Lev Tolstoj - Uzdraustoji Knyga 2016 LT [PDF]

Zitiervorschau

Diersto karalyste

Iš rusų kalbos vertė IRMINA DOMEIKIENĖ

OBUOLYS

Versta iš: Л ев Толстой

U D K 27-29 То-64

П о л н о е собрание сочинений» Т о м 28. Ц а р ств о Б ож ие в н у тр и вас 1890— 1893 Государственное издательство «Худож ественная литература» . 1957

IS B N 978-609-04-0094-4

© V ertim as į lie tu v ių kalbą, Irm in a D om eikienė, 2016 © V irš e lio dizainas, A n d riu s M orkeliū n as, 2016 © U A B M E D IA IN C O G N IT O , 2016

DieVo k aralystė jfcnęyse 1890-1893

Levas Nikolajevičius Tolstojus

‘Diev’o karalystė jtirr^yse, anba

Krikščionybė r^c kaip n^istipis rr^okyrpas, o kaip palija pasaulėžiūra „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarysjus laisvus.“ (Evangelija pagalJoną, VIII, 32)* „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ (Evangelija pagal Matą, X, 28) „Jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais.“ (Pirmasis laiškas korintiečiams, VII, 23)

metais parašiau knygą „Kuo aš ti­ kiu?“ Toje knygoje atvirai išdėsčiau savo tikėjimą. Išreikšdamas pritarimą Kristaus mokymui, negalė­ jau nutylėti, kodėl neišpažįstu ir klaidingu laikau tą baž­ nytinį tikėjimą, kuris paprastai vadinamas krikščionybe. * Č ia ir toliau cituojam as kunigo Č eslovo Kavaliausko iš g ra ik ų kalbos vers­ tas Naujasis Testam entas (Pasaulinės literatūros biblioteka, Šventasis Raštas, IV tomas, 1992) ir arkivyskupo Ju o zap o Jo n o S kvirecko iš lo ty n ų kalbos vers­ tas Senasis Testam entas (Pasaulinės literatūros biblioteka, Šventasis Raštas, I tomas, 1990). (V e rį. past.)

IEVAS NIKOLAĮFVICIUS TOLSTOI U S

Tarp daugybės nukrypimų nuo Kristaus doktrinos nurodžiau pagrindinį - nesilaikymą priesako nesiprie­ šinti blogiui smurtu. Šis nukrypimas akivaizdžiau nei kiti įrodo, jog bažnytinis mokymas iškraipo Kristaus mokymą. Kaip ir visi mes, labai mažai teišmaniau, kas nesi­ priešinimo blogiui klausimu buvo daryta, skelbta ir rašyta ankstesniais laikais. Žinojau, ką apie tai kalbėjo bažnyčios tėvai - Origenas, Tertulianas ir kiti, - žinojau ir tą, jog egzistavo ir egzistuoja tam tikros vadinamosios sektos - menonitai, hernhutiečiai, kvakeriai, - drau­ džiančios krikščioniui naudotis ginklu ir atlikti karinę tarnybą. Deja, menkai tenutuokiau, ką tos sektos nu­ veikė, aiškindamos minėtąjį klausimą. Kaip ir tikėjausi, rusų cenzūra mano knygą sulai­ kė. Bet iš dalies dėl mano, kaip rašytojo, reputacijos, iš dalies dėl žmonių susidomėjimo knygos rankraščiai ir litografijos išplito Rusijoje, o jos vertimai - užsienyje. Reakcija nebuvo vienareikšmė. Viena vertus, man pri­ tariantys žmonės prabilo apie kūrinius, jau parašytus šia tema, kita vertus, pačioje knygoje išdėstytos mintys sulaukė aršios kritikos. Tiek viena, tiek antra drauge su istoriniais pastarojo meto įvykiais man daug ką paaiškino ir paskatino pada­ ryti naujas išvadas, kurias ir noriu pateikti. Pirmiausia išsakysiu, ką sužinojau nesipriešinimo blogiui klausimu; tada papasakosiu apie kritikų nuo-

DltVO KARALYSTĖ IUMYSE

mones šia tema, išsakytas tiek dvasiškių, t. y. išpažįstan­ čių krikščioniškąjį tikėjimą, tiek ir pasauliečių, t. y. šio tikėjimo neišpažįstančių; ir galiausiai išdėstysiu tas išva­ das, kurias padariau ir iš vienų, ir iš kitų, ir iš istorinių pastarojo meto įvykių.

ieni pirmųjų į mano knygą atsiliepė Amerikos '-'Jį kvakeriai. Savo laiškuose jie išreiškė pritarimą mano nuomonei, jog krikščioniui negali būti priimtina jokia prievarta ir karas, ir papasakojo apie savo vadina­ mąją sektą, daugiau nei 200 metų iš tiesų išpažįstančią Kristaus mokymą apie nesipriešinimą blogiui smurtu, taip pat apsiginti nenaudojusią ir nenaudojančią gin­ klų. Drauge su laiškais kvakeriai man atsiuntė savo bro­ šiūrų, žurnalų ir knygų. Iš tų atsiųstų žurnalų, brošiū­ rų ir knygų sužinojau, kad jau prieš daugelį metų jie nenuginčijamai įrodė, jog krikščioniui privalu laikytis priesako nesipriešinti blogiui smurtu, ir iškėlė viešu­ mon bausmėms bei karams pritariančio bažnytinio mo­ kymo neteisingumą. Daugybe samprotavimų bei tekstų įrodę, jog karas, t. y. žmonių žudymas bei luošinimas, nesuderinamas su religija, grįsta taikingumu ir palankumu žmonėms, kvakeriai tvirtina ir įrodinėja, esą stabmeldžių akyse niekas taip neužtcmdė Kristaus tiesos ir nepakenkė krikščionybės plitimui pasaulyje, kaip tas faktas, kad šio priesako nesilaikė tie, kurie save vadino krikščioni­ mis, kad karas ir smurtas jiems buvo leistini.

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOjUS

„Pasaulyje tegali plisti Kristaus mokymas, žmonių sąmonę pasiekiantis ne kardu ir prievarta, - rašo jie, o per nesipriešinimą blogiui, romumą, nuolankumą ir taikingumą, jo pasekėjams gyvenant meilėje bei santar­ vėje.“ „Krikščionis - paties Dievo mokymu - su žmonėmis privalo elgtis taikiai, tad negali būti tokio autoriteto, kuris priverstų krikščionį elgtis prieš Dievo mokymą ir paminti pagrindinę krikščionies prievolę savo artimie­ siems.“ „Valstybinės prievolės nuostata, - teigia jie, - gali priversti nusižengti Dievo įstatymui tuos, kurie dėl as­ meninės naudos stengiasi suderinti tai, kas nesuderi­ nama, bet krikščioniui, nuoširdžiai tikinčiam Kristaus mokymo suteikiamu išganymu, ta nuostata yra bereikš___ • u me. Pažintis su kvakerių veikla bei jų kūriniais - su Foksu (Fox), Penu (Penn) ir ypač su 1827 metais išleistu Daimondo (Dymond) darbu - man parodė, jog krikš­ čionybės nesuderinamumas su prievarta ir karu jau ne tik senų seniausiai suvoktas, bet ir senų seniausiai taip akivaizdžiai ir neginčijamai įrodytas, kad belieka tik stebėtis, kaip gali tęstis ta neįmanoma krikščioniškojo mokymo samplaika su prievarta, kurią skelbė ir iki šiol skelbia bažnyčios. Bemaž tuo pat metu, kai sulaukiau kvakerių laiškų, gavau ir daugiau informacijos (vėlgi iš Amerikos) tuo 12

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pačiu mane dominančiu klausimu. Su manimi susisiekė asmuo, apie kurį iki tol ničnieko nežinojau. Rašė Viljamo Loido Garisono (William Lloyd Gar­ rison), garsaus kovotojo už juodaodžių laisvę, sūnus. Perskaitęs mano knygą ir radęs minčių, panašių į tas, kurias 1838 metais skelbė Viljamas Loidas Garisonas, jis pamanė, kad man gali būti įdomu, ir atsiuntė beveik prieš 50 metų tėvo sudarytą deklaraciją, arba nesiprie­ šinimo atsišaukimą, - Non-resistance. Ta deklaracija atsirado tokiomis aplinkybėmis: 1838 metais Viljamas Loidas Garisonas dalyvavo už taiką tarp žmonių pasisakančios draugijos debatuose; kalbėdamas apie karo nutraukimo būdus, jis padarė iš­ vadą, jog visuotinė taika galima tik tuo atveju, jei bus besąlygiškai pripažintas nesipriešinimo blogiui smurtu priesakas (Evangelija pagal Matą, V, 39) - taip, kaip jį pripažįsta kvakeriai, su kuriais Garisoną siejo draugiški ryšiai. Padaręs tokią išvadą, Garisonas sudarė ir pasiūlė draugijai atsišaukimą ir jį tuomet, 1838 metais, pasira­ šė didžiuma narių. JAUSMŲ DEKLARACIJA, KURIĄ PRIĖMĖ TAIKOS KONVENCIJA Bostonas, 1838

Mes, žemiau pasirašiusieji, laikome pareiga sau, reikalui, kuris yra artimas mūsų širdžiai, šaliai, kurioje mes gyvename, ir visam likusiam pasauliui paskelbti 13

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOjUS

šią savo deklaraciją ir išreikšti tas kertines tiesas, ku­ rių laikomės, tikslus, kurių siekiame, ir priemones, kuriomis ketiname naudotis, siekdami visuotinės ge­ rovės ir pasaulinio perversmo. Mes nepripažįstame jokios žmonių vyriausybės. Pripažįstame tik vieną karalių ir įstatymų leidėją, tik vieną teisėją ir žmonijos valdytoją. Savo tėvyne lai­ kome visą pasaulį, savo tėvynainiais - visą žmoniją. Savo gimtinę mylime taip pat, kaip ir kitas šalis. Mūsų šalies piliečių interesai ir teisės mums nėra brangesni už visos žmonijos interesus ir teises. Todėl nemano­ me, kad patriotizmas galėtų pateisinti kerštavimą už skriaudą ar žalą, padarytą mūsų tautai. Manome, kad tauta neturi teisės nei gintis nuo išo­ rės priešų, nei jų pulti. Taip pat manome, kad tokios teisės negali turėti ir pavieniai asmenys, sprendžian­ tys savo asmeninius santykius. Vienetas negali būti svarbesnis už visumą. Jei vyriausybė neturi priešintis svetimšaliams užkariautojams, trokštantiems siaubti mūsų gimtinę ir engti mūsų bendrapiliečius, tai ly­ giai taip nevaliajėga priešintis pavieniams asmenims, trikdantiems visuomenės ramybę ir keliantiems grės­ mę asmeniniam saugumui. Bažnyčių skelbiama do­ gma, neva visas žemės valstybes nulėmė ir palaiko Dievas ir neva visos valdžios, egzistuojančios Jungti­ nėse Valstijose, Rusijoje ar Turkijoje, atitinka Dievo valią, yra tiek absurdiška, tiek ir šventvagiška. Tuo remiantis mūsų Kūrėjas atrodo šališkas, pritariantis blogiui ir skatinantis jį. Niekas nesiryžtų tvirtinti, jog kurios nors šalies vadovybė su savo priešais elgėsi pa14

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

gal Kristaus mokymą ir sekdama jo pavyzdžiu. Todėl tokių vadovybių veikla negali būti Dievui priimtina, todėl Dievas negalėjo jų paskirti, todėl tokia valdžia turi būti nuversta - ne jėga, o dvasiniu žmonių atgi­ mimu. Nekrikščioniškais ir neteisėtais laikome ne tik pa­ čius karus - tiek atakas, tiek ir gynybą, - bet ir visus pasirengimus karams: visokiausių arsenalų, įtvirtini­ mų, karinių laivų statybą; nekrikščioniškais ir neteisė­ tais laikome visų nuolatinių armijų egzistenciją, visas karines vadovybes, visus paminklus, statytus pergalių ar kritusių priešų garbei, visus kovų laukuose aptik­ tus trofėjus, bet kokius karinių žygdarbių minėjimus, viską, kas buvo pasisavinta karinejėga; nekrikščioniš­ kais ir neteisėtais laikome bet kokius vyriausybinius nurodymus, įsakančius pavaldiniams atlikti karinę tarnybą. Taigi, mes neturime teisės ne tik imti į rankas gin­ klo ir tarnauti armijoje, bet ir užimti postų, įparei­ gojančių versti žmones padoriai elgtis, baiminantis kalėjimo ar mirties bausmės. Todėl savo valia pasiša­ liname iš visų vyriausybinių įstaigų, atsiribojame nuo bet kokios politikos, atsisakome visų žemiškųjų apdo­ vanojimų ir postų. Kadangi manome neturį teisės užimti vietas vy­ riausybinėse įstaigose, lygiai taip manome neturį teisės rinkti į tas vietas kitų asmenų. Taip pat ma­ nome neturį teisės bylinėtis su žmonėmis, versdami juos grąžinti tą, ką iš mūsų paėmė. Tam, kuris pa­ ėmė mūsų marškinius, jaučiamės privalą atiduoti ir 15

LEVAS NIKOLAJEV1ČIUS TOLSTOjUS

apsiaustą, tačiau nieku gyvu nesigriebti priešjį smur­ to (Evangelija pagal Matą, V, 40). Tikime, kad Jėzus Kristus atšaukė baudžiamąjį Senojo Testamento įstatymą - akis už akį, dantis už dantį - ir kad pagal Naująjį Testamentą visi jo pa­ sekėjai mokomi ne keršyti priešams, o jiems atleisti visais atvejais be išimties. Prievarta reikalauti iš priešų pinigų, sodinti juos į kalėjimą, tremti ar bausti mirti­ mi - visa tai, be abejo, yra ne skriaudų atleidimas, o kerštas. Žmonijos istorijoje gausu įrodymų, kad fizinė prievarta neskadna dorovinio atgimimo, kad įveikd nuodėmingus žmogaus polinkius tegali meilė, kad blogį tegali sunaikinu gėris, kad, norint apsiginu nuo blogio, nevalia kliautis jėga, kad dkrąjį žmonių sau­ gumą uždkrina gerumas, kantrybė ir gailestingumas, kad tik romieji paveldės pasaulį, o kardą pakėlę nuo kardo ir žus. Taigi, trokšdami padkimiau uždkrind visavertį gyvenimą, laisvę, nuosavybę, visuomenės ramybę bei asmeninę žmonių gerovę ir siekdami išpildyd kara­ lių karaliaus ir viešpačių viešpades valią, mes iš visos širdies pripažįstame pagrindinį nesipriešinimo blo­ giui blogiu mokymą, tvirtai ūkime, kad šis mokymas, tinkands visiems galimiems atvejams ir išreiškiands Dievo valią, galiausiai įveiks visas blogio jėgas. Mes neskelbiame revoliucinio mokymo. Revoliucinio mo­ kymo dvasia - tai keršto, prievartos ir žudynių dvasia. Ji nebijo Dievo ir negerbia žmogaus. O mes trokš­ tame būti sklidini Kristaus dvasios. Laikydamiesi 16

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pagrindinės savo taisyklės - nesipriešinti blogiui blo­ giu, - mes negalime rengti sąmokslų, riaušių ar imtis smurtinių veiksmų. Paklūstame visiems vyriausybės įstatymams bei reikalavimams - išskyrus tuos, kurie prieštarauja Evangelijos reikalavimams. Bausmėms, skiriamoms už nepaklusnumą, mes priešiname nuo­ lankumą. Nors ketiname nesipriešindami ištverti vi­ sus prieš mus nukreiptus antpuolius, savo ruožtu ža­ dame be paliovos atakuoti pasaulio blogį, kad ir kur jis būtų, viršuje ar apačioje, politinėje, administraci­ nėje ar religinėje srityje, stengdamiesi visomis mums įmanomomis priemonėmis priartinti žemiškosios ka­ ralystės susiliejimą su mūsų viešpatiesJėzaus Kristaus karalyste. Neabejotina tiesa laikome tą, jog visa, kas prieš­ tarauja Evangelijai bei jos dvasiai ir dėl to nusipelno būti sunaikinta, privalo būti sunaikinta nedelsiant. Tad jei tikime pranašyste, kad ateis laikas, kai kardai bus perkaldinti į noragus, o ietys - į pjautuvus, turi­ me visomis išgalėmis tučtuojau imds šio darbo, neati­ dėliodami jo ateičiai. Ir todėl visi, kurie gamina, par­ duoda, naudoja ginklus ir prisideda prie visokiausių karinių pasirengimų, kartu ginkluojasi prieš taikią Dievo sūnaus karalystę žemėje. Išdėstę šiuos pagrindinius dalykus, dabar pasa­ kysime, kokiais būdais ketiname pasiekti savo tikslą. Mes tikimės nugalėti, tiesiog skleisdami savo pažiū­ ras. Stengsimės supažindinti su jomis visus žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės, tikėjimo ir sociali­ nės padėties. Šiuo tikslu rengsime viešus skaitymus, 17

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

dalysime spausdintus pranešimus ir brošiūras, kur­ sime bendrijas ir kreipsimės su prašymais į visokias vyriausybines įstaigas. Trumpiau tariant, visais įma­ nomais būdais stengsimės iš esmės pakeisti mūsų visuomenės nuomonę, jausmus ir elgesį dėl smurto prieš vidaus bei išorės priešus. Imdamiesi šio didingo darbo suvokiame, kad mūsų nuoširdumas gali patirti žiaurių išbandymų. Galimas daiktas, per savo užduo­ tį sulauksime įžeidinėjimų, patyčių, skausmo ar net mirties. Mūsų laukia nesupratimas, neteisingas inter­ pretavimas ir šmeižtas. Mus turėtų užgriūti audra. Išdidumas ir fariziejiškumas, garbėtroška ir žiauru­ mas, valdovai ir valdžios - visa tai gali susivienyti, kad mus sunaikintų. Šitaip elgėsi ir su mesiju, į kurį taip stengiamės panėšėti. Pasikliaujame ne žmonėmis, o visagaliu Viešpačiu. Jei atsisakome žmonių užtarimo, kas begali mus palaikyti, jei ne pasaulį nugalintis ti­ kėjimas? Išbandymais nesistebėsime, veikiau džiaug­ simės, kad esame verti patirti Kristaus kančias. Tad savo sielas patikime Dievui neabejodami, jog tas, kuris dėl Kristaus paliks namus ar brolius, ar se­ seris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar lau­ kus, gaus šimteriopai daugiau ir paveldės amžinąjį gyvenimą. Nepaisydami to, kas gali prieš mus sukilti, tvirtai tikime, jog pasaulyje triumfuos šioje deklaracijoje išdėstytos mintys, ir dedame čia savo parašus, pasi­ kliaudami žmonijos protu bei sąžine, o labiausiai Die­ vo galybe, kuriai save ir patikime. 18

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Netrukus po šios deklaracijos pasirašymo Garisonas įkūrė nesipriešinimo organizaciją ir žurnalą pavadini­ mu „Nesipriešinantis“ (Non-resistant), kuriame buvo skelbiamos nesipriešinimo idėjos, aptariama jų svarba ir visos galimos pasekmės. Apie tolesnį organizacijos ir žurnalo likimą sužinojau iš puikios V. L. Garisono bio­ grafijos, kurią sudarė jo sūnūs. Organizacija ir žurnalas gyvavo neilgai. Didžiuma Garisono bendražygių, drauge kovojusių už vergų iš­ laisvinimą, nuogąstavo, kad žurnale reiškiami itin radi­ kalūs reikalavimai gali atitraukti žmones nuo praktinės juodaodžių išlaisvinimo veiklos. Dauguma jų atsisakė laikytis deklaracijoje pateikto nesipriešinimo principo, ir žurnalas bei organizacija nutraukė savo veiklą. Regis, Garisono deklaracija, taip iškalbingai ir įtai­ giai išreiškusi tokį svarbų tikėjimo išpažinimą, turėjo apstulbinti žmones ir tapti visuotinai žinomu ir visa­ pusiškai aptarinėjamu kūriniu. Deja, nenutiko nieko panašaus. Apie ją nieko negirdėti ne tik Europoje, ši deklaracija menkai težinoma ir amerikiečiams, taip gerbiantiems Garisono atminimą. Užmarštyje liko ir kitas kovotojas už nesipriešinimą blogiui - neseniai miręs amerikietis Adinas Balu (Adin Ballou), 50 metų skelbęs šį mokymą. Kiek mažai teži­ noma nesipriešinimo klausimu, akivaizdžiai matyti iš mano susirašinėjimo su Garisono sūnumi, paruošusiu puikią keturių tomų tėvo biografiją. Kai pasiteiravau, 1‘)

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO|US

ar nesipriešinimo organizacija veikia ir šiuo metu, ar yra šio mokymo pasekėjų, Garisonas jaunesnysis man atsakė, kad, kiek jam žinoma, organizacija iširo ir pa­ sekėjų nebeliko - nors tuo metu, kai jis man rašė, Ma­ sačūsetse, Hopdeilyje, gyveno Adinas Balu, prisidėjęs prie Viljamo Loido Garisono veiklos ir 50 gyvenimo metų paskyręs nesipriešinimo idėjoms skleisti tiek žo­ džiu, tiek ir raštu. Vėliau gavau laišką nuo Vilsono, Balu mokinio bei padėjėjo, ir susisiekiau su pačiu Balu. Parašiau jam, jis man atsakė ir atsiuntė savo kūrinių. Štai kelios ištraukos išjų. „Jėzus Kristus - mano viešpats ir mokytojas, - rašo Balu viename straipsnyje, demaskuojančiame karo ir gynybos teisę pripažįstančių krikščionių nenuoseklu­ mą. - Pasižadėjau sekti paskui jį, viską palikęs, laimėje ir nelaimėje iki pat mirties. Bet esu demokratinės Jung­ tinių Valstijų respublikos pilietis, prisiekęs laikytis savo šalies konstitucijos, o jei reikės - paaukoti už ją gyvy­ bę. Kristus reikalauja, kad su kitais elgčiausi taip, kaip norėčiau, kad jie su manimi elgtųsi. Jungtinių Valstijų konstitucija reikalauja, kad su dviem milijonais vergų (tuomet buvo vergai, dabar jų vieton galima drąsiai sta­ tyti darbininkus) elgčiausi kaip tik atvirkščiai, nei no­ rėčiau, kad su manimi elgtųsi, t. y. pritarčiau vergijai, kuriai jie yra pasmerkti. Ir nieko, aš toliau dalyvauju rinkimuose ar esu renkamas, prisidedu prie valdymo, netgi esu pasirengęs būti išrinktas į kokį postą. Tai man netrukdo būti krikščionimi. Toliau einu išpažinties ir 20

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

be vargo vykdau savo įsipareigojimus tiek Kristui, tiek vyriausybei.“ „Jėzus Kristus draudžia man priešintis darantiems pikta ir atlyginti jiems akį už akį, dantį už dantį, kraują už kraują ir gyvybę už gyvybę. Mano vyriausybė iš manęs reikalauja visai priešingų dalykų ir apsisaugojimo sistemą grindžia kartuvėmis, šautuvais, kardais, naudojamais prieš vidaus ir išorės priešus. Tad nenuostabu, kad šalyje apstu kartuvių, ka­ lėjimų, arsenalų, karinių laivų ir kareivių.“ „Remdami ir naudodami visus tuos brangiai kainuo­ jančius žudymo įtaisus, galime labai patogiai likti do­ rybingi - atleisti mus skriaudžiamiems, mylėti priešus, laiminti mus prakeikiančius ir daryti gera nekenčian­

Šiam tikslui turime krikščioniškuosius dvasinin­ kus, kurie už mus meldžiasi ir šventosioms žudynėms šaukiasi Dievo palaimos. Matau tą tikėjimo ir gyvenimo prieštarą, bet toliau gyvenu kaip gyvenęs ir didžiuojuo­ si, jog kartu esu ir dievobaimingas krikščionis, ir išti­ kimas vyriausybės tarnas. Aš nenoriu sutikti su tomis beprotiškomis nesipriešinimo idėjomis. Negaliu atsisa­ kyti savo įtakos, negaliu leisti, kad vyriausybei vadovau­ tų vien nedori žmonės. Konstitucija byloja: vyriausybė turi teisę paskelbti karą, ir aš sutinku, pritariu, aš pri­ siekiu, kad pritarsiu ir ateityje. Dėl to nesiliauju būti krikščionis. Karas taip pat yra krikščioniškoji pareiga. Negi ne krikščionies darbas išžudyti šimtus tūkstan­ čių artimųjų, prievartauti moteris, siaubti ir deginti tiems.

21

LEVAS NIKOLMEVIČIUS TOLSTOJUS

miestus, daryti visokiausias žiaurybes? Metas pamiršti visus tuos išgalvotus sentimentus. Tai pats tikriausias būdas atleisti skriaudas ir mylėti priešus. Jei darbo ima­ mės su meile, nieko negali būti krikščioniškesnio už vi­ suotines žudynes.“ Kitoje brošiūroje, pavadintoje „Kiek reikia žmonių, kad piktadarystė virstų dorybė?“, Balu rašo: „Vienam žmogui žudyti nevalia. Jei nužudė, jis yra nusikaltėlis, žudikas. Du, dešimt ar šimtas žmonių - jeigu jie taip padarys, jie žudikai. Bet valstybė ar tauta gali žudyti kiek tinkama, ir tai bus ne žmogžudystės, o geras, doras darbas. Tereikia surinkti daugiau žmonių, ir dešimčių tūkstančių žudynės virs nekaltu veiksmu. Bet kiek gi būtent žmonių tam reikėtų? Štai kur klausimas. Vienam nevalia nei vogti, nei plėšti, bet visai tautai tas galima. Tik kiek gi būtent žmo­ nių tam reikia? Kodėl vienas, dešimt ar šimtas žmonių negali pažeisti Dievo įsakymo, o labai dideliam būriui tas įsakymas nebegalioja?“ O štai Balu katekizmas, skirtas jo ganomiesiems. NESIPRIEŠINIMO KATEKIZMAS* Klausimas: - Iš kur kilo žodis „nesipriešinimas“? Atsakymas: - Iš priesako „nesipriešink piktam“ (Evangelija pagal Matą, V, 39). * Išversta laisvai, kai ką praleidžian t. (Aut. past.) 22

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

Klausimas: - Ką reiškia tas žodis? Atsakymas: - Jis reiškia krikščionišką dorybę, kurios laikytis prisakė Kristus. Klausimas: - Ar žodį „nesipriešinimas“ dera suvokti plačiąja prasme, kitaip tariant, ar jis nurodo visiškai nesipriešinti pykčiui? Atsakymas: - Ne, jį dera suvokti tiksliai taip, kaip mokė Išganytojas, tai yra neatmokėti už pikta piktu. Blogiui reikia priešintis visais teisėtais būdais, tik nieku gyvu ne blogiu. Klausimas: - Iš ko matyti, jog Kristus būtent taip įsakė suprasti nesipriešinimą? Atsakymas: - Iš žodžių, kuriuos jis tuomet tarė. Kristus sakė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.“ Klausimas: - Apie kąjis kalbėjo tardamas: „esate girdėję, jog buvo pasakyta“? Atsakymas: - Apie patriarchus ir pranašus, apie tai, kąjie kalbėjo, kas parašyta Senajame Testamente, kurį žydai paprastai vadina Įstatymu ir pranašais.

Klausimas: - Apie kokius įsakymus kalbėjo Kristus tardamas: „buvo pasakyta“? 23

LEVAS NlKOLAĮEVlClUS TOLSTO)US

Atsakymas: - Apie Nojaus, Mozės ir kitų pranašų įsakymus, suteikiančius teisę asmeniškai sužaloti piktadarius, siekiant juos nubausti ir sunaikinti piktadarybes. Klausimas: - Pacituokite tokius įsakymus. Atsakymas: - „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas.“ Pradžios knyga, IX, 6. „Kas užgautų žmogų, norėdamas užmušti, mirte te­ numiršta. Bet jei moteriškė iš to numirtų, jis ati­ duos gyvybę už gyvybę; akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, įdeginimą už įdeginimą, žaizdą už žaizdą, randą už randą.“ Išėjimo knyga, XXI, 12, 23-25. „Kas užgautų ir užmuštų žmogų, mirte tenumiršta. Kas sužalotų ką nors iš savo tautiečių, jam bus pa­ daryta taip, kaip jis padarė: įlaužimas už įlaužimą, akis už akį, dantis už dantį; kokią padarys skriaudą, tokią pats bus priverstas priimti.“ Kunigų knyga, XXIV, 17, 19,20. „Jie gi, rūpestingiausiai ištyrę ir radę, kad netikras liudytojas pasakė prieš savo brolį melą, padarys jam taip, kaip jis manė padaryti savo broliui . Tu jo ne­ pasigailėsi, bet pareikalausi gyvybės už gyvybę, akies už akį, danties už dantį, rankos už ranką, kojos už koją.“ Pakartoto Įstatymo knyga, XIX, 18, 21. Štai įsakymai, apie kuriuos kalba Jėzus. 24

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Nojus, Mozė ir pranašai mokė, jog tasai, kuris žudo, žaloja ar kankina savo artimuosius, daro pikta. Norint pasipriešinti tokiam blogiui ir sunaikinti jį, reikia pikta­ darį bausti mirtimi ar sužaloti, ar kaip nors kitaip nu­ kankinti. Skriaudą dera priešinti su skriauda, žmogžu­ dystę - su žmogžudyste, kančią - su kančia, blogį - su blogiu. Taip mokė Nojus, Mozė ir pranašai. Bet Kristus visa tai neigia. „Sakau jums, - rašoma Evangelijoje, nesipriešink piktam, nesipriešink skriaudai skriauda, verčiau pats iškęsk dar vieną pikta darančio užgaulę.“ Tas, kas buvo leistina, tapo draudžiama. Supratę, ko­ kio priešinimosi jie mokė, mes tiksliai žinome, ko moko Kristaus nesipriešinimas. Klausimas: - Ar protėviai leido skriaudai priešintis skriauda? Atsakymas: - Taip. Tačiau Jėzus tai uždraudė. Krikščionis nieku gyvu neturi teisės atimti gyvybę ar nuskriausti pikta darantį artimąjį. Klausimas: - O ar jis gali nužudyti arba suluošinti kitą gindamasis? Atsakymas: - Ne. Klausimas: - Ar jis gali pasiskųsti teismui norėdamas, kad jo skriaudėjas būtų nubaustas? Atsakymas: - Ne. Nes visa, ką daro per kitus, iš tiesų daro jis pats. Klausimas: - Ar jis gali kautis armijoje su įsibrovėliais ar savo šalies riaušininkais? 25

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

Atsakymas: - Žinoma, ne. Jis jokiu būdu negali dalyvauti karo veiksmuose ar kariniuose pasirengimuose. Jis negali naudotis mirtinu ginklu. Jis negali priešintis skriaudai skriauda nesvarbu, ar būtų vienas, ar drauge su kitais, pats asmeniškai ar per kitus žmones. Klausimas: - Ar jis gali savo valia parinkti kariškius vyriausybei arba aprūpinti juos? Atsakymas: - Jis negali daryti nieko panašaus, jei nori būti ištikimas Kristaus įstatymui. Klausimas: - Ar jis gali savo valia pinigais remti vyriausybę, palaikomą karine jėga, mirties bausme, prievarta apskritai? Atsakymas: - Ne, nebent pinigai būtų skirti kokiam nors ypatingam, teisingam, geram tikslui. Klausimas: - Ar gali jis tokiai vyriausybei mokėti mokesčius? Atsakymas: - Ne, jis neprivalo savo valia mokėti mokesčių, bet neturi priešintis jų paėmimui. Vyriausybės skiriami mokesčiai išieškomi nepriklausomai nuo pavaldinių valios. Jai nepasipriešinsi, pats nesigriebdamas prievartos. Tačiau krikščioniui nevalia griebtis prievartos, todėl jis privalo atsisakyti savo turto ir paklusti valdžios prievartai. Klausimas: - Ar gali krikščionis balsuoti rinkimuose ir dalyvauti vyriausybės ar teismų veikloje? 26

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Atsakymas: - Ne, dalyvavimas rinkimuose, vyriausybės ar teismų veikloje yra dalyvavimas prievartiniuose vyriausybės veiksmuose. Klausimas: - Kokia yra mokymo apie nesipriešinimą esmė? Atsakymas: - Tai, kad tikjis vienas suteikia galimybę su šaknimis išrauti blogį tiek iš savosios, tiek ir iš artimo širdies. Šis mokymas draudžia daryti tą, kas gausina ir stiprina pasaulio blogį. Tas, kuris puola kitą ir jį skriaudžia, įžiebia kitame neapykantos jausmą, bet kokio blogio pagrindą. Įskaudind mus įskaudinusį neva tam, kad pašalintume blogį, vadinasi, pakartod piktadarystę ir jam, ir sau, taigi, sukurd ar bent jau išlaisvinu, paskatinu tą patį demoną, kurį neva geidžiame išvyti. Šėtonas negali išvaryti šėtono, netiesa negali išgryninti netiesos, ir blogis negali nugalėti blogio. Tikrasis nesipriešinimas yra vienintelis tikras pasipriešinimas blogiui. Jis suknežina gyvatei galvą. Jis nužudo ir galiausiai sunaikina blogį. Klausimas: - Bet net jei mokymo idėja yra teisinga, ar ji įgyvendinama? Atsakymas: - Lygiai taip pat įgyvendinama, kaip ir bet koks gėris, nusakomas Dievo įstatymu. Gėris negali būd įgyvendintas bet kokiomis aplinkybėmis, neatsižadant savęs, nepatiriant kančių, netekčių ir blogiausiu atveju 27

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOJUS

neprarandant pačios gyvybės. Tačiau tas, kuris gyvybę brangina labiau už Dievo valios vykdymą, jau yra miręs vieninteliam tikram gyvenimui. Toks žmogus, stengdamasis išgelbėti savo gyvybę, ją praranda. Be to, kalbant apskritai, kur nesipriešinimas pareikalauja vienos gyvybės ar kokios nors materialinės vertybės, pasipriešinimas nusineša tūkstantį kartų tiek. Nesipriešinimas išsaugo

-

pasipriešinimas sugriau­

na.

Nepalyginamai saugiau elgtis teisingai nei neteisin­ gai, nukęsti nuoskaudą nei pasipriešinti jai jėga - sau­ giau netgi dabartinio gyvenimo požiūriu. Jei visi žmo­ nės nesipriešintų pykčiui pykčiu, mūsų pasaulis būtų palaimintas. Klausimas: - Bet jei šitaip elgsis tik nedaugelis, kas jiems nutiks? Atsakymas: - Net jei šitaip elgtųsi vienui vienas žmogus, o visi kiti sutartųjį nukryžiuoti, ar ne garbingiau jam būtų mirti nesipriešinimo meilės šlovėje, meldžiantis už savo priešus, nei gyventi su Cezario karūna, aptaškyta nužudytųjų krauju? Bet tiek vienam, tiek tūkstančiui žmonių, tvirtai apsisprendusių nesipriešinti blogiui blogiu, gresia kur kas mažesnis pavojus patirti smurtą nei tiems, kurie pasikliauja 28

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

jėga, ir nesvarbu, kur jie būtų, - civilizuotame krašte ar tarp barbarų. Plėšikas, žudikas, apgavikas greičiau paliks ramybėje juos nei besipriešinančius ginklu. Pakėlę kardą nuo kardo ir žus, o taikingi, draugiški, malonūs, pamirštantys ir adeidžiantys nuoskaudas dažniausiai mėgaujasi ramybe, o jei miršta, tai miršta palaiminti. Tad jei visi laikytųsi nesipriešinimo priesako, ti­ kriausiai nebebūtų nei skriaudų, nei piktadarysčių. Jei tokių būtų dauguma, jie įvestų meilės ir geranorišku­ mo valdymą netgi skriaudėjams, niekada nesipriešintų blogiui blogiu, niekada nesigriebiu prievartos. Jei tokių žmonių būtų gana gausi mažuma, jie padarytų tokią teigiamą moralinę įtaką visuomenei, kad būtų atšauk­ tos visos žiauriosios bausmės, o smurtą ir priešiškumą pakeistų taika ir meilė. Jei tokių būtų tik menka ma­ žuma, ji retai patirtų ką nors skaudesnio už pasaulio panieką, o pasaulis, pats to nenutuokdamas ir nesijaus­ damas už tai dėkingas, nuo tos slaptos įtakos taptų vis išmintingesnis ir geresnis. Ir jei pačiu blogiausiu atveju kai kurie mažumos nariai būtų persekiojami iki mir­ ties, tie žuvusieji už teisybę paliktų savo mokymą, jau pašventintą kankinių krauju. Telydi ramybė visus, kurie ieško ramybės, o viską nugalinti meilė tebus amžinas atpildas kiekvienai sielai, savo valia paklūstančiai Kristaus įsakymui: 29

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

„Nesipriešink blogiui jėga.“ Balu 50 metų. rašė ir leido knygas apie nesiprieši­ nimą blogiui smurtu. Tuose kūriniuose, žavinčiuose minties aiškumu ir dėstymo gražumu, apsvarstyti visi įmanomi minėto klausimo aspektai. Teigiama, kad šis priesakas privalomas kiekvienam krikščioniui, Bibliją laikančiam Dievo apreiškimu. Išdėstomi ir argumen­ tuotai paneigiami visi įprasti prieštaravimai nesiprieši­ nimo priesakui tiek iš Senojo, tiek ir iš Naujojo Tes­ tamento (pavyzdžiui, išvaikymas iš bažnyčios ir pan.); parodoma praktinė šio priesako išmintis, pateikiamos ir paneigiamos visos dažniausiai girdimos prieštaros. Viename skyriuje Balu kalba apie nesipriešinimą blo­ giui išimtiniais atvejais ir pripažįsta, kad jei būtų situ­ acijų, kai neįmanoma nesipriešinti blogiui, tai įrodytų, jog ši taisyklė nepagrįsta. Balu pateikia tuos išimtinius atvejus ir įrodo, kad būtent tokiomis aplinkybėmis nesipriešinti blogiui privalu ir išmintinga. Nėra tokio klausimo aspekto, kuris tuose kūriniuose būtų neišna­ grinėtas - tas akivaizdu tiek jo šalininkams, tiek prieši­ ninkams. Taip kalbu, norėdamas parodyti, kad tokie kūriniai turėtų neabejotinai sudominti krikščionybę iš­ pažįstančius žmones. Atrodytų, jog dėl savo aktualumo Balu veikla turėtų būti žinoma, jo mintys turėtų būti arba pripažintos, arba paneigtos; tačiau nieko panašaus neįvyko. Susirašinėjimas su kvakeriais, o ypač pažintis su Vil­ jamo Loido Garisono veikla, jo įkurta nesipriešinimo ю

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

organizacija ir deklaracija, man įrodė, kad valstybinės krikščionybės nukrypimas nuo Kristaus priesako ne­ sipriešinti blogiui smurtu jau seniai pastebėtas ir įvar­ dytas, kad žmonės dirbo ir nesiliauja dirbę siekdami jį paviešinti. Deja, Garisono, o ypač Balu, 50 metų atka­ kliai ir nepaliaujamai nagrinėjusio šią sritį, likimas pa­ tvirtino, jog egzistuoja kažkoks neišsakytas, bet tvirtas susitarimas nutylėti visus tokius mėginimus. 1890 metų rugpjūčio mėnesį Balu mirė, ir krikščio­ niškos pakraipos amerikiečių žurnalas (Religio-Philosophical Journal, rugpjūčio 23 d.) išspausdino nekro­ logą. Tame liaupsinančiame nekrologe rašyta apie tai, kad Balu buvo dvasinis bendruomenės lyderis, pasakęs aštuonis ar devynis tūkstančius pamokslų, sutuokęs per tūkstantį porų, parašęs apie penkis šimtus straipsnių, bet net neužsiminta apie tą tikslą, kuriam šis žmogus paskyrė visą savo gyvenimą, nė sykio nepaminėtas žo­ dis „nesipriešinimas“. Tiek visa, ką 200 metų išpažįsta kvakeriai, tiek Gari­ sono vyresniojo veikla, jo įkurta organizacija, žurnalas bei deklaracija, tiek ir Balu veikla tarsi neegzistuoja ir neegzistavo. Stulbinamas pavyzdys, kaip užmarštyje lieka kūri­ niai, aiškinantys nesipriešinimo blogiui smurtu esmę ir viešinantys tuos, kurie nepripažįsta šio priesako, yra čeko Chelčickio (Chelčicky) knyga - iki šiol neišspaus­ dinta ir tik neseniai tapusi žinoma. 31

LEVAS NIKOUIEVIČIUS TOLSTOJUS

Netrukus po to, kai mano knyga buvo išleista vokie­ čių kalba, sulaukiau laiško iš Prahos. Man rašė tenykščio universiteto profesorius ir pranešė apie niekada nie­ kur nespausdintą, XV amžiuje rašytą čeko Chelčickio kūrinį pavadinimu „Tikėjimo tinklas“. Pasak profeso­ riaus, tame kūrinyje Chelčickis jau bemaž prieš ketver­ tą amžių išsakė tokį pat požiūrį į tikrą bei veidmainin­ gą krikščionybę, kokį knygoje „Kuo aš tikiu?“ išsakiau ir aš. Profesorius rašė, jog Chelčickio kūrinį ketinama pirmąkart išspausdinti čekų kalba, jis turėtų pasirodyti Peterburgo mokslų akademijos žurnale. Negalėdamas gauti paties kūrinio, pasistengiau kuo daugiau sužinoti apie Chelčickį. Informacijos radau vokiškoje knygoje, kurią man atsiuntė tas pats Prahos profesorius, bei Py­ pino čekų literatūros istorijoje. Štai ką rašo Pypinas: „Tikėjimo tinklas“ - tai Kristaus mokymas, turintis ištraukti žmogų iš tamsios kasdienybės jūros ir jos ne­ teisybių gelmės. Tikrojo tikėjimo esmė - tikėti Dievo žodžiu, bet dabar atėjo toks metas, kai tikrąjį tikėjimą žmonės laiko erezija, tad protui privalu nurodyti, kas yra tikrasis tikėjimas, jei kas šito nežino. Tamsa užden­ gėjo nuo žmonių, ir jie neatpažins tikrojo Kristaus prie­ sako. Norėdamas paaiškinti šį priesaką, Chelčickis atkrei­ pia dėmesį į pirminę krikščionių bendruomenės struk­ tūrą kurią kaip pats teigia, Romos bažnyčia dabar lai­ ko pasišlykštėtina erezija. 32

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Toji pirminė bažnyčia buvojo asmeninis bendruo­ meninės sandaros idealas, grįstas lygybe, brolybe ir laisve. Chelčickio manymu, krikščionybė iki šiol išlaikė tuos pagrindus, tereikia, kad bendruomenė atsigręžtų į tyrąjį jos mokymą, ir tuomet nebereikėtų jokių kitų socialinės struktūros formų, kurios svarbios karaliams ir popiežiams; visame kame pakaktų vieno vienintelio meilės priesako... Krikščionybės nuopuolį Chelčickis istoriškai priski­ ria Konstantino Didžiojo laikams. Popiežius Silvestras atvertė imperatorių į krikščionybę su visais stabmeldiš­ kais įpročiais ir gyvenimu, o Konstantinas, savo ruož­ tu, apdovanojo popiežių pasaulietiškais turtais ir galia. Nuo to laiko abi valdžios nuolatos pagelbėdavo viena kitai ir troško vien išorinės šlovės. Magistrai ir aukštus postus užimantys dvasiškiai suskato rūpintis, kaip savo valiai pavergti visą pasaulį, ginklavo žmones, ragino juos žudyti, grobti ir visiškai išnaikino krikščionybę tiek kaip tikėjimą, tiek ir gyvenime. Chelčickis tvirtai neigia mirties bausmę ir teisę kariauti: „Kiekvienas karys, net­ gi riteris, tėra smurtautojas, piktadarys ir žudikas.“ Tas pat, pridėjus kai kurias biografines detales bei Chelčickio susirašinėjimo ištraukas, rašoma ir vokiško­ je knygoje. Šitokiu būdu susipažinau su Chelčickio mokymo esme ir nekantriai laukiau, kada „Tikėjimo tinklas“ bus išspausdintas Akademijos žurnale. Tačiau praėjo metai, dveji, treji - knyga nepasirodė. Tik 1888 metais u

LEVAS N1KOLAĮEVIČIUS TOLSTO|US

sužinojau, kad knygos leidimas buvo sustabdytas. Lai­ mei, man pavyko gauti pradėto leidinio korektūras ir perskaityti knygą. Ji visais atžvilgiais stulbinama. Pypinas visiškai teisingai perteikė knygos turinį. Pagrindinė Chelčickio mintis yra ta, jog krikščionybė, kuri Konstantino valdymo laikais susijungė su valdžia ir tokiomis sąlygomis vystėsi toliau, pasikeitė iš esmės ir liovėsi buvusi krikščionybe. Savo kūrinį Chelčickis pa­ vadino „Tikėjimo tinklu“, epigrafu pasirinkęs Evange­ lijos pasakojimą apie tai, kaip Kristus kvietė mokinius tapti žmonių žvejais. Tęsdamas šį palyginimą, Chelčic­ kis rašo: „Kristus per savo mokinius į savąjį tikėjimo tinklą sugavo visą pasaulį, bet stambios žuvys perplėšė tinklą ir išsiveržė laukan, o pro tų didžiųjų žuvų palik­ tas skyles išplaukė ir visos kitos, tad tinklas liko beveik tuščias.“ Stambios tinklus perplėšusios žuvys - tai valdovai, imperatoriai, popiežiai ir karaliai, kurie, neatsisakyda­ mi valdžios, priėmė ne krikščionybę, o tik jos kaukę. Chelčickis moko to, ko mokė ir dabar tebemoko ne­ sipriešinantys menonitai ir kvakeriai, o ankstesniais lai­ kais - bogomilai, paulikiečiai ir daugelis kitų. Jis moko, jog krikščionybė, iš savo pasekėjų reikalaujanti romu­ mo, nuolankumo, geraširdiškumo, skriaudų adeidimo, meilės priešams, nieku gyvu nesuderinama su prievar­ ta, kuri yra neatsiejama valdžios sąlyga. Chelčickio manymu, krikščioniui ne tik nevalia būti valdytoju ar kareiviu, jis apskritai negali prisidėti prie

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

valdymo, negali būti prekeiviu ar net žemvaldžiu, tik žemdirbiu arba amatininku. Si knyga - vienas iš nedaugelio laužo išvengusių kūrinių, kritikuojančių oficialiąją krikščionybę. Visos tokios knygos buvo apšauktos erezija ir sudegintos drauge su autoriais, senųjų darbų, atskleidžiančių ofi­ cialiosios krikščionybės ydas, išliko labai mažai, ir todėl ši knyga yra nepaprastai įdomi. Bet ne vien įdomi - kaip bežiūrėsi, tai vienas nuos­ tabiausių kūrinių tiek turinio prasmingumu, tiek stul­ binama galia ir gimtosios kalbos gražumu, tiek savo garbiu amžiumi. Vis dėlto ši knyga jau daugiau nei ketvertą amžių neišspausdinta ir žinoma vos keliems mokslininkams. Atrodytų, kad visi tokios rūšies darbai (ir kvakerių, ir Garisono, ir Balu, ir Chelčickio), Evangelijos žodžiais patvirtinantys ir įrodantys, kad mūsų pasaulis neteisin­ gai supranta Kristaus mokymą, turėtų sukelti susido­ mėjimą, jaudulį, triukšmą, karštas diskusijas tarp gany­ tojų ir ganomųjų. Bet nieko panašaus nenutinka. Kartojasi ta pati visų šių kūrinių istorija. Pačių įvairiausių pažiūrų žmonės, tiek tikintys, tiek ir - stebėtina - netikintys liberalai, tar­ si susitarę nė neužsimena apie juos, ir visa, ką žmonės nuveikė aiškindami tikrąją Kristaus mokymo esmę, lie­ ka nežinoma arba užmiršta. Dar nuostabiau, kad užmarštyje liko du kūriniai, apie kuriuos sužinojau vėlgi pasirodžius mano knygai. 35

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOjUS

Tai Daimondo (Dymond) darbas „Apie karą“, pirmą kartą išleistas Londone 1823 metais, ir Dantelio Musero (Daniel Musser) knyga „Apie nesipriešinimą“. Šių kūrinių nežinomumas ypač stulbina dėl to, kad, jau ne­ minint jų vertės, abiejuose kalbama ne tiek apie teoriją, kiek apie praktinį teorijos pritaikymą gyvenime, apie krikščionybės požiūrį į karo tarnybą - tai ypač svarbu ir įdomu dabar, įsigaliojus visuotinei karinei prievolei. Gali kilti klausimas: kaip turi elgtis pavaldinys, tikin­ tis, jog karas yra nesuderinamas su jo religija, tačiau vyriausybės reikalavimu privaląs adikti karinę tarnybą? Rodos, tai itin opus klausimas, ir dabar, įvedus vi­ suotinę karinę prievolę, atsakymas į jį itin svarbus. Visi ar didžiuma žmonių yra krikščionys, ir visi vyrai šau­ kiami į karo tarnybą. Kaipgi krikščioniui reaguoti į šį reikalavimą? Daimondas atsako taip: „Jo pareiga - romiai, bet tvirtai atsisakyti tarnybos.“ Yra žmonių, kurie be jokio aiškaus pagrindo kažin kodėl teigia, kad atsakomybė už valstybės veiksmus tenka vien tiems, kurie dalija įsakymus, ar kad vyriau­ sybė ir karalius nusprendžia, kas bloga ar gera jų paval­ diniams, o pavaldiniai teprivalo paklusti. Manau, jog tokio pobūdžio samprotavimai tik temdo žmonių sąži­ nę. „Aš negaliu dalyvauti vyriausybės pasitarimuose ir todėl nesu atsakingas už jos nusikaltimus.“ Tiesa, mes nesame atsakingi už valdovų nusikaltimus, tačiau atsa­ kome už savuosius. Valdovų nusikaltimai tampa mūsų nusikaltimais, jei prisidedame prie jų žinodami, jog tai 36

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

neteisėta. Tie, kurie paklūsta vyriausybei ir mano, kad už jų padarytus nusikaltimus atsakys valdovai, apgau­ dinėja patys save. Jie sako: „Mes veikiame kitų žmonių valia, tad mūsų veiksmai negali būti nei geri, nei blogi; mūsų poelgiai neturi nei nuopelnų už gera, nei atsakomybės už bloga, nes viskas vyko ne mūsų valia.“ Stebėtina, bet taip teigiama ir kareiviams skirtuose nurodymuose, kuriuos tie privalo išmokti mintinai: ten parašyta, kad už savo įsakymų padarinius atsako dk ka­ rininkas. Betgi tai neteisinga. Žmogus negali nusimesti atsa­ komybės už savo poelgius. Tai aiškiai matyd iš kito pa­ vyzdžio. Jei karininkas įsakys jums nužudyti kaimyno kūdikį, jūsų motiną, tėvą, ar paklusite jam? Jei nepa­ klusite, tai ir visi samprotavimai perniek, nes jei galite nepaklusd viršesniam vienu atveju, kaipgi nustatyti tą ribą, iki kurios dar ketinate klausyd? Nėra kitos ribos, išskyrus tą, kurią nubrėžė krikščionybė, ir toji riba yra tiek išmintinga, dek ir reali. „Ir todėl, mūsų nuomone, kiekvienas žmogus, kuris mano, jog karas ir krikščionybė yra nesuderinami, pri­ valo romiai, bet ryžtingai atsisakyti karinės tarnybos. Ir lai de, kuriems lemta taip pasielgti, atmena, kad jiems tenka didžiulė atsakomybė. Nuo jų ištikimybės savo re­ ligijai priklauso - tiek, kiek gali priklausyti nuo žmo­ nių, - pasaulio ir žmonijos likimas. Lai jie išpažįsta savo įsitikinimus ir gina juos. Ir ne vien dk žodžiais, bet, jei n

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

reikės, ir kančiomis. Jeigu tikite, kad Kristus uždraudė žudyti, netikėkite tais, kurie verčia jus dalyvauti žudy­ nėse, netikėkite nei jų samprotavimais, nei įsakymais. Tokiu tvirtu atsisakymu dalyvauti smurtiniuose veiks­ muose pelnysite Dievo palaimą, suteikiamą tiems, ku­ rie girdi šiuos žodžius ir jų laikosi, ir ateis laikas, kai pasaulis pagerbs jus kaip žmonijos atgimimo dalyvius.“ Musero knyga vadinasi „Nesipriešinimo patvirtini­ mas“ (Non-resistance Asserted) arba „Kristaus kara­ lystės ir šio pasaulio karalystės atskyrimas“ (Kingdom o f Christ and Kingdom o f this World Separated). Si knyga skirta tam pačiam klausimui ir buvo parašyta tuo metu, kai Amerikos vyriausybė pilietinio karo metu vertė savo piliečius adikti karinę tarnybą. Ji reikšminga ir šiandien, nes sprendžia klausimą, kaip, kokiomis są­ lygomis žmonės gali ir turi atsisakyti karinės tarnybos. Įžangoje autorius rašo: „Žinia, kadJungtinėse Valstijose yra daug žmonių, sąmoningai neigiančių karą. Juos vadina nesiprie­ šinančiais (non-resistant) arba negalinčiais apsiginti (defenceless) krikščionimis. Šie krikščionys atsisako ginti savo šalį, nešiotis ginklą ir vyriausybės reikalavi­ mu kautis sujos priešais. Iki šiol šią religinę priežastį vyriausybė gerbė ir tuos, kurie ja rėmėsi, nuo tarny­ bos atleisdavo. Tačiau prasidėjus pilietiniam karui vi­ suomenę ši aplinkybė papiktino. Suprantama, žmo­ nės, kurie gina savo tėvynę, įsipareigoję patirti visus 38

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

karinio gyvenimo sunkumus ir pavojus, nedraugiškai žvelgia į tuos, kurie drauge su jais ilgus metus nau­ dojosi vyriausybinės globos teikiamais privalumais, o iškilus pavojui nenori dalytis sunkumais ir jos ginti. Suprantama ir tai, kad tokių žmonių elgesys bus pri­ pažintas neprotingu, pasibjaurėtinu ir įtartinu.“ Pasak autoriaus, prieš tokią padėtį stojo daugybė oratorių ir rašytojų. Jie stengėsi pagrįsti nesipriešini­ mo neteisingumą tiek sveiku protu, tiek ir Šventuoju Raštu. Tai visiškai suprantama, ir daugeliu atvejų tie rašytojai yra teisūs - teisūs dėl tų, kurie atsisako karinės tarnybos sunkumų, bet neatsisako vyriausybės teikiamų privalumų. Tačiau jie nėra teisūs paties nesipriešinimo principo atžvilgiu. Museras įrodo, jog nesipriešinimo priesakas krikščioniui yra privalomas, nes Kristus jį aiš­ kiai ir nedviprasmiškai davė kiekvienam tikinčiajam. „Spręskite patys, ar teisinga žmogui paklusti labiau nei Dievui“, - kalbėjo Petras ir Jonas. Tad kiekvienas žmogus, trokštantis būti krikščionimi, lygiai taip pat turi vertinti reikalavimą eiti įkąrą, nes Kristus jam yra pasakęs: „Nesipriešink piktamjėga.“ Dėl to klausimą apie patį principą Museras laiko iš­ spręstu. Tačiau kitą klausimą - ar turi teisę atsisakyti karinės tarnybos asmenys, neatsisakantys privilegijų, kurias teikia smurtiniai vyriausybės veiksmai, - autorius nagrinėja itin išsamiai ir daro išvadą, jog krikščionis, besilaikantis Kristaus įsakymo ir neinantis į karą, lygiai 39

LEVAS N IKOLA) EVIČIUS TOLSTOjUS

taip negali dalyvauti jokiuose valstybiniuose veiksmuo­ se: nei teismuose, nei rinkimuose. Jam ir asmeniniais reikalais nevalia kreiptis į valdžios institucijas, policiją ar teismą. Toliau knygoje nagrinėjamas Senojo ir Naujojo Testamento santykis, vyriausybės svarba tiems žmo­ nėms, kurie nėra krikščionys, pateikiamos ir paneigia­ mos pastabos nesipriešinimo mokymui. Savo knygą au­ torius baigia taip: „Krikščionims nereikia vyriausybės ir todėl jie negali nei paklusti jai, jei tai prieštarautų Kristaus mokymui, nei juo labiau dalyvauti jos veikloje.“ „Kristus pasirinko sau mokinius iš pasaulio, - rašo Museras. - Jie nesiekia žemiškųjų gėrybių ar žemiš­ kosios laimės, atvirkščiai, jie tikisi amžinojo gyvenimo. Dvasia, kurioje gyvena, leidžia jiems jaustis patenkin­ tiems ir laimingiems bet kurioje padėtyje. Jei pasaulis nenori palikti jų ramybėje, jie pasitrauks kitur, kadangi yra klajūnai žemėje, neturį pastovios gyvenamosios vie­ tos. Jų manymu, mirusieji turi laidoti savo mirusiuo­ sius, o jiems tereikia viena - sekti paskui savo Mokyto­ ja “ Netgi neliesdamas abiejose knygose nagrinėto klau­ simo, teisingai ar neteisingai nusakytos krikščionies ka­ rinės pareigos, negali nepastebėti praktinės šio klausi­ mo sprendimo svarbos ir neatidėliotinumo. Yra žmonių - šimtai tūkstančių kvakerių, menonitai, visi mūsų duchoborai, molokanai bei asmenys, ne­ 40

DIEVO KARALYSTE IUMYSE

priklausantys jokioms konkrečioms sektoms, - kurie mano, jog prievarta, o kartu ir karo prievolė, nesude­ rinamos su krikščionybe, ir todėl kasmet Rusijoje keli šauktiniai, remdamiesi religiniais įsitikinimais, atsisako karinės tarnybos. Kaipgi elgiasi vyriausybė? Atleidžia juos? Ne. Verčia paklusti ir, jei atsisako, nubaudžia? Ne. 1818 metais vyriausybė pasielgė taip. Štai beveik niekam Rusijoje nežinomas, cenzūros nepraleistas iš­ rašas iš Nikolajaus Nikolajevičiaus Muravjovo-Karskio dienoraščio: „1818 m. spalio 2 d., Tiflisas

Ryte komendantas man pasakė, kad į Gruziją ne­ seniai atsiųsti penki baudžiauninkai iš Tambovo gu­ bernijos. Tie žmonės buvo atiduoti į kareivius, bet atsisako tarnaud; juos jau kelis kartus rimbu pėrė ir per rikiuotę ginė, tačiaujie noriai atsiduoda pačioms žiauriausioms bausmėms, sutiktų net mirti, kad tik nereikėtų tarnauti kariuomenėje. „Paleiskite mus, sako jie, - ir palikite mus ramybėje, mes nieko ne­ liesime. Visi žmonės lygūs, ir caras toks pat žmogus kaip ir mes; kodėl turėtume mokėti jam duoklę, ko­ dėl turėtume kelti pavojų savo gyvybei ir kare žudyti žmones, nepadariusius mums nieko bloga? Jūs galite sukapoti mus į gabalėlius, bet mes nepakeisime savo nuomonės, nesivilksime milinių ir nevalgysime davi­ nio. Tas, kas mūsų pasigailės, duos mums išmaldos, o valdiško mes nieko neturėjome ir turėti nenorime.“ Štai kaip kalbėjo tie vyrai, tikintys, kad Rusijoje yra 41

LEVAS NIICOUJEVlClUS TOLSTOJUS

daug įjuos panašių.. Juos keturis kartus vedė į mi­ nistrų komitetą ir galiausiai ryžosi apie tai pranešti carui. Šis įsakė išsiųsti nepaklusniuosius pataisos dar­ bų į Gruziją ir vyriausiajam vadui paliepė kas mėnesį pranešinėti, kaip sekasi tuos valstiečius atvesti į pro­ tą.“ Kuo baigėsi tie pataisos darbai - nežinia, kadangi nežinoma ir visa istorija, laikyta didelėje paslaptyje. Taip vyriausybė pasielgė prieš 75 metus - šitaip ji elgdavosi daugeliu atvejų, visuomet uoliai slepiamų nuo liaudies. Šitaip ji elgiasi ir dabar, išskyrus Chersono gubernijoje gyvenančių vokiečių menonitų atve­ jį - jų atsisakymas adikti karinę tarnybą pripažįstamas pateisinamu. Tarnybos laikotarpį jie verčiami atidirbti girininkijoje. Tiesa, kai neseniai dėl religinių įsitikinimų karinės tarnybos atsisakė ne menonitai, vyriausybės valdininkai elgėsi taip: iš pradžių ėmėsi visų mūsų laikais įmanomų prievartos priemonių, kad „pataisytų“ nepaklusniuo­ sius, „atvestųjuos į protą“, ir visos tos priemonės buvo laikomos didžiausioje paslaptyje. Žinau, kad 1884 me­ tais apie vieną tokį nepaklusnųjį Maskvoje per du mė­ nesius buvo sukaupta didžiulė stora byla, akylai saugo­ ma ministerijoje. Paprastai tarnybos atsisakęs asmuo pirmiausia siun­ čiamas pas dvasininkus, o šie, didžiai savo gėdai, visuo­ met įkalbinėja nusižengėlius paklusti valdžiai. Kadangi 42

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

įkalbinėjimas Kristaus vardu atsižadėti Kristaus daž­ niausiai būna nesėkmingas, nepaklusnusis po dvasiškių pagraudenimų siunčiamas pas žandarus. Neradę jokio politinio prasižengimo, žandarai nelaimėlius siunčia at­ gal, ir tuomet šie pakliūva į mokslininkų, gydytojų ran­ kas, o galiausiai atsiduria beprotnamyje. Visų šių kla­ jonių metu tarnybos atsisakęs ir laisvės netekęs asmuo kenčia įvairiausius pažeminimus ir kančias nelyginant nuteistas nusikaltėlis. (Taip nutiko keturiais atvejais.) Gydytojai išrašo nusižengėlį iš beprotnamio, ir tuomet prasideda visokiausi slapti, gudrūs žaidimai, siekiant ir neišleisti jo (kad kitiems nekiltų pagunda pasielgd taip pat), ir nepalikti tarp kareivių (kad šie nesužinotų, jog į karinę tarnybą jie pašaukti visai ne Dievo valia, kaip jiems teigiama, o neabejotinai prieš ją). Visų patogiausia vyriausybei būtų atsisakiusį nu­ bausti mirtimi: užmušti lazdomis ar nužudyti kokiu kitu būdu, kaip buvo daroma anksčiau. Betgi nevalia atvirai žudyti žmogaus už tai, kad jis tiki mokymu, kurį išpažįstame mes patys. Palikti nepaklusnųjį ramybėje taip pat nevalia. Ir štai vyriausybė stengiasi arba jėga priversti tą žmogų atsižadėti Kristaus, arba kaip nors nepastebimai jo atsikratyti, kaip nors paslėpti nuo kitų žmonių ir to asmens poelgį, ir jį patį. Prasideda viso­ kiausi triukai, gudravimai ir to žmogaus kankinimas. Jis arba ištremiamas į šalies pakraščius, arba apkaltina­ mas nepaklusnumu, teisiamas už tvarkos pažeidimus ir uždaromas į kalėjimą, arba išsiunčiamas į drausmės 43

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

batalioną ir ten yra kankinamas slapta nuo visų, arba pripažįstamas pamišusiu ir uždaromas beprotnamy­ je. Taigi, vieną ištrėmė į Taškentą, t. y. neva pervedė į Taškento kariuomenės dalinį, kitą išsiuntė į Omską, trečią teisė už nepaklusnumą ir uždarė į kalėjimą, ke­ tvirtą įkišo į beprotnamį. Visur kartojasi vienas ir tas pats. Ne tik vyriausy­ bė, bet ir didžiuma liberalių, laisvai mąstančių žmonių tarsi susitarę uoliai nusigręžia nuo visko, ką sakė, rašė, darė ir daro žmonės, įrodinėjantys, kad pati baisiausia, šiurkščiausia ir ryškiausia prievartos forma - tarnys­ tė kariuomenėje, t. y. rengimasis žudyti, - nieku gyvu nesuderinama ne tik su visuomenės'neva išpažįstama krikščionybe, bet ir su humaniškumu. Remdamasis informacija, kurią surinkau apie jau seniai išaiškintą tikrąją Kristaus mokymo reikšmę ir apie valdančiųjų klasių (ne tik Rusijos, bet ir Europos bei Amerikos) požiūrį į tą aiškinimą, padariau išvadą, kad tose valdančiosiose klasėse egzistuoja sąmoningai priešiškas požiūris į tikrąją krikščionybę, dažniausiai pasireiškiantis jos nutylėjimu.

Il uomonės apie mano knygą ir požiūriai įją pa­ liko tokį pat įspūdį - trokštama nuslėpti, nuty­ lėti tą, ką stengiausi joje išsakyti. Kaip ir tikėjausi, vos išleista knyga buvo uždrausta ir pagal įstatymą turėjo būti sudeginta. Tačiau nutiko kitaip - valdininkai knygą išgraibstė, ir šalyje paplitojos rankraščiai bei litografinės kopijos, o užsienyje - verti­ mai. Netrukus knygą užsipuolė vyriausybės skatinami kritikai - ne tik dvasiškiai, bet ir pasauliečiai. Akademi­ jose niekam nežinoma laikytos knygos paneigimas tapo teologinių rašinių tema. Mano knygos kritikai, tiek rusai, tiek ir užsieniečiai, pasidaliję į dvi pagrindines grupes: religiniai kritikai žmonės, save vadinantys tikinčiaisiais, ir pasauliečiai laisvamaniai. Pradėsiu nuo pirmųjų. Savo knygoje kaltinu bažny­ tinius mokytojus tuo, kad jie mokydami kitus priešta­ rauja Kristaus priesakams, aiškiai ir konkrečiai išdės­ tytiems Kalno pamoksle, ypač priesakui nesipriešinti blogiui smurtu, ir taipjie sunaikina visą Kristaus moky­ mo reikšmę. Bažnytiniai mokytojai pripažįsta,jog Kaino 45

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

pamokslas ir priesakas nesipriešinti blogiui smurtu yra Dievo apreiškimas, ir todėl, jei jau sumanė rašyti apie mano knygą, tai, regis, visų pirmiausia turėtų atsakyti į šį svarbiausią kaltinimą ir tiesiai pasakyti, pripažįsta ar ne, jog krikščioniui privalu laikytis priesako nesiprie­ šinti pykčiui jėga. Beje, ir atsakyti derėtų ne taip, kaip paprastai daroma, t. y. viena vertus, neigti nevalia, bet, kita vertus, visgi negalima tvirtinti, juolab kad... ir t. t. Ne, atsakyti reikia taip, kaip klausiama mano knygoje: ar Kristus išties reikalavo, kad mokiniai laikytųsi to, ko jis mokė Kalno pamoksle? Taigi, gali ar negali krikš­ čionis eid į teismą, dalyvauti jame, teisdamas žmones ar ieškodamas apsigynimojėga, ir likti krikščionis? Gali ar negali krikščionis prisidėd prie valdymo, imtis prie­ vartos prieš savo ardmuosius ir likti krikščionis? Ir šiais visuodnės karinės prievolės laikais svarbiausias klausi­ mas - gali ar negali krikščionis nepaisyti Kristaus prie­ sako, pasižadėd veiku priešingai jo mokymui, stodamas tarnaud į kariuomenę, ruoštis žudyd žmones ar daly­ vauti žudynėse ir likti krikščionis? Klausimai tiesūs ir aiškūs, tad, regis, derėtų tiesiai ir aiškiai įjuos atsakyti. Tačiau įmano klausimus atsakyta nebuvo - kaip nebuvo atsakyta į visus tuos kaltinimus, mestus Kristaus priesako išsižadėjusiems dvasiškiams, kurių nuo Konstantino laikų istorijoje apstu. Buvo labai daug kalbama apie tai, kad aš neteisingai aiškinu tam tikras Evangelijos vietas, apie tai, kad aš 46

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

klystu, nepripažindamas Trejybės, atpirkimo ir sielos nemirtingumo; buvo kalbama apie daug ką, tik ne apie tai, kas gyvybiškai svarbu kiekvienam krikščioniui: kaip suderinti Mokytojo žodžiais išreikštą ir mūsų širdims brangų mokymą apie adeidimą nuolankumą, meilę savo artimui bei savo priešui su reikalavimu naudoti karinę jėgą prieš savos ar svetimos tautos žmones. Viską, ką daugmaž verta vadinti atsakymais į šį klau­ simą, galima padalyti į penkias grupes. Šiam tikslui stengiausi surinkti ne vien savo knygos recenzijas, bet ir anksčiau šia tema rašytus darbus. Pirmas, pats šiurkščiausias ir įžūliausias atsakymas esą prievarta neprieštarauja Kristaus mokymui, esą Naujasis ir Senasis Testamentai ne tik leidžia, bet ir lie­ pia krikščionims jos imtis. Paprastai šitaip teigia žmonės, užimantys aukštus vyriausybinės ar dvasinės hierarchijos postus ir todėl nė neabejojantys, kad jų teiginiams niekas prieštarauti neišdrįs, ojei kas ir prieštaraus, tai jie tų prieštaravimų neišgirs. Tie nuo valdžios apkvaitę žmonės dažniausiai taip menkai tesuvokia, kas gi ta krikščionybė, dėl kurios jie užima savo padėtį, kad visa, kas krikščionybėje yra krikščioniška, jiems atrodo erezija, o tą, ką Senajame ir Naujajame Testamente būtų galima palaikyti stabmel­ dyste, jie laiko krikščionybės pamatu. Įrodinėdami, jog krikščionybė neprieštarauja prievartai, tie žmonės pa­ prastai pasitelkia ir anaiptol ne krikščioniškai aiškina

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOIUS

tas pačias miglotas Senojo ir Naujojo Testamentų vie­ tas - Ananijaus ir Safyras bausmę, Simono Samariečio bausmę ir pan. Minimi vis tie patys Kristaus pamoky­ mai, kuriuos galima iškreiptai pateikti kaip žiaurumo pateisinimą: išvarymas iš šventyklos, „lengviau bus So­ domos žemei nei tam miestui“ ir 1.1. Anot šitų žmonių, krikščioniška vyriausybė nėmaž neprivalo vadovautis nuolankumo, skriaudų atleidimo ir meilės priešams dvasia. Neigti tokias kalbas nėra prasmės, kadangi taip kal­ bantys neigia patys save ar, tiksliau pasakius, atsiriboja nuo Kristaus, išgalvodami savo Kristų ir savo krikščio­ nybę vietoje tos, dėl kurios egzistuoja ir bažnyčia, ir jų toje bažnyčioje užimama padėtis. Jei visi žmonės žino­ tų, kad bažnyčia išpažįsta baudžiantį, neadeidžiantį ir kariaujantį Kristų, niekas tokia bažnyčia netikėtų ir ne­ būtų kam įrodinėti to, kąji įrodinėja. Antras, kiek švelnesnis atsakymas - esą, nors Kristus išties mokė atsukti kitą skruostą ir atiduoti apsiaustą, nors tai itin aukštas moralinis reikalavimas... pasaulyje apstu piktadarių, irjei tų piktadarių nesutramdysi jėga, žus visas pasaulis ir visi jo gerieji. Šią išvadą pirmąkart radau Jono Auksaburnio pamoksluose ir jos neteisin­ gumą atskleidžiau savo knygoje „Kuo aš tikiu?“ Ši išvada yra nepagrįsta, nes jei kokius nors žmones leistume sau pavadinti ypatingais piktadariais, tai, pir­ ma, šiuo pareiškimu sunaikintume visą krikščioniško­ 48

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

jo mokymo (pagal jį visi mes esame lygūs kaip vieno dangiškojo Tėvo vaikai) esmę; antra, jei Dievas ir būtų leidęs piktadarius bausti jėga, tai nieku gyvu nepa­ vyktų teisingai ir neabejotinai atskirti piktadario nuo nepiktadario, ir kiekvienas žmogus ar bendruomenė imtų vienas kitą vadinti piktadariais, kaip dabar ir yra; trečia, jei ir būtų įmanoma neabejotinai atskirti pikta­ darį nuo nepiktadario, krikščioniškoje bendruomenėje būtų nevalia tuos piktadarius bausti, žaloti ar uždaryti į kalėjimus - krikščioniškoje bendruomenėje taip elgtis nedera, nes kiekvienam krikščioniui įsakyta nesigriebti jėgos prieš pikta darantį. Trečiasis atsakymas, dar subtilesnis už antrąjį, yra štai koks - nors priesakas nesipriešinti blogiui smurtu krikščioniui yra privalomas, kai blogis nukreiptas as­ meniškai prieš jį, tas priesakas nustoja galioti, kai pa­ vojus iškyla artimiesiems, ir tuomet krikščioniui ne tik nebereikia laikytis priesako, jis stačiai privalo apginti artimuosius ir jėga pasipriešinti piktadariams. Ši prielaida visai nepatikima, nes visame Kristaus mokyme nerasite jos patvirtinimo. Ji ne tik apriboja priesaką, bet ir stačiai paneigia, sunaikina jį. Jei kie­ kvienas žmogus turi teisę griebtis smurto, kai jo arti­ majam iškyla pavojus, tai klausimas apie jėgos panau­ dojimą virsta klausimu, ką vadinti pavojumi artimam žmogui. Jei šį klausimą sprendžiu aš pats, tai nebelieka tokio prievartos atvejo, kurio negalima būtų pagrįsti 49

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

kitam kilusia grėsme. Buvo deginami burtininkai, mir­ timi baudžiami aristokratai, žirondistai ir jų priešai, nes tie, kurie tuo metu buvo valdžioje, juos laikė pavojin­ gais žmonėms. Jei Kristus būtų turėjęs omenyje šį svarbų apribo­ jimą, iš esmės pakeičiantį priesako esmę, apie jį būtų kur nors užsiminta. Bet nei Mokytojo gyvenime, nei jo mokyme tokių užuominų nėra. Atvirkščiai, jis per­ spėja dėl tokio apgaulingo ir viliojančio, patį priesa­ ką naikinančio pokyčio. Jo klaidingumas ypač aiškiai matyti Evangelijos pasakojime apie Kajafą, pasirinkusį būtent šį kelią. Kajafas pripažino, jog negerai nubaus­ ti mirtimi nekaltą Jėzų, tačiau regėjo pavojų ne sau, o visai tautai ir todėl tarė: „Verčiau tegul numiršta vie­ nas žmogus nei visa tauta.“ Dar aiškiau tokią prielaidą paneigia Petrui ištarti žodžiai, kai šis mėgino jėga pa­ sipriešinti smurtui, nukreiptam prieš Jėzų (Evangelija pagal Matą, XXVI, 52). Petras bandė apginti ne save, o savo mylimą Mokytoją, ir šis uždraudė jam tą daryti tardamas, jog kalaviją pakėlęs nuo kalavijo ir žus. Be to, smurtas, kurio griebiasi vienas, kad nuo gali­ mos grėsmės apsaugotų kitą, nieku gyvu nėra pateisi­ namas, nes, jėga užkirtęs kelią dar neįvykusiam blogiui, niekaip nesužinosi, kuris blogis būtų didesnis - ar ta­ vasis, ar tas, nuo kurio ketini ginti. Nubaudžiame nu­ sikaltėlį mirtimi, išvaduojame nuo jo visuomenę ir jau nebesužinosime, ar tas nusikaltėlis nebūtų rytojaus dic50

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ną pasikeitęs ir ar mūsų, bausmė nėra tik bereikalingas žiaurumas. Uždarome į kalėjimą, mūsų manymu, pa­ vojingą visuomenės narį, bet nuo rytojaus jis gali liautis buvęs pavojingas, ir įkalinimas lieka beprasmis. Matau, kaip kažkoks piktadarys vejasi merginą. Turiu šautuvą, nušaunu piktadarį, išgelbėju merginą. Jis nebegyvas ar sužeistas, bet aš nežinau, kas būtų nutikę, jei nebūčiau į jį šovęs. O kiek blogio turėtų įvykti - ir įvyksta - dėl to, jog žmonės mano turį teisę užkirsti kelią galimai grės­ mei. Šiuo samprotavimu grįsti 99 procentai pasaulio blogio - nuo inkvizicijos iki dinamitinių bombų, mirties bausmių ir dešimčių tūkstančių vadinamųjų politinių nusikaltėlių kančių. Ketvirtas atsakymas į klausimą, kaipgi krikščionis turėtų vertinti Kristaus priesaką nesipriešinti pykčiui jėga, yra dar rafinuotesnis. Jo šalininkai tvirtina, esą jie šio priesako neneigia, esą pripažįsta jį, kaip ir bet kurį kitą, tačiau nesuteikia ypatingos, išskirtinės reikš­ mės, kaip tą daro sektantai. Pasakjų, laikyti šį priesaką nepakeičiama krikščioniško gyvenimo sąlyga - kaip tą daro Garisonas, Balu, Daimondas, kvakeriai, menonitai, šekeriai ir kaip tą darė Moravijos broliai, valdiečiai, albingiečiai, bogomilai, paulikiečiai - yra neabejotina erezija. Šis priesakas toks pat svarbus, kaip ir visi kiti, ir deramai tikintis žmogus, per savo silpnumą sulaužęs kokį nors priesaką tarp jų ir priesaką apie nesipriešini­ mą nesiliauja buvęs krikščionimi. si

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO)US

Tai labai sumani užmačia, ir ja įtiki daugelis žmonių, kurie trokšta būti apgauti. Jos esmė - tiesioginį sąmo­ ningą priesako neigimą paversti atsitiktiniu jo pažeidi­ mu. Bet tereikia palyginti bažnyčios mokytojų požiūrį į šį ir į kitus jų pripažįstamus priesakus ir taps akivaizdu, kad tie požiūriai absoliučiai skirtingi. Jie išties pripažįsta priesaką nepaleistuvauti ir nieka­ da nieku gyvu nepripažins,jog paleistuvystė nėra blogis. Bažnyčių pamokslininkai niekada nenurodo atvejų, kai šį priesaką derėtų pažeisti, ir be paliovos moko vengti pagundų, vedančių į sanguliavimą. Su nesipriešinimo priesaku yra kitaip. Visi bažnyčių pamokslininkai žino atvejų, kai šis priesakas gali būti sulaužytas, ir apie tai pasakoja žmonėms. Deja, jie nemoko vengti šios rūšies pagundų, kurių pagrindinė yra karinė priesaika, maža to, patys prie jų prisideda. Bažnyčių pamokslininkai niekada ir nieku gyvu neleis sulaužyti visų kitų prie­ sakų. Bet jie atvirai teigia, esą nesipriešinimo priesako nereikia suprasd tiesiogiai, esą ne visuomet privalu jo laikytis, be to, yra tokių sąlygų ir aplinkybių, kai elgtis dera visai atvirkščiai, t. y. privalu teisti, kariauti, bausti mirtimi. Tad dažniausiai pamokslaujama apie tai, kaip nepaisyti priesako nesipriešinti blogiui smurtu. Pasak jų, laikytis šio priesako labai sunku, tas įmanoma ne­ bent tobuliems. Bet kaipgi nebus sunku, kai pažeidinėti priesaką ne tik nedraudžiama, bet netgi skatinama, kai laiminami teismai, kalėjimai, patrankos, šautuvai, ka­ riuomenės ir kautynės. 52

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Taigi veikiausiai netiesa, kad šį priesaką bažnyčių pamokslininkai pripažįsta lygiu kitiems priesakams. Iš tiesųjie šio priesako nepripažįsta, tačiau nedrįsta prisi­ pažinti ir stengiasi nuslėpti savo požiūrį. Toks yra ketvirtasis atsakymas. Penktasis atsakymas - pats subtiliausias, plačiausiai vartojamas ir pats galingiausias - tai atsakymo vengi­ mas apsimetant, jog šį klausimą kažin kasjau seniausiai išsprendė ir kalbėti apie jį neverta. Šį atsakymą renkasi visi daugiau ar mažiau kultū­ ringi bei religingi rašytojai, t. y. tie, kurie jaučia pri­ valą vadovautis logikos dėsniais. Jie puikiai žino, kad prieštaravimo tarp Kristaus mokymo, kurį neva išpa­ žįstame, ir tikrojo mūsų gyvenimo būdo neįmanoma iš­ spręsti žodžiais (bandant tą daryti problema tampa dar akivaizdesnė), tad daugiau ar mažiau sėkmingai apeina šią temą apsimesdami, jog klausimas apie krikščionybės suvienijimą su prievarta jau seniai išspręstas arba neeg­ zistuoja visai.* Šiuo metodu naudojasi didžiuma mano knygą kri­ tikuojančių dvasiškių. Galėčiau pateikti dešimtis tokių * Žinau lik ta i vieną darbą, išsiskirian tį iš b en dro srauto, ne k ritik ą tikrąja šio žodžio prasm ė, o straipsnį, parašyta ta pačia tema ir ap tarian tį m ano knygą. T a i T ro ic k io (Kazanė) b rošiūra „Pašnekesys ant kaln o “ . K aip m atyti, autorius pripažįsta tik rą jį K ristaus mokymą. Pasak jo , draudim as priešintis b lo g iu i jėga reiškia tą, ką jis reiškia, tas pats pasakytina ir apie d ra u d im ą p risie k ii. A u to riu s neneigia K ristaus d oktrinos reikšm ės, kaip tą d aro kiti, bet, kad ir kaip b ū tų gaila, nedaro tų neišvengiam ų išvadų, kurios, šitaip suprantant Kristaus m okym ą, m ūsų gyvenim e peršasi savaim e. Je i nevalia p riešintis b lo ­ g iu i jėga ir p risiekti, tai kiekvienam kils klausim as: o kaipgi karinė tarnyba? Priesaika? Į šį klausim ą autorius neatsako, o turėtų atsakyti. O jei atsakyti negali, tai verčiau ir nekalbėti, nes nutylėjim as labai klaidina. (Aut. past.) 53

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

recenzijų, kuriose be atvangos kartojasi vienas ir tas pats: kalbama apie viską, tik ne apie pagrindinę kny­ gos temą. Kaip charakteringą tokios kritikos pavyzdį pateiksiu įžymaus bei išmoningo anglų rašytojo ir pa­ mokslininko Fararo (Farrar) straipsnį. Fararas, kaip ir daugelis išprususių teologų, yra didis išsisukinėjimų bei nutylėjimų meistras. Minėtas straipsnis buvo išspaus­ dintas 1888 metų spalio mėnesį amerikiečių žurnale „Forum“. Sąžiningai ir trumpai išdėstęs mano knygos turinį, Fararas rašo: „Tolstojus priėjo išvadą, kad pasaulis buvo šiurkš­ čiai apgautas, kai žmones įtikino, jog Kristaus priesakas „nesipriešink pykčiui pykčiu“ yra suderinamas su karu, teismais, mirties bausme, skyrybomis, priesaika, liau­ dies prietarais ir apskritai su didžiuma pilietinio bei vi­ suomeninio gyvenimo įstaigų. Dabar jis tiki, jog Dievo karalystė ateis tuomet, kai žmonės vykdys šiuos penkis Kristaus priesakus: gyventi taikiai su visais žmonėmis; gyventi skaisčiai; neprisiekinėti; niekada nesipriešinti blogiui; atsižadėti tautinių skirtumų. Tolstojus neigia, jog Senasis Testamentas įkvėptas Dievo, jis neigia ir visas bažnytines dogmas, Trejybę, atpirkimą, Šventosios Dvasios atėjimą, šventenybes ir 54

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pripažįsta tik Kristaus žodžius bei priesakus. Bet ar toks Kristaus mokymo traktavimas yra teisingas? Ar visi žmonės privalo elgtis taip, kaip moko Tolstojus, t. y. laikytis penkių Kristaus priesakų?“ Nekantriai lauki atsakymo į šį esminį klausimą, ku­ ris ir paakino žmogų rašyti straipsnį apie knygą. Lauki, kad jis pasakys - taip, mokymas teisingas ir reikia juo sekti, arba ne, jis neteisingas, įrodys kodėl ir tinkamai paaiškins žodžius, kuriuos aš aiškinu netinkamai. Bet nieko panašaus nenutinka. Fararas teišreiškia „įsitikini­ mą“, jog „Tolstojus, tegul iš kilniausių ir nuoširdžiau­ sių paskatų, susipainiojo šališkuose ir vienpusiškuose Evangelijos ir Kristaus valios aiškinimuose“. Kur aš suklydau, nepaaiškinama, tik sakoma: „Pra­ dėti visa tai įrodinėti šiame straipsnyje negaliu, nes ir šiaipjau viršijau man skirtų lapų skaičių.“ Jis ramiai baigia: „O jei skaitytoją trikdo mintis, kad jis, būdamas krikščionis, kaip ir Tolstojus, privalo atsisakyti įprastų gyvenimo sąlygų ir gyventi kaip paprastas darbininkas, tai lai nusiramina ir laikosi principo: Securus judicat orbis ter r arum.'

„Neskaitant kelių išimčių, - tęsia autorius, - visa krikščionybė nuo apaštalų laikų iki mūsų dienų pri-* * „T e isti visą pasaulį lengvabūdiška.“ (Aut. past.) 55

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOLSTOJUS

ėjo išvadą, kad Jėzus siekė padėti didžius pamatus, o ne griauti visos žmonių bendrijos institucijų pagrindą. Jei turėčiau įrodyti, kokia nepriimtina yra komunizmo doktrina, grafo Tolstojaus grindžiama dieviškaisiais paradoksais, kuriuos paaiškinti tegalima remiantis isto­ riniais principais ir visais Kristaus mokymo metodais, tam prireiktų kur kas daugiau vietos, nei man skirta!“ Tai vargas, jam trūksta vietos! Ir - keistas dalykas štai jau 15 amžių niekam nepakanka vietos įrodyti, jog Kristus, kurį išpažįstame, sakė visiškai ne tai, ką sakė! O įrodyti jie galėtų-jei tik panorėtų. Beje, nė neverta įrodinėti to, kas visiems žinoma. Pakanka tarti: Securus judicat orbis terrarum.

Lygiai tokią pat kritiką išsako visi kultūringi tikintie­ ji, neabejotinai suvokiantys savo padėties pavojingumą. Vienintelė jiems likusi išeitis - pasitelkus bažnyčios, se­ novės ir šventumo autoritetą, įbauginti skaitytoją, at­ grasyti jį nuo minties pačiam perskaityti Evangeliją ir apmąstyti klausimą. Ir jiems puikiai sekasi. Kam gi šaus į galvą, jog visa tai, ką per amžių amžius taip tvirtai ir iškilmingai kartoja visi tie arkidiakonai, vyskupai, arkivyskupai, švenčiausi sinodai ir popiežiai, yra bjaurus melas ir šmeižtas, nukreiptas prieš Kristų dėl pinigų, kurie jiems užtikrina prabangų gyvenimą kitų žmonių sąskaita? Tas melas ir šmeižtas yra tokie akivaizdūs, ypač dabar, jog vienintelė galimybė viską

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

palikti kaip buvus - bauginti žmones savo ryžtingumu, savo nesąžiningumu. Tas pat pastaraisiais metais vyko karinės prievolės įstaigų posėdžiuose: po imperatoriaus portretu garbin­ giausiose vietose už stalo sėdi seni, pasipūtę, regalijo­ mis pasidabinę valdininkai. Jie laisvai ir nesivaržyda­ mi šnekučiuojasi tarpusavyje, užsirašinėja, įsakinėja ir kviečia prievolininkus. Greta jų prie analojaus*, ant ku­ rio guli auksinis kryžius ir auksu kaustyta Evangelija, rymo senas, orus žilaplaukis kunigas su šilkine sutana ir kryžiumi ant krūtinės. Kviečiamas Ivanas Petrovas. Įeina persigandęs, prastai, nešvariai apsitaisęs jaunuolis virpančiais veido raumenimis, žibančiomis neramiomis akimis ir trūki­ nėjančiu balsu, kone pakuždomis lemena: - Aš... pagal Kristaus įstatymą... aš, kaip krikščio­ nis... aš negaliu... - Ką jis murma? - pakėlęs galvą nuo knygos, prisi­ merkęs ir įsiklausęs nekantriai klausia pirmininkas. - Kalbėkite garsiau! - rikteli jaunuoliui pulkininkas su spindinčiais antpečiais. - Aš... aš... kaip krikščionis... Galiausiai paaiškėja, kad jaunuolis atsisako karinės tarnybos, nes yra krikščionis. - Netaukšk niekų. Eik prie matuoklės. Daktare, tei­ kitės pamatuoti. Tinka? * Keturkam pis staliukas nu ožu ln iu viršum i, stovintis kiekvienoje stačiatikių cerkvėje priešais ikonosiasą. (Vert. past.) 57

LEVAS NIKOIAIEVIČ1US TOLSTOIUS

- Tinka. - Šventasis tėve, prisaikdinkite jį. Niekas ne tik nesipiktina, bet netgi nekreipia dė­ mesio į tai, ką lemena tas persigandęs, pasigailėtinas jaunuolis. „Jie visi kažką vapa, o mes neturime laiko, mums dar antai kiek reikia priimti.“ Rekrutas nori pasakyti dar kažką. -Tai prieštarauja Kristaus įstatymui... - Eikite, eikite. Mes ir be jūsų žinome, kas pagal įsta­ tymą, o kas ne. Šventasis tėve, paaiškinkite jam. Kitas Vasilijus Nikitinas. Drebantį jaunuolį išveda. Ir niekam - nei sargybi­ niams, nei įvedamam Vasilijui Nikitinui, nei tiems, ku­ rie šią sceną stebėjo iš šalies, - nešaus į galvą, jog tykūs, neaiškūs jaunuolio žodžiai, kuriuos akimoju nustelbė vadovybė, buvo tiesa, o tos triukšmingos, iškilmingos pasipūtusių valdininkų ir dvasiškio kalbos slėpė melą, apgaulę. Tokį įspūdį palieka ne tik Fararo straipsniai, bet ir visi iškilmingi pamokslai, rašiniai ir knygos, kurie aki­ moju pasipila iš visų pusių, vos tik kur nors šmėsteli viešpataujantį melą atskleidžianti tiesa. Tuojau pat pra­ sideda ilgi, išmintingi, rafinuoti, iškilmingi pokalbiai, plūsteli rašiniai, tarsi susiję su aptariamu klausimu ir visgi meistriškai tą klausimą nutylintys. Toks yra penktasis ir pats veiksmingiausias būdas pašalinti tą prieštarą, į kurią save įstūmė bažnytinė 58

DIEVO KARALYSTE (UMYSE

krikščionybė, išpažįstanti Kristų tik žodžiais, o gyveni­ me neigianti jo mokymą ir to mokanti žmones. Tie, kurie teisinasi pirmuoju būdu - tiesiai, šiurkščiai tvirtindami, jog Kristus pritarė smurtui, karui, žudy­ nėms, - patys save atriboja nuo Kristaus mokymo. Tie, kurie ginasi antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju būdu, patys painiojasi, ir nesunku nutverti juos meluojant. Tačiau likusieji, nesvarstantys, nesiteikiantys svarstyti, tiesiog prisidengiantys savąja didybe ir apsimetantys, kad visa tai seniai išspręsta ir jau nebegali būti jokių abejonių, - jie atrodo nenugalimi ir liks nenugalimi tol, kol žmonės suvoks, kad yra veikiami vyriausybių ir baž­ nyčių skleidžiamos hipnotinės įtaigos, ir atsitokės. Šitaip mano knygą įvertino religingi kritikai, t. y. žmonės, išpažįstantys Kristaus tikėjimą. Įvertinti kitaip jie nė negalėjo, nes yra saistomi neišvengiamos prieš­ taros tarp tikėjimo dieviškuoju Mokytoju ir netikėjimo pačiais aiškiausiais jo žodžiais. Jiems reikia kaip nors išsikapanoti iš šios padėties, ir todėl nėra ko laukti dis­ kusijų apie pačią klausimo esmę, apie tą žmonių gy­ venimo pokytį, kurį egzistuojančiai tvarkai suteiktų ti­ krasis Kristaus mokymas. Tokių diskusijų tikėjausi iš pasaulietiškų, laisvamanių kritikų, niekuo nesusijusių su Kristaus mokymu ir galinčių vertinti jį iš nepriklau­ somų pozicijų. Tikėjausi, kad laisvamaniai rašytojai pažvelgs į Kristų ne vien kaip į nuolankumo ir asme­ ninio išganymo religijos pradininką (šitaip jį supranta 59

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOJUS

bažnytininkai), bet ir kaip į reformatorių (šnekant jų kalba), ardantį senus ir statantį naujus gyvenimo pa­ matus, kaip į asmenį, kurio reformos dar nesibaigė ir tebesitęsia iki šiol. Toks požiūris į Kristų ir jo mokymą išplaukia iš kny­ gos. Bet, didžiai mano nuostabai, tarp gausybės plūste­ lėjusių kritikos straipsnių nebuvo nė vieno (nei rusiško, nei užsieninio), kuris minėtą klausimą traktuotų taip, kaip jis buvo išdėstytas knygoje, t. y. Kristaus mokymą vertintų kaip filosofinį, dorovinį ir socialinį (vėlgi šne­ kant mokslo žmonių kalba). Šito neradau nė viename išjų. Rusijos kritikai pasauliečiai nutarė, esą visas mano knygos turinys sukasi apie nesipriešinimą blogiui, o patį mokymą nesipriešinti suprato kaip draudimą ko­ voti su blogiu apskritai. Jie niršiai užsipuolė šią dok­ triną ir keletą metų gana sėkmingai įrodinėjo, neva Kristaus mokymas yra neteisingas, kadangi draudžia priešintis blogiui. Šio tariamo Kristaus mokymo puoli­ mas nusisekė ir dėl to, jog kritikai puikiai žinojo, kad jų samprotavimai negali būti nei paneigti, nei ištaisyti, nes knygos nepraleidusį cenzūra nepraleido ir ją ginančių straipsnių. Stačiai nuostabu, jog mūsuose, kur apie Šventąjį Raštą be cenzūros įsikišimo nevalia ištarti nė žodžio, net keletą metų visuose žurnaluose buvo kritikuojamas, iškraipomas, teisiamas ir išjuokiamas aiškus bei tikslus Kristaus priesakas (Evangelija pagal Matą, V, 39). 60

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Rusų kritikai pasauliečiai - veikiausiai nė nenutuok­ dami, kas buvo nuveikta nesipriešinimo blogiui klau­ simu, ir gal net manydami, jog nesipriešinimo blogiui jėga taisyklę išgalvojau aš pats, - puldinėjo pačią mintį, neigėją, su didžiu įkarščiu taškė jau seniai visapusiškai išnagrinėtus ir paneigtus argumentus, įrodinėjo, kad žmogus stačiai privalo (jėga) ginu visus nuskriaustuo­ sius bei engiamuosius ir todėl mokymas apie nesiprie­ šinimą blogiui jėga yra amoralus. Visiems rusų kritikams pasidingojo, kad Kristaus priesakas lyg tyčia kliudo veiklai, nukreiptai prieš tą, ką jie šiuo metu laiko blogiu. Taipjau susiklostė, jog nesipriešinimo blogiui jėga principą puolė dvi priešin­ gos stovyklos: konservatoriai, nes šis principas draudė jiems kovoti su revoliucionierių daromu blogiu, nelei­ do šių persekioti ir bausti; ir revoliucionieriai, nes Kris­ taus mokymas kliudė priešintis konservatoriams ir juos nuversti. Konservatoriai piktinosi, jog mokymas nesi­ priešinti blogiui smurtu trukdo energingai sutriuškin­ ti revoliucinius elementus, keliančius grėsmę liaudies gerovei, o revoliucionieriai piktinosi tuo, jog šis moky­ mas neleidžia jėga nuversti konservatorių, žlugdančių liaudies gerovę. Stebėtina, kad revoliucionieriai puldi­ nėja nesipriešinimo blogiui smurtu principą, nors šis yra visų baisiausias ir pavojingiausias bet kokiam des­ potizmui. Juk bet koks smurtas, nuo inkvizicijos iki Sliselburgo tvirtovės, visais laikais rėmėsi ir tebesiremia priešingu principu - būtinumu priešintis blogiui jėga. ei

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTO)US

Be to, rusų kritikai nurodė, kad priesako nesiprie­ šinti pykčiui smurtu įgyvendinimas priverstų žmoniją iškrypti iš to civilizacijos kelio, kuriuo ji eina. Pasak jų, kelias, kurį pasirinko Europa, ir yra tasai, kuriuo priva­ lu žengti visai žmonijai. Štai taip iš esmės pasisakė rusų kritikai. Užsienio kritikai rėmėsi tomis pačiomis prielaido­ mis, tačiau jų svarstymai apie mano knygą šiek tiek sky­ rėsi nuo rusų kritikos - buvo ne tokie niršus, kultūrin­ gesni, netgi kitokio turinio. Samprotaudami apie mano knygą ir apskritai apie Evangelijos mokymą, išreikštą Kalno pamoksle, už­ sienio kritikai tvirtino, esą ši doktrina nėra perdėm krikščioniška (pasak jų, krikščioniškoji doktrina yra katalikybė ir protestantizmas), esą Kalno pamokslo tie­ sos - tai tik daugybė labai mielų ir nepraktiškų svajonių (du charmant docteur, kaip sako Renanas (Renan), tin­ kamų naiviems ir puslaukiniams galilėjiečiams, gyve­ nusiems prieš 1800 metų, puslaukiniams rusų prasčio­ kams - Siutajevui ir Bondarevui - bei Rusijos mistikui Tolstojui, tik nieku gyvu nepritinkančių aukšto lygio Europos kultūrai. Laisvamaniai užsienio kritikai subdliai, neįžeidinėdami manęs, stengėsi sudaryti įspūdį, jog tikėjimas, kad žmonija gali vadovautis tokiu naiviu mokymu kaip Kalno pamokslas, grįstas, viena vertus, mano neišprusimu, istorijos neišmanymu, nežinojimu visų tų uolių, 62

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tačiau bergždžių mėginimų pritaikyti Kalno pamokslo principus realiame gyvenime, kita vertus, nesuvokimu, kokias prasmingas ir didingas civilizacijos aukštumas nūnai pasiekė europiečiai su savo Krupo patrankomis, bedūmiu paraku, Afrikos kolonizavimu, Airijos valdy­ mu, parlamentine vyriausybe, žurnalistika, streikais, konstitucija ir Eifelio bokštu. Taip rašė Vogiuė (Vogtiė) ir Lema Boljo (Leroy Be­ aulieu), taip rašė Metju Arnoldas (Matthew Arnold), taip rašė amerikiečių rašytojas Savažas (Savage), popu­ liarus laisvamanis pamokslininkas Ingersolis (Ingersoll) bei daugelis kitų. „Kristaus mokymas netinka, nes neatitinka mūsų industrinio amžiaus“, - naiviai teigia Ingersolis ir savo žodžiais tiksliai bei lengvatikiškai patvirtina tą, ką apie Kristaus mokymą galvoja rafinuoti išsilavinę mūsų lai­ ko žmonės. Mokymas netinka industriniam mūsų am­ žiui, tarsi tas faktas, jog egzistuoja industrinis amžius, yra šventas dalykas, kuris neturi ir negali pasikeisti. Nelyginant girtuokliams patarinėtum, kaip jiems rei­ kės elgtis blaiviems, o tie atšautų, esą šie patarimai yra netinkami, nes dabar jie girti! Neskaitant tono ir stiliaus skirtumų, visi laisvama­ niai rašytojai - tiek rusai, tiek ir užsieniečiai - iš esmės daro tą pačią keistą išvadą: Kristaus mokymas, taigi ir jo priesakas nesipriešinti blogiui jėga, mums netinka, nes reikalauja pakeisti esamą gyvenimą.

