Lietuva, 1940-1990 : okupuotos Lietuvos istorija 9986757657 [PDF]

Zitiervorschau

u im i va

LIETUVOS ISTORIJA

ІЛЕШѵ|Ц MLBA 3 T>BINÉ

UDK 947.45.08 Li-147

R E D A K C IN Ė K O L E G IJ A Vyriausiasis redaktorius A

A

rvydas

nušauskas

(Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrim o centras, Vilniaus universitetas) A

rūnas

B u b n y s (Lietuvos

istorijos institutas) D

alia

K u o d y t ė (Lietuvos

gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) A

lg ird as

J a k u b č io n is

(Vilniaus universitetas) V ytautas T i n i n i s (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) L i u d a s T r u s k a (Vilniaus pedagoginis universitetas)

A U T O R IA I

Doc. dr. A r v y d a s A n u š a u s k a s - „Lietuvos kariuom enės neutralizavim as", „Lietuvos, kariuom enės likvidavim as", „Sovietinis teroras. Pirmieji trėm im ai", „Žydų pasipriešini­ m as", „Žydų gelbėjimas", „Karo veiksm ai Lietuvoje.

M ū­

šiai dėl V ilniaus", „M ūšiai dėl Klaipėdos", „Lenkų pogrin­ dis Lietuvoje 1939-1945 m .", „Sovietiniai partizanai Lietu­ voje", „Teroras (1944-1953 m.)", „Politinių kalinių ir trem ­ tinių sugrįžim as", „O kupacinė kariuom enė Lietuvoje", „Literatūra", „Kinas", „V aizduojamasis m enas", „Teatras ir m uzika", „Lietuvos sportas ir politika", „Pasipriešinim as tautiniam atgim im ui", „Pasirengim as A ukščiausiosios Tarybos rinkim am s", „N epriklausom os Lietuvos valstybės atk ū rim as". Dr. J u o z a s B a n i o n i s - „Lietuvos laisvinim o veikla", „Lie­ tuvos laisvės bylos internacionalizavim as", „Išeivija atk u ­ riant Lietuvos nepriklausom ybę". Dr. Č e s l o v a s B a u ž a - „Kova dėl nepriklausom os dem o­ kratinės Lietuvos". Dr. V a l e n t i n a s B r a n d i š a u s k a s - „Birželio sukilimas ir Laikinoji vyriausybė". D r. A r ū n a s B u b n y s - „O kupacinis nacių režim as", „Lietuvių savivalda", „Lietuvos kolonizavim as ir vokieti­

RECENZAVO

nim as", „H olokaustas Lietuvoje. Rasinis genocidas", „Po­

d o c . d r . A lgis K asperavičius

litinis teroras ir karo belaisvių naikinim as", „Karinės ir darbo mobilizacijos (1943-1944 m.)", „Antinacinė lietuvių rezistencija". Doc. d r. A l g i r d a s J a k u b č i o n i s - „Kultūra totalitarinio režim o m etais", „A ntisovietinis pasipriešinim as ir kova dėl

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005 © Meninis apipavidalinimas, Alfonsas Žvilius, 2005 ISBN 9986-757-65-7

žm ogaus teisių", „Literatūra", „Partinis diktatas ir m oder­ nioji kultūra".

Dr. L a u r y n a s J o n u š a u s k a s - „Lietuvos diplom atijos siekiai (1940-1941 m.)", „Lietuvos diplom atijos pastangos (1941-1945 m.)", „D iplom atinės tarnybos kova dėl n epri­ klausom ybės atgavim o", „D iplom atinės tarnybos proble­ m os", „D iplom atinė tarnyba iki Lietuvos nepriklausom ybės atk ū rim o ". D

a lia

K u o d y t ė - „Lietuvos pasipriešinim o sąjūdis

(1944-1953 N

ijolė

M

m.)". a sla u sk ien ė

- „Lietuvos sovietizacija. A neksuo­

tos Lietuvos valdym as". D r . P e t r a s S t a n k e r a s - „Vokietijos-SSRS karo pradžia",

„Karo veiksm ai Lietuvoje. M ūšiai dėl V ilniaus", „M ūšiai dėl K laipėdos". J u o z a s S t a r k a u s k a s - „Pasipriešinim o slopinim as".

Dr. A r ū n a s S t r e i k u s - „Katalikų Bažnyčios suvaržy­ m as", „Katalikų Bažnyčios padėtis", „Bažnyčios padėtis", „Sovietų valdžios kultūros politikos pokyčiai", „Bažnyčios padėtis ir prievartinė ateizacija (1965-1987 m .)", „Bažny­ čios padėties pokyčiai". Dr. V y t a u t a s T i n i n i s - „A ntisem itinės politikos apraiš­ kos Lietuvoje", „Stalininio laikotarpio pabaiga", „Lietuva politinio „atšilim o" laikotarpiu (1953-1964 m.)", „Lietuvos ūkio integravim as į SSRS", „Politinio režim o sustiprėjim as", „Naujos ideologinės dogm os ir naujoji nom enklatūra", „K ontroliuojam ų ryšių su užsieniu atkūrim as", „Politiniai, ekonom iniai ir kultūriniai pokyčiai", „Sovietinė m oderniza­ cija", „Stagnacija. Ūkio padėtis", „Paskutinės pastangos stiprinti sovietų režim ą", „Lietuvos valstybės 1991-2004 m. kronika". Prof. habil. dr. L i u d a s T r u s k a - „Lietuva okupacijos išva­ karėse", „Sovietų okupacija ir aneksija", „Ūkinė Lietuvos aneksija", „Sovietinė socialinė-ekonom inė politika", „K ultū­ ros sovietizacija", „A ntisovietinė tautinė rezistencija", „Reokupacija - sovietų valdžios atkūrim as", Socialinė-ekonominė ir kultūrinė sovietų valdžios politika", „Dem ografiniai karo ir okupacijos nuostoliai".

m m

I

IIETUfA IKUPACUIS IŠVAKARĖSE ★

15

ĮVADAS ★

13

POLITINĖ-EKONOMINĖ IR KULTŪRINĖ PADĖTIS ★

17

Ūkis ir kultūra k 17 Politinė padėtis k 28 Politinė-moralinė ketvirtojo dešimtmečio pabaigos krizė k 35

II

NEHIlUISIMnfS PRARADIMAS * 47

SOVIETŲ OKUPACIJA IR ANEKSIJA ★

49

SSRS 1940 m. gegužės 25 d. nota. Derybos Maskvoje k 49 Lietuvos okupacija k 57 Liaudies vyriausybė k 64 Lietuvos kariuomenės neutralizavimas k 71 Liaudies seimas k 75 LIETUVOS SOVIETIZACIJA. ANEKSUOTOS LIETUVOS VALDYMAS ★

87

Lietuvos komunistų partija - okupacinio režimo ramstis k 87 LKP padėties ir sudėties pokyčiai k 87 LKP(b) vaidmuo valdant ir sovietizuojant Lietuvą k 94 Administracinio aparato rusinimas ir sudėties keitimas ^ 9 8 Nomenklatūros sistemos diegimas k 104 ŪKINĖ LIETUVOS ANEKSIJA ★

106

Politiniai pertvarkymai k 106 Lietuvos kariuomenės likvidavimas ^ 1 1 1 Pramonės ir kitų ūkio šakų nacionalizavimas k 116 Žemės reforma k 120 Rublio įvedimas k 121 -

SOVIETINĖ SOCIALINĖ-EKONOMINĖ POLITIKA ★ KULTŪROS SOVIETIZACIJA ★

TIIIHTS

122

126

7

KATALIKŲ BAŽNYČIOS SUVARŽYMAS ★

130

SOVIETINIS TERORAS. PIRMIEJI TRĖMIMAI ★

132

Pirmieji masiniai suėmimai k 133 Birželio trėmimas "k 139 Kariškių ir civilių gyventojų žudynės 'k 140 LIETUVOS DIPLOMATIJOS SIEKIAI (1940-1941 M.) ★ ANTISOVIETINĖ TAUTINĖ REZISTENCIJA ★

III

NACIUOKUPACIJA ^ 159

VOKIETIJOS-SSRS KARO PRADŽIA ★

143

153

161

„Žaibo karasa Lietuvoje k 161 BIRŽELIO SUKILIMAS IR LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ ★

167

1941 m. birželio sukilimas k 167 Laikinoji vyriausybė ir vietinės valdžios sudarymas bei veikla k 173 OKUPACINIS NACIŲ REŽIMAS k 177 Trečiojo reicho planai Lietuvos atžvilgiu k 177 Vokietijos karinė okupacinė valdžia k 179 Okupacinė civilinė valdžia k 181 Vokiečių saugumo policija ir SD k 185 Lietuvių saugumo policija k 187 LIETUVIŲ SAVIVALDA k 188 LIETUVOS KOLONIZAVIMAS IR VOKIETINIMAS ★

193

Lietuvos kaimų ir miestų kolonizavimas k 193 Vokietinimas k 199 HOLOKAUSTAS LIETUVOJE. RASINIS GENOCIDAS ★

201

Lietuvos žydų žudynės Vilniuje ir Kaune k 201 Lietuvos žydų naikinimas provincijoje k 210 Holokausto Lietuvoje specifiniai bruožai k 212 Žydų getai 1941 m. gruodžio-1943 m. kovo mėnesiais ^ 2 1 4 Žydų pasipriešinimas k 216 Getų naikinimas. 1943 m. balandis-1944 m. liepa k 218 Žydų gelbėjimas k 222 Čigonų naikinimas k 223 POLITINIS TERORAS IR KARO BELAISVIŲ NAIKINIMAS k 224 Politinis teroras k 224 Karo belaisvių naikinimas k 227 KARINĖS IR DARBO MOBILIZACIJOS (1943-1944 M.) ★

8

230

L I E T U V A 1940—1990

Mobilizacijos į karinius ir policinius dalinius k 230 Mobilizacija į SS legioną k 233 Statybos batalionai "k 234 Lietuvos vietinė rinktinė 'k 235 Priverčiamieji darbai Vokietijoje k 238 ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS ★

241

Antinacinė lietuvių rezistencija k 241 Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939-1945 m. k 245 Sovietiniai partizanai Lietuvoje k 248 LIETUVOS DIPLOMATIJOS PASTANGOS (1941-1945 M.) ★

252

Egzilinės vyriausybės ir platesnės politinės veiklos klausimas ^ 2 5 6

IV

TOTMITAIINIS STALININIS REŽIMAS k 261

SOVIETINĖ REOKUPACIJA. STALININIS REŽIMAS ★

263

Karo veiksmai Lietuvoje. Mūšiai dėl Vilniaus k 263 Mūšiai dėl Klaipėdos k 267 Reokupacija - sovietų valdžios atkūrimas k 270 Socialinė-ekonominė ir kultūrinė sovietų valdžios politika k 275 TERORAS (1944-1953 M.) ★

283

Baudžiamųjų operacijų padariniai k 283 Kalinimas kalėjimuose ir GULAG’o lageriuose k 286 Trėmimai - šeimų naikinimas k 292 ANTISEMITINĖS POLITIKOS APRAIŠKOS LIETUVOJE ★ LIETUVOS PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDIS (1944-1953 M.) ★

305 308

Prielaidos ir priežastys k 308 Periodizacija ir struktūra k 316 Vyriausiosios vadovybės problemos k 325 Lietuvos laisvės kovos sąjūdis k 337 Ryšiai su Vakarais k 341 Partizaninio karo teisėtumas ir padariniai k 347 PASIPRIEŠINIMO SLOPINIMAS ★

349

KULTŪRA TOTALITARINIO REŽIMO METAIS ★ KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS ★

360

369

DIPLOMATINĖS TARNYBOS KOVA DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO ★

376

DEMOGRAFINIAI KARO IR OKUPACIJOS NUOSTOLIAI ★

TURINYS

387

9

_v

I l t i m lESTAUNIUCIJK METAIS *

397

STALININIO LAIKOTARPIO PABAIGA ★

399

LIETUVA POLITINIO „ATŠILIMO“ LAIKOTARPIU (1953-1964 M.) ★

406

Destalinizavimas k 406 Politinių kalinių ir tremtinių sugrįžimas k 414 Politinės protesto akcijos ir pogrindis k 418 Partinio administracinio aparato lietuvėjimas k 423 LIETUVOS ŪKIO INTEGRAVIMAS \ SSRS ★ 426 Kolektyvizuoto kaimo padėtis k 436 Lietuviai SSRS plėšiniuose ir statybose k 441 POLITINIO REŽIMO SUSTIPRĖJIMAS k 442 NAUJOS IDEOLOGINĖS DOGMOS IR NAUJOJI NOMENKLATŪRA k 447

Technokratai keičia sovietinės Lietuvos kūrėjus k 449 KONTROLIUOJAMŲ RYŠIŲ SU UŽSIENIU ATKŪRIMAS k 451 BAŽNYČIOS PADĖTIS ★

463

LIETUVOS LAISVINIMO VEIKLA ★ 470 DIPLOMATINĖS TARNYBOS PROBLEMOS ★

VI

KRAŠTAS IRVISIIIMENĖ: TARPMIDEINIZACIJIS IRSĄSTINGIO tV i i

476

POLITINIAI, EKONOMINIAI IR KULTŪRINIAI POKYČIAI ★

483

Komunistinės ideologijos diegimas k 489 Socialinis saugumas ir negalia k 491 Nomenklatūros ir sovietinių kariškių privilegijų sistema k 496 „Antroji kolektyvizacija“: vienkiemių naikinimas k 500 SOVIETINĖ MODERNIZACIJA ★

503

Petro Griškevičiaus administravimas k 503 Rusinimo tendencijos k 507 Urbanizavimas k 511 Demografiniai ir migraciniai procesai k 514 ANTISOVIETINIS PASIPRIEŠINIMAS IR KOVA DĖL ŽMOGAUS TEISIŲ ^ 5 1 6

Katalikų Bažnyčios ir Tikinčiųjų teisių sąjūdis ^ 5 1 8 Pilietinis pasipriešinimas k 524 „Kauno pavasaris“ k 525 Disidentizmas ir kova dėl žmogaus teisių k 528 STAGNACIJA. ŪKIO PADĖTIS ★ Ūkio padėtis k 534

10

534

L I E T U V A 19 41-1990

Planinis žemės ūkis k 540 PASKUTINĖS PASTANGOS STIPRINTI SOVIETŲ REŽIMĄ ★ OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE ★ 549 LIETUVOS KULTŪROS MODERNĖJIMAS (1953-1987 M.) ★

543 554

Sovietų valdžios kultūros politikos pokyčiai 'k 554 Literatūra ^ 5 5 8 Kinas k 562 Vaizduojamasis menas k 565 Teatras ir muzika k 567 Partinis diktatas ir modernioji kultūra k 572 BAŽNYČIOS PADĖTIS IR PRIEVARTINĖ ATEIZACIJA (1965-1987 M.) k 575 LIETUVOS SPORTAS IR POLITIKA ★

581

LIETUVOS LAISVĖS BYLOS INTERNACIONALIZAVIMAS k 583 DIPLOMATINĖ TARNYBA IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO k 589

VII

LIETUVOS VALS1YBINGUMI

ATKŪRIMAS -k

593

KOVA DĖL NEPRIKLAUSOMOS DEMOKRATINĖS LIETUVOS ★ 595

Pasipriešinimas režimui 1987-1988 m. k 595 Pirmosios neformalios organizacijos k 598 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas k 601 LKP ir Sąjūdžio sąveika. Lietuvos laisvės lyga k 605 Valstybinės lietuvių kalbos ir tautinės simbolikos įteisinimas k 611 Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas k 613 „Baltijos kelias“ k 617 Bažnyčios padėties pokyčiai k 619 Pasipriešinimas tautiniam atgimimui k 621 LKP ir Sąjūdžio nesutarimai. LKP skilimas k 624 Pasirengimas Aukščiausiosios Tarybos rinkimams k 634 IŠEIVIJA ATKURIANT LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ ★ NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS ★

IIETIIVOS VAISTYIĖS 1991—2104 ■. KRONIKA k 655 ASHEHVAIDŽ9I IDIYKlI

689

SANIKONPIS -k 709

IIHINYS

636 638

Įvadas

Kolektyvine monografija „Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“ siekiama apibendrinti pastarajame dešimtmetyje vykusius Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos tyrimus. Jei tokia apibendrinanti istorija būtų leidžiama prieš penkerius ar dešimt metų, tuomet joje būtų pritrūkę daugelio temų , kurios buvo išanalizuotos pastaraisiais metais pasirodžiusiuose straipsniuose ir monografijose apie sovietų valdžios antibažnytinę politiką , egzilinę diplomatiją, karines-policines pajėgas nacių okupacijos metu, valstybingumo atkūrimo nuostatų formavimąsi įvairiais laikotarpiais ir t. t. Istorikai atskleidė ir išryškino nevienareikšmiškai vertinamus naujausiųjų laikų istorijos aspektus - okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valdymą, tautos pasipriešinimą, žydų tautos holokaustą, sovietų valdžios socialinės-ekonominės politikos ypatybes, nepriklausomybės atgavimo specifiką ir pan. Bet atliktus tyrimus ir dabar galima apibūdinti kaip tam tikrą stadiją, kai surasta, atskleista ir išryškinta daug naujų Lietuvos istorijos aspektų ir kol kas tik žingsnis po žingsnio einama gilesnių apibendrinimų bei išvadų link. Kai kurios naujos įžvalgos atsispindi ir šiame kolektyviniame darbe. Knygos autorių dėmesys atkreiptas į svarbiausią veiksnį, kuris lėmė Lietuvos likimą ištisus penkiasdešimt metų - Lietuvą okupavusių ir valdžiusių valstybių politiką. Nagrinėjamas poveikis visuomenei, ūkiui, kultūrai bei visuomenės reakcija į tą politiką. Kartais skirtingai tuos pačius Lietuvos istorijos įvykius vertinantys autoriai šioje knygoje pasiekė tam tikrą požiūrių suderinamumą. Siekiant atspindėti svarbiausius kiekvieno laikotarpio (okupacijos ir aneksijos 1940-1941 m., nacių okupacijos 1941-1944 m., totalitarinio stalininio režimo 1944-1953 m., destalinizacijos ir politinio „atšilimo“ 1953-1964 m., sovietinio modernizavimo ir stagnacijos 1965-1987 m., atgimimo ir nepriklausomos valstybės atkūrimo 19871990 m.) įvykius ar raidos specifiką išskirta po 8-11 temų, susijusių su politiniais įvykiais, socialinėmis-ekonominėmis permainomis, kultūriniu gyvenimu. Bet 19401990 m. ypatingą reikšmę įgavo tos institucijos ar organizacijos, kurios Lietuvoje išlaikė institucinį savaveiksmiškumą (Bažnyčia), išliko vienintelės okupuotos Lietuvos valstybės nepriklausomos institucijos (diplomatinė tarnyba) arba palaikė Lietuvos laisvės bylą Vakaruose (lietuvių išeivija ir jos organizacijos) ir formavo pasipriešinimo pagrindus pačioje Lietuvoje (pasipriešinimo organizacijos ar grupės).

Kil is

13

Šių institucijų ir organizacijų veikla, įtaka tam tikrų vertybių išsaugojimui, t o t o padėčiai ir kiti raidos aspektai daugiau ar mažiau analizuojami kiekviename iš septynių išskirtų istorinių laikotarpių. Šio kolektyvinio darbo autoriai - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Vilniaus universiteto, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos ypatingojo archyvo istorikai, savo tyrimų srityse paskelbę dešimtis straipsnių ir monografijų. Tai - doc. dr. Arvydas Anušauskas („Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais“, 1996; „Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai“, dokumentų rinkinys, 2001; „Baltijos laisvė - Europos atsakomybė. Baltijos šalių išsivadavimo kelių paieškos. Pilietinis protestas ir Europos Parlamentas 1979-1983 metais“, kolektyvinė monografija, 2002), dr. Česlovas Bauža (kolektyvinės monografijos „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais“ vyr. redaktorius, 2000), dr. Juozas Banionis („Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1975-1990. Istorinė apžvalga“, 2002), dr. Valentinas Brandišauskas („Siekiai atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, 1996; „1941 m. Birželio sukilimas“, dokumentų rinkinys, 2000), dr. Arūnas Bubnys („Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944)“, 1998), doc. dr. Algirdas Jakubčionis (straipsniai apie Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos problemas, disidentinį judėjimą SSR S ir Rytų Europoje), dr. Laurynas Jonušauskas („Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991)“, 2003), Dalia Kuodytė („Lietuvos partizanai 1944-1953 m .“, kolektyvinė monografija, 1996; „Laisvės kovos 1944-1953 metais“, dokumentų rinkinys, 1996), Nijolė Maslauskienė (straipsnių ciklas „Aneksuotos Lietuvos administracija 1940-1941 m.: struktūra, sudėtis“, 1999-2001), dr. Petras Stankeras („Lietuvių policija 1941-1944 metais“, 1998), Juozas Starkauskas („Čekistinė kariuomenė Lietuvoje“, 1998; „Stribai“, 2001), dr. Arūnas Streikus („Sovietų valdžios antibaznytinė politika Lietuvoje (1 9 4 4 -1 9 9 0 )“, 2002), dr. Vytautas Tininis („Sniečkus. 33 metai valdžioje“, 2000; „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m .“, 1-3 t., 2003), prof, habil. dr. Liudas Truska („Lietuva 1938-1953 metais“, 1995; „Antanas Smetona ir jo laikai“, 1996; „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais“, kolektyvinė monografija, 1999). Didelę pagalbą renkant iliustracijas, dokumentus suteikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Genocido aukų muziejaus, Užsienio reikalų ministerijos archyvo darbuotojai ir kiti Lietuvos istorijai neabejingi žmonės. Manytume, kad šiuo metu, kai dinamiškai keičiasi Lietuvos vidaus gyvenimas, kai valstybė pradeda naują istorinės raidos kelią, svarbu išsiaiškinti ir suvokti ne tik tai, ko mes 1940-1990 m. netekome praradę nepriklausomybę, bet ir kokią patirtį įgijome, kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė, visuomeniniai, socialiniai-ekonominiai santykiai ir kaip tie pokyčiai, priklausomybės metų paveldas veikia dabartinę lietuvių tautos ir valstybės būtį.

14

L I E T U V A 1 9 4 1 —1 8 9 1

s»*

POLITINĖ-EKONOMINĖ IR KULTŪRINĖ PADĖTIS

Ūkis ir kultūra Vertinant ūkio ir kultūros laimėjimus per dvidešimt nepriklausomo gyvenimo me­ tų, būtina atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo gyvavo pirmoji Lietuvos Respublika. Tar­ pukaris - gal pats sunkiausias metas per visą kapitalizmo istoriją. 1929 m. pa­ baigoje pasaulį apėmusi didžiulė ekonominė krizė tęsėsi iki 1933 ir net 1935 m.; vėliau - keleri sąstingio metai ir vėl naujas nuosmukis 1938 m. Lietuva nebuvo nuo pasaulio izoliuota sala. Jos ūkio bei kultūros raida, gyven­ tojų gerovė priklausė nuo ekonominės konjunktūros Europoje ir pasaulyje, ypač nuo užsienio prekybos, šalies eksportas, sparčiai augęs trečiajame dešimtmetyje ir pasiekęs 334 mln. Lt sumą 1930 m., smuko iki 147 mln. Lt 1934 m., 152 mln. Lt 1935 m. ir jau nepasiekė ikikrizinio lygio (1938 m. - 233 mln. Lt)1. Išsivysčiusios pramoninės valstybės per kainų žirkles dalį savosios ekonominių sunkumų naš­ tos užkrovė agrarinėms šalims, eksportavusioms žaliavas ir maisto produktus, šios prekės pasaulio rinkoje atpigo tris ir net keturis kartus, o gatavi pramonės gami­ niai - tik truputį daugiau negu du kartus. Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuva dėl kainų žirklių neteko 1,4 mlrd. Lt, t. y. sumos, prilygusios 6-7 metų eksportui2. Dėl ūkio nuosmukio Lietuvos valstybės iždo pajamos sumažėjo nuo 348 mln. Lt 1930 m. iki 250 mln. Lt 1933 m., 280 mln. Lt 1935 m. ir tik dešimtmečio pabaigoje pasiekė ikikrizinį lygį (1938 m. - 371 mln. Lt)3. Nepaisant itin nepalankių aplin­ kybių, lietuvių tauta, eidama nepriklausomybės keliu, visose gyvenimo srityse pa­ siekė didelių laimėjimų. Pagrindinė Lietuvos Respublikos ekonomikos šaka išliko žemės ūkis. Bene svarbiausias įvykis ne tik kaimo, bet ir visos šalies gyvenime buvo radikali že­ mės reforma. Ji prisidėjo prie žemės ūkio moderniza­ vimo, galutinai pašalino iš ekonominio bei politinio 1 L ietu vos statistikos m et­ šalies gyvenimo kitatautę, daugiausia sulenkėjusią raštis (to lia u - LSM ), t. 11, K., 1938-1939, p . 252. dvarininkiją ir sutvirtino lietuviškąją ūkininkiją, kuri 2 M. G re g o ra u sk a s, T ary­ vaidino svarbiausią vaidmenį šalies ekonomikoje, o bų L ietu vos žem ės ūkis, V., jos vaikai - karininkai, mokytojai ir dėstytojai, val­ 1960, p . 46. dininkai ir kunigai - politiniame šalies gyvenime. 3 LSM , a titin k a m i m etai Kuriantis Lietuvai beveik pusė ūkininkų gyveno so(sk. „F in an sai").

LIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

17

džiais, kurių žemė buvo suskirstyta rėžiais ir juose buvo išlikusi trilaukė žemės dirbimo sistema, bendros ganyklos ir kitos viduramžių liekanos. Vykdant refor­ mą, 1919-1939 m. į vienkiemius buvo išskirstyta beveik 7 tūkst. rėžinių sodžių su 1,7 mln. ha žemės, kurioje matininkai sudarė 160 tūkst. vienkiemių4. Prieš Antrąjį pasaulinį karą rėžinių sodžių buvo likę tik iš Lenkijos atgautoje Vilnijoje. 1918 m. šalyje tebuvo 600 ha drenuotų žemių. Nepriklausomybės laikotarpiu bu-

I'kininkų šeima per Sv. Velykas Viklari5kiuo.se. Kupiškio aps. 1935 m.

vo nusausinta beveik 0,5 mln. ha drėgnų žemių5. Perėjus nuo trilaukės žemės dirbimo sistemos prie daugialaukės ir todėl sumažėjus pūdymams (žr. 1 lente­ lę), taip pat pavertus dirbama žeme per 300 tūkst. ha ganyklų, krūmynų ir miš­ kų, pasėlių plotai padidėjo nuo 1,6 mln. ha 1923 m. iki 2,3 mln. ha 1938 m., t. y. visu trečdaliu6. Racionalesnė darėsi ir pasėlių struktūra: sumažėjo rugių ir avižų, o išsiplėtė kviečių, bulvių, pašarinių kultūrų plotai; pradėta auginti cuk­ rinius runkelius (1925 m. apsodinta 120 ha, 1931 m. - 2,8 tūkst., 1939 m. 8,9 tūkst. ha)7, paplito dobilai (žr. 1 lentelę). Prie žemės ūkio pažangos nemažai prisidėjo valstybė ir kooperacija. Žemės ūkio ministerija bei kitos žemės ūkio įstaigos lengvatinėmis sąlygomis aprūpindavo ūki­ ninkus geresnėmis javų sėklomis, veisliniais gyvuliais. Žemės ūkio specialistams rengti buvo įsteigtas Dotnuvos žemės ūkio technikumas, taip pat dvi aukštesnio­ sios specialiosios mokyklos (pienininkystės mokykla Belvederyje ir gyvulininkys­ tės mokykla Gruzdžiuose) ir devynios žemesniosios žemės ūkio mokyklos. Geriau įdirbant žemę, gausiau tręšiant ją organinėmis ir mineralinėmis trąšo­ mis (1923 m. pastarųjų buvo įvežta 23 tūkst. tonų, o 1939 m. - 138 tūkst.)8, sėjant

18

L I E T U V A 13 40 -1990

i LENTELĖ. Ariamos žemės struktūra 1912-1938 m. 1912 m.9

1923 m .10

proc.

tūkst. ha

proc.

tūkst. ha

1938 m .11 proc.

Pūdym ai

28,4

612,0

27,1

408,2

14,9

Rugiai

25,3

483,0

21,4

520,6

19,0

Kviečiai

3,6

79,0

3,5

204,7

7,5

Miežiai ir avižos

26,6

475,3

21,1

572,1

20,9

Bulvės

5,3

106,0

4,7

186,0

6,8

Linai

2,7

52,1

2,3

77,9

2,8

Pašariniai augalai*

8,1

450,4

19,9

768,0

28,1

Iš viso

100,0

2257,8

100,0

2737,5

100,0

* Pašarinės žolės, dobilai, ru nkeliai ir kiti šakniavaisiai bei daržovės.

kokybiškesnę sėklą, javų derlingumas padidėjo maždaug nuo 9 cnt iš ha (19091913 m.) iki 12 cnt (1935-1939 m.). Išplėtus pasėlių plotus ir padidinus derlingu­ mą, gerokai išaugo bendroji javų ūkio produkcija. Tar­ 4 LSM , t. 12, K., 1939pukariu bendrasis javų, bulvių ir cukrinių runkelių 1940, p. 111. derlius padidėjo (proc.)d 2 . 5 Ibid.; B. P o v ilaitis, Lie­ tuvos žem ės ūkis 1918Airijoje - 18 Estijoje - 28 1940 m., V., 1997, p. 53. Olandijoje - 57 Latvijoje - 77 6 B. P o v ilaitis, o p . cit., Danijoje - 59 SSRS - 19 p . 101. Švedijoje - 27 - 86 Lietuvoje 7 LSM , a titin k a m i m etai. Suomijoje - 93 8 Lietu va skaitm enim is Lietuva ne tik apsirūpindavo maistiniais ir paša­ 1918-1928, K., 1928, riniais grūdais, bet derlingesniais metais perteklių p . 111; LSM , t. 12, p . 253. 9 M. M ešk au sk ien ė, Ekono­ eksportuodavo (1938 m. - 132 tūkst. toni}, 1939 m. m inė L ietu vos p a d ėtis Pirm ojo 85 tūkst.)13. p asau lin io k aro išvakarėse Taikydamiesi prie Vakarų rinkos poreikių, Lietu­ (1900-1913), V., 1963, p. 81. vos ūkininkai nuo ekstensyvaus javų ūkio perėjo prie Č ia tik K auno g u b ern ijo s mėsos ir pieno gyvulininkystės. Tarpukariu gyvulių d u o m e n y s. skaičius šalyje padidėjo nedaug, o avių netgi perpus 10 LSM , t. 10, K., 19371938, p . 106-117. sumažėjo. Mėsos ir pieno produktų gamybos augi­ 11 Ib id ., t. 11, p . 108-111. mą daugiausia nulėmė gyvulių produktyvumo didė­ 12 J. P a lta ro k a s, „Ž em ės jimas. Trečiajame dešimtmetyje Žemės ūkio ministe­ ū k is", Lietuvių en ciklopedija rija, kooperatyvai ir pavieniai ūkininkai jsivežė iš (to liau - LE), t. 15, Danijos, Švedijos, Vokietijos kelis tūkstančius žalųjų B ostonas, 1968, p. 190. bei juodmargių karvių, jorkšyrų veislės kiaulių, o ket­ 13 LSM , t. 11 ir 12 (sk. „U žsien io p rek y b a"). virtojo dešimtmečio pabaigoje veislinius gyvulius

11 1 11 1 1 O K U P A C I J O S I Š V A K A R Ė S E

10

Lietuva jau pati parduodavo Sovietų Sąjungai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ga­ nyklose, pūdymuose ir miškuose ganomos karvės per metus duodavo 700-800 litrų pieno, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pagerinus jų veislę ir rišant dobi­ luose - 1,8-2 tūkst.14 Padidėjo ir pieno riebumas. Karvių pieningumu Lietuva at­ siliko nuo Vokietijos, Švedijos ir Anglijos, kuriose iš karvės buvo primelžiama apie 2,5 tūkst. litrų pieno per metus, tačiau prilygo Prancūzijai (1,75 tūkst. litrų)

ir gerokai lenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje - 1,5 tūkst. lit­ rų, Rumunijoje - 1,3, Italijoje - 1,7, Ispanijoje - 1,1, Sovietų Sąjungoje - 1,1 )15. Iki Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos buvo išvežami tik arkliai. 1924 m. pradėjusi eksportuoti sviestą, 1938 m. Lietuva jo išvežė jau 17,4 tūkst. tonų. 1928 m. Lietu­ vos ūkininkai patiekė Vakarų rinkai pirmąsias tonas bekono, o 1932 m. jo eks­ portas pasiekė net 41 tūkst. tonų. Tiesa, vėlesniais metais jis sumažėjo (1939 m. 17 tūkst. tonų), nes Anglija labai suvaržė mėsos produktų įvežimą. Ketvirtojo de­ šimtmečio pabaigoje gyvulininkystės produktai sudarė daugiau kaip pusę viso Lietuvos eksporto. Tačiau Lietuvos ūkininkų ir apskritai visų kaimiečių padėtis anaiptol nebuvo lengva. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vidutinis pelnas iš 1 ha žemės, 19291930 m. siekęs 62,3 Lt, smuko iki minus 1,18 Lt 1931-1932 m., 8,9 Lt 1934-1935 m., 34,3 Lt 1937-1938 m. ir 30 Lt 1938-1939 m.16 Spartesnę pažangą stabdė ir ūkių smulkumas. 1930 m. surašymo duomenimis, net 45 proc. visų ūkių buvo mažesni kaip 10 ha ir tik dešimtadalis viršijo 30 ha žemės17. Ketvirtajame dešimtmetyje nu­ trūkus masinei lietuvių emigracijai, kaime susikaupė didžiulis santykinis gyven­ tojų perteklius, siekęs kelis šimtus tūkstančių žmonių. Ūkininkus smaugė skolos, nesumokėti mokesčiai, mažos jų parduodamų produktų kainos. 1930-1939 m. iš varžytinių buvo parduota 9 tūkst. ūkių18. 1935 m. nevilties apimti Užnemunės ūki­

20

Ū K T I ' V A 18 40 -1990

ninkai paskelbė streiką (nutraukė maisto produktų tiekimą miestams, nemokėjo mo­ kesčių) ir net griebėsi smurto. Slopindama ūkininkų maištą, policija praliejo krau­ ją, keli ūkininkai mirė nuo sužeidimų. 1935-1936 m. perduota teismams 456 maiš­ tavę ūkininkai (18 buvo nuteisti mirties bausme, kuri penkiems buvo įvykdyta) ir karo komendantams nubausti administracine tvarka - 88219. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos (Kauno, Suvalkų gubernijos lietuviško­ sios dalies ir Klaipėdos krašto) pramonėje (įmonėse, u 1938 m. 50,4 tūkst. turinčiose ne mažiau kaip 5 darbininkus) dirbo maž­ k o n tro liu o ja m ų (6,8 proc. daug 13-14 tūkst., 1930 m. - 19 tūkst., o 1939 m. v isų ) k arv ių p ro d u k ty v u ­ 39 tūkst. asmenų20. Įmones mechanizuojant, gamy­ m as siek ė 2,8 tū k st. litrų ba augo sparčiau negu personalas. Tarpukariu Va­ (LSM , t. 12, p . 116). J. P al­ ta ro k a s m an o , jog visų karų pasaulio pramonės gamyba trypčiojo vietoje, o m elžiam ų k a rv ių p ro d u k ­ Lietuvos pramonės produkcija išaugo daugiau kaip ty v u m as, ly g in a n t su keturis kartus21. Tačiau, atsižvelgiant į labai menkus 1913 m ., v id u tin išk a i bu v o bazinius rodiklius, tai nebuvo daug. Nepriklausomy­ iša u g ę s 2,5 k a rto (op. cit., bės metais daugiausia buvo plėtojamos tos pramo­ p. 191), o p a sa k J. K rikš­ č iū n o , jis sie k ė 2 tū k st. lit­ nės šakos, kurios perdirbo vietines žaliavas arba ga­ rų p e r m e tu s (J. K rikščiū­ mino vidaus rinkai. Svarbiausia šalies pramonės ša­ n as, „L ietu v o s ū k io p a ž a n ­ ka, kuriai teko beveik pusė visos pramonės gamybos, g a ", Ž em ės ūkis, 1943, buvo maisto - mėsos, pieno perdirbimas, cukraus ga­ N r. 7. p . 260). myba. Akcinė bendrovė „Maistas" pastatė penkis 15 J. K rik ščiū n as, o p . cit. tais laikais modernius mėsos fabrikus (Kaune, Pa­ 16 Žem ės ūkio m inisterijos m etraštis, K., 1939, p. 15; nevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, taip pat rekonstra­ LSM , t. 12, p. 126. vo bei išplėtė Klaipėdos fabriką ir šaldytuvus), 17 LSM , t. 12, p. 94-95. kuriuose buvo perdirbamas bekonas, gaminami kon­ 18 Ib id ., t. 3 -12 (sk. „K re­ servai, dešros. Valstybei remiant, labai sparčiai bu­ d ita s " ). vo plėtojama pieno pramonė. 1923 m. Lietuvoje bu­ 19 L. T ru sk a , A n tan as vo tik 3, o 1939 m. - 186 pieno perdirbimo įmonės, Sm etona ir j o laikai, V., 1996, p. 225. gaminusios sviestą bei kitus pieno produktus*. Iki 20 V alstybės statistikos ka­ ketvirtojo dešimtmečio Lietuva cukrų įsiveždavo iš len doriu s 1937 , K., 1937, užsienio (1923 m. - 11,3 tūkst. tonų). 1931 m. akci­ p. 148; LSM , t. 12, p. 157. nė bendrovė „Lietuvos cukrus", kurioje vyravo vals­ 21 A p sk aičiu o ta pagal: tybinis kapitalas, pastatė Marijampolės cukraus fab­ L ietu vos ūkio pasku tin is d e ­ riką ir pagamino pirmąsias tonas lietuviško cukraus. šim tm etis, K., 1938, p . 24; LE, t. 15, p . 204. 1935 m. pradėjus veikti cukraus fabrikui Pavenčiuo­ se, o 1940 m. - Panevėžyje, cukraus gamyba išaugo • Č ia ir to lia u v isi d u o ­ nuo 6,6 tūkst. tonų 1931 m. iki 29 tūkst. 1937 m. ir m enys a p ie a tsk ira s p ra ­ 24 tūkst. 1939 m. (gamybos svyravimas priklausė nuo m onės ša k a s p a im ti iš cukrinių runkelių derliaus). Ketvirtojo dešimtmečio „L ietu v o s sta tistik o s m et­ pabaigoje Lietuva jau pati apsirūpindavo cukrumi. ra šč io ".

linui/« OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

“21

Antra svarbiausia Lietuvos pramonės šaka, gaminusi maždaug 20 proc. vi­ sos pramonės produkcijos, buvo tekstilės pramonė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje tebuvo vienas nedidelis vilnonių audinių gamybos fabrikas Juodupėje (Rokiškio aps.). Tuomet ši pramonės šaka negalėjo plėtotis dėl kitų Rusijos im­ perijos tekstilės gamybos centrų konkurencijos. Lietuvai tapus nepriklausoma, pro­ tekcionistiniais muitais apsaugota vidaus rinka, vietinės žaliavos ir pigi darbo

Alytaus autobusų stotis. 1939 m.

jėga sudarė palankias sąlygas šiai pramonės šakai tarpti. 1930 m. šalyje veikė 11, o 1939 m. - 80 lininių, vilnonių, medvilnės, šilkinių audinių, trikotažo bei kitų tekstilės įmonių, kuriose dirbo beveik 10 tūkst. darbininkų. Sava tekstilės pramonė jau gamino 70 proc. šalies rinkai reikalingų audinių. Kur kas lėčiau plėtojosi avalynės, stiklo, popieriaus gamybos ir kai kurios kitos pramonės šakos. Silpna buvo energetika. Nors tarpukariu ir buvo pastatyta keletas didesnių elektrinių, o elektros energijos gamyba padidėjo keliolika kartų, elektra buvo labai brangi ir 1939 m. ja naudojosi tik 19 proc. šalies gyventojų. Menka buvo ir sta­ tybinių medžiagų pramonė. Po Pirmojo pasaulinio karo sunyko Kauno metalo ir Šiaulių odų pramonė, anksčiau dirbusi Rusijos imperijos ir užsienio rinkoms. Nepaisant sparčios pramonės plėtros ketvirtajame dešimtmetyje, Lietuva išli­ ko agrarinė šalis. 1939 m. pramonės ir amatų srityje dirbo tik 8,1 proc., o žemės ūkyje - 73,8 proc. šalies gyventojų22. Žemės ūkio produktai sudarė net 78 proc. Lietuvos eksporto. Vienas didžiausių nepriklausomos Lietuvos laimėjimų - pastovi ir tvirta na­ cionalinė valiuta. Ketvirtajame dešimtmetyje lito kursas JAV dolerio atžvilgiu netgi 60 proc. išaugo (1929 m. vienas litas buvo keičiamas į 10, o 1939 m. - į 16 JAV centų). Esant labai nepalankiai konjunktūrai pasaulyje, Lietuvos nacionalinės pa­ jamos 1924-1939 m. išaugo maždaug du kartus ir pasiekė 2,5 mlrd. Lt23.

n

L I E T U V A 1940—1990

Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos gyvenvietės. Apleistas buvęs gubernijos centras ir tvirtovės miestas Kaunas, ne­ turėjęs vandentiekio, kanalizacijos, šaligatvių ir net geresnio viešbučio, virto lai­ kinąja sostine ir moderniu didmiesčiu, kurio gyventojų skaičius išaugo nuo 70 tūkst. iki 154 tūkst. (lenkų valdomame Vilniuje per tą patį laiką gyventojų sumažėjo nuo 230 tūkst. iki 215 tūkst.).

Pbtvynis Kauno. 1934 m.

Gerokai ūgtelėjo ir kiti Lietuvos miestai. 1939 m. Klaipėda turėjo 51 tūkst. (1923 m. - 30 tūkst.), Šiauliai - 32 tūkst., Panevėžys - 27 tūkst., Marijampolė 16 tūkst. gyventojų. Nepriklausomybės laikotarpiu, sodžius skirstant į vienkiemius ir naujakuriams kuriantis reformos metu gautoje žemėje, kaimuose buvo pastatyta per 100 tūkst. gyvenamųjų namų bei 180 tūkst. ūkinių pastatų24. Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos gyventojai 22 Statistikos biuletenis, maitinosi geriau negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir 1939, N r. 3, p . 91. suvartodavo kur kas daugiau vertingų maisto pro­ 23 Lietu vos pram on ė ikiso duktų (mėsos, sviesto, sūrio, pieno, kiaušinių), lygi­ cialistin iu laikotarpiu, V., nant su Lenkijos, Rumunijos, SSRS, kitų Rytų Euro­ 1976, p. 410-411. pos šalių gyventojais25. Nepriklausomoje Lietuvoje la­ 24 A. M ak arev ičiu s, V. Rekevičienė, Lietuvos Respublikos bai pagerėjo sveikatos apsauga (žr. 2 lentelę). Per ekonom ika 19 1 8 -1 9 4 0 m., 18 metų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medi­ K., 1990, p . 71-74. cinos fakultetas parengė 1,5 tūkst. gydytojų (tarp jų 25 J. K rik ščiū n as, „L ietu ­ 0,4 tūkst. stomatologų). 1940 m. Kaune pradėjo veikti v o s žem ė s ū k is p o k a rin ė s VDU 1000 vietų klinika, moderniausia gydymo įstai­ E u ro p o s są ly g o m is", Žemės ga Pabaltijyje. Naujos ligoninės iškilo Klaipėdoje, ūkis, 1943, N r. 4, p. 251.

IIH IV A OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

23

Panevėžyje, Mažeikiuose, Telšiuose, Raseiniuose, Alytuje, Marijampolėje ir kt. mies­ tuose. Gerėjant sveikatos apsaugai ir kylant gyvenimo lygiui, labai sumažėjo gy­ ventojų mirtingumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje iš 1000 gyventojų kas­ met mirdavo vidutiniškai 21, trečiojo dešimtmečio pradžioje - 17, o ketvirtojo de­ šimtmečio pabaigoje - 13 žmonių26. Pagal šį rodiklį Lietuvos Respublika nedaug atsiliko nuo pirmaujančių Vakarų bei Šiaurės Europos šalių ir lenkė daugumą Ry-

Klaipėdos jūrų uostas. 1939 m.

tų bei Pietų Europos valstybių (Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje -1 4 , Rumunijoje - 20, Ispanijoje - 17, Prancūzijoje - 16, Sovietų Sąjungoje - 18 žmonių)27. Ypač sumažė­ jo naujagimių mirtingumas. 1925 m., nesulaukę vienerių metų, mirė 18 proc., o 1939 m. - 10 proc. kūdikių28. Norėdami įrodyti, kad brendo „revoliucinė situacija", sovietmečio autoriai la­ bai išpūsdavo Lietuvos ekonominius sunkumus 1939 m. Žinoma, Klaipėdos ne­ tektis, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, ekonominė atgauto Vilniaus našta kė­ lė nemažai problemų ir trumpam sutrikdė šalies ūkinio gyvenimo ritmą. Tačiau 1940 m. pirmajame pusmetyje sunkumai iš esmės buvo įveikti. 1940 m. liepos vi­ duryje tai pripažino ir vadinamosios Liaudies vyriausybės finansų ministras Juo­ zas Vaišnoras: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusi-

U

L I K T I VA 1 9 4 0 - 1 9 9 0

2

LENTELĖ.

Lietuvos gyventojų sveikatos apsaugos rodikliai 1913-1939 m." 1913 m.

Gydymo įstaigų skaičius

1928 m.

1939 m.

59

72

Gydytojų skaičius**

230

443

920

Lovų skaičius ligoninėse

912

2287

6900***

1 gydytojui teko gyventojų

9100

4800

2480

1 lovai teko gyventojų

2200

940

330

• Be Klaipėdos krašto. '* Be d antų gydytojų, ku rių 1938 m. buv o 0,6 tūkst. ,H Kartu su 1940 m. pradžioje pradėjusia veikti VDU 1000 vietų klinika. Duomenys iš leidinio: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. 4, V., 1961, p. 708.

skųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek užsienio prekybos apyvarta, pasirodo, kur kas geresnė negu tuo pačiu laiku pernai"29. Nepriklausomybės laikotarpiu daugiausia buvo nuveikta kultūros srityje. 1913 ir 1939 m. rodikliai yra tiesiog nepalyginami. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, pusė Lietuvos gyventojų buvo be­ raščiai, pagal 1923 m. surašymų - trečdalis, o 1941 m. pradžioje užregistruota tik 181 tūkst. beraščių, kurie sudarė 5,9 proc. visų gyventojų30. Dauguma beraščių buvo vyresnio am­ 26 LSM, t. 11, p. 17. žiaus žmonės, gimę dar XIX a. pabaigoje-XX a. 27 Ю. Д о б р о в о л с к п й , З до­ pradžioje, taip pat Vilnijos gyventojai. 1939 m. be­ ровье населения м ира в XX ве­ ке, М осква, 1968, с. 386. raščiai Ukrainoje sudarė 18 proc., Rusijos Federaci­ 28 LE, t. 15, р . 124. joje - beveik 15 proc., o Baltarusijoje - net 21 proc. 29 „J. V aišn o ras a p ie p ra ­ visų gyventojų31. Pateikti duomenys leidžia daryti iš­ m o n ės n ū d ie n o s u ž d a v i­ vadų, jog nepriklausomybės metais Lietuvoje iš es­ n iu s " , Lietu vos aidas, 1940, mės buvo panaikintas neraštingumas. 1939 m. šaly­ lie p o s 12. je veikė per 2,3 tūkst. pradinių mokyklų, jose dirbo 30 „B aigta LTSR beraščių 5,6 tūkst. mokytojų ir mokėsi beveik 300 tūkst. vai­ re g istra c ija ". Tarybų Lietu­ kų (1913 m. - 51,2 tūkst.)32. Nepriklausomybės va, 1941, b a la n d ž io 25. 31 „Г р ам о тн о сть", Б оль­ metais labai išsiplėtė ir vidurinių mokyklų tinklas. шая совет ская энц ик лопе­ Prieš Pirmųjį pasaulinį karų Respublikos teritorijoje дия, II и зд., т. 12, Москва, (čia ir kitur duomenys apie mokyklas pateikiami be 1952, с. 435. Klaipėdos krašto) buvo 15 gimnazijų ir 10 kitų 32 P irm asis nepriklausom os vidurinių mokyklų bei progimnazijų, o jose mokėsi L ietu vos dešim tm etis, К., 5-6 tūkst. mokinių, tarp kurių labai mažai buvo lie­ 1928, p. 308, 314; LSM. t. 11, p. 71. tuvių. 1938-1939 mokslo metus Lietuvoje pradėjo

ШТИѴА OKUPACIJOS IŠVAKAOfSI

25

62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos. Jose dirbo 2,7 tūkst. mokytojų ir mokėsi per 31 tūkst. moksleivių” . Lie­ tuvos Respublikos tautinių mažumų gyventojų vaikai turėjo galimybę mokytis savo gimtąja kalba ne tik pradinėse, bet ir vidurinėse mokyklose, kurias išlaikė arba šelpė valstybė. 1939 m. rudenį šalyje veikė 18 žydų, 1 rusų, 3 lenkų ir 2 vokiečių gimnazijos bei progimnazijos34.

Ramygalos gimnazistai. Apie 1935 m.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos, o Rusijos ir užsienio universitetuose mokėsi vos keli šimtai lietuvių studentų. 1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas (1930 m. ga­ vęs Vytauto Didžiojo vardą), kurio šeši fakultetai iki 1940 m. parengė 3,8 tūkst. specialistų. 1939 m. pabaigoje perkėlus į Vilnių du VDU fakultetus, vietoj buvu­ sio lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo įsteigtas antrasis lietuviškas uni­ versitetas. Be to, nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsteigta Dotnuvos žemės ūkio akademija (1924 m.), Veterinarijos akademija Vilijampolėje (1936 m.), Dailės insti­ tutas Kaune (1939 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla Aukštojoje Pane­ munėje (1931 m.), Konservatorija Kaune (1933 m.), Aukštieji fizinio lavinimo kur­ sai Kaune (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m., nuo 1939 m. - Šiau­ liuose), Klaipėdos pedagoginis institutas (1935 m., nuo 1939 m. pabaigos - Vilniu­ je). Visose aukštosiose šalies mokyklose 1939 m. rudenį dėstė 450 profesorių bei dėstytojų ir mokėsi 4 tūkst. studentų35. Nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė knygų leidyba. Prieš Pirmąjį pasauli­ nį karą kasmet jų buvo išleidžiama keli šimtai, 1925 m. - 430, o 1938 m. - 1,3 tūkst. 1913 m. Lietuvoje ėjo 18 lietuviškų laikraščių ir žurnalų, o 1938 m. - 159 periodi­ niai leidiniai: 13 dienraščių (iš jų 5 lietuvių kalba), 40 savaitraščių (iš jų 30 lietu­ vių kalba), per 100 kitų laikraščių ir žurnalų (93 lietuvių kalba). Visų jų vienkarti­

ni

L I E T U V A 1940—1980

nis tiražas 1940 m. pradžioje siekė 1,1 mln. egzempliorių36. Knygos ir laikraščiai buvo leidžiami ne tik lietuvių, bet ir jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų, lenkų, kitų tau­ tinių mažumų kalbomis. Lietuvos Respublikos intelektualinio potencialo brandu­ mo įrodymas - 1931 m. pradėta leisti „Lietuviškoji enciklopedija". Atgavus nepriklausomybę, lietuvių kalba pirmą kartą per ilgaamžę tautos is­ toriją tapo valstybinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo tik kaimie-

Ramygalos gimnazija. Apie

I935 m.

čiai ir saujelė inteligentų. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba tapo valsty­ bės įstaigų ir kariuomenės, universitetų ir teatrų, įmonių ir kavinių kalba. 1926 m. birželio 12 d. pradėjo savo laidas Kauno (1927 m. lenkų kalba Vil­ niaus) radijo stotis, o 1940 m. vasarą Lietuvoje buvo per 87 tūkst. radijo aparatų. 1938 m. duomenimis, 1000 gyventojų Lietuvoje teko 23, Latvijoje - 58, Lenkijo­ je - 25, Bulgarijoje - 5, Jugoslavijoje - 7, Italijoje - 18, Graikijoje - 3, Ispanijoje 13 radijo abonentų37. 1940 m. vasarą Lietuvoje veikė beveik 13 tūkst. telefono aparatų: Kaune 9 tūkst., Šiauliuose - 1 tūkst., Panevėžyje 0,6 tūkst. ir Vilniuje 2,4 tūkst., nors pastarajame gyventojų buvo kur kas daugiau negu Kaune38. Iš esmės tik po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėta kultivuoti sportą. 33 LSM , t. 11, p . 73-77. 34 Lietu vos aidas, 1939, Nuo 1921 m. buvo rengiamos lengvosios atleti­ ru g sėjo 27 (Š vietim o m in is­ kos, krepšinio, futbolo, dviračių sporto ir kitų šakų terijo s d u o m en y s). pirmenybės. 35 LSM , t. 12, p . 72. 1924 ir 1928 m. Lietuvos sportininkai dalyvavo 36 L. T ru sk a , Lietu va 1 9 3 8 Olimpinėse žaidynėse. Kasmet vykdavo moksleivių 1953 m etais. K., 1995, p . 17. olimpiados, o 1938 m. Kaune buvo surengta pirmoji 37 Ib id ., p . 18. tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir užsienio lie38 Ibid.

LIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKARES!

*27

tuvių sportininkai. Populiariausios sporto šakos Lietuvos Respublikoje buvo krepšinis (1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, 1938 m. - vicečempionais), stalo tenisas (1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietu­ vos rinktinė iškovojo ketvirtąją vietą), kulkinis šaudymas ir kt. 1939 m. Europos krepšinio pirmenybėms Kaune buvo pastatyta 11 tūkst. vietų sporto halė, tuo metu viena geriausių Europoje.

Lietuvos krepšininkai Europos čempionai. lOUU m.

___________________ Politinė padėtis

[Į________________________

Tarpukariu Europos demokratija patyrė krizę. Totalitariniai ir autoritariniai re­ žimai įsigalėjo beveik visose Rytų, Vidurio ir Pietų Europos šalyse. 1926 m. gruo­ džio 17-osios perversmas užbaigė demokratinės raidos laikotarpį ir Lietuvoje. Pa­ lyginti nuosaikus Antano Smetonos režimas („aksominė" diktatūra) rėmėsi karininkija, politine policija, tautininkų partija ir gausia valdininkija. 1927 m. pavasarį paleistas Seimas nebuvo šaukiamas net devynerius metus, o 1936 m. Seimo rinkimai nebuvo demokratiniai: kandidatus į jį galėjo kelti tik tautininkų visiškai kontroliuojamos savivaldybės. Todėl iš 49 šio Seimo narių net 42 buvo Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) nariai, o kiti - „neregistruoti tau­ tininkai", t. y. nepartiniai, bet valdžiai paklusnūs asmenys39. Tačiau net ir to­ kios sudėties Seimo galios buvo menkos: jo nutarimai tapdavo įstatymu tik juos patvirtinus prezidentui. Fikcija buvo ir savivaldybių, taip pat prezidento rinki­ mai. 1931 m. valdžios parinkti 116 „ypatingųjų tautos atstovų" vienu balsu per­ rinko A. Smetoną septynerių metų prezidentavimo kadencijai. 1938 m. rinkimų farsas buvo pakartotas, skirtumas tiktai toks, kad, slaptai balsuojant, du rinki­ miniai biuleteniai buvo sugadinti40. Opozicinių partijų - krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų veikla buvo labai suvaržyta tuoj po per­

-28

M E T 1’ VA 18 40 -1990

versmo, o 1936 m. vasario mėnesį jos buvo visiškai uždraustos. Nuo šiol Lietu­ voje teliko viena partija - legaliai veikusi LTS. Slapta pogrindyje funkcionavo ir antivalstybinė, Sovietų Sąjungos visiškai kontroliuojama ir remiama Lietuvos ko­ munistų partija (LKP). A. Smetonos aplinkos žmonių parengta ir 1938 m. vasario mėnesį Seimo be de­ batų, vienbalsiai priimta Konstitucija suteikė A. Smetonai kone absoliučią valdžią. Prezidentas galėjo leisti įstatymus be Seimo patvirtinimo, galėjo Seimą bet kuriuo me­ tu paleisti, skirti ministrą pirmininką, o jo teikimu - ir 39 Išsam iau a p ie 1936 m. ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne Seimui, bet S eim ą žr.: M. M aksim aitis, prezidentui. Konstitucija neribojo prezidento perrin­ „T a u tin in k ų są ju n g o s vieta kimo, t. y. suteikė A. Smetonai galimybę prezidentau­ b u rž u a z in ė s L ietuvos v a ls­ ti iki gyvos galvos41. Prezidentas buvo vyriausiasis ka­ ty b in ia m e m ech an izm e riuomenės vadas, LTS vadovas, jaunalietuvių, skau­ 1926-1940 m .“ , T eisė, t. 12, sąs. 1, 1973; L. T ru sk a, tų, Lietuvių mokytojų sąjungos šefas, Jaunųjų ūkinin­ A n tan as Sm etona ir jo laikai, kų ratelių sąjungos globėjas, o 1933 m. tautininkų su­ p. 247-252. važiavimo paskelbtas dar ir Tautos vadu. 40 Išsam iau a p ie p re ­ Per v'isą A. Smetonos valdymo laikotarpį Lietu­ z id e n to rin k im u s žr.: voje išliko karo padėtis, kaip veiksmingiausia prie­ A. M erkelis, A ntanas monė valdžios rankomis slopinti bet kokią opozici­ Sm etona. Jo visuom eninė, ją. Apskričių karo komendantai už tikrą ar tariamą ku ltū rin ė ir p o litin ė veikla, N iu jo rk as, 1964, p. 390antivalstybinę veiklą galėjo be teismo skirti baudą 396, 500-501; L. T ruska, iki 5 tūkst. Lt, pasodinti iki 3 mėnesių į kalėjimą o p . cit., p . 209-215. arba nubausti abiem bausmėmis kartu, taip pat 41 Išsam iau a p ie 1938 m. ištremti iš gyvenam osios vietovės, uždaryti iki K o nstituciją žr.: K. Š id ­ 1-1,5 metų į 1937 m. įsteigtą priverčiamojo darbo lau sk as, Svarstybos v isu o­ stovyklą Dimitrave (Kretingos aps.)42. Tiesa, 1938 m. m eniniais ir teisin iais klau si­ m ais, St. P e te rsb u rg , 1987; lapkričio 1 d. karo padėtis buvo panaikinta, bet jau S. D am b ra u sk a s, „K o n sti­ po mėnesio Kaune, o nuo 1939 m. pavasario (kovo tu cin ės re sp u b lik o s d o k tr i­ 22 d.) visoje Lietuvoje įvestas valstybės sustiprintos n a ", A tgim im as, 1991, apsaugos metas, kuris nuo karo padėties skyrėsi tik N r. 53-54; L. T ru sk a, tuo, jog karo komendantų funkcijas perėmė vidaus 1938 m etų kon stitu cija. M ū­ reikalų ministro skiriami apskričių viršininkai43. sų kon stitu cion alizm o raida, Karo komendantai ir apskričių viršininkai savo val­ V., 2003, p. 196-204. 42 L. T ru sk a , A ntanas džia plačiai naudojosi, jie kasmet administracine Sm etona ir jo laikai, p . 266. tvarka nubausdavo šimtus asmenų, tarp kurių 43 M. М акси м ай ти с, По­ buvo ne tik komunistų, bet ir veiklesnių socialde­ лит ический реж им в бурmokratų, liaudininkų, krikščionių demokratų, ypač ж уазной Л и т ве в 1926ateitininkų, taip pat 1935-1936 m. bruzdėjusių ūki­ 1940 л , В., 1974, с. 61-62. ninkų, miestų darbininkų. N e vienas jų pabuvo 44 L. T ru sk a, op. cit., p. 266-268, 315. Dimitrave44.

IKTUVA OKUPACIJOS IŠVAKARĖS!

29

Smetoninė cenzūra nebuvo liberali. Ir iki 1926 m. esant karo padėčiai, komen­ dantai turėjo teisę varžyti periodinę spaudą ir nė viena rinkimus laimėjusi par­ tija neatsisakė vyriausybinio laikraščio. Po perversmo ne tik buvo plečiamas ofi­ cialios informacijos pateikimo tinklas („Lietuvos aidas"), bet ir sukurta privalo­ mai skelbiamų straipsnių pateikimo sistema. 1935 m. Spaudos įstatymas leido Vidaus reikalų ministerijai „valstybės ar tautos saugumo sumetimais" tvirtinti ir nušalinti leidinių redaktorius, uždrausti skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoti bet kurį spaudinį, laikinai sustabdyti ar visai uždaryti bet kurį laikraštį, žurnalą. Tačiau labiausiai spaudą varžantis buvo 33-iasis įstatymo straipsnis, įpareigo­ jęs laikraščius ir žurnalus skelbti savo puslapiuose (nurodytoje vietoje ir net nu­ rodytu šriftu) valdžios įstaigų parengtus straipsnius be teisės juos komentuoti43. Visi šie suvaržymai buvo taikomi ne komunistinei spaudai, kurios valdžia ne­ galėjo pasiekti, o legaliosios opozicijos laikraščiams ir žurnalams. Beje, šiuo įsta­ tymu 1940 m. pasinaudojo marionetinė Liaudies vyriausybė, uždrausdama ne­ komunistinę periodinę spaudą. Vienas 1926 m. perversmo tikslų buvo užgniaužti Lietuvoje komunistų veikimą. 1929-1939 m. valstybės saugumo policija perdavė teismui 4,1 tuksi., o administra­ cinei valdžiai (karo komendantams ir apskričių viršininkams nubausti administra­ cine tvarka) - 4,7 tūkst. komunistinių ar prokomunistinių organizacijų narių46 bei opozicinių partijų aktyvistų ir politinių oponentų. Griežta vidaus politika, kai bu­ vo smarkiai varžomos žmogaus teisės ir nepaisoma visuomenės norų, sukėlė prie­ šiškumą, netgi neapykantą režimui. Piliečių politinis aktyvumas, jų politinė savimo­ nė buvo slopinami. Tai skatino žmonių apolitiškumą, abejingumą. Kita vertus, dėl minėtų priežasčių ir ekonominių sunkumų išaugo antivalstybinių organizacijų na­ rių skaičius. Trečiajame dešimtmetyje LKP turėjo kelis šimtus narių, kurių daugu­ ma buvo nelietuviai, o 1940 m. birželį, okupacijos išvakarėse, partijos eilėse buvo 1,6 tūkst. asmenų (54,4 proc. - lietuviai, 30,6 proc. - žydai, 14,2 proc. - rusai)47. Nuo 1936 m. LKP Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius buvo Antanas Sniečkus. Sustiprėjo dalies inteligentijos kairiosios ar net kairuoliškos nuostatos. LKP ne­ mažai prijaučiančiųjų turėjo legaliose kairiosiose partijose bei organizacijose, ypač Valstiečių liaudininkų sąjungoje, jos įtakos sferai priklausiusi Lietuvos jaunimo są­ junga tapo kone komjaunimo filialu. 1935 m. į jos Centro valdybą buvo išrinkti Me­ čislovas Gedvilas, Juozas Geniušas, Petras Kežinaitis, Valerijonas Knyva, Justas Pa­ leckis, Aleksandras Tornau, Juozas Vaišnoras48 - jie visi 1940-1941 m. tapo akty­ viais sovietinės Lietuvos veikėjais. Kitas į komunizmą svyrančių inteligentų židi­ nys buvo liaudininkų studentų „Varpo" draugija, kurios veikloje dalyvavo Anta­ nas Rūkas (busimasis sovietinės santvarkos trubadūras 1940 m.), Julius Būtėnas, Valys Drazdauskas, Aleksandras Drobnys, Marijonas Gregorauskas, Tadas Zales­ kis ir kt.49 Nemažai sovietams prijaučiančių žmonių buvo Laisvamanių draugijoje (1939 m. ji turėjo 120 skyrių ir 5000 egz. tiražu leido „Laisvąją mintį"), Draugijoje

30

L I E T U V A 18 40-1 090

SSRS tautų kultūrai pažinti (1939 m. jos vadovybėje buvo Vaclovas Biržiška, Petras Cvirka, Liudas Gira, Ignas Jonynas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Povilas Pakarklis, Justas Paleckis, Vincas Ruzgas, Liudas Šmulkštys, Stepas Žukas)50. Toks pat kairė­ jimo procesas vyko ir žydų bendruomenėje, kurioje ketvirtojo dešimtmečio pabaigo­ je komunistų įtakai pasidavė folkistų-jidišistų (ideolo­ 45 „S p au d o s įsta ty m a s" . ginės politinės srovės, artimos lietuvių valstiečiams V yriausybės žin ios (to liau liaudininkams) laikraščiai „Folksblat" ir „Štraln"51. V i ) , 1935, N r. 510, eil. 3538. Autoritarinė A. Smetonos valdžia buvo gana nuo­ 46 L ietu vos kom un istų p a r­ saiki ir jos nė iš tolo negalima lyginti su totalitari­ tijos istorijos apybraiža, t. 2, V., 1978, p. 624-625; niais režimais. Per 14 metų už politinę antivalstybi­ L. T ru sk a , op. cit., p. 331. nę veiklą mirties bausmė buvo skirta tik keliolikai 47 N . M aslau sk ien ė, „Lie­ asmenų. 1937 m. pabaigoje Lietuvos kalėjimuose bu­ tu v o s k o m u n istų ta u tin ė ir vo 587, o 1940 m. pradžioje - tik 350 politinių ir už so cialin ė s u d ė tis 1939 m. antivalstybinius nusikaltimus nuteistų kalinių (267 p abaigoje-1940 m. ru g sėjo nuteisti už komunistinę veiklą, 69 - už šnipinėjimą, m ėn esį", G enocidas ir rezistencija, 1999, N r. 1(5), 15 - už kitokią veiklą)52. Varžydama politines lais­ p. 89. ves, A. Smetonos valdžia neišleido nė vieno įstaty­ 48 L. T ru sk a , o p . cit., mo, ribojančio pilietines tautinių mažumų teises, o p . 332. žydai iki pat sovietų okupacijos naudojosi plačia 49 J. B ūtėn as, L ietu vos žu r­ kultūrine autonomija. Lietuvos Respublikoje buvo nalistai, V., 1991, p. 56; vykdoma liberali kultūrinė politika. Nepaisant viso „ V a rp in in k a i", Tarybų to, politiniai ir moraliniai „aksominės" A. Smetonos Lietuvos en ciklopedija (to ­ liau - T LE ), t. 4, V., 1988, diktatūros padariniai buvo labai neigiami. p. 463. Iš savo bendradarbių A. Smetona reikalavo ne 50 „K ronika. N aujoji originalių idėjų, kritinių pastabų, o atsidavimo ir d ra u g ijo s SSRS k u ltū ra i klusnumo. Todėl prezidentą supo giminės, bičiuliai, p a ž in ti v a ld y b a ", Laikas, pataikūnai. Juozo Tūbelio premjeravimo metais 1939, b irž e lio 24; S. N orei(1929-1938 m.) buvo sakoma, jog Lietuvoje svainių kienė, Lietu vių draugija T SR S tautų ku ltū rai pažinti valdžia y. Tūbelis buvo vedęs Sofijos Smetonienės (1 9 2 9 -1 9 4 0 ), V., 1978. seserį). Ministro pirmininko poste J. Tūbelį pakeitęs 51 S. A ta m ū k a s, Lietuvos kun. Vladas Mironas buvo prezidento jaunystės die­ žydų k elias, V., 1998, nų draugas ir artimas šeimos bičiulis, kurį kaip po­ p . 196-197; D. Levin, litiką A. Smetona buvo įvertinęs žodžiais „plebanus Trum pa žydų istorija L ietu ­ ruralis" („kaimo klebonas") ir kuris pats jautė ir ne­ voje, V., 2000, p . 130-152. slėpė, kad ministro pirmininko pareigos jam sunki 52 L. T ru sk a , o p . cit., p. 315. ir nepakeliama našta53. N e lengvesnė ji buvo ir ki­ 53 A. M erkelis, op. cit., tam premjerui, gen. Jonui Černiui, kuris šį postą už­ p . 502. ėmė, matyt, todėl, kad prezidentą laikė didžiausiu 54 Ib id ., p . 526-527; autoritetu ir visada jo klausė34. Fatališkas Lietuvai S. R aštikis, K ovose d ėl Lietu­ buvo A. Smetonos pasirinkimas ministru pirminin­ vos, t. 1, Los A ndželas, ku Antano Merkio, kuris lemtingosiomis 1940 m. bir1956, p . 558.

111111»! OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

31

želio dienomis elgėsi nesuprantamai abejingai. Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis vyriausybės posėdžiuose arba tylėdavo, arba pritardavo prezidentui55. Ministrai, nors ir geri savo sričių specialistai, tačiau ne visada pritardavę prezi­ dentui, savo postuose ilgai neužsibūdavo. Politinis patikimumas ir atsidavimas prezidentui dar daugiau lėmė formuo­ jant kariuomenės vadovybę. Ketverius metus (1930-1934 m.) Krašto apsaugos mi-

Karinis paradas. Iki 1940 m.

nisterijai vadovavo Balys Giedraitis - S. Smetonienės pusbrolis, abejingas kariuo­ menės reikalams, tačiau ištikimas prezidentui, neprieštaravęs, kad politinė poli­ cija verbuotų tarp karininkų šnipus56. Po 1934 m. įvykusio Petro Kubiliūno pučo svaiginančią karjerą padarė prezidento seserėčią vedęs mjr. Stasys Raštikis, per kelerius metus tapęs generolu ir kariuomenės vadu. Išspaudęs iš A. Smetonos ir J. Tūbelio papildomus 150 mln. Lt ginklavimuisi (todėl valstybės biudžeto išlai­ dos Krašto apsaugos ministerijai šoktelėjo nuo 17-20 proc. 1931-1934 m. iki 2527 proc. 1936-1939 m.), visų ultimatumų Lietuvai akivaizdoje generolas pareiš­ kė, jog kariuomenė dar neparengta, konfliktą reikia spręsti taikiai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos karinėms pajėgoms vadovavę ge­ nerolai Jonas Černius, Kazys Musteikis, Stasys Pundzevičius, Šaulių sąjungos vadas pik. Pranas Saladžius buvo A. Smetonai ištikimi karininkai, tačiau blan­ kios asmenybės ir prasti politikai. Lietuvos Respublikai fatališkai nesisekė su kariuomenės vadais, pradedant 1918 m. gen. Kiprijonu Kondratovičiumi, vėliau P. Kubiliūnu ir 1940 m. baigiant gen. Vincu Vitkausku. Pastarasis - darbštus, tylus, visada klusnus, neturėjęs ar­ ba bent nerodęs politinių ambicijų, visiškai tenkino A. Smetoną57. Pragaištingi to­ kiais principais formuojamos prezidento „komandos" padariniai išryškėjo 1940 m. vasarą.

32

U K T U VA 19 40 -1990

Vienas oficialiai skelbtų 1926 m. perversmo tikslų buvo konsoliduoti tautą. Kuo labiau komplikavosi tarptautinė padėtis, didėjo įtampa šalies viduje, tuo karščiau prezidentas ir jo šalininkai ragino lietuvius vienytis. Tačiau vienybę jie suprato kaip aklą valdžios klausymą, kitų politinių jėgų kapituliaciją ir tautos spietimąsi apie vadą. A. Smetonos pamėgtas žodis „susiklausymas" reiškė „klausymą". Ketvirta­ jame dešimtmetyje tauta buvo supriešinta kaip niekada. Visuomeninės organizaci-

Lietuviski tankai. XX a. ketvirtasis dešimt mėlis

jos buvo skirstomos į „tautiškąsias" (iš tikrųjų - į tautininkiškąsias) ir „kitas" (krikš­ čionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų). Pirmosioms - finansi­ nė valstybės parama, valdžios vyrų dėmesys, valstybinės tarnybos jų nariams, ant­ rosioms - grūmojimai, įtarinėjimai, administraciniai suvaržymai, net bausmės. To­ dėl atskirai buvo minimos net valstybinės šventės, istorinės datos. Kai kurie kuni­ gai neįleisdavo į bažnyčią su savo vėliavomis atėju­ 55 S. R aštikis, op. cit., t. 1, sių jaunalietuvių. p. 634; t. 2, V., 1970, p. 24. Susikaupusį žmonių nepasitenkinimą valdžia de­ 56 K. M u steik is, Prism urti­ nių fra g m en ta i, V., 1989, mokratinėje santvarkoje išsklaido rinkimai. Autorita­ p. 5 -6 ; V. Š liogeris, A n ta­ rizmas šią galimybę atėmė ir nuo ketvirtojo dešimt­ nas Sm etona. Žm ogus ir mečio vidurio didelės visuomenės dalies priešišku­ valstybininkas, S o d u s (M iči­ mas, netgi pagieža režimui pasiekė pavojingą ribą. g an as), 1966, p . 187. Pasak istoriko Vinco Trumpos, atėjus 1940 m. birže­ 57 S. R aštikis, Įvykiai ir žm onės. L os A n d želas, liui, ne vienas galvojo, kas baisiau - svetima okupa­ 1972, p . 381; K. M usteikis, cija ar sava, iki kaulų smegenų įkyrėjusi diktatūra58. op. cit., p. 45-46. Algirdas Julius Greimas jau po karo savo biografijoje 58 V. T ru m p a , „L ietu v iš­ rašė: „Atgal žvilgtelėjus, atrodo, kad buvau norma­ koji kairė istorinėje p e r­ lus savo kartos, jau tik lietuviškai bemokančios, jausp e k ty v o je ", M etm enys, 1967, N r. 14, p. 32. nuolis-gimnazistas: kaip ir visi, norėjau nuversti

IIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

33

Smetoną ir išvaduoti Vilnių"59. 1939 m. pavasarį parengtame pranešime preziden­ tui Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Augustinas Povilaitis iš­ vardijo 4 iki 1926 m. gruodžio įvykusius ar rengtus sukilimus prieš demokratinę valdžią ir 13 - nuo 1926 m. gruodžio iki 1938 m. pabaigos - prieš A. Smetoną60. Beje, A. Povilaičio sąrašas neišsamus. Atimdamas iš žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme, režimas kartu atpa­ laidavo juos nuo pareigos rūpintis valstybės reikalais, nes teisė ir pareiga neatski­ riamos. Daugelį metų į žmonių sąmonę buvo kalama mintis, jog vadas budi, todėl tauta turinti būti rami ir „nesiblaškyti" (nepolitikuoti!), kad nekliudytų „vairinin­ kui" (A. Smetonai labai patiko šis palyginimas) vesti Lietuvos laivą per audringus Europos politikos vandenis. 1939 m. rugsėjo mėnesį, kilus Antrajam pasauliniam karui, atsišaukime į tautą prezidentas sakė: „Reikia pasitikėti laivo kapitonu, jo vairininku [...]. Atsidėkite vien tais, kurie stovi prie valstybės vairo. Jiems geriau nei kitiems žinomi tikrieji keliai, pavojingosios uolos ir pavojingieji verpetai [...]. Taigi būkite ramūs ir kantrūs! Kaip ir ko saugotis, kaip ir kas ginti, prireikus pa­ aiškins ir įspės išmintingieji valdžios pareigonys. Jų klausykite ir darykite, kaip būsite nurodomi"61. Visuomenės apatiją, jos pilietinės sąmonės silpnėjimą rodė gyventojų dalyvavimas rinkimuose. Nors pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstatymą dalyvauti rinkimuose buvo piliečių pareiga, atėjo balsuoti tik 68,3 proc. rinkėjų (1926 m. - net 86,4 proc.). 1934 m. valsčių tarybų rinkimuose dalyvavo 51,5 proc., o 1940 m. pradžioje - vos 42,7 proc. turėjusių teisę balsuoti gyventojų62. 1940 m. pradžioje defetizmas, anot Jono Aisčio, ore tvyrojo. šviesiausi Lietuvos protai suvokė, kokie pražūtingi tautai moraliniai ir poli­ tiniai autoritarizmo padariniai. Dar 1929 m. Kazys Grinius kalbėjo: „Tautinin­ kai visus prieš save nustatė [...]. Tarp tautininkų vyriausybės ir krašto [...] eina kova, kuri gali pražudyti Lietuvą. Diktatūra remiasi jėga ir gali keletą metų išsi­ laikyti - iki nekyla konfliktas su užsieniu. Kilus tokiam konfliktui, valstybė žlun­ ga, nes kas palaikys valdžią, kuri visus prieš save nustatė, kuri krašto piliečius apstatė šnipais"63. 1939 m. pavasarį Jonas Šliūpas būgštavo, kad šalis dėl vadizmo kaltės atsidūrusi prie politinės prarajos krašto ir kad „p. Smetona, buvęs pirmuoju Lietuvos prezidentu, netaptų ir paskutiniuoju"64. Stasys Šalkauskis pra­ našavo Lietuvai didžiausią katastrofą, nes režimas daugina dvasios vergų skai­ čių. „Liūdniausia [...] gal yra tai, kad dabartinė politinė sistema [...Į stumia mū­ sų visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą, - rašė filoso­ fas 1935 m. laiške A. Smetonai. - Ko gero galima laukti iš visuomenės, kurioje viešpatauja serviliškai nusistačiusio žmogaus tipas? Ar galima rimtai pasikliau­ ti valstybės gyvenime vergų psichologija? Dvasios vergas šiandien gali būti ša­ lininku, o rytoj spardančiu savo stabą maištininku"65. Valentinas Gustainis, be­ ne vienintelis tautininkiškoje viršūnėje drįsdavęs reikšti savo nuomonę, 1936 m. būgštavo, jog „politiškai pasyvi masė, atėjus išmėginimo valandai, lengvai gali tapti auka mažutės drausmingos saujelės žmonių, kurie žino, ko nori"66.

34

L I E T U V A 19 40 -1990

Politinė-moralinė ketvirtojo dešim tmečio pabaigos krizė Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio stiprėjant karo grėsmei ir didėjant Europoje Vokietijos ir SSRS vaidmeniui, iš pradžių „viršūnėse", net prezidentūroje, vėliau ir „apačiose" prasidėjo svarstymai, prie kurios valstybės - Vokietijos ar Sovietų Sąjungos - nelaimės atveju reikėtų Lietuvai šlietis. Prezidentas A. Smetona ir dau­ guma Lietuvos politikų buvo linkę Šlietis prie Rusijos: esą ji ne tokia pavojinga tautiniam lietuvių identitetui67. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, hitlerinei Vokietijai pasukus revanšizmo ke­ liu, ypač po to, kai ji sudarė sandėrį su bolševikine 59 A. J. G reim as, Iš a rti ir SSRS, iškilo grėsmė naujųjų, po Pirmojo pasaulinio iš toli. V., 1991, p . 19. karo susikūrusių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ne­ 60 š io d o k u m e n to san ­ priklausomybei. Pirmoji iššūkį Lietuvai sviedė Len­ tra u k ą p a sk e lb ė A. K asp a­ kija, valstybė, su kuria Lietuva dar nuo Vilniaus už­ rav ičiu s: „S u k ilim ai L ietu ­ grobimo 1920 m. nepalaikė jokių santykių. Abiejų pu­ voje 1918-1938: fak tai ir sk a ič ia i", A tgim im as, 1991, sių bandymai juos sureguliuoti buvo nesėkmingi, nes N r. 47-49. tai buvo galima padaryti tik Lietuvai išsižadant Vil­ 61 A. S m eto n a, Pasakyta niaus, o tokiu lietuviams itin opiu klausimu A. Sme­ parašyta, t. 2, Bostonas, tona nesiryžo priimti sprendimo. 1938 m. pavasarį 1974, p . 143. Varšuva nutarė panaudoti jėgą, nes momentas buvo 62 L. T ru sk a , op. cit., palankus. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje, p . 330. 63 Ib id ., p . 333. Lenkija gavo tylų Berlyno sutikimą paspausti Lietu­ 64 J. š liu p a s : „M ano akys vą. Pasinaudojusi pasienio incidentu, Varšuva kovo jau tem sta, ta č ia u no riu 17 d. įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reika­ L ietu v ą d a r laisv ą išvysti laudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius (J. Š liū p o 1939 m . b a la n ­ santykius. Beveik nesvarsčiusi Lietuvos vyriausybė d ž io 6 d . laišk as m in istru i priėmė Varšuvos reikalavimą. p irm in in k u i)". D iena, 1994, g ru o d ž io 29. Nors 1938 m. gegužės mėnesį įsigaliojusioje nau­ 65 „P ro f. S. Š alk au sk io jojoje Konstitucijoje liko straipsnis, jog Vilnius yra 1935 m. la išk a s A. S m eto­ Lietuvos sostinė, tauta ultimatumo priėmimą pa­ n a i" , A id a i, 1982, N r. 1. grįstai suvokė kaip savo istorinės sostinės išsižadė­ 66 V. G u sta in is, „F ro n tu jimą. Lietuvoje buvo uždaryta Vilniaus vadavimo p rie š k o m u n iz m ą ", Vairas, sąjunga, taip pat Vilniaus fondas, kurio nariais bu­ 1936, N r. 12, p . 377. 67 Žr.: L. T ru sk a , „Kas vo 700 tūkst. lietuvių ir kuris finansiškai rėmė Vil­ L ietu v ą tra u k ė j R usijos nijos lietuvių veiklą; nustojo eiti žurnalas „Mūsų g lė b į", D arbai ir dienos, Vilnius", o iš žiniasklaidos dingo šūkis „Mes be 2002, N r. 30, p . 39-48; to Vilniaus nenurimsim!" ir daina „Į Vilnių, į Vil­ p a tie s, A n tan as Sm etona ir nių..." 1938 m. spalio 9-oji pirmą kartą per daugelį jo laikai, p . 368-369.

linui okupacijos išvmiĖSf

35

metų oficialiai nebuvo minima kaip Vilniaus gedulo diena. Lenkija įsteigė savo konsulatą Klaipėdoje (tuo pripažindama ją Lietuvai), o Lietuva - Vilniuje. Laik­ raščių ir žurnalų redaktoriams buvo įsakyta nereikšti Lenkijai „teritorinio statu­ so revizijos reikalavimų"68. Politinės policijos pranešimai rodo, jog konflikto su Lenkija dienomis lietuviai buvo pasipiktinę, bet ne išsigandę, pasiryžę net kariauti ir smerkė vyriausybės nu­ sileidimą69. Pasak žurnalisto ir tautininkų veikėjo V. Gustainio, ne diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimas baugino lietuvius, o didžiojo tikslo išsižadėji­ mas. Kas vokiečiams buvo Versalio, o vengrams - Trianono sutarčių revizavimas (pagal pastarąją iš vengrų atimta 70 proc. prieškarinės teritorijos), tas lietuviams Vilniaus atgavimas. Tauta jautėsi pažeminta ir tai sukėlė moralinę krizę. Visuo­ menėje smuko ir šiaip jau pašlijęs A. Smetonos ir tautininkų autoritetas. 1938 m. pavasarį atgijo 1936 m. uždraustų politinių partijų centrai. Įveikę tar­ pusavio nesutarimus, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai sudarė są­ jungą, gavusią „Ašies" vardą (1939 m. prie jos prisidėjo ir socialdemokratai). Iš­ platintame jos atsišaukime („Tautai ir vyriausybei!") buvo keliamas reikalavimas sudaryti koalicinę vyriausybę. Tokios vyriausybės idėjai pritarė platūs visuome­ nės sluoksniai. Nauja vyriausybė buvo sudaryta, tačiau ne tokia, kokios norėjo „Ašis". 1938 m. kovo 24 d. kun. V. Mironas, vienas LTS vadovų, suartėjimo su Lenkija šalininkas, prezidento pavedimu suformavo naują ministrų kabinetą, anot Aleksandro Merkelio, patį tautininkiškiausią iš visų buvusiųjų (Juozas Tūbelis žemės ūkio, Juozas Tonkūnas - švietimo, Julius Indrišiūnas - finansų, Jokūbas Stanišauskis - susisiekimo, Boleslovas Masiulis - teisingumo ministrai; krašto ap­ saugos ministro pareigas ėjo gen. Stasys Raštikis, užsienio reikalų - Stasys Lo­ zoraitis). Kaip ir ankstesnėse vyriausybėse, opozicijos atstovų joje nebuvo. Nepa­ sitvirtino ir opozicijos viltys, kad bus bent kiek liberalizuotas režimas. Komplikuojantis tarptautinei padėčiai ir stiprėjant nusivylimui V. Mirono vy­ riausybe šalies viduje, 1938 m. pabaigoje opozicija vėl pradėjo reikalauti koalici­ nės vyriausybės, kurios sudarymą ji laikė pirmuoju žingsniu į demokratinės san­ tvarkos atkūrimą šalyje, š į kartą mitingais, antivyriausybinėmis rezoliucijomis ir net nutarimu streikuoti opoziciją parėmė aukštųjų mokyklų studentai. Gruodžio 10 d. prezidentas paskelbė Kaune ir apskrityje sustiprintos apsaugos metą, o kad neįvyktų studentų streikas, laikinai buvo uždarytas Vytauto Didžiojo universite­ tas ir Dotnuvos žemės ūkio akademija. Iš Kauno buvo ištremti krikščionių demok­ ratų vadai. Dar gruodžio pradžioje prezidentas šiek tiek pertvarkė V. Mirono kabi­ netą (užsienio reikalų ministru tapo iki tol viceministru buvęs Juozas Urbšys, krašto apsaugos - gen. Kazys Musteikis, žemės ūkio - Juozas Skaisgiris, susisiekimo ir teisingumo ministrais tapo voldemarininkams artimi Kazys Germanas ir Jonas Gudauskis). Tačiau demokratinės opozicijos atstovų ir jame nebuvo.

36

L I E T U V A 18 40 -1880

Didžiulis visuomenės nepasitenkinimas valdžia, opozicijos veiklos pagyvė­ jimas (susikūrė „Ašis", 1938 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje buvo įsteigta Ak­ tyvistų sąjunga, į kurią įėjo voldemarininkai, krikščionys demokratai ir valstie­ čiai liaudininkai ir pasirodė jos laikraštis „Bendras žygis"), nesutarimai pačio­ je tautininkų partijoje (iškilo jaunieji radikalai, kuriems A. Smetona jau nebuvo autoritetas ir jie perėjo į ideologines voldemarininkų pozicijas), dažni vyriausy­ bės kaitaliojimai rodė, jog 1938 m. pavasarį, priėmus Lenkijos ultimatumą, Lie­ tuvoje prasidėjo politinė, kartu ir moralinė krizė. Pasak V. Trumpos, „vienas ryš­ kiausių tos politinės krizės Lietuvoje signalų buvo Juozo Tūbelio vyriausybės, kuri mažne per visą dešimtmetį, kaip kokia Gibraltaro uola, buvo stipri ir pa­ stovi, griuvimas ir jos pakeitimas efemeriška kunigo Vlado Mirono vyriausybe. Ir toliau tos vyriausybės gana kaleidoskopiškai keitėsi, kas diktatūriniam reži­ mui nieko gero nelėmė. Tiesa, Smetona išliko iki pat šios krizės galo, bet jo au­ toritetui Lenkijos ultimatumu buvo sušertas baisus smūgis"70. Anot A. Merke­ lio, Lenkijos ultimatumu per Lietuvą nuslinko pirmasis jos nepriklausomybės sutemų šešėlis. Lietuva dar nespėjo atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultima­ tumą, o Vakaruose jau tvenkėsi nauji debesys. 1939 m. pavasarį Adolfui Hilteriui užgrobus Čekiją, lietuvius kamavo nuojauta, jog atėjo eilė Klaipėdai. Ilgai laukti nereikėjo. Kovo 20 d. Berlyne sustojusiam iš naujojo popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių grįžtančiam J. Urbšiui Vokietijos užsienio reikalų minist­ ras Joachimas von Ribbentropas pareiškė ultimatyvų reikalavimą tuojau pat perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Kitą dieną Lietuvos vyriausybė nutarė pa­ tenkinti Berlyno reikalavimą. Pasaulis Klaipėdos užgrobimo beveik nepastebė­ jo, nes jau kovo 24 d. Berlynas pareikalavo iš Lenkijos Dancigo (Gdansko). Ką reiškė pasauliui Klaipėdos kraštas, palyginus su Austrija, Čekoslovakija (Slova­ kijai naciai suteikė marionetinės valstybės statusą), Lenkija! Praradusi Klaipėdą, Lietuva neteko daugiau kaip dviejų trečdalių ir taip siau­ ro savo pajūrio, vienintelio savo uosto, per kurį vyko 68 Ib id ., p. 344-345; G. Ja80 proc. šalies užsienio prekybos. Klaipėdoje pasili­ n au sk as, „ jė g a nėra teisė. ko beveik trečdalis Lietuvos pramonės, gerokai suma­ 1938 m etų L enkijos u ltim a ­ žėjo valstybės biudžeto pajamos. Teko priglausti dau­ tu m a s ir L ie tu v o s v isu o m e ­ giau kaip 10 tūkst. Klaipėdos krašto pabėgėlių. Dar n ė ", D arbai ir dien os, N r. 30, p. 93-120. skaudesnė buvo moralinė žala. 69 L. T ru sk a, A n tan as Sm e­ Klaipėdos netektis dar labiau negu prieš metus tona ir j o laikai, p . 345-346. Lenkijos ultimatumas išklibino A. Smetonos režimo 70 V. T ru m p a , „L eo n o Sa­ pamatus. Pasak Juozo Audėno, „žmonės pilna bur­ b aliū n o veikalų p e rsk a i­ na šnekėjo apie tautininkų valdymo bankrotą. Val­ č iu s " , M etm enys, 1972, džios sferose, kariuomenėje, jaunime ir visoje tauto­ N r. 23, p . 142.

LIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

87

je buvo aiškiai ir jau atvirai sakoma, kad taip toliau tęstis negali, kad reikia pa­ keitimų [...], reikia greito ir radikalaus valdžios pertvarkymo"71. Tokių nuotaikų vyravimą patvirtina ir gen. K. Musteikis: „Opozicija kaltino Prezidentą, tautinin­ kus, kad kraštą nuvedė į tokią tragišką būklę. Visur buvo girdima balsų, kad reikia visiems bendromis jėgomis gelbėti tai, kas dar buvo likę"72. Pasak gen. S. Raštikio, girdėjosi net šūkių nuversti vyriausybę73.

Suaktyvinusi savo veiklą, „Ašis" vėl iškėlė reikalavimą sudaryti koalicinę vy­ riausybę, kuria pasitikėtų kraštas. Šį kartą opoziciją parėmė kariuomenės vado­ vybė. A. Smetonos neigiamas požiūris į koaliciją nebuvo pasikeitęs, tačiau, di­ dėjant šalyje politinei įtampai, prezidentas buvo priverstas laviruoti ir sudaryti koalicinės vyriausybės regimybę. 1939 m. kovo 28 d. Respublikos prezidento patvirtintoje gen. J. Černiaus su­ darytoje „vieningo darbo" vyriausybėje krikščionis demokratas Kazys Bizauskas užėmė ministro pirmininko pavaduotojo, o jo partinis kolega Leonas Bistras švietimo ministro postą. Liaudininkai Jurgis Krikščiūnas ir Antanas Tamošai­ tis tapo žemės ūkio ir teisingumo ministrais. Užsienio reikalų ministro poste iš­ liko J. Urbšys, krašto apsaugos —K. Musteikis, vidaus reikalų ministru tapo bu­ vęs karinis atašė Maskvos pasiuntinybėje Kazys Skučas, susisiekimo ministru buvo paskirtas voldemarininkams artimas K. Germanas. Laikinai buvo sušvel­ ninta cenzūra ir kelis mėnesius lengviau duodami leidimai susirinkimams šauk­ ti. Be to, buvo panaikinta visuomenei labai įkyrėjusi Visuomeninio darbo vady­ ba, rengusi privalomuosius straipsnius laikraščiams ir žurnalams. Visa tai kė­ lė iliuzijas, jog grįžtama prie demokratijos.

L I E T I * VA 19 40-1990

1939 m. pavasarį visuomenėje tapo populiari Patriotinio fronto idėja suvie­ nyti visus lietuvius, nepaisant jų pažiūrų, pasiryžusius ginti šalies nepriklau­ somybę. Per šalį nuvilnijo susirinkimų, daug kur virtusių audringais mitingais, banga. Juose buvo keliami reikalavimai demokratizuoti šalies valdymą, paleisti politinius kalinius, uždrausti tautininkų partiją, gilinti žemės reformą; pradėta steigti Patriotinio fronto skyrius. Visa tai išgąsdino tautininkus. Balandžio pa­ baigoje vidaus reikalų ministras dar kartą pareiškė, kad nebus leista steigti Pa­ triotinio fronto ir kad sugriežtinama leidimų susirinkimams rengti tvarka74. Grei­ tai išryškėjo ir „koalicinės" vyriausybės esmė. Krikščionių demokratų ir valstie­ čių liaudininkų veikėjai buvo pakviesti į vyriausybę kaip privatūs asmenys. Jų partijos realios įtakos valstybės reikalams neturėjo. Naujasis premjeras buvo kadrinis karininkas, silpna asmenybė ir beveidis politikas. Valdžios vairą ir to­ liau tvirtai laikė A. Smetona, nedaręs nuolaidų opozicijai. Jokių šalies valdymo demokratizavimo požymių nesimatė. „Atlydys" baigėsi dar neprasidėjęs. Visuo­ menė buvo nuvilta. 1939 m. pavasarį pradėjo ryškėti esminiai pokyčiai Europos politikoje. Anglija ir Prancūzija, iki tol nuolaidžiavusios A. Hitleriui (vykdžiusios „Miuncheno poli­ tiką"), pasijuto apgautos ir nusprendė priešintis, o Sovietų Sąjunga, uoliausia ko­ lektyvinio saugumo sistemos propaguotoja, nutarė susitarti su Berlynu ir kartu su juo dalytis Europą. Nuo pavasario vykusios slaptos SSRS ir Vokietijos derybos buvo sėkmingos ir rugpjūčio 23 d. Reicho užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas ir SSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė Maskvoje abiejų valstybių nepuolimo sutartį ir slaptuosius jos priedus (protokolą), pagal kuriuos sovietų interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besarabija ir visa rytinė Lenkija. Vo­ kietija gavo likusią Lenkijos dalį, Lietuvą, o svarbiausia - laisvas rankas Vakaruo­ se, galimybę kariauti vienu frontu75. Užsitikrinę saugų užnugarį Rytuose, vokie­ čiai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, o jos sąjungininkės Anglija ir Prancūzi­ ja paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Antrasis 71 J. A u d ė n a s, P askutinis pasaulinis karas. p osėdis, V ., 1990, p. 128. Į karą su Lenkija Vokietija stengėsi įtraukti ir Lie­ 72 K. M u steik is, op. cit., tuvą. Žinoma, ne todėl, kad jai būtų buvusi reikalin­ p . 17. ga karinė lietuvių parama. Lietuvių žygis į Vilnių bū­ 73 S. R aštikis, K ovose dėl L ietu vos, t. 1, p . 545. tų reiškęs moralinę paramą Berlynui, be to, palengvi­ 74 „M in istras S kučas a p ie nęs jam įgyvendinti rugpjūčio 23 d. sandėrį: paversti v id a u s re ik a lu s" , Lietuvos Lietuvą savo satelitu. Tačiau Lietuvos vyriausybė ne­ žin ios, 1939, b a la n d ž io 26. svyruodama atmetė vokiečių siūlymus atsiimti Vilnių 75 С С С Р -Герм ани я 1 9 3 9 ir besąlygiškai laikėsi 1939 m. sausio 10 d. Seimo pri­ 1941. Д ок ум ен т ы и м ат е­ imto neutralumo įstatymo. Uoliausias Lietuvos neut­ риалы , т . 1 -2 , Вильню с, 1989. ralumo saugotojas buvo Respublikos prezidentas

М И Ш OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

39

A. Smetona, manęs, jog Vokietija karą galiausiai pralaimėsianti ir vargas bus Lie­ tuvai, jeigu ji susidėsianti su Berlynu. Lietuvos neutralumą kare rėmė ir opozicija, taip pat kariuomenės vadovybė76. Už žygį į Vilnių pasisakė voldemarininkai, taip pat radikalieji tautininkai. Tačiau karščiausiai šį žygį propagavo Lietuvos pasiun­ tinys Berlyne Kazys Škirpa; jis buvo įsitikinęs, jog karą laimėsianti Vokietija, todėl Lietuva neturinti kitos išeities, kaip eiti išvien su Berlynu, kuris suteiksiąs jai „ma-

Žcmėlapis pairai .1. Itihhonlropo

ir V. Molotovo pasirašytą 1939 m. rugsėjo 128 d. sutari j

žiausiai Slovakijos statusą“77. Iš politinės policijos pranešimų matyti, jog tautoje vyravo nuostata, kad reikia eiti į Vilnių, susigrąžinti sostinę78. Ministras pirmininkas J. Černius 1939 m. rugsėjo 17 d. kalboje vėl pareiškė, jog Lietuva neišspręstas problemas spręsianti tik taikiu būdu7^. Visuomenė buvo nuvilta. Žygio į Vilnių atsisakymą žmonės suvokė kaip dar vieną vyriausybės kapituliaciją. Jos padariniai moralinei tautos būsenai buvo gal net blogesni ne­ gu 1938 m. lenkų ar 1939 m. vokiečių ultimatumų. Beveik 20 metų šaukus: „Mes

iii

U K T U VA 1840—1990

be Vilniaus nenurimsim!", A. Smetonos „šimtaprocentinio neutralumo" politika nebuvo nei logiška, nei morali ir vargu ar išmintinga. Lietuva neišsaugojo neut­ ralumo, tiktai paaukojo jį ne Berlynui, o Maskvai. 1939-1940 m. Lietuvos vyriausybė, pirmiausia prezidentas, vykdė ne tiek neut­ ralumo, kiek visiško neveiklumo, plaukimo pasroviui politiką, nors kadaise A. Sme­ tona suvokė pasyvios politikos pavojingumą. „Lietuva yra labai svarbi valstybė kaip grandis tarp Rusijos ir Vokietijos, - rašė jis 1924 m. - Jei neįvertinsime savo padėties, jei būsime ir toliau pasyvūs, tai į mus galės žiūrėti kaip į kompensacijos medžiagą prieštaraujantiems kitų interesams išlyginti"80. 1939 m. rugsėjo 17 d. į karą su Lenkija stojo ir Sovietų Sąjunga, kurios Rau­ donoji armija (RA) po dviejų dienų be mūšio užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. pa­ siekė administracinę liniją, skyrusią Lietuvą nuo okupuotos Vilnijos. SSRS tapo tiesiogine Lietuvos kaimyne. Nelikus politiniame Europos žemėlapyje Lenkijos, sumažėjo Baltijos valsty­ bių išlikimo galimybė. Anksčiau jos, ypač Lietuva, laviravo tarp trijų jėgų - Ber­ lyno, Maskvos ir Varšuvos, už kurios pečių stovėjo Vakarų valstybės. Dabar ga­ limybės laviruoti sumažėjo, o Maskva ir Berlynas galėjo laisvai įgyvendinti rug­ pjūčio 23 d. sandėrį. Tačiau jį gerokai pakoregavo nenumatyti įvykiai, susiję su Lenkijos kampanija. Supdami Varšuvą ir persekiodami lenkų kariuomenę, vo­ kiečiai forsavo Vyslą ir užėmė rytinę Varšuvos vai­ 76 S. R aštik is, o p . cit., t. 1, vadijos dalį, taip pat Liublino vaivadiją, t. y. terito­ p . 592. riją, kuri rugpjūčio 23 d. susitarimu buvo skirta so­ 77 K. M usteikis, op. cit., vietams. Teritoriniams klausimams galutinai sure­ p . 26. guliuoti ir abiejų valstybių bendradarbiavimui iš­ 78 L. T ru sk a, op. cit., plėsti J. von Ribbentropas antrą kartą atskrido į p . 360-361. Maskvą ir po neilgų derybų su Josifu Stalinu bei 79 „T ėvynė re ik a la u ja rim ­ ties, p a sišv e n tim o ir p a si­ V. Molotovu 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė Vokiery ž im o ", Lietu vos aidas, tijos-SSRS sienos ir draugystės sutartį, kuri, kaip ir 1939, ru g sėjo 18 (N r. 541). pirmoji, rugpjūčio 23 d. sutartis, turėjo slaptus prie­ 80 A. S m eto n a, „K elias dus. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos V ilniui a tg a u ti" , Tautos (rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, Liublino vaivadi­ vairas, 1924, N r. 12, p . 4. ją ir vadinamąjį Suvalkų trikampį) Berlynas perlei­ 81 П олпреды сообщ аю т ... Сборник докум ен т ов об от ­ do Maskvai Lietuvą, išsiderėdamas sau tiktai nedi­ нош ениях СССР с Л ат вией , delę lietuviškosios Užnemunės dalį į pietvakarius Л и т вой и Эст онией. Август nuo linijos Širvinta (dabar Kutuzovas, Kaliningra­ 1939 г.-авгу ст 1940 г., do sr.) - Pilviškiai - Marijampolė - Simnas - SaМ осква, 1990, с. 471-472; packinė (dabar Baltarusija), t. y. visą Vilkaviškio T he U SSR -G erm an aggression apskritį, trečdalį Marijampolės, penktadalį Lazdijų again st Lithuania, e d ite d ir mažytę Alytaus apskrities dalį. Šioje teritorijoje B. J. K asias, N ew York, gyveno per 184 tūkst. žmonių81. 1973, p . 256-257.

LIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKARĖSE

41

Primetę savitarpio pagalbos sutartis Estijai (rugsėjo 28 d.) ir Latvijai (spalio 5 d.)/ išsiderėję iš vokiečių sau Lietuvą, sovietai nedelsė nė vienos dienos. Jau rug­ sėjo 29 d. V. Molotovas pasiūlė Lietuvos vyriausybei pradėti derybas tolesnei abie­ jų šalių santykių raidai aptarti. Spalio 3 d. į Maskvą atvykusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui (tarp delegacijos narių buvo ministro pirmininko pava­ duotojas K. Bizauskas, kariuomenės vadas gen. S. Raštikis ir pasiuntinys Maskvoje

Joachimas Kibben tropas ir Josifas Stalinas. 1939 m. Molotovo-Kibbenlropo pakto pasirašymas. Maskva.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos delegacija prieš išskrendant derybų j Maskva. 1939 m. spalio 7 d.

Ladas Natkevičius) J. Stalinas atskleidė SSRS-Vokietijos derybų užkulisius ir pa­ reikalavo, kad Lietuvos vyriausybė pasirašytų savitarpio pagalbos su SSRS sutar­ tį, pagal kurią Lietuvai perleidžiamas Vilnius, tačiau jos teritorijoje dislokuojamos Raudonosios armijos įgulos82. Vykstant Maskvoje deryboms, A. Smetonai jau trečią kartą per pastaruosius pusantrų metų teko spręsti tą pačią dilemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. At­

42

L I E T U V A 1840—1990

rodo, jog Lietuvos prezidentas buvo kapituliavęs dar neprasidėjus deryboms: spa­ lio 2 d. lėšų taupymo sumetimais paleido namo prieš dvi savaites (rugsėjo 17 d.) j kariuomenę pašauktus atsarginius. Negalima nesutikti su Vaclovu Šliogeriu, jog demobilizuodami kariuomenę mes pasidavėme83. Spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė „Vilniaus ir Vilniaus srities Lie­ tuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį", pagal kurią lapkričio viduryje Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jona­ vos) ir Naujojoje Vilnioje bei Kirtimuose prie Vilniaus įsikūrė 18 786 raudonar­ miečiai84 (16-asis ypatingas šaulių korpusas su 5-ąja šaulių divizija, 2-ąja leng­ vųjų tankų brigada, dviem aviacijos pulkais). Pasiekus Lietuvą žiniai apie sutarties pasirašymą, Mykolas Remeris savo die­ noraštyje rašė: „Toji „savitarpio" pagalba greičiau primena vienos šalies okupa­ ciją arba vasalinę priklausomybę, apdraustą bazėmis [...]. Už atgauto Vilniaus širmos stovi svetimos įgulos [...], eventualaus sovietų karo su vokiečiais židiniai, arba, neduok Dieve, Lietuvos pasiglemžimo bazės"85. Vyskupui Vincentui Brizgiui atrodė, jog ne Vilnius 82 A pie d e ry b a s M askvoje ir p a sira šy tą s u ta rtį žr. jungiamas prie Lietuvos, o Lietuva prie sovietų už­ L. N a tk e v ič ia u s p ra n e ši­ imto Vilniaus86. Mirties patale gulėjęs Mykolas Sle­ m us: L. T ru sk a , V. Kanceževičius, išgirdęs apie sutarties pasirašymą, tepasa­ v ičiu s, Lietu va S talin o ir kė: „Nebėra nepriklausomos Lietuvos"87. Liaudis sa­ H itlerio san dėrio verpetuose, vo požiūrį į spalio 10 d. sutartį išsakė fraze: „Vil­ V., 1990, p. 205-225; Lie­ nius mūsų, o m es rusų". tuvos oku pacija ir aneksija. Pasirašiusi spalio 10 d. sutartį, Lietuva nustojo 193 9 -1 9 4 0 : D okum entų rin ­ būti neutrali valstybė ir jau negalėjo vykdyti savaran­ kin ys, V., 1993, p. 67-95. 83 V. Š lio g eris, op. cit., kiškos užsienio politikos. Gruodžio 4 d. J. Urbšys p . 137. Lietuvos atstovui Ženevoje, kur Tautį} Sąjunga svarstė 84 M. И. М ельтю хов, Упу­ suomių skundą dėl SSRS pradėtos prieš jų šalį agre­ щ енный ш анс Ст алина, sijos, telegrafavo: „Turint galvoje mūsų sutartį su ru­ М осква, 2000, с. 186, 194. sais ir bendrą politinę padėtį, mums Ženevoje tenka 88 M. R em eris, „ D ien o raš­ elgtis taip, kad nesupykdytume rusų [...J, palaikyki­ tis", K ultū ros barai, 1991, te ryšį su latviais, estais bei pačiais rusais [ne su N r. 5, p . 74. suomiais, o su rusais! - R e d . ] . Niekur nebalsuokit 86 V. B rizgys, G yvenim o keliai. V., 1993, p . 97. prieš rusus"88. 87 M ykolas S leževičiu s, Č i­ Gruodžio 13 d. balsuojant už rezoliuciją dėl So­ kaga, 1954, p. 171. vietų Sąjungos pašalinimo iš Tautų Sąjungos, Lie­ 88 R. Ž e p k a itė , „L ietuvos tuvos atstovas, kaip ir Latvijos bei Estijos, susilaikė. ta rp ta u tin ė p a d ė tis A n tro ­ Spalio 31 d. raudonarmiečiai nekviesti slopino len­ jo p a sa u lin io k a ro išv ak a­ kų riaušes Vilniuje, o sovietų pasiuntinys Kaune rėse", M intys ap ie Lietuvos Nikolajus Pozdniakovas viešai kritikavo „per daug kom un istų partijos kelių, V., 1989, p . 133. sentimentalią, per daug švelnią" Lietuvos vyriausy-

LIETUVA OKUPACIJOS IŠVAKABĖSE

43

bes politiką Vilniuje, neatmesdamas galimybės, jog, vėl kilus lenkų riaušėms, jas slopinsianti sovietų įgula89. Cenzūra neleido laikraščiams skelbti Vakarų politi­ kų kalbų, demaskuojančių Maskvos paramą Berlynui. Lietuvos vyriausybė sten­ gėsi net ir žodžiu neužgauti Rytų kaimyno. Už kalbas („gandų skleidimą"), kad Lietuvą okupuosianti Sovietų Sąjunga, gyventojai buvo baudžiami iki 12 mėne­ sių kalėti priverčiamojo darbo stovykloje90.

Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona su Žl-uoju Ministrų kabinetu ( J»

tie , .:cd iaonė

turt^,

8= vo s i a l c a S e l etaelcoaijr-

i r rūpln-

įttH»lxų

u x .n o

n & t u a i| .

Txunta Vurl Skyriui, i i ? r n a . L ia u d is » K o a le « x o p .

(sakymas perimti nacionalizuotą jmonę. 1940 m.

1940 m. pabaigoje buvo sovietizuota, iš esmės suvalstybinta, ir Lietuvos koo­ peracija. „Lietūkio" pagrindu buvo įkurta Lietuvos SSR vartotojų kooperacijos sąjunga (Lietkoopsąjunga), kuri perėmė tris ketvirtadalius nacionalizuotų preky­ bos įmonių ir organizavo „socialistinę" prekybą kaimo vietovėse bei mažesniuo­ se miestuose. Didžiuosiuose miestuose veikė valstybinė prekyba. „Pienocentras" ir vaisių, daržovių bei uogų augintojų kooperatyvų sąjunga „Sodyba" trestų tei­ sėmis buvo perduoti respublikiniam Maisto pramonės liaudies komisariatui, o linų augintojų kooperatyvų sąjunga „Linas" virto sąjunginės linų paruošų kon­ toros „Zagotlion" skyriumi, kurio valdytoju Maskva paskyrė M. Poloterovą. Jau rugpjūčio pabaigoje SSRS susisiekimo liaudies komisariatas perėmė Lie­ tuvos geležinkelius, taip pat garvežių ir vagonų remonto dirbtuves. Jų veiklai prižiūrėti buvo sudaryta respublikinė Geležinkelių valdyba, kuriai vadovavo Maskvos paskirtas V. Lochmatovas. Geležinkeliai buvo platinami, t. y. vienodi­ nami su SSRS keliais. Rugpjūčio pabaigoje prie SSRS ryšių sistemos buvo pri­ jungtos svarbiausios Lietuvos telefono ir telegrafo linijos.

118

L I E T U V A 1840-1890

1940 m. spalio 8 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumas priėmė įsaką dėl privačių transporto priemonių nacionalizavimo224. Remiantis juo, buvo nacionalizuoti 6 nedideli „Lietu vos-Baltijos Loydo" bendrovei priklausantys jūrų laivai (4,6 tūkst. tonų talpos ir 2,3 mln. Lt vertės), 7 upių laivai, didesnės baržos, mo­ torlaiviai, taip pat 320 autobusų ir 630 sunkvežimių225. Nacionalizuotus jūrų gar­ laivius, taip pat Šventosios uostą perėmė SSRS jūrų laivyno liaudies komisaria­ tas, o kitas transporto priemones - respublikinės žinybos, daugiausia Komuna­ linio ūkio liaudies komisariatas. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 31 d. įsaku buvo nusavinti namai, kurių plotas didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiau­ liuose ir Panevėžyje) viršijo 220, o kituose - 170 kv. metrų. Tokių namų Lietuvoje bu­ vo apie 5,4 tūkst., tačiau nacionalizuota net 14 tūkst. Vadinasi, buvo nusavinta ir daug mažesnių namų, kurių nelietė nacionalizacijos įstatymas. Iš viso buvo suvals­ tybinta daugiau kaip pusė Lietuvos miestų ir mieste­ lių gyvenamųjų namų fondo226. Valstybei atiteko visi 222 Ibid. 223 „LTSR u ž sie n io p re k y ­ kino teatrai, ligoninės, poliklinikos, vaistinės, 43 vieš­ bą tv a rk y s TSRS u žsien io bučiai (iš jų 19 Vilniuje ir 17 Kaune), kurių vertė siekė p re k y b o s lia u d ie s kom isa­ 7 mln. rb227. ria ta s" , D arbo Lietuva, Smulkių nenacionalizuotų įmonių savininkai bu­ 1940, ru g p jū čio 26. vo žlugdomi ekonominėmis priemonėmis. Paskyrus 224 L ietu vos TSR A u kščiau­ didžiulius mokesčius, labai suvaržius darbininkų siosios T arybos žin ios, 1940, N r. 1, p. 10. samdymą, žaliavų bei prekių įsigijimą, dauguma jų 225 L ietu vos TSR istorija, neįstengė išsilaikyti ir patys uždarė savo įmones. t. 4, p . 27-28. 1941 m. birželio mėnesį Lietuvoje tebuvo likę 3 tūkst. 226 V. K nyva, „Pirm ieji privačių prekybos įmonių (1940 m. pradžioje buvo per ž in g sn ia i į so cializm ą Lie­ 30 tūkst.) ir 2,2 tūkst. visiškai smulkių (su 1-3 dar­ tu v o s TSR k o m u n a lin ia m e bininkais) privačių pramonės įmonių. Dauguma ūky je", Kom unalinis ūkis, 1941, N r. 3, p. 64; A. Tamiestų ir miestelių amatininkų (apie 10 tūkst.) buvo ru lis, „ K ap ita lų ir n am ų suvaryti į gamybines arteles, t. y. iš esmės taip pat eks­ n acio n a lizacija", Lietuviu proprijuoti228. archyvas, t. 1, K., 1942, Sovietinė nacionalizacija buvo vykdoma konfis­ p . 256-263. kavimo metodu. Nusavintų įmonių savininkai ne 227 Ib id ., p. 63. tik negavo jokios išpirkos, bet dar savo asmeniniu 228 L. T ru sk a, „V isu o m e­ n ės k lasin ės s u d ė tie s p a k i­ turtu turėjo padengti nacionalizuotų įmonių skolas, tim a s L ietu v o je socializm o sumokėti papildomus mokesčius (42,6 mln. Lt), sta ty b o s m etais (1940nors jų santaupas bankuose valdžia nusavino kar­ 1941)", Lietu vos TSR m oks­ tu su įmonėmis229. Jie buvo laikomi „liaudies prie­ lų akadem ijos darbai, serija šais", nepriimami į darbą, o 1941 m. birželio mėne­ A , t. 2, 1965, p . 203. 229 Ib id ., p . 202. sį ištremti iš Lietuvos.

NEPRIILAUSOMYlfS PRARADIMAS

II!)

_______________________________________________

Ž e m ė s r e fo r m a

[J

Nors valdžia, jeigu ne Kauno, tai Maskvos, žinojo, kad netrukus Baltijos kraštų žemės ūkis bus kolektyvizuotas, tačiau pirmiausia nutarė daryti žemės reformą, kurios svarbiausias tikslas - sukiršinti tarp savęs valstiečius ir išplėsti socialinę valdžios bazę kaime. Sovietinė žemės reforma iš esmės buvo apgaulinga: iš pra­ džių vieniems šį tą duoti iš kitų atimant, paskui iš visų viską atimti. Liepos 22 d. Liaudies seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, kuri skelbė, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, ūki­ ninkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais, galinčiais ja naudotis, tačiau ne­ galinčiais ja visiškai disponuoti - parduoti, pirkti, įkeisti. Kartu Seimas nustatė didžiausią 30 ha vienam ūkiui valdymo normą. Prie Žemės ūkio ministerijos buvo įsteigta Valstybinė žemės komisija (pirmininkas - socialdemokratinių pažiūrų agro­ nomas Albinas Žukauskas), o vietose - apskričių ir valsčių komisijos. 1922 m. že­ mės reforma nebuvo visiškai baigta net iki 1940 m., o sovietai savąją įvykdė per tris mėnesius, iki lapkričio pradžios. Reformos reikalams „feodalinės kilmės" dvarininkų žemė buvo paimta visa, o pasiturintiems valstiečiams (jau pavadintiems „buožėmis") paliekama 30 ha nor­ ma; parapijų klebonams buvo palikta po 3 ha, o dvasininkams, turėjusiems nuosa­ vus ūkius, - po 30 ha žemės. Taip pat buvo atimta visa valdininkų ir į užsienį pa-

1

l e n t e l ė

.

V alstybinio žem ės fondo paskirstym as

Žem ės gavėjai

S k ly p ų

P lo tas

P ask irsty tas

skaičius

(ha)

plotas (proc.)

Valstiečiai m a ž a ž e m ia i

41 906

167 311

29,0

sm ulkūs žem ės nuom ininkai

7274

57 855

10,0

ordinarininkai

7099

56 788

9,9

bežem iai kaim o am atininkai

3178

7616

1,3

13 008

91 650

15,9

2881

12 557

2,2

7683

109 997

19,1

kiti bežem iai kiti valstiečiai V alstybinis m išk ą ūkis V alstybinės įstaigos ir organizacijos valstybiniai ūkiai (tarybiniai ūkiai) kitos V isuom eninės organizacijos Iš viso

357

45 094

7,8

2359

14 500

2,7

3682

12 150

2,1

89 427

575 518

97,9

šaltinis: Lietuvos TSR istorija , t. 4, p. 37.

120

M KTU VA 1140-1911

bėgusių asmenų žemė. Iš viso į Valstybinį žemės fondą buvo paimta 608 tūkst. ha žemės. Žemė amžiais buvo didžiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Žemės komisijos gavo 201,7 tūkst. prašymų, kurių 53,5 proc. buvo pripa­ žinti pagrįstais230. Kaip buvo paskirstyta Valstybinio fondo žemė, rodo 1 lentelėje pateikti duomenys. Nepaskirstytą plotą, daugiau kaip 31 tūkst. ha, sudarė daugiausia nedirba­ ma žemė. Visiems norintiems žemės neužteko. Bežemiai valstiečiai (naujakuriai) vidutiniškai gavo po 7,5 ha, kaimo amatininkai - po 2,5 ha, mažažemiams buvo pridėta vidutiniškai po 4 ha žemės. Tiek 1922 m., tiek 1940 m. žemės reforma aplenkė žydus. Sovietinė žemės reforma palietė apie 15 proc. viso respublikos ploto. Savo mastu, nors ir neprilygdama 1922 m. reformai, buvo vienas didžiau­ sių pertvarkymų agrarinėje Lietuvos istorijoje231.

Rublio įvedimas Labai svarbus žingsnis ūkiškai aneksuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. Nors abu Liaudies vyriausybės finansų ministrai, iš pradžių E. Galvanauskas, o po jo J. Vaišnoras, įtikinėjo gyventojus, jog vienintelė mokėjimo priemonė Lietuvoje būsiąs litas, o gandus apie rublio įvedimą skleidžią tiktai „liaudies priešai", 1940 m. lapkričio 25 d. LSSR LKT pranešė, kad SSRS vyriausybės nutarimu res­ publikos teritorijoje greta lito į apyvartą paleidžiama sovietinė valiuta232. Nuo ta­ da litai buvo tik priimami, t. y. surenkami, o iš bankų kasų į apyvartą jau ne­ išleidžiami. 1941 m. kovo 25 d. pranešta, kad litas jau negalioja ir vienintelė at­ siskaitymo priemonė yra rublis. Išimant iš apyvartos lietuviškąją valiutą, ji buvo keičiama į sovietinę santykiu 1 litas = 90 kapeikų, nors reali lito vertė buvo 3-4 kartus didesnė233. Nustatytas žemas lito kursas buvo naudingas Raudonosios armijos karininkams ir į Lietuvą atvykstantiems dirbti sovietiniams pareigūnams, ku­ 230 L ietu vos TSR istorija, rie su savo šeimomis pigiai pirko Lietuvoje prekes ir t. 4 , p. 35. gabeno jas į Sovietų Sąjungą („nugalėjusio socializ­ 231 Išsam iau žr.: M. G regomo" šalyje labai trūko prekių, todėl karininkai ir jų ra u sk a s. Tarybų Lietu vos že­ mės ūkis, V., 1960, p . 74-80. žmonos Lietuvos parduotuvėse pirko viską iš eilės, 232 „L ietu v o s TSR LKT o labiausiai - laikrodžius). Lapkričio mėnesį Lietu­ p ra n e šim a s". Tarybų Lietu­ voje cirkuliavo 223 mln. Lt. Užuot gavus už juos pa­ va, 1940, la p k rič io 25. gal realų kursą 700-800 mln. rb, tebuvo gauta 233 J. B razaitis, Vienų v ie­ 200 mln. Tai reiškė Lietuvos apiplėšimą: dėl neekvini, V., 1990, p. 44; V. T er­ valentiško lito ir rublio kurso ji neteko 0,5 mlrd. rb234. leckas, op. cit., p. 182. Įtraukiant Lietuvą į SSRS ūkio sistemą, lapkričio 234 Išsam iau žr.: V. T er­ leckas, o p . cit., p . 175-187. 23 d. buvo įvestos Sovietų Sąjungoje galiojančios

NEPRIKLAUSOMYBĖS PRARADIMAS

1*21

prekių kainos, darbininkų ir tarnautojų darbo užmokesčio tarifai, taip pat sovie­ tiniai mokesčiai, sovietinė sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo sistema. Ūkinė Lietuvos aneksija buvo baigta 1941 m. pradžioje, kai respublikos ūkis bu­ vo įtrauktas į SSRS liaudies ūkio planą, o LSSR biudžetas tapo sąjunginio biu­ džeto sudedamąja dalimi. Mažiau kaip per metus nuo okupacijos pradžios visose Lietuvos ūkio šako­ se, išskyrus žemės ūkį, nuo privatine nuosavybe paremtos rinkos ekonomikos buvo pereita prie griežtai centralizuoto planingo valstybinio biurokratinio SSRS ūkio modelio.

