos parkas riu pagrindiniame fasade, H raidės for mos. Medžiotojų kambario stalas, foteliai, sofos, veidrodžių rėmai buvo iš tauriųjų elnių ir kitų žvėrių ragų. Dalis rūmuose buvusio medžiotojų kambario baldų pateko j Kėdainių kraštotyros muziejų. Apytalaukio dvaro savininkais buvo Zavišos, Karpiai, vėliau Tiškevičiai. Be centrinių rūmų, parke išliko oficina, ne veikiantis fontanas, sena kalvė, ūkiniai pastatai. Apytalaukio architektūros ansamblis paskelbtas r. r. architektūros paminklu. 1810 m. viršutinėje Nevėžio terasoje įkurtas parkas. Tuo metu dvarą valdė Karpiai. Kaune gyvenantis buvusio grafo A. Zabielos sūnus pasakojo, kad tėvas, gavęs dvarą kaip palikimą, jveisė naują parko dalį vietoje buvusių menkaverčių pastatų ir lauko. Parko stilius'fnišrus ties rūmais ir kraštovaizdinjs/Alkupio slė niuose. Du trečdalius paf1apy linkėje, Stirniškių kaime, buvusio Paulian kos dvaro parke, netoli Lėvens. Maumedis gyvybingas. Šie medžiai, kilę iš Kurilų salų, išauga iki 25 m aukščio, jų šakos keroja horizontaliai. Lietuvoje tai retas, dekoratyvinis medis. 1968 m. maumedis paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. paminklų. ANTAŠAVOS PARKAS (6,1 ha) — Ku piškio apylinkėje, Antašavos miestelyje. 1811 —1820 m. pagal architekto Mykolo Šulco projektą pastatyti klasicizmo sti liaus dvaro rūmai ir svirnas. Erdvūs rūmų rūsiai su kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Fasadus puošia frizai su triglifais ir metopomis. Pastogėje karnizai su kronšteinais. Gražiausiai įrengta salė ir miegamasis. Miegamojo lubas puošia žiedų ir ąžuolo lapų plafonas. Antašavos dvarą yra valdę Juozas Ši monis, akademikas Povilas Brazdžiūnas. Antašavos dvaro ansamblis paskelbtas
Terpeikių ąžuolas
r. r. architektūros paminklu. Centriniuose rūmuose įsikūrė mokykla. Išlikęs dviejų aukštų akmenų ir skaldos svirnas. Architektė 2. Mačionienė 1988 m. pa rengė ansamblio rekonstrukcijos projektą. XIX a. pagal M. Šulco projektą įveistas parkas. Jame auga daugiausia vietiniai medžiai: beržai, ąžuolai, aplink aikštę ir grupėmis — mažalapės liepos, uosiai. Iš viso 27 rūšys, iš jų 12 atvežtinių. Gražūs derantys europiniai maumedžiai, yra pil kųjų tuopų, gluosnialapių lanksvų, kaukazinių slyvų, kitų medžių ir krūmų. Parke tyvuliuoja du tvenkiniai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. NORIONŲ PARKAS (21,3 ha) - Noriūnų kaime. Noriūnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas 1665 m. 1724 m. jis buvo išnuomo tas J. Baločinskiui, o 1760 m. jį valdė Vilkominskis, 1885 m. dvaro šeimininkas jau Z. Venslovavičius. XVII—XVIII a. Noriūnuose buvo auginami arkliai že maitukai. Iki 1944 m. dvarą valdė Ado moniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Kupiškio MTS, vėliau — Kupiškio MSMV. Noriūniuose išliko 1885 m. statyti dvaro rūmai ir kiti pastatai — dabar paskelbti r. r. architektūros paminklu. Rūmus statė vietiniai meistrai Lapinskas ir Silickas. Centriniai rūmai dviaukščiai, su pusrū siais. Pagrindinis fasadas su portiku, pa puoštu gipsatūra. Kumetynas, anksčiau arklidės, statytos 1836 m.,— v. r. archi tektūros paminklas. Akmenų mūro stulpai puošti mozaika. Prie namo, kur gyveno prievaizdas, vaitas, urėdas, stovi dolo mitinis bokštas, skirtas grūdams laikyti, kitas bokštas — šalia rūmų, trečias nug riautas. Yra ir mūrinis svirnas. XVIII—XIX a. buvo įkurtas parkas. Jis žaliuoja Krioklio upelio šlaite, prie Lė vens. Netoli matyti Palėvenės vienuolyno ansamblis. Parke tyvuliuoja keturi tven143
Kurilinis maumedis kiniai. Parkas tvarkomas pagal 1975 m. PKI (V. Kaikarienės, A. Kazlausko) pa rengtą rūmų ir kitų statinių bei parko re konstrukcijos projektą. 1984 m. invento rizuoti 38 rūšių medžiai ir krūmai (1704 vienetai). Paprastieji uosiai, klevai, baltalksniai, kalninės guobos ir mažalapės liepos — 80% visų parko želdinių. Iš 26 vietinių rūšių medžių drūčiausi uosiai ir klevai, jų skersmenys — per 1 m, o aukš čiai siekia 28 m. Parke auga 22 introducentai. Gražus balzaminis kėnis (skersmuo — 60 cm), 17 europinių maumedžių (skers muo— 45—60 cm, aukštis — 30 m). Ne atsilieka sibiriniai maumedžiai (skers muo — 48—65 cm, aukščiai — 25—30 m). Dera dvikamienis pilkasis riešutmedis (skersmuo — 46 cm). Laisvo plano Noriūnų parkas gražiai tvarkomas. Įrengta aikštelių, per Krioklio upelį nutiestas kabantis lieptas, čia pat dekoratyvinis baseinėlis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. PAULIANKOS PARKAS (9 ha) — No riūnų apylinkėje, Stirniškių kaime.
Centrinė buvusio dvaro sodyba dabar žinoma Pauliankos vardu. Paskiausiai dvarą valdė Komaras. Išlikę rūmai, kluo nas su keturiomis dolomitinėmis kolono mis bei laisvo angliško plano parkas, turin tis geometrinio plano elementų. Pro jį teka Lėvens intakas Gorpys. Žavesio par kui teikia erdvios pievos, išlikusios senos paprastųjų klevų ir mažalapių liepų alė jos, nusidriekusios daugiau kaip 250 m. Auga 15 rūšių vietinių medžių ir krūmų; gausu karpotųjų beržų, mažalapių liepų, paprastųjų klevų, žilvičių. Įspūdingesni introducentai. Jų yra 13 rūšių. Iš jų mi nėtini 65 cm skersmens europinis mau medis, ne plonesnis ir sibirinis. Saugomas retokas Lietuvoje kurilinis maumedis (skersmuo — 34 cm, aukštis— 12 m). Seni paprastieji raudonlapiai ir Svedlerio formos klevai (skersmuo — 35—75 cm,
aukštis — 16—20 m), dvi didžialapės lie pos (skersmenys — 90 ir 105). Papilio upelio krante, apie 5 km nuo Subačiaus, yra Stirniškių piliakalnis, va dinamas Skverbų kalnu. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. v is g io n ų š a l t i n i s — Aukštupėnų apylinkėje, Visgiūnų kaime, dešinėje Ku piškio—Palėvenės kelio pusėje, netoli nuo eksploatuojamo smėlio karjero. Šaltinis 0,5 m skersmens, vandens sko nis malonus. Kai rentinys prisipildo, skaidrus vanduo ima tekėti pieva, šalti nis atviroje vietoje — tik už keliolikos metrų auga beržai, uosiai, gluosniai. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hidro loginiu gamtos paminklu.
Ramanavo ąžuolas
LAZDIJAI
SNAIGUPĖLĖS ATODANGA — Leipa lingio apylinkėje, Snaigupėlės kaime, deši niajame Snaigupėlės (Nemuno intako) krante, apie 200 m nuo žiočių. Tai 15 m ilgio, 6—7 m aukščio šlaitas. Beveik 1,5 m virš Snaigupėlės vandens lygio matyti įdomur tamsiai pilkas gitijos (šved. gitia — seno ežero dumblo su au galija) sluoksnis. Geologai ištyrė, kad žemiau upelio lygio gitija tampa aleuritu ir smulkiu ežerinės kilmės smėliu. Kas kelis centimetrus tirdami ežero sluoksnių storymę, jie aptiko 65 rūšių augalijos lie kanų. Iš jų buvo nustatyta, kad apie ban guojantį ežerą stūksojo giria, kurios me džiai į ežero dugną bėrė žiedadulkes ir sporas. Būta septynių miškų raidos periodų: pušų ir beržų, beržų ir pušų su lapuočių priemaiša, ąžuolų ir guobų, liepų, ąžuolų ir alksnių, skroblų ir lazdynų, pušų ir eglių su plačialapių priemaiša ir vėl pušų. Iš miškų raidos galima nustatyti, kokiam tarpledynmečiui priklauso nuosėdos, kurių amžius — 600—42 600 metų (nustatyta radiokarboniniu metodu). Spėjama, kad dėl gruntinio vandens poveikio jos yra pajaunintos. Virš šių gitijų guli kompak tiška moreninio priemolio uoliena iš žvirg ždo, gargždo ir kitų geologinių liekanų. Žvirgžde ir gargžde yra net 25% kris talinių uolienų (granito, gneiso), 15—18% dolomitinių, 52% klintinių, o visa kita — smiltainio bei mergelio nuotrupos. Ilgųjų dalelių orientacijos kryptis iš šiaurės į pietus liudija, kad tai tipiška ledyno suklostyta morena. Atodangos viršuje — smėlis, kuris apa čioje rupesnis. Jį sunešė Nemunas, kai vandens lygis buvo apie 15 m aukštesnis negu dabar. Snaigupėlės atodanga — vienintelė kol kas Lietuvoje žinoma vieta, kur bendras ežero nuogulų storis — per 20 m. Tai la bai įdomus objektas mokslininkams ir keliautojams, norintiems susipažinti su žemės istorija.
1974 m. atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. (skersmuo — 0,52 m, aukš tis — 16 m) — Lazdijuose, Seinų plente, netoli duonos kepyklos. Miestelio ir aplinkinių kaimų gyvento jai jį pasodino 1930 m. minėdami Lie tuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mir ties 500-ąsias metines. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
ĄŽUOLAS
RAMANAVO ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 27 m) — Krosnos apy linkėje, Ramanavo kaime. Ąžuolas — tikra kaimo puošmena. Jis dailiai nuaugęs, dar gyvybingas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. SAGAVO LIEPA (skersmuo — 2,0 m, aukštis — 20 m) — Seirijų apylinkėje, prie Sagavo ežero, Sagavo kaime. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. PRAPUNTŲ TUOPA (skersmuo — 2,4 m, aukštis — 25 m) — Šventežerio apylin kėje, Prapuntų kaime, prie Šventežerio— Prapuntų kelio. Netoli tuopos auga du drūti klevai. Vie nas 20 cm skersmens, kitas dvišakis, 34 cm skersmens. Tačiau tuopa, palyginti su jais, — tikra milžinė. Jos amžius turėtų būti per 100 metų. 1960 m. tuopa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. VEISIEJŲ UOSIS (skersmuo— 1,9 m, aukštis — 25 m) — Veisiejų parke, netoli Ančios ežero.
146
Prapuntų tuopa
1987 m. uosis paskelbtas v. r. gamtos storio bukas, išsišakojęs 3,8 m aukštyje. Pasodinta žaliųjų, amerikinių uosių, si paminklu. dabrinių, platanalapių klevų. Priešais cen AŠTRIOSIOS KIRSNOS PARKAS (18,9 trinius rūmus — didelis parteris (gėlynas). 1971 m. KPI parengė rūmų ir parko ha) — Būdviečio apylinkėje, Aštriosios restauracijos projektą. Aštriosios Kirsnos Kirsnos kaime. XVI a. ėmus labiau kolonizuoti Sūduvą, parkas 1986 m. paskelbtas v. r. gamtos Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas paminklu. Senasis žemę ir prie Kirsnos upelio esantį Aštros raistą dovanojo didikui B. Bielkai. LEIPALINGIO VIDURINĖS MOKYK Dvarą yra valdę Sapiegos, Lukoševičiai, LOS PARKAS (4,5 ha) — Leipalingyje. 1508 m. Jonas Petras Sapiega pastatė Karengos. Valdant Hektorui Bonifacui Karengai, buvusiam Lietuvos kariuome Leipalingyje rūmus ir bažnyčią. 1658 m. nės rotmistrui, 1808—1813 m. Seinų aps dvarą valdė P. Margevičius, o 1742 m.— krities viršininkui, vėliau bajorų maršal Vilniaus vyskupas Mykolas Masalskis. kai, rūmuose ir parke skambėdavo kapelos Prūsijos vokietis V. Sliamyleris, 1752 m. muzika. 1832—1842 m. kapelai vadovavo važiavęs per Leipalingį, savo dienoraštyje (vėliau spausdintas žurnale „Litwa i gabus muzikantas Tomas Biomas, kilęs iš Rus“) rašė apie didelio dvaro griuvėsius. Lomžos. Leipalingio giriose buvo daug žvėrių, 1850 m. Aštriosios Kirsnos dvaras atite ko Zigmantui Gavronskiui. XIX a. dvar čia medžiojo Lietuvos ir Lenkijos ka vietėje stovėjo rūmai, dvi oficinos, keturi ralius Vladislovas Vaza, su juo ir garsus tvartai, kalvė, malūnas, kluonas, lentpjū to meto poetas Motiejus Kazimieras Sar vė, sandėliai, parko sodininko namelis, bievijus. Galbūt odžių cikle „Miškų žai dimai“ jis apdainuoja Leipalingio apy kiti pastatai. 1910 m. dvaro savininku tapo Krinskis, linkių ir parko grožį. Vargu ar tuomet kuris 1912 m. dvarą pardavė Balinskiui. būta parko su introdukuotais medžiais Vykdant žemės reformą, dvaras buvo iš ir krūmais. Tačiau natūralūs medžiai buvo parceliuotas (palikta 150 ha). 1927— saugomi kaip parke. 1944 m. dvare veikė žemesnioji žemės 1792 m. Mykolas Masalskis Leipalingio ūkio mokykla. Rūmai ir parkas buvo gerai dvarą pardavė kunigui Antanui Kruševsprižiūrimi. Žydėjo gėlynai, šalia parko — kiui. Tais pačiais metais per Leipalingį vaismedžių sodas. Tyvuliavo tvenkiniai, važiavo grafas R. Pliateris. Jo laišką, kuriuose plaukiojo karpiai. rašytą draugui, 1856 m. išspausdino laik Dalis pastatų išliko iki mūsų dienų. Cen raštis „Czas“ („Laikas“) spalio mėnesio triniuose rūmuose įsikūrusi Būdviečio apy priede. Keliautojas užsimena, kad mieste linkės savivaldybė. Visas dvaro pastatų lis nuskurdęs, o (įvaro rūmų net nemini. ansamblis paskelbtas v. r. architektūros 1850 m. Leipalingį valdė Kruševskių paminklu. giminė. Jie pasistatė dvaro rūmus. XIX a. centrinius rūmus juosė 5 tven XIX a. dvaras atiteko Kavaliauskams, o kiniai. Dalis jų išdžiūvo. Parkas mišrus. netrukus jį nusipirko inžinierius BalinsIš želdinių daugiausia paprastųjų eglių, kis. Jis sutvarkė miškus, pertvarkė XIX a. pušų, ąžuolų, ievų, skirpstų — 20 vietinių įkurtą parką, kuris buvo įveistas gražioje medžių ir krūmų rūšių. Introdukuotų vietoje — netoli Šimoniškės ežeras, už augalų yra 24 rūšių. Tai penki tvirti de kelių šimtų metrų — Seiros upelis. XIX a. statytuose rūmuose 1923 m. rantys 50—70 cm skersmens ir 35 m aukščio europiniai maumedžiai, 1,20 m įsikūrė progimnazija. Jai atiteko ir parkas.
148
Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose veikė Leipalingio vidurinė mokykla. 1957 m. mokytojas A. Volungevičius čia įkūrė mo kyklos muziejų. Angliškojo tipo parkas išliko iki mūsų dienų. Jame yra 12 rūšių vietinių medžių ir krūmų: paprastieji klevai, ąžuolai, ievos, eglės. Be to, yra 13 introducentų. Iš jų drūtesni kaštonai, kiti medeliai dar jauni. Priešais parką — parteris, apsodintas mažalapėmis liepomis. 1980 m. PKI parerlgė rūmų ir parko restauracijos pro jektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
vadinti Justinavu (nuo Justinos vardo), o Sluckių — Veisiejais. 1845 m. Justinavo dvarą valdžiusiam I. Ablamavičiui pri klausė 3612 dešimtinių miško. 1855 m. dvaro savininkas buvo J. E. Ablamavičius. Siame dvare 1831.12.23 susirgusi mirė aktyvi 1831 m. sukilimo dalyvė Emi lija Pliaterytė. XVIII a. pab.—XIX a. pr. Justinavo dvare stovėjo rūmai, ūkiniai pastatai. Ablamavičiai valdė iki XX a., vėliau dvaras priklausė Murauskui, kuris čia šeimininka vo iki Pirmojo pasaulinio karo, po kurio Justinavą imta vadinti Vainežeriu. 1922 m. dvaro žemės buvo išdalytos valstiečiams, o rūmuose įkurta miškų urėdija ir mokyk la. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai nu kentėjo, o 1948 m. sudegė. RUDAMINOS PARKAS (6,5 ha) — Ru Iš senojo dvaro išliko kelios seno sodo daminos miestelyje. XVI a. prie Rudaminos upelio įsikūrė obelys ir XVIII a. įkurtas laisvo (angliš dvaras. 1574 m. jo savininkas buvo Sko- kojo) plano parkas. Jame auga 20 rūšių rulskis. 1576 m. dvarą valdė Grigalius vietiniai medžiai ir krūmai. Tai senos pa Masalskis, paskirtas Nemunaičio girios prastosios eglės, karpotieji beržai, daug juodalksnių, blindžių. Dailūs paprastieji girininku, vėliau — Turinavičius. Rudaminos parkas nepasižymi medžių uosiai, skroblai, šermukšniai, vinkšnos. įvairove. Jame auga 7 rūšių ir formų vie Parke yra 14 rūšių ir formų introducentų. tiniai bei 9 — introdukuoti medžiai. Tai Minėtinas retas Dzūkijoje 26 m aukščio seni paprastieji ąžuolai bei klevai, maža- ir 85 cm skersmens pilkasis kėnis. Retokas lapės liepos. Jų skersmuo — 80 cm, šiose apylinkėse sidabrinis klevas, kva aukštis— 1,2 m. Iš introducentų įspūdin pioji tuopa, aukšti europiniai maumedžiai. Parkas gražioje vietoje — pakrantėje giausi 25 m aukščio europiniai maume Vainežerio, iš kurio į Ančią ištekantis ma džiai. Jų skersmuo — 70—85 cm. Mišraus plano parkas turi laisvo plano žas upelis parką dalija į dvi dalis. Upelio elementų. Iš senojo dvaro yra išlikę cen tėkmė labai lėta. Ančios ežero pusiasalyje, kuriame augo triniai rūmai su keturiomis kolonomis bei trys tvenkiniai. 1984 m. parengtas parko medžiai, XVI—XVIII a. kovai su švedais buvo įrengti įtvirtinimai (5 m aukščio ir ir rūmų rekonstrukcijos projektas. 5—6 m pločio pylimas), vietinių žmonių 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos vadinami „okopki“. Šnekama, kad tą py paminklu. limą lietuviai kepurėmis supylę. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės VAINE2ERIO SODYBOS PARKAS (12 ha) — Kapčiamiesčio apylinkėje, Vaineže- saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. rio kaime. gamtos paminklų. Iki 1724 m. buvo du Veisiejų dvarai. Vieną valdė Sluckis, kitą — Kapočius. VEISIEJŲ PARKAS (5,9 h a ) — Veisie Abiem dvarams susijungus ir atitekus juose. XV a. Veisiejai — karališkasis dvaras. Masalskiui, sumanyta Kapočių Veisiejus
149
1501 m. Parlamo vietininkas užrašo Vei siejus Jonui Glinskiui, kuriam pabėgus jie atiteko Simonavičiaus našlei Anastazijai, vėliau — pabėgėliui iš Minsko Borisui Obrozcovui. 1516 m. Veisiejus perima Ka počius, 1525 m. mainais juos gauna Slucko kunigaikštis Jurgis. XVI a., kai Veisiejai priklausė Radviloms, netoliese įsikūrė Radvilonių kaimas. XVII a. Veisiejai atiteko Masalskiams. XVIII a. antrojoje pusėje šie pastatė rūmus (U raidės for mos), vienaaukščius iš šonų, viduryje — dviejų aukštų. Prie rūmų įkurtas parkas su tvenkiniais, pasivaikščiojimo tiltu. XIX a. Veisiejus valdė Oginskių giminė. Parkas įkurtas XVIII a. antrojoje pu sėje. Rūmai po Pirmojo pasaulinio karo stovėjo apleisti. 1926—1929 m. jų likučiai buvo nugriauti. Iš rūmų plytų pastatyta klebonija (dabar ligoninė). Išlikusiame rūmų flygelyje Lietuvos Respublikos lai kotarpiu ir po Antrojo pasaulinio karo buvo mokykla. Dabar ten siuvimo cechas, bendrabutis. Išlikęs parko tvenkinys. Yra naujų statinių: vasaros kavinė, šokių pa viljonas. Laisvo (angliškojo) plano parkas su menkęs. Per Pirmąjį pasaulinį karą sunyko gėlynai, o per Antrąjį — vaismedžių sodas. Parkas įveistas Ančios ežero pakrantėje. Senieji parko želdiniai buvo išdėstyti ryš kia geometrine kompozicija. Priešakinia me parteryje augo senų kaštonų alėja, vedusi bažnyčios link. Į centrinius rūmus driekėsi skiepytų alvvų alėja. Antrajame parteryje — skiepytomis alyvomis apso dintas vaismedžių sodas, jo gale ošė dvi
didžiulės eglės. Iš senųjų medžių išlikęs milžiniškas 25 m aukščio ir 1,9 m skers mens paprastasis uosis (gamtos pamink las) ir kelios mažalapės liepos, kurioms per 200 metų. Išlikusios 23 ratu sodintos liepos. Viršum vandens būta pasivaikščio jimo tiltelių, kanalas, iš kurio galima buvo patekti į ežerą. Dvaro teritoriją supo siena su trejais vartais. Dabar parke auga 20 rūšių vietiniai me džiai ir krūmai: paprastieji ąžuolai, eglės, pušys, drebulės, blindės ir kt. Be to, yra 21 rūšies ir formos introdukuotų medžių ir krūmų. Gražiausia 21 m aukščio Veimuto pušis, kuri 1 m aukštyje šakojasi į du 50 ir 55 cm drūtumo liemenis. Parke pasodinta jaunų medelių ir krūmų: šiau rinių ąžuolų, europinių maumedžių, pap rastųjų kaštonų, alyvų, Ziboldo obelų, so dinių putinų, mandžiūrinių riešutmedžių. 1886—1887 m. Veisiejuose gyveno es peranto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas. 1983 m. PKI parengė parko tvarkymo projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. VILKO ŠA LTIN IS — Veisiejų miškų urė dijos Paliepio girininkijos Norkūnų miško 13 kvartale. Kalbama, kad čia vandenį lakdavę vil kai, todėl ir vadinamas taip. Šaltinio van dens lygis nepastovus. 1985 m. Vilko šaltinis paskelbtas r. r. gamtos paminklu.
Kazlų Rudos parkas
MARIJAMPOLE
kolūkio gyventojai. 25 metus jie sodino me delius ir krūmus, gražino aplinką. Ir dabar plečia ir puoselėja savo parką. Čia paso dinta 12 rūšių vietinių medžių ir 11 — introdukuotų. Vasarą parke ypač patrau kia platanalapiai raudonlapiai klevai, bal tasis svyruoklinis gluosnis, didžialapės liepos, o rudenį — pageltę ginaliniai kle vai. [rengta aikštelių, nutiesti trys tilte liai per Dovinę, pastatyta suoliukų iš senų girnapusių. Prie buvusios hidroelektrinės yra užtvanka ir fontanas „Krokodilas“. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
Dovinės vingio parkas
KAZLŲ RODOS PARKAS (apie 16 ha) Kazlų Rūdoje. Plečiantis miestui, išliko dalis natūra laus miško, kuris naudojamas žmonių poilsiui, puošia miestą. Todėl dauguma parko medžių — buvusio miško likučiai. Čia šlama pušys, švokščia eglės, kerojasi ąžuolai, mirga beržų, drebulių, liepų la pija. įvairiomis progomis imta sodinti ir atvežtus iš kitur medelius bei krūmus. Taip parke atsirado vakarinių tujų, vė lyvųjų ievų, ginalinių, totorinių klevų, var pinių medlievų, japoninių lanksvų, krūmi nių bei geltonųjų karaganų. Kazlų Rūdos parkas 1986 m. paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
ANTANAVO PARKAS (2,5 ha) — Sas navos apylinkėje, Antanavo kaime. Antanavas — sena gyvenvietė. XIX a. čia buvo šabanevičiaus dvaras. Jis pastatė dviejų aukštų dvaro rūmus, sulaukusius mūsų dienų. Du tvenkiniai sujungti. Parke esanti XVIII—XIX a. koplyčia — architek tūros paminklas. Salia parko teka Šešupė, toliau — Pilve. Dvarininkas Sabanevičius XIX a. įkūrė parką, kurio želdiniai tebėra ir dabar. Iš vietinių medžių rūšių parke auga plau kuotieji beržai, paprastosios ievos, papras tieji klevai, uosiai, vyrauja mažalapės lie MARIJAMPOLĖS PARKAS (1,5 ha) — pos. Iš introdukuotų minėtina 15 m ilgio Marijampolėje. XX a. pr. Marijampolėje įveistas geo glaustašakių vakarinių tujų alėja, džiūstantis paprastasis Svedlerio klevas, šve- metrinio plano parkas. Jame, be 10 rūšių dinis šermukšnis. Be to, yra mažalapių vietinių medžių, auga 15 rūšių introdu liepų ir paprastųjų klevų alėja. Sakomis kuotų, iš kurių įspūdingiausia baltoji tuo žemę braukia paprastasis svyruoklinis pa (aukštis — 23 m, skersmuo— 1,9 m). Gražus drūtas dvikamienis platanalapis uosis. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos klevas. Parke žaliuoja 6 europiniai ir 2 paminklu. sibiriniai maumedžiai, yra pensilvaninių uosių, robinijų, didžialapė liepa ir t. t. DOVINĖS VINGIO PARKAS (5,3 ha) — Parke yra vaikų dailės mokykla. Liudvinavo apylinkėje, Netičkampio 1958 m. parkas paskelbtas valstybės kaime. saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. Parką jveisė tuometinio „Šešupės“ gamtos paminklų.
Renavo parkas
M A Ž E IK IA I
GEIDŽIŲ (PIRTELĖS) A K M U O Tirkšlių apylinkėje, Geidžių kaime prie Tirkšlių—Geidžių kelio. Akmens matme nys — 4,5X 2,8X 1,1 m. Tai didžiausias rajono akmuo, nors per skeltas į dvi dalis. Riedulys pilkas, smul kaus grūdėtumo, jį sudaro daugiausia lau ko špatai. Vietiniai gyventojai akmenį va dina Trobele. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MED2IALENKĖS ĄŽUOLAS (skers muo— 1,8 m, aukštis— 18 m) — Tirkš lių apylinkėje, Medžialenkės kaime. 1986 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. STORASIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,2 m, aukštis — 25 m) — Mažeikių apy linkėje, Gargždų kaime. Ąžuolas labai drūtas, gyvybingas, auga senoje sodybvietėje, netoliese — ąžuolų ir liepų alėja. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. VARDUVOS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 24 m) — Sedos apy linkėje, Grūstės kaime, netoli Varduvos upelio. Grūstės kaimas, kuriame auga ąžuolas, labai senas, minimas 1252 m. Iš 1820 m. Sapiegos dvarų surašymo matyti, kad Grūstė buvo vaitystė ir priklausė Sedos raktui. Iš tų laikų išliko tik šventorkalnis su kapais ir ąžuolas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. STOROJI EGLĖ (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 35 m) — Sedos spylinkėje, Re navo kaimo parke. 1960 m. eglė paskelbta gamtos pa
minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. DVIKAMIENĖ LIEPA (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 24 m) — Židikų apylin kėje, Juodeikėlių kaime. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pamink lu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. PIEVĖNŲ LIEPA (skersmuo — 2,3 m, aukštis— 19 m) — Tirkšlių apylinkėje, sename Pievėnų kaime, šventoriuje. Pievėnai — sena gyvenvietė. 1788 m. statyta bažnyčia — v. r. architektūros paminklas. Matyt, liepa tuo metu ir buvo pasodinta. 1986 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu. DIDŽIOJI PU ŠIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 23 m) — Židikų apylinkėje, Pikelių kaime. 1971 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. MAŽEIKIŲ PARKAS (15 ha) — Mažei kiuose. Mažeikiai — sena gyvenvietė. Mažei kių kaimas, apsuptas pelkių ir miškų, mi nimas XVI a. dokumentuose. Plečiantis miestui, Mažeikių girininkijos miškų plotai atsidūrė mieste ir tapo parku, kuriame yra stadionas, vasaros teatras, vaikų muzikos mokykla, vakarinė vidurinė mokykla, at viras plaukimo baseinas ir t. t. Mažeikiuose yra gyvenusi Žemaitė, dai lininkas J. Švažas, lankėsi skulptorius B. Pundzius, klojimo teatre vaidinimus rengė J. Vaičkus. Iš čia kilę kompozi toriai V. Klova, K. Kaveckas. Keletą metų Mažeikiuose gyveno Šatrijos Ragana, par ke lankėsi Antanas Vienažindys ir kiti mokslo bei kultūros žmonės. Jiems parke pastatyti paminklai: Antano Vienažindžio (skulpt. G. Jokūbonis, 1987), Šatrijos Ra ganos (skulpt. J. Meškelevičius, 1984),
154
Storoji eglė J. Švažo (skulpt. K. Švažas) biustas. Nu matoma prie parko esančią pelkę apžel dinti, tuomet parkas išsiplėstų. Parke daugiausia vietinių medžių ir krūmų. Yra pušų, eglių, kurioms per 80 metų, per 50 metų perkopusių ąžuolų, kiek vyresnių beržų. Mažalapių liepų ir paprastųjų eglių eilės parką skiria nuo gatvės. Iš viso parke auga 12 rūšių vie tiniai medžiai ir krūmai. Iš introducentų vertingiausi pensilvaniniai uosiai, dy giosios sidabrinės eglės, vakarinės tujos. 1958 m. Mažeikių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
PLINKŠIŲ PARKAS (37,6 ha) — Šerkšnėnų apylinkėje, Plinkšių kaime. Plinkšės — senas kaimas, išsidėstęs prie Plinkšių ežero. Tarp ežero ir Skuojos upelio stūkso kalva—piliakalnis, vadi namas Panų kalnu. Padavimas byloja, kad per švedų karus nuo priešų pasislė pusios požemiuose, kurie vedę net j dvaro parką, du tūkstančiai mergaičių. Švedai suradę angą, ją užvertę akmenimis, ir jos ten pasilikusios. Dėl to kalnas esą taip vadinamas. Kalno papėdėje nuo ašarų ištryškęs šaltinis. Plinkšių dvaras ilgą laiką priklausė Pliateriams. Šnekama, kad šį dvarą jie
155
Mažeikių parkas išlošę kortomis. Senasis K. Pliateris turė jęs penkis sūnus. Konstantinas gavo Plinkšes. Iš spaudoje paskelbtų pasakojimų matyti, kad K. Pliateris buvęs griežtas ir piktas dvarininkas. 1899 m. jis mirė, palaidotas ant Plinkšių ežero kranto, par ke, nes buvo bedievis ir kunigai į kapines jo nepriėmė. Septynias dienas jis buvo pašarvotas, kol buvo pastatyti rūsiai kars tui. Per parką kapinių link pasodinta ąžuo lų, uosių, klevų alėja. XIX a. Plinkšėse K. Pliateris pastatė dviejų aukštų vėlyvojo ampyro rūmus, kurie išliko. Pliaterių įpėdinis grafas Kaševskis dvarą ištuštino ir pats pabėgo į Lenkiją. 1934 m. čia buvo įkurta M. Va lančiaus žemės ūkio mokykla, vėliau — žemės ūkio technikumas (iki 1977 m.).
1981 m. rūmai buvo perduoti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai. 1966— 1967 m. rūmai restauruoti. Be jų, išliko ir kitų pastatų, vartų likučiai, oficinos. Visas buvusio dvaro pastatų ansamblis paskelbtas r. r. architektūros paminklu. XIX a. įkurtas peizažinis parkas. Jo senumą liudija medžiai, kurių čia auga 17 vietinių rūšių. Tai per 300 metų per kopę ąžuolai (kamienų skersmuo — 1—1,2 m, aukštis — 25—30 m), 30 m aukščio mažalapės liepos (skersmuo — 1—1,1 m), dar drūtesni uosiai (1,2 m). Parke auga 21 rūšies ir formos introducentų. Vertin giausi europiniai maumedžiai, didžiaiapės liepos, kvapiosios tuopos, trapusis rutulinės formos gluosnis, paprastasis svyruoklinės formos uosis. Parką puošia
156
11 kaštonų žiedas ir dvi vakarinių tujų grupės. Prie kapinių žaliuoja balzaminiai ir pilkieji kėniai. Telšių taikomosios dailės mokyklos moksleiviai parke pastatė me dinių skulptūrų. Rudenį senajam parkui pageltus, nuostabus jo atvaizdas atsis pindi Plinkšių ežere ir tvenkinyje prie centrinių rūmų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. RENAVO PARKAS (51,4 ha) — Sedos apylinkėje, Renavo kaime. 1839 m. Renavo dvarą valdė baronas Antanas Renas, garsėjęs geriausiu sodu Telšių apskrityje. Kadangi Renas neturė jo įpėdinių, dvaras atiteko giminaičiui grafui F. Mielžinskiui, kuris jį pertvarkė — kitame Varduvos krante įveisė naują 6 ha parką. Per upę buvo tiltas. Buvo išmūry tos terasų sienelės, pastatyti šiltnamiai. 1869 m. dvare lankėsi liaudies švietėjas, literatas L. Ivinskis. Jis čia turėjo skly pelį, darė bandymus, padėjo dvarininkui gauti sėklų iš užsienio, be to, sudarinėjo ataskaitą Lietuvos augalijos rinkiniams. 1880 m. ant Varduvos kranto dvarininkas pastatė rūmus su dviejų aukštų šoniniais rizalitais. Rūmuose būta daug brangių
paveikslų, senienų rinkinių. Rūmus ir par ką XIX a. pavaizdavo dailininkas N. Orda. 1915—1930 m. Židikuose gyvendama rašytoja Šatrijos Ragana atvažiuodavo į Renavą, lankydavosi parke, rūmuose, gydė apylinkių žmones, mokė jų vaikus. Rūmai ir kiti dvaro pastatai paskelbti r. r. ar chitektūros paminklu. Parke nuo anų lai kų yra išlikę drūčiausių ąžuolų kelmai, tvenkiniai. Siaurinį parko pakraštį juosia ąžuolų, uosių alėjos. Varduvos upelio krante — piliakalnis. Gerokai vėliau prie šais rūmus buvo įrengtas 50 m skersmens parteris, kuriame yra vertingų medžių: paprastųjų glaustašakės formos ąžuolų, Veimuto pušų, paprastųjų raudonlapių bukų. 19 rūšių vietiniai ir per 10 rūšių introdukuoti medžiai puošia parko skve rus, alėjas, aikštes. Verta paminėti retes nius — tai paprastasis glaustašakis ąžuo las (skersmuo — 1,4 m), karpotasis kar pytlapis bei kvapusis beržai, geltonžiedis kaštonas, pilkasis riešutmedis, papras tasis raudonlapis bukas, kanadinė cuga ir kiti. Parkas rekonstruojamas pagal architekto A. Tauro projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Valiulio akmuo
MOLĖTAI
žius lygiais skersiniais, apie juos — ova las. Valiulio akmuo buvo siejamas su sau lės kultu, tad jame, be realistinio saulės atvaizdo, iškaltas ir jos simbolinis ženk las — kryžius lygiais skersiniais, kokių būna ir kituose akmenyse. Tai piktogra finiai ženklai. Pasakojama, kad Perkūnas šį akmenį trenkęs, nes kipšiuką jame pasislėpusį norėjęs užmušti, bet tas išlikęs gyvas. Apie Valiulio akmenį žinomas ir toks padavimas. Senų senovėje kipšiukas, pa sivertęs kupriuku, išlįsdavęs ir sėdėdamas ant akmens siūdavęs batukus. Užklydusi kartą čia grybaudama Adomaičio merga. Kipšiukas pasiūlęs jai batukus. — Ar brangiai prašai? — klausianti mergina. VIindučių kaimo akmuo — Tu pirma paavėk, o užmokėti ir vė AKMUO — Čiulėnų apylinkėje, Mindučių liau spėsi,— atsakęs jai velniukas. Mergina ir paėmusi batukus. Šokusi kaime. Iškastas iš žemės melioruojamame kone tris mėnesius, o trečiojo pabaigoje, lauke. Matmenys — 3,5X3X2,5 m. 1984 m. akmuo paskelbtas geologiniu Užgavėnių vakarą, vidurnaktį, kai baž gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie nyčios varpai paskelbę Gavėnios pradžią, mergina patraukusi namo. Tik žiūrinti nus r. r. paminklų. tebusi, kad ne namo, bet prie Valiulio BIJUTIŠKIO AKMUO — Dubingių apy akmens einanti — patys batukai ją ten linkėje, Kreiviškių kaime, netoli miško. vedą. Norinti nusiauti ir basa namo spruk ti — negalinti. Supratusi, kad batukai esą Matmenys — 4X2,5X2,5 m. Akmuo dar vadinamas Didžiuoju. Jo užburti. Atėjęs laikas mokėti už juos. Tad, dalis pasislėpusi žemėje. Kartą j akmenį atsidūrusi prie akmens, mergina klau trenkus žaibui, skeveldros išlakstė per sianti: — Kiek mokėti už batukus? 50 m. Žmonės jas rinko ir mūrijo į namų — Nebrangiai prašau — tavo sielos,— pamatus. Įspūdinga ir viršutinė akmens dalis. Ji matyti iš už pusantro kilometro atsakęs kipšiukas. ...Rytą mergina buvusi rasta prie Valiu nuo Kazokų autobusų stotelės. lio akmens negyva — ant šakos pakibusi, 1974 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie o prie jos — batukai. Palaidoję ją žmonės, o kad piktos pagundos išvengtų, ant ak r. r. paminklų. mens iškalę kryžių. Nuo to laiko kipšiukas VALIULIO AKMUO — Alantos apylin ant akmens nebesėdįs. Pasak kitos legendos, po šiuo akmeniu kėje, Svobiškėlio kaime, dešiniajame Karkesą dideli pinigai užslėpti. Juos saugąs los krante. Matmenys — 3X 3X1,6 m. P. Tarasenka knygoje „Pėdos akmeny kipšiukas. Pinigus ten esant rodanti pa je“ rašo, kad vakariniame šio akmens saga, reiškianti laimę. Sakoma, galima tą šone iškaltas lankas ir strėlė, o rytiniame lobį paimti — tereikią tik nueiti prie Va — spinduliuojanti saulė, mėnulis ir kry liulio akmens, iš po jo iškasti mažą akme159
Alkunų ąžuolas
Dvikamienė pušis
nuką, tris dienas ir naktis jį laikyti bur noje niekam nė žodžio nepratarus. Trečiai nakčiai baigiantis, dar gaidžiams neužgie dojus ir nepraaušus, reikią nuskubėti prie akmens ir sakyti: „Valiuli, Valiuli, duok pinigų“. Tuomet nuriedėsiąs į šalį Valiu lio akmuo, atsiversiančios skrynios, ir imk kiek nori. Nežinia, ar kam pavyko pralobti. Valiulio akmuo 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. 1985 m. priskirtas prie r. r. geologijos, o vėliau — ir prie r. r. archeologijos paminklų.
1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų.
ALKŪNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 28 m) — Molėtų girininkijos Alkūnų miško 20 kvartale. Išpuvęs ąžuolo vidus užtaisytas akme nimis ir cementu. Į kamieną yra trenkęs perkūnas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jį bandyta nupjauti malkoms. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. SKARDŽIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,3 m, aukštis — 26 m) — Suginčių apy linkėje, Skardžių kaime.
VIRINTOS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 27 m ) — Alantos apylinkėje, Jakūbėniškių kaime, prie Virintos upelio. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. DVIKAMIENĖ PŪSIS (skersmuo 0,6 m, aukštis — 30 m) — Lakajos gi rininkijos Kertuojos miško 53 kvartale, prie pat Juodųjų Lakajų ežero. Pušies kamienai suaugę į vieną, o aukš tai vėl išsiskiria į du kamienus ir dvi viršū nes. 1960 m. dvikamienė pušis paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie v. r. paminklų. ALANTOS PARKAS (6 h a ) — Alantos miestelyje. Alantos (Aluntos) miestelio pavadini mas kilęs nuo Alantos upės. Seniausius laikus liudija prie Alantos—Videniškių kelio esantis piliakalnis, vadinamas Alku
160
(archeologijos paminklas). O į pietus nuo Alantos, dešiniajame Virintos krante, pūp so senkapis, vadinamas Milžinų kalnu (archeologijos paminklas). Už poros kilometrų nuo miestelio, Alan tos kaime, išliko 1870 m. įveistas parkas. Ankstesnis parkas sunyko, kai XVII a. antrojoje pusėje ant Sendvario kalnelio buvo nugriauti senojo dvaro pastatai. Dabar ten bitynas. Naujasis parkas įveis tas prie 1853—1860 m. statytų neoklasi cistinio stiliaus dvaro rūmų, kuriuose da bar įsikūrusi Alantos žemės ūkio mokykla ir biblioteka. Išlikę senųjų vartų likučiai, raudonų plytų statinys. Parke yra storakamienių eglių (75 cm skersmens). Prie rūmų driekiasi mažalapių liepų alėjos, be to, liepos auga suso dintos ratais — po 15 medžių, grupėmis ošia baltosios tuopos. Iš viso — 17 vietinių rūšių. Introducentams (17 rūšių) atsto vauja sibiriniai maumedžiai, totoriniai, ginaliniai klevai, pensilvaniniai uosiai — vieni iš aukščiausių (30 m) ir drūčiausių (skersmuo— 80 cm) medžių. Parką puošia trys tvenkiniai. Šiauriniu jo pakraščiu teka Virinta. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ARNIONIŲ PARKAS (10 ha) — Joniškio apylinkėje, Arnionių I kaime. Arnionys — sena dvarvietė. Jau XVI a. buvusį dvarelį Žygimantas Senasis pado vanojo Narbutams. Vėliau Arnionis val dė Radvilos, Šveikovskiai bei kiti Lietu vos didikai ir žemvaldžiai, tarp jų ir Vil niaus kaštelionas Mykolas Masalskis. Po jo mirties 1768 m. dvaras atiteko Vilniaus vyskupui Ignui Masalskiui. 1783 m. dvaro aprašymai nurodo čia buvus tik medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Vė liau dvarą valdė M. Kostrovickis, jo sū nūs Mykolas ir Aleksandras. Arnionių rūmus yra piešęs V. Dmochovskis. Jų grožį matome 1843—1844 m. 11. Lietuvos gamtos paminklai
Arnionių parkas J. Ozemblovskio litografijose. XIX a. an trojoje pusėje rūmus pavaizdavo N. Orda. Visą rūmų ansamblį supa daugybė takų. Jie jungia centrinius rūmus su tvenkiniu, ūkiniais pastatais. [ parterį sueina spindu liniai takai, kur yra pusapskritė aikštelė. Du keliai vedė į rytinius ir vakarinius var tus. Gražiausias statinys — tai XVIII a. pab.— XIX a. pr. vienaaukščiai, stačia kampiai rūmai su mezoninu, pusrūsiais, šešiomis kolonadomis. Virš portiko — frontonas. Portiko karnizus puošia modiljonai. Prie klasicistinio stiliaus rūmų tuo pačiu metu buvo pastatyti iš akmens ir plytų svirnas bei arklidė. Prie pagrindinio ansamblio priklauso du XIX a. pr. statyti plytiniai sargo nameliai su įeigomis nuo rūmų pusės. Kalvė ir kumetynas — XIXa. pradžios statiniai. Iki mūsų dienų išliko centriniai rūmai, po 1954 m. rekonstruk cijos praradę pirminę išvaizdą. Juose įsi kūrusi administracija, o sargo nameliuo se — paštas, taupomoji kasa, žuvų san dėlis. XIX a. pab. ichtiologas M. Girdvainis čia įkūrė žuvininkystės ūkį, kuris veikia ir dabar. Pagrindinius ansamblio pastatus supa
161
geometrinio plano parkas, įveistas XIX a. pr. 1954 m. rekonstruotas. Čia auga 17 vietinių rūšių augalai. Yra senų, per 200 metų pušų (skersmuo — iki 85 cm). Tven kinių link veda 80 m mažalapių liepų alėja. Priešais centrinius rūmus — 30 m ilgio liepų alėja. Parke yra uosių, šer mukšnių. Iš pietų ir vakarų parką supa tvenkiniai, upelis, Arino ežeras. Čia auga
19 rūšių ir formų introducentų. Seniausi iš jų Sukačiovo maumedžiai (skersmuo — 50—60 cm), kiek plonesni sibiriniai mau medžiai. Išraiškingi paprastieji raudonlapės formos klevai, gausu krūmų, jaunų medelių. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
Juodkrantės kopos
NERINGA
MARIŲ MERGELIO ATODANGOS Parnidžio ir Grobšto įlankose, 4 km nuo Nidos. Įlankos (ragai) susidarė tuo metu, kai parabolinėse kopose atsirado lygumų, vadinamų raguvomis. Faktiškai tai buvo plyšiai, kuriuos pustomose parabolinėse kopose padarydavo vėjas, dideliu greičiu nešdamas smėlį nuo Baltijos jūros į rytus ir pildamas į Kuršių marias. Tie kyšu liai apaugo mišku. Grobšto ragas pirmą kartą paminėtas 1366 m. Iki XVI a. ne rijoje buvo daug miškų. Tai liudija ir Grobšto rage esantis Liepos kalnas. Augo ir ąžuolų. Grobšto ragas pažymėtas 1576 m. Naromskio žemėlapyje. Plau kiant mariomis, miškais apaugę ragai buvo panašūs į didelius kainus. XVI a. iškirtus miškus, XVIII—XIX a. senosios Grobšto rago kopos, esančios kyšulyje, buvo vėl užneštos smėlio. XIX a. per kopų raguvas smėlis brovėsi vis tolyn, užpilda mas marias ir ilgindamas Grobšto ragą. Kopų gūbrys prie marių keičiasi, kopos per 45 metus pailgėjo apie 50 m. 1796— 1802 m. Sriolerio žemėlapyje Grobšto ra ge miško nebėra, o ragas pailgėjęs ir susiaurėjęs. 1837—1861 m. Grobšto ragas pailgėjo 220 m. 1860—1910 m. ėmus žel dinti kopas, jis plėtėsi lėčiau — 4 m per metus. Taigi ragas susiformavo maždaug per 300 metų. Dabar dydžiu jis yra trečias po Rasy tės ir Bulvikio ragų. Rago plotis — 3625m, ilgis— 1550 m, plotas — apie 3084 km2. Jo forma primena nelygiašonį trikampį. Rago paviršius — 2,5 m virš marių lygio. Aukščiausias taškas — Vienišuolė kopa, V. Gudelio taip pavadinta 1953 m. 1910 m. jos aukštis buvo 25 m, dabar — 18 m, skersmuo — 370 m. Parnidžio ragas išryškėjo tik 1800 m. Slenka ir Parnidžio ragas, pažymėtas 1796—1802 m. Sriolerio žemėlapyje. 1837—1861 m. jis pasistūmėjo į marias 330 m. 1860—1910 m. plėtėsi maždaug po 4 m kasmet. Ir dabar smėlis keliauja,
slenka į marias, užpusto pievas, medžius. Grobšto rage paplito naujų augalų: gluosnių, beržų, juodalksnių, šermukšnių, iš žolinių — čiobreliai, smiltyniniai šla mučiai, pievinės miglės, pilkosios smiltainės. Pietinėje Grobšto rago dalyje auga pajūrinė zunda, įrašyta į Lietuvos rau donąją knygą. Grobšto ir Parnidžio raguose senųjų kopų papėdėje kyla kopų slegiamo marių mergelio (gitijų) sluoksniai, susidarę maž daug prieš 5000 metų. Jų aukštis vietomis per du metrus. Slenkančios kopos slegiama žemė išsigaubia, sudaro pakopą-pylimą, kuriame matyti marių mergelio sluoks niai, nepralaidus vandeniui. Tai savita ge ologinė laboratorija, kurioje galima ap žiūrėti senosios geologinės praeities žemės sluoksnius, susiformavusius prieš susi darant nerijos kopoms. Grobšto rage trykšta šaltiniai, kuriuose yra geležies junginių. 1964 m. atodangos paskelbtos geolo giniu gamtos paminklu, 1985 m. priskir tos prie r. r. paminklų. JUODKRANTĖS KOPOS — 9,5 km ruože tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Driekiasi 10 km, aukštis — 30—40 m. Juodkrantės pavadinimas kilęs nuo žodžių juodas krantas (taip jis atrodo nuo marių dėl medžių, augančių ant pa rabolinių kopų). Dzimzako pusiasalyje, esančiame tarp Juodkrantės ir Pervalkos, 1984 m. rasta vidurinio neolito Narvos kultūros gyvenvietė, žalvario ir anksty vojo geležies amžiaus dirbinių. 1874— 1876 m. aptikta Pamario kultūros gyven viečių liekanų (ankstyvojo, vidurinio ir vėlyvojo neolito). Kasant gintarą Juod krantėje, Kuršių marių įlankoje, rasta daug vidurinio ir vėlyvojo neolito bei vė lesnių laikotarpių gintaro dirbinių. 1509 m. Juodkrantei suteikiama žvejy bos privilegija. 1697 m. miestelis gavo Kulmo teises. XVIII a. pabaigoje netoli Juodkrantės ėmė kurtis užpustyto Karvai-
164
čių kaimo gyventojai. Ta vietovė buvo vadinama Naujaisiais Karvaičiais, vė liau ji susiliejo su Juodkrante. XIX a. vid. šiose vietose užtikta gintaro, 1862 m. buvo įsteigta Juodkrantės gintaro kasykla. Prie Juodkrantės stūkso daug senų per 50 m aukščio parabolinių kopų, apaugusių miš ku. Dar neseniai čia ošė drūčiausi ąžuo lai. Netoli Juodkrantės įsikūrusi pilkųjų garnių kolonija. Pervalka — gerokai mažesnė už Juod krantę gyvenvietė, 1844 m. įsikūrusi Kur šių marių pakrantėje netoli įlankos atsi kėlus gyventojams iš užpustyto Naujųjų Naglių kaimo. Kopose rasta neolito lai kotarpio puodų šukių, gintaro gabalėlių ir kt. Pietinėje dalyje pūpso 53 m aukščio
Skirpsto kopa. Tuoj už Pervalkos — Žir ragas, apaugęs beržais. Čia kryžiuo čiai, puldinėję vietinius gyventojus, ga nydavo žirgus. Kuršių nerija pirmą kartą minima 1322 m. Žodis nerija (prūsiškai reiškia nerti, nirti) žinomas nuo VIII a. Tuo metu taip buvo vadinama Aistmarių nerija. Tik vėliau, norint pabrėžti, kad čia gyve nama vien kuršių, imta vadinti Kuršių ne rija. Kuršių nerija garsi kopomis — Li torinos jūros kūriniu. Jos susidarė prieš 4,5 tūkst. metų. Smėlio sąsmaukoms su sijungus, pirmiausia iškilo pietinė nerijos dalis, vėliau, tįsdama į šiaurę, ji sąnašo mis atitvėrė į šiaurę nuo Nidos buvusią Litorinos jūros įlanką. Taigi drauge su
165
gų
nerija atsirado ir Kuršių marios. Kranto srovės nešė nuo Sambijos pusiasalio jū ros bangų išmetamą smėlį ir formavo seklumas, kurios jūrai nuslūgus iškilo, o vėjas iš vakarų į rytus pustė jį ir taip sudarė pirmąją nerijos smėlio „stuomenį“. Kuršių nerija stūmėsi į rytus seklindama marias. Vietomis smėlio kauburiai apaug davo žole, ir vėjas jų nepustė; kilo vadi namosios embrioninės kopos. Atsirandant vis daugiau embrioninių kopų, iškilo pir minis paplūdimio kopų gūbrys, tačiau jis buvo nevientisas, su raguvomis, pro ku rias veržėsi smėlis, neapžėlusias embrio nines kopas performuodamas į pasagos formos (parabolines) kopas. Šių kopų sparnai (valktys) buvo siauri ir ilgi, vidinė pusė stati ir aukšta, o išorinė (pavėjui) nuolaidi ir žema. Dažnai tokios kopos ne atlaikydavo vėjo ir nuslinkdavo, o prie jų raguvų vis formavosi naujos parabo linės kopos. Nerijoje susitelkė apie 2 km3 smėlio, daugiausia kopose. Kartais kopų pagrindą vėjas išardydavo, o sparnai, žo lių sutvirtinti, išlikdavo. Taip skersai neri ją susidarius pagrindiniam (apie 80 km ilgio, 0,3—1 km pločio) senųjų parabo linių kopų ruožui, pradėjus augti žolėms ir medžiams, baigėsi pirminis kopų su sidarymo etapas. Daug kur tos kopos sie kė 50—60 m ir buvo ne žemesnės už dabartines. Prie jūros stūksojo natūra lių prieškopių 50—60 m aukščio gūbrys, kitur plytėjo palvės ploteliai. Tačiau pa rabolines kopas ir toliau veikė vėjas. Iš kopų gręžinių matyti, kad vietomis jis užnešė (palaidojo) net septynis kopų dir vožemius. Labiausiai išplito trys keturi dirvožemiai. Remiantis radiokarboniniais ir dirvožemio tyrimais, nustatyta, kad apa tinio dirvožemio amžius — 4,2—4 tūkst. metų. Pridėję dar 1 tūkst. metų, per kurį susidaro smarkiai nujaurėjęs miško dir vožemis, turėsime kopų amžių. Tuo metu nerijoje augo plačialapiai šilumą mėgs tantys medžiai: ąžuolai, liepos, skirpstai su lazdynų priemaiša, šiek tiek pušų ir
beržų. Po šiuo miško dirvožemiu, užpiltu smėlio sluoksniu, susidarė antrasis, jau menkiau išsiplėtojęs miško dirvožemis, egzistavęs tarp 4,2—3,5 tūkstantmečių. Jame rasta neolito keramikos ir kitų dir binių. Tad nerijoje, parabolinių kopų pa pėdėje ir tarpgūbriuose, gyveno žmonės. Kuršių nerija buvo bene tankiausiai gy venama visame Baltijos ruože. Trečiasis dirvožemio sluoksnis rodo, kad vėjas ma žiau pustė kopas. Žmonės vertėsi me džiokle, žvejyba, augino gyvulius. Palvėse augo žolė, maitinusi ne tik gyvulius, bet ir žvėris: briedžius, stirnas. Miškuose buvo lokių ir vilkų. Gyventojai tikriausiai vertėsi ir bitininkyste, nes buvo gausu viržių bei liepų. Pajūryje jie medžiojo Grenlandijos ruonius ir lydė taukus. Gyveno iš medžio suręstuose būstuose, gamino gintaro papuošalus, prekiavo. Beje, jie mokėjo ir žemę įdirbti, augino javus. Trečiojo ir ketvirtojo dirvožemių laiko tarpiu nerijos miškų sudėtis pasikeitė — vietoj plačialapių miškų augo pušys su beržų ir alksnių priemaiša, eglės. Kro nikos rašo, kad XIII a. nerija ištisai ap augusi mišku, kuriame yra ir tauriųjų lapuočių. Tai gali paliudyti ir dokumentai, minintys XIII—XIV a. kopas, apaugu sias šimtamečiais ąžuolais ir liepomis. Išliko Liepos kalnas į šiaurę nuo Pilko pos, Skirpsto kalnas ties Pervalka, kur dar praėjusio šimtmečio pradžioje augo šie medžiai. Nerijoje būta ir stichinių nelaimių. Kopų žemės sluoksnių tyrimai parodė, kad beveik visų laikotarpių dir vožemiuose rasta sudegusių, suanglėjusių medienos gabalų, anglingo dirvožemio. Miško gaisrai visai nusiaubdavo didžiulius miškų plotus. Matyt, todėl čia nebūta bronzos ir net ankstyvojo geležies amžiaus stovyklaviečių. Nemažai neolito gyventojų, pabūgusių gaisrų, išsikėlė iš nerijos. Daugiausia sudegusio miško liekanų rasta seniausiame ir antrame dirvožemio sluoks niuose.
166
Pabaltijo piramidė. A. Žmuidzinavičiaus piešinys Ketvirtąjį kopų dirvožemį smėlis už nešė todėl, kad buvo iškirstas miškas. Kuršių nerijos kraštovaizdis, susifor mavęs Litorinos jūros laikotarpiu, mažai pakitęs sulaukė XVI—XVII a., t. y. iš buvo apie 4,5 tūkst. metų. Tačiau kry žiuočiai, užkariavę Kuršių neriją, kirto miškus tvirtovėms, laivų statybai, medžio anglims, dervai. Senieji kuršiai medžių nelietė, laikė juos šventais. Ypač miškai
buvo naikinami per Septynerių metų karą (1756—1763). XIX a. pr. Kuršių nerija virto dykra. Miškai išliko tik ties Nida ir Juodkrante. Maža to, pustomas smėlis užnešė kaimus (XVI a.— net 14). Pirmąja auka tapo Senųjų Kuncų kaimas (1569). Tris kartus kėlėsi į naujas vietas Nidos gyventojai. Naujieji Karvaičiai, poeto ir mokslininko Liudviko Rėzos (1776—1840) gimtinė, buvo užnešti 1797 m. Taigi nerija 167
buvo kitokia negu dabar, o ją mačiusiųjų įspūdžiai — brangus dokumentas. Antai 1763 m. Karaliaučiaus kompozitorius Reichardtas, parašęs muziką Šekspyro „Makbetui“, smėlio stichiją įamžino ra ganų scenoje. 1800 m. anglų rašytojui Karui nerija pasirodė esanti bado ir dyk ros šalis. Garsusis prancūzų filosofas D. Didro, 1773 m. pervažiavęs visą neriją, sukūrė satyrinį kūrinį. 1782 m. neriją ap lankęs J. Bokas, rašė, kad šioje žemėje oras prisisunkęs vėjo ir smėlio, smėlis pro mažiausius plyšelius veržiasi į būstus ir apneša viską. F. G. Leonardis 1791 m. išleistame veikale „Prūsų monarchijos že mės aprašymas“ pasakoja, kad Kuršių nerija sudaryta vien iš smėlio ir, išskyrus vieną kitą vietą,— tai plika nevaisinga žemė. Tačiau turbūt niekas taip nesižavė jo Kuršių nerija kaip Prūsijos švietimo ministras baronas V. Humboltas, gerai pažinojęs Liudviką Rėzą. V. Humboltas su savo broliu ne kartą lankėsi Kuršių nerijoje, matė L. Rėzos užpustytą gimtinę, keliavo po kopas. Įspūdžius jis užrašė ap sistojęs nakvynei Nidoje, Karalienės Luizos viešbutyje. V. Humboltas rašė: „Aš užlipau ant Senosios Smuklės kalno. Jis per 60 m aukščio. Kaip Gedimino kalnas Vilniuje. Nenusileidžia didžiosioms Nidos kopoms ir dar pranašesnis tuo, jog vėjas jo nepūsto“. Ant kalno jis matė ne smuklę, o paskutinio karo apkasus. Kuršių nerija V. Humboltui buvo tokia savita, kad, anot jo, būtina ją pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją. Nepaisydami pustymo, žmonės gyveno nerijoje. 1803 m. danas S. Bjornas pra dėjo želdinti pustomas kopas ir for muoti prieškopę jūros ruože. Iki 1829 m. nusidriekė 29 km ilgio prieškopė. S. Bjorno sumanymą toliau įgyvendino Zentflebenas. Ir taip truko iki XX a. pr. Formuojant apsaugines kopas buvo sodinami palvėse miškai. Kad Klaipėdos uosto neužneštų smėlis, 1810 m. buvo pradėti sodinti miškai Kopgalyje ir Smiltynėje. Iki 1829 m. buvo
apželdinta nemažai kopų nuo nerijos Šar kuvos link. Buvo sodinami beržai, alksniai, o sausose vietose — pušys. Zentflebenas mišku apsodino 9,5 km ruožą ties Rasyte ir ten buvusias kopas sutvirtino žolėmis. 1877—1882 m. buvo apželdinta 200 ha ko pų ties Juodkrante. Nuo 1877 m. kopos tvirtinamos ne tik žolėmis, bet ir me chaninėmis užtvaromis: pinučiais, kuolelių tvorelėmis. Tarp Preilos ir Pervalkos kopos pradėtos želdinti 1897 m. XX a. pirmajame dešimtmetyje pavojingiausi slenkančių kopų ruožai buvo sutvirtinti. Vėliau šį darbą dirbo M. Daujotas bei kiti miškininkai. Nors pustomose kopose žolėms įsitvir tinti labai sunku, tačiau šen bei ten, kur mažiau pučia vėjas, jos ima augti. Kar tais įsikimba į smėlį ir gluosnis. Iš viso Kuršių nerijoje auga 725 rūšių augalai, iš kurių 99 — medžiai ir krūmai. 37 rūšių reti augalai ir labai reti, 5 iš jų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (iki 1985). Labai įdomūs augalai — pajūrinės zun dos, saugomos jau nuo 1900 m. 1881 m. daug jų augo Palangos kopose, 1936 m. jau gerokai sumažėjo, vėliau beveik išny ko, nes žmonės skynė, trypė. Reti ir sa viti augalai — pajūrinės pienažolės, tris palviai astrai, tyrulinės erikos, daugia metės blizgės, blizgantieji snapučiai. Saugotinu objektu tapo pustomos ir ju dančios kopos. Jos, kaip unikalus gamtos reiškinys, paskelbtos gamtos paminklu. Vienas toks 9,5 m ilgio pustomų kopų ruožas išlikęs tarp Juodkrantės ir Per valkos. Nuo marių arba pakeliui į Nidą matyti iškilę šie saviti tarsi sniego kalnai. Vietomis jie susidarė užpusčius senas parabolines kopas nauju sluoksniu, kitur juos supylė vėjai. Kai vėjas pučia į slenkančias kopas, jos tarsi groja primindamos legendas apie pajūrio kunigaikštį Karvaitį, turė jusį dukterį milžinę Neringą, kuri, ginda ma žvejus nuo dievaičio Bangpūčio, skandindavusio juos jūroje ir mariose, 168
iš smėlio supylusi rėžį ir atskyrusi ma rias nuo jūros. Arba legendą apie na gingą laivadirbį Naglį, turėjusį dukrą Agilą ir sūnų, panorusį keliauti turtų užsidirbti. Agila jo laukusi, bet nesulau kusi. Tik kartą jūroje pasirodęs laivelis su keleiviu, vardu Peteris. Jis išsipasako jęs vežęs Agilos brolio uždirbtą auksą, bet bangos laivelį apvertusios ir auksas nuskendęs. Visi laukę, kad bangos išmesiančios iš jūros tą auksą kaip gintarą. Kartą Peteris išėjęs prie marių ir negrįžęs. Agila, jo ieškodama, pėdsakais priėjusi vietovę, vadinamą Dzimzaku. Čia kiau roji smiltis prarijusi ją, kaip ir Peterį. Dzimzakas — tai vieta, kur nežvejojama, nes dugnas klampus. Ir dabar čia, pasak padavimų, Peteris sulaikąs žvejų tinklus ir išleidžiąs žuvis arba bauginąs, kad jos nelįstų į tinklus. 1964 m. kopos paskelbtos gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtos prie r. r. pa minklų. NIDOS KOPOS driekiasi 8,5 km nuo Pil kopos iki Nidos. Aukštis — 60—65 m. Nidos apylinkės III—I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo tankiai gyvenamos. Kry žiuočių karų aprašymuose Nida minima 1385 m. 1599 m. ten gyveno 36 žvejų šeimos. 1610 m. nidiečiai gavo teisę lais vai žvejoti jūroje ir mariose. XVIII a. pr. senąją Nidą, buvusią už 2 km nuo da bartinės, užpustė smėlis, ir žmonės išsi kėlė į naujas vietas — Naująją Skruzdynę ir Senąją Skruzdynę. Čia tebėra parabo linių kopų likučių. Salia šių kaimų 1830 m. išeiviai iš Naujųjų Naglių įkūrė Purvai čių kaimą. Ilgainiui kaimai susijungė ir pasivadino Nida. XIX a. antrojoje pusėje Nida tapo vasarviete. Prie Nidos, paties so dintame miške, palaidotas kopų želdinimo iniciatorius G. D. Kuvertas Mėšlaviškis (miręs 1856). Netoli Nidos esantys 51 m aukščio Urbo bei 58 m — Angių kalnai (kopos) XIX a. pab. buvo apželdinti. Dir vai panaudojęs marių mergelį ir dumblą,
Kadagys „Užuovėja“ šiuos kalnus kalninėmis pušimis apsodi no girininkas F. Efas. Jų raguva nutiestas kelias į Nidą. Dabar Nidoje daug poilsio namų, kitų pastatų. Tačiau ne vieną traukia pamatyti didžiąsias slenkančias Nidos kopas. Šis 8.5 km ruožas prasideda netoli Pilkopos (dabar Morskojus). Beje, Pilkopos pa vadinimas siejamas su 1283 m. vokiečių čia statyta pilimi gintis nuo lietuvių. Šalia jos vėliau įsikūrė gyvenvietė, pavadinta Pilkopa. Prie jos esanti Senkaimio kopa vėliau pavadinta F. Efo vardu. Prieš tai Pilkopos kaimo gyventojai keturis kartus kėlėsi iš užpustytų kaimų. Važiuojant iš Pilkopos į Nidą, matyti gražiausios ir aukščiausios Kuršių nerijos pustomos ko pos. Jos driekiasi nuo Pilkopos iki Parnidžio kopos, kurios šiaurinė dalis jau ap želdinta. Kaspalėjos rage iškyla Liepos kalno, Kaspalėjos ir Sklandytojų kopų viršūnės. Sklandytojų kopos aukštis — 60.5 m. Kartais kopos per metus paaukštėja 4—5 metrus. Ant šių slenkančių smėlio kalnų galima pamatyti smiltyninį pelėžir nį ar kitokią įsitvirtinusią žolę ar krūmelį. Retsykiais vėjas išpusto iš senų parabo linių kopų dirvožemio medžio gabalėlių.
169
1922 m. birželio 5 d. 5,5 km nuo Juodkran tės nuslinko buvęs kopos šlaitas, ir 3 m aukščio banga nuvilnijo iki rytinio marių pakraščio. Smėlio griūtis buvo girdima Nidoje ir Klaipėdoje. Menininkų įamžinti vaizdai nuolat pri mena mums Lietuvos Sacharą. A. Žmui dzinavičius nutapė paveikslų iš serijų: „Prie baltųjų kopų“ (1938 m.), „Pabalti jo piramidė“ (1951 m.). 1964 m. kopos paskelbtos gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtos prie r. r. pa minklų.
pos nuo seno apaugusios miškais. Ko tik nėra Juodkrantės girininkijoje: drūtų bu kų, šiaurinių ir paprastųjų ąžuolų, klevų, šermukšnių ir, žinoma, paprastųjų pušų. Kerpiniuose pušynėliuose auga kadagiai. Vienas iš jų siekia 1,8 m. Jis taip išsišako jęs, kad net pagrindinio stiebo neturi. Žmonės jį praminė „Užuovėja“. Tikrai jis gali apsaugoti nuo vėjo ne tik kiškutį, bet ir žmogų. 1984 m. kadagys paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
PIRAMIDINĖS KOPOS — ties Pervalka. Tai įspūdingos apželdintos kopos, juo siančios Pervalkos gyvenvietę iš vakarų. Pietinėje gyvenvietės dalyje iškilęs 53,2 m aukščio Skirpsto kalnas. Iš tikrųjų tai yra parabolinė kopa, susidariusi prieš 5 tūkst. metų. Kadaise čia augo skirpstai. Ant šios kopos, apsodintos kalninėmis pušimis, stovi E. Jonušo medinė skulptūra L. Rėzos atminimui. Toliau yra apželdin tos Preilos, taip pat Senosios Smuklės kopos, kurių aukštis — 67,2 m. Anksčiau buvo manoma, kad Sklandytojų kopa, esanti netoli Grobšto rago, yra aukščiau sia Kuršių nerijoje, tačiau 1983 m. ji siekė tik 60,5 m, o Senosios smuklės ko pa — 67,2 m. Taigi ji ir buvo aukščiausia. Tačiau vėjas gali supustyti smėlį ir per metus paaukštinti Sklandytojų kopą 4—5 metrais, tad vėl ji gali tapti aukščiausia nerijos kopa. Visos prie Pervalkos esančios senosios piramidinės kopos yra saugomos. 1964 m. jos paskelbtos gamtos paminklu, 1985 m. priskirtos prie r. r. paminklų.
ATPUSTYTI SENOJO KOPŲ MIŠKO STUOBRIAI — Grobšto rage. Dar XVI a. Grobšto ragas buvo ap augęs mišku. Čia kerojo plačiašakiai ąžuo lai, guobos, žydėjo liepos ir daug kitų medžių. Tai liudija ir 1576 m. Naromskio žemėlapis, kuriame pažymėtas net Liepos kalnas. Tačiau XVIII—XIX a. ėmus smar kiai kirsti miškus, nerijoje pajudėjo smė lis. 1796—1802 m. Sriolerio žemėlapyje, t. y. tuo metu, kai formavosi kopų gūb rys, Grobšto rage miškų beveik nėra — likęs tik mažas miško kampelis. Iškirtus miškus arba nusiaubus gaisrams, dalį kelmų, stuobrių ir net medžių užpustė smėlis, palaidojo po naujomis susidariu siomis kopomis. Vėjas vis atpūsto daugelį metų išgulėjusių senojo miško stuobrių, o kartais tik medžio dalių — šakų, viršū nių, stiebo gabalėlių, žievės... Dažniausiai tai būna pušys, kartais — kiti medžiai. Jų stuobriai, dažnai apdegę, smėlio nu brūžinti, nudailinti, gerai išdžiūvę, ke liautojų labai mėgstami. Jie tarsi įspėja, kad nekirstume nerijoje miškų, nes prasi dėjusi didžioji smėlio stichija viską pa siglemš. 1964 m. keli atpustyti senojo miško stuobriai paskelbti gamtos paminklais, 1985 m. priskirti prie r. r. paminklų.
KADAGYS „UŽUOVĖJA“ — Kuršių ne rijos nacionaliniame parke, Juodkrantės girininkijos miško 58 kvartale. Senosios Juodkrantės parabolinės ko
170
Pakruojo dvaro tvenkinys
PAKRUOJIS
BULOTISKIO A K M U O — Pakruojo miš kų urėdijos Žeimelio girininkijos Bulotiškio miško 21 kvartale. Matmenys — 6,2X3,5X 1,8 m. Prieš 14—16 tūkst. metų akmenį atri deno ledynai. Jis įeina į didžiausių Lie tuvos riedulių dešimtuką. Akmenyje iš kalti neįskaitomi ženklai. Apie Bulotiškio akmenį žinomas padavimas. Labai seniai gyvenęs turtingas, bet labai gobšus gra fas. Pasenęs ir pajutęs artėjančią mirtį, jis nepanoręs, kad jo turtai kam nors atitektų. Tad po akmeniu iškasęs duobę ir ten paslėpęs avilį medaus bei puodą aukso. Grafo sumanymą sužinojęs vienas neturtingas žmogus ir nusprendęs auksą atkasti. Bet vos tik įnikęs dirbti — pri lipęs prie akmens ir suakmenėjęs. Ir da bar tie turtai tebesą paslėpti, nes kas tik pabandąs kasti, tą ištinkąs toks pat likimas. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. KUNDROCIŲ A K M U O — Pakruojo apy linkėje, Kundročių kaime. Matmenys — 4,9X4,9X 1,5 m. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geolo giniu gamtos paminklu. RAUDON PAMOS 10 DOLOMITINĖ — Gluostagalio apylinkėje, Raudonpamūšio kaime, už 250 m nuo Mūšos tilto. Tai status 30 m ilgio ir 4 m aukščio gelsvai pilko korėto dolomito skardis, gra žiai atsispindintis vandenyje. Čia ne kartą lankęsis prof. J. Dalinkevičius studentams ir bendrakeleiviams aiškina apie šią pa leozojaus devono periodo jūros dugno atodangą. Joje matyti gyvūnijos likučių, dolomito uolienos sandara, jos pakitimai. Atodanga priklauso devono stipinų ir pamūšio svitoms. Labai įspūdinga iš vandens kyšanti dolomito uola (kita tokia uola (Skalių kalnas) yra Pasvalio raj.). Šios
ATODANGA
rūšies dolomito Lietuvoje daugiausia. Jis tinka kelio dangai, betonavimui. 1962 m. buvo mėginta dolomitą naudoti kalkių gamybai, todėl buvo nukastas 1,5 m sto rio kvartero periodo klodas ir nuskelti keli kubiniai metrai dolomito. Vėliau šie darbai buvo nutraukti. 1964 m. atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. KLOVAINIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 25 m) — Klovainių apylinkėje. Baudžiavos laikais ant jo šakos kabojęs varpas šaukdavo baudžiauninkus į darbą. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. STORASIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 26 m) — Pašvitinio apy linkėje, Pamūšio kaime, prie buvusio dvaro kelio. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. LAPGIRIO* OZAS — Lygumų apylinkėje, Lapgirių kaime. Ozas driekiasi 350 m, jo plotis — 25—30 m, aukštis — 20 m. Lapgirio ozas — įdomus objektas. Dau guma mokslininkų teigia, kad jis susidarė skilus pagrindiniam ledynui, kai į plyšius srūvantys vandenys sunešė daug žemės. Ledynui visai ištirpus, ledo plyšiuose iš kilo kalvos. Ozai turi tunelių, plyšių ar kalnų konfigūraciją. Įdomu tai, kad nuo aukšto ledyno krisdamas vanduo pir miausia išplovė gilią duobę, kurią vėliau užklojo smėlis ir žvyras, o dar vėliau ant tos duobės iškilo kalvos. 1974 m. ozas paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. ge ologinių gamtos paminklų. KLOVAINIŲ PARKAS (3,4 ha) — Klo vainiuose.
172
XVIII a. antrojoje pusėje Klovainių dva ras priklausė Lietuvos ir Lenkijos kara liui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, kuris dvarą pardavė Karpiams. Paskelb ti prisiminimai žmonių, tarnavusių pas Karpius. Karpiai turėję per 30 dvarų. Jų giminėje pasitaikę ir lėbautojų. Vėliau Klovainių dvarą nusipirko generolas Leo nidas Sobolevas. 2iemą jis čia negy vendavo — išvažiuodavo j Prancūziją. 30 ha išnuomojo Antanui Malusevičiui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą L. Sobolevas mirė. Jo žmona išvažiavo su turtu į Pet rogradą, bet kelyje ją užklupo karas. Tuos 30 ha A. Malusevičius išnuomojo Maučiunskui. Vėliau pusę dvaro nusipirko kunigas Balčiūnas, kitą dalį — Ušinskas. Balčiūno sesers duktė Adomaitienė dvare Pakruojo dvaro ūkinių pastatų liekanos išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Dvare tarnavusi Salomėja Simonaitytė, PADUBYSIO PARKAS (3,5 ha) — Roza kuriai 1970 m. buvo per 90 metų, prisiminė, limo miestelyje. 1686 m. istoriniuose šaltiniuose pažy kaip dvarininkas Karpis veisė parką. Kedrinių pušų riešutėlių jis gavo iš Sibiro. mėtas Upytės paviete esantis Padubysio Parke išliko XIX a. statyti centriniai dvaras, priklausantis M. Drabišiui. 1738m. dvaro rūmai, keli ūkiniai pastatai. Per dvaro savininkas buvo Paežerio seniūnas parką teka Daugyvenės upelis, yra kūdra. Kristupas Drabišius. Tais pačiais metais Parkas mišraus plano. Auga 20 rūšių dvaras parduotas pulkininkui Fabijonui vietinių medžių ir krūmų. Drūčiausi iš jų Pliateriui, o 1744 m. jau priklausė Liudvi paprastieji ąžuolai (skersmenys— 1— kui Belozarui, kuris jį išplėtė. 1755 m. 1,4 m), kalninės guobos (skersmuo — Padubysio dvarą įsigijo Adomas ir Ro 90 cm, aukštis — 20 m), mažalapės lie zalija Drabišiai. Po dešimtmečio buvo pas pos. Iš 15 introdukuotų rūšių ir formų tatyta bažnyčia, įsikūrė miestelis, Roza įspūdingiausios kedrinės pušys (skers lijos garbei pavadintas Rozalimu. Apie miestelio įkūrimą žinoma legenda, muo— 30—50 cm, aukštis— 18 m), europiniai maumedžiai (skersmuo — 50— pasakojanti, kad seniau prie Rozalimo 75 cm), vakarinė tuja (skersmuo — augę miškai. Kartą vėlai vakare dvarinin 30 cm), retokas kituose parkuose papras kas, jodamas į savo dvarą, miške išvy tasis karpytlapis klevas (skersmuo — dęs baltai apsirengusį žmogų, kuris pa 30 cm, aukštis — 8 m), didžialapės liepos siprašęs, kad jį pajodintų. Dvarininkas (30—75 cm ir 14 m), paprastieji svyruok- aiškinęs, kad arklys vos judąs, tačiau tas žmogus atkakliai prašęs, ir raitelis sutikęs. liniai uosiai (20—23 cm ir 2—4 m). Parką Kai pakeleivis užsėdęs, arklys atgavęs reikia geriau prižiūrėti, nusausinti, nes jėgas ir ėmęs nešti. Baltasis žmogus ir medžiai džiūsta. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės klausiąs dvarininką, ką šis galvojąs. Tas saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. atsakęs, kad sukąs galvą, kur jam baž nyčią statyti. Baltasis žmogus pataręs: gamtos paminklų. „Kur arklys suklups, ten ir statyk“ ir 173
greit dingęs. Ponas dar kiek pajojęs, ir arklys suklupęs. Išsipildę baltojo žmo gaus žodžiai — dvarininkas čia pastatęs bažnyčią. Poetas Kazys Inčiūra, pasinau dojęs šiuo pasakojimu, sukūrė eiliuotą legendą. 1830 m. mirus Padubysio dvaro šei mininkui Stanislovui Belozarui, buvo surašytas dvaro inventorius, iš kurio matyti, kad ten buvo medinis namas, vandens malūnas, bravoras, gyvenvie tėje— 18 dūmų. XIX a. Rozalimas tapęs valsčiumi, priklausęs Karpiams, tačiau dalį dvaro laikiusi Belozarų giminė. Kai 1863 m. Vincentas Belozaras prisidėjo prie sukilimo, caras priklausiusią jam dva ro dalį konfiskavo ir atidavė iždui. Parkas, esantis miestelio pakraštyje, kur teka Dubysėlė, įveistas XIX a. Jis nepasižymi medžių įvairove. Iš vietinių čia daugiausia paprastųjų pušų, uosių, plaukuotųjų ir karpotųjų beržų, svyruo jančių senose išretėjusiose alėjose. Be to, yra dešimties mažalapių liepų ratas, ievų. Parke auga 16 rūšių vietiniai ir tik 8 — introdukuoti medžiai. Tai paprastieji kaš tonai, kvapiosios tuopos, baltasis svyruoklinis gluosnis, keletas alyvų. Parke po žeme išlikęs dvaro rūsys, iš tolo prime nantis apžvalgos kalnelį, pastatyti 5 mū riniai gyvenamieji namai, medinis vaikų darželis, nutiestas tiltukas per Dubysėlę, pastatyta didelė užtvanka. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. PAKRUOJO PARKAS (48,2 ha) — Pa kruojyje. Pirmą kartą Pakruojo miestelis ir dva ras istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1585 m. Manoma, kad pirmiausia čia ap sigyveno dvaro lauko sargai. Pakruojo dvarą yra valdę Siesickiai, Zabielos, Miunsteriai. Apie 1780—1790 m. Rapolas Vilhelmas Ropas vedė Miunsterytę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą, kurį jo giminė išlaikė iki 1940 m. Pačiame se-
niausiame (1647 m.) Pakruojo dvaro in ventoriuje išvardyti sodai, daržai, pas tatai, tačiau neužsimenama apie parką, nors jis tikriausiai buvo. Pirmųjų dvaro pastatų būta medinių. XVIII a. pab.— XIX a. pr. iškilo dviaukščiai rūmai, puošti dorėninėmis kolonomis ir portiku. Vidu je — salė su jonėnų kolonada. Priešais rūmus — ovalinė veja, už jos — aikštė. Be rūmų, buvo 9 kumetynai, 10 tvartų, 6 klojimai, karčema, 3 svirnai, koplyčia, vėjo (1823 m.) ir vandens (1821 m.) ma lūnai, lentpjūvė, kalvė, spirito varykla, alaus darykla. Ūkiniai pastatai mūryti iš lauko akmenų ir skaldos, rūmai šil domi židiniais ir krosnimis, dengti čer pėmis, o po 1968 m. gaisro — skarda. Visa tai statė vietiniai meistrai: Vyčas, Svidras ir kt. Rūmus ir parką juosia akmeninė čerpėmis dengta maždaug 1 km ilgio, 1,5—2,6 m aukščio ir 0,6 m storio tvora. Vartai ornamentuoti, geležiniai. Yra už tvanka su tiltu. Buvusio dvaro pastatų kompleksas pagal 1973 m. PKI parengtą projektą restauruotas ir paskelbtas r. r. architektūros paminklu. Pagal 1975 m. projektus (archit. A. Meškauskienė) buvę pastatai pritaikyti: vėjo malūnas — dolo mitų muziejui, spirito varykla — katilinei, bravoras — sporto salei, vandens malū nas — klasėms, malūno sandėlis — van dens pumpavimo stočiai. Pakruojo dvaras buvo vienas iš turtin giausių ir didžiausių Lietuvoje. Jis turėjo didelę biblioteką. Ropai meno kūrinių kolekciją pradėjo kaupti dar Mintaujoje 1801 m.,o vėliau pervežė į Pakruojį. Rin kinyje buvo ir Leonardo da Vinčio paveiks las. 1859 m. pardavus kolekciją, dalis pa veikslų ir skulptūrų pateko į Šeduvos Rau dondvario pilį. Šiaulių „Aušros“ muzieju je yra dvi B. Torvaldseno skulptūros. XIX a. pirmojoje pusėje čia gyveno ir mokė dvarininko vaikus Prancūzijos ke liautojas, archeologas, etnografas, gam tininkas Frederikas Diubua de Monperė (1798—1850). Jis domėjosi Lietuvos gam
174
ta, tyrė archeologijos paminklus. 1850—1860 m. prie dvaro įveistas an gliško tipo parkas. Medžiai jame sodinti grupėmis, pavieniui ir eilėmis. Daugiausia auga paprastųjų klevų ir mažalapių liepų (75% viso ploto). Be to, yra eglių, pušų, ąžuolų, uosių, baltųjų tuopų. Iš krū mų minėtinos sedulos, europiniai ožekšniai, kalniniai serbentai. Iš viso— 13 rūšių. Introducentų yra 15 rūšių ir formų. Seniausi pilkieji kėniai (skersmuo — 30— 40 cm, aukštis — 14 m), europiniai mau medžiai (40—50 cm ir 23 m), geltonžiedžiai kaštonai (15—30 cm ir 10 m), dygiosios melsvaspyglės eglės (skers muo — 35—40 cm). Upelio saloje įrengta šokių aikštelė, ap link ją auga baltieji ir baltieji sidabriniai gluosniai. Priešais rūmus — parteris su gėlėmis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. I PAMŪŠIO PARKAS (4,6 ha) — Linku vos apylinkėje, Pamūšio kaime, kairiaja me Mūšos krante. I Pamūšis, XVIII a. vadintas Didžiuoju Pamūšiu, žinomas nuo 1709 m. XIX a. pab. prie dabartinio linų fabriko įkurtas
parkas. XIX a. dvaras priklausė Radenui ir Staškui. Mišraus plano parkas nepasi žymi medžių įvairove. Jame tik 8 vietinės rūšys. Tai mažalapių liepų alėjos, pap rastieji ąžuolai, drūtos (skersmuo — 1,6 m) pilkosios tuopos Mūšos krante. Iš introdukuotų minėtinas paprastasis svyruoklinis uosis, alyvos ir geltonosios karaganos. Parke du gyvenamieji namai, ūkinis pastatas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. II PAMŪŠIO PARKAS (1,3 ha) — Paš vitinio miestelyje. Anksčiau vietovė buvo vadinama Ma žuoju Pamūšiu. XIX a. Pamūšyje buvo dvaras ir parkas, kuriame yra 13 rūšių vietinių medžių. Tai ąžuolai, pušys, eglės, guobos, vinkšnos, mažalapės liepos, ber žai ir kt. Drūčiausi ąžuolai (skersmenys — 1,3 m). Iš introdukuotų medžių gražiausi europiniai maumedžiai (skersmuo — 35 cm, aukštis — 20 m), pasodinta gana retų lauralapių tuopų, šlama sena didžialapė liepa. Dvaro rūmuose įsikūrusi biblioteka, šalia — kultūros namai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
Palangos parko tvenkinys
PALANGA
„Sodininkystės menas“ mini, kad pačios gražiausios parkų kompozicijos atsiranda iš glaudaus meno ir gamtos, architektū ros ir peizažo ryšio. Projektuodamas Palangos parką, jis tuo principu ir vado vavosi. Vingiuoti, lankų, puslankių formos takai, vedantys pro medynus, pavienius medžius bei gėlynus, buvo pagrindinis parko stiliaus elementas. Tik centrinė par ko dalis, prie dailininkų poilsio ir kūrybos namų, yra geometrinio plano. Palangos parko medžių ir krūmų asortimentą pa rinko ir jų sodinimą organizavo belgas Beisenas de Kolonas. Parkas buvo įveis tas daug mažesnėje teritorijoje, negu nu matyta E. Andrė projekte. Piltinėse terasose 1897 m. pastatyti neoPalangos parkas renesanso stiliaus rūmai. Juos projektavo vokiečių architektas F. Švechtenas. Į ŠVENTOSIOS KOPOS (12,5 ha) — Šven rūmus supančią baliustradą veda dveji tosios girininkijos 96 kvartale. laiptai. Jų papėdėje plyti elipsės formos Visu Lietuvos pajūriu driekiasi pylimo aikštė su fontanu. Galinį rūmų fasadą pavidalo prieškopės, arba apsauginių kolonomis remia balkonas, laiptai veda į kopų gūbrys, kurių forma ir dydis nuolat rožyną, kuriame stovi L. Noenio skulp kinta. Vietomis tokios kopos pustomos tūra „Vandens nešėja“. 1957 m. restau vėjo, kitur sutvirtintos mechaniškai (pi ruotuose rūmuose įsikūrė dailininkai. nučių tvorelėmis). Sen bei ten smėlis po 1963 m. čia įsteigtas Gintaro muziejus. truputį keliauja nuo jūros pajūrio miško Rūmus ir parką pavaizdavo daugelis link, artėdamas prie Šventosios gyven dailininkų: N. Orda (XIX a. antrojoje vietės, kurios praeitis siekia neolito lai pusėje), J. Buračas, V. Eidukevičius, kus. G. Kariniauskaitė ir kt. A. Žmuidzinavi 1923 m. pradėjus statyti Šventosios uosčius 1942 m. nutapė paveikslą „Senos tą, 1926 m. buvo imtos tvirtinti ir žel pušys Birutės kalne“, 1957 m. K. Šimo dinti paplūdimio kopos, tačiau darbus nis — Palangos parką. Palangos parkas per pastaruosius de sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Dabar Šventoji — žmonių poilsio vieta. šimtmečius išsiplėtė; rytuose ribojasi su Kopos sutvirtintos, kad pažabotų slen Klaipėdos gatve bei Klaipėdos—Palangos plentu, šiaurėje remiasi į S. Dariaus ir kantį smėlį. 1986 m. kopos paskelbtos v. r. gamtos S. Girėno gatvę, vakaruose jį skalauja jūra, o pietuose parkas palengva pereina į paminklu. natūralų mišką. Parke yra Birutės kalnas. Kadaise jį nuo PALANGOS PARKAS (86 ha) — Pa Palangos skyrė nepraeinamos balos, tik langoje. Palangos parkas kurtas 1843—1899 m. pylimas vedė į aukštumą (terasą). Birutės pagal žymaus prancūzų architekto ir pei kalnas iškilęs per 20 m virš jūros lygio. zažisto E. Andrė projektą. Jis baigtas Prieš.porą tūkstančių metų čia gyventa 1905 m. 1897 m. E. Andrė savo knygoje žmonių. XII—XIII a. prie piliakalnio šlie \n
r
177
josi kaimelis, kurio namai buvo žemėje, smėlį sulaikydavo įkasti stulpai. Gyven tojai slėpė maistą pintinėse, įkastose į šaltą smėlį. Buvo ir stulpinių trobesių, Tęstinių namų, moliu plūktų židinių. Rasta laužaviečių, peiliukų, pasaginių segių, laivų kniedžių. Čia gyvenus žvejus rodo tinklų likučiai, svareliai. XV a. ant pi liakalnio buvo pastatyta gynybinė siena ir medinis bokštas. Ant kalno buvo gamtmeldžių alkas, tai patvirtina simetriškai išdėstyti mediniai stulpai. XVI a. gyven vietė sunyko. Viską užpustė smėlis. XVI a. ant kalno buvo pastatyta Švento Jurgio koplyčia. Pasak Motiejaus Strijkovskio, čia buvusi palaidota vaidilutė Birutė. Birutės kalno viršūnėje yra XIX a. sta tytas mūrinis namelis su dailininko L. Po ciaus vitražu. Jaunimo kalne (kalvos aukštis — 17,4 m) stovi dekoratyvinė skulptūra „Šaulys“ (skulpt. P. Sarapovas, archit. A. Knyva). Birutės kalno papėdėje yra akmenų ola ir kukli Birutės skulptūrėlė. 1960 m. parką papuošė R. Antinio bron zinė skulptūra „Eglė — žalčių karalienė“. Netoliese tyvuliuoja tvenkinys, kuriame gyvena ir veisiasi gulbės bei didžiosios antys. Parke yra dailininkų poilsio ir kūrybos namai, administracijos pastatas, šiltnamiai, pavėsinė ir kitų statinių. 1960 m. Palangos parkas paskelbtas botanikos parku. Jis smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Po 1967 m. spalio mėn. siautusio uragano iš parko išvežta 4 tūkst. m3 vėjavartų, subaltavo per 1,5 tūkst. stambių kelmų. Parko takus ir pievutes ištrypė traktoriai ir miškavežiai. Parkas tirtas keletą kartų, parengta įvairiausių jo tvarkymo projektų. Dar 1949 m. Kauno politechnikos instituto stu dentai, vadovaujami architekto K. Sešelgio, rinko duomenis apie planinę ir erd vinę parko ekspoziciją, pateikė pasiūlymų, kaip jį atkurti. Vilniaus dailės akademi jos studentai su architektu A. Tauru ir
kitais dėstytojais nuo 1960 m. atlieka Palangoje praktiką, renka įvairius kom pozicinius elementus, kurie praverčia res tauruojant parką. Vadovaujant botanikui P. Martinaičiui, 1950—1960 m. atkurta pagrindinė takų sistema, įveista medžių ir krūmų. 1962—1965 m. iš parko želdi nių pašalinta daug nereikalingų medžių ir krūmų. 1964 m. architektas A. Brusokas ir dendrologas L. Čibiras parengė pirmo Lietuvos parko tvarkymo projektą, kuriuo vadovaujantis galima buvo rimtai pradėti rekonstrukciją. 1969 m. architektė T. Sešelgienė su dendrologe M. Lynikaite, inžinieriumi V. Juodišiumi parengė dalinės parko rekonstrukcijos projektą. O tais pačiais metais pasirodė ir centrinio tako bei aplinkoje esančių objektų dekoratyvi nio apšvietimo projektas (archit. A. Pau lauskas, inžinierius Z. Vaškevičius). 1975—1980 m. parke įrengta centrinės želdinių dalies laistymo sistema (inž. L. Bajanauskienė), subtropinių augalų ekspozicijos salė, naujoje parko dalyje pasėta pievučių, nusidriekė takai. Nuo 1975 m. parke nuolat atkuriamas centri nės dalies peizažas: iškertami jauni sąžaly nai, todėl paryškėja senieji medžiai. Pasak E. Andrė, „peizažai turi žavėti mūsų žvilgsnius, jaudinti mūsų sielą,— reikia imti iš gamtos maloniausius jos pa veikslus“. Didžiausias parko turtas — dekoraty vūs sumedėję augalai. Medynų amžius — 80—160 m. Daugiausia čia paprastųjų pušų, yra ir kalninių (82% visų želdinių). Juodalksniai sudaro 11,5 ha, arba 17% želdinių, paprastosios eglės — 0,8 ha, arba 1% želdinių. Iš vietinių rūšių auga papras tieji klevai, drebulės, uosiai, šermukš niai, mažalapės liepos, kalninės guobos, skroblai, skirpstai, trake — europiniai ožekšniai, paprastieji kadagiai, raudonuogiai šeivamedžiai ir kt. Iš viso — per 20 rūšių. Introdukuotų augalų — per 150 rūšių ir formų. Minėtini europiniai ir pilkieji
178
kėniai, baltosios, dygiosios ir Engelmano eglės, vakarinės, didžiosios ir rytinės tu jos, devynių rūšių ir formų (trapieji, bal tieji, purpuriniai, ausytieji ir kt.) gluosniai. Iš keturių čia augančių tuopų (baltųjų, juodųjų, pilkųjų ir kanadinių) parkams nebūdingiausios pilkosios ir juodosios. Auga paprastieji raudonlapiai lazdynai, dvi popieržievių beržų grupės. Vieno beržo skersmuo — 75 cm. Labai retas paprasta sis purpurinis bukas (aukštis — 15 m, skersmuo — 35 cm). Siauriniai ąžuolai siekia 15 m aukštį (skersmenys — 75 ir 90 cm). Plunksnašakė guoba auginama tik Palangos parke. Paplitę net keturių rūšių jazminai: darželiniai, bekvapiai, plačiala piai, Lemuano. Be paprastųjų pūslenių, auga ir auksaspalvis krūmas. Parke yra net 9 rūšių (baltažiedės, Bumaldo, Biljar do, niponinės ir kt.) lanksvų, žvilgančių jų, gausiažiedžių, paprastųjų, lenktašakių
kaulenių, retas miltingasis šermukšnis. Gausu gudobelių, ievų. Ne kiekvienas pa žįsta dailius dekoratyvius medelius — darželinius pupmedžius. Jų žiedų forma primena robinijos žiedų formą, tik geltoni jų vaisiai — tai ankštys. Įspūdingi įvairiarūšiai parko klevai, geltonžiedžiai kaštonai. Pavasarį parko lankytojus žavi paprastosios, vengrinės, persinės ir amūrinės alyvos. Savitas parko augalas — juoduogis geltonai margalapis šeivamedžio krūmas. Parko skveruose auga totoriniai ir melsvauogiai sausme džiai. 1897 m. statyti rūmai — r. r. architektū ros paminklas, o Palangos parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu. Nuo 1960 m. jis vadinamas Palangos botanikos parku, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Mokulo (Mukolo) akmuo
PANEVĖŽYS
DIDYSIS AKMUO — Ramygalos apy linkėje, Barklainių kaimo miškelyje. Mat menys — 2.9X2.5X 1,4 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. MOKULO (MUKOLO) AKMUO — Smil gių apylinkėje prie Naurašilių kaimo, uždarytame karjere. Matmenys — 2,5X 2X 1,5 m. Akmuo atvilktas iš S. Nėries uošvijos (Bučių) žemės. Padavimas byloja, kad seniau viena valstiečių šeima per Velykas nėjusi į baž nyčią, sumaniusi laukus arti. Žmona at nešusi pusryčius vyrui į lauką. Tada Die vas nubaudęs šeimą — pavertęs akmeniu. Taip ir riogsojo laukuose Mokas, Mokienė ir Mokiukai. Net Naurašilių dvari ninkas Vladislovas Meškauskas, rinkda mas laukuose akmenis, Moko su šeima nelietė. Iki XIX a. pab. žmonės eidavo prie Moko ko nors pasimokyti, net mokiniai pamokų. Ilgainiui radosi drąsuolių, kurie nuskėlė vieną Moko „vaiką“ ir j kumečio tvoros pamatus įdėjo. Kiti trys akmenys ir dabar tebeguli. Tai Mokulas ir dar du mažesni, pasak žmonių,— Mokulienė ir Mokuliukas. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Akmuo „Velnio pėda“ AKMUO „VELNIO PĖDA“ — Upytės apylinkėje, prie Ėriškių kaimo kultūros namų. Atvežtas iš Žvirblių kaimo laukų. Matmenys — 3,8X 3,1 X 2,3 m. Akmuo primena kūgį. Jame ryškus įdu bimas. Padavimas byloja velnią žinojus, jog po akmeniu pono pinigai esą paslėpti, šis juos saugojęs stovėdamas ant akmens. Tad velnio pėda ir likusi akmenyje, kuris dar vadinamas Puntuko anūku. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
RAMYGALOS AKMUO — Ramygalos apylinkėje, Barklainių kaime, melioruota me lauke. Matmenys — 2,8X2,1X1,3 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
KADAGYS (skersmuo — 0,23 m, aukš tis — 10 m) — Panevėžio apylinkėje, Pakuodžiupių kaime, dirbamame lauke, per 50 m nuo valstybinio miško. 1960 m. kadagys paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
RAPOLO AKMUO — Krekenavos giri ninkijos Rinktakalnio miško 93 kvartale. Matmenys — 7X2,5X2,2 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
ALANCIŲ PARKAS (2 ha) — Vadoklių apylinkėje, Alančių kaime. Alančių dvaras žinomas nuo XVI a. 1777 m. jis priklausė Smolensko vaiva dai J. Pranskevičiui. XIX a. vid., valdant A. Rudaminai, buvo pastatyti rūmai ir
Kadagys
įkurtas parkas. Parkas priklausė RudaBistrampolio parko centre išsidėstę rū minoms iki 1940 m. mai, į antrą aukštą veda paradinės laip XIX a. dvarą juosė ąžuolinių lentų tvotinės; abipus esančiose simetriškose nišo ra, stovėjo koplyčia su vargonais, parko se anksčiau stovėjo gipsinės figūros, bliz šiltnamiuose buvo auginamos egzotiškos gėjo žalių koklių krosnys. Pietiniame parko gėlės ir krūmai. Rūmuose būdavo organi kampe prie oranžerijos su stikline pietine zuojami meninio mezgimo kursai, kuriuose siena būta gėlių kambario. Jame dvari mokėsi vietinės moterys. Senieji rūmai mū ninko dukros spaudos draudimo metais sų dienų nesulaukė, riogso tik griuvėsiai, slapta mokė aplinkinių kaimų vaikus skai oficinos. tyti ir rašyti lietuviškai. Kūčių kaimo gy Parkas įsikūręs gražioje vietoje. Čia ventoja Jadvyga Pukienė gerai prisimena teka Alanta, tiesa, melioruota, tebėra tilto tą laikotarpį. Mergaitės prižiūrėjusios likučiai. Alančių parke išliko senų želdinių. gėlynus. 1854 m. buvo sumūryta T raidės Iš 15 čia augančių vietinių rūšių įdomios formos žirgynas, vežiminė. Žirgyno stogas drūtos eglės, kurių kankorėžiais gausiai papuoštas metaliniu žirgeliu. Buvo ledai minta egliniai kryžiasnapiai. Ošia keletas nė, o į aukštoką kalvelę viršum jos vedė gražiai nuaugusių ąžuolų. Alėjomis ir eilė mediniai laiptai su turėklais. Kalvelė buvo mis žaliuoja mažalapės liepos ir klevai. vadinama Birutės kalnu. Viršuje buvo Mažalapių liepų alėja anksčiau buvo kar pavėsinė. Kitame parko kampe — elektri poma. Šlama uosiai, skroblai, skirpstai, nė, akmenų malūnas, toliau — medinė beržai. Parke auga 14 rūšių ir formų intro- kalvė, kurioje senbuvis Jurgis Pūkis, gimęs ducentai. Dauguma medžių seni. Iš kitų 1896 m., kalė geležį. Jis prisimena, kad išsiskiria 6 juodosios pušys (aukštis — iki netoli kalvės buvęs ąžuolinis stogastulpis 25 m, skersmuo — 40—80 cm). Tarsi pi su metaliniu varpu, skelbdavusiu dvare ramidės stūkso vakarinės tujos. Dailios darbo pradžią, pabaigą ir pietus. Vėliau didžialapės liepos; viena iš jų dvikamienė, buvo pritvirtinta medinė plokštė, ir laikas kitos skersmuo siekia 80 cm. Baltosios skelbiamas plaktuko dūžiais. Stovėjo ir tuopos tarsi milžinės— 1,2 m drūtumo. jauja, kurioje ne tik linai buvo minami, 1958 m. parkas paskelbtas valstybės bet ir baudžiauninkai baudžiami. Okinių saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam pastatų dalį nuo reprezentacinių skyrė tos paminklų. 1981 m. PKI parengė parko storų ąžuolinių lentų tvora. Nuo senų laikų išliko minėti dviaukščiai rekonstrukcijos projektą. rūmai, žirgynas su vežimine, kapinaitės, kuriose palaidoti Bistramai, trys tvenki BISTRAMPOLIO PARKAS (8,1 ha) niai. Tvenkinius maitina paviršinis ir grun Ramygalos apylinkėje, Kūčių kaime. Bistrampolio dvaras buvo jau XV a. tinis vanduo. Didžiajame tvenkinyje (iki Keturis šimtmečius jis priklausė dvarinin 1,7 m gylio) yra dvi salos, į kurias kadaise kams Bistramams (iki 1940 m.). Vietovės vedė lieptai. Parkas išliko. Deja, palei kelią augę pavadinimas, kilęs nuo dvarininko pavar gluosniai tiesiant naują kelią į centrinius dės, buvo vartojamas dar po Antrojo pa rūmus 1980 m. buvo iškirsti. Ties rūmų saulinio karo. 1861 m. dokumentuose nu rodoma tik vienas kiemas ir 42 dvare kampais pasodinti kaštonai. 1981 m. PKI darbuotojai (archit. gyvenantys žmonės. Buvusi ir vyno daryk A. Meškauskienė, ist. R. Lebedytė, parkola. Po Antrojo pasaulinio karo dvare buvo įsikūręs Panevėžio hidromelioracijos tech tyr. K. Labanauskas) ištyrė dvaro pasta nikumo mokomojo ūkio cechas. Dabar gy tus, parką ir parengė rekonstrukcijos pro jektą. Tvenkinį tyrė geologas V. Vaitiekū vena darbininkai.
183
nas. Išlikę buvusio dvaro pastatai pa skelbti v. r. architektūros paminklu. Mišraus tipo su geometrinio plano cen trine dalimi parkas įveistas XIX a. Jame yra 18 rūšių vietinių medžių ir krūmų. Tvenkinių pakrantėse žaliuoja drūti (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 18 m) tra pieji gluosniai. Krantų želdiniuose, tven kinių pakrantėse ir grupėmis pasodinti klevai (90 cm ir 26 m). Dera drūta kriaušė (skersmuo — 43 cm), ošia mažalapių liepų alėjos (skersmuo — 80 cm, aukštis — 30 m), išlakūs uosiai (83 cm ir 30 m). Par ke auga 8 rūšių introducentų. Daugiausia iš jų kaštonų, augančių pavieniui ir par teryje. Medynuose ir alėjose — didžialapės liepos, deja, jau imančios džiūti milžiniš kos (skersmuo— 1,7 m) kanadinės tuo pos. Prie parko — Bistrampolio miškas, ku riame 1863.07.31 A. Mackevičiaus vado vaujami sukilėliai sumušė caro kariuo menę. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. LIBERISKIO PAR K A S (10,5 ha) — Nau jamiesčio apylinkėje, Liberiškio kaime. XVIII a. pab. dvarininkas Karpis įkūrė pozityvumo laikotarpiui būdingo geome trinio plano parką su utilitariškai įkom ponuotais ūkiniais pastatais. Vakarinėje dalyje — didelis tvenkinys. Pietiniu ir vakariniu parko pakraščiu teka Kiršino intakas Suoja. Prieš centrinius rūmus — gėlynas, parką ir sodą juosia liepų alėjos, apsauginės juostos. Parke yra 12 rūšių vietinių medžių. Prie centrinių rūmų — du eglių pusračiai. Vie na eglė turi keturias viršūnes (skers muo — 75 cm, aukštis — 21 m). Prie tven kinių — gluosniai ir ievos, europinių ožekšnių sąžalyne prie įvažiavimo vieno ožekšnio skersmuo — 23 cm. Lietuvoje tai retas atvejis. Parką puošia 27 rūšių ir formų introdukuoti medžiai. Labai įdomi
parkuose reta paprastoji gūbriuotoji eglė (Picea excelsia varcordicata) , kurios skersmuo — 24, aukštis — 90 cm. Prie oficinos — dailus sibirinis kėnis, o to liau — seni, derantys sibiriniai ir europi niai maumedžiai, prie centrinių rūmų — vakarinės tujos, sode — 30 grakščių berlyninių tuopų, pasodinta širdžiavaisių riešutmedžių, platanalapių raudonlapių klevų, be to, auga ir įspūdingoji sachalininė rūgtis. Gausu krūmų: pūslenių, saus medžių, mahonijų, lanksvų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. LIODYNĖS PA RKAS (9,1 ha) — Velžio apylinkėje, Liūdynės kaime. XIX a. pab. šioje vietoje buvo įveistas parkas, o 1907 m. dvarininkas Mastavičius pasistatė dvaro rūmus. Arti parko yra du tvenkiniai, sujungti kanalu. Ant rūsio kalvos — apžvalgos aikštelė. Rūmai neiš liko. Pastatyta naujų namų, įrengta žai dimų aikštelė, yra vandens bokštas. Parko tyrėjai parke aptiko 26 rūšių vietinių medžių ir krūmų. Labai įspūdingos šimtametės eglės, pušys, per šimtą metų perkopę ąžuolai, siekiantys 20 m aukštį, jų stiebai — 80 cm drūtumo. Išlakūs kle vai, uosiai, vinkšnos. Introducentų yra net 34 rūšių ir formų. Parke auga trijų rūšių pušys: kalninės, Veimuto, juodosios. Ža liuoja balzaminiai ir pilkieji kėniai, balkšvi sidabriniai klevai, 21 m aukščio keturkamienė didžialapė liepa. Yra pensilvaninių ir žaliųjų uosių. Įdomus krūmas — kvapioji kryklė (vyšnia). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. NAUDVARIO-PASUOJO PA RKAS (3 ha) — Naujamiesčio apylinkėje, Naudvario kaime. Naudvario-Pašuojo dvarą XVIII a. pab. ir XIX a. pr. valdė Kerbedžiai. 1810 m.