LEVAS NIKOlAĮEVlClUS TOLSTOJUS

Kristaus mokymas netinka, nes jei jo laikytumėmės, mūsų gyvenimas nebegalėtų tęstis; kitaip tariant, jei pradėtume gyventi tyrai, kaip mokė Kristus, nebega­ lėtume gyventi nuodėmingai, kaip gyvename ir esame įpratę. Nesipriešinimo pykčiui pykčiu klausimas ne tik nesvarstomas - vien užuomina, jog Kristaus mokyme esama reikalavimo nesipriešinti blogiui jėga, laikoma pakankamu viso mokymo netinkamumo įrodymu. O atrodytų, kad privalu pateikti nors kokį šio klau­ simo sprendimą, nes juo grindžiama beveik viskas, kas mus domina. Juk klausimas yra toks: kaip išspręsti žmonių prieš­ priešas, kai vieni žmonės blogiu laiko tą, kas kidems at­ rodo gėris, ir atvirkščiai? Todėl manymas, jog blogis yra tai, ką blogiu laikau aš, nors mano priešininkui at­ rodo atvirkščiai, nėra atsakymas. Atsakymai tegali būti du: dera rasti neabejotiną blogio nustatymo kriterijų arba nesipriešinti blogiui smurtu. Pirmosios išeities žmonės mėgino griebtis nuo isto­ rinių laikų pradžios ir, kaip visi žinome, jų pastangos nedavė jokių teigiamų rezultatų. Kristus pasiūlė kitą išeitį - nesipriešinu jėga tam, ką manome esant blogiu, kol neradome bendro blogio nu­ statymo kriterijaus. Galima manyti, jog Kristaus pasiūlyta išeitis neteisin­ ga; galima pasirinkti kitą, geresnę, atradus tokį kriteri­ jų. pagal kurį visi vienu metu ir nedvejodami atpažintų 64

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

blogį; galima paprasčiausiai nesuvokti klausimo esmės, kaip šito nesuvokia laukinės tautos, tačiau nevalia ap­ simetinėti - kaip tą daro išsimokslinę krikščioniškojo mokslo kritikai, - kad jokio klausimo apskritai nėra ar kad problema išspręsta, nes tam tikriems žmonėms ar žmonių, grupėms suteikta teisė įvardyti blogį ir pasi­ priešinti jam smurtu. Akivaizdu, kad tai anaiptol neiš­ sprendžia problemos, nes visuomet atsiras žmonių, ne­ pripažįstančių, jog tam tikri asmenys ar jų grupės turi tokią teisę. Kritikų pasauliečių nuomonė apie krikščioniškąjį mokymą grįsta visišku klausimo nesuvokimu arba įsi­ tikinimu, jog tas, ką mes laikome blogiu, ir yra blogis, tad samprotavimai apie mano knygą, kuriuos išsakė tiek bažnytiniai, tiek ir laisvamaniai kritikai, man pa­ rodė, jog didžiuma žmonių tiesiog nesupranta ne tik paties Kristaus mokymo, bet ir tų klausimų, į kuriuos jis atsako.

III

iek po mano knygos išėjimo gauta informaci­ ja, kaip Kristaus mokymą jo tikrąja ir tiesio­ gine prasme suvokė ir suvokia žmonių mažuma, ti ir bažnytinė bei pasaulietiška knygos kritika, neigianti galimybę taip suprasti Kristaus mokymą, mane įtikino, jog tuomet, kai mažumai šios doktrinos esmė be palio­ vos aiškėjo, daugumai ji vis skydo ir temo, kol galiau­ siai užtemo taip, jog žmonės stačiai nebesuvokia pačių paprasčiausių dalykų, pačiais paprasčiausiais žodžiais išsakytų Evangelijoje. Taip jau nutiko, kad netgi mūsų dienomis, kai krikščioniškosios doktrinos šviesa prasiskverbė į pačias tamsiausias žmogaus sąmonės kerteles, kai, kaip bylojo Mokytojas, kas buvo šnabždama slapčia į ausį, nūnai garsiai šaukiama nuo stogų viešai, kai ši išmintis smel­ kiasi į visas žmogaus gyvenimo dalis - šeiminę, ekono­ minę, pilietinę, valstybinę ir tarptautinę, - netgi dabar Kristaus mokymas nėra suvokiamas tikrąja, paprasta ir tiesiogine prasme. Šis nesuvokimas atrodytų stačiai ne­ paaiškinamas, jeigu būtų be priežasties. Viena tokių priežasčių yra ta, jog ir tikintys, ir ne­ tikintys žmonės neabejoja viską išmaną apie Kristaus

f

67

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

mokymą. Jie yra įsitikinę, jog šią doktriną perprato se­ niai, galutinai ir taip visapusiškai, kad joje nėra ir ne­ gali būti jokios kitos prasmės, vien tik jų suteiktoji. Šio įsitikinimo priežastis - ilgą laiką girdimas melagingas Evangelijos aiškinimas, o pasekmė - negebėjimas jos suprasti. Kai indas jau pilnas, pati stipriausia čiurkšlė nebega­ li papildyti jo nė lašeliu vandens. Pačius sudėtingiausius dalykus galima paaiškinti pa­ čiam nenuovokiausiam žmogui, jei šis dar nėra susida­ ręs apie juos nuomonės; tačiau pačių paprasčiausių da­ lykų nebepaaiškinsi pačiam supratingiausiam žmogui, jei šis tvirtai tiki puikiai išmanąs tą, kas jam aiškinama. Krikščioniškasis mokymas mūsų pasaulio žmonėms atrodo būtent toks seniai, visapusiškai ir iki smulkme­ nų aiškus dalykas, kuris stačiai negali būti suprantamas kitaip. Tie, kurie išpažįsta bažnytinį mokymą, krikščiony­ bę nūnai suvokia kaip nuostabią, antgamtinę visų re­ liginių simbolių apraišką; netikintieji - kaip žmonijos pergyventą poreikį tikėti antgamtiniais dalykais, kaip istorinį fenomeną, visapusiškai atsiskleidusį katalikybė­ je, protestantizme, stačiatikybėje, tačiau jau nebeturintį jokios gyvybinės svarbos. Iš pradžių pakalbėsiu apie pirmuosius. Prieš 1800 metų stabmeldiškame Romos pasaulyje pasirodė keistas, nepanašus į jokį ankstesnį, mokymas, siejamas su žmogumi Kristumi. 68

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Tas visiškai naujos formos ir turinio mokymas buvo neregėtas žydiškajam pasauliui, kuriame atsirado, ir ypač tam romėnų pasauliui, kuriame buvo skleidžia­ mas ir plito. Salia įmantrių judaizmo ritualų (kur, pasak Izaijo, buvo taisyklė po taisyklės) ir ištobulintos romėnų įstaty­ mų leidimo sistemos pasirodė mokymas, neigiantis ne tik bet kokias dievybes - jų baimę, būrimus ir tikėjimą jomis, - bet ir visokiausias žmonių insdtucijas bei jų po­ reikį. Vietoje daugybės ankstesnių tikėjimų taisyklių šis mokymas siūlė tik vidinės tobulybės, tiesos ir meilės pa­ vyzdį - Kristaus asmenį bei šios žmonių siekiamos vidi­ nės tobulybės ir pranašų išpranašauto išorinio tobulu­ mo rezultatą - Dievo karalystę, kurioje žmonės liausis kovoję tarpusavyje, išmoks mylėti vieni kitus ir liūtas gulės šalia ėriuko. Vietoje bausmės už ankstesniųjų įstatymų - tiek reli­ ginių, tiek ir valstybinių - nesilaikymą, vietoje žadamo atlygio už jų vykdymą šis mokymas viliojo savęsp tik tuo, jog buvo tiesa. „Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo“ (Evangelija pagal Joną, VII, 17). „Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi?“ (Evan­ gelija pagal Joną, VIII, 46). „Deja, jūs norite nužudy­ ti mane - žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo“ (Evangelija pagal Joną, VIII, 40). „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pa­ 69

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

žinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Evangelija pa­ gal Joną, VIII, 32). „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi jį šlovinti dvasia ir tiesa“ (Evangelija pagal Joną, IV, 24). Nebuvo pateikti jokie šio mokymo įrodymai, vien tiesa, vien doktrinos ir tiesos atitikimas. Visą mokymą sudarė tiesos pažinimas ir sekimas ja, vis aiškesnis tie­ sos suvokimas bei nuolatinis artėjimas prie jos kasdie­ niame gyvenime. Pagal šį mokymą nėra tokių poelgių, kurie galėtų pateisinti žmogų, paversti jį teisuoliu, tėra širdis pa­ traukiantis desos pavyzdys: vidiniam tobulumui - Kris­ taus asmuo, o išoriniam - Dievo karalystės atėjimas. Sekimas mokymu - tik judėjimas nurodytu keliu, ar­ tėjant link vidinio tobulumo - panėšėjimo į Kristų, ir išorinio - Dievo karalystės įkūrimo. Remiantis šiuo mo­ kymu, žmogaus palaima priklauso ne nuo jo pasiekto tobulumo lygio, o nuo judėjimo spartos. Šio mokymo požiūriu muitininko Zachiejaus, paleis­ tuvės ar nukryžiuoto plėšiko judėjimas link tobulumo yra didesnis gėris nei nepajudinamas fariziejų teisu­ mas. Paklydusi avis brangesnė už 99 klusnias. Sūnus palaidūnas, pamesta ir vėl atrasta moneta yra branges­ ni, labiau Dievo mylimi už tuos, kurie nebuvo pasime­ tę. Pasak šios doktrinos, bet kokia padėds tėra tam tikra pakopa kelyje į nepasiekiamą vidinį ir išorinį tobulumą 70

DIEVO KARALYSTE (UMYSE

ir todėl neturi reikšmės. Palaimą teikia tik judėjimas tobulumo link, o stabtelėjimas bet kokiame tarpsnyje ją nutraukia. „Lai kairė nežino, ką daro dešinė.“ „Nepatikimas Dievo karalystei tas darbininkas, kuris imasi arklo ir žvalgosi atgalios.“ „Nesidžiaukite, kad nelabieji jums paklūsta, verčiau stenkitės, kad jūsų vardai būtų įrašyti danguje.“ „Būkite tobuli, kaip tobulas yra jūsų dangiš­ kasis Tėvas.“ „Ieškokite Dievo karalystės ir jo tiesos.“ Sekti mokymu tegalima nuolatos judant - siekiant vis aukštesnės tiesos, vis nuodugniau ir su vis didesne meile įgyvendinant ją savyje, o aplink save vis atkakliau kuriant Dievo karalystę. Akivaizdu, kad judėjiškame ir stabmeldiškame pa­ saulyje atsiradusio mokymo negalėjo priimti didžiuma žmonių, kurie gyveno visai kitokį gyvenimą, nei reika­ lavo ši doktrina. Netgi tie, kurie priėmė naująjį mo­ kymą, tokį priešingą visoms ankstesnėms pažiūroms, neįstengė suvokti visos jo reikšmės. Pamažėle krikščioniškojo mokymo esmė aiškėjo per klaidas, nesusipratimus, vienpusiškus aiškinimus, kuriuos taisė ir nuolat pildė ištisos žmonių kartos. Krikščioniškoji pasaulėžiūra veikėjudėjišką ir stabmel­ dišką, o šios darė įtaką krikščioniškajai ir krikščioniš­ koji nelyginant gyva vis labiau smelkėsi į atgyvenančią judėjišką bei stabmeldišką, darėsi vis aiškesnė, vadavosi nuo ją varžančių melagingų priemaišų. Žmonės vis ge­ 71

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOjUS

riau perprato krikščionybės esmę, vis sėkmingiau taikė ją gyvenime. Juo ilgiau gyveno žmonija, tuo aiškesnė jai tapo krikščionybės prasmė - mokslo apie gyvenimą nega­ lėjo ir negali ištikti kitokia lemtis. Vėlesnės kartos taisė ankstesniųjų klaidas ir be paliovos artėjo link tikrosios esmės suvokimo. Šitaip klostėsi nuo pačių ankstyviausių krikščiony­ bės laikų. Bet jau tada, tais ankstyviausiais krikščiony­ bės laikais, pasitaikė žmonių, ėmusių sau tvirtinti, esą toji prasmė, kurią mokymui suteikia jie, yra vienintelė tikroji, esą tą įrodo antgamtiniai reiškiniai, patvirtinan­ tys jų supratimo teisingumą. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mokymas iš pradžių buvo nesuvoktas, o vėliau ir visiškai iškraipy­ tas. Manyta, jog Kristaus mokymas perduodamas žmo­ nėms ne kaip visos kitos tiesos, o ypatingu, antgamti­ niu būdu. Taigi jo suvokimo teisingumą lemia ne per­ teikiamos informacijos atitiktis proto reikalavimams ir visai žmogaus prigimčiai, o perteikimo stebuklingu­ mas, tampantis nenuginčijamu suvokimo teisingumo įrodymu. Ši prielaida atsirado dėl nesupratimo, ir dėl jos suprasti tapo nebeįmanoma. Tai prasidėjo nuo seniausių laiku, kai, kaip matome iš Evangelijų ir Apaštalų darbų, mokymas buvo suvo­ kiamas ne iki galo ir dažnai klaidingai. Kuo prasčiau jį 72

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

suprato žmonės, tuo tamsesnis jis rodėsi ir tuo labiau reikėjo išorinių jo teisingumo įrodymų. Pasiūlymo ne­ daryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų, nerei­ kėjo įrodinėti stebuklais, jam nereikėjo ir jokio ypatin­ go tikėjimo, nes šis teiginys pats savaime yra įtikinamas, tinkantis ir žmogaus protui, ir jo prigimčiai; o teiginį, jog Kristus buvo Dievas, reikėjo įrodinėti visiškai nesu­ vokiamais stebuklais. Kuo neaiškesnis tapo Kristaus mokymo suvokimas, tuo daugiau jame radosi stebuklų; o kuo daugiau rado­ si stebuklų, tuo labiau mokymas tolo nuo savo prasmės ir darėsi vis miglotesnis; kuo labiau jis tolo nuo savo prasmės ir darėsi miglotesnis, tuo ryžtingiau reikėjo įrodinėti jo neklaidingumą ir tuo sunkiau suvokiamas jis tapo. Iš Evangelijos, Apaštalų darbų ir Laiškų matyti, kad jau ankstyvaisiais laikais doktrinos nesuvokimas lėmė būtinybę įrodinėti jos tiesą stebuklais ir nepaaiškina­ mais dalykais. Pasak Darbų knygos, tai prasidėjo nuo susirinkimo Jeruzalėje, kuriame mokiniai sprendė klausimą dėl neapipjaustytųjų ir valgiusių stabams paaukotą maistą krikštijimo ar nekrikštijimo. Pats klausimo pateikimas bylojo, kad jį svarstantys nesuprato‘Kristaus mokymo, neigiančio visas išorines apeigas: apsiplovimus, apsivalymus, pasninkavimus, šabus. Juk aiškiai pasakyta: „Žmogų suteršia ne tas, 73

LEVAS NlK.OLA|EVIČIUS TOl.STOIUS

kas įeina į burną, o tas, kas išeina iš širdies“, ir todėl klausimas apie neapipjaustytųjų krikštijimą tegalėjo kilti žmonėms, mylintiems savo Mokytoją, miglotai nu­ jaučiamiems jo mokymo didybę, bet labai menkai tesu­ prantamiems patį mokymą. Taip ir buvo. Kiek susirinkimo nariai nesuprato Kristaus moky­ mo, atitinkamai tiek jiems reikėjo išorinių to negaluti­ nio suvokimo patvirtinimų. Ir štai, sprendžiant klausi­ mą, kurio pateikimas akivaizdžiai byloja apie doktrinos nesuvokimą, tame susirinkime kaip įrodymas pirmąsyk nuskambėjo baisūs, tiek blogo vėliau padarę žodžiai: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“, t. y. tvirtinama, kad jų sprendimo teisingumą stebuklingu būdu liudija Šventoji Dvasia, kitaip tariant, pats Die­ vas. Betgi tvirtinimą, jog per apaštalus kalbėjo Švento­ ji Dvasia, t. y. Dievas, vėlgi reikėjo įrodyti. Ir štai šiuo tikslu prireikė papasakoti, esą per Sekmines Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant tų, ku­ rie taip tvirtino. (Pasakojime Šventoji Dvasia nusileido anksčiau, nei įvyko susirinkimas, tačiau Apaštalų dar­ bai rašyti vėliau, nei nutiko tiek viena, tiek antra.) Betgi tiems, kurie ugnies liežuvių nematė, Šventosios Dvasios nusileidimą taip pat reikėjo įrodyti (nors lieka neaišku, kodėl virš žmogaus galvos įsižiebęs ugnies liežuvis liu­ dija, jog tai, ką kalbės šis žmogus, - neabejotina tiesa), tad prireikė daugiau neįtikėtinų nutikimų ir išgijimų, prisikėlimų, numarinimų bei visų tų viliojančių ste­ 74

DIEVO KARALYSTĖ [UMYSE

buklų, kurių Apaštalų darbuose apstu ir kurie ne tik nieku gyvu nepajėgia įtikinti krikščioniškojo mokymo teisumu, bet ir, atvirkščiai, gali nuo jo atgrasinti. Tokio tiesos tvirtinimo pasekmės akivaizdžios. Kuo daugiau radosi tų pasakojimų apie stebuklus, neva patvirtinan­ čius mokymo teisingumą, tuo nesuprantamesnis darėsi pats mokymas, be atvangos tolstantis nuo savo pirmi­ nės prasmės. Tai prasidėjo ankstyvaisiais laikais, nuolat stiprėjo, kol mūsų dienomis logiškai virto transsubstanciacijos (esmėkaitos, t. y. duonos ir vyno pavertimu Kristaus kūnu ir krauju) ir popiežiaus (ar vyskupų, ar šventraš­ čių) neklystamumo dogmomis, t. y. visiškai nebesuvokiamu, beprasmišku reikalavimu aklai tikėti ne Dievu, ne Kristumi, netgi ne mokymu, o asmeniu kaip katali­ kybėje ar asmenimis kaip stačiatikybėje, ar knyga kaip protestantizme. Kuo plačiau sklido krikščionybė, kuo daugiau prie jos šliejosi nepasirengusių žmonių, tuo prasčiau ji tapo suvokiama, tuo ryžtingiau buvo teigia­ mas jos neklystamumas ir tuo menkesnė darėsi galimy­ bė perprasti tikrąją mokymo esmę. Jau Konstantino laikais visas mokymo suvokimas apsiribojo pasaulietiš­ kos valdžios patvirtinta reziumė - tikėjimo simboliu, kuriame teigiama: tikiu tuo, tuo ir anuo, o galiausiai vienatine, visuotine ir apaštališkąja bažnyčia, t. y. ne­ klystamumu tų asmenų, kurie save vadina bažnyčia, kadangi viskas pasisuko taip, kad žmogus tiki jau ne 75

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

Dievu, ne Kristumi, kaip jie jam atsivėrė, o tuo, kuo liepia tikėti bažnyčia. Betgi bažnyčia yra šventa, bažnyčią įkūrė Kristus. Dievas negalėjo leisti žmonėms aiškinti jo mokymo kaip pakliuvo, todėl įkūrė bažnyčią. Visi šie teiginiai tokie neteisingi ir nepagrįsti, jog net nepatogu juos neigti. Niekur ir niekaip, išskyrus bažnyčių tvirtinimą, nematyti, kad Dievas ar Kristus būtų įkūrę ką nors pa­ našaus į tai, ką bažnytininkai vadina bažnyčia. Evan­ gelijoje yra akivaizdus ir aiškus perspėjimas dėl baž­ nyčios kaip išorinio autoriteto - ten, kur kalbama, jog Kristaus mokiniams nieko nevalia vadinti mokytojais ir tėvais. Tačiau niekur nieko nepasakyta apie įkūrimą to, ką bažnytininkai vadina bažnyčia. Evangelijoje žodis „bažnyčia“ paminėtas du kartus pirma, turint omeny ginčus sprendžiantį susirinkimą; antra, tariant miglotus žodžius apie uolą - Petrą ir pra­ garo vartus. Iš šių dviejų užuominų, tereiškiančių su­ sirinkimą, išsirutuliojo tai, ką mes dabar laikome baž­ nyčia. Tačiau Kristus nieku gyvu negalėjo įkurti bažny­ čios, t. y. to, ką šitaip vadiname dabar, nes nei Kristaus žodžiuose, nei ano meto žmonių mintyse nebuvo nieko panašaus į tokią bažnyčią, kokią šiandien žinome mes paslaptingą, hierarchinę ir, svarbiausia, neklystančią. Tas faktas, jog vėliau įsisteigusią instituciją žmonės pavadino tokiu pat žodžiu, kokį vartojo Kristus, kalbė­ 76

DIEVO KARALYSTĖ IUMYSE

damas apie visai ką kita, nesuteikia jiems teisės teigti, jog Kristus įkūrė tikrąją visuotinę bažnyčią. Be to, jei Kristus išties būtų įkūręs tokią instituciją, kuria būtų grįstas visas mokymas ir visas tikėjimas, tai veikiausiai būtų tą išsakęs konkrečiai ir aiškiai, o tai tikrajai visuotinei bažnyčiai būtų priskyręs ne prieta­ ringus pasakojimus apie stebuklus, o tokius požymius, jog nebeliktų abejonių jos tikrumu; tačiau nieko pa­ našaus nenutiko, o kaip anksčiau, taip ir dabar gau­ su įvairiausių įstaigų, besivadinančių tikrąja vienatine bažnyčia. Katalikų katekizmas byloja: L ’ėglise ėst Ia sociėtė dės fidėles ėtablie par notre Seigneur Jesus Christ, rėpandue sur toute Ia terre et soumise ė I’authoritė dės pasteurs lėgitimes, principalement notre Saint Pėrė le Pape.*

Kas gi tie pasteurs legitimes? Be abejo, omeny tu­ rima žmogiškoji institucija, vadovaujama popiežiaus ir sudaryta iš konkrečios organizacijos siejamų konkre­ čių asmenų. Stačiatikių katekizme rašoma: „Bažnyčia - tai Jė­ zaus Kristaus žemėje įkurta bendrija, sujungta į vieną visumą vieno dieviško mokymo ir slėpinių, valdoma ir vadovaujama Dievo paskirtų hierarchų.“ Šiuo atveju * „Bažnyčia yra likinėiųjų4> endruom enė, įk u rta m ūsų viešpaties Jėzaus K ris ­ taus, išp litusi visoje žemėje ir paklūstanti teisėtų ganytojų ir m ūsų Šveniojo T ė vo - popiežiaus - valiai.“ (Aut. past.) 77

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

Dievo paskirti hierarchai - būtent graikų ortodoksų dvasininkija, sudaryta iš konkrečių asmenų, einančių konkrečias pareigas. Liuteronų katekizmas byloja: „Bažnyčia yra šventoji krikščionija, arba visų tikinčiųjų susirinkimas po Kris­ tumi, jų galva, kur Šventoji Dvasia per Evangeliją ir slė­ pinius pašaukia, surenka, apšviečia ir suteikia dievišką­ jį išganymą.“ Turima omenyje, kad Katalikų bažnyčia yra paklydusi, netekusi prasmės ir kad tikrasis išgany­ mas yra liuteronų tikėjimas. Katalikams dieviškoji bažnyčia tapau su Romos dva­ sininkija ir popiežiumi. Stačiatikiams ji siejasi su rusų hierarchijos įstaigomis.* Liuteronams dieviškoji bažnyčia tapati su Bibliją ir Liuterio katekizmą išpažįstančių žmonių sambūriu. Kalbėdami apie krikščionybės kilmę, vienai išjos at­ šakų priklausantys žmonės žodį „bažnyčia“ paprastai * R e ik a lų nepataiso ir tam tikro s sėkmės tarp ru sų sulaukęs C hom iakovo bažnyčios apibūdinim as - je i drauge su C hom iakovu pripažinsim e, kad tik ro ­ j i visuotinė bažnyčia yra stačiatikių. C hom iakovas tvirtina, kad bažnyčia - tai m eilės siejam ų žm onių (neskirstom ų į dvasininkus ir pasauliečius) sam būris, kad tik m eilės siejam iem s žm onėm s atsiskleidžia tiesa (kaip sakom a Ištikim ų­ jų litu rg ijo je , m ylėkim e vienas k itą ir t. t.) ir kad tokia bažnyčia, pirm a, tu ri p rip a žin ti N ikėjos sim bolį, antra, po bažnyčių pasidalijim o tu ri n e p rip a žin ti popiežiaus ir n au jų jų dogm ų. D ėl šitokio ap ib ū d in im o d ar sunkiau p rily g in ti (kaip to n o ri Chom iakovas) m eilės siejam ą bažnyčią su bažnyčia, p ripažįstan­ čia N ikėjos sim b o lį ir Fotijaus teisum ą. T a d C hom iakovo teiginys, jo g šita m eilės siejama, taigi ir šventa, bažnyčia yra toji pati, k u rią pripažįsta g ra ik ų ortodoksai, yra d a r labiau abejotinas nei k atalikų ir sen tikių pareiškim ai. Je i bažnyčią suvoksim e taip, kaip siū lo Chom iakovas, t. y. kaip m eilės ir tiesos siejam ų žm onių sam būrį, tai bet kuris žm ogus apie to k į sam būrį tegalėtų pasakyti, jo g neabejotinai pageidautų p riklausyti tokiai bažnyčiai (jei ši eg­ zistuoja), t. y. gyventi m eilėje ir tiesoje. T ačiau nėra jo k ių išo rin ių požym ių, pagal kuriu os b ūtų galim a save ar ką kitą p ris k irti šiam šventam sam būriui ar išm esti iš jo , kadangi šios idėjos neatitinka jo k ia išorin ė institucija. (Aut. past.) 78

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

taria vienaskaita, tarsi ji buvo ir yra tik viena. Bet tai visiškai neteisinga. Bažnyčia kaip institucija, kuri teigia esanti neabejotinai teisinga, atsirado ne viena, tuomet jų buvo mažiausiai dvi. Kol tikintieji sutarė tarpusavyje ir sambūris buvo vienas, jam nebuvo reikalo vadintis bažnyčia. Tik tuo­ met, kai tikintieji pasidalijo į priešingas, viena kitą nei­ giančias partijas, kilo poreikis teigti savo teisingumą priskirti sau neklystamumą. Vienos bažnyčios sąvoka kilo iš dviejų pusių ginčo ir prieštaros, kai kiekviena, kitą vadindama erezija, tiktai savąją pripažino neklys­ tančia bažnyčia. Žinome, kad buvo bažnyčia, 51 metais nusprendu­ si priimti neapipjaustytuosius, o toji bažnyčia atsirado tik dėl to, kad buvo ir kita - judėjų, nusprendusi tokių nepriimti. Dabar yra katalikų bažnyčia, teigianti esanti ne­ klystanti, tik todėl, kad yra ir kitų - graikų ir rusų, stačiatikių, liuteroną - kurios taip pat teigia esančios neklystančios ir kartu neigia visas kitas bažnyčias. Tad vienatinė bažnyčia yra tik fantastinis įvaizdis, nėmaž nesusijęs su tikrove. Kaip realus istorinis faktas egzistavo ir egzistuoja daugybė žmonių sambūri ą tvirtinančią kad jie ir yra toji vienintelė Kristaus įkurta bažnyčia, o visos kitos, be­ sivadinančios bažnyčiomis, - tik sektos ir erezijos. Tą atvirai teigia labiausiai paplitusių bažnyčių - ka­ taliką stačiatikių ir liuteronų - katekizmai. 79

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOIUS

Katalikų katekizme rašoma:

Quels sont ceux qui

sont hors de l ‘ėglise? Les infidėles, les hėrėtiąues, les schismadques.**

Atskalūnais (schizmatikais) laikomi stačiatikiai, ere­ tikais - liuteronai; tad, vadovaujantis katalikišku kate­ kizmu, bažnyčioje - vieni katalikai. Stačiatikių (ortodoksų) katekizme kalbama: vienin­ telė krikščioniška bažnyčia yra tik ortodoksinė, kuri išlieka santaroje su visuotine bažnyčia. Kalbant apie Romos bažnyčią ir kitus tikėjimus (liuteronai ir įjuos panašūs net nevadinami bažnyčia), privalu pasakyti, kad jie negali būti priskiriami vienai tikrajai bažnyčiai, kadangi patys nuo jos atsiskyrė. Pagal šį apibūdinimą katalikai ir liuteronai - už baž­ nyčios ribų, o bažnyčioje - vieni stačiatikiai. Liuteronų katekizme teigiama: Die wahre kirche wird darein erkannt, dass in ihr das Wort Gottes lauter und rein ohne Menschenzusatze gelehrt and die Sacramente treu nach Chrisd Einsetzung gewahret werden.”

Remiantis šia citata, visi tie, kurie Kristaus bei apaš­ talų mokymą kuo nors papildė (kaip tą padarė katali­ kų ir graikų bažnyčia), yra už bažnyčios ribų. Tad baž­ nyčioje - vieni protestantai. * „Kas yra tie, k u rie yra už bažnyčios ribų? Bedieviai, eretikai ir atskalūnai.“ (Aut. past.) ** „T ik rą ją bažnyčią atpažinsi iš to, kad jo je D ievo žodis aiškus ir tyras, pertei­ kiam as be žm ogaus papildym ų, o sakram entai įsteigti tik sliai pagal Kristaus m okym ą.“ (Aut. past.) 80

DIEVO KARALYSTĖ jUMYSE

Katalikai tvirtina, kad Šventoji Dvasia visuomet vei­ kė jų tikėjimo bendruomenėje. Stačiatikiai teigia, esą toji pati Šventoji Dvasia nepaliaujamai veikė jų ben­ druomenėje. Tą patį - ir naudodamiesi lygiai tokia pat teise, kaip ir šiuo metu viešpataujančios bažnyčios, teigė arijonai. Įvairiausių rūšių protestantai - liutero­ nai, reformatai, presbiterionai, metodistai, svedenborgiečiai, mormonai - tvirtina, jog Šventoji Dvasia veikia tiktai jų sambūriuose. Jei katalikai mano, kad per arijonų ir graikų bažny­ čių atsiskyrimą Šventoji Dvasia apleido atskilusias baž­ nyčias ir pasiliko vienintelėje tikrojoje, tai visokiausio plauko protestantai lygiai taip pat sėkmingai gali teig­ ti, kad jiems atsiskyrus nuo bažnyčios Šventoji Dvasia pasitraukė iš katalikiškosios ir perėjo į jų pripažįstamą bažnyčią. Tiesą sakant, būtent taip jie ir daro. Kiekviena bažnyčia savo tikėjimą per nenutrūksta­ mą padavimą kildina iš Kristaus ir apaštalų. Išties, bet kuris krikščioniškas tikėjimas, kilęs iš Kristaus, mūsų dienas turėjo pasiekti per tam tikrus padavimus. Bet tai neįrodo, kad vienas tų padavimų, atmetus visus kitus, buvo neabejotinai teisingas. Kiekviena medžio šakelė susijusi su šaknimis; bet­ gi tas, kad visos šakelės auga iš vienos šaknies, nieku gyvu neįrodo, kad kuri nors šakelė būtų vienintelė. Lygiai taip ir bažnyčios. Kiekviena jų, stengdamasi įro% dyti esanti vienintelė teisinga, pateikia tokius pat įpė­ 81

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

dinystės ir netgi stebuklų įrodymus, kaip ir bet kuri kita. Tad aiškus ir tikslus bažnyčios (ne kaip ko nors fantastiško, ko mums norėtųsi, bet kaip to, kas yra ir buvo iš tiesų) apibrėžimas tėra vienas: bažnyčia - tai sambūris žmonių, kurie sau tvirtina, esąjiems vienin­ teliams visiškai priklauso tiesa. Štai tokie sambūriai, kurie vėliau, remiami val­ džios, peraugo į galingas institucijas, ir tapo pagrin­ dine kliūtimi, neleidžiančia plisti tikrajam Kristaus mokymo suvokimui. Kitaip nė negalėjo būti: pagrindinė Kristaus mo­ kymo skirtybė nuo visų kitų mokymų buvo ta, kad doktriną priėmę žmonės vis labiau stengėsi ją suvokti ir gyventi pagal ją, o bažnytinis mokymas teigė visiš­ kai ir galutinai ją suvokęs ir vykdąs. Kad ir kaip keista atrodytų mums, žmonėms, iš­ auklėtiems pagal melagingą mokymą apie bažnyčią kaip apie krikščionišką instituciją ir mokytiems nie­ kinti ereziją, tačiau tik tai, kas vadinta erezija, ir buvo tikrasis judėjimas, t. y. tikroji krikščionybė, kuri tik tuomet liaudavosi tokia būti, kai tų erezijų judėjimas nutrūkdavo ir įgaudavo nepajudinamas bažnyčios formas. O kas iš tiesų yra erezija? Perskaitykite visus te­ ologinius kūrinius, rašytus šia tema. Visuose juose erezija yra pirmas dalykas, kurį derėtų nusakyti, nes kiekvienas teologinis darbas kalba apie tikrąjį moky­ 82

DIEVO KARALYSTĖ IUMYSE

mą tarp jį supančių netikrųjų, t. y. erezijų, bet niekur nerasite nieko panašaus į kokį nors erezijos apibrėžimą. Puikus pavyzdys, kad erezijos apibrėžimo aptik­ ti nepavyks, gali būti mokyto krikščionybės istoriko E. de Presansė (E. de Pressensė) svarstymai šia tema jo veikale Histoire du Dogme (Paryžius, 1869) su epi­ grafu Ūbi Christus, ibi Ecclesia. Štai kąjis rašo įžangoje (3 p.): Je sais, que Гоп nous conteste le droit de quali­ fier ainsi les tendences, qui furent si vivement combattues paries premiers Pėrės. La designation т е т е d’hėrėsie semble une atteinte portėe a Ia libertč de conscience et de pensėe. Nous ne pouvpns partager ces scrupules, car ils n’iraient a rien moins qu’a enlever au christianisme tout caractėre distinct/f.’

Istorikas pripažįsta, kad po Konstantino bažnyčia išties piktnaudžiavo savo valdžia, kai nepaklusniuosius įvardijo kaip eretikus ir persekiojo juos, taip pat, sam­ protaudamas apie ankstyvuosius laikus, jis rašo: L ’ėglise ėst une libre association; ii y a tout profit & se sėparer d’elle. La polėmique contre l'erreur n’a* * „A š žinau, kad pas mus ginčijam a teisė šitaip apibrėžti [t. y. vadinti erezijo­ mis] tuos nukrypim us, su kuriais taip atkakliai kovojo p irm ie ji tėvai. Ja u pats pavadinim as „erezija“ - tai pasikėsinim as į sąžinės bei m inties laisvę. Tačiau mes savo ruožtu negalim e p rita rti tokiom s abejonėm s, kurios nieko neduotą, tik atim tų iš krikščionybės jos išskirtinius bruožus.“ ^Aut. past.) 83

LEVAS N1KOLAJEVIČ1US TOLSTOJUS

d'autres ressources que Ia pensėe et le sentiment. Un tipe doctrinal uniforme n’a pas encore ėtė ėlaborė; les divergences secondaires sc produisent en Orient et en Occident avec une entiėre libertė, Ia thėologie n ’est point Нее š d9 invariables formules. Si au sein de cette diversitė apparait un fonds commun de croyances, n’est-on pas en droit d9 y voir non pas un systėme formulė et compose par les reprėsentants d’une autoritė d’ėcole, mais Ia foi elle-meme, dans son instinct le plus sur et sa manifestation Ia plus spontanėe? Si cette mėme unanimitė qui se rėvėle dans les croyances essentielles, se retrouve pour repousser telles ou telles tendances, ne serons-nous pas en droit de conclure que ces tendances ėtaient en dėsaccord flagrant avec les principes fondamentaux du christianisme? Cette prėsomption ne se transformera-telle pas en certitude si nous reconnaissons dans Ia doctrine universellement repoussė par fEglise, les traits caractėristiques de Vune dės religions du passė? Pour dire que le gnosticisme ou Vebionitisme sont les formes legitimes de Ia pensėe chrėtienne, ii f aut dire hardiment qu’il nfy a pas de pensėe chrėtienne, ni de caractėre spėcifique qui Ia fasse reconnaitre. Sous prėtexte de l ’ėlargir on Ia dissent. Personne, au temps de Platon, n9 eut ošė couvrir de son пот une doctrine qui n9 eut pas fait place ū Ia thėorie dės idėes, et Гоп eūt excitė lesjustes moqueries de Ia Grėce, en voulant fair d9 Epicure ou de Zėnon un disciple de YAcadėmie. Reconnaissons done que s9 il existe une 84

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

religion ou une doctrine, qui s’appelle le christianisme e1ie peut avoir sės hėrėsies.*

Visų autoriaus samprotavimų reziumė: erezija lai­ kytina bet kokia nuomonė, prieštaraujanti mūsų šiuo metu išpažįstamoms dogmoms. Betgi konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje žmonės tikrai ką nors išpažįsta, ir tas ko nors, kur nors, kada nors išpažinimas negali būti tiesos kriterijus. Viskas veda į tai, kad ūbi Christus, ibi ecdesia. Kris­ tus yra ten, kur esame mes. Bet kuri vadinamoji erezija, tiesa pripažindama tą, kąji išpažįsta, bažnyčių istorijoje gali taip pat sėkmingai surasti nuoseklų savo tikėjimo paaiškinimą, pasitelkti visus Presansė argumentus ir savąjį tikėjimą pavadinti * „Bažnyčia yra laisva asociacija; atsiskirti nuo jo s tik į naudą. K ovou prieš nuklydim us galim a tik m intim i ir jausm u. B endra ir vieninga dogm adnė fo r­ ma neparengta ik i šiol; p avienių n u kryp im ų pasitaiko dek Rytuose, dek ir Vakaruose; teologija an aip tol nesusieta su nekintam om is form uluotėm is. Je i visoje šioje akėjim ų įvairovėje m atyd kas bendra, tai nejau neturim e teisės tai laikyti ne galurine susiform avusia sistema, sudaryta a u toritetin g ų vienos ar kitos m okyklos atstovų, o pačiu ukėjim u gryn iau siu pavidalu ir natūra­ liausia apraiška? Je i paaiškėja, kad toji pad vienovė, k u rią pastebim e visuose p ag rin d in iu o se tikėjim uose, atsigręžia prieš vienas ar kitas krypds, tai nejau neturim e teisės ta n i, jo g tos kryptys prieštaravo p agrindiniam s krikščionybės principam s? O ar m ūsų p rie laid a nevirs įsitik in im u , kai tokiam e bažnyčios atstum tam e m okym e apriksim e charakterin g ų vienos ar kitos atgyvenusios relig ijo s bruožų? T a rd a m i, kad gnosricizm as ir ebionitizm as yra teisėtos krikščioniškosios m inties form os, turėsim e narsiai p rip ažin ti, kad nėra nei krikščioniškosios m indės, nei skiriam ojo bruožo, iš k u rio galėtum e ją atpa­ ž in t. Trok šd am i praplėsri, mes ją visiškai sum enkintum e. Platono laikais nie­ kas nebūtų išdrįsęs p rita rti m okym ui, kuriam e nebūtų vietos id ė jų teorijai, o tą, kuris b ūtų sum anęs E p ik ū rą ar Zenoną p ris k ir t A kadem ijos m okiniam s, b ū tų išjuokusi visa G raikija. T o d ė l tarkim e, kad je i egzistuoja relig ija ar m o­ kymas, vadinam as krikščionybe, jis gali turėu ir savų erezijų.“ (Aut. past.) 85

LEVAS N I KOLA) EVlClUS TOLSTOJUS

vieninteliu išties krikščionišku - ką darė ir daro visos erezijos. Vienintelis erezijos apibrėžimas (sen. gr. aipeaię (pa­ raidžiui alfa, jota, ro, epsilon, sigma, jota, zeta), hairesis - atskala) - pavadinimas, kurį žmonių sambūris prilipina bet kokiai nuomonei, paneigiančiai sambūrio išpažįstamo tikėjimo dalį. Įprastesnė reikšmė, dažniau­ siai priskiriama erezijai, siejasi su nuomone, neigiančia nustatytą ir pasaulietinės valdžios palaikomą bažnytinį mokymą. Yra puikus ir mažai žinomas Gotfrido Arnoldo (Gottfried Arnold) kūrinys (Unpartheyische Kirchen und Ketzer-Historie, 1729 m.), nagrinėjantis būtent šį klausimą ir akivaizdžiai parodantis, kaip neteisėta, sa­ vavališka, beprasmiška ir žiauru žodį „erezija“ vartoti neigimo prasme. Ši knyga - tai bandymas krikščiony­ bės istoriją aprašyti kaip erezijų istoriją. Įžangoje autorius pateikia kelis klausimus: 1) apie tuos, kurie sukuria eretikus; 2) apie tuos, kurie buvo paversti eretikais; 3) apie pačius erezijos objektus; 4) apie eretikų kūrimo būdus; 5) apie eretikų kūrimo tikslus ir pasekmes. Kiekvienam iš šių punktų autorius užduoda dar po dešimtį klausimų, atsakymus įjuos pateikia remdama­ sis žinomų teologų kūriniais, o svarbiausia - leidžia knygą nagrinėjančiam skaitytojui išvadas pasidary­ ti pačiam. Pateiksiu kelis tų klausimų (juose iš dalies 86

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

slypi ir atsakymai) pavyzdžius. Viename (septintame) ketvirto skyriaus (apie eretikų kūrimo būdus) klausi­ me jis rašo: „Nejau visa istorija neparodo, kad didžiausi eretikų kūrėjai ir šio darbo meistrai buvo būtent tie iš­ minčiai, kuriems Tėvas neatskleidė savo paslapčių, t. y. veidmainiai, fariziejai, teisininkai ar visiški bedieviai ir iškrypėliai“. 20-21 klausimas: „Ir ar pagedusiais krikš­ čionybės laikais veidmainiai ir pavyduoliai neatstūmė tų ypačiai Dievo apdovanotų žmonių, kurie tyrosios krikščionybės laikais būtų buvę didžiai gerbiami? Ir atvirkščiai, ar tie žmonės, kurie krikščionybės nuopuo­ lio laikais iškėlė save aukščiau visų ir apsiskelbė esantys tyriausios krikščionybės mokytojai, ar nebūtų tie patys žmonės apaštalų ir Kristaus mokinių laikais pripažinti pačiais gėdingiausiais eretikais ir antikrikščionimis?“ Šiuose klausimuose išsakęs mintį, kad žodinė tikėji­ mo esmės išraiška, kurios reikalavo bažnyčia ir kurios nepaisymas buvo vadinamas erezija, niekada negalėjo visiškai aprėpti visos tikinčiojo pasaulėžiūros, todėl rei­ kalavimas tikėjimą išreikšti tam tikrais žodžiais ir gimdė erezijas, autorius 21-ame ir 33-iame klausime kalba: „O jei Dievo darbai ir mintys žmogui atrodo tokie didūs bei prasmingi, kad jis neberanda tinkamų žodžių jiems išreikšti, tai ar dera paskelbti žmogų eretiku vien už tai, kad jis nesugeba tiksliai išsakyti savo minčių? Ir ar ne todėl ankstyvaisiais laikais nebuvo erezijos, kad krikščionys teisė vieni kitus ne pagal žodžius, o pagal 87

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOJUS

širdį bei darbus, visiškai laisvai reikšdami savo mintis, nesibaimindami būti pripažinti eretikais? O jei dvasi­ ninkams magėjo ko nors atsikratyti ar ką pražudyti, ar nebuvo lengviausia ir paprasčiausia apšaukti tą asmenį įtartinu, užmesti ant jo erezijos apsiaustą ir tokiu būdu jį nuteisd ir pašalinti?“ „Nors ir teisinga, kad vadinamieji eretikai buvo nuo­ dėmingi ir klystantys, bet iš čia pateiktų pavyzdžių (t. y. iš bažnyčios ir erezijos istorijos) matyti, kad ne mažiau teisinga ir tai, jog nėra ir nebuvo nė vieno nuoširdaus, sąžiningo ir bent kiek svarbaus žmogaus, kurio iš pa­ vydo ar dėl kokių kitų priežasčių bažnytininkai nebūtų pražudę.“ Šitaip jau beveik prieš 200 metų buvo suvokiama erezijos reikšmė, bet, nieko nepaisant, ši sąvoka egzis­ tuoja iki šiol. Jai ir privalu egzistuoti, kol egzistuoja baž­ nyčios sąvoka. Erezija yra išvirkščioji bažnyčios pusė. Ten, kur yra bažnyčia, turi būti ir erezijos sąvoka. Baž­ nyčia yra sambūris žmonių, įtikėjusių tuo, kad jie valdo neabejotiną tiesą. Erezija yra nuomonė žmonių, nepri­ pažįstančių bažnytinės tiesos neklystamumo. Erezija - tai bažnyčios išjudinimo apraiška, tai ban­ dymas suardyti sustabarėjusį bažnyčios autoritetą, mė­ ginimas suvokti mokymą gyvai. Visus žingsnius į prie­ kį, siekdami suprasti ir įgyvendinti Kristaus mokymą, žengė eretikai: Tertulianas, Origenas, Augustinas, Liu­ teris (Luther), Husas (Hus), Savonarola (Savonarola), Chelčickis ir kiti. Kitaip nė negalėjo būti. 88

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Kristaus mokymo esmė - siekti tobulumo, vis aiškiau suvokiant jo mokymą, vis labiau ir nuosekliau jį vyk­ dant, tad Kristaus mokinys - būtent todėl, kad jis yra Kristaus mokinys, - negali apie save ar apie ką kitą tvir­ tinti, esąjis visiškai perprato Kristaus mokymą ir vykdo jį; dar sunkiau tą pasakyti apie kokį nors sambūrį. Nesvarbu, kokią suvokimo ir tobulumo pakopą būtų pasiekęs Kristaus mokinys, jis visuomet jaučia savo su­ vokimo bei vykdymo nepakankamumą ir nuolatos stengiasi suvokti ir vykdyti geriau. Todėl apie save ar apie kokį nors sambūrį sakyti, esą aš ar mes visiškai perpratome Kristaus mokymą ir gyvename tiksliai pagal jį, reikštų atsižadėti Kristaus mokymo dvasios. Kad ir kaip keista atrodytų, tačiau bažnyčios, kaip bažnyčios, visuomet buvo ir negalėjo nebūti ne tik sve­ timos, bet ir stačiai priešiškos Kristaus mokymui. Ne veltui Volteras (Voltaire) bažnyčią vadino l ’infame (ne­ garbinga); ne veltui visos ar beveik visos vadinamosios krikščioniškos sektos bažnyčią pripažino ir pripažįsta ta ištvirkėle, apie kurią kalbama Apokalipsėje; ne veltui bažnyčios istorija yra didžiausių žiaurumų ir baisybių istorija. Nors daugelis taip mano, tačiau bažnyčios nėra iš esmės krikščioniškos insdtucijos, tegul ir mažumėlę nukrypusios nuo tiesaus kelio; bažnyčios, kaip baž­ nyčios, kaip savo neklystamumą teigiantys sambūriai, yra antikrikščioniškos institucijos. Tarp bažnyčių, kaip 89

LEVAS N IKOLA) EVlClUS TOLSTOJUS

bažnyčių, ir krikščionybės nėra nieko bendra, išskyrus vardą, dar daugiau - tai du visiškai priešingi ir priešiški pradai. Vienas - išdidumas, smurtas, savikliova, sąstin­ gis ir mirtis; kitas - romumas, atgaila, nuolankumas, judėjimas ir gyvenimas. Vienu metu šiems abiem ponams tarnauti nevalia, reikia išsirinkti vieną arba kitą. Visų tikėjimų bažnyčių atstovai, ypač pastaruoju metu, stengiasi pasirodyti esą krikščionybės progreso šalininkai. Jie daro nuolaidas, trokšta ištaisyti bažnyčio­ se pasitaikančius piktnaudžiavimus ir sako, esą dėl tų piktnaudžiavimų nevalia neigti paties krikščioniškosios bažnyčios principo, esą tik ji viena gali suburti visus į viena ir būti tarpininkė tarp Dievo ir žmonių. Bet tai neteisinga. Bažnyčios ne tik niekada nebūrė žmonių, bet ir visuomet buvo viena pagrindinių žmonių skaidy­ mo, neapykantos vienas kitam, karų, skerdynių, inkvi­ zicijos, Baltramiejaus naktų ir 1.1, priežasčių. Bažnyčios niekada nebūna tarpininkės tarp žmonių ir Dievo - to nė nereikia, tą draudė Kristus, savo mokymą atskleidęs kiekvienam žmogui tiesiogiai. Bažnyčios vietoje Dievo stato negyvas statulas ir ne tik neparodo Dievo, bet ir užstoja jį žmonėms. Bažnyčios, atsiradusios iš nežinoji­ mo ir savo sąstingiu palaikančias tą nežinojimą, nega­ li nepersekioti ir nesistengti išguiti bet kokio mokymo suvokimo. Jos stengiasi tą nuslėpti, bet tai neįmanoma, nes bet koks judėjimas į priekį Kristaus nurodytu keliu griauna jų egzistenciją. 90

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Išklausęs ir perskaitęs pamokslus bei straipsnius, ku­ riuose įvairių krypčių bažnytiniai naujųjų laikų rašytojai kalba apie krikščioniškąsias tiesas bei dorybes, išklausęs ir perskaitęs tuos per amžius ištobulintus sumanius, kai kada, regis, netgi nuoširdžius argumentus, pamoky­ mus ir išpažinimus, imi abejoti, kad bažnyčios galėtų būti priešiškos krikščionybei: „Negali būti, kad tie žmo­ nės, kuriems atstovauja Auksaburnis, Fenelonas (Fenelon), Butleris (Butler) bei kiti krikščionybės propaguo­ tojai, būtųjai priešiški.“ Norisi sakyti: „Bažnyčios galėjo nukrypti nuo krikščionybės, galėjo klysti, bet negalė­ jo būti jai priešiškos.“ Betgi norėdamas įvertinti medį pažvelk į vaisius, kaip mokė Kristus, ir pamatysi, kad jų vaisiai yra blogis, kad jų veiklos pasekmė - krikščiony­ bės iškraipymas, ir negalėsi nepripažinti: kad ir kokie geri buvo žmonės, bažnyčios, kuriai jie priklausė, veikla nebuvo krikščioniška. Visų tų bažnyčioms tarnavusių žmonių gerumas ir nuopelnai buvo žmonių gerumas ir nuopelnai - žmonių, bet ne tos institucijos, kuriai jie tarnavo. Visi tie puikūs žmonės - Pranciškus Asyžietis ir Pranciškus Salezietis, mūsųTichonas Zadonskis, To­ mas Kempietis ir kiti - buvo geri bei kilnūs, nors tarna­ vo institucijai, prieštaraujančiai krikščionybei, ir būtų buvę dar geresni bei kilnesni, jei nebūtų pasidavę tam paklydimui, kuriam tarnavo. Bet kam kalbėti apie praeitį, kam vertinti praeitį, kuri gali būti neteisingai pristatyta ir menkai mums 91

LEVAS NIKOI.AĮEV1ČIUS TOLSTO|US

pažįstama: bažnyčios su savo pagrindais ir savo veikla nėra praeities dalykas. Dabar jos prieš mus, ir mes ga­ lime dalykiškai spręsti apie jas iš šiandienės jų veiklos, jų įtakos žmonėms. Kuo bažnyčios užsiima šiandien? Kaip jos daro įta­ ką žmonėms? Ką jos veikia tarp mūsų, tarp katalikų ir įvairiausių krypčių protestantų? Kuo pasireiškia jų veikla ir kokios yra tos veiklos pasekmės? Mūsų rusiškos, vadinamosios stačiatikiškos, baž­ nyčios veikla aiškiai matoma ir akivaizdi visiems. Tai didžiulis faktas, apie kurį negalima diskutuoti ir kurio neįmanoma nuslėpti. Ką gi veikia toji rusiška bažnyčia, toji milžiniška įtemptai triūsianti institucija, sudaryta iš pusmilijoninio žmonių būrio ir kainuojanti liaudžiai dešimtis milijonų? Šios bažnyčios tikslas - visais įmanomais būdais šim­ tamilijoninei rusų tautos masei įkalti tas atsilikusias, atgyvenusias, nebepateisinamas tiesas, kurias kadaise išpažino mūsų tautai svetimi žmonės ir kuriomis jau beveik niekas nebetiki - dažnai netgi tie, kurie privalo skleisti tuos melagingus tikėjimus. įteigti tas svetimas, atgyvenusias ir mūsų laiko žmo­ nėms jau nebeturinčias jokios prasmės Bizantijos te­ ologų tiesas apie Trejybę, apie Dievo Motiną, apie slėpinius, apie Dievo malonę ir 1.1. - tai viena rusų baž­ nyčios veiklos dalis. Kita jos veiklos dalis - palaikyti sta­ bmeldystę tikrąja šio žodžio prasme: garbinti šventąsias 92

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

relikvijas, ikonas, aukoti joms aukas ir tikėtis iš jų troš­ kimų išpildymo. Nekalbėsiu apie tai, ką dvasininkija su moksliškumo bei liberalizmo atspalviu sako ir rašo savo žurnaluose, kalbėsiu apie tai, ką ji iš tiesų veikia visoje plačioje Rusijos žemėje tarp šimto milijonųjos gyvento­ jų. Ko gi ji taip uoliai, stropiai, be pertrūkio, visur kur vienodai moko liaudį? Ko iš žmonių reikalauja, remda­ masi vadinamuoju krikščionišku tikėjimu? Pradėsiu nuo pradžių, nuo kūdikio gimimo: gimus kūdikiui priėjo ir motinos privalu perskaityti maldą ir taip juos apvalyti, kadangi be tos maldos gimdyvė yra suteršta. Šiuo tikslu priešais šventųjų atvaizdus (žmo­ nių vadinamus tiesiog dievais) kunigas ima ant rankų kūdikį, skaito užkeikimo žodžius ir tokiu būdu apvalo motiną. Paskui tėvams siūloma ir netgi liepiama, už ne­ paklusnumą bauginant bausmėmis, nedelsiant krikšty­ ti kūdikį. Taigi kunigas jį triskart nardina į vandenį, skaitydamas niekam nesuprantamus žodžius, ir adieka dar keistesnius veiksmus - aliejumi tepa įvairias kūno vietas, kerpa plaukus, - o tuo tarpu krikštatėviai pučia ir spjaudo į įsivaizduojamą šėtoną. Visa tai turi apvalyti kūdikį ir paversti jį krikščionimi. Vėliau tėvams prisa­ koma, kad vaikui privalu eiti Komunijos, t. y. jis turi suvalgyti dalelę Kristaus kūno duonos bei vyno pavi­ dalu ir tokiu būdu priimti Kristaus palaimą ir 1.1. Pas­ kui įteigiama, kad augantį vaiką dera išmokyti melstis. Melstis - vadinasi, atsistoti priešais lentas, ant kurių nu­ 43

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

piešti Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų veidai, ir lenk­ tis galva, visu kūnu, o dešine ranka, deramai sudėjus pirštus, lytėti kaktą, petį, pilvą ir tarti slaviškus žodžius, iš kurių dažniausiai vartojami ir visiems vaikams kala­ mi: Dievo Motina, Švenčiausioji Mergelė ir t. t. Paskui auklėjamajam teigiama, jog išvydus bet kokią cerkvę ar ikoną privalu elgtis taip pat, t. y. žegnotis. Tada teigia­ ma, jog per šventes (šventės - tai dienos, kai Kristus gimė, nors niekas nežino, kada tai nutiko, dienos, kai jis buvo apipjaustytas, kai mirė Dievo Motina, kai buvo atneštas kryžius, kai buvo įnešta ikona, kai nevisprotis išvydo regėjimą ir pan.) dera apsivilkti geriausius dra­ bužius, eiti į cerkvę, pirkti žvakutes, uždegti jas priešais šventųjų paveikslus, aukoti ir melstis už mirusiuosius, paskui daug sykių melstis už caro ir vyskupų gerovę bei sveikatą, tada už save ir savo reikalus, o galiausiai pabučiuoti kryžių ir kunigui ranką. Neskaitant šių apeigų, teigiama, jog kasmet bent vie­ ną kartą privalu eiti išpažinties. Eiti išpažinties - vadina­ si, ateiti į bažnyčią, išpasakod kunigui savo nuodėmes ir tikėti, kad šis savųjų nuodėmių išsakymas svetimam žmogui visiškai nuo jų apvalo, o paskui - dar didesnio apsivalymo dėlei - iš mažyčio šaukštelio suvalgyti kąs­ nelį duonos su vynu. Dar teigiama štai kas: jei vyras ir moteris nori, kad kūniškas jų bendravimas būtų šven­ tas, juodu privalo ateiti į cerkvę, užsidėti metalines ka­ rūnas, gurkštelti gėrimo, aidint giesmėms triskart apei­ 94

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ti aplink stalą, ir tuomet kūniška vyro ir moters sąjunga taps šventa, visai kitokia nei visos kitos sąjungos. Gyvenime žmogui diegiama, jog privalu laikytis to­ kių taisyklių: tam tikromis dienomis nevalgyti mėsos ir pieno, kitomis tam tikromis dienomis eiti į pamaldas ir melstis už mirusiuosius, per šventes priimti kunigą ir duoti jam pinigų, kelis kartus per metus atsinešti iš cer­ kvės lentas su atvaizdais ir ant drobulių nešioti jas po laukus bei namus. Prieš mirtį žmogus turėtų suvalgyti iš šaukštelio duonos ir užgerti vynu, o dar geriau, jei spėtų pasitepti aliejumi. Tai jam užtikrintų palaimą bū­ simame gyvenime. Mirusiojo artimieji, norėdami išgel­ bėti velionio sielą, turėtų įspraustijam į ranką popierėlį su malda; dar būtų pravartu, jei prie mirusiojo kūno būtų skaitoma tam tikra knyga, o cerkvėje tam tikru metu būtų tariamas velionio vardas. Visa tai esą privaloma kiekvienam tikinčiajam. Jei kas ypač trokšta pasirūpinti savo siela, tai, pa­ gal šį tikėjimą, teigiama, jog didžiausią sielos palaimą aname pasaulyje užsitikrins tas, kuris aukoja pinigus bažnyčioms bei vienuolynams ir tokiu būdu įpareigoja šventus žmones melstis už jį. Dar dėl sielos išganymo pravartu vaikščioti po vienuolynus ir bučiuoti stebu­ klingas ikonas bei relikvijas. Pasak šio tikėjimo, ikonoms ir relikvijoms būdingas ypatingas šventumas, galybė ir Dievo malonė, tad buvi­ mas greta jų (lytėjimas, bučiavimas, žvakių deginimas, 95

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOIUS

lindimas po jomis) prisideda prie išganymo - kaip ir užsakomos pamaldos priešais šias šventenybes. Štai būtent šis neva krikščioniškas tikėjimas, vadina­ mas stačiatikišku, tiesiatikišku, t. y. tikruoju tikėjimu, il­ gus amžius visomis išgalėmis - ir ypač atkakliai dabar yra brukamas liaudžiai. Nereikia sakyti, kad stačiatikybės mokytojai moky­ mo esmę įžvelgia visai kitą, o visi šie dalykai tėra seno­ vinės formos, kurių nėra reikalo griauti. Tai netiesa: visoje Rusijoje visa rusų dvasininkija (pastaruoju metu itin uoliai) stengiasi įteigti būtent šį tikėjimą. Ir nieko daugiau. Apie kitus dalykus kalbama ir rašoma sostinė­ se, bet šimtui milijonų žmonių daroma tik tai, teigiama tik tai, ir nieko daugiau. Apie kitus dalykus dvasininkai pasišneka, o šitą stengiasi įkalti visomis įmanomomis priemonėmis. Visa tai, taip pat relikvijų ir ikonų garbinimas ap­ rašoma teologiniuose darbuose ir katekizmuose; liaudį šito uoliai moko teoriškai bei praktiškai, hipnotizuoja visokeriopomis iškilmingumo, spindesio, autoriteto, galios priemonėmis, verčia tuo tikėti ir pavydžiai saugo šį tikėjimą nuo bet kokio mėginimo išvaduoti žmones nuo tų laukinių prietarų. Kaip jau minėjau, ilgus metus Kristaus mokymas ir jo žodžiai apie nesipriešinimą pykčiui pykčiu buvo pa­ juokos ir balaganinių pokštų objektas, o bažnytininkai ne tik neprieštaravo, bet netgi skatino šią šventvagystę. %

DIEVO KARALYSTE jUMYSE

Tačiau tik pamėginkite nepagarbiai atsiliepti apie bjau­ rų stabą, vadinamą Ivero Dievo Motina, kurį po Mas­ kvą vežioja girti vyriškiai, ir tie patys stačiatikiai bažnyti­ ninkai ims piktintis ir aimanuoti. Propaguojamas tiktai išorinis stabmeldystės kultas. Ir lai niekas nesako, kad viena netrukdo kitam, kad „reikia tai daryti ir ano ne­ apleisti!“, kad „visa, kąjie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet neda­ ro“ (Evangelija pagal Matą, XXIII, 23, 3). Tai pasaky­ ta apie fariziejus, kurie išoriškai vykdė visus įstatymo paliepimus, ir todėl žodžiai „visa, kąjie liepia, darykite ir laikykitės“ yra susiję su gailesdnga ir dorybinga vei­ kla, o žodžiai „nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ byloja apie apeigų vykdymą ir dorybingų darbų apleidimą, tad jų reikšmė kaip tik priešinga tai, kurią jiems nori suteikti bažnytininkai, aiškindami, jog privalu laikytis apeigų. Išorinis kultas ir tarnystė gailes­ tingumui bei tiesai yra sunkiai suderinami; dažniausiai viena išstumia kita. Tai buvo būdinga fariziejams, taip yra ir dabar bažnydniams krikščionims. Jei žmogus gali išsigelbėd atpirkimu, sakramentais ir maldomis, gerų darbų jam jau nebereikia. Kalno pamokslas ar tikėjimo simbolis: neįmanoma tikėti ir vienu, ir kitu. Bažnytininkai pasirinko antrąjį. Tikėjimo simbolis yra gerbiamas ir skaitomas bažny­ čiose kaip malda, o Kalno pamokslas išbrauktas net iš evangelinių skaitymų, tad bažnyčiose niekada - išskyrus 97

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

tas dienas, kai skaitoma visa Evangelija, - parapijiečiai jo neišgirs. Kitaip nė negali būti: žmonės, tikintys piktu ir beprotišku Dievu (prakeikusiu žmonių giminę, pa­ aukojusiu savo sūnų ir pasmerkusiu dalį žmonijos am­ žinoms kančioms), negali tikėti meilės Dievu. Žmogus, tikintis Dievu Kristumi, kuris iškilmingai nužengs gy­ vųjų ir mirusiųjų teisti ir bausti, negali tikėti Kristumi, liepiančiu atgręžti skriaudėjui kitą skruostą, prašančiu ne teisti priešus, o jiems adeisti ir juos mylėti. Žmogus, tikintis dieviškuoju Senojo Testamento įkvėpimu bei Dovydo šventumu - Dovydo, mirties patale prisakančio užmušti jį įžeidusį žmogų, kurio pats užmušti negalėjo, nes buvo susaistytas priesaika (Trečioji Karalių knyga, antras skyrius, 8), - ir kitomis panašiomis šlykštybėmis, kurių Senajame Testamente apstu, negali tikėti doro­ vingu Kristaus mokymu. Žmogus, tikintis bažnyčios doktrina ir pamokslais apie krikščionybės ir bausmių bei karų suderinamumą jau nebegali tikėti visų žmo­ nių brolybe. O svarbiausia, žmogus, tikintis išganymu per atpir­ kimą ir sakramentus, jau nebegali visomis išgalėmis stengtis gyventi pagal dorovinį Kristaus mokymą. Žmogus, bažnyčios šventvagiškai tikinamas, kad ne­ galės išsigelbėti savo jėgomis, kad privalės imtis kitų priemonių, neišvengiamai pasikliaus tomis kitomis priemonėmis, o ne savo jėgomis, kuriomis - kaip tiki­ nama - kliautis yra nuodėmė. Bažnyčios mokymas - bet 98

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

koks, su visais savo atpirkimais ir sakramentais - atsiri­ boja nuo Kristaus mokymo, o juo labiau stačiatikiškas mokymas su savo stabmeldyste. „Betgi liaudis visuomet tikėjo taip, kaip tiki dabar, atsakys jums į tai. - Tą įrodo visa rusų tautos istorija. Nevalia iš tautos atimti jos tikėjimo.“ Štai čia ir yra ap­ gaulė. Kadaise tauta išties tikėjo kai kuo panašiu į tai, ko bažnyčia moko dabar, nors toli gražu ne tuo pačiu. Be prietaringo ikonų, naminių dvasių ir relikvijų gar­ binimo, be iškilmių su vainikais ir berželiais, visuomet gyvavo aiškus moralinis tautos krikščionybės suprati­ mas - tokio niekada nebuvo bažnyčioje, toks būdavo būdingas dk geriausiems jos atstovams. Bet, nepaisant visų valstybės ir bažnyčios statomų kliūčių, tauta per savo geriausius atstovus jau seniai išaugo tą stačiokišką suvokimo tarpsnį, ką akivaizdžiai įrodo visur kur besirandančios racionalisdnės sektos, kurių Rusijoje apstu ir su kuriomis taip nesėkmingai kovoja bažnydninkai. Tauta daro pažangą, įsisąmonindama dorovinę, gyve­ nimiškąją krikščionybės pusę. Ir štai čia pasirodo baž­ nyčia - ji ne pritaria ar paremia, o mėgina įbrukti at­ gyvenusią sustabarėjusią pagonybę, trokšdama įstumd tautą atgal į tą tamsą, iš kurios ši taip stengiasi ištrūkti. „Mes mokome liaudį ne ko nors naujo - tik to, kuoji tiki, bet šiek tiek tobulesne forma“, - sako dvasininkai. Tas pat būtų supančioti augantį viščiuką ir brukti jį į lukštą, iš kurio tas išsirito. 99

LEVAS NIKOLAIEVICIUS TOLSTOIUS

Mane dažnai stulbindavo situacija (ji galėtų būti ko­ miška, jei pasekmės nebūtų tokios šiurpios), kai į ratą susikabinę žmonės apgaudinėja vieni kitus ir negali iš to užburto rato ištrūkti. Pirmoji pradedančio mąstyti ruso abejonė, pirmasis jo klausimas yra apie ikonas ir, svarbiausia, apie relikvi­ jas: ar tiesa, kad jos yra amžinos ir kad gali daryti ste­ buklus? Šimtai ir tūkstančiai žmonių užduoda sau šiuos klausimus, bet neranda įjuos atsakymo - labiausiai dėl to, kad vyskupai, metropolitai bei visi aukšto rango žmonės bučiuoja relikvijas ir stebuklingąsias ikonas. Jei paklausi, kodėl taip daro, jie atsakys, jog dėl liaudies, o liaudis bučiuoja relikvijas ir ikonas, nes taip elgiasi vyskupai ir aukštieji pareigūnai. Rusų bažnyčios veikla - nepaisant išorinio šiuolaikiš­ kumo, moksliškumo ir dvasingumo spindesio, kurį jos nariai stengiasi pabrėžti savo kūriniuose, straipsniuo­ se, dvasiniuose žurnaluose ir pamoksluose, - apsiriboja paprasčiausiais dalykais: išlaikyti tą liaudies stačiokiškos ir laukinės stabmeldystės būseną, kuri jai būdinga da­ bar, negana to, stiprinti, skleisti prietarus bei religinį nemokšiškumą ir išstumti iš žmonių širdžių greta stab­ meldystės gyvuojantį tikrąjį krikščionybės suvokimą. Atmenu, sykį Opdnos vienuolyno knygyne sutikau senolį, bandantį išrinkti knygą savo raštingam anūkui. Vienuolis siūlė jam knygeles apie relikvijas, šventes, stebuklingas ikonas, psalmynus ir pan. Paklausiau se­ 100

DIEVO KARALYSTE |UMYSE

nio, ar jis turįs Evangeliją? Ne. „Duokite jam rusišką Evangeliją“, - tariau vienuoliui. „Jam nedera“, - atsakė man vienuolis. Štai tokia mūsų bažnyčios veiklos esmė. Betgi šitaip yra tik barbariškoje Rusijoje, pasakytų skaitytojas europietis arba amerikietis. Ir būtų teisus bet tik tiek, kiek tokia jo nuomonė būtų susijusi su vy­ riausybe, padedančia bažnyčiai bukinti, demoralizuoti žmones. Teisybė, kad niekur Europoje nėra tokios despo­ tiškos vyriausybės, dėl visa ko pritariančios viešpatau­ jančiai bažnyčiai. Ir todėl būtent Rusijoje valdžia akty­ viausiai dalyvauja morališkai smukdant liaudį. Tačiau neteisybė, kad rusų bažnyčios įtaka žmonėms kuo nors skiriasi nuo bet kurios kitos. Bažnyčios visur vienodos, ir jei katalikų, anglikonų ir liuteronų bažnyčia neturi po ranka tokios paklusnios valdžios kaip Rusijoje, tai tikrai ne todėl, kad nenorėtų jos turėti. Bažnyčia kaip bažnyčia, kad ir kokia ji būtų - ka­ talikų, anglikonų, liuteronų, presbiterionų, - nega­ li nesiekti to paties, ko siekia ir rusų bažnyčia, tai yra nuslėpti tikrąją Kristaus mokymo prasmę ir pakeisti ją savo doktrina, kuri niekuo neįpareigoja, atmeta gali­ mybę suvokti tikrąjį Kristaus mokymą ir, svarbiausia, pateisina liaudies sąskaita mintančių dvasininkų egzis­ tenciją. 101

LEVAS NIKOLA|EVlClUS TOLSTO)US

Nejau ką kita darė ir daro katalikybė, drausdama skaityti Evangeliją ir reikalaudama besąlygiškai pa­ klusti bažnyčios vadovams ir neklystančiam popiežiui? Nejau ji išpažįsta ką kita nei rusų bažnyčia? Toks pat išorinis kultas, tos pačios relikvijos, stebuklai ir statulos, stebukladarės katedros ir procesijos. Tokie pat paky­ lėti migloti samprotavimai apie krikščionybę knygose bei pamoksluose, o kai nuo teorijos reikia pereiti prie praktikos - toks pat pritarimas pačiai stačiokiškiausiai stabmeldystei. Nejau kas kita vyksta anglikonų, liuteronų, kitaip tariant, visose protestantų bažnyčiose? Tokie pat rei­ kalavimai tikėti dogmomis, sukurtomis IV amžiuje ir mūsų laikų žmonėms nebeturinčiomis jokios prasmės, tokie pat reikalavimai garbinti stabus - jei ne relikvijas, ikonas, tai šabo dieną ir Biblijos raidę. Tokia pat veikla, kurios tikslas - nuslėpti tikruosius krikščionybės reika­ lavimus ir pakeisti juos niekuo neįpareigojančia išore ir cant* - kaip tą savybę, į kurią yra ypač linkę, nusako anglai. Ši protestantizmo veikla itin pastebima dėl to, kad šis tikėjimas negali pasiremti senove. Ir nejau ne tas pat vyksta ir šiandieniame revaivalizme - atnaujin­ tame kalvinizme, evangelizme, kuris davė pradžią Gel­ bėjimo armijai? Kadangi bažnyčių padėtis Kristaus mokymo atžvil­ giu yra vienoda, jų metodai taip pat nesiskiria. Joms * A n g į.

cant -

veidm ainystė. (Aut. past.) 102

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

privalu sutelkti visas jėgas, kad įstengtų nuslėpti Kris­ taus, kurio vardu prisidengia, mokymą. Visi bažnytiniai tikėjimai taip skiriasi nuo Kristaus mokymo, jog reikia itin pasistengti, siekiant nuslėpti tuos skirtumus nuo žmonių. Išties, tereikia įsivaizduoti, kaip pasijunta bet kuris šiuolaikinis suaugęs (ne vien išsilavinęs, bet ir pats paprasčiausias) žmogus, šį tą nu­ tuokiantis apie geologiją, fiziką, chemiją, kosmografiją, istoriją, kai pirmąkart sąmoningai palygina tas žinias su vaikystėje įkaltu ir bažnyčios palaikomu tikėjimu, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, kad šviesa at­ sirado pirmiau už saulę, kad Nojus į savo laivą suginė visus žvėris ir pan., kad Jėzus yra Dievas Sūnus, nu­ žengęs į žemę dėl Adomo nuodėmės, kad jis prisikėlė, įžengė į dangų, sėdi Tėvo dešinėje, debesimis ateis pa­ saulio teisti ir 1.1. Visi šie teiginiai, sukurti ketvirtojo amžiaus žmonių ir šį tą reiškę to laikotarpio gyventojams, šiuolaikiniams žmonėms nebereiškia nieko. Šiuolaikiniai žmonės gali luptomis kartoti šiuos žodžius, bet tikėti negali, nes šitie žodžiai - kaip ir tas, kad Dievas gyvena danguje, kad dangus prasivėrė ir iš ten pasigirdo balsas, kad Kristus prisikėlė, nuskriejo į aukštybes ir vėl iš kažkur nusileis ant debesies ir pan., - mums nebeturi prasmės. Žmogus, kuris dangų laikė tvirtu vientisu skliautu, galėjo tikėti arba netikėti, kad Dievas sukūrė dangų, kad šis prasivėrė, kad Kristus pakilo į dangų, bet mums 103

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

visi šie žodžiai nieko nebereiškia. Mūsų laikų žmonės tegali tikėti, kad tuo reikia tikėti, ką jie ir daro; tačiau tikėti tuo, kas neturi prasmės, jie negali. Net jei visi šie teiginiai yra alegorijos ir turi būti in­ terpretuojami perkeltine prasme, mes žinome, kad, pirma, su tuo sutinka ne visi bažnytininkai - atvirkščiai, didžiuma primygtinai siūlo Šventąjį Raštą suvokti tie­ siogiai, antra, tos interpretacijos yra labai skirtingos ir niekuo nepagrįstos. Bet net jei žmogus panorės prisiversti tikėti bažnyti­ niu mokymu - tokiu, koks yra pateikiamas, - tam nea­ bejotinai sukliudys be paliovos plintantis raštingumas, Evangelijos tiesos bei įvairių tikėjimų žmonių tarpusa­ vio bendravimas. Juk mūsų laiko žmogui pakanka už tris kapeikas nu­ sipirkti Evangeliją ir perskaityti aiškius, vienareikšmius Kristaus žodžius samarietei apie tai, kad Tėvui garbin­ tojų reikia ne Jeruzalėje, ne ant šito ar ano kalno, o šlo­ vinančių dvasia ir tiesa, kad krikščioniui privalu melstis ne kaip stabmeldžiui šventyklose ir atvirai, o slapčia, t. y. užsidarius, ar kad Kristaus mokinys nieko netu­ ri vadinti tėvu ar mokytoju. Tereikia perskaityti šiuos žodžius, kad įsitikintum - visi dvasios ganytojai, kurie, nepaisydami Kristaus mokymo, pasivadino mokytojais ir be paliovos ginčijasi tarpusavyje, nėra autoritetas, o tai, ko mus moko bažnytininkai, nėra krikščionybė. Bet ir to negana: jei šiuolaikinis žmogus ir toliau tikė­ 104

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tų stebuklais ir neskaitytų Evangelijos, mūsų laikais itin supaprastėjęs bendravimas su kitokių pažiūrų ir tikė­ jimų žmonėmis priverstų jį suabejoti savojo tikėjimo teisingumu. Žmogui, nemačiusiam kitaip galvojančių ir tikinčių žmonių, buvo paprasta neabejoti, kad jo ti­ kėjimas - vienintelis teisingas. Bet tereikia mąstančiam žmogui susidurti (kaip nuolat nutinka dabar) su kitų tikėjimų žmonėmis - vienodai gerais ir blogais, smer­ kiančiais vienas kito tikėjimą, - kad imtų abejoti išpa­ žįstamo tikėjimo teisingumu. Mūsų laikais bažnytinį tikėjimą gali išpažinti tik visiškas tamsuolis ar visiškai religijos nušviečiamais gyvenimo klausimais nesido­ mintis žmogus. Kokių gudrybių turi griebtis bažnyčios, kad, nepai­ sydamos visų šių tikėjimą ardančių sąlygų, ir toliau sta­ tytų maldos namus, aukotų mišias, pamokslautų, mo­ kytų ir, svarbiausia, už tai gautų tokį dosnų adygį, kokį gauna visi šie dvasininkai, ganytojai, superintendantai, abatai, arkidiakonai, vyskupai ir arkivyskupai? Tam reikia ypatingų, antgamtinių gudrybių ir pa­ stangų. Bažnyčios tą ir daro - stengiasi vis labiau ir labiau. Pas mus Rusijoje (be viso kito) pasitelkiama paprasčiausia šiurkšti bažnyčiai nuolankios valdžios prievarta. Žmonės, atsiribojantys nuo išorinės tikėjimo išraiškos ir tą išsakantys, arba tiesiog baudžiami, arba netenka teisių, o tie, kurie griežtai laikosi išorinių tikė­ jimo formų, yra apdovanojami, gauna daugiau privi­ legijų. 105

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOjUS

Taip elgiasi stačiatikiai, tačiau ir visos kitos bažnyčios naudojasi tokiomis pat priemonėmis, kurių pagrindinė yra hipnozė. Siekiant paveikti žmonių sielas ir apkvailinti juos, pa­ sitelkiami visi menai - nuo architektūros iki poezijos, ir tas procesas vyksta nenutrūkstamai. Siekis užhipno­ tizuoti, apkvaitinti žmones ypač akivaizdus Gelbėjimo armijos veikloje. Ji pasitelkia naujas, mums neįprastas priemones - trimitus, būgnus, dainas, vėliavas, kostiu­ mus, eisenas, šokius, ašaras, dramatinius vaidinimus. Bet mus tai stebina tik todėl, kad yra nauja. Nejau senieji bažnyčios metodai - ypatingas apšvietimas, auk­ sas, spindesys, žvakės, chorai, vargonai, varpai, arnotai, verksmingi pamokslai - nėra tas pat? Kad ir kaip stipriai veiktų ši hipnozė, ne ji yra pa­ grindinė ir pati žalingiausia bažnyčių veiklos dalis. Pa­ grindinė ir pati pražūtingiausia jų veikla - vaikų ap­ gaulė, tų pačių vaikų, apie kuriuos Kristus yra pasakęs, jog vargas tam, kas nuskriaus bent vieną iš šių mažutė­ lių. Vos prabudus kūdikio sąmonei, jį pradeda apgau­ dinėti, iškilmingai teigdami jam tą, kuo patys netiki, ir taip elgiasi tol, kol apgaulė tampa įpročiu, įsismelkusiu į pačią prigimtį. Mažylį uoliai apgaudinėja pačiu svar­ biausiu gyvenimo klausimu, o kai apgaulė taip suau­ ga su jo aplinka, kad jos jau nebeišplėš!, vaikui atveria visą mokslo ir realybės pasaulį, kuris niekaip nedera su įdiegtu tikėjimu, ir palieka vieną patį aiškintis tuos prieštaravimus kaip išmano. 106

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Juk jei sumanytum taip supainioti žmogų, kad jis sveiku protu nebeįstengtų ištrūkti iš dviejų priešingų nuo vaikystės skiepytų pasaulėžiūrų, nesugalvotum nieko veiksmingiau už tą, kas nutinka kiekvienam jau­ nuoliui, auklėjamam mūsų vadinamojoje krikščioniš­ koje visuomenėje. Visa, ką bažnyčios išdarinėja su žmonėmis, yra siau­ binga, bet įsijautęs į bažnyčių institucijoms priklausan­ čių žmonių padėtį supranti, jog kitaip elgtis jie negali. Bažnyčioms iškilo dilema: Kalno pamokslas ar Nikėjos simbolis - viena neigia kita: jei žmogus nuoširdžiai įti­ kės Kalno pamokslu, Nikėjos simbolis (o drauge su juo ir bažnyčia bei jos atstovai) jam neišvengiamai neteks prasmės ir reikšmės; jei jis įtikės Nikėjos simboliu, t. y. bažnyčia ir tais, kurie save vadina jos atstovais, tai Kal­ no pamokslas jam taps nereikalingas. Todėl bažnyčios negali nesiimti visų įmanomų priemonių, kad užtem­ dytų Kalno pamokslo prasmę ir pritrauktų žmones. Bažnyčios savo įtaką išlaikė tik atkakliu triūsu. Jei jos bent trumpai liautųsi hipnotizuoti mases ir apgaudinėti vaikus, žmonės palaipsniui perprastų Kristaus moky­ mą. O mokymo suvokimas sunaikintų bažnyčias ir jų svarbą. Todėl bažnyčios nė akimirką nenustoja uoliai veikti, hipnotizuoti suaugusiųjų ir mulkinti vaikų. Ir štai dėl tokios bažnyčių, skleidžiančių neteisingą Kris­ taus mokymo suvokimą, veiklos didžiuma vadinamųjų tikinčiųjų ir nesugeba suprasti Kristaus doktrinos.

IV ' Л / ' ж abar kalbėsiu apie kitą požiūrį į krikščionybę, trukdantį suvokti ją iš tiesų, - apie mokslinį požiūrį. Bažnytininkai krikščionybe vadina tąjos įvaizdį, kurį patys sukūrė, ir tokį požiūrį į krikščionybę laiko vienin­ teliu neabejotinai teisingu. Mokslo žmonės krikščionybe vadina vien tai, ką iš­ pažino ir išpažįsta įvairios bažnyčios, ir teigdami, kad tos dogmos aprėpia visą krikščionybės prasmę, ją pri­ pažįsta atgyvenusiu religiniu mokymu. Su šitokiomis pažiūromis krikščioniškojo mokymo suprasti neįmanoma, bet norint tą įrodyti reikia suvok­ ti, kokią vietą žmonijos gyvenime užima religijos aps­ kritai bei krikščionybė konkrečiai ir kokią reikšmęjoms suteikia mokslas. Tiek atskiras žmogus negali gyventi, neturėdamas tam tikros nuomonės apie savojo gyvenimo prasmę (jis visuomet, nors dažnai ir nesąmoningai, savo poelgius suvokia tos prasmės šviesoje), tiek ir tautos, žmonių bendrijos, gyvenančios vienodomis sąlygomis, negali neturėti teorijos apie jų bendro gyvenimo bei su juo KW

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOJUS

susijusios veiklos prasmę. Tiek atskiras žmogus aug­ damas neišvengiamai keičia savo požiūrį į gyvenimą ir suaugęs gyvenimo prasmę suvokia kitaip nei kūdikis, tiek ir žmonių bendrijos, tautos, neišvengiamai pagal savąjį amžių keičia gyvenimo ir jo lemiamos elgsenos sampratą. Šiuo atžvilgiu atskiras žmogus nuo visos žmonijos skiriasi tuo, jog atskiras žmogus, žengdamas į naują gyvenimo etapą ir stengdamasis suvokti tam periodui būdingą gyvenimo ir elgsenos sampratą, vadovaujasi anksčiau gyvenusių žmonių nurodymais bei patirtimi, o žmonija negali turėti tokių nurodymų, nes visąlaik žengia dar neištyrinėtu keliu ir nėra ko paklausti, kaip dera suvokti gyvenimą ir kaip elgtis tomis naujomis aplinkybėmis, kuriomis dar niekas niekada negyveno. Kaip vedęs ir vaikų susilaukęs žmogus negali ir toliau žvelgti į gyvenimą taip, kaip žvelgė būdamas kūdikis, taip ir žmonijai nevalia nepaisyti įvairiausių pokyčių (padidėjusio gyventojų skaičiaus, skirtingų tautų bendravimo būdo, ištobulėjusių kovos su gamta metodų, sukauptų žinių bagažo) ir gyvenimą suvok­ ti kaip seniau. Būtina išsiugdyti naują pasaulėžiūrą, kuri diktuotų elgseną, tinkamą tam naujam etapui, į kurį ji įžengė ar žengia. Ši būtinybė ir atskleidžia ypatingą žmonijos gebė­ jimą išskirti asmenis, suteikiančius naują prasmę vi­ sam žmonijos gyvenimui - prasmę, kuri lemia ir visiš­

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

kai naujas veiklos formas. Šios naujos pasaulėžiūros, būdingos žmonijai tomis naujomis sąlygomis, ir nau­ jos elgsenos formavimasis ir yra tai, ką vadiname re­ ligija. Todėl, pirma, religija nėra reiškinys, kuris, pasak mokslo žmonių, kadaise lydėjo žmonijos vystymąsi, bet paskui atgyveno ir tapo nebereikalingas. Tai reiš­ kinys, lydintis žmoniją visais laikais - tiek dabar, tiek ir bet kada anksčiau. Antra, religija visuomet nusako būsimą, o ne buvusią veiklą, tad praeities reiškinių ty­ rinėjimas nieku gyvu negali atskleisti religijos esmės. Bet kokio religinio mokymo esmė - ne troškimas simboliškai išreikšti gamtos jėgas, ne jų baimė, ne ste­ buklų poreikis ir ne išorinės jo apraiškos formos, kaip mano mokslo žmonės. Religijos esmė yra žmonių ge­ bėjimas pranašiškai numatyti ir nurodyti tą gyvenimo kelią, kuriuo turi eiti žmonija, kad atrastų kitokią gy­ venimo esmės sampratą, kuri ir lems būsimą - kitokią nei visa ankstesnė - žmonijos elgseną ir veiklą. Gebėjimas numatyti būsimą žmonijos kelią daugiau ar mažiau būdingas visiems žmonėms. Tačiau visais laikais pasitaikė tokių žmonijos atstovų, kuriems tas gebėjimas pasireikšdavo itin stipriai. Tokie asmenys aiškiai bei tiksliai išreikšdavo tą, ką visi kiti tik miglo­ tai nujausdavo, ir šimtmečiams ar tūkstantmečiams suformuodavo naują pasaulėžiūrą, lemiančią kitokią elgseną bei veiklą. ш

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTO)US

Žinome tris tokias pasaulėžiūras: dvi, kurias žmonija jau išgyveno, ir trečiąją, kurią krikščionybėje išgyvena­ me dabar. Jos trys, tiktai trys - ir ne todėl, kad mes savo nuožiūra laisvai sujungėme skirtingas pasaulėžiūras į šias tris, o dėl to, kad visų žmonių poelgiai visuomet grįsti viena iš šių trijų pasaulėžiūrų, dėl to, kad mes ne­ galime suprasti gyvenimo kitaip nei vienu iš šių trijų būdų. Štai tos trys pasaulėžiūros: pirmoji - asmeninė, arba gyvuliška, antroji - visuomeninė, arba pagoniška, ir trečioji - pasaulinė, arba dieviška. Pagal pirmąją pasaulėžiūrą, žmogaus gyvenimas ap­ siriboja jo vieno asmenybe; jo gyvenimo tikslas - ten­ kinti tos asmenybės valią. Pagal antrąją pasaulėžiūrą, žmogaus gyvenimas apsiriboja ne jo vieno asmenybe, o asmenybių bendrija: gentimi, šeima, gimine, valsty­ be; jo gyvenimo tikslas - tenkinti tos žmonių bendrijos poreikius. Pagal trečiąją pasaulėžiūrą, žmogaus gyveni­ mas neapsiriboja nei jo vieno asmenybe, nei asmenybių bendruomene, jis aprėpia gyvenimo šaltinį ir pradžiąDievą. Šiomis trimis pasaulėžiūromis grįstos visos egzista­ vusios ir egzistuojančios religijos. Laukinis gyvenime pripažįsta vien save, savo asme­ ninius norus. Gyvenime jam niekas nerūpi, tik jis pats. Didžiausią palaimąjam suteikia visiškas įgeidžių paten­ kinimas. Jo gyvenimo variklis - asmeninis malonumas. 112

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Jo religijos esmė - palenkti savo pusėn dievybes ir gar­ binti įsivaizduojamus dievus, gyvenančius tik savo as­ meniniams tikslams. Civilizuotam pagoniui gyvenimas jau neapsiriboja juo pačiu ir aprėpia asmenybių bendruomenę - gen­ tį, šeimą, giminę, valstybę. Dėl šios bendruomenės jis aukoja savo asmeninę gerovę. Jo gyvenimo variklis šlovė, religija - sąjungininkų (giminės vadų, protėvių, valdovų) aukštinimas ir dievų (jo šeimos, giminės, tau­ tos, valstybės globėjų) garbinimas.* Žmogus, kuriam būdinga dieviškoji gyvenimo sam­ prata, gyvenime pripažįsta jau ne save ir asmenybių bendruomenę (šeimą, giminę, tautą, tėvynę ar valsty­ bę), o amžiną nemaraus gyvenimo šaltinį - Dievą. Dėl Dievo valios vykdymo jis aukoja ir savo asmeninę, ir šeiminę, ir visuomeninę gerovę. Jo gyvenimo variklis meilė. Jo religija yra darbais ir tiesa garbinti visa ko pradžią ir ištakas - Dievą. Visas istorinis žmonijos gyvenimas yra ne kas kita, kaip nuoseklus perėjimas nuo asmeninės, gyvuliško­ sios, pasaulėžiūros prie visuomeninės ir nuo visuo­ meninės pasaulėžiūros prie dieviškosios. Visa senovės tautų istorija, trukusi tūkstančius metų ir užsibaigusi * Faktas, kad tiek daug įv a irių gyvenim o fo rm ų - genčių, šeim ų, g im inių , valstybių ar net teoriškai pozityvistų įsivaizduojam a žm onijos - yra pagrįstos visuom enine ar pagoniška pasaulėžiūra, anaiptol nesuardo šios koncepcijos vienovės. V isos šios gyvenim o form os grįstos viena sam prata - kad asm eny­ bės gyvenim as nėra pakankam as gyvenim o tikslas, kad gyvenim o prasm ė yra tik asm enybių bendrija. (Aut. past.) 13

LEVAS NIKOLAjEVIČIUS TOLSTOJUS

Romos istorija, byloja apie gyvuliškosios, asmeninės pasaulėžiūros tapsmą visuomenine, valstybine. Visa istorija nuo Romos imperijos ir krikščionybės atsira­ dimo laiku, įskaitant ir mūsų gyvenimo tarpsnį, - tai valstybinės pasaulėžiūros perėjimo prie dieviškosios istorija. Štai šią pastarąją pasaulėžiūrą bei ja grįstą krikščio­ niškąjį mokymą, lemiantį visą mūsų gyvenimą ir vei­ kiantį visą mūsų veiklą - tiek praktinę, tiek ir moksli­ nę, - tariamo mokslo žmonės, vertindami vien pagal išorinius požymius, pripažįsta kažkokia atgyvena, ne­ beturinčia mums jokios reikšmės. Remdamiesi vien dogmatine krikščioniškosios dok­ trinos puse - pamokslais apie Trejybę, atpirkimą, ste­ buklus, bažnyčias, paslaptis ir pan. - mokslo žmonės teigia, kad šis mokymas tėra viena iš daugybės žmo­ nijos išpažintų religijų, o dabar, atlikęs savo vaidmenį istorijoje, jis baigia atgyventi, blankdamas mokslo ir tikrojo lavinimosi šviesoje. Vyksta tai, kas dažniausiai sukelia pačias didžiausias žmonijos klaidas. Patys nenuovokiausi, menkiausiai iš­ silavinę žmonės, susidūrę su kur kas aukštesnio lygio reiškiniu, nė nesistengia jo suprasti, pakilti iki tokio lygmens, iš kurio derėtų jį vertinti, - ne, jie aptarinė­ ja reiškinį iš savojo žemiausio supratimo taško ir, kuo mažiau nutuokia, tuo drąsiau ir ryžtingiau apie jį kal­ ba. 114

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Didžiumai mokslo žmonių, gyvenimišką moralinį Kristaus mokymą vertinančių iš žemiausio visuome­ ninės pasaulėžiūros taško, šis mokymas primena gana nekonkretu ir nedarnų indų asketizmo, stoicizmo, neoplatonizmo ir mūsų laikams jokios rimtos reikšmės neturinčių utopinių antisocialinių svajonių junginį, ir visa mokymo svarbajiems apsiriboja išorinėmis apraiš­ komis: katalikybe, protestantizmu, dogmomis, kova su pasaulietine valdžia. Mokslo žmogus, krikščionybę vertinantis pagal šiuos požymius, yra nelyginant kurčiasis, apie muzikos reikšmę ir vertę sprendžiantis pa­ gal muzikantų judesius. Dėl to visi tie žmonės, pradedant Kantu (Kant), Štrausu (Strauss), Spenceriu (Spencer) ir Renanu (Re­ nan), nesuvokdami Kristaus kalbų prasmės, nesidomė­ dami, kam ir kodėl jos buvo pasakytos, nesuprasdami netgi klausimo, į kurį atsakė jo žodžiai, nesivargindami įsigilinti į šių prasmę, tvirtai neigia mokymo išmintin­ gumą - jei yra nusiteikę priešiškai. O jei ketina būti atlaidūs, tai iš savo didybės aukštumų taiso mokymą teigdami, jog Kristus norėjo pasakyti tą, ką jie manoji norėjus pasakyti, bet nesugebėjo to padaryti. Su krikš­ čioniškuoju mokymu jie elgiasi taip, kaip dažniausiai elgiasi savimi pasitikintys pasipūtėliai, šnekėdamiesi su žmonėmis, kuriuos laiko gerokai prastesniais už save: „Taip, jūs, tiesą sakant, norite pasakyti tą ir aną.“ Šios pataisos prasmė visuomet ta pati - aukštesniąją, 115

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

dieviškąją, pasaulėžiūrą pritempti prie žemesnės, vi­ suomeninės. Paprastai kalbama, kad moralinis krikščionybės mo­ kymas yra geras, tačiau perdėtas: kad jis taptų visiškai geras, reikia atmesti visa, kas atliekama, netinkama mūsų gyvenimo būdui. „Doktrina, reikalaujanti to, kas neįvykdoma, yra blogesnė už tą, kuri iš žmonių reika­ lauja įmanomų dalykų, atidnkančiųjų jėgas“, - galvoja ir tvirtina mokyti krikščionybės aiškintojai, kartodami tą patį, ką apie krikščioniškąją doktriną jau seniai kal­ bėjo tie, kurie, nesupratę mokymo, už tai nukryžiavo mokytoją - žydai. Pasirodo, mūsų laikų mokslininkams žydiškasis 5000 metų senumo įstatymas „dantis už dantį ir akis už akį“, t. y. teisėto keršto įstatymas, yra priimtinesnis už meilės įstatymą kurį prieš 1800 metų ano vietoje paskelbė Kristus. Pasirodo, visa, ką nuveikė tie žmonės, kurie suprato Kristaus mokymą ir gyveno pagal jį, visa, ką darė ir kalbėjo visi tikri krikščionys, visi krikščionių šventieji, visa, kas dabar socializmo ir komunizmo pavidalu kei­ čia pasaulį, - visa tai yra perdėti ir atmestini dalykai, apie kuriuos neverta nė kalbėti. Žmones, aštuoniolika amžių auklėtus krikščioniš­ ka dvasia, iškiliausi žmonės, mokslininkai įtikino, kad krikščioniškasis mokymas - tai mokymas apie dogmas, o gyvenimiškasis mokymas tėra nesusipratimas, perdė­ ii6

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

jimas, trikdantis tikruosius, teisėtus, žmogaus prigim­ tį atitinkančius moralės reikalavimus, ir kad teisingo keršto įstatymas, kurį atmetė ir pakeitė Kristus, mums yra kur kas priimtinesnis. Mokslo žmonėms priesakas nesipriešinti blogiuijėga atrodo perdėtas ir netgi neprotingas. Jį atmetus būtų geriau, mano tie mokslininkai ir nė nepastebi, jog kalba anaiptol ne apie Kristaus mokymą, o apie tai, ką Kris­ taus mokymu vadina jie. Jie nepastebi štai ko - sakyti, kad priesakas nesiprie­ šinti blogiui jėga Kristaus mokyme yra perdėtas ir ne­ reikalingas, tolygu teigti, kad formuluotė apie spindu­ lių lygybę skritulio apibrėžime yra perdėjimas. Šitaip kalbantys elgiasi lygiai kaip žmogus, nė nenutuokiantis, kas yra skritulys, bet tvirtinantis, jog nevalia reikalau­ ti, kad visi apskritimo taškai būtų vienodai nutolę nuo centro. Patarinėti atmesti ar apriboti formuluotę apie skritulio spindulių lygybę - vadinasi, nesuprasti, kas yra skritulys. Patarinėti atmesti ar apriboti priesaką ne­ sipriešinti blogiui jėga - vadinasi, nesuprasti Kristaus mokymo. Tie, kurie taip elgiasi, iš tiesų visiškai jo nesupran­ ta. Jie nesuvokia, kad šis mokymas įvedė naują gyve­ nimo sampratą, atitinkančią tą naują etapą, į kurį jau prieš 1800 metų įžengė žmonija, ir apibrėžė jo lemia­ mą naują elgseną. Jie netiki, kad Kristus norėjo pasa­ kyti tą, ką pasakė, arba jiems rodosi, kad jis atsitiktinai, 117

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

dėl neišmanymo ar dėl neišprusimo išsakė tą, ką išsakė Kalno pamoksle ir kitur.* Evangelija pagal Matą, VI, 25-34:

„Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybė, ką valgysite ir ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuo­ čius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvasjuos maitina. Argijūs ne daug vertesni užjuos? O kas išjūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena išjų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj meta­ ma į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, * Štai, pavyzdžiui, charakteringa tokios rūšies nuom onė pateikta straips­ nyje „N a u ji bažnyčios gyvenim o pagrindai*4 k u rį 1890 m etų sp alio m ėnesį išspausdino am erikiečių žurnalas „A re n a 44. Sam­ protaudam as apie K aln o pam okslo reikšm ę ir ypač apie n e sip riešinim ą b lo ­ g iu i jėga, autorius, neslėpdam as jo svarbos (kaip tą d aro bažnytininkai), rašo: „K ristu s iš tiesų skelbė visišką kom unizm ą ir anarchiją; bet dera gebėti pa­ žvelgti į K ris tų isto rin iu ir p sich o lo g in iu aspektu. K a ip ir kiekvienas m eilės žm onijai propaguotojas, entuziastas K ristus savo m okym e pasiekia u to p inius kraštutinum us. Kiekvienam žin g sn iu i m o ralin io žm onijos tobulum o lin k v i­ suom et vadovauja žm onės, nem atantys ničnieko, išskyrus savo pašaukim ą. K ristus - su visa deram a pagarba - pasižym ėjo tip išku tokio reform atoriaus tem peram entu. Ir todėl mes turim e atm inti, kad jo pam okym ų nedera su­ prasti kaip baigtos gyvenim o filo so fijo s. J o žodžius turim e an alizuoti su pa­ garba, tačiau su tiesos ieškančiu k riticizm u 44ir 1.1. T a ig i K ristus b ū tų norėjęs pasakyti teisingai, tačiau nesugebėjo išreikšti pakankam ai tik slia i ir aiškiai, su kriticizm u , todėl pataisykim e jį. V isa, ką pasakė apie nuolankum ą, auką, skurdą, n e sirū p in im ą rytojum i, jis prišnekėjo netyčia, d ėl negebėjim o kalbėti m oksliškai. (Aut. p>ast.)