SOVIETINĖ SOCIALINĖ-EKONOMINĖ POLITIKA*30 Sovietinio gyvenimo tikrovė greitai išsklaidė dalies gyventojų 1940 m. vasaros iliuzijas, jog susikūrus naujai valdžiai pagerėsiąs jų gyvenimas. Rudenį pradėjo aiškėti, kad einama prie žemės ūkio kolektyvizacijos, kurios amžiais privačiai ūkininkavę Lietuvos valstiečiai itin bijojo. Jau nuo liepos pabaigos buvo sustab­ dytas sodžių skirstymas į vienkiemius235. Vykdant žemės reformą, naujakuriams nebuvo leidžiama kurtis vienkiemiuose, o tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemės jiems buvo duota. Iš viso buvo sudaryta 5,1 tūkst. vadinamųjų grupinių sodybų - busimųjų kolūkių brigadų centrų236. Laikraščiai pradėjo rašyti apie di­ džiulius kolūkinės santvarkos laimėjimus „broliškose" sovietinėse respublikose. Tačiau svarbiausia priemonė, suvarant ūkininkus į kolūkius, buvo mokesčių po­ litika. 1941 m. sausio 30 d. Lietuvos SSR LKT nutarimu žemės ūkio mokestis už 1940 m. buvo padidintas: ūkininkams, kurie iki sovietinės reformos valdė dau­ giau kaip 30 ha žemės - 100-200 proc., o ūkininkams, valdžiusiems nuo 10 iki 30 ha ir samdžiusiems darbininkus (tokių ūkių buvo beveik 110 tūkst., t. y. treč­ dalis visų ūkių) - 50-100 proc.237 1941 m. gegužės 14 d. LSSR AT Prezidiumo įsaku nustatytas žemės ūkio mokestis 1941 m. 10-20 ha dydžio ūkiams buvo apie 50 proc., o stambesniems - dvigubai didesnis negu nepriklausomybės me­ tais. Negana to, balandžio mėnesį LKP(b) CK ir LKT skyrė ūkininkams didžiules natūrines (grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos) prievoles, už kurias vals­ tybės nustatytos kainos buvo dešimteriopai mažesnės negu turguje. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasaulinio ka­ ro metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Prievoles turėjo atiduoti visi

12w 2

L I E T U V A 19 40 -1990

ūkininkai, net patys smulkiausieji, taip pat naujakuriai. Be to, didesniems kaip 25 ha ūkiams buvo skirta papildoma pyliava už 1940 m. derlių. 34 tūkst. tokių ūkininkų privalėjo tuoj pat (iki gegužės 1 d.) pristatyti valstybei 92 tūkst. tonų grūdų, t. y. vidutiniškai beveik po 3 tonas kiekvienas. Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Tačiau sovietų valdžia žinojo ką daro: tai buvo jau kitose respublikose išbandyta priemonė nuskurdinti, įbauginti valstiečius ir taip suva­ ryti juos į kolūkius. 1941 m. pavasarį Lietuvos kaimo gyventojai išgirdo naują žodį - sabotažas. Spaudoje ir per radiją prasidėjo „buožių demaskavimo" kam­ panija: esą jie nevykdo prievolių, slepia ir pūdo grūdus, šmeižia sovietų valdžią, kursto prieš ją „darbo valstiečius", žodžiu, visaip kenkia ir elgiasi kaip nesutai­ komi priešai. Iki gegužės pabaigos atsiskaitė tik 8 tūkst., t. y. mažiau kaip ketvirtadalis visų papildomomis prievolėmis apkrautų ūkininkų238. Kitų laukė turto konfiskavimas ir net kalėjimas. Už „piktybinį vengimą" atlikti prievolę 1,1 tūkst. ūkininkų buvo perduoti teismui239. Nemažai jų uždaryta Pravieniškių darbo stovykloje. 1941 m. gegužės 28 d. LKP(b) CK biuras įpareigojo respublikos prokurorą traukti griežčiausion atsakomybėn sėją „sabotuojančius" „buožes", skiriant bylų parengimui ir teismo procesui ne daugiau kaip 3 dienas, atimti iš nuteistųjų žemę, konfiskuoti jų pastatus, ūkio inventorių ir gyvulius. Lietuvos 235 V alsty b in ės žem ė s ko­ valstiečius piktino nežabotas valdžios melas ir de­ m isijos ir Ž em ės tv ark y m o magogija. Kitų sovietinių respublikų pavyzdžiu v a ld y b o s d a rb o 1940 m. 1940 m. rudenį ir Lietuvoje pradėta organizuoti va­ a n tro je p u sėje ap žv alg a, LCVA, f. R-754, a p . 3, dinamąsias raudonąsias gurguoles: valstybei pusvel­ b. 86, 1. 6 v . čiui parduoti grūdus ūkininkai turėjo vežti kolekty­ 236 Ibid. Išsam iau apie viai, raudonomis vėliavomis ir J. Stalino portretais g ru p in e s so d y b a s žr.: papuoštuose vežimuose. Laikraščiai ir radijas teigė, V. B alčiūnas, „B olševikinė jog viskas vyksta savanoriškai, net ir grupinių sody­ žem ė s re fo rm a L ietuvoje", bų reikalaują patys naujakuriai. Ūkininkus pradėta Lietu vių archyvas, t. 1, p . 217-229. raginti dalyvauti socialistiniame lenktyniavime, „ko­ 237 Č ia ir to liau a p ie m o ­ voti" už pavasario sėją. Kaimiečiams tai buvo visiš­ k esčių p o litik ą žr.: P. Va­ kai nesuvokiama: sėjo žemę nuo amžių, tačiau ne­ k aris, „ P riv alo m asis žem ės lenktyniaudami ir be kovos. ū k io p ro d u k tų p rista ty ­ Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančios ko­ m a s", ib id ., p. 230-255; lektyvizacijos įbauginti valstiečiai jau negeidė žemės, L. T ru sk a, op. cit., p . 1932 10 . kurios amžiais troško. 1941 m. pavasarį naujakuriai 238 p V akaris, op. cit., masiškai pradėjo atsisakyti gautų sklypų. Iki gegužės p. 253. vidurio 4,5 tūkst. valstiečių grąžino valdžiai 30 tūkst. 239 Ibid. ha, t. y. beveik 8 proc. visos 1940 m. rudenį beže­ 240 V. B alčiūnas, o p . cit., miams ir mažažemiams išdalytos žemės240. Atsisakiup. 226.

NEPRIIlAOSOMYltS P R A R A D I M A S

128

šiųjų žemės būtų buvę dar daugiau, jei LSSR LKT nebūtų uždraudusi apskričių ir valsčių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus. Darbininkus ir tarnautojus, apskritai miestiečius pribloškė 1940 m. rudenį Lie­ tuvoje įvestos SSRS prekių kainos, nes tai reiškė didžiulį jų šuolį. Du kartus (spa­ lio 5 ir lapkričio 23 d.) pakėlus prekių kainas, maisto produktai vidutiniškai pa­ brango 2,1, o pramonės gaminiai - net 2,9 karto241. Labiausiai, net 3-5 kartus,

pabrango mėsos produktai, vilnoniai audiniai, odinė avalynė. Kartu su sovieti­ ne santvarka į Lietuvą atėjo ir prekių stygius; didžiulės eilės parduotuvėse tapo įprastu lietuvių kasdienio gyvenimo reiškiniu. Daugelio pramonės gaminių pra­ dėjo stigti jau nuo 1940 m. rudens, o nuo 1941 m. pavasario - ir maisto produk­ tų, ypač mėsos. Kai kuriuose miestuose buvo normuojamas duonos pardavimas. Neretai pirkėjui išstovėjus kelias valandas eilėje ir negavus mėsos ar sviesto par­ duotuvėje, tekdavo eiti į turgų, kur kainos buvo šoktelėjusios net iki 10 kartų. Darbo užmokestis per pirmąjį sovietmetį padidėjo tik 2 kartus. 1941 m. gegužės mėnesį 257 tūkst. respublikos darbininkų ir tarnautojų vidutinis nominalus dar­ bo užmokestis buvo 290 rb242. Tačiau sprendžiant apie darbo užmokesčio dydį, reikia turėti galvoje, jog visi Sovietų šalies darbininkai ir tarnautojai kasmet vie­ no mėnesio darbo užmokestį „savanoriškai" „paskolindavo" valstybei. 1941 m. birželio pradžioje 251 tūkst. Lietuvos darbininkų ir tarnautojų pasirašė paskolos lakštus 59,8 mln. rb, o 212 tūkst. valstiečių - 7,5 mln. rb, iš viso - 67,3 mln. rb sumai243. Tiesa, sovietų valdžia 20-30 proc. atpigino butų nuomą ir 10-20 proc. elektrą; nereikėjo mokėti už gydymą ir mokslą. Tačiau tai negalėjo kompensuoti didžiulio kasdienio vartojimo prekių kainų šuolio. Nuo 1940 m. rudens Lietuvo­ je dažnai buvo galima išgirsti sakant: „Pinigų gaunam daugiau, o gyvenam blo­

1-21

L I E T U V A 1S40-1980

giau". Nepasitenkinimas buvo visuotinis. 1940 m. lapkričio pabaigoje NKVD in­ formatorius taip apibūdino kauniečių nuotaikas: „Dėl kainų pakėlimo visuose gyventojų sluoksniuose reiškiamas didžiausias nepasitenkinimas ir net pasipik­ tinimas komunistais. Visi dejuoja, kad dabar gyvenimas kelis kartus pasunkėjęs [...]. Fabrikų darbininkai taip pat reiškia masinį nepasitenkinimą [...]. Jie sako, kad vietoj žadėto darbininkams rojaus prasidėjęs tikras pragaras. Nebūsią ne tik apsirengti įmanoma, bet teksią net badauti arba maitintis bulvėmis ir koše Į...J. Iš uždarbių padidinimo jie tik juokiasi, sakydami, kad čia esąs tik akių dūmimas"244. Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas D. Ročius 1941 m. pavasarį pripažino: „šiandien mūsų apskrities ekonominiame gyvenime pats skaudžiau­ sias klausimas yra nepaprastas kasdienio vartojimo prekių trūkumas. Išskyrus duoną, kurios nespėjama iškepti tiek, kiek dabar pareikalaujama, kitų prekių, kaip antai įvairių rūšių miltų, kruopų, mūsų krautuvėse visai nėra". Net užkietėjusį komunistą pogrindininką trikdė susitikimai su žmonėmis, jų skundai ir ašaros245. Užnemunės valstiečių nuotaikas savo 1941 m. sausio 14 d. rašte LSSR AT Pre­ zidiumui apibūdino Liaudies seimo atstovas Pranas Eidukaitis: „Valstiečiai nie­ kaip negali atsipeikėti, kad yra atimta nuosavybės teisė [nacionalizuota žemė. - R e d . ] ; jie jaučia, kad že­ 241 S. G in aitė, Tarybų Lie­ mė išslydo iš po jų kojų, o jie liko pakibę ore [...]. tuvos g yven tojų pajam os, V., 1970, p . 74-75. Nėra siūlų, nėra medžiagų, viskas velniškai pabran­ 242 R esp u b lik in ės ta u p o ­ go, - rėkte rėkė valstiečiai [...]. Seimas žadėjo viską m ų jų k a sų ir k re d ito v a l­ pagerinti, bankų skolas panaikinti, o dabar viskas d y b o s d u o m e n y s, LYA, atbulai, gyvenimas labai ir labai pasunkėjo. Iš Kau­ f. 1771, ap. 2, b. 162, no į kaimą atsiųstiems agitatoriams nekaip sekėsi, 1. 18. 243 Ibid. nes kalbėti trukdė ir kumštimis grasino"246. 244 NKVD a g e n to S ta n a i­ Sovietų valdžia savavališkai atėmė iš gyventojų jų čio 1940 m . la p k rič io 29 d. santaupas. Jau pirmosiomis veiklos dienomis Liau­ p ra n e šim a s, LCVA, dies vyriausybė suvaržė bankų indėlių išėmimą. f. R-756, ap. 6, b. 45, Slaptu SSRS vyriausybės nutarimu nuo 1941 m. ko­ 1. 119-121. 245 D. R očiaus 1941 m. vo 25 d. buvo nusavintos bankuose ir taupomosiose g e g u ž ė s 21 d . sla p ta s ra š ­ kasose laikytos didesnės kaip 1 tūkst. rb gyventojų tas LKT p irm in in k u i ir santaupos. Dėl to apie 10 tūkst. indėlininkų neteko LKP(b) CK se k re to riu i, maždaug 34 mln. Lt vertės santaupų247. 1940 m. va­ ib id ., f. R-754, a p . 3, sarą sovietų valdžia žadėjo pagerinti buitines „dar­ b . 535, 1. 46. 246 Lietu vių archyvas, t. 3, bo žmonių" gyvenimo sąlygas. Tačiau pirmiausia te­ K., 1943, p . 129. ko aprūpinti butais sovietinių karininkų šeimas. Iki 247 V. Balsys, „B olševiki­ spalio pradžios Kaune Raudonajai armijai buvo per­ nė ta u p y m o p o litik a “ , duota 4 tūkst., Vilniuje — 2,6 tūkst., Šiauliuose Lietuvių archyvas, t. 1, 1,2 tūkst., Marijampolėje - per 1 tūkst., Tauragėje p. 271-272.

NEPRIKIAUSDMYIES PRARADIMAS

m

0,9 tūkst., Telšiuose - 0,6 tūkst., Raseiniuose - 0,5 tūkst. kambarių (Sovietų Sąjungoje gyvenamasis plotas buvo nusakomas ne butais, o kambariais). Nepaisant to, sovietų karininkams dar trūko 10 tūkst. kambarių248. Tiesa, iš rūsių, daržinių, lan­ dynių, antisanitarinių namų buvo perkelta į geresnius butus nacionalizuotuose na­ muose ir keli tūkstančiai vietos gyventojų šeimų. Siekiant apgyvendinti Raudo­ nosios armijos karininkus ir jų šeimas, buvo „suglaudinamos" „eksproprijuotų elementų" ir inteligentų šeimos, atimant iš jų dalį gyvenamųjų patalpų. 1941 m. pavasarį buvo rengiamasi išsiųsti į kaimus asmenis, kuriems „nėra būtino reika­ lo" gyventi miestuose: dvasininkus, buvusius prekybininkus, pramonininkus, pensininkus ir pan.

KULTŪROS SOVIETIZACIJA Ugdant „tarybinį žmogų", svarbiausias vaidmuo buvo skiriamas kultūrai, ypač mokyklai. Nemokamas mokslas ir kultūros (tik sovietinės) prieinamumas pla­ tiems gyventojų sluoksniams - vieni stipriausių sovietinės propagandos akcentų. Panaikinus mokestį už mokslą ir išplėtus progimnazijų tinklą, mokinių skaičius vidurinėse mokyklose (gimnazijose ir progimnazijose) išaugo nuo 29 tūkst. 1939-1940 mokslo metais iki 40,5 tūkst. 1941 m. pradžioje249. Vilniaus ir Kauno universitetų studentų skaičius per vienerius metus padidėjo nuo 3,1 tūkst. iki 4,5 tūkst.250 1941 m. sausio mėnesį buvo įsteigta LSSR mokslų akademija (MA) - mokslinio darbo respublikoje centras (pirmasis prezidentas prof. V. Krėvė-Mickevičius, viceprezidentas - prof. Antanas Purenąs). Vrublevskių ir Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje bibliotekų pagrindu įkurta MA biblioteka. 1940 m. pabaigoje Vilniuje įkurta LSSR valstybinė filharmonija (simfoninis orkest­ ras, choras ir liaudies dainų bei šokių ansamblis); pradėjo veikti arba buvo ku­ riami nauji teatrai: Muzikinės komedijos (operetės) ir Vaikų - Kaune, dramos Panevėžyje ir Marijampolėje, Valstybinis (lietuvių kalba), Rusų, Lenkų ir Žydų teatrai - Vilniuje. Kiekybiniai rodikliai - viena medalio pusė, antroji - kultūros ir švietimo tu­ rinys. 1940 m. rugpjūčio viduryje Kaune vykusiame mokytojų suvažiavime mi­ nistras M. Gedvilas kalbėjo: „Pas mus vyksta didžiausia socialinė revoliucija [...]. Toji revoliucija verčia mus visas vertybes pervertinti. Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien - bjauru. Viskas radikaliai pasikeičia"251. J. Paleckio įspėjimas, kad „jei

P ili

L I E T U V A 19 40 -1890

kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau leisis liaudies priešų, liau­ dies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos garbingoje Sovietų Lie­ tuvos mokytojų šeimoje"252, buvo adresuotas visai inteligentijai. Visos kultūros ir švietimo įstaigos, rašytojai, menininkai ir mokslininkai privalėjo propaguoti so­ vietinę ideologiją, pagrįstą neapykantos „klasiniam priešui", „proletarinio inter­ nacionalizmo" (iš tikrųjų komunistinės Rusijos liaupsinimo), „supuvusio senojo pasaulio" (Vakarų) niekinimo nuostatomis, ideologiją, nepaliekančią vietos žmo­ giškosioms, pirmiausia tautinėms ir religinėms, vertybėms. Po vasaros atostogų grįžę mokiniai nerado mokyklose ant sienų Vyčio ir kry­ žiaus, o šalia kol kas dar paliktų Jono Basanavičiaus ir V. Kudirkos portretų išvydo V. Lenino ir J. Stalino portretus. Naujosiose mokymo programose neliko tikybos, o atsirado rusų kalbos, SSRS (iš tikrųjų Rusijos) istorijos bei literatūros, SSRS Konstitucijos pamokos. Trūkstant naujų vado­ 248 1940 m . sp a lio m ėn. vėlių, laikinai buvo leista naudotis senaisiais, tiktai (d ie n a n e n u ro d y ta ) k o m u ­ reikėjo iškirpti „netinkamus" jų puslapius253. Ateiti­ n a lin io ū k io lia u d ie s kom i­ ninkus ir skautus mokyklose pakeitė komjaunimo ir sa ro V. K nyvos ra šta s pionierių organizacijos. „Sėkmingesniam pradžios LSSR v a d o v a m s, LCVA, mokyklų moksleivių ideologiniam auklėjimui [...] stei­ f. R-771, ap. 1, b. 181, giamos pionierių organizacijos. Jų tikslas - leniniz1. 18-20. mo-stalinizmo dvasia auklėti busimuosius socialis­ 249 „Š v ietim o lia u d ie s ko ­ m isaro A. V enclovos Eltai tinio gyvenimo kūrėjus", - skelbė švietimo liaudies p a te ik ti d u o m e n y s " , Tary­ komisaro 1940 m. spalio 14 d. instrukcija254. Priva­ bų Lietu va, 1941, b a la n ­ lėjo „persiauklėti" ir mokytojai, po pamokų studijuo­ d ž io 30. dami, t. y. skaitydami ir dogmatiškai komentuoda­ 250 Ibid. mi, rusiškojo bolševizmo „bibliją" - žaibiškai lietu­ 251 „V id au s re ik a lų m i­ vių kalba išleistą ,,VKP(b) istorijos trumpąjį kursą". n istro M. G e d v ilo kalba Aukštosiose mokyklose atsirado privalomos politi­ m o kytojų su v až ia v im e ". D arbo Lietu va, 1940, ru g ­ nės ekonomijos ir marksizmo-leninizmo disciplinos; pjūčio 15. pastarąsias vertėjų padedami dėstė iš SSRS atsiųsti 252 „J. P aleckio kalba lektoriai. Pedagogų veiklą kontroliavo vadinamieji 1940 m. ru g p jū č io 15 d. komsorgai (komjaunimo organizatoriai), kurių parei­ L ietu v o s m o kytojų s u v a ­ gos buvo įvestos ne tik aukštosiose, bet ir vidurinė­ ž ia v im e ", ibid ., ru g p jū ­ se mokyklose. čio 16. 253 J. B razaitis, op. cit., Komunistų partija įvedė ypač griežtą ideologinę p . 49-50. spaudos ir literatūros kontrolę. Laikraščių ir žurnalų 254 Tarybų Lietuva, 1940, leidybą reglamentavo LKP Centro komiteto 1940 m. sp a lio 15. rugsėjo 11 d. nutarimas „Dėl periodinės spaudos", 255 LKP CK b iu ro p o sė ­ pagal kurį naujus leidinius galima leisti tik gavus d ž io 1940 m . ru g sė jo 11 d. LKP CK sutikimą, o visų periodinių leidinių redakto­ p ro to k o la s, LYA, f. 1771, rius taip pat turėjo skirti LKP CK255. 1938 m. Lietuvo­ a p . 1, b. 1, 1. 3.

NEPRIKLAUSOMYBĖS PRARADIMAS

l°27

je (be Vilniaus krašto) ėjo 159 laikraščiai ir žurnalai, o 1941 m. pavasarį (su Vil­ niumi) - tik 34256. Minėtu LKP CK nutarimu prie respublikos Liaudies Komisarų Tarybos buvo įsteigta Vyriausioji literatūros valdyba, t. y. Glavlitas, kuriam partija pavedė at­ sakingą uždavinį: cenzūruoti visus spaudinius ir išimti iš visų bibliotekų ir kny­ gynų režimui politiškai bei ideologiškai netinkamą literatūrą. Naujosios įstaigos viršininkas buvo iš Maskvos atsiųstas Vasilijus Procenka, jo pavaduotojas - „im­ portinis" lietuvis (VKP(b) narys nuo 1919 m.) Anatolijus Sprindis, įstaigos par­ torgas (partinės organizacijos sekretorius) - komunistas pogrindininkas, keturis kartus sėdėjęs kalėjimuose Borisas GurviČius. Kartu su „antikomunistinio, religi­ nio ir abejotino turinio" (pastaroji sąvoka buvo labai plati, ypač apsidraudėliams) knygomis neretai buvo naikinami ir Bernardo Brazdžionio, Charleso Dickenso, Radjardo Kiplingo, Lazdynų Pelėdos, Maironio, Elizos Orzeszkovvos, Friedricho Schillerio, Henriko Sienkievvicziaus, Šatrijos Raganos, Motiejaus Valančiaus, An­ tano Vienuolio ir kitų rašytojų kūriniai257. Draudžiamos literatūros sąraše atsi­ dūrė nepriklausomos Lietuvos periodika, istorijos vadovėliai. Vien iš nacionali­ zuotų Kauno leidyklų buvo perduota sunaikinimui 424 tūkst. leidinių. 1941 m. gegužės 28 d. nutarimu LKP(b) CK įpareigojo Švietimo liaudies komisariatą ir Glavlitą įsteigti prie centrinių Kauno ir Vilniaus miestų bibliotekų, taip pat prie abiejų universitetų ir Mokslų akademijos bibliotekos specialius „žalingos" lite­ ratūros saugojimo skyrius, vadinamuosius specialiuosius fondus258. Per pirmąjį sovietmetį Lietuvoje buvo išleista apie 700 pavadinimų knygų ir brošiūrų, t. y. perpus mažiau negu 1938 m. Kadangi didžiąją išleistų knygų dalį sudarė men­ kavertė arba visai bevertė politinė-propagandinė literatūra, tai knygų leidybos nuosmukis iš tikrųjų buvo didesnis. 1940-1941 m. muziejuose buvo sunaikinta daug religinio meno kūrinių. Dalį nacionalizuotų dvarų meno turtų priglaudė muziejai, tačiau nemažai antikvari­ nių baldų, paveikslų, kilimų išgrobstė Raudonosios armijos karininkai, saugu­ miečiai ir išgabeno juos į Rusiją. Raudonarmiečiai, vietos komjaunuoliai bei ak­ tyvistai žalojo ir naikino koplytstulpius, šventųjų skulptūras, koplytėles ir kitus meno turtus. 1941 m. gegužės 21 d. LKP(b) CK biuras nutarė pašalinti Kaune iš Karo muziejaus sodelio Lietuvos kariuomenės vado, Nepriklausomybės kovų da­ lyvio gen. Silvestro Žukausko, Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvinskio, pirmųjų Nepriklausomybės kovų aukų karininko Antano Juozapavičiaus ir eilinio Povilo Lukšio skulptūras, o Vilniuje pastatyti paminklą V. Leninui259. Pasak krikščionių demokratų veikėjo Jono Matulionio, geriausias vaistas išsi­ gydyti nuo bolševizmo yra pats bolševizmas260. Sovietinio gyvenimo tikrovė grei­ tai išsklaidė daugelio Lietuvos intelektualų iliuzijas. Jų kūrybos 1940 m. vasarą proveržis jau nuo rudens išseko. Pritilo net Petras Cvirka, Liudas Gira, Kostas Kor-

128

LIK TI'VA 1940-1880

sakas, Antanas Venclova. „Tarybų Lietuvos" redaktorius Jonas Šimkus naujame­ tiniame laikraščio numeryje priekaištavo rašytojams, kad valstybė aprūpino juos butais buvusiuose Vailokaičio rūmuose (ten įkurdinta ir Lietuvos sovietinių rašy­ tojų sąjunga), padidino honorarus, o jie tapo „miegančiais broliais". 1941 m. pa­ vasarį LKP(b) CK organas „Tiesa" vedamajame „Rašytojai turi rašyti" konstatavo, jog skaitytojas veltui laukia mūsų rašytojų knygų, todėl Valstybinė leidykla ir kul­ tūros žurnalai („Raštai", „Kultūra") priversti tenkintis vertimais iš rusų kalbos261. Dalį kaltės, kad per mažai „auklėjo" intelektualus, prisiėmė ir partija: „Turime auk­ lėti rašytojus stachanoviečius, kaip auklėjame traktorininkus, kaip auklėjame so­ cialistinių įmonių ir dirvų didvyrius"262. Meno reikalų valdybos viršininko pava­ duotojas Juozas Jurginis pažymėjo, kad nekuria ir dailininkai: „Kodėl jie mažai piešia, kala ir raižo?"263 1941 m. kovo 26 d. LKP(b) CK biuras konstatavo, jog rašy­ tojai, poetai, kompozitoriai, dailininkai aiškiai nepatenkinamai rengiasi būsima­ jai LSSR meno dekadai Maskvoje264. Siekiant pagerinti 256 L ietu vos TSR istorija, pasirengimą buvo sudaryta vyriausybinė komisija, t. 4, p . 67. kuriai ėmėsi pirmininkauti M. Gedvilas, o rašytojams 257 Išsam iau a p ie LSSR ir menininkams „perauklėti" buvo suorganizuoti dia­ G la v litą žr.: L. T ruska, lektinio materializmo kursai, kuriuose paskaitas skai­ „ G lav lito veikla Lietuvoje tė Maskvos lektoriai. Tačiau viskas veltui: originalių 1940-1947 m e ta is ", Lietu­ kūrinių nebuvo. Kodėl taip yra, atsakė pati „Tiesa": vos istorijos m etraštis, J 996, V., 1997, p. 216-241. rašytojai stokoja bolševikinio kovingumo bei noro pa­ 258 IbiiL, p . 223. dėti partijai ir liaudžiai kurti Lietuvoje socializmą265. 259 LKP(b) CK b iu ro Skaudžias netektis patyrė Lietuvos tautinių ben­ 1941 m. g e g u ž ė s 21 d . p o ­ drijų, pirmiausia žydų, kultūra. Vietoj 1940 m. pra­ sė d ž io p ro to k o la s, LYA, džioje ėjusių 8 žydų dienraščių, 5 savaitraščių, 4 ki­ f. 1771, a p . 2, b. 117, 1. 12. tų periodinių leidinių beliko 2 laikraščiai (LKP CK or­ 260 J. M atu lio n is, N eram ios dien os, T o ro n to , 1975, ganas jidiš kalba „Der Emes" ir komunistinio jauni­ p. 306. mo žurnalas „Štraln"). Kadangi Sovietų Sąjungoje 261 T iesa, 1941, ko v o 25. hebrajų kalba buvo laikoma „buržuazine", „reakcin­ 262 Ibid. gojo sionizmo" kalba, tai ji nebuvo toleruojama ir Lie­ 263 J. Ju rg in is, „V aizdinio tuvoje. Vietoj 1940 m. pavasarį veikusių 23 žydų gim­ m e n o re ik a la i", Tarybų Lie­ nazijų bei progimnazijų teliko 12, kuriose buvo dės­ tuva, 1941, b a la n d ž io 25. toma jidiš kalba. Šeštadieniai neteko švenčių dienų 264 LKP(b) CK b iu ro p o ­ sė d ž io p ro to k o la s, LYA, statuso, todėl žydai privalėjo šiomis dienomis dirbti f. 1771, a p . 2, b. 81, L 6. ir mokytis. Žydiškas knygas (pirmiausia hebrajų kal­ 265 T iesa, 1941, b alan d ž io ba, taip pat „sionistinio turinio") pradėta šalinti iš 3; „R u o štis d e k a d a i - vi­ bibliotekų ir naikinti netgi anksčiau negu lietuviškas; so s lia u d ie s reik alas. D ra u ­ Žydų istorijos ir etnografijos muziejus ir Strašuno bib­ go K. P reik šo k alb a ", ibid., lioteka Vilniuje buvo perduoti Lituanistikos institu­ b a la n d ž io 4.

NEPRIKLAUSOMYBĖS PRARADIMAS

129

tui. 1941 m. pavasarį prasidėjo litvakų pasididžiavimo - JIVO mokslo instituto Vil­ niuje likvidavimas. Buvo nutraukta visame žydų pasaulyje pagarsėjusių Kauno Slabados (Vilijampolės) ir Telšių ješivų, kurios rengė rabinus, veikla.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS SUVARŽYMAS Neatskiriama 1939-1940 m. aneksuotų teritorijų sovietizavimo proceso dalis bu­ vo ir prievartinis jų visuomenių ateizavimas. Parengiamasis darbas buvo pradė­ tas dar iki formalaus Lietuvos aneksijos įtvirtinimo. Pirmiausia buvo sugriautas teisinis religinių bendruomenių apsaugos mechanizmas ir taip atvertas kelias būsimai sovietų režimo savivalei. Liaudies vyriausybė 1940 m. birželio 26 d. nu­ tarė vienašališkai nutraukti 1927 m. tarp Lietuvos Respublikos ir Vatikano pasi­ rašytą konkordatą, kuris ne tik garantavo valstybės paramą Katalikų Bažnyčiai, bet ir saugojo nuo nepagrįsto pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažnyčios vidaus gyvenimą. 1940 m. vasarą Bažnyčia ne tik prarado turėtą valstybės paramą, bet ir buvo beveik visiškai išstumta iš viešojo gyvenimo, neteko galimybių skleisti tikėjimo tiesas: panaikintas tikybos dėstymas mokyklose, iš kariuomenės, mokyk­ lų ir kalėjimų atleisti kapelionai, uždrausta religinių organizacijų veikla, nacio­ nalizuotos Bažnyčiai tiesiogiai ar tikinčiųjų pasauliečių organizacijoms priklau­ sančios spaustuvės, uždaryti visi religinės pasaulėžiūros periodiniai leidiniai, paskelbta privaloma civilinė metrikacija. Religijos išstūmimas iš viešojo gyvenimo baigtas jau po Lietuvos aneksijos įforminimo. Nors sovietinė Konstitucija formaliai garantavo sąžinės laisvę, ta­ čiau laisvai propaguoti buvo galima tik vieną pasaulėžiūrą - vadinamąjį mark­ sizmą-leninizmą. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies seimo priimta LSSR Konsti­ tucija pripažino tik laisvę atlikti religinį kultą. Pagal 1940 m. spalio 11d. priim­ tą LSSR AT Prezidiumo įsaką dėl Lietuvos SSR švenčių dienų visos religinės šventės neteko valstybinių švenčių statuso. Bažnyčios padėtį labai pablogino ir tai, kad nuo 1940 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo RSFSR civilinis ir bau­ džiamasis kodeksai, kurie religinėms organizacijoms nepripažino juridinio as­ mens teisių. Beveik visiškai panaikintos galimybės skleisti religinius įsitikinimus. Uždrausta leisti religinę literatūrą, konfiskuotos nacionalizuotose leidyklose li­ kusios religinės knygos, knygynų ir biliotekų „valymo" metu iš jų pašalinta dau­ guma religinio turinio knygų. Siekiant suvaržyti Bažnyčios veiklą, ne tik buvo nutrauktos subsidijos iš vals­ tybės biudžeto, bet ir atimtas beveik visas nekilnojamasis turtas. Dar iki nekilno­

130

U K T U VA 1940—1990

jamojo turto nacionalizavimo įstatymų priėmimo buvo užimami ne tik uždraus­ tų religinių organizacijų, bet ir didesni kunigų seminarijoms bei vienuolynams priklausantys pastatai. Sovietų kariuomenės daliniai jau pirmosiomis okupaci­ jos dienomis užėmė visas Telšių ir Vilkaviškio seminarijų patalpas bei didžiąją dalį Vilniaus seminarijos patalpų. Liaudies seimo 1940 m. liepos 22 d. nutarimu buvo nacionalizuota visa Bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausanti že­ mė, parapijoms naudotis galėjo būti palikta tik po 3 ha, o pagal 1940 m. spalio 31 d. priimtą įstatymą oficialiai nacionalizuoti praktiškai visi religinėms organi­ zacijoms priklausantys gyvenamieji pastatai. Gyvenamojo ploto pertekliaus sekvestravimo pretekstu iš klebonijų pradėta iškeldinti kunigus, vienuoliai išvaryti iš vienuolynų, daug kur atimti tikinčiųjų lėšomis pastatyti parapijų namai. Sovietų valdžios požiūriu, visi dvasininkai a p r i o r i buvo pavojingi politiniai priešai, darantys neigiamą įtaką visuomenei, todėl ji siekė griežtai kontroliuoti jų veiklą ir tuo pat metu stengėsi suardyti vidinius Bažnyčios hierarchinius ry­ šius, sukurti visiškai autonomiškų lokalinių tikinčiųjų bendruomenių struktūrą, maksimaliai sumažinti dvasininkų skaičių. 1940 m. spalio 2 d. LSSR vidaus rei­ kalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas pasirašė įsakymą apskričių skyrių viršininkams surinkti duomenis apie apskrityje gyvenančius visus įvai­ rių religinių konfesijų dvasininkus ir akylai sekti jų veiklą. Sovietų slaptosios tarnybos taip pat aktyviai domėjosi aukštų Bažnyčios hierarchų pažiūromis ir kūrė planus, kaip supriešinti juos tarpusavyje ir manipuliuoti jais pagal savo interesus. 1941 m. pradžioje NKVD parengė pasiūlymų, kaip sugriauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, projektą. Buvo rekomenduojama ne tik toliau didinti spaudi­ mą Bažnyčiai, bet ir „...pasinaudojus prieštaravimais tarp nuosaikiosios bažny­ čios dalies, vadovaujamos metropolito arkivysk. J. Skvirecko, ir antisovietinės sro­ vės, vadovaujamos jo padėjėjo vysk. V. Brizgio, Kauno arkidiecezijoje organizuoti skilimą"266. Projekte taip pat numatyta ieškoti kitų silpnų Bažnyčios vietų ir, pa­ sinaudojant jomis, skatinti nesutarimus: tarp lenkų ir lietuvių dėl Vilniaus arki­ vyskupijos prijungimo prie Lietuvos bažnytinės provincijos, tarp dvasininkų pa­ naudojant karjeros motyvą, tarp atsinaujintojų ir konservatorių. Rengdamasis panašių planų įgyvendinimui, NKVD Lietuvoje naudojo gerai išbandytą represijų prieš dvasininkus mechanizmą. 266 i 9 4 | m sa u s į0 26 d. Dvasininkų persekiojimas buvo ne tik prevencinė p a re n g ta s SSRS NKVD priemonė prieš nepageidaujamą jų įtaką visuomenei. GUGB ir LSSR NKVD UGB Represijos, anot sovietų saugumo pareigūnų, turėjo d o k u m e n to p ro je k ta s „Pa­ dvasininkus įbauginti ir padaryti juos paklusnes­ siū ly m ai d ėl a g e n tū rin ių nius. To buvo siekiama ir paprasčiausiu terorizavi­ o p e ra ty v in ių p rie m o n ių s u ­ mu: labai dažnai kunigai buvo sulaikomi tiesiog a rd y ti L ietu v o s K atalikų gatvėje ir vežami tardyti arba uždaromi į kalėjimą b až n y č ia i", LYA, f. K -l, ap. 3, b. 200, 1. 98. net nepateikus jiems jokių oficialių kaltinimų. Nega­

NEPRIKLAUSOMYBĖS PRABAIIMAS

131

lutiniais duomenimis, 47 dvasininkai ir vienuoliai iki 1941 m. birželio 6 d. buvo ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinti, 35 ištremti ar išvežti į lagerius 1941 m. birželio 14-18 d., 17 nužudyta Lietuvoje traukiantis sovietų kariuomenei267. Kita vertus, 1940-1941 m. Lietuvoje nespėta sukurti mechanizmų, kurie valdžios or­ ganams būtų sudarę galimybes kontroliuoti religinių institucijų vidaus gyveni­ mą, kištis į vyskupijų valdymo, dvasininkų paskirstymo reikalus. Dvasininkų gretas turėjo išretinti ne tik represijos, bet ir nuo pat pirmųjų oku­ pacijos dienų daromos kliūtys naujų kunigų parengimui. Netekusios daugumos turėtų patalpų, Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijos 1940-1941 m. dar sugebėjo tęsti darbą, tačiau 1941 m. gegužės 21 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą užda­ ryti visų religinių konfesijų oficialiai ir neoficialiai veikiančias dvasines seminari­ jas268. Kilus karui nutarimas taip ir liko neįgyvendintas. 1941 m. pavasarį sovietų valdžia pradėjo varžyti iki tol toleruotą jaunimo katekizavimą už mokyklos sienų. Tuo pat metu pradėta kalbėti apie masinio bedievių sąjūdžio organizavimą pagal Sovietų Sąjungoje jau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio veikiančios ir agresyvia an­ tireligine veikla pagarsėjusios Kovingųjų bedievių sąjungos pavyzdį, šios organi­ zacijos filialas turėjo pakeisti tarpukario Lietuvoje susikūrusią Laisvamanių eti­ nės kultūros draugiją, kurios iki tol vykdyta antireliginė propaganda netenkino sovietų režimo. Visi minėti faktai leidžia daryti išvadą, kad 1941 m. pavasarį Lie­ tuvoje buvo rengiama plataus masto antireliginė kampanija. Žinant Sovietų Są­ jungoje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais naudotą antireliginės veik­ los mechanizmą, buvo galima numatyti, kad sukūrus masinę bedievių organizaci­ ją būtų labai sustiprėjusi antireliginė propaganda ir motyvuojant neva gyventojų prašymais būtų pradėta uždarinėti bažnyčias.

SOVIETINIS TERORAS. PIRMIEJI TRĖMIMAI Lietuvos Respublikos vadovų nesipriešinimas smurtui neapsaugojo tautos nuo rep­ resijų, nes jos buvo užprogramuotas bolševikinėje ideologijoje. Potencialių režimo priešų sunaikinimas ar izoliavimas, masiniai gyventojų areštai ir trėmimai - su­ dedamoji ir neatskiriama bolševikinio socializmo modelio dalis. Sovietų Rusijos priespauda buvo kur kas sunkesnė negu carinė, nes tik per vienerius metus įka­ linta ir ištremta lietuvių daugiau negu per visą XIX amžių. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija 1939 m. spalio 11d. pasirašė įsakymą Nr. 001223269, kuriame suformulavo pirmąją teroro doktri­ ną aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojų atžvilgiu. Joje nurodyta, ku­

132

U E T P VA 11 40 -1080

rias žmonių grupes pirmiausia reikia persekioti, pagal komunistinės ideologijos reikalavimus įvertinus tų žmonių socialinę kilmę ir padėtį. Tarp jų buvo Lenkijos nekomunistinių organizacijų nariai, kalėjimų tarnautojai, policininkai, dvarinin­ kai, fabrikantai, valstybinių įstaigų darbuotojai, Baltijos šalių karininkai, pabėgė­ liai iš Lenkijos, neišvykę vokiečių repatriantai ir šių žmonių šeimų nariai. Iš es­ mės jie visi turėjo būti suregistruoti ir pasmerkti pagal Sovietų Sąjungos BK 58 str. (1939 m. Vilniaus krašte suimtiems žmonėms buvo taikomas Baltarusijos SSR BK 74 str., analogiškas Rusijos SFSR 58 str.). Iki Lietuvos okupacijos, 1939 m. rugsėjo 18-spalio 28 d. Vilniaus krašte buvo suimti 383 žmonės, iš jų 362 išvežti į Balta­ rusijos kalėjimus270. Nuo okupacijos pradžios iki formalios aneksijos turėjo praeiti tam tikras lai­ ko tarpas, todėl sovietinei teroro politikai vykdyti buvo numatyta pasinaudoti tuomet veikusiomis Lietuvos valstybės institucijomis, tarp jų ir Valstybės saugu­ mo departamentu. VSD tapo neteisėtų suėmimų ir tardymų priedanga. Vidaus reikalų ministras komunistas M. Gedvilas gavo labai plačius įgaliojimus, kuriais nedelsiant buvo pasinaudota toliau rengiant dirvą sovietiniam terorui. „Vado­ vaujantis valstybės saugumo sumetimais"271, sustab­ 267 Lietu vos gyven tojų dyta ir visų iki tol veikusių organizacijų veikla. Bu­ gen ocidas. 1939-1941, t. L vusios legalios organizacijos nustojo egzistuoti, o jų V., 1999, p. 64. veiklą pradėta traktuoti remiantis Sovietų Sąjungos 268 LKP(b) CK biu ro Baudžiamuoju kodeksu. 1940 m. liepos 1 d. „Lietu­ 1941 m. g e g u ž ė s 21 d. vos aide" išspausdintame straipsnyje „Krašto de­ p o sė d ž io p ro to k o la s, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 117, mokratizacija" buvo paskelbti artimiausi tikslai: 1 12 „Krašto demokratizacija - tai kova be pasigailėjimo 269 N o rs R usijos F ederaci­ su visais liaudies priešais [...J. Sutriuškintos reakci­ jo s v a lsty b in ia m e arch y v e jos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės apa­ (to liau - RFVA) sau g o m a rato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies prie­ d a u g e lis NKVD d o k u m e n ­ šai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja tų , b e t šio įsak y m o o rig i­ n a la s y ra R usijos fed e ra li­ gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas n ės sa u g u m o ta rn y b o s a r­ galas"272. Įgyvendinant naująją tvarką, kartu turėjo ch y v e (b u v ęs SSRS KGB būti apsaugotas Seimo rinkimų inscenizavimas. .

.

c e n trin is archyvas).

270 L ietu vos gyven tojų g e ­ nocidas. 1939-1941, t. 1,

Pirmieji m asiniai suėmimai Pagrindas teroro pradžiai - VSD direktoriaus A. Sniečkaus 1940 m. liepos 6-7 d. įsakymai. „De­ struktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, - tei­ giama liepos 6 d. įsakyme, - įsakau vietoje areštuoti

NEPRIKLAUSOMYBĖS PRARADIMAS

p . 58. 271 L. T ru sk a, V. K ancevičiu s, Stalino ir H itlerio san ­ dėrių verpetuose, V., 1990, p . 159. 272 S. N e m u n a itis, „K raš­ to d e m o k ra tiz a c ija ", Lietu­ vos aidas, 1940, liep o s 1.

m

ir pravesti tardymą laike 3 dienų"273. Liepos 7 d. patvirtintas „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jauna­ lietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas"274. Jame nu­ matyta iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus ir, pasitelkus SSRS NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti nė vienam persekiojamam asme­ niui pabėgti į Vokietiją. Operaciją organizavo vien VSD įdarbinti okupantų pa­ rankiniai komunistai Icikas Demba, Alfonsas Gailevičius, Judita Komodaitė, Fridis Kraštinis, Anupras Macevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Danielius Todesas, Jonas Zdanavičius. Jų veiksmus kontro­ liavo ir slapta reguliavo Sovietų Sąjungos instruktoriai. Vien Kauno kalėjime buvo numatyta paruošti 200 vietų naujiems kaliniams. Lietuvos kalėjimuose vietų skaičius buvo ribotas (dar nesilaikyta sovietinių jų talpumo standartų), tad buvo nutarta į laisvę paleisti dalį kriminalinių nusikal­ tėlių. Iš septynių kalėjimų buvo paleisti 525 kriminaliniai nusikaltėliai. Nuo liepos 10 d. iki 17 d. naujieji VSD darbuotojai ir NKVD instruktoriai vyk­ dė pirmuosius masinius areštus. 1940 m. liepos 5 d. NKVD rezidentas iš Kauno į Maskvą pranešė pirmuosius suėmimų rezultatus: liepos 11-14 d. suimti 373 žmonės, daugiausia suimta liepos 10-12 d. - 250273. Iki liepos 19 d. buvo suimti 504 žmonės, tarp jų „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šali­ ninkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardie­ čių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybų agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai"276. Šios akcijos eigą kontroliavo L. Berija, apie ją buvo informuojami J. Stalinas ir V. Molotovas. Suėmimais nebuvo siekiama likviduoti kokių nors slaptų organizacijų. Tai patvirtina ir sukomunistinto VSD pranešimai. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų slap­ ta organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe"277, - taip konstatuo­ ta A. Sniečkaus 1940 m. liepos 13 d. pranešime. SSRS pavyzdžiu Lietuvos gyventojus pradėta skirstyti į du polius: „liaudį", kurios sinonimas buvo „darbo žmonės", ir „liaudies priešus" (sinonimas - „an­ titarybiniai elementai"). Komunistų partija skelbėsi esanti vienintelė „liaudies" nuomonės ir valios reiškėją. „Liaudies priešai" - ne tik „buržujai", „išnaudoto­ jai", „buožės", nepriklausomos Lietuvos pareigūnai, „fašistinių" ir „buržuazi­ nių" partijų bei organizacijų nariai, bet ir visi, kurie nepritarė komunistų parti­ jos politikai, okupacinei valdžiai. Bolševikinės ideologijos požiūriu, „antitarybi­ niai elementai" yra nesutaikomi socializmo priešai, juos reikia sunaikinti arba izoliuoti: įkalinti, ištremti. Lietuvos piliečiams pradėta taikyti dar formaliai neįvestus Sovietų Rusijos įsta­ tymus. Būtent BK 58 straipsnyje buvo numatyta galimybė teisti kiekvieną ncpri-

134

L I E T U V A 18 40 -1990

klausomos valstybės veikėją už „antitarybinę veiklą", nes tariamoji kaltė buvo sie­ jama su anksčiau eitomis pareigomis. Toks požiūris įsigalėjo nuo pat pirmųjų su­ ėmimų. Suimtieji iškart buvo paskelbti esą už įstatymo ribų ir jų turtas pradėtas konfiskuoti. Daugiausia suimta lietuvių visuomenės veikėjų - buvusių organiza­ cijų vadovų ir narių, uždraustų laikraščių redaktorių, žurnalistų, buvusių ministrų, karininkų ir t. t. Tiesioginiu NKVD emisarų nurodymu vidaus reikalų ministras M. Gedvilas parašė raštą J. Paleckiui. Jame pasiūlė išsiųsti iš Lietuvos buvusį mi­ nistrą pirmininką A. Merkį ir buvusį užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. 1940 m. liepos 17 d. į SSRS su šeimomis buvo ištremti A. Merkys (į Saratovą) ir J. Urbšys (į Tambovą)278. Liepos 23 d. enkavedistas Charitonovas į Lubiankos kalėjimą išvežė 11 suimtųjų: buvusius vidaus reikalų ministrus Kazį Skučą, Julių Čapliką ir Sil­ vestrą Leoną, buvusius VSD direktorius Joną Statkų 273 VSD d ire k to ria u s ir Augustiną Povilaitį, buvusį saugumo policijos dar­ 1940 m . liep o s 6 d . ¡saky­ buotoją Pavlą Lašą-Spiridonovą, buvusį Lenkijos m as N r. 1, LCVA, f. R-756, premjerą Aleksanderį Prystorą, valstybės saugumo ir a p . 6, b . 479, 1. 217. kriminalinės policijos apygardos viršininką J. Kaz­ 274 Ib id ., f. 378, a p . 10, lauską, žvalgybos karininkus Kostą Dulksnį, Petrą b. 23, I. 259. 275 N KV D re z id e n to JefiKirlį, Juozą Matusaitį27V. Iki 1940 m. rugpjūčio pabai­ m o v o 1940 m. liep o s 14 ir gos buvo suimta 1313 asmenų (87 - birželio, 769 15 d . p ra n e šim a i N r. 47 ir liepos, 457 - rugpjūčio mėnesiais)*, o iki metų pabai­ 50, LYA, f. K -l, a p . 49, gos - dar 1472 (375 - rugsėjo, 468 - spalio, 396 b. 828, 1. 82, 84. lapkričio, 233 - gruodžio mėnesiais)280. Pirmieji su­ 276 Ib id ., 1. 85. 277 LCVA, f. R-754, a p . 3, ėmimai paralyžiavo lietuvių mėginimus neorganizuo­ b. 311, 1. 26. tai priešintis okupantams ir jų vykdomai politikai. 278 J. U rb šy s, Lietu va ir Dar 1940 m. liepos mėnesį imtasi „antitarybinių Tarybų Sqjunga lem tin gais elementų" apskaitos: buvo sudaryti suimtinų žmo­ L ietu vai 193 9 -1 9 4 0 nt., V., nių sąrašai. Lietuvoje buvo išplėstos „liaudies prie­ 1988, p. 33. šų" paieškos, jau anksčiau pradėtos Sovietų Sąjun­ 279 Lietuvių archyvas, t. 2, p. 268; N KV D rezid en to goje. Byloms sudaryti buvo panaudoti ir uždraustų Jefim ovo 1940 m . liepos organizacijų archyvai, kurie atsidūrė NKVD ranko­ 23 d . p ra n e šim a s N r. 52, se. 1940 m. rugsėjo 3 d. pareikalauta 15 lietuvių or­ LYA, f. K -l, ap. 49, b. 828, ganizacijų, 6 žydų organizacijų (A. Mapu draugijos, I. 92. Kneses Izroel, sionistų jaunimo draugijos „Gordoni280 L ietu vos gyven tojų g e ­ ja" ir kt.), vienos vokiečių organizacijos (Evangelikų nocidas. 193 9 -1 9 4 1 , t. 1, p. 50, 58. misijos draugijos) ir rusų organizacijos (Lietuvos pi­ liečių rusų susivienijimo) bylų. Turėjo būti peržiū­ * T ai tik a sm en y s, ku rių rėtos Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų są­ p a v a rd ė s ž in o m o s. Šiuo jungos, Kunigaikštienės Birutės karinininkų šeimų m etu n u sta ty ta ne d a u g ia u moterų draugijos, Lietuvių tautininkų sąjungos, Lie­ k a ip 90 proc. su im tų ž m o ­ tuvos katalikų susivienijimo ir kitų organizacijų by­ n ių p a v a rd ž ių .

NEPRIKIAUSDMYBES PRARADIMAS

185

los281. Visi uždraustų organizacijų narių sąrašai turėjo nedelsiant patekti į antisovietinių „elementų" apskaitą. Į suimtinų asmenų apskaitą turėjo būti įtraukti visi Lietuvos policininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai, žymūs valstybės valdininkai, apskričių viršininkai ir komendantai, visi Lietuvos kariuomenės Ge­ neralinio štabo 2-ojo skyriaus karininkai, Tautininkų sąjungos ir jaunalietuvių vadovai, tautininkų ir jaunalietuvių spaudos bendradarbiai, studentų korporaci­ jų („Neo-Lithuania", „Lietuva", „Vilnija", „Romuva" ir kt.) nariai, atsargos kari­ ninkai, Verslininkų sąjungos, Darbo rūmų, Šaulių sąjungos vadovai. 1940 m. lap­ kričio 28 d. vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevičius, vykdydamas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1939 m. spalio 11 d. direktyvą, įsakė suregistruoti visą antisovietinį ir „socialiai svetimą elementą": pradedant tauti­ ninkais, voldemarininkais, baigiant esperantininkais ir filatelistais (sovietams kėlė įtarimą kiekvienas žmogus, turėjęs ryšių su užsieniu), iš viso 63 kategorijų as­ menis282. Iš anksto numatyta suregistruoti 320 tūkst. buvusių partijų ir organiza­ cijų narių: 16 tūkst. tautininkų, 80-100 tūkst. šaulių, 38-40 tūkst. jaunalietuvių, 2 tūkst. voldemarininkų, 160 tūkst. įvairių katalikų 281 VSD 1940 m. rugsėjo organizacijų narių283. 3 d . ra šta s N r. 943, LYA, 1941 m. gegužės 26 d. P. Gladkovas pranešė f. K -l, a p . 1, b. 356, 1. 97. A. Sniečkui, jog, peržiūrėjus tik nedidelę „buržuazi­ 282 V. R ad zev ičiu s, „ P ir­ nės" Lietuvos įstaigų ir politinių visuomeninių orga­ mieji b o lšev ik ų ž in g sn iai", Lietuvių archyvas, t. 1, nizacijų archyvų dalį, jau atskleista 28,6 tūkst. antip . 19-22; A. A n u sau sk as, sovietinio ir „nusikalstamo elemento"284. „S o v ietin is g e n o c id a s ir jo Nepatikimų žmonių sąrašus papildė tautinių ma­ p a d a rin ia i", L ietu vos gyz>enžumų atstovai - lenkai, žydai, rusai, ukrainiečiai. Iki toįų gen ocidas. 1939-1941, 1941 m. sausio 13 d. NKVD suregistravo 17 939 len­ t. 1, p . 13-34. kų karo pabėgėlius285 ir daugumą įrašė į suimtinų 283 NKVD V yriausiosios žmonių sąrašus. Kartu su jais iš Lietuvoje gyvenan­ v alsty b ės sa u g u m o v a ld y ­ bos 2 -ojo sk y ria u s 1 -ojo čių lenkų buvo numatyta suimti OZON ( O b o z z j e d p o sk y rio v iršin in k o v / s Itn. n o c z e n i a n a r o d o w e g o (lenk.) - Tautinio susivienijimo Z a id e n v u rm o pažym a, stovykla), PPS (P o l s k a p a r t i a s o c j a l i s t y c z n a (lenk.) LYA, f. 1771, ap. 2, b. 225, Lenkų socialistų partija), endekų ( N a r o d o i v a d e t t t o k r a c j a (lenk.) - Tautiniai demokratai), šaulių, legionie­ 284 L. T ru sk a , Lietuva rių, harcerų ir jaunimo organizacijų vadovus, poli­ 1938-1953 m etais, p . 90. 285 NKVD V yriausiosios cininkus, kalėjimų tarnautojus, prokurorus, teisėjus, v alsty b ės sa u g u m o v a ld y ­ karininkus, pasienio apsaugos korpuso karius ir kt. b o s 3-iojo sk y ria u s p o sk y ­ Iš žydų buvo išskirti ir numatyti suimti dėl Lietu­ rio v iršin in k o (p arašas vos nepriklausomybės kovoję savanoriai, visų sionis­ n eįsk aito m as) 1941 m. s a u ­ tinių organizacijų vadovai, žydų tautinės draugijos sio 13 d . p ažy m a , LYA, „Beitar", „El-al" ir Žydų kombatantų sąjungos va­ f. 1771, ap. 2, b. 151, 1. 4. dovai. Tarp rusų - karininkai, BRP (B r a t s t v o r u s s k o j 1.

I •{(»

1 .

U K T U VA 18 40 -1990

(rus.) - Rusų tiesos brolija), NTSNP ( N a c i o n a l t i y j t r u d o v o j s o j u z n o v o g o p o k o l e t i i j a (rus.) - Naujos kartos nacionalinė darbo sąjunga) ir dar kelių organiza­ cijų nariai286. Dauguma Lietuvoje suimtų žmonių bent jau 1940 m. tebebuvo laikomi vietos kalėjimuose, bet kalėjimai buvo pertvarkyti pagal NKVD standartus. 1940 m. ru­ denį suėmimų mastas greitai pranoko NKVD tardymo galimybes. Rugsėjo 11d. Lietuvos kalėjimuose kalėjo 4125 kaliniai287. Dauguma buvo kaltinami pagal 58 straipsnį - „už kontrrevoliucinius nusikaltimus". Kas mėnesį suėmimų mas­ tas vis didėjo. Bendras kalinių skaičius 1941 m. balandžio 1 d. pasiekė 6200 žmo­ nių skaičių (3892 tardomi ir 2308 nuteisti). Šimtai žmonių be jokios, net forma­ lios priežasties buvo kaltinami pagal Sovietų Rusijos BK standartus. Daugelis kalinių patirdavo „būtinų tardymo veiksmų" (kankinimų) poveikį. Kankinimai buvo sankcionuoti aukščiausiu lygiu. 1939 m. sausio 10-20 d. VKP(b) CK patvirtino, kad „fizinio poveikio metodą kaip išimtį būtina taikyti ir ateityje aiškių ir nepalūžusių liaudies priešų atžvilgiu kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą"288. Nepaisant suėmimo priežasties, visi kaliniai buvo kuo žiauriausiai tar­ domi. Tie, kuriems per tardymus būdavo sulaužomos rankos, pirštai ar šonkau­ liai, nesulaukdavo gydytojo pagalbos. Lietuvos kalėjimuose per metus žuvo 48 žmo­ nės, iš jų 27 įvykdyta mirties bausmė, kiti buvo nukankinti tardymų metu. Bolševikinio teroro sistemoje ypatingą vietą užėmė šeimų trėmimas į tolimus Rusijos šiaurės rajonus ir Sibirą. Lietuviai buvo tremiami iš tėvynės ir XIX a., tačiau tuomet caro valdžios vykdyti trėmimai nebuvo tokie masiniai ir žiaurūs (moterų ir vaikų neatskirdavo nuo vyrų). 1940-1941 m., iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 d., buvo suimta 6606 žmonės (3835 lietuviai (58,1 proc.), 1664 lenkai (25,2 proc.), 334 žydai (5,1 proc.), 262 rusai (4,0 proc.), 93 baltarusiai 286 N u m a ty tų su im ti as­ (1,4 proc.), 52 vokiečiai (0,8 proc.), 58 kitų tautybių m en ų k ateg o rijų sąra ša s (0,9 proc.) ir kt.), jie apkaltinti politiniais nusikalti­ (be d a to s ), LYA, f. K -l, mais. Didžiausios kalinių grupės iš Lietuvos į a p . 10, b. 5, 1. 270-274. 287 1940 m. ru g sė jo 1 1 d . GULAG'o lagerius išgabentos 1941 m. balandžiož in io s a p ie k a lin ių skaičių, birželio mėnesiais - į Sovietų Sąjungos gilumą išvež­ LCVA, f. R-756, a p . 6, ti 3565 kaliniai (jau prasidėjus Sovietų Sąjungos-Vob. 38, 1. 1. kietijos karui išvežti 1365 kaliniai). Išvežtieji atsidū­ 288 О . Ф. С увениров, rė Archangelsko sr., Komijos ir Karelijos lageriuose, „Н а р к о м а т о б о р о н ы и НКВД в предвоенны е Sol llecko ir Gorkio kalėjimuose, Norilske289 ir kt. годы ", В о п р о с ы и с т о р и и , Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir 1991, № 6, с. 32. kalėjimuose įkalintų lietuvių formaliai tebebuvo 289 L i e tu v o s g y v e n t o j ų g e ­ tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joks Sovietų n o c id a s . 1 9 3 9 - 1 9 4 1 , t. 1, Rusijos BK straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941p . 58. p ra vd y

NEPRIKlAUSOMYBiS PRARADIMAS

1-37

1942 m. žiemą, kai visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius ir už akių nuteisti 5-25 m. laisvės atėmimu, kai kuriems paskirta aukščiausia bausmė sušaudymas. Norilske buvo sušaudyti pik. Antanas Sidabras, pik. ltn. Juozas Lavinskas, kpt. Stasys Gromnickas, kpt. Bronius Salikas ir kt.29 p A ra d o p ra n e ­ riai vykdė žydų pogromus103. Pirmąją karo savaitę šim a s „Shoah: L ietu v o s žy­ Lietuvoje ėmę veikti vokiečių saugumo policijos ir SD d ų su n a ik in im a s" , p e rsk a i­ operatyviniai bei ypatingieji būriai ėmėsi iniciatyvos ty ta s T elšiuose 2001 m. vykdyti žydų ir komunistų naikinimo akcijas (Tilžės ru g sė jo 19-24 d . vykusioje gestapo būrys, W. Stahleckerio būrys Kaune). Karo konferencijoje „L ietu v o s pradžioje susikūrusi Lietuvos laikinoji vyriausybė, ž y d ų b e n d ru o m e n ė XIX a .1941 m .", p . 5. civilinė administracija, policija ir partizanų būriai

NACIU OKUPACIJA

m

nebuvo vienvaldžiai krašto šeimininkai, bet privalėjo vykdyti vokiečių karinės ad­ ministracijos ir operatyvinių būrių įsakymus. Kol kas remiantis archyvų doku­ mentais negalima patvirtinti teiginio, kad dešimtyse Lietuvos vietovių karo pra­ džioje lietuvių partizanai būti} vykdę organizuotus žydų pogromus ir masines žu­ dynes iki įžengiant Vokietijos kariuomenei. Tačiau atsižvelgiant į pirmomis karo dienomis susidariusią padėtį galima patvirtinti, kad daugelyje Lietuvos vietovių antisov ietiniai lietuvių partizanai apšaudydavo ne tik besitraukiančius raudonar­ miečius (ir nuo nacių okupacijos besitraukiančius žydus), bet ir sovietų valdžios pareigūnus bei aktyvistus. Dalis buvusių sovietų valdžios pareigūnų ir jų šeimos narių ar tariamų komunistinės valdžios šalininkų tapo ir stichiškų susidorojimų aukomis. Tautybė šiuo atveju nebuvo lemiamas atrankos kriterijus, bet tarp tokių aukų žydai sudarė santykinai didžiausią dalį. Besitraukiantys Raudonosios ar­ mijos ir NKVD daliniai taip pat vykdė žiaurų terorą lietuvių sukilėlių, politinių kalinių, kartais ir civilių gyventojų atžvilgiu (pvz., Pravieniškių, Rainių, Cervenio ir kt. žudynės). Raudonasis teroras skatino sukilėlių keršto akcijas, kurių metu galėjo žūti ir nekalti žmonės. Tačiau nuo 1941 m. liepos mėnesio, kai visa Lietuva jau buvo nacių okupuota ir joje buvo įvestas okupacinis režimas, žydų persekiojimas įgavo kitokį pobūdį. Nuo pavienių pogromų buvo pereita prie masinių žydų žudynių. Pirmiausia tai padaryta Kaune. 1941 m. liepos 2 d. 3 / A operatyvinis būrys oficialiai perėmė sau­ gumo funkcijas Lietuvoje. Kaune susikūrę lietuvių partizanų būriai 1941 m. birže­ lio 28 d. buvo nuginkluoti. Tačiau tą pačią dieną (birželio 28 d.) Kaune buvo pra­ dėtas organizuoti Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas (vadas pik. Andrius Butkūnas). Kartu su vokiečių gestapininkais TDA batalionas pradėjo vykdyti sis­ temingas ir masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje. Pirmąja masi­ nių žudynių vieta buvo pasirinktas Kauno VII fortas. 3 / A operatyvinio būrio va­ do K. Jagerio įsakymu 1941 m. liepos 4 d. čia buvo sušaudyta 463 žydai, o liepos 6 d. - 2514 žydų104. Žydų žudynes VII forte vykdė TDA bataliono 1-oji ir 3-ioji kuopos. Vėlesnėse žydų žudym o akcijose dažniausiai dalyvaudavo šio bataliono 3-ioji kuopa, va­ dovaujama leitenantų Broniaus Norkaus, Juozo Barzdos ir Anatolijaus Dagio. Kai buvo vykdomos itin didelės naikinimo akcijos, jose dalyvaudavo beveik visas ba­ talionas, išskyrus kitas užduotis atliekančius karius. 1941 m. rugpjūčio mėnesį Kaimo žydų žudynės buvo vykdomos Kauno IV forte, o nuo spalio - IX forte. Čia egzekucijos buvo vykdomos iki pat nacių okupacijos pabaigos. Didžiausia Kau­ no žydų žudynių akcija įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. Žudynių išvakarėse ges­ tapininkai Kauno gete surengė žydų selekciją: mirčiai buvo atrinkta apie 10 tūkst. žydų. Sušaudyti buvo atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, se­ neliai ir ligoniai. Geto kalinių atrankoje dalyvavo ir TDA (vėliau pavadinto 1-uoju policijos batalionu) kareiviai. Spalio 29 d. pasmerktieji žydai iš Kauno geto buvo

201

L I K T T VA

1940-1880

nuvaryti j IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir baigėsi temstant. Daugiausia šaudė minėta TDA ba­ taliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių karininkų bei kareivių. K. Jagerio raporte rašoma, jog 1941 m. spalio 29 d. IX forte buvo nužudyta 9200 žydų: 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai, šias žudynes K. Jageris ciniškai pavadino „geto va­ lymu nuo nereikalingų žydų"105. Apibendrinant žydų žudynes Kaune galima teig­ ti, jog TDA batalionas (ypač 3-ioji kuopa) kartu su vokiečių gestapininkais nuo 1941 m. liepos 4 d. iki gruodžio 11d . Kauno fortuose nužudė apie 26 tūkst. Lie­ tuvos ir užsienio šalių (Vokietijos, Austrijos, Čekijos) žydų. Didesnė dalis Lietuvoje 1941 m. įvykdytų žydų žudynių (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) siejama su SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno „skrajo­ jančiu" būriu ( R o l l k o m m a n d o H a m a n n ) . Garsiajame K. Jagerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte teigiama, jog „tikslas išžudyti Lietuvos žydus galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis"106. J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys nebuvo nuolatos vei­ kiantis ir pastovią dislokacijos vietą turintis būrys. Paprastai jis buvo suformuoja­ mas konkrečiai akcijai vykdyti iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių TDA bataliono kariškių. Pats J. Hamannas dažnai net nevykdavo į žudymo akcijas pro­ vincijoje, jis tik paskirdavo užduotis TDA bataliono karininkams (A. Dagiui, J. Barz­ dai, B. Norkui ir kt.). Į žudynių akciją provincijoje „skrajojantis" būrys išvykdavo tuomet, kai visi parengiamieji darbai būdavo atlikti: mirčiai pasmerkti žydai bū­ davo sutelkiami į vieną vietą, jų apsaugai pasitelkiama vietos policija ir vadina­ mieji partizanai (baltaraiščiai), parenkama nuošalesnė žudynių vieta (dažniausiai miškuose arba atokiuose laukuose), iškasamos duobės. Apibendrinant 1-ojo policijos bataliono (TDA) provincijoje įvykdytas žydų žu­ dynes galima teigti, jog šio bataliono 3-ioji kuopa Lietuvos provincijoje (Kauno, Alytaus ir kt. apskrityse) nužudė apie 12 tūkst. žydų ne mažiau kaip 15-oje Lie­ tuvos vietovių (neįskaitant Kauno). J. Hamanno „skrajojantis" būrys buvo labai efektyvus nacių holokausto politikos vykdymo įrankis. Pagal nužudytų žydų skai­ čių (ne mažiau kaip 39 tūkst.) su juo galėtų lygintis nebent tik vokiečių saugu­ mo policijos ir SD ypatingasis būrys Vilniuje ir Kaune suorganizuotas mjr. An­ tano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių po­ licijos batalionas. Tačiau pastarasis batalionas masines žydų žudynes vykdė ne Lietuvoje, bet Baltarusijoje (1941 m. rudenį). Apskritai kai kurių lietuvių polici­ jos batalionų vaidmuo holokauste yra itin reikšmin1IU . , 1 kl J* , .................... \ , , 104 M a s i n e s ž u d y n e s L i e tu ­ k a s . Nors žydų persekiojime ir žudynėse dalyvavo vfJj e ^ i p 1 3 5 beveik visų rūšių lietuvių policija (viešoji, saugumo,

105 Ibid

pagalbinė policija, „partizanų" (baltaraiščių) būriai),

106 ibid.,

NACIŲ OKUPACIJA

p.

138.

205

tačiau šių policijos institucijų dalyvavimas holokauste nebuvo toks svarbus, kaip policijos batalionų (arba savisaugos dalinių). Remiantis atliktais tyrimais gali­ ma teigti, kad holokauste vienokia ar kitokia forma (tiesioginis šaudymas, žudy­ nių vietų apsauga šaudymo metu, aukų konvojavimas į žudynių vietą, getų ir koncentracijos stovyklų apsauga) dalyvavo 10 lietuvių policijos batalionų (iš 26, nes kai kurie iš jų buvo įsteigti 1942-1943 m.), šie lietuvių policijos batalionai

Kauno geto planas

Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje kartu su vokiečių gestapininkais ir vietiniais policininkais sušaudė dešimtis tūkstančių žydų. Tuo pat metu, kai vyko žydų areštai ir šaudymai, buvo steigiami ir žydų ge­ tai („getoizacijos procesas"). Įsakymą steigti Kauno getą 1941 m. liepos 10 d. iš­ leido Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazi­ mieras Palčiauskas. Visi Kauno žydai iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. privalėjo per­ sikelti į Vilijampolėje steigiamą getą. Nepaklususiems įsakymui buvo grasinama areštu107. Kitose miesto dalyse turintys nekilnojamojo turto žydai galėjo susitari­ mo būdu pasikeisti juo su Vilijampolėje nekilnojamojo turto turinčiais lietuviais. Nesutvarkytą nekilnojamąjį turtą turėjo perimti Kauno savivaldybė. Dar iki geto įsteigimo 1941 m. birželio-liepos mėnesiais buvo nužudyta apie 10 tūkst. Kauno žydų108. Tų metų rugpjūčio 15 d. Kauno getas buvo aptvertas spygliuotos vielos tvora. Getą saugojo vokiečių ir lietuvių policininkai. Geto ko­

-206

Ū K T I VA 1S4Ū-19IB

mendantu tapo Kauno miesto apygardos komisaro H. Cramerio adjutantas Fritzas Jordanas. Į Kauno getą buvo uždaryta apie 30 tūkst. žydų. Getuose buvo sudarytos žydų tarybos (judenratai), kurios palaikė ryšius su okupacine vokie­ čių valdžia, vykdė jos reikalavimus ir tvarkė geto vidaus gyvenimą (Kauno geto seniūnų tarybos pirmininku buvo gydytojas Elchananas Elkesas). Žydų tarybos organizavo geto savivaldą. Buvo įsteigti finansų, sveikatos apsaugos skyriai (su

Kraustymasis į Kauno getą. 194! m.

geto ligonine), socialinio aprūpinimo skyriai (rūpinosi našlaičiais vaikais, dra­ bužių ir maisto produktų paskirstymu) ir t. t. 1941 m. rugpjūčio mėnesį gete bu­ vo suformuota ir geto žydų policija. Jos viršininku buvo paskirtas Michailas Kopelmanas. Vėliau geto policininkų skaičius išaugo iki 220-230 žm onių109. Į getą uždaryti žydai turėjo būti sunaikinti laipsniškai, pirma maksimaliai išnaudojus jų jėgas vokiečių kariniams poreikiams. Kauno geto gyventojai buvo žudomi ir pavieniui, ir masiškai - vadinamųjų akcijų metu. Pirmoji akcija Vilijampolės gete įvykdyta 1941 m. rugpjūčio 2 d. Tąkart Kauno IV forte buvo sušaudyti 203 žydai. Antroji, vadinamoji inteligentų akcija įvyko rugpjūčio 9 d. 534 žydai buvo nuvežti į IV fortą ir sušaudyti. Rugsėjo 26 d. trečiosios akcijos metu buvo sudeginta mažojo geto ligoninė. Į IV fortą nuvežti ir sušaudyti ligoniai ir 107 K auno k o m en d an to įtariami sergantys užkrečiamomis ligomis asmenys. 1941 m. liep o s 10 d . įsak y ­ m a s N r. 15, LCVA, Žuvo 1608 vyrai, moterys ir vaikai. Ketvirtoji akcija f. R-1444, a p . 1, b. 8, 1. 40. įvykdyta tariamo pasikėsinimo į vokiečių sargybinį 108 „Kovvno", Enzyklopedie pretekstu. Spalio 4 d. Kauno IX forte buvo sušaudy­ des H olocau st, Bd. 2, M ün­ ta 1845 žydų vyrai, moterys ir vaikai. Didžiausia ge­ c h e n -Z ü ric h , 1995, S. 804. to gyventojų naikinimo akcija įvykdyta 1941 m. spa­ 109 K auno g e to ž y d ų p o li­ lio 29 d. Žudynių išvakarėse geto aikštėje dešimtyje cijos istorija, LYA, f. K -l, kolonų buvo išrikiuoti visi geto gyventojai: pirmoje ap. be n r., b. 345, 1. 11-13.

NACIQ OKUPACIJA

-2 0 7

kolonoje stovėjo Seniūnų taryba su šeimomis, antroje-geto policininkai su šei­ momis, trečioje - geto administracijos tarnautojai su šeimomis, kitose kolonose darbininkai su šeimomis. Visi išrinktieji turėjo praeiti esesininkų atranką. Vieni buvo siunčiami į dešinę (mirti), kiti - į kairę (paliekami gyventi). Pasmerktieji buvo išvesti į mažojo geto teritoriją, o kitą dieną nuvežti į IX fortą ir sušaudyti karo belaisvių iškastuose grioviuose. Pirmiausia į griovius buvo metami vaikai,

Kauno geli* likrinamos grįžtančios i.š darbo brigados. 1942 m. Geto valgykloje. 1942 m.

paskui varomos sušaudyti nurengtos moterys, galiausiai vyrai. Spalio 29 d. („Di­ džiosios") akcijos metu IX forte buvo sušaudyta 9200 žydų (tarp jų 4273 vaikai). Lietuva tapo ir Vakarų Europos žydų naikinimo vieta - 1941 m. lapkričio 25 ir 29 d. IX forte buvo sušaudyta 4934 Vokietijos (Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino, Breslau) ir Austrijos (Vienos) žydai. Vilniuje getas pradėtas organizuoti miesto komisaro H. Hingsto iniciatyva pir­ momis 1941 m. rugsėjo dienomis. Praktiniai organizaciniai darbai buvo pavesti

m

Ū K T I VA 1340-1981

H. Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui. šis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi parinko getui vietą sena­ miestyje. Rugsėjo 6 d. Vilniaus žydus policija perkėlė į getą. Perkeliamiems žy­ dams buvo leista pasiimti šiek tiek maisto produktų ir tiek būtinų reikmenų, kiek jie galėjo panešti. Žydų butuose likęs turtas perėjo miesto komisaro H. Hingsto žinion, o vėliau buvo atiduotas vokiečių civiliams ir kariniams valdininkams bei

Vilniaus gėlo planas

iš Vokietijos atvykusioms kolonistams. Geto vidaus gyvenimą tvarkė Jakovo Genso (sušaudytas 1943 m. rugsėjo 14 d.) vadovaujama Žydų taryba ir Saleko Deslerio vadovaujama geto žydų policija. Dar iki geto įsteigimo Paneriuose vokiečių saugumo policijos ir SD ypatinga­ sis būrys nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų. Pirmajame gete buvo ap­ gyvendinta apie 30 tūkst., antrajame - apie 9-11 tūkst. žydų. Tačiau ir suvarius žydus į getą, masinės naikinimo akcijos buvo tęsiamos iki pat 1941 m. pabaigos. Antrajame gete naikinimo akcijos vyko spalio 15, 21 ir 28-30 d. K. Jagerio rapor­ te pažymėta, kad Paneriuose spalio 16 d. buvo nužudyta 1146, spalio 21 d. - 2367,

NACIU OKUPACIJA

209

spalio 25 d. - 2578, spalio 27 d. - 1203, spalio 30 d. - 1533 žydai. Po šių „akcijų" antrasis getas buvo likviduotas. Spalio pabaigoje geto specialistams buvo išduodami pažymėjimai (vadinamieji „geltonieji šainai"), kurių savininkams laikinai buvo užtikrinama gyvybė. Paskuti­ nės didelės žudynės 1941 m. Vilniuje įvyko lapkričio 6 d. (nužudyta 1341 žydas), 19 d. (171) ir 25 d. (63). Po masinių žudynių padėtis gete reliatyviai stabilizavosi. Gete buvo palikta apie 22 tūkst. žydų. Masinės žudynės buvo nutrauktos, žydai buvo šaudomi už tariamus prasižengimus pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Iki nacių-sovietų karo pradžios Vilniuje gyveno apie 57 tūkst. žydų. Iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta apie 33-34 tūkst. žydų110. Žydų getai buvo įsteigti ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, tačiau dauguma jų likviduoti 1941 m. vasarą ir rudenį. Po 1941 m. Lietuvoje liko tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getai. Pagal istoriko Icchako Arado skai­ čiavimus, nuo nacių-sovietų karo pradžios iki 1941 m. gruodžio mėnesio buvo nužudyta apie 164-167 tūkst. Lietuvos žydų (apie 80 proc. visų Lietuvoje liku­ sių žydų). Šio laikotarpio pabaigoje Lietuvoje liko tik apie 43 tūkst. žydų: Vil­ niaus gete apie 20 tūkst., Kauno gete apie 17 500, Šiaulių gete apie 5500 ir Šven­ čionių gete apie 500m.

_______ Lietuvos žydą

naikinim as provincijoje \ \

Žydų persekiojimas ir naikinimas Lietuvos provincijoje vyko dviem etapais. Pir­ majame etape, 1941 m. birželio pabaigoje-liepos viduryje, vyravo politiniai per­ sekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai buvo suimami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir tikri ar tariami jos šalininkai. Dėl tų pačių priežasčių buvo terorizuojami ir nežydų tautybės as­ menys (lietuviai, rusai, lenkai ir kt.). Šiuo laikotarpiu persekiojami buvo daugiau­ sia žydų vyrai. Moterys ir vaikai rečiau tapdavo aukomis. Į šį procesą nuo pat nacių okupacijos pradžios įsitraukė lietuvių administracija, lietuvių policija ir vadinamieji „partizanų" (baltaraiščių) būriai. Nors ne visada, bet daugiausia na­ cių valdžios įstaigų vadovaujamas žydų persekiojimo ir žudymo procesas suta­ po su politinio teroro pradžia. 1941 m. liepos pabaiga-lapkričio mėnuo buvo rasinio genocido laikotarpis (išskyrus pasienio rajonus, kur rasiniais principais pagrįstas Lietuvos piliečių žydų naikinimas prasidėjo nuo pirmųjų nacių okupacijos dienų). Žydai šiuo lai­ kotarpiu buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie buvo žydai. Minimu laikotarpiu išžudyti beveik visi Lietuvos provincijos žydai. In­ tensyviausiai žudynės vyko nuo 1941 m. rugpjūčio iki rugsėjo vidurio. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izo-

21 0

U KTU VA 1Я4І-19ЯІ

liavimo stovyklos. Taip buvo rengiamasi masinėms žudynėms. 1941 m. liepos 12 d. Alytaus apskrities viršininkas Stepas Maliauskas ir Alytaus apsaugos vir­ šininkas mjr. Juozas Ivašauskas išleido įsakymą, smulkiai reglamentuojantį žy­ dų padėtį. Visiems Alytaus apskrities žydams įsakyta nešioti Dovydo žvaigždes, leista pirkti maistą parduotuvėse ir turguose tik nuo 11 valandos, uždrausta su­ pirkinėti maisto produktus iš ūkininkų ir pakelėse, samdyti darbams nežydus,

lankytis miesto parkuose, pasišalinti iš gyvenamosios vietos be apskrities virši­ ninko leidimo, priimti į savo namus iš kitur atvykusius asmenis, kalbėti telefo­ nu žydų kalba ir t. t. Žydai privalėjo eiti į viešuosius darbus, vietos savivaldy­ bei ir policijai atiduoti radijo imtuvus, dviračius ir motociklus. Kartu miestuose ir miesteliuose vyko žydų turto nusavinimo proce­ 110 sas. Joniškio LAF'o štabas pritarė nuomonei, kad W iln a", Enzyklopedie des H olocau st, Bd. 3, „žydų ūkius reikia pavesti buvusiems savininkams S. 1601. ar patikimiems asmenims su gyvu ar negyvu in­ 1.1 Prof. I. A ra d o p ra n e ­ ventoriumi"112, o žmones, kurie globoja žydus ar jų šim as „Shoah: L ietu v o s žy­ turtą, „bausti pinigine bauda". „Getoizacijos proce­ d ų su n a ik in im a s" , p. 13. sas" provincijoje prasidėjo maždaug 1941 m. liepos 1.2 1941 m. B irželio su k ili­ pabaigoje ir truko iki rugpjūčio vidurio. Policijos m as: D okum entų rinkinys, departamento direktoriaus V. Reivyčio 1941 m. rugV., 2000, p . 258-259.

NACIQ OKUPACIJA

“ 211

pjūčio 16 d. slaptame rašte113 nurodyta žydus sulaikyti ir sutelkti specialiai tam numatytose vietose. Vykdant nacių ir lietuvių administracijos pareigūnų įsaky­ mus bei nurodymus, visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Dar iki galutinio getų ir stovyklų likvidavimo daugelyje vietovių buvo sušaudyti visi likusieji žydai: moterys, vaikai ir seneliai. Žudynės papras­ tai buvo vykdomos keli kilometrai už getų ir stovyklų esančiuose miškuose ar laukuose. Svarbiausi provincijos žydų žudynių vykdytojai buvo J. Hamanno vadovaujamas „skrajojantis" būrys (jo pagrindų sudarė TDA bataliono 3-ioji kuopa), vietinės savisaugos kuopos (Zarasų, Kupiškio, Jonavos ir kt.), vietiniai „partizanų" (baltaraiščių) būriai ir policijos nuovadų policininkai. Masiniams šaudymams dažnai vadovaudavo vokiečių gestapininkai, tačiau buvo daug miestelių, kuriuose žydai buvo sunaikinti vokiečių pareigūnams tiesiogiai neda­ lyvaujant. Ypač daug žudynių įvykdė Vilniuje veikęs ypatingasis būrys (dau­ giausia sudarytas iš lietuvių). SD ir gestapo pareigūnų vadovaujamas ypatin­ gasis būrys nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 25 d. ne tik Paneriuose sušaudė 18 898 žmones, bet ir vykdė žudynes kitose Rytų Lietuvos vietovėse: Nemenčinėje (403 žm.), Naujojoje Vilnioje (1159 žm.), Varėnoje (1767 žm.), Jašiū­ nuose (575 žm.), Eišiškėse (3446 žm.), Trakuose (1146 žm.), Semeliškėse (962 žm.), Švenčionyse (3726 žm.) ir t. t. Įvairiose Rytų Lietuvos vietovėse nu­ žudė 13 501 žmogų (daugiausia žydus). Provincijos žydų masinės žudynės vėliausiai įvykdytos Lazdijuose (1941 m. lapkričio 3 d.) ir Vilkaviškyje (1941 m. lapkričio 15 d.). Iki 1941 m. lapkričio vi­ durio faktiškai buvo išžudyti visi provincijos žydai. Išsigelbėjo arba vietos gy­ ventojų buvo išgelbėti tik nedaugelis žydų (ne daugiau kaip 3-5 proc.).

Holokausto Lietuvoje specifiniai bruožai \\ Žydų genocidui Lietuvoje būdingi tam tikri savitumai. Antai kitose nacių Vokie­ tijos okupuotose šalyse, ypač Vakarų Europoje, žydų persekiojimas vyko laips­ niškai, keliais etapais. Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo jau pirmomis karo ir nacių okupacijos dienomis. Galima sakyti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis, ku­ rioje naciai iš karto ėmė vykdyti fizinio žydų naikinimo politiką. Užimtuose Va­ karų ir Vidurio Europos kraštuose iš pradžių buvo apribojamos žydų pilietinės teisės, vėliau jie būdavo perkeliami į getus ir tik paskui prasidėdavo fizinis jų naikinimas. Kiekvienas etapas trukdavo 1-2 metus. Visiškas žydų sunaikinimas buvo ilgesnio proceso galutinis etapas (Vokietijoje truko 10 metų, okupuotoje Len­ kijoje - 3 metus ir pan.). Lietuvoje aiškios ribos tarp minėtų etapų nėra. Praktiš­ kai vienu metu būdavo vykdoma ir žydų teisinė diskriminacija, ir getų steigi­ mas, ir fizinis naikinimas. Vakarų Europos žydai dažniausiai buvo žudomi ne

«12

Ū K T I ! VA 1 9 4 0 - 1 3 8 0

savo tėvynėje, bet Vokietijos ir okupuotos Lenkijos teritorijoje esančiose koncen­ tracijos stovyklose, o dauguma Lietuvos žydų buvo sušaudyti netoli savo gimtų­ jų vietų. J Lietuvą taip pat buvo vežami žudyti Austrijos, Vokietijos, Čekoslova­ kijos ir Prancūzijos žydai114. Kodėl Lietuvoje taip greitai ir intensyviai pradėtos masinės žydų žudynės? Žydų genocidas (holokaustas) buvo siejamas su Trečiojo reicho vadovybės pla­ nais kolonizuoti ir suvokietinti Baltijos kraštus. Pagal nacių rasinę politiką visi žydai, kaip didžiausi arijų rasės priešai, turėjo būti totaliai išnaikinti. Kadangi Lietuva ribojosi su Vokietija, o po karo turėjo tapti vokiečių kolonizuojama erd­ ve, Lietuvos žydai privalėjo būti nedelsiant išžudyti, t. y. strategiškai svarbi teri­ torija privalėjo būti išvalyta nuo nepageidaujamų elementų ir parengta koloni­ zacijai. Be to, nacių supratimu, žydai buvo svarbiausias užnugario neramumų ir nepasitenkinimo okupacine valdžia šaltinis, todėl fronto saugumo sumetimais naciai siekė kuo greičiau išnaikinti Lietuvos žydus. Kitas specifinis holokausto Lietuvoje bruožas yra tas, kad į holokausto vykdy­ mą naciams pavyko įtraukti reliatyviai daug lietuvių administracijos įstaigų ir vie­ tos gyventojų. Šį faktą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad, kitaip negu Vakarų ir Vidurio Europos šalys, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų ir tik paskui - nacių okupaciją. Dėl sovietų okupacijos metu patirtų skriaudų didelė lietuvių visuome­ nės dalis tapo bolševizmo priešais ir Vokietijos šalininkais. Su nacių-sovietų karu buvo siejamos bolševikų okupacijos pašalinimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo vil­ tys. Nacių ir antisovietinio lietuvių pogrindžio antisemitinė propaganda dar labiau išpopuliarino antižydiškas nuotaikas ir stereotipus („bolševizmas - žydų valdžia" ir pan.). Dėl to A. Hitlerio politika Lietuvoje (taip pat ir žydų atžvilgiu) sulaukė didesnio pritarimo negu Vakarų Europos šalyse. Žydai dar kartą savo is­ torijoje tapo patogiu keršto ir puolimo objektu, savotišku atpirkimo ožiu už lietuvių tautos patirtas nelaimes. Tai labai padidino žydų katastrofos mastus ir palengvino naciams įgyvendinti genocido politiką Lietuvoje. Nužudytų Lietuvos žydų procen­ tas (apie 95 proc.) buvo bene didžiausias iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Nors „žydų klausimo galutinis sprendimas" buvo nacių suorganizuotas ir inicijuotas, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavi­ mo jis nebūtų taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendin­ 1,3 LCVA, f. R-683, a p. 2, tas. Kadangi pagrindinės vokiečių karinės ir polici­ b. 2, 1. 1. nės pajėgos buvo išsiųstos į frontą ir artimiausias 114 Д . П о р а т, „К атастр о ­ užfrontės sritis, vokiečiams neužteko savo pajėgų ф а в Л и тв е - с п е ц и ф и ­ kontroliuoti didžiules teritorijas ir nuosekliai įgyven­ чес ки е а сп екты ", Вест ник dinti savo okupacinę politiką. Pavyzdžiui, 1944 m. М ос ковс кого ynu вереи т е та, pradžioje vokiečių civilinėje administracijoje (Gene­ М осква, 1993, № 2, raliniame komisariate ir apygardų komisariatuose) c. 22-23.

NACIO OKUPACIJA

213

dirbo apie 660 vokiečių pareigūnų, tuo tarpu visų lygių lietuvių administracijoje (vadybos, apskričių administracija, policija) - apie 20 tūkst. lietuvių pareigūnų. Taigi vokiečiai tesudarė 3,3 proc. okupacinės administracijos personalo115. Nacių politikos (taip pat ir žydų atžvilgiu) vykdymas buvo neįmanomas be lietuvių ad­ ministracijos paramos. Dalis lietuvių administracijos buvo suinteresuota žydų, kaip įsivaizduojamo lietuvių priešo, identifikavimu ir atskyrimu nuo visuomenės

Kauno geto policija ir pogrindžio vadas Mosč Levinas (kairėje)

ir dėl to ne tik nesipriešino nacių vykdomai atitinkamai politikai, bet iš esmės ją parėmė. Pasibaigus pirmajam žydų fizinio naikinimo etapui, buvo likviduojamas jų kultūrinis palikimas. 1942 m. sausio 27 d. Švietimo vadyba įsakė iš bibliotekų kuo skubiausiai pašalinti visas žydų autorių knygas, visus leidinius, išleistus 1940-1941 m., taip pat Ericho Marijos Remarko, Theodore'o Dreiserio ir kitų ne­ palankiai vertinamų autorių knygas116. Žydų spaudiniai, kaip ir sovietinė pro­ pagandinė literatūra, turėjo būti perduoti vadinamajam A. Rosenbergo štabui, ku­ riam patikėta „kova su pašalinėmis svetimomis įtakomis". Nacių okupacijos lai­ kotarpiu bibliotekos prarado pusę milijono leidinių, buvo uždarytos ir sunaikin­ tos unikalios žydų bibliotekos (Strašuno, Žydų mokslo instituto ir kt.).

Žydų gėlai 1941 m. gruodžio1943 m. kovo mėnesiais Šį laikotarpį sąlyginai galima pavadinti stabilizacijos laikotarpiu. Masinės žydų žudynės tada nebuvo vykdomos. Naciai stengėsi maksimaliai išnaudoti žydų darbo jėgą vokiečių karo ekonomikos naudai. Beveik visi darbingo amžiaus vy­

214

Ū K T I : VA 1 8 4 0 —1980

rai ir moterys dirbo įvairius darbus geto dirbtuvėse, įvairiuose fabrikuose, įmo­ nėse ir specialiose žydų darbo stovyklose. Vokiečių saugumo policijos ir SD va­ do Lietuvoje 1943 m. vasario mėnesio ataskaitoje rašoma, kad kasdien apie 9,6 tūkst. Kauno geto žydų dirbo 140 darboviečių. Geto dirbtuvėse dirbo 1400 vyrų ir moterų. Dauguma žydų darbininkų dirbo vermachtui reikalingus dar­ bus ir vykdė karinius užsakymus. Dėl sunkaus darbo, maisto trūkumo, prastos

Kauno geto Seniūnų taryba. 1943 m.

medicininės priežiūros kas savaitę Kauno gete mir­ davo apie 50 žmonių117. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1943 m. rugsėjo mėnesio ataskaitoje rašoma, kad, Kauno getų perėmus SS, darbo komandų skaičius bu­ vo sumažintas nuo 93 iki 44. Numatyta įrengti aštuonias koncentracijos stovyklas: 2500 žydų - Aleksoto kareivinėse, 1200 - Ežerėliuose, 1200 - Šančių artile­ rijos kareivinėse, 600 - kariuomenės autoparke Petra­ šiūnuose, 500 - Palemone, 500 - Kauno gumos fabri­ ke, 400 - Marijampolėje, 400 - Kaišiadoryse ir 2000 Kauno gete118. Getų vadovai laikėsi nuomonės, jog tol, kol getai naciams bus ekonomiškai naudingi, jie getų nelik­ viduos. Todėl getų administracija stengėsi įdarbinti kuo daugiau žydų darbininkų ir didinti jų darbo našumą. Antai 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. Vil­ niaus geto žydų (du trečdaliai visų geto gyventojų) dirbo įvairiose įmonėse ir žydų darbo stovyklose”9. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvo­ je 1943 m. balandžio mėnesį informavo RSHA, kad tuo metu Lietuvos generalinėje srityje buvo likę

NACIU OKUPACIJA

1.5 C h. D ieck m an n o p ra ­ n e šim a s „Ü b erle g u n g e n z u r d e u ts c h -lita u isc h e n K oope­ ra tio n 1941-1944", p e r­ sk a ity ta s H iu te n fe ld e 2001 m. ru g sėjo 29-30 d. v y kusioje konferencijoje „D as Ja h r 1941: Die Fragen a n d ie lita u isc h e G eschich­ te ", p . 10. 1.6 V. B. P šib ilsk is, Iš L ie­ tuvos XX a. ku ltū ros istori­ jo s , V., 1997, p . 131.

1.7 M asin ės žu dyn ės L ietu ­ v oje, d . 1, p . 243.

1.8 V okiečių sa u g u m o po ­ licijos ir SD v a d o L ietuvoje 1943 m. rugsėjo m ėn. p ra ­ n e šim a s RSHA B erlyne, LCVA, f. R-1399, a p . 1, b. 62, L 60-61. 1.9 „W ilna", Enzyklopedie des H olocau st, Bd. 3, S. 1601.

215

44 584 žydai, Vilniaus gete - 23 950, Kauno gete - 15 875 ir Šiaulių gete 4759 žydai. Apie 30 tūkst. žydų dirbo Vokietijos kariuomenei reikalingus darbus120.

Žydų pasi/memu imtis Ne visi Lietuvos žydai nuolankiai leidosi žudomi, kai kurie kiek įmanydami mė­ gino priešintis nacių „galutiniam sprendimui". Žydų rašytojas ir poetas Aba Kovneris Vilniaus gete 1941 m. gruodžio 31 d. paskelbė manifestų, kuriame rašė, jog „Hitleris planuoja išnaikinti visus Europos žydus, o Lietuvos žydus pasirinko kaip pirmąsias aukas. Mes nesileisime būti vedami skerdimui kaip avys! |...J Su­ kilkite! Kovokite iki paskutinio atodūsio!"121 Masinės žydų žudynės pirmą kartą buvo viešai pasmerktos ir nuspręsta, jog vienintelis būdas į jas reaguoti - suki­ limas. 1942 m. sausio 21 d. Vilniaus gete įsikūrė Jungtinė partizanų organizaci­ ja ( F a r e i n i k t e p a r t i s a n e r o r g a n i z a t s i e , F P O ) . Ją sudarė komunistinių ir sionistinių organizacijų nariai. Jos įkūrimo idėją iškėlė sionistinės „Beitar" („Tėvynės sar­ gas") organizacijos vadovas Josifas Glazmanas. JPO subūrė įvairių pažiūrų žy­ dus (pradedant komunistais ir baigiant sionistais). 1943 m. rugsėjo 23 d. likvi­ duojant getą apie 150 JPO narių sugebėjo kanalizacijos trasomis pabėgti iš ap­ supto geto ir pasiekti Rūdninkų girią. Kauno gete veikę slapti būreliai susijungė į bendrą pasipriešinimo organiza­ ciją - Antifašistinę kovos organizaciją (AKO). Ši organizacija turėjo savo radijo imtuvą, užrašinėjo išgirstas naujienas ir leido informacinį biuletenį, vykdė di­ versijas ir sabotažą. 1943 m. AKO pradėjo siųsti savo žmones į sovietinių partizanų būrius. Iš vi­ so į sovietinių partizanų bazes buvo išsiųsta maždaug 250 Kauno geto kovoto­ jų. Šimtų žydų įstojimas į sovietinių partizanų būrius reiškė galimybę išvengti mirties ir atkeršyti už žydų tautos naikinimą. Nutraukus nuolatines masines getų gyventojų žydų žudynes, 1942 m. suinten­ syvėjo kultūrinė jų veikla, kurią galima vadinti ir kultūrine rezistencija. Kultūri­ nės, religinės ir socialinės veiklos plėtojimas masinių 120 V okiečių sa u g u m o po ­ žudynių akivaizdoje padėjo žydams palaikyti dvasi­ licijos ir SD v a d o 1943 m. nį lygį ir sutelkti bendruomenę. Getuose buvo įsteigti b a la n d ž io m ėn. p ran ešim a s RSHA B erlyne, LCVA, specialūs komitetai, kurie rūpinosi kultūriniais rei­ f. R-1399, a p . 1, b. 26, kalais. Kauno gete tokiam komitetui vadovavo dak­ I. 55-56. taras Nachmanas Šapira. Vilniaus geto bibliotekai 121 M. B ercnbaum , Witness vadovavo aktyvus visuomenės veikėjas Hermanas to the H olocaust, N ew York, 1997, p . 154. Krukas. Pradėjo veikti bibliotekos, mokyklos, vaikų

210

L I E T I VA 1840-1880

darželiai. Vilniaus geto teritorijoje įsikūrė ješiva - žydų dvasinė seminarija. Bu­ vo skaitomos literatūros, kultūros, filosofijos paskaitos. Vilniuje buvo apie dvide­ šimt tokių visuomeninio gyvenimo centrų. Tarp jų išsiskyrė Vilniaus geto teatras, kuriame buvo statomos klasikinės viso pasaulio ir žydų autorių pjesės, rengiami koncertai. Šis teatras veikė tol, kol žuvo arba buvo išgabenti į koncentracijos sto­ vyklas visi aktoriai.

Kauno gėlo .slėptuvė. 11)42 m. Kauno gėlo slapia biblioteka. I942 m.

Vilniaus ir Kauno getuose kultūrinis pasipriešinimas buvo gana aktyvus. Me­ no parodos, literatūros konkursai, koncertai, viešos diskusijos bei daugelis kitų visuomeninės veiklos formų padėjo palaikyti žmonių dvasią ir nepalūžti. Bet žydų kultūra Lietuvoje tuo metu jau buvo iš esmės sunaikinta.

NACIU OKUPACIJA

217

Getų naikinimas. 1943 m. balandis-1944 m. liepa Sąlyginai stabilus getų egzistavimo laikotarpis baigėsi 1943 m. pavasarį. Tų me­ tų vasario mėnesį nacių administracija nutarė pradėti naikinti getus. Pirmiausia tai padaryta prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos ap-

Nugriiiulns Kauno getas.

1944 m. Aptveria /udyniii viela Paneriuos«?

skrityse. šiuo laikotarpiu rytinėje Vilniaus apygardos dalyje labai sustiprėjo so­ vietinių partizanų judėjimas. Dalis iš getų pabėgusių žydų įstodavo į sovietinių partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją pradėti Vilniaus apygar­ dos getų ir darbo stovyklų naikinimą. Pirmiausia 1943 m. kovo mėnesį buvo pa­ naikinti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių buvo perkelti į Vilniaus getą, o kitiems pasakyta, kad jie bus pervežti į Kauno getą. Balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo

-218

L I E T U V A 1940—1190

Paneriuose. Čia žydai buvo išlaipinti ir sušaudyti Panerių miškelyje. Šaudant žydus dalyvavo ir 1-ojo lietuvių policijos bataliono kareiviai. Iš viso nužudyta apie 5 tūkst. žydų. Tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir sugrįžti į Vilniaus getą122. 1943 m. liepos pradžioje buvo sunaikintos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Apie 500-600 šiose stovyklose dirbusių žy­ dų sušaudė vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai. Apie 600-700 Balto­ sios Vokės ir Riešės darbo stovyklų žydų buvo perkelti į Vilniaus getą arba išsi­ slapstė123. 1943 m. birželio 21 d. H. Himmleris įsakė sunaikinti visus Ostlando teritori­ joje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkeliami į SS valdomas koncen­ tracijos stovyklas. Kauno ir Šiaulių getai buvo paversti koncentracijos stovyklo­ mis, o Vilniaus getas sunaikintas124. Vilniaus getas buvo sunaikintas 1943 m. rugsėjo 122 M asin ės žudynės L ietu ­ 23-24 d. Vokiečių saugumo policijos ir SD dokumen­ voje, d . 1, p . 172; J. O želiotai rodo, kad iki Vilniaus geto sunaikinimo Vilniaus K ozlovskio 1944 m. g ru o ­ srityje buvo kalinama 24 108 žydai. Visi geto gyven­ d ž io 16 d . ta rd y m o p ro to ­ kolas, LYA, f. K -l, ap. 58, tojai buvo suskirstyti į dvi grupes: darbingi vyrai ir b. 279 6 8 /3 , 1. 12-48. moterys (apie 11 tūkst.) buvo išsiųsti į Estijos (Klo12 3 I. G u z e n b e rg , „V il­ gos ir Vaivaros) bei Latvijos (Kaizervaldo) koncentra­ n ia u s g e to d a rb o sto v y k lo s cijos stovyklas, o seneliai, moterys ir vaikai (apie ir 1942 m . g y v en to jų s u ra ­ 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į Osvencimo koncentra­ šy m a s", V ilniaus g eta s: k a li­ cijos stovyklą. Sunaikinus Vilniaus getą, dar 2382 žy­ nių surašai, t. 2, V., 1998, dai buvo palikti dirbti Vilniaus „Kailio" fabrike ir p . 14-15. kariuomenės automobilių remonto dirbtuvėse Suba­ 124 I. A ra d , X olokost: Ka­ tastrofa evropejskogo evrejstva čiaus gatvėje125. Kaimuose liko dar 1720 žydų126. Iš (1 9 3 3 -1 9 4 5 ), E rusalim , daugiau kaip 50 tūkst. Vilniaus žydų nacių okupa­ 1990, s. 8 8 . cijos pabaigos sulaukė vos 2-3 tūkst. Apie trečdalį 125 Mits/nes žudynės Lietu­ išlikusių žydų buvo pabėgę iš geto, dauguma jų pri­ voje, d . 1, p. 172. sijungė prie sovietinių partizanų127. 126 V okiečių sa u g u m o Žudynių akcijos Kauno gete vėl prasidėjo 1944 m. policijos ir SD V ilniaus kovo 26 d. Tą dieną įvyko nepaprastai žiauri vaikų sk y ria u s 1943 m. lap k ričio atėmimo akcija, kuriai vadovavo oberfiureris VV. Fuch11 d . p ra n e šim a s, LCVA, sas ir oberšarfiureris Bruno Kitelis. J getą įsiveržę f. R-1399, a p . 1 , b . 33, I. 4. 12 7 „VVilna", Enzyklopedie esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiojo po d ės H olocau st, Bd. 3, namus, atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į S. 1603. sunkvežimius. Pasipriešinusias motinas mušė šau­ 128 LSSR KGB 1944 m. tuvų buožėmis ir užsiundė šunimis. Per dvi dienas ru g p jū č io 8 d . p ažy m a gete buvo surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių. a p ie n a c istin ių o k u p a n tų Taip pat buvo suimta 130 geto policininkų. Kitą die­ K aune įv y k d y ta s ž y d ų ną (1944 m. kovo 27 d.) suimtieji (tarp jų ir 34 žydų ž u d y n e s, LYA, f. K -l, policininkai) buvo sušaudyti IX forte128. ap. 10, b. 16, 1. 94.

NACIU OKUPACIJA

“219

Frontui artėjant prie Kauno, naciai nutarė galutinai sunaikinti žydų koncen­ tracijos stovyklas. Kauno geto naikinimas prasidėjo 1944 m. liepos 8 d., kai baržomis buvo išplukdyta apie 1200 žmonių, liepos 10 d. traukiniu išvežta dar 900. Liepos 12 d. gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Išbėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir geto dirbtuvės. Šim­ tai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš Kauno geto buvo išvežta apie

Šiaulių /.vilų žiidyni's

6-7 tūkst. žmonių, jį naikinant nužudyta apie 1 tūkst. ir išsigelbėjo apie 300400 žydų129. Kauno geto vyrai buvo išvežti į Dachau koncentracijos stovyklų, moterys - j Štuthofą. J Dachau atvežti Kauno žydai statė požeminę aviacijos gamyklą ir dir­ bo kitus darbus. Nuo išsekimo kasdien mirdavo keli kaliniai. Ypač didelis mir­ tingumas buvo 1944 m. spalio ir lapkričio mėnesiais130. Dachau stovykloje mirė ir buvęs Kauno geto seniūnų tarybos pirmininkas E. Elkesas. Baigiantis karui, Dachau koncentracijos stovyklos kalinius išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš­ vadavimo sulaukė apie 1 tūkst. Dachau kalėjusių Lietuvos žydų.

“2 20

U KT1'VA 194 0-1890

Kauno geto moterys ir vaikai iš pradžių buvo atvežti į Štuthofą. 1944 m. liepos 19 d. šioje koncentracijos stovykloje uždaryta 1208 moterys ir vaikai131. Liepos 26 d. iš Štuthofo į Osvencimo koncentracijos stovyklą atvežti 1893 Kauno ir Šiau­ lių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai)132. Labai mažai kam čia pavyko išgyventi ir sulaukti išvadavimo. Yra žinių, jog iš 30 tūkst. Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 8 proc. žydų (apie 2400 žmonių)133. Šiaulių getas iki 1943 m. spalio mėnesio buvo Šiaulių apygardos komisaro H. Gevvecke's žinioje, o nuo spalio 1 d. getą ėmė kontroliuoti SS. Getas tapo kon­ centracijos stovykla. Jos viršininku buvo paskirtas SS hauptšarfiureris Herma­ nas Schleefas. Po 1941 m. vasaros ir rudens žudynių Šiaulių getas gyveno relia­ tyviai ramų laikotarpį. Tik 1943 m. lapkričio 5 d. gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Akcijai vadovavo SS šturmhauptfiureris Albertas Forsteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sušaudė ir išvežė į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) 570 vai­ kų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo Žydų tarybos nariai B. Kartūnas ir A. Kacas,:M. 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto naikinimas. Apie 2 tūkst. Šiaulių žydų keturiais etapais buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vy­ rai buvo perkelti į Dachau, o moterys ir vaikai - į Osvencimą. Dachau koncen­ tracijos stovykloje išlikusius gyvus Šiaulių žydus 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvi­ no amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik 350-500 Šiaulių žydų135. Vokiečių saugumo policijos ir SD struktūros mė­ 129 Ib id ., b. 102, 1. 217. gino likviduoti žudynių pėdsakus. 1943 m. pabaigo­ >30 M asin ės žudynės je specialūs lavonų deginimo būriai (sudaryti iš pa­ L ietu voje, d . 1, p . 247-248. 131. 1 9 4 4 m |je p OS 20 d. smerktųjų mirčiai) pradėjo darbą Kauno IX forte ir k alin ių są ra ša s, Archivvum Paneriuose. Dokumentuose jie buvo įslaptinti kaip M u zeu m S tu tth o f, Sygn. įmonės 1005 A ir 1005 B. Aukų palaikai IX forte bu­ I-II B-10, s. 169-189. vo deginami iki pat nacių okupacijos pabaigos. La­ 132 Ib id ., Sygn. I-II C-3, vonus sudeginus, žemė buvo suarta ir apsodinta s. 43-67. 13 3 „Kovvno", Enzyklopedie bulvėmis. 1943 m. gruodžio 25 d. naktį iš IX forto pa­ dės H olocau sl, Bd. 2, S. 806. bėgo 64 lavonų degintojai (27 pavyko išsigelbėti). 134 G . P a riz e rio 1945 m. 1944 m. balandžio 15 d. 13 pabėgo iš Panerių. Jie b a la n d ž io 17 d . ta rd y m o po karo papasakojo apie nacių įvykdytus nusikalti­ p ro to k o la s, LYA, f. K -l, a p . 46, b . 1228, 1. 1-2. mus. Pabėgusiųjų liudijimu, nuo 1943 m. gruodžio 135 L ietu vos rytas, 1994, iki 1944 m. balandžio 15 d. devyniolikoje didelių liep o s 26, N r. 144; E. G enlaužų (iki 4,5 m) Paneriuose buvo sudeginta nuo s o 1948 m. sa u sio 21 d. 56 tūkst. iki 68 tūkst. aukų palaikų. ta rd y m o p ro to k o la s, LYA, Sunku atsakyti į klausimą, kiek iš viso Lietuvos f. K -l, a p . 58, b. 428 0 9 /3 , 1. 12-13. žydų buvo nužudyta nacių okupacijos metais. Ar­

NACIU OKUPACIJA

“ 2-21

chyvuose neišliko nei išsamių statistinių duom enų, nei vardinių nužudytųjų sąrašų. Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje gyveno 208 tūkst. (6,86 proc. Lietuvos gyventojų) žydų136. Karo pradžioje į Rusiją pasi­ traukė apie 8,5 tūkst. žydų. Vokiečių okupacijos metais iš Kauno ir Vilniaus ge­ tų pabėgo 1,5-2 tūkst., apie 2-3 tūkst. žydų sulaukė karo pabaigos Vokietijos kon­ centracijos stovyklose, keli tūkstančiai išsigelbėjo slapstomi lietuvių, lenkų, rusų. Iš viso nacių okupacijos metu nužudyta apie 195-196 tūkst. Lietuvos žydų (dau­ giau kaip 80 proc. nužudyta Lietuvos teritorijoje, likusieji išvežti ir nužudyti kon­ centracijos stovyklose Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje). Lietuvos žydų holokaustas buvo pati baisiausia tragedija per visą Lietuvos istoriją. Žydų bendruomenė su savo įspūdingais kultūros laimėjimais per trejus nacių okupa­ cijos metus Lietuvoje buvo visiškai sunaikinta.

Žydų gelbėjimas \Į Nors didžioji visuomenės dalis 1941 m. gana pasyviai žiūrėjo į žydų naikinimą ir į jų naikinimą įsitraukusius lietuvius, buvo šimtai žmonių, kurie nuo pat oku­ pacijos pradžios gelbėjo pasmerktus mirčiai žydus. Gelbėjimą lėmė įvairios prie­ žastys, įvairiausių lietuvių visuomenės sluoksnių atstovai neliko vien stebėto­ jais. Kipro Petrausko šeimoje išliko Šiuži Pomerancaitė, Šiaulių burmistras Jac­ kus Sondeckis išgelbėjo dabar žinomą teatrologą Marką Petuchauską su motina, Olga Kuzmina-Dauguvietienė Kaune slėpė ir globojo Ilją Tauberą, Solomoną Nabrickį ir 1.1. Tarp gelbėtojų buvo gydytojos Elenos Kutorgienės šeima, poeto Kazio Binkio šeima, vaikų gydytojas Petras Baublys, Kauno profesorius Pranas Mažy­ lis, sušaudyto gen. Kazimiero Ladigos žmona Stefanija Paliulytė-Ladigienė ir kt. Gelbėjo žydus ir Lietuvos kaimo gyventojai. Ypač daug žydų vaikų išliko pa­ prastų ūkininkų šeimose. Dešimtys kunigų teikė pagalbą tiems, kurie slėpė žy­ dus, ir patys gelbėjo pasmerktuosius. Kun. Bronius Paukštys parūpindavo pa­ sus, gimimo liudijimais aprūpino net 120 žydų vaikų, slėpdavo žydus klebonijo­ se ir bažnyčiose, juos maitino, naktimis išvežiodavo pas patikimus Suvalkijos žmones. Okupacijos metais už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slė­ pęs asmuo išduotas valdžios atstovams aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie savo veiksmus moty­ vuodavo kaip kataliko gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeim os sušaudomos kartu su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami ar­ ba perduodami įskundėjui. 1944 m. buvo sušaudytas Juozas Rutkauskas, slėpęs žydus savo namuose, padirbinėjęs dokumentus ir taip išsaugojęs daugiau kaip

m

U K T U VA 194 1 -19 9 1

150 gyvybių. Už pagalbą žydams sušaudyta Kerzų šeima, kartu su slėptais žy­ dais sušaudyta Jablonskių šeima ir daug kitų gelbėtojų. Išliko žinių apie daugiau kaip 2300 šeimų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus. Gelbėtojų sąraše yra ir 120 kunigų, dvi kunigų seminarijos, keturi vienuolynai. Iš žinomų mokytojų, gydytojų, advokatų, rašytojų, muzikantų, profesorių, tarnauto­ jų gelbėtojų sąraše yra 237 asmenys. Jiems pavyko išgelbėti apie 3000 žydų.

Žydų gelbėtojos (iš kairės): Elena Kutorgienė, Ona Lands­ bergienė. Ona Šimaitė

Čigonų naikinirm s \\_______________ Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės karo pradžioje gavo RSHA nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir čigonus. Šie, kaip ir žydai, buvo žudomi dėl rasinių priežasčių (t. y. dėl to, kad jie čigonai). Tačiau čigonų Lietuvoje buvo labai nedaug (apie 1 tūkst.)137, o juos suregistruoti ir kontroliuoti buvo labai sun­ ku. Dauguma Lietuvos čigonų gyveno klajokliškai, sėslių šeimų beveik nebuvo. 3/A operatyvinio būrio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje apie žudynes Baltijos šalyse nėra duomenų apie Lietuvoje nužudytus čigonus. 1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto SS ir policijos vadas kartu su reicho komisaru H. Lohse nutarė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėto­ sios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstai­ gų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais//|38. 136 L ietu v o s sta tistik o s 1942 m. lapkričio 18 d. Vokiečių saugumo poli­ v a ld y b o s 1941 m . sau sio cijos ir SD vadas Lietuvoje įsakė surinkti visus Lie­ 1 d . d u o m e n y s a p ie L ietu ­ v o s g y v en to jų ta u tin ę s u ­ tuvos čigonus Ežerėlio stovykloje, o jų turtą konfis­ d ė tį, LCVA, f. R-743, kuoti. Apskričių policijos vadams buvo išsiuntinėti ap. 5, b. 46, L 172. nurodymai registruoti ir sulaikyti apskrityse nuola­ 137 Ib id ., f. R-1216, a p . 1, tinės gyvenamosios vietos neturinčius čigonus. Jie tu­ b. 4, 1. 2. rėjo būti pristatyti prie durpių kasimo darbų. Sėsliai 138 C it. iš: M asin ės žudynės gyvenantiems ir nuolatinį darbą turintiems čigo­ L ietu voje, d . 1, p . 40.

NACH OKUPACIJA

nams leista gyventi laisvėje, bet apie juos kas mėnesį turėjo būti pranešama Vo­ kiečių saugumo policijai ir SD139. Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje 5-ojo skyriaus viršininkas dr. Fritzas Bartmannas 1942 m. gruodžio 23 d. nu­ siuntė Lietuvių saugumo viršininkui raštą dėl elgesio su čigonais. Jame rašoma, kad „dabartiniu metu čigonų pristatymas ypatingiems sprendimams daryti [t. y. žudyti. - R e d . \ , pakeičiant tuo reikalu ankstesnį potvarkį, darytinas tik tais atve­ jais, kai kalbama apie nustatytus asocialius papročius arba profesionalius nusi­ kaltėlius"140. Tai reiškė, kad čigonų žudymas rasiniais motyvais turėjo būti nu­ trauktas. Numatyta žudyti tik kriminalinius nusikaltimus padariusius čigonus. Tačiau čigonai ir toliau buvo registruojami ir telkiami priverčiamųjų darbų sto­ vyklose. Duomenų apie Lietuvoje nužudytų čigonų skaičių beveik neliko. Yra ži­ noma, kad 1942 m. liepos 10 d. Klaueno vadovaujamas motorizuotasis žandar­ merijos būrys 45 km į pietryčius nuo Vilniaus sušaudė 40 čigonų vyrų, moterų ir vaikų. 1942 m. Paneriuose buvo sušaudyti 4 čigonai, 1943 m. rudenį Pravie­ niškėse - 5 čigonai, 1944 m. Pravieniškėse - nežinomas čigonų skaičius141. Na­ cių okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 100-150 čigonų.

POLITINIS TERORAS IR KARO BELAISVIŲ NAIKINIMAS Politinis teroras | Lietuvą įsiveržę vokiečių saugumo policijos ir SD operatyviniai būriai turėjo tikslą žudyti ne tik rasinius, bet ir politinius Vokietijos ir nadonalsodalizmo prie­ šus - komunistus, sovietų valdžios pareigūnus ir šalininkus, sovietinius parti­ zanus ir antinacinio pasipriešinimo dalyvius. Pirmomis karo pradžioje kilusio lietuvių antisovietinio sukilimo dienomis vyko susirėmimai tarp lietuvių sukilė­ lių (baltaraiščių) ir komunistinės valdžios šalininkų. Nebuvo išvengta susidoro­ jimų ir tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo. Okupacinė valdžia ir sukilėlių valdžia skelbė privalomas komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų registracijas ir vykdė suėmimus. Areštinės ir kalėjimai buvo perpildyti*. Šių įstaigų valdinin­ kai dažnai net patys nežinojo, už ką suimtieji yra kalinami. 1941 m. liepos mė­ nesį Vilniaus kalėjime be jokių dokumentų buvo laikomi 237 žmonės142. Spalio mėnesį Šiaulių kalėjimo viršininkas Kalėjimų departamentui pranešė, kad jis ne­ galįs pasakyti, už ką suimti žmonės kalinami, 95 proc. kalinių tikriausiai esą

“2-2 i

L I E T U V A 1940—1990

komunistai143. Pagrindas suėmimams būdavo sukilėlių būrių dalyvių turima in­ formacija apie vietos gyventojų elgseną sovietų okupacijos metu, sovietų valdžios įstaigų palikti dokumentai, operatyvinių grupių atsivežti suimtinų žmonių sąra­ šai. Vėliau saugumo ir kriminalinė policija ėmė leisti specialias ieškomų asme­ nų knygeles ir sąrašus. Sukilimo metu partizanai suiminėjo pasilikusius komunistus, komjaunuolius ir sovietų valdžios pareigūnus. Dalis suimtųjų sukilėlių karo lauko teismų nuosp­ rendžiais buvo sušaudyti. Myriop dažniausiai buvo pasmerkiami tokie asmenys, kurie prisidėjo prie trėmimo į Sibirą, žmonių skundimo NKVD arba buvo padarę kitokių politinių nusikaltimų. Jau pirmomis karo ir sukilimo dienomis naujoji lie­ tuvių valdžia bandė riboti gaivališkai vykdomus nuosprendžius. 1941 m. birželio 24 d. laikraštis „Į laisvę" paskelbė pranešimą „Šaulių ir partizanų žiniai": „Paste­ bėta, kad aktyviai su ginklu rankoje veikiantieji šauliai ir partizanai per dažnai vartoja ginklą, bando, nereikalingai šaudo. Yra kelia­ 139 Ib id ., d . 2, p . 34-35. ma nerimastis gyventojų tarpe. Ginklą galima vartoti 140 V okiečių sa u g u m o po ­ tik reikalo atveju. Taip pat pastebėta, kad norima su­ licijos ir SD 5-ojo sk y ria u s vedinėti sąskaitas su nepatikimais asmenimis. Griež­ v iršin in k o F. B artm anno tai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaiva­ 1942 m. g ru o d ž io 23 d. lai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks sa­ ra šta s lie tu v ių sa u g u m o vo atpildo teismo sprendimu"144. Tačiau pirmomis ka­ v iršin in k u i, LCVA, f. R-1216, a p . 1, b. 4, 1. 5. ro dienomis Laikinoji vyriausybė ir vietiniai valdžios 141 M asin ės žu dyn ės L ietu ­ organai dažnai nebuvo pajėgūs kontroliuoti padėties v oje, d . 1, p . 40. ir vykdomų nuosprendžių teisėtumo. 142 LCVA, f. R-730, a p . 2, Lietuvos kalėjimuose nuo 1941 m. liepos 1 d. ka­ b. 14, 1. 172. lėjo 3456 vyrai ir 563 moterys. Nuo 1941 m. liepos 143 Ib id ., f. R-624, a p . 1, 1 d. iki 1942 m. sausio 1 d. į kalėjimus buvo paso­ b. 20, I. 44. dinta 23 502 vyrai (išlaisvinti 2143) ir 2857 moterys 144 / laisv ę, 1941, b irž e ­ lio 24, N r. 1. (išlaisvinta 2670). Per šį laikotarpį 288 kaliniai bu­ 145 K alin ių ju d ėjim as n a ­ vo nubausti teismo ir 311 - administracinėmis bau­ m u o se su im tiesiem s domis. Kalinami mirė 9 vyrai ir 1 moteris145. Apie 1941 m. lie p o s-g ru o d ž io mirties atvejus kalėjimų viršininkai pranešdavo Ka­ 1 d ., LCVA, f. R-624, lėjimų departamentui. a p . 4, b. 17, L 601. Pasinaudodami suirute ir stichiškais susidoroji­ - K ita v e rtu s, d id e lis s u ­ mais, vokiečiai bandė dėtis išlaisvintojais - dalį ka­ im tų jų sk aičiu s ro d o , kad linių paleisdavo iš kalėjimų ir daboklių. Nekontro­ su k ilėliai n e sisten g ė visų liuojamos žudynės galėjo sukelti sąmyšį užfrontėje ir įta ria m ų jų a r n u sik a ltu ­ krašto ekonomikoje bei viešajame gyvenime turėti sių jų iš k arto su ša u d y ti, okupantams nepageidaujamų padarinių. Vokiečiai b et u ž d a ry d a v o ju o s j taip pat leido lietuviams suprasti, kad tik jie gali a re š tin e s ir k alėjim us išsi­ spręsti, ką ir kiek reikia suimti arba nužudyti, {vedus a išk in im u i.

NACIU OKUPACIJA

2-25

civilinę okupacinę valdžią, komunistų ir sovietinių aktyvistų žudynes ir suėmi­ mus imta riboti. Sąžiningi lietuviškų įstaigų pareigūnai taip pat protestavo prieš neteisėtas žudynes ir susidorojimus. Antai Šiaulių apygardos teismo prokuroras Matas Krygeris, protestuodamas prieš vykdomą terorą ir savivalę, 1941 m. liepos mėnesį išsiuntinėjo aplinkraščius apskričių viršininkams146. Tikslus karo pradžioje žuvusių arba nužudytų komunistų ir sovietinių ak­ tyvistų skaičius nežinomas. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitos ir SD Vilniaus skyriaus sudarytos sušaudy­ tųjų kartotekos duomenimis, 1941 m. buvo nužudyta 781 komunistas, komjau­ nuolis ir sovietinis aktyvistas. Tačiau šie duomenys yra neišsamūs, jie neapima Tilžės operatyvinio būrio ir 1941 m. vasarą Vilniaus bei Šiaulių apygardose įvyk­ dytų žudynių. W. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. ataskaitoje nurodyta, kad iki to meto Kauno apygardoje buvo nužudyta 80, Šiaulių - 763 ir Vilniaus - 17 ko­ munistų (iš viso 860)147. 1941 m. pabaigoje Lietuvoje vis labiau stiprėjo komunistinio pogrindžio veik­ la. Lietuvoje buvo nuleidžiami specialiose NKVD mokyklose parengti parašiuti­ ninkai (daugiausia buvę NKVD darbuotojai), kurie ieškojo ryšių su pasilikusiais komunistais, pabėgusiais sovietiniais karo belaisviais ir besislapstančiais žydais. Miestuose pradėjo veikti slaptos komunistinės grupės, o miškuose - sovietiniai partizanai. Vokiečių ir lietuvių saugumo policijos veikla vis labiau buvo orien­ tuojama kovai su komunistiniu pogrindžiu. 1942 m. žuvo 415 sovietinių akty­ vistų, partizanų ir pogrindininkų148. Tarp žuvusiųjų buvo LKP(b) CK sekretorius ir operatyvinės grupės vadovas Icikas Meskupas-Adomas, pogrindžio ir partiza­ nų grupių vadai Juozas Daškauskas, Adomas Godliauskas, Povilas Malinaus­ kas, Antanas Milvydas, Karolis Petrikas, Petras Šimėnas, Alfonsas Vilimas ir kt.149 Pagal sovietinius šaltinius150, prasidėjus karui beveik pusė Lietuvos komunistų partijos narių (iš 4625 daugiau kaip 2 tūkst.) ir dauguma komjaunuolių (iš 14 tūkst. - 11,8 tūkst.) iš Lietuvos nespėjo pabėgti. Dalis pasilikusių komunistų ir komjaunuolių buvo nužudyti pirmaisiais okupacijos metais. 1941 m. buvo nu­ žudyta nemažai žymių sovietmečio veikėjų: buvęs LSSR Liaudies seimo pirmi­ ninkas Liudas Adomauskas, LSSR komunalinio ūkio liaudies komisaras Valeri­ jonas Knyva, poetas Vytautas Montvila, LSSR AT deputatas Pranas Zibertas, SSRS AT deputatė Jadvyga Budžinskienė, LSSR AT Prezidiumo Juridinio sky­ riaus vedėjas Andrius Bulota ir kt.151 Į ieškomų ir likviduotinų asmenų sąrašus buvo įtraukti dauguma LSSR politikos ir visuomenės veikėjų. Daug Lietuvos gyventojų žuvo vokiečiams keršijant už sovietinių partizanų įvykdytus teroro aktus. Nuo pat okupacijos pradžios naciai taikė kolektyvines baus­ mes civiliams gyventojams. 1941 m. buvo nužudyti 43 Ablingos kaimo gyventojai. 1942 m. gegužės 19 d. Fiodoro Markovo būrio partizanai netoli Švenčionių nušovė tris vokiečių pareigūnus. Netrukus po šio įvykio vokiečiai ėmė keršyti nekaltiems

226

L I E T I VA 1940—1S90

civiliams gyventojams. „Į laisvę" buvo paskelbtas oficialus vokiečių valdžios pra­ nešimas: „Kaunas. V. 22. Lietuvos Generalinės Srities rytinėje dalyje [...] buvo nu­ žudyti tarnybiniais reikalais keliavę Reicho vokiečiai Joseph Beck ir Walter Gruhl. Atsilyginant už šį pasibjaurėtiną darbą buvo sušaudyta 400 sabotažininkų ir ko­ munistų"152. Iš tikrųjų buvo žudomi pirmi pasitaikę taikūs gyventojai. 1943 m. rugsėjo 9 d. generalinis komisaras A. T. von Rentelnas paskelbė įsa­ kymą, kad tose vietovėse, kur veikia sovietiniai partizanai, kaimai bus sudegin­ ti, turtas atimtas, o gyventojai išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ar­ ba į koncentracijos stovyklas ir kalėjimus153. Suaktyvėjus partizaniniam judėjimui Rytų Lietuvoje, iš Leningrado srities buvo atkelti 9-asis ir 16-asis SS ir policijos pulkai. Žiauriausią nusikaltimą vokiečių 16-ojo SS ir policijos pulko kareiviai įvykdė 1944 m. birželio 3 d. Keršydamos už sovietinių partizanų nužudytus kelis vo­ kiečių kareivius, 16-ojo pulko 3-iojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos sudegino Pir­ čiupiu kaimą. Liepsnose sudegė arba buvo sušaudyta 119 kaimo gyventojų154. Rugpjūčio mėnesį šis pulkas buvo perkeltas į Latvi­ 146 M asin ės žudynės Lietu­ ją. Kartu su apsupta Kuršo grupuote 16-asis SS ir voje, d . 1, p. 87-88. policijos pulkas kapituliavo 1945 m. gegužės 8 d. Iš 147 K. R u k šėn as, op. cit., viso naciai Lietuvoje sunaikino 21 kaimą155. 1. 146; M asin ės žudynės L ie­ Per nacių okupacijos laikotarpį žuvo 1422 komu­ tuvoje, d . 2, p . 22. 148 K. R u k šėn as, op. cit., nistinio pogrindžio dalyviai156. Pažymėtina, kad su 1. 151. komunistinio pogrindžio dalyviais ir sovietiniais 149 P. Š taras, P artizaninis partizanais okupacinė vokiečių valdžia susidoroda­ ju d ėjim as L ietu voje D idžiojo vo ypač žiauriai. Už sovietinių partizanų įvykdytus Tėvynės k aro m etais, V., teroro aktus okupantai vokiečiai išžudė šimtus nekal­ 1966, p. 279. tų civilių gyventojų. Galima teigti, kad nacių okupa­ 150 Ib id ., p . 277. cijos metu žuvo arba buvo nužudyta ne mažiau kaip 151 M asin ės žu dyn ės L ietu ­ v oje, d . 1, p . 144-145; H it­ 5 tūkst. komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvis­ lerin ė oku pacija L ietu voje, V., tų, partizanų ir už pastarųjų veiklą nubaustų civilių 1961, p . 55-60. gyventojų. 152 / laisv ę, 1942, g eg u žės

Karo belaisvių naikinim as Sovietiniai karo belaisviai Lietuvoje kartu su žydais vokiečių okupacijos metais buvo labiausiai naikina­ ma ir daugiausia nuostolių patyrusi reicho priešų kategorija. Vokiečių okupacijos metais Rytų krašte veikė de­ vynios sovietinių karo belaisvių stovyklos (be filialų).