184
Skaistakalnio parkas šiame dvare gimė žymus inžinierius S. Kerbedis, prisidėjęs prie tunelių ties Vilniumi ir Kaunu projektavimo. Dar jam gyvam esant, XIX a. pirmojoje pusėje, Pašuojo, vėliau imto vadinti Naudvariu, dvare pastatyti rūmai, arklidės (1847), svirnas, oficinos. Visi pastatai iš likę. Vienuose įsikūrė pradžios mokykla. XVIII a. pab.— XIX a. pr. prie rūmų įveistas parkas. Pietiniu ir vakariniu jo pakraščiu čiurlena į Suoją įtekantis Labos upelis. Už parko — dirbami laukai. Parke auga 20 rūšių vietiniai medžiai. Prie upelio — ievos, daug klevų, mažalapių liepų. Iš 17 introdukuotų minėtinas pilkasis riešutmedis (skersmuo — 1 m, au kštis— 12 m), galintis tapti gamtos pa
minklu, jei būtų gydomas, nes stiebo puvi nys jau žaloja medį. Kitas 60 cm drūtumo riešutmedis sveikas. Parterio pakrašty je — didingas europinis maumedis (skers muo — 1,1 m), ne menkesni ir paprastieji kaštonai. Pasodinta lauralapių tuopų, va karinių tujų ir kt. Prie Labos upelio — ši rmių klemalių (Asclepias sy ria ca ) sąžaly nai. Ant aukštų (iki 1,5 m) plaukuotų stiebų birželį išsiskleidžia šluotelės kvapių raudonųjų žiedų. Šis iš Amerikos kilęs augalas Lietuvoje retai auginamas net darželiuose. Beje, klemalyje yra daug kaučiuko, tad rekomenduotina auginti jį pramoniniu būdu. 1985 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. 185
SKAISTAKALNIO PARKAS (50 ha) Panevėžyje. Nevėžio supamame plote, kur buvo so dybos ir vaismedžių sodas, kuriamas par kas. Išliko senų medžių, pasodinta ir nau jų. Per parką teka Žagienio upelis, nutiesti pėsčiųjų tiltai. Vietovę puošia net 18 rūšių vietiniai medžiai: pušys, ąžuolai, beržai, pajūriniai gluosniai, klevų alėjos, tarp uo sių šakojasi šermukšniai. Iš 33 introdu kuotų rūšių ir formų akį traukia juodosios pušys (skersmuo — 42—60 cm, aukštis — 22 m; viena iš jų dvikamienė), Veimuto pušys (30—80 cm ir 16 m). Europinis maumedis galėtų tapti ir gamtos pamink lu — siekia 27 m, o skersmuo— 1,1 m. 23 m aukščio viršūnę iškėlęs paprastasis glaustašakis ąžuolas. Parke auga net 6 rūšių ir formų (ginaliniai, sidabriniai, platanalapiai ir jų raudonlapės formos atsto vai, totoriniai, uosialapiai) klevai. Čia nusidriekia jaunų lauralapių ir kanadinių tuopų eilės, šlama pilkieji riešutmedžiai, žydi lanksvų gyvatvorės. Panevėžiečiai savo parką nuolat plečia. Nuo Skaistakalnio, j kurį veda akmeni niai laiptai, galima pasigrožėti miesto pa norama. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. STANIONŲ PARKAS (2,8 ha) — Velžio apylinkėje, Staniūnų kaime. XIX a. pr. parką įkūrė grafas Kaizerlingas. Įrengtas ir tvenkinys. Išlikusiuose centriniuose dvaro rūmuose dabar — vai kų darželis. Be to, rūmuose yra kultūros namai, meninio apipavidalinimo dirbtuvės. Parke auga 14 rūšių vietinių medžių ir krūmų. Išlakūs penki ąžuolai (skers muo — 50—83 cm, aukštis — 25 m). Ža liuoja klevai ir mažalapės liepos, didelė grupė senų ir drūtų (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 2,3 m) pilkųjų tuopų. Dau guma introducentų (21 rūšis) sodinti neseniai. Kaip ir kituose parkuose,
Vilkupio šaltinis auga paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, paprastieji raudonlapiai bukai, sidabriniai klevai, švediniai šermukšniai ir kt. Parkas mišraus plano. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. SUJETŲ PARKAS (2 ha) — Smilgių apy linkėje, Sujetų kaime. XIX a. pab.— XX a. pr. buvo Sujetų dvaras, kurį valdė Karpis, vėliau — jo žentas Mastavičius, pasak žmonių, dvarą pralošęs. Jo žmona dvarą pardavusi J. Krasauskui. Šis čia šeimininkavo iki 1943 m. Išlikę centriniai dvaro rūmai, didelis tvenkinys. Vakariniu parko kraštu teka Šuoja. Parke daugiausia vietinių rūšių (16) medžių. Gyvybinga labai sena 1 m skers mens eglė. Į parką veda drūtų mažalapių liepų alėja. Šlama kalninės guobos, vink šnos, uosiai, beržai. Introducentų yra 19 rūšių ir formų. Per žiemą žaliuoja juodo sios pušys, balzaminiai kėniai. Įspūdingas paprastasis glaustašakis ąžuolas, dvikamienis plaukuotasis uosis. Parką puošia du paprastieji Švedlerio formos klevai,
186
reta Lietuvoje įvairialapė liepa (skers muo— 48 cm, aukštis — 16 m). Parkas mišraus tipo, su vyraujančiais landšaftinio plano elementais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
VILKUPIO ŠA LTIN IS — Karsakiškio apylinkėje, Paliūniškio kaime, miškelyje, dešiniajame Lėvens krante. Pasak senolių, žmonės kartą čia pamatę tupintį vilką, tad šaltinį taip ir pavadinę. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hidrolo giniu gamtos paminklu.
Žalsvasis šaltinis
PASVALYS
PETRAIČIŲ A KM UO — Daujėnų apylin kėje, Petraičių kaime. Matmenys — 4,5X 3X2,5 m., Akmuo atvilktas iš melioruojamų laukų. Rudas su pilku atspalviu, repatyvo tipo, skyla plokštelėmis. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geolo giniu gamtos paminklu. SKALIŲ KALNAS (dolomitinė atodan ga) — Joniškėlio apylinkėje, Stipinų kai me, dešiniajame Mūšos krante. Dolomitas dar vadinamas uola (Žaga rėje), kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, taip pat skala — dėl to ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose — į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 m aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Skalių kalnas sudarytas iš devono siste mos stipinų ir pamūšio svitų uolienų. Šiose uolienose gausu pirito, limonito, kriaukle lių (Theodossis sengalensis Della), yra kavernų. Vakarinėje skardžio dalyje ma tomos seniausios uolienos — pamūšio svi tos molis ir dolomitas, rytinėje — stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant de vono sistemos uolienų,— iki 1 m storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Skalių kalno dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva — pilkas dolomitas pasi darė gelsvai* pilkas. Ištirpus įvairiems or ganizmams ir mineralams, dolomito sluo ksnių intarpuose atsirado kavernos. Dolomitą bandyta>kaldyti tvartų pama tams. 1974 m. čia btivo įrengtas kalnų technikos ruožas. Technikumo moksleiviai tvarkė aplinką: tvėrė tvorafš, sodino krū mus ir 1.1. Tačiau jų darbai ilgainiui buvo sunaikinti, ir teko pradėti viską iš naujo. 1974 m. kalnas paskelbtas geologiniu
gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. Ą2UOLPAMŪŠĖS ĄŽUOLAS (skers muo— 1,7 m, aukštis — 26 m) — Salo čių apylinkėje, Ąžuolpamūšės kaime, Jiešmens upelio dešiniajame krante. Medis gyvybingas, dera. 1961 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. RAMANINĖS ĄŽUOLAS (sersmuo— 1,6 m, aukštis — 19 m) — Pumpėnų apylin kėje, Kriklinių kaime. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. RAUBONIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 25 m) — Saločių apylinkėje, Raubonių vienkiemyje. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. SKILIN PAMŪŠIO ĄŽUOLAS (skers muo— 1,6 m, aukštis — 22 m) — Salo čių apylinkėje, Skilinpamūšio kaime. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. ZADEIKONIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis— 18 m ) — Saločių apy linkėje, Zadeikonių kaime. Sis ąžuolas — tai viskas, kas liko iš senųjų ąžuolynų. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. SAKARNIŲ PŪSIS (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 27 m) — Biržų miškų urėdijos Saločių girininkijos Sakarnių miško 17 kvartale. Saločių girininkijoje pušynų nedaug, tai ši pušis atrodo esanti tikra gražuolė.
189
1960 m. pušis paskelbta gamtos pamin klu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. VEIMUTO PUŠIS (skersmuo — 0,8 m, aukštis — 17 m) — Saločių apylinkėje, Baltpamūšio kaime. Medis labai įspūdin gas. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pamin klų.
dvaro rūmai jau sugriuvę, tačiau gyvena mieji namai ir ūkiniai pastatai dar išlikę. XIX a. įkurtas geometrinio plano parkas. Šiauriniu jo pakraščiu srovena Mūša, pa pildanti nedidelio tvenkinuko vandenis. Per upę veda kabantis tiltelis. Senos ma žalapių liepų alėjos driekiasi upės link ir palei ją, parko pakraštyje, prie dirbamų laukų. Čia daugiausia tradicinių vietinių rūšių medžių: klevų, uosių, eglių, ąžuolų (10 rūšių). Introdukuotų augalų — 14 rū šių. Parką puošia spygliuočiai: dygioji sidabrinė eglė (skersmuo — 36 cm), Veimuto pušis (skersmuo — 80 cm, aukštis — 20 m). Įspūdingi kaštonai, pilkosios tuo pos (per 1 m drūtumo). 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
Ą2UOLPAMOSĖS PARKAS (2,5 ha) Saločių apylinkėje, Ąžuolpamūšės kaime. Prie Mūšos augo dideli ir drūti ąžuolai, todėl vietovė jau XIX a. vadinta Ąžuolpamūše. Netoli nuo kaimo — Tatulos ir Ogės upių santakoje — piliakalnis (r. r. archeo logijos paminklas). XIX a. Pamūšės dvarą valdė vokiečių baronas Ferdinandas Klopmanas. Vietovė BARKLAINIŲ PARKAS (19 ha) - Krin buvo apaugusi šimtamečiais ąžuolais. čino apylinkėje, Barklainių kaime. XIX a. Barklainių dvarą valdė baronas Dvarininko būta žiauraus ir pikto, bau džiauninkus jis rišdavęs prie girnų ir liep Liudvikas fon Ropas. 1863 m jis pastatė davęs malti šlapius grūdus. Pasak žmo mūrinius dviejų aukštų rūmus ir kelis nių, F. Klopmanas kortomis pralošė dvarą ūkinius pastatus. Centriniai rūmai ir ūki ir 1871 m. išvyko. Vėlesni savininkai — niai pastatai išliko iki šių dienų. Tebėra Vilhelmas Ropas bei jo įpėdiniai. Tuomet XIX a. kapinaitės. Sklido kalbos, kad Ro buvo pastatyti centriniai rūmai (neišliko), pas palaidotas su špaga, kurios rankena kiti pastatai, iš kurių išliko tik pora. Įkur auksinė. Tad atsirado smalsuolių, kasi tas parkas. nėjusių kapines. Prie rūmų tuo pačiu metu buvo įkurtas Per parką vingiuoja Jiešmuo, už kelių šimtų metrų įtekantis į Mūšą. Ošia senos geometrinio plano parkas. Mažalapių lie mažalapių liepų alėjos, yra apžvalgos kal pų alėjos juosia dvi erdvias aikštes. Alėjų velė, šulinys. Seni ir drūti ąžuolai, gausu ilgis — apie 200 m, plotis — 12 m. Parke uosių, klevų. Auga 8 rūšių vietiniai ir 5 auga 14 rūšių vietinių medžių. Yra senų rūšių introdukuoti medžiai: europiniai eglių, klevų, uosių, beržų ir kt. 17 intro maumedžiai, didžialapės liepos, jazminai dukuotų rūšių ir formų. Bene dailiausios ir varpinės medlievos. Sutvarkytas par iš jų 6 augalotos didžiosios melsvaspyglės pocūgės (skersmuo — 30—40 cm). kas galėtų būti gera poilsio vieta. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos Didžiosios pilkaspyglės pocūgės dar drū tesnės (skersmuo — 35—45 cm). Visi šie paminklu. medeliai dera. Saviti paprastieji glaustaBALTPAMOSIO PARKAS (2,5 ha) — Sa šakiai ąžuolai ir juodosios piramidinės tuopos. ločių apylinkėje, Baltpamūšio kaime. XIX a. čia buvo dvarvietė. Dvaras pri 1958 m. parkas paskelbtas valstybės klausė baronui Berui. Vėliau jį nusipirko saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. iš Amerikos grįžęs Brička. Tuomet statyti gamtos paminklų.
190
Barklainių parkas DAGILYNĖS PARKAS (2 ha) — Krinčino apylinkėje, Dagilynės kaime. XIX a. Dagilynės dvaras priklausė Liud vikui fon Ropui. Jis ir įkūrė nedidelį parką. Išlikę mūriniai baltai tinkuoti rūmai da žytomis sienomis. Prie rūmų — vienaaukš tis priestatas. Tebėra senas ūkinis pasta tas. Yra ir naujų namų. Parko augalija nėra labai įvairi, tačiau vilioja vaizdingos apylinkės, čia pat vin giuojanti Tatula. Minėtinos senos 75—80 cm drūtumo eglės, 200 m ilgio mažalapių liepų alėja. Parką puošia uosiai, šermukš niai, ievos. Auga 11 rūšių vietiniai ir 14 rūšių introdukuoti medžiai. Vešlūs žalieji ir pensilvaniniai uosiai (skersmuo — 30— 60 cm), dailus derantis pilkasis riešutme
dis (skersmuo — 65 cm), 20 m ilgio švel niųjų gudobelių gyvatvorė. Tačiau aukš čiausias (35 m) ir drūčiausias (0,9 m) europinis maumedis. Mažai nuo jo atsilie ka juodosios pušys (aukštis — 28 m). 1959 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. GULBINĖNŲ PARKAS (6 ha) — Krinči no apylinkėje, Gulbinėnų kaime. Gulbinėnai — sena dvarvietė. Dvaras priklausė Nepriklausomos Lietuvos prezi dentui Antanui Smetonai, vėliau — gene rolui K. Ladygai. Parkas įkurtas gražioje vietoje. Per kaimą teka Upytė ir jos intakas Didžioji
191
Joniškėlio parkas Upytė. Tyvuliuoja du tvenkiniai. Dviejų aukštų rūmai mūriniai, yra gyvenamųjų namų, ūkinis pastatas, įrengta aikštelių. Parke auga 16 rūšių vietiniai medžiai. Tvenkinio saloje žaliuoja ąžuolai. 120 m driekiasi mažalapių liepų alėja, be to, lie pos auga ir eilėmis. Prie tvenkinio svyra žilvičiai, auga klevų, uosių grupės, dvylikakamienė liepa. Iš introducentų patys rečiausi — karpytlapės formos baltalksniai. Tai jauni 2 m aukščio medeliai. Iš spygliuočių minėtinos dygiosios sidabri nės eglės, juodosios ir kedrinės pušys. Be to, auga paprastieji glaustašakės for mos ąžuolai, jaunos juodosios piramidinės tuopos, 8 pensilvaniniai uosiai, didžialapės liepos, kiti medžiai ir krūmai.
Mišraus plano Gulbinėnų parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos pa minklų. JONIŠKĖLIO PARKAS (34,1 ha) — Jo niškėlyje. 1611 m. Joniškėlio kaimas, pasak ra šytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, ma čiusios XVII a. dokumentus, jau buvo dvaras ir miestelis. XVI a. karalienė Bona j Plokščių dvarą atvežė malūnininką Karpį. Centrinis Karpių dvaras buvo Jo niškėlyje. Augustas III 1736 m. leido dva rininkui Jokūbui Ignui Karpiui rengti turgus ir tris metinius prekymečius. 1736 m. Joniškėlio dvaro rūmai sudegė. 192
Nauji rūmai pastatyti 1763 m. Kartu kilo ir kiti pastatai: svirnas, sandėlis, seno ji oficina (XVIII a.), kumetynas, kalvė, rūkykla, arklininko namas, ratinė, so dininko namas, kluonas (XIX a.). Rūmai vienaaukščiai, su pusaukščiu centrinėje dalyje, centrinis rizalitas antro aukšto lygyje. Prie jo yra terasa su dailiu portiku, 6 kolonom, remiančiom medinį balkoną. Francas Lemanas projektavo ir statinius, ir parką. Dvaro pastatai išsidėstę Mažupės upelio, įtekančio į Mūšą, pietinėje dalyje. Dauguma buvusių dvaro pastatų išliko ir paskelbti v. r. architektūros pa minklais. Senieji rūmai 1979—1981 m. buvo restauruoti pagal architektės A. Meškauskienės projektą ir pritaikyti bandymų stočiai. Dabar dvaro rūmuose (1950—1952 m. rekonstruoti) įsikūrė vidurinė mokykla. Išlikęs padavimas ir apie parko veisi mą. Dvarininkas B. Karpis sodindavęs medžius, tačiau jie neprigydavę. Kartą dvaro juokdarys Tadeušas Pšibeckis iš to pasišaipęs: esą medžius reikia palaistyti 12 merginų ašaromis bei patręšti 9 kūdi kių krauju. B. Karpis mirtinai užplakęs 12 merginų ir nužudęs 9 baudžiauninkų vaikus, o toje vietoje pasodinęs ąžuoliuką. Medis užaugęs, bet miręs dvarininkas pa tekęs į pragarą, mat nužudytų vaikų tėvai jį prakeikę. Ir kentėsiąs jis ten, kiek ža liuosiąs šis galingas ąžuolas. Nusidėjėlis prašąs audrą šį ąžuolą galiūną išversti ir pats viesului užėjus imąs jį taršyti, bet audra praeinanti, o medis vis sveikas. 1816 m. Joniškėlio dvaras atiteko Eustachijui Karpiui. XIX a. dvare veikė gelumbės fabrikėlis. 1894 m. Joniškėlio dvaro ekonomu dirbo dramaturgas Gab rielius Landsbergis-Žemkalnis (1852— 1916). XIX a. dvare veikė buitinės ir deko ratyvinės keramikos fabrikėlis, čia sukur tos skulptūros ir indai laimėdavo net aukso medalius. Fabrikėlyje dirbo talentingas skulptorius S. Celiuskis (1852—1902), vėliau išvykęs į Petrogrado imperatoriš
kąjį porceliano fabriką. Joniškėlio dvaro parkas įkurtas XVIII a. antrojoje pusėje. XIX a. pr. pertvarkytas ir išplėstas. Parkas žaliuoja ant aukštų upės krantų, gražiai sutvarky tas, nors per Antrąjį pasaulinį karą nu kentėjo. Per parką teka Mažupė. Nuo dvaro miestelio link abipus pėsčiųjų tako driekiasi liepų alėja. Priešais rūmus — didelė aikštė. Parke auga per 20 rūšių vietinių medžių ir krūmų: paprastųjų eglių, ąžuolų, kurių vienas 22 m aukščio ir 1,4 m skersmens. Pasak padavimų, šį ąžuolą pasodinęs Benediktas Karpis. Daug karpotųjų beržų, drebulių, žaliuoja kalninės guobos, paprastosios ievos, kriaušės. Yra skroblų, vinkšnų, žilvičių. Liepų grupelės auga 18 m skersmens ap skritimais. Parke yra per 30 rūšių ir formų introducentų. Įspūdingos ir vertingos dvi paprastosios gyvatšakės formos eglės, sa vita paprastoji lizdinės formos eglė. Au galotos juodosios pušys (skersmenys — 60 ir 30 cm), europiniai maumedžiai (skersmuo — 40—45 cm), dvi dailios Veimuto pušys. Be to, ošia grupelė gana retų Lietuvoje vakarinių auksuotųjų tujų, pap rastasis įvairialapis ąžuolas (aukštis — 15 m, skersmuo — 50 cm), dvikamienis sidabrinis klevas (skersmenys — 75 ir 80 cm), gražus pilkasis riešutmedis (skersmuo — 55 cm). Parkas landšaftinio plano. Tyvuliuoja trys tvenkiniai. Parke yra lankęsi daugelis žymių kultūros puoselėtojų, rašytojų. Ne kartą čia yra buvusi Lazdynų Pelėda, P. Vi šinskis, Žemaitė, K. Kiela, profesoriai gam tininkai P. Snarskis, S. Mastauskis. G. Petkevičaitė-Bitė parką aprašė dviejų dalių romane „Ad astra“. Išlikusi jos vardu minima liepa. L. Ivinskis stebėjo parko medžių augimą, patarinėjo dvari ninkui, kur ir kokius medžius auginti. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų.
193
PAJIEŠMENIŲ PARKAS (5 ha) — Krin čino apylinkėje, Pajiešmenių kaime. XIX a. Pajiešmenių dvarą valdė Klebokas, po jo — baronas Liudvikas Ropas. Jis jveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Tai dviejų aukštų raudonų plytų pastatas. Jame dabar įsikūrę kul tūros namai, administracinis ūkio centras. Yra išlikusių ir ūkinių trobesių. Parkas — mišraus plano. Teka Mūšos intakas Jiešmuo, telkšo gražus tvenkinys, palei jį driekiasi mažalapių liepų alėjos. Parką puošia per 10 rūšių vietinių medžių: klevai, šermukšniai, eilėmis sodintos lie pos. Drūčiausias parko medis — ąžuolas (skersmuo— 1,5 m). Apie jį žinomas pasakojimas. Pajiešmenių dvarą valdęs bjaurus ponas liepdavęs baudžiau ninkams lipti į ąžuolą ir kukuoti. O ku kuojantį nušaudavęs. Pašalinį žmogų, sutikęs savo valdose, šunimis užpjudydavęs, o kitą ir nušaudavęs. Vienas bau džiauninkas sumanęs ponu atsikratyti: išpjovęs ąžuolinę kuoką ir sudavęs ja per ąžuolą, kad ponas išgirstų. Tuoj atjojęs ponas su šunimis. Užpjudęs baudžiau ninką, tačiau tas išsisukęs ir sudavęs ponui kuoka per sprandą. Ponas netrukus ir miręs. Po jo mirties žmonės po ąžuolu naktimis poną matydavę ir girdėdavę de juojant. Toks vietinių žmonių pasakojimas užrašytas P. Rusecko knygoje „Baudžia va“ (1936 m.). Gražiame parke yra 24 rūšių intro dukuotų medžių. Reta serbinė eglė (aukš tis— 23 m, skersmuo — 24 cm), išlakūs europiniai maumedžiai (30 m ir 60 cm), o sibirinį kėnį (28 m ir 50 cm) puola spygliakritė. Pasodinta juodųjų piramidi nės formos tuopų alėja, Ziboldo obelų gyvatvorė. Gyvenamasis namas apaugęs penkialapiais vynvyčiais, šalia — darželiniai jazminai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Pasvalio parkas PASVALIO KULTŪROS IR POILSIO PARKAS (72,3 ha) — Pasvalyje. 1937 m. Pasvalio parką pradėjo kurti vietiniai miškininkai. Iki 1941 m. buvo apsodinta 18 ha. Siauriniu parko pakraščiu teka Lėvuo, tyvuliuoja didelis tvenkinys. Yra du paviljonai, vaikų žaidimo aikšte lės su atrakcionais, pavėsinės, smeg duobė, akmeniniai vartai. Parko pert varkos darbams vadovavo architektas A. Tauras. Parke auga per 14 rūšių vietinių me džių. Ošia pušynas, baltuoja karpotieji ir plaukuotieji beržai. Be to, yra klevų, paprastųjų kaštonų, eglių, gausu ąžuolų, vienas iš drūčiausių (skersmuo — 80 cm) vadinamas Vytauto ąžuolu. Iš 16 introducentų minėtini jauni europiniai, Sukačiovo ir sibiriniai maumedžiai, aukštos kanadinės ir pilkosios tuopos. Rymo bal tieji svyruoklinės formos gluosniai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. RAUDONPAMŪSĖS PARKAS (4 ha) — Saločių apylinkėje, Raudonpamūšės kai me. Raudonpamūšės dvaras XIX a. pri
194
klausė Voldemarams. Po Pirmojo pasau linio karo jį valdė Sėcai. Tebėra pastatų likučiai. XIX a. įkurtas landšaftinio plano par kas. Vakariniu jo pakraščiu teka Mūša. Parko augalija nėra labai įvairi: 12 vie tinių ir 8 introdukuotos rūšys. Seniausi yra ąžuolai (skersmuo — 85 cm) ir mažalapių liepų (skersmuo — iki 1 m, aukštis — 32 m) 130 m ilgio alėja. Drūti paprastieji uosiai (skersmuo — 1 m). Iš introducentų gražiausi europinis maumedis (skers muo — 80 cm, aukštis — 30 m) ir papras tasis svyruoklinis uosis (skersmuo — 30 cm). Seni paprastieji kaštonai. Parką mėgsta paukščiai. 1984 m. ir vėliau uosyje perėjo gandras, gausu kovų lizdų. Įsikū rusi garnių kolonija. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. SALOČIŲ PARKAS (3 ha) — Saločių miestelyje. XVIII a. pab. ir XIX a. pr. Saločių dvarą valdė Mendenas, 1863 m. — ba ronas Eugenijus fon Harenas. Iš senųjų parko statinių išlikęs pylimas, ant kurio įrengtos XVIII—XIX a. dvarininkų Mendenų šeimos kapinaitės. Riogso rūmų pa matų liekanos. Parke yra mokyklos ben drabutis, medžiotojų svetainė „Ola“, šokių aikštelė, apžvalgos kalvelė. Parko viduriu teka Bėrė — Mūšos intakas. Parko tvar kymo projektą parengė architektė R. Palčianskaitė. Landšaftinio plano parke yra 10 rūšių vietinių medžių. Seniausios ir įspūdin giausios 30 m aukščio mažalapės liepos, 32 m vinkšna. Jos kamienas yra 1,45 m drūtumo. Vargu ar yra Lietuvoje daugiau tokių drūtų vinkšnų. Galima ją paskelbti gamtos paminklu. Parke auga 7 rūšių introducentai. Iš jų medžiai — tik kvapiosios ir pilkosios tuopos. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. 13*
SKILI NPAMOSIO PARKAS (5 ha) — Saločių apylinkėje, Skilinpamūšio kaime. Skilinpamūšis — sena dvarvietė. 1839 m. dvarininkas Bistramas pastatė centri nius rūmus ir ūkinius pastatus. Iš senųjų statinių beveik niekas neišliko. Buvusi dvarvietė tapo gyvenviete. Tuo pačiu metu įveistas ir mišraus plano parkas. Jame yra centriniai rūmai, gyvenamieji namai, keli ūkiniai pastatai. Aikštėje prie centrinių rūmų — bitynas. Čiurlena bevardis upelis, įtekantis į Mūšą. Prie centrinių rūmų auga 300 m mažala pių liepų eilė, šalia — 400 m mažalapių liepų alėja. Botanikai parke suskaičiavo 15 vietinių rūšių medžių. Be pušų ir eglių, gausu lapuočių. Drūčiausi ir aukščiausi iš jų — vinkšna (skersmuo — 90 cm, aukš tis — 20 m), uosiai (1,1 m ir 30 m). Iš 13 introdukuotų rūšių ir formų minėtinos dailios kininės ir pilkosios tuopos (skers muo— 1,6 m), gražus dvikamienis si dabrinis baltasis gluosnis (80 ir 85 cm) ir melsvaspyglė didžioji pocūgė, išvaizdūs europiniai ir sibiriniai maumedžiai. Re čiausi parko medžiai — 2 kvapieji beržai. Jų kamienai 50 cm drūtumo. Parke ošia didingas paprastasis ąžuo las (skersmuo — 1,5 m, aukštis — 23 m). Medis gyvybingas — tikras šakotas milži nas, senųjų girių palikuonis. Už kelių šimtų metrų, šalia Skilinpa mūšio parko, yra Sakarvos parkas. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos pa minklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. paminklų. 2ILPAMOSIO PARKAS (4 ha) — Tetir vinu apylinkėje, Zilpamūšio kaime. XIX a. Zilpamūšis buvo dvarvietė. XIX a. pr., dvarą valdant baronui Vildemui, buvo pastatyti vieno aukšto mūriniai rūmai (dabar čia gyvenamasis namas), kiti statiniai. Yra dviejų aukštų mūrinė pagrindinė mokykla. XIX a. įkurtas ir parkas, kurį juosia Mūša. Tyvuliuoja tvenkinys, yra kelios
aikštelės, medinė estrada, stadionas, par terio likučiai. Parką puošia paprastųjų kle vų ir mažalapių liepų eilės, šlama žilvičiai. Klevų ir liepų drevėse peri didžiosios zy lės. Parke auga 16 rūšių vietinių medžių ir 19 rūšių ir formų introdukuotų. Seni paprastieji kaštonai, dar nedidelės pira midinės formos juodosios tuopos, prie mo kyklos — eilė vakarinių tujų, auga karaganos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. BALTASIS (BARKLAINIŲ) MINERALI NIS Š A L T IN IS — Daujėnų apylinkėje, Barklainių kaime. Anksčiau šaltinis buvo kitoje vietoje, be to, labai vandeningas — jo srovė kilo 30—40 cm fontanu. 1976 m. krašto tyrininkui A. Stepulioniui senoji barklainietė A. Pigagienė ir kiti pasakojo, kad XIX a. pr. šio šaltinio srovė matydavosi net už kilometro. Kaimo žmonės arę laukus jaučiais. Kartą juos užpuolusios sparvos, ir jaučiai pasileidę šaltinio linkui. Tik pri puolę prie vandens, suklupę ir nuskendę akivaruose. Kiti valstiečiai, bijodami, kad jiems taip neatsitiktų, sumanę šaltinį už versti. Vežę ir ridenę akmenis, tačiau tos bedugnės neįveikę. Užverstas akmenimis šaltinis nustojo trykšti. Barklainiečiai ir kiti to šaltinio vandeniu gydė reumatą, radikulitą, sąnarių ligas ir tikėjo, kad sveikata pagerėja. Dabartinis šaltinis trykšta Orijos upe lio kairiajame krante. Upelio dugno ak menėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis vadinamas Baltuoju (kartais Orijos). Jis iškilo 150 m į pietus nuo Daujėnų—Porijų vieškelio, vedančio į Barklai nių lauko akmenyną. Taupydami dirbamą žemę, kelininkai 1978 m. nutiesė kelią tiesiai per Baltąjį šaltinį. Užpiltas šal tinis 1980 m. išsiveržė naujoje vietoje, už žemėje įkasto vamzdžio, kuriuo iš laukų į Orijos upelį subėga cheminės ir orga
ninės dirbamų laukų trąšos. Išsiveržęs metro aukštumu Orijos krante, jis nu vingiavo į upelį trijų metrų ilgio ir 0,4 m pločio vagele. Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, neska nus, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių. Jis veržiasi iš Tatulos svitos gipso klodų, 10—15 m gylyje slūg sančių po kvartero nuogulomis. Čia yra tik apatinis gipso klodas, turintis 70% gipso ir 30% dolomito bei dolomitinio mergelio (domerito). Šaltinio vanduo labai šaltas (8°C). Nors Lietuvoje yra ir daugiau sulfatinio vandens šaltinių (Smardonės vers mė Likėnų kurorte, šaltinis Lėvens krante Pasvalyje), tačiau šio vanduo, matyt, labiau prisotintas tų cheminių medžiagų, baltos nuosėdos dengia visą vagą. Gy vuliai negeria šaltinio vandens. 1982 m. „Mūsų gamtoje“ šaltinį aprašė geologas E. Vodzinskas, siūlydamas pas kelbti jį gamtos paminklu. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hidro loginiu gamtos paminklu. ŽALSVASIS ŠA LTIN IS — Pasvalyje, kai riajame Lėvens krante, beveik už puskilo metrio nuo Svalios žiočių. Kadais Pasvalį išgarsino šaltinis, esan tis dešiniajame Lėvens krante, ties Bal neologinio skyriaus pastatu. Apie jį 1897 m. rašė S. J. Meras žurnale „Vrač“ („Gydytojas“). Pasak jo, vanduo bes palvis, sieros kvapo, šaltinis turi medinį rentinį. Praėjusiame šimtmetyje į Pasvalį atvykę ir privačiuose butuose apsistoję žmonės tuo vandeniu, įkaitintu karštais akmenimis, mediniuose kubiluose gydė reumatą, neuralgiją, sąnarių uždegimus, chroniškas odos ligas. Buvo kalbama, kad gydymas, ypač reumato, sėkmingas. 1930 m. prof. M. Kaveckis bandė tirti, kaip susidaro sieros vandenilis. 1959 m. geologas A. Kondrotas ištyrė Pasvalio šaltinio sudėtį ir nustatė, kad viename litre vandens yra 436 mlg hidro-
196
karbonatų anijonų, 18 mlg chloro anijonų, 197 mlg laisvo anglies dvideginio, 638 mlg kalcio katijonų, 400 mlg sulfatų, kone du mlg vandenilio ir t. t. Ir dabar čia veikia sieros vonių gydyklos. Kasmet atlie kama per 3 tūkst. procedūrų. Panašios sudėties vanduo trykšta ir iš Žalsvojo šaltinio platėjančio duburio (iki 5 m skersmens), kurio gylis — 3 m. Įdomi šaltinio atsiradimo istorija. 1950—1960 m. už 5 m nuo Lėvens atsi rado įgriuva, vėliau ištryško šaltinis, bet paskui pranyko. Kiek toliau nuo dingusio šaltinio gyvenusi Monkevičių šeima buvo įsirengusi svirnelį ir jame nakvodavo. Kartą naktį svirno gale netikėtai ėmė plūs ti srovė. Kad vanduo nepaplautų statinio, gyventojai suskato nešti akmenis ir versti į susidariusią duobę. Tačiau duobės už versti nepavyko. Jos skersmuo apie 5 m, o vandens paviršiaus 4 m. Vienas duobės
šonas — upės slėnyje, kitas įsirėžęs į 3 m aukščio Lėvens šlaitą. Vanduo nuteka į Lėvenį. Šaltinio vanduo šaltas, žalsvas, turi baltų nuosėdų, skleidžia sieros kvapą. Šaltinis atsirado ištirpus gipso klo dams. Įdomus jis ir tuo, kad ištryško smeg duobėje. Be to, jis yra didžiausias Pasvalio rajone. Debitas — 8—12 1/s. Lėvuo šiame 10—15 m ruože ir toliau 500 m ilgio juos toje neužšąla. Čia mėgsta žiemoti antys. Šio šaltinio išrausto 2 m gylio griovio šlaituose yra gipsinių klodų atodangų. Už 30—50 m trykšta ir daugiau mažesnių šaltinių. Pasvalio miestui plečiantis, kasant že mę, kinta požeminis vandens lygis, todėl šaltinis gali išnykti. O būtų gaila... 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hid rologiniu gamtos paminklu.
Platelių parkas
PLUNGE
„DIEVO STALAS“ — Plungės miškų urėdijos Purvaičių girininkijos Ke turakių miško 88 kvartale, netoli miško keliuko. Akmens matmenys — 5,1 X 4,4X 2,1 m. Ant akmens — medinė tautodailininko koplytėlė. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Gal prie šio ąžuolo rymodamas, Mai ronis 1895 m. parašė eilėraštį „Minija“:
AKMUO
„GALĄSTUVAS“ - Žlibinų kaime, miškelyje prie Vilkos upelio. Mat menys — 4,1 X 2,8X 2,1 m. Akmuo pailgas, viršutinė jo dalis lygi, primena galąstuvą. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Tik ąžuolo gaila, žaliai padabinto, Kur kalba jai meilę kas naktį saldžiai. Sį ąžuolą galiūną ne kartą lankė M. K. Čiurlionis su Plungės dvaro mu zikantais atvykęs į Gandingą. Ąžuolą globoja jau penktoji Mingėlų karta. Medis aptvertas, kiaurymės už dengtos lentomis, iškuoptas išdūlėjęs vi dus, skylantį kamieną juosia geležinis lankas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
AKMUO
MINGĖLOS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,46 m, aukštis — 21 m) — Nausodžio apylinkėje, Vieštovėnų kaime. Ąžuolas auga Mingėlos kieme, tad jo vardu ir vadinamas. Aplinkui gražūs Minijos slėniai ir skardžiai. Už poros ki lometrų nuo ąžuolo dunkso Gandingos piliakalnis. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui 600— 700 metų. Šnekama, kad pakrikštijus že maičius buvo nupjauta ąžuolo viršūnė ir įkelta koplytėlė. Žinoma tokia legenda. Senų senovėje gyvenęs senukas genties išminčius Petrūnas. Kai jis visai pasenęs ir paliegęs, žynys jam ir sakąs: „Jei išgertum kavos iš Mini jos ąžuolyno gilių, jėgas atgautum ir ilgai gyventi galėtum“. Senukas pats jau nebe galėjęs nueiti iki tų ąžuolynų, todėl pap rašęs pagalbos savo vienintelį anūkėlį. Tik prigrasinęs, kad vilkų saugotųsi. Anū kėlis išėjęs gilių ir negrįžęs, buvęs rastas negyvas — vilkų suplėšytas. Žmonės vilką nudobę ir palaidoję kartu su seneliu ir anūkėliu. O iš berniuko rankų iškritusią gilę pasodinę prie Minijos. Iš tos gilės ir išaugęs šis milžinas ąžuolas, matomas nuo devynių Žemaitijos kalvų.
PERKŪNO ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 19 m) — Plungės miesto parke. Šiuo ąžuolu ne kartą žavėjosi M. K. Čiurlionis, gyvendamas M. Oginskio Plungės dvare. 1979 m. netoli Perkūno ąžuolo pastatyta ąžuolinė skulptūra su užrašu apie tai, kad čia buvęs muzikos mokyklos bendrabutis, kuriame gyveno M. K. Čiurlionis. Apie Perkūno ąžuolą žinoma legendų. Viena teigia, kad pagonybės laikais šventą ją ugnį šioje vietoje kūrenusi vaidilutė Galinda. Jos mylimasis išjojęs tėvynės ginti nuo kryžiuočių ir nebegrįžęs. Galinda vis raudojusi, o vaidila mokęs nelieti aša rų, nes tik šventoji ugnis galinti užge sinti žemiškąją meilę. Netikėtai Perkūnas trenkęs į ąžuolą. Sutirtėjęs galiūnas, o į jo kamieno kiaurymes prikritę žemių, kuriose netrukus išaugo graži gėlė. Nuo to laiko žmonės šį ąžuolą ėmė vadinti Perkūno vardu. Dar bylojama, kad po žemaičių krikšto prie ąžuolo buvusi užgesinta šventoji ugnis, todėl Perkūnas įpykęs ir trenkęs į ąžuolą. Ir dabar jo kamiene tebėra žaibo žymės. 1960 m. Perkūno ąžuolas paskelbtas
199
ir jau mėginusi skanauti. Tačiau nespė jusi nė kąsnio atsikąsti — užgiedoję gai džiai. Užpykusi trenkusi duonos kepalą į medį. Sis ir pavirtęs medžio gumbu, o uosį žmonės ėmę vadinti Raganos uosiu. 1960 m. uosis paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų.
Raganos uosis gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. RAGANOS UOSIS (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 34 m) — Platelių parke. Drūtumu ir aukščiu jam lygaus Lie tuvoje, ko gero, nėra. Medis su keliais liemenimis, plačiai išsišakojęs. Vienoje jo kamieno pusėje 1,4 m nuo žemės — didelis gumbas, panašus į duonos kepalą. Pasa kojama, kad senovėje raganos ir velniai klaidindavę žmones, norėdami iš jų atimti gėrybes. Buvęs ir čia toks atsitikimas. Moterėlė vėlų metą iš giminių ėjusi namo. Prietemoje ragana ją paklaidinusi. Mo teriškė puldinėjusi po Platelių parką įsivaizduodama, kad čia esanti jai nepažįs tama giria. Klaidžiojusi, kol pavargusi. Tada prisėdusi po uosiu pailsėti ir už snūdusi. Tuo metu ragana griebusi iš jos rankų duonos kepalą, kurį ji namo nešėsi,
PLATELIŲ PARKAS (40 ha) — Plate liuose. Žmonės aiškina taip. Viskas prasidėję nuo ežero, o tiksliau — nuo debesies. Sako, vėjas užpūtęs juodą debesį. Žmonės su šukę: „Veizėkit, kap plate lei“. Ogi debesis ir nusileidęs — taip išsiliejęs Platelių eže ras, nes žmonės atspėję jo vardą. Prie jo — parkas. Ežere yra salų. Geriausiai žinoma Pilies sala (4,7 ha). Jos krantai statūs. XIV—XVI a. čia stovėjo medinė pilis. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro laikais sala dar buvo vadinama karalienės Bonos vardu. Laikui bėgant medinė Platelių pilis sunyko. Tačiau Platelių miestelis augo. Apie pilį ir jos valdovus išliko dau gybė legendų, primenančių tikruosius įvykius. Anot vienos iš jų, ten, kur nusi leidęs ežeras, žmonės įkūrę Platelių miestelį, kuriam vardas duotas nuo „plataus ežero“. Pasak padavimų, Kęs tutis su Birute, pabėgę nuo žynių keršto, slapstėsi Pilies saloje. Anot kitos legen dos, saloje gyvenusi karalienė burtininkė. Baltu žirgu ji laksčiusi po ežerą, tik sidab rinės žirgo pasagos žibėjusios. Darbi ninkus, kurie statė tiltą nuo Pilies į ežero krantą, rykštėmis plakdavusi. Šie troškę už tai atkeršyti, tačiau jos jokia strėlė neėmusi. Kartą paežere ėjęs žmogus. Sek lumoje jis pastebėjęs gilę, tad ištraukęs ir pasodinęs. Išaugęs didelis ąžuolas, po ku riuo dažnai susėsdavę tiltą statantys darbininkai. Ąžuolas buvęs vienintelis jų draugas ir užtarėjas. Tik kartą ateiną vyrai, o ąžuolo nebesą — kelmas riogsąs. įpykę jie ir sumanę atkeršyti ąžuolo kir
200
tėjui. Tik matą — einąs pro juos senukas ir nešąsis lanką su strėle. O kitame tilto gale kaip tik karalienė burtininkė ant sa vojo balto žirgo išnyranti — lekianti plakti darbininkų. Senelis ir paleidęs strėlę, ka ralienė nuo arklio nusiritusi ir kartu su arkliu, tiltą kanopom įlaužusiu, į gilumą nugarmėjusi. Likę tik ąžuoliniai poliai, kurie ir dabar tykią dieną iš vandens iš lindę matomi. O senelis taręs: „Ąžuolas, po kuriuo jūs sėdėjot, sugėrė ašaras, to dėl ne strėlė, bet jūsų ašaros pervėrė nedorėlės širdį“. A. Vienuolis atkūrė le gendą „Platelių ežero paslaptis“. 1585 m. Plateliai buvo parduoti Lie tuvos raštininkui Vaitiekui Stabrovskiui. XVIII a. caras Pavlas I Platelius pado vanojo Gofjė Suazeliui. Suazeliai šeimi ninkavo iki 1941 m. 2monės juos vadino Svieželiais. XIX a. jie pastatė dvaro rūmus, kurie vėliau buvo nugriauti. Išliko tik ak meninės tvoros likučiai. Dvaro rūmus bei parką XIX a. pab. piešė N. Orda. Mažalapių liepų alėja veda į bažnyčią (statytą 1654, 1744 m.), esančią prie parko, ir XVIII a. varpinę — v. r. archi tektūros paminklus. Pilies saloje žioji tik rūsių sienos. Sventorkalnio pusiasalyje stovėjo vartai su mūriniu sargybos bokštu, XX a. pr. dar riogsojo keturkampiai jo pamatai. Išliko ir XIX a. įkurtas mišraus plano parkas. Po jį yra vaikščiojęs M. K. Čiurlionis, 1951 m. pirmą kartą lankėsi A. Vienuolis. Plateliuose gyveno jo sūnus, tad rašytojas nuo tų metų kasmet čia atvažiuodavo. Plateliuose lankėsi ir I. Simonaitytė, mėgo pabūti parke. Pirmasis rašytojas, matęs Platelių parką, turbūt buvo Antanas Strazdas. Jis su kitu baudžiauninko sūnumi Jokūbu 1788 m. iš Žemaičių Kal varijos (dabar Varduva) čia atėjo pėstute. Mat tuomet mokėsi Varnių kunigų semi narijoje. Išvaikščiojo ne tik parką, kur matė stabakūlius, vėliau išvežtus į so dybas, Ubagsalėje — ligonius, mėginan čius išsigydyti žaizdas ir akis vandeniu.
taip pat aplankė Platelių apylinkes. Tokių žinių pateikė tautosakininkas Matas Un tulis. 1960 m. vaizdingos Platelių apylinkės su trim ežerais paskelbtos landšaftiniu draustiniu. Čia vyksta žemaičių festiva liai, žiemos palydos, buriavimo varžybos, veikia fotosalonai. Parke daugiausia uosių ir klevų. Kelių uosių skersmuo siekia 80—100 cm, aukš tis — 30—33 m. Daug šermukšnių, skrob lų, ąžuolų. Iš viso yra per 20 rūšių vietinių medžių ir krūmų, 8 rūšių introducentų. Išsiskiria išlakūs europiniai maumedžiai (skersmuo — 80 cm, aukštis — 30 m), yra senų kaštonų, gausu šermukšnialapių lanksvūnių, alyvų, robinijų. Nuo 1991 m. Plateliai — Žemaitijos nacionalinio parko centras. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PLUNGĖS PARKAS (58,3 ha) — Plungė je. Plungės apylinkės garsios savo pra eitimi. Netoli Plungės parko, Babrungo upelio krante, maždaug 0,3 km atstumu viena nuo kitos stūkso dvi kalvelės — piliakalniai. Abu jie r. r. archeologijos paminklai. Plungės apylinkėse rasta I—IV, VII-VIII ir XII a. kapinynų, IX—XIV a. iečių antgalių, pentinų, pa puošalų. Taigi tuo metu būsimo parko vietoje yra gyvenę žmonės. Netoli Plungės tebestūkso Gandingos piliakalnis (dabar čia Gandingos kaimas). Jis su kitais ar cheologijos paminklais paskelbtas land šaftiniu istoriniu draustiniu. Plungės dvarą nusipirko Platonas Zu bovas, o 1873 m. — Mykolas Oginskis. Restauruojant rūmus 1956 m. sienos ni šoje buvo rastas butelis su dokumentais. Iš jų sužinota, kad didingi rūmai baigti statyti 1879 m. (archit. K. Lorensas). Rū mus dekoravo K. Somerio stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos, baldai gaminti taip
201
pat Varšuvoje, garsioje J. Savickio dirb tuvėje. Rūmai dviejų aukštų su pusės aukšto cokoliu. Plungės dvaro rūmuose būta daug brangenybių. Dalis jų 1915 m. buvo pas lėpta Plungės bažnyčios zakristijoje: XVI a. dramblio kaulu inkrustuoti baldai, juodo medžio spintelės, keli marmuro biustai, bareljefai, skulptūros, statulėlės, masonų ženklai, tabakinės, gobelenai, si dabro rinkiniai, 32 Oginskių giminės portretai, dailininkų Kanaleto (Bačiovelio), Lampio ir kitų paveikslai, didelis numizmatikos rinkinys. Dalį turtų perėmė Valstybinė archeologijos komisija, iš ku rios jie pateko į Lietuvos muziejus. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmai degė. 1961 m. restauruoti. Be jų, yra dar du pas tatai — viename gyveno tarnai, kitame buvo įsikūrusi garsioji Oginskių muzikos mokykla, veikusi 1873—1902 m. Vartų link — trijų aukštų muzikos mokyklos ben drabutis „Šveicarija“ (taip pavadintas dėl balkonuose išpjaustinėtų vaisių ir gė lių). Pirmas jo aukštas buvo mūrinis, antras ir trečias — mediniai. Muzikantai grieždavo ir balkonuose. Dabar bendra bučio vietoje stovi medinė skulptūrėlė su užrašu, žyminčiu, kad čia gyveno M. K. Čiurlionis. Priešais rūmus — parteris, o už jo žirgynas. Prie upelio buvo vandens malūnas, netoli vartų — sodininko na melis. 1934 m., kai Plungės dvare apsi stojo Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkas, žirgynas persikėlė į Gruzdžius, o žemės ūkio mokykla — į Plinkšius. 1909.XI.2 M. K. Čiurlionis laiške broliui Povilui rašė: „ < ...> eidavau pasivaikš čioti pro parką, žvėryną, kuris jau išardy tas < . . . > “ Matyt, aptvaruose čia buvo laikomi žvėrys. Pietinėje parko dalyje rūmų link išlikę neorenesansinio stiliaus vartai. Jų pilonai puošti kertiniais pilias trais, nišose stovi XVI a. šarvuoti kariai, viršuje — skulptūros meškų, letenomis laikančių Oginskių giminės herbą. XIX a. pab.—XX a* pr. vinkšnų pavėsyje prie
tvenkinio stovėjo paminklas, pasak pa davimų, skirtas dvaro ekonomei Matildai, iššokusiai pro langą. Mat jai nebuvo leista tekėti už mylimo Pauliaus, dirbusio pap rastu dvaro darbininku. Siame parke malonu ir šiandien. Dau guma pastatų išlikę ir restauruoti. Malū nas, 1962 m. tiesiant tiltą, nugriautas. Rūmuose įsikūrė Plungės statybos mo kykla, viename iš pastatų — mokykla. Žirgynu naudojamasi sporto ir kitoms reikmėms. Išlikęs ir sodininko namelis. Dvaro kalvėje dirbęs Petras Gudavičius 1905.VI.13 Gaisrinės saloje buvo pastatęs (ir pats vaidino) Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Minėtina dvaro laikrodinė (dabar čia moksleivių rūmai). Anais laikais joje gyvenę sodininkai nustatydavo ir laikro dį — kas kelias dienas užtraukdavo sun kius akmeninius svarsčius. Laikrodis buvo bokštelyje. Dūžiais jis skelbdavo valandas ir ketvirčius. Jam sustojus, laiką rodė parko gėlyne įtaisytas saulės laikrodis. Plungės parko laikrodis — vienintelis to kio tipo Lietuvoje (jį dar galima pataisyti). Daug ginčų dėl laikrodinės išvaizdos ir jo statybos datos. Kraštotyrininkė E. Ravinskienė 1986.IX.11 laikraštyje „Kibirkš tis“ tvirtina, kad laikrodinės sienoje matė pažymėtą datą „1846 m.“ Kiti mano, kad šis pastatas statytas 1863 ar net 1879 m. kartu su pagrindiniais rūmais. Įdomiausia tai, kad laikrodinė yra tarsi kopija Flo rencijos Vekjo (Vechio) rūmų. E. Ravinskienė gavo iš Florencijos jų nuotrauką (abiejų rūmų nuotraukos buvo spausdin tos 1969.XII.9 laikraštyje „Kibirkštis“). Galima spėti, kad laikrodinės autorius — garsusis Amolfas di Kambijus. Mat Oginskiai žiemą vykdavo į Florenciją. Santa Krosos bazilikoje yra garsiajam polonezo autoriui M. K. Oginskiui A. Kambijaus sukurtas paminklas. Anūkas My kolas Oginskis buvo Plungės dvaro šei mininkas. Jo rūpesčiu buvo auginami žemaitukų veislės žirgai, tam 1890 m.
202
Rietavo dvaro rūmai. N. Ordos XIX a. piešinys įsteigta draugija. Būdavo organizuojamos žemės ūkio parodos. 1910 m. dvare veikė nemokami ūkininkavimo kursai ir liaudies universitetas. Dvaras savo lėšomis samdė kazokus. Miškus saugojo eiguliai. Mykolas Oginskis — didelis muzikos gerbėjas — 1873 m. įsteigė muzikos mo kyklą, kuriai vadovavo Davydavičius. 1889 m. rudenį M. Oginskio kvietimu į Plungę atvyko jaunasis M. K. Čiurlionis. Rūmų muzikantai pasitiko jį, arkliu atvež tą iš Mažeikių geležinkelio stoties, išsiri kiavę prie vartų. 1889—1892 m. M. K. Čiur lionis mokėsi dvaro muzikos orkestro mo kykloje, o 1892—1893 m. grojo, kaip ir jo brolis Povilas, dvaro orkestre. M. K. Čiur lionis mėgdavo ateiti prie tvenkinių, va dinamų Perkūno, Žaliuoju, Žieminiu. Ten
stovėjo iš medžio drožtos skulptūros, buvo fontanas su žalvario skulptūra — du vai kai, lieją vandenį motinai ant galvos (panaši skulptūra yra Florencijoje). Už sukdavo į mažą raudonų plytų namelį, kuriame gyveno fazanų augintojas. Tven kiniuose tais laikais buvo veisiamos gul bės, po parką vaikštinėjo fazanai. Beje, tuo metu būta ir žvėryno. M. K. Čiurlionį labai žavėjo Joninių naktis, kai parke į tvenkinius merginos leisdavo vainikus, pintus iš rožių, kaspi nų, eglišakių. Tą naktį parke grodavo or kestras, muzikantai būdavo pasipuošę uniformomis. Siuvėjas Alfonsas Dau mantas pasiuvo tokią ir M. K. Čiurlioniui. Tvenkinyje ant postamento stovėjusi masyvi skulptūra — moteris ant rutulio,
203
kurio skersmuo — per 1 m. Į ją piktai žvelgiąs iš atokiau liūtas. Pasak žmonių, rutulys simbolizavo žemę, moteris su kū dikiu — liaudį, liūtas — tamsiąsias jėgas. Tarp rožių stovėjusi italo Paskalio Romanelio (mirusio 1887 m.) skulptūra — nuoga mergaitė. Gal Telšių muziejuje esanti iš Plungės atvežta skulptūra ir bus iš šio dvaro. Dvaro orkestras, kuriame fleitą ir klarnetą pūtė M. K. Čiurlionis, 1879 m. dalyvavo atidarant baigtus statyti rūmus. M. K. Čiurlionis Plungėje kūrė muziką, nutapė apie 20 paveikslų. J. Čiurlionytė knygoje „Atsiminimai apie M. K. Čiur lionį“ (1973 m.) rašo: „Motina pasakojo, kad brolis iš Plungės parsivežė pluoštą savo piešinių, buvo vaizdai su jūra, Plun gės parku. Nors tėvus ir nustebino taip tiksliai nupiešti parko medžiai, dangus ir prūdas < . . . > “ (p. 54). Šių piešinių li kimas nežinomas. 1902 m. mirė M. Ogins kis. Netekęs globėjo, iširo ir orkestras, nutilo senasis parkas. 1909 m. dviem mė nesiams atvykęs į Plungę, M. K. Čiurlionis apsistojo pas žmonos dėdę V. Janulaitį, kūrė muziką, piešė, dažnai lankė parką, tačiau, pasak jo: „< ...> kažkas pritilo, ir kažkokia tuštuma kabo viršum parko, rūmų, viršum viso dvaro ir miestelio“. Plungės parke, svečiuodamasis pas M. Oginskius, ne kartą lankėsi A. Bara nauskas. Parkas senas, daugelio legendų mena mas. Tikriausiai čia yra buvusi alkavietė. Ji buvo iš dviejų dalių. Viena iš jų — Romuva, kur po dideliu išsikerojusiu ąžuo lu esą gyvenę dievai (buvęs aukuras, ugnį kursčiusios vaidilutės). Kitoje da lyje, vandens apsuptoje,— Rykavotėje gy venę žyniai, auginę šventus žalčius. Taip aprašo lietuvių apeigų vietas Prūsijos istorikas Kristupas Hartknochas (1644— 1687) knygoje „Prūsų ir lietuvių papro čiai“. Parko vietoje seniau augo natūralus miškas. XIX a. pr. parke būta namelio, kuriame buvo laikomi cholera sergantys
žmonės. Čia pat buvo ir jų kapinaitės. 1806 m. parką rekonstravo P. Zubovas, vėliau, 1873 m.,— M. Oginskis. Pasodinta karpomų liepų, iškasti 7 tvenkiniai. Apie kai kuriuos medžius išliko legendų. Penkiakamienį gluosnį pasodinęs penkių vai kų tėvas. Vieną iš liepų sodinęs muzikan tas. Kai jis, jau senelis būdamas, eidavęs pro šalį, liepa prabildavusi. Dar yra liepa, prie kurios būdavo mušami baudžiau ninkai, ir pan. Iš raštelio, 1956 m. rasto centrinių rūmų sienoje, matyti, kad par kas baigtas pertvarkyti 1879 m. Mažai pakitęs jis sulaukė ir mūsų dienų. Parko planas palei centrinius rūmus geomet rinis, kitur — mišrus. Auga per 20 rūšių vietinių medžių. Liemeningi ir aukšti ąžuolai (skersmuo— 1,5 m ir daugiau). Per 1 m drūtumo beržų grupės. Prie tilte lio, netoli vaikų žaidimo aikštelės, šlama guobos. Driekiasi mažalapių liepų alėjos. Įspūdingi paprastųjų skroblų lizdai, šlama apskritimais sodinti uosiai. Parke yra per 20 introducentų. Seni europiniai (skers muo— 50—90 cm), o prie centrinių rū mų — Lietuvoje retoki japoniniai maume džiai (skersmuo — 62—80 cm). Plonesni sibiriniai maumedžiai. Prie moksleivių rū mų auga sachalininės rūgtys. Netoli cen trinių rūmų puikuojasi drūtoki pensilvaniniai uosiai. Neseniai pasodinta balzaminių tuopų, didžialapių liepų ir kt. Parko puošmena — Perkūno ąžuolas. Buvusio Plungės dvaro ansamblis pas kelbtas r. r. architektūros paminklu, par kas — 1958 m. valstybės saugomu, o 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos pa minklų. RIETAVO PARKAS (64,3 ha) — Rietave. Nuo 1527 m. Rietavas — Lietuvos di džiojo kunigaikščio dvaras, valdomas jo vietininko ar seniūno. Nuo 1529 m. Rieta vas priklausė Sapiegoms. Rusijos carienė Jekaterina II dvarą atidavė Zubovams, iš jų Rietavą nusipirko Mykolas Kleopas Oginskis (1765—1833), garsiojo polonezo
204
Rietavo parkas „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius. (Oginskiai buvo kilę iš Smolensko. XV a. jie gavo privilegiją Oginto valdoms bu vusiame Žiežmarių paviete. Nuo tada ir ėmė vadintis Oginskiais.) Manoma, kad kurį laiką kompozito rius M. K. Oginskis gyveno Rietave. Verta prisiminti, kad jis sukūrė daug dainų, valsų, mazurkų, net vieno veiksmo operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“. Išleido knygų. Keliavo po Angliją, Olandiją, Florenciją (1833 m. ten mirė). Per T. Kosciuškos sukilimą M. K. Oginskis buvo paskirtas Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių viršininku, jam buvo pavesta su 1000 raitininkų ir 1500 pėstininkų būriu pulti Daugpilio
tvirtovę. Sukilimui pralaimėjus, emigravo j užsienį (Florenciją). Rietavas suklestėjo M. K. Oginskio sūnaus Irenėjaus Oginskio laikais. 1859— 1863 m. čia veikė agronomijos (žemės ūkio) mokykla. Dvarininkas ragino žmo nes auginti apynius, kasti tvenkinius, kad galėtų juose auginti žuvis ir valgyti pas ninko dienomis, [steigė taupomąsias ka sas. Valstiečius skatino pinigais ir deg tine. Veisė žemaitukų veislės arklius ir juos platino po apylinkes. Daktaras lite ratas T. Triplinas (1813—1881), keliavęs po Žemaitiją, savo dienoraštyje „Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją“ rašė, kad I. Ogins kis pirko senas aplūžusias miestelio tro bas ir jas griovė. Jų vietoje įkūrė garsųjį
205
sodą ir 83 ha parką. Aptvėrė 2 m aukščio r. r. dailės paminklu. 1939 m. A. Vilainis ir 1,5 m storio siena, įveisė turtingiausią rašė, kad Irenėjus palaidotas parke, Pabaltijyje oranžeriją. Žemaičiai ją vadino Oginskių koplyčioje. Mirus I. Oginskiui, Rietavą valdė jo „ožamia“. Buvo auginamos palmės, rožės, kiti svetimžemiai augalai. Kalakutiškėse sūnus Bogdanas. Jis laikė save caro Alek ir Papšuose buvo iškasti dideli tven sandro II sūnumi. Anot Vaižganto, E. Rakiniai — taip susidarė Papšų ežeras. Jūros vinskienės ir kitų autorių, jis buvęs nesan upė ir į ją įtekanti Pajauja maitino parko tuokinis Aleksandro II vaikas. B. Oginskis buvo labai stiprus, žiaurus ir užsispyręs. tvenkinius. Jūros vaga buvo pakeista. Ten, kur buvo centrinis tvenkinys, Apie jį išliko visokių pasakojimų, susijusių anksčiau buvo miestelio centras. Vietoj ir su Rietavo parku. Dvarininkas nemėgęs medinių 1850—1855 m. pastatyti trij-ų statyti pagal projektus. Už vartų esantis aukštų mūriniai rūmai su bokštu. Priešais dviejų aukštų mūrinis namas iškilęs per rūmus buvo didelė aikštė, stovėjo septy tris paras. B. Oginskis bylinėdavęsis su nios skulptūros, vartuose — 6 bronziniai kaimynais dėl ganyklų, su dvaro orkestru liūtai. Oginskių herbe vaizduotas bėgantis esą vaikydavęs iš ganyklų gyvulius, eigu liūtas su kardu nasruose. 1932 m. du liams nemokėdavęs algų, jei įtardavęs juos bronziniai liūtai buvo eksponuoti Kauno vagiliaujant. istorijos muziejuje. Rūmai buvo praban Dvarininkas įsteigė metalo liejyklą, gūs, papuošti dramblio kaulu, auksu, si turėjo baldų fabriką, muilo gamyklą, ply dabru. Salėse kabojo kelių Oginskių kartų tinę, 1892 m. pastatė elektrinę — vieną iš portretai. Baldai — iš elnių ragų. 1859 m. pirmųjų Lietuvoje. Pirmas Lietuvoje bibliotekoje buvo 102 XIX a. pradžios įvedė telefoną, akmenimis išgrindė kelius. knygos, archyvai. Rūmų statybai išleista Be to, jis tvarkė parką, oranžeriją. Rūpi 3 mln. rublių. XIX a. antrojoje pusėje nosi ir kultūriniu gyvenimu: duodavo pi Rietave lankėsi N. Orda ir nupiešė rūmus. nigų M. Valančiui knygoms leisti, kaip ir jo I. Oginskio motina buvo italė iš Flotėvas, padėjo L. Ivinskiui leisti kalendo rencijos, o žmona — caro rūmų freilina rius, rėmė knygnešius... B. Oginskis buvo Olga Kalinovskaja. Dvarininkas palaikė vedęs grafaitę M. Polackaitę iš Austrijos, 1863 m. sukilimą, rėmė sukilėlius. Pasa kraičio gavo daug dvarų, kelis Rusijoje. kojama, kad jis gavo caro Aleksandro II 1909 m. mirė išprotėjęs, nepalikęs įpėdinių. laišką, kurį perskaitęs išgėrė nuodų. B. Oginskis labai mėgo muziką. 1874m. Netrukus prie dvaro jau trypė kazokai, pastatė namą ir jame įsteigė šešiametę norėję jį paimti gyvą. Apie I. Oginskio muzikos mokyklą, veikusią iki jo mirties. mirtį plito įvairių legendų. Buvo pasa Kitame name buvo mokinių bendrabutis. kojama, kad kartą naktį su dvarininku Mokyklai vadovavo Varšuvos muzikos instituto absolventas Juozas Kalvaitis. atsisveikinti atėjęs vienuolis karstą radęs tuščią, o tariamai miręs dvarininkas, per 1883 m. Rietave buvo įkurtas sim sirengęs vienuolio rūbais, dar devynerius foninis orkestras, kuriame grojo apie 60 metus gyvenęs dvare. Užtat jo palaikai žmonių. Muzikos mokykla ir orkestras nebuvę palaidoti Oginskių giminės mau susiję su Rietavo dvaru ir parku. 1883 m. zoliejuje, o įmūryti į dvaro rūmų sieną. orkestro vadovą pakeitė čekas Jozefas Buvo kalbėta, kad jis pabėgęs į Prūsiją, Mašekas. B. Oginskis dažnai lankydavosi vėliau — į Prancūziją ir ten po 9 metų Italijoje, Vokietijoje ir iš ten parveždavo miręs. Tačiau Rietavo bažnyčioje yra gaidų, muzikos instrumentų. Orkestrui I. Oginskio ir jo žmonos antkapinis pa buvo paskirti 44 vienodo plauko arkliai, minklas (autorius — A. Katjė), paskelbtas muzikantai mokėjo joti, vilkėjo unifor
206
momis. Grojo parke, dvare, medžioklėse, išvykdavo į Rygą, Majuorius (Latvija), Plungę, Gandingą. Muzikantai ne tik grojo mugėse, šeimininkams pietaujant, per at laidus, bet ir budėjo bokšte, prireikus dirbo laukuose. 1905 m. B. Oginskiui susirgus, muzikos mokykla ir orkestras ėmė nykti. Marija Oginskienė (1853—1927) į Gali cijoje (Austrija, dab. Lenkija) esantį Bobreko dvarą išsivežė 30 dvaro muzi kantų. Orkestrui iširus, J. Mašekas kurį laiką dirbo dvaro buhalterijoje, o 1911 m. gavo Salantų dvaro administratoriaus vie tą ir ten išgyveno iki 1927 m. Palaidotas Salantuose. Jo kapas ilgai buvo nežino mas. Vėliau jis buvo rastas ir 1984 m. papuoštas tautodailininko V. Majoro ir dailininko J. Šakinio medine skulptūra, vaizduojančia vaidilą su kanklėmis. Įdomiai susiklostė kitų muzikantų likimas. Antai V. Lukauskas (1877—1972) buvo išvykęs su kitais rietaviškiais muzikantais į Ameriką, kur J. Šimkaus bei M. Pet rausko paskatinti įkūrė orkestrą ir kon certavo Čikagos parkuose ir soduose. Grojo net M. Petrausko operoje „Birutė“ ir operetėje „Kaminkrėtys ir malūninin kas“. Su rietaviškiais kartu muzikavo ir Plungės orkestrantai. Ne mažiau įdomus ir muzikos instrumentų likimas. Kai vo kiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą prisi vogę jų vežėsi Klaipėdon, iš vežimo iškrito bosinis smuikas. Jį rado Rietavo orkes trantas M. Butkevičius ir pardavė Kaune už 200 litų. Kitas Rietavo muzikantas H. Gailevičius jį nusipirko ir pardavė už 10 tūkst. litų. Pasirodo, tai buvo A. Stradivarijaus originalas. Su Rietavu ir parku siejasi keleto žymių mūsų krašto žmonių gyvenimas. Ne kartą muzikos mokykloje mokydamasis čia lan kėsi M. K. Čiurlionis. Rietave jis yra sukūręs vieną muzikos kūrinį. J. Mašekas pranašavo, kad M. K. Čiurlionis taps kompozitorium ir bus garsus ne tik Lie tuvoje. Parke mėgo pabūti kompozito rius, dirigentas ir pedagogas J. Nau
jalis, dirbęs bažnyčios vargonininku (1890—1892). 1924 m. žurnale „Švietimo darbas“ (3 nr.) Vaižgantas paskelbė stu diją apie L. Ivinskio veiklą Rietave. 1859 m. birželio mėnesį pas Irenėjų Oginskį atvyko visuomenės veikėjas, rašytojas Mikalojus Akelaitis (1829— 1887) pasitarti dėl spaustuvės įsteigimo Rietave ir lietuviško laikraštuko bei kny gelės leidybos. Čia jis buvo keturias die nas, aplankė gražųjį parką ir iškeliavo į Mintaują spaustuvės reikalais. Netrukus vėl atvyko į Rietavą. Žadėjo net atsikraus tyti čia gyventi, tačiau caro valdžia spaus tuvės steigti neleido, todėl M. Akelaitis, pamokęs L Oginskio vaikus vokiečių kal bos, išvyko. XIX a. antrojoje pusėje Rietave viešėjęs N. Orda nutapė rūmus. 1909 m. centriniai dvaro rūmai degė. Per gaisrą buvo sunaikinta daug vertingų dailės kūrinių, archyvų. Per Pirmąjį pa saulinį karą vokiečių karininkai iššaudė apie 40 gulbių, fazanus, išvogė turtus. Po karo rūmai buvo parduoti už 10 tūkst. litų ir nugriauti. Plytos išnešiotos namų statybai. Sunyko ir parkas. Jame buvo ganomi gyvuliai. Grožiu garsėjęs Rietavo parkas buvo įkurtas 1850—1855 m. Jo tvenkiniuose, iškastuose 1904—1905 m., plaukiojo gulbės, krūmuose slapstėsi fazanai. Mede liai parkui buvo gabenami iš Tilžės, Ka raliaučiaus, Berlyno, Hamburgo. Parke būta didelių oranžerijų. Kai po Pirmojo pasaulinio karo Rietavo dvaro turtai už 10 tūkst. litų buvo parduoti iš varžytinių, šios oranžerijos dar buvo. Vien tik gėlių žmonėms buvo parduota 18 tūkst. vazonė lių. Prof. K. Regelis 1924 m. laikraštyje „Lietuva“ (Nr. 156) paskelbė įdomų straipsnį apie Rietavo šiltnamių augalus. Vienu metu šiltnamiai buvo Lietuvos pa gražinimo draugijos ir Žemės ūkio minis terijos žinioje, tačiau pritrūko lėšų jos išlaikymui. Pasak K. Regelio, salės buvu sios apleistos, lyjant tekėdavę per stogą,
207
gendąs parketas ir tik žiemos sodo lieka Čia auga per 30 rūšių ir formų intro nos primenančios čia buvusią prabangą. dukuotų sumedėjusių augalų. Prie di Vien palmių būta 300. K. Regelis čia matęs džiojo tvenkinio ir koplytėlės siūruoja kamelijų, 7 m aukščio laurų, iki 6 m drūti 0,6—1,2 m europiniai maumedžiai, fikusų, aukštų araukarijų, orchidėjų, pa aukštos kanadinės cūgos, priešais rū parčių, jukų ir daugybę kitų rūšių augalų. mus — paprastieji kaštonai, miške, prie Jis siūlęs augalus perduoti botanikos mažo tvenkinio,— didžialapės liepos. 1950 sodui, nes tokių brangenybių įsigyti už m. pasodinta 200 m ilgio balzaminių tuo sienyje būtų buvę neįmanoma. Dalis au pų eilė, vėliau — dygiųjų sidabrinių eglių, galų iš čia ir pateko į Kauno botanikos baltųjų svyruoklinių gluosnių, krūmų sodą bei „Metropolio“ restoraną, kiti buvo gyvatvorių. Rietavo parkas tvarkomas pagal išnešioti, žuvo. 1924 m. parką aplankęs J. Miškinis1981 m. PKI parengtą projektą (aut. rašė, kad žemės reformos valdyba nu R. Kairienė, parkotyrininkai L. Čibiras ir traukė sutartį su Oginskio įpėdiniais ir K. Labanauskas). Išlikusi muzikos mo oranžeriją perdavė jiems (Miškinis J. kykla restauruojama pagal V. Šliogerio Trimitas.—1924.— Nr. 197.—P. 22—23). projektą. 1987—1988 m. melioratoriai 1933 m. rašytojas A. Gricius Rietavo tvarkė Jūros upelio vagą, parką. parke rado dvaro pastatuose įsikūrusią 1958 m. Rietavo parkas paskelbtas miškų urėdiją. Fontano vietoje žydėjo valstybės saugomu, 1985 m. priskirtas gėlės, koplyčioje, kur palaidoti Oginskiai, prie v. r. gamtos paminklų. vakarais degė žvakės. Per šventes parke grodavo orkestras. Tarp orkestrantų buvo ŠATEIKIŲ PARKAS (3,1 ha) — Ša teikių apyl. ir kaime. ir Oginskio orkestro muzikantų. 1770 m. Šateikiuose stovėjo mediniai Parkas (aut. A. Stulberis) įkurtas gra žioje vietoje — Pajaujo ir Jūros santakoje. dvaro rūmai, kurie 1804 m. buvo rekons XIX a. tai buvo pats didžiausias landšaf truoti (tai rodo užrašas pamatuose). Jie tinio plano parkas Lietuvoje. Nuo rūmų yra sodybos centre, matomi iš tolo, viena per didįjį tvenkinį bažnyčios link ėjo lie aukščiai, su penkiais langais namo galuose pomis apsodintas kelias. Mažalapių liepų ir dar daugiau šonuose. Jų pastogė erdvi, aukšta, su langais, yra cilindriniai skliau eilės vedė salų, Plungės kelio link. Viename iš pastatų įsikūrusi ligoninė, tai. Kambariai išdėstyti palei koridorių. išlikusi mūrinė tvora, raudonų plytų var Dalis vidaus sienų buvo mūrinės, iš tai, prie kurių kadaise buvo skulptūrų. orės — medinės, apkaltos stačiomis len Tebėra koplytėlė, I. Oginskio paminklas. tomis. Akmens mūro cokolyje gausu ne Parke įsikūręs vaikų darželis, aukštesnioji tinkuotų riedulių. žemės ūkio mokykla, bendrabučiai, vaikų Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai ir jaunimo sporto mokykla, be to, yra ir išgrobstė dvaro turtus. Iki 1960 m. rūmai kitų pastatų. buvo apgriuvę. Iki 1980 m. jie buvo res Parkas įkurtas natūraliame miške, tauruoti pagal PKI architektės G. Kirdeitodėl ir dabar čia vyrauja vietiniai me kienės projektą, ir juose įsikūrė lopšelisdžiai (23 rūšių). Eglės auga alėjose ir darželis. Po rekonstrukcijos mažai liko pavieniui, ošia milžiniški ąžuolai: keli iš jų senųjų konstrukcijų, nors rūmų išorė 1,3 ir 1,5 m skersmens. Be to, yra kal menkai pakito. ninių guobų, vaisius nokina senas 90 cm Į rytus nuo rūmų, prie Salantų—Plun drūtumo skroblas, mišku virtusioje parko gės kelio, stovi XIX a. pastatų komplek dalyje vyrauja uosiai, auga kamštiniai sas — oranžerija ir sodininko namelis. skirpstai.
208
Rytiniame oranžerijos korpuse buvo augi nami augalai, vakariniame — gyveno žmonės. Mūrinis dviaukštis sodininko na melis savitos konstrukcijos, stačiakampis. Šio komplekso istorizmo formos primena ne oranžeriją, bet užmiesčio vilą. Piečiau nuo šio komplekso — XIX a. statytas svirnas, artimas liaudies ar chitektūrai. Sienos tašytų sienojų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis. Siame tro besyje numatoma rengti vakarones. Iki 1931 m. dvare veikė alaus darykla, ap rūpindavusi alumi Klaipėdą, Kretingą ir kitus miestus. Tarp buvusio dvaro statinių buvo ir bažnyčia. Pirmoji baudžiauninkų statyta bažnyčia iškilo 1716 m. Žmonės pasakoja, kad į Šateikius kartą atvykęs vyskupas Motiejus Valančius papriekaištavęs Plia teriui, kad šis negalįs pastatyti bažny čios. Dvarininkas įsižeidęs ir 1876 m. baigęs statyti dailią gotikinio stiliaus baž nyčią su savitomis medinėmis skulptūro mis viduje. Į bažnyčią atkeltas 1777 m. gamybos varpas — r. r. dailės paminklas. Buvęs Šateikių dvaro ansamblis pas kelbtas v. r. architektūros paminklu. Prie rūmų buvo ir parkas, savo kom pozicija prilygęs Palangos, Plungės parkams. Kalbama, kad 1875 m. įveistas naujas. Manoma, kad tai padaryti padė jęs dvaro miškų tvarkytojas Grosas. Parką juosė mūro siena. Buvo auginami šiltųjų kraštų augalai, kurie žiemą buvo perkeliami į šiltnamius. Salia parko — vaismedžių sodas. Penkiuose tvenkiniuose plaukiojo gulbės, buvo fazanų. Parką puošė trys skulptūros. Vos už 5 km nuo Šateikių buvo Bukan tės dvaras, kuriame gimė Žemaitė. Jos tėvas dirbo Šateikių dvare, todėl ji ne kartą čia lankėsi. M. K. Čiurlionis su
14. L ietu v o s painios naininklai
orkestru koncertavo šiame parke. 1909 m. Šateikiuose įvyko jo jungtuvės su S. Ky mantaite. 1788 m. parke lankėsi A. Straz das. Senasis parkas pasižymi rūšių gau sumu. Čia yra 100 m ilgio keturių eilių kaštonų, 70 m liepų ir klevų, 120 m mažalapių liepų alėjos. Auga per 20 rūšių vietinių medžių — daugiausia klevų, uosių, ąžuolų, vinkšnų. Introducentų yra per 40 rūšių ir formų. Verta atvykti į šį parką jų pasižiūrėti. Du milžiniški europiniai (skersmuo — 75 ir 95 cm), žemesnis pil kasis (75 cm), pusmetrio drūtumo du sibiriniai kėniai. Labai retas medis — eu ropinis kukmedis (skersmuo — 35 cm). Drūti europiniai maumedžiai (55—80 cm), taip pat 20 m aukščio ir 90 cm skersmens šiaurinis ąžuolas. Itin daug klevų rūšių. Įspūdingas paprastasis raudonlapis kle vas (90 cm skersmens), platanalapis purpuriniais lapais medis (skersmuo — 70 cm, aukštis— 18 m), o prie vaikų darželio — geltonlapis. Krepšinio aikštelę supa didžialapės, žydi grakščiosios liepos.. Ne mažiau yra ir uosių: žaliųjų, papras tųjų svyruoklinės formos, pensilvaninių. Rečiausias iš jų įvairia lapis uosis (Fraxinus heterophylla Vahl., skersmuo — 65 cm, aukštis — 22 m). Jo lapai primena blindės lapus. Gausu krūmų. Vien jaz minai auga kelių rūšių ir formų: darželiniai, geltonlapiai, plačialapiai. 1971 —1985 m. PKI parengė parko tvarkymo projektą (vyr. archit. D. Gri cius, A. Bučinskaitė). Parke alma Blendžiava, tekanti į Salantą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
209
Balbieriškio atodanga
PRIENAI
Šiauliškių akmuo INGAVANGIO AKMUO — Šilavoto apy linkėje, Ingavangio kaimo laukuose. Matmenys — 3X2X 1,1 m. Pasak A. Vanago, Ingavangis — tai vienintelis toks vietovardis baltų žemėse. Gal pavadinimas kilo nuo Vangos upės, kurios dabar nėra? Žodis „ingus“ žemai tiškai reiškia tingus, vangus, nepaslan kus. Ingavangio kaimo laukuose anksčiau būta daug akmenų. Vienas didelis iš jų išliko. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų. NEMAJŪNŲ AKMUO — Birštono apy i Am
linkėje, Nemajūnų kaime. Matmenys — 2X 2X 2,5 m. Plokščias pailgas akmuo guli Nemune. Pastačius Kauno hidroelektrinę ir pakilus Nemuno vandeniui, dalis jo paniro dar giliau. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų. ŠIAULIŠKIŲ AKMUO — Prienų miškų urėdijos Meškapievio girininkijos Mociūnų miško 2 kvartale. Matmenys — 2,5X2X X2,l m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
211
Škėvonių atodanga BALBIERIŠKIO ATODAN GA — Bal bieriškio apylinkėje, Žydaviškio kaime. Si atodanga — tai erozijos veikiami Nemuno šlaitai, apaugę medžiais ir krū mais. Pagrindinė atodangos dalis yra 70 m ilgio ir 50—70 m aukščio. Kvartero dangos pjūvyje aiškiai matyti pleistoceno sluoks niai su 7—10 m storio juostuoto molio klodais, susiformavusiais dideliame Sim no—Balbieriškio teritorijos prieledyninia me baseine. Atodanga prie pat kelio, lan koma. 1980 m. atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. KONGLOMERATO UOLA „OŽKŲ PE
ČIUS“— Jiezno apylinkėje, Zadeikonių kaime. Stūkso Verknės dešiniajame kran te, netoli nuo žiočių, prie atodangos. Uolos aukštis — 5 m. Tai unikalus gamtos kūrinys, susidaręs iš žvirgždo, gargždo ir riedulių. Uoloje gausu įdubimų su nišomis, todėl ji primena bičių korį. Prie uolos auga beržai, drebulės, pušys, kiti medžiai ir krūmai. 1938 m. uolą nutapė A. Žmuidzina vičius. 1984 m. uola paskelbta gamtos pa minklu, 1985 m. priskirta prie r. r. geologinių gamtos paminklų. SKĖVONIŲ ATODANGA — Prienų miš kų urėdijos Birštono girininkijos 77
212
kvartale, ties Kernavės kaimu, dešinia jame Nemuno krante. Atodangoje ryškūs vidurinio ir viršu tinio pleistoceno moreniniai ir tarpmoreniniai sluoksniai. Atodanga driekiasi 130 m, jos plotis — 50 m, aukštis — 20 m. 1984 m. atodanga paskelbta geolo giniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. ĄŽUOLAS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 22 m) — Birštone, Prienų gatvėje. Medis žaliuojantis, nors jo vainikas retokas, yra apdžiūvusių šakų. 1986 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. DU ĄŽUOLAI (skersmenys — 0,84 ir 0,84 m, aukščiai — 23 ir 25 m) — Birštone, S. Nėries gatvėje. Ąžuolai galingi, gerai auga, pavasarį vienas sprogsta anksčiau (ankstyvoji paprastojo ąžuolo forma), kitas — vėliau (vėlyvoji forma). Šiuos ąžuolus ant savo sklypo ribos pasodino Adomo Kabašinsko, 1922—1944 m. dirbusio Birštono girininku, dėdė. Kai eigulys Bernardas Pranckevičius prieš 35 metus čia statėsi namą, šie ąžuolai dar buvo jauni. 1986 m. ąžuolai paskelbti v. r. gamtos paminklais. ŽVĖRYNO (2VĖRINCIAUS) ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 15 m) — Prienų miškų urėdijos Birštono girininki jos Žvėrinčiaus miško 34 kvartale. Ąžuolas auga Prienų (Birštono) kil poje. Žvėrinčiaus miško plotas — 684 ha. Taip pavadintas jis buvo todėl, kad ka daise čia buvo medžiojami suvaryti žvėrys. M. K. Sarbievijus (1595—1640) odžių cikle „Miškų žaidimai“ aprašė kunigaikš čių medžiokles Žvėrinčiaus miške. Miškas turistų mėgstamas. Ąžuolo link veda 4 km ilgio Žvėrių takas. Medis jau ima džiūti. Jis aptvertas tvorele. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos
Aukščiausia Lietuvos eglė paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. BERŽŲ ALĖJA — Birštone, Draugystės gatvėje. Alėja driekiasi 700 m. Vienoje jos pu sėje— ošia 40, kitoje — 38 beržai. Jų aukštis — apie 20 m, vidutinis kamienų skersmuo — apie 40 cm. Dalis beržų pa senę, sužaloti. Jų vietoje sodinami jauni beržiukai. Alėją mėgsta ne tik Birštono svečiai, bet ir vietiniai gyventojai. 1986 m. alėja paskelbta v. r. gamtos paminklu. BERŽŲ ALĖJA — Birštone, prie Biršto no—Prienų kelio. Tai beržų alėjos Draugystės gatvėje tęsinys. Tikriausiai ji buvo sodinta tuo pačiu laiku, nes beržų aukštis bei skers muo panašūs. Alėja sena, jos nuotraukų
213
yra XX a. 3—4 dešimtmečių žurnaluose. Alėjos ilgis — 1700 m. Iš vienos pusės auga 91, iš kitos — 90 beržų. Sodinama ir naujų beržiukų. 1986 m. alėja paskelbta v. r. gamtos paminklu. AUKŠČIAUSIA LIETUVOS EGLĖ (sker smuo — 85 cm, aukštis — 45 m) — Prie nų miškų urėdijos Prienų girininkijos 90 kvartale. Eglė dailiai nuaugusi. Spėjamas jos amžius — apie 300 metų. Aukštis matuo tas aukštimačiu nuo žemės. Eglės vir šūnė, deja, pradeda džiūti. Drūtesnių eglių yra Sakių ir kitų rajonų miškuose, tačiau aukštesnių kol kas nerasta. 1971 m. eglė paskelbta gamtos pamink lu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. LIEPA (skersmuo — 105 cm, aukštis — 27 m) — Birštone, Muziejaus gatvėje. Įspūdinga liepa apvaliu vainiku auga sodo viduryje. 1986 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
JUNDELISKIŲ LIEPA (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 25 m) — Jiezno apylin kėje, Jundeliškių kaime. Nuo šalčio liepos kamienas skilęs. Maždaug 15 m aukštyje nulūžusios dvi ša kos, tačiau medis gyvybingas, žaliuoja. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. PUŠIS — Birštone, Nemuno krantinėje, prie estrados. Pušis neaukšta — tik 9 m (skers muo — 0,5 m), tačiau labai savita. 15 m pločio jos laja beveik dvigubai didesnė už aukštį. 1986 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu.
AŠMINTOS PARKAS
(3,5 ha) — Aš
mintos kaime, prie Ošvenčios upės. Ašmintos dvaras minimas 1556 m. (29 valakai). Mūriniai dviejų aukštų dvaro rūmai, statyti XIX a., tebėra išlikę. 1946 m. jie buvo perstatyti. Rūmuose įsikūrusi Ašmintos pagrindinė mokykla, biblioteka, kultūros namai. Geometrinio plano dvaro parkas įkur tas taip pat XIX a. Jame telkšo 4 tven kiniai, auga 13 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Parką juosia drūtos mažalapės liepos (skersmuo — iki 90 cm, aukštis — apie 30 m). Nemažai yra skroblų, klevų, pavienių šermukšnių. Rudenį uogas (jos valgomos) nokina putinai. Čia yra 20 introdukuotų rūšių ir formų augalų. Bene seniausi iš jų — paprastieji kaštonai (skersmuo — 65 cm, aukštis— 15 m). Pasodinta naujų švedinių ir miltuotųjų šermukšnių, trešnių, sodinių putinų, daugybė krūmų. Didelėje parko pievoje įsikūręs bitynas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. BALBIERIŠKIO PARKAS (8 ha) — Bal bieriškio miesto tipo gyvenvietėje. XV— XVI a. pradėjus eksploatuoti Sūduvos girias, Lietuvos didysis kuni gaikštis Žygimantas Senasis išnuomavo Punios girios sklypą ties dabartine Ne muno kilpa prie Balbieriškio prūsų pirk liui Hanusui. Sis, iškirtęs mišką, įkūrė dvarelį, kuriame šeimininkavo Žygimanto Senojo žmonos turtų valdytojas M. Mikitinaitis. Prie dvaro kūrėsi miestelis, kurį imta vadinti Balbieriškiu. XVI— XIX a. dvaras priklausė Golovčinskiams, Korvinams, Gonsevskiams, Stanevičiams, Tiškevičiams. Iš 1808 m. užnemunės miestelio ap rašymų, esančių Lomžos departamente, sužinome, kad Balbieriškyje „yra ponų rūmai“. Prie jų tikriausiai buvo ir parkas. Tačiau rūmai neišliko — sudegė per Pir mąjį pasaulinį karą, o apie senąjį parką žinių nėra.
214
Naują laisvo (angliškojo) plano parką įkūrė grafas Zulkauskas XIX a. Jis išsidėstęs labai įdomioje vietoje — beveik visą jį juosia Nemuno intakas Peršėkė. Parke yra jos senoji vaga. Iš želdinių daugiausia vietinių medžių. Iš anų laikų išliko kelios aukštos eglės, pavienių klevų, prie upelio — uosių, žilvičių. Iš viso čia auga 14 vietinių rūšių medžių. Iš atvežti nių (12 rūšių ir formų) įdomiausi gražūs ir drūti europiniai maumedžiai, prie upelio šlamančios amerikinės liepos (skers muo — 32—47 cm). Be to, yra balzaminių tuopų, totorinių ir ginalinių klevų ir kt. Pačiame parko viduryje driekiasi 100 m ilgio ir 5 m pločio mažalapių liepų alėja. Yra trys didelės aikštės. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. BIRŠTONO (VYTAUTO) PARKAS (kar tu su aplinkiniais pušynais — 250 ha) — Birštone, netoli Vytauto kalno— 12 ha. Istorikas T. Narbutas, 1805 m. apsis tojęs Birštone, girdėjo žmones pasakojant apie užkeiktą pilies kalną (Vytauto kalną). Girdi, jo nevalia arti. Kartą ūkininkas sumanęs ant kalno pasėti linus, bet naktį jam prisisapnavęs baltas senelis su ilga barzda draudęs tai daryti. Apie piliakalnį žinomas ir toks pada vimas. Seniau čia piemenys ganę bandą. Kartą vyresni ir stipresni sumanę patį jauniausią savo draugą nuleisti virve į kalne esančius požemius. Nuleistas berniu kas erdvioje seklyčioje pamatęs gražią merginą, sėdinčią ant aukso skrynios. Vaikis išsigandęs, bet ši nuraminusi, kad ne savo noru jis čia patekęs, ir apdovanoju si piemenuką auksu. Prisipylęs jis bran gaus metalo pilnas rudinės kišenes ir mai šelį. Piemenys, ištraukę draugą, labai nustebę, [sigeidę aukso ir jie. Tuoj vy riausiasis nusileidęs, bet nebegrįžęs,— buvusi ištraukta tik ranka. Išsigandę piemenys ir parbėgę namo.
XIX a. gale Vytauto kalną matė ir į jį buvo įkopęs etnografas Z. Gliogeris. Lenkų poetas ir istorikas Liudvikas Kondratovičius, žinomas Vladislavo Siro komlės slapyvardžiu (1823—1862), savo veikaluose aprašė gražius Birštono re ginius, Vytauto kalną, kurį žmonės vadina Užkeiktu dvaru. Jis mini, kad čia nesą parkų, bulvarų, aikščių. Kitas keliautojas, L. Potockis, 1859 m. aplankęs Birštoną, rašo, jog prieš porą metų čia buvęs įreng tas didelis klubas, netoli maudyklių, pavė sinėje, orkestras iš Suvalkų ar Kauno kas rytą grojęs S. Moniuškos krakoviaką, L. Levendovskio polką, J. Novakovskio mazurką arba vokiečių kompozitorių romantikų simfonijas, kartais, smuiko ar fortepijono akompanuojami, artistai skaitą eiles apie Punios pilį ir Margirį. Jau gerokai vėliau Birštone lankęsis J. Tumas-Vaižgantas rašė (Lietuva.— 1924.— Nr. 151), kad sutvarkytas parkas esąs gražiausias Lietuvoje. Kitame straip snyje mini, kad parkas esąs puikus, galįs lygintis net su Vilniaus botanikos sodu, o apželdintas piliakalnis — su Gedimino kalnu Veliuonoje. Vytauto piliakalnyje jis matęs iš žemės trykštantį vandenį. Parko viduryje esančioje Baltojoje viloje Balys Sruoga rašė „Dievų mišką“. Birštoną ir jo apylinkes įamžino daili ninkai K. Šklėrius ir A. Žmuidzinavičius. Patvinęs Nemunas užliedavo Birštoną ir ardydavo Vytauto kalno šlaitus. Antai hidrologas S. Kolupaila 1931 m. per po tvynį valtimi plaukiojęs Birštono parke. Pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemunas ties Birštonu pakilo 3 m. 1928 m. į Vytauto kalną padaryti laiptai, įrengtas vanden tiekio rezervuaras. 1966 m. iš kalno ėmė sunktis vanduo ardydamas jo papėdę. Vanduo buvo išsiurbtas į Nemuną, įreng tas 180 m ilgio pylimas, kuris padalijo parką į dvi dalis. XIX—XX a. Birštono kurorto, taip pa ir parko savininkais yra buvę Bartoševi čius, Balinskis, Kvinta, Miuleris-Kocha
215
novskis ir kt. XIX a. liepomis apsodintas kelias, vedantis iš Zvėrinčiaus miško į Prienus. XIX a. parko sodininku buvo Lukša, vėliau, iki 1928 m., jį prižiūrėjo B. Maslauskas. Ant Vytauto kalno dabar auga lazdynai, ievos, žaliuoja eglutės. Kalno šlaitai statūs — 13—20 m aukščio. Piliakalnio aikštelė apvali, 70 m ilgio ir 35 m pločio. Parkas buvo tvarkomas 1928—1935m.: pasodinta beržų alėjos, maumedžių, Veimuto pušų. 1936—1937 m. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė parko tvarkymo projektą. Dabar jis tvarkomas pagal architektės D. Juchnevičiūtės 1969m. projektą. Birštono (Vytauto) parkas kelis kartus nukentėjo, žuvo daug jo želdinių, tačiau išliko ir senų medžių. Palei kalną driekiasi liepų, beržų, Svajonių, Piliakal nio alėjos. Parke auga 13 vietinių rūšių medžių, tai gana senos derančios eglės (skersmuo — 60 cm, aukštis — 30 m), drūtoki beržai, skroblai, šermukšniai, šunobelės. Introdukuotų medžių ir krūmų yra daugiau — 28 rūšių ir formų. Dvi 1935 m. sodintos Veimuto pušys jau didelės (aukš tis 25—28 m, skersmenys — 42 ir 44 cm). Parko kūrėjai įveisė 4 m pločio ir 50 m ilgio Bankso pušų alėją, kurioje auga ir 14 drūtų (20—40 cm) derančių europinių maumedžių. Labai gražios 5 didžiosios melsvaspyglės pocūgės (kamienai — 18, 20, 30, 32 ir 40 cm, aukščiai — 15, 20, 25, 28 ir 30 m). Parke auga paprastasis įvairialapės formos ir bekotis ąžuolai, bal tasis svyruoklinės formos gluosnis (skers muo— 40 cm, aukštis— 14 m), stiebiasi baltosios, balzaminės, kanadinės tuopos, plaukuotieji uosiai. Parke stūkso sanatorijų korpusai, yra fontanas su baseinu, pavėsinių, skulptūrų, gražių takų. Vytauto kalno papėdėje sto vi I. Užkurnio skulptūra „Karžygys“. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų, o Birštono piliakalnis — prie r. r. archeologijos paminklų.
JIEZNO PARKAS (3,5 ha) — Jiezne. XVIII a. antrojoje pusėje didikai Pacai pastatė Jiezne neregėto grožio rūmus, kurie 1837 m. sudegė į jų galą trenkus žaibui. Liko tik nedideli šoniniai korpusai, kuriuose XIX a. gyveno žmonės, o vėliau įsikūrė mokykla internatas. Rūmų li kučiai — v. r. architektūros paminklas. Iš senų laikų išliko 1670 m. statyta Jiezno bažnyčia — r. r. architektūros paminklas. XVIII a. dvare būta ir kitų pastatų: dviejų aukštų mūrinė virtuvė, šiaudais dengtas namas, didžiulė dviejų aukštų mūrinė karčema fasadu į rūmus ir bažnyčią. Kapinėse yra XVIII a. tau todailininkų darbo koplyčia, vartai ir liepsnos formos metalinė galerija. Su visais minėtais pastatais ribojasi arba supa juos gražus parkas, įkurtas pagal nežinomo italų architekto projektą. Parkas driekėsi į rytus ir pietus nuo baž nyčios. Čia buvo eglių, skroblų, liepų alė jos, augo medžių grupės, piramidės for mos medžiai. Parką puošė čia pat šiltna miuose augintos gėlės, tviskėjo vandens pilni kanalai, šniokštė tvenkinių kaskados. Pro rūmus tekėjo upelis. Įdomu, kad me džiai parkui buvo vežami rogėmis iš miško žiemą su šaknimis ir sušalusia žeme. Pasak žmonių, roges traukdavę keliasde šimt jaučių. Tie medžiai prigydavo. Parkas, įkurtas Jiezno ežero pakran tėje, išliko. Dabar ten yra šokių aikštelė, stadionas. 1945 m. pasodinta naujų želdi nių. Iš vietinių rūšių čia gausu mažalapių liepų, daugiausia augančių eilėmis. Svy ruoja beržai, žilvičiai. Introducentų yra 17 rūšių ir formų. Tai platanalapiai raudonlapiai klevai, pilkieji riešutmedžiai, pensilvaniniai uosiai. Patys drūčiausi medžiai — žalieji uosiai (skersmuo — 34—46 cm). Stiebiasi rūgštusis žagrenis. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. JUNDELISKIŲ PARKAS (6 ha) — Jiez no apylinkėje, Jundeliškių kaime.
216
Jundeliškių parkas įkurtas prie Verk nės. Jis yra geometrinio plano su laisvojo plano elementais. Grupėmis sodintos eg lės, Verknės slėnyje šlama drebulės, kal ninės guobos, auga keli uosiai. Iš vietinių rūšių (13) medžių daugiausia mažalapių liepų, augančių išretėjusiomis alėjo mis. Yra ir drūtų liepų (1,2 m skersmens ir 33 m aukščio). Atvežtinių rūšių medžių auga daugiau (20 rūšių), tarp jų yra ir ver tingų. Tai pirmiausia šiauriniai ir pelkiniai ąžuolai. Vargu ar yra kur kitur tokių stambių pelkinių ąžuolų (30 m aukščio ir 45 cm drūtumo). Be to, gausu įvairių riešutmedžių: graikinių, mandžiūrinių, pilkųjų ir net lipniųjų. Siūruoja europiniai (skersmuo — 52 cm, aukštis — 30 m), Sukačiovo maumedžiai ir kitokie spygliuo čiai. [domios šio parko alėjos — kompo nuotos iš įvairių rūšių medžių. Pavyzdžiui, viena alėjos pusė apsodinta paprastaisiais, kita — šiauriniais ąžuolais. Arba vienoje alėjos pusėje — europiniai maumedžiai, kitoje — Bankso pušys. Parką reikėtų geriau prižiūrėti, nearti jo žemės, neteršti srutomis Verknės. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PRIENŲ MIESTO KULTOROS IR POIL SIO PARKAS (2 ha) — Prienuose. Prienų dvaras, įkurtas pradėjus kirsti Sūduvos girias, pirmą kartą minimas 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikš tis Aleksandras jį dovanojo savo favoritui M. Glinskiui. Vėliau dvaras pri1lausė pačiam kunigaikščiui. Kone pusantro šimt mečio, iki 1780 m., dvaras buvo kunigaikš čio dvariškio G. Butlerio ir jo giminių nuosavybė. 1654—1661 m. prie Nemuno jis pastatė puošnius rūmus ir įkūrė parką. Spėjama, kad rūmai sugriauti per karus su švedais (XVIII a.). Kartu sunyko ir parkas. XX a. pr. miesto gyventojai prie Nemu no įveisė naują geometrinio plano parką.
Išlakiais jo medžiais yra grožėjęsis poetas J. Mačys-Kėkštas. Ne vieną valandą čia praleido V. Mykolaitis-Putinas. 1940 m. Prienų gimnazijoje mokytojavo J. Butkus (Butkų Juzė). I parką užsuka ir poetas J. Marcinkevičius. Visi jie gimę Prienų rajone. Tikriausiai parką matė ir daini ninkas F. Saliapinas, 1934 m. atvykęs į Prienus pas savo seną pažįstamą C. Pšemeneckį, kadaise teatre tvarkiusį scenos apšvietimą. Per parką čiurlena mažas upeliūkštis, yra tvenkinys, seno malūno likučiai. Iš vietinių medžių rūšių daugiausia ąžuolų, beržų. Apie 50 m driekiasi dvi jų alėjos, be to, yra 30 m ilgio mažalapių liepų alėja. Parke auga 14 vietinių rūšių medžių ir 12 rūšių introducentų. Akį traukia 8 gražūs popieržieviai beržai (skersmuo — 40 cm, aukštis — 25 m). Riešutus nokina bukas (skersmuo — 40 cm, aukštis — 30 m). Gražus 20 m aukščio sidabrinis klevas, ošiantis vakarinėje parko dalyje (skers muo— 80 cm), sena 35 m aukščio ir lm drūtumo balzamine tuopa. Gerai auga keturi plaukuotieji uosiai. Jų stiebų drūtumas viršija 30 cm. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. VEIVERIŲ PARKAS (2,5 h a ) —Veive riuose. XIX a. pirmojoje pusėje, iki 1861 m., Veiveriuose veikė pašto stotis. Nutiesus Kauno—Virbalio geležinkelį, ji buvo už daryta, 1866 m. spalio mėn. pašto stoties rūmuose duris atvėrė Veiverių mokytojų kursai (vėliau pavadinti mokytojų semi narija). Tą rudenį kursų direktoriaus T. Tamovskio vadovaujami mokiniai pa sodino pirmuosius medelius. 1878 m. seminarijos mokomasis sodas-daržas apėmė 6 ha. Buvo sodinami uosiai, liepos, klevai, iškasti kanalai, trys tvenkiniai su salelėmis. Salelėse pastatytos pavėsinės. Seminarijos rūmų darbams vadovavęs
217
A. Jurkevičius-Puzinovskis pavadino ka nalą „Ašarų kalnu“, nes daug buvo vargo jį kasant, griūvančius šlaitus teko stiprinti lentomis, rąstais. Pačiu sodo-parko viduriu tekėjo „Džiaugsmo“ (mat ten būdavo itin smagu) kanalas. Būta ir „Kantrybės sa los“. Sodininku Veiveriuose dirbo Bernadskis. Jo nurodymu kiekvienas mokinys rudenį ir pavasarį turėdavo kasdien padirbėti 1,5—3 vai. sode. Sode buvo 17 sklypelių, kuriuos prižiūrėdavo III kurso mokinys, padedamas I—II kursų moksleivių, taip pat ir seminarijos pavyz dinės mokyklos mokinių. Jų darbas kas dien būdavo įvertinamas. Sodas baigtas tvarkyti 1881 m. pa vasarį. Buvo nutiesti pasivaikščiojimo takai, pasodintos medžių alėjos, įtaisyti suoliukai. Sklypus žymėjo lentelės, kuriose buvo nurodyta, kas čia auga ir kas tą sklypą prižiūri. Moksleiviai prižiūrėjo vais medžius (skiepijo, persodinėjo). Vykdami į darbo vietas, jie jau turėjo mokėti veisti sodus. 1876 m. sode buvo 700 derančių vaismedžių ir 2 tūkst. medelių, skirtų mokykloms. Buvo rengiamos medžių so dinimo šventės. Pavyzdžiui, per 1903 m. šventę pasodinta 300 liepaičių. 1914 m., prasidėjus karui, mokytojų seminarija iš Veiverių buvo iškelta. 1966 m., minint mokytojų seminarijos 100 metų jubiliejų, susirinkę jos auklėtiniai sode pasodino 100 ąžuoliukų. Dabar par kas gerokai sumažėjęs, išretėję želdiniai. Lentpjūvė ir kiti pastatai atsidūrė už parko ribų. Jo teritorijoje išliko XIX a. pašto rūmai — r. r. istorijos paminklas. 1931 m. parke buvo pastatytas paminklas moky tojo T. Žilinsko (skulpt. A. Aleksandravi čius) atminimui — v. r. dailės paminklas. Seminarijos pastate dabar yra vidu rinės mokyklos bendrabutis, o buvusiose arklidėse — mokyklos dirbtuvės. Senajame parke auga 16 vietinių rūšių medžiai. Šiauriniu pakraščiu parką supa mažalapės liepos, ošia trys didelės eglės, ąžuolai. Be to, yra 7 drebulių gru-
Balbieriškio mineralinė versmė pelė, vaisius nokina skroblai, prie van dens rymo žilvičiai. Iš 11 svetimžemių gražiausios yra juodosios pušys (skers muo— 60—75 cm, aukštis — 25 m). Švelnia žaluma parką gyvina trys euro piniai ir gana nemažas Sukačiovo mau medis. Veši sidabriniai klevai, didžiosios liepos. Parke yra pavėsinė, tolėliau — trys maži tvenkinukai. Architektė T. Sešelgienė parengė parko tvarkymo projektą. Veiverių parkas, geriau prižiūrimas, galėtų būti puiki poilsio vieta. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. BALBIERIŠKIO MINERALINĖ VERS MĖ — Balbieriškio apylinkėse. Nedidelė versmė trykšta dešiniajame Peršėkės upės krante, apie 200 m nuo žiočių. Vanduo skaidrus, druskų koncen tracija — 1,5 g/1. Tai chloro hidrokarbonato, kalcio-magnio tipo mineralinis vanduo. Versmės debitas — 0,3 1/s, van dens temperatūra---- |-8°C. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų.