(New basis of church life),

118

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkė­ sime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiš­ kasis Tėvas juk žino, kad viso tojums reikia. Jūs pir­ miausia ieškokite Dievo karalystės irjo teisybės, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Evangelija pagal Luką, XII, 33-34:

„Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kurjūsų lobis, ten ir jūsų širdis.“ Išparduok savo turtą ir sek paskui mane, ir kas nepaliks tėvo ar motinos, ir vaikų, ir brolių, ir laukų, ir namo, - tas negali būti mano mokiniu. Atsižadėk savęs, pasiimk savo kryžių ir sek paskui mane. Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Bus ne mano, o tavo valia; ne tas, ko aš noriu, bet ko tu nori, ir ne taip, kaip aš noriu, bet kaip tu nori. Gyvenimas skirtas vykdyti ne savo valią, o Dievo valią. Žmonėms, stovintiems ant žemiausios pasaulio su­ pratimo pakopos, visos šios tiesos skamba kaip kažko­ kio entuziastingo susižavėjimo apraiškos, visiškai nesusijusios su gyvenimu. Vis dėlto šios idėjos taip aiškiai išplaukia iš krikščioniškosios gyvenimo sampratos, kaip 119

LEVAS NIKOIAIEVlClUS TOLSTOjUS

idėja dirbti bendram labui ar paaukoti savo gyvybę, kad apgintum tėvynę, išplaukia iš visuomeninės pasau­ lėžiūros. Visuomeninės pasaulėžiūros atstovas sako laukiniui: atsitokėk, apsigalvok! Tavo asmeninis gyvenimas negali būti tikrasis gyvenimas, nes tokia būtis vargana ir trum­ palaikė. Tik bendras ir nuoseklus asmenybių - genties, šeimos, giminės, valstybės - gyvenimas tęsiasi ir klesti, todėl žmogus privalo aukoti savo asmenybę dėl šeimos, valstybės gyvenimo. Lygiai tą patį krikščioniškasis mo­ kymas byloja visuomeninės, jungtinės pasaulėžiūros atstovui. Atgailaukite, t. y. atsitokėkite, antraip žūsite. Supraskite, kad šis kūniškas, asmeninis gyvenimas, ku­ ris šiandien yra, o rytoj sunyks, nieku gyvu negali būti užtikrintas, kad jokios išorinės priemonės, jokie įtaisai negali suteikti jam tvirtumo, išminties. Atsitokėkite ir supraskite, kad gyvenimas, kurį gyvenate, nėra tikra­ sis: šeimos, visuomenės, valstybės gyvenimas neišgelbės nuo pražūties. Tikrasis, išmintingasis gyvenimas žmo­ gui įmanomas tiek, kiekjis gali būti ne šeimos ar valsty­ bės nariu, bet gyvybės šaltinio, Tėvo dalimi; tiek, kiek jis sugeba sulieti savo gyvenimą su Tėvo gyvenimu. Ne­ abejotinai tokia yra krikščioniškoji pasaulėžiūra, regi­ ma kiekviename Evangelijos posakyje. Šiai pasaulėžiūrai galima nepritarti, galimąją neigti, galima įrodinėti, kad ji netiksli ar neteisinga, tačiau ne­ galima spręsti apie mokymą nesuvokiant jo ištakų. Juo I2O

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

labiau negalima spręsti apie aukštesnio lygmens reiš­ kinį iš žemesnio požiūrio taško, kitaip tariant, nevalia spręsti apie varpinę, žvelgiant į pamatą. Būtent šitaip daro mūsų laiko mokslo žmonės. Jie taip elgiasi, nes (kaip ir dvasininkai) klaidingai mano turį tokias tyrimo priemones, vadinamas mokslinėmis, kad vos jas pasi­ telkus nebelieka jokių abejonių dėl svarstomo dalyko suvokimo teisingumo. Štai šios tariamai neklystamos pažinimo priemonės ir yra pagrindinė kliūtis, neleidžianti krikščioniškojo mokymo suprasti netikintiesiems ir vadinamiesiems mokslo žmonėms, kurių nuomone vadovaujasi didžioji dauguma netikinčiųjų ir vadinamųjų išsilavinusių žmo­ nių. Iš to tariamo žinojimo kyla visos mokslo žmonių klaidos, susijusios su krikščionišku mokymu, ir ypač dvi keistos klaidingos pažiūros, labiau už kitas kliudančios teisingai jį suvokti. Viena iš klaidingų pažiūrų ta, kad krikščioniškas gy­ venimiškas mokymas yra neįvykdomas ir todėl arba vi­ siškai neprivalomas, t. y. juo nereikia vadovautis, arba turi būti pakeistas, supaprastintas tiek, kad mūsų vi­ suomenė galėtų jį vykdyti. Kita klaidinga pažiūra - kad krikščioniškasis meilės Dievui ir tarnystės jam reikala­ vimas yra miglotas, mistinis, nenurodantis konkretaus meilės objekto ir todėl turi būti pakeistas tikslesniu bei suprantamesnių mokymu apie meilę žmonėms ir tar­ navimą žmonijai. į2l

LEVAS NIKOLA)EVICIUS TOLSTOjUS

Pirmoji klaidinga pažiūra (esą mokymas neįvykdo­ mas) kyla dėl to, jog visuomeninės pasaulėžiūros atsto­ vai - nesuprantantys, kaip žmonėms vadovauja krikš­ čioniškasis mokymas, ir gyvenimą lemiančia taisykle laikantys krikščionišką tobulumo priesaką, - galvoja ir teigia, esą laikytis Kristaus mokymo neįmanoma, nes tikslus šio mokymo reikalavimų vykdymas sunaikina gyvenimą. „Jei žmogus vykdytų visus Kristaus priesa­ kus, jis sunaikintų savo gyvenimą; ojei visi žmonės juos vykdytų, išnyktų ir visa žmonių giminė“, - teigia jie. „Nesirūpindamas rytojumi - ką valgyti, ką gerti ir kuo vilkėti; negindamas savo gyvybės, nesipriešinda­ mas blogiui jėga, aukodamas savo gyvybę dėl kitų ir laikydamasis skaistybės žmogus ir žmonių giminė egzis­ tuoti negali“, - galvoja ir sako jie. Šie žmonės būtų visiškai teisūs, jei Kristaus mokymo pateikiamus tobulumo priesakus laikytume taisyklėmis, kurias kiekvienam privalu vykdyti taip, kaip visuome­ niniame gyvenime privalu mokėti mokesčius, dalyvauti teisme ir pan. Jie nesupranta būtent to, kad Kristaus mokymas žmonėms vadovauja kitaip nei žemesnio lygmens pa­ saulėžiūra grįsti mokymai. Visuomeninės pasaulėžiū­ ros mokymai vadovauja žmonėms vien reikalavimais tiksliai vykdyti taisykles ar įstatymus. Kristaus moky­ mas vadovauja žmonėms, nurodydamas jiems tą bega­ linį dangiškojo Tėvo tobulumą, kurio nejučia siekia visi žmonės, kad ir kokie netobuli būtų. 22

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Žmonių, apie krikščionišką mokymą sprendžiančių iš visuomeninio požiūrio taško, nesupratimą lemia jų įsitikinimas, jog Kristaus nurodomas tobulumas gali būti pasiektas, ir todėl jie savęs klausia, o kas gi nu­ tiks, kai visa tai bus įvykdyta? (Lygiai toks pat klausimas juos kamuoja ir dėl visuomeninių įstatymų vykdymo.) Ši prielaida neteisinga, nes krikščionybės nurodomas tobulumas yra begalinis ir niekada negali būti pasiek­ tas. Kristus moko, turėdamas omeny, kad visiškas tobu­ lumas niekada nebus pasiektas, tačiau begalinio, visiško tobulumo troškimas ir siekis nuolat ugdys žmonių ge­ rovę ir dėl to toji gerovė gali augti iki begalybės. Kristus moko ne angelus, o žmones, gyvenančius gy­ vulišką gyvenimą, besivadovaujančius juo. Ir štai prie šios gyvuliškos judėjimo galios Kristus tarsi prideda kitą, naują dieviškojo tobulumo suvokimo galią ir gyve­ nimo tėkmę nukreipia tų dviejųjėgų atstojamąja. Manyti, jog žmogaus gyvenimas tekės Kristaus nu­ rodyta vaga, tolygu teigti, jog valtininkas, irkluodamas prieš sraunios upės srovę, sėkmingai plauks norima kryptimi. Kristus pripažįsta abiejų lygiagretainio pusių egzis­ tenciją, pripažįsta abi amžinas, nesunaikinamas jėgas, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas: gyvuliškos prigim­ ties jėgą ir suvokimo, jog yra giminingas Dievui, galią. Aplenkdamas gyvuliškąją jėgą, kuri pati save apgina, visuomet išlieka tokia pati ir nepriklauso nuo žmogaus valios, Kristus kalba tik apie dieviškąją galią, kviesda123

LEVAS NIICOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

mas žmogų geriau ją suvokti, išlaisvinti nuo to, kas ją varžo, ir pakylėti į aukščiausią intensyvumo lygį. Pasak Kristaus mokymo, šis išlaisvinimas, tos galios sustiprinimas ir yra tikrasis žmogaus gyvenimas. Pa­ gal ankstesniąsias sąlygas, tikrąjį gyvenimą sudaro tai­ syklių, įstatymų vykdymas; anot Kristaus mokymo, jį sudaro nuolatinis artėjimas link nurodyto ir kiekvieno žmogaus suvokiamo savo dieviško tobulumo, link savo­ sios valios susiliejimo su Dievo valia. Žmogus siekia šio susiliejimo, kuris sunaikintų mums pažįstamą gyveni­ mą. Dieviškasis tobulumas yra žmogaus gyvenimo asimptotė - žmogus jo visuomet siekia, link jo artėja ir pa­ siekti gali tiktai begalybėje. Krikščioniškasis mokymas gali atrodyti neigiąs gyve­ nimo galimybę tik tuomet, kai idealo nurodymą žmo­ nės priima kaip taisyklę. Tik tuo atveju Kristaus moky­ mo pateikiami reikalavimai atrodo naikinantys gyvybę. Iš tiesų yra atvirkščiai - šie reikalavimai suteikia tikrojo gyvenimo galimybę. Be jų tikrasis gyvenimas nebūtų įmanomas. „Nevalia reikalauti pernelyg daug, - paprastai sako žmonės, svarstydami krikščioniškojo mokymo reikala­ vimus. - Nevalia reikalauti visiškai nesirūpinti ateitimi, kaip rašoma Biblijoje, tačiau rūpinantis nereikia persi­ stengti; nevalia atiduoti vargšams visko, atiduoti dera tam tikrą dalį; nereikia siekti skaistumo, tačiau dera 124

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

vengti ištvirkimo; nereikia palikti žmonos ir vaikų, bet dera pernelyg prie jų neprisirišti“ ir 1.1. Šitaip kalbėti - tolygu per sraunią upę plaukiančiam ir prieš srovę sukančiam žmogui sakyti, esą jis klysta, esą, norint atsidurti kitapus, reikia plaukti skersai, tie­ siai link vietos, kuriąjis nori pasiekti. Betgi iš tiesų žmo­ gui, trokštančiam atsidurti kitoje upės pusėje, privalu iš visųjėgų kapstyti prieš srovę link taško, esančio kur kas aukščiau. Kristaus mokymas nuo ankstesniųjų mokymų ski­ riasi tuo, kad žmonėms vadovauja ne išorinėmis tai­ syklėmis, o vidiniu suvokimu, jog dieviškąjį tobulumą pasiekti įmanoma. Žmogaus sieloje glūdi ne saikingos teisingumo ir filantropijos taisyklės, o visiško, begalinio dieviškojo tobulumo idealas. Tik šio tobulumo siekis nukreipia žmogaus gyvenimo tėkmę nuo gyvuliškojo būvio link dieviškojo tiek, kiek tai šiame gyvenime įma­ noma. Norėdamas priplaukti norimą vietą, privalai iš visų jėgų irtis kur kas aukščiau. Nepaisyti idealo reikalavimų - vadinasi, ne tik su­ menkinti tobulumo galimybę, bet ir sunaikinti patį ide­ alą. Žmones veikiantis idealas nėra kieno nors išgalvo­ tas, jį savo sieloje nešioja kiekvienas žmogus. Tiktai šis visiškos, begalinės tobulybės idealas daro poveikį žmo­ nėms ir skatina juos veikti. Saikingas tobulumas pra­ randa galią paveikti žmonių sielas. 125

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOl.STO)US

Kristaus mokymas veiksmingas tik tuomet, kai reika­ lauja visiškos tobulybės, t. y. kiekvieno žmogaus sieloje glūdinčios dieviškosios esybės susiliejimo su Dievo va­ lia - Tėvo ir Sūnaus susiliejimo. Gyvenimą pagal Kris­ taus mokymą ir sudaro būtent šis kiekviename žmogu­ je glūdinčio Dievo Sūnaus išvadavimas iš gyvuliškosios būties ir priartinimas prie Tėvo. Žmogaus gyvenimas nėra vien gyvuliškumas. Gyve­ nimas tik pagal Dievo valią taip pat nėra žmogaus gy­ venimas. Žmogaus gyvenimas sudarytas iš gyvuliškojo ir dieviškojo. Šiai dedamajai artėjant link dieviškojo gy­ venimo, daugėja paties gyvenimo. Gyvenimas pagal krikščioniškąjį mokymą - tai judė­ jimas link dieviško tobulumo. Pagal šią doktriną, jokia būsena negali būti aukščiau ar žemiau už kitą. Pagal šią doktriną, kiekviena jų tėra tam tikra, pati savaime visai nereikšminga pakopa link nepasiekiamo tobulu­ mo ir todėl pati savaime nereiškia nei aukštesnio, nei žemesnio gyvenimo lygmens. Pasak šio mokymo, gy­ venimo augimas - tai pažangos tobulumo link spartėjimas. Todėl muitininko Zachiejaus, paleistuvės, nu­ kryžiuoto plėšiko judėjimas į tobulumą yra aukštesnio lygmens gyvenimas nei stabilus fariziejaus teisumas. Ir todėl šiame mokyme negali būti taisyklių, kurias pri­ valu vykdyti. Ant žemiausios pakopos stovintis ir tobu­ lumo siekiantis žmogus gyvena moraliau ir, remiantis krikščioniškuoju mokymu, teisingiau už žmogų, sto­ 126

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

vintį ant kur kas aukštesnės moralumo pakopos, tačiau nejudantį tobulumo link. Šiuo atžvilgiu pasiklydusi avis Tėvui yra brangesnė už nenuklydusias. Sūnus palaidūnas, pamesta ir vėl at­ rasta moneta brangesni už tuos, kurie nebuvo prapuo­ lęMokymo vykdymas - tai kelionė iš savęs į Dievą. Akivaizdu, kad šioje kelionėje negali būti konkrečių įstatymų ir taisyklių. Bet koks tobulumo ar netobulumo lygmuo, pagal šį mokymą, yra lygūs, todėl šio mokymo negali lemti jokios privalomos taisyklės ir įstatymai. Iš šio esminio Kristaus doktrinos skirtumo nuo visų buvusių visuomenine pasaulėžiūra grįstų doktrinų kyla ir visuomeninių bei krikščioniškųjų priesakų skirtumai. Visuomeniniai priesakai dažniausiai yra teigiami, nu­ matantys tam tikrus poelgius, pateisinantys žmones, užtikrinantys jų teisumą. Krikščioniškieji priesakai (meilės priesakas nėra priesakas siaurąja žodžio pra­ sme, tai veikiau pačios doktrinos esmės išraiška), penki Kalno pamokslo priesakai - visi neigiami, nurodantys tik tai, ko, pasiekę tam tikrą žmonijos išsivystymo lygį, žmonės gali nebedaryti. Šie priesakai - nelyginant žen­ klai begaliniame kelyje į tobulumą, kurio siekia žmoni­ ja, nurodantys tą tobulumo lygį, kuris yra įmanomas konkrečiu žmonijos išsivystymo laikotarpiu. Kalno pamoksle Kristus išreiškė ir amžinąjį idealą, kurio link savaime veržiasi žmogus, ir tą lygmenį, kuris jau gali būti pasiektas mūsų laikais. 127

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOĮUS

Tasai idealas - niekam nelinkėti bloga, neskaudin­ ti, neprovokuoti priešiškumo, visus mylėti. Priesakas, nurodantis lygmenį, žemiau kurio negalime nusileisti siekdami šio idealo, - nepiktžodžiauti. Toks yra pirma­ sis priesakas. Idealas - visiška skaistybė, netgi mintyse. Priesakas, nurodantis lygmenį, žemiau kurio negalime nusileisti siekdami šio idealo, - vedybinio gyvenimo tyrumas, su­ silaikymas nuo ištvirkavimo. Toks yra antrasis priesa­ kas. Idealas - nesirūpinti ateitimi, gyventi šia diena. Prie­ sakas, nurodantis lygmenį, žemiau kurio negalime nu­ sileisti siekdami šio idealo, - neprisiekinėti, nežadėti nieko į ateitį. Tai - trečiasis priesakas. Idealas - niekada ir jokiu tikslu nesigriebti smurto. Priesakas, nurodantis lygmenį, žemiau kurio negalime nusileisti, - neatlyginti už pyktį pykčiu, nukęsti nuos­ kaudas, atiduoti marškinius. Toks yra ketvirtasis prie­ sakas. Idealas - mylėti priešus, kurie mūsų nekenčia. Prie­ sakas, nurodantis lygmenį, žemiau kurio negalime nu­ sileisti, - nekeršyti priešams, kalbėti apie juos gerai, ne­ skirti jų nuo savo tėvynainių. Visi šie priesakai nurodo, ko kelyje tobulumo link galime nebedaryti, ko turime stengtis siekti dabar, kas pamažėle turi tapti mūsų instinktyviu ir pasąmoningu įpročiu. Bet šie priesakai nėra pats mokymas, jie - tik 128

DIEVO KARALYSTE )UMYSE

viena iš begalybės jo pakopų, vedančių tobulumo link. Po šių priesakų kelyje į tobulumą turi sekti ir seks kiti priesakai - vis aukštesni ir aukštesni. Todėl krikščioniškajam mokymui būdinga kelti aukštesnius reikalavimus, nei išsakyti šiuose priesakuo­ se, tačiau nieku gyvu nesumenkinti nei paties idealo, nei tų priesakų - kaip tą daro žmonės, apie krikščio­ nybę sprendžiantys pagal visuomeninę gyvenimo sam­ pratą. Tai tiek apie pirmąją klaidingą mokslo žmonių pa­ žiūrą, susijusią su Kristaus mokymo reikšme ir prasme. Kita, kylanti iš to paties šaltinio, byloja apie krikščioniš­ kojo reikalavimo mylėti Dievą ir tarnauti Jam pakeiti­ mą meile žmonėms ir tarnavimu žmonijai. Krikščioniškasis mokymas mylėti Dievą, tarnauti Jam ir (būtent dėl šios meilės) mylėti, taip pat tarnau­ ti artimui mokslo žmonėms atrodo neaiškus, mistiš­ kas bei savavališkas, tad jie visiškai atmeta reikalavimą mylėti Dievą ir tarnauti Jam teigdami, kad mokymas mylėti žmonės ir žmoniją yra kur kas suprantamesnis, tvirtesnis ir svariau pagrįstas. Mokslo žmonės teoriškai moko, jog prasmingas ir doras gyvenimas - tai gyvenimas, tarnaujant visai žmonijai. Šiame savo mokyme jie regi krikščioniškojo mokymo prasmę, į jį suveda Kristaus doktriną. Šiam savo mokymui ieško patvirtinimo krikščioniškajame ir mano, kad jų mokymas ir krikščioniškasis - tai tas pats. 129

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOLSTOJUS

Ši nuomonė klaidinga iš esmės. Krikščioniškoji dok­ trina neturi nieko bendra su pozityvistų, komunistų bei visų pasaulinės žmonių brolybės propaguotojų mo­ kymu, grįstu tam tikros brolijos nauda. Pagrindinis jų skirtumas tas, jog krikščioniškasis mokymas turi tvirtą, aiškų pamatą žmogaus sieloje, o meilės žmonijai moky­ mas tėra analoginė teorinė išvada. Mokymas mylėti vien žmoniją grįstas visuomenine pasaulėžiūra. Visuomeninės pasaulėžiūros esmė - savo asmeninio gyvenimo prasmę perkelti į asmenybių visumos (gen­ ties, šeimos, giminės, valstybės) gyvenimą. Pradinis šio perkėlimo lygmuo (kai gyvenimo prasmė perkeliama iš savo asmenybės į gentį) vyko ir vyksta lengvai bei na­ tūraliai. Perkelti asmeninio gyvenimo prasmę į giminę ar tautąjau sunkiau, tam reikia ypatingo pasirengimo. Asmeninio gyvenimo prasmės perkėlimas į valstybę tai aukščiausia galima tokio proceso riba. Kiekvienam yra natūralu mylėti save, ir kiekvienas save myli neskatinamas. Natūralu mylėti savo gentį, kuri tave palaiko ir gina, mylėti žmoną - gyvenimo džiaugsmą ir ramstį, vaikus - gyvenimo paguodą bei viltį, ir tėvus, kurie tave užaugino ir išauklėjo. Nors ši meilė nėra tokia stipri, kaip meilė sau, tačiau sutinka­ ma gana dažnai. Meilė - dėl savęs, dėl savojo išdidumo - savo gimi­ nei, savo tautai jau nebe tokia natūrali, bet visgi pasitai­ ko. Meilė žmogui, su kuriuo saisto kraujo ryšys, kalba, 130

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tikėjimas, taip pat dar galima, nors jausmas anaiptol nebe toks stiprus, kaip meilė šeimai ar giminei (jau ne­ kalbu apie meilę sau). Tačiau meilė valstybei - Turkijai, Vokietijai, Anglijai, Austrijai, Rusijai - tai jau beveik neįmanomas dalykas. Nepaisant sustiprinto auklėjimo šia linkme, tokia meilė tėra įsivaizduojama ir realybėje neegzistuoja. Tai yra žmogaus galimybės perkelti savo sąmoningumą riba, ir šiam pramanui jis nebegali puo­ selėti jokio nuoširdaus jausmo. Tačiau pozityvistai bei visi mokslinės brolijos pamokslautojai, nekreipdami dėmesio į tai, kad objektui plečiantis jausmas silpsta, ir toliau teoriškai samprotauja ta pačia krypdmi. „Jeigu, sakojie, - asmenybei buvo paranku savo sąmoningumą perkelti į šeimą ir gentį, o paskui į tautą ir valstybę, tai būtų dar parankiau jį perkelti į visos žmonijos bendriją ir visiems gyventi dėl žmonijos taip, kaip žmonės gyve­ na dėl savo šeimos, dėl valstybės.“ Teoriškai taip ir išeina. Jei asmenybės sąmoningumą ir meilę galima perkel­ ti į šeimą, o iš šeimos į giminę, tautą, valstybę, tai būtų visai logiška ir natūralu, kad žmonės, saugodamiesi ne­ santaikos ir katastrofų, kurios kyla dėl žmonijos pasi­ dalijimo į tautas bei valstybes, savo meilę nukreiptų į visą žmoniją. Toks procesas atrodytų logiškiausias, ir teoretikai tą skelbia nė nepastebėdami, kad meilė yra jausmas, kurį galima patirti, bet jo negalima paskelbti, be to, meilei reikia objekto, o žmonija - tai ne objektas, tai fikcija. 131

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTO|US

Žmonės neišgalvojo genties, šeimos, netgi valstybės, šios susiformavo savaime nelyginant bičių ar skruzdžių spiečius ir egzistuoja iš tiesų. Žmogus, dėl savo gyvu­ liškos asmenybės mylintis šeimą, puikiai žino, ką jisai myli: Oną, Mariją, Joną, Petrą ir t. t. Žmogus, mylintis savo giminę ir besididžiuojantis ja, žino, kad myli vi­ sus gvelfus ar visus gibelinus*. Valstybę mylintis žmo­ gus žino, kad myli Prancūziją palei Reiną ir Pirėnus, ir svarbiausią šalies miestą Paryžių, ir jos istoriją, ir 1.1. Bet ką gi myli žmogus, mylintis žmoniją? Yra valstybė, yra tauta, yra atskira sąvoka - žmogus, tačiau žmonijos, kaip realios sąvokos, nėra ir negali būti. Žmonija? Kur jos riba? Kur ji prasideda ir kur bai­ giasi? Ar žmonija baigiasi laukiniu, idiotu, alkoholiku, pamišėliu imtinai? Jei yra riba, skirianti žmoniją nuo niekingiausių žmonių giminės atstovų, kur ją nubrėši­ me? Ar išbrauksime juodaodžius kaip amerikiečiai ir indėnus kaip dalis anglų, ir žydus nelyginant kai kurie kiti? O jei priimsime visus žmones be išimties, tai ko­ dėl vien tik žmones, kodėl ne aukštesniuosius gyvūnus, kurių daugelis neabejotinai pranašesni už žemiausius žmonių giminės atstovus? Mes nepažįstame žmonijos kaip išorinio objekto, ne­ žinome jos ribų. Žmonija yra fikcija, ir mylėti jos neį­ manoma. Išties, būtų labai pravartu, jei žmonės galė­ * G velfai ir gibelinai - tai X I I - X V a. Italijos politinės grupuotės, popiežiaus kovoje su Šv. Romos imperijos imperatoriais buvusios popiežiaus (gvelfai) arba jo priešininkų šalininkų (gibelinai) pusėje. (Vert. past.)

132

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tų mylėti žmoniją taip pat, kaip myli šeimą. Būtų labai pravartu - tą propaguoja komunistai - konkurencinę ir individualią žmonių veiklą pakeisti visuomenine ir universalia, kad kiekvienas visiems ir visi kiekvienam, betgi tam nėra jokių motyvų. Pozityvistai, komunistai ir visi mokslinės brolijos pamokslautojai siūlo išplėsti tą meilę, kurią žmonės puoselėja sau, savo šeimoms bei valstybei, ir aprėpti visą žmoniją. Jie pamiršta, kad ši propaguojama meilė yra asmeninė - tokia meilė, pa­ mažėle retėdama, galėtų aprėpti šeimą, paskui gimtinę, tačiau visiškai pranyktų, pasiekusi tokią dirbtinę valsty­ bę kaip Austrija, Anglija ar Turkija. O tokio mistinio objekto kaip visa žmonija, net neįmanoma įsivaizduoti. „Žmogus myli save (savo gyvulišką gyvenimą), myli šeimą, myli netgi tėvynę. Kodėl gi jam nepamilus ir žmonijos? Būtų taip gerai. Beje, tą patį propaguoja ir krikščionybė.“ Taip galvoja pozityvistinės, komunisti­ nės, socialistinės brolijos pamokslautojai. Būtų išties puiku, tačiau nieku gyvu negali būti, nes meilė, grįsta asmenine ir visuomenine gyvenimo samprata, dar pa­ jėgi aprėpti valstybę, bet ne daugiau. Šie samprotavimai yra klaidingi, nes visuomeninė pasaulėžiūra, kuria grįsta meilė šeimai ir tėvynei, pra­ sideda nuo meilės asmenybei, o ši, plisdama nuo asme­ nybės į šeimą, giminę, tautą, valstybę, be paliovos silps­ ta ir valstybėje pasiekia savo paskutinę ribą, už kurios toliau plisti nebegali.

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

Būtinybė plėsti meilės sritį abejonių nekelia, tačiau realybėje ši plėtimosi būtinybė sunaikina meilės gali­ mybę ir įrodo asmeninės, žmogiškos meilės nepakan­ kamumą. Štai čia pozityvistinės, komunistinės, socialistinės brolijos pamokslautojai į pagalbą šiai nepajėgiai žmo­ giškai meilei siūlo krikščioniškąją meilę - bet ne krikš­ čioniškosios meilės pagrindą, o tik jos padarinius: jie siūlo meilę vien tik žmonijai be meilės Dievui. Tokios meilės būti negali. Jai rastis nėra jokios pas­ katos. Krikščioniškoji meilė kyla tik iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, pagal kurią gyvenimo prasmė - mylėti Dievą ir tarnauti Jam. Visuomeninė pasaulėžiūra natūraliai, pradėdama meile sau, paskui šeimai, giminei, tautai, valstybei, pri­ vertė žmones suprasti, jog būtina pamilti visą žmoni­ ją - neturinčią ribų ir susiliejančią su viskuo, kas gyva. Ši būtinybė nepažadino žmogui jokio jausmo ir sukėlė prieštarą, kurios visuomeninė pasaulėžiūra išspręsti negali. Ją išspręsti tegali krikščioniškoji doktrina, suteikda­ ma gyvenimui naują prasmę. Krikščionybė pripažįsta ir meilę sau, ir šeimai, ir tautai, ir žmonijai - ne vien žmonijai, bet ir viskam, kas gyva, viskam, kas egzistuo­ ja, pripažįsta būtinybę be paliovos plėsti meilės ribas. Tačiau kaip šios meilės objektąji nurodo ne žmogaus aplinką, ne asmenybių bendriją (šeimą, giminę, valsty­ IJ4

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

bę, žmoniją, visą išorinį pasaulį), bet save, savo asmeny­ bę, tik dievišką asmenybę, kurios esmė - toji pati meilė, kurią, gelbėdamasi nuo savo pražūtingos prigimties su­ vokimo, panūdo išplėsti gyvuliškoji asmenybė. Krikščioniškasis mokymas nuo ankstesnių skiriasi tuo, jog ankstesnis visuomeninis mokymas bylojo: gy­ venk nepaisydamas savo prigimties (omeny turima tik gyvuliškoji prigimtis), priversk ją paklusti išoriniam šeimos, visuomenės, valstybės įstatymui; krikščiony­ bė byloja: gyvenk pagal savo prigimtį (omeny turima dieviškoji prigimtis), neleisk jai paklusti nei savai, nei svetimai gyvuliškai prigimčiai ir laimėsi tą patį, ko sieki, tramdydamas savo išorinę prigimtį. Krikščioniškasis mokymas grąžina žmogų į pirminį savęs suvokimą, tačiau ne gyvuliškojo, o dieviškojo sa­ vęs, dieviškosios kibirkšties, savęs kaip Dievo Sūnaus, tokio pat Dievo, kaip ir Tėvas, tik įkalinto gyvuliška­ me kiaute. Šis suvokimas, kad esi Dievo Sūnus, kurio pagrindinė savybė yra meilė, patenkina ir visus tuos meilės srities plėtimo reikalavimus, kurie buvo iškelti visuomeninės pasaulėžiūros atstovui. Taigi, dėl asme­ nybės gerovės meilės sritis nuolat plėtėsi, meilė buvo būtinybė, apsiribojanti tam tikrais objektais: savimi, šeima, visuomene, žmonija. Remiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, meilė nėra būtinybė ir ji niekuo neapsiri­ boja, meilė - tai esminė žmogaus sielos savybė. Žmogus myli ne todėl, kad jam paranku mylėti tą ir anuos, o dėl to, kad meilė yra jo sielos esmė ir nemylėti jis negali. 135

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOJUS

Krikščioniškasis mokymas - tai nurodymas žmogui, kad jo sielos esmė yra meilė, kad jo laimė priklauso ne nuo meilės tam ar anam, o nuo meilės visa ko pra­ džiai - Dievui, kurį jis kaip meilę atpažįsta savyje, todėl mylės visus ir viską. Tai pagrindinis krikščioniškojo mokymo skirtumas nuo tų mokymų, kuriuos siūlo pozityvistai ir visi kiti nekrikščioniškos pasaulinės brolijos teoretikai. Tokios yra dvi pagrindinės klaidos, susijusios su krikščioniškąja doktrina, iš kurių kyla galybė kitų ne­ teisingų sprendimų. Pirma, esą Kristaus mokymas nelyginant ankstesnieji mokymai - pateikia žmonėms taisykles, kurių privalu laikytis, o tos taisyklės esą ne­ įvykdomos. Pasak antrosios, visa krikščionybės pras­ mė - išmokyti žmones naudingai sugyventi tarpusavyje, nelyginant jie būtų viena šeima, ir šiam tikslui tereikia stengtis mylėti visą žmoniją (neužsimenant apie meilę Dievui). Klaidinga mokslo žmonių nuomonė, esą krikščiony­ bė - tai antgamtiniais reiškiniais grįsta neįgyvendinama doktrina, taip pat prisidėjo prie to, kad šiuolaikiniai žmonės iš tiesų krikščionybės nesupranta.

v riežasčių, kodėl Kristaus mokymas lieka nesuprastas, yra daug. Taip nutinka ir dėl žmonių tikėjimo, esą jie šį mokymą suprato nusprendę (kaip elgiasi bažnytininkai), kad jis jiems perteiktas antgamti­ niu būdu; ar esą suprato jį išstudijavę (kaip daro mokslo žmonės) dalį tų išorinių pavidalų, kuriais jis pasireiškė. Dar viena priežastis - klaidinga nuomonė apie moky­ mo neįgyvendinamumą ir kad jį dera pakeisti moky­ mu apie meilę žmonijai. Tačiau pagrindinė priežastis, davusi pradžią visoms šioms klaidingoms pažiūroms, yra ta, kad Kristaus mokymas laikomas tokiu mokymu, kurį galima priimti arba atmesti, nekeičiant savo gyve­ nimo. Žmonės, įpratę prie esamos padėties, mėgstantys ją, bijantys ją keisti, krikščioniškąjį mokymą stengiasi su­ prasti kaip apreiškimų bei taisyklių rinkinį, kurį galima priimti nekeičiant savo gyvenimo. Tačiau Kristaus mo­ kymas nėra vien taisyklės, kuriomis privalo vadovautis žmogus, jis atskleidžia naują gyvenimo prasmę, nusako naują, visai kitokią nei anksčiau, žmonijos veiklą, pri­ tinkančią tam laikotarpiui, į kurįji žengia. 137

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOIUS

Žmonijos - kaip ir atskiro žmogaus - gyvenimas keičiasi, juda į priekį, įveikia amžiaus tarpsnius ir kie­ kvienas tarpsnis turi savą, jį atitinkančią pasaulėžiūrą, kurią neišvengiamai įsisavina žmonės. Tie, kurie amžių atitinkančios pasaulėžiūros nepriima sąmoningai, ją įsi­ savina nesąmoningai. Kaip keičiasi atskirų žmonių po­ žiūris į gyvenimą, taip kinta ir tautų bei visos žmonijos požiūris. Jei vedęs vyras savo veikloje ir toliau vadovau­ jasi vaikiška gyvenimo samprata, jo gyvenimas ilgainiui tampa toks sudėtingas, kad žmogui nejučia prisieina ieškoti ir priimti kitokią, jo amžiui būdingą pasaulėžiū­ rą. Tas pat dabar vyksta su žmonija, kuri mūsų išgyve­ namu laikotarpiu pereina nuo pagoniškos pasaulėžiū­ ros prie krikščioniškosios. Visuomenišką mūsų laiko žmogų pats gyvenimas verčia atsiriboti nuo stabmel­ diškos pasaulio sampratos, nebetinkamos dabartiniam žmonijos amžiui, ir paklusti krikščioniškajam moky­ mui, kurio tiesos - kad ir kaip iškraipomos ir klaidin­ gai aiškinamos - visgi yra žinomos, be to, tiktai jos gali išspręsti tas prieštaras, kuriose jis painiojasi. Jei krikščioniškojo mokymo reikalavimai visuomeni­ nės pasaulėžiūros atstovui atrodo keisti ir netgi pavo­ jingi, tai lygiai tokie pat keisti, nesuvokiami ir pavojingi kadais atrodė visuomeninio mokymo reikalavimai, kai laukinis žmogus dar negebėjo jų visiškai suprasti ir ne­ galėjo numatyti jų pasekmių. 138

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

„Nėra protinga aukoti savo ramybę ar gyvybę, sako laukinis, - kad apgintum kažkokį nesuprantamą, neapčiuopiamą ir santykinį dalyką: šeimą, giminę, tė­ vynę. O svarbiausia, pavojinga paklusti svetimai valiai.“ Tačiau atėjo metas, kai laukinis tegul miglotai, bet visgi suvokė visuomeninio gyvenimo reikšmę ir pagrindinio jo variklio, visuomenės pritarimo ar pasmerkimo - šlo­ vės, svarbą. Kita vertus, kai asmeninis gyvenimas tapo toks nebepakenčiamas, kad laukinis nebegalėjo tikėti savo ankstesnės gyvenimo sampratos teisingumu, jam teko priimti visuomeninę, valstybinę pasaulėžiūrą ir jai paklusti. Lygiai tas pats dabar vyksta ir su visuomenišku, vals­ tybiniu žmogumi. „Nėra protinga, - sako visuomeniškas žmogus, - au­ koti savo asmeninę, šeimos, tėvynės gerovę, kad įvykdy­ tum kažkokį aukštesnį įstatymą, reikalaujantį atsižadėti pačių natūraliausių ir geriausių jausmų - meilės sau, savo šeimai, gimtinei, tėvynei. O svarbiausia, pavojinga atsisakyti aprūpinto gyvenimo, kurį teikia valstybinės struktūros.“ Tačiau ateina metas, kai, viena vertus, sieloje sukir­ ba miglota aukštesniojo įstatymo, meilės Dievui ir savo artimajam, nuojauta, o antra vertus, prieštaringo gyve­ nimo kančios verčia žmogų atsisakyti visuomeninės pa­ saulėžiūros ir priimti jam siūlomą naują visas prieštaras išsprendžiančią ir jo gyvenimo kančias panaikinančią krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Ir tas metas yra dabar. 139

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

Mums, prieš tūkstantmečius jau išgyvenusiems per­ ėjimą nuo gyvuliškosios, asmeninės gyvenimo sam­ pratos prie visuomeninės, atrodo, kad tas perėjimas buvo būtinas ir natūralus, o šis - tas, kurį pastaruosius 1800 metų išgyvename dabar, - ir nepagrįstas, ir nena­ tūralus, ir bauginantis. Bet šitaip mums tik atrodo, nes anas perėjimas jau baigtas, jo metu įgyta elgsena tapo instinktyvi, pasąmoninė; o dabartinis perėjimas dar te­ bevyksta, ir mes privalome sąmoningai jį baigti. Visuomeninė pasaulėžiūra į žmonių sąmonę smel­ kėsi amžius, tūkstantmečius, daugsyk keitė formas, o dabar jau glūdi žmonių pasąmonėje, tapusi paveldimu įpročiu, auklėjimo dalimi. Todėl ji mums atrodo natū­ rali. Tačiau prieš penkis tūkstančius metų ji žmonėms atrodė tokia pat svetima ir bauginanti, kokia mums da­ bar atrodo krikščioniškoji doktrina savo tikrąja prasme. Dabar mums dingojasi, kad krikščioniškojo mo­ kymo reikalavimai - dėl visuotinės brolybės, tautybių nepaisymo, dėl asmeninio turto atsižadėjimo, dėl to­ kio, regis, keisto nesipriešinimo blogiui smurtu - yra neįgyvendinami. Bet lygiai tokie pat neįgyvendinami prieš tūkstančius metų atrodė ne tik valstybiniai, bet ir šeiminiai reikalavimai - pavyzdžiui, reikalavimas, kad tėvai maitintų vaikus, jaunimas - senolius, kad sutuok­ tiniai būtų ištikimi vienas kitam. Dar keistesni, stačiai beprotiški rodėsi valstybiniai reikalavimai: kad piliečiai paklustų esamai valdžiai, mokėtų duokles, eitų į karą 140

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

ginti tėvynės ir t. t. Dabar mes manome, kad tie rei­ kalavimai yra paprasti, suprantami, natūralūs, kad jie niekuo nėra mistiški ir netgi keisti; bet prieš penkis ar tris tūkstančius metų atrodė, kad šito reikalauti stačiai neįmanoma. Visuomeninė pasaulėžiūra dėl to ir tapo religijos pa­ grindu, nes tuo metu, kai buvo pateikta žmonėms, at­ rodė jiems neaiški, mistiška ir antgamtiška. Dabar, kai ana žmonijos gyvenimo fazėjau išgyventa, mes supran­ tame tas svarias priežastis, kurios paskatino žmones jungtis į šeimas, bendrijas, valstybes; tačiau senovėje to­ kių sąjungų reikalavimai buvo pateikiami ir tvirtinami antgamtiniųjėgų vardu. Patriarchalinės religijos šlovino šeimas, gimines, tautas; valstybinės religijos garbino carus ir valstybes. Netgi dabar didelė dalis menkai išsilavinusių žmonių tokių, kaip mūsų valstiečiai, carą vadinantys Dievu že­ mėje, - visuomeniniams įstatymams paklūsta ne todėl, kad protu suvoktųjų būtinumą, ne todėl, kad nutuok­ tų apie valstybės idėją, o dėl religinių paskatų. Lygiai taip ir dabar visuomeninės ar pagoniškos pa­ saulio sampratos žmonėms krikščioniškasis mokymas atrodo lyg antgamtinė religija, nors iš tiesų jame nėra nieko paslaptinga, mistiška ar antgamtiška. Tai tiesiog gyvenimo teorija, kuri atidnka esamą materialinio išsi­ vystymo lygį bei žmonijos pasiektą amžių ir todėl nea­ bejotinai privalo būti priimta. 141

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTO)US

Ateis laikas - jis jau ateina, - kai krikščioniškieji gy­ venimo pamatai (žmonių brolybė ir lygybė, bendras turtas, nesipriešinimas blogiui smurtu) atrodys tokie pat paprasti ir natūralūs, kokiais dabar laikome šeimi­ nio, visuomeninio, valstybinio gyvenimo pamatus. Nei žmogus, nei žmonija savo vystymosi kelyje ne­ gali sugrįžti atgal. Visuomeninę, šeiminę ir valstybinę pasaulėžiūrą žmonės jau išgyveno, tad reikia žengti į priekį ir įsisavinti naują, aukštesnę pasaulėžiūrą - pro­ cesas jau prasidėjo. Šie pokyčiai vyksta dviem būdais: sąmoningai, dėl dvasinių priežasčių ir pasąmoningai, dėl materialinių paskatų. Atskiras žmogus labai retai keičia savo gyvenimą, pa­ klusdamas vien proto balsui. Kur kas dažniau, nepaisy­ damas proto siūlomų naujų tikslų ir naujos prasmės, jis toliau gyvena kaip gyvenęs ir keistis ryžtasi tik tuomet, kai ankstesnysis gyvenimas atsigręžia prieš jo sąžinę ir tampa nebeištveriamas. Lygiai taip ir žmonija, per savo religinius vadovus sužinojusi apie naują gyvenimo prasmę, naujus tikslus, kurių jai dera siekti, dar ilgai gyvena kaip gyvenusi ir naująją pasaulėžiūrą priima tik suvokusi, kad ilgiau taip egzistuoti nebeįmanoma. Nors apie gyvenimo pokyčius kalba religiniai vado­ vai, juos supranta ir pripažįsta išmintingiausi žmonės, tačiau didžioji dauguma, kad ir nuolankiai gerbia šiuos vadovus, t. y. tiki jų mokymu, savo vis painesniame gy­ venime ir toliau vadovaujasi senąja doktrina. Panašiai atrodo vyras, šeimos galva, kuris žino, kaip dera gyven­ 142

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ti sulaukus jo amžiaus, bet iš įpratimo bei lengvabūdiš­ kumo ir toliau elgiasi it paauglys. Šitai ir vyksta dabar, mūsų išgyvenamu laikotarpiu, kai žmonija pereina iš vieno amžiaus į kitą. Žmonija iš­ augo savo visuomeninį, valstybinį amžių ir žengia į kitą. Ji žino, kokia doktrina turi tapti šio naujo etapo pa­ grindu, bet iš inercijos toliau laikosi senųjų gyvenimo formų. Iš šio gyvenimo teorijos ir praktikos neatitikimo kyla aibė prieštaravimų ir kančių, nuodijančių mūsų gyvenimą ir reikalaujančiųjį keisti. Tereikia palyginti gyvenimo praktiką su jo teorija, kad pašiurptum nuo didžiulės prieštaros tarp mūsų gy­ venimo sąlygų ir mūsų sąžinės. Visas mūsų gyvenimas - prieštara viskam, ką žino­ me, ką manome esant reikalinga ir privalu. Ši prieš­ tara - visame kame: tiek ekonominiame, tiek valstybi­ niame, tiek ir tarptautiniame gyvenime. Tarsi pamiršę viską, ką žinome, ir laikinai atidėję tą, kuo tikime (neti­ kėti negalime, nes tai vienintelis mūsų gyvenimo pama­ tas), elgiamės kaip tik atvirkščiai, nei reikalauja mūsų sąžinė ir sveikas protas. Ekonominiuose, valstybiniuose ir tarptautiniuose santykiuose mes vadovaujamės tais pagrindais, kurie tiko žmonėms prieš trejetą ar penketą tūkstančių metų ir kurie stačiai prieštarauja šiandieninei mūsų moralei ir šiandieninėms mūsų gyvenimo sąlygoms. Buvo paprasta gyventi senovėje, kai visi buvo pada­ lyti į ponus ir vergus, o žmogus tikėjo, kad šitaip juos 143

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

padalijo Dievas ir kitaip nė negali būti. Bet nejau toks dalijimas įmanomas mūsų laikais? Senojo pasaulio žmogus galėjo manyti turįs teisę naudotis šio pasaulio gėrybėmis kitų žmonių sąskaita, versdamas kentėti ištisas jų kartas, nes šventai tikėjo, kad žmonės nuo gimimo skirtingi, didikai ir vargšai, Jafeto ir Hamo sūnūs. Vergovę gynė ir jos teisėtumą įrodinėjo didžiausi pasaulio išminčiai, žmonijos moky­ tojai Platonas ir Aristotelis. Negana to, vos prieš trejetą amžių, aprašinėdami menamą ateities visuomenę, uto­ piją, žmonės negalėjo įsivaizduoti jos be vergų. Senųjų laikų ir netgi viduramžių gyventojai tikėjo, išties tikėjo, kad žmonės nėra lygūs, kad tikrieji žmo­ nės - tik persai, tik graikai, tik romėnai, tik prancūzai. Betgi mums nevalia tuo tikėti. Tie žmonės, kurie mūsų laikais piestu stoja už aristokratizmą ir už patriotizmą, netiki, negali tikėti tuo, ką patys šneka. Visi mes žinome - ir nežinoti negalime, net jei nie­ kada negirdėjome ir neskaitėme šios aiškiai išreikštos minties, net jei niekada patys jos neišsakėme, tik įkvė­ pėme tą krikščioniškame ore tvyrantį jausmą, - mes visa širdimi žinome ir negalime nežinoti tos pagrindi­ nės krikščioniškojo mokymo tiesos, to fakto, kad visi mes - vieno Tėvo vaikai, visi, kad ir kur gyventume, kad ir kokia kalba kalbėtume; visi mes esame broliai ir paklūstame vieninteliam meilės įstatymui, kurį Tėvo valia nešiojamės savo širdyse. 144

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

Kokių pažiūrų ar išsimokslinimo bebūtų šiandie­ ninis žmogus - ar išsilavinęs kokios nors pakraipos liberalas, ar kurios nors mokyklos filosofas, ar koks mokslininkas, ar ekonomistas, ar visiškai nemokytas, netgi religingas kurio nors tikėjimo atstovas, - bet kuris šiuolaikinis žmogus žino, kad visi turi vienodas teises į gyvenimą ir pasaulio gėrybes, kad vieni žmonės nėra geresni ar blogesni už kitus, kad visi žmonės lygūs. Visi tą žino, nėmaž tuo neabejoja, bet kartu aplink save regi žmonių padalijimą į dvi kastas: vieną dirbančią, engia­ mą, vargstančią ir kenčiančią, o kitą - dykaduoniaujan­ čią, engiančią, prašmatnią, besilinksminančią. Žmogus ne tik regi, bet ir norom nenorom vienaip ar kitaip prisideda prie to jo sąmonės nepripažįstamo žmonių padalijimo, taip pat neabejotinai kenčia, suvokdamas tokią prieštarą ir dalyvaudamas joje. Šiuolaikinis žmogus - ar jis būtų ponas, ar vergas negali nepatirti nuolatinės skausmingos sąžinės ir rea­ lybės priešpriešos. Darbinė masė, didžioji dauguma žmonių, gniuždo­ ma nuolatinio, beprasmiško, beviltiško triūso ir vargo, labiausiai kenčia dėl akivaizdžiai suvokiamo kontrasto tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti pagal jų išpažįs­ tamą tikėjimą - išpažįstamą ne vien jų, bet ir tų, kurie juos įstūmė į šią padėtį ir stengiasi išlaikyti joje. Jie žino, kad yra vergai, kad miršta nepritekliu­ je ir tamsoje, tenkindami vergystėje juos laikančios 145

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

mažumos įgeidžius. Jie žino ir išsako šią neteisybę. Bet tas žinojimas tik didina kančias, nes yra jų esmė. Senųjų laikų vergas žinojo, kad yra gimęs vergu, o mūsų darbininkas, jausdamasis vergu, žino, kad ver­ gu jam būti nereikia, ir todėl patiria Tantalo kančias, nuolat trokšdamas ir negaudamas to, ką ne tik galėtų, bet ir turėtų gauti. Darbo klasės kančias, kylančias dėl prieštaros tarp to, kas yra ir kas turėtų būti, dešimtis kartų sustiprina šio žinojimo skatinamas pavydas ir ne­ apykanta. Mūsų laiko darbininkas - netjeijo darbas būtų daug­ syk lengvesnis už senovės vergo darbą, net jei jis dirbtų aštuonias valandas per dieną ir už ją gautų tris dole­ rius, - nenustotų kentėjęs, nes gamina daiktus, kuriais nesinaudos, dirba ne sau ir ne savo valia, o iš reikalo, dėl ištaigingai gyvenančių dykaduonių įgeidžio ir dėl kurio nors konkretaus turtuolio, fabriko ar gamyklos savininko, pelno. Jis žino, kad visa tai vyksta pasauly­ je, kuriame pripažįstamas mokslinis teiginys, kad dar­ bas yra turtas, kad pelnytis iš svetimo darbo neteisinga ir neteisėta; maža to, pasaulyje, kuriame išpažįstamas Kristaus mokymas, pagal kurį visi mes esame broliai, ir garbingam žmogui privalu tarnauti savo artimui, o ne naudotis juo. Visa tai žinodamas jis negali nesikankinti dėl šios milžiniškos prarajos, skiriančios tą, kas turėtų būti, nuo to, kas yra. 146

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

„Pagal visus faktus, pagal viską, ką žinau, ką pripa­ žįsta visi, - sako sau darbininkas, - aš turėčiau būti lais­ vas, mylimas, lygus visiems kitiems žmonėms, o esu ver­ gas, žeminamas ir neapkenčiamas.“Jis pats nekenčia ir ieško būdų išsigelbėti iš savo padėties, nublokšti šalin jį užgriuvusį priešą ir pačiam jį užgulti. Yra sakoma: „Darbininkai neturi teisės tapti kapitalistais, vargšai ne­ gali užimti turtuolių vietos.“ Tai netiesa: darbininkai ir vargšai būtų neteisūs, jei šito geistų tame pasauly­ je, kuriame pripažįstami Dievo sukurti vergai ir ponai, turtuoliai ir vargšai; tačiau jie šito nori pasaulyje, kuria­ me išpažįstamos Evangelijos tiesos, jog visi mes - Dievo vaikai, visi esame broliai ir lygūs tarpusavyje. Kad ir kaip stengtųsi žmonės, neįmanoma nuslėpti, jog viena pirmųjų krikščioniško gyvenimo sąlygų yra meilė ne žodžiais, o darbais. Dar didesnę prieštarą ir kančias patiria vadinamosios išsilavinusios klasės atstovas. Kiekvienas toks žmogus kuo nors tiki - jei ne žmonių brolybe, tai humanizmu, jei ne humanizmu, tai teisingumu, jei ne teisingumu, tai mokslu - ir drauge žino gyvenąs tokioje aplinko­ je, kuri prieštarauja ir krikščionybei, ir humanizmui, ir teisingumui, ir mokslui. Jis žino, kad visas sąlygas, kuriomis buvo auklėja­ mas ir kurių netekti būtų skausminga, patenkinti tegali varginantis, dažnai pražūtingas engiamų darbininkų triūsas, t. y. pats akivaizdžiausias, didžiausias visų jo 147

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOLSTO|US

pripažįstamų krikščionybės, humaniškumo, teisingu­ mo ir netgi mokslo (omeny turiu politinę ekonomiją) principų pažeidimas. Jis pripažįsta brolybės, humaniz­ mo, teisingumo, mokslo principus, tačiau gyvena taip, kad darbininkų engimas, kurį neigia, jam yra būtinas. Visas tokio žmogaus gyvenimas - nuolatinis naudoji­ masis šiuo engimu, maža to, jis ne tik šitaip gyvena, bet ir visa savo veikla remia susiklosčiusią padėtį, stačiai priešingą viskam, kuo jis tiki. Visi mes broliai, o kiekvieną rytą brolis ar sesuo išneša mano naktipuodį. Visi mes broliai, bet ryte man reikia cigaro, cukraus, veidrodžio ir panašių dalykų, kuriuos gamindami sveikatą praranda man lygūs broliai ir sese­ rys, o aš naudojuosi tais daiktais ir netgi reikalauju jų. Visi mes broliai, o aš dirbu banke ar prekybos namuose ir stengiuosi, kad visos mano broliams reikalingos pre­ kės pabrangtų. Visi mes broliai, o aš gaunu atlyginimą už tai,jog kaltinu, teisiu ir pasmerkiu vagį ar prostitutę, kurių egzistenciją lemia visas mano gyvenimo būdas ir kuriuos, puikiai žinau, reikia ne bausti, o perauklėti. Visi mes broliai, o aš gaunu atlyginimą už tai, jog ren­ ku iš vargšų darbininkų mokesčius, kurie bus panau­ doti dykaduonių turtuolių prabangai. Visi mes broliai, o aš gaunu atlygį už tai, kad skelbiu žmonėms tariamą krikščionišką tikėjimą (kuriuo nė pats netikiu), atiman­ tį iš jų galimybę sužinoti tiesą. Kaip dvasininkas, kaip vyskupas gaunu atlygį už tai, kad apgaudinėju žmones 14Й

DIEVO KARALYSTĖ jUMYSb

dėl jiems paties svarbiausio dalyko. Visi mes broliai, bet savo pedagoginį, medicininį, literatūrinį darbą aš varg­ šams atiduodu tik už pinigus. Visi mes broliai, o man moka už tai, kad mokausi žudyti ar gaminu ginklus, paraką, statau tvirtoves. Visas mūsų, aukštesniųjų klasių gyvenimas yra ištisi­ nė prieštara, ir kuo jautresnis tą prieštarą suvokiantis žmogus, tuo ji skaudesnė. Gyvendamas tokį gyvenimą, jautrios sąžinės žmogus nesikankinti negali. Norėdamas atsikratyd šių kančių jis turi vienintelę išeitį - nuslopinti savo vidinį balsą. Bet jei tokiems žmonėms ir pavyksta užgniaužti sąžinę, jie nepajėgia atsikratyti baimės. Nejautrių ir šiurkščių aukščiausiųjų engiančiųjų kla­ sių atstovų gal ir negraužia sąžinė, tačiau juos vis vien kankina baimė ir neapykanta. Jie negali nesikankin­ ti. Jie žino, kaip stipriai jų nekenčia darbininkų klasė, žino, kad darbininkai jaučiasi apgauti, išprievartauti ir jau pradeda organizuotis, ketindami nusimesti jungą ir atmokėti engėjams. Aukštuomenės atstovai mato sąjungas, streikus, Gegužės pirmosios demonstracijas, nujaučia jiems kylančią grėsmę, ir ta bauginanti grės­ mė nuodija jiems gyvenimą. Jie nujaučia artėjančią ne­ laimę, ir jų patiriama baimė perauga į troškimą gintis ir į neapykantą. Jie žino - jei kovoje su engiamais vergais bent minutei nusilps, žus patys, nes vergai įniršę ir jų įniršis kasdien vis auga. Engėjai net norėdami negali 149

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

liautis engę. Jie žino - net jei ne liausis engę, o tik engs silpniau, jiems galas. Tad jie ir nesiliauja, nors ir taria­ mai rūpinasi darbininkų gerove, kalba apie astuonių valandų darbo dieną, apie draudimą dirbti mažame­ čiams ir moterims, apie pensijas ir premijas. Visa tai apgaulė arba susirūpinimas tuo, kad vergas įstengtų dirbti; tačiau vergas lieka vergas, ir ponas, negalintis gyventi be vergo, mažiau nei kada nors trokštąjį išlais­ vinti. Valdančiosios klasės darbininkams atrodo it kovoto­ jas, kuris primygo savo priešininką ir laiko prispaudęs. Laiko ne todėl, kad nenorėtų paleisti, o dėl to, kad yra tikras - jei tik akimirką adeis gniaužtus, tučtuojau bus paskerstas, nes varžovas įniršęs ir turi peilį. Todėl - ar būtų jautrūs, ar šiurkštūs - mūsų turtingieji negali mė­ gautis tomis gėrybėmis, kurias pavogė iš vargšų, kaip mėgavosi jų protėviai, tikėję savo teise. Visą šiandienos didžiūnų gyvenimą ir visus jų malonumus apnuodijo sąžinės priekaištai ar baimė. Tokia tad yra ekonominė prieštara. Politinė priešta­ ra stulbina dar labiau. Visi žmonės buvo auklėjami ir pratinami visų pir­ miausia paklusti valstybiniams įstatymams. Įstatymai nustato visą šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Žmogus pagal įstatymą tuokiasi ir skiriasi, auklėja vaikus, o dau­ gelyje valstybių netgi išpažįsta tikėjimą. Kas gi tas įstaty­ mas, nustatantis visą žmonių gyvenimą? Ar žmonės juo ISO

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tiki? Ar laiko geru ir teisingu? Nėmaž. Mūsų laiko žmo­ nės dažniausiai netiki šio įstatymo teisingumu, niekina jį, bet vis dėlto paklūsta. Senovėje žmonėms buvo pa­ prasta paklusti saviems įstatymams. Jie tikėjo, išties ti­ kėjo, kadjų įstatymas (dažniausiai religinis) - vienintelis teisingas įstatymas, kuriam turi paklusti visi be išimdes. O mes? Mes gi žinome ir nežinod negalime, kad mūsų valstybės įstatymas nėra vienintelis ir amžinas, maža to, jis tik vienas iš daugelio įvairių valstybių įstatymų, ku­ rie yra vienodai netobuli, o dažnai atvirai apgaulingi ir neteisingi, visapusiškai kritikuojami laikraščiuose. Žy­ dui buvo paprasta paklusti savo įstatymams, kol neabe­ jojo, kad jie rašyti Dievo pirštu; romėnui taip pat, kol manė, esą juos parašė nimfa Egerija. Žmogui nesunku paklusd įstatymams, jeigu jis tiki. kad tuos įstatymus pateikiantys carai yra Dievo pateptieji ar kad įstatymų leidėjai nori ir gali rasti geriausius sprendimus. Betgi mes nutuokiame, kaip gimsta įstatymai, visi mes bu­ vome užkulisiuose, žinome, kad įstatymai - gobšumo, apgaulės ir pardjų kovos produktas, kad juose nėra ir negali būti tikro teisingumo. Todėl šiuolaikiniai žmo­ nės negali tikėd tuo, kad paklusnumas valstybiniams ar pilietiniams įstatymams gali addkd proto ar žmogaus prigimties reikalavimus. Žmonės jau seniai suvokė, jog neprotinga laikytis abejotino teisingumo taisyklių, ir to­ dėl negali nesikankinti, paklusdami tam, kas neatrodo nei išmintinga, nei privaloma. 151

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOjUS

Žmogus negali nesikamuoti, kai visą jo gyvenimą riboja įstatymai, kuriems jis privalo paklusti, baimin­ damasis bausmės, nors netiki nei jų išmintingumu, nei teisingumu ir dažnai aiškiai supranta, kad jie yra netei­ singi, žiaurūs, nenatūralūs ir dirbtini. Mes pripažįstame, kad muitinės ir muitai yra nerei­ kalingi, bet privalome juos mokėti. Pripažįstame, kad išlaidos dvarams ir galybei valdininkų išlaikyti yra tuš­ čias pinigų švaistymas; pripažįstame, kad bažnytiniai pamokslai niekam tikę, bet privalome prisidėti ir remti šias įstaigas. Pripažįstame, kad teismų skiriamos baus­ mės yra žiaurios ir nesąžiningos, bet turime joms pri­ tarti. Pripažįstame, kad žemės nuosavybė skirstoma ne­ teisingai, bet privalome paklusti. Nepripažįstame karų ir armijų būtinybės, bet turime patirti didžius sunku­ mus, išlaikydami kariuomenes, remdami karus ir pan. Net ir šis prieštaravimas tik niekis, palyginti su tuo, kuris dabar iškilo žmonėms, sprendžiant tarptautinius klausimus. Tai mirtina grėsmė ir žmogaus protui, ir jo gyvybei. Tai krikščioniškosios moralės ir karo priešta­ ravimas. Mes, visos krikščioniškosios tautos, gyvename vieną dvasinį gyvenimą, ir bet kokia dora, vaisinga mintis, už­ gimusi viename pasaulio krašte ir akimoju apskriejusi visą krikščioniškąją žmoniją, vienodai džiugina ir kelia pasididžiavimą nepriklausomai nuo tautybės. Mes my­ lime kitų tautų mąstytojus, filantropus ir poetus; tėvo 152

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

Damiano žygdarbiu didžiuojamės kaip savo. Mes pa­ prasčiausiai mylime kitų tautybių žmones: prancūzus, vokiečius, amerikiečius, anglus; mes ne tik gerbiame jų savybes, bet ir džiaugiamės susitikę, šypsomėsjiems. Ne tik negalime karo su šiais žmonėmis laikyti žygdarbiu, bet ir stačiai neįstengiame nešiurpdami įsivaizduoti, jog tarp šių žmonių ir mūsų galėtų kilti tokia nesantaika, kuri turėtų būti sprendžiama abipuse žmogžudyste. Ir štai - mes, visi mes turime dalyvauti neišvengiamose žudynėse, kurios prasidės, jei ne šiandien, tai ryt. Gerai buvo žydui, graikui ar romėnui ne tik smurtu ginti savosios tautos nepriklausomybę, bet ir žudynė­ mis pavergti savo valiai kitas tautas, nes jis tvirtai tikė­ jo, kad jo tauta - vienintelė tikra, gera, Dievo mylima tauta, o visos kitos - filistinai, barbarai. Tuo dar galėjo tikėti viduramžių gyventojai ar netgi tie, kurie gyve­ no praėjusio ir šio amžiaus sandūroje. Tačiau mes tuo tikėti jau nebegalime, ir ši prieštara mūsų laiko žmo­ nėms atrodo tokia šiurpi, kad jos neišsprendus gyventi nebeįmanoma. „Mes gyvename prieštaravimų kupinu metu, - savo moksliniame traktate rašo tarptautinės teisės profeso­ rius grafas Komarovskis. - Visų šalių spaudoje nuolat rašoma apie visuotinį taikos siekį, apie jos būtinumą visoms tautoms. Apie tai kalba ir vyriausybių atsto­ vai, ir privatūs asmenys, ši idėja kartojama ir parla­ mento debatuose, ir diplomatinėse derybose, ir netgi 153

LEVAS NIKOLAjEVIČIUS TOLSTO|US

abipusiuose susitarimuose. Nepaisant to, vyriausybės be paliovos stiprina karinę savo šalių, galią, įveda nau­ jus mokesčius, didina skolas ir įpareigoja ateities kartas mokėti už neprotingos šiandieninės politikos klaidas. Koks stulbinamas žodžių ir darbų kontrastas! Be abejo, vyriausybės teisinasi, jog šios priemonės išlaidos ir ginklavimasis - yra perdėm gynybinės. Ta­ čiau kiekvienam nesuinteresuotam žmogui visgi lieka neaišku - iš kurios pusės dera laukti puolimo, kai visos didžiosios valstybės rūpinasi vien gynyba?.. Susidaro įspūdis, kad visos šalys nuolatos laukia kitų puolimo. Šios situacijos pasekmės akivaizdžios: visuotinis nepa­ sitikėjimas ir antgamtiškos vyriausybių pastangos pranokti kitų valstybių galią. Šios varžybos pačios savaime didina karo pavojų: žmonės negali ilgai tverti tokios padėties ir anksčiau ar vėliau vietoje nepaliaujamų negandų ir nuolatinės grėsmės pasirinks karą. Pakaks niekingo preteksto, kad Europoje įsižiebtų visuotinio karo ugnis. Neteisinga manyti, esą tokia krizė gali iš­ gelbėti mus nuo gniuždančių politinių bei ekonominių sunkumų. Pastaruoju metu vykusių karų patirtis mus moko, jog kiekvienas karas dk sustiprina tautų priešiš­ kumą, nepakeliama militarizmo našta tampa dar sun­ kesnė, o politinė ir ekonominė Europos padėtis tampa dar liūdnesnė ir painesnė.“ „Šiuolaikinė Europa laiko apginklavusi aktyvią devy­ nių milijonų žmonių armiją, - rašo Enrikas Feris (Enri154

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

co Ferri), - bei rezervinę penkiolikos milijonų žmonių armiją ir tam eikvoja po keturis milijardus frankų per metus. Vis energingiau ginkluodamas!, ji paralyžiuoja socialinės bei individualios gerovės šaltinius ir gali būti lyginama su žmogumi, kuris, stengdamasis apsirūpinti ginklais, išsenka, nebetenka jėgų naudotis tais ginklais, kuriuos įsigijo, ir nuo jų svorio galiausiai sukniumba.“ Apie tai kalbėjo ir Čarlzas Butas (Charles Booth), skaitydamas pranešimą Tautų įstatymo reformos ir kodiflkacijos asociacijoje, Londone, 1887 metų bir­ želio 26 dieną. Nurodęs tuos pačius skaičius: devynis milijonus aktyvios armijos, penkiolika milijonų rezervi­ nės ir milžiniškas valstybių išlaidas šioms armijoms bei ginkluotei išlaikyti, jis teigia: „Šitie skaičiai - tik maža tikrosios vertės dalis, nes, be šių žinomų karinio biu­ džeto išlaidų, turime nepamiršti milžiniškų visuomenės nuostolių-ji neteko pačių stipriausių vyrų, pramonės įmonės prarado savo darbuotojus, o didžiulės sumos, išleistos kariniam pasirengimui, nedavė jokios naudos. Neišvengiama šių išlaidų karo reikmėms pasekmė - be atvangos augančios valstybės skolos. Europos valstybės daugiausia skolinosi dėl karo. Bendra paskolų suma keturi milijardai svarų, arba keturiasdešimt milijardų rublių, ir šios skolos kasmet vis auga.“ Jau minėtas profesorius Komarovskis kitame straips­ nyje rašo: „Mes gyvename sunkiu metu. Visi skundžia­ si prekybos bei pramonės sąstingiu ir apskritai prasta 155

LEVAS NIKOLAJEVIČ1US TOLSTOIUS

ekonomine padėtimi, baisisi sunkiomis darbininkų gyvenimo sąlygomis ir visuotiniu masių nuskurdimu. Bet, nepaisant to, vyriausybių pastangos išlaikyti savo nepriklausomybę kone peržengia proto ribas. Visur išgalvojami nauji mokesčiai bei prievolės, ir finansinis tautų spaudimas stačiai nepakeliamas. Jei pažvelgtu­ me į pastarojo šimtmečio Europos valstybių biudžetus, mus visų labiausiai apstulbintų nuolatinis ir spartus jų augimas. Kuo galėtume paaiškinti šį neįprastą reiškinį, anksčiau ar vėliau visiems mums virsiantį neišvengia­ mu bankrotu? Neabejotina viso to priežastis - išlaidos kariuome­ nėms išlaikyti, suryjančios trečdalį ar net pusę visų Eu­ ropos valstybių biudžetų. O visų liūdniausia tas, kad šiam biudžetų augimui ir masių skurdinimui nematyti galo. Socializmas yra ne kas kita, kaip protestas prieš šią absoliučiai nenormalią padėtį, kurioje atsidūrė di­ džioji mūsų pasaulio dalies gyventojų dauguma.“ „Mes žlugdome save, - perspėja Frederikas Pasi (Frederick Passy) savo kalboje, kurią skaitė 1890 me­ tais Londone, paskutiniame Visuotinės taikos kon­ grese, - žlugdome save tam, kad galėtume dalyvauti beprotiškose ateities skerdynėse, ar tam, kad sumokė­ tume procentus už beprotiškų ir nusikalstamų praeities skerdynių skolas. Mes mirštame iš bado, kad galėtume žudyti.“ Toliau, kalbėdamas apie tai, kaip šią problemą verti­ na Prancūzija, jis sako: „Mes tikime, kad už šimto metų 156

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

po Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimo at­ ėjo metas pripažinti tautų teises ir kartą visiems laikams atsižadėti apgaule bei prievarta grįstų sumanymų, ku­ rie vadinami užkariavimais, o iš tiesų yra nusikaltimai žmonijai. Kad ir ką apie juos galvotų monarchų garbė­ troška ir tautų išdidumas, jie susilpnina ir pralaimėto­ jus, ir tuos, kurie švenčia pergalę.“ „Stebiuosi religiniu auklėjimu mūsų šalyje, - tame pačiame Kongrese kalbėjo seras Vilfridas Losonas (Wilfrid Lawson). - Berniukas lanko sekmadieninę mokyklą, ir ten jį moko: mielas berniuk, tu turi mylėti savo priešus. Jei bičiulis tau užvoš, tu turi ne keršyti, o pasistengti perauklėti jį meile. Gerai. Berniukas lan­ ko sekmadieninę mokyklą, kol jam sukanka keturioli­ ka ar penkiolika metų, o paskui jis išsiunčiamas atlikti karinės tarnybos. Kaipgi jis elgsis tarnaudamas? Juk ne mylės priešą, o atvirkščiai - jei tik pasitaikys pro­ ga, persmeigs jį durtuvu. Toks tad religinis mokymas šioje šalyje. Nemanau, kad tai geriausias būdas laikytis religijos priesakų. Man regis, jei berniukui dera mylėti priešą, tas pat dera ir suaugusiam žmogui.“ „Europoje 28 000 000 ginkluotų žmonių ginčus sprendžia ne diskutuodami, o žudydami vieni kitus, sako Losonas. - Tokį ginčų sprendimo būdą pasirinko krikščioniškos tautos. Negana to, šis būdas itin brangus, nes, pasak statistikos, Europos tautos nuo 1872 metų išleido neįtikėtiną sumą, 15 milijardų rublių, kad pasi­ 157

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTO|US

rengtų spręsti ginčus žudydamos. Todėl man atrodo, kad šioje situacijoje dera sutikti su viena iš dviejų išva­ dų: arba krikščionybė žlugo (Christianity is a failure), arba tiems, kurie ėmėsi ją aiškinti, to padaryti nepavy­ ko. Kol mūsų kariai nenuginkluoti, o armijos nepaleis­ tos, mes neturime teisės vadintis krikščioniška šalimi.“ Konferencijoje, svarstant klausimą apie dvasininkų krikščionių pareigą pasisakyti prieš karą, G. D. Bartletas (G. D. Bartlett) tarp kita ko pasakė: „Jei bent kiek suprantu Šventąjį Raštą, tvirtinu, kad žmonės tik žai­ džia krikščionybę, jei ignoruoja, t. y. nutyli, karo klau­ simą. Nugyvenau ilgą gyvenimą ir vargu ar bent pustu­ zinį kartų girdėjau pamokslą apie visuotinę taiką. Prieš 20 metų vienoje svetainėje keturiasdešimčiai žmonių pareiškiau, jog karas ir krikščionybė yra nesuderinami. Į mane pažvelgė kaip į nepataisomą fanatiką. Mintis, kad galima gyventi be karo, buvo palaikyta neatleistinu silpnumu ir beprotyste.“ Apie tai kalbėjo ir katalikų kunigas Defurnė (Defourney): „Vienas iš pirmųjų amžinojo įstatymo, įrašy­ to visų žmonių sąžinėje, priesakų - tai draudimas atimti savo artimojo gyvybę, pralieti kraują, jei tam nėra pa­ kankamos priežasties, jei nesi verčiamas būtinybės. Tai vienas iš tų priesakų, kurie įsirėžia į žmogaus širdį giliau už kitus... Bet kai kalba pasisuka apie karą, t. y. kraujo upių praliejimą, šiuolaikiniai žmonės jau nebesirūpina pakankama priežastimi. Tie, kurie dalyvauja karuose, 158

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

nė nebeketina savęs klausti, ar tas nesuskaičiuojamas aukas galima kaip nors pateisinti, ar tai teisinga, ar ne, teisėta ar neteisėta, nekalta ar nusikalstama, ar tai pa­ žeidžia pagrindinį įstatymą, draudžiantį žudyti be tei­ sėtos priežasties. Jų sąžinė tyli... Karas nebepriklauso nuo moralės. Kariškiams darbai ir patiriami pavojai ne­ teikia kito džiaugsmo, tik būti nugalėtoju, jiems nebė­ ra kito sielvarto, tik būti nugalėtam. Nekalbėkite man apie tai, kad jie tarnauja tėvynei. Jau seniai didis geni­ jus jums atsakė žodžiais, kurie tapo patarle: „Atmeskite teisingumą, ir kas bus valstybė, jei ne didžiulė plėšikų gauja? Plėšikų gauja taip pat yra maža valstybė, turinti savus įstatymus. Ir ten kaunamasi dėl grobio ir netgi dėl garbės...“ „Šios institucijos [kalbama apie Tarptautinį tribuno­ lą] tikslas - pasiekti, kad Europos tautos liautųsi buvu­ sios vagių tautomis, o armijos - plėšikų gaujomis. Tu­ riu pridurti - plėšikų ir vergų gaujomis. Taip, mūsų armijos - minios vergų, priklausančių vienam ar dviem vadams ar ministrams, kurie, kaip žinome, jiems vado­ vauja tironiškai, be jokios atsakomybės... Vergo ypatumas tas, kad jis savo šeimininko rankose tėra daiktas, įnagis, o ne žmogus. Tokie yra kareiviai, karininkai ir generolai, einantys žudyti arba žūti val­ dovo ar valdovų valia. Karinė vergovė egzistuoja, ir tai blogiausia iš vergovių, ypač dabar, kai dėl privalomo­ sios tarnybos grandinėmis sukaustomi visi laisvi bei sti­ 159

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

prus tautos atstovai. Jie paverčiami žudymo įrankiais, budeliais, mėsininkais, nes tik tam buvo pašaukti ir iš­ mokyti... Du ar trys vadovai, susitikę kabinetuose, be protoko­ lų slapta susitaria ir todėl bejokios atsakomybės siunčia žmones į mirtį.“ „Protestai prieš žmones gniuždantį ginklavimąsi pra­ sidėjo ne mūsų laikais, - teigia E. G. Moneta (E. G. Mo­ neta). - Paklausykite, ką savo laiku rašė Monteskjė: „Prancūziją [dabar galima sakyti - Europą] pražudys kariškiai. Europoje išplito nauja liga. Ji pakirto karalius ir verčia juos išlaikyti neįtikėtino dydžio armijas. Ši liga infekcinė, užkrečiama, nes, vos tik savo kariuomenę padidina viena valstybė, kitos akimoju daro taip pat. Tad iš to nieko nebus, išskyrus visuotinę pražūtį. Kiekviena vyriausybė išlaiko tiek kariuomenės, kiek galėtų išlaikyti, jeigu jos tautai grėstų sunaikinimas, ir šią įtemptą padėtį, kai visi nusistatę prieš visus, žmonės vadina taika. Todėl Europa taip nuskurdo, kad jei pri­ vatūs asmenys atsidurtų tokioje padėtyje, kokioje atsi­ dūrė šios pasaulio dalies vyriausybės, tai turtingiausi iš jų nebesudurtų galo su galu. Mes vargšai, nors turime viso pasaulio turtus ir prekybą.“ Tai buvo parašyta beveik prieš 150 metų, o atrodo, kad regime šiandieninio pasaulio paveikslą. Pasikeitė vienas dalykas - valdymo forma. Monteskjė laikais buvo manoma, kad didelės kariuomenės išlaikymo priežas­ tis - neribota karalių valdžia; karaliai nuolat kariavo, 160

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

vildamiesi pergalėmis pagausinti savo asmeninius tur­ tus ir pelnyti šlovę. Tuomet žmonės kalbėjo: „Ak, jei tautos galėtų išsi­ rinkti tuos, kurie turėtų teisę neskirti vyriausybėms ka­ reivių ir pinigų, ateitų galas ir karinei politikai.“ Dabar beveik visoje Europoje įvestas atstovų valdymas, bet, nepaisant jo, karinės išlaidos bei pasirengimas karui siaubingai išaugo.“ Matyt, valdovų pamišimu užsikrėtė valdančiosios klasės. Dabar jau nekariaujama dėl to, kad vienas ka­ ralius neparodė deramos pagarbos kito meilužei, kaip nutikdavo Liudviko XIV laikais. Dabar natūralūs ir kil­ nūs nacionalinio pasididžiavimo bei patriotizmo jaus­ mai yra taip perdėdami, o visuomeninė vienos tautos nuomonė taip nustatoma prieš kitos tautos nuomonę, jog pakanka paminėti (nors žinia gali būti ir neteisin­ ga), kad vienos valstybės pasiuntinio nepriėmė kitos valstybės vadovas, ir kils karas - šiurpesnis ir pražūtingesnis už visus ankstesnius karus. Dabar Europoje yra daugiau ginkluotų kareivių nei didžiųjų Napoleono karų laikais. Mūsų kontinente visi piliečiai (su menko­ mis išimtimis) privalo keletą metų praleisti kareivinėse. Statomos tvirtovės, arsenalai ir laivai, be paliovos ga­ minami ginklai, kuriuos netrukus keičia kiti, tobulesni, nes mokslas, kuris turėtų padėti žmonijos gerovei, pri­ sideda prie naikinimo, išgalvoja vis naujų būdų, kaip per kuo trumpesnį laiko tarpą nužudyti kuo daugiau žmonių. 161

LEVAS NIKOLAjEVIČIUS TOLSTO|US

Tam, kad pavyktų išlaikyti šitiek kareivių ir būtų ga­ lima šitaip visuotinai ruoštis žudynėms, kasmet eikvo­ jami šimtai milijonų, t. y. tokios sumos, kurių pakaktų žmonėms lavinti, patiems didžiausiems darbams visuo­ menės labui atlikti ir kurios suteiktų galimybę taikiai išspręsti socialinius klausimus. Todėl, nepaisant visų mūsų mokslinių pergalių, Eu­ ropa šiuo atžvilgiu atsidūrė tokioje padėtyje, kokioje ji buvo pačiais tamsiausias žvėriškųjų viduramžių laikais. Visi skundžiasi šia padėtimi, kuri yra ne karas, bet ir ne taika, ir visi trokšta iš jos ištrūkti. Vyriausybių vadovai tvirtina, esą visi trokšta taikos, ir tarp jų vyksta varžy­ bos, kuris iškilmingiau išreikš taikius ketinimus. Betjau tą pačią ar kitą dieną jie atvyksta į įstatymų leidžiamą­ jį susirinkimą su pasiūlymu didinti ginkluotę ir teigia, esą šios atsargumo priemonės reikalingos būtent taikai užtikrinti. Tai ne toji taika, kurios mes norime. Ir žmonių ap­ gauti nepavyksta. Tikroji taika grįsta abipusiu pasitikė­ jimu, o šios ginklavimosi varžybos akivaizdžiai demons­ truoja visišką nepasitikėjimą, gal net slepiamą valstybių priešiškumą. Ką pasakytume apie žmogų, kuris, trokš­ damas pareikšti kaimynui draugiškusjausmus, pakvies­ tų šį aptarti nesutarimų su užtaisytu ginklu rankoje? Visi dori piliečiai trokšta bet kokia kaina padaryti galą šiam baisiam prieštaravimui tarp taikingų pareiš­ kimų ir karinės valstybių politikos.“ 162

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

Stebimasi tuo, kad Europoje kasmet įvyksta apie 60 000 savižudybių - ir tik žinomų, registruotų ir išsky­ rus Rusiją bei Turkiją. Tačiau stebėtis derėtų ne tuo, jog savižudybių tiek daug, o tuo, kad jų taip mažai. Jei įsijaustume į bet kurio žmogaus šiais laikais išgyvenamą prieštarą tarp sąžinės ir gyvenimo, suprastume, kad jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Nekalbant apie visas ki­ tas šiuolaikinio gyvenimo ir moralės prieštaras, pakan­ ka vien šios ilgalaikės karinės padėties, kurioje atsidūrė Europa, ir krikščionybės išpažinimo, kad žmogus pultų į neviltį, suabejotų sveiku žmonijos protu ir pasitrauktų iš šio beprotiško bei žvėriško pasaulio. Ši prieštara, visų kitų prieštarų kvintesencija, yra tokia siaubinga, kad gyventi su ja įmanoma tik tuo atveju, jei negalvosi apie ją, jeigu pajėgsi ją pamiršti. Kaipgi! Visi mes krikščionys, ne tik išpažįstantys meilę vienas kitam, bet išties gyvenantys vieną gyveni­ mą. Mūsų širdys plaka vienu ritmu, mes padedame vie­ ni kitiems, mokomės vieni iš kitų, vis labiau ir labiau su abipusiu džiaugsmu, su meile artėjame prie kits kito! Šis suartėjimas - viso gyvenimo prasmė, o rytoj koks nors kvaištelėjęs vyriausybės vadovas leptelės kokią kvailystę, kitas atsakys tuo pačiu, ir aš, nors pats galiu kristi negyvas, eisiu žudyti žmonių, kurie man niekuo nenusidėjo, maža to, kuriuos aš myliu. Tai ne koks ne­ įmanomas atsitiktinumas, o realybė, kuriai mes ruošia­ mės, ir ji ne šiaip tikėtina, ji neišvengiama. 163

LEVAS NIKOLAI EVIČIUS TOLSTO|US

Pakanka tą aiškiai suvokti, kad išsikraustytum iš proto ar nusišautum. Taip ir nutinka, ypač dažnai tarp kariškių. Tereikia minutėlę atsitokėti, kad tokia pabai­ ga pasirodytų neišvengiama. Tik tuo ir galima paaiš­ kinti bauginančią įtampą, kurią jaučiantys mūsų laiko žmonės stengiasi apsisvaiginti vynu, tabaku, opiumu, kortomis, laikraščių skaitymu, kelionėmis, visokiausiais reginiais ir pasilinksminimais. Šie užsiėmimai pristato­ mi kaip rimti ir svarbūs. Jie išties tokie. Jei nebūtų iš­ orinių užsimiršimo priemonių, pusė žmonijos akimoju nusižudytų, nes gyventi, nepaisant sveiko proto balso, yra nepakeliama. Būtent tokioje padėtyje atsidūrė visi šiuolaikiniai žmonės. Visi jie išgyvena nuolatinę klaikią moralės ir gyvenimo prieštarą. Prieštaravimai akivaiz­ džiai regimi ir ekonominiuose bei valstybiniuose san­ tykiuose, tačiau visų aštriausia yra priešprieša tarp įsi­ sąmoninto krikščioniškojo žmonių brolybės įstatymo ir būtinybės (ją visiems žmonėms diktuoja visuotinė kari­ nė prievolė) ruoštis karui, žudynėms - kai kiekvienam tenka tuo pat metu būti ir krikščionimi, ir gladiatoriu­ mi.