NACIQ OKUPACIJA

22, N r. 119. 153 LCVA, f. R-729, a p . 1, b. 23, 1. 107. 154 A. L orenco 1947 m. g e g u ž ė s 27 d . tard y m o p ro to k o la s, LYA, f. K -l, a p . 58, b. 338 9 9 /3 , t. 1, 1. 33-38. 155 P. Š taras, op. cit., p. 29. 156 Ibid.

227

Kiekvienoje Ostlando generalinėje srityje (tarp jų ir Lietuvoje) buvo savas karo be­ laisvių reikalų komendantas. Jie buvo pavaldūs vermachto grupės „Ostland" karo belaisvių viršininkui Rygoje. Ostlando karo belaisvių viršininkas 1941-1942 m. bu­ vo gen. ltn. Wiktoras Gaissertas, vėliau - gen. mjr. Emstas Weningas'57. Ypatingą statusą turėjo karinių oro pajėgų karo belaisvių stovyklos. Iš Vyriau­ siosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės ( O b e r k o m m a n d o d e r W e h r m a c h t , O K W ) pa-

Rusės kam belaisves

valdumo jos buvo perduotos Vyriausiosios karinių oro pajėgų vadovybės ( O b e r ­ kompetencijai. Viena tokių stovyklų buvo ir Lietuvo­ je - Šilutėje (okupacijos metais vadinta Haidekrūge) veikė stovykla „Luft 6"158, kurioje buvo kalinami anglų ir amerikiečių karo lakūnai. Prie sovietinių karo be­ laisvių reikalų tvarkymo aktyviai prisidėjo ir RSHA bei jai pavaldžios Vokiečių sau­ gumo policijos ir SD įstaigos okupuotose šalyse. Ilgainiui RSHA (nuo 1944 m. vidurio) netgi perėmė iš vermachto karo belaisvių reikalų tvarkymą. Dar iki Sovietų Sąjungos užpuolimo Vokietijos valdžia planavo ir kūrė nusi­ kalstamo elgesio su karo belaisviais taisykles. Pirmaisiais karo mėnesiais Vermach­ tas sutriuškino kelias Sovietų Sąjungos kariuomenės armijas ir paėmė į nelaisvę šimtus tūkstančių sovietinių karo belaisvių. Okupuotoje Lietuvoje vokiečiai įstei­ gė keletą karo belaisvių stovyklų, didžiausios jų buvo Vilniuje, Kaune, Alytuje, Naujojoje Vilnioje, Pagėgiuose ir Bezdonyse. N ė vienoje stovykloje nebuvo laiko­ masi tarptautinių susitarimų (1907 m. Hagos konvencijos ir 1929 m. Ženevos kon­ vencijos) dėl elgesio su karo belaisviais. Minėtos sutartys įpareigojo kariaujan­ čias šalis maitinti karo belaisvius tuo pačiu maistu kaip ir savo kariuomenę, draudė žiauriai elgtis su karo belaisviais, tyčiotis iš jų (ką jau kalbėti apie šaudymus, naikinimą badu, šalčiu ir ligomis), kariniais tikslais panaudoti belaisvius juos k o m m a n d o d e r L u ftw a ffe , O K L )

m

Ū K T I VA 1840-1930

paėmusios valstybės naudai, reikalavo garantuoti belaisviams medicinos pagal­ bą. Deja, Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi tarptautinių sutarčių dėl karo be­ laisvių, ir tai davė naciams formalų pretekstą jų atžvilgiu vykdyti nusikalstamą politiką. Negana to, 1941 m. rugpjūčio 16 d. J. Stalino iniciatyva buvo išleistas įsakymas Nr. 270, pagal kurį visi sovietiniai karo belaisviai buvo laikomi tėvynės išdavikais. Nelaisvėn patekusių vadų ir politinių darbuotojų šeimos buvo repre­ suojamos, kareivių šeimos netekdavo valstybės paramos. Šiais faktais iš dalies galima paaiškinti tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinės Vokietijos nelaisvėje žuvo 5,4 proc. karo belaisvių rusų, o hitlerinėje Vokietijoje - 57,8 proc. sovietinių karo belaisvių (amerikiečių ir anglų - 3,6 proc.)159. Viena didžiausių sovietinių karo belaisvių naikinimo vietų buvo Kauno VI for­ te įrengta 336-oji karo belaisvių stovykla (Stalag 336). Oficialiai stovykla pradėjo veikti 1941 m. rugpjūčio 5 d. Jos komendantais buvo pik. ltn. Karlas Augustas VVerdelmannas, mjr. Otto Grennenbachas ir pik. Kar­ las Sieberis. Stovyklą saugojo vokiečių kareiviai, o 157 Ш. Д атн ер , nuo 1943 m. rudens - ir vlasovininkai. П рест упления тм іі’цігоф аш ист ск ого верм ахт а в Dauguma šios stovyklos belaisvių gyveno tvirto­ от ношен и и воен ноплен пых vės griovyje po atviru dangumi, kiti - nešildomuose во Второй м ировой вои н е, ir neapšviestuose forto kazematuose. Nuo bado, šal­ М осква, 1963, с. 50; M asi­ čio, mušimo ir ligų belaisviai masiškai mirdavo. Jei nės žudynės L ietu voje, d . 1, karo belaisvis patekdavo į stovyklos ligoninę, daž­ р. 287. niausiai tai būdavo ženklas, kad jis greit mirs. Nuo 158 Ш. Д атн ер , op. cit., 1941 m. rugsėjo iki 1942 m. liepos mėnesio į ligoninę с. 52. pateko 36 473 belaisviai, iš jų 13 936, arba 40 proc., 159 E. А. Б р о дск и й , Они не пропали б ез вест и, mirė. Iš viso 336-ojoje stovykloje žuvo apie 35 tūkst. М осква, 1987, с. 7. karo belaisvių160. Kaune, pietvakariniame oro uosto 160 M asin ės žu dyn ės L ietu ­ pakraštyje, buvo įkurta dar viena karo belaisvių sto­ v oje, d . 1, p. 285. vykla (tikriausiai tai buvo 336-osios stovyklos filia­ 161 V. Ž eim an tas, „ Isto ri­ las). Remiantis kasinėjimais, dokumentais ir gyven­ jos p am o k o s p rim ena: tojų parodymais buvo nustatyta, kad šioje stovykloje T a rp ta u tin io proceso žuvo daugiau kaip 10 tūkst. karo belaisvių161. N iu rn b e rg e 4 0 -m ečiu i", V a­ Prie Alytaus vokiečiai 1941 m. liepos mėnesį įren­ karin ės naujien os, 1986, g ru o d ž io 29, N r. 298. gė 343-iąją karo belaisvių stovyklą. Ji (Stalag 343) vei­ 162 Y patin gosios valstybinės kė iki 1943 m. balandžio pradžios. Stovyklos komen­ kom isijos vokiškųjų fašistų dantais buvo mjr. Rosenkrantzas ir mjr. Erichas Klei­ g robikų bei jų bendrininkų nas. Stovyklą saugojo vokiečių kareiviai ir lietuvių sa­ piktadarybėm s n u statyti ir visaugos bataliono kareiviai. Belaisviai buvo laikomi išaiškinti pranešim as ap ie h it­ arklidėse. Ten jie dažnai sušaldavo, nes iš jų buvo at­ lerin ių g robikų nusikaltim us imti šiltesni drabužiai, šioje stovykloje dėl sušaudy­ Lietu vos Tarybų Socialistin ėje mų, nuo bado, šalčio ir dėmėtosios šiltinės žuvo visi R espublikoje, K aunas, 1945, p. 17. čia kalėję sovietiniai karo belaisviai - apie 35 tūkst.162

NACIU OKUPACIJA

221)

“ *

Vilniuje, Kosciuškos g. 10, 1941 m. rugsėjo mėnesį vokiečiai įsteigė 344-ąją karo belaisvių stovyklą (Stalag 344). 1941 m. gruodžio 20 d. joje buvo 7,3 tūkst. belaisvių, iš jų 1,2 tūkst. sirgo dėmėtąja šiltine. Pačių vokiečių duomenimis, sto­ vykloje kasdien mirdavo iki 50 žmonių. Belaisvių kapuose buvo palaidota 2 tūkst. šioje stovykloje žuvusių raudonarmiečių. Be to, stovyklos kaliniai buvo šaudomi Paneriuose. Čia iš viso buvo sušaudyta 5 tūkst. sovietinių karo belaisvių163. Dešimtys tūkstančių sovietinių karo belaisvių buvo nužudyta kitose belais­ vių stovyklose ir jų filialuose: Šiauliuose, 361-ojoje karo belaisvių stovykloje (Stalag 361) - 22 560, Virbalyje - apie 20 tūkst., Kudirkos Naumiestyje - apie 11 450, Panevėžyje - apie 200, Kretingoje - apie 600 ir t. t.164 1942 m. balandžio mėnesį vyriausiajam darbo jėgos įgaliotiniui Fritzui Sauckeliui susitarus su vermachto vadovybe, karo belaisvius imta vežti darbams į Vokietijos šachtas, rūdynus ir karo įmones, kadangi Vokietijos pramonei vis la­ biau trūko darbo jėgos. Dėl to 1942 m. viduryje nustota masiškai naikinti sovie­ tinius karo belaisvius. Tuo metu Baltijos šalyse buvo likę apie 27 tūkst. belais­ vių165. Beveik kiekvienoje Lietuvos apskrityje pas ūkininkus arba darbo stovyklo­ se buvo dirbančių karo belaisvių. Ypatingosios valstybinės komisijos 1944 m. duomenimis, Lietuvoje žuvo 229 738 sovietiniai karo belaisviai, o naujausiais tyrimais nustatyta, kad Lietu­ voje jų nužudyta ne mažiau kaip 168-172 tūkst.166

KARINĖS IR DARBO MOBILIZACIJOS ( 1 9 4 3 - 1 9 4 4 M.) Mobilizacijos į karinius ir policinius dalinius Iki 1942 m. pavasario nacistinės Vokietijos kariuomenė jautėsi pakankamai stip­ ri ir okupuotų Sovietų Sąjungos sričių gyventojų į vermachtą bei pagalbines ka­ rines formuotes nemobilizavo. Lietuvoje, kaip ir kituose Vokietijos užimtuose kraš­ tuose, iš vietos gyventojų buvo sukurti policijos batalionai. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, lietuvių policijos batalionai buvo formuoja­ mi daugiausia iš 1941 m. birželio sukilėlių (partizanų), Lietuvių aktyvistų fronto ginkluotų būrių, vadinamų Tautinio darbo apsauga, buvusių Raudonosios ar­ mijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karių. Lietuvių policijos batalionai dar bu­ vo vadinami savisaugos batalionais, apsaugos dalimis ir kitais vardais. Vokie­

čio

L I E T I ' V A 1940—1990

čiai savisaugos batalionus iš pradžių vadino Tvarkos tarnyba ( O r d n u n g s d i e n s t ) , Savisauga ( S e l b s t s c h u t z ) , Pagalbinės policijos tarnybos batalionais ( H i l f s p o l i z e i d i e n s t b a t a i l l o n e ) , nuo 1941 m. rugsėjo mėnesio - policijos batalionais ( S c h u t z ­ m a n n s c h a f t s b a t a i l l o n e ) , o 1944 m. balandžio mėnesį policijos batalionai buvo pa­ vadinti lietuvių policijos batalionais167. 1941 m. birželio pabaigoje Vilniuje buvo apie 4-5 tūkst. buvusio 29-ojo terito­ rinio šaulių korpuso karių. Lietuvių savisaugos dalys Vilnijoje stovėjo Vilniuje, Pabradėje ir Varėnoje. 1941 m. liepos 21 d. LSD Rytų Lietuvoje buvo išformuotos, o vietoj jų suorganizuota Vilniaus atstatymo tarnyba 163 К. Р укш енас, В. С ин(VAT). 1941 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus VAT buvo кевичю с, „Л итва под pavadinta Savisaugos tarnyba, o jos padaliniai властью гитлеровских batalionais: Saugos - 1-uoju batalionu, Tvarkos п а л а ч е й ", Гит леровская 2-uoju, Darbo-3-iuoju168. Iki 1941 m. spalio mėnesio окупация в Л и т ве, В., 1966, c. 139. Vilniuje buvo suorganizuoti penki savisaugos bata­ 164 Ibid. lionai. Jie ėjo sargybas mieste, saugojo geležinkelius, 165 К . R u k šėn as, / vergo­ buvo naudojami žydų varymui į sušaudymo vietas169. v ę, V., 1967, p . 44. 2-asis batalionas buvo išsiųstas į Liubliną Maidane­ 166 J. B u la v a s, o p . c it., ko koncentracijos stovyklos apsaugai. p. 188; P. K ežinaitis, „L ie­ Kaune 1941 m. birželio 28 d. iš buvusių partiza­ tu v a h itle rin ių ž u d ik ų v a l­ nų ir naujų savanorių suformuotą TDA batalioną d ž io je ", H itlerin ė okupacija Lietuvoje, V., 1961, p . 105; nuo liepos mėnesio vokiečių saugumo policijos ir SD M asin ės žu dyn ės Lietuvoje, operatyvinis būrys 3 /A panaudojo masinėms žudy­ d . 1, p . 142; C h. D iecknėms Kauno fortuose ir periferijoje. TDA bataliono m an n o d a rb a s „K aro b e ­ kariams buvo uždrausta nešioti lietuviškus vyresniš­ laisv ių ž u d y n ė s" , įteik tas kumo ženklus, o lietuviškas uniformas leista nešioti T a rp ta u tin e i kom isijai na­ tik su geltonais raiščiais ir užrašu „Polizeihilfs­ c ių ir so v ie tin io o k u p a c in ių dienst" („Pagalbinė policijos tarnyba"). 1941 m. lie­ režim ų n u sik a ltim a m s L ietuvoje įv e rtin ti, 2001, pos 30 d. vermachto Ostlando vado įsakymu visos p. 40. ginkluotos lietuvių pajėgos buvo perimtos SS ir po­ 167 T v ark o s policijos vad o licijos vado Lietuvoje gen. mjr. Luciano Wysockio ži­ 1944 m. b a la n d ž io 2 d. nion. Tiesioginiu savisaugos dalių viršininku buvo įsak y m as N r. 5 lietu v ių paskirtas vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bata­ policijai, LCVA, f. R-689, liono vadas mjr. Franzas Lechthaleris. Iš septynių а р . 1, b. 198, 1. 112-116. 1-ojo TDA bataliono kuopų Kaune 1941 m. rugpjū­ 168 M asin ės žudynės Lietu­ v oje, d . 1, p . 333. čio 7 d. buvo sudaryti du pagalbinės policijos tar­ Ih9 V iln iau s p olicijos v a ­ nybos batalionai (1-ojo bataliono vadas Kazys Šim­ d o 1941 m. sp a lio 24 d. kus, 2-ojo - A. Impulevičius)170, bet greitai jų skaičius ra šta s SS ir policijos v ad u i išaugo iki penkių. V ilniuje, LCVA, f. R-658, 1941 m. rugsėjo 15 d. vokiečių tvarkos policijos va­ а р . 1, b. 1, 1. 16. das Engelis išleido įsakymą, kuriuo paskelbė, kad vi­ 170 M asin ės žudynės Lietu­ sų rūšių policijos ir SS dalinių vadovybė Lietuvos gev oje, d . 1, p. 71-74.

NACIU OKUPACIJA

28!

ncralinėje srityje priklauso SS ir policijos vadui Lietuvoje brigadefiureriui L. VVysockiui, o visiems tvarkos policijos reikalams vadovauja tvarkos policijos vadas Lietuvoje mjr. Engelis. Nors Lietuvių savisaugos dalių inspektoriaus štabas (nuo 1942 m. birželio 1 d. - Lietuvių savisaugos dalių ryšių karininko prie vokiečių tvarkos policijos vado štabas) vadovavo visiems lietuvių policijos batalionams171, bet pirmiausia vykdė visus vyriausiojo vokiečių tvarkos policijos vado nurodymus.

Liduvii| policija. Kaunas. Šančiai

Pirmaisiais okupacijos mėnesiais tarnavimas policijos batalionuose buvo sa­ vanoriškas (anot priesaikos žodžių: „didžiojo vokiečių Reicho vado Adolfo Hit­ lerio vadovybėje, kuriant naują Europą"), tačiau pasibaigus tarnybos laikui po­ licijos batalionų kariai buvo vėl prisaikdinti ir tarnavo toliau. Per visą nacių oku­ pacijos laikotarpį buvo suformuoti 26 batalionai, kuriuose tarnavo apie 13 tūkst. kareivių ir karininkų. 1941-1942 m. žiemą ir vasarą LSD batalionai buvo siunčiami į Rytus ir dis­ lokuojami pagal fronto liniją nuo Ilmenio ežero šiaurėje iki Rostovo prie Dono pietuose. Daug policijos batalionų buvo pasiųsta į Ukrainą ir Baltarusiją karinių objektų apsaugai, kovai su sovietų partizanais, taip pat buvo įtraukiami į žydų naikinimo akcijas Baltarusijoje ir Ukrainoje. Holokauste įvairiomis formomis da­ lyvavo ne mažiau kaip 10 lietuvių policijos batalionų. Šie batalionai Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje kartu su vokiečių gestapininkais ir vietiniais pagalbi­ ninkais sušaudė kelias dešimtis tūkstančių žydų. 1942 m. pabaigoje iš viso buvo 20 policijos batalionų. Juose tarnavo 341 ka­ rininkas, 1772 puskarininkiai ir 6275 eiliniai - iš viso 8388 kariai. Bet karių skai­ čius nuolat keitėsi dėl kautynėse patirtų nuostolių ir nuo 1943 m. rudens prasi­ dėjusio masinio dezertyravimo: iki 1944 m. kovo 1 d. žuvo 451 karys (tarp jų 8 karininkai), o dezertyravo 2300 (iš jų apie 430 buvo surasti ir nubausti)172. Lie­ tuvių antinacinė rezistencija per savo spaudą ir žodžiu agitavo policijos batalio-

-m

U E T f VA 1940-19SH

nų karius atsisakyti tarnybos ir kraujo liejimo už vokiečių interesus, nebūti pa­ trankų mėsa svetimose rankose, likti savo tėvynėje ir rengtis kovai dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Masinis dezertyravimas tęsėsi: 1944 m. vasario 28-kovo 12 d. dezertyravo 255, kovo 13-26 d. - 189, kovo 27-balandžio 2 d. - 141, ba­ landžio 3-9 d. - 192 kariai173. Vilniaus Lukiškių kalėjime 1944 m. balandžio 15 d. kalėjo 118 lietuvių policijos batalionų karių174. Masinis dezertyravimas iš viešosios policijos ir savisaugos dalinių labai susilpnino prievartos aparato funk­ cionavimą Lietuvoje ir leido suaktyvinti veiklą sovietų ir lenkų partizanams. Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, lietuvių policijos batalionai bu­ vo reorganizuoti. 1944 m. liepos 13-15 d. iš 2-ojo, 9-ojo, 253-iojo ir 257-ojo bata­ lionų buvo suformuotas Lietuvos policijos pulkas, tačiau rugpjūčio 1 d. perėjęs buvusią Lietuvos-Vokietijos sieną buvo nuginkluotas ir išformuotas. Puskarinin­ kiai ir eiliniai buvo paimti į vokiečių priešlėktuvinius dalinius, o karininkai iš­ siųsti j Drezdeną175.

Mobilizacija į S S legionų*S Pralaimėjus Stalingrado mūšį, Vokietijoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija į karinę tarnybą. Vokietijos okupuotuose kraštuose pradėta masiškai imti vietos jaunuolius į vokiečių kariuomenę. To neišvengė ir Lietuva. 1943 m. vasario 19 d. Ostlando reicho komisaras H. Lohse nusiuntė potvarkį A. T. von Rentelnui organizuoti Lietuvos vyrus į totalinį karą176. Pradėti parengia­ mieji lietuvių jaunuolių ėmimo į SS legioną darbai. Vakarų Europos ir kai kuriuose Rytų Europos 171 Ib id ., p. 334. okupuotuose kraštuose mobilizacija į nacionalinius 172 D u o m en y s a p ie lie tu ­ v ių sa v isa u g o s d a lin iu s SS legionus pasiteisino. 1943 m. naciai suformavo 1944 m . kovo 17 d ., LYA, dvi latvių ir vieną estų SS divizijas. f. 3377, a p . 58, b. 265, Iniciatyvos suorganizuoti lietuvių SS legioną ėmė­ 1. 110 . si SS ir policijos vadas Lietuvoje gen. mjr. L. Wysoc173 LCVA, f. R-614, a p . 1, kis. 1943 m. vasario 19 d. jis įsakė policijos skyriams b. 370, 1. 21-26, 29-101. iki kovo 1 d. surašyti visus 1919-1924 m. gimusius 174 Ib id ., f. R-730, a p . 2, vyrus. Vasario 24 d. spaudoje buvo paskelbtas rei­ b. 219, I. 33-36. 175 P. S ta n k e ra s, „L ietu ­ cho komisaro H. Lohse's atsišaukimas „Lietuviai!", vos policijos a tk ū rim a s vo ­ raginantis stoti į SS legioną. Registracija į SS legio­ kiečių o k u p acijo s m etais ną prasidėjo 1943 m. kovo 1 d. Dar prieš tai lietu­ (1941-1944)", Lietu vos k a ­ vių pogrindžio spaudoje pradėta energinga agitaci­ rybos istorijos klausim ai, K., ja prieš SS legioną. Visos lietuvių politinės jėgos (iš­ 1996, p. 145-146. skyrus atvirus vokiečių talkininkus) pasisakė prieš 176 K. R ukšėnas, op. cit., SS legioną. Lietuvos miesto ir kaimo jaunimas, užuot p. 52.

NACIIj OKUPACIJA

m

stojęs į SS legioną, masiškai slapstėsi, studentai išvykdavo j kaimą ar kitus mies­ telius, kaimiečiai ėjo į miškus ir pan. SS legiono suformuoti nepavyko. 1943 m. kovo 13 d. A. T. von Rentelnas Rygoje susitiko su čia viešinčiu rei­ cho policijos ir SS vadu H. Himmleriu ir aptarė numatomas represijas Lietuvoje. Vokiečių policija suėmė 48 žym ius lietuvių inteligentus, tarp jų ir generalinius tarėjus P. Germantą, M. Mackevičių ir S. Puodžių. Suimtieji buvo išvežti į Štut­ hofo koncentracijos stovyklą177. Kovo 17 d. rytą vokiečių policija užėmė Kauno ir Vilniaus universitetų patalpas. Universitetai buvo priversti nutraukti darbą. Tai buvo okupacinės valdžios atsakas už SS legiono sužlugdymą.

Statybos batalionai

ĮĮ

Naciams nepavykus suorganizuoti lietuvių SS legioną, okupacinė valdžia ėmė mobilizuoti Lietuvos jaunimą į statybos batalionus ir kitus pagalbinius vermachto dalinius. 1943 m. kovo 22 d. „Ateitis" paskelbė Lietuvos apsauginės srities ko­ mendanto gen. mjr. E. Justo atsišaukimą į Lietuvos vyrus dėl statybos inžinerijos batalionų organizavimo. Statybos batalionai turėjo atlikti karinės reikšmės dar­ bus fronto užnugaryje. Mobilizacija į statybos batalionus vokiečių civilinei valdžiai ir lietuvių savi­ valdai sekėsi geriau negu į lietuvišką SS legioną, š į kartą lietuvių administraci­ jai buvo skirta atsakomybė už mobilizacijos rezultatus ir nesiregistruojantiems šaukiamiesiems buvo grasinama kalėjimu, sunkiųjų darbų kalėjimu arba priver­ čiamojo darbo stovykla. 1943 m. pavasarį naciams prievarta pavyko suorgani­ zuoti penkis statybos batalionus ir pasiųsti juos į pafrontę statybos darbams. Sta­ tybos batalionai daugiausia dirbo vokiečių Šiaurės fronto užnugaryje, prie Nar­ vos, Pskovo, Lugos, Polocko ir Daugpilio. 1944 m. dauguma statybos batalionų narių buvo priskirti kariniams vermachto daliniams, kiti - vokiečių statybos da­ liniams178. Ištisinė mobilizacija į vermachtą, darbus Vokietijoje ir Ostlande tęsėsi iki 1943 m. rugpjūčio 23 d. Nepaisant išaugusios represijų ir propagandos bangos, mobilizacijos rezulta­ tai buvo prasti beveik visose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Lietuvių rezisten­ cinė spauda aktyviai agitavo prieš naujas nacių mobilizacijas, pabrėždavo nacių mobilizacijų neteisėtumą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos karinės prievolės įstatymui (str. 1, 2) ir tarptautinės Hagos konvencijos sausumos karo įstatymui. Tarptautinė teisė draudė okupuoto krašto gyventojus imti į okupacinę kariuome­ nę ir siųsti į frontą. Okupuotame krašte leidžiama vykdyti darbo mobilizacijas, bet draudžiama išvežti gyventojus už okupuoto krašto ribų. Nors paskelbta, kad iki 1943 m. lapkričio 22 d. buvo mobilizuota ir užver­ buota 57 288 vyrai, bet realiai tas skaičius buvo kur kas mažesnis. Okupuotų

284

L I K T I ’ VA 1840-1890

Rytų kraštų ministerijos 1945 m. sausio 24 d. rašte nurodyta, kad vermachte ir pagalbiniuose kariniuose daliniuose (karinių oro pajėgų, statybos batalionuose, reicho darbo tarnyboje ir kt.) buvo užverbuota 36 800 Lietuvos vyrų17v (2 kartus mažiau negu Estijoje ir 4 kartus mažiau negu Latvijoje180). Visi pasipriešinimo sąjūdžiai Lietuvoje (ir lietuvių rezistencija, ir komunisti­ nis pogrindis, ir lenkų Armija krajova) agitavo Lietuvos žmones priešintis nacių mobilizacijoms. Lietuvių visuomenei didžiausią poveikį darė slaptoji rezistenci­ nė spauda ir atsišaukimai. Bendromis lietuvių pogrindžio ir patriotinio jaunimo pastangomis pavyko smarkiai sumažinti stojančiųjų skaičių ir sužlugdyti nacių mobilizacinius planus.

Lietuvos vietinė rinktinė \ Artėjant Rytų frontui ir nepavykus įtraukti Lietuvos jaunimo į SS legioną bei ver­ machto dalinius, okupacinis nacių režimas buvo priverstas keisti savo politiką Lietuvoje, leisti patiems lietuviams mobilizuoti karinius dalinius. 1943 m. lap­ kričio 23-24 d. posėdžiavę generaliniai tarėjai atmetė planą organizuoti lietuvių ginkluotąsias pajėgas SS legiono forma ir pasisakė už tautinę Lietuvos kariuo­ menę, kuriai vadovautų lietuvių karininkai ir kuri veiktų Lietuvoje ir „gintų kraštą nuo bolševikų invazijos"181. 1944 m. sausio pradžioje gen. Povilas Plechavičius sutiko tapti organizuojamos Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) vadu (vokiečiai rink­ tinę vadino L i t a u i s c h e S o n d e r v e r b i i n d e - lietuvių ypatingieji būriai). LVR vadu P. Plechavičius buvo paskirtas 1944 m. vasario 1 d. Po ilgų derybų su Ostlando SS ir policijos vadu Lie­ 177 LCVA, f. R-615, ap. 1, tuvoje gen. mjr. Hermannu Harmu buvo sutarta dėl b. 12, I. 10-11. 178 LE, t. 15, p. 120. 5 tūkst. karių dalinio organizavimo. Vėliau kontin­ 179 K. R u k šėn as, „ H itle ri­ gentas padidintas iki 10 tūkst. n in k ų p o litik a L ietuvoje 1944 m. vasario viduryje gen. P. Plechavičius su­ 1941-1944 m etais", sitarė su vokiečiais, kad LVR bus tiesiogiai pavaldi LMAB RS, f. 26-1475, I. 356. jam ir be jo sutikimo negalės būti niekur kitur nau­ 180 R. T a a g e p e ra , „L ietu­ dojama; rinktinė veiks tik Lietuvos teritorijoje, o jos va, L atvija, Estija 1940karininkai ir kareiviai nešios lietuviškas emblemas. 1980: P a n ašu m ai bei sk ir­ tu m a i" , Kauno aidas, 1989, Planuota suformuoti 20 LVR batalionų ir įsteigti ka­ sa u sio 12. ro mokyklą bei puskarininkių mokyklas. Vokiečių ci­ 181 Lietu vių fr o n to biu lete­ vilinė valdžia pažadėjo tuo metu, kai bus steigiama nis , 1944, sau sio 8, LVR, neimti jaunuolių darbams į Vokietiją182. Nr. 2(15). 1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per ra­ 182 Gen. P ovilas P lechavi­ diją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą čiu s, N ew Y ork, 1978, p . 93-94. LVR, pabrėždamas, kad rinktinė veiks Lietuvoje ir

NACIU OKUPACIJA

9 .3 5

svarbiausias jos uždavinys - kova su „banditizmu". Lietuvių rezistencinė spau­ da (ypač Lietuvių fronto) iš pradžių rėmė LVR organizavimą, nes tikėjosi, kad ji taps busimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu, reikalingu kovai dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir civilių gyventojų bei lietuvių administracijos apsaugai nuo sovietinių partizanų teroro. 1944 m. vasario 16 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvini­ mo komitetas paskelbė atsišaukimą „J lietuvių tautą!" Aštuntajame atsišaukimo

kon. Povilas Plechavičius

punkte sakoma: „Didžiai vertindamas tautinių karo pajėgų reikšmę kovoje dėl Lie­ tuvos išlaisvinimo, Komitetas visokeriopai rems Lietuvos kariuomenės atkūrimą"183. Iš pradžių Lietuvos jaunimas, skatinamas patriotinių jausmų ir pažadų, kad galės tarnauti Lietuvoje (nebus išvežami į Vokietiją ar Rytų frontą), noriai stojo į rinktinę. 1944 m. vasario 21-kovo 1 d. užsiregistravo 19,5 tūkst. vyrų. Nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 karių184. 1944 m. kovo 5 d. Ostlando SS ir policijos vadas F. Jeckelnas pakvietė j Rygą P. Kubiliūną ir gen. P. Plechavičių. Pokalbiai su F. Jeckelnu ir kitais nacių parei­ gūnais truko 14 valandų. Vokiečiai reikalavo tuojau sutelkti 40-60 tūkst. karo talkininkų ( H i l f s z v i l l i g e ) , kurie perimtų visą Šiaurės fronto (nuo Narvos iki Vil­ niaus) užnugario aptarnavimą ir kartu išlaisvintų vermachto užnugario dalinius frontui. Už tai vokiečiai žadėjo sustabdyti 100 tūkst. Lietuvos žmonių išvežimą darbams į Vokietiją. Dauguma Lietuvos karininkų buvo nusistatę prieš karo tal­

*5

L I E T I * VA 194I-19SD

kininkų organizavimą ir jų panaudojimą Estijoje ir Latvijoje. Kovo 8 d. Lietuvos generaliniai tarėjai taip pat pasisakė prieš H i l f s i v i l l i g e dalinius ir vietoj jų siūlė organizuoti kelias divizijas, kurioms vadovautų ne vokiečių generalinis inspek­ torius, bet Lietuvos kariuomenės vadas185. Šlubuojant vokiečių gynybai Rytuose, vokiečiai lietuvių administracijai ir gen. P. Plechavičiui kėlė vis naujus ir didesnius reikalavimus. Vis labiau aiškėjo, kad

Lietuviai vokiečių aviacijos tarnyboje. 1945 m.

naujos mobilizacijos skelbimas neišvengiamas, antraip grėsė LVR likvidavimas. 1944 m. balandžio 28 d. gen. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių po­ grindžio spauda aktyviai agitavo prieš naują nacių mobilizaciją. Pats gen. P. Ple­ chavičius mobilizacijos paskelbimo išvakarėse su­ 183 / laisvę, 1944, vasario kvietė LVR apskričių komendantus ir davė jiems 16, N r. 3(26). slaptus nurodymus mobilizaciją boikotuoti186. Nau­ 184 L E , t. 34, 1966, p . 39. joji mobilizacija žlugo. Registravosi 3-5 proc. šau­ 185 Lietu vių fr o n to b iu lete­ nis, 1944, ko v o 10, kiamojo amžiaus vyrų, iš jų daugelis buvo netinka­ N r. 10(24). mos sveikatos187. 186 Gen. P ovilas P lechavi­ 1944 m. gegužės 9 d. gen. P. Plechavičiui nauja­ čiu s, p . 103. sis SS ir policijos vadas Lietuvoje Kurtas Hintze per­ 187 H. Ž em elis, O kupantų davė F. Jeckelno įsakymą, pagal kurį LVR batalio­ replėse, Bad VVorishofen, nai ir komendantūros perduodami SS ir vokiečių 1947, p. 87.

NACIO OKUPACIJA

’2 -17

apygardų komisarų žinion ir jiems suteikiama „garbė" vilkėti SS uniformų ir svei­ kintis pakeliant ranką. Pasipiktinęs tokiu nacių sprendimu, gen. P. Plechavičius atsisakė vykti pas K. Hintzę ir per LVR štabo viršininką Oskarą Urboną perdavė savo nusistatymą netarnauti SS daliniuose. Nacių represijų ilgai laukti nereikėjo. 1944 m. gegužės 15 d. j Kauną atvykęs F. Jeckelnas kartu su K. Hintze ėmė organizuoti LVR likvidavimą. Gen. P. Ple­ chavičius su rinktinės štabu (23 karininkais) buvo suimti ir išvežti į Salaspilio koncentracijos stovyklą netoli Rygos. 1944 m. gegužės 17, 18 ir 21 d. naciai Pa­ neriuose sušaudė apie 80 LVR karių, o kitus nuginklavo ir suėmė188. 106 LVR kariūnai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 983 kareiviai - į Oldenburgą189. Iš 10 tūkst. LVR karių naciai suėmė apie 3,5 tūkst., dauguma suimtųjų buvo išvežti į Vokietiją ir perduoti priešlėktuvinės gynybos tarnybai190. LVR istorija buvo paskutinis rimtas nacių mėginimas įvykdyti Lietuvoje ma­ sinę karinę mobilizaciją ir savo žinion paimti didelę karo tarnybai tinkamo Lie­ tuvos jaunimo dalį. Tačiau ir ši mobilizacija sužlugo. Per 1943-1944 m. mobili­ zacijas naciams nepavyko mobilizuoti bent divizijos dydžio lietuviško dalinio, kurį būtų buvę galima pasiųsti į Rytų arba Vakarų frontą.

_____________

PriverCiamieji darbai Vokietijoje

ĮĮ_______________

Viena svarbiausių mobilizacijų nacių užimtuose kraštuose buvo prievartinis vie­ tos gyventojų vežimas darbams į Vokietiją. Vermachtui pralaimėjus Stalingrado mūšį, Vokietija paskelbė totalinį karą. Vis labiau trūkstant žmonių vermachtui ir karo pramonei Vokietijoje, naciai Ostlande intensyviau ėmė gaudyti žmones dar­ bams Vokietijoje. Nuolatos buvo skelbiamos įvairių amžiaus grupių registraci­ jos. Nesiregistruojantys asmenys buvo ieškomi, suiminėjami, iš pasalų gaudomi viešose vietose: kino teatruose, turgavietėse, stotyse, net bažnyčiose. Nors žmonių vežimas darbams į reichą ypač suaktyvėjo 1943 m., tačiau ver­ bavimas ir mobilizacijos prasidėjo dar 1941 m. vasarą. 1941 m. rugpjūčio 1 d. vokiečių okupacinė civilinė valdžia perėmė Baltijos kraštų administravimą iš ka­ rinės valdžios. Civilfervaltungo žinioje veikė darbo biržos (arbeitsamtai), kurios registravo žmones dar­ 188 Lietuvių fro n to biulete­ bams į Vokietiją. Arbeitsamtai turėjo teisę vietos gy­ nis , 1944, g e g u ž ė s 27, N r. 20(34). ventojus įdarbinti ne tik jų gyvenamosiose vietose, 189 LCVA, f. R-1399, bet ir siųsti net į kitus kraštus. 1941 m. lapkričio ap. 1, b. 106, 1. 1 -2 , 9-11. 7 d. Hermannas Gòringas ir A. Hitleris nutarė ma­ 190 LE, t. 34, p . 40. siškai vežti darbams į Vokietiją užimtų Sovietų Są­ 191 Ib id ., p. 14. jungos sričių civilius gyventojus ir karo belaisvius191. 192 LCVA, f. R-626, ap. 1, Į Ostlando reichskomisariatą 1941 m. gruodžio mėb. 771, 1. 252.

288

Ū K T I ’ VA

1840-1380

nesį buvo atsiųstos šešios vokiečių verbavimo komisijos. Saksonijos komisija at­ vyko į Kauną, o Heseno komisija - j Vilnių. 1942 m. sausio 28 d. iš Vilniaus buvo išvežtas darbams į reichą pirmasis žmonių kontingentas - 143 vyrai ir 51 moteris192. Jie buvo išvežti į Frankfurtą prie Maino. Nors okupantų spauda vis intensyviau ragino Lietuvos gyventojus vykti darbams į reichą, tačiau „sava­ norių" atsirasdavo vis mažiau. 1942 m. gegužės 2 d. darbo ir socialinių reikalų

Junge M änner

Jauni vyrai

der J ah rg ä n g e 19 2 0 -19 2 2

19 2 0 - 19 2 2 m e t u g im i m o

O e r R o i c n s a r b e i t s d i e n s t s te llt F r e iw illi g e a u s d e m O s l U n d e in l

Reicho Darbo Tarnyba priima sa­ vanorius ii Rytu Kraitol

ftiW ih A ew » s t U M t n A n n I

P e r t o ta rn y b a y r e g o r i t » ta rn y b o l

A u c h I h r k ö n n t d i e E h r e h a b e n . In d e n R e ih e n u n d In d e r U o d o rm d e * R e l c h t a r b e r t s d i e n t t e s e in J a h r ln O e u l M h la n d t u d i e n e n

Ir Jus galite turėti garbes Reicho Darbo Tarnybos eitose Ir unifor­ m o j vienus metu* vokietlįote pra­ tarnauti

M e l d e t e u c h a l s F r e rw ilh g e p e rt a m i c h in d e r Z e n v o m tO .le a .e r 1942 M s 3 U e e t e r 1942 b e i d e n G c t w e ts k o m m is s a r e n .

Rašykite* asmeniška, savanoriais lalkotarpyte nuo 19 4 2 m . m u m 10 i . iki 1 9 4 2 m . s a u sio 3 1 d

pa* sn£a< Komisarus Eure Einstellung In den Reich*. o r b e its d » e n » t k e n n d a n n im A pril » 4 2 e rf o lg e n .

Priėmimą* i Reicho Darbo Tarnyba gal«* būti įvykdyta* 1942 m balan­ džio me nosyte

| Vokietiją išvežto -užsienio darbininko“ pasas. 1942 iii . Kvietimas į reicho darbo tarnybą. 1942 m.

generalinis tarėjas J. Paukštys išleido potvarkį dėl „privalomo talkininkavimo rei­ cho karo pramonėje". Pagal jį visi Lietuvos vyrai nuo 17 iki 45 metų ir visos moterys nuo 17 iki 40 metų privalėjo užsiregistruoti arbeitsamtuose.

NACH OKUPACIJA

■m

1942 m. rugsėjo mėnesį Heseno komisija nutraukė žmonių medžioklę reicho darbams. Iki 1942 m. rugsėjo 1 1 d . jai pavyko išvežti į Vokietiją 4458 žmones iš Vilniaus miesto ir apygardos (Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Svyrių, Ei­ šiškių apskritys)193. Numatytas planas išvežti 30 tūkst. žmonių 1942 m. nebuvo įvykdytas. Trečia ir didžiausia verbavimo darbams į Vokietiją akcija prasidėjo 1943 m. birželio 16 d. ir truko iki 1944 m. gegužės 25 d. Trečiosios verbavimo

Privcrfiamųjįi «laibu siuvykla „Durpynai", .lujo dirbu rusai. IltU m.

akcijos metu Lietuvai buvo numatytas 40 tūkst. darbininkų kontingentas. Nutar­ ta išvežti darbams į Vokietiją ir Lietuvoje esančius karo pabėgėlius, taip pat ne­ spėjusias evakuotis Raudonosios armijos karininkų šeimas. 1943 m. rugpjūčio pabaigoje Rytų Lietuvoje vokiečių policija ir vermachtas vykdė akciją „Sommer" („Vasara"). Buvo masiškai gaudomi žmonės, deginamos sodybos Švenčionių, Svy­ rių ir Ašmenos apskrityse. Per keturiolika akcijos dienų reicho darbams sugau­ dyta 3031 žm ogus194. Ši akcija sukėlė didelę paniką ir neapykantą vokiečiams. P. Kubiliūno vadovaujama administracija 1943 m. rugsėjo 7-9 d. pasisiūlė A. T. von Rentelnui pati surinkti 30 tūkst. darbininkų reichui su sąlyga, kad bus sustiprintos policijos pajėgos. Lietuvių savivalda, veikdama ne tokiais drastiš­ kais metodais kaip vokiečių „Sommer" tipo akcijos, tikėjosi surinkti reikalauja­ mą darbininkų skaičių reicho darbams. Tačiau, kaip ir per ankstesnes išvežimo akcijas, šį kartą taip pat nepavyko surinkti numatyto darbininkų kontingento. Generalinis komisaras A. T. von Renteinąs patenkino lietuvių savivaldos prašy­ mą ir pratęsė rinkimo terminą iki 1944 m. sausio 31 d. Vis dėlto ir šis terminas buvo per trumpas. Pavyko surinkti tik 8200 žmonių195. 1944 m. sausio 24 d. reicho generalinis darbo jėgos įgaliotinis F. Sauckelis pareikalavo iš Lietuvos generalinės srities dar 100 tūkst. darbininkų Vokietijai, tarp jų 50 tūkst. jau vasario mėnesį. F. Sauckelis planavo iš Lietuvos išvežti į Vokietiją 10 proc. jos gyventojų. Vien Kaunas privalėjo surinkti 8400 darbininkų.

240

L I E T UVA 1840-1880

Tačiau sužlugo ir šis paskutinis okupantų planas. Trečiosios verbavimo akcijos metu iš Vilniaus apygardos į Vokietiją buvo išvežta 16 529 žmonės (iki 1944 m. gegužės 25 d.),%. Ostlando darbininkai sudarė tik 1 proc. Vokietijoje dirbančių svetimšalių darbininkų skaičiaus197. Iš viso Vokietijoje karo metais dirbo 10-12 mln. užsienio darbininkų, tarp jų buvo apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų.

ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS Antinacinė lietuvių rezistencija Antinacinė lietuvių rezistencija - lietuvių pasipriešinimo nacių okupacijai judė­ jimas. Svarbiausias jos tikslas - nacių okupacijos pašalinimas ir nepriklauso­ mos Lietuvos valstybės atkūrimas198. 193 K. R u k šėn as, Į vergo­ Antinacinė rezistencija orientavosi į JAV ir An­ vę, p . 43. gliją, tikėdama Atlanto chartos principų realizavi­ 194 Ib id ., p . 82-83. mu. Didžiausiais Lietuvos priešais buvo laikoma ko­ 195 Ib id ., p . 88. munistinė Sovietų Sąjunga ir nacionalsocialistinė 196 LCVA, f. R-626, a p . 1, b. 222, 1. 1. Vokietija. 197 B. K o ziello-P oklew ski, Nors nacionalsocialistinė Vokietija skelbė „išva­ „O b y w atele re p u b lik baldavusi iš bolševizmo jungo" Lietuvą, tačiau nesiren­ tyckich przym usovvo zatgė pripažinti Lietuvos laikinosios vyriausybės ir jos ru d n ie m i vv T rzecicj R zeszy paskelbtos Lietuvos valstybės atkūrimo. Sovietų oku­ w latach II w ojny švviatopaciją ir aneksiją pakeitė vokiečių okupacinis re­ vvej", Kotnunikaly M azurskoW artninskie, O lsz ty n , 1987, žimas. Okupacinė nacių valdžia 1941 m. rugpjūčio Nr. 1, s. 102. 5 d. sustabdė Lietuvos laikinosios vyriausybės veik­ 198 P lačiau a p ie an tin acilą, uždraudė politinių organizacijų ir partijų veiklą n ę lie tu v ių rezistenciją (išskyrus Lietuvių nacionalistų partiją, kuri veikė iki žr.: A. B ubnys, Lietu vių an1941 m. gruodžio mėnesio). Nacių okupantai Lietu­ tin acin ė rezisten cija 1941voje paliko komunistinės valdžios sukurtą ekonomi­ 1944 m ., V., 1991; B. K vik­ lys, Lietu vių kova su naciais, nę santvarką - nacionalizuotą pramonę, žemę, vals­ M em m ingen, 1946; Laisvės tybinius ūkius, namus ir kitą buvusią privatinę nuo­ besiekian t: L ietu vos laisvės savybę. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskelbtų kovotojų sąju n gos įn ašas j reprivatizacijos įstatymų nacių valdžia nepripažino. a n tin a cin ę rezistencijų, Č ik a ­ Naciams vykdant šiurkščią ir tiesmukišką prie­ ga, 1983; J. B razaitis, V ie­ spaudos politiką, 1941 m. pabaigoje pradėjo kurtis nų v ien i, V., 1990.

NACII) OKUPACIJA

‘2 i i

slaptos lietuvių pasipriešinimo organizacijos - Lietuvių frontas (LF), Lietuvos lais­ vės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kitos. Specifinis antinacinės lietuvių rezistencijos bruožas - neginkluoto pasipriešinimo taktika. Lietuvių antinacinės rezistencijos vadai suprato, kad nedidelė lietuvių tauta dėl nepaprastai žiauraus okupacinio režimo (masinio civilių gyventojų žudymo ir deportavimo) negalės ilgai ir atvirai (ginklu) priešintis nacių režimui. Partizani-

B r o l !a?i! neikime vokiietims +arnautrf VoKieciM vm|Jz jj suardė Krask uk¡į baiį&iį

'1L i e t u v a . D a b a r

t r r ’:

g ’ *1 V a ld ž ia u r s i man e. i r ¿ m o -

ę bent! vienus į (ArtJttna kitus i-irrnfa dy ¡.-į ka '•

pražūtis i i) kas -bus s( ¡«Mtsiats \ TV -s m IJzU raiut.nai p¿StndUgS ticJilIpS’ pa Kas g*; ¿M'jti į | v/ tftva iiuokim t’ Buk*mtdrauge < rt ¡ I r ia u ’¿•brrstriL kovoje Su valJiU , /VevdiiuokJrne \sa-

a'id si

i.'Kirtieš j Vienas

»•rieo* auda, f a r

suhitOmz i mes

in W : .'S

f t .i įgalim i k 'ps •' ntis, 3 roį.d• ; V i t n ' j b ? g J bėkime. ¿avi ¡V krafr.amie ir neapleiskime s a ta*. v > v t į ; $ e s e » x f v a lk ų . . Salin, p r i t a r t a . ! le g u ! gyvuoja nepriKlaus ma imomu valdoma L ietuvai

L’ ii s neprikUusomijbįs Kovotojai.

AnIivokiškas atsišaukimas

niai veiksmai karo metu būtų sukėlę masines okupantų represijas ir būtų vedę prie tautos naikinimo nelygioje kovoje. Neginkluotas pasipriešinimas nacių okupacijai vyko įvairiomis formomis: a) nestojimu į vokiečių organizuojamus karinius dalinius, b) vengimu vykti dar­ bams į Vokietiją, c) žemės ūkio prievolių nevykdymu, d) antinacine propaganda ir agitacija, e) taikia kova dėl lietuvių kultūros ir švietimo įstaigų išsaugojimo, f) kolaborantų demaskavimu ir įbauginimu. Stipriausios ir aktyviausios antinacinės rezistencijos organizacijos buvo Lie­ tuvių frontas ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Į LF daugiausia būrėsi krikš-

№

ū k t i :VA

1840-1981

čionių demokratų orientacijos jaunimas ir inteligentija, į LLKS - tautinės ir libe­ ralinės pakraipos asmenys. LF turėjo karinį skyrių („Kęstučio" organizacija), politinį-informacinį ir finansų skyrius. Nuo 1943 m. LF leido pogrindinį laikraštį „J laisvę" ir „Lietuvių fronto biuletenį". Prie LF'o besišliejantys sambūriai leido slaptus laikraštėlius „Vardan tiesos", satyrinį „Pogrindžio kuntaplį", kolaboran­ tus demaskuojantį „Lietuvos judą".

Balys Uaidžiūnas Steponas Kairys Adolfas Darnusis

LLKS, kaip ir LF, kūrėsi 1941 m. pabaigoje-1942 m. pradžioje. 1942 m. spalio mėnesį LLKS pradėjo leisti savo laikraštį „Laisvės kovotojas". Iki 1944 m. vasa­ ros buvo išleisti 28 laikraščio numeriai. 1943-1944 m. gestapui pavyko suimti ke­ liolika LLKS spaudos leidėjų ir vadovybės narių. Be to, LLKS leido „Apžvalgą", organizacijos vidaus informacijos biuletenį ir „Laisvą žodį". LLKS buvo suskirs­ tyta į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Apskričių vado­ vybės įsteigė skyrius daugelyje Lietuvos valsčių. LLKS Vyriausiosios vadovybės žiniomis, 1943 m. viduryje organizacija subūrė apie 3 tūkst. narių. 1944 m. pra­ džioje LLKS įsteigė slaptą „Laisvosios Lietuvos" radiją. Šio radijo transliacijos buvo girdimos net Švedijoje. 1942-1943 m. tarp lietuvių rezistencijos organizacijų vis labiau brendo porei­ kis suvienyti savo jėgas ir įsteigti bendrą pasipriešinimo judėjimo vadovybę. Ta­ čiau dėl pasaulėžiūrinių ir partinių prieštaravimų vieno politinio centro subūri­ mas užtruko. Iki Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) įsteigimo veikė du politiniai centrai: Tautos taryba (TT) ir Vyriausiasis lietuvių komitetas (VLK'as). 1942 m. pavasarį įsteigta TT telkė katalikiškos orientacijos sambūrius ir organizacijas: LF, krikščionis demokratus, Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą ir Lietuvių vienybės sąjūdį (LVS). Į VLK'ą susibūrė LLKS, socialdemokratai, tau­ tininkai, liaudininkai ir nacionalistai (buvę LNP nariai). Po penkis mėnesius už­ trukusių TT ir VLK'o pasitarimų buvo nutarta įsteigti vieną pogrindžio vadovy­ bę - VLIK'ą. Pirmasis VLIK'o posėdis įvyko Kaune 1943 m. lapkričio 25 d. VLIK'o pirmininku buvo išrinktas socialdemokratas prof. Steponas Kairys, vicepirminin­ kais - doc. Adolfas Damušis (LF) ir Balys Gaidžiūnas (tautininkas). Demokrati-

NACIU OKUPACIJA

243

niu būdu buvo sukurta antinacinės rezistencijos vadovybė, atstovaujanti beveik visoms senosioms partijoms ir naujai susikūrusioms kovos organizacijoms (išsky­ rus LLA). Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK'as turėjo atlikti nelegalios Lietu­ vos vyriausybės vaidmenį, vadovauti pasipriešinimui, ginti Lietuvos suvereniteto teises Lietuvoje ir užsienyje. Įsteigus VLIK'ą, nustojo veikti TT ir VLK'as. 1944 m. vasario 16 d. VLIK'as paskelbė deklaraciją „Į lietuvių tautą!" Joje buvo išdėstyta VLIK'o veiklos programa. Lietuvių rezistencija, norėdama atkreipti Vakarų demokratinių valstybių dėmesį į Lietuvos laisvės reikalą, ieškojo paramos ir ryšių Vakarų Europoje. 1943 m. lie­ pos mėnesį LLKS narys Algirdas Vokietaitis Baltijos jūra nuvyko į Švediją. Šioje šalyje buvo įsteigtas Lietuvių komitetas, kuris Švedijos spaudoje demaskavo nusi­ kalstamą nacių politiką Lietuvoje, informavo apie lietuvių rezistencijos veiklą ir propagavo Lietuvos nepriklausomybės idėją. Šveicarijoje politinę veiklą išplėtojo Lietuvos diplomatai Steponas Garbačiaus­ kas, Albertas Gerutis, Jurgis Šaulys ir Eduardas Turauskas. Jie redagavo antivokiškus Eltos biuletenius ir siuntė juos į užsienį, palaikė ryšius su Lietuvos pa­ siuntinybėmis JAV ir Anglijoje, su Berlyne veikiančiu K. Škirpa ir VLIK'u. Taip Vakarų šalys sužinojo apie tikrąją padėtį Lietuvoje: nacių nusikaltimus (žydų su­ naikinimą, ekonominį krašto plėšimą ir kt.), apie lietuvių pasipriešinimą ir nepri­ klausomybės siekimą. 1944 m. kovo mėnesį VLIK'as pasiuntė į Suomiją savo at­ stovą pik. ltn. Kazį Ambraziejų. Jis privalėjo informuoti suomius apie padėtį Lie­ tuvoje ir prašyti ginklų būsimai Lietuvos kariuomenei kovai dėl nepriklausomy­ bės. K. Ambraziejus turėjo nuvykti į Helsinkį ir susisiekti su generalinio štabo kpt. E. Martiala, tačiau 1944 m. balandžio 21 d. Taline jį suėmė gestapas. 1944 m. balandžio-gegužės mėnesiais prasidėjo masiniai Baltijos šalių rezistentų areštai. Numatydamas artėjantį sovietų kariuomenės įsiveržimą, VLIK'as paskyrė sa­ vo atstovus Vokietijoje - prelatą M. Krupavičių, advokatą R. Skipitį ir V. Sidzi­ kauską. Lietuvoje privalėjo likti trys vadinamojo „mažojo VLIK'o" atstovai (pasi­ liko tik vienas Povilas Šilas). 1944 m. vasarą VLIK'o veikla Lietuvoje nutrūko. Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo antisovietinis lietuvių pasipriešinimas. Svarbiausi antinacinės rezistencijos laimėjimai buvo šie: sužlugdytas lietuvių SS legiono sukūrimas; naciams nepavyko mobilizuoti nė vienos bent divizijos dy­ džio karinės formuotės, kuri būtų pasiųsta į Rytų arba Vakarų frontą; vokiečiams nepavyko paversti Vietinės rinktinės SS daliniais ir panaudoti jos savo interesams; okupacinė valdžia 1943-1944 m. nesurinko numatytų 100 tūkst. žmonių priver­ čiamiesiems darbams reiche; naciai nesugebėjo paversti lietuvių administracijos aklais ir klusniais savo valios vykdytojais, daug neklusnių valdininkų (tarp jų keturi generaliniai tarėjai) ir policininkų dėl to buvo uždaryti į kalėjimus ir kon­ centracijos stovyklas; lietuvių inteligentijai pavyko išsaugoti lietuviškas mokyk­

lų

L l K T U VA 1840-1981

las, mokytojų seminarijas, universitetus (iki 1943 m. kovo vidurio) ir net Mokslų akademiją; okupacinė administracija negavo iš Lietuvos kaimo reikalaujamo že­ mės ūkio produktų kiekio; neginkluota rezistencijos taktika apsaugojo tautą nuo masinių nacių represijų ir didžiulių nuostolių. Bet antinacinės rezistencijos or­ ganizacijos nesužlugdė iš savanorių formuojamų savisaugos dalinių, nesugebė­ jo apsaugoti nuo sunaikinimo po masinių 1941 m. žudynių getuose išlikusių Lietuvos piliečių - žydų (nors antinacinių organizacijų nariai buvo pavienių žydų gelbėtojais). Antinacinės rezistencijos organizacijos atspindėjo lietuvių visuome­ nėje vyravusias nuostatas ir nesugebėjo peržengti tautinių nesutarimų ribos. To neįstengė padaryti ir tautinės mažumos. Antinacinis lietuvių pasipriešinimas ideologiškai ir organizaciškai parengė tautą aktyviam pasipriešinimui prasidėjus sovietų reokupacijai.

Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939-1945 m. Pirmosios lenkų pogrindžio organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis 1939 m. spa­ lio mėnesį. Jos buvo centralizuotos 1939 m. pabaigoje-1940 m. pradžioje ir tapo pavaldžios „Ginkluotos kovos sąjungos" ( „ Z z v i ą z e k į v a i k i z b r o j n e j " ) Vilniaus apy­ gardos vadovybei. „Ginkluotos kovos sąjunga" nuo 1942 m. vasario 14 d. ėmė vadintis Armija krajova (AK)199. AK buvo pavaldi Lenkijos emigracinei vyriausy­ bei Londone ir vykdė jos politinius bei karinius tikslus. Praktiniam darbui kraš­ te vadovavo AK Vyriausioji komendantūra Varšuvoje. AK buvusios Lenkijos vals­ tybės teritorijoje buvo suskirstyta į apygardas, kurios daugmaž atitiko prieškari­ nės Lenkijos vaivadijų ribas. Iš viso buvo apie 20 AK apygardų, tarp jų ir Vil­ niaus apygarda. Nuo 1940 m. pabaigos iki 1944 m. pabaigos veikė ir nedidelė Kauno apygarda ( P o d o k r ę g L i t i v a K o z v i e n s k a ) , apėmu­ si likusią Lietuvos teritorijos dalį ir pavaldi Vilniaus 199 P lačiau a p ie len k ų p o ­ g rin d ž io veiklą Lietuvoje apygardos štabui. k a ro m e ta is žr.: A rm ija k ra ­ Šalia karinės organizacijos AK veikė ir „Lenki­ jo v a L ietu voje, 2 dalys, jos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio kraštui" V .-K ., 1995, 1999; J. W ol( „ D e l e g a t u r a R z ą d u R P n a K r a j " ) aparatas, kuris va­ konovvski, O kręg W ilenski dovavo civiliniam pasipriešinimui, slaptai kūrė bū­ Z w qzku W alki Z brojn ej A r m i i K rajoivej w lai ach 1939simos Lenkijos valstybės valdžios ir valdymo orga­ 1945, W arszaw a, 1996; nus, vykdė politinę emigracinės vyriausybės liniją. L. T o m asze w sk i, W ilensVyriausybės įgaliotinio įstaiga buvo glaudžiai susi­ zcyzn a la i ivojny i oktipacji jusi su AK vadovybe. Lenkų pogrindis svarbiausiais 1939-1945, W arszaw a, savo priešais laikė nacistinę Vokietiją ir bolševikinę 2001.

NACIU OKUPACIJA

245

Sovietų Sąjungą. Lietuvoje slaptai veikiančios karinės ir politinės lenkų organi­ zacijos pasižymėjo radikaliu antilietuvišku nusistatymu. Kai Lenkijos emigracinės vyriausybės Ministrų komitetas krašto reikalams ( K o m i t e t M i t i i s t r o i v d l a S p r a z v K r a j u ) 1939 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo rašoma, jog „Vilniaus ir Vilnijos klausimas lieka atviras", ir paragino lenkus palaikyti draugiškus santykius su lietuviais, tarp Vilniaus lenkų kilo smarkus nepasitenkinimas minėtu Ministrų komiteto nutarimu. Nors Lenkijos vyriausybė 1939 m. gruodžio 12 d. uždraudė Lietuvoje steigti slaptas lenkų karines organiza­ cijas ir vykdyti ginkluotas akcijas, vietos lenkai Vilnijoje įsteigė kelias dešimtis ka­ rinių ir pusiau karinių antilietuviškų organizacijų. Lenkijos emigracinės vyriau­ sybės 1939 m. lapkričio 15 d. nutarimui ypač energingai pasipriešino Varšuvos ir Vilniaus pogrindžio vadovybė. AK veikla Lietuvoje labai sustiprėjo 1943 m. rudenį, pradėjus veikti ginkluo­ tiems lenkų partizanų (akoveų) būriams. AK partizanai pradėjo kovą su vokie­ čiais, sovietų partizanais ir lietuvių policija. Taktiniais sumetimais AK Vilnijoje kartais bendradarbiaudavo su nacių karinės valdžios atstovais prieš sovietų par­ tizanus arba su Raudonąja armija prieš vermachtą (pvz., 1944 m. liepos 7-13 d., Vilniaus puolimo metu). Tačiau nuožmiausiai AK puolė lietuvių policiją ir lietu­ višką apskričių bei valsčių administraciją, kurias laikė nacių kolaborantais ir an­ tilenkiškos politikos vykdytojais. Ypač smarkūs AK antpuoliai Rytų Lietuvoje buvo 1944 m. pirmoje pusėje. 1944 m. sausio mėnesį lenkų partizanai įsakė visiems Turgelių valsčiaus moky­ tojams lietuviams išsikraustyti iš šio valsčiaus; sausio 25 d. užpuolė Šumsko miestelį, nuginklavo policiją, išvaikė pareigūnus; sausio 27 d. įteikė ultimatumą Dieveniškių policijai, dėl to visos lietuvių įstaigos pasitraukė į Benekainius ir kt.200 Šiuo laikotarpiu AK nukovė mūšiuose ar nužudė kelis šimtus lietuvių po­ licininkų, savisaugos dalinių kariškių, valsčių administracijos tarnautojų, Lietu­ vos vietinės rinktinės karių. Ypač skaudus lietuviams buvo gen. P. Plechavičiaus armijos batalionų pra­ laimėjimas. 1944 m. gegužės pradžioje AK Vilniaus apygardos pajėgos sumušė Lietuvos vietinės rinktinės dalinius prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašme­ nos. Lietuvių tautinis pogrindis vertino Vietinę rinktinę kaip būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį, kurį ketino panaudoti kovai su Lietuvos priešais dėl vals­ tybinės nepriklausomybės. Po Vietinės rinktinės likvidavimo AK Vilniaus apy­ gardos komendantas Aleksanderis KrzyŽanowskis-Wilkas 1944 m. gegužės 20 d. išleido „Atsišaukimą į lietuvius". Jame lietuviai vėl buvo kaltinami antilenkiš­ kumu ir visa kaltė už tarpusavio konfliktus verčiama lietuvių visuomenei. Atsa­ komybė už lenkų persekiojimą nacių okupacijos metais taip pat suversta tik vie­ nai pusei: „Visai gi lietuvių visuomenei krinta moralinė ir fizinė atsakomybė už

L I K T I VA 1940-1830

tai, kad ji niekad nepasmerkė tų nusikaltėlių, bet tyliai stebėjo lenkų tautos žiedo naikinimą"201. Atsišaukime iškeltas ultimatyvus reikalavimas kovoti kartu su len­ kų partizanais, tarsi pastarieji būtų draugiška lietuviams kariuomenė. Šis atsi­ šaukimas parašytas tuo metu, kai buvo sumušta Vietinė rinktinė, kai AK būriai Rytų Lietuvoje baigė naikinti lietuvių administraciją ir galėjo beveik nevaržomi plėsti savo veiklą Vilniaus krašte. Ypač žiaurios buvo abipusės keršto akcijos 1944 m. birželio mėnesį: birželio 20 d. lietuvių savisaugos dalinys, keršydamas už AK pasaloje nužudytus 4 žvalgų grupės karius, Glitiškių dvare (Vilniaus r.) sušaudė 38 civilius lenkus (kitais duomenimis - sušaudyti 26 civiliai dvaro gy­ ventojai, Ostlando krašto žemės ūkio tvarkymo susivienijimo Vilniaus skyriaus įgaliotinis ir tuo pat metu AK įgaliotinis Vladislavas Komaras; 11 AK karių žuvo diena anksčiau atsitiktinai užklupti lietuvių savisaugos dalinio)202. A. Krzyžanovvskis-VVilkas birželio 24 d. įsakė rengti atpildo akcijas lietuvių dalinių atžvilgiu. AK 5-oji brigada (vadovaujama Zygmunto Szendzielarzo-Lupaszkos), vykdydama atsakomąsias keršto akcijas Dubingių, Joniškio, Inturkės ir kitose apylinkėse, nu­ žudė apie 100 taikių lietuvių. 1944 m. liepos 7-13 d. AK, sutelkusi 5500 karių, vykdė operaciją „Aušros var­ tai" ir mėgino užimti Vilnių. Operacijos metu patyrė didelių nuostolių - 140 ka­ rių žuvo, 240 buvo sužeisti. Sovietų kariuomenei užėmus miestą, keli lenkų AK daliniai demonstratyviai žygiavo po miestą, kol liepos 17 d. III Baltarusijos fron­ to vado Ivano Černiachovskio įsakymu buvo nuginkluoti ir internuoti (daugiau kaip 6 tūkst. karių). Išlikę nenuginkluoti AK kariai pasitraukė į Rūdninkų girią ir 1944 m. rugpjūčio-lapkričio mėnesiais buvo aktyviausia ginkluoto antisovietinio pogrindžio, veikusio Lietuvos teritorijoje, dalimi. Sovietams 1944 m. reokupavus Lietuvą, lenkų pogrindžio tikslai nepasikeitė ir toliau buvo manoma, jog Vilniaus žemė yra integrali Lenkijos valstybės dalis. 1944 m. spalio 31 d. Politinių partijų konventas prie Lenkijos Respublikos įgalioti­ nio Vilniaus apygardai išleido „Atvirą laišką D. Britanijos premjerui V. Čerčiliui". Laiške protestuojama prieš Lenkijos valstybės sienos 200 A rm ija krajova L ietu vo­ nustatymą pagal Kerzono liniją ir Vilniaus prijungi­ je , d . 2, p . 264-266. mą prie Sovietų Sąjungos. Laiškas baigėsi prašymu 201 C it. iš: J. YVolkonovvWinstonui Churchilliui „padėti išsilaisvinti iš vergi­ ski, O kręg W iien ski Zwqzku jos ir neatplėšti nuo motinos Lenkijos"203. W alki Z brojn ej A rm ii Krajow ej w latach 1939-1945, Šios Vilniaus lenkų pogrindžio deklaracijos liko s. 188-189. be atgarsio ir Lenkijos rytinė siena buvo nubrėžta 202 Ib id ., s. 57. pagal Kerzono liniją. Sovietų saugumo organai iki 203 L. T om aszevvski, Kro­ 1945 m. rudens sunaikino AK likučius ir Vyriausy­ nika W ilenska 1941-1945, bės įgaliotinio įstaigą. Organizuota lenkų pogrin­ W arszaw a, 1992, s. 235-238. džio veikla Lietuvoje nutrūko.

NACIU OKUPACIJA

“247

Sovietiniai partizanai Lietuvoje Tik 1942 m. pradžioje Vyriausioji reicho saugumo valdyba Berlyne iš Lietuvos gavo naujų pranešimų, kad „pasirodė daugiau komunistinių pogrindinių gru­ pių ir partizanų"204. Iš Sovietų Sąjungos vykdyti specialias užduotis pasiųstos NKVD organizuotos grupės daugiausia veikė Rytų Lietuvoje. Buvo įvykdomos

Justas Paleckis (kairėje) ir Mečislovas (Inlvilas pirmajame lietuvių tautos atstovų radijo mitinge. Maskva. 104*2 m. balandžio “2fi d.

diversijos ir pasitraukiama į Baltarusiją. Dėl tokios 204 S au g u m o policijos ir SD v a d o O stla n d e ataskai­ veiklos nukentėdavo vietos gyventojai. 1942 m. pavasarį į Lietuvą buvo atsiųstos LKP(b)to s O stla n d o reichskomisaru i H. L ohsc'i, LCVA, CK 1-oji ir 2-oji operatyvinės grupės, kurios neturė­ f. 1742, ap. 1, b. 21, I. 1. jo vietos gyventojų paramos ir policijos pareigūnai 205 LKP(b) CK operatyvi­ jas susekė ir sunaikino203. Sovietinis partizaninis ju­ n ės g ru p ė s N r. 2 byla, LYA, f. 3, ap. 1, b. 1; dėjimas Lietuvoje savaime nesiplėtojo ir nebuvo vie­ LKP(b) CK operatyvinės tos gyventojų palaikomas, todėl 1942 m. antroje pu­ g ru p ė s N r. 1 byla, ibid., sėje jį pradėta aktyviai inspiruoti iš Maskvos. J. Sta­ f. 69, a p . 1, b. 1; A. Snieč­ linui 1942 m. rugsėjo 5 d. išleidus įsakymą sovietinį kaus 1942 m. gruodžio partizaninį judėjimą paversti „visos liaudies kova su 21 d . ra šta s, ib id ., f. 1771, a p . 5, b. 60, I. 5. fašistiniais grobikais"206, tų metų lapkričio 26 d. Vals­ 206 P a rtiz a n ų kovos stip­ tybės gynimo komiteto nutarimu Nr. 2540a įkurtas rin im a s ryšium s u RA Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ), kuriam p u o lim u , ib id ., i. 1, ap. 1, vadovavo A. Sniečkus207. LPJŠ savo „lietuviškumu" b. 426, I. 2. maskavo siunčiamas diversantų grupes, sudarytas iš 207 J. S talino 1942 m. lap­ karinės žvalgybos ir profesionalių Raudonosios ar­ k ričio 26 d . įsakym as N r. G OKO-254a, ibid., 1. 1. mijos karių specialioms užduotims vykdyti. 1943 m.

-248

Ū K T I ’ VA 1940-1880

Lietuvoje atsirado sovietinių partizanų būriai, kurių dalis buvo pavadinti lietu­ viams priimtinais vardais - Perkūno, Margirio, Birutės, Kęstučio, Žalgirio, K. Ka­ linausko, Žemaitės ir kt. Siekdamas kontroliuoti sovietinių partizanų veiklą Lietuvoje, LPJŠ sudarė ir pa­ siuntė arčiau Lietuvos LPJŠ pavaldžią operatyvinę grupę208. Šios grupės vadu bu­ vo paskirtas Motiejus Šumauskas-Kazimieras, pavaduotoju - Genrikas ZimanasJurgis. Tarp eilinių narių buvo ir vienas Rainių žudynių organizatorių - Domas Rocius-Baškys209. Operatyvinės grupės nariams buvo suteikti įgaliojimai formuoti nau­ jus sovietinių partizanų būrius ir grupes, skirti ir atleisti jų vadus bei komisarus ir vadovauti šiam partizaniniam judėjimui. 1943 m. balandžio mėnesį operatyvinė grupė su jai pavaldžiu kovotojų būriu atsidūrė Adutiškio ir Kazėnų miškuose. 1941-1943 m. dirbti pogrindinio darbo į Lietuvą buvo atsiųsti 516-553 asme­ nys. Nors didesnę atsiųstųjų dalį sudarė lietuviai, bet Lietuvoje prie atsiųstų kovotojų prisišliejo pabėgę iš apsupties, nelaisvės ar nuo vokiečių teroro besi­ slapstantys žmonės, daugiausia rusai ir žydai. Dar 1943 m. pavasarį G. Zima­ nas pastebėjo, kad įtraukti vietos gyventojus į savo gretas nebus lengva. „Jeigu kas Baltarusijoje yra ne už vokiečius, tai jis už Tarybų valdžią. Tuo tarpu pas mus yra ir trečia galimybė - buržuaziniai nacionalistai, o Vilniuje dargi ir ket­ virta - Vladislavo Sikorskio šalininkai, tai labai kom­ 208 M. Š u m au sk as, G yve­ plikuoja padėtį"210. 1943 m. rudenį-1944 m. G. Zi­ nim o p rasm ė. V., 1975, manui vadovaujant LKP(b) Pietų Lietuvos komitetui, p . 15; A. R ak ū n as, Lietuvos jam pavaldžiame regione buvo pradėti formuoti liaudies kova p rieš h itlerin ę o ku paciją, V., 1970, p. 38. nauji būriai, kuriuose daugiausia dalyvavo iš getų 209 LPJŠ v iršin in k o pabėgę žydai: Trakų apskrityje būrys „Laisva Lietu­ A. S n iečk au s 1943 m . v a ­ va", Vilniaus apskrityje būriai „Mirtis fašizmui", s a rio 9 d . įsa k y m a s N r. 16, „Kova", „Už pergalę", „Keršytojas" ir kt.211 A. Snieč­ LYA, f. 1, ap. 1, b. 427, kus net 1944 m. kovo 27 d. nepamiršo G. Zimanui 1. 21-23. priminti, kad „daugiau dėmesio reikia kreipti į tau­ 210 Ju rg io (G. Z im ano) 1943 m. g e g u ž ė s 11 d. tinį sąstatą. Atsargiai reikia elgtis panaudojant žy­ laišk as LPJŠ v iršin in k u i, dų tautybės žmones, nes kils nepasitenkinimas"212. ib id ., b. 33, 1. 70. Siekdamas pridengti sovietinio partizaninio judėji­ 2.1 LPJŠ p a v a ld ž ių p a rti­ mo (bent jau didžiosios jo dalies) nevietinę kilmę, z a n ų b ū rių ir g ru p ių n arių A. Sniečkus įsakė G. Zimanui „kelti lietuvius, tik ge­ 1945 m. g e g u ž ė s 25 d . s ą ­ rašai, ib id ., b. 488, 1. 20. rai patikrinus, nes rusams, ypač belaisviams, sun­ 2.2 A. S n iečk au s 1944 m. ku vadovauti ir patraukti paskui save gyventojus. kov o 27 d . laišk as Nr. 82 Manau, dabar jau jūs galite mišrius būrius kurti, sta­ Ju rg iu i (G. Z im an u i), ibid., tant priešaky, kaip taisyklę, lietuvius"213. Geriausiu f. 1771, a p . 7, b . 119, atveju tik 35,4 proc. šių partizanų sudarė lietuviai 1. 19. (17,2 proc. - žydai, likusieji - rusai ir kt.) 2.3 Ibid.

NACIIj OKUPACIJA

249

LPJŠ pateikiamose sovietinių partizanų veiklos Lietuvoje ataskaitose buvo sudaromas kuo įspūdingesnis kovos su okupantais vaizdas. Antai 1943 m. suves­ tinėje A. Sniečkus rašė, jog „partizanų būrių ir grupių Lietuvoje padidėjo nuo 21 iki 43. Partizanų būriuose padaugėjo nuo 230 iki 1225 žmonių"214. Per visą na­ cių okupacijos laikotarpį sovietinių partizanų veikloje dalyvavo apie 5 tūkst. asme­ nų (jau po karo šis skaičius buvo padvigubintas įtraukiant Raudonosios armijos

Lietuvių savisaugos dalinių kareiviai prie nuversto traukinio liekanų

žvalgybos valdybai ir NKGB tiesiogiai pavaldžias grupes215, 542 paauglius216 ir pan.). Nors tik apie 70 proc. sovietinių partizanų buvo ginkluoti, ataskaitose buvo pateikiami neįtikėtini įvykdytų kovinių operacijų duomenys: ,,[...j nuversti nuo bė­ gių 577 priešo ešelonai, sugadinta apie 400 garvežių ir daugiau nei 3000 vagonų, sunaikinta 125 tiltai, 48 kareivinės, 18 įgulų, nukauta daugiau nei 14 000 priešų" ir .1.217 Nors būrių veikla buvo vykdoma pagal J. Stalino 1942 m. rugsėjo 5 d. įsa­ kymą ir lapkričio 7 d. įsakymą (derinant Raudonosios armijos veiksmus fronte su partizanų būrių smūgiais priešui iš užnugario), sovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai negalėjo išplėtoti savo veiklos. Partizanų grupuotės, kurioms trūko amuni­ cijos, dažniausiai siaubė valstiečių ir valstybinius ūkius, dvarus, naikino sandėlius ir lentpjūves. Tokiai veiklai nereikėjo daug žmonių, amunicijos, nes pakako degtu­ kų ar degamųjų skysčių. Kitokio pobūdžio operacijos buvo vykdomos gana retai. 1944 m. kovo 24 d. buvo nužudytas Švenčionių apskrities komisaras Ohlis ir jo pa­ dėjėjas Heinemanas. Vėliau kitose vietovėse taip pat buvo nužudyti pavieniai svar­ bias pareigas ėję vokiečių pareigūnai: Kuršėnuose nukautas policijos viršininkas gestapo kpt. Liongė, kelyje Skaudvilė-Kelmė - vokiečių gen. von Bezechė218ir 1.1. Kadangi sovietinių partizanų grupuotės daugiausia veržėsi iš Baltarusijos per rytinę Lietuvos dalį, tai 1943 m. rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje Švenčio­ 1

*250

Ū K T I ’VA 1940—1991

nių ir Svyrių apskrityse buvo surengta baudžiamoji operacija, pavadinta „Sommer", o netrukus, rugsėjo pabaigoje-spalio viduryje, operacijos „Fricas" metu buvo blokuojami ir valomi Kazėnų miškai. Šios akcijos nebuvo rezultatyvios219. Artėjant frontui, partizanai aktyvėjo. Šiaulių apskrityje veikusio „Kęstučio" bū­ rio vadas teigė: „Vis dažniau pradėdavome nuginkluoti ir sušaudyti policinin­ kus arba baltuosius partizanus"220. Likvidacinės komisijos, veikusios prie LPJŠ, apskaičiavimais, jam pavaldūs žmonės nužudė 9528 vokiečius ir policininkus, 744 jų talkininkus, iš viso 10 272 žmones221. Nukautų vokiečių ir policininkų skaičiai buvo padidinti mažiausiai 6-7 kartus, nes čia buvo įtraukiami ir neva per ešelonų katastrofas žuvę asmenys. Pavyzdžiui, 2.4 L ietu vos liaudis D idžia­ Vilniaus miesto ir apskrities pogrindinio komiteto jam e T ėvynės kare, V., 1982, sekretorius raportavo, kad 1943 m. rugsėjo 11 d .p. 229. 1944 m. liepos 14 d. iš pasalų ir per susirėmimus 2.5 Ž v a lg y b in io bū rio nukovė 209 priešo kareivius ir karininkus, o neišsa­ N r. 14 v a d o a ta sk a ita , miais duomenimis, per ešelonų katastrofas žuvo LYA, f. 14, a p . 1, b . 1, 1. 2. daugiau kaip 1600 priešo kariškių222. 2.6 P. Š taras, o p . cit., Teroru mėginta labiau paveikti gyventojus, kad p . 233. šie taptų jiems palankus. Ypač atkakliai ir įnirtin­ 2.7 LT E , t. 8, V., 1981, gai su sovietiniais partizanais kovojo kaimų vietinės p . 482. savisaugos ginkluotos grupės („kaimų sargybos"). 2.8 LPJŠ 1944 m . b a la n ­ Šie konfliktai brandino tarpusavio įtampą ir abipu­ d ž io 9 d . ž in ių su v e stin ė N r. 7, LYA, f. 1, a p . 1, sę neapykantą. b. 24, 1. 8. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų 2.9 S au g u m o p olicijos ir savisaugininkų ginkluotame konflikte 1943-1944 m. SD v a d o L ietuvoje 1943 m. išskirtinė vieta tenka Kaniūkų kaimo (Eišiškių aps. rugsėjo m ėn. a ta sk a ita Vy­ Jašiūnų vlsč.) užpuolimui 1944 m. sausio 29 d. Ka­ riau siajai reich o sa u g u m o niūkų puolimas ir susidorojimas su kaimo gyvento­ v a ld y b a i B erlyne, ib id ., jais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžia­ b. 62, 1. 54; Lietu vos liaudis D idžiajam e T ėvynės kare, moji akcija prieš kaimų savisaugą. Kaime buvo nu­ p. 190. žudyti 36 asmenys, sudeginti 36 gyvenamieji namai 220 Š iaulių ap s. K ęstučio ir visi negyvenamieji (ūkiniai) pastatai. G. Zimanas b ū rio v a d o atask a ita , informavo LPJŠ viršininką A. Sniečkų apie Kaniūkų LYA, f. 63, a p . 1, b. 1, kaimo sunaikinimą: „Sausio 29 d. Vilniaus būrių (iš 1. 38. Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai: „Mirtis fa­ 221 LPJŠ b ū rių ir g ru p ių kovos v eik sm a i, ib id ., f. 1, šizmui", „Keršytojo", „Už pergalę", „Kovos" būriai), a p . 1, b. 489, 1. 2. „Mirtis okupantams" būrio (sudarytas iš Kauno ge­ 222 M. M iceikos 1944 m. to žydų ir sovietinių karo belaisvių), Margirio būrio rugsėjo 17 d . atask aita ir Gen. štabo specialiosios grupės jungtinė grupė vi­ LPJŠ, ib id ., b. 43, 1. 3. siškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities sa­ 223 LYA, f. 1, ap. 1, visaugos kaimą Kaniūkus223". b. 410, 1. 173.

NACIU OKUPACIJA

251

Grasinta sunaikinti ir Butrimonių, Janiūnų, Stčulcų, Posolų kaimus224. Bet imtis platesnių baudžiamųjų akcijų sovietiniai partizanai buvo nepajėgūs. Tik 1944 m. balandžio mėnesį po ilgos pertraukos (nuo 1943 m. spalio) iš sovietinio užnuga­ rio pradėjus skraidyti lėktuvams su ginklais ir šaudmenimis, imtasi naujos bau­ džiamosios akcijos. Rinktinis būrys, sudarytas iš „Laisvosios Lietuvos", „Už tė­ vynę", „Išlaisvintojo" būrių partizanų, balandžio 12 d. užpuolė Bakaloriškių kai­ mą (Trakų aps. Onuškio vlsč.) ir jį visiškai (40 sodybų) sudegino. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje tarp sovietinių partizanų ir Armijos krajovos vy­ ko įnirtingos kovos dėl teritorijos. Kad šių dviejų skirtingų orientacijų ir tauty­ bių partizanų santykiai buvo įtempti, patvirtino ir 1944 m. kovo 1 d. prie Mei­ ronių kaimo ir Dubingių ežero (netoli Pabradės) AK įvykdytas K. Kalinausko vardo būrio sunaikinimas. Maskvos požiūris į nekomunistinių nacionalinių antinacinių judėjimų dalyvius buvo dvejopas: vienose direktyvose skatinama su­ sidoroti su jais, o kitose - užmegzti ryšius, taip „apsaugojant mūsų organiza­ cijas ir partizanų būrius nuo žlugimo"225. 1944 m. balandžio mėnesį sovietinių partizanų iniciatyva prasidėjo pasitari­ mai su Armijos krajovos vadovais. Tartasi dėl tarpusavio santykių, keitimosi be­ laisviais, sovietinių partizanų žygiavimo per AK kontroliuojamas sritis, taip pat dėl lenkų partizanų įtakos bolševikams pavaldžios zonos gyventojams. Raudona­ jai armijai artėjant prie Lietuvos, pradėta kalbėti apie bendrą kovą su vokiečiais. Nors sovietinių diversantų būriai ir veikė beveik visoje Lietuvoje, išskyrus va­ karinę jos dalį, tačiau sovietinio pasipriešinimo vaidmuo ir įtaka buvo minimali. Rytų Lietuvoje su sovietiniais partizanais kovojusios vietinės savisaugos („kai­ mų sargybos") grupės tapo antisovietinės ginkluotos rezistencijos organizacinė­ mis struktūromis.

LIETUVOS DIPLOMATIJOS PASTANGOS ( 1 9 4 1 - 1 9 4 5 M.) Iki 1941 m. vasaros, kai Vokietija okupavo Lietuvą, egzodo sąlygomis veikę Lie­ tuvos pasiuntiniai mėgino sukurti teisinės valdžios mechanizmą (Tautinis komi­ tetas, „Kybartų aktai"). Tiek Romos pasitarimų metu įsteigtas Tautinis komitetas, tiek „Kybartų aktai", kuriuose S. Lozoraitis Lietuvos prezidento A. Smetonos at­ galine data pasirašytais raštais paskirtas ministru pirmininku ir pavaduojančiu

252

L IE TU VA 1840-1990

Lietuvos Respublikos prezidentą, iki vokiečių okupacijos nei tarptautiniu mastu, nei lietuvių išeivijos politiniame gyvenime faktiškai nesuvaidino jokio vaidmens. 1941 m. vasarą Vokietijai okupavus Lietuvą, pasiuntiniams dar kartą iškilo klausimas, kuria politine kryptimi veikti. Kita vertus, Europoje vykęs karas labai varžė diplomatų veiklos koordinavimo ir judėjimo laisvę. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos diplomatijos centras buvo neutralioje Šveicarijoje, kur veikė Lietuvos diplomatai dr. J. Šaulys, E. Turauskas ir dr. A. Ge­ rutis. Nors Šveicarija ir pripažino Baltijos šalių okupaciją d e f a c t o (nuo 1941 m. sausio 1 d. Baltijos šalių pasiuntinybės nebebuvo Šveicarijos Federalinės Tarybos pripažįstamos), tačiau šių šalių diplomatai ir toliau išlaikė savo diplomatines pri­ vilegijas22“. Lietuvos diplomatų Šveicarijoje pastangomis buvo atgaivinta Lietuvo­ je egzistavusi telegramų agentūra ELTA. Lietuvos pasiuntinybių ir diplomatų veiklai karo metais didelę įtaką turėjo tarptautinė padėtis. Vokiečiams suėmus pasiuntinį Paryžiuje P. Klimą, atstovo pareigas perėmė dr. S. A. Bačkis. Brazilijos užsienio reikalų ministerijos pritari­ mu toje šalyje laikinuoju reikalų patikėtiniu pradėjo dirbti nuo 1941 m. buvęs atašė prie Brazilijos vyriausybės dr. Fritzas Meieris. K. Škirpa, kėlęs reikalavimą Vokietijos vyriausybei atkurti nepriklausomą Lietu­ 224 1944 m. sa u sio 29 d. vą, buvo ištremtas į Bad Godesbergo koncentracijos p ra n e š im a s -ra p o rta s , stovyklą, iš kurios paleistas pasibaigus karui. LCVA, f. R-666, a p . 1, Sovietų Sąjungai okupavus Baltijos šalis, Švedi­ b. 5, 1. 4. jai pripažinus jų inkorporavimą į SSRS d e j u r e , nuo 225 A. S n iečk au s 1943 m. 1942 m. iki to laiko Švedijoje dirbę diplomatai vėl ru g p jū č io 28 d . laiškas pradėjo gauti diplomatines vizas, o Švedijos įstaigos M. A fo n in u i, S. N ev ed o m sk iu i, J. N ik itin u i, LYA, pradėjo priiminėti Lietuvos diplomatų išrašytus do­ f. 51, a p . 51, b. 1, 1. 51. kumentus. 226 D. K rivickas, „L ietu ­ Nors Didžioji Britanija ir nepripažino Baltijos ša­ v o s ta rp ta u tin is sta tu s " . lių okupacijos ir aneksijos, tačiau dėl 1942 m. gegu­ Varpas, 1958, N r. 3 -4 , žės 26 d. sudarytos D. Britanijos ir Sovietų Sąjungos p. 80. sutarties Baltijos šalys išnyko iŠ diplomatinio sąra­ 227 W. J. H o u g h , „T he šo, o šių šalių įgaliotųjų ministrų ir jų pavaduotojų A n ex atio n of th e Baltic pavardės, titulai ir rangai buvo perkelti į priedą, ku­ S tates a n d itts Effect o n th e D e v elo p m e n t of Law ris vadinosi „sąrašas asmenų, kurie daugiau nebe­ P ro h ib itin g Forcible Seisure įeina į diplomatinį sąrašą, bet vis dar pripažįstami of T e rito ry ", New York Law Didžiosios Britanijos vyriausybės kaip asmenys, tu­ S chool Joiirn al o f Internatio­ rintys tam tikrą diplomatinį statusą be nurodymo, nal an d C om parative Law, kuriai šaliai jie atstovauja"227. Nepaisydami vietos 1985, N r. 2, p . 391-392. pakeitimo diplomatiniame sąraše, Lietuvos diploma­ 228 B. K. B alučio 1943 m. tai ir toliau tęsė savo veiklą kaip anksčiau228. sa u sio 26 d . atm in tin ė , Vokietijai okupavus Lietuvą ir joje susidarius Lai­ LCVA, f. 648, a p . 2, b. 1, I. 63. kinajai vyriausybei, diplomatams iškilo būtinybė su-

NACIU OKUPACIJA

-2r>:{

sirinkti aptarti bendros veiklos klausimus, kurių vienas buvo diplomatų laikyse­ na Lietuvoje veikiančios Laikinosios vyriausybės atžvilgiu. Iš jos negavę jokios informacijos ar instrukcijų, 1941 m. liepos 14 d. Lietuvos diplomatai susitikimo Berne metu priėjo prie išvados, kad jei Laikinoji vyriausybė remia Lietuvos ne­ priklausomybę, į ją reikia žiūrėti palankiai, tačiau okupacijos metu diplomatai negali jai atstovauti ir su ja bendradarbiauti229.

Lietuvos diplomaiijos Šefas Stasys Lozoraitis savo darbo kahinele Romoje

Diplomatai vadovavosi Vatikano politika nepripažinti jokių karo metu įvyku­ sių pakeitimų ir nekonstituciniu būdu sudarytų vyriausybių. Kita vertus, atsar­ giam diplomatų tuometinės politinės padėties Lietuvoje vertinimui įtakos turėjo ir tai, kad trūko informacijos apie padėtį Lietuvoje. Savo poziciją Laikinosios vy­ riausybės klausimu diplomatai suformulavo Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozo­ raičio ir jo pirmojo pavaduotojo dr. J. Šaulio žodžiais: „Mes tebepropaguojame Lietuvos nepriklausomybės idėją ir ligi šiol nėra iš vokiečių ar Lietuvos vyriausy­ bės pusės priešingų pareiškimų, kalbame apie naująją vyriausybę, kaipo apie vieną Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pasireiškimų [...]. Sukilimas buvo Lietuvos nepriklausomybės įrodymas ir nepriklausomybės atstatymo aktas buvo paskelb­ tas. Tai mums tik šiek tiek šiuo tarpu žinoma" (S. Lozoraitis) ir „šiuo metu eina karas, todėl negali būti tikros Lietuvos nepriklausomybės; Lietuvoje tėra administ­ racija, o dėl Lietuvos vyriausybės galime pareikšti, kad nieko tiesioginio nežino­ me" (dr. J. Šaulys)230. Daugiau šis klausimas Berno susitikime nebuvo svarstomas. Užsienio politikos atžvilgiu diplomatai mėgino ieškoti „aukso vidurio", nes, visų pirma, laikantis svarbiausio tikslo - nepriklausomybės idėjos - ir atsižvel­

254

L I K T 1' VA 1840-1880

giant į tuometinę padėtį Europoje jiems reikėjo palaikyti gerus santykius su Vo­ kietija, antra, reikėjo įvertinti ir anglosaksų svarbą. P. Klimas pareiškė, kad „mes nepataikaujame nei vokiečiams, nei anglams, o turime vieną tikslą - nepri­ klausomybę. Taktikos skirtumas neturi sudaryti dviejų orientacijų įspūdžio"231. S. Lozoraitis laikėsi nuomonės, kad siekiant nepriklausomybės reikėtų veikti at­ sižvelgiant į vietos sąlygas ir reikalavimus. Diplomatai stengėsi išvengti bet kokių radikalių sprendimų, galinčių pakenk­ ti netvirtai Lietuvos diplomatinės tarnybos padėčiai. Buvo elgiamasi labai ap­ dairiai, įvertinant kiekvieną savo žingsnį. Neturėdami pakankamai žinių apie Laikinąją vyriausybę bei jos priklausomumą ir lojalumą vokiečiams, diplomatai negalėjo aiškiai suformuluoti savo pozicijos LV atžvilgiu. Tuometinėje karo ap­ imtoje Europoje buvo sąmoningai vengiama konkrečių politinių sprendimų. Tai­ gi ir politinės orientacijos klausimas liko atviras; kad galėtų apibrėžti savo veik­ lą, diplomatai laukė tam tikros jėgų persvaros Antrajame pasauliniame kare. Susitikimo Berne metu Tautinį komitetą, pretenduojantį tapti egziline vyriau­ sybe, tačiau nefunkcionuojantį, diplomatai kol kas paliko rezerve tikėdamiesi, kad atėjus palankiam laikui dar būtų galima juo pasinaudoti. Dėl sudėtingo susisiekimo su kitais kraštais (ne Italijos sąjungininkėmis) Ant­ rojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvos diplomati­ 229 D ip lo m atų 1941 m. jos šefo S. Lozoraičio veikla Italijoje buvo komplikuo­ lie p o s 14 d . su sitik im o ta, todėl jis 1941 m. gruodžio 2 d. laikinai diploma­ p ro to k o la s, d r. S. A. Bačtijos šefo funkcijas perdavė neutralioje Šveicarijoje k io a sm e n in is archyvas; gyvenančiam savo pavaduotojui dr. J. Šauliui232. P. K lim as, Lietu vos d iplo­ 1942 m. gegužės-birželio mėnesiais Berne vyku­m atin ėje tarnyboje. V., 1991, p. 169. siuose S. Lozoraičio pasitarimuose su Šveicarijoje dir­ 230 Ibid. bančiais diplomatais nebuvo aiškaus diplomatų nu­ 231 Ibid. sistatymo dėl politinės orientacijos: ką remti - anglo­ 232 Dr. J. Š aulio 1946 m. saksus ar vokiečius? E. Turauskas pažymėjo, kad bū­ b irž e lio 22 d . laiškas tų netikslinga Lietuvos likimą susieti su kuria nors V. R asten iu i, VUB RS, d r. A. G e ru č io arc h y v a s, viena puse, kadangi nė viena iš jų Lietuvai nieko ge­ f. 155-642; S. L ozoraičio ro nežadėjo233. Dėl tuometinės karinės ir politinės pa­ 1945 m. lap k ričio 4 d . laiš­ dėties sudėtingumo diplomatai nedrįso orientuotis į k as d r. J. š a u liu i, S. L ozo­ kurią nors vieną pusę, nes, anot jų, „nesimato nei vie­ raičio a sm e n in is arch y v as nos, nei antros pusės aiškios persvaros"234. Jei tarp­ Romoje. 233 L ietu v o s d ip lo m a tų tautinė padėtis būtų buvusi pakankamai aiški, t. y. su sitik im o Berne 1942 m. būtų aiškūs tvirti ir stabilūs lyderiai, Lietuvos diplo­ g e g u ž ė s 2 1 -b irž e lio 14 d. matams būtų buvę lengviau apsispręsti dėl sąjungi­ u ž ra ša i, d r. S. A. Bačkio ninkų pasirinkimo ir būtų lengviau projektuoti nepri­ a sm e n in is arch y v as. klausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. 234 Ibid.

NACIU OKUPACIJA

255

Egzilinės vyriausybės ir platesnės politinės veiklos klausimas Nors A. Smetona, „Kybartų aktais" S. Lozoraitį paskyręs savo įpėdiniu (beje, for­ maliai jis tapo ir ministru pirmininku), nepalaimino ir neįtvirtino Tautinio komi­ teto valdžios tęstinumo, toks prezidento žingsnis neturėjo įtakos Lietuvos egzili­ nės vyriausybės užuomazgai, nes Tautinio komiteto veikla tuometinėmis aplinky­ bėmis faktiškai buvo neįmanoma. Komitetas, Vakaruose turėjęs tapti nepriklauso­ mos Lietuvos valstybės atkūrimo vėliavnešiu, nė karto dėl sudėtingų karo meto susisiekimo sąlygų nebuvo susirinkęs i n c o r p o r e . Kita vertus, komiteto veiklos le­ galizavimui reikėjo surasti valstybę, kuri oficialiai komitetą pripažintų ir būtų su­ tikusi jį priimti, tačiau tuo metu iš esmės tai buvo neįvykdoma. Iš pradžių buvo numatyta pasiųsti pasiuntinius P. Klimą ir E. Turauską į Portugaliją išsiaiškinti, ar yra galimybių toje šalyje atkurti diplomatinį atstovavimą, įkurdinti komitetą ar įsteig­ ti kokį nors Lietuvos biurą235. Lietuvos diplomatai didžiausias viltis dėl Lietuvos atkūrimo dėjo į greitai prasidėsiantį Vokietijos karą su Sovietų Sąjunga, tačiau, kaip paaiškėjo, Vokietijos planuose nebuvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo; tai pa­ rodė ir buvęs Laikinosios vyriausybės statusas bei greitai išspręstas jos likimas. Neišsipildžius viltims „Vokietijos durtuvais" atkurti valstybę, diplomatai Va­ karuose pradėjo ieškoti valstybės, kuri leistų suformuoti egzilinę vyriausybę ir ją pripažintų. Surasti tokios valstybės nepavyko. 1941 m. gruodžio 18 d. P. Žadeikis notoje JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui klausė, ar būtų įmanoma suda­ ryti egzilinę Lietuvos vyriausybę JAV236 (1942 m. sausio 28 d. savo memorandume Valstybės departamentui apie tai užsiminė ir A. Smetona217), tačiau JAV, neturėju­ sios tokio precedento, sprendimą dėl „vyriausybės svetur" sudarymo atidėjo238. Tai reiškė klausimo „įšaldymą" neribotam laikui. S. Lozoraitis laikėsi nuomonės, kad tikslinga sudaryti egzilinę vyriausybę, tačiau jos nauda būtų tik tada, jei būtų ži­ noma, kad kuri nors iš valstybių ją įsileis ir pripažins. Po prezidento A. Smetonos mirties „Kybartų aktų" tituliaras S. Lozoraitis, turėjęs prezidento suteiktus forma­ lius ministro pirmininko ir pavaduojančio prezidentą įgaliojimus, išlaikė valdžios tęstinumą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Italijoje S. Lozoraitis, nebūdamas vi­ siškai tikras dėl savo saugumo, rašė P. Žadeikiui, kad, nesant egzilinės vyriausy­ bės ir jeigu jam kas nors atsitiktų, „visi Kybartų aktai nueitų niekais ir tęsiamumas nutrūktų"239. Karo metais neveikliam Tautiniam komitetui nugrimzdus į užmarštį, o Euro­ poje tebesantiems suvaržytiems diplomatams negalint imtis naujos veiklos, kai kuriems pasiuntiniams kilo mintis suorganizuoti pasiuntinių konferenciją JAV ir sudaryti Lietuvos ministrų kolegiją. Ši mintis nebuvo įgyvendinta dėl sudėtin­ gų to meto politinių ir organizacinių sąlygų (italai nebūtų išdavę S. Lozoraičiui

256

L I E T U V A 1940-1880

vizos su teise grįžti atgal240). Pasak B. K. Balučio, į Ministrų kolegiją, kurios tiks­ las būtų rūpintis nepriklausomos Lietuvos valstybės atgavimu, galėtų įeiti pa­ siuntiniai B. K. Balutis, S. Girdvainis, K. Graužinis ir P. Žadeikis (B. K. Balutis tuo metu neturėjo informacijos apie dr. J. Šaulio ir E. Tu­ 235 S. L ozoraičio 1941 m. rausko diplomatinį statusą). Pirmininku buvo numa­ v a sa rio 15 d . laiškas tytas P. Žadeikis, kuris laikinai eitų ir užsienio rei­ E. T u ra u sk u i, S. L o zo rai­ kalų ministro pareigas241. Pagal P. Žadeikio modelį, čio a sm e n in is arch y v as į Ministrų kolegiją turėjo įeiti Lietuvos pasiuntiniai Romoje. 236 Dr. S. A. Bačkis, „Lie­ Londone, Buenos Airėse, Berne (išreiškiant kolekty­ tu v o s d ip lo m a tin ė tarn y b a vinę nuomonę su pasiuntiniais Paryžiuje ir prie (1940 06 15-1990 03 11)", Tautų Sąjungos), Vatikane (taip pat atsiklausiant L ietu vos au kštų jų m okyklų S. Lozoraičio nuomonės) ir Vašingtone242. Pasiunti­ m okslo darbai. Istorija, t. 36, nio Vašingtone nuomone, oficiali Lietuvos reikalų V., 1997, p . 32. gynėja užsienyje yra iš pasiuntinių sudaryta Minist­ 237 A . S m etonos 1942 m. v asario 4 d . laiškas K. G ra u ­ rų kolegija, kuri pagrindiniais užsienio politikos žin iu !, A n tan o Sm etonos k o ­ klausimais tariasi su pasitraukusiu į užsienį prezi­ responden cija, p . 345. dentu (beje, dėl pastarojo buvimo Vakaruose ypatin­ 238 P. Ž a d e ik io 1942 m. gos reikšmės neteko ir diplomatijos šefo pareigos243). sa u sio 12 d. laiškas A. Sm e­ Po Antrojo pasaulinio karo P. Žadeikis dar kartą iš­ to n a i, ib id ., p. 456. 239 S. L ozoraičio 1945 m. kėlė mintį įkurti užsienyje Lietuvos atstovų kolegiją, b a la n d ž io 22 d . laiškas kuri derintų „jos narių veiksmus Lietuvos laisvės by­ P. Ž a d e ik iu i, S. L ozoraičio loje..."244 Tuo metu iš naujo „atgimė" ir diplomati­ a sm e n in is a rc h y v a s Romoje. jos šefo reikšmė: jam pasiūlyta vadovauti kolegijai. 240 S. L ozoraičio 1942 m. Pagal P. Žadeikio modelį, kolegijos nariai yra ly­ ru g sė jo 12 d . laišk as D ak­ ta ru i (d r. J. š a u liu i), ibid. gūs, gali veikti savarankiškai ir tik informuoti vie­ 241 B. K. B alučio 1941 m. nas kitą243. Toks pasiuntinio Vašingtone modelis fak­ la p k rič io 27 d . laiškas tiškai jau egzistavo nuo 1940 m., kai kiekviena tebe­ A. S m eto n ai, A n tan o S m eto­ veikianti Lietuvos pasiuntinybė ir joje esantys diplo­ nos korespon den cija, p . 54. matai, orientavęsi pagal vietos aplinkybes ir sąlygas, 242 P. Ž a d e ik io 1942 m. kov o 6 d . laiškas K. G ra u ­ dirbo ir sprendė savarankiškai, be tam tikros val­ ž in iu !, S. L ozoraičio a sm e ­ džios (kurios, beje, nebuvo) nurodymų. Žinoma, pri­ n in is a rc h y v a s Romoje. imdami nestandartinius sprendimus (dėl atstovybių 243 P. Ž a d e ik io 1942 m. perdavimo, protesto notų rašymo ir 1.1.) Lietuvos di­ g e g u ž ė s 8 d. laiškas plomatai visada tarpusavyje tardavosi. Šiek tiek vė­ B. K. B alučiui, ibid. 244 P. Ž a d e ik io 1946 m. lesnė P. Žadeikio išplėsta idėja apie akredituotų Mi­ b irž e lio 22 d . laišk as S. Lo­ nistrų kolegiją jau orientavosi į politinių gairių nuzo ra ič iu i, ibid. statinėjimą. Tikėtina, kad ši P. Žadeikio idėja turėjo 245 P. Ž a d e ik io 1942 m. išsirutulioti į vadovaujančio politinio organo išeivi­ v a sa rio 5 d . laiškas joje sudarymą, tačiau Lietuvos pasiuntinys Buenos B. K. B alučiui, ibid.

NACIU OKUPACIJA

257

Airėse K. Graužinis manė, kad „gal tai ir įdomi kombinacija, bet gyvenamosio­ mis aplinkybėmis man atrodo visiškai nereali"246. Po kurio laiko P. Žadeikis laiš­ ke dr. J. Šauliui rašė, kad, negalint A. Smetonai grįžti į okupuotą Lietuvą, santy­ kiuose su kitų šalių vyriausybėmis diplomatijos šefas, du jo pavaduotojai ir kiti pasiuntiniai „užima moralinę Lietuvos atstovavimo poziciją", o tarpusavio san­ tykiuose prezidentas A. Smetona kartu su pasiuntiniais sudaro „vyriausiąjį po-

IriJ LITHUANIANS1 COMMITTEE LIETUVIU KOMITETAS

¿1

C ERTIFICATION L IU D IJIM A S

.

IrbJ

U T H U A N IA N S C O M M IT T E E L IE T U V IU K O M I T E T A S

i* u a w ti

Uimw> v*nua a«ii.no i p n a a u ly j # fcvlala& u as i r l a l a * « p « £ r ; a « i p a t t o r i. %•***, m a o S l a p i l n u t i n i u ¿ ¿ y v v tsJ ln is u t t . r * # l o * « « * > * r a tij® a 5 : - l a u k i a n t i \ t > k r l f t e l a a i r k o a l o a * « r a l* a ja . i a t n r l s a * 1a l a r * a a . !* -]• .-m sl* .•m ir ta . I m g a c a f a l a i s ’. « k l a r a o l J o j e I r k i t a # * a r '- , d a k l a r a a l j o a a , p w * o v i s ą 4 « m * r a t l n . p a a a a l!

-

-saaLSir vi

rr

.a S e rN 1X15

•

SC asSnod«*

LLKS tarybos doklaracgos fragmi'iilai

Lietuvoje veikiančioms apygardoms. Taip pat buvo pabrėžti priimamų sprendi­ mų pagrindai: „[...] reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo komiteto 1946 VI 10 Deklaracijoje, BDPS 1947 V 28 nutari­ muose ir BDPS Deklaracijoje Nr. 2 paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais 1949 II 10 BDPS Karo Tarybos jungtiniame

340

Ū K T I VA 1940-1990

posėdyje..."180 Paskutinį kartą panašų dokumentą parengė LLA savo programo­ je 1944 m.181 Nors LLKS deklaracija buvo labiau apibendrintas dokumentas, ja­ me vengiama nurodyti konkrečius veiksmus vieniems ar kitiems tikslams pasiekti, tačiau principiniai dalykai vienodai atsispindi abiejuose dokumentuose. Sunku pasakyti, kodėl LLKS deklaracijoje nepabrėžiamas tęstinumas nuo LLA, juo la­ biau kad tarp signatarų buvo mažiausiai keli buvę LLA nariai. Tai gali reikšti, kad sąjūdžio pradžia, nepaisant LLA aktyvumo 1944-1945 m., vis dėlto siejama su BDPS organizacija. LLKS vadai kalbėjo ne tik apie nepriklausomą, tačiau ir apie demokratinę Lie­ tuvos valstybę. Būtent todėl buvo pabrėžiama 1922 m. Konstitucijos dvasia, pri­ pažįstama, kad atkurta valstybė turės parengti laiką a t i t i n k a n č i ą Konstituciją, ta­ čiau ne tuščioje vietoje. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis susikūrė kaip apibendrinta patirtis. Pakeitimai iš esmės buvo daromi aukštesnėse grandyse - skiriant Visuomeninės dalies atsto­ vus srityse, Ginkluotųjų pajėgų vadą ir kt. Žemesnėse grandyse didesnių pokyčių nebuvo todėl, kad padėtis tolydžio darėsi sudėtingesnė: trėmimai ir kolektyvizaci­ ja iŠ esmės pakirto rėmimo bazę; ypač suaktyvėjusi agentų smogikų veikla ne tik retino partizanų gretas, tačiau su suimtų ir užverbuotų partizanų pagalba kūrė nepasitikėjimo atmosferą. Dėl viso to vis sudėtingiau buvo palaikyti bent minima­ lią ryšių sistemą, be kurios sunku kalbėti apie koordinuotą, tikslingą veiklą.

____________________________ Ryšiai su

Vakarais

ĮĮ_________________________

Ginkluoto pogrindžio siekis užmegzti ryšius su Vakaruose atsidūrusiais asme­ nimis bei organizacijomis susidūrė su tiesioginiais išeivijos ir specialiųjų tarny­ bų (anglų, amerikiečių, švedų žvalgybų, MGB) interesais. Ilgainiui siekiančias Lietuvos atkūrimo organizacijas iš ryšių su Vakarais palaikymo sistemos išstū­ mė specialiųjų tarnybų (tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės) interesai, kurie tapo operatyviniais žaidimais paskleidžiant dezinformaciją. Tuo metu, kai Lietuvoje pradėjo organizuotis partizanų junginiai, Vokietijoje buvo atkurtas VLIK'as senuoju partiniu principu. 1946 m. M. Krupavičius rašė apie pavojingai stiprėjančias partines takoskyras VLIK'e, darančias įtaką išeivių visuomenei182. Išties tokios tendencijos turėjo įtakos ir ryšiams su kraštu. Sunku pasakyti, su kokiais įgaliojimais į Lietuvą 1945 m. va­ 180 Ibid., p. 311. sarą atvyko J. Deksnys (Lietuvos laisvės kovotojas) ir 181 Ib id ., p. 53. K. Brunius (nacionalistas), bet VLIK'o įgaliojimų jie 182 M. K ru p av ičiau s neturėjo. Prasidėjus konfrontacijai tarp VLIK'o, diplo­ 1946 m. ru g p jū č io 26 d. matinės tarnybos su S. Lozoraičiu priešakyje ir Lie­ laiškas J. P ajau ju i, J. P a­ jau jo a sm e n in is archyvas. tuvos laisvės kovotojų, ėmė formuotis ambicinga „li-

lOIAUTARINIS STALININIS REŽIMAS

341

beralioji" grupė. Nors tikslas buvo bendras - kuo greičiau atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, veikimo taktikos klausimai (ypač vienos ar kitos organizacijos svarba šiame laisvinimo procese) tapo ne tik nesibaigiančios diskusijos pagrindu, bet ir stipria varomąja jėga kai kuriems gana avantiūristiškiems veiksmams; to­ kiais veiksmais galima vadinti J. Deksnio keliones į Lietuvą. Pirmosios emisarų kelionės į Lietuvą priežastys vėliau lėmė ir ryšių su kraštu pobūdį.

1945 m. rudenį atvykę į Lietuvą J. Deksnys ir K. Brunius rado sparčiai besi­ kuriančias ginkluoto pasipriešinimo struktūras: jau buvo įvykusi Tauro apygar­ dos steigiamoji konferencija Skardupiuose, Dzūkijoje veikė pik. J. Vitkaus-Kazi­ mieraičio vadovaujama A apygarda, Aukštaitijoje - Vyčio apygarda, Tigro rink­ tinė, Didžiosios Kovos apygarda. Žemaitijoje, kur buvo stipriausia LLA tradicijos įtaka, vyko struktūros reorganizavimas, buvo formuojami nauji struktūriniai pa­ daliniai. Lapkričio pabaigoje J. Deksnys ir K. Brunius susitiko su A apygardos vadu J. Vitkumi-Kazimieraičiu. Susitikimo protokole atvykusieji iš Vakarų buvo įvardijami kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai. Sprendžiant iš to, kaip jie apibūdino politinę padėtį išeivijoje, galima teigti, jog jie patys save laikė Lie­ tuvos diplomatinės tarnybos atstovais. Prisistatydami VLIK'o atstovais būtų ati­ davę iniciatyvą politiniam priešininkui. Tiek viena, tiek kita pusė dar gana mig­ lotai įsivaizdavo atstovaujamosios bei vadovaujamosios funkcijų santykį. Buvo siūloma sudėtinga trijų pakopų sistema, išskiriant atstovaujamąją, politinio va­ dovavimo ir karinės vadovybės funkcijas. Čia neabejotinai išryškėjo J. Deksnio interesas - VLIK'as turėjo būti nušalintas nuo politinio vadovavimo ir jam pa­ likta atstovavimo funkcija (kartu su Vakaruose veikiančia diplomatine tarnyba). Politinės vadovybės funkcijos turėjo atitekti naujai sukurtam centrui, kuris ir kon­ troliuotų išeivijos ryšį su kraštu.

342

M E T 1’ VA 1940-1330

J. Deksniui grįžus į Vokietiją, jo santykiai su VLIK'u dar labiau komplikavo­ si. Remdamasis susitikime su J. Vitkumi-Kazimieraičiu pasirašytu protokolu, j. Deksnys pabrėžė krašto pirmumą (nors dokumente tai neįvardyta vienareikš­ miškai), arba, kitaip sakant, savo, kaip krašto atstovo, viršenybę. 1945 m. pabai­ goje J. Deksnio santykiai su anglų žvalgyba įgijo konkretų pavidalą: LLKS narys Stasys Žymantas suorganizavo jo susitikimą su 1945 m. paskirtu koordinuoti žvalgybines operacijas Baltijos kraštuose Alexanderiu McKibbinu183. Tiek šis su­ sitikimas, tiek antrosios kelionės į Lietuvą galimybės bei galimi veiksmai ir tiks­ lai buvo aptarti Liubeke 1946 m. balandžio mėnesį įvykusiame LLKS vadovų pa­ sitarime1*1. Jame pabrėžta ryšio su anglais svarba ir nutarta Lietuvoje vykstan­ čiam pasipriešinimui suteikti karinę bei politinę išraišką. Netgi buvo sudėlioti prioritetai, nes informacija apie krašte vykstančius procesus buvo gana paviršu­ tiniška, be to, visiškai neaptarta galimybė, kad Lietuvoje veikiantys partizanų va­ dai gali turėti skirtingą nuomonę. Tuo pat metu MGB nutarė „perimti ryšio kanalus, infiltruoti savo agentūrą tiek į Lietuvos nacionalistinių formuočių štabus, tiek į užsienyje veikiančius centrus, kad galėtų suskaldyti ir likviduoti ginkluotas gaujas"185. Svarbiausias šio plano tikslas - ginkluoto pasipriešinimo likvidavimas. Tik vėliau, 1949-1950 m., priori­ tetas buvo teikiamas žaidimams su Vakarų žvalgybomis, lietuvius tiek krašte, tiek išeivijoje panaudojant kaip laidininką. Tam MGB buvo net naudingas ribotas bei kontroliuojamas, „legenduotais štabais" infiltruotas ginkluotas pogrindis. 1946 m. gegužės mėnesį per Lenkiją į Lietuvą atvykę J. Deksnys ir Vytautas Stanevičius pamatė, kad padėtis visai pasikeitė. Pietų Lietuvoje paspartėjo cen­ tralizacijos darbas - Tauro ir Dainavos apygardų vadų sutarimu buvo įkurta Pietų Lietuvos partizanų sritis186. Tai buvo labai svarbus žingsnis centralizacijos linkme, tačiau tai dar toli gražu nebuvo štabas, galintis atstovauti visos Lietu­ vos partizanams, kaip vėliau Vakaruose jį pristatė J. Deksnys. 1946 m. gegužės 31 d. įvykusiame pasitarime J. Deksnio pastangomis buvo patvirtintos Liubeko susirinkimo nuostatos: bendra krašto rezistencijos vadovy­ bė, jos pirmumas ir, svarbiausia, subordinacija poli­ 183 L. M ock u n as, P avargęs tiniam organui187. Tai buvo įgyvendinta įkuriant heroju s. V., 1997, p . 140. BDPS ir VLAK'ą. Įdomu tai, kad birželio 17 d., kal­ 184 Ib id ., p . 141. bėdamas partizanų vadų suvažiavime, J. Deksnys 185 Ibid. prisistatė kaip VLIK'o atstovas, kuriam pavesta ko­ 186 L ietu v o s p a rtiz a n ų vos centrą perkelti į Lietuvą. Jis aiškino, jog tuo tiks­ T a u ro a p y g a rd o s ir A a p y ­ g a rd o s v a d ų p o sė d ž io , įv y ­ lu turįs būti sukurtas politinis centras VLAK'as ir k u sio 1946 m. b a la n d ž io iš esmės likviduotas VLIK'as. Partizanų vadams ša­ 9 d ., p ro to k o la s N r. 1, lia centralizacijos problemos buvo ypač svarbu už­ LKA, t. 1, p . 10. sitikrinti išeivijos organizacijų paramą (beje, niekur 187 L. M ock ū n as, op. cit., neminima, kad J. Deksnys būtų informavęs partizap . 151.

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

343

nų vadus apie savo ryšius su anglų žvalgyba), o J. Deksnys akivaizdžiai spren­ dė Vakaruose veiklą atnaujinusios Laisvės kovotojų organizacijos problemas. VLAK'o pirmininku tapus MGB agentui J. Markuliui-Ereliui, visos suinteresuo­ tos pusės daugiau ar mažiau pasiekė savo tikslus: MGB užsitikrino ryšių su Va­ karais kontrolę ir sąlyginę J. Markulio-Erelio VLAK'o ir BDPS įtaką daliai partiza­ nų vadų (padėjusią laipsniškai sunaikinti dalį ginkluoto pogrindžio dalyvių - vyk­ dydama operaciją MGB suėmė 178 ir nukovė 18 partizanų)188. Savo ruožtu, nors ir patyrusi nuostolių, partizanų vadovybė gerokai pasistūmėjo centralizacijos kryp­ timi - iš esm ės buvo visiškai sukonkretinti principai ir veikimo būdai. 1947 m. sausio mėnesį įvykusiame partizanų vadų suvažiavime atsiribojus nuo MGB agentų įtakos, VLAK'as iš esmės buvo panaikintas, politinį vadovavi­ mą nutarta vykdyti per BDPS prezidiumą, pirmenybę teikiant partizanų vadovy­ bei. Akcentuota ryšių su Vakarais svarba ir numatyta Lietuvos atstovų kelionė į Vakarus siekiant iš pirmųjų lūpų informuoti apie padėtį, taip pat išsiaiškinti ten vykstančius procesus. J. Deksnys, apsirūpinęs protokolais, deklaracijomis, įgaliojimais kurti VLAK'o ir BDPS užsienio delegatūrą, lydimas LSSR MGB 1-ojo skyriaus operatyvinio dar­ buotojo L. Maksimovo, per Lenkiją iškeliavo atgal į Vakarus. 1946 m. pabaigoje1947 m. pradžioje vyko jo susitikimai su švedų ir anglų žvalgybų atstovais. Per susitikimus kalbėta apie galimybes suteikti jiems žvalgybinę informaciją iš Lie­ tuvos, be to, gauti materialinės pagalbos ne tik kraštui189. 1947 m. sausio 17 d. Kirchheime įvyko VLIK'o ir LLKS vadovų susitikimas, kuriame turėjo būti aptarta VLAK'o užsienio delegatūros įkūrimo galimybė. VLIK'o atstovai visiškai natūraliai atmetė būtinybę kurti naują organizaciją - buvo nesuprantama, kodėl negalima veikti per jau esantį VLIK'ą, nes tiek struktūros, tiek tikslų atžvilgiu tai būtų visai logiška190. 1948 m. pradžioje vienas iš diplo­ matų, d r. J. Šaulys taip pat išsakė abejones St. Lozoraičiui dėl to, ar J. Deksnio organizuotos užsienio delegatūros perduodama krašto pozicija yra autentiška: „Ar tos rezistencijos reiškiamos nuomonės nėra kartais pačios atstovybės inspi­ racijos dalykas, jai varant opoziciją prieš VLIK'ą ir siekiant tam tikrų savo am­ bicijos tikslų.. .",91 Nepavykus panaikinti VLIK'o, santykiai paaštrėjo ne tik tarp jo bei J. Deksnio grupės, tačiau ir tarp VLIK'o bei diplomatinės tarnybos. Vykstant tokiai prieš­ priešai, Lietuvos atstovai Vakaruose J. Deksniui buvo nepageidaujami. Informa­ cija apie MGB provokacijas ir J. Markulio-Erelio vaidmenį jose neabejotinai būtų pakenkusi J. Deksnio reputacijai ir jo planams. 1948 m. pradžioje Stokholme vis dėlto pasirodė atvykę BDPS prezidiumo įga­ liotiniai J. Lukša ir K. Pyplys. Jiems buvo pavesta susitikti ne tik su J. Deksniu, tačiau ir su užsienio delegatūros nariais, su žvalgybų atstovais, VLIK'o vadovy-

344

L I K T I ! VA 1840-1890

be. Svarbiausia užduotis buvo suderinti VLIK'o ir užsienio delegaturos veiklą ir nustatyti santykius bei kompetencijos ribas, kalbant „kovojančios lietuvių tautos vardu". J. Deksniui bandant apriboti krašto atstovų ryšius, jie per Švedijoje gy­ venantį Joną Pajaujį susisiekė su VLIK'o vadovybe. 1948 m. liepos 7-8 d. Baden Badene įvyko VLIK'o ir krašto atstovų susitikimas; jame dalyvavo VLIK'o ir jo Vykdomosios tarybos vadovai kun. Mykolas Krupavi­ čius, prof. Juozas Kaminskas, Vaclovas Sidzikauskas ir Juozas Brazaitis, krašto at­ stovai - BDPS prezidiumo specialusis įgaliotinis Juozas Lukša-Skrajūnas, Lietuvos pogrindžio atstovas užsienyje (VLAK'o ir BDPS prezidiumo narys) Jonas Deks­ nys192. Susitikime buvo nustatyta, kas vadovauja Lietuvos laisvinimo akcijai: užsie­ nyje - VLIK'as ir jo Vykdomoji taryba, turinti teisę sudaryti egzilinę vyriausybę ir rezervuoti joje vietą Lietuvos atstovui, Lietuvoje - ten susikūręs krašto rezistenciją vienijantis organas. Ryšys turėjo būti palaikomas per Lietuvos pogrindžio įgalio­ tąjį atstovą193. Sprendžiant VLAK'o ir BDPS užsienio delegatūros klausimą, iš es­ mės jokio nutarimo priimta nebuvo: VLAK'o užsienio delegatūra nustojo veikusi jau 1947 m. pabaigoje, o 1947 m. gruodžio 7 d. įsteigtos BDPS užsienio delegatūros li­ kimas išsisprendė organizacinių transformacijų būdu. 188 A. A n u sa u sk a s, op. Po Baden Badeno padėtis iš esm ės pasikeitė. cit., p. 303. BDPS užsienio delegatūrą ištiko krizė - 1948 m. rug­ 189 L. M ockūnas, o p . cit., sėjo 26 d. direktyva Nr. 2 J. Deksnys pareikalavo nu­ p. 195-207. traukti jos veikimą194. Susikomplikavus buvusių ben­ 190 „Liečia J. D .", J. P a­ draminčių santykiams, J. Deksnys kuriam laikui bu­ jau jo a sm e n in is arch y v as. vo eliminuotas iš BDPS ir užsienio delegatūros. 191 Ibid. 192 Laisvės kovos 19441949 m. birželio mėnesį, jau būdamas LLKS tary­ 1953 m etais, p. 489. bos pirmininku, J. Žemaitis gavo K. Pyplio iš užsie­ 193 Ib id ., p. 491. nio atvežtą medžiagą, spalio mėnesį paskyrė J. Lukšą 194 „L iečia J. D .", J. Pa­ LLKS atstovu užsieniui, o lapkričio mėnesį išsiunti­ jau jo asm en in is archyvas. nėjo informaciją ir Baden Badeno protokolus diskusi­ 195 N. G a šk aitė-Ž em aitie­ nė, op. cit., p . 224. jai LLKS tarybos nariams195. Tad priešingai nei Vaka­ 196 J. Ž em aičio 1951 m. ruose, kur Baden Badeno nutarimai nebuvo rimtai verru g p jū č io 1 d . laiškas tinami, Lietuvoje jie suteikė naujų vilčių ir dėl jų buvo A. R am an au sk u i, LYA, diskutuojama labai rimtai. Nors klausimo svarstymas f. K -l, a p . 45, b. 158(107), truko pusantrų metų (iki 1951 m. birželio 3 d.), tačiau t. 3, d . 3, I. 51; N . G aškaitėbuvo griežtai laikomasi priimtų nuostatų - visus svar­ Ž em aitien ė, op. cit., p . 225. 197 J. L ukšos-M ykolaičio biausius klausimus tvirtinti bendru sutarimu. Prieš­ 1950 m. sp a lio 29 d . ra­ taravo tik J. Šibaila-Merainis196. p o rta s LLKS ta ry b o s p re z i­ 1950 m. spalio 3 d. desantu Tauragės aps. Žy­ d iu m o p irm in in k u i, LYA, gaičių miškuose nusileido J. Lukšos-Skrajūno va­ f. K -l, b. b. 339 6 0 /3 , t. 1, dovaujama grupė. J. Lukša parengė vadovybei išsa­ I. 222; N . G ašk aitė-Ž em ai­ tien ė, op. cit., p. 227. mią ataskaitą apie kelionės rezultatus197, perdavė

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

345

kun. M. Krupavičiaus ir S. Lozoraičio laiškus, informaciją apie tarptautinę padė­ tį ir vienintelę iš Vakarų gautą materialinę paramą198. 1951 m. rudenį J. Lukša žuvo, kiti jo grupės nariai netrukus žuvo ar buvo užverbuoti ir kurį laiką nau­ dojami MGB operatyviniuose žaidimuose, tarp jų ir su Vakarais. Tačiau šie žai­ dimai savo apimtimi toli gražu negalėjo prilygti tam, kas vyko suėmus ir užver­ bavus J. Deksnį.