218
STAKLIŠKIŲ MINERALINIAI Š A L niaus vaistininkas J. Kuševičius paskelbė, — Stakliškių apylinkėje, Ziukos kad vanduo tinka gydymui. Čia lankėsi ir Muravjovo pakviestas gydytojas F. Zekaime, netoli Gojaus miško, pievoje. Šaltiniai srūva į Obelties upelį. Vanduo lionka bei vaistininkas Ancyla. 1827 m. labai gardus, primena Birštono vandenų pragręžęs 10,5 sieksnio gręžinių, druskos čia ieškojo prof. J. Ulmanis. Stakliškių skonį. XV pab. istoriniuose šaltiniuose minidvaro valdytojas Songaila XIX a. vid. mas Stakliškių dvaras. Visas jo gyvenimas pradėjo statyti namą su šešiais butais, buvo susijęs su mineraliniais šaltiniais. arklidę, vartus, įveisė parką. Vanduo buvo šildomas geležiniais 1549 m. Žygimantas Augustas Stakliškes užrašė Barborai Radvilaitei. XVIII a., vamzdžiais. Gydymu buvo dar labiau su kai jos priklausė Lietuvos didžiajam sidomėta, kai 1841 m. dvaro karvės, su lauko etmonui L. Pociejui, žmonės, pri sirgusios niežais ar dedervine, išgijo trukę druskos, vartojo vieno Ziukos prausiamos sūriu šaltinių vandeniu. Pir šaltinio vandenį. Norėta įrengti druskos majam Lietuvos kurortui, deja, neteko viryklą, bet vėliau nustatyta, kad vande ilgai gyvuoti: 1857 m. trenkus žaibui, nyje jos tėra 0,5 %. Vis dėlto L. Pociejus sudegė pastatai, kurie nebuvo atstatyti. įrengė druskos viryklą, kurios griuvėsius Nuo 1853 m. valstybės iždas išnuomojo 1791 m. čia atvykęs matė S. B. Jundzilas. gydyklas Sacevičiui ir Vilniaus gydytojui Stakliškių druska 1790 m. susidomėjo B. Balinskiui su sąlyga, kad jie kurortą Lietuvos pakancleris Joachimas Chrepta- išplės, sutvarkys. Kurorte atsilankęs rašytojas V. Siro vičius ir atsiuntė čia Vilniaus universiteto fiziką Juozapą Mickevičių bei chemiką komlė mini, kad ligoniai grupėmis ir pa Sarterį. Mokslininkai siūlė druską iš vieniui vaikštinėja po Gojaus mišką, ren gauti šildant. Tai sudomino Vilniaus uni kasi balkonuose, galerijose. Kurorto pas versiteto studentą S. B. Jundzilą. Kartu tatai mediniai, yra alėjų. Kurorto vieta su Stakliškių seniūnu Tomu Mineika jis buvo vadinama Ziuka. Ziukos vanduo la apvažiavo ir ištyrė Stakliškių mineralinius biau vertintas negu Birštono. Vietiniai vandenis, be to, aplankė Nemunaitį, Birš gyventojai juo girdė karves, per karą toną, Labūnavą, Prienus. 1792 m. išleido vartojo maistui. Tuos šaltinius žmonės knygą „Apie Stakliškių druskos šaltinius vadino Sūrymais. ir druską“. S. B. Jundzilas rašė, kad šal V. Sirokomlė buvo susitikęs su garsiu tiniai sroveną tarp gražių lankų puikiame Vilniaus universiteto dailininku, 1831 m. ąžuolyne. Druskos gavybai įdėtos lėšos sukilimo dalyviu V. Dmochovskiu (1807— grįšiančios, jeigu druska būsianti par 1862), 1854 m. ir vėliau gyvenusiu Stak davinėjama. Jo nuomone, vandenį reikia liškėse. Gal čia jis ir nutapė paveikslus ne šildyti, bet šaldyti. Iš 20 gorčių vandens „Stakliškės“, „Miškingos apylinkės“ ir kt. gauta 2 gorčiai druskos. Tačiau 1794 m. 1964 m. šaltiniai paskelbti gamtos pa sukilimas sutrukdė šį sumanymą įvykdyti. 1851 m. ištyręs tris (sieringo, druskin minklais, 1985 m. priskirti prie r. r. pa go ir geležingo vandens) šaltinius, Vil minklų. T IN IA I
219
Aukštelkų ąžuolas
RADVILIŠKIS
VELNIO AKMUO — Radviliškio miškų urėdijos Baisogalos girininkijos 56 kvar tale. Matmenys — 4X3X2 m. Prie ak mens įrengta poilsinė. Apie akmenį yra žinoma padavimų. Pasakojama, kad velnias vilkęs akmenį žeme ir norėjęs juo užversti Baisogalos bažnyčios duris, bet nespėjęs — užgie dojęs gaidys. Ir dabar nuo to vilkimo išlikęs gilus griovys, o akmuo skilęs pusiau nuo velnio pritvirtintos grandinės, įdubimai velnio kojų esą įspausti. Anot kito padavimo, anksčiau šis akmuo skyręs dvarininko Komaro ir valstiečio Kadaro žemes. Komaras įsakęs nustumti akmenį kelis metrus į Kadaro lauką. Ne tekęs kelių metrų žemės, Kadaras ėmęs keiktis. Velnias ir išgirdęs. Grąžinęs tada akmenį į senąją vietą. Nuo tol žmonės akmenį vadina Velnio vardu, nes tik jis galįs tokią sunkenybę pakelti. Pasak tre čio padavimo, senovėje pro pat šį akmenį ėjęs viešas kelias. Žmonės naktimis ne pastebėdavę jo ir dažnai į riedulį atsi trenkdavę. Susikūlę vis nusikeikdavę: „Kad jį kur velniai paimtų, tą akmenį!“ Velniams įgrisę klausyti priekaištų ir vieną audringą naktį jie tą akmenį nuvilkę giliau į mišką, kad niekam netrukdytų. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. AUKSTELKŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,4 m, aukštis — 20 m) — Aukštelkų kai me, prie Radviliškio—Pakruojo kelio. Tai didžiausias apylinkės medis. į ąžuolą įkelta koplytėlė. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DAPŠIONIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 17 m) — Sidabravo apy linkėje, Dapšionių kaime. Tai storiausias Radviliškio rajono ąžuolas. Jis yra drevėtas. Auga sodyb-
Dvikamienis ąžuolas vietėje. Pasak žmonių, senovėje aplinkui ąžuolą buvusi akmenimis grįsta aikštelė, į kurią susirinkdavę žmonės garbinti šventosios ugnies. Ąžuolą aplankydavo Sidabrave kunigavęs (1905—1906) Vaiž gantas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DVIKAMIENIS ĄŽUOLAS (skersmuo — l, 13 m, aukštis — 32 m) — Radviliškio miškų urėdijos Radvilonių girininkijos 62 kvartale. Ąžuolo kamienas 2 m aukštyje šako jasi į du kamienus, kurie 3 m aukštyje vėl suauga. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. KURKLIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo—1,2 m, aukštis — 27 m) — Radviliškio miškų urėdijos Šeduvos girininkijos Kurklių miško 54 kvartale. Tokių galingų ąžuolų šiame kvartale yra ir daugiau. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos
221
aukštis — 33 m) — Radviliškio miškų urė dijos Gimbogalos girininkijos Liaudiškių miško 46 kvartale. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. LINKAIČIŲ PUŠIS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 32 m) — Radviliškio miškų urė dijos Radviliškio girininkijos Linkaičių miško 29 kvartale. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. ANTANISKIŲ MIŠKO PARKAS (82 ha) — Radviliškio miškų urėdijos Radvi liškio girininkijos 6 kvartale. Radviliškio girininkijos girininko K. Poškos iniciatyva prie miestelio, netoli Panevėžio—Radviliškio plento, buvo pra dėtas kurti miško parkas. Per talkas buvo sodinami introdukuoti medžiai ir krūmai. 1978 m. parke sutvarkytas miškas. Liaudiskių pušis Parke tyvuliuoja tvenkinys su sala. [rengta aikštelių, poilsio vietų su stalais paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. ir suoliukais, yra vaikų žaidimo aikštelių, paminklų. dainų estrada, medžiotojų svetainė „Zui kinė“, įtaisyta šviestuvų. Per melioracijos LINKAIČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — griovius nutiesti mediniai tilteliai. Prie 1,5 m, aukštis — 32 m) — Radviliškio miš parko yra Radviliškio girininkijos pasta kų urėdijos Radviliškio girininkijos Lin tas, bitynas. kaičių miško 23 kvartale. Parke auga daugiausia vietinių rūšių 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos (12) medžiai. Vyrauja eglės. Gausu pušų, paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. ąžuolų, beržų, žilvičių, kriaušių, pilkųjų paminklų. gluosnių. Iš introdukuotų medžių paso dinta Bankso pušų. Palei plentą driekiasi RADVILONIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — maumedžių eilė. Želia geltonosios kara1,0 m, aukštis — 18 m) — Radviliškio miš ganos. kų urėdijos Radvilonių girininkijos 51 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos kvartale, sename uosių, eglių, ąžuolų paminklu. miške. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos BAISOGALOS PARKAS (18,9 ha su paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa mišku) — Baisogaloje. minklų. Žinoma įvairių legendų apie Baisoga los pavadinimą. Esą senovėje, kur dabar LIAUDIŠKIŲ PUŠIS (skersmuo — 1,0 m, įsikūręs Baisogalos miestelis, būta pel222
ketų miškų. Per juos ėję Kauno—Šiaulių ir Raseinių—Panevėžio keliai. Jų kryžke lėje plėšikai užpuldinėdavę pirklius ir pa keleivius. Kiti čia ir galą gaudavę, dėl to ši vieta buvusi pavadinta Baisogala. Kitas padavimas aiškina, kad švedmečiu tris dienas ir tris naktis medinkeliu (rąstais grįstu keliu) nuo Šiaulių Kauno link žygiavę švedų kariai apsistoję kai riajame upelio krante. O dešiniajame įsitvirtinę lietuviai. Ilgai kariai vieni priešais kitus stovėję, bet nedrįsę pulti. Tada lietuvių karvedys įsakęs savo vyrams rengti svetimiems ateiviams galą. Švedai buvę užpulti ir sumušti, t. y. padarytas baisus galas, todėl ir vietovė imta vadinti Baisogala, o bevardis upelis — Kiršinu (nuo žodžio kiršinti). Žmonės žino net eiliuotą šį padavimą. Kalbininkai mano, kad Baisogalos pavadinimas kilęs nuo „lauko galo“. Žmonės čia gyveno labai seniai. Rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė minima XIII a. Baisogaloje būta karališko jo dvaro. 1666 m. Lietuvos didysis kuni gaikštis Jonas Kazimieras išnuomojo Bai sogalą Horbovskiams, vėliau — Suchodolskiams. 1777 m. dvaro valdytoju buvo J. Silvestravičius. Vėliau dvaras atiteko Komarams. Nepriklausomos Lietuvos metais Bai sogalos dvaras išvengė reformų, nes dva rininkas Komaras įsipareigojo auginti bulves ir valstybės monopoliui varyti spi ritą. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. 1857 m. Komarai Baisogalos dvare pastatė puošnius ir didingus stačiakampio formos rūmus su trimis rizalitais. Vėliau buvo pristatyti flygeliai. Rūmai priminė U raidę. Rūmų stilius turi ampyro bei klasicizmo bruožų, dekoras — secesinių elementų. Restauruotuose rūmuose įsi kūrė Baisogalos gyvulininkystės moks lo tiriamasis institutas. Be rūmų, XIX a. buvo dar 16 pastatų: oficinos, tipiškų klasicizmo bruožų arklidė-ratinė, kumety nas, sodininko namelis, ledainė, oranžeri jos ir kitų pastatų, kurie dabar pritaikyti
įvairioms reikmėms. Buvusioje ratinėjearklidėje įsikūrė biblioteka, šiltnamiuose auginami reti augalai. Čia renkasi šaški ninkai bei šachmatininkai. Už rūmų anks čiau stovėjo marmurinės Biblijos perso nažų skulptūros. Buvo trys tvenkiniai su kaskadomis. Įdomiame 1850 m. statytame neogotikos stiliaus mūriniame vėjo malūne (iš dalies rekonstruotame 1911 m.) dabar įrengta svetainė. Ūkiniams trobesiams būdinga liaudies architektūra. Buvusio Baisogalos dvaro ansamblis paskelbtas r. r. architektūros paminklu ir nuo 1982 m. restauruojamas pagal PKI architektės R. Tarabildienės projektą. XIX a. įkurtas parkas gražiai derėjo prie statinių. Centre jis yra simetriškas, į šonus — landšaftinio plano. Dabar par ke pastatyta dekoratyvių namelių vandens paukščiams, daug suoliukų, per tvenki nius nutiesta tiltelių su liūtų skulptū romis. Parkas restauruojamas pagal ar chitektės S. Daubarienės ir dendrologo L. Čibiro 1972 m. parengtą projektą. Parke vyrauja vietinių rūšių (20) au galai. Prie vartų siūruoja eglės, beržai, palei tvenkinius — guobos, uosiai, žil vičiai, tvenkinio saloje šlama tuopos. Ža liuoja mažalapių liepų alėjos. Introducentų yra apie 40 rūšių ir formų. Iš spyg liuočių minėtinos kedrinės pušys (skers muo — iki 35 cm), išlakūs europiniai mau medžiai. Gausu įvairių klevų: sidabrinių, totorinių, ginalinių ir paprastųjų bei platanalapių raudonais lapais. Čia šlama kitur retokos didžialapės karpytlapės for mos liepos, didelė hibridinė (didžialapės ir mažalapės mišinys) liepa. Sūpuojasi paprastieji svyruoklinės formos uosiai. Parką gyvina gausybė krūmų. Rudenį akį traukia gudobelės, uogas nokina baltauogės meškytės. Tamsiai rudais vaisiais ir spalvingais lapais išsiskiria rūgštieji žagreniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
223
mos medis. Pavasarį tarsi robinijos gel tonai žydi nukarusios darželinio pupmedžio kekės. Mėgėjai pasodino baltąjį šilkmedį, nokinantį valgomus vaisius. Par ke daug krūmų. Puikuojasi sedulos, saus medžiai, geltonomis uogomis aplimpa šaltalankių šakos, noksta auksuotieji ser bentai. Parką supa Suojos intakas Laba, vie noje vietoje užtvenktas, su sala. Įrengta apžvalgos aikštelė. 1963—1965 m. ar chitektas A. Tauras parengė jo tvarkymo projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. Beinoravos parkas BEINORAVOS PARKAS (4 ha) — Sidabravo apylinkėje, Beinoravos kaime. XIX a., dvarą valdant Malinskams, iškilo rūmai bei kiti pastatai, įkurtas ir parkas, kuriam dabar per 200 metų. Jo plotas — apie 2 ha. Be to, yra ir naujasis parkas. Senajame auga drūti ąžuolai, pavieniai ir alėjomis plaukuotieji beržai. Įvažiavusius į parką lydi mažalapių liepų ir skirpstų alėja. Iš senųjų želdinių, ro dos, drūčiausi yra uosiai (skersmuo — 1,1 m, aukštis — per 30 m). Iš viso auga maždaug 12 vietinių rūšių medžiai. Introducentų gausumu parkas gali rungtyniauti su daugeliu turtingų Respublikos parkų. Botanikai suskaičiavo apie 60 rūšių ir formų. Be tradicinių, auginamų ir kituose parkuose, yra retų. Šlama dvi grupės senų vakarinių geltonviršūnių tujų (Thuja occidentalis
var.
f.
eureo-spicata
Beissn.).
Labai gražus karuotasis karpytlapės formos beržas (skersmuo—45 cm, aukš tis— 25 m). Pasodinta paprastojo buko purpurinių medelių. Parke yra bene 8 rūšių ir formų klevų, iš jų retesni platanalapiai purpuriniai medeliai. Puošni didžialapė 25 m aukščio ir 70 cm skersmens liepa. Dar gražesnis jos karpytlapės for
BURBIŠKIO PARKAS (28 ha, su šalia esančiu Kleboniškio mišku — 40 ha) — Pakalniškių apylinkėje, Burbiškio kaime. XVI a. antrojoje pusėje Burbiškio dvaro dar nebuvo. Žemės, miškai ir kitos valdos priklausė Smilgių dvarui, todėl ir vietovė buvo vadinama Smilgiais. 1686 m. sutartyje, rašytoje Padubysyje, jau minimas Burbiškio dvarelis, kuriam priklausė 6 valakai žemės, 3 užusieniai ir Maneitų bei Vinikų kaimai. Padubysys priklausė dvarininkui Burbai, tikriausiai todėl ir jo valdos Burbiškiu buvo pa vadintos. XVII a. Burbiškio dvaras ati teko dvarininkams Drobišoms, vėliau — Antanui Tovianskiui, Motiejui Staševičiui, Dominykui Tiškui. XVIII a. antrojoje pusėje iškastas Ilgasis tvenkinys. Kiti tvenkiniai buvo kasami XIX—XX a. Kai kuriuose būta po 14—15 salų. Tvenkinius sotino per parką tekantis Liulo upelis. Buvo nutiesti takai, pastatyta tiltų, pavėsinių, suolų, skulp tūrų. Palei Veideikių—Rozalimo kelią nuo ažūrinių metalinių vartų stulpų nusidriekė dviejų eilių beržų alėja. Nuo stulpų į šo nus — liepų alėjos. Beržų alėja siekia Ilgąjį tvenkinį, dešinėje, aplenkdama seną sodą su eglaičių alėjomis, priartėja prie XX a. pr. sudegusio dvaro rūmų pamatų.
224
Kairėje senųjų sodų vietoje įveistas eg lynėlis, nuo kurio kelias ėjo Didžiojo tvenkinio link. Tvenkinio viduryje plyti didelė smailiabokštė gulbių perykla. Tarp Didžiojo tvenkinio ir kelio į Rozalimą buvo sodininko sodyba, už jos — raudonų plytų bokštais puoštas tvartelis, murinę tvora sujungtas su sodininko namu ir dailia oranžerija, apsupta pievų. Tvenki niai sujungti lieptais ir tilteliais. Vienoje apvalioje čerpėmis dengtoje pavėsinėje buvo spintelė su knygomis svečiams. Į salos apžvalgos aikštelę vedė skaldytų girnapusių laiptai. Į salą galima buvo pa tekti kabančiu tilteliu. Prie jo sraigtiniai laiptai kilo į apžvalgos kalnelį šalia tven kinių. Dar toliau buvo pirtis. XIX a. dvarą valdę Bažanskiai pas tatus rekonstravo. Centre stovėjo rūmas su keturių aukštų bokštu, pietinėje pu sėje — akmeninis svečių flygelis su dviejų aukštų gynybiniu bokštu. Kitame gale — smailiabokštė balandinė, kurioje burkavo įvairiausi balandžiai. Vakariniame parko pakraštyje — virtuvė, o šiaurinėje — bene pats įdomiausias statinys — į koplyčią panaši ledainė su bokšteliais. Dvarą valdant Mykolui Bažanskiui, buvo pastatyta daug skulptūrų. Priešais rūmus — šeimos narių biustai. 1911 m. iškilo Vytauto, 1912 m.— Adomo Micke vičiaus paminklai. Kiek vėliau beržų alėjos pradžioje priešais vartus buvo pastatyta Lurdo madonos statula ir keturios liūtų skulptūros prie tvenkinių. Pakrantėse — undinės. Skulptūrų autorius — Kazimie ras Ulianskis (g. 1878). Iš jo kūrinių mūsų dienų sulaukė A. Mickevičiaus, Vytauto, Marijos skulptūros. Tiesa, A. Micke vičiaus skulptūra per karą buvo sužalota. Du liūtai buvo nugabenti į Šeduvą ir stovi prie įėjimo į miesto parką. „Raseinių Mag dės su velniu“ skulptūra sunaikinta, o dar vienas kūrinys — velnių grupė — nerastas. Parkas įveistas XIX a. M. Bažanskio iniciatyva. Restauruotas 1968 m. (archit. 15. Lietuvos gamtos paminklai
V. Gabriūnas). Jame yra tvenkinys su septyniomis salelėmis, trys apžvalgos aik štelės ant kalvelių, akmeniniai tilteliai per kanalus. Dvaro kiemą juosia akme ninė tvora. 1920 m. nuotraukoje matyti graži keturiaskliautė medinė pavėsinė, pa puošta saulės spindulių ornamentais. Medelių parkui buvo atvežta iš svetimų kraštų. Driekiasi beržų, eglių, baltųjų gluosnių ir alyvų alėjos. Tebėra balzaminių tuopų ir kaštonų alėjų likučiai. Dendrologų duomenimis, dabar čia yra 17 rūšių vietinių medžių, tarp kurių vyrau ja uosiai. Daug yra šermukšnių, ievų, kle vų, prie kūdrų — žilvičių. Iš 10 rūšių in trodukuotų medžių įspūdingiausios tuo pos: balzaminės, augančios išretėjusioje alėjoje, ir dvi drūtos didžiosios. Dailūs paprastieji kaštonai, baltieji sidabriniai gluosniai. Netoli kelio į Rozalimą parke dunkso dubenuotasis akmuo — archeolo gijos paminklas. Burbiškio dvaras ir parkas susiję su kai kuriais kultūrinio gyvenimo momen tais. Rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė čia susitikdavo su J. Basanavičiumi ir svars tydavo švietimo, liaudies kūrybos kau pimo bei kitas panašias problemas. Dvaro savininkas M. Bažanskis buvo vedęs žinomo visuomenės ir kultūros vei kėjo Petro Vileišio dukterį Mariją, todėl ir šis čia lankydavosi. Emilija Bažanskytė studijavo Lvovo universitete. Lenkų poetas T. Boj-Selinskis ir keli kiti jai yra paskyrę eilių. Ištekėjo už lenkų poeto, apysakų autoriaus, feljetonisto Korneli jaus Matušinskio (1881 —1953), kuris čia dažnai lankėsi ir gyveno. Paminklų res tauravimo projektavimo institute išliko 1910—1912 m. P. Vileišio, K. Ulianskio, K. Matušinskio ir kitų nuotraukų. 1981 m. PKI darbuotojai (A. Vojevodskaitė ir kiti) aprašė Burbiškio parko istoriją, parengė restauravimo projektus, tačiau parką ir statinius dar reikia tvar kyti. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės
225
saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. GRINKIŠKIO PARKAS (50,1 ha) Grinkiškio miestelyje. 1554 m. didikas Nikiforas Laveika įsūnijo savo giminaitį Joną Belozarą ir užrašė jam Šaravų dvarą. Dvaras priklau sė Belozarams iki XIX a. Vėliau jį valdė Rimvydas. Pasak žmonių, nuo Grigorijaus Laveikos vardo dvaras imtas vadinti Grin kiškiu. Ilgainiui įsikūrė Grinkiškio mies telis. Išlikusiuose mediniuose rūmuose da bar — ūkio kontora ir biblioteka. Tebėra du ūkiniai akmeniniai pastatai, pastatyta nauja medinė estrada. Mišraus stiliaus parkas įkurtas XIX a. Čia ošia 10 vietinių rūšių medžiai: eglės, ievos, mažalapės liepos, augančios dau giausia lizdais, be to, yra 20 m alėja, daug išlakių uosių ir klevų. Iš 6 introducentų rūšių minėtinos senos vakarinės tujos, keli kaštonai. Želia alyvų krūmai, robinijos ir karaganos. Parką juosia Šušvė, telkšo didelis tvenkinys. Pūpso dubenuotasis akmuo — v. r. archeologijos pa minklas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. MALD2IONŲ PARKAS (2,1 ha) Alksniupių apylinkėje, Maldžiūnų kaime. XIX a. dvarininkas Ropas pastatė dvie jų aukštų mūrinius centrinius rūmus ir ūkinius trobesius, kurie išliko. Tuo pačiu metu buvo įkurtas landšaftinio plano parkas. Jį puošia tvenkinys su sala. Parke auga daugiausia vietinių rūšių (13) me džiai. įspūdingiausi bene 200 metų išsi keroję ąžuolai. Kai kurių kamienų skers muo — 1 m ir daugiau. Ošia sudiržę ber žai. Pietinę parko pusę juosia 200 m ilgio mažalapių liepų alėja. Tikriausiai tik šiame parke šlama gražus penkialiemenis žil vitis. Iš svetimžemių (čia jų yra 10 rūšių) graži dvikamienė kalninė pušis, keli eu-
Raudondvario parkas ropiniai maumedžiai (skersmuo — 35— 40 cm). Be to, yra balzaminių tuopų. Par kas nedidelis, bet jaukus. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. RADVILONIŲ PARKAS (5,7 ha) — Alks niupių apylinkėje, Radvilonių kaime. Radvilonių dvaras priklausė Radvi loms, o nuo 1800 m.— Ropams. XIX a. pastatyti dviejų aukštų mūriniai rūmai, keli ūkiniai trobesiai. 1763 m. už kilometro nuo kaimo buvo Radvilonių bažnyčia. Parko medžiai nėra įvairūs: 8 vietinės ir 17 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšys. Iš vietinių drūčiausi ąžuolai, uosiai, baltosios tuopos. Pats aukščiausias ir įspūdingiausias medis — tai 23 m aukščio ir 1,5 m skersmens guoba (vinkšna). Ji galėtų būti paskelbta gamtos paminklu. Iš introducentų gražiausi spygliuočiai: ilgaspyglės kedrinės pušys (aukštis — 20 m, skersmuo — 45 cm), iki 20 m aukščio sibiriniai kėniai. Kai kurie spygliuočiai džiūva. Už juos dar aukštesni ir drūtesni europiniai maumedžiai (skersmuo — 30 ir 60 cm, aukštis — 25 m). Parko pasi didžiavimas — dviliemenis geltonžiedis
226
kaštonas. Į centrinius rūmus veda pa prastųjų pūslenių gyvatvorė. Parko pakraščiu alma mažas Sakos upelis, įtekantis į Daugyvenę. Parke įreng tas bitynas. Priešais rūmus — parteris su gėlėmis. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. RAUDONDVARIO PARKAS (33 ha) — Pakalniškių apylinkėje, Raudondvario kaime. Raudondvaris įsikūrė XVIII a. pab., kai dvarininkas T. Ropas iš Šeduvos per kėlė dvaro centrą į naują vietovę ir pava dino Raudondvariu. XIX a. čia iškilo dvaro pastatų kompleksas, dviejų aukštų cen triniai rūmai, oficina, sandėlis, svirnas, tvartas ir kiti statiniai, sulaukę ir mūsų dienų. Žemės ūkio mokyklos direktorius Albertas Stasiulis 1972 m. pradėjo kom plekso restauravimo darbus, kurie truko apie 10 metų. Pirmiausia buvo rekonstruo tas vandens malūnas, pastatytas priesta tas. Čia įsikūrusi ūkio kontora ir jaunimo klubas. Iškilo ir kultūros rūmai. Ūkiniame pastate dabar įrengtas bendrabutis ir valgykla. Akmeniniame buvusiame sandė lyje atidaryta parduotuvė ir jaunimo ka vinė, centriniuose dvaro rūmuose — moko masis korpusas. Mirus A. Stasiuliui, kom pleksą toliau tvarkė ūkio direktorius J. Majaras ir architektas G. Guokas, pagal kurio projektą pastatytas maniežas. Planuo
15*
jamas hipodromas, poilsio kompleksas, vaikų darželis, stadionas, naujas parkas. Numatoma įkurti paveikslų galeriją. XIX a. kalvotoje vietoje įveistame miš raus stiliaus parke gražu ir dabar. Va kariniu jo pakraščiu teka Daugyvenė. Parke yra ir erdvių aikščių, ir mažų aikš telių. Driekiasi paprastųjų klevų alėja, kerojasi drūti ąžuolai, liaunomis šakelė mis svyra beržai, stiebiasi baltosios tuo pos, šlama uosiai, čia auga 10 vietinių ir 14 introdukuotų rūšių medžiai. Aukšti jau džiūstantys sibiriniai kėniai, veši pil kieji. Kankorėžius brandina didžiosios pocūgės, pavasarį gležnučiais spygliais pasidabina europiniai maumedžiai. Auga kininės tuopos. Tvenkinio viduryje įrengtas fontanas, sutvarkyti takai bei vejos. Parką numatoma plėsti. Raudondvaris greit su sijungs su Šeduva. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ARIMAIČiy Š A L T IN IS — Aukštelkų apylinkėje, Arimaičių kaime. Tai sraunus šaltinis, almantis P. Lu bino sodybos kieme. Iš šaltinio srūva beveik 300 m ilgio upelis, tekantis į Ari maičių ežerą. Vanduo skaidrus, šaltas, skanus. Šaltinio plotis — 0,5 m, debitas — apie 10 1/s. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hidro loginiu gamtos paminklu.
227
Akmenės akmuo
RASEINIAI
AKMENĖS AKMUO — Šiluvos apylinkė je, Akmenės kaime. Matmenys — 5X3X 3,5 m. Akmuo pilkas, nelygus. Ant jo įrengta koplytėlė. Aplinkui auga alyvų krūmai. Iš tolo akmens beveik nematyti — užgožia klevai, beržai. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DUBENUOTASIS (PĖDUOTASIS) AK MUO — Šiluvos apylinkėje, Žalpių kaime. Matmenys — 3X 3,5X 1,5 m. Akmuo plokščias, pilkas, su pėda (įdubimu) — guli pelkėje, apaugusioje medžiais ir krūmais. Jo link veda lentinis takelis. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
(Skirtinio akmuo Skirtinio upelio krantą, iš vandens kyšo 2 m aukščio jo dalis. 1974 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
PAKALNIŠKIŲ AKMUO — Pagojukų apylinkėje, Pakalniškių kaime. Matme nys — 4X 2,5X 2,2 m. Akmuo rusvas, guli netoli švedkapių, kultūrinėse ganyklose. Jį atkasė meliora toriai. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
ALEKNOS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 28 m) — Paliepių apylinkėje, Gervinęs kaime. Ąžuolas džiūsta; daugiau nei pusė jo šakų sausos. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
RINKSELIŲ AKMUO — Šiluvos apylin kėje, Rinkšelių kaime. Matmenys — 4X 4X 1,5 m. Akmuo pilkai rusvos spalvos, skilęs į dvi dalis. Prie jo auga eglė, šermukšnis, netoliese — giraitė. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. SKIRTINIO AKMUO — Nemakščių apy linkėje, Paskirtinio kaime, Skirtinio upelio dešiniajame krante. Matmenys — 6X 5X2,2 m. Pilkas apsamanojęs akmuo remiasi į
GRAŽUSIS ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,4 m, aukštis — 28 m) — Padubysio giri ninkijos Bedančių miško 36 kvartale. 2 m aukštyje ąžuolas gražiai šakojasi. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MOLAVĖNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 24 m) — Nemakščių apy linkėje, Molavėnų kaime. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos
229
VIENIŠOJI PUŠIS (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 22 m) — Pikčiūnų girininkijos Zvėgių miško 30 kvartale. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
Aleknos ąžuolas paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. STORASIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 27 m) — Padubysio giri ninkijos Bedančių miško 42 kvartale. Ąžuolas pradeda džiūti. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. EGLĖ (skersmuo — 0,7 m, aukštis — 36 m) — Raseinių miškų urėdijos Viduk lės girininkijos Blinstrubiškių miško 11 kvartale. 1987 m. eglė paskelbta v. r. gamtos paminklu. DIDŽIOJI EGLĖ (skersmuo— 1,1 m, aukštis — 37 m) — Raseinių miškų urė dijos Viduklės girininkijos Blinstrubiškių miško 11 kvartale. 1960 m. eglė paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
ARIOGALOS PARKAS (6 ha) — Ario galoje. Nuo XVI a. žinomas Ariogalos dvaras, kurį valdė seniūnai. Valdytoju buvo Belazaras. XIX a. dvaras priklausė Miu leriui, vėliau— Morkui (dalis dvaro). Rekonstruojant rūmus, rastas įrašas: „1640 m.“— tikriausiai tai yra rūmų statybos data. Išlikusiuose rekonstruotuose dviejų aukštų rūmuose 1963 m. įsikūrė tuber kuliozės ligoninė. 1940—1951 m. čia veikė vidurinė mokykla. Išlikęs ūkinis dvaro pastatas. Parkas įveistas neseniai. Žaliuoja 13 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. į centri nius rūmus veda klevų alėja. Aplinkui parką ošia mažalapių liepų alėjos, gru pelėmis supasi žilvičiai. Rudenį raudoniu dega drebulių viršūnės. Kur kas daugiau (35) introdukuotų rūšių. Prie centrinių rūmų auga juodosios ir sibirinės pušys, europiniai maumedžiai, vakarinės ir jų piramidinės formos tujos. Parteryje prie akmens su ligoninės užrašu driekiasi kazo kinis kadagys. Be to, pasodinta pensilvaninių, žaliųjų, amerikinių uosių, pilkųjų, balzaminių, didžiųjų tuopų. Želia baltųjų sedulų gyvatvorė. Ant namo sienos vynio jasi penkiapirščiai vynvyčiai. Parke nutiesta takų, tvenkinyje tarsi veidrodyje atsispindi medžiai ir vejos. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. BILIŪNŲ PARKAS (31,3 ha) — Girkal nio apylinkėje, Biliūnų kaime. Senovėje dabartinio Biliūnų kaimo žemės priklausė Pašaltuonio dvarui. Vėliau, kai šie turtai atiteko Bilevičiams,
230
Raseinių parkas
Vienišoji pušis
vietovė imta vadinti Bilevičiais. Pasako jama, kad, Bilevičiams pakeitus pavardę j Biliūnus, vietovė pavadinta Biliūnais. Iš istorinių dokumentų žinoma, kad XVI a. Žemaičių žemės raštininkas Mikalojus Burba už 500 kapų grašių užstatė dvarą Bilevičiui. 1592 m. minimas Bilevičių dvaras. XVIII a. jį valdė Puzinas (A. Bilevičiūtės sūnus), kuris 1763 m. dvarą do vanojo sesers sūnui, Tverės tėvūnui Antanui Gelgaudui. Paskui dvaras vėl atiteko Bilevičių giminei. Paskutinis jų atstovas Juozas Bilevičius 1850 m. dvarą paliko anūkėms: Kalikstai ir Julijai Pilsudskytėms. Pilsudskiai už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo caro ištremti į Sibirą, o dvaras atiteko Nikolajui Daškovskiui. Kai dvarininkas paseno, giminės jo neprižiūrėjo, negydė, todėl 1925 m. jis dovanojo dvarą savo vežikui Jonui Ka minskui už slaugymą. Šis 1934 m. pastatė mūrinę ledainę (PKI saugoma jos nuo trauka). Įdomu prisiminti, kad N. Daškovskis dovanojo J. Kaminskui auksinį ar sidabrinį portsigarą su visų Biliūnų dvaro savininkų autografais. Kaminskai jį dar turėjo po Antrojo pasaulinio karo. Vietiniai žmonės pasakoja, kad rūmai
statyti 1427 m. kartu su Raseinių bažny čia ir yra to paties autoriaus. 1515 m. rūmai buvo restauruoti (tokia data už mūrytame lange). Tačiau specialistai mano, kad namas tuomet galėjo būti me dinis. 1763 m. inventoriuje minimi senas namas, du grūdų sandėliai, ledainė, bra voras, arklidė, vežiminė, tvartai, malūnas bei molinė jauja. Matyt, verta tikėti, kad kadaise rūmai buvo nemenki, nes yra ži noma, kad juose 1702 m. sausio mėn. buvo apsistojęs Švedijos karalius Karo lis XII. 1812 m. čia viešėjo Napoleono armijos maršalas Magdonaldas ir net, kalbama,— Rusijos carienė. Dabar rūmai smarkiai apnykę. Iš se nųjų dvaro statinių likę rūmai ir svirnas. 1727 m. statyti rūmai buvo su veranda, kurią 1958 m. sugriovė vėjas. Rūmuose nestigo prabangos. Buvo net teismo salė. Valgomajame išlikęs paveikslas „Vyno šventė“. Viršum durų — heraldika. Langų stiklai spalvoti, grindys parketo, krosnys ir židiniai baltų koklių. 1929 m. kambaryje dar buvo dvarininko N. Daškovskio por tretas visu ūgiu. Rūmai ir svirnas paskelbti v. r. ar chitektūros paminklais. 1969 m. ir 1989 m.
231
PKI parengė riimų rekonstrukcijos pro jektą. Autoriai — O. Zalytė, E.Bagdo nienė, R. Putrimienė. Parkas įveistas XVIII a. ant Šaltuonos kranto. Vėliau papildytas naujų rūšių medžiais. Iš senojo parko išlikusi 120 m ilgio ir 4 m pločio mišri mažalapių liepų bei paprastųjų klevų alėja. Eilės susodin tos 3 m atstumu. Išsikeroję ąžuolai, uosiai, auga skroblai. Labai drūta vinkšna (skers muo— 1,2 m, aukštis — 35 m). Parke auga 14 vietinių rūšių medžiai. Introducentų yra 18 rūšių ir formų. Dailūs deran tys europiniai maumedžiai, kaštonai, pil kosios, didžiosios tuopos, alyvos, karaganos, robinijos. Prie centrinių rūmų auga diemedis. Nors šis puskrūmis kilęs iš Ispanijos, tačiau mūsų sodybose dažnai augintas, dainose apdainuotas. Nors gels vai žali vamzdiški jo žiedeliai, sukrauti šluotelėmis, gana kuklūs, tačiau šakelės kvapnios. Jų arbatą galima gerti nuo dantų skausmo, peršalimo, reumato, tinka kompresams, skalavimui. Prie stadiono auga švedinis šermukšnis. Vitaminingus vaisius nokina raukšlėtosios erškėtrožės
gyvatvorė. Parteris apsodintas stačia kampėmis lanksvomis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. RASEINIŲ PARKAS (2,5 ha) — Rasei niuose. Po Antrojo pasaulinio karo įkurtas nedidelis ir jaukus parkas su gražiu tven kiniu (yra tiltelis). Yra teniso, šokių aikštelės. Parke auga pušys, eglės, blindės. Pavasarį baltuoja ievos. Net žiemą rau doniu dega putino uogų karoliai. Dera laukinės kriaušės. Iš viso yra 16 vietinių ir 30 introdukuotų rūšių ir formų medžių. Drūti (60—70 cm) baltieji gluosniai, 20— 40 cm skersmens europiniai maumedžiai. Dauguma medžių ir krūmų dar jauni. Pasodinta šešių rūšių tuopos (berlyninės, kininės, kvapiosios, glaustašakės, balzaminės, didžiosios). Iš retų augalų yra graižažiedžių veigėlių, pavasarį pasipuošiančių rožiniais žiedukais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
ROKIŠKIS
„02AKMENIS“— Rokiškio miš kų urėdijos Vyžūnų girininkijos Gylių miš ko 71 kvartale. Matmenys — 5,1 X3X 3,3 m. Pasakojama, kad kartą ant akmens užšokęs stirninas, tad vilkas jo nepasie kęs. Nuo to laiko akmuo vadinamas Ožakmeniu. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. AKMUO
BRADES1Ų ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 28 m) — Kriaunų apy linkės Bradesių kaime. Ąžuolas gyvybingas, žydi ir dera, vainikas jo sveikas. Medis puikuojasi prie kelio iš Rokiškio į Zarasus, gražioje vietoje, iš kurios matyti Zelvės, Sartų ir kiti ežerai. Aptvertas tvorele. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. GIRIOS LIEPA (skersmuo — 1,95 m, aukštis — 34,5 m) — Rokiškio miškų urėdijos Girios girininkijos 1 kvartale. Mažalapės liepos gali išaugti iki 30 m aukščio, o ši yra aukštesnė. Liepų am žius — 500—600 m. Kiek metų ošia Girios liepa, niekas nežino. Ji yra gyvybinga, žydi. Girios miškas — senosios Dusetų girios likučiai. Pasak žmonių, ši liepa iš augusi iš šimto liepų metūgių. Taip ban doma paaiškinti jos didingumą. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. paminklų. SALŲ TUOPOS (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 34 m) — Salų kaime, parke. Tai gyvybingos, tačiau džiiistančiomis viršūnėmis 4 pilkosios tuopos. 1960 m. tuopos paskelbtos gamtos paminklu, 1987 m. priskirtos prie r. r. paminklų.
ILZENBERGO PARKAS (10 ha) — Juo dupės apylinkės Ilzenbergo kaime. XIX a. vokiečių kilmės carinės Rusijos inžinierius, tiesęs Maskvos—Peterburgo geležinkelį, nusipirko žemės ir pastatė rū mus. Sodybą pavadino žmonos Ilzės var d u — Ilzenbergu (Ilzės kalnu). Vėliau tą dvarelį valdė Dimša. Dabar rūmai ir šalia esantis gyvenamasis namas res tauruoti, juose įsikūrė „Ekrano“ gamyklos poilsio namai. Parkas įveistas gražioje vietoje, prie Ilgio (Garajo) ežero. Per parką teka be vardis vasarą išdžiūstantis upelis. Tven kinys priaugęs žolių. Parke žaliuoja 23 vietinių rūšių medžiai. Kelias į centrinius rūmus apsodintas eglaitėmis. Medyne au ga ir iš toli matoma 30 m aukščio ir 90 cm drūtumo eglė. Keroja du dideli ąžuolai. Vienas iš jų — 25 m aukščio ir 1,75 m drūtumo — galėtų būti paskelbtas gamtos paminklu. Medynėliuose ir prie kelio auga klevai (skersmuo — 70 cm, aukštis — 24 m). Drevėtas ir nusenusias liepas keičia uosiai. Iš introdukuotų medžių įdomiausia Engelmano eglė. Nors ji skurdoka, ta čiau 13 m aukščio ir 26 cm skersmens. Savo tėvynėje Siaurės Amerikoje šios eglės išauga iki 50 m ir gyvuoja apie 400 metų. Kol prinoksta, kankorėžiai sau lėje traukia akį tamsiu raudoniu. Lie tuvoje Engelmano eglės dažnai skursta, nors ir dera. Miškuose neauginamos. Europoje sodinamos nuo 1863 m. Pakelia užterštumą, todėl galėtų būti auginamos pramonės rajonuose. Stambus sibirinis kėnis (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 23 m), vakarinė tuja (18 m aukščio, 40 cm drūtumo kamienu). Įspūdingi paprastieji Svedlerio formos klevai (76 cm drūtumo). Kvepia balzaminės tuopos, valgomus vai sius nokina varpinė medlieva. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
234
Akmuo „Ožakmenis“
Ilzenbergo parkas ONUŠKIO PARKAS (12,5 ha) — Juodu pės apylinkėje, Onuškyje. Onuškio dvaras minimas 1522 m. XVIII—XIX a. jis priklausė Komarams. Buvo pastatyti centriniai dvaro rūmai, tvartai, kiti ūkiniai bei gyvenamieji namai. Išliko tik dalis pastatų. Nebėra ir centrinių rūmų. Parke įrengti trąšų ir kiti sandė liai, naftos bazė, lentpjūvė. Parkas, pasak vietinių gyventojų, buvo gerai prižiūrimas. Jį juosė eglaitės, buvo gėlynų. Tvenkinio vanduo buvo keičiamas (papildomas iš šaltinio). Šiuo metu parke yra du tvenkiniai. Auga per 21 rūšį vie tinių medžių ir krūmų. Parko šiaurės va karų pusėje auga eglynas. Vienos eglės, ošiančios už centrinių rūmų griuvėsių. 236
aukštis — 28 m, skersmuo — 83 cm. Stūkso gumbuoti ąžuolai. Yra karpotųjų beržų. Seni 24 m aukščio ir 70 cm drūtumo klevai. Dviem eilėmis (po 15 ir 7) auga uosiai. Introducentų yra 8 rūšių. Įspūdin gesni 60 cm drūtumo europiniai maume džiai. Storiausias spygliuotis — V e i m u t n pušis (aukštis — 30, skersmuo— 1 m), išsišakojusi į du liemenis. Jos viršūnės nudžiūvusios. Parke žydi alyvos, raudonuogiai šeivamedžiai, geltonosios karaganos. Parkas turėtų būti geriau tvarkomas, reikėtų iškelti iš jo sandėlius, svarstykles ir kita. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
PANDĖLIO PARKAS (5,4 ha) — Pan šlamėjo seni ąžuolai. Vasarą iš oranže rijos buvo išnešamos gėlės ir laikomos dėlyje. XVII a. žinomas Pandėlio dvaras, privazose. Jose augo ir gražios rožės, klausęs Rajeckams. Vėliau dvaras ati kurios per Pirmąjį pasaulinį karą išnyko. teko Chreptavičiams, valdžiusiems iki Vasarą parke buvo pastatomas paviljonas 1767 m. Tais metais Pandėlio dvarą nusi su tautodailininkų padirbtais suolais ir pirko Ignas Koscelkovskis. Šiai giminei stalais. Meniškas pasagos formos stalas dvaras priklausė iki 1922 m., kai Koscel- ir suolai stovėjo liepų alėjoje. Parką puošė kovskio, grįžusio iš Rusijos, našlė pardavė apvažiuojamosios alėjos. Tvenkinyje buvo jį dviem broliams Stumbrams. Po Stum veisiami karpiai. Kartais, pavyzdžiui, per brų kurį laiką dvaro savininku buvo Za- Sv. Onos atlaidus, čia būdavo plaukiojama puošnia gondola. Parką prižiūrėjo Matas borskis. Centrinius dvaro rūmus ir kitus namus Šimkus. XX a. už malūno dar kabojo Koscelkovskiai pastatė XIX a. antrojoje varpas, kadais šaukdavęs baudžiaunin pusėje (ir anksčiau buvo pastatų). Rūmai kus į darbą ir pietų. Viename kvadrate mediniai, iš eglinių rąstų, su verandomis, puikavosi stogastulpis (po Pirmojo pa apkalti lentomis. Jie stovėjo ant kalvos saulinio karo dar buvo). Iš trijų pusių prie Apaščios upės. Stumbrai negalėjo parką juosė mūro siena. Dabar parke ošia 13 rūšių medžiai. suremontuoti aplūžusių rūmų, todėl juos nugriovė, o iš gerų rąstų pastatė kelias Nemenki ąžuolai pusmetrio drūtumo ka klėtis. Dabar išlikę tik pamatai ir rūsiai. mienais. Driekiasi klevų, liepų alėjos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai Liepos senos ir augalotos, o guobos už jas dar įspūdingesnės (skersmuo — 65—110 dvare gydė sužeistus arklius. Parko gale buvo vežiminė, rytinėje da cm). Gražiai auga vinkšnos. Introducentų lyje — spirito varykla, pastatas, kuriame yra 5 rūšių — tai sibiriniai maumedžiai, buvo laikomi jautukai, ledainė. Už rūmų paprastosios alyvos, juodosios gudobe buvo oranžerija. 1857 m. iškilo vėjo ma lės, pilkosios lanksvos ir gyvatvore au lūnas. Dar stovėjo kluonas, virėjos na gantys finaliniai klevai. Vėliau parke melis, kalvė, tvartas. Kalvės sienoje pa buvo netvarkingai prisodinta įvairių me žymėti 1851 metai. Visi pastatai eklektinio džių ir krūmų, net vaismedžių. Sutvar stiliaus. Virėjos namelis ir kalvė — iš lau kytas parkas galėtų sulaukti daugiau lan ko akmenų. Dauguma statinių nugriauti. kytojų. Su Pandėlio dvaru ir parku buvo susi Dabar vaizdą darko nauji statiniai: jęs ne vieno kultūros veikėjo gyvenimas. šokių paviljonas, estrada, lentpjūvė, ka 1818—1819 m. Pandėlyje kunigavo poetas pinės. XIX a. pirmojoje pusėje Mykolo Antanas Strazdas. Poetas ir vertėjas Koscelkovskio įveistas parkas, nors ir Valerijonas Ažukalnis (Zagurskis, 1816— 1874) dirbo raštininku pas dvarininką labai pakitęs, išliko. Italijos romantizmo laikų stiliaus parkas išsidėstęs kvadra Koscelkovskį. Pirmuosius eilėraščius jis tais, kuriuos jungė žvyruoti takai. Pakraš sukūrė dirbdamas Pandėlyje. Po Antrojo čiais augo dekoratyviniai karpomi ir uo- pasaulinio karo Pandėlio rajono laikraš giniai krūmai (serbentai, agrastai). Kvad čio redakcijoje dirbo poetas Paulius Šir ratų centruose — obelys bei kiti medžiai. vys (1920—1979), rūpinęsis parko globa, Dekoratyviniai medžiai sodinti arčiau ne kartą čia lankęsis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės centrinių rūmų. Priekyje — gėlynas, kurį aplenkdavo 2—4 arkliais kinkytomis ka saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. rietomis atvykę svečiai. Gėlyno viduryje gamtos paminklų.
237
PANEMUNIO PARKAS (4,5 ha) — Panemunio apylinkės Panemunio kaime. Panemunis jau 1566 m. buvo valsčius. 1588 m. minimas dvaras. Jis ribojosi su Kazliškio, Fedorovičių, Paliepių dvarais, Apaščia siekė Čedasų ir Onuškio dvarų valdas. 1598 m. dvaras atiteko Jurgiui Ma salskiui. 1605 m. Onai Masalskienei ištekėjus už Ukmergės seniūno Mar tyno Marselijaus Giedraičio, šis perėmė ir dvarą. Nors naujasis šeimininkas čia ir negyveno (valdė Aleksandras Za leskis), tačiau su matininku Janu Koz lovskiu 1605 m. sudarė Panemunio dvaro inventorių. Apie 1635 m. Giedrai čiai pardavė dvarą Petrui Ozemblovskiui. 1687 m. dvaro inventorius mini miestelį, palivarką, karčemą, iždo namus, muitinę ir kitus pastatus. 1766 m. Panemunio dva ras įkeičiamas Parfionovičiams, o 1768 m. jiems parduodamas. 1773 m. savininku tapoMykolasTadasMarikonis,o 1778 m. — jo našlė, vėliau paveldi Juozas Marikonis, buvęs Tado Kosciuškos adjutan tas, po jo — dukros Felicija ir Darata. 1840 m. dvaras atiteko Juozui Komarui, o 1898 m., jam mirus, liko dukterims So fijai ir Elžbietai. Elžbieta KomaraitėKrasickienė su vyru gyveno dvare. Pavel dėtojai sūnus Juras ir Vitoldas 1925 m. dvarą pardavė Osvaldui Laučiškiui. Rūmai, statyti, o gal perstatyti Juozo Komaro 1850 m., išliko. XIX a. pab. čia atsilankęs dailininkas N. Orda įamžino dvaro rūmus, bažnyčią, paviljonus. Manoma, kad Panemunio dvaras anksčiau buvo kairėje Nemunėlio pusėje. Greičiausiai po 1605 m. švedų nuniokotas jis persikėlė į dešinę prie pilies. Iš senosios pilies teliko 6 m pločio akmenų griuvenos, čerpių atskalos, penkių bastionų likučiai. Bokštuose dvarininkai keldavo savo vė liavas, rūsiuose laikė daržoves. Krasnickis turėjo įsirengęs patalpą, kur plak davo baudžiauninkus. Pasakojama, kad XVII a. bajoras Krasnys (girdi, Krasniai vėliau tapę Krasnickiais) piliakalnio pa
pėdėje, kur vietiniai žmonės atlikdavę se nąsias apeigas, nušovęs briedį — šventą gyvulį. Tai sukėlę valstiečių sąmyšį. Brie džio galva buvusi Panemunio medinėje bažnyčioje viršum durų ir sudegusi kartu su bažnyčia per Pirmąjį pasaulinį karą. Be rūmų ir kitų statinių, kurie pas kelbti v. r. architektūros paminklais, iš liko ir XVIII a. pab. įveistas parkas. Parko viduriu teka Nemunėlis, kurio pakraš čiuose žydi vandens lelijos. Pakrantės — užliejamos pievos. Parko senumą liudija drūti medžiai. Parko pakraščiuose jie su sodinti eilėmis. Auga 15 vietinių rūšių medžiai. Pietinėje parko dalyje siūruoja 22—24 m aukštumo ir pusmetrio drūtumo eglės. Yra ir pavienių drebulių. Prie Ne munėlio šlama baltieji sidabriniai 22 m aukščio gluosniai. Jų kamienai net 120— 130 cm drūtumo. Netoli piliakalnio auga dvikamienė 23 m aukščio kalninė guoba. Vienas jos kamienas— 1,4, kitas— 1 m skersmens. Uosiai už ją aukštesni (28 m), tik perpus plonesni. Iš svetimžemių minė tini drūti, augaloti sibiriniai maumedžiai. Prie piliakalnio — platanalapis klevas. Parke yra pensilvaninių uosių, balzaminių tuopų, prie centrinių rūmų žaliuoja finali nių klevų gyvatvorė. Parką puošia dailios pievutės. Vienoje įrengta sporto aikštelė. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ROKIŠKIO PARKAS (apie 28,1 ha) — Rokiškyje. XVI a. Žygimantas Senasis Rokiškio dvarą dovanojo kunigaikščiui Krošinskiui, kurio giminė čia viešpatavo apie 200 metų. Išlikusiame 1634 m. Rokiškio dvaro inventoriuje pažymėti mediniai rūmai su vėtrungėmis, frontonais, puošniais kam bariais. 1744 m. dvaro inventorius mini jau pakitusius rūmus. Be rūmų, buvo ratinė, dvi klėtys, prievaizdo bei šeimynos namas, šunidė, pirtis, bravoras, malūnas,
238
Rokiškio parkas jauja, kluonas, daržinė ir t. t. Pažymima, nyčios, buvo parko kompozicijos dalis. kad sodyba apleista. Jis buvo sumūrytas iš įvairaus dydžio ir 1808 m. inventoriuje dar minimi van kolorito akmenų, dolomito, smėlio, kalkių dens, vėjinis akmeninis bei lentinis ma skiedinio, dailintas skaldos mozaika. lūnai. Ant Laukupės upelio kranto netoli Bravoras statytas XIX a. pr., dvarą val esplanados buvo alaus bravoras. 1813 m. dant Tyzenhauzui. Beje, 1715—1770 m. dailininko Konstantino Tyzenhauzo pie Krošinskiams priklausantį Rokiškio dvarą šinyje — tai akmens, smulkios skaldos ir nuomojo Tyzenhauzai. XVIII a. Krošinskių giminės atstovė Vainytė ištekėjo už I. Ty raudonų plytų statinys. 1869 m. buvo pastatytas garo malūnas.zenhauzo. 1801 m. iš akmenų ir plytų Po Antrojo pasaulinio karo bravore buiti jie pasistatė centrinius vieno aukšto rū nis kombinatas įsirengė katilinę, karšyklą, mus. Manoma, kad svarbiausius dvaro verpyklą, granitinių-betoninių paminklų pastatus projektavo Laurynas Stuoka-Gu dirbtuves, paleido garo malūną. Pastate cevičius. Jo braižas būdingas pastatų ele įsikūrė ir kombinato administracija bei mentams, proporcijoms, orderiui, kupo lui ir t. t.. 1905 m., Rokiškio dvarą valdant bendrabutis. Bravoras, stovėjęs tarp rūmų bei baž I. Pšezdzeckiui, pagal Varšuvos architekto 239
Karolio Jankovskio ir Pranciškaus Lipopo projektą rūmai rekonstruoti pristatant antrą aukštą, galuose — vienaaukščius flygelius, centre — rizalitą su trimis smai lių arkų angomis ir baroko bruožų fron tonu, puoštu figūrine kompozicija, her bais. Abipus vejos — virtuvės-oficinos ir svečių namas. Abu pastatai sumūryti iš lauko akmenų ir skaldos, su dorėninėmis kolonomis. Už kelio ūkiniai pastatai, ku mečių trobos, vartininko namelis. 1964 m. darbininkai, kasdami žemę, netoli kultūros namų rado keturkampį butelį su rusų kal ba rašytu rašteliu. Iš jo sužinota, kad 1913 m. mūrijo tvorą aplink dvarą ir parką statė rangovas R. Čeplinskis, meis tras Jonas Tamulevičius, pameistrys Sta sys Veršelis. Tvoros projekto autorius — S. Levonevskis. Dvarą tuo metu valdė Jonas Pšezdzeckis. Grafas mokėjo dar bininkams kasdien po 1 rb, o meistrui — 2 rb. 1849 m. iš 49 Rokiškyje buvusių namų 26 priklausė dvarui. Be to, buvo alaus darykla, vandens ir vėjo malūnai, lentpjū vė. Vėliau dvarininkai Pšezdzeckiai išpar davė namus ir sklypus miesto gyven tojams. Kilometro ilgio esplanada jungė miestą su dvaro rūmų sodyba, o jos gale, spėjama, Silezijos mūrininkai 1868—1877 m. pas tatė mūrinę neogotikinę bažnyčią, kurią esą projektavo Rygos architektai. Rokiškio dvaro būta turtingo. Deja, didžiuma jo paveikslų kolekcijos žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, kiti pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Rūmuose ir dvare tapė dailininkai Alfredas ir Matas Remeriai, Martynas Zaleskis ir kiti. XIX a. rūmus pavaizdavo N. Orda. Rokiškio dvare veikė muzikos mokykla, kurią apie 1785 m. Antanas Tyzenhauzas atkėlė iš Gardino. Tai buvo pirmoji muzi kos mokykla. Vėliau kurį laiką ji, matyt, neveikė, tačiau 1873 m. buvo atkurta ir gyvavo iki 1904 m. Dauguma dvaro pastatų ir bažnyčia
tebestovi. Centriniuose rūmuose 1940 m. įsikūrė Rokiškio kraštotyros muziejus. Dabar parke esančiame muziejuje sau goma per 10 tūkst. archeologijos, meno, istorijos ir kitų eksponatų. Buvusių dvaro pastatų ansamblis paskelbtas respubliki nės reikšmės architektūros paminklu. Statiniai restauruoti pagal PKI archi tektės Z. Mačionienės projektą. 1957 m. buvo pradėtas kurti liaudies buities mu ziejus, kurį sudarė namai, pirtys, klėtys, kluonai, ir t. t., esantys parko teritorijoje. Parką puošia tautodailininko Liongino Šepkos medžio skulptūros. Parkas įveistas 1797 m. (XVI a. jau buvo tvenkiniai ir medžių alėjos). Centriniai rūmai — parko ir pastatų an samblio kompozicijos ašis. Priešais rūmus vingiuoja apvažiuojamoji alėja, už rū mų — pusapskritimio formos parteris ir gėlynas. Nuo parterio nusidriekia trys spindulingos alėjos. Jų susikirtimo vie toje — antkapiniai akmeniniai dvarininko šunų paminklai. Palei šias alėjas išliku sios ir uosių eilės. Pirmasis parko gėlininkas ir darži ninkas buvo Arensas, kurio sūnus Leopoldas (g. 1817) garsėjo kaip naujo sios scenografijos kūrėjas. XVIII a. buvo ir daržininkystės pastatai. Arensas pa laikė ryšius su Vilniaus botanikos sodu. 1797 m. buvo įveistas nedidelis parkas su botanikos sodeliu. Vėliau sodo-parko kompleksas išsiplėtė iki 7 ha. Konstantinas Tyzenhauzas (1786—1853) įsteigė dvare gamtos tiriamąją laboratoriją, zoologijos sodą. Centriniuose rūmuose buvo per 3000 gamtos eksponatų, atvežtų iš Krymo bei kitų kraštų. Dalis jų pateko į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto zoologijos muziejų. Nors Rokiškio parkas labai senas, įspūdingų medžių jame neišliko. Yra au galotų eglių, ąžuolų, uosių. Iš viso čia auga 10 vietinių rūšių medžiai. Tiek pat ir introdukuotų. Išlakūs europiniai mau medžiai; kai kurie iš jų beveik metro
240
Salų parkas skersmens, [domūs baltieji geltonšakiai svyruokliniai gluosniai. Riešutus nokina pilkasis riešutmedis, pavasarį rausvas „kirmėlaites“ žemėn beria kanadinės tuo pos. Pasodinta 280 naujų medžių ir 1250 krūmų. Priešais pagrindinius parko var tus, užtvenkus per Rokiškį tekantį Laukupį, įrengtas didelis tvenkinys. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. SALŲ PARKAS (11,8 ha) — Salų mies telyje. 1567 m. dvaras priklausė kardinolui Jurgiui Radvilai. Čia buvo karališkasis žirgynas. 1585 m. Salos jau vadinamos 241
miesteliu, kuris priklausė Upytės pavietui ir buvo valdomas Vilniaus vaivados. Po jų: pirma Radvilų, vėliau Marikonių. Pas tarųjų giminei dvaras priklausė iki 1855 m.; tais metais už 25 000 rublių jis buvo parduotas Rainoldui Tyzenhau zui. Po Pirmojo pasaulinio karo jis iš nuomojo dvarą mergaičių namų ūkio mokyklai. 1920—1930 m. pastate veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1924 m. dvarą nusipirko Antalieptės žemės ūkio mokyklos vedėjas A. Čeičys (94 ha ir 23 pastatus). Nuo to laiko ten veikė žemės ūkio mokykla, o po Antrojo pasaulinio karo — žemės ūkio techni kumas. Dviejų aukštų rūmai, Marikonių rū-
pėsčiu pastatyti tikriausiai 1806 m., išliko iki mūsų dienų. Tai neoklasicistinio stiliaus pastatas su jonėninėmis kolonomis. Išliko ir daugiau pastatų: pirtis-skalbykla, le dainė, kalvė ir kiti, statyti daugiausia iš akmens ir plytų. Architektai A. Balkus ir G. Kirdeikienė 1977 m. parengė rūmų re konstrukcijos projektą. Rekonstruoti ir pri taikyti įvairioms reikmėms kiti pastatai. Salų dvaro pastatų kompleksas paskelb tas r. r. architektūros paminklu (archit. G. Kirdeikienė). XIX a. pradžioje dvare ėmė veikti mu zikos mokykla, į kurią buvo priimami vai kai iš apylinkių. Mokykloje buvo orkestras, vadovaujamas senjoro Jurgelionio, iš dva rininko gaunančio 50 sidabrinių rublių per metus. Moksleiviai grojo styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, giedojo bažnyčios chore. Gabiausi būdavo išlai komi, net gaudavo po tris rublius pensijos. 1831 m. orkestras iširo, mokykla buvo už daryta. Salų miestelis ir parkas išaugo Dvi ragio ežero saloje (73 ha). Ją su krantu jungia tiltas ir pylimas. Žiūrint nuo Ra ganų kalno, esančio už poros kilometrų, puikiai matyti gale parko iškilūs bažnyčios bokštai ir dvaro pastatai. Graži legenda išliko apie parką ska laujantį Dviragio ežerą. Esą seniau, kur dabar Salos, buvusios vešlios pievos. Bet vieną vakarą atslinkęs debesis ir pakibęs viršum pievų. Dvi savaites taip. Išsigandę žmonės troškę, kad jis atsitrauktų, bet jų maldos negelbėjusios. Karščiausiai mel dusis šykščioj! Bedugnienė, kildinusi save iš didikų giminės, nuolat su kaimynais besiriejanti, o senukui elgetai pagailėjusi net puodelio vandens. Šis išeidamas pra keikęs ją: „Kad tu ir mirus braidytum iki kaklo vandenyje...“ Bedugnienės dukra Rūta mylėjusi kaimyno sūnų beturtį sep tyniolikmetį Liepį ir slapta susitikinėjusi su juo. Kartą prisisapnavęs Bedugnienei kipšiukas ir pasakęs, kad tas, kuris atspėsiąs ežero vardą, būsiąs laimingas ir ga
lėsiąs kur norėsiąs tą kabantį debesį — ežerą nuleisti. O jei neatspėsiąs, pats galą gausiąs, nes ežeras ant jo galvos nukrisiąs. Bedugnienė ir sumaniusi kaimynus Galinius su Liepiu paskandinti. Nieko ne laukdama, ėmusi šaukti debesį visokiais vardais ir prašyti, kad jis leistųsi ant kai mynų. Tačiau juodas kaip vanagas debesis vis tvyrojęs virš galvos. Taip atėjęs ruduo. Kartą Rūta, ganydama galvijus, atsitik tinai įspėjusi to ežero vardą. Mat jiedu su Liepiu nesužiūrėję, kaip jautis visą bandą į javus nuvedęs. Rūta sušukusi: „Kur eini, Dviragi, sustok!“ Vos ištarus tuos žodžius, stiprus vėjas pakilęs, aplin kui aptemę. Ir išsiliejęs debesis kaip eže ras — užpylęs visą lygumą. Liepis su Rūta nuskendę. Bedugnienė plaukus nuo galvos rovusis... O žmonės vietoj pievos išvydę didelį ežerą ir išgirdę senojo elgetos kva tojimą. Ten, kur stovėjusi Bedugnienė, žemės kauburys — sala beregint iškilo. Kalbama, ir dabar audringą naktį matą žvejai brendant ežeru Bedugnienę, o kip šiukas jai už kasų tampąs. Kasmet po kelias aukas į ežero dugną ji nusinešanti. Dviragis tebeskalauja parką, kuriame kunkuliuoja ir mažas šaltinėlis. XIX a. čia lankęsis N. Orda nutapė rūmus. Salų parkas — vienas iš seniausių Lie tuvoje. Dar XVI a., čia šeimininkaujant Radviloms, buvo miško parkas, kuriame medžiai nebuvo kertami. Buvo ir žvėrynas. 1766 m. inventoriuje minimas sodas. Aplink jį augo aukštos liepos ir tuopos. Sodas buvo suskirstytas kvadratais, ku riuose derėjo obelys, vyšnios, kriaušės, aly vos ir raugerškiai, driekėsi liepų alėjos, prie ežero — apyniai. Parką prižiūrėjo so dininkas, gyvenęs apvalių rąstų namelyje. Prie jo buvo rūsys daržovėms laikyti. XIX a. parke vėl buvo įkurtas žvėrynas ir pastatytas akmeninis medžioklės na melis. Iš ežero krante esančios vaizdingos aikš telės matyti parko želdiniai. Inventori
242
zuota 1819 medžių. Parko planas mišrus. Nuo centrinių rūmų veda pagrindinė 385 m ilgio mažalapių liepų ir klevų alėja. Vie noje jos pusėje 114 drūtokų medžių — tai liepos (25 m aukščio, 0,6—0,7 m skers mens), klevai (28 ir 0,6—0,7 m), uosiai (25 ir 0,7 m). Parko medynėlis savaiminės kilmės. Auga 24 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Daili 30 m aukščio ir 1,8 m drū tumo guoba. Parko pakraštyje šlama di deli 25 m aukščio iki 90 cm skersmens ąžuolai, žaliuoja sodintos ir savaime iš augusios eglaitės, grupėmis susispietusios 1 m drūtumo liepos. Masyvuose ošia uosiai. Įdomūs medžių deriniai: ąžuolai ir klevai, tuopos ir liepos, lapuočiai ir eglės. Parke auga 16 rūšių introducentai. Iš spygliuo čių — tai dygiosios eglės, sibiriniai ir Sukačiovo maumedžiai, vakarinės tujos. Gausu storų pilkųjų tuopų. Gyvatvorėmis auga paprastieji buksmedžiai, žaliuoja lanksvos, raudonus obuoliukus nokina gu dobelės. 1941 —1945 m. Salų parke gyveno ra šytoja Lazdynų Pelėda. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. TARNAVOS PARKAS (8 ha) — Jūžintų apylinkės Tarnavos kaime. Išlikę dvaro pastatai: rūmai, akmeni niai tvartai, taip pat nuo centrinių rūmų einantys akmeniniai laiptai. Akmenyje iš likęs įrašas: „1858 R. M.“ Iš jo galima
243
spėti, kad tais metais baigti laiptai, tik riausiai ir dvaro pastatai. Parkas įkurtas prie Rašų ežero grei čiausiai pastačius rūmus. Pietiniu pakraš čiu teka bevardis upelis. Parkotyrininkai čia suskaičiavo 11 rūšių vietinių medžių. Tarp jų yra ir senų medžių. Aukštos (20—22 m) ir drūtos (0,5—0,6 m) kal ninės guobos. Grupėmis, eilėmis ir pavie niui auga klevai, kurių kamienai pusmetrio storumo. Ypač daug parke mažalapių lie pų. Introdukuotų yra 13 rūšių. Čia auga retos Lietuvoje derančios sibirinės pušys. Jos sunokina didelius riešutėlius. Sibirinė pušis beveik nesiskiria nuo kedrinės. Ji dažnesnė europinėje buvusios Tary bų Sąjungos dalyje, o kedrinė — Azijoje. Sibirinės pušies riešutėliai labai ver tingi. Branduolys paprastai sudaro 50% riešutėlio svorio, jame yra 60% riebalų. Jis labai maistingas, skanus. Sibire riešutėliais minta sabalai, paukščiai. Jie tinkami maistui, tad kedrinių ir sibirinių pušų reikėtų auginti daugiau. Iš 11 vakarinių tujų alėjos matyti, kad ir jos gali išaugti drūtos (iki 35 cm). Parką puošia stuomeningi įvairias palvės lapijos paprastieji Svedlerio formos klevai. Pavasarį ir rudenį jie raudoni, vasarą — žali. Baltųjų tuopų giraitė auga greitai; yra medžių, aukštesnių kaip 30 m, 1—1,5 m skersmens. Už juos žemesnės kanadinės tuopos (aukštis — 23, skers muo — 1 m). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Šaltupio upelis
SKUODAS
Barstyčių akmuo BARSTYČIŲ AKMUO (Puokės ak muo) — Barstyčių apylinkės Puokės kai me. Matmenys— 13X9X4 m. Šis akmuo yra gulėjęs žemėje. Kyšojo tik jo ketera. 1958 m. melioratoriai jį atkasė. Paaiškėjo, kad didžioji riedulio dalis slūgsojo ledyninėje sąnašoje — švie siai rudos spalvos riedulingame priemo lyje. Akmenį atvilkęs ledynas Barstyčių apylinkėse ištirpo prieš 13—14 tūkst. me tų. Akmuo guli ilgąja ašimi į pietus, maž daug ta kryptimi, kuria toje vietoje slinko ledynas. Tai didžiausias Lietuvos akmuo. Mag minės kilmės stambiakristalė uoliena, slūgsojusi gyslose ir lęšiuose tarp kitų
uolienų, susidarė baigiant aušti magmai, prisisotinus garų ir dujų. Akmuo iš feld špatų ir kvarco, be to, jame yra žėručio bei retųjų mineralų. Akmens gimtinė — Fenoskanijos uolynas Skandinavijoje, Kolos pusiasalio ir Karelijos teritorijoje. Skuodo rajonas akmeningas. Ten sa koma: „Kur lazdą kiši, ten akmenį rasi“. Barstyčių akmuo guli nusausintame lauke. Jis primena smailėjantį laivo denį. Prie akmens augo daug beržų, šermukš nių, obelis... 1959 m. architektė Krivickienė parengė aplinkos tvarkymo projektą. Pasodinta krūmų, įrengta automobilių, apžvalgos aikštelių.
245
Akmuo „Pikčiaus kulis“ Apie akmenį žinomas padavimas. Se novėje šioje vietoje buvusi pagonių šven tovė, kurioje ugnį kursčiusi vaidilutė. Jos neištikimybės užrūstintas Perkūnas tren kęs į šventyklą su šventuoju akmeniu ir užvertęs žemėmis. Taip palaidojęs nusi kaltėlę. Bet akmuo buvęs didelis, tad jo nugara vis kyšojusi iš žemės. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. AKMUO „PIKČIAUS KOLIS“ — Bars tyčių apylinkėje, Mockaičių kaime, Bars tyčių laukuose. Matmenys — 4X3,4X X 1,5 m.
Akmuo plokščias, su nedideliais įdu bimais, vadinamais velnio pėdomis. 1964 m. jis paskelbtas geologijos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. geolo ginių gamtos paminklų. Be to, jis yra ir archeologijos paminklas. AKMUO „STABO KOLIS“ — Mosėdžio apylinkėje, Krakių kaime, prie Mosėdžio— Skuodo kelio, netoli Beržupio upelio. Žinoma legenda apie tai, kad XIII a. švedų kariuomenės komendantas norėjęs iš šios vietos apšaudyti iš patrankų Mo sėdžio bažnyčią, tačiau nespėjęs to pa daryti, nes akmeniu pavirtęs. Kraštotyri ninkai mano, jog čia palaidotas karžygys ir jam pastatytas paminklinis akmuo.
246
1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų. Be to, jis yra archeologijos paminklas. „ŠILALĖS KOLIS“ — Mosėdžio apylinkėje, Šilalės kaimo melioruotame lauke, netoli giraitės. Matmenys — 6,9X X 4,5X2,7 m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų. Be to, jis yra archeologijos paminklas.
AKMUO
mišką. 1985 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PUOKĖS Ą2UOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 24 m) — Barstyčių apylinkėje, Puokės kaime. Tai buvo didingas ąžuolas. Šiuo metu jo stiebas užcementuotas. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
ŽUKAUSKO Ą2UOLAS (skersmuo — 1,2 DVYNIAI — Ylakių apylinkėje, m, aukštis — 20 m) — Ylakių apylinkėje, Margininkų kaime. Kalnėnų kaime. Auga eglaitėmis apsodin 2,8 m aukštyje ąžuolai suaugę. Abiejųtame miškelyje. Vadinamas netoliese esan aukštis — 22 m, skersmenys — 0,4 ir čios sodybos šeimininko vardu. 0,3 m. Ąžuolai ošia pievoje, prie Švento 1985 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam sios. tos paminklu. 1985 m. ąžuolai paskelbti v. r. gamtos paminklais. TR1SDES1MTKAM1ENE IEVA (skers muo—0,1—0,2 m, aukštis— 13 m) — KUOKSCIO Ą2UOLAS (aukštis — 16 m, Mosėdžio apylinkėje, Plaušinių kaime, prie skersmuo — 1,6 m) — Aleksandrijos apy Skuodo—Plungės kelio, Bartuvos upės pakrantėje. linkėje, Klauseikių kaime. Kai pražysta milžiniškas ievos vaini Ąžuolas sodintas maždaug prieš 200 kas, gražesnio medžio nebūna visoje apy metų Kuokščių šeimos sodyboje. 1985 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam linkėje. Trisdešimt kamienų — tai tikra gamtos išdaiga. Visi kamienai sveiki. tos paminklu. 1985 m. ieva paskelbta v. r. gamtos paminklu. MARGININKŲ Ą2UOLAS (aukštis 22 m, skersmuo — lm) — Ylakių apylin kėje, Margininkų kaime, prie Židikų— AUGUSTAUSKO KADAGYS (skers Skuodo kelio, S. Paulausko sodyboje. muo — 0,24 m, aukštis — 6,5 m) — Alek 1985 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam sandrijos apylinkėje, Aleksandrijos kaime. Tai vyriškasis egzempliorius. Sodintas tos paminklu. prieš 120 metų. Auga Augustausko so MEDISKIŲ Ą2UOLAS (skersmuo— 1,1 dyboje, todėl vadinamas jo vardu. 1985 m. kadagys “paskelbtas v. r. gam m, aukštis — 20 m) — Aleksandrijos apy tos paminklu. linkėje, Jedžiotų kaime. Ąžuolas auga K. Zenono sodyboje, prie tvenkinio. Aplink sodybą anksčiau ošė di KLAUSEIKIŲ KADAGYS (skersmuo — deli miškai, kuriuose augo daug ąžuolų. 0,3 m, aukštis — 5,5 m, lajos plotas — Buvo jų ir Mediškių kaime. Jo pavadini 4 m2) — Aleksandrijos apylinkėje, Klau mas kilęs nuo žodžio „medė“, reiškiančio seikių kaime. Ą 2U O LA I
247
Kadagys žaliuoja prie pat Skuodo— Mažeikių kelio. Anksčiau jis buvo Buivydo sodyboje, bet, sodybą iškėlus, laukus nu sausinus, liko vienišas laukuose. 1985 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. GURECKO LIEPA (skersmuo— 1,6 m, aukštis — 26 m) — Aleksandrijos apy linkėje, Klauseikių kaime. Pasodinta maždaug prieš 150 metų. Auga sodyboje, kurioje yra gyvenusios kelios Gureckų šeimos kartos. Dabar čia įsikūrusi P. Veito šeima. Anksčiau šioje vietoje buvo rengiamos gegužinės. 1985 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu. NEVOČIŲ LIEPA (skersmuo — 1,6 m, aukštis — 20 m) — Mosėdžio apylinkėje, Nevočių kaime. 1985 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu. SLEINAITĖS LIEPA (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 25 m) — Šačių apylinkėje, Lukošaičių kaime. Liepa įdomiai nuaugusi — viena jos šaka stačiu kampu kyla viršun. Medis ža liuoja prie Satos upelio, sodyboje, kurioje yra gyvenusios penkios Šleinių giminės kartos. Sį faktą žymi įrašas akmenyje. 3986 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu. KAPŲ PŪSIS (skersmuo — 1 m, aukš tis — 18 m) — Lenkimų apylinkėje, Len kimų kaimo laisvamanių kapinėse. 1986 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. RAGANŲ PU ŠIS (skersmuo — 0,22 m, aukštis — 9 m) — Mosėdžio apylinkėje, Šauklių kaime. Raganų šluota įdomi tuo, kad jos vir šūnėje šakos sutankėja. Iš tolo atrodo lyg pušyje būtų paukščio lizdas.
1986 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. AKMENŲ MUZIEJAUS V IN K Š N A (sker smuo — 1,3 m, aukštis — 20 m) — Mo sėdyje. Gydytojo V. Into įkurtame Mosėdžio akmenų muziejuje auga dvikamienė vinkš na, kurios kamienai keturių metrų aukš tyje suaugę. 1986 m. vinkšna paskelbta v. r. gam tos paminklu. ŽEMAIČIŲ BOTANIKOS PARKAS (60 ha) — Aleksandrijos apylinkėje, Kalnė nų kaime. Labai savita ir pamokoma parko įkū rimo istorija. Skuodo rajone, Kalnėnų kai me, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izido rius Navidanskas. Sulaukęs šešiolikos me tų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvo paso dino 4 beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda der liaus — tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plė tė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 litų ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I. Navidanskas nenuleido ran kų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko „Pabaltijo“ kolūkiui. I. Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemai čių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu dirbo parke. Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuo lų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėse ke roja skroblai, rudenį valgomas vitaminin gas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai
248
džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocugės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Zleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šar motas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytla piai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30—40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvildė kaštainis sunokina po 3, o kartais ir po 7 skanius, j riešutą panašius valgomus vaisius. Šiltesniuose kraštuose auginamos jų plan tacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazė je, 300—700 m aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botani kos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo augina mi Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs par ko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azi joje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydintis mažesniais nei jo giminaitis darželinis žie dais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... Gal būt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos so de yra ne kartą žydėjusi). Jaukus Žemaičių botanikos parkas. Septyniuose tvenkiniuose plauko paukš čiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginąs, įtekantis į pietinį tvenkinį. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog J. Navidansko
Šmitos versmė parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos pa minklų. ŠMITOS VERSMĖ — Aleksandrijos apy linkėje, Truikinų kaime. Šmitos (Truikinų) versmė, vadinama šaltiniu, pasislėpusi tarp dviejų aukštų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. Duburyje yra dvi vers mės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis“ apie pusantro metro pločio, kita beveik dvigubai plates nė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skai drus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, alma Šal tupis, vingiuojantis į Guntino upelį. Ša lia Guntino užtvankos, prie kelio iš Skuo do į Mažeikius, stovi medinė skulptūrėlė su užrašu: „Truikinų šaltinis — 1 km“. Anksčiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis — 6 m (anksčiau bu vo gilesnis). Manyta šias dvi „akis“ su
249
jungti ir pastatyti užtvanką su malūnu, bet planai nebuvo įgyvendinti. XX a. pr. prie šaltinio stovėjo koplyčia. Kai kas šiuo šaltinio vandeniu gydė akis. Pasakojama, kad vanduo padėdavęs. Vėliau meliora toriai, sausindami aplinkinius laukus, į šaltinius suvertė akmenis, tačiau šaltiniai išliko ir tebedžiugina savo gyvybingumu. 1974 m. per upelį buvo sumūrytas tiltas iš akmenų, įrengti suoleliai, laipteliai, ant
skardžio pastatytas „Pasakų namelis“, kurio balkonas buvo nukreiptas į garsio jo Šmitos šaltinio pusę. Aleksandrijos mo kykla turi gražią tradiciją — kasmet prie Šmitos šaltinio praleisti paskutinę mokslo metų dieną. 1980 m. versmė paskelbta hidrologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų.
Eimučio kadagys
ŠAKIAI
DID2I0SI0S GIRIOS ĄŽUOLAS (skers muo— 1,4 m, aukštis — 25 m) — Šakių miškų urėdijos Plokščių girininkijos 44 kvartale, beveik už 1 km nuo Šakių— Plokščių kelio. Ąžuolas plačialapis, dviejų metrų aukš tyje šakojasi į du kamienus. Netoliese au ga beržai, juodalksniai, eglės. Medis ap tvertas. 1985 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. ZYPLIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,8 m, aukštis — 31 m) — Lukšių apylinkėje, Tū belių kaime. Ąžuolas keroja Zyplių parke. Šnekama, kad baudžiavos laikais ant jo šakų buvo kariami nepaklusnūs baudžiauninkai, 1863 Aukščiausia Zanavykijos eglė m. sukilėliai. Anot padavimo, kartą prie ąžuolo bu cm, aukštis — 6,2 m) — Lekėčių apylin kėje, Lekėčių kaimo vakarinėje dalyje. Nuo vęs atvestas pakarti jaunuolis, pramokęs kalvio amato. Jis prasikaltęs tuo, kad gy jo į pietus — Šakių—Kauno plentas. Kadagiai auga labai lėtai, tad seni nęs savo sužadėtinę nuo Zyplių dvaro pono. Jau budelis buvo užnėręs kilpą ir žmonės sako, kad prieš 80—90 metų jis virvę ant šakos užmetęs, tačiau tuo metu atrodė taip pat kaip dabar. trenkęs perkūnas, ir šaka nulūžusi. Kris 1985 m. kadagys paskelbtas v. r. gam dama budelį negyvai užspaudusi, o žaibo tos paminklu. ugnis ponui akis išsvilinusi. Staiga neži nia iš kur atbildėjusi karieta su pono žir PAVILKIJO LIEPŲ ALĖJA — Lekėčių gais, jaunikaičio kaustytais. Susėdę suža apylinkėje, Pavilkijo kaimo buvusioje dėtiniai, ir tiek juos žmonės tematę. Ir da dvarvietėje, kairiojo Nemuno kranto slė bar atskilusios šakos vietoje žioji didelė nyje. Liepoms jau apie 150 metų. Jos gyvy skylė. Ąžuolas jau senas, su kiaurymėmis. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtosbingos, žydi. Drevėse peri pelėdos, uoksipaminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa niai paukščiai. minklų. 1985 m. Pavilkijo liepų alėja paskelbta v. r. gamtos paminklu. AUKŠČIAUSIA ZANAVYKUOS EGLĖ (skersmuo — 70 cm, aukštis — 41,7 m) — DVIKAMIENĖ PUŠIS (skersmuo Gelgaudiškio girininkijos miško 2 kvar 45 cm, aukštis — 25 m) — Klevinių giri tale. ninkijoje, Zyplių miško 51 kvartale. Eglė gražiai nuaugusi, beveik prilygsta Pušis auga III boniteto pušyne, kuriam aukštosioms Punios šilo gražuolėms. jau 80 metų. Netoliese miško keliukas ve 1985 m. eglė paskelbta v. r. gamtos da iš Paluobių j Agurkiškę. paminklu. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa EIMUČIO KADAGYS (skersmuo — 21 minklų. 252
-0
Pavilkijo liepų alėja
Dvikamienė pušis
PUŠIS „RAGANŲ ŠLUOTA“ (skers muo— 0,7 m, aukštis— 33 m ) — Novos girininkijos Šunkarių miško 57 kvartale. Auga 70 metų amžiaus pušyne. Už 200 m nuo pušies — Griškabūdžio—Zapyškio kelias. 1968 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
(Keudel ), o žemutinis — Otonui Melkei. Keideliai augino veislinius arklius, įstei gė šveicariškų sūrių gamyklą. 1847 m. vokiečių istorinis žurnalas „Neue Preussische Provinzialblatter“ paskelbė straip snį apie Gelgaudiškyje esantį keturkampį aptašytą akmenį su keistais įrašais. Ak muo, pūpsojęs malūnininko kieme, buvo ištrauktas iš Nemuno ir užvilktas ant kalvos. Juo domėjosi J. Basanavičius, ku ris ne kartą lankėsi Gelgaudiškyje. 1887 m. išėjus caro įstatymui, draudžiančiam sve timtaučiams Rusijos pakraštyje turėti dvarus, 1892 m. Keideliai Gelgaudiškio dvarą pardavė bendrovei (jai priklausė A. Baltutis, J. Mantvilas, I. Svidas, A. Ža nas) . Tačiau jos nariai susipyko, pasidalijo tik gyvulius, o dvarą paliko valdyti A. Ža nui. Keideliai išvyko į Drezdeną. 1898 m. dvarą už milijoną rublių nusipirko M. Ko maras. Jis įvedė telefoną, kuris jungė dvarą su Šakiais, visais dvarais ir palivar kais. Komarai čia šeimininkavo iki Pir mojo pasaulinio karo. Per karą dvarą apiplėšė vokiečiai. 1919 m. čia įsikūrė Lietuvos moterų draugijos prieglaudos auklėtiniai (apie 80 vaikų). Vaikų namai
GELGAUDIŠKIO PARKAS (su miško parku — 112,5 ha) — Gelgaudiškio mies to tipo gyvenvietėje. XV a. dabartinio Gelgaudiškio vietoje buvo įkurtas Skirsnemunės dvaro palivar kas, iki 1599 m. vadintas Gedgaudiškiu. 1504—1584 m. jį valdė Sapiegos. Vėliau dvaro savininkais buvo Motiejus Dembinskis, Grigalius Masalskis, Kasparas Ozemblovskis, Čartoryskiai, Gedigaudai (Gel gaudai), Zabielos. XVIII a. iš Danieliaus Zabielos dvarą nusipirko jėzuitų kolegija ir valdė iki Jėzuitų ordino panaikinimo. 1795 m. Užnemunę prijungus prie Prūsi jos, aukštutinis (didesnis) Gelgaudiškio dvaras 1797 m. už 75 tūkst. dukatų ati teko vokiečių baronui Teodorui Keideliui
253
rūmuose buvo iki 1941 m. ir po karo, iki teka Nemunas. Parke vyrauja ąžuolai ir 1961 m. 1966 m. čia įsikūrė pagalbinė liepos. Didelių ąžuolų yra per 400. Prie rūmų, šiaurės rytų kampe, dunkso parko internatinė mokykla. 1665 m. Gelgaudiškio dvaro invento patriarchas — 26 m aukščio ąžuolas 1,5 m riuje rašoma apie centrinėje dvaro sody storumo kamienu. Jo giminaičiai — 1,2— boje stovintį didelį medinį kryžiaus for 1,3 m drūtumo. Net 19 ąžuolų yra 90 cm mos rūmą mūriniais pamatais. Rūmas esą storio. Ąžuolų alėjos juosia parką iš pietų senas. Dabartinius įspūdingus neoklasicis ir rytų pusių. Išlikę ąžuolų, sodintų lizdais tinio stiliaus rūmus 1842—1846 m. ant (po 4—5). O vienos apskritimu sodintų Nemuno kranto pastatė Gustavas Keide- ąžuolų grupės viduryje auga 24 m aukščio lis. Rūmų centre — dviejų masyvių kolo ir 54 cm drūtumo klevas. Miško parko nų portikas su frontonu, virš kurio — ak- dalyje šlama 18 m aukščio ir 23 cm drū roterijas. Vakarinėje rūmų pusėje — šokių tumo skroblas. Yra 30, 52 cm skersmens salė, rytinėje — valgomasis. Dvarininko ir 17, 23 m aukščio bukų. Jie būtų užaugę kabinetas iškaltas tamsiai ruda oda. Šo dar didesni, jei nestelbtų kiti medžiai. Pa kių salės sienos trauktos baltu, muzikos prastosios eglės retokos, tačiau gražiai kambarys — pilku šilku. Pusrūsyje buvo žaliuoja 30 m ilgio eilėmis. Aukštos gru virtuvė, keliamuoju įrenginiu maistas pėmis sodintos pušys. Ilga mažalapių lie patekdavo į viršų. Dalis pusrūsio patalpų pų alėja jungia parką su gyvenviete. Koks skirtos medžioklės reikmėms. gi parkas be uosių! Čia auga 17 vietinių Karo ir suiručių metais rūmai, ypač rūšių medžiai ir krūmai, tiek pat introdu jų interjeras, apgadinti arba neišliko. 1979 kuotų. Priešais rūmus, parteryje, žaliuo m. rūmai degė. 1982 m. architektė V. Ma ja sidabrinės dygiosios eglutės, ilgaspygčiulytė parengė jų rekonstrukcijos projek lė juodoji pušis, stiebiasi dar jaunas eu tą. Be rūmų, dar buvo kumetynas, ūkiniai ropinis maumedis, prie tvenkinių draikosi pastatai, oranžerija. Dvaro ansamblis pa svyruokliniai gluosniai, sidabrinių klevų skelbtas r. r. architektūros paminklu. (191 medis) alėja. Tai unikali alėja. Kai XVIII a. pab. Keideliai įkūrė parką. kurie medžiai turi iki dešimties liemenų. (Natūralaus miško parkas čia buvo jau Klevų aukštis — per 26 m, kamienai — XVI a.) Parkas mišraus plano: būdingi per 1 m storio. Parke ošia kelios dešimtys geometriniai elementai, natūralus perėji kaštonų. Priešais rūmus šlama 12 m aukš mas į Nemuno slėnyje plytinčius miškus. čio ir 60 cm drūtumo amerikinė liepa. Deja, Terasose tarp senų ąžuolų buvo įrengti baigia nudžiūti senas išpuvusiu kamienu laiptai į Nemuno slėnį. Už rūmų baltavo plikasis kaštonas (skersmuo — 50 cm, sidabrinių klevų alėja, šių klevų skers aukštis— 13 m). Jo ūgliai plaukuoti, o muo dabar — per 1 metrą. 1974 m. pumpurai nesakuoti. Gelsvai žali žiedai PKI, rengdamas rekonstrukcijos projek nelabai maloniai kvepia. tą, parke inventorizavo 2 tūkstančius Parke įrengtas stadionas, krepšinio, medžių. tinklinio, šokių aikštelės. Parke esančiame Raganų kalne, pasak 1958 m. parkas paskelbtas valstybės žmonių, Gelgaudiškio ponai korė bau saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam džiauninkus. 1929 m. dar buvo žinomos tos paminklų. pakartųjų pavardės. Parke yra Keidelių kapinės, kurios jau XX a. pr. buvo apleis KIDULIŲ PARKAS (4 ha) — Kidulių tos, vos įskaitomi vokiški įrašai. Rytinėje kaime. Jau 1559 m. Lietuvos didžiojo kuni parko dalyje vingiuoja bevardis upelis, tyvuliuoja trys tvenkiniai, už kilometro gaikščio girių revizorius Grigalius Vala-
254
Kidulių parkas
sijos caru Aleksandru I. Po 1807 m. Til žės taikos Frydrichas Vilhelmas buvo pa leistas. Dvarininkai Kidulių dvarą valdė iki 1940 m. Be dvaro rūmų, išliko ir kiti dvarvie tės pastatai: oficina, kumetynas, sandėlis. Jie paskelbti v. r. architektūros paminklais. XIX a. įkurtas parkas. Ir vėliau buvo sodinami jauni medeliai. Žaliuoja 16 vie tinių rūšių medžiai, iš kurių drūčiausi —ąžuolai (1,2—1,3 m), mažalapės liepos (skersmuo— 1, aukštis — 35 m). Paso dinta eglių ir pušų. Introducentų yra 23 rūšių ir formų. Prie centrinių rūmų keroja paprastasis raudonlapis klevas. Dviejų jo liemenų skersmenys: 35 ir 46 cm, aukš tis — 5 m. Dailiai nuaugęs pilkasis kėnis (skersmuo — 32 cm, aukštis — 28 m). Prie centrinių rūmų auga paprastasis kaš tonas (skersmuo — 95 cm). Gražios dy giosios žaliaspyglės ir sidabrinės eglės. Čia auga labai retas uosialapis geltonlapis klevas (skersmuo — 90 cm, aukš tis — 18 m). Iš krūmų įdomus mėlynuogis sausmedis. Be to, auga varpinės medlievos, vengrinės alyvos. Pietiniu pakraščiu čiurlena šaltinis, vakariniu vingiuoja Vinkšnupis, tyvuliuo ja didelis tvenkinys. Rytinėje dalyje — apžvalgos kalvelė. Netoliese teka Nemu nas. Kidulių apylinkėje, Karališkių kaime, yra senkapis (prancūzkapis) — r. r. ar cheologijos paminklas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
vičius, aprašydamas karališkąsias girias, paminėjo Kidulių karališkąjį kaimą. XVI a. antrojoje pusėje Kiduliai atiteko J. Lenartavičiui, 1584 m. parduoti Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės iždininkui Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui. Šis pastatė mū rinius rūmus ir bažnyčią. Dvare slėpda masis nuo švedų gyveno Žemaičių vys kupas Jonas Jeronimas Kiršenšteinas. 1737—1739 m. Kidulių dvare gyveno Žemaičių vyskupas Juozapas Mikalojus Karpis (palaidotas Kidulių bažnyčioje). Dvaro žemės atiteko jo giminėms. Kai Rusijos kariuomenės kavalerijos divizijos vadas generolas Jonas Ofenbergas pasi žymėjo kare su Napoleonu, Rusijos caras 1837 m. dovanojo jam Kidulių valsčių, XVII a. pabaigoje patekusį Prūsijos žinion. ŠAKIŲ KULTŪROS IR POILSIO PAR 1854 m. valsčius dalijamas pusiau: gene KAS (3,3 ha) — Šakiuose. XVI a. Gelgaudiškio dvarui priklausė rolui Ofenbergui ir valstybės iždui. XIX a. Kidulių dvaras atiteko BeneSakaičių kaimas, kurio vietoje išaugo Sa diktui Tiškevičiui. Šis 1860 m. čia pastatė kių miestelis. Nuo to, kad kadaise buvo bažnyčią. Kai Napoleono armija nugalė kertama giria ir genėjamos šakos, kilo jo Prūsiją, Kidulių dvaro centriniuose rū Šakių pavadinimas. „Žiburio“ gimnazijai, įkurtai 1918 m., muose buvo kalinamas Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas. Pro langus belais priklausė parkas, kurį įveisė miestiečiai. vis matė parką, Nemuną ir upe plaukian Per Antrąjį pasaulinį karą gimnazija, kaip čius laivus. Karalius čia susitiko su Ru ir daugelis miesto pastatų, sudegė. Tuo255
met parku ėmė rūpintis Šakių vykdomasis komitetas, o 1956 m. perdavė kultūros namams. Parke auga 16 vietinių rūšių medžiai. Iš visų pusių jį juosia mažalapių liepų alėja. Šios liepos parke vyrauja. Graži 150 m ilgio jų alėja, taip pat yra mišrių alė jų — viena su klevais, kita su paprastai siais skroblais (120 m ilgio). Siūruoja aukštos eglės, giles beria ąžuolai. Be to, yra karpotųjų beržų, klevų. Kitame parko kamputyje auga svetimžemiai augalai: si dabrinės dygiosios eglės, keli europiniai maumedžiai (daugiau kaip pusmetrio drū tumo, 30 m aukščio). Ant pačių aukščiau sių šakų ir viršūnių jie brandina sėklutes. Tujos, kaštonai, glaustašakės kininės tuo pos viršūnėmis šukuoja debesis. Iš viso parke yra 15 introducentų. Parkas geometrinio plano. Gražiai tvarkomas, su vejomis ir suoliukais. 1958 m. prie parko iškastas tvenkinys, jo van denyje, žiūrint nuo apžvalgos kalvelės, atsispindi spalvinga parko augmenija. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. SAKIŲ LIGONINĖS PARKAS (3 ha) — Šakiuose. Sakių dvarą valdant Komarams, nuo jiems priklausiusių žerijių 1928 m. buvo atskirtas 115 ha sklypas naujo Šakių ra jono statyboms. Po Antrojo pasaulinio karo dvarvietėje įsikūrė ligoninė, tebesto vinti ir dabar. Be ligoninės, dar yra po liklinika, kiti ligoninės pastatai. Senų vietinių rūšių medžių parke ne daug. Iš 13 rūšių drūčiausi plaukuotieji beržai (skersmuo — 90 cm, aukštis — 33 m), du skroblai, keli uosiai. Iš 12 introdu kuotų drūčiausias baltasis sidabrinis gluosnis (skersmuo — 60 cm). Parką puo šia sidabriniai klevai, didžialapės liepos, kanadinės tuopos. Parko viduryje — di delis tvenkinys. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės
Zyplių parkas saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. ZYPLIŲ PARKAS (50,2 ha) — Zyplių apylinkėje, Tūbelių kaime. Zyplių kaimas įsikūrė 1697—1706 m. XIX a. pradžioje Zyplių dvarą valdė T. Tiš kevičienė. Vėliau jį pardavė Polocko gu bernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis netoli Lukšių pasistatydino dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. 1855 m. jam mirus, Zypliuose šeimininkavo jo po dukra Joana Volfersaitė-Kučinskienė. Po jos Zyplius paveldėjo dukra Liudvika Ostrovskienė. Ši Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui, kuris dvarą išnuomojo vokiečiui Fricui. Iki Antrojo pasaulinio karo dvarą valdė Potockienė. Po Pirmojo pasaulinio karo Zyplių dva re iki 1938 m. veikė Žemės ūkio mokykla. 1919 m. lenkams užėmus Seinus, keletą metų dvare buvo įsikūrusi kunigų semina rija, vėliau persikėlusi į Gižus. Po Antro jo pasaulinio karo čia buvo mašinų-traktorių stotis, kolūkio valdyba, kuri vėliau išsikėlė į Lukšius. Dvaro sodybą XIX a. vid. įkūrė Jonas Bartkovskis. Svarbiausias pastatas — re-
256
prezentaciniai rūmai, kurių link veda alė ja. Spėjama, kad 1845—1855 m. statyti rūmai buvo vienaaukščiai su akmeniniu prieangiu. 1898—1901 m., valdant Tomui Potockiui, rūmai rekonstruoti iš abiejų galų pristatant keturkampius dviaukščius korpusus su mansardomis. Rūmai įgavo retą Lietuvoje neobaroko stilių. Statmenai rūmams išsidėsčiusios dvi dabartinėje Beržų gatvėje esančios ofici nos. Ūkiniai pastatai iškilo po 1897 m. gaisro. Tuomet iš raudonų plytų pastatyti penki vienodi (už Gelgaudiškio kelio — mažesnis) dekoruoti tvartai. Suvalkų gat vėje esančio kumetyno pastatai rausvų plytų su tinkuotų elementų deriniais, kam pai pagražinti rustais. Svirnas medinis, su mūriniais pamatais. Virtuvė-pirtis su nyko. Visi trobesiai (oficinos, vartai, svir nas) išsidėstę palei Suvalkiečių ir Beržų gatves. Buvusio Zyplių dvaro pastatų an samblis paskelbtas r. r. architektūros pa minklu. XIX a. viduryje parko, esančio netoli Siesarties upelio, vietoje augo tik vietinio miško medžiai, buvo nutiesta takų. Par kas išsidėstęs trikampiu. Tomas Potockis parką pertvarkė, ypač vakarinę trikam pio dalį, iškasė naujus tvenkinius, paso dino želdinių, parsivežtų iš Lenkijos. Pie tinėje pusėje, netoli sodo, buvo oranže rija ir medinis namelis, fazanų voljeras. Parke buvo pavėsinių, parteryje tryško fontanas, per kanalus nutiesti liepteliai. Parkas turėjo rytinę ir vakarinę dalis. Trijų ha vakarinę dalį 200 m ilgio balzaminių tuopų alėja skyrė perpus. Rytinė, gerokai didesnė,— stačiakampio formos, palengva perėjo į natūralų mišką. Prie rytinio tvenkinio dunkso pylimas, o prie vakarinio — kalnelis, kur poilsiui įrengtas stalas iš girnų akmens. Anapus tvenki nio— kitas akmuo. 1983 m. Zyplių an samblį tyrė architektas V. Levandauskas. Architektei A. Bučinskaitei rengiant parko tvarkymo projektą, suskaičiuota 2836 medžiai, iš jų 16 vietinių rūšių. Dau
giausia parke liepų. Jų alėja veda iš parko į sodą. Tikri milžinai paprastieji uosiai (skersmuo— 1,15, aukštis — iki 30 m). Ošia tvirti ąžuolai, akį veria šer mukšniai. Parke auga per 40 rūšių ir for mų sumedėjusių svetimžemių augalų. De vynių juodųjų pušų kamienai — 40—60 cm drūtumo. Siūruoja 25 m aukščio europi niai maumedžiai, 34 m — Sukačiovo. Iš jų drūčiausias — 55 cm (aukštis — 25 m). Rudenį aplankyti parką vilioja 5 šiauri nių ąžuolų raudona lapija. Augaloti ir drūti sidabriniai klevai. Minėtinas dailus 22 m aukščio popieržievis beržas (skers muo— 75 cm). Tuopų auga tikra girai tė: berlyninės, kanadinės, baltosios, kininės, pilkosios. Parke daug įvairiausių krū mų. Vien lanksvų yra 4 rūšių: pilkųjų, gluosnialapių, Vanhuto, japoninių. Prie parduotuvės akį traukia didelis amorfos krūmas, mėlynomis žiedų kekėmis išsi pustęs. Vėlyvoji ieva po žydėjimo sunokina valgomas uogeles. O pavasarį čia stipriausiai kvepia paprastieji ir plaukuo tieji jazminai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. DIDYSIS Š A L T IN IS — Lekėčių apylin kėje, prie Lekėčių—Pavilkijo plento, Le kėčių girininkijos Rūdiškių miško 11 kvar tale. Iš jo ištekantis upelis vingiuoja įstri žai per daugiau kaip 20 metų nekertamą 19 kvartalą ir įsilieja į Nemuno intaką Liekę. Šis šaltinis pats vandeningiausias. Šal tinio upelis teka (0,8 km) per žmonėms neprieinamas vietas, tad čia daug išvartų, nuolaužų. Gražūs savito slėnio ir šlaito vaizdai. Šaltinių yra ir kitose 17—20 kvar talų vietose. 1985 m. šaltinis paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
257
ŠALČININKAI
JANČIŪNŲ AKMUO — Butrimonių apy linkėje, Jančiūnų kaime, prie Butrimonių— Eišiškių kelio. Matmenys — 2,2X 1,5X 2,2 m. Akmuo raudonos spalvos. Iš jo sude damųjų dalių daugiausia lauko špatų. Me lioratoriai iškasė akmenį 1968 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. geo loginių gamtos paminklų. KANIŪKŲ AKMUO — Gerviškių apy linkėje, Karalinos kaime, Šalčininkų žu vininkystės ūkio miškelyje. Matmenys — 3,3X2,3X 1,5 m. Akmuo grūdėtas, apsamanojęs. Tai priešpaskutinio apledėjimo reliktas. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų. AKMUO „MOKAS“ — Šalčininkų miškų urėdijos Dieveniškių girininkijos „Švedo kelio“ miško 155 kvartale. Matmenys — 1,IX 1,1 X 1,6 m. Akmuo pilkas, grūdėtas, forma prime na cementinį stulpą. P. Tarasenka knygo je „Pėdos akmenyje“ rašo, kad Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkės „Mokas“ labai panašus į Varėnos raj. Sakėnų apy linkėje esantį (dabar jo nebėra — aut.) ir primenantį užkeiktą mergą. Anas ak muo žmonių buvo garbinamas, tikėta jo galia, žmonės čia eidavo gydyti ligų, pra šė atitolinti nelaimes. Kalbama, kad ak meniu pavirtusi merga, tekėdama prieš tėvų valią ir jų prakeikta. Kitas padavi mas byloja apie tai, kad kadaise velnias nešęs „Moką“ į pragarą, nes jam tas ak muo labai patikęs. Tačiau netyčia šis iš trūkęs ir nukritęs, o nuo žemės pakelti velnias jau neįstengęs. Taip ir likęs akmuo gulėti miške. Tik velnias čia dažnai apsi lankąs, sėdįs ant jo ir žmones gąsdinąs. Kiti teigia, kad seniau prie „Moko“ vai duokliai sukiodavęsi. Žmonės akmenį dar vadino generolu Moku. Šalia akmens bu17*
Pulstakų akmuo vo keli pilkapiai, tirti 1953 m. Rasta IX— XII a. degintinių laidojimų. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų. Be to, jis yra r. r. archeologijos paminklas. PULSTAKŲ AKMUO — Pabarės apylin kėje, Pulstakų kaime, prie Eišiškių—Pir čiupiu kelio. Matmenys — 2X2X 1,2 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų. ŠALTINIŲ AKMUO — Dieveniškių apy linkėje, Žižmų kaime, Dieveniškių ūkio miškelyje. Matmenys — 3X 2,7X 1 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. Be to, jis yra r. r. archeo logijos paminklas. VERSEKOS ĄŽUOLAS (skersmuo1,7 m, aukštis — 15 m) — Kalesninkų apy linkėje, Versekos kaime. Versekoje būta daugiau gražių ąžuo lų, bet juos iškirto, liko tik ąžuolas A. Lukaševičiaus kieme, prie pat gyvenamojo
259
Versekos ąžuolas
Jašiūnų dvaro rūmai. N. Ordos XIX a. piešinys namo. Medis sveikas, nesužalotas. Anot žmonių, jei paliestum kirviu nors vieną šaką, ne tik pats, bet ir visas kaimas pa virstų į nieką. Tad ir saugo jį sodybos šeimininkas. Kai 1907 m. buvo nukirstas paskutinis šio ąžuolo kaimynas, po juo buvo aptiktos 34 XIV—XVI a. monetos. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. PARKAS (4 ha) — Eišiškių apylinkėje, Gornostajiškių kaime. Manoma, kad Gornostajiškės anksčiau buvo vadinamos Eišiškėmis. XVI a., kai šios valdos priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui I. Gornostajui,
G O R N O STA JIŠK iy
vietovė imta vadinti Gornostajiškėmis. XVII a. jos priklausė Eišiškių seniūnui Stanislovui Marcinkevičiui, o 1798 m. šiuos turtus nusipirko Juozas ir Ona Seklinskiai. Jiems valdant, XIX a. antrajame ket virtyje, sukurtas dvaro ansamblis. Sodyba buvo netoli Eišiškių (už 3 km), prie plen to, vedančio į Šalčininkus. Nuo kelio so dybos link driekėsi liepų alėja. Iš senųjų pastatų likę rūmai, oficina, sandėlis, tvar tas ir daržinė, vienas iš dviejų kumetyno trobesių. Prie upelio — vandens malūno likučiai. Rūmai vienaaukščiai, su mezo ninu. Šoniniai rūmų fasadai vienodi, por tikas keturių toskaninių kolonų, su trikam piais frontonais. Rūmai labai primena Skaraitiškės rūmus Raseinių rajone. Gal ir
261
šių rūmų autorius yra M. Šulco ir L. Stuo kos-Gucevičiaus sekėjas. Kiti dvaro pas tatai liaudiško stiliaus. Dvaro sandėlis statytas 1836 m. (ši data išdėliota iš akmenėlių). XIX a. statytą kumetyną su daro priemenė, virtuvė ir kambarys. Tame pačiame amžiuje iš lauko riedulių sumū rytas savitas vandens malūnas. Išliko gir nos, gamintos Karaliaučiuje (C. A. Samio firmoje). Visa sodyba aptverta, prie var tų — stačiakampiai stulpai, arkos, deng tos čerpių stogeliais. Pėsčiųjų vartelių stulpai akmeniniai. 1915, 1958 ir 1970 m. kai kurie dvaro pastatai degė. Labiausiai nukentėjo dar žinė ir sandėlis. Parkas įkurtas 1812 m. Tai byloja įra šas akmenyje. Pro rūmus ir oficiną nuo parko driekiasi alėja. Parkas geometri nio plano. Siauriniame pakraštyje — tven kinys. Takai nuo centro eina tiesiomis ei lėmis. Parke auga paprastieji klevai ir uosiai, 4 dygiosios eglės, alyvų ir baltuogių meškyčių krūmai. Gornostajiškėse gimė vienas iš lietu vių raštijos pradininkų, profesorius Sta nislovas Rapolionis (apie 1485—1545). 1986 m. parke jo gimimo 500 metų proga atidengtas paminklas (aut. K. Bogdanas, archit. R. Buivydas ir J. Balkevičius). 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. JASIONŲ PARKAS (22,6 ha) — Jašiū nų apylinkėje, Jašiūnų kaime. Pirmą kartą Jašiūnai paminėti 1402 m. XV—XVIII a. dvaras priklausė Radvi loms. Boguslavas Radvila už 26 tūkst. talerių Jašiūnus trejiems metams užstatė Karoliui Oginskiui. Buvo pastatytas vie naaukštis rūmas, svirnas ir klojimas. Jašiūnų dvaras išaugo, kai jį XIX a. pr. įsigijo infliantų taurininkas Ignotas Balinskis. 1820 m. jo sūnus Mykolas, ži nomas istorikas profesorius, dėstęs Vil niaus universitete, daug rašęs apie Vil niaus universitetą, lietuvių tautos senovę
Jašiūnų parkas ir kitomis temomis, vedė Vilniaus univer siteto rektoriaus J. Sniadeckio dukrą So fiją. 1824—1828 m. pagal Karolio Podčašinskio projektą jis pasistatydino dviejų aukštų rūmus — pailgo stačiakampio for mos, su balkonu ir portikais iš abiejų šo nų. Kambarių išdėstymas simetriškas, vi duryje — vestibiulis. Vidų puošia veidro diniai skliautai. 1875—1876 m. prie šiau rinio rūmo galo pastatytas aštuonkam pis priestatas (archit. Mikulskis). Stalių darbus čia dirbo Urnevičius, dailidė Veržbickis, mūrijo Bogdzevičiaus vyrai, kros nis statė Rakovskis. Merkio slėnyje prie rūmų XIX a. iškilo oficina. Priešais ją — raudonų plytų ar klidė — tarnų namas. Pačiame parko pa kraštyje 1818 m. iškilo svirnas — dabar v. r. architektūros paminklas. Statiniams būdingi liaudiškos statybos elementai, sa vitas planavimas. XIX a. pab.—XX a. pr. galu į rūmus įsirėmė kumetynas. 1830 m. mirus Vilniaus universiteto rektoriui J. Sniadeckiui, netoli dvaro, kal nelyje, buvo įrengtos šeimos kapinės, ap tvertos lauko akmenų tvora. [ jas gali ma buvo patekti pro medinius vartelius. Čia palaidota apie 20 žmonių. 1978 m.
262
G. Kriščiūnienė parengė kapinių tvar kymo, o M. Butautienė — dvaro pastatų restauracijos projektus. Visas dvaro pas tatų ansamblis paskelbtas r. r. architek tūros paminklu. XIX a. pirmojoje pusėje dvare virė in tensyvus kultūrinis gyvenimas. Čia gy veno fizikas ir astronomas Andrejus Snia deckis. Jašiūnuose jo buvo sukaupta ke lių tūkstančių tomų biblioteka. Pas My kolą Balinskj atvykdavo poetai Adomas Mickevičius, Tomas Žanas, mineralogas Ignas Domeika, kuris vėliau, persekioja mas už dalyvavimą 1831 m. sukilime, iš vyko j Čilę ir ten dirbo aukštosios kasybos mokyklos rektoriumi. Jašiūnų dvare lan kydavosi Stanislovas Bonifacas Jundzilas, botanikos profesorius, ir medicinos profesorius A. Bekiu. 1828 m. ir vėliau čia atvykdavo lenkų poetas Julius Slovackis (1809—1849), vaikystę praleidęs Jašiū nuose. Jis buvo pamilęs Liudą Sniadeckytę, tačiau ši mylėjo Lietuvos general gubernatoriaus sūnų Vladimirą RimskįKorsakovą, aktyvų liberalą, bendravusį su dekabristais, dalyvavusį Rusijos—Tur kijos kare (1828 m. žuvusį). Jašiūnų apy linkių grožį poetas išgarsino poemomis „Kordianas“, „Beniovskis“ ir „Kelionė į šventąją žemę“. Savo eilių dvitomį buvo nusiuntęs L. Sniadeckytei į Jašiūnus, bet ji knygą grąžino. Netrukus Liuda išva žiavo į Turkiją, kur 1865 m. mirė. 1831 m. Jašiūnų dvare rinkdavosi re voliucingai prieš caro priespaudą nusitei kę Vilniaus universiteto profesoriai ir stu dentai. 1841 m. iš Sibiro sugrįžęs Tomas Žanas čia skaitė tremtyje parašytas savo ir bičiulio Adomo Mickevičiaus eiles. Jašiūnuose vaikystę praleido Jonas Balinskis (1827—1902), Mykolo Balinskio (1794—1864) brolis. 1842—1846 m. J. Ba linskis studijavo Peterburgo medicinos chirurgijos akademijoje, tapo profesoriu mi akademiku, organizavo pirmą Rusijoje psichiatrijos ir neuropsichiatrijos kated rą, 1859 m. įsteigė psichiatrijos kliniką.