VI Д л šspręsti realaus gyvenimo ir moralės prieštaras 0^ ^ galima dviem būdais: pakeisti gyvenimą arba moralę. Atrodytų, pasirinkti paprasta, abejoti nėra ko. Žmogus gali liauds daręs tą, ką mano esant bloga, tačiau negali liautis manęs, kad tai yra bloga. Lygiai taip ir visa žmonija gali liautis dariusi tai, ką mano esant bloga, tačiau negali nei pakeisti, nei bent akimirkai pristabdyti to viską paaiškinančio ir vis sti­ prėjančio suvokimo, kas yra bloga ir ko apskritai netu­ rėtų būti. Rodos, pasirinkimas tarp gyvenimo ir sąžinės pokyčių turėtų būti aiškus ir neabejotinas. Todėl, regis, šiuolaikiniai krikščionys turėtų neiš­ vengiamai atsižadėti jiems nepriimtinų bei smerktinų egzistencijos formų ir savo gyvenimą grįsti artimomis bei pripažįstamomis krikščioniškomis tiesomis. Taip ir būtų, jei ne inercijos dėsnis, neišvengiamai galiojantis ne tik negyviems kūnams, bet ir žmonių bei tautų gyvenimui. Žmones veikiantis dėsnis labai teisin­ gai išsakytas Evangelijoje: „ žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.“ Šio dėsnio esmė yra ta, jog didžiuma žmonių stengiasi ne pažinti 165

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOJUS

tiesą, o įtikinti save, kad jų gyvenimas, kuris jiems atro­ do malonus bei įprastas, kuo puikiausiai dera su tiesa. Vergovė prieštaravo visiems moralės principams, kuriuos skelbė Platonas ir Aristotelis, o nei vienas, nei kitas šito nematė, nes vergovės neigimas būtų sugrio­ vęs jų gyvenamą gyvenimą. Lygiai tas pats vyksta ir mūsų pasaulyje. Žmonių padalijimas į dvi kastas, kaip ir valstybinė bei karinė prievarta, prieštarauja visiems moralės prin­ cipams, kuriais gyvena visas pasaulis, tačiau progresy­ vūs, išsilavinę mūsų laiko žmonės šito, regis, nepastebi. Didžiuma, o gal ir visi išsilavinę šiuolaikiniai žmonės pasąmoningai stengiasi išlaikyti ankstesnę visuomeni­ nę pasaulėžiūrą, kuri pateisina jų padėtį, nuo savęs bei kitų nuslėpti jos nepagrįstumą ir, svarbiausia, būtiny­ bę įsisavinti tą krikščionišką pasaulėžiūrą, kuri griauna visą dabartinę visuomeninę santvarką. Jie trokšta pa­ laikyti santvarką, grįstą visuomenine pasaulėžiūra, bet patys ja netiki, nes ji atgyveno ir ja tikėd jau nebeįma­ noma. Šiuo požiūriu stulbina visa šiuolaikinė literatūra tiek filosofinė, tiek politinė, tiek ir grožinė. Kokia min­ čių, formų, spalvų gausa, kokia erudicija, koks meis­ triškumas ir koks rimto turinio stygius, kokia baimė konkrečiai reikšti mintis! Subtilybės, alegorijos, pokš­ tai, abstraktūs pamąstymai - ir nieko paprasto, aiškaus, konkretaus, t. y. sietino su gyvenimu. i66

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Bet ir tai dar ne viskas; neskaitant šio grakštaus lengvabūdiškumo, mūsų, literatūroje apstu šlykštybių, brutalumo ir pasvarstymų, pačiu rafinuočiausiu būdu vedančių žmones link pirmykščio barbariškumo, link ne šiaip pagoniško, bet netgi gyvuliško gyvenimo, ku­ rio atsisakėme jau prieš 5000 metų. Kitaip nė negali būti. Baimindamiesi krikščioniš­ kosios gyvenimo sampratos, kuri vieniems griauna tik įprastą, kitiems - įprastą ir naudingą tvarką, žmonės negali nesugrįžti prie stabmeldiškos pasaulėžiūros ir prie ja grįstų mokymų. Mūsų laikais propaguojami ne tik patriotizmo ir aristokratizmo principai, kaip buvo daroma prieš 2000 metų, bet ir pats storžieviškiausias epikūrizmas, gyvuliškumas - skirtumas tik tas, jog anuomet šias pažiūras propagavę žmonės tikėjo tuo, ką kalba, o dabar patys skelbėjai nebetiki savo žodžiais ir negali tikėti, nes tai, ką jie skelbia, neturi prasmės. Kai po kojomis dreba žemė, vienoje vietoje neišstovė­ si. Jei neini į priekį, vadinasi, traukiesi atgal. Ir keista, ir baisu ištarti - mūsų amžininkai, išsilavinę, pažangūs žmonės, savo subtiliais samprotavimais iš esmės stumia visuomenę atgal, netgi ne į pagonybę, o į pirmykštį bar­ bariškumą. Šios progresyviausių mūsų laiko atstovų veiklos krypties niekas taip akivaizdžiai neatskleidžia, kaip jų požiūris į tą reiškinį, kuriame mūsų laikais susikoncen­ travo visas visuomeninės pasaulėžiūros nepagrįstumas, -

LEVAS NIK.OLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

į karą, į visuotinį ginklavimąsi ir visuotinę karinę prie­ volę. Neapibrėžtas, gal net nesąžiningas šiuolaikinių mąs­ tytojų požiūris į šį reiškinį stačiai stulbina. Mūsų išsilavi­ nusi visuomenė šį fenomeną vertina trejopai. Vieniems atrodo, kad tai atsitiktinis reiškinys, kilęs dėl ypatingos politinės Europos padėties; jie mano, kad viską galima ištaisyti išorinėmis diplomatinėmis tarptautinėmis prie­ monėmis, nekeičiant vidinės tautų gyvenimo tvarkos. Kitiems šis reiškinys atrodo siaubingas, žiaurus, tačiau neišvengiamas ir nulemtas kaip liga ar mirtis. Treti ra­ miai ir šaltakraujiškai karą laiko būtinu, naudingu ir todėl pageidautinu reiškiniu. Žmonių pažiūros skiriasi, tačiau ir vieni, ir kiti, ir treti apie karą kalba kaip apie reiškinį, visiškai nepri­ klausantį nuo jame dalyvaujančių žmonių valios, ir todėl net nesusimąsto apie natūralų klausimą, kylan­ tį kiekvienam paprastam žmogui: „O kaipgi aš?.. Man irgi reikės jame dalyvauti?..“ Visų tų pažangiųjų žmo­ nių manymu, tokie klausimai nė neegzistuoja, ir kie­ kvienas, kad ir ką apie karą manytų pats asmeniškai, šiuo atžvilgiu privalo vergiškai paklusti valdžios reika­ lavimams. Pirmųjų - tų, kurie išsigelbėjimu nuo karo laiko tarptautines diplomatines priemones, - požiūrį puikiai išreiškia Londone vykusio naujausio Taikos kongreso rezultatai ir žymių rašytojų laiškai bei straipsniai apie 168

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

karą, išspausdinti 1891 metų aštuntajame Revue dės Revues numeryje. Kongresas, iš įvairių pasaulio kraštų surinkęs žodi­ nes ir rašytines mokslininkų nuomones, prasidėjo mišiomis, penketą dienų klausėsi dalyvių pasisakymų ir baigėsi pietumis, kurių metu buvo sakomos kalbos. Štai Kongreso priimti nutarimai: „1. Kongresas išreiškė savo nuomonę, kad žmonių brolybė neišvengiamai veda prie tautų brolybės, pripažįstant kiekvienos atskiros tautos tapatumą. 2. Kongresas pripažino, kad krikščionybė daro įtaką doroviniam ir politiniam žmonijos progresui, todėl Evangelijos skelbėjams ir kitiems dvasiniu auklėjimu užsiimantiems asmenims priminė būtinybę skiepyti žmonėms taikos ir geros valios principus. Be to, Kongresas rekomendavo, kad šiam tikslui būtų skirtas trečias gruodžio sekmadienis. Tą dieną derėtų ypačiai skelbti taikos principus. 3. Kongresas išreiškė pageidavimą, kad visi istorijos mokytojai atkreiptų jaunimo dėmesį į šiurpų blogį, kurį žmonijai visais laikais neišvengiamai atnešdavo karas, ir į tą aplinkybę, jog karai dažniausiai kildavo dėl gana nereikšmingų priežasčių. 4. Kongresas pasmerkė tą faktą, kad mokyklose fizinių pratybų metu diegiami karinės rikiuotės 164

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTO)US

bei kovinių veiksmų įgūdžiai, ir pasiūlė dabar egzistuojančias karines kuopas pakeisti gelbėjimo kuopomis. Be to, Kongresas pageidavo, kad egzaminų klausimus formuluojančios komisijos moksleiviams diegtų taikos principus. 5. Kongreso manymu, žmogaus teisių doktrina reikalauja, kad menkiau išsivysčiusios ir silpnesnės tautos, jų turtas ir laisvė būtų ginami nuo neteisingumo bei piktnaudžiavimo, kad tos tautos būtų saugomos nuo ydų, itin paplitusių civilizuotomis vadinamose tautose. Kongreso manymu, šiuo tikslu tautos turi veikti išvien. Kongresas širdingai pritarė neseniai Briuselyje vykusios antivergovinės konferencijos (jos užduotis - gerinti afrikiečių gyvenimo sąlygas) rezoliucijai. 6. Netiesioginėmis karo priežastimis neretai tampa karingi prietarai bei papročiai, vis dar giliai įsišakniję kai kuriose tautose, bei kovingos kalbos, kurias įstatymų leidžiamuosiuose susirinkimuose rėžia kai kurie visuomeninės nuomonės formuotojai, todėl, Kongreso įsitikinimu, pageidautina spausdinti tikslius duomenis apie šalių santykius. Šiuo ūksiu Kongresas pasiūlė įsteigti tarptautinį laikraštį, adtinkantį anksčiau išdėstytus reikalavimus. 7. Kongresas pasiūlė tarpparlamentiniam komitetui visokeriopai remti svorių, matų, 170

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pinigų sistemos, pašto bei telegrafų tarifų ir pan. suvienodinimo projektus, galinčius iš tiesų prisidėti prie pramoninio, mokslinio bei prekybinio šalių suvienijimo. 8. Atsižvelgdamas į beribę moralinę bei visuomeninę moterų įtaką, Kongresas kiekvienai moteriai primygtinai siūlo remti viską, kas gali pagelbėti taikai, antraip ir ji taps atsakinga už besitęsiančią karinę padėtį. 9. Kongresas išreiškė viltį, kad Finansinių reformų asociacija bei kitos panašios Europos ir Amerikos bendrijos susivienys ir aptars nešališkų prekybinių tarpvalstybinių santykių priemones, visų pirma panaikins muitus. Kongresas pareiškė neabejojąs, kad visos civilizuotos šalys trokšta taikos ir nekantriai laukia visuotinio ginklavimosi pabaigos. Sis ginklavimasis, vykdomas neva gynybos tikslais, iš tiesų yra blogis, kadangi skatina nepasitikėjimą ir kelia visuotinę ekonominę suirutę, kuri neleidžia išspręsti aktualiausių problemų, susijusių su darbu ir skurdu. 10. Kongresas pripažino, kad visuotinis nusiginklavimas būtų geriausias taikos garantas, leidžiantis išspręsti visas tas problemas, kurios šiuo metu skaido valstybes, ir išreiškė pageidavimą, kad netolimoje ateityje būtų sušauktas visų Europos valstybių atstovų 171

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

suvažiavimas, skirtas palaipsnio visuotinio nusiginklavimo priemonėms aptarti. 11. Turėdamas omenyje, kad kurios nors vienos valstybės neryžtingumas galėtų sukliudyti sušaukti anksčiau minėtą suvažiavimą, Kongresas pareiškė manąs, kad toji valstybė, kuri pirma ryšis paleisti didžiąją savo armijos dalį, padarys didžiausią paslaugą Europai ir žmonijai, kadangi šiuo žingsniu, remiamu viešosios nuomonės, privers jos pavyzdžiu pasekti kitas valstybes. Tokiu savo poelgiu ji, be jokios abejonės, ne susilpnins, o atvirkščiai, sustiprins natūralias savosios šalies gynimo sąlygas. 12. Turėdamas omenyje, kad nusiginklavimo klausimas, kaip ir taikos klausimas, didžiąja dalimi priklauso nuo viešosios nuomonės, taikos organizacijoms bei visiems taikos šalininkams Kongresas pasiūlė užsiimti aktyvia taikos propaganda, ypač parlamento rinkimų metu, ir įtikinti rinkėjus balsuoti už tuos kandidatus, kurie kedna remti taiką, nusiginklavimą ir arbitražą. 13. Kongresas pasveikino taikos draugus su rezoliucija, kurią priėmė Tarptautinė Amerikos konferencija, vykusi balandžio mėnesį Vašingtone. Rezoliucijoje teigiama, kad visus ginčus ir nesutarimus, kad ir kokia būtų 172

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

jų kilmė, išskyrus tuos ginčytinus atvejus, kurie gali kelti grėsmę vienos iš suinteresuotų šalių nepriklausomybei, turėtų spręsti arbitražas (trečiųjų teismas). 14. Kongresas atkreipia į šią rezoliuciją visų Europos valstybės veikėjų dėmesį ir viliasi, kad netolimoje ateityje panašius susitarimus pasirašys ir kitos pasaulio šalys. 15. Kongresas išreiškė pasitenkinimą Ispanijos senato birželio 16 dieną priimtu įstatymo projektu, leidžiančiu vyriausybei tarpininkauti, tvirtinant arbitražo (trečiųjų teismo) sutartis visais ginčytinais klausimais, išskyrus tuos, kurie yra susiję su nepriklausomybe ar vidiniu valstybių valdymu. Be to, Kongresas išreiškė pasitenkinimą panašaus turinio rezoliucijomis, kurias priėmė Norvegijos Stortingas ir Italijos parlamentas. 16. Kongresas nutarė oficialiai kreiptis į darbininkų sąjungas, į pagrindines politines, religines bei prekybines organizacijas su prašymu įteikti savo vyriausybėms peticijas dėl ypatingosios komisijos, privalančios spręsti tarptautinius nesutarimus ir užkirsd kelią karui, įsteigimo. 17. Turėdamas omenyje, kad: 1) visų taikos organizacijų tikslas - juridinė tvarka tarp šalių; 173

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

2) tarptautinėmis sutartimis įteisintas neutralumas padeda siekti tokios padėties ir mažina šalių, kuriose gali kilti karas, skaičių; Kongresas pasiūlė išplėsti neutralumo taisyklę ir išreiškė pageidavimą, kad: 1) visos jau egzistuojančios sutartys dėl neutralumo liktų galioti ir ateityje ar, jeigu reikės, būtų papildytos, - tarkime, siekiant, kad neutralitetas apimtų visą valstybę ar kad būtų sunaikintos tvirtovės, kurios veikiau kelia pavojų, nei garantuoja saugumą; 2) būtų sudaromos naujos sutartys (šalių pageidavimu), nustatančios kitų valstybių neutralumą. 18. Pakomitetis pasiūlė: 1) pasirūpinti, kad būsimi Taikos kongreso suvažiavimai vyktų arba prieš kasmetinį tarptautinės konferencijos posėdį, arba tuojau po jo ir tame pačiame mieste; 2) klausimą apie tarptautinę taikos emblemą atidėti SINE DIE (neapibrėžtam laikui); 3) taip pat: išreikšti pasitenkinimą tuo, kad Jungtinių Valstijų presbiterionų bažnyčia oficialiai pasiūlė visiems religinių krikščioniškojo tikėjimo bendruomenių vadovams susivienyti ir drauge aptarti priemones, skatinančias karus pakeisti tarptautiniu trečiųjų teismu; 174

DIEVO KARALYSTĖ )UMYSE

Kongreso vardu pagerbti Aurelijaus Safi (Aurelio Saffi), didžio italų teisininko, Tarptautinio taikos ir laisvės komiteto nario, atminimą; 4) pasirūpinti, kad prezidento pasirašytas šio Kongreso ataskaitas autoritetingos delegacijos perduotų visų civilizuotų valstybių vadovams; įgalioti organizacinį komitetą reikiamai pataisyti čia priimtus sprendimus. 5) priimti šiuos sprendimus: a) padėkoti visų atskirų Kongreso posėdžių prezidentams; b) padėkoti Kongreso pirmininkui, sekretoriams ir biuro nariams; c) padėkoti įvairių komiteto sekcijų nariams; d) padėkoti reverendui K. Skotui Holandui (Canon Scott Holland), reverendui daktarui R. Tomui (Reuen Thomas) ir reverendui Morganui Gibonui (J. Morgan Gibbon) už jų kalbas prieš Kongreso atidarymą ir paprašyti pateikti šių kalbų kopijas spausdinti, taip pat padėkoti Šv. Povilo soboro, Tempi Sičio ir kongregacinės Stamford Hilio bažnyčios vadovams už leidimą naudotis šiais pastatais visuomeniniais tikslais; e) parašyti padėkos laiškąJos Didenybei už leidimą apsilankyti Vindzoro pilyje; 175

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTO)US

f) taip pat padėkoti lordui merui, jo žmonai, ponui Pasmorui Edvardsui (Passmore Edwards) bei kitiems draugams, svetingai priėmusiems Kongreso narius. 19. Kongresas išreiškė didžią padėką Aukščiausiajam už stebėtiną sutarimą, viešpatavusį Kongreso susirinkimuose, į kuriuos bendram triūsui susirinkdavo daugybė įvairių tautybių bei tikėjimų vyrų ir moterų, ir už sėkmingą Kongreso darbų baigimą. Kongresas išreiškė tvirtą ir nepajudinamą tikėjimą galutine taikos bei šiuose susitikimuose propaguotų principų pergale.“ Pagrindinė Kongreso mintis tokia: 1) visomis išgalėmis skleisti tarp žmonių įsitikinimą, jog karas žmonėms labai neparankus, o taika yra didis gėris; 2) daryti poveikį vyriausybėms, įteigti joms tarptautinio teismo pranašumus prieš karą ir nusiginklavimo būtinybę bei naudą. Siekdamas pirmojo tikslo, Kongresas kreipiasi į is­ torijos mokytojus, į moteris bei dvasininkus ir pataria kiekvieną trečią gruodžio trečiadienį kalbėti žmonėms apie karo blogumą ir taikos gerumą. Siekdamas antro­ jo tikslo, Kongresas kreipiasi į vyriausybes su siūlymu nusiginkluoti ir vietoje karo rinktis arbitražą. 176

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

Pasakoti žmonėms apie karo blogybes ir taikos pa­ laimą! Betgi žmonės taip gerai žino karo blogybes ir taikos gerumą, kad nuo pat pradžių, kiek tik pažįstame žmones, geriausiu tarpusavio palinkėjimu buvo „taikos jums“. Tai ką gi čia dar pasakoti? Ne tik krikščionys, bet ir visi stabmeldžiai prieš tūks­ tančius metų žinojo apie karo pragaištį ir taikos palai­ mą. Tad patarimas Evangelijos skelbėjams pamokslauti apie karo blogį ir taikos gėrį trečią gruodžio trečiadienį yra visiškai nieko vertas. Krikščionis negali šito nepropaguoti kiekvieną savo gyvenimo dieną. Jei krikščionys ir krikščionybės skel­ bėjai šitaip nesielgia, tam turi būti priežasčių. Ir kol ne­ bus pašalintos šitos priežastys, jokie patarimai rezultatų neduos. Dar mažiau naudos gali duod siūlymai vyriau­ sybėms paleisti armijas ir ginčus spręsti tarptautiniuo­ se teismuose. Vyriausybės taip pat labai gerai išmano visus kariuomenės rinkimo ir išlaikymo sunkumus, ir jei, nepaisydamos to, didžiulėmis pastangomis telkia ir išlaiko armijas, tai, matyt, kitaip elgtis negali, ir Kon­ greso patarimas čia ničnieko nepakeis. Tik mokyti po­ nai niekaip nenori to suprasti ir vis viliasi rasti tokią politinę kombinaciją, kuria kariauti susiruošusios vy­ riausybės apribotų pačios save. „Ar įmanoma atsikratyti karo?“ - Revue dės Revues klausia mokytas žmogus. „Visi sutinka, kad jei Europoje kils karas, jo pa­ sekmės primins didžiuosius barbarų antplūdžius. 177

LEVAS NIKOLA) EVIČIUS TOLSTOJUS

Būsimame kare grėsmė iškils ištisų, tautų egzistencijai, ir todėl jis bus kruvinas, žiaurus, žūtbūtinis. Si aplinkybė drauge su tais baisiais naikinimo pabū­ klais, kuriuos išrado šiuolaikinis mokslas, atideda karo paskelbimo akimirką ir išlaiko esamą laikiną padėtį, kuri galėtų tęstis neribotą laiką - jei ne tos baisios išlai­ dos ginklavimuisi, varginančios Europos šalis ir grasi­ nančios nuskurdinti jas ne ką menkiau, nei nuskurdin­ tų karas. Sukrėsti šios minties, įvairių šalių atstovai bandė ras­ ti būdų sustabdyti ar bent sušvelninti mums gresiančių klaikių žudynių pasekmes. Tai klausimai, iškelti netrukus Romoje įvyksiančiam Taikos kongresui ir brošiūrų apie nusiginklavimą lei­ dėjams. Deja, nėra abejonių, kad dabartinėmis sąlygomis, kai didžiuma Europos valstybių atitolo vienos nuo kitų ir vadovaujasi skirtingais interesais, visiškas karo nu­ traukimas tėra svajonė, kuria guostis būtų pavojinga. Tačiau visų priimti išmintingi įstatymai ir nutarimai, susiję su tomis šalių dvikovomis, galėtų ženkliai suma­ žinti karo baisumus. Utopiška tikėtis nusiginklavimo, kuris yra beveik neįmanomas dėl visiems mūsų skaitytojams puikiai suprantamo tautos charakterio (matyt, tai reiškia, kad Prancūzijai iki revanšo nusiginkluoti nevalia). Viešoji nuomonė nepasirengusi pritarti nusiginklavimo pro­ 178

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

jektams, be to, tarptautiniai santykiai ne tokie, kad būtų galima jiems pritarti. Vienos tautos reikalavimas, kad kita tauta nusiginkluotų, būtų lygus karo paskelbimui. Vis dėlto galima tarti, kad suinteresuotų šalių ap­ sikeitimas nuomonėmis šiek tiek pagelbėtų tarptauti­ niam sutarimui ir veikiausiai padėtų sumažinti karines išlaidas, kurios šiuo metu vargina Europos tautas ir ne­ leidžia spręsti socialinių problemų - ojas spręsti būtina, tąjaučia kiekviena valstybė, nes pastangos užkirsd kelią išoriniam karui kelia grėsmę sukelti vidinį. Galima bent jau pasiūlyti sumažinti milžiniškas iš­ laidas, reikalingas dabartiniam kariniam siekiui per 24 valandas užimti priešininko valdas, o už savaitės po karo paskelbimo stoti į lemiamą kovą!“ Reikia pasirūpinti, kad valstybės negalėtų pulti vie­ nos kitų ir per 24 valandas užimti svetimų teritorijų. Šią praktišką mintį išreiškė Maksimas diu Kampas (Maxime du Camp), su ja susijusios ir straipsnio išva­ dos. M. diu Kampas siūlo štai ką: „1) Diplomatinis kongresas privalo rinktis kasmet. 2) Joks karas negali būti paskelbtas anksčiau nei už dviejų mėnesių po jį sukėlusio incidento. (Būtų keblu nustatyti, koks būtent incidentas sukėlė karą, nes visada prieš paskelbiant karą tokių incidentų būna labai daug, ir nelengva nuspręsti, nuo kurio skaičiuoti du mėnesius.) 179

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

3) Karas negali būti paskelbtas anksčiau, nei įvyks jam besiruošiančių tautų balsavimas. 4) Karo veiksmai negali prasidėti anksčiau nei už mėnesio po karo paskelbimo.“ „Karas negali būti paskelbtas“, „karo veiksmai ne­ gali prasidėti“, „privalo“ ir t. t. Kas gi pasirūpins, kad karas negalėtų prasidėti? Kas pasirūpins, kad žmonės privalėtų elgtis taip ar anaip? Kas privers valstybę ati­ dėti veiksmus iki paskirto termino? Visos kitos valsty­ bės. Betgi visos kitos yra tokios pat valstybės, kurias rei­ kia prižiūrėti, riboti ir priversti. Kas gi privers? Ir kaip? Viešoji nuomonė. Betjei yra viešoji nuomonė, kuri gali priversti valstybę laukti paskirto termino, tai toji pati viešoji nuomonė galėtų priversti valstybę apskritai ne­ pradėti karo. Atsakymas į tai - galima tokia jėgų pusiausvyra, pondėration dės forces, dėl kurios valstybės susilaikys pačios. Tokių bandymų buvo, jų yra ir dabar. Šiuo tiks­ lu buvo įsteigta ir Šventoji Sąjunga, ir Taikos Lyga, ir pan. Atsakymas į tai - o jei sutartų visos šalys?.. Jei sutar­ tų visos, tai nebūtų ir karo, nereikėtų ir trečiųjų teismo. „Karą pakeis trečiųjų teismas, arbitražas. Proble­ mas spręs trečiųjų teismas. Trečiųjų teismas išsprendė Alabamos klausimą, Karolinos salų problemą pasiūlyta spręsti popiežiui. Šveicarija, Belgija, Danija, Olandija 180

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

visos deklaravo pirmenybę teikiančios arbitražui, ne karui.“ Regis, ir Monakas išreiškė tokią pat nuomonę. Ap­ maudu, kad to paties iki šiol nedeklaravo Vokietija, Rusija, Austrija, Prancūzija. Stebėtina, kaip sugeba apsigaudinėti žmonės, kai jiems norisi apgauti save. Vyriausybės sutiks ginčus spręsti trečiųjų teisme ir todėl paleis armijas. Nesutarimai tarp Rusijos ir Len­ kijos, tarp Anglijos ir Airijos, tarp Austrijos ir Čekijos, tarp Turkijos ir slavų, tarp Prancūzijos ir Vokietijos bus išspręsti bičiulišku susitarimu! Būtų tas pat, jei pirkliams ir bankininkams pasiū­ lytum nieko nepardavinėti brangiau, nei buvo įsigyta, išdalyti turtą be jokio pelno ir tokiu būdu panaikinti nebereikalingais tapusius pinigus. Betgi prekybos ir bankininkystės esmė - parduoti brangiau, nei pirkai, todėl pasiūlymas elgtis atvirkščiai ir panaikinti pinigus tolygus pasiūlymui susinaikinti. Tas pat tinka ir vyriausybėms. Pasiūlymas nesigriebti smurto ir nesutarimus spręsti nešališkai - tai pasiūly­ mas susinaikinti kaip vadovams; su tuo jokia vyriausybė sutikti negali. Mokyti žmonės buriasi į draugijas (tokių draugijų daug, per šimtą), renkasi į kongresus (tokie neseniai vyko Paryžiuje ir Londone, netrukus vyks Romoje), skaito paskaitas, pietauja, sako kalbas, leidžia šiam 181

LEVAS NIICOlAJEVlClUS TOLSTOJUS

tikslui skirtus žurnalus ir visur kur įrodinėja, kad ša­ lys, verčiamos išlaikyti milijonines armijas, nebepakelia joms užkrautos naštos, kad šis ginklavimasis prieštarau­ ja visiems visų, šalių tikslams, interesams ir troškimams, bet, prirašius aibę popierių ir išsakius daugybę žodžių, galima sutaikinti visus žmones, padaryti taip, kad jie nebeturėtų priešingų interesų, ir tuomet karo nebus. Kai buvau mažas, mane tikino, kad, norint pagauti paukštį, reikia jam ant uodegos užberti druskos. Pasiė­ miau druskos ir išėjau gaudyti paukščių, bet netrukau įsitikinti, kad jei galėčiau paukščiui ant uodegos užberti druskos, tai pajėgčiau ir nutverti, ir tuomet supratau, kad iš manęs tik pasijuokė. Tą turėtų suprasti ir žmonės, skaitantys straipsnius bei knygas apie trečiųjų teismą ir nusiginklavimą. Jei gali paukščiui ant uodegos užberti druskos, va­ dinasi, jis neskrenda, ir nėra reikalo jo gaudyti. O jei paukštis turi sparnus ir nenori būti nutvertas, jis nesi­ leis barstomas druska, nes paukščiui būdinga skraidyti. Lygiai taip vyriausybėms būdinga ne klausyti ko nors, o versti paklusti. Vyriausybė tik tol yra vyriausybė, kol ne paklūsta, o priverčia paklusti, todėl ji visuomet šito sieks ir niekada savo valia neatsižadės valdžios. Kadan­ gi vyriausybės galią užtikrina armija, ji niekada neatsi­ sakys armijos ir galimybės pasitelkti ją karo tikslais. Klaida yra ta, kad mokyti teisininkai, apgaudinėda­ mi save bei kitus, savo knygose tvirtina, esą vyriausybė 182

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

yra ne tas, kas yra iš tiesų - grupė žmonių, prievar­ taujančių kitus žmones, - ne, pasak mokslo, vyriausybę sudaro piliečių visumos atstovai. Mokyti žmonės taip ilgai tuo tikino kitus, jog patikėjo patys, ir jiems dažnai iš tiesų atrodo, kad teisingumas vyriausybei gali būti privalomas. Tačiau istorija rodo, kad nuo Cezario iki Napoleono ir nuo Napoleono iki Bismarko vyriausy­ bė iš esmės visuomet yra jėga, pažeidžianti teisingumą, ir kitaip nė negali būti. Teisingumas negali būti pri­ valomas asmeniui ar asmenims, savo žinioje turintiems apgautus ir smurtui parengtus žmones - kareivius, ir jų dėka valdantiems kitus. Todėl vyriausybės negali su­ tikti sumažinti tujoms paklūstančių dresuotų žmonių skaičiaus, mat tie žmonės ir užtikrina visą jų galią bei svarbą. Toks yra tam tikrų mokytų žmonių požiūris į tą prieš­ taravimą, kuris gniuždo mūsų pasaulį, ir tokie yra jų siūlomi problemos sprendimo būdai. Pasakykite tiems žmonėms, kad visa esmė yra tik asmeninis kiekvieno žmogaus požiūris į kiekvienam dabar iškilusį moralinį religinį klausimą apie visuotinės karinės prievolės teisė­ tumą ar neteisėtumą, ir tie mokslinčiai tik gūžtelės pe­ čiais, net nesiteiksjums atsakyti, nekreips įjus dėmesio. Anot jų, klausimas sprendžiamas sakant kalbas, rašant knygas, renkant prezidentus, viceprezidentus ir sekre­ torius, posėdžiaujant ir kalbant tai viename, tai kitame mieste. Jų manymu, dėl tų kalbų ir raštų nutiks taip, 183

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

kad vyriausybės liausis telkusios kareivius, kurie užti­ krina visąjų galybę, paklausys išmintingų šnekų, paleis savo armijas, liks beginklės ne tik prieš savo kaimynus, bet ir prieš pavaldinius. Nelyginant plėšikai, kurie su­ riša beginklius žmones, ketindami juos apiplėšti, bet, išgirdę skundus dėl veržiančių virvių, tučtuojau juos paleidžia. Vis dėlto yra žmonių, kurie tuo tiki, užsiima taikos kongresais, sako kalbas, rašo knygeles, o vyriausybės, be jokios abejonės, reiškia jiems simpatiją, apsimeta jiems pritariančios. Lygiai taip jos apsimeta remian­ čios blaivybės draugijas, nors didžiąja dalimi gyvena iš žmonių girtuoklystės. Lygiai taip apsimeta skatinančios išsilavinimą, nors visa jų galybė remiasi nemokšišku­ mu; apsimeta pritariančios konstitucinei laisvei, nors jų valdžią užtikrina tik laisvės nebuvimas; apsimeta besirūpinančios darbininkų buities gerinimu, nors jų egzistavimas grįstas darbo klasės engimu; apsimeta re­ miančios krikščionybę, nors krikščionybė sunaikina bet kokią valdžią. Tam, kad būtų galima taip elgtis, jau seniai sugal­ votas toks rūpinimasis blaivybe, kuris nedaro įtakos girtuoklystei; toks rūpestis išsilavinimu, kuris ne tik ne­ trukdo nemokšiškumui, bet ir padeda jam plisti; toks rūpinimasis laisve ir konstitucija, kuris nekliudo des­ potizmui; toks rūpestis darbininkais, kuris neišvaduoja jų iš vergovės; tokia krikščionybė, kuri ne naikina, o remia vyriausybes. 184

DIEVO KARALYSTf JUMYSE

Dabar prisidėjo rūpestis dėl taikos. Vyriausybės, monarchai su ministrais, vien savo nuožiūra sprendžia klausimą, šiais ar kitais metais pradėti masių žudynes. Tie valdovai puikiai žino, jog kalbos apie taiką nesu­ trukdys jiems kada įsigeidus pasiųsti milijonų į skerdy­ klą. Jie netgi su pasitenkinimu klausosi tokių pokalbių, skatina juos ir dalyvauja juose. Visa tai vyriausybėms ne tik nekenkia, bet ir yra pra­ vartu, nes atitraukia žmonių dėmesį nuo paties svar­ biausio, esminio klausimo: privalo ar neprivalo į karei­ vius šaukiamas žmogus adikti karinę tarnybą? „Netrukus - padedant sąjungoms, kongresams, kny­ gelėms ir brošiūroms - įsigalės taika, o kol kas eikite, vilkitės mundurus ir būkite pasirengę vargti ir kankin­ tis dėl mūsų gerovės“, - sako vyriausybės. Tam prita­ ria ir išsimokslinę žmonės, kongresų organizatoriai ir straipsnių kūrėjai. Šis požiūris - pats parankiausias valdovams, ir todėl jį remia visos išmintingos vyriausybės. Kitas požiūris į karą yra tragiškas. Tai požiūris žmo­ nių, tvirtinančių, kad prieštara tarp meilės bei taikos siekio ir karo neišvengiamybės yra siaubinga, tačiau to­ kiajau žmogaus lemtis. Taip dažniausiai mano jautrūs, talentingi žmonės, regintys ir suvokiantys visą karo siaubą ir beprotystę, tačiau dėl kažkokio nesuprantamo minties vingio nematantys ir neieškantys išeities. Atro­ do, tarsi jie aitrintų sau žaizdą, mėgaudamiesi beviltiš­ ka žmonijos padėtimi. 185

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTO|US

Puikus tokio požiūrio į karą pavyzdys - nuostabus prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas (Guy de Maupas­ sant). Iš savo jachtos žvelgdamas į Prancūzijos karių rikiuotės ir šaudymo pratybas, jis mąsto: „Karas! Vos pagalvoju apie šį žodį, mane apima kažkoks siaubas ir pakvaišimas, tarsi girdėčiau kalbant apie burtus, inkviziciją, tarsi man pasakotų apie kokį tolimą, seniai baigtą, bjaurų, nenatūralų dalyką. Kai mums pasakoja apie žmogėdras, mes išdidžiai šypsomės, jausdamiesi pranašesni už tuos laukinius. Bet kas yra laukiniai? Tikri laukiniai? Ar tie, kurie žudo, kad suėstų nugalėtuosius, ar tie, kurie žudo, kad žudytų, vien tam, kad žudytų? Štai laukymėje naujokai pagal komandą bėgioja ir šaudo; visi jie skirti mirčiai nelyginant avinų banda, kurią mėsininkas gena keliu. Jie kris kur nors lauke su perskelta galva ir kulkos perskrosta krūtine. Ir visi jie - jauni vyrai, kurie galėtų dirbti, gaminti, būti nau­ dingi. Jų seni tėvai, jų vargšės gimdytojos, kurios 20 metų juos mylėjo ir dievino taip, kaip dievinti tesugeba mo­ tinos, gal po šešeto mėnesių ar po metų sužinos, kad jų sūnų, mylimą sūnų, augintą su tokiu vargu, su tokio­ mis išlaidomis, su tokia meile, kad šį sūnų, sprogimo suplėšytą ir arklių sutryptą, įmetė duobėn nelyginant padvėsusį šunį. Ir ji paklaus: kodėl nužudė jos brangų berniuką-jos viltį, pasididžiavimą, gyvenimą? Niekas nežino. Ak, kodėl? 186

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Karas! Kautis! Žudyti! Skersti žmones! Taip, mūsų laikais su mūsų išsilavinimu, mūsų mokslu, mūsų fi­ losofija egzistuoja mokyklos, kuriose mokoma žudyti, žudyti iš tolo, tobulai, pakirsti daugybę žmonių išsyk, žudyti nelaimingus, apgailėtinus, niekuo dėtus, šeimas išlaikančius vyrus, žudyti juos be jokio teismo. Ir labiausiai glumina tas, kad liaudis neatsigręš prieš vyriausybes - tiek monarchijoje, dek respublikoje. La­ biausiai glumina tas, kad, išgirdusi žodį „karas“, visuo­ menė nesukils.

Taip, matyt, mes visuomet gyvensime senais, siau­ bingais papročiais, nusikalstamais prietarais, krauge­ riškomis protėvių idėjomis. Matyt, kaip buvome, taip ir liekame žvėrys, kurie vadovaujasi vien instinktais. Ar kas kitas, išskyrus Viktorą Hugo (Victor Hugo), galėtų nenubaustas garsiai šauktis tiesos ir laisvės? „Jėgą jau pradedama vadinti prievarta ir teisti, - pareiškė jis. Karas šaukiamas teisman. Žmonių rasės prašymu civili­ zuotas pasaulis teisia karą ir pateikia kaltinimus visiems užkariautojams bei generolams. Žmonės pradeda su­ prasti, kad nusikaltimo didinimas negali jo sumažinti; jei žmogžudystė yra nusikaltimas, tai daugybės nužu­ dymas negali tapti švelninančia aplinkybe; jei vogti yra gėda, tai grobimas nieku gyvu negali atnešti šlovės. Skelbkime šią neabejotiną tiesą, nuplėškime karui gar­ bę!“ „Bergždžias įniršis, - tęsia Mopasanas, - poeto pa­ sipiktinimas. Dabar karas garbinamas labiau nei bet 187

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOlSTO|US

kada. Įgudęs savo srities profesionalas, genialus žudi­ kas, generolas fon Moltkė (von Moltke) taikos draugijos deputatams kartą atsakė šiais baisiais žodžiais: „Karas yra šventas ir dieviškas, karas yra vienas iš švenčiausių, pasaulio įstatymų, jis palaiko visus svarbiausius ir kil­ niausius žmonių jausmus: garbę, atsidavimą, dorybę ir narsą. Tik dėl karo žmonės nepasiduoda pačiam bjau­ riausiam materializmui.“ „Susiburti 400 tūkstančių žmonių gaujomis, be poil­ sio eiti dieną ir naktį, apie nieką negalvojant, nieko ne­ tyrinėjant, nieko nesimokant, nieko neskaitant, niekam neatnešant naudos, voliojantis nešvarumuose, miegant purvyne, gyvenant it galvijams, nuolat apkvaitusiems, plėšiant miestus, deginant kaimus, naikinant tautas, o paskui, sutikus tokią pat žmogiškosios mėsos santalką, pulti ją, pralieti upes kraujo, nukloti laukus sudarky­ tais, į purviną kruviną žemę sutremptais kūnais, netek­ ti rankų, kojų, suknežinta galva ir be jokios naudos nič­ niekam padvėsti kažkur pariby, kai tuo tarpu seni jūsų tėvai, jūsų žmona ir vaikai miršta iš bado - štai kas vadi­ nama nepasiduoti pačiam bjauriausiam materializmui! Kariškiai yra didžiausia pasaulio nelaimė. Mes ko­ vojame su gamta, su neišmanymu, kad bent kiek pa­ gerintume savo apgailėtiną egzistenciją. Mokslininkai triūsia visą gyvenimą, stengdamiesi padėti, palengvinti savo brolių lemtį. Atkakliai triūsdami ir darydami at­ radimus, jie praplečia žmogaus protą, išplečia mokslą, 188

DIEVO KARALYSTE |UMYSE

kasdien suteikia naujų žinių, kasdien didina žmonių gerovę, jų turtą ir galią. Ir štai prasideda karas. Per šešetą mėnesių generolai sugriauna viską, kas buvo statoma per dvidešimtį kan­ trybės, pastangų, genialumo metų. Ir visa tai vadinama nepasiduoti bjauriausiam materializmui. Mes matėmejį, karą. Regėjome, kaip žmonės vėl vir­ to žvėrimis, kaip jie it pamišę žudė iš pasitenkinimo, iš baimės, dėl šaunumo, dėl garbės. Mes regėjome, kaip, atsiriboję nuo įstatymo ir teisės, jie sušaudė niekuo dė­ tus žmones, kuriuos užklupo kelyje ir kurie pasirodė įtartini vien dėl to, kad buvo išsigandę. Mes regėjome, kaip nudėjo prie šeimininko durų pririštus šunis, teno­ rėdami išbandyd naują revolverį. Mes regėjome, kaip be jokio reikalo sušaudė lauke gulinčias karves - šiaip sau, vien pramogos dėlei. Ir visa tai vadinama nepasi­ duoti pačiam bjauriausiam materializmui. Įsiveržti į šalį, perrėžti gerklę žmogui, kuris gina savo namus, nes jis vilki marškinius ir ant galvos nedėvi kariškos kepurės; sudeginti badaujančių vargšų lūšnas, vogti baldus, gerti vyną iš svetimų rūsių, prievartauti moteris gatvėse, išdeginti parako už milijonus frankų, už nugaros paliekant skurdą ir ligas, - tai vadinama ne­ pasiduoti pačiam bjauriausiam materializmui. Ką gi jie nuveikė, tie kariškiai, kad įrodytų savo su­ manumą? Nieko. Kąjie išrado? Patrankas ir šautuvus. Štai ir viskas. 1Я9

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

Ką mums paliko Graikija? Knygas ir statulas. Ar ji buvo didi dėl pergalių, ar dėl to, ką sukūrė? Gal persų invazija sukliudė graikams pasiduoti pačiam bjauriau­ siam materializmui? Gal barbarų antpuoliai išgelbėjo ir prikėlė Romą? Gal Napoleonas I tęsė didį intelektinį judėjimą, kurį pradėjo praėjusio amžiaus pabaigos fi­ losofai? Jei vyriausybės prisiima teisę siųsti tautas į mirtį, tai nieko nuostabaus, kad ir tautos retsykiais naudojasi teise siųsti myriop savo vyriausybes. Jie gynėsi ir buvo teisūs. Niekas neturi teisės valdyti kitus. Valdyti kitus tegalima dėl gerovės tų, kuriuos valdai. Ir tasai, kuris valdo, privalo vengti karo; lygiai kaip laivo kapitonas privalo vengti sudužimo. Jei laivas sudužo dėl kapitono aplaidumo ar net dėl negebėjimo vadovauti, kapitoną teisia ir pripažįsta kal­ tu. Kodėl po kiekvieno paskelbto karo nevalia teisti vyriausybės? Jeigu žmonės tą suprastų, jeigu jie patys teistų kraugerišką valdžią, jei atsisakytų žengti mirtin bejokio reikalo, jei jiems duotus ginklus atgręžtų prieš tuos, kurie juos davė - je i šitaip kada nors nutiktų, karo nebeliktų. Bet šitaip niekada nenudks.“ (Sur I’eau,

71-80 p.) Autorius regi visą karo siaubą. Jis supranta, kokia yra karo priežastis - apgaudinėdamos žmones, vyriau­ sybės verčia juos eiti žudyti ir mirti be jokios naudos. 190

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Jis suvokia ir tai, kad armijas sudarantys žmonės ga­ lėtų atgręžti ginklus prieš vyriausybes ir pareikalauti ataskaitos. Tačiau Mopasanas mano, jog šitaip niekada nenutiks ir todėl išeities iš šios padėties nėra. Jo many­ mu, karai yra siaubingi, tačiau neišvengiami, ir vyriau­ sybių reikalavimas, kad žmonės eitų į kareivius, toks pat neišvengiamas, kaip mirtis, ir kadangi vyriausybės visada to reikalaus, visada vyks karai. Taip rašo talentingas, nuoširdus rašytojas, apdo­ vanotas retu poetiniu gebėjimu įžvelgti dalyko esmę. Jis parodo mums visą žmonių moralės bei jų veiklos prieštaravimų žiaurumą ir, nieko nespręsdamas, tarsi pripažįsta, kad tie prieštaravimai neišvengiami ir kad jie atskleidžia poetišką gyvenimo tragizmą. Kitas ne mažiau talentingas rašytojas E. Rodąs (Edouard Rod) dar ryškiau aprašo šiandieninės padė­ ties beprotystę bei žiaurumą ir lygiai taip pat, pripažin­ damasjos tragizmą, nenumato ir nesiūlojokios išeities. „Kam ką nors daryti ar ką nors planuoti? - sako jis. - Ir nejau galima mylėti žmones dabartiniais mi­ glotais laikais, kai kiekviena kita diena tekelia grėsmę? Viskas, ką pradėjome, visi mūsų ketinimai, visi numa­ tyti darbai, visi bent menkiausi geri dalykai, kuriuos galėjome nuveikti, - nejau viso to nenušluos kylanti audra? Visur, kur po kojomis dreba žemė, ir besiniaukiantis debesis mūsų neaplenks. 191

I EVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOjUS

Ak, jei baisi būtų tik revoliucija, kuri kyla it šmėkla mūsų gąsdinti! Kadangi negaliu įsivaizduoti visuome­ nės, šlykštesnės už mūsiškę, nesibijau tos, kuriją pakeis. Jei nuo permainos man būtų blogiau, guosčiausi tuo, jog šiandieniniai budeliai vakar buvo aukos. Ištverčiau tai, kas blogiausia, vildamasis ko nors geresnio. Bet mane baugina ne šis tolimas pavojus - matau kitą, kur kas artimesnį, žiauresnį, nes jam nėra jokio pateisini­ mo, nes jis beprasmis, nes iš jo negali rastis joks gėris. Žmonės kasdien galvoja apie tai, kad rytoj gali prasidėti karas, ir ta galimybė kasdien vis neišvengiamesnė. Vaizduotė bjaurisi mintimi apie katastrofą, kuri am­ žiaus pabaigoje artėja kaip viso mūsų eros progreso pasekmė, tačiau mes privalome įprasti žvelgti jai į akis. Ištisus 20 metų visi mokslo ištekliai buvo skiriami iš­ rasti naikinimo pabūklams, ir veikiai keliais patrankų šūviais bus galima sunaikinti visą armiją.* Ginkluojasi ne keli tūkstančiai vargetų, kurių kraujas buvo pirktas už pinigus, kaip anksčiau, dabar ginkluojasi ištisos tau­ tos, pasirengusios perrėžti gerkles kitoms. Pradžioje iš tų žmonių pavagia laiką (pašaukę į pri­ valomąją tarnybą), kad paskui galėtų pavogti ir jų gyvy­ bes. Ruošdami tuos nelaimėlius skerdynėms, kursto jų neapykantą dkindami, kad jie yra nekenčiami. Taikūs, geri žmonės leidžiasi apmulkinami; ir neilgai trukus, * Si knyga išleista prieš metus; per tą laiką buvo išrastos dar kelios dešimtys naujų naikinim o pabūklų ir naujas, bedūmis parakas. (Aut. |>ast.)

192

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

paklusdamos kvailam paliepimui, taikių piliečių minios puola viena kitą su laukinių žvėrių žiaurumu. Ir visa tai dėl dievaižin kokios absurdiškos problemos pasienyje ar dėl kolonijinės prekybos interesų. Ir jie eis nelyginant avinai į skerdyklą, nė nenutuok­ dami, kur eina, žinodami, kad palieka savo žmonas, kad jų vaikai badaus. Jie eis baugščiai, bet apkvaitinti skambių žodžių, kurie vis aidės ausyse. Jie eis nesiprie­ šindami, nuolankiai ir romiai, neišmanydami ir nesu­ prasdami, kad jie yra jėga, kad valdžia būtųjų ranko­ se - je i tik panorėtų, je i tik galėtų ir sugebėtų susitarti ir vietoje žiaurių diplomatų gudrybių pasirinktų sveiką protą ir brolybę.

Jie eis į kovą tokie apgauti, tokie suklaidinti, jog ti­ kės, kad žmonių žudynės yra pareiga, ir mels Dievą, kad palaimintų kraugeriškus jų norus. Jie eis, trypdami laukus, kuriuos patys užsėjo, degindami miestus, ku­ riuos patys statė, eis šaukdami iš džiaugsmo, su per­ galės dainomis, su šventine muzika. O sūnūs statys pa­ minklus tiems, kurie šauniau už kitus žudė jų tėvus. Visos kartos likimas priklauso nuo tos valandos, kai koks nors nelemtas politikas duos tą ženklą, kuriam visi paklus ir puls vieni kitus. Visi mes žinome, kad geriausieji iš mūsų kris, o mūsų darbai bus sužlugdyti vos užsimezgę. Mes tą žino­ me, virpame iš įtūžio ir nieko negalime padaryti. Mes įkliuvome į biurokratijos ir formalumų tinklus, kurių 193

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOLSTOJUS

perplėšti neįstengiame. Mus pavergė tie įstatymai, ku­ riuos patys priėmėme savo apsaugai ir kurie dabar mus slegia. Mes liovėmės buvę žmonės ir tapome daiktais, priklausančiais kažkam išgalvotam, pavadintam vals­ tybe, kuri pavergia kiekvieną dėl visų valios, nors visi pavieniui trokšta elgtis kaip tik priešingai, nei yra ver­ čiami...

Būtų gerai, jei kalba eitų apie vienui vieną žmonių kartą. Deja, viskas kur kas sudėtingiau. Visi tie apmo­ kami politikieriai, visi ambicingi valstybės veikėjai, be­ sinaudojantys minios ydomis, ir visi žodžių skambesio apgauti silpnapročiai taip sukurstė nacionalinę nesan­ taiką, kad rytojaus karas spręs ištisų tautų lemtį. Nu­ galėtasis privalės išnykti, ir susikurs naujoji Europa, tačiau ant tokių neteisingų, brutalių, kruvinų, siaubin­ gais nusikaltimais suterštų pamatų, kad tiesiog negalės nebūti dar blogesnė už šiandienos Europą - dar neteisingesnė, dar žiauresnė, dar labiau linkusi smurtauti. Stačiai jauti, kaip kiekvieną žmogų gniuždo siaubin­ ga neviltis. Mes blaškomės akligatvyje, o į mus iš visų pusių nukreipti šautuvai. Mes dirbame nelyginantjūrei­ viai skęstančiame laive. Mūsų patiriamas malonumas nelyginant nuteistojo mirti, kuriam prieš pat bausmę leidžia išsirinkti mėgstamą patiekalą. Didis skausmas bukina mūsų protą, ir jis - bandydamas suvokti miglo­ tas ministrų kalbas, aiškindamasis monarchų žodžius, gromuliuodamas visuose laikraščiuose spausdinamus 194

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

diplomatų pasisakymus, - jis tepajėgia skaičiuoti, kada būtent mus nužudys, ryt ar poryt, šįmet ar kitąmet. Vargu ar istorijoje galima rasti laikotarpį, kai gyve­ nimas buvo dar nesaugesnis, slogesnis ir skausmingesnis.“ (E. Rodąs, Le sens de Ia vie, 208-213 p.) Autorius nurodo, kad galybė rankose tų, kurie patys save stumia į pražūtį, kitaip tariant, galybė - mases su­ darančių atskirų žmonių rankose; nurodyta ir tas, kad blogio šaltinis yra valstybė. Regis, akivaizdu, jog mo­ ralės ir gyvenimo prieštara pasiekė tą ribą, už kurios žengti negalima, belieka imti ir išspręsti problemą. Vis dėlto autoriui atrodo kitaip. Čia jis įžvelgia žmo­ gaus gyvenimo tragizmą ir, parodęs visą padėties siau­ bą, daro išvadą, jog žmogus ir turi išgyventi tą siaubą. Tai antrasis požiūris į karą. Šitaip jį vertina žmonės, jame regintys kažką lemtinga bei tragiška. Trečiojo požiūrio laikosi žmonės, praradę sąžinę, o drauge su ja ir sveiką protą bei žmoniškumą. Šiai kategorijai priklauso Moltkė, kurio žodžius pa­ citavo Mopasanas, ir didžiuma kariškių, auklėtų šiais žiauriais prietarais, gyvenančiųjais ir todėl neretai nai­ viai tikinčių, jog karas ne tik neišvengiamas, bet ir bū­ tinas, netgi naudingas. Beje, taip galvoja ir kai kurie civiliai, vadinamieji mokslininkai, išsilavinę, rafinuoti žmonės. Štai ką Revue dės Revues numeryje, kuriame buvo išspausdinti laiškai apie karą, į redaktoriaus klausimą atsako žymus akademikas Duse (Camille Doucet): 195

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

„Gerbiamas pone! Kai paties taikiausio akademi­ ko klausiate, ar jis yra karo šalininkas, jo atsakymas žinomas iš anksto. Deja, gerbiamas pone, taikos idea­ lą, įkvepiantį mūsų kilniuosius tėvynainius, jūs ir pats laikote svajone. Man gyvenime dažnai tekdavo girdėti daugelio žmonių piktinimąsi tuo šiurpiu tarptautinių žudy­ nių papročiu. Visi pripažįsta ir smerkia šį blogį; bet kaipgijį ištaisyti? Labai daug kartų mėginta uždrausti dvikovas - atrodė, tą padaryti taip lengva! Betgi ne! Visos pastangos, siekiant šio kilnaus tikslo, nedavėjo­ kių vaisių ir niekada neduos. Kad ir kiek visuose taikos kongresuose būtų kal­ bama prieš karą ir prieš dvikovas, virš visų arbitražų, visų konvencijų ir visų įstatymų amžinai stovės žmo­ gaus garbė, kuri visados reikalavo dvikovos, ir šalių interesai, kurie visados reikalaus karo. Vis dėlto nuoširdžiai viliuosi, kad Visuotinės tai­ kos kongresui galiausiai pavyks išspręsti savo sunkią ir garbingą užduotį. Nuoširdžiaijūsų K. Duse“ Esmė tokia - žmonių garbė reikalauja kautis, šalių interesai - plėšti ir naikinti viena kitą, o bandymai nu­ traukti karus kelia šypsnį. Panašios nuomonės laikosi ir kitas įžymus akademi­ kas Žiulis Klaretis (Jules Claretie): 196

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

„Gerbiamas pone, - rašojisai, - protingas žmogus gali turėti tik vieną nuomonę apie karą ir taiką. Žmonija sukurta tam, kad gyventų ir taikiu dar­ bu laisvai tobulintų, gerintų savo likimą. Visuotinė santarvė, kurios siekia ir kurią propaguoja Pasaulinis taikos kongresas, galbūt tėra nuostabi svajonė - šiaip ar taip, pati nuostabiausia iš visų. Žmogus visuomet priešais save regi pažadėtąją ateities žemę, kurioje ra­ miai noksta derlius, nesproginėja granatos ir nedarda patrankų ratai. Tačiau... Taip-tačiau!.. Kadangi pasaulį valdo ne filosofai ir filantropai, tikra laimė, kad mūsų kariai saugo mūsų sienas bei mūsų židinius ir kad patikimi jų ginklai veikiausiai yra pats geriausias šios taip karš­ tai mūsų mylimos taikos garantas. Taika dovanojama tik stipriems bei ryžtingiems. Nuoširdžiai jūsų Ž. Klaretis“

Esmė tokia - galima kalbėti apie tai, ko niekas neke­ tina ir nesijaučia įsipareigojęs daryti. Bet kai yra reika­ las, privalu kautis. Štai dar viena neseniai išsakyta nuomonė apie karą, kurios autorius - populiariausias Europos romanistas Emilis Zola (Ėmile Zola). „Karą laikau fatališka būtinybe, kuri mums atrodo neišvengiama dėl glaudaus ryšio su žmogaus prigim­ timi ir visu pasauliu. Norėčiau, jog karą būtų galima atidėti kuo ilgesniam laikui. Vis dėlto išmuš valanda, 197

LEVAS NIKOLAJEV1ČIUS TOLSTO|US

kai būsime priversti kariauti. Šiuo atžvilgiu palaikau žmogiškąjį požiūrį ir nieku gyvu neužsimenu apie mūsų nesutarimą su Vokietija, kuris tėra nereikšmin­ gas incidentas žmonijos istorijoje. Sakau, jog karas yra būtinas ir naudingas, kadangi jis yra viena iš žmonijos egzistavimo sąlygų. Su karu susiduriame visur, jis vyks­ ta ne tik tarp genčių ir tautų, bet ir šeiminiame bei pri­ vačiame gyvenime. Karas - vienas iš pagrindinių pro­ greso elementų, ir kiekvienas žmonijos žingsnis į priekį aplaistytas krauju. Žmonės kalbėjo ir iki šiol kalba apie nusiginklavimą, nors nusiginklavimas yra neįmanomas, bet net jei būtų įmanomas, privalėtume jo atsisakyti. Tik ginkluota tauta yra galinga ir didi. Esu įsitikinęs, jog visuotinis nusiginklavimas sukeltų ką nors panašaus į moralinį nuosmukį, kuris pasireikštų visuotiniu bejėgiškumu ir sukliudytų progresyviai žmonijos pažangai. Karin­ ga tauta visuomet būdavo galinga ir klestinti. Įkandin karo meno vystėsi ir visi kiti menai. Tą liudija istorija. Atėnų ir Romos pramonė, prekyba ir literatūra nieka­ da nebuvo pasiekusios tokių aukštumų, kaip tuomet, kai šie miestai jėga viešpatavo tuometiniame pasaulyje. Pavyzdys galėtų būti ir mums artimesni laikai, prisi­ minkime Liudviką XIV. Didžiojo valdovo karai ne tik nesukliudė mokslo bei menų progresui, bet netgi prie­ šingai, tarsi skatino ir rėmėjų raidą.“ Taigi karas yra pravartus dalykas! 198

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Šia prasme pačią įdomiausią nuomonę išsakė pats talentingiausias šios pakraipos rašytojas, akademikas Vogiuė. Štai kąjis rašo straipsnyje apie 1889 metais vy­ kusios parodos karinį skyrių: „Invalidų esplanadoje tarp egzotiškų ir kolonijinių statinių iš vaizdingos mugės aplinkos išsiskiria vienas griežtesnio stiliaus pastatas; aplinkui Karo rūmus bū­ riuojasi viso Žemės rutulio atstovai. Puikus pretekstas retorikos antitezei, atkirtis humanistams, kurie nepra­ leidžia progos pašniurkščioti dėl tokio sugretinimo ir tvirtina, esą viena nužudys kita (Ceci Tuera cela), esą tautų vienijimasis mokslu ir darbu nugalės karinius instinktus. Nekliudykime jiems puoselėti auksinio am­ žiaus chimeros, juk šis amžius veikiai gali virsti purvo amžiumi. Visa istorija mus moko, kad viena sukuria kita, kad, norint paspartinti ir sutvirtinti tautų vienybę, reikia kraujo. Mūsų dienomis gamtos mokslai patvirti­ no paslaptingą dėsnį, kurį Žozefui de Mestrui (Joseph de Maistre) atskleidė jo geniali intuicija bei fundamen­ taliųjų tiesų apmąstymai; jis regėjo, kaip pasaulis aukų dėka išsivaduoja nuo paveldėto išsigimimo; mokslai mums įrodo, kad pasaulis tobulėja per kovas ir smurti­ nę atranką; tai du to paties dėsnio patvirtinimai, išreikš­ ti skirtingomis formuluotėmis. Be abejo,jie nemalonūs, tačiau pasaulio dėsniai sukurti ne mūsų malonumui, jie* * Žodžiai iš V ik to ro H u g o rom ano „Paryžiaus katedra“ apie knygų leidybą, k u ri nužudys architektūrą. (Aut. past.) 199

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOJUS

skirti mūsų tobulėjimui. Užeikime į šiuos neišvengia­ mus, būtinus karo rūmus ir galėsime stebėti, kaip pats atkakliausias mūsų instinktas, neprarasdamas nė dale­ lytės savo jėgos, palaipsniui transformuojasi ir prisitai­ ko prie kintančių istorinių epochų poreikių.“ M. de Vogiuė taip patinka mintis,jog karo būtinumą (jo manymu) patvirtina du iškilūs mąstytojai Mestras ir Darvinas (Darwin), kad jis šią mintį pakartoja dar sykį. „Gerbiamas pone, - rašojis Revue dės Revues re­ daktoriui, -jūs teiravotės mano nuomonės apie Pa­ saulinio taikos kongreso sėkmę. Aš, kaip ir Darvinas, tikiu, jog smurtinė kova yra gamtos dėsnis, anuliuo­ jantis visus kitus dėsnius. Aš, kaip ir Žozefas de Mes­ tras, tikiu, jog tai dieviškas dėsnis; tai du skirtingi to paties dalyko apibūdinimai. Jei dėl kokios nors neįti­ kimos priežasties žmonijos daliai - tarkime, visiems civilizuotiems Vakarams - pavyktų sustabdyti šio dėsnio veikimą, jį prieš mus atgręžtų kitos, primity­ vesnės, tautos. Gamtos šauksmas jų širdyse nugalėtų žmogiškojo proto balsą. Jų žygis būtų sėkmingas, nes tvirtas tikėjimas taika - nesakau „taika“, sakau „tvir­ tas tikėjimas taika“ - sukeltų tokį moralinį pakrikimą ir nuosmukį, kuris būtų pragaištingesnis už patį bai­ siausią karą. Mano manymu, su karu - tuo krimina­ liniu žmonijos dėsniu - reikia elgtis taip, kaip ir su kitais kriminaliniais dėsniais: švelninti, stengtis, kad jie taptų nebereikalingi, ir taikyti juos kaip įmanoma rečiau. Tačiau visa istorija mus moko, jog nevalia šių 200

DIEVO KARALYSTE IUMYSE

dėsnių sustabdyti, kol žemėje yra bent du vyrai, tu­ rintys duonos, pinigų, ir moteris tarp jų. Jausčiausi labai laimingas, jei Kongresas man įrodytų, kad yra priešingai. Tačiau abejoju, kad jis įstengtų paneigti istoriją, gamtos dėsnius ir Dievo įstatymą. Nuoširdžiai jūsų E. M. de Vogiuė“ Esmė tokia - istorija, žmogaus prigimtis ir Dievas mums rodo, jog kol bus du vyrai, o tarp jų duona, pini­ gai bei moteris, - bus ir karų. Tai reiškia, kad joks pro­ gresas neprivers žmonių atsisakyti laukinio požiūrio, jog be muštynių neįmanoma pasidalyti duonos, pinigų (šiame kontekste itin tinka pinigai) ir moters. Keisti tie žmonės, kurie renkasi į kongresus, sako kalbas apie tai, kaip gaudyti paukščius, beriant jiems ant uodegų druską, nors patys negali nežinoti, kad taip elgtis nevalia. Stebina tie žmonės, kurie, kaip Mopasa­ nas, Rodąs ir daugelis kitų, aiškiai regi visą karo siaubą, visas prieštaras, kurios kyla dėl to, jog žmonės elgiasi ne taip, kaip reikalinga, teisinga ir naudinga, apver­ kia gyvenimo tragizmą ir nemato, kad visas tragizmas tučtuojau liautųsi, jei žmonės nustotų tuščiai svarstę ir atsisakytų daryti tai, kas juos skaudina, ką daryti yra nemalonu ir bjauru. Šie žmonės išties stulbina. Tačiau tokie žmonės, kaip de Vogiuė ir kiti, kurie, pripažinda­ mi evoliucijos dėsnius, karą laiko ne tik neišvengiamu, 201

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTO)US

bet naudingu ir todėl pageidaujamu, - jie yra baisūs, šiurpinantys savo moraliniu iškrypimu. Anie bent jau teigia nekenčią blogio ir mėgstą gėrį, o šitie atvirai pri­ pažįsta, kad nei blogio, nei gėrio nėra. Visos kalbos apie galimybę vietoje amžino karo at­ kurti taiką - pragaištingas tauškalių sentimentalumas. Yra evoliucijos dėsnis, pagal kurį aš privalau gyventi ir elgtis blogai. Ką gi daryti? Esu išsilavinęs žmogus, žinau evoliucijos dėsnį ir todėl elgsiuos blogai. Entrons au pa­ lais de Ia guerre („Užeikime į karo rūmus“). Yra evo­ liucijos dėsnis, ir todėl nėra nieko nei blogo, nei gero, gyventi reikia tik savo asmeninį gyvenimą, o visa kita palikti evoliucijos dėsnio tėkmei. Taip teigia rafinuota kultūra - o drauge ir sąmonės užtemimas, toks būdin­ gas išsilavinusioms mūsų laiko klasėms. Išsilavinusių klasių troškimas kaip nors išlaikyti savo pamėgtas idėjas bei jomis grįstą gyvenimą pasiekė pa­ skutinę ribą. Jos meluoja, rafinuočiausiais būdais ap­ gaudinėja save bei kitus, kad tik kaip nors aptemdytų, prislopintų sąžinę. Užuot pasikeitusios, užuot pradėjusios darniai gy­ venti su savo sąžine, jos kaip įmanydamos stengiasi ją užtemdyti, užgniaužti. Tačiau šviesa spindi ir tamsoje, ji pradeda spindėti ir mūsų laikais.

V II 4 |> ^ |y ors išsilavinę aukštesniųjų klasių atstovai vis ( Д о щ aiškiau suvokia, kad esamą visuomeninę san­ tvarką keisti privalu, tačiau kaip įmanydami stengiasi nuslopinti šią nuojautą. Vis dėlto gyvenimas, vystyda­ masis ankstesne kryptimi ir vis labiau komplikuodamasis, stiprindamas prieštaras ir žmonių kančias, atveda juos prie tos paskutinės ribos, už kurios eiti nevalia. Toji paskutinė prieštaravimų riba, už kurios žengti ne­ begalima, yra visuotinė karinė prievolė. Paprastai manoma, kad visuotinė karinė prievolė ir suja susijęs vis spartėjantis ginklavimasis, augantys mo­ kesčiai bei valstybės skolos yra laikinas reiškinys, kilęs dėl tam tikros politinės Europos padėties, ir jis gali būti pašalintas tam tikromis politinėmis priemonėmis, ne­ keičiant vidinės santvarkos. Tai visiškai neteisinga. Visuotinė karinė prievolė tėra visuomeninei pasaulėžiūrai būdinga vidinė prieš­ tara, priėjusi paskutinę ribą ir, pasiekus tam tikrą ma­ terialinio išsivystymo lygį, tapusi akivaizdi. Kaip žinome, visuomeninės pasaulėžiūros esmė gyvenimo prasmę priskirti ne asmenybei, o žmonių 203

LEVAS NIKOLAĮEV1CIUS TOLSTOjUS

grupei ir jos formoms: genčiai, šeimai, giminei ar vals­ tybei. Kadangi, remiantis visuomenine pasaulėžiūra, gyve­ nimui prasmę suteikia asmenybių bendrija, tai asmeny­ bės aukoja savo interesus dėl bendrijos interesų. Taip buvo ir iki šiol tebėra tam tikrose bendrijose, šeimose ar gentyse, nelygu, kas buvo pirmas, taip pat giminėse ir net patriarchalinėse valstybėse. Dėl augant įskiepytos ir religine įtaiga įtvirtintos tradicijos asmenybės savo in­ teresus neverčiamos sujungdavo su bendrijos interesais ir aukodavosi dėl bendrų tikslų. Kuo sudėtingesnės, kuo didesnės darėsi bendrijos (ypač jei žmonės susivienydavo į bendrijas dėl užkaria­ vimų), tuo dažniau asmenybės stengdavosi siekti savų tikslų, nepaisydamos bendrųjų, ir tuo dažniau tiems nepaklusniesiems sutramdyti tekdavo griebtis valdžios, t. y. prievartos. Visuomeninės pasaulėžiūros šalininkai paprastai stengiasi suplakti į vieną dvi sąvokas - valdžios, t. y. prievartos, ir dvasinės įtakos, - nors ši samplaika abso­ liučiai neįmanoma. Dvasinė įtaka yra poveikis, dėl kurio žmogaus troš­ kimai kinta ir sutampa su reikalaujamais. Žmogus, pa­ siduodantis dvasinei įtakai, veikia pagal savo norus. O valdžia - ta prasme, kuria paprastai suprantamas šis žodis, - yra priemonė priversti žmogų elgtis prieš savo norus. Valdžiai paklūstantis žmogus elgiasi ne taip, kaip nori, o kaip elgtis yra verčiamas. Niekas negali 204

DltVO KARALYSTĖ JUMYSE

priversti žmogaus elgtis taip, kaip jis nenori, išskyrus fizinę prievartą ar jos grėsmę - tai gali būti laisvės at­ ėmimas, sumušimas, įkalinimas ar lengvai įgyvendina­ mas grasinimas imtis šių bausmių. Tokia yra ir visada buvo valdžios esmė. Nors valdžios atstovai nuolat stengiasi tą nuslėpti ir suteikti valdžiai kitą prasmę, ji žmogui visuomet reiškė virvę ar grandinę, kuria jį supančios ir nutemps, rimbą, kuriuo jį nuplaks, ar kirvį, kuriuo jam nukapos ran­ kas, kojas, nukirs nosį, ausis, galvą. Ji reiškė, kad taip ir nutiks - ar bent jau gali nutikti. Šitaip buvo valdant Neronui ir Čingischanui, šitaip yra ir dabar, esant pa­ čiam liberaliausiam valdymui, amerikiečių ar prancūzų respublikoje. Jeigu žmonės paklūsta valdžiai, tai tik iš baimės, kad nepaklusus jiems bus skirtos šios bausmės. Visi vyriausybiniai reikalavimai (mokėti mokesčius, vykdyti visuomenines pareigas, pritarti skiriamoms bausmėms, tremčiai, baudoms ir 1.1.), kuriems žmonės paklūsta neva savo valia, visuomet grįsti fizine prievar­ ta ar jos grėsme. Valdžios pagrindas yra fizinė prievarta. Galimybę imtis prieš žmones fizinės prievartos visų pirmiausia suteikia ginkluotų žmonių organizacija, kurioje visi ginkluoti žmonės veikia sutartinai, paklus­ dami vienai valiai. Tokios vienai valiai paklūstančių ginkluotų žmonių organizacijos sudaro armiją. Armija visuomet buvo ir tebėra valdžios pamatas. Valdžia vi­ suomet priklauso tiems, kurie kontroliuoja armiją, ir 20S

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTO|US

visi valdovai - nuo Romos cezarių iki Rusijos ar Vo­ kietijos imperatorių - visuomet rūpinasi armija, siekia jos prielankumo, nes žino - jei armija su jais, valdžia jų rankose. Valdžiai palaikyti būtinos armijos formavimas bei nuolatinis didinimas ir tapo veiksniu, ardančiu visuo­ meninę pasaulėžiūrą. Valdžios tikslas ir pateisinimas - suvaržyti tuos žmo­ nes, kurie ketintų siekti asmeninės naudos, kenkdami bendriems interesams. Kad ir kaip būtų (gyta valdžia, ją turintys ir armiją kontroliuojantys žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų ir todėl lygiai taip, kaip kiti, nėra lin­ kę asmeninių interesų aukoti bendruomenės interesų labui. Atvirkščiai, turėdami tokią galimybę, jie kur kas labiau už kitus stengiasi visuomenės interesus pajung­ ti savo valiai. Žmonės vis bando išgalvoti, kaip užkirsti kelią valdančiųjų siekiams pasinaudoti visuomenės in­ teresais savo naudai ar kaip perduoti valdžią vien do­ riems, sąžiningiems žmonėms, tačiau iki šiol nepavyko pasiekti nė vieno iš šių tikslų. Visi naudoti būdai: ir dieviškasis palaiminimas, ir pa­ veldėjimas, ir balsavimas, ir rinkimai, ir susirinkimai, ir parlamentai, ir senatai - visi jie buvo ir tebėra neveiks­ mingi. Visiems aišku, kad nė vienas šių būdų nepadės perduoti valdžios tik nepriekaištingos reputacijos žmo­ nėms ir neužkirs kelio piktnaudžiavimui. Visiems aiš­ ku, kad, atvirkščiai, valdžioje esantys žmonės - impera­ toriai, ministrai, gubernatoriai, policininkai - visuomet 206

DIEVO KARALYSTĖ {UMYSE

labiau linkę į amoralumą, t. y. siekia pajungti bendrus interesus saviems tikslams, nei tie, kurie neturi galios. Kitaip nė negali būti. Visuomeninė pasaulėžiūra buvo pateisinama tik tol, kol visi žmonės savanoriškai aukojo asmeninius intere­ sus bendrų interesų labui. Bet kadangi atsirado žmo­ nių, neaukojančių savo interesų, ir prireikė valdžios, t. y. prievartos nepaklusniesiems varžyti, į visuomeninę pasaulėžiūrą ir ja grįstas struktūras įsismelkė ardanti valdžios dedamoji, t. y. fizinis vienų žmonių smurtas prieš kitus žmones. Norint, kad vienų žmonių viršenybė prieš kitus žmo­ nes pasiektų tikslą, kitaip tariant, apribotų siekiančius asmeninės naudos kitų sąskaita, valdžią dera patikėti nepriekaištingos reputacijos asmenims, kaip tariamai yra Kinijoje ar buvo viduramžiais, ar tariamai yra da­ bar - anot žmonių, tikinčių patepimo šventumu. Tik tokiu atveju visuomeninė santvarka gali būti pateisina­ ma. Bet kadangi taip nėra - atvirkščiai, valdžioje esantys žmonės būtent dėl savo galios visuomet nešventi, - tai valdžia grįsta visuomeninė santvarka jau nebegali būti pateisinta. Jei ir buvo laikai, kai dėl žemo moralės lygio ir žmo­ nių polinkio į smurtą tą smurtą ribojanti valdžia buvo pranašumas, kitaip tariant, valstybinis smurtas buvo mažesnis už asmenybių tarpusavio smurtą, tai neva­ lia nematyti, jog tokia padėtis negalėjo būti ilgalaikė. 207

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTO|US

Mažėjant asmenybių polinkiui į smurtą, švelnėjant tar­ pusavio santykiams ir įpročiams, o valdžiai dėl savojo nesivaržymo virstant vis nemoralesnei, tas pranašumas išnyko. Visa dviejų pastarųjų tūkstantmečių istorija yra ne kas kita, kaip šio santykio (tarp dorovinio masių vys­ tymosi ir vyriausybių demoralizacijos) pokyčio istorija. Paprastai tariant, viskas vyko taip: žmonės gyveno gentimis, šeimomis, giminėmis ir kariavo, prievartavo, naikino, žudė vieni kitus. Smurtauta ir mažu, ir dideliu mastu: vyras prieš vyrą, gentis prieš gentį, šeima prieš šeimą, giminė prieš giminę, šalis prieš šalį. Didesnės, stipresnės bendruomenės užkariaudavo ir pavergdavo silpnesnes. Kuo didesnės ir stipresnės darėsi žmonių bendruomenės, tuo rečiau jose pasitaikydavo vidinių nesutarimų ir tuo patikimesnė rodėsi bendruomenės ateitis. Susivieniję į bendruomenę, genties ar šeimos nariai mažiau vaidijasi tarpusavyje, ir gentis ar šeima nemirš­ ta, gyvena toliau. Vienai valdžiai paklūstantys vienos valstybės nariai nesutaria dar rečiau, ir valstybės gyve­ nimas rodosi dar patikimesnis. Tas jungimasis į vis didesnes ir didesnes bendruo­ menes vyko ne todėl, kad žmonės tuos junginius būtų sąmoningai pripažinę parankiais, kaip rašoma pasakė­ čioje apie variagų pašaukimą, o dėl natūralaus augimo ir kautynių bei užkariavimų. 208

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Po sėkmingo žygio užkariautojo valdžia išties nu­ traukia vidinius tarpusavio vaidus, ir visuomeninė pa­ saulėžiūra pasiteisina. Tačiau šis pasiteisinimas tėra lai­ kinas. Vidinė nesantaika sumažėja tik tiek, kiek išauga valdžios spaudimas anksčiau tarpusavyje kovojusioms asmenybėms. Valdžios naikinamas vidinių nesutarimų sukeliamas smurtas užgimsta pačioje valdžioje, priklau­ sančioje tokiems pat žmonėms, kaip visi, t. y. žmonėms, visuomet (ar dažniausiai) pasirengusiems visuotinę gerovę paaukoti savosios labui. Skirtumas tas, kad šie žmonės nepatiria jokio pasipriešinimo ir lieka atviri visai demoralizuojančiai valdžios įtakai. Todėl prievar­ tos blogis, pereidamas į valdžios rankas, neišvengiamai auga ir ilgainiui viršija tą, kurį ketino malšinti, o visuo­ menės narių polinkis į smurtą vis menksta, ir valdžios prievarta darosi vis mažiau reikalinga. Valstybinė valdžia, net jei ir naikina vidinę nesantai­ ką, žmonių gyvenimui visuomet suteikia naujų prievar­ tos formų, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo valdžios viešpatavimo trukmės ir galybės. Nors valstybėje valdžios prievarta ne tokia pastebi­ ma, kaip visuomenės narių tarpusavio prievarta (nes pasireiškia ne kivirčais, o paklusnumu), ji vis dėlto eg­ zistuoja ir dažniausiai būna net stipresnė nei anksčiau. Kitaip nė negali būti, nes, neskaitant demoralizuojan­ čios valdžios įtakos, valdantieji visuomet sąmoningai ar net nesąmoningai stengsis kuo labiau susilpninti 209

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOĮUS

pavaldinius - kuo silpnesni šie bus, tuo mažiau pastan­ gų prireiks jiems slopinti. Taigi engimas visuomet auga iki tos paskutinės ri­ bos, kurią dar gali pasiekti, kad nepražudytų aukso kiaušinius dedančios žąsies. O jei žąsis kiaušinių nebededa (kaip Amerikos indėnai, fidžiečiai, negrai), ji nu­ žudoma, nekreipiant dėmesio į nuoširdžius filantropų protestus prieš tokį elgesį. Geriausias to patvirtinimas - šiandieninė darbo žmo­ nių padėtis: juk iš tiesųjie yra ne kas kita, kaip pavergti žmonės. Nepaisant visų apsimestinių pastangų palengvinti darbuotojų padėtį, visi mūsų pasaulio darbininkai pa­ klūsta nekintamam geležiniam įstatymui, pagal kurįjie turi tik tiek, kad šiaip ne taip pragyventų, nuolat jaustų poreikį dirbti ir įstengtų triūsti savo šeimininkų, t. y. užkariautojų ir pavergėjų, labui. Taip buvo visada. Valdžiai stiprėjant ir jos viešpa­ tavimo trukmei ilgėjant, pavaldiniams ji darosi nenau­ dinga, virsta kliūtimi. Taip buvo ir tebėra, nepriklausomai nuo šalių val­ dymo formos. Skirtumas tik tas, kad despotiška valdžia sutelkta kelių engėjų rankose ir prievartos formos yra šiurkštesnės. Konstitucinėse monarchijose ir respubli­ kose - kaip Prancūzijoje ir Jungtinėse Valstijose - val­ džia paskirstyta dideliam engėjų skaičiui, ir prievartos formos yra švelnesnės. Tačiau prievartos rezultatas, 210

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

valdžios nenaudai pranokstant naudą, ir procesas, gniuždant engiamuosius iki paskutinės galimos ribos, visuomet lieka toks pat. Tokia buvo ir tebėra visų engiamųjų padėtis, bet iki šiol jie to nežinojo ir dažniausiai naiviai tikėjo, esą vyriausybės egzistuoja jų labui; esą be vyriausybių jie pražūtų; esą mintis, jog žmonės gali gyventi be vyriau­ sybės, yra šventvagystė, kurios nevalia nė ištarti, ar bau­ ginanti anarchizmo doktrina, su kuria siejasi visokiau­ sios baisybės. Žmonės tikėjo (kaip kažin kokiu įrodytu ir todėl įro­ dymų nebereikalaujančiu dalyku), jog valstybinė val­ dymo forma yra stačiai privaloma žmonijos progreso sąlyga, nes taip iki šiol vystėsi visos tautos. Šitaip tęsėsi šimtus, tūkstančius metų, ir vyriausybės, t. y. valdžioje esantys žmonės, visuomet stengėsi, o da­ bar dar uoliau stengiasi palaikyti šį pavaldinių paklydi­ mą. Taip buvo prie Romos imperatorių, taip yra dabar. Nors į žmonių sąmonę vis atkakliau smelkiasi mintis apie valstybinės prievartos nenaudingumą ir netgi žalą, šitaip tęstųsi amžinai, jei vyriausybės neturėtų stiprinti armijos, kad palaikytų savo valdžią. Paprastai manoma, kad vyriausybės stiprina armiją tik dėl to, kad valstybė galėtų apsiginti nuo kitos vals­ tybės, ir pamirštama, jog armija vyriausybei reikalin­ giausia tam, kad įstengtų apsiginti nuo savo engiamų ir vergais paverstų pavaldinių. 211

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

Tai buvo būtina ir darėsi vis būtiniau, gerėjant ma­ sių išsilavinimui, stiprėjant bendravimui tarp vienos ar skirtingų tautybių žmonių, ir tapo ypač būtina dabar, prasidėjus komunistiniam, socialistiniam, anarchisti­ niam ir apskritai darbininkų judėjimui. Vyriausybės tą jaučia ir didina pagrindinę savo galią - disciplinuotą kariuomenę.* Neseniai Reichstage, atsakydamas į klausimą, kodėl privalu didinti vyresniųjų karininkų atlyginimus, Vo­ kietijos kancleris tiesiai šviesiai pareiškė, jog reikia pa­ tikimų karininkų kovai prieš socializmą. Kaprivi (Caprivi) garsiai pasakė tą, ką visi žino, bet uoliai slepia nuo liaudies. Jis įvardijo priežastį, kodėl Prancūzijos karaliai ir popiežiai samdė šveicarų bei škotų gvardi­ jas, kodėl Rusijoje uoliai perskirstomi rekrutai: centre dislokuoti pulkai papildomi rekrutais iš pasienių, o pa­ sienių pulkai - žmonėmis iš Rusijos centro. Paprastai tariant, Kaprivi patvirtino, jog pinigai reikalingi ne ko­ vai su išorės priešais, o skatinti vyresniesiems karinin­ kams, kad pasirengtų veikti prieš engiamą darbininkų klasę. * Faktas, jo g A m erikoje, nepaisant negausios kariuom enės, egzistuoja p ik ­ tnaudžiavim as valdžia, to nepaneigia, atvirkščiai, tai tik patvirtina. A m erikos arm ija mažesnė nei k itų valstybių, todėl d a rb in in k ų klasė engiam a m ažiau, o vyriausybinio piktnaudžiavim o ir pačios vyriausybės galas n ie k u r k itu r neat­ rodo toks artim as. T a čia u pastaruoju m etu, stiprėjant d a rb in in k ų vienybei, A m erikoje vis dažniau g ird im i balsai, reikalaujantys d id in ti arm iją, nors šaliai negresia joks išo rin io puolim o pavojus. V aldančiosios klasės žino, kad pen­ kiasdešim ties tūkstančių k a rių netrukus nebepakaks, o kadangi nebededa v ilč ių į Pin k e rto n o vyrus, jaučia, kad jų padėtį u žtikrin s tik arm ijos galios stiprinim as. (A ut. past.)

212

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

Kąprivi netyčia išsakė tą, ką visi puikiai žino, o jei nežino, tai nujaučia: esama santvarka tokia yra ne to­ dėl, kad būtų natūrali ir teisinga, kad tokios jos norė­ tų žmonės, o dėl to, kad tokiąją palaiko vyriausybės ir armijos su savo papirktais vyresniaisiais karininkais bei generolais. Jei darbininkas neturi žemės, jei negali pasinaudoti natūraliausia kiekvieno žmogaus teise apsirūpinti ir ap­ rūpinti šeimą užaugintu maistu, tai ne todėl, kad to nori žmonės, o dėl to, jog kai kuriems išjų - žemvaldžiams suteikta teisė leisti arba neleisti darbininkams naudotis žeme. Šią nenormalią padėtį, remia ir užtikrina armija. Jei milžiniški darbininkų sukaupti turtai priklauso ne visiems, o tik išrinktiesiems; jei teisė rinkti mokesčius ir surinktas lėšas panaudoti savo nuožiūra suteikta tik kai kuriems; jei darbininkų streikai slopinami, o kapitalistų veiksmai skatinami; jei kai kuriems žmonėms suteikta teisė parinkti religinio bei pasaulietinio vaikų mokymo bei auklėjimo būdą; jei kai kuriems suteikta teisė kurti visiems privalomus įstatymus ir disponuoti kitų žmonių gyvenimu bei turtu, - tai vyksta ne todėl, kad šito nori žmonės ir kad šitai yra natūralu, o dėl to, kad vyriausy­ bėms bei valdančiosioms klasėms šitai yra paranku, kad šito jos siekia net fiziniu smurtu prieš žmones. Jei kas nors šito nežino, tai sužinos, vos pabandęs nepaklusti ar pakeisti esamą padėtį. Todėl visoms vy­ riausybėms bei valdančiosioms klasėms armija visų 213

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

pirmiausia reikalinga tam, kad palaikytų esamą san­ tvarką, kuri ne tik neatitinka liaudies poreikių, bet ir dažniausiai stačiai prieštarauja jiems, o naudinga yra tik vyriausybėms bei valdančiosioms klasėms. Bet kuri vyriausybė privalo turėd armiją, kad galė­ tų engti savo pavaldinius ir naudotis jų darbo vaisiais. Tačiau vyriausybė nėra viena: greta viešpatauja kita vyriausybė, lygiai taip pat engianti savo pavaldinius ir visuomet pasirengusi atimti iš kaimynės jos vargstančių pavaldinių kraunamus turtus. Todėl kiekvienai vyriau­ sybei armija reikalinga ne tik vidaus reikmėms, bet ir tam, kad apsaugotų grobį nuo kaimyninių plėšrūnų. Dėl to kiekviena valstybė priversta nuolat didinti savo armiją. Armijos didinimas yra užkrečiamas, kaip prieš 150 metų pastebėjo Monteskjė. Bet koks kariuomenės padidinimas vienoje valstybė­ je tampa pavojingas kaimynėms ir verčia jas pasielgti taip pat. Iki dabartinių milijonų armijos išaugo ne todėl, kad valstybėms grasintų kaimynės; taip nutiko dėl to, kad reikėjo slopinti menkiausią pavaldinių bruzdėjimą. Ar­ mijos didinamos išsyk dėl dviejų priežasčių, lemiančių viena kitą: jos reikalingos ir vidiniams priešams tram­ dyti, ir tam, kad valstybė išlaikytų pozicijas kaimyninių šalių atžvilgiu. Viena lemia kita. Augant ir stiprėjant armijai, neabejotinai didėja vyriausybės despotizmas, o stiprėjant vidiniam despotizmui neišvengiamai auga vyriausybių agresyvumas. 214

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Taigi Europos vyriausybėms, nuolat didinančioms ir stiprinančioms savo armijas, iškilo visuotinės kari­ nės prievolės būtinybė, mat ši prievolė leidžia mažiau­ siais kaštais gauti didžiausią kareivių skaičių. Pirmoji to ėmėsi Vokietija. Kadangi taip pasielgė viena valstybė, kitoms beliko pasekti jos pavyzdžiu. Įvedus visuotinę karinę prievolę, visi piliečiai apsiginklavo tam, kad pa­ remtų jiems daromas neteisybes; nutiko taip, kad visi piliečiai ėmė engti patys save. Visuotinė karinė prievolė buvo neišvengiama ir lo­ giška būtinybė, tačiau drauge ji išreiškia vidinę visuo­ meninės pasaulėžiūros prieštarą, kilusią tuomet, kai šiai pasaulėžiūrai palaikyti prireikė prievartos. Visuotinė karinė prievolė šią prieštarą dar labiau išryškino. Juk visuomeninės pasaulėžiūros esmė yra tokia: žmogus, suvokdamas asmenybių tarpusavio kovos žiaurumą ir pražūtingumą, savojo gyvenimo prasmę mato asmeny­ bių bendruomenėje. Įvedus visuotinę karinę prievolę, žmonės, viską paaukoję tam, kad išsivaduotų nuo ne­ santaikos žiaurumo ir gyvenimo nestabilumo, po visų aukų vėl yra šaukiami į visus tuos pavojus, kurių ketino išvengti. Be to, valstybei, tai bendruomenei, dėl kurios asmenybės atsižadėjo savo gerovės, vėl gresia toks pat sunaikinimo pavojus, koks anksčiau grėsė pačiai asme­ nybei. Vyriausybės turėjo išvaduoti žmones nuo asme­ nybių nesantaikos žiaurumo ir suteikti jiems tikėjimą valstybinės santvarkos stabilumu. Bet, užuot taip ir 215

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOIUS

padariusios, jos stumia asmenybes į tokią pat nesantai­ ką, kovą su kaimynais pakeitusios kova su kitų valstybių atstovais, ir palieka tokį pat asmenybės ir valstybės su­ naikinimo pavojų. Visuotinę karinę prievolę galima palyginti su žmo­ gaus pastangomis ramstyti griūvantį namą: įlinko sie­ nos - parėmė ramsčiu, įlinko lubos - parėmė kitu, tarp ramsčių nukaro lentos - paramstė ir jas. Namas lyg ir stovi, tačiau gyventi jame tarp ramsčiųjau nevalia. Taip ir su visuotine karine prievole. Ji sunaikina vi­ sus tuos visuomeninio gyvenimo privalumus, kuriuos turėtų apsaugoti. Nuosavybės ir darbo užtikrinimas, bendruomeninio gyvenimo tobulinimas - visuotinė karinė prievolė visa tai sunaikina. Mokesčiai, renkami iš žmonių karo reikmėms, rei­ kalauja didžiosios dalies darbo, kurį armija turėtų sau­ goti. Vyrų atplėšimas nuo įprastos gyvenimo tėkmės su­ trikdo paties darbo galimybę. Karo, kuris gali prasidėti bet kurią akimirką, grės­ mė niekais paverčia visas visuomeninio gyvenimo re­ formas. Anksčiau žmogui sakydavo, kad, jei nepaklus vals­ tybės valdžiai, jį užpuls pikti žmonės, vidaus bei išorės priešai, jis privalės pats su jais kovoti, gal net žus, todėl jam naudinga kai ko atsisakyti ir išsivaduoti nuo šių ne­ laimių, - žmogus galėjo tuo tikėti, kadangi visa, ko jis 210

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

atsisakydavo valstybės labui, tebuvo asmeninės aukos, suteikiančios viltį ramiai gyventi nesunaikinamoje vals­ tybėje, dėl kurios jis aukojosi. Tačiau dabar, kai aukos išaugo dešimteriopai, o pažadėtos naudos nėra, kie­ kvienas nejučia susimąsto apie tai, jog paklusti valdžiai nėra prasmės. Vis dėlto fatališka visuotinės karinės prievolės, kaip visuomeninės gyvenimo sampratos prieštaringumo ap­ raiškos, prasmė ne vien tai. Šis prieštaravimas ryškiau­ siai pasireiškia tuo, jog įvedus visuotinę karinę prievolę kiekvienas pilietis, tapdamas kareiviu, tampa ir valsty­ binės santvarkos rėmėju, atsakingu už viską, ką daro vyriausybė, net jei mano, kad tai yra neteisėta. Vyriausybės tvirtina, esą armijos reikalingos per­ dėm gynybos nuo išorės priešų tikslais, bet tai netiesa. Labiausiai jų reikia saviesiems pavaldiniams tramdyti, ir kiekvienam karinę tarnybą adiekančiam žmogui no­ rom nenorom tenka dalyvauti smurtiniuose valstybės veiksmuose prieš savo piliečius. Norint įsitikinti, jog kiekvienas karinę tarnybą atlie­ kantis žmogus prisideda prie tokių valstybės veiksmų, kuriems jis nepritaria ir pritarti negali, pakanka prisi­ minti, kas vyksta bet kurioje valstybėje dėl tvarkos bei liaudies gerovės ir kaip prie to prisideda armija. Visi dinastijų ir įvairių partijų kivirčai, visos su tais nera­ mumais susijusios egzekucijos, visi sukilimų slopinimai, žmonių sambūrių vaikymai, streikų malšinimai, visi mo­ kesčių išieškojimai, visos žemės padalijimo neteisybės, 217

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOJUS

darbo suvaržymai - visa tai vykdo, jei ne pati armija, tai armijos remiama policija. Karinę tarnybą atliekantis žmogus dalyvauja visuose tuose veiksmuose, kurie kai kada jam atrodo abejotini, bet dažniausiai stačiai prieš­ tarauja jo sąžinei. Žmonės nenori apleisti žemės, kurią dirbo ištisos jų kartos, nenori skirstytis vyriausybės rei­ kalavimu, nenori pripažinti įstatymų, kurių jie nepri­ ėmė, nenori prarasti savo tautybės, - o aš, atlikdamas karinę tarnybą, privalau ateiti ir mušti šiuos žmones. Nejau, dalyvaudamas tokiuose veiksmuose, neklaus­ čiau savęs, ar jie geri, ar teisingi? Ar man dera prie jų prisidėti? Visuotinė karinė prievolė yra paskutinė vyriausybi­ nės prievartos pakopa, būtina visai struktūrai palaikyti; o pavaldiniams ji yra paskutinė paklusnumo galimybės riba. Tai tas pilies skliauto akmuo, kuris laiko sienas ir kurį išlupus griūtų visas pastatas. Atėjo metas, kai dėl besaikio vyriausybių piktnau­ džiavimo valdžia ir tarpusavio vaidų iš kiekvieno paval­ dinio buvo pareikalauta tokių materialinių bei mora­ linių aukų, kad jam norom nenorom teko susimąstyti ir paklausti savęs: ar aš galiu viso to atsisakyti? Ir dėl ko turėčiau tiek aukoti? Tos aukos reikalingos valstybės labui. Valstybės labui privalau atsisakyti visko, kas žmo­ gui brangiausia: ramybės, šeimos, saugumo, žmogiško­ jo orumo. Kas gi ta valstybė, reikalaujanti tokių baisių aukų? Ir kodėl ji taip būtinai reikalinga? 218

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

„Valstybė, - aiškina mums, - yra būtinai reikalinga, nes, pirma, be valstybės mes nebūtume apsaugoti nuo smurto ir blogų žmonių; antra, be valstybės būtume laukiniai ir neturėtume nei religinių, nei auklėjamų­ jų, nei mokomųjų, nei prekybinių, nei susisiekimo, nei kitų visuomeninių įstaigų; trečia, be valstybės mus pa­ vergtų kaimyninės šalys.“ „Be valstybės, - tvirtina mums, - mus mūsų pačių tėvynėje puldinėtų ir engtų piktadariai.“ Bet kas gi tie piktadariai, nuo kurių mus gelbėja valstybė irjos kariauna? Jei prieš trejetą ar ketvertą am­ žių, kai žmonės didžiavosi savo koviniais sugebėjimais, ginkluote, kai žudyti buvo šlovinga, piktadarių išties pasitaikydavo, tai dabar tokių nėra. Mūsų laikais žmo­ nės nenaudoja ir nesinešioja ginklų. Visi išpažįsta meilę bei užuojautą artimui ir trokšta to paties, kaip ir mes, galimybės gyventi ramiai ir taikiai. Tad dabar jau nebė­ ra tų ypatingų smurtautojų, nuo kurių valstybė galėtų mus ginti. Gal žmonėmis, nuo kurių mus gelbsti valsty­ bė, turime vadinti tuos, kurie daro nusikaltimus? Mes juk žinome, kad jie - ne kokios ypatingos rūšies pada­ rai, plėšrūnai tarp avių, o tokie pat žmonės, kaip ir mes, nusikalsti linkę ne labiau už tuos, kuriems nusikalsta. Dabar mes žinome, kad grasinimai ir bausmės negali sumažinti tokių žmonių skaičiaus, tą gali tik aplinkos pakeitimas ir moralinis poveikis. Tad prieš trejetą ar ketvertą amžių dar buvo galima sakyti, jog valstybinis 219

LEVAS NIKOLA|EVlClUS TOLSTOJUS

smurtas apsaugo žmones nuo smurtautojų, bet dabar toks aiškinimas nebeturi jokio pagrindo. Dabar, galima sakyti, yra atvirkščiai: vyriausybės su savo žiauriais, nuo bendro moralės lygio atsilikusiais bausmių metodais, kalėjimais, katorgomis, kartuvėmis, giljotinomis skati­ na ne žmonių civilizavimą, o jų sugyvulėjimą ir todėl veikiau didina, o ne mažina smurtautojų skaičių. „Be valstybės, - aiškina mums, - nebūtų ir visų tų įstaigų, besirūpinančių auklėjimu, mokymu, religiniu ugdymu, susisiekimu bei kitais dalykais. Be valstybės žmonės nesugebėtų įkurti visiems tiems reikalams bū­ tinų institucijų.“ Bet ir ši išvada galėjo turėti pagrindo tik prieš keletą amžių. Gal kadaise žmonės buvo tokie susiskaldę, turėjo tiek mažai bendravimo ir pasikeitimo nuomonėmis prie­ monių, jog be valstybės pagalbos nepajėgė susikalbėti ir sutarti jokiu prekybiniu, ekonominiu ar kultūriniu klausimu, bet dabar viskas yra kitaip. Nuolat tobulėjant bendravimo ir idėjų perdavimo priemonėms mūsų lai­ kų žmonės, steigdami bendrijas, korporacijas, organi­ zuodami susirinkimus, kongresus, kurdami mokslines, ekonomines, politines įstaigas, gali kuo puikiausiai ap­ sieiti be vyriausybių; dar daugiau, vyriausybės dažnai veikiau kliudo nei padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos vyriausybės sten­ gėsi pristabdyti kone kiekvieną žmonijos žingsnį į prie­ kį. Taip nutiko stengiantis panaikinti fizines bausmes, 220

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

kankinimus, vergiją, paskelbus spaudos ir susirinkimų laisvę. Mūsų laikais valstybinė valdžia ir vyriausybės ne tik neprisideda, bet ir stačiai trukdo visai tai veiklai, kuria žmonės stengiasi susikurti naujas gyvenimo for­ mas. Vyriausybė ne tik neskatina, bet ir nedviprasmiš­ kai kliudo spręsti problemas, susijusias su darbu, žeme, politika ar religija. „Be valstybės ir vyriausybės tautas pavergtų kaimynai.it Vargu ar reikia prieštarauti šiam teiginiui. Jis pats yra prieštaringas. Mums sakoma, jog vyriausybės su savo armijomis reikalingos tam, kad apsaugotų nuo pavergti ketinan­ čių kaimyninių valstybių. Betgi taip viena apie kitą kalba visos vyriausybės, o mes gi žinome, kad visos Europos tautos išpažįsta vienodus laisvės ir brolybės principus, tad joms nereikia gintis vienoms nuo kitų. Jei kalba eitų apie apsisaugojimą nuo barbarų, tam pakaktų tūkstan­ tosios šiandieninių armijų dalies. Taigi, yra atvirkščiai, nei sakoma: valstybinė valdžia nesaugo nuo kaimynų antpuolio grėsmės - ji pati grasina pulti kaimynus. Jokiam žmogui, karinės prievolės verčiamam susi­ mąstyti apie valstybę, dėl kurios privalu aukoti ramybę, saugumą ir gyvenimą, negali nebūti aišku, kad mūsų laikais šios aukos yra absoliučiai beprasmės. Bet maža to, kad teoriškai joks žmogus negali ne­ matyti, kad valstybės reikalavimas aukotis yra niekuo 221

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO|US

nepagrįstas; netgi žvelgiant praktiškai, t. y. vertinant tą sunkią naštą, kurią žmogui užkrovė valstybė, jis nega­ li nesuvokti, kad dažnai jam parankiau atsisakyti, nei vykdyti valstybės reikalavimus ir paklusti karinei prie­ volei. Jei didžiuma žmonių, mieliau paklūsta, nei nepaklūs­ ta, taip nutinka ne dėl blaivaus privalumų ir trūkumų įvertinimo, o dėl to, kad paklusti žmones verčia jiems taikoma savotiška hipnodnė įtaiga. Paklusdami žmonės paprasčiausiai pasiduoda iškeltiems reikalavimams - be jokių svarstymų ar valios pastangų. Nepaklusti reika­ lingas savarankiškas mąstymas ir pastangos, kurioms ryžtis gali ne kiekvienas. Net jei atmestume moralinę paklusnumo ir nepaklusnumo reikšmę ir susitelktume tik į privalumus, nepaklusti bet kokiu atveju būtų pa­ rankiau, nei paklusti. Kad ir kas būčiau, turtuolis engėjas ar engiamas darbininkas, ir vienu, ir kitu atveju nepaklusnumo trū­ kumai būtų mažesni už paklusnumo trūkumus, o ne­ paklusnumo privalumai didesni už paklusnumo priva­ lumus. Jei priklausyčiau engėjų mažumai, nepaklusimo vy­ riausybės reikalavimams trūkumai būtų tokie: mane už atsisakymą vykdyti pareigą valstybei teistų ir geriausiu atveju išteisintų arba tarnybos laikotarpiui skirtų civi­ linį darbą kaip Rusijos menonitams; blogiausiu atveju mane ištremtų ar keleriems metams (remiuosi Rusijoje 222

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pasitaikiusiais atvejais), o gal ir ilgesniam laikui uždary­ tų į kalėjimą, gal net nuteistų myriop, nors tokios baus­ mės tikimybė labai menka. Tokie tad nepaklusimo trūkumai. Paklusimo trū­ kumai būtų tokie: geriausiu atveju manęs neišsiųstų žudyti žmonių, pats nebūčiau sužalotas ir nežūčiau, tik pakliūčiau į karinę vergovę. Mane aprengtų juokda­ rio drabužiais, stumdytų ir siuntinėtų kiekvienas, ku­ rio rangas aukštesnis, nuo grandinio iki feldmaršalo, verstų kraipytis jų malonumui. Tai truktų nuo vienų iki penkerių metų, o paskui dešimt metų turėčiau būti pasirengęs bet kurią akimirką sugrįžti ir viską pakartoti iš naujo. Blogiausiu atveju vėlgi patirčiau visus apsa­ kytus vergystės malonumus, negana to, mane išsiųstų į karą, kur turėčiau žudyti niekuo man nenusidėjusius svetimtaučius, kur mane galėtų sužaloti ar net nužudy­ ti, gal būčiau pasiųstas į užtikrintą mirtį (kaip nutiko Sevastopolyje ir kaip nutinka visuose karuose), o gal, kas visų skaudžiausia, turėčiau stoti prieš savo tėvynai­ nius ir privalėčiau žudyti brolius dėl kokių nors visiškai man svetimų dinastinių ar vyriausybinių interesų. Tai tiek apie santykinius trūkumus. Santykiniai paklusnumo ir nepaklusnumo privalu­ mai aptariami toliau. Paklusnusis, patyręs visus pažeminimus ir įvykdęs visas reikalaujamas žiaurybes, galėtų - jei liktų gy­ vas - savo juokdario apdarą padabinti raudonais ar 223

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

auksiniais blizgučiais. Geriausiu atveju jam būtų skirta vadovauti šimtams tūkstančių tokių pat, kaip jis, sugyvulėjusių žmonių, vadintis feldmaršalu ir gauti krūvą pinigų. Nepaklusnusis išsaugotų savo žmogiškąjį orumą, pelnytų dorų žmonių pagarbą ir, svarbiausia, tikrai žinotų, kad dirba Dievo darbą, vadinasi, neabejotinai daro gera žmonėms. Tokie yra privalumai ir trūkumai, kuriuos patiria turtuolis, engėjas. Vargšo darbininko patiriami priva­ lumai ir trūkumai būtų tokie pat, tik trūkumų dar žen­ kliai daugiau. Į karinę tarnybą stojęs darbininkas savo dalyvavimu, o drauge ir pritarimu tik įtvirtina tą engi­ mą, nuo kurio kenčia pats. Vis dėlto klausimą apie valstybės egzistavimo ar su­ naikinimo būtinumą sprendžia ne samprotavimai, kiek žmonėms naudinga ir reikalinga toji valstybė, kurią jie šaukiami remti stojimu į karinę tarnybą, ir ne svarsty­ mai apie kiekvieno patiriamus privalumus ar trūkumus, paklūstant ar nepaklūstant vyriausybės reikalavimams. Šią problemą galutinai ir neatšaukiamai išsprendžia re­ liginė kiekvieno žmogaus sąmonė ar sąžinė, kuriai, įve­ dus visuotinę karinę prievolę, norom nenorom iškyla klausimas apie valstybės gyvavimą ar žlugimą.