LLKS atstovas užsieniui Juozas Lukša-Skirmantas (viduryje) su 'Biuro apygardos partizanais Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. 1950 m. sausio 3 d.

Konfliktai išeivijos organizacijose pateko į Vakarų žvalgybų akiratį. Jau 1948 m. pavasarį ir vasarą A. McKibbinas per Vladą Žilinską ne tik domėjosi nau­ jausiais įvykiais, bet ir formulavo sąlygas: „Pasiryžę ateityje paremti, pirmiausia jei pogrindis pateiksiąs žinių, principu „duodi ir gauni,/I99. Nepaisant visų komplika­ cijų, 1948 m. rudenį imta rengtis J. Deksnio grupės permetimui į Lietuvą. Operaciją turėjo organizuoti anglų SIS (slaptoji žvalgybos tarnyba), o ją pridengti - švedai200. Tai buvo labai stiprus veiksnys, lemiantis operacijos pobūdį - žvalgybų interesai turėjo būti lemiami. 1949 m. gegužės mėnesį Lietuvos pajūryje išsilaipinusi J. Deks­ nio grupė pateko į gerai parengtą pasalą. Buvo suimti visi, išskyrus K. Pyplį-Mažy­ tį, kuris atsiskyrė nuo grupės ir iškeliavo į Suvalkiją. Suėmus grupę, prasidėjo va­ dinamieji Vakarų žvalgybų ir MGB žaidimai, iš esmės nieko bendra su Lietuvos pogrindžiu neturėję. Tai patvirtina ir faktas, kad MGB dezinformacijose buvo mini­ mas BDPS, kuris iš esmės jau neegzistavo. Neabejotinu žaidimų lyderiu tapo sovietų specialiosios tarnybos, net kelerius metus sugebėjusios teikti savo dezinformaciją, privertusios anglų žvalgybą sukur­ ti agentų siuntimo į Baltijos kraštus sistemą (į Lietuvą buvo pasiųsta mažiausiai 6 grupės - visų jų nariai žuvo arba buvo užverbuoti ar įkalinti), sukompromi­ tavusios Baltijos šalių išeivių organizacijas (1955 m. VLIK'as buvo priverstas iš­ sikelti į JAV).

346

L I E T 1* V A

1940-1990

Partizaninio karo teisėtumas ir padariniai Dešimtmetį Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo vykęs ginkluotas pasipriešini­ mas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, - unikalus, išskirtinis reiškinys Lietuvos istorijoje. Tokiu jis laikytinas įvertinant pobūdį (vi­ suotinumo aspektas - vien ginkluoto pasipriešinimo aktyviais dalyviais buvo apie 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime, kaip pogrindžio organizaci­ jų nariai, rėmėjai, partizanai, dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst.), trukmę (beveik 10 metų), lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Neabejotina, kad ginkluo­ tas pasipriešinimas - tai nors ir pavėluota, tačiau adekvati reakcija į nepriklau­ somos valstybės praradimą, panaudojant visas tuomet įmanomas, padėtį atitin­ kančias priemones. Tokia stipri, iš dalies spontaniška reakcija atskleidė ir išryš­ kino esminį dalyką - nepriklausomybės metais susiformavo visuomenė, kurioje, nepaisant visų nevienareikšmiškai vertinamų politinių įvykių, galima įžvelgti ne­ abejotinus vertybinius pagrindus, tokius kaip asmens atsakomybė už valstybę ir tautą, patriotizmas ir kt. Lietuvos 1940-1941 m. okupacija bei aneksija, tarptau­ tinėje teisėje pripažinti neteisėti veiksmai, tapo pagrindu priešintis, o padėtis Ant­ rajam pasauliniam karui baigiantis nulėmė pasirinktą pasipriešinimo formą ginkluotą pasipriešinimą, šiuo atžvilgiu Lietuva nesiskyrė nuo viso Sovietų Są­ jungos pakraščio valstybių, okupuotų dar prieš karą ar naujai patekusių jos įta­ kos sferon - Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vakarų Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje vyko analogiški procesai. Juos nulėmė sovietų okupacijos specifika ir su tarp­ tautine padėtimi susijusios priežastys. Tačiau ir pirmosios sovietų okupacijos patirtis, ir antrosios okupacijos pir­ mosios dienos - represijos, „Smerš'o" siautėjimai, tebevykstant karui prasidėjusi prievartinė mobilizacija - akivaizdžiai rodė kryptį ir vedė vyrus į mišką. Politi­ niai antinacinės rezistencijos organizacijų vadų pareiškimai apie priešinimąsi, jei reikia ir ginklu, taip pat nebuvo visai beprasmiški ir beviltiški - taikos konfe­ rencija ir jos sprendimai okupuotų kraštų atžvilgiu nebuvo tuščios viltys. Tai buvo suvokiama kaip ideali galimybė pakartoti 1918-uosius, tik, kaip ir tada, rei­ kėjo parodyti savo valią ir pareikšti savo pretenzijas. Vargu ar vykstant karui buvo geresnis ir racionalesnis būdas tai padaryti, kaip ginkluotis (ne veltui LLA dokumentuose yra instrukcijos, kaip sutikti angliškai kalbančią kariuomenę ir su ja bendrauti). Vėliau, blėstant viltims, susijusioms su taikos konferencijomis, išvaduojamąja Vakarų misija, prasidėjo legalizacija. Represijos, palietusios tuos, kurie mėgino ja pasinaudoti (vieni tai darė norėda, ,. . , . , . , 198 N . G aškaitė-Ž em aitiemi pergudrauti sistemą ir gyvendami legaliai toliau veikti pogrindžio naudai, kiti - norėdami isgelbeti L Morkūnas, op. cit., savo šeimas nuo teroro), parodė, kad toks kelias yra p. 6. beviltiškas. Tapo akivaizdu, jog lieka tik prisitaiky200 ibid., p. 320. 3 1

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

347

ti, taip pat bendradarbiauti su sistema. Bendradarbiavimas šiuo atveju reiškė, kad tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje brendusi bei susiformavusi karta turi ne tik susitaikyti, bet ir savo rankomis sugriauti visa, kas buvo jos egzistencijos pagrindas - bendruomenę su jos savitu gyvenimo būdu, tikėjimu, žmonių tarpu­ savio santykiais. Kai kalbame apie idealizmą, kuris taip pat buvo svarbus ren­ kantis partizanavimą, jį suvokiame kaip principų laikymąsi naujos siūlomos tvar­ kos atžvilgiu. Natūralu, kad dalis tautos (iš pradžių didžioji dalis, vėliau vis mažėjanti) nepriėmė pasiūlymo ir niekada netapo sovietiniais piliečiais. Kova dėl tarptautinės teisės ir bendromis žmogiškomis normomis paremtų principų jiems buvo prasminga. Pasipriešinimo prasmingumas negali būti siejamas tik su ne­ priklausomos valstybės atkūrimo sąlyga (jei tikslas nepasiektas - pasipriešini­ mas atseit buvo beprasmis). Taip supaprastinus, paneigiamos visos teorijos apie partizaninius karus bei jų galimybes, apie rezultatus, kurie išryškėja kartais tik po daugelio metų. Iš tiesų strateginis Lietuvos partizanų (ir visų kitų, kitus pasipriešinimo bū­ dus pasirinkusiųjų) tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau buvo puikiai suvokiama, kad vien savo jėgomis to padaryti nepavyks - gal tik LLA deklaravo lietuviško ginklo galimybes. Tarptautinės bendruomenės vaidmuo atkuriant Lietuvos laisvę anaiptol nebuvo perdėtas, tai laikyta paskutine gali­ mybe. Ginkluoto pasipriešinimo struktūrų buvimas krašte buvo suvokiamas kaip aktyvi lietuvių pozicija ir galimybė dalyvauti galimame ginkluotame konflikte tarp buvusių sąjungininkų. Taigi ryškėja, kad nepriklausomybės iškovojimas ar jos priartinimas, nuo partizanų nelabai priklausęs dalykas, anaiptol negali būti svar­ biausias argumentas kalbant apie ginkluoto pasipriešinimo reikšmę iš esmės. Istoriografijoje minimi įvairūs su partizanų veiklos taktika susiję aspektai, ku­ riuos nagrinėjant iškyla reikšmės klausimas. Pirmiausia - teiginys apie tai, kad vykęs ginkluotas pasipriešinimas paneigė savanoriško Lietuvos įstojimo į Sovie­ tų Sąjungą mitą. Šis mitas buvo kuriamas nuo pirmųjų okupacijos dienų (rin­ kimai į Liaudies seimą, naujoji „Stalino konstitucija", lietuvių delegacijos kelio­ nė į Maskvą „saulės parsivežti"). Ginkluotas pasipriešinimas buvo stiprus argu­ mentas sovietinei propagandai, kuri skleidė „nacių talkininkų", „klasių kovos", „pilietinio karo" teorijas. Svarbiausia šių teorijų užduotis - eliminuoti okupaci­ jos faktą kaip visa ko priežastį, viską traktuojant kaip pačių lietuvių pilietinį konfliktą. Ginkluotoji rezistencija nebuvo vienintelis veiksnys, daręs įtaką tautinei Lietu­ vos gyventojų sudėčiai (pirmiausia Lietuvos kaime). Tačiau negalima šio veiksnio visiškai atmesti, tuo labiau darant prielaidą, kad migracijos srautai pirmaisiais po­ kario metais buvo ypač dideli (ne tik Sovietų Sąjungoje ar jos okupuotuose kraštuo­ se, bet ir visoje Europoje). Partizanų nuostatos kolonistų atžvilgiu buvo griežtos ir vienareikšmės. Tai parodė drastiška akcija, kai Obšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.)

:HH

L I K T 1' VA 13 40-1880

1947 m. Tauro apygardos vadovybės įsakymu buvo sunaikinta apie 30 rusų kolo­ nistų (gyvenusių ištremtų žmonių namuose, turėjusių ginklus ir aktyviai bendra­ darbiavusių su represinėmis struktūromis). Lietuvoje vykstant ginkluotam konflik­ tui kiekvienas ginkluotas žmogus buvo jo dalis, juo labiau kitatautis, simbolizavęs „naujosios tvarkos", „internacionalizmo" idėjas, kurias pasipriešinimo dalyviai at­ metė iš esmės. Tai negalėjo nedaryti įtakos galimam kaimų bei mažesnių miestelių apgyvendinimui sovietiniais migrantais, tuo labiau kad net ir įvykdžius kolektyvi­ zaciją gyvenimas čia buvo sąlyginai geresnis nei Rusijoje ar Baltarusijoje. Pokario atmintis veikė kaip sulaikantis veiksnys. Ginkluoto pasipriešinimo reikšmė dar labiau išryškėja dvasinėje etinėje plot­ mėje. Jungtinės Kęstučio apygardos laikraščio „Laisvės varpas" paantraštėje prieškario Lietuvoje populiarus dvieilis: „O, skambink per amžius vaikams Lie­ tuvos / Kad laisvės nevertas, kas negina jos". Pokario metais šie gražūs žodžiai virto būties, net kasdienybės pamatu, argumentu būti iki pabaigos. Savo laisvės siekį partizanai norėjo palikti ateities Lietuvai, tikėdami, kad ir po daugelio me­ tų lietuviams laisvė bus tokia pat svarbi, brangi ir gintina vertybė, kaip ir jiems.

PASIPRIEŠINIMO SLOPINIMAS Lietuvoje pasipriešinimo mastai buvo tokie dideli, kad sovietai turėjo mesti di­ džiules jėgas jam palaužti. Su partizanais buvo kovojama naudojant tam tikrus kovos metodus, Čekistų atsivežtus į Lietuvą ir jau išbandytus prieš rusų ir ukrai­ niečių valstiečius, Vidurinės Azijos ir Šiaurės Kaukazo tautas. Buvo veikiama dviem kryptimis: 1) didinamas represinis aparatas, kuris veikė per visą stalininį laikotarpį naudodamas itin brutalius metodus (sušaudymus, kankinimus tardant, masinius trėmimus ir pan.); 2) stengtasi demoralizuoti tautą, vis daugiau žmo­ nių įtraukiant į sovietinės visuomenės ir valstybės kūrimą. Šie okupantų siekiai buvo lengviau įgyvendinami miestuose, kai valstybė, panaikinus privačią preky­ bą ir gamybą, tapo vienintele darbdave. Sąlyginis valstiečių nepriklausomumas buvo sunaikintas 1949-1951 m. suvarant juos į kolūkius. Visiems, tiek ginklu paremtiems, tiek tariamai taikiems okupacinio sovietų re­ žimo įtvirtinimo Lietuvoje metodams vadovavo komunistų partija, į savo rankas paėmusi tiek vykdomąją, tiek įstatymų leidžiamąją valdžias. LKP(b) Centro ko­ mitetas, vadovaujamas fanatiško ir kartu pakankamai protingo, reiklaus ir veik­ laus A. Sniečkaus, buvo itin ištikimas Maskvai ir uoliai vykdė visus drastiškiau­ sius okupantų nurodymus. Tačiau ir LKP(b) CK, jo biuro sugebėjimais nebuvo

TOTALITARINIS STA1ININIS REŽIMAS

m

visai pasitikima, todėl 1944 m. lapkričio 11 d.-1947 m. kovo 24 d. Lietuvoje vei­ kė VKP(b) CK Lietuvos biuras, turėjęs neribotus įgaliojimus, rengęs ar aprobavęs visus svarbiausius to meto dokumentus, ne vien reglamentuojančius kovą su tau­ tiniu pasipriešinimu201. Be šio biuro ir LKP(b) CK biuro, pasipriešinimo slopinimą organizavo būda­ mos ne vien vykdytojais, bet ir gana savarankiškais ideologais SSRS represinės

Ivanas Tkačenka

struktūros - NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. kovo 22 d. - MVD ir MGB), jų komi­ sariatai (ministerijos) Maskvoje ir jų filialai Vilniuje. Nors per visą J. Stalino valdymo laikotarpį ir po jo mirties 1953 m. kovo 5 d. kelis mėnesius (iki 1953 m. birželio 26 d.) valdant jo pirmajam pavaduotojui L. Berijai represiniai organai kartais varžėsi dėl įtakos su komunistų partija, tačiau Lietuvoje jie paprastai tik kartodavo CK biuro ar plenumų nutarimus, ypač kai veikė VKP(b) CK Lietuvos biuras, šį tą pridėdami ir savo iniciatyva. Prižiūrėti, kaip represinės struktūros veikia Lietuvoje, Maskva buvo paskyrusi aukšto lygio šefus - generolus pulkininkus - SSRS NKVD(MVD) ministro pavaduotoją (iki 1948 m. balandžio 2 d.) Arkadijų Apolonovą ir NKGB liaudies komisaro pavaduo­ toją Bogdaną Kobulovą. Abu, ypač A. Apolonovas, dažnai lankydavosi Lietuvoje, yra pasirašę ne vieną direktyvą dėl Lietuvos nacionalinio pogrindžio sutriuškini­ mo. Šiems nesant, Lietuvoje veikiančioms represinėms struktūroms iki 1947 m. pabaigos vadovavo NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen. ltn. I. Tkačenka, aršus čekistas, didelis intrigantas, iš darbo sugebėjęs pašalinti LSSR NKGB liaudies ko­ misarą A. Gudaitį-Guzevičių, 1946 m. mėginęs pašalinti ir patį A. Sniečkų202.

350

L I E T U V A 1 8 4 1 -1 8 8 0

Iki 1947 m. vidurio nacionalinio pasipriešinimo sutriuškinimui vadovavęs VKP(b) CK Lietuvos biuras po 1947 m. kovo mėnesio daugelį savo įgaliojimų perleido LKP(b) CK biurui. Partizanai buvo didžiausias kliuvinys įtvirtinant sovietinę sistemą Lietuvoje. Juos pašalinus, propagandinėmis priemonėmis, ekonominiu spaudimu ir kitais būdais buvo tikimasi Lietuvos žmones greitai paversti sovietiniais žmonėmis. VKP(b) CK Lietuvos biuro vadovas M. Suslovas, kalbėdamas 1944 m. gruodžio 27-30 d. vykusiame LKP(b) CK IV plenume, pabrėžė tokias mintis, kurias ir vė­ liau nuolat kartojo: „Kova su buržuaziniais nacionalistais iki VKP(b) CK nutari­ mo buvo nepakankamai ryžtingai organizuota [...]. Respublikos partinės orga­ nizacijos [...] uždavinys yra organizuoti buržuazinių nacionalistinių gaujų su­ triuškinimą ir įvykdyti tai per trumpiausią laiką"203. Tie patys nurodymai - kuo greičiau sutriuškinti pogrindį - persmelkė visus LKP(b) CK biuro ir plenumų nutarimus šiuo klausimu. Jvairūs komunistų partijos organai savo nutarimuose nurodydavo strateginius pasipriešinimo, ypač partiza­ ninio judėjimo, sutriuškinimo būdus (stiprinti sąveiką tarp represinių organų ir civilinės valdžios; represines priemones derinti su politinėmis ir ūkinėmis; pakirsti partizanų rėmėjų bazę juos suimant, ištremiant ar geriausiu atveju paverčiant uba­ gais; suaktyvinti darbą su agentūra, smogti partizanams turint tikrų duomenų apie jų buvimo vietas ir 1.1.). Kadangi dėl riboto ideologizuoto mąstymo nebuvo įvertin­ ta besipriešinančiųjų okupacijai motyvacija ir pasipriešinimo mastai, tai labai daž­ nai buvo apsirinkama, ypač nustatant partizanų sutriuškinimo datas. Paprastai partinių organų nutarimuose būdavo nurodoma saugumo organams tai padaryti per du ar tris mėnesius. Paskutinis LKP CK biuro dokumentas šiuo klausimu bu­ vo priimtas 1953 m. gruodžio 31 d., kai ginkluota kova jau ėjo į pabaigą. Jis vadi­ nosi „Dėl kovos su nacionalistinio pogrindžio ir gaujų likučiais priemonių sustip­ rinimo respublikoje". Labai dažnai LKP(b) CK biure buvo svarstomi partizanų puolimai, kova su par­ tizanais ir politinė padėtis atskirose apskrityse: būdavo nurodoma, ką partiniams ir represiniams organams reikia padaryti, kad apskri­ 201 H . Š ad žiu s, ,,VKP(b) tyse būtų palaužtas pasipriešinimas. 1945-1947 m. CK L ietu v o s b iu ro veikla LKP(b) CK biuras priėmė per 40 nutarimų kovos su o rg a n iz u o ja n t ta u tin io p a ­ partizanais atskirose apskrityse klausimais. Kai ku­ sip rie šin im o slo p in im ą ", riose apskrityse susidariusi padėtis buvo svarstoma Lietu vos istorijos m etraštis, po kelis kartus (Marijampolės - 6, Alytaus, Lazdijų 1997, p. 268. 202 y T in in is, Sovietinė po 5, Biržų, Panevėžio, Trakų - po 3 ir 1.1.). Savo ruož­ Lietuva ir jo s veikėjai. V., tu partijos apskričių komitetai politinę padėtį ap­ 1994, p. 297. skrityse ir atskiruose valsčiuose, partizanų puolimus 203 H . Š ad žiu s, o p . cit., ir kovos su jais peripetijas svarstydavo biurų po­ p . 247.

IDIAII1AHINIS STALININIS REŽIMAS

35!

sėdžiuose ir priimdavo nutarimus su nurodymais, ką reikia daryti ir partiniams, ir represiniams organams. Represinių struktūrų, kovojusių su partizanais ir apskritai kitaminčiais, bu­ vo nemažai. Svarbiausi iš jų buvo operatyvininkai, dirbę NKVD-MVD, o nuo 1947 m. vasario mėnesio kovos su kitaminčiais organizavimas perėjo į MGB ran­ kas. Represinių struktūrų darbuotojų Lietuvoje visą J. Stalino valdymo laikotarpį

MVD karininkai ir kursantai. 11)17 m.

po truputį daugėjo (MVD sistemoje 1946 m. birželio 1 d. jų buvo 1581, 1947 m. vasario mėnesį - 1745, 1947 m. liepos mėnesį - per 11,5 tūkst. darbuotojų; NKGB(MGB) darbuotojų 1946 m. sausio 1 d. buvo 1311, 1948 m. sausio 1 d. 2,3 tūkst.; tuo metu lietuvių tarp vadovaujančiųjų darbuotojų buvo tik 3,7 proc.2W). Kadangi dauguma represinių struktūrų operatyvinių darbuotojų bu­ vo atvykę iš Rusijos, iš ten jie atsivežė jau plačiai naudojamus veiklos metodus. Saugumo darbuotojai turėdavo susisteminti turimus duomenis, tardymo metu bei iš agentų gautas žinias ir sudaryti pasipriešinimo židinių bei pavienių žmonių suėmimo (izoliavimo) arba sunaikinimo planus. Agentų ir informatorių (tokios buvo pagrindinės žmonių, teikusių informaciją okupantams, kategorijos), veikiant aktyviam lietuvių pasipriešinimo sąjūdžiui, buvo itin daug - iki 1952 m. lapkri­ čio 1 d., kai buvo peržiūrėtas agentūrinis tinklas ir iš jo pašalinti ne tokie nau­ dingi, neaktyviai veikę agentai, bei ginkluotam pasipriešinimui einant į pabaigą, Lietuvoje agentūriniame okupantų tinkle dirbo 27 711 įvairaus tipo agentų (pa­ šalinus iš tinklo 20 726 žmones, liko 777l 205). Dalis tokių prievarta užverbuotų agentų menkai dirbo, tačiau, šiaip ar taip, jų veiklos vaisiai buvo baisūs. 1947 m. jau 64 proc. partizanų žūdavo išduoti206. Vėliau beveik visi partizanai žūdavo tik išduoti.

852

L I E T U V A 1940-1890

Kitas svarbus čekistų informacijos šaltinis buvo žinios, gaunamos tardant su­ imtuosius. Dauguma politinių kalinių buvo įvairiai kankinami. Jei į nelaisvę bū­ davo paimamas gyvas partizanas, jis neretai būdavo pradedamas tardyti ir kanki­ namas jau suėmimo vietoje. Partizanai žinojo, kad jų laukia itin rafinuoti kankini­ mai, ir to bijojo, bet, ko gero, dar labiau bijojo išduoti savo kovos draugus. Todėl net 1947-1950 m., kai SSRS buvo panaikinta mirties bausmė, dažnas iš jų, patekęs

Išniekinti neatpažintų Žemaitijos partizanų kūnai. 1950 m.

į beviltišką padėtį —apsuptas bunkeryje arba sužeistas mūšyje ir negalėdamas pa­ sitraukti - pats priimdavo sprendimą ir nusišaudavo ar susisprogdindavo. Nukankintų žmonių buvo šimtai, tačiau čekistų dokumentuose jų mirtys už­ maskuotos, įformintos taip, tarsi tardomieji būtų mirę nuo širdies nepakankamu­ mo, patys nusižudę, žuvo mėgindami pabėgti ir pan. Kai kurie sovietiniai partiniai veikėjai ir ypač prokurorai, bijodami, kad ne­ žabotas teroras nepakenktų sovietų įsitvirtinimui 204 L. T ru sk a , A. A n u Lietuvoje, mėgino jį bent kiek pažaboti. Vien už di­ ša u sk a s, I. P etrav ičiū tė, delius nusikaltimus (neteisėti sušaudymai ir nužu­ Sovietinis saugu m as Lietuvoje dymai, prievartavimai ir plėšimai) 1945 m. karo tri­ 1940-1953 m etais, V., bunolams buvo perduoti 328 saugumo organų ir ka­ 1999, p. 107-108, 124. riuomenės karininkai, seržantai ir eiliniai. Prokuro­ 205 L ietu vos partizanų k o ­ vos ir jų slopin im as M V D ras S. Grimovičius rašė, kad MGB darbuotojai nemo­ M G B doku m entuose 1944ka lietuvių kalbos, todėl menkus savo darbo rezul­ 1953 m etais, p . 389. tatus stengiasi kompensuoti masiniais suėmimais ir 206 J. S ta rk au sk as, Č ekisti­ kankinimais. nė kariu om en ė Lietuvoje Remiantis visais būdais gauta informacija būda­ 194 4 -1 9 5 3 m etais. V., vo puolami partizanai, suiminėjami jų ryšininkai ir 1998, p . 83.

IO TA IIIIIIIN IS S IA 11NINIS REŽIMAS

353

rėmėjai, pogrindinės spaudos gamintojai ir platintojai. Tai čekistai operatyvinin­ kai dažniausiai darė pasitelkę savo, čekistinę kariuomenę ir rečiau - daugiausia iš vietinių kolaborantų sudarytus vadinamuosius stribų būrius. Partizaninio karo pradžioje (1944-1946 m. pirmoji pusė) Lietuvoje veikė įvai­ rių rūšių čekistinė kariuomenė, jos buvo gana daug. Kelis kartus (1944-1945 m. vasario mėnesį, tų pat metų birželio-spalio mėnesiais) Lietuvą siaubė III Balta­ rusijos fronto, I Pabaltijo fronto ir Leningrado fronto (pastarojo - tik birželiospalio mėnesiais) užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 8-9 pasienio pulkai. Ši čekistinės kariuomenės rūšis Antrojo pasaulinio karo metais slinkdavo pas­ kui atitinkamus frontus ir suiminėdavo arba likviduodavo savus dezertyrus, at­ silikusius nuo dalinių karius, atsilikusius vokiečių karius, šnipus ir diversantus ir apskritai visus bent kiek įtartinus asmenis. Pasiekę Lietuvą, tie pulkai tuoj pat pradėjo kovoti su besipriešinančiaisiais okupacijai. Jiems talkino dar 6 pasienio būriai, kurie nuo 1945 m. vasario stojo saugoti sienų (buvo saugoma ne tik Lie­ tuvos-Lenkijos, bet ir Rytprūsių siena) ir kartu kovojo su partizanais. Nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. krašte veikė gen. mjr. P. Vetrovo vadovaujamos 4-osios NKVD šaulių divizijos keturi pulkai (ši divizija 1946 m. buvo išaugusi iki 10 pulkų, vėliau, 1947-1949 m., turėjo 8 pulkus, 1949 m. pabaigoje padalyta į dvi divizijas - 2-ąją ir 4-ąją, turėjusias po 4 pulkus, 1951 m. rugpjūčio 12 d. performuota į 1-ąjį apsaugos skyrių, susidėjo iš 5 pulkų, pervadintų būriais, ir tokia gyvavo iki 1954 m. kovo 1 d.). Lietuvoje buvo dislokuoti dar keli pagalbi­ niai čekistinės kariuomenės (konvojiniai ir geležinkelių apsaugos) pulkai. Inten­ syvių kovų metu daug kariuomenės būdavo permetama iš Latvijos, Baltarusijos, Maskvos. Bene daugiausia čekistinės kariuomenės - iki 20 tūkst. — Lietuvoje buvo 1945 m. vasarą, kai mėginta didžiuliu teroru, žudynėmis palaužti lietuvių tautos norą priešintis. 1946 m. jos buvo apie 14 tūkst., vėliau - iki 1951 m. - apie 10 tūkst. Čekistinė kariuomenė su partizanais daugiausia kovojo kaimų vietovėse. Miestuose okupantų ir kolaborantų rimtį daugiausia garantavo Raudonosios armijos (nuo 1946 m. vasario - Sovietinės armijos) daliniai, kurių Lietuvoje buvo gausu (1946 m. mūsų krašte stovėjo ne mažiau kaip 9 divizijos). Kai kurie daliniai iki 1946 m. vasaros, kai buvo panaikinta karo padėtis Lietuvoje, ne kartą dalyvavo kovose su partizanais, talkino čekistams. Įsitikinus, kad stribai ir ginkluoti aktyvistai, t. y. vietinių kolaborantų įgulos, nuo partizanų puolimų neapgins valsčių centrų (kaimų vietovės iki 1949 m. be­ veik ištisai buvo „miško brolių" rankose), LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1946 m. kovo 26 d. įsakymu apskričių ir valsčių centruose buvo išdėstyta daugiau kaip 200 MVD vidaus kariuomenės ir pasieniečių įgulų (tuo metu buvo 26 apskri­ tys ir 267 valsčiai). Dauguma tų įgulų buvo negausios - būrio, t. y. 15-25 karių

354

L I E T U V A 19 40-1880

dydžio, ir buvo įkurtos ne tiek tam, kad kovotų su partizanais, o kad nuo jų gintų valsčių centrus ir juose susitelkusius kolaborantus. Vėliau, keičiantis kovų padė­ čiai ir čekistinei kariuomenei vis labiau darantis mobilesnei, įgulų skaičius buvo mažinamas, karius sutraukiant į apskričių (rajonų) centrus. 1949 m. pabaigoje1950 m. pradžioje įgulų buvo tik 69 (32 įgulas turėjo 4-oji, 37 - 2-oji divizijos), t. y. jų nuo 1946 m. pradžios sumažėjo beveik tris kartus.

Slrihij .sudomintas namas

Pagal kariškių taktiką visą partizaninio karo laikotarpį galima skirstyti į du nevienodus laikotarpius: 1944-1946 m. vidurys (iki karo padėties atšaukimo Lie­ tuvoje) ir 1946 m. vidurys-1953 m. Per pirmąjį laikotarpį sovietiniai kariai elgėsi itin brutaliai, buvo šaudoma kilus mažiausiam įtarimui ir toks jų elgesys kartu su sovietinių saugumiečių naudotais tardymo metodais daug žmonių vertė im­ tis ginklo ir gintis. Per antrąjį laikotarpį okupacinė kariuomenė daugumą smū­ gių smogdavo tiems, kurie iš tikrųjų priešinosi. Taip beatodairiškai žiauriai elgtis čekistiniams ir apskritai sovietiniams kariams nurodė aukščiausi SSRS represinių struktūrų vadovai. 1944 m. rugsėjo mėnesį Lie­ tuvoje lankęsis SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas S. Kruglovas, sušau­ kęs didelį represinių struktūrų vadų pasitarimą, kalbėjęs J. Stalino ir L. Berijos var­ du, nurodė veikti be jokių sentimentų ir pasigailėjimo. Iš jo nurodymų ypač pra­ gaištingi buvo du: šaudyti į bet kurį bėgantį žmogų, nors ir neginkluotą (taip Lie­ tuvoje buvo nušautas ne vienas psichiškai neįgalus žmogus, nesupratęs, ko iš jo norima), ir sunaikinti sodybas, kuriose bus rasta par207 B a , l i j o s v a is l y b i ų u ž g r 0 . tizanų, laikant tas sodybas priešo tvirtovėmis207. Tob im o b y la . v., 1997, p. 790.

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

355

dėl karinių nusikaltimų netrūko. Pavyzdžiui, 1945 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių aps. Švendrių kaime Leningrado fronto užnugario apsaugos jungtinio 217-ojo pasie­ nio pulko 1-ojo bataliono dviejų užkardų (užkardoje - 25-35 kariai) kariams už­ kardos vadas Itn. Lipinas įsakė namo gyventojus įvesti į namą, apšaudyti langus ir padegti namą su žmonėmis. Grįžę iš šios operacijos surašė pažymą, kad opera­ cijos metu nušovė 4 partizanus, 5 partizanai sudegė pastatuose, sudeginti du na­ mai, vienas tvartas ir t. t.208 Manoma, kad ne mažiau kaip trečdalis, o gal ir pusė iš tų 12 213 žmonių, kuriuos čekistai, jų kariuomenė ir stribai nušovė 1944-1945 m., buvo ne partizanai, o civiliai neginkluoti asmenys, daugiausia nuo ėmimo į Rau­ donąją armiją besislapstantys vyrai (žr. 7 lentelę). Buvo deginamos sodybos visoje Lietuvoje, kol 1946 m. birželio 22 d. J. Bartašiūno įsakymu masinis sodybų degini­ mas (kaip „supaprastintas kovos metodas") buvo atšauktas. Nurodyta, kad sody­ bose įsitvirtinusius partizanus „tikslinga blokuoti ir laikyti apsuptus tol, kol jiems baigsis šoviniai arba atsiras galimybė juos likviduoti. Padeginėti tik išskirtiniais atvejais, kai visos galimybės paimti ar likviduoti įsitvirtinusius banditus jau iš­ naudotos arba kai blokavimas ir kitos priemonės sukeltų nereikalingas mūsų au­ kas"209. Taigi ir toliau degė sodybos, bet jau nebe taip gausiai. Manoma, kad per visą partizaninio karo laikotarpį Lietuvoje buvo sudeginta apie tūkstantį sodybų, kartais kartu su jų šeimininkais. 7

LENTELĖ.

NKVD-NKGB bau d žiam ų jų operacijų pad arin iai 1944-1945 m.

D ata 1944 m. spalis

Ž u v o p a rtiz a n ų ir civilių 39

lapkritis

265

g ru o d is

2056

1945 m. sausis

1207

v asaris

1301

kovas

1030

b alan d is-g eg u žės 15 d.

1613

birželis

1135

liepa

1436

ru g p jū tis

710

rugsėjis

416

sp a lis

238

lapkritis

247

g ru o d is

343

Iš viso

12 036

iš viso (ataskaitose n uro d o m as skaičius)

12 266

Šaltinis: A. A nušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinim as 1940-1958 m etais, p. 201, 225, 250.

•156

L I E T U V A 19 40—1990

Lietuvos žmonės savo prisiminimuose mini tūkstančius atvejų, kai nuo če­ kistų operatyvininkų ir karių bei stribų nukentėdavo, neretai itin skaudžiai, ne­ kalti žmonės, nedalyvavę pasipriešinime. Tačiau ir represinių struktūrų kontr­ žvalgybiniai organai, ypač „Smerš'as", yra atskleidę kai kuriuos čekistų, jų ka­ riuomenės nusikaltimus. Aiškintasi vadovybės nurodymu (tam tikrą vaidmenį vaidino ir konkurencija tarp atskirų žinybų), nes ši visiškai pagrįstai įtarė, jog jų valdiniai tik imituoja kovą su „banditais", dažnai nušauna niekuo dėtus žmo­ nes, juos priskiria prie „banditų", gauna premijas, o partizanai lieka sveiki, jų net gausėja. Čekistiniai kariai ir stribai už „likviduotus" (nužudytus ar suimtus) partizanus gaudavo pinigines premijas (eiliniai ir seržantai - po 50-300 rb, karininkai - po 300-600 rb), įvairių dovanų (ypač dažnai laikrodžių), jiems pakeldavo laipsnius, juos apdovanodavo ordinais ir medaliais. Kariai būdavo vienodai skatinami ir pre­ mijuojami tiek už gyvus, tiek už nušautus partizanus, t. y. būdavo mokama už galvą. Tik maždaug nuo 1948-1949 m. labiau pradėta vertinti gyvi paimti partiza­ nai, tikintis iš jų iškvosti žinių. 1945 m. čekistinė kariuomenė Lietuvoje surengė 8807 operacijas, 1946 m. dar daugiau, net 15 811. Įsitikinus, kad didžiulės operacijos prieš nedideliais 3-5 žmonių būreliais išsiskirsčiusius partizanus yra ne itin veiksmingos, jų bu­ vo rengiama dešimteriopai mažiau, tačiau padaugėjo nedidelių paieškos būrių. Antai 1947 m. buvo surengta tik 563 operacijos (iš jų 529 vykdytos turint duo­ menų apie partizanų laikymosi vietas) ir pasiųsta 72 030 įvairių smulkių būrių. 1948 m. surengta 515 operacijų, o smulkių būrių skaičius taip pat sumažėjo, jų buvo pasiųsta tik 30 177210. Dar vėliau visų rūšių būrių buvo siunčiama vis ma­ žiau, nes vis dažniau būdavo gaunama žinių apie partizanų laikymosi vietas ir smūgiai tapo tikslesni. (Apie MVD-MGB 1946-1953 m. surengtų baudžiamųjų operacijų padarinius žr. 8 lentelę.) 8

l e n t e l ė

.

MVD-MGB bau d žiam ų jų operacijų p ad arin iai 1946-1953 m.

Metai

1946

1947

1948

1949

1950

1951

1952

1953

Iš viso

Žuvo p a rtiz a n ų

2143

1540

1135

1192

635

590

457

198

7890

Šaltinis: A. A nusauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinim as 1940-1958 m etais, p. 276, 292-294.

Beveik visi aktyvūs ginkluoto pasipriešinimo da­ lyviai žūdavo. Nors sovietinio saugumo dokumen­ tuose 1944-1952 m. greta daugiau kaip 20 tūkst.

IOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

208 209 cit., 2,0

Ib id ., p. 45-46. J. S ta rk a u sk a s, op. p . 59. Ib id ., p. 54, 58.

357

nužudytų pasipriešinimo dalyvių įvardyta ir apie 12 459 suimti partizanų tal­ kininkai bei 18 819 suimtų partizanų, bet dauguma pastarųjų buvo laisvės ko­ votojai slapukai, talkininkai ir kitokio pobūdžio pilietinio pasipriešinimo daly­ viai. Į nelaisvę pateko vos apie 2 tūkst. ginkluotų partizanų. Čekistinė kariuomenė patruliavo miestuose ir miesteliuose, lydėdavo apskri­ čių pareigūnus jų išpuolių į kaimo vietoves metu, surengdavo kaimų kratas, sau-

Stribai per gegužės l-osios (lcmonslracij;). Kaunas. 1946 m.

gojo suimtuosius ir t. t. Ji buvo pagrindinė okupacinio režimo, vadinto sovietų valdžia, atrama. Gana reikšmingą, tačiau ne lemiamą poveikį kovoms darė sukarinti ginkluo­ tų kolaborantų - stribų būriai. 1944-1954 m. daugiau kaip 20 tūkst. žmonių bu­ vo tokių būrių nariais (tarp jų apie 16 tūkst. lietuvių). J stribų būrius buvo įstoję abejotinos moralės žmonės, dažnai tikri kriminaliniai nusikaltėliai. 1952 m. tik apie 20 proc. jų buvo baigę pradžios mokyklą, kiti - kelis skyrius arba visai ne­ raštingi. Stribų būriai buvo įkurti LKP(b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. ir LSSR LKT ir LKP(b) CK 1944 m. gruodžio 3 d. nutarimais (pastaruoju nutarimu nurodyta 30-40 stribų būrius įkurti visuose valsčių centruose). Iš pradžių tie būriai vadi­ nosi naikintojų batalionais (rus. i s t r e b i t e l n y j e b a t a l i o n y - iš čia atsirado „stribas", „skrebas", „istrebokas" ir kt. pašiepiantys vardai). Kaip įvardijama čekistų ir par­ tiniuose dokumentuose, stribai buvo „vietinės ginkluotos formuotės", tiesiogiai NKVD-MGB nepriklausiusios (ne iš jų biudžeto finansuojamos), todėl jie visą laiką yra turėję įvairių valdymo bei materialinio aprūpinimo bėdų. Iki 1945 m. rugpjūčio 22 d. stribai negavo atlyginimų, tada įprato vogti ir net plėšikauti, vė­ liau jiems iš sąjunginio biudžeto buvo skirtos tokios pat algos kaip ir kaimų mi­ licininkams, dar vėliau pradėta skirti gana dideli ir įvairūs maisto priedai.

85 8

L I K T I VA 19 40-1880

Dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, daug vyrų stribais tapo norė­ dami išvengti šaukimo į Raudonąją armiją ir nebūti pasiųsti j frontą (stribų į kariuomenę neėmė). Vėliau į stribų būrius buvo stojama įvairiais sumetimais, daž­ nai norint tik plėšikauti ir lengvai gyventi. Dalis į stribus įstojo ir iš idėjinių pa­ skatų, nepriklausomoje Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais patyrę tikrų ar tariamų socialinių skriaudų. Aršiausi kovotojai buvo tie, kurių šeimos buvo nu­ kentėjusios nuo partizanų. Kaip minėta, stribų buvo gana daug: 1945 m. - apie 10 tūkst., 1947 m. - apie 7,5 tūkst., 1950 m. - apie 6,5 tūkst., 1953 m. - apie 4 tūkst. Apie 75 proc. stribų buvo lietuviai, apie 13 proc. - Lietuvos sentikiai (dažniausiai Šiaurės rytų Lietuvoje, kur buvo jų atskiri kaimai)211. Stribų kariniai nuopelnai kovoje su partizanais nebuvo dideli. Tik 1945 m. jie nukovė 3,6 tūkst. vyrų, bet daugiausia ne partizanų, o nuo mobilizacijos be­ sislapsčiusių beginklių žmonių. Kitais partizaninio karo metais stribai yra nu­ kovę nuo penktadalio iki ketvirtadalio visų žuvusių partizanų. Tai jie galėjo pa­ daryti tik todėl, kad jų užnugaryje stovėjo čekistinė kariuomenė. 1945 m. parti­ zanai nukovė per tūkstantį stribų. Nuo visiško sunaikinimo stribus ir kitus ko­ laborantus išgelbėjo tai, kad visuose apskričių centruose ir daugumoje valsčių centrų buvo įkurdintos vidaus kariuomenės įgulos. 1948 m. lapkričio 23 d. LKP(b) CK VII plenume MGB ministras Dmitrijus Jefimovas pabrėžė, kad „politiniais su­ metimais pagrindine ginkluota jėga kovoje su banditizmu turi būti ne armijos kareiviai, o būriai iš vietos gyventojų, t. y. liaudies gynėjų būriai ir ginkluoto aktyvo grupės. Reikia pasakyti, kad nei liaudies gynėjų būriai, nei ginkluotos grupės iki šiol nėra smogiamoji jėga kovoje su banditizmu. Dauguma liaudies gynėjų panaudojami aktyvo priedangai ir gyvenviečių bei objektų apsaugai, nors liaudies gynėjų yra per 7 tūkst."212 Stribai sudarė rezervą, iš kurio buvo iškeliami sovietiniai partiniai darbuoto­ jai ar papildomos milicijos ir saugumiečių gretos. Tokių perkeltų į aukštesnę tar­ nybą stribų (jie buvo pačioje sovietinių pareigūnų hierarchijos apačioje) buvo apie 5 tūkst. Įvairių tipų sovietinė vidaus kariuomenė partizaninio karo metu sprendė ka­ rinius strateginius uždavinius (sienų apsaugos, partizanų nustūmimo nuo sie­ nos ir didžiųjų centrų, ypač Vilniaus, apskričių, iš dalies ir valsčių centrų ap­ saugos, partizanų junginių, jų štabų sutriuškinimo ir pan.), o stribai - tik takti­ nius (iš dalies saugojo valsčių centrus, lydėdavo į kaimus vietinius aktyvistus ir pan.). Stribams buvo pavedama daug bjaurių darbų, kuriais jie turėdavo tarsi išpirkti savo menką kovingumą. Vienas iš baisiausių - partizanų kūnų niekini­ mas miestelių aikštėse ir dalyvavimas tremiant į Si­ 2,1 J. Starkauskas, S t r i b a i, birą civilius gyventojus, kurių daugumą sudarė vai­ V., 2001, p . 77. kai ir moterys. 212 Ibid., p. . 1 8

TOTALITARINIS STAIININIS RITIMAS

:rn

Buvo dar viena apginkluota kolaborantų grupė - vadinamieji ginkluoti sovie­ tiniai partiniai aktyvistai (kiti ginkluoti dariniai - stribų paramos grupės, savigy­ nos grupės, tvarkos palaikymo grupės ir pan. - daugiau egzistavo popieriuje ir bent kokio poveikio pokario kovoms neturėjo). Pamažu buvo apginkluoti daugu­ ma apskričių ir ypač valsčių valdininkų - partiniai ir komjaunimo organizatoriai (partorgai, komsorgai, sekretoriai), vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų pavaduo­ tojai bei sekretoriai, paruošų, mokesčių inspektoriai ir agentai bei kt. Jiems taip pat buvo keliamos užduotys kovoti su partizanais, bet juos pačius nuolat sau­ gojo kariškiai arba stribai. Sovietizuojant Lietuvą jie šiokį tokį vaidmenį suvaidino, kartu su stribais ir operatyvininkais kai kuriuos valsčių centrus pavertė tam tik­ romis sovietų tvirtovėmis, iš kurių savo įtaką plėtė po kaimus. Ginkluotų aktyvis­ tų buvo gana daug: 1945 m. - apie 3 tūkst., nuo 1946 m. pradžios - apie 6 tūkst. Kai 1949 m. prasidėjo totalus kaimo puolimas - valstiečiai buvo varomi į kolū­ kius ir paliekami be jokių maisto išteklių, buvo pastūmėti į kaimus ir ginkluoti aktyvistai. Dalis jų tapo kolūkių pirmininkais, jų pavaduotojais; daugiau ar ma­ žiau sėkmingai mėginta apginkluoti kolūkių aktyvistus, tarybinių ūkių darbinin­ kus, o kad šiems būtų drąsiau, apylinkėms, kolūkių valdyboms saugoti buvo pa­ siųsta dalis stribų. Tokių kaime sudarytų ginkluotų grupių narių 1951 m. buvo apie 6 tūkst.213 Partizanai jau nepajėgė jų iš kaimų išstumti.

KULTŪRA TOTALITARINIO REŽIMO METAIS 1944 m. antroje pusėje Sovietų Sąjunga reokupavo Lietuvą ir atnaujino krašto gyvenimo sovietizavimą. Į Lietuvą atsiųsti pareigūnai reikalavo kuo greičiau „sta­ tyti socializmą". Viena sudedamųjų „socializmo statybos" dalių buvo vadinamo­ ji kultūrinė revoliucija, kurios uždavinys - slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę ir įskiepyti bolševikinę nepakantumo žmogiškosioms vertybėms ideologi­ ją. Visaip peršamas „proletarinis internacionalizmas" pirmiausia reiškė visko, kas rusiška, liaupsinimą ir tautinio lietuvių menkavertiškumo ugdymą. Tiesa, oficia­ lioji stalininio laikotarpio formulė apie socialistinį kultūros turinį ir nacionalinę jos formą pripažino ribotą galimybę vartoti gimtąją kalbą kultūros ir švietimo įstai­ gose, taip pat propagavo „apvalytą" nuo „nacionalistinių ir religinių apnašų" liaudies kultūrą. Kultūroje tai reiškė prievartinį praeities meno, literatūros atme­ timą ir naujos, socialistinės kultūros kūrimą; pagal sovietines dogmas tai vadin-

300

L I E T U V A 19 40-1890

ta kultūrine revoliucija. Kultūros sovietizavimas negalėjo būti paliktas savieigai, kūrėjai privalėjo būti kontroliuojami. Tuo tikslu buvo sudarytos specialios insti­ tucijos. Žemiausia kontrolės ir vadovavimo grandis buvo sovietų Lietuvos rašy­ tojų, Dailininkų, Kompozitorių sąjungos ir Teatro draugija. Jų pirmininkais bū­ davo paskiriami sovietinei sistemai atsidavę menininkai, tarkim, Rašytojų sąjun­ gos pirmininku buvo P. Cvirka, kuris vykdė komunistų partijos politiką ir gerai pažindamas narius kontroliavo jų kūrybą. Rašytojus, dailininkus, kompozitorius ir teatralus prižiūrėjo Meno reikalų valdyba, bibliotekas, muziejus ir kultūros na­ mus - Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas. Vėliau, 1953 m., šias funkcijas per­ ėmė įkurta Kultūros ministerija. Visas kultūros sritis kontroliavo ir griežtai administravo partija. Aukščiausia kontrolės bei vadovavimo grandis buvo LKP(b) CK Kultūros ir mokslo bei Propa­ gandos ir agitacijos skyrius. Pirmaisiais pokario metais uoliausi kultūros, mokslo ir meno „idėjinio grynumo" sargai buvo iš Rusijos atsiųsti pareigūnai, ypač LKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriui vadovavęs N. Kaluginas, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas Loktevas ir kt. Didelę įtaką kultūriniam bei moksliniam gyveni­ mui, ypač panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, be paties A. Sniečkaus, turėjo Vladas Niunka, Kazys Preikšas, Antanas Venclova, Genrikas Zimanas, Juozas Žiugžda. Kultūros sovietizavimui dėmesys buvo didelis. Jau 1944 m. lapkričio mė­ nesį LKP(b) CK biuras nurodė skleisti visuomenėje materialistinę pasaulėžiūrą ir kelti Lietuvos gyventojų „kultūrinį lygį". Inteligentams buvo primesta marksistinė-lenininė filosofija, diegiamas primityvusis materializmas, skiepijama komunis­ tinė ideologija. Inteligentija buvo paskelbta „ideologinio fronto" darbuotojais, pri­ valančiais „tarnauti liaudžiai ir partijai", t. y. keikti „išsigimstančius Vakarus" (pirmiausia „imperializmo citadelę" Jungtines Amerikos Valstijas), niekinti ir dergti nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, atskleisti gaivinantį dar pirmykštėje ben­ druomenėje prasidėjusios draugystės su „didžiąja" rusų tauta vaidmenį, demas­ kuoti „reakcingą krikščionybės bei katalikų dvasininkijos esmę" ir visa savo kūry­ ba šlovinti socialistinę santvarką, komunistų partiją, o labiausiai - „didįjį lietuvių tautos draugą" J. Staliną. Lietuvos rašytojai turėjo studijuoti marksizmą, privalėjo gilintis į J. Stalino biografiją ir jo kūrinius. Sovietinės ideologijos indoktrinavimui buvo kuriamas ideologinių institucijų tinklas. Viena jų - 1948 m. įsteigta Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija. Jos uždavinys - „kovoti su antimarksistinėmis pažiūromis, svetima ideologija", tai yra viskuo, kas nebuvo sovietiška, ir diegti „socialistinę sąmonę". Kultūros įstaigos - bibliotekos ir muziejai ar naujai steigiamos pirkios-skaityklos ir kultūros namai privalėjo ne tiek tenkinti dvasinius poreikius, kiek skleisti sovietinę ideologiją ir propagandą bei kovoti su religija.

Daug dėmesio formuojant naują kultūrą buvo ski­ riama sovietinės kultūros liaupsinimui; dažnai tai j

T0TA1IIARINIS STALININIS REŽIMAS

213

ibid., p. 250, 259.

361

būdavo rusų kultūros išaukštinimas. Ji buvo apibūdinama kaip „idėjiškai tur­ tinga", „giliai žmogiška", „meniškai vertinga". Itin iškelta Aleksandro Gerceno, Maksimo Gorkio, Vladimiro Majakovskio, Nikolajaus Nekrasovo kūryba. Meni­ ninkams pavyzdžiu buvo keliami Aleksandro Gerasimovo (paveikslas „V. Leni­ nas tribūnoje"), Veros Muchinos (skulptūra „Darbininkas ir kolūkietė"), Sergejaus Merkurovo (skulptūra „J. V. Stalinas") ir kitų panašia tematika kūrusių dailinin-

kų bei skulptorių darbai. Toks propagavimas ne tik primygtinai turėjo rodyti ru­ sų bei sovietinės kultūros pranašumus, bet ir išugdyti supratimą, kaip ir ką me­ nininkai privalo kurti. Sovietinės kultūros garbinimas vyko vienu metu su tauti­ nės ir nepriklausomybės metais sukurtos literatūros bei meno vertybių naikini­ mu, pasmerkimu ir uždraudimu. Sovietinė ideologija teigė, kad kiekvienoje kul­ tūroje yra dvi kultūros: viena - buržuazinė, idealistinė ir todėl reakcinė, kita pažangi, darbo žmonių, materialistinė. Vadovaujantis tokia schema buvo iš es­ mės atmetama kaip nepriimtina naujai santvarkai visa ankstesnė, iki 1940 m. sukurta kultūra. Iš bibliotekų buvo šalinamos Antano Baranausko, Vinco Ku­ dirkos, Maironio, Motiejaus Valančiaus knygos. XX a. Lietuvos literatūrinės gru­ pės ar srovės buvo pavadintos dekadentinėmis ir jų kūryba nespausdinama, o jei išleidžiama, tai kupiūruota. Uždrausta net minėti tuos rašytojus, kurie pa­ sitraukė į Vakarus. Iš kultūros buvo išbraukti Kazio Bradūno, Bernardo Braz­ džionio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūriniai. 1945-1953 m. buvo pasmerktos sunaikinimui religinės, nemarksistinės filosofijos, XX a. užsienio šalių autorių knygos. Sovietinė sistema neigė detektyvinę, fantastinę, humoro literatūrą. Įvar­ dijus visas minėtų knygų kategorijas kaip antisovietinę literatūrą, buvo pratęs­ tas dar 1940 m. pradėtas bibliotekų „valymas". Vykdant A. Sniečkaus, M. Ged­ vilo, A. Guzevičiaus ir J. Bartašiūno 1944 m. spalio 26 d. įsakymą visiems par-

362

L I E T U V A 1 84 0 - 1 8 8 0

tijos apskričių komitetų sekretoriams bei NKGB ir NKVD skyrių viršininkams nedelsiant surinkti iš mokyklų, įstaigų ir gyventojų „fašistines" bei kitokias antisovietines knygas214, 1945-1946 m. iš jų buvo išmesta ir sunaikinta 240 tūkst. knygų, 1947 m. - dar 189 tūkst. 1950 m. nurodyta išmesti iš bibliotekų „buržu­ azinės Lietuvos periodiką", to meto įvairių visuomeninių organizacijų leistą lite­ ratūrą, vadovėlius, statistinius leidinius, knygas užsienio kalbomis, J. Stalino rep-

resuotų veikėjų knygas. Sovietams buvo nepriimtina kultų, magijos, kriminalinio pobūdžio lektūra ir net individualų ūkininkavimą aprašančios knygos. Bibliote­ kų „valymui" vadovavo Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba (Glavlitas), ku­ rios viršininkas buvo A. Malyginas, o jo pavaduotojas - B. Gurvičius. Ši įstaiga taip pat vykdė spaudos ir radijo cenzūrą. 1944-1951 m. Lietuvoje galėjo būti su­ naikinta apie 600 tūkst. leidinių215. Tik menka periodinių leidinių ir knygų dalis pateko į specialius fondus216. Naikintos ne tik knygos, bet ir kultūros pamin­ 2.4 L. T ru sk a , Lietuva klai. 1948 m. respublikoje pradėta masiškai naikinti 1938-1953 m etais, „buržuazinius" ir religinius paminklus. 1950 m. bu­ p . 169-170. vo sunaikinta Kauno karo muziejaus sodelyje stovė­ 2.5 V. P šib ilsk is, „B iblio­ jusi Laisvės statula, Nežinomo kareivio kapas ir ki­ tek o s L ietu v o je", Kultūros barai, 1989, N r. 12, p . 37. tos skulptūros. Visoje Lietuvoje išliko tik kelios 2.6 V. P šib ilsk is, „ K u ltū ri­ skulptūros Vytautui Didžiajam. Masiškai buvo už­ n io šv ie tim o įsta ig o s 1940darinėjamos bažnyčios ir jose įrengiami sandėliai, 1941 m etų ir p o k a rio id e o ­ saugyklos, gamybinės patalpos. K. Preikšo iniciaty­ loginėje situ acijo je", M intys va 1950 m. nuo Vilniaus arkikatedros nuimtos ir a p ie Lietu vos kom unistu susprogdintos šventųjų skulptūros, o 1952 m. su­ partijos keliq, V., 1989, p . 207-208. sprogdinti Trys kryžiai. Penktojo dešimtmečio pabai-

lo m iu ...... SIA11NINIS REŽIMAS

m

goje-šeštojo pradžioje nugriauti beveik visi istoriniai, ypač Nepriklausomybės kovoms pagerbti pastatyti paminklai - Lietuvoje nukentėjo arba buvo sunaikinta daugiau kaip 500 įvairių paminklų, skulptūrų, architektūros darbų. Nugriautųjų vietoje buvo statomi nauji, demonstravę kovą dėl sovietų valdžios, žymiausius rusų tautos žmones ir Sovietų valstybės vadovus. Vien Vilniuje atsirado I. Čer­ niachovskio, V. Lenino, J. Stalino, Aleksandro Puškino paminklai.

Lietuvių pradinukai IVrkcIliyu asmenų (1)1*) stovykloje prie Hamburgo

1944 m. į Vakarus, vengdami sovietinių represijų, pasitraukė apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų. Taip Vakarų šalyse atsidūrė apie 400 inžinierių, 300 gydy­ tojų, 350 teisininkų, 2000 studentų bei vyresniųjų gimnazijos klasių moksleivių, daugiau kaip 1000 mokytojų, apie 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų217. Tarp pasi­ traukusiųjų buvo ir pusė Lietuvos rašytojų draugijos narių. Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai tai buvo didelė intelektualinė netektis. Išvykusieji sudarė ne tik aktyviausią visuomenės dalį, bet tai buvo ir tuo metu kūrusi bei potenciali kūrėjų grupė ateityje. Krašte likusi inteligentija neragino priešintis sovietų reži­ mo diegimui, menkai tedalyvavo laisvės kovose, tačiau jos dauguma ir nešlovi­ no sistemos, nepritarė sovietų vykdomai politikai. Tokia jų pozicija netenkino sovietinių pareigūnų, todėl buvo iškelti senosios inteligentijos perauklėjimo bei dalyvavimo „tarybinio gyvenimo statyboje" tikslai. Jie detalizuoti 1945 m. liepos mėnesį sušauktame Lietuvos inteligentijos ir 1946 m. spalio mėnesį įvykusiame Lietuvos rašytojų suvažiavimuose. Jų metu partiniai funkcionieriai pareiškė, kad nebus toleruojamas politinis ir kūrybinis pasyvumas, pareikalauta dalyvauti ide­ ologinėje kovoje su nacionalizmu, pasmerkti partizanų kovas218. Lietuvos inteli­

364

L I E T U V A 1940-1380

gentija, verčiama bolševikų, turėjo ne tik neprieštaraudama sutikti su ankstesnio kultūrinio ir dvasinio gyvenimo naikinimu, bet ir dalyvauti jo smerkimo kampa­ nijose. Nenorintys dalyvauti buvo kaltinami buržuaziniu nacionalizmu, neprita­ rimu sovietinei santvarkai, „tylėjimu"; jiems grėsė represijos. Priversti sutikti ir pasmerkti ar pašlovinti asmenys taikstėsi su sovietų reži­ mu ir negalėjo nepriimti primetamų kūrybos temų, turėdavo dalyvauti antireligi­ niuose renginiuose, spausdinti prosovietinę publicistiką. Kūrėjai, ypač rašytojai, atitoldavo nuo Vakarų literatūros moderniųjų srovių ar krypčių, priimdavo so­ vietinį rašymo metodą ir vaizduodavo pseudooptimistinį gyvenimą. 1945-1946-ieji - sovietinių institucijų susitelkimo prieš tautinę kultūrą metai. Po karo pradėtas kadrų „valymas" neaplenkė ir kultūros, švietimo, mokslo įstai­ gų. Daugelis iš Maskvos atsiųstų pareigūnų nepasitikėjo „buržuazine" lietuvių inteligentija ir norėjo ją visą nurašyti. Tačiau oficiali komunistų partijos nuosta­ ta, kurią rėmė A. Sniečkus, M. Gedvilas, taip pat M. Suslovas, buvo senosios in­ teligentijos perauklėjimas, t. y. įkalbinėjimas senosios kartos inteligentų aktyviai dalyvauti „socializmo kūrime", klusniųjų gyrimas, premijų bei garbės vardų jiems suteikimas, neklusniųjų barimas ir baudimas, šalinimas iš darbo. Naujos pseudokultūros formavimas prasidėjo 1946 m. rudenį. Iki to meto Sovietų Sąjungoje buvo paskelbti VKP(b) CK nutarimai literatūros ir meno klausimais („Dėl žurna­ lų „Leningrad" ir „Zvezda", „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pa­ gerinti" ir kiti). Ši A. Ždanovo vardu žinoma „kovos su apolitiškumu kultūroje" kampanija vyko ir Lietuvoje. Jos pradžia sietina su 1946 m. spalio 1-2 d. su­ šauktu Lietuvos rašytojų visuotiniu susirinkimu, kuriame pagrindinį pranešimą „Tarybinės lietuvių literatūros uždaviniai" padarė LKP(b) CK sekretorius K. Preikšas. Jis reikalavo vadovautis „partinės literatūros principu", „bolševiki­ niu idėjiškumu" ir pasmerkė apolitiškumą219. Susirinkimo metu buvo nusakytas ir vėliau vykdytas lietuvių literatūros sovietizavimas. Pirmiausia pradėtas puoli­ mas prieš Vakarų kultūrą. Ji smerkta, vadinta tarnaujančia buržuazijai, masine, dekadentine ar net supuvusia. Kitų pasaulio šalių menas ir literatūra buvo už­ drausti. Lietuvos kūrėjai privalėjo kovoti su „buržuazinės nacionalistinės ideo­ logijos" (turėta mintyje tautinė savimonė ir kultūra) liekanomis. Netgi teminiu bei ideologiniu turiniu teigiami kūriniai, tačiau stalininiams pareigūnams ne­ įprasti dėl stiliaus ar žanro, buvo įvardijami kaip „formalistiniai", „nepriimtini liaudžiai" ir atmetami. 217 L. T ru sk a , op. cit., Ankstesnių dešimtmečių autoriai buvo suskirstyti p. 114. į pažangius ir reakcinius. Pažangieji - tai Jonas Bi­ 2.8 R ašytojas p okario m e­ liūnas, Julius Janonis, Žemaitė, kurie neigiamai vaiz­ tais, V., 1991, p . 23-25. davo buvusią santvarką, pabrėžė sunkią darbo žmo­ 2.9 „ T ary b in ės lie tu v ių li­ nių padėtį, rašė kritinio realizmo metodu. Prie tuo te ra tū ro s u ž d a v in ia i" , ib id ., p . 60-61. metu kūrusių pažangių rašytojų buvo priskirti Juo-

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

:{(»5

zas Baltušis, Petras Cvirka, Liudas Gira, Salomėja Nėris, jau parašę sovietinę sis­ temą ar J. Staliną šlovinančių kūrinių. Pasyvumu ir apolitišku m u buvo apkaltin­ ti Kazys Boruta, Eugenijus Matuzevičius, Antanas Miškinis, Juozas Paukštelis, Balys Sruoga, Petras Vaičiūnas ir kiti rašytojai220. Itin daug negailestingos kriti­ kos teko B. Sruogai už parašytą, bet neišspausdintą romaną „Dievų miškas''. Tuo metu tai buvo pirmas tokios tematikos bei žanro kūrinys, netekęs pirmumo pa­ saulinėje literatūroje, išleidus jį po dešimtmečio. Nieko neparašę rašytojai Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas buvo išvadinti „tyleniais, kuriems nepatinka tarybi­ nis gyvenimas". Iš esmės tai reiškė perspėjimą kurti taip, kaip reikia, arba jie bus represuoti. Vėliau už tylėjimą bei kitas „nuodėmes" ne kartą buvo barami rašytojai Juozas Grušas, Kazys Inčiūra, Vincas Mykolaitis-Putinas, netgi Eduar­ das Mieželaitis, istorikai Augustinas Janulaitis ir Ignas Jonynas, kiti intelektua­ lai. 1940-1953 m. buvo suimta, ištremta, nužudyta ar kitaip nubausta 91 litera­ tas221. GULAG'uose atsidūrė Kazys Boruta, Valys Drazdauskas, Kazys Inčiūra, Petras Juodelis, Antanas Miškinis, Edvardas Viskanta ir kiti rašytojai, o poetas Kazys Jakubėnas tardymo metu buvo nužudytas. Visiems rašytojams ir menininkams buvo nurodyta vaizduoti sovietinę san­ tvarką kaip geresnę, kūrybą - kaip laisviausią, kultūrą - kaip pažangiausią, idė­ jiškai turtingiausią ir humaniškiausią. Siūlyta orientuotis į „didžiąją rusų kultū­ rą" ir tautų draugystės propagavimą. Pabrėžta vengti praeities vaizdavimo, jaus­ mų bei pergyvenimų aprašymo. Buvo pareikšta, kad literatūra ir menas turi būti partiniai, vykdyti politinį užsakymą. Tai reiškė tematikos, stiliaus ir metodo dik­ tavimą. Pagrindine tema privalėjo būti „socializmo statyba", „šviesi ateitis", „ta­ rybinės liaudies gyvenimas". Herojus turėjo būti narsus, energingas ir ryžtingai kovoti dėl naujų idealų. Tokia literatūra turėjo padėti formuoti naują santvarką ir sovietinį žmogų. Kūrybos metodu visi turėjo pasirinkti socialistinį realizmą. Tai reiškė išgra­ žinto, utopinio socializmo vaizdavimą. Kūrinių veikėjai itin teigiami, geresni nei gyvenime. Realių konfliktų taip pat negalėjo būti, nes ideologija teigė, kad jie jau išnykę ir gali kilti tik nesutarimai tarp gero ir geresnio. Neliko vietos nei trage­ dijai, nei humorui, nei lyrikai. Tokia padėtis lėmė tai, kad XX a. penktojo ir šeš­ tojo dešimtmečių sandūroje nebuvo sukurta nieko, kas turėtų išliekamąją vertę, nors ir buvo išspausdinta daug paviršutiniškų kūrinių. Tuo tarpu rašytojai, atsidūrę išeivijoje, intensyviai kūrė. 1945-1947 m. Vakarų Vokietijoje buvo spausdinami almanachai, eilėraščių rinkiniai, apsakymai. Kūrė Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, Marius Katiliškis, Faustas Kirša, Adomas Škėma ir kiti rašytojai. Iš dalies tai leido užtikrinti lietuvių literatūros perimamumą. Kaip ir rašytojai, taip ir Lietuvos dailininkai bei skulptoriai susidūrė su so­ vietiniu diktatu. Po minėtų nutarimų 1946 m. rudenį buvo sušauktas dailininkų suvažiavimas. Jame dailininkai stengėsi pabrėžti, kad intensyviai kuria, nes bi­

\m

L I E T U V A 1S4D-199Ū

jojo būti apkaltinti tylėjimu. Suvažiavime jie buvo priversti kritikuoti Vakarų dailę, įvertinti ją kaip dekadentinę, formalią, neidėjišką. Dailininkai pasižadėjo „duoti naujo gyvenimo vaizdų", t. y. vaizduoti idealizuotą socializmą, atsisakyti Vaka­ rų dailės srovių įtakos, kurti socialistinio realizmo metodu ir studijuoti marksiz­ mą-leninizmą. Kaip tapyti ir ką parodyti, išaiškino suvažiavime dalyvavę sovie­ tiniai funkcionieriai Genrikas Zimanas, Romas Šarmaitis. Lietuvos teatrai kritikos sulaukė 1946 m. pabaigoje. Jie buvo kaltinami, kad pa­ renka netinkamą repertuarą, neatspindi naujo laikotarpio, per mažai stato sovieti­ nių autorių pjesių. Itin smarkiai buvo puolamas Kauno jaunimo teatras. Jo reper­ tuarą sudarė pasakų inscenizacijos, lietuvių folkloras, S. Čiurlionienės pjesės, vi­ siškai nepriimtinos sovietinei sistemai. Kritikuotas Juozas Miltinis ir jam rekomen­ duota „reviduoti" savo pažiūras į sovietinį teatrą. Vykdant VKP(b) CK nutarimą „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pagerinti" buvo ne tik labai su­ griežtinta teatrų repertuaro cenzūra, bet ir specialios ikipremjerinės spektaklio per­ žiūros, į kurias atvykę sovietiniai ideologai nuspręsdavo leisti spektaklį į sceną ar uždrausti dėl netinkamo režisavimo. Teatruose pradėjo dominuoti sovietinių bei rusų autorių - Maksimo Gorkio, Konstantino Simonovo pjesės. Dalį repertuaro su­ darė J. Baltušio, P. Cvirkos, Žemaitės kūriniai ar A. Gudaičio-Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė" inscenizacijos. Buvo pastatyti keli Moljero, F. Schillerio vei­ kalai. Visai nebuvo vaidinami XX a. Vakarų dramaturgų kūriniai. Lietuvos muzikai ir kompozitoriai taip pat pateko į sovietinę kontrolę, priva­ lėjo atsisakyti XX a. Vakarų muzikos atlikimo, kovoti su formalizmu, remtis liau­ dies kūryba. Visiškai uždrausta atlikti bažnytinę muziką ir jai priskirtus kūri­ nius vargonams. Kritikos objektu tapo Juozo Gruodžio muzika. Ji įvardyta kaip „per sunki", „nepriimtina liaudžiai". 1948 m. buvo sušauktas Lietuvos kompo­ zitorių sąjungos suvažiavimas. Jame kritikuotas Stasys Vainiūnas, tyleniais pavadinti ir už tai smerkti Jonas Bendorius, Aleksandras Kačanauskas, Jonas Nabažas. Itin aktyviai muzikos kūrėjus kritikavo ir diegė socialistinę muziką tuometinės Kompozitorių sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius Adolis Klenickis. Po tokios kritikos mirė J. Gruodis, nusižudė Juozas Pakalnis. Kiti kompo­ zitoriai buvo priversti kurti tokią muziką, kokios reikalavo sovietinė sistema ir ideologija: liaudišką, atspindinčią sovietizavimą, energingai optimistinę. Pavyz­ džiui, taip buvo apibūdinta Juliaus Juzeliūno 2-oji simfonija: „Finalas baigiasi visiška progresyvių jėgų pergale: Tarybų Lietuva tvir­ 220 Už tarybin ę lietuvių li­ tai žengia į šviesią komunizmo ateitį"222. Itin buvo teratūrų, K., 1947, p . 5-44. skatinama kurti dainas, kantatas ir oratorijas, šlo­ 221 V. M a rtin k u s, „R ašy to ­ vinančias sovietinę sistemą. Taip buvo sukurta Juo­ jas ir L ie tu v a ", Literatū ra ir zo Tallat-Kelpšos „Kantata apie Staliną", Antano m enas, 1990, g ru o d ž io 22. Račiūno oratorija „Tarybų Lietuvos gimimas", J. Šim­ 222 Literatū ra ir m enas, kaus daina „J ateitį šviesią" ir daugelis kitų. Kom1952, N r. 7.

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

867

pozitoriai, suvokę reikalavimą kurti „aktualia tematika", pradėjo kurti didesnės apimties kūrinius. 1951 m. A. Račiūnas parašė operą „Marytė" (apie sovietinius partizanus), 1953 m. buvo pastatytas J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto" (veiksmas vyksta žvejų kolūkyje). Besiformuojančios lietuviškos estradinės muzikos 1945-1956 m. Lietuvoje ne­ liko. Kaip Amerikos buržuazijos muzika buvo uždraustas džiazas, bet pradėta

propaguoti ir masiškai atlikinėti sovietinė lengvoji muzika bei dainos. Dažniau­ siai tai buvo „Volga, Volga" ar „Katiuša" tipo dainos, pristatomos kaip „tarybi­ nės liaudies pamėgtos dainos" ir skambėjusios visur. Tuo metu, rutuliojant tezę apie masinę liaudies kūrybą bei siekiant pabrėžti liaudies imlumą kultūrai ir turint ideologinių užmačių, imta visuotinai plėtoti meno saviveiklą: buvo kuriami liaudies chorai, liaudies instrumentų ansambliai, šokių kolektyvai, rengiamos masinės dainų šventės (1946 m. - 12 tūkst. dalyvių, 1950 m. - 25 tūkst.). 1948 m. prasidėjęs organizuotas Lietuvos mokslininkų puolimas tęsėsi iki pat J. Stalino mirties. „Partijos liniją" moksle vykdė prieškarinių gramatikų autorius, LKP(b) CK narys, MA viceprezidentas, visų istorijos veikalų redaktorius (cenzo­ rius) J. Žiugžda. Žymiausi Lietuvos mokslininkai - Juozas Balčikonis, Vytautas

308

L I K T I : VA 1940-1990

Girdzijauskas, Tadas Ivanauskas, Augustinas Janulaitis, Vytautas Kairiūkštis, Vladas Lašas, Jurgis Lebedys, Povilas Pakarklis, Antanas Purenąs, Viktoras Ruo­ kis - buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Vakarų moks­ lą", „priešakinio rusų ir tarybinio" mokslo vaidmens ignoravimu. Prasidėjus So­ vietų Sąjungoje kovai su „tamsybininkais mendelininkais morganistais", nuken­ tėjo Jonas Dagys, Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, Pranciškus Šivickis ir kiti bio­ logai. Buvo uždrausta genetika ir kibernetika. Pokariu buvo suimti ir ištremti fi­ losofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas, ekonomistai Dominykas Cese­ vičius ir Petras Šalčius, architektas Steponas Stulginskis, agronomas Jonas Alek­ sa ir kt. mokslininkai. N e vienas jų Sibire mirė223. 1945-1953 m. laikotarpį Lietuvos kultūroje galima apibūdinti kaip patį sun­ kiausią. Naikintas praeities palikimas, užgniaužta meno ir muzikos orientacija į Vakarus, literatūra ne tik sovietizuota, bet ir priversta tarnauti J. Stalino režimui. Padėtis pamažu pradėjo keistis tik po 1953 m.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS Karo su Vokietija metais pasikeitė sovietų režimo politikos religinių organizacijų atžvilgiu prioritetai. Paaiškėjus, kad, nepaisant radikalių religinės veiklos suvar­ žymų, religinės organizacijos išsaugojo didžiulį socialinį autoritetą, atsisakyta planų atvirai persekioti religiją ir visiškai ją sunaikinti per trumpą laiką. Pagrin­ dinis dėmesys buvo sutelktas į tai, kad būtų užtikrinta religinių institucijų veik­ los, neperžengiančios liturginės praktikos ribų, kontrolė ir jų parama valdžios vykdomai vidaus bei užsienio politikai. Tuo tikslu 1943-1944 m. prie SSRS LKT buvo įkurtos naujos religinio gyvenimo kontrolės institucijos: Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reikalų taryba (RSBRT) ir Religinių kultų reikalų taryba (RKRT). So­ vietų kariuomenei reokupavus Lietuvą, čia buvo paskirti RSBRT ir RKRT įgalio­ tiniai, kurie turėjo vietoje koordinuoti sovietų valdžios politiką religinių organi­ zacijų atžvilgiu, šių institucijų atsiradimas rodė ne tik pragmatišką režimo siekį, kontroliuojant religines institucijas, panaudoti jas kaip režimo stiprinimo prie­ monę, bet ir išskirtinę Stačiatikių Bažnyčios padėtį tarp kitų religinių konfesijų. Visiškai lojalią režimui Rusijos Stačiatikių Bažnyčią buvo numatyta panau­ doti kaip vieną iš režimo įtvirtinimo reokupuotoje te223 A kultūrinę ritorijoje ir satelitinėse Vidurio bei Rytų Europos šapolitiką“ r.: v. ToniniT s o lyse svertų, nes šiame regione didžiausią įtaką turev i e l i „ ė L i e t u v a i r j o s v e ik ė ja i, jo Katalikų Bažnyčia, kuriai sovietų valdžia jautė p. - . 6 1

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

6 8

m)

ypatingą priešiškumą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Katalikų Bažnyčios dva­ sinis ir administracinis centras buvo už Kremliaus įtakos sferos ribų, todėl ją buvo sudėtingiau priversti paklusti visiškai valdžios kontrolei. Antra, katalikybė pasižymėjo daug didesniu prozelitizmu negu kitos religijos. Trečia, Katalikų Baž­ nyčia atvirai pasisakė prieš komunizmo ideologiją ir ja grindžiamą praktiką. Tuo­ se kraštuose, kurie 1939-1941 m. patyrė sovietų režimo agresiją, vokiečių okupa­ cijos metais Bažnyčios hierarchai ir eiliniai kunigai viešuose pareiškimuose ne kartą ragino daryti viską, kad sovietų režimas negrįžtų. Vatikanas, ypač baigiantis karui, taip pat ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl komunizmo grėsmės krikščio­ niškajai civilizacijai. Tikintis, kad valdžios padedama Rusijos Stačiatikių Baž­ nyčia galės sėkmingai konkuruoti su katalikais, jai 1944 m. reokupuotoje terito­ rijoje buvo sudarytos daug palankesnės veikimo sąlygos nei kitoms konfesijoms. Tačiau suvokdama, kad Lietuvoje, kur Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai priklausė nedidelis procentas vien rusų tautybės gyventojų, stačiatikybė turi ribotas galimy­ bes susilpninti katalikybės įtaką, sovietų valdžia buvo priversta ieškoti ir kitokių būdų, kaip neutralizuoti Bažnyčią, kad ji netrukdytų krašto sovietizacijai, kuri dėl stipraus Lietuvos gyventojų pasipriešinimo vyko ne taip sklandžiai ir greitai, kaip norėta. Nepaisant karo metais patirtų nuostolių, Lietuvos Katalikų Bažnyčia turė­ jo pakankamai stiprią institucinę struktūrą ir didelę įtaką visuomenėje. Vyskupijų valdytojų pateiktais duomenimis, 1945 m. pradžioje Lietuvos SSR teritorijoje buvo 711 veikiančių bažnyčių ir 1232 kunigai224. 1944-1947 m. režimas per daug nesi­ stengė primesti Bažnyčiai sovietinį religinio kulto modelį ir vengė pernelyg agresy­ vios antireliginės politikos, tikėdamasis panaudoti jos autoritetą visuomenės pasi­ priešinimui slopinti. Iš vyskupų ir kunigų jau nuo 1945 m. vasaros buvo reikalau­ jama viešai pasisakyti prieš ginkluotą pogrindį, paraginti žmones paklusti naujai tvarkai. Tačiau ordinarai, motyvuodami Bažnyčios nesikišimo į politiką principu, nesutiko vienareikšmiškai paremti vieną iš kariaujančių pusių. Be to, kai kurie iš jų aktyviai protestavo prieš tikėjimo laisvės suvaržymus ir valdžios mėginimus kištis į Bažnyčios vidaus gyvenimą. Dėl šių priežasčių 1946-1947 m. dauguma vyskupų buvo negailestingai represuoti: Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius nuteistas sušaudyti, jo padėjėjas vyskupas Pranciškus Ramanauskas nuteistas 10 metų kalė­ ti pataisos darbų lageryje, o Kaišiadorių vyskupas Teofilis Matulionis ir Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys - 7 metus kalėti ypatingajame Vladimiro kalėji­ me. Po šios represijų prieš Bažnyčios hierarchus bangos tarp vyskupijų valdytojų ėmė vyrauti prisitaikymo prie režimo sudarytų sąlygų nuostata. Jie sutiko viešai pasisakyti prieš ginkluotą pogrindį, vengė atvirai priešintis sovietų valdžios vyk­ domiems religinio gyvenimo suvaržymams, taip tikėdamiesi apsaugoti Bažnyčią nuo didesnių nelaimių. Būtinybę laikytis tokios nuostatos valdžios atžvilgiu ypač aktyviai įrodinėjo po prel. Stanislovo Jokūbauskio mirties 1947 m. vasario mėnesį

370

L I E T U V A 19 40-1110

Kauno arkivyskupijos valdytoju išrinktas kan. Juozapas Stankevičius. Iš esmės jam pritarė vienintelis išvengęs represijų vyskupas - Panevėžio vyskupijos ordinaras Kazimieras Paltarokas ir nuo 1947 m. pradžios Telšių vyskupiją valdęs kan. Jus­ tinas Juodaitis. 1947 m. galutinai pasikeitė Sovietų Sąjungos tarptautinių santykių raidos Eu­ ropoje vizija ir su tuo susijusi užsienio politika. Reaguodama į 1947 m. kovo 12 d. paskelbtą JAV prezidento H. S. Trumano komunizmo sulaikymo doktriną ir G. Marshallo ekonominės pagalbos Europai planą, Sovietų Sąjungos vadovy­ bė paspartino komunistų vienvaldystės įtvirtinimo Vidurio ir Rytų Europos ša­ lyse procesą. Tuo pat metu nutarta ryžtingai baigti 1939-1940 m. okupuotų teri­ torijų sovietizavimą. Būtent 1948 m. pavasarį ir Lietuvoje imtasi radikalių sovie­ tizacijos veiksmų: pradėta prievartinė kolektyvizacija, įvyko pirmieji pokario me­ tais masiniai trėmimai. Su šiais įvykiais akivaizdžiai susijęs ir sovietų valdžios antibažnytinės politikos pasikeitimas Lietuvoje. 1948 m. liepos 9 d. LKP(b) CK biuras priėmė specialų nutarimą „Dėl partinės organizacijos uždavinių demas­ kuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą". Šiuo nutarimu Bažny­ čios veikla buvo aiškiai sutapatinta su opozicija režimui, todėl atitinkamos val­ džios institucijos buvo įpareigotos kuo greičiau atlikti religinių bendruomenių ir dvasininkų registraciją, užkirsti kelią organizuotam vaikų katekizavimui, antisovietinei kunigų veiklai, sustiprinti ideologinę indoktrinaciją. Greitą antireliginės politikos pasikeitimą pranašavo ir naujo RKRT įgaliotinio Lietuvai paskyrimas: Bažnyčios panaudojimo ginkluotam pasipriešinimui slopinti šalininką saugumietį A. Gailevičių Šiame poste 1948 m. pakeitė radikalių pažiūrų ideologas ir senas komunistas B. Pušinis. Iškart po 1948 m. liepos 9 d. nutarimo sovietų valdžios organai drastiškais veiksmais palaužė vyskupijų kurijų ir dvasininkų pasipriešinimą registracijai. Pa­ gal sovietinius įstatymus religinės bendruomenės (parapijos) galėjo funkcionuoti tik tuomet, kai vietos valdžia įregistruodavo ne mažiau kaip 20 žmonių bendruo­ menės komitetą ir sudarydavo su juo sutartį, pagal kurią komitetas perimdavo nau­ dotis nacionalizuotą kulto pastatą, įsipareigodavo mokėti mokesčius, rūpintis re­ monto darbais ir pan. Pagal sovietų valdžios planus parapijos šeimininku turėjo tapti iš dvidešimtuko narių išrinktas parapijos vykdomasis organas, kurio narius tvirtino apskričių vykdomieji komitetai. Visi dvasininkai taip pat galėjo dirbti tik gavę iš RKRT įgaliotinio registracijos tam tikroje parapijoje pažymėjimą. Tokiu bū­ du sovietų valdžia galėjo veiksmingai kontroliuoti parapijų tinklo tankumą ir ku­ nigų paskirstymą. Siekdama sudaryti sąlygas Bažny­ čiai griauti iš vidaus, LSSR MGB dar 1947 m. kovo RKRT įgaliotinio

. v. ,v . . . . . . . 14 d. apskričių skyriams issumtinejo direktyvą, kurioje buvo nurodyta aktyviai infiltruoti agentus į parapijų komitetus.

TITALITAIINIS S TA11HINIS UŽIMĄS

A. Gailcvičiaus raštas A Snicčkui ir M. Ccdvilui, be datos, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 2, 1. 3.

•171

1948 m. birželio 19 d. LSSR AT Prezidiumui patvirtinus nutarimą „Dėl mal­ dos namų, vienuolynų ir religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionali­ zavimo", nebeliko formalių kliūčių uždaryti bažnyčias, kurias aptarnaujantys dvasininkai vengė registruoti parapiją. Siekiant paveikti vyskupijų valdytojus, kad jie duotų nurodymą kunigams registruotis, 1948 m. vasarą buvo išjungta elektra visose Kauno bažnyčiose, kunigų seminarijoje bei kurijoje, Vilniaus kurija iškel­ dinta iš užimamų patalpų. Matydami ryžtingą valdžios nusiteikimą, vyskupijų valdytojai nutarė neaštrinti konflikto ir paragino kunigus neboikotuoti registra­ cijos. Blogiausiam variantui jie buvo pasirengę iš anksto: klebonams buvo duoti nurodymai į parapijų komitetus parinkti patikimus žmones, juos prisaikdinti, kad jie gins Bažnyčios interesus. Todėl parapijų komitetai netapo veiksmingu vidi­ nio parapijos gyvenimo kontrolės instrumentu. Iki 1948 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo įregistruotos 677, oficialiai uždarytos 34 bažnyčios225. Dauguma iki 1949 m. uždarytų bažnyčių buvo didžiuosiuose mies­ tuose ir priklausė vienuolijoms: Vilniuje - 21, Kaune - 10226. Po šio bažnyčių užda­ rinėjimo vajaus Vilniuje liko 8, o Kaune - 10 veikiančių katalikų bažnyčių. Tuo pat metu buvo gerokai sumažintas ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvenančių ku­ nigų skaičius. 1949 m. vasario mėnesį Vilniaus ir Kauno miestų vykdomiesiems komitetams RKRT įgaliotinis nusiuntė su MGB sude­ 225 R. L au k aity tė, „M ėgi­ rintus sąrašus kunigų (pirmajame buvo 21, antraja­ n im ai so v ie tiz u o ti Lietuvos me - 19 kunigų pavardės), kurie iki kovo 1 d. turėjo B ažnyčią 1944-1949 m.", būti išregistruoti iš šių miestų227. „Valymai" Kaune ir L ietu vos istorijos m etraštis , Vilniuje buvo daromi ir vėliau, siekiant pašalinti ak­ V., 1997, p . 188. 226 RKRT įgalio tin io tyviausius kunigus ir tuos, kurie nesutiko bendradar­ 1952 m . s u d a ry ta s L ietu­ biauti su valdžia. 1949 m. pavasarį provincijoje taip v o s SSR u ž d a ry ti) m aldos pat pradėta retinti bažnyčių tinklą. RKRT įgaliotinio n a m ų są ra ša s, LCVA, nurodymu kai kurių mažesnių parapijų bažnyčiose f. R-181, ap. 3, b. 32, kunigams buvo uždrausta atlikinėti religines apeigas, L 7 6 -7 8 . nors formaliai jos ir nebuvo uždarytos, tikintis, kad 227 B. P u šin io 1949 m. v a sa rio 10 d . ra šta i Kauno parapijos komitetas, nenorėdamas mokėti mokesčių, m . v ykdom ojo k om iteto pats paprašys nutraukti sutartį dėl bažnyčios panau­ p irm in in k u i J. M an iu šiu i ir dos. Tokių be kunigų paliktų bažnyčių vienu metu bu­ V iln iau s m . v ykdom ojo vo net 129228. Draudimas jose atlikinėti religines apei­ k o m iteto p irm in in k o pav. gas panaikintas tik 1952 m. N a u m o v u i, ibid ., b. 20, 1. 87-90. Nuo 1950 m. B. Pušinio sudarytose veikiančių 228 R. L au k aity tė, o p . cit., maldos namų ir dvasininkų statistikos suvestinėse p. 188. nusistovėjo 670 registruotų katalikų bažnyčių skai­ 229 RKRT įg alio tin io a ta ­ čius229, o tai reikštų, kad oficialiai buvo uždaryta tik sk a ita a p ie d a rb ą 1950 m., 42 bažnyčios. Tačiau realiai iki tol buvo uždaryta LCVA, f. R-181, a p . 3, maždaug dvigubai daugiau bažnyčių ir koplyčių230 b. 25, I. 134.

372

L I K T I VA 1840-1890

(vėliau A. Sniečkus SSKP CK informavo, kad 1945-1960 m. buvo uždarytos 136 veikiančios bažnyčios). Registracijos dokumentų 1948 m. negavo ir 42 Lietu­ voje dar veikę katalikų vienuolynai. Pagal SSRS galiojusius religinių susivieniji­ mų įstatymus vienuolijos formaliai negalėjo egzistuoti, nes jų veikla tiesiogiai ne­ buvo susijusi su religinio kulto atlikimu. Anot sovietų propagandos, tai buvo „parazitiniai reakcinės pasaulėžiūros platinimo židiniai", o kunigai vienuoliai didesni „religiniai fanatikai" negu paprasti kunigai, todėl režimui pavojingesni. Vienuoliams kunigams nebuvo leista dirbti parapijų bažnyčiose, dėstyti semina­ rijoje, todėl dauguma parašė pareiškimus, kad išstoja iš vienuolių. Be to, iš vie­ nuolynų pradėta reikalauti didžiulių gyvenamųjų patalpų mokesčių, atimti pra­ gyvenimo šaltiniai, tad likę vienuoliai (apie 1400 žm.) buvo priversti išsiskirstyti. Kunigų perteklių, kuris susidarė dalį jų pašalinus iš didžiųjų miestų ir fak­ tiškai uždarius apie 100 bažnyčių, greitai prarijo stalininė represijų mašina, 19481949 m. veikusi didžiausiu pajėgumu; tai patvirtina lentelėje pateikti duomenys (žr. 9 lentelę). Aiškiai išsiskiria dvi represijų prieš kunigus bangos: 1) 1944 m. pabaiga-1946 m. pradžia (tais metais nuteista 118 kunigų); 2) 1948 m. vidurys1949 m. (1948-1950 m. nuteisti 173 kunigai). 9

LEN TELĖ. 1944-1953 m. nuteisti kunigai

Metai

1944

N uteista kunigų

5

1945

1946

1947

1948

1949

1950

1951

1952

1953

Iš viso

58

57

41

22

91

60

17

6

7

364

Lentelė su d ary ta rem iantis LSSR MVD 1953 m. gegužės m ėn. parengta pažym a „A pie a n ti­ tarybinę LTSR k atalikų d vasininkijos veiklą", LYA, f. K -l, ap. 10, b. 151, L 198.

Kaip minėta, sovietų propaganda aktyviai kūrė kunigo - „banditizmo" rėmė­ jo įvaizdį, todėl dauguma kunigų buvo nuteisti neva dėl ryšių su ginkluotu po­ grindžiu arba už antisovietinę propagandą. Iš tikrųjų represuotų kunigų daugu­ mą sudarė nenorėję susitaikyti su režimo įvestais Bažnyčios veiklos suvaržymais arba atsisakę dirbti sovietų saugumui kunigai. Rep­ 230 K. M isius, „B ažnyčių resijos ir agentų verbavimas buvo neatsiejamai su­ u ž d a rin ė jim a s L ietuvoje sijusios NKGB-MGB veiklos sritys. Iš pradžių, dau­ p o k a rio m e ta is", LKMA giausia per agentus, buvo renkama „kompromituo­ m etraštis, t. 12, 1998, janti" medžiaga, kuri vėliau buvo panaudojama p. 95-101. dvasininkams šantažuoti. Išsigandę galimų represi231 D u o m en y s a p ie LSSR jų dažniausiai buvo užverbuojami sekti konfratrams, MGB „O " sk y ria u s o p e ra ­ o nepalūžusieji atsidurdavo lageryje. LSSR MGB „O" ty v in ę įsk aitą ir a g e n tū rin į skyrius, kontroliavęs religinių organizacijij veiklą, tin k lą 1949 m . v a sa rio 1949 m. sausio mėnesį turėjo 145 agentus bei infor­ 1 d., LYA, f. K -l, a p . 10, b . 83, 1. 27. matorius, kurie sekė 201 asmens veiklą231. Ypač ra­

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

m

dikalūs buvo vietos valdžios atstovai, siūlę visus kunigus įrašyti į buožių sąra­ šus ir juos ištremti. To nebuvo padaryta, tačiau į tremiamųjų sąrašus neretai pa­ kliūdavo seminarijos klierikai, kurių šeimos buvo deportuojamos. Pavyzdžiui, vyk­ dant vieną iš didžiųjų trėmimų akcijų „Vesna", 1948 m. gegužės 22 d. buvo su­ imti ir ištremti 12 Kauno kunigų seminarijos auklėtinių232. Kunigų skaičius Lietuvoje mažėjo ne tik dėl represijų, bet ir dėl valdžios trukdy­ mų parengti naujus kunigus. 1941 m. pavasarį nutarus uždaryti Lietuvoje visas ku­ nigų seminarijas, 1945 m. LSSR valdžia visgi leido veikti Kauno kunigų seminari­ jai, kurios klierikų skaičius greitai sumažintas nuo 350 (1946 m.) iki 150 (1949 m.). Tačiau 1949 m. pavasarį LSSR vadovai jau buvo ryžtingai nusiteikę uždaryti ir šią seminariją. Tam iš esmės pritarė ir RKRT atstovai, tik siūlė tai daryti ne iš karto, o keliais etapais. Susitarta iš pradžių per pusę sumažinti klierikų skaičių, t. y. palikti tik 75 auklėtinius. Sumažėjus klierikų skaičiui, buvo galima pateisinti ir didesnės dalies seminarijos patalpų atėmimą bei dėstytojų skaičiaus sumažinimą. Religinių bendruomenių bei dvasininkų registracija praktiškai reiškė ir tai, kad jie įsipareigojo paklusti sovietų valdžios nustatytiems pastoracinės veiklos su­ varžymams. Iki tol nebuvo griežtai reglamentuota, kur dvasininkai gali atlikti religines apeigas, taip pat daugiau ar mažiau toleruota, kad jie katekizuoja vai­ kus. 1948 m. pasirašydami sutartis dėl naudojimosi maldos namais, parapijų ko­ mitetai įsipareigojo neleisti atlikti religinių apeigų savo bažnyčioje toje parapijo­ je neregistruotam dvasininkui, prižiūrėti, kad kunigas nepažeistų religinio kulto įstatymų, kurie, be kita ko, draudė kunigams mokyti vaikus religijos. Ir patys dva­ sininkai, gaudami registracijos pažymėjimą, įsipareigojo laikytis nustatytų tai­ syklių. LSSR MT 1948 m. rugsėjo 13 d. taip pat priėmė nutarimą, kuris įpareigo­ jo miestų ir apskričių vykdomuosius komitetus neleisti religinio kulto tarnams rengti specialių pamaldų, susirinkimų ar būrelių vaikams ir jaunimui, taip pat organizuoti vaikų grupes mokyti tikybos ar katekizuoti prieš pirmąją Komuniją. Bet kokius kunigų ryšius su jaunimu nuo tol sovietų valdžia vertino kaip antisovietinę veiklą, už kurią jie buvo griežtai baudžiami. Nuo 1948 m. vasaros smarkiai padidėjo ir ekonominis spaudimas Bažnyčiai. LSSR AT Prezidiumui priėmus nutarimą „Dėl maldos namų, vienuolynų ir reli­ ginių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo", buvo nusavintos iki tol dar nenacionalizuotos klebonijos, špitolės ir kiti gyvenamieji namai. Be to, kunigai turėjo mokėti progresyvinį pajamų mokestį už atliktas religines apeigas. Apskričių mokesčių skyriai, nepasitikėdami kunigų pateiktomis pajamų dekla­ racijomis, dažniausiai patys nustatydavo nepagrįstai didelius mokesčius. Už elek­ tros energiją, naudojamą maldos namų reikmėms, taip pat buvo nustatytas kelis kartus didesnis apmokėjimo tarifas. 1948-1949 m. sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antibažnytinę akciją lydėjo labai suintensyvėjusi masinė ateistinė propaganda; buvo teigiama, kad nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvoje Bažnyčios veikla buvo priešiška tautos intere­

.‘{74

U K T i : VA 1940—1990

sams. Ryškiausias tokios propagandos pavyzdys - 1948 m. išleista J. Žiugždos knyga „Reakcinė katalikų dvasiškija - amžinas lietuvių tautos priešas''. Daug 1948-1953 m. periodinėje spaudoje pasirodžiusių straipsnių taip pat buvo nu­ kreipti prieš popiežių ar Vatikanu. Antireliginės propagandos tikslams buvo pla­ čiai panaudotas buvusio seminarijos dėstytojo Jono Ragausko pasitraukimas iš kunigų. Kun. J. Ragausko įtaka pirmajai sovietinės Lietuvos inteligentų kartai buvo nemaža, nes jo rašiniai ir kalbos buvo daug aukštesnio lygio nei dažnai primityvūs pirmųjų sovietinės Lietuvos ateizmo propaguotojų išpuoliai prieš re­ ligiją ir dvasininkus. Siekdama susilpninti Bažnyčią Lietuvoje, 1948-1949 m. sovietų valdžia mė­ gino sugriauti jos hierarchinę struktūrą. Skatintas eilinių kunigų nepaklusnu­ mas vyskupijų valdytojams, mėginta organizuoti nepriklausomą nuo Vatikano, vadinamąją tautinę bažnyčią. Nors sovietų režimui tautinės bažnyčios taip ir ne­ pavyko sukurti, Lietuvos dvasininkai ofcialiai negalėjo turėti jokių ryšių su vi­ suotinės Bažnyčios centru. Mėginimai be valdžios žinios susisiekti su Šventuoju Sostu buvo vertinami kaip „šnipinėjimas Vatikano naudai", o ryšininkai negai­ lestingai baudžiami. Pavyzdžiui, kun. Pranas Račiūnas kaip „Vatikano agentas" buvo nuteistas 25 metams Sibiro lagerių už tai, kad 1947 m. pavasarį Maskvoje susitiko su JAV atstovybės kapelionu ir vienintelės tuo metu Maskvoje veikusios katalikų bažnyčios klebonu A. Laberžė*, kuriam papasakojo apie Bažnyčios pa­ tiriamus sunkumus sovietų okupuotoje Lietuvoje ir prašė tarpininkauti, kad bū­ tų gautas popiežiaus leidimas konsekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Atsisakyti tautinės bažnyčios sukūrimo Lietuvoje planų sovietų valdžią paska­ tino ir tai, kad 1949 m. pabaigoje visas vyskupijas Lietuvoje jau valdė dvasininkai, linkę prisitaikyti prie režimo padiktuotų sąlygų. 1949 m. suėmus Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytojus, šių vyskupijų kapitulos buvo priverstos valdy­ toju išsirinkti kan. J. Stankevičių. Tais pačiais metais suimtą Telšių vyskupijos val­ dytoją kan. J. Juodaitį pakeitė labiau kontroliuojamas kan. Petras Maželis, o vysk. K. Paltarokas pakluso val­ 232 LSSR MGB K auno m. s k y ria u s a ta sk a ita apie džios reikalavimui persikraustyti į Vilnių ir kartu su d a rb ą ta rp d v a sin in k ų Panevėžio vyskupija administruoti Lietuvos SSR te­ 1948 m . g e g u ž ė s m ėn., ritorijoje buvusią Vilniaus arkivyskupijos dalį. Kan. ib id ., a p . 14, b. 73, 1. 61. J. Stankevičius ir kan. P. Maželis turėjo sekti vienas kitą ir kartu informuoti apie vysk. K. Paltaroką, o toks * P ra n c ū z ų k ilm ės k u n i­ g as A. L aberžė į M askvą trikampis sudarė palankias sąlygas sovietų saugu­ a tv y k o 1945 m . sp a lio m ė­ mui manipuliuoti Bažnyčios hierarchais pagal savo n esį. A p k a ltin u s šn ip in ė ji­ interesus. m u V a tik an u i ir JAV ž v a l­ Pernelyg radikaliems 1948-1949 m. Lietuvoje vykgyb ai, 1949 m. sa u sio m ė­ antibažnytinės politikos veiksmams ne visuo­ n e sį b u v o išsių sta s iš SSRS. met pritarė ir RKRT, kuriai pirmiausia rūpėjo veiks-

TBTAIIIARINIS SIM IN IN IS REŽIMAS

375

minga religinių institucijų veiklos kontrolė, o ne kuo greitesnis jų sunaikinimas, nes, jos nuomone, tai sukeltų nereikalingą tikinčiųjų nepasitenkinimą, tačiau religingu­ mas dėl to nesumažėtų. Be to, XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje pablogėjus So­ vietų Sąjungos tarptautinei padėčiai, visų konfesijų, taip pat ir Katalikų Bažnyčios, dvasininkus buvo numatyta įtraukti į propagandinę taikos kampaniją, kuri turėjo maskuoti agresyvią SSRS užsienio politiką. Lietuvoje pasisakymai už taiką turėjo demoralizuoti ir miškuose likusius partizanus. Dėl visų išvardytų priežasčių antibažnytinė politika Lietuvoje nuo šeštojo dešimtmečio pradžios sušvelnėjo, Bažny­ čios padėtis stabilizavosi: susilpnėjo represijos prieš dvasininkus, nustota uždari­ nėti bažnyčias, RKRT įgaliotinis turėjo atsisakyti hierarchijos suardymo planų. Laikinai atidėjus visiško Bažnyčios sunaikinimo planus, pagrindinis dėme­ sys buvo sutelktas į atvirai nematomą ardomąjį darbą. Kadangi Bažnyčios atei­ tis labai priklausė nuo būsimų kunigų parengimo kokybės, sovietų valdžia įvai­ riais būdais stengėsi nusmukdyti mokymo ir auklėjimo lygį seminarijoje. 19501953 m. buvo represuoti seminarijos profesoriai, kurie toliau rengė klierikus būti ištikimais Bažnyčios tarnais ir išdrįsdavo kritikuoti sovietų valdžios vykdomą antibažnytinę politiką: seminarijos rektorius Augustinas Vaitiekaitis (šias parei­ gas ėjo nuo 1947 m.), profesoriai Juozas Grubliauskas, Antanas Kruša, žymus tarpukario Lietuvos katalikų filosofas ir ateitininkų organizatorius prel. Pranas Kuraitis. Iš seminarijos valdžios reikalavimu taip pat buvo atleisti keletas kitų patyrusių dėstytojų. Be to, seminarija buvo visiškai izoliuota nuo laisvojo pa­ saulio ir negalėjo gauti informacijos apie naujausius teologinės minties laimėji­ mus, Bažnyčios pastoracinės veiklos patirtį kitose šalyse.

DIPLOMATINĖS TARNYBOS KOVA DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO Lietuvos laisvinimo byloje Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla po Antrojo pa­ saulinio karo iki šeštojo dešimtmečio vidurio buvo susijusi su 1944 m. Vakaruo­ se pasirodžiusio VLIK'o veikla. Tai buvo politinio susiskaldymo tarp LDT ir VLIK'o bei sąlyčio taškų ieškojimo laikotarpis. Iš pradžių Berlyne, vėliau, 1945 m. pradžioje, Viurcburge atnaujinęs savo veik­ lą VLIK'as buvo atkurtas senuoju partiniu principu. Jį sudarė krikščionys demok­ ratai, socialdemokratai, liaudininkai, tautininkai, Darbo federacija, katalikiškoji

•17()

L IE T U V A 194 0—199 D

Ūkininkų sąjunga, Lietuvių frontas, nacionalistai, laisvės kovotojai, Vienybės są­ jūdis ir liberalioji ūkininkų partija233. Pirmininku tapo krikščionių demokratų at­ stovas kun. M. Krupavičius. Jau pati VLIK'o sudėtis nulėmė nesutarimus dėl va­ dovaujančių postų, dėl balsų persvaros priimant naujus narius, pagaliau dėl egzilinės vyriausybės, Konstitucijos ir kitais klausimais. Garsiomis deklaracijomis ir pareiškimais audringai įsitraukęs į išeivijos politinę areną, VLIK'as susidūrė su nuosaikią politiką vykdančiais pasiuntiniais. VLIK'as, pasiskelbęs pagrindine pa­ sipriešinimo organizacija, siekė politinio monopolio tarp lietuvių politinės išeivi­ jos, tuo sukeldamas pasiuntinių, ypač S. Lozoraičio, nepasitenkinimą ir ne vie­ nerius metus trukusią tarpusavio trintį. Galima teigti, kad kilusius tarpusavio principinius nesutarimus lėmė keli veiksniai. Pirma, VLIK'as, save laikęs vykdan­ čiu seimo, o VLIK'o Vykdomoji taryba - vyriausybės funkcijas, atvirai, nepaisy­ dami LDT veiklos ypatumo, ne kartą deklaravo, kad „Lietuvos diplomatiniai at­ stovai, esantys įvairiose šalyse, subordinuojasi Vyriausiajam Lietuvos išlaisvini­ mo komitetui"234. Anot diplomatų, subordinacija VLIK'ui galėjo turėti neigiamų padarinių legaliam diplomatiniam atstovavimui dar tebeveikiančiose pasiuntiny­ bėse, nes kitų valstybių nepripažintas VLIK'as „verčia juos pasidaryti jos konspiratyviškos veiklos įrankiais ir be reikalo stumia juos į riziką susikompromituoti tų kraštų Vyriausybės akyse..."235 Antra, S. Lozorai­ 233 L. M ock ū n as, op. cit., tis diplomatijos šefo pareigas suprato ne tik kaip va­ p . 109. dovavimą diplomatinei tarnybai, tačiau ir kaip užsie­ 234 T he m em orandum o f the nio reikalų tvarkymą, o tai neatitiko VLIK'o interesų, Presidium o f th e Suprem e nes jis siekė apimti visas politines lietuvių išeivijos Lithuanian C om m ittee o f Li­ beration to G eneral D. E isen­ sritis. Trečia, prezidento A. Smetonos pasirašytais how er, Su prem e Com m ander „Kybartų aktais" S. Lozoraitis rėmėsi ne tik kaip prie­ o f the A llied Expeditionary mone informuoti tarptautinę bendriją apie Lietuvos F orces , A p ril 18, 1945, valdžios tęstinumo užtikrinimą, bet tarsi ir įrankiu N r. 75, S. L ozoraičio a sm e ­ apsisaugoti nuo VLIK'o politinės valdžios monopo­ n in is a rc h y v a s Romoje. lizavimo. 1945 m. rugsėjo 19-20 d. jis oficialiai krei­ 235 L. Jo n u ša u sk a s, „Dėl L ietu v o s d ip lo m a tin ė s ta r­ pėsi į JAV prezidentą H. S. Trumaną, Didžiosios Bri­ n y b o s ir V LIK 'o s a n ty k ių “ , tanijos ministrą pirmininką elementą Attlee ir Pran­ Lietu vos diplom atija XX a m ­ cūzijos vyriausybės vadovą Charle'į de Gaulle prižiu je, V., 1999, p . 180. sistatydamas ministru pirmininku, tuo iškeldamas į 236 S. L ozoraičio 1945 m. viešumą „Kybartų aktus"236. Į didžiųjų pasaulio sp a lio 23 d . laišk as dr. K. G ra u ž im u i, S. Lozoraivalstybių vadovus buvo kreiptasi su prašymu taikyti čio a sm e n in is arch y v as; Lietuvai Atlanto chartos nuostatas, leisti teisėtiems „D em o k ra tin io ir v a d istin io Lietuvos atstovams dalyvauti Jungtinių Tautų konfe­ p rin c ip ų ta rp u sa v in ė kova rencijose, kuriose bus svarstomi su Lietuva susiję laisv in im o organizacijoje. klausimai, padėti rasti tinkamų būdų Lietuvai atkur­ D o k u m e n tų švieso je", ti nepriklausomą valstybę. Į laisv ę, 1953, N r. 1, p. 33.

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

377

Anot paties S. Lozoraičio, „Kybartų aktų" iškėlimas buvo noras „mūsų suve­ reninės galios tęstinumą šiek tiek užakcentuoti svetimųjų atžvilgiu, gi kai dėl savųjų - oficialių ar privačių asmenų - padėties, tai ji paliktų kaip buvusi, juo labiau kad aš pats neturiu nė, beje, galimumo ją keisti"237. Tuo metu Lietuvos atstovams buvo svarbu parodyti tarptautinei bendrijai, tiksliau - sąjungininkėms, jei jos imtų ieškoti Lietuvos valdžios tęstinumo apraiškų tarp išeivijos politinių

Stasys Lozoraitis Mykolas Krupavičius

sluoksnių, kad po prezidento A. Smetonos mirties Lietuvos valdžios tęstinumas yra išlikęs. Tačiau Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV vadovai neatsakė j S. Lozoraičio laišką ir tarptautiniu mastu „Kybartų aktais" daugiau nebuvo pa­ siremta. Faktiškai prezidento parašu patvirtinti vadinamieji „Kybartų aktai" tuo metu nesuvaidino tokio vaidmens, kokio buvo tikėtasi. Reokupavus Lietuvą, Vo­ kietijai nereikėjo asmens, turinčio prezidento „įgaliojimus". Dėl aktų nebuvo jo­ kio atsako ir iš Vakarų valstybių, kurios tuo metu buvo labiau suinteresuotos išvengti konfliktų Europoje, o ne juos kurti, ypač turint galvoje santykius su So­ vietų Sąjunga. VLIK'as manė, kad jam nusprendus aktai gali būti dar panaudo­ ti, tačiau iš esmės komitetas juos laikė teisiniu atžvilgiu niekiniais. Iškilę principiniai nesutarimai tarp diplomatų ir VLIK'o buvo svarstomi dau­ gelyje tarpusavio pasitarimų, įvykusių iki 1953 m. Berne, Paryžiuje, Romoje, Ni­ coje ir Reutlingene. S. Lozoraičio rėmimasis „Kybartų aktais" ir J. Urbšio telegramoje suteiktais įgaliojimais, VLIK'o siekimas pasiuntinių subordinacijos bei vėliau jo pareikštos pretenzijos į seimo ir vyriausybės funkcijas sukėlė ne vienerius metus trukusias politines diskusijas. Tokia neaiški 1945 m. pabaigoje susiklosčiusi lietuvių poli­ tinių veikėjų ir organizacijų padėtis negalėjo ilgai trukti. Iškilo būtinybė sureng­ ti bendrą pasiuntinių ir VLIK'o pasitarimą, kuris padėtų surasti sąlyčio taškus

378

L IE T U V A 1840-1990

ir išsklaidytų beužsimezgančius nesutarimus. Kita vertus, diplomatų ir VLIK'o susitikimas buvo svarbus ne tik siekiant išsiaiškinti tarpusavio santykius, bet ir išspręsti vieną svarbiausių egzilinės vyriausybės sudarymo klausimą. 1945 m. pabaigoje S. Lozoraitis svarstė, kad vyriausybę būtų galima sudaryti iš 3-5 žmo­ nių, kurie būtų VLIK'o, Laikinosios vyriausybės atstovų ir Respublikos preziden­ to pavaduotojo parinkti238. Laikinosios vyriausybės narių dalyvavimas buvo iš­ skirtas kaip galimas, tačiau S. Lozoraitis manė, kad vyriausybė turėtų būti su­ daryta iš trijų centrų - Respublikos prezidento pavaduotojo, Ministrų Tarybos (iki tol S. Lozoraitis nevartojo tokio pavadinimo, galimas daiktas, jog turėta gal­ voje tebeveikiantys pasiuntiniai) ir VLIK'o. Anot jo, vyriausybė turėjo būti su­ daryta susitarus su VLIK'u ir pasitarus su diplomatiniais atstovais, organiza­ cijomis ir asmenimis, kurių nuomonė galėtų turėti reikšmę239. 1946 m. liepos 21-26 d. Berne įvyko pirmoji pasiuntinių ir VLIK'o konferen­ cija, kurios vienas svarbiausių klausimų buvo ben­ dros vadovybės - egzilinės vyriausybės prototipo 237 S. L ozoraičio 1945 m. b a la n d ž io 22 d . laiškas sudarymas. Konferencijos dalyviai sutarė sudaryti P. Ž a d e ik iu i, S. L ozoraičio politinį organą, vykdantį vyriausybės funkcijas pa­ a sm e n in is a rc h y v a s Romoje. gal 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Tokio organo na­ 238 S. L ozoraičio 1945 m. riu vadovauti užsienio politikai buvo pakviestas lap k ričio 23 d. laiškas S. Lozoraitis. VLIK'as savo veiklą apibrėžė taip: d r. J. Š au liu i, ibid. jis vykdo seimo funkcijas, kontroliuoja vykdomojo 239 Ibid. 240 V y riau sio jo L ietuvos organo darbus ir nustato jo politikos liniją240. Šį išlaisv in im o k o m ite to ir naują politinį organą VLIK'as galutinai sudarė L ietu v o s p a siu n tin ių u ž sie ­ 1946 m. lapkričio 12 d. ir pavadino jį Vykdomąja nyje k o n feren cijo s šeštojo taryba241. p o sė d ž io , įv y k u sio 1946 m. Neformalių diskusijų Berne metu VLIK'as išsakė lie p o s 26 d . B erne, p ro to ­ k o la s, S. L ozoraičio asm e­ nuomonę dėl „Kybartų aktų" ir diplomatijos šefo. n in is a rc h y v a s Romoje. Kaip minėta, VLIK'as „Kybartų aktus" laikė neturin­ 241 M. K ru p av ičiau s čiais juridinės galios, tačiau manė, kad politinio tiks­ 1946 m . sp a lio 22 d . laiš­ lingumo sumetimais, komitetui nutarus, jie galėtų k as d r. J. Š a u liu i, VUB RS, būti panaudoti. Dėl diplomatijos šefo funkcijų A . G eru čio arch y v as, VLIK'as nepretendavo kištis į diplomatinių atstovy­ f. 155-307. 242 M. K ru p av ičiau s bių ir jų vadovų kompetencijos sritį, tačiau sudarius 1946 m . liep o s 27 d . laiš­ naują vyriausybės funkcijas atliekantį politinį vyk­ kas S. L o zo raičiu i, S. Lo­ domąjį organą (Vykdomąją tarybą), diplomatai turė­ zo ra ič io a sm e n in is a rc h y ­ tų paklusti šio organo nutarimams242. S. Lozoraitis vas Romoje. neketino išsižadėti „Kybartų aktų", tikėdamasis at­ 243 S. L ozoraičio 1946 m. ėjus tinkamam momentui jais pasiremti243. Tokios ru g sė jo 30 d . laišk as p a ­ siu n tin ia m s, ibid. nuomonės buvo ir kiti diplomatai, jie manė, kad ak­

I i m i I I I I N I S STALININIS REŽIMAS

379

tai galėtų būti naudingi. S. Lozoraitis teigė, kad jei būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jis neturėsiąs pretenzijų, kad Lietuva pripažintų „Kybartų ak­ tus": „Jei tautos dauguma panorėtų juos pripažinti - gerai; jei ne - taip pat ge­ rai, aš grįšiu kaip bet kuris pilietis ir tais aktais nesiremsiu"244. Diplomatijos še­ fo klausimu LDT nariai vienareikšmiškai laikėsi pozicijos, kad tai turi priklau­ syti tik LDT kompetencijai.

LIETU V O S RESPU BLIK A

UŽSIENIO PASAS

Vakaruose Lietuvos diplomatinės tarnybos išduodamas Lietuvos Respublikos užsienio pasas

Netrukus po LDT ir VLIK'o pasitarimų Berne iš už „geležinės uždangos" Šve­ dijoje atsirado Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK'o) užsienio delegatūra, kuri skelbėsi palaikanti tiesioginius ryšius su pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje. VLAK'o atsiradimas Vakaruose kėlė VLIK'ui nerimą dėl galimos kon­ kurencijos, juo labiau kad pastarasis nepalaikė tiesioginių santykių su Lietuvoje vykstančiu ginkluotu pasipriešinimu. Politinės sumaišties laikotarpiu VLIK'ui sudarius Vykdomąją tarybą, lietuvių išeivijos politiniams veikėjams vis dėlto nepavyko stabilizuoti tuometinės padė­ ties. Tai buvo paskutinis kartas, kai diplomatai, iki to laiko taip pat siekę suda­ ryti vadovaujančią Lietuvos išlaisvinimo bylai instituciją, įėjo į bendrai politinės išeivijos sudarytą organizacinę struktūrą. Faktiškai pirmosios Vykdomosios ta­ rybos darbas nutrūko jam neprasidėjus, nes jau 1946 m. pabaigoje dėl šeimyni­ nių priežasčių iš tarybos pirmininko pareigų pasitraukė E. Galvanauskas, o ne­ trukus ir S. Lozoraitis atsisakė savo pareigų taryboje245. Diplomatijos šefas S. Lozoraitis pareigų atsisakymą motyvavo tuo, kad dėl ne nuo jo priklausančių

m)

L I E T U V A 1S4D-1S90

aplinkybių negalėjo persikelti į VLIK'o būstinę Vokietijoje ir turėti įtakos ten pri­ imamiems sprendimams. Kita vertus, S. Lozoraičio pasitraukimas galėjo būti su­ sijęs ir su jo nenoru pasiduoti VLIK'o įtakai246 bei linkimas palaikyti ryšius su VLAK'u. Vėliau S. Lozoraitis įvardijo dar vieną jį pasitraukti paskatinusią prie­ žastį: vietoj pasitraukusio E. Galvanausko Vykdomosios tarybos pirmininku ta­ po V. Sidzikauskas, kuriuo diplomatijos šefas nepasitikėjo247. Vis dėlto pirmoji LDT ir VLIK'o konferencija nesubalansavo politinės veiklos strategijos ir nepašalino XX a. penktojo dešimtmečio viduryje atsiradusios trin­ ties tarp dviejų lietuvių išeivijos politinių centrų Europoje - diplomatinės tarny­ bos, ypač S. Lozoraičio, ir daugiapartiniu principu suformuotos organizacijos VLIK'o. Nors iš pradžių atrodė, kad abiem pusėms pritarus vykdomojo organo sudarymui išnyks iki tol buvę nesutarimai, tačiau taip neįvyko. Taigi galima da­ ryti prielaidą, kad viena esminių nesutarimų priežasčių buvo tiek S. Lozoraičio (ir kitų pasiuntinių), tiek VLIK'o skirtinga tuometinė padėtis. Pasiuntinių nuo­ mone, jie buvo legitimiškai veikiantys Lietuvos valstybės teisiniai subjektai ir juos pripažino kelių pagrindinių pasaulio valstybių vyriausybės. Antra vertus, A. Smetonos ir J. Urbšio suteikti įgaliojimai S. Lozoraičiui leido vykdyti savaran­ kišką politiką. Kaip minėta, VLIK'as skelbėsi vykdantis seimo, o jo padalinys Vyk­ domoji taryba - vyriausybės funkcijas. Nei vienas, nei kitas neturėjo užsienio valstybių pripažinimo. VLIK'o pozicijas silpnino ir tai, kad jo ryšiai su pasiprie­ šinimo judėjimu Lietuvoje buvo gana silpni. Nors VLIK'as ir laikė Vykdomąją tarybą egziline vyriausybe, nors ir ieškojo įvairiausių būdų gauti jai pripažinimą, tačiau tai niekada oficialiai „išorėje" ne­ buvo deklaruota. VLIK'as žinojo, kad oficialiam egzilinės vyriausybės paskelbi­ mui priešinsis pasiuntiniai, nuogąstaudami, jog tai neigiamai paveiks jų diplo­ matinį statusą; kita vertus, komitetas vis dėlto suvokė, kad nėra tokios valstybės, kuri pripažindama vyriausybę užsidėtų politinę naštą ir dėl mažos strateginės reikšmės politinio veiksnio rizikuotų pabloginti santykius su Sovietų Sąjunga. S. Lozoraičio santykių su VLIK'u ir VLAK'u po­ 244 Ibid. litiką 1947 m. pirmoje pusėje galima apibūdinti kaip 245 „D em o k ratin io ir vasiekimą laviruoti, o ne užimti griežtą poziciją vienas d is tin io p rin c ip ų ta r p u s a ­ kito atžvilgiu. VLIK'as, siekęs vadovauti Lietuvos iš­ v in ė kova laisv in im o o rg a ­ laisvinimo akcijai, lietuvių išeivijoje ir Lietuvoje bu­ nizacijoje", / laisv ę, 1954, vo gerai žinoma organizacija, todėl S. Lozoraitis bu­ N r. 2, p. 36. 246 V. S id z ik a u sk a s, Lie­ vo priverstas ją pripažinti ir su ja skaitytis. Jo norą tuvos diplom atijos paraštėje, bendradarbiauti su VLIK'u parodė ir 1947 m. vasa­ V., 1994, p . 254. rą Paryžiuje įvykusi antroji pasiuntinių ir VLIK'o 247 S. L ozoraičio 1949 m. konferencija, kurios metu buvo iškeltas ir Vykdomo­ sa u sio 3 d . atm in tin ė , sios tarybos statusas už lietuvių išeivijos ribų. Ta­ LCVA, f. 648, a p . 2, čiau nesant galimybės gauti užsienio valstybių prib. 124, 1. 1.