Vilkiškių parkas Jam mirus, stalčiuje rastas raštelis: „Čia ilsisi Ivanas Balinskis, Michailo ir Sofijos sūnus, protiškai nesveikų žmonių drau gas, tarnas“. Šie žodžiai buvo iškalti jo antkapyje Jašiūnuose. 1863 m. Liudvikas Narbutas subūrė sukilėlius ir rengėsi pulti Vilnių, tačiau nesėkmingai. Tuomet Jašiūnų dvare su sirinko sukilėliai, gydytojas A. Krasnickis tvarstė jų žaizdas. Dvarui priklausė 3290 dešimtinių miš ko. Iš nupjautų medžių buvo daromos lentos, o iš kelmų varomas terpentinas, gaminamas potašas, kuris Radvilų laikais buvo naudojamas stiklo gamybai. XIX a. antrojoje pusėje Jašiūnų dvaro rūmus iš natūros nupiešė N. Orda, XX a. antrojoje pusėje nutapė dailininkas Ka zimieras Abramavičius. Su visais aprašytais įvykiais susijęs Jašiūnų parkas, kurį įveisė Sniadeckis dar prieš rūmų statybą. Parkas prigludęs prie pat Merkio. Viena medžių alėja ir dabar vadinama J. Slovackio vardu. Daugiau sia čia vietinių rūšių (25) medžių, iš ku rių gausiausia mažalapių liepų, uosių ir kalninių guobų. Drūti karpotieji beržai ypač įspūdingi vėlyvą rudenį, kai kiti me
263
džiai nuogi, o jie dar vis žlegina geltonus lapus. Vieno beržo skersmuo — 80 cm, aukštis — 30 m. Į Merkį beria lapus žil vičiai, šlama klevai, ievos. Introdukuotų sumedėjusių augalų yra 24 rūšių ir formų. Rečiausia iš jų — paprastoji kompaktiš koji svyruokime eglė, tankiašakė, 16 m aukščio, 45 cm d r ū t u m o kamienu, su dreve. Išlakios Veimuto pušys (drūtu mas — 28—60 cm, aukštis — 20—30 m). Parke auga apie 20 europinių, pora Sukačiovo maumedžių. Ošia didžialapės liepos, vaisius nokina pilkieji riešut medžiai (skersmuo — 1,2 m). Be to, yra pilkųjų, baltųjų, kanadinių ir plau kuotųjų uosių (pastarieji 75 cm drūtumo, 25 m aukščio). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų. VILKIŠKIŲ PARKAS (3,3 ha) — Turge lių apylinkėje, Vilkiškių kaime. Vilkiškės — sena dvarvietė. XIX a. dvarą valdė Dmochovskiai. Tada šalia kaimo ir palivarko buvo karčema. Merkio šlaite išlikęs medinis dvaro rūmas. Len
telėje pažymėti 1847 m. — tikriausiai tai statybos metai. XIX a. Vilkiškių dvaras atiteko rusų generolui Maksimovui, ku ris čia įrengė vasaros rezidenciją. Parką juosė tvora. Turgeliuose gimė lenkų tapytojas, poe tas, publicistas Bonifacas Pavlovičius (1825—1909). Jis lankydavosi Vilkiškių parke, piešė jį. Parke svečiavosi žymus dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1745—1807). Jis nutapė Merkinės (Turgelių apyl.) dva ro baudžiauninkus, kuriems valdytojas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius P. Bžostovskis suteikia laisvę. Minėtinos senojo parko alėjos: liepų, eglių, ąžuolų. Įspūdingiausi parko me džiai— japoniniai maumedžiai. Vieno iš jų skersmuo — 90 cm, kitų kiek mažesni. Be to, auga beržai, eglės, aukštos kanadinės tuopos, gražus Vičo kėnis, drūtas šiaurinis ąžuolas, pačiame šiauriniame pakraštyje — sidabrinis klevas. Parkas neblogai sutvarkytas. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
Paežerio parkas
ŠIAULIAI
— Kuršėnų miškų urėdijos Šaukėnų gi rininkijos Skaisgirio miško 10 kvartale. Matmenys — 5,9X2,5X1,4 m. Akmuo smulkaus grūdėtumo, pailgas, neaukštas. Guli kalvelėje. Aplinkui — eglės, drebulės, lazdynai. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų.
„Granito“ akmuo „GRANITO“ AKMUO — Kuršėnų miškų urėdijos Šaukėnų girininkijos Varputėnų miško 2 kvartale. Matmenys — 3,9X3,7X 2,9 m. Akmuo skilęs pusiau. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos pa minklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. geo loginių gamtos paminklų. LAUMĖS AKMUO — Kuršėnų miškų urė dijos Šaukėnų girininkijos Varputėnų miš ko 1 kvartale. Matmenys — 4X 3,3X4 m. Tai rapakivio tipo riedulys, lengvai skylantis plokštelėmis. Akmuo pūpso ant nedidelio šlaito. Pasak padavimo, netoli šio akmens, viename miško pakraštyje, Laumakių kaime, gyvenusi laumė, o kita me pakraštyje, esančiame Kipšų kaime — kipšas. Šis eidavęs pas laumę, tačiau ke lias buvęs labai blogas: šlapias, duobė tas. Kipšas sumanęs supilti kelio pylimą ir tam nešęsis Laumės akmenį, bet gaidys užgiedojęs, tad akmuo miške taip ir likęs. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. MARTYNO AKMUO (Varputėnų akmuo)
DUGNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,7 m, aukštis — 31 m) — Kuršėnų miškų urė dijos Paežerių girininkijos Dugnų miško 3 kvartale, prie Kuršėnų—Juozapavos kelio. Medis senas, išpuvusiu vidum, ap leistas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. PAEŽERIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 31 m ) — Kuršėnų miškų urėdijos Paežerių girininkijos Paežerių miško 16 kvartale. Ąžuolas išpuvusiu vidum — būtina res tauruoti. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. ZUIK1ŠKIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,4 m, aukštis — 32 m) — Šiaulių miškų urėdijos Pageluvio girininkijos Pabijočių miško 10 kvartale. 1987 m. ąžuolas paskelbtas r. r. gam tos paminklu. BUBIŲ ŠEŠIAKAMIENĖ EGLĖ (kamie nų skersmenys: 0,3, 0,15, 0,25, 0,3, 0,18, 0,4 m, aukštis — 23 m) — Šiaulių miškų urėdijos Bubių girininkijos Paraudžių miško 53 kvartale, Kurtuvėnų landšafti nio draustinio teritorijoje. Iš vieno kamieno išaugusios 6 eglės, septinta nupjauta, nes nudžiūvo. Eglės forma primena arfą.
266
Paežerių ąžuolas
Bubių istorija prasideda nuo Bubių piliakalnio. Balno formos piliakalnis stūk so ant Dubysos kranto. Ant jo stovėjusi pilis. Archeologų nustatyta, kad piliakal nyje žmonės gyveno V—VIII a. Bubių piliakalnis paskelbtas r. r. archeologijos paminklu. Daugelio įvykių liudytojos — XX a. pr. prie Dubysos išaugusios tuopos. Jų aukštis — 34 m, kamienų skersmuo — 1,2—1,3 m. Viena tuopa krūtinės aukštyje šakojasi j du liemenis, kurių skersmenys — 70 ir 75 cm. 1960 m. tuopos paskelbtos gamtos paminklais, 1987 m. priskirtos prie r. r. paminklų. Bubių šešiakamienė eglė 1987 m. eglė paskelbta r. r. gamtos paminklu. DVI LIEPORIŲ LIEPOS — Šiaulių apy linkėje, Lieporių kaime. Vienos liepos aukštis — 19 m, skers muo— 1,15 m, antros atitinkamai 17 m ir 1,1 m. Antroji liepa — dviliemenė. Abie jų lajos apskritimo formos. 1971 m. liepos paskelbtos gamtos pa minklais, 1987 m. priskirtos prie r. r. pa minklų.
ŠAKYNOS VINKŠNA (skersmuo— 1 m, aukštis — 25 m) — Šakynos miestelyje. Vinkšna auga netoli Šakynos upelio. Jos vidus jau išpuvęs, dalis šakų nudžiū vusios, tačiau medis tebestovi ir stebina visus drūtumu. 1960 m. vinkšna paskelbta gamtos.paminklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa minklų.
BRIDŲ PARKAS (10 ha) — Šiaulių apy linkėje, Bridų kaime. 1967 m. architektei I. Sešelgienei pa rengus parko projektą, buvo pasodinta medelių. Parkas landšaftinio plano. Ja PAEŽERIŲ LIEPŲ ALĖJA — Raudėnų me yra tvenkinys, žaidimų, apžvalgos apylinkėje, Juozapavos kaime. aikštelių. Alėjoje auga 107 liepos, 19 iš jų dviParkas dar jaunas, tačiau jame auga kamienės, penkios — trikamienės, viena — 13 vietinių rūšių medžiai ir krūmai ir net keturkamienė ir viena — penkiakamienė. 37 rūšių introducentai. Žaliuoja eglutės, Alėja nusidriekusi 150 m palei Paežerių svyruoja beržai, ošia klevai, liepos, vinkš ežerą, Juozapavos gyvenvietėje. Aukš nos. Iš introdukuotųjų minėtini sibiriniai čiausia penkialiemenė liepa — 29 m, ki kėniai, pilkosios ir melsvosios pocūgės, tos — 23—25 m aukščio. Skersmenys — europiniai, japoniniai, sibiriniai, Sukačioapie 0,4 m. vo maumedžiai, raudonieji ąžuolai. Gausu 1987 m. alėja paskelbta v. r. gamtosklevų: ginalinių, platanalapių (tarp jų ir paminklu. purpurinių), sidabrinių, totorinių, uosialapių. šlama didžialapė liepa. Žydi ir de PENKIOS BUBIŲ TUOPOS — Bubių ra švediniai šermukšniai. Gražiai stiepia si į dangų kininės, neatsilieka ir pilkosios apylinkėje, Bubių kaime. 268
Bridų parkas tuopos. Iš krūmų rečiausia šiurkščoji deucija (šiurkštusis radastras), kurios tė vynė— Kinija, Japonija. Jos lapai— 10 cm ilgio, rožinės spalvos žiedai susitelkę stačiomis šluotelėmis. Radastos augina mos dėl gražių pilnavidurių žiedų, žydi birželio—liepos mėn. Patrauklūs krū mai baltųjų sedulų, kurių lapų pakraš čiai geltoni. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. KURŠĖNŲ PARKAS (2 ha) — Kuršė nuose. Istoriniuose šaltiniuose Kuršėnai pir mą kartą paminėti XVI a. Kairiajame Ven tos krante buvo Kuršėnų dvaras, nuo 1631 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pri klausęs Gruševskių giminei. Miestelis kū rėsi priešais dvarą, dešiniajame Ventos krante. Centriniai dvaro rūmai išliko. Telkšo didelis tvenkinys, kurio vanduo teka j Ven tą. Auga 18 vietinių rūšių augalai. Palei Ventą — šiaurinę parko ribą žaliuoja įs pūdinga mažalapių liepų alėja, karpotieji beržai. Pavasarį iš aplinkinių vietovių bi tes, kamanes, drugelius privilioja blindės.
kačiukai. Šlama 25 m aukščio, 1 m drū tumo kalninės guobos, jų giminaitės vinkš nos, iš kurių aukščiausia — 30 m (1,3 m storio liemeniu). Introducentų yra 39 rū šių ir formų. Gausu spygliuočių: baltųjų eglių, Veimuto pušų, pilkųjų ir europinių kėnių, sibirinių ir europinių maumedžių. Dailūs kazokinių ir virgininių kadagių krūmai. Patys jauniausi parko spygliuo čiai — vakarinės tujos. Iš lapuočių įdo mesni baltieji svyruokliniai ir sidabriniai gluosniai. Prie tvenkinio ir upės šlama di džiosios liepos, taip pat 23 m aukščio, 1,2 m skersmens pilkasis riešutmedis. Pastara sis turi drevę, kuri užtaisyta gal vešliau žaliuotų. Iš krūmų rečiausias — keružinis migdolas (jo tėvynė — Vidurio Europa, Kaukazas bei Vidurinė Azija). Beje, mig dolo medis minimas Teofrasto, Dioskorido, Plinijaus raštuose. Migdolo krūmas išauga 0,5 m aukščio, leidžia daug atžalų. Jo žiedai rožiniai, vaisiai 1,5—2,2 cm skersmens, rutuliški, geltonai pilki, plau kuoti, o plonas, sausas apyvaisis, vaisiui prinokus, suskyla į dvi dalis. Viduryje — branduolys, turintis daug riebalų, iš ku rių galėtų būti gaminamas migdolo alie jus arba jo vanduo. įdomus paprastasis sterilios formos putinas, kurio žavus ru tuliškas žiedynas sudarytas iš sterilių žiedų. Parke žaliuoja baltieji šilkmedžiai, paprastieji sidabrakrūmiai, auksuotieji serbentai ir kiti krūmai. 1986 m. moksleiviai pasodino 700 maumedukų. Yra aikštelių, medžių grupių, kurios gražiai dera prie aplinkos. Parke įrengta vasaros kavinė, yra paviljonas, parduo tuvė, kitų statinių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. KURTUVĖNŲ bių apylinkėje, Kurtuvėnų projektuota ir
269
PARKAS (4,2 ha) — BuKurtuvėnuose. parkas, kaip ir Knakfuso 1783—1792 m. pastatyta
Kurtuvėnų parkas Kurtuvėnų bažnyčia, gerai matomas nuo Girnikų kalno. XVIII a. Kurtuvėnus įsigijo Žemaičių se niūnijos pakamaris J. Nagurskis. Jis ir pastatė dvarą. Įdomiausias jo statinys — medinis dviejų aukštų svirnas (statytas XIX a. pr.) — stovėjo greta centrinių dvaro rūmų. Trobesys dekoratyvus, priek lėtis su profiliuotomis kolonėlėmis, durys ornamentuotos. Svirnas suręstas iš rąs tų ir apkaltas lentomis. XIX a. dvarinin kas Nagurskis, aplankęs užsienio teatrus, sumanė svirne kurti baudžiauninkų teatrą. Pamėgdžiodamos prancūzų ir lenkų teatrų vaidinimus, čia šoko ir dainavo baudžiauninkės. Spektakliai buvo rodomi iš Anglijos, Prancūzijos ir kitų kraštų pas 270
Nagurskius atvykusiems paviešėti sve čiams. Baudžiauninkės ne tik vaidindavo, bet ir užimdavo svečius. Kuo nors neį tikusios artistės čia pat klėtyje būdavo nuplakamos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai svirne laikė grūdus. Per Antrąjį pasau linį karą, netoliese sprogus sviediniui, svirnas neteko arkinių stoglangių. 1901 m. grafas Zibertas Pliateris pa sikvietė Povilą Višinskį mokyti savo vai kų. 1901.X.25 P. Višinskis archeologui Liudvikui Kšivickiui rašė: „Man buvo sa koma, kad Kurtuvėnų rūmuose esanti ka pų tyla; nesinorėjo tikėti, o vis dėlto žmo nės čia jaučiasi kaip kapuose. Bet gal taip ir gerai, nes darbo man netrūksta“. P. Vi-
jaunos didžiosios melsvosios pocūgės, dai lūs milžiniški Sukačiovo maumedžiai (aukštis — 30 m, skersmenys — 56, 80, 92 cm). Nors pastarieji sodinti tuo pačiu laiku, tačiau augo nevienodai. Prie rūmų siūruoja per 1 m drūtumo kaštonas. Ru denį parko reginį paįvairina rūgštusis žag rėms, eilėmis augančios kininės tuopos. Palei pietiniame parko pakraštyje telkšan tį tvenkinį žydi ievos, šlama trapieji gluos niai. Ant dvaro rūmų pamatų pastatytame name įrengtas kino teatras. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. Kurtuvėnų parkas šinskis čia gyveno iki 1903 m. Jis rinko etnografinę medžiagą apie Vinagių ežerą, fotografavo čia prie parko esančias Kur tuvėnų kapines, užrašinėjo pasakas ir siun tė J. Basanavičiui. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875—1957) 1930 m. nupiešė Kurtuvėnų dvaro centrinius rūmus, bažnyčią ir svirną. Prie parko yra įdomios senos Kurtu vėnų kapinės. Vienas jų paminklas pa skelbtas dailės paminklu ir saugomas kaip meno kūrinys. Tai dvarininko Rimgailos šeimos mauzoliejus su antkapiniu pamin klu, pagamintu Varšuvoje 1912 m. Parkas yra Kurtuvėnų landšaftinio draustinio teritorijoje. Įveistas J. Nagurskio XIX a. Jame yra daug landšaftinio plano elementų. Čia auga 18 rūšių vieti niai medžiai. Išlikusi sena eglių alėja, daug drūtų medžių. Karpotieji beržai iš augo 90 cm storio ir 30 m aukščio, plau kuotieji kiek plonesni (atitinkamai 65 cm ir 30 m). Parko klevai— 1,35 m drūtumo ir 30 m aukščio. Alėjų ir pavienių iki 25 m aukščio uosių skersmenys — 90 cm. Visų drūčiausia mažalapė liepa (skersmuo — 1,5 m, aukštis — 30 m). Parką paįvairina 19 rūšių ir formų introducentai. Tai dvi
PAEŽERIŲ PARKAS (1,5 ha) — Rau dėnų apylinkėje, Paežerių kaime. XIX a. mišraus plano parką įkūrė Pa venčių dvarininkas Gurskis. Po Pirmojo pasaulinio karo, išparceliavus dvarą, jam liko parkas, sodyba ir ežeras. 1981 m. centriniai rūmai bei parkas atiteko Pavenčių cukraus fabrikui. Išlikę ūkiniai pastatai bei vartų likučiai. Parkas šliejasi prie Paežerių ežero. Jį supa mažalapių liepų ir paprastųjų uosių alėjos, pa prastųjų eglių ir europinių maumedžių eilės. Prie pietiniame parko pakraštyje esančių rūmų ir parko centre plyti didelės aikštės. Palei ežerą puikuojasi paprastie ji klevai. Parke rymo trapieji rutulinės formos gluosniai. Prie centrinių rūmų auga vinkšna. Be to, parke raudonuoja šermukšniai, tarpsta raudonieji bei kal niniai serbentai. Iš viso čia yra 16 vietinių rūšių medžių, o introducentų — 21. Tai graži dygioji sidabrinė eglė (skersmuo — 40 cm, aukštis — 30 m), daili juodoji pu šis (skersmuo — 65 cm, aukštis — 18 m), kiek plonesnės (31—33 cm) ir žemesnės (20—22 m), tačiau derančios dvi kedrinės pušys. Įspūdinga keturiasdešimties europinių maumedžių eilė prie ežero. Sto riausias maumedis 80 cm (aukštis — 35 m). Parką puošia senos aukštos va
271
karinės tujos. Drūtokas paprastasis glaustašakės formos ąžuolas (60 cm). Be to, auga paprastasis Švedlerio formos kle vas, didžialapė liepa, keturios trešnės ir baltosios tuopos. Už 300 m nuo parko — Paežerių sen kapis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. RINGUVĖNŲ PARKAS (1 ha) — Kur šėnų apylinkėje, Ringuvėnų kaime. Parkas įkurtas XIX a. pab. Ringuvėnų dvarininko Burbos. Jam ir jo giminei par kas priklausė iki 1940 m. Burbos potvar kiu buvo pasodinta keturių eilių 1,5 km ilgio beržų alėja, vedanti iš miestelio į parką. Parke auga 16 vietinių rūšių me džiai ir krūmai. Iš spygliuočių čia žaliuoja pušys ir eglės, iš lapuočių — kalninės guobos (skersmuo — iki 1 m) ir skrob lai (iki 63 cm). Spalvinga lapija rudenį džiugina uosiai, vinkšnos. Parką juosia mažalapių liepų alėja. 26 rūšys ir formos introducentų paįvairina augmeniją. Rie šutėlius nokina kupli kedrinė pušis (skers muo — 85 cm, aukštis — 25 m). Patys aukščiausi (35 m) parko medžiai — du europiniai maumedžiai, kurių skersme nys — 80 ir 93 cm. Be to, auga papras tasis glaustašakės formos ąžuolas (skers muo— 65 cm, aukštis— 18 m) bei šiau rinis su dviem viršūnėmis (skersmuo — 72 cm), du derantys bukai, Švedlerio for mos klevas (skersmuo — 80 cm). Trys liepų rūšys: kalninės, didžialapės, ame rikinės. Valgomas uogas sirpina baltasis šilkmedis. Pavasarį sprogsta lipnūs ir aromatingi kvapiosios tuopos pumpurai. Šis medis būna kvapus ir kitais metų laikais. Įvažiuojant į parką, matyti apžvalgos kalnelis. Parke yra 3 gyvenamieji namai, ūkinių pastatų, tvenkinių ir upelis. Už 1 km nuo parko stūkso Ramučių piliakalnis.
1985 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ŠIAULIŲ PARKAS (4,7 ha) - Šiau liuose. XIX a. Šiaulių dvarą valdė Zubovai. Jie pastatė rūmus, kuriuos puošė liūtų skulptūros bei paukščių galvos, taip pat kitus pastatus. Be to, įveisė geometrinio plano parką. 1919—1920 m. jis buvo per duotas valstybei ir virto miesto parku. 1924 m. dalį jo nusipirko Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir įrengė krepšinio bei teniso aikšteles. Parkas įsikūręs miesto centre. Jame auga 14 vietinių rūšių želdiniai. Dailūs šakoti ąžuolai, iš kurių drūčiausias —1,20 m skersmens (20 m aukščio). Juos pra noksta kalninės guobos (skersmuo— 1,3 m, auštis — 25 m). Mažalapės liepos au ga alėjomis ir pavieniui. Drūčiausios iš jų — 30 m aukščio ir 1,1 m skersmens. Aukštos ir vinkšnos (aukštis — 21 m, skersmuo — 70 cm). Introducentų parke yra 27 rūšių ir formų. Įspūdingiausi 23 m aukščio europiniai maumedžiai (skers menys— 1 m ir daugiau). Savitas karpotasis karpytlapės formos beržas, kal ninė svyruoklinės formos guoba. Be pa prastojo kaštono, dar auga 14 m aukščio rausvažiedis (skersmuo — 65 cm). Dide liais lapais mirga jovarai (tarp jų ir raudonlapiai). Įdomi iš Kinijos atkeliavusi deranti uoginė obelis. Jos vaisiai geltoni, apvalūs. Tinka obelų poskiepiui. Nema žai tuopų rūšių: rudeniop tarsi sniegu apneštos rymo baltosios, didžiosios, alė jose — lauralapės, pilkosios... Auga grakščiosios ir didžialapės liepos, ameri kiniai uosiai, kiti medžiai bei krūmai. Parke įrengta vasaros kavinė, vaikų žaidimų aikštelių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų.
272
VARPUTĖNŲ PARKAS (4 ha) — Micaičių apylinkėje, Varputėnų kaime. Varputėnų dvaras žinomas nuo XVIII a. 1778 m. jį įsigijo didikai Jelenskiai. (Iš šių dvarininkų kilęs žymus archeolo gas, dailininkas, literatas Tadas Daugir das (1852—1919).) 1860 m. Jelenskaitė ištekėjo už Mečio Burbos, kuris pastatė ištaigingus dviejų aukštų dvaro rūmus su bokštu. Dvarui priklausė 3 tūkst. ha žemės, buvo didelis ardėnų veislės arklių žirgynas. Dvaro savininkė H. Burbaitė-Tiškevičienė buvo sukaupusi pypkių kolekciją, o jos vyras tvarkė parką, rengė čia gegu žines, vaikštynes, plaukymą valtimis. Par kas buvo gerai prižiūrimas. Tvenkinius jungė takai, buvo nutiesti tilteliai, supil tos apžvalgos aikštelės. Parką puošė tven kinių salelės. Netoli centrinių rūmų sto vėjo didžiulis baublys, už jo — senas, su įrėžtomis prancūzmečio (XIX a. pr.) da tomis medis, po kuriuo rinkdavosi keliau tojai, dvaro svečiai, mėgę pasėdėti ant skaldytų akmenų suolo, juosiančio medį. Nepriklausomos Lietuvos metais parke stovėjo be pjūklo, tik kirviu statytas svir nas, apie kurį žmonės įvairiai šnekėjo. Esą naktimis prie jo velniai ar piktosios dvasios renkasi. Užtat prie durų buvo įtaisyta didelė grandinė toms dvasioms vaikyti. Per parką čiurleno Kesaučio upe lis, tekantis į Ventą. Prie kūdros stovėjo savitas dviejų aukštų medinis namas lenk tu žemyn stogu (1969 m. dar buvęs). Taip sutvarkytas parkas viliojo svečius. Už 5 litus per parą jie galėjo čia apsigyventi ilgesniam laikui. Dvare kasmet ilsėdavo si po 60 ir daugiau žmonių. Vasaras čia mėgo leisti tuometinis Mėsos pramonės ir prekybos akcinės bendrovės direktorius
18. Lietuvos gamtos paminklai
Jonas Lapenas ir kiti valdininkai. Varpu tėnų dvare ir parke ne kartą lankėsi J. Tu mas-Vaižgantas, kunigavęs Micaičiuose. 1923 m. čia buvo atvykęs garsus anglų rašytojas Hermas Ouldis ir susižavėjęs parku parašė „Gyvenimo šokį“ — žinomą kūrinį, išverstą į keletą pasaulio kalbų. Valančiaus herojus Palangos Juzė Var putėnų apylinkėje per vestuves susipaži no su papročiais. Varputėnai minimi ir M. Valančiaus „Pagyvenusių žmonių kny gelėje“. Senieji rūmai suremontuoti. Per upe lį nutiesti keli tilteliai, įruošta apžvalgos aikštelių. Išlikę vartų stulpai. Parkas mišraus plano. Auga 21 vie tinės rūšies medžiai ir krūmai. Daugiau sia klevų. Įspūdingas eglių ratas. Siau rinę parko dalį supa didelis žilvičių pus ratis. Driekiasi liepų ir uosių alėjos. Ne mažai didelių karpotųjų beržų, iš kurių vienas yra 85 cm skersmens ir 30 m aukš čio. Klevas išaugęs kaip tikras milžinas (35 m aukščio ir 106 cm drūtumo). Par ke keroja didžiulis uosis (skersmuo— 1,4 m, aukštis — 30 m). Introducentų auga 18 rūšių ir formų. Aukšta (20 m) dygioji sidabrinė eglė (skersmuo — 51 cm), 10 europinių maumedžių, iš kurių drūčiausiame (skersmuo — 1,1 m) juoduoja gan dralizdis. Trys stambūs (36, 40, 45 cm) pa prastieji svyruoklinės formos uosiai. Be to, auga juodvaisės aronijos, baltauogės meškytės, dygliuotieji šaltalankiai, lanksvos. Už poros šimtų metrų nuo parko yra Varputėnų senkapis —v. r. archeologijos paminklas. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
273
Grimzdų šaltiniai
ŠILALĖ
DIDYSIS A K M U O — Pajūrio apylinkė vienas akmuo, bet perkūnas jį perskėlė į dvi dalis. je, Keberkščių kaime. Matmenys — 5,3X 1987 m. akmenys paskelbti r. r. geo 3,6X2,3 m. Akmuo labai įspūdingas, į viršūnę loginiais gamtos paminklais. siaurėjantis. Guli prie Egločio upelio, ku rio krantai apaugę ievomis, šermukšniais, LILEIKĖNŲ AKM UO — Pajūrio apy baltalksniais. Akmenyje yra nedidelių įdu linkėje, Lileikėnų kaime. Matmenys — bimų. 1,6X 1,IX U m. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. gamtos Akmuo korėtas, nelygus, jame daug intruzijų, sudarančių margaspalvį raštą. paminklu. Akmuo atvilktas iš sausinamų laukų. Prie DROBŪKŠČIŲ A K M U O — Šilalės apy jo auga krūmai, gėlės. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geo linkėje, Drobūkščių kaime. Matmenys — loginiu gamtos paminklu. 3,7X3,3X3,4 m. Akmuo beveik apvalus, rausvas, daug kvarco priemaišų. Melioratoriai atvilko jį PABREMENIO AK M U O — Upynos apy linkėje, Pabremenio kaime. Matmenys — iš laukų. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. gam3,7X 3X1,6 m. Akmens sudėtyje gausu žėručio, lau tos paminklu. ko špatų. Akmuo atvilktas melioratorių. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geolo GERUGYNĖS A K M U O — Upynos apylin giniu gamtos paminklu. kėje, Pakoplyčio kaime, kairiajame Akme nos krante. Matmenys — 5X2,3X1,7 m. PAKOPLYČIO AKM UO — Upynos apy Akmuo pilkas. linkėje, Pakoplyčio kaime, ant Akmenos 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geo kranto. Matmenys — 5X3,7X1,9 m. loginiu gamtos paminklu. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geo loginiu gamtos paminklu. GUDIRVIŲ A K M U O — Upynos apylinkė je, Gudirvių kaime. Matmenys — 5,5X RAUŠKO A K M U O — Upynos apylinkė 4,8X3,3 m. Tai 17 m apimties pilkas je, Iždonų kaime. Matmenys — 3,6X 1,4X akmuo. 4,4 m. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geolo Akmenyje daug intruzijų, riedulio raš giniu gamtos paminklu. tas labai savitas. Melioratorių atvilktas iš lauko akmuo pervežtas į aukščiausią GUVAINIŲ A K M U O - Š ila lė s apylinkė Vilniaus—Klaipėdos automagistralės vietą. je, Guvainių kaime. Matmenys — 3,6X 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. gam 3X2,9 m. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geo tos paminklu. loginiu gamtos paminklu. Ą ŽUOLAI (2) (skersmenys — 1,6 ir 1,5 m, ILGOCIO AKM ENYS (du) — Pajūrio aukščiai — 26 ir 29 m) — Pajūrio apylin apylinkėje, Pailgočio kaime, Ilgočio upe kėje, Visdžiaugų kaime. Medžiai gana įs lio vagoje. Vieno akmens matmenys — pūdingi. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos pa 4X3,5X2,8 m, kito — 2,5X 1,3X 1,7 m. Akmenys grūdėti. Apaugę samanomis. minklais, 1987 m. priskirti prie r. r. pa Pasakojama, kad anksčiau čia pūpsojo minklų. 18*
275
ANDRIEJAIČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1.5 m, aukštis — 21 m) — Šilalės apylin kėje, Andriejaičių kaimo kapinaitėse. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. ANTININKŲ ĄŽUOLAS (skersmuo 1.7 m, aukštis — 26 m) — Upynos apy linkėje, Košių kaime, netoli Ančios upės. Netoliese auga ir daugiau ąžuolų, skroblų ir labai įdomi septynkamienė lie pa, kurios kamienai gana drūti. Kaip pa sakoja žmonės, pro Antininkus ėjo kry žiuočių kelias į Lietuvą. Kalbama, kad po šiomis liepomis buvo laidojami žuvę kariai. Čia pat yra senkapių. Kasinėjant juos, rasta ietgalių, kirvukų, puodų šukių ir kitų daiktų. Antininkų ąžuolas senas ir drevėtas, bet dar žavi keliautojus. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų. BIJOTŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,5 m, aukštis — 17 m) — Upynos apylinkėje, Bijotų kaime, prie Baublių muziejaus. Tai senųjų girių palikuonis. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. GRIGALIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1.7 m, aukštis — 18 m) — Kaltinėnų apy linkėje, Grigalių kaime. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. GVALDŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,6 m, aukštis— 18 m ) — Rietavo miškų urė dijos Judrėnų girininkijoje, ant Jūros kran to, vietovėje, vadinamoje Sileikiške. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. JUODGIRĖS I ĄŽUOLAS (skersmuo — 1.6 m, aukštis — 18 m) — Rietavo miškų urėdijos Kaltinėnų girininkijos Juodgirės miške.
1989 m. ąžuolas paskelbtai tos paminklu.
v.
r. gam
JUODGIRĖS II Ą Ž U O L A S (skersmuo 1,7 m, aukštis — 18 m) — Rietavo miškų urėdijos Kaltinėnų girininkijos Juodgirės miške. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. LAUKMENŲ Ą Ž U O L A S (skersmuo — 1,9 m, aukštis — 19 m) — Kaltinėnų apy linkėje, Laukmenų kaime. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. LEMBO Ą Ž U O L A S (skersmuo— 1,6 m, aukštis — 19 m) — Kvėdarnos apylinkė je, Lembo kaime, vietovėje, vadinamoje Latviške. NASVYTALIŲ Ą Ž U O L A S (skersmuo — l, 6 m, aukštis — 17 m) — Kvėdarnos apy linkėje, senose Nasvytalių kaimo kapi nėse. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PAYMĖ2IO Ą Ž U O L A S (skersmuo— 1,5 m, aukštis — 17 m) — Kvėdarnos apylin kėje, Paymėžio kaime, Vacio Vinckaus so dyboje. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PAJŪRIO Ą Ž U O L A S (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 19 m) — Pajūrio miestelio par ke. Medis atrodo įspūdingai. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PAUPYNIO Ą Ž U O L A S (skersmuo — 1,5 m, aukštis— 16 m) — Upynos apy linkėje, Paupynio kaime. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
276
rio apylinkėje, Keberkščių kaime. 1989 m. beržai paskelbti gamtos pa minklais. KEBERKŠČIŲ GUOBOS (2, skersme nys— 1,5 ir 1,4 m, aukštis— 17 m) — Pajūrio apylinkėje, Keberkščių kaime. 1989 m. guobos paskelbtos v. r. gam tos paminklais. RUKSIŲ JUODALKSNIS (skersmuol, 3 m, aukštis — 16 m) — Kaltinėnų apy linkėje, Rukšių kaime. 1989 m. juodalksnis paskelbtas v. r. gamtos paminklu. Pajūrio ąžuolas 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PUND2IŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,7 m, aukštis — 19 m) — Rietavo miškų urė dijos Kaltinėnų girininkijos Pundžių miš ko 24 kvartale, kairėje senojo Žemaičių plento pusėje nuo Kaltinėnų Laukuvos link. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. STIGRALIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,5 m, aukštis— 17 m ) — Pajūrio apylinkė je, Stigralių kaime, prie Pajūrio—Pajūralio kelio, kapinaitėse. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. STIRBIŠKĖS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,5 m, aukštis — 18 m) — Laukuvos apy linkėje, Stirbiškės kaime, netoli Prano Sto nio sodybos. 1989 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. KEBERKŠČIŲ BERŽAI (skersmenys — 1 m ir 0,9 m, aukštis— 14 m) — Pajū 277
DIRGĖLŲ KADAGYS (skersmuo — 0,35 m, aukštis — 7 m) — Kaltinėnų apylin kėje, Dirgėlų kaime. 1989 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. KADAGYNŲ KADAGYS (skersmuo0,25 m, aukštis — 7 m) — Kvėdarnos apy linkėje, Kadagynų kaime. 1989 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. KALNIŠKIŲ KADAGYS (skersmuo 0,3 m, aukštis — 8 m) — Pajūrio apylin kėje, Kalniškių kaime. 1989 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PALOKYSČIO KADAGYS (skersmuo0,3 m, aukštis — 8 m) — Laukuvos apy linkėje, Palokysčio kaime. 1989 m. paskelbtas v. r. gamtos pa minklu. PARAGAUDZIO KADAGYS (skers muo— 0,25 m, aukštis — 8 m) — Kvė darnos apylinkėje, Paragaudžio kaime. 1989 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PAŽIUR2MOČIO
KADAGYS
(skers-
muo — 0,25 m, aukštis — 8 m) — Šilalės apylinkėje, Pažiuržmočio kaime. 1989 m. kadagys paskelbtas v. r. gam tos paminklu. ANTININKŲ KAŠTONAS (skersmuo — 1 m, aukštis— 13 m) — Upynos apylin kėje, Antininkų kaime, A. Dinapo sody boje. 1989 m. kaštonas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. BARBORAVO KAŠTONAS (skersmuo — 1 m, aukštis— 11 m) — Pajūrio apylin kėje, Barboravo kaime. 1989 m. kaštonas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
je, Girdiškės kaimo kapinėse. 1989 m. klevas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. PAPYNAUJO K LE V A S (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 13 m) — Kvėdarnos apylin kėje, Papynaujo kaime. 1989 m. klevas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. SAUSLAUKIO K LE V A S (skersmuo — 1.3 m, aukštis — 14 m) — Kvėdarnos apy linkėje, Sauslaukio kaime. 1989 m. klevas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
ŠAUKĖNŲ K L E V A I (2, skersmuo— 1,1 m, aukštis — 13 m) — Kvėdarnos apy KEBERKSČiy KAŠTONAS (skersmuo — linkėje, Šaukėnų kaime. l, 2 m, aukštis — 12 m) — Pajūrio apy 1989 m. klevai paskelbti v. r. gamtos linkėje, Keberkščių kaime, J. Petrylos so paminklais. dyboje. 1989 m. kaštonas paskelbtas v. r. gam GULBIŠKIŲ K R IA U Š Ė (skersmuo — tos paminklu. 0,6 m, aukštis — 10 m) — Pajūrio apy linkėje, Gulbiškių kaime. LIBARTŲ KAŠTONAI (2, skersmuo1989 m. kriaušė paskelbta v. r. gam 1 m, aukštis— 11 m ) — Pajūrio apylin tos paminklu. kėje, Libartų kaime, buvusio Moskvų dva ro sodyboje. 1989 m. kaštonai paskelbti v. r. gam PARAGAUD2IO K R IA U Š Ė (skersmuo — 0,6 m, aukštis — 12 m) — Kvėdarnos apy tos paminklais. linkėje, Paragaudžio kaime. 1989 m. kriaušė paskelbta v. r. gam PUTVINSKIŲ K A ŠTO N A S (skers tos paminklu. muo— 1,1 m, aukštis— 12 m) — Kalti nėnų apylinkėje, Putvinskių kaime. Auga BAČISKĖS L IE P O S — Pajūrio apylin senoje dvarvietėje. kėje, Bačiškės kaime, Petravičienės so 1989 m. kaštonas paskelbtas v. r. gam dyboje. tos paminklu. Vienoje grupėje auga 16 liepų. Jų BAUBLIŲ KLEVAS (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 15—16 m, skersmuo — 1,2— aukštis — 14 m) — Upynos apylinkėje, 1.4 m. Baublių kaime. 1989 m. liepos paskelbtos v. r. gamtos 1989 m. klevas paskelbtas v. r. gam paminklais. tos paminklu. DZIAUGĖNŲ L IE P A (skersmuo — 1,4 m, GIRDIŠKĖS KLEVAS (skersmuo— 1,2 aukštis — 16 m) — Pajūrio apylinkėje, m, aukštis— 14 m) — Upynos apylinkė Džiaugėnų kaime.
278
1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
GVALDŲ LIEPA (skersmuo— 1,3 m, aukštis — 16 m) — Kvėdarnos apylinkė je, Gvaldų kaime, prie Pajūralio—Judrėnų kelio. 1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
SAUSLAUKIO LIEPA (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 15 m) — Kvėdarnos apylin kėje, Sauslaukio kaime, K. Stasyčio so dyboje. 1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
LABARD2IŲ LIEPA (skersmuo — 1,3 m, aukštis— 17 m) — Kaltinėnų apylinkė je, Labardžių kaimo dvarvietėje. Suaugu si su klevu. 1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
VABOLES LIEPŲ ALĖJA — Šilalės apy linkėje, Vabolės kaime. Alėjoje auga 24 liepos (14—15 m aukš čio, 1,2—1,4 m skersmens). 1989 m. liepų alėja paskelbta v. r. gam tos paminklu.
LIBARTŲ LIEPA (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 15 m) — Pajūrio apylinkėje, Libartų kaime, buvusio dvaro kapinaitėse. 1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
ŽVINGIŲ LIEPA (skersmuo— 1,3 m, aukštis — 15 m) — Žvingių miestelyje. 1989 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
EILĖ (skersmuo— 1,3—1,4 m, aukštis — 15—16 m) — Laukuvos apy linkėje, Getautiškės kaime. 1989 m. liepų eilė paskelbta v. r. gam tos paminklu.
KVĖDARNOS M A U M E D Ž IA I — Kvėdar nos miestelio kapinėse. Tai du europiniai maumedžiai (17 ir 18 m aukščio, 0,8 ir 0,9 m skersmens). 1989 m. maumedžiai paskelbti v. r. gamtos paminklais.
LIEPŲ
PASKARBISKIŲ LIEPŲ ALĖJA — Pa jūrio apylinkėje, Paskarbiškių kaime, se noje dvarvietėje. Alėjoje yra 107 medžiai. 1989 m. liepų alėja paskelbta v. r. gamtos paminklu.
RUKSIŲ M A U M E D IS (skersmuo — 1,2 m, aukštis— 17 m) — Kaltinėnų apylin kėje, Rukšių kaimo šalikelėje. Tai europinis maumedis. 1989 m. maumedis paskelbtas v. r. gamtos paminklu.
PASKARBISKIŲ LIEPŲ GRUPĖ (skers muo— 1,3—1,4 m, aukštis— 16 m) — Pajūrio apylinkėje, Paskarbiškių kaime. Medžiai auga buvusios bažnyčios šven toriuje. 1989 m. liepų grupė paskelbta v. r. gamtos paminklu.
KOŠIŲ OBELIS (skersmuo — 0,8 m, aukštis — 8 m) — Upynos apylinkėje, Ko šių kaime. 1989 m. obelis paskelbta v. r. gamtos paminklu.
RUBINAVO LIEPA (skersmuo— 1,3 m, aukštis— 15 m) — Šilalės apylinkėje, Rubinavo kaime.
PAJORALIO OBELIS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 7 m) — Kvėdarnos apylin kėje, Pajūralio kaime, prie Kvėdarnos— Švėkšnos kelio.
279
1989 m. obelis paskelbta v. r. gamtos paminklu. SPRAUDAIČIŲ OBELIS (skersmuo — 0,8 m, aukštis — 6 m) — Pajūrio apylin kėje, Spraudaičių kaime. 1989 m. obelis paskelbta v. r. gamtos paminklu. VIDGIRĖS OBELIS (skersmuo — 0,8 m, aukštis — 6 m) — Pajūrio apylinkėje, Vidgirės kaime. 1989 m. obelis paskelbta v. r. gamtos paminklu. DIRGĖLŲ PŪ SIS (skersmuo — 0,8 m, aukštis — 18 m) — Kaltinėnų apylinkė je, Dirgėlų kaime. 1989 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. PARAGAUDZIO PŪSIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 18 m) — Kvėdarnos apy linkėje, Paragaudžio kaime. 1989 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. VIDGIRĖS PŪ SIS (skersmuo — 1 m, aukštis — 18 m) — Pajūrio apylinkėje, Vidgirės kaime. 1989 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. VABOLĖS ROBINIJA (skersmuo — 0,7 m, aukštis — 13 m) — Šilalės apylinkėje, Vabolės kaime. Auga buvusioje vasarvie tėje. 1989 m. robinija paskelbta v. r. gam tos paminklu. KEBERKSČIŲ TUOPA (skersmuo 1,9 m, aukštis— 17 m) — Pajūrio apy linkėje, Keberkščių kaime. 1989 m. tuopa paskelbta v. r. gamtos paminklu.
PAJŪRIO T U O P A (skersmuo — 2,1 m, aukštis — 19 m) — Pajūrio miestelyje, prie ambulatorijos. Tai labai įspūdinga pilkoji tuopa. 1989 m. tuopa paskelbta v. r. gamtos paminklu. PAJŪRIO PARKO T U O P A (skersmuo — 1,8 m, aukštis— 18 m) — Pajūrio mies telio parke. Tai pilkoji tuopa. 1989 m. tuopa paskelbta v. r. gamtos paminklu. ADOMAVO U O S IS (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 18 m) — Pajūrio apylinkėje, Adomavo kaime. 1989 m. uosis paskelbtas v. r. gamtos paminklu. GRIMZDŲ U O S IS (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 18 m) — Kvėdarnos apylinkė je, Grimzdų kaime. 1989 m. uosis paskelbtas v. r. gam tos paminklu. RISČIŲ U O S IS (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 24 m) — Laukuvos apylinkė je, Ręsčių kaime. 1971 m. uosis paskelbtas gamtos pa minklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. pa minklų. SALTIŠKĖS U O S IS (skersmuo— 1,3 m, aukštis — 19 m) — Kaltinėnų apylinkė je, Saltiškės kaime. 1989 m. uosis paskelbtas v. r. gamtos paminklu. PAJŪRIO PARKAS (5 ha) — Pajūrio miestelyje. Globojamas Pajūrio žemės ūkio mokyklos. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Pa jūrio žemė minima XIV—XV a. Per am žius Pajūris buvo įvairių didikų nuosa vybė. XVIII a. priklausė Valavičiams, vė liau— Jonui Povstanskiui. 1854 m. Pajū rį įsigijo Kauno gubernijos maršalka Adol-
280
fas čapskis. XIX a. pab. Pajūrio dvaras — Pliaterių nuosavybė. Dvaro rūmai buvo mediniai, šalia jų — tvartai, kluonai. 1935—1940 m. centriniuo se dvaro rūmuose prie Jūrės upelio buvo įsikūręs pranciškonų vienuolynas, kuriam priklausė 60 ha žemės, lentpjūvė, elektra varomas malūnas. Panaikinus vienuoly ną, 1940 m. rūmuose įsikūrė Žemės ūkio mokykla, veikusi iki 1955 m., vėliau — žemės ūkio tchnikumas (dabar vadina mas aukštesniąja žemės ūkio mokykla). Nuo senų laikų išliko mišraus stiliaus parko likučiai. Yra tvenkinių, vienas iš jų — su sala, kurioje žaliuoja juodalks niai, guoba ir skroblas. Daugiausia auga vietinių rūšių medžių. Drūčiausi ir aukš čiausi ąžuolai (vieno skersmuo— 1,5 m), liepos, kalninės guobos, uosiai (skers muo— 70—90 cm, aukštis — 20 m). 7 rūšių svetimžemiai puošia parką. Aukš čiausios baltosios tuopos (30 m, drūtu m as— 0,9—1,5 m). Be to, yra kaštonų. Žaliuoja vakarinės tujos. Kvepia darželiniai jazminai. Medžiai veši medynėliuose, alėjose, grupėmis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. PAŠKEVIČIAUS PARKAS (4 ha) Poškos apylinkėje, Bijotų kaime. Bijotai minimi XVI a. Nuo 1558 iki 1847 m. Bijotai kartu su Bardžių dvare liu priklausė bajorų Poškų (Paškevičių) giminei. 1558 m. Beata Paškevičienė su seserimi pasidalijo Bardžių ir Mikniškių dvarelių žemes. Paškevičienei atitekusią vietovę ilgainiui imta vadinti Bijotais (nuo savininkės vardo). Bijotuose, Vyšnių kalne, netoli Dio nizo Poškos sodybos, augo dideli ir drūti ąžuolai. Vienas iš jų buvo ypač stambus. 1811 m., kai piemenys padegė medį, D. Poška sumanė jį nukirsti ir parsigabenti prie sodybos. 1823 m. Vilniaus universi
teto profesorius Ivanas Loboika laikraš tyje „Dziennik Wilenski“ paskelbė straips nį ir pridėjo K. Nezabitauskio „Kai kurių senienų, esančių Žemaičių provincijos Dio nizo Paškevičiaus, Raseinių apskrities Že mės teismo raštininko, rinkinyje, trumpą sąrašą“. I. Loboika domėjosi, kaip tie baubliai atsidūrė ant kalno. D. Poška raš tu jam paaiškino, kaip tą ąžuolą dešimt vyrų visą kovo mėnesį kirviais kirto (vi sas tekstas yra D. Poškos „Raštuose“.— V. 1959.— P. 507—540). Nukirtus D. Poš ka su Žemaičių vyskupu Juozapu Amulfu Giedraičiu suskaičiavo rieves — jų bu vo 700 su keliomis — ir nusprendė, kad ąžuolui kone tūkstantis metų. Mat medžio vidus buvo išpuvęs, be to, rievių nebuvo galima įžiūrėti ir pačiuose kamieno pa kraščiuose. Kamienas buvo supjaustytas į tris dalis. Vieną iš jų keturiasdešimt vy rų, retkarčiais degtine pagirdomų, ant rąs tų nuridenę prie D. Poškos namo po vi dutinio dydžio ąžuolu, kuris buvo išpuoš tas jo bičiulių monogramomis, eilėraš čiais, įrašais žievėje jo paties ranka. Antra kamieno atpjova buvo atiduota Žemaičių vyskupui J. A. Giedraičiui, ku ris 1813 m., išvalęs vidų, nusivežė į savo palivarką Novočebiuose (Raseinių apskr.) ir pastatė parke prie upės. Ir dabar me dis sveikas; jo viduje gali sustoti 10 žmo nių, o sėdėti — šeši. Iš trečios kamieno dalies buvo išpjau tos dvi trijų colių (colis — 25,4 mm) ir trijų uolekčių (uolektis — 66—71 cm) il gio ir per 60 colių pločio lentos. Jos pas togėje buvo išdžiovintos; buvo žadama dirbdinti stalą. Iš viršūnės, šakų pagamin ta 12 sieksnių (sieksnis — 2,13 m) dvi metrinių malkų, o žagarų net kelios dešim tys vežimų atvežta namo. Pasak D. Poškos, storiausia kelmo vieta buvo 7 uolekčių, t. y. apie 4,76 m. Krūtinės aukštyje ąžuolas buvo plones nis. Drūtojo kamieno apimtis — 9,2 m (skersmuo — 2,9 m), o vidus — 1,9—2 m. Tame ąžuolo kamiene D. Poška įrengė
281
senienų muziejų. Čia eksponavo riterių šarvus, ginklus, mamuto kaulus, mone tas, medalius, 23 Lenkijos ir kitų kara lių, 10 karvedžių, 26 garsių mokslo, lite ratūros, istorijos vyrų portretus, per 200 knygų ir kitų daiktų. Ant durų ir kitur D. Poška įrašė savo ir kitų poetų posmų, daugiausia apie šį muziejų, kuris dabar vadinamas Baubliu. Baublio pavadinimas aiškinamas tre jopai. Pasak vienų aiškintojų, Baublys buvo lietuvių ir žemaičių medaus dievai tis. 1932 m. virš Baublio buvo užrašas, kurio nuotrauką saugo Upynos kraštoty rininkas K. Lovčikas. Ten rašoma: „Vys kupe, žemaičių Baublys buvęs dievaičiu“. Kadangi Baublio nuopjovą D. Poška do vanojo Žemaičių vyskupui, užrašą galė jo padaryti ir kiti. Antra versija buvo to kia: baudžiauninkams traukiant ąžuolą, D. Poška priekyje rideno degtinės stati naitę. Vyrai sunkų darbą dirbo rėkauda mi, šaukdami, baubdami. Nuo to baubi mo esą ir Baublių pavadinimas atsiradęs. Treti remiasi Bijotų kaimo gyventoja Ma rijona Navickiene, kuriai jos uošvė Ur šulė Navickienė (mirė 1941) pasakojusi, esą ant kalno, kur dabar stovi naujoji Bijotų mokykla, beržyne, ponų tarnai plak davę baudžiauninkus ir liepdavę bėgti į pakalnę. Taip kalnas imtas vadinti Bėg liu. Prieš plakimą baudžiauninkai būdavę uždaromi pastate, stovėjusiame netoli tos vietos, kur dabar Baublys. Uždarytieji raudodavę, verkdavę, ir tas šauksmas, primenantis baubimą, girdėdavęsis labai toli. Todėl ta vieta dar iki Baublio buvo vadinama Baubliais. Nežinia, kuris pasa kojimas tikras. Be to, ąžuolas galėjo tu rėti kiaurymę, kuri, vėjui pučiant, savitai „baubia“. Beje, 1811 m. ąžuolas dar buvo su lapais. Kitas Baublys atsirado vėliau. A. Mic kevičius jį paminėjo poemoje „Ponas Tadas“. 1823 m. Kernavėje buvo rasta nedi
delė nežinomo autoriaus poemėlė apie Bau blį, dedikuota D. Poškai. Laikas ėjo, Baubliai stovėjo. 1905 m. dvarininkas E. Volneris juos apdengė šiau dais ir padarė cementinį pamatą. Per Pir mąjį pasaulinį karą vieni eksponatai buvo išgrobstyti, kiti 1924 m. perduoti Tauragės mokytojų seminarijai. Artėjant D. Poškos mirties 100-osioms metinėms, Baublys apdengtas gaubtu. Baubliais rūpinosi Tau ragės apskrities mokyklų inspektorius K. Jankauskas. 1930 m. prie jų su pilti du kalneliai (pylimai), pažymėti ak meninėmis plokštėmis: viena — D. Poš kos mirties 100-osioms, antra — Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms. 1931 m., atidengiant paminklą, į 6 m gy lio plyšį buvo nuleistas parafinu uždary tas butelis su sidabro, nikelio pinigais, Vytautui skirtu medaliu ir tekstu. Plyšys užpiltas žemėmis. Per 20 metų muziejaus prižiūrėtoju dirbęs Antanas Normantas ėmėsi veisti sodą. Jo iniciatyva buvo sutvarkyta aikš tė, kur anksčiau stovėjo kumečių tvartai. A. Normanto užsakymu Skaudvilėje bu vo pagamintos ir minėtos plokštės. Beje, įamžinti Vytautą Didįjį ir D. Pošką buvo mokytojų konferencijos dalyvių suma nymas. Daugelis medžių, sodintų dar D. Poš kos,— liepų, ąžuolų, klevų — neišliko. Nebėra obels, kurios žievėje buvo išpjaus tinėti 1812 metai. Nuo 1945 m. Baubliai vadinami Dio nizo Poškos memorialiniu muziejumi. 1963 m. jis tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu. 1971 m. Baubliams įtaisyti stikli niai gaubtai. 1825 m. senoje Bijotų kaimo Paške vičių dvarvietėje D. Poškos brolis Nor bertas Paškevičius įkūrė parką, kuris iš liko. Pasodinta vietinių rūšių medžių. Par kas savito stiliaus, beveik visa teritorija apsodinta medžių alėjomis. Ir dabar dar ošia ąžuolų, klevų, ypač daug, nors vie tomis išretėjusių, mažalapių liepų alėjų.
282
Išliko senų ir drūtų medžių — tai ąžuo lai (70—120 cm skersmens, 25 m aukš čio). Akį traukia klevai (apie 80 cm skers mens, 27 m aukščio). Vienos dviliemenės liepos viršūnė siekia 29 m (skersmuo — 1,1 m). Introdukuotų medžių parke nė ra. Iš svetimžemių krūmų auga pilkosios ir gluosnialapės lanksvos. Parke išlikęs apgriuvęs 1820 m. sta tytas akmeninis tvartas, senojo namo rūsys. XVIII a. malūnas — v. r. architek tūros paminklas. Tebėra gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Pievutėse pastatyta bičių avilių. Tvenkinys (1 ha) uždumblėjęs, apaugęs medeliais ir krū mais. Planuojama Baublių teritoriją su jungti su Bijotų gyvenviete. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. RUBINAVO PARKAS (1,5 ha) — Šila lės apylinkėje, Rubinavo kaime. Lokystos upelio slėnyje, prie Šilalės—
Pajūrio kelio, yra piliakalnis, vadinamas Šarūno kalnu (kapu). XIX a. Rubinave buvo įveistas parkas, dabar baigiantis su nykti. Anapus upės dar ošia 60 liepų alė ja, auga jauni beržai, drebulės, yra ir ki tų medžių. 1989 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. TENENIŲ PARKAS (3 ha) — Pajūrio apylinkėje, Tenenių kaime. XIX a. gale Teneniuose buvo dvaras. Senojo dvaro pastatų nebėra. Iš parko išliko tik paprastosios eglės, klevai, vie nas kitas ąžuolas, krūmai. 1989 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. GRIMZDŲ ŠALTINIS — Kvėdarnos apy linkėje, Grimzdų kaimo melioruotame lau ke, apie 0,4 ha ploto dauboje, apaugu sioje įvairiais medžiais ir krūmais. 1985 m. šaltinis paskelbtas v. r. hid rologiniu gamtos paminklu.
Veimuto pušis
ŠILUTĖ
PAULIAUS ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,3 m, aukštis— 19 m ) — Vainuto apy linkėje, Balandiškės kaime. Ąžuolas išliko nusausintame lauke. Jo vainikas matyti iš tolo. Medis sveikas, galingas, derantis. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DIDŽIOJI TUJA (skersmuo — 88 cm, aukštis — 17 m) — Kintų girininkijos kie me, Kintų miško 26 kvartale. Tuja dviliemenė, įspūdinga, aukščiau sia rajone. 1986 m. tuja paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. gam tos paminklų.
Dinkių ąžuolas
SEREITLAUKIO PARKAS (5 ha) Vilkyškių apylinkėje, Šereitlaukio kaime. XVII a. Šereitlaukyje buvo dvaras, valdomas vokiečio. Vėliau priklausė Dresleriui, kurio ainiai viešpatavo iki 1944 m. Dreslerio valdomame dvare buvo van dens malūnas, spirito varykla. Čia me džiojo Prūsijos didikai. Dvare net kal bėti lietuviškai buvo uždrausta. Parkas įkurtas XX a. pradžioje. Iš JURGAIČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — likę užžėlę tvenkiniai, aikštelės, takai. 1.4 m, aukštis — 25 m) — Švėkšnos apy Parko želdiniai — tai 12 pagrindinių vie linkėje, Jurgaičių kaime. Jurgaičiai pri tinių ir 9 introdukuotų rūšių augalai. Gra klausė Švėkšnos dvarui. Ąžuolas žaliuoja žių medžių nėra daug. Įspūdingesni eu prie senų kaimo kapinaičių, netoli Ašvos ropiniai maumedžiai (skersmuo — 50 cm, aukštis — 24 m). Skurdesnė sibirinė pu upelio. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos šis. Prie tvenkinių ir grupelėmis žaliuoja paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. vakarinės tujos. Parko augmeniją paįvai rina smailialapės ir pilkosios lanksvos. paminklų. Drūčiausios parke kanadinės tuopos PAGRYN1Ų ĄŽUOLAS (skersmuo — (skersmuo — 80 cm, aukštis — 32 m). Parkas apleistas. 1.5 m, aukštis — 24 m) — Šilutėje, ne 1958 m. parkas paskelbtas valstybės toli Stadiono gatvės. Ąžuolas — miesto puošmena. Tai se saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. nųjų miškų palikuonis. Medis aptvertas. gamtos paminklų. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. ŠILUTĖS PARKAS (33,3 ha) — Šilutėje. Šilutės parkas komponuotas iš Šyšos paminklų. DINKIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,7 m, aukštis — 28 m) — Šilutės miškų urė dijos Pagėgių girininkijos 75 kvartale, Dinkių miško pakraštyje, 15 m nuo so dybos. Tai dailus medis. Rasti jį nelengva. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
285
Didžioji tuja pakrantėje augančių natūralių ir sodintų želdinių. Šyša teka per parką, išliko ir jos senvagės. Įrengta tiltelių, betonuotų sienelių. Parke yra stadionas, sporto aikš telių. Želdiniai seni. Čia auga 23 vietinių rūšių medžiai. Medynuose ir pavieniui ošia drūtos ir aukštos paprastosios pu šys; kai kurių skersmuo siekia 60 cm, aukštis — 24 m. Ne plonesnės ir papras tosios eglės. Tarsi plačiapečiai galiūnai rymo 1,2 m drūtumo ąžuolai. Paupyje auga net 30—45 cm skersmens baltalksniai. Dailūs plaukuotieji ir karpotieji ber žai. Į Šyšą šakas sumerkę trapieji gluos niai. Anksti pavasarį sužaliuoja ievos. Tikri galiūnai net 1 m drūtumo juodalks
niai. Įdomios mažalapės liepos — per 70 cm storumo, kai kurios su 5—7 kamienais. Čia žaliuoja ir vinkšnos, kurių mediena anksčiau buvo naudojama stalių darbams. 10 rūšių introducentai puošia parką. At žalas ugdo seni 70 cm drūtumo platanalapiai klevai. Pavieniui ir alėjose šla ma sidabriniai klevai, kurių kamienai ne menkesni. Kaip ir daugelyje parkų, čia puikuojasi kaštonai. Baltus valgomus žiedus skleidžia ir juodas valgomas uo gas nokina juoduogiai šeivamedžiai. 1965 m. A. Tauras parengė parko tvar kymo projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
286
Švėkšnos parkas ŠVĖKŠNOS PARKAS (10,9 ha) — Švė miške. kšnoje. Prieš 1620 m. J. Zaviša užtvenkė XVI a. dvaro pastatai buvo išsidėstę Švėkšnalės upelį. Pjaunio upelio slėnyje tarp kelių iš Švėkšnos j Veiviržėnus, Že išsiliejo tvenkinys, buvo supilti pylimai, nu maičių Naumiestį, Klaipėdą, taip pat tiestas kelias, pastatytas Baltasis tiltas. Švėkšnalės slėnyje. Atokiausiai, prie Pjau- Galimas dalykas, kad tai buvo daroma nio (Švėkšnalės intako), stovėję pastatai pilies (tvirtovės) reikmėms. sudarė atskirą kompleksą. Švėkšnos dvaras ypač išgarsėjo 1624 1983 m. Švėkšnos parką tyrė archeom., kai atiteko J. J. Krišpinui-Kiršenšteilogai. Rasti tik XVII a. pastatų pamatų nui. Jam šeimininkaujant, dvare veikė (gal tvirtovės) likučiai. Minėtinas įdomus parako dirbtuvė, plytinė, lentpjūvė, vilnų senų laikų statinys — iš maumedžių ręs karšykla. Be to, buvo stiklo ir popieriaus tas dvaro rūmas, nugriautas tik po Ant dirbtuvės. 1630—1640 m. popierius buvo rojo pasaulinio karo. Kur gauta maume žymimas kelių rūšių vandenženkliais. An džio rąstų, sunku atsakyti. Vargu ar tai popierių, paženklintą Krišpinų šeimos XVII a. dvarininkai maumedžius augino didžiosios ir mažosios atšakos herbais, 287
Švėkšnos parko puošmena — Veimuto pušis
naudojo Žemaičių pilis ir Žemaičių teis mai aktams bei jų nuorašams, kitos įs taigos ir privatūs asmenys. Švėkšnos stiklo dirbtuvėje buvo pu čiami užrišami, užkemšami buteliai, fla konai, ūkiniai ir stalo indai, gaminamas keturkampės ar rombo formos 1,5—2,5 mm storio stiklas ir suvenyrai. Dirbtuvė įkurta 70 metų vėliau už pirmą Vilniaus dirbtuvę ir 10 metų anksčiau už pirmą Rusijos stiklo dirbtuvę. 1644 m. Krišpinas pardavė Švėkšnos valdas kalvinei Kristinai Fonden-Denhofienei. 1695 m. dvaras atiteko V. Grothauzui. 1732 m. Švėkšną nusiaubė gaisras. 1766 m. dvarą su 74 šeimomis iš Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Oginskio nu pirko Vilhelmas Jonas Pliateris. Dvaro sodyboje stovėjo ūkiniai pas tatai; rūmai buvo mediniai. 1820 m. po Jurgio Pliaterio mirties Švėkšnos dvaras padalytas Pliateriams: Vilkenas su Jau nių palivarku atiteko Pranciškui, Stemp lių dvaras — Kazimierui, Gedminaičių — Jurgiui, o Švėkšnos — Steponui. Vėliau Švėkšną valdė Pliaterio sūnus Adomas Pliateris (1836—1910), kuris domėjosi numizmatika ir archeologija. Būdamas penkiolikametis ištyrė 164 pilkapius ne toli Švėkšnos. Viename aptiko žalvario, jo manymu, lietuviškų pagoniškų statu lėlių ir parodė jas rašytojui ir istorikui Juozapui Ignotui Kraševskiui, kraštoty rininkui ir publicistui Adomui Honoriui Kirkorui. Istorikas Teodoras Narbutas jas apibūdino kaip Egipto dievų statulė les, vaizduojančias Ozyrį, Osepį, Anubį. Be to, buvo katės figūrėlė, Izidė, maiti nanti kūdikį Herą, egiptiečių žynys, senis su muzikos instrumentu. Klūpantį žynį ir Ozyrį Adomas Pliateris dovanojo J. I. Kraševskiui, o šis 1856 m. perdavė Vil niaus senienų muziejui. Dabar šie ekspo natai saugomi Lietuvos istorijos ir etno grafijos muziejuje. (Abu radiniai datuo jami I tūkstantmečiu pr. m. e.) Statulė lės buvo eksponuojamos Švėkšnos dvare 10 T.iofnvns
imlloi
kartu su A. Pliaterio atvežtais iš Egipto amuletais. 1860 m. A. Pliateris tapo Vil niaus laikinosios archeologijos komisijos bei Peterburgo rusų archeologijos drau gijos nariu. Po Adomo mirties jo žmona dalį dvaro kolekcijos (450 vienetų) do vanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugi jai. Eksponatų likimas nežinomas, isto rikas M. Michelbertas spėja, kad minė tos skulptūrėlės į Lietuvą pateko per Lenkiją. Švėkšnoje lankėsi keliautojas T. Triplinas (1813—1881), kuris vėliau aprašė įspūdžius. A. Pliateris pertvarkė Švėkš nos dvarą. 1843 m. buvo nuleistas Švėkš nos tvenkinys ir jo vietoje, pelkėtoje pie voje, pastatytas vadinamasis Ilgasis til tas (150 m). Jis skyrė Švėkšną į dvaro ir klebono valdas. Maždaug tuo metu iš kilo mūrinio sodininko namas su bokš tu, šiltnamiai, vėjo malūnas. Sutvarkyti tvenkiniai, įrengtas 70 ha žvėrynas. Ap tvare buvo laikomi elniai, danieliai, vol jeruose — fazanai. Tuo metu sodyboje dar stovėjo medinis namas su XVIII a. krosnimis. 1880 m. A. Pliateris pastatė ampyro stiliaus vilą „Genovaitė“, pavadintą žmo nos vardu. Dabar tose patalpose įsikū ręs Švėkšnos vidurinės mokyklos muzie jus. Vila — r. r. architektūros paminklas. Tvenkinio saloje iškilo medžioklės deivės Dianos skulptūra. Buvo saulės laikrodis. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis dvaro turtų buvo išparceliuota, o 1940 m. dva ras nacionalizuotas. Tikriausiai Švėkšnos dvare nakvojo 1904 m. vasarą į Lietuvą atvykęs žino mas archeologas, Paryžiaus geografų draugijos narys baronas de Bajė (1853— 1931). Jis kasinėjo piliakalnį ir rado „me talinių daiktų“, 1905 m. Paryžiuje išlei do 47 puslapių knygą „Eu Lithuanie“. 3 tūkstančių tomų lituanistinę biblio teką bei daugybę rankraščių dvare buvo surinkęs Gedminaičių valdų savininkas Jurgis Plioteris (Adomo sūnus), biblio
289
grafijos pradininkas Lietuvoje. Drauga vo su Simonu Stanevičiumi (palaidotas Švėkšnos kapinėse) ir šelpė jį, paliko jam savąją biblioteką. Rygoje išleido S. Sta nevičiaus parengtas lietuvių liaudies dai nų melodijas, steigė lietuviškas mokyk las, rašė lietuvių kalbos gramatiką. J. Plioteris baigė Peterburgo kadetų mokyklą ir buvo paskirtas į Paryžių Rusijos karo atašė pavaduotoju. 1910 m. mirus tėvui, grįžo į Švėkšną, vedė pusseserę Janiną Pliaterytę. Prasidėjus Pirmajam pasau liniam karui, teko trauktis. Dvarą užėmė vokiečiai. Žvėrys iš žvėryno išbėgiojo (1893 m. jų dar buvo per 200). Plioterių sūnus Aleksandras po Pirmojo pasauli nio karo mokytojavo Švėkšnos vidurinė je mokykloje. „Genovaitės“ vila po Pirmojo pasau linio karo buvo išnuomota gimnazijos di rektoriui ir mokytojams. Po Antrojo pa saulinio karo vila buvo restauruota pa gal architektės S. Čerškutės 1964 m. pa rengtą projektą — pritaikyta bibliotekai ir skaityklai. Antrame aukšte įsikūrė apy linkės savivaldybė. S. Čerškutės nuomo ne, vilos autorius — Klaipėdos apskri ties architektas Majeris, o piešinių — skulptorius V. Brandenburgeris. Vila mū rinė, dviejų aukštų. Interjeras ir baldai buvo klasicizmo ir rokoko stiliaus. Inter jerą papildė daugybė kilnojamų puošme nų. Salėje buvo meškos iškamša, paveiks lų. Vienas iš jų vaizdavo Vytautą, besiil sintį po mūšio. Rūsyje rastas V. Slendzinskio (1837 1909) paveikslas „Senutė veria adatą“ (1860). Rokoko stiliaus spinte lėje grafai Pliateriai laikė giminės ordi nus. Ant inkrustuoto stalo stovėjo negro skulptūra (V. Aimonė). Dabar visa tai eksponuojama Švėkšnos muziejuje. Apie Švėkšnos parko įkūrimą žinių nėra. Žinoma, kad XIX a. pirmojoje pusėje (po 1843) jis buvo pertvarkomas, medžiais apsodinamas kelias tarp Gedminaičių, Švėkšnos bei Vilkėno dvarų, nusidriekė alėjos. Dar kartą parkas pertvarkytas
XIX a. gale (po 1880): pasodinta retų me džių, suformuoti takai, parkas aptvertas mūro siena. Tuomet buvo pastatyti ir var tai (juos yra nupiešęs dail. A. Lukštas), išlikę iki šiol. Parko želdiniai labai seni. Veši per 13 pagrindinių rūšių medžių. Kai kurie iš jų senesni nei 200 metų. Eglių, kalni nių guobų, klevų, mažalapių liepų skers menys — per 1 m. Mažai jiems nusilei džia skroblai ir uosiai. Introducentų yra per 20 rūšių. Iš vertingų medžių minėtina kanadinė cūga, europinis kukmedis (50 cm drūtumo), daugiakamienė Veimuto pušis. Bet iš visų rečiausias Lietuvos medis — dviskiautis ginkmedis (skersmuo — 60 cm, aukštis — 17 m). Vien dėl jo verta čia atvažiuoti. Nors dėl vėduokliškų lapų ginkmedis labiau primena lapuotį, tačiau priklauso plikasėkliams. Jis yra kiniškosjaponiškos kilmės reliktas, dabar augan tis tik dirbtiniuose želdynuose. Medelis išgyvena iki 1000 metų. { Europą atke liavo apie 1730 m. Žali lapai rudenį pa gelsta, sunoksta valgomos sėklos. Me diena tinka smulkiems dirbiniams ir dė žėms. Ginkmedžiai auga dar Kauno bo tanikos sode. Parke gausu lapuočių. Rie šutėlius nokina paprastieji bukai. Lapų raudoniu akį traukia raudonlapiai bukai. Be to, yra paprastųjų raudonlapių laz dynų, baltųjų tuopų, paprastųjų svyruoklinės formos uosių. Gausi lapija didžialapės karpytlapės formos liepos. Birželį pakvimpa baltažiedės robinijos žiedų kekės. Švėkšnos dvaro rūmai paskelbti r. r. architektūros paminklu, parkas 1958 m. — valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. VILKĖNO PARKAS (24,5 ha) - Švėkš nos apylinkėje, Vilkėno kaime. Vilkėno apylinkės iki 1820 m. priklau sė Švėkšnos dvarui. Neorenesanso stiliaus rūmai, Alek sandro Pliaterio statyti 1897 m., stovėjo
290
myklos poilsio bazei eskizinį projektą. Sodyboje išlikęs vandens malūnas, tvartas, arklidės, vartai su arkomis. 1936 metų nuotraukoje (saugoma Kultūros ir švietimo ministerijos mokslinės metodi nės tarybos dokumentacijos centre) ma tyti didelis kumetyno pastatas su dviejų didelių kolonų prieangiu. Prie ūkinio sek toriaus jau XX a. atsirado keturaukštis gyvenamasis namas, kuris darko anų laikų architektūros kompoziciją. Vilkėno dvaro ansamblis — r. r. architektūros paminklas — dabar restauruojamas. 1913 m. prieš rūmus pastatyta mar murinė prancūzo Huberto Luji Noelio Rebekos skulptūra. 1982 m. po restauraci jos ji perkelta į Palangos parko rožyną, Vilkėno parkas 0 čia liko jos kopija. Buvusio saulės lai sodybos centre, aplinkui buvo erdvios ve krodžio vietoje dabar tėra kolonėlė su jos. Iš tolo matyti keturi puošnūs kam šokėjų figūromis. V. 2emgulis diplomi piniai rizalitai su frontonais, voliutomis, niame darbe rašė, kad dar 1946 m. rudenį akroterijomis, ornamentais su augaliniais vaikai tampė dėžes, kuriose buvo šarvai ir dokumentai. motyvais ir Pliaterių herbais. Kairiajame Vilkėno dvare medžiai augo seniai. Be pastato gale — belvederio bokštas su ar ka bei vazomis puošta baliustrada. Rūmų abejo, čia buvo natūralių medžių parkas, fasadai sukurti italų renesanso stiliumi. tačiau parko įkūrimo data laikomi 1880 m. Šie metai ir inicialai „A. H. P.“, rodan Antrą aukštą paįvairina apvadai ir santys, kad parką įkūrė Aleksandras Plia drikai, iškilūs karnizai su modiljonais. 1911 m. Švėkšnos dvaro savininkuiteris ir jo žmona H. Pliaterienė, iškalti Jurgiui Plioteriui vedus pusseserę, Vilkė parko alėjos atraminės sienelės pradžioje. no dvaro grafaitę Janiną Pliaterytę, abu H. Pliaterienė mėgo gėles, medžius ir daug lėšų bei laiko skyrė parkui. Gra dvarai susijungė. Per Pirmąjį pasaulinį karą Pliateriams pasitraukus į Rusiją, čia žios terasos, išradingai suplanuotas par šeimininkavo vokiečių baronas Vitenhovs- kas ir šiandien čia sutraukia daug keliau tas. Grįžę Pliateriai gyveno atskirai: J. tojų. Čia auga vietinių rūšių (apie 20) Plioteris — Švėkšnoje, žmona — Vilkėne. medžiai ir krūmai. Yra ir šimtamečių me Praūžus Antrajam pasauliniam karui, džių. Prie kelio į parką šlama mažalapės 1946 m. Vilkėno rūmuose įsikūrė vaikų liepos, klevai, uosiai. Gyvybingi ir išla namai. 1960 m. restauruotas rūmų vidus, kūs skroblai, tikri galiūnai parko ąžuo o 1961 m. — išorė. 1980 m. pastatas ati lai. Aukštai siūruoja guotais augančių teko Šilutės hidraulinių pavarų gamyk eglių viršūnės. Medžiai auga ir masyvuo lai. 1981 m. menotyrininkė A. Kaspera se, ir pavieniui. Parke auga 37 formų ir vičienė aprašė rūmų istoriją, 1985 m. ar rūšių introducentai. Ypač gausu spygliuo chitektas A. Sabeckis parengė rūmų stogo, čių. Dėmesio vertos puošnios gyvybingos langų, durų ir kitų dalių restauravimo kanadinės cūgos (20—25 m aukščio ir projektą, o 1986 m. architektė A. Leona 1—1,3 m storio). Prie internato auga dy vičiūtė — restauravimo ir pritaikymo ga gioji, be to, yra paprastųjų svyruoklinės 291
formos eglių. Serbinės eglės viršūnė nu lūžusi, dabar medis siekia 10 m (45 cm drūtumo). Kankorėžius nokina europinis kėnis. Taip ir traukia paglostyti kedrinės ar Veimuto pušies spyglius. Grupėmis auga europiniai maumedžiai ir vakarinės piramidinės bei kolonos formos tujos. Tačiau bene įdomiausias parko spygliuo tis — 4 m aukščio penkiolikos kamienų europinis kukmedis (jo nuotrauka ne kar tą publikuota spaudoje). Jis atželia, no kina brandžias sėklas. Mėgėjai gali kuk medžių išsiauginti. Daug parke lapuočių: paprastųjų glaustašakės formos raudo nųjų ąžuolų, raudonais lapais išsiskirian čių paprastųjų raudonlapių bukų. Be to, auga paprastasis raudonlapis lazdynas,
įspūdingas 80 cm drūtumo platanalapis klevas. Daugybė krūmų: rožiniais žiedais dabinasi pontiniai rododendrai, baltomis uogomis aplimpa baltauogių meškyčių šakutės, rudeniop sunoksta juodauogių šeivamedžių uogos. Parke keli tvenkiniai, iš kurių vienas yra 1 ha, kiti du mažesni (0,04 ir 0,11 ha). Seni (XIX a. antrojoje pusėje sodinti) medžiai auga palei kelią iš Švėkšnos į Vilkeną. 1953 m. parke įrengta poilsio aikšte lė, prie kūdros — maudyklė, prie rytinio tvenkinio iškasti trys šuliniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Šešuolėlių parkas
ŠIRVINTOS
Staškuniškio maumedis SKRUZDĖLIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 30 m) — Čiobiškio apy linkėje, Skruzdėlių kaime. Medis įspūdingai stūkso prie Musnin kų—Čiobiškio kelio. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. STASKONIŠKIO MAUMEDIS (skers muo— 1 m, aukštis — 30 m) — Zibalų apylinkėje, Staškūniškio kaime. Medžio kamienas labai storas. Nors per apledėjimą nulūžo viršūnė, tačiau ir be jos medis aukštas. 1968 m. maumedis paskelbtas gam tos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. BARTKUSKIO PARKAS (14,5 ha) Jauniūnų apylinkėje, Bartkuškio kaime. Bartkuškio dvaras priklausė didie siems Lietuvos kunigaikščiams. XV a. Bartkuškį kartu su Musninkais valdė Mi kalojus Radvila. Pasak 1787 m. Vilniaus teismo žemės knygos, tais laikais ten jau buvo popieriaus dirbtuvė. Ji veikė grei čiausiai iki 1840 m. Nuo 1616 m. iki XVIII a. vid. Bart
kuškio dvarą valdė Skorulskių giminė. Vėliau — Joanos Skorulskytės-Zabienės vaikai. Dvare veikė plytinė, degtinės va rykla, kalkių degykla, vyno darykla. 1841 m. dvarą nusipirko Idalija ir Ignas Plia teriai. Jų iniciatyva 1845—1855 m. išaugo vėlyvojo klasicizmo formų mūriniai dvi aukščiai pailgo stačiakampio plano rūmai. Pagrindiniame fasade — šešių dorėninių kolonų portikas. 1896 m. Pliaterytė ište kėjo už L. Venkovičiaus, kuriam Bartkuš kio dvaras atiteko kaip kraitis. 1913 m. dvarą iš jo nupirko garsus Varšuvos ad vokatas A. Lednickis. Per Pirmąjį pasau linį karą rūmai degė (šeimininkas buvo pasitraukęs). Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, A. Lednickis grįžo ir rūmus at statė. Savininkui subankrutavus, dvaras 1938 m. parduotas iš varžytinių Vainilavičiui. Kadangi parkas jo nedomino, tai šiaurinę dvaro dalį pardavė. Šimtamečiai ąžuolai buvo iškirsti ir sunaudoti pabė giams, kurui. Dvaro rūmai, ypač jų vidus, smarkiai nukentėjo 1941 —1944 m. Išliko tik lauko ir vidaus sienos. 1950 m. architektas A. Kazavinskas parengė rūmų rekonstruk cijos projektą, 1954 m. prasidėjo atkuria mieji darbai. Rūmai paskelbti r. r. archi tektūros paminklu. Rūmus juosia ir iki Bartkuškio ežero nusidriekia peizažinio stiliaus parkas. [ jį patenkama pro senovinius trijų arkų vartus. Gražus reginys atsiveria iš apž valgos aikštelės. Matyti beržų, uosių, lie pų alėjos, didelis mažalapių liepų žiedas. Priešais centrinius rūmus — gėlynas. 1820 m. parką tvarkė daržininkas, buvo ir oranžerija. 1972 m. parką aprašė E. Navys. Dendrologų duomenimis, parke yra 23 vieti nių rūšių medžių ir krūmų. Priešais cen trinius rūmus — eglių eilė, toliau ošia dailios pušys. Keroja du šimtamečiai ąžuo lai (vieno skersmuo— 1,1 m, kito — 1,8 m). Palei ežerą rudenį rausta drebu lės, šiugžda dideli klevų lapai. Tiesios
294
Bartkuškio parkas ir aukštos kalninės parko guobos, patrauk lios baltosios tuopos, kurių lapus ruduo nuauksina, o apačia lieka balta lyg si dabrinė. Žvilga jos šlamėdamos tai auk su, tai sidabru. Parke yra 22 introdukuo tų rūšių ir formų sumedėjusių augalų. Vieni seni, kiti visai neseniai sodinti. Aukš ti 8 europiniai maumedžiai (skersmuo — 70 cm). Alėjomis auga paprastieji kaš tonai. Dideliais lapais stebina ir kvapiais žiedais žavi viena amerikinė liepa. Pava sarį pakvimpa raukšlėtasis erškėtis, smulkialapės paprastosios alyvos. Jaunos ilgaspyglės sibirinės pušys. Tarp gėlių ža liuoja kazokiniai kadagiai. Parką mėgsta paukščiai: čia peri zylutės, devynbalsės, strazdai. Naktį tvenkinio salelėje galima išgirsti ir lakštingalą.
1972 m. parengtas parko tvarkymo projektas (aut. E. Brundzaitė). Darbai dar vyksta. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. LIUKONIŲ PARKAS (1 ha) — Gelvonų apylinkėje, Liukonių kaime. Liukonių kaimas istoriniuose šalti niuose minimas 1534 m. 1778 m. kuni gaikštis S. Kosakovskis pasistatė rūmus, kuriuose įrengė senienų muziejų. 1859 m. rūmams sudegus, muziejaus rinkiniai atiteko Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai. Vėliau statyti rūmai išliko iki mūsų dienų. Nuo 1924 m. juose buvo įsikūrusi pradžios mokykla, dabar — pa grindinė. Tebėra ir malūnas. 1917 m. dva
295
rą nupirko Lumbis, tačiau greit išvyko į užsienį. Tebėra XIX a. įkurtas mišraus plano parkas. Išlikusi 130 m mažalapių liepų alėja, vakarinėje dalyje telkšo Širvintos maitinamas tvenkinys. Priešais rūmus — didelis parteris su dygiosiomis eglėmis ir vakarinėmis tujomis. Parke yra 19 vie tinių rūšių medžių ir krūmų. Drūčiausi plaukuotieji beržai (80 cm), klevai, mažalapės liepos. Labai įspūdingos pilkosios tuopos (skersmenys— 1,8 ir 1 m, aukš tis — 30 m). Iš introducentų minėtini 30 m aukščio (65 ir 80 cm skersmenų) euro piniai maumedžiai. Labai graži užmirš toji liepa (skersmuo— 63 cm, aukštis — 20 m). Parko takus paįvairina krūmai: robinijos, karaganos, sausmedžiai, lanksvos. Parkas įkurtas gražioje vietoje — ant Širvintos kranto. Jame vyksta apylinkės meno ir sporto renginiai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. NARVYDISKIO PARKAS (9 ha) - Mus ninkų apylinkėje, Narvydiškio kaime. Musninkų dvaras, kuriam priklausė ir Narvydiškis, žinomas nuo 1442 m. Įdo mus faktas, kad apie 1548 m. Musninkų dvare pas savo brolį gyveno Barbora Rad vilaitė. Pavasarį, gavusi Žygimanto Au gusto laišką, ji panoro nuvažiuoti į Du bingius, tačiau Musės upė buvo smarkiai išsiliejusi. Ji pasižadėjo, jei laimingai per važiuos upę, Sv. Barborai pastatyti kop lytėlę. Vežikas rado seklesnę vietą ir lai mingai pervažiavo upę. Barbora Radvi laitė ištesėjo pažadą. Ta koplytėlė yra už pusės kilometro nuo Musninkų, prie kelio (ne kartą remontuota). Paskelbta v. r. architektūros paminklu. Žygimantas Augustas Musninkus ir kitus dvarus užrašė B. Radvilaitei. Dva rui priklausęs Narvydiškis buvo už 4 km. Tad galime manyti, kad Barbora čia lankėsi.
Kada iškilo pirmieji dvaro ar palivar ko pastatai, nustatyti sunku. Centriniai rūmai ir kai kurie kiti trobesiai statyti XIX a. pr. Dvaro savininkas buvo Andri jauskas, vėliau— jo sūnus ir anūkai. Paskutinis paveldėtojas 1931 m. iš varžy tinių dvarą pardavė trims ūkininkams: Petkevičiui, Markevičiui ir Taparauskui, kurie čia šeimininkavo iki 1940 m. Centriniai rūmai ir 1800 m. statytas svirnas (data iškalta pamatų akmenyje) išlikę. 1975 m. PKI darbuotojai, tyrę parką, nustatė, kad jis yra maždaug 200 metų. Parengtas rekonstrukcijos projektas. Parke yra 17 vietinių rūšių sumedėjusių augalų. Tyvuliuoja gražus tvenkinys. Jo saloje auga per 150 medžių. Sala su sausuma sujungta tilteliu. Palei tvenkinį ošia trys per l m storio uosiai, o tokio drūtumo liepų yra net 13. Stambios (1,2 m) ir 8 baltosios bei 3 kanadinės tuopos. Apskaitos metu būta 11 drūtesnių nei 1,5 m medžių. Be to, parke yra 8 introdukuotų rūšių medžių bei krūmų. Iš jų įdomesni europiniai maumedžiai, juodosios tuopos ir sachalininė rūgtis, auganti prie cent rinių rūmų. Palei tvenkinį žaliuoja pil kųjų tuopų bei paprastųjų uosių eilė, iš pietų ir pietvakarių parką supa mažalapių liepų eilės. Parkas mišraus plano. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PASIRVINCIO I PARKAS (5 ha) — Mus ninkų apylinkėje, Paširvinčio kaime. Paširvintis priklausė Musninkų dva rui, žinomam nuo 1442 m. XIX a. pab., valdant generolui Mizarai, buvo pasta tyti centriniai rūmai ir kiti pastatai. Ge nerolas čia būdavo retai, dvaro reikalus tvarkė įgaliotinis Miselkevičius. 1926 m. iš jo dvarą nupirko Dzedzevičius ir Ži balas. Jie ūkininkavo iki 1940 m. Išliko tik kumetynas ir ūkinis pastatas. Parkas gražiame Širvintos slėnyje
296
Parko krūmas — puslenis įkurtas XIX a. pab. Daugiausia auga vie tiniai medžiai ir iš Italijos atvežti introducentai. Aplink parką driekiasi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių eilė. Iš viso yra 19 vietinių rūšių medžių. Ošia aukštos paprastosios pušys. Lapus žlegina ąžuo lai, žaliuoja keletas skroblų, daug vinkš nų, uosių, baltųjų tuopų. Pastarosios par ke drūčiausios. Keroja sausmedžiai, se dulos, ožekšniai, juoduogiai šeivamedžiai. Iš introdukuotų egzotų įdomiausios už mirštosios liepos (jų tėvynė — Šiaurės Amerika). Jos yra 22 m aukščio ir 60 cm bei 1,2 m drūtumo; lapai labai stambūs — iki 20 cm. Lietuvoje šios liepos retai au ginamos, nors nenušąla, dera. Jų dar ga lima pamatyti Obelynėje (Kauno raj.). Neblogai auga kanadinės eglės, viena iš
jų — 47 cm drūtumo. Be to, yra Veimuto ir juodųjų pušų, o palei vieškelį, vedantį į parką, buvo pasodinta europinių mau medžių alėja. Dabar ji smarkiai išretė jusi. Gražiai žaliuoja stambios vakarinės tujos. Iš lapuočių įspūdingiausi graiki niai riešutmedžiai, balzaminės, berlyninės, kanadinės tuopos, prie tvenkinių šla ma didžialapės liepos. 1958 m. parkas paskeltas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PAŠIRVINCIO II PARKAS (4,2 ha) — Širvintų apylinkėje, Paširvinčio kaime. Parkas — už 3 km nuo Širvintų, ant Širvintos kranto. Jis yra nedidelis, land šaftinio plano. Upė čia labai vingiuota, atsiveria nuostabūs slėnių vaizdai. Yra gražių aikštelių, beržų guotų. Auga tik
297
8 vietinių rūšių medžiai. Iš jų įspūdin giausias didelis ir drūtas ąžuolas, senos storos liepos. Iš introducentų yra tik krū mai: paprastosios alyvos, pilkosios lanksvos ir šermukšnialapės lanksvūnės. Kadangi vieta nuostabi, parkas turė tų plėstis, gražėti. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. SEŠUOLĖLIŲ PARKAS (19 ha) — Zi balų apylinkėje, Sešuolėlių I kaime. Sešuolėlių dvaras žinomas nuo 1442m., kai priklausė Astikų giminei. Vėliau jį valdė Radvilos ir kiti didikai. Pirmieji dvaro pastatai — gyvenamasis namas, arklidės, tvartai, karvidės, klojimai, džio vykla, sūrinė, degtinės varykla — buvo mediniai. XVIII a. pirmojoje pusėje dar stovėjo senieji dvaro trobesiai. XIX a.— XX a. pr. dvarą valdė Končius. Nuo 1925 m. giminystės ryšiais dvaras atiteko pulkininkui J. Variakojui. Dabartinis dvaro pastatų kompleksas išaugo XX a. pr. Dar yra žmonių, prisi menančių jų statybą. Pastatai išdėstyti palei statmenai susikertančias ašis. Pie tų-šiaurės ašis eina į centrinius rūmus, priešais kuriuos yra erdvus parteris. Re prezentaciniame sektoriuje stovi tik rūmai, sandėlis ir ledainė. Virtuvė ir tarnų pa talpos įrengtos pusrūsyje. Tai naujo tipo planavimas (kitų dvarų centrinių rūmų šonuose buvo statomos oficinos). Okiniai pastatai išsidėstę prie kelio, einančio į Sešuolėlius II. Dešinėje kelio pusėje — kumetynas, ūkvedžio namas, arklidės, karvidė, spirito varykla, kairėje — ūkinis pastatas su gyvenamosiomis patalpomis, viršuje — elektrinė. Centrinių rūmų pusrūsio grindyse pa žymėti 1900 metai. Matyt, tai statybos data. Pastatas asimetriško plano. Rau donų plytų sienos, stiegėmis dengti aukš ti stogai, siauri langai primena neogoti kinį stilių. Baltai tinkuoti langų apvadai (baltuoja rustai), dekoratyviniai akmens blokai namo kampuose, karnizas artimes
ni klasicizmui. Viduje vertingi interjerai. Svetainėje įrengtos sieninės spintos ir tamsaus medžio paneliai. Okiniai pasta tai iš plytų ir skaldytų akmenų. Priešais spirito varyklą kitoje kelio pusėje išlikęs tvenkinys. Svirnas ir kumetynas mediniai. Statyta laikantis liaudies tradicijų. Da lis medinių trobesių sunyko. Dabar parke pastatytas standartinis prie senų statinių nederantis gyvenama sis namas, kiti mažesni statiniai. Buvusi elektrinė pritaikyta garažui. Parkas gana senas. Iš 1855 m. suda ryto parko plano galima manyti, kad bu vo jau XIX a. pirmojoje pusėje. Planuo tas laisvai, želdiniai sodinti palei daubas, kelius, kalvas, upelio vingius. Parteris priešais rūmus būdingas daugeliui parkų. Čiurlena bevardis upelis, yra aikštelių. Parke auga 23 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Gausu eglių, pušų. Pietinėje parko dalyje įveista ąžuolų alėja. Veši mažalapės liepos, kalninės guobos, pap rastieji klevai, skroblai, dideli uosiai, vin kšnos. Introdukuotų medžių ir krūmų čia yra 29 rūšių ir formų. Išlakios Veimuto pušys (skersmuo — 70, 80 cm, aukštis — 20 m). Dar aukštesnė (23 m) juodoji pušis. Iš tolo akį vilioja europiniai ir sibiriniai kėniai, pilkosios pocūgės. Per 30 aukštų (28 m) ir drūtų (80—100 cm) europinių maumedžių. Aukštos ir tiesios vakarinės ir jų glaustašakės formos tu jos. Kelios rūšys ąžuolų — tai šiauriniai ir paprastieji glaustašakės formos. Pietinėje parko dalyje driekiasi šiaurinių ir papras tųjų ąžuolų alėja. Kuplūs milžinai — platanalapiai klevai ir jų raudonlapės formos. Auga pilkasis riešutmedis. Tačiau bene vertingiausias parko medis — kaukazinė uosialapė pterokarija (35 cm skersmens ir 26 m aukščio). Jos tėvynė — Iranas, Turkija. Lietuvoje pterokarija labai reta. Sešuolėlių parko rekonstrukcijos pro jektą 1975 m. parengė PKI darbuotojai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
298
Sarių tuopa
ŠVENČIONYS
— Strūnaičio apylinkėje, Jona vos kaime, netoli Baltarusijos sienos. Tai rapakivio tipo riedulys, pilkas, nelygus. Paviršius samanotas. Skyla plokštelėmis. Nors Naujojo Strūnaičio vandens ma lūnas (1847) ir bažnyčia (XIX a.) staty ti iš lauko akmenų, suvežtų iš Strūnai čio apylinkės, šis akmuo tebėra vietoje. 1974 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų.
Medis sveikas, dera. Auga buvusio Grybų dvaro teritorijoje. 1986 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
OŽKOS A K M U O — Švenčionėlių miškų urėdijos Pasiaurės girininkijos Juodinėnų miško 22 kvartale. Matmenys — 4X3,5X 1,8 m. Kokia šio akmens dalis žemėje, nežinia. Pasak žmonių, kadaise čia buvęs di delis dvaras. Kartą dvaro piemuo, gany damas galvijus, pastebėjęs, kad prisėlinu si vilkų gauja draskanti avis ir ožkas. Jis greit suskatęs gyvulius ginti namo, o kitą rytą, atginęs bandą į tą pačią vietą, nustebęs: ant akmens stypsojusi balta ožka. Piemuo ją atpažinęs. Pasirodę, ji visą naktį išbuvusi ant akmens, ir vilkai jos nepasiekę. O kitų tik kauleliai bal tavę. Nuo to laiko akmuo ir vadinamas Ožkos akmeniu. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
KRETUONIŲ ĄŽUOLAI (keturi; skers muo— 1,4—1,6 m, aukštis —21—22m) — Švenčionėlių apylinkėje, Kretuonių kaime. Pievoje prie miško. Vieno ąžuolo kamienas išpuvęs, iš degintas. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos pa minklais, 1987 m. priskirti prie r. r. pa minklų.
A KM UO
ŠAKALIŲ A KM UO — Sarių apylinkėje, Šakalių kaime. Matmenys — 4,8X2,5X 2 m. Akmuo į viršų smailėja. Guli lauke, maždaug už 150 m nuo paskutinės so dybos. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. GRYBŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 18 m) — Sarių apylinkėje, Grybų kaime.
KALTANĖNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — l, 8 m, aukštis — 27 m) — Kaltanėnų parke. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
LAU2ĖNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,8 m, aukštis — 29 m) — Sarių apylinkėje, Laužėnų kaime. Ant aukštos kalvos. Ąžuolo kamiene išlikusios kulkų žymės. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. STAN ISLAVAVO ĄŽUOLAS (skers muo— 1,9 m, aukštis — 23 m) — Šven čionių apylinkėje, Stanislavavo kaime, netoli Sarių devynmetės mokyklos. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. paminklų. GRAŽUSIS KADAGYS (aukštis— 12 m) — Kaltanėnų apylinkėje, Obelų Rago kaime, už 300 m nuo Žeimenų ežero. Kadagys labai savitas, trylikakamienis. Vienas kamienas, deja, jau džiūsta. Kadagiai gali užaugti iki 15 m ir išgy venti 2000 metų. Gal ir šis medelis pa sieks tą aukštį.
300
1984 m. kadagys paskelbtas gamtos 1968 m. pušys paskelbtos gamtos pa paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. minklais, 1987 m. priskirtos prie r. r. pa minklų. paminklų. LAU2ĖNŲ LIEPA (skersmuo— 1,5 m, aukštis — 29 m) — Sarių apylinkėje, Sarių kaime, prie Sarių—Švenčionėlių kelio. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. gam tos paminklų. MEDISIONIŲ LIEPOS (skersmuo — 1,4—1,6 m, aukštis — 32 m) — Švenčio nių apylinkėje, Medišionių kaime, prie Švenčionių—Adutiškio kelio. 1960 m. liepos paskelbtos gamtos pa minklais, 1987 m. priskirtos prie r. r. paminklų. DVIDEŠIMT SESIŲ L IEPŲ PAVĖSINĖ (skersmuo — 0,6—0,7 m, aukštis — 33— 34 m) — Švenčionių apylinkėje, Šventos kaime, netoli pagrindinės mokyklos. Liepos auga ratu. 1968 m. jų buvo 30. Kitos išdžiūvo. 1968 m. vadinamoji liepų pavėsinė paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. pri skirta prie r. r. paminklų. PŪ SIS KARALIENĖ (skersmuo — 1 m, aukštis — 28 m) — Švenčionėlių miškų urėdijos Laukagalio girininkijos Kiauliaversmių miško 64 kvartale, netoli Šven čionėlių—Lakajos kelio. Paprastoji pušis gali užaugti 48 m aukščio ir gyventi 300—350 m. Matyt, ir pušis karalienė dar ūgtelės. 1971 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų.
LABANORO PUSYS (šešios; skersmuo — 0,5—0,8 m, aukštis — 28—32 m) — La banoro girioje, Švenčionėlių miškų urė dijos Linkmenų girininkijos 99 kvartale. Pušys išlakios ir gražios. Auga vie noje grupėje.
301
PURVINISKIŲ PŪSIS (skersmuo 1,6 m, aukštis — 30 m ) — Nemenčinės miškų urėdijos Purviniškių girininkijos 107 kvartale. Pušis gumbuota, sena. Žievės raštu ir kamieno gumbuotumu išsiskiria iš visų miško medžių. 1960 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. SARIŲ TUOPA (skersmuo — 1,9 m, aukš tis — 23 m) — Sarių apylinkėje, Sarių kaime, netoli pagrindinės mokyklos. XIX a. Sarių dvarininkai sodino me džius. Vienas iš jų ir yra Sarių tuopa. 1960 m. tuopa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. CIRKLISKIO PARKAS (34,5 ha) — Cirkliškio kaime. Salia Cirkliškio parko esantis Perkūnkalnio piliakalnis tarsi primena tuos lai kus, kai čia ruseno šventoji ugnis... Pa sak legendų, čia susitikę Nalšios kuni gaikštis Daumantas ir Treniota nusprendę nužudyti Mindaugą. Po krikšto ant pilia kalnio buvo užgesinta šventoji ugnis, o Vytautas fundavo Švenčionių bažnyčios statybą. Po Vytauto mirties Švenčionių valdos atiteko Vilniaus vaivadai Goštau tui. Paskutinis Goštautų giminės atsto vas Trakų vaivada Stanislovas Goštau tas (m. 1542) buvo pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. Vadinasi, B. Radvi laitė buvo Cirkliškio dvaro savininkė. Jai mirus, 1551 m. dvaras atiteko kuriam nors iš Radvilų. XVIII a., o gal ir anksčiau, dvaras atiteko Mostovskių giminei. Jokūbas Mostovskis pasirašė Žygimanto Augusto ka rūnaciją. Juozas Mostovskis (1763—
1847) buvo Vilniaus ir Varšuvos mokslų tidė, tvartas, kluonas, pirtis, eigulio draugijų narys, infliantų pasiuntinys. namelis, keli tvarteliai. 1907—1909 m. iš M. Radvilienės dva Tikriausiai pirmieji Cirkliškio dvaro rū mai ir yra jo statyti (1796). Cirkliškyje rą dalimis nupirko Vanda Chalecka. Po gyveno jo sūnus Edvardas, vedęs Klemen- vyro mirties (1913) ji užveisė sodą. Iš tiną Vankovičaitę. 1823—1830 m. jo ini kilo malūnas, degtinės varykla, terpen ciatyva rūmai buvo rekonstruoti. tino fabrikėlis. Dvaras buvo rentabilus, Apie rūmus galima daugiau sužinoti naudojamas ir kaip vasarvietė. Per Pir iš Mostovskių giminaitės Gabrielės Pu- mąjį pasaulinį karą dvaro šeimininkė gy zinienės 1815—1843 metų atsiminimų veno Smolenske. Iš jos penkių vaikų Cirk knygos „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ liškyje pasiliko Jonušas (g. 1908) bei (lenkų kalba). Ji rašo, kad Mostovskiai duktė Marija. Jonušui Mostovskiui dva gyvena jau baigtuose statyti rūmuose. ras priklausė iki 1944 m. Dvaro ūkve Nuo Švenčionių pusės po balta kolonada dys buvo Krajauskas. Lenkijai okupavus įvažiuojama į kiemą pašto traktu, senųjų Vilniaus kraštą, Cirkliškio dvaras atite pavyslės tuopų alėja. Už rūmų — didelis ko Lenkijos karininkui Jonui Chaleckiui. Rūmai, baigti statyti 1830 m., yra kla parkas, atviras miestiečiams. Skoninga, švaru, patogu. Tuo Cirkliškis esą skiriasi sicizmo stiliaus, stačiakampiai, dviejų nuo kitų rezidencijų, kur svarbiausia yra aukštų su keturšlaičiu stogu. Abiejuose puošnumas. Varšuvoje, Adomo Giunte- šonuose rizalitai ir portikai. Frontono rio archyve, išlikusi Cirkliškio rūmų lito vietoje — skulptūra, vaizduojanti dvi grafija, kurios autoriai galėtų būti Alek moteris, laikančias Mostovskių giminės sandra Giunter, Ida Giunter arba J. Rus- herbą. Labai savita ledainė su dviem lan temas. Priešais rūmus puikavosi skulp gais. Ji dengta malksnomis. Ledainę puo tūros, kurių 1912 m. jau nebuvo. G. Pu- šia bokštelis ir smailė viršūnėje. Sienos zinienė rašė, kad rūmus rekonstravo ar iš skaldytų lauko akmenų, padabintos chitektas iš Vienos. Jo pavardė ligi šiol baltais tinkuotais karnizais. Prie rūmų — nežinoma. Neaišku, kas projektavo 1796 m. oficina. Šie trys pastatai sudaro vieną statytus rūmus. Manoma, kad projekto kompleksą ir išdėstyti keturkampio kie autorius galėjo būti L. Stuoka-Gucevičius.' mo pakraščiuose. Ūkiniai pastatai — prie XIX a., kai Edvardas Mostovskis pakelių. Pagrindinė viso ansamblio ašis — laikė 1831 m. sukilimą, dvare rinkdavosi dviem klevų ir uosių alėjomis apsodintas Vilniaus universiteto profesoriai Joachi platus ir ilgas kelias nuo Vilniaus—Šven mas Lelevelis ir Leonas Borovskis. Čia čionių plento. Kitas kelias skirtas ūkio reikalams. Dar vienas vakarinėje pusėje atvykdavo ir dailininkas J. Rustemas. veda Perkūno piliakalnio link, kur atsi Dvare buvo didelė biblioteka. E. Mostovskis mirė 1855 m. 1886 m. veria nuostabus vaizdas į rūmus ir par Cirkliškio dvarą paveldėjo jo duktė. Po ką. Kitoje Švenčionių—Vilniaus kelio pu metų Marija Mostovska (g. 1863) ište sėje 1827 m. Mostovskiai įsirengė kopkėjo už Jonušo Radvilos. 1895 m. Cirk lyčią-mauzoliejų. Jis stačiakampis, dvie liškio dvaro naudmenų plane žymimi šie jų aukštų, su puošniu įėjimu. Koplyčią mūriniai pastatai: rūmai, ledainė, gyve supo senos pušys. 1958 m. mauzoliejus namasis namas, dvi oficinos, klėtis, ar buvo nugriautas. klidės su vežimine, kluonas, kumetynas, 1971 —1974 m. K. Gibavičius parengė antras 8 butų kumetynas, oranžerija, rūmų, ledainės ir kalvės restauravimo, kalvė. Paminėti ir mediniai trobesiai: admi 1970 m. PKI inžinierė I. Bartkienė — nistratoriaus namas, dvi daržinės, paukš- rūmų restauravimo projektus. Didžiuma
302
Kaltanėnų parkas pastatų — rūmai, ledainė, kalvė, oficina — restauruota. Cirkliškio dvaro ansamblis lankomas, mat yra visai prie pat Šven čionių—Vilniaus kelio. Jis paskelbtas r. r. architektūros paminklu. Rūmus supa senas ir gražus parkų architektės, romantizmo šalininkės Do micėlės Mostovskos 1820—1826 m. įkur tas landšaftinio plano parkas. Želdiniai parkui buvo vežami iš Varšuvos ir Rygos. Prižiūrėtojais dirbo Grodskis, Paukštė ir kiti vietiniai gyventojai. Parko viduryje tyvuliuoja mažas (1,1 ha) ežerėlis, iš ku rio išteka bevardis upelis, trys kūdros. Didžiąją parko dalį sudaro natūralus miš kas. Medžiai vietinių rūšių; iki 1863 m. vyravo pušynai. Parteryje — dvi drūtos
(76—86 cm) eglės ir pilkasis riešutme dis. Tikri milžinai du ąžuolai (skersmuo — 1,5 m). Lizdais po du sodinti klevai. Į parką nuo pagrindinio kelio veda 270 m mažalapių liepų alėja, mišrinta su kle vais. Vįenoje pusėje trys, kitoje — ketu rios medžių eilės. Senos ir drūtos balto sios ir pilkosios tuopos, vinkšnos, žilvi čiai. Be to, auga 28 vietinių ir 14 intro dukuotų rūšių augalai. Atvežtinių medžių nedaug. Gal tik aukštumu ir drūtumu (33 m ir 35—90 cm) stebina europiniai mau medžiai. Daugiau yra krūmų: darželiniai jazminai, lanksvos, lanksvūnės, krūminės karaganos. 1974 m. architektė E. Brundzaitė parengė parko tvarkymo projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės
303
Kaltanėnų parkas saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų. KALTANĖNŲ PARKAS (4 ha) — Kal tanėnuose, Žeimenos vingyje. 1511, 1512 m. minimas feodalo Nar buto Kaltanėnų dvaras, kurį jis gavo iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio. 1772 m. Kaltanėnų dvaro inventorius nurodo senus, apleistus dvaro rūmus. XVIII a. dvaras ir miestelis buvo užstatytas įvairiems asmenims. 1743 m. dvarą ir miestelį nupirko M. Ruščicas. XVIII a. pab. Kaltanėnų dvare pas tatytas labai originalus dviejų aukštų me dinis svirnas su kolonų galerija. 1811 m.
Kaltanėnų plane dvaro pastatai išsidės tę šiaurės vakarų krante, apatinėje tera soje, nuo jų į pietvakarius buvo grūdų magazinas ir plytų fabrikas. 1824 m. Kaltanėnus valdė J. Lapacinskis. Kadangi kai kurie dvarininko šeimos nariai dalyvavo 1831 m. sukilime, ketvirtadalis dvaro buvo konfiskuota. Dalis dvaro 1911 m. priklausė Vals tiečių žemės bankui. 1915 m. dvare buvo malūnas, spirito varykla. Dvaro sodyba atsidūrė gyvenvietės viduryje. Iš senųjų dvaro pastatų tebėra jau 200 metų savitas dviejų aukštų medinis svir nas, paskelbtas v. r. architektūros pamin klu. Po remonto numatoma jame įkurti Aukštaitijos nacionalinio parko liaudies buities muziejų.
304
Svirną supa XIX a. įkurtas laisvojo stiliaus su geometrinio plano elementais parkas. Jo link veda 120 m mažalapių lie pų alėja. Kitoje alėjos pusėje — dviguba uosių ir klevų eilė. Dailus mažalapių liepų žiedas (20X20 m), kurio viduryje auga keturios liepos (storiausios iš jų — 85 cm). Parke 16 vietinių medžių rūšių. Tai ke turi drūti karpotieji beržai, keli plaukuo tieji, drebulės, juodalksniai, ievos, papras tieji klevai. Slėnyje prie upės supasi žil vičiai, pavasarį baltai pasipuošia lauki nės kriaušės, žydi šermukšniai. Iš introducentų minėtini raudonieji (šiauriniai) ąžuolai, didžialapės liepos, kvapiosios tuo pos, švediniai šermukšniai. Gausu krūmų: pilkųjų lanksvų, šermukšnialapių lanksvūnių. Iš viso parke yra 10 introdukuotų rūšių augalų. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. LINO VER D EN Ė — Švenčionėlių miškų urėdijos Švenčionių girininkijos Bėlio miško 13 kvartale. Verdenė — netoli Sėtikės kaimo ir Bavainiškės vienkiemio, rytinėje Sėtikio eže ro pusėje. Šioje vietoje ežero šlaitai yra 20—25 m aukščio ir 18—25 m nuolydžio. Vienoje šlaito vietoje — griovelis. Lietaus vanduo teka į verdenės zoną. Lino verdenė išteka iš aukščiausios Švenčionių aukštumų vietos, Dauguvos ir Nemuno upių takoskyroje. Aplinkui — miškais apaugusios kalvos. Skaidraus, skanaus vandens mineralizacija, debitu ir grožiu ši verdenė pranoksta kitus šal
20. Lietuvos gamtos paminklai
tinius. Šaltinio vanduo---- Į-10°C, jame daug ištirpusių karbonatų, geležies ir sie ros junginių, turinčių gydomųjų savybių. Ne veltui šnekama, kad senais laikais, šias žemes valdęs ponas pardavinėjo ver denės vandenį žmonėms gydyti. Nuo jo pagijo pūlingais spuogais išbertas ber niukas. Gal jo vardas ir buvo Linas? Vie tiniai žmonės iš keturių rąstų surentė sie nelę. Šitaip aptvertos versmės plotas da bar — apie 10 m2. Duburys, iš kurio veržia si vanduo,— 20—45 cm gylio. Kadangi verdenė yra 0,8 m aukščiau už Sėtinio ežero vandens lygį, vanduo lyg krioklys pusę metro krinta nuo atraminės siene lės. Per sekundę jo nukrinta apie 6 litrus, o per parą — 500 m3. Vanduo subėga į Sėtikio ežerą. Kito tokio debito ir taip lengvai prieinamo šaltinio Lietuvoje nėra. Įdomu žiūrėti į „verdantį“ vandenį. 10 m2 plote yra po 5—6 besiveržiančius iš kvar tero sistemos smėlingų nuogulų srovių židinius, sudarančius savitus smėlio žie dus. Žolė bei akmenys aplink verdenę ap nešti rudomis nuosėdomis. Tik pačiuose srovių židiniuose, kur kunkuliuoja van duo, akmenėliai skaidrūs. Iš gilumos ver denė iškėlė daug smėlio, kuris sudarė il gus atabradus. Šioje vietoje Sėtikio ežero pakrantė klampi, nes ir čia iš gilumos veržiasi šaltiniai. Lino verdenę žmonės lanko, čia ilsisi, maudosi. 1985 m. verdenė paskelbta hidrolo giniu gamtos paminklu, tais pačiais me tais priskirta prie r. r. paminklų.