VIII ažnai sakoma, kad jei krikščionybė yra tiesa, tai visi žmonės turėjo priimtiją vos pasirodžiu­ sią, o ji turėjo pakeisti žmonių gyvenimą į gera. Tačiau taip sakyti - tolygu tvirtinti, kad jei grūdas būtų daigus, jis turėtų išsyk dygti, augti, žydėti ir nokinti vaisių. Krikščioniškasis mokymas - tai ne įstatymų rinkinys, kuris, įvestas smurtu, galėtų akimoju pakeisti žmonių gyvenimą. Krikščionybė - tai nauja aukštesnio lygio pa­ saulėžiūra. Naujosios gyvenimo sampratos neįmanoma primesti įsakymu, ji turi būti priimta laisva valia ir nie­ kaip kitaip. Laisva valia priimti naująją pasaulėžiūrą tegalima dviem būdais: dvasiniu (vidiniu) ir eksperimentiniu (iš­ oriniu). Vieni žmonės - tokių mažuma - išsyk pranašiškai pajunta doktrinos tiesą, atsiduoda jai ir gyvena pagal ją. Kiti - jų dauguma - tik po ilgo klaidų, patyrimų ir kančių kelio suvokia mokymo esmę ir būtinybę jį pri­ imti. Būtent išoriškai patyrę dabar šią būtinybę įsisąmoni­ na didžiuma krikščionybę išpažįstančių žmonių. Kartais kyla klausimas, kam reikėjo krikščionybės iškraipymo, 225

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOJUS

kuris ir dabar labiau už viską trukdo suvokti jos esmę. Kad ir kaip ten būtų, būtent šis iškraipymas, atvedęs žmoniją ten, kur ji yra dabar, didžiumai žmonių pagel­ bėjo įžvelgti tikrąją krikščionybės prasmę. Jei žmonėms būtų buvęs pristatytas tikrasis, o ne iš­ kreiptas krikščionybės pavidalas, didžiuma būtųjos ne­ priėmę ir likę jai svetimi, kaip svetimos jai dabar Azijos tautos. Susipažinę su iškreiptu pavidalu, krikščioniškąjį tikėjimą priėmę žmonės pasidavė tegul lėtam, bet užti­ krintam jo poveikiui ir dabar, po ilgo patyrimų, klaidų bei kančių kelio, suvokė privalą pažinti tikrąją jo pras­ mę. Iškreipti krikščionybę ir priimti tokįjos pavidalą di­ džiumai žmonių buvo stačiai būtina - kaip ir tam, kad grūdas sudygtų,jį kuriam laikui būtina užberti žeme. Krikščionybė yra tiesos mokymas ir drauge prana­ šystė. Prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų krikščioniškoji doktrina atskleidė žmonėms tiesą, kurios laikydamiesi jie turėtų gyventi, o drauge išpranašavo, koks bus gy­ venimas, jei žmonės ir toliau gyvens laikydamiesi senų pagrindų, ir koksjis taps, jei žmonės priims krikščioniš­ kąjį mokymą ir imsis jį įgyvendinti. Kalno pamoksle išsakęs tiesas, kuriomis turi vado­ vautis žmonės, Kristus tarė: „Kas klauso šitų mano žo­ džių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, 226

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žo­ džių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusi namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, ir jo griuvimas buvo smarkus“ (Evangelija pagal Matą, VII, 24-27). Ir štai po aštuoniolikos amžių pranašystė išsipildė. Nesilaikydami Kristaus mokymo apskritai ir visuo­ meniniame gyvenime neklausydami jo prašymo nesi­ priešinti blogiui smurtu, žmonės nejučia priėjo tą ne­ išvengiamos pražūties prarają, kurią ir turėjo prieiti, gyvendami ne pagal Kristaus mokymą. Žmonėms dažnai atrodo, jog klausimas apie prieši­ nimąsi ar nesipriešinimą blogiui smurtu yra išgalvotas, nesunkiai apeinamas. O šį klausimą pats gyvenimas ke­ lia visiems mąstantiems žmonėms, reikalaudamas ne­ delsiantjį išspręsti. Šis klausimas visuomeniniame žmo­ nių gyvenime nuo pat krikščionybės pradžių yra toks pat svarbus, kaip kryžkelę priėjusiam keliautojui kilusi dilema, kur link sukti toliau. Eiti privalu, nevalia saky­ ti - nieko negalvosiu ir eisiu kaip anksčiau. Anksčiau buvo vienas kelias, o dabar jie du, ir nebegali eiti kaip ėjęs, neišvengiamai turi pasirinkti. Lygiai taip pat, žmonėms susipažinus su Kristaus mokymu, nebegalima sakyti: gyvensiu kaip gyvenęs, nespręsdamas klausimo apie priešinimąsi ar nesi­ priešinimą blogiui jėga. Prieš kiekvienas grumtynes 227

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOjUS

neišvengiamai privalu spręsti: priešintis ar nesipriešinti smurtu tam, ką laikau blogiu. Klausimas apie priešinimąsi ar nesipriešinimą blo­ giui smurtu kilo tuomet, kai tarp žmonių pirmąkart įsi­ plieskė konfliktas, nes kiekvienas konfliktas yra ne kas kita, kaip pasipriešinimas smurtu tam, ką kiekvienas konfliktuojantis mano esant blogiu. Tačiau iki Kris­ taus žmonės nesuprato, kad tai tik vienas iš konflikto sprendimo būdų-jėga grumtis su tuo, ką manai esant blogiu, ir tik todėl, kad blogiu laikai tą, ką kitas vadina gėriu. Kitas konflikto sprendimo būdas - apskritai ne­ sipriešinti blogiui smurtu. Iki Kristaus mokymo žmonėms atrodė, kad konflik­ tai sprendžiami vieninteliu būdu - priešinantis blogiui jėga. Šitaipjie ir elgėsi, be to, kiekvienas besigrumiantis stengėsi įrodyti sau ir kitiems,jog tai, kąjis laiko blogiu, ir yra tikrasis absoliutus blogis. Šiuo tikslu nuo seniausių laikų žmonės pradėjo kur­ ti tokius blogio apibrėžimus, kurie būtų privalomi vi­ siems. Kartais tokie blogio apibrėžimai būdavo neva antgamtiniu būdu gauti įsakymai, kartais - neklystan­ čiais laikytų asmenų ar žmonių susirinkimų paliepimai. Žmonės griebdavosi smurto prieš kitus žmones ir tikin­ davo save bei kitus, esą šitaip jie kovoja su visų pripa­ žintu blogiu. Šį būdą nuo senųjų laikų dažniausiai naudodavo tie, kurie užgrobdavo valdžią, ir jo nelogiškumas labai ilgai niekam nekliuvo. 228

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Bet kuo ilgiau gyveno žmonės, tuo sudėtingesni tapo jų santykiai, ir darėsi vis akivaizdžiau, kad nėra protinga smurtu priešintis tam, ką kiekvienas asme­ niškai laiko blogiu, kad nesantaika dėl to nemažėja ir jokie apibrėžimai negali priversti vienų žmonių blogiu vadinti tą, kąjuo vadina kiti. Jau krikščionybės atsiradimo laikais Romos imperi­ joje didelei daliai žmonių buvo aišku, jog tai, ką blogiu laiko Neronas ir Kaligula, kitiems nėra blogis. Jau tuo­ met žmonės pradėjo suvokti, kad dieviškais vadinamus įstatymus parašė žmonės, kurie negali būti neklystantys, nors išoriškai atrodo didūs, ir kad klystantys žmo­ nės netaps kitokie, jei susirinks draugėn ir pasivadins senatu ar kokiu kitu vardu. Jau anais laikais tą pajuto ir suprato daugelis. Ir tuomet pasirodė Kristaus doktrina, ne vien bylojanti, kad nereikia blogiui priešintis smur­ tu, bet ir pateikianti visiškai naują gyvenimo sampratą, kurios dalis ar veikiau priedas ir buvo mokymas apie žmonių priešpriešos išnykimą - ne įpareigojant vienus žmones nekovojant paklusti tam tikriems autoritetams, o įsipareigojant visiems - ir ypač valdantiesiems - nesi­ griebti smurto jokiu būdu ir prieš nieką. Šią doktriną anuomet priėmė labai nedidelis moki­ nių skaičius, o didžiuma, ypač valdantieji, ir po nomi­ nalaus krikščionybės priėmimo nesiliovė jėga priešintis viskam, ką laikė blogiu. Taip buvo Romos ir Bizantijos imperatorių laikais, taip tęsėsi ir vėliau. 229

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOJUS

Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais išaiškėjo, kad neva autoritetingas blogio apibrėžimas nėra patikimas, o vėliau šis faktas tapo dar akivaizdesnis, ypač kai Ro­ mos imperija skilo į daugybę lygiateisių valstybių, ku­ rios kovojo tarpusavyje ir slopino vidinius konfliktus. Žmonės nebuvo pasirengę priimti Kristaus pasiūly­ to sprendimo, ir liko galioti ankstesnieji apibrėžimai, nusakantys blogį, kuriam reikia priešintis, įvedus vi­ siems privalomus ir jėga grindžiamus įstatymus. Kas gi sprendė, ką dera vadinu blogiu ir kam privalu priešin­ tis jėga? Kartais tą nuspręsdavo popiežius, kartais im­ peratorius ar karalius, kartais išrinktųjų susirinkimas, o kartais ir visa tauta. Bet tiek valstybės viduje, tiek ir užjos ribų visuomet atsirasdavo žmonių, kurie nesijau­ tė privalą paklusti įsakams, neva gautiems iš Dievo, ar paliepimams, dalijamiems neva šventų žmonių, ar ins­ titucijoms, neva reiškiančioms tautos valią. Tie žmonės, kurie gėriu vadino tą, ką esama valdžia laikė blogiu, prieš tą valdžią kovojo tokiu pat smurtu, koks buvo pa­ sitelktas prieš juos. Bažnyčių autoritetai blogiu laikė tą, ką gėriu vadi­ no pasaulietiškos valdžios atstovai bei institucijos, ir atvirkščiai; kova darėsi vis žiauresnė ir nuožmesnė. Kuo ilgiau žmonės nesantaiką sprendė tokiu būdu, tuo buvo akivaizdžiau, kad šis būdas netinka, nes nėra ir negali būti tokio patikimo blogio apibrėžimo, kurį pri­ pažintų visi. 230

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Šitaip tęsėsi aštuoniolika amžių iki šiandienos, kol tapo visiškai aišku, jog išorinio visiems tinkančio blogio apibrėžimo nėra ir negali būti. Žmonės liovėsi tikėję, kad tai įmanoma, maža to, jie abejoja, ar toks visų pri­ pažintas apibrėžimas apskritai reikalingas. Valdantieji jau nustojo įrodinėti, kad tai, ką jie vadina blogiu, ir yra blogis, dabar jie tiesiai sako, jog blogiu laiko tą, kas jiems nepatinka, o pavaldiniai valdžiai paklūsta jau ne dėl to, kad pritaria jos pateikiamam blogio apibrėžimui, o tik todėl, kad nepaklusti negali. Daug dalykų vyks­ ta ne dėl to, kad tai būtų naudinga ar pravartu žmo­ nėms, o tik todėl, kad valdantiesiems norisi, jog taip būtų, todėl prie Prancūzijos buvo prijungta Nica, prie Vokietijos - Lotaringija, prie Austrijos - Čekija; dėl to buvo suskaldyta Lenkija; dėl to Airija ir Indija paklūsta Anglijos valdymui; dėl tos pačios priežasties vyksta ka­ ras su Kinija, žudomi afrikiečiai, amerikiečiai veja lauk kinus, o rusai persekioja žydus; todėl žemvaldžiai nau­ dojasi žeme, kurios nedirba, o kapitalistai lobsta iš sveti­ mo darbo. Dabar susiklostė tokia padėtis: vieni žmonės griebiasi prievartos jau ne dėl priešinimosi blogiui, o dėl savo naudos ar įgeidžio, ir kiti žmonės prievartai paklūsta ne todėl, kad tikėtų (kaip tikėjo anksčiau), jog ta prievarta išvaduoja juos nuo blogio, o tik dėl to, kad neįstengia jai nepaklusti. Jei romėnas, viduramžių gyventojas ar rusas, kokį jį atmenu prieš 50 metų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad 231

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOĮUS

valdžios prievarta būtina ir reikalinga jo labui, jam išva­ duoti nuo blogio, kad mokesčiai, rinkliavos, baudžiava, kalėjimai, rimbai, rykštės, katorgos, bausmės, armija ir karai yra privalomi, neišvengiami, - tai dabar retai be­ sutiksi žmogų, kuris ne tik tikėtų, jog prievarta ką nors išvaduoja nuo kokio nors blogio, bet ir nematytų, jog ta prievarta, kurią jis patiria ir kurią vykdant iš dalies prisideda, pati savaime yra didžiulis ir niekam nenau­ dingas blogis. Dabar nerasi žmogaus, kuris nematytų, kad ne dk nenaudinga, bet ir kvaila iš darbo liaudies rinkti mo­ kesčius veltėdžių valdininkų reikmėms ar beprasmiška bausti silpnus ir pagedusius žmones, ištremiant juos iš vienos vietos į kitą ar pasodinant į kalėjimus, kur jie gy­ vena dykaduoniaudami ir tampa dar silpnesni, dar la­ biau pagenda, ar kad ne tik nenaudinga ir kvaila, bet ir stačiai beprotiška bei žiauru ruoštis karams ir kariauti, be jokio pateisinimo siaubiant šalis ir žudant jų gyven­ tojus. O ši prievarta vis tęsiasi, ir ją netgi remia tie patys žmonės, kurie regi visą jos nenaudingumą, kvailumą, žiaurumą ir kenčia dėl to. Prieš 50 metų tiek turtingas veltėdis, tiek ir neraš­ tingas darbininkas buvo vienodai tikri, kad jų padė­ tį - amžiną šventę vienam ir nepaliaujamą triūsą an­ tram - lėmė pats Dievas, o dabar ne tik Europoje, bet ir Rusijoje (dėl gyventojųjudėjimo, raštingumo plitimo ir knygų leidybos) tiek tarp turtuolių, tiek ir tarp vargšų 232

DIEVO KARALYSTĖ IUMYSE

sunku rasti žmogų, kurio vienaip ar kitaip nebūtų ap­ nikusios abejonės dėl tokios tvarkos teisingumo. Tur­ tuoliai žino esą kalti jau vien dėl to, kad yra turtingi, ir stengiasi išpirkti savo kaltę, remdami mokslą ar meną, kaip anksčiau išpirkdavo kaltes aukodami bažnyčiai. Didžioji darbo liaudies dalis dabar jau atvirai pripažįs­ ta, kad esama santvarka yra neteisinga, kad ją privalu sunaikinti ar pakeisti. Religingieji žmonės (jų Rusijoje milijonai), vadinamieji sektantai, esamą tvarką pripa­ žįsta neteisinga ir naikintina, remdamiesi Evangelijos mokymu; kiti ją pripažįsta neteisinga, remdamiesi so­ cialistinėmis, komunistinėmis ar anarchistinėmis teori­ jomis, jau prasismelkusiomis į žemiausius darbininkijos sluoksnius. Dabar prievarta grindžiama ne tikėjimu, kad yra reikalinga, o tuo, kad egzistuoja nuo seno ir kad žmo­ nės, kuriems ji paranki, t. y. vyriausybės ir valdančio­ sios klasės, pasirūpino, jog pavaldiniai nepajėgtų iš jos išsivaduoti. Mūsų laikais vyriausybės - visos vyriausybės, tiek despotiškosios, tiek ir liberaliosios, - virto tuo, ką Hercenas (Herzen) taikliai pavadino Čingischanu su tele­ grafu, t. y. prievartos organizacijomis, grįstomis pačia šiurkščiausia savivale ir drauge besinaudojančiomis vi­ somis tomis priemonėmis, kurias mokslas sukūrė ben­ drai ir taikiai laisvų, lygiateisių žmonių veiklai ir kurio­ mis jos siekia pavergti ir engti savo pavaldinius. 233

LEVAS NIKOLAĮEVICIUS TOLSTO|US

Vyriausybės ir valdančiosios klasės dabar remiasi ne teise ir netgi ne teisingumo pavidalu, o tokia meistriš­ ka organizacija, kuri visus žmones įkalino prievartos rate be jokios galimybės ištrūkti. Tą ratą sudaro ketu­ rios poveikio žmonėms priemonės. Visos jos susijusios tarpusavyje ir palaiko viena kitą nelyginant žiedan su­ jungtos grandinės grandys. Pirma ir pati seniausia priemonė yra bauginimas. Jos esmė - esamą valstybinę santvarką (kad ir kokia ji būtų, - laisva respublika ar laukinis despotizmas) pri­ statyti kaip šventą, nekintamą ir todėl žiauriausiu būdu bausti tuos, kas mėgina ją pakeisti. Si priemonė, kaip ir seniau, sėkmingai pasitelkiama visur, kur yra vyriau­ sybės: Rusijoje prieš vadinamuosius nihilistus, Ameri­ koje prieš anarchistus, Prancūzijoje prieš imperialistus, monarchistus, komunarus ir anarchistus. Geležinke­ liai, telegrafai, telefonai, fotografija ir kitos vis tobu­ lėjančios priemonės padeda susidoroti su žmonėmis jų nežudant - nepaklusnieji, amžiams izoliuoti nuo vi­ suomenės, nyksta ir žūsta užmaršty. Visa tai ir dar dau­ gybė kitų naujų išradimų, kuriais naudojasi valdantieji, suteikia jiems tokią galią, kad, valdžiai atsidūrus tam tikrose rankose, o policijai (paprastai bei slaptai), admi­ nistracijai, visokiausio plauko prokurorams, kalėjimų prižiūrėtojams ir budeliams uoliai triūsiant nebelieka jokios galimybės nuversti vyriausybę, kad ir kokia be­ prasmiška ir žiauri ji būtų. 234

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Antroji priemonė yra korupcija. Jos esmė - per mo­ kesčius iš darbininkų atimti jų uždirbtus turtus ir iš­ dalyti juos valdininkams, įpareigotiems palaikyti ir sti­ printi liaudies engimą. Papirkti valdininkai - nuo aukščiausių ministrų iki žemiausių raštininkėlių - sudaro neišardomą tinklą žmonių, saistomų to paties noro maitintis kitų sąskaita. Kuo nuolankiau jie vykdo vyriausybių valią, tuo gau­ siau jiems atlyginama. Tad, be jokios abejonės, valdi­ ninkai, nesibodėdami jokių priemonių, visose veiklos ir gyvenimo srityse žodžiais ir darbais visur ir visada remia vyriausybinę prievartą, savo gerovės pamatą. Trečiosios priemonės negaliu pavadinti kitaip nei žmonių hipnotizavimu. Šios priemonės esmė - stabdyti dvasinį asmenybių vystymąsi ir įvairiausiomis įtaigomis išlaikyti jų jau atgyvenusią pasaulėžiūrą, kuria ir re­ miasi vyriausybių valdžia. Mūsų laikais šis hipnotizavi­ mas yra sudėtingas ir visa apimantis, jo poveikis pra­ sideda kūdikystėje ir tęsiasi iki pat žmogaus mirties. Hipnotinė įtaiga pasitelkiama privalomose mokyklose, kuriose vaikams nuo mažens brukama jų protėviams būdinga pasaulio samprata, stačiai prieštaraujanti šiuolaikinei žmonijos pasaulėžiūrai. Šalyse su valstybi­ ne religija vaikai mokomi beprasmiškų bažnytinių ka­ tekizmų šventvagysčių, pabrėžiant būtinumą paklusti valdžiai; respublikose jiems kalami laukiniai patriotiz­ mo prietarai ir tas pats neva privalomas nuolankumas.

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTOjUS

Procesas nesustoja ir vėliau - skatinamas tiek religinis, tiek ir patriotinis žmonių prietaringumas. Skatinant religinius prietarus, už pinigus, surinktus iš liaudies, puošiamos bažnyčios, rengiamos procesijos, statomi paminklai, organizuojamos šventės. Pasitelkusi dailę, architektūrą, muziką ir svaiginančius smilkalus, va­ dinamoji dvasininkija Savo vaidinimais, iškilmingais pamokslais, savo kišimusi į asmeninį žmonių gyveni­ mą - į gimimą, santuoką ir mirtį - kaip įmanydama stengiasi apmulkinti žmones ir neleisti jiems atsito­ kėti. Skatinant patriotinius prietarus, vyriausybės ir valdančiosios klasės už pinigus, surinktus iš liaudies, rengia visuomenines iškilmes, stato paminklus, orga­ nizuoja šventes, raginančias žmones vertinti vien savo tautą, pripažinti vien savo valstybės bei jos valdytojų didybę, nepalankiai žiūrėti į kitas tautas ar netgi jų ne­ kęsti. Despotiškos vyriausybės draudžia spausdinti ir platinti šviečiamąsias knygas, tremia ar įkalina visus, galinčius pažadinti tautą iš snaudulio. Be to, visos be išimties vyriausybės slepia nuo savo tautų tą, kas galėtų jas išlaisvinti, ir pritaria viskam, kasjas tvirkina, pavyz­ džiui, rašliavai, palaikančiai beprasmiškus religinius bei patriotinius liaudies prietarus, visokiausiems gei­ dulingiems pasilinksminimams, reginiams, cirkams, teatrams ir netgi fizinėms kvaišinimosi priemonėms, tabakui ir degtinei, pagrindiniam valstybės pajamų šaltiniui. Skatinama net prostitucija, kurią didžiuma 236

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

vyriausybių ne tik pripažįsta, bet ir organizuoja. Tokia yra trečioji priemonė. Ketvirtosios priemonės esmė - pasitelkus tris jau iš­ vardytas, iš visų pavergtų ir apsvaigintų žmonių išsirink­ ti nedidelę dalį, paveikti juos ypatingais, sustiprintais kvaišinimo bei siutinimo būdais ir paversti nuolankiais visų vyriausybei reikalingų žiaurumų ir žvėriškumų vykdytojais. Siekiant šio tikslo, žmonės parenkami jau­ ni, kol dar nespėjo susiformuoti aiškių moralės nuos­ tatų. Tie jaunuoliai atplėšiami nuo visų įprastų ir na­ tūralių žmogiškųjų gyvenimo sąlygų (namų, šeimos, tėvynės, darbo), uždaromi kareivinėse, apvelkami tin­ kamais drabužiais, veikiant riksmais, būgnais, muzika, blizgučiais, verčiami kasdien kartoti tam tikrus judesius ir įstumiami į tokią hipnozės būseną, kurios apimti liau­ jasi buvę žmonėmis ir virsta beprasmėmis paklusniomis mašinomis. Štai šie užhipnotizuoti, fiziškai stiprūs jau­ nuoliai (o dabar, įvedus visuotinę karinę prievolę, visi jauni vyrai), apginkluoti žudymo įrankiais, visuomet paklusnūs valdžiai ir jos įsakymu pasirengę vykdyti bet kokį smurtą, ir yra ketvirtoji, svarbiausioji žmonių pa­ vergimo priemonė. Ši priemonė uždaro prievartos ratą. Bauginimai, papirkinėjimai ir hipnozė priverčia žmones stoti į armiją. Kareiviai suteikia galią bei ga­ limybę ir bausti žmones, ir juos apiplėšinėti (už šiuos pinigus papirkinėjami valdininkai), ir hipnotizuoti, ir 237

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOJUS

verbuoti į tuos pačius kareivius, kurie įgalina visa tai daryti. Ratas užsidaro, ir nėra jokios galimybės išsiveržti iš jo jėga. Kai kurie žmonės tvirtina, esą būtų galima išsiva­ duoti nuo prievartos ar bent susilpninti ją, jei engia­ mi žmonės jėga nuverstų juos engiančią vyriausybę ir pakeistųją nauja, tokia, kuriai valdant jau nebereikėtų tokios prievartos ir žmonių vergovės. Kai kurie net mė­ gina tą daryti, tačiau visi jie tik apgaudinėja save bei kitus ir savo veiksmais ne gerina, o tik blogina žmo­ nių padėtį. Šių žmonių veikla tesustiprina vyriausybių despotizmą. Šių žmonių mėginimai išsivaduoti suteikia vyriausybėms patogų pretekstą sustiprinti savo valdžią. Net jei tartume, kad dėl ypač nesėkmingai valdan­ tiesiems susiklosčiusių aplinkybių (kaip 1870 metais nutiko Prancūzijoje) kokia nors vyriausybė būtų nu­ versta jėga ir valdžia pereitų į kitas rankas, tai toji nau­ ja valdžia nieku gyvu nebūtų geresnė už ankstesnę. Atvirkščiai, gindamasi nuo įnirtusių nuverstų priešų, ji būtų dar despotiškesnė ir žiauresnė už buvusią - tą patvirtina visų revoliucijų patirtis. Socialistai ir komunistai blogiu laiko individualisti­ nę kapitalistinę santvarką, anarchistams blogis - pati vyriausybė, o monarchistas konservatoriai, kapitalistai blogiu vadina socialistinę, komunistinę santvarką bei anarchiją; ir visos šios partijos neturi jokių priemonių 238

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

suvienyti žmonėms, išskyrus prievartą. Nesvarbu, kuri išjų laimės, tačiau, norėdama įgyvendinti savo užmojus ar išlaikyti valdžią ji privalės ne tik imtis esamų prie­ vartos priemonių, bet ir išgalvoti naujų. Bus pavergia­ mi kiti žmonės, prievarta įgaus kitų formų, tačiau ir engimas, ir prievarta bus dar žiauresni, nes kova susti­ prins žmonių neapykantą vieni kitiems, kartu sustiprės priespauda ir įsigalės nauji jos būdai. Taip nutikdavo po visų revoliucijų ar bandymų jas sukelti, po visų sąmokslų ar smurtinių perversmų. Bet koks konfliktas tik sustiprina priespaudos priemones, patekusias į valdančiųjų rankas. Tą stulbinamai įtikinamai įrodo mūsų krikščioniško­ sios visuomenės padėtis ir ypač dabartiniai jos idealai. Buvo likusi tik viena žmonių veiklos sritis, nepavaldi vyriausybinei valdžiai, - šeiminė, ekonominė, privataus gyvenimo ir darbo sritis. Dabar - komunistų ir socia­ listų pastangomis - vyriausybės po truputį užgrobia ir šią sritį, tad pamažu, jei išsipildys reformatorių suma­ nymai, valdžia ims reguliuoti ir skirstyti darbą poilsį, būstą drabužius bei maistą. Įveikusios ilgą aštuoniolikos amžių kelią krikščioniš­ kosios tautos vėl privalo spręsti klausimą kurio vis ven­ gė, - priimti ar nepriimti Kristaus tikėjimą o drauge priešintis ar nesipriešinti blogiui smurtu? Skirtumas tas, kad anksčiau žmonės galėjo priimti Kristaus duo­ tą sprendimą ar nepriimti jo, o dabar tas sprendimas

LEVAS NIICOLA)EVIČIUS TOLSTOjUS

neišvengiamas, nes tiktai jis išvaduoja žmones iš vergys­ tės, kuri pančioja juos nelyginant tinklas. Šį būtinumą lemia ne tik vargana žmonių padėtis. Vis aiškėjant, jog stabmeldiška gyvenimo samprata yra klaidinga, daugėjo krikščioniškojo mokymo tiesos įrodymų. Ne be reikalo geriausieji krikščionybės atstovai, vi­ diniu, dvasiniu būdu pažinę mokymo tiesas, ištisus aš­ tuoniolika amžių liudijo jas žmonėms, nepaisydami jo­ kių pavojų, nelaimių ir kankinimų. Jie savo kankinyste patvirtindavo mokymo tiesą ir perduodavo ją masėms. Krikščionybė skverbėsi į žmonių sąmonę: ji neigė galimybę ir toliau gyventi stabmeldiškai, patraukė savo paprastumu, aiškumu, išlaisvino nuo prietarų ir sklido visuose gyventojų sluoksniuose. Aštuoniolika krikščionybės amžių ją priėmusiems tegul vien išoriškai - žmonėms nepraėjo veltui. Dėl tų aštuoniolikos amžių tie, kurie ir toliau gyvena stabmel­ dišką gyvenimą, nebeatitinkantį žmonijos amžiaus, ne tik aiškiai regi visą šiandieninės padėties vargingumą, bet ir širdies gilumoje tiki (vien todėl ir gyvena, kad tiki), jog išsigelbėti iš šios padėties tegalima laikantis krikščioniškosios doktrinos tikrąja jos prasme. Kalbant apie tai, kaip ir kada įvyks tas išsigelbėjimas, žmonių nuomonės išsiskiria, priklausomai nuo protinio išsivys­ tymo ir nuo jų aplinkoje vyraujančių prietarų. Tačiau visi šiuolaikinio pasaulio gyventojai sutinka, jog mūsų 240

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

išsigelbėjimas priklauso nuo Kristaus doktrinos vykdy­ mo. Vieni, tikintieji, krikščioniškąjį mokymą laikantys dievišku, mano, kad išsigelbėsime tuomet, kai visi žmo­ nės įtikės Kristumi, kurio antrasis atėjimas jau netoli; kiti, taip pat pripažįstantys mokymo dieviškumą, teigia, jog išsigelbėjimas vyks per bažnyčią, kuri, sutelkusi vi­ sus žmones, išugdys krikščioniškąsias dorybes ir pakeis jų gyvenimą. Treti, Kristaus nelaikantys Dievu, mano, kad žmonės išsigelbės lėtai, palaipsniui stabmeldiško gyvenimo pamatus pamažu išstumiant laisvės, lygybės, brolybės (kitaip tariant, krikščionybės) principams. Ke­ tvirtieji, propaguojantys visuomeninę pertvarką, tiki, kad išsigelbėjimas ateis tuomet, kai, įvykdžius smurtinį perversmą, nebeliks vyriausybių, žmonės bendrai da­ lysis turtu, darbas taps ne individualus, o kolektyvinis, t. y. bus įgyvendinta viena krikščioniškojo mokymo da­ lis. Vienaip ar kitaip visi mūsų laiko žmonės mintyse ne tik neigia atgyvenusią pagonišką santvarką, bet ir pripažįsta - neretai patys to nesuvokdami ir manydami esą krikščionybės priešininkai, - kad išsigelbėti galime tik vykdydami Kristaus mokymą (tikrąja jo prasme) ar jo dalį. Kaip ir sakė Mokytojas, didžiuma žmonių negalėjo krikščionybės suvokti išsyk; ji - nelyginant milžiniškas medis - turėjo išaugti iš mažo grūdelio. Šitaipji ir augo, tebeauga ir dabar - jei ne realybėje, tai šiuolaikinių žmonių sąmonėje. 241

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOIUS

Dabar krikščionybę tikrąja jos prasme pripažįsta ne vien mažoji dalis žmonių, intuityviaiją suvokusių visuo­ met, bet ir didžiulė dauguma, kuri pagal savo visuome­ ninį gyvenimą atrodė jai tolima. Pažvelkite į privatų pavienių žmonių gyvenimą, įsi­ klausykite, kaip jie vertina kitų žmonių poelgius, išgirs­ kite ne tik viešus pasisakymus ar pamokslus, bet ir tuos patarimus, kuriuos vaikams duoda tėvai bei auklėtojai, ir pamatysite štai ką: nors visuomeninis, prievarta grįs­ tas žmonių gyvenimas yra be galo toli nuo krikščioniš­ kųjų tiesų įgyvendinimo, privačiame gyvenime visi be išimties gėriu laiko perdėm krikščioniškąsias dorybes, o blogiu visi be išimties vadina nekrikščioniškas ydas. Ge­ riausiais žmonėmis laikomi tie, kurie atsidavę tarnauja žmonijai ir aukojasi kitų labui; blogiausiais laikomi savi­ mylos, besipelnantys iš artimojo nelaimių. Kai kurie krikščionybės nepaliesti žmonės dar gar­ bina tokius nekrikščioniškus idealus kaip jėga, narsa ar turtas, bet šie idealai jau atgyvenę, svarbūs ne visiems, bent jau ne tiems, kurie laikomi iškiliausiais. Nėra kitų visuotinai pripažįstamų ir visiems privalomų idealų, iš­ skyrus krikščioniškuosius. Jei į krikščioniškosios žmonijos padėtį - sujos žiau­ rumu ir vergyste - pažvelgtume iš išorės, vaizdas būtų išties siaubingas. Bet jei pažvelgtume iš vidaus, iš suvo­ kimo pusės, jis būtų visai kitoks. Atrodytų, tarsi visas mūsų gyvenimo blogis egzistuo­ ja tik todėl, kad taip yra nuo seno, kad bloga darantys 242

DIEVO KARALYSTE IUMYSE

žmonės visiškai nenori taip elgtis, tačiau dar neišmoko liautis. Visas tas blogis egzistuoja dėl kažin kokios kitos prie­ žasties, tarsi nepriklausančios nuo žmonių sąmonės. Tai atrodo labai keista ir prieštaringa, bet visi mūsų laiko žmonės nekenčia tos visuomeninės santvarkos, kurią patys palaiko ir remia. Regis, Maksas Miuleris (Max Muller) pasakojo apie vieną krikščionybėn atverstą indėną, kuris, suvokęs krikščioniškojo mokymo esmę, iškeliavo į Europą pa­ sižmonėti. Atvykęs negalėjo atsitokėti iš nuostabos, nes krikščioniškųjų tautų gyvenimas pasirodė besąs stačiai priešingas tam, kurįjis tikėjosi išvysti. Jei mes nesistebime savo įsitikinimų ir poelgių prieš­ taravimais, tai tik todėl, kad ir mus veikia tuos priešta­ ravimus slepiančios įtakos. Jei į savo gyvenimą ir į tuos žvėriškumus, kurių jame apstu, pažvelgtume to indė­ no, kuris suvokė tikrąją krikščionybės prasmę be jokių kompromisų ir nuolaidų, akimis, neabejotinai pasibai­ sėtume tomis prieštaromis, tarp kurių gyvename ir ku­ rių dažniausiai nė nepastebime. Tereikia prisiminti pasirengimą karams, kartečę, pasidabruotas kulkas, torpedas - ir Raudonąjį Kryžių; izoliuotas kalėjimo kameras, bandymus mirties bausmę vykdyti elektra - ir rūpestį dėl kalinių gerovės; filantro­ pinę turtuolių veiklą - ir jų gyvenimą, gausinantį varg­ šų, kuriuos jie šelpia, būrius. Gali taip pasirodyti, bet 243

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

šie prieštaravimai kyla ne dėl to, kad žmonės apsimeta krikščionimis, nors yra stabmeldžiai. Atvirkščiai - žmo­ nėms kažko stinga arba yra kažkokia jėga, trukdanti jiems būti tuo, kuo jie vidujai jaučiasi esą ir kuo išties nori būti. Šiuolaikiniai žmonės neapsimetinėja nekenčią priespaudos, nelygybės, klasinių skirtumų ir žiau­ raus elgesio ne tik su žmonėmis, bet ir su gyvūnais - jie iš tiesų viso to nekenčia, bet neišmano, kaip pakeisti padėtį, arba nesiryžta atsižadėti to, kas ją palaiko ar at­ rodo jiems būtina. Išties, paklauskite kiekvieno atskirai, ar jam atrodo pagirtina ir šiuolaikiniam žmogui derama eiti pareigas, už kurias mokamas adyginimas daugsyk viršija adiekamą darbą; rinkti iš žmonių - dažniausiai vargšų - mo­ kesčius, kad už tuos pinigus būtų gaminamos patran­ kos, torpedos bei kid žudymo įtaisai, nukreipti prieš žmones, su kuriais norime gyvenu taikiai, o jie mums trokšta to paties; ar padoru visą gyvenimą už adygį ga­ minu visus tuos žudymo pabūklus arba pačiam ruoštis žudyti ir ruošd šiam tikslui kitus? Paklauskite, ar pagir­ tina, ar pridera žmogui, ir ypač krikščioniui, už pinigus gaudyti nelaimingus, suklaidintus, dažnai neraštingus ir girtus žmones už tai, kad jie savinasi svedmą turtą (kur kas mažesniu mastu, nei savinamės mes) ar kad žudo žmones (ne taip, kaip priimta tą daryti), ir už tai sodinti juos į kalėjimus, kankinti ir žudyti? Ar pagirti­ na, ar dera krikščioniui už pinigus pamokslauti, skleisti 244

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ne krikščionybę, o neabejotinai kvailus ir žalingus prie­ tarus? Ar pagirtina, ar padoru dėl savo įgeidžio atim­ ti iš artimojo tą, kas jam žūtbūtinai reikalinga, kaip tą daro didieji žemvaldžiai; ar dėl savųjų turtų gausinimo versti jį nepakeliamai sunkiai, alinamai dirbti, kaip el­ giasi fabrikantai; ar dėl asmeninio pelno naudotis žmo­ nių nelaimėmis, kaip daro pirkliai? Kiekvienas žmogus, ypač jei vienas kalbės apie kitą, atsakys, kad ne. Bet tas pats žmogus, kuris regi tokio elgesio niekingumą, niekieno neverčiamas, retsykiais netgi be atlygio, savo valia, iš vaikiškos tuštybės, dėl porcelianinio niekučio, juostelės ar galiono stoja į karinę tarnybą, tampa tardy­ toju, taikos teisėju, ministru, uriadniku, arkivyskupu, diakonu, žodžiu, eina tokias pareigas, kad privalo da­ ryti visus tuos darbus, kurių gėdingumą ir bjaurumąjis pripažįsta. Žinau, daugelis tų žmonių ryžtingai įrodinės, esą jų užsiėmimas ne tik teisėtas, bet ir būtinas, gindamie­ si sakys, esą valdžia nuo Dievo, esą valstybinė tarnystė reikalinga žmonių gerovei, esą turtas neprieštarauja krikščionybei, esą turtingam jaunuoliui liepta išdalyti turtą, nebent norįs būti tobulas, esą dabartinis turtų paskirstymas ir prekyba tokie ir turi būti, nes taip pra­ vartu visiems ir 1.1. Bet kad ir kaip šie žmonės stengtųsi apgauti save ir kitus, visi jie žino, kad jų veikla priešta­ rauja viskam, kuo jie tiki, dėl ko gyvena, ir širdies gi­ lumoje, kai lieka vieni su savo sąžine, jiems būna gėda 245

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

ir skaudu. Šiuolaikinis žmogus - tiek tikintis, tiek ir netikintis Kristaus dieviškumu - negali nežinoti, kad, nepriklausomai nuo to, kas esi - caras, ministras, gu­ bernatorius ar uriadnikas, - yra gėdinga ir nemoralu prisidėti atimant iš vargšų šeimos paskutinę karvę, kad tuos pinigus išleistum patrankoms ar išmokėtum algas bei pensijas dykaduoniams valdininkams, gyvenan­ tiems prabangiai; ar įkalinti šeimos maitintoją už tai, kad patys jį sugadinome, ir paleisti jo šeimą elgetauti; ar dalyvauti karo grobstymuose bei žudynėse; ar, užuot skelbus Kristaus mokymą, skleisti klaikius pagoniškus prietarus; ar atimti bežemio karvę, užklydusią į tavo laukus; ar apgauti fabriko darbininką ir išskaičiuoti iš jo adygio dalį už netyčia sugadintą daiktą; ar nuplėšti dvigubai už prekę iš vargšo vien todėl, kad jis atsidūrė didžiausiame skurde. Joks šiuolaikinis žmogus negali nežinoti, kad tai yra bjauru ir kad taip elgtis nevalia. Ir visi jie tą žino. Visiems jiems aišku, kad elgiasi blogai, ir jie nė už ką taip nesielgtų, jei įstengtų pasipriešinti toms jėgoms, kurios, versdamos užsimerkti prieš poel­ gių nusikalstamumą, skadna juos taip daryti. Niekas taip ryškiai neatspindi šiuolaikinio gyvenimo prieštaringumo, kaip visuotinė karinė prievolė, kuri yra ir smurto priemonė, ir jo išraiška. Mes nematome stulbinamos šiandieninės realybės prieštaros su tais krikščioniškais jausmais ir mintimis, kuriomis išties persismelkę visi mūsų laiko žmonės, ir 246

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

taip yra tik todėl, kad ši visuotinio ginklavimosi ir ka­ rinės prievolės būsena artėjo žingsnis po žingsnio, ne­ pastebimai ir kad jai remti vyriausybės naudoja visas jų galioje esančias bauginimo, papirkinėjimo, svaiginimo ir smurto priemones. Ši prieštara mums tapo tokia įprasta, kad nė nema­ tome, kaip siaubingai beprasmiškai ir nemoraliai elgia­ si ne vien tie žmonės, kurie savo valia renkasi žudiko profesiją kaip garbingą, bet ir nelaimėliai, sutinkantys atlikti karinę prievolę, ar tie, kurie savanoriškai imasi verbuod kareivius ir treniruod juos žudynėms, nors jų šalyse visuotinė karinė prievolė dar neįvesta. Juk visi jie išpažįsta arba krikščionybę, arba humaniškumą ir libe­ ralumą ir puikiai žino, kad tokiu būdu tampa atsakingi už beprasmiškas, bedksles, žiaurias žudynes. Ir vis dėl­ to jie elgiasi būtent taip. Maža to, Vokietijoje, kuri ir davė pradžią visuoti­ nei karinei prievolei, Kaprivi išsakė iki tol uoliai slėptą mintį, kad žudyti reikės ne dk svetimšalius, bet ir savus, tuos pačius darbininkus, kurie ir sudaro didžiąją armi­ jos dalį. Nė šis prisipažinimas neatvėrė žmonėms akių, nepašiurpino jų. Jie ir toliau nelyginant avinai traukia į karines būstines ir paklūsta viskam, ko išjų reikalauja. Bet ir to maža: neseniai vokiečių imperatorius dar dksliau įvardijo armijos reikšmę bei paskirtį, kai pa­ dėkojo kareiviui ir apdovanojo jį už tai, kad šis nu­ žudė pabėgti mėginusį beginklį kalinį. Pagirdamas ir 247

LEVAS NIKOLAJEVIČ1US TOLSTO|US

apdovanodamas jaunuolį už poelgį, kurį ant žemiau­ sios moralės pakopos stovintys žmonės laiko niekingu ir žemu, Vilhelmas pirštu prikišamai parodė, jog svar­ biausia ir vadovybės labiausiai vertinama kareivio parei­ ga - būti budeliu, ir ne tokiu, kaip profesionalai, žudan­ tys tik myriop nuteistus nusikaltėlius, bet pasirengusiu viršininkų įsakymu išskersti visus nekaltuosius. Maža ir to: 1891 metais tas pats Vilhelmas, valstybi­ nės valdžios enfant terrible, kalbėdamas su kažkokiais kareiviais viešai ištarė žodžius, kuriuos kitą dieną per­ spausdino tūkstančiai laikraščių: „Rekrutai! Prieš altorių ir Dievo tarną jūs prisiekė­ te man ištikimybę. Esate dar per jauni, kad suvoktumėt tikrąją čia ištartų žodžių reikšmę, bet nuo šioljums svarbiausia - visuomet paklusti gautiems įsakymams bei nurodymams. Jūs prisiekėte man ištikimybę, mano gvardijos vaikinai, vadinasi, dabar jūs - mano kareiviai, atsidavę man kūnu ir siela. Nuo šiol teturite vieną prie­ šą - mano priešą. Dėl dabartinių socialistinių intrigų ir neramumų gali nutikti taip, jog įsakysiu šauti į jūsų artimuosius, brolius, net tėvus - apsaugok nuo to, Vieš­ patie, - ir tuomet jūs privalėsite besąlygiškai vykdyti mano įsakymus.“ Tas žmogus balsu išsakė tą, ką žino, bet uoliai slepia visi nuovokūs valdovai. Jis tiesiai išrėžė, kad kareiviai tarnauja jam, yra jo dispozicijoje ir jo labui turi būti pasirengę žudyti savo brolius ir tėvus. 248

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Jis tiesiai, pačiais šiurkščiausiais žodžiais apsako tą baisiausią nusikaltimą, kuriam ruošiasi į armiją stojan­ tys žmonės, tą pažeminimo bedugnę, kurijų laukia po priesaikos paklusti. Jis kaip drąsus hipnotizuotojas iš­ mėgina užhipnotizuoto žmogaus įmigimo laipsnį: glau­ džia priėjo kūno įkaitusią geležį, oda šnypščia ir rūks­ ta, bet užmigdytasis nepabunda. Tas apgailėtinas, nuo valdžios apkvaitęs ligonis savo žodžiais įžeidžia viską, kas šiuolaikiniam žmogui gali būti šventa, o žmonės - krikščionys, liberalai, išsilavi­ nę mūsų laiko atstovai - visai nesipiktina, jie įžeidimo net nepastebi. Žmonėms siūlomas pats paskutinis, sun­ kiausias išbandymas, pati šiurkščiausia, skaudžiausia jo forma. O žmonės tarsi nepastebi netgi to, kad čia išbandymas, kad jiems dera rinktis. Jiems tarsi rodosi, esą jokio pasirinkimo nėra, esą liko vienintelis kelias vergiško nuolankumo kelias. Atrodytų, kad tie bepro­ tiški žodžiai, įžeidžiantys viską, kas šiuolaikiniam žmo­ gui yra šventa, turėtų visus papiktinti, bet nenutinka nieko panašaus. Visi jauni vyrai visoje Europoje metai po metų patiria tą išbandymą ir visi (su labai menkomis išimtimis) atsižada visko, kas yra ir gali būti brangu, visi pasižada žudyti savo brolius, netgi tėvus, paklusdami kokio nors pamišėlio su auksu apsiūta livrėja įsaky­ mams, ir tik teiraujasi, ką ir kada jiems liepiama žudyti. Jie pasirengę. Juk kiekvienam laukiniui yra kai kas šventa, už kąjis pasiruošęs nukentėti, tačiau nenusileisti. O kas gi šventa 249

LEVAS NIKOLAIEVICIUS TOLSTOJUS

šiuolaikiniam žmogui? Jam sako: „Būk mano vergas, vergaudamas turėsi nužudyti savo tėvą“, o jis, neretai netgi mokytas, studijavęs universitete, paklusniai lei­ džiasi įkinkomas. Jį aptaiso juokdario drabužiais, įsa­ ko šokinėti, vaipytis, lankstytis, žudyd - jis nuolankiai paklūsta. Galiausiai nelaimėlį išleidžia, jis lyg sutaršytas grįžta į ankstesnįjį gyvenimą ir toliau postringauja apie žmogaus orumą, laisvę, lygybę ir brolybę. „Na, taip, bet ką gi man daryti, - dažnai nuoširdžiai suglumę klausia žmonės. - Jei atsisakytų visi, tuomet kitas reikalas. O jei ne, nukentėsiu aš vienas, ir niekam iš to nebus naudos.“ Išties, visuomeninės pasaulėžiūros atstovui atsisakyti nevalia. Jo gyvenimo prasmė - asmeninė gerovė. Jei as­ meninės gerovės labui parankiau paklusti, jis paklūsta. Kad ir kaip su juo elgtųsi, jį kankintų, žemintų, jis paklus, nes pats vienas nieko negali padaryti neturė­ damas to pamato, dėl kurio galėtų vienas pasipriešinti smurtui. O susivienyti tokiems žmonėms nieku gyvu neleis. Dažnai sakoma, kad siaubingų karinių žudymo pabūklų išradimas sunaikins karą; kitaip tariant, karas sunaikins pats save. Tai netiesa. Kaip galima gausin­ ti žmonių žalojimo priemones, taip galima gausinti ir visuomeninės pasaulėžiūros atstovų tramdymo prie­ mones. Lai jų žaloja tūkstančius, milijonus, lai drasko į skutelius - vieni nelyginant buki galvijai vis vien trauks į skerdyklą, nes juos gena rimbu; kiti eis dėl to, kad 250

DIEVO KARALYSTĖ IUMYSE

už tai bus papuošti juostelėmis ir galionais, ir netgi di­ džiuosis tuo. Štai iš šių apsvaigintų žmonių, pasirengusių žudy­ ti savo gimdytojus, visuomenės veikėjai - konservato­ riai, liberalai, socialistai, anarchistai - ketina formuoti protingą ir moralią visuomenę. Kokią gi protingą ir dorą visuomenę galima sukurti iš tokių žmonių? Kaip iš kreivų ir supuvusių rąstų nepastatysi namo, taip ir iš šių nelaimingų, sugadintų žmonių nesuformuosi protingos ir doros visuomenės. Iš tokių žmonių tega­ li suburti galvijų bandą, valdomą piemenų šūksniais ir botagais. Taip ir yra. Štai žmonės, save vadinantys krikščionimis, išpažįs­ tantys laisvę, lygybę, brolybę, dėl laisvės yra pasirengę vergiškam nuolankumui, dėl lygybės - skaudžiam ir beprasmiškam žmonių padalijimui pagal išorinius po­ žymius į aukštesniuosius ir žemesniuosius, [sąjunginin­ kus ir priešus, o dėl brolybės jie pasirengę žudyti tuos savo brolius.’ Realybės ir sąžinės prieštara bei jos keliamos kančios pasiekė tą paskutinę ribą, už kurios žengti nebeįmano­ ma. Prievarta grįstas gyvenimas neigia tuos pagrindus, dėl kurių buvo sukurtas. Prievarta grįsta visuomeninė* * Faktas, jo g kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, A n g lijo je ir A m erikoje, d ar nėra visuotinės karinės prievolės (nors ja u g ird im i ja i pritariantys balsai), o ka­ re iviai verbuojam i ir sam dom i, nėmaž nekeičia vergiškos p ilie č ių padėties vyriausybių atžvilgiu. T e n kiekvienam p rivalu pačiam eiti ir žudyti ar būti nukautam , o čia kiekvienam p rivalu savo darbo vaisius skirti žudikam s sam­ dyti ir apm okyti. (Aut. past.) 251

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

santvarka, žadėjusi užtikrinti asmeninę, šeiminę ir vi­ suomeninę gerovę, privertė žmones tą gerovę visiškai paneigti ir sunaikinti. Kristaus mokymo nepriėmusiems žmonėms ir jų kartoms išsipildė pirmoji pranašystės dalis. Dabar jų palikuonims lemta patirti antrosios pranašystės dalies teisingumą.

IX

rikščioniškųjų tautų padėtis mūsų dienomis tebėra tokia pat žiauri, kokia buvo stabmel­ dystės laikais. Daugeliu atžvilgių, ypač kalbant a žmonių vergovę, ji tapo dar žiauresnė nei anuomet. Tik tarp anuometinės ir dabartinės žmonių padė­ ties yra skirtumas, lygintinas su augmenijos būsena pa­ skutinėmis rudens ir pirmosiomis pavasario dienomis. Ten, rudens gamtoje, išorinis sąstingis atitinka vidinį mirties būvį; o čia pavasarį išorinis sąstingis prieštarau­ ja vidinei atgimimo ir perėjimo į naujas gyvybės formas būsenai. Tą patį galima pasakyti ir apie išorinius ankstesnio­ jo ir dabartinio gyvenimo panašumus. Jie tik išoriniai: vidinis stabmeldžių ir šiuolaikinių žmonių būvis skiriasi iš esmės. Anuomet išorinė žiaurumo ir vergovės būsena vi­ siškai atitiko vidinį žmonių suvokimą, ir kiekvienas žingsnis į priekį tą atitikimą tik stiprino. Dabar išorinis žiaurumo ir vergystės būvis stačiai prieštarauja krikš­ čioniškajai žmonių sampratai, ir kiekvienas žingsnis į priekį tik didina tą prieštarą.

M

253

LEVAS NIKOLAJEV1ČIUS TOLSTOJUS

Žmonija patiria, regis, nereikalingas, beprasmes kančias. Vyksta kai kas panašaus į gimdymą. Viskas pa­ rengta naujai gyvybei, bet ji dar vis nepasirodo. Atrodytų, jog tai padėtis be išeities. Ji tokia ir būtų, jei žmogui - vadinasi, ir visiems žmonėms, - nebūtų suteikta galimybė suvokti gyvenimą kitaip, aukštesniu lygiu, išsyk išsivaduojant iš visų neįveikiamais atrodžiu­ sių pančių. Ir tai yra dar prieš 1800 metų žmonijai paskelbta krikščioniškoji gyvenimo samprata. Žmogui tereikia įsisąmoninu šią sampratą, kad pa­ čios savaime sutrūktąjį kaustančios grandinės, kurios atrodė neįveikiamos, kad jis pasijustų visiškai laisvas kaip laisvas pasijunta paukštis, aptvare išskleidęs savo sparnus. Kalbama apie krikščioniškosios bažnyčios išlaisvi­ nimą, apie laisvės krikščionims davimą ar nedavimą. Šiose mintyse ir posakiuose glūdi kažkoks keistas ne­ susipratimas. Laisvė krikščioniui ar krikščionims negali būti duota, dovanota ar atimta. Laisvė yra neatsiejama krikščionies savybė. Jei kalbama apie laisvės krikščioniui davimą ar atė­ mimą tai, matyt, kalba eina ne apie tikrus krikščionis, o apie žmones, save vadinančius krikščionimis. Krikščio­ nis negali nebūti laisvas, nes niekas negali jam uždraus­ ti ar bent sukliudyti siekd užsibrėžto tikslo. Jei žmogus savo gyvenimą suvoktų taip, kaip moko krikščionybė, t. y. suprastų, kad šis gyvenimas priklau­ 254

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

so ne jam - nėjo asmenybei, ne šeimai ar valstybei, - o tam, kuris jį atsiuntė į šį pasaulį, kad vykdyti dera ne savo, ne šeimos ar valstybės įstatymą, o begalinę valią to, iš kurio atėjo, jis pasijustų ne tik visiškai laisvas nuo bet kokios žmogiškosios valdžios, bet netgi liautųsi ver­ tinęs tą valdžią kaip gebančią ką nors sutramdyti. Tereikia žmogui suvokti, kad jo gyvenimo tikslas Dievo įstatymo vykdymas, ir tas įstatymas jam pakeis visus kitus įstatymus, pareikalaus visiško atsidavimo, ir būtent dėl to atsidavimo visi žmogiškieji įstatymai jam praras saistančią ir tramdančią galią. Krikščionis išsivaduoja nuo bet kokios žmogiškosios valdžios, nes vieninteliu savojo bei kitų žmonių gyveni­ mo kelrodžiu laiko dieviškąjį meilės įstatymą, glūdintį kiekvieno žmogaus sieloje ir suvoktą per Kristų. Krikščionis gali patirti išorinį smurtą, gali praras­ ti kūno laisvę, gali būti priklausomas nuo savo aistrų (darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas), tačiau jokie grasinimai ar pavojai negalijo priversti elgtis prieš savo sąžinę. Jo neįmanoma priversti, nes prievartos keliamos netektys ir kančios, tas galingas ginklas, nukreiptas prieš visuomeninės pasaulėžiūros atstovus, jam neturi jokios galios. Netektys ir kančios sunaikina visuomeni­ nės pasaulėžiūros atstovų gerovę, jų gyvenimo pama­ tą, bet anaiptol nesutrikdo krikščionies laimės, kurios esmė - sąmoningas Dievo valios vykdymas. Maža to, 255

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOl.STO)US

prievartinės bausmės tegali sustiprinti jo laimę, jei yra skirtos už tos valios vykdymą. Todėl krikščionis, paklusdamas tik vidiniam, die­ viškajam įstatymui, ne tik negali vykdyti išorinio įstaty­ mo nurodymų, jeigu jie neatitinka jo išpažįstamo die­ viškojo meilės įstatymo (kaip dažnai nutinka vykdant vyriausybinius reikalavimus), jis net negali pripažinti būtinybės kam nors paklusti, negali pripažinti to, kas vadinama pavaldumu. Pažadas būti pavaldžiam kokiai nors vyriausybei (tas aktas, kuris laikomas valstybinio gyvenimo pamatu) krikščioniui reiškia krikščionybės atsižadėjimą, nes žmogus, besąlygiškai pasižadantis pa­ klusti įstatymams, kuriuos sudarinėja ir sudarinės žmo­ nės, tuo pažadu atsiriboja nuo krikščionybės, kurios esmė - visais gyvenimo atvejais paklusti vieninteliam įsisąmonintam dieviškajam meilės įstatymui. Pagoniškos pasaulėžiūros laikais buvo galima vykdyti žemiškųjų valdovų valią, nepažeidžiant Dievo įstatymo, kuris numatė apipjaustymą, šabą nustatytą maldos lai­ ką susilaikymą nuo tam tikro maisto ir panašiai. Viena neprieštaravo kitam. Bet krikščioniškasis tikėjimas tuo ir skiriasi nuo pagoniško, kad ne reikalauja konkrečių žmogaus išorinių veiksmą o išmoko jį naują kitokių santykių su žmonėmis, kurie gali lemti pačius įvairiau­ sius, iš anksto nenumatomus poelgius. Todėl krikš­ čionis ne tik negali pasižadėti vykdyti kieno kito valią nežinodamas tos valios reikalavimą jis net negali pa256

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

sižadėti, jog darys ką nors konkretaus konkrečiu metu ar nuo ko nors susilaikys, nes negali žinoti, ko ir kada iš jo pareikalaus krikščioniškasis meilės įstatymas, ku­ riam paklusti - jo gyvenimo esmė. Krikščionis, pasiža­ dėdamas ateityje besąlygiškai laikytis žmonių įstatymų, tokiu pasižadėjimu pareikštų, kad vidinis dieviškasis įstatymas jau nebėra vienintelis jo gyvenimo įstatymas. Krikščionies pažadas paklusti žmonėms ar žmonių įstatymams - nelyginant vienam šeimininkui pasisamdžiusio darbininko pasižadėjimas daryti ir tai, ką jam lieps svetimi žmonės. Dviem ponams tarnauti nevalia. Krikščionis išsilaisvina iš žmogiškosios valdžios, pri­ pažindamas vien Dievo valią, atskleistą Kristaus ir su­ voktą savyje, ir paklūsta tiktai jai. Tas išsilaisvinimas vyksta be grumtynių, neardant egzistuojančių gyvenimo formų, tik pakeičiant gyveni­ mo sampratą. Išsilaisvinimas įvyksta dėl to, kad, pirma, krikščionis pripažįsta Mokytojo jam atskleistą meilės įstatymą, visiškai pakankamą žmonių tarpusavio santy­ kiams, ir todėl bet kokią prievartą laiko bereikalinga ir neteisėta; antra, netektys, kančios ar jų grėsmė, par­ klupdami visuomeninės pasaulėžiūros atstovą, krikš­ čioniui, besilaikančiam kitokios gyvenimo sampratos, tėra neišvengiamos egzistencijos sąlygos, kurias privalu kantriai ištverti (nelyginant ligas, badą ar kitokias ne­ laimes) - nesigrumiant, bet neleidžiant daryti įtakos jo poelgiams. Krikščionis vadovaujasi tik savo dieviškuoju pradu, kurio niekas negali suvaržyti ar valdyti. 257

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

Krikščionis elgiasi pagal pranašystę, susijusią su jo Mokytoju: „Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir ne­ užgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę tei­ singumo“ (Evangelija pagal Matą, XII, 19-20). Krikščionis su niekuo nesiginčija, nieko nepuola, prieš nieką nesiima prievartos. Priešingai, pats neprieš­ taraudamas iškenčia smurtą. Dėl šio požiūrio į smurtą ne tik išsilaisvina pats, bet ir išlaisvina pasaulį nuo bet kokios išorinės valdžios. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Evangelija pagal Joną, VIII, 32). Jei būtų abejonių, kad krikščionybė yra tiesa, tai toji visiška, niekieno ne­ varžoma laisvė, kurią patiria krikščioniškąją pasaulė­ žiūrą įsisąmoninęs žmogus, būtų neabejotinas jos tei­ singumo įrodymas. Šiandieninė žmonių padėtis primena spiečiančias bites, kamuoliu pakibusias ant šakos. Ši padėtis laiki­ na ir neišvengiamai turi būti pakeista. Bitės turi pakilti ir susirasti naują būstą. Kiekviena jų tą žino ir trokšta pakeisti savo bei kitų padėtį, tačiau nė viena negali nie­ ko imtis, kol nesiims ir kitos. O visos drauge neįstengia imti ir pakilti, nes viena laikosi už kitos ir trukdo at­ siplėšti nuo spiečiaus, tad visos kybo toliau. Atrodytų, bitės neturi jokios išeities - taip atrodo ir žmonėms, su­ sipainiojusiems visuomeninės pasaulėžiūros pančiuose. Tačiau bitės neturėtų išeities, jei kiekviena jų nebūtų 258

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

atskira gyva būtybė, apdovanota sparnais. Neturėtų išeities ir žmonės, jei kiekvienas jų nebūtų atskira gyva būtybė, apdovanota gebėjimu suvokti krikščioniškąją gyvenimo sampratą. Jei skristi galinti bitė nepakiltų, kitos taip pat nie­ kada nepajudėtų, ir spiečius niekada nepakeistų savo būvio. Jei krikščioniškąją pasaulėžiūrą suvokęs žmogus nepradėtų, nelaukdamas kitų, gyventi pagal ją, žmo­ nijos padėtis niekada nepasikeistų. Juk tereikia vienai bitei išskleisti sparnelius, pakilti ir nuskristi, paskui ją išsyk leisis antra, trečia, dešimta, šimtoji, ir sustingęs kybantis kamuolys pavirs laisvai skriejančiu bičių spie­ čiumi. Lygiai taip tereikia vienam žmogui suvokti gyve­ nimą, kaip moko krikščionybė, ir pradėti gyventi pagal tą mokymą, o įkandin jo seks antras, trečias, šimtasis, ir subyrės tas užburtas visuomeninio gyvenimo ratas, iš kurio, regis, nebuvo išeities. Vis dėlto žmonėms atrodo, kad toks visų žmonių iš­ laisvinimas yra pernelyg lėtas, kad reikia rasti ir naudo­ ti kitą priemonę, kuri galėtų išvaduoti visus išsyk. Na, tarytum pakilti ir nuskristi trokštančios bitės nutartų, jog pernelyg ilgai teks laukti, kol paskui vieną bitę lei­ sis visas pulkas, jog reikia rasti būdą, kad kiekvienai atskirai bitei nereikėtų skleisti sparnų ir skristi, o spie­ čius pats lėktų, kur jam reikia. Bet tai neįmanoma: kol sparnų neišskleis ir nenulėks pirmoji, antroji, trečioji ir šimtoji, spiečius neišskris ir nesusiras naujų namų. Kol 259

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTO)US

krikščioniškosios pasaulėžiūros neįsisąmonins kiekvie­ nas žmogus, tol žmonių, problemos nebus išspręstos ir nebus sukurtos naujos gyvenimo formos. Vienas iš labiausiai stulbinamų mūsų laiko reiški­ nių - vergystės propaganda, kurią masėms skleidžia ne tik vyriausybės, kurioms tas paranku, bet ir tie žmonės, kurie, skelbdami socialistines teorijas, save vadina lais­ vės gynėjais. Pasak šių žmonių, gyvenimo gerėjimas, realybės ir sąžinės darna bus pasiekta ne asmeninėmis pavienių žmonių pastangomis, o savaime, po tam tikros kieno nors įvykdytos smurtinės visuomenės pertvarkos. Skel­ biama, kad žmonėms nebereikės savo kojomis eiti ten, kur nori, tiesiog po jų kojomis atsiras tokios judančios grindys, kuriomis jie nežingsniuodami nukaks ten, kur reikia. Todėl žmonėms nebereikia stengtis eiti link sa­ vojo tikslo, dabar jie turi stovėti vienoje vietoje ir visas pastangas skirti menamoms grindims kurti. Politinės ekonomijos požiūriu skelbiama teorija, ku­ rios esmė tokia: kuo blogiau, tuo geriau. Kuo didesnės kapitalo sankaupos ir kuo labiau engiami darbininkai, tuo arčiau išsivadavimas, todėl bet kokios asmeninės žmogaus pastangos išsilaisvinti nuo kapitalo spaudimo neturi prasmės. Valstybiniu požiūriu skelbiama, jog kuo stipresnė valstybės valdžia, kuri, pagal šią teoriją, turėtų apimti ir dar neužgrobtą privataus gyvenimo sri­ tį, tuo geriau, todėl reikia skatinti vyriausybių kišimąsi 2 Ы)

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

į privatų gyvenimą. Politiniu ir tarptautiniu požiūriu skelbiama, kad naikinimo priemonių ir armijų gausini­ mas sukels būtinybę nusiginkluoti, pasitelkiant kongre­ sus, arbitražus ir 1.1. Stulbinamas dalykas! Žmonės yra tokie atbukinti, jog tiki visomis šiomis teorijomis, nors visa gyvenimo eiga, kiekvienas žingsnis į priekį įrodo, kad jos to tikėjimo nevertos. Žmonės kenčia dėl prievartos, o tam, kad nuo jos išsivaduotų, jiems siūloma kurti bendras savosios padė­ ties gerinimo priemones ir patikėti jas vykdyti valdžiai, o patiems ir toliau nuolankiai šios klausyti. Be abejo, dėl to valdžios galybė tik auga, o priespauda didėja. Būtent ši žmonių klaida labiau nei visos kitos atitoli­ na juos nuo siekiamo tikslo. Dėl sau keliamų uždavinių žmonės atlieka pačius įvairiausius dalykus, bet ne šį, paprastą ir aiškų, kurį atlikti teks kiekvienam. Norėda­ mi pakeisti varginančią padėtį, žmonės griebiasi įman­ triausių priemonių, bet ne šios, pačios paprasčiausios. Girdėjau istoriją apie policininką, atvykusį į kaimą, kuriame maištavo valstiečiai. Jis ėmėsi malšinti maištą Nikolajaus 1 stiliumi, kitaip tariant, asmenine įtaka. Įsakė atgabenti kelis vežimus rykščių, sušaukė visus vy­ rus į kluoną, įėjo ten drauge su jais, užsirakino ir taip išgąsdino valsdečius savo riksmu, kad šie jam įsakius suskubo plakti vieni kitus. Taip čaižė tol, kol atsirado vienas kvailys, kuris nesileido plakamas ir ėmė šaukti bičiuliams, kad ir tie nesileistų ir liautųsi. Valstiečiai jo 261

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO)US

paklausė, o policininkas išbėgo iš kluono. Štai to kvaile­ lio patarimo niekaip negali išgirsti žmonės, kurie nesi­ liaudami plaka patys save ir šitos saviplakos nelyginant paskutinio žmonijos išmintingumo žodžio moko kitus. Išties, ar galima įsivaizduoti labiau stulbinamą savi­ plakos pavyzdį nei tas nuolankumas, su kuriuo šiuolai­ kiniai žmonės vykdo jiems kraunamas pareigas, paver­ čiančias juos vergais, o ypač karinę prievolę. Žmonės pavergia patys save, kamuojasi dėl tos vergijos ir dki, kad taip ir reikia, kad tai nėmaž nekliudo jiems išlais­ vinti, kas kažin kur ir kažin kaip ruošiama, nepaisant vis augančios ir sdprėjančios vergystės. Išdės, gyvena toks šiuolaikinis žmogus - kad ir kas jis būtų (kalbu ne apie krikščionis, o apie eilinius mūsų laiko žmones), išsilavinęs ar nemokytas, tikintis ar ne­ tikintis, turtingas ar vargšas, vedęs ar vienišas. Gyvena toks šiuolaikinis žmogus, dirba savo darbus ar links­ minasi kaip išmano, vartoja savo ar kitų darbo vaisius, kaip ir visi kid, nekenčia visokiausių suvaržymų ir ne­ pritekliaus, priešiškumo ir kančių. Gyvena toks žmo­ gus sau ramiai, bet ūmai pas jį ateina kiti ir sako: pir­ ma, pasižadėk ir prisiek mums, kad vergiškai klausysi ir darysi, ką liepsim, neabejotina desa laikysi viską, ką sugalvosim, nuspręsim ir pavadinsim įstatymu; antra, dalį savo darbo vaisių atiduosi mūsų žinion, o mes už tuos pinigus laikysime tave vergijoje ir jėga kliudysime priešintis mūsų įsakymams; trečia, rink vyriausybės na­ 262

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

rius ar pats būk išrinktas tariamu vyriausybės nariu ir žinok, kad valdysime visiškai nepriklausomai nuo tų kvailų kalbų, kurias sakysi tu ar į tave panašūs, viskas vyks pagal mūsų valią, pagal valią tų, kurie vadovau­ ja armijai; ketvirta, nurodytu laiku prisistatyk į teismą ir prisidėk prie visų tų beprasmių bausmių (įkalinimo, tremties, mirties), kurias skiriame suklydusiems, mūsų pačių sugadintiems žmonėms. Ir, galiausiai, penkta, kad ir kuo draugiškiausiai sutari su kitų tautybių as­ menimis, būk pasirengęs tučtuojau, vos tau įsakysime, nurodytus žmones laikyti savo priešais ir prisidėti plė­ šiant ir žudant vyrus, moteris, vaikus, senolius, o gal ir tavo tėvynainius, gal net gimdytojus, jeigu mums to prireiks. Ką gi į tokius reikalavimus galėtų atsakyti bet kuris nekvailas šiuolaikinis žmogus? „Kurių galų turėčiau taip elgtis? - regis, su nuosta­ ba pasiteirautų kiekvienas sveiko proto asmuo. - Kam man pasižadėti daryti viską, ką įsakys šiandien Solsberis (Salisbury), rytoj Gladstonas (Gladstone), šiandien Bulanžė (Boulanger), rytoj tokių pat bulanžė rūmai, šiandien Petras III, rytoj Jekaterina, poryt Pugačiovas?.. Šiandien pamišęs Bavarijos karalius, rytoj Vilhel­ mas? Kam man pasižadėti jiems paklusti, pažįstant juos kaip blogus, tuščius ar nepažįstant visai? Kodėl turė­ čiau atiduoti jiems savo darbo vaisius žinodamas, kad pinigai skiriami valdininkams papirkti, kalėjimams, 263

LEVAS NIK.OLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

bažnyčioms, armijai, leidžiami visokiems negeriems dalykams ir man pačiam pavergti? Kodėl turėčiau bausti pats save? Kam man eiti, gaišti laiką ir vaidinti, esą smurtautojai veikia teisėtai, dalyvauti rinkimuose ir apsimetinėti, esą prisidedu prie valdymo, nors pui­ kiai žinau, kad valstybę valdo tie, kurie valdo armiją? Kam man eiti į teismus, dalyvauti procesuose ir bausti žmones užjų klaidas, nors jei esu krikščionis, žinau, jog keršto įstatymas pakeistas meilės įstatymu, o jei esu išsi­ lavinęs žmogus, tai nė neabejoju, kad bausmės žmones pakeičia ne į gera, o į bloga? Svarbiausia, kodėl turėčiau laikyti priešais kaimyninės tautos žmones, su kuriais iki šiol gyvenau ir trokštu gyventi meilėje bei santarvėje, kodėl turėčiau samdyti kareivius ar pats eiti žudyti ir grobti, o gal net padėti galvą dėl to, kad Jeruzalės šven­ tyklos raktai priklausytų tam, o ne kitam arkivyskupui, kad Bulgarijos kunigaikščiu taptų tas, o ne kitas vokie­ tis, kad ruonius medžiotų anglų, o ne amerikiečių pir­ kliai? Ir kodėl turėčiau prisidėti prie savo brolių ir tėvų pavergimo bei žūties? Kam man bausti pačiam save? Viso to man nereikia, visa tai man kenkia, visa tai, kaip bežiūrėsi, nemoralu, niekšinga, šlykštu. Tad kodėl tu­ rėčiau taip elgtis? Jei sakote, kad priešingu atveju man bus blogai, tai, pirma, man negali nutikti nieko bloges­ nio už tai, kas nutiktų, jeigu jums paklusčiau; antra, man visiškai aišku, kad jei patys savęs neplaksime, tai mūsų nieks ir neplaks. Juk vyriausybė - tai carai, kara­

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

liai, ministrai, valdininkai, kurie patys man nieko ne­ padarys: į teismą, į kalėjimą mane jėga ves ne karaliai ar valdininkai, o žmonės, atsidūrę tokioje pat padėtyje, kaip ir aš. O jiems lygiai taip pat nepatinka, nemalo­ nu būti plakamiems, kaip ir man. Todėl labai tikėtina, kad, jei atverčiau jiems akis, jie ne tik nesiimtų prieš mane smurto, bet ir imtų elgtis taip, kaip aš. Trečia, net jei tektų už tai nukentėti, man vis vien parankiau būti ištremtam ar uždarytam į kalėjimą, ne­ išsižadant sveiko proto ir gėrio (tų dalykų, kurie jei ne šiandien ar ryt, tai visai netrukus turi nugalėti), nei pa­ klusti kvailybei ir blogiui, kurie ryt poryt turi baigtis. Todėl net tokiu atveju geriau rizikuoti būti ištremtam, įkalintam ar nubaustam mirtimi, nei savo paties noru visą gyvenimą vergauti blogiems žmonėms. Nenoriu būti apiplėštas įsiveržusių priešų, jų sužalotas ar nu­ kautas, nes vykdžiau įsakymą ir gyniau patranką arba niekam nereikalingą žemės lopinėlį, arba kvailą skudu­ rą, vadinamą vėliava. Nenoriu plakti pats savęs ir neplaksiu. Neprivalau taip elgtis. Jei norite, darykite tą patys, o aš atsisakau.“ Regis, taip atsakyti ir elgtis turėtų kiekvienas šiuolai­ kinis žmogus, remdamasis ne vien religiniais ar morali­ niais sumetimais, bet ir pačiu paprasčiausiu sveiku pro­ tu. Tačiau ne: visuomeninės pasaulėžiūros atstovams atrodo, kad, norint išlaisvinti žmones iš vergijos, taip elgtis nereikia ir netgi yra žalinga. Jų manymu, reikia 2b5

LEVAS NIKOLAJEV1Č1US TOLSTOJUS

ir toliau kaip tiems valstiečiams kluone plakti vieniems kitus ir guostis, jog mūsų tauškalai asamblėjose ir su­ sirinkimuose, darbininkų sąjungos, Gegužės pirmosios demonstracijos, suokalbiai ir slaptas vyriausybės erzi­ nimas bus veiksmingi ir mes, vis labiau pančiodamiesi, labai greit išsivaduosime. Niekas taip netrukdo žmonių išlaisvinimui, kaip šis stulbinamas paklydimas. Užuot sutelkę jėgas ir dėme­ sį į asmeninį išsivadavimą, užuot keitę savo gyvenimo sampratą, žmonės ieško vienos išorinės išlaisvinimo priemonės ir kartu vis labiau kausto save grandinėmis. Tarsi tam, kad užkurtum ugnį, reikėtų ne uždegti kiekvieną anglį, o tiesiog išdėlioti anglis dnkamu būdu. Pastaruoju metu darosi vis akivaizdžiau, jog visi žmonės bus išlaisvinti, kai išsivaduos būtent pavienės asmenybės. Pavienių asmenybių išsivadavimas nuo valstybinės vergovės dėl krikščioniškosios pasaulėžiū­ ros, anksčiau buvęs retas ir nepastebimas reiškinys, pastaruoju metu darosi vis svarbesnis ir kelia grėsmę valdantiesiems. Senovėje, viduramžiais ar Romos imperijos laikais, taip pat pasitaikydavo atvejų, kai krikščionis, išpažinda­ mas savo tikėjimą atsisakydavo dalyvauti aukojimuose, lenktis imperatoriams, dievams ar stabams, pripažinti popiežiaus valdžią bet tie atsisakymai būdavo atsitikti­ niai: žmogus galėjo jausti būtinybę išpažinti savo tikėji­ mą arba galėjo nugyventi visą gyvenimą tokios būtiny­ 266

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

bes nepatyręs. Dabar šiuos tikėjimo išbandymus patiria visi be išimties. Kiekvienas šiuolaikinis žmogus privalo pripažinti arba paneigti dalyvaująs stabmeldiško gy­ venimo žiaurumuose. Antra, anais laikais atsisakymas lenktis dievams, stabams ar popiežiui nebuvo itin reikš­ mingas valstybei: kad ir kiek žmonių lenkdavosi ar nesilenkdavo dievams, stabams ar popiežiui, valstybė išlikdavo tokia pat stipri, o dabar atsisakymas vykdyti nekrikščioniškus vyriausybių reikalavimus pakerta pa­ čią valstybės valdžią, nes jos pagrindas - tų nekrikščio­ niškų reikalavimų vykdymas. Laikui bėgant suverenios pasaulio valdžios atsidū­ rė tokioje padėtyje, kad, norėdamos išsilaikyti, visiems žmonėms privalo kelti tokius reikalavimus, kokių tikri krikščionys vykdyti negali. Todėl mūsų laikais bet koks pavienio žmogaus tikro­ sios krikščionybės išpažinimas iš esmės pakerta valsty­ bės galią ir neišvengiamai veda į visų žmonių išsivada­ vimą. Atrodytų, kuo gi svarbūs tokie dalykai, kaip kelių dešimčių pamišėlių (kaip juos vadina) atsisakymas pri­ siekti vyriausybei, mokėti mokesčius, dalyvauti teisme ar adikti karinę tarnybą? Tuos žmones nubaudžia ir pa­ šalina, o gyvenimas teka sena vaga. Atrodytų, tai visai nesvarbu, tačiau būtent tokie reiškiniai labiau nei kas kita smukdo valstybinės valdžios galią ir nutiesia kelią žmonių išsilaisvinimui. Tai tos pavienės bitelės, kurios 267

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

atsiskiria nuo būrio ir ima skraidyti aplink, - laukda­ mos to, kas netrukus nutiks, - kad įkandin jų pakiltų visas spiečius. Vyriausybės tą žino ir tų reiškinių bijo labiau nei visų socialistų, komunistų ir anarchistų su jų sąmokslais ir dinamito bombomis. Prasideda naujas karaliavimas. Pagal bendras tai­ sykles ir nustatytą tvarką reikalaujama, kad visi pa­ valdiniai prisiektų naujai vyriausybei. Išleidžiamas vi­ suotinis dekretas, visi šaukiami į susirinkimą prisiekti. Ūmai vienas žmogus Permėje, antras Tūloje, trečias Maskvoje, o ketvirtas Kalugoje pareiškia neprisieksią ir savo atsisakymą visi nesitarę paaiškina tuo, jog pagal krikščioniškąjį įstatymą priesaika draudžiama, o jei ir nebūtų draudžiama, tai jie, kaip krikščionys, vis vien negali pasižadėti elgtis taip, kaip reikalaujama priesai­ koje, pavyzdžiui: skųsti tuos, kurie pažeis vyriausybės interesus, ginklu ginti savo vyriausybę ar pulti jos prie­ šus. Juos veda į vietos policiją į apskrities policiją pas dvasininkus, {gubernatorius, klausinėja, kamandnėja, grasina ir baudžia, bet jie laikosi savo sprendimo ir ne­ prisiekia. Tarp milijono paklusniųjų gyvena dešimtys atsisakančių paklusti. Jų klausia: - Ką jūs tikrai neprisiekėte? - Tikrai neprisiekiau. - Ir ką nieko?.. - Nieko. Visi valstybės pavaldiniai privalo mokėti piniginius mokesčius. Ir visi moka, bet vienas žmogus Charkove, i68

DIEVO KARALYSTE IUMYSE

antras Tvėrėje, o trečias Samaroje atsisako mokėti, ir visi it susitarę aiškinasi taip pat. Vienas teigia sumokė­ siąs tik tada, kai jam pasakys, kam bus skirti išjo atimti pinigai. Jei geriems darbams, sumokėsiąs dar daugiau, nei iš jo reikalauja. O jei negeriems, savo valia neduo­ siąs nieko, nes pagal Kristaus priesaką, kurio laikosi, jis negalįs prisidėti prie piktų darbų. Lygiai tą patį, nors ir kitais žodžiais, kalba kiti ir atsisako savo noru mokėti mokesčius. Iš bent šiek tiek pasiturinčių turtas nusavi­ namas jėga; nieko neturintys paliekami ramybėje. - Kaip, jūs tikrai nesumokėjote mokesčių? - Nesumokėjau. - Ir ką, nieko?.. - Nieko. Įvedama pasų sistema. Visi, išvykstantys iš savo gy­ venamosios vietos, privalo pasiimti pasą ir sumokėti mokestį. Staiga šen ir ten atsiranda žmonių, teigiančių, kad pasas jiems nereikalingas, kad nedera pripažinti, jog priklausai valstybei, gyvenančiai smurtu. Tie žmo­ nės neima pasų ir nemoka už juos rinkliavos. Ir vėlgi niekaip neįmanoma priversti tų žmonių vykdyti reika­ lavimą. Juos uždaro į kalėjimus ir vėl išleidžia, ir žmo­ nės gyvena be pasų. Visi valstiečiai privalo eiti policines šimtininkų ar de­ šimtininkų pareigas. Ūmai Charkove vienas valstietis atsisako jas eiti ir savo atsisakymą aiškina tuo, jog pa­ gal jo išpažįstamą krikščioniškąjį priesaką nevalia nieko rišti, uždaryti belangėn, vežioti iš vienos vietos į kitą. 209

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

Tą patį aiškina valstietis Tvėrėje, Tambove. Valstiečius keikia, muša, kalina, bet jie neatsižada savo sprendimo ir nesutinka elgtis prieš savo tikėjimą. Juos liaujasi rin­ kę šimtininkais, ir vėlgi nieko nenutinka. Visi piliečiai privalo dalyvauti teisme kaip prisieku­ sieji. Staiga patys įvairiausi žmonės - meistrai, profe­ soriai, pirkliai, dvariškiai, tarnai - lyg susitarę atsisako šių pareigų ir ne dėl įstatymu pripažintų priežasčių, o todėl, kad, jų įsitikinimu, pats teismas yra neteisėtas, nekrikščioniškas dalykas, kurio nė neturi būti. Tie žmonės baudžiami piniginėmis baudomis, stengiamasi neleisti jiems viešai išdėstyti atsisakymo priežasčių ir jie pakeičiami kitais. Lygiai taip pasielgiama su tais, kurie tokiu pat pagrindu atsisako liudyti teisme. Ir vėl nieko. Visi dvidešimt vienų metų sulaukę vaikinai privalo traukti burtus dėl tarnybos armijoje. Urnai vienas jau­ nuolis Maskvoje, kitas Tvėrėje, trečias Charkove, o ke­ tvirtas Kijeve tarsi susimokę ateina į karinę įstaigą ir pareiškia neprisieksią ir netarnausią, nes yra krikščio­ nys. Papasakosiu vieną gerai man žinomą atvejį* - jis iš pačių pirmųjų, kai tokių atsisakymų ėmė pasitaikyti vis dažniau. Visais kitais atvejais kartojosi daugmaž tas pat. Vidudniškai išsilavinęs jaunuolis prisistato į Mas­ kvos dūmą. J jo žodžius niekas nekreipia dėmesio ir reikalauja, kad jisai, kaip ir visi kiti, ištartų priesaikos žodžius. Jaunuolis atsisakinėja, remdamasis prisiekti * T ie k šio, tiek ankstesnių atvejų detalės yra tikros. (Aut. past.) 270

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

draudžiančiais Evangelijos žodžiais. Į jo motyvus nie­ kas nekreipia dėmesio ir reikalauja vykdyti įsakymą, bet jaunuolis nepaklūsta. Tuomet pareigūnai nutaria, kad jis yra sektantas, neteisingai suprantantis krikščio­ nybę, t. y. suprantantis ne taip, kaip ją supranta valsty­ bės apmokami kunigai. Galiausiai vaikinas siunčiamas pas dvasininkus, kad šie įkrėstųjam proto. Dvasininkai ima jį protinti, tačiau, regis, jų įtikinėjimai dėl Kristaus atsižadėti Kristaus jaunuolio nepaveikia, jį vėl grąžina į armiją ir paskelbia nepataisomu. Jaunuolis vis vien neprisiekia ir atvirai atsisako vykdyti karines pareigas. Tokio atvejo įstatymas nenumato. Vyriausybė negali jam leisti atsisakyti vykdyti reikalavimą, bet prilyginti šį atvejį paprastam nepaklusnumui taip pat nevalia. Ka­ rinė vadovybė pasitarusi nusprendžia atsikratyti nepa­ togaus jaunuolio, pripažįsta jį revoliucionieriumi ir su konvojumi išsiunčia į slaptosios policijos valdybą. Poli­ cininkai ir žandarai kvočia vaikiną, bet jo žodžių nega­ li susieti su jokiu nusikaltimu, ir nėra jokio preteksto apkaltinti nelaimėlį nei revoliuciniais veiksmais, nei są­ mokslu. Jis tvirtina nenorįs griauti, atvirkščiai, neigia bet kokią prievartą ir nieko neslepia, tenori kuo atvi­ riausiai kalbėti ir daryti tą, ką kalba ir daro. Žandarai (kaip ir dvasininkai), neradę jokio pagrindo apkaltinti jaunuolį, siunčia jį atgal į kariuomenę. Viršininkai vėl tariasi ir nusprendžia šį neprisiekusį vaikiną priimti ir įtraukti į kareivių sąrašus. Jį aprengia, užregistruoja ir 271

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

su sargyba išsiunčia į kariuomenės stovyklavietę. Atvy­ kus į paskyrimo vietą, tenykščio dalinio viršininkas vėl reikalauja vykdyti karines pareigas, jaunuolis vėl atsi­ sako paklusti ir kitų. kareivių akivaizdoje išsako savo atsisakymo priežastis, teigia, kad jis, kaip krikščionis, negali savo valia ruoštis žudynėms, uždraustoms dar Mozės įstatymu. Veiksmas vyksta provincijos miestelyje. Atvejis kelia susidomėjimą, net užuojautą. Vaikino gailisi ne tik pa­ šaliniai, bet ir karininkai, tad viršininkai nesiryžta imtis įprastų drausminimo priemonių ir bausti už nepaklus­ numą. Tačiau jaunuolį visgi sodina į kalėjimą ir raštu kreipiasi į aukščiausią karinę vadovybę klausdami, ką gi daryti? Vertinant oficialiai, atsisakymas atlikti karinę tarnybą, kurią atlieka pats caras ir laimina bažnyčia, lai­ komas pamišimu, todėl iš Peterburgo rašo taip: kadan­ gi jaunuolis turi būti ne viso proto, tai, dar nesiimant griežtų priemonių, jį dera pasiųsti į pamišėlių namus, kad būtų tiriamas ir gydomas. Vaikiną išsiunčia vilda­ miesi, kad jis ten ir pasiliks - kaip prieš dešimtį metų nutiko Tvėrėje, kur kitą tarnauti atsisakiusį jaunuo­ lį beprotnamyje kankino tol, kol jis palūžo. Bet šįkart karinei vadovybei nepavyksta atsikratyti nepatogaus vaikino. Gydytojai jį ištiria, labai susidomi, be abejo, neranda jokių pamišimo ženklų ir vėl grąžina į dalinį. Jaunuolį priima, apsimeta pamiršę nepaklusnumą bei jo motyvus ir vėl siūlo stoti į rikiuotę, o jis kitų kareivių 272

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

akivaizdoje vėl atsisako ir įvardija atsisakymo priežastį. Sis atvejis vis labiau traukia miesto gyventojų ir karei­ vių dėmesį. Vadovybė vėl rašo į Peterburgą, o iš ten gauna įsakymą perkelti vaikiną į pasienį, ten, kur ar­ mijoje visuomet karinė parengtis ir kur už atsisakymą paklusti kareivį galima sušaudyti. Visa tai gali nutikti nepastebimai, kadangi tolimuose kraštuose labai mažai rusų ir krikščionių, ten didžiuma svetimtaučiai ir ma­ hometonai. Taip ir padaro. Vaikiną išgabena už Kaspi­ jos jūros ir drauge su nusikaltėliais siunčia pas viršinin­ ką, garsėjantį šiurkštumu bei griežtumu. Visą tą laiką, siuntinėdami iš vietos į vietą, pareigū­ nai su jaunuoliu elgiasi šiurkščiai, laiko alkaną šaltyje, nesirūpina švara ir visokeriopai stengiasi nepaklusnio­ jo gyvenimą paversti kankyne. Tačiau jis sprendimo nekeičia. Užkaspijės krašte vaikinui vėl liepia stoti sar­ gybon su ginklu rankoje, ir jis vėl atsisako paklusti. Jį siunčia saugoti šieno stirtų, ir jaunuolis sutinka prie jų stovėti, tačiau nesutinka paimti ginklo - jis pareiškia, kad nieku gyvu prieš nieką nenaudos smurto. Visa tai vyksta kitų kareivių akivaizdoje. I tokį nepaklusnumą nevalia žiūrėti pro pirštus, ir jaunuolį teisia už discipli­ nos pažeidimą. Įvyksta teismas, ir jis nuteisiamas dve­ jus metus kalėti karo kalėjime. Vaikiną su nusikaltėliais persiunčia į Kaukazą ir uždaro kalėjime, kur jis atsidu­ ria visiškoje prižiūrėtojo valioje. Ten jį kankina pusan­ trų metų, betjaunuolis visgi nepakeičia savo nuomonės, 273

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

atsisako paimti ginklą ir visiems, su kuo tik susiduria, aiškina savo nepaklusnumo priežastis. Galiausiai antrų­ jų metų pabaigoje jį anksčiau laiko paleidžia į laisvę ir įkalinimo laiką neteisėtai užskaito kaip karinę tarnybą, tetrokšdami kuo greičiau jo nusikratyti. Lygiai taip tarsi susitarę įvairiuose Rusijos kraštuose pasielgia kiti žmonės, ir visais tais atvejais vyriausybė reaguoja taip pat baugščiai, nekonkrečiai ir slaptai. Kai kuriuos nepaklusniuosius uždaro beprotnamiuose, kai kuriuos užregistruoja raštininkais ir perkelia tarnauti į Sibirą, kai kuriuos išsiunčia į girininkijas, kitus įkali­ na ar skiria jiems pinigines baudas. Ir dabar keli tokie atsisakiusieji sėdi kalėjimuose ne už tikrą nusižengi­ mą - vyriausybės veiksmų teisėtumo neigimą, o už tam tikrų vadovybės reikalavimų nevykdymą. Atsargos ka­ rininkas, nepranešęs apie savo buvimo vietą ir atsisakęs toliau tarnauti kariškiu, gavo 30 rublių baudą už val­ džios nurodymų nevykdymą. Mokėti baudąjis taip pat atsisakė. Keli valstiečiai ir kareiviai, nesutikę dalyvauti mokymuose ir imti į rankas ginklą, už nepaklusnumą ir priešgyniavimą buvo suimti ir pasodinti į areštinę. Tokio atsisakymo vykdyti krikščionybei prieštarau­ jančius valdžios reikalavimus, o ypač atsisakymo atlik­ ti karinę tarnybą, pastaruoju metu pasitaiko ne vien Rusijoje. Žinau, jog Serbijoje žmonės iš vadinamo­ sios nazarėnų sektos nuolat atsisako tarnauti armijo­ je, o Austrijos vyriausybė, grūdanti nepaklusniuosius 274

DIEVO KARALYSTĖ )UMYSE

į kalėjimus, jau keletą metų bergždžiai su jais kovoja. 1885 metais tokių atsisakiusiųjų buvo 130. 1890 me­ tais Šveicarijoje, Šiljono pilyje, kalėjo žmonės, atsisakę vykdyti karinę prievolę, {kalinimasjų sprendimo nepa­ keitė. Tokių pat atvejų pasitaikė Švedijoje, nepaklus­ nieji lygiai taip pat buvo įkalinti, o vyriausybė šį faktą uoliai slėpė nuo liaudies. Taip nutiko ir Prūsijoje. Man teko girdėti apie jaunesnįjį gvardijos leitenantą, kuris 1891 metais Berlyne vadovybei pareiškė, kad jis yra krikščionis, todėl toliau nebetarnaus, ir, nepaisydamas jokių įkalbinėjimų, grasinimų ir bausmių, savo spren­ dimo nepakeitė. Prancūzijos pietuose pastaruoju metu susibūrė žmonių bendruomenė ir pasivadino hinšistais (duomenys paimti iš 1891 metų liepos mėnesio Peace Herold ); jos nariai, remdamiesi krikščioniškuoju tikė­ jimu, atsisako vykdyti karinę prievolę. Iš pradžių šiuos žmones siųsdavo dirbu į ligonines, o dabar, jų skaičiui išaugus, baudžia už nepaklusnumą, tačiau jie vis vien neima į rankas ginklo. Socialistai, komunistai ir anarchistai su savo bom­ bomis, sąmokslais ir revoliucijomis vyriausybėms nėra tokie baisūs, kaip šie paskiri žmonės, įvairiose šalyse pareiškiantys savo atsisakymą, - ir visi remiasi tuo pačiu vi­ siems žinomu tikėjimu. Kiekviena vyriausybė žino, kaip ir kuo gintis nuo revoliucionierių, turi tam priemonių ir nesibijo šitų vidinių priešų. Bet ko gi imtis prieš tuos žmones, kurie aiškiai parodo, kad visos vyriausybės yra 27S

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOĮUS

niekam tikusios, nereikalingos ir pražūtingos, kurie ne kovoja su jomis, o tik puikiai be jų apsieina ir nenori prie jų prisidėti? Revoliucionieriai teigia: „Valstybinė santvarka yra bloga tuo ir anuo, ją reikia nuversti ir pakeisti tokia ir anokia.“ Krikščionis sako: „Aš nieko nežinau apie vals­ tybinę santvarką, neišmanau, kiek ji gera ar bloga, ir nenoriu jos griauti būtent todėl, kad nežinau, kokia ji, tačiau dėl tos pačios priežasties nenoriu ir jos remti. Ir ne tik nenoriu, aš tiesiog negaliu, nes man keliami rei­ kalavimai prieštarauja mano sąžinei.“ Krikščionies sąžinei prieštarauja visi valstybiniai įsi­ pareigojimai: ir priesaika, ir mokesčiai, ir teismai, ir kariuomenė. O juk šiais įsipareigojimais ir grindžiama valstybės valdžia. Revoliuciniai priešai su vyriausybe kovoja iš išorės. Krikščionybė visiškai nekovoja, tiesiog ardo vyriausy­ bės pamatus iš vidaus. Rusijoje, ypač nuo Petro I laiku, niekada nesiliovė krikščionių protestai prieš valstybę, gyvenimas čia toks, jog žmonės bendruomenėmis traukia į Turkiją, į Kini­ ją, į negyvenamas žemes; jiems vyriausybės ne tik ne­ reikia, jie į vyriausybę (kad ir kokia ji būtų - turkiška, rusiška ar kiniška) visuomet žiūrėjo kaip į naštą, vertino kaip nelaimę. Ir štai pastaruoju metu Rusijoje vis daž­ niau pasitaiko atvejų, kai pavieniai krikščionybę išpažįs­ tantys asmenys sąmoningai išsivaduoja nuo vyriausybės 276

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

jungo. Vyriausybė itin baiminasi šių nutikimų, nes atsi­ sakiusieji dažniausiai ne priklauso vadinamiesiems žemiausiems, nemokytiems sluoksniams, o yra išsilavinę žmonės, savo atsisakymą grindžiantys ne kokiais nors mistiškais išskirtiniais tikėjimais, kaip nutikdavo anks­ čiau, ne prietarais ar fanatizmu, kaip tą daro susidegi­ nimą praktikuojančios sektos ar klajojantys piligrimai, o pačiomis paprasčiausiomis ir aiškiausiomis, visiems žinomomis ir visų pripažįstamomis tiesomis. Žmonės atsisako laisva valia mokėti mokesčius, nes tie mokesčiai skiriami smurtui skatinti: kariškių atlygi­ nimams, kalėjimams ir tvirtovėms statyti, patrankoms gaminti. Krikščionys neabejoja, kad prisidėti prie tokių darbų yra nemoralu. Jie atsisako pasižadėti tarnauti, nes pažadas paklusti valdžios atstovams, t. y. smur­ taujantiems žmonėms, prieštarauja krikščioniškosios doktrinos esmei. Jie atsisako prisiekti teismuose, nes priesaikas draudžia Evangelija. Žmonės atsisako tap­ ti policininkais, nes einant tokias pareigas tenka imtis prievartos prieš savo brolius ir kankinti juos, o krikš­ čionis to daryti negali. Jie atsisako dalyvauti teismuose, nes bet koks teismas vykdo keršto įstatymą, nesuderi­ namą su krikščioniškuoju adeidimo ir meilės įstatymu. Jie atsisako dalyvauti kariniame pasirengime ir tarnau­ ti armijoje, nes nenori ir negali būti budeliai. Visi šių atsisakymų motyvai yra tokie, jog vyriausy­ bės, kad ir kokios despotiškos būtų, negali bausti užjuos atvirai. Norėdamos bausti už tokį pagrįstą atsisakymą, 277

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

vyriausybės turėtų, negrįžtamai atsiriboti nuo proto ir gėrio. Ojos gi tikina žmones vadovaujančios ir valdan­ čios tik proto ir gėrio labui. Ko gi vyriausybėms imtis prieš tokius žmones? Iš tiesų jos galėtų išžudyti, supūdyti kalėjimuose ir katorgose visus savo priešus, trokštančius nuversti jas jėga; galėtų apipilti auksu, papirkti pusę joms reikalin­ gų žmonių; galėtų priversti paklusti milijonus ginkluo­ tų karių, pasirengusių sudoroti visus vyriausybių prie­ šus. Bet ką gi jos gali padaryti žmonėms, kurie tenori ramiai gyventi pagal krikščioniškąjį įstatymą ir todėl atsisako vykdyti įprasčiausias ir vyriausybėms išlaikyti reikalingiausias pareigas? Jeigu tai būtų revoliucionieriai, žodžiais ir darbais propaguojantys smurtą bei žudynes, pasipriešinti jiems būtų lengva: dalį jų galima papirkti, dalį apgauti, dalį įbauginti, o tuos, kurių nepavyktų nei papirkti, nei ap­ gauti, nei įbauginti, galima apskelbti piktadariais, vi­ suomenės priešais ir pasmerkti myriop arba įkalinti, ir minia neabejotinai pritartų tokiems vyriausybės veiks­ mams. Jeigu tai būtų kokie nors fanatikai, skelbiantys kokį ypatingą tikėjimą, būtų galima pasitelkti jų moky­ me aptiktus prietarus ir paneigti netgi jame išsakomą tiesą. Bet kaip pasielgti su žmonėmis, kurie neskelbia nei revoliucijų, nei kokių ypatingų religinių dogmų, kurie niekam nelinki blogo ir todėl atsisako prisiekti, mokėti mokesčius, dalyvauti teismuose, tarnauti ka­ riuomenėje, žodžiu, vykdyti pareigas, kuriomis grin­ 278

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

džiama visa valstybės struktūra? Ką daryti su tokiais žmonėmis? Jų nepapirksi: pati rizika, kuriai jie ryžtasi, byloja apie tų žmonių nesavanaudiškumą. Jiems nepa­ sakysi, kad to reikalauja Dievas, nes jų atsisakymas grįs­ tas aiškiu, neabejotinu Dievo įstatymu, kurį išpažįsta ir tie, kurie nori priversti žmones jį sulaužyti. Negelbės ir grasinimai, nes netektys ir kančios, kurias jie patirs dėl savo tikėjimo, tik sustiprins troškimą tikėti, nes jų įstatyme aiškiai pasakyta, jog paklusti reikia Dievui, o ne žmonėms ir bijoti reikia ne tų, kurie grasina pra­ žudyti kūną, o to, kas gali pražudyti ir kūną, ir sielą. Nubausti juos mirtimi ar įkalinti amžiams taip pat ne­ valia. Tie nepaklusnieji turi savo praeitį, draugus, visi žino jų mintis ir gyvenimo būdą, pažįsta kaip dorus, sąžiningus, taikius žmones, tad nepavyks apskelbti jų piktadariais, kuriuos dera pašalinti, kad būtų išgelbėta visuomenė. O tokiems žmonėms įvykdyta mirties baus­ mė sutelks gynėjus, jų atsisakymo aiškintojus. Jei visa tai paaiškės, visi suvoks, kad priežastys, dėl kurių tie krikščionys atsisako vykdyti valstybinius reikalavimus, tinka ir visiems kitiems žmonėms, tad visiemsjau seniai metas pasielgti taip pat. Vyriausybės šiuo atveju atsiduria bevildškoje pa­ dėtyje. Jos mato, kad krikščionybės pranašystė pildo­ si -ji trauko grandines ir išlaisvina pavergtus žmones. Akivaizdu, jog tas išlaisvinimas sunaikins tuos, kurie kitus laiko nelaisvėje. Vyriausybės tą mato, žino, kad jų dienos suskaičiuotos, ir nieko negali padaryti. Joms 279

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

belieka stengtis atitolinti pražūties valandą. Jos tą ir daro, tačiau padėtis vis vien beviltiška. Jos elgiasi nelyginant užkariautojas, besistengiantis išlaikyd pačių gyventojų padegtą miestą. Vos užgesina gaisrą vienoje vietoje, ugnis plyksteli dviejose kitose; vos išgelbsti vieną didelio stadnio dalį, įsiliepsnoja du jo galai. Gaisrai dar palyginu red, tačiau, prasidėję nuo kibirkšties, nesiliaus tol, kol supleškins viską. Štai dabar, kai vyriausybės dėl krikščionybę išpažįs­ tančių žmonių atsidūrė tokioje bevildškoje padėtyje, kai dek mažai tetrūksta, kad sugriūtų visa ši, regis, to­ kia galinga ir dek amžių klestėjusi galybė, visuomenės veikėjai ima skelbti, jog kiekvienam atskirai vaduods iš vergystės ne tik nereikia, bet ir yra žalinga, netgi nemo­ ralu. Tarsi būtų nudkę taip - vieni žmonės ilgai triūsė, kasdami kanalą ir ketindami paleisd upės vandenį kita vaga, o kai jiems beliko pakeld šliuzą, kad vanduo nu­ garmėtų ir baigtų darbą, atėjo kid ir puolė patarinėti, kad būtų kur kas geriau, jei, užuot nuleidus vandenį, virš upės būtų pastatyta tokia mašina, kuri semtų van­ denį vienoje pusėje ir išpiltų kitoje. Bet viskas nuėjo per toli: vyriausybės jaučia savo be­ jėgiškumą ir silpnumą, o iš apatijos bundantys krikš­ čioniškosios pasaulėžiūros atstovai jau pradeda suvokti savo jėgą. Kristus tarė: „Numečiau į pasaulį ugnį ir štai sergiu jį, kol jis įsiliepsnos.“ Ir toji ugnis jau pradeda įsiliepsnoti.