TDIA1IIARIHIS STAMNINIS REŽIMAS

•181

pažinimą, Vykdomoji taryba neįgavo egzilinės vyriausybės statuso. Vis dėlto bu­ vo tikima, kad netrukus turėtų įvykti Rytų ir Vakarų ginkluotas konfliktas, kurio metu būtų galima pristatyti Lietuvos išeivijos vyriausybę248. Apie vykstantį ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje lietuvių politinės išeivijos veikėjai turėjo nedaug informacijos, nelabai suvokė pasipriešinimo mastą ir pobū­ dį. Tiek diplomatai, tiek VLIK'as buvo suinteresuoti užmegzti ryšius su ginkluoto

Trėmimų paminėjimas Spakenbergo PI’ stovykloje Vokietijoje

pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje. 1947 m. diplomatijos šefas S. Lozoraitis pirmą kartą susitiko su Lietuvos pasipriešinimo atstovais užsienyje J. Deksniu ir dr. A. Vokietaičiu249. Slapto susitikimo metu S. Lozoraičiui buvo perduotas Lietu­ vos partizanų Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo specialiųjų įgaliotinių Vytau­ to (J. Krikščiūno) ir Kęstučio (J. Lukšos) slaptas laiškas, kuriame rašoma, jog „po­ litinėje krašto vadovybėje bei ginkluoto pasipriešinimo jėgų štabe nebuvo ir nėra padarius kitų įgaliojimų, pavedimų ar pageidavimų, išskyrus tuos, apie kuriuos Tamsta buvai painformuotas A. Hektoro [J. Deksnio. - R e d .J"250. Šis laiškas galėjo sustiprinti J. Deksnio pozicijas Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio akyse ir parodyti, kad Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadovybė juo pasitiki. Susitikimo metu S. Lozoraitis buvo supažindintas su Lietuvos pasipriešini­ mo judėjimu bei VLAK'o ir BDPS dokumentais. J. Deksnys, dr. A. Vokietaitis ir V. Stanevičius-Staneika buvo pristatyti kaip krašto pasipriešinimo judėjimo at­ stovai užsienyje. Jie išdėstė Lietuvos pasipriešinimo vadovybės požiūrį į politi­ nius išeivijos veiksmus: pasipriešinimo vadovybė, save laikiusi vyriausiąja lietu­

№

L I E T U V A 1940-1990

vių politine organizacija, nesiėmė konstitucinių 248 L ietu v ių ta u to s re ik a ­ la m s v a d o v a u ja n č ių v eik s­ funkcijų (aliuzija į VLIK'ą, kuris siekė vykdyti sei­ n ių a n tro sio s k o nferencijos mo, o Vykdomoji taryba - vyriausybės funkcijas) ir p e n k ta s p o sė d is, 1947 m. pripažino, kad diplomatinė akcija ir vadovavimas jai ru g p jū č io 7 d ., S. L ozorai­ priklauso pasiuntiniams, taigi išreiškė krašto pasi­ čio a sm e n in is a rc h y v a s Ro­ tikėjimą ir norą bendradarbiauti su jais. Buvo pa­ m oje. brėžta, jog „krašto politinė vadovybė yra nuomonės, 249 J. D eksnio 1947 m. kad jokia lietuvių išeivių ar tremtinių organizacija, lie p o s 2 6 d . laiškas organizacijų junginiai neturi teisės pretenduoti į Lie­ d r. J. Š a u liu i, VUB RS, d r. A. G e ru č io archyvas: tuvos suverenumo ir tautos atstovavimą ar j vado­ V y ria u sia sis L ietu v o s a t­ vavimą tautai, o juo labiau imtis tokio vaidmens"251. sta ty m o k o m itetas S. Lozoraičio ir Lietuvos atstovų slapto pasitari­ (V LA K 'as) 1946-1948 m., mo turinys rodo, jog buvo siekiama sudaryti naują f. 155-308. santykių grandinę (Lietuvos pasipriešinimo judėji­ 250 V y riau sio jo L ietuvos mas - jo atstovai užsienyje - diplomatinė tarnyba) ir g in k lu o to jo p a rtiz a n ų šta ­ sumažinti VLIK'o jtaką išeivijai bei jo pretenzijas va­ bo sp ecialių jų įg alio tin ių V y ta u to (J. K rikščiūno) ir dintis Lietuvos vyriausybe išeivijoje. Su tokia diplo­ K ęstučio (J. Lukšos) matų politine linija buvo supažindintas ir VLIK'as252, 1947 m. g e g u ž ė s 24 d. kurio pirmininkas M. Krupavičius iškėlė prielaidą, jog laišk as S. L o zoraičiui, krašto vardu iš VLIK'o buvo norima atimti „politinę ibid. akciją" ir perduoti ją diplomatams253. Dr. J. Šaulys 251 P ro m em o ria a p ie už­ VLIK'o pirmininkui rašė, jog norint pasiekti, kad pa­ sienyje lik u sio s d ip lo m a ti­ siuntiniai ir Lietuvos pasipriešinimo centras glau­ jos šefo S. L ozoraičio, iš džiai ir harmoningai bendradarbiautų, reikia išsiža­ v ien o s p u sė s, ir k ra što re ­ zisten cijo s a ts to v ų J. D eks­ dėti VLIK'o „vyriausybinių pretenzijų"254. n io ir d r. A. V okietaičio, iš Susiklosčius tokiai padėčiai, S. Lozoraičio ir kraš­ k ito s, p a sita rim ą 1947 m. to atstovų, ypač J. Deksnio, užmegzti ryšiai buvo ru g p jū č io 27-30 d., naudingi abiem, tačiau 1947 m. pabaigoje pro „ge­ ibid. ležinę uždangą" j Vakarus prasiveržę BDPS prezi­ 252 L. M ock ū n as, op. cit., diumo įgaliotiniai J. Lukša ir K. Pyplys pakeitė S. Lo­ p. 225. zoraičio ir J. Deksnio santykių raidą. Nors J. Lukša 253 M. K ru p av ičiau s su K. Pypliu ir atvežė J. Deksniui patvirtinimą, kad 1947 m . sp a lio 5 d . laiškas d r. J. Š au liu i, VUB RS, jis yra pasipriešinimo judėjimo atstovas užsienyje ir d r. A. G eru čio arc h y v a s, BDPS prezidiumo narys, tačiau patys BDPS įgalio­ f. 155-308. tiniai norėjo sureguliuoti BDPS prezidiumo įgalioji­ 254 D r. J. Š au lio 1947 m. mus bei nustatyti VLIK'o ir antivlikiškai nusiteiku­ sp a lio 14 d . laišk as M. K ru­ sio J. Deksnio santykius255. p av ičiu i, S. L ozoraičio a s­ 1948 m. vasarą Baden Badene įvyko VLIK'o, Vyk­m e n in is a rc h y v a s Romoje. domosios tarybos ir krašto pasipriešinimo atstovų 255 Laisvės kovos 19441953 m etais, p. 464-467. pasitarimas, į kurį VLIK'o iniciatyva nebuvo pakvies­

tim iiM iN is stauninis rijimas

388

ti diplomatai. Pasitarimo Baden Badene metu jo dalyviai pasirašė susitarimą, kuriuo VLIK'ą ir Vykdomąją tarybą pripažino vadovaujančiu Lietuvos laisvini­ mo kovai užsienyje organu, turinčiu teisę sudaryti išeivijos vyriausybę be krašto pritarimo256. Vėliau Baden Badeno susitarimą patvirtino ir krašto pasipriešinimo vadovybė257. Šis susitarimas ir Baden Badeno pasitarimas parodė, kad Lietuvos pasiprie­ šinimo judėjimo vadovybė vis dėlto buvo labiau linkusi pirmenybę teikti VLIK'ui. Tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad Lietuvos diplomatai, reziduojantys Lietuvos oku­ pacijos nepripažįstančiose valstybėse, turėjo ribotas galimybes laisvai veikti, to­ dėl jų veiklos pobūdis labiau atitiko reprezentuojantį, simbolinį vaidmenį, besi­ remiantį tik nustatytomis diplomatinėmis normomis. Kita vertus, J. Lukšos suar­ tėjimą su VLIK'u galėjo lemti dvi priežastys: pirma, sutapo jo paties ir VLIK'e vyraujančio krikščionių demokratų bloko politinės pažiūros; antra, S. Lozoraičio rėmimąsi „Kybartų aktais" krašto pasipriešinimo judėjimo vadovybė įvertino nei­ giamai - tai susiejo su Lietuvoje visiškai nepopuliariu buvusiu A. Smetonos tau­ tininkų režimu258. Baden Badeno susitarimu VLIK'as įgijo pretekstą būti prana­ šesnis S. Lozoraičio, saistančio save su J. Urbšio telegrama bei „Kybartų aktais", ir kitų diplomatų atžvilgiu. 256 P o litin ės L ietu v o s lais­ Lietuvos pasipriešinimo atstovu užsienyje pasi­ v in im o v a d o v y b ės v ien in ­ vadinęs S. Žymantas, slapyvardžiu Butautas (jam g u m o re ik a lu su sitarim as buvęs VLAK'o ir BDPS prezidiumo narys J. Deksnys B aden B adene 1948 m. lie­ prieš išvykdamas į Lietuvą perdavė turėtus įgalioji­ p o s 9 d ., d r. S. A. Bačkio mus), pasirašytą susitarimą įvertino neigiamai. Jis a sm e n in is a rch y v as; Laisvės kovos 194 4 -1 9 5 3 m etais , J. Deksniui-Prapuoleniui pareiškė, kad „susitarimas p . 493. neturi praktinės reikšmės, nes jis nesaisto ir negali 257 A. A u šro s (S. A. Bač­ saistyti oficialių Lietuvos valstybės valdžios atstovų kio) ir J. B razaičio 1951 m. užsieny - Lietuvos įgaliotų ministerių ir nepapras­ sa u sio 20 d . laiškas tų pasiuntinių" ir kad „formaliai Lietuvos valstybė M. K ru p av ičiu i, S. Lozo­ tebeegzistuoja ir dar tebeveikia jos konstitucinė san­ raičio a sm e n in is archyvas Romoje. tvarka, pagal kurią buvo akredituoti ir šiandien ofi­ 258 „1948 m. liepos cialiai tebeveikia atitinkamų vyriausybių pripažinti 7 -9 d . B aden B adene įvy­ ir prie jų akredituoti Lietuvos įg. ministeriai"259. At­ k u sio p a sita rim o tarp stovas taip pat išsakė pageidavimą, kad Lietuvos V LIK 'o ir k rašto reziste n ci­ valstybės ir kovojančios tautos interesų gynimo po­ jo s a ts to v ų p ro to k o las". litikai bei diplomatijai užsienyje vadovautų diploma­ Laisvės kovos 1944-1953 m elais, p . 492. tijos šefas S. Lozoraitis. 259 B u tau to 1949 m. Vėliau S. Lozoraitis ir dr. J. Šaulys pasirašė ben­ b a la n d ž io 21 d . laiškas drą komunikatą. Jame pritarė pasiektam VLIK'o ir (n u o rašas) P rap u o le n iu i, pasipriešinimo organizacijų atstovų susitarimui, ku­ d r. S. A. Bačkio asm eninis ris, jų manymu, pašalino iki tol buvusius jų nesuta­ a rc h y v a s.

384

L I E T T VA 1840—1990

rimus, tačiau apgailestavo, kad į Baden Badeno pasitarimą nebuvo pakviestas diplomatijos šefas S. Lozoraitis260. Jie pabrėžė, kad VLIK'o ir krašto atstovų pri­ imtas susitarimas „negali pakeisti Lietuvos Valstybės santvarkos, Lietuvos At­ stovų įgaliojimų, jų pareigų bei atsakomybės, išplaukiančių iš teisinės bei faktinos padėties, ar nustatyti jiems naują tarnybinės ar politinės priklausomybės tvar­ ką, ar iš viso būti jiems privalomas"261. 1948 m. rudenį Lugane (Šveicarijoje) Vykdomosios tarybos pirmininkas V. Si­ dzikauskas, susitikęs su diplomatijos šefu S. Lozoraičiu ir dr. J. šauliu, pateikė tarybos reorganizavimo projektą, kuriuo remiantis taryba reorganizuojama į ati­ tinkamą „Ministrų Tarybos egzilyje i n s p e sudėtį"; diplomatams atstovauja S. Lo­ zoraitis (jam negalint - dr. J. Šaulys), o krašto rezistencijai atstovauja „krašto rei­ kalų ministeris, kurį pasiūlytų krašto rezistenciją sujungiąs organas"262. Kol susi­ klostys tinkamos tarptautinės aplinkybės, „Ministrų Taryba egzilyje" turėjo veikti ankstesniu Vykdomosios tarybos pavadinimu. Diplomatų santykiai su Vykdomą­ ja taryba turėjo būti grindžiami tokiu pačiu lygiu kaip vyriausybės ir diplomati­ nių atstovų, tačiau vėliau V. Sidzikauskas patikslino, kad tokie santykiai bus tik Vykdomajai tarybai tapus Ministrų Taryba išeivijoje263. VLIK'as „Kybartų aktus" „įšaldė" pabrėžęs, kad visų pritarimu jie galėtų būti panaudoti264. Tai rodo, jog VLIK'as neakcentavo „Kybartų aktų" nelegalumo (tai buvo išsakyta 1946 m. Ber­ ne įvykusioje pirmoje Lietuvos pasiuntinių ir VLIK'o konferencijoje), o laikėsi nuo­ saikesnės linijos, pažymėdamas, kad būtų galima juos panaudoti ateityje. Taigi pasirašius Baden Badeno susitarimą, ku­ 260 S. L ozoraičio ir riuo VLIK'as buvo pripažintas vyriausiąja pasiprie­ d r. J. Š au lio 1948 m . ru g ­ šinimo organizacija užsienyje, komitetas iš karto pjūčio 22 d . ra šta s, ibid. pradėjo kelti egzilinės vyriausybės sudarymo išeivi­ 261 Ibid. 262 V. S id z ik a u sk o 1948 m. joje klausimą. Tačiau diplomatai, žinodami, kad Lie­ ru g sėjo 12 d . laiškas tuvos egzilinė vyriausybė niekur nebus pripažinta, P. Ž a d e ik iu i, S. L ozoraičio nepritarė VLIK'o idėjai. Komitetas, nepripažintas ki­ a sm e n in is arch y v as tų valstybių, be turinčių teisinį statusą diplomatų Romoje. 263 Ibid. paramos nedrįso vienašališkai pasiskelbti egziline 264 Ištra u k a iš V y k d o m o ­ vyriausybe. sio s tary b o s 1948 m. ru g ­ 1950 m. vasarą susikūrė konspiracinė lietuvių sėjo 7 d . p o sė d ž io p ro to ­ pasipriešinimo užsienio tarnyba, vadinama „Duby­ kolo N r. 78, d r. S. A. Bačsa"265, prie kurios kūrimo ištakų buvo ir diplomati­ k io a sm e n in is arch y v as. 265 G. K. V aigauskas, jos šefas S. Lozoraitis. „Dubysa", galima sakyti, bu­ Lietu vių nacion alistų ken kė­ vo pavaldi anglų žvalgybos tarnybai, jos kontroliuo­ jiš k a veikla ir kova su ja, jama ir finansuojama, š i slapta organizacija buvo ž u rn a lo „L aisvės ko v ų a r ­ įkurta abipusiu interesu: Vakarų žvalgybų tikslas c h y v a s" p rie d a s, K., 1992, rinkti įvairius duomenis apie padėtį anapus „gelep . 15.

ro m ilIA R IN IS STALININIS REŽIMAS

:isr>

žinės uždangos", plėsti informacijos tinklą, permetinėti savo agentus, o su jais bendradarbiaujantys asmenys turbūt tikėjo, kad Vakarų parama padės stiprinti pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje. Kaip priedanga „Dubysos" konspiracinei veik­ lai tais pačiais metais buvo įsteigta Lietuvos rezistencinė santarvė (LRS)266, ku­ rios veikloje, be kelių naujų narių, dalyvavo beveik tie patys „Dubysos" nariai. LRS buvo „Dubysos" politinė ir psichologinė priedanga, tarsi S. Lozoraičio ap-

Pabrgeliai Rytprūsiuose. 1944 m. ruduo

sauginis skydas prieš VLIK'ą. LRS ryšius su Lietuva palaikė per 1949 m. į kraštą grįžusį J. Deksnį, kuris netrukus sovietų buvo suimtas ir užverbuotas. Kelerius metus MGB per J. Deksnį sėkmingai teikė klaidinančią informaciją LRS, kartu klaidindama anglų žvalgybą ir diplomatijos šefą. N e visi LDT nariai pasitikėjo J. Deksnio teikiama informacija. Lietuvos atstovas Prancūzijoje dr. S. A. Bačkis, inspiruotas Lietuvos pasipriešinimo atstovo J. Luk­ 266 E. V. Ž ė ru tis, „L ietu­ šos didelių abejonių, įspėjo LRS, kad J. Deksnys pa­ v išk o sio s rezistencijos teko į MGB kontrolę, tačiau LRS vadas S. Žymantas organ izacija u žsienyje", buvo tikras, jog tokia informacija yra suklastota267. / laisvę , 1964, p . 32. VLIK'as, tuo metu palaikęs ryšius su amerikiečių 267 S. Ž y m a n to 1951 m. ru g p jū č io 4 d . laiškas žvalgyba, manė, kad LRS ryšių kanalai su Lietuva S. L o zo raičiu i, S. L ozorai­ sovietų buvo kontroliuojami268. čio asm en in is arch y v as Su anglų žvalgyba palaikę ryšius LDT nariai, Romoje. ypač diplomatijos šefas S. Lozoraitis, iš pradžių ti­ 268 S. L ozoraičio 1953 m. sp a lio 30 d . laiškas pro fe­ kėjo galima Vakarų pagalbos Lietuvos ginkluotajai so riu i, ibid. rezistencijai nauda. Tačiau kelerius metus LDT pa-

L I E T L VA 1940-1890

laikytas ryšys su anglų žvalgyba nedavė laukiamų rezultatų, nes MGB per J. Deksnį savo teikiama dezinformacija kontroliavo LRS, diplomatijos šefo ir anglų žval­ gybos saitus su kraštu. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje atskleidus MGB tin­ klo egzistavimą, nutrūko iki to laiko buvę ryšiai tarp LDT ir anglų žvalgybos. Po Antrojo pasaulinio karo LDT veiklos kryptis buvo susijusi su esmine lie­ tuvių išeivijos politine nuostata - sudaryti išeivijoje egzilinę Lietuvos vyriausy­ bę. Tačiau dėl ribotų LDT veiklos galimybių bei politinio monopolio siekusio VLIK'o pozicijos LDT atžvilgiu nepavyko sudaryti nei egzilinės vyriausybės, nei bendro lietuvių išeivijos politinio centro. Viltys su Vakarų pagalba greitai susi­ grąžinti Lietuvos nepriklausomybę po truputį blėso. Egzilinės vyriausybės suda­ rymo klausimas „nusėdo" į bendrus pamąstymus išeivijos spaudos puslapiuo­ se, nes pati LDT jau neturėjo didelių iliuzijų, kad bus suformuotas bent vienos valstybės oficialiai pripažįstamas politinis junginys. Diplomatijos šefas S. Lozo­ raitis, per daug nesitikėdamas greitos Vakarų valstybių pagalbos, šeštojo dešimt­ mečio pradžioje teigė, jog „vyriausybė nėra panacėja, o be to, vyriausybės suda­ rymo klausimas dabar nėra nei aktualus, nei realus"269.

DEMOGRAFINIAI KARO IR OKUPACIJOS NUOSTOLIAI Antrojo pasaulinio karo metais ir pokario laikotarpiu Lietuva patyrė didžiulių demografinių nuostolių, iš esm ės pasikeitė kiekybinė ir kokybinė jos gyventojų sudėtis. Demografinę šio laikotarpio analizę labai apsunkina šaltinių trūkumas, nes nuo 1923 m. (Klaipėdos krašte - 1925 m., Vilnijoje 269 S. L o zo raičio 1950 m. 1931 m.) iki 1959 m. šalyje nebuvo visuotinio gyven­ b irž e lio m ėn. atm in tin ė , tojų surašymo*, tad tenka remtis ne itin tiksliais įvai­ LCVA, f. 648, a p . 2, riais kitais statistiniais šaltiniais. Lietuvos centrinio b . 124, 1. 47. statistikos komiteto duomenimis, 1940 m. pradžioje 270 LSM , t. 12, p . 13-14. šalyje (Didžiojoje Lietuvoje ir atgautoje Vilnijoje) * Buvo p a sk e lb ti tik b en ­ buvo 2,9 mln. nuolatinių gyventojų270. Pridėję prie d ria u s i 1942 m . g eg u žės šio skaičiaus per 150 tūkst. Klaipėdos krašto bei 27 d . v o k iečių v a ld ž io s 82 tūkst. 1940 m. pabaigoje Baltarusijos SSR perduo­ įv y k d y to g y v en to jų su ra šy ­ tų Lietuvai apylinkių gyventojų ir atėmę beveik m o d u o m e n y s. Be to, jie n elab a i p atik im i. 100 tūkst. 1923-1940 m. emigravusių iš Lietuvos

I I U L I I I I I I N I S STALININIS REŽIMAS

:1 8 7

žm onių271, į kuriuos savo skaičiavimuose neatsi­ žvelgdavo Centrinis statistikos komitetas, gauname, jog 1941 m. pradžioje dabartinėje Lietuvos teritorijo­ je gyveno maždaug 3 mln. gyventojų, iš jų apie 750 tūkst. (25 proc.) - miestuose272. 1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vo­ kietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkė­ limo iš Lietuvos SSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių gyventojų iš Vokietijos į Lietuvą. Pasinaudoję šiuo susitarimu, 1941 m. vasario-kovo mėnesiais iš Lietuvos į Vokie­ tiją išvyko 54 tūkst. žmonių273, nors laikiusių save vokiečiais buvo tik 30 tūkst. asmenų274. Tai reiškia, jog tarp Lietuvą palikusiųjų buvo ir tūkstančiai lie­ tuvių, kurie, užsirašydami vokiečiais, sudarydami fiktyvias santuokas, gelbėjosi nuo sovietų teroro. Sa­ vo ruožtu iš Vokietijos, daugiausia jos okupuoto Su­ valkų krašto, atvyko gyventi į Lietuvą 20,9 tūkst. as­ menų (11,9 tūkst. lietuvių, 8,9 tūkst. rusų, 0,1 tūkst. baltarusių)273. Maždaug 22 tūkst. Lietuvos gyvento­ jų 1940-1941 m. buvo išvežti į Rusiją kaip tremti­ niai ir kaliniai. Atsižvelgiant į natūralųjį prieaugį, kuris 1940 m. siekė 29,3 tūkst. žmonių276, bendras Lietuvos gyventojų skaičius per pirmąjį sovietmetį sumažėjo 20-30 tūkst. Labai daug gyventojų Lietuva neteko nacių oku­ pacijos metais. Buvo sunaikinti beveik visi žydai, iš viso apie 200 tūkst. žmonių. Bent kiek tikslesnių duomenų apie frontuose žuvusius ir Lietuvoje nu­ žudytus civilius gyventojus nėra, tačiau pagrįstai ga­ lima manyti, kad jų galėjo būti beveik 100 tūkst.277 Baigiantis karui, nemažai Lietuvos gyventojų at­ sidūrė Vakarų Vokietijoje. Vieni jų buvo atvežti dar­ bams ir po karo negrįžo namo, kiti atbėgo patys, traukdamiesi nuo fronto ir bijodami sovietinio tero­ ro. Po karo amerikiečių, anglų, prancūzų zonose Vokietijoje ir iš dalies Austrijoje gyveno apie 64 tūkst. lietuvių278. Nėra jokių duomenų apie pasi­ traukusius iš Lietuvos kitų tautybių gyventojus, pir­ miausia lenkus. Sovietinės Lietuvos valdžia mėgino

■388

271 Ž r.: А. Ейдинтас, Л и т овск ая эм играция в ст раны С еверной и Ю жной А м ерики в 18 6 8 -1 9 4 0 гг.,

В., 1989, с. 153. 272 L ietu v o s R espublikoje m iestais buv o laik o m o s gy­ v en v ie tė s, tu rin č io s ne m a­ ž ia u k a ip 2 tū k st. g y v e n to ­ jų. C e n trin is sta tistik o s ko ­ m ite ta s p a sk u tin į k artą p a k o re g a v o m ie stų g y v en ­ tojų sk aičių , a tsiž v e lg d a ­ m a s į m ech an in į prieau g į, 1939 m . sa u sio 1 d . (LSM, t. 11, p . 13). CSK pask elb ­ tu o se 1940 m. sa u sio 1 d. d u o m e n y s e - 675,3 tūkst. g y v e n to jų D id žio sio s Lie­ tu v o s ir V ilnijos m iestuose (LSM, t. 12, p . 16) - a ts i­ žv e lg ta tik į n a tū ra lų jį 1939 m . p rie a u g į. Pridėję 47.2 tū k st. K laip ėd o s ir 5.2 tū k s t. Š ilu tės m iestų, ta ip p a t 5,9 tū k st. Š venčio­ n ių , 2,1 tū k s t. D rusk in in k ų g y v e n to jų (LSSR CSV 1941 m. sau sio 1 d . d u o ­ m enys, LCVA, f. R-743, a p . 5, b. 47, 1. 51) ir atsi­ žv elg d a m i į m echaninį 1939-1940 m. p rieau g į, g au n a m e , jog 1941 m. s a u ­ sio 1 d . m ie stu o se gyveno a p ie 750 tū k st. gyventojų. 273 K. R ukšėnas, „H itle ri­ n in k ų p o litik a L ietuvoje 1941-1944 m e ta is", LMAB RS, f. 26-1475, 1. 240. 2/4 L ietu v o s vokiečių kul­ tū ro s d ra u g ijo s (K ultūrferb a n d o ) 1940 m. sau sio d u o m e n y s, VSD 1940 m. sa u sio 24 d . b iu leten is, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225, L 86.

L I E T U V A 19 40-1990

bėglius susigrąžinti. 1947 m. birželio 9 d. LKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl propagandos tarp Lietu­ vos TSR piliečių, esančių netarybinėse zonose Vo­ kietijoje ir Austrijoje, taip pat kitose šalyse", kuriuo įpareigojo specialiai iš LKP(b) CK, MGB ir MVD at­ stovų sudarytą komisiją raginti visuomenės veikė­ jus, žinomus intelektualus, taip pat repatriantus rašyti laiškus, kviečiančius Vakaruose esančius lie­ tuvius sugrįžti į tėvynę279. 1948 m. vasario 7 d. spe­ cialiai užsienio lietuviams leistas laikraštis „Tėvy­ nės balsas" paskelbė „Lietuvių inteligentų atsišau­ kimą į karo audros išblaškytus tautiečius", kuriame sakoma: „Tik savo tėvynėje Jūs atgausite žmogaus vertę ir šviesias ateities perspektyvas. Materialiniai rūpesčiai grįžusiems nesukels problemos: vyriausy­ bė jums padės vėl įsikurti tėvynėje [...]. Netikėkite įvairių šmeižikų skleidžiamais gandais, esą grįžu­ sius į Lietuvą sovietų valdžia persekios [...]. Liauki­ tės abejoję. Grįžkite į savo tėvynę". Tačiau naivuo­ lių atsirado nedaug, vienas kitas. Amžininkas taip aprašė Klaipėdos krašto gyven­ tojų bėgimą į Vakarus, priartėjus Raudonajai armi­ jai: „Ilgiausios vežimų su pririštais besiblaškančiais gyvuliais virtinės nusitęsė Klaipėdos-Tilžės, Kuršių Nerijos keliais [...]. Apšaudė juos artilerija, bombar­ davo, kulkosvaidžiais skynė raudonžvaigždžių lėk­ tuvų sakalai. 1945 m. pradžioje kraštą užėmusi Raudonoji armija rado tuščius kaimus, miestus vai­ duoklius"280. 1945 m. kovo 31 d. LKP(b) CK įgalio­ tinis Klaipėdos krašte pranešė A. Sniečkui, jog Klai­ pėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse tik 1530 ūkių yra likę žmonių, o 10,8 tūkst. ūkių - visai tušti, be gyventojų281. Pačiame Klaipėdos mieste buvo likę 3,6 tūkst. žmonių (1939 m. pradžioje buvo 47 tūkst.). Tiesa, iki metų pabaigos, sugrįžus daliai pabėgėlių, vietos gyventojų šiek tiek padaugėjo. 1946 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrityje gyveno 1353, Šilutės 1055, Pagėgių - 245, iš viso - 2653 vietinių valstie­ čių šeimos, kuriose buvo 7,8 tūkst. asmenų282, šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog Klaipėdos kraš­ to gyventojų sumažėjo maždaug 140 tūkst.

TOTALITARINIS STALININIS REŽIMAS

275 LSSR LKT 1941 m. ko v o 24 d . ž in ia ra š tis „A t­ v y k u sių jų ir a p g y v e n d in tų iš V okietijos g y v en to jų ž i­ n ių sa n tra u k a " , ib id ., f. R-754, ap. 3, b. 16, 1. 35. 27ft Н аселение СССР. ¡973. C та m u cm и нес кии сборн и к , M., 1975, c. 77.

277 L ietu v o s A n tro jo p a ­ sa u lin io karo a n tih itle rin ė s koalicijos d a ly v ių o rg a n i­ zacijos R esp u b lik in io k o m i­ te to d u o m e n im is, žuvo m ažiau siai 9350 16-osios RA d iv iz ijo s k arių , o iš vi­ s ų į RA m o b iliz u o tų L ietu ­ vos v y rų ž u v o b e n t 40 tū k st. Žr.: 16-osios lietu v iš­ kosios d ivizijos žuvusių jų ka­ rių A tvtintis (v a rd in is ž u ­

v u sių jų są ra ša s), V., 1995. T aip p a t ž u v o tū k stan čiai V okietijos k ariu o m en ėje ir policijoje ta rn a v u s ių L ietu­ vos v y rų . T ū k sta n č iu s v ie­ to s g y v en to jų n u ž u d ė so­ v ie tų ir nacių k ariu o m e n ė s, šim tu s - so v ie tų ir lenkų (A rm ijos krajovos) p a rtiz a ­ nai. N em ažai žu v o ir jų p a č ių . 278 J. B razaitis, Raštai, t. 5, Č ikaga, 1984, p . 59-68; В. Зем сков, „Р е п а т р и а ц и я и вто р ая волна э м и г р а ­ ц и и ", Родина, 1991, № 6 -7 , с. 111; „D P ", LE, t. 5, р . 148. 279 LYA, f. 1771, а р . 190, Ь. 5 , 1. 119-121. 280 A u ku ras, K laipėda, 1992, p. 133. 281 L. T ru sk a , Lietuva 1938-1953 m etais, p. 127. 282 Ibid.

Ш1

Tad karo metais Lietuva neteko apie 0,5 mln., t. y. beveik 17 proc. visų savo gyventojų. Trūksta duomenų apie natūralųjį 1941-1944 m. prieaugį283. Aišku vie­ na, jog karo metais jis nebuvo didelis. Ir Lietuvos SSR statistikos valdybos, ir Lie­ tuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 1945 m. Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų284, šiam skaičiui iš esmės neprieštarauja ir anksčiau pateikti duomenys apie pirmojo sovietmečio ir karo metų demografinius nuostolius. La­

biausiai, lygiai perpus (iki 375 tūkst.), gyventojų sumažėjo miestuose. 1945 m. pra džioje gyveno285: Vilniuje - apie 110 tūkst. 1941 m. pradžioje - 217,5 tūkst. 156,4 tūkst. Kaune - 80 tūkst. 32,1 tūkst. Šiauliuose - 19 tūkst. 26,9 tūkst. Panevėžyje - 12 tūkst. 47,0 tūkst. Klaipėdoje - 3 tūkst. Lietuvos gyventojų mažėjo ir pasibaigus karui. 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubli­ ne Lietuvos SSR vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto (komu­ nistinės Lenkijos vyriausybės prototipo) atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį visi lenkų tautybės Lietuvos gyventojai, taip pat Vilniaus krašto žydai galėjo iš­ vykti į Lenkiją, o Lenkijos lietuviai - į Lietuvą. Lenkų repatriacija prasidėjo

LI ETI ’ VA 1940-1990

1945 m. pavasarį ir tęsėsi iki 1946 m. lapkričio 1 d. Užsirašė išvažiuoti 134,4 tūkst. šeim ų, iš viso 377,8 tūkst. asmenų286. Tačiau išvykusiųjų buvo kur kas mažiau, nes dalis užsirašiusiųjų persigalvojo ir pasiliko Lietuvoje. Pirmaisiais pokario metais Vilni­ joje veikęs antisovietinis lenkų pogrindis aiškaus po­ žiūrio į evakuacijų, matyt, neturėjo. Pasitaikė atvejų, kad lenkų partizanai net mušė nenorėjusius važiuo­ ti į Lenkiją kaimiečius287. Lietuvos SSR vadovai A. Sniečkus ir M. Gedvilas, taip pat jų paskirtas vy­ riausiasis atstovas evakuacijai Albertas Knyva, atro­ do, siekė, kad kuo daugiau lenkų išvyktų iš Lietu­ vos. LKP(b) CK ir Lietuvos SSR LKT 1945 m. gegu­ žės 30 d. nutarimu „Dėl lenkų tautybės piliečių eva­ kuacijos į Lenkiją eigos" įpareigojo respublikinę Mi­ licijos valdybą, Vilniaus miesto ir apskričių, iš ku­ rių vyko evakuacija, vykdomuosius komitetus „ryž­ tingai sustiprinti kovą su [...] evakuacijos sabotuo­ tojais, organizuoti vengiančių išvykti lenkų doku­ mentų tikrinimus, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų apie tariamus susirgimus iš­ davimui, užtikrinti, kad išvykimą sabotuojantys as­ menys netektų maisto kortelių, teisės naudotis komu­ naliniais butais ir pan."288 LSSR atstovo evakuacijai žiniomis, iš viso į Lenkiją išvažiavo 172,8 tūkst. asmenų: 88,9 tūkst. - iš Vilniaus (80 proc. visų miesto gyventojų), 42,6 tūkst. - Vilniaus apskri­ ties, 16,8 tūkst. - Trakų, 13,9 tūkst. - Švenčionių, 5,3 tūkst. - Zarasų, 3,4 tūkst. - Varėnos, 1,7 tūkst. iš kitų apskričių289. Vilnijoje buvo likę beveik 9 tūkst. tuščių žemės ūkių. LSSR valdžia labai varžė išvyki­ mą iš tos respublikos teritorijos, kuri iki 1939 m. rug­ sėjo 1 d. nepriklausė Lenkijai. Kauno, Kėdainių, Pa­ nevėžio ir Ukmergės apskrityse norinčiųjų išvykti bu­ vo 18,5 tūkst., o leidimus gavo tik 1,6 tūkst. asme­ nų290. Lenkijos valdžios duomenimis, 1945-1946 m. iš Lietuvos respublikos atvyko 197,2 tūkst. gyvento­ jų. Šie duomenys, matyt, yra tikslesni, nes jie apėmė ir nelegaliai atvykusius asmenis291. 52 tūkst. Rytų Lietuvos gyventojų persikėlė į Lenkiją 1957-1960 m.,

lO m iIA R IN IS S1MININIS REŽIMAS

283 K. P akšto p a te ik ti n a ­ tū ra la u s g y v e n to jų p rie a u ­ g io d u o m e n y s (n e n u ro d a n t šaltin io ), k ad 1941 m. jis siek ė 24,8 tū k s t., 1942 m. 35,8 tū k st., o 1943 m. 32,3 tū k st., a tro d o , y ra la­ b ai p a d id in ti (L£, t. 15, p . 447). 284 S. V a itek ū n a s, Lietuvos teritorija ir gyven tojai, V., 1998, p. 141; K. S urblys, T arybų Lietu vos gyven tojai,

K., 1987, p . 25. 285 M iestų gyventojai 1941 m. sa u sio 1 d., LCVA, f. R-743, a p . 5, b. 47, 1. 51; L. T ru sk a , „T ary b ų L ie tu v o s g y v e n to jų k lasi­ n ės su d ė tie s p a k itim a s so­ cializm o sta ty b o s laik o ta r­ p iu (1940-1951 m .)", Spa­ lio revoliucijos keliu , V., 1967, p. 60-68; S. V a ite k ū ­ n a s, o p . cit., p . 137. 286 LSSR v y riau sio jo a t­ sto v o ev ak u acijai A. Knyv o s 1946 m . ru g p jū čio 13 d . p a te ik to s A. S niečkui ž in io s, LYA, f. 1771, a p . 9, b. 279, 1. 6, 24. 287 LKP(b) V iln iau s a p ­ sk ritie s k o m ite to se k re to ­ ria u s 1945 m. b irž e lio 1 d. p ra n e šim a s C en tro k om ite­ tu i, ib id ., a p . 8, b. 253, 1. 30. 288 Ibid., a p . 190, b. 3, 1. 24-27. 289 Ibid., a p . 9, b. 279, 1. 24. 290 A. K n y v o s 1946 m. b a la n d ž io 5 d . p ran e šim a s A. S niečkui ir M. G ed v ilu i, ib id ., I. 6, 8. 291 N. K airiū k šty tė , „V il­ n ia u s k rašto gyven to jų su d ė tie s pokyčiai 19391946 m .“ , L ietu vos Rytai, V., 1993, p . 291-292.

391

vykstant papildomai repatriacijai. Tarp išvykusiųjų į Lenkiją buvo ir lietuvių, ku­ rie gelbėjosi nuo kalėjimo ir Sibiro. Per tą patį laiką persikėlė gyventi iš Lenkijos į Lietuvą 14 asmenų292. 1940-1941, 1944-1947 ir 1957-1960 m. repatrijavo ar pa­ sitraukė iš Lietuvos apie 496 tūkst. Lietuvos gyventojų - lietuvių, lenkų, vokie­ čių, „klaipėdiečių". Bėgdami nuo tremties, kalėjimo ar išbuožinimo pokario me­ tais 30-40 tūkst. lietuvių persikėlė gyventi į kitas sovietines respublikas, dau-

Lieluviai išvyksi a į Kanadą iš Spak^nliergo 1)1* stovyklos Vokietijoje. 1919 m.

giausia į Kaliningrado sritį ir Latviją. Apie 34 tūkst. - partizanų, vietinių mal­ šintojų, civilių gyventojų gyvybių - nusinešė partizaninis karas293. Tačiau labiausiai pokario laikotarpiu Lietuvą praretino sovietų valdžios represijos: 1944- 1953 m. iš respublikos buvo išvežta į SSRS apie 250 tūkst., o kartu su 1940-1941 m. išvežtaisiais tai sudaro apie 275 tūkst. žmonių. Tremtyje ir lage­ riuose išgyveno daugiau kaip 2 /3 lietuvių. Iš jų apie 80 tūkst. iki 1960 m. sugrį­ žo į Lietuvą, o likusieji liko už Lietuvos ribų. Iš viso 1940-1941 ir 1944-1958 m. Lietuvoje ir už jos ribų (lageriuose ir tremtyje) žuvo ar buvo nužudyta apie 100 tūkst. lietuvių. Klaipėdos krašto vokiečių evakuacija 1944 m. ir Vilnijos lenkų repatriacija 1945- 1946 m. sudarė palankias sąlygas lietuviams įsitvirtinti savo rytinėse ir va­ karinėse žemėse. Tačiau dėl menkų sovietinės respublikos statuso teikiamų gali­ mybių ir apskritai sudėtingos politinės padėties respublikoje istorijos suteikta ga-

89-2

L I E T I ' V A 1940-1980

limybė buvo įgyvendinta tik iš dalies. 1945 m. vasario 23 d. LKP(b) CK ir LSSR LKT priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus miesto apgyvendinimo ryšium su lenkų re­ patriacija ir įmonių bei įstaigų aprūpinimo kadrais". Jame numatyta mobilizacine tvarka perkelti į sostinę 59 tūkst. respublikos gyventojų294. Dar prieš tai, 1945 m. vasario 9 d., buvo priimtas nutarimas dėl Klaipėdos krašto apgyvendinimo ir jo ūkio atkūrimo, kuriuo numatyta perkelti iš kitų apskričių 13 tūkst. šeimų, tarp jų 9,6 tūkst. - į ištuštėjusius žemės ūkius295. Visų Lietuvos apskričių valdžia buvo įpareigota pasiųsti į Vilniaus miestą ir Klaipėdos kraštą nustatytą darbingų žmo­ nių skaičių. 1946 m. balandžio 22 d. M. Gedvilas kreipėsi į SSRS MT pirmininką J. Staliną, prašydamas leisti perkelti kitų apskričių valstiečius ir į tuščius Vilnijos žemės ūkius. Tačiau atsakymas buvo neigiamas296. Persikeliančioms į Klaipėdos kraštą šeimoms buvo skiriama iki 15 ha žemės su pastatais ir inventoriumi, taip pat duodama iki 0,5 tonos grūdų žemei apsėti. Ap­ 292 G. V ilkelis, „K odėl skričių valdžia rengė valstiečių ekskursijas į Klaipė­ L ietu v a n e su la u k ė ta u tie ­ dos kraštą. Apie vieną tokių ekskursijų iš Utenos ap­ čių iš L enkijos?" A tgim i­ skrities spauda rašė: „Ekskursantai savo akimis įsi­ m as, 1993, N r. 44, p. 6. tikino, kad geriausios sodybos ir gražiausia žemė lau­ 293 M. P ocius, „A ntisovietin is g in k lu o ta s p a sip rie š i­ kia lietuviškų darbo rankų. Daugelyje sodybų yra rei­ n im a s L ietuvoje 1944kalingi žemės ūkio padargai, o baldai ir namų apy­ 1953 m.: re p re sin ių s tru k ­ vokos reikmenys beveik be išimties yra gerame stovy­ tū r ų n u o sto lia i ir civ ilin ių je ir nepaliesti"297. Laikraščiai ragino vykti apsigyven­ g y v en to jų n e te k ty s", Lietu­ ti „nelaukiant nė vienos dienos". vos istorijos m etraštis. 1997, V., 1998, p . 212-214; Pusėtinų rezultatų buvo pasiekta tiktai apgyven­ N . G a šk a itė ir kt., o p . cit., dinant Klaipėdos kraštą, kurio tuščiuose žemės p. 349. ūkiuose iki 1947 m. pavasario įsikūrė 6,6 tūkst. šei­ 294 P artijo s V iln iau s m ies­ mų, atvykusių daugiausia iš Tauragės, Kretingos, to k o m iteto se k re to ria u s Telšių ir kitų Žemaitijos apskričių298. Kur kas blo­ A. Č istiak o v o k alb a LKP(b) giau sekėsi valdžiai apgyvendinti ištuštėjusią sosti­ CK p le n u m e 1945 m. ru g ­ p jū čio 24 d ., LYA, f. 1771, nę ir uostamiestį. Mat lietuviai kaimiečiai, gyvenda­ ap. 8, b. 14, 1. 161-163. mi „permainų" laukimo nuotaikomis ir esant sun­ 295 Ib id ., b. 35, L 6-10; kioms ekonominio gyvenimo miestuose sąlygoms K. S u rb ly s, L ietu vos KP (trūko maisto produktų, mažas darbo užmokestis), veikla ugdant saocialistitię blogai kriminogeninei padėčiai, nenorėjo į juos kel­ darbin in kų klasę 19401975 m ., V., 1976, p . 32. tis. Juo labiau kad j šią valdžios priemonę priešiš­ 296 N . K airiū k šty tė, op. kai žiūrėjo partizanai, pripažinę tik vieną tautinės cit., p. 295-296. atsparos formą - ginkluotą kovą su okupantu. Pa­ 297 Tarybų Lietu va, 1945, kenkė ir Lietuvos SSR prokuroras M. Baliasnikovas, liep o s 25. užprotestavęs mobilizacinės tvarkos, pasibaigus ka­ 298 L. T ru sk a , Lietuva rui, taikymą. 193 8 -1 9 5 3 m etais, p . 128.

(OIAUTItRIHIS STA1ININIS REŽIMAS

-m

io

lentelė.

L ie tu v o s g y v e n to jų n a tū ra lio s k a ito s 1945-1958 m . ro d ik lia i

Skaičius tūkst.

Metai Santuokų*

G im u sių

M irusių

Iš jų iki 1 m. am žiaus

N a tū ra la u s prieaugio

1945

60,4

35,2

4,6

25,2

1946

58,4

37,7

4,9

20,7

1947

24,6

59,7

39,7

6,8

20,0

1948

25,5

58,8

35,1

5,3

23,7

1949

25,4

63,0

32,0

5,6

31,0

1950

23,2

60,7

30,9

5,2

29,8

1951

22,3 20,7

58,5 56,9

29,7

1952

28,2

5,1 4,6

28,8

1953

21,2

52,6

27,1

3,8

25,5

1954

25,8

54,2

25,5

3,4

28,7

1955

25,5

55,5

24,1

3,4

31,4

1956

29,1

53,7

21,9

2,5

31,8

1957

30,6

56,2

23,4

2,8

32,8

22,1

2,8

39,1

1958

29,6

61,2

28,8

Lentelė su d ary ta rem iantis LSSR statistik o s v aldybos D em ografijos sk y riau s archyvo duo­ m enim is (1962 m. išrašas). * Ištuokų užregistruota: 1947 m. - 256, 1948 m. - 395, 1949 m. - 539, 1950 m. - 622, 1955 m . - 1,0 tūkst., 1958 m . - 2,2 tūkst.

Ištuštėję Lietuvos miestai buvo apgyvendinami iš esmės stichiškai ir daugiau­ sia nevietiniais gyventojais. Prie respublikos miestų, ypač Vilniaus ir Klaipėdos, surusinimo nemažai prisidėjo pirmaisiais pokario metais vykęs Kaliningrado sri­ ties apgyvendinimas. Įmonių direktoriai, daugiausia rusai, geležinkelių stotyse, kuriose sustodavo į Kaliningrado sritį vykę kolonistų ešelonai, nesunkiai įkalbėda­ vo savo tautiečius nevažiuoti toliau į Vokietiją, o pasilikti čia, Lietuvoje, kur ne­ trūksta duonos ir kur jie tuoj pat gaus butus. Įsikūrę Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir kituose respublikos miestuose, kolonistai kviesdavo atvykti į Lietuvą ir savo gimi­ nes, pažįstamus. Kita kolonistų kategorija buvo demobilizuoti Raudonosios armi­ jos kariai. Lietuvos SSR karinio komisariato duomenimis, 1945-1946 m. Lietuvoje apsigyveno 7,3 tūkst. rusų ir 5,9 tūkst. kitų tautybių (nelietuvių) demobilizuotų kareivių bei karininkų, iš jų 4,5 tūkst. - Vilniuje, 2,5 tūkst. - Kaune, per 1 tūkst. Klaipėdoje. Dar 2,5 tūkst. šios kategorijos kolonistų įsikūrė Lietuvoje 1947 m.299 Vi­ si jie buvo aprūpinti butais ir darbu: karininkai - įstaigose, o eiliniai kariai - pra­ monės įmonėse, transporte, statybose. Į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi Vakarų Bal­ tarusijos gyventojai. Remiantis netiesioginiais duomenimis, galima spręsti, kad

:m

L I E T I : VA 1940—1990

n LENTELĖ

L ie tu v o s g y v e n to ja i p a g a l ta u ty b ę 1941-1959 m.

T autybė

1941 m.*

Lietuviai Lenkai Žydai

1959 m.

tū k s t.

proc.

tū k s t.

proc.

2118

70,6

2151

420

14,0

230

79,3 8,5

25

210

7,0

141”

4,73

11

0,9 0,4

Rusai

75

2,5

231

8,5

Kiti

36

1,2

63” *

3000

100,0

Vokiečiai

Iš viso

2711

2,4 100,0

Šaltinis: 1959 melų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys. Lietuvos TSR miestai ir rajonai, V., 1962, p. 96. * O rientacinio tikslum o d u om enys, apskaičiuoti p ag al 1923, 1925 ir 1931 m. gyventojų su rašy ­ mo duom enis, taip p at atsižvelgiant j n atūralųjį vėlesniųjų m etų prieaugį ir em igraciją. ” K artu su „klaipėdiečiais". *” 30,3 tūkst. baltaru sių , 17,7 tūkst. ukrainiečių, 6,3 tūkst. latv ių , beveik 9 tūkst. kitų ta u ty ­ bių gyventojų.

1945-1950 m. į Lietuvą iš kitų sovietinių respublikų, daugiausia šiaurės vakari­ nių RSFSR sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi maždaug 130 tūkst žmonių. Susumavę anksčiau pateiktus 1945-1950 m. gyventojų mechaninės kaitos duo­ menis ir pripliusavę šio laikotarpio natūralųjį prieaugį (150 tūkst. žmonių; žr. 10 lentelę), gauname, jog 1951 m. Lietuva turėjo maždaug 2,3 mln. gyventojų, t. y. beveik 10 proc. mažiau negu 1945 m. pradžioje ir beveik ketvirtadaliu mažiau negu prieš karą. Tačiau tik miestuose gyventojų skaičius (1950 m. 726 tūkst.)300 jau buvo beveik pasiekęs prieškarinį lygį, o santykinai jį netgi vir­ šijo. Atsiliko tik Vilnius, 1951 m. pabaigoje turėjęs 179 tūkst. gyventojų, iš kurių 30,8 proc. buvo lietuviai, 33,3 proc. - rusai, 21,1 proc. - lenkai, 7 proc. - balta­ rusiai, 4 proc. - ukrainiečiai, 3,1 proc. - žydai301. 1950 m. Klaipėdoje gyveno 48,5 tūkst. žmonių, tarp jų lietuvių buvo apie 40 proc.302 1956-1958 m. grįžus į Lietuvą daliai tremtinių 299 Ib id ., p . 128-129. bei kalinių, taip pat dėl didelio natūralaus gyven­ 300 K. S u rb ly s, op. cit., tojų prieaugio, kuris 1951-1958 m. siekė 1 /4 mili­ p. 36; S. V aitek ū n as, op. jono žmonių, 1959 m. sausio 15-ąją įvykusio visuo­ cit., p. 141. tinio gyventojų surašymo duomenimis, respublikoje 301 yUniaus miesto istorija, gyveno 2711 tūkst. žmonių, t. y. apie 10 proc. ma­ t. 2, V., 1971, p . 175. žiau negu 1941 m. pradžioje. Netekusi daugiau kaip 302 „K la ip ė d a ", TLE, t. 2, milijono savo gyventojų, pagal karo ir pokario me­ V., 1986, p . 325; Aukuras, 1992, p. 9. tų demografinius nuostolius Lietuva tarp Europos

TnmmuiNi:

stali ni ni s

režimas

895

1 2 l e n t e l ė . S v a rb ia u s ių L ie tu v o s m ie stų g y v e n to ja i ir jų ta u ty b ė 1940-1959 m.

M iestai

1940 m . sausio 1 d. iš viso, tūkst.

1959 m. sausio 15 d. iš viso, tūkst.

ta rp jų lietuvių, proc.

V ilnius

215,2

236,1

33,6

K au n as

154,1

219,3

82,0

K laipėda

47,2

89,9

56,6

Šiauliai

31,6

59,7

81,6

Panevėžys

26,7

41,1

84,7

9,2

12,3

86,3

15,8

19,6

92,9

A ly tu s M arijam polė M ažeikiai

5,6

8,0

92,1

K ėdainiai

8,7

10,6

80,3

U km ergė

12,4

14,9

81,0

T au rag ė

10,6

12,0

92,2

D ruskininkai

2,1

5,8

44,2

P alanga

2,5

5,7

84,1

Šaltinis: LSM, t. 12, p. 14; 1959 m etų Visasąjunginio gyventojų surašym o duomenys, p. 21-25, 102.

šalių atsiliko tik nuo Baltarusijos. Kitose SSRS respublikose, surašymo duome­ nimis, gyveno 175 tūkst. lietuvių (didelė jų dalis - į Lietuvą nesugrįžę buvę trem­ tiniai ir politiniai kaliniai): 108,6 tūkst. - Rusijoje, 32,4 tūkst. - Latvijoje, 12,1 tūkst. - Kazachijoje, 8,9 tūkst. - Ukrainoje, 8,4 tūkst. - Baltarusijoje303. Kaip nuo 1941 m. pradžios dabartinėje Lietuvos teritorijoje pasikeitė tautinė krašto gy­ ventojų sudėtis, rodo 11 lentelėje pateikti duomenys. Absoliutus lietuvių skaičius mažai tepakito, tačiau labai sumažėjus lenkų, žy­ dų ir vokiečių, lietuvių santykis bendro gyventojų skaičiaus atžvilgiu padidėjo beveik 9 punktais. Taip pat keleriopai padidėjo rusų skaičius. 1959 m. pagrindi­ nės tautybės gyventojai Latvijoje sudarė 62 proc., Es­ 303 1959 m etų V isasąjungi­ tijoje - 74,6 proc.304 (prieš karą atitinkamai 77 proc. nio g yven tojų surašym o ir 88,1 proc.)305. duom enys. Lietuvos TSR Kiekybiškai ir kokybiškai dar labiau pakito mies­ m iestai ir rajonai. V., 1962, p. 96. tų gyventojų sudėtis. 1959 m. pradžioje visuose Lie­ 304 Н арод ttoe хозяйст во tuvos miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse gyve­ СССР в 1960 г. no 1046 tūkst. žmonių ir jie sudarė 38,6 proc. visų C m am ист и чес к и и сб ор а и к, Lietuvos gyventojų. Kaip pasikeitė tautinė svarbiau­ М., 1961, с. 19-20. sių miestų gyventojų sudėtis, rodo 12 lentelėje 305 S. V aitek ū n as, op. cit., pateikti duomenys. p. 145.

■m

L I E T U V A 1940—1990

STALININIO LAIKOTARPIO PABAIGA 1953 m. kovo 5 d. mirus J. Stalinui, tarp įtakingiausių Kremliaus lyderių Lavrentijaus Berijos, Nikitos Chruščiovo ir Georgijaus Malenkovo prasidėjo kova dėl valdžios. Tuo metu į pirmą vietą dėl savo reformatoriškų veiksmų ir represinių struktūrų galios iškilo L. Berija. Kovo 7 d. jis sujungė Valstybės saugumo ir Vi­ daus reikalų ministerijas į vieną Vidaus reikalų ministeriją ir tapo jos vadovu. Stengdamasis įsitvirtinti valdžioje, jis suvokė, jog senoji J. Stalino valstybės val­ dymo politika atgyveno, o naujuoju šalies vadovu taps tas, kuris pateiks naują valstybės ateities viziją. Galėdamas daryti politinį spaudimą kitiems pretenden­ tams į valdžią, SSKP CK Prezidiumo posėdžiuose jis dažniausiai su SSRS MT pirmininko G. Malenkovo pritarimu ėmėsi iniciatyvos reformuoti Sovietų Sąjun­ gos vidaus ir užsienio politiką. Turėdamas išsamią informaciją apie padėtį vals­ tybėje, L. Berija ėmėsi priemonių, kurios turėjo nuvainikuoti „visų laikų ir tautų vado" kultą, sustiprinti jo, kaip reformatoriaus, autoritetą ir nušviesti netolimą praeitį taip, kad atrodytų, jog represijose jis buvo tik J. Stalino valios vykdytojas. Neviešais politiniais veiksmais iškart po J. Stalino mirties L. Berija pateikė antistalininę programą, kuria vėliau gana rezervuotai pasinaudojo N. Chruščio­ vas. Šios programos esmę sudarė dvi kryptys: politinio gyvenimo destalinizacija ir nauja nacionalinė politika. Anot A. Sniečkaus, L. Berija taip pat planavo apri­ boti partijos galią; esą partija turi užsiimti propaganda, „o ne šalies vadovavi­ mu"1. 1953 m. pavasarį jam pavyko daugumai SSKP CK Prezidiumo narių įro­ dyti, kad SSRS turi pasukti kitu keliu. Su tuo nesutiko N. Chruščiovas, labiau­ siai nepasitikėjęs tautiniais kadrais, tačiau L. Berijos galia, jo keliama baimė ir artima bičiulystė su G. Malenkovu vertė N. Chruščiovą laikinai nusileisti ir pri­ tarti naujam politiniam kursui. Nuo 1953 m. kovo 20 d. J. Stalino vardas dingo iš laikraščių vedamųjų straipsnių, nustota jį cituoti. Balandžio 2 d. SSKP CK plenume L. Berija paskelbė faktus apie sufabrikuotą „gydytojų bylą", kurią inicijavo J. Stalinas ir MGB va­ dovas Semionas Ignatjevas. Taip pat pradėtos peržiūrėti „sionistinio sąmokslo", „MGB", „mingrelų" bylos. Balandžio-birželio menesiais SSKP CK Prezidiume jis siūlė normalizuoti san- I ' 1 A- Sniečkaus Pranešitykius su Jugoslavija, atsisakyti VDR globos, suma|iepos p|enume LYA žinti kolūkiečių mokesčius, taikyti platesnę kalinių f 1771 ap b 189 amnestiją, perduodant GULAG'o lagerius SSRS tei. m , 176-177. 1

LIETUVA DESTALINIZACIJUS METAIS

R99

singumo ministerijai, o visas pramonės ir statybos organizacijas, kuriose dirbo kaliniai, atitinkamoms ministerijoms. Tačiau realiai to padaryta nebuvo, o po L. Berijos suėmimo šis sprendimas panaikintas. Jo iniciatyva kovo 27 d. paskelbta kalinių, nuteistų iki 5 metų, amnestija ir paleista daugiau kaip milijonas kali­ nių. Vis dėlto ši amnestija daugiausia buvo taikoma kriminaliniams nusikaltė­ liams ir nelietė politinių kalinių. L. Berija siūlė peržiūrėti J. Stalino laikų bau-

.1. .Stalino laidotuvių ilionų Vilniuje. 1953 m. kovo mėn.

džiamuosius įstatymus, nes kasmet nuteisiant daugiau nei 1,5 mln. žmonių po poros metų šis skaičius būtų išaugęs iki 2,5-3 mln. Balandžio 4 d. L. Berija vi­ daus reikalų sistemoje kategoriškai uždraudė taikyti „fizinio poveikio priemo­ nes", t. y. kankinimus, ir sunaikinti tokių kankinimų įrangą. Birželio 15 d. jis pasiūlė apriboti SSRS Ypatingojo pasitarimo „teisines" galias (ši represinė struk­ tūra buvo panaikinta rugsėjo mėnesį)2. L. Berija pradėjo keisti ir iki tol vykdytą nacionalinę politiką. Jis ėmė reika­ lauti, kad sąjunginių respublikų partinės ir valstybinės valdžios aparate, vieti­ nės valdžios bei ūkio valdymo institucijose dirbti} ne Maskvos nurodymu atsiųsti kitataučiai (daugiausia rusai), bet vietiniai pareigūnai, vadinamieji nacionaliniai kadrai, o įstaigose būtų vartojama tautinė kalba. L. Berija, pats kilęs iš Gruzijos,

ii H)

L I E T I' VA 1940—1980

puikiai žinojo, jog vietinės tautybės gyventojų iškėlimas į vadovaujančius pos­ tus sudarys tvirtą jo naujos valdžios atramą. Jis netgi siūlė, kad respublikos tu­ rėtų savus ordinus ir kitus apdovanojimus (vėliau SSKP CK liepos plenume, ku­ rio dalyviai svarstė „Berijos bylą", iš šio pasiūlymo buvo pasijuokta). Rusakalbius darbuotojus Lietuvoje pirmiausia pradėta pamažu keisti lietuviais represinėse struktūrose. 1953 m. balandžio 10 d. vietoj ruso saugumo ministro Piotro Kondakovo buvo paskirtas lietuvis Jonas Vildžiūnas, pavaduotojais - par­ tinis veikėjas Kazimieras Liaudis ir saugumietis A. Gailevičius. Visi jie buvo ar­ šūs komunistai ir represijų vykdytojai. Visos SSRS mastu skirdamas naujus re­ organizuotos MVD vadovus, L. Berija tikėjosi taip pat pakeisti J. Stalino laikais iškilusius respublikų vadovus naujais, sau paklusniais žmonėmis, ir turėdamas jų paramą įsitvirtinti Kremliuje. J. Stalino partiečius jis kaltino nesugebėjimu va­ dovauti ir neteisėtomis represijomis. Prie tokių buvo priskirtas LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Iš pradžių savo politiniam eksperimentui L. Berija pasirinko Lietuvą ir Uk­ rainą - tuos kraštus, kuriuose pokario metais vyko aktyvus pasipriešinimas so­ vietų režimui, dėl politinių represijų ir teroro nukentėjo daugiausia žmonių (pro­ centais), buvo gajūs šių tautų laisvės siekiai. Jo manymu, čia susiklosčiusi prieš­ taringa politinė aplinka turėjo sudaryti sąlygas tų pačių komunistų rankomis pakeisti senuosius partiečius - represijų vykdytojus. Pogrindinė opozicija ir visa visuomenė turėjo sveikinti naująjį kursą ir kartu spausti valdžioje esančius ko­ munistus vykdyti reformas. Iš LSSR MVD L. Berija pareikalavo išsamių ataskaitų ir objektyvios partiza­ ninio slopinimo analizės. Jis pradėjo ieškoti įkalčių prieš A. Sniečkų, norėdamas jį apkaltinti nacionalinės politikos neišmanymu ir per daug griežtomis represijo­ mis, kurios kaip tik ir sukeldavo pasipriešinimą sovietų valdžiai. Slapta nuo A. Sniečkaus L. Berija rengė SSKP CK Prezidiumui pažymą apie nepatenkinamą padėtį Lietuvoje. J Lietuvą jis slaptai atsiuntė savo padėjėją gen. ltn. N. Sazykiną, kurio surinkta informacija vėliau tapo vienu svarbiausių įkalčių Lietuvos ir Ukrainos vadovams. 1953 m. gegužės 5 ir 16 d. L. Berija nusiuntė SSKP CK Prezidiumui du raštus dėl buvusių Lietuvos ir Ukrainos valstybės saugumo ministerijų veiklos trūku­ mų kovojant su pogrindžiu. Gegužės 20 d. SSKP CK Prezidiumas Lietuvos SSR vadovybę oficialiai apkaltino, kad į aukščiausius postus respublikoje buvo iškeliami rusai, todėl „sun­ 2 Н. Зеп ко ви ч, Т а ш ш уходящ его век а, т . 3, М., ku suartėti su žmonėmis, plinta antirusiškos ir an­ 1999, с. 347-362; „Н овы й titarybinės nuotaikos". Gegužės 26 d. buvo priimtas курс А . П. Б е р и и 1953 г.". SSKP CK nutarimas „Lietuvos TSR klausimai". „LKP А рхив вож дей. И ст оричес­ nacionalinės politikos klaidos" (nors LKP neturėjo ir кий архив, 1996, № 4, negalėjo turėti savos politikos) buvo apibūdintos kaip с. 132-164.

LIETUVA DESTAUNIIACIJOS METAIS

401

singumo ministerijai, o visas pramonės ir statybos organizacijas, kuriose dirbo kaliniai, atitinkamoms ministerijoms. Tačiau realiai to padaryta nebuvo, o po L. Berijos suėmimo šis sprendimas panaikintas. Jo iniciatyva kovo 27 d. paskelbta kalinių, nuteistų iki 5 metų, amnestija ir paleista daugiau kaip milijonas kali­ nių. Vis dėlto ši amnestija daugiausia buvo taikoma kriminaliniams nusikaltė­ liams ir nelietė politinių kalinių. L. Berija siūlė peržiūrėti J. Stalino laikų bau-

J. Stalino laidotuvių dienų Vilniuje. 1953 m. kovo mėn.

džiamuosius įstatymus, nes kasmet nuteisiant daugiau nei 1,5 mln. žmonių po poros metų šis skaičius būtų išaugęs iki 2,5-3 mln. Balandžio 4 d. L. Berija vi­ daus reikalų sistemoje kategoriškai uždraudė taikyti „fizinio poveikio priemo­ nes", t. y. kankinimus, ir sunaikinti tokių kankinimų įrangą. Birželio 15 d. jis pasiūlė apriboti SSRS Ypatingojo pasitarimo „teisines" galias (ši represinė struk­ tūra buvo panaikinta rugsėjo mėnesį)2. L. Berija pradėjo keisti ir iki tol vykdytą nacionalinę politiką, jis ėmė reika­ lauti, kad sąjunginių respublikų partinės ir valstybinės valdžios aparate, vieti­ nės valdžios bei ūkio valdymo institucijose dirbtų ne Maskvos nurodymu atsiųsti kitataučiai (daugiausia rusai), bet vietiniai pareigūnai, vadinamieji nacionaliniai kadrai, o įstaigose būtų vartojama tautinė kalba. L. Berija, pats kilęs iš Gruzijos,

400

L I E T I ’ VA 1940-1880

puikiai žinojo, jog vietinės tautybės gyventojų iškėlimas į vadovaujančius pos­ tus sudarys tvirtą jo naujos valdžios atramą. Jis netgi siūlė, kad respublikos tu­ rėtų savus ordinus ir kitus apdovanojimus (vėliau SSKP CK liepos plenume, ku­ rio dalyviai svarstė „Berijos bylą", iš šio pasiūlymo buvo pasijuokta). Rusakalbius darbuotojus Lietuvoje pirmiausia pradėta pamažu keisti lietuviais represinėse struktūrose. 1953 m. balandžio 10 d. vietoj ruso saugumo ministro Piotro Kondakovo buvo paskirtas lietuvis Jonas Vildžiūnas, pavaduotojais - par­ tinis veikėjas Kazimieras Liaudis ir saugumietis A. Gailevičius. Visi jie buvo ar­ šūs komunistai ir represijų vykdytojai. Visos SSRS mastu skirdamas naujus re­ organizuotos MVD vadovus, L. Berija tikėjosi taip pat pakeisti J. Stalino laikais iškilusius respublikų vadovus naujais, sau paklusniais žmonėmis, ir turėdamas jų paramą įsitvirtinti Kremliuje. J. Stalino partiečius jis kaltino nesugebėjimu va­ dovauti ir neteisėtomis represijomis. Prie tokių buvo priskirtas LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Iš pradžių savo politiniam eksperimentui L. Berija pasirinko Lietuvą ir Uk­ rainą - tuos kraštus, kuriuose pokario metais vyko aktyvus pasipriešinimas so­ vietų režimui, dėl politinių represijų ir teroro nukentėjo daugiausia žmonių (pro­ centais), buvo gajūs šių tautų laisvės siekiai. Jo manymu, čia susiklosčiusi prieš­ taringa politinė aplinka turėjo sudaryti sąlygas tų pačių komunistų rankomis pakeisti senuosius partiečius - represijų vykdytojus. Pogrindinė opozicija ir visa visuomenė turėjo sveikinti naująjį kursą ir kartu spausti valdžioje esančius ko­ munistus vykdyti reformas. Iš LSSR MVD L. Berija pareikalavo išsamių ataskaitų ir objektyvios partiza­ ninio slopinimo analizės. Jis pradėjo ieškoti įkalčių prieš A. Sniečkų, norėdamas jį apkaltinti nacionalinės politikos neišmanymu ir per daug griežtomis represijo­ mis, kurios kaip tik ir sukeldavo pasipriešinimą sovietų valdžiai. Slapta nuo A. Sniečkaus L. Berija rengė SSKP CK Prezidiumui pažymą apie nepatenkinamą padėtį Lietuvoje. Į Lietuvą jis slaptai atsiuntė savo padėjėją gen. ltn. N. Sazykiną, kurio surinkta informacija vėliau tapo vienu svarbiausių įkalčių Lietuvos ir Ukrainos vadovams. 1953 m. gegužės 5 ir 16 d. L. Berija nusiuntė SSKP CK Prezidiumui du raštus dėl buvusių Lietuvos ir Ukrainos valstybės saugumo ministerijų veiklos trūku­ mų kovojant su pogrindžiu. Gegužės 20 d. SSKP CK Prezidiumas Lietuvos SSR vadovybę oficialiai apkaltino, kad į aukščiausius postus respublikoje buvo iškeliami rusai, todėl „sun­ 2 Н . Зен ко ви ч, Тайпы уходящ его век а, т . 3, М., ku suartėti su žmonėmis, plinta antirusiškos ir an­ 1999, с. 347-362; „Н овы й titarybinės nuotaikos". Gegužės 26 d. buvo priimtas курс А. П. Б ери и 1953 г.", SSKP CK nutarimas „Lietuvos TSR klausimai". „LKP А рхив вож дей. И ст ори чес­ nacionalinės politikos klaidos" (nors LKP neturėjo ir кий архи в, 1996, № 4, negalėjo turėti savos politikos) buvo apibūdintos kaip с. 132-164.

IIEIUVA DESTALINIZАСІJOS METAIS

401

viena svarbiausių priežasčių, trukdančių palaužti „buržuazinį nacionalistinį" pogrindį. A. Sniečkui buvo mesti kaltinimai: „lenininės-stalininės nacionalinės politikos" neišmanymas, nesugebėjimas susidoroti su partizanais, padėties nevaldymas ir realios valdžios, kuri priklauso „pogrindžio prezidentui Jonui Žemaičiui", neturėjimas. Dėl LKP CK ir LSSR MT aplaidumo padėtis Lietuvoje esanti tokia bloga, kad realiai iškilusi grėsmė sovietinei santvarkai. Anot SSKP CK nutarimo, LSSR vadovybė nepasitikėjo vietiniais darbuotojais lietuviais ir dėl to atstūmė gyventojų mases. Todėl valstiečiai nepatenkinti kolūkiais, veikia tau­ tinės organizacijos, mokyklose juntama Katalikų Bažnyčios ir „nacionalistinio" pogrindžio įtaka. Užuot skleidusi antireliginę propagandą, LSSR vadovybė tikė­ josi represijomis palaužti katalikų dvasininkiją. Bene didžiausias priekaištas buvo tai, kad Lietuvoje dar nesunaikintas vadinamasis buržuazinis nacionalistinis po­ grindis, turintis didelę gyventojų paramą. LSSR vadovybė pogrindį sunaikinti pavedė valstybės saugumo organams, o šie pogrindį naikinę masinėmis represi­ jomis bei karinėmis operacijomis. Pripažįstama, kad buvo suimta, įkalinta ir iš­ tremta labai daug žmonių remiantis vadinamąja mažareikšme medžiaga arba be jokio pagrindo. Padėtis Lietuvoje daugeliu požiūrių buvo pirmą kartą gana rea­ liai įvertinta. SSKP CK nutarimo teiginiai ir išvados LSSR veikėjams buvo netikėti ir ge­ rokai juos išgąsdino. Jie, kaip vėliau paaiškėjo, su tuo nesutiko, bet laikydamiesi politinės konjunktūros reikalavimų 1953 m. birželio 11-13 d. LKP CK plenume pripažino, kad SSKP CK nutarime „visiškai teisingai įvertinta politinė padėtis Lietuvos TSR". A. Sniečkus pritarė naujam politiniam kursui - lietuvių kalbos vartojimo išplėtimui ir lietuvių iškėlimui į vadovaujančius postus, ypač MVD struktūrose, tačiau nešlovino ir net neminėjo L. Berijos vardo. Pirmą kartą LSSR vadovai atvirai prabilo apie lietuvių kalbos problemas ir netiesiogiai pripažino pokario metais vykdytą Lietuvos rusinimą, konstatavo, kad lietuviai beveik ne­ dalyvavo likviduojant pogrindį, nes tą „darbą dirbo" beveik išimtinai rusų tau­ tybės žmonės. Birželio plenumas priėmė gana radikalų nutarimą. Partinės or­ ganizacijos buvo įpareigotos nedelsiant pašalinti nacionalinės politikos iškrai­ pymus, artimiausiu metu parengti ir paskirti į vadovaujančius postus lietuvių tautybės darbuotojus. Raštvedyba įstaigose turi būti tvarkoma lietuvių kalba, o svarbiausiuose partinių ir valstybinių institucijų posėdžiuose, taip pat masi­ niuose renginiuose, paskaitose, susirinkimuose kalbama lietuviškai3. Kadangi plenume niekas nekėlė klausimo dėl politinio nepasitikėjimo A. Sniečkumi ir ki­ tais LSSR vadovais lietuviais ar jų asmeninės atsakomybės dėl LKP(b) veiklos 1944-1953 m., jie pasiliko savo postuose. Tokie plenumo rezultatai negalėjo vi­ siškai tenkinti L. Berijos, tačiau ryžtingesniems veiksmams dar nebuvo atėjęs lai­ kas. L. Berija tuo pat metu siekė įgyti didesnę paramą Maskvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

m

L I E T I ' V A 1840-1380

Sparčiai buvo lietuvinama aukščiausia LSSR administracijos viršūnė. LKP CK antrąjį sekretorių V. Aronovą pakeitė V. Niunka, LSSR MT pirmininko pirmąjį pavaduotoją V. Pisarevą - M. Sumauskas, kitą pavaduotoją A. Sokolovą - Jonas Laurinaitis. LKP CK biuras, svarbiausia LSSR okupacinės administracijos insti­ tucija, iš esmės tapo lietuviška. (Tuo metu Latvijos KP CK antrąjį sekretorių rusą V. Jeršovą pakeitė V. Krūminis, o Ukrainos KP CK pirmąjį sekretorių rusą L. Melnikovą - ukrainietis Kiričenka.) 1953 m. birželio 19 d. ir kituose LSSR MVD ministro J. Vildžiūno raštuose A. Sniečkui buvo pateikti šimtai pavyzdžių, kad žmonės atvirai džiaugėsi artė­ jančiais pokyčiais. Daugiausia buvo pabrėžiamas priverstinis rusų išvykimas iš Lietuvos ir busimasis kolūkių panaikinimas. 1953 m. vasarą prasidėjo rusakal­ bių vadovaujančių darbuotojų, atvykusių pokario metais, prievartinis išsiunti­ mas. Iki lapkričio mėnesio Lietuvą paliko daugiau kaip 3 tūkst. rusakalbių, iš jų 1133 represinių struktūrų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų pareigū­ nai4. Kaip vėliau pasakė LSSR komunalinio ūkio mi­ nistras Jakovas Sviščiovas, po minėto plenumo LKP 3 LKP CK 1953 m. b irž e ­ lio p le n u m o m ed žiag a, CK pastatas atrodė kaip „karinis komisariatas pir­ LYA, f. 1771, a p . 131, mąją mobilizacijos dieną". Žinoma, tai buvo tik men­ b. 178-180; V. T in in is, „Ar ka dalelė 130 tūkst. rusakalbių kolonistų, atvykusių galėjo L. Berija p a d ė ti L ie­ į Lietuvą pokario metais. Dažniausiai jiems buvo sa­ tu v a i? ", Švyturys, 1990, koma, kad jie atšaukiami SSKP CK žinion. Jie neno­ N r. 15; B. P u zin av ičiu s, rėjo išvažiuoti iš Lietuvos, klausė, kodėl yra varomi S ovietin is oku pacin is režim as L ietu v oje 1953-1965 m., iš čia, ar Lietuva ne SSRS respublika5. Be to, 1953 m. V ., 2001, p . 11-21; pavasarį buvo panaikintos sritys ir kai kurių minis­ A. S tre ik u s, „P o litin ės ir terijų aparatai, todėl apie 6 tūkst. darbuotojų neteko ek o n o m in ė s ra id o s b ru o ž a i darbo vietų. N e visus buvo galima įdarbinti, todėl L ietuvoje 1953-1955 m .", jie sudarė apie ketvirtadalį išvykusiųjų. Lietu vos g y i’en tojų genocido L. Berija tuo metu dar galėjo vadovauti gana sub­ ir rezisten cijos tyrim o insti­ tuto darbai, 1996, N r. 2, tiliam žaidimui ir panaudoti savo interesams Lietu­ p . 69-75. vos pogrindžio veiklą. Suimtas Lietuvos partizanų 4 S. A ta m u k a s, Lietuvos vadas gen. J. Žemaitis birželio 23 d. buvo nuskrai­ K P veikla vykdant TSKP dintas į Maskvą. Lubiankos kalėjime jam buvo skir­ kadrų politikų 1940-1975 m. ta daug dėmesio. Birželio 25 d. jis susitiko su L. Be­ (daktaro d isertacija), V il­ rija. Pokalbis truko vieną valandą, tačiau jo turinys n ia u s u n iv e rsite ta s, 1977, L 218-219. nėra žinomas. Manoma, kad L. Berija galėjo siūlyti 5 J. G rig a la v ič iu s, K ai L ie­ Lietuvai suteikti platesnę savivaldą, pripažinti po­ tu voje šeim in in kavo stalin isgrindžio vadovybę ir atšaukti rusakalbius kolonis­ la i, V., 1991, p . 135-136. tus, ką jau buvo pradėjęs vykdyti6. 6 N . G ašk aitė-Ž em aitien ė, Tuo metu Kremliuje subrendo sąmokslas. L. BeŽ uvusiųjų preziden tas, V., 1998, p . 322-328. rijos artimiausias bičiulis G. Malenkovas (jis pirmi­

LIETUVA BESTALINIIACIJOS METAIS

403

ninkaudavo SSKP CK Prezidiumo posėdžiuose) pajuto, kad L. Berija ėmė nesi­ skaityti su jo nuomone. L. Berijos nenuspėjamas elgesys ir manipuliavimas savo galingu represiniu aparatu rodė, kad jis nedviprasmiškai taikosi perimti valdžią j savo rankas. N. Chruščiovo paskatintas G. Malenkovas pritarė L. Berijos areš­ tui. Birželio 26 d. per SSKP CK Prezidiumo posėdį jis buvo suimtas. J SSRS va­ dovybės viršūnę iškilo N. Chruščiovas ir G. Malenkovas, nors pastarojo politinė įtaka be L. Berijos paramos greitai pradėjo mažėti. 1953 m. liepos 2 d. nuvykęs į Maskvą A. Sniečkus SSKP CK plenume karštai pritarė L. Berijos nušalinimui. Plenumas priėmė nutarimą „Dėl antipartinės ir antivalstybinės Berijos veiklos". Jame teigiama, kad L. Berija mėgino užgrobti aukščiausiąją valdžią šalyje ir įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą. Jis buvo slap­ tai teisiamas ir kaltinamas tuo, jog buvo „buržuazinių nacionalistų ir tarptauti­ nio imperializmo agentas", o ne tautų genocido organizatorius ir nekaltų žmo­ nių budelis. 1953 m. gruodžio 23 d. L. Berija buvo sušaudytas. Liepos 13-14 d. Vilniuje LKP CK plenumas apsvarstė SSKP CK nutarimą ir pa­ smerkė L. Beriją7. Plenume išryškėjo gana apgailėtina lietuvių kolaborantų, paklus­ nių Kremliaus marionečių, padėtis. Dar prieš mėnesį jie nuolankiai pripažino Mask­ vos kritiką esant teisingą, o dabar vieningai skelbė, kad L. Berijos pažyma nuo pradžios iki galo buvo provokacinė. LKP vadovai gerai suprato, kad tokios jų „me­ tamorfozės" atrodo apgailėtinai. 1953 m. birželio plenumo medžiaga buvo pažy­ mėta spaudu „Netyrinėtina" ir neprieinama net eiliniams partiečiams. A. Sniečkus plenume aiškino, kad L. Berijos „diversinis metodas" turėjęs Lie­ tuvoje tam tikrą pasisekimą. Imta kalbėti, kad rusai komunistai išvažiuos, o su vie­ tiniais lietuviais komunistais bus nesunku susitvarkyti, bus paleisti kolūkiai, iš­ dalyta žemė, grįš ankstesnė tvarka, Lietuva pateks į JAV įtakos sferą. L. Berijos inspiruota kampanija gerokai dezorientavo į kolaboravimą linkusią Lietuvos gy­ ventojų dalį, nes 1953 m. kandidatų į SSKP narius skaičius sumažėjo beveik dvigu­ bai. A. Sniečkus paragino stiprinti partinį vadovavimą, dar kartą pašlovino „di­ džiąją rusų tautą", dėkojo jai už „pagalbą", nepagailėjo liaupsių J. Stalinui, vadino jį „genialiu V. Lenino darbų ir žygių tęsėju", sakė, kad L. Berija norėjęs sumenkinti J. Stalino vaidmenį. Tačiau A. Sniečkus pabrėžė, kad SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos TSR klausimai" neatšauktas. Atsisakoma tik kai kurių dalykų, pavyzdžiui, įstaigų raštvedyboje vartoti tik lietuvių kalbą. Dabar nutarta, kad visa raštvedyba bus tvarkoma lietuvių ir rusų kalbomis. Tačiau šis reikalavi­ mas taikomas tik tiems raštams, kurie siunčiami į rajonus ir apylinkes. Kiti raštai turėjo būti rašomi tik rusų kalba. Taigi įstaigose ir organizacijose buvo įteisintas platus rusų kalbos vartojimas. Tiesa, buvo paliktas reikalavimas interesantus įstai­ gose aptarnauti gimtąja kalba. Bet labai dažnai jo nebuvo laikomasi, nes nutarta, kad nėra reikalo visų rusakalbių keisti lietuviais. Anot A. Sniečkaus, rusai mums padėjo ir dabar padeda stiprinti sovietų valdžią8.

404

Ū K T I VA 19 40-1990

Toks A. Sniečkaus pataikavimas rusams gelbėjo jį nuo ką tik padarytų „klai­ dų". Jis pasinaudojo valdžios suirute Maskvoje, greitai persiorientavęs karštai rėmė jau naują politinį kursą. Kremliaus vadovybė, žinodama A. Sniečkaus išti­ kimybę Maskvai, paliko jį savo poste. Tačiau L. Berijos politikos įtaka Lietuvoje buvo reikšminga. Ja pasinaudodamas A. Sniečkus paragino sustiprinti tautiniais darbuotojais rajoninę grandį, plėtoti lietuvių kalbos vartojimą. Rusakalbių reakcija į tokį sprendimą buvo griežtai neigiama, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje. LKP plenumuose jie smarkiai kritikavo LKP CK dviprasmę poziciją tau­ tiniu klausimu, klausė, jeigu L. Berija suimtas, tai kodėl neatšaukti LKP CK birželio plenumo nutarimai, kodėl nyksta skelbimai ir iškabos rusų kalba ir pan. 1953 m. antroje pusėje iš Lietuvos buvo išsiųsta nemažai rusakalbių komunistų: liepos mė­ nesį - 591, rugpjūčio - 564, rugsėjo - 341. Nuo 1953 m. birželio 1 d. iki spalio 1d. MVD lietuvių operatyvinių darbuotojų padaugėjo nuo 9,6 proc. iki 28,7 proc., par­ tiniame aparate - nuo 38 proc. iki 48 proc., ministerijose ir žinybose - nuo 41 proc. iki 51 proc.4 Labai sparčiai vyko tarybinių ūkių, MTS ir pramonės įmonių vado­ vaujančiojo personalo lietuvinimas, mat LKP CK birželio plenume buvo užfiksuo­ ta, kad minėtų institucijų vadovais reikia skirti lietuvius. Tokia LKP vadovybės veikla atvykėliams atrodė nacionalistiška, jie nuolatos skundėsi Kremliui, tačiau SSKP CK geranoriškai persiųsdavo skundus į Vilnių A. Sniečkui. Tai rodė, kad Maskva visiškai pasitikėjo A. Sniečkumi, be to, prasidedanti kova tarp N. Chruš­ čiovo ir G. Malenkovo nustūmė į antrą planą provincijoje kylančius partiečių nesu­ tarimus. Antai 1953 m. rugsėjo 16 d. LKP CK biuras apsvarstė eilinį skundą į Maskvą ir jį įvardijo kaip nesveiką tendenciją. A. Sniečkus buvo griežtas: „Kodėl mes už tai rimtai baudžiame lietuvius, o rusų negalima nubausti?" Po kito skundo 1954 m. sausio 7 d. LKP CK biuras atsakė Kremliui, kad LKP vadovybė tik vykdė SSKP CK Prezidiumo nutarimą, jokio skubotumo šalinant rusus nebuvo, viskas vyko pagal partinį kadrų iškėlimo principą, o didelį išvykusiųjų skaičių lėmė tai, jog buvo pa­ naikintos sritys, pertvarkytas ministerijų aparatas ir pan., todėl daug vadovaujan­ čių darbuotojų neteko darbo ir išvyko arba juos atšaukė centrinės žinybos10. Mask­ va nesiėmė jokių priemonių. 1953-ieji - stalininio totalitarinio režimo laikotarpio pabaiga Lietuvoje. L. Be­ rijos politika turėjo nemažą įtaką tolesnei aneksuo­ tos Lietuvos raidai. Po 1953 m. įvykių Lietuvoje 7 LKP CK 1953 m. liepos p le n u m o m e d ž ia g a , LYA, susilpnėjo rusinimas, o vėliau (nuo 1956 m.) stabi­ f. 1771, a p . 131, b. 189. lizavosi, pradėta daugiau pasitikėti vadovaujančiai­ 8 B. P u zin a v ič iu s, op. siais darbuotojais lietuviais, visuomeniniame gyve­ cit., p . 25. nime ir administracijos institucijose imta plačiau 9 A. S treik u s, o p . cit., vartoti lietuvių kalbą, suaktyvėjo lietuviškos kultū­ p. 71, 73. ros plėtotė. 10 Ib id ., p. 74.

IIETHVA DESTALINIZACIJOS MITAIS

405

LIETUVA POLITINIO „ATŠILIMO“ LAIKOTARPIU ( 1 9 5 3 - 1 9 6 4 M.) Destalinizavimas 1953 m. liepos 19 d. Lietuvos SSR vienspalvė raudona vėliava buvo pakeista į naują trijų spalvų (raudona, balta, žalia) vėliavą, turinčią simbolizuoti „Tarybų Lietu­ vos suverenumą" SSRS sudėtyje. Sovietų Sąjungoje prasidėjo naujas politinis kur­ sas - destalinizacija. Komunistų partija pasmerkė J. Staliną, bet ne stalinizmą - prie­ varta ir melu grindžiamą marksizmo-leninizmo ideologiją bei totalitarinį valstybės ir visuomenės valdymą. Svarbiausia - stalininio režimo liberalizavimas nepalietė komunistinės sistemos pagrindų. Represinių struktūrų remiama partija ir toliau li­ ko dominuojanti jėga visuomenėje. Tačiau po J. Stalino mirties SSRS vidaus ir už­ sienio politikoje įvyko ryškių pokyčių. Buvo atsisakyta teroro politikos, tautų ar iš­ tisų socialinių sluoksnių ar grupių genocido, trėmimų ir kitų masinių represijų, nutrauktos politinio įtarumo kurstymo kampanijos, sumažinta represinių struktū­ rų savivalė. Tačiau totalitarinės valstybės prigimtis ir jos svarbiausias bruožas beteisiškumas - išliko: šiurkščiai buvo pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, be­ veik visada nuo partinės ar kitos biurokratinės institucijos (taip pat valdomos par­ tijos) ar jų vadovų valios priklausė kiekvieno piliečio, netgi ir eilinio komunisto gyvenimas. Sovietinė politinė sistema buvo nekritikuotina: 1958-1966 m. SSRS „už antitarybinę agitaciją ir propagandą" buvo nuteisti 3448 žmonės11. Ieškodami tei­ sybės žmonės dažniausiai kreipdavosi ne į teismą, o į partijos komitetą, ten kai kas ir gaudavo užtarimą. Stalinizmo metais iš viso nebuvo kur kreiptis. LSSR administracija, vykdydama komunistinio režimo nuostatas, privalėjo ga­ rantuoti Lietuvos visuomenės politinio gyvenimo stabilumą. Po to, kai aktyvus tautos pasipriešinimas okupaciniam režimui buvo nuslopintas represijomis ir trė­ mimais, politinį gyventojų lojalumą santvarkai turėjo užtikrinti visuotinis komu­ nistinės ideologijos viešpatavimas. Komunistiniai propagandininkai teigė, kad, sukūrus socializmo pagrindus ir panaikinus išnaudotojų klases, valstybės slo­ pinimo (represinės) struktūros užleidžia vietą idėjiniam auklėjamajam partijos darbui, t. y. neribotam ir prievartiniam komunistinės ideologijos viešpatavimui. Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, tokia ideologija buvo įtvirtinimą dviem aspektais: pirma, ji apėmė visas gyvenimo sritis nuo ekonomikos iki meno, an­ tra, buvo vienintelė legali. Visos kitos idėjos, ideologijos ir pasaulėžiūros buvo nepriimtinos ir draudžiamos12.

406

L IE TU VA 19 40-1980

Vis dėlto po 1953 m. Lietuva labai pasikeitė. Kadangi ginkluotas pasiprieši­ nimas buvo palaužtas, o žmonės neteko vilties sulaukti Vakarų pagalbos, ilga­ laikės sovietų okupacijos sąlygomis moralinis smerkimas už kolaboravimą apti­ lo. Ir po 1953 m. egzistavo pogrindis, atsirado disidentų, tačiau terorui sumažė­ jus atsirado ir galimybė rinktis mirtį (įkalinimą) ar konformizmą. Retas tesirinko mirtį, paplito konformizmas13. Tačiau postalininiais metais iki atgimstančios Lietuvos 1988 m. kolaboravimas, kaip politinis ir moralinis reiškinys, skyrėsi nuo buvusio ginkluotosios rezistencijos veiklos metais (1944-1953 m.). Tada visuoti­ nio tautos pasipriešinimo ir ginkluotos kovos akivaizdoje buvo aišku, kas yra kas. Ne tik aukšti LSSR lietuviai vadovai, bet ir eiliniai komunistai, stribai, kiti pareigūnai (ir nepartiniai) dėl bendradarbiavimo su okupacine valdžia buvo tau­ tos smerkiami, o kartais ginkluotas pogrindis įvykdydavo karo lauko teismų mir­ ties nuosprendžius. Sušvelnėjus politiniam režimui, sovietų valdžios ir komunistų partijos struk­ tūrose radosi vis daugiau lietuvių, linkusių bendradarbiauti su sovietų režimu daugiau ne iš idėjinių paskatų, o karjeros ir pragmatiniais sumetimais. Profesi­ nių pareigų ėjimas vis labiau buvo susijęs su darbu valdžios įstaigose. Keitėsi ir LSSR vadovų kolaboracionizmo turinys - jie ėmė daugiau paisyti Lietuvos, kaip savo administruojamos teritorijos, interesų. Pasikeitusios politinės sąlygos leido LSSR vadovams Maskvoje pareikšti savo nuomonę kai kuriais Lietuvai aktualiais klausimais. J. Stalino laikais to nebuvo. Politiniu atžvilgiu jie visada ištikimai tarnavo Kremliaus šeimininkams ir be so­ vietinės imperijos nematė savo ir Lietuvos ateities. Per visą sovietų okupacijos laikotarpį politiniu atžvilgiu Lietuva buvo problemiškiausia respublika, todėl Maskva LSSR administraciją vertino teigiamai už sugebėjimą tramdyti savo tau­ tą. LSSR vadovybei Kremliuje pavykdavo įrodyti, kad nuolatinis lietuvių vadovų nepaklusnumas yra ne jų nesugebėjimas valdyti, o tik jiems skirta sunkaus dar­ bo misija, kurią jie pasiaukojamai vykdys iki galo. Iki 1953 m. Lietuva, terorizuojama SSRS ginkluo­ 11 Д . В олкогонов, Сем ь вож дей, т. 2, M., 1995, tos jėgos, buvo beteisė okupuota valstybė, kurios gy­ c. 88. ventojai atvirai buvo niekinami, o visas kraštas ru­ 12 Č . B auža, „K o m u n isti­ sinamas. N. Chruščiovo valdymo ir vėlesniais me­ n io režim o k riz ė ", Lietuvos tais Lietuvos SSR pamažu įgijo daugiau teisių eko­ su veren iteto atkūrim as nomikos ir kultūros srityse14. LSSR vadovų prašymu 1988-1991 m .. V., 2000, p . 39-40. Kremlius Lietuvai leido pačiai pasirūpinti tautiniais 13 R. J. M isiū n as, R. Taakadrais, daugiau dėmesio skirti kultūrai ir švietimui. g e p e ra , B altijos valstybės: Vis labiau viešajame gyvenim e imta rūpintis lietu­ priklau som ybės m etai 1940vių kalba (nors rusų kalba valdžios įstaigose ir to­ 1990, V., 1992, p . 134. 14 Ib id ., p . 160. liau išliko pagrindinė, oficiali; lietuvių kalbos nemo-

НЕМКА DESTAUNIZACIJOS METAIS

407

kėjo daugelis rusakalbių pareigūnų), lietuviškėjo LSSR administracija ir stiprėjo lietuviškos mokyklos. Suprantama, kultūros raida susidūrė su komunistinės ide­ ologijos cenzūra ir politine prievarta, rusinimo apraiškomis, h o m o s o v i e t i c u s pro­ jektu. Iš esm ės SSRS vadovai koordinavo ir prižiūrėjo kultūros formavimo eigą. LSSR neturėjo esminio valstybės požymio - suvereniteto. LSSR administracija ne­ turėjo ir negalėjo turėti išimtinės teisės laisvai spręsti krašto valdymo ir admi-

Lictuvos SS H Ministrų Tar vlms pirmininkas Motiejus Šumauskas. 1950 m.

nistravimo reikalų, formuoti ir vykdyti savo politiką. Ji buvo priklausoma nuo SSRS valdžios politiniu ir organizaciniu bei kitais atžvilgiais, pakluso SSRS val­ džiai ir vykdė Visasąjunginės komunistų partijos politiką. Postalininiu laikotarpiu gana sparčiai vystėsi orientuota į SSRS Lietuvos eko­ nomika, palankia linkme keitėsi žmonių gyvenimo lygis./" Permainos vyko represinėse struktūrose. Po L. Berijos sušaudymo SSRS partinė vadovybė pareikalavo visos Vidaus reikalų ministerijos partinės kontrolės. 1953 m. LSSR KGB vadovu tapo senas partietis, Klaipėdos srities LKP komiteto pirmasis sekretorius K. Liaudis. Į LKP CK nomenklatūrą pateko 85 KGB rajonų įgaliotiniai, partinės organizacijos sekretoriai ir kt. Nuo 1954 iki 1956 m. neviešų KGB kari­ ninkų sumažėjo nuo 364 iki 105 (visų darbuotojų - nuo 367 iki 209), o oficialiai dirbančių - nuo 962 iki 732 (darbuotojų - nuo 1569 iki 1321). Vyko didelė KGB kadrų kaita: vieni buvo išleidžiami į pensiją, kiti išvyko iš Lietuvos1*. Po L. Berijos nušalinimo Kremliuje keitėsi politinių sprendimų priėmimo tvar­ ka: jau visko nebelėmė vieno žmogaus valia, kaip buvo J. Stalino laikais, o vis svar­

ui«

Ū K T I : VA 1940—1990

besnis darėsi SSKP CK Prezidiumo ir SSRS Ministrų Tarybos vaidmuo. 1953 m. rugpjūčio 8 d. G. Malenkovas paskelbė naują ekonominį kursą, kurio esmę sudarė ne šalies karinės galios stiprinimas, o gyventojų materialinių ir buitinių interesų tenkinimas. Lietuvoje tam buvo labai pritarta. N. Chruščiovui ir G. Malenkovui siekiant valdžios, Maskvoje ryškėjo centrinės valdžios polinkis į decentralizaci­ ją. 1953 m. rugsėjo mėnesį N. Chruščiovas buvo paskirtas SSKP CK pirmuoju sek­ retoriumi, tačiau tada dar netapo vienvaldžiu lyderiu. G. Malenkovas, negavęs SSKP CK sekretoriaus posto, ėmėsi koncentruoti politinę valdžią Ministrų Tary­ bos aparate. Automatiškai respublikų MT irgi pradėjo įgyti daugiau realios val­ džios, ko nebuvo J. Stalino laikais. Tai sukėlė tam tikrą politinę trintį dėl valdžios funkcijų atskyrimo tarp aukščiausių partijos ir vykdomosios valdžios struktūrų. Tačiau tebesant stipriai valdžios centralizacijai, respublikinių institucijų savaran­ kiškumas buvo beveik nepastebimas - jos buvo Sovietų Sąjungos valdžios mecha­ nizmo dalimi. Atsižvelgdamas į tai, LSSR Ministrų Tarybos 15 K. A n ta n a itis, „L ietu ­ pirmininkas M. Gedvilas pradėjo elgtis savarankiš­ v iškoji so v ie tin ė n o m e n k la ­ kiau - ne visada tarėsi su LKP CK biuru, ėmė ig­ tū ra " , D arbai ir dienos, 1998, N r. 7, p . 39; LSSR noruoti A. Sniečkų, kritiškai atsiliepė apie SSRS KGB 1956 m. sp a lio 12 d. centrines žinybas. 1954 m. M. Gedvilas buvo ne p a ž y m a a p ie V alstybės kartą apkaltintas dėl prastos Lietuvos ekonominės sa u g u m o k o m iteto prie padėties, ypač žemės ūkyje, ir partijos nurodymų L ietu v o s SSR M in istrų T a­ nevykdymo. Dar 1950 m. jis kai kuriais partinės ry b o s e ta tų su d ė tį ir m ėn e­ sin į a tly g in im ą 1954 m. veiklos klausimais nesutarė su A. Sniečkaus vado­ b a la n d ž io 1 d .-1 9 5 6 m. vaujamais staliniečiais ir net palaikė į nemalonę pa­ sp a lio 1 d ., LYA, f. 1771, tekusį J. Paleckį. 1955 m. rudenį žemės ūkio reika­ a p . 193, b. 13, 1. 13-15. lai Lietuvoje tapo katastrofiški - parduotuvėse ėmė 16 1956 m. LKP IX s u v a ­ trūkti maisto produktų. M. Gedvilas dar mėgino žia v im o m e d ž ia g a , ib id ., ieškoti išsigelbėjimo pas SSKP CK Prezidiumo narį a p . 191, b. 3 -8 ; LKP CK su sirašin ėjim o s u SSKP CK Lazarį Kaganovičių, bet tai nepadėjo. Jam nieko ne­ m e d ž ia g a , ib id ., a p . 190, žinant A. Sniečkus Kremliuje sutarė dėl jo pašalini­ b. 10, I. 8 -4 3 ; LKP CK p a ­ mo. Oficialiai iš pareigų M. Gedvilas buvo atleistas žy m a SSKP CK apie 1956 m. sausio 16 d., tačiau prieš tai A. Sniečkus M. G ed v ilą, ib id ., b. 1, I. 26; jam surengė pažeminimo spektaklį, kuris turėjo tap­ A. S treik u s, op. eit., p . 7 9 ti pamoka ir kitiems partiečiams, užimantiems 80; B. P u z in a v ič iu s, op. cit., p . 32-36; V. K ašausaukštus postus: Maskvos ir vietos partijos vadovo kien ė, „M. G e d v ilo LKT", kritikuoti negalima16. V akarin es naujien os, 1992, Naujuoju LSSR MT pirmininku tapo idėjinis ko­ la p k rič io 18; V. T in in is, Somunistas ir lojalus A. Sniečkui M. Šumauskas, tuo­ v ietin ė Lietuva ir jos veikėjai, metinis LKP CK antrasis sekretorius. Tai buvo ties­ V., 1994, p . 166-173.

LIETUVA lESTAlIN IZACU DS METAIS

409

mukiškas, turintis tik pradinį išsilavinimą žmogus, tačiau pasižymintis atkaklu­ mu ir organizaciniais sugebėjimais. Po J. Stalino mirties M. Šumauskas tapo so­ vietinės Lietuvos patriotu, neretai polemizavo su Maskvos pareigūnais. M. Gedvilo pašalinimas buvo tiesiogiai susijęs su G. Malenkovo politinės įta­ kos susilpnėjimu ir N. Chruščiovo iškilimu. 1954 m. G. Malenkovas buvo apkaltin­ tas dėl blogos žemės ūkio padėties, vėliau - sunkiosios pramonės ignoravimu ir 1955 m. sausio mėnesį SSKP CK plenume atleistas iš SSRS MT pirmininko pareigų. N. Chruščiovo įsitvirtinimas valdžioje užtruko net iki 1958 m. Per tą laiką iš aukščiausiosios valdžios ešelono buvo pašalinti artimiausi jo kolegos ir konku­ rentai. Kovodamas dėl valdžios N. Chruščiovas laikėsi gana lanksčios politikos, daugiausia rėmėsi ne senąja Maskvos partine biurokratija, bet naudojosi savo po­ litinių priešininkų nesutarimais ir respublikų bei sričių partine vadovybe, kuri SSKP suvažiavimuose ir CK plenumuose dažniausiai pritardavo naujam politi­ niam kursui, valstybės valdymo decentralizavimui ir respublikų ūkinio savaran­ kiškumo stiprinimo tendencijoms. Partinė nomenklatūra jau buvo pavargusi nuo J. Stalino teroro bei represijų ir troško ramesnio gyvenimo. Tuo metu N. Chruščio­ vas mėgino tai garantuoti. 1956 m. vasario mėnesį Maskvoje įvyko SSKP XX suvažiavimas. N. Chruščio­ vas vasario 25 d. naujai išrinktam SSKP Centro komitetui perskaitė sovietinėje politinėje praktikoje precedento neturintį pranešimą apie J. Stalino sankcionuotas masines represijas ir žiaurius kankinimus17. Lietuvos visuomenė, išskyrus vadovaujančius komunistus, su N. Chruščiovo pranešimu supažindinta nebuvo. Tačiau žmonės pajuto artėjančias permainas. 1956 m. birželio 6 d. A. Sniečkus 11 lapų rašte Kremliui pateikė daug politinio pobūdžio klausimų, kuriuos kėlė Lietuvos gyventojai. Antai žmonės klausė, ar trėmimai irgi buvo J. Stalino smurtas. A. Sniečkus paaiškino SSRS vadovams, kad Lietuvos komunistai į tokius klausimus atsako taip: tai buvo būtina priemo­ nė kovojant su „buožėmis ir jų pagalbininkais". Iš esmės LKP tik formaliai pri­ tarė naujam SSKP politiniam kursui, 1956 m. birželio 13 d. LKP CK biure patvir­ tinusi nutarimą „Dėl asmenybės kulto ir jo padarinių Lietuvos TSR"18. Demaskavus J. Stalino kultą, iškilo klausimas, kaip Sovietų Sąjungoje laiko­ masi įstatymų. Nors respublikų „suverenitetas" buvo nominalus, bet vis dėlto tai buvo įstatymu įtvirtintas konstitucinis principas, todėl pradėta diskutuoti dėl jų teisių, ypač ekonomikoje, išplėtimo. Dėl užsienio politikos ir ideologiniais su­ metimais Sovietų Sąjungos valdžia norėjo deklaruoti ir palaikyti LSSR valstybin­ gumo, jos valdžios legitimumo ir savarankiškumo regimybę. Tam buvo dekla­ ruotas Lietuvos SSR suverenitetas ir LSSR suteikti formalūs ir išoriniai valstybės bei viešos valdžios atributai. Tačiau SSRS buvo ne teisinė, o totalitarinė valsty­ bė. Pagrindinė įstatymų paskirtis - viena iš priemonių komunistų partijai išlai­

410

L I E T U V A 19 40-1880

kyti valdžią ir kontroliuoti visuomenę. Tuo metu komunistų partijos viršūnei buvo reikalinga visuomenės, konkrečiai respublikų parama, todėl ir buvo išleisti įsta­ tymai, suteikiantys šiek tiek daugiau laisvės respublikoms. Mėginta išplėsti respublikų juridinę kompetenciją. 1957 m. vasario mėnesį Maskva leido turėti respublikinius civilinį, baudžiamąjį ir procesinį kodeksus. Iki tol Lietuvoje galiojo 1936 m. Rusijos Federacijos kodeksai. Respublikos gavo „teisę" leisti įstatymus ir kodeksus, susijusius su teismų darbu. Pagal naują tvarką SSRS AT pasiliko teisę nustatinėti visų įstatymų pagrindus, o Lietuvoje priimti teisės kodeksai beveik niekuo negalėjo skirtis nuo kitų respublikų kodeksų. Kaip vėliau paaiškėjo, faktiškai visi respublikų kodeksai, kaip ir konstitucijos, buvo unifikuoti - juose neatsižvelgta į vietos ypatybes ir remiamasi vienodais sovieti­ nės teisės traktavimo principais. 1956 m. panaikinus SSRS teisingumo ministeri­ ją, teismų ir jurisdikcijos priežiūros funkcijos buvo perduotos respublikų teisin­ gumo ministerijoms. Milicijos funkcijos buvo atskirtos nuo valstybės saugumo. Respublikoms taip pat suteikta teisė piliečiams teikti garbės vardus, skirti vals­ tybines premijas, apdovanoti garbės raštais, teikti malonę nuteistiems piliečiams ir spręsti kai kuriuos nelabai reikšmingus valstybinius klausimus. 1957 m. įkurtos liaudies ūkio tarybos (LUT) gerokai padidino respublikų vaidmenį ne tik ūkiniu, bet ir politiniu atžvilgiu. Pagal naują ūkio valdymo sis­ temą kiekviena respublika turėjo virsti atskiru ekonominiu vienetu. Vėliau šis eksperimentas dėl decentralizacijos tendencijų, galėjusių peraugti į SSRS ūkinį, kartu ir politinį susiskaidymą, tapo viena svarbiausių N. Chruščiovo pašalini­ mo priežasčių. J. Stalino asmens kulto pasmerkimas 1956 m. ir neprognozuojamos ūkinės re­ formos sukėlė didžiausią politinį konfliktą tarp staliniečių (G. Malenkovo, V. Mo­ lotovo, L. Kaganovičiaus ir kt.) ir komunistų reformatorių. A. Sniečkus, M. Šumauskas ir J. Paleckis pritarė politinėms permainoms, bet jų vaidmuo šiose Krem­ liaus vadovų intrigose buvo mažas - jie, kaip statistai, turėjo paremti vieną iš kovojančiųjų pusių: „Kada mes išklausėme drg. Su17 P. М едведев, H. Хру­ slovo pranešimą ir sužinojome, kad dalyvauja gru­ щ ев, M., 1990, c. 93-95. pė, kuri pabandė pašalinti pirmąjį sekretorių drg. 18 LKP CK 1956 m. b irž e ­ Chruščiovą, tai mes - drg. Šumauskas, Paleckis ir lio 13 d . b iu ro n u ta rim a s aš [...) tvirtai ir be svyravimų buvome už draugą „D ėl a sm en y b ės k u lto ir jo Chruščiovą", - kalbėjo A. Sniečkus. Jei būtų laimė­ p a d a rin ių L ietuvos TSR", LYA, f. 1771, a p . 190, jęs G. Malenkovas, A. Sniečkus būtų sveikinęs jį ir b. 10, 1. 65-76. kalbėjęs apie „lenininių principų atkūrimą partijo­ 19 1957 m . A. S niečkaus je". Su „perversmininkais" A. Sniečkus turėjo asme­ p ra n e šim a s LSSR p a rti­ ninių sąskaitų, ypač su G. Malenkovu. Be to, ši opo­ n iam a k ty v u i a p ie a n tip a rzicionierių grupė, anot A. Sniečkaus, buvo „prieš tin ė s g ru p ė s v eik lą, ibid ., a p . 2, b. 74, 1. 68. respublikų teisių išplėtimą"19.

LIETUVA DISTAUNIIACIJOS METAIS

411

Kadangi SSRS KGB vadas Ivanas Serovas vis dėlto buvo tiesiogiai susijęs su stalinizmo represijomis, 1957 m. N. Chruščiovas jį atleido ir į jo vietą paskyrė ambicingą 38 metų SSRS komjaunimo lyderį Aleksandrą Šelepiną. Jo pirmuoju pavaduotoju tapo VLKJS CK antrasis sekretorius Vladimiras Semičastnas. Tam tikra analogija buvo ir Lietuvoje. 1959 m. į pensiją išleidus K. Liaudį (neretai tu­ rėjusį savo nuomonę), naujuoju LSSR KGB pirmininku A. Sniečkus paskyrė anks­ čiau dirbusį komjaunime, o nuo 1956 m. K. Liaudžio pavaduotoją, 40 metų Al­ fonsą Randakevičių. Dėkingas už iškėlimą į politines aukštumas, A. Randakevi­ čius buvo visa siela atsidavęs A. Sniečkui. Jo padėjėju, o nuo 1961 m. pavaduo­ toju tapo LLKJS CK pirmasis sekretorius Juozas Petkevičius. K. Liaudžio vado­ vavimo metais KGB aparate dar dirbo daug saugumiečių, anksčiau atvykusių slopinti ginkluotosios rezistencijos. Dabar jų gretos smarkiai praretėjo. A. Ran­ dakevičiaus vadovaujamas KGB tapo A. Sniečkaus pagrindinėmis politinio gy­ venimo ausimis ir akimis. A. Randakevičius į CK siųsdavo gana objektyvias ata­ skaitas ir informacijas apie politinę padėtį Lietuvoje, informuodavo apie viso­ kias intrigas ir kt. Jis padėjo stiprinti asmeninį A. Sniečkaus autoritetą ir politinį režimą Lietuvoje. Gąsdindami Maskvą galimomis pogrindžio politinėmis ir tero­ ristinėmis akcijomis, jie toliau stiprino KGB aparatą. A. Sniečkaus malonės A. Randakevičius ypač nusipelnė dėl Katalikų Bažnyčios persekiojimo. N. Chruščiovo politinės ir ūkinės reformos keitė politinę padėtį ir Lietuvoje. Sušvelnėjęs politinis režimas įgijo kitą pavidalą, atsirado šiek tiek daugiau ūkio, ypač žemės ūkio, savarankiškumo, išryškėjo tautinės kultūros, lietuvių kalbos at­ gaivinimo ir įtvirtinimo tendencijos. Tačiau Lietuvos komunistų vadovybei, ir vi­ sų pirma A. Sniečkui, politinės permainos „klasinių priešų" atžvilgiu buvo ne­ tikėtos ir nepriimtinos: pradėta grąžinti iš įkalinimo ir tremties vietų „banditai, jų rėmėjai, buožės, kunigai, buržuaziniai veikėjai ir nacionalistai", atsisakyta „ašt­ rėjančios klasių kovos" teorijos ir politinio budrumo politikos. Todėl, kitaip ne­ gu Maskvoje, Lietuvoje po SSKP XX suvažiavimo represijų kritika buvo nepagei­ daujama, netgi visaip slopinama. A. Sniečkus ir senieji LKP veteranai niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, jog tai, ką jie darė prieš karą ir pokario metais, buvo neteisinga. Komunistinė vadovybė niekada neapgailestavo dėl nužudytų, įkalin­ tų ir ištremtų Lietuvos gyventojų - jie visam laikui liko klasiniais priešais. Rusi­ jos rašytojai „atšilimo" metais beveik atvirai rašė apie represijas ir nekaltų žmo­ nių aukas, o Lietuvoje ši tema buvo draudžiama. Net jei literatai pamėgindavo nors kiek realiau aprašyti 1940-1941 m. ir pokario metus, tuoj pat sulaukdavo griežtos kritikos. Maskva tokiai LKP veiklai pritarė, nes Lietuvoje įvykdytos rep­ resijos buvo kitokio politinio pobūdžio: Rusijoje žmonės daugiausia buvo repre­ suojami dėl „klasinių" dalykų, Lietuvoje - dėl tautos laisvės siekių. SSRS vado­ vybė puikiai žinojo, kad, oficialiai pripažinus J. Stalino politikos nusikaltimus Baltijos šalyse, čia būtų kilęs politinis nestabilumas ir nauja pasipriešinimo ban­

112

Ū K T I VA 194D-1SS0

ga, iškiltų šių šalių tarptautinė problema. Antra vertus, Lietuvos komunistai bi­ jojo asmeninės atsakomybės, todėl stengėsi slopinti visus mėginimus kelti į vie­ šumą jų padarytus nusikaltimus. Tokia A. Sniečkaus administracijos pozicija buvo labai paranki Maskvai. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko A. Snieč­ kui buvo suteikta tam tikra veikimo laisvė Lietuvoje (ūkio, socialinės apsaugos, kultūros srityse). Ištikimybė ir paklusnumas Kremliui - svarbiausi A. Sniečkaus partinės veikios bruožai, padėję jam išlikti valdžios poste iki pat mirties 1974 m. Žinoma, A. Sniečkus turėjo savo nuomonę įvairiais SSRS gyvenimo klausimais, tačiau ją slėpdavo, jeigu tai prieštaraudavo oficialiajai nuostatai. Antai N. Chruš­ čiovas dėl politinių represijų prieš komunistus kaltino J. Staliną, bet A. Sniečkui atrodė, kad kaltas ne J. Stalinas, o jo aplinka. Apskritai J. Stalinas A. Sniečkui visam gyvenimui tapo vieninteliu tyru komunizmo simboliu. A. Sniečkus vengė jį kritikuoti. Destalinizacija vyko toliau. 1961 m. SSKP XXII suvažiavimas paskelbė, kad proletariato diktatūra jau atliko savo misiją ir socializmas Sovietų Sąjungoje iš esmės yra sukurtas. Faktiškai tai reiškė, jog valstybės viduje atsisakoma klasių kovos (nes nėra priešiškų klasių), kartu ir nepasitikėjimo viena ar kita tautine ir visuomenine grupe. N. Chruščiovas suvažiavime dar kartą prabilo apie J. Stali­ no represijas. Pasauliui buvo leista suprasti, kad SSRS valstybinio teroro politi­ kos daugiau nevykdys, tačiau komunistų partija ir toliau išliks vienvalde politi­ ne jėga, o esamas komunistinis režimas nesikeis. 1961 m. lapkričio 17 d. A. Sniečkus, grįžęs iš Maskvos, sušaukė „respubliki­ nį partinį aktyvą" (aukščiausius LSSR administracijos vadovus). Politinės kon­ junktūros sumetimais jis pripažino, „kad asmenybės kulto laikotarpiu buvo kilę didelių sunkumų ir Lietuvos komunistų partijoje" (jis kalbėjo tik apie ikikarines komunistų represijas, dėl kurių žuvo Zigmas Angarietis ir kt.), tačiau visiškai neužsiminė apie gyventojų represijas 1940-1941 m. ir 1944-1953 partizaninio karo metais20. Ši tema Lietuvoje buvo draudžiama. N. Chruščiovas planavo sustiprinti didesniais valdžios įgaliojimais valstybi­ nes ūkines struktūras, o komunistų partija turėjo daugiau dėmesio skirti parti­ niam darbui. Rajonų partijos komitetai turėjo būti pertvarkyti į politinius sky­ rius, kurie, anot A. Sniečkaus, privalėjo užsiimti „partinėmis organizacijomis, agi­ tacija, propaganda, ir tai beveik viskas"21. Su tuo partinė nomenklatūra negalėjo sutikti. Planuojamas partinės valdžios suvaržymas tapo dar viena iš priežasčių, dėl kurios 1964 m. pasikeitė politinis kursas. Destalinizacija taip pat paveikė SSRS ir respublikų vadovų santykius. Sep­ tintojo dešimtmečio pradžioje dėl įvairių ūkinių pro,n . . 20 T ie s a , 1961, lapkričio 18. blemų ir skirtingo požiūrio, kaip jas spręsti, atsira21 A Sniečkaus 1964 m do tam tikra trintis tarp Maskvos ir Vilniaus, turinti pranešimas, LYA, f. 16895, politinį atspalvį. Per trumpą LSSR LŪT egzistavimo ap. 2, b. 92, 1. 43.

IITT0VA DESTAIINIZACIJOS MITAIS

418

laikotarpį (1957-1964 m.) LSSR administracija, gavusi šiek tiek realios valdžios, pradėjo suvokti savo galimybes ir interesus. A. Sniečkus Maskvoje mokėjo slėpti savo nepritarimą kai kuriems N. Chruščiovo sprendimams, o M. Šumauskas daug atviriau reikšdavo savo mintis. N. Chruščiovo valdymo pabaigoje A. Sniečkus ėmė atviriau kalbėti apie neteisingas „rekomendacijas iš viršaus", t. y. iš Mask­ vos, sąmoningai sabotavo Kremliaus reikalavimus mažinti gyvulių ir ganyklų kiekį, nepradėjo atiminėti iš valstiečių sodybinių ganyklų ir dirbamos žemės skly­ pų, nepritarė „kukurūzomanijai" ir kt. Nors ir būta prieštaravimų su Maskva dėl Lietuvos ūkio ir kultūros proble­ mų, tačiau politikos srityje A. Sniečkus ir visa LSSR administracijos vadovybė buvo ištikima Maskvai, draudė bet kokias, net ir menkiausias politines iniciaty­ vas (pavyzdžiui, Vilniuje Lenino prospektui grąžinti Gedimino vardą), represi­ nėmis priemonėmis (įkalinimu) slopino visuomenėje kylančias priešiškas valdan­ čiajam režimui nuotaikas. Nepaisant to, kad Lietuva kėlė Maskvai daug politi­ nių problemų, Kremlius už pastangas stiprinti komunistinį režimą labai teigia­ mai vertino A. Sniečkų ir jo valdinius. N. Chruščiovo laikais ir vėliau Lietuvoje nebuvo politiniais motyvais inspiruoto partinių kadrų „valymo" - tai ir buvo vienas didžiausių Lietuvos komunistų nuopelnų Maskvai įvertinimas.

Politinių kalinių ir trem tinių sugrįžimas

Į Į________________________

N. Chruščiovas, skelbdamas „taikaus sambūvio" su „kapitalistiniu" pasauliu po­ litiką, įrodinėjo, kad SSRS atsisakė politinių represijų. Vienas svarbiausių jo politi­ nės reformos tikslų buvo panaikinti SSRS stalinizmo recidyvus, todėl dauguma trem­ tinių ir politinių kalinių buvo paleisti iš įkalinimo ir tremties vietų. 1953 m. sausio mėnesį visoje SSRS buvo 2,7 mln. tremtinių, o 1959 m. sausį jų liko tik 50 tūkst. Tačiau šis politinis procesas vyko lėtai. SSRS vadovybė, bijodama žmonių nepasi­ tenkinimo ir jų neapykantos komunistiniam režimui, elgėsi labai atsargiai. Politiniai kaliniai ir tremtiniai sudarė atskiras kategorijas, todėl jų išlaisvini­ mo procedūra taip pat buvo skirtinga. Paleistiems politiniams kaliniams iš pra­ džių buvo draudžiama išvykti iš nustatytos teritorijos arba jie buvo siunčiami į tremtį, o panaikinus šiuos apribojimus jiems uždrausta grįžti į Lietuvą. Tie, ku­ riems vis dėlto pavyko apsigyventi Lietuvoje, saugumiečių buvo persekiojami, ver­ čiami išvykti iš Lietuvos. Nuo 1954 m. iš GULAG'o lagerių buvo paleidžiami nedarbingi kaliniai arba tie, kurių bausmės laikas baigėsi. Lietuvoje tais metais buvo sudaryta speciali komisija, vadovaujama vieno iš genocido organizatorių, respublikos prokuroro Georgijaus Bacharovo. Komisija peržiūrėjo tik 4990 žmo­ nių bylų (iš viso 1944-1952 m. iš Lietuvos į lagerius ir tremtį buvo išvežti 142 579 kaliniai)22. Visiškai „reabilituoti" buvo 338 žmonės, amnestuotas

414

Ū K T I VA 1 8 4 0 - 1 8 8 0

671 žmogus. 1955 m. rugsėjo 17 d. SSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl Tarybų Są­ jungos piliečių, bendradarbiavusių su okupantais Didžiojo Tėvynės karo metu, amnestijos" buvo pritaikytas dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojusiems ir įka­ lintiems rezistencijos dalyviams. Tai buvo atviras pasityčiojimas iš Lietuvos par­ tizanų, tarytum jie bendradarbiavo su vokiečiais, o ne kariavo dėl tautos laisvės. 1956-1957 m. iš kalėjimų ir lagerių buvo paleista 17 tūkst. žmonių, nuteistų už

Buvę politiniai kaliniai, grįžtantys į tėvynę. Magadanas. 1956 m.

vadinamąją kontrrevoliucinę veiklą, iš jų apie tūkstantį Lietuvos valstybės ir politinių organizacijų vadovų bei veikėjų. Tarp jų buvo žymūs Lietuvai žmonės: Leonas Bistras, Dominykas Cesevičius, Petras Klimas, Zigmas Toliušis, vyskupai Teofilis Matulionis, Pranciškus Ramanauskas ir kiti. Į Lietuvą grįžo apie 20 tūkst. tokių asmenų. 22 A. A n u šau sk as, Lietu­ LSSR komunistinė vadovybė ėmėsi papildomų vių tautos sovietin is naikin i­ m as 194 0 -1 9 5 8 m etais, V., priemonių prieš grįžtančius kalinius. A. Sniečkus 1996, p. 357, 379; G. Ba1956 m. lapkričio 16 ir gruodžio 6 d. prašė SSKP CK ch a ro v o 1954 m . g ru o d ž io uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritori­ 6 d . p ra n e šim a s A. Snieč­ jose buvusiems partizanams ir pogrindžio daly­ k u i, LYA, f. 1771, a p . 192, viams23. Jis apgailestavo, kad jau 8 tūkst. žmonių b. 26, 1. 29-30. „savavališkai sugrįžo į Lietuvą". A. Sniečkus, LSSR 23 A. A n u ša u sk a s, op. KGB vadovas K. Liaudis ir LKP CK sekretorius cit., p . 379; A. S niečkaus V. Niunka Maskvoje kelis kartus kalbėjo apie „netei­ 1956 m . g ru o d ž io 6 d . ra š ­ sėtą" amnestuotųjų grįžimą, gąsdino Kremlių naujo­ ta s SSKP CK P rezid iu m u i, mis pogrindžio ginkluotomis akcijomis, prašė sustip­ LYA, f. 16895, a p . 2, rinti KGB aparatą. Maskva neprieštaravo ir 1957 m. b. 314, 1. 1-11; V. T ininis, sausio 21 d. LSSR AT Prezidiumo pirmininkas op. cit., p. 79.