305
Gaurės ąžuolas
TAURAGĖ
TAMOŠAIČIŲ AKMUO — Sungailiškių apylinkėje, Tamošaičių kaimo nusausin tame lauke, už 1 km nuo Lylavos ir Su kos upelių santakos. Matmenys — 4,5X 2X 1,1 m. Akmuo vadinamas Milžinu. Plokščias, pilkas, apsamanojęs. Akmens viršuje — 0,7 m skersmens tikriausiai natūralios kilmės duburys. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. AGLUONOS ĄŽUOLAS (skersmuo1,1 m, aukštis — 26 m) — Mažonų apy linkėje, Vėžalaukio kaime. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. GAURĖS ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,2 m, aukštis— 13 m ) — Gaurės apylinkėje, Gaurės kaime. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DIRVĖNŲ KADAGYS — Žygaičių apy linkės Dirvėnų kaime. Tai savitas kadagio medis. Jo stiebo skersmuo — 16 cm, aukštis — 20 m. Prie žemės jis bešakis, o nuo pusės aukščio turi šakas, prigludusias prie stiebo. Glaustašakė medžio forma primena piramidi nes tujas. 1960 m. kadagys paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Dirvėnų kadagys kėje, Šaukėnų kaime, prie Jūros upelio. Liepa septynliemenė, 20 m aukščio. Skersmenys — apie 0,7 m. 1944 m. šią liepą ketino nukirsti vo kiečiai, tačiau vietinių gyventojų prašymu nekirto. 1986 m. liepa paskelbta v. r. gamtos paminklu. PAPUŠYNĖS PUŠIS (skersmuo— 0,85 m, aukštis — 22 m) — Tauragės apylin kėje, Papušynės kaime, prie Tauragės girininkijos pastato. 1986 m. paskelbta v. r. gamtos pa minklu.
STOKAICIŲ KLEVAS (skersmuo— 80 cm, aukštis — 20 m) — Žygaičių apylin kėje, Stokaičių kaime. Medis įspūdingas, iš tolo matomas. VISBARŲ PUŠIS (skersmuo — 70 cm, 1988 m. klevas paskelbtas v. r. gamaukštis— 18 m) — Žygaičių apylinkėje, tos paminklu. Visbarų kaime. 1988 m. pušis paskelbta v. r. gamtos ŠAUKĖNŲ LIEPA — Mažonų apylin- paminklu. 307
lūs baltieji ( Vitellina formos) gluosniai. Jų šakos rausvos, geltonos, nusvirusios. Parke auga paprastieji klevai, uosiai ir mažalapių liepų alėja, nusidriekusi apie 30 m. 18 paprastųjų kaštonų (skersmuo — 60—85 cm). Be to, yra didžialapių liepų, išlakių baltųjų tuopų (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 26 m), kiek plonesnių kanadinių (95 cm). Parke yra vienas didelis tvenkinys, kuriame auginami karpiai, ir keletas mažų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Adakavo parkas LOMIŲ TUOPA (skersmuo — 1 m, aukš tis — 30 m) — Mažonų apylinkėje, Lo mių kaime. 1960 m. tuopa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. gam tos paminklų.
JOCIŲ PARKAS (3,5 ha) — Sungailiškių apylinkėje, Jocių kaime. Parkas — senoje dvarvietėje. Iš dva ro pastatų išlikęs tik medinis tvartas. Parke daugiausia vietinių rūšių medžių: klevų, ąžuolų, liepų, beržų. 1988 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
JOROS KRANTINĖS PARKAS (6 ha) — Tauragės mieste, prie Jūros upės. Parką JOCIŲ VINKŠNA (skersmuo— 1,1 m, per talkas įveisė tauragiečiai. Čia auga aukštis — 25 m) — Tauragės apylinkėje, liepos, tuopos, ąžuolai, pušys. Be to, iš Jocių kaime, buvusioje dvarvietėje netoli saugoti ir senesni medžiai. Pasodinta ir Jocių parko. introdukuotų: dygiųjų eglių, svyruokli1988 m. vinkšna paskelbta v. r. gamnės formos gluosnių, europinių ir sibitos paminklu. rinių maumedžių, krūmų. 1988 m. parkas paskelbtas v. r. gam ADAKAVO PARKAS (2 ha) — Skaud tos paminklu. vilės apylinkėje, Adakavo kaime. Manoma, kad XVII a. buvo Adakavo LOMIŲ PARKAS (1,7 ha) — Mažonų dvaras, taip vadintas nuo dvarininkų Ada- apylinkėje, Lomių kaime. kauskių. XVIII—XIX a. dvaras pri Lomiai — sena dvarvietė, įsikūrusi klausė Chlevinskiams. Vėliau — Olomeprie Sunijos upelio — Jūros intako. XIX a. riui. 1925—1945 m. dvare veikė žemesnioji valdant dvarą Šulcui, buvo pastatyti dva ro trobesiai, iš kurių išliko tik malūnas. mergaičių žemės ūkio mokykla. Mišraus stiliaus parkas įkurtas XIX a. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Eugenijus Jame yra 11 vietinių rūšių medžių ir krū Šulcas valdė 300 ha žemės, laikė 13 ku mų. Seni ir drūti (1,4—1,6 m) ąžuolai, mečių, arklininkus, kerdžių, sodininką. guobos, uosiai, juodalksniai. Be to, yra Dvare veikė plytinė. Jam mirus, žmona 14 rūšių ir formų introducentų. Gausu išnuomojo dvarą Ernikiui, tačiau šis gy aukštų ir dailių vakarinių tujų. Patrauk veno čia tik dvejus metus ir dvarą par 308
davė Biknaičiui, kuris išnuomojo Lozent'eldui, vėliau — Jakui. Vokiečių okupa cijos metais (1941 —1944) dvarą valdė Fetingis. Po karo dvaro žemės atiteko Lomių tarybiniam ūkiui. Mišraus stiliaus parkas įveistas XIX a. Išlikusi sena kaštonų eilė. Apsauginė eg lių juosta užstoja parką nuo šaltų vėjų. Dendrologų duomenimis, parke yra 16 vietinių rūšių medžių. Palei parką juo siantį upelį ir toliau auga šakoti 80 cm skersmens ir 23 m aukščio ąžuolai. Prie upelio — drūti (65 cm) trapieji gluosniai. Gražūs rutulinės formos gluosniai prie tvenkinio. Šlama kalninės guobos, deja, kaip ir daugelyje parkų, sergančios maru. Nemažai drūtų klevų (65 cm). Pavienių mažalapių liepų skersmuo — 45 cm, aukš tis— 15 m. Išvaizdūs skroblai, uosiai. Be to, yra 5 rūšių introducentų. Išlakūs 94 cm ir 1,1 m skersmens, 30 m aukščio europiniai maumedžiai. Stambūs papras tieji kaštonai (60 cm). Iš krūmų parke auga tik baltauogės meškytės ir darželiniai jazminai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gam tos paminklų.
TREPU PARKAS (3,6 ha) — Vaidilų apy linkėje, Trepu kaime. Iš senųjų Trepu dvaro pastatų išlikęs mūrinis trijų aukštų gyvenamasis namas. Parkas įveistas XX a. pr. Auga 22 vie tinių rūšių medžiai ir krūmai. Iš spygliuo čių daugiausia yra eglių (parko pakraš tyje). Gana daug ąžuolų, augančių gru pėmis ir pavieniui. Beržai iki 20 m aukš čio ir 60 cm skersmens. Mirguliuoja dre bulių žirginiai. Drūčiausia drebulė — 77 cm skersmens. Stambumu nenusileidžia baltieji gluosniai. Nemenki klevai (85 cm), uosiai. Pavieniui, grupėmis ir medynėliuose auga mažalapės liepos. Viena ki ta — 70 cm drūtumo. Dera šermukšniai. Parko introducentai 15 rūšių ir formų. Devynios 30—32 cm skersmens, 13 m aukščio kanadinės cūgos. Balzaminiai kėniai neišvaizdūs, skursta, kaip ir jų gi minaičiai sachalininiai kėniai. Pastarieji Lietuvoje labai reti (dar auga Abromiškių parke — Trakų raj.). Jų tėvynė — Kurilų salos. Ten jie išauga iki 40 m aukš čio. Retas medis — plačiažvynis maume dis. Keli yra 40 cm drūtumo ir 20 m aukš čio. Si rūšis išvesta apie 1900 m. Škoti joje, sukryžminus japoninį ir europinį maumedžius. (Kauno botanikos sode 25— 30 metų medžiai išaugo — 12 m aukščio.) Pasodinta didžiųjų pocūgių. Be to, yra platanalapių klevų, didžialapių liepų, baltažiedžių robinijų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
RINGIŲ PARKAS (4 ha) — Tauragės apylinkėje, Ringių kaime. Parkas įkurtas buvusioje dvarvietėje. Senieji dvaro pastatai išnykę, likęs tik tvenkinys. Auga seni vietiniai medžiai: ąžuolai, liepos, klevai, uosiai. Yra ir intro dukuotų: paprastųjų Svedlerio formos klevų, baltųjų tuopų, europinių maume džių. 1988 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
309
Didysis akmuo
TELŠIAI
DIDYSIS AKMUO — Telšių miškų urė dijos Kegų girininkijos Jomantų miško 14 kvartale. Matmenys — 3,6X2,8X2,3 m. Akmuo netaisyklingos formos, pilkas. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. GUIVĖNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 23 m) — Telšių miškų urė dijos Vidsodžio girininkijos Guivėnų miš ko 43 kvartale. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. paminklų. JOMANTŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 0,9 m, aukštis — 24 m) — Telšių miškų urė dijos Survilų girininkijos Jomantų miško 61 kvartale. Ąžuolo vidus išdegintas, daug nu džiūvusių šakų, tačiau galiūnas dar ža liuoja. I960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. paminklų. JONAIČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,6 m, aukštis — 27 m) — Luokės apylinkė je, Jonaičių kaime. Prie ąžuolo yra lan kęsis Maironis, pro Luokę važiuodamas j Šatrijos kalną. I960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. SKLIAUSČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,8 m, aukštis — 20 m) — Luokės apy linkėje, Skliausčių kaime. Tai drūčiau sias Telšių rajono ąžuolas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. ŠEŠIOLIKA SV1RAIČIŲ ĄŽUOLŲ (sker smuo— 30—60 cm, aukštis— 13—23 m) — Tryškių apylinkėje, Sviraičių kai311
Skliausčių ąžuolas me, Virvyčios upės šlaituose. Kai kurie iš šių ąžuolų turi 2—4 kamienus. 1971 m. ąžuolai paskelbti gamtos pa minklais, 1987 m. priskirti prie v. r. pa minklų. TRILIEMENIS ĄŽUOLAS (skersmuo0,8 m, aukštis — 27 m) — Telšių miškų urėdijos Survilų girininkijos 61 kvartale. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie v. r. paminklų. UBIŠKĖS KADAGYS (skersmuo — 0,3 m, aukštis — 7 m) — Telšių miškų urė dijos Ubiškės girininkijos Pervainių miš ko 9 kvartale. 1968 m. gamtos paminklais buvo pa skelbti du Ubiškės kadagiai, dabar liko vienas. 1987 m. kadagys priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. BARZDŽIŲ LIEPA (skersmuo— 1,1 m, aukštis — 26 m) — Janapolės apylinkė je, Barzdžių kaime, kalvos atšlaitėje, ap sodintoje eglėmis. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa-
Ubiškės kadagys minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. gam tos paminklų. TADO BLINDOS PUŠIS (skersmuo0,8 m, aukštis — 24 m) — Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos Byvainės miško 26 kvartale. Pušis susijusi su legendinio „svieto lygintojo“ Tado Blindos vardu. Pasako jama, kad prie jos (Dervinų pušies) Ta do Blindos vyrai prisiekdavę savo vadui ištikimybę, tardavęsi, ką veiksią. Čia vyk davę ir nepaklusniųjų teismai. 1971 m. pušis paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. BIR2UVĖNŲ PARKAS (10 ha) — Luo kės apylinkėje, Biržuvėnų kaime. XIV a. buvo Biržuvėnų dvaras ir vals čius, priklausęs didžiajam Lietuvos ku
nigaikščiui. Bibliotekininkas, Lietuvos tyrėjas M. E. Brenšteinas, sudarydamas privačių rinkinių, buvusių Lietuvos dva ruose XIX a. pab.—XX a. pr., aprašus (1908), rado ir senuosius Biržuvėnų dva ro dokumentus (Lietuvos istorijos ir et nografijos muziejuje). Iš jų matyti, kad jau 1713 m. dvarą valdė Žemaičių vėlia vininkas Antanas Gorskis. Gorskių būta aukštų pareigūnų (kaštelionai, pulkinin kai), apdovanotų aukščiausiu Stanislovo ordinu. Jų giminė Biržuvėnus valdė per du šimtmečius. Garsiųjų Biržuvėnų rūmų krosnių kokliuose įspausti Gorskių gimi nės herbai ir datos: 1759, 1767 ir 1782 m. Matyt, tuo laiku statyti rūmai. Dvi kros nys ir židinys įtraukta į Lietuvos respu blikinės reikšmės dailės paminklų sąra šą. 1764 m. žuvus dvarininko Gorskio sūnui, buvo pastatytas mūrinis koplytstulpis-kryžius, dabar v. r. architektūros paminklas. Buvo ir dievadirbio Kazimie ro Mockaus Švento Roko skulptūrėlė. Dalies 1852 m. minimų Biržuvėnų dvaro pastatų nebėra. Tačiau jau trečią šimt metį stovi rūmai, tuomet buvę dengti šiaudais. Dvaro pastatai stovėjo Virvy čios kilpoje. Ties upės užtvanka — van dens malūnas, žinomas nuo 1818 m. Tais pačiais metais minima ir karčema, me dinė, šiaudais dengtu stogu. Prie gyve namojo namo — sodas su 50 senų ir 100 jaunų vaismedžių. Biržuvėnų apylinkėje buvo ir tvenkinių, kurie užėmė net 30 ha plotą. Vandens malūne 1908—1938 m. vei kė kartono fabrikėlis. M. E. Brenšteinas Biržuvėnų dvare prieš Pirmąjį pasaulinį karą rado ne tik dokumentų archyvą, bet ir portretų rinkinius, ginklų, senojo Sak sonijos porceliano. Parkas įveistas XIX a. Virvyčios upe lio kilpoje, juosiančioje šiaurinę ir rytinę dalis. Parko centre — tvenkinys. Dendrologų duomenimis, parke yra 16 vie tinių rūšių medžių ir krūmų. Prie Virvy čios auga dvylika 20—26 m aukščio ąžuo-
312
Tado Blindos pušis
lų (skersmuo — 0,5—1 m). Gausu senų paprastųjų klevų (skersmuo — 50 cm), uosių (skersmuo— 1,2 m). Prie upelio ir ūkinio kiemo — mažalapių liepų eilės. Kai kurios liepos tikros milžinės (aukš tis— 30 m, skersmuo — per 1,6 m). Be to, yra 12 rūšių ir formų introducentų. Drūčiausias parko medis — europinis maumedis (skersmuo— 1,2 m, aukštis — 23 m). Kiti maumedžiai plonesni. Ošia sibirinė pušis, auga vakarinė tuja, gausu didelių paprastųjų kaštonų, pasodinta trakinių klevų, totorinių sausmedžių, gel tonųjų karaganų. Iš senųjų pastatų išlikę rūmai, kuriuo se dabar įsikūrusi biblioteka ir vaikų dar želis. Be to, yra užtvanka su vandens ma lūnu, statytu 1900 m., kitų ūkinių pastatų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. DEGAIČIŲ PARKAS (6 ha) - Degaičių apylinkėje, Degaičių kaime. Degaičiai — dvarvietė. XIX a. čia sto vėję dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai ne išliko. XIX a. įkurtas 8 ha parkas. Jo terito rijoje buvo keli tvenkiniai, įvairių rūšių medžių ir krūmų. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo buvo iškirsta šimtamečių ąžuolų, bukų. Parkas pradėtas atkurti 1972 m., kai darbo ėmėsi želdinių spe cialistas A. Kišonas. Jis parengė parko atkūrimo projektą. Jis su talkininkais parką išvalė, iškirto krūmus, pasodino naujų medelių ir krūmų. Netoli parko yra jo gražiai tvarkoma sodyba. Iš senųjų parko želdinių tebėra ąžuo lų bei prie pagrindinio parko kelio — balzaminių tuopų eilės. Medžiai auga gru pėmis ir pavieniui. Iš viso parke yra 16 vietinių rūšių ir formų medžių. Iš spyg liuočių — eglės ir pušys. Daug įvairiaamžių ąžuolų, iš kurių vienas kitas jau drūtas medis. Išlakūs klevai, mažalapės liepos (skersmuo — per 50 cm), seni uo
siai. Be to, yra 39 rūšių ir formų intro ducentų. Gausu spygliuočių. Pasodinta dygiųjų sidabrinių eglučių. Veši europi nių kėnių savaiminukai. Tebežaliuoja trys europiniai maumedžiai (skersmuo — 36— 40 cm). Dar jaunos didžiosios pocūgės ir kedrinės pušys. Gausu vakarinių įvairiaamžių tujų. Pasodinta paprastųjų glaustašakės formos ąžuolų, taip pat rau donasis ąžuolas. Seni paprastieji bukai (kai kurių kamienai — iki 55 cm). Parke jų yra per 20. Gražus ir drūtas (skers muo — 50 cm) paprastasis raudonlapis bukas. Čia (ir dar 6 kituose parkuose) auga retoki kaukaziniai geltonlapiai jaz minai. Minėtini ginaliniai ir platanalapiai raudonlapiai klevai. Akį traukia ir paprastieji raudonlapiai lazdynai. Gegu žę ir birželį žydi alpinis pupmedis. Jo geltoni žiedai (panašios formos kaip robinijų), svirdami kekėmis, taip gausiai apiberia šakas, kad medis atrodo tarsi būtų be lapų. Pupmedžio sėklos ankš tyse. Iš sėklų galima išauginti medelius. Iš Raudondvario medelyno (Kauno raj.) buvo atvežti ir prigijo 2 gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Neišlikusių dvaro pastatų vietoje da bar stovi paštas, kultūros namai, vaikų darželis, ambulatorija, mechaninės dirb tuvės, garažai, pagrindinė mokykla. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. DŽIUGINĖNŲ PARKAS (7 h a ) — Ga dunavo apylinkėje, Džiuginėnų kaime. 1863—1865 m. Džiuginėnų dvare pas dvarininką Gorskį tarnavo būsima ra šytoja Žemaitė. Čia ji susipažino su Lau rynu Žymantu ir susituokė Plungės baž nyčioje. Išliko namas, kuriame ji gyveno. 1983 m. namas restauruotas, o 1986 m. jame atidaryta Žemaitės gyvenimo ir kū rybos ekspozicija. Namas paskelbtas v. r. architektūros paminklu. Iš senųjų statinių išlikusi Džiuginėnų
314
Aklažeris „Vokštelis“ dvaro ledainė, prie rūmų — senas medi nis tautodailininkų drožinėtas kryžius. Mišraus stiliaus parkas įkurtas XIX a. Jame yra 17 vietinių rūšių medžių ir krū mų. Gražiausi 1,3 m drūtumo, 25 m aukš čio paprastieji ąžuolai. Šlama 30 m aukš čio kalninės guobos, žydi ievos, yra drūtų paprastųjų klevų, uosių. Be to, parke yra 12 rūšių ir formų introducentų: 60 cm ir storesnį europiniai maumedžiai, dailios karpomos vakarinės tujos. Valgomus vaisius nokina varpinės medlievos. Prie įvažiavimo į mokyklos kiemą pasodinta paprastųjų kaštonų eilė, žaliuoja papras tasis svyruoklinės formos uosis, žvilgan čiųjų kaulenių, gluosnialapių lanksvų gy vatvorės.
1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. JUOZAPAVO PARKAS (7 ha) — Nevarėnų apylinkėje, Juozapavo kaime. Juozapavas — dvarvietė. XIX a., dva rą valdant Čapskiui, buvo pastatyti tri aukščiai centriniai rūmai bei kiti pasta tai. Iš visų statinių išliko tik cerkvė. 1946 m. rūmai nugriauti. Parkas mišraus stiliaus. Jame yra 15 vietinių rūšių medžių. Seniausi medžiai: uosiai (skersmuo — 70 cm), klevai (65 cm), mažalapės liepos (80 cm). Introdu kuotų medžių yra tik 6 rūšių. Tai dviliemenis bukas, keli drūti kaštonai, 8 euro
315
piniai maumedžiai (skersmuo — 50—95 cm), baltosios tuopos, gluosnialapės ir šermukšninės lanksvos. Yra išlikę mažalapių liepų fragmentų. Parko teritorijoje yra gyvenamasis namas, prie parko— kluonas, fermos. Tyvuliuoja trys tvenkiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
AKLA2ERIS „VOKŠTELIS“ (1 ha) — Telšių miškų urėdijos Kegų girininkijos Jomantų miško 14 kvartale. Iš trijų pusių ežeriuką supa miškas. Aklažerio vandens lygis svyruoja, tačiau jį nuolat papildo šaltiniai. 1964 m. aklažeris paskelbtas hidro loginiu gamtos paminklu, 1985 m. pri skirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Užtrakio parkas
TRAKAI
Nikronių akmuo KRAKOVSKIO AKMUO — Trakų apy linkėje, Užugirio kaimo nedirbamame lau ke, netoli sodybos. Matmenys — 2,7X X 2,4X 1,25 m. 1964 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų. NIKRONIŲ AKMUO — Prienų miškų urėdijos Aukštadvario girininkijos Babrauninkų miško 60 kvartale. Matme nys — 6X 3X2,2 m. Dalis akmens žemėje. Akmenyje įbrėžta rodyklė, pasak pa davimų, rodanti, kur užkasti lobiai, ir rai dės „MOPT“, reiškiančios lenkų kalba „Moję pieniądze tutaj“ (Mano pinigai čia). Dar pasakojama, kad šį didžiulį ak menį užritinę kareiviai, kai Napoleonas čia užkasęs brangų lobį. Prieš keletą me tų traktorininkas netoliese iš žemės iš kasė puodą su pinigais (dabar saugomi Trakų pilies muziejuje). Netoli šio akmens tyvuliuoja Verniejaus ežeras. 1964 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
ĮGRIUVA „VELNIO DUOBĖ“ — Prienų miškų urėdijos Aukštadvario girininki jos 14 kvartale, kalvoto Aukštadvario landšaftinio draustinio teritorijoje. Tai piltuvo pavidalo 40 m gylio duo bė. Jos plotis viršuje — 210 m, apačioje — 60 m, šlaitų nuolydis — 40—50°. Velnio duobė ne kartą tirta, apie ją daug rašyta. Yra keli šio reto geologinio objekto kil mės aiškinimai. Manyta, kad, tirpstant dideliam ledo luitui ir čiurkšlėmis nuo jo briaunos krintant vandeniui, susidarė krioklys, kuris kunkuliuodamas tarsi ma lūno girnomis malė pasitaikančius riedu lius, gargždą, žvirgždą, per ilga išgrauždamas šitokią duobę. Kiti aiškina, kad Velnio duobė gali būti meteoritinės kil mės. Mat nukritusių meteoritų išmuštos duobės yra panašaus gylio ir pločio. Ta čiau šios hipotezės atsisakyta neaptikus krateriams būdingų požymių: nuo spro gimo „palaidoto“ dirvožemio, sulydytų žemės dalelių. Dar vieni pagrindė sifozinę duobės susidarymo kilmę. Anot jų, ledynmečio laikais (pleistocene) požemi niai vandenys smulkias daleles nupluk dė į šalia Velnio duobės esantį Škilietų ežerą. Ir dabar duobės dugnas esąs tik keliais metrais aukščiau už šio ežero van dens lygį. Tikriausiai duobę ir šį ežerą sieją hidrauliniai požeminiai ryšiai. Ta čiau gręžiniai ir eksperimentai nepatvir tino šios hipotezės. Patikimiausias, rodos, termokarstinio Velnio duobės susidarymo aiškinimas. Pasitraukus iš Lietuvos teri torijos ledynams, prasidėjo termokarsti niai reiškiniai, dėl kurių susidarė ne vie nas Lietuvos ežeras. Pirmiausia tokie van dens pripildyti duburiai atsirado žemes nėse vietose, į kurias anksčiau plūdo le dynų vanduo. Aukštumose atsidūrusių ir po žeme esančių ledo luitų tirpsmo van denys negalėjo išplauti. Neveikiami ši lumos ir saulės, jie galėjo gulėti žemėje tūkstančius metų. Tačiau gerokai vėliau jie taip pat ištirpo, ir žemė viršum jų įgriu vo. Taip formavosi vadinamoji Velnio
318
duobė. Apatinė jos dalis susidarė ištirpus giliau esančiam ledo luitui. Geologiniai tyrimai ir gręžiniai nepaneigė šios teori jos: duobes supančiame reljefe ir šlaito atodangose rasta tokių pačių morenų, šlaite — žymios raguvų žiotys ir pan. Netoli Velnio duobės yra Skilietų eže ras, Skilietų piliakalnis, Gedanonių kal nas, iškilęs ant 258 m aukščio Dzūkų aukš tumos keteros. Tačiau dauguma turistų keliauja prie Velnio duobės, kurios po puliarumas neblėsta. Velnio duobę reikė jo gelbėti nuo lankytojų. \ jos dugną da bar veda akmeniniai laipteliai. Tačiau že miausioje vietoje juos veikia vandens ero zija. Vandens srovė nuplovė į dugną ak menis kartu su žeme ir žvirgždu, suardė kelkraštį. Nuosėdos užpylė duobės dugne esančią įdomią pelkutę, kurioje augo ki minai, saulašarės, net spanguolės. Geo logas A. Baltrūnas 1976 m. „Tiesoje“ pa skelbė straipsnį, kviečiantį gelbėti unikalų gamtos paminklą. Dar tų pačių metų ru denį ir 1977—1978 m. Vilniaus gamtos bičiuliai, vadovaujami VPI docentės E. Sapokienės, Kauno turistai, Aukštadvario girininkijos darbuotojai, Geologijos moks linio tyrimo instituto darbuotojai palaikė parkotyrininko K. Labanausko ir geogra fo R. Krupnicko iniciatyvą ir sutvarkė Velnio duobę, kad jai negrėstų sunaiki nimas. Duobės pakraštys išpintas pinu čiais. Kad vanduo negriautų šlaito, su piltas paaukštinimas, įrengta pakyla duo bei apžiūrėti iš viršaus, į duobės duburį nutiestas takas, kuriuo leidžiantis nežalojamas šlaitas. Iš duburio išvilkti akme nys, medžiai, mat turistai ten net laužus kurdavo. Nuo Aukštadvario—Vievio ke lio Velnio duobės kryptį žymi kauniečio tautodailininko K. Vaškelio drožinėta ro dyklė. Palei duobę stūkso nemažas akmuo. Velnio duobė minima padavimuose. Esą kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Kar tą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs ku nigą, susidėjusį su merga. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos
taip pasakęs — prasmegusi drauge su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę van dens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten baž nyčios bokštus. Anot kito padavimo, į ką tik pastatytą Užuguosčio bažnyčią ark liais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir var pas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užu guosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pri tardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs var pas. Dar pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmė jęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą žmonės vadina Antaveršiu. 1964 m. įgriuva paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. ADOMO MICKEVIČIAUS ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,3 m, aukštis — 26 m) — Aukštadvaryje, šlaite prie tvenkinių, ku riuose auginami upėtakiai. Pasakojama, kad po ąžuolu mėgo sė dėti poetas A. Mickevičius, kai atvykdavo pas studijų draugą filomatą P. Malevskį. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. RYKANTŲ I ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 27) — Vievio apylin kėje, Paneriškių kaime, Neries skardyje. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. RYKANTŲ II ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,3 m, aukštis — 25 m) — Kariotiškių apy linkėje, Rykantų kaime, Vilniaus—Kauno automagistralėje (23 km nuo Vilniaus). Ąžuolas dažnai vadinamas Viktoro Bergo (1906—1983), dirbusio Gamtos apsaugos komiteto pirmininku, vardu. Kai buvo tiesiama automagistralė, V. Bergas
319
nesutiko, kad medis būtų iškirstas. Taip ir liko ąžuolas Skiriamojoje kelio juosto je. Tai gražus gamtos globos pavyzdys. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
įkurtas laisvo plano parkas. 1873 m. dva ro inventoriuje minima, kad parke auga pušys, eglės, beržai, juodalksniai. Be to, yra keturių dešimtinių sodas. Į sodą nuo centrinių rūmų vedė 100 m ilgio mažalapių liepų alėja. Sodui išnykus, buvo pra plėstas parkas. Iš pagrindinės alėjos ve da šalutinės ir takai. Tyvuliuoja trys tven kiniai ir Abromiškių ežeras. Parke auga 18 vietinių rūšių medžiai ir krūmai: uo siai, klevai, eglės, šermukšniai, ievos ir kt. Be to, yra 25 rūšių ir formų introducentų. Tai graži paprastoji kompaktiško sios formos eglė (skersmuo — 30 cm), dailus balzaminis kėnis (skersmuo — 55 cm, aukštis — 30 m) ir europinis maume dis (50 cm ir 25 m). Parteryje auga vaka rinės tujos. Pavasarį parką dabina kaš tonų „žvakės“, raudonus lapus išskleidžia platanalapis raudonlapis klevas. Kuplios didžialapės liepos, ypač graži drūčiausia iš jų (1 m skersmens ir 30 m aukščio). Lapoja baltosios, pilkosios, kanadinės, balzaminės tuopos. Gausu ir krūmų: mėlynuogių sausmedžių, erškėtrožių, baltauogių meškyčių, stačiašakių lanksvų ir kitų. 1978 m. PKI parengė rūmų ir parko tvarkymo projektą. 1985 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
ABROMIŠKIŲ PARKAS (15,5 ha) Vievio apylinkėje, Abromiškių kaime. Abromiškių (Abramavos, Kurminų, Kurmiškių) dvaras XVII a. priklausė Bychovcų, Narbutų giminėms. XVIII a. jį valdė de Raesai. Vėliau dvaras perėjo Pliateriams. Jie rekonstravo Raesų sta tytus medinius rūmus, prie šoninių fasa dų pristatydami du triaukščius flygelius. Pastatas prie vakarinio fasado — trijų aukštų, čia buvo medinė koplytėlė. Virš jos kupolo — laikrodis (tebėra išlikusi niša). Centrinės pastato dalies portiką remia stambios mūro kolonos. Prieš rū mus buvo du cementuoti tvenkiniai. 1812.VI.27 d. pakeliui į Vilnių Abromiš kių dvare nakvojo Napoleonas. XIX a. pab. ir XX a., iki 1937 m., dva re gyveno Pliaterio giminės. Vėliau, iki 1940 m., dvarą valdė Žilinskas. Parko teritorijoje išlikę dvaro rūmai. Juose iki 1951 m. buvo Vievio ligoninė. Dabar — paštas, felčerio ir akušerės punktas, bi blioteka, kultūros namai, meninio apipa vidalinimo dirbtuvės, parduotuvė. 1977 m. Abromiškėse atidaryta Lietuvos šilumi nės elektrinės sanatorija-profilaktoriu- AUKŠTADVARIO PARKAS (4,3 ha) — mas, 1980 m.— Širdies ir kraujagyslių Aukštadvaryje. Už 0,5 km nuo Aukštadvario dunkso sistemos fiziologijos ir patologijos ins II a. pr. m. e.—XVII m. e. a. piliakalnis tituto Elektrėnų klinika. N. Raubos ir kt. 1908 m. išleistame (r. r. archeologijos paminklas). Rasti leidinyje „Vadovas po Lietuvą ir Balta glazūruotų koklių, plytų, akmeninių grin rusiją“ (lenkų kalba) rašoma, kad tuo dinių likučiai liudija, kad XV—XVIII a. metu buvo puikūs Pliaterių rūmai, dar dvaro pastatai stovėję piliakalnio papė žas bei šiltnamiai. Dabar tėra išlikęs var dėje. XVI a. pr. Aukštadvaris minimas tų fragmentas su bokšteliu, mūrinė-akme- kaip didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dva ninė siena, juosusi sodą. Buvusių dvaro ras, Žygimanto Augusto dovanotas bajorui rūmų ir kitų statinių likučiai — v. r. ar I. Liackiui. Nuo XIX a. pr. dvaras ir ap linkiniai kaimai (1100 dešimtinių žemės) chitektūros paminklas. I šiaurę nuo centrinių rūmų XIX a. priklausė Malževskiams. B. Malevskis,
320
baigęs Rygos politechnikos institutą, apie 1872—1873 m. gyveno Pskove, vėliau studijavo Peterburgo kelių inžinierių kor puso institute, tiesė geležinkelį Latvijo je, o 1895 m.— Sibire. 1901 m. su šeima apsigyveno Aukštadvaryje, perstatė dva ro sodybos ūkinius trobesius, išplėtė par ką, rūpinosi upėtakių ūkiu. Jis pradėjo veikti XIX a. pr. (Prieš Pirmąjį pasau linį karą Peterburge ir kituose miestuose upėtakių būdavo parduodama po 32 t per metus.) Aukštadvaryje buvo ir popieriaus dirbtuvė, minima 1837 m. Vilniaus gu bernijos statistinėse žiniose. Kada ji pra dėjo veikti — nežinoma. Apie 1850 m. dirbtuvę nupirko buvęs Kučkuriškių po pieriaus dirbtuvės direktorius Largenbachas. Po 1854 m. žinių apie Aukštadva rio popieriaus dirbtuvę nerasta. B. Malevskis suprojektavo ir pastatė medinę Aukštadvario bažnyčią, 1906 m.— medinę vaistinę su ūkiniais trobesiais, dvaro teritorijoje per karą sugriautos am bulatorijos vietoje — naują ambulato riją. 1902 m. jis parengė Trakų pilies priešpilio pietrytinio bokšto restauravimo projektą. B. Malevskio dukra Elena, prieš pradedant darbus, pilį nufotografavo. Pagal tą projektą 1905 m. V. Sukevičius konservavo bokštą, išlikusį iki mūsų die nų. Vėliau jis buvo restauruotas. B. Ma levskis mirė 1914 m., palaidotas Aukš tadvaryje. Vėliau dvaras priklausė gydy tojui Mangirdui Malijauskui. Aukštadvario parke išliko medinis dvaro pastatas, kuriame nuo 1955 m. įsi kūrusi tuberkuliozės ligoninė, du ūkiniai rūsiai, gyvenamasis namas. Salia parko dešimtyje tvenkinių vėl plauko upėtakiai. Parke yra įdomus 14 liepų guotas, tarp medžių stovi apvalus akmeninis sta las, prie kurio, sakoma, yra sėdėjęs ir poetas A. Mickevičius. Priešais centri nius rūmus — gražus gėlėmis apsodin tas parteris. Parke auga 19 vietinių rū šių medžiai ir krūmai. Žaliuoja eglės, di deli ąžuolai, beržai, dvi mažalapių liepų
alėjos; viena — palei parko pakraštį (100 m), kita — centrinių rūmų link. Parko pakraščiuose auga uosiai, tuopos. Be to, yra 17 rūšių svetimšalių medžių. Graži 85 cm skersmens, 30 m aukščio dvylikos europinių maumedžių grupė. Medžiams per 100 metų. Salia jų stūkso vakarinės tujos. Auga 5 kvapieji beržai (skersmuo — 70 cm, aukštis — 30 m), drūti (per 1 m) kaštonai, derantis keturliemenis graiki nis riešutmedis. Įspūdingas pastarojo gi minaitis — lipnusis riešutmedis (skers muo — 40 cm, aukštis — 12 m). Lenkų rašytojas L. KondrotovičiusV. Sirokomlė 1857 m. išleido knygą „Iš kylos iš Vilniaus po Lietuvą“, kurioje pa skelbė savo įspūdžius iš Aukštadvario. Pasak jo, miestelyje niekas nežadina smal sumo, išskyrus keliolika trobų ir dvi žy dų karčemas: „Aukštadvario panoramą pagyvina kiek tolėliau stūksąs vaizdin gas parkas“ (Kraštas ir žmonės.— V., 1988.— P. 156). Tačiau apie parką dau giau neužsimena. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. LENTVARIO PARKAS (20,7 ha) — Lent varyje. 1596 m. minimas Lentvoriškių dva ras. XIX a. jį valdė didikai Grinevičiai, vėliau — S. Izdebskis ir Sachnos. XIX a. vid. Lentvario dvaras priklausė Tiškevi čiams. Jie čia šeimininkavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1865 m. Juozas Tiške vičius šiauriniame Graužio (Lentvario) ežero krante pastatė triaukščius padri kos kompozicijos mūrinius rūmus. Dvaro etatų sąrašuose minimas architektas Gus tavas Šachtas. 1877 m. N. Orda nupie šia keletą rūmų su parku vaizdų. Rūmai savito stiliaus: su kolonų por tiku, keturkampiais bokštais, smailiais bokšteliais. 1899 m. Vladislovo Tiškevi čiaus iniciatyva pagrindiniai rūmai buvo gerokai rekonstruoti gotikiniu „angliško
321
Lentvaris. N. Ordos XIX a. piešinys kotedžo“ stiliumi. Rekonstrukcijos au torius — belgų architektas de Vega, sta tybai vadovavo architektas T. Rostvorovskis (1862—1928). Jis bei A. Antonovičius buvo ir Lentvario bažnyčios autoriai. Rusijos armijos generolas Lentvario dvarininkas Juozas Tiškevičius labai mė go žirgus ir laikė jų per šimtą. Jo sūnus Vladislovas šį pomėgį, matyt, paveldėjo; jis taip pat augino lenktyninius žirgus. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmai bu vo apgadinti, išgrobstyti iš Italijos atvež ti paveikslai, baldai. Po Antrojo pasau linio karo, 1956 m., ten įsikūrė Lentva rio kilimų fabriko administracija. Parke stovi gražus raudonų plytų vandens bokš tas, kiti dvaro pastatai (paskelbti v. r. architektūros paminklais). Senuosius res tauruotus dvaro rūmus 1960 m. piešė dai lininkas Ignas Piščikas. Architektė A. Did-
valienė parengė rūmų rekonstrukcijos projektą. Parkas kurtas XIX a. septintajame de šimtmetyje pagal garsaus parkų archi tekto E. Andrė projektą. įtaisytos įdomios vandens kaskados (kriokliai), dirbtinės uolos, per upelius — saviti akmenų til teliai. Parku teka bevardis upelis, čia pat įsiliejantis į Lentvario ežerą. Išlikę senieji kriokliai, 3 tvenkiniai, [domu, kad Vytau to kanalas, didžioji kaskada, varanti van denį iš Trakų ežerų į Lentvario dirbtinį ežerą, buvo baigti kasti dar 1367 m. Parkas mišraus stiliaus. Dendrologų duomenimis, jame yra 20 vietinių rūšių medžių ir krūmų: eglių, ąžuolų, beržų, lizdais augančių mažalapių liepų, žemu mose — žilvičių, uosių. Parke daugiausia paprastųjų klevų. Svetimžemių yra 28 rū šių ir formų. Tai keliasdešimt drūtų (60— 95 cm) derančių europinių maumedžių. Žiemą vasarą žaliuoja melsvosios 20— 36 cm drūtumo, 20—25 m aukščio po-
322
cūgės. Parteris j vakarus nuo rūmų ap sodintas vakarinėmis tujomis. Išlakus skiautėtalapės formos karpotasis beržas (skersmuo — 60 cm, aukštis — 27 m). Auga paprastasis raudonlapis klevas. Sėklas beria sidabrinis 1 m drūtumo, 23 m aukščio klevas. Viename lizde auga daili triliemenė didžialapė liepa ir jos skiautėtalapė atmaina (skersmuo — 73 cm, aukštis — 26 m). Nemenki pilkieji riešut medžiai: vienas triliemenis (skersmenys — 35, 30, 40 cm). Retokas dekoratyvinis au galas— juoduogio šeivamedžio karpyt lapis krūmas. Be to, auga berlyninės, bal tosios, pilkosios tuopos. Ilgą laiką parkas buvo apleistas. 1957 m. juo ėmė rūpintis inžinierius K. Atko čiūnas. Pasirūpinta parko aptvaru, kad nebūtų jame ganomi gyvuliai. Dalis res tauravimo darbų vyko pagal K. Atko čiūno projektą. Į tvenkinius, kurie neuž šąla ir žiemą, vėl grįžo gulbės ir antys. Parkas jaukus, jame yra skulptūrų. Vaikš tant parko takais, girdimas krioklių van dens šniokštimas. 1980 m. PKI parengė rūmų ir parko rekonstrukcijos projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. PANERIŲ PARKAS (2,3 h a ) — Vievio apylinkėje, Panerių kaime. Paneriai — sena dvarvietė. XVIII a. dvarą nupirko Žygimanto Augusto sek retorius S. Puzina. Vėliau savininkais bu vo grafas Slabuzevičius, Kairiūkštis. Iš likę dviaukščiai mūriniai centriniai rūmai ir mūrinis sandėlis. 1957 m. juose įsikūrė vaikų namai, vėliau pavadinti Vievio sa natorine miško mokykla. Šį mišraus plano parką dvarininkai įkūrė XIX a. pab. Auga 16 vietinių rūšių medžiai: eglės, pušys, prie Neries — ber žai, uosiai. Gražūs ąžuolai; keli iš jų net 1,15—1,3 m drūtumo. Vyrauja mažalapės liepos. Išlikusi viena 80 m ilgio ir 4 m
Rėkalnio parkas pločio jų alėja, kitos — tik likučiai. Svetimžemių rūšių ir formų parke yra 10. Bene gražiausi — europiniai maumedžiai. Jų čia net 21 (skersmuo — 25—90 cm, aukštis— 12—33 m). Be to, auga 8 ame rikiniai uosiai (skersmuo — 18—36 cm, aukštis— 18—20 m), ošia žaliasis uosis. Pasodintos 4 dygiosios sidabrinės eglu tės. 1977 m. PKI parengė parko rekons trukcijos projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. RĖKALNIO PARKAS (48 ha) — Trakuo se, tarp Galvės ir Akmenos ežerų. [domi Rėkalnio praeitis. Tai aukšta kalva, nuo kurios atsiveria gražūs vaiz dai į ežerus ir Trakus. XIII—XIV a. šio je vietoje buvo alkavietė, degė vaidilu čių kurstoma šventoji ugnis. Galvės eže re netoli viena nuo kitos — dvi salos: Raudinė ir Valka. Į Valkos salą buvo va romi (velkami) pasmerkti mirti. Jų gi minėms ir artimiesiems buvo leidžiama su jais atsisveikinti tik iš už 15 m esan čios Raudinės salos. Dalis nusikaltėlių buvo žudoma ant Akmenos ežero kranto
323
Trakų pusiasalio parkas esančioje kalvoje. Nuo jų rėkimo ši na tūrali kalva pavadinta Rėkalniu. Vėliau Rėkalnis pritaikytas kultūros renginiams: pastatyta estrada, sumūrytas akmeninis aukuras, j kalvą išasfaltuotas takas. 1989 m. liepos mėn. parke vyko tarptautinės oro balionų varžybos. Parkas jaukus. Ošia pušynėliai, siū ruoja drūtos pušys. Gausu šermukšnių. Be to, yra eglių, ąžuolų, beržų. Pasodin ta mažalapių liepų. Parke auga 16 vie tinių rūšių medžiai. Iš svetimžemių tėra vėlyvosios ievos, varpinės medlievos ir baltosios sedulos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
TRAKŲ PUSIASALIO PARKAS (2,5 ha) — Trakuose, apsuptas Lukos (Ber nardinų) ir Galvės ežerų bei sausumos ruožo. Pusiasalio pilis statyta maždaug 1362—1382 m. Pirmasis statybos etapas baigės Kęstutaičio mirtimi bei Vytauto ir Jogailos kova dėl didžiojo kunigaikščio titulo. Antrasis pilies statybos laikotarpis greičiausiai prasidėjo, kai Vytautas tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1392). Tačiau statyba nebuvo baigta. Darbai nu trūko Vytautui mirus (1430). 1440 m., Verbų sekmadienį, pilyje bu vo nužudytas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Pasakojama, kad jis laikęs meškų, kurios laisvai vaikštinėdavusios po pilį. Atėjus žudikams, jam pasirodė,
324
Užtrakio parkas kad meškos duris skrebena. Manoma, jog Kęstutaitis gyveno vartų bokšte. Aukštutinė pilis nebuvo baigta, tad žemutinės pilies teritorija su pastatais XV—XVII a. naudota kaip karo tvirtovė. XIX a. viduryje aukštutinės ir žemutinės pilies griuvėsiai aplyginti, pasodintos me džių alėjos ir vietovė paversta miesto parku, o priekinės pilies dalies griuvėsiai atsidūrė po išlikusiais mediniais pasta tais. O šie buvo nugriauti po Antrojo pasaulinio karo, konservuojant pilį. Deja, ne visas paslaptis atskleidė senoji pusia salio pilis. Medžių čia auga iš seno. Parkas kur tas geometrinio plano. Rūšių įvairove ne pasižymi (4 vietinės ir 8 introdukuotos). Gražiai rudenį gelsta klevai, berdami
lapus ant takų ir laiptų, vedančių į kal vos viršūnę, kurioje taip pat auga medžiai ir krūmai. Žaliuoja trys mažalapių liepų alėjos, pakrantėje sūpuojasi žilvičiai. Sto roki (15—45 cm) ir nežemi (16—25 m) europiniai maumedžiai. Yra keletas bal tųjų tuopų, žaliųjų uosių, alyvų krūmų. Išlikę keliautojo Zilibero de Lanua įs pūdžiai. 1414 m. jis lankėsi šioje vietoje ir žvelgė nuo aukštosios kalvos parko į kitoje Galvės ežero pusėje esantį Varnikų pusiasalį, grožėjosi pakrančių medžiais. Jį labai sudominęs Varnikų saloje buvęs aptvertas parkas-žvėrynas. Ten regėjo taurus, briedžius, elnius, laukinius ark lius, lokius, šernus, stirnas ir kitus žvė ris. XVII a. pradžioje šis žvėrynas sunyko. Dalis senųjų pilies griuvėsių, sienų, bokštų likučių tebėra. Pusiasalio pilies liekanos 1930—1931 m. ir 1960—1972 m. 325
muo— 1,1 m ir daugiau. Parko medynėliuose baltuoja beržai. Be to, auga dre bulės, juodalksniai, uosiai. Svetimžemių augalų rūšių ir formų yra net 42. Iš spyg liuočių minėtinos 2 didžiosios pocūgės (skersmenys — 60,75 cm, aukštis — 22 UŽTRAKIO PARKAS (58,9 ha) — Tra m). Akį traukia dvi gražios vakarinių piramidinės formos tujų grupelės (po 6 kuose, prie Galvės ir Skaisčio ežerų. Pusiasalis, kur dabar yra parkas, bu ir 8 medžius). Prie tvenkinio — tiesios kaip vo vadinamas Algirdo sala. XVI a. didy žvakės 5 vakarinės tujos. Pavasarį bal sis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras tai pražysta paprastosios, o violetinės dovanojo ją totoriams. XVIII a. Užtrakis spalvos žiedais — persinės alyvos. Gegu priklausė dvarininkams Odincams. Jie žės mėnesį žiedais pasidabina retokas au čia pastatė mūrinę koplyčią. XIX a. antro galas — krūminė amorfa. Jos lapai iki joje pusėje Užtrakį valdė J. Tiškevičius. 30 cm ilgio, neporiniai, plunksniški, o Tiškevičių giminė dvare šeimininkavo iki žiedai violetiniai arba mėlyni. Retas parkų Antrojo pasaulinio karo. 1896 m. pagal medis — siauralapė guoba (skersmuo — architekto J. Huso projektą ant stataus 1,1 m, aukštis — 35 m). Ošia įvairiausių Galvės ežero kranto, priešais salos pilį rūšių klevai: trakiniai, platanalapiai ir (pusiasalis, užstojęs Trakų bažnyčią, raudonlapiai. Tiesa, jie nėra drūti, iki buvo perkastas), buvo pastatyti neoklasi- 30 cm, tačiau patrauklūs. Stambesnis už cizmo stiliaus rūmai. Tai statinys su te kitus sidabrinis klevas (skersmuo — 50 rasa ir baliustrada priešakyje. Pirmame cm, aukštis — 20 m). Daug parke liepų: aukšte buvo reprezentacinės — veidro didžialapių alėjos, kalninės (skersme džių, medžiotojų ir kitos — salės. Antra nys — 35,50 cm, aukščiai — 20,22 m), me — dvarininkų gyvenamosios patalpos. paprastosios ir pačios įdomiausios — įvai1899 m. iš akmens ir plytų buvo pastatyti rialapės. Tuopų daugiausia pilkųjų, didžių ir ūkiniai pastatai. 1902 m. vietinė dina- jų ir kvapiųjų. Nemažai parke uosių: mo mašina gamino elektrą. Meninės rūmų pensilvaninių, plaukuotųjų, žaliųjų, ameri vertybės (porcelianas, graviūros, baldai) kinių. Kai kurie iš jų jau gana drūti ir per Antrąjį pasaulinį karą buvo išgrobs didingi. Vaisius nokina pilkieji riešutme tytos ir išvežtos į Angliją. Po karo pas džiai. tate veikė pionierių rūmai, vėliau — Vi Be senųjų restauruotų pastatų, parke daus reikalų ministerijos poilsinė, dabar — yra medžio dirbtuvės, gyvenamasis na turizmo bazė. mas, valčių prieplauka, įrengta šokių aikš J. Tiškevičiaus rūpesčiu pagal gartelė. 1978 m. PKI parengė dvaro pastatų saus parkų architekto E. Andrė projektą ir parko restauravimo projektą. XIX a. pab. įkurtas parkas. Jis planuo 1958 m. parkas paskelbtas valstybės tas laisvai. Parką puošusios antikos dei saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. vių skulptūros neramiais laikais buvo gamtos paminklų. užkastos, kitos sunaikintos. Paradinį parterį kerta dvi 100 m il SAIDZIŲ ŠA LTIN IS — prie Neries, Lent gio didžialapių liepų alėjos. Išliko senų vario girininkijos Panerių miško 64 kvar parko pastatų, du tvenkiniai, grioviais tale. sujungti su ežeru, tilteliai. Dendrologų Šaltinis trykšta iš stataus šlaito pa duomenimis, parke yra 25 vietinių rūšių pėdės. Vanduo skanus, skaidrus. medžių ir krūmų. Gausu eglių ir pušų. 1987 m. šaltinis paskelbtas r. r. hid Ošia 20 m aukščio ąžuolai, kurių skers rologiniu gamtos paminklu. restauruotos ir konservuotos, paskelbtos r. r. archeologijos paminklu. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Žuvintės šaltinis
UKMERGĖ
AKMUO „MOKAS“ — Pašilės girinin kijos Šventupio miško 68 kvartale. Mat menys — 7,6X 6,6X 2,5 m. Įspūdingas, stambus akmuo dunkso kairiajame Šventosios krante, netoli Vep rių. Apie jį žinomas ne vienas padavimas. Pasakojama, vienam jaunuoliui prisisap navę, kad galįs paimti brangenybes, paslėptas po Moku. Reikia tik nueiti ten vidurnaktį ir atkasti. Taip ir padaręs. Tik priėjęs Moką, ant jo išvydęs didelę rupū žę, kuri tarusi: „Pabučiuok mane ir pasi imk pinigus“. Jaunuolis su pasibjaurė jimu išdrožęs: „Eik tu skradžiai žemę su tais pinigais“. Tik ištaręs, pinigai po ak meniu sužvangėję ir kažkur gilyn nugar mėję. Mokas giliai žemėn įsmigęs, o ru Akmuo prie Ukmergės kultūros namų pūžė pradingusi. Dar pasakojama, kad AKMUO — Ukmergėje, prie Kultūros na dešiniajame Šventosios krante, ties Pa mų. Matmenys — 3,7X 3X2,6 m. kalniškių ar Karvelių kaimais, anksčiau Riedulys buvo aptiktas 7 m gylyje prie pūpsojusi visa Mokų šeimyna: Mokas, jo Šventosios kasant molio karjerą ir septy žmona ir vaikai. Bet piemenys ant jų ak niais traktoriais atvilktas j šią vietą. Ak menis daužę, laužus kūrenę, šiaip teršmuo sveria apie 75 t. Pastatytas Ukmer davę, todėl Mokas nutaręs su savo šeima gės 750 metų proga. Prie jo pritvirtintas persikelti į kitą Šventosios pusę. Devy moters su dviem vilkais bareljefas (skulpt. nias dienas ir devynias naktis trukusi ta V. Krūtinis). Šis skulptoriaus įvaizdis sie kelionė. Pagaliau Mokas, laimingai įsijasi su legendomis apie miesto praeitį. ropštęs į aukštą krantą, pažvelgęs atgal, Pasak vienos iš jų, kadaise tose vietose kur jo šeima. Vaikai buvo bebaigiu kop buvusi šventykla, kurioje lankęsi krivių ti į Šventosios krantą, o žmona, neįsten krivaitis ir vaidilutės. Kartą jos, paliku gusi persiristi per upę, likusi dugne. De sios vieną draugę ugnies saugoti, pačios vynias dienas buvęs girdimas jos šauks nuėjusios į romuvą ir per naktį negrįžu mas: „Gelbėkit“. Dar ilgai jos nugara sios. Vaidilutė jų nesulaukusi ir užmigu Šventojoje kyšojusi, sielininkams truk si. Prisėlinę vilkai ją sudraskę. Toji vie džiusi, bet paskui į žemę prasmegusi. Mo ta buvusi pavadinta Vilkmerge (taip Uk kas su Mokiukais kitame krante ir dabar mergė buvo vadinama iki Pirmojo pasau tebegulį. Šnekama, kad po akmeniu esą linio karo). užkeikti turtai, kurių dar niekas nerado. 1974 m. akmuo paskelbtas geologiniu Garsėjo Mokas ir nemokšų mokymu. Dar gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie 1922 m. Sližių kaimo senieji pasakojo, r. r. gamtos paminklų. jog žmonės eidavę prie Moko prašyti, kad sektųsi medžioklė, derėtų javai, moterys KOPŪSTĖLIŲ AKMUO — Žemaitkie susilauktų vaikų. Pasakojama, kad vie mio apylinkėje, Kopūstėlių kaime. Mat nas girnakalys sumanęs iš Moko girnas menys — 3,2X 2,5X 2 m. pasidaryti ir ketinęs to akmens atsiskel1989 m. akmuo paskelbtas v. r. gamti, tačiau tuo metu miegas jį apėmęs. Už tos paminklu. snūdęs ir susapnavęs, jog Mokas jam 328
Šaltupio akmuo sakąs: „Neliesk manęs, jei nepaklausysi — apaksi“. Ir girnakalys atsisakęs savo su manymo. O kitas žmogus, gabalą atskėlęs, radęs kraujo kaušą ir apakęs. Dau giau niekas Moko nelietė. Sakoma, senovėje ant šio akmens bu vo deginamos aukos. 1964 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. ŠALTUPIO AKMUO — Pašilės girinin kijos Šaltupio miško 68 kvartale, netoli „Moko“ akmens. Matmenys — 3,8X2,5X X 1,3 m.
1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. VEPRIŲ AKMUO — Veprių girininki jos Paupio miško 8 kvartale. Matmenys — 4X3X4 m. Akmens forma primena žmogaus su iškeltu fakelu figūrą. 1987 m. akmuo paskelbtas r. r. geo loginiu gamtos paminklu. FELINKOS ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,6 m, aukštis — 15 m) — Ukmergės miškų urėdijos Lyduokių meistruos Felinkos miške. 1988 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
329
linį karą ten augo beržai, kuriuos žmo nės kirto kurui. Laukuose, esančiuose rytinėje kalno dalyje, buvo sėjami javai. Per karą sudeginus sodybas, ten, kur bu vo laukas, išaugo eglynėlis. Kalne per abu pasaulinius karus buvo apkasai. 1972 m. kelininkai ketino čia kasti žvyrą Šir vintų—Ukmergės kelio rekonstrukcijai. Tačiau visuomenė tam pasipriešino. Iki 1975 m. tuometinis Krikštėnų tarybinis ūkis iš kalno išvežė apie 1600 m3 žvyro, tad ozo pakraščiai buvo apgadinti. 1979 m. ozo aplinka buvo aptvarkyta. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Barzdos kalnas buvo vadinamas Žvirblio kalnu, nes buvo ūkininko Žvirblio žemėje. Vė liau šios vietovės atiteko Barzdai. Šis ozas, kaip ir visa grandinė aukš tumų, susidarė ledynmečiu. Prie kaimo anksčiau buvo dar didesnė aukštuma, tikriausiai irgi ozas, tačiau dabar nukasta. Toliau — dar kelios žvyringos kalvos: Bartkūnų IX—XII a. piliakalnis ir Krikš tėnų plokštinis kapinynas. Barzdos kal nas — tai lyg pylimas, nusidriekęs 635 m iš šiaurės į pietus. Jo plotis — 30—70 m, aukštis — 6—13 m, šlaitų nuolydžio kam pas — 20—34°. Ozą supylęs vanduo sru vo iš šiaurės į pietus. Šlaitai statūs, kal vos ketera daug kur suapvalėjusį, plokščia ar net įkritusi, platoka (15—25 m). Grun tinis vanduo telkšo 2—13,5 m gylyje, smė lio sluoksnis — 6,65 m. Pietiniame gale į kalną įsirėžęs keliukas. Kalnas apau gęs baltalksniais, drebulėmis, eglėmis, lazdynais, ąžuolais. Gausu avietynų, pa partynų. Čia apsistoja ir peri paukščiai (kartais net gandrai). Čia yra skruzdė lynų, lapių olų. 1974 m. ozas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
Veprių akmuo LENTVORŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2 m, aukštis — 20 m ) — Lyduokių apy linkėje, Lentvų kaimo kultūrinėje pievo je, prie Žemaitkiemio—Lyduokių kelio. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. VIŠKONIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 20 m) — Taujėnų apy linkėje, Balelių gyvenvietėje, prie Mūšos, netoli buvusio Vaitkūnų dvaro. 1971 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. ATKOČIŲ TUOPA (skersmuo— 1,8 m, aukštis — 36 m) — Deltuvos apylinkėje, Atkočių kaime. 1960 m. tuopa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. OZAS “BARZDOS KALNAS“ — Uk mergės apylinkėje, Krikštėnų kaime. Ozas, vadinamas Barzdos kalnu, pūp sojo daugelį šimtmečių, tačiau žmonės juo mažai domėjosi. Prieš Pirmąjį pasau
LYDUOKIŲ PARKAS (22,5 ha) — Ly duokių apylinkėje, Kurėnų kaime. Lyduokių dvaras istoriniuose šalti niuose minimas 1499 m. Tuomet jis pri-
330
Lentvorų ąžuolas klausęs Bagdonui Petkevičiui. Rusų ge nerolas Bistromas XIX a. pab. pastatė centrinius dvaro rūmus. Vėliau, dvarą valdant inžinieriui Reisenui, iškilo malū nas bei kiti pastatai. XIX a. pab. dvaro rūmuose buvo observatorija (M. Maž vydo bibliotekoje yra jos nuotrauka). Centriniai rūmai neišliko; yra tik ūki nių pastatų likučiai ir bokštas (anksčiau buvęs su vėtrunge). Mišraus stiliaus parkas įkurtas XIX a. Jame auga 18 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Siaurinę parko dalį juosia papras tųjų eglių eilė. Eglės auga ir pavieniui. Iš spygliuočių dar yra kelios paprasto sios pušys. Plačiai išsikerojęs stūkso 1,3 m drūtumo ąžuolas. Seni plaukuotieji ir kar331
potieji beržai. Be to, yra drebulių, blin džių, ievų, pražystančių bene vienu metu su guobomis, 1,4 m drūtumo ir 30 m aukš čio tuopų, 250 m ilgio mažalapių liepų alėja. Yra liepų, sodintų ratu, grupėmis. Svetimžemių medžių yra 22 rūšių ir formų. Tarp jų daug spygliuočių. Vertos dėme sio 20 m aukščio ir 30 cm skersmens Engelmano eglės. Riešutėlius brandina kedrinė pušis (skersmuo — 70 cm, aukš tis— 28 m). įspūdingos Veimuto pušys, du balzaminiai kėniai. Tačiau bene gra žiausiai pavasarį švelnia žaluma parką užlieja 24 europiniai maumedžiai (skers muo— 70 cm, aukštis— 25 m); vienas iš jų sibirinis. Iš lapuočių išsiskiria sidab rinis klevas (skersmuo— 1,5 m, aukš-
Viškonių ąžuolas
Atkočių tuopa
tis — 22 m). Stiebiasi berlyninės ir kanadinės tuopos. Dailus drūtas (52 cm) pa prastasis svyruoklinės formos uosis nu svirusiomis šakomis. Parke yra trys tvenkiniai, du iš jų sujungti perlaidomis, trečias telkšo prie buvusio kumetyno (dab. gyvenamojo na mo). Parke daug gražių aikštelių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
rūmus ir išsivežė turtingą jo biblioteką. Per tuos karus rūmai buvo apgriauti. 1736 m. M. D. Siesickio dukra Mariana ištekėjo už Mykolo Radvilos, kuriam ir atiteko Siesikai. 1745 m. rūmai buvo par duoti Konstantinui Daugėlai. Daugėlos buvo senojo tikėjimo šalininkai, tad šalia koplyčios įsirengė šventovę su dievų Per kūno, Patrimpo, Pikuolio statulomis sienų nišose. Per Pirmąjį pasaulinį karą šias statulas pagrobė vokiečiai. Greta skulp tūrų už stiklinių durų buvo laikomi žal čiai, kiti gyviai. Šventykloje, kurią slėpė dvigubos sienos, buvo aukuras. Daugė los gerokai rekonstravo ir rūmus. Per tvarkytas vidus įgavo klasicizmo bruožų. Net iki Antrojo pasaulinio karo vėjarodis viršum rūmų rodė rekonstrukcijos bai gimo metus — 1839, tačiau interjero dar bai užtruko iki 1851 m. Iš rūmų vertybių minėtina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų gra viūrų vinjetė, ginklų kolekcija. Paveiks lai vaizdavo Trakų pilį, Žalgirio mūšį. Ant sienų kabojo Kęstučio, Vytauto bei kitų kunigaikščių portretai. Interjerą puo šė lenkų skulptoriaus Oskaro Stanislovskio skulptūra „Mater Doloresa“. Šiuos
SIESIKŲ PARKAS (3 ha) — Siesikų apylinkėje, Daugailų kaime. Istorikas M. Balinskis ir kiti teigia, kad Siesikų pilį-rūmus XVI a. statė kuni gaikštis Gabrielius Daumantas (m. 1517). Darbai buvo baigti prieš jo mirtį. Dau mantas buvo Nalšėnų kunigaikštis. Gyven damas Siesikuose, jis pasivadino Siesickiu. Ši giminė vėliau valdė Penionių ir kitus dvarus. Reprezentacinę ir kartu gynybinę pilį, turinčią renesanso bruožų, supo Sie sikų ežeras, o iš vienos pusės — vandens grioviai. Keturiuose kampiniuose bokš tuose buvo patrankos. 1704 m. M. D. Siesickis rašė Sapiegai, kad švedai užgrobė
332
Lyduokių parkas turtus dar matė 1935 ir 1939 m. Siesikų dvarą lankę keliautojai. Jų įspūdžiai buvo paskelbti laikraščiuose „Lietuvos aidas“ ir „XX amžius“. Ten minima ir rūmuose buvusi knyga apie lietuvių karius su jų portretais, tarnavusiais Napoleono armi joje. XIX a. rūmuose lankėsi ir juos nutapė dailininkas Mylokas Elvyras Andriolis. Jo kūrinys yra N. Ordos albume, išleis tame XIX a. Parke tuo metu buvo XVII a. patrankos, sveriančios po 300 kg ir šau dančios ketaus sviediniais (dabar — Kau no istorijos muziejuje). 1904 m. prie centrinių pilies rūmų Dau gėlos pastatė gotiško stiliaus mokyklą. Vietovė dar XVIII a. jų prosenių buvo pavadinta Daugaliais.
1935 m. Siesikų parke buvo į Poškos baublius panašaus ąžuolo stuobrys. Žmo nės pasakojo, kad po 1863 m. įvykusių kautynių ties Siesikais čia slapstėsi su kilėliai. Tas baublys buvo dar 1939 m. Siesikų pilies-rūmų pastatas, nors ap griuvęs, tik su stogu, išliko iki mūsų laikų. Tebėra renesansinis bokštas, dar viena kita pastato dalis. Ypač rūmai buvo ap gadinti per Antrąjį pasaulinį karą. Bran gios kolekcijos ir archyvai dingo. 1970 m. architektai G. Kirdeikienė ir A. Lagunavičius įvertino statinių būklę. Rūmus rei kia restauruoti. Dvaro rūmai su pilies bokštu paskelbti r. r. architektūros pa minklais. Landšaftinio plano parkas įkurtas XVIII a. Šiaurės rytų pakraščiu jis pri-
333
Siesikų rūmai ir parkas. M. E. Andriolio XIX a. piešinys artėja prie Siesikų ežero. Gausu senų me džių, ypač vietinių rūšių. Čia auga ąžuo lai, klevai. Aplink vaismedžių sodą ir par ką žaliuoja mažalapių liepų eilės. Be to, yra baltųjų tuopų; viena net 3,3 m drū tumo ir 30 m aukščio (gamtos pamin klas). 7 rūšių svetimžemiai augalai puo šia parką. Gražūs europiniai maumedžiai (skersmuo — 40—50 cm, aukštis — 30 m), baltieji svyruoklinės formos gluos niai. Žydi baltažiedės robinijos, pilkosios lanksvos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. TAUJĖNŲ PARKAS (23,4 ha) — Tau jėnuose. 1595 m. Taujėnų dvaro inventoriuje
minimi tik mediniai dvaro pastatai. Vė liau dvaras priklausė įvairiems didikams. 1785 m. Taujėnai, kaip M. Radvilaitės kraitis, atiteko LDK sekretoriui B. Marikoniui. Šis pagal italo P. Rosio projek tą pastatė klasicistinio stiliaus rūmus. Dominavo dviaukštė dalis. Dešinysis rū mų sparnas — reprezentacinis, kuriame buvo oranžerija. Kairioji dalis mažesnė. Puošniausia centrinų rūmų dalis su šešių dorėninių kolonų portiku, trikampiu fron tonu, puoštu lipdiniais. Šiaurinėje fasado pusėje — stačiakampio profilio piliastrai, atikas su keturiais stulpeliais, gražus frizas, vaizduojantis žemdirbystę ir au galininkystę. Parke buvo įrengti tuneliai (iš dalies išlikę dar 1936 m.), į kuriuos vedė vienas įėjimas. Atskiras tunelio dalis skyrė me-
334
Siesikų parkas talinės durys. Marikoniui valdant, čia būdavo uždaromi nepaklusnūs baudžiau ninkai ir prievaizdo, žmonių praminto velniu, kankinami tampant metalines spy ruokles. Tuos užtvarus žmonės vadino Velnio duobe, Velnio pekla. Dar 1936 m. šiuose urvuose buvo žmonių kaulų. Prie vaizdui mirus, žmonės kone kasnakt iš niekindavo jo kapą. Po M. Marikonienės, nepalikusios įpė dinių, mirties Taujėnų dvarą paveldėjo Radvilos. Jie prie rūmų pristatė flygelius. Taujėnų rūmai garsėjo brangenybė mis: Radvilų giminės portretais, skulptū romis, pistoletų, medžioklės trofėjų rin kiniais, didele biblioteka, archyvu ir tik riausiai dar nuo Marikonio laikų išliku
sia baudžiauninkų kankinimo įrankių ko lekcija. Po Antrojo pasaulinio karo V. Gabriūnas ir V. Švobauskas parengė rūmų rekonstrukcijos projektą. Medinės per dangos buvo pakeistos gelžbetoninėmis, įrengta 300 vietų salė. [domus XVIII a. Marikonio įkurtas pirmasis Lietuvoje landšaftinio (angliš kojo) plano parkas. 1822 m. ten lankęsis poetas K. Leonavičius minėjo per parką tekant Muselės upelį, kanalais sujungtą salą, tvenkinius, koplyčią, minaretą, sta tulas, egzotiškas gėles ir kitus dalykus. To grožio sužavėtas, jis sukūrė apie parką poemą. Parke buvo 5 tvenkiniai (13,2 ha), šniokštė kaskados. Parko link nuo mieste-
335
Taujėnų dvaro rūmai. N. Ordos XIX a. piešinys lio vedė kaštonų alėja. Augo storiausia Lietuvoje vakarinė tuja ir sidabrinis kle vas. Matyt, tuo metu Marikonių parkas buvo gerai sutvarkytas. XIX a. ten buvo įkurdinta danielių, stirnų, fazanų. XIX a. parke lankėsi ir Taujėnų rū mus įamžino dailininkas N. Orda. Valdant Radviloms, XIX a., parko da lis, kurioje augo gražiausi uosiai, buvo parduota miško verslininkui Abramovui. 1926—1939 m. parką dar prižiūrėjo sodi ninkas S. Levickas. Tuomet čia augo apie 1000 rūšių ir formų medžių, krūmų, gėlių. 1939 m. dvaras už skolas perėjo Žemės ūkio banko žinion ir buvo prijungtas prie miestelio. Per Antrąjį pasaulinį karą ne tik buvo apgadinti dvaro rūmai, išgrobstyti turtai,
bet apnaikintas ir parkas. 1972 m. archi tektas V. Lansbergis-Zemkalnis parengė rūmų ir parko rekonstrukcijos projektus. Rūsių vietoje įrengta kavinė-svetainė. Suremontuotas svirnas, kiti statiniai. Ap tvarkytas ir parkas. Numatyta pastatyti užtvanką, naują 1,8 m gylio tvenkinį su pa plūdimiais, įrengti pliažą, sutvarkyti ana pus Musios (Muselės) upelio esančią par ko dalį, restauruoti oranžeriją. Deja, daug ir prarasta. Pavyzdžiui, moksleiviai iš degino sidabrinio klevo vidų, ir jau ne bėra seniausio ir drūčiausio Lietuvos klevo. Iš senųjų laikų išlikę keturi tvenkiniai. Dendrologų duomenimis, parke yra 21 rūšis vietinių medžių ir krūmų. Įspūdin gi keli keroti ąžuolai (85—90 cm skers mens, 25 m aukščio). Gausu mažalapių
336
Taujėnų parkas liepų, sodintų eile, o prie centrinių rūmų — 25 m ratu. Be to, auga skroblai. Kaip ir kituose parkuose, taip ir čia paplitusios 30 m aukščio ir 2—2,1 m drūtumo balto sios tuopos. Atvežtinių medžių ir krūmų taip pat yra 21 rūšies ir formos. Parke gausu spygliuočių. Priešais rūmus auga dygiosios eglės ir jų sidabrinės atmaina, lizdu auga kalninės pušys. Labai dailios dvi Veimuto pušys. Jų menturiuose susi telkę po penkis ilgus spyglius (skersme nys— 80 ir 105 cm, aukštis — 25 m). Vešliai auga 7 sibiriniai (skersmuo — 50—70 cm, aukštis — 30 m), 1 europinis maumedis (70 cm ir 25 m). Veši maži žirniavaisiai puskiparisiai krūmeliai. Gražiai stiebiasi vakarinės tujos ir jų piramidi nės atmaina. Mažalapių liepų alėjose žydi
ir paprastieji kaštonai, ir dar neseniai sodinti 9 platanalapiai klevai. Be to, parke yra sidabrinių klevų (vieno iš jų drūtumas jau viršija 1 m). Parką puošia lanksvos: pilkosios, niponinės, stačiašakės. Auga Tunbergo raudonlapiai raugerškiai, japoninės atvaisos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. UZUGIRIO PARKAS (5 ha) — Taujėnų apylinkėje, Užulėnio kaime. Seniau ta teritorija, kur vėliau buvo įkurtas parkas, priklausė Radviloms. Užulėnyje gimė buvęs Lietuvos pre zidentas A. Smetona. Jam palankios po litinės ir ūkinės organizacijos įkūrė ko-
337
lapiai, totoriniai klevai, didžialapės liepos. Vaisius nokina miltuotasis šermukšnis ir baltasis šilkmedis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Užugirio parkas mitetą, kuris už lėšas, surinktas daugiau sia iš valdininkų ir verslininkų, 1938 m. Užulėnyje nupirko A. Smetonai ūkį ir pa statydino rūmus. 1954 m. juose pradėjo veikti tuberkuliozės ligoninė. Prie Lėno ežero buvo įkurtas parkas. Palei rūmus jis geometrinio plano, o to liau natūraliai pereina į landšaftinį. Par kas tarsi dviejų dalių: viena — priešais centrinius rūmus, antra — miškas. Parke auga 15 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Pietrytinę parko dalį supa mažalapių lie pų alėja (230 m), šiaurės rytų — eglių, o į parką įvažiuojama beržų alėja. Daug uosių, klevų, drebulių. Uogas nokina pu tinai, raugerškiai. 32 svetimžemių rūšių ir formų medžiai puošia parką. Gausu spygliuočių: 15 drūtokų (30—45 cm) ir aukštų (22 m) dygiųjų sidabrinių eglių, kanadinė ir Engelmano eglės, Veimuto pušis. Patrauklūs trys balzaminiai kėniai (skersmuo — 22—32 cm, aukštis — 20 m). Be to, auga melsvosios, pilkosios ir didžiosios pocūgės, po aštuonetą europi nių ir sibirinių maumedžių. Prie mažo tvenkinėlio šakas draiko baltasis svyruoklinės formos gluosnis. Ošia paprastieji kaštonai, vešliai lapoja ginaiiniai, uosia-
VEPRIŲ PARKAS (5 ha) — Vepriuose. Archeologas F. Pokrovskis „Vilniaus gubernijos archeologijos žemėlapyje“ ra šė, kad prie Veprių bažnyčios esantys Vy tauto (Veprių) pilies griuvėsiai. Pasak žmonių, dalis akmenų ir plytų vėliau pa naudota Veprių dvaro rūmų statybai. Šią pilį mini Vygando Marburgiečio kronika. 1384 m. prie Veprių ežero ir Riešės upe lio buvusią Veprių pilį esą puolęs Vytau tas su kryžiuočiais, norėdamas ją paimti iš savo priešininko Jogailos. Pilį gynę 400 vyrų. 120 iš jų ir vadas žuvę kovoje, 120 arklių nusivarę kryžiuočiai kartu su 8 kariais. Iš čia Vytautas nužygiavęs į Vandžiogalą. Vepriai pažymėti ir 1402 m. kryžiuočių dokumentuose. Veprių pilis nebuvo atstatyta. Jai pri klausiusios žemės vėliau išdalytos didi kams. Taip įsikūrė Veprių, Becių ir kiti dvarai. Veprių dvaras žinomas nuo 1542 m. Tuomet priklausė Kęsgailoms, vėliau — Oginskiams. XVII a. dvaro šeimininkais tapo Šemetos, po jų — Tyzenhauzai. Ži noma, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikš tystę valdant Augustui II (1697—1733), Veprių dvaras atitekęs žirgininkui Būtė nui, kuris jį pralošęs Krišpinui. Šis bu vusį dvaro šeimininką išvaręs iš namų tą pačią dieną. 1808 m. dvarą nusipirko Kosakovskiai, 1855 m.— Podberskiai. 1831 m. į Veprių dvarą su 300 vyrų buvo atvykusi garsioji sukilimo dalyvė Emili ja Pliaterytė, čia yra buvęs ir generolo Tado Kosciuškos adjutantas. XIX a. pab.—XX a. pr. dvaras buvo Adomo Pliaterio nuosavybė. Jis pastatė centrinius rūmus ir kitus pastatus. (Dalis jų išliko. 1924 m. rūmuose įsikūrė Žemės ūkio mokykla.)
338
Apie rūmus ir parką XX a. pr. rašyta periodikoje. Publikuoti įspūdžiai 1920 m. rūmus aplankiusio Vaisgenio ir 1939 m. — Simo Miglino. Vaisgenio žodžiais, Mari jonas Broelis-Pliateris turėjęs knygyną, už kurį anksčiau buvo siūlyta 80 tūkst. auksinų, o dabar knygos esą suverstos j 8 indaujas ir dėžes. Čia buvę ir pus antros dėžės baudžiavos ir kitų laikų raš tų, aptriušusių, pelių apgraužtų ar visai sunaikintų. Dalis knygų pateko j Lietuvos archyvą. Pasakojama, kad M. BroelisPliateris knygas ir dokumentus pavel dėjo iš savo senelio. Kai per Pirmąjį pa saulinį karą Pliaterių šeima pasitraukė, knygos ir archyvai liko be priežiūros ir buvo išgrobstyti. Dalis likusių knygų prancūzų, lenkų, vokiečių, lotynų kalbo mis buvo išvežta į Kauną, dalis išsiga benta vokiečių. Prie rūmų augęs didžiulis kaštonas paremtomis apatinėmis šakomis ir pariš tomis prie viršūnės aukštutinėmis. Po medžiu buvusi girnapusė, o aplinkui — suoleliai svečiams. 1915 m. vokiečiai po šiuo kaštonu deginę dokumentus, kny gas, gaminęsi valgį. 1939 m. kaštonas apdegusiomis šakomis dar stovėjęs ir iš tolo atrodę, kad augąs ne vienas medis, o visas guotas. Pasak Simo Miglino, kaštonas, kurio skersmuo — 4 m, esąs vienas iš drūčiausių Europoje. Sunku tuo patikėti, tačiau, matyt, kaštono būta di dingo. Veprių dvare, prie Geležės (Švento sios intako), 5 km nuo Pageležių, XIX a. veikė popieriaus dirbtuvė. Po Pliaterių Veprių dvarą valdė Eidukaitis. 1923 m. jis buvo nacionalizuotas. Parką įkūrė Pliateriai. Tebėra 14 m ilgio mažalapių liepų alėja, 8 paprastųjų kaštonų ir vakarinių tujų lizdai. Parke auga 21 vietinės rūšies medžiai ir krū mai. Didingas 85 cm drūtumo ir 20 m aukščio ąžuolas. Yra senų beržų, kelio lika stambių klevų, daug pavienių maža lapių liepų, uosių. Svetimžemių medžių
Paduburio šaltinis yra 15 rūšių. Tai dygiosios sidabrinės eg lutės, retokai auginamas diemedis, be kvapiai ir darželiniai jazminai. Seni pa prastieji kaštonai sodinti lizdais. Vešlios juodosios, kvapiosios, baltosios tuopos. Pasodinta ir jaunų medelių. 1970 m. pa rengtas parko tvarkymo projektas. įreng ta aikštelių, pastatyta skulptūrų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ŽEMAITKIEMIO (Šventupės) PAR KAS— Vidiškių apylinkėje, Šventupės kaime. 1567 m. Žemaitkiemis priklausė didi kui M. K. Radvilai. 1581 m. jis užrašė dvarą Vilniaus jėzuitų akademijai. 1773 m., panaikinus Jėzuitų ordiną, dvaras atiteko Edukacinei komisijai. 1895 m. bu vo 119 dvaro gyventojų, čia veikė para pinė mokykla, senelių prieglauda. XIX a. dvaras priklausė Bistramui. Parką įkūrė dvarininkas Komaras XIX a. gale. Buvo pastatyti rūmai, spi rito varykla. Komarų giminė dvarą valdė iki 1940 m. Išlikęs neveikiantis fontanas.
339
Parke yra 8 gyvenamieji namai ir 5 ūki niai pastatai. Mišraus plano parkas išsidėstęs gra žioje Šventosios terasoje. Iš rytinės pu sės jį juosia apie 200 m ilgio ir 4 m plo čio mišri beržų, liepų ir klevų alėja. Dau giausia auga vietinių rūšių (18) medžiai. Iš spygliuočių minėtinos gražios išlakios eglės ir penkios pušys. Ošia senas ąžuo las, šlama plaukuotasis beržas, paupyje gausu trapiųjų gluosnių, ievų. Pavieniui ir alėjomis auga uosiai ir liepos. Žaliuoja skirpstai. Svetimžemių medžių yra 9 rū šių ir formų. Iš jų įdomesni dygioji si dabrinės formos eglė, baltieji svyruoklinės formos gluosniai, keletas kanadinių tuopų. Parką puošia krūmai: darželiniai jazminai, baltosios sedulos, gelto nosios karaganos. 1981 m. Kauno žemės ūkio projektavimo institutas parengė par ko tvarkymo projektą.
1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. PADUBURIO Š A L T IN IS — Pabaisko apylinkėje, Kulniškių kaime. Šaltinis nedidelis, jo vanduo geria mas, skaidrus. 1985 m. šaltinis paskelbtas hidrologi niu r. r. gamtos paminklu. 2UVINTĖS ŠA LTIN IS — Pabaisko apy linkėje, Sukinių kaime, Žuvintės upelio de šiniajame krante, netoli žiočių. Šaltinio skersmuo — 1 m. Jame „ver da“ skaidrus, malonaus skonio vanduo. 1985 m. šaltinis paskelbtas r. r. hid rologiniu gamtos paminklu.
UTENA
Vyžių kaimo akmuo AKMUO — Tauragnų apylinkėje, Vyžių miške, prie Aukštaitijos nacionalinio par ko ribos. Matmenys— 1,5X 1X0,5 m. Per vietovę, kur guli akmuo, anksčiau buvo genami j ganyklą galvijai. Netolie s e — garsusis Taurakalnis, apie kurį pa davimai byloja, esą žiloje senovėje šiose apylinkėse medžiojęs kunigaikštis Rim gaudas su savo kariais. Naktį vyrai pa matę du taurus. Šie nuvedę kunigaikštį prie urvo kitame ežero krante. Čia kuni gaikštis laikinai apsistojęs. Netrukus su manęs pastatyti pilį. Ją pavadinęs Taurapiliu. Anot kito padavimo, kadaise šiose apy linkėse kunigaikštis medžiodamas pa klydęs. Jojęs, jojęs, kol prijojęs didelį
ežerą, kuriame išvydęs taurą, geriantį vandenį. Čia pat buvęs ir didelis piliakal nis, ant kurio degusi šventoji ugnis, o vaidilutės ją saugojusios. Ant aukšto kalno kunigaikštis pastatęs tvirtą pilį ir pavadinęs Taurapiliu. 1910 m. poetas ir kunigas J. Snapštys-Margalis prie Taurakalnio (aukštis — 254 m) aptiko 1,5 m aukščio pilkapius, apdėtus akmenimis. Po Antrojo pasau linio karo archeologas A. Tautavičius ir kiti kasinėjo Taurapilį ir rado palaidotą karį, prie jo — puošnų brangakmeniais da bintą dviašmenį kalaviją (V—VI a.). Anot archeologų, tai turtingiausias vi same Rytų Pabaltijyje kario kapas. Gal čia palaidotas garsusis kunigaikštis Tau-
342
Moko akmuo ras? Archeologai F. V. Pokrovskis ir P. Ta rasenka taip pat tyrė senkapius, esančius netoli Taurapilio ir aprašomo akmens. 1974 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie v. r. paminklų. AKMUO „MOKAS“ — Tauragnų apylin kėje, Seimaties kaime, už poros šimtų met rų nuo Tauragnų—Kazitiškio vieškelio. Matmenys — 3X 2,6X 2,7 m. Šalia šio akmens guli kitas, mažesnis — Mokiukas. Nupjauto kūgio formos akmuo riogso baltalksniais ir berželiais apaugusiame šlaite. Akmenyje iškalti vos įžiūrimi me tai — 1860. Žinomas toks padavimas. Senų seno
vėje šiose apylinkėse gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvusi Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau, nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats dirbti nustojęs. Žmonės jį ėmę rūgoti. Tekę per sikelti gyventi kitur. Tad kartu su žmona ir sūnumi iškeliavę šiaurės link. Tačiau kelią pastojęs didelis ir ilgas Tauragnų ežeras, kurį reikėję perplaukti. Mokas pa mokęs žmoną ir vaiką plaukiant nesigręžioti. Sūnus taip ir padaręs, o žmona ne paklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto, verkęs, kol suakme nėjęs. Ir dabar tebestovi. O Tauragnų ežero dugne esantis didelis akmuo — tai Mokienė. Jį užkliudę, žvejai tinklus su drasko.
343
Vosgėlių akmuo 1968 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. UTENIO AKMUO — Leliūnų apylinkėje, Viskėnų kaime. Matmenys — 3,2Xl,4X X2,2 m. Akmuo tamsiai pilkas, pailgas. Žinomas padavimas, kad Uteną įkū ręs kunigaikštis Utenis. Gal šis akmuo ir pavadintas jo vardu? 1974 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. VOSGĖLIŲ AKMUO — Leliūnų apylin kėje, Vosgėlių kaime. Matmenys — 8,2X X 2,5x3,2 m. Apimtis — 22 m. Akmens
paviršius su nedideliais įdubimais. Dalis akmens nuskelta. 1968 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. PAKALNIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — l, 8 m, aukštis— 17 m) Leliūnų apylin kėje, Pakalnių kaime. Ąžuolas senas, išpuvusiu vidum, ta čiau kasmet žaliuoja ir brandina giles. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. STORASIS ĄŽUOLAS (skersmuo — 2,2 m, aukštis — 31 m) — Tauragnų apy-
344
Varniškių ąžuolas
Varniškių liepa linkėję, Varniškių kaime, prie kūdros Nacionalinio parko teritorijoje. Ąžuolas dvikamienis, šakotas iki pat žemės. 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
EGLĖ (skersmuo— 1,3 m, aukštis — 28 m) — Utenos miškų urėdijos Kuktiš kių girininkijos 9 kvartale. Eglė primena žvakidę, nes šakos nuo kamieno tiesiasi horizontaliai, o toliau kyla į viršų. 1986 m. eglė paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa minklų.
VARNIŠKIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo1,8 m, aukštis — 28 m) — Tauragnų apy linkėje, Varniškių kaime. KEISTA EGLĖ (skersmenys— 0,18 m ir Auga Aukštaitijos nacionalinio parko 0,32 m, aukštis — 21,5 m) — Saldutiškio teritorijoje. Sis ąžuolas — kadaise čia girininkijos Siobiškio miško 17 kvartale. augusių ąžuolynų palikuonis. Eglė įdomi tuo, kad auga iš vieno 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos kamieno, o toliau šakojasi į du. Aukščiau paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. vėl suauga j vieną. paminklų. 1960 m. eglė paskelbta gamtos pa346
Storasis ąžuolas minklu, 1987 m. priskirta prie v. r. pa minklų. VARNIŠKIŲ LIEPA (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 28 m) — Tauragnų apylinkėje, Varniškių kaime, Aukštaitijos nacionali niame parke. Liepos globėjo V. Kriungiškio tėvai ir seneliai prie liepos statydavo 10 kel minių avilių. Ir dabar čia yra avilių. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. pa minklų. VYŽUONŲ OZAS—Vyžuonų apylin kėje, Vyžuonose. Ledynui traukiantis, luistuose susi
darė dideli plyšiai, galingi vandenys nešė ir klostė įvairias moreninas — taip sufor mavo pylimo pavidalo kalvą-ozą. Ozo ilgis — 660 m, „pamato“ plotis — 15— 30 m, aukštis — 20 m. Ozas apaugęs, ap linkui dirbami laukai. Ozas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. SALDUTIŠKIO PARKAS (2,1 ha) Saldutiškyje. XIX a. šioje vietoje įsikūrė B. Jelovecko dvaras. 1899 m. jo šeimininko, ke lių inžinieriaus, iniciatyva buvo nutiestas siaurasis Utenos—Švenčionėlių geležin kelis. Kurį laiką dvaras ir geležinkelio stotis buvo vadinami Sedgutiškiu. 347
Raudonuogis šeivamedis XIX a. iškilo mūriniai centriniai dva ro rūmai ir kiti pastatai. Per Pirmąjį pa saulinį karą rūmuose buvo apsistoję ka reiviai. Vėliau čia įsikūrė saleziečių vie nuolynas, kuriame vienu metu vienuoliu buvo žurnalistas ir ateizmo propaguo tojas, kelių knygų ateistine tematika au torius Bronius Jauniškis. 1949 m. rūmuo se pradėjo veikti vidurinė mokykla. XIX a. įkurtą Saldutiškio parką so dino baudžiauninkai. Jame auga 5 vie tinių rūšių medžiai. Prie kūdros ir Lamėsto ežero, telkšančio palei parką, daug žil vičių, uosių. Drūtos parko vinkšnos (1,4 m skersmens, 30 m aukščio). 150 m mažalapių liepų alėja, o prie kūdros — 10X X 10 m dydžio jų ratas. Be to, parke auga
13 svetimžemių rūšių medžiai. Tai aukšti (25 m aukščio, 60 cm skersmens) japoniniai, dar drūtesni (75—90 cm) europi niai maumedžiai, 55 cm skersmens sibirinis kėnis. Europiniai kėniai dar visai jauni. Trys lizde ir dvi pavieniui auga didžiosios tujos. Dailus paprastasis raudonlapis klevas. Atželia piktavalio iška potas stambiavaisio lazdyno krūmas. Ža liuoja dvikamienis (60 ir 55 cm skers mens) pilkasis riešutmedis su dreve. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos paminklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. paminklų. VY2UONĖLIŲ PARKAS (2,5 h a ) — Vy žuonų apylinkėje, Vyžuonėlių kaime.
348
Vyžuonų ozas Vyžuonėlių dvaras senas. Apie vieną iš jo šeimininkų išlikęs toks pasakojimas. Esą jis visus sutiktus versdavęs nusi kelti kepurę ir žemai nusilenkti. Ir visi jo klausę. Tik šimtametis senukas nieka da ponui nesilenkdavęs ir kepurės nekeldavęs. Kartą ponas įtūžęs ir užpjudęs senuką šunimis. Sis, negalėdamas atsi ginti, tik šaukęs, esą ponas šioje vietoje mirsiąs. Taip ir užkandžioję šunys senu ką. Ponas, prakeiksmo baimindamasis, tos vietos lenkęsis iš tolo ir sumanęs nu tiesti naują kelią. Baudžiauninkai supylę 350 m ir 25 m aukščio pylimą (jis išliko prie Vyžuonų—Utenos kelio). Kartą pa vakare ponas atjojęs pažiūrėti, kaip žmo nės dirbą. Tik netikėtai iš miško atsėlinę 349
Saldutiškio parkas
du vilkai užpuolę arklį. Sis pasileidęs su ponu per laukus, o toje vietoje, kur šunys buvo sudraskę senuką, šokdamas per griovį, poną numetęs. Tas ir užsimušęs. Kelias nebuvo nutiestas — liko tik py limas. 1863 m. Vyžuonėlių dvaras atiteko rusų generolui Vladimirui Veriovkinui — aktyviam Rusų-turkų karo dalyviui. Už nuopelnus caras jį paskyrė Vilniaus, vė liau Kauno generalgubernatoriumi. Dva ras buvo pavadintas „Blagodat“ (Paguo da). V. N. Veriovkinas gavo 850 ha žemės su puikiais rūmais, kitais statiniais. Dva rininko dukrą dailės mokė garsusis rusų dailininkas I. Repinas. 1893.X.15 jos pa kviestas, vykdamas į Vakarų Europą, pakeliui iš Daugpilio geležinkelio stoties per Uteną jis užsuko į Vyžuonėles. Pa buvęs dvare keletą dienų, laiške dvaro šeimininkui, tuo metu buvusiam Petro grade, I. Repinas rašė, kad „Blagodat“ padarė jam puikų įspūdį. Vietovė esanti graži, skveras dailiai suplanuotas — vi sur viešpataująs protas ir tvarka. Spa lio 20 d. A. Zirkevičius arkliu nuvežė dai lininką į Vilnių tuo keliu, kurio išliko trum putė alėjos atkarpa. Po žemės reformos Vyžuonėlių dva
rui buvo palikta 80 ha žemės. Kita išda lyta Lietuvos savanoriams ir kumečiams. 1933 m. dvarininkas Veriovkinas, kaip rašė laikraštis „Naujas žodis“, gyvenęs dvaro centre, auginęs karves, pats dirbęs visus žemės darbus. Per neramumus dvaro pastatai su nyko. Išliko parkas, kuriame anuomet lankėsi I. Repinas. Parke auga 20 vieti nių rūšių medžiai ir krūmai. Iš spygliuo čių minėtinos tik pušys ir eglės. Drūti ąžuolai; kai kurie — 90 cm skersmens. Šlama beržai, blindės, klevai (skersmuo — 1,2 m, aukštis — 15 m), žydi ievos. Gra žios 25 m aukščio, 1 m skersmens balto sios tuopos. Lizdais ir pavieniui auga mažalapės liepos. 17 rūšių ir formų svetimžemiai puošia parką. Žaliuoja Veimuto pušys (skersmuo — 35—75 cm). Dar drūtesni europiniai maumedžiai (iki 80 cm). Galingi kaštonai. Yra paprastųjų raudonlapių klevų, dailių platanalapių. Parke daug didžialapių liepų, baltažiedžių robinijų, geltonųjų karaganų. Augmenija įs pūdinga, tačiau parką reikėtų geriau pri žiūrėti. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos paminklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. paminklų.
Margionių kaimo drevė
VARĖNA
Velnio akmuo VELNIO AKMUO — Ratnyčios apylin kėje, Švendubrės kaime. Matmenys — 5,3X 4,8X2,6 m. Akmuo atridentas iš Skandinavijos prieš 10 tūkstančių metų ir užpustytas smėlio. 10—15 m kritus Nemuno lygiui, vanduo jį išplovė. Nezolite ir neolite ak muo jau buvo paviršiuje. Apie Velnio ak menį yra rašęs archeologas P. Tarasenka. Pasak legendos, kadaise Raigardo miestą valdęs piktas ir mėgstantis lėbau ti kunigaikštis. Supykę ant jo velniai ir pasiuntę stipruolį, kad kunigaikštį nužu dytų, o Raigardo miestą sugriautų. Vel nias nešęsis didžiulį akmenį, tačiau Rai gardo sugriauti nespėjęs — gaidžiai už giedoję ir tekę akmenį palikti Švendubrės
kaime. Tad žmonės jį ir praminę Velnio akmeniu. Kita legenda byloja, kad Lipliūnuose, kitoje Nemuno pusėje, kadaise gyvenęs stiprus, bet neturtingas žmogus. Kartą jis susitikęs kitą tokį vargšą ir abu nutarę ieškoti aukso. Buvo girdėję, kad po Švendubrės akmeniu esą didžiuliai turtai. Kartą naktį kasę kasę, kol prikasę gražų miestą — Raigardą. Miesto gyven tojai juos gražiai sutikę: vaišinę, girdę, auksu apdovanoję, tik vis prašę grįžus nieko apie tai nepasakoti. Tačiau vyrai neiškentę ir prasitarę žmonoms. Vos pra bilę, visi keturi žado netekę ir daugiau niekam apie Raigardą negalėję papasa koti. Švendubrėje prie akmens ne kartą
352
Liškiavos atodanga. XIX a. piešinys lankėsi M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzina vičius. V. Krėvė čia rinko legendas ir pa davimus. Yra buvęs ir poetas A. Micke vičius su savo draugu filomatu poetu Janu Čečiotu (1796—1847). Pastarasis palai dotas Ratnyčioje. 1964 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DIDŽIOJI JONIONIŲ GRIOVA — Subartonių girininkijos miško 18 kvartale, kairiajame Nemuno krante. Tai įdomi atodanga su ledyninių nuo gulų žymėmis. Ji driekiasi 1000 m, yra 50—70 m pločio ir 15 m aukščio. 1984 m. griova paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. 23. Lietuvos gamtos paminklai
LIŠKIAVOS ATODANGA — Merkinės apylinkėje, Liškiavos kaime. 10 m ilgio ir 8,5 m aukščio atodanga plyti dešiniajame Nemuno krante, pilia kalnio teritorijoje. Susiformavo pries 80— 100 tūkst. metų. Beveik visa atodanga apaugusi žolėmis, krūmokšniais, matyti tik siaurutis žemės sluoksnių lopinėlis. 6 m storio sluoksnius sudaro gitija, sap ropelis, kurį dengia įvairiagrūdis smėlis ir gargždas. Sluoksniai susiklostė tarple dynmečiu, kai klimatas buvo šiltas. Or ganinėse nuosėdose gausu augalų sėklų, sporų ir kt. Atodanga atsiveria Liškiavos pilia kalnio šlaite. 1962 m. 7—8 ha plote ar cheologai atkasė 1,3 m storio kultūrinį sluoksnį. Nustatyta, kad gyvenvietė čia buvusi nuo 1 tūkstantmečio pr. m. e. iki
353
mūsų eros pirmųjų amžių. Laidojama buvo anapus Nemuno. Išliko apie 50 pil kapių. Matyt, sunykus jotvingių bendruo menei ar jai išsikėlus kitur, ši vietovė ilgai buvo negyvenama. Liškiavos pilia kalnyje vėl bandyta įsikurti tik po tūks tantmečio: suvežta daug akmenų, plytų ir imta statyti pilį. Iš tų laikų išliko dviejų bokštų liekanos. Jie byloja, kad pilis buvo statyta gynybos reikalams. Nemuno skar džio pakraščiu palei atodangą turėjo eiti pilies siena, jungianti bokštus. Galima spėti, kad Liškiavos pilį statė Lietuvos didysis kunigaikštis per kovas su kry žiuočiais Kauno ir Gardino gynybai. Tai iš dalies liudija 1407.VII.3. Vytauto laiš kas Kryžiuočių ordinui. Jame rašoma,
kad ordino atsiųstas mūrininkas-architektas, nebaigęs statyti pilies, išvažiavo j Karaliaučių ir dar negrįžo. Galbūt po Žalgirio mūšio ją statyti ir nebuvo rei kalo, nes taip ir liko nebaigta. Tačiau istorikai ir legendos byloja apie čia bu vusią garsią pilį, kurioje, pasak Teodoro Narbuto, karaliumi buvo vainikuotas Min daugas. Nors XV. a. pab. Liškiavą valdė di dikas Mykolas Glinskis, tačiau negalime tvirtinti, kad jis buvo pilies statybų ini ciatorius. Pilies griuvėsiai restauruoti ir paskelbti r. r. architektūros paminklu. Prie Liškiavos pilies lankėsi J. Basa navičius, M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzi navičius. V. Krėvė surinko ir 1934 m. iš-
354
Zervynų ąžuolas
Margionių kaimo kapinių pušis leido knygą „Dzūkų poringės“, kurioje gausu padavimų apie Liškiavą. Vienas iš jų pasakoja, jog seniau iš Liškiavos pilies požemiai ėję į Kubilnyčios pilį. Kar tą žmonės, nusileidę į urvus, radę gražų didelį kambarį su stiklo durimis. Jo vidu ryje, rodės, sėdėjęs ponas, greta — šuo, bet jie buvę negyvi. Šių legendų variantų yra daug. Mintis apie požemius, matyt, kilusi taip: bokštų pamatams sustiprinti į mūrą buvo klojamos 0,5 m storio ąžuo linės sijos. Kai jos supuvo, bokšto vai nike atsidengė tuštuma, kuri ir asocija vosi su slaptais požemiais, vedančiais į tolimas vietoves. Liškiava — labai lankoma vieta. Ke liautojus traukia ne tik pilies liekanos,
bet ir garsioji Liškiavos atodanga — seniausias šių vietovių gamtos paminklas. 1974 m. atodanga paskelbta geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. gamtos paminklų. ZERVYNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1 m, aukštis — 9 m ) — Varėnos miškų urėdi joje, Zervynų miško 2 kvartale. Kas atvyksta į Zervynas, tas praeina pro ąžuolą, augantį prie kelio į kaimą. Ąžuolas nėra labai didelis ir drūtas, ta čiau pačių zervyniečių mėgstamas, su sijęs su jų gyvenimu. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
356
Lietuvio liepa
PUŠYS DREVĖS — Čepkelių rezervate: 5 kvartalo 23 sklype — skersmuo — 0,82 m, aukštis — 25,5 m; 5 kv. 24 skl. — skers muo— 0,78 m, aukštis— 11 m; 42 kv. 4 skl.— skersmuo — 0,81 m, aukštis — 19 m; 67 kv. 8 skl.— skersmuo — 0,8 m, aukštis — 28 m; 72 kv. 7 skl.— skers muo — 0,82 m, aukštis — 20 m; 73 kv. 2 skl.— skersmuo — 0,78 m, aukštis — 7 m; 73 kv. 5 skl.— skersmuo — 0,68 m, aukštis— 19,5 m; 74 kv. 5 skl.— skers muo— 0,7 m, aukštis — 26 m; 74 kv. 7 skl.— skersmuo — 0,6 m, aukštis — 23 m; 106 kv. 20 skl.— skersmuo — 0,62 m, aukštis — 19 m. DVI DREVĖTOS PUŠYS — Čepkelių re zervate: 117 kv. 2 skl.— skersmenys — 0,69 ir 0,71 m, aukščiai — 28 ir 23,5 m; 1 kv. 7 skl.— skersmenys — 0,72 ir 0,78 m, aukštis — 18 m.
Drevėta pušis LIETUVIO LIEPA (skersmuo — 0,50,7 m, aukštis — 22 m) — Marcinkonių apylinkėje, Margionių kaime. Įdomi liepos istorija. Prano Kvaraciejaus dėdė Antanas, gyvenęs Lenkijos lai kinai okupuotame Margionių kaime, pa sikvietė Praną persikelti gyventi pas jį. Šis atvyko ir ta proga pasodino liepą. Kadangi P. Kvaraciejus atsikėlė iš Lie tuvos, žmonės vadino jį lietuviu, o jo pasodintą liepą — Lietuvio liepa. Liepa buvo savita — keturkamienė. Gražus su tapimas — P. Kvaraciejus užaugino ke turis vaikus. Nors jų tėvelis mirė daugiau kaip prieš 30 metų, tačiau liepa vis žaliuo ja — dabar Vinco Kvaraciejaus sodyboje. 1960 m. liepa paskelbta gamtos pa minklu, 1987 m. priskirta prie r. r. gamtos paminklų.
PUŠYS DREVĖS — Druskininkų miškų urėdijos Senovės girininkijoje: Golių miško 4 kv.— skersmuo — 0,96 m, aukš tis — 15 m; 389 kv.— skersmuo — 1,12 m, aukštis — 16 m. PUŠYS DREVĖS — Dzūkijos naciona linio parko Darželių girininkijoje: Tri kampio miško 160 kv.—skersmuo — 0,9 m, aukštis — 20 m; Darželių miško 202 kv.— skersmuo — 0,77 m, aukštis — 14 m; 222 kv.— skersmuo — 0,92 m, aukštis — 18 m. DVI DREVĖTOS PUŠYS — Dzūkijos na cionalinio parko Darželių girininkijoje: Trikampio miško 141 kv.— skersmenys — 0,84 ir 0,86 m, aukščiai — 20 ir 15 m; Darželių miško 182 kv.— skersmenys — 0,9 ir 0,78 m, aukščiai— 12 ir 19 m; 204 kv.— skersmenys — 0,93 ir 0,92 m, aukščiai— 17 ir 18 m. PUŠYS DREVĖS — Dzūkijos naciona linio parko Mančiagirės girininkijoje: Trikampio miško 142 kv. 48 skl.— skers-
358
Drevėta Čepkelių rezervato pušis
Drevėta Margionių kaimo pušis
muo — 0,9 m, aukštis— 13 m; Marcin konių miško 126 kv. 7 skl.— skersmuo — 0,85 m, aukštis— 18 m; 127 kv.— skers muo— 1,1 m, aukštis — 14 m; 143 kv. 50 skl.— skersmuo — 0,50 m, aukštis — 13 m; 143 kv.— skersmuo — 1,05 m, aukš tis — 10 m.
MARGIONIŲ PUŠIS DREVĖ — Mar gionių kaime — skersmuo — 1,04 m, aukš tis — 15 m.
PUŠYS DREVĖS — Dzūkijos naciona linio parko Marcinkonių girininkijoje: 24 kv.— skersmuo — 0,65 m, aukštis — 15 m; 26 kv.— skersmuo — 0,8 m, aukš tis — 15 m; 27 kv.— skersmuo — 0,7 m, aukštis — 21 m; Marcinkonių miško 31 kv.— skersmuo 1,12 m, aukštis — 29 m; 41 kv.— skersmuo— 1 m, aukštis — 25 m; 42 kv.— skersmuo — 0,89 m, aukš tis— 14 m; 43 kv.— skersmuo — 0,8 m, aukštis— 18 m; 46 kv.— skersmuo — 0,8 m, aukštis— 16 m; 47 kv. 15 skl.— skersmuo — 0,5 m, aukštis— 15 m;
TRYS DREVĖTOS PUŠYS — Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių girinin kijos 2 kv.— skersmenys — 0,92, 0,9, 0,67 m, aukščiai— 17, 15, 14 m. PUŠYS DREVĖS — Dzūkijos naciona linio parko Musteikos girininkijoje: Musteikos miško 10 kv.— skersmuo — 1,05 m, aukštis— 14 m; 105 kv.— skersmuo — 0,82 m, aukštis— 18 m; 116 kv.— skers muo— 0,9 m, aukštis — 20 m; Gudų gi rios miško 116 kv. 20 skl.— skersmuo — 0,56 m, aukštis — 17 m; 118 kv. 30 skl.— skersmuo — 0,64 m, aukštis — 22 m; 132 kv.— skersmuo — 0,8 m, aukštis — 27 m; 155 kv.— skersmuo — 0,9 m, aukš tis — 20 m; 157 kv.— skersmuo — 0,9 m,
359
aukštis — 27 m; 160 kv.— skersmuo — 0,76 m, aukštis — 31 m. DVI DREVĖTOS PUSYS — Dzūkijos nacionalinio parko Musteikos girininki joje: Musteikos miško 115 kv.— skers menys — 0,8 ir 0,84 m, aukščiai — 15 ir 17 m; Gudų girios miško 130 kv. 1 skl.— skersmenys — 0,79 ir 0,6 m, aukščiai — 19 ir 18 m. 1960 m. drevėtos pušys paskelbtos gamtos paminklais. Iš jų išliko 56. 1987 m. pušys priskirtos prie r. r. gamtos pamin klų.