X

rikščionybė tikrąja savo prasme griauna valsty­ bę. Taip ji buvo suprantama nuo pat pradžių, už tai ir buvo nukryžiuotas Kristus. Taip ją visada suv kė žmonės, nesaistomi būtinybės teisinti krikščionišką valstybę. Tik tuomet, kai nominalią išorinę krikščio­ nybę priėmė valstybių vadovai, prasidėjo gudravimas, atsirado visos tos neįtikėtinos ir painios teorijos, pagal kurias krikščionybę galima derinti su valdymu. Tačiau kiekvienam nuoširdžiam ir rimtam mūsų laiko žmogui akivaizdu, jog tikroji krikščionybė - taikingumo, nuos­ kaudų atleidimo, meilės doktrina - yra nesuderinama su valstybe, su jos didybe, prievarta, bausmėmis ir ka­ rais. Tikrosios krikščionybės išpažinimas ne tik panei­ gia valstybės pripažinimo galimybę, bet ir griauna jos pamatus. Jei tiesa tokia, jei krikščionybė tikrai nesuderinama su valstybe, tai, be abejo, kyla klausimas: ko labiau rei­ kia žmonijai, kas patikimiau užtikrina žmonių gerovę valstybinės santvarkos rėmimas ar jos pakeitimas krikš­ čionybe? Vieni žmonės sako, esą žmonijai labiau reikia vals­ tybinės santvarkos, esą jos žlugimas sunaikintų viską,

K

281

LEVAS NIKOLA) EVIČIUS TOLSTOIUS

kas buvo sukurta, esą valstybė, kaip buvo, taip ir tebėra vienintelė žmonijos vystymosi forma. Pasak ją, visas tas blogis, regimas valstybingumo besilaikančiose šalyse, kyla ne dėl santvarkos, o dėl piktnaudžiavimo, kurį ga­ lima ištaisyti nenaikinant visko, žmonija gali vystytis ir pasiekti aukštą gerovės lygį, negriaudama valstybinės santvarkos. Šie žmonės savo nuomonę grindžia filoso­ finiais, istoriniais ir netgi religiniais argumentais, kurie jiems atrodo nenuneigiami. Tačiau yra žmonių, ma­ nančių visai kitaip. Anot šių, kadangi buvo laikai, kai žmonija gyveno be valstybinės santvarkos, ši santvarka yra laikina, vadinasi, turi ateiti laikas, kai žmonėms pri­ reiks naujos santvarkos, ir tas laikas atėjo dabar. Šitaip mąstantys žmonės taip pat savo nuomonę grindžia fi­ losofiniais, istoriniais bei religiniais argumentais, kurie jiems atrodo nenuneigiami. Galima prirašyti tomus, ginant pirmąją nuomonę (tiesą sakant, tai jau seniai padaryta ir tebedaroma iki šiol), bet lygiai taip galima daug prirašyti (taip pat jau nemažai ir puikiai parašyta, nors ir neseniai), ją nei­ giant. Neįmanoma įrodyti valstybės gynėjų teiginio, esą šios santvarkos sunaikinimas sukeltų visuotinį chao­ są, grobimus, žudynes, sužlugdytų visas visuomenines institucijas ir nublokštų žmoniją atgal į barbarų laikus. Neįmanoma įrodyti ir valstybės priešininkų tvirtinimo, esą žmonės jau pasidarė tokie išmintingi ir geri, kad neplėšia ir nežudo vieni kitų, bendrauja taikiai, kad pa­ 282

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tys be valstybės pagalbos įsteigs viską, ko jiems reikės, ir todėl valstybė jiems ne tik nepadeda, bet ir stačiai kliudo, darydama blogą įtaką ir skatindama žiaurumą. Abstrakčiais samprotavimais nevalia įrodyti nei vieno, nei kito. Dar sunkiau tą įrodyti praktiškai, nes net ne­ aišku, verta ar neverta mėginti? Klausimas, ar atėjo, ar neatėjo metas sunaikinti valstybę, būtų, neišsprendžia­ mas, jei nebūtų kitojo sprendimo būdo. Galime kiek įmanydami ginčytis dėl to, ar perinami jaunikliai jau subrendo tiek, kad įstengtų išsilukštenti iš kiaušinių, ar dar ne, bet šį klausimą - nepriklausomai nuo niekieno nuomonės - išspręs patys paukščiukai, kai, nebetilpdami kiaušiniuose, ims kapoti juos snapais ir ropštis laukan. Tas pat pasakytina ir apie klausimą, ar jau metas su­ naikinti valstybinę valdymo formą ir pakeisti ją nauja. Jei žmogus, išaugus sąmoningumui, jau nebegali vyk­ dyti valdžios reikalavimų, jaučiasi suvaržytas ir riboja­ mas, tai klausimas apie žmonių pasirengimą keisti gy­ venimo būdą yra išspręstas. Toks sprendimas žmogui toks pat akivaizdus ir neginčytinas, kaip ir tam iš kiauši­ nio besiritančiam jaunikliui. Tiek jokios pasaulio jėgos nebeįstengs grąžinti paukščiuko atgal į lukštą, tiek ir jokios pasaulio jėgos nebepajėgs grąžinti žmonių į kar­ tą išaugtą valstybinę santvarką. „Gali būti, kad valstybė buvo ir tebėra reikalinga visiems tiems tikslams, kuriuos jai priskiriate, - sako žmogus, įsisąmoninęs krikščioniškąją pasaulėžiūrą. 283

LEVAS N IKOI A] EVIČ1US TOLSTOIUS

Težinau tiek, kad, pirma, man valstybės nebereikia, an­ tra, aš nebegaliu atlikti tų darbų, kurių reikia, kad vals­ tybė egzistuotų. Darykite tą, ko reikia jūsų gyvenimui. Aš negaliu įrodyti nei bendros valstybės naudos, nei žalos; težinau, ko reikia ir ko nereikia man, ką aš galiu ir ko negaliu. Težinau, kad man nereikia atsiriboti nuo kitų tautų, tad negaliu pripažinti priklausąs kuriai nors konkrečiai tautai ar esąs pavaldus kuriai nors valstybei. Težinau, kad man nereikia visų tų valstybinių instituci­ jų, steigiamų valstybių viduje, todėl negaliu savo darbo vaisių mokesčių pavidalu atiduoti įstaigoms, kurių man nereikia ir kurios, kiek žinau, yra žalingos. Težinau, kad man nereikia nei prievarta besivadovaujančių val­ dybų, nei teismų, todėl negaliu dalyvauti nei vienur, nei kitur. Žinau, kad man nereikia nei pulti kitų šalių ir žudyti jų gyventojų, nei gintis nuo jų su ginklu ran­ kose, todėl negaliu dalyvauti karuose ir pasirengime jiems. Gali būti, jog yra žmonių, kuriems visa tai atrodo reikalinga ir net būtina, negaliu su jais ginčytis, tiesiog žinau - ir nėmaž tuo neabejoju, - kad man to nereikia, kad to daryti negaliu. Viso to man nereikia, viso to da­ ryti negaliu ne todėl, kad man taip norisi, o dėl to, kad šito nepageidauja tasai, kuris atsiuntė mane į šį pasaulį, prisakęs vadovautis neginčijamu savo įstatymu.“ Kad ir kuo remtųsi žmonės teigdami, kad panai­ kinti valstybinę valdžią yra žalinga, kad tai gali sukelti didelių nelaimių, šią valdymo formą išaugę asmenys jau nebegali su ja taikytis. Kad ir ką tokiems žmonėms 284

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

sakytum apie valdžios būtinumą, jie nebegali sugrįžti, negali dalyvauti veikloje, kurią neigia jų sąžinė. Lygiai taip ūgtelėję paukščiukai nebegali sugrįžti į išaugtą kiaušinio lukštą. „Net jei ir taip, - sako esamos santvarkos gynėjai, vyriausybinės prievartos panaikinimas būtų galimas ir pageidautinas tik tuo atveju, jei visi žmonės būtų krikš­ čionys. Bet kol taip nėra, kol tarp krikščionimis besi­ vadinančių žmonių yra nekrikščionių, piktadarių, dėl savo asmeninio įgeidžio pasirengusių kenkti kitiems, valstybinės valdžios panaikinimas kitiems žmonėms būtų ne į naudą, jis tik padidintų jų bėdas. Valstybi­ nio gyvenimo būdo panaikinimas nepageidautinas ne tik esant mažai tikrų krikščionių daliai, jis nebus pagei­ dautinas net tada, kai visi taps krikščionimis, bet tarp jų ar aplink juos, kitose tautose, liks nekrikščionių, nes šie nebaudžiami grobs, prievartaus, žudys krikščionis ir pavers jų gyvenimą kankyne. Nutiks taip, jog blogie­ ji nebaudžiami engs geruosius ir smurtaus prieš juos. Todėl valstybinė valdžia neturi būti panaikinta tol, kol pasaulyje neišnyks visi pikti ir plėšrūs žmonės. O ka­ dangi šitaip nenutiks dar ilgai (o gal ir niekada), tai, nepaisant pavienių krikščionių bandymų atsikratyti valstybinės valdžios, šią valdžią privalo remti didžiu­ ma žmonių.“ Taip šneka valstybės gynėjai. „Jei nebus valstybės, blogieji prievartaus geruosius ir valdys juos. Valstybinė valdžia suteikia geriesiems galimybę sulai­ kyti piktuosius“, - teigia jie. 285

LEVAS NIK.OLAJEVIČIUS TOLSTOjUS

Iš šio pareiškimo matyti - tą, ką esamos santvarkos gynėjams reikėjo įrodyti, jie laiko savaime suprantamu dalyku. Sakydami, esą be valstybinės valdžios blogieji pavergs geruosius, jie mano esant akivaizdu, kad ge­ rieji - tai šiandienos valdantieji, o blogieji - tie, kurie jiems paklūsta. Betgi tą ir reikėjo įrodyti. Tai būtų ar galėtų būti teisinga tik tuomet, jei mūsų pasaulį valdytų perdėm gerieji, o jei pasitaikytų, kad vyriausybės va­ dovai ne geresni už pavaldinius, tai piliečiai privalėtų juos nuversti. Manoma, esą taip yra Kinijoje, bet iš tie­ sų šitaip niekur nėra ir negali būti, nes, norint nuversti smurtaujančią vyriausybę, maža turėti tokią teisę, rei­ kia turėti galią. Tad ir Kinija valdoma tik tariamai tei­ singai. O mūsų krikščioniškame pasaulyje apie tokį tei­ singumą nėra ko nė svajoti. Mūsų pasaulyje nėra jokio pagrindo manyti, kad mus valdo geri ar geriausieji; iš tiesų tai tie, kurie užgrobė valdžią ir stengiasiją išlaikyti sau ir savo įpėdiniams. Gerieji negali siekti valdžios ar mėginti ją išlaikyti; taip besielgiantys turi mėgti valdžią. Meilė valdžiai sie­ tina ne su gerumu, o su priešingomis savybėmis: su iš­ didumu, gudrumu, žiaurumu. Jokia valdžia negali nei atsirasti, nei išsilaikyti be sa­ vęs aukštinimo ir kitų žeminimo, be veidmainystės, ap­ gaulės, be kalėjimų, tvirtovių, bausmių ir žudynių. „Jei panaikinsime valstybinę valdžią, tai blogesni ims engti ne tokius blogus“, - teigia valstybingumo šalinin­ 286

DIEVO KARALYSTE )UMYSE

kai. Bet jei egiptiečiai nugalėjo žydus, persai - egiptie­ čius, makedonai - persus, romėnai - graikus, o barbarai įveikė romėnus, tai nejau visi nugalėtojai buvo geresni už nugalėtuosius? Nejau toje pačioje valstybėje valdžia, pereidama iš rankų į rankas, visuomet atitenka geresniems? Kai buvo nuverstas Liudvikas XVI ir valdžią užėmė Robespjeras, o paskui Napoleonas, kas viešpatavo? Geres­ ni ar blogesni? Ir kada gi valdė geresni: kai valdžioje buvo versaliečiai ar komunarai? Kai vyriausybei vado­ vavo Karlas I ar Kromvelis? Kai caras buvo Petras III, ar kai jį nužudė ir vienoje Rusijos dalyje įsikaraliavo Jekaterina, o kitoje Pugačiovas? Kas tuomet buvo blo­ gas, o kas geras? Visi valdžioje esantys žmonės tvirtina, esąjų valdžia reikalinga tam, kad blogieji nesmurtautų prieš geruo­ sius - turėdami omeny, kad jie ir yra tie gerieji, kitus geruosius ginantys nuo blogųjų. Betgi valdyti - reiškia prievartauti, prievartauti reiškia daryti tą, ko prievartaujamasis nenori, ko pa­ tirti veikiausiai nenorėtų ir pats prievartautojas. Taigi, valdyti - reiškia kitam daryti tą ko nenorėtume, kad darytų mums, kitaip tariant, daryti bloga. Paklusti - reiškia pirmenybę teikti kantrybei, o ne smurtui. Pirmenybę teikti kantrybei, o ne smurtui, vadinasi, būti geresniam ar bent jau ne blogesniam už tuos, kurie kitiems daro tą ko patys patirti nenorėtų. 287

LEVAS NlKOLAjEVlClUS TOLSTOJUS

Todėl labai galimas dalykas, kad visuomet (ir dabar) viešpatauja ne geresni, o blogesni už tuos, kurie jiems paklūsta. Tarp pavaldžiųjų taip pat gali pasitaikyti pik­ tų, tačiau negali būti, kad geresnieji visuomet valdytų blogesniuosius. Taip galėtų nutikti, jei vadovautumėmės netiksliu stabmeldišku gėrio apibrėžimu, bet pagal aiškų krikš­ čioniškąjį. gėrio ir blogio apibrėžimą tokios situacijos neįmanoma nė įsivaizduoti. Pagoniškame pasaulyje buvo sunku atskirti daugiau ar mažiau gerus, daugiau ar mažiau blogus, o krikščioniškoji gėrio ir blogio sąvo­ ka taip aiškiai nurodė gerųjų ir blogųjų požymius, kad jų nebegalima supainioti. Pagal Kristaus doktriną, ge­ rieji yra tie, kurie susitaiko, kenčia, nesipriešina blogiui jėga, atleidžia skriaudas, myli savo priešus; blogieji yra tie, kurie aukština save, engia kitus, kaunasi ir prievar­ tauja žmones. Todėl, pasak Kristaus doktrinos, nebėra abejonės, kas gerieji tarp valdančių ar valdomų ir kas blogieji tarp valdomų ar valdančių. Netgi kažkaip juo­ kinga kalbėti apie valdančius krikščionis. Nekrikščionys, t. y. tie, kurių gyvenimo tikslas - že­ miškoji gerovė, visuomet ir turi valdyti krikščionis, t. y. tuos, kurių gyvenimo tikslas - atsisakyti tos gerovės. Tai buvo visada ir, krikščioniškajam mokymui plin­ tant ir aiškėjant, darėsi vis akivaizdžiau. Kuo plačiau sklido tikroji krikščionybė ir kuo giliau ji skverbėsi į žmonių sąmonę, tuo mažesnė darėsi tiki288

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

mybė tarp valdančiųjų rasti krikščionį ir tuo lengviau tapo nekrikščionims valdyti krikščionis. „Jei panaikinsime valstybinę prievartą, dar ne vi­ siems žmonėms tapus tikrais krikščionimis, blogieji ims valdyti geruosius ir engs juos nebaudžiami!“ - teigia esamos santvarkos šalininkai. „Blogieji valdys ir engs geruosius.“ Betgi niekada nebuvo ir negali būti kitaip. Šitaip klostėsi nuo pasaulio pradžios ir tebėra iki šiol. Nedo­ rieji visuomet valdo ir engia doruosius. Kainas nuga­ lėjo Abelį, gudrusis Jokūbas apgavo patiklųjį Ezavą, o jį patį apgavo I^abanas, Kajafas ir Pilotas engė Kristų, Romos imperatoriai engė Seneką, Epiktetą ir jų laikais gyvenusius dorus romėnus. Ivanas IV su savo opričnikais, girtas sifilitikas Petras su savo juokdariais, pasilei­ dėlė Jekaterina su savo meilužiais valdė ir engė darbš­ čius bei religingus tų laikų Rusijos žmones. Vilhelmas valdo vokiečius, Stambulovas - bulgarus, Rusijos valdi­ ninkai - rusų liaudį. Vokiečiai engė italus, dabar engia vengrus ir slavus, turkai valdė ir valdo slavus bei grai­ kus; anglai valdo indėnus, mongolai - kinus. Tad, bus ar nebus panaikinta valstybinė prievarta, negeriems žmonėms pavaldžių gerųjų žmonių padėtis nuo to nepasikeis. Nevalia bauginti žmonių tuo, kad gerieji turės pa­ klusti blogiesiems, nes taip buvo visada, taip yra dabar, ir kitaip būti negali.

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO|US

Visa pagoniška žmonijos istorija sudaryta perdėm iš tokių įvykių, dėl kurių blogesni užgrobė valdžią, išstū­ mę ne tokius blogus, o paskui žiaurumu bei gudrumu stengėsi ją išlaikyti ir, apsimetę teisingumo sergėtojais bei gynėjais, valdė geruosius. Visi istorijoje minimi per­ versmai - tik įgyvendintos nedorėlių užmačios užgrobti valdžią ir valdyti doruosius. Valdančiųjų žodžiai, esąjei nejų valdžia, blogesnieji imtų engti geruosius, tereiškia tą, kad valdžioje esantys engėjai nenori užleisti savo vie­ tos kitiems jos besigviešiantiems engėjams. Taip kalbė­ dami, valdantieji tik demaskuoja patys save. Jie teigia, esą jų valdžia, kitaip tariant, prievarta, reikalinga tam, kad apgintų žmones nuo kažkokių galimų dabarties ar ateities smurtautojų.’ Prievarta tuo ir pavojinga - vosjos griebsiesi, visi ar­ gumentai, kuriuos savo labui išsako smurtautojai, gali būti sėkmingai atgręžti prieš juos pačius. Jie kalba apie smurtą praeityje, dar dažniau apie jo tikimybę ateity­ je, o patys nesiliauja smurtavę dabartyje. „Jūs sakote, kad anksčiau žmonės plėšikavo ir žudė, baiminatės, kad, jei nebus jūsų valdžios, jie grobstys ir žudys. Taip gali nutikti, bet gali ir nenutikti. Ojūs tūkstančius žmo­ nių žudote kalėjimuose, katorgose, tremtyse, elgeto-* * Š iuo atžvilgiu ik i kom izm o stulbina naivi Rusijos vald ančių jų (engiančių lenkus, Pabaltijo vokiečius, žydus) deklaracija. Rusijos vyriausybė nuolat sm augė savo pavaldinius, niekada nesirū p in o nei M ažosios Rusios atstovais Lenkijoje, nei latviais Pabaltijo krašte, nei rusais, kuriuos engė kas netingėjo. Ir ūm ai j i stoja g in ti engiam ųjų nuo engėjų - tų pačių engėjų, kuriuos engia j i pati! (Aut. past.)

290

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

mis paleidžiate milijonus šeimų, kareivinėse fiziškai ir morališkai žalojate milijonus vyrų, - ir tai ne tariama, o reali prievarta, su kuria, pasak jūsų, privalu kovoti jėga. Todėl tie piktadariai, prieš kuriuos, kaip sakote, reikia griebtis smurto, esate jūs patys.“ Taip engėjams turėtų pasakyti engiami žmonės. Ir išties - krikščiony­ bės neišpažįstantys žmonės taip kalba, mąsto ir elgiasi. Jei engiamieji piktesni už savo engėjus, tai puola šiuos, stengiasi nuversti ir, susiklosčius palankioms aplinky­ bėms, nuverčia ar, kas nutinka dažniausiai, patys stoja į engėjų gretas ir prisideda prie jų smurto. Taigi tasai smurtas, kuriuo valstybingumo šalininkai baugina žmones - esą be jų prievartinės valdžios ne­ dorėliai engs doruosius, - visada buvo ir bus. Ir todėl valstybinės prievartos panaikinimas nieku gyvu negali tapti priežastimi, skatinančia to smurto didėjimą. Jei nebeliktų valstybinės prievartos, jos veikiausiai imtųsi kiti žmonės, nebe tie, kurie smurtavo anksčiau; tačiau prievartos lygis negali išaugti vien dėl to, kad val­ džia iš vienų rankų pereina į kitas. „Valstybinė prievarta gali būti panaikinta tik tada, kai visuomenėje nebeliks blogų žmonių“, - teigia esa­ mos santvarkos gynėjai, turėdami omenyje, kad prie­ varta neišnyks niekada, nes blogų žmonių visada buvo ir bus. Tai būtų teisinga, bet tik tuoju įsivaizduojamu atveju, jei visi engėjai būtų geri, o vienintelė žmonių išvadavimo nuo blogio priemonė būtų prievarta. Tokiu 291

LEVAS NIICOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

atveju smurtas išties niekada negalėtų liautis. Bet yra kaip tik atvirkščiai - ne geresnieji engia piktuosius, o piktieji engia geruosius, ir yra kitas prievartos sunaiki­ nimo būdas, ne vien smurtas, tas niekada nesiliaujantis blogis. Tad pareikšti, jog prievarta niekada nesiliaus, yra neteisinga. Prievarta nuolat mažėja ir, matyt, turės išnykti, bet ne taip, kaip įsivaizduoja kai kurie esamos santvarkos šalininkai - esą prievartą patiriantys žmo­ nės veikiami vyriausybių darysis vis geresni ir geresni (atvirkščiai, dėl to poveikio jie iš tiesų tik blogėja), o, jiems be paliovos gerėjant, valdžioje esantys piktesnieji darysis nebe tokie pikti, kol galiausiai virs tokiais gerais, kad nebeįstengs griebtis prievartos. Žmonija progresuoja ne taip, kaip įsivaizduoja kon­ servatoriai ir revoliucionieriai, - neva geriausieji vi­ suomenės atstovai, užgrobę valdžią, jėga jų valioje at­ sidūrusius žmones priverčia tapti geresnius. Pirmoji ir svarbiausia progreso priežasds yra ta, kad žmonės ne­ numaldomai ir nepaliaujamai, vis sąmoningiau įsisavi­ na krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Antroji priežastis - net nepriklausomai nuo sąmoningos dvasinės veiklos, žmo­ nės pasąmoningai dėl paties valdžios keitimosi proceso nejučia linksta į vis krikščioniškesnį gyvenimo vertini­ mą. Blogiausieji visuomenės elementai, užgrobę valdžią ir patirdami jai būdingą blaivinantį poveikį, darosi nebe tokie žiaurūs, nebegali imtis griežčiausių prievar­ 292

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tos priemonių ir dėl viso to galiausiai užleidžia savo vie­ tą kitiems, kurie vėlgi išgyvena tokį pat švelnėjimo ir, galima sakyti, nesąmoningo sukrikščionėjimo procesą. Žmonės išgyvena šį tą panašaus į virimo procesą. Di­ džiuma krikščioniškosios pasaulėžiūros nepriimančių žmonių trokšta valdžios ir siekia jos jėga. Šioje kovoje patys žiauriausi, storžieviškiausi, mažiausiai krikščioniš­ ki visuomenės elementai, smurtaudami prieš romiau­ sius, jautriausius, krikščioniškiausius žmones, savuoju smurtu išsiveržia į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tuomet šioje padėtyje atsidūrę žmonės patiria tai, ką išpranašavo Kristus sakydamas: „Vargas jums, turtin­ gieji, sodeji, šlovinamieji.“ Valdžią išsikovoję žmonės, pelnę šlovę bei turtus, pasiekę išsikeltus tikslus, galiau­ siai pamato jų tuštybę ir grįžta ten, iš kur atėjo. Karlas V, Ivanas IV, Aleksandras 1, pažinę visą valdžios tušty­ bę ir blogį, atsisakė jos, nes jau nebegalėjo ramiai naudod prievartos savo labui, kaip darė anksčiau. Bet ne vien kariai ir aleksandrai nueina šį kelią bei pripažįsta valdžios tuštumą ir blogį: tą pasąmoningą švelnėjimo procesą išgyvena kiekvienas žmogus, pasie­ kęs trokštamą tikslą; ne tik ministras, generolas ar mi­ lijonierius, bet ir smulkus valdininkėlis, dešimtį metų laukęs šiltos vietelės, ir pasiturintis pirklys, sutaupęs šimdnę kitą. Šį procesą išgyvena ne tik pavieniai žmonės, bet ir jų bendruomenės, ištisos tautos. 293

LEVAS NIKOLAjEVlClUS TOLSTO|US

Valdžia ir jos teikiami pranašumai - turtas, šlovė, prabangus gyvenimas - žmonėms atrodo deramas tiks­ las tol, kol pavyksta ją pasiekti. Tuomet atsiveria visa jos tuštybė ir pamažu išsisklaido patrauklumas. Visa tai it debesys, kurie iš tolo turėjo formą, atrodė gražūs, bet tereikėjo įjuos įžengti, ir visa išnyko. Valdžia ir turtais apdovanoti žmonės - kartais tie patys, kurie visa tai išsikovojo, bet dažniausiai jų įpėdi­ niai -jau liaujasi buvę tokie godūs valdžios. Patyrę prievartos vaisių tuštybę, veikiami krikščio­ niškosios įtakos, žmonės palaipsniui (kartais per kelias kartas, kartais greičiau) atsikrato tų ydų, kurios skatino siekti turtų bei valdžios. Tapę nebe tokie žiaurūs, jie ne­ beišlaiko savo padėties, yra priversti užleisti ją kitiems, ne tokiems krikščioniškiems, piktesniems žmonėms, ir grįžta į žemesnės padėdes, bet aukštesnio moralumo visuomenės sluoksnius ir taip pakelia vidudnį krikščio­ niškojo visų žmonių sąmoningumo lygį. Iškart po to į viršų vėl iškyla blogiausi, šiurkščiausi, mažiausiai krikš­ čioniški visuomenės elementai, išgyvena tokį pat pro­ cesą, kaip ir jų pirmtakai, ir po vienos ar kelių kartu, nusivylę prievartos vaisiais ir persisunkę krikščionybe, nusileidžia į engiamųjų sluoksnius. Jų vietą vėl užima kid engėjai - ne tokie brutalūs kaip ankstesnieji, bet šiurkštesni už engiamuosius. Tad nepaisant fakto, kad išoriškai valdžia lieka tokia, kokia ir buvo, su kiekviena valdžios permaina nepaliaujamai daugėja žmonių, su­ 294

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

vokusių būtinybę įsisavinti krikščioniškąją pasaulėžiū­ rą. Be to, su kiekviena permaina valdžia atitenka tegul patiems storžieviškiausiems, žiauriausiems ir mažiausiai krikščioniškiems iš visų, tačiau ne tokiems šiurkštiems, ne tokiems žiauriems ir krikščioniškesniems žmonėms už buvusius valdančiuosius. Prievarta pasirenka ir patraukia savęsp pačius blo­ giausius visuomenės elementus, perdirba juos ir, page­ rinusi, sušvelninusi, grąžina atgal į visuomenę. Toks yra procesas, kuris, nepaisant valstybinės val­ džios prievartos, stabdančios žmonijos progresą, žmo­ nes vis labiau ir labiau palenkia į krikščionybę. Krikš­ čionybė smelkiasi į žmonių sąmonę ne tik nepaisydama valdžios vartojamos prievartos, bet ir jos skatinama. Taigi valstybinės santvarkos šalininkų tvirtinimas, neva sunaikinus valstybinę prievartą blogieji ims engti geruosius, įrodo ne tokio engimo pavojingumą (nes jis visada vyko ir tebevyksta), o tą, kad valstybinė prievar­ ta, suteikianti galimybę blogiesiems engti geruosius, ir yra tasai blogis, kurį pageidautina sunaikinti ir kurį be atvangos naikina pats gyvenimas. „Betjei ir būtų teisinga, kad valstybinė prievarta liau­ sis tuomet, kai valdantieji pasidarys tokie krikščioniški, jog patys atsisakys valdžios, ir nebeatsiras žmonių, pasi­ rengusių užimti jų vietą, ir jei tiesa, kad šis procesas jau vyksta, - sako esamos santvarkos šalininkai, - kada gi tai nutiks? Praėjo 1800 metų, o aplink vis vien daugybė 295

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

trokštančių valdyti, labai mažai tenorinčių paklusti, ir visai nepanašu, kad tai nutiks netrukus - jei apskritai kada nors nutiks. Jeigu ir yra (kaip būdavo visais laikais) žmonių, ku­ rie mieliau atsisakys valdžios, nei ja naudosis, tai kito­ kių, kurie mieliau valdys, nei paklus, yra tiek daug, jog sunku įsivaizduoti laiką, kai jų atsarga išseks. Norint, kad įvyktų šis visų žmonių sukrikščionėjimo procesas, kad visi žmonės vieni paskui kitus pereitų nuo pagoniškosios pasaulėžiūros prie krikščioniškosios ir savo valia atsisakytų valdžios bei turtų, į krikščiony­ bę reikia atversti ne tik visus tuos stačiokiškus, puslau­ kinius žmones, absoliučiai negebančius krikščionybės priimti ir jos laikytis, bet ir visas laukines bei apskritai nekrikščioniškas tautas, kurių pasaulyje apstu. Tad net jei tartume, jog kada nors šis procesas visgi įvyks ir visi žmonės taps krikščionimis, tai, spręsdami iš aštuonioli­ kos amžių patirties, galime teigti, kad iki to laiko praeis dar keliskart po 1800 metų. Taigi dabar nėra ko galvoti apie neįmanomą valdžios sunaikinimą, tereikia steng­ tis, kad toji valdžia atsidurtų geriausiose rankose.“ Taip teigia esamos santvarkos šalininkai ir gynėjai. Šie samprotavimai būtų visiškai teisingi,jei žmonių per­ ėjimą nuo vienos pasaulėžiūros prie kitos lemtų tik tas vienas procesas, kuris leidžia kiekvienam žmogui atski­ rai ir įkandin vienam kito praktiškai perprasti valdžios tuštybę ir dvasiškai pažinti krikščioniškąsias tiesas. 2‘>6

DIEVO KARALYSTE |UMYSE

Tas procesas vyksta be paliovos, ir žmonės vieni pas­ kui kitus traukia šiuo keliu krikščionybės link. Vis dėlto krikščionybės pusėn žmonės pereina ne vien šiuo vidiniu, bet ir kitu, išoriniu, ne tokiu laipsniš­ ku būdu. Žmonių perėjimas nuo vienos pasaulėžiūros prie ki­ tos menkai teprimena tolygų smėlio laikrodžio smilte­ lių byrėjimą. Jis panašesnis į vandens garmėjimą į kiek panardintą indą. Iš pradžių vanduo lėtai liejasi vienoje pusėje, bet indas vis grimzta, ima skęsti ir beveik aki­ moju prisipildo sklidinai. Tas pat dedasi ir su žmonių bendruomenėmis, per­ einančiomis nuo vienos pasaulėžiūros (drauge ir gyve­ nimo būdo) prie kitos. Žmonės tik pačioje pradžioje pa­ laipsniui, pamažu, vienas po kito vidujai suvokia naują tiesą ir vadovaujasi ja gyvenime; tai tiesai plintant, ji įsisavinama jau ne vidujai, ne pamažu, o išsyk, beveik nejučia. Todėl esamos santvarkos šalininkų teiginys, kad jei per 18 amžių krikščionybės pusėn perėjo tik maža žmo­ nių dalis, tai visos likusios jų dalies [Derėjimas užtruks dar keliskart po 1800 metų, yra neteisingas, nes neį­ vertinamas kitas naujosios tiesos įsisavinimo ir [Derėji­ mo prie naujos gyvenimo sampratos būdas. Šio būdo esmė yra ta, jog žmonės įsisavina tiesą ne tik dėl to, kad pažįstąją vidujai, pranašiškai, ar per gy­ venimo patirtį, bet ir todėl, kad, šiai tiesai be perstojo 297

LEVAS NIKOLA) EVIČIUS TOLSTOJUS

plintant, ant žemiausios išsivystymo pakopos stovintys žmonės priima ją visą išsyk, paprasčiausiai pasikliauda­ mi tais, kurie priėmė ją vidujai ir vadovaujasi ja gyve­ nime. Kiekvieną naują tiesą, keičiančią žmogaus gyvenimo būdą ir skatinančią žmonijos progresą, iš pradžių tepri­ ima maža žmonių dalis, suvokianti ją vidujai. Visi kiti žmonės, išpažįstantys senąją tiesą - tą, kuria grindžia­ ma esama santvarka, - visuomet priešinasi naujosios tiesos sklidimui. Bet, pirma, žmonės nestovi vietoje, jie nuolat juda, vis labiau ir labiau pažįsta tiesą ir savuoju gyvenimu ar­ tėja jos link; antra, priklausomai nuo amžiaus, išsilavi­ nimo, kilmės, žmonės nevienodai geba vidujai suvokti naujai atsiveriančias tiesas, tačiau tie, kurie atsiduria arčiausiai suvokusiųjų, vienas po kito - iš pradžių retai, o paskui vis dažniau ir dažniau - pereina naujosios tie­ sos pusėn, taip naująją tiesą pripažįstančių žmonių be paliovos daugėja, ir toji tiesa darosi vis suprantamesnė. Kuo daugiau žmonių įsisavina naująją tiesą ir kuo suprantamesnė ji tampa, tuo labiau ja pasitiki kiti, menkiausiai suvokti gebantys žmonės, ir tuo lengviau jiems tampa ją įsisąmoninti, tuo daugiau jų taip ir pa­ daro. Šitaip vyksta procesas, kuris be paliovos spartėja, plinta ir auga it sniego kamuolys, kol galiausiai susifor­ muoja šiai naujajai tiesai palanki visuomeninė nuomo­ nė, visa kita žmonių masė, pasidavusi šiai jėgai, jau ne 298

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

pavieniui, o visa išsyk pereina į naujosios tiesos pusę ir įsivyrauja naujas, tai tiesai priderantis gyvenimo būdas. Žmonės į naujosios, tam tikrą paplitimo lygį pasie­ kusios tiesos pusę pereina visuomet išsyk, masiškai. Juos galima lyginti su balastu, kuris stabilios pusiaus­ vyros dėlei visuomet pirmiausia pakraunamas į laivą. Jei nebūtų balasto, laivas nepakankamai nugrimztų į vandenį ir keistų savo kryptį nuo menkiausio oro sąly­ gų pokyčio. Nors iš pradžių šis balastas gali pasirodyti nereikalingas ir netgi stabdantis judėjimą, laivyba bėjo negalima. Tą patį galima pasakyti ir apie žmonių masę, kuri, pasidavusi naujos visuomeninės nuomonės įtakai, vi­ suomet ne pavieniui, o visa išsyk pereina nuo vienos gyvenimo sampratos prie kitos. Ši masė savo inertišku­ mu stabdo spartų, žmogiškosios išminties nepatikrintą dažną perėjimą nuo vieno gyvenimo būdo prie kito ir ilgam sulaiko bet kurią gyvenimiškąja patirtimi pagrįs­ tą, į žmonijos sąmonę įsismelkusią tiesą. Neteisinga teigti, kad jei per 18 amžių krikščioniš­ kąsias tiesas įsisavino tik labai menka žmonių dalis, tai visa žmonija jas suvoks už daugkart po 1800 metų, t. y. dar taip negreitai, kad mums, gyvenantiems šiandien, apie tai nevalia nė galvoti. Neteisinga dėl to, kad ant že­ miausios išsivystymo pakopos stovintys žmonės bei tau­ tos, kurias esamos santvarkos šalininkai vadina krikš­ čioniškosios pasaulėžiūros įgyvendinimo kliūtimi, yra

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOjUS

tie patys, kurie visuomet masiškai pereina į visuotinai priimtos tiesos pusę. Taigi toji žmonijos gyvenimo permaina, kuri val­ džioje esančius žmones privers šios atsisakyti ir dėl ku­ rios tarp valdžiai paklūstančių nebeatsiras norinčiųjų užgrobti, įvyks ne tuomet, kai visi žmonės vienas paskui kitą sąmoningai įsisavins krikščioniškąją pasaulėžiūrą, o tuomet, kai susiformuos tokia konkreti ir visiems su­ prantama krikščioniška visuomeninė nuomonė, kuri pavergs visą tą inertinę žmonių masę, nepajėgiančią vidujai suvokti tiesos ir todėl visuomet pasiduodančių visuomeninės nuomonės poveikiui. Visuomeninei nuomonei susiformuoti ir sklisti ne­ reikia šimtų ar tūkstančių metų, ji veikia it užkratas ir labai greitai paplinta tarp daugybės žmonių. „Bet, - atsakys esamos santvarkos šalininkai, - net ir tuo atveju, jei konkreti ir aiški visuomeninė nuomonė gali priversti jai paklusti inertinę nekrikščioniškų ben­ druomenių atstovų masę ir sugadintus, storžieviškus žmones, kas, kokie požymiai parodo, kad toji krikščio­ niška visuomeninė nuomonė jau susiformavo ir gali pakeisti prievartos veiksmus? Nevalia rizikuoti atsisakyti prievartos, kuria grin­ džiama esama santvarka, ir pasikliauti vien neapčiuo­ piama ir nekonkrečia visuomeninės nuomonės galia, nes tokiu atveju laukiniai žmonės bendruomenių vidu­ je bei išorėje galės nebaudžiami plėšti, žudyti ir visoke­ riopai engti krikščionis. 300

DIEVO KARALYSTE (UMYSE

Jei mes vargiai tepajėgiame jėga suvaldyti nekrikš­ čioniškuosius elementus, visuomet pasirengusius mus pulti ir sunaikinti visus krikščioniškosios civilizacijos pasiekimus, tai, pirma, argi tikėtina, kad visuomeninė nuomonė galėtų atstoti tą jėgą ir mus apsaugoti? An­ tra, kaip atpažinti tą momentą, kai visuomeninė nuo­ monė tampa tokia stipri, kad įstengtų atstoti valdžią? Atsisakyti valdžios ir gynybai pasitelkti tik visuomeninę nuomonę būtų taip pat beprotiška, kaip žvėryne nu­ mesti ginklus ir paleisti laisvėn visus tigrus bei liūtus, nes narvuose ir už įkaitintų virbųjie atrodė labai taikūs. Todėl žmonės, lemties ar Dievo valia tapę valdan­ čiaisiais, neturi teisės rizikuoti visų civilizacijos laimėji­ mų likimu vien todėl, kad jiems norisi išbandyti visuo­ meninės nuomonės gebėjimą ar negebėjimą pakeisti valdžios užtikrinamą apsaugą.“ Šiuo metu pamirštas prancūzų rašytojas Alfonsas Karas (Alphonse Karr), įrodinėdamas mirties bausmės atšaukimo negalimumą, kartą pasakė: Que Messieurs les assassins commencent par nous donner Гехетр1е.’

Vėliau daug sykių girdėjau, kaip šį posakį kartoja žmo­ nės, neabejojantys, kad šie žodžiai - tai įtikinamas ir šmaikštus argumentas prieš mirties bausmės panaikini­ mą. O iš tiesų šis pokštas kuo aiškiausiai parodo, kokie neteisūs yra tie, kurie mano, jog vyriausybėms nevalia atsisakyti smurto, kol tebėra smurtaujančių žmonių. * „L a i ponai žu d ikai iš p rad žių parodo mums pavyzdį.“ (Aut. past.) J01

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

Vyriausybinės prievartos šalininkai sako: „Lai žudi­ kai parodo mums pavyzdį ir liaujasi žudyti, tada liausimės ir mes.“ Tačiau žudikai teigia tą patį, tik jie turi kur kas daugiau teisių. Žudikai sako: „Lai tie, kurie ėmėsi mus mokyti ir mums vadovauti, parodo pavyzdį ir liau­ jasi žudyti, tuomet liausimės ir mes.“ Jie nejuokauja, kalba rimtai, nes padėtis yra būtent tokia. „Mes negalime liautis smurtavę, nes aplink apstu smurtautojų.“ Šiandien ši klaidinga mintis labiau nei kas kitas stab­ do žmonijos vystymąsi ir dabartinį jos sąmoningumą atitinkančio gyvenimo būdo kūrimą. Valdantieji yra įsitikinę, kad žmonės vadovaujasi ir kliaujasi tik jėga, todėl esamą santvarką drąsiai palai­ ko prievarta. Bet iš tiesų esamą padėtį palaiko ne prie­ varta, o visuomeninė nuomonė, kurios veiklą prievarta trikdo. Tad galiausiai prievarta silpnina ir griauna tą, kąji stengiasi palaikyti. Prievarta, net jei nėra naudojama siekiant perdėm asmeninių valdžioje esančių žmonių tikslų, geriausiu atveju vienintele nepaslankia įstatymo forma apkalti­ na ir pasmerkia tą, ką jau kur kas anksčiau apkaltino ir pasmerkė visuomeninė nuomonė. Skirtumas tas, jog visuomeninė nuomonė smerkia visus nemoralius po­ elgius, aprėpdama pačias įvairiausias sritis ir aspektus, o prievartos remiamas įstatymas kaltina ir teisia tik už tam tikrą, labai siaurą elgesio sritį, kartu tarsi pateisi­ na visus panašius, tačiau į tą sritį neįtrauktus veiksmus. 302

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Visuomeninė nuomonė jau nuo Mozės laikų blogiu laiko ir smerkia godumą, pasileidimą ir žiaurumą. Ji smerkia ir teisia bet kokias godumo apraiškas, ne vien svetimo gero pasisavinimą jėga, apgaule ar gudrumu, bet ir piktnaudžiavimą turtu; ji smerkia bet kokį ištvir­ kavimą - su verge, sugulove, išsiskyrusia moterimi ir netgi su savo žmona; smerkia bet kokį žiaurumą, pasi­ reiškiantį sumušimais, blogu elgesiu, ne vien žmonių, bet ir gyvulių žudymu. O prievarta grįstas įstatymas smerkia tik tam dkras godumo formas (tokias kaip va­ gystė ir sukčiavimas) bei tam dkras pasileidimo ir žiau­ rumo apraiškas (tokias kaip santuokinė neištikimybė, žmogžudystė ar suluošinimas), taip tarsi pateisinamos visos kitos godumo, pasileidimo ir žiaurumo apraiškos, nepatekusios į siaurą apibrėžimą. Maža to, kad prievarta iškreipia visuomeninę nuo­ monę,ji sukelia ir pražūtingą žmonių įsitikinimą, esąjų žengimą į priekį lemia ne dvasinis impulsas, vienintelis žmonijos progreso šaltinis, skatinantis juos siekd tiesos ir realizuoti ją gyvenime, o smurtas - toji pad jėga, kuri ne artina prie tiesos, o neišvengiamai stumia žmones to­ lyn nuo jos. Ši klaida pražūtinga, nes priverčia žmones nepaisyti dvasingumo, pagrindinės jų gyvenimo galios, ir visą savo dėmesį bei energiją skirti paviršutiniškai, bergždžiai ir dažniausiai žalingai prievartinei veiklai. Tokią pat klaidą darytų žmonės, jei norėtų pajudinti garvežį ir bandytų rankomis įsukti jo ratus, tačiau nė nenutuoktų, kad garvežys rieda varomas besiplečiančio 303

LEVAS NIKOLA)EVICIUS TOLSTO)US

garo, o ne dėl ratų sukimosi. Darbuodamiesi rankomis ir svertais, žmonės teišgautų šį tą panašaus į sukimąsi, tačiau sulankstytų ratus, ir tie nebetiktų tikram judėji­ mui. Taip pat elgiasi tie, kurie ketina žmonijos progresą skatinti išorine prievarta. Jie teigia, esą krikščioniškasis gyvenimas negali įsi­ viešpatauti be prievartos, nes Afrikoje ir Azijoje yra laukinių nekrikščioniškų tautų (kai kas tokia grėsme mūsų civilizacijai laiko kinus), be to, ir krikščioniškose bendruomenėse nestinga laukinių, pagedusių ir, pasak naujosios paveldimumo teorijos, apsigimusių nusikal­ tėlių. Tad prievarta yra būtina, norint visus juos sulai­ kyti, kad nesužlugdytų mūsų civilizacijos. Vis dėlto tie laukiniai žmonės, kuriais mes baugina­ me save bei kitus, bendruomenėse ir už jų ribų niekada nepakluso prievartai, nepaklūsta jai ir dabar. Tautos niekada nepavergdavo kitų tautų vien jėga. Jei nugalėtojų tauta stovėdavo ant žemesnės išsivysty­ mo pakopos, jai niekuomet nepavykdavo prievarta pri­ mesti savosios gyvenimo sampratos. Atvirkščiai, ji pati priimdavo nugalėtos tautos pasaulėžiūrą. Jei kada nors kuri nors smurtu įveikta tauta buvo iš tiesų pavergta, tai tik visuomenine nuomone, o ne prievarta, nes ši ne­ išvengiamai sukelia norą priešintis. Jei ištisos tautos paklusdavo naujam religiniam tikė­ jimui, tapdavo krikščionimis ar mahometonais, tai šie 304

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

virsmai vykdavo ne todėl, kad juos versdavo valdantieji (atvirkščiai, prievarta dažniausiai paskatindavo atvirkš­ tinį procesą), o dėl visuomeninės nuomonės poveikio. Tautos, kurias nugalėtojai jėga versdavo priimti jų. ti­ kėjimą, niekada jo nepriimdavo. Tą patį galima pasakyti apie bendruomenėse gy­ venančius laukinius elementus: nusikaltimų skaičiui įtakos nedaro nei bausmių sugriežtinimas, nei sušvel­ ninimas, nei kalėjimų pakeitimas, nei policijos pajėgų pagausinimas - nusikaltimų skaičius sumažės tik tuo­ met, kai pasikeis visuomeninė nuomonė. Jokie griežtu­ mai neįstengė panaikinti dvikovų ar kraujo keršto. Kad ir kaip už vagystes baudė čerkesus, jie iš jaunatviško įkarščio vagiliauja toliau, nes jokia mergina netekės už jaunuolio, neįrodžiusio savo šaunumo arklio ar bentjau avino vagyste. Jei vyrai nustos kautis dvikovose, o čer­ kesai liausis vogę, tai ne dėl bausmių baimės (bausmės baimė nusikaltimui suteikia žavesio), o dėl pasikeitusių moralinių visuomeninės nuomonės standartų. Taip ir visų kitų nusikaltimų atveju. Smurtas niekuomet nega­ lės sunaikinti to, ką pripažįsta visuomeninė nuomonė. Ir atvirkščiai, tereikia visuomeninei nuomonei susikirs­ ti su smurtu, ir ji neutralizuos visą smurtinių veiksmų įdirbį. Taip visuomet buvo ir bus bet kokios kankinys­ tės atveju. Mes nenutuokiame, kas nutiktų, jeigu prieš nedrau­ giškai nusiteikusias tautas ir nusikalstamus visuomenės 305

LEVAS NIKOLAJ EVIČIUS TOLSTOJUS

elementus niekas nesiimtų prievartos. Tačiau iš patir­ ties žinome, kad dabar jėga nepriverčia paklusti nei vienų, nei kitų. Kaipgi jėga parklupdyti tautas, kurių auklėjimas, legendos, netgi religinis mokymas byloja, kad visų aukščiausia dorybė - kova su pavergėjais ir laisvės troš­ kimas? Kaip jėga išnaikinti nusikaltimus mūsų ben­ druomenėse, kai tą, ką vyriausybės vadina nusikaltimu, visuomeninė nuomonė laiko žygdarbiu? Tokias tautas ir tokius žmones galima sunaikinti (taip ir daroma), bet priversti paklusti - ne. Viską lemiantis veiksnys, skatinęs ir skatinantis žmo­ nes bei tautas žengti į priekį, visuomet buvo ir yra vie­ nintelė neregima, neapčiuopiama galia, kylanti iš visų tam tikros žmonių bendrijos ar visos žmonijos dvasinių jėgų ir pasireiškianti visuomenine nuomone. Prievarta tik susilpnina šią galią, iškreipia ją ir pa­ keičia kita, nenaudinga žmonijos progresui, netgi ken­ kiančiajam. Yra tik vienas būdas krikščionybėn atversti laukinius nekrikščioniškojo pasaulio atstovus (tarkime, zulusus, mandžiūras ir kinus, kuriuos daugelis laiko laukiniais) bei netikėlius, gyvenančius krikščioniškojo pasaulio bendruomenėse: tarp visų tų žmonių privalu skleisti krikščioniškąją visuomeninę nuomonę, kurią formuo­ ja tik krikščioniškas gyvenimas, krikščioniškas elgesys, krikščioniški pavyzdžiai. Deja, norėdami užkariauti 306

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tuos žmones, kurie liko nepavaldūs krikščionybei, ir savo žinioje turėdami šią vienintelę priemonę, šiuolai­ kiniai žmonės elgiasi kaip tik atvirkščiai, nei derėtų. Norėdami atversti į krikščionybę laukines tautas, kurios mūsų neliečia, kurių engti neturime teisės, mes visų pirmiausia turėtume palikti jas ramybėje ar (esant būtinybei arba trokštant su jomis suartėti) pamėginti paveikti perdėm krikščionišku elgesiu, krikščionišku mokymu, tikromis krikščioniškomis dorybėmis - kan­ trybe, nuolankumu, švarumu, brolybe, meile. Užuot’ taip ir padarę, mes, siekdami sau naudos, jų valdose renčiame naujas turgavietes, grobiame jų žemes, t. y. apiplėšinėjame tuos žmones, pardavinėjame jiems vyną, tabaką, opiumą, kitaip tariant, tvirkiname juos, mokome smurto, verčiame laikytis mūsų tvarkos, gy­ venti pagal vienintelį gyvulišką kovos įstatymą, už kurį žemiau žmogus nusiristi negali. Žodžiu, kaip įmanyda­ mi stengiamės nuslėpti nuo jų viską, kas mumyse yra krikščioniška. Tada pasiunčiame pas juos kelias de­ šimtis misionierių, tauškiančių veidmainiškas bažnyti­ nes nesąmones, ir tuos nevykusius bandymus atversti laukinius į krikščionybę pateikiame kaip nenuneigiamą įrodymą, jog krikščioniškųjų tiesų įgyvendinti neįma­ noma. Tą patį galima pasakyti ir apie vadinamuosius nusi­ kaltėlius, gyvenančius mūsų bendruomenėse. Norėda­ mi atversti tuos žmones į krikščionybę, galime pasitelkti

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

vienintelę priemonę - krikščionišką visuomeninę nuo­ monę, kurią tiems žmonėms tegali suformuoti tikras krikščioniškasis mokymas, pagrįstas tikru krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Štai, siekdami paskleisti šį krikščionišką mokymą ir patvirtinti jį krikščionišku pavyzdžiu, mes statome tiems žmonėms kalėjimus, giljotinas, kartuves, ruošia­ mės žudynėms, eikvojame tam visas savo jėgas; buki­ name prastuomenę stabmeldiškais prietarais, pardavi­ nėjame jai vyną, tabaką, opiumą; netgi legalizuojame prostituciją; žemę atiduodame tiems, kuriems jos ne­ reikia; skurdo fone demonstruojame beprotišką pra­ bangą; naikiname menkiausias krikščioniškos pasaulė­ žiūros užuomazgas; uoliai griauname besiformuojančią krikščionišką visuomeninę nuomonę. O paskui tuos savo pačių sugadintus, atbukintus nelaimėlius, kuriuos kaliname narvuose it laukinius žvėris ar net žudome, pateikiame kaip įrodymą, jog žmones paveikti galima tik šiurkščia jėga. Panašiai nutiktų, jei neišmanėliai gydytojai, natūra­ liai sveikstantį ligonį laikantys pačiomis nepalankiau­ siomis higienos sąlygomis ir girdantys jį nuodingais vaistais, vienu balsu tvirtintų, esą šis nemirė tik dėl jų higienos bei gydymo. Iš tiesų ligonis jau seniai būtų pa­ sveikęs, jeigu tie neišmanėliai būtų palikę jį ramybėje. Prievarta, vadinama krikščioniškojo gyvenimo būdo palaikymo įrankiu, ne tik neadicka savo paskirties, bet 308

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSF

ir kliudo visuomeninei santvarkai būti tuo, kuo ji ga­ lėtų ir turėtų būti. Visuomeninė santvarka yra tokia, kokia yra, ne dėl prievartos, o nepaisant jos. Todėl esamos santvarkos šalininkai yra neteisūs tvirtindami, kad jei nuo piktų, nekrikščioniškų žmoni­ jos elementų antpuolio mus vargiai beapgina jėga, tai prievartos panaikinimas ir jos pakeitimas visuomeni­ ne nuomone neapsaugos apskritai. Tai neteisinga, nes prievarta žmonijos nesaugo, atvirkščiai, ji atima iš žmo­ nijos vienintelę galimybę apsisaugoti, suformuojant ir paskleidžiant krikščioniškąją visuomeninę nuomonę. Tik panaikinus prievartą krikščioniškoji visuomeninė nuomonė nebebus iškraipoma, galės sklisti nekliudo­ mai, žmonės nebeeikvos savojėgų tam, ko jiems nerei­ kia ir sutelksjas į tą vienintelę dvasinęjėgą, kuri skatina juos žengti į priekį. Bet kaipgi atsisakyti akivaizdžios, juntamos apsau­ gos - ginkluoto policininko - ir pasikliauti kažkuo ne­ regimu, neapčiuopiamu - visuomenine nuomone? Ar ji apskritai egzistuoja? Be to, mes išmanome santvarką, kurioje gyvename. Kad ir kokia ji būtų, gera ar bloga, mes žinome jos trūkumus, pripratome prie jos, išma­ nome, kaip elgtis, ką daryti dabartinėmis sąlygomis. Kas nutiks tuomet, kai jos atsisakysime ir patikėsime save kažkam neregimam, neapčiuopiamam ir visiškai nepažįstamam? Be abejo, žmones baugina toji nežino­ mybė, į kuriąjie žengia, atsisakę pažįstamos tvarkos bei aplinkos.

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTO|US

Būtų paprasta bijotis nežinomybės, jei mums įprasta padėtis būtų patikima ir saugi. Deja, ji ne šiaip nesaugi, mes tiksliai žinome atsidūrę ant bedugnės krašto. Jei jau turime bijoti, tai bijokime to, kas išties šiurpu, o ne ką įsivaizduojame esant šiurpų. Bijodami pasistengti ir ištrūkti iš mums pražūtingų sąlygų, nes menkai tepažįstame ateitį, mes būtume pa­ našūs į skęstančio laivo keleivius, kurie, baimindamiesi sėsti į krantan plukdančią valtį, susigrūstų kajutėje ir nenorėtų išjos išeiti; arba į avis, kurios, įsibaiminusios kieme siaučiančio gaisro, tryptų palei daržinę ir neitų pro atvirus vartus. Mes stovime ant šiurpaus, bauginančio, pražūtingo socialinių revoliucijų karo slenksčio - pasak šio karo organizatorių, palyginti su juo, 1793-iųjų metų siaubai atrodys tik žaidimas. Tai nejaugi mums dabar dera kal­ bėti apie pavojų, kurį kelia Dahomėjos kariai, zulusai ir įjuos panašūs svetimtaučiai, gyvenantys už jūrų ma­ rių ir nė neketinantys mūsų pulti, ar tie keli tūkstančiai mūsų pačių atbukintų ir pagadintų sukčių, žudikų bei vagių? Jų skaičius nemažėja, nepaisant visų mūsų teis­ mų, kalėjimų ir bausmių. Be to, baimė netekti regimos apsaugos - ginkluoto policininko - yra būdinga perdėm miesto gyventojams, t. y. žmonėms, gyvenantiems nenormaliomis, dirbti­ nėmis sąlygomis. Žmonės, gyvenantys natūraliomis sąlygomis, gamtoje, neturi tos apsaugos ir žino, kaip .310

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

menkai nuo tikrų pavojųjuos teapgintų jėga. Ši baimė kažkuo skausminga, priklausoma nuo tų apgaulingų sąlygų, kuriomis daugelis mūsų užaugo ir gyvena. Psichiatrijos gydytojas pasakojo tokią istoriją. Kartą vasarąjis ėjo namo iš psichiatrinės ligoninės, ir keli ligo­ niai palydėjo jį iki vartų. „Eime su manimi į miestą“, pasiūlė jiems gydytojas. Psichikos ligoniai sutiko, ir ne­ didelis būrelis nusekė paskui gydytoją. Bet kuo toliau jie ėjo gatve, kuria laisvai vaikštinėjo sveiki žmonės, tuo baugštesni darėsi, tuo arčiau glaudėsi prie gydytojo. Galiausiai visi ėmė prašytis atgal į savo ligoninę, į savo beprotišką, bet įprastą gyvenimą su pažįstamais sargais, sumušimais, ilgomis rankovėmis bei vienutėmis. Taip pat gūžiasi ir traukiasi atatupsti į savo beprotiš­ ką gyvenimą, savo fabrikus, teisinus, kalėjimus, baus­ mes bei karus žmonės, kuriuos krikščionybė šaukia į laisvę, į išmintingą būsimo, ateinančio amžiaus gyveni­ mą. Žmonės sako: „Kas užtikrins mūsų saugumą, kai ne­ beliks esamos santvarkos? Kokia būtent bus ta naujoji, pakeisianti dabartinę? Kol nežinosime, kaip būtent su­ siklostys mūsų gyvenimas, neisime į priekį, net nepaju­ dėsime iš vietos.“ Būtų tas pat, jei naujų šalių tyrinėtojas pareikalautų išsamaus aprašymo šalies, į kurią žengia. Jei žmogus iš anksto žinotų, kaip gyvens, pereida­ mas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą, jam nebūtų ko 31

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOIUS

gyventi. Taip ir su žmonijos gyvenimu: jeigu ji tiksliai žinotų, kas jos laukia, žengiant į naują amžiaus tarpsnį, tai būtų, kuo aiškiausias ženklas, kad žmonija ne gyve­ na, nejuda, o tik trypčioja vietoje. Mes negalime žinoti naujosios gyvenimo santvarkos sąlygų, nes patys turėsime jas sukurti. Gyvenimas tam ir duotas, kad pažintume tai, kas nepažinta, ir prie tų naujų žinių priderintume savo veiklą. Toks yra kiekvieno žmogaus gyvenimas, toks yra žmonių bendruomenių ir žmonijos gyvenimas.

XI

rikščioniškosios žmonijos padėtis - su jos ka­ lėjimais, katorgomis, kartuvėmis, fabrikais, kapitalo sankaupomis, su jos mokesčiais, bažnyčiom karčemomis, viešnamiais, su nuolatiniu ginklavimusi ir milijonais apkvailintų žmonių, pasirengusių pulti tą, ką lieps šeimininkas, - būtų išties šiurpi, jeigu ją būtų sukūrusi prievarta. Tačiau ši padėtis visų pirmiausia yra visuomeninės nuomonės kūrinys. O tą ką sukūrė visuomeninė nuomonė, ji pati ne tik gali sugriauti, bet ir griauna. Šimtamilijoninės pinigų sumos, dešimtys milijonų disciplinuotų karių, stulbinamos galios naikinimo gin­ klai, maksimaliai ištobulinta organizacija, ištisa armija samdinių, kurių užduotis - apgaudinėti ir hipnotizuoti liaudį, ir visa tai, pasitelkus atstumą nugalinčią elektrą paklūsta žmonėms, kuriems tokia visuomeninė san­ tvarka atrodo ne tik paranki, bet ir būtina, nes bejos jie neišvengiamai pražūtų, todėl tie žmonės visomis proto išgalėmis stengiasi ją palaikyti - atrodytą kokia neįvei­ kiama jėga! Tereikia įsivaizduoti (juk tenlink viskas krypsta, ir niekas negali užkirst tam kelio), kad tarp žmonių

K

:из

LEVAS NIKOLAĮEVIČ'IUS TOLSTOJUS

susiformavo krikščioniška visuomeninė nuomonė (to­ kia pat galinga ir visuotinė, kaip ir stabmeldiška vi­ suomeninė nuomonė), kad didžiuma gėdijasi prisidėti prie prievartinių veiksmų ir imtis jų, kaip dabar žmo­ nės gėdijasi sukčiauti, vogti, elgetauti, bijoti, - ir toji sudėtinga, iš pažiūros nepaprastai galinga santvarka tučtuojau sugriūva savaime, be kovos ir smurto. No­ rint, kad taip ir nutiktų, visai nebūtina, jog į žmonių sąmonę įsismelktų kas nors nauja, tereikia, kad išsi­ sklaidytų rūkas, slepiantis tikrąją kai kurių prievarti­ nių veiksmų reikšmę, kad besiplečianti krikščioniška visuomeninė nuomonė nugalėtų atgyvenusią stabmel­ dišką visuomeninę nuomonę, pritariančią smurtui ir pateisinančią jį. Tereikia, kad žmonėms pasidarytų taip pat gėda imtis prievartos, prisidėti prie prievarti­ nių veiksmų ir imtis jų, kaip dabar gėda būti sukčiumi, vagimi, bailiu ar elgeta. Sis virsmas jau prasidėjo. Mes jo paprasčiausiai nepastebime, kaip drauge su visais aplinkiniais judantys žmonės nepastebi judėjimo. Tiesa, visuomeninė santvarka bendrais bruožais lieka tokia pat prievartinė, kokia buvo prieš tūkstantį metų, o kai kuriais atžvilgiais, ypač kalbant apie ren­ gimąsi karams bei pačius karus, ji tapo dar žiauresnė. Tačiau jau pradeda veikti užgimstanti krikščioniškoji visuomeninė nuomonė - toji pati, kuri pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį turi pakeisti visą stabmeldišką gyvenimo sandarą. Džiūstantis medis iš pažiūros stovi 314

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

taip pat tvirtai, kaip ir anksčiau, - jis atrodo net tvir­ tesnis, nes tapo kietesnis, - tačiau jo šerdis jau pūva ir neilgai trukus medis nuvirs. Taip ir su dabartine visuomenine santvarka, grįsta smurtu. Išorinė žmo­ nių padėtis nepakito: vieni liko tokie pat engėjai, kiti engiamieji, tačiau tiek vienų, tiek kitų požiūris į susi­ klosčiusią padėtį ir jos reikšmę jau nebe tas. Engėjai, t. y. žmonės, prisidedantys prie valdymo, ir besinaudojantys engimu, t. y. turtingieji, jau nebe­ laikomi visuomenės žiedu ir tuo žmogiškosios gerovės bei didybės idealu, kurio anksčiau siekė visi engiamie­ ji. Dabar neretai ne engiamieji stengiasi pasiekti engė­ jų padėtį ir būti įjuos panašūs, o, atvirkščiai, engėjai laisva valia atsisako savo pranašumų, renkasi engia­ mųjų padėtį ir stengiasi gyventi panašų paprastą gy­ venimą. Nekalbant apie tokius akivaizdžiai niekinamus už­ siėmimus ir pareigas kaip šnipai, slaptosios policijos agentai, palūkininkai ar smuklininkai, daugybė anks­ čiau gerbtinomis laikytų profesijų - pavyzdžiui, poli­ cininko, rūmininko, dvasiškio, kariškio, teismo, admi­ nistracijos ar banko tarnautojo - jau nebelaikomos trokštamomis, negana to, tam tikras gerbiamų žmonių ratas jas netgi smerkia. Jau pasitaiko žmonių, kurie savanoriškai atsisako šitų anksčiau nepriekaištingomis laikytų pareigų ir renkasi ne tokius pelningus, tačiau su prievarta nesusijusius užsiėmimus. 315

LEVAS NIKOlAJEVlClUS TOLSTOJUS

Kalba eina ne vien apie vyriausybės narius. Pasitai­ ko ir tokių, turtingų žmonių, kurie ne religiniais sume­ timais, kaip nutikdavo anksčiau, o vien dėl ypatingo jautrumo užgimstančiai visuomeninei santvarkai atsi­ sako paveldėtų turtų ir naudojasi tik tuo, ką užsidirbo patys. Vyriausybės nario ir turtuolio padėtis jau nebelai­ koma - kaip buvo seniau ir kaip tebėra nekrikščioniš­ kose tautose - neabejotinai garbinga, siektina ir Dievo palaiminta. Jautresni, doresni žmonės (dažniausiai jie būna ir labiau išsilavinę) vengia tokių pareigų ir mie­ liau renkasi kuklesnes, tačiau nepriklausančias nuo prievartos. Pažangiausias, gyvenimo dar nesugadintas jauni­ mas labiau nori tapti gydytojais, technologais, moky­ tojais, dailininkais, rašytojais ar netgi žemdirbiais nei teismo ar administracijos tarnautojais, vyriausybės iš­ laikomais dvasiškiais, kariškiais ar tiesiog žmonėmis, gyvenančiais iš savo pajamų. Didžiuma dabar statomų paminklų skirti jau ne valstybės veikėjams, ne generolams ir jau nieku gyvu ne turtuoliams, o mokslininkams, dailininkams, išra­ dėjams, žodžiu, žmonėms, ne tik neturėjusiems nieko bendra nei su vyriausybe, nei su valdžia, bet ir labai dažnai kovojusiems prieš jas. Jiems, o ne valstybės veikėjams bei turtuoliams, skiriamos eilės, kuriamos skulptūros, rengiami iškilmingi jubiliejų minėjimai. 316

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Šios gerbiamiausios padėties siekia geriausi mūsų, laiko atstovai, ir todėl būrys, iš kurio atrenkami turtuo­ liai bei vyriausybės tarnautojai, darosi vis mažesnis bei skurdesnis. Tad dėl proto, išsilavinimo ir ypač morali­ nių savybių valstybės vadovai ir turtuoliai jau nebegali vadintis visuomenės elitu, kaip vadindavosi anksčiau, dabar jų lygis žemesnis už vidutinį. Tiek Rusijoje ir Turkijoje, tiek Amerikoje ir Pran­ cūzijoje padėtis yra tokia pat. Kad ir kaip vyriausybės kaitaliotų savo valdininkus, didžiuma jų yra godūs parsidavėliai, kurių moralės standartai tokie žemi, kad negali patenkinti net menkiausių vyriausybės keliamų nepaperkamumo reikalavimų. Dabar dažnai tenka gir­ dėti naivių vyriausybės tarnautojų nusiskundimų, esą geriausi žmonės dėl kažin kokio keisto (jų manymu) atsitiktinumo visuomet atsiduria jiems priešiškoje sto­ vykloje. Panašiai skambėtų nusiskundimas, jog dėl ka­ žin kokios keistos priežasties budeliais paprastai tampa nelabai jautrūs ir ne itin geri žmonės. Turtuoliai mūsų laikais taip pat yra jau ne patys ra­ finuočiausi ir labiausiai išsilavinę žmonės, kaip būda­ vo anksčiau, o netašyti gobšuoliai, besirūpinantys vien savo turtų gausinimu, dažnai to siekiantys negarbingais būdais, ar tų gobšuolių įpėdiniai, ne tik neturintys įta­ kos bei vardo visuomenėje, bet ir dažniausiai tos visuo­ menės niekinami, nemėgstami. Maža to, jog žmonių, iš kurių atrenkami vyriausy­ bės tarnai bei turtuoliai, nepaliaujamai mažėja ir jie 317

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO|US

prastėja, tie patys žmonės savo užimamai padėčiai nebesuteikia ankstesnės reikšmės ir dažnai nebeatlieka to, ką pagal pareigas turėtų adikti. Karaliai ir imperatoriai jau beveik nieko nebevaldo, patys beveik niekada nesi­ ryžta pradėti vidinių reformų ar imtis užsienio politikos klausimų. Šias problemas jie dažniausiai palieka spręsti valstybinėms įstaigoms arba visuomeninei nuomonei. Visos jų pareigos - reprezentuoti valstybės vienybę ir galybę. Bet ir tai jie atlieka vis prasčiau ir prasčiau. Di­ džiuma valdovų ne tik nepasižymi buvusia nepasiekia­ ma didybe, bet ir vis labiau demokratėja, netgi vulgarė­ ja - atsisako išorinio prestižo, kitaip tariant, griauna tą, ką patys turėtų palaikyti. Tas pat vyksta ir su kariškiais. Užuot skatinę karei­ vių amatui būtiną šiurkštumą bei žiaurumą, aukščiau­ sio rango karininkai lavina pavaldinius, propaguoja humanizmą, neretai patys pritaria socialistinėms masių nuotaikoms ir smerkia karą. Paskutiniuose sąmoksluo­ se prieš Rusijos vyriausybę dalyvavo nemažai kariškių, ir tokių maištininkų vis daugėja. Neretai pasitaiko, kad gyventojų malšinti iškviesti kariškiai atsisako įjuos šau­ dyti. Kariškas šaunumas dažnai tampa pajuokos objek­ tu, jį smerkia patys kariškiai. Tas pat pasakytina ir apie teisėjus bei prokurorus. Nusikaltėlius bausti privalą teisėjai posėdžius veda taip, kad juos išteisintų. Norėdama nuteisti tuos, kuriuos nuteisti jai reikia, Rusijos vyriausybė šio darbo nebe­ eis

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

patiki įprastiems teismams ir perduoda vadinamajam karo teismui, kuris tik parodijuoja procesą. Prokuro­ rai taip pat neretai atsisako kaltinimų ir, apeidami įsta­ tymą, imasi ginti tuos, kuriuos turėjo kaltinti. Moky­ ti teisininkai, privalantys pateisinti valdžios prievartą, vis dažniau atsisako teisės bausti - savo sprendimus jie grindžia nepakaltinamumu ir siūlo netgi ne perauklėti, o gydyti tuos, kuriuos vadina nusikaltėliais. Kalėjimų prižiūrėtojai ir katorgininkų viršininkai dažnai imasi ginti tuos, kuriuos turėtų kankinti. Žanda­ rai ir sekliai nuolat gelbsti tuos, kuriuos turėtų pražudy­ ti. Dvasininkai kalba apie kantrybę, kartais netgi smer­ kia prievartą, o labiausiai išsilavinę savo pamoksluose stengiasi aplenkti tą melą, kuris sudaro visąjų padėties esmę ir kurįjie turėtų skelbti. Budeliai atsisako vykdyti savo pareigas, ir Rusijoje dėl jų stokos dažnai atšaukia­ mos mirties bausmės. Nepaisant visų privilegijų, sutei­ kiamų į šias pareigas atrenkamiems katorgininkams, pretendentų į budelius vis mažėja. Gailėdami paprastų žmonių, gubernatoriai, policininkai, mokesčių rinkėjai dažnai stengiasi rasti pretekstą ir nerinkti mokesčių iš liaudies. Turtuoliai nesiryžta naudotis turimais turtais vien savo labui ir paskirsto juos visuomeninėms rei­ kmėms. Žemvaldžiai savo žemėse stato ligonines, mo­ kyklas, o kai kurie netgi atsisako nuosavybės ir išdalija ją žemdirbiams ar įkuria bendrijas. Fabrikantai taip pat stato ligonines bei mokyklas, steigia darbininkų kasas, 319

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOJUS

skiria jiems pensijas ir gyvenamus būstus; kai kurie įkuria draugijas, kuriose patys tampa lygūs kitiems na­ riams. Kapitalistai dalį savo kapitalo atiduoda visuome­ ninėms, filantropinėms, lavinimo ar meno įstaigoms. Nepajėgdami atsisakyti prabangos gyvenime, daugelis jų testamentu visgi paaukoja savo turtus visuomenės reikmėms. Visi šie reiškiniai galėtų atrodyti atsitiktiniai, jeigu ne viena bendra jų priežastis. Gal ir galėtų atrodyti atsitiktinumas, kad balandį ant kai kurių medžių ima brinkti pumpurai, jeigu nežinotume, kad šio reiškinio priežastis - pavasaris ir kad įkandin pirmųjų medžių sužaliuos visi. Taip yra ir su krikščioniškąja visuomenine nuomo­ ne apie smurtą ir jo apraiškas. Jeigu ši nuomonė jau paveikė kai kuriuos jautriausius žmones ir verčia juos atsisakyti prievartos teikiamų privalumų, vadinasi, ji veiks ir toliau - tol, kol pakeis visą žmonių veiklą ir su­ derins ją su krikščioniškąja savimone, jau būdinga pa­ žangiausiems žmonijos atstovams. Jei jau yra tokių valdovų, kurie nesiryžta naudotis savo valdžia ir stengiasi panėšėti ne į monarchus, o į pa­ čius paprasčiausius mirtinguosius, kurie yra pasirengę atsisakyti savo prerogatyvų ir tapti pirmaisiais respubli­ kos piliečiais; ir jei yra tokių kariškių, kurie supranta visą karų blogį ir nenori šaudyti nei į svetimos, nei į sa­ vos tautos žmones; ir tokių teisėjų bei prokurorų, kurie 320

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

nenori kaltinti ir teisti nusikaltėlių; ir tokių dvasininkų, kurie atsižada savo melo; ir tokių mokesčių rinkėjų, ku­ rie vengia daryti tą, ką daryti turėtų; ir tokių turtuolių, kurie atsisako savo turtų, - tai neišvengiamai taip pat nutiks ir su kitais valdovais, kitais kariškiais, kitais tei­ sėjais, kunigais, mokesčių rinkėjais ir turtuoliais. O kai nebebus žmonių, pasirengusių užimti jų vietą, nebeliks nei tų vietų, nei prievartos. Vis dėlto visuomeninė nuomonė ne vien šiuo būdu skatina žmones sugriauti esamą santvarką ir pakeis­ ti ją nauja. Kadangi prievarta grindžiamos pareigos neišvengiamai praranda patrauklumą ir atsiranda vis mažiau norinčių jas eiti, darosi vis aiškiau, kad jos nė nereikalingos. Krikščioniškajame pasaulyje, kaip ir anksčiau, gy­ vuoja tie patys valdovai ir vyriausybės, tos pačios ar­ mijos, tie patys teismai, tie patys mokesčių rinkėjai, tie patys dvasininkai, tie patys turtuoliai, žemvaldžiai, fa­ brikantai ir kapitalistai, bet žmonių požiūris įjuos ir į savąją padėtįjau visai kitoks. Tie patys valdovai, tokie pat susitikimai, tokios pat medžioklės, puotos ir mundurai; tokie pat diplomatai ir pokalbiai apie sąjungas bei karus; tokie pat parla­ mentai, kuriuose taip pat svarstomi Rytų bei Afrikos klausimai, vyksta debatai apie susitarimus, pažeidimus, namų taisykles ir aštuonių valandų darbo dieną. Vie­ nas ministerijas taip pat keičia kitos, sakomos tokios pat 321

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

kalbos, vyksta tokie pat incidentai. Tačiau žmonėms, kurie mato, kaip vienas straipsnis laikraštyje nuveikia daugiau nei dešimt monarchų susitikimų ar parla­ mento sesijų, darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad jų gyve­ nimą lemia ne tie susitikimai ir kalbos parlamentuose, o kažkas kita, nuo viso to nepriklausoma. Tie patys generolai, karininkai ir kareiviai, patran­ kos ir tvirtovės, apžiūros ir manevrai, bet karo nėra. Praeina metai, dešimt, dvidešimt metų. Kilus maištui, vis menkiau begalima pasikliauti kariškiais, ir darosi vis aiškiau ir aiškiau: tiek generolai, tiek karininkai, tiek kareiviai tėra iškilmingos procesijos nariai - val­ dovų žaislai, didžiulis, pernelyg brangus kordebaletas. Tie patys prokurorai ir teisėjai, tokie pat posėdžiai, bet darosi vis aiškiau ir aiškiau: kadangi civiliniai teis­ mai vadovaujasi įvairiais dalykais, tik ne teisingumu, o kriminaliniai teismai neturi jokios prasmės, nes baus­ mės nepadeda pasiekti jokio tikslo, tai vienintelė šių įstaigų paskirtis - maitinti žmones, negebančius nu­ veikti nieko naudinga. Tie patys kunigai ir arkivyskupai, bažnyčios ir si­ nodai, tačiau visiems darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad šie žmonės jau seniai nebetiki tuo, ką skelbia, ir todėl niekam nebegali įrodyti, jog privalu tikėti tuo, kuo ne­ tiki jie patys. Tie patys mokesčių rinkėjai, tačiau jie vis menkiau tegeba jėga atimti iš žmonių turtą, ir darosi vis aiškiau 322

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ir aiškiau, kad žmonės ir be jų laisvu sutarimu gali surinkti viską, ko jiems reikia. Tie patys turtuoliai, bet darosi vis aiškiau ir aiš­ kiau, kad jie gali būti naudingi tik tuo atveju, jei liau­ sis patys vieni naudotis savo turtais ir visus juos - ar bent dalį - atiduos visuomenei. Kai visa tai paaiškės visiems, žmonės savęs paklaus: „Kodėl mes turime maitinti ir išlaikyti visus šiuos ka­ ralius, imperatorius, prezidentus, visokiausių rūmų bei ministerijų narius, jei iš visųjų susitikimų ir kalbų nėra jokios naudos? Ar ne geriau, kaip siūlė kažkoks pokštininkas, pasidaryt karalienę iš gutaperčios? Ir kam mums armijos su generolais ir orkestrais, su kavalerija ir būgnais? Kamjie mums reikalingi, jei karo nėra ir niekas nenori kariauti? O jei būtų karas, kitos tautos neleistų iš jo pasipelnyti, ir kareiviai atsi­ sakytų šaudyti į savus. Ir kam tokie teisėjai bei prokurorai, kurie civili­ nes bylas sprendžia ne pagal teisybę, o kriminaliniais atvejais patys žino, kad iš bausmių nebus jokios nau­ dos? Ir kam tokie mokesčių rinkėjai, kurie nenoriai renka mokesčius, o tą, ko reikia, surenkam ir be jų? Ir kam mums kunigai, kurie jau seniai nebetiki tuo, ką skelbia? Kas iš kapitalo privačiose rankose, juk jis būtų naudingas tik tuomet, jei virstų bendru turtu?“ 323

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOJUS

O kai žmonės savęs to paklaus, neabejotinai nu­ spręs, kad jau metas liautis išlaikius visas tas bereikalin­ gas institucijas. Negana to, kad tas institucijas išlaikantys žmonės nuspręs jas panaikinti, bet ir toms institucijoms pri­ klausantys žmonės tuo pat metu ar net anksčiau suvoks būtinybę atsisakyti savo padėties. Visuomeninė nuomonė vis ryžtingiau smerkia prie­ vartą, ir žmonės, vis labiau paklusdami visuomeninei nuomonei, juo nenoriau imasi suja susijusių pareigų; o tie, kurie imasi, vis mažiau begali ją naudoti. Nenaudo­ dami prievartos, tačiau užimdamija grindžiamą padėtį, tie žmonės tampa nebereikalingi. Tą vis aiškiau suvokia ir tie, kurie tą padėtį užima, ir tie, kurie ją palaiko, tad galiausiai susiklostys taip, kad nebeatsiras nei šią padėtį remiančių, nei ją užimti norinčių žmonių. Kartą Maskvoje dalyvavau ginče apie tikėjimą, kuris vyko per atvelykį prie bažnyčios Ochotnij Riad gatvėje. Ant šaligatvio susirinko gal dvidešimties žmonių bū­ relis, užsimezgė rimtas pokalbis apie religiją. Tuo pat metu gretimai stovinčiuose bajorų susirinkimo namuo­ se vyko kažkoks koncertas. Pastebėjęs prie bažnyčios besibūriuojančius žmones, policijos karininkas pasiun­ tė raitą žandarą jų išvaikyti. Būrelis niekam nekliudė, bet karininkas stirksojo čia visą rytą, ir jam reikėjo ką nors veikti. Dešine šauniai įsisprendęs į šoną ir žvan­ gindamas kardą, jaunasis žandaras prijojo prie mūsų 324

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

ir griežtai įsakė: „Skirstykitės! Ko susirinkote?“ Visi at­ sigręžė į jį, ir vienas kalbėjusių, kuklus vyras ilgu mili­ niu durtiniu, ramiai bei švelniai pratarė: „Mes kalbame apie rimtus dalykus, ir mums nėra ko skirstytis. O tu, jaunuoli, verčiau lipk nuo arklio ir pasiklausyk, tau bus į naudą.“ Jis nusisukęs tęsė pokalbį. Žandaras tylomis apgręžė arklį ir nujojo. Taip pat turi nutikti ir su visais kitais prievartiniais užsiėmimais. Karininkui nuobodu, jam nėra ką veik­ ti; jo, vargšelio, padėtis tokia, kad privalo įsakinėti. Jis neturi jokio žmogiško gyvenimo, jam tegalima žiūrėti ir įsakinėti, įsakinėti ir žiūrėti, nors to jo žiūrėjimo ir įsakinėjimo niekam nereikia. Panašioje padėtyje jau iš dalies atsidūrė visi tie nelaimingi valdovai, ministrai, parlamentų nariai, gubernatoriai, generolai, karinin­ kai, arkivyskupai, dvasininkai, net turtuoliai. Jiems nie­ ko daugiau nevalia daryti, tik įsakinėti, ir jie įsakinė­ ja, siunčia savo pasiuntinius kaip karininkas žandarą, kad sutrukdytų žmonėms. O kadangi žmonės, kuriems trukdo, jų pačių prašo to nedaryti, jie tariasi esą nepa­ prastai reikalingi. Ateis ir jau ateina laikas, kai visiems taps akivaizdu, kad jie tėra visiškai niekam nereikalingas kliuvinys, ir žmonės, kuriems jie kliudo, švelniai ir ramiai - nely­ ginant tas žmogus su durtiniu - jiems tars: „Prašom mums netrukdyti.“ Visi tie siunčiantys bei siunčiamie­ ji paklausys šio gero patarimo, t. y. liausis įsisprendę

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

jodinėti tarp žmonių, ir jiems trukdyti, nulips nuo savo arklių, nusivilks mundurus ir paklausys, ką kalba žmo­ nės. O tada prisidės prie jų ir drauge su visais imsis tikro žmogiško darbo. Neišvengiamai ateis ir jau ateina laikas, kai visos prievartinės mūsų laikų institucijos susinaikins dėl savo pernelyg akivaizdaus nenaudingumo, kvailumo, netgi nepadorumo. Turi ateiti laikas, kai mūsų pasaulio žmonėms, ei­ nantiems prievarta grįstas pareigas, nutiks taip, kaip nutiko karaliui Anderseno pasakoje apie naujus kara­ liaus drabužius. Išvydęs pliką karalių, mažas vaikas nai­ viai sušuko: „Pasižiūrėkite, jis nuogas!“ - ir visi, kurie tą matė, bet nedrįso pripažinti, jau nebegalėjo apsimesti nematą. Pati pasaka tokia: pas puošeivą karalių ateina siuvė­ jai, žadantys pasiūti neregėtus drabužius. Karalius juos pasamdo, ir siuvėjai imasi darbo, tačiau aiškina, esą jų siuvami drabužiai ypatingi, nes jų negali pamatyti tie, kurie netinka savo pareigoms. Dvariškiai ateina pasižiūrėti siuvėjų darbo, tačiau nieko nemato, mat siuvėjai adatomis baksi tuščią vietą. Tačiau, prisimindami nepaprastą drabužių savybę, visi kaip vienas tvirtina regį apdarus ir giria juos. Taip pat elgiasi ir karalius. Ateina iškilmių diena, kai karalius pasirodys su naujaisiais drabužiais. Jis nusirengia ir pa­ sipuošia naujaisiais apdarais, t. y. lieka nuogas ir šitaip 326

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

eina per miestą. Visi atmena siuvėjų žodžius ir nedrįsta prisipažinti jokių drabužių nematą, kol mažas vaikas šūkteli: „Pažvelkite, karalius nuogas!“ Taip turi nutikti visiems, iš inercijos einantiems se­ niai niekam nebereikalingas pareigas. Taip ir nutiks, kai pirmasis, nebenorintis slėpti tų įstaigų nenaudingu­ mo, bes į jas pirštu ir naiviai sušuks: „Ojuk tie žmonės jau seniai niekam nebereikalingi!“ Krikščioniškosios žmonijos padėtis - su jos tvirto­ vėmis, patrankomis, dinamitu, šautuvais, torpedomis, kalėjimais, kartuvėmis, bažnyčiomis, fabrikais, mui­ tinėmis, rūmais - išties siaubinga. Betgi tvirtovės, pa­ trankos ir šautuvai patys į nieką nešaudo, kalėjimai pa­ tys nieko nekalina, kartuvės nieko nekaria, bažnyčios pačios nieko neapgaudinėja, muitinės nesulaiko, rūmai ir fabrikai patys nesistato ir nieko negamina. Visa tai daro žmonės. Jeigu jie supras, kad to daryti nereikia, nieko ir nebus. O žmonės jau pradeda tą suvokti. Jeigu ne visi, tai patys progresyviausi, tie, kurių įkandin seka kiti. Lyde­ riai nebegali nesuprasti to, ką sykį suprato. O kiti žmo­ nės ne tik gali, bet ir neišvengiamai turi suvokti tą, ką suvokėjų lyderiai. Taigi pranašystė, kad ateis laikas, kai visi žmonės, išmokyti Dievo, liausis kariavę, kardus perkals į nora­ gus, o ietis į pjautuvus, kitaip tariant, kai visi kalėjimai, tvirtovės, kareivinės, rūmai ir bažnyčios liks tušti, visos 327

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

kartuvės, šautuvai, patrankos liks nebenaudojamos, jau ne svajonė, o nauja gyvenimo forma, kurios link vis sparčiau artėja žmonija. Bet kada gi tai įvyks? Prieš 1800 metų į šį klausimą Kristus atsakė, jog da­ bartinio amžiaus, (t. y. stabmeldiškos pasaulio sanda­ ros) galas ateis tuomet, kai prasidės neišpasakytos ne­ laimės, žmonija patirs sunkiausius išmėginimus, o tada visoje žemėje bus paskelbta geroji Dievo karalystės ži­ nia - galimybė sukurti naują, prievartos nepripažįstantį gyvenimą (Evangelija pagal Matą, XXIV, 3-28). „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“, - sako Kristus (Evangelija pagal Matą, XXIV, 36). Nes tai gali nutikti bet kada, kiekvieną minutę, tuomet, kai visai nesitikime. { klausimą, kada gi tai įvyks, Kristus atsako, kad to žinoti mes negalime. Tačiau būtent dėl to, kad negali­ me tiksliai žinoti tos valandos, mes ne tik visuomet pri­ valome būti jai pasirengę - kaip turi būti pasirengęs na­ mus saugantis šeimininkas, kaip turi būti pasirengusios jaunikio su žibintais laukiančios mergaitės, - bet turime ir iš visų mums duotųjėgų dirbti, kaip turėjo dirbti tar­ nai, gavę iš šeimininko talentų (Evangelija pagal Matą, XXIV, 43; XXV, 1-30). Paklaustas, kada gi ateis toji valanda, Kristus pataria žmonėms visomis išgalėmis stengtis, kad ji ateitų kuo greičiau. 328

D IE V O k a r a l y s t e i u m y s e

Kito atsakymo nė negali būti. Žmonės negali žinoti, kada gi ateis Dievo karalystės diena ir valanda, nes tos valandos atėjimas priklauso tik nuo jų pačių. I klausimą, ar dar toli iki miesto, išminčius atsakė: „Eik!“ Atsakė teisingai. Kaip galime žinoti, ar dar toli iki tikslo, kurio link eina žmonija, jei neišmanome, kaipji elgsis - eis ar neis, sustos, sulėtins žingsnį ar, atvirkščiai, paspartins jį. Mes, sudarantys žmoniją, tegalime žinoti, ką turime ir ko neturime daryti, kad ateitų toji Dievo karalystė. Tą žinome visi. Mums tereikia pradėti daryti tą, ką da­ ryti privalome, tereikia pradėti gyventi visa mumyse esančia šviesa, ir tuojau pat ateis toji pažadėta karalystė, kurios trokšta kiekvieno žmogaus širdis.