LIETUVA DESTALINIZACIJOS METAIS

415

J. Paleckis pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, partizanams, nuteistiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą. Pažeidėjams numatyta 5 metai tremties24. Įsakas šiek tiek pristab­ dė kalinių grįžimą, todėl Latvijoje ir Karaliaučiaus srityje daugėjo lietuvių. LSSR vidaus reikalų ministras A. Gailevičius pasiūlė J. Paleckio įsaką taikyti atgaline data ir organizuoti naują grįžusių politinių kalinių trėmimą (tai pavadino „ad-

Sibirn tremtiniai pakeliui j Lietuvą

ministraciniu pašalinimu")- Tokia akcija būtų palietusi dešimtis tūkstančių žmo­ nių ir galėjo sukelti naują pasipriešinimo bangą. Tam buvo nepritarta ir A. Gailevičiaus pasiūlymas atmestas23. Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose išgyvenę žmonės savo tėvynėje buvo paversti trečiarūšiais. Ypač kentėjo tie, kurie negalėjo patys užsidirbti pragyvenimui. Buvę nepriklausomos Lietuvos policininkai, pro­ kurorai, tardytojai, ministrai, valdininkai ir kiti savo valstybei ištikimai tarnavę žmonės liko be pensijų26. Neturėdami pragyvenimo šaltinių, turto, darbo ar gyve­ namosios vietos ir saugumiečių nuolat persekiojami jie dažnai būdavo priverčiami išvykti iš Lietuvos. 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta 132 tūkst. žmonių. 1953 m. sausio 1 d. tremtyje jų buvo likę 98 tūkst.27 Nors po J. Stalino mirties trėmimų buvo atsisakyta, tačiau tremtyje esantys žmonės 1954-1955 m. buvo išlaisvinami labai lėtai, ypač Baltijos šalių gyventojai. Privilegija tapti laisviems pirmiausia buvo suteikiama rusų tremtiniams. 1953 m. SSRS MVD Tremtinių skyriaus viršininkas V. Alidinas vi­ daus reikalų ministrui S. Kruglovui pasiūlė paleisti iš tremties moteris, „jeigu vy­ rai yra rusai arba iš netremtų tautų". Lietuviai buvo iš „tremtų tautų". Sovietų Są­ jungos generaliniam prokurorui Romanui Rudenkai ir vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui planuojant paleisti iš tremties vyresnius negu 55-60 metų amžiaus,

4!«

L I E T U V A 19 40-1990

nepagydomai sergančius žmones ir invalidus, lietuviai kartu su vakarų ukrainie­ čiais turėjo ir toliau likti tremtyje - „dėl visuomenės saugumo"28. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba gavo teisę peržiūrėti tremtinių bylas. Tremtiniai buvo nepageidaujami Lietuvoje. 1954 m. paleisti 735 žmonės (LSSR MT sprendimu - 510), 1955 m. - 1779 (1147)29, 1956 m. - 15 879 lietuviai30. Ta­ čiau 1955 m. rudenį (rugsėjo 17 ir lapkričio 24 d.) ir 1956 m. kovo 12 d. SSRS AT Prezidiumas priėmė nutarimus, kuriais leista 24 LKP CK b iu ro 1957 m. grįžti daugumai SSRS represuotų žmonių. Likusieji sa u sio 16 d . p o sė d ž io n u ­ tremtiniai buvo suskirstyti į 5 grupes („banditai ir ta rim a s „L ietu v o s TSR nacionalistai", „banditų ir nacionalistų šeimų na­ A u k ščiau sio sio s T arybos riai", „banditų rėmėjai", „rėmėjų šeim ų nariai", P rez id iu m o k lau sim ai", „buožės nacionalistai su šeimomis") ir beveik neišLYA, f. 1771, a p . 194, b. 11, I. 1 -2 , 78; A. A n u ­ leidžiami. Jų bylos buvo formaliai peržiūrimos ir pra­ sa u sk a s, op. cit., p . 380. šymai atmetami. GULAG'e lietuvių skaičius procen­ 25 LSSR MVD m in istro tine išraiška sparčiai didėjo. 1953 m. lietuviai suda­ A. G ailev ičiau s 1958 m. rė tik 3,5 proc. visų Sovietų Sąjungos tremtinių, o b a la n d ž io 12 d . raštas 1957 m. liepos 1 d. jų jau buvo net 29 proc., t. y. kas A. S niečkui d ė l 1957 m. sa u sio 21 d . LSSR AT P re­ trečias lietuvis31. 1957 m. liepos 1 d. tremtyje tebe­ z id iu m o įsak o p ak eitim o , buvo 54 866 suaugę lietuviai32. LYA, f. 1771, a p . 194, Vis dėlto laikai keitėsi ir Maskva toliau nuolai­ b. 11, 1. 76-81. džiauti Lietuvos komunistams negalėjo. 1958 m. ge­ 26 LSSR M in istrų T ary b o s gužės 19 d. buvo paskelbtas SSRS AT Prezidiumo 1957 m . ru g sėjo 4 d . n u ta ­ įsakas, kuriuo tremtyje buvo palikti tik rezistencijos rim as N r. 451 „S ąrašas p a ­ re ig ū n ų , k u rių ta rn y b a p rie dalyviai ir jų šeimos, visi kiti iš tremties paleisti. Bet b u rž u a z in ių v y ria u sy b ių pastarųjų grįžimo procesą imta labiau kontroliuoti. n eįsk a ito m a į d a rb o stažą Lietuviams gyventi Lietuvoje galėjo leisti tik mario­ g a u n a n t p e n sija s", ibid., netinė Lietuvos SSR Ministrų Taryba. Buvusiam a p . 193, b. 27, I. 40. tremtiniui gauti tokį leidimą buvo sunkiai įmanoma 27 A. A n u ša u sk a s, op. cit., p . 390. arba visai neįmanoma, o grįžę jie visada susidurda­ 28 1954 m. ru g sė jo m ėn. vo su įvairiomis jų gyvenimą apsunkinančiomis ra š ta s, ib id ., b. 836, I. 263. kliūtimis (juos atsisakydavo priimti į darbą, prire­ 29 Ib id ., I. 393. gistruoti ir t. t.). Dalis iš 37 505 lietuvių (su vaikais 30 Ib id ., f. 9479, ap. 1, būtų apie 48-50 tūkst. žmonių), 1958 m. sausio 1 d. b. 900, 1. 178; P ažym a laikytij tremtyje, taip ir negrįžo į Lietuvą. Iki 1958 m. a p ie 1955-1956 m. iš­ b ra u k tu s iš įsk a ito s lie tu ­ pabaigos į Lietuvą grįžo 22 200 tremtinių šeimų (iš v iu s tre m tin iu s, ibid., viso ištremta 32 230 šeimų). Vieni paskutinių lietu­ b. 919, 1. 64. vių iš tremties paleisti tik paskelbus SSRS AT Prezi­ 31 Ib id ., I. 387. diumo 1960 m. sausio 7 d. įsaką. Vadovaujantis juo, 32 Ib id ., b. 641, I. 10; tremtis buvo panaikinta rezistencijos dalyvių šeimų b. 900, 1. 185; b. 949, 1. 6, 10; b. 976, I. 192. nariams (tokių 1959 m. sausio 1 d. buvo 3632 žmo-

LIETUVA DESTAIINIZACIJUS METAIS

i 17

nes) ir paskutiniams 1941 m. tremtiniams - „buvusiems buržuazinių vyriausy­ bių ir politinių partijų nariams" (jų buvo 279 žmonės). Jsake neužsimenama apie antisovietinės rezistencijos dalyvių (1275 žmonių) išlaisvinimų; jie buvo paleisti dar vėliau - 1963 m. pabaigoje. 1970 m. duomenimis, iš tremties ir įkalinimo į Lietuvą grįžo apie 80 tūkst. žmonių (20 tūkst. iš kalėjimų ir lagerių, 60 tūkst. tremtinių), 71 522 buvo leista gyventi Lietuvoje, reabilituoti 5667 asmenys33. Likusieji tremtiniai dėl SSRS val­ džios vykdomos diskriminacinės politikos (politinio persekiojimo, draudimo grįžti į Lietuvą, gyvenamosios vietos neturėjimo ir kitų priežasčių) apsigyveno įvairio­ se SSRS vietovėse. Sunki buvo į Lietuvą grįžusių tremtinių padėtis. Nors jiems nebuvo taikomos specialios sankcijos, kaip rezistentams, tačiau ir jie buvo atvirai diskriminuoja­ mi, laikomi nepatikimais, jiems draudžiama gyventi rajonuose, iš kurių buvo iš­ tremti, negrąžinamas konfiskuotas ir nacionalizuotas turtas, neleidžiama dirbti vadovaujančio darbo, išvykti į užsienį ir kt. Jiems buvo sudarytas ištisas drau­ džiamų profesijų sąrašas - neleista įsidarbinti jūrų laivyne, septyniasdešimtyje pramonės įmonių ir įstaigų. Tai buvo atviri žmogaus teisių ir laisvių pažeidi­ mai. Bet KGB įgyvendino tokias priemones, kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių „kompromitavimas ir moralinis politinis izoliavimas". 1959 m. birželio 20 d. LKP CK ir LSSR MT priėmė nutarimą „Dėl priemonių, susijusių su pilie­ čių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą", jame reko­ mendavo vietos valdžios įstaigoms neregistruoti į gimtąsias vietas grįžusių trem­ tinių, kuriems negrąžinti namai (tokių buvo 86 proc.)34. Nekilnojamasis turtas buvo laikomas „teisėtai" konfiskuotas, todėl grįžusieji savo namų neatgaudavo ir turėjo ieškoti gyvenamosios vietos kitame rajone, miestuose ar kitoje respub­ likoje. Iki 1988 m. nepagrįstu pripažintas 3998 šeimų (12 342žm.) iškeldinimas. Tik apie 9 proc. visų tremtinių iki nepriklausomos valstybės atkūrimo turėjo for­ malią teisę susigrąžinti prarasto turto dalį. Kokia to turto dalis grąžinta - ne­ žinoma. Buvę politiniai kaliniai neturėjo ir labai ribotų galimybių susigrąžinti dalį turto.

________ Politinės protesto

akcijos ir pogrindis

ĮĮ________________________

Susilpnėjus komunistiniam režimui, 1955-1958 m. Lietuvoje vėl atsirado antiso­ vietinės veiklos tendencijų, kurioms įtakos turėjo ne tik politinės reformos Sovie­ tų Sąjungoje, bet ir 1955 m. Lenkijos ir ypač 1956 m. Vengrijos įvykiai. Silpnė­ jant partizanų laisvės kovoms ir stiprėjant įsitikinimui, kad tolesnė ginkluota kova neturi perspektyvų, nes grėsė fiziniam tautos išlikimui, formavosi supratimas, jog būtina ieškoti kitokių, naujų pasipriešinimo formų.

418

Ū K T I ! VA 1940-199D

Ginkluotą kovą Lietuvoje pakeitė vadinamoji pasyvioji rezistencija, turinti ke­ letą pasipriešinimo formų: viešos politinio protesto akcijos, pogrindinių organi­ zacijų veikla ir gimstantis disidentizmas (vieša komunistinio režimo kritika ir oponavimas valdžiai, siekis modernizuoti arba pakeisti esamą santvarką). Savi­ tu pasipriešinimo būdu pasižymėjo Katalikų Bažnyčia. Pasyvioji rezistencija dau­ giausia buvo susijusi su inteligentijoje vyravusiomis nonkonformizmo nuostato­ mis, skatinusiomis netarnauti sovietinei sistemai, pasyviai priešintis jai, vengti bet kokio kolaboravimo. Tautinių ir patriotinių nuotaikų proveržis, aktyvus jau­ nimo dalyvavimas antisovietinėse akcijose kėlė nerimą LSSR vadovybei. A. Snieč­ kaus pasirašytuose laiškuose į Maskvą didžiausia kaltė už antisovietinių nuo­ taikų kurstymą kliuvo buvusiems politiniams kaliniams ir kitiems politiškai ne­ patikimiems asmenims, tačiau buvo visiškai ignoruojamos lietuvių tautos masi­ nės nuotaikos, turinčios ryškų politinį antisovietinį atspalvį. Patriotines, antisovietines ir antirusiškas nuostatas lietuvių tauta reiškė įvai­ riausiais būdais. Žmonės gerbdavo ir lankydavo komunistinės valdžios sunaikin­ tas ar oficialiai „užmirštas" istorines ir kultūrai svarbias atminimo vietas, minė­ davo uždraustas tautines ir valstybines sukaktis, švęsdavo religines šventes, reikš­ davo pagarbą ujamai ir niekinamai Katalikų Bažnyčiai ir dvasininkijai, dainuo­ davo patriotines dainas, neretai demonstratyviai atsisakydavo kalbėti rusiškai35. Pirmą kartą po rezistencijos nuslopinimo atvira 33 LKP C K 1970 m. s p a ­ politinio protesto akcija Lietuvoje įvyko 1955 m. lap­ lio m ėn . m ed žiag a „Dėl kričio 2 d. Kaune. Tą dieną grupė jaunuolių (per 100 L ietuvos p a rtin ė s o rg a n iz a ­ žmonių) prie Karių kapų giedojo tautines giesmes, cijos d a rb o s tip rin a n t s o ­ c ia listin į te isė tu m ą ir te isi­ susirėmė su milicija36. 1956 m. Vėlinės buvo pami­ nį d irb a n č ių jų au k lėjim ą", nėtos ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Vėlinių minėji­ LYA, f. 16895, a p . 2, mai Vilniuje ir Kaune, demonstracijos jau reiškė at­ b. 380, 1. 39-40. virą iššūkį režimui, buvo vieša protesto forma prieš 34 Lietu vos gyven tojų trė­ draudimą švęsti religines šventes. Tada LKP Vil­ m im ai 1940-1941, 19441953 m. sovietin ės oku paci­ niaus miesto partijos komiteto antrasis sekretorius nės valdžios dokum entuose: Petras Griškevičius pareikalavo iš sostinės aukštųjų D okum entų rin kin ys, V., mokyklų pašalinti 285 studentus, bet Vilniaus uni­ 1995, p. 607. versiteto rektorius Juozas Bulavas ir kiti rektoriai su 35 B. P u z in a v ič iu s, op. tuo nesutiko37. cit., p. 73. 1956 m. pabaigoje sovietų valdžia Lietuvoje ren­ 36 LKP CK b iu ro 1955 m. la p k rič io 12 d . n u ta rim a s gėsi rimtesniems įvykiams ir rūpinosi savo saugu­ „D ėl n a c io n a listin ių išsišo ­ mu. Nors 1956 m. liepos 3 d. SSRS vidaus reikalų k im ų fa k tų K auno m ieste", ministerija siūlė nutraukti asmeninių ginklų daliji­ LYA, f. 1771, a p . 190, mą įvairių žinybų pareigūnams, tačiau spalio 6 d. b. 10, 1. 5-6. LSSR MVD perdavė 364 pistoletus prokuratūros, 37 Ibid., f. 16895, a p . 2, b. 378, L 12-13. vykdomųjų komitetų, Teisingumo, Žemės ūkio ir Ta­

U ITIV A DESTALINIZACIJOS METAIS

iii)

rybinių ūkių ministerijų nomenklatūriniams darbuotojams. Be šių ginklų, dar 523 pistoletais anksčiau buvo apginkluoti LKP CK aparato, partijos miestų ir ra­ jonų komitetų vadovai bei kolūkių ir apylinkių tarybų pirmininkai™. 1956 m. gruodžio ir 1957 m. sausio mėnesiais Kaune ir Vilniuje pasirodė atsi­ šaukimai, kuriuose buvo rašoma, kad 1957 m. vasario 16 d. Kaune prie miesto vykdomojo komiteto įvyks demonstracija. Išsigandęs viešų protesto akcijų, SSRS ir LSSR represinis partinis aparatas ėmėsi prevencinių priemonių. SSRS MT 1956 m. gruodžio 17 d. ir SSRS MVD 1957 m. sausio 14 d. nutarimais Kaune buvo įves­ tas ypatingasis pasų režimas. Čia uždrausta gyventi kalintiems pagal Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, 193-24 straipsnį („už kontrrevoliuci­ nius nusikaltimus") ir 59-3 straipsnį („už banditizmą"). Iki 1959 m. iš Kauno prie­ varta iškeldinti 443 asmenys, atvykę po tremties39. 1957 m. sausio 3 d. į visus miestų ir rajonų KGB skyrius nusiųstos operatyvinių darbuotojų grupės. Sausio 14 d. SSRS MVD ministras N. Dudorovas įsakė LSSR MVD ministrui A. Gailevičiui pašalinti iš Kauno nepageidaujamus asmenis40. Sausio 24 d. SSRS KGB pir­ mininko pavaduotojas Piotras Ivašutinas pareikalavo, kad Lietuvos KGB imtųsi visų priemonių, ypač agentūrinių, prieš „nacionalistų" planuojamą antisovietinę akciją vasario 16 d. Sausio 28-29 d. įvyko milicijos viršininkų pasitarimai. Į Kauną atvyko LSSR KGB pirmininko pavaduotojo Leonardo Martavičiaus va­ dovaujama 8 žmonių operatyvinė darbo grupė. Vasario 14 d. LSSR KGB vadovas K. Liaudis P. Ivašutinui pranešė, jog buvo atskleis­ tos 5 pogrindinės organizacijos (24 žmonės)41. 38 LSSR MVD I. e. m in ist­ Vasario 16 d. pogrindžio planuota demonstraci­ ro p a re ig a s A. G ocevo 1956 m. sp alio 8 d . raštas ja neįvyko. Miestuose buvo sustiprintas KGB ir mi­ A. Sniečkui, ib id ., f. 1771, licijos patruliavimas, įtariamų žmonių namuose da­ ap. 193, b. 13, I. 74-75. romos kratos, svarbiausius Kauno miesto objektus 39 LKP CK sek re to ria u s saugojo „ypatingosios paskirties" kariuomenės da­ 1958 m. g ru o d ž io m ėn. liniai. Iki vasario 20 d. KGB apklausė 1035 žmones, ra šta s SSKP CK, ib id ., iš jų 278 perdavė milicijos skyriams deportuoti iš f. 16895, ap. 2, b. 304, I. 5. 40 SSRS MVD m in istro Kauno, dėl 167 asmenų vasario 17 d. dar nebuvo ap­ N. D u d o ro v o 1957 m . s a u ­ sispręsta. Vis dėlto vasario 15-17 d. Lietuvoje įvyko sio 14 d. ra šta s LSSR MVD 36 politinės akcijos; daugiausia tai buvo trispalvių m in istru i A. G ailevičiui, vėliavų iškėlimas, atsišaukimų platinimas42. ib id ., f. K-l, a p . 3, b. 528, KGB ir LKP pastangos buvo bergždžios, kai I. 228-229. 41 LSSR KGB ir SSRS KGB 1957 m. per Vėlines Kaune minėtose kapinėse susi­ 1956-1957 m. kovos p rie ­ rinko apie 2 tūkst. žmonių. Čia buvo deginamos m o n ių p rie š a n tiso v ietin es žvakutės, giedamos giesmės. Tarp milicijos ir susi­ akcijas m e d ž ia g a , ibid., rinkusiųjų įvyko susirėmimas, buvo sužeisti trys I. 100-109, 119-128, 158, pareigūnai. Minia buvo išblaškyta, bet jos dalis, 2 1 1 -2 1 7 . 42 Ib id ., I. 138-145. prie kurios dėjosi praeiviai, Lenino (dabar Vytauto)

L i li

L I E T U V A 19 40-1990

prospekte susibūrė į maždaug 2 tūkst. žmonių demonstraciją. Kauno miesto val­ džia iškvietė 150 milicijos kursantų ir KGB kariuomenės dalinį. Panaudojus jėgą, demonstrantai buvo išvaikyti, 105 žmonės suimti43. 1957 m. KGB suėmė 124 žmones44. Atviriems išpuoliams prieš valdžią turėjo įtakos Vakarų radijo stočių laidos ir nelegalios organizacijos. 1955-1958 m. Lietuvos KGB atskleidė 61 tokią organi­ zaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausia jaunimas. 1956-1958 m. už antisovietinę veiklą buvo suimti ir nuteisti 226 žmonės. 1956-1957 m. LSSR KGB užfiksavo 126 antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejus, 419 anoniminių antisovietinio pobūdžio laiškų, dešimtis kartų slaptai iškeltų trispalvių vėliavų45. 1956 m. Kaune KGB atskleidė pogrindinę „Geležinio vilko" grupę (vadovas Al­ girdas Liorentas), 1957 m. Vilniuje atskleista antisovietinė grupė „Nacionalinis liaudies frontas" (nariai Vytautas Laugalys, Antanas Terleckas, Stasys Stungurys ir kt.). Panašios grupės veikė aukštosiose ir vi­ durinėse mokyklose („Kova dėl Lietuvos laisvės", 43 LKP CK b iu ro n u ta r i­ „Laisvės kelias", „Laisvės varpas", „Laisvės broliai" m as „D ėl p rie šišk ų v e ik s­ ir kt.)46. 1954-1960 m. Lietuvoje buvo susidariusios m ų K auno k ap in ėse ir veikė 108 organizacijos ir grupės, kuriose dalyva­ 1957 m. la p k rič io 2 d .", ib id ., f. 1771, a p . 190, vo apie 700 narių47. Tokios jaunimo organizacijos ug­ b. 11, I. 105-108. dė prielaidas platesniam gyventojų nepasitenkinimui, 44 Ib id ., f. K-l, a p . 3, formavo tą sluoksnį žmonių, kurie aktyviai dalyva­ b. 531, 1. 72-88. vo septintojo-aštuntojo dešimtmečių pasipriešinime. 45 V. T in in is, op. cit., 1961 m. KGB atskleidė nelegalią organizaciją p . 82; LKP CK se k re to ria u s „Laisva Lietuva" (įkurta 1958 m., jai vadovavo Vla­ 1958 m. g ru o d ž io mėn. das Šakalys), kuriai priklausė 14 narių, ir keletą ra šta s SSKP CK, LYA, f. 16895, a p . 2, b. 304, moksleivių slaptų organizacijų Vilniuje ir Kaune. L 4; LKP CK b iu ro 1957 m. Organizacijos turėjo vieną tikslą - visomis įmano­ b irž e lio 1 0 d . n u ta rim a s momis priemonėmis siekti Lietuvos išlaisvinimo. „Dėl L ietu v o s TSR KGB 1961 m. daugelyje Lietuvos vietovių per šventes bu­ d a rb o a ta s k a ito s" , ib id ., vo nuplėšta SSRS ir LSSR vėliavų, viešose vietose f. 1771, a p . 190, b. II, rašinėjami antisovietiniai šūkiai. Vėliau antisovieti­ L 4-12. 46 B. P u z in a v ič iu s, op. nių akcijų Lietuvoje sumažėjo, bet nuo 1966 m. jų cit., p . 76. vėl padaugėjo. KGB generolo Henriko Vaigausko 47 J. R. B agu šau sk as, Lie­ duomenimis, „asmenų, nuteistų už antitarybinę tuvos jau n im o pasipriešin i­ agitaciją ir propagandą 1960-1965 m., lyginant su m as sovietin iam režim ui ir praėjusiu penkmečiu, buvo triskart mažiau"4*. jo slopin im as, V., 1999, SSRS vadovybė, atsižvelgdama į LKP vadovų pra­ p . 314. šymus, 1956 m. pabaigoje leido išplėsti LSSR KGB 48 G . K. V aig au sk as, op. cit., p. 74. etatus (papildomai skirta 50 karininkų, 21 seržan­

LIETUVA DESTAUNIZACIJOS METAIS

m

tų, 41 tarnautojų etatai)49. 1961 m. KGB skyriai buvo įsteigti 16-oje respublikos rajonų, kuriuose jie buvo panaikinti 1953 m. Didelį nepasitenkinimą politiniu režimu, ypač nacionalinių santykių būkle, reiškė Lietuvos inteligentija, studentai (Lietuvos rašytojai, Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos ir Medicinos institutų dėstytojai ir studentai), kiti Lietuvos žmonės. Buvo reikalaujama sulietuvinti valstybines įstaigas, grąžinti senus gatvių

P r ie t y r i m o a k l o

it

o

195 L

m.

FO TO GRA M A

Uc£(2/Svf^ Čezčjju

u iin .- ž ^ d .

3

C ■&£*

ct/ s t ę o -

A .

ll

Broliai Jjetuvie/if Jau io m ėty, Lai fyuįuiias rusą jaujos jsivtri

mūsif m ylim ą

padarytą iaiidy^'Jte\t:

b ijy tJ y s. L ietu y l T(j rn a ta y su ia u jy £ > s d L i t liu%, yifdi V orutoje vatj0()

L I E T I * VA 1840-1890

giamos naujos ideologinio ir politinio auklėjimo darbo formos, suorganizuota daug ideologinių konferencijų (pvz., „Jaunimo internacionalinio auklėjimo pro­ blemos“)/ skaitomos L. Brežnevo knygos, iš jų labai reikšminga „TSKP ideologi­ nio darbo aktualūs klausimai“. Pagal L. Brežnevo memuarines knygas Lietuva parengė 500 turistinių ir ekskursinių maršrutų į Novorosijską, Zaporožę ir Dnepropetrovską. Ten jau lankėsi daugelis respublikos propagandininkų. Daugiau kaip 600 tūkst. Lietuvos žmonių dalyvauja komunistinio darbo judėjime45. Sovietų Sąjunga vis labiau klimpo į netvarką, korupciją, girtuokliavimą, ide­ ologinės nuostatos aiškiai kirtosi su kasdienine realybe. SSRS vadovų idėjiniai jsitikinimai (išskyrus Andrejų Gromyką, Aleksejų Kosyginą, Michailą Suslovą ir kt.) mažai ką bendro turėjo su tikruoju komunizmu, nors buvo griežtai reikalau­ jama miestuose ir kaimuose kabinti partiją ar komunizmą šlovinančius šūkius, V. Lenino ir L. Brežnevo portretus. Tiesa, palyginus su Baltarusija, Lietuvoje jų buvo kur kas mažiau. Vienas ryškiausių L. Brežnevo epočhos bruožų - partinės nomenklatūros, kaip „naujos valdančiosios klasės“, kiekybinis išaugimas ir jos nekontroliuojamas valdymas visose gyvenimo srityse. Dar niekada pilkoji vals­ tybės valdymo biurokratija nebuvo įgijusi tokios jėgos ir pasiekusi tokių nevai­ singo darbo rezultatų, kaip L. Brežnevo valdymo metais. Vadovaujantys nomen­ klatūrininkai iš savo postų nesitraukė iki mirties.

Rusinimo tendencijos \ Paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečiais buvo propaguojamas mitas apie išspręstą nacionalinių santykių problemą, egzistavusią dar carizmo metais. Buvo skelbiama, kad „harmoningus tautų tarpusavio santykius, remiantis proletariniu interna­ 43 P. Griškevičiaus 1980 m. spalio 1 d. infor­ cionalizmu, įkūnija tarybinė liaudis“, šis mitas vai­ macija SSKP CK „Dėl Lie­ dino didžiulį vaidmenį valstybės komunistinėje ide­ tuvos TSR atliekamo dar­ ologijoje ir propagandoje. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungo­ bo, susijusio su įvykiais je vyko nuolatinis SSRS tautų rusinimas, prie kurio LLR", L Y A, f. 1771, prisidėjo valdžios skatinama rusakalbių kolonistų ap. 257, b. 193, L 133-137. imigracija į nacionalines respublikas ir rusų kalbos 44 1978 m. gruodžio 8 d. diegimas viešajame ir privačiame gyvenime. Respublikinio partinio ak­ tyvo susirinkimo rezoliuci­ L. Brežnevo valdymo metais Lietuva buvo rusi­ ja, ibid., ap. 255, b. 101, nama daug rafinuotesnėmis formomis nei carizmo I. 112-115. ar stalinizmo laikotarpiu. Nebuvo draudžiamos lie­ 45 LKP CK sekretoriaus tuviškos mokyklos, lietuvių kalbos rašmenys, knygos 1979 m. gruodžio 9 d. ata­ ir spauda, leista plėtoti visaip kontroliuojamą tauti­ skaita SSKP Centro komi­ nę kultūrą. Lietuvių tautos rusinimas vyko Maskvai tetui, ibid., ap. 256, b. 84, deklaruojant „proletarinį“ ir kitokį internacionaliz­ I. 4-17.

K U Š IU S IR VISUOMENĖ: MRP MODERNIZACIJOS IR SRSIINCIO

507

mą, nuolat diegiant mintį, kad rusų tauta yra pažangiausia ir geriausia Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje. Lietuva buvo rusinama neviešai, planingai ir keliomis kryptimis: per kadrų politiką, pasitelkiant mokslo, švietimo sistemą (jaunuome­ nė nuo pat vaikystės privalėjo mokytis rusų kalbos), kultūros įstaigas (teatrus, kino teatrus, bibliotekas ir kt.) bei netiesiogiai - šaukiant vyrus į sovietinę ka­ riuomenę. Svarbiausi rusinimo židiniai Lietuvoje buvo LKP CK aparatas (ypač Propagandos ir agitacijos skyrius), Glavlitas, represinės struktūros, respubliki­ nis karinis komisariatas, sąjunginio pavaldumo žinybos, įmonės ir organizaci­ jos. Atsiųsti rusakalbiai aukšti pareigūnai į Lietuvos rusinimo problemas oficia­ liai nesikišdavo (nebent labai retai), visada buvo stengiamasi, kad šį darbą atlik­ tų patys lietuviai. 1964 m. Maskvoje įvykęs perversmas kuriam laikui atitolino atvirą rusinimo politiką (L. Brežnevui buvo reikalinga respublikų parama), Lietuvos mokyklose, kaip minėta, buvo paliktas 11 metų mokymas. Tiesa, 1966 m. lapkričio 10 d. Mask­ vos nutarimu nacionalinių mokyklų klases, kuriose buvo daugiau kaip 25 moki­ niai, reikalauta per rusų kalbos pamokas laipsniškai pradėti dalyti į du pogru­ pius. Taip pat „leista" Švietimo ministerijoms atsiradusias laisvas valandas skirti rusų kalbai. Tačiau, matyt, dėl lėšų stokos šis nutarimas nebuvo įgyvendintas, bent jau Lietuvoje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje vėl sustiprėjo rusinimo ten­ dencijos. Lietuvos partinis aparatas maždaug nuo 1970 m. kasmet atsiskaityda­ vo Maskvai, kas nuveikta diegiant rusų kalbą. Antai 1970 m. kovo mėnesio ata­ skaitoje buvo rašoma, kad Lietuvos televizija rodo programą 70 valandų per sa­ vaitę, iš jų 39 proc. lietuvių kalba ir 61 proc. rusų kalba, o kovo 1 d. programos rusų kalba užėmė net 74 proc. viso televizijos eterio, nes Lietuvos televizija ret­ ransliavo daug centrinės televizijos programų46. 1972 m. sudaryta komisija pa­ rengė pavardžių, vardų ir tėvavardžių transkribavimo iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir atvirkščiai instrukciją. Dokumentas numatė surusinti lietuviškus tėvavardžius: Matas tapo Matovič, Kazys - Kazevič, Andrius - Andrevič ir t. t.47 1975 m. Taškente įvyko „mokslinė" konferencija „Rusų kalbos mokymosi ir dėstymo patirtis šalies aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose". Tai buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis artėjantį naują rusinimo etapą. Rusų kal­ bai įtvirtinti SSRS respublikose buvo pasitelktas „moksliškumas". Atsižvelgiant į tai, 1977 m. Vilniuje slapta nutarta patobulinti rusų kalbos mokymą lietuvių (lenkų) mokyklose. Numatyta ypač daug dėmesio skirti rusų kalbos mokymui kaimo pradinėse ir aštuonmetėse mokyklose, taip pat įrengti rusų kalbos ir lite­ ratūros kabinetus, aprūpinti juos lingafonine aparatūra, padidinti rusų kalbos mokytojų skaičių ir kt.48 Nutarimas buvo įgyvendinamas vangiai. Trūko rusų kalbos mokytojų, lėšų ir noro. Lietuviškos mokyklos, ypač kaimuose, stengėsi neaktualinti šios Vilniaus

r,08

L I E T U V A 1940-1891

„iniciatyvos". 1977 m. antroje pusėje pasirodė 6 kartus per metus leidžiamas res­ publikinis žurnalas „Russkij jazyk v škole" („Rusų kalba mokykloje"). 1978 m. sausio 24 d. Maskvoje nutarus labiau panaudoti televizijos ir radi­ jo galimybes „internacionaliniam auklėjimui", Vilniuje nutarimas detalizuotas4''. Lietuvos televizijoje ir radijuje padaugėjo laidų rusų kalba. 1978 m. per Lietu­ vos radijo pirmąją programą pradėta transliuoti antroji laida rusų kalba. Be to, televizijoje ir radijuje lietuviškose informacinėse ir visuomeninėse politinėse bei jaunimo laidose dalis reportažų ir pranešimų būdavo specialiai pateikiama ru­ sų kalba50. Nuo 1978 m. Maskvoje vis labiau ryškėjo nuostata plėsti rusų kalbos įtaką. Maskva ėmėsi centralizuojančio vaidmens. Tų metų spalio 16 d. partinė valdžia Vilniuje nutarė imtis papildomų priemonių Maskvos sprendimams įgyvendinti: buvo pabrėžiama, kad būtina diegti materialinę bazę rusų kalbai ir skirti tam daugiau lėšų, pareikalauta iš Lietuvos institucijų ir organizacijų padidinti kny­ gų rusų kalba leidimą, mokomųjų laidų programas I*6 LKP CK 1970 m. ko­ televizijoje ir radijuje, rusiškų knygų skaičių biblio­ vo mėn. informacija apie tekose, prisiminta ir apie klasių dalijimą į du pogru­ televiziją ir radiją, ibid., f. 16895, ap. 2, b. 305, pius mokantis rusų kalbos51. i. 167-168. 1979 m. Taškente įvykusi antroji „mokslinė" kon­ 47 LKP CK biuro 1972 m. ferencija „Rusų kalba - TSRS tautų draugystės ir ben­ rugsėjo 11 d. nutarimas dradarbiavimo kalba" padėjo galutinius rusinimo te­ „Dėl Instrukcijos apie pa­ vardžių, vardų ir tėvavarorinius pagrindus. Rusų kalba vis labiau įsigalėjo džių transkripciją iš rusų švietimo įstaigose (mokyklose, vaikų darželiuose kalbos į lietuvių kalbą ir iš pastaruosiuose buvo steigiamos lietuvių ir rusų vai­ lietuvių kalbos į rusų kal­ kų mišrios grupės), raštvedyboje, viešajame visuome­ bą", ibid., f. 1771, ap. 247, b. 84, 1. 47-98. nės gyvenime. 1971-1975 m. Lietuvos aukštosios mo­ 48 LKP CK biuro 1977 m. kyklos parengė 1236 rusų kalbos ir literatūros specia­ sausio 31 d. nutarimas, listus, 1976-1980 m. planuota parengti 160052. Tam ibid., ap. 254, b. 30, pritarė LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius 1. 34-39. ir jo valdiniai. 1979 m. gegužės 24 d. rašydamas SSKP 49 LKP CK biuro 1978 m. gegužės 29 d. nutarimas, Centro komitetui, jis sprendė už visą lietuvių tautą: ibid., ap. 255, b. 58, I. 5-9. „Tarybų Lietuvoje, kaip ir visose respublikose, vieti­ 50 Ibid., L 6. niai gyventojai rodo didelį suinteresuotumą, siekda­ 51 LKP CK biuro 1978 m. mi išmokti rusų kalbos". Tačiau ne viskas vyko sklan­ spalio 6 d. nutarimas, ibid., b. 89, 1. 12-18. džiai. P. Griškevičius pažymėjo, kad „kai kurie nacio­ 52 LKP CK sekretoriaus nalistiškai nusiteikę elementai, ypač anksčiau teisti už L. Šepečio 1979 m. gegu­ antitarybinę veiklą, traktuoja priemones, stiprinančias žės 8 d. informacija SSKP rusų kalbos dėstymą ir Taškento konferencijos nuta­ CK, ibid., ap. 256, b. 182, 1. 88-93. rimų įgyvendinimą respublikoje, kaip naują rusifika­

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ: TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

509

cijos etapą Tarybų Lietuvoje. [...] Jų atžvilgiu didinamas politinis budrumas, įvai­ riais kanalais imamasi profilaktinio pobūdžio priemonių, užkertant kelią priešiš­ koms akcijoms"53. 1982 m. mirus L. Brežnevui, Sovietų Sąjungos respublikų rusinimo klausimus perėmė SSKP CK generalinis sekretorius J. Andropovas. 1983 m. gegužės mėnesį Maskvoje eilinį kartą nutarta imtis papildomų priemonių gerinti rusų kalbos mo­ kymą nacionalinėse respublikose. Ketinta padidinti rusų kalba dėstomų mokyklų bei rusų kalbos mokytojų skaičių, jiems pakelti atlyginimą 15 proc., 1984-1988 m. įvesti rusų kalbos mokymą darželiuose ir parengiamosiose klasėse, užsienio kal­ bų valandas ar dalį jų skirti rusų kalbai ir kt. Balandžio 6 d. P. Griškevičius, pri­ taręs šiam projektui, prašė nedidinti 15 proc. atlyginimo mokytojams, atsargiai ne­ pritarė tam, kad jaunimas būtų mokomas rusų kalbos mažinant užsienio kalboms skirtą laiką54. Buvo aišku, jog, įgyvendinant šią programą, Lietuvoje galėjo kilti ne­ pasitenkinimo banga. Padėtį švelnino tik tai, kad tam rengtasi visiškai slaptai. Ta­ čiau Maskva į P. Griškevičiaus prašymus beveik neatsižvelgė. 1983 m. rugpjūčio 22 d. LKP CK biuras patvirtino didelį ir gana radikalų nutarimą. „Stengtis, kad vi­ sas jaunimas laisvai kalbėtų rusų kalba..." - rašoma tame nutarime55. LSSR aukš­ tojo ir vidurinio lavinimo bei Finansų ministerijos, Valstybinio plano komitetas, įvairūs valstybiniai komitetai buvo įpareigoti padidinti rusų kalbos mokytojų, va­ dovėlių, kabinetų, pamokų skaičių, organizuoti rusų kalbos pamokas iki­ mokyklinėse įstaigose, kurti mokomuosius filmus rusų kalba, pastatyti rusų moky­ tojų kvalifikacijai kelti bendrabutį Vilniuje ir kt. Priėmus nutarimą, rusų kalbos mokytojams buvo pakelti atlyginimai, studijuojantiems rusų kalbą studentams pa­ didintos stipendijos, vaikų darželiuose ir parengiamosiose klasėse įvesta privalo­ ma rusų kalba, žurnalas „Russkij jazyk v škole" tapo mėnesiniu ir kt. 1984 m. vasario 27 d., įvertindamas Lietuvos komunistų partijos darbą šioje srityje, LKP CK antrasis sekretorius N. Dybenka informacijoje SSKP CK konsta­ tavo, kad Lietuvos mokyklose pailgėjo rusų kalbos ir literatūros mokymosi lai­ kas (vidurinėse mokyklose - 1548 valandos per metus, profesinėse technikos mo­ kyklose - 290), o „nuo 1984 m. nacionalinėms mokykloms rusų kalba bus išlei­ džiami matematikos, fizikos, chemijos, istorijos ir visuomenės mokslų vadovėliai su terminų žodynėliais rusų kalba"56. P. Griškevičius 1985 m. vasario 21 d. slap­ toje pažymoje rašė, kad 1984 m. buvo baigti lietuvių ir rusų dvikalbystės sąlygo­ mis ugdomų šešiamečių lietuvių vaikų psichologiniai-pedagoginiai ir jų literatū­ rinės kalbos tyrimai. 17-oje Lietuvos mokyklų įvestas sustiprintas rusų kalbos mokymas. P. Griškevičius garantavo, kad iki 1990 m. Lietuvoje tokio tipo mo­ kyklų bus kiekviename mieste ir rajone57. Kad jaunuoliai kariuomenėje geriau kalbėtų rusiškai, 1967 m. Lietuvoje buvo įvestas karinis mokymas mokyklose dešimtų klasių moksleiviams, o 1978 m. nu­ tarta karinį parengimą dėstyti tik rusų kalba. Nuo 1980 m. ši disciplina tapo privaloma vidurinio lavinimo mokyklose58.

510

U K T U VA 1840-1980

Lietuvos rusinimas sulėtėjo ir stabtelėjo 1985-1988 m., prasidėjus demokrati­ niams procesams SSRS, ir visiškai baigėsi Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Aštuntajame-devintajame dešimtmečiais už Lietuvos rusinimą buvo atsakingas ne tik P. Griškevičius. Prie to daug prisidėjo LKP CK antrieji sekretoriai V. Charazovas ir N. Dybenka. Paskutinysis, Nikolajus Mitkinas, jau neįstengė išsaugoti savo pirmtakų darbų. Tačiau Lietuvos jaunimo rusinimo dokumentus rengė ir lietuviai, atsakingi to meto pareigūnai: Valerijonas Baltrūnas, Antanas Barkaus­ kas, Aleksandras Česnavičius, Aleksandras Drobnys, Ksaveras Kairys, Juozas Kuolelis, Vladislovas Mikučiauskas, Juozas Nekrošius, Antanas Rimkus, Romu­ aldas Sikorskis, Valentinas Spurga, Lionginas Šepetys, Henrikas Zabulis ir kt. Kiekviena nauja karta jau mokykloje negalėjo susipažinti su Lietuvos istorija ir buvo ideologiškai apdorota (religija - „opiumas liaudžiai", partizanai - „kruvini banditai"), vis labiau sovietizuojama. Dviveidiškumas ir baimė, pilietinis abejingu­ mas, moralinis kurtumas ir žiauri elgsena, perimta iš sovietinės kariuomenės bei lagerių, išlaikytinio psichologija ir menkavertiškumo kompleksas - šie būdingi k o m o s o v i e t i c u s bruožai įaugo ir į lietuvio psichiką, stelbdami krikščionišką gerumą, tau­ tinę savimonę, aukštesnių vertybių ilgesį. Kita vertus, nepaisant griežto politinio re­ žimo, lietuvių tauta išsaugojo tautiškumo, patriotizmo ir laisvės troškimo idealus. Sovietiniais metais Lietuvoje buvo sukurta lietuvių ir rusų dvikalbystė. Lietu­ viams rusų kalba tapo ne tik kanceliarine, bet ir antrąja bendrine kalba, nes ją be­ veik tobulai mokėjo visi gyventojai (nemokėjo tik maža dalis vyresnio amžiaus kai­ mo žmonių). Rusų kalba labiausiai paplito transporto, administracijos, prekybos, pramonės, mokslo, ryšių srityse, t. y. ten, kur buvo didžiausia SSRS centrinių ži­ nybų įtaka. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, 52,2 proc. lietuvių ir 61 proc. lenkų rusų kalbą laikė 53 P. Griškevičiaus antrąja „gimtąja" kalba. Nors tai toli gražu nereiškė 1979 m. gegužės 24 d. prievartinės asimiliacijos, vedusios prie etninio iden­ raštas SSKP CK, ibid., 1 . 97-102. titeto atsisakymo, bet vykstantys procesai rodė vis di­ 54 Ibid., ap. 261, b. 183, dėjančią rusų kalbos ir kultūros hegemoniją. Tai turė­ 1. 90, 163-167. jo simbolizuoti spartų sovietinės nacijos formavimąsi 55 LKP CK biuro 1983 m. (ir rusinimo proceso laimėjimus). Tuo metu lietuvių rugpjūčio 22 d. nutarimas, kalbą gimtąja laikė tik 2,2 proc. rusų59. ibid., b. 51, 1. 19-28.

Urbanizavimas Nuo 1940 m. Lietuvoje tolydžio mažėjo absoliutus kaimo gyventojų skaičius. Ši tendencija buvo trum­ pam pristabdyta šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje, kai iš SSRS sugrį-

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ: TARP MBIIRNIZAGIJOS IR SĄSTINGIO

56 Ibid., ap. 256, b. 161, 1. 44-47. 57 Ibid., ap. 268, b. 197, 1. 17-18. 58 K. Antanaitis, op. cit., p. 40; LYA, f. 1771, ap. 255, b. 234, 1. 56. 59 T L E , t. 1, V., 1985, p. 633.

511

žo dešimtys tūkstančių ištremtų ir įkalintų žmonių. Vėliau dėl vienkiemių naiki­ nimo politikos, kai žmonės ėmė bėgti iš kolūkių, žemdirbių skaičius kaime gero­ kai sumažėjo ir sparčiai didėjo miestai. Jau 1959 m. Kaune gyveno 220 tūkst. žmo­ nių, nors jų tiek planuota 1970 m. 1970 m. įvyko lūžis: miestuose gyveno jau pusė Lietuvos gyventojų. 1979 m. miesto gyventojų buvo 60,7 proc., kaimo - 39,3 proc., 1989 m. atitinkamai 68 proc. ir 32 proc.60 Socialinė būtinybė aprūpinti gyvena-

Vilnius. Lenino pr. (dabar (icdimino pr.)

muoju plotu smarkiai gausėjančius miestų gyventojus paskatino miestų gyvena­ mąją statybą. Pagal sąjunginės valdžios nurodymus nutarta maksimaliai supra­ moninti statybą, t. y. gyvenamuosius namus statyti pagal tipinius projektus seri­ jiniu būdu ir industriniais metodais. Atsižvelgdama į tai LSSR plano komisija 1962 m. parengė Lietuvos miestų ir pramonės plėtros schemą, kuri buvo patvir­ tinta 1964 m. kovo 30 d. LKP CK ir LSSR MT nutarimu. Buvo numatyta, kad 5 dideli miestai - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys - augs saikin­ gai, bus ugdomi 5 regioniniai centrai - Alytus, Jurbarkas, Kapsukas (Marijampolė), Telšiai, Utena, taip pat numatyta plėtoti pramonę Jonavoje, Kėdainiuose, Kretin­ goje, Naujojoje Akmenėje, Tauragėje, Švenčionėliuose, Ukmergėje ir Varėnoje. Aly­ tus, Marijampolė, Utena augo labai sparčiai. Šie miestai tapo stambiais pramonės, prekybos, transporto, sveikatos apsaugos, mokymo bei administraciniais centrais. Gyventojų skaičius nuo 1960 iki 1985 m. Alytuje padidėjo nuo 13 tūkst. iki 69 tūkst., Marijampolėje - nuo 20 tūkst. iki 47 tūkst., Utenoje - nuo 7 tūkst. iki 30 tūkst.61 Dėl paviršinio ir požeminio vandens stokos lėčiau augo Telšiai, todėl, užtvenkus Babrungą, buvo ugdomas Plungės miestas. Tuo pat metu augo ir kiti mažesni miestai: Mažeikiai, Naujoji Akmenė, Rokiškis, Tauragė, Ukmergė. Ši sche­ ma nebuvo visiškai įgyvendinta. Sunkiai sekėsi stabdyti Vilniaus ir Kauno augi-

51 2

L I E T U V A 1S40-18SO

mą, naujomis statybomis buvo perkrautas Panevėžys, lėčiau, negu buvo numaty­ ta, augo nauji regioniniai centrai (išskyrus Alytų), taip ir netapo pramonės mies­ tais Švenčionėliai, Varėna ir Jurbarkas (pastarajame dėl ekologinių priežasčių ir Lietuvos inteligentų viešo protesto buvo atsisakyta statyti naftos perdirbimo kom­ binatą - jis perkeltas į Mažeikius), iškilo nauji miestai - Elektrėnai ir Sniečkus (dab. Visaginas). Nors pastarasis miestas buvo regioninio urbanizavimo padari-

Viliiiaii.s Lazdynų gyvenamasis rajonas. 1978 m.

nys, tačiau jis tapo sovietinio kolonializmo pavyzdžiu. SSRS vadovybė skelbė, kad Lietuvoje nėra atominės energetikos statybos ir eksploatavimo specialistų. Aštun­ tojo dešimtmečio viduryje iš SSRS į Sniečkų buvo atvežta apie 30 tūkst. rusakal­ bių žmonių. Lietuvos SSR administracija nesistengė tokių migracinių procesų stab­ dyti ar jų reguliuoti. Nepaisant to, schemos reikšmė buvo didžiulė. Pristabdytas didžiųjų miestų augimas, naujais pramonės centrais tapo Alytus (pastatytas di­ džiausias Baltijos kraštuose medvilnės kombinatas, šaldytuvų gamykla, namų sta­ tybos, mėsos kombinatai), Marijampolė (maisto pramonės automatų gamykla, put­ liųjų verpalų fabrikas, pieno konservų gamykla), Jonava (didžiulė chemijos gamyk­ la), Kėdainiai (chemijos, elektros aparatūros gamyklos, cukraus fabrikas), Telšiai (skaičiavimo mašinų gamykla), Plungė (odos gamykla), Utena (mėsos ir pieno kombinatai, trikotažo ir alaus fabrikai, krosnių ga­ 60 K. Meškauskas, op. mykla) ir kt. Šiuose pramonės miestuose atvykėliai iš cit., p. 253. Sovietų Sąjungos sudarė tik 3-5 proc.62, todėl buvo 61 Ibid., p. 266. išspręsta dalis vietinių socialinių problemų. 62 L. Truska, „Kodėl so­ Tuo pat metu spartėjantis Lietuvos urbanizavivietmečiu Lietuva išliko mas, gana intensyvus miestų augimas, jų teritorijų lietuviška?". A k i r a č i a i , 2000, Nr. 3, p. 13-14. plėtra, esminiai masinės statybos pokyčiai ir tam tik­

KRAŠTAS IR VISUOMENE: TARP MRDERNIZACIJOS IR SASTINBIO

513

ri istorinių dalių formavimo poslinkiai gerokai paveikė miestų architektūrą ir vaiz­ dą. Žirmūnai, Lazdynai (Vilniuje), Kalniečiai (Kaune), Nida ir Birštonas tapo masinės gyvenamosios Lietuvos miestų statybos pavyzdžiu. Tačiau didžioji da­ lis gyvenamųjų kompleksų dideliuose ir mažuose miestuose buvo panašūs ir monotoniški, nors ir patenkino minimalius poreikius bei iš dalies išsprendė apsi­ rūpinimo butais problemą. Siekiant įvykdyti augančius statybos planus ir įrodyti partijos rūpinimąsi visuomenės gerove, nepaisant vietos specifikos (ypač mažuo­ se miestuose), dešimtmečiais buvo statomi vienodi surenkami stambiaplokščiai na­ mai. Pagausėjo vienveidžių antihumaniškų architektūrinių erdvių, kuriose ryškė­ jo netinkami socialinio ir estetinio pobūdžio padariniai. Nauji daugiabučių namų kompleksai, iš visų pusių apsupę istorines miestų dalis, gana dažnai sudarė naujo „socialistinio" miesto įspūdį. Nors Lietuvos miestų senamiesčiai buvo paskelbti architektūros paminklais, bet buvo leista juose statyti pastatus pagal tipinius projektus. Šeštajame dešimt­ metyje Vilniuje buvo išgriauti per karą nukentėję senamiesčio pastatai ir pastatyti su istorine aplinka nesiderinantys namai. Dėl tokio požiūrio nukentėjo ir kitų miestų senamiesčiai. Tik nuo septintojo dešimtmečio net statant naujus pastatus daugiau stengtasi išsaugoti senamiesčių istorinę aplinką. Susiformavo senamies­ čių, urbanistikos ir kultūros paveldo paminklų apsaugos principai bei metodai, kurie leido restauruoti dalį Vilniaus senamiesčio kvartalų, apsaugoti išlikusias kitų miestų istorines dalis.

________________________ ir

Demografiniai migraciniai procesai___________________________

Postalininiu laikotarpiu Lietuvos gyventojų skaičius nuolat didėjo: 1950 m. bu­ vo 2 mln. 573 tūkst., 1959 m. - 2 mln. 711 tūkst., 1979 m. - 3 mln. 398 tūkst., 1989 m. - 3 mln. 690 tūkst.63 1959-1989 m. lietuvių Lietuvoje padidėjo 773 tūkst., t. y. 36 proc., latvių - tik 6 proc., estų - 7,9 proc.64 Gimstamumo mažėjimas, darbo jėgos trūkumas ir sovietinė industrinė politi­ ka lėmė nuolatinę ir gausią rusakalbių imigraciją į Baltijos šalis. Apie 1965 m. bendras rusų migrantų skaičius viršijo 1 mln. žmonių. Nepaisant griežto politi­ nio režimo, Lietuvoje išliko palanki demografinė padėtis. Per visus sovietų oku­ pacijos metus lietuviai sudarė apie 80 proc. Lietuvos gyventojų; šis rodiklis bu­ vo daug geresnis negu Latvijoje ir Estijoje (1989 m. latviai Latvijoje sudarė 52 proc. visų respublikos gyventojų, o Estijoje estų buvo 61,5 proc.)65. Rusakalbių procentas Lietuvoje iš Baltijos šalių buvo mažiausias. Tai lėmeifeletas priežasčių: pirmiausia 1940-1953 m. patirti dideli tautinių mažumų nuos­

514

L I E T I 'V A 1340-1880

toliai (daugiau kaip 0,5 mln. žm.) dėl holokausto (žydų), karo (vokiečių) ir re­ patriacijos (lenkų); buvo didesnis gimstamumas (maždaug 2,5 karto didesnis ne­ gu Latvijoje ir Estijoje), racionalesnė miestų ir vėliau prasidėjusi pramonės plėtra, vietinės darbo jėgos panaudojimas, rezistencijos padariniai ir neigiamas Lietuvos įvaizdis Rusijoje, vienkiemių naikinimas ir kaimo žmonių pasitraukimas į mies­ tus. Rusų daugiausia važiavo į tas vietoves, kur jau buvo didesnis rusakalbių procentas ir rusiškesnė aplinka. Todėl Lietuvoje rusų migracija išplito dideliuo­ se miestuose, kur veikė didelės sąjunginio pavaldumo įmonės (jų kolektyvai daž­ nai būdavo formuojami iš nevietinių gyventojų). Iš esmės lietuviška LSSR admi­ nistracija vykdydama centrinių žinybų nurodymus migrantams sudarydavo iš­ skirtines socialines sąlygas. 1950-1970 m. Lietuvoje gimimų skaičius mažėjo, tačiau buvo daug didesnis negu Estijoje ir Latvijoje, bet mažesnis negu SSRS vidurkis. Vienam tūkstančiui gyventojų 1959-1965 m. Lietuvoje teko 12,7 gimusiųjų, Estijoje - 5,3, Latvijoje 5,5, 1966-1970 m. atitinkamai 9,3, 4,1 ir 3,3. Vėliau šis skirtumas beveik išsilygi­ no, nors Lietuvoje gimstamumas vis tiek buvo didesnis: 1981-1985 m. - 5,3, 3,4 ir 2,4“ . Lietuvos kaime dar buvo pakankamai darbo jėgos, galinčios patenkinti nelabai gausių miestų poreikius. Palyginus su natūraliu lietuvių prieaugiu, ru­ sų migracijos srautas buvo nedidelis. 1960-1964 m. Lietuvoje kasmet gimdavo po 36,8 tūkst., imigruodavo po 2,8 tūkst. Rusai galėjo dominuoti politiškai, bet jų migracija Lietuvoje negalėjo kompensuoti karo ir pokario metais patirtų gy­ ventojų nuostolių. Tuo pat metu rusų migraciniai srautai į Latviją ir Estiją kėlė grėsmę estų ir latvių tautiniam išlikimui. Minimais metais Latvijos kasmetinis natūralus prieaugis buvo po 12,5 tūkst., imigruodavo po 15,6 tūkst. Daugiau imig­ ruodavo negu gimdavo ir Estijoje67. Naujoji imigracija skyrėsi nuo vykusios pokario metais. Tada ji buvo daugiau priverstinė: sovietinio aparato funkcionieriai buvo skiriami, o darbo jėga specia­ liai atvežama konkretiems darbams atlikti. J partizaninio karo apimtą Lietuvą ru­ sai vyko nenoriai. Apskritai stalinizmo metais SSRS gyventojų laisva migracija buvo stipriai suvaržyta, veikė griežta pasų režimo sistema. N. Chruščiovo valdymo me­ tais ir vėliau gyvenimas tapo laisvesnis, žmonės leng­ viau galėjo keisti gyvenamąją vietą. Dėl aukštesnio 63 K. M ešk au sk as, op. cit., p. 253. pragyvenimo lygio, laisvų darbo vietų, gausesnių pre­ 64 L. T ru sk a , op. cit. kių ir pan. rusai noriai vyko į Baltijos kraštus (nors 65 L ietu vos dem ografiniai likvidavus privatų ūkį socialinė padėtis ir planingas pokyčiai ir gyven tojų politi­ vartojimo prekių skirstymas Lietuvoje iki septintojo ka, V., 1995, p. 142. dešimtmečio buvo kur kas prastesni negu Latvijoje ir 66 L. T ru sk a , op. cit., Estijoje). Antra vertus, tokia migracija ar tautų mai­ p. 13. 67 Ib id ., p. 311. šymus! buvo suinteresuota Maskva, skelbianti „in-

IRUSIAS IR VISUOMENE TARP MODERNIZACIJOS I I SĄSTINGIO

515

ternacionalizacijos" politikos įgyvendinimą SSRS. Septintajame ir aštuntajame de­ šimtmečiais Rusijos miestuose pasirodydavo skelbimų, kviečiančių įsidarbinti Bal­ tijos šalyse, o šių kraštų gyventojai buvo raginami vykti į SSRS šiaurės rytų regio­ nus. Žmonės buvo viliojami dideliais užmokesčiais, galimybe įsigyti kai kurių de­ ficitinių materialinių vertybių (pvz., lengvųjų automobilių) bei socialinėmis leng­ vatomis. 1965 m. perėjus prie griežto centralizuoto ekonomikos valdymo, didžioji pra­ monės dalis vėl tapo pavaldi sąjunginėms ministerijoms. Jos sprendė, kiek žmo­ nių reikės gamybos procesams aptarnauti, todėl brežneviniu laikotarpiu Lietuvoje sustiprėjo imigracija. Pavyzdžiui, 1965-1969 m. į Lietuvą kasmet imigravo po 5,8 tūkst., į Latviją - po 14,2 tūkst., į Estiją - po 9 tūkst. žmonių. Daugiausia rusa­ kalbių į Lietuvą imigravo 1970-1974 m. - beveik 40 tūkst. ir 1975-1979 m. 31 tūkst. Iš viso 1960-1989 m. į Lietuvą imigravo 733 tūkst. žmonių (vidutiniškai 24.5 tūkst. per metus), išvyko 525,5 tūkst. (vidutiniškai 17,5 tūkst.). Pasiliko Lietu­ voje 207 568 žmonės, daugiausia rusakalbiai, kurių dauguma apsigyveno Vilniu­ je, Klaipėdoje ir Sniečkuje (Visagine)68. Baltijos respublikų tautinės sudėties kitimo tendencijos labiausiai išryškėjo sos­ tinėse. Taline ir Rygoje vietos gyventojų kasmet mažėjo. Vilniuje, kuris istoriškai buvo daugiatautis miestas, vyko atvirkštinis procesas. 1959 m. lietuviai sudarė 33.6 proc. ir jų skaičius didėjo: 1970 m. - 42,8 proc., 1980 m. - 47,8 proc., 1989 m. 50,5 proc. Rygoje 1935 m. buvo 63 proc. latvių, 1989 m. jų liko tik 36 proc.6''

ANTISOVIETINIS PASIPRIEŠINIMAS IR KOVA DĖL ŽMOGAUS TEISIŲ Po 1956 m. SSKP XX suvažiavime atskleistų ir pasmerktų J. Stalino nusikaltimų prasidėjęs vadinamasis chruščiovinis „atšilimas" daliai visuomenės suteikė tam tikrų iliuzijų ir paspartino prisitaikymo procesus, kita vertus, sudarė sąlygas for­ muotis disidentizmo, t. y. leistinos veiklos, reiškiniams, pasyviojo pasipriešini­ mo formoms. Pasyvioji pasipriešinimo forma buvo labiausiai priimtina inteligen­ tijai, siekiančiai išlaikyti lietuvių tautos identitetą ir istorinę atmintį, atsispirti rusakalbių specialistų antplūdžiui į Lietuvą. Maskvoje studijuojantys Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunuoliai 1956 m. pa­ baigoje įkūrė klubą „Balticum", kuris, pradėjęs veiklą nuo folkloro koncertų rengi-

5 1(>

L I E T U V A 1940—1990

mo, ilgainiui tapo diskusijų klubu; jame buvo aptariami Baltijos tautų identiteto, kultūros paveldo išsaugojimo, kvalifikuotų tautinių kadrų rengimo bei telkimo dar­ bui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje būdai, kitaip sakant, keliamos antirusinimo pro­ blemos. Jų veikla erzino KGB pareigūnus ir pagaliau 1965 m. klubas buvo už­ draustas, o jo nariai dar ilgai buvo persekiojami ir diskriminuojami profesinėje veikloje. Prasivėrė ir gan greitai užsivėrė kūrybos laisvės galimybės. Įsidrąsinę jaunie­ ji rašytojai, kuriems skelbti savo kūrinius oficialioje spaudoje nebuvo galimybių, Maskvoje ėmė leisti ir įvairiomis priemonėmis dauginti bei platinti savo kūrybą. Taip gimė vadinamasis „samizdatas" (savilaida). Paminėtina Vilniuje ir Mask­ voje šeštojo dešimtmečio pabaigoje veikusi mašinraštinė leidyklėlė „Joločka" („Eg­ laitė")/ išleidusi keletą knygelių lietuvių ir rusų kalbomis, Tomo Venclovos eiles, vėliau plačiai paplitusias nuorašais. Aktyviai veikė ir aukštųjų mokyklų studen­ tai, ypač Vilniaus universiteto, Konservatorijos, Dailės instituto. Dar 1958 m. Vil­ niaus universitete susikūrė literatūrinis būrelis, kurio veikla balansavo ant leis­ tinumo ribos. Jo nariai aptarinėdavo pasaulio moderniąją literatūrą, skaitydavo referatus, rengėsi spausdinti kūrybos almanachą. Veiklesni būrelio nariai - Alek­ sandras Štromas, Juozas Tumelis, Tomas Venclova - užmezgė ryšius su Alek­ sandru Ginzburgu. Pastarajam T. Venclova įteikė kelis savo eilėraščius išspaus­ dinti jo neoficialiai leidžiamame leidinyje „Sintaksis". Tai buvo ryšių su rusų disidentais užuomazga ir postūmis antisovietiniam pasipriešinimui. 1961 m. sam­ būris pateko KGB akiratin, jo nariai buvo tardomi, apkaltinti žalingos buržuazi­ nės ideologijos skleidimu, kratų metu buvo konfiskuota įvairių rankraščių. Tais pačiais metais jaunas poetas Justinas Marcinkevičius išleido apysaką „Pušis, kuri juokėsi"; jos herojų prototipai - sukarikatūrinti, bet lengvai atpažįstami minėto studijų būrelio dalyviai. Septintajame dešimtmetyje toliau brendo prielaidos naujam pasipriešinimo eta­ pui. Čekoslovakijoje kurtas „humaniškas socializmas" žadino pokyčių viltį ir Lie­ tuvoje. Tačiau 1968 m. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Čekoslovakiją ir, nors dėl to SSRS sulaukė pasmerkimo, tapo aišku, kad oficialiomis priemonėmis reži­ mo paveikti ir pakeisti neįmanoma. Lietuvos ir lietuvių tautinių poreikių nepai­ symas, tarptautinių santykių pokyčiai, vidaus politinės padėties sunkumai ska­ tino nelegalios opozicijos formavimąsi. Neabejotiną poveikį antisovietiniam pa­ sipriešinimui Lietuvoje subręsti padarė žmogaus teisių gynimo ir disidentinis ju­ dėjimas, susiformavęs septintojo dešimtmečio vidury­ 68 L ietu vos dem ografiniai je Rusijoje. Jo pradžia - 1965 m. gruodžio 5-oji (sovie­ pokyčiai ir gyventojų tinės Konstitucijos diena), kai Maskvos Puškino aikš­ p o litika , p. 145. tėje grupė demonstrantų iškėlė žmogaus teisių gyni­ 69 Ib id ., p. 226; L. T ru s­ ka, op. cit. mo šūkius. Disidentų idėja - priversti valdžios pa-

I R I S U S IR VISUOMENt: TARP MODERNIZACIJOS IR SRSIINCIO

517

Katalikų Bažnyčios veiklos suvaržymus; ją pasirašė 17 tūkst. Lietuvos katalikų. 1973 m. tikėjimo laisvės reikalavimą pasirašė daugiau kaip 14 tūkst. tikinčiųjų, o pareiškimą, reikalaujantį išspausdinti religinės literatūros, - per 16 tūkst. ka­ talikų. 1968-1974 m. Lietuvos kunigai parengė 21 kolektyvinę peticiją. Tai buvo pirmas viešas ir toks platus judėjimas Lietuvoje. Jo išskirtinis požymis tas, kad šio judėjimo dalyviai naudojo legalias veiklos formas, neprieštaraujančias sovie-

L ie tu v o a K a ta lik ų

B ažnyčios

11)72 m. pradėtos leisti .Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

tiniams įstatymams, bet parašai buvo renkami slapta. Represinės struktūros kon­ fiskuodavo pareiškimus, lapus su parašais. Kita Bažnyčios pasipriešinimo forma buvo sovietų valdžios draudimo katekizuoti vaikus nepaisymas. Uolesni kunigai šio draudimo nesilaikė ir kun. J. Zdebskis už tai jau buvo teistas 1964 m. 1970-1971 m. už vaikų katekizavimą buvo teisiami kunigai Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius, dar kartą nuteistas J. Zdebskis. Teismai sukėlė tikinčiųjų protestus Lietuvoje, informacija apie juos pasiekė Vakarus. Tai jau buvo sovietinių įstatymų nepaisymas, atvira konfronta­ cija su sistema. Nuo katalikiškojo ugdymo neatsiejamas ir jaunųjų Eucharistijos bičiulių sąjū­ dis (EBS), susiformavęs 1969 m. Jaunimo susirinkimai vykdavo Kaune, Vilniuje, Vilkaviškyje. Šlavantuose jiems vadovavo J. Zdebskis, rekolekcijoms Kybartuose S. Tamkevičius, religinėms vakaronėms Viduklėje - A. Svarinskas. Šalia religinės veiklos buvo rengiami patriotinės tematikos pašnekesiai, skaitymai. Tokia veikla formavo drąsiai veikiančių tikinčiųjų sluoksnį. Vienuolės Gemos Stanelytės įkur­ tas ir vadovaujamas EBS kelerius metus skyrė Šv. Rašto, Bažnyčios istorijos, reli­ gijos filosofijos studijavimui, asmenybės ugdymui. Vėliau EBS jaunieji nariai pri­

520

U E T L VA 1940—1990

sidėjo prie religinių eitynių į Šiluvą, Kryžių kalną rengimo, ypač aktyviai daly­ vavo politiniuose teismo procesuose, mėgindami patekti į teismo posėdžių salę, reikalaudami laikytis LSSR Konstitucijos, rinko parašus po peticijomis, protestais ir pan. KGB pareigūnai, dažnai pasitelkę milicininkus, šalindavo jaunuolius iš teismo patalpų, persekiojo darbovietėse ar mokymo įstaigose, kartais nevengė pa­ naudoti ir tiesioginį smurtą, tačiau tai dar labiau skatino jaunimą priešintis ir ak­ tyviai veikti. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, KGB skaičiavimais, Lietuvoje buvo apie 20 tūkst. katalikų aktyvistų70. Visiška konfrontacija su sovietų režimu buvo pogrindinės nelegalios kunigų seminarijos sukūrimas ir slaptas klierikų rengimas. Vis labiau trūko kunigų, val­ džia ribojo stojimą į kunigų seminariją (dėl to negalėjo įstoti pašaukimą kunigys­ tei jautę jaunuoliai) ir reguliavo seminarijos gyvenimą. Visa tai lėmė, kad 19701972 m. pradėjo veikti pogrindinė kunigų seminarija. Ji veikė iki 1988-1989 m. ir per tuos metus kunigo šventimai buvo suteikti 27 asmenims71. Seminariją, slaptą mokymą organizavo jėzuitų ir marijonų ordinai. Vadovavo ir mokė Vaclovas Aliu­ lis, Jonas Danyla, Jonas Lauriūnas, Pranas Račiūnas, Antanas Šeškevičius. Įvai­ rias disciplinas dėstė Albinas Deltuva, Karolis Garuckas. Seminariją baigė ir dėstė Jonas Boruta, Kęstutis Brilius. Studijų programos pagrindą sudarė Kauno kuni­ gų seminarijos programa, tačiau studijuojama buvo decentralizuotai, t. y. ten, kur tuo metu kunigavo disciplinos dėstytojas. Seminarija rengė kunigus ne tik Lietu­ vai, bet ir Baltarusijai, Ukrainai. Seminariją palaikė ir šventimus suteikdavo vys­ kupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Ją baigė ir tapo kunigais A. Balickas, J. Boruta, K. Brilius, Petras Kavaliauskas, Alfonsas Merkys, Algirdas Paliokas, Ju­ lius Sasnauskas. Baigusieji negalėjo gauti registracijos pažymėjimų, todėl vykda­ vo su misionieriškomis funkcijomis, suteikdavo sakramentus katalikams už Lie­ tuvos ribų, mokė vaikus. Nelegali kunigų seminarija laužė sovietinės sistemos rei­ kalavimus, ją baigusių ir nelegaliai kunigavusiųjų veikla buvo ne tik Bažnyčios teisingumo įrodymas, bet ir pasipriešinimo sistemai išraiška. Lietuvos Katalikų Bažnyčios aktyvus pasipriešinimas, prasidėjęs 1968 m. pe­ ticijomis, pratęstas pogrindžio kunigų seminarija, galutinai susiformavo 1972 m., pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" (LKBK). Tai buvo ir slap­ tos nelegalios periodinės spaudos, leistos aštuntajame dešimtmetyje, pradžia. Ne­ legalaus, pogrindyje spausdinto katalikiško leidinio pasirodymą nulėmė keletas priežasčių: būtinumas informuoti visuomenę apie re­ 70 A. Ja k u b čio n is, „B ažn y ­ alią, o ne sovietų skelbtą Bažnyčios padėtį; teikti ži­ č io s p rie šin im a sis 1970nias Vatikanui ir Vakarų šalims apie Lietuvos vidaus 1980 m e ta is ", XX I am žius, padėtį; demaskuoti sovietinę propagandą apie tikin­ 1997, g e g u ž ė s 14, N r. 37. čiųjų padėtį krašte ir kovoti prieš ateizmą; pasmerk­ 71 J. B oruta, A. K atilius, ti kunigus, bendradarbiavusius su sovietų valdžia. „ P o g rin d in ė k u n ig ų sem i­ LKBK leisti paskatino kunigų teismai, kai nebuvo ga­ n arija ", LKM A m etraštis, t. 12, 1998, p . 217. lima jų kitaip apginti, kaip tik spausdintu žodžiu.

KRAŠTAS IR VISliOMENf: TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

5-21

Periodinio pogrindinio leidinio idėja slaptuose kunigų susirinkimuose buvo svarstyta 1971 m. Įtakos turėjo ir tai, kad 1970 m. Maskvoje nelegaliai leidžiamo­ je „Einamųjų įvykių kronikoje" pirmą kartą buvo išspausdinta žinutė apie tikin­ čiųjų persekiojimus Lietuvoje (vėliau tokia informacija buvo nuolat spausdinama). Organizuoti leidinį ėmėsi bei pirmuoju jo vyr. redaktoriumi tapo kun. S. Tamkevičius. Tokiam leidiniui pritarė vysk. V. Sladkevičius ir Lietuvos jėzuitų provin-

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Iš kairės: Vincentas Vėlavičius. Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius. Juozas Zdcbskis ir Jonas Kauneckas. 1978 m.

ciolas J. Danyla. Pirmąjį numerį taisė Petras Plumpa ir 1972 m. kovo 19 d. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" pradėjo gyvenimą, trukusį iki 1989 m. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris. Medžiagą LKBK rinko, ją redagavo ir spausdino rašomąja mašinėle kun. S. Tamkevičius. Jį suėmus, nuo 1983 m. leidi­ mui vadovavo kun. J. Boruta. Patarimus duodavo vysk. J. Steponavičius, kunigai J. Kauneckas, J. Lauriūnas, P. Račiūnas, A. Svarinskas, J. Zdebskis. Redkolegijoje dirbo Kazimieras Ambrasas, seserys Birutė Briliūtė, Bernadeta Mališkaitė, Nijolė Sadūnaitė, Elena Šuliauskaitė, leisti ir platinti padėjo daug kitų žmonių. LKBK buvo platinama Lietuvoje, per Sergejų Kovaliovą Maskvoje pasiekdavo Vakarus ir radijo bangomis grįždavo į Lietuvą. LKBK informavo apie Bažnyčios padėtį, tikinčiųjų teisių pažeidimus, sąžinės laisvės nebuvimą, kunigų ir tikinčiųjų per­ sekiojimus, diskriminaciją, sovietinių pareigūnų savivalę, atskleisdavo neigiamus kunigų ar klierikų elgesio faktus. Tai buvo leidinys, kovojęs dėl Bažnyčios teisių ir silpninęs sovietinę sistemą. Už tai buvo suimti ir nuteisti įvairiems kalinimo lageriuose laikotarpiams 2 kunigai, 4 vienuolės ir 11 pasauliečių (tarp jų ir žy­ mus rusų disidentas S. Kovaliovas, susiję su LKBK leidyba ir platinimu, perda­ vimu į užsienį). Net ir suėmus pagrindinį leidėją ir redaktorių kun. S. Tamkevi-

522

L I K T 1’ VA 1 9 4 0 -1 3 5 0

čių 1983 m., LKBK leidyba nesustojo, šią naštą toliau nešė kunigas J. Boruta su profesionalia pagalbininkių - vienuolių lituanisčių komanda. LKBK paskatino ir kitų katalikiškos pakraipos nelegalių leidinių atsiradimą. 1975 m. kun. P. Račiūno iniciatyva pradėta leisti „Aušra", skirta krikščioniško­ sios demokratinės pakraipos skaitytojui. Redagavo kun. S. Tamkevičius, nuo 6 numerio - kun. Lionginas Kunevičius. Leidinys kėlė tikslą žadinti bei ugdyti tautinę ir religinę savimonę, diegti kultūrines vertybes, dvasingumą ir moralu­ mą. Daug dėmesio buvo skiriama praeities įvykiams teisingai nušviesti ir to me­ to padėčiai kritiškai įvertinti. Jame keltas ir Nepriklausomybės atkūrimo tikslas, modeliuotas valstybės valdymas, demokratinės vertybės atkūrus valstybingumą. 1976 m. pradėti leisti „Dievas ir Tėvynė", išleista 20 numerių, 1977 m. - „Tiesos kelias" (22 numeriai), „Rūpintojėlis" (1977-1988 m., 19 numerių). Jie buvo orien­ tuoti į katalikiškųjų kultūros vertybių skleidimą, kovą su ateizmu. 1979-1980 m. ėju­ si „Ateitis" buvo skirta jaunimui ir siekė ugdyti jį dirbti Tėvynės ir Bažnyčios la­ bui. Be to, dar ėjo „Gyvoji bažnyčia" (1981-1983 m.), „Viltis" (1983-1986 m.). Aštuntojo dešimtmečio viduryje leista katalikiškoji ir krikščioniškoji demok­ ratinė periodika kėlė an tisovietines idėjas, propagavo tautines, katalikiškąsias ir kultūrines vertybes. 1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų ko­ mitetas (TTGKK). Jį įkūrė kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis. Komiteto tikslais buvo pa­ skelbta: „Atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų tikinčių­ jų diskriminavimo faktus; informuoti Bažnyčios vadovybę [...] ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose. Siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, liečiantis Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, ne­ prieštarautų tarptautiniams TSRS susitarimams. Aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti"72. Taip pat buvo pareikšta, kad komitetas veiks vie­ šai, nesieks politinių tikslų, ir buvo nurodyti narių adresai. Tai reiškė, kad komi­ tetas mėgino tapti legalia opozicija režimui ir veikti pagal sovietinius įstatymus. Komitetas neturėjo struktūros, visi penki jo nariai turėjo vienodas teises ir atsako­ mybę. Komiteto narius sovietų režimas pradėjo persekioti jau 1979 m.; tada iškvies­ ti į prokuratūrą A. Svarinskas ir S. Tamkevičius buvo įspėti už antisovietinę veik­ lą. 1982-1983 m. suėmus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, kiti TTGKK nariai buvo terorizuojami, gąsdinami ir buvo priversti viešą veiklą nutraukti. 1983 m. pabai­ goje kun. J. Zdebskio pastangomis TTGKK atnaujino darbą pogrindyje. Per visą sa­ vo veiklos laikotarpį TTGKK viešai paskelbė 50 do­ 72 „T ikinčiųjų T eisių kumentų įvairioms SSRS ir tarptautinėms valstybi­ G y n im o K atalik ų k o m iteto nėms institucijoms (dar 7 paskelbė pogrindyje). Nuo k re ip im a sis", N enugalėtoji 1989 m. jo veikla vėl tapo vieša (nutraukta 1993 m. L i e tu v a , t. 2, V., 1993, lapkričio 13 d. Šiluvoje). p . 56.

I R U S ! « : IR V I S I D M E N f : IRRP MODERNIZACIJOS IR S R S I I N C I I

523

Komiteto veiklos pagrindą sudarė dokumentų apie Bažnyčios ir tikinčiųjų pa­ dėtį Lietuvoje rengimas bei siuntimas įvairioms Sovietų Sąjungos ir tarptautinėms organizacijoms. Iki 1983 m. pradžios buvo parengta daugiau kaip 50 dokumen­ tų. Pirmasis - 1978 m. lapkričio 13 d. - dokumentas buvo laiškas popiežiui Jo­ nui Pauliui 11, jame išdėstyta komiteto veiklos programa Bažnyčios labui. Kituo­ se buvo reikalaujama sugrąžinti iš tremties vyskupus V. Sladkevičių ir J. Stepo­ navičių, pateikiami duomenys apie tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje, atkrei­ piamas dėmesys į vaikų persekiojimą už religines pažiūras. Tokia aktyvi TTGKK veikla parodė, kad būtina kovoti dėl tikėjimo, Bažnyčios teisių, žmogaus laisvių. Siekdamas minėtų tikslų, komitetas įsiliejo į platesnį žmogaus teisių judėjimų. Šis judėjimas apėmė ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimą, užėmu­ sį svarbią vietą Lietuvos nesmurtinėje kovoje dėl laisvės.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė ryškėti naujas pasyviojo pasipriešinimo ba­ ras. Pirmiausia į jį įsiliejo jaunimas, pasinaudodamas susidariusiomis galimybė­ mis. Nuo 1961 m. pradėtos steigti kraštotyros draugijos, kurias valdžia kreipė į so­ vietinio palikimo fiksavimą. Tačiau draugijos, nors ir atiduodamos duoklę siste­ mai, nuo pat pradžios turėjo etnokultūros kryptį. Jų nariai ne tik rinko autentiškos senosios kultūros palikimą, bet ir skatino domėjimąsi praeitimi, ugdė gyventojų tautinę savimonę. Atsirado ir plėtė veiklą „organizacijos be organizacijos", kraš­ totyros, žygeivių klubai, pusiau legalūs inteligentų susibūrimai, balansuojantys ties sovietų valdžios leistinumo riba. Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojai ir studentai 1969 m. įkūrė etnografinį klubą „Ramuva", studentai filologai ir gamti­ ninkai - „Žygeivių" sekciją prie Vilniaus turistų klubo. Šios akademinio jaunimo organizacijos savo veiklos programose nepabrėžė Lietuvos okupacijos fakto, bet siekė atgaivinti ir grąžinti į visuomenės gyvenimą senuosius lietuvių papročius, šventes, dainas, skatino domėtis savo krašto istorija, puoselėti ir saugoti kultūros paveldą, lietuvių kalbą. LKP ir KGB pareigūnus išgąsdino staigus šio judėjimo pli­ timas visoje Lietuvoje: iki 1965 m. žygiuose, folklorinėse šventėse ir kituose rengi­ niuose dalyvavo apie 20 tūkst. jaunuolių, o po 1967 m. - jau 200 tūkst. 1971 m. „Žygeivių" ir „Ramuvos" klubai LKP nurodymu buvo panaikinti, tačiau panašūs sambūriai vėl kūrėsi ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje, keisdami pavadinimus, tačiau išlaikydami tą patį veiklos turinį. Panašios krypties judėjimai kūrėsi ir kito­ se okupuotose Baltijos, Kaukazo respublikose, vyko jų bendri renginiai. Norėda­ mas nutraukti šią veiklą, KGB surengė masinę akciją: per vieną dieną (1973 m. kovo 27 d.) sulaikė ir tardė daugiau kaip 100 kraštotyrininkų Vilniuje, Kaune, Ry-

LI E T I ’ VA 1840-1900

goję, Taline ir Tartu. Tačiau sulaukta priešingo nei tikėtasi efekto: dalis aktyviau­ sių šio judėjimo narių suartėjo su pogrindinės spaudos leidėjais, disidentais ir įsi­ traukė į aktyvaus pasipriešinimo veiklą. Kitas gana reikšmingas jaunimo sambūris, konfrontavęs su sovietine sistema, buvo hipių judėjimas. Režimui jis buvo nepriimtinas dėl kelių priežasčių. Hipių gyvenimo būdas - gilinimasis į save, į savo vidaus pasaulį, jų deklaruotos ver­ tybės: absoliuti laisvė, meilė žmogui, Rytų filosofija ir religijos buvo priešiški sis­ temos kurtam sovietinio jaunimo pavyzdžiui. Hipių vengimas karinės tarnybos, apsirengimo stilius bei ilgi plaukai buvo jų ir režimo konflikto priežastis. Be to, sovietinė sistema hipių judėjimą traktavo kaip iš Vakarų atėjusį ir padariusį nei­ giamą poveikį jaunimui, dėl to jis buvo vertinamas visiškai neigiamai. Lietuvoje pirmosios hipių grupelės atsirado apie 1967-1968 m. Jų pakilimas - 1971 m. Vilniaus Žirmūnų restorane įvykęs nelegalus roko festivalis. Jame dalyvavo apie 300 hipių ir todėl kartais jis vadinamas Baltijos šalių ar netgi Sovietų Sąjungos hipių suvažiavimu. Po Kauno įvykių 1972 m. kilusių represijų hipių judėjimas pradėjo silpnėti. Hipių gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra netilpo į sovietų režimo rėmus. Hipis negalėjo būti h o m o s o v i e t i c u s . Hipiai norėjo būti šalia sistemos, tačiau režimas juos priešino sistemai. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje formavosi, veikė, buvo susekamos ir likviduojamos jaunimo pogrindi­ nės organizacijos. Per tą laiką buvo susidarę apie 70 tokių grupių, jose buvo apie 700 narių73. Grupių nariai platindavo antisovietinius atsišaukimus (daugiausia Vasario 16-osios proga), matomose vietose piešė valstybingumo simbolius, užra­ šydavo antirusiškus užrašus, keldavo tautines vėliavas. Tokia jaunimo veikla nuolat primindavo Nepriklausomybę, žadino laisvą min­ tį, įtraukdavo aktyvesniuosius į stiprėjantį antisovietinį pasipriešinimą. Antai 1976 m. rudenį iš Vilniaus A. Vienuolio vidurinės mokyklos buvo pašalinti 7 mokiniai, tarp jų Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas, Andrius Tučkus; vėliau jie tapo aktyviais Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos nariais.

„Kauno pavasaris“ \ Septintajame dešimtmetyje kai kurių jaunimo kultūrinių bendrijų veikla buvo prie­ šiška sovietmečio kultūros standartams. Išryškėjo dvi kultūrinės kryptys - etno­ kultūrinis sąjūdis („Žygeivių", „Ramuvos" bendrij R Ba ušauskas , ie jos, jaunimo folkloriniai ansambliai) bei dėl Vakarų lu J $ kultūros įtakos susiformavusios jaunimo roko mum a s s o v i e t i n ia m r e ž i m u i i r jo zikos grupės, hipių, pankų, rokerių ir kitos bendris l o p in im a s , V., 1999, p. 317. 73

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ: TARP MODERNIZACIJOS IR SASTINCIO

525

jos. Pažymėtinas ir religinis jaunimo sąjūdis. Lietuvoje plito vakarietiškos roko muzikos ir jaunimo laisvės bei naujo gyvenimo stiliaus idėjos. Ši veikla soviet­ mečio sąlygomis buvo ypač specifiška. Ji sulaukė oficialiosios valdžios reakcijų, rodančių jaunimo avangardo idėjų priešiškumą ideologizuotai kultūrai. Septin­ tojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje Lietuvoje ir ypač Kauno mieste atsirado įtampa, kurią nulėmė stiprėjantis tautinis ir pilietinis pasipriešinimas sovietų val-

Romas Kalanta

dymui. Kaune tam įtaką darė tautinė miesto gyventojų sudėtis, į Lietuvą atėjęs hipių judėjimas. Jaunimo pasipriešinimas sistemai kartais prasiverždavo pavieniais drastiškais protestais, kurie peraugdavo į an tisov ¡etines masines manifestacijas. Devyniolik­ metis R. Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. pačiame Kauno centre, skverelyje ties Muzikiniu teatru, ant suolelio padėjęs užrašų knygelę, apsipylė benzinu ir pa­ degė save. Tik atsivėrus slaptiesiems KGB archyvams paaiškėjo, kas užrašyta šioje mikliai kagėbistų pagrobtoje knygelėje: „Dėl mano mirties kaltinkite tiktai san­ tvarką". šis įvykis sukrėtė Kauno visuomenę, ypač jaunimą. Gegužės 18 d. įvy­ ko jaunimo demonstracija, kurioje girdėjosi šūkiai: „Tegyvuoja laisvė! Laisvę Lie­ tuvai! Laisvę jaunimui! Okupantai, lauk iš Lietuvos!" Nuo Įgulos bažnyčios (tuo metu - Skulptūros ir vitražo galerija) laiptų buvo sakomos kalbos, susideginimo vietoje žuvusysis pagerbtas tylos minute. Milicija puolė jaunuolius gaudyti, mušti, tempti į mašinas. Demonstrantai gynėsi akmenimis, statėsi barikadas gatvėse, var­ tė milicijos mašinas. Atvykusi vidaus kariuomenė demonstrantus išvaikė. Mies­ to valdžia įsakė susidoroti su demonstrantais, neleisti pasikartoti įvykiams. Ta­ čiau kitą dieną, gegužės 19-ąją, jaunimas vėl išėjo į Laisvės alėją. Kaip ir diena anksčiau, įvyko susidūrimai su milicija ir vidaus kariuomene. Iš daugiau kaip

5 26

L I E T U V A 1040-1830

3 tūkst. aktyvių protesto dalyvių buvo suimta daugiau nei 400 žmonių (valdan­ čiajam režimui buvo nepalankus ženklas, kad kas ketvirtas sulaikytasis buvo komjaunuolis), 50 patraukti administracinėn, 10 - baudžiamojon atsakomybėn, iš jų buvo nuteisti kalėti nuo vienerių iki trejų metų. Kauno įvykiuose dalyvavo keletas tūkstančių jaunimo: studentų, moksleivių, darbininkų. Tokia manifestacija buvo ne tik protesto prieš sovietų režimą forma, 8

Dcmonstrantai Laisvės alėjoje Kaune 1072 m. gegužės 18 d.

bet ir viešai pademonstravo laisvės ir Nepriklausomybės siekį. Šie įvykiai paro­ dė, kad Lietuvoje galutinai susiformavo antisovietinis pasipriešinimas. R. Kalantos pavyzdžiu 1972 m. susidegino arba mėgino susideginti 13 asme­ nų. Ši drastiška protesto forma - savižudybė susideginant - neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas, sušukęs: „Žiūrėkite, kaip už Lietuvą, laisvę ir Dievą dega lietuvis!" Siekiant užkirsti kelią Kauno neramumų atgarsiams, buvo organizuota didžiu­ lė propagandos bei dezinformacijos, skirtos Lietuvos ir užsienio visuomenei, kam­ panija, kurioje dalyvavo šimtai įvairiausių pareigūnų. Nors dėl Kauno įvykių galėjo būti apkaltinti LKP vadovai, tačiau jie atsipirko nežymia savo veiklos kri­ tika. Pagrindiniu kritikos taikiniu tapo kūrybinė Lietuvos inteligentija, visų pir­ ma Kauno teatralai ir literatai. Valdančioji LKP viršūnė griebėsi keisti kultūrinės spaudos redaktorius, versdama visą kaltę kultūrai, kurioje atsirado „nusivylimo nuotaikos, pesimizmas, netikėjimas socializmu bei moraliniu žmogaus progre­ su". Sovietinė sistema reagavo į tai griežtindama represijas, ¡vesdama pusiau ka­ rinę padėtį mieste, kontroliuodama jaunimo elgesį ir aprangą. Mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros, kurta baimės atmosfera, turėjusi tikslą už­ gniaužti bet kokias laisvesnes pažiūras.

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

5*27

Disidentizmas ir kova dėl žmogaus teisių Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje palankių pasipriešinimui atmosfe­ rą formavo humanitarinės inteligentijos darbai. Tautinę savimonę žadino pradė­ ta spausdinti „Lituanistinė biblioteka", lietuvių kalbos raidą inspiravo leidžia­ mas „Didysis lietuvių kalbos žodynas", istorinę sąmonę bei tautinį pasididžia-

Disidenlų grupė Romualdo Ragaišio (eismo melu. 1979 m. rugsėjo mėn.

vimą stiprino teatre pastatyta J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas". Nuo aš­ tuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvos kūrybinė inteligentija pajuto naują dvasi­ nę ir kūrybinę priespaudą. Tai sukėlė protestus bei siekį išvykti ten, kur buvo kūrybinės laisvės galimybė. Kauno dramos teatro vyr. režisierius Jonas Jurašas, kritikuotas režimo funkcionierių už neva iškreiptą jo pastatytų spektaklių idėji­ nę mintį, subjektyvų praeities vaizdavimą, nusiuntė laišką kultūros įstaigoms, kuriame kritikavo pareigūnų kišimąsi į kūrybinį procesą ir pareiškė atsisakąs eiti į kompromisus su sąžine. Jis buvo pašalintas iš pareigų ir vėliau gavo teisę emigruoti. 1973 m. tokią teisę gavo A. Štromas, kuriam grėsė suėmimas už ry­ šius su rusų disidentais. Plačiai nuskambėjo T. Venclovos laiškas LKP Centro komitetui. Jame T. Venclova pareiškė, kad komunistinė ideologija „didele dalimi klaidinga", kad ji „atneša mūsų šaliai daug nelaimių"74, ir motyvuodamas tuo, jog siaurėja kultūrinio darbo galimybė, pareikalavo teisės emigruoti. Jam buvo leis­ ta išvykti į JAV skaityti paskaitų Kalifornijos universitete. Tokie vieši pareiškimai ir išvykimas į užsienio šalis buvo plačiai komentuojami žiniasklaidoje; tai kėlė nepasitenkinimą sistema ir skatino žmogaus teisių judėjimą Lietuvoje. 1975 m. Helsinkyje pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamąjį aktą,

528

L I E T U V A 1940-1890

SSRS neketino vykdyti straipsnių, deklaruojančių ir ginančių žmogaus teises, lais­ vą informacijos sklaidą, judėjimo laisvę. Dėl to atsirado poreikis kurtis visuome­ ninėms grupėms, kurios stebėtų ir informuotų visuomenę, kaip SSRS laikosi pri­ siimtų įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. Maskvoje susikūrus Helsinkio gru­ pei, ir Lietuvoje kilo žmogaus teisių judėjimas. Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje. Ją sudarė buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, kun. Karolis Garuckas, fizikos dak­ taras Eitanas Finkelšteinas, poetė ir buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poš­ kienė ir poetas Tomas Venclova. Pirmieji LHG dokumentai buvo paskelbti Mask­ voje vietos disidentų surengtoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams. Su­ sitikime buvo paskelbtas „Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestas", kuriame nurodyti tikslai: kontroliuoti, kaip Sovietų Sąjunga laikosi Helsinkio susitarimų, „liečiančių sąžinės, religijos, minties ir įsitikinimų laisvę"75. LHG manifeste įsipareigota atstovauti visų Lietuvos gyventojų interesams, nepai­ sant tautybės, religijos ar politinių pažiūrų, be to, pažymėtas Lietuvos okupacijos faktas. Po manifestu buvo visų grupės narių pavardės ir adresai. Tai reiškė, jog grupė numatė veikti viešai ir atvirai, demonstruodama, kad jos veikla nenukreipta prieš santvarką, ir tikėdama Baigiamojo akto, kurį pasirašė ir SSRS, apsaugine ga­ lia. Grupės nariai sutarė vadovautis Baigiamojo akto principais ir prisidėti prie jų įgyvendinimo, nepropaguoti smurtinės kovos ir joje nedalyvauti. Svarbiausias LHG narių darbas buvo fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus ir platinti šią informaciją Vakarų šalyse, taip pat rengti atitinkamus dokumentus ir pateikti juos 1977 m. numatytai sušaukti Europos saugumo ir bendradarbiavi­ mo konferencijai Belgrade. 1976-1981 m. LHG parengė per 30 dokumentų apie sąžinės laisvės, religinių bendruomenių veiklos, teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir judėjimo laisvės suvaržymus; represijas prieš dvasininkus; įsitikinimų laisvės pažeidinėjimus; tautų teisių pažeidimus, tautinių mažumų diskriminavimą; po­ litinių kalinių problemas, psichiatrijos panaudojimą politiniams susidorojimams ir represijas prieš kita­ 74 „T. V enclovos laiškas LKP C K ", N enu galėtoji Lie­ minčius, neginkluoto pasipriešinimo dalyvius, Hel­ tuva, t. 1, p . 277. sinkio grupės narius76. 75 „L ietu v o s g ru p ė s H el­ Ypač svarbus buvo 1977 m. paskelbtas „Pareišsin k io su s ita rim ų v y k d y ­ kimas dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų ti­ m u i rem ti m a n ife sta s", Lie­ kinčiųjų padėties Lietuvoje"77, kuriame nurodyti ti­ tuvos H elsinkio g ru p ė, V., 1999, p. 14. kinčiųjų teisių pažeidimai, Bažnyčios veiklos su ­ 76 Ž. R ačk au sk aitė, „Lie­ varžymų faktai. Dokumentas turėjo apibendrinantį tu v o s H elsin k io g ru p ė " , pobūdį ir atspindėjo realią Bažnyčios padėtį Lie­ ib id ., p. 8. tuvoje. Tais metais buvo parengtas ir „Pareiškimas 77 Lietu vos H elsinkio gru pė, dėl dabartinės padėties Lietuvoje"78, taip pat skirtas p . 103. 78 Ib id ., p . 111. ESB konferencijai Belgrade. Jame primintas Lietuvos

KRAŠTAS IR VISIIOMENt: TARP MODERNIZACIJOS IR SASTINEII

521)

aneksavimas 1940 m., iškelti žmogaus teisių pažeidimo faktai, atskleista sunki lietuvių kalbos padėtis, tautinių mažumų teisių pažeidinėjimai. Nepraėjus nė metams po įsikūrimo, prieš LHG prasidėjo represijos, nes KGB ir LKP šią viešai veikiančią grupę traktavo kaip antisovietinę organizaciją. Gru­ pės lyderis V. Petkus 1977 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas ir po metų tardymo nuteistas maksimalia bausme - 10 m. laisvės atėmimo ir 5 m. tremties. Nepaisy-

Anlnnas Torlccka.s

darni areštų ir persekiojimų, į LHG gretas stojo nauji žmonės ir veikla tęsėsi. Iki 1980 m. LHG nariais buvo 10 asmenų: Mečislovas Jurevičius, kun. Bronius Lau­ rinavičius, Algirdas Statkevičius ir kt. Penki iš jų buvo suimti ir įkalinti, vienas žuvo iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis, kiti emigravo arba mirė. Po 19801981 m. represijų LHG veikla nusilpo. Lietuvos Helsinkio grupė atstovavo žmogaus teisių judėjimui Lietuvoje, de­ maskavo sovietinės santvarkos daromus pažeidinėjimus, kėlė reikalavimus val­ dančiajam režimui. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje Vakarų šalyse prasidė­ jus kampanijai už žmogaus teises Sovietų Sąjungoje, LHG užėmė deramą vietą šiame judėjime. Tai rodo ir toks faktas, kad, kaip pelniusi tarptautinį pripažini­ mą, ji buvo tarp Nobelio premijos kandidatų. Radikaliausia neginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo Lietuvos laisvės lyga (LLL). 1978 m. birželio 15 d. iniciatyvinė grupė trumpai ir aiškiai nusakė veiklos programą: „Sukurti nepartinę, demokratiniais principais veikiančią or­ ganizaciją - Lietuvos Laisvės Lygą. Jos uždaviniai: 1) Religinės, tautinės ir poli­ tinės sąmonės ugdymas; 2) Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose fo­ rumuose''79. Taip pat buvo kreiptasi į demokratines valstybes dėl Lietuvos lais­ vės klausimo kėlimo JTO.

530

L! KTi: VA 1940-1890

Prie LLL įkūrimo daugiausia prisidėjo A. Terleckas. Organizacijos branduolį ir aktyviai veikiančią grupę sudarė nelegalaus leidinio „Laisvės šauklys" leidėjai Vy­ tautas Bogušis, Jonas Pratusevičius, Romualdas Ragaišis, Julius Sasnauskas, An­ drius Tučkus ir kt. Veiklos programa buvo išdėstyta šio leidinio straipsniuose. LLL skelbė, kad jos nariu gali būti kiekvienas, pripažįstantis jos tikslus, todėl griežtos struktūros ji neturėjo ir veikė nelegaliai. Viena iš LLL veiklos krypčių buvo Molo-

Jtilius Sasnauskas

tovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų (kurių nepripažino SSRS) paskelbimas ir pripažinimas jų negaliojančiais. Tai būtų reiškę Lietuvos valstybingumo atkūri­ mą. Itin aktyvi LLL veikla buvo 1979 m., kai ji stengėsi atkreipti dėmesį į skaudžią datą - Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo metines. Tais pačiais metais LLL paskelbė „Moralinį ultimatumą TSRS vyriausybei"80, kuriame įvardijo visus So­ vietų Sąjungos nusikaltimus Lietuvai, lietuvių tautai, visiems krašto žmonėms, eko­ nomikai ir kultūrai. Jame buvo pareikalauta paskelbti Sovietų Sąjungos ir Vokieti­ jos susitarimus bei grąžinti panaikintą nepriklausomybę. Plačiai nuskambėjo LLL narių inicijuotas 45 pabaltijiečių kreipimasis į SSRS, VFR, VDR ir šalių, pasirašiu­ sių Atlanto chartą, vyriausybes bei JTO Generalinį sekretorių Kurtą VValdheimą81. Šį kreipimąsi pasirašė 35 lietuviai, latviai ir 4 estai, parašais parėmė Rusijos disidentai Jelena Bonner, 79 A. T erleckas, D idysis sąm okslas p rieš Lietu vą, V., Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kt. Jame buvo dar kartą primintos aplinkybės, kuriomis Lie­ ' 1996, p. 47. 80 „M o ralin is u ltim a tu ­ tuva neteko valstybingumo, tautų teisė į apsispren­ m a s TSRS v y riau sy b ei", dimą ir reikalauta panaikinti visų susitarimų pada­ j N enu galėtoji Lietu va , t. 2, rinius Baltijos šalims, apsvarstyti šių šalių padėtį ar­ p. 137. timiausioje JTO sesijoje ir paremti tautų apsisprendi81 Ib id ., p . 177. 6

KRAUTAS IR VISUOMENE: TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

531

mą. Šio memorandumo tekstas buvo paskelbtas per užsienio radijo stotis pasau­ liui ir Lietuvai. Tačiau toks LLL aktyvumas atkreipė represinių struktūrų dėmesį ir prasidėjo suėmimai. 1979-1980 m. buvo suimtas J. Sasnauskas, A. Statkevičius, A. Terleckas ir LLL veikla iki 1987 m. prigeso. Esminis Lietuvos laisvės lygos nuo­ pelnas yra tas, kad ji nuosekliai kėlė reikalavimus suteikti tautai teisę į laisvę bei atkurti nepriklausomybę. Aštuntajame dešimtmetyje itin suaktyvėjo nelegalios periodinės spaudos lei­ dimas. Greta katalikiškosios, nuo 1976 m. atsirado ir pilietinė, tautinės pakrai­ pos liberalioji spauda. „Laisvės šauklys" siekė išsaugoti istorinę atmintį ir pri­ minti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę sąmonę, kovoti su rusifikacija, smer­ kė blogybes, žalojusias tautą. Daug dėmesio skirta krašto okupacijai, represijoms, kritikuotas sovietų režimas ir jo funkcionieriai. „Laisvės šauklys" padarė pra­ džią pilietinės tautinės spaudos leidimui, sutelkė LLL branduolį ir išrutuliojo jos programą. Reikšmingu to laikotarpio pogrindžio spaudos leidiniu tapo 1978-1982 m. leis­ tos „Perspektyvos". Tai buvo liberalios tautinės pakraipos leidinys, kurio pagrin­ dinis leidėjas buvo Vytautas Skuodis. Straipsnius rašė ir medžiagą teikė Gintau­ tas Iešmantas, Liudas Dambrauskas, Vacys Milius, Povilas Pečeliūnas. „Perspek­ tyvose" buvo gvildenama demokratijos problema, svarstomos eurokomunistinės idėjos, kritikuojama sovietinė santvarka, siūlomi nepriklausomybės pasiekimo bū­ dai, taip pat spausdinami straipsniai ir kalbos kultūros klausimais, įvairūs teori­ niai darbai, kuriems kitoje savilaidoje dėmesio buvo skiriama mažiau. Leidinys plito Lietuvoje, pateko į užsienį, nuskambėjo per radijo stotis. Išskirtinis „Perspek­ tyvų" bruožas buvo įvairių nuomonių spausdinimas, siekis rasti nišą pogrindžio spaudoje. Tai nulėmė, kad leidinys tapo intelektualiausiu savilaidos kūriniu. Slapta buvo leidžiami ir platinami vis nauji pogrindžio leidiniai: jau minėta „Ateitis" (1979-1980 m.), „Lietuvos ateitis" (1981-1983 m.) ir kt. Greta visuome­ ninių politinių, atsirado ir visuomeninių kultūrinių pogrindžio leidinių grupė. 1979 m. minint Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, pasirodė žurnalas „Al­ ma Mater". Necenzūruojamai kūrybai, kultūros gyvenimo aktualijoms buvo skir­ tas žurnalas „Pastogė" (1979-1980 m.). Dar buvo spausdinama „Aušrelė", „Var­ pas", „Blaivybėje jėga"; 1979 m. pogrindyje iš viso ėjo 15 pavadinimų leidiniai, kurių bendra apimtis sudarė apie 3000 mašinraščio puslapių. Iki 1988 m. galėjo susidaryti iki 30 pavadinimų leidinių; dalis jų buvo nedidelės apimties ir jų lei­ dyba greitai nutrūkdavo. Lietuvos pogrindžio spauda gausumu, ypač 1975-1980 m. laikotarpiu, išsi­ skyrė ne tik SSRS, bet ir Rytų Europoje, o „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroni­ ka" buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Iš pogrindžio spaudos, referuojamos per užsienio radijo stotis, jaunoji karta suži-

582

L I K T I ; VA

1940-18911

nodavo apie sovietų valdžios Lietuvoje neteisėtumą. Čia vis garsiau skambėjo reikalavimai: garantuoti tikėjimo laisvę (1971 m.), suteikti pavergtoms tautoms apsisprendimo teisę (1974 m.), pereiti iš vienpartinės diktatūros į daugiapartinę sistemą (1977 m.), atsiskirti nuo SSRS ir įstoti į liaudies demokratijos šalių bloką (1978 m.), denonsuoti Molotovo-Ribbentropo paktą ir atkurti Baltijos šalyse ne­ priklausomybę (1979 m.). Be periodikos, Lietuvos pogrindyje plito ir didesnės apimties leidiniai. Kūrėsi nedidelės kilnojamosios („skrajojančios") ir stacionarios pogrindinės spaustuvės, kuriose išspausdintos knygos buvo įrišamos ir nedaug skyrėsi nuo originalų. Bu­ vo parengtas pirmas (šeštasis) „Lietuvių archyvo" tomas, 1974 m. lietuvių kalba jau buvo skaitomas A. Solženicyno „Gulago salynas", J. Urbšio atsiminimai. 1979-1989 m. Kauno pogrindyje veikė spaustuvė „ab", spausdinusi religinę lite­ ratūrą, maldaknyges. Savilaidos leidimas, platinimas, medžiagos rinkimas sufor­ mavo aktyvių pasipriešinimo dalyvių grupę. Būtent už antisovietinės spaudos platinimą buvo nuteisti Povilas Buzas, Balys Gajauskas, Gintautas Iešmantas, Virgilijus Jaugelis, Algirdas Patackas, Povilas Pečeliūnas, Petras Plumpa, Vytautas Skuodis. 1972 m. pradėjusi funkcionuoti nelegali antisovietinė periodinė spauda ir savilaida kritikavo sovietinę santvarką, ugdė tautinę savimonę, skleidė laisvą mintį. Nuo 1980-1981 m. suaktyvėjo sovietų valdžios represijos, daugelis kovo­ tojų, organizacijų narių ar leidėjų buvo nuteisti, bet po Lietuvą sklido įvairi ne­ legali literatūra, kopijavimo aparatais padauginti pogrindžio leidiniai. Daugelis jų buvo įrišami į sovietinių knygų viršelius. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje-devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos ko­ munistų partija ir jos valios vykdytojas KGB metė dideles jėgas vis stiprėjančiam pasipriešinimo judėjimui slopinti, nevengdami net fizinio susidorojimo. 1980 m. buvo nuteistas Lietuvos Helsinkio grupės narys gyd. A. Statkevičius - jam skirta neribotą laiką „gydytis" specialiose psichiatrijos ligoninėse; 1981 m. lapkričio 24 d. po sunkvežimio ratais Vilniuje žuvo kitas LHG narys kun. B. Laurinavičius; 1985 m. balandžio 4 d. prie savo namo durų Kaune automašinos buvo mirtinai sužalotas pogrindžio leidinio „Lietuvos ateitis" redaktorius, buvęs politinis kali­ nys Povilas Butkevičius; 1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje Lazdijų rajone žuvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjas kun. J. Zdebskis. Šių įvykių ap­ linkybės iki šiol nėra ištirtos. Tačiau ir tokios desperatiškos priemonės laukiamų rezultatų nedavė. LKBK ir „Aušros" leidybos centrų surasti ir toliau nesisekė, negana to, pasirodė dar keli pogrindžio leidiniai, masiniais tiražais buvo dauginami iš Vakarų atvežti rusų ir lietuvių emigrantų žurnalai, įvairi nesovietinė literatūra. Pogrindinės spaudos, patenkančios į Vakarus, informacijos grįžimas į Lietuvą per užsienio radijo laidas turėjo didelę įtaką visuomenės sąmonėjimui, ugdė pilietiškumą, pa­ dėjo atsikratyti baimės ir abejingumo.

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ: IARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

533

Aštuntajame dešimtmetyje neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas išsilie­ jo j Bažnyčios ir tikinčiųjų kovą dėl savo teisių, žmogaus teisių gynimo bei radi­ kalųjį tautos laisvės ir nepriklausomybės judėjimą. Tuo metu atsirado pogrindi­ nė katalikiškoji bei tautinės liberaliosios ir kultūrinės pakraipos spauda. Tokia aktyvi kova daug prisidėjo prie laisvės vertybių išsaugojimo, demokratinių idėjų formavimo ir atvedė į valstybingumo atkūrimą.

STAGNACIJA. ŪKIO PADĖTIS _____________ Ūkio padėtis

Nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, įvyko permainų ir SSRS ekonomikoje. SSRS vyriausybė, tarsi tęsdama N. Chruščiovo reformas, SSKP CK 1965 m. rugsėjo ple­ nume numatė suteikti įmonėms daugiau savarankiškumo, plačiau taikyti ūkiskaitą, administracinius valdymo metodus keisti ekonominiais, t. y. į planinę ūkio sis­ temą norėjo įtraukti rinkos ekonomikos elementų. Kadangi tai yra nesuderinami dalykai, tokia „reforma" nuo pat jos sumanymo objektyviai buvo pasmerkta ne­ sėkmei. Juo labiau kad septintajame-devintajame dešimtmečiais stiprėjant ūkinės valdžios centralizacijos tendencijoms, tolygiai stiprėjo ir komandiniai administra­ ciniai SSRS ekonomikos valdymo metodai. Maskva Baltijos kraštų ekonomikos plėt­ rai skyrė ypatingą dėmesį. \ šį regioną investuoti ir jį eksploatuoti buvo daug pi­ giau, efektyviau ir lengviau negu rytinėse ir šiaurinėse SSRS dalyse. Septintojo dešimtmečio pabaigoje centrinių žinybų galia ėmė sparčiai didėti. 1965 m. buvo panaikinta LSSR liaudies ūkio taryba, netrukus imta vis labiau cen­ tralizuoti ekonomikos valdymą. Tokia padėtis kėlė A. Sniečkaus ir jo aplinkos su­ sirūpinimą - faktiškai LSSR vadovybė pamažu buvo nustumiama nuo vadova­ vimo Lietuvos pramonei. Bene labiausiai tuo nepatenkinti buvo ilgamečiai LSSR MT pirmininko pirmasis pavaduotojas K. Kairys ir finansų ministras A. Drobnys. 1969 m. gruodžio 8 d. LKP CK biuro posėdyje pradėjus aptarimą apie prastus darbo našumo rodiklius, A. Drobnys pabrėžė, kad Lietuvos vadovybė įmonėms ir žinyboms šiuo klausimu nieko padaryti negali, nes jos pavaldžios Maskvai: „Nei sąjunginės, nei sąjunginės-respublikinės ministerijos nepavaldžios mūsų no­ rams. Jos turi savo direktyvas, savo teises ir taisykles"82. Antai 1973 m. kovo 6 d. LKP CK biuras buvo priverstas vieną LSSR ministeriją ir vieną valstybinį komi­ tetą perkelti iš respublikinio į sąjunginį-respublikinį pavaldumą. LSSR vadovų ūkinio valdymo galios mažėjo tol, kol LSSR vadovybė tapo nuolatine, pasak J. Maniušio, SSRS ministerijų prašytoja ir „kančių kelių", siekiant centralizuotai ski­

rsi

Ū K T I ’VA 1940—1990

riamų fondų, žinove83. J Maskvą valdininkams buvo vežami kyšiai, vadinamosios lauktuvės (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.). Galiausiai LKP žinioje liko žemės ūkis, nelabai rentabili ir ekonomiškai rizikinga ūkio sritis84. Visa tai kėlė LSSR va­ dovų nepasitenkinimą, tačiau A. Sniečkus sugebėjo neutralizuoti šias nuotaikas ir priversti savo valdinius vykdyti Maskvos nurodymus. Atėjus į valdžią P. Griškevičiui, partinės vadovybės paklusnumas Maskvai ir ūkio centralizacija dar labiau sustiprėjo. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietu­ vos ekonomistai ėmė kritikuoti šakini ekonomikos valdymą ir jo sukeliamas ūkio raidos disproporcijas. 1976 m. Lietuvos parduotuvėse sumažėjo maisto produk­ tų, ypač mėsos ir cukraus. Nors Lietuva pasigamindavo 94 proc. visų maisto produktų, didelė jų dalis patekdavo į „sąjunginius fondus". Tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą. 1980 m. pabaigoje SSRS MT ir SSKP CK du kartus sumažino Lietuvos mėsos ir riebalų pristatymo į SSRS fondus normas85. Devintojo dešimtmečio viduryje Lietuva kontroliavo tik apie 10-12 proc. savo pramonės, kita jos dalis priklausė sąjunginio arba sąjunginio-respublikinio pa­ valdumo ministerijoms. Lietuvoje pradėta kurti didelius gamybinius kompleksus, kuriuos buvo lengviau valdyti ir kontroliuoti iš centro. Įmonių ūkinei veiklai truk­ dė daugybė poįstatyminių aktų, varžančių ūkinių darbuotojų iniciatyvą. Dauge­ lis instrukcijų prieštaravo ne tik viena kitai, bet ir įstatymams. Kaip ir anksčiau, Lietuvos pramonė buvo plėtojama ne pagal Lietuvos gyventojų poreikius, o pa­ gal Sovietų Sąjungos politinius ir ekonominius interesus. Lietuvoje vis daugiau pradėta statyti įmonių, gaminančių produkciją karo pramonei. Aštuntajame de­ šimtmetyje veikė „Ventos", „Vilmos", „Bangos", „Sigmos", „Vingio", „Pergalės" susivienijimų įmonės, gaminančios civilinę ir karinę, daugiausia elektroninę pro­ dukciją. Jau 1989 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 590 pramonės įmonių, iš jų karo atveju toliau turėjo veikti ir vykdyti karinius užsakymus 338 įmonės (55 įmonės buvo laikomos ypač svarbiomis kariniam-pramoniniam kompleksui). Sovietinė ekstensyvi militarizuota ekonomika plėtojosi neefektyviai - viską gel­ bėjo neišsemiami gamtos ištekliai ir pigi darbo jėga. Tačiau metiniai pramonės au­ gimo tempai nepaliaujamai lėtėjo, artėdami prie regreso ribos. Svarbiausios prie­ žastys, Įėmusios ūkio krizę, šios: nebuvo laisvosios rinkos, vyravo valstybinė mo­ nopolinė ekonomika su griežtai reglamentuota admi­ 82 LKP CK b iu ro 1969 m. nistravimo sistema, 24-28 proc. nacionalinių pajamų g ru o d ž io 8 d . p o sėd žio buvo skiriama kaupimui, užuot jas vėl investavus ir ste n o g ra m a , LYA, f. 16895, pietus gamybą, gamybos priemonių (A) ir vartojimo a p . 2, b. 352, 1. 33-34. prekių (B) gamybos proporcijos buvo neracionalios 83 Ю. М ан ю ш ис, Ж изнь в 1978 m. A grupės gaminių buvo 20 proc. daugiau nei т руде. В., 1979, с. 77. B ir šis skirtumas vis didėjo. Lėtėjanti ekonomikos rai­ 84 К. A n ta n a itis, op. cit., da atsiliepė Lietuvos gyventojams: jų išlaidų struktū­ p . 42. 85 Ib id ., p . 43. roje 1975 m. santaupos sudarė 7 proc., o 1979 m. -

KRAŠTAS IR VISBRMENi: TARP MODERNIZACIJOS I I SRSIINGIO

*535

4,9 proc. ir pasiekė 1969 m. lygį. SSRS vadovai ekonomines problemas mėgino spręsti stabdydami realaus darbininkų atlyginimo augimo tempus. Tačiau tai pa­ veikė ekonominį darbininkų suinteresuotumą ir dėl to dar labiau mažėjo darbo našumas. Aštuntojo dešimtmečio viduryje dalis SSRS lyderių suvokė artėjantį pa­ vojų, bet nesiėmė nieko, kad būtų išvengta ekonominių nelaimių - jiems svarbes­ nis buvo komunistinės ideologijos diegimas visuomenėje. Buvo manoma, kad so-

Ignalinos AES statybos pradžia. 1975 m.

cialistinis lenktyniavimas ir komunistiškai sąmoninga pažiūra į darbą pagerins darbo rodiklius. Kiekviename darbo kolektyve privaloma tvarka buvo organizuo­ jamas socialistinis lenktyniavimas, kurį kontroliavo partijos komitetai. Tačiau re­ zultatai buvo priešingi: toks „lenktyniavimas" skatino prirašinėjimus ir sąmonin­ gą apgaudinėjimą. 1984 m. patikrinus visas Lietuvos įmones, net 37 proc. aptikta prirašinėjimų8'’. Prirašinėjimai - vienas ryškesnių brežnevinės epochos ekonomikos bruožų. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prirašinėjimai Sovietų Sąjungoje tapo tokie aki­ vaizdūs, jog Kremlius nutarė bent kiek pristabdyti šį procesą. Dar 1979 m. nu­ tarta kovoti „su akių muilinimu (rus. o č k o v t i r a t e l s t v o ) ir prirašinėjimu", tuo tikslu Lietuvoje buvo įkurta kontroliuojančių žinybų Koordinacinė taryba. 1979-1980 m. pasirinktinai patikrinta 300 ataskaitų. Finansų ministerija rado daugiau kaip

m

L I E T U V A 1840-18S0

2,8 min. rb prirašymų. 58 žmonės buvo atleisti iš pareigų, 36 patraukti baudžia­ mojon atsakomybėn. Iš kaltų išieškota 137 tūkst. rb87. Tačiau prirašinėjimų mas­ tas nemažėjo. Pavyzdžiui, 1987 m. aptikta prirašinėjimų už 4,9 mln. rb, nubaus­ ti 1969 žmonės88. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje sulėtėjo SSRS ekonomikos raida. Šis procesas palietė ir Lietuvą, nors jos pramonė ir toliau buvo sparčiai plėtojama:

Šiaulių televizorių pamykia. 1978 m.

1980 m. paleista Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pirmoji eilė, 1984 m. pradėjo veikti Ignalinos atominės elektrinės pirmasis Černobylio tipo reaktorius (1987 m. - antrasis reaktorius), buvo statoma Kaišiadorių hidroakumuliacinė elek­ trinė, plečiamos Jonavos „Azoto", Kėdainių chemijos, „Akmenės cemento" gamyk­ los. Lietuvos pramonę, kaip ir Sovietų Sąjungoje, veikė ekstensyvaus ūkininkavi­ mo padariniai. Remiantis jau minėtu pramonės plėtros planu, Lietuvos pramonė nebuvo tel­ kiama viename ar dviejuose miestuose, o tolygiai išdėstoma visoje teritorijoje. Visgi 2 /3 visos pramonės ir toliau buvo sutelkta penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Dėl to Vilniuje ir Klaipėdoje kūrėsi daugiataučiai gamybiniai kolekty­ vai, kuriuose ėmė vyrauti rusai arba rusakalbiai, ne­ norintys taikytis prie Lietuvos sąlygų. 86 Ib id ., p. 73-74. 87 P. G rišk ev ičia u s 1980 m. Lietuva, turinti tik 0,3 proc. visos SSRS teritorijos b irž e lio 26 d . a ta sk a ita ir 1,3 proc. gyventojų, ekonomikos atžvilgiu užėmė SSKP C K , LYA, f. 1771, gana aukštą vietą. 1985 m. nacionalinės pajamos, ap. 257, b. 193, I. 100-102. skaičiuojant vienam gyventojui, buvo šiek tiek dides­ 88 R. S on g ailo s 1988 m. nės už SSRS vidurkį: SSRS teko 2090 rb, Lietuvai b a la n d ž io 2 8 d . raštas 2120 rb. Daugelio rūšių Lietuvoje pagaminta produk­ SSKP CK, ib id ., a p . 271, cija buvo kokybiška ir jos buvo pagaminama gana b. 183, I. 58-61.

KRAUTAS IR VISOIMENh TARP MODERNIZACIJOS IR SASTIN EII

587

daug. Pavyzdžiui, 1988 m. pagaminta 5,6 proc. visų SSRS šaldytuvų, 6,8 proc. te­ levizorių, 5,2 proc. kojinių, 4,7 proc. sviesto, 2,4 proc. baldų ir t. t. Buvo tokių pro­ dukcijos rūšių, kurių gamyba, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuva lenkė ne tik SSRS vidurkį, bet ir visas respublikas: 1985 m. SSRS vidutiniškai vienam gy­ ventojui mėsos skerdienos pagaminta 62 kg, Lietuvoje - 141 kg (3,3 proc. Sovie­ tų Sąjungos gamybos 1988 m.), pieno atitinkamai 355 ir 829 kg (atitinkamai 2,4 proc.), sviesto - 5,7 ir 20,7 kg, grūdų - 691 ir 799 kg ir t. t. 1965-1985 m. SSRS Lietuvoje investavo 32 mlrd. 919 min. rb89. įprastinis investavimas siekiant gauti pelno buvo ideologiniais sumetimais vadinamas „nesavanaudiška ir kilnia rusų tautos pagalba". Tačiau Lietuva, gavusi investicijų iš Maskvos, jai dosniai atsi­ dėkodavo. Per paskutinius 25 metus iki nepriklausomybės atkūrimo vien sąjun­ ginio pavaldumo įmonės ir organizacijos į Sąjungos biudžetą pervedė 8,9 mlrd. rublių, arba 2,3 karto daugiau nei gavo centralizuotų kapitalinių įdėjimų. Be to, į centrinį Sąjungos fondą pervesta daugiau nei 1 mlrd. valiutinių rublių ir didžiu­ lis apyvartos mokestis. Būta ir paslėpto išteklių išsiurbimo iš Lietuvos. SSRS Mi­ nistrų Taryba savo nuožiūra paimdavo kredito išteklius. Lietuvos kredito ištek­ liai padengė didelę dalį biudžeto deficito dėl augančio SSRS įsiskolinimo. Sovie­ tinė kreditų teikimo sistema tapo svarbiausia arterija, kuria iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą buvo išpumpuojamos įplaukos. Tačiau 1965-1988 m. Lietuvos pramonė buvo plėtojama tik pagal SSRS po­ reikius, nebuvo paisoma Lietuvos interesų, ypač socialinių ir ekologinių padari­ nių. Net tuometinėmis sąlygomis 21 inteligentas protestavo prieš sumanymą sta­ tyti Jurbarke naftos perdirbimo gamyklą, kuri kėlė grėsmę Nemunui ir Kuršių marioms. Protestas padėjo. 1972 m. gamykla buvo pradėta statyti Mažeikiuose. Lietuvoje toliau buvo statomos įmonės, kurioms žaliava buvo įvežama, o paga­ minta produkcija išvežama; įmonės tapo priklausomos nuo SSRS žaliavų, iš ten gaudavo įvairias komplektuojančias detales ir įrenginius. Centralizacija paskati­ no SSRS ekonominių regionų integraciją, nes 1961 m. iš Lietuvos buvo išvežama 16,3 proc. materialinių išteklių, o 1970 m. planuota išvežti jau 30,2 proc.90 Lietu­ vos pramonėje pagrindinę vietą užėmė didžiulės įmonės, kurios naudojosi mo­ nopoline ar oligopoline padėtimi. Paskutiniais SSRS gyvavimo metais (1986-1990 m.) didžioji į Lietuvą įveža­ mų materialinių vertybių sumos dalis - 43 proc. ir išvežamų dalis - 44 proc. teko Rusijos Federacijai, Ukrainai - 12,5 proc. (išvežimo ir įvežimo), Baltarusijai 9 proc., Latvijai - 5 proc. ir t. t. Tačiau visos prekės buvo parduodamos ne pagal jų vertę, kurią gali atskleisti tik rinka, o pagal planine tvarka nustatytas kainas, kurios neatspindėjo faktinės jų vertės. Taip buvo todėl, kad ekonominiai ryšiai formavosi griežtai centralizuoto, vertikalaus ūkio valdymo (iš Maskvos) ir pla­ navimo sąlygomis. Kainos buvo nustatomos subjektyviai, gal kiek atsižvelgiant į prekės pagaminimo išlaidas. Buvo teigiama, esą todėl Lietuvai suteikiama „ne­

538

L IE T U V A 1340-1800

savanaudiška pagalba", t. y. jai teikiamos subsidijos kitų respublikų sąskaita. Čia ir slypėjo abejotinas centralizuotai planuojamos ekonomikos grožis, nes nie­ kas nežinojo tikrosios vidinio prekių ir paslaugų judėjimo vertės. Tai žlugdė ga­ mintojų iniciatyvą ir suinteresuotumą. Produkcija, nors ir kokybiška, buvo vidu­ tinio lygio, todėl išvystytoms Vakarų šalims netiko. Esant ribojančiai, autoritari­ nei, iškraipančiai ir žlugdančiai prekybą Lietuvos ir SSRS „sąjungai", Lietuvoje pagaminti panašios kokybės televizoriai buvo, be abejo, brangesni nei japoniški būtent dėl nevienodo išsivystymo lygio, kuris lemia gamybos skirtumus. 1987 m. Lietuva Sovietų Sąjungos vardu (172 įmonės) eksportavo į užsienį tik 0,8 proc. viso SSRS eksporto. Prekės buvo išvežamos į 95 pasaulio šalis, daugiausia į so­ cialistines ir silpnai išvystytas laisvosios rinkos trečiojo pasaulio valstybes. Iš eksporto gautų įplaukų 82,5 proc. teko sąjunginio pavaldumo įmonėms (gautos lėšos atitekdavo sąjunginiam biudžetui), 16,2 proc. - sąjunginio-respublikinio ir 1,3 proc. - respublikinio pavaldumo91. Iki 1940 m. Lietuvos užsienio prekybos apimtis, tenkanti vienam gyventojui, nuolat didėjo ir buvo net 3 kartus didesnė nei Sovietų Sąjungoje. SSRS buvo viena turtingiausių gamtiniais ir darbo ištekliais valstybė, tačiau jos ekonomika merdėjo. Per 1965-1985 m. šalies visuminė produkcija beveik ne­ padidėjo, nors nuolat buvo deklaruojama apie naujas „darbo pergales". Gamy­ bos efektyvumas, darbo našumas, techninis ir technologinis gamybos procesų mo­ dernizavimas vis labiau atsiliko nuo to meto techninės pažangos reikalavimų92. Komunistinė ekonomika sustojo augusi nutrūkus „lengvam" aprūpinimui gam­ tiniais ištekliais (nafta, anglimis ir pan.) bei darbo ištekliais. 1979 m. kovo 15 d. slaptame rašte į Maskvą P. Griškevičius ir J. Maniušis rašė apie pablogėjusią ekonominę padėtį93. 1979-1980 m. Lietuvoje ėmė trūkti kuro ir elektros energijos (pradėtos statyti atominės elektrinės pirmuosius du reakto­ rius numatyta paleisti tik 1984-1987 m.), todėl sulė­ 89 K. M ešk au sk as, op. tėjo pramonės raidos tempai. Tai buvo pirmieji artė­ eit., p . 169. jančios socialistinio ūkio krizės ženklai. Administ­ 90 K. A n ta n a itis, o p . cit., raciniais valdymo metodais laikinai juos pavyko pa­ p. 42. šalinti, bet 1985 m. prasidėję ekonomikos sutrikimai 91 K. M ešk au sk as, op. cit., p. 269-271. gerokai paspartino socialistinės sistem os žlugimą 92 Č. Bauža, „K o m u n isti­ Sovietų Sąjungoje. n io režim o k riz ė ", Lietuvos Devintajame dešimtmetyje, ypač antroje pusėje, sui’eren iteto atkū rim as 1988SSRS ekonominė ir socialinė padėtis labai pablogėjo: 1991 m etais. V ., 2000, p. 32. mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo ato­ 93 P. G rišk ev ičia u s trūkis tarp gamybos ir vartojimo, tarp gyventojų pini­ 1979 m. kov o 15 d . raštas ginių pajamų ir jų padengimo, sparčiai kilo kainos, SSKP CK, LYA, f. 1771, didėjo infliacija. Ūkio krizės priežasčių buvo daug: a p . 256, b. 182, I. 120-122.