„OLOS AKIS“ — Varėnos miš kų urėdijos Mančiagirės girininkijos Mančiagirės miško 16 kvartale, kairiajame Olos krante. Versmės skersmuo— 1,5—2 m. Jos vanduo skaidrus, nors šaltinio dugnas pilkas. Tai viena iš didžiausių versmių Dzūkijoje. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. VERSM Ė
Paežerių parkas
V IL K A V IŠ K IS
VIŠTYČIO AKMUO — Vištyčio apylin kėje, Nebūtkiemio kaime, prie Vištyčio— Kybartų kelio, netoli Ubagalės aukšta pelkės. Matmenys — 8X4,9X3,2 m. Ak muo dar vadinamas Didžiuoju, Stebuk lingu, Velnio akmeniu. Apie Vištyčio akmenį žinomas toks pa davimas. Seniau Vištyčio miestelio vie toje buvęs Toros miestas. Ir nebuvę tuo met čia nei ežero, nei kalvų, nei akme nynų. Kartą seni to miesto gyventojai susapnavę, kad velnias rengiasi paimti daug sielų, ir nutarę statyti naują baž nyčią. Kai ši buvusi beveik baigta, suži nojęs nelabasis ir labai užsirūstinęs. Nu skubėjęs pas Anykščių Puntuką prašyti, kad leistų su juo keliauti sūnų Puntu-
kėlį. Iškeliavę abu į Torą. Velnias ketinęs Puntukėliu naująją bažnyčią sudaužyti, bet nesuskubęs — užgiedojęs gaidys, ir akmuo iš velnio glėbio taip sunkiai kri tęs, kad visi akmenys iškilę j žemės pa viršių. O kur velnias bėgęs, žemė įdubusi ir kalvos susidariusios. Kiti pasakoja, esą seniau velnias nešęs maišą akmenų ir norėjęs užversti Vištyčio ežerą, bet mai šas prakiuręs, ir akmenys išbirę. Velnias, atsisėdęs ant didžiausio akmens, taip iš sielvarto ėmęs verkti, jog nuo ašarų akme nyje susidaręs 30 cm gylio duburys. Ir dabar jis tebėra. Žmonės pastebėjo, kad jis visuomet vandens pilnas, todėl šiuo vandeniu akis ir žaizdas ėmė plauti. Ži nomas ir toks padavimas. Velnias vilkęs
362
Kataučiznos parkas virvėmis perrištą akmenį, kad sudaužytų Vilkaviškio bažnyčią. Kely sutikęs pamal džią moterėlę, kuri paklaususi, kam tą akmenį nešąs. Kai velnias paaiškinęs, ši tarusi: „Palik akmenį vietoje“. Tas akmuo kaipmat ištrūkęs ir likęs ten, kur dabar guli. Esančios virvės žymės ir moteriš kės bei velnio pėdos. Šis akmuo — ar cheologijos paminklas. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. BARTNINKŲ PARKAS (1,5 ha) — Bart ninkų miestelyje. XIX a. statyti mūriniai rūmai bei trys ūkiniai pastatai išliko iki šių dienų (da bar vidurinė mokykla). 363
Dvarui priklausiusiame Ožkabalių kaime gimė ir augo kultūros veikėjas, istorikas, tautos patriarchas J. Basana vičius. Mėgo lankytis ir Bartninkų dvare bei parke. Čia yra buvę V. Kudirka, S. Nė ris, J. Jablonskis bei kiti šio krašto rašy tojai ir mokslininkai. Mišraus (labiau geometrinio) plano parke, dendrologų duomenimis, yra 11 vietinių rūšių medžių ir krūmų. Vyrauja mažalapės liepos ir uosiai. Iš rytinės pu sės dviejų aukštų dvaro rūmai apsodinti eglutėmis. Prie įvažiavimo šakojasi ąžuo las. Parką supa klevų, mažalapių liepų ir kaštonų alėjos. Įspūdingi 5 skroblai. Be to, yra kelios vinkšnos. Parką puošia 11 rūšių atvežtiniai medžiai ir krūmai. Pavasarį pražysta mažalapės ir papras-
Paežerių parko rūmai tosios alyvos, darželiniai jazminai, rūgštusis žagrenis, raukšlėtieji erškėčiai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. KATAUCIZNOS PARKAS (21 ha) — Klausučių apylinkėje, Kataučiznos kaime. Parką įkūrė dvarininkas Pimas. Išlikę ir jo valdymo metais (XIX a.) statyti mūriniai centriniai dvaro rūmai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dvaras ir parkas priklausė dvarininkui Žilinskui. Dabar rūmuose įsikūrusi biblioteka ir studentų darbo bei poilsio stovykla „Vik torija“. Mišraus plano parke yra 17 vietinių rūšių medžių ir krūmų. Iš spygliuočių 364
auga tik eglės. Daug lapuočių — didelių beržų, klevų. Uosiai su eglėmis sodinti ratu. Mažalapės liepos auga alėjomis, pa vieniui, o kai kur — grupėmis. Dar jauni skirpstai, skroblai. Baltųjų tuopų aukš tis— 35 m, kai kurių skersmuo— 1,7— 1,9 m. Be to, yra vinkšnų. Iš svetimžemių įspūdingiausi 30 m aukščio, 70—78 cm drūtumo europiniai maumedžiai. Parko viduryje — 20 m aukščio ir 30 cm drūtu mo deranti didžioji tuja. Eilėmis, alėjose ir pavieniui auga paprastieji kaštonai. Parką puošia paprastasis svyruoklinės formos uosis, baltažiedės robinijos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
PAEŽERIŲ PARKAS (12 h a ) — Vilka viškio apylinkėje, Paežerių kaime. Parke auga didelis 450 metų amžiaus 2 m storio ąžuolas. Žmonės pasakoja, kad jis sodintas Paežerių dvaro įkūrimo proga. Jei tai tiesa, dvaras buvo jau XVI a. Tai patvirtina ir dokumentai. Tuo metu dvaras priklausė Paširvinčio parapijai. XVIII a. Paežerių dvarą valdė Zabielos. 1794 m. T. Kosciuškos sukilime Paežerių dvare teko gyventi žymiam architektūros profesoriui, sukilimo dalyviui Martynui Knakfusui. Išliko jo projektuoti ir 1795 m. statyti centriniai rūmai. Tai aukštas mū rinis statinys. Priekyje — keturių jonėninių kolonų portikas, viršuje — trikam pis frontonas, stogas su langeliais. In terjero darbai baigti tik XIX a. Antrame aukšte — puikios šokių salės su orkestro balkonu. Skliaute ir sienose — dekoraty vios žmonių figūros, vaizduojančios šokio judesius. Rūmai ne tik puošnūs, bet ir patogūs. Kiti dvaro pastatai — prie Paežerių ežero ir Kastinės upelio. Krantinės sutvir tintos ąžuoliniais tašais ir akmenimis. Prie rūmų, esančių pačiame centre, augo kuplūs medžiai, buvo ovalinė apvažiuo jamoji alėja. Jos dešinėje — vienaukštė su galiniais mezoninais oficina, puošta dvikoloniu prieangiu. 1919 m. mokytojas Jonas Greimas joje įsteigė Paežerių pra džios mokyklą. Prie oficinos puikavosi gėlių oranžerija, toliau — ažūriniai gele žiniai vartai, puošti gėlių vazomis. Nuo vartų driekėsi 400 m kaštonų alėja. Be to, buvo karpomų liepų alėjų. Parkas ap tvertas ažūrine mūro siena. Šios kompo zicinės ašies pabaigoje anksčiau buvo miškas, o prie jo — raudonų plytų kume tynas. Ūkinius pastatus dengė retas miš kas. XIX a. iškilo bokštas, šiems stati niams būdingi gotikos ir liaudies archi tektūros bruožai. Dalis pastatų iškilo po 1824 m., Paežerių dvarą valdant Govronskiams. Tuo metu buvo pastatyta plytinė, veikė malūnas. Dvarininkas gyveno Var
šuvoje, o į Paežerius atvykdavo tik va sarą. 1939 m. dvarą nusipirko bankininkas Vailokaitis, kuris suremontavo rūmus (dekoravo olandų meistrai), tačiau šei mininkavo neilgai— 1940 m. išvyko į užsienį. Tais metais dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, o 1941 m.— vokiečių vie tininkas Lietuvoje J. Rentelnas. Po Ant rojo pasaulinio karo rūmai atiduodami Vilkaviškio melioracijos statybos ir mon tavimo valdybai. Dabar dvaro statiniai restauruoti, visas buvusio Paežerių dvaro ansamblis paskelbtas r. r. architektūros paminklu. Mišraus plano parkas įkurtas XVIII a. Parko prižiūrėtojai ir sodininkai buvo Jankauskas, Ambraziūnas. Nuo rūmų į Marijampolės—Vilkaviškio kelią veda kaštonų, palei Paežerių ežerą driekiasi mažalapių liepų alėjos. Centrinėje parko dalyje alėja apnykusi. Du tvenkiniai su jungti kanalu. Vienas susisiekia su Šir vintos upe. Prie tvenkinio anksčiau buvo paminklas, pastatytas nusižudžiusios dva rininko dukros garbei. Parke auga dau giausia vietinių rūšių (12) medžiai ir krū mai. Medžiai sodinti lizdais ir pavieniui. 60% visų medžių — uosiai, klevai ir lie pos. Paežerių parko ąžuolas galėtų būti paskelbtas gamtos paminklu. Be to, yra gražių beržų, kalninių guobų, augalotų klevų, trys drūti uosiai (70—87 cm), ke lios baltosios tuopos, iš kurių viena — 2,3 m drūtumo ir 30 m aukščio. Kiek menkesnės pilkosios tuopos. Parką puo šia 12 rūšių svetimžemiai medžiai. Labai gražus 1,2 m skersmens, 25 m aukščio paprastasis bukas, senas paprastasis svyruoklinės formos uosis (skersmuo — 45 cm). Palei kanalą rymo kanadinės tuopos. 1962 m. parkas buvo tvarkomas, iš kirsti krūmai. 1976 m. PKI parengė jo rekonstrukcijos projektą. Paežerių parke ne kartą lankėsi J. Ba sanavičius, V. Kudirka, V. Pietaris, A. Kriščiukaitis (Aišbė), P. Rimša. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės
365
Šūklių parkas
Vilkaviškio parkas
saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
plačialajis baltasis šilkmedis (aukštis — 12 m, skersmuo — 35 cm). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
PATILČIŲ PARKAS (3,4 ha) — Ketur valakių apylinkėje, Patilčių kaime. Patilčiai — dvarvietė, anksčiau pri klausiusi Bartninkų dvarui. Dvarą yra valdę Aukštulovičiai, Dobrovolskiai, Edelskiai. Išliko XVIII a. pab. statyti centriniai rūmai. Dabar juose įsikūrusi pradžios mokykla. Per Patilčių kaimą te ka Šešupės intakas Rausvė. Mišraus plano parke telkšo du tven kiniai. Dendrologų duomenimis, čia auga 18 vietinių rūšių medžiai. Be eglių, yra keletas ąžuolų. Išliko mažalapių liepų alėja ir keturių kuplių medžių (skers muo— 0,7—1,2 m) pavėsinė. Prie tven kinių auga juodalksniai, uosiai, žilvičiai, pasodinta jaunų skroblų. Be to, yra 14 rūšių svetimšalių medžių. Įspūdingos ovalinės formos tamsokais spygliais kedrinės pušys (skersmuo — 40 cm). Gražus Sukačiovo maumedis. Pasodinta juodųjų tuopų. Tačiau bene patys gražiausi me džiai — dviliemenis amūrinis kamštenis (liemenų skersmenys — 50 ir 70 cm) ir
ŠOKLIŲ PARKAS (8,9 ha) — Kybartų apylinkėje, Šūklių kaime. Centrinius Šūklių dvaro rūmus XIX a. pastatė dvarininkas Gavronskis. Išliko rūmai ir didelis ūkinis pastatas. Parkas prie Širvintos upės įkurtas XIX a. Gražios apylinkės, įspūdingi upės slėniai. Parke yra trys dideli tvenkiniai. Priešais centrinius rūmus — didelė aikš tė. Parke auga 18 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Spygliuočių nėra, o iš lapuo čių įspūdingiausi ąžuolai, kurių kamienų skersmuo jau per 1,1 m. Prie tvenkinio į vandenį sumerkę šakas trapieji gluos niai. Apstu ievų. Vasarą parke pakvimpa pražydusios mažalapės liepos. Gausu skirpstų, skroblų. Aukščiausias (30 m) ir drūčiausias (2,3 m) parko medis — baltoji tuopa. Be to, auga 13 atvežtinių rūšių ir formų medžiai. Išlakios Veimuto pušys (skersmuo — 70 cm, aukštis — 23
366
m). Taip pat yra bukų, kaštonų, platanalapių klevų. Išliko didžialapių liepų alė jos fragmentų. Ant centrinių rūmų sienų vejasi penkialapis vynvytis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. VILKAVIŠKIO PARKAS (1,5 ha) — Vil kaviškyje, šalia Vytauto gatvės. Parkas įkurtas neseniai — XX a. aštun tajame dešimtmetyje. Jis yra geometrinio plano, tačiau turi ir landšaftinio stiliaus elementų. Palei parką teka Žeimena —
Širvintos intakas. Parką puošia beržų, mažalapių liepų bei kaštonų alėjos. Bal tuoja dygiosios eglutės ir jų sidabrinė atmaina. Prie žemės prigludę kazokiniai kadagiai. Be to, auga europiniai maume džiai, popieržievis beržas, didžialapės lie pos, žydi robinijos. Iš viso parke yra 7 introdukuotų ir 6 vietinių rūšių ir formų sumedėjusių augalų. Daug beržų, klevų, tuopų, uosių. Parke pastatyta vasaros kavinė, estra da, įrengta žaidimų aikštelė. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
Puškorių atodanga
V IL N IU S
PANERIŲ EROZINIS KALVYNAS atodanga Vilniuje, kairiajame Neries kran te, ties Panerių vingiu, abipus Vilniaus— Kauno geležinkelio. Kalvyno, nusidriekusio iš rytų j va karus, ilgis — apie 5 km, plotis — apie 2 km. Jis susidarė vėlyvuoju ledynmečiu, kai erozija suraižė Kirtimų—Salininkų plynaukštės pakraštį, kurį prieš tai išly gino prieledyninės marios ir užnešė smul kus smėlis. Kalvyną sudaro kalvagūbriai, kalvos pakaitomis su slėniais. Visi geologiniai dariniai sueina į šešis dide lius slėnius. Čia gausu sufozijų ir nuošliaužinių cirkų, kurie atsiveria j Neries senslėnio trečią terasą. Slėniuose yra gat vių, laukų, pievų. 160—180 m aukščio kalvos apaugusios spygliuočių ir lapuo čių miškais. Aukštumėlėse, nesuardytame moreniniame priemolyje, auga papras tieji ąžuolai. Po morena — storas smė lio sluoksnis. Jis buvo kasamas silikati nių plytų gamybai. Siame kalvyne auga apie 750 aukš tesniųjų augalų rūšių, sudarančių apie pusę Lietuvos floros. Yra ir retų augalų, įrašytų į Raudonąją knygą. Tai kalninė arnika, šalmuotoji gegužraibė, kardalapis garbenis ir kiti. 1986 m. erozinis kalvynas paskelbtas v. r. geologiniu gamtos paminklu. PUSKORIŲ ATODANGA — Vilniuje, Naujosios Vilnios rajone. Atodanga plyti Vilnios šlaite, ties bu vusiu Puškorių malūnu. XV—XVI a. čia buvo patrankų liejykla, aušinamieji tvenkiniai, kiti įrenginiai. Atodangos aukš tis — 66 m. Joje gerai matyti kvartero dangos pjūvis su keliais morenos hori zontais ir smėlingomis, aleuritingomis tarpledynmečio nuosėdomis. Ryškūs gla cialinių dislokacijų pėdsakai — visaip iš linkę žemės sluoksniai. Atodangą supa pušynas su lapuočių priemaiša. Viršum atodangos prie kelio, vedančio iš Vilniaus
Puškorių atodanga Olandų gatve, įrengta apžvalgos aikšte lė, iš kurios atsiveria gražus Vilnios ir miesto vaizdas. 1974 m. atodanga paskelbta geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. gamtos paminklų. SKALISK1Ų OLA — atodanga Nemen činės miškų urėdijos Nemenčinės girinin kijos miško 76 kvartale. Ši ola — tai šaltinių vandens „suce mentuotas“ konglomerato luitas. Apati nėje jo dalyje yra 3—4 m gylio bei 3 m aukščio niša-ola. Viršum jos auga pu šys, beržai, eglės, lazdynai. Prie olos į Nerį čiurlena nedidelis šaltinėlis. 1984 m. ola paskelbta geologiniu gam tos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. VALAKAMPIŲ ATODANGA — Vilniuje, kairiajame Neries krante, paplūdimio te ritorijoje, tarp šilumlaivių prieplaukos ir I Valakampių paplūdimio. Atodanga driekiasi 30 m, aukštis — 1 m. Jos sluoksnius sudaro juodos spal vos gitija, kuri formavosi prieš atslen kant paskutiniam ledynui, kai toje vie-
369
Valakampių atodanga toje buvo upės senvagė. Gitijoje rasta organinių medžiagų: moliuskų kriaukle lių, ąžuolų, pušų, lazdyno, guobos, skrob lo ir kitų medžių žiedadulkių. Dabar ato danga apaugusi krūmais ir žolėmis. 1974 m. atodanga paskelbta geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų. BIELIŪNŲ ĄŽUOLAS (skersmuo— 1,8 m, aukštis — 32 m) —Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos Bieliūnų miško 174 kvartale, netoli Smilgių kaimo. Spėjama, kad ąžuolui — apie 400 me tų. Prieš keliolika metų užcementuotas vidus vėl prakiuro, apie pusė šakų ne gyvybingos. Džiūsta ir medžio viršūnė. Pasakojama, kad ant šio medžio šakų
1863 m. sukilėliai pakorę išdaviką, Granicos kaimo seniūną I. Tamoševičių. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. DŪKŠTŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,5 m, aukštis — 25 m) —Vilniaus miškų urė dijos Dūkštų girininkijos Dūkštų miško 109 kvartale, Neries šlaite. Dūkštų ąžuolyno plotas — 312 ha. XIX a. prie upelio buvo gydykla. 1863 m. šiame ąžuolyne rinkdavosi sukilėliai. Ąžuolo viršūnė ir viršūnės šakos nu džiūvusios, tačiau medis dar žaliuoja. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
370
Dūkštų ąžuolas
Ąžuolų karalienė
GLITIŠKIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 2.2 m, aukštis — 25 m) — Glitiškių apy linkėje, prie Glitiškių dvaro rūmų, parke. Ąžuolas auga Širvio ežero krante ir yra toks didelis, kad žmonės spėja jį tu rint per pusantro tūkstančio metų. Pa sakojama, kad prie jo rinkdavęsi 1831 m. sukilėliai ir iš čia žygiuodavę į Vilnių. Anksčiau ąžuole perėjo gandrai. Tačiau 1975 m. pavasarį senojoje gūžtoje nesikūrė. Surentė žmonės lizdą kitame me dyje. Netrukus didžiulė šaka su senu gandralizdžiu nulūžo. Žmonės sako, kad gandrai jautę nelaimę. Glitiškių dvaro rūkykla ir XIX a. dva ro pastatai — v. r. architektūros pamin klas. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
girios milžiną. Liko kitas, ne toks įspūdin gas, bet taip pat didingas ąžuolas. Žmo nės jį pavadino Ąžuolų karaliene. Medis sveikas, tik 1 m aukštyje yra drevė. Jei ji bus užtaisyta, ąžuolas dar ilgai mus džiugins. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.
ĄŽUOLŲ KARALIENĖ (skersmuo — 1.3 m, aukštis — 27 m) — Vilniaus miš kų urėdijos Dūkštų girininkijos Drebulynės miško 25 kvartale. Iki 1967 m. šiame miške augo dide lis ąžuolas, vadintas Ąžuolų karaliumi. Bet 1967 m. rudenį uraganas išvertė šį 371
ŠEŠKINĖS OZAS — Vilniuje, Ukmergės gatvės gale, Šeškinės mikrorajone. Šeškinės ozas — tai 1160 m ilgio ir 15—30 m pločio pylimo formos vingiuota kalva, plytinti iš pietvakarių į šiaurės ry tus. Kalvagūbrio papėdės daubotos, vie tomis užpelkėjusios. 1936 m. mokslinin kas V. Okolovičius pirmasis aprašė šį ozą, vėliau duomenų apie jį pateikė Didžiosios Britanijos enciklopedija „Britannica“. Manoma, kad ozas susidarė ledyne atsiradus kelių šimtų metrų plyšiui, kai tirpsmo vandens srovė nešė čia įvairias sąnašas, tol gilindamos tunelio dugną, kol jį visai užpylė. Kai ledynas prieš 16— 18 tūkst. metų ištirpo, tunelyje susikau pęs žvyras ir smėlis įgavo pylimo formą su būdingomis ne tik šiam ozui šakni-
Glitiškių ąžuolas mis. Kiek sąnašų yra po ozo papėde, tiek pat, o kartais ir daugiau yra virš jos. Kita ozo pusė — po žeme. Ji remiasi į smė lingą sluoksnį. Organinių liekanų — žie dadulkių, sporų, sėklų — ten neaptikta. Vadinasi, ozas susidarė šalto klimato lai kotarpiu. Prieš trejetą šimtų metų oze imta kasti žvyrą. Tačiau ozuose žvyro papras tai būna nedaug, tad gamtos paminklas nelabai nukentėjo. 1964 m. ozas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. BALTOSIOS VOKĖS PARKAS (5 ha) — Vaidotų apylinkėje, Baltosios Vokės kaime.
Baltoji Vokė — buvusi dvarvietė. Ilgą laiką dvarą valdė Radvilos. Vėliau dva ras priklausė Zmijovskiams, Olizarams, o XIX a.— Lenskiams. Pastarieji valdė iki 1937 m., kol už skolas dvaras buvo parduotas iš varžytinių. Lenskiai pastatė dviejų aukštų mūrinius rūmus su kolo nomis. Tuo metu iškilo ir kiti statiniai (daugumos jau nėra). Rūmai ir kiti dva ro pastatai — v. r. architektūros pamin klas. 1974 m. PKI parengė rūmų restau racijos projektą. Prie rūmų įveistam parkui — per 100 metų. Netoliese teka Vokė. Pietinėje parko dalyje iškastas didelis tvenkinys. Parkas nemažas. Jame yra per 25 rūšis vietinių medžių ir krūmų. Kaip ir daugelyje par-
372
Šeškinės ozas kų, čia ošia pušys ir eglės. Tikri galiūnai ąžuolai, kurių kamienų skersmuo — per 1 m. Prie tvenkinio rymo smailialapiai ir vytiniai gluosniai. Gausu klevų, liepų. Auga šermukšniai, kiti medžiai. Svetimžemių — net 48 rūšys ir formos. Iš įdo mesnių ir retesnių minėtinas lenkinis mau medis. Auga ir Sukačiovo maumedis, kanadinės eglės. Retokas medis — žirniavaisis puskiparisis, kilęs iš Japonijos, j Europą patekęs 1861 m. Tai visžalis, ga lintis išaugti 20—50 m aukščio. Jo žievė raudonai ruda, lengvai lupasi. Kankorė žiai labai maži, žirnio dydžio. Puskipa risis tinka želdiniams šiltesnio klimato vietose. Jo mediena minkšta, trapi, stambiaplaušė, tinkanti įvairiems dirbiniams.
Baltosios Vokės puskiparisis dvikamienis. Be to, parke žaliuoja vakarinės tujos ir jų piramidinė atmaina. Gausu klevų: ginalinių, totorinių, uosialapių; gražiausi iš jų — prie plento augantys sidabriniai (skersmuo — 85 cm, aukštis — 25 m). Aukštos pilkosios (skersmuo— iki 2 m, aukštis — 35 m) ir didžiosios tuopos. Yra retesnių krūmų: kininių alyvų su viole tinės spalvos kvapiais žiedais. Vėduoklinių gudobelių dulkinės raudonos arba rožinės, vainikėliai balti, o vaisiai raudo ni. Iš Šiaurės Amerikos atkeliavusi virgininė alyva. Jos žiedai balti, kekės sta čios, vaisiai tamsiai raudoni, valgomi. Tikra gražuolė— lieknoji deucija (liek nasis radastras), gegužės—birželio mėn.
373
Baltosios Vokės parkas
Buivydiškių parkas pasipuošianti stačiomis ar nusvirusiomis kekėmis baltų 15—20 cm skersmens žiedų. Nuo birželio iki rugpjūčio mėn. geltonais žiedais parką puošia paprastasis sidabrakrūmis (sidabražolė). Krūmas labai ša kotas, jo žievė lupasi rausvomis juosto mis. Parke auga įdomi mažalapė liepa su labai mažais (3 cm ilgio) lapeliais. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. BUIVYDIŠKIŲ PARKAS (42 ha) — Buivydiškių apylinkėje. Buivydiškės minimos XIII—XIV a. kryžiuočių kronikose. Manoma, kad jos priklausė Pilaitės pilies valdomai terito
rijai. 1493 m minimas Vaitiekaus Šven taragio dvaras. Pasak istorikės A. Vojevodskaitės, Buivydiškės (Budziviškės) anksčiau galėjo būti vadinamos Sventaragių Suderve. Buvo keletas dvarų, va dintų Suderve. XV a.—XVI a. pirmojoje pusėje jie suskilo. Buivydiškių dvarą po bevaikio Vaitiekaus Šventaragio mirties įsigijo Mikalojus Radvila. Po jo valdė jo sūnus Mikalojus Radvila (Juodasis), vėliau — Mikalojus Kristupas Radvila, paskui — Vilniaus vaivada Karolis Jero nimas Radvila. Buivydiškės priklausė Radviloms iki 1790 m. Dvaras formavosi tikriausiai XVII a., o gal net anksčiau. 1780 m. Buivydiškių dvaro invento riuje gerai aprašyti pastatai ir parkas.
375
Ansamblio ašis — vienaukštė mūrinė re je stūkso du stambūs ąžuolai, auga kle prezentacinė vila. Ji stovėjo ant kalvos vai, dar žymios liepų eilės, ošia vinkšnos. su terasomis frontonu į kanalą. Toks pas Išradingiau susodinti 6 liepų ir 6 klevų tatas galėjo būti pastatytas net XVII a. lizdai. Senajame parke išlikęs geometri Be to, buvo dvi oficinos. Manoma, kad nis komponavimas. Naujasis parkas miš vila buvo ten, kur dabar mokykla, arba raus plano. Jame žaliuoja gražus papras ten, kur išlikę dviejų aukštų pastatai. Kiti tųjų eglių medynėlis, jaunas pušynas ir trobesiai buvo mediniai. Už vilos — pali beržynas. Atvežtinių rūšių parke net 46 (1984 m.). Iš įdomesnių minėtinos prie varko kiemas, gyvenamasis namas, vir tuvė, tvartai, dvi klėtelės, svirnas. To centrinių rūmų augančios pušys, vaka liau — kluonas, jauja. Kitoje Vilniaus rinės tujos ir jų piramidinė atmaina, šiau kelio pusėje — 40 vietų arklidė, daržinė. riniai bei paprastieji glaustašakės formos Išlikusieji pastatai (salyklinė, tvartai, ąžuolai, grakščioji liepa, kininės, balzapirtis, malūnas) galėjo būti statyti XIX a. minės, pilkosios ir didžiosios tuopos. Gra Ilgainiui Buivydiškių dvaras nuskurdo žus svyruoklinės formos uosis. Be pap ir buvo užstatytas Trakų vaivadijos sta rastųjų, yra čia ir amerikinių, žaliųjų, tybininkui Jonui Skaržinskiui. XIX a. pr. pensilvaninių uosių. Ypač daug parke atiteko civiliniam patarėjui, buvusiam krūmų. Net 5 rūšių lanksvos: stačiašakės, bajorų maršalkai Antanui Lapui (Lappa). Vanhuto, Burnardo, japoninės, smulkiaŠis restauravo griūvančius pastatus, ta lapės. Parkas po truputį plečiasi ir gra čiau 1865 m. už skolas dvarą pardavė. žėja. 1960 m. naujojo parko projektą su Jį nusipirko tikrasis civilinis patarėjas kūrė architektas A. Tauras. Vosylius Tyzenhauzas. Tikriausiai, jam 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam valdant, buvo pastatyti nauji ūkiniai pa statai, stulpinės konstrukcijos arklidės. tos paminklu. Apie 1901 m. dvarą per varžytines įsi gijo kelių inžinierius, generolas leitenan MAIŠIAGALOS PARKAS (2 ha) — Mai tas Dmitrijus Buturlinas (m. 1920). Jo šiagaloje. duktė Liudmila Buivydiškes valdė iki 1940 Respublikinės reikšmės archeologijos m. Greičiausiai pagal D. Buturlino pro paminklu paskelbtas Maišiagalos parke jektą rūmai buvo rekonstruoti. esantis piliakalnis XVIII ir XIX a. buvo 1953 m. buvusiame dvare įsikūrė ta kasinėtas ir apgadintas. 1971 —1973 m. rybinis ūkis-technikumas. Tvenkiniuose archeologai jį ištyrė ir atskleidė vertingų auginamos žuvys. Parkas ilgainiui visai paslapčių. Istorikas J. Dlugošas rašė, sulaukėjo, užžėlę. Jis buvo rekonstruo kad Maišiagaloje kurį laiką gyvenęs Lie tas, papildytas naujais želdiniais. tuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Pi XVII a., formuojant parką, įtakos tuliakalnio papėdėje esąs palaidotas. rėjo terasos. Jos kartu su tvenkiniais su Iš dokumentų matyti, kad XVII a. Mai darė pagrindinius parko akcentus. Sta šiagalos dvarą valdė Leonas Sapiega, tiniai taip pat komponuoti terasomis. Tri po jo — Gotlardas Tyzenhauzas. 1765 m. aukštės terasos tebėra išlikusios. Medžiai dvaro inventoriuje pilis jau neminima, įra sodinti eilėmis, bet ne alėjomis. Jie buvo šytas tik piliakalnis (r. r. archeologijos karpomi. Nuo terasų parko centre takai paminklas). Į vakarus nuo jo kūrėsi mies vedė į pastatus, sodus, gėlynus. Parke telis. Nuo 1765 m. Maišiagalos dvarą buvo tvenkinys, trys kanalai su tilteliais. valdė Ukmergės seniūnas Jonas EpereiDabar parke auga 19 vietinių rūšių šas ir jo žmona Rachelė, vėliau — Vilniaus medžiai ir krūmai. Senojoje parko daly vyskupas J. Masalskis, po jo Maišiagala
376
Markučių parkas kaip palikimas atiteko Vikentijui Potockiui. Sis 1801 m. dvarą pardavė Josifui A. Houvaltui, kuris čia šeimininkavo iki 1940 m. Jau XVIII a. prie dvaro buvo užtvanka, kurią avarijos atveju turėjo saugoti dvaro pusvalakių valstiečiai. Dvaro rūmai išliko. Tebetelkšo tven kinys. Senųjų želdinių mišraus plano par ke nedaug: 13 rūšių medžiai ir krūmai. Daugiausia auga beržai ir klevai. Yra senų drūtokų uosių, prie tvenkinio — liepų. Aukšta pilkoji tuopa (aukštis — 25 m, skersmuo— 90 cm). Piliakalnis, esantis parko teritorijoje, apaugęs vinkš nomis. 20 rūšių svetimžemiai medžiai puošia parką. Patrauklios dygiosios si dabrinės eglutės. Pasodinta europinių
kėnių, didžiųjų, melsvaspyglių pocūgių, vakarinių piramidinių ir geltonšakių tujų. Anksti pavasarį geltonais žiedais pražys ta tarpinės, žaliosios ir lenktašakės forzitijos. Prie tvenkinio raudonuoja pap rastieji raudonlapiai raugerškiai. Be to, yra trakinių, ginalinių klevų, varpinių medlievų, baltųjų sedulų bei kitų medelių ir krūmų. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. MARKUČIŲ PARKAS (8 h a ) —Vilniu je, kairiajame Vilnios krante, priešais Belmonto mišką. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila Markučius paskyrė Vilniaus Aukštutinės
377
pilies Šv. Martyno bažnyčios klebonui. Si žemė buvo netoli Vilniaus vaivados ma lūno. Didysis Lietuvos kunigaikštis Alek sandras užrašė Markučių dvaro centrą savo žmonai Elenai iki gyvos galvos (mi rė 1513). Čia stovėjusioje gražioje viloje ji ir gyveno. Dvaro centras buvo Guriai. 1516 m. Žygimantas Augustas dovanojo Markučius Konstantinui Ostrogiškiui, tuometiniam mokyklų ir leidyklų globė jui. 1584 m. Stepono Batoro raštu jie atiteko karališkosios kapelos vadovui Klabonui. Tuo metu buvo trys gyvenamieji namai, ūkinis sektorius ir sodas. 1596 m. dvarą nusipirko Kristupas Radvila, kuris už 5 tūkst. auksinų įkeitė jį Vilniaus spaus tuvininkui Lukui Manovičiui. XVI a. Rad vilaitė ištekėjo už Kiškos, tuo metu val džiusio Markučius. Buvo pastatyti nauji rūmai. Jie iškilo toje vietoje, kur dabar stovi vėliau, 1867 m., statyta vila. XVII a. per karus su Maskva rūmai nukentėjo. 1853 m. jų liekanas tyrė Eustachijus Tiš kevičius ir Adomas Honoris Kirkoras. Vė lesnis Markučių savininkas buvo Vilniaus vaivada, rašytojas ir poetas Kristupas Chodkevičius, kuris vedė Elžbietą Kiš kaitę. Jis užrašė Markučius antrajai žmo nai Sofijai Druckai-Horskai. 1654 m. ir vėliau Druckų-Horskų giminės vanden ženkliu buvo žymimas popierius, gamina mas Vilnios krante buvusioje popieriaus dirbtuvėje. Chodkevičiai Markučius nuomojo. Svarbiausi baroko stiliaus rūmai neatsta tyti. Dvaro teritorija ilgainiui tapo Vil niaus priemiesčiu. Dvaro sodyboje, va dintoje Kutnica, stovėjo pastatai, susiję su medžiokle. Čia buvo auginami saka lai paukščių medžioklei. XVIII a. ši so dyba sunyko. 1810 m. Aleksandras Chodkevičius (žymus chemikas ir pulkininkas) pardavė Markučius Juozui Eismontui. Vietovė imta vadinti Svistapole. 1838 m. Markučius nusipirko gydytojas Ignas Godlevskis. Priešais Markučius per Vilnios upelį
buvo tiltas, stačių kuolų tvora aptvertas sodas, už jo — šešių kambarių vasar namis. Palei jį — daržovių lysvės, gėlynai, grio viai su vandeniu žuvims. Ant kalvos, kur dabar A. S. Puškino muziejus, buvo sodai, stovėjo kelios vilos, palivarko namas, ku riame gyveno dvaro savininkas. Namas su šiaudiniu stogu, galerija, kolonada. Prie šais— oficina, sena klėtis (po ja — le dainė), tvartas, malkinė, kluonas, arkli dės, bravoras. 1867 m. Markučius nusipirko Rusijos susisiekimo ministro brolis Aleksejus Mel nikovas. Kiškų rūmų vieloje savininkas nusprendė statytis savo rezidenciją. 1867 m. inžinierius Jeronimas Lastovskis pagal savo projektą iš savo medžiagų už 7 tūkst. rublių ėmėsi statyti gyvenamą jį namą. Be to, iškilo dviejų kambarių oficina, virtuvė, skalbykla su rūsiu, arkli dė 7 arkliams su gyvenama patalpa ve žėjui, pakalnėje — ūkinis sektorius. (Iš liko tik vila ir rūsys, virš kurio buvo paviljonas. Vietoje sodo ir ūkinių pastatų 1963 m. pasodintos medžių eilės.) 1884 m. Markučių savininko Melnikovo dukrai Varvarai ištekėjus už rusų po eto Aleksandro Puškino sūnaus Grigori jaus, Markučiai tapo jų nuosavybe. 1903—1906 m. ant kalvelės iškilo Melnikovų-Puškinų giminės koplytėlė, vėliau — Barboros cerkvė, tebestovinti ir dabar. Iš Michailovskojės kaimo Grigorijus atsi vežė asmeninius savo tėvo daiktus, pasis tatė vilą. 1940 m. nuspręsta joje įkurti A. Puškino muziejų. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., muziejus vėl atvėrė duris. [domios ir istorinės, ir literatūrinės Markučių dvaro tradicijos. Čia greičiausiai yra grojusi karališkoji kapela, vadovau jama Klabono. Markučiai tikriausiai teikė įkvėpimo poetui bei rašytojui Kristupui Chodkevičiui. Vėliau čia užsukdavo filo matai ir filaretai. A. Mickevičius Marku čiuose ne tik grožėjosi apylinkėmis, bet ir skaitė eiles, aptarinėjo draugijų veiklą,
378
iš čia lydėjo j geležinkelio stotį ištremia mus Rusijos gilumon draugus. Šiose apy linkėse buvo švenčiama Rasų šventė. Re voliucijų metais Geležinėje trobelėje rinkdavosi caro priespauda nepatenkinti vyrai. 1863 m. dvarininkas I. Godlevskis čia tvarstė sužeistus sukilėlius. Parkas žinomas jau XVI a. Augo dau giausia vietiniai medžiai ir krūmai. XVII a. pirmojoje pusėje Kiškos pastatė rūmus (pasak kitų autorių (E. Laucevičius),— pilaitę) ir įveisė baroko stiliaus parką. Jo centras — simetriškas, pakraščiai — asi metriški. Parkas buvo kuriamas pagal senas tradicijas: su terasomis, tvenkiniais, kanalais, apžvalgos aikštelėmis, pavėsi nėmis ir medžių grupelėmis. Sodas ir parkas, po kurį vaikštinėjo povai, minimas 1838 m., kai dvarą pirko I. Godlevskis. So dininku tuomet dirbo Andrius Kinevičius. Vadinasi, XIX a. pr. senasis parkas buvo rekonstruotas. A. Melnikovas, planuodamas 15 ha angliško tipo parką, su sodininku Edvar du Sadovskiu sudarė sutartį, kuria so dininkas įsipareigoja kurti parką tarp Vil nios ir statomo gyvenamojo namo, taip pat pasodinti šilelį kitoje Vilnios pusėje, o prie namo— tūkstantį medžių ir krūmų. Kaip būdinga tokio tipo parkams, dau giausia veisiami žydintys krūmai. Be to, buvo pasodinta beržų, liepų, šermukšnių, klevų, uosių, kaštonų, graikinių riešutme džių, baltažiedžių robinijų, nemažai dau giamečių gėlių, tarp jų daugiausia krū minių rožių. Nuspręsta takus želdinti erš kėtrožių gyvatvorėmis, palei namą sodinti 2 tūkst. sieksnių alėją, taip pat 12 geriau sių veislių obelų, kriaušių ir slyvų. Stengtasi derinti augalijos žiedų ir lapų spalvas. Tikriausiai daugumą tų darbų sodininkas atliko. Formuojant parką, jo teritorijoje atsi dūrė gyvenamasis namas, cerkvė, vilos („Ąžuolinė“ — su pavėsine muzikantams, „Naujosios Michailovskojės“ ir kt.). Kai kurios vilos, pvz. „Pušelė“, buvo už parko, 379
Menininkų rūmų parko kaštonas šlaite už Vilnios. Jos būdavo išnuomoja mos vilniečiams. XIX a. vid. 15 ha ploto parkas sumažėjo trigubai. V. Puškinos tes tamentu prie gyvenamojo namo liko tik 4 ha. G. Puškinas, mėgęs Rusijos dvarų tradicijas, ir Markučiuose kūrė tamsias alėjas. Po E. Sadovskio parke dirbo iš Michailovskojės atvežtas sodininkas Hanas. [domu, kad iš ten Grigorijus atsi vežė didelį pušies stuobrį, kurį 1895 m. nu laužė audra. Parkas išliko, bet sumažėjęs, pasikei tęs. Vilniečiai mielai jį lanko. Kaip ir Mar kučių dvarelio pastatai, mišraus plano parkas išsidėstęs aukštoje vietoje. Už 200 m teka Vilnia. Išliko du tvenkiniai. Dau giausia auga vietiniai medžiai ir krūmai (per 20 rūšių). Ošia gryni pušynėliai. Kalvoje stūkso dideli — bene 1,5 m skers mens ąžuolai. Ošia beržai, virpa drebulės. Tačiau daugiausia parke klevų, anksti sa vo žydėjimu užliejančių parką vaiskia žaluma. Iš svetimžemių minėtinos juodo sios piramidinės tuopos. Pagrindinis takas apsodintas pensilvaniniais uosiais. Pava sarį žydi alyvos, jazminai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
Menininkų (buv. Vilniaus generalguber natoriaus) rūmai XIX a. MENININKŲ ROMŲ PARKAS (1,3 ha) —Vilniuje, Menininkų rūmų teritori joje. {domi rūmų istorija. 1387 m. Jogaila įkurtai Vilniaus vyskupijai dovanojo kelis kartus rekonstruotus dviejų aukštų goti kinio stiliaus rūmus Žemutinės pilies teri torijoje prie varpinės (1832 m. nugriauti). 1530 m. per gaisrą Vyskupų rūmams nu kentėjus, vyskupija perkelta į medinius Petro Goštauto rūmus. Menininkų rūmuose išlikę senųjų Vys kupų mūrų likučiai. Rūmai buvo pažymėti Brauno su darytame Vilniaus plane, 1568 m. minimi vyskupo V. Protasevičiaus rašte. 1582 m. kardinolas Jurgis Radvila prie
rūmų įkūrė diecezinę kunigų seminariją. Rūmų graviūra buvo rasta 1610 m. Broelio-Pliaterio bibliotekoje. Rūmai buvo dvi aukščiai, mūriniai, su keturiais bokšteliais kampuose. Per karus su Rusija apgriau tus rūmus 1664 m. baigė atstatyti archi tektas Georgas Ertlis. 1774 m. kunigų seminarija iš rūmų buvo iškelta. Vėliau rūmai buvo rekonstruojami. Manoma, kad prie tų darbų prisidėjo L. Stuoka-Guce vičius. Galbūt jis projektavo ir įrengė rytinę salę. 1802—1804 m. Vilniaus gu bernijos architektas K. Sildhauzas parengė rūmų fasado, pirmojo ir antrojo aukšto planus, kuriuose numatyta pristatyti cerkvę. Pagal Peterburgo architekto V.
380
Stasovo projektą rūmai buvo rekonstruoti. Vilniaus architektas 2. Pusjė parengė są matą ir projektą kiek pakeitė. Rūmai įgavo vėlyvojo klasicizmo (am pyro) bruožų, padidėjo. Kieme iškilo jonėnų orderio kolonos. Suplanuotas ir kie mas su parku. Rekonstrukcijos darbai pra sidėjo 1820 m., tačiau 1821 m., žuvus architektui 2. Pusjė, darbai sustojo. 1824 m. rekonstrukcijai turėjo pradėti vadovau ti Vilniaus universiteto prof. K. Podčašinskis. Tačiau jo nurodymu tik buvo nugriauti keli rūmams plėstis trukdę uni versiteto pastatai. 1832 m. čia atvyko Vil niaus generalgubernatorius G. Dolgorukis ir įsikūrė antrame aukšte. 1833 m. V. Smakauskas ir P. Bizanis užbaigė lip dinius. 1884—1887 m. rūmai remontuoti. 1900 m. buvo tvirtinami pamatai. 1940— 1941 ir 1944—1972 m. rūmuose buvo Vil niaus karininkų namai. 1971—1976 m. rūmai rekonstruoti va dovaujant architektui R. Kazlauskui, pas kelbti r. r. architektūros paminklu. Dabar čia Menininkų rūmai. Šiuose rūmuose ir parke yra buvę daug žymių žmonių. 1804 m. čia viešėjo busima sis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, 1812 m. — Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Prieš 1812 m. karą rū muose gyveno caras Aleksandras I su šeima. 1812.VI.28—VII.17 čia būdamas Napoleonas rašė Marijai Luizai laišką, kuriame minėjo, kad apsistojo gana gra žiuose namuose. Rūmuose viešėjo Alek sandras II (1849, 1850, 1858, 1860, 1864), Aleksandras III ir Nikolajus III (1884), gubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo ad jutantas. Būsimą ukrainiečių poetą ir dai lininką T. Ševčenką tapybos čia mokė uni versiteto profesorius J. Rustemas. 1387 m. Jogaila Vilniaus vyskupystei kartu su žemėmis dovanojo ir sodą, esantį prie Vilnios. Dokumentas labai svarbus. Jame kalbama apie vieną iš se niausių sodų Vilniuje ir Lietuvoje, minimas ir Goštauto sodas (neišliko). Tai byloja,
kad sodai Lietuvoje buvo jau XIV a. Ga lima manyti, kad bent dalis Goštautų sodo susiliejo su vyskupų sodu, vėliau įsikū rusiu prie rūmų. Vyskupų rūmų sodą mini Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis, ra šydamas raštą apie jame statomą kop lyčią. Per ilgą laiką vietovė smarkiai keitėsi. XVI a. ir vėliau per dabartinį Menininkų rūmų parką tekėjo Vingrio (Kačergos) upelis, čiurlenęs ir per Bonifratų bažnyčios sodą. Salia 2emutinės pilies jis įsiliejo į Vilnią. Į rytus nuo Vyskupų rūmų sodo žaliavo Vilniaus akademijos sodas. Sodas — dabartinis Menininkų rūmų parkas — planuotas geometriškai XVIII a. vid. Jame telkšojo stačiakampis tven kinys. XIX a. parkas buvo plečiamas, tvenkinys išnyko. 1820 m. pradėtas įgy vendinti sumanymas rūmus paversti Vil niaus generalgubernatoriaus rezidencija. Parką buvo numatyta pertvarkyti peizaži niu principu. Rekonstrukcijoje dalyvavo architektas 2. Pusjė. Projektas įgyvendin tas tik iš dalies. Buvo nutiesti lenkti takai, atkurtas fontanas, įkasti ketaus stul peliai, paryškintos medžių grupės. Parko teritorija sumažėjo. XIX a. dabartinės Daukanto aikštės viduryje sužaliavo ovalinis skveras, aptvertas medine tvo rele, apželdinta gyvatvore. 1898 m. skve re iškilo Vilniaus gubernatoriaus M. Mu ravjovo (Koriko) paminklas, jo vardu pavadinta aikštė. Paminklas buvo nug riautas po Pirmojo pasaulinio karo, o skve ras tebebuvo iki 1940 m. rekonstrukcijos. Taigi parkas sulaukė mūsų dienų (ke lis kartus rekonstruotas). Tebežaliuoja de vyni drūti (per 25 m aukščio ir 0,8—1,2 m skersmens) ąžuolai. Šlama karpotieji ber žiukai, gausu paprastųjų klevų, mažalapių liepų. Be to, yra introdukuotų me džių bei krūmų. Dygiosios sidabrinės eglės 15—35 cm storio kamienais, 10 m aukš čio. Kai kurios iš jų dera. Vasarą žydi didžialapės liepos. Drūtoki trys paprastieji kaštonai. Kuplus paprastasis svyruoklinės
381
Pavilnio parkas formos uosis (skersmuo — 40 cm), žaliuo ja paprastųjų pūslenių gyvatvorės ir 1.1. Parke atsirado naujų skulptūrų. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. PAVILNIO PARKAS (19,8 ha) — Pavil nyje. Senovėje tose vietose augo miškai. XX a. pr., nutiesus geležinkelį, ėmė kurtis geležinkelininkų miestelis, kuris buvo va dinamas Geležinkelininkų kolonija, vė liau — Pavilniu. 1915 m. dauguma Pavil nio gyventojų pasitraukė į Rusiją, tačiau po karo grįžo. Čia vilas statėsi Vilniaus valdininkai. Sklypą pušyne turėjo želdinių entuzias
tas Kirtiklis. 1925—1928 m. jis įkūrė 8 ha parką. Svetimžemius medelius gaudavo iš Olandijos ir kitų užsienio valstybių per dvarininką Makovskį, gabenusį želdinius savo dvarui. Parkas turėjo geometrinio planavimo bruožų (pakraščiuose ne tokių ryškių). Augo stačiomis terasomis, kal vose. Nuo 1984 m. šis parkas priklauso Jaunųjų gamtininkų stočiai. Daugiausia auga natūralūs medynai. Ošia 4,22 ha eglynas. 1975 metų duomenimis, parke buvo 5338 medžiai. Tai 27 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Auga pušys, ąžuolai; kai kurių liemuo 1 m skersmens. Be to, yra kal ninių guobų, skroblų, beržų. Obuoliukus nokina miškinės obelys. Žaliuoja maža-
382
lapių liepų alėjos, lanksvų gyvatvorės. Parkas turtingas introdukuotų rūšių (87). Iš eglių, be baltųjų, minėtinos Engelmano, dygiosios, o pati įdomiausia — paprastoji lizdinės formos. Siūruoja trijų rūšių pušys: Bankso (sustiprina smėly nus), sibirinė, Veimuto. Aukšti europi niai ir japoniniai maumedžiai. Dviejuose lizduose po 4—5 medžius auga žalieji puskiparisiai. Dailūs europiniai bei pilkieji kėniai. Pasodinta vakarinių ir didžiųjų tujų. Parke dera tridyglė gledičija (tėvy n ė —Centrinė ir Šiaurės Amerika), kuri gali išaugti net iki 45 m. Stiebą ir šakas dengia trišakiai dažniausiai 6—10 cm il gio dygliai, lapai plunksniški, 14—20 cm ilgio. Gledičija žydi birželį žalsvais žie dais. Sunokina violetinės spalvos iki žie mos kabančias 30—45 cm ilgio ankštis su iki 1 cm ilgio žalsvomis sėklomis (var tojamas kaip kavos surogatas). Norint užsiauginti šio medžio sėjinukų, reikia sėklas prieš sėją užplikyti. Parke rymo 5 rūšių klevai: totoriniai, ginaliniai, si dabriniai, platanalapiai ir jų purpurinė atmaina. Be didžialapių ir grakščiųjų lie pų, dar auga sidabrinės blizgiais lapais. Pavasarį didelius lapus skleidžia graiki niai pilkieji riešutmedžiai. Kiti parko medžiai: didžialapės, balzaminės ir didžio sios tuopos, amerikiniai, pensilvaniniai bei paprastieji svyruokliniai uosiai. Iš dau gybės krūmų bene įdomiausi — kanadinis putinas ir japoninė kerija. Kai kanadinis putinas gegužės—birželio mėn. iškelia di delį baltą sudėtinės kekės žiedyną, dai lesnio krūmo, rodos, čia nėra. O japoninė kerija, pradėjusi skleisti geltonus ar oran žinius žiedus gegužės mėn., puošia parko kampelį iki rudens. Pati didžiausia parko retenybė — vakarinis platanas. Medis gali užaugti 50 m aukščio. Pavilnyje jis že mesnis, plačiai išsišakojusia laja, gelsvai pilka žieve, nuo kurios juostelėmis lupasi žiauberis. Lapai 10—20 cm, standūs, triskiaučiai-penkiaskiaučiai, plaukuoti. Jei me dis derėtų, išaugintų 2,5—3 cm skersmens
Raudondvario parko ievos vaisynus. Platanas labai puošnus, Lietu voje auga tik Vilniuje, Pavilnyje ir dar vienoje kitoje vietoje. Retokas ir kvapusis beržas, žaliuojantis parke. Parkas išsidėstęs netoli Vilnios. Gra žūs apylinkės vaizdai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. RAUDONDVARIO PARKAS (12 ha) Riešės apylinkėje, Raudondvario kaime. Raudondvaris — sena dvarvietė. Nuo 1841 m. jame veikė porterio ir angliško alaus darykla. Dvare buvo statinys su bokštu, iš kurio dvaro prievaizdas stebė davo laukuose dirbančius baudžiauninkus. 1885 m. mediniame Raudondvario dvaro svirne (v. r. architektūros paminklas) bu vo rastas įdomus lobis variniame inde: tribriaunis 178,5 g sidabro lydinys, 14 perpus perkirstų sidabro lydinio gabalų, 85,2 g sidabro lydinys, 14 Prahos gra šių, 10 Livonijos ordino ir Talino monetų, 8 Lietuvos monetos. Išliko daugiau dva ro pastatų: centriniai gyvenamieji namai, ūkiniai statiniai. Be to, yra daug naujų namų. Čia pat telkšo 3,48 ha Raudon
383
dvario ežeras. Rytiniu kraštu prie jo šlie jasi mišraus plano parkas, įveistas XIX a. Jame auga 19 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Tanki 50 m ilgio ir 8 m pločio mažalapių liepų alėja. 2iemą vasarą parką puošia pušys ir eglės. Šlama beržai, klevai ir uosiai. Prie ežero linguoja žilvičiai. Iš introducentų (17 rūšių ir formų) minė tini gražūs europiniai maumedžiai (skers muo — 60—70 cm, aukštis — 28 m), kiek žemesni Sukačiovo maumedžiai (aukštis — 25 m, skersmuo — 35—48 cm). Prie gyvenamojo namo — vakarinių tujų eilė. Pasodinta 10 didžiųjų pocūgių. Jau didelis vėlyvosios ievos krūmas. Šviesiomis lapų apačiomis boluoja sidabriniai klevukai. Keturiuose lizduose po 2—6 medžius suso dintos amerikinės liepos. Parko želdinius paįvairina varpiniai ameliankiai, pūsleniai, karaganos ir robinijos. Į parką užsuka žmonės, vykstantys Vilniaus—Molėtų keliu. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. RUDAMINOS (SKAIDIŠKIŲ) PARKAS (4,2 ha) — Nemėžio apylinkėje, Skaidiškių kaime. XVI a. jau žinomas Rudaminos dva ras (dab. Skaidiškių kaimas), turėjęs bra vorą, smuklę (v. r. architektūros pamink las). Geometrinio plano Rudaminos parkas, esantis atokiau nuo miestelio, Skaidiškių kaime, įveistas XIX a. Dabar jame yra 14 vietinių rūšių medžių ir krūmų: eglių, ąžuolų, pušų, beržų, skroblų, uosių. Įdo mus 32 mažalapių liepų 10 m ilgio ir 10 m pločio ratas. Kai kurių šio rato liepų kamienai — 70 cm drūtumo. Intro dukuotų medžių ir krūmų yra 15 rūšių ir formų. Daili deranti 22 m aukščio kedrinė pušis, 70 cm aukštyje išsišakojanti į du 32 ir 25 cm storio kamienus. Prie tvenkinio siūruoja baltasis svyruoklinis gluosnis. Išretėjusioje alėjoje auga grakš
čiosios liepos, o didžialapė — tikra parko puošmena: vešli, augalota. Auga du širdžiavaisiai riešutmedžiai, vienas iš jų džiūstantis, kitas dar jaunas. Žaliuoja gana retas medis — juodasis riešutmedis, nokinantis juodus ar tamsiai rudus vaisius (jo tėvynė— Siaurės Amerika). Parko teritorijoje įrengta žaidimų aikš telė, yra fontanas. Tvenkinys — už parko ribų. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. SAPIEGŲ PARKAS (2 ha) — Vilniuje, tarp Antakalnio, Sapiegos ir Smėlio gat vių. Kaip rašė istorikas, publicistas Adomas Honoris Kirkoras knygoje „Pasivaikščio jimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Sapiegų rūmai buvo pradėti statyti buvusio alko vietoje. Anksčiau čia lyg panteone stovėju sios visų lietuvių pagoniškų dievų skulp tūros. Į Stuokos-Gucevičiaus ir Mykolo Šulco rankas buvo patekęs rankraštis su šio panteono aprašymu. Žmonės čia atei davę su žvakėmis. Iš tų aprašymų dailininkas P. Rosis XVIII a. nupiešė pan teono skulptūras. Šie darbai pateko į grafo J. L. Chreptavičiaus biblioteką Sčiorsuose, tačiau vėliau dingo. Ansamblį sudaro Sapiegų rūmai, Vieš paties Jėzaus bažnyčia, Trinitorių vie nuolynas ir parkas, kurį juosia tvora su vartais. Dviaukščiai baroko stiliaus rūmai (dab. Sapiegos g. Nr 3) statyti LDK etmo no ir Vilniaus vaivados J. Sapiegos 1691 — 1697 m. vietoj nugriautų medinių. Pasibaigus politinei ir karinei Sapiegų giminės galiai, 1718 m. rūmai buvo iš nuomoti didikei Z. Jablonskai. Tik XVIII a. vid. jie buvo beveik baigti tvar kyti, bet per 1794 m. sukilimą vėl apgriauti. 1797 m. Kosakovskiai, nusipirkę rūmus, pradėjo jų remontą, rekonstrukciją. 1807 m. rūmai atiteko Vaitiekui Puslovskiui. Vilniaus gubernijos architektas 2. Pusjė
384
Šumsko parkas parengė jų pertvarkymo j karo ligoninę projektą. 1927—1928 m. rūmai vėl buvo rekonstruoti, ir juose įsikūrė Vilniaus uni versiteto klinika. Ir po daugelio rekons trukcijų pagrindinis fasadas neprarado baroko stiliaus. XIX a. antrojoje pusėje Sapiegų rūmus nupiešė N. Orda. Šiaurinėje Sapiegų parko dalyje tebė ra 1694—1717 m. statyta vienuolių tri nitorių (dab. Viešpaties Jėzaus) bažny čia. 1700—1705 m. ją dekoravo skulptorius P. Pertis. Vėliau bažnyčioje įrengtos krip tos ir pastatytas A. Sapiegos antkapinis paminklas. XVIII a. prie bažnyčios prista tyti du bokštai. 1864 m. bažnyčia buvo paversta Mykolo Arkangelo cerkve. A. Sa O t; T S a h n H
.in lr lo i
piegos antkapinis paminklas buvo nug riautas, dingo šventųjų skulptūros, per dirbtas žibintas ir bokštų šalmai, zakris tijoje įrengta Aleksandro Nevskio koply čia. XIX a. pr. prie bažnyčios pristatyti keturkampiai bokštai, kupolui ir bokštams grąžinta pirmykštė forma. Tokio savito plano ir tūrio bažnyčia Lietuvoje yra vie nintelė. Vienuolynas, esantis Smėlio g. Nr. 10, pradėtas statyti 1694 m., baigtas — XVIII a. pr. Visas buvęs Sapiegų rūmų ansamblis paskelbtas r. r. architektūros, o Viešpa ties Jėzaus bažnyčios interjero skulptūri nis dekoras — r. r. dailės paminklu. Statiniai išsidėstę prie parko ir parke.
385
Parkas—sodas įveistas XVII—XVIII a. pr., aptvertas aukšta mūrine tvora, dengta stiegiu stogu, su nišomis, kuriose ant pje destalų stovi medinės skulptūros. Į parko teritoriją galima buvo įeiti per trejus var tus, papuoštus skulptūromis, biustais, vazomis. Reprezentaciniai vartai (iš dab. Antakalnio g.) — du masyvūs stulpai, lai kantys karnizą ir atiką, viduryje — arka. Antri vartai (iš dab. Sapiegos g.) kuk lesni, treti jungė šventorių su parku. Parkas—sodas išaugo XVII a. prie reprezentacinių rūmų. Statant rūmus, 1691 m. parkas išplėstas, rekonstruotas. Jis susijungė su miško kalvomis. Parkas planuotas geometriškai. 1750 m. jis buvo kvadrato formos, suskaidytas į keturias simetriškas dalis, kurias jungė dvi apskri tos aikštės. 1794 m. parkas išplėstas į pie tus. XIX a. jis buvo tarsi dviejų dalių — viena barokinė, kita naujoji. Jas skyrė dvi nuo vartų einančios takų ir želdinių juostos. Viena dalis geometrinė, kita — peizažinė. Parteriuose žydėjo gėlės, sto vėjo dekoratyvinės ir portretinės skulp tūros, tankmėse — pavėsinės, parko na meliai. Toks parkas, išsaugojęs barokinio komponavimo bruožus, Vilniuje vieninte lis. 1969 m. architektė D. Juchnevičiūtė pa rengė parko rekonstrukcijos projektą. Parke auga daugiausia vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Ypač daug paprastųjų klevų, yra liepų. Viena mažalapė liepa, kurios skersmuo— 1,25 cm, galėtų būti laikoma drūčiausia Vilniuje. Be to, yra kanadinių ir baltųjų tuopų, šermukšnių, paprastųjų uosių. Iš svetimžemių minėtini europiniai ir sibiriniai maumedžiai, pap rastieji kaštonai ir didžialapės liepos. 1985 m. parkas paskelbtas v. r. gamtos paminklu. SUMSKO PARKAS (14,8 ha) — Kalvelių apylinkėje, Šumske. Iki XVII a. pab. Šumsko vietovė va dinta Laukininkais. XVI a. čia jau buvo
dvaras. XVII a. pab. jį nusipirko Vilniaus vaivados padėjėjas Mykolas Rapolas Sumskis. Jo pavarde pavadinta vietovė. Šumsko (Polianų) dvaras minimas 1698, 1726 ir vėlesnių metų dokumentuose. Sumskių giminė valdė dvarą iki XIX a. pab. Stanislovas Sumskis buvo aktyvus 1830—1831 m. sukilimo dalyvis. XIX a. pr. Sumskiai pastatė mūrinius vienaaukščius klasicizmo stiliaus rūmus. Apie trečiąjį dešimtmetį iškilo ūkiniai pas tatai: kumetynas, ledainė, svirnas, kluo nas bei kiti statiniai, išsidėstę palei kelią į Medininkus. Viena eile pastatyta arkli dė, tvartas, bravoras, vandens malūnas ir oficina. Centriniai rūmai stovi beveik ansamb lio centre. Tai plytinis, tinkuotas pastatas su mezoninu. Cokolyje — lauko akmenys, tvirtinti skiediniu su lauko akmenų skal da. Rūmų centre — ovalinė salė, iš ku rios atvira terasa veda į parką. Pietiniame fasade — keturių kolonų portikas su fron tonu. Rūmuose buvo polichrominės ta pybos, kuri po 1904 m. remonto atsidūrė po tinku. Dvaro pastatų ansamblį supa akme ninė tvora, anksčiau buvusi dengta malks nų stogeliu. Tvoros atkarpoje tarp kluo no ir tvarto 1904 m. rekonstruoti vartai. 1872 m. Šumsko dvarą valdė gene rolas Lebincevas, vėliau, iki 1890 m.,— caro rūmų patarėjas Vladislovas Karo lis Goldmanas, nuo 1891 m.— Elžbieta Komarienė. Ji remontavo pastatus, įkūrė žirgyną. 1983 m. buvo parengtas rūmų inter jero rekonstrukcijos projektas (archit. A. Matuzienė). Rekonstruoti reikia ir le dainę, malūną bei kitus pastatus. Šumsko dvarvietės ansamblis paskelbtas v. r. ar chitektūros paminklu. Parkas mišraus plano, įkurtas XVIII— XIX a. Priešais rūmus — parteris. Sodyba planuota labai racionaliai, atsižvelgiant į gamtinę aplinką. Penos upelis buvo patvenktas, tven
386
kiniuose auginti karpiai. Parke siūruoja 12 m mažalapių liepų grupė. Pūslenių ir paprastųjų alyvų juos ta supa liepų pavėsinę. Liepos auga ir lizdais po 27 medžius. Parke yra 19 vie tinių rūšių medžių ir krūmų. Gražios drū tos (1 m skersmens) eglės. Čia auga paprastosios pušys. Dideli pavieniai ąžuo lai, kalninės guobos. Parke yra papras tųjų klevų lizdų. Beje, klevai parke vy rauja. Be to, yra šermukšnių. Parką mėgs ta svirbeliai, strazdai, ant uosio šakų pa vasarį suokia pečialindos. Prie centrinių rūmų pasodinta kvapiųjų tuopų. Atvež tinių medžių ir krūmų yra per 20 rūšių. Daili dviviršūnė kedrinė pušis (skers muo— 46 cm, aukštis— 18 m), penki sibiriniai maumedžiai. Viename maumedyje (aukštis — 20 m, skersmuo — 81 cm) yra gandralizdis. Keturiuose vakarinių tujų lizduose auga po 2—4 medžius. Tarp jų yra piramidinių tujų. Aukštas užaugo šiaurinis ąžuolas (aukštis — 20 m, skers muo — 70 cm), tačiau, kaip ir daugelyje vietų, ima pūti. Aukščiausias ir drūčiau sias parko medis — pilkoji tuopa (35 m aukščio, 1,3 m skersmens). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. TRAKŲ VOKĖS PARKAS (26,6 ha) Trakų Vokės apylinkėje, Trakų Vokės kaime. Vokės upę minėjo kryžiuočiai Lietuvos kelių aprašymuose. V.Sirokomlė-Kondratovičius, XIX a. vid. keliavęs po šias apylinkes, rašė: „Esa me prie Vokės upės, kuri perkerta mums kelią < ...> . Už mūsų — kuprotos, miš kais apaugusios kalvelės, prieš mus — žalios pievos, šalta ir vingiuota Vokės upė, toliau kaimeliai ir dvareliai — prie vieno iš jų statoma nauja bažnyčia < . . . > pavieškelėje, prie pat tilto, stovi gana di delis malūnas ir karčema. Čia būdavo svarbiausia jėzuitų procesijų poilsio vie-
Trakų Vokės parko vartai ta“ (Kraštas ir žmonės.— V., 1983.— P. 125). Tuo metu Trakų Vokės dvaras priklausė Trakų maršalkai L. Dombrovskiui, o šimtmečio pabaigoje — Tiškevi čiams. 1870 m. dabartinėje Trakų Vokės vietovėje jau buvo dvaro pastatų. Tačiau jie nepatenkino naujojo dvarininko Vil niaus gubernijos maršalkos Jono Tiške vičiaus, ir jis užsakė Lenkijoje dirbusiam garsiam italų kilmės architektui Lean drui Janui Markoniui (1834—1919) su projektuoti puošnius rūmus. Šis projek tavo Henriko IV stiliumi, dar vadinamu neorenesansu. Trakų Vokės rūmai iškilo 1880 m. Jie priminė Lietuvos ir Lenkijos karalių rezidenciją — Varšuvos Lazenkų rūmus, statytus 1784—1788 m. pagal ar chitekto D. Merlinio projektą. (Be Trakų Vokės rūmų, Lietuvoje panašūs rūmai — Lančiūnavos dvaras Kėdainių rajone.) Lenkų architektūros teoretiko Jarošovskio nuomone, Trakų Vokės rūmai turi didesnę architektūrinę vertę nei Lazenkų rūmai, nes išvengta karaliaus rezidenci jos statybos klaidų. Matyt, pagal L. J. Markonio projektą ant šlaito išdygo ir virtuvė, sujungta su rūmais požeminiu koridoriumi. Be to, yra oficina, ūkvedžio
387
Trakų Vokės parko kampelis namas, žirgynas, karietinė, svirnai, ste bėjimo bokštas, ūkiniai trobesiai, dvario nių namas, [rengti dveji vartai su varti ninkų nameliais: pietiniai — neogotikiniai, panašūs j anksčiau čia pastatytą koplyčią, vakariniai — rūmų stiliaus. Sodybą supa parkas. Rūmų centre — belvederis su pus apvaliu langu, centrinio prieangio nišą remia kolonos, ant stogo — aštuonios ak meninės Jano Kuchaževskio skulptūros (per karą sunaikintos). Rūmų terasos aptvertos ažūrine baliustrada. Platūs laip tai vedė į gražią veją. Lenkų rašytojas E. Chlopickis žur nale „K+osy“ 1887 m. aprašė savo įspū džius apie Trakų Vokės rūmus. Jis mi nėjo turtingą tapybos darbų galeriją, puoš
nią pokylių salę, itin vertingą rojalį. 1882 m. iš Trakų Vokės į Vilnių, Tiš kevičiaus rūmus Trakų gatvėje, buvo nu tiesta telefono linija (Vilniuje telefonai atsirado tik 1896). Kitas ansamblio statinys — gotiško stiliaus koplyčia su keturiomis figūromis priekiniame frontone, langai puošti šven tųjų piešiniais, meistriškai raižytas me dinis altorius. Pagal ichtiologo M. Girdvainio pro jektą iškastuose tvenkiniuose buvo au ginami sykai, o paskui išleidžiami j Trakų ežerus. Be to, buvo veisiami karpiai, upė takiai ir seliavos. Ir dabar tvenkiniuose auginamos įvairios žuvys. XIX a. vid. dvaro ansamblį nupiešė
388
Trakų Vokėje lankęsis N. Orda (šis pie šinys — Krokuvos liaudies meno muziejiije). Dabar Trakų Vokės dvaro sodybos vietovė labai pasikeitusi, nors rūmai ir kiti pastatai išliko. 1968—1970 m. pareng tas restauravimo projektas (vyr. archit. A. Lagunavičius, istorikai E. Vaitulevičienė ir A. Kazlauskas, interjero architek tas J. Zibolis, konstrukcijų aut. A. Balkys). Dvarvietės pastatų ansamblis pa skelbtas r. r. architektūros paminklu. Parkas priešais rūmus sužaliavo 1884 m. Tačiau jis nepatiko dvarininkui Tiš kevičiui, todėl 1898—1900 m. pagal gar saus Versalio nacionalinės sodininkystės mokyklos profesoriaus E. Andrė projektą vyko parko rekonstrukcija (manoma, kad pats E. Andrė nedalyvavo). Palei rūmus parkas geometrinio plano, tolėliau — miš rus. Išliko kai kurie ankstesni parko pla navimo elementai: du lapuočių „tuneliai“, takai bei takų posūkiai. Už parko takai vedė į natūralų miškelį, kuris Tiškevi čiams valdant buvo aptvertas rąstelių tvora ir naudojamas kaip medžioklės plotas. Parke iškilo tašytų akmenų šal tinio statinys bei baseinas su fontanu. Dendrologų duomenimis, Trakų Vokės parke yra 18 vietinių rūšių medžių ir krū mų. Gausu eglių, pušų, prie tvenkinio au ga 30 m aukščio ir 1 m drūtumo ąžuolai. Stambūs ir klevai (1,1 m storio ir 25 m aukščio). Nuo vartų parko pakraščiu veda liepų alėja. Kitos liepos prie tven kinių. Be to, yra vinkšnų, uosių, tuopų. Parką puošia 26 atvežtinių rūšių ir formų medžiai. Dalis jų sodinta tik dabar. Tai europiniai maumedžiai, tujos, 20 m aukš čio ir 90 cm storio paprastasis raudonlapis klevas. Ošia didžialapės liepos, du jauni geltonžiedžiai kaštonai. Vaisius no kina gudobelės. Želia sausmedžiai, raugerškiai. Trakų Vokės parke yra 3 tvenkiniai, šaltinis, iš kurio išteka upelis. Čia pat šniokščia srauni, vandeninga, vingiuota,
akmenuota Vokė, kurioje jėgas išbando mėgėjai plaukioti baidarėmis. Legenda byloja, kad kadaise prie šio upelio gyvenusios šešios laumės seserys Vokės. Jos kerėdavusios, viliodavusios jaunikaičius, paklydusius keleivius. Net žvejų valtis su laimikiu apversdavusios, ir tekdavę jiems nusiminusiems grįžti namo tuščiomis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. VĖRIŠKIŲ PARKAS (5 ha) — Sužionių apylinkėje, Vėriškių kaime. XIX—XX a. Vėriškėse buvo dvaras. Iš senų dvaro statinių išliko akmeninis svirnas, ledainė ir kt. Pastatyta valgyk la, 15 poilsio namelių prie tvenkinių, įreng ta apžvalgos aikštelė. Parke auga po 18 vietinių ir introdu kuotų rūšių medžiai ir krūmai. Išliko dvi išretėjusios mažalapių liepų alėjos. Kaip ir kituose parkuose, žaliuoja pušys, eg lės, ošia ąžuolai, uosiai, yra kalninių guo bų bei žilvičių. Iš svetimžemių įspūdin ga 43 cm drūtumo ir 30 m aukščio kedrinė pušis. Puikuojasi du sibiriniai (38 ir 44 cm skersmens) kėniai. Gražus deran tis Sukačiovo (skersmuo — 70 cm, aukš tis — 30 m), trys drūti (60—70 cm) si biriniai maumedžiai. Amūrinis kamštenis užaugo 16 m aukščio ir net 39 cm storio. Prie akmeninio svirno šlama didžioji lie pa (skersmuo — 71 cm). Senoje pušyje puikuojasi gandralizdis. Parkas galėtų būti jauki poilsio vieta, jei būtų pašalinti savaiminukai, aptvar kyta aplinka. 1958 m. parkas paskelbtas gamtos paminklu, 1986 m. priskirtas prie v. r. paminklų. VERKIŲ PARKAS (16 ha) — Vilniuje, dešiniajame Neries krante, 7 km nuo mies to centro. Pasak legendos, Lietuvos didysis ku-
389
Verkių rūmai nuo Neries upės. N. Ordos XIX a. piešinys nigaikštis, šiose vietose medžiodamas, rado gandralizdyje verkiantį kūdikį — nesantuokinį krivių krivaičio vaiką. Ber niukas buvo pavadintas Lizdeika, o vie tovė— Verkiais (nuo jo verksmo). Verkiai su Vilniumi buvo labai susiję. 1387 m. Verkių dvarą (valsčių) Jogaila užrašė Vilniaus vyskupui. Pirmoji dvaro rūmų vieta tikriausiai buvo Senoji Slabadėlė (dab. Trinapolis). Tyrėjai mano, kad senasis palivarkas galėjo būti dabar tinės Verkių gatvės Nr. 69, o rūmai — šios gatvės Nr. 77 namų teritorijoje. Rūmai tikriausiai buvo mediniai su mū riniais rūsiais. Pirmą kartą jie paminėti 1630 m. mirus vyskupui Eustachijui Va lavičiui.
Inžinierius architektas J. Klosas teigia, kad 1633 ir 1639 m. šiuose rūmuose buvo iškilmingai priimtas karalius Vladislovas Vaza. Prie rūmų buvo arklidės su veži mine, degtinės varykla, vyno rūsys, prie Neries — karčema (XVII a. ši vieta va dinta Marko Judo tuščiuoju sklypu). Be to, buvo sena plytinė, lentpjūvė, senas sodas ir žvėrynas. Prie žvėryno — darži nė, kurios vietoje XVII a. įsikūrė sodyba. Netoliese garmėjo du upeliai, sujungti kanalais. Per juos buvo tiltai. Prie rūmų įkurtas parkas. Apatinis didysis parkas nėra vienti sas. XVI a. jį veikė modernizmo srovės, XVII a. — barokas, o XVIII a. jis buvo sujungtas su angliškojo tipo viršutiniu
390
Verkių kaimo mokykla. V. Sadovnikovo piešinys parku. XIX a. didysis parkas visai išnyko. Jo vietoje sutvisko žuvivaisos tvenkiniai, nusidriekė daržai. Vandens telkiniai prie rūmų, kaip kompozicijos akcentas, buvo vienas iš svarbiausių parko kūrimo rei kalavimų. Vanduo supo parką. Itališkam stiliui būdingas stačiakampių (kvaterų) planavimas. Čia buvo kvapiųjų gėlių, dar žovių, vaismedžių kvaterų, kuriuos skyrė medžių alėjos. Kalno šlaituose vietomis augintos vynuogės. Keliai ir alėjos buvo paryškintos labiau nei gėlynai. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Rusija, 1644 m., vyskupas Jurgis Belazaras sumanė prie Neries įsteigti Kry žiaus kelius. Juos įrengus, vietovė imta vadinti Jeruzale. Per mišką ir parką ėjo kelias į centrinę vyskupo rezidenciją. XVII a. pab.—XVIII a. pr. Verkius
valdė vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Jis ėmė mūryti naują Kalvarijų baž nyčią, ant kalvos — naujus ištaigingus pilies tipo rūmus. Trinitorių ir Kalvarijų bažnyčios, centriniai rūmai buvo pagrin diniai vyskupų rezidencijos statiniai. Vi sas šis kompleksas buvo vadinamas Ver kiais. Rūmai-pilis, pastatyti apie 1690 m., išstovėjo iki 1830 m. Istorikas Joachimas Lelevelis dar 1844 m. matė čia plytų krū vą. Tą patį rašė ir istorikas M. Balinskis (1794—1864). K. Bžostovskio rūmai sto vėjo ant kalvos, ten, kur vėliau buvo pa statyti Masalskio rūmai (dab. parko pa vėsinės vietoje). Rūmai buvo kvadrati niai, trijų aukštų, su skarda dengtais rizalitais kampuose. Prie rūmų stovėjo ofi cinos. Be to, buvo mediniai gyvenamieji namai, kepykla, pirtis, arklidės, svirnas,
391
Verkių parko arklidės skerdykla ir t. t. Pastačius naujuosius rūmus, visas dvaro gyvenimas persikėlė ant kalno. Viršutinis parkas XVII a. pab.— XVIII a. pirmojoje pusėje buvo gana dide lis, pasižymėjo dinamiškumu, tapybišku mu. Jis jungė šlaitus, tolimas apylinkes. Tebėra žymios keturių kvaterų liekanos — tarp senųjų ir naujųjų Masalskių rūmų. 1780 m. Verkiai tapo vyskupo Ignoto Masalskio nuosavybe. Tuo metu Verkiai buvo pramogų ir poilsio vieta. Menoty rininko V. Drėmos nuomone, vietą nau jųjų rūmų statybai parinko ir jų erdvinę kompoziciją suplanavo žymus architektas Martynas Knakfusas. Jis remontavo se nuosius rūmus pakalnėje, suprojektavo abi oficinas. M. Knakfusas pradėjo sta
tyti centrinius rūmus, o visą ansamblį perplanavęs baigė L. Stuoka-Gucevičius (anot S. Budreikos, jis projektavo visus tris pastatus). Rekonstruojant senuosius rūmus 1762—1792 m., dalis pastatų nug riauta. Žinoma, kad 1769 m. jėzuitas Vėžiavičius ieškojo geometro parkui tvarkyti. M. Knakfuso tėvas buvo garsus sodinin kas, projektavęs parkus Radviloms, Krasinskiams, Sapiegoms. Manoma, kad jis prisidėjo ir projektuojant Verkių parką. Pagrindinį parko projektą rengė M. Knak fusas bei I. J. Masalskis. 1787 m. pas tarasis laiške rašė: „Kaip sodinti medžius, nurodo Gucevičius“. 1788 m. sudaryta dvejų metų sutartis su Feverensu. Par ke dirbo vyskupo sodininkai Eisenblatas
392
Verkių žiemos sodas. Sena litografija ir Vėberis (1842). 1787 m. I. J. Masals kio laiške administratoriui K. Hornovskiui minima, kad reikia kai kuriuos medžius perkelti, o 1791 m. laiške teiraujamasi, ar šie prigijo. 1784 m. laiške S. V. Zemeringui Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris rašė, kad kunigaikštis Masalskis Verkiuose turi žavų parką, o rūmų sodininkas yra Fojeroizenas iš Flanoverio. XIX a. gale Verkių parką tvarkė H. Pažas. Viršutiniame parke fasadu į Bžostovskio kvaterinj parką ir altaną stovėjo nau jieji ištaigingi reprezentaciniai rūmai. Didžiąją salę tarsi pratęsė parkas, kuriame vykdavo garsūs fejerverkai. Parke prie rūmų stovėjo obeliskas ir Unijos šventovė (bažnytėlė). Vėliau čia buvo pavėsinė. Manoma, kad šis šventovės statinys nus linko nuo skardžio.
1874 m. vienas parko lankytojas rašė, kad garo mašinos pumpuoja į kalną van denį, kuris požeminiais vamzdžiais išve džiotas po gėlynus. Želdiniai karpomi, sodininkas prancūzas moka parinkti au galų aukštį ir spalvą. Kieme trys oficinos: vakarinė, rytinė ir reprezentacinė. Pir mosios dvi oficinos išliko iki mūsų dienų. Šalia rytinės oficinos buvo poilsio kal nelis, tikriausiai įrengtas ant M. Balinskio minėto senkapio. Kiek toliau — lauko vir tuvė žvėrienai kepti ir rūkyti. Didysis rūmų kiemas buvo be medžių ir krūmų, grįstas akmenimis. Parke buvo vadinamasis de Lignė ratas, apsodintas medžiais. Mat Elena Apolonija Masalskytė buvo ištekėjusi už austrų feldmar šalo sūnaus Karolio Juozo Emanuelio de Lignė. Antras statinių kompleksas viršuti-
393
Verkių parko rūmai niame parke buvo oranžerijos. 1789 m. retų medžių ir kitų augalų rūšių bei veis lių buvo parūpinta iš Italijos ir aklima tizuota netoli nuo Varšuvos esančiame Teperio sode. Oranžerijos baigtos statyti iki 1786 m. Tų metų inventoriuje minimi trys šiltnamiai, tarp jų ir sodas. Išliko dvi oranžerijos. Jose buvo auginami per sikai, abrikosai, ananasai, slyvos, obelys, kriaušės, įvairios gėlės. Išlikęs 1840 m. oranžerijos augalų sąrašas. Buvo čia ir skulptūrų. Vasarą iš šiltnamių buvo iš nešami gėlių vazonai. Augo serbentų, raugerškių, erškėtrožių, buksmedžių, sly vų ir lazdynų gyvatvorės. Dėl oranžerijų autoriaus dar abejojama; galbūt tai M. Knakfusas ar L. Stuoka-Gucevičius. 1812 m. trečiosios oranžerijos jau nebuvo. Oran žerijų augalijos ir parko gėlynų projektą rengė Augustas Mašinskis. Kitas statinių kompleksas parke buvo mažųjų rūmų paviljonas. Centre — dvie jų aukštų mūras su kolonomis, skirtas svečiams. Tolėliau namas, skirtas poil siui ir vaišėms. Už tų pastatų driekėsi sodai ir daržai. Įdomios architektūros ark lidės (austerija), stovėjusios jau 1792 m. Jų autorius — L. Stuoka-Gucevičius.
Austerija dviaukštė, mūrinė, su kolono mis, 8 kambariais. Faktiškai tai karčema, kurios apačioje buvo laikomi arkliai, pa kinktai. Viršuje buvo poilsio kambariai. 1856 m. arklidės perstatytos ir tokios su laukė mūsų dienų. Prie jų stovėjo namelis (1803 m. nugriuvęs). Jame gyveno kar čemos šeimininkas. Į dešinę nuo austerijos augo sodas, į šiaurę buvo palivarko zona. Palivarkas — olandiško stiliaus sta tinys. Jam vietą parinko ir projektą rengė Lepotrė. Statytas XVIII a. antrojoje pu sėje, skirtas ūkinėms reikmėms. Jį suda rė dvi klėtys, dviaukštis prūsiško mūro namas, didžiosios arklidės su vežiminė mis, mažosios arklidės, šeimyninis namas, šiaudais dengta sūrinė, daržinė, kluonas. Vėliau pastatyta kitų statinių. 1864 m. buvo karvidės, pieno ferma „Sain“. Prie upės — du mūriniai vandens malūnai, kurių autorius — L. Stuoka-Gucevičius, o mechaninę dalį kūrė Knofas. Prie ma lūnų įrengta užtvanka su 4 užsklando mis, virš jos — tiltelis su barjerais. 1818 m. abu malūnai dar buvo; vienas sunyko XIX a. vid. (pastatytas naujas). Netoli malūno miškelyje buvo žvėrynas, minimas jau XVII a. dokumentuose. Jo teritorijoje stovėjo daržinė pašarams, sodyba, vė liau — dar paviljonas. 1877 m. jį nupiešė N. Orda. Tai dviaukštis statinys su terasa ir daugiakampiu bokštu. Šalia — viena aukštis medinis pastatas. XIX a. pr. pa livarko teritorijoje išaugo dar vienas pas tatas — Senasis paštas (dab. Naujųjų Verkių plento Nr. 18). Po 1780 m. buvo pastatyta mūrinė karčema (Kalvarijų g. Nr. 299). Jos au torius — L. Stuoka-Gucevičius. Salia ke lio buvo mokyklėlė. Vieni autoriai (E. Budreika) šį statinį priskiria L. Stuokai-Gucevičiui, kiti (V. Drėma) — Vitgenšteinų laikotarpiui. Ant Neries kranto įrengta prieplauka. Netoli jos buvo užeiga, va dinta „Salomenka“ („Šiaudinė“) . XIX a.— XX a. pr. čia laiką leido rinktinė publika,
394
Medžioklės namas, stovėjęs Verkių parke priklausiusi vadinamajai „Europos“ vieš velių. XVIII a. parko ir jo statinių bran bučio kompanijai. 1933 m. užeiga sudegė. duolys išliko ir XIX a. Keitėsi tik pastatų Žemiau, prie Neries, buvo senasis pali paskirtis bei išvaizda. Elena Apolonija Masalskytė de Lignė varkas, kuris ribojosi su naujuoju. XV1I1 a. buvo galutinai suformuotas antrą kartą ištekėjo už Vincento Potockio didysis parkas, kurio teritorija apėmė ir Verkių dvarą užrašė savo vyrui. V. Povisus Verkių dvaro statinius, esančius tockis 1816 m. Verkių rūmus pardavė Vil ant kalvos ir paupyje. niaus pavieto maršalkai Stanislovui JaXVIII a. didžiajame parke driekėsi senskiui. 1812 m. rūmuose apsistoję pran alėjos, takai, turėję savo vardus ir sim cūzų kareiviai sudegino medines grindis bolius, vedę j poilsio, susikaupimo, pra ir stogo gegnes. Naujam šeimininkui teko mogų bei kaimo idilės vietas. Šlaituose rūmus remontuoti. 1813 m. dvare buvo augo pakalnutės ir žemuogės, kvepėjo laikomi prancūzų belaisviai. 1839 m. S. gėlės, žaliavo krūmynai, soduose noko Jasenskis Verkius pardavė Liudvikui Vitobuoliai. Pievose buvo sėjamos kvapnios genšteinui, o šis rūmus užrašė savo ant gėlės. Netrūko poilsio ir apžvalgos kalve rajai žmonai. lių. Iki mūsų dienų išliko Linksmojo ir 1839—1840 m. Vitgenšteinas rekon Plikojo kalnelių vardai. Pramogai buvo stravo, išplėtė šoninius rūmus. Sienose skirti vandens telkiniai su malūnais, lent buvo nutapytos freskos medžioklės tema. pjūvėmis. Augo apynynai, buvo pasta Ilgai jų autorius buvo nežinomas,'tačiau tyta avilių. Parke buvo šienaujamų pie dabar nustatyta, kad tai buvo vietinis me 26*
395
nininkas Bogdanavičius (J. Hiksos al dą nuo Neries. Truputį rekonstruoti, bet tie patys rūmai pavaizduoti A. Zameto bumas) . Naujasis dvarininkas pristatė bokštą, (1821 —1876) litografijoje J. Vilčinskio stiklinį šiltnamį, o centrinius rūmus 1840 m. „Vilniaus albume“. Trys dailininkai įam nugriovė. Buvo sumažinta viršutinio žino visų trijų rūmų ansamblį: centrinius parko teritorija, aptverta nauja tvora, rūmus su kupolu ir dvejus šoninius rūmus. parke pastatyta tvartų ir sargo namelis. Piešinių autoriai: V. Dmochovskis, Palivarke įsteigta ferma. 1844 m. iškilo J. Ozemblovskis ir M. Januševičius. Pran cerkvė (1874 nugriauta), kieme įrengtas ciškus Smuglevičius (1745—1807) pavaiz fontanas, nutiestas naujas kelias. Parko davo vandens malūną, užtvanką. Išliko tik sodininku tebedirbo Vėberis, vėliau — Va- malūno pamatai. Mokyklos (veikusios jau cheris, 1864 m. sudaryta sutartis su Ei- XVIII a.) pastatą, kairiąją oficiną ir sar chrodtu, su kuriuo vėliau dirbo prancū go namelį nutapė rusų dailininkas V. Sazas Ledau. Parkas nors ir buvo prižiū dovnikovas (1800—1879). Dabar šiame rimas, tačiau jo plotas vis mažėjo, kol pastate — butai, parduotuvė. 1877 m. šilt pasidarė toks kaip dabar — uždaro tipo. namius ir rūmus nuo vartų ir Neries nu Kai 1840 m. Vitgenšteinas užrašė Ver tapė N. Orda. Be to, Verkius tapė Chris kius savo antrajai žmonai Leonildai Sayn tianas Breslaueris (1802—1882). Daili Vitgenštein Berleburg-Baratinskajai, net ninkų darbai — neįkainojamas turtas rukus prie rytinės oficinos iškilo puoš rekonstruktoriams, menotyrininkams. Vil nus bokštas, o prie dešiniosios — dviejų niaus fotografas J. Čechavičius XIX a. aukštų žiemos sodas, kuriame žiemą, kai antrojoje pusėje fotografavo Verkių dva lauke buvo 22 °C šalčio, buvo 16—18 °C ro rūmų vidų. Šios fotografijos išliku šilumos. Siame sode augo bananai, ana sios. Taip pat yra XX a. pr. kairiojo rūmo nasai, rožės, fikusai. Tarp gėlių, vaisme svetainės nuotraukų. Apie Verkius eilėraščių lotynų kalba džių bei vaiskrūmių vingiavo gražūs ta keliai. Kai atvykdavo svečių, žiemos sode yra sukūręs Radvilos gydytojas ir poe buvo įžiebiamos žvakės, paauksuotuose tas D. Naborovskis (apie 1573—1640). balkonų narveliuose čiulbėjo paukščiai. Verkių parką mėgo Adomas Micke Svečiams grojo prisukamieji mechaniniai vičius, Julius Slovackis. Plačiai Verkius Vienoje pirkti vargonai. Skambėjo popu aprašė gydytojas ir rašytojas T. Tripliliarios tų metų operų melodijos. nas, 1856 m. keliavęs po Lietuvą („Ke XIX a. antrojoje pusėje dvare buvolionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraš kertamas miškas ir parduodamas, persta tis“). tomi palivarko pastatai ir paviljonai, ple 1901 m. Verkių dvarą pirko general čiamas žuvų ūkis, parduodama dvaro gubernatoriaus žmona Aleksandra Dmitžemė, eksploatuojami fabrikai, malūnai. rijevna čepelevskaja, o 1910 m. — Karpas 1887 m. testamentu Verkius paveldėjo Spinekas. Pastarajam valdant, vien vir Marija Vitgenšteinaitė Hohenlojė. Tų me šutiniame parke per Pirmąjį pasaulinį tų testamente išvardyti žvėryno „gyven karą iškirsta 14 riešutmedžių, 7 uosiai, tojai“: du stumbrai, 10 tauriųjų elnių ir 3 tuopos, 15 drebulių. Tuo metu visai 70 stirnų. Žvėryne buvo medžioklės na sunyko itališkasis (žemutinis) parkas, mas (žr. nuotrauką G. įšoko kn. „Gau o didysis buvo atiduotas visuomenei. Įėji džia ragas“, 1981). mas kainavo 10 kap. Rūmai naudoti kaip Verkių dvaro pastatus ir parką piešė pensionas. 1923 m. rūmuose įsikūrė Koz daugelis XIX a. dailininkų. Vincentas lovskio mergaičių gimnazijos ir pensiono Dmochovskis 1840 m. nutapė rūmų vaiz mergaitės. Nuo 1939 m. centriniuose rū
396
muose veikė Gyvulininkystės mokykla, 1945—1956 m.— kolūkio pirmininkų mo kykla, vėliau Gyvulininkystės techniku mas. 1960 m. kairiajame rūme (buvusioje oficinoje) įsikūrė Lietuvos Mokslų Aka demijos Botanikos, o dešiniajame — Zoo logijos ir parazitologijos institutai. Ark lidės pritaikytos laboratorijoms, žuvivai sos tvenkiniuose aklimatizuojamos kitų kraštų žuvys. PKI architektas A. Kuni gėlis parengė rūmų (oficinų) rekonstruk cijos projektą. Rekonstrukcija prasidėjo 1970 m. Pirmiausia buvo restauruotas dešinysis rūmas, 1976 m. — kairysis. At kurta laiptų turėklų inkrustacija, skliau tai, nišos. Buvusioje dvaro muziejinių eks ponatų saugykloje įrengta Posėdžių salė su XVIII—XIX a. gobelenais ant sienų. Kituose kambariuose eksponuojami seno viniai renesanso, rokoko, klasicizmo, am pyro ir kitų stilių interjero baldai, paveiks lai, šviestuvai ir kt. Čia stovi poeto Jurgio Baltrušaičio sofos, kėdės, pagamintos iš karelinio beržo, Sapiegų, Radvilų baldai. Verkių dvaro apstatymas neišliko. 1978 m. rūmai perduoti Mokslų Akademijai ir pa vadinti Mokslininkų rūmais. Iš senųjų Verkių dvaro pastatų išliko 19 (rūmai, malūnų, tvenkinių liekanos ir I. 1.). Visas buvusio dvaro ansamblis (dab. Naujųjų Verkių ir Verkių g.) paskelbtas r. r. architektūros paminklu. Architektas J. Bubnaitis centrinių rūmų rūsiuose nu matęs įrengti kavinę, o vėliau atstatyti ir visą pastatą. Nebe toks išvaizdus viršutinis parkas, bet jame auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai: pušys, eglės, skroblai, liepų alėjos. Yra medynėlių. Iš svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtina žemaūgė, tankiašakė paprastoji eglė. Jos šakos ligi žemės, stiebas kūgiška laja. Tokių eglių yra tik Kauno botanikos sode ir dar vie noje kitoje vietoje. Prie rūmų dailūs lenki mai maumedžiai (aukštis — 26 m, skers muo — 90 cm), sibiriniai maumedžiai že mesni (16 m) ir plonesni (55—80 cm).
Gausu liepų: didžialapių jų Tilta plattyphylios f. lacionata atmaina su giliai kar pytais lapais. Prie rūmų žaliuoja grakš čioji liepa, labai retos kalninės liepos (25— 50 cm skersmens, 16 m aukščio). Jos ša kotos, brandina riešutėlius (jų tėvynė — Siaurės Amerika). Pats didžiausias ir re čiausias parko medis — stambiavaisis ąžuolas. Jo lapai — 30 cm, o gilės — 2,5— 5 cm ilgio. (Stambiavaisį ąžuolą dar ga lima pamatyti Prienų raj. Jundeliškių k. ir Kaišiadorių raj. Bačkonių parke.) Par ke yra amerikinių, pensilvaninių uosių, pilkųjų riešutmedžių ir kitų medžių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. VILKPĖDĖS PARKAS (5 ha) — Vilniu je, ant kalvos tarp Savanorių prospekto ir Vilkpėdės gatvės. Senovėje ši kalvota vieta buvo vadi nama Vilkpėdės priemiesčiu. Vieni Vilk pėdės pavadinimą sieja su pasakojimu, esą čia daug kalvelių, panašių į vilko pėdą. Kiti — su čia buvusiu akmeniu. Pa sak legendos, senais laikais pragaro val dovas išsiuntęs velnią žmonių gundyti į pragarą. Darbas puikiai ėjęsis, ir velnias, pasivertęs vilku, pritūpęs ant akmens at sipūsti. čia jį angelas užklupęs ir taręs: „Jei toks galingas esi, tai sutrink į mil tus akmenį, ant kurio sėdi“. Velnias čiu pęs tą akmenį, gniuždęs, spaudęs, trynęs, bet neįstengęs sutrinti. Kadangi buvo vilku pasivertęs, tai akmeny ir liko vilko pėdos. Anot kito to padavimo varianto, velnių vadas Liuciperis siuntęs velnią žmonių gundyti. Sis pasivertęs žmogumi ir sėkmingai darbavęsis. Kartą išvydęs prie upelio besiganančią ožką. Panoręs ją suėsti. Tad pasivertęs vilku ir puolęs. Ožka leidusis bėgti akmens link. Velnias sumojęs, kad, jei ožka ant jo užšoksianti, nepačiupsęs jos. Tad padaręs akmenį minkštą, kad ši įklimptų. Tačiau persi gandusi ožka peršokusi akmenį, o velnias
397
Vilniaus centrinis parkas. XIX a. piešinys visomis kojomis j jį įsmigęs. Ir likusios vilko pėdos akmeny... 1859 m. akmenį aprašė publicistas ir archeologas A. H. Kirkoras. XX a. akmuo jau buvo dingęs. XIV a. Vilkpėdė priklausė didžiųjų kunigaikščių Panerių dvarui, o 1390 m. Jogaila ją skyrė Vilniaus kapitulai. XVI a. vilkpėdę valdė jėzuitai. Kelionių knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ Vilkpėdę aprašė V. Sirokom lė. Čia jis matęs karčemą, upelį ties da bartine šilumine elektrine, gražias kalvas, nuo kurių regėjęs nuostabius Vilniaus apylinkių vaizdus. Vilkpėdėje, maždaug dabartinės silikatinių plytų gamyklos te ritorijoje, XIX a. vilniečiams būdavo įren giama čiuožykla. Vilkpėdėje mėgo lan
kytis studentai. Ne kartą čia yra buvęs A. Mickevičius su draugais. XIX a. antrojoje pusėje į Vilkpėdę ėmė skverbtis civilizacija. 1862 m. per ją buvo nutiestas Peterburgo—Varšuvos geležinkelis, veikiai ant kalvos iškilo ge ležinkelio ligoninės korpusai. Jie tebestovi ir dabar. Vilkpėdės parkas — likučiai seno pu šyno, kuriame priaugo lapuočių medžių ir krūmų. Daugiausia čia vietinių rūšių medžių: pušų, kurių skersmenys siekia 40—50 cm, drebulių, klevų, beržų. Tebė ra baltųjų tuopų, mažalapių liepų alėjų fragmentų. Patys vertingiausi svetimžemiai parko medžiai — derančios sidab rinės liepos, augančios nedidelėje alėjoje ir pavieniui. Jos jau didelės, skersmuo —
398
Vilniaus centrinis parkas per 50 cm. 13 cm pločio lapai vėjyje bo luoja tarsi sidabras. Šios liepos atspa rios teršalams. Be to, auga dygiosios si dabrinės eglutės, uosialapiai klevai, aly vos, kaukazinės slyvos, vienas kitas totorinis klevas. Iš Vilkpėdės parko atsiveria graži pa norama į Lazdynus. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. VILNIAUS CENTRINIS PARKAS (53 ha) — teritorija tarp Aukštutinės pilies ir Arkikatedros Bazilikos ties Katedros aikštės riba, buvusiu ginklų arsenalu (dab. Taikomosios dailės muziejus) ir Vrublevskio gatve, taip pat Sereikiškių ir Kalnų parkai.
Vienas iš svarbiausių šio parko ob jektų— Aukštutinė pilis. XIV a. čia jau stovėjo medinė su akmeniniais ar mūri niais sutvirtinimais, o gal net mūrinė pi lis, kurią 1377, 1390 ir 1934 m. puolė kry žiuočiai, tačiau neužėmė. Nors plačiai paplitusi legenda apie staugiantį vilką ir Lizdeikos paaiškintą Gedimino sapną, tačiau dar neįrodyta, kad Gediminas tą pilį statė. Greičiausiai kažkokie įtvirtinimai čia buvę. Istorikai sutaria, kad, sunykus XIV a. piliai, XV a. pr. Vytautas ant dabartinio Pilies kalno pastatė naują stiprią pilį. Ją matęs pran cūzų riteris Ziliberas de Lanua rašė: “Pas kui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, ku rioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis,
399
žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio < ...> Pilyje ir jos kieme papras tai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dva rą ir savo būstinę“. Po 1419 m. gaisro, kurio metu sudegė Katedra, kunigaikščių rūmai ir Aukštutinė pilis Vytauto nuro dymu XV a. pr. atstatyta. Iškilo nauja gotikinio stiliaus pilis su rūmais kieme, gynybiniais bokštais. Rūmai, arba gyve namasis korpusas, buvo rytinėje dalyje. Pastatas gotikinio stiliaus. Salė skliau tuota. Įvažiavimas į pilį iš šiaurinės pu sės. Prie vartų stovėjo Sv. Martyno kop lyčia. Visus pastatus jungė gynybinės sienos. Rytiniame kalno šlaite tryško ir dabar tebesantis šaltinėlis. Jo vandeniu, matyt, gaivindavosi ir pilies gynėjai. Pi lies būta tvirtos, atlaikiusios daug priešo puolimų. Vėliau ji buvo apgadinta, o 1610 m. virto bajorų kalėjimu. Mat tuo metupilyspraradosvarbią strateginę reikšmę. XVIII a. pr. pilyje lankėsi rusų caras Petras I. Jo nurodymu 1705—1708 m. per karą su švedais ją bandyta atstatyti, ta čiau nei tada, nei vėliau tai nebuvo pada ryta, o XVIII a. pab., Lietuvą prijungus prie Rusijos, pilis visai užmiršta ir net naikinama kaip senosios valstybės garbės simbolis. Pagaliau, kai 1831 m. pilis tapo gynybinės sienos dalimi, vakariniame bokšte įsikūrė sargyba, o pietinis sunyko. 1837 m. tiesiant Peterburgo—Varšuvos telegrafo liniją, buvo nugriauti antras ir trečias vakarinio bokšto aukštai. Ant jų pastatytame neišvaizdžiame dviaukščiame statinyje įsikūrė telegrafo signalininkai. Kalnas tapo kariniu objektu. Pietinis bokš tas, saugojęs nuo galimo apšaudymo iš užnugario, išliko. Vakarinis sutrūkinėjo, o 1843 m. net pavirto. XIX a. vid. miesto dūmą kalną perdavė Karo ministerijos inžinerijos departamentui. 1887 m. kal nas įtrauktas į miesto poilsio parko sis temą. 1895 m. į kalną buvo nutiestas ke lias, sutvirtinti ir medžiais apsodinti šlai tai. Sustiprinti gyvenamojo korpuso pa
matai, sienos, suremontuotas vakarinis bokštas, nutiesti takai. Nuo 1896 m. no rintys įkopti į kalną mokėdavo 3 kapeikas (suaugę). 1930 m. medinis vakarinio bokš to antstatas nugriautas, architektai S. Lo rencas ir S. Narembskis 1939 m. vietoje ketvirtojo bokšto aukšto ir kūginės „ke purės“ įrengė apžvalgos aikštelę. Vokiečių okupacijos metais Pilies kal nas buvo paskelbtas draudžiama zona. 1960 m. vakariniame restauruotame bokš te įsikūrė Istorijos ir etnografijos mu ziejaus filialas. Ant kalno Žalgirio mūšio 550 metų proga buvo pastatytas pamink linis akmuo (tebėra). Ne mažiau svarbi ir Žemutinė pilis kalno papėdėje. Arti Žemutinės pilies, o gal ir jos vietoje jau I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo gyvenvietė. XI—XIV a. palei mediniais tašais grįstas gatves stovėjo mediniai, vėliau — mūriniai namai. Ma noma, kad šioje pilyje jau gyveno Min daugas. Žemutinė pilis apėmė didelę te ritoriją kartu su dabartine Katedros aikš te. Tikriausiai Mindaugas turėjo rūmus, kurių likučius aptiko tyrėjai buvusių Pio nierių rūmų kampe. Žemutinės pilies rū mus yra piešęs Pranciškus Smuglevičius. Rūmai renesanso stiliaus, triaukščiai, puošnūs. Juose apsigyveno 1544 m. at vykęs Lietuvos ir Lenkijos karalius Žy gimantas Augustas. Čia vyko literatūri niai vakarai, puotos, turnyrai, gyveno įvairūs didikai, tarnai. 1548 m. rūmų sodo koplyčioje Žygimantas Augustas slapta susituokė su gražuole Barbora Radvilaite-Goštautiene (1939 m. gatvė, supanti Že mutinių rūmų sodą, buvo pavadinta Bar boros Radvilaitės vardu). Po Žygimanto Augusto mirties Kunigaikščių rūmuose lankėsi Steponas Batoras, 1579 m. iškil mingai atidaręs Vilniaus akademiją, Vla dislovas Vaza. Žemutinę pilį XVII a. pr. remontavo flamandas architektas P. Nonhartas. Vladislovo Vazos laikais (1632—1648) rūmų kieme veikė teatras, kuriame vai-
400
Žemutinė pilis. XIX a. J. Ozemblovskio litografija dino gastroliuojančios trupės iš Veneci jos, Romos, Paryžiaus. XVII a. čia skam bėjo muzika, sklindanti parke. Rusijos kazokai, išlaikę miestą iki 1661 m., išgabeno iš Žemutinės pilies ir Kunigaikščių rūmų turtus. Per tas kauty nes Žemutinė pilis buvo taip sugriauta, kad neteko gynybinės reikšmės. Jos teritori joje buvo ir kitų statinių: Vyskupų rūmai, Vyriausias Lietuvos tribunolas ir kt., ku rie taip pat nukentėjo. Rusams darant įtvirtinimus 1836—1837 m., kai kurie iš jų buvo nugriauti. Žemutinė pilis kurį laiką stūksojo apgriuvusi, o 1802 m. baig ta griauti. Nuodugnūs Žemutinės pilies teritori jos tyrimai prasidėjo 1987—1988 m. Jiems vadovavo archeologai V. Raškauskas,
G. Stankevičius. Kunigaikščių rūmus nu matoma atstatyti ir įkurti juose Nacio nalinę galeriją. Tačiau tyrimai truks ne trumpiau kaip 10—12 metų. Svarbus Centrinio parko objektas — Katedra. Manoma, kad pirmoji čia buvo Mindaugo laikais statyta katedra, kurios pamatus ir grindinį aptiko Katedros ty rėjai 1987—1988 m. Anos katedros grin dys atsidūrė 2 m, o ties Vilnia — net 5— 7 m gylyje. Ten, kur stovi varpinė, jau tuomet buvo keturkampis gynybinis bokš tas. Vandens lygis buvo reguliuojamas užtvenkiant Vilnią. Todėl per karus Ka tedra būdavo apsemiama. Nugriautos Katedros vietoje Jogaila pastatė naują bažnyčią. 1387 m. prie jos veikė mokykla.
401
Katedroje palaidoti Jogailos brolis Aleksandras Vygantas (1392), Vytau tas (1430), Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis (1440), Švitrigaila (1452), Aleksandras Jogailaitis (1506) ir kiti didikai. Katedra ne kartą degė, griuvo. 1557 m. buvo perstatyta. L. Stuoka-Gucevičius parengė jos rekonstrukcijos projektą, ir 1783 m. buvo pradėti darbai, kuriuos 1801 m. baigė architektas M. Šulcas. Puošniame ir didingame klasicistinio stiliaus statinyje 1960 m. įsikūrė Paveiks lų galerija. 1988 m. Katedra grąžinta ti kintiesiems. Labai senas statinys — varpinė. Jos pamatai iškilo ant XIV—XV a. buvusio Žemutinės pilies gynybinio bokšto pamatų, minimų 1552 m. istoriniuose šaltiniuose. Bokštą rekonstravo architektas Anus: paaukštino, pritaikė varpinei. XVI a. pri statytas trečias aukštas, įkelti J. Delamarso varpai ir laikrodis. Dabartinis sto gas dengtas 1893 m. Kurį laiką per suiru tes laikrodis neveikė, varpai nemušė va landų. Varpinė vėl restauruota po Antro jo pasaulinio karo. Dabar čia įsikūręs ekskursijų biuras. Netoli Vilnios stovėjo iždui priklausęs ginklų arsenalas. Įdomu, kad ižde buvo saugomos LDK relikvijos: Gedimino ke purė, skeptras, kalavijas, vėliavos. Arse nale buvo masyvių akmenimis šaudančių patrankų (akmensvaidžių), vadinamų Vytautu, Augustu, Boba, Elgeta (lenkų kalba). Vytauto patranka svėrė 84 cent nerius. XVI—XVIII a. arsenalas rekon struotas, o 1780 m. K. Sapiegos lėšomis atstatytas. Vakarinis korpusas 1944 m. sudegė. Pagal architekto E. Purlio pro jektą arsenalas atstatytas, ir jame 1987 m. įsikūrė Taikomosios dailės muziejus. Vilniaus vaivada M. Oginskis ant senų nežinomo pastato pamatų XVIII a. pab.— XIX a. pr. pastatė naują arsenalą kari nėms reikmėms. Po Antrojo pasaulinio karo jame įsteigtas Lietuvos istorijos ir
etnografijos muziejus. Salia jo — pili ninko (horodničiaus) namas, statytas XV a. pab.—XVI a. pirmojoje pusėje. Nuo 1958 m. jis priklauso minėtam muziejui. Iki 1987 m. stovėję Pionierių rūmai — tai savitas XIX a. eklektiškai perstatytas namas. Jo sienose rasta labai senos sta tybos liekanų (sienos iš išorės — plytų, viduje — akmenų). Šioje teritorijoje buvo ir daugiau pa statų. Tai 1390 m. Vytauto statyta Onos bažnyčia, buvusi piečiau nuo dabarti nio Istorijos ir etnografijos muziejaus. 1551 m. Žygimantas Augustas ją nugrio vė ir toje vietoje pastatė renesanso sti liaus Sv. Onos ir Sv. Barboros bažnyčią. 1666 m. ji buvo nugriauta. Būta ir dau giau pastatų; jie vaizduojami senuose piešiniuose, miesto planuose. (Plačiau apie tai rašoma knygose „Vilniaus miesto istorija“, „Lietuvos pilys“, V. Kitkausko „Vilniaus pilys“ ir kt.) 1836—1837 m. nugriovus daugybę pastatų, buvusių Žemutinės pilies terito rijoje, liko didelė plynaukštė su Katedra ir varpine. 1903 m. Gedimino aikštėje buvo atidengtas Jekaterinos II pamink las (aut. M. Antokolskis). Prie paminklo suformuotas skveras. Buvo numatyta aikštėje pastatyti ir Lenkijos prezidento J. Pilsudskio, kuriam prezidentaujant Vilnius buvo užimtas lenkų legionierių, paminklą. Aikštė buvo tvarkoma 1937 m., tačiau dabartinis jos vaizdas susiforma vo 1942 m. (archit. V. Landsbergis-Žem kalnis) . Išlikę statiniai paskelbti r. r. istorijos ir architektūros paminklais. Šioje teritorijoje anksčiau augo miškai. Galbūt ošė ir ąžuolynas, kur buvo kū renama šventoji ugnis. Tačiau, kai Vilnius tapo gynybiniu punktu ir jame iškilo pi lys, kalvos, ant kurių stovėjo pilys, buvo plikos, be medžių. Tai atitiko jų gynybinę funkciją. Pirmosios tikros žinios apie šioje te ritorijoje buvusius želdinius siekia XVI a.