X II Pabeigek 1

ai buvau bebaigiąs rašyti šią knygą, prie kurios dirbau dvejus metus, rugsėjo devintąją man prisiėjo traukiniu važiuoti per Tūlos ir Riazanės gub nijas. Tenykščiai valstiečiai pernai kentė badą, o šįmet jų padėtis dar prastesnė. Vienoje stotyje turėjome pra­ leisti skubų traukinį, gabenantį ginkluotus kareivius, šaudmenis ir rykštes - visa tai buvo skirta kankinti ir žudyti tiems patiems badaujantiems valstiečiams. Vykdant valdžios nurodymus, pastaruoju metu Ru­ sijoje žmonės vis dažniau plakami rykštėmis, nors fizi­ nės bausmės įstatymu panaikintos jau prieš 30 metų. Buvau girdėjęs, netgi laikraščiuose skaičiau apie bai­ sius kankinimus, kuriais neva gyrėsi Nižegorodsko gu­ bernatorius Baranovas, apie bausmes, įvykdytas Černi­ gove, Tambove, Saratove, Astrachanėje, Orioje, tačiau man dar nebuvo tekę matyti, kaip tai daroma. Ir štai savo akimis išvydau rusus, gerus, krikščioniš­ kos dvasios žmones, su šautuvais ir rykštėmis, traukian­ čius žudyti ir kankinti savo alkanų brolių.

M

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOJUS

Jų kelionės priežastis buvo tokia: viename turtingo žemvaldžio dvare, bendrai su dvarininku naudojamoje ganykloje valstiečiai užaugino mišką (užaugino - vadi­ nasi, saugojo jį ir rūpinosi), naudojosi juo ir laikė savu ar bent jau bendru. Tačiau dvarininkas pasisavino mišką ir susiruošė jį kirsti. Valstiečiai padavė skundą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai (sakau „ne­ teisingai“, remdamasis prokuroro ir gubernatoriaus žmonių, išmanančių reikalą, - žodžiais) išsprendė bylą dvarininko naudai. Visos aukštesnės instancijos, tarp jų ir senatas (nors veikiausiai matė, kad byla išspręsta neteisingai), sprendimą patvirtino, mišką priteisė dva­ rininkui, ir šis susiruošė jį kirsti. Neįstengdami patikėti, kad aukštesnioji valdžia galėjo taip neteisingai su jais pasielgti, valstiečiai nepakluso sprendimui ir išvijo at­ siųstus medkirčius - pareiškė, kad miškas priklausąs jiems, jie susisieksią su pačiu caru, bet miško kirsti ne­ leisią. Apie šį nutikimą pranešė ministrui Peterburge. Mi­ nistras informavo carą, caras įsakė ministrui vykdyti teismo sprendimą. Ministras įsakymą perdavė guber­ natoriui. Šis pareikalavo kariuomenės. Ir štai ginkluoti kareiviai su šautuvais, durtuvais, koviniais patronais ir specialiai šiai progai paruoštų rykščių atsarga važiuoja vykdyti šio aukščiausios valdžios sprendimo. Aukščiausios valdžios sprendimai vykdomi kanki­ nant, žudant arba grasinant kankinti ir žudyti - pri­ klausomai nuo to, ar nepaklusnieji priešinasi, ar ne. 332

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Pirmu atveju, jei valstiečiai priešinasi, Rusijoje (ir vi­ sur, kur egzistuoja valstybinė santvarka bei privati nuo­ savybė) vyksta štai kas: viršininkas rėžia kalbą ir reika­ lauja paklusti. Įsiaudrinusi minia, neretai apgauta savo vadeivų, nesupranta, ką ausiai neįprasta knygine kal­ ba jiems sako valdžios atstovas, ir šurmuliuoja toliau. Tada viršininkas pareiškia, kad jei jie nepaklus ir neišsiskirstys, jis bus priverstas griebtis ginklo. Jei minia vis vien neklauso, viršininkas įsako užtaisyti šautuvus ir šauti žmonėms virš galvų. Jei minia ir tada nesiskirsto, viršininkas įsako šaudyti tiesiai į minią, kur paklius. Ka­ reiviai šauna, ant žemės sukniumba sužeisti bei nukauti žmonės, ir tuomet minia paprastai išsibėgioja. Kariš­ kiai viršininkų įsakymu suima ir išsiveda tuos, kuriuos mano esant pagrindiniais maišto kurstytojais. Vėliau surenkami kruvini, merdintys, subjauroti, nukauti ir sužeisti vyrai, kartais moterys ir vaikai; mi­ rusiuosius palaidoja, o sužeistuosius siunčia į ligoninę. Tuos, kuriuos laiko maišto kurstytojais, gabena į miestą ir atiduoda ypatingajam karo teismui. Jei suimtieji nau­ dojojėgą, juos nuteisia pakarti. Tada surenčia kartuves ir virvėmis pasmaugia kelis beginklius žmones - taip buvo ir yra elgiamasi Rusijoje, taip elgiamasi visose ša­ lyse, kur visuomeninė santvarka grindžiama prievarta. Štai kas vyksta pasipriešinus. Jei valstiečiai nuolankūs, nutinka kai kas ypatinga ir perdėm rusiška. Įvykio vietoje gubernatorius išrėžia liaudžiai kalbą ir priekaištauja už nepaklusnumą. Tada 333

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTO|US

kaime dislokuoja savo kareivius, ir tie kokį mėnesį ei­ kvoja valstiečių atsargas, arba, pasitenkinęs grasinimais, maloningai atleidžia prasčiokams ir išvyksta, arba - taip nutinka dažniausiai - pareiškia, jog maišto kurstytojai turi būti nubausd, savavališkai, bejokio teismo, atrenka tam tikrą žmonių skaičių, apskelbia juos vadeivomis ir įsako tučtuojau nuplakti. Kad būtų aiškiau, aprašysiu aukščiausios valdžios palaimintą nutikimą Orioje. Ten įvyko štai kas: lygiai kaip ir čia, Tūlos guberni­ joje, dvarininkas įsigeidė pasisavinti valstiečių turtą, ir valstiečiai lygiai taip pat pasipriešino neteisybei. Reika­ las tas, jog dvarininkas sumanė savo malūne palaikyti tokį aukštą vandens lygį, kad tas apsemtų valstiečių lau­ kus. Valstiečiai pasipriešino. Savininkas parašė skundą žemietijos viršininkui. Viršininkas neteisėtai (tą vėliau pripažino teismas) išsprendė bylą dvarininko naudai ir leido šiam pakelti vandenį. Dvarininkas pasiuntė darbi­ ninkus užtvenkti vandens nuleidimo kanalo. Valstiečiai pasipiktino tuo neteisingu sprendimu ir pasiuntė savo moteris sutrukdyti darbininkams tvenkti kanalą. Mo­ terys nuskubėjo ant pylimo, apvertė vežimus ir išvaikė darbininkus. Dvarininkas apskundė moteris už saviva­ lę. Žemietijos viršininkas įsakė pasodinti į kalėjimą (į „šaltąją“) po moterį iš kiekvienos kaimo trobos. Įsaky­ mas buvo bemaž neįvykdomas, nes kiekvienoje troboje gyveno po kelias moteris. Buvo neaišku, kurią gi reikia suimti, ir policininkai sutriko. Dvarininkas policiją už 334

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

neveiklumą apskundė gubernatoriui. Šis, nesigilinda­ mas į reikalą, apskrities policijos viršininkui griežtai įsakė tučtuojau įvykdyti žemietijos viršininko įsakymą. Paklusdamas aukštesnės valdžios valiai, policijos virši­ ninkas atvyko į kaimą ir su rusų valdininkams būdin­ ga nepagarba žmonėms paliepė policininkams iš kie­ kvienos trobos atvesti po moterį. Kadangi kiekviename kieme buvo po kelias moteris ir negalėjai žinoti, kurią gi privalu suimti, vėl prasidėjo ginčai ir stumdymasis. Nepaisant visų tų neaiškumų, policijos viršininkas įsakė suimti bet kurią moterį iš kiekvieno kiemo ir gabenti į kalėjimą. Vyrai stojo ginti savo žmonų ir motinų, nelei­ do jų išsivesti ir sumušė policininkus bei jų viršininką. Buvo įvykdytas naujas šiurpus nusikaltimas - pasiprie­ šinimas valdžiai, ir apie šį naują nusikaltimą buvo pra­ nešta į miestą. Tuomet nelyginant Herceno nusakytas Čingischanas su telegrafu į įvykio vietą skubiu trauki­ niu nuvyko tenykštis gubernatorius - su kareivių bata­ lionu, su šautuvais, rykštėmis ir su mokytu gydytoju, turinčiu stebėti plakimo procedūros higieniškumą. Vi­ sai kaip jau minėtas Tūlos gubernatorius. Prie valsčiaus valdybos išsirikiavo kareiviai, būrys re­ volveriais apsiginklavusių policininkų, valstiečių rinkti atstovai ir kaltinamieji. Aplink susibūrė gal tūkstančio žmonių minia. Privažiavęs valsčiaus valdybą, guber­ natorius išlipo iš brikelės, išrėžė parengiamąją kalbą, pareikalavo atvesti kaltinamuosius ir atnešti suolą. Jo reikalavimas iš pradžių liko nesuprastas. Tačiau 335

LEVAS NIKOLA]EVICIUS TOLSTO|US

policininkas, kurį gubernatorius visuomet vežiojosi drauge ir kuris organizuodavo prasikaltusiųjų baudi­ mą (gubernijoje tai nebuvo naujiena), paaiškino, kad jiems plakti reikalingas suolas. Atgabeno suolą, atnešė rykščių, iškvietė budelius. Budeliai jau iš anksto buvo atrinkti iš tame pačiame kaime gyvenusių arkliavagių, nes kareiviai tuo užsiimti atsisakė. Kai viskas buvo parengta, viršininkas liepė prieiti pirmajam iš dvylikos kaltinamųjų, dvarininko įvardytų pačiais kalčiausiais. Tai buvo šeimos galva, garbus ke­ turiasdešimtmetis vyras, narsiai ginantis bendruome­ nės teises ir gerbiamas visų kaimo gyventojų. Jį atvedė prie suolo, išrengė ir liepė gultis. Valstietis pamėgino melsti pasigailėjimo, tačiau su­ vokęs, kad tai beprasmiška, persižegnojo ir atsigulė. Du policininkai prišoko jo laikyti. Mokytas gydytojas stovė­ jo čia pat, pasirengęs suteikti reikiamą mokslinę medi­ cininę pagalbą. Budeliai pasispjaudė delnus, užsimojo rykštėmis ir ėmė čaižyti nelaimėlį. Tačiau pasirodė, jog suolas yra per siauras, ir išlaikyti antjo besirangantį nu­ sikaltėlį per sunku. Gubernatorius paliepė atnešti antrą suolą ir priglausti šalia. Kareiviai, atiduodami pagar­ bą ir vis kartodami „klausau, jūsų prakilnybe“, skubiai ir nuolankiai vykdė įsakymus, o tuo tarpu pusnuogis, išblyškęs vyras virpančiu žandikauliu stebeilijo į žemę ir kantriai laukė. Atnešė antrą suolą, jį vėl paguldė, ir arkliavagiai vėl ėmėsi darbo. Nelaimėlio nugarą, sė­ dmenis, šlaunis ir net šonus išraižė kruvini dryžiai, jis

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

nebeįstengė tramdyti aimanų. Aplink susibūrusioje mi­ nioje klykė valstiečių žmonos, motinos, vaikai, raudo­ jo kankinamo vyro artimieji ir tie, kurie buvo atrinkti bausmei. Nelaimingas, nuo valdžios apsvaigęs gubernato­ rius, kuris tarėsi negalįs pasielgd kitaip, lenkė pirštus, skaičiuodamas smūgius, ir be paliovos rūkė papirosus. Vos išsitraukdavo naują, keli patarnautojai suskubda­ vo prikišti įžiebtą degtuką. Po 50 suvirš kirčių valstietis nustojo šaukti ir rangytis. Gydytojas, valdiškoje įstai­ goje išmokytas savo mokslinėmis žiniomis tarnauti ca­ rui ir tėvynei, prisiartino prie nelaimėlio, pačiupinėjo pulsą, paklausė širdį ir pranešė valdžios atstovui, kad baudžiamasis neteko sąmonės ir kad, remiantis mokslo duomenimis, tęsti bausmę būtų pavojinga jo gyvybei. Bet nelaimingas gubernatorius, jau galutinai apsvaigęs nuo kraujo vaizdo, įsakė plakti prasikaltėlį toliau, iki 70 kirčių - jam kažin kodėl atrodė, kad smūgių turi būti būtent tiek. Po 70-ojo kirčio gubernatorius sušu­ ko: „Pakaks! Kitas!“ Nučaižytą, sąmonės netekusį žmo­ gų ištinusia kruvina nugara išnešė ir atvedė kitą. Minia suaimanavo garsiau, bet valdžios atstovas tęsė procesą. Taip nuplakė antrą trečią ketvirtą penktą šeštą septintą aštuntą devintą dešimtą vienuoliktą dvylik­ tą - kiekvienam po 70 kirčių. Visijie meldė pasigailėti, dejavo, šaukė. Vis garsiau aidėjo širdį draskančios mo­ terų aimanos ir raudos, niaukėsi vyrų veidai. Bet aplink stovėjo kareiviai, ir kankinimai tęsėsi tiek, kiek kažin

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTO)US

kodėl rodėsi būdna kaprizingai, nelaimingai, pusgirtei, nesveikai būtybei, vadinamai gubernatoriumi. Valdininkai, karininkai, kareiviai ne tik stebėjo eg­ zekuciją, bet ir dalyvavo joje, sergėjo, kad minia nesu­ trukdytų atlikti šio valstybinio akto. Kai vieno gubernatoriaus paklausiau, kam gi plaka­ mi de žmonės, jei kaimas pilnas kareivių ir valstiečiai jau nebesipriešina, šis oriai, kaip žmogus, pažinęs vi­ sas valstybinės išminties subtilybes, man atsakė, jog taip daryti privalu, nes patirtis įrodo, kad jei valstiečių ne­ bausi, jie vėl ims priešinus valdžios nurodymams. Kai kuriuos jų nuplakus, valdžios sprendimai įtvirtinami amžiams. Štai dabar Tūlos gubernatorius su savo valdininkais, karininkais ir kareiviais važiavo vykdyti tokios pat baus­ mės. Jis lygiai taip, t. y. kankinimu ar žudymu, ketino priversd valsdečius vykdyti aukščiausios valdžios spren­ dimą, kad jaunas dvarininkas, kurio mednės pajamos siekė šimtą tūkstančių rublių, gautų dar kokius tris tūkstančius rublių už mišką, apgaule admtą iš alkstan­ čių valstiečių bendruomenės, ir tuos pinigus per dvi tris savaites iššvaistytų Maskvos, Peterburgo ar Paryžiaus smuklėse. Štai kaip kedno elgds mano sudkd žmonės. Po dvejų įtempto darbo ir mąstymo metų likimo va­ lia pirmąkart gyvenime kaktomuša susidūriau su reiš­ kiniu, kuris kuo akivaizdžiausiai praktiškai įrodė tą, kas man jau seniai buvo aišku teoriškai - būtent tai, kad visa mūsų gyvenimo santvarka remiasi ne kokiais nors 338

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

(kaip mėgsta įsivaizduoti pelningas vietas užimantys žmonės) juridiniais pagrindais, o pačia paprasčiausia, šiurkščiausia prievarta, žmonių kankinimu ir žudymu. Turtuoliams, valdantiems milžiniškus žemės plotus bei kapitalą ar gaunantiems didžiules algas, surinktas iš nepriteklių kenčiančios darbo liaudies, ir tiems, kurie minta sukiodamiesi apie tuos turtuolius (pirkliams, gy­ dytojams, dailininkams, mokslininkams, vežėjams, vi­ rėjams, rašytojams, liokajams, advokatams) patinka ti­ kėti, kad privilegijos, kuriomis jie naudojasi, grįstos ne prievarta, o visiškai laisvais ir teisingais paslaugų mai­ nais, kad tos privilegijos neturi nieko bendra su smur­ tiniais veiksmais ir yra suteikiamos anaiptol ne kanki­ nant ir žudant žmones (kaip šią vasarą nutiko Orioje bei daugelyje kitų Rusijos vietų, kaip nuolat nutinka visoje Europoje ir Amerikoje). Jiems patinka tikėti, kad privilegijos, kuriomis naudojasi, egzistuoja pačios savai­ me ir atsiranda savanoriškai žmonėms sutarus, o smur­ tavimas prieš žmones taip pat egzistuoja pats savaime ir kyla dėl kokių nors bendrų juridinių, valstybinių ir ekonominių įstatymų. Tie žmonės stengiasi nematyti, jog turimomis privilegijomis jie visuomet naudojasi tik dėl tos priežasties, dėl kurios mišką auginę valstiečiai bus priversti atiduoti jį niekuo prie darbų neprisidėjusiam dvarininkui, kuriam to miško nė nereikia, t. y. dėl to, kad jei neatiduos, juos muš ar net žudys. Jei visiškai akivaizdu, kad Orios malūnas neša di­ delį pelną, o valstiečių užaugintas miškas dvarininkui ‘>

33

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

atitenka tik dėl bausmių ar grasinimų, tai lygiai taip turėtų būti aišku, kad ir visos kitos išskirtinės turtin­ gųjų teisės grįstos tuo pačiu. Jei valstiečiai negali arti žemės savo kieme, jei visa ta žeme, galinčia išmaitinti per tūkstantį šeimų, naudojasi vienas žmogus - rusas, anglas, australas ar dar koks nors stambus žemvaldys, jei iš skurstančių žemdirbių javus supirkęs pirklys gali ramiai laikyti juos savo aruoduose ir triskart brangiau pardavinėti tiems patiems žemdirbiams, iš kurių pigiai supirko, akivaizdu, kad ir tai vyksta dėl tų pačių prie­ žasčių. Ir jei vienas žmogus dėl tam tikros sutartinės ribos, vadinamos siena, negali iš kito nupirkti pigios prekės - nebent sumokėtų muito mokestį žmonėms, vi­ siškai nesusijusiems su tos prekės gamyba, - ir jei žmo­ nės privalo atiduoti paskutinę karvę, kad valdžia galėtų išlaikyti savo valdininkus ir kareivius, kurie ateis žudyti tų pačių mokesčių mokėtojų, tai, atrodytų, akivaizdu, jog šitaip yra ne dėl kokių neaiškių įstatymų, o dėl to, kas nutiko Orioje, kas dabar gali nutikti Tuloje ir kas vienokiu ar kitokiu būdu nuolat vyksta visame pasau­ lyje, kur egzistuoja valstybinė santvarka, turtuoliai ir vargšai. Ne visi prievartiniai žmonių santykiai sukelia kanki­ nimus bei žudynes, todėl valdančiųjų klasių privilegijo­ mis besinaudojantys žmonės tikina save ir kitus, kad tos privilegijos gaunamos ne dėl kankinimų ir žudynių, o dėl kokių kitų paslaptingų priežasčių, įstatymų ir pan. 340

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Regis, turėtų būti aišku - jei žmonės, kuriems tai atrodo neteisinga (dabar taip atrodo visiems darbininkams), didžiąją dalį savo darbo vaisių atiduoda kapitalistui ar žemvaldžiui, negana to, moka nederamai iššvaistomus mokesčius, tai šitaip jie elgiasi ne dėl kokių nors neaiš­ kių įstatymų, apie kuriuos niekada negirdėjo, o iš bai­ mės, kad priešingu atveju juos muš ir žudys. Jei ir ne visuomet tenka sodinti žmones į kalėjimus, juos mušti ir žudyti, kai žemvaldys renka nuomą už žemę, kai alkstantis jį apmulkinusiam pirkliui už duoną atseikėja trigubai, kai fabriko darbininkas turi tenkin­ tis jo darbo neatidnkančiu adygiu, kai vargšas žmogus mokesčiams atiduoda paskutinį rublį, tai šitaip yra dėl to, kad už mėginimus nepaklusti reikalavimams juos pernelyg dažnai mušė, žudė ir jie puikiai tą atmena. Sutramdytas tigras, užuot ėdęs prie snukio pamestą mėsą ar ramiai sau gulėjęs, klusniai šokinėja per laz­ dą- betgi ne dėl to, kad jam patinka taip elgtis, o todėl, kad atmena įkaitintą geležinį virbą ar alkį, kurį kaskart patirdavo nepaklusęs. Taip ir žmonės, paklusdami tam, kas jiems nenaudinga, netgi pražūtinga, kas jiems atrodo neteisinga, taip elgiasi dėl to, kad atmena, kas jiems nutikdavo pasipriešinus. Žmonės, besinaudojantys prievarta įgytomis privile­ gijomis, dažnai pamiršta ir labai mėgsta pamiršti, kaip jas įgijo. Tereikia prisiminti istoriją - ne visokių dinasti­ jų valdovų sėkmės, o tikrą istoriją, liudijančią mažumos 341

LEVAS NIKOLA) EVlClUS TOLSTOJUS

viršenybę prieš didžiumą, ir taps akivaizdu, jog visas turtingųjų privilegijas lėmė ne kas kita, kaip rykštės, kalėjimai, katorgos ir žudynės. Tereikia pagalvoti apie tą nepaliaujamą, atkaklų sie­ kį gausinti savo turtus, kuriuo vadovaujasi šiuolaikiniai žmonės, ir taps aišku, kad turtingųjų pranašumas prieš vargšus nė negali būti grįstas kuo kitu. Tegul retai, bet pasitaiko engimo, mušimo ir kalini­ mo atvejų, kurių tikslas nėra turtingųjų klasių privilegi­ jos, tačiau galima drąsiai teigti, jog mūsų visuomenėje, kur kiekvienam pasiturinčiam, poniškai gyvenančiam žmogui tenka dešimt darbo nualintų, pavydžių, godžių ir nusikamavusių darbininkų, visos turtingųjų privile­ gijos, visa jų prabanga, visas jų pranašumas įgytas ir palaikomas tik kankinimais, įkalinimais ir bausmėmis.

ugsėjo devintąją sutiktas traukinys - su rykštė­ mis ir ginkluotais kareiviais, keliaujančiais pa­ sirūpinti, kad turtuolis išties gautų iš alkanų valstiečių atimtą ir jam visiškai nereikalingą mišką, - stulbinamai aiškiai parodė, kokį lygį pasiekė žmonių gebėjimas da­ ryti bjaurius, jų sąžinei prieštaraujančius dalykus ir šito nė nepastebėti. Skubų traukinį, kurį sutikau kelyje, sudarė vienas pirmos klasės vagonas, skirtas gubernatoriui, valdinin­ 342

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

kams ir karininkams, bei keli prekiniai vagonai su ka­ reiviais. Šaunūs jauni vaikinai su naujais, švariais mundurais būriavosi stačiomis ar, nukorę kojas, sėdėjo plačiuose prekinių vagonų tarpduriuose. Vieni rūkė, kid šneku­ čiavosi, pokštavo, juokėsi, šiepdami dantis, tred triauš­ kino saulėgrąžas ir oriai spjaudė lukštus. Tai vieni, tai kiti retsykiais bėgte pasileisdavo per platformą link puskubilio su vandeniu. Sutikę karininką sulėdndavo žingsnį, adikdavo savo kvailus gestus (prisidėdavo ran­ ką prie kaktos) ir rimtais veidais, tarsi darytų ką nors ne tik prodngo, bet ir labai svarbaus, praeidavo pro šalį, nulydėdavo viršininkus akimis, o paskui dar linksmiau pasileisdavo ristele, trepsėdami platformos lentomis, juokdamiesi ir plepėdami, kaip tai daro sveiki, šaunūs vaikinai, su linksma kompanija keliaujantys iš vienos vietos į kitą. Jie vyko žudyti savo alkanų tėvų ir senelių, tarsi va­ žiuotų į kokį nors linksmą renginį ar bent jau į patį įprasčiausią darbą. Tokį pat įspūdį darė ir pasipuošę valdininkai bei karininkai, išsibarstę pirmosios klasės vagono platfor­ moje ir salėje. Prie buteliais apkrauto stalo, apsitaisęs pusiau karišku munduru, sėdėjo gubernatorius, visos ekspedicijos viršininkas. Jis kažką valgė ir su stalo kai­ mynu ramiai šnekučiavosi apie orą - tarsi jų kelionės tikslas būtų paprastas ir aiškus, nėmaž netrikdantis tos ramybės ir susidomėjimo orų permaina. 343

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

Atokiau nuo stalo sėdėjo žandarmerijos generolas neperžvelgiamu, nuobodžiaujančiu veidu, tarsi būtų pavargęs nuo seniai įgrisusių formalumų. Aplink šur­ muliavo karininkai su savo raudonais, auksu puoštais mundurais: kas, sėdėdamas už stalo, baigė gerti alaus butelį, kas, stovėdamas prie bufeto, kramtė pyragaitį ir purtė ant munduro nubirusius trupinius, kas vaikš­ tinėjo priešais mūsų traukinio vagonus ir žvilgčiojo į moteris. Visi tie vyrai, važiuojantys žudyti ar kankinti alkanų, beginklių valstiečių (tų pačių, kurie juos maitina!), at­ rodė it žmonės, kurie tvirtai žino, jog daro tą, ką daryti reikia, ir tai darydami netgi mažumėlę didžiuojasi. Kaipgi šitaip? Visi tie žmonės yra per pusvalandį kelio nuo tos vietos, kur, norėdami atiduoti turtuoliui jam nerei­ kalingus tris tūkstančius, atimtus iš alkanų valstiečių bendruomenės, gali būti priversti imtis šiurpiausių veiksmų, kokius begalima įsivaizduoti, gali pradėti kaip Orioje kankinti ir žudyti nekaltus žmones, savo brolius. Jie ramiai artinasi link tos vietos ir laiko, kur visa tai gali nutikti. Pasakyti, jog šie žmonės, šie valdininkai, karininkai ir kareiviai nežino, kas jų laukia ir ko jie ten važiuo­ ja, - nevalia, nes jie tam ruošėsi. Gubernatorius turėjo įsakyti pasirūpinti rykštėmis, valdininkai turėjo pirkti beržines vyteles ir įtraukti pirkinį į išlaidas. Kariškiai įsakinėjo ir vykdė paliepimus dėl kovinių patronų. Visi 344

DIEVO KARALYSTĖ )UMYSE

jie žino važiuoją kankinti, o gal ir žudyti savo bado ka­ muojamų, brolių. Ir visa tai prasidės gal po kokios va­ landos. Pasakyti, kad jie taip elgiasi dėl įsitikinimo, jog pri­ valu palaikyti valstybinę santvarką (paprastai taip sa­ koma, ir jie patys tą noriai kartoja), - būtų neteisinga, nes, pirma, visi tie žmonės vargiai kada nors mąstė apie valstybinę santvarką ir jos būtinumą; antra, jie nieku gyvu negali tikėti, kad žygis, kuriame dalyvauja, galėtų remti, o ne griauti valstybę; trečia, iš tiesų didžiuma šių žmonių (jei ne visi) ne tik jokiu atveju neaukotų savo ramybės bei džiaugsmo dėl valstybės, bet ir niekada ne­ praleistų progos dėl savo ramybės bei džiaugsmo pasi­ naudoti viskuo, kuo tik galima, valstybės sąskaita. Tad išeitų, kad jie taip elgiasi ne dėl abstraktaus valstybin­ gumo principo. Kaipgi šitaip? Juk aš tuos žmones pažįstu. Tegul ne visus asme­ niškai, bet vis vien daugmaž žinau jų būdą, praeitį mintis. Visi jie turi motinas, kai kurie - žmonas ir vai­ kus. Didžioji dalis šių žmonių geros širdies, malonūs, dažniausiai švelnūs, neapkenčiantys bet kokio žiau­ rumo, jau nekalbu apie žmonių žudymą. Daugelis jų neįstengtų žudyti ar kankinti gyvūnų. Be to, šie žmo­ nės išpažįsta krikščionybę ir smurtą prieš beginklius žmones laiko bjauriu bei gėdingu dalyku. Nė vienas tų žmonių kasdieniame gyvenime dėl asmeninės gerovės neįstengtų padaryti nė šimtosios dalies to, ką padarė 345

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOIUS

Orios gubernatorius. Maža to, kiekvienas jų įsižeistų, jei tartum, kad asmeniniame gyvenime jis galėtų pasi­ elgti kaip nors panašiai. O jie per pusvalandį kelio nuo vietos, kur gali būti priversti daryti šiurpius dalykus. Kaipgi šitaip? Kalba eina ne vien apie žmones, važiuojančius šiuo traukiniu ir pasirengusius žudyti ir kankinti. Kaip ga­ lėjo tie, nuo kurių viskas prasidėjo - dvarininkas, val­ dytojas, teisėjas, - ir tie, kurie įsakinėjo iš Peterburgo ir yra atsakingi už savo įsakymus - ministras, caras, - taip pat geri, krikščionybę išpažįstantys žmonės, kaipgi jie, žinodami pasekmes, galėjo sumanyti šį reikalą ir jam pritarti? Kaip gali žiūrovai, besipiktinantys bet kokio­ mis smurto apraiškomis, net arklio kankinimu, - kaip jie gali leisti vykti tokiems šiurpiems dalykams? Kaip jie gali nesipriešinti, nestoti skersai kelio ir nešaukti: „Ne, mes šito neleisime, neleisime žudyti ir plakti alka­ nų žmonių už tai, kad jie neatiduoda apgaule atimamo paskutinio turto!“ Šitaip niekas nedaro, negana to, di­ džiuma žmonių jaučiasi visiškai ramūs ir nepatiria jo­ kių sąžinės priekaištų - netgi šios istorijos sumanytojai ir pradininkai, tokie kaip valdytojas, dvarininkas, teisė­ jas, bei jo dalyviai ir organizatoriai, tokie kaip guberna­ torius, ministras, caras. Matyt, tokie pat ramūs jaučiasi ir visi šie žmonės, važiuojantys atlikti piktadarybės. Netgi žiūrovai - regis, visiškai nesuinteresuoti žmo­ nės - į tam bjauriam darbui besiruošiančius vyrus žiū­ 346

DIEVO KARALYSTE |UMYSE

rėjo veikiau su užuojauta nei su nepritarimu. Drauge su manimi vagone sėdėjo iš valstiečių kilęs pirklys, pre­ kiautojas mišku. Jis garsiai ir aiškiai išsakė savo požiūrį į nepaklusnumą ir bausmes: „Valdžiai nepaklust nevalia, tam ji ir valdžia. Ką gi, įkrės kailin, išvaikys blusas, tuo­ met liausis maištavę. Taip jiems ir reikia.“ Kaipgi šitaip? Nevalia sakyti, kad visi prie šio reikalo prisidėję žmonės yra nepataisomi niekšai, kurie, suvokdami visą savo poelgio šlykštumą, vieni už pinigus, dėl naudos, kiti baimindamiesi bausmės, imasi darbo, prieštarau­ jančio jų įsitikinimams. Visi šie žmonės tam tikromis aplinkybėmis sugeba apginti savo įsitikinimus. Nė vie­ nas tų valdininkų nepavogs piniginės, neperskaitys svetimo laiško, nenukęs įžeidimo, nepareikalavęs atsi­ prašyti. Nė vienas tų karininkų nesutiks sukčiauti kor­ tuodamas, nesumokėti skolos, išduoti bičiulį, pabėgti iš kovos lauko ar mesti vėliavą. Nė vienas tų kareivių nesiryš išspjauti komunijos paplotėlio ar Didįjį penkta­ dienį užvalgyti jautienos. Visi šie žmonės mieliau patirs netekčių, kančių, pavojų, nei ryšis poelgiams, kuriuos laiko nederamais. Vadinasi, jie turi stiprybės atsispirti tam, kas prieštarauja jų principams. Juo labiau nevalia šių žmonių vadinti žvėrimis, ku­ riems įprasta ir neskaudu daryti tokius dalykus. Te­ reikia su jais pasikalbėti ir pamatysite, kad visi jie - ir dvarininkas, ir teisėjas, ir ministras, ir caras, ir guber­ natorius, ir karininkai, ir kareiviai - širdies gilumoje 347

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOJUS

nepritaria tokiems darbams, suvokia prisidedą prie piktadarybės ir kankinasi dėl to. Tačiau jie stengiasi apie tai negalvoti. Tereikia pasikalbėti su jais, su visais šios istorijos dalyviais, nuo dvarininko iki paskutinio policininko bei kareivio, ir pamatysite, kad visi jie širdies gilumoje žino, kad tai blogas darbas, kad verčiau priėjo neprisi­ dėti, ir kamuojasi dėl to. Su mumis traukiniu važiavo viena liberali dama. Pamačiusi pirmosios klasės salone įsitaisiusį guberna­ torių bei karininkus ir sužinojusi jų kelionės tikslą, ji ėmė garsiai - kad jie išgirstų - keikti mūsų santvarką ir gėdinti tokio žygio dalyvius. Stojo nejauki tyla. Vyrai nebežinojo, kur dėti akis, bet niekas jai neprieštaravo. Traukinio keleiviai nudavė, jog neverta prieštarauti tokioms tuščioms kalboms. Tačiau iš veidų ir lakstan­ čių akių buvo akivaizdu, jog visiems pasidarė gėda. Tą pastebėjau ir kareivių veiduose. Vaikinai žinojo, koks niekingas šios kelionės tikslas, tačiau nenorėjo galvoti apie tai, kas jų laukia. Kai prekiautojas mišku pradėjo porinti (manau, ne nuoširdžiai, tiesiog norėdamas parodyti savo civilizuotumą), kad tokios priemonės yra būtinos, jį girdintys kareiviai nusigręžė, apsimetė neklausą ir ėmė raukytis. Visi šie žmonės - tie, kurie pritarė tokiai veiklai (to­ kie kaip dvarininkas, valdytojas, ministras, caras), ir tie, kurie važiavo tuo traukiniu, ir netgi tie, kurie neprisi­ 348

DIEVO KARALYSTE IUMYSE

deda, tik stebi įvykius iš šalies, - visi žino, kad tai blogas darbas, visiems gėda būti jo dalyviais ar net stebėtojais. Tai kodėl gi jie taip elgiasi, kodėl leidžia tam vykti? Užduokite šį klausimą dvarininkui, užvirusiam šią košę, ir teisėjams, priėmusiems formaliai teisėtą, bet akivaizdžiai neteisingą sprendimą, ir tiems, kurie įsakė tą sprendimą įgyvendinti, ir kareiviams, policininkams bei valstiečiams, kurie savo rankomis vykdys piktada­ rybes, muš ir žudys savo brolius. Visi jie - ir šių nusi­ kaltimų sumanytojai, ir pagalbininkai, ir vykdytojai, ir stebėtojai, - visi iš esmės pasakys tą patį. Viršesnieji, inicijuojantys šią veiklą, pritariantys ir vadovaujantys jai, paaiškins, kad taip daryti privalu, siekiant paremti esamą santvarką; remti esamą santvar­ ką privalu tėvynės ir žmonijos, visuomeninio gyvenimo ir progreso labui. Žemesnių visuomenės sluoksnių atstovai, valstie­ čiai ir kareiviai, žodžiu, tie, kurie savo rankomis turės vykdyti prievartines bausmes, pasakys, kad taip daryti liepia aukštesnė vadovybė, o aukštesnė vadovybė žino, kas ir kaip. Jiems atrodo neabejotina tiesa, kad vado­ vauja būtent tie žmonės, kurie ir turi vadovauti, ir kad tie vadovai visuomet žino, ką daro. Anot vykdytojų, jei kas ir galėtų suklysti, tai nebent koks žemesnio rango viršininkėlis; o aukščiausioji valdžia, kuri viską ir spren­ džia, yra nepriekaištinga ir neklystanti. Nors veiklos motyvai skirtingi, bet ir vadovaujan­ tys, ir paklūstantys sutinka, jog taip daro dėl esamos

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOJUS

santvarkos, kuri yra būtina, pati tinkamiausia, ir todėl ją remti - šventa kiekvieno pareiga. Šiuo esamos santvarkos būtinumo ir nekintamumo pripažinimu grįstas ir visų prisidedančių prie valstybi­ nės prievartos nuolat kartojamas pasiteisinimas: „Ka­ dangi esama santvarka nekintama, tai pavienio asmens atsisakymas vykdyti jam skirtas pareigas reikalo esmės nepakeis, tegali nutikti taip, kad atsisakiusiojo vieton stos kitas žmogus, kuris darbą atliks prasčiau, t. y. žiau­ riau, ir padarys daugiau žalos prievartą patiriantiems žmonėms.“ Būtent šis įsitikinimas, kad esama santvarka yra bū­ tina ir todėl nekintama, oją remti - šventa visų žmonių pareiga, geriems ir asmeniniame gyvenime doriems žmonėms suteikia galimybę daugmaž ramia sąžine da­ lyvauti tokiose egzekucijose, kokia įvyko Orioje, kokią vykdyti ruošėsi žmonės, važiuojantys Tūlos traukiniu. Kuo gi grįstas tas įsitikinimas? Suprantama, jog dvarininkui paranku ir pageidauti­ na tikėti, kad esama santvarka yra būtina ir nekintama, nes būtent ši santvarka užtikrina jo pajamas ir įprastą, veltėdišką, prašmatnų gyvenimą. Taip pat suprantama, jog teisėjas noriai tiki šios san­ tvarkos būtinumu, nes ji suteikia jam 50 kartų didesnį atlygį, nei gauna pats uoliausias juodadarbis. Tą patį galima pasakyti ir apie aukščiausiąjį teisėją, kurio at­ lyginimas viršija šešis tūkstančius rublių, ir apie visus aukščiausius valdininkus. Tik dėl šios santvarkos jie 350

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

gubernatoriai, prokurorai, senatoriai, visokiausių tary­ bų nariai - gali džiaugtis savo tūkstantinėmis algomis. Be šios santvarkos ir be tų tūkstančiųjie tučtuojau pra­ žūtų, nes pagal savo gabumus, darbštumą ir išsilavini­ mą kitur negautų nė tūkstantosios dalies to, ką gauna dabar. Tą patį galima pasakyti ir apie ministrus, ir apie carą, ir apie visus aukščiausius valdininkus. Skirtumas tik tas, kad kuo aukščiau jie užkopė, kuo ypatingesnę padėtį užėmė, tuo būtiniau jiems tikėti, esą dabartinė santvarka yra vienintelė įmanoma - mat bejos jie ne tik neužimtų tokios padėties, bet ir kristų žemiau visų kitų. Laisvai samdomam policininkui, algos gaunančiam de­ šimt rublių, kuriuos lengva pelnyd ir bet kurioje kitoje vietoje, menkai terūpi saugoti esamą santvarką, todėl jis gali ir netikėti jos nekintamumu. Bet karalius ar imperatorius, gaunantis milijonus, žinantis, jog aplink sukiojasi tūkstančiai, trokštantys užimti jo vietą, neabejojantis, kad niekur kitur negaus tokių pajamų ir nebus taip šlovinamas, dažniausiai nutuokiantis, kad jei neteks sosto, jį dar teis už tai, ką darė, naudoda­ masis savo valdžia, - kiekvienas karalius ar imperato­ rius privalo tikėti esamos santvarkos nekintamumu ir šventumu. Kuo aukštesnė žmogaus užimama padėtis, kuo ji pelningesnė ir kartu nepatvaresnė, kuo baisesnis ir pavojingesnis kritimas žemyn, tuo karščiau tą padėtį užimantis žmogus tiki esamos santvarkos nekintamu­ mu, tuo ramesne sąžine jis gali daryti blogus ir žiaurius darbus - tarsi ne dėl savęs, o dėl esamos santvarkos. 351

I EVAS NIKOlAĮEVlClUS TOLSTO|US

Tas tinka visiems valdžios žmonėms, užimamiems pelningesnius postus, nei įstengtų užimti be esamos santvarkos, pradedant žemiausiais policijos pareigū­ nais ir baigiant karaliais. Visi tie žmonės tiki egzistuo­ jančios santvarkos nekintamumu, nes, svarbiausia, ji jiems paranki. Tik kas verčia tuo tikėti valstiečius ir kareivius, nu­ stumtus ant žemiausios visuomeninės padėties pako­ pos, engiamus ir žeminamus, iš esamos santvarkos neturinčius jokios naudos? Kas verčia juos tikėti, kad egzistuojanti tvarka, dėl kurios jie atsidūrė nepalankio­ je ir žeminančioje padėtyje, ir yra būtent ta tvarka, ku­ rią privalu besąlygiškai palaikyti ir remti, netgi darant blogus, sąžinei prieštaraujančius dalykus? Kas verčia tuos žmones klaidingai manyti, kad esa­ ma santvarka nekintama ir dėl to remtina, nors visiškai akivaizdu, kad, atvirkščiai, ji tik todėl ir nesikeičia, jog jie tą santvarką remia? Kas verčia šiuos žmones, vakar atplėštus nuo žagrės ir aprengtus bjauriais, netinkamais drabužiais su mėly­ nomis apykaklėmis ir auksinėmis sagomis, su šautuvais ir kardais važiuoti žudyti savo alkanų tėvų ir brolių? Jiems iš to jokios naudos ir jokio pavojaus prarasti už­ imamą padėtį, nes ši padėtis prastesnė už ankstesnę. Vadovaujantys aukščiausių sluoksnių asmenys dvarininkai, pirkliai, teisėjai, senatoriai, gubernatoriai, ministrai, carai, karininkai - prisideda prie tokių dar­ bų, remdami esamą santvarką, nes toji santvarka jiems 352

DIEVO KARALYSTĖ IUMYSE

paranki. Be to, jie, neretai geri, malonūs žmonės, jau­ čiasi galį prisidėti prie tokių darbų dar ir dėl to, kad jų dalyvavimas apsiriboja patarimais, sprendimais ir įsa­ kymais. Visi tie vadovaujantys žmonės patys savo ran­ komis nedaro to, ką pataria, nusprendžia ir įsako dary­ ti. Jie dažniausiai net nemato, kaip vykdomi tie baisūs dalykai, kuriuos jie inicijavo ir sankcionavo. Kodėl tą daro nelaimingi žemiausiųjų sluoksnių at­ stovai, iš esamos santvarkos neturintys jokios naudos, atvirkščiai, dėl jos patiriantys didžiausią panieką? Ko­ dėl, remdami tą jiems neparankią santvarką, šie žmo­ nės savo rankomis plėšia kitus iš šeimų, riša juos, raki­ na kalėjimuose, siunčia į katorgas, saugo ir šaudo? Kas verčia šiuos žmones tikėti, kad esama santvarka yra nepakeičiama ir kad ją būtina palaikyti? Bet kokia prievarta remiasi vienjais, šiais žmonėmis, kurie savo rankomis muša, riša, rakina ir žudo. Jei ne­ būtų ginkluotų kareivių ar policininkų, pasirengusių pagal įsakymą mušti ir žudyti visus, kuriuos jiems lieps, nė vienas tų, kurie pasirašo bausmių, įkalinimų, kator­ gų nuosprendžius, nesiryžtų pats savo rankomis pakar­ ti, uždaryti, nukankinti bent tūkstantosios dalies žmo­ nių, kuriuos dabar ramiai, sėdėdamas kabinete, įsako pakarti ar nukankinti tik todėl, kad pats šito nemato, kad tą darys nejis, o kažkur toli esantys nuolankūs vyk­ dytojai. Visos neteisybės ir žiaurumai, tapę įprasta gyvenimo dalimi, įprasti tapo tik todėl, kad yra žmonių, visuomet 353

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOĮUS

pasirengusių tai palaikyti. Jei tokių žmonių nebūtų, nebūtų kam smurtauti prieš didžiules engiamų žmo­ nių mases, maža to, įsakinėjantys niekada nedrįstų ne tik skirti, bet net ir svajoti apie tokias bausmes, kurias taip ramiai skiria dabar. Juk jei nebūtų žmonių, pa­ klūstančių svetimai valiai ir pasirengusių jos įsakymu kankinti ir žudyti, niekas niekada nedrįstų tvirtinti (ką taip drąsiai tvirtina visi nedirbantys žemvaldžiai), kad žemė, supanti alkstančius bežemius valstiečius, priklau­ so jos nedirbančiam žmogui ir kad apgaule surinktos javų atsargos turi būti saugomos nuo badu mirštančių gyventojų, nes pirkliui reikalingas pelnas, ir 1.1. Jei ne­ būtų žmonių, pasirengusių vadovybės valia kankinti ir žudyti kiekvieną, kurį tik lieps, dvarininkui ir į gal­ vą nešautų atiminėti iš valstiečių jų išauginto miško, o valdininkams - teisėtais laikyti savo atlygių, surink­ tų iš badaujančios liaudies, jau nekalbu apie galimybę kankinti, kalinti ar tremti žmones už tai, kad jie neigia melą ir skelbia tiesą. Juk visa tai vyksta tik dėl to, kad valdantieji nė neabejoja, jog po ranka visuomet turės paklusnių žmonių, pasirengusių jėga vykdyti visus jų reikalavimus. Visų tironų, nuo Napoleono iki niekingiausio kuo­ pos vado, smurto pamatas - svaiginanti valdžia, kurią užtikrina paklusnūs žmonės, pasirengę vykdyti kiekvienąjų įsakymą. Tad visą galybę veikiausiai turi žmonės, kurie savo rankomis įgyvendina piktadarybes, žmonės, kurie tampa policininkais ir kareiviais - ypač kareiviais,

DIEVO KARALYSTE (UMYSE

nes policija prievartos aktams ryžtasi tik tuomet, kai ją remia armija. Tai kas gi verčia šiuos gerus žmones, kurie, netu­ rėdami jokios naudos, savo rankomis daro visus tuos baisius dalykus, nuo kurių viskas priklauso, kas verčia juos šitaip stulbinamai klysti ir tikėti, esą dabartinė ne­ paranki, pražūtinga ir juos engianti santvarka yra toji, kuriai ir privalu egzistuoti? Kas verčia juos taip manyti? Juk jie ne patys save įtikino privalą daryti tą, kas ne tik skaudu, neparanku ir pražūtinga jiems bei visamjų luomui, sudarančiam 90 procentų visų gyventojų, bet ir prieštarauja jų sąžinei. „Kaip gali žudyti žmones, jei Dievo įsakymas skel­ bia: „Nežudyk“?“ - ne sykį klausinėjau kareivių, ir jie visuomet sutrikdavo, mat primindavau tą, apie ką jie nenorėjo galvoti. Kareiviai žinojo, kad Dievas įsakė ne­ žudyti, ir žinojo, kad yra privalomoji karinė tarnyba, tačiau niekada nesusimąstė, jog čia slypi prieštara. Ne­ užtikrinti atsakymai į mano klausimą visuomet skam­ bėdavo daugmaž taip: žudyti kare ir vykdyti bausmę nusikaltėliui vyriausybės įsakymu Dievas nedraudžia. Kai tardavau, kad Dievo įsakyme jokių išlygų nėra, ir primindavau visiems privalomą krikščionišką mokymą apie brolybę, skriaudų atleidimą, meilę savo artimui (juk visa tai nieku gyvu nesuderinama su žudynėmis), iš paprastos liaudies kilę žmonės dažniausiai sutikdavo, bet jau savo ruožtu klausdavo manęs: o kaipgi nutinka, 355

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

kad vyriausybė, kuri, jų manymu, klysti negali, siunčia armijas į karą ir liepia vykdyti mirties bausmes? Kai at­ sakydavau, kad taip elgdamasi vyriausybė yra neteisi, pašnekovas sutrikdavo dar labiau ir arba nutraukdavo pokalbį, arba supykdavo ant manęs. „Matyt, rado tokį įstatymą. Manding, arkivyskupas išmano ne mažiau už mus“, - kartą atsakė man vienas rusų kareivis. Taip taręs veikiausiai pasijuto ramesnis, visiškai įsitikinęs, kad jo vadovai rado tą įstatymą, ku­ riam tarnavo protėviai, tarnauja carai, carų įpėdiniai, milijonai žmonių bei jis pats, ir kad mano žodžiai tebu­ vo kažkokia gudrybė ar galvosūkis. Visi krikščioniškojo pasaulio gyventojai neabejotinai žino - iš sakmių, iš Apreiškimo, iš neginčijamo sąži­ nės balso, - kad žudymas yra vienas iš pačių baisiausių žmogaus nusikaltimų ir kad žudymo nuodėmė nega­ li apsiriboti tam tikrais asmenimis, t. y. vienus žudyti nuodėmė, o kitus - jau nebe. Visi žino, kad jei žudymo nuodėmė yra nuodėmė, taip yra visais atvejais, nepri­ klausomai nuo tų žmonių, kurie tampa nusikaltimo aukomis. Tą patį dera pasakyti ir apie svetimavimą, va­ gystę bei visas kitas nuodėmes. Tačiau žmonės nuo pat vaikystės mato, kad žudymą ne tik pripažįsta, bet ir sta­ čiai laimina tie, kuriuosjie įprato laikyti savo dvasiniais, Dievo siųstais vadovais. Žmonės regi, jog pasaulietiški jų vadovai ryžtingai rengia žudynes, išdidžiai nešioja žudymo įnagius ir reikalauja, kad dėl pilietinio ir net­ gi dėl Dievo įstatymo žudynėse dalyvautų visi. Žmonės 356

DIEVO KARALYSTf. JUMYSE

suvokia, kad čia slypi prieštara, ir, nepajėgdami jos iš­ spręsti, nutaria, kad ši prieštara kyla vien dėljų neišma­ nymo. Šįjų įsitikinimą palaiko pats prieštaros šiurkštu­ mas bei akivaizdumas. Žmonės negali įsivaizduoti, kad jų švietėjai, išsilavinę asmenys, galėtų taip ramiai ir ryž­ tingai skelbti du tokius prieštaringus dalykus - krikš­ čioniškojo įstatymo ir žudymo privalomumą. Paprastas nesugadintas kūdikis, o vėliau jaunuolis nepajėgia įsi­ vaizduoti, kad taip aukštai stovintys žmonės, kuriuos jis laiko arba šventaisiais, arba mokslininkais, dėl kokių nors tikslų galėtų taip nesąžiningai jį apgaudinėti. O juk būtent taip įvyko ir be paliovos vyksta toliau. Pir­ ma, visiems dirbantiems žmonėms, neturintiems laiko narplioti moralės bei religijos klausimų, nuo vaikystės iki senatvės kalama, kad kankinimai ir žudynės dera su krikščionybe, kad dėl tam tikrų valstybės tikslų kan­ kinti ir žudyti ne tik leidžiama, bet ir būtina; antra, kai kuriems atrinktiems žmonėms, karo prievolininkams ar samdytiems policininkams, įteigiama, kad savo ran­ komis kankinti ir žudyti yra šventa jų pareiga, kad tai šlovingas, pagyrimo ir apdovanojimo vertas poelgis. Bendra apgaulė, pasiekianti visus žmones, yra tokia: visuose katekizmuose ar juos pakeitusiose knygose, iš kurių dabar privalomai mokomi vaikai, pasakyta, kad prievarta, t. y. kankinimai, kalinimai ir bausmės, taip pat žudymas vidiniame ar išoriniame kare, siekiant palaikyti ir apginti esamą valstybinę santvarką (kad ir kokia ji būtų, absoliuti ar konstitucinė monarchija, 157

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

konventas, konsulatas, Napoleono ar Bulanžė imperi­ ja, komuna ar respublika), yra visiškai teisėti ir neprieš­ tarauja nei moralei, nei krikščionybei. Taip rašoma visuose katekizmuose ir knygose, ku­ rios naudojamos mokyklose. Žmonės taip įtiki šiomis tiesomis, jog užauga, gyvena ir miršta tikėdami, nė sy­ kio jomis nesuabejoję. Tai viena apgaulės rūšis - bendra, visuotinė, būdin­ ga visiems žmonėms. Yra ir kita apgaulės rūšis, asme­ ninė, skirta vienu ar kitu būdu atrinktiems kareiviams ar policininkams, vykdantiems prievartos aktus ir tokiu būdu palaikantiems, ginantiems esamą santvarką. Visuose kariniuose statutuose vienais ar kitais žo­ džiais pasakyta tas, kas išdėstyta ir Rusijos kariniame statute: „§ 87. Tiksliai ir besąlygiškai vykdyti viršininkų nurodymus. Tai reiškia: vadovybės duotą įsakymą vykdyti tiksliai ir nesvarstant, ar jis geras, ar ne, ir ar įmanoma jį įvykdyti. Už duoto įsakymo pasekmes atsakingas pats viršininkas. § 88. Pavaldinys neturi vykdyti viršininko įsakymo tik tuomet, kai aiškiai mato, jog, vykdydamas duotą įsakymą, jis [nejučia pagalvoji, kad bus pasakyta: kai aiškiai mato, jog pažeidžia Dievo priesaką. Kur tau...] laužo priesaiką ištikimai tarnauti carui.“ Statute pasakyta, jog žmogus, tarnaujantis kareiviu, gali ir turi besąlygiškai vykdyti visus viršininko įsaky­ mus (dažniausiai žudyti) ir atitinkamai pažeisti visus 358

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Dievo bei žmonių. įstatymus, bet tik nieku gyvu nesu­ laužyti ištikimybės tam, kuris šiuo metu atsitiktinai yra valdžioje. Taip sakoma Rusijos kariniame statute ir lygiai tas pat, tegul ir kitais žodžiais, pasakyta visuose kariniuose statutuose. Kitaip nė negali būti, nes šia apgaule - esą žmonėms nebereikia klausyti Dievo ar savo sąžinės ir dabar privalu paklusti atsitiktiniam viršininkui - grįsta visa armijos bei valstybės galybė. Tad štai kuo remiasi tas keistas žemiausių sluoksnių tikėjimas, kad esama ir jiems pražūtinga santvarka yra būtent ta, kuri ir turi būti, ir kad dėl to jie privalo kan­ kinimais bei žudynėmis ją remd. Sis dkėjimas grįstas sąmoninga apgaule, kurią val­ dantieji skleidžia valdomiesiems. Kitaip nė negali būti. Norint, kad žemiausios ir pa­ čios gausiausios klasės engtų ir kankintų pačios save, darytų tą, kas prieštarauja jų sąžinei, privalu apgaud tas žemiausias ir pačias gausiausias klases. Taip ir nu­ tiko. Neseniai vėl regėjau atvirą šios gėdingos apgaulės įsikūnijimą ir vėl nusistebėjau, kaip įžūliai ir nekliudo­ mai jis vyksta. Lapkričio mėnesį važiavau per Tūlą ir prie žemieti­ jos valdybos vartų vėl išvydaujau pažįstamą tirštą žmo­ nių minią, kurioje skardėjo girti šūksniai pramaišiui su sielvartingais motinų bei žmonų klyksmais. Rekrutus ėmė į armiją. 354

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO|US

Kaip ir visada, negalėjau ramiai pravažiuoti pro šalį: tas reginys mane vilioja kažin kokiais piktais kerais. Vėl įsimaišiau į minią, stovėjau, žvalgiausi, klausinėjau ir nepalioviau stebėtis, kaip netrukdomai vidury baltos dienos dideliame mieste vykdomas tas siaubingas nu­ sikaltimas. Rekrutai nevaržomai girtuokliavo, ir vyresnie­ ji jiems netrukdė - jautė, kad neapsvaigus nuo vyno būtų pernelyg skausminga ryžtis beprotybei, kuriai jie ryžtasi, apleisti žmonas, motinas, vaikus, atsižadėti visa ko švento vien tam, kad taptų kažkokiais beprasmiais žudynių įnagiais. Štai jie važiavo, girtuokliavo, keikėsi, dainavo, mu­ šėsi, žalojo save. Naktį praleido pakelės nakvynės na­ muose, ryte atsipagiriojo ir susirinko prie žemietijos valdybos. Vieni šaukiamieji - su naujais puskailiniais, megztais šalikais, drėgnomis apginusiomis akimis - arba drąsi­ na save laukiniais šūksniais, arba niauriai mindžikuoja prie vartų tarp apsiverkusių motinų ir žmonų, laukda­ mi savo eilės (atvykau būtent priėmimo, t. y. rekrutų apžiūros, dieną). Kiti tuo metu būriuojasi įstaigos prie­ angyje. Įstaigoje verda darbas. Atsilapoja durys, ir sargas iškviečia Petrą Sidorovą. Sidorovas krūpteli, žegnojasi ir žengia į mažą kambarėlį stiklinėmis durimis. Šiame kambarėlyje šaukiamieji nusirengia. Iš įstaigos išeina tik ką priimtas rekrutas, Petro Sidorovo bičiulis, - nuo­ 360

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

gas, virpančiu žandikauliu - ir suskumba vilktis. Si­ dorovas jau girdėjo ir iš veido regi, kad aną priėmė. Norėtų paklausti, bet jį skubina, liepia rengtis mikliau. Sidorovas nusimeta puskailinius, nusiauna batus, nusi­ velka liemenę, per galvą nusitraukia marškinius ir, vir­ pėdamas visu kūnu, skleisdamas vyno, tabako ir pra­ kaito smarvę, basas šlepsi į įstaigą. Sutrikęs neišmano, kur dėti plikas gyslotas rankas. Priešais, pačioje matomiausioje vietoje, kybo praš­ matnus munduru apsitaisiusio caro portretas auk­ siniuose rėmuose, o kampe - mažas paveikslėlis, vaizduojantis Kristų su erškėčių vainiku. Kambario vi­ duryje stovi žalia gelumbe užtiestas stalas, ant jo kūpso popieriai ir stovi trikampis daiktas su ereliu, vadinamas zercalu. Prie stalo sėdi orūs, savimi pasitikintys virši­ ninkai. Vienas rūko, kitas varto popierius. Sidorovui įėjus, prie jo atšlepsi sargas, stumteli prie matuoklės, kumšteli į pasmakrę, pataiso kojas. Prieina gydytojas su papirosu rankoje ir, žiūrėdamas ne rekrutui į vei­ dą, o kažin kur pro šalį, šlykštėdamasis paliečia kūną, pamatuoja, pačiupinėja, paliepia sargui pražiod anam burną, įsako kvėpuoti, kažin ką šneka. Kažkas kažką užsirašo. Galiausiai, nė karto nežvilgtelėjęs rekrutui į akis, gydytojas šūkteli: „Tinkamas! Kitą!“ - ir pailsusiu veidu vėl sėdasi prie stalo. Petrą Sidorovą vėl stumdo, skubina. Jis šiaip ne taip, nepataikydamas į rankoves, apsivelka marškinius, užsitraukia kelnes, batus, ieško šaliko, kepurės, stveria glėbin puskailinius, ir jį išveda į 361

LEVAS NIKOLAJEVIČ1US TOLSTOJUS

suolu atitvertą salę. Šioje salėje laukia priimtieji. Petrą Sidorovą saugo kareivis, toks pat jaunuolis iš kaimo, tik iš tolimos gubernijos, su šautuvu ir aštriu durtuvu, pa­ sirengęs persmeigti, jei Petras sumanytų sprukti. Tuo tarpu prie vartų grūdasi policininkų stumdoma tėvų, motinų ir žmonų minia. Visi stengiasi sužinoti, ar jų artimasis priimtas, ar ne. Išeina vienas išbrokuotas ir praneša, kad Petruchą priėmė. Suklinka jauna Petruchos žmona, kuriai žodis „priimtas“ reiškia 4-5 metų išsiskyrimą, vargingą kareivio žmonos gyvenimą, gal net parsidavinėjimą. Štai gatve atvažiuoja ilgaplaukis vyras išskirtiniu drabužiu, išlipa iš brikelės ir traukia link žemiedjos valdybos pastato. Policininkai atlaisvina jam kelią per minią. „Atvažiavo dvasiškas tėvelis priimti priesaikos.“ Dvasiškas tėvelis tiki esąs ypatingas, išskirtinis Kristaus tarnas ir dažniausiai neįžvelgia apgaulės, kurioje gyve­ na. Jis žengia į kambarį, kuriame laukia prievolininkai, užsimeta ant pečių brokato užuolaidą ir paskleidžia ant jos ilgus plaukus. Tuomet atsiverčia Evangeliją, kurio­ je draudžiama prisiekti, ima kryžių - tą patį, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, nes nedarė to, ką daryti lie­ pia šis tariamas jo tarnas, ir deda juos ant analojaus. Visi nelaimingi, beginkliai, apgauti vaikinai įkandin „tėvelio“ kartoja jo drąsiai ir įprastai tariamą melą. Jis skaito, o jie kartoja: pasižadu ir prisiekiu visagaliu Die­ vu prieš šventą Jo Evangeliją ir t. t. ginti, t. y. žudyti, visus, kuriuos man lieps, ir daryti viską, ką man lieps tie 362

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

žmonės, kurių aš nepažįstu ir kuriems esu reikalingas vien tam, kad daryčiau tas piktadarybes, kurios padeda jiems išlaikyti savo padėtį ir engti mano brolius. Visi priimtieji vaikinai negalvodami kartoja tuos žiaurius žodžius, ir vadinamasis „tėvelis“ išvažiuoja tikėdamas, jog teisingai ir sąžiningai adiko savo pareigą, o visi ap­ mulkinu vaikinai mano, kad nuo šiol tie ką tik ištarti absurdiški ir nesuprasti žodžiai visą tarnystės laikotarpį adeidžia juos nuo žmogiškųjų pareigų ir susaisto nau­ jais, labiau privalomais kareiviškais įsipareigojimais. Viskas vyksta viešai, ir niekas nešūkteli apgavikams ir apgautiesiems: atsitokėkite ir išsiskirstykite, juk tai šlykštus ir klastingas melas, žudantis ne tik jūsų kūnus, bet ir sielas! Niekas taip nedaro; atvirkščiai, kai visus priimtuo­ sius jau reikia išleisti, į salę, nelyginant tyčiodamasis iš jų, didingai žengia viršininkas ir oriai kariškai jiems šaukia: „Sveiki, vaikinai! Sveikinu stojus caro tarny­ bon!“ O jie, vargšeliai, jau kažkieno pamokyti, apgirtu­ siais liežuviais lemena, esą labai tuo džiaugiasi. Tuo tarpu tėvų, motinų, žmonų minia stovi prie vartų ir laukia. Moterys užverktomis akimis stebeilija į duris. Štai jos atsiveria, ir laukan svyruodami išpėdina naujieji rekrutai: ir Petrucha, ir Vaniucha, ir Makaras. Visi stengiasi nežiūrėti į saviškius ir nematyti jų. Suklin­ ka motinos ir žmonos. Vieni vaikinai glėbesčiuoja jas ir rauda drauge, kiti guodžia, treti stengiasi laikytis nar­ siai. Moterys aimanuoja žinodamos, kad nuo šiol trims, 363

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOĮUS

ketveriems ar penkeriems metams lieka be maitinto­ jo. Tėvai mažai tešneka, tačiau apgailestaudami plekši liežuviais ir dūsauja. Jie ilgai neberegės savo augintų bei mokytų pagalbininkų, ir namo sugrįš jau nebe šie taikūs, darbštūs žemdirbiai, o veikiausiai ištvirkę, nuo paprasto darbo atpratę dabitos kareiviai. Štai visa minia išsiskirsto, susėda į roges ir leidžia­ si gatve žemyn į užvažiuojamus nakvynės namus bei smukles. Dar garsiau, goždamos vienos kitas, suskardi dainos, aimanos, girti šūksniai, motinų ir žmonų rypavimai, armonikos garsai bei keiksmai. Vaikinai traukia į užeigas, į karčemas, kurių pelnas atitenka vyriausybei, ir prasideda girtavimas, slopinantis nuojautą, kad visa, kas jiems nutiko, yra neteisėta. Dvi tris savaites jie gyvena namie ir dažniausiai lė­ bauja, t. y. girtuokliauja. Paskirtą dieną juos surenka, sugena it galvijus į vie­ ną vietą ir ima mokyti kareiviškų gudrybių. Jų mokyto­ jai - tokie pat žmonės, tik apgauti ir sulaukėję dviem ar trimis metais anksčiau. Mokymo priemonės: apgaulė, kvailinimas, spyriai ir degtinė. Nepraeina nė metai, ir psichiškai sveiki, protingi, geraširdžiai vaikinai virsta tokiais pat laukiniais padarais, kaip ir jų mokytojai. - Na, o jei suima tavo tėvą ir šis mėgina pabėgti? paklausiau vieno jauno kareivio. - Galiu nusmeigti durtuvu, - atsakė jis ypatingu, be­ prasmiu kareivišku balsu. - O jei ištrūko, turiu šauti, 364

DIEVO KARALYSTE ĮUMYSE

pridėjo vaikinas, akivaizdžiai didžiuodamasis, jog žino, ką privalu daryti, jei tėvas mėgina pabėgti. Kai šis geraširdis jaunuolis pasiekia šią sužvėrėjimo būseną, jis tampa toks, kokio reikia tiems, kurie naudos jį kaip prievartos įnagį. Jis parengtas: žmogus pražudy­ tas, ir pagaminta nauja smurto priemonė. Visa tai vyksta kasmet, kiekvieną rudenį visoje Rusi­ joje vidury' baltos dienos dideliame mieste, visų akivaiz­ doje. Apgaulė tokia meistriška, tokia išmani, kad visi ją regi, širdies gilumoje suvokia visą jos šlykštumą, visas šiurpias jos pasekmes ir negali nuo jos išsivaduoti.

3

ai atsiveria akys, kai pamatai tą siaubingą žmo­ nių apgaulę, imi stebėtis: kaip krikščionybės, dorovės skelbėjai, jaunuomenės auklėtojai, tiesiog do išmintingi gimdytojai, kurių visuomet yra kiekvienoje bendruomenėje, kaipjie gali propaguoti kokį nors mo­ ralės mokymą, kai visos bažnyčios ir vyriausybės atvirai pripažįsta, kad kankinimai ir žudynės yra būtina žmo­ nių gyvenimo sąlyga, kad tarp visų žmonių visuomet turi rastis ypatingų, pasirengusių žudyti brolius ir kad kiekvienas iš mūsų gali tapti toks pat? Kaip mokyti vaikus, jaunuolius, kaip apskritai šviesti žmonės (jau nekalbu apie krikščioniškąjį švietimą), kaip

Ж

365

LEVAS NlKOLAJEVlClUS TOLSTOĮUS

mokyti juos kokio nors moralumo, kai čia pat teigiama, kad žudymas yra būtina - ir kartu teisėta - visuotinės gerovės palaikymo sąlyga ir kad yra žmonių (jais gali tapti kiekvienas iš mūsų), kurie valdančiųjų valia pri­ valo daryti visokiausius nusikaltimus, taip pat kankinti ir žudyti savo artimuosius. Jei galima ir privalu valdan­ čiųjų valia daryti visokiausius nusikaltimus ir kankin­ ti, žudyti savo artimuosius, tai nėra ir negali būti jokio moralaus mokymo, lieka vien stipriojo teisė. Taip ir yra. Iš tiesų mūsų visuomenėje viešpatauja būtent toks mokymas, kurį kai kas bando pateisinti kovos už išliki­ mą teorija. Išties, koks dorovinis mokymas pritartų žudymui kokiais nors tikslais? Tai neįmanoma, kaip neįmano­ mas būtų matematikos mokslas, kuris pritartų, jog du yra lygu trys. Gal tai būtų kas nors panašaus į matematiką, bet nie­ ku gyvu ne tikras matematikos mokslas. Tad pritarti žudymui atliekant bausmes, karo ar savigynos metu gali nebent kas nors panašaus į moralę, bet nieku gyvu ne tikra moralė. Svarbiausias ir vienintelis moralės princi­ pas - kiekvieno žmogaus gyvybę pripažinti šventa. Krikščionybė panaikino mokymą, raginantį atimti akį už akį, dantį už dantį ir gyvybę už gyvybę, nes šis mokymas neturi jokios prasmės, tai tik nemoralumo pateisinimas, tik šis tas panašaus į teisingumą. Gyvybė yra dydis, neturintis nei svorio, nei mato, tad negali būti prilygintas jokiam kitam, ir todėl atimti gyvybę už 366

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

gyvybę yra beprasmiška. Be to, bet kurio visuomeni­ nio įstatymo tikslas - gerinti žmonių gyvenimą. Kuo kai kurių žmonių gyvybės sunaikinimas gali pagerinti kitų žmonių gyvenimą? Gyvybės sunaikinimas - tai ne gyve­ nimo pagerinimo, o savižudybės aktas. Su kuo palyginti svetimos gyvybės sunaikinimą sie­ kiant teisingumo? Veikiausiai su elgesiu žmogaus, ku­ ris, netekęs rankos ir norėdamas ištaisyti padėtį, teisin­ gumo dėlei nusikirstų ir antrąją. Jau nekalbu apie nuodėmingą apgavystę, kai šiur­ piausias nusikaltimas žmonėms įvardijamas kaip jų pareiga, nekalbu apie siaubingą nuodėmę, kai Kristaus vardas bei autoritetas pasitelkiami įteisinant to paties Kristaus neigiamus darbus, kaip tai daroma priesaiko­ je, nekalbu apie tas pagundas, dėl kurių žudomi ne tik kūnai, bet ir „šių mažutėlių“ sielos, jau nekalbu apie visa tai, kaip žmonės gali netgi dėl asmeninio saugumo leisti, kad tarp jų, žmonių, branginančių visas gyvybės formas ir progresą, susiformuotų ši siaubinga, bepras­ miška, žiauri ir pražūtinga jėga, kurią sudaro bet kuri armija besiremianti organizuota vyriausybė? Tokiai valstybinei organizacijai siaubingumu neprilygsta ir pati žiauriausia bei šiurpiausia plėšikų gauja. Bet kurį plėšikų atamaną visgi riboja tas faktas, kad jo gaujos nariai tebeturi dalelę žmogiškos laisvės ir gali atsisaky­ ti vykdyti jų sąžinei prieštaraujančius darbus. Tačiau žmonių, kurie sudaro dalį itin disciplinuotos armijos bei organizuotos vyriausybės, neriboja niekas. Nėra 367

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTO|US

tokių nusikaltimų, kurių jie nepadarytų, paklusdami tiems, kurie atsitiktinai (Bulanžė, Pugačiovas, Napoleo­ nas) gali tapti jų vadais. Kai regi ne tik rekrutų rinkimus, kareivių mokymus, manevrus, bet ir policininkus su užtaisytais revolveriais, sargybinius, stovinčius su šautuvais ir priejų pritaisytais durtuvais, kai ištisas dienas girdi (kaip aš girdžiu Chamovnikuose, kur gyvenu) švilpiant ir caksint į taikinius smingančias kulkas, kai mieste, kur draudžiama bet kokia savivalė bei smurtas, kur neleidžiama prekiauti paraku, vaistais, nevalia greitai važinėti, gydyti neturint diplomo ir t. t., kai tame mieste regi tūkstančius disci­ plinuotų žmonių, išmokytų žudyti ir paklusti vienam asmeniui, - nejučia paklausi savęs: kaipgi visi tie žmo­ nės, kurie brangina savo saugumą, gali ramiai visa tai leisti ir ištverti? Juk iš tiesų, jau nekalbu apie žalą ir ne­ moralumą, negali būti nieko pavojingiau. Ką sau galvo­ ja tie žmonės? Kalbu ne apie krikščionis ir jų ganytojus, humanistus ir moralistus, bet apie paprastus žmones, kurie bent šiek kiek brangina savo gyvybę, saugumą ir gerovę. Juk ši organizacija veiks taip pat, kad ir kie­ no rankose būtų: tarkime, nūnai ši valdžia pakenčiamo valdovo rankose, bet ryt ją gali užgrobti Bironas, Jelizaveta, Jekaterina, Pugačiovas, Napoleonas I, Napoleo­ nas III ir pan. O ir tasai valdovas, kuris šiandien atrodo pakenčiamas, ryt gali virsti žvėrimi, arba jo vieton gali stoti pamišęs ar pusiau pamišęs įpėdinis kaip Bavarijos karalius ar mūsų Pavlas I. 368

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Kalba eina ne vien apie aukščiausius valdovus: visi menkesni satrapai, kurių niekur nestinga nelyginant Baranovų, visi policininkai, kuopų vadai, uriadnikai gali prikrėsti šiurpių piktadarybių anksčiau, nei juos suspės pakeisti kitais. Šitaip nutinka nuolat. Nenorom savęs klausi: kaipgi žmonės tai leidžia jau ne aukštesniais vyriausybiniais sumetimais, o dėl asmeninio saugumo? Atsakymas toks: leidžia ne visi. Vieni (tokių daugu­ ma), apgautieji ir engiamieji, neleisti nepajėgia. Esa­ mą padėtį remia ir palaiko žmonės, kuriems ji suteikia naudingą visuomeninę padėtį. Jei vyriausybės ar ka­ riuomenės galva taptų pamišęs ar žiaurus žmogus, jie nukentėtų menkiau nei žlugus pačiai organizacijai. Teisėjai, policininkai, gubernatoriai, karininkai savo padėtį išlaikytų tiek prie Bulanžė ar respublikoje, tiek prie Pugačiovo ar Jekaterinos. Bet jei tą naudingą pa­ dėtį užtikrinanti santvarka žlugtų, jie viską prarastų. Visiems tiems žmonėms nesvarbu, kas vadovaus prie­ vartinei organizacijai, jie prisitaikys prie visų. Šie žmo­ nės baiminasi tik pačios organizacijos žlugimo ir todėl visada, neretai netgi pasąmoningai, ją remia. Dažnai stebiesi, kodėl laisvi žmonės, vadinamasis visuomenės žiedas, niekieno neverčiami stoja į karinę tarnybą Rusijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, net Prancūzijoje ir ieško progos tapti žudikais! Kodėl tėvai, dori žmonės, atiduoda vaikus į kariškas mokyklas? Ko­ dėl motinos perka vaikams žaislinius šalmus, šautuvus,

LEVAS NIK.OLAJEVIČIUS TOLSTO)US

kardus? (Valstiečių vaikai niekada nežaidžia kareivių.) Kodėl geraširdžiai vyrai ir netgi moterys, niekuo ne­ susiję su karyba, žavisi visokiais Skobelevų bei į juos panašių žygdarbiais ir uoliai juos giria; kodėl žmonės, niekieno neverčiami ir už tai negaunantys jokio atly­ gio, ištisus mėnesius skiria fiziškai sunkiam ir morališ­ kai kankinamam darbui - rinkti rekrutus? Kodėl visi imperatoriai, karaliai dėvi kariškus apdarus, rengia manevrus, paradus, dalija kariškiams apdovanojimus, stato paminklus generolams ir užkariautojams? Kodėl laisvi, turtingi žmonės laiko garbe stoti tarnauti karū­ nuotiems asmenims, žeminasi, pataikauja ir apsimeta tikį ypatinga tų asmenų didybe? Kodėl žmonės, seniai nebetikintys ir negalintys tikėti viduramžiškais bažny­ tiniais prietarais, rimtai nuolat apsimeta tikinčiaisiais ir savo elgesiu remia ir palaiko gundančias ir šventva­ giškas religines įstaigas? Kodėl liaudies neišprusimą taip pavydžiai palaiko ne tik vyriausybės, bet ir laisvi aukštuomenės atstovai? Kodėl jie taip niršiai reaguoja į menkiausią bandymą išsklaidyti religinius prietarus ir išties imti šviesti tautą? Kodėl žmonės - istorikai, rašy­ tojai, poetai - už savo pataikavimąjau nieko nepelnan­ tys, kaip didvyrius aprašo seniai mirusius imperatorius, karalius ir karvedžius? Kodėl mokslininkais save vadi­ nantys žmonės visą gyvenimą kuria teorijas, kuriomis remiantis išeitų, jog engti tautą yra ne prievarta, o tarsi ypatinga teisė? 370

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Dažnai stebiesi, kodėl, kurių galų aukštuomenės dama ar dailininkas, nesidomintys nei socialiniais, nei kariniais klausimais, samprotauja apie darbininkų susi­ rėmimus ar apie karą, visuomet labai kryptingai puola vieną pusę ir gina kitą? Visu tuo stebiesi tik tol, kol supranti, jog taip yra tik todėl, kad valdančiosios klasės visuomet instinkty­ viai jaučia, kas palaiko ir kas ardo tą organizaciją, kuri leidžia jiems naudotis turimais privalumais. Aukštuomenės ponia ir nesamprotavo, kad jei ne­ būtų kapitalistų ir juos ginančios armijos, tai jos vyras neturėtų pinigų, oji netektų savo salono ir apdarų; dai­ lininkas taip pat nepostringavo, kad jam reikalingi ar­ mijos ginami kapitalistai, nes šie perka jo paveikslus; ta­ čiau jie vadovaujasi instinktu, kuris šiuo atveju pakeičia protavimą. Lygiai taip su menkomis išimtimis tuo pa­ čiu instinktu vadovaujasi visi žmonės, palaikantys jiems pravarčias politines, religines ir ekonomines įstaigas. Nejau aukščiausiųjų sluoksnių atstovai gali remti šią santvarką tik todėl, kad ji jiems pravarti? Šie žmo­ nės negali nematyti, kad ji neprotinga, kad nebeatitin­ ka žmonių sąmonės lygio ir netgi visuomeninės nuo­ monės. Garbingi, dori, išmintingi valdančiųjų klasės atstovai negali nesikankinti dėl šių vidinių prieštarų ir nematyti šios santvarkos keliamų pavojų. Nejau žemiausių sluoksnių atstovai, milijonai žmonių, gali ramia širdimi ryžtis visoms akivaizdžioms piktadary­ bėms, kankinimams ir žudymams tik todėl, kad bijosi 371

LEVAS NIKOLA) EVIČIUS TOLSTOJUS

bausmės? Išties, taip negalėtų būti, ir nei vieni, nei kiti negalėtų neregėti savo veiklos neprotingumo, jei vals­ tybinės santvarkos painumas neslėptų nuo jų šitokio elgesio nenatūralumo ir beprasmiškumo. Imantis visų tų darbų, aplink sukiojasi tiek kursty­ tojų, pagalbininkų ir patarėjų, kad nė vienas iš dalyvių nebesijaučia morališkai atsakingas. Žudikai priverčia nusikaltimo liudininkus smogtijau nužudytai aukai, kad atsakomybė tektų kuo didesniam žmonių skaičiui. Tas pats tam tikra konkrečia forma vyksta ir valstybiniu mastu, nuolat darant visus tuos nu­ sikaltimus, be kurių neįsivaizduojama jokia valstybinė santvarka. Valstybės valdytojai į visus savo adiekamus nusikaltimus visuomet stengiasi įtraukti kuo didesnes piliečių mases. Pastaruoju metu tai ypač akivaizdžiai pasireiškia, įpareigojant piliečius tapti kareiviais, dalyvauti teisme kaip prisiekusiuosius, o vietos valdybose ir įstatymų lei­ džiamuosiuose susirinkimuose tapti rinkėjais bei atsto­ vais. Valstybinėje organizacijoje nelyginant iš vytelių nu­ pintoje pintinėje, kur visi galai sukaišioti nebesurandamai, atsakomybė už daromus nusikaltimus nuo žmonių paslepiama taip, kad siaubingiausias piktadarybes atlie­ kantys žmonės nesijaučia už jas atsakingi. Senovėje už piktadarystes kaltindavo tironus, bet mūsų laikais daromi šiurpiausi, Neronui nė nesisapnavę nusikaltimai, ir kaltinti nėra ką. 372

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

Vieni pareikalavo, kiti nusprendė, treti patvirtino, ketvirti pasiūlė, penkti pranešė, šešti įsakė, septinti įvykdė. Nužudys, pakars, nuplaks moteris, senius, ne­ kaltus, kaip neseniai pas mus Rusijoje, Juzovkoje, ir kaip visur Europoje bei Amerikoje kovose su anarchis­ tais bei visokiausiais esamos tvarkos pažeidėjais; sušau­ dys, pakars šimtus, tūkstančius žmonių, ar milijonus išskers karuose, ar pražudys žmonių sielas kalėjimuose, sudaužys širdis kareiviško gyvenimo ištvirkimu, ir kaltų nebus. Ant žemiausios visuomeninių laiptų pakopos - ka­ reiviai su šautuvais, pistoletais ir kardais. Jie žaloja, žudo žmones, tuo žalojimu bei žudymu verčiajuos stoti į kareivius ir yra įsitikinę, kad viršininkai, kurie jiems įsakė taip elgtis, nuėmė nuo jų pečių atsakomybę už šiuos poelgius. Ant aukščiausios pakopos - carai, prezidentai, mi­ nistrai, parlamentai. Jie įsako vykdyti tuos kankinimus ir žudynes, liepia verbuoti kareivius ir yra įsitikinę, kad patys nė negali būti kalti, mat savo padėtį užima paties Dievo valia, o visuomenė, kurią valdo, reikalauja bū­ tent to, kąjie ir įsako daryti. Tarp vienų ir kitų yra tarpiniai asmenys, kurie vado­ vauja kankinimams, žudynėms bei kareivių verbavimui ir yra įsitikinę, kad atsakomybę nuo jų pečių iš dalies nuėmė nurodymai iš aukščiau, iš dalies tas faktas, kad jų vadovavimo laukia stovintys ant žemesnių pakopų. 373

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

Du kraštiniai valstybinės santvarkos taškai, įsakinė­ janti valdžia ir vykdanti valdžia, susiliečia it žiedu su­ jungti galai, viena lemia ir palaiko kitą, o drauge ir visas tarpines grandis. Jei nebūtų įsitikinęs, kad yra visą atsakomybę prisii­ mantis asmuo ar asmenys, nė vienas kareivis neįstengtų pakelti rankos, kad kankintų ar žudytų. Jei nebūtų įsiti­ kinęs, kad to reikalauja visa liaudis, joks imperatorius, karalius, prezidentas ar parlamentas negalėtų įsakyti kankinti ir žudyti. Ir joks tarpinės grandies atstovas ne­ galėtų elgtis taip, kaip elgiasi, jei nebūtų įsitikinęs, kad viršesni asmenys prisiima atsakomybę už jo poelgius, o žemesnieji dėl savo gerovės reikalauja daryti tą, ką jis daro. Kad ir kokią padėtį visuomenėje užimtų žmogus, valstybinės organizacijos užtikrina, kad jo nepakaltinamumo lygis išliktų toks pat: kuo aukštesnė asmens pa­ dėtis, tuo daugiau įsakymų išjo reikalauja apačia ir tuo mažiau nurodymųjis gauna iš viršaus, ir atvirkščiai. Taigi mano aprašytu atveju kiekvienas įvykio dalyvis sulaukė juo daugiau reikalavimų vadovauti iš apačios ir juo mažiau įsakymų iš viršaus, kuo aukštesnė buvo jo padėtis. Ir atvirkščiai. Maža to, valstybinės organizacijos saistomi žmonės perkelia vieni kitiems atsakomybę už savo darbus: į kareivius paimtas valstietis - karininku tarnaujančiam dvarininkui ar pirkliui, karininkas - gubernatoriaus vietą užimančiam dvarininkui, gubernatorius - minis­ 374

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tru tapusiam valdininkui ar dvarininko sūnui, minis­ tras - soste sėdinčiam carui, o caras savo ruožtu visiems tiems valdininkams, dvarininkams, pirkliams bei vals­ tiečiams. Taip žmonės atsikrato atsakomybės už savo darbus. Jie liaujasi suvokę atsakomybę morališkai dar ir dėl to, kad, įsiliedami į valstybinę organizaciją, taip ilgai, nuolat ir įtemptai save bei kitus tikina, neva žmo­ nės nėra vienodi, neva jie skiriasi vieni nuo kitų „kaip žvaigždė nuo žvaigždės“, jog pradeda nuoširdžiai tuo tikėti. Taigi, vieni žmonės tikinami, esą jie yra nepaprasti, ypatingi, verti išskirtinai išaukštinti, o kitiems vi­ somis išgalėmis teigiama, esąjie yra žemiau visų kitų ir todėl privalo besąlygiškai paklūsti įsakymams iš viršaus. Šia nelygybe - vienų žmonių aukštinimu bei kitų žeminimu - ir yra grindžiamas žmonių gebėjimas ne­ matyti esamos santvarkos neprotingumo, žiaurumo bei nusikalstamumo, taip pat apgaulės, kurią pasitelkia vieni ir kuriai pasiduoda kiti. Vieni - tie, kuriems įteigta, esą jie apdovanoti ypa­ tinga, antgamtiška svarba bei didybe, - taip apsvaigsta nuo tos įsivaizduojamos didybės, kad liaujasijautę atsa­ komybę už savo darbus. Kiti - tie, kuriems įteigta, esą jie yra niekingi padarai, privalantys visada paklusti vir­ šesniems, - dėl šio nuolatinio žeminimo padria keistą bei kvailinančią vergiško nuolankumo būseną ir per tą apkvaitimą taip pat nemato savo poelgių reikšmės, ne­ besuvokia asmeninės atsakomybės. Tarpinės grandies atstovus, iš dalies paklūstančius viršesniems, iš dalies 37S

LEVAS NIKOLAIEVIČIUS TOLSTO)US

besijaučiančius viršesniais, kartu svaigina ir valdžia, ir nuolankumas, tad jie taip pat liaujasi suvokę savo atsa­ komybę. Tereikia kokiame nors parade pažvelgti į asmeninės didybės svaiginamą vyriausiąjį karo vadą ir jo palydą: visi ant rinktinių žirgų, pasipuošę ypatingais mundu­ rais ir pasižymėjimo ženklais. Skambant iškilmingai pučiamųjų muzikai vadas prajoja palei išsitempusių, iš nuolankumo apmirusių kareivių gretas, ir išsyk su­ pranti, kad tomis minutėmis, patirdami tą aukščiausią apsvaigimą, tiek vyriausiasis vadas, tiek kareiviai, tiek visi, esantys tarp jų, gali ryžtis tokiems poelgiams, ko­ kiems niekada nepasiryžtų kitomis aplinkybėmis. Svaigulys, patiriamas per paradus, žygius, bažnyti­ nes iškilmes, karūnavimą, yra stiprus ir laikinas, tačiau egzistuoja kitos - chroniškos, nuolatinės apkvaitimo būsenos, kurias vienodai išgyvena ir valdžią turintie­ ji (nuo caro iki policininko gatvės kampe), ir valdžiai paklūstantieji, svaigstantys iš nuolankumo. Bandydami pateisinti savo padėtį, pastarieji, kaip ir visi vergai, šei­ mininkams priskiria didžiausią svarbą bei kilnumą. Būtent šia apgaule dėl žmonių nelygybės ir jos ska­ tinamu valdžios bei nuolankumo svaiguliu yra grįstas valstybės aparate atsidūrusių asmenų gebėjimas daryti piktus darbus, nejaučiant jokių sąžinės priekaištų. Tiek valdžios, tiek ir vergiškumo svaiginami žmonės ir sau, ir kitiems atrodo jau nebe tie, kas yra iš tiesų, tiesiog žmonės, - o ypatingos, sutartinės būtybės: ba­ 370

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

jorai, pirkliai, gubernatoriai, teisėjai, karininkai, carai, ministrai, kareiviai, vykdantys jau ne paprastas žmogiš­ kas pareigas, o visų. pirmiausia ir būtinai pirma žmogiš­ kųjų - bajoro, pirklio, gubernatoriaus, teisėjo, karinin­ ko, caro, ministro, kareivio pareigas. Taigi dvarininkas, kuris teisėsi dėl miško, taip el­ gėsi tik todėl, kad įsivaizdavo esąs ne paprastas žmo­ gus, turintis tokias pat teises kaip ir greta gyvenantys valstiečiai, o stambus savininkas, bajorų luomo narys. Svaigdamas nuo valdžios, dvarininkas pasijuto įžeistas valstiečių pretenzijų. Tik todėl, nepaisydamas galimų reikalavimo pasekmių, jis pateikė prašymą atkurti ta­ riamas jo teises. Teisėjai, neteisingai priteisę mišką dvarininkui, taip vėlgi pasielgė tik todėl, kad įsivaizdavo esą ne paprasti žmonės - tokie, kaip visi, privalantys vadovautis tuo, ką mano esant teisinga, - o neklystantys teisingumo sergėtojai. Svaiginami nuolankumo, jie tariasi privalą vykdyti tam tikroje knygoje parašytus žodžius, vadina­ mus įstatymu. Visi kiti šios istorijos dalyviai - ministro ataskaitą pasirašęs caras, rekrutų rinkimui vadovavęs viršininkas, juos apgavęs dvasininkas ir paskutinis ka­ reivis, besirengiantis šauti į savo brolius, - visi jie, pa­ sidavę valdžios ar nuolankumo svaiguliui, patys sau bei kitiems atrodo ne tie, kas yra iš tiesų, o lygiai tokie pat sutartiniai asmenys. Visų jų elgesį galima paaiš­ kinti tuo, kad jie jau nebesijaučia esą paprasti žmonės, kuriems iškilo klausimas: prisidėti ar neprisidėti prie 377

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO)US

nedoro, sąžinei nepriimtino darbo. Vienas tariasi esąs Dievo pateptasis, caras, ypatingas asmuo, pašauktas rū­ pinus šimto milijonų žmonių gerove, kitas - bajorijos atstovas, trečias - dvasininkas, įšventinimu pelnęs ypa­ tingą palaimą, ketvirtas - kareivis, priesaika įsipareigo­ jęs nesvarstydamas vykdyti visus viršesniųjų įsakymus. Tik veikiami valdžios ir nuolankumo svaigulio, ky­ lančio iš šių įsivaizduojamų padėčių, žmonės galėjo ir gali daryti tą, ką daro. Jei visi šie žmonės nebūtų tvirtai įsitikinę, kad carų, ministrų, gubernatorių, teisėjų, bajorų, žemvaldžių, karininkų, kareivių vardai yra kai kas išties reikšminga ir labai svarbu, nė vienas jų neįstengtų be baimės ir pa­ sibjaurėjimo daryti tą, ką daro dabar. Žmonėms taip giliai įteigiamos sutartinės padėtys, nustatytos prieš šimtus metų, per amžius visų pripa­ žintos ir pripažįstamos, išskirtos ypatingais vardais ir apdarais, negana to, patvirtinamos visokeriopomis iš­ kilmėmis ir poveikiu jausmams, kad, pamiršę įprastas ir visiems bendras gyvenimo sąlygas, jie į save ir į kitus ima žvelgti tik iš šio sutartinio požiūrio taško, tik juo vadovaujasi, vertindami savus bei svetimus poelgius. Taigi psichiškai sveikas pagyvenęs žmogus ima pūs­ tis, didžiuotis ar net pasijunta laimingas vien todėl, kad nešioja kokį nors barškutį ar juokdario drabužius, rak­ tus ar žydrą kaspiną, tinkamą nebent besidabinančiai mergaitei. Jam įteigta, esą jis yra generolas, kamerheras, Šventojo Andriejaus ordino kavalierius ar pana­ 378

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

šiai. Taip pat, atvirkščiai, netekęs ar negavęs laukto barškučio ar vardo, jis nuliūsta, tampa nelaimingas, net suserga. Ar, kas dar nuostabiau, visais kitais atžvilgiais psichiškai sveikas, jaunas, laisvas ir netgi pasiturintis žmogus, pasivadinęs ar pavadintas teismo tardytoju ar žemietijos viršininku, atplėšia nelaimingą našlę nuo jos mažamečių vaikų ir uždaro kalėjime (mat nelaimėlė slapta prekiavo vynu ir taip atėmė iš valstybės 25 ru­ blius pelno), ir sąžinė jo nėmaž negraužia. Ar, kas dar keisčiau, šiaip jau protingas ir geros širdies žmogus, gavęs ženklelį ar mundurą ir pavadintas sargu ar mui­ tinės pareigūnu, ima šaudyti į žmones ir dėl to nei pats sau, nei aplinkiniams neatrodo kaltas. Atvirkščiai, visi laikytų jį kaltu, jei nešautų. Jau nekalbu apie teisėjus ir prisiekusiuosius, skiriančius mirties bausmes, ar apie kariškius, be menkiausios sąžinės graužaties išskerdžiančius tūkstančius, nes jiems įteigta, esą jie ne šiaip žmonės, o prisiekusieji, teisėjai, generolai, kareiviai. Ta nuolatinė nenatūrali ir keista žmonių būsena valstybiniame gyvenime paprastai išreiškiama taip: „Kaip žmogus jo gailiuosi, bet kaip sargas, teisėjas, generolas, gubernatorius, caras, kareivis privalau jį nužudyti ar kankinti.“ Tarsi galėtų būti kokia nors vi­ suotinai pripažinta padėtis, kuri įstengtų supaprastinti mūsų žmogiškuosius įsipareigojimus. Taip minėtu atveju žmonės vyksta žudyti ir kan­ kinti alkstančių; jie pripažįsta, kad valstiečių ir dvari­ ninko ginče teisūs yra valstiečiai (tą man patvirtino visi 379

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

viršininkai), žino, kad šie yra nelaimingi, skurstantys, alkani, kad dvarininkas turtingas ir nevertas užuojau­ tos, ir visgi važiuoja nubausti valstiečių, kad tasai dvari­ ninkas praturtėtų dar 3 000 rublių. Taip vyksta tik dėl to, kad tie žmonės tuo metu įsivaizduoja esą ne šiaip žmonės, o gubernatorius, valdininkas, žandarmerijos generolas, karininkas, kareivis ir visi sau privalomais laiko ne amžinuosius žmogiškosios sąžinės nuostatus, o atsitiktinius, laikinus savo karininkiškos, kareiviškos padėties reikalavimus. Kad ir kaip būtų keista, vienintelis šio stebinančio reiškinio paaiškinimas yra tas, kad tie žmonės atsidū­ rė tokioje padėtyje, kokioje atsiduria užhipnotizuotieji, kuriems, kaip pasakojama, įsakoma įsivaizduoti save kuo nors kitu ir elgtis taip, kaip elgtųsi tie įsivaizduoja­ mi padarai. Pavyzdžiui, kai užhipnotizuotam asmeniui įteigiama, esą jis yra raišas, žmogus pradeda šlubuoti, esąjis aklas, ir žmogus nebemato, esąjis žvėris, ir žmo­ gus pradeda kandžiotis. Tokioje padėtyje atsidūrė ne vien tie, kurie važiuoja tuo traukiniu, bet ir visi žmonės, savo visuomeninius ir valstybinius įsipareigojimus iške­ liantys aukščiau žmogiškųjų. Šios būsenos esmė ta, kad įtaigos veikiami žmonės nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų ir todėl ne­ svarstydami daro viską, ką, kaip jiems įteigta, turėtų daryti. Taip elgtis jie skatinami pavyzdžiais, patarimais ar užuominomis. 380

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Skirtumas tarp dirbtinai užhipnotizuotų, ir valstybi­ nės įtaigos veikiamų žmonių yra tas, kad dirbtinai už­ hipnotizuotiems jų įsivaizduojamą padėtį įteigia vienas asmuo, viskas nutinka ūmai, per labai trumpą laiko tarpą, ir todėl rezultatas mums atrodo stulbinantis, o įsivaizduojama valstybinei įtaigai pasidavusių žmonių padėtis jiems peršama pamažu, po truputį, nepastebi­ mai, nuo vaikystės, kartais ne vien metų metus, bet ir iš kartos į kartą, be to, šios rūšies hipnoze užsiima ne vienas asmuo, o visi aplinkiniai. „Bet, - atsakys į tai, - visais laikais visose bendruo­ menėse didžiuma žmonių - visi vaikai, visos nėščiosios, gimdyvės ir kūdikius maitinančios motinos, visa sunkiai ir įtemptai triūsianti darbo liaudis, visi apsigimę silpna­ būdžiai, visi nenormalūs, nualinti nikotino, alkoholio, opiumo ar kitų kvaišalų - visi šie žmonės, neįstengdami mąstyti savarankiškai, paklūsta arba intelektualiai pra­ našesniems žmonėms, arba šeiminėms ar valstybinėms tradicijoms, kitaip tariant, tam, kas vadinama visuome­ nine nuomone, ir ši jų priklausomybė nėra nei priešta­ ringa, nei nenatūrali.“ Išties, čia nėra nieko nepaprasta, ir nelabai sumanių asmenų polinkis paklusd kur kas sumanesniems yra natūralus, jis leidžia žmonėms, paklūstantiems tiems patiems racionaliems pagrindams, gyventi bendruo­ menėmis. Mažuma jiems paklūsta sąmoningai, vado­ vaudamasi savo protu, o didžiuma tą daro nesąmonin­ gai, tik todėl, kad to reikalauja visuomeninė nuomonė. 381