KRAŠTAS IR VISOIMENf: TAIP MODERNIZACIJOS I I SĄSTINGIO

r>39

blogas ūkinis mechanizmas ir nesugebėjimas jj valdyti (netinkama planinės eko­ nomikos ir komandinė administracinė sistema), infliacija, griaunanti vartojimo rin­ ką, nuasmeninta nuosavybė, neužtikrinanti materialinių stimulų, ūkinė izoliaci­ ja nuo Vakarų pasaulio, moksiinis-technologinis atsilikimas, militarizuota ekono­ mika ir kt. Tačiau bene svarbiausia priežastis buvo gamybos priemonių ir varto­ jimo reikmenų gamybos disproporcija. Išplėstinės reprodukcijos procese pirmeny­ bė buvo teikiama gamybos priemonių gamybai. SSRS oficiali statistika skelbė, kad per daugelį penkmečių didžioji nacionalinių pajamų dalis (apie 75 proc.) buvo skiriama vartojimui, o kita dalis (apie 25 proc.) - kaupimui. Iš tiesų buvo beveik priešingai. 1959 m. visame SSRS ūkyje gamybos priemonių gamyba sudarė 59 proc., o vartojimo reikmenų gamyba - 41 proc., 1977 m. atitinkamai - 64 proc. ir 36 proc., 1989 m. - 63 proc. ir 37 proc. Pramonėje padėtis buvo dar kritiškesnė. 1990 m. vartojimo priemones gaminantis kompleksas sudarė tik 27 proc. SSRS prezidento M. Gorbačiovo žodžiais (1991 m.), „tik 6-8 proc. fondų naudojami ga­ minant liaudies vartojimo prekes"94. Vartojimo reikmenų poreikiai nebuvo paten­ kinti, juos nustelbė staklių, raketų, lėktuvų, tankų, patrankų ir kitų ne asmeniniam vartojimui skirtų gaminių gamyba. Žema gamybos priemonių kokybė neleido ga­ minti gerų, gyventojams skirtų plataus vartojimo prekių. Tokiai produkcijai bu­ vo sunaudojami didžiuliai žaliavų ir energijos kiekiai (pigus kuras ir elektra bu­ vo netaupomi, vagiami). Ekstensyvus gamybos augimas lėtino darbo našumą, ši neracionali struktūrinė ekonominė politika tapo neįveikiamu gamybos stabdžiu, sukėlusiu didelę Sovietų Sąjungos ekonominę, socialinę ir galiausiai politinę krizę. Sovietinės sistemos krizę paspartino SSRS karinio-pramoninio komplekso plėt­ ra. Šio komplekso augimą užtikrino dosnus finansavimas, pirmaeilis aprūpinimas m edžiagomis ir žaliavomis, aukštos kvalifikacijos kadrais. Lėšos, išleidžiamos ginklavimusi, sudarė milžiniškas sumas, nors SSRS valdžia tai slėpė. Oficialiai buvo skelbiama apie nedidelę biudžeto dalį (pavyzdžiui, 1988 m. - 4,4 proc., 20,2 mlrd. rb). Tačiau tai buvo netiesa. SSRS „šaltojo karo" metais visomis išga­ lėmis stengėsi ginklavimosi srityje neatsilikti nuo JAV (devintojo dešimtmečio pa­ baigoje JAV karinėms išlaidoms skyrė apie 330 mlrd. dol. per metus)95.

Planinis žemės ūkis Paskutiniais sovietiniais dešimtmečiais ūkiniai eksperimentai žemdirbystėje bu­ vo racionalesni nei anksčiau. Žemės ūkio gamyba daugmaž buvo pavaldi LSSR administracijai, todėl ji čia galėjo savarankiškiau tvarkytis. Maskva į šią ūkio sritį investavo didžiules lėšas, nors planinės kolūkinės ekonomikos sąlygomis jos niekada negalėjo atsipirkti. Pokario metais sunaikintą valstiečių privatų ūkį

540

L I E T U V A 1940-1980

pakeitęs kolektyvinis ūkis 1989 m. buvo atstovaujamas 750 kolūkių (1986 m. juose dirbo 258 tūkst. žmonių) ir 275 tarybinių ūkių (118,5 tūkst. žmonių)96. Lietuvos kolektyvizuotas (o iš esmės - suvalstybintas) žemės ūkis specializa­ vosi mėsos ir pieno gyvulininkystėje, t. y. gamino tai, kas labiausiai buvo įma­ noma Lietuvos sąlygomis. Tikėtasi, kad šiai ūkio šakai plėtotis padės žemių me­ lioravimas (iki 1975 m. numelioruota 1 mln. ha, iki 1985 m. - apie 2,5 mln. ha ir daugelyje vietų visiškai pakeistas kraštovaizdis), darbų mechanizavimas ir elek­ trifikavimas (1965 m. buvo 16 tūkst. traktorių, 1989 m. - 55 tūkst.; kaimo elektri­ fikavimas iš esmės baigtas 1979 m.), chemizavimas (pastatyti Kėdainių chemijos kombinatas ir Jonavos azotinių trąšų gamykla visiškai aprūpino Lietuvą trąšo­ mis, jų panaudojimas gerokai padidino derlių, bet sukūrė rimtų ekologinių pro­ blemų). Kartu su vienkiemių naikinimu pradėta žemės ūkio gamybos specializa­ cija ir koncentracija. Tai padėjo kelti žemės ūkio produkcijos gamybos lygį, Lie­ tuvos žemės ūkis tapo geriausiai išvystytas Sovietų Sąjungoje. Septintajame dešimtmetyje Lietuvos žemės ūkis pasiekė prieškarinį lygį. Smar­ kiai pakilo grūdinių kultūrų derlingumas. 1975 m. buvo užauginta po 23 cnt iš ha (SSRS vidurkis - 14,7 cnt). 1976 m. gauta beveik 30 cnt iš ha, o bendras der­ lius viršijo 3 mln. tonų97. Tai beveik atitiko to meto išsivysčiusių šalių pasaulinį standartą - 1 tona grūdų vienam gyventojui. Vėlesniais metais grūdų derlingu­ mas buvo apie 25-27 cnt iš ha. 1966 m. įvedus garantuotą darbo apmokėjimą, padidėjo kolūkiečių pajamos: 1965 m. už darbadienį buvo mokama 2,82 rb, 1975 m. - 6,01 rb. Tiems kolūkiams, kurie dirbo nuostolingai, valstybė teikdavo kreditus, kuriuos vėliau nurašydavo. Kolūkiečio šeimos pajamos iš kolūkio, oficialiais duomenimis, sudarė 57 proc.98, nors iš tikrųjų jos turėjo būti didesnės, nes žemdirbiai neviešai naudojo kolūkio techniką, trąšas ir kt. Pastaroji aplinkybė leido išspręsti kolūkiečių asmenines ūki­ nes ir su tuo susijusias socialines problemas. Pagal gyvulininkystės produktų gamybą vienam gyventojui Lietuva pirmavo Sovietų Sąjungoje. Buvo statoma daug fermų. 1984 m. Lietuvoje buvo 472 pieno kompleksai, 32 kiaulininkystės kompleksai, 5 dideli paukštynai ir kt. Anot lite­ ratų, Lietuva tapo didžiule ferma. Tai visiškai atitiko Sovietų Sąjungos interesus ir kuriam laikui padėjo išspręsti Rusijos didžiųjų miestų aprūpinimo maisto produktais problemą. Ta­ 94 K. M ešk au sk as, op. eit., p . 314-316. čiau pačioje Lietuvoje mėsos produktų, pvz., rūkytų 95 Ib id ., p. 316. dešrų, skerdienos, nuolat trūkdavo, ypač kaimo gy­ 96 TLE, t. 2, p . 356; t. 4, venvietėse ir miesteliuose. Jų gyventojai šių produk­ p . 265. tų važiuodavo pirkti į didžiuosius Lietuvos miestus, 97 Эконом ики и культ ура stovėdavo ilgose eilėse. Partinės nomenklatūros at­ Л и т овск ой ССР, c. 113. stovai šių gaminių nusipirkdavo specializuotose, 98 Tarybų Lietu vos v alstieti­ jiems skirtose parduotuvėse. ja , p . 212-213.

K R A Š T A S IR V I S O O M E N t : T A R P M O D E R N I Z A C I J O S IR S Ą S T I N G I O

Г>41

Nemažai žemės ūkio produkcijos buvo pagaminama mažuose asmeniniuose kolūkiečių ūkiuose. Tai rodė asmeninio (privataus) ūkio pranašumą prieš valsty­ binį, nors pamažu kolūkiečių pagalbinio ūkio užaugintos produkcijos absoliutus dydis mažėjo: 1959 m. jis sudarė 57,6 proc., 1976 m. - 30,9 proc." 1975 m. asmeni­ niuose ūkiuose buvo pagaminta 31 proc. mėsos (skerdienos) ir 40 proc. pieno100. Valdžia džiaugėsi šia tendencija, skelbė, kad didėja valstybinio (oficialiai „visuo­ meninio") sektoriaus gamybos dalis. 1976 m. asmeniniame ūkyje gyventojai laikė 655 tūkst. galvijų, 571 tūkst. kiaulių, 5,6 mln. paukščių. Vėliau šie skaičiai šiek tiek sumažėjo: 1989 m. - 544 tūkst. galvijų, 500 tūkst. kiaulių, 5,4 mln. paukščių101, nes jų kiekis buvo ribojamas: buvo leidžiama laikyti vieną karvę, dvi penimas kiau­ les, paukščių ir bičių - pagal galimybes. LSSR vadovybė baiminosi, kad kolūkie­ čiai iš savo darbo labai nepraturtėtų - pagal leistinas darbo ir gyvenimo sąlygas visi kaimo žmonės turėjo gyventi laikydamiesi komunistų partijos nustatytų nor­ mų (socialiniu atžvilgiu visi turėjo būti lygūs), bet būtent individualus smulkus ūkis padėjo apsaugoti kaimą nuo didesnių socialinių problemų. Ūkininkavimo sistema, pagrįsta privalomu kolūkiečių darbu ir administraci­ niais valdymo metodais, buvo neefektyvi - nemažėjo gamybos kaštai ir produk­ cijos savikaina. Sukurti didžiuliai ūkiai buvo nerentabilūs, jiems ir visiems ki­ tiems ūkiams valstybė skyrė dotacijas. Tačiau Maskva oficialiuose dokumentuo­ se Lietuvos žemės ūkį vertino labai gerai. N e tik penkmečių, bet beveik kiekvie­ nų metų žemės ūkio planai Lietuvoje būdavo įvykdomi ir net viršijami, o tuo metu Vidurinės Azijos respublikose ir daugelyje Rusijos sričių buvo viešai pri­ pažįstama, kad planai neįvykdyti. Su Lietuva galėjo lygintis tik Estija, Latvija, Baltarusija, iš dalies - Moldavija. Beveik nekintant valstybinėms maisto produktų mažmeninėms kainoms, žemės ūkio produktų paruošimų kainų lygis buvo palaikomas didinant valstybės dotaci­ jas ir nurašant skolas. Iš valstybės biudžeto buvo išleidžiamos milijoninės lėšos, kurių didžioji dalis atitekdavo pieno ir mėsos gamybos išlaidoms padengti. Lietu­ vos žemės ūkiui buvo skiriami didžiuliai kapitaliniai įdėjimai (1965 m. kolūkių ka­ pitaliniai įdėjimai sudarė 76 mln. rb, 1975 m. - 265 mln. rb)102. Didėjant transporto, technikos ir trąšų kainoms, produkcijos savikaina nuolat augo. Tačiau oficialioji statistika skelbė, kad 1969 m. jau visi ūkiai dirbo rentabiliai, t. y. pelningai103. Tuo pat metu buvo priimami nutarimai „dėl finansinės pagalbos kolūkiams ir tarybi­ niams ūkiams" - taip buvo nurašomos skolos ir procentai dėl skolų valstybei. Norėdami bent kiek išlaikyti gamybos rentabilumą, ūkių vadovai primygtinai reikalavo didinti valstybinių supirkimų kainas - kuo brangiau valstybė supirk­ tų žemės ūkio produktus, tuo didesnių pajamų gautų ūkiai. 1966-1990 m. pieno ir mėsos kainos buvo didinamos keletą kartų, bet parduotuvėse šių produktų kai­ nos ištisus dešimtmečius mažai keitėsi. Komunistinė valdžia nuolat skelbė, kad

542

L I K T I ' VA 1940-1990

Sovietų Sąjungoje pigūs maisto produktai, o jų kainos beveik nedidėja. Tačiau atlyginimai irgi buvo nedideli, o įvairių maisto produktų nuolat trūkdavo, išsky­ rus pieno, duonos ir cukraus gaminius. Maisto prekių parduotuvėse didžiulės žmonių eilės būdavo įprastas, nieko nestebinantis reiškinys. Stambus kolektyvinis žemės ūkis negalėjo egzistuoti be labai stiprios valsty­ bės paramos, antraip būtų gana greitai žlugęs. Svarbiausios priežastys, Įėmu­ sios Lietuvos žemės ūkio nerentabilumą, buvo žemdirbių darbas kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose neturint pakankamo asmeninio suinteresuotumo, administ­ ravimas ir planinė ūkio sistema, neatsižvelgianti į gyventojų poreikius. Kolektyvizuoto ūkio egzistavimas priklausė tik nuo valstybės dotacijų ir valdžios drau­ dimo valstiečiams turėti daugiau žemės.

PASKUTINĖS PASTANGOS STIPRINTI SOVIETŲ REŽIMĄ 1982 m. lapkričio 10 d. mirė L. Brežnevas. SSRS vadovu tapo 68 metų SSRS KGB vadovas J. Andropovas. Kremliuje valdžią perėmė grupuotė, numačiusi administ­ racinėmis priemonėmis modifikuoti, faktiškai sustiprinti komunistinį režimą. Naujasis SSKP CK generalinis sekretorius pradėjo aktyviai kovoti su kitaminčiais, korupcija, ekonominiais nusikaltimais ir darbo drausmės pažeidimais. Šitaip jis mėgino pagerinti SSRS ekonomikos funkcionavimą, padidinti smunkančią gamy­ bą. Tačiau tai buvo daroma KGB metodais, atvirai ir šiurkščiai pažeidžiant žmo­ gaus ir piliečio teises, kurių totalitarinėje valstybėje ir taip buvo nesilaikoma. Vis dėlto didesnių permainų Lietuvoje neįvyko, tik didžiųjų miestų gyventojai pajuto neteisėtus vidaus reikalų struktūrų veiksmus. 1982 m. Kremliui teko subalansuo­ ti karinio-pramoninio komplekso reikalavimus su turimais ekonominiais ištekliais. Nors prasidėjo ūkio krizė, tačiau J. Andropovo vadovaujama Sovietų Sąjunga to­ liau tęsė karą Afganistane, o pasaulį gąsdino branduoliniu karu. 1983 m. birže­ lio mėnesį SSRS vadovybė, bijodama Lenkijos „Solidarumo" politinės įtakos ir sukeltų padarinių, priėmė įstatymą „Dėl darbo ko­ 99 Ib id ., p . 176. lektyvų". Jame buvo deklaruota būtinybė darbo vie­ 100 Ib id ., p. 175. tose formuoti „socialistinę savivaldą", bet iš esmės 101 TLE, t. 1, p. 634. niekas nepasikeitė. Įmonėms ir organizacijoms toliau 102 Tarybų L ietu vos v alstie­ vadovavo įprastas trikampis: partijos, profesinės są­ tija, p. 165. jungos ir komjaunimo komitetai. 103 Ib id ., p . 177.

KRAŠTAS IR VISOOMENt: TARP MODERNIZACIJOS IR S« STIN EII

r>4:{

Mirus J. Andropovui, kuriam laikui SSRS aukščiausioji valdžia atiteko brež­ nevinės tvarkos šalininkų grupuotei. 1984 m. vasario 13 d. Kremliuje į valdžią atėjo senas SSKP CK aparato funkcionierius, ribotų politinių galimybių žmogus 73 metų Konstantinas Černenka. Vėl, kaip ir L. Brežnevo valdymo laikotarpiu, pradėta stiprinti ideologinį darbą ir komunistinę cenzūrą, rusinimą. Per K. Čer­ nenkos valdymo metus Lietuvos SSR vadovybė daugiau dėmesio kreipė į švieti-

SSKP XXV suvažiavimo sten­ dai - Vilniaus .puošmena"

mą ir ideologinį darbą, sustiprino komunistinę cenzūrą, stengėsi visais būdais varžyti Vakarų pasaulio kultūros apraiškų skverbimąsi į Lietuvą. Senoji SSRS vadovybė žlungančios planinės ekonomikos akivaizdoje iš esmės nieko nenorėjo keisti, ji ir toliau gyveno gigantomanijos ir utopinių iliuzijų pla­ nais. 1984 m. lapkričio mėnesį K. Černenka patvirtino SSRS melioruojamų žemių programą, kuri jau kelintą kartą turėjo išspręsti maisto problemą, šios programos projektas numatė, kad Rusijos upės turėtų tekėti iš šiaurės į pietus. K. Černenka pradėjo nomenklatūrinių kadrų rusinimo vajų, tačiau 1985 m. kovo 10 d. mirė. 1985 m. balandžio mėnesį naujuoju SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorbačiovas. Jis, gelbėdamas žlungančią ekonomiką ir sovietinę impe­ riją, 1985 m. pavasarį pradėjo daryti politines ir ekonomines reformas, kurios bu­ vo pavadintos pertvarka (rus. p e r e s t r o i k a ) . Sovietų Sąjungoje prasidėjo valstybės, politinės sistemos ir visuomenės demokratizavimo bei viešumo procesas. Pradė­ tos dalinės ekonomikos reformos buvo nukreiptos į įmonių ūkiskaitą ir jų pelno didinimą. Tačiau planinė griežtai centralizuota ekonomika visai nepasidavė per­ tvarkai. M. Gorbačiovas ir jo šalininkai suvokė, kad permainos ekonomikoje gali­ mos tik keičiantis visuomenei - atsirandant daugiau laisvės104. Taip politinėje re-

-) \\

L I E T I ’ VA 19 40-1980

torikoje atsirado ir paplito „viešumo" sąvoka, atvėrusi duris kritinei minčiai, o vė­ liau ir politiniam pliuralizmui. Politinės reformos atvėrė kelią visuomenės gyveni­ mo liberalizavimui: viešumui, kritikai ir žodžio laisvei, buvo apribota represinių struktūrų savivalė, iškilo politinių kalinių paleidimo į laisvę klausimas. Sociali­ nius santykius ypač paveikė nauji įstatymai, kuriais nuo 1987 m. leista individu­ ali darbinė veikla. Jau 1988 m. pavasarį Lietuvoje buvo užregistruota daugiau kaip

Vilnius 1985 m.

1000 kooperatyvų su 6 tūkst. darbuotojų. Įsigaliojus naujiems išvažiavimo ir įva­ žiavimo į SSRS taisyklių pakeitimams, išvykstančiųjų padaugėjo 3 kartus - iki 35 tūkst. Išvykimų skaičių nustota riboti, o išsikviesti iš užsienio nuo 1987 m. galė­ jo ir giminės bei pažįstami. Vykstant į užsienį jau nebuvo reikalaujama administra­ cijos, visuomeninių organizacijų sutikimo bei charakteristikų. Išvykstantiems leis­ ta įsivežti užsienietiškus automobilius (nors uždrausta ketverius metus parduoti). Lietuvoje iki pat 1988 m. pavasario valdžios institucijose jokių politinių permainų nebuvo. Respublikos partinis aparatas visaip stengėsi išsaugoti esamą padėtį ir net nemėgino pasinaudoti Maskvoje prasidėjusiu demokratizavimu. Atsargumą stipri­ no ir 1986 m. rudens pabaigoje iš Karelijos į Lietuvą atsiųstas naujasis LKP CK antrasis sekretorius, dogmatiškas neobolševikas N. Mitkinas. Jis trukdė demokrati­ zuoti Lietuvos politinį gyvenimą. Apie jokį nekontroliuojamą demokratizavimą ne­ galėjo būti nė kalbos. Pasak LKP CK sekretoriaus L. Šepečio, atvykęs į Lietuvą N. Mitkinas pareiškė: „Aš atvažiavau padaryti Lietuvą internacionaline". Lietuvos komunistų partija toliau rėmėsi KGB represiniu apa104 w { otJueur £ lir o p a ratu. 1986 m. liepos mėnesį buvo suimtas „Pastogės" m ū s ų ¡¡¡¡kais, ¡ 945- 1992, ir „Lietuvos ateities" leidinių redaktorius A. Patackas. v., 1995, p. 518.

KRAŠTAS IR VISUOMENl: TARP MODERNIZACIJIS I I SĄSTINGIO

545

LKP CK tik stebėjo procesus Maskvoje ir nesiėmė jokios atsakomybės. Lietu­ voje pagal politinės konjunktūros reikalavimus buvo tik retransliuojami idėjiniai pertvarkos šūkiai, tačiau realiai nieko nebuvo daroma. LSSR administracija buvo labai atsargi - istorinė patirtis rodė, kad Sovietų Sąjungoje politinės permainos gali netikėtai baigtis taip, kaip prasidėjo. Be to, Maskva visada akylai stebėjo Bal­ tijos šalių komunistų veiklą, todėl niekas nenorėjo būti apkaltintas „vietininkiškumu" ir sulaukti latvių komunistų likimo, kaip 1959 m. Antra vertus, Lietuvoje visada buvo aktualios ne tiek demokratijos, kiek tautos laisvės, valstybingumo pro­ blemos, todėl bent kiek didesnės laisvės suteikimas visuomenei galėjo peraugti j nevaldomus procesus. Todėl LSSR vadovai buvo pasirengę vykdyti tik konkre­ čius Kremliaus nurodymus, o ne rodyti iniciatyvą jiems visai nesuprantamais viešumo ir visuomenės atsinaujinimo klausimais. Priešingai, jie stengėsi išlaiky­ ti esamą režimą ir parodyti Maskvai, kad visiškai kontroliuoja padėtį ir yra geri vietininkai Lietuvoje. Iki 1988 m. LKP CK daugiausia dėmesio skyrė masinės in­ formacijos priemonėms, spaudai. LKP CK aparatas bei Glavlitas ir toliau griežtai vykdė cenzūrą. Specialiuosiuose fonduose toliau buvo uždaryta didelė kultūrinio palikimo dalis: Respublikinės (dab. Nacionalinės M. Mažvydo) bibliotekos specialiuosiuose fonduose buvo 46 304, Vilniaus universiteto - 89 028, Mokslų akademijos - 206 926, Kauno viešosios bibliotekos - 22 530 leidinių105. 1987 m. lapkričio 14 d. eidamas 64 metus mirė P. Griškevičius. Naujuoju LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo LSSR AT Prezidiumo pirmininkas R. Songaila. Tai sukėlė ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir LKP CK aparato darbuotojų nuo­ stabą ir net nepritarimą. R. Songaila visais savo karjeros metais buvo pilka as­ menybė, visuomeniniame gyvenime aktyviai nedalyvavo (praktiškai apie jį be­ veik nieko nebuvo žinoma), taip pat nedalyvavo partinio aparato užkulisinėse intrigose, ištikimai tarnavo A. Sniečkui ir P. Griškevičiui; anot Lietuvos literatų, geriausiai galėjo vadovauti kolūkiui. R. Songaila atitiko klasikinį stagnacijos lai­ kų vadovo tipą. Nors jau prasidėjo demokratizacijos procesas, tačiau Maskvai buvo labai svarbu išlaikyti savo valdžioje visas respublikas. R. Songaila, kaip marionetinė figūra, teikė nemažai vilčių. Jo kandidatūrai pritarė N. Mitkinas, sie­ kęs kuo didesnės valdžios. Tuo tarpu dauguma LSSR vadovų elgėsi pasyviai, tikėjo Kremliaus teisumu ir pasirinktos kandidatūros tinkamumu. R. Songaila inertiškai tęsė brežnevinės epochos tradicijas Lietuvoje. Jis bijojo viešumo, retai pasirodydavo visuomenėje, nemėgino ir nežadėjo nieko keisti, dažniausiai kon­ sultavosi su N. Mitkinu, kurio žodis buvo lemiamas. 1987 m. gruodžio 29 d. R. Songaila, burdamas savo komandą, į SSRS AT Prezidiumo pirmininko postą SSKP CK rekomendavo savo ilgametį kolegą V. Astrauską, kuris, užsitraukęs P. Griškevičiaus „nemalonę", buvo paskirtas profesinių sąjungų vadovu. Mask­ va R. Songailai pritarė - pertvarkos metais vis labiau politiškai stiprėjant valsty­ binės valdžios institucijoms, SSKP CK buvo reikalingi paklusnūs žmonės. V. Ast­ rauskas, kaip politinė asmenybė, šiuos Kremliaus lūkesčius iš esmės pateisino.

540

L I K T I ' VA 1840-1991

Maskvoje prasidėjusios politinės permainos suaktyvino Lietuvos inteligenti­ ją, kurios didžioji dalis priklausė nuo LKP arba buvo susijusi su ja. Pirmieji in­ teligentų žingsniai buvo nedrąsūs, tačiau remdamiesi Maskvoje skelbiama per­ tvarkos retorika ir ypač centrinės spaudos publikacijomis („Ogoniok", „Argumenty i fakty", „Komsomolskaja pravda", „Literaturnaja gazeta" ir k t), į viešumą jie pradėjo kelti Lietuvai aktualias problemas. Vieni pirmųjų viešumo politikos pra­ dininkais tapo kai kurie žurnalistai ar su spauda susiję žmonės. A. Čekuolio redaguojamas „Gimtasis kraštas" 1986 m. pabaigoje ir 1987 m. paskelbė straips­ nių, kuriuos kritikavo LKP CK ideologai ir kitų laikraščių ortodoksai redakto­ riai. Tačiau 1987 m. beveik visa spauda ėmė sprūsti iš Lietuvos partinės vado­ vybės kontrolės. M. Gorbačiovo pertvarką atvirai ėmė palaikyti dienraščiai „Kom­ jaunimo tiesa", „Vakarinės naujienos", žurnalai „Kultūros barai", „Pergalė", „Švyturys", „Jaunimo gretos" ir kt. Pamažu kultūros darbuotojai, rašytojai, menininkai ir kitų sričių intelektua­ lai tapo neformalia opozicija inertiškam partiniam aparatui, tačiau apskritai iš­ laikė politinį lojalumą komunistų partijai (kritiškai buvo vertinama LKP vadovy­ bė, bet teigiamai - SSKP CK M. Gorbačiovo vadovaujama generalinė linija). Vienas pirmųjų laisvėjimo požymių buvo 1987 m. gegužės mėnesį įkurtas Lie­ tuvos kultūros fondas (LKF), vadovaujamas iškilios asmenybės Česlovo Kuda­ bos. Pagal prieškario metais įsteigtos organizacijos principus buvo stengiamasi puoselėti įvairių tautų kultūros tradicijas. Dėl sovietinės administracijos trukdy­ mų šio fondo skyriai provincijoje įsteigti tik 1988 m. pabaigoje. Visur didėjo ne­ pasitenkinimas komunistų partijos „kadrų politika". 1987 m. LSSR dailininkų sąjungos suvažiavime atsisakyta tvirtinti iš anksto LKP CK numatytą šios orga­ nizacijos vadovybę. Rašytojai svarbius visuomenei klausimus ėmė kelti vadina­ muosiuose atviruose partiniuose susirinkimuose, paskui skelbė spaudoje. Didelį atgarsį sukėlė reikalavimai apsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą, atkurti tautos isto­ rijos tiesą, spręsti ekologines problemas. 1987 m. susikūrė pirmosios nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos organizacijos. Vilniuje 1987 m. kovo mėnesį paminklų tvarkymo reikalais rūpinosi „Talkos" klubas (tvarkė Gedimino kalną, Kernavės piliakalnius, protestavo prieš magistralės tiesimą per Rasų kapi­ nes, pradėjo Žemutinės pilies archeologinius tyrimus). Po Černobylio atominės elektrinės avarijos politinį atspalvį įgijo viešas ekolo­ gijos problemų svarstymas (anksčiau tai iš viso buvo uždrausta). 1986 m. naftos gręžinių klausimą Kuršių mariose iškėlė rašytojas Vytautas Petkevičius. 1987 m. inteligentai protestavo (surinko apie 200 tūkst. para­ 105 K. S in k ev ičiu s, „Bibšų, rašė į Maskvą) prieš naftos gavybos įrenginių lio c id a s L ietu v o je", Lietu­ statybą Baltijos jūros pakrantėje; šią akciją stengėsi vos naikinim as ir tautos kova sužlugdyti LKP CK aparatas. 1987 m. gegužės mėne­ (1 9 4 0 -1 9 9 8 ), V., 1999, sį Vilniuje susikūrė ekohumanistinė draugija „Sanp. 391.

KRAŠTAS IR VISDOMENl: TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

547

tarvė", vėliau pasivadinusi „Žemyna", Kaune - „Atgaja". Laisvėjo intelektuali­ nė mintis. 1986 m. pabaigoje pradėti rengti „Kultūros barų" ir Lietuvos filosofų forumai, veikė Vilniaus filosofų klubas. 1987 m. Lietuvoje įvyko „Roko maršas per Lietuvą". Klubai, draugijos ir kiti susibūrimai bei laisvėjanti mintis įvairiomis krypti­ mis klibino komunistinio režimo pamatus, tačiau Lietuvos nepriklausomybės

Nc.sankcioiuiolas milingas prie Adonio Mickevičiaus paminklo slapiajam Mololovo-Hibbcntropo protokolui pasmerkti. Vilnius, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Mitinge kalba Nijolė Sadūnaitė. Salia stovi Vytautas Bogušis

klausimai dar nebuvo diskutuojami - komunistų partija dar turėjo visas galias nutraukti laisvėjimo procesą106. Reikšmingiausias 1987 m. politinis įvykis buvo rugpjūčio 23 d. Vilniuje sureng­ tas Molo tovo-Ribben tropo pakto metinių minėjimas. Tą dieną prie A. Mickevičiaus paminklo susirinko Lietuvos disidentai ir juos palaikantys žmonės, išdrįsę atvirai išsakyti savo nuomonę apie neteisėtą Lietuvos prijungimą prie SSRS. Tada KGB, matyt, nenorėdamas griauti M. Gorbačiovo autoriteto, nesiėmė atviros fizinės prie­

548

L I E T U V A 1940-1890

vartos. Vėliau KGB „profilaktiškai apdorojo" apie 80 mitingo dalyvių. Visi jie bu­ vo įspėti, visiems prigrasinta daugiau nedalyvauti panašioje veikloje. LKP CK inicijavo mitingo organizatorių smerkimo kampaniją. Dalį kaltės tu­ rėjo prisiimti ir vadovai tų įstaigų, kurių darbuotojai dalyvavo šioje politinėje akcijoje. Pavyzdžiui, 1987 m. rugsėjo 10 d. Jaunimo teatro kolektyvas už dalyva­ vimą mitinge svarstė elektriką V. Bogušį. LKP Vilniaus miesto komiteto Propa­ gandos ir agitacijos skyriaus vedėjo ir šio svarstymo organizatoriaus Viktoro Alksnerio nuomone, užuot smerkusi, „neaiškią poziciją savo kalboje užėmė teat­ ro vyriausioji režisierė D. Tamulevičiūtė"107. 1987 m. pabaigoje ir 1988 m. pradžioje LKP CK ir KGB visomis išgalėmis sten­ gėsi išsaugoti Lietuvoje senąją tvarką. Partinis aparatas organizavo viešą disi­ dentų, ypač N. Sadūnaitės, smerkimą, 1987 m. gruodžio 16 d. surengė pompas­ tišką sovietų valdžios „įkūrimo" Lietuvoje (1918 m.) metinių minėjimą, visoke­ riopai stengėsi sutrukdyti galimą Vasario 16-osios minėjimą. LKP CK įsteigė N. Mitkino vadovaujamą Operatyvinį štabą kovai su Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio paminėjimu108. Bet ekonominė-socialinė padėtis negerėjo. Tai rodė nuo 1988 m. birželio 1 d. įvedami talonai pirkti spalvotiems televizoriams, baldams, šaldytuvams, elektros prekėms, cukrui ir kt.

OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE Sovietų Sąjungoje ypatingą statusą turėjo sovietinė armija. Pergalė Antrajame pa­ sauliniame kare buvo apipinta ideologizuotų klišių, kurios derėjo su Sovietų Są­ jungos istorijos samprata. Ją turėjo įprasminti pastatyti paminklai, memorialai. Kas­ metiniai Antrojo pasaulinio karo minėjimai buvo baigiami pagerbimo ceremonijo­ mis prie karinių memorialų. Dešimtys gatvių buvo 106 D. B lažytė, „T ary b in ė pavadinta generolų ir kitų Antrojo pasaulinio karo lia u d is vėl v irsta ta u ta ", dalyvių bei kitais militaristiniais vardais: Raudono­ p . 113-118, 121-133. sios armijos, I. Černiachovskio ir 1.1. „Armija išvaduo­ 107 1987 m. ru g p jū čio toja", „armijos ir liaudies vienybė" bei kitos klišės tu­ 23 d . m itin g o d a ly v ių s ą ra ­ rėjo užmaskuoti Lietuvos okupaciją ir aneksiją. šai, LVA, f. 1771, a p . 270, Po Lietuvos aneksijos sovietinės kariuomenės b. 182, 1. 1-8. statusas ir padėtis buvo reguliuojama pagal sovie­ 108 N . M itk in o 1988 m. tų įstatymus. Lietuvos išteklius pradėta naudoti so­ sa u sio 28 d . p a ž y m a SSKP vietinės kariuomenės išlaikymui. Sovietų Lietuvos CK, ib id ., a p . 271, b. 182, L 37-39. biudžeto lėšos buvo naudojamos atvykusiems kariš-

KRAŠTAS IB VISUOMENĖ: TARP MODERNIZACIJOS IR SASTINCII

549

kiams ir jų šeimoms aprūpinti, ikišaukiminiams ir nekariniams mokymams fi­ nansuoti; iš Lietuvos biudžeto buvo apmokamos kasmetinės eilinių naujokų šaukimų išlaidos, išlaikomi kariniai komisariatai, mokamos personalinės pen­ sijos ir t. t. Tokia padėtis išliko visą 1944-1990 m. laikotarpį. Keičiantis sovie­ tinės kariuomenės kiekybei ir išsidėstymui Lietuvoje, buvo tiesiogiai naudojami Lietuvos ištekliai, išliko ta pati vis tobulėjanti privilegijų sistema bei pastangos

Sovietiniai karininkui. Ukmergė, 1948 m.

veikti Lietuvos visuomenę - slopinant pasipriešinimą, vykdant mobilizaciją, or­ ganizuojant karinį parengimą bei ideologinį apdorojimą per karines ar sukarin­ tas organizacijas. Vienas svarbiausių įrankių, siekiant paveikti visuomenės požiūrį į sovietinę armiją, buvo sukarinta visuomeninė organizacija - Savanoriškoji draugija armi­ jai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR), daugiau žinoma pagal rusišką pavadi­ nimo santrumpą DOSAAF. Kiekvienas dirbantis ar besimokantis žmogus vienaip ar kitaip buvo įtraukiamas į šios organizacijos veiklą. Per šią organizaciją buvo finansuojamas jaunimo rengimas karinei tarnybai, dangstomas techninių sporto šakų plėtojimu. Dauguma jaunuolių privalėjo įvykdyti GTO ( G o t o v k f r u d u i o b o r o n e (rus.) - Pasirengęs darbui ir gynybai), šaudymo normatyvus. Vien 1989 m. tokias normas įvykdė net 28 149 žmonės109. Lietuvoje buvo kultivuojamos 35 tech­ ninio ir karinio taikomojo sporto šakos, kuriomis užsiiminėjo 48 577 žmonės (1669 SDAALR sekcijose)110. Organizacija nuosekliai tarnavo Sovietų Sąjungos ka­ riniams interesams ir vykdė Lietuvos gyventojų rengimo planus pagal sovietinės kariuomenės poreikius. Į jų vykdymą buvo įtraukta visa švietimo sistema. Su­ kurtai pradinio karinio parengimo sistemai įsteigta 778 kariniai kabinetai mo­ kyklose, 494 šaudymo tirai, 485 „kovinės šlovės" muziejai ir t. t.,n

550

L I E T L VA 1940-1380

Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų 295 atskiri kariniai daliniai ir junginiai buvo dislokuoti apie trisdešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių, Lietuvoje buvo beveik 500 karinių objektų. Vilniuje dislokuota 107-oji motošaulių divizija, Kau­ ne - 7-oji oro desanto divizija, Klaipėdoje - 3-ioji krantų apsaugos divizija, Pa­ nevėžyje - 18-oji karinės transporto aviacijos divizija ir t. t. Iš viso Lietuvoje bu­ vo apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir kari-

Lietuviai sovietinėje kariuome­ nėje. Pabradė, 1950-1955 m.

ninku, 1,4 tūkst. kursantų, apie 1000 tankų, 1901 šarvuotis, 180 lėktuvų ir kt. (1990-1991 m. duomenys). Vilniuje dislokuoti net 32 dideli kariniai objektai, sprog­ menų sandėliai įrengti net tankiai apgyvendintų Vilniaus rajonų kaimynystėje. Slaptos raketinės bazės (raketinės „šachtos" ties Platelių ežeru ir kt.), karinės bazės liudijo apie Sovietų Sąjungos militaristinius pasirengimus Lietuvos teritorijoje. Penkiolika raketų 109 SDAALR CK p irm i­ „R-12" (Vakaruose žinomų „SS-4" pavadinimu) su n in k o g en . G . T au rin sk o 1990 m. v asario 7 d . in fo r­ branduolinėmis galvutėmis dislokuotos Karmėlavos, m acija N r. 9-46 LKP CK Ukmergės ir Tauragės apylinkėse. Linksmakalnio ra­ ir LSSR M in istrų T arybai, dijo žvalgybos centras, oro desanto divizija buvo itin LRVKA, ap. 3, eilės svarbios Sovietų Sąjungos karinio potencialo dalys. N r. 132, b y la N r. 26-2, L 2. Visa visuom enė nuolat buvo ruošiama galimam 1.0 Ib id ., L 1. 1.1 LSSR k a rin io kom isaro branduoliniam karui. Sovietiniai kariškiai tikėjosi ka­ pik . A. V isocko raštas ro atveju Lietuvoje sulaukti iki 87 branduolinių smū­ „A p ie L ietu v o s TSR ja u n i­ gių (bendros 11 megatonų galios). Sovietų Lietuvos m o p a ren g im o karinei civilinės gynybos plane buvo numatyta, kad kilus ta rn y b a i b ū k lę " , LCVA, branduoliniam karui specialiose slėptuvėse galėtų f. R-754, a p . 15, b. 220, pasislėpti 163,5 tūkst. žmonių, gyventojų nuostoliai L 34.

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

551

sudarytų apie 2 mln. žmonių, būtų sunaikinta daugiau kaip 30 miestų, radioak­ tyvia taptų 55 tūkst. kv. km teritorija112. Viena pagrindinių teisių, kurią sovietinė okupacinė armija turėjo Lietuvoje val­ domose teritorijose, - faktinis eksteritorialumas. Sovietų Lietuvos valdžios institu­ cijos perduodavo okupacinei kariuomenei jos reikalaujamas žemes ir pastatus, bet neturėjo jokių galimybių kontroliuoti juose vykdomą veiklą (net jei buvo daroma

m

Kriitacui piDoanuI

K M a la ly r a jo n o

Liaudie* depaiaty Ceryfte

C oaci m pua«M
iu78

L I E T I ' V A 19 40-1990

no sovietų valdžią devintojo dešimtmečio pradžioje vėl sugriežtinti represijas. Iš RRT įgaliotinio pareigų buvo atleistas K. Tumėnas, jį pakeitė iki tol 15 metų LKP Kupiškio rajono komitetui vadovavęs Petras Anilionis. Tai liudijo nusivylimą ri­ botų nuolaidų ir diplomatijos taktika. Naujasis RRT įgaliotinis žadėjo greitai „at­ statyti tai, ką sugriovė Tumėnas"124. Ryžtingais veiksmais P. Anilionis tikėjosi atkurti padėtį, buvusią septintajame dešimtmetyje. Laisvės atėmimo bausmėmis 1980-1983 m. buvo nuteista 10 aktyviai pogrindinėje Bažnyčios veikloje dalyvavu­ sių pasauliečių ir vienuolių, taip pat tikinčiųjų teisių sąjūdžio lyderiai - kunigai S. Tamkevičius ir A. Svarinskas. Dėl represijų ir valdžios spaudimo viešą savo veik­ lą buvo priverstas nutraukti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, nuo 1983 m. toliau veikęs pogrindyje. Devintajame dešimtmetyje keletas aktyviai opo­ zicinėje veikloje dalyvavusių kunigų žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Labai tikėti­ na, kad prie to daugiau ar mažiau prisidėjo sovietų slaptosios tarnybos, taip siek­ damos išvengti neigiamų padarinių, kuriuos galėjo sukelti šių dvasininkų teismai. Vien represijomis ir propagandos priemonėmis užgniaužti tikinčiųjų teisių są­ jūdį sovietų valdžia jau negalėjo, todėl buvo priversta atsisakyti kai kurių anks­ tesnių antireliginio darbo „laimėjimų". Toliau plėsti oficialiai veikiančios kunigų seminarijos galimybes vertė įsitvirtinanti nelegalaus kunigų parengimo sistema. 1979-1983 m. kunigystės šventimus gavo 11 pogrindyje pasirengusių kandida­ tų125. Valdžios nepripažįstami, jie galėjo daug laisviau dirbti pastoracinį darbą, dauguma jų taip pat įsitraukė į kovą dėl tikinčiųjų teisių. Norėdamas nuosai­ kesnius perauklėti ir kontroliuoti, P. Anilionis siūlė apsvarstyti kai kurių iš jų legalizavimo galimybę126. Didėjo ir oficialiai leidžiamos religinės literatūros įvai­ rovė bei jos tiražai. 1980 m. pagaliau leista oficialiai spausdinti mažąjį katekiz­ mą (60 tūkst. egz.), kuriame atsispindėjo po Vatikano II Susirinkimo prasidėjęs Bažnyčios atsinaujinimo procesas. 1979-1981 m. leistą liturginį kalendorių 1982 m. pakeitė gerokai didesnės apimties informacinio pobūdžio metraštis „Ka­ talikų kalendorius-žinynas". 1984 m. pasirodė ant­ ras, papildytas liturginio maldyno leidimas, kurio 124 A u to r ia u s p o k a lb is su tiražas (160 tūkst.) buvo didžiausias iš visų sovie­ b u v u s i u RRT įg a lio tin iu L ie tu v o je K. T u m ė n u . tiniais metais oficialiai išleistų religinių leidinių. 125 J. B o ru ta , A . K a tiliu s, 1985 m. LSSR MT pagaliau panaikino diskriminuo­ „ P o g r in d in ė k u n ig ų s e m i­ jantį mokestį už elektrą, naudojamą kulto pastatų n a rija " , L K M A m e t r a š t i s , reikmėms. 1982 m. buvo pasiektas dalinis kompro­ t. 12, p . 2 1 7 -2 1 8 . misas dėl vyskupijų administravimo sutvarkymo: 126 P. A n ilio n io 1984 m . vysk. V. Sladkevičiui leista grįžti į Kaišiadoris ir lais­ g e g u ž ė s 18 d . r a š ta s RRT vai valdyti vyskupiją, tuo tarpu vysk. J. Steponavi­ k a ta lik ų s k y r ia u s v e d ė ju i čius toliau liko Žagarėje. E. G a lu s tia n u i, L C V A , Oficiali religinių apeigų statistika rodė akivaiz­ f. R -181, a p . 3, b . 114, 1. 124-125. dų visuomenės religingumo mažėjimą (žr. lentelę), 1

KRAŠTAS IR VISDOMENt: TARP MODERNIZACIJOS IR SASTINEIO

579

i

LENTELĖ.

C iv ilin ė s m etrik ac ijo s a k tų i r re lig in ių a p e ig ų s a n ty k is 1957-1985 m . p a g a l o fi­

cialią s ta tis tik ą (proc.). M etai

K rik šta s

S a n tu o k a

L a id o tu v ė s

1957

81,9

60,7

78

1961

68,5

50

69

1965

59,2

35,6

59,4

1970

44,6

29,9

51,3

1975

46,9

26,9

45,5

1980

42,5

23,7

36,7

1985

34

20

33

L en telė s u d a ry ta p a g al: 1957 m . - RKRT įg a lio tin io a ta sk a ita a p ie d a r b ą 1958 m . p irm ą jį p u s ­ m etį, LCVA, f. R-181, a p . 3, b. 52, L 103; 1961 m . - RKRT v y r. in s p e k to ria u s S olovjovo p a ž y ­ m a a p ie re lig in ių ju n g in ių v e ik lą L ie tu v o s SSR, RFVA, f. 6991, a p . 3, b. 1389, I. 99; 1965 ir 1970 m . - RRT įg a lio tin io p a ž y m a a p ie d a rb ą 1970 m ., LCVA, f. R-181, a p . 3, b. 81, L 2; 1975 m . - RRT įg a lio tin io p a ž y m a a p ie d a r b ą 1975 m ., ib id ., b. 92, L 3; 1980 m . - RRT įg alio ­ tin io p a ž y m a a p ie d a rb ą 1980 m ., ibid., b. 104, 1. 2; 1985 m . - RRT įg a lio tin io p a ž y m a a p ie d a rb ą 1985 m ., ib id ., b. 116, 1. 13.

tačiau šie duomenys nėra visiškai patikimi. Pirma, RKRT įgaliotiniui, kuris ir sudarinėjo šią statistiką, buvo didelė pagunda skaičius priderinti prie centro no­ rų, nes nuo to labai priklausė jo darbo įvertinimas. Antra, nuo 1962 m. iš kuni­ gų pradėta reikalauti, kad jie pildytų suteikiamų sakramentų registracijos kny­ gas, kuriose būtų nurodyti priėmusių sakramentus (krikšto atveju - tėvų) paso duomenys ir adresai. Dėl suprantamų priežasčių dauguma buvo linkę susitarti su kunigu, kad jis to nedarytų, ir tokie atvejai nepatekdavo į bendrą statistiką. Kai kurie dvasininkai dėl šventos ramybės valdžios įstaigoms pranešdavo to­ kius duomenis, kokių valdžia tikėdavosi, t. y. liudijančius mažėjantį parapijos gyventojų religingumą, nes priešingu atveju grėsė perkėlimas į mažesnę parapi­ ją. Visgi net pagal oficialią statistiką padėtis Lietuvoje buvo daug geresnė nei tose sovietinėse respublikose, kuriose dominavo kitos konfesijos. Pavyzdžiui, Es­ tijoje krikštijamų vaikų nuo 56 proc. 1955 m. sumažėjo iki 12 proc. 1968 m., baž­ nytinių santuokų atitinkamai nuo 30 iki 3 proc Teigiama, kad ir toje Europos dalyje, kur ateizmas nebuvo paverstas valstybės politika, tuo pačiu metu visuomenės sekuliarizacija vyko gana sparčiai, o kai kur netgi pranoko valstybinio ateizmo sąlygomis pasiektus rezultatus. Tačiau dažniau­ siai tokia išvada daroma lyginant kiekybinius duomenis, atspindinčius padėtį iki ar iškart po komunizmo žlugimo. Tuo tarpu nuodugnesnė kokybinė analizė ją ga­ lėtų gerokai pakoreguoti. Ribotos galimybės geriau pažinti tikėjimo dalykus (reli. 127

580

L I E T Į ' V A 19 40-1830

ginęs literatūros trūkumas, žemas dvasininkų išsilavinimo lygis), tikinčiųjų dis­ kriminavimas viešajame gyvenime negalėjo nepaspartinti visuomenės sekuliarėjimo procesų, nors išoriškai, daugiausia dėl opozicijos oficialiai ideologijai, Bažny­ čia, žlugus komunistiniam režimui, galėjo atrodyti nesusilpnėjusi.

LIETUVOS SPORTAS IR POLITIKA*46 Sportui buvo skiriama daug dėmesio ne tik Sovietų Sąjungos viduje (sportinius laimėjimus paverčiant vos ne politine akcija, patvirtinančia „socialistinio gyveni­ mo būdo pranašumą"), bet ir tarptautiniuose santykiuose - dėl SSRS intervenci­ jos Afganistane 1980 m. JAV boikotavo Maskvoje vykusią XXII olimpiadą ir 65 valstybės atsisakė kvietimų į olimpines žaidynes, o Sovietų Sąjunga jas verti­ no kaip kovos su buržuazine ideologija elementą ir 1984 m. boikotavo XXIII olim­ piadą Los Andžele. Gana daug energijos ir išteklių buvo skirta tam, kad kūno kultūra ir sportas tapti! viena iš priemonių jaunimui įtraukti į visuomeninę politinę veiklą. Buvo sta­ tomi stadionai, baseinai, lengvosios atletikos maniežai. 1985 m. Lietuvoje buvo 39 stadionai, 814 futbolo aikščių, 4464 žaidimų aikštelės, 983 sporto salės, 46 plaukimo baseinai. Populiariausia sporto šaka liko krepšinis, kuris ir tuo me­ tu garsino lietuvių krepšininkus. Kauno „Žalgiris" 1971 m. tapo SSRS pirmeny­ bių prizininku, o garsiausiu krepšininku - Modestas Paulauskas, kuris buvo iš­ kovojęs 2 olimpinius, 3 pasaulio čempionatų, 5 Europos pirmenybių medalius. 1981 m. „Žalgirio" komandoje debiutavo 16-metis Arvydas Sabonis. 1982 m. Ko­ lumbijoje kaip SSRS rinktinės narys tapęs pasaulio čempionu, 1985 m. jis buvo pripažintas geriausiu Europos krepšininku. SSRS krepšinio čempionate Kauno „Žalgiris" nuo 1983 m. kovojo su Maskvos CASK ir 1985 m. iškovojo aukso me­ dalius. Futbolą išpopuliarinęs Vilniaus „Žalgiris" (toks pavadinimas suteiktas 1962 m.) 1987 m. tapo SSRS čempionato bronziniu prizininku ir Pasaulio studentų universiados futbolo čempionu. Lietuviai vasaros olimpinėse žaidynėse vėl pasirodė 1952 m. (Helsinkyje), bet jau kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nariai. Lietuvos sportininkai dalyvaudami olimpiadose tapdavo olimpinių žaidynių prizininkais ir čempionais: boksinin­ kas Danas Pozniakas 1968 m. Mechike, irkluotojas Vladislavas Česiūnas ir krepšininkas M. Paulauskas 1972 m. Miunchene, 127 R. M isiū n a s, R. T a a g e krepšininkė Angelė Rupšienė 1976 m. Monrealyje ir p e ra , B a ltijo s v a ls ty b ė s : p r i­ 1980 m. Maskvoje, krepšininkai Valdemaras Chomi­ k la u s o m y b ė s m e ta i 1 9 4 0 čius, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis ir 1 9 9 0 , V ., 1992, p . 206.

KRAŠTAS IR VISUOMENĖ TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

581

A. Sabonis, futbolininkai Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas 1988 m. Seule ir kt. Lietuvių sportininkų dalyvavimas sąjunginėse rinktinėse buvo pateikiamas kaip reikšmingas politinis įvykis - atseit dalyvaudami žaidynėse ne kaip SSRS rinktinės nariai lietuviai neįveiktų atrankos turnyrų (nors Lietuvos krepšininkų laimėjimai rodė ką kita). Sovietų Sąjunga Lietuvos sportininkus įtraukdavo į są­ jungines rinktines, bet dėl politinių motyvų, išvažiavimo į užsienį suvaržymų

LSSR komanda SSRS bokso čempionate 1949 m. „Žalgirio" - CSKA rungtynių metu 1988 m.

bet kada galėjo užkirsti kelią siekti geresnių sportinių rezultatų. 1984 m. lietu­ vių sportininkai, kaip ir visos Sovietų Sąjungos sportininkai, negalėjo išvykti į XXIII olimpiadą. Sportas Lietuvoje suvaidino nemenką vaidmenį keliant tautinio pasididžiavi­ mo jausmus, kuriuos viešai buvo galima pareikšti sporto varžybų metu. Retsy­ kiais per bokso, futbolo ar krepšinio varžybas sirgalių aistros persimesdavo ir į

582

L IE T I'V A 1940-1990

gatves. Buvo kilę neramumų Kaune 1960 m. per bokso varžybas, futbolo sirga­ liai surengė eitynes po futbolo varžybų Vilniuje, krepšinio aistruolių tautiniai ir patriotiniai jausmai prasiveržė po laimėtų „Žalgirio" ir CSKA finalinių varžybų (devintajame dešimtmetyje) ir pan. Tik pasikeitus politinėms sąlygoms, 1988 m. rudenį buvo surinkta 122 tūkst. parašų reikalaujant atkurti Lietuvos olimpinį komitetą ir įtvirtinti Lietuvos spor­ to savarankiškumą. Tada SSRS olimpinis komitetas paskelbė, kad tai prieštarau­ ja Olimpinės chartijos taisyklėms ir olimpinio judėjimo praktikai, ir rekomenda­ vo sąjunginėse respublikose sukurti SSRS olimpinio komiteto olimpinio judėjimo komisijas ir respublikines akademijas. Bet 1988 m. lapkričio 15 d. paskelbus gar­ sių Lietuvos sportininkų, sporto specialistų, menininkų kreipimąsi į Lietuvos gy­ ventojus dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo, Lietuvos olimpinis komitetas buvo atkurtas ir nepriklausomybės siekimą įtvirtino sporto srityje.

LIETUVOS LAISVĖS BYLOS INTERNACIONAL! ŽAVI MAS XX a. aštuntajame dešimtmetyje vyko Rytų ir Vakarų tarptautinio įtempimo ma­ žinimo procesas. Pamažu buvo atsisakoma „šaltojo karo" politikos. Sovietų Sąjungai palankiai besiklostanti tarptautinė padėtis pagrįstai vertė lie­ tuvių išeiviją Vakaruose nerimauti dėl dešimtmečiais keliamos Lietuvos laisvės bylos likimo. Kylant grėsmei, kad gali susilpnėti Vakarų parama Baltijos šalių laisvės kovai, išeivija mėgino tirti, kaip keičiasi oficialioji JAV pozicija dėl netei­ sėto valstybių inkorporavimo į SSRS, ir bandė ją paveikti Lietuvai palankia vals­ tybės atkūrimo kryptimi. Į artėjančią 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją (ESBK) Helsinkyje lietuvių išeivijos organizacijos žiūrėjo atsargiai ir įžvelgė pavojų, kad konferencijoje priimti nutarimai gali įtvirtinti Lietuvos aneksiją. 1974 m. spalio 27 d. Niujorke buvo sukviesta Lietuvos laisvinimo darbo konferencija. Joje dalyva­ vo pagrindinės lietuvių išeivių institucijos - VLIK'as, PLB, ALT, JAV ir Kanados lietuvių bendruomenės, Lietuvos laisvės komitetas (LLK). Nagrinėti trys svarbūs Lietuvos laisvinimui klausimai: Lietuvos laisvinimo padėtis ir bendradarbiavimas su pavergtos Lietuvos lietuviais, Lietuvos laisvinimo m „Lietuvos laisvinimo ilgalaikiai darbai ir priemonės, Lietuvos laisvinimo darbo konferencija", P a s a u lio einamieji ir specialūs darbai128. l i e t u v i s , 1974, Nr. 9, p. 194.

KRAŠTAS IR VISUOMENE: TARP MODERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

583

Ilgalaikių Lietuvos laisvinimo darbų sąraše užsibrėžta rūpintis Lietuvos di­ plomatinės tarnybos įstaigų išsaugojimu, remti ir stiprinti VLIK'ą, siekiantį Lie­ tuvos valstybės atkūrimo. Be to, aptarta bei skatinama lietuvių organizacijų ir lietuvių, kaip užsienio piliečių, teisė kelti tarptautiniuose forumuose Lietuvos valstybės atkūrimo klausimą, numatyta rinkti duomenis apie lietuvių tautos per­ sekiojimą, kaupti Lietuvos etnografinių sienų dokumentaciją. Lietuvių išeivija pa­ siryžo leisti pagrindinėmis Vakarų užsienio kalbomis leidinius, kurie pasauliui aiškintų Lietuvos laisvės bylą, propaguotų lietuvių tautos savitumą129. Lietuvos bylos internacionalizavimui buvo reikšmingi konferencijoje priimti nutarimai: informuoti Vakarų pasaulio, ypač Europos ir Azijos valstybes, kurių interesai kirtosi su Sovietų Sąjungos interesais, apie Lietuvos bylą; užtikrinti na­ cionalinių ir tarptautinių organizacijų, pozityviai veikiančių Lietuvos laisvini­ mo linkme, paramą; daryti politinę įtaką Vakarų valstybių, pirmiausia JAV, vy­ riausybėms ir parlamentams. Taigi lietuvių išeivija apibrėžė naujas veiklos kryp­ tis, numatė darbų eiliškumą. 1975 m. rugpjūčio 1 d. 33 Europos valstybėms, JAV ir Kanadai pasirašius Hel­ sinkio Baigiamąjį aktą, išeivija nuodugniai studijavo šį dokumentą, rinko politi­ kų ir žiniasklaidos atsiliepimus. Helsinkio susitarimais buvo įtvirtinta tuo metu egzistavusių Europos valstybių sienų s t a t u s q u o . Atrodė, kad nuo Antrojo pasau­ linio karo išlikusios sienos, žyminčios ištisų kraštų sovietinę okupaciją, buvo pri­ pažintos „neliečiamomis". Tačiau šis formalus pripažinimas nepakeitė kai ku­ rių valstybių laikysenos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos klausimu. Dar Helsinkio konferencijos išvakarėse, 1975 m. liepos 25 d., JAV prezidentas supa­ žindino JAV gyvenančių Rytų Europos etninių grupių atstovus su numatomu pasirašyti ESBK Baigiamuoju aktu. Susitikimo metu Geraldas R. Fordas pabrėžė, kad „Jungtinės Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovie­ tų inkorporavimo ir tai neketinama atlikti Helsinkyje"130. Kur kas didesnį vaidmenį Baltijos šalių laisvės byloje suvaidino kiti Helsin­ kio Baigiamojo akto nutarimai - pasirašiusios šalys, tarp kurių buvo ir Sovietų Sąjunga, įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Lietuvių išei­ vija tuos nutarimus susiejo su Lietuvos laisvės byla. Europos valstybių forume, kuriame periodiškai buvo aptariamas Helsinkio susitarimų vykdymas, susiklos­ tė palankios aplinkybės kelti neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją, žmogaus tei­ sių nepaisymą, religinį persekiojimą, rusinimą ir panašius varžymus SSRS oku­ puotuose kraštuose. Ilgainiui ESBK Baigiamasis aktas tapo Lietuvos laisvės by­ loje centrine ašimi, apie kurią ėmė suktis pagrindinė Lietuvos laisvinimo veikla. 1975 m. spalio 25 d. įvykęs ALT suvažiavimas paskelbė ilgalaikę Lietuvos laisvinimo programą. Numatyta siekti, kad JAV niekada nepripažintų Lietuvos įjungimo į SSRS, ir Helsinkio Baigiamojo akto principus taikyti Lietuvos laisvi­ nimo veiklai. Taip pat paraginta formuoti pasaulio valstybių „įvairių įtakingų

584

L I E T U V A 19 40-1880

pareigūnų ir asmenų bei spaudos atstovų opiniją apie Lietuvą, Lietuvos žmo­ nėms paneigtą laisvo apsisprendimo teisės principo vykdymą, ten vykstantį žmogaus teisių laužymą ir apie Sovietų Sąjungos Lietuvoje tebevykdomą tautų genocidą"131. 1976 m. pabaigoje VLIK'as sudarė Lietuvos žmogaus teisių komisiją; jos tikslas buvo rinkti duomenis apie Lietuvos SSR gyvenančius giminaičius, pažįstamus, ki­ tus piliečius, kuriems sovietai varžo religinę laisvę, neleidžia išvykti į užsienį. Į šią veiklą įsitraukė visi išeivijos politiniai veikėjai. Artėjant Belgrado konferenci­ jai, VLIK'o sudaryta komisija parengė du svarbius dokumentus: „Memorandumą dėl Helsinkio Baigiamojo akto nuostatų vykdymo" ir „Raportą apie religinės lais­ vės pažeidimus okupuotoje Lietuvoje". Dokumentai paskleisti Helsinkio akto signatarėms132. 1977 m. birželio 2-3 d. Vašingtone lankantis pavergtų Europos tautų delegaci­ jai, JAV Senatui ir Kongresui, be kitų dokumentų, buvo įteikti ir lietuvių išeivijos surinkti duomenys apie sovietų varžymus okupuotoje Lietuvoje. Tuo pat metu LDT drauge su kolegomis iš kitų dviejų Baltijos kraštų įteikė JAV notas, kuriose atkreip­ tas dėm esys į SSRS paminamas žmogaus teises133. Netrukus, 1977 m. rugsėjo 19 d., pasirodė bendras VLIK'o ir LDT memorandumas, kuriame raginama atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje ir reikalaujama pašalin­ ti sovietų okupaciją. Belgrado susitikime dalyvaujančioms Vakarų vals­ 129 Ibid. tybių delegacijoms pabaltijiečių iniciatyva buvo įteik­ 130 „ E tn in ė s g r u p ė s p a s ti dokumentai apie neteisėtą Baltijos valstybių oku­ P r e z id e n tą " , D irva, 1975, paciją. Prie memorandumo pridėtas laiškas, adresuo­ lie p o s 30. 131 A LT p irm in in k o tas SSRS vadovui L. Brežnevui, kuriame buvo reika­ d r . K. Š id la u s k o p r a n e š i­ laujama nutraukti neteisėtą okupaciją. 1977 m. lap­ m a s , LYA, f. K - l, a p . 49, kričio 25 d. Belgrade sulaukta reikšmingo Baltijos b. 322, 1. 75. valstybių laisvės bylai įvykio. Pirmą kartą po Ant­ 132 „ M e m o ra n d u m a s " , rojo pasaulinio karo tarptautiniame forume atvirai E u r o p o s l i e t u v i s , 1977, s p a ­ patvirtinta, jog nepripažįstamas Baltijos valstybių lio 18. prievartinio įjungimo į SSRS faktas. JAV senatorius 133 A p ie k a i k u r iu o s lie ­ Robertas Dole ESBK dalyviams pareiškė: „Yra fak­ t u v ių re a k c in ė s e m ig ra c ijo s a r d o m o s io s v e ik lo s a s p e k ­ tas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekados ne­ t u s (1975 m . lie p o s 5 d. pripažinusios Baltijos valstybių Lietuvos, Latvijos ir p a ž y m a ), LYA, f. K -l, Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir oficiali a p . 49, b. 298, I. 8 5 -8 7 . JAV nepripažinimo politika nebuvo paveikta Euro­ 134 A . P le š k y s , „ V L IK a spos saugumo konferencijos rezultatais"134. B e lg ra d a s -A L T a " , N a u j i e ­ Daugiau vilčių buvo siejama su naujuoju JAV pre­ n o s , 1978, s a u s io 16; J. G e ­ zidentu Ronaldu Reaganu, kuris aiškiai įvardijo SSRS n y s , „ L ie tu v o s la isv in im o kaip „blogio imperiją". Todėl prieš Madrido konfe­ e ig o s a p ž v a lg a " , ib id ., ko­ v o 13. renciją (1980 m.) lietuvių organizacijos iškėlė tikslą -

KRISIIS II VISUDMINt: TARP MIIERHIZACUDS II SĄSTINGIU

r>.s:>

dėti „didžiausias pastangas, kad Lietuvos pavergimo klausimas - lietuviams atim­ tos žmogaus teisės, lietuviams atimta apsisprendimo teisė, taip pat Lietuvoj suvar­ žytos religinės teisės - būtų išspręstas ir ta skriauda lietuviams būtų atstatyta"135. Toliau mėginta nuosekliai veikti JAV, kitų demokratinių šalių vyriausybes, pa­ naudojant rinkimų kampanijas, žiniasklaidą, stiprinant politinį LB kryptingumą Kanadoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje. Šios veiklos rezultatai buvo ryškesni negu ankstesnį dešimtmetį: JAV administ­ racija nuolat patvirtindavo, kad nepripažįsta Lietuvos inkorporavimo į SSRS, buvo formuojama Vakarų šalių visuomenės nuomonė apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje ir lietuvių tautos aspiracijas tapti laisva. Ypač reikšmingas buvo į Vakarus iš Lietuvos patekęs 45 pabaltijiečių kreipimasis, kuriame reikalaujama panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, laikytis tautų apsisprendimo principo ir suteikti joms teisę laisvai tvarkyti savo likimą. Vokietijos lietuvių ben­ druomenės valdyba 1979 m. lapkričio mėnesį nusiuntė Vakarų Vokietijos vyriau­ sybei, politinėms partijoms ir žymesniems visuomenės veikėjams šį dokumentą, prašydama paremti 45 pabaltijiečių reikalavimą, paskelbiant nacių ir sovietų slap­ tus susitarimus negaliojančiais136. VLIK'o seimas 1979 m. gruodžio 8-9 d. prieš artėjančią Madrido konferenciją nutarė išnaudoti visas progas iškelti žmogaus ir tautų teises bei 45 pabaltijiečių kreipimąsi paskleisti po visą pasaulį137. Lietuvos diplomatinis atstovas Vašingtone S. A. Bačkis drauge su Estijos ir Latvijos diplo­ matiniais atstovais JAV 1979 m. gruodžio mėnesį Jungtinių Tautų Organizacijai Niujorke įteikė pabaltijiečių kreipimąsi ir pakvietė JTO paremti reikalavimą sugrą­ žinti Baltijos valstybėms nepriklausomybę. JAV Atstovų Rūmai (dar lapkričio 13 d.), o vėliau ir Senatas (gruodžio 20 d.) kongresmeno Edvvardo J. Derwinskio iniciatyva priėmė rezoliuciją Baltijos valstybių reikalu: „Kad būtų pilnai įvykdy­ ti Helsinkio Baigiamojo akto VIII skyriaus principai, liečią tautų lygias teises ir apsisprendimą; kad Prezidentas tarpininkautų ir panaudotų visas pastangas lai­ mėti kitų tautų paramą ir bendradarbiavimą tikslu įgyvendinti Baltijos valstybių nepriklausomybę.. ."I38 1980 m. LDT ir VLIK'as parengė bendrą memorandumą, kuriame ragino Mad­ rido konferencijos dalyvius pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą ir reikalauti, kad Sovietų Sąjunga „atitrauktų iš Lietuvos visas karines pajėgas bei politinius, administracinius ir policinius kadrus", taip pat leisti „lietuvių tautai pravesti laisvus rinkimus ir atstatyti suvereniškas Lietuvos vyriausybės institucijas ir tuo savo nepriklausomą valstybinę egzistenciją"139. Madrido konferencijoje Baltijos valstybių klausimas iškildavo nuolat. JAV am­ basadorius, delegacijos pirmininkas Maxas M. Kampelmanas 1982 m. kovo 3 d., polemizuodamas su sovietų delegacijos vadovu, vėl sugrįžo prie šios temos. „Jungtinės Valstijos pasmerkė šią aneksiją tada ir mes pakartotinai patvirtiname savo opoziciją prieš ją ir dabar. Mes nepripažįstame Pabaltijo valstybių prievar­ tinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, - teigė M. Kampelmanas. - [ . . . ] Agresijos

580

L I E T U V A 1S40-1SS0

veiksmai prieš tris Pabaltijo valstybes buvo imperializmo veiksmai"140. ESBK, svarsčiusioje Helsinkio Baigiamojo akto įgyvendinimo procesą, daugelis Vakarų šalių pabrėžė, kad Lietuvoje pažeidinėjamos žmonių teisės. Bet niekas, išskyrus Jungtines Valstijas, neišdrįso tiesiai pareikšti, kad pažeidinėjama Lietuvos ir ki­ tų Baltijos valstybių apsisprendimo teisė. Devintojo dešimtmečio pradžioje lietuvių, latvių ir estų politinės išeivijos at­ stovai ryžosi susijungti į Amerikos Baltijos laisvės lygą (BAFL), kuri iškėlė idėją, kad laisvinimo veiklą būtina suprofesionalinti. Tuo tikslu BAFL iniciatyva imta rengti politines konferencijas žmogaus teisių klausimais, leisti biuletenį141. Padėtis keitėsi ir Europoje, čia buvo priimami palankūs aneksuotoms Baltijos valstybėms politiniai pareiškimai. 1981 m. sausio 8 d. Europos Parlamento (EP) kon­ servatorių partijos nariai (daugiausia priklausę Europos demokratų frakcijai) - ke­ turi britai: seras Jamesas Scott-Hopkinsas, baronienė Diana Louie Eiles, Alanas R. Tyrellis, lordas Bethellis 135 V LIK 'o p irm in in k a s a p ie k o m iteto d a rb u s ir ir du danai Paulas Molleris ir Kentas S. Kirkas įteikė p la n u s („A m erikos balsas", Parlamentui pasiūlymą dėl padėties Lietuvoje, Estijoje 1980 m . ru g sė jo 23 d., ir Latvijoje. Pasiūlymas rėmėsi 45 pabaltijiečių krei­ 20 vai.), LYA, f. K -l, pimusi. Britų parlamentarai, remdamiesi Helsinkio ap. 49, b. 324, I. 3-4. Baigiamuoju aktu (pagal kurį garantuotas laisvas 136 L ie tu v o s SSR M inistrų tautų apsisprendimas ir laisvė pačioms tautoms ne­ T a ry b o s V alsty b in io telev i­ varžomai pasisakyti dėl savo politinės ateities bei re­ zijos ir ra d ijo k o m iteto sk y ria u s v edėjo K. P uzo n o žimo), reikalavo, kad Jungtinių Tautų Organizacija išrašas iš V atik an o radijo pripažintų Baltijos valstybių teisę į laisvą apsispren­ sto tie s 1979 m. lap k ričio dimą ir nepriklausomybę. Pranešėju buvo paskirtas 25 d . la id o s, ibid ., a p . 58, vokiečių krikščionių demokratų partijos narys dr. Otto b. 477 5 3 /3 , t. 6, 1. 145. von Habsburgas; nuodugniai susipažinęs su oku­ 137 Europos lietu vis, 1980, puotų Baltijos šalių padėtimi, jis pateikė rezoliucijos sa u sio 28. 138 „R ezoliucija P abaltijo dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje tekstą. Juo re ik a la is", ib id ., 1979, remiantis 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamente bu­ g ru o d ž io 11, N r. 48; Plg. vo primta rezoliucija, kuri rekomendavo užsienio rei­ C ongressional R ecord-H ause, kalų ministrų konferencijai kelti Baltijos kraštų klau­ 13 11 1979, p. H 10583-86. simą Jungtinėse Tautose, perduodant šį klausimą de­ 139 „V LIK'o ir d ip lo m a ti­ kolonizacijos komisijai, kad būtų įgyvendintas Baltijos n ės ta rn y b o s m e m o ra n d u ­ m a s M a d rid o k o n feren ci­ tautų troškimas, jų norima valdymosi forma. ja i", E uropos lietuvis, 1980, Europos Parlamento rezoliucija buvo didelis po­ g ru o d ž io 1. litinis ir moralinis laimėjimas tų Europos politinių 140 „P ab altijo v alsty b ių jėgų, kurios nebuvo abejingos tautų laisvės atkūrimo k la u sim a s M a d rid o k o n fe­ idėjai, jautė atsakomybę už jų likimą. Buvo ir dau­ rencijoje", ib id ., 1982, giau žingsnių, rėmusių Baltijos šalių išsivadavimą. kov o 26. Pavyzdžiui, buvo tęsiama pirmąkart 1982 m. pa­ 141 „ P re z id e n to p ro k la m a ­ cija", ib id ., liep o s 30. skelbtos „Baltijos laisvės dienos" tradicija: 1983 m.

KRAŠTAS IR VISUIMENt: TARP MIIERNI1ACIJOS IR SASTIN6I0

587

vasario 23 d. vėl priimta JAV Kongreso rezoliucija, įgaliojusi prezidentą birželio 14 dieną skelbti „Baltijos laisvės diena"142. Senatorius R. Dole įtraukė Europos Parlamento rezoliuciją Baltijos valstybių klausimu į JAV Kongreso užrašus („Congressional Record", 1983 m. kovo 1 d.). Kiekvienais metais vienaip ar kitaip buvo patvirtinamas siekis atkurti Baltijos šalių laisvę, primenamas 45 pabaltijiečių kreipimasis ir Europos Parlamento rezo-

Ballijos tribunolas. Kopenhaga, 1985 m.

liucija. Jungtinių Valstijų prezidentas R. Reaganas 1985 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės diena („Amerikos piliečius vienija tvirtas įsitikinimas žmonių teise gyventi laisvėje. Jungtinės Valstijos atsisakė pripažinti prievartinį Lie­ tuvos prijungimą prie Tarybų Sąjungos")143. Didelį tarptautinį atgarsį sukėlė lietu­ vių, latvių ir estų išeivijos organizuotas Laisvės žygis Baltijos jūra 1985 m. liepos 27-30 d. Prieš tai, 1985 m. liepos 25-26 d., Kopenhagoje buvo surengtas visuome­ ninis tarptautinis tribunolas ir priimtas Baltijos tribunolo manifestas, kuriame pa­ smerkta Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų okupacija, žmogaus teisių pažeidimai minėtuose kraštuose. Viešame Sovietų Sąjungą smerkiančiame teisme dalyvavo žy­ mūs tarptautinės teisės specialistai, valstybės veikėjai iš Austrijos, Švedijos, Pran­ cūzijos, Didžiosios Britanijos144. Kaltintojais ar liudytojais lietuviams atstovavo Kazys Bobelis, Kęstutis Jokūbynas, Aleksandras Štromas, Tomas Venclova ir kt. Kopenhagos tribunolo priimtose išvadose dar kartą pažymėta neteisėta Baltijos ša­ lių okupacija ir paraginta tarptautiniu lygiu kelti Baltijos laisvės bylą. Baltijos šalių išsivadavimo būdų paieškos - nuo siūlymo dekolonizuoti, suteik­ ti apsisprendimo teisę iki absoliutaus tautų suverenumo ir nepriklausomų valsty­ bių atkūrimo - vyko ir aneksuotoje Lietuvoje (kaip pilietinio pasipriešinimo ar disi­ dentų grupių iniciatyvos), ir demokratinėje Europoje. Baltijos laisvės klausimas ta­ po tikru demokratinių Vakarų valstybių išbandymu žmogaus ir tautų teisių srityje.

588

L I E T U V A 18 40-1990

DIPLOMATINĖ TARNYBA IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO LDT veiklą išeivijoje per paskutiniuosius du okupacijos dešimtmečius galima api­ brėžti kaip siekimą išlaikyti tebeveikiančias atstovybes ir sustiprinti diplomatinį personalą jaunesniais nariais. Senkant pagrindinio LDT finansinio išsilaikymo šaltiniui - Lietuvos fondo lėšoms - bei senstant LDT nariams, vieninteliam ne­ priklausomos Lietuvos simboliui, LDT, kilo reali veiklos nutraukimo grėsmė. 1970 m. mirus Lietuvos pasiuntiniui prie Šventojo Sosto S. Girdvainiui ir at­ stovo pareigas pradėjus eiti Vatikano pripažintam Stasiui Lozoraičiui (jaunesnia­ jam), JAV valstybės departamentas patvirtintame kitų metų LDT biudžete nenu­ matė skirti lėšų Lietuvos atstovavimui prie Šventojo Sosto145. Tai sukėlė Lietuvos diplomatų nerimą. JAV 142 Jo in t R eso lu tio n „To d ec la re Baltic Freedom valstybės departamentas laikėsi savo pozicijos, kad D ay ", d r. K. B obelio a sm e ­ pripažįsta tik tuos diplomatus, kurie dirbo diploma­ n in is arch y v as; „B altijos tinį darbą iki 1940 m.14'’ S. Lozoraitis (jaunesnysis) laisv ės d ie n a " , Europos lie ­ pasiuntinybėje prie šventojo Sosto pradėjo dirbti tik tuvis, 1983, b irž e lio 24. po Lietuvos okupacijos. Tačiau LDT praktikoje jau 143 A. A n u šau sk as, buvo precedentas, kai JAV valstybės departamentas B. B u rau sk aitė, B altijos la is­ pripažino 1941 m. dr. F. Meierio paskyrimą prie Bra­ v ė - E uropos atsakom ybė, V., 2002, p . 146. zilijos vyriausybės atašė rangu ir skyrė finansinį iš­ 144 R. L ik an d re ry tė , „Vi­ laikymą. Deja, šio precedento Valstybės departamen­ sas p a sa u lis ž iū rė s. Lais­ to pareigūnai nelaikė argumentu. v ės kelionė B altijos jū ra", Aštuntojo dešimtmečio pradžioje LDT nariai su­ P asau lio lietu vis, 1985, sirūpino ne tik dėl JAV valstybės departamento po­ Nr. 617, p . 9. zicijos Šventojo Sosto atstovavimo klausimu, bet ir 145 J. R ajecko 1970 m. dėl senkančių Lietuvos fondo lėšų diplomatinei veik­ ru g p jū č io 1 d . laiškas S. L o zoraičiui, S. L o zo rai­ lai palaikyti. 1970 m. Valstybės departamentas infor­ čio a sm e n in is a rc h y v a s mavo Lietuvos atstovus, kad LDT nedidinant išlai­ Romoje. dų išsilaikytų dar devynerius metus ar šiek tiek dau­ 146 Jo h n o A. Bakerio giau, tačiau padidinus išlaidas lėšų užtektų ne dau­ 1970 m . sp a lio 5 d . laiškas giau kaip šešeriems metams147. Esant tokiai padėčiai, B. N a in iu i, ibid. Valstybės departamentas nesirengė skirti finansinį iš­ 147 D. V. M artin o 1970 m. la p k rič io 13 d . laiškas laikymą pasiuntinybei prie Šventojo Sosto. Taupant J. R ajeckui, ibid. lėšas vienas iš variantų buvo Lietuvos konsulatus Či­

Į R A Š U S IR VISUOMINt: IARP MORERNIZACIJOS IR SĄSTINGIO

589

kagoje ir Niujorke prijungti prie pasiuntinybės Vašingtone; pasak generalinio kon­ sulo Čikagoje Aniceto Simučio, tai reiškė konsulatų uždarymą148. Vis dėlto užda­ ryti konsulatų nereikėjo. Nepaliaujamai senkant Lietuvos fondo lėšoms, LDT na­ riai, dar labiau sumažinus atstovavimo išlaidas, galėjo išsilaikyti tik iki 1980 m. Valstybės departamentas nematė galimybių gauti LDT finansinę paskolą, nes ju­ ridiškai nebuvo jokios valstybinės institucijos, garantuojančios paskolos grąžini­ mą. Taigi liko dvi galimos išeitys: parduoti pasiuntinybės Vašingtone pastatą, nes už gautas lėšas LDT dar galėtų išsilaikyti porą metų, arba tikėtis lietuvių išeivijos JAV finansinės paramos149. Taip pat buvo minčių pertvarkyti LDT, kuri galėtų egzistuoti remdamasi mažesniais finansiniais ištekliais. JAV valstybės de­ partamento pareigūnai, svarstydami LDT finansinio išlaikymo klausimą, kreipė­ si į buvusios kur kas turtingesnės Latvijos diplomatinės tarnybos atstovą dėl pa­ skolos LDT suteikimo, tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas150. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje LDT iškilo dvi laiko subrandintos problemos, kėlusios grėsmę LDT veiklos egzistavimui. Pirma, solidus LDT narių amžius (kaip minėta, JAV valstybės departamentas nesutiko pripažinti naujų Lietuvos diplo­ matų, iki 1940 m. nedirbusių Lietuvos diplomatinėje tarnyboje). Antra, 1980 m. tu­ rėjo baigtis Lietuvos fondo lėšos, iš kurių LDT finansiškai gyvavo nuo Lietuvos nepriklausomybės praradimo. Tai kėlė nerimą ne tik LDT, bet ir lietuvių išeivijos organizacijoms. VLIK'o, Amerikos lietuvių tarybos, JAV lietuvių bendruomenės at­ stovai nuolat JAV valdžios institucijose kėlė LDT finansinio išsilaikymo ir leidi­ mo skirti naujus LDT narius klausimus. JAV lietuvių bendruomenės pastangomis JAV kongresmenas Charles F. Dougherty, remiamas 148 A. Sim učio 1970 m. keliolikos kongresmenų, pateikė Kongresui rezoliuci­ g ru o d ž io 1 d . laiškas ją, kuria buvo siekiama gauti JAV valdžios finansi­ J. R ajeckui, ibid. nę paramą LDT ir išspręsti naujo diplomatinio per­ 149 Dr. S. A. Bačkio sonalo skyrimo klausimą. Tačiau vėliau finansavimo 1978 m . g ru o d ž io 12 d. klausimas išsisprendė kitaip ir tolesnės JAV Kongre­ a tm in tin ė , VUB RS, d r. A. G eru čio archyvas, so paramos nereikėjo. f. 155-620. 1980 m. spalio 25 d. JAV prezidento specialusis 150 Dr. S. A. Bačkio padėjėjas etniniams reikalams dr. Stephenas Aiello 1978 m . sa u sio 23 d. a t­ Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos susitikime m in tin ė, ibid. informavo apie JAV Baltųjų rūmų ir Valstybės de­ 151 S tatem ent by dr. S. Aiello, Special A ssistant partamento pritarimą leisti Lietuvos, Latvijos ir Es­ to th e P re sid e n t fo r Ethnic tijos atstovybių reikalų patikėtiniams tariantis su A ffairs, d e liv e re d a t Lit­ JAV valdžia paskirti savo įpėdinius151. Tai buvo ne­ h u a n ia n —A m erican C om ­ mažas laimėjimas, tačiau, kita vertus, JAV valdžia m u n ity C o u n cil m eeting, tai sutiko daryti su tam tikromis sąlygom is, t. y. O cto b er 25, 1980, Chicago, kandidatai į Lietuvos diplomatinę tarnybą neturėjo Illinois, d r. S. A. Bačkio a sm e n in is archyvas. būti JAV piliečiai, Vokietijos okupacijos metais ne­

590

Ū K T I VA 1 9 4 0 —1990

dalyvavę nacių veikloje, ne senyvo amžiaus ir kilę iš Baltijos kraštų152. Tuome­ tiniam diplomatiniam atstovui Vašingtone dr. S. A. Bačkiui reikėjo ieškoti, kas galėtų ir norėtų eiti diplomatines pareigas ir ateityje pakeistų jj. Šis klausimas buvo išspręstas 1983 m., diplomatijos šefui S. Lozoraičiui paskyrus savo sūnų S. Lozoraitį pasiuntinybės Vašingtone patarėju; jį patvirtino ir JAV valstybės de­ partamentas bei sutiko skirti finansinį išlaikymą. S. Lozoraitis (jaunesnysis) taip pat liko Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto. 1980 m. išsisprendė ir LDT finansavimo klausi­ 152 E. Jaak so n o 1980 m. mas. Iš pradžių JAV valstybės departamentas nefor­ la p k rič io 7 d. a tm in tin ė a p ie trijų Baltijos ša lių d i­ maliai Lietuvos atstovams siūlė idėją, kad LDT p lo m a tin ių a tsto v ų su s iti­ finansiškai galėtų būti išlaikoma JAV lietuvių ben­ kim ą s u JAV v alsty b ės druomenės153, kurią sudaro apie milijoną lietuvių, ta­ se k re to ria u s p ad ėjė jo p a ­ čiau vėliau buvo surastas kitas sprendimas. Tarpi­ v ad u o to ju L. B arry, ibid. ninkaujant JAV valstybės departamentui LDT finan­ 153 Dr. S. A. Bačkio sinę paramą nuo 1981 sausio 1 d. vis dėlto sutiko 1978 m . sa u sio 18 d. a tm in tin ė , VUB RS, suteikti Latvijos diplomatinė tarnyba154. Kasmet iki d r. A. G eru čio arc h y v a s, 1991 m. rugsėjo mėnesio LDT iš latvių gaudavo nuo f. 155-620. 130 tūkst. iki 148 tūkst. JAV dol. paskolą155. Estijos 154 Dr. S. A. Bačkio atstovas JAV, generalinis konsulas Niujorke kasmet 1980 m . sa u sio 31 d . laiš­ nuo 1981 m. iki 1987 m. Lietuvos pasiuntinybei pa­ k as S. L o zo raičiu i, S. Lo­ remti atsiųsdavo 1 tūkst. dol. čekį156. Beje, 1980 m. zo ra ič io a sm e n in is a rc h y ­ v as Romoje. pabaigoje Lietuvos pasiuntinybės sąskaitoje tebuvo 155 S. L o zo raičo jaun. likę 867 JAV dol. (1940 m. Lietuva laikė aukso at­ 1991 m. g e g u ž ė s 15 d. sargas JAV, kurių tuometinė vertė, pavertus į pini­ laišk as d r. A. D inbergs, gus, sudarė apie 3 mln. JAV dol. - iš šių lėšų LDT ibid. finansiškai išsilaikė keturis dešimtmečius). 156 Dr. S. A. Bačkio Taigi išsprendus finansinį LDT išlaikymo ir nau­ 1996 m. ru g p jū č io 5 d. a tm in tin ė , d r. S. A. Bačkio jų asmenų skyrimo į diplomatinę tarnybą problemas, a sm e n in is arch y v as LDT egzistencijos klausimas iš dalies buvo išspręstas. Romoje. Siekdamas užtikrinti diplomatinės veiklos ir jos 157 S. L ozoraičio 1978 m. koordinavimo nuoseklumą, 1978 m. rugpjūčio 20 d. ru g p jū č io 20 d . ra šta s, k u ­ diplomatijos šefas S. Lozoraitis paskyrė savo pava­ riu o d r. S. A. Bačkis sk iria ­ duotoju dr. S. A. Bačkį, kuris turėjo perimti diploma­ m a s d ip lo m a tijo s še fo p a ­ v a d u o to ju , ibid. tijos šefo pareigas, šiam mirus157. Po LDT šefo S. Lo­ 158 D r. S. A. Bačkio zoraičio mirties 1983 m. gruodžio 24 d. šias pareigas 1984 m. sa u sio 30 d . laiš­ perėmusiam dr. S. A. Bačkiui teko rūpintis ne tik at­ k as JAV v a lsty b ė s se k re to ­ stovybe Vašingtone, bet ir visa likusia LDT. JAV vals­ riu i G. P. S h u ltzu i, VUB tybės departamentas buvo informuotas apie tai, kad RS, d r. A. G e ru č io a rc h y ­ dr. S. A. Bačkis perėmė diplomatijos šefo pareigas158, v as, f. 155-621.

KRAŠTAS IR VISUOMENE TARP MODERNIZACIJOS IR S4STIN CII

591

tačiau, kaip ir tokiu pat Latvijos diplomatinės tarnybos atveju, atsakymas iš de­ partamento nebuvo gautas159. 1987 m. lapkričio 15 d. dėl sveikatos dr. S. A. Bačkis pasitraukė iš Lietuvos at­ stovo Vašingtone pareigų ir šias pareigas perleido tuometiniam pasiuntinybės pa­ tarėjui S. Lozoraičiui (jaunesniajam)160. Būdamas diplomatijos šefu dr. S. A. Bač­ kis kurį laiką dar gyveno JAV, tačiau 1989 m. persikėlė į Paryžių, kur ėjo tas pačias neformalaus Lietuvos atstovo pareigas kaip ir iki 1960 m., prieš išvykda­ mas į JAV. Devintojo dešimtmečio pabaigoje LDT, vadovaujamą diplomatijos šefo bei at­ stovo Prancūzijoje dr. S. A. Bačkio, sudarė atstovas pasiuntinybėje Vašingtone ir prie Šventojo Sosto S. Lozoraitis (jaunesnysis), atstovas pasiuntinybėje Londone Vincas Balickas, generalinis konsulas Niujorke Anicetas Simutis, generaliniai garbės konsulai: Toronte - Jonas Žmuidzinas (1989 m. jam mirus, jį pakeitė Haris Lappas), Los Andžele - Vytautas Čekanauskas ir Čikagoje - Vaclovas Kleiza. Pas­ kutinis diplomatijos šefo paskyrimas buvo 1990 m. - dr. Vytautas Antanas Dambrava paskirtas generaliniu garbės konsulu Venesueloje. Lietuvos nepriklausomy­ bės priešaušriu LDT sudarė diplomatai, iš jų 3 - dr. S. A. Bačkis, V. Balickas ir A. Simutis - diplomatinį darbą buvo dirbę dar prieš Lietuvos okupaciją 1940 m. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, diplomatinės tarny­ bos, tiksliau - diplomatijos šefo dr. S. A. Bačkio - reakcija buvo džiaugsminga, tačiau labai atsargi; jis jautė moralinę pareigą dar neskubėti užbaigti savo misiją ir viską perleisti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Prielaidą nepasitikėjimui sudarė nenuspėjami Sovietų Sąjungos galimi veiksmai prieš paskelbusią nepriklau­ somybę Lietuvą, kurios vyriausybė tuo metu taip pat buvo labai gležna. Tik po 1991 m. rugpjūčio pučo Rusijoje nugalėjus demokratinėms jėgoms ir pradėjus pa­ saulio valstybėms pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, dr. S. A. Bačkis 1991 m. rugsėjo9 d. nusiuntė tuo‘į d. atmetiniam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Algirdui mintinė, ibid. Saudargui raštą, kuriuo pranešė, kad baigė Lietuvos J. Vitėnas, „Lietuvos d ip lo m a tijo s p a tria rc h a s", diplomatijos šefo pareigas161. Šiuo raštu baigėsi pen­ D raugas, 1996, v asario 10, kis dešimtmečius trukęs sunkus, Lietuvos diplomatų p. 5. pasiaukojimu paremtas Lietuvos diplomatinės tarny­ 161 „L ietu v o s d ip lo m a ti­ bos egzilyje veiklos laikotarpis. Didelėmis Lietuvos di­ jo s šefo p ran ešim a s s p a u ­ plomatų pastangomis Lietuva nebuvo visiškai ištrin­ d a i", P asau lio lietuvis, 1991, Nr. 10, p. 8 -9 . ta iš tarptautinės bendrijos sąmonės. 8

J59

m

4

16 0

s

KOVA DĖL NEPRIKLAUSOMOS DEMOKRATINĖS LIETUVOS Pasipriešinimas režimui 1987-1088 m. Pasipriešinimas režimui Lietuvoje vėl sustiprėjo nuo 1987 m. Jame aktyviai da­ lyvavo aštuntojo dešimtmečio laisvės kovotojai. Iš kalėjimų ir tremties pradėjo grįžti neginkluoto pasipriešinimo organizacijų vadovai. Viena pirmųjų savo veik­ lą atnaujino Lietuvos laisvės lyga. Dar būdama pogrindyje LLL pakvietė į mitin­ gą 1987 m. rugpjūčio 23 d. Tai buvo pirmas valdžios nesankcionuotas mitingas. Jį organizavo Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Ter­ leckas. Jame pirmą kartą viešai pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas, parei­ kalauta švęsti tautos šventes. Tų metų lapkričio 1 d. Kaune vyko mitingas Mai­ roniui pagerbti, kurio vienas iš organizatorių buvo Robertas Grigas. Peticijomis ir pareiškimais tarptautinėms organizacijoms tikėtasi atkreipti pa­ saulio šalių visuomenės bei tarptautinių organizacijų dėmesį į Lietuvą ir jos pa­ dėtį. Antai 1987 m. rugpjūčio mėnesį L. Dambrauskas, N. Sadūnaitė, Liudvikas Simutis, V. Skuodis ir dar keli asmenys pasirašė „Kreipimąsi į visus pasaulio ge­ ros valios žmones". Jame prašoma, kad pastarieji kreiptųsi į savo šalių vadovus, Jungtinių Tautų Organizaciją ir reikalautų, jog Baltijos šalių prievartinis įjungi­ mas į SSRS būtų svarstomas JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje. 1987 m. pirmą kartą buvo išmėgintos režimo atsitraukimo ribos, išsakyti Lietuvos nepriklauso­ mybės siekiai. Peticijos ir reikalavimai kitų šalių vadovams padėjo spręsti žmo­ gaus teisių ir politinių kalinių problemą. Paveikti 1987 m. lapkričio 27 d. pareiš­ kimų, net 108 JAV Kongreso nariai parašė laišką M. Gorbačiovui, prašydami pa­ leisti iš tremties B. Gajauską, pasisakė prieš J. Steponavičiaus tremtį, A. Svarins­ ko ir S. Tamkevičiaus kalinimą, religinės laisvės suvaržymus. Tai ne tik padėjo lie­ tuviams sugrįžti iš kalėjimų bei tremties, bet ir stiprino opozicijos režimui gretas. Nors LSSR partinis ideologinis aparatas ir represinės struktūros turėjo didelę patirtį slopindami pasipriešinimą komunistinėms jėgoms, ypač disidentų (kita­ minčių), tikinčiųjų teisių gynėjų, apskritai visų patriotinių jėgų, jų įvardijamų „buržuaziniais nacionalistais", vis dėlto su nerimu laukė sovietmečiu griežtai draudžiamo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo akto 70-mečio minėjimo. Būgštauta ne be pagrindo - jau minėtas 1987 m. rugpjūčio 23 d. LLL surengtas prie A. Mickevičiaus paminklo protesto mitingas bei tų pačių metų

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

595

lapkričio 1 d. Kauno žmonių susibūrimas prie Maironio kapo minint 125-ąsias poeto gimimo metines, pagaliau slaptųjų agentų informacija apie dalies visuo­ menės, ypač inteligentijos, nepasitenkinimo nuotaikas iš tiesų kėlė didžiulį susi­ rūpinimą vietos valdžiai. M. Gorbačiovo viešumo politika ir laisvėjimo požymiai Maskvoje pirmiausia pasiekė Lietuvos inteligentiją, todėl LKP vadovybei ir ideologiniams darbuoto­ jams rūpėjo neutralizuoti disidentus ir perspėti inteligentiją, bauginant dėl gali­ mų padarinių. LKP Centro komitete buvo surengtas „valdiškas" susitikimas su kūrybinių sąjungų, visuomenės organizacijų atstovais, menininkais, Kultūros fon­ do vadovais, publicistais, laikraščių ir žurnalų redaktoriais. Tuometinis komu­ nistų partijos vadovas R. Songaila eilinį kartą perspėjo susitikimo dalyvius apie užsienio ideologinių ardomųjų centrų priešišką veiklą, taip pat mėginimus pasi­ naudoti viešumo politika savanaudiškiems tikslams - stengiantis „apjuodinti Lie­ tuvos liaudies laimėjimus tarybų valdžios metais, pakirsti tautų draugystę"1. Lietuvos sovietinė vadovybė Vasario 16-ajai pradėjo rengtis iš anksto. Dar 1988 m. sausio 18 d. LKP CK biuras sudarė 15 žmonių operatyvinį koordinacinį štabą „organizuoti kontrpropagandinėms priemonėms ir užkirsti kelią galimoms nacionalizmo apraiškoms respublikoje ryšium su akto apie Lietuvos nepriklau­ somybę paskelbimu"2. Be štabo vadovo, LKP CK antrojo sekretoriaus N. Mitkino, į jį įėjo Centro komiteto, aukštų partijos ir valdžios institucijų, Vilniaus ir Kauno partinių organizacijų, LSSR Ministrų Tarybos, komjaunimo, prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo komiteto, profesinių sąjungų atstovai3. Artėjant Vasario 16-ajai, Vilniaus ir Kauno partiniuose komitetuose buvo su­ daryti vietiniai štabai, turintys operatyviai reaguoti į įvykius. Viešajai tvarkai pa­ laikyti buvo pasitelkti milicijos ir KGB pareigūnai, valstybinių įmonių administ­ racijai nurodyta organizuoti draugovininkų būrius, kurie budėtų tomis dieno­ mis ir naktimis4. 1988 m. sausio 26 d. LKP CK sekretorius L. Šepetys eilinio plenumo dalyvius įspėjo, kad ideologiniame darbe nesą svarbesnio uždavinio už internacionalinį auklėjimą, buržuazinės respublikos idealizavimo tendencijų demaskavimą. Iš už­ sienio kurstomos antivisuomeninės akcijos susijusios su Vasario 16-ąja, todėl bū­ tina užkirsti joms kelią. L. Šepetys taip pat kalbėjo apie būtinumą pasirengti so­ vietų valdžios Lietuvoje ir LKP įkūrimo 70-osioms metinėms5. 1988 m. pradžioje į Maskvą atvyko Tarptautinės Helsinkio federacijos delega­ cija. P. Gražulis, R. Grigas, P. Plumpa, N. Sadūnaitė, L. Simutis taip pat ten nu­ vyko ir įteikė delegacijai kreipimąsi „Apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje". Tokių krei­ pimųsi buvo ir daugiau. Jų padariniai buvo gana greiti ir akivaizdūs. 1988 m. vasario 11d. JAV prezidentas R. Reaganas padarė pareiškimą, kuriame įvertino N. Sadūnaitės drąsą, priminė Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir pasiūlė pažymėti Vasario 16-ąją kaip svarbią dieną visom s tautoms, „siekiančioms lais-

596

L I E T T V A 1840-1390

vės ir nepriklausomybės". Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komi­ sijoje JAV atstovas kaltino Sovietų Sąjungą, kad okupavo Baltijos šalis ir jos ne­ turi teisės pasirinkti valdymo formą. Po to, kai 1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas R. Reaganas, remdamasis Kongreso rezoliucija, paskelbė Vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės diena, pabrėždamas savo pritarimą laisvės ir nepriklausomybės siekiančioms tautoms, Lietuvoje buvo inscenizuoti visuomenės protesto mitingai Kaune ir Vilniuje prieš užsienio „kurstytojų" kišimąsi į „Lietuvos vidaus reikalus". Vasario 15 d. sosti­ nės Gedimino aikštėje tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algir­ das Vileikis mitingą pradėjo žodžiais: „[...] Mes neleisim iškraipyti istorinės tie­ sos apie socialistinės santvarkos sukūrimą Lietuvoje, nepakęsim tų, kurie šmei­ žia mūsų Tėvynę, kursto priešiškumą tarp tautų"6. Į mitingus Vilniuje ir Kaune įprastais sovietiniais metodais buvo nukreipta nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių, kuriems iš tribūnų protesto pareiški­ mus perskaitė ar kitaip „demaskavo priešiškas socialistinei Lietuvai jėgas" ofi­ cialūs pareigūnai, kai kurie kiti visuomenėje žinomi žmonės: rašytojai Juozas Baltušis, Vytautas Radaitis, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis ir kt. Ideologines grupes polemikai su galimais oponentais sudarė nuo 250 iki 1000 žmonių. 1988 m. vasario 15 d. JAV pasiuntinybei ir Kongresui adresuota daugy­ bė nepritarimo pareiškimų. Apie Lietuvos žmonių „protestus" prieš JAV kišimą­ si jau vasario 12 d. pranešė Maskvos masinės informacijos priemonės. Apie 200 politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių pasirašė reika­ lavimą M. Gorbačiovui netrukdyti minėti Vasario 16-ąją ir neterorizuoti tų, kurie da­ lyvaus minėjimuose. Kreipimasis nepadėjo ir 1988 m. 1 Г. Е ф р ем о в, Мы лю ди vasario 16 d. Lietuvoje buvo įvesta pusiau karinė pa­ друг д р у г у . Л и т в а : б у д н и dėtis: miestų gatvėse patruliavo milicija ir draugovi­ свободы , 1 9 8 8 -1 9 8 9 , ninkai, visur šmirinėjo saugumo agentai. „The New М осква, 1990, с. 27. York Times" korespondento F. Barringerio žodžiais, 2 LYA, f. 1771, а р . 271, Vilniaus miestas atrodė tarsi paskelbus „apgulties Ь. 18. 3 Ibid. padėtį"7. Nors prie visų svarbiausių miesto objektų 4 A. K šanavičius, L i e t u v o s budėjo represinių jėgų atstovai, o žymiausiems disi­ a t g i m i m o d i e n o r a š t i s , К., dentams faktiškai buvo pritaikytas namų areštas 1998, p. 13. (V. Bogušis, N. Sadūnaitė, A. Terleckas visą dieną iš­ 5 LYA, f. 1771, a p . 271, laikyti KGB pastate), valdžiai nepasisekė visiškai įgy­ b. 1. 1. 6 T i e s a , 1988, v a sa rio 16. vendinti savo siekių. Rasų kapinėse buvo padėta gė­ 7 C itu o ta iš: Г. Е ф рем ов, lių ant tautos patriarcho J. Basanavičiaus kapo, vaka­ o p . cit., c. 32-33. re žmonių minia būrėsi prie A. Mickevičiaus pamin­ 8 J. B agu šau sk as, „V asa­ klo ir kai kuriose kitose vietose. Vilniuje ir Palangoje rio 16-oji L ietuvoje so v ieti­ buvo iškeltos lietuviškos trispalvės. Tačiau mėginimai niais m e ta is", A t g i m i m a s , surengti demonstracijas nepavyko8. 1992, v a sa rio 15-23.

LIETUVOS VAISTVBINGUMD ATKŪRIMAS

597

Vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas pranešė, jog sulaikyti 22 žmonės už viešosios tvarkos pažeidimus, tačiau pažymėjo, kad tai įprastas kasdieninis skaičius sulaikytųjų, kurie neturėję jokio ryšio su ekstremistais9. Vasario 16-osios minėjimo nuslopinimas buvo paskutinis „jėgos politikos" žingsnis, iš esmės pa­ sibaigęs valdžios pergale. Sovietinės sistemos kritikai siekė priversti režimą laikytis Konstitucijos, įstaty­ mų ir tų teisių, kurias sovietų vadovai garantavo pasirašydami tarptautines sutar­ tis. Dėl 1988 m. vasario mėnesį sulaikytų režimo oponentų, dėl žmonių užpuldi­ nėjimų ir neteisėtų sulaikymų V. Bogušis, N. Sadūnaitė, A. Terleckas ir kiti rašė protesto laiškus M. Gorbačiovui, taip pat SSRS generaliniam prokurorui. Tačiau tai buvo paskutinis draudimas švęsti Vasario 16-ąją. Veiklą aktyvino ir Lietuvos Helsinkio grupė. 1988 m. balandžio 25 d. jos na­ riai M. Jurevičius, A. Statkevičius, Vytautas Vaičiūnas paprašė Tarptautinę Helsin­ kio Federaciją priimti grupę į narius, išvardijo Lietuvos Helsinkio grupės narius, tebesančius tremtyje. Po kelių dienų Lietuvos Helsinkio grupė kreipėsi į Sovietų Są­ jungos vyriausybę ir pareikalavo, kad ši gerbtų pasirašytus Helsinkio Baigiamojo akto dokumentus ir amnestuotų neteisėtai represuotus asmenis. 1988 m. iš trem­ ties sugrįžus V. Petkui, Lietuvos Helsinkio grupė sutvirtėjo, į ją buvo priimta dau­ giau narių. Įstojo V. Bogušis, B. Gajauskas, Kazimieras Kryževičius, N. Sadūnai­ tė. Grupė atkreipė visuomenės, įvairių šalių vadovų dėmesį į žmogaus teisių pa­ žeidimus, kuriuos sovietų valdžia darė Lietuvoje, įstatymais garantuotų laisvių varžymą. Tiek Lietuvos laisvės lyga, tiek Lietuvos Helsinkio grupė plėtė demokratijos ribas, siaurino sovietinės sistemos represijų galimybes, skatino Nepriklausomy­ bės siekį ir siekė valstybingumo.

Pirmosios neformalios organizacijos

ĮĮ________________________

M. Gorbačiovo pertvarkos retorika, ypač jo mėgstamos „viešumo" sąvokos varto­ jimas, nors ir netiesiogiai, provokavo visuomenės kritinę mintį, norą surasti ir pasakyti tiesą apie praeitį ir to meto tikrovę. 1987 m. antroje pusėje, ypač metų pabaigoje, Lietuvos mokslo ir meno darbuotojai, pasinaudodami kritikos ir žo­ džio laisve, prabilo apie kraštui gyvybiškai svarbias problemas: ekologiją, tautos praeitį - „baltąsias ir juodąsias" istorijos dėmes, neteisėtai represuotus, įkalin­ tus ir ištremtus Lietuvos gyventojus, lietuvių kalbos diskriminavimą, iškreiptus tautinius santykius, biurokratijos piktnaudžiavimą, Maskvos centrinių žinybų diktatą respublikos ūkio subjektams (centralizuoto planavimo ir išteklių skirsty­ mo neefektyvumą) ir kt.

598

U K T U VA 18 40 -1980

Po Černobylio katastrofos Lietuvos visuomenę ypač jaudino centro valdžios planuojami naftos gręžiniai Kuršių mariose, Nem uno tarša, Ignalinos jėgainės trečiojo bloko, analogiško patyrusiam avarijų Černobylyje, statyba. Grupės rašy­ tojų, mokslininkų, menininkų, kuriems pritarė ir kai kurie Rusijos intelektualai, iniciatyva publikacija „Kuršių nerija pavojuje" pasirodė centrinėje spaudoje10. 1988 m. kovo mėnesį LSSR rašytojų sąjunga kartu su įvairių sričių specialistais, visuomenės atstovais aptarė ekologinę padėtį Lietuvoje. Atviras pokalbis apnuo­ gino daugybę gamtosaugos pažeidimų ir skaudžių ekologinių problemų: gamtos tarša pasiekė didžiulį mastą, įprastu reiškiniu tapo kūdikių apsigimimai, apsi­ nuodijimo maisto produktais atvejai, dirvožemio erozija ir vandens tarša, į at­ mosferą išmetamos nuodingos medžiagos, statybų gigantomanija ir pasenusios industrijos technologijos, agropramoninių įmonių žala žemės ūkiui, ypač plačiai naudojant kenksmingus pesticidus. Konstatuota, jog kai kuriose zonose - aplink Jonavos „Azotą", „Akmenės cementą", Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, Elek­ trėnų šiluminę elektrinę - atmosferos tarša viršija normas 5-6 kartus. Didžiulį rūpestį kėlė žema ekologijos specialistų kompetencija, lėšų gamtosauginiams ty­ rimams stygius, pasenusi specialiųjų laboratorijų įranga ir aparatūra. Susirinki­ mo nutarime konstatuota, jog beatodairiškas gamybos didinimas yra susijęs su JTO vadinamuoju kolonijiniu ūkininkavimo būdu. Bene pirmą kartą respublikos valdžios institucijos buvo raginamos priešintis sąjunginių ministerijų ir žinybų projektų, neigiamai veikiančių ekologinę padėtį Lietuvoje, įgyvendinimui11. Po 1987-1988 m. visuomenės protestų buvo sustabdyta likusių dviejų Ignalinos ato­ minės elektrinės reaktorių statyba, pakoreguotas kitų ekologiškai grėsmingų pro­ jektų įgyvendinimas. Gamtos apsaugos trūkumų svarstymas sutapo su kitų sovietinių respublikų inteligentijos pozicija; kita vertus, tai buvo visuomenės nepolitinio judėjimo ini­ ciatyva, vėliau peraugusi į Žaliųjų (partijos, judėjimų) organizacines struktūras. 1987 m. gegužės mėnesį daugiausia studentai, paminklosaugininkai, moksli­ nių institutų darbuotojai susibūrė į „Santarvės" draugiją, vėliau pavadintą „Že­ myna". Tai buvo neformali organizacija - klubas, kuriame viešai diskutuota vi­ suomenę jaudinančiais Ignalinos atominės jėgainės saugumo ir kitais klausimais. Panašiai veikė ir 1987 m. kovo mėnesį įsteigta Gintaro Songailos vadovaujama „Talka"; ji kvietė vilniečius teikti pagalbą archeologų tyrimams Žemutinės pilies teritorijoje, Katedros požemiuose, rengė Kernavės piliakalnių, Baltadvario pilies (Molėtų r.) tvarkymo talkas, protestavo prieš projek­ tuojamos automagistralės, pažeidžiančios Rasų kar- F^P^mob, op. cit., pinių teritoriją, tiesimą. c' 33' r . . . . . x, . . 10 Lietu vos su veren iteto atKaip Vilniaus klubo analogas Kaune buvo atkurMrimas ! 9 8 8 _ i g 9 l m e la iS i tas „Atgajos" klubas; jis organizavo viešas diskusiy., , p. . jas, prisidėjo prie senamiesčio tyrimų, tvarkė archi” L ite r a tū r a i r m e n a s , tektūriniu istoriniu atžvilgiu apleistas miesto vietas. 1988, kovo . 2 0 0 0

1 2 7

1 2

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

599

Gamtosaugos-ekologijos ir kultūros paveldo apsaugos organizacijoms gamtos ir kultūros paveldo apsaugos rūpesčiai tapo bendri. Išskirtinis vaidmuo čia teko 1987 m. gegužės mėnesį įkurtam Lietuvos kultū­ ros fondui, kuriam vadovavo mokslininkas, kultūros ir gamtos mylėtojas Č. Ku­ daba. Formaliai LKF įsteigė LSSR kultūros ministerija kaip centrinės Maskvoje veikusios atitinkamos institucijos padalinį. Tačiau LKF veikė nepriklausomai, jis plėtojo aplinkosauginę veiklą, rūpinosi Lietuvos kultūros vertybių atskleidimu, tyrimu, propaganda visuomenėje, lėšų reikalingiems objektams restauruoti rinki­ mu. Buvo atidarytos Lietuvos banko Vilniaus skyriaus sąskaitos lėšoms Vilniaus senamiesčio, Žemutinės pilies atstatymo darbams, stipendijoms būsimų meninin­ kų studijoms kaupti. Fondas rūpinosi praeities kultūros paveldo įprasminimu pastatant paminklus nusipelniusiems krašto žmonėms, kėlė viešumon bažnyčių, vienuolynų grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimus. LKF Kauno taryba organizavo visuomenės protestus dėl neapgalvotų statybų, galinčių pakenkti Šv. Gertrūdos, Bernardinų, Šv. Jurgio bažnyčioms, rūpinosi senųjų knygų apsauga, M. K. Čiurlionio galerijos ateitimi. 1988 m. birželio mėnesį prie LKF buvo įsteigta „Vilnijos“ draugija Pietry­ čių Lietuvos tautiškumui gaivinti, kiek vėliau susibūrė „Karių kapų“, 1989 m. ru­ denį - „Prūsos“ klubas, turėjęs tikslą rūpintis Kaliningrado srityje gyvenančių lie­ tuvių reikalais, taip pat senųjų krašto gyventojų prūsų kultūros reliktais. M. Gorbačiovo viešumo politika jeigu ir ne sutramdė, tai bent kiek prislopino centrinių žinybų savivalę ir nebaudžiamumą. Kita vertus, nacionalinių respubli­ kų inteligentija, visuomenės aktyvas kur kas drąsiau jautėsi kilus centro biurok­ ratijos sumaiščiai. Visuomenės laisvėjimas valstybės pakraščiuose kiek vėlavo, buvo specifinis, daugiau susijęs su respublikų „vietos“ reikalais, tačiau jis spon­ taniškai plėtėsi. Lietuvos intelektualai dar anksčiau svarstė tautos kultūros ir is­ torijos raidos problemas, gvildeno žmogaus atsakomybės už savo priedermes vi­ suomenei ir tautai klausimus, tačiau tai buvo abstrakti, neoscholastinė retorika, kuri gynė nuo tiesioginių valdžios priekaištų, bent jau nuo represijų. Maskvos intelektualų politinės visuomeninės raiškos pavyzdžiu Lietuvoje taip pat kūrėsi pirmieji neformalūs (nesusaistyti statutu) klubai, kurie toli peržengė stagnacijos metų legalumo ribas ir remdamiesi pertvarkos šūkiu ėmė gvildenti visuomenei aktualius klausimus. „Žinijos" draugijos prieglobstyje pradėjo veikti Broniaus Genzelio vadovaujamas klubas „Istorija ir kultūra“, kuris tematikos įvairove, idė­ jų spontaniškumu paskatino inteligentiją atsigręžti į praeitį, mėginti apibrėžti ir nagrinėti vadinamąsias „baltųjų ir juodųjų istorijos dėm ių“ temas. Prie „Kultū­ ros barų“ žurnalo redakcijos veikė Krescencijaus Stoškaus vadovaujamas klubas; jame buvo svarstomos labiau specifinės, tačiau taip pat aktualios teorinės ir prak­ tinės kultūros plėtotės naujomis sąlygomis problemos. Tuo pat metu susirūpinta tautinės mokyklos koncepcijos kūrimu; šiuo atžvilgiu reikšmingą darbą atliko Mei-

600

L I E T U V A 1840-1990

Iė Lukšienė, Laima Tupikienė ir Vanda Zaborskaitė, palaikiusios ryšius su Latvi­ jos, Estijos, Gruzijos švietimo darbuotojais, talkinamos kitų sričių mokslininkų12.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrim as Visuomenės laisvėjimas, įvairių klubų ir draugijų veikla rodė, jog komunistinis režimas pamažu transformuojasi į palankesnę valdžią, nekliudančią M. Gorba­ čiovo pertvarkos siekiui viešai apnuoginti sistemos piktžaizdes. Daugelio san­ tvarkos blogybių kritika centrinėse masinės informacijos priemonėse, ypač rašy­ tojų, literatų publicistiniuose straipsniuose, buvo atvira ir įtaigi. Lietuvoje, nors ne iš karto, sulaukta atitinkamo rezonanso. Užkrečiantis pavyzdys buvo Estijos intelektualų veikla; 1988 m. gegužės mėnesį ten buvo suburtas Liaudies fronto branduolys - opozicinių pusiau legalių jėgų susivienijimas prieš didžiavalstybi­ nes ir komunistines jėgas. Su kai kuriais estų veikėjais, pirmiausia literatu Martu Tarmaku, buvo artimai pažįstami B. Genzelis, Arvydas Juozaitis13. Matyt, neatsitiktinai 1988 m. balandžio 20 d. Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose, kur tuo metu rinkosi klubo „Istorija ir kultūra" aktyvas, A. Juozaitis perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva"14; jame pritarta pertvarkos idė­ joms, kartu pasmerkta komunistų partijos visavaldystė, demokratijos užuomaz­ gų slopinimas. Pranešimo autorius aiškino, kad tokias jo mintis sukėlė asmeni­ nė reakcija į Vasario 16-osios įvykius Vilniaus gatvėse, kur sovietiniai draugovi­ ninkai įvedinėjo savo tvarką15. Tas faktas, kad valdžios struktūros toleravo tokį iš esmės viešą akibrokštą, rodė, jog pagaliau režimo liberalėjimo tendencijos pa­ siekė ir Lietuvą. 12 !3. G en zelis, S ą j ū d i s . Tai, kas inteligentų kultūrininkų, gamtosauginin­ P r i e š i s t o r ė i r i s t o r i j a , V., kų ir kt. sambūriuose buvo aptariama ir viešai kriti­ 1999, p . 60-61. kuojama, nuo gegužės mėnesio jau atsispindėjo dien­ 13 Ib id ., p . 65. raščiuose „Komjaunimo tiesa", „Vakarinės naujie­ 14 A. Ju o z a itis, S ą j ū d i s i r d e m o k r a t i j a , V., 1990, nos", žurnaluose „Kultūros barai", „Pergalė", „Švy­ р. 4-25. turys", „Jaunimo gretos". Iš bibliotekų specialiųjų 15 A. E. S enn, B u n d a n t i fondų bendram naudojimuisi buvo perduota apie L i e t u v a , V., 1992, p . 26. pavadinimų anksčiau draustų knygų, skaity­ 16 Г. Е ф р ем о в, op. cit., tojai galėjo nevaržomai naudotis užsienyje išleisto­ с. 47. mis enciklopedijomis ir bibliografiniais leidiniais16. 17 A. A u g u s, „Iliuzijų k v a itu ly s", K o m j a u n i m o t i e ­ Smarki polemika dėl prieškario ir pokario laiko­ s a , 1988, b a la n d ž io 14. tarpiu neteisėtai represuotų Lietuvos gyventojų spau­ 18 J. Jerm alav ičiu s, doje įsiplieskė pasirodžius stalinizmo represijas gy„ V ien p u sišk ai, be a tsa k o ­ nusių istorikų Antano Augaus17, Juozo Jermalavim y b ės", T i e s a , 1988, b a la n ­ čiaus straipsniams. Laisvėjanti minties ir žodžio atd ž io 20. 1 0 0 0

18

IIH IV O S VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

(Hll

mosfera gimdė idėjinį pliuralizmą, pamažu ryškėjo tautinių interesų svarba, tie­ siogiai atitikusi visuomenės savimonę. Daugelis suvokė, jog komunistų partijos ir sovietų valdžios samplaika - pagrindinė kliūtis respublikai demokratizuoti, biurokratijos savivalei įveikti. 1988 m. birželio 2 d. Verkiuose, viename iš eilinių Lietuvos mokslininkų rengi­ nių buvo gvildenama tema „Ar įveiksime biurokratizmą?" Diskusija vyko itin aud-

Pirmasis .Sąjūdžio mitingas prie Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos. Vilnius. 1988 m. birželio 21 d. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Iš kairės pirmoje eilėje: Vaclovas Daunoras. Vytautas Bubnys. Justinas Marcinkevičius. Sau­ lius Pečiulis. Bronislovas Kuz­ mickas. Kazimiera Prunskienė. Juozas Bulavas, Meilė Lukšie­ nė. Virgilijus Čepaitis. Vilas Tomkus. Sigitas Geda, Vytautas Landsbergis. Antroje eilėje: Ar­ vydas Šaltenis. Raimondas Rajaekas. Alfonsas Maldonis. Vy­ tautas Pakalniškis. Algimantas Nasvvtis. Arvydas Juozaitis. Vy­ tautas Petkevičius. Romualdas Ozolas. Vytautas Radžvilas. Jo­ kūbas Minkevičius, Julius Juze­ liūnas. Trečioje eilėje: Alvydas Medalinskas. Arūnas Žebrifinas. Algirdas Kaušpėdas. Zigmas Vaišvila

ringai. Joje kalbėjo tuo metu jau žinomi oratoriai, daugiausia meno ir mokslo at­ stovai: Jokūbas Minkevičius (susirinkimo pirmininkas), Kazimieras Antanavičius, Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė, Zigmas Vaišvila ir kt. Galiausiai priei­ ta prie išvados, jog pribrendo laikas organizaciniu atžvilgiu suvienyti pozityvių permainų siekiančias visuomenės jėgas. Nutarta šiam tikslui pasinaudoti kitą dieną

002

L I E T Į ’ VA 1840-1930

Lietuvos mokslų akademijos salėje numatytu oficialiu renginiu, skirtu LSSR Kon­ stitucijos projekto svarstymui. Kai kurie veiklesni opozicinių grupių veikėjai (Edu­ ardas Eigirdas, Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas, Artūras Skučas) dar išvakarėse aptarė galimą susirinkimo scenarijų, kurio esminis akcentas - iniciaty­ vinės grupės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui organizuoti išrinkimas19. Birželio 3 d. sausakimšoje salėje oficialiai susirinkimui vadovavusiam MA Pre­ zidiumui nepavyko nukreipti diskusijų pagal numatytą planą. Daugelio kalbos buvo itin emocingos, tvyrojo nemaža įtampa, pasitaikė maksimalistinių reikala­ vimų, tačiau galiausiai tiesiog spontaniškai pradėta siūlyti kandidatus į inicia­ tyvinę grupę. Tai buvo mokslininkai, rašytojai, kitų intelektualių profesijų atsto­ vai, aktyviausi jaunimo organizacijų nariai. Išrinkta 35 žmonių grupė iš karto pasivadino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS) ir nedelsdama ėmėsi svarsty­ ti judėjimo tikslus20. Iniciatyvinė grupė nesudarė jokios valdybos ar koordinuojančio centro, veng­ dama galimų represijų prieš jos vadovybę. Sąjūdžio branduolį sudarę asmenys ro­ taciniu būdu pirmininkavo ir vadovavo posėdžiams. Tik iždininkas J. Juzeliūnas, neoficialūs sekretoriai A. Juozaitis ir A. Skučas, organizacinių reikalų patikėtinis A. Medalinskas turėjo labiau apibrėžtus įpareigojimus21. Iniciatyvinės grupės na­ riai nedelsdami pasiskirstė į komisijas. Birželio 8 d. „Talkos" klubo patalpose (buv. Pionierių rūmuose) iniciatyvinės grupės nariai pristatė Visuomeninių reikalų ko­ misiją (vad. Bronius Genzelis), Socialinių reikalų (Antanas Buračas), Ekologinę (Zig­ mas Vaišvila), Tautinių reikalų (Arūnas Žebriūnas), Kultūros (Vytautas Bubnys), Teisinę (Vitas Tomkus). Jų veiklos kontūrai birželio 13 d. paskelbti visuomenei Lie­ tuvos SSR žemės ūkio mokslinio tyrimo instituto salėje įvykusiame susirinkime22. Jau pirmosiomis LPS veiklos savaitėmis vyko intensyvios politinės diskusijos. Iniciatyvinės grupės nariai, dirbdami iki išnaktų, rengė dokumentus, rengėsi kal­ boms skirtingose auditorijose, dalyvavo išvykose į įvairias krašto vietoves. Sąjūdis pasklido po Lietuvą. LPS iniciatyvinė grupė birželio 10 d. buvo įkurta Kaune, į ją įėjo Egidijus Klumbys, Algirdas Patackas, Rolandas Paulauskas, Algirdas Saudar­ gas, Česlovas Stankevičius. Klaipėdos miesto visuomenės aktyvą organizuotis pa­ skatino minėto A. Juozaičio pranešimo tekstas, taip pat A. Čekuolio redaguojama­ me „Gimtajame krašte" paskelbta informacija apie 19 Lietu vių tauta, t. 3, V., Vilniuje MA salėje įvykusį susirinkimą ir iniciatyvi­ 1998, p. 94-95. nės grupės įsikūrimą. Susipažinę su minėtos grupės 20 K. P ru n sk ie n ė , G in tari­ nės led i išpažin tis, V., 1991, dokumentais, klaipėdiečiai Z. Daugintytė, V. Kar­ p . 15. čiauskas, V. Šliogeris, G. Tomkus, D. Varkalis ir kt. 21 A. E. Senn, o p . cit., miesto Paminklų konservavimo instituto salėje priėmė p. 39. rezoliuciją dėl LPS Klaipėdos iniciatyvinės grupės 22 Lietu vių tauta, t. 3, įkūrimo, o viešai apie šį faktą paskelbta liepos 10 d. p . 129-131.