402
1 k . 4 r i
Arsenalas (dab. — Taikomosios dailės muziejus)
pradžią, kai čia karaliavo Žygimantas Augustas. Tuomet (apie 1546) palei Ku nigaikščių rūmus italų dendrologas J. Hortulanas įkūrė garsųjį sodą-parką. Jame buvo koplyčia, kurioje 1648 m. Žygiman tas Augustas susituokė su Barbora Rad vilaite. Parke buvo penki prijaukinti lokiai, liūtas, 10 kupranugarių. Skraidė papūgos, gegutės. Įrengta takų, alėjų, tvenkinių su žuvimis, tiltelių. Paviljonuose buvo laikomi vertingi eksponatai: ginklai, bran genybės, paveikslai. Šis parkas prie Vil nios tikriausiai prilygo kitų kraštų parkams-sodams. Galbūt jis pavaizduotas G. Brauno 1576 m. išleistame atlase? Pi lies kalno papėdėje vaizduojami medžiai. Nors po XVII a., kai čia jau nebuvo karalių, parkas kurį laiką dar žaliavo, tačiau ilgainiui sunyko visai. 1831 m. pra dėjus kurti Vilniaus tvirtovę, medžiai prie Vilnios buvo iškirsti. Prie Pilies kalno ir Vilnios žaliavo J. Civinskio sodas, kurį taip pat iškirto caro kareiviai. Keičiantis laikams, vilniečiai panoro turėti žalią atokvėpio salelę mūrų prista tytame mieste. 1879 m. Vilniaus miesto dūmą įsteigė Sodų komisiją, kuri turėjo rūpintis želdiniais. 1880 m. Pilies, Pliko jo, Stalo, Bekešo kalnų teritoriją, Bota nikos ir Bernardinų sodus bei skverą ties Katedra buvo nutarta paversti poilsio parkais. Buvo paskelbtas konkursas. Į komisiją įėjo ne tik miesto dūmos nariai, inžinieriai, provizoriai, bet ir žymūs so dininkai, dirbę Lietuvoje: H. Pažas (Pa ge), G. Kepė ir V. Veleras. Iki 1881 m. kovo mėn. buvo atsiųsti devyni projektai iš Maskvos, Varšuvos, Peterburgo ir kitų miestų. Pirmoji premija buvo pripažinta Vilniaus sodininkui E. Rutkovskiui. Šio projekto fragmentas išlikęs (žr. kn. „Ge dimino aikštė Vilniuje“, V., 1980, priedą). Antrąją vietą laimėjo M. Kamenskis iš Radzmino (netoli Varšuvos). Tačiau 1882 m. pavasarį ėmus tvarkyti Pilies
skverą, nebuvo atsižvelgta į tuos projek tus. Miesto inžinieriui F. Jasinskiui bei pakviestam iš Verkių kunigaikščio L. Vitgenšteino sodininkui H. Pažui buvo paves ta parengti naują projektą. Pirmiausia buvo kuriama parko dalis tarp Neries ir Katedros. 1 m gylyje buvo perkasta žemė. Ardydami akmeninį ke lią ir medinių sienų likučius, darbininkai surinko 163 m6 gerų plytų ir 84 nr5 grin dinio akmenų. Palei Nerį vietoj gatvės, dabar vedančios į Antakalnį, buvo suma nyta sodinti medžių alėją. Pilies skveras nuo Neries iki Katedros buvo įrengtas 1883 m. gegužės 1 d. Pasodinta alėjų, gėlynų, žalių vejų. Palei Nerį nuo Ža liojo tilto Vilnios link buvo suformuotas iš abiejų pusių medžiais apsodintas bul varas, dabar esantis Kalnų parko terito rijoje. Pilies skvere pasodinta apie 600 medžių, daug gėlių ir krūmų. Medžiai ir krūmai pirkti iš Vilniaus sodininko V. Velero, Rygos sodininko K. Vagnerio ir Varšuvoje iš brolių Bardečių. Tarpi ninkaujant H. Pažui, iš Paryžiaus ir Reno miestų gauta gėlių ir žolių sėklų. 1883—1884 m. buvo kuriama parko dalis tarp Katedros, Pilies gatvės ir Bo tanikos sodo. Si vieta buvo žemesnė, to dėl privežta žemių ir apie 1 m paaukš tinta. Pasodinta apie 300 medžių, gėlynų, vejų, nutiestos alėjos. Vietoj neprigijusių 1884 m. pavasarį buvo pasodinta 80 nau jų medžių. Ant takų papilta žvyro, pasta tyta 150 suolų, aptverta 850 m ilgio me talinė tvora, įrengti ketveri vartai ir dve jos durelės. Tvoros reikėjo ir tam, kad į Kalvarijas traukiantys maldininkai, ap sinakvoję prie Katedros, neištryptų gėlynų. 1895 m. Vilniaus durna svarstė Pilies tvarkymo projektą. Sodų komisija pateikė projektą, pagal kurį į Pilies kalną turėjo būti nutiestas 538 m ilgio magistralinis kelias, du mažesni keliukai, pakelėse pa sodinta piramidinių ąžuolų, krūmų, pa daryti dveji akmeniniai laiptai, kalno vir-
404
Vilniaus centrinis parkas. XIX a. J. Če chavičiaus nuotrauka šūnėje įrengtos dvi pavėsinės, du fontanai, sutvarkyti kalno šlaitai, kalnas aptvertas, o kalno papėdėje, prie Botanikos sodo ribos, pasodinta medžių alėja. Kalnas buvo baigtas tvarkyti 1896 m. gegužės mėn. Suaugusiems kalno lankytojams bu vo nustatytas 3 kapeikų mokestis. 1899 m. Rusijos imperijos miestai ren
gėsi minėti poeto A. Puškino 100-ąsias gimimo metines, todėl Vilniaus valdybos 1899 m. kovo 14 d. nutarimu Pilies skveras buvo pavadintas Puškino skveru. 1900 m. čia atidengtas A. Puškino biustas. 1910 m. skvere įrengtas fontanas. A. Puškino pa minklą nugriovė baltalenkiai, kai 1920 m. Lenkijos kariuomenė, vadovaujama ge
405
nerolo L. Želigovskio, užėmė Vilnių (1955 m. arčiau Pilies kalno buvo pasta tytas skulptoriaus B. Vyšniausko ir ar chitekto A. Nasvyčio sukurtas A. Puškino paminklas, 1993 m. išgabentas prie Puš kino muziejaus). 1904 m. buvo tvarkoma ir parko dalis, esanti tarp A. Puškino skvero, Pilies kalno ir Botanikos sodo. Šis plotas, privežus žemių, buvo sulygintas su A. Puškino skve ro lygiu. Praplatinta alėja, ėjusi nuo Di džiosios gatvės j Pilies kalną, nutiesta naujų alėjų prie kalno ir palei Vilnią. Alėjose ir takų pakraščiuose pasodintos 85 kininės tuopos ir 52 kaštonai. Pastaruoju metu parko dalies prie Pilies bei Istorijos ir etnografijos muzie jaus rekonstrukcijos projektą parengė architektai A. Grigaravičius, D. Juozėnas, S. Misevičius, G. Ruginis. Pilies želdinių restauravimo projektą parengė architek tas G. Laucius, dendrologas L. Čibiras. Kalne turėtų likti apie 500 vertingų me džių. Trečdalį menkaverčių želdinių nu matyta pašalinti. Žemutinėje parko da lyje auga per 50 medžių rūšių. Prie Istorijos ir etnografijos muzie jaus esančiame skvere išliko senų medžių: paprastųjų ąžuolų, klevų, mažalapių lie pų. Prie buvusių Pionierių rūmų auga drūta (95 cm) vinkšna. Auga ir svetimžemių medžių. Katedros aikštės pakraš tyje, netoli Vyskupų rūmų, auga dygiosios sidabrinės eglės, netoliese žaliuoja sibirinės pušys ir pilkieji kėniai. Prie muzie jaus — didžiosios melsvaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Šalia Katedros aikštės auga popieržievis beržas, 35, 40 cm skers menų raudonlapiai klevai. Gausu paprastųjų ir grakščiųjų liepų. Pilies kalno papė dėje auga tuopos, šalia B. Radvilaitės gatvės ošia baltosios, didžiosios 1,5 m drūtumo tuopos. Katedros aikštėje ža liuoja pensilvaniniai, paprastieji, žalieji uosiai. Jos pakraštyje rymo paprastasis svyruoklinis uosis nusvirusiomis šakomis. Iš krūmų auga sedulos, šeivamedžiai,
Sereikiškių parko kampelis raugerškiai, ptelijos, pūsleniai ir kt. 1973 m. Gedimino aikštėje buvo pasta tytas paminklinis akmuo, skirtas Vilniaus įkūrimo 650-osioms metinėms. Jis atga bentas iš grunto karjero, esančio Turgelių piliakalnio papėdėje (Vilniaus raj.). Aikštėje numatoma pastatyti Gedimino paminklą. Pilies kalną juosia takai, čia pat čiur lena Vilnia. Pilies skveras pietrytinėje dalyje ri bojasi su Botanikos sodu (dab. Sereikiš kių parku), kurio istorija ilga ir savita. Padavimai byloja, kad senovėje (XIII— XIV a.) čia augo saugomas šilas, iškirs tas 1387 m., Aukštaitijoje įvedus krikš čionybę. Dalis šilo buvo paversta didžio jo kunigaikščio pagalbiniu ūkiu. Kazimie ras tą teritoriją atidavė bernardinų vie nuolynui. Bernardinai ten pasistatė gy nybinio pobūdžio bažnytėlę, o kitą plotą pavertė sodu. XV a. ši vietovė imta vadinti Bernardinų sodu. XVI a. greta šio buvo Olizarų sodas. Prie Vilnios stovėjo ka rališkas malūnas, toliau — pirmoji Lie tuvos popieriaus dirbtuvė. 1524 m. Žygi manto Senojo pakviestas į Vilnių iš Kiunst-
406
Vilniaus botanikos parko globėjas prof. S. B. Jundzilas nachto (Šveicarija) atvyko meistras San Vernartas. Popieriaus dirbtuvė buvo pu siau valstybinė. Jos meistras San Vernar tas mokėjo mokestį ir davė duoklę. Pro fesoriaus K. Jablonskio nuomone, popierininkas vartojo atsivežtą vandenženklį (mešką). 1622 m. Vilniaus pilies inven
toriuje rašoma, kad toje vietoje, kur būta popieriaus dirbtuvės, stovi parako malū nas. Matyt, 1610 m. per didįjį Vilniaus gaisrą pirmoji popieriaus dirbtuvė sudegė. Antroji, taip pat prie Vilnios, stovėjusi kiek aukščiau, veikė XVII a. Apie Botanikos ir Bernardinų sodus
407
žinių išliko mažai. Botanikos sodas buvo įkurtas 1781 m. prie dabartinio Vilniaus universiteto rūmų (Pilies g. Nr. 22). Už darius Gardino medicinos mokyklą, pro fesorius Žanas Emanuelis Ziliberas tais metais perkėlė iš Gardino į Vilnių deko ratyvinius augalus, atsivežė herbariumų, kitų eksponatų. Profesorius Georgas Forsteris 1787 m. gavo naują sklypą sodui prie Vilnios. Žinoma, kad 1802 m. profe sorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas, palaikomas Vilniaus vyriausiosios mokyk los rektoriaus M. Počobuto, dabartinio Sereikiškių parko teritorijoje įkūrė naują botanikos sodą, kuris buvo pavadintas S. B. Jundzilo sodu. Vilnios slėnis pasikeitė: atsirado til telių, pastatyta pavėsinių. XVIII a. per Botanikos sodą čiurleno upelis, buvo iš kasta tvenkinių, kanalų. Stovėjo mūrinė elektrinė, kurios energija buvo apšvie čiamas sodas. Upelis tekėjo ir per didįjį tvenkinį; be šio, buvo dar trys mažesni tvenkiniai. Apskritai sodo vieta buvo šal tiniuota. Medžiai augo grupėmis ir pas kirais masyvais. Sodas neturėjo ryškaus stiliaus. Augalų kolekcija neatsiliko nuo kitų Europos sodų. Augalai buvo vežami iš Amerikos, Australijos, Kinijos. Muzie juose buvo surinkta mineralų kolekcija, įrengtas Zoologijos kabinetas. 1802 m. sode augo 1049, 1810 m. — 2872, 1818 m. — 4366, 1824 m. — 6566 rūšių augalai. Vertingesnius augalus sodas parduodavo arba dovanodavo žmonėms, šitaip platindamas introducentus. Artėjant 1831 m. sukilimui, Vilniuje buvo numatyta statyti tvirtovę. Į jos teri toriją įėjo ne tik Plikasis kalnas, plotai dešiniajame Neries krante, bet ir dalis Botanikos sodo. Aplink visą šią teritoriją turėjo būti iškasti aštuonių pėdų gylio (pėda — 30,48 cm), 15 pėdų pločio grio viai, už jų supilti 15,5 pėdos aukščio ir 15—20 pėdų pločio pylimai. Numatyta įrengti pylimus patrankoms, be to, juos velėnuoti. Botanikos sodo buvusių įtvir
tinimų plotas — 284 m2. Per Vilnios at šaką buvo pastatytas kabantis tiltas. Bo tanikos sode įrengti apkasai ir septyni pylimai patrankoms. Buvo numatyta nu griauti 32 namus. 1836 m., nors 1831 m. sukilimo neramumai buvo praėję ir Ru sijos imperijos caras sutiko atiduoti tą plotą, jį gavusi Vilniaus medicinos-chi rurgijos akademija savo jėgomis turėjo užversti pylimus, išlyginti žemę ir aptver ti tvora. Sodinti medelius ir krūmus caras neleido. 1835 m. Botanikos sode buvęs namas paverstas kareivinėmis. Be to, so das nukentėjo nuo stichinių nelaimių. An tai 1837, 1845 ir 1846 m. smarkūs pava sario potvyniai apgadino pylimus. 1845 m. balandžio 5 d. Neries vanduo pakilo be veik 5 m ir išsilaikė 8 dienas. Patvinusi Vilnia užliejo beveik visą Botanikos sodą, net didžiumą tvirtovės, esančios ne tik Botanikos sodo teritorijoje. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. siautėjo didžiulė audra, išsiliejo iš krantų Neris ir Vilnia, vėjas rovė ir laužė medžius, nuo liūčių pylimai buvo paplauti. Šios stichinės nelaimės, galima sakyti, išėjo Botanikos sodui į gera. Caro specialistai, apžiūrėję smar kiai sunaikintus tvirtovės pylimus ir ka nalus, 1848 m. nutarė grąžinti juos Bo tanikos sodui, kadangi jų būklė buvo be viltiška. Prieš tai jie dar turėjo tą teri toriją išlyginti. Taigi 1848 m. Botanikos sodas vėl padidėjo. 1870 m. potvynis apardė karališkąjį malūną, ir buvo nutarta jį nugriauti. Kar tu buvo išardyti ir Vilnios šliuzai, vanduo turėjo būti nukreiptas ne į atšaką-kanalą, bet į upės vagą. Tuo metu Vilniaus gene ralgubernatoriui A. Potapovui kilo min tis sujungti Bernardinų ir Botanikos so dus su Pilies skveru. 1870 m. Vilniaus gubernijos architektas N. Čiaginas paren gė tokį projektą, pagal kurį numatyta pakeisti Vilnios vagą, užpilti kairiąją at šaką-kanalą ir sujungti sodus su sodeliu, buvusiu prie Katedros. Tų planų caras nepalaikė.
408
Kurį laiką Botanikos sodas priklausė generalgubernatoriaus rūmams, miestui jis atiduotas tik 1864 m., tačiau vilniečių poilsiui nebuvo pritaikytas. 1878 m. Vilniaus tvirtovė buvo pa naikinta. XIX a. buvo tvarkomi tvenki niai, prie Vilnios tiesiami takai, sodo vi duryje — kelios alėjos, sodinami vaisme džiai. Palei Vilnią sužaliavo medžiai, to liau — medžių masyvėliai. 1842 m. Botanikos sodas nustojo gy vuoti, nes buvo uždaryta medicinos chi rurgijos akademija. Jis buvo netvarkomas ir tapo viešas. 1880 m., kaip minėta, buvo paskelb tas sodo tvarkymo projektų konkursas. Sodų komisija nutarė Plikojo, Stalo, Be kešo kalnų ir Botanikos sodo teritorijoje kurti parką taip, kad j jj būtų galima įva žiuoti iš Antakalnio. Buvo manoma pa statyti kavinių, restoraną, estradą, o Ber nardinų sode įkurti medelyną, nes mede lius ir gėles vežti iš Rygos ir kitų miestų buvo brangu. Tačiau Botanikos sodas buvo sutvar kytas tik XIX a. pab.—XX a. pr. pagal dailininko A. Strauso projektą. Sodas formuotas peizažiškai: sodinamos medžių grupės, tiesiami vingiuoti takai, pagrin dinėse alėjose sodinami kaštonai (šaltą 1940—1941 m. žiemą jie iššalo). Iki Pir mojo pasaulinio karo veikė vasaros te atras, restoranas, keli paviljonai, du fon tanai, kvailių ir vadinamosios Vakarų mugės. Bernardinų sodas augęs ten, kur dabar Maironio gatvė, visai arti Pilies skvero, ir laikytas miesto parko dalimi. Dar XIX a. per Bernardinų sodą buvo nutiesta gatvė (dab. Maironio). Soduose vyko pasilinksminimai. Pvz., 1890 m. Rusijos caro vardadienio proga surengtas didelis nemokamas pokylis. Švietė keli tūkstančiai lempučių, žvakių, bengališkų ugnelių, kurhauze degė dervos statinės, grojo pulko orkestras. Tokių švenčių būdavo ir daugiau. Prie Botanikos sodo buvo Botanikos
Vilniaus centrinio parko pavėsinė gatvė, kurioje namai buvo statyti pagal 1875 m. caro patvirtintą projektą. 1893 m. šia gatve nutarta įrengti arklinio tram vajaus liniją, jungiančią Užupį, Jurgio (dab. Gedimino) prospektą su Lukiškių aikšte. Pasitaikydavo ir savivalės. Antai žemės sklypus tarp Pilies skvero ir Bo tanikos sodo prisijungė Botanikos sodo nuomininkas pirklys I. Suminąs. Sodas buvo paverstas poilsio vieta su vasaros teatru, atvira estrada, restoranu. Tik 1904 m. pavyko iš generalgubernatoriaus dvylikai metų išnuomoti šį plotą. Teritorija buvo prijungta prie buvusio A. Puškino skvero. 1904 m. praplatinta alėja nuo Didžiosios gatvės Pilies kalno link. Sa lia įėjimo į Botanikos sodą buvo įrengtas vaikų sodelis. Jis buvo nuomojamas, lan kytojai mokėdavo po 20 kapeikų. 1912 m. pradėta pirmosios vandenvie tės statyba Vilniuje, Sereikiškių parke. Beje, ji veikia ir dabar. Išlikę senųjų Botanikos ir Bernardinų sodų atvaizdai: piešiniai, nuotraukos. Žinomas J. Marčevskio paveikslas „Ber nardinų sodas“ (1868), K. Račinsko gra viūros „Botanikos sodas“ (XIX a. pr.) ir
409
s
Pilies kalnas nuo Neries. XIX a. J. Če chavičiaus nuotrauka „Pilies kalnas nuo Bernardinų sodo“ (XIX a. pirmoji pusė), du K. Rusecko pa veikslai „Bernardinų sodas“ ir „Botanikos sodas“ (XIX a.), V. Sledzinskio (1886) bei I. Trutnevo tapyti paveikslai „Bernardinų sodas“. XIX a. Botanikos sodą tapė M. Pši bilskis ir kiti. Šių paveikslų reprodukci jas galima pamatyti J. Vilčinskio „Vil niaus albume“ ir kituose leidiniuose; be to, yra paveikslų Vilniaus dailės muzie jaus kolekcijose. Išliko ano meto nuotrau kų. 1863 m. Vilniuje J. Čechavičius ati darė fotoateljė. Leidinyje „Gedimino aikš tė“ (spaudai parengė F. Sliesoriūnas.— Vilnius, 1980) įdėta XIX a. antrosios pu
sės Botanikos sodo vartų ir Botanikos sodo su šiltnamiais nuotraukų. XIX a. pab. abu sodai — Bernardinų ir Botanikos — jau vadinami Pilies skveru ar net parku. Jis buvo skirtas viešiems renginiams, poilsiui. Savo stiliaus parkas nepakeitė. Po Antrojo pasaulinio karo vietovė smarkiai pasikeitė ir buvo pava dinta Jaunimo sodu. Restauruoti vartai, pastatyta estrada, nutiesta alėjų, paso dinta medelių ir krūmų. 1955 m. ėmė veik ti „Vasaros“ kino teatras, šokių paviljonas. Salia kino teatro — vaikų miestelis su žaidimo įrenginiais. Be to, įrengta lauko teniso aikštelė ir t. t.
410
1977 m. buvo paskelbtas Jaunimo sodo tvarkymo konkursas. Dabar sodas vadi namas Sereikiškių parku. Jis išsaugojo peizažinį planavimą, nors yra šiek tiek ir geometrinio plano elementų (tiesių alėjų). Išliko medžių grupių ir išretėjusių medynėlių: beržų, klevų, skroblų, šermukš nių, uosių. Introdukuotų augalų kur kas daugiau. Prie baseino žaliuoja papras toji lizdinės formos eglė, toliau — vaka rinės tujos, uoginis kukmedis, baltieji ir baltieji svyruokliniai gluosniai, grupelė amūrinių kamštenių, kurių skersmuo — 45 cm, o aukštis— 12 m. Rudenį ypač dailūs ginaliniai, totoriniai klevai. Žaliuo ja 36 metų amžiaus platanalapių klevų medynėlis. Rymo trijų rūšių liepos: grakš čiosios, didžialapės ir paprastosios. Ta čiau pats įspūdingiausias parko medis — maždaug 400 metų ąžuolas (skersmuo — 1,6 m), šlamantis netoli Dailės akademi jos. Jis galėtų būti paskelbtas gamtos paminklu. Sodą puošia krūmai: sausme džiai, svarainiai, pūsleniai, gudobelės. Į Centrinio parko teritoriją įeina ir Kalnų parkas (30 ha), išsidėstęs tarp T. Kosciuškos, Olandų ir Krivių gatvių bei Vilnios. Parko teritorijoje yra stadio nas, Dainų slėnis, vidurinė mokykla. Parko želdiniai išsidėstę tarp Plikojo kalno, esančio parko viduryje, Stalo kal no, esančio arčiau Olandų gatvės, Gedi mino kapo kalno, prie Krivių gatvės, ir Bekešo kalno, prie Vilnios. ši teritorija žiloje senovėje buvo ap augusi miškais. Prie Bekešo, Plikojo kal nų ir Dainų slėnio kadaise stovėjo Krei voji medinė pilis, kurią kryžiuočiai 1390 m. sudegino. XIV—XV a. čia būta sodyb vietės. Antakalnio pavadinimas byloja, kad vietovė yra ant kalno. Žygimanto Kęstutaičio valdymo metais (1432—1440) An takalnyje, Viršupyje, stovėjo jo vasaros rezidencija, kurią iš visų pusių supo miš kas. Prie rūmų buvo žvėrynas, tvenkiniai su žuvimis. (XVII a. Antakalnyje, prie Sapiegų rūmų, žinomas žvėrynas.) 27 *
411
Tuo metu, kai stovėjo Kreivoji pilis, kalnai buvo pliki. Vėliau jie apaugo me džiais. Nežinia, kaip anksčiau buvo va dinamas Bekešo kalnas. O šio keisto pa vadinimo istorija susijusi su Kasparu Be kešu — Vengrijos Fogarašo pilies savinin ku, kuris 1571 m. susikovė su šios srities vaivada Steponu Batoru ir kovą pralaimė jo. 1576 m. S. Batorui tapus Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, K. Bekešas su savo jaunesniuoju broliu Gabrielium atvyko į Krokuvą pas karalių ir paprašė priimti jį tarnauti kariuomenėje. S. Batoras paskiria K. Bekešą samdytos vengrų kariuomenės artilerijos ir pėstininkų vadu, o jo brolį Gabrielių — raitelių kariuomenės vadu. 1579 m. S. Batoras ir jo bičiuliai Bekešai atvyko į Vilnių. Iš čia nujojo į Gardiną medžioti, puotauti. Tačiau K. Bekešas, susirgęs sunkia liga, 1580 m. Gardino pilyje mirė. Velionis buvo arijonas, todėl kunigai atsisakė laidoti jį katalikų kapi nėse. Buvo nuspręsta laidoti Vilniuje, kurį K. Bekešas labai mėgo, ant kalno, šalia anksčiau čia palaidoto vengrų pul kininko Mikalojaus Valašo. Antkapinis paminklas — aštuonkampis bokštas ir įamžinti K. Bekešo žodžiai: „Dangaus nereikalauju, velnio nebijau“. Nuo tų lai kų kalnas imtas vadinti Bekešo kalnu. 1838 m. gegužės 12-osios rytą dalis kal vos su dalimi K. Bekešo paminklo atski lo ir nusirito žemyn. Vilniaus karinės įgu los kareiviai, tvarkydami kalvą, rado Be kešo kepurės likučius ir kaukolę. Radinį atidavė kapitonui Jonui Juknevičiui, o šis — Vilniaus senienų muziejui. 1843 m. nugriuvo likusi kalno šlaito dalis su pa minklo likučiais. 1831 m. Rusijos caro nurodymu Vil niuje statoma tvirtovė, kurios projekte numatyta tris medinius kryžius, buvusius ant Plikojo kalno, perkelti ant kitų kalvų. Kalne pastatytas blokhauzas, o jam šil dyti išmūrytos keturios rusiškos krosnys. Ant kalno užtempta dešimt iš Daugpilio, Rygos ir kitų miestų atvežtų patrankų,
Trijų Kryžių kalnas senovėje sargybai įkopti j Plikąjį kalną padaryti laiptai. 1837 m. birželio 25 d. iš Petrogra do buvo atvežta vėliava. Ši Vilniaus tvir tovės vėliava virš blokhauzo ant stiebo iškabojo iki 1858 m. (tais metais perkelta ant Vilniaus Aukštutinės pilies bokšto) Artėjo 1863 m. neramumai. Buvo su tvirtinti Plikojo kalno pylimai, o nugrio
vus blokhauzą, 1300 jo pamatų plytų pa naudota mediniam barakui. Pastatų lan gai buvo užmūryti, kareiviai lūkuriavo pasirengę. Tik 1865 m. pralaimėjus suki limui, medinis barakas ant kalno buvo nugriautas, išluptos langų plytos. Lietuvos metraštyje (Bychovco kroni koje) yra legenda apie tai, kaip Lietuvos
412
Trijų Kryžių kalnas dabar didysis kunigaikštis Algirdas kartu su Vilniaus vaivada P. Goštautu jojo j žygį prieš Maskvą. Vilniuje sukilę pagonys atėjo prie pranciškonų vienuolyno, suėmė septynis vienuolius ir sukapojo. Kitus septynis pririšo prie kryžių ir paleido Ne rimi plaukti j vakarų pusę, iš kur jie buvo atvykę. Si legenda buvo gaji, tad 1616 m. atsirado mediniai kryžiai. Lenkų istorikas K. Chodnickis ir lietuvių istorikas V. Gi džiūnas mano, kad legendos pagrindą su darė tikri įvykiai, tačiau jie buvę ne Algir do, bet Gedimino laikais. Pasak XIV a Generolų (Pranciškonų ordino) kro nikos, rašytos apie 1369 m., XIV a. į Vil nių skelbti krikščioniškojo tikėjimo atvyko pranciškonai Martynas ir Ulrichas. Gedi minas, pralaimėjęs Galalaukio mūšį, su
manė krikštytis. Buvo pakviesti vienuo liai iš Čekijos ir Vengrijos. Tam tikslui 1341 m. buvo pasiųsta vienuolių j Lie tuvą. Tačiau pagonys lietuviai juos su ėmė ir pristatė Gediminui. Šiam teko juos nužudyti, tačiau pagonių pasitikėjimo neatgavo. Tais pačiais metais Gediminas buvo nunuodytas. Čekijos karaliaus istoriografas Benešąs Veitmiliškis rašo, kad 1341 m. Gediminas pasikvietė 10 kunigų ir daugybę krikščionių, norėdamas priim ti krikščionių tikėjimą, bet savieji kuni gaikštį nunuodiję. Jei tikėtume kronika, turėtume manyti, kad Gediminas žuvo ne ties Veliuona, kaip rašoma istorijos kny gose. Beje, XIV a. Generolų kronika mini tik tris žuvusius vienuolius, tačiau ma noma, kad iš tiesų Vilniuje buvo nužu-
413
Vingio parkas. XIX a. piešinys dyta 14 pranciškonų vienuolių. Tris nu kankintuosius XVI a. pr. minėjo Vilniaus bernardinų gvardijonas Jonas iš Komarovo. Pirmieji kryžiai iškilo 1616 m., o 1740 m. buvo atstatyti. Iki 1869 m. stovėjo trys kryžiai. Beje, trys kryžiai buvo ir Vilniaus miesto simbolis. XVII a. buvo jau 7 kryžiai. 1916 m. iškilo betoninis skulptoriaus Antano Vivulskio Trijų kry žių paminklas. Jo apatinėje dalyje buvo lotyniškas įrašas apie tai, kad ant kalno prie kryžių buvo prikalti 7 pranciškonų vienuoliai kankiniai. Nurodyta kryžių statymo data. 1950 m. šie kryžiai buvo nuversti ir užkasti Plikajame kalne. 1988 m. atkasti ir 1989 m. birželio 14 d. atstatyti. Skulp tūros atstatymo darbams vadovavo H. Šilgalio architektų grupė. Jai talkino skulp torius V. Vildžiūnas, mokslinis bendra
darbis V. Daugudis. 1988 m. rudenį žmo nės ant Trijų kryžių kalno pastatė tris medinius kryžius. Ant vieno — užrašas: „Eidamas tolyn, atsigręžk ir įsiklausyk, ar neverkia Lietuva“. Kalnų parko objektai bei Plikasis, Be kešo ir kiti kalnai išliko dailininkų dar buose. Išliko J. Ozemblovskio graviūra „Pilies, Trijų kryžių ir Bekešo kalnai“, įdėta į rašytojo J. Kraševskio knygą „Vil nius nuo jo pradžios iki 1750 m.“, išleistą 1840—1842 m. Šias vietoves tapė J. Peška. Jo akvarelė „Trijų kryžių ir Bekešo kalnai nuo Pilies kalno pusės“ buvo spausdinti dienraštyje „Kurier Wilenski“ (1837.III.4). Be to, yra P. Smuglevičiaus (1745—1807) Plikojo kalno akvarelė, M. E. Andriolio, B. Podbielskio XIX a. Bekešo kalno vaizdai. Karolis Račinskis (1799—1860) piešė Centrinį parką. XIX a. Botanikos sodo teritorija iš
414
siplėtė ir už Vilnios, palei Plikojo kalno pietvakarinį šlaitą. Tai liudija J. Čecha vičiaus nuotrauka. XIX a. prie šio kalno buvo įsikūręs Bajorų klubas. Prie Pilies (Gedimino) ir Bekešo kalnų XIX a. buvo sodeliai. 1931 m. Vilniaus universiteto gamti ninkų rūpesčiu erozinis kalvynas su Stalo, Plikuoju ir Pilies kalnu paskelbti vals tybės saugomais. Kalnų parke medžiai augo ne nuolat. Dabar daugumai jų 70—130 metų. Da lis išlikusių didelių tuopų galėjo būti so dintos XIX a. gale įrengiant bulvarą. Kiti sumedėję augalai įveisti 1955 m. Parke ypač gausu pušų ir jaunuolynėlių. Šlama gražūs beržai, virpa drebulės, pavasarį šlaitus baltai išpuošia žydinčios miškinės obelys ir paprastosios kriaušės, putinai, kiti medžiai. Yra ir atvežtinių medžių. Išvaizdžios, drūtos (per 1,4 m) balzaminės, berlyninės ir juodosios tuopos bei jų piramidinė atmaina. Jų išlakūs kamienai tarsi paaukština įspūdingas Vilniaus kalvas. Pavasarį čia geltonuoja blindžių ka čiukai, kvepia alyvos, žydi raukšlėtieji erškėčiai, baltauogės meškytės, dygliuo tieji šaltalankiai bei kiti krūmai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gam tos paminklų. VINGIO PARKAS (160 ha) — Vilniuje, Neries vingyje. Dabartinis Vingio parkas, anksčiau vadintas tiesiog Vingiu, priklausė Radvi loms (XV—XVI a.). Vingio miško pakraš tyje Radvilos turėjo žvėryną. XVI a. pab. S. Radvila Vingį perleido jėzuitams, kurie čia pasistatė rūmus, sutvarkė aplinką, pri sodino daržų. XVIII a. pr. jie perstatė rūmus, aptvėrė juos tvora. Tvoros nišos buvo puoštos freskomis, vaizduojančio mis vaisius ir gėles. Beje, dalis mūrinių tvorų išliko, tačiau freskų nebėra. XVIII a. pietvakarinė Vingio miško dalis buvo su
planuota taisyklingai, su tiesiomis spin dulinėmis linijomis — alėjomis. Pagrin dinė alėja (ten, kur dabar raistelis) ėjo pro Vingio rūmus ir suko prie Neries, ku rioje tuomet buvo trys salelės. Pro tven kinį įvairiomis kryptimis vedė 7 alėjos, į rytus ir šiaurės rytus nuo rūmų sodo plytėjo didelis plikas laukas. 1796 m. dabartinės M. K. Čiurlionio gatvės gale, parko pakraštyje, buvo pa statyta klasicizmo stiliaus koplytėlė, ku rioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus gubernatoriaus N. Repnino žmona. Spė jama, kad koplytėlės autorius — L. Stuo ka-Gucevičius. Išliko XVIII a. sodinta (per 200 metų) liepų alėja. Tebėra apie 1880 metus statyti pastatai. 1773 m., kai buvo panaikintas Jėzui tų ordinas, Vingis atiteko vyskupui I. Ma salskiui. Tais metais Vingyje jau veikė (M. Knakfuso projektuotame pastate) pa rapijų mokyklų mokytojų seminarija. Vė liau Vingį valdė Potockiai, Zubovai, o XIX a. pr. jį nusipirkęs Vilniaus gene ralgubernatorius L. Benigsenas kapita liškai pertvarkė rūmus (padidino, išpuo šė). Čia dažnai vykdavo puotos, kuriose net kelis kartus dalyvavo Rusijos impe ratorius Aleksandras I. Vingyje būdavo rengiami kariuome nės paradai, medžioklės. Išliko paveiks lų, vaizduojančių per medžiokles ten pa statytas palapines, medžioklinius šunis, medžioklės pareigūnus. L. Tolstojus ro mane „Karas ir taika“ rašė, kad 1812 m. Aleksandras I daugiau kaip mėnesį viešėjo Vingyje. 1812 m. birželį buvo nutarta ten surengti didelę puotą, į kurią buvo pak viestas ir caras Aleksandras I. Tačiau paaiškėjo, kad visi svečiai netilps. Suma nyta statyti paviljoną. Jo projektavimas ir statyba buvo patikėta Vilniaus univer siteto profesoriui M. Šulcui. Deja, pas kubomis statytas paviljonas, likus valan dai iki puotos pradžios, nugriuvo. M. Šul cas 1812 m. birželio 20 d. nusiskandino Neryje. Vis dėlto balius įvyko, tačiau jo
415
Medžioklės, skirtos Rusijos carui Alek sandrui I, vaizdai Vingio parke. XIX a. piešinys nuotaiką sudrumstė pasiuntinių žinia, kad Napoleonas persikėlė per Nemuną. Napoleono kariuomenė, užėmusi Vil nių, Vingyje įrengė ligoninę, tačiau ji sudegė kartu su ligoniais. 1812 m. už 12 tūkst. dukatų Vingį iš Benigseno nusi pirko caras Aleksandras I. Vingį prižiū rėjo Vilniaus policmeisteris. Kadangi rū muose nuolatos nebuvo gyvenama, jie nyko. XIX a. Vingio parką nupiešė daili ninkas A. Zametas („J. Vilčinskio al bumas“). 1867 m. triaukščiai Vingio dvaro rū mai jau buvo sugriuvę. Dvaro žemės pra dėtos nuomoti diduomenei. Pradėti sta tyti turtingųjų vasarnamiai, ir XX a. pr. Vingis tapo Vilniaus priemiesčiu. 1905 m. laikraštyje „Naujoji Rusija“ buvo išspaus
dinta žinutė, kad Vingio nuomininkas (1900—1912) Kozlovskis aptvėrė visą Vingio mišką ir kasmet gauna daug pa jamų. Vilniaus rūmų turto valdytojo kan celiarija, svarsčiusi Vingio parko būklę, pažymėjo, kad čia labai plūsta žmonės, ganomi gyvuliai, todėl medžių šaknys nutryptos ir sužalotos, atsirado daug sau suolių. Tad Kozlovskis buvo įpareigotas Vingį aptverti ir lankytojus leisti tik su bilietais. Vilniaus generalgubernatoriaus kan celiarijoje bilietas į Vingio parką visam sezonui suaugusiam asmeniui kainavo 1 rb, šeimai — 5 rb. Vaikai iki devynerių metų bilietus pirkdavo prie įėjimo į parką už 5 kp. Važiuotiems ir raitiems pasiro dyti parke buvo uždrausta, [rengti ketveri vartai, prie kurių stovėjo sargai pil-
416
Vingio parkas žiemą kos gelumbės uniformomis. Vyriausiasis prižiūrėtojas turėjo revolverį. Prie vartų buvo laikomos skundų knygos ir bilietai. Taisyklės draudė parko lankytojams kur ti laužus, žaloti medžius ir lizdus, trypti žolę, vaikams žaisti ne tam skirtose vie tose. 1909 m. Vilniaus vidurinių mokyklų, mokymo įstaigų moksleivių fizinio auklė jimo draugija Vingio parke įrengė žai dimo aikšteles. Čia vykdavo sporto ir ka rinės šventės, prekybininkai rengdavo laikinas muges. O dvarininkė J. Senkevičienė prie Neries buvo įrengusi vyrų ir moterų maudykles. Lietuvos Mokslų Akademijos Centri nės bibliotekos rankraščių skyriuje sau gomas žymaus miškininko P. Matulionio,
1912 m. dirbusio miškotvarkininku-revizoriumi, parko aprašymas. Iš to dokumen to matyti, kad 1900 m. parko pajamos buvo 4679 rb: 879 rb — už ariamas že mes, daržus, mišką, 1100 rb — už parduo tą medieną, 1600 rb — už įėjimą ir t. t 1 dešimtinė miško duodavo 30 rb pajamų, o žemės ūkis — 19 rb. Tais pačiais me tais parkas turėjo 2394 rb išlaidų: dvie jų eigulių, šešių sargų išlaikymui vasarą, miško darbams, tvorai. Taigi grynos pa jamos iš vienos dešimtinės siekė: miško — 20 rb, fermos — 14 rb. Mat pagal sutartį Kozlovskis čia laikė gyvulių fermą. 1912 m. sąmatoje buvo numatyta gauti 5115 rb pajamų. Vingyje buvo Smito plytinė, nu matyta įveisti medelyną, daigyną, pasta tyti suolų ir kt. Parke buvo pušų, ku
417
rioms, P. Matulionio nuomone, buvo 200— 250 metų. Minimas dokumentas pateko į Centrinę biblioteką iš J. Basanavičiaus rankraščių rinkinio. 1915 m. Vingio parko pakraštyje, tarp Neries ir dabartinės M. K. Čiurlionio gat vės, buvo įrengtos gražiai apželdintos kapinės. Vingį mėgo J. Basanavičius, M. K. Čiurlionis, A. Mickevičius, A. Vienuolis, J. Žemaitė. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vingio parkas nukentėjo ir buvo perduotas Vil niaus universitetui. 1920 m. Vingyje, prie Neries, įkurtas 2,5 ha botanikos sodas. Dabar šiltnamiuose auginama per 5 tūkst. rūšių augalų: bananų, palmių, abrikosų, žolinių augalų, yra didelis de koratyvinių ir vaistinių augalų skyrius. Prieš keletą metų botanikos sodą ėmus kurti Kairėnuose, čia liko tik jo skyrius. Po Antrojo pasaulinio karo Vingio parkas patvarkytas, nutiesta daug takų. 1960 m. pastatyta estrada, kurioje gali tilpti 30 tūkst. žmonių. 1989 m. čia vyko tarptautinė Oro balionų šventė. Pasta tuose rengiamos parodos. 1946 m. buvo nutiestas 3 km siaurasis vaikų geležin kelis. Vėliau pastatyta kavinė „Lakštin gala“, 1960 m. — stadionas ir laikinų pa viljonų. Planuota čia kurti studentų mies telį su naujais universiteto rūmais, ben drabučiais, gyvenamaisiais namais. Par ke pasodinta naujų želdinių. Tačiau Vin gio parkas turi ir problemų. Gamyklos ir fabrikai teršia orą, todėl džiūsta seni medžiai, daugiausia pušys. 1984 m. Vil niaus universiteto Gamtos fakulteto geo grafai tyrė rekreacinę parko digresiją ir nustatė, kad beveik, pusės parko terito rijos miško biocenozė yra nualinta la biau nei natūraliai galėtų atsikurti. Parke yra vertingų rūšių medelių ir krūmų: kėnių, pocūgių, maumedžių, eg lučių ir kt. Tie sklypai aptverti. Kita te ritorija skirta parko lankytojams. Bota nikų duomenimis, parke yra 26 vietinių
Takas į Vingio parko estradą rūšių medžių ir krūmų. Daugiausia čia pušų. Kai kurioms jau per 300 metų. Gau su eglių, jaunų ąžuolų, beržų. Parko pa kraščius puošia ievos, kriaušės, laukinės obelys. Be to, yra vinkšnų, guobų. Per 50 introdukuotų rūšių ir formų puošia parką. Auga gražus baltųjų (kanadinių) eglių medynėlis. Prie botanikos sodo bo luoja dygiosios eglės. Pasodinta Bankso ir kalninių pušų. Žaliuoja Sukačiovo, eu ropiniai, sibiriniai maumedžiai, melsvosios ir pilkosios pocūgės. Pietiniame parko pakraštyje ošia Lietuvoje retokai augi nami šiauriniai ąžuolai. Gausu ginalinių, totorinių, sidabrinių, platanalapių, uosialapių klevų. Auga trijų rūšių liepos: grakš čiosios, didžialapės, paprastosios. Veši raugerškiai, gudobelės, šermukšniai. [ parko medžius įkelta paukščių inkilų. Vingio parkas nuolat papildomas naujo mis augalų rūšimis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų. VYŽULĖNŲ PARKAS (15 ha) — Paber žės apylinkėje, Vyžulėnų vienkiemyje. Vyžulėnai — dvarvietė. XX a. pr. pa
418
statytas mūrinis moderno (secesijos) sti liaus pastatų ansamblis. Išliko mūriniai dviejų aukštų rūmai. Juose įsikūrusi li goninė. Tyvuliuoja gražus tvenkinys ir trys maži tvenkinėliai. Priešais rūmus — parteris, kelios aikštelės. Parkas mišraus plano. 1906 m. jį kū rė dvarininkai Korvinai-Vrublevskiai. Da bar parke auga 20 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Tarp jų nemažai pušų, eglių, drūtų ąžuolų (skersmuo — 1,1 m). Prie tvenkinio svyruoja juodieji, baltieji ir tra pieji gluosniai. Auga guobos, uosiai, ie vos. Yra klevų pavėsinė. 32 rūšių ir formų atvežtiniai medžiai ir krūmai puošia par ką. Gausi kėnių kolekcija (5 rūšių): 40 cm skersmens ir 25 m aukščio sibiriniai, 32—33 cm ir 25 m — Vičo, balzaminiai, o prie centrinių rūmų — vienas džiūstantis 35 cm skersmens ir 25 m aukščio pil kasis kėnis. Be to, yra europinių kėnių. Labai įspūdingos parko pušys: juodosios (skersmuo — 40—50 cm, aukštis — 26 m), derančios kedrinės (33 cm ir 20 m). Aukštos Veimuto pušys (skersmuo — 40 cm, aukštis — 26 m). Medyne ir prie di džiojo tvenkinio auga didžiosios, melsvo sios pocūgės. Iš vakarinių tujų suformuo ta 3,5X3,5 m pavėsinė. Dygiųjų eglių si dabrinė atmaina išsiskiria glausta švie sia laja. Auga retos kituose parkuose kanadinės eglės. Yra ir gyvatšakės for mos paprastųjų eglių. Seniai jau dera eu ropiniai maumedžiai. Vešlūs platanalapiai klevai, jų raudonlapė atmaina. Dai lus trikamienis sidabrinis klevas (aukš tis — 14, kamienai — 30, 35, 40 cm). Drie kiasi 100 m ilgio grakščiųjų liepų alėja, o palei didžiąją kūdrą šlama didžialapės. Šių liepų lapai išauga iki 22 cm ilgio, 17 cm pločio. Rudenį jie būna rausvi. (Šių liepų tėvynė — Šiaurės Amerika.) Iš jų riešu tėlių lengvai išdygsta liepaitės. Minėti nos didžiosios tuopos, paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, kaštonai. Vyžulėnų parkas nors įsikūręs nuoša lesnėje vietoje, tačiau lankomas.
1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų. ŽVĖRYNO PARKAS (1,5 ha) — Vilniuje. Parkas įkurtas Neries terasoje, Biru tės ir Latvių gatvių sankryžoje. Jis ribo jasi su Blindžių gatve, o iš vakarų re miasi į Karoliniškių landšaftinį draustinį. Žvėrynas — senas Vilniaus užmies čio rajonas. Anksčiau jis buvo vadinamas Saltoniškėmis, mat XVI a. čia buvo Ivano Saltono dvaras. Radvilos, įsigiję tą te ritoriją, įkūrė žvėryną. Išliko senieji gat vių pavadinimai: Bebrų, Elnių, Gulbių, Stumbrų ir t. t. Žvėryno parko teritorijoje išlikę du tvenkiniai ir senas malūnas (Latvių gat vės gale). XVII a., o gal anksčiau buvo du malūnai: vienas dabartinėje vietoje, kitas — tarp dviejų tvenkinių (dabar ten tiltas). Tvenkinius maitino Šaltupio upe lis. 1797 m. Vilniaus miesto ir jo apylin kių plane pažymėti abu malūnai. Jie dar buvo 1830 m. plane. Kada išnyko toliau nuo Neries buvęs malūnas ir buvo pasta tytas tiltas, nežinia. Gal upelis ir šalti niai nuseko, o gal buvo pastatyti prancū ziški garo katilai. Išlikęs malūnas XIX a. buvo vadinamas prancūzišku. XX a. pr. jo nuotraukos ir 1901 m. planas padeda atkurti tuometinį vaizdą. Malūnas buvo trijų dalių, su dideliu lauko akmenų kon traforsu, rąstais sutvirtinta kaskada. Latvių gatvės gale žaliuoja parkas. Dalis medžių čia augo anksčiau, kiti pa sodinti vėliau. Parkas išsidėstęs gražioje vietoje, prie tiltu sujungtų tvenkinių, ku rių vanduo teka į Nerį. Parką mėgsta paukščiai, tvenkinių salelėse peri antys ir gulbės. Žaliuoja 15 vietinių rūšių me džiai. Šlama beržai, Įeinąs šakas tven kinių vandenyje mirko juosvieji, kranti niai, purpuriniai gluosniai, baltuoja ievos. Dailūs klevai ir liepos. Rudenį noksta lazdynai, rausta šermukšniai. Svetimžemių medžių yra 35 rūšių ir formų. Re
419
čiausias iš jų amerikinis maumedis. Tai 12 m aukščio ir 30 m skersmens medis, dviejų metrų aukštyje išsišakojęs į dvi stambias šakas. Šių maumedžių tėvynė — Šiaurės Amerika, kur jie auga miškuose kartu su balzaminiais kėniais, juodosio mis ir baltosiomis eglėmis, kanadinėmis cūgomis, popieržieviais beržais ir kitais medžiais. Į Europą amerikiniai maume džiai pateko 1737 m. Lietuvoje auginami tik Kauno ir Vilniaus botanikos soduose. Jie gali augti užpelkėjusiuose dirvože miuose. Laja siaura, plonosios šakelės susisukusios (primena teptukus). Daž niausiai jie auginami kaip dekoratyviniai medžiai, mat jų spygliai melsvesni už ki tų rūšių maumedžių, be to, žydi vėliau ir rudenį ilgiau žaliuoja. Čia pat keroja ir dailus 20 m aukščio, 25 cm skersmens europinis bei 12 m aukščio, 30 cm drū tumo sibirinis maumedžiai. Gražus mels vųjų pocūgių būrelis, žaliuoja kelios va karinių tujų ir jų piramidės formos gru pės; prie žemės prigludę kazokiniai kada giai. Netrūksta čia ir ąžuolų: jaunas bekotis, stambokas (skersmuo— 30 cm, aukštis— 10 m) šiaurinis ir dar trys jauni medeliai, o netoli rūmų — papras tasis glaustašakės formos ąžuolas. Žie dais, lapais ir vaisiais parką skirtingais metų laikais puošia penkių rūšių klevai: ginaliniai, platanalapiai, sidabriniai, totoriniai, uosialapiai. Aukščiausi medžiai (25—30 m) — kanadinės tuopos, kurių skersmuo — 0,8—1,3 m. Gražu parke ru denį, kai parausta žagreniai, juodavaisės aronijos, penkialapiai vynvyčiai. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. VINGRIŲ Š A L T IN IA I — dabar po žeme J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių kampe, šalia „Lietuvos“ kino teatro ir buvusio planetariumo. Nežinia, kiek tūkstantmečių trykšta vanduo iš Vingrių šaltinių. Tai viena iš seniausių, pati vandeningiausia vanden
vietė, kurios vandenį gėrė pirmieji vilnie čiai. Iš šaltinių ištekantis Vingrio (Kačergos) upelis vingiavo dabartine Ving rių gatve ir suko į mažutę Plačiąją gat velę, šalia Sv. Jono bažnyčios smuko že myn ir pro dabartinius Menininkų rūmus čiurleno Žemutinės pilies link, o ten įsi liejo į Vilnią. XIX a. istorikas Teodoras Narbutas aiškino, jog Lietuvos didysis kunigaikš tis Algirdas, nugalėjęs vengrus, juos čia įkurdino. Jo manymu, iš to ir kilęs šaltinių pavadinimas. Tačiau tai panašu į legendą. T. Narbutas rašė, kad XIV a. šaltiniai buvo labai vandeningi ir kana lais tekėjo į daugelį miesto vietų. Be to, Vingrių šaltinius (Vingrių balą) XVII a. aprašė istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas, XIX a. minėjo rašytojas Juzefas Ig nacas Kraševskis. Manoma, kad jau XV a. nuo šaltinių buvo pradėtas tiesti vandentie kis, nes jau 1501 m. Lietuvos didysis kuni gaikštis Aleksandras Vilniuje besikurian čiam Dominikonų ordinui užrašė žemių, keturias smukles ir Vingrių šaltinius. Šal tiniai dominikonams davė pelno. Jau XVI a. vanduo mediniais (ąžuo lo, pušies, eglės) vamzdžiais kilo į kelių dešimčių miesto turtuolių namus. Vamz džių sandūros buvo sutvirtintos metali nėmis movomis, suveržtos žiedais. Išliko įdomus dokumentas— 1532 m. pranciš konų, gyvenusių Trakų gatvėje, raštas, kuriuo jie prašo dominikonus leisti atsi vesti vandenį iš Vingrių šaltinių ir juo naudotis, žadėdami už tai mokėti po 30 grašių. Pranciškonai pasižadėjo neleisti kitiems įsivesti vandentiekio. 1533 m. di džiojo kunigaikščio teisme dominikonai skundėsi miesto magistratui, kad vilnie čiai nemokamai naudojasi Vingrių šalti nių vandeniu. Magistratas teisinosi, kad vanduo tekąs miesto teritorija, todėl ir mokėti už jį nereikia. Tik tuomet, kai do minikonai teisme parodė 1501 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegi ją, miestiečiams buvo priteistas mokestis.
420
Iš 1535 m. rašto matyti, kad, Vingrių šaltinius atidavus dominikonams, miestas stokojo vandens. Net kilus gaisrui, kai degė Žemutinė pilis, jo trūko. Rašte mi nima, jog Vingrių šaltiniai jau nuslūgę ir jų vanduo bėga ne sena vaga, o per kasais, paplauna miesto mūrus. Kad mies tiečių vandens reikmės būtų patenkintos, buvo leista užtvenkti šaltinius ir vande nis paskirstyti po miestą. Buvo tvenkiama medžiais, pylimais, daromi perkasai net per didžiojo kunigaikščio kelius. Taip šal tinių vanduo atsidūrė toli nuo dominiko nų vienuolyno. 1556 m. dominikonai juos pardavė miesto magistratui gana pigiai. Už tokius pinigus tuomet galima buvo nusipirkti tik nedidelį medinį namuką. Vingrių šaltinių vanduo tekėjo ir į Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmus. 1620 m. dominikonai skundžiasi miesto magistratui, kad vienuolyne vanduo vos bėga. Iš Vilniaus miesto kasos knygų žino ma, kad 1670 m. Vingrių rezervuarai bu vo restauruojami. Aplink rezervuarą buvo kasami ir lyginami šlaitai, vanduo užtven kiamas moliu ir samanomis. 1740 m. Vil niaus miesto plane vaizduojamas Vingrių šaltinių rezervuaras: mažas tvenkinėlis, iš jo išvingiuoja upelis, ant upelio kranto stovi namukas. Be to, paaiškinama, jog tai vandeningas Vingrių šaltinis, iš ku rio miestas gauna vandenį. 1793 m. mies to plane Vingriai pažymėti kaip trys at skiri tvenkinėliai. Gal tuo laiku buvo trys rezervuarai? XIX ir net XX a. jie buvo daug kartų taisyti. 1759 m. dominikonai leido žydų bendruomenei Vokiečių gat vėje įsivesti iš Vingrių šaltinių vieną at šaką ir įsirengti vandens „skrynią“ — rezervuarą ir vandenį pardavinėti sta tinėmis ar kitu saiku. 1833 m. žydų ben druomenei leista atsivesti ir antrą van dentiekio liniją. Vingrių šaltinių su rezervuarais vie ta, kur vanduo veržėsi iš žemės,— domi nikonams priklausė iki XIX a. 421
Senasis Vilniaus vandentiekis veikė gravitaciniu principu, t. y. vanduo be pa šalinės jėgos savaime tekėjo iš aukštes nės vietovės į žemesnę. Vandentiekio sis temą sudarė rezervuaras, vamzdžiai ir čiaupai arba indai, į kuriuos subėgdavo vanduo. Turtuoliai galėjo įsivesti ąžuo linių vamzdžių vandentiekį, iš kurio te kantis vanduo buvo skanesnis. Dažniau siai būdavo klojami pušiniai 6 m ilgio ir 6—11 cm skersmens vamzdžiai. Kad nesuskiltų, būdavo gręžiami ir klojami į žemę žali rąstai. Vandentiekio klestėjimo laikais juo rūpinosi vamzdininkas, kuris buvo skiria mas po varžytinių. Jis gaudavo metinį atlyginimą ir kasmet po sermėgą. Vamzdininkai savo ruožtu samdydavo darbi ninkus. 1866 m. kurį laiką vamzdininku buvo bajoras F. Vileika, vėliau — L. Rurnikas. XIX a. vid. Vingrių šaltinių vanduo buvo sukauptas penkiuose rezervuaruose, kurie dokumentuose buvo vadinami ruzmusais, šuliniais, dėžėmis, fontanais, ku bilais. Jie buvo uždengiami dangčiais, tvir tinami, jiems buvo statomi nameliai, ku riuose budėjo prižiūrėtojai. Iš kiekvieno rezervuaro pagrindinis vamzdis buvo nutiestas į Ignoto kareivines (dab. To torių ir S. 2uko g. kampas), Dominikonų vienuolyną, generalgubernatoriaus rūmus, Pranciškonų vienuolyną, universiteto rū mus ir žydų bendruomenės teritoriją. Van dentiekio vanduo papildydavo savininkų šulinius. Trys šuliniai, esantys prie uni versiteto, Ignoto kareivinių ir sinagogos Vokiečių gatvėje, buvo skirti visuomeni niam vartojimui nemokamai. Dauguma vilniečių dar gėrė upių, tvenkinių ir 357 šulinių vandenį. 1866 m. Vingrių šaltinių vandentiekis turėjo 16 vartotojų, iš jų dvi pirtis — Lisovskio ir Stefanovskio. 1844 m., panaikinus Dominikonų or diną, Vingrių šaltiniai buvo perduoti bu tų komisijai, 1853 m. — miesto dūmai.
Tuomet iš Vingrių Trakų gatve ėjo ke turi vamzdžiai: du — dominikonams, du — žydų bendruomenei. Iš gubernijos architekto pranešimo dūmai matyti, kad tuomet vandens buvo pakankamai. Meta linių vamzdžių tiesimo į Šv. Ignoto ka reivines projektas patvirtintas 1864 m. XIX a. antrojoje pusėje per 20 privačių namų ir valstybinių įstaigų įsivedė van denį. 1868 m. Vingrių šaltinių tinklu jau naudojosi 33 abonentai. Prie generalgu bernatoriaus rūmų tryškofontanas. 1892m. buvo numatyta vandentiekį išplėsti, t. y. nuvesti liniją nuo Vilniaus gatvės iki Jurgio (dab. Gedimino) prospekto ir prospektu žemyn. Kairėje Katedros pu sėje planuotas viešas šulinys, linija Py limo (Gubernatorių) gatve ir aplink Jur gio skverą (dab. Savivaldybės aikštę). Šios linijos buvo nutiestos, bet šulinys įrengtas ne kairėje, o dešinėje Katedros pusėje. 1879—1882 m. buvo pastatyti nauji Vingrių šaltinių vandens kaupimo įrengi mai. Šaltiniai buvo vandeningiausi visa me mieste, per parą galėjo duoti iki 110 tūkstančių kibirų vandens. Vandentiekio linijos ėjo Trakų, Dominikonų ir Jono gatvėmis. Buvo ir atšakų: Pylimo gatve iki Malkų turgavietės, Vokiečių gatve, Vilniaus gatve iki Žaliojo tilto, į general gubernatoriaus rūmus. Linijos ilgis — apie 3 km. 1877 m. už naudojimąsi van deniu iš kiemo kolonėlės vilnietis mokėjo apie 50 rb per metus. O kolonėlėmis, bu vusiomis prie Sv. Jono bažnyčios, Jurgio aikštėje, Vilniaus, Trakų, Dominikonų, Vokiečių gatvėse, miestiečiai naudojosi nemokamai. Kai 1893 m. Vilniuje paplito choleros epidemija, reikėjo naujų šulinių. Tuomet buvo iškasti pirmieji arteziniai Vilniaus šuliniai: Katedros aikštėje (16 tūkst. ki birų per parą), Tilto gatvėje ir aikštėje priešais generalgubernatoriaus rūmus. Ilgainiui Vingrių šaltiniai prarado savo pirmykštę reikšmę, nes buvo įrengta nau
jų vandenviečių, išgręžta naujų šulinių. Po žeme trykštantys Vingrių šaltiniai vil niečiams reikšmingi kaip praeities liudy tojai. Juos primena ir Vingrių gatvės pavadinimas. Kur dingo Vingrių šaltiniai ir iš jų ištekantis Vingrio upelis — ilga šimtme čių istorija. XVIII a. pab. upelis imtas vadinti Kačerga. Jis tekėjo Vilnios link, namai šiame ruože buvo statomi palei jį. Nugriovus miesto sieną, kadaise šva rus, sraunus upelis tapo dvokiančiu ka nalizacijos grioviu ir ėmė trukdyti miesto gatvių plėtotę. 1805—1808 m. tvarkant Pylimo gatvę, upelis nuo ištakų, esančių Trakų gatvėje, buvo pradėtas dengti mū riniais skliautais. Tas darbas truko ilgai. Taigi ir šiandien kažkur po miesto grindi niu tebegurga Vingrio upelio vandenys. Dokumentuose išlikę 1832 m. Vingrio (Kačergos) kanalizacijos kanalo projektai, kurių autorius — K. Gregotovičius. Tai labai svarbus požeminis įrenginys, šian dien dar tarnaujantis žmonėms. 1986 m. šaltiniai paskelbti v. r. hid rologiniu gamtos paminklu. ŽUPRONIŲ Š A L T IN IA I — Subačiaus gatvės gale, netoli nuo Vilnios. Nežinia, kada vilniečiai gėrė skaidrų Župronių šaltinių vandenį, tačiau 1534 m. Vilniaus miesto valdyba prašo Lietuvos di dįjį kunigaikštį Žygimantą Senąjį atiduoti šiuos šaltinius Vilniaus miestui ir leisti atvesti jų vandenis vamzdžiais. 1535 m. kunigaikštis perdavė šaltinius miestui. Tuomet jie buvo už miesto vartų, šalia vieškelio, vingiavusio per Gurius į Župronių miestelį, dabar priklausantį Balta rusijai. Prie to kelio buvo daug šaltinių, XVI—XVII a. vadinamų bendru Župronių vardu. Nuo XIX a. dalis Misionierių vienuolyno sode buvusių šaltinių imta vadinti Misionierių šaltiniais. Kada Župronių šaltinių vanduo pra dėjo tekėti vamzdžiais, nežinoma, tačiau 1621 m. dokumentuose rašoma, kad tais
422
metais prie šaltinių buvę atvežta 13 vamz džiams tinkamų rąstų, bet valstiečiai juos pavogę. 1870 m. byloje yra dokumentų, rodančių, kad iš Misionierių šaltinių į J. Florenso alaus ir Paplavų vyno fabrikus (dab. Aukštaičių g.) buvo atvestas van dentiekis ir įtaisyti trys čiaupai, iš kurių gerai tekėjo vanduo. 1881 m. iš Zupronių šaltinių būdavo prileidžiama apie 24 tūkst. kibirų vandens per parą. Zupronių (Mi sionierių) vandentiekio tinklas buvo trum pas. Vamzdžiai buvo nutiesti Vilnios upe lio dugnu. XIX a. Misionierių šaltiniai priklausė labdaros draugijai „Dobrochotnaja ka peika“, kuri versmes išnuomodavo arba leisdavo Misionierių sode įsirengti mažus rezervuarus-šulinius, iš kurių vamzdžiais vanduo tekėdavo į fabrikus, pirtis bei na mus. Tuomet vamzdžiai buvo nutiesti ir į Užupio baseiną — turgavietę, kur kry žiavosi dabartinės Malūnų ir Užupio gat vės. Tačiau 1880 m. vilniečiai miesto val dybai parašė skundą, kuriame nurodė, kad 20 tūkst. miesto gyventojų neturi vandens, nes viešas šulinys Užupio turga vietėje išsemtas, o Vilnios upės vandenį teršia alaus ir vyno fabrikai. 1881 m. Vilniaus miesto valdyba pra dėjo nuomoti šiuos šaltinius iš minėtos draugijos ir mokėjo jai po 800 rb per me tus. XIX a. pab. vietoje medinių imti kloti metaliniai vamzdžiai. 1915 m. šaltinius nuomojo miesto val
dyba. Vienu metu keli šaltiniai buvo su jungti į bendrą didelį rezervuarą, tačiau Užupio gyventojams vandens vos užtek davo. Todėl turgaus aikštėje buvo iškas tas naujas viešas šulinys, iš kurio du darbininkai rankiniu siurbliu pumpuoda vo vandenį. Vėliau ėmė veikti elektrinė siurblinė. Ilgainiui Zupronių (Misionierių) šal tinių reikšmė nublanko. XX a. pr. jie buvo užmiršti. Tuomet Sereikiškių parke ėmė veikti nauja vandenvietė. Dabar net sun ku nustatyti, kur tų šaltinių tikroji vieta, nes vanduo teka po žeme. Tačiau šaltiniai įdomūs istoriniu požiūriu, mena senojo Vilniaus vandentiekio pradžią. 1986 m. šaltiniai paskelbti v. r. hid rologiniu paminklu. ŽVĖRYNO MALŪNO T V E N K IN IA I (d u )— Vilniuje, Žvėryno parko teritori joje, Latvių gatvės gale. Tvenkiniai iškasti dar XVI a., kai vie tovė, priklausiusi Saltonui, atiteko Rad viloms. Radvilos turėjo ištisą malūnų vir tinę, nusidriekusią nuo Saltoniškių per Šnipiškes, Baltupius iki Trinapolio. Tvenkiniai buvo užaugę. Juose perėjo didžiosios antys, gulbės. Kol tvenkiniai dar nebuvo išvalyti, iki 1970 m., čia plau kiojo ondatros. Tvenkinius papildo šal tiniai. Iš tvenkinių vanduo teka į Nerį. 1986 m. tvenkiniai paskelbti v. r. gam tos paminklais.
Napoleono akmuo
ZARASAI
LAPELISKIŲ A K M U O — Smalvų apy linkėje, Lapeliškių kaimo kalnelyje. Mat menys — 2,5X 2,3X 2,2 m. Akmuo susidaręs iš įvairių mineralų Jo forma primena keturkampį. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. Be to, jis yra r. r. archeo logijos paminklas. LYGUMŲ A K M U O — Zarasų miškų urė dijos Zarasų girininkijos Lygumų miško 9 kvartale, drėgnoje pašlaitėje, iš kurios sunkiasi požeminis vanduo. Stūkso maž daug už 1,5 km nuo Stelmužės ąžuolo. Matmenys — 5,5X3,5X0,7 m. Akmuo atkastas ir iškeltas iš žemės. 1964 m. akmuo paskelbtas geologi niu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. NAPOLEONO A K M U O — Salako giri ninkijos Salako miško 48 kvartale, šalia IX—XII a. pilkapyno, prie Salako-Vajasiškio kelio. Matmenys — 1,5X 0,5X 0,5 m. Akmenyje iškaltas 35 cm ilgio, dau giau kaip 1 cm pločio „stiebas“, apatiniu galu pakrypęs dešinėn. Jį kerta 10 cm skersinė, o aukščiau — 20 cm puslankis žemyn užriestais galais. „Stiebas“ bai giasi beveik taisyklingu 20 cm skersmens apskritimu. Pasak žmonių, šis ženklas vaizduoja šaukštą ir šakutę, kuriais val gęs Napoleonas. Archeologas P. Tara senka tokius ženklus priskiria prie seno vės lietuvių religijos simbolinių piktogra finių ženklų. Apskritimas vaizduoja saulę. 1971 m. akmenį tyrė archeologų ekspe dicija. 1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. Be to, jis yra r. r. ar cheologijos paminklas. VASAKNŲ AKM UO — Dusetų apylin kėje, Vasaknų žuvininkystės ūkio terito rijoje, pušimis apaugusioje kalvoje. Mat menys— 3,2X 2X1,1 m.
1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie r. r. paminklų. BALČIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,4 m, aukštis — 20 m) — Degučių apylinkėje, Balčių kaime, Balčio ežero šlaite. 1986 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. DUBURIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis — 22 m) — Imbrado apylin kėje, Duburių kaime. Ąžuolas suleidęs šaknis į Duburio eže ro salos žemę. 45 ha saloje yra 17 ha miš ko, žaliuoja pievos, ganyklos. Į salą ga lima buvo patekti keltu. Vėliau su kastas pylimas, kuriuo buvo genami į salą gyvuliai. Dabar ganiava uždrausta. 1986 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. IMBRADO ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,6 m, aukštis — 17 m) — Imbrado apylin kėje, Briedlaukio kaime. 1986 m. ąžuolas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. MUKULIŲ ĄŽUOLAS (skersmuo — 1,7 m, aukštis— 17 m) — Ežerėnų apylin kėje, Mukulių kaime. Tai įspūdingas senųjų girių galiūnas. 1968 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. STELMUŽĖS Ą Ž U O LA S — Imbrado apylinkėje, Stelmužės kaime. Stelmužės ąžuolas — vienas iš gar siausių Lietuvos gamtos paminklų, ste binantis drūtumu ir amžiumi. Anot kai kurių autorių, Stelmužės ąžuolas drūčiau sias ir seniausias Europoje. Ši nuomonė paplito. Pavyzdžiui, B. Aleksejevas kny gutėje „Augalijos milžinai ir nykštukai“ (V.: „Mokslas“, 1982) nurodo, kad se niausias Europos ąžuolas, matyt, yra
425
Stelmužės senolis, kurio amžius siekia 2000 metų. Vėliau spaudoje buvo rašoma (P. Bluzmanas, E. Danilevičius ir kt.), kad Stelmužės ąžuolui apie 1500 metų. Tačiau tiksliau nustatyti jo metus galima buvo tik restauruojant (skaičiuojamos nupjautos šakos rievės). Antai Ukrai noje, prie Dnepro hidroelektrinės, augan čio 36 m aukščio ir 8 m apimties ąžuolo amžius, kaip buvo manoma,— per 1500 metų. Tačiau, suskaičiavus nupjautos šakos rieves, paaiškėjo, kad medžiui tik 675 m. Stelmužės ąžuolas drūtesnis. Krū tinės aukštyje (1,3 m) jo apimtis — 10,7 m, o prie pirmųjų šakų — 13,5 m. Dėl to kar tais nurodomas skirtingas skersmuo — 3,5 ar net 4 m. Tačiau jis nėra daug senes nis už Dnepro ąžuolą. Lenkijoje auga 9 m apimties ąžuolai, kuriems, teigiama, yra 900 metų. Kad Stelmužės ąžuolas nėra storiausias Europoje, byloja tokie faktai. Latvijoje dar prieš kelis dešimtmečius augo 13 m apimties ąžuolas, o Vokieti joje, Maklenburgo-Šverino provincijoje, Invenacko girininkijoje, keroja 3,5 m skersmens ir 40 m aukščio ąžuolas. Nors Stelmužės senoliui būtų tik per 1000 metų, pagrįstai galėtume juo didžiuotis. Beje, D. Poškos storiausio Baublio apimtis buvo 9,2 m, tačiau suskaičiavus rieves, paaiš kėjo, kad ąžuolams — apie 1000 metų. Vadinasi, ir Stelmužės ąžuolas nedaug senesnis. 1979 m. restauratoriai pastebė jo, kad šakų rievės platokos, taigi medis augo sparčiai. Kodėl Stelmužės ąžuolas toks neaukš tas? Pasakojama, kad, Rusijos carui 1861 m. panaikinus baudžiavą, Stelmužės dva rininkas apie tai nepranešęs valstiečiams ir toliau juos engęs. Valstiečiai nusiuntę skundą carui. Sis atsakęs, kad, nors jau trisdešimt metų baudžiava panaikinta, jis negalįs priversti dvarininką atleisti juos nuo baudžiavos. Užsirūstinę Stel mužės vyrai nulaužę ąžuolo viršūnę ir paleidę ją riedėti nuo kalno, kad užtvertų kelią, kuriuo* turėjo važiuoti caras. Ta
čiau atsiradęs išdavikas, kuris tą stuob rį sulaikęs ir carą išgelbėjęs. Gal tai tik prasimanymas. Bet ąžuolas iš tiesų ne turi pagrindinės viršūnės. Kadaise šioje vietoje būta alko. Ro dos, ties ąžuolu buvo kūrenama šventoji ugnis. Ąžuolas tik todėl išliko, kad buvo laikomas šventu, neliečiamu. Stelmužės ąžuolas jau seniai turi kiau rymę. Dar XIX a. seni žmonės pasakojo, kad ąžuolo skylėje radę prancūzų ka reivio griaučius ir prancūzišką šautuvą. Mat prancūzai pro Stelmužę žygiavo žiemą ir buvo čia apsistoję. 1831 ir 1863 m. prie ąžuolo būriavosi sukilėliai. Pirmąjį kartą medis buvo gydomas 1916 m. Tada buvo toliu užtaisyta kiau rymė, medis aptvertas tvorele. Kiaurymė buvo didelė. Šnekėta, kad ja galima nu sileisti iki pat šaknų. Labai išsamiai ir įdomiai Stelmužės ąžuolą aprašo akademikas P. Sivickis (1882—1968) straipsnyje „Ką jis papa sakotų, jei prabilti galėtų“ (be to, savo ke lionės po Lietuvą 1929 m. vasarą įspū džiuose, paskelbtuose „Gamtos drauge“.— 1930, L — P. 9—10). Prie ąžuolo jis buvo su dailininku A. Žmuidzinavičiumi. P. Si vickis rašė: „ < ...> Ant kapų, tarp visų nevisai mažų medžių auga milžinas ąžuo las. Tai tikrai didelis tas ąžuolas, lygių su juo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Euro poje vargu beg rasi < ...> Pažemiu ma tuojant išeina lygiai 13 metrų, aplinkui matuojant prie šakų — gerų 12 metrų < ...> Liemuo iš viršaus visiškai sveikas, tik netoli viršūnės buvusi drevė parodo, kad viduje liemuo kiauras. Ąžuolas tvir tas kaip milžinas. Kiek metų jis turi? Gal tūkstantį, gal pusantro, gal ir du tūks tančius metų? Kas jo metelius suskaitys“. Prie šio galiūno ąžuolo keliautojai nusi fotografavo (dvi nuotraukos su ąžuolu iš tolo ir arti publikuotos žurnale). Ar nebus tai pirma klaida spėjant ąžuolo amžių, kuria vėliau rėmėsi daugelis au-
426
Stelmužės ąžuolas 1958 m
torių. Beje, Stelmužės dvarą valdę Folkerzamai viename anglų žurnale perskaitė, kad Anglijos provincijoje auga pats drū čiausias ąžuolas. Stelmužės dvaro savi ninkas nusiuntė Stelmužės ąžuolo mat menis, ir pasirodė, kad Lietuvos ąžuolas už tą medį drūtesnis. Gal nuo tada imta manyti, kad čia auga drūčiausias ir se niausias Europos ąžuolas. 1932.IX.3 „Lietuvos aide“ buvo rašy ta, kad vienas vokiečių profesorius iš Stelmužės ąžuolo šaknies nustatė jo me tus. Jis suskaičiavo 1200 rievių. Jei pro fesorius skaičiavo tuo metu, kai čia šei mininkavo vokiečiai Folkerzamai, ąžuolui ir dabar negalėtų būti 2000 metų. Antrą kartą Stelmužės gyventojai ąžuolą gydė 1936 m. Tikriausiai jie už taisė tas skyles, kurias matė A. Žmui dzinavičius ir P. Sivickis. Tačiau metai bėgo, ir ąžuolas seno, o kiaurymės didėjo ir gilėjo. Drevėje apsigyveno paukščiai, žvėreliai, vabzdžiai, veisėsi grybai. Ąžuo lo tarpšakėse įsikūrė vyšnia, berželis, du šermukšniai ir lazdynas. Šermukšniai netgi derėjo; vienas iš jų buvo per 15 cm storio. Tie medeliai augo XX a. pr., kiti — vėliau. 1955 m. Zarasų miškų ūkio miški ninkai ėmėsi darbo. Pirmiausia išvertė iš kamieno tarpušakių medžius. Iš stiebo kiaurymės buvo išvežta 12 vežimų trū nėsių, nukapotos sausos šakos, cementu su akmenimis užlipintos skylės. Medis aptvertas metaline tvorele. Po dvidešimties metų medis vėl ėmė smarkiai „sirgti“. 1979 m. po ilgų ginčų ąžuolas pradėtas restauruoti pagal PK1 specialistų J. Drobelienės, J. Kirnos, A. Klimkos, G. Krikščiūnienės ir Ž. Mačionienės rekomendacijas. Ąžuolo vidus buvo valomas, konservuojamas, apdorojamas chemiškai, specialia skarda uždengtos dre vės. Kadangi liko plonas ąžuolo žievės sluoksnis, liemuo buvo apjuostas ir su veržtas lynais, storosios šakos paremtos ramsčiais. Aplink medį suklota 150 ąžuo linių kaladėlių, kad lankytojai, norintys
prieiti arčiau, netryptų žemės. Išplėsta apžvalgos aikštelė, padaryti laipteliai, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Stelmužės ąžuolo link kviečia naujos ro dyklės. Tačiau pasitaiko lankytojų, lu pančių ąžuolo žievę, braižančių kamieną. Jei būsime tikri gamtos draugai, išsau gosime Stelmužės ąžuolą XXI amžiui. Jau daugelį metų žmonės, atkeliavę prie ąžuolo, prisirenka gilių ir pasodina jas ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraš tuose. Iš to senolio gilių išaugo ąžuoliu kai ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Len kijoje bei kitur. Kauno botanikos sodas nusiuntė šio ąžuolo gilių ir į JAV, kur jos gražiai sudygo. 1989 m. pavasarį parko tyrininkas K. Labanauskas Ožkabalių kaime pasodino ąžuoliuką, išaugintą iš Stelmužės ąžuolo gilės. Apie Stelmužės ąžuolą kūrinių pa rašė E. Mieželaitis, M. Karčiauskas, S. Geda, I. Greičiūnas bei kt. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų. NAUJASODŽIO EUROPINIAI M A U — Dusetų apylinkėje, Nau jasodžio kaime, buvusioje Blaževičiaus sodyboje. Visų penkių maumedžių aukštis — apie 24 m, skersmenys: 45,60, 70 ir du po 40 cm. 1986 m. maumedžiai paskelbti v. r. gamtos paminklais. M E D Ž IA I
ANTALIEPTĖS PŪSIS (skersmuo — 1,1 m, aukštis — 23 m) — Antalieptės apylinkėje, Antalieptės kaime. Antalieptė įsikūrusi vaizdingame Šven tosios slėnyje, aplink gausu pušų. Anta lieptės pušis ošia senų kapinių pušyne. Si garbanota gražuolė matyti iš tolo. 1986 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu. DEGUČIŲ PŪSIS (skersmuo— 1,2 m,
428
aukštis— 17 m) — Degučių apylinkėje, Pažemių kaime. 1986 m. pušis paskelbta v. r. gamtos paminklu.
1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
SALAKO PUŠIS (skersmuo — 1 m, aukš tis — 28 m) — Zarasų miškų urėdijos Salako girininkijos 29 kvartale. Pušis labai įspūdinga, mažai šakota. 1986 m. pušis paskelbta v. r. gam tos paminklu.
IMBRADO PARKAS (2,8 ha) — Imbrado apylinkėje, Imbrado kaime. 1677 m. Imbrade jau buvo dvaras. Prie jo kūrėsi parkas. Dabar čia žaliuoja vietinių rūšių medžiai ir krūmai: daugiau sia liepos, klevai ir eglės. Parke yra kūdra. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu.
ZIRNAJŲ TUJA (skersmuo — 32 cm, aukštis — 11 m) — Antazavės apylin kėje, Zimajų kaime. Kaimas, kuriame auga tuja, įsikūręs prie Zirnajų ežero. 1986 m. tuja paskelbta v. r. gamtos paminklu. ANTAZAVĖS PARKAS (5,5 ha) — An tazavės kaime. Manoma, kad XVIII a. Antazavėje buvo dvaras. Dvaro rūmai bei kiti pasta tai iškilo tik XIX a. Rūmai išliko. Geometriško plano parkas prie pat Zalvės ežero įveistas XVIII a. pab. Nuo rūmų ežero link driekiasi liepų alėjos, įvažiavimo alėja baigiasi apskrita kilpa su parteriu, kuriame auga gėlės. Aplink parką medžiai sodinti eilėmis. Ežero link leidžiasi 4 terasos. Parke yra keturi tven kiniai su vasarą išdžiūstančiais upeliukais. Vyrauja vietinių rūšių (20) medžiai ir krūmai. Didžiausi medžiai — mažalapės liepos (skersmuo — 90—100 cm, aukš tis — 30 m), kalninės guobos (60 cm ir 24 m), juodalksniai (70 cm ir 24 m). Šla ma klevai, beržai, ąžuolai, uosiai, ošia pušys, eglės. Svetimžemių medžių labai nedaug — auga tik dygiosios baltaspyglės eglės, švelnioji gudobelė. Grupėmis ir pavieniui rymo milžiniškos pilkosios tuopos (skersmuo— 1,3—1,4 m, aukš tis — 30 m). Aikštelėse ir tarp parko žel dinių veši savaiminukai. Sutvarkytas par kas galėtų būti patrauklesnis.
STELMUŽĖS PARKAS (2,2 ha) — Im brado apylinkėje, Stelmužės kaime. Manoma, kad Stelmužės dvarelis bu vo jau XVI a. Jį valdė, anot žmonių, „Nicas ir jo žmona generolienė“. Pasak le gendos, šiomis apylinkėmis važiavusį ca rą išgelbėjęs stipruolis tapęs Stelmužės savininku. Baronai Folkerzamai gavo Stelmužę iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II XVIII a. Atvažiavę į Stelmužę, jie pasistatė Liud viko XV stiliaus akmenų ir plytų kelių aukštų rūmus, tvartus, kluonus, svirną ir oficinas. Prie rūmų, iškilusių šalia Padvarinės ežero, jie įkūrė gražų parką su alėjomis, takais, suolais, veidrodžiais. Net ežero įlanką išgrindė, prileido iš už sienio parsivežtų (greičiausiai dekoraty vių) žuvelių. Narveliuose čiulbėjo sve timšaliai paukščiai. Nuo rūmų ežero link vedė marmuriniai laiptai. 1650 m. bažnytėlė statyta be kirvio. Vieni pasakoja, kad ji atvežta iš Lygumų miško, kur anksčiau stovėjo, kiti — kad statyta vietoje. Folkerzamų atsiminimuose rašoma, kad protestantų bažnyčia buvusi atgabenta iš už pusės kilometro nuo Stel mužės. Beje, latviškai „muižė“ reiškia dvarą. Vadinasi, vietovės pavadinimas lat viškos kilmės. Žmonės pasakoja, kad anks čiau čia gyveno latviai, stovėjo liuteronų bažnytėlė. Folkerzamai buvo katalikai ir bažnytėlę pritaikė katalikams. Galbūt bažnyčią surentė vietiniai meistrai. Vi
429
daus darbų autorius nežinomas. Nepa prastai graži drožinėta sakykla ir alto rius — dabar v. r. dailės paminklai. Vie ni teigia, kad šie drožiniai buvo atvežti iš kitur, iš kitos bažnyčios, kiti — kad juos čia pat kūręs vokiečių vienuolis. Plačiau tuo domėjosi M. Matušakaitė. Jos nuo mone, Stelmužės bažnyčios medines skulptūras kūrė garsių menininkų J. Ch. Debelio ir I. Rigo dirbtuvių meist rai. Stelmužės bažnytėlę galėjo puošti ir pats I. Rigas 1692 m., tačiau ne vie tiniai meistrai, kaip dažnai rašoma spau doje. 1740 m. Folkerzamai įsirengė mau zoliejų. Nors paskutinis Folkerzamas mirė 1922 m., tačiau jau anksčiau Stelmužės dvaras perėjo kaip kraitis didikams Valujevams. Nuo XIX a. pab. iki Pirmojo pasau linio karo Stelmužę valdė baronai Hanai, gyvenę Rygoje. Per karą Stelmužė nuken tėjo. Vokiečiai koplyčioje įrengė ligoninę, netoliese iškasė apkasus slėptuvei, pasi statė kazino ir namą filmams rodyti. Bu vo įrengtos vokiečių ir rusų kapinės. Paskutiniam Stelmužės savininkui Repšiui priklausė tik 10 ha. 1930 m. jis gyveno oficinoje, kurioje anksčiau šeimi ninkavo trys tarnai. Iš senojo parko tuo met tebuvo alėjų žymės. Stelmužėje kunigavo J. S. Dovydaitis (1826—1883), parašęs didaktinę apysaką „Šiaulėniškis senelis“ ir kitų kūrinėlių. Savo lėšomis jis čia įkūrė mokyklą, pri žiūrėjo parką. Dailininkas R. Kalpokas pavaizdavo Stelmužės koplytėlę (jos reprodukcija publikuota žurnale „Akademikas“.— 1938.— Nr. 19/20). Folkerzamų-Valujevų mauzoliejų, koplyčią, varpinę, medinę bažnyčią 1924 m. piešė J. Bagdonavičius. Iš senosios Stelmužės dvarvietės ma žai kas išliko. Jau 1930 m. rūmų vietoje buvo auginamos bulvės, kitų pastatų li kučiai ir dabar teberiogso. Tebėra stačia kampė nebenaudojama arklidė, mūryta
iš lauko akmenų ir plytų. Už keturių de šimčių metrų nuo jos, prie Padvarinės ežero — Vergų bokštas (v. r. architek tūros paminklas), kuriame dvarininkai nakčiai palikdavo nusikaltusius baudžiau ninkus. Tai 4,78X4 m dydžio statinys, su mūrytas iš lauko akmenų, plytų ir kalkių. Išlikęs apiręs 16 langų ir ketverių durų svirnas, tvartas, rūsys su arkiniais skliau tais. Pastatai apleisti, nenaudojami. 1925 m. iškilo dviejų aukštų mūrinė mokykla, kiti statiniai. Bažnyčia ir var pinė paskelbti r. r. architektūros pa minklais. 1963 m. bažnytėlėje atidarytas Rokiškio kraštotyros muziejaus filia las, kuriame įrengtas skulptūrų mu ziejus. Jame eksponuojami XIX a. ir da bartinių tautodailininkų (A. Puškoriaus, S. Riaubos, L. Šepkos ir kitų) drožiniai. Bažnyčios ir.jos teritorijos, varpinės tvar kymo projektą 1989 m. parengė E. Mačionienė. Senasis parkas, buvęs prie Padvarinės ežero, išnykęs, tačiau jau XVIII a. prie bažnytėlės ir ąžuolo formavosi kitas par kas, kuriame dabar auga daugiausia vie tiniai medžiai ir krūmai. Pavieniui ir gru pėmis siūruoja 75 cm skersmens ir 24 m aukščio pušys, 40 cm skersmens ir 20 m aukščio eglės. Be to, yra nemenkų ąžuolų (iki 65 cm skersmens). Aukšti (20—26 m) ir drūti (iki 60 cm) beržai. Mokyklos kie me auga 20 m aukščio ir 1,2 m drūtumo kalninė guoba. Nemaži parko uosiai (skersmuo — 55 cm, aukštis — 20 m). Svetimžemių medžių yra 14 rūšių ir formų. Salia akmens, ant kurio telpa 40 moki nių, auga 20 m aukščio ir 50 cm drūtumo sibiriniai maumedžiai. Prie mokyklos, netoli Vergų bokšto, rymo paprastieji kaštonai. Eilėmis ir pavieniui auga didžialapės liepos. Įdomus karpytlapės for mos baltalksnis prie sodybos. Tai labai retas medis (dar auga Joniškėlyje). 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
430
mų: beržų, ievų, klevų, drebulių ir t. t. Drūčiausi parko medžiai yra alėjoje au gančios liepos (skersmuo — iki 60 cm, aukštis — iki 27 m). Be to, yra 4 rūšių svetimžemių. Tai pilkosios tuopos, kurių skersmuo— 1,2—1,6 m, aukštis — 27— 29 m. Dar jaunos, iš nudžiūvusių senų medžių atžėlusios kvapiosios tuopos. Pa sodintas paprastasis kaštonas, o prie bi tyno — keli baltųjų sedulų krūmai. Parke yra uždumblėjęs ežeriukas krū mais apaugusiais pakraščiais. Šiaurinėje parko dalyje išlikusios Pir mojo pasaulinio karo vokiečių karių ka pinės. [rengta estrada. 1986 m. parkas paskelbtas v. r. gam tos paminklu. Suvieko parkas SUVIEKO PARKAS (6 ha) — Suvieko kaime. 1696 m. minimas Suvieko dvaras. Pa sak legendos, dvaro sode buvęs ežeriu kas, atsiradęs prasmegus koplyčiai. Kar tą ėjęs pro tą ežeriuką žmogus ir pama tęs jame plaukiojančią skrynią, pilną aukso. Su lazda jau buvo beprisitraukiąs ją, tik staiga skrynios dangtis užsivožęs ir lazdą nukirtęs. Skrynia su auksu nugrimzdusi į ežerą. Išliko ir kitų pasa kojimų. Kraštotyrininkas J. Nemanis su žmona aprašė buvusio Suvieko dvaro likučius. Dvaro rūmai, stovėję prie Suvieko ežero, buvo mediniai. Malūnas (19X17 m) sta tytas iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio (išliko tik rūsys). Anksčiau šiame name buvo ledainė ir sandėlis, vėliau — ma lūnas, naudotas jau po Antrojo pasau linio karo. Prie Suvieko ežero tebėra klo jimo griuvėsiai, išlikęs senas didelis (44X X9 m) tvartas. Paskutinis dvaro savininkas buvo Kaz lauskas. Parkas, įkurtas prie dvaro, mišraus plano. Jame daugiausia savaime išaugu sių vietinių rūšių (per 15) medžių ir krū 431
VASAKNŲ PARKAS (21 ha) — Antaliep tės apylinkėje, Vasaknų kaime. Kada įsikūrė Vasaknų dvaras, sunku nustatyti, tačiau 1567 m. jis jau priklausė Vilniaus vaivadai M. K. Radvilai. Vėlesni dvaro savininkai nežinomi. Buvo centriniai dvaro rūmai, kume tynas, ledainė, klėtis, tvartas, daržinė, svirnas. Visi pastatai, išskyrus akmeninę klėtį, sugriuvo. 1985 m. parko teritorijoje riogsojo tik griuvėsiai. Parkas šliejasi prie gražaus Vasakno ežero. Dar žymios, tačiau baigiančios iš nykti medžių alėjos. Iš vietinių medžių aukščiausios mažalapės liepos (22—24 m aukščio, 1—1,1 m skersmens), uosiai (skersmuo — 90 cm, aukštis — iki 24 m). Auga šermukšniai, beržai, klevai, eglės, pušys, juodalksniai. Atvežtinių medžių ir krūmų yra tik 5 rūšių. Tai europiniai maumedžiai (skersmuo — 60 cm, aukš tis— 21 m), baltosios (65 cm ir 26 m) ir kanadinės (1,1 m ir 29 m) tuopos. Be to, yra pilkųjų lanksvų ir šermukšnialapių lanksvūnių krūmų. Parke yra penki užaugę tvenkiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.
RUDOJI VERSM ELĖ — Salako apylin kėje, Sabalunkų kaime. Šaltinis trykšta iš 0,5 m skersmens duburio, esančio šlaite, netoli Bebrinės upelio, apie 100 m nuo Salako—Dūkšto kelio. Vanduo šaltas, skaidrus, turtingas geležies, todėl iš versmės tekančio van
dens juostoje ruduoja žemė. Dėl to versmė vadinama Rudąja. Šaltinio debitas — apie 7 1/s. 1983 m. versmelė paskelbta hidrolo giniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirta prie r. r. paminklų.