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOjUS

Toks nemąstančių žmonių paklusnumas visuomeninei nuomonei nelaikytinas nenatūraliu, kol visuomeninė nuomonė nepasidalija perpus. Vis dėlto būna laikas, kai aukštesnio lygio tiesa, iš pradžių atsivėrusi tik kai kuriems žmonėms, pamažu aprėpia tokį jų skaičių, kad ankstesnioji visuomeninė nuomonė, grįsta žemesniu suvokimo lygiu, ima svyruo­ ti, o naujoji jau pasirengusi įsivyrauti, bet dar neįsivy­ ravo. Būna toks laikas, panašus į pavasarį, kai senoji visuomeninė nuomonė dar nežlugusi ir naujoji dar ne­ įsiviešpatavusi, kai žmonės jau pradeda svarstyti savo bei kitų žmonių poelgius, remdamiesi naujuoju suvo­ kimu, bet gyvenime iš inercijos, dėl tradicijų ir toliau paklūsta tiems pagrindams, kurie tik seniau galėjo būti vadinami racionaliais ir išmintingais, bet nūnai akivaiz­ džiai tokie nėra. Tuomet žmonės atsiduria nenatūra­ lioje, svyruojančioje padėtyje - jaučia būtinybę paklusti naujai visuomeninei nuomonei, bet nesiryžta atsiriboti nuo ankstesniosios. Tokioje padėtyje krikščioniškųjų tiesų atžvilgiu atsi­ dūrė ne vien Tūlos traukinio keleiviai, bet ir didžiuma šiuolaikinių žmonių, priklausančių tiek aukštesniems, tiek ir žemiausiems gyventojų sluoksniams. Valdančiųjų klasių atstovai jau nebeįstengia pro­ tu paaiškinti savo pelningų postų, tad, norėdami juos išlaikyti, yra priversti slopinti savo aukštesniuosius protinius gebėjimus ir tikinti pačius save, kad yra ne­ pakeičiami. Sunkaus darbo gniuždomi ir sąmoningai 382

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

kvailinami žemesnieji sluoksniai gyvena veikiami įtai­ gos ir apgaulės, kurią jiems be perstojo perša aukštes­ nės klasės. Tik šitaip galima paaiškinti tuos stulbinamus reiš­ kinius, kurių apstu mūsų gyvenime. Juos akivaizdžiai iliustruoja tie rugsėjo devintąją mano sutikti geri, tai­ kūs žmonės, ramia širdimi vykstantys atlikti paties žvėriškiausio, beprasmiškiausio ir niekšingiausio nusikal­ timo. Jų sąžinė kažkokiu būdu užmigdyta, antraip nė vienas tų žmonių neįstengtų padaryti nė šimtosios da­ lies to, ką padaryti ketina ir veikiausiai padarys. Nevalia sakyti, kad jie neturi sąžinės, draudžiančios piktadarybes (ją turėjo ir tie, kurie prieš tris keturis šimtus metų kankino žmones ir degino juos ant laužt)}; visų jų sąžinė tebėra gyva, tačiau ji miega - vadovau­ jantys, pelningas pareigas einantys asmenysją užmigdė patys, pasitelkę vadinamąją savitaigą, o vykdytojų, ka­ reivių, sąžinę nuslopino tiesioginė, sąmoninga aukštes­ niųjų klasių įtaiga, hipnozė. Šių žmonių sąžinė miega, tačiau tebėra gyva, ji jau pamažu prabyla per juos valdančią įtaigą bei savitaigą ir netrukus gali prabusti. Visų šių žmonių padėtis primena užhipnotizuoto žmogaus būseną - tarkim, jam buvo įteigta ir įsakyta padaryti tą, kas prieštarauja protui bei sąžinei: nužudyti savo motiną ar vaiką. Užhipnotizuotas žmogus jaučiasi supančiotas jį valdančios įtaigos, jam atrodo, kad nepa­ klusti neįmanoma, bet, kuo arčiau įsakymo vykdymo 383

LEVAS NIKOLA)EVICIUS TOLSTO)US

vieta bei laikas, juo garsiau prabyla slopinamas jo sąži­ nės balsas, jis pradeda spirtis ir trokšta prabusti. Negali iš anksto numatyti, ar žmogus išties padarys tą, kas jam buvo įteigta; nelygu, kas paims viršų: racionali sąmonė ar neracionali įtaiga. Viskas priklauso nuo reliatyvios jų galios. Lygiai tas pat dabar vyksta su Tūlos traukinio ke­ leiviais ir apskritai visais žmonėmis, kurie mūsų laikais naudojasi valstybine prievarta ir vykdo ją. Buvo laikai, kai žmonės, išvykę kankinti ir žudy­ ti (kaip manė, parodyti pavyzdžio kitiems), savo dar­ bą atlikdavo iki galo, o paskui, nedvejodami ir nesigrauždami, mirtinai nuplakę nepaklusniuosius, ramiai grįždavo į šeimą ir glamonėdavo vaikus, pokštaudavo, juokdavosi, mėgaudavosi taikiais šeiminio gyvenimo malonumais. Žmonėms, besinaudojantiems tomis pik­ tadarystėmis, dvarininkams ir turtuoliams, anuomet nė į galvą nešaudavo, kad jų gaunama nauda yra tiesio­ giai susijusi su tomis žiaurybėmis. Bet dabar padėtis jau kita: žmonės žino ar beveik žino, ką jie daro ir kodėl. Galima užmerkti akis, užgniaužti sąžinę, bet neužsi­ merkę ir neužmigdę sąžinės visi - ir tie, kurie naudojasi piktadarystėmis, ir tie, kurie jas vykdo, - jau nebegali nesuvokti jų reikšmės. Kartais savo nusikaltimo reikš­ mę žmonės suvokia tik jį padarę, kartais jie tą supran­ ta prieš pradėdami. Tie, kurie vadovavo smurtiniams veiksmams Nižnij Novgorode, Saratove, Orioje, Juzovkos gamykloje, savo veiksmų reikšmę suprato tik tuo384

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

met, kai viskas buvo baigta, ir dabar jiems gėda prieš visuomenę ir prieš savo sąžinę. Kankinasi ir vadovai, ir vykdytojai. Kalbinau tokius įsakymus vykdžiusius kareivius, ir jie visuomet kaip įmanydami stengdavosi išsisukti nuo temos, o kai prabildavo, kalbėdavo sumi­ šę ir su siaubu. Pasitaiko, kad žmonės atsitokėja prieš imdamiesi veiksmų. Žinau atvejį, kai vienas viršila mal­ šindamas neramumus gavo į kailį nuo dviejų valstiečių ir apskundė juos vyresnybei. Rytojaus dieną, pamatęs, kaip žvėriškai buvo nukankinti kiti valstiečiai, viršila atsiėmė savo skundą ir paprašė paleisti jį sumušusius vyrus. Žinau atvejį, kai kareiviai atsisakė sušaudyti nu­ teistuosius, žinau daug atvejų, kai karininkai atsisakė vadovauti kankinimams ir žudynėms. Tad kartais žmo­ nės atsitokėja gerokai anksčiau, nei imasi vykdyti jiems įteigtus darbus, kartais prieš pat lemiamą akimirką, kartais ir po jos. Tūlos traukiniu keliaujantys vyrai važiavo kankinti ir žudyti savo brolių, bet niekas nežino, ar jie atliks tą juodą darbą, ar ne. Kad ir kaip paslėpta, uždangsty­ ta kiekvieno jų atsakomybė, kad ir kaip stipriai jiems įteigta, esąjie ne žmonės, o gubernatoriai, valdininkai, karininkai, kareiviai ir esą, būdami tokie, gali nepaisyti savo žmogiškųjų įsipareigojimų, bet kuo arčiau bus nu­ matytoji egzekucijos vieta, tuo stipriau jų širdyse kirbės abejonės dėl numatytų veiksmų teisingumo. Nepaisant viso aplinkinio kvaitulio, tą minutę, kai teks ryžtingai įsakyti pradėti žudyti ir kankinti, 385

LEVAS NIKOLAĮEVICIUS TOLSTOJUS

gubernatorius negalės nesusimąstyti. Jis žino, kad Or­ ios gubernatoriaus veiksmai sukėlė pažangiausių, vi­ suomenės narių nepasitenkinimą, ir pats, pasidavęs visuomeninės nuomonės poveikiui, ne sykį minėjo jam nepritariąs. Gubernatorius žino, kad drauge turėjęs va­ žiuoti prokuroras atsisakė dalyvauti, nes laiko šį reika­ lą gėdingu. Žino ir tai, kad vyriausybėje ryt poryt gali įvykti permainų, ir tas, kas vakar buvo privalumas, ryt gali tapti nemalonės priežastimi. Žino, kad yra spau­ da -jei ne rusiška, tai užsieninė, - kuri gali aprašyti šį žygį ir amžiams užtraukti jam gėdą. Jis jau nujaučia tą naują visuomeninę nuomonę, kuri pakeis ankstesnio­ sios reikalavimus. Be to, gubernatorius negali būti vi­ siškai tikras, jog kareiviai paskutinę minutę neatsisakys vykdyti jo nurodymų. Gubernatorius dvejoja, ir negali nuspėti, kaip jis pasielgs. Daugmaž taip pat jaučiasi ir visi drauge su juo va­ žiuojantys valdininkai bei karininkai. Visi širdies gi­ lumoje žino, kad jų laukiantis darbas yra niekšingas, kad jis užtrauks gėdą prieš žmones, kurių nuomonę jie brangina. Žino, kad, nukankinus ar nužudžius begin­ klius žmones, bus gėda eiti pas sužadėtinę ar moterį, kuriai stengiesi patikti. Be to, jie, kaip ir gubernatorius, abejoja, ar kareiviai išties paklus jų įsakymams. Nors iš pažiūros visi tie vadovaujantys žmonės atrodo ryžtingi ir pasitikintys savimi, širdies gilumoje jie ne tik kenčia, bet ir abejoja. Norėdami nuslėpti tas vidines dvejones, 386

DIEVO KARALYSTĖ )UMYSE

jie ir apsimeta esą tokie ryžtingi. Artėjant link egzeku­ cijos vietos, vidinis nerimas tik stiprėja. Nors nematyti ir keista taip sakyti, bet lygiai tokioje padėtyje yra ir visi tie vaikinai, kurie iš pažiūros atrodo tokie paklusnūs. Jie jau nebe tokie kareiviai, kokie būdavo anksčiau žmonės, atsisakę normalaus gyvenimo ir saviškį pasky­ rę perdėm girtauti, grobti ir žudyti, kaip Romos legi­ onieriai ar Trisdešimties metų karo dalyviai, ar netgi vėlesnių laikų kariai, tarnaudavę po dvidešimt penke­ rius metus. Dabar tai dažniausiai jaunuoliai, neseniai atsisveikinę su šeimomis, dar sklidini prisiminimų apie tą gerą, natūralų ir išmintingą gyvenimą, iš kurio buvo išplėšti. Visi šie vaikinai, dažniausiai valstiečiai, žino, ko­ kiu reikalu važiuoja, žino, kad dvarininkai visuomet skriaudžia jų brolius, valstiečius, todėl ir šįsyk turėtų būti taip pat. Be to, didžioji jų dalis jau skaito knygas, ir ne visose jose giriamas kariškas gyvenimo būdas; kai kuriose, atvirkščiai, įrodinėjamas jo nemoralumas. Tarp jų neretai pasitaiko laisvamanių vaikinti, savo noru stojusių tarnauti į armiją, ar tokių pat jaunų libe­ ralių karininkų, ir jiems jau pradeda kirbėti abejonės dėl besąlyginio kariškos veiklos teisėtumo ir šaunumo. Tiesa, visi jie praėjo tą šiurpią, dirbtinę, per amžius ištobulintą muštro mokyklą, nužudančią menkiausią asmeninę žmogaus iniciatyvą, ir yra taip įpratinti au­ tomatiškai paklusti, jog, išgirdus komandą: „Ugnis!.. 387

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOjUS

Rikiuot... Ugnis!..“, ir pan., rankos savaime sugniaužia šautuvus ir atlieka įprastus judesius. Betgi dabar ko­ manda: „Ugnis!“, reikš ne šaudymą į taikinį, ji reikš nu­ sikamavusią, įskaudintą tėvą ir brolią žudynes. Antai jie, susimetę gatvėje į krūvą su moterimis bei vaikais, kažką šaukia, mosuoja rankomis. Antai jie, vienas su reta barzdele, sulopytu durtiniu ir vyžomis, visai kaip namie, Kazanės ar Riazanės gubernijoje, likęs tėvas; kitas žilabarzdis, sukumpusia nugara, su didžiule laz­ da - kaip tėvo tėvas, senelis; trečias jaunas, su batais ir raudonais marškiniais, visai kaip prieš gerus metus jis pats, tas kareivis, dabar privaląs į aną šauti. O štai ir moteris su vyžomis ir languotu sijonu, visai kaip namie likusi motina... Nejaugi galima įjuos šauti? Vienas Dievas težino, kaip paskutinę akimirką pa­ sielgs kiekvienas kareivis. Norint juos sustabdyti, pa­ kaks vieno menkiausio nurodymo, vienintelio žodžio, tiesiog užuominos, kad to daryti negalima, tiksliau, kad to galima nedaryti. Visi Tūlos traukiniu važiuojantys vyrai paskutinę minutę atsidurs tokioje padėtyje, kokioje atsidurtą už­ hipnotizuotas žmogus, kuriam būtą liepta perkirsti rąs­ tą, ir jis, jau užsimojęs kirviu, būtą kaip nors suvokęs, kad tai ne rąstas, o jo miegantis brolis. Jis gali padaryti kaip lieptas ir gali atsibusti prieš padarydamas. Lygiai taip visi šie žmonės gali atsitokėti arba neatsitokėti. Jei neatsitokės, įvyks tokia šiurpi egzekucija, kokia įvyko ш

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Orioje, ir kiti žmonės patirs stipresnę įtaigą ir savitaigą, kuriai paklusdami jie veikia. Jeigu atsitokės, nenutiks nieko šiurpaus, maža to, daugelis žmonių, sužinojusių apie šitokį įvykių posūkį, išsivaduos nuo juos slegian­ čios įtaigos - ar bent jau priartės prie išsivadavimo. Net nereikia, kad atsitokėtų ir nuo smurto susilai­ kytų visi Tūlos traukiniu važiuojantys žmonės. Tegul atsitokėja ir apie šio žygio nusikalstamumą narsiai pasi­ sako vos keli iš jų - net tuomet jų paveikti taip pat gali atsitokėti kiti, ir numatoma egzekucija neįvyks. Maža to, jei bent keli žmonės, nedalyvaujantys šiame žygyje, bet žinantys apie jį ar apie anksčiau įvykdytas panašias piktadarybes, ne liktų abejingi, o drąsiai ir atvirai išsakytų savo pasibjaurėjimą tokių renginių da­ lyviais, jei nurodytųjų žiaurumą ir nusikalstamumą, ir tai nepraeitų be pėdsakų. Šiuo atveju taip ir nutiko. Tereikėjo keliems žmo­ nėms, žygio dalyviams ar tiesiog pašaliniams stebėto­ jams, drąsiai išsakyti nepasitenkinimą kitose vietose įvykusiomis egzekucijomis ir pasibjaurėjimą bei panie­ ką jose dalyvavusiems žmonėms, tereikėjo kai kuriems asmenims išreikšti nenorą dalyvauti šiame žygyje, terei­ kėjo kitu traukiniu keliavusiai poniai ir dar keliems sto­ tyje laukiantiems žmonėms atvirai pasipiktinti baudėjų veiksmais, tereikėjo vienam pulko vadui, privalėjusiam skirti karius neramumams malšinti, pareikšti, jog kariš­ kiai negali būti budeliai, ir dėl visų šių, regis, nesvarbių reakcijų viskas pakrypo kita linkmė - kelionės tikslą 389

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

pasiekę kareiviai nesiėmė prievartos, tik iškirto mišką ir atidavė jį dvarininkui. Jei kai kurie asmenys nebūtų aiškiai suvokę, kad jų elgesys yra nedoras, jeigu šiuo atžvilgiu žmonės nebūtų paveikę vieni kitų, būtų nutikę taip, kaip nutiko Orioje. Jei tas suvokimas būtų buvęs dar stipresnis, o poveikis pasireiškęs dar plačiau, gal gubernatorius su kareiviais net nebūtų ryžęsis kirsti miško ir atiduoti jo dvarinin­ kui. Jei suvokimas būtų buvęs dar galingesnis, gal gu­ bernatorius nė nebūtų važiavęs į įvykio vietą, gal minis­ tras nė nebūtų pasirašęs įsakymo, o caras nė nebūtų jo patvirtinęs. Taigi, viskas priklauso nuo to, kaip stipriai kiekvie­ nas pavienis žmogus suvokia krikščioniškąją tiesą. Todėl visi šiuolaikiniai žmonės, kurie teigia norį dirbti žmonijos gerovės labui, turėtų stengtis kuo aiš­ kiau suvokti krikščioniškosios tiesos reikalavimus.

is dėlto stebėtinas dalykas: būtent tie žmonės, kurie šiais laikais garsiau už kitus kalba apie susirūpinimą gyvenimo gerove ir yra laikomi visuome­ ninės nuomonės lyderiais, tvirtina, kad to daryti nerei­ kia ir kad žmonių padėčiai gerinti yra kitų, veiksmin­ gesnių priemonių. Šie žmonės teigia, kad gyvenimas gerėja ne dėl vidinių pavienių žmonių pastangų suvok-

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

ti, išsiaiškinti ir išpažinti tiesą, o dėl nuoseklaus bendrų išorinių gyvenimo sąlygų pokyčio. Pasak jų, kiekvieno žmogaus pastangos turi būti skirtos ne tiesai suvokti ir išaiškinti, o nuolat gerinti bendroms išorinėms gyveni­ mo sąlygoms, ir bet koks pavienio žmogaus siekis išpa­ žinti tiesą, neatitinkančią esamos tvarkos, yra ne tik ne­ naudingas, bet netgi žalingas, nes provokuoja valdžią imtis tinkamų suvaržymų, kliudančių tiems atskiriems žmonėms tęsti visuomenei naudingą veiklą. Pasak šios doktrinos, visi žmonių gyvenimo pokyčiai vyksta pagal gyvūnijos pasaulio principus. Remiantis šia doktrina išeitų, kad visi religijų pradi­ ninkai (tokie kaip Mozė ir pranašai, Konfucijus, Laozi, Buda, Kristus bei kiti) savo mokymus skelbė, o jų pa­ sekėjai tuos mokymus priėmė ne dėl to, kad mylėjo, suprato ir išpažino tiesą, o todėl, kad tose šalyse, kur jie atsirado ir paplito, susidarė jiems atsirasti ir paplisti palankios politinės, socialinės ir, svarbiausia, ekonomi­ nės sąlygos. Taigi žmogus, trokštantis tarnauti visuomenei ir ge­ rinti žmonijos padėtį, turi ypač stengtis ne suvokti ir iš­ pažinti tiesą, o tobulinti išorines politines, socialines ir, svarbiausia, ekonomines sąlygas. Tos sąlygos iš dalies keičiamos tarnaujant vyriausybei, įvedant joje libera­ lius, progresyvius principus, iš dalies vystant pramonę, propaguojant socialistines idėjas ir, svarbiausia, stipri­ nant mokslinį išsilavinimą. 391

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTO)US

Pasak šios teorijos, nėra svarbu išpažinti tau atsivė­ rusią tiesą, ją įgyvendinti ar bent jau nedaryti to, kas prieštarauja išpažįstamai doktrinai: netarnauti vyriau­ sybei ir nestiprinti jos valdžios,jei šią laikai pražūtinga, nesinaudoti kapitalistine santvarka, jeigu ta santvarka tau atrodo neteisinga, nerodyti pagarbos visokioms apeigoms, jei manai, kad jos yra žalingi prietarai, ne­ dalyvauti melaginguose teismuose, netarnauti karei­ viu, neprisiekinėti, apskritai nemeluoti ir nesižeminti. Svarbu nekeisti esamų gyvenimo formų, paklusti joms ir, nepaisant asmeninių įsitikinimų, diegti liberalizmą egzistuojančiose institucijose, skatinti pramonę, soci­ alizmo propagandą, vadinamojo mokslo pasiekimus ir išsilavinimo plėtrą. Anot šios teorijos, galima likti žemvaldžiu, pirkliu, fabrikantu, teisėju, vyriausybės išlaikomu valdininku, kareiviu, karininku ir kartu būti ne tik humanistu, bet netgi socialistu ir revoliu­ cionieriumi. Veidmainystė, anksčiau grįsta vien religiniu moky­ mu apie prigimtinę nuodėmę, išpirkimą ir bažnyčią, dabar įgavo naują mokslinį pagrindą ir į savo tinklus įtraukė visus tuos žmones, kurie dėl savo išsilavinimo jau nebegali remtis tik religine veidmainyste. Anksčiau bažnytinį religinį mokymą išpažįstantis ir išorinius šio tikėjimo reikalavimus vykdantis žmogus galėjo daly­ vauti visuose valstybiniuose nusikaltimuose, naudotis jais ir kartu jaustis nesuterštas jokios nuodėmės, o da­ bar ir bažnytine krikščionybe netikintys asmenys turi 392

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

tokį pat tvirtą pasaulietišką mokslinį pagrindą laikyti save nesuterštais ir netgi itin dorovingais žmonėmis, nors patys dalyvauja valstybinėse piktadarybėse ir nau­ dojasi jomis. Turtingas žemvaldys - ne vien Rusijoje, bet ir Pran­ cūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje - gyvena iš žemės nuomos; už teisę gyventi ir maidntis jo žemėse iš žmonių - dažniausiai skurstančių ir alkanų - jis atima viską ką gali. Šio žmogaus nuosavybės teisė grįstajėgajei engiami žmonės be jo leidimo pasinaudos žeme, kurią jis laiko sava, ateis kareiviai ir nepaklusniuosius nukankins ar išžudys. Atrodytų akivaizdu, kad taip gy­ venantis žmogus yra piktas ir egoistiškas padaras, nie­ ku gyvu negalintis laikyti savęs krikščionimi ar libera­ lu. Atrodytų akivaizdu, kad jei toks žmogus nori bent šiek tiek priartėti prie krikščionybės ir liberalizmo, jis turi liautis plėšikavęs ir kankinęs žmones, remdamasis vyriausybės nustatyta teise į žemę. Gal taip ir nutiktą jei ne veidmainystės metafizika, kuri byloja, esą religi­ niu požiūriu žemės turėjimas ar neturėjimas išganymui neturi jokios reikšmės, o moksliniu požiūriu atsisaky­ ti nuosavybės būtų nieko vertas asmeninis pasiaukoji­ mas, nes žmonijos gerovės augimas skadnamas ne šiuo būdu, o palaipsniui keičiant išorines formas. Štai tasai žmogus, nėmaž nesidrovėdamas ir neabejodamas savo teisumu, surengęs žemės ūkio parodą įsteigęs blaivy­ bės draugiją ar per žmoną ir vaikus nusiuntęs trims senolėms po vadnukę ir sriubos, šeimoje, svetainėse,

LEVAS N IKOLA) EVIČ1US TOLSTOjUS

komitetuose, spaudoje drąsiai skelbia evangelinę ar humanišką meilę savo artimui apskritai ir ypač žemės ūkyje triūsiančiai liaudžiai, kuriąjis be atvangos kanki­ na ir engia. Tokią pat padėtį užimantys žmonėsjuo tiki, žavisi, jį giria ir drauge su juo oriai svarsto klausimus, kaipgi dar padėti tai darbo liaudžiai, kurios plėšimu grįstas jų gyvenimas, išgalvoja visokiausių priemonių, tik ne tą vienintelę, be kurios neįmanomas joks liaudies padėties pagerėjimas, tai yra neatiminėti iš tos liaudies prasimaitinti būtinos žemės. Stulbinantis tokios veidmainystės pavyzdys - pasta­ rųjų metų Rusijos žemvaldžių kova su badu, kurį patys sukėlė ir kuriuo patys naudojosi, aukščiausiomis kai­ nomis pardavinėdami ne tik duoną, bet ir bulvienojus po penkis rublius už dešimtinę* - kaip kurą šąlantiems valstiečiams. Arba gyvena pirklys, kurio prekyba - kaip ir visa prekyba - grįsta sukčiavimais. Naudodamasis žmonių neišmanymu ir bėdomis, superka jų daiktus daug pi­ giau, nei jie verti, o atgal parduoda jau kur kas bran­ giau. Atrodytų akivaizdu, kad asmuo, kurio veikla grįsta tuo, ką jis pats - jei tai vyktų kitomis aplinkybė­ mis - vadintų sukčiavimu, turėtų gėdytis savo padėties ir jau nieku gyvu, būdamas pirklys, nedrįstų vadintis krikščionimi ar liberaliu žmogumi. Tačiau veidmainys­ tės metafizika teigia, kad jis gali būti laikomas dorybin­ * Dešimtinė - senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 2 400 kvadrati­ n ių sieksnių, t. y. 1,0925 ha. (Aut. past.) 394

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

gu žmogumi, net jei nenutrauks savo žalingos veiklos: religingam žmogui pakanka tikėti, o liberaliam tereikia paremti išorinių sąlygų pokyčius - pramonės progresą. Štai tasai pirklys (dažnai nesibodintis ir kitokių ne­ dorų darbelių, parduodantis prastą daiktą už gerą, neteisingai sveriantis ir matuojantis ar pardavinėjan­ tis sveikatai kenkiančius dalykus, tokius kaip vynas ir opiumas) pats save laiko sąžiningumo bei dorybės pa­ vyzdžiu - ir, jei tiesiogiai neapgaudinėja savo apgaulės bendrų, t. y. pirklių, tokiu jį laiko ir aplinkiniai. Jeigu tūkstantąją savo pavogtų pinigų dalį pirklys paaukos kokiai nors visuomeninei įstaigai - ligoninei, muziejui, mokyklai, - bus vadinamas geradariu tos liaudies, ku­ rios apgavystėmis ir tvirkinimu grįsta visa jo gerovė. O jei dalį pavogtų pinigų paaukos bažnyčiai ir varg­ šams, bus laikomas pavyzdingu krikščionimi. Arba gyvena fabrikantas, kurio pajamos - iš darbi­ ninkų atimtas atlyginimas, o veikla grįsta varginančiu, nenatūraliu darbu, žudančiu ištisas žmonių kartas. At­ rodytų akivaizdu, kad jei tas asmuo išpažįsta kokius nors krikščioniškus ar liberalius principus, tai visų pirmiausia turėtų liautis griovęs žmonių gyvenimus dėl savo pelno. Bet, pagal dabartinę teoriją, jis skatina pramonę augti ir jam nereikia nutraukti savo veiklos, dar daugiau, tai pakenktų žmonėms ir visuomenei. Tas žiaurus vergvaldys, nuo kurio priklauso tūkstančiai gy­ vybių, pastato jo fabrikuose suluošintiems žmonėms namelius su mažulyčiais sodeliais, banką, prieglaudą, 395

LEVAS NIKOLA)EVIČIUS TOLSTOJUS

ligoninę, nė neabejoja, kad su kaupu atlygino už visus pražudytus bei toliau fiziškai ir dvasiškai niokojamus gyvenimus, ir ramiai, didžiuodamasis tęsia savo veiklą. Arba gyvena koks vyriausybės pareigūnas - civilis, dvasiškis ar kariškis, tarnaujantis valstybei iš tuštybės ar, kaip nutinka dažniausiai, vien tam, kad gautų iš vargstančios liaudies renkamą atlyginimą (šiaip ar taip, visi mokesčiai surenkami iš darbo, t. y. iš dirbančių žmonių). Jeigu toks žmogus atvirai nevagia valstybės pinigų - kas nutinka itin retai, - tai laiko save kuo nau­ dingiausiu ir doriausiu visuomenės nariu. Tokiu šį val­ dininką laiko ir kiti, panašūs įjį. Gyvena koks nors teisėjas ar prokuroras ir žino, kad dabar jo nuosprendžiu šimtai, tūkstančiai iš šeimų iš­ plėštų nelaimėlių sėdi kalėjimuose, kankinasi katorgo­ se, kraustosi iš proto, žudosi sdklo šukėmis, miršta iš bado. Jis žino, kad tie tūkstančiai žmonių dar turi tūks­ tančius motinų, žmonų, vaikų, besikankinančių iš ne­ žinios, negalinčių pasimatyti su artimaisiais, bergždžiai maldaujančių atleidimo ar bent sušvelninti bausmę, skirtųjų tėvams, sūnums, vyrams ar broliams. O jis, tas teisėjas ar prokuroras, jau taip sugrubo nuo veidmai­ nystės, kad ir pats, ir į jį panašūs, ir jų žmonos bei na­ miškiai yra įsidkinę, jog šis žmogus gali būti labai geras ir jautrus. Pagal veidmainystės metafiziką išeina, kad jis adieka visuomenei naudingą darbą. Tas žmogus, pra­ žudęs šimtus, tūkstančius jį keikiančių ir vilties neteku­ sių sielų, su spindinčia, maloninga šypsena glotniame 396

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

veide eina į mišias, klausosi Evangelijos, sako liberalias kalbas, glosto savo vaikus, moko juos dorybingumo ir graudinasi dėl įsivaizduojamų kančių. Visi šie žmonės (kaip ir jų išlaikytiniai, žmonos, mo­ kytojai, vaikai, virėjai, aktoriai, žokėjai ir pan.) minta tuo krauju, kurį vienaip ar kitaip vienos ar kitos siurbė­ lės čiulpia iš darbo liaudies, ir kasdienės jų pramogos kainuoja šimtus, tūkstančius nusikamavusių darbinin­ kų darbadienių. Jie mato tų darbininkų, jų vaikų, seno­ lių, moterų, ligonių kančias, žino apie bausmes, kurios skiriamos šio įteisinto apiplėšinėjimo pažeidėjams, ir ne tik nemažina, neslepia savo prabangos, bet ir įžūliai de­ monstruoja ją tiems engiamiems, dažniausiai jų neken­ čiantiems darbininkams, tarsi norėdami paerzinti juos savo parkais, rūmais, teatrais, medžioklėmis bei lenk­ tynėmis. Tuo pat metu šie žmonės be paliovos tikina save bei kitus, esąjie labai rūpinasi ta liaudimi, kurią be atvangos trypia kojomis. Sekmadieniais, prašmatniai apsitaisę, prabangiomis karietomis važiuoja į pasišaipy­ ti iš krikščionybės pastatytus namus ir pamaldžiai klau­ sosi, kaip meluoti išmokyti žmonės - su arnotais, be ar­ notų, su baltais kaklaraiščiais - skelbia meilę žmonėms, kurią visu savo gyvenimu neigia. Visa tai darydami, tie žmonės taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad net įtiki išties esą tokie, kokiais apsimeta. Visuotinė veidmainystė, įaugusi į visų šiuolaiki­ nės visuomenės klasių kūną bei kraują, pasiekė tokias aukštumas, kad niekas nieko nebegali nustebinti ar 397

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

papiktinti. Ne veltui hipokrizija (gr. hypocrisis) reiškia apsimetimą, o apsimesti - atlikti vaidmenį - galima vi­ sada. Kristaus vietininkai laimina ir kviečia pasimelsti rikiuotėje stovinčius žudikus, nutaikiusius šautuvus į savo brolius; įvairiausių krikščioniškų tikėjimų pastoriai ir kunigai neišvengiamai it budeliai dalyvauja mirties bausmėse ir savo dalyvavimu pripažįsta, kad žudymas ir krikščionybė yra suderinami (Amerikoje pastorius stebėjo mirties bausmę elektros kėdėje), - ir visa tai jau nieko nestebina. Neseniai Peterburge vyko tarptautinė paroda, ku­ rioje buvo demonstruojami kankinimo įnagiai, gran­ dinės, kalėjimo vienučių modeliai, t. y. kvotimo įtaisai, pranašesni už rimbus bei rykštes, ir jautrūs ponai su savo damomis pramogaudami visa tai apžiūrinėjo. Nieko nestebina, kaip liberalusis mokslas, pripažin­ damas žmonių lygybę, brolybę ir laisvę, įrodinėja ka­ riuomenės, mirties bausmių, muitinių, cenzūros būti­ numą, siūlo reglamentuoti prostituciją, išvyti pigius darbininkus, uždrausti emigraciją, teisina kolonizaciją grįstą ištisų laukinėmis vadinamų tautų nuodijimu ir plėšimu. Kalbama apie tai, kas nutiks, kai visi žmonės išpažins tą kas vadinama krikščionybe (t. y. įvairius kits kitam priešiškus tikėjimus), kai visi bus sotūs ir apsirengę, kai visus žemės gyventojus susies telefonai, telegrafai, kai jie galės susisiekti oro balionais, kai visi darbininkai perpras socialines doktrinas, kai darbininkų sąjungos 398

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

surinks milijonus narių bei rublių ir visi žmonės bus išsilavinę, visi skaitys laikraščius, išmanys visus mokslus. Tik kas gero ir naudingo gali nutikti dėl visų šitų pa­ tobulinimų, jei žmonės nekalbės ir nedarys to, ką mano esant teisinga? Juk žmonių nelaimės kyla dėl susiskaldymo. O susiskaldoma dėl to, kad žmonės vadovaujasi ne tiesa, kuri yra viena, o melais, kurių apstu. Vienintelė žmonių su­ vienijimo priemonė - susivienijimas tiesa. Tad, nuošir­ džiai siekdami tiesos, žmonės artės ir prie vienybės. Tik kaip žmones gali suvienyti tiesa ar kaip jie gali bent prisiartinti prie jos, jei ne tik neišsako tos tiesos, kurią žino, bet mano, kad to daryti nereikia, ir apsime­ ta, kad tiesa laiko tą, ką žino esant apgaule? Ir todėl joks žmonių padėties gerėjimas neįmano­ mas tol, kol žmonės apsimetinės, t. y. patys nuo savęs slėps tiesą, kol nepripažins, kad jų vienybė - o drauge ir gerovė - įmanoma tik tiesoje, kol aukščiau viso kito neiškeis jiems atsivėrusios tiesos, jos pripažinimo ir iš­ pažinimo. Lai būna įvykdyti visi tie išoriniai patobulinimai, apie kuriuos tegali svajoti religingi ir išsimokslinę žmo­ nės; lai visi žmonės priima krikščionybę ir lai būna įgy­ vendintos visokių belami ir rišė trokštamos reformos su visais jų priedais ir pataisymais, bet jei drauge liks ir dabar viešpataujanti veidmainystė, jei žmonės neiš­ pažins tos tiesos, kurią jie žino, jei ir toliau apsimeti­ nės tikį tuo, kuo iš tiesų netiki, ir gerbią tą, ko tikrai 399

LEVAS NIKOLA)EVICIUS TOLSTOJUS

negerbia, žmonių padėtis nepasikeis. Maža to, ji vis blo­ gės ir blogės. Kuo sočiau gyvens žmonės, kuo daugiau bus telegrafų, telefonų, knygų, laikraščių, žurnalų, tuo daugiau bus galimybių skleisti prieštaringus melus ir veidmainystes, tuo labiau susiskaldę ir todėl nelaimingi jausis žmonės. Juk dabar taip ir yra. Lai būna įvykdyti visi tie išoriniai pokyčiai, ir žmo­ nijos padėtis nepagerės. Bet jei kiekvienas žmogus tuč­ tuojau pagal savo išgales pradėtų vadovautis ta tiesa, kurią pažįsta, ar bentjau liautųsi gynęs tą netiesą, kurią daro, mūsų 1893-iaisiais metais akimoju įvyktų tokios permainos, apie kokias nedrįstume svajoti nė po šim­ tmečio, - žmonės išsilaisvintų, ir pasaulyje įsiviešpatau­ tų tiesa. Ne veltui vienintelė griežta ir grasinama Kristaus kalba buvo skirta veidmainiams ir nukreipta prieš vei­ dmainystę. Žmones tvirkina, niršina, paverčia žvėrimis ir skaldo ne vagystė, ne plėšikavimas, ne žudymas, ne pasileidimas, o melas, ypač tas ypatingas veidmainystės melas, kuris žmonių sąmonėje panaikina skirtumą tarp gėrio ir blogio, atima tą, kas sudaro tikrojo žmogaus gyvenimo esmę, ir todėl užkerta kelią bet kokiam tobu­ lėjimui ir progresui. Tiesos nepažįstantys piktadariai, sukeldami aplinki­ nių užuojautą nukentėjusiesiems ir pasibjaurėjimą jų poelgiais, pikta daro tik savo aukoms, tačiau tiesą pa­ žįstantys ir veidmainyste pridengtiems nusikaltimams besiryžtantys žmonės pikta daro ir sau, ir savo aukoms, 400

DIEVO KARALYSTE )UMYSE

ir dar tūkstančiams kitų žmonių, klaidinamų tos ap­ gaulės, kuria jie stengiasi pridengti savo piktadarystes. Vagys, plėšikai, žudikai, sukčiai, darantys nusikalti­ mus, kuriuos visi žmonės ir net jie patys laiko blogiu, akivaizdžiai parodo, ko daryti nevalia, ir atgraso kitus nuo panašaus elgesio. Tačiau žmonės, kurie lygiai taip pat vagia, plėšia, kankina, žudo, prisidengdami reli­ giniais ar moksliniais pasiteisinimais (kaip tą daro visi mūsų laiko žemvaldžiai, pirkliai, fabrikantai bei visokie vyriausybės valdininkai), verčia kitus sekti jų pavyzdžiu ir pikta daro ne tik tiems, kurie nukenčia nuo tokio el­ gesio, bet ir tūkstančiams, milijonams mulkinamų žmo­ nių, jų dėka nebeskiriančių gėrio nuo blogio. Turtas, įgytas prekiaujant liaudžiai būtinomis ar jai pražūtingomis prekėmis arba spekuliuojant biržoje, arba pigiai superkant žemes, kurios veikiai pabrangs­ ta, arba statant žmonių sveikatai ir gyvybei kenkiančias gamyklas, arba atliekant civilinę ar karinę valstybės tarnybą, arba užsiimant kokia nors veikla, skatinančia žalingus žmonių įpročius, - šitaip įgytas turtas, ne tik leidžiant, bet ir pritariant visuomenės vadovams, ne­ gana to, demonstratyviai pagražintas labdara, nesuly­ ginamai labiau gadina žmones nei milijonai vagysčių ar plėšimų, pripažintų neteisėtais ir baudžiamų pagal įstatymą. Viena mirties bausmė, įvykdyta pasiturinčių, išsila­ vinusių žmonių, pritariant ir dalyvaujant krikščionių kunigams, pateikiama kaip kažin koks neišvengiamas 401

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

ir netgi teisingas aktas, kur kas labiau gadina ir siutina žmones nei šimtai ir tūkstančiai žmogžudysčių, kurias įvykdo nemokyti, aistros akinami darbo žmonės. Žu­ kovskis siūlė mirties bausmę, kurios metu žmonės pa­ tirtų netgi religinį jaudulį, - betgi tokia bausmė būtų klaikiausias, labiausiai tvirkinantis veiksmas, kokį tik galima įsivaizduoti. (Žr. Žukovskio kūrinių rinktinę, VI tomą.) Bet koks, netgi pats trumpiausias karas su kiekvie­ nam karui būdingais nuostoliais, sunaikintais pasėliais, vagystėmis, pasileidimu, grobimu ir žudynėmis, su iš­ galvotais jo būtinumo ir teisingumo pateisinimais, su karinių žygdarbių aukštinimu, meilės Tėvynei garbini­ mu, su apsimestiniu rūpinimusi sužeistaisiais ir pan. taigi, bet koks karas per vienus metus žmones sugadina labiau nei milijonai vagysčių, padegimų ir žmogžudys­ čių, kurias pavieniai, aistros skatinami asmenys įvykdo per šimtą metų. Prašmatnus garbingos ir neva doros šeimos gyveni­ mas, suryjantis tiek darbadienių, kiek pakaktų išmaitin­ ti tūkstančiui greta gyvenančių varguolių, žmones gadi­ na labiau nei tūkstančiai pašėlusių orgijų, kai storžieviai pirkliai, karininkai ir darbininkai atsiduoda girtuoklys­ tei ir paleistuvystei, daužo veidrodžius, indus ir pan. Viena iškilminga procesija, vienos mišios ar pamoks­ las, kuriuo patys pamokslautojai nebetiki, padaro ne­ palyginamai daugiau žalos nei tūkstančiai sukčiavimų, maisto klastočių ir pan. 402

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Mes kalbame apie fariziejų veidmainystę, tačiau šiuolaikinių žmonių apsimetinėjimas ženkliai pranoks­ ta palyginti nekaltą fariziejų veidmainiavimą. Šiaip ar taip, jie turėjo išorinį religinį įstatymą ir jį vykdyda­ mi galėjo nesuvokti pareigų savo artimiesiems, be to, anuomet tos pareigos dar nebuvo aiškiai apibrėžtos. Tačiau mūsų laikais nėra tokio religinio įstatymo, ku­ ris atleistų žmones nuo įsipareigojimų artimiesiems, visiems be išimties (nekalbu apie tuos storžievius ir kvailus žmones, kuriems dar ir dabar atrodo, esąjuos nuo nuodėmių gali išvaduoti išpažintis ar popiežiaus adeidimas). Atvirkščiai, tas Evangelijos įstatymas, kurį visi mes vienaip ar kitaip išpažįstame, tiesiai nurodo tuos įsipareigojimus. Be to, pareigos, kurias anuomet miglotai išsakė keli pranašai, dabar suformuluotos taip aiškiai, jog virto truizmais, kuriuos kartoja gimnazistai ir žurnalistai. Todėl atrodytų, jog šiuolaikiniams žmo­ nėms nevalia apsimetinėti, neva jie šių savo įsipareigo­ jimų nežino. Mūsų laiko atstovai, besinaudojantys prievartine santvarka ir drauge tvirtinantys, esą jie labai myli savo artimuosius ir nemano, kad visu savo gyvenimu dary­ tų bloga tiems artimiesiems, panašūs į plėšiką, kuris, galiausiai nutvertas su peiliu, nukreiptu į pagalbos besišaukiančią auką, tvirtintų nežinojęs, kad jo veiks­ mai buvo nemalonūs tam, kurį jis ketino apiplėšti ir papjauti. Tiek tam plėšikui ir žudikui nevalia neigti to, kas visiems akivaizdu, tiek ir mūsų laiko žmonėms, 403

LEVAS NIKOLAIEVlClUS TOLSTOJUS

gyvenantiems engiamų vargšų sąskaita, turėtų būti ne­ valia tvirtinti sau ir kitiems, esą jie trokšta gero tiems nelaimėliams, kuriuos be perstojo plėšia, ir esąjie neži­ nojo, kokiu būdu gauna tą, kuo naudojasi. Mums jau nevalia tvirtinti, kad nieko nežinojome apie tuos šimtą tūkstančių vien tik Rusijoje kalinčių žmonių, kurie atsidūrė kalėjimuose, siekiant apsaugoti mūsų turtą bei ramybę; kad nežinojome apie teismus, kuriuose patys dalyvaujame ir kurie nuteisia į mūsų turtą bei saugumą pasikėsinusius žmones, o paskui išsiunčia juos į kalėjimus, tremtį ar katorgą ir ten šie žmonės - ne blogesni už juos teisusius - kankinasi ir žūsta; kad nenutuokėme, jog viskuo, ką turime, naudo­ jamės tik dėl to, kad visa tai mums suteikiama ir apsau­ goma žudymu ir smurtu. Mums nevalia apsimesti, kad nematome policininko, kuris su užtaisytu revolveriu vaikšto po langais, kol val­ gome gardžius pietus ar žiūrime naują pjesę teatre, ar kad nieko nežinome apie kareivius, kurie apsiginklavę tučtuojau išvažiuos ten, kur iškils grėsmė mūsų turtui. Mes gi žinome, kad jei baigsime valgyti pietus, iki galo pažiūrėsime naują pjesę, pasilinksminsime baliuje, čiuožykloje, lenktynėse ar medžioklėje, tai tik dėl kul­ kos policininko revolveryje ir kareivio šautuve - ji per­ skros alkaną pilvą nelaimėliui, kuris laižydamasis iš už kampo stebi mūsų linksmybes, ir akimoju jas nutrauks, jei tik pasišalins policininkas ar nebus mus apginti pasiruošusio kareivio. 404

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Taigi tiek vidury baltos dienos nutvertam plėšikui nevalia tvirtinti, esą jis pakėlė peilį prieš žmogų ne to­ dėl, kad ketino jį apiplėšti, ir negrasino jo nužudyti, tiek ir mums, regis, jau nevalia sau bei kitiems teigti, esą policininkai ir kareiviai aplink sukiojasi ne tam, kad mus apgintų, o kad apsaugotų nuo išorės priešų, dėl tvarkos, dėl gražumo, pramogos ir paradų, esą mes nežinojome, kad žmonėms nepatinka mirti iš bado, be teisės prasimaitinti iš žemės, kurioje gyvena, nepatinka dirbti po žeme, vandenyje, pragare, visokiuose fabri­ kuose ir gamyklose po 10-14 valandų per parą, nakti­ mis, gaminant daiktus mūsų malonumui. Regis, tiesiog neįmanoma neigti to, kas yra akivaizdu. Tačiau būtent taip ir daroma. Tarp turtuolių taip pat yra žmonių (laimei, jų sutin­ ku vis daugiau ir daugiau, dažniausiai tai jaunimas ir moterys), kurie, sužinoję tikrąją savo pramogų bei ma­ lonumų kainą, stveriasi už galvos ir sako: „Ak, nekalbė­ kite apie tai! Nes jeigu jūsų tiesa, gyventi nebeįmano­ ma!“ Nors yra tokių nuoširdžių žmonių, kurie regi savo nuodėmę, kad ir negali jos atsikratyti, bet didžioji dau­ guma taip įsijautė į savo veidmainišką vaidmenį, kad narsiai neigia tą, kas bado akis kiekvienam reginčiajam. „Tai neteisybė, - sako jie. - Niekas neverčia liau­ dies dirbu žemvaldžiams ir fabrikantams. Tai laisvo susitarimo reikalas. Stambi nuosavybė ir kapitalai yra būtini, jie darbininkų klasei suteikia darbo. Dirbti fa­ brikuose ir gamyklose anaiptol ne taip siaubinga, kaip 405

LEVAS NIKOLAĮEVlClUS TOLSTOjUS

įsivaizduojate. Jei pasitaiko kokio nors piktnaudžiavi­ mo, tai vyriausybė ir visuomenė imasi priemonių, sten­ giasi tai pašalinti ir paversti darbininkų darbą lengves­ niu ir netgi maloniu. Darbo liaudis pratusi prie fizinio triūso ir kol kas nieko daugiau nesugeba. Liaudies skur­ dą lemia ne žemvaldystė, ne kapitalistų engimas, o visai kitos priežastys: neišprusimas, storžieviškumas, girtuo­ klystė. Mes, vyriausybės nariai, su tuo skurdu kovojame išmintingu valdymu, mes, kapitalistai, kovojame sujuo, platindami naudingus išradimus, mes, dvasininkai, pri­ sidedame religiniu mokymu, o mes, liberalai, steigiame darbininkų sąjungas, skatiname lavinimąsi ir taip visi mes, nekeisdami savo padėties, didiname liaudies ge­ rovę. Nenorime, kad visi būtų neturtingi kaip vargšai, trokštame, kad visi būtų turtingi kaip turtuoliai. Netie­ sa, jog žmonės kankinami ir žudomi, siekiant priversti juos dirbti turtingųjų labui, - tai tėra sofizmas. Kariuo­ menė prieš liaudį siunčiama tik tuo atveju, kai liaudis, nesuvokdama asmeninės naudos, maištauja ir trikdo visuotinei gerovei būtiną ramybę. Taip pat privalu pa­ žaboti piktadarius, kuriems skirti kalėjimai, kartuvės ir katorgos. Mes patys pageidautume panaikinti šias bau­ džiamąsias priemones ir darbuojamės šia linkme.“ Veidmainystė, remiama kvazireligijos ir kvazimokslo, šiais laikais pasiekė tokias aukštumas, kad, jei ne­ gyventume tuo, neįstengtume patikėti, jog žmonės gali pasiekti tokį saviapgaulės lygį. Dabarjie atsidūrė tokio­ 406

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

je stulbinamoje padėtyje, jų širdys tokios sugrubusios, kad jie žiūri ir nemato, klauso ir negirdi, nesuvokia. Žmonių gyvenimas jau seniai prieštarauja jų sąžinei. Jei ne veidmainystė, jie taip gyventi negalėtų. Tas sąži­ nei prieštaraujantis gyvenimas tęsiasi tik todėl, kad yra pridengtas apgaule. Didėjant atstumui tarp realybės ir žmonių sąžinės, auga ir veidmainystė. Tačiau ir ji turi ribas. Man atro­ do, kad mes šiais laikais pasiekėme tą ribą. Kiekvienas šiuolaikinis žmogus su nejučia įsisavinta krikščioniška sąžine atsidūrė tokioje padėtyje, kokioje atsiduria miegantis žmogus, kuris sapnuoja privaląs pasielgd taip, kaip - tą žino net sapne - elgtis nevalia. Jis tą suvokia pačioje sąmonės gelmėje ir visgi tariasi negalįs pakeisti savo padėties, negalįs sustoti ir liautis daręs to, ko - puikiai žino - daryti nevalia. Kaip nutin­ ka sapne, jo padėtis, darydamas! vis keblesnė, galiausiai pasiekia aukščiausią įtampos lygį, tuomet žmogus sua­ bejoja aplinkos realumu ir pamėgina išsivaduoti nuo jį kaustančių haliucinacijų. Tokioje padėtyje atsidūrė vidutinis mūsų krikščio­ niškojo pasaulio žmogus. Jis jaučia, kad visa, kas darosi jam pačiam ir aplinkui jį, yra absurdiška, bjauru, neį­ manoma ir priešinga jo sąžinei, kankinasi, nes jo padė­ tis darosi vis keblesnė ir skaudesnė, nes ji jau pasiekė tą paskutinį įtampos lygį. To negali būti: negali būti, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, su savo įkūnąbei kraują įaugusiu krikščionišku 407

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTOJUS

žmogiškojo orumo, žmonių lygybės suvokimu, su pa­ saulinio bendravimo ir tautų vienybės poreikiu, išties gyvename taip, kad už kiekvieną mūsų džiaugsmą, už kiekvieną patogumą kančiomis ir gyvybėmis sumoka mūsų broliai ir kad bet kurią akimirką galime it lauki­ niai žvėrys pulti vieni kitus, tauta tautą, negailestingai naikinti žmonių darbus ir gyvenimus vien dėl to, jog koks nors pamišęs diplomatas ar valdovas parašė ar pa­ sakė kokią nors kvailystę kitam pamišusiam diplomatui ar valdovui. To negali būti. Tačiau kiekvienas šiuolaikinis žmo­ gus mato, kad taip ir yra, kad jo laukia katastrofa, ir padėtis darosi vis labiau nepakeliama. Kaip sapnuojantis asmuo netiki, jog tas, kas jam at­ rodo realu, iš tiesų yra realu, ir trokšta prabusti kitame, tikrame gyvenime, taip ir vidutinis mūsų laiko žmogus širdies gilumoje negali tikėti, jog ta siaubinga padėtis, kurioje atsidūrė ir kuri darosi vis keblesnė, yra reali. Jis trokšta prabusti tikrame, realiame gyvenime, atitinkan­ čiame jo sąžinę. Sapnuojančiam tereikia susitelkti ir moralinėmis pa­ stangomis paklausti savęs: „Ar tai ne sapnas?“, ir padė­ tis, kuri atrodė tokia beviltiška, akimoju išsisklaidytų, o jis prabustų ramioje bei džiugioje realybėje. Taip ir šiuolaikiniam žmogui tereikia moraliai pasistengti, su­ abejoti aplinkui viešpataujančios veidmainystės realu­ mu ir paklausti savęs: „Ar tai ne apgaulė?“, ir tuomet 408

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

jis - nelyginant tas prabudęs asmuo - pasijustų perėjęs iš įsivaizduojamo ir šiurpaus pasaulio į tikrą, ramią bei džiugią realybę. Tam žmogui nereikia atlikti jokių žygdarbių, tik im­ tis vidinių moralinių pastangų.

r žmogus gali imtis tokių pastangų? Pagal egzistuojančią ir veidmainystei būtiną teoriją, žmogus nėra laisvas ir negali pakeisti savo gy­ venimo. „Žmogus negali pakeisti savo gyvenimo, nes nėra laisvas. Jis nelaisvas, nes visus jo poelgius lemia anks­ tesnės priežastys. Ir ką jis bedarytų, visuomet yra tam tikros priežastys, dėl kurių žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, ir todėl jis negali būti laisvas, negali pats keisti savo gyvenimo“, - teigia veidmainiavimo metafizikos gynėjai. Jie būtų visiškai teisūs, jei žmogus būtų nesą­ moninga ir tiesai nepaslanki būtybė, t. y., pažinęs tiesą, visuomet išlaikytų tą patį jos pažinimo lygį. Bet žmo­ gus - sąmoninga būtybė, perprantanti vis aukštesnį ir aukštesnį tiesos lygmenį. Tad net jei žmogus nėra lais­ vas elgtis tam tikru būdu, nes kiekvienas jo poelgis turi priežastį, pačios tų poelgių priežastys yra sąmoningo žmogaus valioje, kai viena ar kita tiesa pripažįstama pa­ kankama poelgio priežastimi.

LEVAS NIKOLA)EVlClUS TOLSTOJUS

Taigi žmogus, nelaisvas elgtis tam tikru būdu, laisvas rinktis, kuo grindžiami jo poelgiai. Lygiai taip garvežio mašinistas negali pakeisti jau riedančio garvežio judė­ jimo, tačiau gali iš anksto sureguliuoti mechanizmą ir nustatyti, kaip jis judės toliau. Kad ir ką darytų, sąmoningas žmogus elgiasi vie­ naip, o ne kitaip, tik todėl, kad arba pripažįsta, jog taip elgtis teisinga, arba tą jau pripažino seniau, o dabar iš inercijos, iš įpročio elgiasi taip, kaip apsisprendė anks­ čiau. Abiem atvejaisjo poelgio priežastis yra ne tam tikras įvykęs faktas, o tam tikros padėties sąsaja su tiesa ir dėl to vieno ar kito fakto pripažinimas pakankama poelgio priežastimi. Kad ir kaip elgtųsi sąmoningas, mąstantis žmogus valgytų ar susilaikytų nuo maisto, dirbtų ar ilsėtųsi, vengtų pavojų ar jų ieškotų, - jis taip elgiasi tik todėl, kad dabar tokį elgesį laiko deramu, išmintingu, arba dėl to, kad jau seniai tą nusprendė. Tam tikros tiesos pripažinimas ar nepripažinimas priklauso ne nuo išorinių, o nuo kažkokių kitų prie­ žasčių, glūdinčių pačiame žmoguje. Tad kartais, nors visos išorinės aplinkybės palankios, vienas žmogus ne­ pripažįsta tiesos, o kitas, atvirkščiai, pačiomis nepalan­ kiausiomis aplinkybėmis be jokių regimų priežasčių ją pripažįsta. Kaip pasakyta Evangelijoje: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrau­ kia“ (Evangelija pagal Joną, VI, 44), t. y. tiesos pripa­ 410

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

žinimas, visų žmogiškojo gyvenimo apraiškų priežastis, priklauso ne nuo išorinių veiksnių, o nuo kažkokių mums neregimų vidinių žmogaus savybių. Todėl žmogus, kurio veiksmai nelaisvi, laisvai ren­ kasi tų veiksmų motyvą - tiesos pripažinimą ar nepri­ pažinimą, t. y. jis gali, nepripažindamas tiesos, savo el­ gesį laikyti būtinu bei pateisinamu arba, pripažindamas tiesą, vadinti jį blogu ir smerktinu. Taip lošėjas ar girtuoklis, neištvėręs pagundos ir pa­ sidavęs savo aistrai, laisvai renkasi, kuo laikyti lošimą ir girtuoklystę - blogiu ar nekalta pramoga. Pirmu atveju jis gali atsikratyti savo silpnybės akimoju, o jei ir ne, tai, nuoširdžiai pripažinęs tiesą, palaipsniui nuo jos iš­ sivaduoja. Antruoju atveju žmogus tik sustiprina savo aistrą ir netenka galimybės išsilaisvinti. Lygiai taip asmuo, ištrūkęs iš liepsnojančio namo, bet pristigęs drąsos išgelbėti ten likusį draugą, gali pri­ pažinti tiesą, jog žmogus privalo gelbėti kitų gyvybes, netgi jei tai kelia pavojų jam, ir savo poelgį laikyti ne­ doru bei smerktinu; arba gali nepripažinti šios tiesos ir savo veiksmus laikyti natūraliais, neišvengiamais bei pateisinamais. Pirmuoju atveju, pripažindamas tiesą, nors ir neįstengė jos laikytis, žmogus kloja pamatus daugybei tuo pripažinimu grįstų nesavanaudiškų poel­ gių; antruoju atveju, atvirkščiai, jo lauks aibė egoistiškų veiksmų. Nesakau, jog žmogus visuomet laisvas pripažinti ar nepripažinti bet kokią tiesą. Yra tiesų, kurias žmogus 411

LEVAS NIK.OLAIEVICIUS TOLSTOIUS

jau seniai įsisąmonino pats ar perėmė iš tėvų, iš tradi­ cijų- laikytis jų jam tapo įprasta, beveik įgimta. Yra ir kitų tiesų, dar neaiškių, šmėžuojančių kažkur tolumo­ je. Žmogus vienodai nelaisvas atsiriboti nuo pirmųjų ir pripažinti antrąsias. Tačiau yra ir trečia tiesų rūšis - jos dar netapo pasąmoningu žmogaus veiklos motyvu, ta­ čiau jau atsiskleidė taip aiškiai, kad jis nebegali jų ne­ paisyti ir privalo vienaip ar kitaip jas įvertinti, pripažin­ ti arba atmesti. Būtent požiūris į šias tiesas atskleidžia žmogaus laisvę. Kiekvienas žmogus savo gyvenime tiesos atžvilgiu panašus į keleivį, žengiantį per tamsą priešais iškelto žibinto šviesoje. Jis nemato, ko žibintas dar neapšvietė, nemato, kas jau liko už nugaros ir išnyko tamsoje, ta­ čiau, kad ir kur būtų, jis visuomet regi tą, ką apšviečia žibintas, ir gali rinktis vieną ar kitą savojo kelio pusę. Visada yra tiesų, kurių žmogus dar neregi, kurios dar neatsivėrėjo proto žvilgsniui, yra kitų, jau išgyven­ tų, pamirštų, įsisavintų, ir yra tam tikrų tiesų, iškilusių jo proto šviesoje ir reikalaujančių pripažinimo. Štai šių tiesų pripažinimas ar atmetimas atskleidžia tai, ką vadi­ name žmogaus laisve. Žmogaus laisvės klausimas atrodo sunkus ir neiš­ sprendžiamas tik dėl to, kad šį klausimą sprendžiantys asmenys mano žmogų esant nepaslankų tiesos atžvil­ giu. Žmogus neabejotinai nelaisvas, jei įsivaizduojame jį esant nejudrų, jei pamirštame, kad žmogaus ir žmo­ 412

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

nijos gyvenimas tėra nuolatinis judėjimas iš tamsos į šviesą, nuo žemiausio tiesos lygmens link aukščiausio, nuo tiesos, sumišusios su paklydimais, link tiesos, išsi­ vadavusios nuo jų. Žmogus nebūtų laisvas, jei nežinotų jokios tiesos, lygiai taip nebūtų laisvas, net nenutuoktų apie laisvę, jeigu jam atsivertų visa tiesa - kuo gryniausia, be jokios paklydimų priemaišos. Vis dėlto žmogus tiesos atžvilgiu nėra sustingęs. Kie­ kvienas asmuo, kaip ir visa žmonija, gyvenimui bėgant pažįsta vis aukštesnį tiesos lygmenį ir vis labiau vaduo­ jasi nuo klaidų. Todėl tiesos atžvilgiu žmonių padėtis visuomet būna trejopa: vienos tiesosjau tiek įsisavintos, kad tapo nesąmoningomis poelgių priežastimis, kitos dar tik pradeda vertis, o trečios, nors dar neįsisąmonin­ tos, bet atsiskleidusios taip ryškiai, kad žmonės privalo kaip nors įjas reaguoti, turi pripažinti arba atmesti. Žmogus laisvas rinktis - pripažinti šias tiesas ar ne. Žmogaus laisvė - tai ne gebėjimas laisvai elgtis, ne­ paisant gyvenimo progreso ir jau egzistuojančių bei įtaką jam darančių priežasčių. Laisvę nusako tai, kad, pripažindamas ir išpažindamas jam atsivėrusią tiesą, žmogus gali tapti laisvu ir laimingu amžino, begalinio Dievo darbo dalyviu arba, nepripažindamas tos tiesos, gali virsti apgailėtinu vergu, per jėgą stumiamu ten, kur eiti visai nenori. Tiesa nurodo gyvenimo kelią, negana to, ji atsklei­ džia tą vienintelį kelią, kuriuo gali tekėti žmogaus 413

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTOJUS

gyvenimas. Todėl visi žmonės neišvengiamai savo ar ne savo valia eis tiesos keliu: vieni - sąmoningai adikdami jiems skirtą gyvenimo darbą, kiti - nejučia paklusdami gyvenimo dėsniui. Žmogus laisvas pasirinkti vieną arba kitą. Ši ribota laisvė žmonėms atrodo tokia bereikšmė, kad jie jos net nepastebi. Vieni - deterministai - šią laisvės dalį laiko pernelyg menka ir nė iš tolo jos nepri­ pažįsta. Kiti - visiškos laisvės gynėjai - omeny turėda­ mi savo įsivaizduojamą laisvę nepaiso šio nereikšmingu laikomo laisvės lygmens. Laisvė, glūdinti tarp tiesos nežinojimo ir tam dkro jos lygio pripažinimo, atrodo visai nepanaši į laisvę, ir ypač dėl to, kad, nepriklausomai nuo noro ar nenoro pripažind jam atsivėrusią tiesą, žmogus neišvengiamai bus priverstas ją įgyvendinu. Arklys, įkinkytas į vežimą drauge su kitais, negali stoviniuod vietoje. Jei nenorės trauku vežimo, šis dau­ žysis į kojas, ir arklys bus priverstas žingsniuoti į priekį. Tačiau, nepaisant šios ribotos laisvės, arklio valia rink­ tis - traukti vežimą ar būti jo stumiamam. Taip yra ir žmogaus atveju. Kad ir kokia - didelė ar menka - būtų ši laisvė, pa­ lyginti su ta fantastiška laisve, kurią norėtume turėti, ji neabejotinai egzistuoja, ir joje glūdi žmogui pasiekiama laimė. Dar daugiau, ši laisvė yra vienintelė priemonė, pa­ dedanti atlikti dieviškąjį pasaulio gyvenimo darbą. 414

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

Pasak Kristaus doktrinos, žmogus, gyvenimo pras­ mę regintis toje srityje, kurioje jis nėra laisvas - pase­ kmių, t. y. veiksmų srityje, - neturi tikro gyvenimo. Iš tikrųjų gyvena žmogus, savo gyvenimą perkėlęs į sritį, kurioje jis yra laisvas - į priežasčių, t. y. į atsiveriančios tiesos pažinimo, pripažinimo, išpažinimo ir realizavimo sritį. Savo gyvenimą skirdamas kūniškiems darbams, žmogus daro tą, kas visuomet priklauso nuo laikinų išorinių priežasčių. Jis pats netgi nieko nedaro, tik įsi­ vaizduoja darąs. Iš tiesų visa, ką mano veikiąs pats, per jį atlieka aukštesnė jėga, ir žmogus yra ne savo gyveni­ mo kūrėjas, o jo vergas. Savo gyvenimą skirdamas at­ sivėrusiai tiesai pripažind ir išpažinti, žmogus susilieja su visuotinės gyvybės šaltiniu ir dirba jau nebe asmeni­ nius darbus, priklausančius nuo laiko bei erdvės sąly­ gų. Naujieji žmogaus darbai neturi priežasties, jie patys kuria priežastis visam kitam ir yra begaliniai, neribotai prasmingi. Nepaisydami tikrojo gyvenimo esmės, kurią sudaro tiesos pripažinimas bei išpažinimas, ir savo pastangas skirdami išorinėms gyvenimo sąlygoms gerinti, stab­ meldiškos gyvenimo pasaulėžiūros besilaikantys žmo­ nės elgiasi it garlaivio keleiviai, kurie, norėdami per au­ drą pasiekti tikslą, gesina garo mašiną ir stengiasi irtis vandens nesiekiančiais irklais. „ dangaus karalystėjėga puolama ir smarkiejiją sau grobia“ (Evangelija pagal Matą, XI, 12). Pastangos 415

LEVAS NIKOLAĮEVIČIUS TOLSTOJUS

atsižadėti išorinių sąlygų pokyčio, pripažinti ir išpažinti tiesą ir yra ta jėga, kuria grobiama, kitaip tariant, pel­ noma dangaus karalystė ir kurios privalu imtis mūsų laikais. Kai žmonės supras, jog tereikia nustoti rūpintis vien išoriniais ir bendrais reikalais, kurių adikd jie nėra lais­ vi, ir bent šimtąją tiems darbams išeikvojamos energi­ jos dalį skirti tam, ką atlikti jie laisvi, t. y. pripažinti ir išpažinti priešais esančią tiesą, išsivaduoti nuo melo bei veidmainystės, tada apgaulinga santvarka, kuri kankina žmones ir grasina jiems dar didesnėmis nelaimėmis, be pastangų ir be kovos akimoju grius, ir įsiviešpataus toji Dievo karalystė - ar bent pirmoji jos pakopa, - kuriai žmonės yra pasirengę pagal savąjį sąmoningumo lygį. Pakanka vieno postūmio, kad visas druskos prisotin­ tas tirpalas pavirstų kristalais, tad, galimas daiktas, da­ bar užtenka menkiausių pastangų, kad žmonėms atsi­ vėrusi tiesa aprėptų šimtus, tūkstančius, milijonus, kad įsiviešpatautų sąmoningumą atitinkanti visuomeninė nuomonė ir pakeistų visą gyvenimo santvarką. Tai pri­ klauso nuo mūsų. Jei pasistengtume suvokti ir pripažinti krikščionišką­ ją tiesą, kuri supa mus įvairiausiais pavidalais ir prašo­ si į mūsų sielas, jei nustotume meluod ir apsimetinėti, kad nematome tos tiesos ar norime ją vykdyti, bet ne taip, kaip ji visų pirmiausia reikalauja, jei pripažintu­ me tą mus kviečiančią tiesą ir narsiai ją išpažintume, tučtuojau išvystume, kad šimtai, tūkstančiai, milijonai 410

DIEVO KARALYSTĖ |UMYSE

žmoniųjaučiasi lygiai taip pat, kaip mes, lygiai taip pat regi tiesą ir lygiai taip pat laukia, kad ją pripažintų kiti. Jei žmonės liautųsi veidmainiavę, akimoju išvystų, kad toji žiauri santvarka, kuri juos pančioja, atrodo tvirta, būtina ir šventa, jau kliba, svyruoja ir remiasi vien tuo veidmainystės melu, kuriuo ją palaikome. Jeigu taip ir yra, jei viskas priklauso nuo mūsų, jei mes galime sugriauti esamą santvarką, tai ar turime tei­ sęją griauti nežinodami, ką pastatysimejos vietoje? Kas nutiks pasauliui, jei esama santvarka žlugs? „Ką rasime ten, už paliekamo pasaulio sienų?.. Baugu - tuštuma, erdvės, laisvė... Kaip eiti, nežinant kur, kaip prarasti, nesiviliant įgyti?.. Jei Kolumbas būtų taip mąstęs, niekada nebūtų pa­ kėlęs inkaro. Tikra beprotybė plaukti per vandenyną, nežinant kelio, per vandenyną, kuriuo dar niekas ne­ plaukė, į šalį, kuri gal net neegzistuoja. Per tą beproty­ bę jis atrado naują pasaulį. Žinoma, jei tautos krausty­ tus! iš vienų puikių rūmų į kitus, dar puikesnius, - būtų lengviau, bėda ta, kad nėra kam tų naujų būstų paruoš­ ti. Ateitis blogesnė už vandenyną - joje nieko nėra, ji bus tokia, kokiąją sukurs aplinkybės ir žmonės. Jeigu jums padnka senasis pasaulis, stenkitėsjį išsau­ goti, jis labai paliegęs ir ilgai netrauks. Bet jei nebegali­ te gyventi kamuojami amžinos prieštaros tarp įsitikini­ mų ir realybės, galvoti viena, o daryti kita, ženkite iš po nubalintų viduramžiškų skliautų ir pažvelkite savo bai­ mei į akis. Žinau, tai nelengva. Ne juokas atsisveikinti 417

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

su viskuo, prie ko įpratai nuo gimimo, su kuo augai ir užaugai. Žmonės pasirengę didžiulėms aukoms - bet ne toms, kurių iš jų reikalauja naujas gyvenimas. Ar jie pasiruošę paaukoti šiuolaikinę civilizaciją, gyvenimo būdą, religiją įprastą santykinę moralę? Ar jie pasiruošę netekti visų taip sunkiai pasiektų rezultatų, kuriais didžiavomės trejetą šimtmečių, visų gyvenimo patogumų ir malonumą vietoje dūlios kar­ šaties pasirinkti pašėlusią jaunatvę, sugriauti protėvių statytą pilį - ir visa tik dėl troškimo padėti pamatus naujam namui, kuris, be jokios abejonės, bus pastatytas jau po mūsų?..“ (A. Hercenas, V, 55 p.). Taip beveik prieš pusšimtį metų kalbėjo rusų rašy­ tojas, jau tuomet įžvalgiu protu aiškiai regėjęs tą ką dabar regi kiekvienas (netgi nemąstantis) šiuolaikinis žmogus: neįmanoma toliau gyventi po senovei, būtina kurti kokias nors naujas gyvenimo formas. Žvelkime paprastai ir kasdieniškai - juk neprotinga pasilikd po savo svorio nebeatlaikančio pastato skliau­ tais, privalu iš jo pasišalinti. Išties, sunku išgalvoti pa­ dėtį, prastesnę už tą kurioje dabar atsidūrė krikščio­ niškasis pasaulis su viena prieš kitą apsiginklavusiomis tautomis, nuolat augančiais tiems ginklams skirtais mo­ kesčiais, vis stipriau įsiplieskiančia darbininkų klasės neapykanta turtingųjų luomui, viršum visų pakibusiu ir smūgiui pasirengusiu Damoklo kardu - karo grėsme. Vargu ar didžiajai žmonių masei kokia nors revo­ liucija galėtų būti pragaištingesnė už dabartinę mūsų 418

DIEVO KARALYSTĖ ĮUMYSE

gyvenimo tvarką (ar veikiau netvarką) su įprastomis alinančio darbo aukomis, skurdu, girtuoklyste, pasilei­ dimu ir neišvengiamai artėjančiu karu, kuris per vie­ nus metus pareikalaus daugiau aukų nei visos šio šim­ tmečio revoliucijos. Kas nutiks mums, kas nutiks visai žmonijai, jei im­ simės vykdyti tai, ko iš mūsų per mums duotą sąžinę reikalauja Dievas? Ar nebus bėdos, jei, būdamas šeimi­ ninko valioje, jo sukurtoje ir vadovaujamoje įstaigoje darysiu tą, kąjis liepia daryti, nors man, nežinančiam galutinių šeimininko tikslų, tas atrodo keista? Žmonėms, delsiamiems vykdyti šeimininko valią, nerimą kelia netgi ne klausimas: „Kas nutiks?“ Jiems kelia nerimą nežinia, jie neišmano, kaip gyventi be tų mums įprastų gyvenimo sąlygų, kurias vadiname mokslu, menu, civilizacija, kultūra. Mes jaučiame visą dabartinio gyvenimo sunkumą, matome, kad ši padė­ tis, jei tęsis ir toliau, neišvengiamai mus pražudys, ta­ čiau podraug norime, kad šio mūsų gyvenimo sąlygos mokslai, menai, civilizacijos, kultūros - išliktų. Panašiai elgtųsi žmogus, gyvenantis sename name, kenčiantis šaltį ir nepatogumus, be to, žinantis, jog namas veikiai sugrius, tačiau perstatyti namą sutinkantis tik su sąlyga, kad jam nereiks išeiti laukan. „Kas nutiks, jei išeisiu iš namo, kuriam laikui neteksiu visųjo teikiamų patogu­ mų, o naujasis namas dar nebus pastatytas ar bus pa­ statytas kitaip, ir jame nerasiu to, prie ko esu įpratęs?“ 419

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

Kai yra ir medžiagų, ir statytojų, išties tikėtina, jog naujasis namas bus geresnis už buvusį. Drauge ne tik tikėtina, bet ir neabejotina, kad senasis namas grius ir sutraiškys visus, pasilikusius jame. Kad ir kas nutiktųar išsilaikytų įprastos gyvenimo sąlygos, ar būtų sunai­ kintos, ar susikurtų naujos, geresnės, - privalu apleisti senąsias, pragaištingas mūsų gyvenimo formas ir eiti pasitikti ateities. „Išnyks mokslai, menai, civilizacijos, kultūros!“ Betgi visa tai tik skirtingos tiesos apraiškos - mūsų laukiantys pokyčiai įvyks tik dėl artėjimo į tiesą ir jos įgyvendinimo. Tad kaipgi, įgyvendinus tiesą, gali išnyk­ ti jos apraiškos? Jos bus kitokios, geresnės ir aukštesnės, tačiau nieku gyvu neišnyks. Jose sunyks tas, kas buvo netikra; o tas, kas buvo teisinga, tik dar labiau suklestės.

6 tsitokėkite, žmonės, ir tikėkite Evangelija, mokymu apie gėrį ir laimę. Jei neatsitokėsite, pražūsite taip, kaip pražuvo tie, kuriuos nukankino Pi­ lotas ar užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio, kaip pražuvo milijonai žmonių, žudžiusių ir nužudytų, kan­ kinusių ir nukankintų, ir kaip kvailai žuvo tas žmogus, kuris pripildė savo svirnus, ketino ilgai gyventi ir mirė tą naktį, kai norėjo pradėti savo gyvenimą. „Atsitokėkite, žmonės, ir tikėkite Evangelija“, - kalbėjo Kristus 420

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

prieš 1800 metų ir dar įsakmiau kalba dabar, įvykus jo pranašautoms katastrofoms ir mūsų gyvenimui pasie­ kus paskutinę beprasmiškumo bei skurdumo ribą. Juk dabar, po amžius trukusių bergždžių pastangų stabmeldiškais prievartiniais būdais užtikrinti mums gyvenimą, turėtų būti akivaizdu, kad visos tos pastan­ gos tesukelia naujų pavojų tiek asmeniniam, tiek ir vi­ suomeniniam gyvenimui, tačiau nieku gyvu nesuteikia saugumo. Kaip mes besivadintume, ką bevilkėtume, kokius dvasininkus besirinktume, kiek milijonų besukauptume, kiek sargybinių besaugotų mūsų turtus, kiek va­ dinamųjų piktadarių revoliucionierių bei anarchistų benuteistume myriop, kokius žygdarbius beatliktumc, kokias valstybes beįkurtume, kokius bokštus bestatytume - nuo Babilono iki Eifelio, - visuomet liks dvi neišvengiamos gyvenimo sąlygos, naikinančios visą jo prasmę: 1) mirtis, galinti ištikti kiekvieną mūsų bet ku­ rią akimirką; 2) visų mūsų darbų laikinumas. Kad ir ką darytume: kurtume valstybes, statytume rūmus ir pa­ minklus, kurtume poemas ir dainas, - visa tai neilgam, visa praeina be pėdsako. Todėl, kad ir kaip mėgintu­ me tą nuo savęs nuslėpti, mes negalime nesuvokti, jog gyvenimui prasmę suteikia ne mūsų asmeninė kūniška egzistencija, lydima kančių ir neišvengiamos mirties, ir ne kokia nors pasaulietiška institucija ar organizacija. Kad ir kas būtum tu, skaitantis šias eilutes, pagalvok apie savo vietą ir pareigas - ne apie žemvaldžio, pirklio, 421

LEVAS NIKOLAJEVICIUS TOLSTOJUS

teisėjo, imperatoriaus, prezidento, ministro, dvasinin­ ko ar kareivio vietą, kurią laikinai tau suteikia žmo­ nės, ir ne apie tas įsivaizduojamas pareigas, kurias tau priskiria tie postai, o apie tikrą, amžiną vietą būtybės, kažkieno valia po ilgos nebuvimo amžinybės pakirdusios iš nesąmoningumo ir galinčios bet kurią akimirką vėl sugrįžti ten, iš kur atėjo. Pagalvok apie savo parei­ gas - ne apie tuos įsivaizduojamus žemvaldžio įsiparei­ gojimus savo dvarui, pirklio - kapitalui, imperatoriaus, ministro ar valdininko - valstybei, o apie tas tikrąsias pareigas, susijusias su tikrąja tavo - būtybės, pašauktos į gyvenimą ir apdovanotos protu bei meile, - padėti­ mi. Ar elgiesi taip, kaip reikalauja Tasai, kuris pasiuntė tave į pasaulį ir pas kurį labai greit sugrįši? Ar darai tą, ko Jis nori? Ar elgiesi dorai, kai, būdamas žemvaldys ar fabrikantas, aumi varguolių darbo vaisius ir lobsti jų sąskaita arba, būdamas valdovas ar teisėjas, baudi žmones, nuteisi juos myriop, arba, būdamas kariškis, ruošiesi karams, kariauji, grobi, žudai? Sakai, kad taip sukurtas pasaulis, kad tai neišvengia­ ma, kad tu taip elgiesi ne savo valia, kad esi priverstas tai daryti. Bet ar gali būti, kad tu, bjaurėdamasis žmo­ nių kančiomis, kankinimais bei žudymu, jausdamas poreikį mylėti žmones ir trokšdamas patirti jų meilę, aiškiai regėdamas, jog visuotinė gerovė galima tik pri­ pažįstant visų žmonių lygybę, tik tarnaujant vieni ki­ tiems, suvokdamas, jog tą patį tau sako širdis, protas, 422

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

išpažįstamas tikėjimas ir mokslas, - ar gali būti, kad, viso to nepaisant, dėl kokių nors miglotų ir sudėtingų priežasčių būtum priverstas elgtis priešingai? Nejau, būdamas žemvaldys ar kapitalistas, privalai savo gy­ venimą grįsti liaudies engimu arba, būdamas impera­ torius arba prezidentas, privalai įsakinėti armijai, t. y. vadovauti žudikams, arba, būdamas valstybės valdi­ ninkas, esi verčiamas jėga admti iš vargšų paskudnius skatikus ir adduod juos turčiams, arba, būdamas teisė­ jas ar prisiekusysis, privalai teisti suklydusius žmones, pasmerkti juos kančioms ar mirčiai vien už tai, kad jiems neatvėrė tiesos? Ar gali būd - tai svarbiausia, tuo grindžiamas visas pasaulio blogis, - kad tu, jaunuoli, privalai tapti kareiviu ir, atsižadėjęs savo valios bei visų žmogiškųjausmų, turi prisiekd viršesniųjų valia žudyd visus, kuriuos palieps?.. To negali būd. Jei žmonės tau sako, kad viso to reikia esamai san­ tvarkai palaikyti, kad esama santvarka su savo skurdu, badu, kalėjimais, bausmėmis, armijomis ir karais yra būtina visuomenei, kad tos santvarkos žlugimas sukeltų katastrofą, vadinasi, tiems žmonėms esama santvarka pravarti. Visi kid (jų bent dešimt kartų daugiau), ken­ čiantys nuo tos santvarkos, galvoja ir kalba priešingai. Tu pats širdies gilumoje žinai, kad tai netiesa, kad ši santvarka jau atgyveno ir turi būti pertvarkyta naujai, ir todėl nėra jokio reikalo ją remti, aukojant žmogiš­ kuosius jausmus. 423

LEVAS NIKOLAJEVIČIUS TOLSTO|US

Be to, net jei tartume, kad esama santvarka yra bū­ tina, kodėl būtent tu jautiesi privaląs ją remti, atsiža­ dėdamas visų gražiausių žmogiškų jausmų? Kas tave paskyrė šios merdinčios struktūros slauge? Nei visuo­ menė, nei valstybė, nei žmonės niekada tavęs nepra­ šė remti šią santvarką, užimant tą žemvaldžio, pirklio, imperatoriaus, kunigo ar kareivio vietą, kurią užimi; puikiai žinai, kad savo poste sėdi anaiptol ne aukoda­ masis dėl kitų, ne trokšdamas palaikyti žmonių gerovei būtiną santvarką, o vien dėl savęs: dėl asmeninės nau­ dos, iš gobšumo, savimeilės, tingumo ir bailumo. Jei netrokštum šios padėties, nedarytum viso to, ką priva­ lu daryti, norint ją išlaikyti. Tik pamėgink liautis daręs visus tuos sudėtingus, žiaurius, klastingus ir niekšingus dalykus, kuriuos nesiliaudamas darai, kad išlaikytum savo padėtį, ir akimoju ją prarasi. Tik pamėgink, bū­ damas valdininkas, liautis melavęs, atsisakyk dalyvauti egzekucijose; būdamas kunigas, nustok apgaudinėti; būdamas kariškis, liaukis žudyti; būdamas žemvaldys, fabrikantas, nustok ginti savo turtą teismais bei jėga ir tučtuojau neteksi tos padėties, kurią laikai tau primesta ir kuri vargina tave. Negali būti, kad žmogus prieš savo valią užimtų pa­ dėtį, prieštaraujančiąjo sąžinei. Jei esi tokioje padėtyje, tai ne dėl to, jog kam nors to reikia, o todėl, kad to nori pats. Tad žinant, jog ši pa­ dėtis prieštarauja tavo širdžiai, protui, tikėjimui ir netgi mokslui, kuriuo tiki, norom nenorom kyla klausimas, 424

DIEVO KARALYSTĖ (UMYSE

ar, likdamas toje padėtyje ir, svarbiausia, stengdamasis ją pateisinti, tu elgiesi taip, kaip elgtis privalai? Galėtum rizikuoti suklysti, jei turėtum laiko pamaty­ ti ir ištaisyti savo klaidą ir jei tai, dėl ko rizikuoji, būtų svarbu. Bet kai suvoki, jog bet kurią akimirką gali iš­ nykti ir tuomet tos klaidos nebeištaisys niekas - nei tu pats, nei tie, kuriuos į ją įtraukei, be to, žinai, jog visa, ką bedarysi, veikiai ir neabejotinai išnyks be pėdsako, kaip ir tu pats, tampa akivaizdu, jog rizikuod ir klysti neverta. Tai būtų aišku ir paprasta, jei mums atsivėrusios tie­ sos nepridengtume veidmainyste. „Tuo, ką turi, dalykis su kitais, nekaupk turtų, nesipuikuok, nevok, nekankink, nežudyk, nedaryk ki­ tam to, ko nenori, kad tau darytų“, - pasakyta ne prieš 1800, o prieš 5000 metų, ir, jei nebūtų veidmainystės, būtų neįmanoma suabejoti šio įstatymo teisingumu. Jei ne veidmainystė, žmonės taip ir elgtųsi ar bent jau pripažintų, kad taip elgtis privalu ir kad tas, kuris taip nesielgia, yra neteisus. Tu sakai, kad dar yra visuotinė gerovė, dėl kurios galima ir privalu aplenkti šią taisyklę: dėl visuotinės gerovės galima žudyti, kankinti, plėšikauti. Verčiau lai žūsta vienas žmogus nei visa tauta, sakai nelyginant Kajafas ir pasirašai mirties nuosprendį vienam, antram, trečiam, užtaisai ginklą, nutaikai jį į šį dėl visuotinės gerovės pasmerktą žmogų, sodini jį į kalėjimą, atimi jo turtą. Sakaisi šitomis žiaurybėmis užsiimantis dėl to, 425

LEVAS NIKOLAJEVlClUS TOLSTO)US

kad, būdamas žemvaldys, teisėjas, imperatorius, kariš­ kis, jautiesi priklausąs visuomenei, valstybei, privalai jai tarnauti ir vykdyti jos įstatymus. Bet, nors priklausai tam tikrai valstybei ir turi su tuo susijusių pareigų, tu dar priklausai begaliniam pasaulio gyvenimui bei Die­ vui ir turi šiuo priklausymu grįstų įsipareigojimų. Tiek tavo pareigos šeimai bei visuomenei yra antra­ eilės įsipareigojimų valstybei atžvilgiu, tiek ir šie turi būd antraeiliai įsipareigojimų Dievui bei pasaulio gy­ venimui atžvilgiu. Nebūtų protinga nukirsti ir sukūrenti telegrafo stul­ pus, siekiant sušildyd šeimyną ar visuomenę, nes tai pažeistų valstybės turtą sergstinčius įstatymus. Lygiai taip neprodnga, vaikantis valstybės gerovės, kankinti, bausti, žudyti žmones, nes tai pažeidžia nenuginčija­ mus įstatymus, sergstinčius pasaulio gerovę. Tavo įsipareigojimai valstybei negali nebūti paval­ dūs aukštesniems amžiniems įsipareigojimams bega­ liniam pasaulio gyvenimui ar Dievui ir negali jiems prieštarauti - tą prieš 1800 metų pasakė Kristaus mo­ kiniai: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!“ (Apaštalų darbai, IV, 19) ir „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai, V, 29). Tau tvirtina, esą tam, kad nesuirtų kelių žmonių tam tikrame žemės kampelyje vakar sukurta ir nuolat kintanti tvarka, tu privalai bausti, kankinti ir žudyti pavienius žmones, kitaip tariant, pažeisti amžiną, Die­ 426

DIEVO KARALYSTĖ JUMYSE

vo ar proto sukurtą nekintamą pasaulio tvarką. Ar tai įmanoma? Todėl tu negali nesusimąstyti apie savo žemvaldžio, pirklio, teisėjo, imperatoriaus, prezidento, ministro, kunigo, kareivio padėtį, susijusią su engimu, prievar­ ta, apgaule, kankinimu bei žudymu, ir nepripažinti jų neteisėtumo. Nesakau, kad, būdamas žemvaldys, privalai tučtuo­ jau išdalyti savo žemę vargšams, būdamas kapitalistas pinigus ir fabrikus atiduoti darbininkams, būdamas ca­ ras, ministras, valdininkas, teisėjas, generolas - tuojau pat atsisakyti savo pelningo posto, būdamas kareivis (t. y. užimdamas padėtį, kuria grindžiama visa prievar­ ta) - tučtuojau apleisti savo postą. Toks poelgis būtų visų geriausias, bet gali nutikti - ir tai tikėtiniausią, - kad nepajėgsi to padaryti. Tave sais­ to šeima, ryšiai, pavaldiniai, viršininkai, tu gali patirti tokią stiprią pagundų įtaką, jog neįstengsi taip pasielg­ ti, tačiau pripažinti tiesą ir nemeluoti gali visada. Gali nebetvirtinti, kad esi žemvaldys, fabrikantas, pirklys, dailininkas ar rašytojas, nes tai naudinga žmonėms; kad užimi gubernatoriaus, prokuroro, caro vietą ne dėl to, kad tau tas malonu ir įprasta, o dėl žmonių gerovės; kad lieki kareivis ne iš baimės būti nubaustas, o dėl to, kad armija reikalinga visuomenei. Nemeluoti sau ir ki­ tiems gali visada - ne tik gali, bet ir privalai, nes tavojo gyvenimo gerovės pagrindas - išsivadavimas nuo melo bei tiesos išpažinimas. 427

LEVAS NlKOLAĮEVlClUS TOLSTOjUS

Tereikia pradėti, ir tavo padėtis neišvengiamai pasi­ keis savaime. Gyvenime tau skirtas vienintelis darbas, kurį atlikda­ mas esi laisvas ir visagalis, o visi kiti ne tavo valioje; tas darbas - pažinti ir išpažinti tiesą. Staiga - vien dėl to, kad apgailėtini, klystantys žmo­ nės (tokie pat, kaip tu) tave įtikino, jog esi kareivis, im­ peratorius, žemvaldys, turtuolis, dvasininkas, genero­ las, - imi daryti tą, kas neabejotinai prieštarauja tavo protui bei širdžiai: pradedi kankinti, plėšti, žudyti žmo­ nes, savo gyvenimą grįsti jų kančiomis ir, svarbiausia, užuot atlikęs vienintelį savo gyvenimo darbą - pripaži­ nęs ir išpažinęs tau atskleistą tiesą, - uoliai apsimetinėji jos nepažįstąs, slepi ją nuo savęs bei kitų, elgiesi stačiai priešingai, nei tau dera ir skirta. Kokiomis sąlygomis tą darai? Tu, galintis mirti bet kurią minutę, pasirašai mirties nuosprendį, skelbi karą, eini kariauti, teisi, kankini, apiplėšinėji darbininkus, maudaisi prabangoje tarp elgetų ir mokai silpnus bei tavimi tikinčius žmones, kad taip ir turi būti, kad tokia ir yra žmonių pareiga, nors bet kurią akimirką tave gali pakirsti bakterija ar kulka, tu gali parkristi, mirti ir am­ žiams prarasti galimybę ištaisyti tą blogį, kurį padarei kitiems ir, svarbiausia, sau, veltui iššvaistęs vieną kar­ tą per visą amžinybę tau suteiktą gyvenimą ir neatlikęs jame to, ką neabejotinai turėjai atlikti. Kad ir kaip keista bei sena tai atrodytų, kad ir kaip mulkintume save veidmainiavimu ir savitaiga, niekas 428

DIEVO KARALYSTE JUMYSE

negali paneigti šios paprastos ir aiškios tiesos tikrumo: jokios išorinės pastangos nepajėgia užtikrinti mūsų gy­ venimo, susijusio su neišvengiamomis kančiomis ir už­ sibaigiančio dar labiau neišvengiama mirtimi, galinčia kiekvieną mūsų ištikti bet kurią akimirką, todėl mūsų gyvenimas negali turėti jokios kitos prasmės, išskyrus nepaliaujamą vykdymą to, ko iš mūsų trokšta Galybė, atsiuntusi mus į pasaulį ir šiame gyvenime suteikusi mums vieną neabejotiną vadovą - išmintingą sąmonę. Todėl toji Galybė negali iš mūsų norėti to, kas yra neprotinga ir neįmanoma: rūpintis savo laikinu, kūniš­ ku gyvenimu, visuomenės ar valstybės gyvenimu. Ji iš mūsų reikalauja to, kas ir neabejotina, ir išmintinga, ir galima: tarnauti Dievo karalystei, t. y. prisidėti kuriant visų gyvų būtybių vienybę, įmanomą tik laikantis tiesos; daryti tą, kas visuomet mūsų valioje, - pripažinti ir iš­ pažinti atsivėrusią tiesą. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisy­ bės, o visa tai busjums pridėta“ (Evangelija pagal Matą, VI, 33). Vienintelė žmogaus gyvenimo prasmė - tarnauti pa­ sauliui, prisidedant prie Dievo karalystės kūrimo. Tai įvyks tuomet, kai kiekvienas žmogus pripažins ir išpa­ žins tiesą. „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas ne­ pasakys: „Štai ji čia arba ten!“ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Evangelija pagal Luką, XVII, 20-21), ji jumyse.

rekomenduoja

Lev Tolstoj

Išminties kalendorius 376 p., kieti viršeliai

Nėra teisingų atsakymų, yra teisingos kryptys. „Išminties kalendorius" - vienas iš tokių kelrodžių.

Išminties kalendorius - paskutinė Levo Tolstojaus knyga. Nors didysis devynioliktojo amžiaus rusų rašytojas išgarsėto savo romanas Karas ir taika. Ana Karenina, jis yra nemažai studijavęs dvasini pasaulio kultūros palikimą ir rašęs religinėmis temomis - ši jo biografijos dalis mažai kam žinoma. Penkiolika metų rinkti išminties perlai - paties L. Tolstojaus nušlifuoti, tyčia pateikti paprasta ir visiems suprantama kalba kartu su jo palinkėjimu: „Norėčiau, jog kasdien skaitydami šia knygą skaitytojai patirtų tą pati gerą, pakilų jausmą kurį jaučiau ją sudarydamas ir tebejaučiu kasdien skaitydamas.*

Т о л сто й , Л ев Н иколаевич

Tolstoj, Lev Nikolsjevič ^

U ždraustoji knyga : D ievo karalystė jum yse / l^ev T o lsto j ;

is ru sų kalbos vertė Irm ina D om eikienė. - Kaunas : O buolys [i.e. M E D IA IN C O G N IT O ], [2016]. - 428, [2] p. IS B N 978-609-04-0094-4 T a i - pati svarbiausia ir paskutinė Levo Tolstojau s knyga, trijų p asku d n ių jo gyvenim o dešim tm ečių apm ąstym ų rezultatas, uždraustas ir lig šio l neišleistas Rusijoje. U žd ra u sto ji knyga, žinom a pavadinim u „D ievo karalystė jum yse", anot G andhio, yra „nepriklausom o mąstym o, g ilio s m oralės ir tiesos šaltinis". T a i - ne re lig in is traktatas, o filo so fija , k u ria re ik ia vadovautis gyvenim e. U D K 27-29

Lev Tolstoj U Ž D R A U S T O JI K N Y G A

D IE V O K A R A L Y S T Ė J U M YS ES Iš ru sų kalbos vertė Irmina Domeikienė T e kstą redagavo IngaJankauskaitė T e k stą tvarkė Jolita Giedraitienė V irš e lį kūrė Andrius Morkebūnas M aketavo Alma Uuberskienė, Daiva Sinaibeni 27 sp. 1. T ira ža s 1500 egz. Užsakym as N r. Išleid o O B U O L Y S * (O B U O L Y S yra registruotas leid yb in is ženklas, k u rį pagal su tartį naudoja U A B M E D IA IN C O G N IT O ) B u trim o n ių g. 9, LT-50 22 0 Kaunas knygos@ obuolys.lt | w w w.obuolys.lt

Spausdino U A B „S candBook“ Gam yklos g. 23, 96155 G argždai, Lietuva, tel. (8 46) 42 03 00

Meilė yra gyvenimas. Viską, ką suprantu, aš suprantu, nes myliu. Viskas yra, viskas egzistuoja tik todėl, kad myliu. Meilė yra Dievas ir mirtis reiškia, kad aš, meilės dalelytė, grjšiu ; pagrindinį ir amžiną šaltinį. - Lev Tolsloj

Tai —pati svarbiausia ir paskutinė Levo Tolstojaus knyga, trijų paskutinių jo gyvenimo dešimtmečių apmąstymų rezultatas, uždraustas ir lig šiol neišleistas Rusijoje. Jūsų rankose —pirmas lietuviškas leidimas, vis dar toks pat aktualus (o gal net svarbesnis!) kaip ir 1894-aisiais, kai pirmąsyk buvo išleistas Vokietijoje. Kas šioji knyga, įkvėpusi Mohandą Gandhį pasirinkti Taikos ir Tiesos kelią? Kuo šis kūrinys pakerėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, įskaitant garsiausius XX a. mąstytojus ir pokyčių šauklius —Martiną Lutherį Kingą, Jamesą Lavvsoną, I hich Nhat Hanhą? Uždraustoji knyga, žinoma pavadinimu „Dievo karalystė jumyse“, anot Gandhio, yra „nepriklausomo mąstymo, gilios moralės ir tiesos šaltinis“. Tai - ne religinis traktatas, o filosofija, kuria reikia vadovautis gyvenime. XXI amžiuje, kai pasaulis susiduria su griūvančiomis santvarkomis ir sienomis, silpstančiomis supervalstybėmis ir naujais tolerancijos iššūkiais, ši knyga gali tapti kelrode žvaigždė kitaip mąstantiems ir pokyčių savo gyvenime išsiilgusiems žmonėms. AUKSINIS OBUOLYS - KOLEKCINIS RIBOTO TIRAŽO LEIDIMAS

itikrink kainą!

1

• ~

OBUOLYS

ISBN 978-609-04-0094-4

m imu n nu m:

9 ll7 8 6 0 9 0 ll4 0 0 9 4 4 11 ( j facetoook.com/obuolys.lt

I • AKcąot ir nuoiatfo*

• Knygų«rautos

■

knygos lt

I