LIETUVIS VALSTYBINGUMU ATKŪRIMAS

603

masiniame renginyje - Jūros šventėje. Jau kitą dieną žurnalistai J. Ašmontaitė, R. Cesiulienė, V. Kudarauskas, G. šikšnius, G. Tomkus, A. Ziabkus parengė, su­ maketavo ir padaugino laikraštėlį „Persitvarkymo naujienos'"23. Pirmoji Sąjūdžio rėmimo grupė Šiauliuose, pavadinta „Tauta - tautai" vardu, buvo sudaryta liepos 19 d. miesto komunalinio ūkio projektavimo institute archi­ tekto V. Kačinsko iniciatyva. Tą dieną Šiaulių sąjūdininkai susitiko su iniciatyvi­ nės grupės nariais A. Buraču, A. Medalinsku, R. Ozolu, Z. Vaišvila. Pagaliau lie­ pos 26 d. Šiaulių inžinierių namuose per 200 miesto visuomenės atstovų, beveik visą naktį diskutavę, išrinko LPS miesto iniciatyvinę grupę, į kurią įėjo K. Almi­ nas, S. Kaulinis, J. Keldušis, V. Kunickas, K. Oginskis, M. Stakvilevičius, V. Ving­ ras. Iniciatyvinės grupės seniūnu išrinktas V. Kačinskas24. 1988 m. vasarą ir rudenį, jau vykstant didžiuliams mitingams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, pradėjus leisti „Sąjūdžio žinias" (nuo birželio 19 d.), daugiau infor­ macijos skelbiant oficialioje spaudoje, Sąjūdžio rėmimo grupės sudarytos ir kituo­ se miestuose: liepos 14 d. - Alytuje, liepos 18 d. - Marijampolėje, Palangoje, rug­ pjūčio 4 d. - Raseiniuose, rugpjūčio 5 d. - Trakuose, rugpjūčio 9 d. - Rokiškyje, rugpjūčio 11 d. - Zarasuose, rugpjūčio 25 d. - Druskininkuose, Skuode, Šilutėje, Varėnoje, rugsėjo 8 d. - Telšiuose, rugsėjo 13 d. - Pakruojyje ir t. t.25 Sąjūdžio rėmimo grupės kūrėsi visoje Lietuvoje. Apytikrei narių apskaitai, gru­ pių skaičiui nustatyti nuo 1988 m. rugsėjo pradžios buvo numatyta organizacijų registracija, kuria rūpinosi Vilniuje įsikūręs Sąjūdžio koordinacinis centras26. Sąjūdis buvo masinis judėjimas, sutapęs su tautiniu atgimimu ir iškėlęs di­ džias Laisvės, Demokratijos, Tiesos ir Teisingumo idėjas. Tačiau pradiniu lai­ kotarpiu tai buvo dar amorfinis judėjimas, vadovavęsis gana nuosaikia (kritiš­ ka) ideologija ir miglotomis ateities politikos perspektyvomis. Kita vertus, Sąjū­ dis išjudino ir suvienijo tautą nacionaliniam pabudimui ir ėmėsi formuluoti jos siekius. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje susibūrę mokslininkai, filosofai, rašyto­ jai, menininkai, iškilūs visuomenininkai patirtimi, erudicija, racionaliais argu­ mentais ar metaforomis tiesiogiai mokė žmones naujoviškai mąstyti ir kritiškai žvelgti į tikrovę, paneigti sustabarėjusias komunistinės valdžios nuostatas, pa­ senusius sprendimus. Kita vertus, jau tuomet sekti­ 23 Sąjūdis K laipėdoje, Klai­ nų pavyzdžių ieškota atsigręžiant į praeitį, raciona­ p ėd a, 1998, p . 23-25. lūs vertinimai, kritinė mintis neretai nusileisdavo 24 Išsivadavim as: Sąjūdis skambiai retorikai, simboliams, dar tik ryškėjanŠiaulių krašte 1988-1990 m etais. V., 1998, p. 36-37. čioms charizmatinėms asmenybėms. 1988 m. rude­ 25 Lietuvos Sąjūdis ir vals­ nį LPS įgijo politinio judėjimo bruožų, kurie buvo tybės atkū rim as: Panorama, nepriimtini ne tik vietos komunistų nomenklatūrai, V., 1998, p. 9-11. bet dar labiau Maskvos centrinėms, tarp jų ir per­ 26 „K viečia reg istru o tis". tvarkos šalininkų institucijoms. Lietuvoje tai buvo V akarinės naujienos, 1988, tautinio atgimimo fenomenas. rugsėjo 8.

(>0i

L I E T U V A 13 40-1990

LKP ir Sąjūdžio sąveika . Lietuvos laisvės lyga Lietuvos komunistinės organizacijos vadovybė į M. Gorbačiovo pertvarkos idė­ jas ilgai žiūrėjo atsargiai, netgi įtariai, tačiau atvirai priešiškas joms buvo tik va­ dovaujantysis bolševikų konservatorių branduolys. Dar 1988 m. vasario 8 d. LKP CK biuro posėdyje partinėms, komjaunimo, profesinėms organizacijoms priekaiš­ tauta dėl jų neveiklumo ir pasyvumo „savaveiksmių organizacijų" atžvilgiu, kla­ sinio požiūrio stokos ar net paramos „abejotinoms akcijoms ir socialinėms ini­ ciatyvoms"27. LKP vadovybė išreiškė susirūpinimą, kad suaktyvėjo kunigų, vie­ nuolių, anksčiau už politinius nusikaltimus teistų asmenų veikla, renkami para­ šai po antisovietinio turinio dokumentais. Nurodyta, jog būtina sekti visus „neformalius susivienijimus", labiausiai „Raskilos" ansamblį, „Alko", „Atžaly­ no" ir „Talkos" klubus28. Atvirai priešiškai reaguodamas į valdžios nekontroliuojamas akcijas, LKP CK vis dėlto nesugebėjo sustabdyti organizacinio LPS iniciatyvinės grupės atsiradi­ mo, juolab kad tai buvo daroma dangstantis M. Gorbačiovo pertvarka. Tačiau komunistų partijos kontroliuojama spauda apie tai pateikė tik trumpą informa­ ciją tarsi apie menką kasdienybės faktą. Tik „Vakarinės naujienos" išspausdino LPS iniciatyvinės grupės narių sąrašą ir rašė, jog susikūrė savaveiksmė formuo­ tė, kurios tikslas - vienyti persitvarkymui pritariančius žmones29. LKP vadovybė, atsižvelgdama į tai, kad tarp 35 iniciatyvinės grupės narių buvo 17 komunistų, turėjo vilčių jeigu ne kontroliuoti, tai bent stebėti ir kiek ga­ lima koreguoti grupės veiklą. Tačiau pirmieji LKP pareigūnų susitikimai su ini­ ciatyvine grupe buvo nesėkmingi. CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedė­ jas Stepas Imbrasas buvo tiesiog išprašytas iš iniciatyvinės grupės posėdžio. Bir­ želio 17 d. LKP CK sekretorius L. Šepetys Rašytojų sąjungos patalpose vis dėlto susitiko su iniciatyvine grupe. Kadangi išvakarėse „Gimtasis kraštas" buvo iš­ spausdinęs LPS aktyvo reikalavimus busimosios SSKP XIX konferencijos LKP at­ stovams, CK sekretorius gana atsargiai išreiškė vil­ 27 LKP CK b iu ro 1988 m. tį, jog Sąjūdžio iniciatyvos bus pozityvios ir naudin­ v a sa rio 8 d . p o sė d ž io p ro ­ gos partijai30. to k o las, LY A, f. 1771, LKP vadovybė, visų pirma CK pirmasis sekreto­ a p . 271, b. 21, I. 2. rius R. Songaila ir antrasis - N. Mitkinas, buvo brež­ 28 Ib id ., 1. 2 -3 . 29 „P e rsitv a rk y m o S ąjū­ nevinės epochos ir stagnacinės sąmonės žmonės, ne­ d is - d a r v ien a sa v a v e ik s­ sugebantys adekvačiai reaguoti į kokybiškai naujus m ė fo rm u o tė " . Vakarinės procesus. Partinėje organizacijoje vyravusias nuotai­ naujien os , 1988, b irž e lio 7. kas atspindėjo delegatų į minėtą SSKP XIX konferen­ 30 „ S u sitik im as su š e p e ­ ciją sąrašas. Tarp tokių valstybės pareigūnų, kaip č iu ", Sąjūdžio žinios, 1988, LKP CK antrasis sekretorius N. Mitkinas, KGB Lieb irž e lio 23, N r. 3.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

005

tuvos padalinio pirmininkas Eduardas Eismuntas, į jį buvo įtraukti SSRS finan­ sų ministras B. Gostevas, SSRS nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Didžiojoje Britanijoje L. Zamiatinas, oro desantinės kariuomenės vadas N. Kalininas, kaž­ kokios karinės dalies viršininkas V. Jerochinas ir kt.31 Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ne tik pasinaudojo proga demaskuoti LKP įsiga­ lėjusį biurokratizmą, tačiau rengėsi pirmą kartą viešai paskelbti visuomenei pa-

*5TTVA K

idis-vis*

Mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje, išlydint LKP delegatus į SSKP XIX konferenciją. 1988 m. birželio i \ d.

grindinius savo siekius - viešumą, demokratijos, piliečių pagrindinių teisių ir laisvių bei socialinio teisingumo įgyvendinimą32. LPS iniciatyvinė grupė įtraukė LKP vadovybę į atvirą diskusiją visuomenės aki­ vaizdoje. 1988 m. birželio 24 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, įvyko pirmasis masinis mitingas, kurį surengė ir jo eigą kontroliavo LPS iniciatyvinė grupė. LKP CK atsa­ kingi pareigūnai jame dalyvavo aplinkybių verčiami ir buvo ne tiek prelegentai, diskusijų dalyviai, kiek atsakovai. Politiniu atžvilgiu bespalvės LKP „viršūnės" R. Songaila ir N. Mitkinas - mitinge nedalyvavo, jie užkrovė atsakomybės naštą LKP CK sekretoriui A. Brazauskui, Vilniaus miesto partijos komiteto sekretoriui Kęstučiui Zaleckui, respublikos komjaunimo sekretoriui Alfonsui Macaičiui ir kt. Mitingas Vilniaus Katedros aikštėje buvo Sąjūdžio triumfo pradžia. Šis renginys buvo neįprastas vien tuo, kad jį organizavo ne oficialios valdžios įstaigos, o savaveiksmiškas visuomeninis judėjimas; kita vertus, jis nebuvo sank­ cionuotas (sovietinėje praktikoje - precedentas). Svarbiausia, kad apie 20 tūkst. žmonių minioje greta iškeltų M. Gorbačiovo, V. Lenino portretų buvo matyti Są­ jūdžio simboliai - Gediminaičių stulpai, transparantai su reikalavimais laisvės politiniams kaliniams, taip pat šūkis „Visa valdžia Taryboms!" Šitokia idėjų sam­ plaika rodė, kad komunizmo ir laisvės takoskyra dar tebebuvo trapi, daugeliui nesuprantama ar nepriimtina. Tarp oratorių, kalbėjusių apie priesakus komunistų

606

L I E T U V A 18 40 -1390

delegatams, išsiskyrė aiški Vytauto Landsbergio formuluotė: „Jeigu delegatai grįš iš Maskvos, priėmę kartu su kitais delegatais žmonėms ir Lietuvai gerus nutari­ mus, mes pasakysime: tai buvo mūsų delegatai... Na, o jeigu ten bus priimti blogi žmonėms ir Lietuvai nutarimai, ir šie delegatai balsuos už, tai mes pasa­ kysim, kad ten buvo ne mūsų delegatai..."33 Tačiau LKP delegatai SSKP XIX konferencijoje niekuo neišsiskyrė. Itin bana­ liai, šabloniškai kalbėjo LKP CK pirmasis sekretorius R. Songaila34. Neatsitikti­ nai jis nedrįso pasirodyti liepos 9 d. Vilniuje, Vingio parke, beveik 100-tūkstantinės minios akivaizdoje, o transparantai skelbė: „Songaila - tautos gėda". Šįkart Sąjūdis galutinai perėmė politinių procesų iniciatyvą Lietuvoje. Tik A. Brazausko nuosaiki, tačiau Sąjūdžio nuostatoms 31 Г. Е ф р ем о в, op. cit., akivaizdžiai palanki kalba išgelbėjo LKP nuo visiš­ c. 51. ko žlugimo. A. Brazauskas mitinge elgėsi kaip sa­ 32 „ S u sitik im as LKP CK varankiškas politikas, be jokių LKP vadovybės įga­ rū m u o se: S ten o g ram o s liojimų pritaręs tautinių simbolių grąžinimui. Po sa n tra u k a " , Sąjūdžio žinios, 1988, liep o s 3. 1988 m. liepos 9 d. mitingo galutinai paaiškėjo, kad 33 V. L an d sb erg is, A tgavę dialogas įmanomas tik tarp Sąjūdžio aktyvo ir de­ viltį: P ertvarkos tekstų kn y­ mokratinio LKP sparno (nuosaikiųjų) vadovų. gelė. Sąjūdis, V., 1990, Komunistų partijos viršūnėse reformatorių buvo p . 7-8. nedaug, kur kas mažiau negu funkcionierių, kurie 34 Lietu vos su veren iteto a t­ kūrim as 1988-1991 m etais, Sąjūdžio įsteigimą suprato kaip grėsmę savo pačių p . 145. padėčiai, todėl visomis partinio aparato grandimis 35 V. Č e p a itis, „S ąjū d is ir stengėsi Sąjūdžio veiklą stabdyti. Instinktyviai prie­ LKP", L ietu vos Sąjūdis ir šindamasi Sąjūdžio akcijoms, valdžia jau liepos valstybės atkū rim o idealų 26 d. buvo numačiusi panaudoti jėgą prieš vilnie­ įgyvendin im as, V., 1998, р. 53. čių mitingą prie AT ir tik paskutinę minutę savo 36 „ š a lie s ir kiekvienos sprendimą atšaukė35. ta u to s lab u i. A. Jakovlevo Tarp LKP ir Sąjūdžio tvyrančią įtampą sušvelni­ kalba p a rtin io id eo lo g in io no SSKP CK sekretoriaus Aleksandro Jakovlevo vi­ a k ty v o p a sita rim e 1988 m. ru g p jū čio 12 d .", T iesa, zitas į Lietuvą rugpjūčio 11-12 d. Susitikime su LKP 1988, ru g p jū č io 16. A. Ja­ vadovybe jis pareiškė, jog „[...] nepasitikėjimas in­ k o v lev as ir M askvoje bu v o teligentija, jos kaltumo prezumpcija - tai kaip tik tas v a d in a m a s „in telig en tijo s palikimas, kurio mes atsisakome. [...] Visiems žino­ ru p o ru " . Žr.: Д. Боф ф а, ma, kad inteligentija - liaudies savimonės išreiškėОт СССР к России. И ст о­ рия н еокон чен ного кризиса, ja. Ji ne tik išreiškėja, bet žymiu mastu šios savimo­ с. 168. nės architektė, nacijos skaistykla ir nacijos lūpos"36. 37 „К . Z aleck o kalba d is ­ Jo kalba patiko sąjūdininkams, nes pritildė partinius k u sijo se a k ty v o p a sita rim e vadovus, kurie vien skundėsi, jog nesiseka ginti ofi­ 1988 m . ru g p jū č io 12 d .", cialiąją istoriją nuo Sąjūdžio kritikos37. T iesa, 1988, ru g p jū č io 17.

LIETI VOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

607

Po A. Jakovlevo vizito Sąjūdžio vadovai nuo visų vietinių „stagnatorių" prie­ kaištų gynėsi cituodami jo kalbas. Valdžios piramidėje būta pokyčių „reformato­ rių'' naudai. CK nurodė miestų ir rajonų partinių komitetų vadovams nedrausti partijos nariams dalyvauti Sąjūdžio rėmimo grupėse, taip pat leista surengti Molotovo-Ribbentropo pakto paminėjimą Vingio parke, pažadėta, kad Sąjūdis ga­ lės leisti savo periodinį leidinį ir turėti nuolatinę televizijos laidą.

Milingas Vilniaus Vingio parko. 1988 m. liepos 9 d.

Artėjant rugpjūčio 23-iosios klastingo Molotovo-Ribbentropo sandėrio eilinėms metinėms, LKP ideologiniame arsenale neliko jokių kontrargumentų. Maskvos versija apie neva suklastotus slaptuosius protokolus jau nieko neįtikino. LPS or­ ganizuotame mitinge dalyvavo per 150 tūkst. žmonių, daug kur plazdėjo juodais kaspinais perrištos tautinės vėliavos, buvo sugiedota Maironio ir Juozo Naujalio „Lietuva brangi". Mitinge kalbėjo patyrę tautos ir Sąjūdžio veikėjai A. Buračas, V. Čepaitis, S. Geda, A. Juozaitis, V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, V. Petkevičius, A. Žebriūnas, nuskambėjo sovietų represuoto paskutiniojo tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro J. Urbšio žodžiai iš magnetofoninio įrašo. Greta kitų oratorių atvirai ir be kompromisų prabilo istorikai Gediminas Ru­ dis ir Liudas Truska, visiškai apnuogindami sovietinio istorijos mokslo spekulia­ cijas 1939-1940 m. įvykių Baltijos valstybėse klausimu38. Panašūs renginiai įvyko Kaune prie Istorijos muziejaus; juose dalyvavo iki 50 tūkst. žmonių. Šiauliuose apie 5 tūkst. žmonių su juodais kaspinais perrišto­ mis vėliavomis nužygiavo į Sukilėlių kalnelį. Gedulo faktas mažesniu mastu, ta­ čiau organizuotai buvo paminėtas ir kitose Lietuvos vietovėse. Vėlų rugpjūčio 23-iosios vakarą Sąjūdžio vadovybei teko neįprastas tarpinin­ kės vaidmuo: ji turėjo tarpininkauti tarp Katedros aikštėje badaujančių Lietuvos laisvės lygos aktyvistų ir valdžios represinių struktūrų, kurios stengėsi „įvesti

608

L I E T U V A 1940-1380

tvarką" sostinėje. LKP niekaip nesiryžo konfrontuoti su LPS, tačiau kitokių pa­ žiūrų ir kitokia politine taktika besivadovaujanti LLL tapo komunistų konserva­ torių išpuolių objektu. LLL, kitaip negu LPS, į jokias kalbas su komunistų partija nesileido. Perse­ kiojami ir kalinami jos veikėjai ne tik nepasitikėjo Maskvos reformatoriais, ta­ čiau nepritariamai žiūrėjo ir į sąjūdininkų bei respublikos komunistų tarpusa­ vio santykius. 1988 m. liepos 13 d. po 10 metų nelegalios veiklos LLL pareiškė išeinanti iš pogrindžio ir per Lietuvos informacijos centrą paskelbė savo programą3''. Iš tik­ rųjų tai buvo brandus dokumentas, kuriame iškelti teisingi, tuo laikotarpiu net per drąsūs politiniai reikalavimai. 1988 m. vasarą, kai LPS aktyvas tik formulavo ben­ druosius demokratinių reformų reikalavimus, kurių dauguma neperžengė M. Gor­ bačiovo „pertvarkos" ribų, LLL praktiškai stojo į atvirą bekompromisę konfron­ taciją su valdančiuoju režimu. Vienas esminių programos punktų buvo reikala­ vimas, kad SSRS laikytųsi savo Konstitucijos, skelbiančios SSRS suverenių respub­ likų sąjunga. Įsidėmėtini ir kiti politiniai programos akcentai: Lietuvos pilietybės įteisinimas, valstybinio statuso suteikimas lietuvių kalbai, sąžinės laisvės garan­ tija, Bažnyčios galimybė dalyvauti visuomenės gyvenime. Pasisakoma už tautinę demokratinę Lietuvos mokyklą, kultūrinio palikimo saugojimą, sovietų sunioko­ tų paminklų atstatymą SSRS lėšomis, Lietuvos ryšių su užsienio valstybėmis at­ kūrimą. Lyga besąlygiškai reikalavo paskelbti slaptuosius archyvinius dokumen­ tus, atskleisti visą istorinę tiesą apie 1918-1919 m. ir 1939-1940 m. įvykius Lie­ tuvoje, pasmerkti nusikalstamą stalinizmo vidaus ir užsienio politiką, paskelbti nusikaltimu žmonijai masines lietuvių piliečių represijas 1940-1953 m. ir kt. Pa­ brėžiama, kad pagrindinis Lygos ginklas - viešas, atviras žodis. Be to, Lyga iš­ reiškė norą „bendradarbiauti su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, Blaivybės są­ jūdžiu, su Bažnyčios teisių gynimo grupėmis ir visais žmonėmis, kuriems rūpi Lietuvos likimas"40. Griežtas Lygos politikos tonas gąsdino daugiausia nuosaikių pažiūrų sąjūdi­ ninkus, todėl pastarieji iki pat 1988 m. rudens iš esmės ne tik nerėmė kai kurių Lygos akcijų, bet ir nepritarė joms. LLL veikimo taktika dažnai buvo tiesmuka, ta­ čiau politikos principai neabejotinai moralūs. Nepriklausomybės be jokių išlygų reikalavimu ji užrūstino valdžią, kurios represinės struktūros negailestingai per­ sekiojo organizaciją. LKP ideologai mėgino sukom­ 38 K albos p ask elb to s: A t­ promituoti LLL, skleisdami įvairias paskalas savo gim im as, 1988, ru g sė jo 16. kontroliuojamoje spaudoje, stengėsi prevencinėmis 39 A. S tatk ev ičiu s, A m bici­ priemonėmis sutrukdyti veikliausiems organizacijos jų karas išeivijoje ir Lietuvos atstovams dalyvauti akcijose. Sovietų valdžia mėgi­ laisvė. V., 1995, p. 12-13. no užbėgti įvykiams už akių, 1988 m. gegužės 21 d. 40 Ibid., p . 13.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

(509

suorganizavusi J. Stalino aukų minėjimą prie Z. Angariečio paminklo, tačiau ši priemonė nebuvo veiksminga - tiesos žodis apie represijas ten nebuvo ištartas. Nors aktyviems LLL nariams V. Bogušiui, N. Sadūnaitei, A. Terleckui ir kt. buvo paskirtas namų areštas, o milicija blokavo Katedros aikštės prieigas, vis dėlto 1988 m. gegužės 22 d. keli tūkstančiai vilniečių prasiveržė į mitingo vietą. Čia LLL narys A. Tučkus perskaitė „Lietuvos visuomenės susirinkimo, įvykusio

Susidorojimas su LLA milingo, skirto Mololovo-Ribbontropo anlrojo slapiojo prolokolo pasirašymui pasmerkti, dalyviais Katedros aikštėje Vilniuje 1988 m. rugsėjo *28 d.

1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje didžiųjų trėmimų 40-mečiui paminėti, nutarimą", griežtai smerkiantį stalininius nusikaltėlius. Nekaltai nukentėjusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną, skandavo laisvės šūkius. Kai kuriose Vilniaus, Kauno, Telšių vyskupijų bažnyčiose buvo aukojamos Šv. Mišios už nukankintus ir negrįžusius į Tėvynę politinius kali­ nius bei tremtinius. Milicija, panaudojusi šiurkščią jėgą, renginį nutraukė. Ypač įžūliai sovietinės represinės struktūros nuslopino 1988 m. rugsėjo 28 d. LLL organizuotą mitingą, skirtą Molotovo-Ribbentropo sutarties antrojo slaptojo protokolo pasmerkimui. Lietuvos perdavimas į Sovietų Sąjungos įtakos sferą buvo pavadintas penktuoju Lietuvos-Lenkijos padalijimu. Mitingas buvo išvaikytas jėga; tai buvo paskutinis kartas, kai prieš susirinkusiuosius panau­ dota jėga. Sovietinės Lietuvos pareigūnai daugiau nedrįso naudoti jėgos prieš mitinguojančius. š į kartą jau ir LPS iniciatyvinės grupės nariai atvirai parėmė LLL, pasmerk­ dami smurtininkus. Nors takoskyra tarp Sąjūdžio ir Lygos neišnyko, tačiau nuo to laiko abi pusės sovietų valdžios atžvilgiu veikė solidariau. 1989 m. vasarą Sąjūdžiui vis labiau pereinant prie neprievartinių veiksmų nepriklausomai vals­

010

L I E T U V A 19 40-1890

tybei atkurti, strateginis tikslas liko tas pats, tačiau išsivadavimo taktika vis dar skyrėsi. LLL daug kuo, nors ir netiesiogiai, prisidėjo prie radikalesnės Sąjūdžio politikos formavimo.

Valstybinės lietuvių kalbos ir tautinės simbolikos įteisinim as Visuomenės kelyje į laisvėjimą labai svarbus buvo tautinių simbolių susigrąžini­ mas ir lietuvių kalbos valstybinio statuso įtvirtinimas. Sovietiniais laikais perse­ kiojama trispalvė vėliava ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė" bei diskriminuojama lietuvių kalba buvo tapatinami su tautinio atgimimo idealais. Pertvarkos laiko­ tarpiu jie tapo stimulu, sutelkiančiu tautą laisvėjimui. Lietuvių kalbos valstybinio statuso reikšmę gerai suprato inteligentija: nors lietuvių kalba buvo toleruojama ir plačiai vartojama valstybės gyvenime, realus rusinimas postalininiais metais jau negrėsė. Atgimimo metais buvo įsisąmonin­ ta, jog nors lituanistai kaupė lingvistinę medžiagą, rengė solidžias mokslo stu­ dijas, buvo kuriami meno kūriniai, tačiau kalba buvo įsprausta į ideologijos rė­ mus, tiksliuosiuose, gamtos, taikomuosiuose, net socialiniuose ir humanitariniuose moksluose vis labiau įsivyravo rusų kalba - dėl to ne tik skaudžiai nukentėjo terminijos raida, bet ir sąvokos, kalbos žodynas. Nepaisant geriausių lingvistų pastangų, kalba nuskurdo, nemažai atvejų tapo puskalbe su dominuojančiomis slavizmų svetimybėmis. Trispalvę vėliavą viešai pirmą kartą iškėlė buvęs politinis kalinys, LLL tarybos narys Leonas Laurinskas 1988 m. birželio 14-ąją minint Vilniuje, Katedros aikštėje, pirmuosius trėmimus į Sibirą41. Birželio 24 d. masiniame mitinge pirmą kartą buvo viešai spontaniškai iškeltos trispalvės ir sugiedota „Tautiška giesmė". Nuo tol šie­ du simboliai tapo neatskiriamais masinių mitingų ir kitų renginių palydovais. So­ vietų valdžia pamažu įprato šiuos simbolius toleruoti ir netgi pasiryžo juos įteisin­ ti, žinoma, tik kaip tautinius, bet ne valstybinius. L. šepetys liepos 9 d. mitinge Vin­ gio parke pranešė, jog „nacionalinės vėliavos klausimas išnagrinėtas vyriausybės lygiu ir artimiausiu metu jo teigiamam sprendimui turi 41 A. T erleckas, „LLL būti suteiktas įstatyminis pagrindas"42. b e k o m p ro m isin ė k o n fro n ta ­ LSSR AT Prezidiumui buvo pavesta parengti įsa­ cija s u so v ie tų v a ld ž ia ", Lietu vos S ąjū dis ir valstybės ką ir įstatymo projektą artėjančios LSSR AT dvylik­ atkū rim o idealų įgy v en d in i­ tojo šaukimo penkioliktosios sesijos posėdžiams. m as, p . 39. Rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją paskelbta, kad 42 „ P e rsitv a rk y m u i - s u ­ LSSR valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę vėliavą site lk im ą , ry ž tą ir d o rą va­ ir „Tautišką giesmę". lią ", T iesa, 1988, liep o s 12.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

011

Kova dėl gimtosios kalbos teisių, jos grynumo ir deramo statuso buvo vienas iš kultūros sąjūdžio stimulų ir svarbus tautinės savimonės žadinimo elementas. Kartu prasidėjo diskusijos, ar dera susigrąžinti valstybinius simbolius okupuo­ tame krašte43, tačiau galiausiai nutarta, jog jie priimtini kaip būsimos nepriklau­ somos valstybės siekinys. Lapkričio 12 d. įvykusioje Sąjūdžio seim o sesijoje rekomenduota, kad LSSR AT turėtų pritarti įstatymams dėl lietuvių kalbos pa-

UETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINES RESPUBLIKOS

ĮSTATYMAS P A K E IS T I LIETUVOS TSR K C K 3T IT U C IJ03 1 6 a IH 1 6 9 STRA IPSN IU S

L le tu v o a TSH A u k š č i a u s i o j i T a ry b a

n u : ■ r 1 si

L ie tu v o s TSR K o n s t i t u c i j o s 1 6 8 I r 1 6 9 s t r a i p s n i u s i š d ė s ­ t y t i t a lp i "168 s t r a i p s n i s . L ie tu v o s Tarybų S o c i a l i s t i n ė * R e s p u b lik o s v a l s t y b i n ė v ė l i a v a y r a t a u t i n ė v ė l i a v a , k u r iu s u d a r o a u d e k la s , s u s id e d a n tis i š t r i j ų

l y g i ų h o r i z o n t a l i ų s p a lv o t ų J u o stų « v i r ­

š u t i n ė s - g e l t o n o s , v i d u r in ė s - ž a l i o s , ž e m u t in ė s - r a u d o n o s. V ė l ia v o s p l o č i o i r i l g i o s a n t y k is - 1 « 2 . 1 6 9 a t r a l p o n i a . L ie t u v o s TSR v o l a t y b i n l a M a n a s - V .K udir­ k o s " T a u tiš k a g ie s m ė " . LIETUVOS T3R AUKSUi AUGIOS10S, Tarybos p h k z id iu u , Pitu iM H K A s

V.ASTRAUSKAS

LIETUVOS TSR AUKŠČIAUŠiosios TARYBOS PRE21UIUU0 SEKRETORIUS

j.a u h E C K A S

Vilnius, 1968 m. lapkričio 18 d.

Tautinės vėliavos ir himno įteisinimas. I!)88 m.

skelbimo valstybine, o rusų - SSRS tautų ir respublikų bendravimo kalba. Tai įvyko LSSR AT sesijoje 1988 m. lapkričio 18 d. posėdyje: buvo priimtas Valstybi­ nės lietuvių kalbos įstatymas, patvirtinta „Tautiška giesmė" kaip Lietuvos SSR himnas ir įteisinta trispalvė kaip valstybinė vėliava.

612

Ū K T I ! VA 19 40-1990

Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Iniciatyvinė grupė jau negalėjo aprėpti gaivališko tautos judėjimo ir nukreipti jį tinkama veiklos linkme. Pribrendo reikalas sušaukti Sąjūdžio suvažiavimą pro­ graminiams, strateginiams ir organizaciniams judėjimo klausimams apsvarstyti (juolab kad analogiškų Sąjūdžiui Estijos ir Latvijos Liaudies frontų steigiamieji

LIETUVA BE L I E T U V I U

KALBOS?

Milingas prie Aukščiausiosios Tarybos priimant lietuvių kai Ims įsi aiynų. 1988 m. lapkričio 17 ii.

suvažiavimai įvyko spalio 1-2 d. Taline ir spalio 8-9 d. Rygoje). Spalio 12 d. buvo išspausdintas Sąjūdžio programos projektas, kurį sudarė devyni skyriai: „Bendrieji principai", „Visuomenė ir valstybė", „Žmogaus ir piliečio teisės", „So­ cialinis teisingumas", „Tautiškumas", „Kultūra", „Religija ir visuomenė", „Eko­ nomika" ir „Ekologija". Projekte suformuluoti nuosaikūs Sąjūdžio siekiai galėjo būti įgyvendinti pertvarkos pretekstu - tai šiek tiek nuramino tautiniam atgimi­ mui priešiškas jėgas. Suvažiavimo išvakarėse, spalio 21 d., iniciatyvinės grupės narių spaudos konferencijoje ši linija buvo patvirtinta ir pabrėžta, kad į suva­ žiavimą yra išrinkti 1127 delegatai, atstovaujantys maždaug 1000 rėmimo gru­ pių. Iš viso Sąjūdžio veikloje tada dalyvavo apie 180 tūkst. žmonių. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, kuris įvyko 1988 m. spalio 22-23 d., buvo užregistruotas 1021 delegatas: lietuvių -9 8 0 delega­ 43 Sąjūdžio žin ios. 1988, tų (96 proc.), lenkų - 9 (0,9 proc.), rusų - 8 (0,8 proc.), ru g p jū č io 11, N r. 51. 44 „ M an d atų kom isijos žydų - 6 (0,6 proc.) ir kt. Pagal socialinę sudėtį vyra­ n a rio M. L au rin k a u s p ra n e ­ vo tarnautojai, tarp jų gausiausia mokslininkų ir me­ šim a s" , Lietu vos P ersitvar nininkų grupė - 283. Net 693 delegatai buvo su aukš­ kym o Sąjūdis. Steigiam asis tuoju išsilavinimu, 177 turėjo mokslinius laipsnius ir su važiavim as. V ., 1990, vardus44. p. 87.

1 IH H V 0 S l/AISIfBINGUMO ATKŪRIMAS

613

Suvažiavimo eigą sekė, atstovų pranešimų ir kalbų klausė visa Lietuva. Vė­ liau tokio visuomenės dvasinio pakilimo, santarvės, susiklausymo niekada ne­ buvo. Suvažiavimą ištisai transliavo televizija ir radijas, buvo surengtos jokios cenzūros nesuvaržytos spaudos konferencijos užsienio ir SSRS žurnalistams. Jj stebėjo per 400 korespondentų, iš jų per 100 - iš užsienio. Lietuva tapo visuoti­ nio dėmesio centru.

LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBA N U T A R I M A S 19 8 9 » • k o v o

16

d . K r . 61

Y ilm u o

D 61 L i e t u v o s p e r s it v a r k y m o S ą j ū d ž i o į» t a t ų įr e fe in tr a v ia o

L i e t u v o s TSR M i n i s t r ų T a r y b a

1. 2.

n u t a r 1 ai

J r e r ' » * ‘ >»oti L i e t u v o s p e r s i tva rk ym o S ą j ū d ž i o į s t a t u s . A t k r e i p t i L i e t u v o s .‘ e r a i tv a rk y m o S ą j ū d ž i o se im o t a r y ­

b o s d o m e s į, k ad S ą j ū d i s n o v o v o i k l o j o p r i v a l o l a i k y t i s L i e t u ­ v o s TSR K o n s t i t u c i j o s i r

k i t ų į s t a t y m ų r e i k a la v i m ų .

e t u v o s TSR M i n i s t r ų T a r y b o s ‘ r m in in k o p a v a d u o t o jo s — TSR M i n i s t r ų T aryb r. e lfc a lų v a ld y t o ja s

J .S A ry s

A .M ik u lis

Sąjūdžio įretfislravinias. 1989 m.

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pranešimus programos klausimais pa­ darė A. Buračas, V. Čepaitis, B. Genzelis, A. Juozaitis, V. Landsbergis, R. Ozolas, K. Prunskienė, Z. Vaišvila. Pranešėjai daugiau ar mažiau išreiškė asmeninius požiūrius į tikrovę, savo Lietuvos ateities viziją. Vyravo subjektyvios nuotaikos, laki frazeologija ir metaforos, o labiausiai stokota dalykiškumo, analizės, aiškaus plano. Pranešimuose ir daugelio delegatų kalbose atsispindėjo dar neseniai vy­ kusių mitingų pakili dvasia ir tonas. Kalbėdamas apie Sąjūdžio bendrosios programos metmenis, R. Ozolas pabrė­ žė būtinumą atkurti Lietuvos žmogų, Lietuvos kultūrą, Lietuvos gamtą45; A. Juo­ zaitis priminė, kad nuo Lietuvos žmonių buvo slepiama tikroji jos istorija ir pra­ eitis46. Protingos ateities vizija, pasak jo, - teisinė valstybė, kurią turi įgyvendinti

(»14

Ū K T I VA 18 40 -1980

Lietuvos piliečiai. Gana griežtai esamą tvarką, kaip stalinizmo ir stagnacijos pa­ likimą, kritikavo B. Genzelis47. Beveik visų pranešėjų ir daugelio oratorių kalbose buvo pabrėžiamos demok­ ratijos ir visuomeninio bei valstybinio gyvenimo demokratizavimo idėjos. Demok­ ratijos principų įgyvendinimas daugeliui atrodė vienintelis išsigelbėjimas nuo vi­ sų negerovių ir kraštą prislėgusių bėdų - demokratijos idėja buvo suvokiama lėkš-

Lietuvos Persitvarkymo S.-yml/.ii • suvažiavimas. Vilnius, 1988 m spalio ”23 d.

tai ir paviršutiniškai. „Teisinė valstybė" ir „piliečių visuomenė" tebuvo sąvokos, išreiškiančios idealius siekius, tačiau apie praktinius jų įgyvendinimo būdus nie­ kas nekalbėjo. Demokratija buvo sutapatinama su laisve. Kadangi visuomenės at­ sinaujinimą Lietuvoje daugelis suprato kaip pertvarkos procesų gilinimą, tai atro­ dė, jog Sąjūdis stengėsi „tobulinti socialistinę santvarką" okupuotame krašte. Tai­ gi programos projekto svarstymas laikytinas daugiau 45 R. O zo lo kalba s u v a ­ tautinio atgimimo idėjų propagavimu, o ne politikos žiav im e, ibid ., p. 18. klausimų ir sprendimo būdų aptarimu. Sąjūdis dar 46 A. Juozaičio kalba, netapo opozicija valdančiajai partijai, maža to - jis, ib id ., p . 20. bent jau viešai, nesiejo tautinių siekių su politinių rei­ 47 B. G en zelio kalb a, ibid., p . 32. kalavimų ir veiksmų programa.

LIETUVIS VALSTYBINGUMO ATRIIIM AS

(i 15

Su iškilminga Sąjūdžio suvažiavimo atmosfera nesiderino Kauno Sąjūdžio gru­ pių atstovų Jurgio Okso, R. Paulausko ir LLL vadovo, kalbėjusio suvažiavime svečio teisėmis, A. Terlecko kalbos. Priešingai Sąjūdžio lyderių kalboms, minėti oratoriai pasiūlė Sąjūdžio programą koncentruoti j politikos sritį ir aptarti vals­ tybinio suvereniteto atkūrimo klausimus48. Kauno sąjūdininkų radikalų kalbas, taip pat A. Terlecko kalbą delegatai sutiko atsargiai, kai kurie įtariai, tačiau da-

Pirmas Nepriklausomybės dienos minėjimas Vilniuje. Pilies n1989 m. vasario 16 d.

lis žmonių jiems nuoširdžiai pritarė. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai sutri­ ko - jiems atrodė, kad peržengta legalumo riba ir mestas nereikalingas provo­ kuojantis iššūkis Maskvai. V. Daunoras ir V. Petkevičius pasmerkė minėtas kal­ bas kaip neatsakingą poelgį, net provokaciją49. Mintys apie tikrąjį Lietuvos suve­ renitetą sąjūdininkų daugumai buvo per ankstyvos ir per drąsios, todėl suvažia­ vimo nutarimuose neatsispindėjo. Nenorėta komplikuoti santykių su naująja, Są­ jūdžiui palankia LKP vadovybe. Steigiamasis suvažiavimas įformino Sąjūdį kaip visuomeninį judėjimą. Pagrin­ dinį judėjimo siekį Bendroji programa apibrėžė taip: „Lietuvos Persitvarkymo Są­ jūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjun­ gos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarky­ mą demokratijos ir humanizmo pagrindais"50. Tuo pačiu stiliumi detalizuojami ir pagrindiniai judėjimo tikslai - viešumas, demokratija, Lietuvos SSR valstybi­ nis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė. Nors Sąjū­ dis ir deklaravo nusistatymą kovoti dėl Lietuvos SSR suvereniteto, tačiau pripa­ žino, kad santykiai su kitomis sovietinėmis respublikomis turi būti grindžiami „lenininiais federalizmo principais" bei kitomis normomis. Tokie kompromisai su valdančiąja partija ir sovietų režimu kurį laiką žadėjo Sąjūdžiui ramią ateitį. Po suvažiavimo jis dar netapo opozicine jėga LKP. Bene

(i ir.

L I E T U V A 1940-1880

labiausiai tam trukdė šio judėjimo amorfiškumas ir organizacinis neapibrėžtu­ mas: Sąjūdžio organizacijos ir vietiniai padaliniai netgi neturėjo narių sąrašų, nerinko nario mokesčio. Kitas judėjimo organizacinės struktūros trūkumas - tie­ sioginių ryšių tarp Sąjūdžio vadovybės ir vietos organizacijų nepastovumas, in­ formacijos perdavimo nesklandumai. Antra vertus, ne iš karto pastebėta ir suvažiavime išryškėjusi destruktyvi Są­ jūdžio tendencija - beatodairiškai kritikuoti, demaskuoti, prieštarauti, grįsti iški­ liais autoritetais viską, kas sovietų režimo sąlygomis buvo neigiamo. Negatyvu­ sis patosas kartojosi be konkretaus ateities projektavimo, neturėta būsimos vi­ suomenės sanklodos modelio. Iš pradžių tai buvo natūralu, tačiau ilgainiui vis labiau krypo į ritualinę politiką, mažai mąstyta apie griežtesnę gyvenamojo lai­ kotarpio procesų analizę. Suvažiavimas buvo lūžio riba, griežtai skirianti Sąjūdį, turintį savo struktūrą, profesinius susivienijimus, politines pakraipas, nuo Sąjūdžio, kaip amorfiško tau­ tos fronto. Sąjūdžio intelektualinis branduolys - mokslininkai, kultūros ir meno žmonės - nubrėžė pagrindines ideologines gaires ir politines nuostatas; Sąjūdžio organizacinis tinklas veikė kaip tarpininkas tarp vadovybės ir tautos. Didysis Są­ jūdis aprėpė visos tautos opozicinį (peraugantį į pasipriešinimo) judėjimą.

Baltijos kelias“ 1989 m. liepos 15 d. Piarnu mieste (Estija) susirinkę trijų Baltijos tautų išsiva­ duojamųjų judėjimų atstovai nutarė surengti bendrą solidarumo akciją - „Balti­ jos kelią": gyva žmonių grandine sujungti Vilnių, Rygą ir Taliną, dar kartą pa­ demonstruoti sovietų valdžiai ir pasaulio tautoms savo vienybę ir ryžtą siekti laisvės ir nepriklausomybės. „Baltijos kelio" išvakarėse LSSR AT speciali ko­ 48 J. O k so ir R. P au lau sk o k alb o s, ib id ., p. 57-59, misija, tyrusi 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos169. SSRS sutarties padarinius, paskelbė išvadas dėl įvy­ 49 V. P e tk e v ič ia u s ir kių raidos po abiejų šalių slaptojo protokolo pasira­ V. D au n o ro kalbos, ibid ., šymo. Jose pabrėžti SSRS 1940 m. birželio 14 d. ul­ p. 170. timatumo Lietuvai pragaištingi padariniai, teigiama, 50 „L ietu v o s P e rsitv a rk y ­ kad nelaisvai ir nedemokratiškai sudarytas Liaudies m o S ąjū d žio bendroji p ro g ra m a ", ib id ., seimas tapo į Lietuvą atsiųstų SSRS vyriausybės įga­ p. 203. liotinių įrankiu, o jo „deklaracija dėl įstojimo į TSRS 51 „LTSR AT kom isijos priimta prieš Lietuvos piliečių valią realizuojant di­ 1939 m e tų V okietijos-TSRS džiavalstybinius TSRS tikslus"51. su ta rtim s ir jų p asek m ėm s „Baltijos kelias" buvo surengtas 1989 m. rugpjū­ tirti iš v a d o s", T iesa, 1989, ru g p jū čio 22. čio 23 d. 12-ojoje Europos magistralėje. Lygiai 19 vai.,

U ITU VIS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

017

pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės pa­ minklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Daugiau kaip 650 km magistralėje sto­ vėjo per milijoną žmonių iš trijų Baltijos kraštų. Dešimtys tūkstančių, neįstengu­ sių patekti į pagrindinę magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiosios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribbentropo pakto įvykius atspindėjo vi-

(p TALINAS

ESTIJA P ia rn u

V IL N IU S

Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų organizuota akcija .Baltijos

kelias“, skirta MolotovoRibbcntropo pakto paminėjimui. 1989 m. rugpjūčio 23 d.

dinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspi­ nai, degė žvakutės, kurios priminė aukas ir didelių netekčių skausmą. Būtent „Baltijos kelias" įrodė, kad trijų buvusių valstybių nepriklausomybės at­ kūrimo siekia nebe vien tautiniai judėjimai - Sąjūdis ir Liaudies frontai, bet visos minėtos tautos, kad visos trys tautos ir joms vadovaujantys judėjimai pasirinko ne­ prievartinį, teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Renginio organizuotumas ir rim­ tis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelki­

018

L I E T U V A 19 40 -1990

mą. Ne be šios akcijos politinio, visuomeninio, net vizualinio įspūdžio SSRS antra­ sis Liaudies deputatų suvažiavimas, nors su tam tikromis išlygomis, pripažino, kad Molotovo-Ribbentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei tei­ sei, kad Baltijos valstybių suverenitetas yra neteisėtai sutryptas. Tai buvo viena svar­ biausių masinių akcijų, aukščiausia emocinė tautų solidarumo apraiška.

_______

Bažnyčios padėtum pokyčiai

ĮĮ_________________________

Devintojo dešimtmečio viduryje M. Gorbačiovo paskelbta sovietinės sistemos „per­ tvarkos" programa iš pradžių neturėjo jokios įtakos sovietų valdžios antireliginei politikai. 1986 m. netgi buvo požymių, kad mėginama organizuoti dar vieną anti­ religinę kampaniją. Sovietų valdžia taip pat neleido laisvai paminėti Lietuvos krikš­ to jubiliejų, baimindamasi, kad tai gali pažadinti nuslopintą ir deformuotą kolek­ tyvinę atmintį. Tik 1987 m. vasarą partija iš esmės atsisakė utopinių vilčių sukurti ateistinę visuomenę ir pasiryžo daryti radikalesnes nuolaidas religinėms organi­ zacijoms, taip tikėdamasi laimėti jų paramą sistemos reformavimo projektui. 1987 m. rugpjūčio 17 d. LKP CK biuras patvirtino priemonių planą, kaip vyk­ dyti SSKP CK nutarimą „Apie Lietuvos TSR partinių organizacijų darbą vykdant TSKP CK nutarimus dėl ateistinio visuomenės auklėjimo"52. Šie dokumentai pa­ tvirtino būtinybę toliau didinti ateistinio auklėjimo apimtis ir tobulinti jo formas, sustabdyti katalikiškų pogrindžio leidinių leidybą, tačiau jų tonas ir pati struktū­ ra gerokai skyrėsi nuo ankstesnių partijos nutarimų antireliginės politikos klausi­ mu. Iki tol buvo aiškinama, kad tikinčiųjų teisių sąjūdis yra priešiškų išorės jėgų inspiruota ir „reakcingų dvasininkų" vykdoma akcija ir kad tai yra pagrindinė ir kone vienintelė jo egzistavimo priežastis. 1987 m. nutarimuose iš dalies pripažįs­ tama, kad egzistuoja ir realios valdžios santykių su religinėmis organizacijomis problemos, kuriomis priešiška užsienio propaganda tik pasinaudoja. Pirmas žingsnis, siekiant normalizuoti santykius su Bažnyčia, buvo numatytas jau šiame plane - LSSR MT įpareigota iki 1989 m. grą­ žinti tikintiesiems jų lėšomis 1960 m. pastatytą baž­ 52 LKP CK b iu ro 1987 m. nyčią Klaipėdoje. ru g p jū č io 17 d . p o sėd žio p ro to k o la s, LYA, f. 1771, Po mėnesio LSSR AT Prezidiume įvykusiame vys­ ap. 270, b. 52, 1. 18-23. kupijų valdytojų ir dekanų susitikime su respublikos 53 RRT įg alio tin io in for­ valdžios pareigūnais LKP CK ideologijos sekretorius m acija a p ie 1987 m. ru g sė ­ L. Šepetys taip pat pripažino, kad prie „religinio eks­ jo 17 d . LSSR AT P re z i­ tremizmo" gyvybingumo nemažai prisideda ir netei­ d iu m e įv y k u sį v ald žio s sėti valdžios pareigūnų veiksmai, todėl ateityje dau­ ir B ažnyčios a ts to v ų su s iti­ giau dėmesio bus skiriama kontrolei, kaip valdžios k im ą, LCVA, f. R-181, organai vykdo religinių kultų įstatymus53. Be to, jis a p . 1, b . 289, 1. 38-40.

LIETUVIS VALSTYBINGUMO «¡KŪRIMAS

(iii)

žadėjo, kad bus peržiūrėti Religinių susivienijimų nuostatai, lengviau sprendžia­ mi kiti Bažnyčiai aktualūs klausimai. 1988 m. vasarą ir rudenį sovietų valdžia prarado beveik visus Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklos kontrolės svertus. Visų pirma, dar 1988 m. balandžio mėnesį Lie­ tuvos vyskupų vizito a d l i m i t u i metu, iš anksto nesuderinus su valdžia, buvo radi­ kaliai pertvarkytas Bažnyčios valdymas. Vietoj atsistatydinusio arkivysk. Liudo Povilonio Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku buvo išrinktas vysk. V. Slad­ kevičius. Iš pradžių reagavę gana audringai, RRT ir P. Anilionis buvo priversti susitaikyti su jau įvykusiu faktu. Praėjus vos kelioms savaitėms, vysk. V. Sladke­ vičiaus vadovaujama vyskupų konferencija vėl be RRT įgaliotinio sutikimo per­ tvarkė kunigų seminarijos vadovybę. Galima teigti, kad 1988 m. gegužės 29 d. pa­ skelbtas popiežiaus sprendimas suteikti kardinolo titulą vysk. V. Sladkevičiui bu­ vo vienas iš svarbiausių lūžio momentų Bažnyčios ir visuomenės išsilaisvinimo procese. Naudodamasis nepaprastai išaugusiu autoritetu, kurį suteikė kardinolo titulas, V. Sladkevičius per du mėnesius ryžtingai nutraukė grandines, iki tol kaus­ čiusias Bažnyčios veiklą Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 2 d. kunigų seminarijoje įvykusiame kunigų simpoziume, dalyvaujant beveik pusei Lietuvos kunigų, kardinolas V. Sladkevičius ragino konfratrus nebijoti, drąsiai katekizuoti jaunimą, vykdyti karitatyvinę veiklą, reika­ lauti religinės spaudos laisvės. Taip pat jis pareiškė, kad vyskupijų valdytojai ateityje skirstys kunigus ir priims į seminariją, neklausdami įgaliotinio sutikimo dėl vieno ar kito kandidato^. Visuomenės simpatijas 1988 m. vasarą aiškiai pa­ demonstravo kun. A. Svarinsko (jis buvo anksčiau laiko paleistas iš lagerio su sąlyga, kad išvyks į užsienį) sutikimas ir išlydėtuvės. Matydama sparčiai didė­ jantį visuomenės radikalumą, kurio negalėjo sustabdyti visiškai autoritetą prara­ dusi, konservatyvi LKP CK vadovybė, Maskva neprieštaravo, kad 1988 m. spalio 21 d. vykusiame LKP CK plenume pirmuoju sekretoriumi būtų išrinktas Sąjū­ džiui priimtinas A. Brazauskas. Didžiulis Bažnyčios moralinis autoritetas pa­ skatino naują partijos vadovybę jau kitą dieną po plenumo prasidėjusiame Sąjū­ džio suvažiavime žengti simbolinį žingsnį, kuris turėjo parodyti visiškai kitokį jos požiūrį į santykius su religinėmis bendruomenėmis. Didžiulį politinį kapita­ lą A. Brazauskas gavo iš Sąjūdžio suvažiavimo tribūnos paskelbdamas, kad val­ džia nutarė tikintiesiems grąžinti Vilniaus arkikatedrą. Po pokyčių LKP ir Sąjūdžio suvažiavimo sovietų valdžios religinės politikos pa­ likimas faktiškai buvo demontuojamas labai sparčiai. Dar iki metų pabaigos iš trem­ ties grįžo kun. S. Tamkevičius, pagaliau perduota tikintiesiems Klaipėdos Taikos Ka­ ralienės bažnyčia, leista statyti naujas bažnyčias Vilniuje ir Naujojoje Akmenėje, ofi­ cialiai „įdarbinti" dauguma pogrindinę seminariją baigusių kunigų. 1989 m. pra­ džioje į Vilnių grįžo vysk. J. Steponavičius, į atšventintą Arkikatedrą sugrąžintos šv. Kazimiero relikvijos, reabilituotas arkivysk. M. Reinys, pamažu pradėta grąžin­ ti ir religinėms konfesijoms priklausiusius kulto pastatus bei kitą nekilnojamąjį tur-

62«

L I E T U V A 19 40-1980

tą. Įvykusių pokyčių radikalumą rodė ir tai, kad 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis LKBK numeris. Ją pakeitė oficialiai pradėtas leisti katalikiškas žurnalas tikintiesiems „Katalikų pasaulis". Po 1988 m. spalio perversmo Lietuvos komunistų partijoje iš RRT įgaliotinio posto pasitraukė ir senajai LKP CK gvardijai priklausęs P. Anilionis. 1989 m. pradžioje jį pakeitė Bažnyčiai palankus Kazimieras Valančius. Tuo pat metu KGB dar mėgino Bažnyčios padėties permainas panaudoti tam, kad ją atskirtų nuo tautinio išsivadavimo ir - komunistų požiūriu - pernelyg ra­ dikalių politinių programų. 1989 m. kovo 27 d. vakare LSSR KGB gavo skubų nu­ rodymą iš Maskvos, panaudojant patikimas operatyvines galimybes, perduoti Va­ tikano vadovams tokio turinio informaciją: „Lietuvos katalikų bažnyčios atstovų parama ekstremistiniam sąjūdžio sparnui, kunigų dalyvavimas šioje organizacijoje, mėginimai atkurti krikščionių demokratų partiją [...], Maskvos nuomone, yra tie­ siogiai inspiruojami iš Vatikano. Esant tokiai padėčiai, negali būti nė kalbos apie santykių tarp Tarybų Sąjungos ir Vatikano sureguliavimą abipusiai naudingu gin­ čytinų klausimų sprendimo pagrindu, netenka prasmės kalbos apie popiežiaus vi­ zitą į TSRS, gali komplikuotis bažnyčios santykiai su vietos valdžios organais"55. Galimybių tokiam šantažui buvo ir dėl to, kad sovietų valdžia neskubėjo įtvir­ tinti faktinių Bažnyčios padėties pokyčių juridiškai. Tik 1989 m. pabaigoje buvo pakeistas LSSR Konstitucijos 50 straipsnis, pagal kurio naują redakciją visoms religinėms organizacijoms buvo pripažintos juridinio asmens teisės. Religinės or­ ganizacijos ir toliau daug svarbių klausimų (ryšių su užsienio šalimis, nekilno­ jamojo turto valdymo ir kt.) turėjo derinti su RRT įgaliotiniu. 1989 m. spalio 4 d. RRT įgaliotinio institucija buvo reorganizuota į RRT prie LSSR MT, o visiškai panaikinta tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Pasipriešinimas tautiniam atgim im ui Komunistinio režimo liberalėjimui ir demokra­ tizavimui peraugant į tautinį atgimimą, visos laisvė­ jimui priešiškos jėgos ėmė burtis apie vis labiau ryš­ kėjantį LKP konservatyvųjį sparną, kuris stengėsi sutelkti šalininkus, surasti tam tikrą atramą visuome­ nėje. Komunistinė reakcija, vadovaujama pertvarkai priešiškų jėgų Maskvoje, veikė dviem kryptimis: pirma, dangstydamasi skambiais pavadinimais ir svetimais vardais kūrė „savarankiškas" ir autonomines proko­ munistines struktūras, antra, komunistų agentai siekė įsiskverbti į politines partijas bei organizacijas ir griauti jas iš vidaus. Pastarasis principas tautinio at-

IIIJIIVOS V AISIY BINGU M D ATKŪRIMAS

| 54 „D ėl B ažnyčios p a d ė ­ ties ir u ž d a v in ių šia n d ie n i­ n ių p e rm a in ų a k iv aizd o je", Katalikų kalen doriu s-žin ynas,

1989, p . 87-90. 55 SSRS KGB PGU „A" ta rn y b o s v iršin in k o g en . Iv an o v o 1989 m. kov o 27 d . šifru o ta te ­ leg ram a LSSR KGB 1-ojo sk y ria u s v iršin in k u i V. K arin au sk u i, LYA, f. K -l, ap. 49, b. 233, i. 134.

621

gimimo sąlygomis negalėjo būti plačiau pritaikytas, užtat komunistų partija labai stengėsi sukurti kuo daugiau prosovietinių organizacijų bei judėjimų ir įtraukti į juos prieš Lietuvos nepriklausomybę nusistačiusius daugiausia kitataučius Lietuvos gy­ ventojus. Tokių organizacijų pirmtakės susikūrė 1988 m. kaip priešprieša Sąjūdžiui. Viena iš priemonių pasipriešinti Baltijos kraštų tautiniams judėjimams buvo Internacionalinių frontų (alternatyvių kitakalbių prokomunistinės orientacijos ša-

lininkų susivienijimų) steigimas nacionalinėse respublikose. Lietuvoje tokio inter­ nacionalinio fronto atitikmuo buvo Socialistinis judėjimas už pertvarką Lietuvoje „Vienybė - Jedinstvo - Jednošč" (toliau - „Jedinstvo"). 1988 m. lapkričio 4 d. įsi­ kūrusi organizacija pirmiausia ėmė kovoti prieš lietuvių kalbos paskelbimą vals­ tybine respublikos kalba56. Jos deklaraciją netrukus paskelbė respublikinė spau­ da57. 1989 m. „Jedinstvo" ypač atkakliai per savo spaudą - Vilniaus miesto orga­ nizacijos laikraštį „Vienybė-Jedinstvo-Jednošč" bei vėliau pasirodžiusį respubli­ kinės organizacijos leidinį „Interdviženije Litvy" - protestavo prieš Valstybinės kalbos įstatymą ir ragino rusakalbius ir lenkų tautybės žmones streikuoti, paga­ liau kurti net lenkų ir slavų autonomiją. Organizacija, talkinama bendraminčių, surengė kelis didelius, triukšmingus, agresyvius mitingus58. 1989 m. gegužės 14 d. įvyko steigiamasis „Jedinstvo" organizacijos suvažiavimas, kuriame įregistruoti 707 delegatai. Organizacijos vadovu tapo Vilniaus „Jedinstvo" grupės vadovas Valerijus Ivanovas. Gana greitai ši organizacija prisijungė prie kiek vėliau įsteigto SSRS darbo žmonių fronto. Taip Lietuvoje buvo sukurta analogiška Latvijos bei Estijos internacionaliniams frontams struktūra, turėjusi koordinuoti antinacionalines akcijas šiuose kraštuose.

622

L I E T U V A 18 40-1900

V. Ivanovo nukonkuruoti „Jedinstvo" organizacijos iniciatoriai Jurijus Galcevas, Ivanas Kučerovas ir kt. subūrė dar vieną prokomunistinę organizaciją - Lietuvos darbo žmonių socialistinę federaciją ir pradėjo leisti savaitraštį „Vmeste i naravne“. Šios organizacijos veiklą rėmė KGB pirmininko pavaduotojas Stanislovas Čaplinas, ji, nepaisant visuomenės protestų, 1990 m. sausio 17 d. buvo užregistruota. Dau­ giausia tiesioginio sąjunginio pavaldumo didžiųjų Vilniaus gamyklų „etatiniai“

Пролетарии всех стран, соединяйтесь! СОЦИАЛИСТИЧЕСКОЕ Д В И Ж Е Н И Е ЗА ПЕРЕСТРОЙКУ

В ЛИТВЕ

«ВЕН И БЕ-ЕДИ НСТВО-ЕД НОСТЬ» МАНДАТ

*.ПГ £ ^

T ob .

является л е л c r а г о м Республиканского съезда Социалистического движения за перестройку в Лит­ ве от группы поддержки движения. Маіідитнпя

ком иссия

сьелда

-Jedinstvo“ suvažiavimo dalyvio m a n d a t a s .

1 0 8 4

m .

partijos sekretoriai ir administracija įsteigė „Tarybų valdžios Lietuvoje gynimo ko­ mitetą“, kuris nuo gruodžio mėnesio tapo 20 gamyklų komunistinių organizacijų veiksmus koordinuojančia institucija. Vilniaus komunistinių organizacijų sekreto­ rių taryba suvienijo iš esmės visas sąjunginio pavaldumo įmonėse susitelkusias ir prieš nepriklausomybę nukreiptas jėgas. Sekretorių tarybai vadovavo Radijo mata­ vimo prietaisų gamyklos tyrimo instituto partinės organizacijos sekretorius Vladi­ miras Antonovas59. 1989 m. rugpjūčio 26 d. buvo paskelbtas SSKP CK pareiškimas „Dėl padė­ ties Pabaltijo respublikose“60. Rugsėjo 3 d. „Jedinst­ 56 A. K šan av ičiu s, op. vo“ mitinge Vilniuje (Kalnų parke) paskelbta rezo­ cit., p . 64. liucija, pritarianti minėtam SSKP CK pareiškimui61. 57 T iesa , 1988, la p k rič io 11. 1989 m. rudenį tautinių išsivadavimo jėgų ir pro58 E. G a n u sa u sk a s, P en kto­ maskvietiškų organizacijų priešprieša smarkiai ji kolon a , V., 1996, p . 58-59. padidėjo. 59 Ib id ., p . 30. Tačiau labiausiai Lietuvos nepriklausomybės at­ 60 T iesa , 1989, ru gpjūčio 27. kūrimui priešiškų jėgų veikla suaktyvėjo po LKP ski­ 61 A. K šan av ičiu s, op. cit., p . 122-125. limo ir proimperinės LKP (SSKP) įsikūrimo.

LIETUVOS VALSTYBINGUMU ATKŪRIMAS

623

LKP ir Sąjūdžio nesutarim ui LKP skilim us Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo jo santykiai su LKP kurį laiką buvo beveik idiliški. 1988 m. spalio 26 d. buvo išspausdinta informacija apie LSSR AT Prezi­ diumo posėdį, kuriame priimti nutarimai buvo glaudžiai susiję su Sąjūdžio su­ važiavimo reikalavimais: parengti LSR pilietybės ir referendumo įstatymus, pa­ spartinti naujos Konstitucijos ir naujo pilietybės įstatymo svarstymą, sudaryti ben­ drą su Ministrų Taryba komisiją Rainių tragedijai ištirti ir kt.62 Tačiau šis sutarimas buvo trumpas. Tuo metu Sąjūdyje po visuotinės euforijos prasidėjo natūralus atoslūgis. Labai svarbu buvo analizuoti visuomeninius politi­ nius procesus ir rasti teisingus atsakymus į kylančius klausimus. Reikėjo aiškiai apibrėžti poziciją komunistinio režimo atžvilgiu. Pribrendo laikas nuo atsargios pozicijos, pabrėžiant, kad judėjimas nėra opozicija valdžiai, o priešingai - nuosek­ liai remia M. Gorbačiovo pertvarkos politiką, pereiti prie visuomenėje vis labiau stiprėjančių tautinio išsivadavimo vilčių įkūnijimo. LKP vadovybės ir respublikos administracijos nuolaidos Sąjūdžiui buvo svar­ bios, tačiau jų sprendimai dažnai buvo ne principiniai, o tik dekoratyvaus, pa­ rodomojo pobūdžio. Tikrųjų visuomenės poreikių valdžios institucijos nesupra­ to ar negalėjo įgyvendinti. Svarbia gaire, atpalaiduojančia Lietuvą nuo priklau­ somybės ir besąlygiško pavaldumo Maskvai, turėjo tapti Konstitucijos pataisų, perkeliančių valdžios galių svertus į respublikas, svarstymas. 1988 m. lapkričio 8 d. Baltijos respublikų Liaudies frontų ir Sąjūdžio susitikime Rygoje Estijos at­ stovai informavo apie Estijos SSR AT sesiją, kurioje numatoma priimti suvereni­ teto deklaraciją bei atitinkamas respublikos Konstitucijos pataisas. Estijos Liau­ dies fronto atstovai tikėjosi, kad panašiai pasielgs Lietuvos ir Latvijos AT63. Lap­ kričio 11d. darbo grupė prie LSSR AT Prezidiumo - ją sudarė Sąjūdžio, Mokslų akademijos ir AT atstovai - galutinai apsvarstė Konstitucijos pataisas, kurios tu­ rėjo būti patvirtintos respublikoje, o paskui pristatytos SSRS AT. Sąjūdžio vadovybė tikėjosi, kad LSSR AT palaikys Estijos SSR AT iniciatyvą, juo labiau kad visiems suprantamai „ekonominio savarankiškumo" koncepcijai atvirai prieštaraujančiųjų nebuvo. Logiška buvo manyti, kad respublikos įstaty­ mų viršenybė SSRS centralizuotų įstatymų atžvilgiu yra tiesiog neišvengiama vykdant Maskvos nurodymus neįmanomas joks savarankiškumas. Tačiau „stip­ rus centras" neliko abejingas vis labiau įsibėgėjantiems procesams Baltijos kraš­ tuose. Juose apsilankė SSKP CK sekretorius Nikolajus Sliunkovas, kurio kalbos ir pamokymai beveik visiems paliko slogų įspūdį. LSSR AT sesijoje 1988 m. lapkričio 18 d. naujos redakcijos LSSR Konstituci­ jos priėmimo klausimas buvo atidėtas, nes nutarta rengti naują projektą ir pa­ teikti visuomenei svarstyti. Tačiau svarbiausi įstatymai, susiję su LSSR Konstitu­

№

L I E T U V A 134 0—1990

cijos 70 straipsnio 7 skirsniu dėl LSSR įstatymų viršenybės sąjunginių teisės ak­ tų atžvilgiu, nebuvo priimti. Kaip žinoma, LSSR AT tokiam žingsniui nesiryžo pirmiausia dėl LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko asmeninės pozicijos ir elgesio. Greičiausiai dėl M. Gorbačiovo spaudimo A. Brazauskas ir posėdžiui pirmininkavęs L. Šepetys, apeliuodami į politinę realybę, teigė, kad priėmus mi­ nėtus nutarimus Maskva tuojau pat juos paskelbsianti negaliojančiais64. Susiklos­ čius tokiai padėčiai, LSSR AT deputatų sprendimas buvo palankus Maskvai kaip „pozityvus pavyzdys" tramdant nepaklusnią Estiją. Lietuvoje tai buvo pirmasis partinės organizacijos ir administracijos pasiprie­ šinimas Sąjūdžio atgimimo siekiams. A. Brazauskas ir LKP reformatoriai prarado nemažos dalies žmonių palankumą. Kita vertus, Sąjūdyje sustiprėjo radikalių veiks­ mų šalininkai, išryškėjo jų lyderis V. Landsbergis65, kuris, kitaip negu Estijos ir Latvijos Liaudies frontų vadovai, niekuomet nepriklausė komunistų partijai. Po sesijos Sąjūdis gavo daugybę protesto prieš Lietuvos valdžią laiškų. Faktas, kad prieš neoimperines SSRS Konstitucijos pataisas buvo surinkta 1,8 mln. para­ šų, rodė, jog LSSR AT neatspindi Lietuvos gyventojų nuomonės, vadinasi, negali priimti ir kitų dokumentų tautos vardu. Taip pat paaiškėjo, kad LKP vis dar neiš­ sivadavo iš besąlygiškos priklausomybės nuo SSKP CK ir Maskvos diktato, t. y. tebėra sąjunginės organizacijos skyrius. 1988 m. lapkričio 20 d., iškart po nelemtų LSSR AT nutarimų, Sąjūdžio sei­ mas susirinko į nepaprastąją sesiją, kurioje pareikalavo sušaukti nepaprastąją LSSR AT sesiją (surinkta beveik pusė AT deputatų parašų) Konstitucijos patai­ soms svarstyti. Sąjūdžio seimas priėmė deklaraciją „Dėl moralinės Lietuvos ne­ priklausomybės"66. Be kita ko, joje skelbiama, jog at­ 62 T i e s a , 1988, sp a lio 26. eityje gali būti pripažinti tik tokie teisės aktai, kurie 63 V. Č ep aitis, „S ąjū d is ir neprieštarauja Lietuvos nepriklausomybei. Sąjūdis LKP", L i e t u v o s S ą j ū d i s i r taip pat parengė referendumo įstatymo projektą, ku­ v a ls ty b ė s a t k ū r i m o id e a lų ris prireikus turėjo suteikti tautai savivaldos teisę ar į g y v e n d i n i m a s , p . 56. net atsiskyrimo nuo SSRS galimybes. 64 „ In fo rm acin is p ra n e š i­ m a s a p ie L ietu v o s TSR Dėl šių principinių nesutarimų su LKP Sąjūdis A u k ščiau sio sio s T arybos perėjo į opoziciją LSSR vadovybei. Lapkričio 25 d. sesiją", T i e s a , 1988, la p k ri­ Sąjūdžio seimo tarybos posėdyje V. Landsbergis bu­ č io 19. vo išrinktas judėjimo pirmininku, sudaryta keturių 65 A. H erm a n n , „Baltų žmonių grupė ryšiams su LKP, nutarta įsteigti pro­ laisv ės k o v o s e ta p a i 19851991 m .", A k i r a č i a i , 1995, fesionalų Sąjūdžio sekretoriatą67. N r. 3, p . 13. LKP ne tik priėmė Sąjūdžio iššūkį, bet ir perėjo į 66 „M o ralin ė s n e p rik la u so ­ kontrpuolimą. Lapkričio 26 d. LKP CK biuro posėdy­ m ybės p a re išk im a s", A t g i ­ je pareikšta, kad dalies Sąjūdžio vadovų veikloje j pir­ m i m a s , 1988, la p k rič io 22. mą vietą iškyla nerealūs politiniai reikalavimai, ne67 V. Č e p a itis, o p . cit., p. 58-59. atsiribojama nuo „prisišliejusių" prie Sąjūdžio „as­

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

m

«

menų, kurie neslepia savo užmačių atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos ir atkurti Lie­ tuvoje buržuazinę santvarką", priekaištauta Sąjūdžio spaudai dėl „skaitytojų dez­ informacijos" ir grasinta netoleruoti tokių leidinių68. Buvo uždrausta „Atgimimo banga", „pamiršti" pažadai skirti patalpas Sąjūdžio būstinei. „Atgimimo" spaus­ dinimas iš LKP CK spaustuvės perkeltas į poligrafinėmis galimybėmis prastesnę M. Šumausko spaustuvę, užšaldyta sąskaita banke69. Nepaisant didelių nesutarimų, vis dėlto abi jėgos stengėsi išvengti atviros konfrontacijos. Gruodžio mėnesį iš LKP ir Sąjūdžio atstovų buvo sudaryta kon­ taktinė grupė iškylančioms problemoms aiškintis. Šioje grupėje buvo diskutuoja­ ma svarbiais Lietuvos gyvenimo klausimais, derinama taktika santykiuose su Maskva, aptariami LSSR AT svarstytini klausimai. Žinoma, abiejų politinių jėgų interesai ir siekiai dažnai nesutapdavo. Politinę priešpriešą inspiravo Sąjūdžio radikalai, siekdami užbėgti politiniams įvykiams už akių, ir aiškūs ortodoksai komunistai, vis dar nepraradę vilčių su­ drausminti visuomenę ir sugrąžinti senąją tvarką. 1989 m. vasario 21 d. CK ple­ numas pasisakė „už tai, kad Respublikos vystymasis turi būti siejamas su TSRS, kartu nuosekliai siekiant tikro Respublikos suvereniteto"70. Daugeliui eilinių ko­ munistų partijos narių tokia sąjūdininkų nuostata kėlė dilemą, kurią nemaža da­ lis sprendė Sąjūdžio naudai. Takoskyra tarp Sąjūdžio ir LKP ryškėjo ne taktinių veiksmų ar antraeiliais politiniais klausimais, o požiūriu į Lietuvos ateitį. Rinkimų į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą kampanija atvėrė galimybę komunistų monopoliui priešpriešinti nepriklausomai, demokratiškai mąstančius kandidatus į deputatus. Tai buvo tik nedidelis demokratijos procedūros intar­ pas, tačiau jis daug kuo prisidėjo prie svarbių visuomeninio gyvenimo pokyčių: iš tikrųjų komunistų reali valdžia po truputį mažėjo, o Sąjūdžio - didėjo71. Rin­ kimus dėl SSRS liaudies deputatų mandatų LKP beviltiškai pralaimėjo. Norom nenorom LKP viršūnės buvo priverstos ieškoti išeities. 1989 m. birželio 24 d. LKP CK plenumas sutiko surengti diskusiją dėl LKP statuso ir veiklos perspektyvų. Savo ruožtu LSSR AT 1989 m. gegužės 18 d. priėmė prieš pusmetį atmestą „Deklaraciją apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą" ir LSSR Konstitucijos pa­ taisas dėl respublikos įstatymų viršenybės SSRS įstatymų atžvilgiu72, tuo, nors ir pavėluotai, prisiimdama tam tikrą atsakomybę už tolesnius žingsnius savaran­ kiškumo keliu. Deklaracija formaliai buvo radikalaus turinio dokumentas, tačiau akivaizdžiai nelegitimi. Centrinės SSRS valdžios institucijos net nereagavo į LKP kontroliuojamos LSSR AT nutarimus. Takoskyra tarp LKP - valdančiojo režimo atramos - ir Sąjūdžio - tautos at­ gimimo ir išsivaduojamojo judėjimo - išliko, tačiau ir sąjūdininkai, ir komunis­ tai veikė apibrėžtame politikos lauke, ilgą laiką nedrįsdami peržengti jo ribų. Są­

626

L I E T U V A 1S4B-1880

jūdis negalėjo pernelyg suartėti su sovietine admi­ nistracija, nerizikuodamas pakenkti savo prestižui tautoje, tačiau negalėjo ir atvirai deklaruoti toli sie­ kiančių tikslų, vengdamas būti apkaltintas ekstre­ mizmu, taip pat nenorėdamas erzinti komunistų or­ todoksų Lietuvoje ir Maskvoje. LKP irgi buvo patekusi į dviprasmišką padėtį: ži­ nojo, kad nepritardama tautos siekiams, jei pralai­ mės rinkimus, bus nušluota nuo politinės arenos, ta­ čiau privalėjo palaikyti satelitinius santykius su įvai­ riomis politinėmis grupėmis Maskvoje, net pristabdydama sąjunginės valdžios reakciją į Sąjūdžio žingsnius73. Sąjūdis, išlikdamas tautos išsivadavimo judėji­ mu, 1989 m. pirmoje pusėje vis labiau ėmė vykdyti kai kurias neformalias politinės partijos funkcijas. Palengva Sąjūdžio vadovybės vizijoje ėmė ryškėti konkretūs Lietuvos valstybės atkūrimo planai, pro­ jektai, procedūros. Vis dažniau apie nepriklausomy­ bės atkūrimo būdus imta diskutuoti spaudoje. Tam tikras neapibrėžtumas dėl Lietuvos nepriklausomy­ bės atkūrimo būdų buvo neišvengiamas, nes besirutuliojantys įvykiai dažnai aplenkdavo bet kokį sce­ narijų. Vis dėlto Sąjūdis bendrais bruožais modelia­ vo ateitį. 1989 m. birželio 18 d. Sąjūdžio seimas pri­ ėmė pareiškimą dėl Lietuvos valstybingumo atkūri­ mo raidos74. Po 1989 m. gegužės 18 d. deklaracijos paskelbi­ mo Sąjūdžio organizacijos iš dalies pradėjo remtis LLL pozicija - 1949 m. rugpjūčio 12 d. SSRS pasi­ rašyta konvencija, kuri „suteikia [...] okupuotos vals­ tybės piliečiams teisę atsisakyti tarnauti tarybinėje armijoje"75. Masiškiausia akcija, reikalaujanti Sovie­ tų Sąjungos kariuomenės išvedimo, buvo LLL inici­ juota 1989 m.: buvo renkami parašai po peticija su minėtu reikalavimu. Į akciją įsitraukus Sąjūdžiui, bu­ vo surinkta 1,65 mln. parašų ir įteikti SSRS AT76. Tuo pat metu Lietuvos demokratų partija iškėlė reikala­ vimą Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai priimti

l i n i U l S VRISTYBINGUMI «TRIUMAS

68 LKP CK b iu ro 1988 m. lap k ričio 26 d . n u ta rim a s „D ėl p o litin ė s p a d ė tie s R esp u b lik o je", Tiesa, 1988, lap k ričio 27. 69 V. Č e p a itis, op. cit., p . 59. 70 LKP CK 1989 m. v a sa ­ rio 21 d . n u ta rim a s „Dėl p a rtin ių o rg an izacijų d a rb o v ien ijan t resp u b lik o s v isu o ­ m enę p e rtv a rk o s u ž d a v i­ n ia m s sp rę s ti" , T iesa, 1989, v a sa rio 26. 71 G . B laszczyk, „Litvva vv latach 1988-1990", O bė z, 1992, N r. 23, s. 27. 72 „L ietu v o s T a ry b ų So­ c ia listin ė s R esp u b lik o s įsta­ ty m as. P a d a ry ti p a k e iti­ m us L ietuvos TSR K onsti­ tucijoje (P ag rin d in ia m e įstaty m e). L ietu v o s TSR A u k ščiau sio sio s T arybos D eklaracija a p ie L ietuvos v a lsty b in į su v e re n ite tą ", G im tasis kraštas, 1989, ge­ g u ž ė s 25-31. 73 A. B razau sk o kalba 1999 m . kov o 24 d . su s iti­ kim e su v isu o m en e „Ž in i­ jos" d raugijoje. G arso įra­ šas. A u to ria u s asm en in is a rc h y v a s. 74 „S ąjū d žio seim o p a ­ re išk im a s d ė l lie tu v o s v a ls­ ty b in g u m o a tk ū rim o ra i­ d o s", A tgim im as, 1989, b ir­ želio 29. 75 „V isu o m en in io m o te­ rų ju d ėjim o 1989 m. ru g ­ p jū čio 10 d . a tv ira s laiš­ k as LTSR A T", K a u n o aidas, 1989, ru g sė jo 7, N r. 22. 76 Č . S tan k e v ič iu s, Rusijos kariuom enės išvedim as iš Lietu vos, V., 2002, p . 26.

627

įstatymą, kuris garantuotų, kad Lietuvos gyventojai prieš savo valią nebūtų iš­ vežami už respublikos ribų ir okupacinėje kariuomenėje atsisakantys tarnauti jau­ nuoliai galėtų atidirbti Lietuvos civiliniuose objektuose77. 1989 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskelbtos LSSR komisijos 1939-1940 m. Vokietijos-SSRS sutartims ir jų padariniams tirti išvados. Jose patvirtinta, jog minė­ tos sutartys bei jų slaptieji protokolai nulėmė Lietuvos Respublikos nepriklauso­ mybės panaikinimą ir jos inkorporavimą į SSRS sudėtį78. Rugpjūčio 23 d. vykęs LPS seimo posėdis priėmė svarbų pareiškimą, numačiusį gaires siekti Lietuvos nepriklausomybės, pirmiausia likviduojant Molotovo-Ribbentropo pakto padari­ nius Lietuvos valstybingumui79. Šiame dokumente aiškiai apibrėžti neprievarti­ nio pasipriešinimo ir išsilaisvinimo kontūrai. Priešingai Maskvos konservatyvių komunistinių jėgų lūkesčiams, po „Baltijos kelio" rugpjūčio 26 d. paskelbtas SSKP CK pareiškimas, kuriame apkaltinti sepa­ ratizmu ne tik Baltijos kraštų tautiniai sąjūdžiai, bet ir Lietuvos SSR AT dėl jos pateikto SSRS agresijos prieš Baltijos valstybes įvertinimo, išsilaisvinimo poreikį dar labiau sustiprino. Tačiau net šiame stalininius laikus primenančiame grasini­ me neneigiamos komisijos išvados, o kalbama apie Maskvos ketinimus imtis griežtų veiksmų prieš nacionalizmą. Kai kuriems vis dar abejojusiems LKP nariams ir ap­ skritai pasyvesniems žmonėms jis padėjo apsispręsti nepriklausomybės naudai. Netrukus visų Baltijos tautų sąjūdžių vadovai savo pareiškime paskelbė, jog nėra jokio pagrindo švelninti savo kraštų nepriklausomybės reikalavimo80. Atskirą pro­ testą paskelbė Sąjūdžio taryba. Ji protestavo prieš tai, kad respublikų konstitucinė teisė apsipręsti SSKP CK vardu paskelbtame pareiškime traktuojama kaip politi­ nis nusikaltimas81. 1990 m. sausio 14 d. LSSR AT sudarė komisiją Lietuvos nepriklausomybės at­ kūrimo planui rengti. Tarp komisijos parengtų dokumentų svarbiausiu laikytinas AT vasario 7 d. nutarimas: „Paskelbti, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 metų liepos 21 dienos deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, kaip neišreiškusi lietu­ vių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti"82. 1989 m. pabaigoje Baltijos šalys įgijo skirtingą nei kitos sovietinės respubli­ kos statusą ne vien juridiškai - SSRS liaudies deputatų suvažiavimui gruodžio 24 d. patvirtinus Molotovo-Ribbentropo pakto tyrimo komisijos išvadas, - bet ir faktiškai, nes įvyko esminis lūžis didelės visuomenės dalies sąmonėje. Visuomenės laisvėjimas, o kiek vėliau ir tautinis atgimimas sukėlė grėsmę LKP monopoliniam viešpatavimui. LKP visuomet buvo nevienodų pažiūrų žmonių: laisvėjant politinis spektras skleidėsi nuo liberalų iki bolševikinių ortodoksų. Ko­ munistinės organizacijos iš pradžių vangiai reagavo į M. Gorbačiovo naująją po­ litiką. Kitaip elgėsi tik partiniai intelektualai ir inteligentai - daugiausia Mokslų akademijos institutų, kūrybinių sąjungų, aukštųjų mokyklų ir kt. partinių orga­ nizacijų nariai. Daugelis jų nuo pat pirmųjų dienų aktyviai dalyvavo Sąjūdžio

t‘>'2S

Ū K T I ' VA 13 40-1890

akcijose ir renginiuose, viešame visuomenės gyvenime. Tarp Sąjūdžio kūrėjų hu­ manitarų Vilniuje pusę sudarė komunistų partijos nariai. Sąjūdžio renginiuose daugelis eilinių komunistų dalyvavo savo iniciatyva, o ne kaip valdančiosios partijos nariai ar valdžios institucijų atstovai. Didėjant Sąjūdžio įtakai, kai kurie partiniai komitetai stengėsi nekonfliktuoti su sąjūdininkais ir jiems įsiteikti, tal­ kindami patalpomis, transportu ir pan. Tačiau partinės nomenklatūros daugumai tautos atgimimo idėjos atrodė nepri­ imtinos. Naujajai LKP vadovybei laviruojant ir vedant dialogą su Sąjūdžiu, vieti­ niai partiniai komitetai daugiausia laikėsi neutralumo ar laukimo pozicijų. Iš pra­ džių sparčiai besikeičianti padėtis nebuvo aiški nė sąjunginio pavaldumo, dauge­ liu atvejų kitataučių kolektyvų partinių organizacijų vadovams. Iki pat 1989 m. rudens jie tenkinosi uždara partine kritika ir laiškų „aukštesnėms instancijoms" siuntimu. Padėtis komunistų partijoje pasikeitė, kai „viršūnės" 1989 m. kovo mėnesį pri­ ėmė nutarimą pradėti diskusiją partijoje dėl LKP statuso ir programinių nuostatų. Ši iniciatyva kilo iš komunistų partijos „apačių", labiau negu „viršūnės" pajutu­ sių tautos nuotaikas ir permainų pulsą. Eiliniams komunistams dažniausiai ne­ rūpėjo komunistų partijos autoriteto palaikymas ar jos, kaip valdančiosios jėgos, politinis gynimas. Partiniuose susirinkimuose, spaudos puslapiuose pasipylė ra­ ginimai objektyviai ir blaiviai vertinti partijos veiklą įvairiais istorijos laikotarpiais, nepamirštant skaudžių Lietuvos valstybingumui ir tautai nusikaltimų. Pirmą kartą Lietuvoje žmonės pradėjo domėtis tikrąja komunistų partijos isto­ rija, jos vaidmeniu visuomenėje ir ateities perspektyvomis. Partinė diskusija grei­ tai apnuogino negailestingą tiesą - LKP niekada ne­ 77 „L ietu v o s d e m o k ra tų buvo nei politinė partija, nei nacionalinė organiza­ p a rtijo s 1989 m. sp alio cija. Jos idėjinės ištakos glūdėjo kraštui svetimoje ide­ 7 d . p a re išk im a s", V asa­ ologijoje - marksizmo-leninizmo dogmose, o veiklos rio 16, 1989, lap k ričio 29. tikslus, strategiją ir taktiką visada lėmė komunistinės 78 Tiesa, 1989, ru g p jū ­ Rusijos imperiniai interesai. Ryškėjant tiesai apie ko­ čio 22. 79 „V. K am insko in fo rm a ­ munistų partijos praeitį, nusikalstamus darbus ir tar­ cija", A tgim im as, 1989, navimą svetimųjų interesams, visuomenėje stiprėjo ru g p jū č io 18-25. antikomunistinės nuotaikos ir pasipiktinimas val­ 80 „I T a ry b ų S ąjungos dančiųjų sluoksnių kolaboravimu su Maskva. ta u ta s " , ib id ., ru g sė jo 1-8. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos komunistų par­ 81 „LPS seim o 1989 m. ru g p jū čio 29 d . p a ­ tijos savarankiškumo idėja greit išpopuliarėjo. Dau­ reišk im a s", ib id ., ru g ­ gelis partinių organizacijų ryžtingai pasisakė už or­ pjūčio 25-31. ganizacinių ryšių su SSKP nutraukimą ir „naciona­ 82 „LTSR A u k ščiau sio sio s linės" komunistų partijos statuso įforminimą. Komu­ T ary b o s 1990 m. v asario nistų partijos Centro komiteto suformuotos grupės, 7 d . n u ta rim a s" , Tiesa, 1990, v a sa rio 8. į kurias greta partinio aparato darbuotojų įėjo kūry-

I I H U V I S VRLSTYBINEUMO ATKŪRIMAS

620

binės ir mokslo inteligentijos atstovai, parengė programos ir naujų įstatų redak­ cijos projektus, numatančius radikalią komunistinės organizacijos Lietuvoje re­ formą. Politiniu atžvilgiu naujieji dokumentai, paskelbti spaudoje, reiškė visišką lenininių bolševizmo principų išsižadėjimą ir komunistinio padalinio Lietuvoje transformavimąsi į savarankišką nacionalinę socialdemokratinės pakraipos po­ litinę partiją83.

LKP XX suvažiavime kalba Algirdas Brazauskas. 1989 m.

Galutinį sprendimą dėl partijos statuso turėjo priimti LKP neeilinis XX suva­ žiavimas. Pirmieji į ataką prieš bolševizmo dogmų reviziją pakilo komunistų par­ tijos veteranai ir kadriniai partiečiai ideologai. 1989 m. rugpjūčio 26 d. SSKP CK pareiškime „Dėl padėties Pabaltijo respublikose" nuskambėjo grėsmingos gaidos ir perspėjimai Baltijos tautų žmonėms dėl jų „separatizmo". M. Gorbačiovas vis dar vylėsi, kad komunistų partija išliks vieninga ir monolitinė pertvarkos procesų organizatorė. Artėjant LKP XX suvažiavimui, jis kreipėsi į Lietuvos komunistus laišku, primindamas, kad visos šalies atsinaujinimas kartu ir kiekvienos tautos nacionalinis atgimimas įmanomas tik vadovaujant vieningai internacionalistų par­ tijai, atstovaujančiai visoms SSRS tautoms84. Lietuvos komunistų daugumos apsisprendimo nei raginimai, nei kvietimai ir netgi grasinimai iš centro jau negalėjo paveikti. Tai paskatino apsispręsti ir ilgai svyravusią LKP reformatorių vadovybę. Kita vertus, ryšių su Maskva nutraukimas buvo sudėtingas procesas. 1989 m. gruodžio 1 d. LKP CK XVIII plenume A. Bra­ zauskas mėgino nuraminti internacionalistus Maskvoje ir Lietuvoje paaiškinda­

630

L I E T U V A 1340—1890

mas: „Mūsų tikslai šiame etape, įvertinant esamas ekonomines ir politines sąly­ gas, - suvereni Lietuvos valstybė naujoje, laisvų respublikų Sąjungoje"85. 1989 m. pabaigoje vieningos SSKP skilimas daugelio Lietuvos komunistų są­ monėje jau buvo įvykęs faktas. Organizaciniu ir idėjiniu atžvilgiu jį turėjo įfor­ minti artėjantis komunistų partijos suvažiavimas. Pasirengimo suvažiavimui kampanija galutinai išsklaidė bolševizmo dogmas ir mitus apie komunistų par­ tijos praeitį, visiškai paneigė komunistinę ideologiją. Iš spaudoje paskelbtų straipsnių istorine tematika, radijo laidų ciklo „Lietu­ vos komunistų partija: istorijos kryžkelės", rašytojų, istorikų, publicistų kalbų išryškėjo antinacionalinis ir antivalstybinis LKP veikimas praeityje, viršūnių kolaboravimo politika per visą sovietų okupacijos laikotarpį86. 83 „LKP p ro g ra m o s m e t­ LKP neeilinis XX suvažiavimas buvo nepaprastas m e n y s", ibid ., 1989, ru g sė ­ jo 22; „LKP p ro g ra m o s p ro ­ įvykis ne tik Lietuvos, bet ir visos SSRS vidaus gyve­ jek ta s", ib id ., ru g sėjo 27. nime. Suvažiavimo baigtis ir rezultatai buvo visiems 84 „L ietu v o s k o m u n is­ aiškūs iš anksto, tačiau politiniai padariniai krašto li­ tam s. TSKP CK G en eralin io kimui sunkiai prognozuojami. LKP XX suvažiavimo se k re to ria u s M. G o rbačiovo išvakarėse LKP buvo 199,9 tūkst. narių, t. y. beveik la išk a s", ib id ., g ru o d ž io 2. 85 „D ėl TSKP CK G e n e ra ­ 10 tūkst. mažiau negu metų pradžioje. Lietuviai par­ linio se k re to ria u s M. G or­ tinėje organizacijoje sudarė 70,5 proc., rusai b ačio v o k reip im o si į L ietu ­ 17,2 proc., lenkai - 4,4 proc., kitų tautybių žmonės vos k o m u n istu s bei p a d ė ­ 7 proc.87Suvažiavimo darbotvarkės svarbiausi klau­ ties L ietuvos k o m u n istų simai buvo programos ir statuto (įstatų) priėmimas, p artijo je a p ta rim o TSKP tačiau už šių formuluočių slypėjo centrinė problema CK p o litin io b iu ro p o sėd y ­ je ", ibid. LKP naujo statuso (savarankiškumo) paskelbimas ir 86 1989 m . ru g sėjo 27įforminimas. sp a lio 31 d . p e r re sp u b lik i­ Pirmąją suvažiavim o dieną (1989 m. gruodžio nio ra d ijo pirm ąją p ro g ra ­ 19-ąją) A. Brazauskas perskaitė „Lietuvos komunis­ m ą tris k a rtu s p e r sav aitę tų partijos Centro komiteto politinį pranešimą LKP vyk o isto rik ų d isk u sija „L ietu v o s k o m u n istų p a rti­ XX suvažiavimui", kuriame daugumos komunistų ja: isto rijo s k ry ž k e lė s". Ją vardu ir valia pakvietė delegatus įteisinti Lietuvos v e d ė ra d ijo ž u rn a lista s komunistų partijos savarankiškumą. Šį principinį S. štik e lis; P. B ražėnas, sprendimą jis grindė politiniais, strateginiais ir net „P ats laik as a p sisp rę sti" , krašto ekonominio savarankiškumo motyvais. A. Bra­ T iesa, 1989, ru g sė jo 19. 87 „LKP sk aičiais", ibid., zauskas pabrėžė, kad LKP savarankiškumas „leistų g ru o d ž io 20. deramai ir lygiavertiškai dalyvauti pirmuose tikrai 88 „L ietu v o s k o m u n istų demokratiškuose pokario metais rinkimuose į Lietu­ p a rtijo s C e n tro k o m iteto vos AT ir į vietines tarybas, tai yra demokratiniu ke­ p o litin is p ra n e šim a s LKP liu iškovoti vietą įstatymdavystės ir vykdomosios XX su v a ž ia v im e ", ib id ., valdžios organų veikloje"88. g ru o d ž io 20.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS ATKŪRIMAS

681

Be šių pragmatinių tikslų, LKP vadovas pabrėžė demokratijos plėtros ir Lie­ tuvos valstybingumo atkūrimo klausimus kaip svarbiausias savarankiškos par­ tijos politikos kryptis. Vardiniam balsavimui buvo pateikti du variantai: nacionalkomunistų - „už savarankišką LKP, turinčią savo programą ir statutą", ir interkomunistų - „už savarankišką LKP atsinaujinusios TSKP sudėtyje". Iš 1033 delegatų 855 balsavo už realaus LKP savarankiškumo dokumentus. Suvažiavi-

VI LNI AUS

RI NKĖJ AI !

Atvykite j priešrinkimini mitingą S. m. kovo 18 dieną (sekmadienį) 12 vai. prie Sporto Rumy. V isi. kam r ū p i L ietuvos ateitis, — | mitingą! Visi. kurie nenori būti Lietuvos be­ darbiais.— ateikite! Visi. kas nenori likti be bulo, be santaupv. be darbo— j mitingą! O r g u n lu c ln £ ko m isija

LKP (SSKP) XXI suvažiavimas 1990 m. balandžio 21 d. Kvietimas į „Jedinslvo" milingą

mas konstatavo, kad SSKP Lietuvos respublikinė organizacija reorganizuojama į savarankišką Lietuvos komunistų partiją, turinčią savo programą ir statutą89. Specialioje rezoliucijoje „Dėl LKP statuto įgyvendinimo" pasakyta, kad nuo gruodžio 21 d., suvažiavimui patvirtinus LKP statutą ir programą, partinėse or­ ganizacijose nustojo galioti SSKP programa ir įstatai ir kad LKP toliau valdo bu­ vusios SSKP Lietuvos organizacijos turtą, juo naudojasi ir disponuoja90. Suva­ žiavimas kreipėsi į busimąjį SSKP CK plenumą91, tačiau jis nepadėjo. Savaran­

632

U m

VA 1 9 4 0 - 1 9 9 0

kiškos LKP sekretoriai Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Gla­ veckas ir Justas Vincas Paleckis tuoj po suvažiavimo buvo iškviesti į Maskvą, kur priešiškoje ir agresyvioje SSKP plenumo aplinkoje gruodžio 25-26 d. aiški­ nosi dėl radikalių LKP XX suvažiavimo nutarimų92. Atsiradus savarankiškai LKP, santykiai su Maskva įgijo atviros konfrontacijos formą. LKP XX suvažiavime nuo SSKP ne tik atskilo viena iš respublikinių organi­ zacijų, bet ir pradėjo formuotis nacionalinė eurokomunistinio tipo partija, turinti reformistinę programą ir naują statutą. LKP visai natūraliai pasirinko socialde­ mokratinę orientaciją, ištakomis ir prigimtimi artimiausią komunizmui. Bolševikinės mąstysenos komunistus, žinoma, labiausiai šokiravo naujosios partijos programoje bei specialioje suvažiavimo deklaracijoje įtvirtintos nuosta­ tos atkurti Lietuvos valstybingumą. Neobolševikai ir dauguma kitataučių komu­ nistų Lietuvoje negalėjo pritarti nacionalkomunistų „separatizmui" ar taikstytis su Lietuvos valstybės atkūrimo perspektyva. Jų delegatai LKP XX suvažiavime, atsiribodami nuo daugumos, išėjo iš posėdžių salės. 1989 m. gruodžio 23-iosios naktį 144 buvę LKP XX suvažiavimo delegatai surengė „konferenciją", kurioje išrinko Laikinąjį centro komitetą ir Laikinąją revizijos komisiją93. Tarp 58 „nak­ tinės" partijos CK narių tebuvo 17 lietuvių, tačiau į sekretoriatą įėjo Mykolas Bu­ rokevičius, V. Kardamavičius, Juozas Kuolelis ir rusas Vladimiras Švedas. Visuomenės reakcija į LKP XX suvažiavimo nutarimus iš esm ės buvo palan­ ki. Daugelis bent intuityviai suvokė šios LKP reformos prasmę ir reikšmę toles­ nei politinei krašto raidai. A. Brazauskui Maskvoje „atsiskaitant" už komunistų separatizmą, Vilniaus Katedros aikštėje gruodžio 26 d. dieną įvyko demonstraci­ ja LKP politiniams sprendimams paremti. Po LKP skilimo ir SSKP CK gruodžio plenumo nesėkmingų mėginimų sutai­ kyti komunistus į Lietuvą atvyko M. Gorbačiovo vadovaujama partinė delegacija. 1990 m. sausio 11—13 d. vizito metu jis inspektavo abi komunistų partijos atša­ kas - savarankiškąją LKP ir LKP (SSKP), susitiko su 89 Lietu vos kom un istų p a r­ Lietuvos visuomenės atstovais. Tačiau pertvarkos tijo s XX su važiavim o d o k u ­ idėjos Lietuvoje buvo jau praeities etapas. Sąjūdžio m en tai, V., 1990, p. 3-4. suorganizuoti masiniai mitingai Vilniuje ir M. Gor­ 90 „D ėl LKP sta tu to ¡gy­ bačiovo, kaip kaimyninės šalies politinio lyderio, v e n d in im o " , T iesa, 1989, sutikimas (paties M. Gorbačiovo prisipažinimu) ro­ g ru o d ž io 24. dė, kad politinių procesų Lietuvoje nebeįmanoma su­ 91 „ S u v ažia v im o d e le g a tų k reip im a sis į TSKP CK p le­ valdyti iš centro, nors Lietuva dar buvo integrali n u m ą " , ibid. SSRS dalis. 92 A. B razau sk as, L ietu ­ Po organizacinio skilimo likusi komunistų mažu­ viškos skyrybos, V., 1992, ma stengėsi sudaryti regimybę, kad jų organizacijos p. 47. jungia įvairių tautybių, tarp jų ir lietuvių, idėjinius 93 „In fo rm acin is p ra n e ši­ bendraminčius. Iš tikrųjų LKP (SSKP) organizacijoje m a s", T iesa, 1989, g ru o ­ d ž io 24. liko visai nedaug lietuvių komunistų, didžiausios bu­

IK TIV D S VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

(m

vo miestų kitataučių komunistų organizacijos*'4. Iš viso LKP (SSKP) organizacijo­ je, jų pačių teigimu, liko apie 40 tūkst. narių, ir jų skaičius tolydžio mažėjo. LKP (SSKP) organizacijos atrama, didžiausias pagalbininkas ir kadrų rezer­ vas buvo Lietuvoje dislokuotos sovietinės okupacinės kariuomenės kariškiai. | Vilniaus miesto partijos komitetą buvo kooptuoti kai kurių karinių dalių politi­ nių skyrių viršininkai, partinių komitetų sekretoriai. Gindama SSRS imperinius kėslus Lietuvoje, LKP (SSKP) priešinosi tautos dau­ gumos valiai ir visuotinai pripažintos apsisprendimo teisės įgyvendinimui, pa­ žeisdama Lietuvos valstybės įstatymus ir pripažintus visuomenės sambūvio de­ mokratinius principus.

Pasirengimas Aukščiausiosios Tarybos rinkim ams Pradėjus rengtis Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, vis aktualesni tapo tie klau­ simai, kurie liudijo Lietuvos, kaip SSRS aneksuotos šalies, teisinį statusą. LPS seime daugiausia dėmesio buvo skiriama Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos klausimo svarstymui. Tuo metu Lietuvoje buvo 150 jaunuolių, atsisakiusių tar­ nauti sovietinėje kariuomenėje; iš jų 29 buvo pašaukti į tarnybą ir 7 iškeltos bau­ džiamosios bylos. Dar nebuvo parengtas okupacinės kariuomenės statuso pro­ jektas, tad nebuvo pereita prie pilietinio nepaklusnumo akcijų (atsisakyti tarnauti sovietinėje kariuomenėje). Lietuvos laikinoji politinė konsultacinė taryba, svars­ tydama 1990 m. vasario 6 d. Lietuvos SSR AT darbotvarkę, pasiūlė nutarime dėl Lietuvos piliečių karinės tarnybos konstatuoti Lietuvos, kaip SSRS aneksuotos šalies, teisinį statusą. Taip pat pasiūlė iki pavasarinio šaukimo į SSRS ginkluo­ tąsias pajėgas numatyti Lietuvos SSR Konstitucijos 29, 30 ir 61 straipsnių, Bau­ džiamojo kodekso 79 ir 211 straipsnių pakeitimą ir atitinkamų SSRS įstatymų galiojimo Lietuvoje sustabdymą95. 1989 m. rugsėjo 23 d. ir 1990 m. vasario 7 d. nutarimais Lietuvos SSR AT apro­ bavo ir patvirtino komisijos 1939 m. Vokietijos-SSRS sutartims ir jų padariniams ištirti išvadas: „[...] Tarybų Sąjungos ultimatumas [...] neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo ir buvo įteiktas tiesiogiai grasinant panaudoti karinę jėgą ir paskelbiant apie papildomų karinių dalinių įvedimą bet kuriuo 94 LKP (SSKP) o rg an izaci­ metu [...]. Raudonosios armijos dalys kartu su anks­ jų sta tistin ė s ataskaitos, čiau dislokuotomis dalimis užėmė svarbiausius stra­ LYA, f. 17626, a p . 1, teginius centrus ir objektus, tuo ¡vykdydamos Lietu­ b. 18. vos okupaciją". Taigi priartėta prie sovietinės kariuo­ 95 L ietuvos laikinosios menės vertinimo kaip okupacinės pagal tarptautinės p o litin ė s k o n su ltacin ės ta­ teisės principus. Tokias nuostatas dar labiau sustip­ ry b o s 1990 m. v a sa rio 5 d. rino Lietuvos SSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimas: p a re išk im a s.

(M

L I ETĮ: VA 1 8 4 0 - 1 9 9 0

„Paskelbti, kad Į... Į deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į TSRS, kaip neišreiškusi lie­ tuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti [...], 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstaty­ mas [...] yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto"96. Pasiūlyta pradėti dery­ bas dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atkūrimo. Tokie buvo sovietinių įstatymų leidybos institucijų suformuluoti vertinimai. Esminis jų sprendimas pri­ imtas po visuomeninių politinių organizacijų spaudimo: 1989 m. lapkričio 15 d.

Sąjūdžio rinkiminė konferencija „Lietuvos kelias“. I'.MM) m. vasario 3 d.

Lietuvos demokratų partijai užregistravus referendu­ mų dėl sovietinės armijos karių dalyvavimo rinkimuo­ se, LSSR AT 16-oji sesija priėmė nutarimą, kuriuo nustatyta, kad sovietinės armijos kariai, nenuolatiniai Respublikos gyventojai, rinkimuose nedalyvaus97. Rengdamasis 1990 m. vasario 24 d. rinkimams į Aukš­ čiausiąją Tarybą Lietuvos Sąjūdis savo rinkiminėje programoje suformulavo pagrindinius principus, ku­ rie buvo pradėti įgyvendinti po rinkimų: „Lietuvos ir jos piliečių konstitucinių prievolių Tarybų Sąjungai (tarp jų ir prievolės tarnauti Tarybinėje armijoje) pa­ naikinimas [...], tarpvalstybinės derybos dėl Tarybi­ nės kariuomenės statuso, kaip užsienio kariuomenės, nustatymo ir palaipsnio išvedimo iš Lietuvos teritori­ jos terminų bei sąlygų, reikalavimas nedelsiant paša­ linti branduolinį ginklą iš Lietuvos teritorijos, neut­ raliteto, kaip aukščiausio Lietuvos užsienio politikos principo, siekimas"98.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

96 V. L an d sb erg io 1991 m. b a la n d ž io 20 d . m e m o ra n ­ d u m a s M. G o rb ačio v u i „D ėl b ū tin u m o a tsta ty ti L ietuvos R esp u b lik o s ir T a ry b ų S o cialistin ių Res­ p u b lik ų S ąju n g o s teisin iu s ta rp v a lsty b in iu s s a n ty ­ k iu s", L ietu v o s R espubli­ k o s Seim o arch y v as (to liau - LRSA), d o k u m e n ­ tų fo n d as (n en u m eru o tas), L 6-7. 97 „ S o v ietin ės arm ijo s k ariai rin k im u o se n e d a ly ­ v a u s" , V asario 16, 1990, sa u sio 16-30. 98 „S ąjū d žio rin k im in ė p ro g ra m a ", V arpo aidas, 1990, sa u sio 27.

635

IŠEIVIJA ATKURIANT LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ Didžioji Rytų ir Vakarų politinės atmosferos permaina ėmė ryškėti 1987 m., kai Sovietų Sąjungos vadovybė pareiškė pasirengusi persvarstyti savo užsienio poli­ tikos principus. Tam tikri požymiai rodė, kad yra prasidėjęs M. Gorbačiovo iš­ keltos „bendrų Europos namų" idėjos įgyvendinimas. Tuo metu ėmė švelnėti JAV politika Baltijos kraštų okupacijos atžvilgiu. Jung­ tinių Valstijų prezidentūra rodė palankumą sovietų lyderiui. Pradėta žavėtis jo skelbiama politika, pasiduota „gorbamanijai" ir kartu imta abejingai žvelgti į Bal­ tijos laisvės bylą. Laimei, JAV valstybės departamentas savo pozicijos nekeitė ir aiškiai rėmė Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką. 1986 m. lapkričio 8-9 d. Londone vykęs VLIK'o seimas patvirtino, kad „Lie­ tuva yra Vakarų Europos dalis ir todėl europietiškos politinės jėgos betarpiškai dalyvaus atstatant Lietuvos valstybę. Išskiriamos trys pagrindinės Lietuvos lais­ vinimo kryptys: 1) keliant Lietuvos laisvės bylą yra efektyvu veikti per Europos valstybių politines partijas; 2) būtina Europoje įsteigti Pasaulio Baltų santalkos įstaigą - informacijos biurą; 3) Lietuvių išeivija turi išeiti iš savo geto ribų"99. Netrukus, tais pačiais metais Strasbūre prie Europos Parlamento jau įsikūrė Bal­ tijos šalių informacijos biuras. Reaguodama į nuolatinius priminimus apie Baltijos šalių okupaciją, Europos Tarybos parlamentinė asamblėja 1987 m. sausio 28 d. vėl priėmė rezoliuciją, ku­ rioje patvirtino, kad „trijų Pabaltijo valstybių inkorporacija į Sovietų Sąjungą žiauriai pažeidė ir tebežeidžia tautų apsisprendimo teisę", ir pakvietė atkreipti dėmesį į „rimtus žmogaus teisių bei apsisprendimo teisės pažeidimus trijose Pabaltijo valstybėse"100. Pagrindinių žmogaus teisių gynimas tapo veiksmingu įrankiu tarptautiniuose forumuose vėl keliant Baltijos šalių aneksijos ir tautų ap­ sisprendimo klausimą. Lietuvių politinių organizacijų veiklą Vakaruose ypač suaktyvino 1987 m. rug­ pjūčio 23 d. mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. VLIK'o seimas, to­ liau stebėdamas besikeičiančią tarptautinę ir SSRS vidaus padėtį, 1987 m. spalio 9-11 d. Monrealyje konstatavo, kad „Gorbačiovo politinio laisvėjimo ir demok­ ratinių principų įvedimo politika, nors ir labai klastinga, bet jau, savaime aišku, keičia ir mūsų pavergtų brolių ir sesių gyvenimą ir jų tautinį judėjimą"101, o spa­ lio 23-25 d. Vašingtone surengtoje lietuvių politinėje konferencijoje buvo iškeltas aiškus tikslas - Lietuvos laisvės iškovojimas ir nepriklausomos valstybės atkūri­

LIETUVA 1940-1880

mas. Be to, pabrėžtas siekis, kad SSRS pripažintų Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų neteisėtumą, pažymėta, jog tam būtina išnaudoti Vakarų Eu­ ropos valstybes, kurios turi vis didėjančią ekonominę įtaką sovietams102. Baltijos kraštuose kilus tautiniam atgimimui, arba „dainuojančiai revoliuci­ jai", 1988 m. birželio 28-30 d. PLB seimas, apsvarstęs naujas aplinkybes, priėmė kreipimąsi į pasaulio valstybes, kuriame ragino paremti esmingiausius dabarti­ nio etapo Lietuvos laisvinimo klausimus: 1) Lietuvos atsiskyrimas nuo SSRS, sie­ nas ir suverenumą atstatant pagal 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartį tarp Lie­ tuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos; 2) visų politinių kalinių, tremtinių iš SSRS kalėjimų, psichiatrijos ligoninių, priverčiamojo darbo stovyklų (lagerių) išlaisvi­ nimas ir grąžinimas į Lietuvą; 3) nusikaltusių žmoniškumui ir lietuvių tautai sovietų ir nacių okupacijos metais asmenų patraukimas atsakomybėn. Be to, svarstytos vis didesnį tarptautinį atgarsį įgaunančio Molotovo-Ribbentropo pakto padarinių likvidavimo galimybės103. 1988 m. liepos 7 d. Europos Parlamentas 98 proc. balsų dauguma priėmė nau­ ją, vieną paskutiniųjų rezoliucijų dėl aneksuotos Lietuvos, kurioje pakartotos 1983 m. sausio 13 d. rezoliucijos nuostatos. Dar kartą 99 „V LIK 'o seim o re z o liu ­ patvirtinta, jog Parlamentui priklausančios valstybės cijos", E uropos lietuvis, ir toliau nepripažįsta Baltijos valstybių aneksavimo, 1987, sa u sio 18; „A pie kuris buvo įvykdytas remiantis A. Hitlerio ir J. Sta­ V LIK 'o v e ik lą ", LYA, lino 1939 m. paktu. Rezoliucijoje primintas Helsin­ f. K -l, a p . 49, b. 324, kio Baigiamojo akto 8-asis punktas, kuriuo užtikri­ 1. 176. 100 „ E u ro p o s T arybos namas visų tautų laisvas apsisprendimas104. p a rla m e n tin ė s asam blėjos Dar labiau matomą SSRS laisvėjimą ir prasidėjusį rezo liu cija", L aisv oji Lietu­ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio judėjimą konstata­ va, 1987, kov o 19. vo VLIK'o seimas, vykęs 1988 m. lapkričio 11-13 d. 101 „V LIK'o seim o p a re iš­ Bostone. Tuomet pripažinta, jog ši organizacija „ne­ k im as T a u ta i", Europos lie­ tuvis, 1987, sp a lio 28. bando diktuoti tautai; jei tauta pašalins sovietų ka­ 102 J. V. D anys, „ P o litin ė riuomenę ir miliciją, laisvais rinkimais pravesti} į val­ konferen cija V ašin g to n e", džią komunistų partiją, VLIK'as skaitytų savo darbą P asau lio lietu vis, 1987, baigęs"105. N r. 12, p. 11. Gotlando saloje (Švedija) 1989 m. liepos 30-rug103 „PLB VII seim o n u ta ­ pjūčio 9 d. Europos lietuvių studijų savaitėje įvai­ rim a i", P asau lio lietuvis, 1985, N r. 10, p . 29-30. riausių politinių pakraipų (VLIK'o, LPS, LLL, LKP) 04 „P ab altijo reik a la i Eu­ atstovai: Kazys Bobelis, Česlovas Kudaba, Vytautas ro p o s p a rla m e n te ", D rau­ Landsbergis, Kazimieras Motieka, Justas Vincas Pa­ g a s, 1988, liep o s 14. leckis, Antanas Terleckas ir kt. pasiekė bendrą suta­ 105 L. G rin iu s, „V LIK'o rimą siekti Lietuvai laisvės. Buvo priimtas bendras se im a s". Lietuvių balsas, 1988, g ru o d ž io 17. komunikatas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės

1IETUV0S VAISIYBINGIIMO ATKŪRIMAS

637

atkūrimo. Jame pabrėžiama pagrindinė mintis, kad „visų lietuvių aukščiausias ir pagrindinis tikslas yra Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymas"106. Po Gotlando komunikato priėmimo VLIK'as paskelbė pranešimą, kuriame sa­ koma, jog „atidžiai seka įvykius okupuotoje Lietuvoje ir deda visas pastangas, kad Vakarų valstybių vyriausybės, nepripažįstančios Lietuvos okupacijos ir jos neteisėto įjungimo į Sovietų Sąjungą, būtų tiksliai informuojamos apie okupuo­ tos Lietuvos ir laisvojo pasaulio lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomybės kovoje"107. Atgimimo laikotarpiu numatytos Lietuvos laisvinimo politinės veiklos kryptys pakoregavo ir ankstesnes VLIK'o nuostatas. Numatyta nepasikliauti viena didžiąja valstybe, pavyzdžiui, JAV, bet išnaudoti visas šalis, vienodai palankiai nusiteiku­ sias Lietuvos laisvės bylai, ir veikti per JTO; į Lietuvos laisvinimo talką kviesti kiek­ vieną lietuvį, „neskiriant nė į ją savo noru besijungiančių komunistų"108. Penkis dešimtmečius trukusi lietuvių išeivijos veikla siekiant Lietuvos nepri­ klausomybės atkūrimo buvo vaisinga. Šis tikslas pasiektas pačios Lietuvos vi­ suomenės pastangomis. Po 1990 m. kovo 11-osios lietuvių išeivijai teko išsibars­ čiusius po įvairiausius pasaulio kraštus lietuvius raginti, kad jie paveiktų savo šalių vyriausybes ir parlamentarus pripažinti atkurtą nepriklausomos Lietuvos valstybę ir suteikti jai ekonominę, politinę pagalbą.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS 1990 m. sausio 11-13 d. Lietuvoje lankęsis M. Gorbačiovas pabrėžė, jog būtina „sparčiau rengti ir priimti įstatymą dėl sąjunginės respublikos išėjimo iš Tarybų Sąjungos mechanizmo". SSKP CK plenume vasario 7 d. M. Gorbačiovas konsta­ tavo, kad Lietuvoje dominuoja separatistiškos nuotaikos109. 1990 m. vasario 24 d. įvykus pirmiesiems demokratiniams rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą ir juos laimėjus Sąjūdžiui (iš 90 Sąjūdžio siūlyti} kandidatų iš karto išrinkti 72 deputatai), į Lietuvą atsiųsta SSKP CK darbuotojų grupė skubiai rinko informaciją apie pa­ dėtį Lietuvoje. Ji konstatavo tai, kas Lietuvoje jau buvo akivaizdu: „Lietuvos TSR naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pirmojoje sesijoje bus priimtas spren­ dimas dėl savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo"110. Siekiant tam užbėgti už akių, 1990 m. kovo 5 d. buvo patvirtintas SSKP CK nutarimas „Dėl skubių priemonių siekiant neleisti Lietuvai išeiti iš TSRS sudėties". Anatolijus Lukjanovas, Jevgenijus Primakovas ir kt. buvo įpareigoti organizuoti Sovietų Sąjungos

638

U KTU VA 1 8 4 0 - 1 3 8 0

Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą dėl numatomo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat be eilės turėjo būti apsvarstytas Lietuvos SSR Aukščiausio­ sios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl 1939 metų Sovietų ir Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo". Vertinant Lietuvos siekius paskelbti nepriklausomybę kaip atsiskyrimą nuo SSRS, o ne kaip 1940 m. prarasto valsty­ bingumo atkūrimą, mėginta užkirsti bet kokią galimybę nepriklausomybės legitimavimui pagal sovietinę Konstituciją. Kovo 12 d. nutarta apsvarstyti pasiūlymą SSRS liaudies deputatų III neeiliniam suvažiavimui 106 J. A rd y s, „Išeivijos sustabdyti SSRS Konstitucijos 72-ojo straipsnio (nu­ su s itik im a s su L ietuva", matančio respublikų teisę išstoti iš SSRS) galiojimą, Į laisv ę, 1989, N r. 106, kol bus priimtas įstatymas, numatantis respublikų p. 65-70; „XXXVI-oje Eu­ išėjimo iš Sovietų Sąjungos sudėties tvarką. Tą pa­ ro p o s lie tu v ių stu d ijų s a ­ v aitėje p a ru o š ta s k o m u n i­ čią dieną, kai naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji k ata s", E itos inform acijos, Taryba patvirtino savo darbotvarkę, N. Sliunkovo 1989, ru g p jū čio 7. iniciatyva turėjo būti paskelbtas SSRS Ministrų Ta­ 107 „Dėl p a sik e itim ų lie­ rybos pareiškimas dėl SSRS piliečių ir sąjunginių or­ tu v išk o sio s išeiv ijo s o rg a n i­ ganizacijų gynimo priemonių, kurias Maskva pasi­ zacijų veik lo je", LYA, f. K -l, a p . 49, b. 324, ryžusi įvykdyti Lietuvoje paskelbus nepriklausomą 1. 248. Lietuvos valstybę. 108 B. N ain y s, „D ėl lais­ Bet visos pastangos nedavė laukiamų rezultatų. v ės tu ri d irb ti b e n d ra i". 1990 m. vasario 24 d. išrinktiems Lietuvos AukščiauP asau lio lietu vis, 1989, N r. 10, p. 23. siosios Tarybos deputatams buvo suteiktas manda­ 109 A. E. S enn, G orbačiovo tas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1990 m. nesėkm ė Lietuvoje, V., 1997, kovo 11d . Lietuvos Aukščiausioji Taryba realizuo­ р . 148. dama šį mandatą paskelbė apie valstybės suverenių 1.0 „S lapti KPSS CK d o ­ galių atstatymą - r e s t i t u t i o i n i n t e g r u m (buvusio sta­ k u m e n ta i" , L ietu vos aidas, 1991, la p k rič io 21. tuso atstatymą)111. Lietuvos AT pareiškė, kad „atsta­ 1.1 Д . А. Л ебер , Ю риди­ tomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lie­ ческие последст вия пакта tuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo М олот ова-Р и беит ропа для šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė"112. Ta­ ст ран Б алт ии, Р и га, 2003, с. 108. čiau tarptautinė padėtis buvo nepalanki Lietuvos ne­ 1.2 L ietuvos R esp u b lik o s priklausomybės atkūrimui. Vakarų valstybės, ati­ A u k ščiau sio sio s T arybos džiai stebėjusios įvykių Lietuvoje poveikį M. Gorba­ A k tas d ėl L ietu v o s n e p ri­ čiovo vidaus ir užsienio politikai, daugiausia siūlė k lau so m o s v alsty b ės a ts ta ­ tik moralinę paramą. Oficialiai nepripažinusios Lie­ ty m o (1990 m. kov o 11 d.). Žr.: V. L an d sb erg is, Laisvės tuvos okupacijos, Vakarų valstybės neskubėjo teikti byla, K., 1992, p. 18. paramos atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Visos Va­ 1.3 „Š alių ry šiu s k u ria jų karų šalys sirgo „gorbamanija"113, t. y. pasidavė apie ž m o n ė s", D arbai ir dienos, M. Gorbačiovą kuriamam įvaizdžiui, kad jis Sovie2002, N r. 30, p . 288.

l i n u v i s VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

m

tų Sąjungą pertvarko viso pasaulio labui, ir palaikė SSRS vadovą, o ne Lietuvą. Taigi svarbiausias klausimas Lietuvai, siekiančiai savo valstybės pripažinimo, buvo santykių su didžiąja kaimyne - Sovietų Sąjunga - sureguliavimas. 1990 m. kovo 1 1 d . Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas aiškiai nužymėjo ribą, nuo kurios prasidėjo Lietuvos valstybės atkūrimas. Nors prieš tai veikusi sovietinės Lietu-

Lietuvos AukSfiiauŠiosios Tary­ bos - Al kuriamojo Seimo 1990 m. kovo II d. paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aklas

vos Aukščiausioji Taryba ir nevirto savarankišką politiką vykdančiu organu, bet veikiama visuomenės daugumos savo nutarimais palengvino valdžios perėmi­ mą į demokratinių rinkimų metu išrinkto, nepriklausomos valstybės atkūrimo politiką vykdančio Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo rankas. Visam šiam procesui įtaką darė nevienareikšmiškai vertinamos asmenybės, politinės jė­ gos, gorbačiovinės vidaus politikos ir tarptautinių įvykių visuma. Po 1990 m.

OKI

L I E T I ’ VA 1 9 4 0 - 1 9 9 0

kovo 11 d. Sovietų Sąjunga pradėjo taikyti naujas politinio, propagandinio, karinio ir ekonominio spaudimo priemones. Buvo skatinama Lietuvos dezinteg­ racija („autonomizacija"), išlaikomos sąjunginės valdžios institucijos (KGB, so­ vietinė kariuomenės), kuriamos paralelinės (dubliuojančios Lietuvos valdžios institucijas) valdžios struktūros, paskelbta ekonominė ir finansinė blokada, pa­ laikomos antivalstybinės organizacijos ir organizuojamas valstybės perversmas.

Lietuvos Respublikos Aukščiau­ siosios Tarybos akto dėl Lietu­ vos nepriklausomos valstybės atkūrimo paskelbimo metu. Iš kairės: Kazimieras Motieka. Bronislovas Kuzmickas. Vytautas Landsbergis, Česlovas Stankevi­ čius ir Aloyzas .Sakalas. Vil­ nius, 1990 m. kovo II d. Prie Aukščiausiosios Thrybos rūmų 1990 m. kovo mėn.

Sovietų Sąjunga ir toliau siekė naudotis Lietuvos teritorija, akvatorija bei oro erdve be reikiamų susitarimų ir stengėsi ignoruoti piliečių valią. KGB Lietuvos padalinio vadovai nepriklausomy­ 1,4 P ran ešim as SSRS KGB bės atkūrimą įvertino kaip „socialistinės santvarkos p irm in in k u i V. K riučkovui Lietuvoje likvidavimo pradžią ir TSRS bei Lietuvos (n e v ėliau kaip 1990 m. TSR įstatymų demontažą"114. Kovo 12 d. Maskvos ru g sėjo m ėn.), LYA, f. K -l, a p . 46, b . 1346, 1. 3. įgaliotas desanto kariuomenės vado pirmasis pava-

LIHHVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMAS

(iii

duotojas gen. Osvaldas Pikauskas jau pradėjo modeliuoti galimo valstybės per­ versmo Lietuvoje planus. 1990 m. kovo 15 d. SSRS III neeilinis liaudies deputatų suvažiavimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos tarptautinio ir vidaus statuso: Lietuvos apibūdinimas kaip „TSRS respublikos" atskleidė Maskvos poziciją. Maskvos požiūriu, visi Lietuvos veiksmai yra neteisėti. Lietuva savo poziciją grindė tarptautinės teisės normomis,

У

К

А

З

Президента Союза Советских Социалистических Республик О дополнительных мерах по обеспечению прав советских граждан, охране суверенитета Союза ССР на территории Литовской ССР В опреки т х ." .-н о н л и ш м вне­ очередного т р етьего С і.ездл н ародны х Г С П ' от 15 м а р т а ISM) г о д а М.рХо імим С о с с ю м !• прапп Т.Ц ..Твом Л и товской С С Р п ро д о л м аИ ІІ іф іН Ш М В ІЫ И

щ к '-ім о д . і і і м ь

-

і ы е а м и . aa p jin a jo u ii..- ирада cOTcTci.il* гр а ж д а н и суосрсші т«-т С ою за С С Р . В спичи с .тим п остай ;а д я » : ! С онету М инистре» С С С Р , исполнит-.-.':!, іым м р; - р я .г тсльны м с р . икс и »•сстііи% С о­ ве то в н а р о п ы х д еп у та т о в Л итопспин СОР. гс.-.ьныи орган ам обеспечить соблю дение треб овани й К о н ­ сти туц ии С С С Р и ' «он л С С С Р п о защ и т е п р ав и гэкопи ы х интересов гражлвн хЛ.СР. прож иваю щ и х ИЛИ НЯХОДЧЩИ;-

сп

і:а 7 рр:т-:;ѵ;н .

• 1-»Л

ССР 2. П оірд ни чи ы ч вой скам К о­ м и тета госуд аре Ш'.'ШіиГі белопасіі-ч-тн С С С Р ир» н и не '