GAMTOS PAMINKLŲ RODYKLĖ Sutrumpinimai apyl. — apylinkė g. — gatvė gyv. — gyvenvietė grn. — g irininkija k. — kaimas kvart. — kvartalas mišk. — miškas mišk. urėd. — miškų urėdija mstl. — miestelis pr. — prospektas raj. — rajonas terit. — teritorija vnk. — vienkiemis žuv. — žuvininkystės Akmenys Akmenės (Raseinių raj., Šiluvos apyl., A km e nės k.) — 229 Akmuo (M olėtų ra j., čiu lė n ų k., Mindučių k.) - 159 Akmuo (Švenčionių raj., Strūnaičio apyl., Jo navos k.) — 300 Akmuo (Ukm ergėje, prie K ultūros na m ų) — 328 Akmuo (Utenos ra j., Tauragnų apyl., Vyžių k.) - 342 „Baravykas“ (Klaipėdos ra j., Kretingos mišk. urėd., Šernų grn.. Dum plių mišk. 19 kvart.) — 128 Barboros (Anykščių mišk. urėd., Dabužių grn., Janušavos mišk. (4 k v a rt.) — 32 Barstyčių (Puokės) (Skuodo ra j., Barstyčių apyl., Puokės k.) — 245 Bijutiškio (M olėtų raj., Dubingių apyl., Kreiviškių k.) — 159 Bulotiškio (P akruojo mišk. urėd., Žeimelio grn., Bulotiškio mišk. 21 k v a rt.) — 172 Certelio (Kelmės ra j., Tytuvėnų apyl., Pašiau šės k.) — 109 „Daubos kūlis“ (Kretingos ra j., Laukžemės apyl., Naujosios Įpilties k.) — 136 Didysis (Kelmės ra j., Tytuvėnų apyl., Johampolio k.) — 109 Didysis (Panevėžio ra j., Ramygalos apyl., Barklainių k.) — 181 Didysis (Šilalės ra j., P ajū rio apyl., Keberkščių k.) — 275 Didysis (Telšių mišk. urėd., Kegų grn., Jom an tų mišk. 14 kvart.) — 311 Didysis Dzūkijos (Alytaus raj., Nemunaičio apyl., Vangelionių k.) — 24 „Dievo stalas“ (Plungės mišk. urėd., P u rv a i čių grn., Keturakių mišk. 88 k v a rt.) — 199
Drobūkščių (Šilalės ra j., Šilalės apyl., D ro būkščių k.) — 275 Dubenuotasis (Pėduotasis) (Raseinių raj., Š i luvos apyl., Žalpių k.) — 229 Dūdiškių (Alytaus ra j., Butrim onių apyl., Dūdiškių k.) — 24 Dūrupio (Kelmės ra j., Tytuvėnų apyl., P lytnyčios k.) — 109 Gaidžio (Jonavos raj., Užusalio apyl., Krėslyno k.) — 58 „G aląstuvas“ (Plungės ra j., Žlibinų apyl. ir k.) — 199 Geidžių (Pirtelės) (M ažeikių ra j., Tirkšlių apyl., Geidžių k.) — 154 Gerugynės (Šilalės ra j., Upynos apyl., Pakoplyčio k.) — 275 „G ran itas“ (Šiaulių raj., Kuršėnų mišk. urėd., Šaukėnų g rn ., V a rp u tė n ų mišk. 2 kv art.) — 266 Guvainių (Šilalės raj., Šilalės apyl., G uvainių k.) — 275 Ilgočio (2 akmenys) (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Pailgočio k.) — 275 Ingavangio (Prienų raj., Šilavoto apyl., In g a vangio k.) — 211 Jančiūnų (Šalčininkų ra j., Butrim onių apyl., Jančiūnų k.) — 259
Juodasis (Meilės) (Akmenės raj., Mažeikių mišk. urėd., Viekšnių grn., Žibikų mišk., 41 kvart.) —20 Kaniūkų (Šalčininkų ra j., Gerviškių apyl., Karalinos k.) — 259 K a ralg irio (Kauno raj., Panevėžiuko apyl., K aralg irio k.) — 96 Kopūstėlių (Ukm ergės ra j.. Žemaitkiemio apyl., Kopūstėlių k.) — 328 Krakovskio (Trakų raj., Trakų apyl., Užugirio k ) — 318 „Kūlių bobelė“ (Kretingos ra j., Laukžemės apyl., Benaičių k.) — 136 Kundročių (Pakruojo ra j., Pakruojo apyl., Kundročių k.) — 172 Lapeliškių (Zarasų raj., Sm alvų apyl., Lapeliškių k.) — 425 Lygumų (Zarasų mišk. urėd., Zarasų grn., Lygumų mišk. 9 k v art.) — 425 Lileikėnų (Šilalės raj., P ajū rio apyl., Lileikėnų k.) — 275 M artyno (Varputėnų) (Š iaulių ra j., Kuršėnų mišk. urėd., Šaukėnų grn., Skaisgirio mišk. 10 k v a rt.) — 266 A. Mickevičiaus (Kaune, Ž alia ka ln yje ) — 96 Mykoliškių (Jonavos ra j., Kulvos apyl., M ykoliškių k.) — 58
433
„Mokas“ (Šalčininkų mišk. urėd., Dieveniškių grn., „Švedų kelio“ mišk. 155 k v a rt.) — 259 „M okas“ (Ukm ergės mišk. urėd., Pašilės grn., Šventupio mišk. 68 kv a rt.) — 328 „M okas“ (Utenos raj., Tauragnų apyl., Seimaties k.) — 343 „M okulas“ („M u k o la s “ ) (Panevėžio ra j., S m il gių apyl., Naurašilių k.) — 181 Napoleono (Zarasų mišk. urėd., Salako grn., Salako mišk. 48 kvart.) — 425 Nemajūnų (Prienų raj., Birštono apyl., Nema jūnų k.) — 211 Nikronių (Trakų ra j., Prienų mišk. urėd., A u kš tadvario grn., Babrauskos mišk. 60 kv art.) — 318 Oreliškės (Kelmės ra j., Kražių apyl., O reliškės k.) — 109 „Ožakmenis“ (Rokiškio mišk. urėd., Vyžūnų grn., Gylių mišk. 71 kv art.) — 234 Ožkos (Švenčionių raj., Švenčionėlių mišk. urėd., Pasiaurės grn., Juodinėnų mišk. 22 kv art.) — 300 Pabremenio (Šilalės ra j., Upynos apyl., Pabremenio k.) — 275 Pakalniškių (Raseinių ra j., Pagojukų apyl., Pakalniškių k.) — 229 Pakoplyčio (Šilalės raj., Upynos apyl., Pakoplyčio k.) — 275 Pavarių (Anykščių mišk. urėd., Pavarių grn. 59 k v a rt.) — 32 Pelėkių (Kretingos raj., Laukžemės apyl., Pelėkių k.) — 136 Petraičių (Pasvalio raj., Daujėnų apyl., P et raičių k.) — 189 „Pikčiaus kūlis“ (Skuodo ra j., Barstyčių apyl., Mockaičių k.) — 246 „Ponios (Laum ės) lova“ (Kretingos ra j., D a r bėnų apyl., Auksudžio k.) — 136 Pulstakų (Šalčininkų ra j., Pabarės apyl., Pulstakų k.) — 259 „Puntukas“ (Anykščių mišk. urėd., Anykščių grn. 13 kv art.) — 32 „Puntuko brolis“ (Anykščių mišk. urėd., Anykš čių grn., Pienionių mišk. 2 kv a rt.) — 34 Ramygalos (Panevėžio ra j., Ramygalos apyl., Barklainių k.) — 181 Rapolo (Panevėžio mišk. urėd., Krekenavos grn., Rinktakalnio mišk. 93 k v a rt.) — 181 Raudonasis (Alytaus mišk. urėd., Sudvajų grn., Baltsodžio mišk. 44 k v art.) — 24 Rauško (Šilalės ra j., Upynos apyl., Iždonų k.) — 275 Rinkšelių (Raseinių raj., Šiluvos apyl., Rinkšelių k.) — 229 Skirtinio (Raseinių ra j., Nemakščių apyl., Paskirtinio k.) — 229 „Stabo kūlis“ (Skuodo ra j., Mosėdžio apyl.. Krakių k.) — 246
Šakalių (Švenčionių raj., Sarių apyl., Š ak a lių k.) — 300 Šaltinių (Šalčininkų ra j., Dieveniškių apyl., Zižmų k.) — 259 Šaltupio (Ukm ergės mišk. urėd., Pašilės grn., Šaltupio mišk. 68 k v a rt.) — 329 Šiauliškių (Prienų mišk. urėd., Meškapievio grn., Mociūnų mišk. 2 kvart.) — 211 „Šilalės kūlis“ (Skuodo ra j., Mosėdžio apyl., Šilalės k. ) — 247 Tamošaičių (Tauragės ra j., Sungailiškių apyl., Tamošaičių k.) — 307 Utenio (Utenos raj., Leliūnų apyl., Viskėnų k.) — 344 Valiulio (M olėtų ra j., Alantos apyl., Svobiškėlio k.) — 159 Valiūno (Jonavos raj., Kulvos apyl., Batėgalos k.) — 58 Vasaknų (Zarasų raj., Dusetų apyl., Vasaknų žuv. ūkio terit.) — 425 „Velnias“ (Radviliškio mišk. urėd., Baisoga los grn. 56 kv art.) — 221 „Velnias“ (Varėnos raj., Ratnyčios apyl., Šven dubrės k.) — 352 „Velnio pėda“ (Panevėžio raj., Upytės apyl., Ėriškių k.) — 181 Veprių (Ukm ergės mišk. urėd., Veprių grn., Paupio mišk. 8 kvart.) — 329 Vištyčio (Vilkaviškio ra j., Vištyčio apyl., Nebūtkiemio k.) — 362 Vosgėlių (Utenos raj., Leliūnų apyl., Vosgėlių k.) - 3 4 4
Atodangos Alovės (Alytaus mišk. urėd., Sudvajų grn. 20 kvart.) — 24 Andruškonių (Jonavos ra j., Kulvos apyl., Žinėnų k.) — 58 Balbieriškio (Prienų ra j., Balbieriškio apyl., Žydaviškio k.) — 212 Didžioji Jonionių griova (Varėnos ra j., D zū k i jos nacionalinio parko Subartonių grn. 18 kvart.) — 353 Drąseikių (Kauno mišk. urėd., Lapių grn. 137 kv art.) — 97 Konglomerato uola „Ožkų pečius“ (Prienų raj., Jiezno apyl., Zadeikonių k.) — 212 Liškiavos (Varėnos raj., Merkinės apyl., L iš kiavos k.) — 353 M arių mergelio (Neringos nacionaliniame p a r ke, tarp Parnidžio ir Grobšto įla n k ų ) — 164 Nemunaičio klintinių tufų (Alytaus mišk. urėd., » Sudvajų grn. 39 kv art.) — 24 Nemunėlio dolomitinė (B iržų ra j., Nemunėlio Radviliškio apyl., Tabokinės k.) — 44
434
Agluonos (Tauragės raj., M ažonų apyl., Vė žalaukio k.) — 307 Aleknos (Raseinių raj., Paliepių apyl., Ger vinės k.) — 229 Alkūnų (M olėtų raj., M olėtų grn., Alkūnų mišk. 20 k v art.) — 160 Andriejaičių (Šilalės raj., Šilalės apyl., Andrie-
Panerių erozinio kalvyno (V iln iu je , ties Pane rių vingiu) — 369 Papilės (Akmenės raj., Papilėje) — 20 Pauliankos (Kupiškio ra j., Noriūnų apyl., S tirniškių k.) — 141 Pilsupių (Kėdainių raj., Krakių apyl., Pilsupių k.) — 116 Puškorių (V ilniuje, Naujosios Vilnios raj., Vilnios šlaite) — 369 Raudonpamūšio dolomitinė (P akru ojo ra j., G lu o s ta g a lio a p y l., R a u d o n p am ū š io k.) — 172 Skališkių ola (V ilniaus ra j., Nemenčinės mišk. urėd., Nemenčinės grn. 7 kv a rt.) — 369 Skalių kalno dolomitinė (Pasvalio ra j., Joniš kėlio apyl., Stipinų k.) — 189 Snaigupėlės (L azd ijų ra j., Leipalingio apyl., Snaigupėlės k.) — 146 Skėvonių (Prienų mišk. urėd., Birštono grn. 77 k v a rt.) — 212 Valakam pių (V iln iuje, Valakam piuose) — 369 Variaus kvarcinio smėlio (Anykščių ra j., A nykš čių apyl., Stakių k.) — 35 „Velniapilio uola“ (Biržų ra j., Nemunėlio R ad viliškio apyl., Padvariečių k.) — 44 Vetygalos (Anykščių ra j., Šeimyniškių apyl., Vetygalos k.) — 35 Žagarės dolomitinė (Joniškio ra j., Ž ag arė je) — 68 Karstinės
įgriuvos
„Karvės o la“ (B iržų ra j., Biržų apyl., Karajim iškio k.) — 44 Kirdonių (Biržų ra j., Pabiržės apyl., Kirdonėlių k.) — 44 „Velnio duobė“ (T rak ų ra j., Prienų mišk. urėd., Aukštadvario grn. 14 k v a rt.) — 318
Kopos Juodkrantės (Kuršių nerijos nacionaliniame parke, tarp Juodkrantės ir P e rv a l kos) — 164 Nidos (Kuršių nerijos nacionaliniam e parke, tarp Pilkopės ir Nidos) — 169 Piramidinės kopos (Kuršių nerijos nacionali niame parke, ties P erva lk a) — 170 Šventosios (Šventojoje) — 177
Me d ž i a i Ą ž u o l a i
Adomo Mickevičiaus (T rak ų raj., A ukštadva ryje) — 319
jaičių k.) — 276 Antininkų (Šilalės raj., Upynos apyl., Košių k.) - 276 Aukštelkų (Radviliškio ra j., Aukštelkų apyl. ir k.) — 221 Ąžuolai dvyniai (Skuodo ra j., Ylakių apyl., M argininkų k.) — 247 Ąžuolai (2) (Šilalės ra j.. P ajūrio apyl., Visdžiaugų k.) — 275 Ąžuolas (Lazdijuose, Seinų plente) — 146 Ąžuolas (Prienų raj., Birštone, Prienų g.) - 2 1 3 Ąžuolas „Žirgo kaklas“ (Anykščių ra j., T ro š kūnų apyl., M ickapetrio k.) — 36 Ąžuolpamūšės (Pasvalio ra j., Saločių apyl., Ąžuolpamūšės k.) — 189 Ąžuolų alėja (Jurbarko ra j., Viešvilės apyl., Vidkiemio k.) — 80 Ąžuolų karalienė (Vilniaus mišk. urėd., Dūkštų grn. Drebulynės mišk. 24 k v a rt.) — 371 Balčių (Zarasų ra j., Degučių apyl., B a l čių k.) — 425 Beržynės (Joniškio mišk. urėd., Endriškių grn., Beržynės mišk. 14 k v a rt.) — 68 Bielinio (B iržų ra j., Sodeliškių apyl., Purviškių k.) — 44 Bieliūnų (Vilniaus mišk. urėd., Sudervės grn., Bieliūnų mišk. 174 kv a rt.) — 370 Bijotų (Šilalės ra j., Upynos apyl., Bijotų k ) — 276 Bradesių (Rokiškio raj., Kriaunų apyl., B radesių k.) — 234 Buivėnų (Kupiškio raj., Noriūnų apyl., Buivėnų k.) — 141 Dapšionių (Radviliškio ra j., Sidabravo apyl., Dapšionių k.) — 221 Didysis (Kelmės raj., K ražių apyl., Gorainių k.) — 109 Didysis (Kelmės ra j., Tytuvėnų mišk. urėd., D u b yso s g r n ., D u b yso s m išk . 1 kv art.) — 109 Didžiosios girios (Sakių mišk. urėd., Plokščių grn. 44 kvart.) — 252 Dinkių (Šilutės mišk. urėd., Pagėgių grn. 75 kv art.) — 285 Dovydžių (Akmenės ra j., Kruopių apyl., Dovydžių k.) — 21 Du ąžuolai (Prienų raj., Birštone, S. N ė ries g.) — 213 Du Punios šilo ąžuolai (A lytaus mišk. urėd., Punios šilo 32 kv art.) — 24
435
Dubravos dvyniai (Kauno ra j., Dubravos mišk. tyrim o stoties Šilėnų grn., Šilėnų mišk. 79 k v a rt.) — 97 Duburių (Zarasų raj., Im brado apyl., D u b u rių k. ) — 425 Dugnų (Šiaulių ra j., Kuršėnų mišk. urėd., Paežerių grn., Dugnų mišk. 3 k v a rt.) — 266 Dūkštų (Vilniaus mišk. urėd., Dūkštų grn.. Dūkštų mišk. 109 kv a rt.) — 370 Dvikamienis (Joniškio mišk. urėd., Skaistgi rio grn., Skaistgirio mišk. 18 k v a rt.) — 68 Dvikamienis (Radviliškio mišk. urėd., Radvilonių grn., 62 kvart.) — 221 Eibarų (Kelmės ra j., Tytuvėnų apyl., E ib a rų k.) — 109 Felinkos (Ukm ergės mišk. urėd., Lyduokių meistruos Felinkos m išk.) — 329 Galdiko (Kretingos ra j., Imbarės apyl., M a žųjų Žalim ų k.) — 136 Gaurės (Tauragės ra j., Gaurės apyl. ir k.) — 307 Gedimino (Jurbarko ra j., Raudonės apyl. ir k.) - 80 Geisčiūnų (Alytaus ra j., Nemunaičio apyl., Geisčiūnų k.) — 24 Glitiškių (V ilniaus ra j., G litiškių apyl. ir k.) — 370 Gražusis (Raseinių mišk. urėd., Padubysio grn., Bedančių mišk. 36 k v a rt.) — 229 Greitiškės (Kelm ės raj., Kražių apyl., G reitiškės k.) — 109 Grybų (Švenčionių ra j., Grybų k.) — 300 G rigalių (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., G rig a lių k.) — 276 Grūšlaukės (Kretingos ra j., G rūšlaukės apyl. ir k.) — 136 Guivėnų (Telšių mišk. urėd., Vidsodžio grn., Guivėnų mišk. 43 k v a rt.) — 311 Gumbuotasis (Joniškio ra j., Satkūnų apyl., Vaineikių k.) — 70 G valdų (Šilalės ra j., Rietavo mišk. urėd., Jud rėnų grn., Sileikiškėje) — 276 Imbrado (Zarasų ra j., Im brado apyl., Briedlaukio k.) — 425 Jomantų (Telšių mišk. urėd., Survilų grn., Jo mantų mišk. 64 kv art.) — 311 Jonaičių (Telšių ra j., Luokės apyl., Jonai čių k.) — 311 Juodgirės I (Šilalės ra j., Rietavo mišk. urėd., Kaltinėnų grn., Juodgirės m iš k .) — 276 Juodgirės I I (Šilalės ra j., Rietavo mišk. urėd., Kaltinėnų grn., Juodgirės m iš k .) — 276 Jurgaičių (Šilutės raj., Švėkšnos apyl., J u r gaičių k.) — 285 Kaltanėnų (Švenčionių ra j., Kaltanėnų p a r ke) — 300 Karvelių (Kauno ra j., Noreikiškių apyl., K a z liškių k.) — 98
Kerbedlaukio (Kelm ės ra j., Užvenčio apyl., Kerbedlaukio k.) — 109 Kiaunorių (Kelmės ra j., Kiaunorių apyl., ir k.) — 109 Klovainių (P akruojo ra j., Klovainių apyl. ir k.) — 172 Kretuonių (Švenčionių ra j., Švenčionėlių apyl., Kretuonių k.) — 300 Kuokščio ąžuolas (Skuodo ra j., Aleksandrijos apyl., Klauseikių k.) — 247 Kurklių (Radviliškio mišk. urėd., Šeduvos grn., Kurklių mišk. 54 kv art.) — 221 Lančiūnavos (Kėdainių mišk. urėd., Lančiūnavos grn., Lančiūnavos mišk. 23 kv art.) — 116 Laukmenų (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., Laukmenų k.) — 276 Laužėnų (Švenčionių ra j., Sarių apyl., Laužėnų k.) — 300 Lembo (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Lem bo k.) — 276 Lentvorų (Ukm ergės ra j., Lyduokių apyl., Lentvorų k.) — 330 Linkaičių (Radviliškio mišk. urėd., Radviliškio grn., Linkaičių mišk. 23 k v a r t . ) — 222 Maldenių (Joniškio mišk. urėd., Endriškių grn., M aldenių mišk. 109 k v a rt.) — 70 M argininkų (Skuodo raj., Ylakių apyl., M a rgininkų k.) — 247 Mediškių (Skuodo ra j., Aleksandrijos apyl., Jedžiotų k.) — 247 Medžialenkės (M ažeikių ra j., T irkšlių apyl., Medžialenkės k.) — 154 Mingėlos (Plungės ra j., Nausodžio apyl., Vieštovėnų k.) — 199 Miškinių (Kelmės ra j., Užvenčio apyl., M iš kinių k.) — 109 M olavėnų (Raseinių ra j., Nemakščių apyl., M olavėnų k.) — 229 M ukulių (Zarasų raj., Ežerėnų apyl., M u ku lių k.) — 425 M uravjovo ąžuolas (Kupiškio mišk. urėd., K u piškio grn., M irabelio mišk. 16 k v a rt.) — 141 Nasvytalių (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Nasvytalių k.) — 276 Pabutkalnio (Kelm ės ra j., Užvenčio apyl., Pabutkalnio k.) — 110 Paežerių (Šiaulių ra j., Kuršėnų mišk. urėd., Paežerių grn., Paežerių mišk. 16 kvart.) — 2(5) Pagrynių (Šilutėje, netoli Stadiono g.) — 285 Paymėžio (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Paymėžio k.) — 276 Pajūrio (Šilalės ra j., P ajū ry je ) — 276 Pakalnių (Utenos raj., Leliūnų apyl., P a k a l nių k.) — 344 Pakarčemio (Kelmės ra j., Kelmės apyl., Pakarčemio k.) — 110
436
Panūdžių (Kelmės raj., Saltainių apyl., Panūdžių k.) — 110 Pauliaus (Šilutės ra j., V ainuto apyl., Balandiškės k.) — 285 Paupynio (Šilalės raj., Upynos apyl., Paupynio k.) — 276 Perkūno (Plungės miesto parke) — 199 Priekulės (Klaipėdos ra j., Priekulėje, Vingio parke) — 128 Pundžių (Šilalės raj., Rietavo mišk. urėd., Kaltinėnų grn., Pundžių mišk. 24 kvart.) — 277 Puokės (Skuodo ra j., Barstyčių apyl., Puokės k.) — 247 Radvilonių (Radviliškio mišk. urėd., Radvilonių grn. 51 k v art.) — 222 Ram anavo (L a zd ijų ra j., Krosnos apyl., Ram anavo k.) — 146 Ramaninės (Pasvalio ra j., Pumpėnų apyl., K riklinių k.) — 189 Raubonių (Pasvalio ra j., Saločių apyl., Raubonių k.) — 189 Reibių (Kelm ės raj., G rim zdų apyl., Reibių k.) — 110 Rykantų I (T rakų raj., Vievio apyl., Paneriškių k.) — 319 Rykantų I I (T rak ų raj., Kariotiškių apyl., Ry kantų k.) — 319 Sandariškių (B iržų ra j., Nemunėlio R adviliš kio apyl., Sandariškių vnk.) — 45 Skardžių (M olėtų ra j., Suginčių apyl., S k a r džių k.) — 160 Skliausčių (Telšių ra j., Luokės apyl., S kliaus čių k.) — 311 Skruzdėlių (Š irvin tų ra j., Čiobiškio apyl., Skruzdėlių k.) — 294 Spunsčio (Kelm ės ra j., Kražių apyl., Paspąsčio k.) — 110 Stanislavavo (Švenčionių ra j., Švenčionių apyl., Stanislavavo k.) — 300 Stelmužės (Zarasų ra j., Im brado apyl., S tel mužės k.) — 425 S tigralių (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Stigra lių k.) — 277 Stirbiškės (Šilalės ra j., Laukuvos apyl., Stirbiškės k.) — 277 Storasis (A lytaus mišk. urėd., Punios grn., Punios šilo 12 kv a rt.) — 25 Storasis (M ažeikių ra j., M ažeikių apyl., G a rg ž dų k.) — 154 Storasis (P akruojo ra j., Pašvitinio apyl., P a mūšio k.) — 172 Storasis (Raseinių mišk. urėd., Padubysio grn., Bedančių mišk. 42 k v a rt.) — 230 Storasis (Utenos ra j., T auragnų apyl., V a r niškių k.) — 344 Svencelės (Klaipėdos ra j., Priekulės apyl., Drevernos k.) — 130
Šaravų (Kėdainių mišk. urėd., Skaistgirių grn., Šaravų mišk. 43 k v a rt.) — 116 Šernų (Klaipėdos ra j., Kretingos mišk. urėd., Šernų grn., Šernų mišk. 25 k v a rt.) — 130 Šešiolika Sviraičių ąžuolų (Telšių ra j., T ryš kių apyl., Sviraičių k.) — 311 Skilinpamūšio (Pasvalio raj., Saločių apyl., Skilinpam ūšio k.) — 189 Šventybrasčio (Kėdainių ra j., Tiskūnų apyl., Šventybrasčio k.) — 116 Šventragiu (Kelmės ra j., Kražių apyl., Šven tragiu k.) — 110 Terpeikių (Kupiškio raj., Noriūnų apyl., Terpeikių k.) — 141 Trainiškio (Ignalinos raj., Palūšės grn., Link menų mišk. 6 k v a rt.) — 54 Triliem enis (Telšių mišk. urėd., Survilų grn. 61 k v a rt.) — 311 Tverečiaus (Ignalinos raj., Tverečiuje) — 54 Užbrasčių (Akmenės ra j., Papilės apyl., U žbrasčių k.) — 21 Vaineikupio (Kretingos ra j., Darbėnų apyl., G argždupio k.) — 137 Varduvos (M ažeikių ra j., Sedos apyl., G rū s tės k.) — 154 Varniškių (Utenos raj., T auragnų apyl., V a r niškių k.) — 346 Versekos (Šalčininkų ra j., Kalesninkų apyl., Versekos k.) — 259 Virintos (M olėtų ra j., Alantos apyl., Jakubėniškių k.) — 160 Viškonių (Ukm ergės raj., Taujėnų apyl., B a lelių gyv.) — 330 V ytauto (Jurbarko ra j., E ržvilko apyl., B a la n džių k.) — 80 Zervynų (Varėnos mišk. urėd., Zervynų grn., Zervynų mišk. 2 k v a rt.) — 356 Zyplių (Sakių raj., Lukšių apyl., Tūbelių k.) — 252 Zuikiškių (Š iaulių mišk. urėd., Pageluvio grn., Pabijočių mišk. 10 kv art.) — 266 Žadeikonių (Pasvalio ra j., Saločių apyl., 2adeikonių k.) — 189 Žibikų (Akmenės ra j., Viekšnių apyl., Žibi kų k.) — 21 Žukausko (Skuodo raj., Ylakių apyl., Kalnėnų k.) — 247 Žvėryno (Zvėrinčiaus) (Prienų mišk. urėd., Birštono grn., Žvėrinčiaus mišk. 34 k v art.) — 213
Beržai Beržų alėja (Prienų raj., Birštone, Draugys tės g.) — 213 Beržų alėja (Prienų ra j., Prie Birštono— P rie nų kelio) — 213 Keberkščių (Šilalės raj., P ajū rio apyl., Keberkščių k.) — 277
437
Eglės Aukščiausia Lietuvos (Prienų mišk. urėd., P rie nų grn., 90 k v a rt.) — 214 Aukštoji (Alytaus mišk. urėd., Punios grn., Punios šilo 35 kv art.) — 25 Bubių šešiakamienė (Šiaulių mišk. urėd., Bubių grn., Paraudžių mišk. 53 k v a rt.) — 266 Didžioji (Raseinių mišk. urėd., Viduklės grn., Blinstrubiškių mišk. 11 k v art.) — 230 Eglė (Raseinių mišk. urėd., Viduklės grn., Blinstrubiškių mišk. 11 k v a r t . ) — 230 Keista (Utenos mišk. urėd., Saldutiškio grn., Siobiškio mišk. 17 kv art.) — 346 Kurklių šilo (Anykščių mišk. urėd., Anykščių grn., K urklių šilo mišk. 52 k v a rt.) — 36 Storoji (M ažeikių ra j., Sedos apyl., Renavo parke) — 154
Ubiškės (Telšių mišk. urėd., Ubiškės grn., Pervainių mišk. 9 k v a rt.) — 311 „U žu o vėja“ (K uršių nerijos nacionalinio parko Juodkrantės grn. 58 kvart.) — 170 K a š t o n a i
Antininkų (Šilalės ra j., Upynos apyl., A n tininkų k.) — 278 Barboravo (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Barboravo k.) — 278 Keberkščių (Šilalės raj., P ajū rio apyl., Ke berkščių k.) — 278 Libartų kaštonai (2) (Šilalės ra j., Pajū rio apyl., Libartų k.) — 278 Putvinskių (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., P u t vinskių k.) — 278
Guobos
Klevai
Keberkščių (2) (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Keberkščių k.) - 277 Senoji guoba (Alytaus ra j., Nemunaičio apyl., Geisčiūnų k.) — 25
Baublių (Šilalės raj., Upynos apyl., B aub lių k.) — 278 Girdiškės (Šilalės ra j., Upynos apyl., G irdiš kės k.) — 278 Papynaujo (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Papynaujo k.) — 278 Sauslaukio (Šilalės raj., Kvėdarnos apyl., Sauslaukio k.) — 278 Stokaičių (Tauragės raj., Žygaičių apyl., Stokaičių k.) — 307 Šaukėnų klevai (2) (Šilalės raj., Kvėdarnos apyl., Šaukėnų k.) — 278
Ievos Trisdešimtkamienė (Skuodo ra j., apyl., Plaušinių k.) — 247
Mosėdžio
Juodalksniai
Rukšių (Šilalės ra j., šių k.) — 277
Kaltinėnų
apyl.,
Ruk-
K r i a u š ė s K a d a g i a i
Augustausko (Skuodo ra j., Aleksandrijos apyl. ir k.) — 247 Dirgėlų (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., D irg ė lų k.) — 277 Dirvėnų (Tauragės ra j., Žygaičių apyl., Dirvėnų k.) — 307 Eimučio (ša kių ra j., Lekėčių apyl. ir k.) — 252 Gražusis (Švenčionių ra j., Kaltinėnų apyl.. Obelų Rago k.) — 300 Kadagynų (Šilalės raj., Kvėdarnos apyl., K a dagynų k.) — 277 Kadagys (Panevėžio ra j., Panevėžio apyl., Pakuodžiupių k.) — 181 Kalniškių (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Kalniš kių k.) — 277 Klauseikių (Skuodo ra j., Aleksandrijos apyl., Klauseikių k.) — 247 Palokysčio (Šilalės ra j., Laukuvos apyl., Palokysčio k.) — 277 Paragaudžio (Šilalės raj. Kvėdarnos apyl., P aragaudžio k.) — 277 Pažiuržm očio (Šilalės raj., Šilalės apyl., Pažiuržmočio k.) — 277
Gulbiškių (Šilalės ra j., Pajūrio apyl., Gulbiškių k.) — 278 Paragaudžio (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Paragaudžio k.) — 278 Senoji (Alytaus ra j., Nemunaičio apyl., Geis čiūnų k.) — 25 Žvėgždos (Jonavos ra j., šilų apyl., M ila g a inių k.) — 60 Li epos
Bačiškės liepos (Šilalės raj., P ajūrio apyl., Bačiškės k.) — 278 Barzdžių (Telšių ra j., Janapolės apyl., B a rz džių k.) — 311 Dvidešimt šešių liepų pavėsinė (Švenčionių ra j., Švenčionių apyl., šventos k.) — 301 Dvikamienė (M ažeikių raj., Židikų apyl., Juo deikių k.) — 154 Dvi Lieporių liepos (Š iaulių ra j., Šiaulių apyl., Lieporių k.) — 268 Dvi Upninkų liepos (Jonavos ra j., Upninkų apyl., Keižonių k.) — 60 Dvi Žeimių liepos (Jonavos raj., Žeimiuo se) — 60
438
Džiaugėnų (Šilalės raj., P ajūrio apyl., Džiaugėnų k.) — 278 Girios (Rokiškio mišk. urėd., Girios grn., 1 kv a rt.) — 234 Gurecko (Skuodo ra j., Aleksandrijos apyl., Klauseikių k.) — 248 G valdų (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., G valdų k.) — 279 Jundeliškių (Prienų ra j., Jiezno apyl., Jundeliškių k.) — 214 Labardžių (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., Labardžių k.) — 279 Lampėdžių liepa gražuolė (Kauno ra j., Lam pėdžiuose, Romuvos g.) — 98 Laužėnų (Švenčionių raj., Sarių apyl. ir k.) — 301 Libartų (Šilalės raj., Pajūrio apyl., Libartų k.) - 279 Liepa (Prienų raj., Birštone, M uziejaus g.) - 2 1 4 Liepa motinėlė (Kauno raj., Zapyškio apyl., Braziūkų k.) — 98 Liepų eilė (Šilalės ra j., Laukuvos apyl., Getautiškės k.) — 279 Lietuvio (Varėnos ra j., M arcinkonių apyl., M argionių k.) — 358 Medišionių (Švenčionių ra j., Švenčionių apyl., Medišionių k.) — 301 Nevočių (Skuodo ra j., Mosėdžio apyl., Nevočių k.) — 248 Paežerių liepų alėja (Šiaulių ra j., Raudėnų apyl., Juozapavos k.) — 268 Paskarbiškių liepų alėja (Šilalės ra j., Pajūrio apyl., Paskarbiškių k.) — 279 Paskarbiškių liepų grupė (Šilalės ra j., Pajūrio apyl., Paskarbiškių k.) — 279 P avilkijo liepų alėja (Sakių ra j., Lekėčių apyl., P avilkijo k.) — 252 Pievėnų (M ažeikių ra j., Tirkšlių apyl., Pievė nų k.) — 154 Penkiolikakamienė (Akmenės raj., Papilė je ) — 21 Rubinavo (Šilalės ra j., Šilalės apyl., Rubinavo k.) — 279 Sagavo (L azd ijų ra j., Seirijų apyl., Sagavo k.) — 146 Sauslaukio (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., Sauslaukio k.) — 279 Storoji (Klaipėdoje, M inijos g.) — 130 Šaukėnų (Tauragės ra j., M ažonų apyl., Šau kėnų k.) — 307 Sleinaitės (Skuodo ra j., Šačių apyl., Lukošaičių k.) — 248 Taučiūnų (Joniškio ra j., Skaistgirio apyl., Taučiūnų k.) — 70 Vabolės liepų alėja (Šilalės ra j., Šilalės apyl., Vabolės k.) — 279 Varniškių (Utenos ra j., T auragnų apyl., V a r
niškių k.) — 347 Žvingių (Šilalės ra j., Žvingiuose) — 279 Maumedžiai
Kurilinis (Kupiškio ra j., Noriūnų apyl., Stirniškių k.) — 141 Kvėdarnos (Šilalės ra j., Kvėdarnos kapi nėse) — 279 Naujasodžio maum edžiai (Zarasų ra j., Dusetų apyl., Naujasodžio k.) — 428 Rukšių (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., Rukšių k.) - 279 Staškūniškio (Š irvintų ra j., Zibalų apyl., Staškūniškio k.) — 294
Obelys Košių (Šilalės ra j., Upynos apyl., Košių k.) — 279 P ajū ralio (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., PajGralio k.) — 279 Senoji (Kauno ra j., Noreikiškių apyl., K a z liškių k.) — 98 Spraudančių (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Spraudaičių k.) — 280 Vidgirės (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Vidgirės k.) — 280
Pušys Antalieptės (Zarasų ra j., Antalieptės apyl. ir k.) — 428 Degučių (Zarasų raj., Degučių apyl:, Paže mių k.) — 428 Didžioji (M ažeikių ra j., Židikų apyl., Pike lių k.) — 154 Dirgėlų (Šilalės ra j., Kaltinėnų apyl., D irg ė lų k.) — 280 Dvi drevėtos pušys (Varėnos raj., Čepkelių rezervato 1 ir 117 kv art.) — 358 Dvi drevėtos pušys (Varėnos ra j., Dzūkijos nacionalinio parko Darželių grn., T rik a m pio mišk. 141 kvart. ir Darželių mišk. 182 kv art.) — 358 Dvi drevėtos pušys (Varėnos ra j., Dzūkijos nacionalinio parko Musteikos grn., Musteikos mišk. 115 kvart. ir Gudų girios 130 k v art.) — 360 Dvikam ienė (M olėtų ra j., Lakajų grn., Kertuojos mišk. 53 kvart.) — 160 Dvikamienė (Sakių mišk. urėd., Klevinių grn., Zyplių mišk. 51 kv a rt.) — 252 Kapų (Skuodo raj., Lenkimų apyl. ir k. ka pinėse) — 248 Labanoro pušys (6) (Švenčionių raj., Šven čionėlių mišk. urėd., Linkmenų grn. 99 k v art.) — 301 Liaudiškių (Radviliškio mišk. urėd., Gimbo-
439
galos g rn ., Liaudiškių m išk. 46 k v a rt.) — 222 Linkaičių (Radviliškio mišk. urėd., Radviliškio grn., Linkaičių mišk. 29 kv art.) — 222 M argionių pušis drevė (Varėnos ra j., M a rc in konių apyl., M argio nių k.) — 359 M artyn o (Kelm ės ra j., Tytuvėnų mišk. urėd., Užvenčio grn., Plikšilio miško 13 k v a rt.) — 110 M ilžinkapio (Keružės) pušis (Kauno ra j., Alšėnų apyl., G irininkų I k.) — 99 Pakaruoklių (A lytaus ra j., Alytaus apyl., Jurgiškių k.) — 25 Papušynės (Tauragės raj., Tauragės apyl., Papušynės k.) — 307 Paragaudžio (Šilalės raj., Kvėdarnos apyl., Paragaudžio k.) — 280 Perkūnkalnio (Kelm ės ra j., Tytuvėnų mišk. urėd., Užvenčio grn., Želvių mišk. 35 kv art.) — 110 Punios šilo pušis (Alytaus mišk. urėd., P u nios grn.. Punios šilo 33 k v a rt.) — 27 Purviniškių (Švenčionių ra j., Nemenčinės mišk. urėd., Purviniškių grn. 107 kv art.) — 301 Pušis (Prienų raj., Birštone, prie estra dos) — 214 Pušys drevės (Varėnos raj., Čepkelių rezer vato 5, 42, 67, 72, 73, 74, 106 k v art.) — 358 Pušys drevės (Varėnos ra j., Druskininkų mišk. urėd., Senovės grn., Golių mišk. 4 k v art.) — 358 Pušys drevės (Varėnos ra j., Dzūkijos nacio nalinio parko Darželių grn., Trikam pio mišk. 160 kvart. ir Darželių miško 202, 222 kv art.) — 358 Pušys drevės (Varėnos ra j., Dzūkijos nacio nalinio parko M ančiagirės grn., Trikam pio mišk. 142 kvart., M arcinkonių mišk. 126, 127, 143 k v a rt.) — 358 Pušys drevės (Varėnos ra j., Dzūkijos nacio nalinio parko M arcinkonių grn. 24, 26, 27 kvart., M arcinkonių mišk. 31, 41, 42, 43, 46, 47 k v a rt.) — 359 Pušys drevės (Varėnos raj., Dzūkijos nacio nalinio parko Musteikos grn., Musteikos mišk. 10, 105, 116 kvart., Gudų girios 116, 118, 132, 155, 157, 160 kv art.) — 359 Pušis karalienė (Švenčionių ra j., Švenčionėlių mišk. urėd., Laukagalio grn., Kiauliaversmių mišk. 64 k v art.) — 301 Raganų (Skuodo ra j., Mosėdžio apyl., š a u k lių k.) — 248 „Raganų šluota“ (ša kių mišk. urėd., Novos grn., šu n ka rių mišk. 57 k v a rt.) — 253 Salako (Zarasų mišk. urėd., Salako grn. 29 kv art.) — 429 ša karn ių (Pasvalio raj., B iržų mišk. urėd., S a lo č ių g rn ., š a k a r n ių m išk. 17 kv art.) — 189
Šilagirio (Kauno mišk. urėd., š ila g irio grn., š ilag irio mišk. 37 kv art.) — 99 Tado Blindos (Telšių mišk. urėd., Ubiškės grn., Byvainės mišk. 26 k v art.) — 312 Trys drevėtos pušys (Varėnos ra j., Dzūkijos nacionalinio parko M arcinkonių grn. 2 k v art.) — 359 Veimuto (Pasvalio ra j., Saločių apyl., B a ltpamūšio k.) — 190 Vidgirės (Šilalės raj., P ajūrio apyl., Vidgirės k.) — 280 Vienišoji (Raseinių mišk. urėd., Pikčiūnų grn., Zvėgių mišk. 30 kvart J — 230 Visbarų (Tauragės ra j., Žygaičių apyl., Visbarų k.) — 307 Žvirgždėnų (Alytaus ra j., Daugų apyl., Žvirg ždėnų k.) — 27 Ro b i n i j o s
Vabolės (Šilalės k.) — 280
ra j.,
Šilalės
apyl., Vabolės
Tujos
Didžioji (Šilutės mišk. urėd., Kintų grn., K in tų mišk. 26 k v a rt.) — 285 Z irn a jų (Zarasų raj., Antazavės apyl., Z irnajų k.) — 429 Tuopos
Atkočių (Ukm ergės ra j., Deltuvos apyl., Atkočių k.) — 330 Keberkščių (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Keberkščių k.) — 280 Lomių (Tauragės ra j., Mažonų apyl., Lomių k.) — 308 P ajūrio (Šilalės ra j., P ajū ry je ) — 280 Pajūrio parko (Šilalės ra j. P ajūrio mstl. p a r ke) — 280 Penkios Bubių tuopos (Šiaulių ra j., Bubių apyl. ir k.) — 268 Prapuntų (L azd ijų ra j., Šventežerio apyl., Prapuntų k.) — 146 Salų tuopos (Rokiškio ra j., Salų apyl. ir k.) — 234 Sarių (Švenčionių ra j., Sarių apyl. ir k.) — 301 Vainių (Jonavos ra j., šilų apyl., Vainių vnk.) — 60
Uosiai Adomavo (Šilalės ra j., Pajūrio apyl., Adomavo k.) — 280 G rim zdų (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., G rim z dų k.) — 280 Raganos (Plungės raj., Platelių parke) — 200 Ręsčių (Šilalės ra j., Laukuvos apyl., Ręsčių k.) — 280
440
Šaltiškės (Šilalės raj., Kaltinėnų apyl., Šaltiškės k.) — 280 Veisiejų (L azd ijų ra j., Veisiejų parke) — 146 Vi nkš nos Akmenų muziejaus (Skuodo ra j., Mosė dyje) — 248 Jocių (Tauragės ra j., Tauragės apyl., Jocių k.) — 308 Šakynos (Šiaulių ra j., Šakynoje) — 268 Ozai „Barzdos kalnas“ (Ukm ergės ra j., Ukmergės apyl., Krikštėnų k.) — 330 Lapgirio (P akru ojo raj., Lygumų apyl., Lapgi io k.) — 172 šeškinės (V iln iuje , Ukmergės g. gale) — 371 Vyžuonų (Utenos ra j., Vyžuonose) — 347 Žagarės (Joniškio raj., Žagarėje) — 72 Parkai Abrorniškių (T rak ų ra j., Vievio apyl., Abromiškių k.) — 320 Adakavo (Tauragės ra j., Skaudvilės apyl., Adakavo k.) — 308 Aknysfų (Anykščių ra j., Debeikių apyl., Aknystų k.) — 36 Alančių (Panevėžio ra j., Vadoklių apyl., Alančių k.) — 181 Alantos (M olėtų ra j., Alantoje) — 160 Alytaus „Dainavos legendos“ (Alytaus raj., M iroslavo apyl., Tolkūnų k.) — 28 Alytaus kultūros ir poilsio parkas (A ly tu je) — 28 Alytaus šilelio (A ly tu je ) — 29 Antanavo (M arijam polės ra j., Sasnavos apyl., Antanavo k.) — 152 Antaniškių miško (Radviliškio mišk. urėd., Radviliškio grn. 6 k v art.) — 222 Antašavos (Kupiškio raj., Antašavoje) — 141 Antazavės (Zarasų ra j., Antazavės apyl. ir k.) — 429 Apytalaukio (Kėdainių ra j., Kėdainių apyl.. Apytalaukio k.) — 116 Ariogalos (Raseinių ra j., A riogaloje) — 230 Arnionių (M olėtų ra j., Joniškio apyl., A rnio nių I k.) — 161 Astravo (Biržuose) — 45 Ašmintos (Prienų ra j., Ašmintos apyl. ir k.) — 214 Aštriosios Kirsnos (L azd ijų ra j., Būdviečio apyl., Aštriosios Kirsnos k.) — 148 Aukštadvario (T rak ų ra j., A ukštadvaryje) — 320 Aukštosios Fredos (K aune) — 99 Ąžuolyno (K aune) — 100
Ąžuolpamūšės (Pasvalio ra j., Saločių apyl., Ąžuolpamūšės k.) — 190 Bačkonių (Kaišiadorių ra j., Žiežm arių apyl., Bačkonių k.) — 94 Baisogalos (R a d v ilišk io ra j., B aisogalo je) — 222 Balbieriškio (Prienų ra j., Balbieriškyje) — 214 Baltosios Vokės (V ilniaus ra j., Vaidotų apyl., Baltosios Vokės k.) — 372 Baltpam ūšio (Pasvalio ra j., Saločių apyl., Baltpam ūšio k.) — 190 B arklainių (Pasvalio ra j., Krinčino apyl., Barklainių k .) — 190 Bartkuškio (Š irvin tų ra j., Jauniūnų apyl., Bartkuškio k.) — 294 B artninkų (Vilkaviškio ra j., B a rtn in k u o se) — 363 Beinoravos (Radviliškio ra j., Sidabravo apyl., Beinoravos k.) — 224 Belvederio (Jurbarko raj., Seredžiaus apyl., Belvederio k.) — 82 B iliū n ų (Raseinių ra j., G irkalnio apyl., B iliū nų k.) — 230 Birštono (V ytauto ) parkas (Prienų ra j., B irš tone) — 215 Biržų (B iržų pilies terit.) — 46 Biržuvėnų (Telšių ra j., Luokės apyl., B iržu vėnų k.) — 312 Bistram polio (Panevėžio raj., Ramygalos apyl., Kūčių k.) — 183 Bridų (Šiaulių raj., Šiaulių apyl., Bridų k.) - 268 Buivydiškių (V ilniaus raj., Buivydiškių apyl. ir k.) - 375 Burbiškio (Anykščių raj., Anykščių apyl., B u r biškio k.) — 36 Burbiškio (Radviliškio raj., Pakalniškių apyl., Burbiškio k.) — 224 Butautu (B iržų ra j., Pačeriaukštės apyl., B u tautų k.) — 49 Cirkliškio (Švenčionių ra j., Cirkliškio apyl. ir k.) — 301 Čiotiškių (Kelmės ra j., Užvenčio apyl., čio tiškių k.) — 111 Dabikinės (Akmenės ra j., Akmenės apyl., D a bikinės k.) — 21 Dagilynės (Pasvalio ra j., Krinčino apyl., Dagilynės k.) — 191 Daubiškių (Akmenės ra j., Viekšnių apyl., D a u biškių k.) — 22 D audžgirių (B iržų ra j., Pabiržės apyl., P ag i rių k.) — 49 Degaičių (Telšių ra j., Degaičių apyl. ir k.) — 314 Dotnuvos (Kėdainių raj., Dotnuvoje) — 117 Dovinės vingio (M arijam polės ra j., Liudvina vo apyl., Netičkampio k.) — 152 Dūkšto (Ignalinos raj., Dūkšto apyl., Dūkštelių k.) — 54
441
Džiuginėnų (Telšių ra j., Gadunavo apyl., Džiuginėnų k.) — 314 G argždų (Klaipėdos ra j., G argžduose) — 131 Gataučių (V aizg učių) (Joniškio ra j., G ataučių apyl. ir k.) — 74 G e lg a u d iš k io (S a k ių r a j., G e lg a u d iš kyje) — 253 Girionių (Kauno ra j., Sam ylų apyl., Girionių k.) — 100 Gornostajiškių (Šalčininkų ra j., Eišiškių apyl., Gornostajiškių k.) — 261 Grinkiškio (Radviliškio ra j., G rinkiškyje) — 226 Gulbinėnų (Pasvalio ra j., Krinčino apyl., G ulbinėnų k.) — 191 Ilzenbergo (Rokiškio ra j., Juodupės apyl., I l ze nbergo k.) — 234 Im brado (Zarasų raj., Im brado apyl. ir k.) — 429 Jakiškių (Joniškio ra j., Pociūnų apyl., Jakiškių k.) - 74 Jašiūnų (Šalčininkų ra j., Jašiūnų apyl. ir k.) — 262 Jiezno (Prienų ra j., Jiezne) — 216 Jocių (Tauragės ra j., Sungailiškių apyl., Jo cių k.) — 308 Johampolio (Kelm ės ra j., Tytuvėnų apyl., Johampolio k.) — 111 Joniškėlio (Pasvalio ra j., Joniškėlyje) — 192 Joniškio (Joniškyje) — 74 Jundeliškių (Prienų ra j., Jiezno apyl., Jundeliškių k.) — 216 Juozapavo (Telšių ra j., Nevarėnų apyl., Juozapavo k.) — 315 Jurbarko (Jurbarke) — 85 Jūros krantinės (Tauragėje, prie Jūros upės) — 308 Kaišiadorių (Kaišiadoryse) — 94 Kalnaberžės (Kėdainių ra j., Surviliškio apyl., Kalnaberžės k.) — 118 Kaltanėnų (Švenčionių ra j., Kaltanėnuo se) — 304 Kataučiznos (Vilkaviškio raj., Klausučių apyl., Kataučiznos k.) — 364 Kazitiškio (Ignalinos ra j., Kazitiškio apyl. ir k.) — 56 Kazlų Rudos (M arijam polės raj., Kazlų Rū doje) — 152 Kėdainių (Kėdainiuose) — 120 Kelmės (K elm ėje) — 111 Kidulių (Sakių ra j., Kidulių apyl. ir k.) — 254 Klaipėdos kultūros ir poilsio (K laipėdo je) - 132 Klaipėdos (M ažv yd o) skulptūrų (K laip ė doje) — 132 Kliošių (Klaipėdos ra j., Priekulės apyl., Kliošių k.) — 132 Klovainių (P akru ojo raj., Klovainių apyl. ir k.) — 172
Kretingos (K reting o je) — 137 Kretingos aukštesniosios žemės ūkio mokyklos (K reting o je) — 138 Kruopių (Akmenės ra j., Kruopiuose) — 22 Kuršėnų (Šiaulių ra j., Kuršėnuose) — 269 Kurtuvėnų (Š iaulių ra j., Bubių apyl., K u rtu vėnuose) — 269 Lančiūnavos (Kėdainių ra j., Aristavos apyl., Lančiūnavos k.) — 122 Leipalingio vidurinės mokyklos (L azd ijų ra j., Leipalingio apyl. ir k.) — 148 Lentvario (T rak ų ra j., L e n tv a r y je )— 321 Liberiškio (Panevėžio raj., Naujamiesčio apyl., Liberiškio k.) — 184 Lyduokių (Ukm ergės ra j., Lyduokių apyl., Kurėnų k.) — 330 Likėnų (B iržų raj., Likėnuose) — 49 Liūdynės (Panevėžio ra j., Velžio apyl., Liūdynės k.) — 184 Liukonių (Š irvin tų raj., Gelvonų apyl., Liukonių k.) — 295 Lomių (Tauragės ra j., Mažonų apyl., Lomių k.) — 308 M aišiagalos (V iln ia u s ra j., M a iš ia g a lo je) — 376 M ald žiū n ų (Radviliškio raj., Alksniupių apyl., M aldžiūnų k.) — 226 M arijam polės (M arijam p o lėje) — 152 M arkučių (V iln iu je ) — 377 M arkutiškių (Jonavos raj., Šilų apyl., M a rk u tiškių k.) — 60 M ažeikių (M ažeikiuose) — 154 M enininkų rūmų (V iln iu je ) — 380 M itėniškių (Jonavos ra j., Žeimių apyl., M itėniškių k.) — 64 Narvydiškio (Š irvin tų raj., M usninkų apyl., Narvydiškio k.) — 296 Naudvario-Pašuojo (Panevėžio ra j., N a u ja miesčio apyl., Naudvario k.) — 184 Noriūnų (Kupiškio ra j., Noriūnų apyl. ir k.) — 143 Obelynės (Kauno raj., Noreikiškių apyl., Rin gaudų k.) — 102 Onuškio (Radviliškio raj., Juodupės ayl., O nuškyje) — 236 Pabiržės (B iržų ra j., Pabiržės apyl., Balandiškių k.) — 50 Padubysio (P akruojo raj., Rozalime) — 173 Paežerių (Šiaulių ra j., Raudėnų apyl., Paeže rių k.) — 271 Paežerių (V ilkaviškio raj., Vilkaviškio apyl., Paežerių k.) — 365 Pagryžuvio (Kelm ės raj., Tytuvėnų apyl., P a gryžuvio k.) — 112 Pajieslio (Kėdainių ra j., Pajieslio apyl. ir k.) — 122 Pajiešmenių (Pasvalio ra j., Krinčino apyl., Pajiešmenių k.) — 194
442
P ajūrio (Šilalės ra j., P a jū ry je ) — 280 Pakruojo (P ak ru o jy je ) — 174 Palangos (P alang oje) — 177 Pamūšio 1 (P akru ojo ra j., Linkuvos apyl., Pamūšio k.) — 175 Pamūšio I I (P akruojo ra j., Pašvitinyje) — 175 Pandėlio (Rokiškio raj., Pandėlyje) — 237 Panemunės (V ytėnų) (Jurbarko ra j., Šilinės apyl., Pilies k.) — 86 Panemunio (Rokiškio ra j., Panemunio apyl. ir k.) — 238 Panerių (T rakų ra j., Vievio apyl., Panerių k.) — 323 Papilio (B iržų ra j., Papilio apyl. ir k.) — 50 Pasvalio kultūros ir poilsio (P asvalyje) — 194 Pašakam io (Kelmės raj., Tytuvėnų apyl., Pašakam io k.) — 112 Paširvinčio I (Š irvin tų ra j., M usninkų apyl., Paširvinčio k.) — 296 Paširvinčio I I (Š irvin tų ra j., M usninkų apyl., Paširvinčio k.) — 297 Paškevičiaus (Šilalės ra j., Poškos apyl., B i jotų k.) — 281 Pašušvio (Kėdainių raj., Krakių apyl., Pašuš vio k.) — 124 Patilčių (Vilkaviškio ra j., K eturvalakių apyl., Patilčių k.) — 366 Pauliankos (Kupiškio ra j., Noriūnų apyl., Stirniškių k.) — 143 Paupių (Klaipėdos ra j., Sendvario apyl., P au pių k.) — 133 Pavermenio (Kėdainių raj., Truskavos apyl., Pavermenio k.) — 124 Pavilnio (V iln iu je ) — 382 Pažaislio (K aune) — 104 Pienionių (Anykščių ra j., Dabužių apyl., Pienionių k.) — 37 Piliam anto (Kėdainių raj., Dotnuvos apyl., Piliamanto k.) — 125 Platelių (Plungės ra j., Plateliuose) — 200 Plinkšių (M ažeikių ra j., Serkšnėnų apyl., P lin k šių k.) — 155 Plungės (P lungėje) — 201 Priekulės (V ingio) (Klaipėdos ra j., Prieku lėje) — 133 Prienų miesto kultūros ir poilsio (Prienuo se) — 217 Radvilionių (Radviliškio ra j., Alksniupių apyl., Radvilionių k.) — 226 Raguvėlės (Anykščių ra j., Juostininkų apyl., Raguvėlės k.) — 38 Raseinių (Raseiniuose) — 232 Raudondvario (Kauno ra j., Raudondvario apyl. ir k.) — 105 Raudondvario (Radviliškio ra j., Pakalniškių apyl., Raudondvario k.) — 227 Raudondvario (V ilniaus ra j., Riešės apyl., Raudondvario k.) — 383 Raudonės (Jurbarko ra j., R a u d o n ė je )— 89
20*
Raudonpamūšės (Pasvalio ra j., Saločių apyl., Raudonpamūšės k.) — 194 Rėkalnio (Trakuose) — 323 Renavo (M ažeikių ra j., Sedos apyl., Renavo k.) — 157 Rietavo (Plungės ra j., Rietave) — 204 Ringių (Tauragės ra j., Tauragės apyl., Rin gių k.) — 309 Ringuvėnų (Šiaulių raj., Kuršėnų apyl., Ringuvėnų k.) — 272 Rokiškio (Rokiškyje) — 238 Rubinavo (Šilalės ra j., Šilalės apyl., Rubinavo k.) — 283 Rudaminos (L a zd ijų ra j., Rudam inoje) — 149 Rudaminos (Skaidiškių) (V ilniaus ra j., Nemė žto apyl., Skaidiškių k.) — 384 Salantų (Kretingos raj., Salantuose) — 139 Saldutiškio (Utenos raj., S aldutiškyje) — 347 Saločių (Pasvalio ra j., Saločiuose) — 195 Salų (Rokiškio ra j., Salose) — 241 Sapiegų (V iln iuje , L. Sapiegos ir Smėlio g.) - 384 Satkūnų (Joniškio raj., Satkūnų apyl. ir k.) - 7 6 Siesikų (Ukm ergės raj., Siesikų apyl., D a u gailų k.) — 332 Sirutiškio (Kėdainių ra j., Surviliškio apyl., Sirutiškio k.) — 125 Skaistakalnio (Panevėžyje) — 186 Skaistgirio (Joniškio raj., S kaistgiryje) — 77 Staniūnų (Panevėžio ra j., Velžio apyl., Staniūnų k.) — 186 Stelmužės (Zarasų raj., Im brado apyl., Stel mužės k.) — 429 Sujetų (Panevėžio ra j., Sm ilgių apyl., Sujetų k.) — 186 Suvieko (Zarasų ra j., Suvieko apyl. ir k.) — 431 šakių kultūros ir poilsio (šakiuose) — 255 Šakių ligoninės (šakiuose) — 256 Šateikių (Plungės raj., Šateikių apyl. ir k.) — 208 Šaukėnų (Kelifles raj., Šaukėnuose) — 112 Šereitlaukio (Šilutės ra j., Vilkyškių apyl., šereitlaukio k.) — 285 šešuolėnų (Š irvintų raj., Zibalų apyl., Šešuolėlių I k.) — 298 Šiaulių (Šiauliuose) — 272 Šilutės (Š ilu tėje) — 285 škilinpam ūšio (Pasvalio raj., Saločių apyl., škilinpam ūšio k.) — 195 Šlapaberžės (Kėdainių ra j., Doinuvos apyl., Šlapaberžės k.) — 125 šū klių (Vilkaviškio ra j., Kybartų apyl., šūklių k.) — 366 Šumsko (V ilniaus raj., Kalvelių apyl., Šums ke) — 386 Švėkšnos (Šilutės raj., Švėkšnoje) — 287 U žtrakio (Trakuose) — 326
443
U žugirio (Ukm ergės ra j., Taujėnų apyl., U ž u lėnio k.) — 337 Užvenčio (Kelmės raj., U žventyje) — 113 Tarnavos (Rokiškio ra j., Jūžintų apyl., T a rnavos k.) — 243 Taujėnų (Ukm ergės raj., Taujėnuose) — 334 Tenenių (Šilalės ra j., P ajūrio apyl., Tenenių k.) — 283 Terespolio (Kėdainių ra j., G udžiūnų apyl., Terespolio k.) — 126 Tytuvėnėlių (Kelm ės ra j., Tytuvėnų apyl., Tytuvėnėlių k.) — 113 T rakų pusiasalio (Trakuose) — 324 T rak ų Vokės (V iln iau s raj., T ra k ų Vokės apyl. ir k.) — 387 Trepu (Tauragės raj., Vaid ilų apyl., Trepu k.) — 309 Vainežerio sodybos (L azd ijų ra j., Kapčiamirsčio apyl., Vainežerio k.) — 149 Varputėnų (Š iaulių ra j., Micaičių apyl., V a r putėnų k.) — 273 Vasaknų (Zarasų ra j., Antalieptės apyl., Vasaknų k.) — 431 Veisiejų (L a zd ijų ra j., Veisiejuose) — 149 Veiverių (Prienų ra j., Veiveriuose) — 217 Veliuonos (Jurbarko ra j., V e liu o n o je )— 91 Veprių (Ukm ergės ra j., Vepriuose) — 338 Vėriškių (V ilniaus ra j., Sužionių apyl., Vėriškių k.) — 389 Verkių (V iln iu je ) — 389 Vėžaičių (Klaipėdos raj., Vėžaičių apyl. ir k.) — 133 Vidiškių (Ignalinos ra j., Vidiškių apyl. ir k.) — 56 Viešvilės (Jurbarko ra j., Viešvilėje) — 92 Vilkaviškio (V ilk av iš ky je ) — 367 Vilkėno (Šilutės ra j., Švėkšnos apyl., Vilkėno k.) — 290 Vilkiškių (Šalčininkų raj., Turgelių apyl., V ilkiškių k.) — 264 Vilkpėdės (V iln iuje , tarp Savanorių pr. ir V ilk pėdės g.) — 397 Vilniaus centrinis (V iln iuje , Sereikiškių ir K a l nų parkai, želdiniai prie Pilies kalno bei Istorijos ir etnografijos m uziejaus) — 399 Vingio (V iln iu je ) — 415 V ytauto (Kaune, Vytauto pr.) — 106 Vyžulėnų (V iln iau s ra j., Paberžės apyl., Vyžulėnų vnk.) — 418 Vyžuonėlių (Utenos raj., Vyžuonų apyl., Vyžuonėlių k.) — 348 Zyplių (Šakių ra j., Zyplių apyl., Tūbelių k.) — 256 Žagarės (Joniškio ra j. Žagarėje) — 77 Žeimių (Jonavos ra j., Žeimiuose) — 66 Žemaičių botanikos (Skuodo raj., A leksandri jos apyl., Kalnėnų k.) — 248 Žemaitkiemio (Ukm ergės ra j., Vidiškių apyl.,
Šventupės k.) — 339 Zilpamūšio (Pasvalio ra j., Tetirvinu apyl., Žilpamūšio k.) — 195 Žvėryno (V iln iu je ) — 419 Stuobriai Atpustyti senojo miško stuobriai (K uršių ne rijos nacionaliniame parke, Grobšto ra ge) - 170 šaltiniai
(versmės)
Aklažeris „Vokštelis“ (Telšių mišk. urėd., Kegų grn., Jomantų mišk. 14 k v art.) — 316 Arim aičių (Radviliškio ra j., Aukštelkų apyl., Arim aičių k.) — 227 Balbieriškio (Prienų raj., Balbieriškyje) — 218 Baltasis (B a rk la in ių ) (Pasvalio ra j., Daujėnų apyl., B arklain ių k.) — 196 Didysis (ša kių mišk. urėd., Lekėčių grn., Rū diškių mišk. 11 k v a rt.) — 257 Druskelės (Balandinės) mineralinis šaltinis (Alytaus ra j., M iroslavo apyl., Balkasodžio k.) — 29 G rim zdų (Šilalės ra j., Kvėdarnos apyl., G rim z dų k.) — 283 Karalienės liūno (Anykščių mišk. urėd., Anykš čių grn., Pavarių mišk. 10 k v a rt.) — 39 Kavarsko tufų šaltiniai (Anykščių ra j., K a varske) — 42 Lino verdenė (Švenčionių ra j., Švenčionėlių mišk. urėd., Švenčionių grn., Bėlio mišk. 13 k v art.) — 305 Nemunaičio (L an kų ) (Alytaus raj., Nem unai čio apyl. ir k.) — 29 Paduburio (Ukm ergės ra j., Pabaisko apyl., KulniŠkių k.) — 340 Rudoji versmelė (Zarasų raj., Salako apyl., Sabalunkų k.) — 432 Saldžių (T rak ų mišk. urėd., Lentvario grn., Panerių mišk. 64 kvart.) — 326 Smardonės (B iržų ra j., Likėnuose) — 50 Stakliškių (Prienų ra j., Stakliškių apyl., Žiukos k.) — 219 Svilės (Spaudžiu) (Kelmės raj., Šaukėnų apyl., Svilės k.) — 114 Šmitos šaltinis (Skuodo raj., Aleksandrijos apyl., Tru ikin ų k.) — 249 „Olos akies“ (Varėnos mišk. urėd., M ančiagirės grn., M ančiagirės mišk. 16 kv art.) — 360 Vilko (L azd ijų ra j., Veisiejų mišk. urėd., P a liepio grn., Norkūnų mišk. 13 k v a rt.) — 150 Vilkupio (Panevėžio ra j., Karsakiškio apyl., Paliūniškio k.) — 187 Vingrių (V iln iuje , prie Vingrių g.) — 420 Visgiūnų (Kupiškio ra j., Aukštupėnų apyl., Visgiūnų k.) — 144
444
Žalsvasis šaltinis (Pasvalyje, Lėvens krante) — 196 Zupronių (V iln iuje, Subačiaus g. gale) — 422
Žuvintės (Ukm ergės ra j., Pabaisko apyl., Šu kinių k.) — 340 Žvėryno malūno tvenkiniai (V iln iu je , Latvių g. gale) — 423
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI V. Feodalinių žemių valdų Lie tuvoje inventorių aprašym as.— V., 1963. A d o m o n i s T. , Č e r b u l ė n a s K. Lietuvos TSR d a i lės ir architektūros isto rija .— V ., 1987.— D. I. A . G r . Seno dvaro nauji šeimininkai / / Lie tuvos aidas.— 1929.VII.20. A k s i u t o v a A . , K a z l a u s k a i t ė G. Stelmužė / / P e r galė (Zarasų r a j. ) . — 1957.IV.13. Album pam iątkowe Adam a Mickevicza / W ydal W ladislaw Piast.— Lwow, 1889. Album widokow gubernii Grodzenskiej, W ilenskiej, M inskiej, Kowenskiej, W olynskiej... w czterech seryach pszestawiętę... zrysovane z natury prez Napoleona O rd ę.— W arszaw a, 1878. A n d r i u š k e v i č i u s R. Kaip atrodys Bijotai — D io nizo Poškos tėviškė? / / Statyba ir archi tek tū ra.— 1972.— Nr. 8. Antaniškių parkas / / M elioracija Lietuvoje.— V . , 1970. A r ū n a s P . Sandariškių milžinas / / Švyturys.— 1 9 6 2 .- Nr. 19. A tko čaitis / . Bijotai / / Leniniečių balsas (Skaudvilės r a j. ) . — 1956.1.1. A t k o č i ū n a s K . Užm irštas parkas prie garsio sios pilies / / Tiesa.— 19 69 .V III.2 6. Atsim inim ai apie Kurtuvėnus / / Mūsų seno vė.— K., 1937.— T. 2 .— Nr. 1. B a b i č i u s V . Ožkų akmuo / / Kultūros b ara i.— 1970.— Nr. 4. B a l č i ū n a s J. Kirdonys / / Biržiečių žodis.— 1983.1.8, 15, 22, 29; II.5 , 12, 19, 26; V I.4 , 11, 25; V I I . 2, 9, 16, 23; V III.6 . B a l č i ū n a s K . Kaimelio praeities bruožai / / Lais vė.— 1982.1.1. B a l e i š i e n ė Z. Gyvens dar tūkstantmečius / / Apie Dionizo Poškos Baublį... / / G im ta sis kraštas.— 1985. V I . 30. B a l e v i č i u s K . Vingio problema / / Mūsų g a m ta .— 1 9 6 3 .- Nr. 7. B a l e v i č i u s K. Pavilnio parkas / / Mūsų girios.— 1958.— Nr. 8. B a l i n s k i M . , L i p i n s k i T. Starožytna Polska.— W arszaw a, 1843— 46.— T. 3. B a l t r ū n a s V . , S l i a u p a A . Nešė velnias akm e n į...— V ., 1980. B a l t r ū n a s V. Rajono geologinės vertybės / / Raudonoji vėliava (Varėnos r a j. ) . — 1976. V I . 22. A b ram avič iu s
B a n d ž i u l i e n ė R ., K a z l a u s k a s R ., M i n k e v i č i u s V.
Kuršių n e rija .— V., 1983. Baudžiavos laikų teatras / / rėjas.— 1933.VI.29.
Ūkininko pata
V. Stelmužė / / Naujas žodis.— 1930.— Nr. 3. B i k u l č i u s J . Išnykęs miestas (Apie Suvieką ir jo istoriją) / / Zarasų kraštas.— 1933.— Nr. 45. B o g u š i s V. Dvi užmirštos ekspedicijos / / M o ks las ir gyvenim as.— 1974.— Nr. 4. B r u n d z a i t ė E . Senas parkas (Apie A p yta la u kio parko rekonstrukcijos projektą) / / S ta tyba ir architektūra.— 1973.— Nr. 12. B u c h a v e c k a s S. Bačkonys / / Į komunizmą (Kaišiadorių r a j. ) . — 1983.V I I . 12. B u d r e i k a E. Verkių rūm ai.— V., 1982. B u r a č a s B . Tau rag n ai ir jų apylinkės / / Ū k i ninko patarėjas.— 1934.X I . 15. B u r a č a s B . Birštono piliakalnio karalaitė / / Jaunasis ūkininkas.— 1938.— Nr. 38. B u r a č e l i s . Kurtuvėnai ir jų gražios apylin kės / / D irv a .— 1939.V III.8. B u š y s J. Paskutinis Oginskio m uzikantas / / Gim tasis kraštas.— 1972.111.20. B ū t ė n a s S. Rudamina / / Raudonasis artojas (L a zd ijų r a j. ) . — 1959.V I . 24. C h m i e l i a u s k a s A . Stelmužės ąžuolas / / P e r galė (Zarasų r a j. ) . — 1948.VI.16. C i b u l s k a s V. Verkių rūmų istoriniai baldai / / Vakarinės naujienos.— 1980.IX.1. Č e k y s A . Klevai — broliai mano / Apie Pajiesio kolūkio eigulio K. Kaltenio retų a u galų parką / / Komjaunim o tiesa.— 1985. X.31. Č e l i a u s k a s P. Šimtmečių pėdsakai Švėkšno je / / Komunistinis darbas (Šilutės r a j. ) . — 1986.IX.27. Č erbu lėna s K Pabiržės architektūrinis kom pleksas / / Satyba ir architektūra.— 1975.— Nr. 3. Č e r b u l ė n a s K. Senoji Jiezno architektūra / / Statyba ir arch itektū ra.— 1970.— Nr. 1. Č e r b u l ė n a s K. Rokiškio sodybos architektūros ansamblis / / Statyba ir arch itektū ra.— 1977.— Nr. 3. Č e r b u l ė n a s K. Lietuvos architektūra N. Ordos piešiniuose / / Statyba ir architektūra.— 1985.— N r. 8. Č e r b u l ė n a s K . Lietuvos TSR istorijos ir k u l tūros pam inklų sąvadas.— V ., 1982. Č e r b u l ė n a s K . Paežerių sodybinis ansamblis / / Statyba ir architektūra.— 1970.— Nr. 2. Č e š k e v i č i ū t ė N. Apie Vingio parką / / V a k a rinės naujienos.— 1984.V.5. Č i b i r a s L . , L a b a n a u s k a s K . Sidabrinių klevų alėja / / Mūsų gam ta.— 1975.— Nr. 6. Č i u r l i o n y t ė J. Atsim inim ai apie M . K. Č iu r lionį.— V., 1973.
Bičiūnas
446
Kuo unikali Kuršių nerija / / L ite ra tū ra ir menas.— 1 9 8 7 .V III.8 . [domus akmuo P akriaunyje / / Zarasų kraš tas.— 1933.— Nr. 42. Y la S. Kaip piemenys pastatė V ytautui D id žia jam pam inklą / / X X am žius.— 1937.VI.3. I s o k a s G. Arnionių tvenkinių lobiai / / Jaunimo gretos.— 1962.— Nr. 6. Istorijos padavim as. Papilė / / Šiaulių n aujie nos.— 1924.I I I . 14. Iš Lietuvos bibliotekų istorijos.— V ., 1985. I v a š k e v i č i u s M . M olėtų rajono akmenys / / Lietuvos pionierius.— 1986.IX.3. J a k o v i c k a s A . Stelmužė ir jos 2000 metų ąžuo las / / Žiburėlis.— 1942.— Nr. 19/20. J a n u l a i t i s A . M ikalo jus A kelaitis.— V., 1969. J a n u š o n i s J. Ąžuolpamūšio praeitis / / Stalino vėliava (Pasvalio r a j.) .— 1957.IV.12. J a n u t i e n ė E . , Š i m k u s J. Plungė.— V., 1972. J a n u t i e n ė E . Šateikiai / / Kibirkštis (Plungės r a j. ) . — 1970.VII.20. J a r o c k i S. Okolice W iln a .— W ilno, 1925. J a s i n s k a s E . Septynialiemenė liepa / / A rtojas (Šilalės r a j.) .— 1985.1.18. J o n č y s J. Veprių pilis / / Karys.— 1930.— Nr. 22. J u c h n e v i č i ū t ė D . Palangos parkas.— V ., 1972. J u k n e v i č i u s P. Naurašilių mitologiniai akm e nys / / Tėvynė (Panevėžio r a j. ) . — 1982.XI. 27. J u k n e v i č i u s P. Akmuo M okulas / / Panevėžio tiesa.— 1983.IV.13. J u k n i u s K . Skursta Antininkų ąžuolas / / Kom jaunim o tiesa.— 1983.11.25. J u k n i u s K . Akmuo — ne svetimkūnis / / Kom jaunim o tiesa.— 1988.1.15. J u k n i u s K . Kodėl Baublys? / / Gimtasis kraš tas.— 1987.VII.16. J u n e v i č i u s V. Pirmosios žemės ūkio m okyk los / / Žemės ūkis.— 1972.— Nr. 4. J u o d a k i s V. Karalienės liūnas / / Jaunimo gre tos.— 1959.— N r. 12. J u o z a p a v i č i u s P. Veiverių parkas / / Mūsų so d a i . - 1966.— Nr. 10. J u o z ė n a s D . Aukštutinė pilis / / Lietuvos pio nierius.— 1988.IV.20, 23, 27. J u o z ė n a s D . Žemutinės pilies kunigaikščių rū mai / / Lietuvos pionierius.— 1987.1.16, 20, 23, 27. J u o z ė n a s D . Gedimino aikštė / / Lietuvos pio nierius.— 1988.I I 1.6, 9, 12, 16. J u r g i n i s J. Alytaus ekonomijos dvarų pastatai. 1649 m .— V., 1972. J u r g i n i s J. Kur dingo Penionių miestas? / / K rašto tyra.— V ., 1975. J u r g i n i s J., L u k š a i t ė /. Lietuvos kultūros is torijos bruožai.— V., 1981. J u r g i n i s J., M e r k y s V. , T a u t a v i č i u s A . Vilniaus miesto isto rija .— V ., 1968. G u d e l i s V.
D a i l i d ė n a i t ė F. Adam avas seniau ir dabar / /
Leniniečių balsas (Tauragės r a j. ) . — 1965. V . 15. D a n i l e v i č i u s E . Bekešo kalnas / / Vakarinės naujienos.— 1970.V.29. D a n i l e v i č i u s E . Slam ėkit, ąžuolai.— V., 1984. D a p k u s D . Lankytini objektai Pašvitinyje / / K rašto tyra.— V ., 1965. D a u g u d i s V. N auji duomenys apie Liškiavos pilies kalną / / Švyturys.— 1962.— Nr. 21. D a u n y s S. Taurapilis / / N aujoji Romuva.— 1 9 3 5 .- Nr. 16. D e v e i k i s S . Patikslinti parkų plotai / / G irios.— 1989.— Nr. 11. D i č p e t r i s J. Apie jau nu tį Saldutiškio mieste lį / / Lietuvos žinios.— 1935.V1II.30. Dionizas Poška / / Lietuvos aidas.— 1934.11.24. Drąseikių atodanga / / Kauno rajono gamtos p am in klai.— K. 1982. D u k s a Z . Lyberiškio lobis / / M u ziejai ir pa m in klai.— 1979.— Nr. 12. E r c u p a s A . Apylinkės istorijos lobynas / / T ie sa.— 1 9 6 2 .V III.il. Fizikos observatorijos stotis Antašavoje / / V a ira s .— 1914.— Nr. 2. G a iliū n a s A . Liškiava / / Mūsų gam ta .— 1964.— Nr. 5. G a l a u n ė P. Kokių kultūros turtų būta Lietu vos dvaruose / / Švietimo darbas.— 1920.— Nr. 11. Gamtos apsauga / / Norm atyvinių aktų rin k i nys.— V., 1976. G a s i ū n a s V. Rokiškis.— V ., 1978. G a s i ū n a s V. Iš muziejaus istorijos / / Spalio vėliava (Rokiškio r a j.) .— 1983.V.17. G a s p e r a i t i s A . Taurapilio radiniai / / Lenino keliu (Utenos r a j.) .— 1980.11.12. G a š k a A . Panemunis / / Spalio pergalė (R o kiškio r a j . ) . — 1961.I X . 13. G a u d r i m a s / . Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. 1861 — 1917 m .— V., 1958. G a u s i e n ė M . Antašavos praeitis / / Kom uniz mo keliu (Kupiškio r a j. ) . — 1971.1.23. Geidžių akmuo / / Švyturys.— 1964.— Nr. 19. G i p i š k i s P. Zarasų kraštas.— Zarasai, 1936. G l o g e r Z . Dolinam i rzek.— W arszava, 1903. G r i c i u s A . Didžiosios praeities žemėje / / T r i m itas.— 1933.— Nr. 35. G r i k š a s K . Rietavo rūm ų legenda / / K ibirkš tis (Plungės r a j. ) . — 1976.XI.20. G r i n e v i č i u s A . Kėdainių parko m inaretas / / Mokslas ir gyvenimas.— 1966.— Nr. 12. G rinkiškis / / D irv a .— 1930.XI.21. G u č i ū n i e t i s A . Gražiosios Salos / / Laisvė.— 1979.XII.7. G u d e l i s V ., K a r u ž a i t ė G. Grobšto ragas / / G e ografijos m etraštis.— V ., 1962.— T. 5. G u d e l i s V. Kuršių nerijos kopos / / M ūsų g am ta .— 1986.— Nr. 10, 11.
447
J., L a b a n a u s k a s K . Kas pasirūpins Gelgaudiškio ansambliu? / / Statyba ir a r chitektūra.— 1985.— Nr. 11. J u r k š t a s J., L a b a n a u s k a s K . Vilniaus želdynai. Ką mena seni sodai / / Statyba ir architek tū ra .— 1985.— Nr. 7. J u r k š t a s J. Požeminis senojo Vilniaus ūkis. K analizacija / / Statyba ir architektūra.— 1987.— Nr. 10. J u r k š t a s J. Požeminis senojo Vilniaus ūkis. Vandentiekis / / Statyba ir architektūra.— 1987.— Nr. 9. J u r k š t a s J. Iš Vilniaus žaliosios architektūros istorijos / / Statyba ir architektūra.— 1977.— N r. 2. J u r k š t a s V. „Žiemos sodo“ vargonai / / K u l tūros b ara i.— 1978.— Nr. 2. J u r k š t a s V. Aštriosios Kirsnos orkestras / / Darbo vėliava (L azd ijų r a j. ) . — 1983.IX . 15. J u r k š t a s V. Rietavo orkestrantų likim as / / G im tasis kraštas.— 1986.XII.4. J u r k š t a s V. M uzikos senjoras Jurgelionis / / Meno saviveikla.— 1964.— Nr. 12. J u r k š t a s V. Stakliškių druska / / Mokslas ir gyvenim as.— 1969.— Nr. 9. K a l n ė n a s J. Vištytis / / D irv a .— 1970.V.16. Kaltanėnai / / Lietuvos TSR urbanistikos pa m in klai.— V., 1984.— Kn. 7. K a n c l e r i s . G ražus kampelis / Vepriai / / T r i m itas.— 1932.XI.17. K a s i u l i s P . Ten, kur teka Venta / / Švyturys.— 1955.— Nr. 18. K a s p e r a v i č i u s J. Kėdainių muziejus / / K u l tūros b ara i.— 1970.— Nr. 10. Kas Rietave pasakojama apie Oginskius / / Lietuvos aidas.— 1939.1.5, 7, 9. Katalog rysunkov architekturicznich ze sbiorow muzeum Narodowego w Krakow e.— T. 71. Rysunki Napoleona Orely.— W a rs zaw a, 1975. K a z l a u s k a s A . Buvusio Pakruojo dvaro ansam blis / / Kultūros b ara i.— 1970.— Nr. 9. K a z l a u s k a s A . Joniškėlio apylinkės / / Darbas (Pasvalio r a j. ) . — 1977.IX . 10— 17. K a z l a u s k a s A . Miestas ir laikas. / / Darbas. 1982. IX . 18. K a z l a u s k a s A . Atm intis ir metraščiai byloja / / D arbas.— 1981.XI.5. K e r a s K . Repinas mūsų apylinkėse / / Lenino keliu (Utenos r a j. ) . — 1974.XI.16. K i r s n y s V. Birštonas.— V ., 1966. K i r s n y s V. L ikėn ai.— V ., 1979. K i š k i s A . Koks bus skulptūrų parkas? / / L ite ra tū ra ir menas.— 1983.V.21. K i u d u l a s J. Žiloji Papilė / / Vienybė (Akmenės r a j.) .— 1978.IV.8. K l i m k a L. Laikrodžių dūžių aidas / / Kibirkš tis (Plungės r a j. ) . — 1 9 8 6 .IX .il. lu rk š ta s
B . , J a n č i a u s k a s J. Po D ru s ki ninkų apylinkes.— V . 1986. K o n d r o t a s B. Veisiejų ežerais.— V., 1970. K o r s a k o v a s A . Ir medžiai p rabyla.— V., 1984. Kraštas ir žmonės.— V ., 1983. K raštotyra.— V., 1987. K r ė v ė V. Dzūkų poringės.— K., 1934. K r i š t o p a i t ė D . Vasaros prie Verknės, č ia už augau.— V ., 1961. K r ū v e l i s A . Apie Stakliškių mineralinius v a n denis / / N aujas gyvenimas (Prienų r a j . ) .— 1971. V II.1 7 . Kudaba Č. P lateliai / / Kultūros b ara i.— 1966.— Nr. 5. K u d a b a Č. Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių... / / M okslas ir gyvenim as.— 1969.— Nr.8. K u d a b a Č. Kalvotoji Ž em aitija.— V ., 1972. K u d a b a Č. Ignalinos apylinkės.— V ., 1975. K u d a b a Č. Plinkšių apylinkės / / Pergalės vė liava (M ažeikių r a j. ) . — 1970.VI.27. K u d i r k a J. Veiverių mokytojų sem inarija 1866— 1918 m .— V., 1970. K u l i k a u s k a s P. Archeologiniai radiniai P ap i lėje / / Tiesa.— 19 58 .V III.1 . K u l i k a u s k i e n ė R. M aišiagalos piliakalnio r a diniai / / Kultūros b arai.— 1971.— Nr. 12. K u n i g ė l i s A . Verkių rūmai / / Mokslas ir gy venim as.— 1976.— Nr. 9. K u p r e v i č i u s J. Apie Žagarės parką / / Kosmos.— 1928.— Nr. 4. L a b a n a u s k a s K. Salų parkas / / Mokslas ir gyvenim as.— 1983.— Nr. 6. L a b a n a u s k a s K. Taujėnų garsenybė / / G im toji žemė (Ukm ergės r a j.) .— 1972.V.11. L a b a n a u s k a s K. 600 metų Vilniaus parkas / / Statyba ir architektūra.— 1987.— Nr. 7. L a g u n a v i č i u s A . Vokės architektūros ansam blis / / Statyba ir architektūra.— 1976.— N r. 7. L a n d s b e r g i s V. Čiurlionis Plungėje / / Kibirkš tis (Plungės r a j. ) . — 1968.111.8. L a u c e v i č i u s E . Švėkšnos popieriaus dirbtuvė / / Š vyturys.— 1962.— Nr. 18. Laucevičius E. Popierius Lietuvoje X V — X V I I I a . - V ., 1967. L a u r a i t i s V. Antanas Strazdelis ir P lateliai / / Kibirkštis (Plungės r a j.) .— 1977.IX.15. L a u r a i t i s V. Oginskiai Rietave / / Kibirkštis.— 1972. X.9. L a u r e n č i k a i t ė S. K rik lin iai / / Tarybinis m oky tojas.— 1985.VI.28. L e b i o n k a J. Sešuolėliai I I prieš 165 metus / / Lenino vėliava (Š irvin tų r a j.) .— 1973.1.21. L e b i o n k a J. Jašiūnai prieš 300 m. / / Lenino priesakai (Šalčininkų r a j.) .— 1972.IV.8. L e ip a lin g is // Tarybinis žodis (Veisiejų r a j.) .— 1957.X.26. L e o n a i t ė E . Perkūno ąžuolo paunksnėje / / M okslas ir gyvenim as.— 1969.— Nr. 6.
448
K on drate nka
V. Cirkliškio ansamblis laukia restauratorių / / Statyba ir architektūra.— 1982.— Nr. 4. L e v a n d a u s k a s V. Klasicizmo ansamblis Gornostajiškėse / / Statyba ir architektūra.— 1981.— Nr. 4. Levandauskas V. Jašiūnų sodybos ansam blis / / Lenino priesakai (Šalčininkų raj.).— 1980.1.5. L e v a n d a u s k a s V. Ar išsaugosime Zyplių an samblį? / / Statyba ir architektūra.— 1985.— Nr. 5. L e v a n d a u s k a s V. Vilkenų sodybos ansamblis restauruojamas / / Statyba ir architektū ra.— 1988.— Nr. 9. L e v a n d a u s k a s V. Penionių architektūros pa minklai / / Statyba ir architektūra.— 1980.— Nr. 7. L e v a n d a u s k a s V. Sunsko sodybos ansamblis // Statyba ir architektūra.— 1982.— Nr. 8. L i d e i k i s M . K. Isz Gelgaudiszkio / / Ūkinin kas.— 1893.— Nr. 11. Lietuvos pilys.—V., 1971. Lietuvos TSR archeologijos atlasas.— 1974.— D. I. Lietuvos TSR flora.—V., 1963, 1971, 1976, 1980.—T. I-IV. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.—V., 1988.—T. I. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.—V., 1955, 1958, 1961, 1965.—T. I—IV. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas.— V., 1973. Lietuvos TSR liaudies muziejai.—V., 1985. Lietuvos TSR respublikinės reikšmės valstybi niai gamtos paminklai.—V., 1988. L i n č i u s A., N a r b u t a s V. Geologinės praeities pėdsakai Lietuvos kraštovaizdyje.—V., 1969. L i n č i u s A. Barzdos kalnas — geologinis gam tos paminklas / / Kraštotyra.—V., 1981. L i n č i u s A. Šeškinės ozo lemtis / / Mokslas ir gyvenimas.— 1973.— Nr. 12. L i s a s P. Aluntos žiburiai / / Pirmyn (Molėtų raj.).— 1967.XI.16—23. L i s a s P . Aluntos draustinis / / Pirmyn.— 1966. IX.3. L i s a s P . Kokia Aluntos parko ateitis / / Mūsų gamta.— 1969.— Nr. 9. L u k a u s k a s A. Ar žaliuos Birštono ąžuolai / / Komjaunimo tiesa.— 198.7.VIIL6. L u k š i o n y t ė N . Sešuolėlių sodybinis ansamb lis / / Lenino vėliava (Širvintų raj.).— 1981. 1.15. L u k š i o n y t ė N . Burbiškio architektūrinis an samblis (Anykščių raj.) / Kraštotyrinis darbas.— 1979. M a c e i k a J., G u d y n a s P. Vadovas po Vilnių.— V., 1960.
M a č iu k iš k is
Levandauskas
J.
Pilė
//
T rim itas .— 1926.—
N r. 50. Šviesa.— 1984.IX.22. M a č i u l i s J. Gaurė / / Lietuvos aidas.— 1934. 11.24. M a k s i m o v a s P. Salia kelio vieškelio / / V iln is.— 1986.IV.24. M a r c i n k e v i č i u s A . Senojo Vilniaus širdis / / Gim tasis kraštas.— 1987.X II.10— 16. M a r d o s a J. M . K. Čiurlionis ir Plungė / / K i birkštis (Plungės r a j.) .— 1972.VI.1. M a r k e v i č i u s A . Senasis liudininkas / / Š vytu rys.— 1966.— Nr. 13. M a t a s A . Kruopių senasis parkas / / Vienybė (Akmenės r a j.) .— 1973.V.19. M a t e k ū n a s A . Stelmužė. Šaunaus dvaro lie kana. Didžiausias Europoj ąžuolas / / Lie tuvos aidas.— 1933.X.7. M a t i j o š a i t i s A . Ekonominė ir istorinė-etnografinė Joniškėlio apylinkių ch arakteristika.— V ., 1980. M a t y š č e n k o M . M okas / / G im toji žemė ( U k mergės r a j. ) . — 1969.XII.13. M a t u š a k a i t ė M . Senoji medžio drožyba. S tel mužės liaudies skulptūros m uziejuje / / M u ziejai ir pam inklai.— 1980.— Nr. 3. M a ž e i k a M . Vepriai / / G im toji žemė.— 1967. X .21. M a ž i u l i s A . Pelinės duonos gadynė / / Zarasų kraštas.— 1937.— Nr.18. M e r k e l i s B . Užm irštas parkas ir skulptorius K. Ulianskis / / Komunizmo aušra (R a d viliškio r a j. ) . — 1964.XII.29. M i c k e v i č i u s J. Akmeniniai pam inklai / / K i birkštis (Plungės r a j.) .— 1974.VI.25. M i č i u l i s J. Tauragės apskrities pam inklai ir miesteliai / / Lietuvos aidas.— 1934.11.24. M i e ž e l a i t i s E . Stelmužės ąžuolas / Poema / / L iteratūra ir menas.— 1983.XII.31. M i g l i n a s S . Rytų Lietuvos kalvarijos / / Lie tuvos aidas.— 1939.V.26. M i g l i n a s S. Lietuvių garbinto žalčio pėdsakai / / Lietuvos aidas.— 1939.V. 12. M i g l i n a s S . Po didžiausiu Lietuvos ąžuolu ir Vergų bokšte / / Lietuvos aidas.— 1939. V . 13. M i k a l a u s k a s Z . Stelmužės ąžuoliukai — už A t lanto / / Tiesa.— 1988.1.1. M i k o l a i t i s J. Vištytis / / D irv a .— 1932.1.29. M i k š y t ė L Rokiškis — muziejinis miestas / / Kultūros b ara i.— 1970.— Nr. 7. M i š k i n i s A . Klasicizmas Rokiškyje ir Rietave / / Statyba ir architektūra.— 1969.— Nr. 9. M i š k i n i s A . Švėkšna / / Lietuvos T S R urbanis tikos pam inklai.— V ., 1979.— T. 2. M i š k i n i s A . Kaltanėnai / / Lietuvos TSR u r banistikos p am inklai.— 1983.— N r. 6.
449
M a č i u l i s J. Veliuonos piliakalnis / /
Birštono miesto istorinis-urbanistinis vystymasis //L ie tu v o s TSR architek tūros klausim ai.— V ., 1974.— T. 4. M i š k i n i s J. Dėl Rietavo orenžerėjos / / T rim i tas.— 1924.— Nr. 197. N a v a s a i t i s A . , N a v a s a i t i s M . Obelynė / / G i rios.— 1976.— Nr. 6. N a v a s a i t i s M . Rokiškio rajono senųjų parkų au g alija ir būklė / / 2 0 A mokslo darbų rinkinys.— K., Noreikiškės, 1985. N e m a n i s J., N e m a n i e n ė S. Buvusių dvarų ir p alivarkų Zarasų rajone sąrašas / K raš totyrinis darbas.— 1986.— D. I — II. N e z a b i t a u s k a s A . Saločių istoriniai pam ink lai / / Darbas (Pasvalio r a j.) .— 1965.V I I I . 26. N e z a b i t a u s k a s A . Joniškėlis / / D arbas.— 1968. IX .5. N e z a b i t a u s k a s A . [domi Birštono istorija / / Naujas gyvenimas (Prienų r a j. ) . — 1964.
M iš kin is A.
V.l.
Tokia Ašmintos praeitis / / N aujas gyvenim as.— 1967.11.4. N e z a b i t a u s k a s A . Nemakščių praeitis / / N a u jas rytas (Raseinių r a j. ) . — 1964.X II. 19. N e z a b i t a u s k a s A . Barstyčių senovė ir pam ink lai / / N aujas žodis (Skuodo r a j. ) . — 1965. V I I . 24. N e z a b i t a u s k a s A . Aleksandrava / / Mūsų žo dis (Skuodo r a j. ) . — 1967.11.25. N e z a b i t a u s k a s A . G rūšlaukė / / Švyturys (K r e tingos r a j. ) . — 1966.X.13. N e z a b i t a u s k a s A . Salantai / / Švyturys.— 1965. V I I I . 5. N e z a b i t a u s k a s A . Rudamina senovėje / / D a r bo vėliava (L a zd ijų r a j. ) . — 1 9 64 .V III.2 9. N e z a b i t a u s k a s A . Veisiejai senovėje / / Darbo vėliava.— 1964.V.19. N e z a b i t a u s k a s A . Židikų praeitis / / Pergalės vėliava (M nžrikiu r a j.) .— 1965.X . 12 N e z a b i t a u s k a s A . Renavos apylinkių istoriniai puslapiai / / Pergalės vėliava.— 1965.V.22. N e z a b i t a u s k a s A . Alunta / / Pirmyn (M olėtų r a j. ) . — 1964. V I . 2. N e z a b i t a u s k a s A . Linkuvos garsioji senovė / / Auksinė varpa (Pakruojo r a j. ) . — 1964.VI.9. N e z a b i t a u s k a s A . Rozalimas ir jo įžym ieji pa m inklai / / Auksinė va rp a .— 1964.X I . 12. N e z a b i t a u s k a s A . Pakruojo miesto istorija / / Auksinė va rp a.— 1964.I X . 17. N e z a b i t a u s k a s A . Gelgaudiškio praeities pus lapiai / / Draugas (Sakių r a j.) .— 1964.V II. 30. N e z a b i t a u s k a s A . Kidulių praeities puslapiai / / D rau ga s.— 1964.VI.25. N e z a b i t a u s k a s A . Lukšių ir Zyplių senovės bruo žai / / D rau gas.— 1965.IV.6. N e z a b i t a u s k a s A . Svetimšaliai plėšikai Bijotuose / / A rtojas (Šilalės r a j.) .— 1985.11.27. N e zab ita u sk as A.
N e z a b i t a u s k a s A . Pajūrio senovė / /
A rto jas .—
1965.X.23. A . Skaudvilės ir Adakavo pa m inklai / / Leniniečių balsas (Tauragės r a j. ) . — 1964.XI.14. N e z a b i t a u s k a s A . Vepriai — X IV a. lietuvių tvirtovė / / G im toji žemė (Ukm ergės r a j. ) . — 1964. V I 1.28. N e z a b i t a u s k a s A . Papilė / / Vienybė (A k m e nės r a j. ) . — 1966.VI.26, 1967.V.16, 1968. X L 16. N e z a b i t a u s k a s A . Kruopiai / / Vienybė.— 1965. V 11.29. N e z a b i t a u s k a s A . Seniausia Biržų praeitis / / Biržiečių žodis.— 1964.XI.28. N e z a b i t a u s k a s A . Pabiržė / / Biržiečių žodis.— 1967.IV. 15. N e z a b i t a u s k a s A . Istoriniai pam inklai. P ap i lys / / Biržiečių žodis.— 1965.1.30. N e z a b i t a u s k a s A . Dūkšto dvaras / / N auja v a ga (Ignalinos r a j. ) . — 1968.V.21. N e z a b i t a u s k a s A . Praeities Veliuona / / Švie sa (Jurbarko r a j. ) . — 1968.XII.3. N e z a b i t a u s k a s A . Apytalaukis / / Tarybinis ke lias (Kėdainių r a j. ) . — 1968.X.20. N e z a b i t a u s k a s A . Dotnuvos praeitis / / T a ry binis kelias.— 1964.XI.17. N e zab ita u sk as A. Kalnaberžė / / Tarybinis kelias.— 1966.XII.30. N e z a b i t a u s k a s A . Priekulė / / Banga ( K la i pėdos r a j. ) . — 1966.X I 1.1. N e z a b i t a u s k a s A . G argždai — viena seniausių žemaičių gyvenviečių / / B a ng a.— 1964. V I.5 . N e z a b i t a u s k a s A . Bartininkų senovė ir istorijos pam inklai / / Pergalė. (Vilkaviškio r a j . ) . — 1964.XII.24. N e z a b i t a u s k a s A. Alvito praeitis / / P ergalė.— 1966.1.15. N e z a b i t a u s k a s A . M aišiagalos senovė / / D ra u gystė (V ilniaus r a j. ) . — 1964.X I.26. N e z a b i t a u s k a s A . Antazavės senovė / / T a ry b i nė žemė (Zarasų r a j.) .— 1 9 6 4 .V III.4 . N i k ž e n t a i t i s A . T rijų kryžių kalno legenda / / Kom jaunim o tiesa.— 1988.X I.3 . Noworocznik Litewski na rok 1831.— W ilno, 1830. O l š a u s k a s A . Rajono puošmena / / Kibirkštis (Plungės r a j. ) . — 1985.1.29. O š k i n i s L. Barzdos kalnas / / G im toji žemė (Ukm ergės r a j. ) . — 1982.V.18. Padavim ai apie Barstyčių apylinkę / / Kalba V iln i u s . - 1986.— Nr. 39. Pajūris / / L ietuva.— 1923.I I I . 15. P a k u t i n s k a s J. G arg žd ai / / Tiesa.— 1967. V. 13. P a l e c k i s J. Po panemunės pilis ir dvarus / / Naujas žodis.— 1931.— Nr. 14. P a u k š t ė B. Kryžiuojasi keliai ir likim ai / / Žvaigždė (Švenčionių r a j. ) . — 1968.IX.10.
N e zab ita u sk as
450
P e t k e v i č i e n ė S. Dūkštas / /
Kelias į komunizmą (Ign alino s r a j. ) . — 1961.11.25. P e t k e v i č i ū t ė D . Laurynas Ivinskis.— V., 1988. P e t r ė n a s J. Burbiškio parkas / / Tėvynė (P a nevėžio r a j.) .— 1985.I I I . 7. P i g o n S. Slow kilka o T. Zw. Nad Mickiewicz w Duksztach. Zrodia Mocy, 1928. zesz. 3. P i l i p a v i č i u s P . Aukštadvario įdomybės / / S p ar tuolis (T rak ų r a j.) .— 1970.V I I I . 8 — 15. P i n k u s S . Siesikų renesansas ir klasicizmas / / Statyba ir architektūra.— 1973.— Nr. 8. P i n k u s S . Biržų pilis.— V ., 1986. P o š k a D . R aštai.— V., 1959. P r a s c e v i č i u s E . Burbiškio parkas / / Kom uniz mo aušra (Radviliškio r a j.) .— 1986.V.7. Provincijos įdomybės. 2000 metų ąžuolas — storiausias visoj Lietuvoj / / Lietuvos a i das.— 1932.IX .3. P r u s k u s S. Alytaus parke / / Laisvė.— 1983. X I I . 23. Puntukas / / Naujas žodis.— 1930.— Nr. 1. P u t r i u s J. Kopų legendos / / Nem unas.— 1968.— N r. 6. R a č k a i t i s V. Barboros akmuo / / Kolektyvinis darbas (Anykščių r a j.) .— 1977.VI.30. R a č k a i t i s V. Karalienės liūnas / / Kolektyvinis darbas.— 1976.VI.17. R a č k a i t i s V. Puntukas / / Kolektyvinis d a r bas.— 1976.1.17. R a č k a i t i s V. Puntuko brolis / / Kolektyvinis darbas.— 1976.II.7. Raganų kalnas / / Laisvė.— 1964.VI.30. R a m a n a u s k a s V. Renavo parkas / / Mūsų g i rios.— 1962.— Nr. 6. R a v i c k i e n ė E . M uzikinis palikim as / / Kibirkš tis (Plungės r a j.) .— 1 9 8 2 .V III.3 . R a v i c k i e n ė E . Ką mena Šateikiai / / Kibirkš t i s . - 1982.VII.28. R a v i c k i e n ė E. Senasis Plungės parkas / / K i birkštis.— 1968. V.28. R a v i c k i e n ė E . Atsisveikinimas su tėvyne / / K i birkštis.— 1975.X.18. E. Mėgstamiausios vietos / / K i birkštis.— 1975.IX.18. R a v i c k i e n ė E. Senasis Rietavas / / Kibirkštis.— 1976.V.25. R a v i c k i e n ė E . Polonezas / / Kibirkštis.— 1980. V I I . 7.
R avickie n ė
R a v i c k i e n ė E. Iš Rietavo muzikinės praeities / /
Kibirkštis.— 1 9 7 9 .V III.7 -1 1 . R a v i c k i e n ė E. Iš Plungės muzikinės praeities / /
Kibirkštis.— 1978— 1.12. M uzikantų likimas / / Kibirkš t i s . - 1985 .V III.2 2. R e g e li s K. Rietavo orenžerėjos / / Lietuva.— 1924.— Nr. 156. R e p o r t e r i s D . Bartininkai / / D irv a .— 1934. X I I . 7.
R a v ic k ie n ė E.
451
V. Varputėnuose įdomu / / Leninietis (Šiaulių r a j. ) . — 1969.1.19. R i m k u s V. Ką matė ir girdėjo rašytojas A. G ri cius Šaukėnuose ir U žventyje 1933 m. / / Komunistinis žodis (Kelm ės r a j.) .— 1984. V I I . 7. R i m k u s V. Šaukėnai / / Kom jaunim o tiesa.— 1978.VII.17. Rokiškio kraštotyros muziejaus centriniai rū mai / / Biržų restauratorių darbai.— V., 1986. Rokiškio padavim as / / D irv a .— 1930.1.10. R o m b ą K. Rozalimo padavimas / / Ateities spin d uliai.— 1939.— Nr. 8. Rozalimas / / Lietuvos TSR urbanistikos pa m in klai.— V., 1985.— T. 8. R o z g a L Skuodas.— V ., 1976. R ū g y t ė A. Švėkšna.— Čikaga, 1974. R u o k i s V., P a r a u s k a s P ., M a t u z a s A . Andruškonių atodanga / / Lietuvos ZO A mokslo darb ai.— V., 1968.— T. 15.— Sąs. 3. R u p e i k i e n ė M . Klasicizmo pavyzdžiai T a u jė nuose / / G im toji žemė (Ukm ergės r a j.) .— 1981.IV .2 . R u p e i k i e n ė M . Projektai paruošti, o rūm ai nyks ta / / Statyba ir architektūra.— 1982.— Nr. 6. R u p e i k i e n ė M . Arnionių architektūros ansamb lis / / Statyba ir architektūra.— 1989.— Nr. 2. R u t k a u s k a s S. , B a l č i u s P. Iš Priekulės p ra eities / / Švyturys (Kretingos r a j. ) . — 1960. X I I . 29. S a k a l a s J. Veprių piliakalnio istorija / / D ir v a .— 1939.X.6. S a k a l a s J. Senojo Belbieriškio valdovai / / Sekmadienis.— 1939.— Nr. 16. S a l y s A . Gelgaudiškis / / Komjaunim o tiesa.— 1978. V I L I . Š a m a s A . Kretingos parkas / / Švyturys (K re tingos r a j. ) . — 1971.V I.8 . S a s n a u s k a s P. Alytaus parkas / / M ūsų g am ta .— 1975.— Nr. 8. S ė l i u k a s L Trys kryžiai / / L iteratū ra ir me nas.— 1988.XI.12. Senosios lietuvių tikybos pėdsakai Siesikuose / / Lietuvos aidas.— 1935.V I I I . 18. S k e t e r i s V. Koks buvo Rokiškio parkas / / Spa lio vėliava (Rokiškio r a j. ) . — 1975.X.28. S k r o d e n i s S. B aubliai.— V., 1977. S n a r s k i s P . , G a l i n i s V. Vadovas Lietuvos de koratyviniam s medžiams ir krūm am s pa žin ti.— V., 1974. S t a l e v i č i e n ė L Kurtuvėnų svirnas / / Leninie tis (Šiaulių r a j. ) . — 1 9 7 5 .III.il. S t a p u l i o n i s A . Šaltiniai ir mineralinio vandens versmės Pasvalio rajone 1986 m. / K raš totyrinis darbas. R im kus
A . Kalnų parkas V iln iu je / / Mūsų girios.— 1957.— N r. 3. T a u t a v i č i u s A . Švėkšna / / Mokslas ir gyve nim as.— 1969.— Nr. 9. T o t o r a i t i s J. Liškiavos piliakalnis ir Vokės ra ganos / / Lietuvių tau ta.— K., 1908.— Kn. L — D. 2. T o t o r a i t i s J. Sūduvos— Suvalkijos isto rija .— K., 1938. T o t o r a i t i s J. Zanavykų isto rija.— M a rija m polė, 1929. Trakų restauratorių d arbai.— V., 1986. T r e č i o k a s V. Biržų rajonas.— V., 1985. T r e i n i e n ė E . Žemaitijos dvarų dokumentų ko lekcija / / Lietuvos istorijos m etraštis.— V ., 1981. T u m a s J . - V a i ž g a n t a s . Birštono patogumai ir įdom um ai / / Lietuva.— 1924.— Nr. 151. T v i l i k a u s k a s J. Birutės kalnas / / Lietuvos pio nierius.— 1987 .V III.1 9. U m b r a ž i ū n a s K . Gyvenvietė prie Žeimenos / / Žvaigždė (Švenčionių r a j.) .— 1969.11.22. U m b r a ž i ū n a s K . Taip gyveno mūsų bočiai / / Žvaigždė (Švenčionių r a j.) .— 1969.11.22. U m b r a ž i ū n a s K . Vilniaus apželdinimas / / S ta tyba ir architektūra.— 1968.— N r. 15, 16. U r b a n a v i č i u s K. Palangos botaninis parkas / / M ūsų g am ta.— 1983.— Nr. 2. U r b a n a v i č i u s V. Dubeniuoti akmenys / / M o ks las ir gyvenim as.— 1972.— Nr. 2. U ž d a v i n y s V. Po Vilniaus apylinkes.— V., 1958. V a b a l i e n ė L . , Z o k a i t y t ė Z . K eturvalakiai / / Pergalė (Vilkaviškio r a j.) .— 1965.XII.28. V a i č i ū n a s A . Patranka — X V I a. kovų liu d y toja / / Kom jaunim o tiesa.— 1963.X.13. V a i t i e k u s S . Paryžiečiai apie Švėkšną / / Ko munistinis darbas (Šilutės r a j. ) . — 1974. X I . 2. V a i s g e n i s [Butėnas Petras]. Musų kultūros pam inklų naikintojai / / Ateitis.— 1920.— Sąs. I I. V a i t i e k ū n i e n ė A . Atsim inim ai apie J. Tum ąV aižg an tą / / L ite ra tū ra .— V ., 1970.— T.
S t a p u l i o n i s A . Dubeniuoti akmenys / /
Darbas (Pasvalio r a j. ) . — 1975.1.23. S t a s y l a K . Senoje Siesikų pilyje / / X X a m žius.— 1939.VII.20, 21. S t a s i o n i e n ė O . Pasakiškų rūmų likimas / / N a u jas gyvenimas (Prienų r a j.) .— 1984.1.12. S t a s i ū n a i t ė V. Pakruojo parkas / / Mūsų g am ta .— 1978.— Nr. 9. S t e p a n a u s k a s L . Tomas M anas ir N id a.— V ., 1987. S t o m a S. Architektūros pam inklai Siesikuo se / / G im toji žemė (Ukm ergės r a j.) .— 1981.IX.22. S t r a z d a s K. Švėkšnos stiklo dirbtuvė Ūtos pie vose / / Statybinės medžiagos.— K., 1976. Š a d u i k i s Č . Jieznas Lenino keliu (Jiezno r a j. ) . — 1957.X.9. Š a l ū g a R. P la te lia i.— V ., 1961. Š a t k u s B . Kas įdomu prie Baublių / / A rtojas (Šilalės r a j. ) . — 1986.V.30. Š a t r i j o s R a g a n a . Laiškai.— V., 1987. Š e n a v i č i u s A . Batakiai. G aurė / / Leniniečių balsas (Tauragės r a j.) .— 1980.V11.12. Š iv i c k i s P . B . Stelmužės ąžuolas / / Gamtos draugas.— 1930.— Nr. 1; 1937.— Nr. 1. Š l e i k u s P. Draustinių ir paminklų kolūkyje / / M ūsų gam ta.— 1987.— Nr. 7. Š l e i k u v i e n ė S. Penionių parko istorija / K raš totyrinis darbas.— 1982. Š l i u ž a s G. Pakruojo rajonas.— V., 1986. Š p o k a s . Šventykla, kur buvo garbinam as P e r kūnas / / V a k a ra i.— 1936.XI.13. Š t u o p i s P. Kai p iliakalniai prašneko / / Lietu vos aidas.— 1936.VI1.29. Švėkšnos apskrities įdomybės / / Lietuvos a i das.— 1935.V I I I . 3. Švėkšnos praeitis ir dabartis / / V a k a ra i.— 1936.X.23. T a r a b i l d i e n ė D . Vilniaus įkūrim o legenda / / V a iras.— 1940.— Nr. 2. T a r a s e n k a P. Pėdos akm enyje.— V ., 1958. T a r a s e n k a P. Lietuvos archeologijos medžią g a.— K., 1928. T a u r a s A . Lietuvos p arkai.— V., 1966. T a u r a s A . Pasvalio parkas / / Mūsų g am ta .— 1964.— Nr. 5.
Tauras
//
12 ( 1) . V a i t k e v i č i e n ė J. Stakliškių apylinkės vandenys /
Kraštotyrinis darbas.— 1980. N a ujo ji Rom uva.— 1931.— N r. 2. V a i ž g a n t a s . Kultūros vaizdai / / N a u jo ji Ro m uva.— 1931.— N r. 2. V a i ž g a n t a s . Apie Ivinskio veiklą Rietave / / Švietimo darbas.— K., 1924.— N r. 3. V a i ž g a n t a s . Kurtuvėnai / /
T a u r a s A . Mūsų parkai.— V., 1989. T a u r a s A . Parkas, kurį būtina išsaugoti
// Musų g am ta.— 1970.— Nr. 3. T a u r a s A . Švėkšnos parkas / / Mūsų girios.— 1 9 5 8 .- Nr. 11. T a u r a s A . Paganykim e akis Lentvario parke / /
Tiesa.— 1969.VI.12. A . V ilniaus žaliųjų plotų vystymosi bruožai (nuo XV11I a. iki tarybinio laiko tarpio) / / Valstybinės LTS R architektūros pam inklų apsaugos inspekcijos m etraštis.— V ., 1958.— T. I.
Tauras
Nemunas. Birštonas / / Atspin d žiai.— 1923.— N r. 2. V a l a v i č i u s S. Skulptūros iš Rietavo ir P lu n gės / / Kibirkštis (Plungės r a j. ) . — 1983. 1.29. Vepriai / / Rytas.— 1928.IX.20.
452
V aižg an tas.
Vepriai / / Lietuvos aidas.— 1935.X I.20. Veprių žemės ūkio mokykla / / Lietuva.— 1927. V I I I . 22. V e r c i n k e v i č i u s J. T rakų rajonas.— V., 1981. V i e n u o l i s A . P latelių ežero paslaptis / / P e r g alė.— 1955.— N r. 10. V y k i s M . Žemaitkiemis / / G im toji žemė ( U k mergės r a j. ) . — 1967.XII.2. V i l a i n i s A . U ž tautą, karalių ir garbę / / N a u jo ji Romuva.— 1939.— N r 11. V ilniaus miesto isto rija.— V ., 1968, 1972. W i l c z y n s k i J. Album de W iln a .— Paris, 1840— 1860. V i n s k a s V. Apie Stakliškes ir jų praeitį / / N a u jas gyvenimas (Prienų r a j . ) .— 1983.X.11, 15. V i s o c k a s V. Alytaus rajonas.— V ., 1986. V is o c k is A . Dokumentai apie Ariogalos praei tį / / N aujas rytas (Raseinių r a j. ) . — 1973. IX . 6. V iš i n s k i s P. Raštai.— V., 1964. V y š n i a u s k a s J. Pagarba medžiui, pagarba žmo gui / / Mūsų žodis (Skuodo r a j.) .— 1983. V III.4 . Vištyčio akmuo / / D irv a .— 1930.V.16. Vyžuonos (ozas). Kurtuvėnų kalnas / / D ir
V o l u n g e v i č i u s A . Leipalingis senovėje / /
D a r bo vėliava (L a zd ijų r a j. ) . — 1963.X.31, X I.5 . Zervynos.— V., 1969. Z o b a r s k a s S. Beragis / / T rim itas .— 1929.— N r. 28. Žagarė / / Lietuvos TSR urbanistikos pam ink la i.— V ., 1983.— Kn. 6. Ž e m a i t y t ė A . Naujaip seni m ūrai prie kelio / / L iteratū ra ir menas.— 1987.X II. 12. Ž e m k a l n i s V. Kokia Taujėnų rūmų ateitis / / L iteratū ra ir menas.— 1976.V1I.10. Žemutinė Vilniaus pilis / / Laisvoji m intis.— 1912.— Nr. 33. Z i a u n y t ė V. Trapeikių m ilžinas / / Komunizmo keliu (Kupiškio r a j. ) . — 1976.XII.7. Ž i l ė n a s A . Zarasų kraštas.— V ., 1973. Ž i l ė n a s A . Stelm užė.— V ., 1987. Ž i l e v i č i u s A . Birštonas ir jo apylinkės.— V.. 1958. Ž u k a u s k a s A . Apie „Karalienės liūną “ / / Lietuvių ta u ta .— 1907.— D. I. Ž u k a u s k a s S . Vienuolis Plateliuose / / K i birkštis (Plungės r a j. ) . — 1973. IV .7 — 12. Z u l k u s V. Birutės kalno paslaptys / / M oks las ir gyvenim as.— 1984.— Nr. 4.
v a . - 1930.IV.18. V o d z i n s k a s E. Skalių kalnas / /
Darbas (P as valio r a j. ) . — 1981.IX.10. V o d z i n s k a s E . Pasvalio šaltiniai / / Mūsų g am ta .— 1983.— Nr. 3. V o d z i n s k a s E . Lino verdenė / / Mūsų gam ta .— 1981.— N r. 12.
OnucaHHe C riB , 1861.
A (p a na c be e .
K obchckoh
ryčepuHH.
A k t u H3A aB aeM ue B h j ic h c k o k ) a p x eo jio rH uecK oio k o m h c c h k ) . — B m ib H a , 1887.— T. 14. B u n o e p a d o e A . flyTeBOAHTejib no ro p o iiy B u jib He h e ro OKpecTHocTax.— B m ib H a , 1908.
TURINYS
Įžanga
...................................................
Bendroji
dalis
5
Pasvalys
7
Plungė
19
Akmenė
188
...............................................................
210
198
Prienai M IE S T A I IR R A JO N A I
............................................................
Radviliškis
220
Raseiniai
228
23
Rokiškis
233
Anykščiai
31
Skuodas
244
Biržai
43
Sakiai ............................................... 251
Ignalina
53
Šalčininkai
Jonava
57
Šiauliai
265
Joniškis
67
Šilalė
274
Jurbarkas
79
Šilutė
Kaišiadorys
93
Širvintos
Kaunas
...................................................
95
Švenčionys
299
.....................................................
108
Tauragė
306
Kėdainiai
115
Telšiai
Klaipėda
127
T rakai
Kretinga
135
Ukm ergė
327
Kupiškis
140
Utena
341
145
Varėna
M arijam polė
151
Vilkaviškis
M ažeikiai
153
Vilnius
M olėtai
158
Zarasai
Neringa
163
Gamtos paminklų
Pakruojis
171
Literatūra
Palanga
176
Reziumė anglų kalba (įdėklas)
Panevėžys
180
Reziumė vokiečių kalba (įdėklas)
Alytus
......................................................
Kelmė
Lazdijai
.................................................
258
284 ............................................................
293
310 .................................................................
...............................................................
317
351 361 368
..............................................................
424
rodyklė ........................
433
ir šaltiniai ..................................
446
Gediminas ISOKAS LIETUVOS GAMTOS PAMINKLAI THE NATURE MONUMENTS OF LITHUANIA LITAUISCHE
NATURDENKMALER
SUMMARY There are 724 nature monuments des cribed in this book, while 385 of them are of republican importance and the others are of local importance. A Germ an geo grapher and traveller A. Hum bolt (1769— 1859) was the first to have used the concept of a nature monument, though he had no opportunity to see the Curonian Isth mus. N ature monuments are grouped: 90 stones, 24 geological rock exposures, 3 karst hales, 4 dunes, 336 trees ant their groups, 5 eskers, 234 parks, trunks of old and dry trees recovered up in the sand (one monu m ent), 27 springs. N ature monuments are estimated from the historic, scientific and aesthetic point of view. A part of the monu ments had been destroyed, and in 1920 it was decided to take them under protection. Despite that, nature monuments were in ventoried, and it was only after W orld W ar I I when it was decided to protect them. Stones remind of the glacial epochs and they speak of glaciers and trends of mov ing. In the Stone Age people used to m ark peculiar m arks on stones and believed in their power, worshipped them. Bumpy sto nes have suns, arrows, etc. A part of stones was used instead of a lta r stones. Stones of especially large sizes remained until now: Barstyčių (Skuodas) — 1 3 X 9 X 4 m, Pun tukas (Anykščiai) — 6 .9 X 6.7 X 5 .7 m, and others. Bas-relieves of pilots S. Darius and S. Girėnas — the conquerors of the A tla n tic Ocean — are hewed on Puntukas. There are legends and various stories about stones in the book. Some stories are named after such famous people like A. M ickevi čius and Napoleon, who had visited these places. Geological rock exposures which are on the slopes of the Nemunas, Neris and Šventoji, show us the old ground layers which were formed some million years ago. Karst hales in Biržai and Pasvalys regions appear after layers of limestones, chalk, dolomite and gyps had thawed and after the ground had tumbled down. The origin of “Velnio duobė“ ( “The Hole of the De v il“ ) has been discussed by the scientists until now. Unique monuments are the dunes of the Curonian Isthmus which had formed 5— 6 thousands of years ago during the sinking of the Litorin Sea. Not only L ithu anian people admired dunes but a lot of
foreigners, as well. For example, T. M ann, the w riter and D. Diderot, the philosopher, who used to live and to travel there. The calam ity of storm ing sand when the entire villages were covered up and the habitants had to move to another places, is also described in the book. The painters wrote the dunes and the composers tried to depict the calam ity of the wind in musical works. The m ajority of described trees astonish us with their thickness, height and age. Oaks — the descendants of old woods — are of special value and more than 200 of solitary oaks and their groups have been described. The thickest and the oldest oak the Stelmužės’s O ak (Z a ra s a i). Its size is 1.3 m in height — 10.7, and near the first branches — 13.5 m. This oak is more than one thousand years old. It is one of the oldest and thickest oaks in E u rope. There are lot of oaks the stem dia meter of which is more than 2 m. The oaks remember the old places of cult, famous people who had been there. The oaks are named after the names of the grand dukes of Lithuania Gediminas and Vytautas, a poet A. Mickevičius, a book-smuggler J. Bie linis, etc. The highest Lithuanian fir-tree which is in Prienai pine forest is of 45 m. In P unia’s pine forest there are fir-trees which are of about 40 m height. For tra v e l lers it would be interesting to see the eve with 30 stems which grows in Skuodas, Plaušiniai, or just to stand under the lime with 5 stems in Papilė. The parks are connected with the epoch of grand Lithuanian dukes and landlords. The parks prospered in X V I I — X IX cen turies. Elaborate estates and other build ings in the parks, their history, num is matics, collections of art books and sculp tures are being described in the book. P a rades and meetings of interesting people used to take place in the parks. P arks had been projected by famous gardeners: J. Holotan, W. Wollen, A. G. Andre, G. H. Kuphalt and others. Afforestations were transported from Holland, Austria, G erm a ny, France ant other countries. Species of trees and bushes described in the book is a good information for am ateurs of a ffo r estation. N ature monuments — springs are of pure w ater or of water of white, green, brown and other colours. The old springs of Vilnius — V in g ria i and Zuproniai — have an interesting history. They flew their w a
ters through Vilnius and had original names. W ater collected in reservoirs, rised by pipes to the palaces of grand dukes and in such a way V iln iu s ’s people of X V — X IX century got the water. Not only physical and geographical data of nature monuments is given in the book; history of places in which the mo numents are, is also given. Monuments are grouped according to districts, alpha betically with the systematic index. The book is dedicated for those who are interested in nature, history, ethno graphy, tra ve llin g and for those who want to see valuable creations of nature.
ZUSAMMENFASSUNG Im Buch werden 724 Naturdenkm aler beschrieben, 385 davon sind von republikanischen und die anderen von lokalen Bedeutung. Der B egriff „N a tu rd e n k m a l“ ist zum ersten M a i vom deutschen Geographen und Reisenden A. Hum boldt (1769— 1859) erwahnt worden, der leider die Kurische Nehrung nicht gesehen hat. Die Naturdenkm aler sind folgenderweise eingeteilt: 90 Šteine, 24 geologische Aufschlusse, 3 Karsttrichter, 4 Dunen, 336 Baume sowie deren Gruppen, 5 Oser, 234 Parks, aus dem Sand herausgeholte Baum stam me der U rw a ld e r (1 D e n k m a l), 27 Quellen. Naturdenkm aler werden von der historischen, wissenschaftlichen und asthetischen Sicht aus bewertet. Ein Teil der Denkmaler w ar vernichtet, deshalb hat man sich schon 1920 ernsthaft Gedanken bezuglich ihrer Pflege gemacht. N aturdenkm aler wurden aber erst nach dem 2. W eltkrieg inventarisiert und als Schutzgegenstand erklart. Die Šteine erinnern an die G lazialzeit, sie zeugen von dem G letscheralter, von deren Bewegungsrichtung. Im Steinalter haben die Menschen auf den Steinen eigentumliche Zeichen hinterlassen, sie glaubten an ihre M acht und verehrten sie. Auf den Schalensteinen sind Zeichen geblieben — Sonne, Pfeile usw. Ein Teil der Šteine w urde als Opfertisch verwendet. Bis auf unsere Tage sind etliche besonders groBe Šteine geblieben: Barstyčių (B ezirk Skuo das) — 1 3 X 9 X 4 m; Puntukas (B ezirk Anykščiai) — 6 ,9 X 6 ,7 X 5 ,7 m u. a. Pun-
tukas-Stein ist mit Basrelief der A tlan tikiiberwinder Piloten S. D arius und S. G i rėnas verziert. Im Buch sind einige mit den Steinen verbundene Legenden, M a rchen, Sagen angegeben. Einzelne Šteine tragen die Namen von Napoleon, Dichter A. Mickiewicz und die Namen der anderen beruhmten Personen, die hier gewesen sind. Geologische Aufschlusse auf den Abhangen von Nemunas, Neris, Šventoji and anderen Flussen zeigen die alten Erdschichten, die sich vor mehreren M illionen Jahren gebildet haben. K arsttrichter, Hohlungen, die in den Bezirken Biržai und Pasvalys vorhanden sind, enstehen infolge der Schmelze von Kalksteinen-, K alk-, Gipsschichten und Erdhohlungen. Die Wissenschaftler sind bis zum heutigen T ag immer noch am Klaren der H erkunft von der sog. „Velnio duobė“ („Teufelsgrube“ ). Als Unikum w ird auch die Kurische Nehrung betrachtet, die sich infolge dės Riickgangs von Litorinam eer vor 5— 6 Tausend Jahre gebildet hat. Sie wurde nicht nur von den Litauern, sondern auch von vielen Auslandern bewundert, darunter auch vom Schriftsteller Th. M ann, Philosophen D. D i derot, die entweder hier gelebt oder durch die Dunen gereist haben. Es w ird auch die N aturgew alt vom Sandtreiben beschrie ben, infolge deren ganze Dorfer unter der Sandschicht begraben w urden, und die Bevolkerung wegzuziehen gezwungen war. Die Dunen wurden von den K im štiem gem alt, die Komponisten haben es versucht, die G ew alt der Šturme in Musikstucken darzustellen. Viele der beschriebenen Baume wundern durch ihren U m fang, Hohe und Alter. Besonders w ertvoll sind die Eichen — Nachkommen der alten W alder-, davon sind hier uber 200 einzelne Baume sowie deren Gruppen beschrieben. Die allerbreiteste und alleralteste ist aber die Stelmužės-Eiche (Bezirk Z a ra s a i). Ihr U m fang in der Hohe ist etwa 1,3 m — 10,7 m und an den unteren Asten — 13,5 m. Diese Eiche ist schon uber Tausend Jahre alt. Sie ist eine der altesten und breitesten Eichen Europas. Es gibt auch einige Dutzende von Eichen, deren Stam m breite uber 2 m hinreicht. Die Eichen sind die Zeugen der alten Kultusstellen, bekannten Perso nen, die hier gewesen sind. Deshalb tr a gen sie die Namen der G rofifursten Litauens Gediminas und Vytautas, des Dichters A. Mickiewicz, des Bucherschmugglers J. Bielinis u. a. Die hochste Fichte in Li-
tauen, in Prienai-Heide, reicht bis zu 45 m hin. Auf der Punia-Heide sind die Fichten zu finden, deren Lange uber 40 m ist. Obrigens die Kieferbaume auf der genannten Heide erreichen auch die 40 -M eter-Lange. Das Interesse der Reisenden wurde bestimmt die 30-Stammige Weide im Dorf Plaušiniai, Bezirk Skuodas, erwecken; es w are genauso interessant mal in im Schatten der 5-stammigen Linde in Papilė zu stehen. Die Parkanlagen sind mit der Epoche der GroBfursten Litauens und der Gutsherren verbunden. Die P arkanlagen an den Gutshofen herrschten im 17.-19. Jh. Im Buch sind die friiher mitten in den P a rk anlagen gewesenen und heute noch vorhandenen schonen Hofgebaude, andere Bauten, ihre Geschichte, Num ism atik-, Kunstbucher- und Skulpttrensam m lungen beschrieben. In den P arkanlagen wurden die Festlichkeiten veranstaltet: Paraden, Treffen der interessanten Personlichkeiten. Die Parkanlagen sind von den bekannten G artnern wie J. Holotan, W. W ollen, A. J. Andree, G. H. Kuphalt entw orfen und angelegt worden. Die G ru n a n la gen wurden aus Holland, Osterreich,
Deutschland, Frankreich und anderen Landern geholt. Die im Buch beschriebenen Baume- und Buschsorten sind eine gute Inform ation fur die G runanlagenam ateure. Naturdenkm aler — die Quellen — sind klar oder weifi, grunlich, braun. Interessant ist auch die Geschichte der alten Quellen V ingriai und Župronys in Vilnius. Das Wasser dieser Quellen floB durch die Stadt in Bachern, die ein jeder einen eigentumlichen Namen hatte. Das Wasser sammelte sich in den Behaltern, ging durch die Rohrleitung hoch zum Furstenhof und diente als Trinkwasser im 15.-19. Jh. fur die Bevolkerung der Stadt Vilnius. Im Buch werden nicht nur die physischgeographischen Daten der beschriebenen N aturdenkm aler angegeben, sondern auch die Geschichte der Ortschaften, in welchen sie stehen. Die Denkm aler sind alphabetisch nach den Bezirken gruppiert, ein systematischer Zeiger ist zusammengestellt. Das Buch ist fur diejenigen bestimmt, sie sich fur N a tu r, Geschichte, Ethno graphic, Reisen interessieren und w ertvolle Naturschopfungen besichtigen mochten.
Gediminas Isokas LIETUVOS GAMTOS PA M IN K LA I SL 255. 1995 04 05. 35.21 leidyb. apsk. I. Tir. 3000 egz. Užsakymas 571. „Minties“ leidykla, Z. Sierakausko 15, 2600 Vilnius. Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, Gedi mino 10, 3000 Kaunas. > Kaina sutartinė
a
i,fo U -
Isokas G.
Is 55 Lietuvos gamtos pamink lai.— V.: Mintis, 1995.— 455 p.: iliustr. Bibliogr.: p. 446— 453.— Gamtos paminklų r-klė: p. 433— 445. IS B N 5-417-00600-9 Leidinyje aprašyti 724 respublikinės ir vietinės reikšmės paminklai. Jie vertinami istoriniu, moksliniu bei estetiniu požiūriu.
U D K 502.8(474.5)
(036)
IS B N 5 -4 1 7 -0 0 6 0 0 -9